zmèkti, zmeñka, zmẽko intr. Rtr, RŽ, NdŽ, KŽ
1. Ds kristi, pulti, neišsikelti, kietėti (apie kepinius): Ei tu, gaspadine, gaspadine, kada tavo ragaišis nezmẽko! Ktk. Iš padygusių rugių duona zmeñka Dgl.
2. tižti, leistis: Visi pašaliai teškėjo tirpuliais, pusnys zmeko ant akių (= akivaizdžiai), paleisdamos drumzliną vandenį į visas puses J.Balt.
3. dubti, kristi; smegti: Zmeñka trobikės pamiškiais, sẽniai tik bė[ra] Rdn. Ir daržinės, ir stoginės pašarams zmenka akyse rš.
4. NdŽ, KŽ glebti, kniubti: Žmogus zmenki̇̀ zmenki̇̀ kaip ta gryba, e Krš. Zmẽko ir suzmeko kaip maišas Sdk.
5. menkėti: Mano gi jau plaukai žyla, dantys trupa, raumenys zmeñka: in žemytę, in motutę nebe[u]žilgo metas A.Baran.
įzmèkti intr. Š, KŽ labai smarkiai suzmegti, supulti.
pazmèkti intr.
1. NdŽ, Ktk, Krd šiek tiek pakristi, supulti (apie kepinius): Pazmẽkusi duonelė, gali paukščiukus lipyti Krš. Gal nedarūgus duona, kad pazmẽkus Ds. Bakaną prariekei, to pazmẽkus, ta padėjai atgalio, kas gi ją suvalgys Pnd.
2. įdubti: Ir stojo jie visi prie mūsų trobelės, sukežusios, dar giliau pazmekusios J.Balt.
3. kiek sumenkti: Pazmẽkęs ans, me me šneka, nebė[ra] toks stiprus Krš.
4. sukniubti, susmukti: Driokstelėjo šūvis. Senis šernas pazmeko, liko vietoje P.Trein.
suzmèkti intr. I, NdŽ, KŽ
1. Šd, Km, Sml, Šmn, Vj, Užp, Vžns, Srv, Ar, Krok supulti, sukristi, neišsikelti: Zmekte suzmẽkus duona J.Jabl(Šl). Kai gerai išrūgsta [tešla], tai išsipūtus, nesuzmeñka duona Svn. Reikia, kad ana (duona) paspūstų, nebūt suzmẽkus kai molis Sb. Grikių pyragas suzmẽkęs, o namų girnom sumali, tai skanesnis Mlt. Nedaužyk durų, pečiuj pyragas suzmèks Slk. Dabar kada ataveža baronkų ar Kupišky, taigi tokios kietos, suzmẽkę Antš. Suzmẽkus [duona], blynas ir išėjo, kas gi te išeis, užtai kad ji neišrūgus Kpr. Neintaikysi gi jai nieko: velėji – juodai išvelėjai, blynus kepi – blynai suzmẽkę Slk. Bekepdama duona suzmẽko, supuolė Lnkv. Atnešė pusryčių – rūgusio pieno, suzmekusio raguolio A.Vien.
ǁ sulipti: Suzmeko miltai Pl.
ǁ GTŽ39,117, Žb, Bgs, Užp sukietėti, susislėgti: Suzmẽkusi žemė Š. Suzmẽkus kai muilas žemė J.Jabl(Pšl). Nuo vandens žemė įrūgsta ir suzmenka rš. Nakčia smarkiai palijo, atšalo oras, suzmeko žemė A.Vien.
2. Ut, Trs sutižti: Suzmẽkęs sniegas Dglš. Tik miško tankmėse, po šakotomis eglėmis ir pušimis išliko suzmekusio, iškorijusio ir negražiai patamsėjusio sniego lopiniai rš.
3. susmigti, sukristi: Suzmẽkusi troba, reik sverti Krš. Suzmẽkusios trobikės, davatkelės gyvena Krš. Prie suzmekusios, sniegu apneštos mūsų trobelės stovi jie visi: tėvas, motina, Marė, Levukas, mokytoja J.Balt. Suzmekę į žemę mediniai kryžiukai A.Vencl.
| Beliks iš tavo kūno kirmėlių suzmekęs lizdas ir pasiutus smarvė B.Sruog.
4. Ktk, Dbk, Trgn sugniužti, sukniubti: Ka dėsu, i suzmèksi Jdr. Krito aukštienyka ir suzmẽko Bb.
5. susmukti, sumenkti, sukriošti: Po tos ligos visai suzmẽkusi, ne tas žmogus Krš. Gatavai suzmẽkęs žmogelis – devyniasdešimt metų Krš. Visokių [senų] yr: vienas suzmẽkęs, kitas nukvakęs Rdn. Suzmẽkusi gatavai boba i ta nora žemės. A su nagais kabinsi? Eig. Parsenęs suzmẽkęs, lauk tik paskutiniosios Trš.
ǁ prk. morališkai susmukti: Tokie laikai, boba visas keturias kerčias tura laikyti, vyrai suzmẽko daugiáu Krš. Kaip jau kaimiečiai suzmẽkę dabar, kaip iš medžio iškritę Štk. Valdininkai suzmẽkę – vagys i malagiai Krš.
^ Kad tu suzmèktum! Pn.

dri̇̀blinti, -ina, -ino
1. refl. glebti, smukti, leistis, sutingti: Tinginys dri̇̀blinos ir susidriblino, t. y. pasidarė liaunas kūnas be jokio štyvumo J.
2. refl. sutingus netvarkingai atsisėsti, atsigulti: Vaikai, nesidri̇̀blinkit (nesudribkit kur ne ant vietos, nenusitaisę, nepavalgę) J.Jabl.
3. intr. dribsint sunkiai eiti, driūblinti: Dri̇̀blina sau diedas, pypkę rūkydamas Al.
atsidri̇̀blinti netvarkingai, bet kaip atsisėsti, atsigulti: Ko gi nenusitaisęs atsidri̇̀blinai lovon? Krs. Atsidri̇̀blino kaip senis in pečiaus Ktk. Tinginys bernas pareina iš lauko, atsidri̇̀blina ir laukia, kol gerklę prikiši – nieko tau nepadės ruoštis Klov.
nudri̇̀blinti intr. Alv dribsint sunkiai nueiti, nudriūblinti: Pavaikščiojo pavaikščiojo vilkas ir vėl nudriblino miškais LTR(Al).
pasidri̇̀blinti netvarkingai atsigulti, pasitėkšti: Pasidri̇̀blinai į lovą, ir aš nebeturiu nė kur galvos padėti Lg.
pérsidriblinti netvarkingai persisverti: Pérsidriblinęs per lovos kraštą lupo ožius (vėmė) Brt.
susidri̇̀blinti
1. JI346 suglebti, susmukti: Susidri̇̀blino [girtas žmogus] – nei bepakelti, nei bepanešti Jnšk. Ligonis susidri̇̀blina (sudrimba, nebepasivaldo) Jnšk.
2. susnūsti: Kelkis greičiau, ko toks susidri̇̀blinęs! Sb.
užsidri̇̀blinti
1. uždribti, užsileisti: Jo antakiai ant akių užsidri̇̀blinę Brt. Žandai užsidriblinę ant kaulinės apikaklės Brt.
2. suglebusiai užsigulti, užsiremti: Užsidri̇̀blino kaip maišas ant stalo ir snaudžia Jnšk.

sriū́ti, sriū̃va (sriū̃na Rtr, NdŽ), sriùvo Rtr, NdŽ, KŽ; S.Dauk žr. srūti 1.
apsriū́ti; A1886,41 žr. apsrūti 3: Parvaruota žemė y[ra] tolybėse išmėtliota, o pievos apsriùvusios (šlapios, pažliugusios) Ggr.
išsriū́ti Š žr. išsrūti.
pasriū́ti žr. pasrūti:
1. NdŽ Geresniai yra grutėti, kad jauni medeliai gana jau tur sulos, kuri, lig priglaudus sprausmes, lig ir galėtų pasriūti S.Dauk.
| prk.: Liga, pasriuvusi (išplitusi, pasklidusi) visame jo kūne, gyslas jam tąsė S.Dauk.
2. K, Rtr, Ms, Slnt, Pšl, Bgs, Vlkv, Alk Ta bala buvo vienu vandeniu pasriùvus Žg. Vanduo stovi, ir dirva pasriùvus Jon. Teip didis tenai buvęs kraujo praliejimas, jog upė krauju pasriuvusi tekėjusi S.Dauk. Koks čia gyvenimas, kad už sienos stova kiaulės – žemės sriutoms pasriùvusios Brs. Dėdė gausiai nusišniurkštė, jam nosys ašaromis pasriuvo Vaižg. Krauju pasriùvęs KGr82. Pasriūti kraujuose, ašarose L.
| Pasriuvusi (pažliugusi, patulžusi) duona yr kaip laitas Ggr. [V]andeniu pasriùvęs pyragas Plng. Juo pasriuvèsnė duona, juo rėmenį mun sukela Ggr.
| prk.: Užvydėjimu pasriuvęs ŽCh145.
3. žr. pasrūti 4.
ǁ Viena tavo akis pasriùvusi Pin.
prisriū́ti žr. prisrūti:
1. Žemė vandens prisriuvusi rš.
2. Apsiūkusi toki, nemaloni, prisriùvęs oras [drėgmės] Vgr.
susriū́ti intr. sutulžti, susmukti: Susriùvęs, sutulžęs žmogus, ne gydrus Šts.

šliùkti, šliuñka, -o intr. NdŽ
1. bliūkšti, plonėti, trauktis, slūgti: Ir anam tie lašiniai pradės šliùkti (suliesės) Lž.
2. leistis, skystėti, tižti: Minkšti kukuliai greitai šliuñka Rmš. Mėlynės greitai šliuñka Rmš.
3. NdŽ darytis raukšlėtam.
apšliùkti intr. apšepti, apsileisti, apsmukti: Kas iš to kavalierio, – vaikščioja apšliukęs Rod.
iššliùkti intr. išalkti: Kiaulės kriūka, matyti, jau iššliùko Vvr.
nušliùkti intr.
1. Š nusikarti, nulinkti: Šuo nušliukusiomis ausimis Db.
2. Škn nusigyventi, nuskursti: Nusmuko nušliùko ir liko kap pirštas grynas nuogas Rod.
3. susenti, sukristi, suvargti, sunykti: Kap tik apsiženijo, tai ir nuseno, nušliùko kap grybas Rod.
pašliùkti intr. kiek išalkti: Must jau pašliukái, ka po varinius landžioji Vvr. Vakar teip buvau pašliùkęs Kl.
prašliùkti intr. End praalkti.
sušliùkti intr.
1. BzF183, KŽ, Lž suzmekti, sukristi, suslūgti, subliūkšti: Ne sušliuñka, ne nieko – išlasei, sumalei [spanguoles] Vkš. Kaip atsileis putmenys, ir sušliùks koja Vkš. Ans buvo papampęs, pask sušliùko Dov. Vienu laiku pradėjęs augti pilvukas sušliuko, drabužiai pasidarė lyg ant kuolo pakabinti I.Simon. Užlijus sniegas sušliuñka Prk.
2. sutižti, pasileisti: Visa duobė bulvių sušliùko Rmš. Sušliùkę kaminai, sugriuvę Drsk. Sušliùko plytos, visai prastos Drsk.
3. netekti žvalumo, susmukti, suglebti: Prigera i sušliuñka – i po viso puikumo Trk. Esi sušliùkusi, pavargusi Lk.
| Sušliùko bijūnė, kai parfimo (kvepalų) užpylė Sg.
4. NdŽ susiraukšlėti: Dar jaunas esi, o jau sušliùkęs kap senis Nč.

1 lèpti, lem̃pa (lẽpsta K; Kos47), lẽpo intr.
1. Kv darytis lepiam, išpaikusiam: Lem̃pa žmogus iš gėrių, t. y. daros lepnus, valgį bargavoja J. Rods darbelio jūsų ponaičių lẽpusi nosis baidos ir vis poniškai užkumpusi juokias K.Donel. Nieko nedirbdamas žmogus greit lem̃pa Kp. Buvo daugel sviete turtingiausių žemių, turtais lepo, turtais gaišo A.Baran.
2. vysti: Tabako lapai nuo saulės lem̃pa Skr.
1 aplèpti intr.
1. Sn aplėpti, nulinkti: Kiaulių ausys aplem̃pa Lš.
2. nuvysti: Paliekit rasodą, jau aplẽpus visa Lš.
3. ištižti, susmukti, suglebti: Piemuo nuo šilimos visai aplẽpo, niekam nebetinka Kp. Vyrai, neaplèpkit! Sn.
4. prk. pasidaryti ne tokiam smarkiam, aprimti: Kilo išsyk kap liūtas, ale matė, kad nebijau, tai aplẽpo Kt.
1 įlèpti intr.; N išlepti: Vaikas dideliai įlẽpęs, t. y. išsivigadijęs J.
1 išlèpti intr.
1. R, K pasidaryti lepiam, išpaikti, išvingti, išgurbti: Jūsų vaikai labai išlẽpę, vis gardėsių graibos, nevalgo ką sugavę Kp. Išlepęs kaip ubago paršelis LTR(Yl). Kits ima žentą išlepęs, kits – bėdoj būdams B. Kad anoji visa draugė karaliaus išlepusio DP167.
2. išglebti, sudribti: Katriutė nė kiek nesipriešino, išlepusi ant jo rankų A.Vien.
3. pasidaryti opiam, jautriam: Dabar suvisu išlẽpo, menko nėko bijo Užv.
1 nulèpti intr.
1. nulėpti, nulinkti: Šuns ausys nulepusios rš. Ilgi nulepę ūsai rš. Drugelio sparneliai apgedę, nulepę rš.
2. nuvysti: Medžių lapai nulẽpę Skr.
3. prk. nusmurgti, nusiminti: Ko tu šiandien toks kažko nulẽpęs? Skr. Pirmiau jis buvo mandras, o dabar nulẽpo Kt.
1 palèpti intr. šiek tiek išlepti, išpaikti: Katras koks palẽpęs, tai riebių lašinių vasarą nevalgo Skr.
1 sulèpti intr. J sugležti, sutižti: Pono bizūno neišsisaugosi, jei būsi sulepęs LTR(Krtn).

dri̇̀bti, drim̃ba (drem̃ba), -o intr.
1. K kristi (kokiai tirštai masei): Tešla drim̃ba nuo ližės Dkš. Košė dri̇̀bo iš bliū̃do, o smetonas iš puodo J. Kumelei drim̃ba iš nosies [snargliai] – serga geležuonėm Arm. Iš piktumo jam neit seilės drim̃ba Gs. Levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos drimba iš nasrų Bs. Nug arklių putos drimba BM332(Šv).
ǁ smarkiai lietis, tekėti: Vanduo drim̃ba nuo stogo Pgg.
| Šiemet akim neregiu, ašaros drim̃ba Švnč.
2. virsti, griūti, pulti: Kad dribaũ nuo arklio kaip maišas Ds. Ėjau, kad dribaũ ant viedrų – abu išpyliau Kp. Bevydamas kiškį kad dribaũ, net koją išsisukiau Km. Žmogus, ašvienis, kurs greitai drimba, tas drabnas J.
^ Geriaus į kalną lipti, neg dribti Sim.
ǁ kristi, byrėti: Pražilau, dančpalaikiai baigia dri̇̀bt Slm. Vežimas, krestel[ėj]ęs nuo kranto, suiro, ir bastučių galvos pradėjo dribti į vandenį BsPIII105.
3. gultis (pailsėti, pamiegoti): Pavargęs kai dri̇̀bo, tai tik kitoj dienoj tenubudo Sv. Lamsargis dribo lovon ir išmiegojo iki vakaro J.Avyž.
4. R šlapiai, smarkiai snigti: Drim̃ba lauke sniegas ubago kąsniais Vvr. Kad ėmė šlapdriba dri̇̀bti ir dri̇̀bo par kiaurą dienelę Šv. Kad ėmė dri̇̀bt, ėmė snigt – privertė sniego lig stogui Kp. Kad ėmė dri̇̀btienai, pustytienai, nosies neiškiši Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant mano žirgelio D71.
5. smukti, leistis žemyn: Per didelė kepurė, vis ant akių drim̃ba Jnšk. Viena siena drim̃ba, reiks duot ramsčiai Rdm. Riečiant reikia dažnai sutraukyt mẽtmenys – nedri̇̀bs kraštai Rdm.
ǁ glebti: Ligonis tep įsisirgo, kad net ant kojų drim̃ba Slk.
^ Gula galva, drim̃ba koja (sako piemenys, norėdami kiaules užmigdyti) Kzt.
6. sirgti ir dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Šiemet vištos labai drem̃ba Ds. Prilesusios vabalų vištos pradėjo dri̇̀bt Dkk.
7. linkti, kumpti: Kuolas drim̃ba, o akmenio negali iškelt Lp. Jau šito lanko neužlenksi, jau drim̃ba (klumpa) Vlk.
| Senis norėt dar patrepsėt – kojos drim̃ba Vlk.
◊ į ãkį dri̇̀bti labai patikti: Jam Zosė baisiai drem̃ba į ãkį Bsg.
antdri̇̀bti (ž.) intr.
1. užkristi: Antdri̇̀bo daug purvo ant sėdynės Sr.
2. refl. užvirsti: Jis antsidri̇̀bo ant manęs J.
apdri̇̀bti
1. intr. apkristi, apsidrėbti: Stalas apdri̇̀bęs K. Labai išsikėlė tešla, net bliūdas apdri̇̀bo Ml.
| refl.: Karvės nešvariai užlaikomos, mėšlu apsidri̇̀busios Šauk.
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai apsnigti: Apdri̇̀bo mernu sniegu drabužiai J. Lig parvažiavau, visą apdri̇̀bo Ds.
3. intr. aptižti, apibliūkšti: Grybai jau nedygsta, randami tik seni, apdri̇̀bę Vrn.
| Toks riebus tas vaikas, kad neit veidai apdri̇̀bę Gs.
ǁ apglebti, nusilpti: Ale tu visai apdribai, dabar aš taũ viena ranka parmetu Pls.
4. intr. apsipešti, apkristi: Vaikščioja su apdri̇̀busiais marškiniais Jnšk. Jos bliuskelė aplink apdribus Jnšk. Vaikščioja su apdribusiom kelinėm Gs.
5. intr. atšipti: Apdri̇̀bo dalgio ašmens Brt.
atidri̇̀bti intr.
1. refl. atsigulti, atvirsti, sunkiai atsisėsti: Kogi čia atsidribai̇̃ ant mano lovelės! Sb. Gulk lovon, ko ne vietoj atsidribai̇̃! Slm. Atvažiavęs iš turgaus kaip atsidribo, tai ir tebedrybso Dkk. Pasisveikino, numetė kepurę ir sunkiai atsidribo už stalo rš.
2. nukarti: Tai juodžiukei [karvei] turėt greit reik – tešmuo toks atidri̇̀bęs kapso Bsg.
įdri̇̀bti intr.
1. įkristi, įpulti: Žmogus įdri̇̀bo šulnin Š. Įdribo į strošną purvyną BM146.
2. atsigulti, įgriūti: Jis dribte įdribo į apdžiūvusį šieno plaką Vaižg.
| refl.: Atėjęs girtas įsidribo nenusivilkęs svetimon lovon ir išmiegojo lig rytui Š.
3. susmukti, suglebti: Veilokai indribę, nebus tokie gražūs Ds.
4. įlinkti, įlūžti: Tokis, rodos, buvo gražus ąžuolaitis, o lenkiau pavažą, ir indri̇̀bo Alv.
◊ į ši̇̀rdį įdri̇̀bti įstrigti į atmintį: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu Skr.
išdri̇̀bti intr.
1. K iškristi (kokiai tirštai masei): Išdribo košė par kraštus bliūdo J. Kad duosiu kuolu per galvą, tai ir smagenai išdribs Arm.
| refl.: Kelis, t. y. purvas iš kelio, išsidrim̃ba (išsidrabsto bevažinėjant) J.
2. išgriūti, išpulti, išvirsti: Tik neišdribaũ iš obelės Rm. Maišas kad kiek neišdribo iš rankų rš. Vaikas išdribo pro langą rš.
3. sutingus atsigulti, išvirsti: O kaip išdri̇̀bę visi – tik pūkščia, tik miega Pg.
ǁ prie žemės palinkti (apie javus): Šiemet rugiai labai išdribę Pg.
4. atsikelti: Tu šiandien anksti išdribai̇̃ Ss.
5. šlapiai, smarkiai prisnigti: Ir sniego kiek išdri̇̀bo Pg. Sniego kad ir išdri̇̀bs, bet žiemos nebebūs Krš.
6. sustorėti, nutukti: Padribagurklis žmogus, kurio pakaklė išdri̇̀bus Ds. Buvo toks gražus kumelys, ė dabar išdri̇̀bo pilvan Ds. Išdri̇̀bus, išpliurus jin – karvapilvė Šln.
7. išsitempti, išsitampyti: Tai medžiagos – išdri̇̀bo kaip maišas Sdk.
8. smarkiai išaugti, išstypti: Tėvai tokie maži, iš kur vaikas taip išdri̇̀bo Krš. Tankiai mama už ausų pešiojo, dėl to paaugau toks išdri̇̀bęs Šts.
nudri̇̀bti intr.
1. K nukristi gabalais (kokiai tirštai masei): Košė par kraštą bliūdo nudri̇̀bo J.
2. nugriūti, nupulti: Nelipk ant stogo – nudribsi̇̀ Rk. Ale kaip nudribaũ nuo skadų, tai nuo to čėso krūtinę sopa, ir gana Kp. Saugok vaiką, kad nenudri̇̀bt nuo suolo Sv. Pašauta antis nudribo vandenin rš.
3. atsigulti, nugriūti: Pavalgo ir laukia, kur nudribti ir miegoti rš.
4. nukarti: Vėliavos kybojo nudri̇̀busios – nė mažiausio nebuvo vėjelio Sr. Kuinas turėjo kreivas kojas, nudribusias ausis, akis įdubusias Rp. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjo sklaidomos plaikstės S.Dauk. Antakiai žemai nudribę rš. Nudribę drabužiai Šts.
5. nusileisti, nusėsti: Durys nudribo – neužsidaro Rdm.
6. staiga susenti, sumenkėti: Laikėsi laikėsi žmogus ir nudri̇̀bo Rdm. Ją gydydamas pats su sveikata nudri̇̀bo Arm.
◊ širdi̇̀s nudri̇̀bo pasidarė bloga, nemalonu: Man žiūrint an juos, širdi̇̀s nudri̇̀bus – gyvena kaip galvijai Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo LzP.
padri̇̀bti intr.
1. atsigulti, pargriūti (miegoti): Dribt padri̇̀bo, atsikėlė ir vėl eina Jnšk. Bet kame po lazdynu padribęs skaniai išmiegu naktį Sr. Kažin kas drybsąs toj lovoj kai stuobris padribęs BsV63.
2. šlapiai, smarkiai pasnigti: Tada sniego padri̇̀bo, ale šalčio nebuvo Bsg.
3. tekėti, bėgti: Padribusios (varvančios) akys R355.
4. nukarti, susmukti: Jau ir jo gurklys padri̇̀bęs Vj. Veidai truputį padribę – kada nors jos būta riebesnės rš. Gera pienui karvė, kad pagurklis padribęs Skdv. Rytą vėjas staiga nutilo, ir mūsų laivo burės padribo Vaižg. Senio ūsai padribę žemyn rš. Koki čia marti, koki ne martelė: akelėm pažvilusiom, lūpelėm padribusiom NS703.
ǁ sutingti, susmukti: Prieš lietų taip padri̇̀bęs esmu J.
5. nusileisti, nusėsti (žemyn): Važelis padri̇̀bo žemyn Ds. Da padri̇̀bs žemyn [durelės], paskui nebeatadarysi Slm.
6. išsitampyti: Perkelis traukiasi, o drobė padrim̃ba – užleist nereikia Ėr.
7. baigtis, eiti prie pabaigos: Kožnoj apygardoj, žiemai padrimbant, visas svietas tiekės visuotinai: alų darė, pyragus, žuvį, meisą kepė S.Dauk.
8. palinkti: Vienas sparas kiek padri̇̀bo, bus nelygus stogas Rdm.
pardri̇̀bti intr.
1. pargriūti, parkristi: Ėjo ėjo ir pardri̇̀bo Brž.
2. atsigulti: Visas sutingęs pardribo po obelia ir užmigo Gs.
pérdribti intr.
1. atsigulti, numigti: Pérdribk kiek, ir tuojau bus lengviau Grž.
2. perkristi, peralkti: Bėriukas pardribęs, išalkęs Žem.
pridri̇̀bti intr.
1. K prikristi (tirštos masės).
2. pribyrėti: Tik pajudinau, kad pridribo obuolių – pilna žemė Jnšk.
3. smarkiai, šlapiai prisnigti: Per vieną naktį beveik iki langų pridri̇̀bo Ds. Pridri̇̀bo rugiai sniego, bet duona tą rudenį buvo gera Lnk.
sudri̇̀bti intr.
1. parvirsti, pargriūti, susmukti: Koja jam slistelėjo, ir sudri̇̀bo Jnšk. Karvė sudri̇̀bo vidury kelio ir kadgi beatsikeltų Dkk. Prisigėrė ir sudri̇̀bo kaip maišas Užp. Sudri̇̀bo boba iš išgąsčio žemėn, pritūpė kaip višta Šauk.
ǁ prie žemės palinkti, išgulti: Bulvienokai tokie dideli, visi sudri̇̀bę vagose Jnšk. Dabar dobi̇̀lai da nesudribę, kai suauga, tai sudrem̃ba Ds.
ǁ sugriūti: Sudri̇̀bo tas namas – senas buvo Erž.
2. sugulti (pailsėti, pamiegoti): Privargę sudri̇̀bo visi ant žemės ir sumigo Sr. Ko jūs sudribot be vakarienės? Št.
3. sutižti, susileisti: Pasenusių, sudribusių uogų niekas neperka Šauk.
ǁ subliūkšti: Sudri̇̀bo jau ir jos lašiniai (sulyso) Brs. Žmogui sumenkėjus, sudrim̃ba jam drabužiai ant kūno Sr.
| Nuo didelės kaitros medžių lapai sudri̇̀bo Skr.
| Perdurta dviračio guma sudribo rš. Sudrim̃ba (aulai) OG319.
4. nusilpti, suglebti: Sudribęs žmogus R. Į senystą visi sudrim̃ba Rdm. Senis visai sudri̇̀bo – nė į lovą neįlipa Up. Sudri̇̀bk, kad aš nepakelčiau Št. Ligonė pagulta ligos sudribusi – neturi tvirtų raumenų kūne, kaip lepšė ištižusi plerpso J. Tas gulėjo sudribęs visu savo milžinišku kūnu V.Piet. Boba vaikšto kaip višta sudribusi An. Sudri̇̀bęs, ir klynas padribęs J.
^ Iš pirties išėjęs sudrimbi (skaudus patyrimas moko) B.
| refl. JI346.
ǁ sutingti: Pakol gaspadorius dirba, tai [bernas] sudribęs valkiojasi Tat.
5. apsnūsti: Nunešk į lovą paguldyt [vaiką] – sudribo miegu ir nepaeina Šn.
6. dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Vištos kai kada pavasarį sudrim̃ba Šmn. Kaip tiktai pavasarį atsiranda vabalų, tai vištos ir sudrem̃ba Vžns. Pilkoja višta sudri̇̀bo, gal jau reiks pjaut Užp.
uždri̇̀bti
1. intr. K užkristi (ko tiršto).
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai užsnigti: Už pastogės daug sniego uždri̇̀bo Sr. Uždribs takus [sniegas], ir nebatsižinsiu kelio Šts.
3. intr. užkristi, užslinkti, užsileisti: Ant akių plaukai uždri̇̀bę, ir nesusišukuoja Gs. Ir vienas kitas sėdos, dar nieko nematydamas uždribusiom nuo ilgo miego akim Vaižg.

dri̇̀bti, drim̃ba (drem̃ba), -o intr.
1. K kristi (kokiai tirštai masei): Tešla drim̃ba nuo ližės Dkš. Košė dri̇̀bo iš bliū̃do, o smetonas iš puodo J. Kumelei drim̃ba iš nosies [snargliai] – serga geležuonėm Arm. Iš piktumo jam neit seilės drim̃ba Gs. Levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos drimba iš nasrų Bs. Nug arklių putos drimba BM332(Šv).
ǁ smarkiai lietis, tekėti: Vanduo drim̃ba nuo stogo Pgg.
| Šiemet akim neregiu, ašaros drim̃ba Švnč.
2. virsti, griūti, pulti: Kad dribaũ nuo arklio kaip maišas Ds. Ėjau, kad dribaũ ant viedrų – abu išpyliau Kp. Bevydamas kiškį kad dribaũ, net koją išsisukiau Km. Žmogus, ašvienis, kurs greitai drimba, tas drabnas J.
^ Geriaus į kalną lipti, neg dribti Sim.
ǁ kristi, byrėti: Pražilau, dančpalaikiai baigia dri̇̀bt Slm. Vežimas, krestel[ėj]ęs nuo kranto, suiro, ir bastučių galvos pradėjo dribti į vandenį BsPIII105.
3. gultis (pailsėti, pamiegoti): Pavargęs kai dri̇̀bo, tai tik kitoj dienoj tenubudo Sv. Lamsargis dribo lovon ir išmiegojo iki vakaro J.Avyž.
4. R šlapiai, smarkiai snigti: Drim̃ba lauke sniegas ubago kąsniais Vvr. Kad ėmė šlapdriba dri̇̀bti ir dri̇̀bo par kiaurą dienelę Šv. Kad ėmė dri̇̀bt, ėmė snigt – privertė sniego lig stogui Kp. Kad ėmė dri̇̀btienai, pustytienai, nosies neiškiši Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant mano žirgelio D71.
5. smukti, leistis žemyn: Per didelė kepurė, vis ant akių drim̃ba Jnšk. Viena siena drim̃ba, reiks duot ramsčiai Rdm. Riečiant reikia dažnai sutraukyt mẽtmenys – nedri̇̀bs kraštai Rdm.
ǁ glebti: Ligonis tep įsisirgo, kad net ant kojų drim̃ba Slk.
^ Gula galva, drim̃ba koja (sako piemenys, norėdami kiaules užmigdyti) Kzt.
6. sirgti ir dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Šiemet vištos labai drem̃ba Ds. Prilesusios vabalų vištos pradėjo dri̇̀bt Dkk.
7. linkti, kumpti: Kuolas drim̃ba, o akmenio negali iškelt Lp. Jau šito lanko neužlenksi, jau drim̃ba (klumpa) Vlk.
| Senis norėt dar patrepsėt – kojos drim̃ba Vlk.
◊ į ãkį dri̇̀bti labai patikti: Jam Zosė baisiai drem̃ba į ãkį Bsg.
antdri̇̀bti (ž.) intr.
1. užkristi: Antdri̇̀bo daug purvo ant sėdynės Sr.
2. refl. užvirsti: Jis antsidri̇̀bo ant manęs J.
apdri̇̀bti
1. intr. apkristi, apsidrėbti: Stalas apdri̇̀bęs K. Labai išsikėlė tešla, net bliūdas apdri̇̀bo Ml.
| refl.: Karvės nešvariai užlaikomos, mėšlu apsidri̇̀busios Šauk.
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai apsnigti: Apdri̇̀bo mernu sniegu drabužiai J. Lig parvažiavau, visą apdri̇̀bo Ds.
3. intr. aptižti, apibliūkšti: Grybai jau nedygsta, randami tik seni, apdri̇̀bę Vrn.
| Toks riebus tas vaikas, kad neit veidai apdri̇̀bę Gs.
ǁ apglebti, nusilpti: Ale tu visai apdribai, dabar aš taũ viena ranka parmetu Pls.
4. intr. apsipešti, apkristi: Vaikščioja su apdri̇̀busiais marškiniais Jnšk. Jos bliuskelė aplink apdribus Jnšk. Vaikščioja su apdribusiom kelinėm Gs.
5. intr. atšipti: Apdri̇̀bo dalgio ašmens Brt.
atidri̇̀bti intr.
1. refl. atsigulti, atvirsti, sunkiai atsisėsti: Kogi čia atsidribai̇̃ ant mano lovelės! Sb. Gulk lovon, ko ne vietoj atsidribai̇̃! Slm. Atvažiavęs iš turgaus kaip atsidribo, tai ir tebedrybso Dkk. Pasisveikino, numetė kepurę ir sunkiai atsidribo už stalo rš.
2. nukarti: Tai juodžiukei [karvei] turėt greit reik – tešmuo toks atidri̇̀bęs kapso Bsg.
įdri̇̀bti intr.
1. įkristi, įpulti: Žmogus įdri̇̀bo šulnin Š. Įdribo į strošną purvyną BM146.
2. atsigulti, įgriūti: Jis dribte įdribo į apdžiūvusį šieno plaką Vaižg.
| refl.: Atėjęs girtas įsidribo nenusivilkęs svetimon lovon ir išmiegojo lig rytui Š.
3. susmukti, suglebti: Veilokai indribę, nebus tokie gražūs Ds.
4. įlinkti, įlūžti: Tokis, rodos, buvo gražus ąžuolaitis, o lenkiau pavažą, ir indri̇̀bo Alv.
◊ į ši̇̀rdį įdri̇̀bti įstrigti į atmintį: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu Skr.
išdri̇̀bti intr.
1. K iškristi (kokiai tirštai masei): Išdribo košė par kraštus bliūdo J. Kad duosiu kuolu per galvą, tai ir smagenai išdribs Arm.
| refl.: Kelis, t. y. purvas iš kelio, išsidrim̃ba (išsidrabsto bevažinėjant) J.
2. išgriūti, išpulti, išvirsti: Tik neišdribaũ iš obelės Rm. Maišas kad kiek neišdribo iš rankų rš. Vaikas išdribo pro langą rš.
3. sutingus atsigulti, išvirsti: O kaip išdri̇̀bę visi – tik pūkščia, tik miega Pg.
ǁ prie žemės palinkti (apie javus): Šiemet rugiai labai išdribę Pg.
4. atsikelti: Tu šiandien anksti išdribai̇̃ Ss.
5. šlapiai, smarkiai prisnigti: Ir sniego kiek išdri̇̀bo Pg. Sniego kad ir išdri̇̀bs, bet žiemos nebebūs Krš.
6. sustorėti, nutukti: Padribagurklis žmogus, kurio pakaklė išdri̇̀bus Ds. Buvo toks gražus kumelys, ė dabar išdri̇̀bo pilvan Ds. Išdri̇̀bus, išpliurus jin – karvapilvė Šln.
7. išsitempti, išsitampyti: Tai medžiagos – išdri̇̀bo kaip maišas Sdk.
8. smarkiai išaugti, išstypti: Tėvai tokie maži, iš kur vaikas taip išdri̇̀bo Krš. Tankiai mama už ausų pešiojo, dėl to paaugau toks išdri̇̀bęs Šts.
nudri̇̀bti intr.
1. K nukristi gabalais (kokiai tirštai masei): Košė par kraštą bliūdo nudri̇̀bo J.
2. nugriūti, nupulti: Nelipk ant stogo – nudribsi̇̀ Rk. Ale kaip nudribaũ nuo skadų, tai nuo to čėso krūtinę sopa, ir gana Kp. Saugok vaiką, kad nenudri̇̀bt nuo suolo Sv. Pašauta antis nudribo vandenin rš.
3. atsigulti, nugriūti: Pavalgo ir laukia, kur nudribti ir miegoti rš.
4. nukarti: Vėliavos kybojo nudri̇̀busios – nė mažiausio nebuvo vėjelio Sr. Kuinas turėjo kreivas kojas, nudribusias ausis, akis įdubusias Rp. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjo sklaidomos plaikstės S.Dauk. Antakiai žemai nudribę rš. Nudribę drabužiai Šts.
5. nusileisti, nusėsti: Durys nudribo – neužsidaro Rdm.
6. staiga susenti, sumenkėti: Laikėsi laikėsi žmogus ir nudri̇̀bo Rdm. Ją gydydamas pats su sveikata nudri̇̀bo Arm.
◊ širdi̇̀s nudri̇̀bo pasidarė bloga, nemalonu: Man žiūrint an juos, širdi̇̀s nudri̇̀bus – gyvena kaip galvijai Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo LzP.
padri̇̀bti intr.
1. atsigulti, pargriūti (miegoti): Dribt padri̇̀bo, atsikėlė ir vėl eina Jnšk. Bet kame po lazdynu padribęs skaniai išmiegu naktį Sr. Kažin kas drybsąs toj lovoj kai stuobris padribęs BsV63.
2. šlapiai, smarkiai pasnigti: Tada sniego padri̇̀bo, ale šalčio nebuvo Bsg.
3. tekėti, bėgti: Padribusios (varvančios) akys R355.
4. nukarti, susmukti: Jau ir jo gurklys padri̇̀bęs Vj. Veidai truputį padribę – kada nors jos būta riebesnės rš. Gera pienui karvė, kad pagurklis padribęs Skdv. Rytą vėjas staiga nutilo, ir mūsų laivo burės padribo Vaižg. Senio ūsai padribę žemyn rš. Koki čia marti, koki ne martelė: akelėm pažvilusiom, lūpelėm padribusiom NS703.
ǁ sutingti, susmukti: Prieš lietų taip padri̇̀bęs esmu J.
5. nusileisti, nusėsti (žemyn): Važelis padri̇̀bo žemyn Ds. Da padri̇̀bs žemyn [durelės], paskui nebeatadarysi Slm.
6. išsitampyti: Perkelis traukiasi, o drobė padrim̃ba – užleist nereikia Ėr.
7. baigtis, eiti prie pabaigos: Kožnoj apygardoj, žiemai padrimbant, visas svietas tiekės visuotinai: alų darė, pyragus, žuvį, meisą kepė S.Dauk.
8. palinkti: Vienas sparas kiek padri̇̀bo, bus nelygus stogas Rdm.
pardri̇̀bti intr.
1. pargriūti, parkristi: Ėjo ėjo ir pardri̇̀bo Brž.
2. atsigulti: Visas sutingęs pardribo po obelia ir užmigo Gs.
pérdribti intr.
1. atsigulti, numigti: Pérdribk kiek, ir tuojau bus lengviau Grž.
2. perkristi, peralkti: Bėriukas pardribęs, išalkęs Žem.
pridri̇̀bti intr.
1. K prikristi (tirštos masės).
2. pribyrėti: Tik pajudinau, kad pridribo obuolių – pilna žemė Jnšk.
3. smarkiai, šlapiai prisnigti: Per vieną naktį beveik iki langų pridri̇̀bo Ds. Pridri̇̀bo rugiai sniego, bet duona tą rudenį buvo gera Lnk.
sudri̇̀bti intr.
1. parvirsti, pargriūti, susmukti: Koja jam slistelėjo, ir sudri̇̀bo Jnšk. Karvė sudri̇̀bo vidury kelio ir kadgi beatsikeltų Dkk. Prisigėrė ir sudri̇̀bo kaip maišas Užp. Sudri̇̀bo boba iš išgąsčio žemėn, pritūpė kaip višta Šauk.
ǁ prie žemės palinkti, išgulti: Bulvienokai tokie dideli, visi sudri̇̀bę vagose Jnšk. Dabar dobi̇̀lai da nesudribę, kai suauga, tai sudrem̃ba Ds.
ǁ sugriūti: Sudri̇̀bo tas namas – senas buvo Erž.
2. sugulti (pailsėti, pamiegoti): Privargę sudri̇̀bo visi ant žemės ir sumigo Sr. Ko jūs sudribot be vakarienės? Št.
3. sutižti, susileisti: Pasenusių, sudribusių uogų niekas neperka Šauk.
ǁ subliūkšti: Sudri̇̀bo jau ir jos lašiniai (sulyso) Brs. Žmogui sumenkėjus, sudrim̃ba jam drabužiai ant kūno Sr.
| Nuo didelės kaitros medžių lapai sudri̇̀bo Skr.
| Perdurta dviračio guma sudribo rš. Sudrim̃ba (aulai) OG319.
4. nusilpti, suglebti: Sudribęs žmogus R. Į senystą visi sudrim̃ba Rdm. Senis visai sudri̇̀bo – nė į lovą neįlipa Up. Sudri̇̀bk, kad aš nepakelčiau Št. Ligonė pagulta ligos sudribusi – neturi tvirtų raumenų kūne, kaip lepšė ištižusi plerpso J. Tas gulėjo sudribęs visu savo milžinišku kūnu V.Piet. Boba vaikšto kaip višta sudribusi An. Sudri̇̀bęs, ir klynas padribęs J.
^ Iš pirties išėjęs sudrimbi (skaudus patyrimas moko) B.
| refl. JI346.
ǁ sutingti: Pakol gaspadorius dirba, tai [bernas] sudribęs valkiojasi Tat.
5. apsnūsti: Nunešk į lovą paguldyt [vaiką] – sudribo miegu ir nepaeina Šn.
6. dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Vištos kai kada pavasarį sudrim̃ba Šmn. Kaip tiktai pavasarį atsiranda vabalų, tai vištos ir sudrem̃ba Vžns. Pilkoja višta sudri̇̀bo, gal jau reiks pjaut Užp.
uždri̇̀bti
1. intr. K užkristi (ko tiršto).
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai užsnigti: Už pastogės daug sniego uždri̇̀bo Sr. Uždribs takus [sniegas], ir nebatsižinsiu kelio Šts.
3. intr. užkristi, užslinkti, užsileisti: Ant akių plaukai uždri̇̀bę, ir nesusišukuoja Gs. Ir vienas kitas sėdos, dar nieko nematydamas uždribusiom nuo ilgo miego akim Vaižg.

žli̇̀bti, žlim̃ba (žlem̃ba LD339, Glv), -o intr. J.Jabl, Š, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ; D.Pošk, Kos58, Žgč menk. akti, silpti regėjimui: Jau žlimbu besiūdama, beskaitydama, berašydama J. Nu, vaikalaliai, akys žlim̃ba, dantys klimba, burna, ranka i kojos klumpa Plt.
apžli̇̀bti intr. J.Jabl, Š, Rtr, DŽ, KŽ, Erž; D.Pošk, M, MitI223(Šd), L menk.
1. apakti, nusilpti regėjimui: Ans dulkėse dirbo i apžli̇̀bo Kv. Neskaityk prisikišusi, visai apžli̇̀bsi Krš. Apžli̇̀bęs, apkurtęs, ką ten su škrabalu derėsys Krš. Atsikėlė tuodu užsimiegoję, apžli̇̀bę Šk. Ką ji čia įspangios su apžli̇̀busiom akim! Gs. Kai man stipriai ant akis pašviečia, tai aš apžlimbù ir nieko nematau Brž. Apžlibus reik prapjauti šikšnosparnio sparniuką i tuom krauju tept akis LTR(Vrn). Pats trys metai, kai apžlibo, o kitą spitrium vadina LTR(Vdk). Ne visos spitros, aš tik viena apžlibusi Žem. Jei taip rašysi [tamsoje], visai apžli̇̀bsi Rdn. Senatvė: nuo kojų nupuoli, apžlimbi̇̀, visi galai susimaišo Grz. Apžlibęs ir neką beprimato [eigulys], o šniukštinėja pėdas M.Katil. Dabar jinai (senutė) apžlibusiom akim žiūri į Beną, Benas sveikinasi J.Ap. Per kiekvieną saulės aptemimą nemaža žmonių apžlimba, kad be suodino stiklo žiūrėjo į saulę P.Aviž. Viškai apžli̇̀bo arklys Ds. Ale ir apžli̇̀bęs kaip sena varna! PnmA.
| prk.: Visai nebejauti naujųjų laikų, apžlibai! rš.
2. prigesti: Apie vidurnaktį gryčia išaušo, pasidarė šalta, vos vos bemirkčiojo apžlibusi spingsulė rš.
3. D.Pošk apkvaisti nuo alkoholio: Pasigėręs, apžlibęs ir vaikšto Lnkv.
įžli̇̀bti intr. menk. pradėti blogiau matyti: Nesuprato žvėris, ar jo akys įžlibo, ar tik nuo pavasario kvapulių apsvaigo P.Cvir.
pažli̇̀bti intr. NdŽ menk. pradėti blogiau matyti, kiek apžlibti.
pražli̇̀bti intr.
1. NdŽ menk. pusiau apakti.
2. pradėti geriau matyti: Nakties gūdrumu prašvito žiburys ir pražlibo mano akys J.
prižli̇̀bti intr. DŽ, NdŽ menk. kiek apžlibti: Šuva į senatvę prižli̇̀bo, savą ir svetimą lygiai pjauna Rs.
sužli̇̀bti intr.
1. NdŽ menk. pradėti menkiau matyti: Nuo miltų anas ir sužli̇̀bt gali Sl. Į senatvę sužli̇̀bo ir suspiro (susitraukė) Rmš.
2. susmukti: Marutė, griebdamasi už krūtinės, balta it drobė, sužlibo be žado lovoje J.Sav.