Termino paieška - smarkiai skaudėti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (63)

sutraškė́ti

Apibrėžtis

traškė́ti, trãška, -ė́jo intr. K.Būg, Š, DŽ, FrnW, KŽ; N, I, L, Rtr
1. K, J, LL78 išduoti garsą lūžinėjant, sproginėjant, trūkinėjant, plyšinėjant: Einant mišku sausos šakutės traška Grz. Šiaudai tik trãška Klk. Jų dantyse traškė́jo graužiami kaulai NdŽ. Girdžiu traškant ploną, per naktį sušalusį ledą T.Ivan. Traškėjo griūdami pakirsti girios galiūnai, verkė ir raudojo šilas V.Krėv. Nuo tokio vėjo traškė́jo visa mūsų stuba Jrb. Bijau, ka neaplūžčio naktį – trãška tik trakš trakš [troba] Slnt. Gryčia traškė́davo, kai akmenis sprogdino Bsg.
^ Traška kaip sudžiūvęs avikailis LTR(Krt). Traškančioji eglė ilgiaus stova VP47, D166, Sch80. Traškantis medis ilgiaus stovi M. Traškantỹsis trãška, o lūžtantiejai lūžta Vdk. Senas medis trãška braška, bet nelūžta Brž.
ǁ grikšėti, brakšėti (apie sąnarius): Kažin dėl ko pirštai mun nèbtraška Slnt.
| impers.: Valgant trakšt trakšt už ausų traškėjo M.Valanč.
ǁ prk. ištisai, nenustojant skaudėti, skauduliuoti: Visas kūnas trãška pradėm Prk. Galva mano trãška, kaip nesava, kaip vandenio pilna Ant.
ǁ pabrėžiant kito veiksmo smarkumą: Ka traškė́jo dalgis pjaunant! Dr. Sykį kai daviau (virtau) ant plento, tai dvi dienas sprandas traškė́jo Erž. Šonai trãška stoviant eilė[je] Trg. Duoda į kailį, ka šonai traška Plng. Rasi būčio ir smerčiop užsimušęs, nes ir šonai traškėjo [riedant nuo kalno] M.Valanč. Kerta (valgo), ka trãška NmŽ. Ot kad traukiau šiandien aš orielkos, tad tik traškėjo vien LTR(Mžk). Augina šiandien sūnų, kad net viskas traška I.Simon. Ėdam, ka pilvai traška Šts.
| Mažoji vištelė tiek prilesė, ka gūželis trašką̃s yra Vkš.
ǁ apibūdinant didelį pilnumą: Žmonių pilnà visur – krautuvės tik trãška! Rdn.
trãškančiai Šienas trãškančiai išdžiūvo Vvr. Prisivalgiau trãškančiai, i darbas kiteip eita Vvr.
2. spragsėti degant ar šąlant: Malkos anglinės trãška ugny J. [Gintaras] dega traškėdamas kaip derva S.Dauk. Virtuvėje smagiai traškėjo ugnis J.Avyž. Jeigu ugnis trãška arba pyška, tai būs barnių numie Kin. Šaltis toks buvo, jog tvoros pykšėjo ir žali medžiai traškė́jo BM180(Jnš). Tada taip kietai šalo, net ledas traškėjo J.Balč.
ǁ smarkiai liepsnoti, ūžti: Laužas trãška DŽ1. Pašėtė dega, trãška, ūžia baisiausiai baisiausiai! Št. Trãška braška [degantis namas], bijau ir galvą pakelt Kvr. Laužas traška ir liepsnoja, žiežirbos žiupsniais lekioja B.Sruog.
3. poškėti, pyškėti, bildėti, tarškėti: Kulkosvaidis traškė́jo be paliovos NdŽ. Ka čia ėmė traškė́ti tos tankos! Grd. Jau, jau, jau trap, trap mintuvai traška LTR(Lnkv). Risčia su tom ožkom važiuojąs vieškeliu namo, kad net ir ratai traška Sln. Vynioju, traškù, neleidu tau miegoti Krš. Anuodu (gaspadorius su merga) trãška i trãška, aš misliu, ką judu ten dirbatav po tuo bragu? Kl.
ǁ dundėti, griausti: Buvo matęs žaibo vingį tamsiam nakties danguje ir girdėjęs perkūniją dundant ir traškant Mš. Jei dar rugsėjy perkūnai traška, tai vaisių kitąmet šakos braška prš.
ǁ aidėti, pyškėti nuo garsų: Šaudos, trãška visi pašaliai Pj.
ǁ sklisti, aidėti (apie garsus): [Lakštingalos giesmė] plaukė laukais, traškėjo šlaitų daubose Mš.
4. NdŽ triukšmingai, trinksint važiuoti, dardėti: Traška su ratais par naktis, neduoda nė užmigti Vvr. Vežimas dundėjo, traškėjo išgrįstu plentu A.Vien.
5. lankstomam šiugždėti (apie naujus, standžius popierius, audinius ir pan.): Katarinos (Jekaterinos) piningai, šviežiai išleisti, net traškė́jo Yl.
ǁ prk. būti labai išsipusčiusiam: Ana jau visa silkūse trãška Pln.
6. I, DŽ, NdŽ, FrnW, Vyž plepėti, tratėti: Eik tu, traškute, tu nenustoji traškėt! Bsg. Traškėjo marti toliau, nelaukdama uošvio atsakymo A.Vencl.
ǁ reikšti nepasitenkinimą, pyktį: Jei sakai, sakyk, o netraškė́k čia atsistojęs Vvr. Ko traški, jug aš ne tavi apvaginau? Dr.
7. DŽ1, KŽ, Dr, Slnt, Lkv, Grd prk. būti silpnos sveikatos, sirguliuoti, prastai jaustis, negaluoti: Krebždam, puškam, trãškam, i viskas Jrb. Senis karšta, t. y. guli lovo[je], trãška, bengias amžis J. Ana vis traška J. Munoji ir (irgi) stauniai trãška, paška End. O tas vaikis jau toks sergąs buvęs, trašką̃s kaip aš Ms. Ana didliai buvo traškanti̇̀ Lkž. Tas senis apserga – jau toks trašką̃s buvo Kl. Ta mūso mama jau nebedikti – trãška i trãška Pgr. Pradėjau traškė́ti: skauda, nė pakušėti negaliu Kv. Trãškam trãškam, tik nėkaip nenusibengam Yl. Jonauskienė traškė́jo, o Jonauskis nuvirto Yl.
| Visų vyriausioji sesuo daba tèbtraška i aš tèbtrašku Šts.
8. NdŽ prk. būti labai intensyviam, smarkiai reikštis: Darbai vis traškėte traška rš. Tokių trãškančių speigų nebuvo nė priš kiek metų Slnt. Žiemą speigai traškė́s – ans eis po plaukų! Rt. Diena trãškanti (karšta) Dr.
◊ dañtys trãška labai nekenčia: Tą mergą pamato – dañtys trãška Vn.
atitraškė́ti, ati̇̀traška, -ė́jo intr. KŽ; Ser, atatraškė́ti, atàtraška, -ė́jo Š triukšmingai ateiti ar atvažiuoti: Sėdėjo sėdėjo i apei vidurnaktį išgirdo, kad kaži kas ati̇̀traška atbraška par lauką Klm.
įtraškė́ti, į̇̃traška, -ė́jo intr. triukšmingai įeiti ar įbėgti: Vilkas krūman įtraškė́jo Š.
ištraškė́ti, i̇̀štraška, -ė́jo intr.
1. Rtr, KŽ su garsu išlūžinėti, išgriuvinėti: Daug medžių ištraškė́jo nuo audros Š.
2. Š, Ser kurį laiką traškėti, braškėti.
3. paryškinant, pastiprinant, suintensyvinant kitą veiksmą: Išdžiūvo ištraškėjo rugių gubos laukuos rš.
4. Š, Rtr, KŽ, Mc triukšmingai išeiti ar išvažiuoti.
5. prk. išmirti, išnykti: Ištraškė́jo išmirė visi seniejai Šts.
nutraškė́ti, nùtraška, -ė́jo intr.
1. Ser triukšmingai nubėgti, nueiti: Pabaidytas briedis nulėkė nutraškė́jo in tankumyną Vrn.
2. prk. numirti: Traškėsu traškėsu i nutraškė́su End.
patraškė́ti, pàtraška, -ė́jo intr.
1. Ser, NdŽ kurį laiką traškėti, braškėti.
2. traškant sulūžti: Tiltas patraškė́jo, miltai pabyrėjo (flk.) rš.
3. refl. kiek paspragėti, pakibirkščiuoti: Grabnyčia degė pasitraškėdama, o troboj vis labiau temo J.Balt.
4. NdŽ pakalbėti, paplepėti.
5. NdŽ kurį laiką sirgti, negaluoti.
pritraškė́ti, pri̇̀traška, -ė́jo intr. daugeliui sueiti, gausiai susirinkti: Pilna bažnyčia buvo pritraškė́jusi žmonių Dr.
sutraškė́ti, sùtraška, -ė́jo intr.
1. LL315, Skr trakštelėti lūžtant, plyštant, skylant ir pan.: Sutraškė́jo lūžtanti šaka DŽ1. Sutraškė́jo, sulūžo kažkas NdŽ. Suriko nesavu balsu Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulas, ir apalpęs pargriuvo J.Bil. Hektoras kalaviju užsimojo priėjęs Ajantą, kirto į uosio durtuvą, ir lūžo tasai sutraškėjęs HI. Visas stalas su valgymais ir gėrimais sutraškėjo ir parvirto ant žemės BsMtII178(Tl). Ir papūtė vėjelis, sutraškėjo šakelės, sujudino klevužėlį, pabudino bernelį LTR(Šl).
ǁ sugrikšėti (apie sąnarius): Pasiraivė, kad net sprandas sutraškė́jo NdŽ.
2. sulūžti, subyrėti: O ka ta baidyklė lipo par torą, i tora sutraškė́jo Dr. Ka duosu su makaru, ta i kaulai sutraškė́s! Pln.
3. imti spragsėti: Krosnyje linksmiau sutraškėjo ir suūžė ugnis A.Vencl. Ir žvakė linksmai sutraškėjo, supleveno liepsnos drugeliu vienon pusėn ir kiton J.Balt.
4. traškant sudegti: Anų jaujas sutraškė́jo į velnio miltus, nėko nebliko, anė kūlio sveiko Dr.
5. NdŽ barkštelėti, tarkštelėti, subrazdėti: Prieškambaryje sutraškėjo užraktas, trinktelėjo lauko durys rš.
| Kaip tekinis trinkterėjo į akmenį, tai mano dantys sutraškė́jo J. Munie pelelė nesùtraška nėkumet, katinas apgaudo Vvr. Aš naktį jau sùtrašku, ana klausa: – Kas tau y[ra], ka nemiegti? End.
6. imti poškėti: Ir staiga iš kaimo sutraškėjo kulkosvaidis rš. Gatvėj sutraškėjo šūviai A.Vencl.
7. NdŽ greitai pratarti, pasakyti: Galą kur gautai, – sutraškėjo senis rš.
8. sunegaluoti: Kai sutraškam, tai neturam vaistų Kv. Ka biškį i sùtraški, i vėl pasitaisai NmŽ.
9. NdŽ triukšmingai suvažiuoti, sulėkti.

Daugiau informacijos

traškė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

paišplė́šti

Apibrėžtis

plė́šti, -ia (plẽšia), -ė, plė̃šti caus. plyšti.
1. tr. Skd, Nmk, Ukm, Dsn drėksti nuo paviršiaus, lupti (žievę, luobą, odą): Karklus plė́šiam ir pinam vyžus Švnč. Ožkos karklus plėšia, vilkas paršą neša A.Strazd. Svetimame miške bene kirtai medžius, rasi lunkus plėšei? P. Man pačiam taikės [lūšiui] skūrą plėšti Kb. Jaunesnis ka buvau, ejau skiedų plėšti Dr.
^ Kol liepa plėšiama, tai plėšk; kai pridžius – nebeatplėši LTR(Nm). Plėšk lunką, kad plyšta; kad prikeps – nespėsi MŽ. Tu nu manęs neplėši tošės S.Dauk. Plėšk, kol plyšta Nj.
plėštinai̇̃ adv.: Išpjovęs plėštinai diržą, pasiėmęs užmokesnį ir tris diržus, išsileido namo MPs.
ǁ refl. duotis lupamam: Tada plėšk luobus, kai plėšias PPr235. Plėšias kai karna Švnč.
2. tr. R205 su jėga traukti šalin: Viesulas plėšė namų stogus sp. Žmonės plėšė savo auksinas auskaras nuo savo ausų CII300. Kad plė́šė barzą urėdui, pilnus nagus plaukų prisirovė Vdk. Kad šukuoj man galvelę, plėšia mano plaukelius N70.
| prk.: Valstietis ir darbininkas jau pradeda plėšti vergovės ir išnaudojimo grandines (sov.) rš.
^ Bažnyčią plėšia – koplyčią dengia LMD(Plv).
3. tr. Ps, Nmč, Ggr draskyti, ardyti: Ana (medinė kačerga) neplė́šia pado JnšM. Greitai bėganti srovė, plė́šianti srovė KII129. Vynas naujas plėšia sūdus ir išteka BtMr2,22.
| prk.: Juokas plėšia, negaliu nusturėt Tvr. Smarvės nosį pusiau plėšia I.
^ Tykus vanduo krantus plėšia, tyli kiaulė giliai šaknį knisa LMD(Vlkv). Didelis kąsnis gerklę plė́šia (kas daug nori, nieko nelaimi) Grv.
ǁ prk. apimti skausmui, labai skaudėti: Pradė[jo] nugarą plė́št Ck. Suvalgiau blynaitį su sviestu, ir plė́šia ma[n] kriūtinę Rdš. Galvą taip sopa – plė́šia Jnšk. Plė́šte plė́šia galvą – taip skauda Jrb. Kitą dieną man labai galvą plė́šia Rd. Tik kai atsiguliu, labai plė́šia pusiaują Ob.
4. tr. draskant atidaryti: Plė́šti laišką, voką NdŽ. Tuoj inlipė liepon ir jau plėšia kūzavo dureles LTR(Ds).
5. tr. SD116,365, Slv malant valyti, trinti nuo grūdų luobą, grūsti: Pakėlė kruopų plė́št Ob.
6. tr. smulkinti plėšant: Plunksnas plė́šiu i snaudžiu: bast nosį įbedu į stalą Rd.
7. tr. atimti gyvybę kandžiojant, draskant: Vilkas vilkelis … plėšia veršelį N19.
8. tr. R, J, Kv, Vkš, Klk, Dr, Kt, Snt, Paį, Vb arti (plėšinį): Dirvonus plė́šia, sės linus Skp. Pievą plė́šiant pora arklių nevalios, reikės trejetą pakinkyti Šmk. Baigiu pūdymą plė́šti Rmč. Plėšiaũ, plėšiaũ [plėšinį], ir duonos neturiu Nč. Sušilau, kaip plėšinį plė́šęs Skr. Žemaitiška žagrė yra sudėtingesnė už žuobrį ir tinka dirvoms plėšti rš. [Žmones] apvergė, liepdamys jų vaikų vaikams laukus plėšti S.Dauk. Plėšė niekieno nejudintą velėną, rovė kelmus, kasė griovius rš.
| prk.: Klubų vaidmuo, plėšiant kaimo kultūros dirvonus, yra labai didelis (sov.) sp.
ǁ refl. duotis ariamam:
^ Plėšk dirvoną, kolei plėšias, paskui bus ne laikas LTR(Trgn).
ǁ praminti: Tu nori, kad aš tave kaip aklą arklį neplėštu keliu vestau V.Krėv.
9. tr. J, Trk gadinti dėvint, nešiojant: Vasarą galiu ir basas pabūt – kam da naginės plė́štie Ds.
^ Mokslas kišeniaus neplėšia LTR(Vl). Tu tik deri dar duonai ėsti ir drabužiui plėšti Skd.
10. tr. Kp laisinti, alinti: Linais ir grikiais žemę plė́ši Ds. Šitą žemę visi plė́šė, o niekas netręšė Ob.
11. refl. Sdk, Jrb jėga veržtis, brautis, skverbtis: Kur tu plė́šies be eilios? Ktk. Ko plė́šies? Neregi, kad ažrakinta?! Švnč. Pritūpdami plėšias iš viržių arkliai rš. Plėšiasi per tankmynus šernas Pč. Karvė laukan plė́šias Dglš. Žirgus reikėjo tramdyti vadžiomis, kad jie nesiplėštų pirmyn rš.
| Saulelė, kildama kas kartas aukštyn, plėšės per miglą Žem. Ugnis plėšėsi iš krosnies į kaminą, grėsmingai ūždama rš.
| prk.: Širdis apsąla … ir plėštè plė́šias, veržias ir skrenda aukštyn BM61.
ǁ refl. labai norėti, veržtis: Taip ir plėšiasi į mokslą, visa nori žinoti rš. Nusbodo tėvo duona valgyt, kad plė́šias išlėkt Skdt.
12. refl. su pastangomis atitrūkti (nuo paviršiaus), kilti: Sunkūs lėktuvai vienas po kito ėmė plėštis nuo žemės ir sukti į rytus rš.
ǁ refl. su jėga veržtis į priekį: Arkliai plėšėsi purvinu ir duobėtu vieškeliu rš. Netrukus matyti, kaip traukinys už stoties plėšiasi į kalną rš.
13. tr. jėga traukti iš kur nors: Savęsp plėšti Q658. Plė́ša (griebia) iš nagų, nėko nepadarysi anam Krš. Po nevalia plė́šia iš rankų Vdk.
| prk.: Darbai plėšė namiškius į laukus, ragino skubėti J.Balt.
^ Nors replėmis plėšk, neišgausi iš jo žodžio, ir gana! rš.
| refl. tr.: Mirdama ji Petrę plė́šės prie savę Jrb.
ǁ versti, griauti: Išgėrė kelis stikliukus, jau jį aukštinyką ir plė́šia Gs.
14. tr. I prievarta imti, grobti: Šiaurės Lietuvos sritis plėšė Livonijos ordino raitelių būriai A.Vien. Plėšančios (plėšiančios) bitės pradžioj it tokios pat geros bitės yra, kaip ir kitos S.Dauk. Plėšia žmones kaip vanagas PPr82. Jei tasai, kursai vadinas broliu tarp jūsų, yra … girtuoklė arba plėšiąs, su tokiu ir nevalgykit DP515.
plėštinai̇̃ Iš jo vaiką atėmė plėštinai rš.
^ Galutinai plėštinai (labai greitai, akimirksniu) N.
15. tr., intr. Skdt, Ds, Plk, Lp imti didelę kainą, lupti: Meistrai už darbą daug plė́šia Jnš. Neplėšk jau tiek už darbą, susimildamas! Srv. Šitei plėšt iš žmogaus tai da reikia turėt ir akys Užp. Tieka pinigų plėšė až penkias minutes Kli. Kruvinai plė́šia [už prekes] Rm. Patys už viską nežmoniškai plė́ša Krš. Plė́šia, koja primygęs Dglš.
ǁ daug gauti, laimėti (užderėjus): Šiemet dobilų tai plė́šime Gž. Šįmet linų plė́ši Alk.
16. intr. Lp, Grd, Krš sunkiai, smarkiai dirbti, plėšytis: Jis teip plėšia, jis teip dirba! Ėr. Plė́šiau plė́šiau, kol jauna [buvau], dabar nebegaliu Jnšk. Plė́šk plė́šk žmogus, jei nori, ir galą gauk, vienas bedirbdamas! Vvr. Kad tu par nemierą plė́ši, ką tu tę priplėši Btg.
| refl.: Į dvarą ėjau [dirbti] – nereikėjo plė́štis Bsg. Mergos, norėdamos parodyti savo sugebėjimą darbe, plėšiasi paplasta rš.
17. intr. smogti, pliekti, mušti: Nekišk puodan galvos – tuoj plė́šiu šaukštu kakton Lp. Brolis broliu[i] plė̃šia per ausį Rdš. Tėvas kad išsiėmė bizūną iš po juostos, tai kad ėmė sūnui per pečius plėšt! Pls. Gaigalas plė́šia tus ančiukus Vdk. Tos senės žąsys kad plẽšia tuos žąsiukus mažuosius Žml.
18. refl. Ker kovoti, kariauti: Judu plėškiatavos, o aš palauksu Šts.
| Anas dažnai plė́šias (vaidijasi) su boba savo Dglš.
19. tr., intr. smarkiai ką daryti: Susėdę i plėšia dainas Šd. Juozapas šauniai suko apie galvą botagą ir plėšė kažkokią dainą J.Avyž. Per šventes jau kad plėšim, tai plėšim (giedosime) Lp. Ko taip plė́ši (grieži), kad net ausys bijo! Upt. Kad plė́šia kardijonas (akordeonas), kad grajy[ja]! Jrb. Susėdę vyrai ir plė́šia (lošia) akies iš pinigų Ds. Anas kortom plė́št visai nemoka Ds. Nugi kad plẽšia linus – smarki rovėja Žml. Žirnius duos duos plė́št (smarkiai pjaus) Dglš. Plėšiaũ plėšiaũ (nešiau, tempiau) tuos maišus, net akys šlapios Al. O kur pats dabar plė́ši (smarkiai eini), ar į jomarką? Žvr. Plė́ša (skina) viešnes be kokio saiko: pusžalės – ne pusžalės, išsirpusios – neišsirpusios Slnt. Riešutus plẽšia su visais lapais Žml. Karvės kai įpuola į pievą, tai kad jau plėšia, tai plėšia (godžiai ėda)! Pc. Čia pat patvory pririštas arklys plėšė žolę A.Vien. Plė́šiu ir plė́šiu (rūkau), be rūkymo negaliu Grd. Senis liurką plėšia ir plėšia Pc. Pradėjo tuoj kitan šonan vėjas plė̃št (pūsti) Aps.
20. intr. Al aušti, švisti: Kaip tik diena plė́šia, ir kylam iš lovos Grz.
| refl. Mrs: Jau zaria plėšias LTR(Lkm). Berneliai, jau plėšias diena, keliausim namo! Prng.
◊ aki̇̀s (akès) plė́šti
1. šiurkščiai kalbėti, ginčytis: Ar gali apsileisti, ka vaikas akès plė̃štų?! Krš.
2. pavydėti: Ant kito gero akių neplėšk, kitam laimės nepavydėk KrvP(An).

ant gýva pusè plė́šti Krž stengtis bet kuriuo būdu praturtėti, vaikytis pelno.
bùrną plė́šti Šts vemti.
dirvónus plė́šti toks žaidimas: Paskui dirvónus plė́šia: an grindų sugula du vyrai – katras katrą patrauks Antr.
gar̃bę (šlóvę, gẽrą var̃dą) plė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Nevalna šlovės jam plėšti Sz. Matote, kokie turtai! – pratarė atsisėdęs, – betgi ir tų dar žmonės pavydi: vardą nekaltą plėšia, įtarinėja… LzP. Šlóvę plė́šiančios kalbos NdŽ. Kam, kieno gar̃bę, gẽrą var̃dą plė́šti NdŽ.
gérklę (gérkles) plė́šti šūkauti, rėkauti, giedoti: Net užkimusi ir neatsikvėpdama plėšia savo gerklę rugių lauke griežlė A.Vien. Klyksmu gerkles plėšdami, lakioja [vaikai] iš vieno galo sodžiaus antran Vaižg. Gaidžiai garsiausiai plėšė gerkles rš.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleida Ll.
kaip (tiesióg) iš akiẽs (akių̃) plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas P.Cvir. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas Skdv.
liežùvį (liežuviùs) plė́šti Skdt daug ir tuščiai kalbėti, plepėti: Ką žmonės veiks: beplė́šia liežuviùs! Šn. Veltui liežuvį plėši: pinigų nėra ir negausi! V.Krėv.
óžius plė́šti Srj vemti.
ši̇̀rdį plė́šti jaudinti, erzinti: Toki barniai man širdį plėšia Šlvn.
apiplė́šti (applėšti N) tr., apiplė̃šti, -ia, api̇̀plėšė
1. J, K, Š apdrėksti aplink, aplupti nuo paviršiaus (žievę, odą, luobą): Appielavojo ir àpplėšė karną, ir padžiūvo verba Rod. Apiplė́šk gražiai apie tą marginę Skr.
2. Arm malant grūdams nuimti luobą, apgrūsti: Jei nori, kad geri būtų miltai, tai dukart applėšk miežius Nč.
3. apdėvėti, apnešioti: Jau apiplė́šiau savo batus Skr. Apiplėšusi ir tu savo panautūsius kartūnus Brs.
4. nualinti, nulaisinti: Apiplė́štas laukas: trąšų neduoda, neauga Grg.
5. H161, R62, Š atimti jėga, apgrobti: Kalavijuočiai dažnai apiplėšdavo sėlius ir lietuvius, niokojo jų kaimus rš. Saulas bylojo: eikiam … ir applėškiam juos iki auštant BB1Sam14,36.
| Dažnai apiplėšiamos susilpnėjusios bitės J.Krišč.
ǁ prk. pasisavinti turtą, nuskurdinti išnaudojant, imant didelius mokesčius: Kapitalistinių šalių darbo žmonės apiplėšiami taip pat, didinant mokesčius (sov.) sp.
6. paimti didelę kainą, nulupti: Kaip ne sarmata teip apiplė́št žmones! Ds.
7. apravėti: Didumą ir aš jau apiplė́šiau savo daržus Brs. Žoles kiek apiplė́šia aplink kapus Jrb.
atplė́šti tr., atplė̃šti, -ia, àtplėšė
1. SD212, R122, J, K, Š atidrėksti nuo paviršiaus, atlupti: Kambaryje keliose vietose atplėšė grindis ir vis kažko kruopščiai ieškojo rš. Afieravoti ant ugnies, būtent: jo taukus, visą uodegą, nug pečių atplėštą BB3Moz3,9.
^ Plėšk lunką, kol plyšta; kaip prikeps, neatplėši LTR(Mrj).
2. atskirti dalį plėšiant:
^ Atplėšei šuniui skverną ir numetei (jei kas prikimba, atiduok jam, kad ir ne jo) Ds.
| refl. tr. Š: Atsiplė́šk popieriaus skiautelę DŽ1. Ankslio (alksnio) šaką atsiplė́šiau Lp. Valgyk, ką matydamas, atsiplėšdamas Pšl.
3. draskant atidaryti: Gromatą atplėšiu, atpečvetiju R33. Atplėšė kvietimą ir ėmė skaityti rš. Ta, atplėšusi laiškelį, paskaičiusi ir kuo greičiausiai bėgusi rš.
4. H, R33 su jėga atidaryti: Atplėšė vėtra man duris lūšnelės S.Nėr. Atėjo pas klėtį – užrakytos durys; atplėšė duris – jau klėtis tuščia, sesers nėra BsPIV88. Pakajai atplėšti, ir visa išvogta Kb.
| refl. tr. Mšk: Atsiplėšė klėtį BM110.
5. jėga atitraukti (ką prispaustą, prigludusį): Darbininkai atplėšė rankas nuo kastuvų, nuo vienračių, nuo kirvių ir pjūklų rš. Atplėšusi veidus nuo rankų, žiūrėjo į jį, o ašaros krito didelės kaip pupos J.Marc.
| prk.: Ir tu ponu būsi ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi) BB1Moz27,40. Nuog tokių žmonių velinas girdėtą Dievo žodį atplėšia ir atitraukia BPI247.
| refl.: Šemerys jau atsiplėšė nuo tvoros ir nuėjo J.Avyž.
| Ai, koks gražus! – negalėjo nuo veidrodžio atsiplėšti rš. Nuo siuvinio dar kartą atsiplėšė dvi susidomėjusios akys rš.
ǁ jėga atskirti: Eš bijojaus, tardamas, tu tavo dukteres nuog manęs attrauksi (atplėši) BB1Moz31,31.
| Negalima atplėšti meninio metodo nuo menininko pasaulėžiūros rš. Skaudu išgyventi tai, kad esu atplėštas nuo praeities rš.
atplė́šiamai adv.: Povilas Budreika niekada negalvojo, nesistengė suprasti, kas jį taip neatplėšiamai laiko prie keturių pelkėto baltžemio hektarų rš.
ǁ refl. jėga išsiveržti, ištrūkti: Per tiltelį eit vengdamas, [už rankos laikytasis] nuo manęs atsiplėšė BsV363.
| prk.: Daugel yra šiandien tarnų, kurie atsiplėšia (atitolsta) kiekviens nuog Viešpaties savo Ch1Sam25,10.
ǁ refl. atitrūkti (nuo darbo): Žmonės, atsiplėšę nuo darbų, dainavo daineles rš. Jis atsiplėšia nuo plūgo tik rimčiausiais atvejais rš.
6. refl. su pastangomis pakilti, pasikelti: Kariai atsiplėšė nuo sniego ir smarkiu šuoliu pasiekė priešo apkasus rš. Antys triukšmingai pakildavo, atsiplėšdavo nuo kūdros rš.
| Saulė, vos atsiplėšusi nuo ganyklos, skleidė spindulius rš.
ǁ refl. padidinti nuotolį smarkiai bėgant: Kaip šoko šuniokas vytis [kiškį], tai tas led atsiplė́šė Sb.
7. sunkiai praverti, atmerkti: Motina pakėlė galvą ir atplėšė akis V.Piet.
8. pakelti aukštyn, atsmaukti (drabužį): Nuauk kojas, atplėšk kiškas, brisk per vandenį CII915.
| refl. tr., intr.: Brenda per upę, aukščiau kelių atsiplėšusi Lnkv. Atsiplė́šk – sušlapsi! Jrb. Jei šilta, tai atsiplė́šk Alk. Vaikai, aukščiau kelių atsiplė́šę, varlinėjo lietaus prilytose balose Grž. Labai karšta – atsiplė́šk marškinius Jnš. Nieko nėr jai ir andarokas atsplėšt Skdt. Koks aš tebuvau, kad nulipti kitaip dar negalėjau, kaip tik atguldamas išilgai suolo, prieg tam marškinėliai gražiai atsiplėšdavo lig pat pažasčių Vaižg. Petras parejo iš lauko paršilęs, atsiplė́šęs krūtinę Vdk.
9. sunkiai atnešti, atvilkti: Net nuo malūno miltus àtplėšiau Al.
10. Rmš, Pgg jėga atimti, išveržti, užgrobti: Medes, atplėšęs nuo mūsų, tepasilaiko pazvanams Žem. Atplė́šė kareiviai arklį nu ano – ko nepablūdo Krš.
| refl. tr.: Kaip pikti varnai jie (broliai) apipuolė jauną šeimininką ir atsiplėšė dalis J.Avyž. Atsiplė̃š jis mat žemę nuo mūsų! Upt.
11. paimti didelę kainą, nulupti: Už laikrodžiuko pataisymą tris rublius atplė́šė Krš. Nieko sau, kad atàplėšė! Skp. Kiek iš tavęs už tą naginių porą atplė́šė? Jnš.
◊ akių̃ neatplė́šti žiūrėti į ką malonų, nenukreipiant žvilgsnio: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį [pinigų] ir ilgai neatplėšė nuo jo akių J.Marc. Neatplėšdamas akių, žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę rš.
ausi̇̀s atplė́šti įdėmiai klausytis, įtempti dėmesį: Neprieteliai savo ausis atplėšę bus, tykodami, ką jis dabar sakys prš.
nuo žẽmės atsiplė́šti paūgėti: Nuo žemės dar neatsiplėšė, o jau dygus! J.Balt.
įplė́šti, įplė̃šti, -ia, į̇̃plėšė
1. tr., intr. N, K J įdrėksti, įbrėžti: Inplė́šė katinas Aps.
| refl. tr., intr.: Kojelę insi̇̀plėšė, pirščiuką apsigurino Dbč. Kažin kur įsiplė́šiau rankovę Š. Šis ta šake ir įsiplėšęs Plt.
ǁ įkąsti: Ar kaimyns, ar svetims bus, įplė́šdavo žmogų [šuo] K.Donel.
2. tr. pajėgti išarti (plėšinį): Ką tas medis (žagrė) galėjo įplė́šti?! Grd.
3. refl. BM47 jėga įsiveržti, įsiskverbti: Led insi̇̀plėšiau traukinin Ut. Su pinigais neįsiplėšite danguosna Gmž.
| Jūros vilnys čia yra įsiplėšusios žmonių sėdybosna rš.
4. tr. jėga įtempti, įtraukti: Razumas pašokęs atsitolino, o kaimynas nesikėlęs tapė į ežerą įplėštas BsV373.
5. refl. Vrn, Kb įsilaužti (norint pagrobti, apiplėšti): Naktim, būdavo, insplė́šia vagiai, arklį, rūbus pavagia Ck. Šiąnakt vagių būta įsiplė́šta mūsų butan, tik nieko nesuspėta pavogti Š.
6. intr. įgerti: Jis iš turgaus parkrapino, šauniai įplėšęs rš.
| refl.: Jau gerokai įsiplėšęs eina iš svečių, matyt, alus buvo stiprus Krs.
7. refl. praturtėti, pralobti: Anas kaip bematant insi̇̀plėšė Trgn.
išplė́šti tr., išplė̃šti, -ia, i̇̀šplėšė Ktk
1. SD411,414 su jėga ištraukti, išrauti, išlupti, pašalinti (ką įaugusį): Kam akis išplė́šti KI147. Jei tada piktina tave dešinė akis tavo, išplėšk ją ir atmesk ją nuo savęs BtMt6,26. Mudviem reikėjo velėnas išplė́št ir krantus išdėt Jrb. Visi kelmai buvo išplėšti rš. Iš purvų išplė́šk pasagą J. Laumė perpykusi išplėšė tam zuikučiui abi kojas paskutines J.Jabl. Pešasi tėvai, kad plaukų visur išplė́štų sukasi pluoštai K.Donel. Šitai obelėlei tai kasmet po šaką vėjas išplėšia Sdk. Atbėgo sakalas, negalėjau pagauti – tik plunksną išplėšiau, o jis nubėgo LB241. Gyvatė išplė́šė storiausį medį su šaknimis ir nuvilko namo BM223. Aržuolą su šaknimis išplėšė BsPIII330.
| prk.: Audeklą išplėša plė́šte (stipriai išbalina), kad balina, ievoms žydant pavasarį Ggr.
| refl. tr. K: Paslėpsnį išsi̇̀plėšė karvė Krs.
ǁ su jėga ištempti, išvilkti: Padidinom kraut vežimą – arkliai led i̇̀šplėšė per balą Srv. Tavo arkliai išplė́š iš miško rąstus, kad ir į pelkę būs įšalę Dr. Stiprus arklys vienu driūktelėjimu išplėšia roges iš mūsų kiemuko J.Balt. Sunkiai jis (vežimas) slinko priekin, vos išplėšdamas ratus iš stingstančio purvyno V.Myk-Put. Atgaliaus sugrįždama, vyriausį sūnų iš patalų išplėšė ir jam bėgti liepė S.Dauk.
| prk.: Ūkį iš skolų i̇̀šplėšiau (išmokėjau skolas) Al.
| refl. tr.: Jį du vyrai girioj išsiplė́šė iš to arklio ir tiek jam davė, tiek jam davė! Skr. Tie išsiplėšė poną iš karietos, įvedė į vieną ugninį kambarį BsPIII38.
2. išrausti, išardyti: Nemunas išplė́šė naują vagą, kur dabar jis ir teka Smln. Anuos metuos kelią išplė́šė vanduo Pgg. Netoli nuo kelio, rave, išplėštam nuo lietaus, radęs užsispraudusią [kumelę] BM57. Nuolatinis lytus yra jau dideles skyles išplėšęs prš.
ǁ išdraskyti, iškapstyti: Vištos išplėšė tau darželį Rod.
ǁ išlaužyti (ledus): Ledą išplė́šė Dkšt. Reikia sėti žirnius, kol dar neišplėšti ežerai Dkšt.
3. Srd, Brt, Ds išarti (plėšinį): Dirvoną išplėšti buvo galima tik su geležiniu noragu rš. Reiks išplė́šti pūdymą Rmš. Išplėšiu pievą ir pasėsiu linų Rt. Išplėšim dirvelę, pasėsim linelių. Žali gražūs linužėliai išplėštoj dirvelėj DvD174.
| refl. tr.: Išsiplė́šiau dirvoną ir pasisėjau linų Š.
4. refl. SD411, Ds jėga issiveržti, ištrūkti: Teip kaip nereikė[jo] šiandiej Utenon – išsiplėšė par nevalią Sdk. Aš sakau – nevažiuok, ale ana išsiplėšė, o dabar neturi ko valgyt Ut. Vagį buvo gurbe uždarę, bet jis išsiplė́šė ir pabėgo Š. Martynas išsiplėšė iš Viliaus rankų I.Simon. Karvės pardumdavo anksčiau, negu mes spėdavome išsiplėšti iš miško J.Balt.
5. P, Šts prievarta atimti, išreikalauti: Avį iš jo dantų išplėšiau S.Stan. Svečiai pradėjo barti už tai, jog jiems išplėšė jauną mergelę M.Valanč. Išplėšė iš rankų vaikui sviedinį ir nusinešė Jnš. Per gvoltą i̇̀šplėšė – ką gi jiem padarysi! Skdt. Paskuojį skatiką išplėšė jiems S.Dauk.
| prk.: Mes pergalę kovos ugny išplėšim A.Vencl. Išplėšti iš aristokratijos valdžią kaip tik ir reiškia likviduoti nacionalinę priespaudą (sov.) rš. Žodį nora išplė́šti (nori išgauti, sužinoti naujieną), o tas i pliurpa Krš. Jūs mano žodį i̇̀šplėšėt (pasakėte mano mintį) Pjv.
6. H, P išgrobti, apiplėšti: Naktį vagių ateita, klėtis išplėšta, vežiman susikrauta ir išvažiuota J.Jabl. Po karo viskas buvo išplė́šta Ktč. Išplė́šė visko už šimtą tūkstančių Vdžg. Miestas buvo paimtas ir išplėštas S.Stan. Ateina po tąj egle dvylika žmogžudžių …, pasidėjo savo išplėštus piningus ir peilius ir verdasi sau valgyt BsPIII198. Tokį [be motinos] aulį svetimos bitės išplėš rudinį S.Dauk. Tus (sidabrinius ir auksinius indus bei rūbus) jūs ant savo sūnų ir dukterų uždėsite ir egipciokams (iš egiptiečių) atimsite (paraštėje išplėšite) BB2Moz3,22.
^ Su išplėštais piningais neilgai tedžiaugsys VP42.
7. brangiai paimti, nulupti: Už seną daiktą išplė́šė didelius pinigus Jnš. Ir penkių rublių nei̇̀šplėšė iš manę Str. Tik išplėšt jie moka rš.
8. refl. išsibarti, išsiginčyti: Išsidrožiau, išsiplė́šiau, išsivajujau [su marčia] Dglš. Su šitokiu žmogum ažkart neišsiplėši, tai anas i neregi savo šunybių Ml.
ǁ refl. išsigrumti: A nori su mumis išsiplėšti? Šts.
9. refl. sunkiai, smarkiai dirbant išvargti, nusidirbti: Aš išsiplė́šęs Lp.
10. be atodairos išskinti: Nedavė ir prispėt – i̇̀šplėšė nagom Ut.
11. Lp išplėsti, išpūsti (akis): Anas daboja akis išplė́šęs, kad kur gaut išgert Švnč. Regi, kap išplė́šė akis OG203. Bobukė tik žiūro išplėšus akis LTR(Al). Akis išplėšęs eina, net žemės nemato KrvP(Kš).
ǁ iškelti: Kumelė stovi, uodegą išplė́šus Sem.
12. refl. išsipuošti, išsidabinti: Šiandie išsiplėš' (išsiplėšk) geriau, ba svotai gali atvažiuot Dsn.
13. refl. išaušti, prašvisti: Jau ir išsiplėšė, o mes da vis iš namų neišvažiuojame Švn.
◊ [kaip] iš akių̃ išplė́štas Kal labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas N. Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta! I.Simon. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina Skr. ×
viežlỹbą var̃dą išplė́šti padaryti negarbę: Ir viežlỹbą var̃dą išplė́šia jam BM115.

×paišplė́šti (hibr.) tr. išgrobti, apiplėšti: Buvo paišplė́šę bites tada Grv.
nuplė́šti, nuplė̃šti, -ia, nùplėšė Pb
1. tr. SD459, H, R9, K, J, Str nudrėksti nuo paviršiaus, nulupti: Liežuvį nupjovė, skūrą galvos nuplėšė S.Stan. Lyg kas būtų odą nuplėšęs nuo širdies – ji pasidarė jautri kiekvienam skausmui ir skriaudai rš.
2. su jėga nutraukti šalin: Vėjas stogą nuplė́šė Jrb. Nuplėšim baltą nuo stiebo burę, į gelmę vairą skandinsime! V.Myk-Put. Mina nuplė́šė koją, tai su medine eina Žal. Jam abidvi kojos iki kelių tapė nuplėštos Kel1881,59. Muturą nuo galvos nuplėšė ir potam tuojau pažino, kad tai jo sesuo BsPI12. Nuplėšė nuo jo drabužius ir nuogą išginė BM315. Nuog jo nuplėšia rūbą karaliaus ir apvelka jį paties jo rūbais DP173. Nuplėškite aukso ausų ąsas nug ausų jūsų moterų BB2Moz32,2.
| prk.: Nuplėšė šventumo aureolę rš.
| refl. tr. K: Atsisakiusi vakarienės, ji plėšte nusiplėšė drabužius ir krito lovon rš. Augustas nusiplėšė švarką ir įrėmė galvą į mano krūtinę rš.
ǁ išlaužyti (ledus): Rasoda kulti reikia rudenį, kai ežerai nesustoję, ar pavasarį, kai ledus nuplėšia LTR(Ign).
ǁ jėga nutempti: Vienas už pavadžio čiupt, arklį palaikė, kitas nuo arklio nuplė́šė ir vedas į girią Skr. Ji krito į vandenį ir Joną kartu nuplė́šė Btg.
| refl. tr.: Iš piktumo besipriešindamas, prieš tiltą mane į gilų plentgrabės sniegą nusiplėšė BsV363.
3. tr. Š, Vv, Lš malant grūdams nutrinti luobą, nugrūsti: Nuplė́šk bent gorčių miežių kruopom Kp. Pirma nuplėšk kviečius, tai bus miltai baltesniai Ds.
4. tr. išarti (plėšinį): Užsigeidė [kolūkis] dirvonuką nūplė́šti Grd.
5. tr. nudėvėti, nunešioti: Tas vaikas drabužius veikiai nuplė́šia KI22. Jis jau vienas kelnes nuplė́šė Dr. Ar jau nuplė́šei savo geltonūsius batus? Skd. Dvejas tupeles šį pavasarį nuplė́šiau vištas begainiodama Akm. Ir nuplėšiau naujus batus į ąžuolo grindeles Plt. Jeigu vaikas daug drabužių nuplėš ir latras bus, tai bus tavo kaltė I.Simon. Kurpės padegė gerai, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė ps.
^ Nuplėš gulbės sparnelius, per mareles lėkdamos, nuplėš žmonės liežuvius, ant mūs dviejų bekalbant LTR(Kpč). Tėvai, nešdami vaikam, ir ažančius nuplėšia Trgn.
| refl. tr.: Nusiplė́šk nu drabužius, galėsi driskinėt, nėkas nelopys Vvr.
6. tr. An, Ds nulaisinti, nualinti: Nuplėštà visai žemė, iš kur joj beaugs Brž. Laukas nuplė́štas, niekas neauga Ob. Da kur gera žemė, tai baika, ė kokioj nuplėštoj – tai badas Sdk. Žemė ten gera, drenuota, nenuplėšta J.Balt.
| refl.: Daržas paupy nusiplė́šė, reikia trąšų vežt Ut. Vis be mėšlo, be mėšlo – ir nusplė́šė daržas Ut.
7. tr. I apiplėšti, apgrobti, nusiaubti: Kaimas pilių Lucko, Lembergo nuplėšė ir nuteriojo S.Dauk. Nuplėštasis yra tikt lengvų, jo gaspadinė ale labai sunkių sužeidimų gavusi LC1880,42. Žmogus nekursai … ėjo ing Jerichą ir puolė tarp razbainykų, kurie jį nuplėšė ir išroniję šalin nuėjo BtLuk10,30.
| Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleis per gerklę Žem. O, jis tave nuplė̃š su marškiniais (nuskriaus) Mrj.
ǁ refl. nuskursti: Mes turime eiti į kalinį, mokėti bausmę, vienu žodžiu – nusiplėšti, iširti Vaižg.
8. tr. intr. Kb, Žmt, Slm paimti didelę kainą, nulupti: Už tokį nieką, o tiek pinigų nuplė́šė Žvr. Labai daug nùplėšei už pasiuvimą Dbk. Iš manęs labai daug už tą dalgę nuplėšė Jnš.
9. tr. sunkiai, smarkiai dirbant, nudirbti: Nenūplė́š viena visus darbus Sg.
10. tr., intr. smarkiai ką padaryti: Jurgis po vakarienės nuplėšė (nuėjo) ant Valių Žvr. Pabudo, kai traukinys jau buvo nuplėšęs (nuvažiavęs) apie keturiasdešimt verstų rš. Mes nùplėšėm (nuravėjome) burokus par dvi dienas Mžš. Vos bulves nuplėšėm, ir apteko dirva Varn. Suvažiavo vaikai – nuplė́šėm (nuskynėme) uogas Rdn. Tai jau nuplė́šėt (nuravėjote) [daržus]? Vdk. I bulbas nuplė́šiau (nukasiau) viena Dglš.
◊ gar̃bę (šlóvę) nuplė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Nuplė́šė žmogui šlóvę Jrb. Jį įžeidė, garbę nuplėšė tas kuitvela rš. Nenuplėšt nė vienam prideramos garbos DP20. Garbė nuplėšti – ne gėlė nuskinti TŽIII379.
paplė́šti
1. tr. K kiek padrėksti, palupti: Paplė́šk tošių DŽ.
| refl. tr.: Karnų ar šaknų pasiplė́šiam ką nor[s] pyt (pinti) Jrb. Sykį nuėjau kaimyno liepynan vyžoms plaušų pasiplėšti rš.
2. tr. paplaišinti: Kala kylius ir paplėša medį, ir yr paplaišotas medis Ggr.
3. tr. įplėšti, sužaloti: Paplė́šei nagą bekarstydamos – matai, kiek paraudonavo panagys Plt. Kruvini, paplėšti buvo nagai nu ravėjimo Plng.
| refl. tr.: Pasiplėšiau panages beravėdama, neatsitekėjo pirštai nė par naktį Bdr. Kojas pasiplė́šiau par skiedryną eidamas Varn. Galėjo paplėšties pažastis bešokdamas pro langą Šts.
4. refl. perplyšti: Eik viena koja vienu keliu, kita koja – kitu keliu; ir pasiplė́šė ragena (ps.) Dv.
5. tr. sugriauti, suardyti: Iš tytveiko lytaus srovė upės Saar yra per krantas išsklimbusi ir daug tiltų, maudyklių ir t. t. paplėšusi LC1887,24. Daug tiltų yra srovės paplėšti LC1883,1.
6. tr. Grd galėti, pajėgti arti (plėšinį): Paplė́šė i plėšimą su žambriu Krš. Plėšimą ne ką paplė́ši su žambiu End.
7. tr. sugadinti dėvint, sudėvėti: Nepaplė́šk drabužio J. Paplėštą (panešiotą) suknelę davė, bet da gera Ds.
8. tr. pakelti aukštyn, atsmaukti (drabužį): Ana paplė́šė sijoną aukštyn Mžk.
| refl. tr., intr. Skd: Šoka [merga] pasiplė́šusi sijoną Grd. Agnieška pasiplė́šus nulėkė į stotį Bsg.
ǁ užriesti, atversti: Zuikiuo uodega yr paplėštà Trk.
9. tr. paalinti, palaisinti: Paplė́štą žemę paėmė, bet, kai gaspadoriaus rankos, pastaisė Ds. Par tuos metus paplė́šė lauką, ir gana, o dabar mažai ir užaugo Ds.
10. tr. Pgg pagrobti: Plėšikai jį pakeliui užpuolė ir tuos 5 markius iš jo paplėšė prš. Visą jų lobį paplėšė (pagriebė) anys BB4Moz31,11.
| refl. tr. K, A1884,236: Ir dar keistas dalykas, kad jie labiau mėgsta maistą, pasiplėštą ar pasivogtą kur toliau, negu pagamintą namie J.Balč.
ǁ prk. paglemžti: Jį smertis paplė́šė KII121. Staigus smertis jį užspėjo ir iš šios gyvasties šalin paplėšė Kel1881,114. Ji motinėlę apraudojo, kurią paplėšė jai mirtis rš.
11. intr. gerai uždirbti, pasipelnyti: Po šimtą rublių į mėnesį vasarą paplė́ša Krš. I su skurliais ans gerai paplė́ša Slnt.
| refl.: Gerai pasiplė́šė piningo ir išpūtė į kitą svieto kraštą Vvr. Už linus gerai pasiplė́šė Vvr. Kitą metą iš sodno pasiplė́ša Vvr. Pasiplėšė žeme [žentai], dalių neišmokėjom dukterims Šts.
12. refl. daug darbų padaryti, padirbėti: Pirmininkas stojęs nau[ja]s, norįs pasiplė́šti Krš.
13. refl. pasiimti, pasirungti: Susirinkę bernai ėjo pasiplė́šti Jnš.
14. tr. su jėga patraukti: Vežimų trūkis … paplėšė jį po vežimu Kel1862,16. Jį ne švelniai ir pamažu bus vedę, bet greitai paplėšę ir su umaru pastūmę rš.
| prk.: Šitas piktosios dvasios mokslas yra jau daug bažnyčios sąnarių po į savim paplėšęs LC1878,7.
ǁ refl. tr. stverti, čiupti, griebti: Jis pagrėbė (nusitvėrė, pasiplė́šė) lazdą KI203.
15. refl. tr. pargriauti, parversti: Vilkas pasiplė́šęs avį drasko Jrb.
16. tr., intr. smarkiai ką padaryti: Prastas kelias, arkliai led tik paplėšia (paveža) Pc. Čia karvės paplėš (paės) žolės Ėr. Vištos i rugių gal kiek paplė́šia (palesa) Klt. Einu da paplėšt (parauti) svėrių Pc. Paplėša, padrasko lazdynus, dėl to ir neleidu riešutauti Dr. Duok ir man kokį dūmą paplė́št (patraukti, parūkyti) Srv. Duok, motin, tam vaikuo tešmens paplė́šti (juok. pažįsti) Nv.
| refl. tr.: Antaniukas pasiplėšė (pasipjovė, pasiskerdė) pęslą tokį didelį Vdk.
◊ gar̃bę paplė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Tos garbės nei vienas jiems negalės paplėšti rš.
iš paplėštų̃ piktai, šnairai: Veiza iš paplėštų̃ Varn.
nãgą (nagùs) paplė́šti Šts smarkiai padirbėti, pasistengti: Nagų nepaplėšęs, dantų nerakinėsi (nedirbęs nevalgysi) Krtn. Apsukriam reikė būti Adomui, nemažai nagus paplėšti LzP.
parplė́šti tr.
1. CII141, N, K nugriauti, nuversti.
| refl. tr. K.
2. sudėvėti, sunešioti: Baigiu skarelę parplė́št Km. Dukteryte, nu nu nu, aš taũ barti ketinu: kai parplėši kamašus, nesius tėvas bent metus LTR(Ds).
^ Tėvas parplėšia kešenes benešdamas, o vaikai – bekavodami LTR(Rk).
3. nuvarginti, nuvaryti, nukamuoti: Jų arkliai baisiai parplėšti̇̀ Užp. Viškai parplė́šė mužikus [ponas] Kp.
| refl. Švn: Jis yra parsiplė́šęs nuo sunkaus darbo Mtl.
4. R377, Rs pargriauti, parversti, parmesti: Jis mane iš nežinių stvėrė ir parplėšė aukštinyką Gs. Jie (vilkai), vis daugiaus išsižioję, jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo K.Donel.
| refl. tr. Žvr: Jis tokis drūtas, kad suaugusį vyrą parsiplė́šia Rdm. Ožka tai ne karvė – ją gali ant žemės parsiplė́šęs pamilžt Skr.
pérplėšti tr.
1. Q50, SD209, R121, K, Sn, Gg plėšiant perskirti, padalyti (ppr. pusiau): Medis perkūno párplėštas Tl. Su klynu tuo párplėšė kelmą Krm. Nu, ir sumalei – pérplėšta par pusę, o katras [grūdas] pasprašė, tas čielas išejo Skdt. Parplėšiau ranką į vinį Upt. Kodėl kiškio lūpos perplėštos? BsPII177. Tuodu vaiku parėjo pietų, rado an skaurados tą paukštaitę, pusiau perplėšė jiedu ir suvalgė BsPIII254. Jonas žuvį perplėšė ir rado žiedą LTR(Slk). Kai nučiupsiu, tuoj perplėšiu LTR(Kp). Kumeliukas gulėjo paliūnėje perplėšta gerkle ir išėstu šonu A.Vien. Ir perplėšei rūbus tavo, ir verkei po veidu mano Ch2Kar22,19. Pagatavas perplėšti [supykęs] Sml. Gatavas šokt ir parplėšti LTR(Jnš).
| prk.: Nakties akiratį perplėšia švyturiai rš. Šūvis perplėšė miško tylą kaip žaibas tamsą rš.
^ Didelis kąsnys gerklę pérplėšia (kas daug nori, mažai laimi) Grv.
| refl. K.
ǁ praplėšti, perdrėksti: Jis netyčiomis parplėšė drabužį J. Lazdyne, lazdyne, kam tu gaideliui kelnes perplėšei? ps.
ǁ refl. tr. atplėšti (laišką): Paėmė laišką, persiplėšė ir pasipūtęs skaitė Tat.
2. Btg malant nutrinti grūdams luobą, nugrūsti: Pérplėšk miežiokus Dbk. Pérplėšma avižas savo girnelėm ir supenėsma kiaulėm Ob. Apie rytą pašoksiu ir kruopas perplėšiu MPas.
| refl.: Susidžiovinę rugių persiplėšiam namie, tai kad gardžios kruopos! Užp.
3. refl. Kž, Ck, Slm, Upt, Lbv nusigaluoti stengiantis visur suspėti (kai iš karto daug darbų): Vienas dirbk pársiplėšk, o kitas pasieniais trainiosas! Vvr. Ar aš viena persiplėšiu an laukų?! Lp. Rudenį galima pérsiplėšti su daržais Jnš. Belakstydama per visą dieną galiu pérsiplėšti, o jie čia guli Žvr. Nebepaspėju – galgi aš pérsplėšiu? Sdk. Su darbais gatavas pérsiplėšti Jnš.
^ Darbo darbo – nors persiplėšk! Ds. Tų darbų nors pérsplėšk, nežinia, katro galo stvertis Skdt. Žu darbų nor tu persiplėšk! Rod. Nors pérsplėšk darbais! Dbk.
4. refl. imtis, ristis: Eikiam pársiplėšti Varn.
5. ištąsyti: Tada [dvasia] šaukė ir, labai jį (apsėstąjį) perplėšusi, išėjo BtMr9,26.
praplė́šti tr., praplė̃šti, -ia, pràplėšė
1. H, N, K, Dglš plėšiant, dreskiant padaryti skylę, tarpą, plyšį: Pradurta, ne praplė́šta Nmč. Senis dangštį praplė́šė Dgč. Praplė́šk stoge skylę J. O ir užpuolė Veliuonos šunys, o ir praplėšė svotų kišenius JV542.
^ Tėvai praplėšia kišenius, vaikams benešdami, vaikai – nuo tėvų beslėpdami LTR(Vl).
| prk.: Kazokai bėgo, praplėšę apsupimo žiedą rš. Saulė, praplėšusi debesį, apšvietė žemę rš.
| Ar tu tą tūkstantį dolerių jau praplė́šei (praėmei) KI74. Praplėšė kaip maišą, prabilo visos bobos Žem. Kiba jumiem praplė́šė gert (geriate ir geriate)! Lp.
| refl. tr. K: Nuėjo in klėtį, prasiplėšė stogą, viens inlindo in klėtį, o kits sėdi an stogo BsPIV257.
ǁ prk. užkliudyti, užkibinti, užerzinti, kad imtų plyšauti: Kam tą tarškynę praplėšei (prarikdei)? Ll. Palauk, palauk, aš jį praplė́šiu (paerzinsiu, kad imtų šaukti) Rs. Neužkabink tos bobos: praplė́ši – neturėsi kur dėties Krš.
2. pramerkti, praverti (akis): Akis praplė́šiau, tai dar tamsu buvo Gs. Rytą vėl bus sunku akis praplėšti J.Dov. Iš nuovargio akių praplėšti negalėjau rš. Toj raganiūkštė praplėšė akis ir pamatė, kad ji (našlaitė) iš karvės ausies traukė [siūlus] BsPIV89.
3. kiek praarti: Numą sau pastrūnijęs, dirvas apsukuo praplėšęs ir pievas praskynęs S.Dauk.
| refl. tr.: Prasiplė́šė daržą už trobos Jdr.
4. kiek pragrūsti, pramalti: Praplėšk miežių kruopom Kvr. Praplėšk tuos grūdus, neturiu kiaulėm užbėralo Ut. Praplė́šk sietą kviečių: kepsim ragaišį Ldk. Jau baigias šitos kruopos – reiks vėl naujų praplėšt Vžns.
| refl. tr.: Prieš šventes reikia blynų prasiplėšt Vj.
5. refl. prasiveržti, prasiskverbti: Anksčiau toje vietoje rangavo prastas, purvinas kelias, prasiplėšdamas pro miškelius, riestu lanku užsukdamas į kaimus J.Dov. Prasiplėšęs sriauno upelio vanduo rš.
6. refl. prasigyventi: Dabar tai ir anys prasi̇̀plėšė Trgn.
◊ aki̇̀s praplė́šti
1. pabusti, atsikelti: Dar aki̇̀s nepraplė́šė, jau valgyti šaukia Grš. Nespėjai praplėšti akis, jau valgyt užsimanei Dkš.
2. apšviesti, pamokyti: Šita knyga praplėš jiems akis rš.
3. išsimokyti, prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė V.Piet.

aki̇̀s prasiplė́šti pasimokyti: Kai parūps, tai ir akis prasplėš Švnč.
priplė́šti, priplė̃šti, -ia, pri̇̀plėšė Šlčn
1. tr. K, Kp, Imb pridrėksti nuo paviršiaus, prilupti (žievių, luobų): Priplėšia karnų liepinių ir daro vyžus Grv. Yra priplėštų̃ tošių, jom skylę stoge reikia užkišt Rm. Dabar prie griovių nebereikia tiek sveikatos – traktoriai velėnų priplė́šia Rm.
| refl. tr. K: Iš tos liepos prisiplėšiau puikių karnų vyžom Paį.
2. tr. malant prigrūsti: Jonas važiavo malūnan, pripikliavojo kvietienių, primalė miežienių, priplėšė rugienių miltų Vaižg.
3. tr. daug sudėvėti, nunešioti: Priplė́šė batus su tais rabaksais Žal.
4. tr. paimti jėga, prigrobti: Tas baisus turtas buvo priplėštas per daugelį metų J.Balč.
| refl. tr. Š: Karalystę prisiplėšti troško Jrk.
5. refl. tr. gerai užsidirbti, prisilupti: Prisiplė́šė pinigų su krautuve, dabar juokias iš viso svieto Ds. Bene išsimokėsiu skolas, prisiplėšęs pinigų rš.
6. tr. jėga pritraukti: Prikišau šlapią ranką pri gelžies, tujau ir priplė́šė Vvr.
| refl. tr.: Ką savęspi plėšti, prisiplė́šti KII129.
7. tr. judinant prikelti, prižadinti: Mane šįryt anksti priplė́šė Skr. Iš vakaro šnibždasi šnibždasi, o rytą priplė́št negali Akm. Septynių metų mane priplė́šdavo pri žąsų Vdk.
| refl. tr.: Kai prisiplėšęs jį įėjau, tai buvo a dvylekta, a pirma nakties LTR(Vdk).
ǁ refl. prisikelti: Visai be reikalo teip anksti prisiplė́šiau Sn.
8. refl. dirbant privargti, prisikamuoti: Su linais prisiplė́šia par dieną Jnš. Ir po virtuvę prisiplė́šia Jnš.
9. tr., intr. smarkiai, daug ko pridaryti: Na, ir priplė́šei (pririekei) tos duonos! Gs. Priplė̃š (pripūs) vėjas lietaus Vvs. Vėjas pri̇̀plėšė lietaus Arm. Daug alaus priplė́šiau (prigėriau) Šd. Kašelę priplė́šiau (priroviau) baravykų Slk. Priplė́škit žolių ir įmeskit kiaulėm Upt. Išleisk karves į kiemą, tegul priplėšia (priėda), kiek nori Pn. Tokioj pievoj karvė netruks priplė́št (pripešti, priėsti) žolės Ėr. Nuginsma miškan, kur daug žolės, tai galvijai priplėš, priplėš ir suguls, o mes riešutausma Ob.
| refl. tr.: Labai geri linai – nugi prisiplėšė gerai Žml. Misliji, kad, nuejęs miškan, tai teip ir prisiplėši [grybų] Sdk. Prisi̇̀plešia (prisiskina) riešutų pilnas terbas Žml. Nuejo in tą kelmyną, prisiplėšė (prisirovė) kelmų, šakų, prisinešė, pasistatė būdą BsPIII207.

×razplė́šti (hibr.) tr.
1. perplėšti: Ažkliuvau čvieko gurbe, tai ir razplėšiau nažutką Dgl.
2. atimti gyvybę plėšiant, sudraskyti: Mes būtum juos (vagis) razplė́šę Švnč.
suplė́šti (saplėšti B) tr. K
1. H sudraskyti, suplėšyti:
^ Piktiems šunims visad suplėšta oda LTR(Žg).
| refl. N.
ǁ nuardyti, nuplėšti: Suplė́št [reikia] šitą seną [stogą] Nmč.
2. susmulkinti plėšiant, sutrinti: Kultuvais kulia, tai kokis žolyniukas liks, o mašina suplė̃š – an vėjo išeis Nmč.
3. rupiai sumalti: Girnos seniai kaltos, tai rugius pusiau suplė́šė Ml.
4. Lnk suarti (plėšinį): Suplė́šdavo muno augume i plėšimą su žambriu Užv. Dirvonus suplė́šėm i trobikę pasistatėm Krš. Suplė́šė suarė visus pašalius Jdr. Medžius nukirtom, suplė́šėm į dirvą Jdr. Šiaip taip suplėšiau pievą Kt.
5. Mžk pakelti aukštyn: Visos ožkos subėgusios ir uodegas suplėšusios klaus: „Ponali, kas rados?“ Vkš.
| refl. tr., intr.: Kam susiplė́šei – užsidenk! Šts. Susiplė́šk aukščiau sijoną, ar nematai, kad padelkos į vandenį merkias?! Vkš.
6. N sudėvėti, sunešioti, sudraskyti: Padaviau naujas kelnes, pažiūriu – jau suplėštos, tik šviečia visos, ir gana! Ds. Merga kai žardas, bet ir rūbus suplėšia, kai an karčių Ds. Parnedėl čebatus suplė́šiau Ktk.
^ Močia kešenius suplėšia nešdama vaikam, o vaikai – kavodami nuo močios Skdt.
| refl.: Per metus daug marškinių susiplėšia Ds.
7. CI332, P plėšikaujant įsigyti, sugrobti: Juk namas pastatytas iš suplėštų, iš suvogtų daiktų ir medžiagos, iš sumeluotų lėšų I.Simon. Kaip suplėšti [turtai], teip ir nueina Kin. Suplėšusys tenai nepaseikamą grobį, į Rygą parvežė S.Dauk. Daugybes imtinių sugavęs ir neišsakytą lobį suplėšęs, grįžo jau namo S.Dauk. Laimėjo butą ir anų suplėštus skarbus Jrk37.
8. smarkiai ką padaryti: Suplė́šk (suverpk) kietai, bus greičiau Rm. Gražiai jūs suplė́šiat (sudainuojat) ir be mergų! Ktk. Gal vė[ja]s suplė́š (supūs) lytų? Prk.
| refl. tr.: Pusžales vaikai susiplė́šę (nuskynę) uogas Vn.
užplė́šti, užplė̃šti, -ia, ùžplėšė
1. tr. įdrėksti, sužaloti: Ažplėšiau ažuplėšą [nagos], ir užtvinko Ds. Nesirūpino tada, kad užplėštas medis iš lengvo džius, ir tai sunaikins kelerių metų žmogaus triūsą LzP.
| refl. tr.: Užsiplė́šiau pirštą Lp.
2. tr. atimti gyvybę plėšant, sudraskyti: Jau ir vėl vanagas ùžplėšė dvi vištas Btr. Tai ne vanagas, kad vištos nežuplėšia Rod. Jo bandos nei vieno gyvulio [vilkai] neužplėšia LTR(Vrn).
3. tr. Sg jėga užimti, užgrobti.
4. intr., tr. Kb gerai pasipelnyti, nulupti: Ans šmotą piningo užplė́šė bekupčiaudamas Vvr.
ǁ brangiai užsiprašyti: Gal gerai užplė́šė Lp. Jei, tėvulia, ant vienų metelių – užplėšk brangią algelę TDrIV177.
5. tr. sunkiai, vargingai uždirbti: Ans par pirštus viską praleida – ką aš pati viena užplė́šu! Krš. Jos storojos, plėšė, kad tik daugiau užplė́št Bsg.
| refl. tr.: Kruvinu prakaitu užsiplėšiau visa, ką turiu rš.
6. tr. K, Skr pakelti aukštyn, pasikelti (drabužį): Eina ir šeimininkės: gaudo nusilpėlius ėryčius, neša juos sterblėj, aukštai užplėšdamos sijonus J.Balt.
| refl. tr. K: Eina užsiplė́šus skaras, kap durnavota Rdm.
ǁ užriesti, užversti: Galvą užplė́šiu, kap giliai inbrendu Dglš. Toj eina galvą užplė́šus Lp. Išbjuro karvės po dobilus tai tik eina galvas užplė́šę ir neėda Rdm. Guli kojas viršun župlė́šęs (tinginiauja) Rod. Arkliai išsistovėję, tai, kap išleidau gert, tik užplėšė uodegas ir pabėgo Rdm. Papūtęs kuodą, aukštyn nosį užplėšęs Ašb.
7. refl. per daug užsigriebti (dirbti): Iš karto per daug užsiplė́šė ir greitai pavargo Jnš.
8. refl. įsigeisti: Dabar užsiplė́šė naujo palto Kpč.
9. tr., intr. smarkiai ką padaryti: Užplėšk (užduok) tu jai diržu, tai nereiks be reikalo verkt Rdm. Gali dasvijęs užplė́št (smogti), tada ir turėkis! Vlk. Tu jam gerai užplėšk! Lp. Bernai kad ùžplėšė (uždainavo) – miškas skamba Ėr. Kai užplė́šia dainą vakarais, visi šunes kaukia Srv. Jie kai ažplėšia dainą, tai net gražu klausyt Vžns. Kad jau užplė́šė, net laukai skleidėsi Šv. Gal užplė́ši kokią dainikę? Krš. Muzikantai kaip užplė́šė (užgriežė), tuoj visi suėjo vidun Sb. Kai tik aš įėjau, užplė́šė polką Jrb. Ažplėšk savo armonika Ds. Tu užrikai, užplė́šei, kur aš beki̇̀šuos! Krš. Negalėjau arklius užplė́šti (staigiai užsukti) Alk. Užplėšei, užplėšei (užvalgei) lašinių ir eik Jnšk. Duok ir mun bent vieną dūmą užplė́šti (patraukti) Tv. Palik ir man galelį užplė́št dūmo Ėr. Užplė́šk iš muno pypkės keletą dūmų Užv. Duok porą dūmų užplė́št Ktv. Mama, vaikas kroka, duok tešmens užplė́šti (juok. pažįsti) Krš. Vos užplė́šiau (užkėliau) maišą ant aukšto DŽ.
| refl. tr.: Lapái – an arklio užsiplė́šė (užsikėlė) ir neša Lkš. Užsiplė́šė centnerį rugių ir nunešė į malūną Bd. Žabūnas čirkštelėjo žiebtuvėlį, nykščiu pridengęs cibuką, užsiplėšė dūmą rš.

Daugiau informacijos

iškir̃sti

Apibrėžtis

1 kir̃sti, ker̃ta, kir̃to
1. tr. kuo nors aštriu smogiant pargriauti, paguldyti; atskirti dalį nuo visumos, smulkinti: Kir̃sk medį stovintį, kapok gulintį J. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekir̃tę, jėg tik stuobriai papuvę savaime išvirtę A.Baran. Važiuojam miškan malkų kir̃stų Ds. Skynimas su jekšiu kertamas Gršl. O ką aš žaliuosiu žiemą vasarelę, žada muni kirsti, šakeles genėti StnD3. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Užėjo grastis kir̃sti girią J. Šventus lieknus kerta S.Dauk. O dabar man už tai galvą nori kirstie BsPIV20. Kirto galvelę kaip kopūstužį JD1131. Ker̃t tu man galvą, aš praudą nebijau niūkt Aps. Neina, koc tu jam galvą ker̃t' Aps. Tuokart aš būsiu karelė[je] kirstas ir po kojų rūstai pamintas D73. Jūsų brolelis karužė[je] kirstas JD1136. Kad buvo kertamasis sukrus [= cukrus], plytinelio nebuvo Šts.
^ Kur kerta, ten ir skiedros lekia J.Jabl. Kamgi lazdą kirstum, jei ne pasiremti! LTR. Anoj pusėj marių pušį ker̃ta, o pro langą skiedros krenta An. Matė kertant, o nematė griūvant (avį kerpa) Sch56. Girio[je] kirsta, krome pirkta, ant rankų graudžiai verkia (smuikas) LTR. Važiuoja važiuoja – nėr vėžių, kerta kerta – nėr skiedrų (valtis) Lš.
kirstinai̇̃ adv.: Ir Petrą toks jau [angelas] išvedė, kaip kirstinai jį apkalė KlM149.
2. tr., intr. SD370, R, K kuo nors aštriu smogti: Nekirsk kirviu akmenį, nes kirvį atkirsi (atšipinsi) J.Jabl. Višta, pradėjus tokį kietą kiaušinį kirsti, atsimušo sau snapą rš. Buvau bekertąs, bet kirvis nusmuko J.Jabl. Kareivis kirto kalaviju GK1940,58. Tai kad pasakė: kaip kirviu kirto! Vaižg. Jis ker̃ta iš peties (smarkiai) Alk. Abiem pusėm kertamas [kardas] Slnt. Kuilys kerta iltim KzR. Zuikinis vanagas nuveiza begulintį zuikį ir kerta žemėn Šts. Karde, karde, pats kertantis, nukapok galvas! Mrc. Kaip pradėjo su savo šoble kirst, tuojaus visus išmušė, … iškirto LB221. Kad užsimojai, tai ir kirsk! rš. Gyslą kirsti (kraują leisti) Lex4. Turimėg kirst kalaviju DP154.
^ Nekirsk per šniūrą (neperženk ribos) B. Varna varnos akies nekerta B.
3. tr. pjauti dalgiu, pjautuvu (javus, šieną): Šauniai kerta naujasis kombainas rš. Išdalijo pjaunamąsias ir kertamąsias mašinas sp. Šitas dalgis geras rugiams kirsti J.Jabl. Rugiai jau kirstini J.Jabl. Vasaroją, šieną pjauja, rugius ker̃ta J. Kirsiu šieną, negailėsiu, kai nukirsiu – pailsėsiu! P.Cvir. Mes … greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom … šieną kir̃st, sugrėbt ir po kraiku pakavoti K.Donel. Nekirstà pieva KII267. O žalią dobilėlį kerta jauni berneliai TŽII391. Bernyti jaunas, ne tavo darbas, ne tavo darbelis rūteles kirsti JD910. Kopūstus ker̃ta, kai prasideda šalnos Ktk.
| refl.: Kviečiai prieš Žolinę kir̃tosi (buvo kertami) Vlkv.
4. tr., intr. gelti, kąsti: Bitys, akliai, dvilinkiai, gyvatės ker̃ta (ne gilia) J.Jabl. Arklius būžiai ker̃ta Brb. Skruzdėlės ima kirsti jam kojas rš. Neik per samanas, be gali gyvatė kir̃st Vžns. Musės ker̃ta prieš lytų Skr. Dabar gyliai labai karves ker̃ta Lš. Man ka kir̃s kur blakė, tai ir pūslė Prn.
^ Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė LTR(Rk).
5. intr. prk. gižinti, kąsti: Tokie karti dūmai – į gerklę kerta Als. Tik padaryta gera rūgštis (gira) kerta į liežuvį ir į nosį S.Dauk.
| refl.: Dūmai ker̃tasi nosin Sn. Stiprus tabakas, kad net gerklėj ker̃tasi Lš.
6. intr., tr. mušti, pliekti, smogti: Lytus ker̃ta į veidą KII157. Į žandą jam kirto, davė, drožė, rėžė J.Jabl. Kirtęs nekirtęs – kumelės stovi sau, galvas nuleidusios Žem. Jis mato, kaip kerta lazda ps. Galėsi pats eiti, kirsdamas šunims per blakstienas Erž. Katras kir̃tot akmeniu? Ss. Kir̃sti kam skersai Ss. Muštuvėliais kerta Skr. Kad kirsiu į ausį, tai tuojau parausi! Skr. Jisai ją kirto abrūsu LB159. Ragana kirto su kakta, ir kakta prilipo VoK135. Kariai stipriai kirto žingsnį rš. Širvas žirgelis kanopom kerta TDrIV68(Vlk). Su pastarojom kojom kad kirto iš šalies Brs.
| prk.: Priešui kirtome lemiamą smūgį rš.
^ Kas veža, tam ir kerta Erž. Žaibas žaibą trenk, lašas lašą kert Sim.
| refl.: Kertasi kaip gaidžiai J. Getai smagiai kirtosi su Aleksandru Didžiuoju Š.
7. intr. trenkti (apie žaibą): Kad kir̃sta griaustinio medžian, tai net perskelta stuobrys Trgn. Kaip kir̃to žaibas, tai ir perkūnsargį sutrupino Sdk.
8. intr., tr. šauti; nušauti: Užveski gerai šautuvą ir kirski V.Piet. Kulkos smagiai kir̃to į mūrą KI123. Snaradai ker̃ta Prn. Šautuvas kerta ir nepakerta (nesprogsta, nepadega) Šts. Pliaukštelėjo, bet nekirto: nesprogo pistūnas Ggr. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ta dešimta brolelį kirto LTR.
9. tr., intr. imti kirtį (kortose), mušti: Aš su tūzu kirtaũ Skr. Galvinys ker̃ta kojinį Šv. Jei korta gera, tai kirsk, apsimokės Ds.
| Juodieji priversti kirsti bokštą (šachmatuose) rš.
10. tr., intr. prk. godžiai valgyti, smarkiai eiti, bėgti, lyti, griežti, šokti ar ką kita daryti: Jis ramiai sau kirto vakarinę košę sp. Ot ker̃ta – net ausys linksta! Kt. Ker̃tat, lyg būtumėt kelias dienas nevalgę Snt. Ale tik tu pažiūrėk, kaip mano šeimyna ker̃ta! Ds. Kir̃sk, kol bliūdas netuščias Trgn. Lapė žąsį kad ker̃ta, tai ker̃ta! Švnč.
| Greitai kirsk tu prie Stapo Vaižg. Visą kelią zovada kir̃to Gs. Kurgi taip smarkiai kerti̇̀, kad negalima ir pavyti? Vžns. Tegu tik nustoja lyti, tuoj namo kertù Sv. Žiūrėk, kaip smarkiai arkliai per lauką ker̃ta Vdžg. Kirtom, kur stačiau, par raistus, laukus Skdt.
| Kad kerta lietus, tai kaip iš viedro! Ds. Žvarbus lietus kirto rš.
| Orkestras kirto maršą rš. Muzikos kerta, jaunimas šoka Pls. Miela žiūrėt, kai dusetiškiai kerta (šoka) Ds.
11. intr. prk. barti, ginčyti, smarkiai, griežtai kalbėti: Kaip pradės ant manęs kir̃sti, aš tik žvalgaus, ar negirdi kas Skd. Ką aš esu padaręs, kad anie teip ant manęs kerta? Slnt. Tokia kalba aštri – žodis į žodį kerta Gs. Kertam kap skiedrom (prastai, stačiai šnekam) Vrn.
| Tu jo nekirsi (nenugalėsi kalboje): jis velniu pasiburškęs Nm.
| refl.: Suės jus tie sklypeliai, pamatysit! – kirsdavos Silvestras J.Marc. Kad tu nori teisybės, tai ir kirskis rš. Toks mažas ir prieš visus kertasi Ig. Ir Katrė beturinti liežuvėlį: taip kertas, kad bėda! Žem.
12. tr. ėsti, kapoti, gadinti (apie kirmėles, vabzdžius): Mūsų kopūstus kirminai pradėjo kirsti Up. Kad grybai nekirmė[ja], nekir̃s vabalai tą metą rugių (flk.) Šts. Jau žalią medžio žievę kerta kirminai rš. Kad šį metą kirto linus Grg.
13. tr. daryti pleką, kirtimą, plekuoti: Šiaudus kirsti į kestes kirtimams dėti Ggr. Šieną kerta kirtimais ir deda į kupsčius Als.
14. tr. prk. lošti (kortomis): Girkšnodavo šermukšninę ir kirsdavo „durnių“ A.Vencl. Vyresnieji virtuvėje dvidešimt vieną kerta sp.
| refl.: Jisai tris naktis kirtosi kortomis rš. Vyrai kortosna ker̃tas Rod.
15. tr. prk. per ką skersai eiti, dalyti ką pereinant: Namo vidų kirto ilgas tamsus koridorius J.Balt. Pilkas kelias kerta lauką rš. Jo kaktą kirto kampuota raukšlė rš. Įstrižai kirsdama srovę, valtis nuplaukė upe rš. Mišką kirto didysis Smolensko kelias rš. Jis greitais žingsniais kirto gatvę rš.
| refl.: Dvi tiesės kertasi tik viename taške rš. Du vieškeliai kirtosi netoli miestelio rš.
16. refl. prk. susieiti, susiliesti: Jų laukai čia ker̃tas J.
17. refl. prk. priklausyti: Visas Nienių kalnas ker̃tasi prie Grumblių J.
18. tr. prk. smeigti: Nusipirkau šukas, į galvą ker̃tamas Als.
19. tr. prk. kelti, daryti: Aš neduosiu savo duktės, ė su tavim vainą kir̃siu Klt.
20. refl. prk. kliūti, strigti, gerai neišsitarti (apie žodžius): Kertasi žodžiai, kad dantų nėr Plv. Jam ėmė nesisekti, žodžiai kirtosi rš.
21. tr. prk. apgauti: Jis mane kir̃to mažiausiai kokiais penkiais rubliais Vlk. Su šia pieva tai jis tave kirto Žž.
22. tr. ręsti, statyti: Pirkelę par aną kirtau Ad.
23. refl. prk. gyvuoti, laikytis: Da tuo tep ir kertamės Klvr.
24. intr. prk. lažintis, eiti lažybų: Ker̃tam iš bonkos šnapso, jei šiandie nelis Kt. Iš kiek kir̃sim? Brt.
25. tr. prk. imti (apie miegą): Mane labai miegas ker̃ta Alk. Gali būti lietaus – mane miegas labai ker̃ta Gs.
26. tr. prk. varginti, skaudėti; atimti (kojas, rankas): Negaliu pastovėti – kojas ker̃ta Ds. Kojas kerta, negaliu toliau nešti Krkl. Te tau kultuvas, man rankas ker̃ta Ktk.
27. tr. mušti, daužti (apie rankų padavimą vienas antram, sulygus, susitarus dėl ko nors): Nu, kir̃skit rankas ir eikit barykščių (magaryčių) gert Sdk.
28. daryti, krėsti (juokus, pokštus ir t.t.): Nekirsk juokų, sakyk teisybę Dr.
29. tr. prk. kelti, užsiprašyti (kainą): Kir̃sti kainą BŽ148.
30. intr. prk. piktai, tiesiai, stačiai sakyti: Kerta į akį J. Jis visiem tiesiog į akis kerta Kt.
◊ į ãkį kir̃sti miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį Rm. Dabar kir̃sk akiñ (eik miegoti, gulk)! Ob.
iš lažýbų kir̃sti eiti lažybų, lažintis: Kertu iš lažybų, kad niekas taip neseka, ką ir kame veikia katė kaip žvirblis J.Jabl.
kopūstùs kir̃sti mesti vandens paviršiumi akmenuką (toks žaidimas): Prie vandens vaikai visada turi darbo: vieni čeverykus siuva, kiti kopūstùs ker̃ta, vis užsiėmę Trgn.
maišù kir̃stas puskvailis: Et, maišù kir̃stas Ad.
nuo ausiẽs kir̃sti Ašb gražiai kalbėti.
1 antkir̃sti, añtkerta, antkir̃to (ž.)
1. tr. dalgiu kertant (pjaunant), rasti: Rasi antkirsi aukso žiedelį dešimtoje pradalgėje TDrVII16.
2. tr. kišti ant ko nors: Stovi, nosį antkir̃tusys (antkišusys), veizas, ką aš dirbu Šts.
3. intr. bėgant užpakaline koja užminti ant priekinės (apie arklį): Prastos bėgsenos arklys ančkerta ant pasagų ir atplėša Trk.
1 apkir̃sti, àpkerta, apkir̃to
1. tr. apkapoti aplinkui: Medį apkir̃to aplink, ir nudžiūvo Prn. Nedaug apkirtaũ, bus sunku nupjauti Ktk. Vėjas iškela àpkirstą (apkapotomis šaknimis) eglę, išrauna laukan Šts. Akmenį apkir̃sti KI190.
2. tr. šiek tiek sumažinti kertant: Miškai jau gerokai apkirsti rš. Aš apkirtau didumą šatrų J. Didumą miško apkir̃to, o daugiau paliko želdyti Jnšk.
3. refl. apkirsti aplinkui save medžius įsitvirtinant: Algirdas juodojė[je] girė[je], o Keistutis Palangos medės[e] apsikirtusiu su vaiskais laukė ateinančių kryžeivių S.Dauk.
4. tr. aplinkui pjauti dalgiu (javus): Aplink apkir̃to, o vidury stovi nekirsti rugiai Gs.
5. tr. nustatyti ribas iš visų pusių: Jau jam apkir̃to žemę Trgn. Apkir̃sti rajoną Šts.
6. intr. įgilti, įkąsti: Apkir̃to ma[n] į paausį bitė Vlkv.
7. tr. leisti, kad arklys, užpakaline koja užlipdamas ant priekinės, sužeistų ją: Grąžoj galima greit arklys apkirsti, kad ir neaštriai kaustytas An. Vieną dieną pavažinėjai, ir jau arkliui koją apkirtai̇̃ Trgn. Jau tu kai važiuoji, vis arklį apkerti Ds. Kai apkirto arklį, tai visą vasarą neturėjo kuo dirbti Žl.
| refl.: Tik arklį pakausčiau – ir apsikir̃to Jž. Širmasis apsikir̃to, dabar ir šlubuoja Kp. Saugok, kad [arklys] neapsikirstų Ds.
8. tr. lošiant kortomis nugalėti ką, aplošti: Iš jo geras grojikas, anas visus apkerta, o ne jį Ds.
9. tr. prk. pralenkti, pranokti: Geras kumelys, kad lenktynėse visus apkerta Ds. Jis jį moksle jau apkirto Lš. Reimerys ant kalbos Zeiderį àpkerta Lkv. Mes tave apkir̃tom (pirmiau padarėme) Alk.
10. tr. prk. apgauti: Su tais pinigais jis juos visus apkir̃to Ėr. Nesduok, kad tave šitiej žulikai apkir̃st Vlk.
| refl. intr., tr.: Tai brat apsikirtai̇̃, kad nėjai į vestuves Alk. Jis apsikir̃to ant pačios (blogą paėmė) Up. Jis apsikirto save Krn.
11. tr. prk. nuvarginti; imti skaudėti iš nuovargio; atimti (rankas, kojas): Pakol užlipau ant kalno, dėlto apkir̃to kojas Ėr. Jau manšitas audimas ir rankas apkir̃to – trūksta labai siūlai Vlk. Niekai nenori darbuit, apkir̃to ir kojas, ir rankas Vrnv.
12. refl. tr. atkirsti sau: Apsikir̃to vieną šlaunį ir verda Dkšt.
13. tr. paviršium apakėti, apkapoti: Reik su akėčiom dirvą apkir̃sti, kad nebūtų krumslių Varn.
1 atkir̃sti, àtkerta, atkir̃to
1. tr. kertant pašalinti ką, atskirti dalį nuo visumos: Prišalusįjį ledą nuo valties atkir̃sti K. Į darbą, į darbą, lig kolei mirtis jaunos neatkirto galvos! Mair. Atkir̃sk galą karties, bus trumpesnė Dglš. Reiks atkirsti tas epušėles nuo sodo Ėr. Tas kirvelis atkirto mano kumelės pasturgalį BM322. Višta gieda, tai galvą àtkerta Ad. Atkirtaũ kamieną nuo beržo šaukštams J. Jei tave piktina ranka tavoji …, atkirsk ją DP516.
| prk.: Gediminas baisiai sumušė vokyčius, kurie, nuo Kuršo atkirsti, traukė per Žemaičių žemę į Prūsus M.Valanč.
ǁ paskirti: Jam, kaip savanoriui, nauja valdžia atkirto sklypą J.Avyž. Vienam žmogui atkirto dvaro žemės Ign.
2. tr. iš naujo, pakartotinai ką kirsti: Apšalusiąją eketę atkir̃sti K.
3. intr. atidirbti, atitalkinti kertant: Reikia eiti į Dabrilus atkir̃st Alk.
4. tr. atbukinti, atšipinti: Ašmenis atkir̃sti K. Vaikas į akmenį atkirto kirvį Rm. Moterys męsą kapojo ir visus kirvius atkir̃to Up. Nekirsk kirviu akmenį, kirvį atkirsi J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Rūgštūs obuoliai – atsikirsi dantis Krn. Kirvis atsikir̃to, dalgis atsipjovė, dantys atsimetė Kv. Turbūt kur ant vinio pataikiau, kad kirvis atsikirto Paį.
5. refl. iki valios kirsti: Buvo kirtimo miške, gerai atsikirtom malkų Jnšk.
6. refl. atsimušti į ką, atsitrenkti: Žagrė atsikirto į akmenį, kad kiek nenulūžo Ėr.
| prk.: Atsikirtę į nepalaužiamą lietuvių pasipriešinimą, turėdavo atsisakyti savo užmačių sp.
^ Atsikirto kaip dalgis į akmenį VP7.
7. intr. prk. griežtai, smarkiai atsakyti, atrėžti: Nė vieno žodžio nepraleis neatkirtęs Žem. Bet aš jam gerai atkirtaũ, ir jis nutilo Alk. Kad atkirto, kaip šaute atšovė Grž.
atkertamai̇̃ adv.: Tau atkertamai pasakiau, kad pinigų neduosiu Prng.
| refl.: Razaliutė kentė kentė ir pagaliau pradėjo ir atsikirsti A.Vien. Jis nusileidžia [kalboj], nemoka atsikir̃sti Jnšk. Argi tu, toks gudrus būdamas, nemokėjai kaip tokiam atsikir̃sti? Paį. Geras liežuvis visados suras kuo atsikirsti Kltn.
8. tr. įkirsti, įkrėsti, suduoti: Atkir̃to dvidešimt rykščių ir paleido Šts.
9. intr. prk. smarkiai ateiti: Kas čia per laukus tep àtkerta pas mus? Alvt. Per vieną adyną šitiek kelio atkir̃sti galiu Ds.
| refl.: Iš kažin kur atsikirtę kazokai raiti įsiskverbė į minią rš.
10. refl. prk. iki nebenorint valgyti, atsivalgyti: Per pabaigtuves atsikir̃tom gerai virtienių Jnšk.
11. refl. prk. atsivalgyti už praeitą laiką: Nu, dabar galės atsikir̃st ir už vakarykščią Paį.
12. refl. prk. atsidaryti, buvus užtrenktam (apie duris): Durys atsi̇̀kerta Ėr. Jei atsikir̃s durys, tai įeis vaikai į vidų Pg.
13. prk. žr. 1 apkirsti 11: Baimė atkir̃to kojas ir rankas Rod. Badas visiem rankas àtkerta Rod.
◊ dañtį atkir̃sti daugiau nebenorėti, atsinorėti, atsikąsti: Jau atkirtai̇̃ dañtį – vieną vagelę išvaręs parejai namo Rod. Nuog ruginių pašarų arkliai greit dañtį àtkerta Rod.
1 įkir̃sti, į̇̃kerta, įkir̃to
1. tr., intr. kirviu ar kuo kitu aštriu sužeisti, skaudžiai užgauti: Laigūnas įkir̃to sau koją su kirviu J. Višta vaikui į ranką įkir̃to Jrb. Sakiau, nelįsk teip arti, bo gaidys da galia įkirst Paį. Visada ji (glostoma katė) jam įkirsdavo nagais I.Simon. Ar drūčiai į̇̃kerta riešuto kiautas? Skr. Bene genys man įkirto, kad galvelė teip netvirta? D105.
| refl. tr., intr.: Imk tu man dabar ir įsikir̃sk, kad net kaulas matos Paį. Malkas kapodamas įsikir̃to bernas koją Š.
2. intr. M įręsti (kirviu).
įkirstinai̇̃ adv. užkirstinai: Rąstinių sienų rentimas įkirstinai̇̃ VĮ.
| refl. prk.: Jo kaktoje įsikirto dvi gilios raukšlės rš.
3. intr. įgelti, įkąsti: Gyvatė vaikui į koją įkir̃to Kp. Valkiokis basa po girią, be da įkir̃s gyvatė Vvr.
^ Ko čia šokinėji kaip gyvatės įkirstas? rš.
4. intr. trenkti (apie griaustinį): Reikia apsisaugoti nuo perkūno, kad kartais neįkirstų kur į stogą rš.
5. tr. smogiant ką aštrų įsmeigti: Įkir̃to kirvį į trinką Š. Kirvio ant žemės taip nenumesk, bet į kaladę įkirsk! Paį. Vienas dalgis yra į šalinę (į javus, šiaudus) į̇̃kirstas Gs. Jeigu tę būt rąstas, tai galui būtų kirvis inkirstas BsPII321.
| refl.: Prazvimbė prošal vilyčia, o po jos trečia ketvirta į medžius tuoj įsikirto K.Bink.
6. tr. įsmeigti, suleisti: Dantis į kūną įkir̃sti KI354. Vilyčias įkerta į kūną buliaus V.Kudir.
| Įkirstos šukos į galvą KlvrŽ.
| refl. tr., intr.: Razbos (šuns vardas) dantys įsikirto į jo užpakalį V.Kudir.
| Įsikirsk šukas į galvą, kad plaukai nedraikytumias Als.
| prk.: Žmonės akimis įsikirto į lėktuvą rš. Plačios vaikiškos akys įsikirto jam į veidą rš.
7. refl. įsikibti, įsikabinti: Arklys pradėjo plaukti, o aš įsikirtau į karčius ir tvirtai laikiaus greta jo rš. Augant medžiui, jo šaknys vis stipriau įsikerta į žemę rš. Kai įsikirto man į rankovę, tai ir nepaleido Alk. Kad susipešė vaikai: insikirto vienas kitam in plaukus Rdm. Laikosi įsikir̃tęs valties Prn. Te tokia merga, kad in motkos andaroką inskir̃tus vaikščioja Rdm.
8. intr. įsiremti, įstrigti: Šonu įkirtusi į griovį, tįsojo sudaužyta mašina rš.
| refl.: Kartais garlaivis mankosi kelias valandas ant daikto, įsikirtęs į smilčių sudumą V.Kudir. Jau turbūt aldijos dugnas ant smėlį įsikirto, kad teip nė iš vietos negal pastumt Paį. Vytautas ir Jaugalius par tolie įsikirtusiu į eiles kryžokų S.Dauk.
9. tr. prk. arti prikišti (nosį): Įkir̃tęs nosį ir veizės čia. A neisi tik šalin! Vvr. Nosį įkirtusys, skaito knygas Šts.
10. intr. smarkiai krintant, įsmigti: Įkerta lytus į sienotarpius Plng.
11. refl. tr. prk. įsikalti į galvą: Vieną daiktą įsi̇̀kerta, kad nepatinka Vlkv.
12. tr., intr. suduoti, mušti: Baudžiauninkui įkirto dešimtį rykščių rš. Jis gerai jam įkirto Krkn. Kai tik neklausysi, tėvas tau įkir̃s rykščių Jrb.
13. tr., intr. prk. pajėgti valgyti: Kaip žiūriu, tu nemažai į̇̃kerti Jrb. Sausienė dar gana karšta, ką tik į̇̃kertu Žvr.
| Rodos, lašinių į̇̃kerti, – ale toks kūdas Kt.
14. tr., intr. prk. mokėti, suprasti: Tų teorijų tai neiñkertu, ir gana rš. Aš skaityti neį̇̃kertu, nereik ir tų laikraščių Gs. Aš į ruską druką neiñkertu Vv.
15. intr. prk. galėti, pajėgti: Šitą plotą per dieną suarti neįkirsiu Nm. Joja, kiek tik arklys į̇̃kerta Gs. Kad lekia, kaip tik į̇̃kerta Pc. Dirba kožnas, kiek tik įkerta Grš.
16. tr. prk. apgauti: Joną įkir̃to čigonas Rmš.
17. tr. įskaudinti: Spragilas įkerta rankas, ištampo Skdv.
18. refl. prk. laikytis, gyvuoti: Na, kap jūs įsi̇̀kertat toj naujoj vietoj? Alk. Kap dar įsi̇̀kerti? Plv.
19. refl. tr. prk. įsimylėti: Tai reikė jai ir insikir̃st tokis durnas! Lp. Kad insikir̃to paskui ją kitas Lp.
20. refl. prk. įprasti: Prie lenkų buvo labai insikirtę in lenkų kalbą (ją vartojo) Aps.
21. refl. prk. nusibosti, įkyrėti: Jurui iki skausmo įsikirto moters burbėjimas P.Cvir.
22. intr. prk. stipriai suspausti: Pereitais metais buvo inkir̃tęs šalčiukas Str.
◊ į skùdurus įkir̃sti įskaityti, perskaityti: Mažu inkirsit ir tam žodžiui in skudurus (gal ir tą žodį perskaitysite)? Brb.
kai̇̃p kirviù įkir̃sti griežtai pasakyti: Pasakė – kaip kirviu inkirto Rod. Senis, jeigu tarė žodį, tai kaip kirviu įkirto LzP.
kai̇̃p [į] kóją įsikir̃tęs (įsikir̃tęs) susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę Gs. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs Slm. Sėdi kai̇̃p kóją insikir̃tęs Rod.
kója įkirstà nerimas ima: Kad vyras išeina kur, [žmonai] vis koja įkirsta Bsg. Anos kója kožną dieną įkirstà, kad vaikas neapsivogtų Užv.
1 iškir̃sti, i̇̀škerta, iškir̃to
1. tr. nukirsti: Iškirsčiau klevelį ir aržuolėlį, grindyčiau tiltelį per Nemunėlį (d.) Smn. Iškirsk, sūneli, tą putinėlį Vlk. Aš tą dagį iškirsiu, per tvorelę išmesiu Klvr.
iškirstinai̇̃ adv.: Visus storus ąžuolus jie parduodavo iškirstinai kaimynams rš.
| refl. tr.: Jis išsikirto smagų aržuolaitį BsPIV259.
2. tr. nukirsti visus: Reikės tuos krūmus iškir̃st ir vandenį nuleist Jrb. Ar iškirto tas liepas, kur an dvaro augo? Lp. Ar jau visą mišką iškirtot? Paį. O užaugs užaugs mano brolyčiu, iškirs girio[je] medelius RD161. Paimk kardelį, eik į darželį, iškirsk žalias rūteles JV174.
| refl. tr., intr.: Daug šiemet miško išsikir̃to Š. Kad visą savo šilelį išsikir̃stumėm, ir tai nepakaktų medžiagos troboms atsistatyti Š.
3. tr. išžudyti kardu, iššaudyti: Viena kelių rankinių kulkosvaidžių bei šautuvų serija mes juos visus iškirtome rš. Vyriškius paaugusius iškirto, o žmonas su kūdikiais apkalusys į vergus išvarė S.Dauk. Iškirto ano visą vaiską BsPIII164. Te iškirto brolelius kaip girio ąžuolėlius JD1072. Kam tu iškirtai Vilniaus vaiskelį? JV916. O kulkelės kai bitelės mūs brolelius iškerta LTR.
4. tr. kuo nors smogiant sužeisti: Gaidys iškir̃to kitam gaidžiui akį Š. Ko akių neiškir̃to botagu Prn. Plakinėjo galvijus be reikalo, iškirto karvelei akį M.Valanč. Ant rytojaus Kasiulienė iškirto koją Petrulių gaidžiui, kai tik tasai įlėkė jos daržan V.Krėv. Iškirto žvirblelis pelėdai akį D93.
^ Varnas varnui akies neižkerta DP529.
5. tr. kirviu išraupti, pašalinti: Aš iškirtaũ medį iš šaknų J. Palikęs kojas, einu kirvio atsinešti, kojų iškirsti BM180. Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų muno vargelį iš anytos vartelių StnD20. Ir iškirto lentelę, tik ne mano vargelį JV81. Medis, kursai neneša gero vaisiaus, iškirstas ir ing ugnį įmestas bus BtMt3,10.
6. tr. kertant padaryti (skylę, langą, praėjimą…); kertant nutiesti (kelią…): Pirkia iš karto pasidarė šviesesnė, tartum kas būtų plačius langus iškirtęs J.Avyž. Čia reiks antrą langą iškir̃st, kad būt daugiau šviesos Paį. Iškir̃sk eketę, o paskui varysim gyvulius girdyt Jrb. Kam neiškirtai svirne lango? JV888.
| Kelias buvo iškirstas aukštai baltose pajūrio uolose Šlč. Planavas kelias – iškirstas, kap kutarus darė Ad.
| refl. intr., tr.: Aš išsikirsčia klėtužėlė[je] langelį LB119.
| Nubėgo namon, atsinešė kirvį, išsikirto taką BsPIV88. Norėdamas išsikirsti par abazą lenkų, kliuvo į ranką, ir retsai tarp lietuvių beišsikirto ir į pilį beįejo S.Dauk.
7. tr. kertant išgauti, rasti: Štai ir iškirto aukso žiedelį į devintąją pradalgelę BzF16. Ir iš kurios (žemės) kalnų iškirsi varį Ch5Moz8,9.
8. tr. kertant išrašyti, išgraviruoti: Iškertame toje lentoje tai, ko laikas negali sudildyti rš.
9. tr. išmušti, pašalinti iš kitų tarpo (žaidžiant): Tu jau iškirstas (išmuštas sviediniu) – išeik! Prn.
10. tr. išgraužti, išnaikinti; išpjauti: Pernai mūsų rugius iškir̃to kirmėlės Srd. Giedra (be lytaus) gali iškirsti sudygusius rugius Šts. Lapė žąsis iškirto Krkl.
11. tr. išplakti, išmušti: Motinos ranka lengvesnė už pamotės: pamotė kartą iškerta diržu – vis lygu, ką motina dešimt Rod. Jam nemenkai davė nugarą iškirst BsPI74. Ir iškirto jį labai skaudžiai per ausis LC1878,15.
12. tr. prk. godžiai išvalgyti: Iškirtaũ visą bliūdą košės Jrb. Argi tu vienas visą bliūdą lapienės ir iškirtai? Paį. Padarbujęs kad sėdos valgyt, tai kelis bliūdus lapienės iškir̃to Rod.
13. intr., tr. smarkiai išeiti, išvažiuoti, pasakyti ar ką kita daryti: Ar jau visi namo iškir̃to? Sv. Važiuok čia, tai tiesiai iškirsi̇̀ Vrnv. Po viso to protesto ar pamokslo, iškirsto kalbininkų adresu, nesijaučiau nusikaltęs J.Jabl. Lig su Petrauskiu kiti [balsai] neiškirto, neišdainavo Grš.
14. tr., intr. prk. laimėti, išlošti, gauti: Tuomi iškirsiu, jog gausiu gražesnį audimą, nei man namie išaustų V.Piet. Kur jai užu tokio eiti: ji gali sveiką gražų vyrą iškirsti rš. Susiginčijau, ale ir iškirtaũ Jrb. Tą bylą tai aš iškirsiu Skr. Neiškirtau bylos Asv. Anas iškerta ir iškerta kartoms, kur neturės piningų Šts.
| refl. tr.: Ot puikų vyrą Marytė išsikir̃to! Al.
15. tr. prk. iškelti (bylą): Iškirstos jiems bylos dėl jų darbų rš.
16. tr. prk. staiga, nejučiomis ką padaryti: Buržuazija matė, kad buržuazinės demokratinės laisvės gali iškirsti jai piktą juoką rš. Dar neužmiršo žmonės Puodžiūnų Antaniuko iškirsto tėvams pokšto A.Vien. Buvau tuomet dvylikos metų, taigi tokio amžiaus, kada lengvai kokią kvailystę iškerti Mš. Jis stengėsi, kad tik kam šunybę iškirstų rš. Tai štuką iškir̃to! J.Jabl. Na ir iškirto man šposą! Skr.
17. intr. ištikti: Arklys iškirto į zovezdą (pradėjo bėgti šuoliais) Skd.
18. intr. suduoti, užkirsti: Ir iškirtau žirgu[i] per galvelę Vrnv.
19. intr. prk. pajėgti, galėti, įkabinti: Pulkas skriejo, kaip žirgas iškerta, į pilę V.Piet. Jiems buvo įsakyta eiti, kiek iškerta rš. Lėkė, kaip tik arkliai iškerta Plt. Nešk savo kudašių, kiek tik bei̇̀škerti KlvrŽ. Leka arklys, kiek tik iškerta Vvr. Kaip tik iškerta, arklys eina, ir vis dar drožia (muša) Srv. Jėg važiuosi, kiek arklys iškerta, tai ilgai nevažinėsi Ds.
◊ iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti Skd. Galva pradeda suktis, akyse pažaliuo[ja], nei juste nepajuntu, kaip iškerta iš kojų Skd.
paiškir̃sti (dial.) tr. iškirsti: Čia visas miškas paiškirstas Švnč.
1 nukir̃sti, nùkerta, nukir̃to
1. tr. smūgiu ar aštriu įrankiu atskirti, atidalyti, nutraukti; plg. 1 kirsti 1: Sapnavo vienąkart – mačiusi tą pirštinę ant nukirstos rankos P.Cvir. Medį nukirsk J. Kopūstai nukirsti̇̀ Rm. Galvą nukertu R119. Nukirto uodegą su visu stimburiu Skp. Duosiu galvą maišu nukirsti, kad teisybė (juok.) Kt. Tik pradedi siūti, ir nùkerta [mašina] siūlą Alk. Paskutiniam galvą nenukirto, bet tik sprandą įkirto BsPI45. Ką aš žaliuosiu, ką linksmas būsiu, žadi mane nukirsti JD346. Aš tave pakirsiu, šakeles nukirsiu KlvD296. Nukirsiu liepelę ir ąžuolėlį, nugrįsiu tiltelį per Nemunėlį Lš. Ir nukirto virvelę, ir paleido muselę (d.) Slk. Petras … kirto tarną … ir nukirto jam ausį DP154.
^ Verpalas yra ne su kirviu nukertamas (verpimas – ilgas darbas) Grg. Ne vienu kirčiu yra medis nukertamas VP34. Medį be skiedros nenukirsi Sim. Pušis nukirsta, širdis išimta, paimta ant rankų – gailiai verkia (smuikas) Vj.
2. tr. kertant kuo aštriu, nužudyti: Žmogus leido žvirbliui su kirviu – ir nukir̃to arklį Slnt. Kad nukir̃stum gaidį, pietum išvirčiau Jrb. Varna žąsiuką nukir̃to Grš. Ištrauk mano ginklą ir nukirsk muni I. Mes jį (karaliūnaitį) nukirskim ir išmeskim iš karietos LB164. Dabar atsirado mano tikrasis išgelbėtojas, katras smaką nukirto BsMtI174. O jau nukirto šviesus kardelis, sumyniojo žirgelis, neparjoja sūnelis JD240. O nusiuntęs nukirto Joną kalinėj BtMt14,10.
| prk.: Prieš laiką yra mirtis juodu abu nukirtusi rš. [Šiltinė] nukirto senį Ralį rš.
| refl.: Šuo nusikirto (nusidaužė negyvai) ant lenciūgo, bet nepadavė vagie (neprileido vagies prie arklio) Šts.
3. tr. nušauti: Ar varną gali su tuo šautuvu nukir̃st? Skr. Nukirto lėktuvą Gs. Devynios kulkos šalia praėjo, o ši dešimta brolį nukirto LB154.
4. tr. nugraužti, sunaikinti: Žiemkenčius vietomis kirminas nukirto rš.
5. tr. partrenkti, nudaužti: Arklys piestu stoja, neik, dar nukir̃s Jrb. Pusbuteliu vožė per ausį ir nukirto tokį vyrą kap drigantą Krok.
| Vieną metą ledai nukir̃to javus Ll. Kitur ant kiemo žąsyčiai, pylūčiai bei višteliai krušos nukirsti gulėjo TP1880,2.
6. tr. nužudyti įgeliant (apie gyvatę, bitę): Kartais nùkerta gyvulį gyvatė Grš. Du bitinu, tarp savęs susitikusiu, giliasi, iki vienas kitą nukerta A1885,126. Guli angis: misliju, kad mane nukirs BsPIV15.
7. tr. dalgiu ar peiliu nupjauti: Pusiau nukirstame rugių lauke dūlavo milžiniški kombainai J.Balt. Nukirsti̇̀ rugiai pabuvo kokias keturias dienas Grl. Avižas ryt poryt aš nukirsiu A.Vien. Dar nesuspėjom nukirsti rugių, o jau pribrendo kviečiai rš. Rugiai nenukertami̇̀, kad zuparo užkrauni Šts. Javus nukir̃sti KI2. Ar visą pievą nukirtai? Rg. Jau nukir̃tom kopūstus Jrb. O ir nukirto smilgų kalnelį į pusantro stundelį KlpD8.
| refl. tr.: Nusikirsim dobilėlį ir nunešim dovanėlę TDrIV82(Vlk.).
8. tr. labai privarginti (rankas, kojas), nusilpninti iki jėgų netekimo: Man rankas per alkūnes nukir̃to, sunkiai dirbant Jnšk. Baisiai ilgas buvo baras – kol išvariau, net rankas nukir̃to Paį. Par ilga (ilgainiui) ir verpimas rankas nukerta Sld. Nukir̃to rankas iš pečių Ds. Kojas kad nukir̃to, kol parėjau! Pc. Pjaunant rugius, taip nukirto pusiaują, kad dar ir dabar sopa Vžns. Pakasėjau bulbas, tai ir nukirto pusiau Rm.
9. plg. 1 kirsti 9: Aš jo čirvių damą nukirtáu su gilių dama Akm. Katras nukir̃tot šitą kirtį? Skr.
10. tr., intr. prk. stačiai atsakyti, kad nedrįstų daugiau kalbėti; nutraukti kokį veiksmą: Šemerys piktu kvatojimusi nukirto Grinių J.Avyž. Ėmė ir nukirto tuo[j] Alvt. Tylėk! – nukirto viršininkas rš. Išdžiūvo balsas, gyvenimas nukirto dainas rš. Kaitros karvėms pieną nukerta kaip kirste Šts.
nukirstinai̇̃ adv.: Nukirstinai ir aštriai ji sušnibždėjo nepakrutėdama rš. Tačiau darbėniškiai, jau išgudrėję vyrai, nukirstinai atsisakė rš.
11. tr. prk. padaryti, kad neišlaikytų (egzamino): Jeigu germanas būtų nenukir̃tęs, būčiau išlaikęs Sv.
| refl.: Jis nusikir̃to egzamine BŽ307. Neišlaikei, matyt, egzaminų? – Nusikirtau…, dvejetą gavau rš.
12. intr. prk. smarkiai nueiti kur, nudrožti: Jis iš pradžių dar į Pociūnėlius nukir̃sdavo Pc. Tėvas pamatė plentu atvažiuojant vežimą, tai nukirto už akių Alvt.
13. tr. prk. nuplakti, numušti: Aš tave nukir̃sčio už tai Pln. Kiek nukirtai̇̃, tiek nuvažiavai Lp.
14. tr. prk. apgauti, aplošti: Šįmet antis, žąsis kas anksti pardavė, tai nukir̃to tuos Gs. Nukirto kaip Zablockį ant muilo LTR(Rm). Sakiau, kad neik su juo kortom: nukirto tave, ir gan Jnšk.
| refl.: Su tais savo drabužiais jis visai nusikir̃to: kam jam reikėjo juos pirkti ir vėl parduoti Jnšk.
15. panaikinti; atimti: Pirma buvo červoncai, paskui tuos červoncus nukirto Al.
◊ [kai̇̃p] kirviù nukir̃sti griežtai pasakyti: Pasakė – tai kai̇̃p kirviù nukir̃to Trgn. Pasakyta – kirviu nukirsta V.Mont.
1 panukir̃sti (dial.) tr. visus nukirsti: Anas visiem galvas panukir̃to (ps.) Lz.
1 pakir̃sti, pàkerta, pakir̃to
1. tr. nukirsti: Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą Vaižg. Medžių vogt ar ką pakir̃st kas rudenį rengias K.Donel. Numirė jisai kaip pakirsta liepa V.Krėv. Pakirsiu pakirsiu, žaliąjį klevelį pakirsiu (d.) Dkš. Ei pakirs pakirs žalį skrobluželį RD149. Aš tave pakirsiu, šakas nugenėsiu KlvD104.
| Pakirto virvę ir paleidė musaitę NS1360.
pakirstinai̇̃ adv.: Jau kirvį Dievas pridėjo medžiui pakirstinai PG.
| refl. tr.: Ar galima bus pasikir̃sti malkų, ar ne? Rm. Nusieičiau į girią, pasikirsčiau ąžuolą JD97.
2. tr. nušauti; kertant nužudyti, gyvybę atimti: Kulkos pakirstas priešo karininkas sumojavo rankomis ir krito negyvas rš. Ėjo devynios kulkos pro šalį, o dešimta pakirto E.Miež. Po manim tris arklius pakirto Vlkv. Kam tokį jauną pakirtai lyg žaibas perkūno! Skr. Kiti pakirsti, kiti akmenimus užbrukti DP621.
| prk.: Krinta mirties pakirsti vargdieniai broliai ir seserys J.Bil.
3. tr. kertant ne visai nukirsti: Pakirsta eglė įstrigo į kitą ir pasikorė J. Dalgį, sakau, pusčiau ir pakirtau smilių (beveik nukirtau) J.Balt.
| prk.: Viena daina ir sauso lapo, ir skausmo pakirstos širdies V.Myk-Put. Žmogus mirė, džiovos pakirstas rš. Bet ta nelaimė nepakirto mano jaunos dvasios J.Balč.
4. plg. 1 kirsti 3: Ant tako draikos pakirsta žolė T.Tilv. Krito kaip pakirsta žolė rš. Pernai dirsių pakir̃to kiek, ir viskas Žal. Eisiu į kalnelį kvietelių pakirsti JV420. Pakirsta, rūtele, daugiau nežaliuosi (d.) Rod.
| refl. tr.: Pasikirtau dobilėlių, pasišėriau žirgelį JD44. Tie kopūstai anksčiau užauga, gerai pasikir̃sti Pc.
pàkirsta n.: Griūva miestai ir bažnyčios kaip dalge pakirsta LTR(Ds).
5. intr. galėti kirsti: Ir kirviu nepakir̃si, kol koto neįdėsi Sb.
6. tr. prk. susilpninti, nuvarginti iki jėgų netekimo: Lažinę ūkio sistemą pakirto baudžiavos panaikinimas rš. Mes iš pagrindų esame pakirtę kaimo susisluoksniavimą (sov.) rš. Ligos, nepasisekimai pakirto keliauninkų sveikatą rš. Mano valios priešas nepakirto S.Nėr. Vanduo, tarsi lipni tešla, pakerta kiekvieną judesį rš. Man žadą pakirto toks jo pasakymas rš. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti J.Bil. Labai kojas pàkerta su viedrais Rs. Baimė kojas ir rankas pàkerta Rod. Lipant prieš kalną, kojas pàkerta Slm. Kol nuėjau, tai net kojas pakir̃to Kt. Rankas pakir̃to tie trūsai (vandens nešimas ir kt.) Gs. Pakinklius pakir̃to – visiškai nebegaliu paeit Dbk. Susilenkęs negaliu nei kiek dirbti: tuoj man vidurį pakerta Lš. Sunkus darbas pakerta žmogui sveikatą Kp. Šitos visos bėdos pakerta žmogų Al.
7. tr. išdaužyti, išmušti: Išvydęs ledų pakirstus ar vėjo išlaužytus javus, imdavo gailėtis rš.
8. tr. suduoti, surėžti kuo: Pakirsk arklius, kad mūs nepralenktų Lp. Išsilaužk rykštę tinginiui arkliui pakir̃sti Gdl. Pakirtau žirgelį, kad bėgt kuo greičiausia Smn. Oi broleliai, sakalėliai, pakirskit žirgelius, maž davysim, maž pavysim rodnąją seselę LTR(Rk).
9. tr., intr. prk. godžiai pavalgyti: Per pietus mes gerai lašinių pakir̃tom, ir dabar stipra Jnšk. Šis, mėsos pakir̃tęs, atgulė J.Jabl. Ar jau pakirtai̇̃? Jrb. Jis gerai pakerta mėsos Vb.
| refl. tr., intr.: Pasikir̃to košės ir išėjo arti Skd. Pasikirtaũ, dabar galėsim vėl eit prie darbo Jrb.
10. refl. prk. pasiginčyti: Pasikir̃sdavom su broliu dažnai, bet susimušti neprisejo Ds.
1 parkir̃sti, par̃kerta, parkir̃to
1. tr. paversti, pargriauti: Jį parkir̃to ant žemės ir gerai apmušė Gž. Liga ir tvirčiausią par̃kerta Gs.
| refl. tr.: Aš jį bematant parsikirtau ant žemės Žvr. Stvėrė ir parsikir̃to Gs.
2. tr. KII92 nukirsti: Pasamdyčiau mistrelį, kad parkirstų klevelį LTR(Plv).
3. intr. prk. greitai pareiti: Nespėjo, rodos, išeit, o jau parkerta Srv. Parkir̃sk namo tokį kelią! Upt. Aš jau parkirtáu iš turgaus Šts.
1 pérkirsti, perkir̃sti, pérkerta, perkir̃to
1. tr. kertant padalyti į dvi dalis: Pérkirsk pusiau medį J. Pérkirsk šitą medį, bus lengviau nešti Dglš. Iš karto to kaulo neperkir̃si Slm. Atsikėlęs perkirto keletą žabų ir nuėjo į vidų pietų valgyti rš.
| prk.: Mūsų dalinys vienoje vietoje perkirto priešo kilpą P.Cvir. Tokiu būdu būrys buvo perkirstas į dvi puses rš. Mirtis perkirto mudviejų užmegztus ryšius rš.
| refl. tr.: Tą žiedą pusiau persikirto, paėmė abu po pusę ir teip jau ramiai gyveno BsPIV258.
2. tr. prk. pertraukti, sutrukdyti: Grinius tęsė perkirstą mintį J.Avyž. Nelaukęs sakinio pabaigos, mane jis perkirto rš. Jis perkirto mane kalboje rš. Nedavė jam nei išsižioti: tuoj jo kalbą pérkirto Ėr. Aš ir vėl pérkirsiu žodį Mlt.
3. intr. prk. prieštarauti: Aš jam nieko nepérkertu Gs.
4. tr. prk. pereiti skersai ką; padalyti pusiau, pereinant per ką: Jis plačiais žingsniais perkirto gatvę rš. Greitai perkirtęs plotą, jis pasižiūrėjo atgal rš. Ten kelią perkerta Neris rš. Fronto liniją perkirto du transportiniai lėktuvai rš.
| refl.: Gale lauko, ten, kur persikerta (kryžiuojasi) plentas su geležinkeliu, kyšojo du balti Skersalaukių viensėdžio kaminai A.Vien.
5. tr. sužeisti kertant kuo aštriu: Beskaldydamas šakalius, parkirto sau ranką Als.
| refl. tr.: Pársikirtau koją iki kaulo Als.
6. tr. suduoti, sudrožti kam skersai: Párkirto vaiką su šatrine Ll. Ot pérkirtau jį, ir tiek Bgt. Reiks vaiką parkirst kokį kartą diržu Upt. Kumelę pérkirto botagu Vv.
7. tr. didesne korta kirsti jau nukirtusią: Čia pana telaiko, párkirsk! Skr. Ir šitas mūsų, aš párkirtau Skr. Mano žemys jo ditkę (dešimkę) nepérkerta Alk.
8. tr. prk. pralenkti, viršyti: Sesuo ir brolį párkerta pri šokių, pri gražumo Šts.
9. tr. prk. suvalgyti: Párkirtom trejus pietus su anais ir palikom išalkę Žeml.
10. refl. prk. persivalgyti: Matyt, patiko ėdimas, ka pársikirto vyras Šll.
1 piekir̃sti, piẽkerta, piekir̃to (dial.) tr. prikirsti: Py krūmų nuejo, piekirto medžių ir turia Šlu.
1 prakir̃sti, pràkerta, prakir̃to
1. tr. prakapoti, praskaldyti: Nuėjęs prakir̃stum kelis pagalius malkų nors tam kartuo Trg. Prakirsk kokių pagalių, tai išvirsiu Sdk. Prakir̃sk pietums malkų Jrb.
| refl. tr.: Da reiks malkų prasikir̃st Krk.
2. tr. kiek iškirsti: Kur pràkirsta – baisiai daug žemuogių Ėr. Buvo prakirtę, ir vėl užaugo [medeliai] Prn.
3. tr. kertant padaryti skylę, išėjimą: Sienoje prakirsta keturkampė skylė rš. Per mišką prakirstas kelias rš. Eisiu prakirsti eketę Šn. Senis prakirto ir lubas Kp. Jie užmiršo kirvį ir neturėjo su kuo prakirst ledą BM217.
| prk.: Priešo gynyboje prakirsta spraga vis didėjo rš.
| refl. tr.: Ir mes prasikir̃tom rūsį [žiemą] Pc. Griebėsi tuojau už kirvių ir prasikirto sau kelią BsMtII154.
4. tr. pragraužti dantimis: Da neseniai ir prakirsta, ė miltų kad pribyrėta Sdk.
5. tr. kertant kuo aštriu sužeisti: Dideliu strūkliu kraujas bėga, kad prakerta su kertekliu J. Botagu nugaros neprakirsi Skr. Vytenis, nors galva prakirsta, vienok savo drąsybe sau kelią per eiles kryžeivių išskynęs S.Dauk.
6. tr. kiaurai perpūsti: Vėjas, man einant, prakir̃to kailinius, ir aš sušalau Grv.
7. refl. prasimušti: Tiek mušė plakė, kad net kraujas praskirto pro odą Prng.
8. tr. prk. pralenkti: Sūnus prakir̃to tėvą: par visą sprindį yr jau aukštesnis Dr. Ejom bėgtis, bet ans mune prakirto Dr.
9. tr., intr. prk. pralošti: Prakirtau visus piningus Dr. Kad neramu ant rytojaus, tiek pinigų prakirtus Ds. Sūdijos sūdijos ir prakir̃to Vrnv.
| refl.: Tolei nemetė kirstis, kol visai nepraskirto Rod.
1 prikir̃sti, pri̇̀kerta, prikir̃to
1. tr. kirviu kertant daug ko prigaminti: Jis prikirto vežimą malkų girio[je] J. Brolis prikerta beržo šakų rš. Žmonės prikirto daugybę ekečių rš. Du vežimus virbų prikirtáu Brs. Aš prikirtau malkelių iš žalių aržuolėlių LB94.
| refl. tr.: Da po vežimėlį žabų prisikirtom ir parsivežėm Jnšk.
2. tr. daug ko dalgiu pripjauti: Šįmet jie prikirto šimtą vežimų rugių Vb. Popiet dar prikir̃tom tris kapas rugių Alv. Gana prikirtau kalne rugelių KlvD82.
3. refl. N kirsti iki nebenorint.
4. pjaunant (rugius) priblokšti (nupjautuosius prie nepjautųjų).
prikertamai̇̃ adv.: Rugius, prikertamai̇̃ pjaunant, renka atbulai (atbulos eidamos) Skdv.
5. tr. nesmarkiai kirsti, ne visai nukirsti: Vanagas buvo prikirtęs vištelę, bet atgaivinom Šts.
6. intr. didesne korta kirsti: Su kozeriu prikirsk, kad pigiai nepaimtų Skr. Prikir̃sk su kapliuku Skr.
7. intr. truputį mušti, pliekti: Jurgiukas, rėkdamas ir su botagu stipriai prikirsdamas, pradėjo arklius varyti ir akėti rš. Prikertamas arklys – kuriam reik prikirst Lp. Prikertamu (reikalingu raginti) arkliu nenuobodu važiuot – suk ir suk botagu Lp. Jis truputį prikertamas – jį vis uik ir uik Vlk.
8. tr. prismeigti prie ko: Šukoms prikertu plaukus, ir gerai Šts.
9. tr. priskirti, prijungti: Prikir̃to iš ganyklų apei du hektarus žemės Brs. Prikir̃sk, kur menkesni seradėliai, in linieną ardamas Lp.
10. tr. priteisti: Prikir̃to jam tris mėnesius kalėjimo Skr.
11. tr. pridaužti, primušti (koją prie kojos): Prikirsk kojas [kad ir su klumpiais] kaip kareivis Šts.
12. intr. prk. smarkiai pasakyti: Žodžiūse ne kartą jam prikirsdavo M.Valanč. Prikirto man žodžiu, aš jam atkirtau rš. Ne sykį Jonas jam prikirto, kad Tamošiaus javai už visų geresni Žem.
13. intr., tr. prk. privalgyti: Vyresnieji vaikštinėja ir erzina: tegu, girdi, prikerta, nes šiandie ir ryt nebegaus valgyti rš. Kažkuris dičkių, dieną beravėdamas daržą, prikirto morkų rš. Prikirsk gerai, kad būtum drūtas dobilus pjauti Žvr. Lašinių prikirtus, možna ir dirbt Skdt. Prikir̃sk, pritašyk, kad ilgai būtum sotus Ds.
| refl.: Gerai prisikir̃sk, kad namie nebenorėtum Slm. Tai prisikirtaũ! Jrb. Paknopstomis pribėgo prie išmesto ėdesio ir gerai prisikirto J.Balč.
14. prk. tr. apgauti: Tas palaidūnas ėmė ir prikirto mergaitę Grž.
1 sukir̃sti, sùkerta, sukir̃to
1. tr. kertant susmulkinti, suskaldyti, sukapoti (malkas): Judu pjaustykita malkas, o aš sukir̃siu Jrb. Jam mokiniai malkas sukir̃s Prn. Sukirsk sausesnės malkos – neturiu kuom prakurdyt Rod.
| refl. tr.: Jis parsivežė iš miško kelmą, susikirto ir sukūreno Skr.
2. tr. kertant sunaudoti: Visą mišką į medžius sukirto Ps.
3. tr. kertant pagaminti: Ar jau sukir̃tot mėterius? Als.
| refl. tr.: Paskubinom malkas susikirsti, kad, kol kelias dar yra, spėtum susivežti Jnšk.
4. tr. dalgiu kertant supjauti, pripjauti: Dar prieš lietų sukirtau kelias kapas rugių Alv. Pjovėjai lingavo į vieną pusę, palikdami paskui save pašiurpusias ražienas ir sukirstus pėdus J.Balt.
5. tr. dalgiu pjaunant, sumušti (pradalges): Pradalgė sankertinė, kad dvi pradalgi sukerta į kupetą J.
6. tr. dantimis sukapoti, sugraužti: Pelės visus šiaudus sukir̃to Up. Kandys drabužį vilnonį sùkerta, sukandija Skr. Katės ieškojo dokumentų po pastogėmis ir rado sukirstus pelių M.Valanč.
7. tr. sugelti, sukandžioti: Skrudėlės labai sukir̃to jį Dv.
8. intr., tr. suduoti, suplakti: Sukirto arkliui botagu J.Avyž. Jūs sukir̃skit lazda! Trak. Ką (botagais) sukir̃sti KII369. Už tokį darbą jam gerai sukirtaũ Skr. Nusilaužiau putino šakelę ir sukirtau žirgui per galvelę (d.) Lp. Aš kumelei sukirtau ir iš ratų išvirtau JV343.
9. tr. sumušti, suplakti; sužeisti (į ką aštrų atsitrenkiant): Ledai sumušo, kruša sukir̃to laivužio inkarėlį ir masto viršūnėlę Tlž.
| refl. tr.: Susikir̃to liežuvį begrūdamas Tlž. Nemušk pusbonkį į delną: delną susikirsi LTR.
10. tr. supjauti, suręsti, pagaminti statybai; pastatyti (namus): Rudenį tik pamatus sukir̃tom Sdk. Ar jau sukir̃tot gyvenimų rentinį? Dkš. Jis kai sukir̃to mum tvartui medžius, tai nors žiūrėk, kaip gražiai Trgn. Aš sukirtau tvartus, tik belieka susamanoti Krsn. Sukir̃st namą moka Aps. Dãv[ė] medžio, tai pirkią sukir̃tom Ad. Jis ten nestatys namo, tik tep sukirto Lš. Dešimt rublių būdavo sukir̃st pirkia Dglš. Sukirsiù pirkelę balandžių, pagausiu žuvelę ežerų (d.) Dglš.
| refl. tr.: Susikir̃to susikir̃to pirkelę kampuotą, atavežė atavežė martelę šilkuotą (d.) Tvr.
11. refl. susikryžiuoti, susitikti, susiliesti: Keliai daugelyje vietų susikryžiavo, susikirto rš. Šitie lankai susikirs tam tikruose taškuose rš. Susikir̃to kirvis su akmeniu BŽ119. Susikirto trys upelės, suskalbėjo trys seselės LTR(Mrk).
| prk.: Jis susikirsdavo su juo žvilgsniais tarytum kardais rš. Susikirto nevienodo išsilavinimo skaitytojų interesai rš. Čia dabar dvi pasakos susi̇̀kerta Šil.
12. tr. sumušti: Lietuviai sukirtę vokiečius ties Saule rš.
| refl.: Taip susikirsim, kad pyškės ir byrės! rš. Partizanų būrys susikirto su vokiečių žandarų būriu sp. Tik spėjo sueit, tuoj kaip gaidžiai ir susikerta Paį. Mūs ir jų karvės susikir̃to Lš.
13. refl. prk. susibarti, susiginčyti, susipykti: Jie ir dėl menkniekių susi̇̀kerta Krok. Jiedu labai nesutinka: mažai kiek, tuoj ir susikerta Bsg. Aš su ja tai už vaikus susi̇̀kertam Rs.
14. tr. prk. įveikti, nugalėti (ppr. kalbant), nuginčyti: Aš su juo nekalbėsiu: jis visada mane sùkerta Kvr. Aš jį lengvai sùkertu Gs. Ji mane sukerta kiekviename žingsnyje sp.
15. prk. plg. 1 nukirsti 11: Antaną per lietuvių kalbos egzaminą sukirto, ir gavo pataisą Mrj.
| refl.: Aš tik iš lotynų (iš lotynų kalbos) ir susikirtau Ds. Vienas išlaikė, antras susikirto rš.
16. tr. grėbliu padaryti (kirtimą, pleką): Sukirsk kirtimą ir paduok į vežimą Ggr. Kad gražiai sukir̃stum, nei vieno šiaudelio nepadraikyčiau nešdamas Trg. Nemažą pleką sukertu, ir, žiūrėk, suėda Alv. Kelius glėbius šieno sukirtai̇̃? Škn.
17. tr. sudaužti, sumušti: Priimdama komandos žodį, kuopa kiečiau sukerta žingsnį rš.
| Sukir̃sti rankas (sulygus) BŽ576. Susitarė jie teip ir, kad būtų tvirtesnė sutartis, sukirto rankas LTR(Dkk). Pagaliau susiderėjau, sukirtom rankom rš.
18. tr. suleisti gilyn (nagus): Erelis ant vanago užsėdo, nagus nugaron sukirto ir miškan nusinešė rš.
19. tr. sučiaupti tvirtai (lūpas): Lūpas sukerta, kad žodžiai neišlėktų patys sau V.Kudir.
20. intr., tr. prk. eiti lažybų, susilažinti: Jiedu sukir̃to iš obuolių Brt. Jiedu taip sutiko ir sukirto laižybas BsPIV232.
| refl.: Žmonės susikirto lažybų rš. Susikirto iš kiek ten tūkstančių BsMtI80.
21. intr. prk. sutarti: Sukirto, išgėrė vyno ir išvažiavo rš. Aš su juo sùkertu Gs. Jis su kaimynu gerai sùkerta Grš.
22. refl. prk. pasidalyti: Į aprubes, kiemus susikirto Šts.
23. refl. prk. mikčioti kalbant: Kaip girtas, tai ir Petras susikerta Sdk.
24. intr. prk. sulošti: Ir išgeria, ir kortom sùkerta Ds.
25. tr. prk. godžiai suvalgyti ar ką kita smarkiai padaryti: Sukirto pusę dešros rš. Visą duoną ir sukirtai̇̃? Jrb. Kiek padėjau ant stalo, viską ir sukir̃to Gs. Padėjau bliūdą ropučių, ir visas sukir̃to Vvr. Ką jis valgys: dar neseniai sukirto visą bliūdą košės Šk. Kai sukirtai kelius šmotus mėsos per pusryčius, tai tau gera laukt pietų Dbk.
| Muzika sukirto (sugriežė) suktinį V.Myk-Put. Sukirsma (sušoksim) da ben vieną polkutę Vžns.
26. tr. prk. apgauti: Žalią vynelį dar nenupirko, jauną mergelę jau ir sukirto (d.) Vlkv.
1 užkir̃sti, ùžkerta, užkir̃to
1. tr. kirviu ar kuo kitu padaryti, užpjauti rantį, ženklą: Negilioji užkarta arba užkirtimas toje pusėje, kur numatoma versti medis, esti užkertama taip Šauk. Su dalgiu užkirsk ribą ant pievos J. Užkir̃sk karbą, iki kol pjausi Skr. Užkir̃sk tą kreivą pušį, mes tuoj ateisim su pjūklu Čk.
2. refl. tr. SD441, N kertant susižeisti: Arklys užsikerta sau kulkštenus su pasagais J.
3. tr. kertant užversti, uždaryti; užstoti: Girios kelius medžiais užkertu, užleidžiu R366. Ažukertu kelią SD438.
| prk.: Net paprasta akimi galima buvo matyti priešakyje milžiniškus kalnus, kurie užkerta kelią rš. Lapuočiai gaisro metu užkerta kelią toliau plėstis ugniai sp. Žilvinas neširsta, mąsto neramus, – kuo būdu užkirsti kelią į namus S.Nėr. Aš toks žmogus, kad niekam kelio neužkertu Ašb. Gera motė vyrui kelį daro, pikta motė vyrui kelį užkerta S.Dauk. Kad tu būtum, bernužėli, akmeniu pavirtęs, tik ne man gi, jaunuolėlei, kelelį užkirtęs! LTR(Pnd). O, kokia dabar gadynė virto, kad mūs puikybė kelius užkirto JV983.
| Tarybų Sąjunga nuosekliai ir nenukrypstamai vykdo politiką – užkirsti kelią karui ir išsaugoti taiką tarp tautų (sov.) sp. Dvasiškija griebėsi priemonių socializmui kelią užkirsti (sov.) rš. Mokslas užkirto kelią prietaringiems gandams (sov.) rš.
| refl. tr., intr.: Užsikirtus jūros keliams, sutriko prekyba rš.
| prk.: Dažnai netyčia užsikertame kelią vieni kitiems rš.
4. tr. prk. nuvarginti iki bejėgiškumo (rankas, kojas…): Sėskis, blauzdas užkirs bestoviant Šts.
5. tr. prk. pradėti: Užkirtau dvi dešimti ketvirtus metus amžiaus J.
6. tr. negyvai užgelti; užmušti (kertant): Arklius užpuolė gybelis varmų, tai maniau, kad užkirs Pns.
| Užkirtaũ aš jį Zt.
7. tr. dalgiu pjaunant, rasti: O ir užkirtau aukso žiedelį devintoj pradalgėlėj (d.) Vr.
8. refl. kertant užeiti priekin: Jei daug pjovėjų, tai dvi pirma užsi̇̀kerta, o dvi paskui Vlk.
9. refl. slidžiu keliu važiuojant, pasilaikyti pasagomis: Pakrašty daugiau sniego – arklys labiau užsi̇̀kerta Slm.
10. tr., intr. staiga truktelti meškerę: Žuvaujant reik mokėt užkirst Plv. Užkirstas šelvis galvotrūkčiais metasi į dugną rš. Užkirstą žuvį lengviau nuvarginti ir iš vandens išvesti tik didesniu kabliuku rš.
11. tr. smarkiai uždaryti, užtrenkti: Užkir̃sk duris: langas atidarytas – negerai Trgn. Smarkiai ažkirsk duris, be atsidaro Dgl.
| refl.: O jeigu tau užsikir̃s (užsitrenks) durys, galėsi sėdėt te atsisėdęs, kol kas tave išleis Jrb.
12. intr., tr. smarkiai suduoti, surėžti kuo: Ažukirstas per uodegą, kaip vaikelis šauksi A.Strazd. Kurmonas užkirto botagu arklius ir nuvažiavo Rš. Pamažu, neužkir̃sk par akis! Trg. Nė kirste neužkirtáu, kaip stimbirys ir nulėkė šalin Vvr. Ažukertu arklį SD427.
| refl. intr., tr.: Užsikirsk šiandieną disciplina, kiek sau nori P. Pasilaužiau rykštelę, užsikirtau žirgelį į uošvio dvarą Krn.
13. intr., tr. prk. užvalgyti: Užkir̃to gerai, dabar ir nebenori valgyti Vvr. Kad užkirtaũ, tai bent sotus būsiu Kvr. Nuėję lašinių užkirtom Ps.
| refl.: Prisėdam, užsikertam ir vėl valiai dirbti Ds.
14. tr., intr. prk. nutraukti kito kalbą, įsikišant savo kalba; aštriai pasakyti: Vilkas (pavardė) vėl užkerta jam kalbą I.Simon. Tu neturėk mados ažkir̃st žodžio Ut. Man ana neleidžia ir išsižiot, tuoj užkerta žodžius Užp. Aš užvedžiau (pradėjau dainuoti) „rugelį“, o ji man „lineliu“ užkirto Alk. Kas kiek, tuo ir užkerta su žodžiu Gs. Jam reik užkirst gerų klausymų, mažu nutiltų Alk. Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik per širdį nueina Ds.
15. tr. prk. pabrėžti (žodį): Užkir̃skiat kas žodį kalbėdami (neskubėkit) Krtn. Tarė, užkirsdamas paskutinį žodį V.Kudir.
16. tr. prk. staiga sulaikyti kokį veiksmą: Kalbą jai užkir̃to nuo tos ligos (nebegali kalbėti) Vrn. Užkir̃to dūką – ir kap negyva (apalpo) Vrn. Lyg kvapą užkerta Rmš.
17. refl. užkliūti, užsilaikyti, staiga nustoti veikti, sutrikti: Prieš tiltą kažin kaip ratai užsikirto, arklys nebeišveža Šmn. Daiktais užsikerta žemės (važiuojant rogėmis) Lp. Stačių gaktų ragės užsikerta, anas sniegas sutūra Krš. Kitur vėl užsikerta mašina, ir negaliu jos užvesti Šlč. Kai kada ima ir užsikerta – negali užrakinti Alk.
| prk.: Jis užsikerta kalbėdamas rš. Čia žmogui užsikirto balsas, rodos, ašaros jį užbėgo V.Kudir. Kai katras žodis ima ir užsi̇̀kerta Alk. Užsikerta razumas, nieko nebeatmena Brž. Jam visada šnekta užsi̇̀kerta, kap supyksta ar susigėsta Gs. Jos akys patvino ašaromis, jos balsas užsikirto ir nutrūko I.Simon. Agutė užsikirto, norėjo kažin ką atsakyti, bet tik dar labiau išplėtė savo ir taip dideles dailias akis A.Vien. Būtų viskam tikęs vyras, tik užsikerta kalboj Srv. Kai kalbą, tai jis vis užsikerta Jnšk. Mergšė kalba užsikirsdama rš.
užsi̇̀kertančiai adv.: Darbas užsikertančiai ir nelygiai vyko rš.
18. intr. prk. užsispirti, pasiryžti: Buvau užkirtusi eiti į turgų, bet susirgau Šts.
| refl.: Aš… visiškai nesuprantu, kodėl tas mano vaikas taip baisiai užsikirto tavo Anės. Kad ji bent graži būtų! I.Simon. Užsikirto jis savy I.Simon. Užsikirtęs stovėjo ant aprinktos sykį vietos V.Kudir. Palangiškiai užsikir̃to, kad nepasiduos Tiškevyčiai Dr. Jis kad užsikir̃s savo tvirtinti, nieko nepadarysi Jnšk. Jis užsikir̃tęs žmogus, pas jį nieko negausi Kb. Jis labai užsikir̃tęs – jau kad ką, tai nenusileis Alk. Tai kad užsikir̃to, negali nė atsikratyt! Kt. Toks da vaikas, ir jau, matai, kaip žino užsikirst Ds.
19. refl. užsidėti (apie ledą): Jau pirmiej ledai an balų, klanelių užsikir̃to Rod. Kap an upių pirmaledžiai žuskirs, tada tu šlauniu važinėsi Rod.
20. intr. prk. pajėgti, galėti, įkabinti: Jojo, kaip arklys užkerta Jrk118. Jis apie ugnį tris kartus apjojęs, ką arklys tik užkirto BsMtII213.
◊ kai̇̃p kirviù užkir̃sti griežtai pasakyti: Pasakyta – kaip kirviu užkirsta LTR(Grk).

Daugiau informacijos

atláužyti

Apibrėžtis

láužyti, -o, -ė tr. K, J; R
1. iter. laužti 1: Mūsų atominis ledlaužis „Leninas“ laužys ne tik vandenynų ledus, bet ir „šaltojo karo“ ledus (sov.) sp. Šalna šalo žiedužius žiedužius, vėtružė laužė šakužes JD373. Ei, laužė laužė lendrių skietužį JV858. Ai, dildo laužo aukso žiedelį jovaro milinėlis JV771. Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia Vrn. Kad [pamotė] vilko marškinužėliais, laužė (smarkiai lankstė) mano rankeles JD566.
^ Šilima kaulų nelaužo VP44, Prk, Rm, Bgs, Ds. Aukštą medį visi laužo LTR(Rk). Niauzgia kaip katinas, uodegą laužomas J.Jabl. Geras amatas pečių nelaužo PPr35. Badas ir geležį laužo LTR.
| refl.: Sunkus buvo vežimas, reikėjo su ratais po miškus láužytis Ėr.
2. N linus minti: Minu, laužau linus SD147. Popirm išdžiovys, pask mintuvais gniuždys, láužys [linus] Rmč.
3. skinti, skabyti: Lakštus [buroklapių] laužyti N. Láužom bulves (skabom atžalas), reiks sėti Plng.
4. DŽ spaustuvinį rinkinį iš skilčių dėstyti puslapiais.
5. smarkiai gelti, skaudėti: Nors gerai apsiklojo kailiniais, bet ilgai buvo šalta, krėtė jį ir laužė kaulus V.Krėv. Gal prieš oro atmainą taip kaulus laužo Užp. Skausmai mėtosi visame kūne: įpuls į vieną ranką – laužo laužo Pt. Drūčiai persigandau, i pradėjo láužyt dantis Jrb. Matyt, lietaus bus, strėnas laužo rš. Motinai nebelaužė stuburkaulio, ji išsitiesė, ilga, stilbi P.Cvir.
ǁ skaudinti: Kad šaltis ma[n] kūną laužo, susikurčiau didį laužą JD383. Sunkūs darbeliai rankeles láužo, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia (d.) Str. Tėvas vos bepavilko reumatizmo laužomas kojas J.Avyž. Laužė Eglę kančia, sielvartinga dalia S.Nėr. Ligos ateit ant mūsų negirdėtos, laužo gumbės, niežai ir žaizdos piktos Mž427.
^ Darbas kuprą laužo LTR(Srj).
6. versti, griauti, ardyti: Láužyt namus vienas pamėgink Azr. Bėgdamas [Nemunas] krokia, butus žvejų laužo A1884,279.
7. prk. nesilaikyti, nepripažinti, atmesti ką priimtą, nusistovėjusį, griauti, naikinti: Romantikai, laužydami senas sustingusias formas, davė laisvę jausmui ir vaizduotei rš. Šis judėjimas laužo senąsias pažiūras į techniką sp. Duktė, kiek man teko patirti, atkakliai laužo tėvo užsispyrimą ir tradicijas V.Myk-Put. Bandė laužyti taip labai mums reikalingą vienybę rš. Ką žadėjau, tą padarysiu, savo žodžio neláužysiu Rm. Kunigaikštis karalių kursto laužyt duotą žodį B.Sruog.
8. refl. varžytis, gėdytis, vangstytis: Nėr čia ko láužytis, mergele! Al. Ko čia láužais?! Dr. Nėr ko čia laužytis, sakyk tiesą rš.
9. mokyti, pratinti: Žmones į antrą galą kaip jaučius laužo ST85.
ǁ refl. labai stengtis: Nesiláužyk, čia vienas nieko nepadarysi Sb.
10. refl. tąsytis, blaškytis (sergant): Kūdikis rėkia, laužos visą parą LTR(Lš).
11. refl. Klt, Vlk šokinėti, karstytis (apie dar nepasibėgusią karvę): Žebukė láužos (šokinėja ant kitų karvių) – vesim pri buliaus Rs. Neleisk žalosios su karvėm, kad nesiláužytų Lš.
12. iškreipti (žodžius), ne taip tarti, kaip kiti: Mas senoviškai šnekam, o vaikai jau láužo kalbą Krš. Ans nemoka žemaitiškai, láužo biškį Vgr.
◊ gálvą láužyti įtemptai galvoti, spręsti ką nors: Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo A.Vien. Ilgai karalius laužė galvą, pagaliau sugalvojo, kaip nuo jo atsikratyti J.Balč. Su tais uždaviniais tas mūs vaikas kiek láužo gálvą, na, neišmoksta, ir gana Vlkv. Pradžia galvą laužo (verčia galvoti) TŽIV515.
kanapès láužyti Dv toks žaidimas.
káulus láužyti labai spaustis, kur veržiantis: Prie durų baisiai kaulus laužė Jnš.
liežùvį láužyti sunkiai tarti, svetima kalba kalbėti: Tarp savęs svetimšaliai laužė liežuvį mums nesuprantama kalba rš.
ragùs láužyti kieno nors išdidumą, puikybę stengtis įveikti: Jei dar taip ilgiau neklausysi, vis tiek láužysiu ragùs Grž. Bet aš bijau ir tų draugų, kuriems nelaužė nieks ragų Mair. Vaikui ragai̇̃ ir láužomi auga Ds.
rankàs láužyti grąžyti iš skausmo rankas, sielvartą kęsti: Tik Zubrys vienas netylėjo, baltas rankas laužė V.Krėv. Ėjo mergužėlė per dvarą verkdama, rankas laužydama TD28. Labiausia verkė jauna mergelė, po sodą vaikščiodama, rankeles laužydama Tvr. Nelaimingos motinos laužė savo rankas, aimanavo ir balsu verkė rš. Ir sielvarte baisiam tu laužysi rankas S.Nėr. Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas Mair. Išėjo motulė ant didžio dvarelio, senas rankas laužydama, ašaras liedama KrvD9.
šónus láužyti stengtis įveikti, nugalėti: Kas darbininkų klasei laužo šonus, tas mano priešas, žinomas ir senas V.Mont.
apláužyti tr. K, Š; SD198
1. dalį ar didumą nulaužioti: Šakų didumą apláužiau J. Ant stalo guli aplaužytas duonos kepalėlis rš. Mostagavo rankomis kaip aplaužytas malūnas sparnais rš.
| refl. K.
2. aplamdyti, apveikti: Drąsiai gynėsi žmonės tos šalies, bet neilgai: aplaužė juos narsūs dainaviečiai V.Krėv. Kol kas gerai aną apláužys (apmuš, apdaužys), tol ana laidys liežuvį Vvr.
| Sunkiai įorė, bet vis šiaip taip apláužė (aparė) pūdymą Ds.
◊ ragùs apláužyti kieno išdidumą, galybę, užsispyrimą įveikti: Jei kartą apláužysi gerai ragùs, daugiau nesikabins Vv.
sparnùs apláužyti įveikti, palaužti užsimojimus, entuziazmą: Praeitis aplaužė jo dvasios sparnus, ir jis pasijuto stovįs ant žemės – ant juodos, kietos žemės V.Mont.
šónkaulius apláužyti apkulti, apmušti: Kaip apláužysiu aš tau šónkaulius, tai žinosi, kuo Dievas vardu! Vlkv.
atláužyti iter. atlaužti: Toj lovelėj gul žalnierelis. Visas baisiai sušaudytas, kojos, rankos atlaužytos KlpD113.
įláužyti K iter. įlaužti.
| refl. K.
išláužyti K, Š
1. iter. išlaužti 1: Bernas aplamas išláužys visus dantis iš grėblio J. Pražys išlaužyti vėl sodai, ir aviliuos dūzgėt ims bitės K.Kors. Vėtra tą visą girę išláužė Sch202. Uosio tvorą išlaužysiu, žalias rūtas išlankstysiu JD385. Visą rugieną išláužysi savo žąsimi! Lp.
| refl.: Ganant miške, daug medelių išsiláužo Rm. Prieš Velykas Nemunas išsilaužė (ledai išėjo) Jrb.
2. refl. išsimankštinti: Kariuomenėj duoda išsitąsyt, išsiláužyt Skr.
nuláužyti K; M iter. nulaužti 1: Pamidoram viršūnėles nuláužyk Rm. Rasi ryto[j], rasi ryto[j] šakeles nulaužyta JV415. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o ne nulaužyti BB3Moz1,17.
◊ ragùs nuláužyti ką nors apveikti, palaužti puikybę: Nuláužyk ragùs – žiūrėk, kaip žmogus bus Grž.
paláužyti tr. K nulaužyti, išlaužyti: An, jau eina šurmas vėjas, tai paláužys valkias šakas Pls. Visi medeliai [pakelėse] paláužyta Str.
ǁ sulaužyti: Plūgus du paláužė in akmenį Rod. Ale kas, jei paláužysiu ragutaites (ps.) Žrm. Vaikai, nepaláužykit kojų! Str. Tuiną (tuinų tvorą) paláužysiu, [v]andenį išleisiu, rūteles išrausiu, rožę sau paimsiu Tvr.
| refl. tr.: Anksčiau galvą sau nusisuksiu, rankas pasilaužysiu, kol ji bus kunigienė V.Krėv.
◊ gálvą paláužyti pasukti galvą, pagalvoti: Turi sykiais gerai gálvą paláužyti, iš kur kapeiką gauti Vvr.
káulus paláužyti sunkiai padirbėti: Norint tuos tris rublius uždirbti, reikia gerai privargti ir kaulus palaužyti rš.
rankàs paláužyti iš skausmo, sielvarto rankas pagrąžyti: Pulsiu tėveliui žemai keliuosna, gailiai verkdama, atsidusdama, baltas rankelès paláužydama (d.) Ck.
parláužyti K iter. parlaužti 1.
pérlaužyti K iter. perlaužti.
praláužyti tr. K
1. iter. pralaužti 2: Ledą pralaužyk, ir atsigers gyvoliai J.
2. šiek tiek prilaužyti, priskinti: Praláužyk lapų paršeliams Šts.
| refl. tr.: Merga prasilaužė virbų ugniai užkurti rš.
3. prk. pralavinti, pramokyti: Imk tą vaiką, bene nors kiek praláužysi rašto! Up.
◊ gálvą praláužyti kiek pralavinti, pamokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti rš.
priláužyti iter. prilaužti 1: Priláužė žabų, prišiukšlino pievą, dabar reikia išgrėbstyt Ėr.
| Priláužyk du krežiu bulvių (nuskink jų atžalas) Slnt.
| refl. tr.: Skanių šakelių prisilaužėm J.Jabl. Aukso iš burnos su dantimis neprisilaužysi Vaižg.
◊ gálvą pri(si)láužyti daug prigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvõs esu priláužęs! Grž. Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo klausimu rš.
suláužyti tr. K; SD46, R
1. į dalis sutrupinti, sutreškinti: Jisai sulaužė ratus, kojas J. Dar jaunas ir blogas atžalas galvijai ant ganyklų sumindžioja ir sulaužo K.Donel1. Nesuláužai botagočio OG287. Upės sulaužė ledus, nutirpo sniegas rš. Kad tik Nemuną sulaužyt[ų] (ledus išneštų), tai važiuotum Lp. Suláužyt tai netrukt, o bėda tai nupirkt Vrn. Sulaužė žirgas tvorelę, išmindžiojo žalias rūteles JV775. Sulaužiau tiltelį pirmu karteliu JD963. Nesulaužytą pinigą atnešė N. Vasarojų pasėjus, lytus žemę suplaka: taigi pasidariusią plutą reikia velenu sulaužyti A1884,79. Sulaužyk pečius piktojo Mž525. Ir sulaužė visus medžius ant lauko BB2Moz9,25.
^ Eina kap vėjo suláužytas (kreivai, susilenkęs) Arm, Vlk, Gž. Ir eina kaip sulaužytas par avižas LTR(Pp). Da liežiuvį sulaužysi, košę su duona valgydamas (iron.) Skdt.
| refl. tr., intr.: Kišenėj šukos greit susiláužo Rm. Rado tie vaikai vieną pyragutį, susilaužė visi trys, valgo BsMtI88.
2. spaustuvinį skiltinį rinkinį išdėstyti puslapiais: Petras Cvirka nuolat maišėsi spaustuvėje tarp rinkėjų ir metrampažų, su didžiausiu dėmesiu ir meile žiūrėjo kiekvieną sulaužytą puslapį, davinėjo nurodymus spaustuvės darbininkams A.Vencl.
3. padaryti silpną, nesveiką: Užėjo ligos ir sulaužė žmogų Sb.
4. PK36 įveikti, nugalėti: Tu jo nesuláužysi – stiprus kaip jautis Rm.
5. prk. sugriauti, sunaikinti: Lygios TSRS piliečių teisės yra nesulaužomas įstatymas (sov.) rš. Sulaužyta dvarininkų vergija, nes valdžia kaime perėjo į valstiečių rankas (sov.) rš. Ėmė graudžiai verkti, kad ir jos gyvenimas tapo sulaužytas Vaižg. Jis mane siuntė, … idant širdis sulaužytas gydyčiau BPI34. Maironis, mokęsis Kijevo universitete ir Peterburge, puikiai pažinęs rusų poeziją, pirmasis sulaužė senąją eiliavimo tradiciją A.Vencl. Jis nenorėjo savo žodžio sulaužyti Nj. Kas neižpildys apžado savo arba … jį sulaužys DP565.
◊ gálvą susiláužyti įtemptai galvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur piningų galėtų gauti prš.
užláužyti; SD164 iter. užlaužti 1: Vinis užláužiau, kad negaliu ištraukti J. Kai priėjau žalią mišką, žali medžiai užlaužyti ir šakelės užlankstytos LTR(Sln). Medžių šakos užlaužytos, viršūnelės užlankstytos LTR(Vdk).

Daugiau informacijos

praláužyti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

dasiplàkti

Apibrėžtis

plàkti, plãka, plãkė
1. tr. SD336, H, K mušti, pliekti (botagu, rykšte, diržu…): Kada kas pjauna vištytį, – alpsti, merki akį, o vargdienius mužikus kasdien rykštėmis plaki D.Pošk. Vis su šviežia rykšte žmogų liuob plàkti, ka būtum skaudžiau Brs. Botagais plaku R. Su ėgliu plãka, kam ilgai guli Antš. Ans gauna plàkti nū žmonos – daug negera Kl. Užtai blogas, kad neplaktas iš mažų dienelių KrvD154. Jų nemokė, neplakė, nebarė DK129. Rytoj bus plakamoji diena (Verbų sekmadienis) J.Jabl.
| prk.: Kurį Dievas myli, tą jis plaka (atsiunčia vargų, kančių) BPII78. Ko žodis neplaka, to ir lazda nepriplaks prš. Mudu abu plaka smūgiai apkalbos svieto V.Kudir. Jos į akis saldinės: giria, vaišina; tik užpakalį atsuk (išeik) – ir plãka (apšneka) Skr. Bėgo baimės plakamas Ašb.
^ Gana bučiuoti tą ranką, kuri mus plaka! KrvP(Trg). Kai tie (žandarai) pagaliau ničnieko nerado, kaip šunį plakę, turėjo grįžti S.Čiurl. Už vieną plaktą duoda dešimt neplaktų Sln. Kas veža, tą ir plaka LTR(Jz). Katras arklys bėga, tą plãka Grg. Griekas neplaktas nepaliekta Dr, Plt. Griekas neplãkęs nepaleida Ll.
| refl. K: Dirželiai, kuriais plakasi SD49.
2. tr. Kv mušant varyti, ginti: Nusilaužusi kiečių, plakė iš pirkios muses rš. Plãka arklį žėdną dieną Utenon Ktk. Būdavo, plàkdavo plàkdavo arklius, kol į Kauną nuvažiuoja, o daba – brūkšt, i Kaune Ar.
3. tr., intr. daužyti: Viena iena negerai – plãka šonus arkliui Šš. Aukštas miškas, liemuo liemenį plaka KrvP(Varn). Žąsinas puolė ant jo šnypšdamas, pavertė aukštynelką, patį plakė su sparnais M.Valanč. Dvi pabaidytos laukinės antys pakilo iš nendryno, sunkiai plakdamos sparnais orą rš. Papt papt – senis plaka žiaunomis pypkę rš. Į langą plaka stambūs lietaus lašai rš. Vėjo atgaišale pastatė kumelę: iš budinkų tarpo plaka vė[ja]s Šts. Linksta, skundžias ant kriaušio nulinkus pušis, plakama šalto vėjo, čaižiųjų liūčių E.Miež. Šaltis plaka kaip su kadagiais Šts.
plaktinai̇̃ adv.: Tą ugnį užplakė plaktinai̇̃ Všk.
| refl.: Nuo pat ankstyvo ryto lietus plakasi į langus rš. Vėjas ūžia, plakas į visas puses Tvr. Buvę pušys suaugę nuo metų šimtinių, tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės; viršūnės, esą, ūžė ir liemenys plakės A.Baran. Suka viesulas medelius, plakas lapai ant lapelius A.Strazd.
| Žuvys plakasi (spurda), pakliuvę ant kabliuko rš.
| Špokai ka plãkas po liūgnus, ka dumblai taškos Rd.
^ Liežuviai aplink ausis plakas nuo sklindžių skanumo rš.
ǁ intr. tapšnoti: Delnu kam per petį plàkti DŽ. Iš juoko plãka sau delnais per šonus NdŽ.
ǁ refl. daužantis plaušyti: Votegas su patauška neplakas nu galo, ir gal pataukščioti Šts.
4. tr. kulti daužant (į ką nors), blokšti: Rugius plàkti NdŽ.
5. tr. K, Lk, Tt, Jrb valyti (spalius nuo linų), brukti: Linų pirma sėdavo, tai būdavo plàkti Vlkš. Motriškos linus iš rankos plàkdavo – duoda smagiai Pgr.
6. tr. velėti: Plaktuvė, kur skalbinius plàkdavo Pgg. Moterys plãkė upėj marškinius Rod.
7. tr. plūkti (aslą, krosnį): Klojime padą plaka Švnč. Aslą kuknės iš molio plakė ir kaminą iš vidaus su moliu aplaistė rš.
8. tr. mušant, kalant daryti plokščią, ploti: Plaka su kūju trinkt, patarkšt! rš.
plaktai̇̃ adv.: Idant jos (skaurados) būtų plaktai iškaltos (plokščios) ir ant altoriaus pakabintos BB4Moz16,38.
ǁ R, K, Skr, Dkš, Nm, Rmš tinti (dalgį): Kukeliu plãka dalgę, o ką apačion sudeda – tai bobelė Lp. Užartavok gerai bobelę, kad geriau būtų plàkt Ukm. Trumpas dalgio kotas – nenarava plàkt Všn. Neišmušk dalgei klumbės beplakdamas Grž.
^ Neplakta dalgė neima LTR(Srj).
ǁ aštrinti, kalti (girnas): Girnos seniai plãktos, nemala smulkiai Ds.
9. tr. smarkiai dirbti, veikti: Plãka suka tą vindą, ka tik daugiau suverpt Gs. Plãka plãka (dirba) tą tuščią (be mėšlo) žemę End. Šieną tik plãka ir plãka be jokio tolko (dažnai varto) Mlt.
^ Kas plaka, tas ir laka Pšl.
ǁ refl. plušėti, rūpintis, vargti: Mes plãkamos plãkamos kaip kurmis urve, šviesos nematom Štk. Ot tai žmogus plãkasi plãkasi, ir nėra nieko Dv. Šitep plaki̇́es i plaki̇́es [su darbais] Ad. Vienas apie sa[ve] plãkas, kitas apie sa[ve], o manę senos nėr kam paisyt Arm. Kap paukštė apie lizdą, tep mes apie vaikus plãkėmės Arm. Kap aš apie jus plakúos, tai jūs apie mane nieko nepagalvojat Str. Aš plakúos plakúos su tais irklais po tą ežerą, nieko nepadarau, ant vietos valtis stova, o audra Pln. Tas i praejo pro šalį, o tas i paliko to[je] pusnė[je] besiplaką̃s (įklimpus mašinai) Žr. Pryš vėjį turėjau plàkties visą kelį Bt.
10. intr. tuksėti, pulsuoti, tvinksėti: Širdis plãka – dar gyvas Jrb. Ir kolei širdys plaks mums gyvos, manoji plaks vien tau tiktai!.. Mair. Širdis taip plaka – iš džiaugsmo ar iš baimės Žem. Mano širdis ūmai sustojo plakus, kūnas nutirpsta J.Bil. Gyslos tik plãka, širdis trankosi, visam silpna Gs. Kraujas plakė smilkiniuose rš.
| refl.: Tenka širdžiai alpti, plaktis rš.
ǁ dažnai kilnoti (šonus): Pailsęs ir sušilęs arklys net garavo, dusliai kvėpuodamas ir plakdamas šonais V.Myk-Put. Ėmė plàkti viduriais ir pastyro (pastipo) paršas Gs.
^ Jei dalgės neišsiplaksi, tai šonais plaksi̇̀ (dvėsuosi pavargęs) Smn.
11. intr. išduoti tam tikrą garsą (apie lakštingalą, žiogą): Niekur lakštingulė tep neplaka, kap mūs sode Vlk. Lakštingara plaka gieda į paupės krūmus, karklynus Klp. Suokusios pernakt, lakštingalos aptingo plakt E.Miež. Kartais būdavo taip tylu, jog važiuojantieji girdėdavo, kaip šalia kelio aukštoje žolėje arba žiemkenčiuose karštai plaka žiogai A.Vencl.
12. intr. plieksti, tvieksti: Žaibai plãkė dikčiai, perkūnas palengva dudeno Žal. Žaibai plãkė visą naktį, negalėjau užmigt Plv. Žaibai tep dažnai plãka, kad net baisu darosi Vrb.
13. tr. smarkiai maišyti, sukti: Plak kiaušinius, tada kepsma kiaušinienę Dgl. Neplaktà kiaušinienė BŽ84. Eik plàkti blynų! Jrb. Su mente alų plàk, duoną maišyk J. Pirma kur nors užvalgytuva tešlainių su plakta grietine Mš.
| Plãka ir plãka [vėjas] ežerus, kur tau ir žuvis gaudysis Ds.
| refl.: Bidonai turi būti pripilti pilni, kad pienas nesiplaktų rš.
ǁ sukant, maišant gaminti: Man tai jau paskutinis darbas sviestą plàkt Švnč.
| refl.: Pil' šiltą smetoną, geriau plàksis [sviestas] Dglš.
14. intr. banguoti: Jūra raudonu vynu plãka (jūros bangos kaip vynas raudonos) NdŽ. Prie mūsų gryčios vanduo plàkdavo par pamatą Sml.
ǁ tr. banguojant skalauti, plauti: Įsiutę bangos plaka uolą S.Nėr.
| refl.: Bangos plakės į kietas pakrantės uolas sp.
15. tr. pleventi, plaikstyti: Suknia ilga, vėjas plãka sijoną Jnšk.
| refl.: Vėtroj plakas baltos burės S.Nėr. Kovos vėliavos vėjuje plakėsi sp. Ties mano galva neramiai plakėsi klevo lapai rš. Plevena burė prie vandens palinkus, į veidą plakasi gelsvi plaukai T.Tilv. Plakės liepsna į palubes Šts.
| Bus lietaus – skregždės plãkas (skraido į visas puses) Ign. Plãkas (blaškosi) žąsyna, nesėdi in kiaušinių Dglš.
16. refl. menk. klajoti, bastytis: Paprato po svietą plàkties KlvrŽ. Neremtas buvo, plãkės plãkės! Pvn. Ana visą laiką plãkas po Klaipėdą Krtn. Plakiáus plačiai po pasaulį, o nėko gero nemačiau Šts. Ana plakas kaip blakė sienotarpė[je], t. y. plotkavojas J.
ǁ refl. veržtis, bruktis: Visi plãkas į Palangą, o aš iš Palangos Krtn.
| prk.: Viena mintis atkakliai plakėsi jai į širdį rš.
17. refl. burtis, mestis: Avys plakėsi krūvon, lindo į alksnynus J.Balt.
18. refl. glaustantis sukiotis: Margis, girdėdamas savo vardą, plakėsi aplink stalą rš.
19. lįsti, šlietis, kibti: Ai, kaip tos mergos plãkas pry vaikių! Šv. Kitąsyk aitvarai, būdavo, vis plakasi prie žmonių BsPIV77.
ǁ refl. bendrauti, susidėti: Pati ėmė plakties su urėdu Šts.
20. tr. jungti, maišyti: Prašau neplakti į krūvą visai skirtingų reiškinių rš.
◊ akimi̇̀s plàkti labai žiūrėti: Tuos peilius tai net aki̇̀mu plãka Arm.
bùrną plàkti plepėti: Kad paleis plakti burną! Sd.
kójas plàkti be reikalo eiti: Neverta kójos plàkt ir čebatai plėšt Ml.
liežùvį ([su] liežuviù) plàkti plepėti, apkalbėti, liežuvauti: Kad plãka anuodu liežùvį, ir ausys raitos Dr. Ko čia liežuvį plaki, ar neisi gulti! LMD(Šts). Nereik plàkti liežùvį, o uždaryti už dantų Kl. Būtų viskas gerai, ka ta uošvėnė su liežuviù neplàktų Krš. Labai jos su liežùviais plãka apie kitus Sk. Tik liežuviù plaki̇̀, o dirbt nė už kapeiką Žal. Tik su liežuviu moka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs Žem. Plaka plaka su tuo liežuviu, nebžinai nė pati ką bešnekanti Vvr. Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios Sch87. Neplakant liežuvį – bjaurus žmogus Šts.
apiplàkti, api̇̀plaka, api̇̀plakė tr.
1. Š apipliekti, apmušti.
| refl.: Apsiplakti su rykšte P.
2. kiek suslėgti, apiplūkti: Kai lengvas lietus apiplàks žemę, geriau ir vasarojus augs Alv.
3. prigainioti, privarginti: Gerai arklį apiplaks, kol šeimyną susamdys Ggr.
| prk.: Dviratį apiplakiau, o parduodamas dar gavau savo piningus Šts.
4. truputį apibrukti: Plakėjos apiplakė linus, stačias saujas paliko Up.
5. refl. menk. daug apeiti, plačiai pasibastyti: Esu apsiplãkusi po pasaulę, bet to dar nežinojau Šts. Ką su tuo svieto parejūnu – ans yra apsiplakęs po visas nepadalijas Brs.
atplàkti, àtplaka, àtplakė tr.
1. prilupti: Dirželiu atàplakiau i paleidžiau Ad. Palauk, aš dar atplàksiu tau kailį, kad neklausai! Mrj. Kolei jis buvęs gyvas, tai daugel buvo prisiskolinęs, taigi dabar po numirimui turį jį už tai atplakti BsMtII168.
2. refl. atsiginti: Tos lekančios skruzdys kaip apipuolė, nebgaliu beatsiplàkti Pln.
3. plakant pastorinti, užplakti: Atplàk galą šitos geležėlės, ir neduos smukti Mrj.
4. refl. nusidėvėti plakant, atsiploti, atsikalti: Plaktukas visai atsiplakė – nebegalima išplakt delgės Jž.
5. atvaryti, atginti: Kokia žiauri likimo dalia mane čia atplakė nuo savųjų rš.
6. refl. Krtn su vargu atvykti, atkeliauti: Na tik sakyk, kaip pats tokį kelią atsi̇̀plakei? Up.
ǁ menk. atsibastyti: Kas jį žino, iš kokio kampo jis yra atsiplãkęs Ll.

×dasiplàkti, dasi̇̀plaka, dasi̇̀plakė (hibr.) sunkiai, vargingai pasiekti: Savo pačių tikru darbujimu dasiplakė (užsidirbo) duonos Gmž. Pas daktarus dasplàkt (prieiti) nemožna buvo Str.
įplàkti, į̇̃plaka, į̇̃plakė
1. tr., intr. R, J įmušti, įpliekti, išlupti: Ans tą vaiką pirm laiko į̇̃plakė, kad ans nevogtum Kl. Nepaklausysyt – į šikną įplàks Pj.
| prk.: Tai ir jumiem lietus iñplakė kailin (smarkiai sulijo) Alv.
2. tr. mušant, lupant įteigti: Geriausi pamokinimai – vaikams įplakti, nieko nemačija brš.
3. tr. įpilti greit maišant: Miltus į supą įplakti N. Įplàk kiaušinių į blynus, kad skanesni būtų Jrb. Įplakęs miltų į šaltą vandenį ir žalios putros pasrėbęs, keliavo tolesniai S.Dauk. Žirnienių miltų įplaka į smetoną Pn. Į buljoną įplakti pusę stiklinės grietinės rš.
| refl. tr.: Įsiplãkus truputį miltų, prisikaitus katilėlį, verdasi senutė parpelius Š.
4. tr. plakantis, banguojant įtėkšti: Į̃plaka vandens par [laivo] langą Grd.
5. refl. įsibrauti, įlįsti: Ledvai insi̇̀plakė vidurin Ds. Aukštyn įsiplak, dar pasiskraido rš.
◊ liežùvį įplàkti paplepėti, kur nereikia: Įplakė liežuvį, ir išvežė vaikį Šts.
išplàkti, i̇̀šplaka, i̇̀šplakė tr.
1. SD394, H, KI158 išpliekti, primušti: Itą (bobą) anas i̇̀šplakė, paleidė Str. Par ausis i̇̀šplakė Krtn. Porą jaučių pralakė, mane senį išplakė LMD. Liežuvis ne votegas, manęs neišplaks LTR(Vkš). Na, tu man nesimokyk, tai kad išplàksiu kailį, tai žinosi! Mrj. Išplàk tu jam klyną gerai Kt. Išplaka budelis R338. Botagais jį išplakė Mž443. Vagis yra koto išplakamas BPI190.
| prk.: J. Jablonskis skaudžiai išplakė (išvainojo) autorę, prirašiusią nebūtų daiktų apie bankų reikalus J.Balč.
2. išmušti, išdaužti: Išplakė mun akį su votegu Plng.
| refl. tr.: Vieną akį išsiplakęs, svetimu arkliu besmukdamas per mišką LzP.
ǁ daužant, plakant išguldyti, išvartyti: Lietus išplakė bulves Žž.
3. plakant, mušant išginti, išvaryti: Apsirėdyk eidamas lauk, kad neatrodytum kaip išplaktas Skr. Išplak laukan pirkėjus ir pardavikus bažnyčios brš. Išplakė iš namų nedorėlį rš.
| refl. prk.: Paaręs iki pusryčių, vaikas išsiplakė iš jėgų ir jau ne tiek ėjo paskui žagrę, kiek įsikibęs vilkosi P.Cvir.
4. išmankštinti: Kad išplàks vaiske, tai būsi kap lėlė Rod. Ìšplaktas gerokai jau jūs su tuo mokslu Šmk.
| refl.: Jau tavo, kūmai, učenykas gerai išsiplakęs Rod.
5. refl. išvargti, nusikamuoti: Visam klojimui stebint tas rungtynes, Anatolis dar ilgai kovojo ir išsiplakęs pasidavė P.Cvir.
6. J, K ištinti, išploti, išploninti: Reik dalgį išplàkt, pašienausim da Erž. Ne kožnas moka gerai dalgį išplakt Dbk. Išplàk kauptuką visu pakraščiu, panašiai kai dalgį Skr.
| refl. tr.: Aš atsikelsiu anksti rytelį ir išsiplaksiu plieno dalgelę LTR(Brž).
7. išdaužyti, iškulti: Kap gera pjovėja, kol prisiruošė, tai vėjas visus rugius i̇̀šplakė Ml.
8. išvalyti (spalius nuo linų), išbrukti: Linus i̇̀šplaku K. Su mintuvais išlaužo, išbrauko, išplaka linus su plaktuve Pgr. Su brauktuvu i̇̀šplaka linus, ka nebūtum spalių Slnt.
9. išvelėti: Išplakėm, išteliūskavom mauruotus skarmalus rš.
10. išplūkti, išlyginti (aslą): Aslą kuknės moliu išplakė S.Dauk.
11. daryti atšaižas, plaušoti: Nekabink skaros an vėjo, be labai išplàks Užp.
| refl. prk.: Barės, kol liežuviai kai votagai išsiplakė LTR(Vdk).
12. ištiesti, ištempti: Karūna (bažnytinė vėliava) išplaktà ant lazdos J.
13. smarkiai išmaišyti, išsukti: Reikia išplàkt kiaušiniai, norint, kad kiltų Rm. Turpes reik išplàkti, išekėti, tą košę išlieti su [v]andeniu an krašto Brs.
^ Iš tolo ir mares išplaka, o priėjęs – nė krašto B. Su liežuviu mares išplàktų (moka pasigirti) Kal.
| refl.: Tešla jau išsiplãkus, blynus gali kept Kt.
ǁ išmašinuoti: Ìšplaktą pieną valgyk, kad nenori meisos Lnk.
ǁ ištižinti: Lytus išplakė kelį Šts. Kelias išplaktas kaip buza Ds. Kelias pavažiuojamas – dar ne visai i̇̀šplaktas Šv.
| refl.: Kariuomenei bežygiuojant, išsiplakė jau ir pirma ne per geriausias buvęs vieškelis rš.
14. banguojant išmesti, išskalauti: Vilnia buvo didelė ir tą vaikelį i̇̀šplakė kraštan Švnč.
15. refl. išklerti nuo ilgo dėvėjimo, daužymosi: Stebulė išsi̇̀plakė, kad erta tapo J. Išsiplakė ratai, par daug metų važinėdami Lk.
| Išsiplãkusi, išsiplepėjusi gerklė Škn.
16. refl. menk. išeiti, iškeliauti, išsitrenkti: Daba jinai į Kauną išsi̇̀plakė Btg. Mergė į šokius išsiplakė Šts. Išsi̇̀plakė visi ano vaikai į svietą Užv.
17. refl. išsiskirti: Anuodu buvo išsiplãkusiu i vėl suejo Štk.
18. refl. šnek. išsikapstyti (iš vargo, bėdos, skolų): Ir naktim dirbau, kad tik iš skolos išsiplakt An. Kada ana išsiplàks su itokiu pjonyčia Arm. Tada išsiplaksiù, kap in krūtinės rankeles susdėsiu Arm. Nebišsiplàksit iš šieno lig pavasario Pln. Įkrito kaip į šulinę: nei išlaksi, nei išsiplaksi Plt. Pirma anas tik autus do ryzas surinkdė, o dar̃ padabok, kad išsi̇̀plakė: tik pyragus, sviestus, do visokius gardakąsnius valgo Rod.
19. refl. išsiveržus užsiplieksti: Tuojau išsiplakė liepsnos per visą stogą LC1884,26.
◊ i̇̀šplaktas liežùvis (kieno) apie mokantį kalbėti: Liežùvis anų buvo i̇̀šplaktas kaip kalvio an preikalo Šv.
liežùviais išsiplàkti išsiplūsti: Bobos išsi̇̀plakė liežùviais Šts.
nuplàkti, nùplaka, nùplakė
1. tr. H, R, J, K prilupti, primušti: Einu namon vos gyvas, nupeštas, nuplaktas ir su dideliu gumbu kruvinu ant kaktos D.Pošk. Teip nuplaktas, aš neištūrėčio nemiręs Plng. Ar tau palengvės, kad jam nugarą nuplaks?! Ašb. Kad tep verkia, kad verkia, kap nùplaktas Gs. Rauda verkia dukrytėlė, močiutės nuplaktà JD1223. Nuplakę užmuš jį DP212.
^ Nuplaktas ir nenorėdamas vaipos VP35.
| refl. tr.: Imkit, broliai, rykšteles, nusiplakit marteles NS50.
2. tr. daužant apgadinti: Sijonas staibius nuplakė Brs. Eglių jau nemaža nuplaktomis viršūnėmis, o ąžuolai ir uosiai, nustelbti, kreivi, baigia mirti sp. Nùplaka vėjas pomidorus, ir nebeauga Kp. Ta koja tei[p] dilga, tei[p] dilga, lyg aš ją į dilgėles būčiau nuplãkus Skr.
3. tr. N nubrukti: Ir nuplakiau žalius linus LTR(Šv). Plakėjos visus linus nuplakė Up.
ǁ daužant pašalinti: Nuplaksi sijono purvus ir apsivilksi Šts.
4. tr. nudilinti, nudėvėti daužant, plakant: Benagio arklio y[ra] nuplakti nagai Ggr.
| refl.: Nudyla, nusi̇̀plaka [kuolas] geležine kūle Slm.
5. refl. pasidaryti prastam nuo maišymo, skalandavimo: Kavinė[je] ta kava tokia nusiplakusi (neskani) Krtv.
6. tr. nuskalauti, priplūkti banguojant: Bangų nuplaktu smėliu lengva eiti rš.
7. tr. nuplukdyti: Nunešk upelin, čystan vandenelin, te nuplaks jį vilnelė (d.) Plš.
8. tr. smarkiai dirbant nuveikti, atlikti: Su grėbliais tokios didelės dirvos nenuplaksi (nenugrėbsi), reik mašinos Šts.
9. tr. nukamuoti, nuvarginti: Par šmukulninkystę arklį ir padargus nuplàksi, bet nepragyvensi Šts.
| refl.: Nusiplakė žmonės jo beieškodami, girias skersai ir išilgai išvaikščiojo V.Krėv. Pakelėje medelis meiliai kvietė poilsin nusiplakusį keleivį rš. Su tais šokiais nusi̇̀plaka vaikiai, mergės Šts.
| prk.: Be sūrumo mun širdis y[ra] nusiplãkusi Plng.
ǁ prk. nuvalkioti: Nuplakta dainė Ggr.
10. intr. Užv vargingai nueiti, nukeliauti: Tiek kelio nùplakiau, ir be reikalo Al. Kolei nuplàksi su tuom maišu Alytun, tai daeis ir į nugarą Al.
| refl.: Aš kada tik kojom šitom vargingom (pėsčia) nusi̇̀plaku … Str.
ǁ refl. menk. nueiti be reikalo, nusibastyti, nusivilkti: Sodžiun nùsplakė, nedirbo Lp. Kur dar jiej abudu nùsplakė? Lp.
◊ liežùviais nuplàkti apkalbėti, apšmeižti: Piktais liežuviais mane nuplakė Brs.
paplàkti, pàplaka, pàplakė
1. tr. K papliekti, pamušti: Paplàk arklius – greičiau parvažiuosim Jrb. Paplak, paplak, bernuželi, juodbėrį žirgelį! LTR(Šll). Jei nori, ka lėktų, reik paplakti LTR(Vdk). Nusivijau botagėlį kiaulėms paplakti rš. Juruk, Juruk! varyk, varyk, paplak, paplak, tr! (lakštingalos giesmė) A1884,37.
| refl. tr., intr. K: Žmogus pasiplakė arklį Žvr. Karklu pasiplakdamas, tėvas išginė pro vartus kumelę rš.
2. tr. mušant, plakant pavaryti, išvyti: Arklius atkabinom nuo stulpo ir paplakėm: lai bėga gyvuleliai numo Brs. Pàplakė iš namų seną katę Up. Tą prisimetėlį šunį gavau paplàkt Vdk.
ǁ pavaryti, išginti: Kai zuikiukai užauga, tėvai anus paplaka Skdv. Pàplakė savo vyrą, dabar lygu gyvnašlė Šts. Ar tai jau tave nuo mokytojų pàplakė? Skr.
3. intr. padaužyti: Dalino pelus toliau, vėl nusiplikydamas rankas ir paplakdamas sau per šlaunis delnais, vėsindamas juos J.Balt. Atsisėdęs paplaku su tuom kančiuku per puodą, ir verda BsPIII186.
4. refl. įskausti, nuvargti nuo daužymo: Rankos pasi̇̀plaka [nuo spragilo] LKT65(Ms).
5. tr. paploti, patinti, paploninti: Pàplakė šiek tiek ašmenis, tai dabar lengviau būs ir sugaląsti Brs. Dalgio paplakt nemoka, nors mikytą gražiai šoka d.
^ Nepaplãkęs norago, nevalgysi pyrago Pgr.
ǁ refl. tr. pakalti, paaštrinti (girnas): Aš pats pasi̇̀plakiau girnas ir sumalau puspūrę Ds.
6. intr. paplasnoti.
| refl.: Skvermais pasi̇̀plakdamas eina Lkv.
7. tr. smarkiai pamaišyti, pasukti: Į masę dalimis sudedama kakava su tryniais ir dar kiek paplakama rš. Paplakỹ tą sviestą Krd.
ǁ pablęsti, įmaišyti: Paplakais paplak barščius, t. y. priblęsk J. Bulbas kiek miltais paplaksiù Švnč. Pripylė išsukto pieno, truputį paplakė miltais ir išnešė mažiesiems paršiukams rš.
^ Ką paplaka, tą palaka Sln.
| refl. tr.: Pasiplàksiu blyniuką kokį Šmk.
8. refl. šnek. laisvai, linksmai praleisti laiką, pasišlaistyti: Jauniejai mėgsta po gatves pasiplàkti Šts. Dangaus buvo žmogus, o išejo pasiplakti į miestą i pagedo amžinai Šts. Po svietą pasiplãkęs (pasibastęs) žmogus Pvn.
9. refl. išgverti, išklerti: Ilga stabulė nepasiplaka teip veikiai, kaip trumpoji Šts.
◊ liežùvį paplàkti paplepėti: Atsirado dėkinga proga liežuviams paplakti rš.
su liežuviù paplàkti
1. paplepėti: Su liežuviù paplàkti nulėkė Rdn.
2. pakalbėti (įsiteikiant): Su tuo liežuviù mokėjo paplàkt, kiekvienam įsiteikdavo Snt.
parplàkti, par̃plaka, par̃plakė
1. tr. nuvarginti, nukamuoti, privaryti važinėjant: Jau kelis arklius par̃plakė bevažinėdamas ant bylų Žvr.
2. tr. parginti, parvaryti plakant: Su botagu namon parplakti brš.
3. intr. greit grįžti, parlėkti: Su tuo dviračiu nuplaka, par̃plaka kaip aitvaras Užv.
4. refl. menk. atklysti, atsidanginti, atkilti: Parsi̇̀plakė iš kažin kur ir kropa žmonis Skd. Čia mokyto[ja]s iš toliau buvo parsiplãkęs Žr.
pérplakti tr.
1. nupliekti: Vyresnybė Vilniuj visus žmogžudžius ir šeimininkę iškarstė, o tris jų mergas perplakę išsiuntė tiems ponams, kurių buvo buvusios M.Valanč.
2. iš naujo sumaišyti, susukti: Pitliavotų miltų duonelę rūgindavom tris dienas ir kelis kartus parplakdavom Ps.
praplàkti, pràplaka, pràplakė tr.
1. kiaurai, kruvinai prapliekti, pramušti: Teip plakė, kad šonus pràplakė Dr. Pràplaku nugarą K.
^ Tavo liežuvis ne votegas, muno šonus nepraplaks Šts.
2. refl. tr. truputį išsiaštrinti beplojant, ištinti: Prasi̇̀plakiau dalgį da kiek matydamas Krs.
3. prakulti daužant, prablokšti: Praplakti galėsma šviežių rugelių duonai Šts.
4. prabrukti (linų).
| refl. tr.: Motriškos prasiplakė linų tam kartuo Up.
5. šiek tiek paplakti, pramaišyti: Atnešk, motin, kokios kiaušinienės praplãkus Sb.
ǁ refl. tr. kiek atsiskiesti, prisimaišyti: Pačios moteriškosios prasiplaka kalkių ir ištepa be didelio prisiruošimo rš.
6. refl. prasilavinti: Ana iš mažienos aplink ponus passukdė (tarnavo), tai nedaugutuką prasi̇̀plakė Rod.
7. pravažinėti, išgadinti: Vietomis kelias jau praplaktas rš.
priplàkti, pri̇̀plaka, pri̇̀plakė tr.
1. N, J primušti, pričaižyti: Jei tu, kipše, pamaluosi, tave pri̇̀plakam! Krtn. Tėvas gerokai priplakęs išdykėlį rš. Ir ką jis nepriplakė savo tuos arklius – neveža, ir gana BsPIV65.
2. privarginti, prikamuoti, užvaryti: Tokį kelią padaręs, pri̇̀plakiau kojas baisiai Krp. Su juo neažsidėk – tik arklį priplaksi̇̀ Ktk.
| refl.: Mes visai prisi̇̀plakėm Skdv. Pri̇̀splakiau su savais vaikais, o dar̃ reikia su svetimais Arm.
3. priblokšti, priguldyti, prilenkti: Javus pri̇̀plakė lytus visai prie žemės Jrb. Lytaus pryplaktas šienas nespėrus grėbti Ggr. Dabar ir grėbt gerai – nepri̇̀plakta lietaus Pc.
| prk.: Kryžminė priešo ugnis priplakė besitraukiančius kovotojus prie žemės rš.
ǁ refl. prigulti, prisiploti: Prisiplaka prie žemės, kad niekas nepamatytų rš. O margis ir prie žemės prisiplaka, ir aplink bėginėja, ir nasrus laido rš.
4. daug pribrukti: Priplakė linų šūtes Up.
5. bangomis privaryti, priplauti: Negailestinga audra priplakė jo laivelį prie Grenlandijos krantų K.Bor. Prie upelio krantų priplaktos pušų luobos, skiedros rš. Jūros pašaliai y[ra] putų priplakti̇̀ Šts.
6. pagaminti plakant, sukant: Pilną buikelę sviesto pri̇̀plakiau Rš.
7. pablęsti, primaišyti: Burokus miltais pri̇̀plaki Aps. Kam tinka, gali saldžios grietinės priplakti Vd. Dukte, priplak puodą! Prng.
8. prigerti, prisrėbti: Priplakiau putrelės, sotus esu Varn.
| refl.: Kiekvieną turgų judošius prisi̇̀plaka kaip velnias Šv.
9. refl. prisiglausti, prisišlieti: Pri gėlių prisi̇̀plakė, pageltonavo [rankšluosčio] galai Krš. Ramios burės kabojo, prisiplakusios prie stiebų rš.
10. prisigretinti, prilįsti, pritapti, prisipainioti: Kaži koks parejūnas prysi̇̀plakė pry jo Ll. Prisiplaka pri žmogaus su liežuviu, pasku ir smauga žmogų Vvr. Prisiplãkęs buvo toks nevisprotis Krš. Prisi̇̀plakė pri munęs, ka žingsnio negaliu atsitraukti Krš. Prisplakė ir jis prie manę kap netgi gera nauda Mrs. Jisai moka pri kiekvieno viršininko prisiplàkti Up.
| prk.: Prisiplàks kokia liga, i mirsi Krš.
11. refl. su vargu pasiekti: Ledvai prisi̇̀plakiau (priėjau) an jį Ds.
| prk.: Ir jis šiaip taip prisiplakė prie geresnės duonos (prasigyveno) Bsg.

×razplàkti, ràzplaka, ràzplakė (hibr.) tr. išplakti, išmaišyti: Miltus ràzplaka [v]andeny Pb.
suplàkti, sùplaka, sùplakė
1. tr. K primušti, prilupti: Tie žmonės jį plakt ir plakt, jau taip jį suplakė, kad jis vos gyvas SI163. Tu suplakei vaiką su vytimi J. Penkis jaučius pralakė, mane patį suplakė JD49.
ǁ užduoti, sukirsti: Suplak arklius, kad greičiau bėgtų Nm.
^ Žiūri kap į šunį sùplaktą (su panieka) Alk.
| refl. tr.: Šimas susiplakė arklius, manė nematant pralėkti Ašb.
ǁ plakimui suvartoti: Du votegu suplakiau, kol arklį nuvaldžiau Šts.
2. tr. sudaužyti, sutrankyti: Ėdyklę suplaksu už tokias kalbas Šts. Sùplakė mun tą galvą Gršl. Sùplakiau kningas, ant akmenį padėjęs[is], – taip mokyties nenorėjau Šts. Suplàks (nubrūžins) pakojas kruvinai tie pakuliniai Rdn.
| Tai suplakė mane lietus: nei rumbukės sausos neliko (kiaurai permerkė) Sn.
ǁ daužant priploti, prilenkti: Vakar labai lijo, net gėles sùplakė į žemę Rdm. Ledai suplakė derlių rš.
ǁ daužant sunaikinti: Bitės išlenda iš avilio, lietus sùplaka Ds.
3. tr. kalant suploti: Nuo priemaišų apvalyti geležies gabalai būdavo suvirinami ir kūju suplakami į juostas rš. Reiks tą pačią [laikrodžio] spyruoklę suplàkti, naujos nėra Upt.
| Po valandelės pradėjo versti klojimo antrą pusę ir atrado prievaizdą, suplaktą į blyną LTR(Klt).
4. tr. sumušti į plutą, suplūkti: Kai lietus palyja, žemę sùplaka Rdš. Sùplakė lietus [daržą], vė[l] purtinu Dglš. Kai pasėjau, kad davė lytaus, ir suplakė žemę Gs. Išėjus į laukus, priešaky toli buvo matyti baltas, suplaktas takas, vingiais rietęsis kalvon P.Cvir. Paskui kaupo žemė kastuvu gerai suplakama, kad lietaus vanduo greičiau nutekėtų ir į vidų neįsisunktų J.Krišč. Žemė pasidarė kieta ir skambėjo kaip gerai suplakta asla rš.
5. intr. sumosuoti: Vėlyvas paukštis suplakė sparnais rš. Suūžė smarkus vėjas, suplakė medžių šakos rš. Atsargiai maigau tinklą ir kiekvieną kartą krūpteliu, kai suspurda užčiuopta lydeka ar suplaka uodega žiobrys rš.
6. intr. sutuksėti, sutvinksėti, supulsuoti: Vaikystės prisiminimai priversdavo gyviau suplakti širdį J.Avyž. Jurgio širdis smarkiau suplakė J.Marcin.
7. tr. suvarginti, privaryti: Nuvedė turgun, sùplakė karvę i nepardavė Dglš. Žirgą suplaksi, paltą sutepsi, mergelės nepaimsi TDrIV21.
| refl.: Susiplãkęs būsi, par naktį linus mynęs Ggr. Par ilgą kelią ir galva susi̇̀plaka (įskausta, pavargsta) Ps.
8. tr. smarkiai sumaišyti, susukti: Sùplaka tešlą ir palietinius blynus iš žirnainių kepa J. Majonezas suplakamas su pomidorų tyre ir garstyčiomis rš. Salyklą suplakti CII52. Smetonas man bus lengviau suplàktie, nekap tau surinktie Aps.
ǁ suteliūskuoti, sujudinti: Retkarčiais valtis suplaka ramų upės paviršių rš. Suplaka (sukrato) vidurius, po brukį bevažiuojant greitai Plng. Raganos suplaka kiaušinius, ir iš jų viščiukai nebeišsirita (ps.) Kp.
| Nesuplak vidurius tam laikrodžiuo Šts.
| refl.: Susiplakęs pilvas ėmė skaudėti Šts.
| Susplàks (susidaužys) obuoliai [vežant] Strn.
ǁ plakant pagaminti, sumušti:
^ Iš vandens sviesto nesuplaksi Švnč.
| refl.: Greit susi̇̀plakė sviestas Lkm.
9. intr. Klov draugauti, suteikti (su kuo): Petrona su Naste labai sùplaka Sml.
10. refl. susiburti, susimesti: Draugai susiplakdavo į būrį rš. Avys susiplakė į kamuolį ir, galvas sukišusios į vidurį, kažko baugiai laukė A.Vencl. Gėrė susiplakę Šts.
11. refl. šnek. susibičiuliauti: Ir kaip čia anuodu susi̇̀plakė! Skd.
ǁ refl. menk. susidėti bendrai gyventi: Susiplakė su svetimu vyru Plng. Susi̇̀plaka i gyvena Krtn.
12. tr. sujungti, sumaišyti, subendrinti: Tai buvo tikras jų sūnus, kuriame gamta suplakė tėvo apgaulingą geraširdiškumą ir motinos neapykantą žmonėms J.Avyž. Suplàkim mudu savuosius rūpesčius Up. Dėl tos priežasties kelios galūnės suplakamos į vieną EncVIII1364.
| refl.: Susplãkus (sumišusi) mūs kalba Ad.
ǁ supainioti vieną su kitu, neskirti: Kartais socialistinis lenktyniavimas suplakamas su konkurencija (sov.) rš. Kalbos mokslo nereikia suplakti su praktine kalba rš. Aš jus suplakiau su Joniene Kair.
◊ kójas suplàkti tuščiai nueiti, be naudos suvaikščioti: Nuejau, tik kójas sùplakiau ir nieko daugiau negavau Plš.
liežùviais susiplàkti susiplūsti: Mergės susiplakė liežuviais dėl vaikių Šts.
užplàkti, ùžplaka, ùžplakė tr.
1. negyvai užpliekti, užčaižyti: Ponai kiek žmonių negyvai užplakė Žem. Rykštėmis užplakė žmones rš. Man' vieną kartą kone lig smerčiai ažùplakė BM26.
užplaktinai̇̃ adv.: Už vagystę be pasigailėjimo užplaktinai plaks rš.
2. N truputį supliekti, pavaryti: Užplàk biškį arklius J. Užplakė arklį ir nuvažiavo LzP.
| refl. tr.: Arklius užsi̇̀plakė ir lekia per vartus Alk.
3. daužant užmušti: Vaiką užplakė ledai rš. Su nageliais sudraskysiu, su auselėmis užplaksiu BsPIII94. Da[r] užplàks tas lytus žąsukus Gs.
ǁ daužant išguldyti, suniokoti: Ka lijo, viedrais pylė, daržus ùžplakė Grš. Kukurūzai šiuosmet neužaugo, lietus ùžplakė Rdš.
4. sunkiai, vargingai uždirbti: Kartais nieko neùžplaki, o kartais ir gerai uždirbi Brb. Kraujas pro burną prasiveržia, kol dolerį užplaki P.Cvir.
5. refl. Prng būti labai užimtam: Ana jau labai ažsiplãkus su darbais Str. Kada nenueik in taũ, tu vis darbuos ažsiplãkus, nepastovi nė minutelės Krd.
6. kalant suvaryti, užlyginti (paviršių): Užplak vinį, kad rankos neįsidrėkstum Ėr. Vinis kišdavo į skyles, iš apačios prilaikydavo ir užplakdavo galvutes J.Dov.
7. refl. būti plojamam, tinamam: Dalgės ašmenys užsi̇̀plaka iš vienos pusės, o galandasi iš abiejų pusių Dt.
8. padaryti plutą, suplūkti: Jeigu akėjimu žemę per daug sutrupinsim, dulkėmis paversime, tai paskui pirmutinis lietus ją užplaks, padarys plutą J.Krišč. Bulves pasodinau prieš lietų, maniau, kad užplàks, ale neùžplakė Glv. Lietus ùžplakė vasarojų, nedygs, jei neatakėsi Ėr.
| refl.: Užsi̇̀plakės žemė, blogas lytus Užv.
9. su suodina virvele mušant pažymėti tiesią liniją: Ùžplakė rąstą lentoms pjauti Žg.
| refl.: Neužsiplãkus koks čia tašymas Erž.
10. užmaišyti, užblęsti: Liepė atnešt miltų ir ùžplakė plėčkelėj Dkšt. Motina ragaišį užplakė J.Paukš. Gaspadinė blogai šuniui duoda ėst: ašakų kokių užplaka LTR.
◊ liežùviais užplàkti Bsg suniekinti, pasmerkti: Bobos praeiti nebeduoda, pasiruošusios liežuviais užplakti rš.

Daugiau informacijos

padi̇́egti

Apibrėžtis

1 di̇́egti, -ia, -ė, diẽgti
1. tr. sodinti: Mes di̇́egsiam batvinius Yl. Vakar mudvi abidvi di̇́egėm kopūstus Rt. Gausit gelbėti runkulius di̇́egti Plik. Diegus diẽgiam Dov. Kiti ir pupas di̇́egte di̇́ega Vvr. Vos sniegui nuslinkus, diegė svogūnus M.Valanč. Mano motynos tėvas yr šitą ąžuolą di̇́egęs Plik. Diegamosios avėtys geresnės Šts. Šiandien medžių diegamà diena Slnt. Reik daržus di̇́egti, o daigai tebė[ra] kaip špygeliai Vvr.
diegtinai̇̃ adv.: Anie pasėjo retai, kaip diegtinai̇̃ Grg. Grūdus kartais ne sėtinai sėja, bet diegtinai diegia rš.
| refl. tr.: Diekis, kur nori, tu tą savo medelį Sv.
2. tr. prk. platinti, skleisti, ugdyti: Diegti naują techniką, tobulinti gamybos technologiją sp. Jaunimui diegiamas tarybinis patriotizmas (sov.) sp. Vaikam diegdavo bičių nedraskyti LTR(Kp).
3. tr. daiginti: Ar jau di̇́egiat selyklą vestuvėms alui daryti? Š. Sode po kriauše motutė salyklą diegia A.Vien.
4. tr., intr. SD159, K gelti, skaudžiai smelkti, aštriai skaudėti: Širdį man diegia R338. Šonas diegia, nieko nebegaliu dirbti Ssk. Kad pradėjo diẽgt pašonę Užp. Man jau kelinta diena kažkas po krūtine diegia Bgt. Man strėnas di̇́egia Snt. Kažin ko dešinę ausį di̇́egia Slm. Diẽgia mane visą Lp. Labai dantį diegia Rk. Šalta, kad net diegia rš.
| prk.: Tik liūdnas skardas praeities, kurs vėlei diegia sopulingai Mair.
ǁ durti, gilti: Jo danga buvo iš ašuočių diegiančių SE8. Turtas kaip erškėčiai diegia SE193. Ir savo žirgą su pentinais diegdams, iš terp kazokų vis tolyn pabėgdams BsO181.
5. tr. šauti: Aš di̇́egsu tave žemėn Šts.
6. intr. smarkiai eiti, važiuoti, drožti: Kaimynai diegia į turgų Rdm.
1 apdi̇́egti tr., apdiẽgti, -ia, àpdiegė
1. apsodinti: Apdi̇́egėm cielą lauką, ale kaži ar augs Rt. Po dvidešimt arų tura apdi̇́egti sėtiniais Grg. Aš apdiegčiau tą kalnelį žalioms liepoms, obelėlėms D83.
2. paruošti sėklas dygimui: Ar jau apdi̇́egei agurkus? Ilg.
1 atidi̇́egti tr., atidiẽgti, -ia, ati̇̀diegė atsodinti: Išroviau kelias žoles, reik atidiegti Knt. Runkuliai ir sėtiniai ikšiol dar nėra atdiegti Klp. Neatgijusias pašakes tujaus reik atdiegti naujomis S.Dauk. Ar jau atdi̇́egė daržus? Pln.
1 įdi̇́egti tr., įdiẽgti, -ia, į̇̃diegė
1. įsodinti: Įdi̇́egiau kelis daigus Vdžg. Ką anksti įdi̇́egia, anksti ir nukasa Skr. Štai tą skroblą tais metais įdiegė LzP. Išrovė tą ropę ir vėl įdiegė LTR(ž.).
| Riogso trys kryžiai, kana kuomet įdiegti (pastatyti) M.Valanč.
| refl. tr.: Metylių turiu – įsidi̇́egiau KlvrŽ.
2. prk. įtvirtinti, įgyvendinti: Elektros energija vis plačiau įdiegiama į žemės ūkį sp. Tą nuomonę jau suskubo įdiegti žmonėse rš.
| refl.: Ir vieton savinių reikalų žmoguje įsidiegia samprotis draugijinių jausmų A1884,4.
3. refl. tr., intr. įsiremti, įsispręsti (rankomis į šonus): Ponas, rankas į šonus įsidiegęs, vaikščio[ja], t. y. įsisprendęs J. Ko čia vaikščioji kai ponaitis įsidiegęs? Vdk.
4. tr. įgelti.
| prk.: Bėk nuo grieko kaip nuo žalčio, nes, jei tu prisiartinsi, įdiegs tave prš.
ǁ refl. tr. įsidurti: Adata įsidi̇́egiau pirštą Šauk.
5. refl. įsismaginti diegti, gelti: Kad įsi̇̀diegė man po krūtine, kelinta diena kvapo neatgaunu Rdm.
◊ kai̇̃p (i̇̀t) įdi̇́egtas
1. Skdt visiškai ramiai, nejudėdamas: Visi stovi eilioj kaip indiegti, nė krust Užp. Sėdi an pečio kai iñdiegtas Knv.
2. labai greitai: Šeimininkas it įdiegtas sukasi ir skuba rš. Lekia kaip įdi̇́egtas Slm.
1 išdi̇́egti, išdiẽgti, -ia, i̇̀šdiegė
1. tr. prisodinti: Senis ėmė vaikštinėti po dideliais medžiais išdiegtą gatvę LzP.
2. intr. kurį laiką diegti, gelti: Man visą naktį dieglys išdi̇́egė kairiajam šone Š.
1 nudi̇́egti, nudiẽgti, -ia, nùdiegė
1. tr. nusodinti: Visas pakeles beržaliais nudi̇́egė Vvr.
| prk.: Gyvieji gynė žemę, nudiegtą brolių kapais rš.
ǁ prastai nusodinti: Nu, ir nudi̇́egė daržą – pusė daigų išdvėsė Vvr.
2. tr., intr. staigiai aštriai suskausti, nusmelkti: Skaudžiai nudi̇́egė par šonus Skr. Man nuo pjovimo net pusiaują nùdiegė Ml. Visą nugarkaulį nùdiegė Grž. Nùdiegė man per ausis Lp. Nekelk sunkiai, gali nudi̇́egti Ėr. Kaip šoko šuo, tai net per visą nùdiegė Gdl. Ar nenudiegs man kairiąją pašonę V.Kudir. Ot nùdiegiau, kad iš sopulio daikto negali rasti Pls.
| prk.: Bet tą pat akimirksnį ją nudiegė pažeistas išdidumas rš.
3. tr. prk. nušauti: Nudiegiau paukštį, t. y. nušoviau J. Nudi̇́egiau vieną zuikį, gausi išvirti Dr.
ǁ užmušti, nudėti: Šuns taip greit nenudi̇́egsi Krtn. Tegu tik jis kišasi, kur nereikia, ar nenudiẽgs? Dkš.
4. intr. Srj greitai nueiti, nudrožti: Nudiegė Juozas pamiške Rdm.
◊ kai̇̃p nudi̇́egtas
1. labai staigiai: Kunigas kaip nudiegtas šoko jam į akis Vaižg.
2. labai ramiai: Vaikas tyli kaip nudiegtas Pc. Kai tėvas stuboj, tai vaikai sėdi kap nudi̇́egti Gs.
1 padi̇́egti, padiẽgti, -ia, pàdiegė
1. tr. pasodinti: Mes morkas jau padi̇́egėm Skd. Kas padiegs ant mano kapo rūteles? LTR(Šv).
| prk.: Piktumas padiegia neapykantą rš.
| refl. tr.: Tokį daržą pasidi̇́egusi tura Žlb. Pasidiegiau batvinius, svogūnus, kopūstus J.
2. tr. pamerkti, paruošti dygimui: Salyklas jau padi̇́egtas, darys alų Rm. Padi̇́egiau sėmenis, pažiūrėsiu, ar digs J.Jabl. Neažilgo reiks jau pamidorų padiegt Sdk. Prieš sėjant reikia morkvas padiẽgt Užp.
| refl. tr.: Šventelėm pasi̇̀diegėm salyklo Grž.
3. tr., intr. kurį laiką diegti, smelkti: Pàdiegė ranką Lp. Iš sopulio net pašones padi̇́egia Plut. Darbuojant net diegliai pàdiegė Rod.
| Ko nepàdiegiau iš juoko Knv.
4. tr. pasiūti: Pažiūrėsim, kaip tas siuvėjas tau švarką padiẽgs Šk. Kaimat ir padiegs sijoną Lkš.
◊ kai̇̃p padi̇́egtas
1. labai skubiai: Ko jis laksto kaip padiegtas?! Rk. Išėjo kai̇̃p padi̇́egti Krč.
2. labai judrus: Ta mergaitė tai kaip padiegta – nenusėdi nė minutės! Slm.

kai̇̃p salýklą padi̇́egęs labai skubiai: Bėginėja kaip salyklą padiegęs LTR(Brž). Ogi tu kogi taip greit išleki, kai̇̃p selýklą padi̇́egus Slm.
1 pardi̇́egti intr., pardiẽgti, -ia, par̃diegė pareiti: Jau par̃diegė iš Simno Smn.
1 pérdiegti
1. tr. Dov persodinti (į kitą vietą): Jauną medį bepigu párdiegti Vvr. Balsamo šaknis … perdiegė į daržą A1885,86.
2. intr., tr. pereiti geliančiam skausmui: Pérdiegė, persopėjo ir nustojo Rdm. Kai kėliau maišą, tai visą net pérdiegė Gs.
1 pridi̇́egti tr., pridiẽgti, -ia, pri̇̀diegė
1. prisodinti: Daržas pridi̇́egtas braškių Slnt. Pridi̇́egėm cielą daržą sėtinių, ka tik augtum Rt.
2. pridaigstyti: Jis rankoves jau pridi̇́egė Pš. Nenutrauk rankovės, tik pridiegta Žml.
1 sudi̇́egti, sudiẽgti, -ia, sùdiegė
1. tr. susodinti: Sudiegiau visas obelaites Skd. Tenai augo sudiegti mergaičių rūtai S.Dauk.
| refl. tr.: Daržai nusivalyti nebe taip keblu, kaip susidiegti ir auginti Vaižg.
2. intr. nusmelkti: Kad pylė (smogė) į tuštimą, net sùdiegė Rdm. Tylus kai įkanda, tai net pentis sudiegia Vrn. Gale grobų pradeda sudiegti Trs.
1 uždi̇́egti, uždiẽgti, -ia, ùždiegė
1. tr. Mžk, Jdr užsodinti: Aš pats tą sodnelį uždi̇́egiau Ub. Kad turėtų kame daržą uždiegti, gaus dar penkis margius žemės M.Valanč.
| refl. tr.: Anie šį metą daug daržo užsidi̇́egė Vvr.
2. tr. užmerkti (sėklas) dygti: Sėklą sudėjau, užpyliau vandeniu – uždiegiau Gl. Dar šiandien uždiegsiu salyklą alui J.Balt. Aš uždiegiau medžius, ar išdigs, t. y. įdėjau į daiglį J.
3. intr. imti diegti, smelkti: Vakar gulant kap ùždiegė strėnose, tai ir šiandie dursčioja Rdm.

Daugiau informacijos

valia

Apibrėžtis

vãlios gyvulỹs išlepėlis, dykūnas: Kitą kartą taip nebuvo kaip dabar, kad vaikai yra valios gyvuliai. Yl. Vaikai yra valios gyvulėliai – nė kokio vargo nėr matę. Lnk.
vãlios paũkštis išlepėlis, dykūnas: Tėvai kalti – valios paukščius augina. Ms. Valios paukščiai dabar jauni – eina, kur nori. Bb. Valios paukštelis buvai – nemoki dabar kiaulių šerti. Šauk. Ar tokie valios paukščiai imasi mokslo! Kas jiems galvoj!. LzP.
niẽko vãlios jokios naudos: Pintys auga ant šakų – nieko valios nėr. Erž. Netiesk takų, tik susirubuliuos, ir tiek – nieko valios. Trg.
kad taũ vãliai toks keiksmas: Mašina pakratė, kad tau valiai!. Aps.
víena valià
1.be paliovos, tuo pradėjimu: Kai pradėjo rėkt viena valia, tai ir galo nėr. Ds. Kas skuba mesti šieną viena valia, tik švilpia švilpia. Slm.
2.nuolat, ištisai: Tos mašinos viena valia viena valia eina. Rd. Girta ir girta viena valia. Ps.
vãlią atidúoti leisti laisvai reikštis: Valia atiduota, vežk [šieno], kiek nori. Mžš.
vãlią dúoti
1.leisti nevaržomai elgtis: Duok vaikui valią, pats įkrisi į nevalią. Vkš. Duosi vaikui valią – tau nuo galvos plaukus nuraus. Lš. Tik duok valią paršui, tai tuoj akis kabina. Rs. Kaipgi tėvas šiteip duoda jum valią?!. Č. Teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią. Donel. Vincas tai davė valią savo jaunystei. Daut.
2.leisti reikštis: Ragana ir jos snaudalė savo džiaugsmui duoda valią. Nėr. Įsmeigęs akis į Gruzdžių trobas, duodavo armonikai valią. Mont. Aš per daug nesidarbuoju – kartais net per daug duodu valios savo tinginiui. Pč. O tu jam (nusidėjimui) valios neduok. Bret.
3.palikti netvarkomai eigai: Netaisiau nieko [dantų], daviau valią teipos, tai ką gi – išlėkė beveik visi, šitos šaknės išlakstė. Antš. Idant kantrūs būtumbim, norus mūsų sutrintumbim, neduok valios mūsų kūnui. Petk.
dúokit vãlią iš tiesų taip: Tai daug žmonių! – Duokit valią!. Skr.
vãlią dúoti ãšaroms apsiverkti: Gulbinienė krūptelėjo. – Žiauru!.. – davė valią ašaroms. Balt. Živilė puola Marytei į glėbį ir duoda ašaroms valią. rš.
vãlią dúoti kójoms
1.pabėgti: Matyt, kad jis davė kojoms valią į karklynus, o kitaip būtų sučiupę. Krn. Ir mes keturi buvom vyrai, ale davėm kojoms valią. Žr. Pamačiau, kad atsiveja, tai nieko nelaukęs daviau kojoms valią. Gs. Per keletą minučių uostas apvalytas. Kas suspėjo, davė kojoms valią, kas dar norėjo priešintis, buvo uosto darbininkų kumščio paguldytas. Simon. Aleksius sustojo, tačiau buvo pasiruošęs kiekvienu momentu kojoms valia duoti. Bub.
2.išeiti: Atsisveikino su šeimininkais ir davė kojoms valią. LzP.
vãlią dúoti liežùviui plepėti, liežuvauti: Tam ir galva ant pečių, kad liežuviui valios neduotum. LTR. Kas liežuviui duoda valią, tas pats įkliūva į nevalią. LTR.
vãlią dúoti rañkoms
1.mušti: Liežuviu gali plakti, bet rankom neduok valios. Dauk.
2.liesti: Akimi žiūrėk, o rankom valios neduok. KrvP.
vãlią gáuti smarkiai reikštis: Žolė gavo valią, paravėk!. Pj.
vãlią įdúoti viską leisti: Pirma įduoda visą valią vaikui, o paskui ir nebsuvaldo. Ms.
vãlioje léisti nedrausminant auginti: Leisk jį valioje, tai jis kaži ką išdarys. Grž.
vãlią padúoti leisti nevaržomai elgtis: Nepaduok valios iš karto [vyrui], ant savo bent kiek pastatyk. Slm. Vaikui šitam visa valia paduota. Ant.
vãlią padúoti sùbinei vlg. ištvirkauti: Kam taip reikia subinei paduot valią. Skr.
vãlioje paléisti nedrausminti: Jo paleisti valioj vaikai – plaukia per visą kaimą. Slm.
vãlios prisiriñkti pasileisti, ištvirkti: Vladukas geras dar vaikas, kol namie buvo, o po tuos dvarus... valios tik prisirinko. Žem.
vãlią turė́ti viską tvarkyti: Čia ji valią turi didelę. Rs.
į vãlią pakankamai: Duonos į valią, užtenka. Krš. Čia man tų miltų užteks į valią. Pc.
į valiàs pakankamai: Turėjau dvi karves, bulvių ir daržovių į valias. Skr. Mislijau, kad trūks, o visko užteko į valias. Šv. Pašaro į valias turim. Ll. Rugių bus į valias, matai, kokie tankūs ir juodi. Avyž. Laisvo laiko turėjau į valias. Vencl. Ir puikių eglinių lentų jis turėjo užtektinai; sakė, į valias ir užmokesčio. Ap.
į sàvo vãlią léisti nedrausminant auginti: Vaikai, leisti į savo valią, užgėdina motiną savo. Valanč.
į valiàs išeĩti išdykti, pasileisti: O ką dirbs Gustis, gal į valias išeiti ir tapti vėjo botagu. Valanč. Matyt, kad per gerą vyrą turėjo ir išėjo į valias. Trg.
į vãlią išléisti išpaikinti: Lig mažus išleido vaikus į valią, dabar patys gailis. Užv. Tą vieną dukterį turiu, tai truputį išleidau į valią. LzP.
į valiàs išléisti išpaikinti: Ir ana, matyt, yra į valias išleista. KlvrŽ. Jų per daug į valias išleisti vaikai, todėl ir galą pasidarė. Žem. Poškos žmonys buvo išleisti į valias. Skdv.
į valiàs išsiléisti išdykti, išpaikti: Išsileido į valias [vaikas]. Kl.
į valiàs išvarýti išdykinti, išpaikinti, išlepinti: Vaikai dabarčiui išvaryti į valias – tėvai auksu laiko. Rdn.
į vãlią léisti nedrausminant paikinti: Leisk vaiką valion – pats būsi nevalioj. Vb. Motina leidžia vaiką į valią. J. Reikė manęs jaunos valelėn neleisti. Kb.
į valiàs léisti nedrausminant paikinti: Kam vaiką taip į valias leidi?!. Vkš.
į vãlią paléisti nedrausminant išpaikinti: Jei paleisite juos (vaikus) valion, žinokite tikrai, jog atšips dantes jūsų ir bus didis sopulys dūšiai jūsų. Dk. Ing valios vaikai paleisti. Drsk.
ikì vãlios užtektinai: Duonos iki valiai, gana. Vlk. Medy grybų lig valios, kiek tik nori. Grv. Išsikalbėjo iki valios apie arklius, jomarką, mainus, apie bobas, kaip nereikia jų klausyti nei valios duoti, kaip vaikus prisimynus lupti.... Žem. Svarbiausia jai dabar buvo duoti iki valios išsiverkti. Mik. Šalčnyke pabūsiu iki valiai. Dv. Turi darbo žmoneliai iki valios, nėra kada maišytis po praeitus laikus. Ap. Išsiverkus iki valios, atlėgo širdis. Avyž. Tai ką aš dabar veiksiu? Laiko iki valiai. Mark.
iš vãlios pamažu: Arklių nevyk labai, tegu sau dribsi iš valios. Ūd. Jaučiais gerai arti buvo: eina sau iš valios iš valios. Dv. Gal dar kokią ir atsiminsiu iš valios. Vrn. Kad eina taikydama, iš valios, tai nepažint, kad šluba. Grv.
iš gerõs vãlios be priežasties, savaime: Iš geros valios pradėjo skaudėti. Dkš. Iš geros valios suka koją. Mrj. Pirštą pradėjo sopėti iš geros valios. Pv. Kursai ižg geros valios užgimė, galybe taipajag geros valios savos numirs. Dk.
iš gražiõs vãlios Al. be priežasties, savaime:
iš po vãlios pamažu: Iš po valios dieną nueisiu. Vlk.
po vãliai pamažu: Po valiai ėjau – koją skaudėjo. Dg. Po valiai [dirbdami] Dievui dūšią ataduosma (vis tiek reikės mirti). Trgn.
vien valiõs ištisai, be pertraukos: Jūs juk vien valios renkat obuolius. Ob.
Dievo valia žr Dievas
Dievo valiai palikti žr Dievas
trūbas paleisti į valią žr trūba

Daugiau informacijos

prikri̇̀sti

Apibrėžtis

kri̇̀sti, kriñta (kreñta, krim̃ta ž., krem̃ta ž., krim̃sta Rdn), kri̇̀to intr.
1. R, N, K staigiai leistis žemyn, pulti; birti: Vaisiai, didumo sulig galva, krenta iš medžių su triukšmu J.Jabl. Kriñta medžio žiedai, lapai, krinta byra putino uogelės J.Jabl. Mirė žmonės, it lapas rudenį krito J.Jabl. Dideli ir stambūs lašai krito iš lapuotų medžių P.Cvir. Kap krinta lietus, tai ir užauga Aps. Ko ant krūtinės ašara krinta griaudi? Mair. Snieguolės žemėn krinta iš aukštai T.Tilv. Kiekvieną giedrią naktį danguje pasirodo tariamai „krintančios žvaigždės“, arba, geriau tariant, meteorai P.Slavėn. Ant šito kavalko kri̇̀to (sėjant) netoli centnerio vikių Btr. Į aũkštą nekrisi NžR. Akminaitis, išmestas į aukštį, ilgainiuo apsisto[ja], o paskuo gurdams krimta nu aukšto žemyn S.Dauk. Krinta prakaitas nuo kaktos kaip lietus BM23. Jei bulvė nekrimta nu laiško (išrovus), teauga, nekask Šts. Kad krito, ir žegterėjo Brs. Krito ir pliumptelėjo Brs. Lipa krimta, lipa krimta kareiviai, o paimti to miesto negalia Šts. Obulas kriñta nu obelies J. Nė varna nuo mieto nekri̇̀stum, kad yra šilta, graži diena J. Krim̃ta toki šlapdriba, ka nė nosies laukan iškišti negal Vvr. Lapai krim̃ta Als. Ar krito [vaikas], užsigavo – jai vis tiek Rs. Jį gandina ir kriñtantis lapas Ds. Pjaukim rugius – pradeda kristi (birti grūdai) Lš. Pučia saldus vėjelis, krenta lengvas lietelis A.Strazd. Krinta duona iš rankų neuždirbta Rs. Geriau lipti į kalną, nekaip kristi Sch83. Kai žvaigždė kreñta, žmogus miršta Ds. Krint raselė iš medelių ant bėro žirgelio KlpD79. Krinta rasa nuo berželių ant žalių rūtelių JD1249. Krito rito nuo medžių raselė (d.) Rš. Krint ašarėlės man iš akelių BsO250. Kriste krito ašaraitės nuog mano veidelio RD1. Krenta byra putino uogelės, krenta rieda mano ašarėlės Krkn. Krinta ritas ašarėlės per skaistus veidelius KlvD72. Per kiemelį jojau, kepurėlė krito KlvD105. Kur galva krito, rožė išdygo StnD24. Vienam karužėly kardelis krito, antram karužėly plintelė liko JD1133. Už mani krito žaliejai lapeliai, ne matušės žodeliai D95. Krimta i raselė, krimta i miglelė, krimt ir merguželės graudžios ašarelės D95. Padžiūst žolės, ir lapai krint ant žemės Mž62.
| Vieversėliai pašokę pavyturiuos pavyturiuos ir vėl krinta (staiga leidžiasi) ant žemės Žem.
| prk.: Seniai žmonės peklon kaip lietus krinta DP72.
| Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai Žem. Kaip saulės spinduliai tie žodžiai krito, paskelbdami lygybę, laisvę, taiką rš. Kiekvienas žodis lyg perkūnas krito V.Kudir.
| Aukštaičių tvirtagalę priegaidę Žemaičiuose atstoja kriñtančioji K.Būg.
^ Mano širdin krinti kaip gaili raselė (d.) Vb.
| Ne visumet kriñta ir nu geros karvės geras veršis Prk. Gaspadorius nulipė nuo lovos ir kad pradės vanoti savo bobą, kad net jai ugnys iš akių pradėjo kristi (kibirkštys pasirodė) LMD(Rm). Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka, seniui puolant, velnias akmenį pakiša J.Jabl. Jei krim̃ta į puodelį, kris ir į maišelį Vvr. Obuoliai nuo elksnių nekrinta Plv. Obuolys nuo obels netoli krenta Slk, Ds. Kur paukštis skrenda, ten plunksnos krenta Ukm, Bsg. Leka kaip sakalas, krimta kaip vabalas LTR(Yl). Šoko kaip levas, krito kaip lapas Pnd. Aukštai skrenda, žemai krenta Nj. Aukštai šoksi, žemai krisi KrvP(Kdn). Jei jau kri̇̀sti nuo arklio, tai nors nuo gero Žl. Nekriñta nuo jų niekas (jie nieko nedovanoja) Gs. Kri̇̀to kai musia buzon Švnč.
kristinai̇̃ adv.: Maldynų žvirblis skrenda lengvai, leidžias žemyn kristinai Blv. Kristinai̇̃ sukrito į bulbes Jnš.
2. atsirasti, darytis (apie rasą, miglą): Rasoja, rasa krinta SD317. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa kriñta A.Baran. Naktį buvo kritusi didelė rasa I.Simon. Kad nenubirtų ankštės, teip pat reik pjauti, rasai nueinant, arba vakarop, rasai krimtant S.Dauk. Par man upelė midulium teka, par man raselė aukseliu krenta LTR(Rk). Migla krim̃ta Lkv.
3. virsti, griūti, pulti: Padrioskėjo šūvis, ir juodasis arklys krito ir pavirto degutu (ps.) S.Nėr. Kumelė krito an žemę, kojas pakratė ir nusistireno Ds. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi: tai būsi vyras TŽIII382. Vaiskas neprietelių krito kaip medžiai BM168.
ǁ staigiai gulti ar sėstis: Danutė jau nieko nenorėjo, tik kristi į lovą ir miegoti iki rytdienos rš. Norėjau valandikę kristi prasnausti Žem. Aš taip pavargęs, rodos, tuoj kri̇̀sčia miegot Bsg. Tėtė krinta kaip jautis ir miega Rz. Kai parėjęs iš vakaruškos kritau lovon, tai lig ryto nesukrutėjau Užp. Kritau ir užmigau Gs. Teneket pokaičio kristi JD181. Jis nuėjo į savo kambarį, krito į krėslą ir sušuko J.Balč. [Vaikas] krinta alkūnėmis ant suolo ir rauda P.Cvir. Juozapas, regėdams numirusį tėvą, krito ant jo verkdamas S.Stan.
| Jis aiškino Marytei, kad iš tų miežių padarysiąs tokį alų, nuo kurio krisią (pasigersią) visi jo svečiai T.Tilv.
| Ryt poryt sužvangės dalgiai, kris glėbys prie glėbio, stos pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės J.Marc. Krito pievoj pradalgėlis, pievelėj žalioje Gdr.
^ Į pelkę kri̇̀tęs, sausas nebkelsi Slnt.
kristinai̇̃ adv.: Jis greit, kristinai atsisėdo rš.
4. skleistis, leistis, tiestis (apie šviesą, spindulius, šešėlius): Pakelsi akis aukštyn – saulės spinduliai kriste krinta Vaižg. Tuomet didesniai juntam [saulę], juo statesniai jos spinduliai krimta ant žemės IM1849,8. Mūsų šešėliai krito mums po kojų rš.
| Jei dūmai krinta žemyn, bus lytaus Škn.
5. kuliant birti, užderėti (apie javus): Šį metą gerai krim̃ta rugių (pakulūs rugiai) Als. Ar gerai javai krim̃ta? Als. Ar išarbavot? Kaip krito? Grg. Ka tiek iš pūro sėjimo krim̃ta, geri yr Grg. Avižos užderėjo, bet nekrito, buvo be milto Šts.
| Nėr tokios žemės krimtančiõs (derlios), kaip juodžemis Dr.
6. birti (apie dantis); slinkti (apie plaukus): Dantys krim̃ta, paliksu be dantų Lkv. Pirmu krimta plaukai, paskiaus krimta ir pats žmogus VP38.
7. prk. patekti į kokią padėtį: Vargan kri̇̀sti BŽ295. Kritęs į nelaimę, nenusimink, bet žiūrėk, kaip išsisukti Sim. Tenekrintie jūsų širdys į didį liūdesį! rš.
^ Jam mintys greit krinta (ateina) į galvą Vlkv.
8. prk. tekti kieno daliai, liesti ką, patekti ant ko, pasitaikyti kam: Krizio sunkenybės visų pirma krinta ant plačiųjų darbo masių prš. Ant jo karalystės krito liga, nuo katros niekas išgydyti negalėjo BM238. Kad tokia nelaimė krito, nieko nepadarysi Skr. Kris slogos nu mažųjų ir ant didžiųjų (nuo vaikų užsikrės ir suaugusieji) Vkš. Nušalau, ir dabar ma[n] labiausiai krito ant ausų (ausis pradėjo skaudėti) Jrb. Aišku buvo, jog ant jo krito prakeikimas rš. Bijokiamos, kad ir ant mūsų tie patys žodžiai nekristum P. Ant manęs krito apkalbos, bėdos rš. Povilo Daubaro mirtis krinta ant kaltininko galvos V.Myk-Put. Krito amaras ir ant žmonių, ir ant gyvulių, ir ant laukų V.Krėv. Krito atsakymas ant piemens M.Valanč. Kiek pelno kri̇̀to Vvr. Mano daliai kri̇̀to laimikis BŽ83. Nežinom, kam kokia laimė kris Lg. Bevakarieniaujant dvare, visi jau žinojo kritus Jonienei laimę Žem. Man kri̇̀to gera proga Alk. Dabar mato, kai toki metai kri̇̀to, kad negal didžiuotis Gs. Gal manifestas kris, gal paleis [kalinį] Skr. Daug sunkių kaltinimų krito vietos komitetui sp.
| Balsiai a, e, jei nekrinta ant jų kirtis, yra tariami trumpai, netęsiamai J.Jabl.
9. sektis, vykti: Anam nekrito gydyti: visi ano ligonys išmirė Šts. Kaip kri̇̀s, taip kri̇̀s, dabar reik laukti Up. Ne dyvai man būtų nuliūsti, nežinau, kaip krisiu Žem. Jam visada gerai kriñta Skdv.
10. leistis (apie saulę): Saulelė tik kriñta kriñta, o aš vienais marškiniais Gl. Saulė jau krito už alksnyno rš. Pakluonėje smarkiai žemyn krito saulė J.Paukš.
11. pulti, imtis ką daryti: Tie špokai kriñta kai pasiutę vyšnių lest Žml.
| Reiks kristi pri pono prašyti, gal pažyčios piningų Vkš. Kai tik pareinu, tuoj krenta man pasakot, kad aš valkata Smn.
12. Dbk, Snt, Šlv dvėsti, stipti: Po viens kitam du arkliai kri̇̀to Gs. Kaimynui kri̇̀to geriausia kumelė Jnš. Maras užpuolė – pradėjo mirti svietas, gyvoliai kri̇̀sti J. Paskutinė karvelė kri̇̀to Kv. Pavasarį viena karvė kri̇̀to, dabar kita Ėr. Kriñta kap musės Gs. Ar ne vis tiek: ar šiandieną varnoms krisi, ar rytoj Šts. Gyvoliai baisiai kristi pradėjo S.Dauk.
^ Meškai vedamajai kritus, mesk ir dūdas VP29. Senam arkliui kritus, nieks nevaitoja Sim.
13. žūti kovoje; mirti: Žalia žolelė an pievos vyto, o mūsų broliukai kaip lapai krito Pb. Daug mūsų tautiečių krito šventojoje kovoje dėl Tarybų šalies laisvės (sov.) A.Vencl. Broliai, mano broliai, kritot – kaip lapeliai, kaip rudens atolas sugulėt prie kelio S.Nėr. Du sūnu kri̇̀tusiu į karą Sg. Draugai, kovoj už didžią tiesą kritę, gyventi lieka liaudies atminty (sov.) rš. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens, baltveidės oi verks, nes mylėjo Mair. Šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno J.Bil. Geram reikale geriau kristi, kaip pasiduoti KrvP(Pln). Krimta kovė[je] jaunikaitis S.Dauk. Dvidešimt du tūkstančiu jų krito S.Stan. Iš 9 kūdikių du sūnu krito kare, o kiti yra gyvi išlikę prš.
| Nuo visokių drėgmių pavasarį daugiausia krinta žmonės J.Avyž. Būt kritęs blusinėms, kad ne daktaras Šts. Šįmet krito tų džiovinykų dikčiai Plv. Monika nesirgs kaip kita, ji kris ant daikto (staiga mirs) Skr.
14. leipti, alpti: Tai buvo sunki ir varginga kelionė. Krito žmonės, netekdami jėgų rš. Krinta verkia motinėlė NS503. Verkia graudžiai mergužėlė, kap aguona krinta Lp.
15. žlugti, nykti: Krito viena valstybė po kitos sp. Baudžiava krito rš. Krito viena didelė kupčystė rš. Ta mada ėmė kristi, ir atsirado kita Šts.
16. pigti, mažėti vertei: Per visus metus javai kri̇̀to ir kri̇̀to, pavasarį visiškai už niekus reikė[jo] atiduot Jnšk.
17. mažėti, menkėti; slūgti: Šaltis kri̇̀to, bus atlaigà (atodrėkis) Bsg. Na, eisiu gyvulėlių gyti – karštis krinta, ir karvutės išalko V.Krėv. Imsrė, mārod (man rodos), biskį krinta Jrb. Upėj vanduo buvo viena pėda kritęs (sekęs) LC1885,27.
| Gerybinės išeities atveju svoris sustoja kritęs rš. Taip kreñta mano sveikata, kano ar kas bus iš manęs Ds. Arklys apydieniui kriñta (nuo vidurdienio šilumos pavargsta) Gs.
| Kol eina – eina, kai sykį kri̇̀s, tai pūkų svaro nepaneš Krž.
| Lašiniai krito (sulyso), kaip menkas maistas beliko Varn.
| Autorius parašė šį vadovėlį krintamąja tvarka (nuo žinduolių pradėjo ir pirmuonimis baigė) rš.
18. tikti, pritapti, gerai gulėti: Naujasis paltas gerai kreñta Pn. Šitas švarkas taip puikiai nekri̇̀s Pn. Štapelis y[ra] toks krintą̃s Prk.
19. išsileisti, suvirti (apie bulves): Krintančias bulves sunku sveikas išvirti rš. Vėlyvos bulbės nekriñta Ėr. Mūsų bulvės labai kreñta Ds.
20. atsigimti, panašiam būti: Matyt, Adelė į mane kritusi, visai panašus skonis rš. Žinai – vienas vaikas ant tėvo kri̇̀tęs, kitas – ant motynos Prk.
21. turėti palinkimą: Kas ant ko yr kri̇̀tęs: vienas – py mokslo, kitas – py karvių Prk.
22. niršti, pykti: Ėmė krist ir dabar jis manę nekalbina Antš.
◊ galù kri̇̀sti nebeturėti jėgų, nusilpti: Galù kritaũ – sylos nebėr, jau nebedirbu J. Ką bedarysi galù kri̇̀tęs: reik ir paskutinį daiktą parduoti J.
gerù vė́ju kri̇̀tęs; VP16 iš prigimimo turintis gerų savybių, laimingas: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštapaučiu, arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas S.Dauk.
į ãkį (akiñ) kri̇̀sti
1. patikti: Ta mergina krimta man į akį Vkš. Man į ãkį kri̇̀to ta jos duktė Alk. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį Bgt. Jam Anė krito akin Lp. Kritai akin su visom padalkom Žmt.
2. patraukti dėmesį: Kiti raštai ir savo antraštėmis daug kam krinta į akį J.Jabl. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį J.Jabl. Kad taip nekristų į akį policijai ir žvalgybininkams, darbininkai atvyko iš įvairių vietų A.Vien.

į aki̇̀s kri̇̀sti patraukti dėmesį: Per daug visiems į akis krinta tinginio sūnaus ūmus išponėjimas P.Cvir. Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis Jnš.
į ãpačią kri̇̀sti pralaimėti: Seime valniejai su savo prieštaravimu į apačią krito LC1889,9.
į gálvą kri̇̀sti darytis atmenamam: Iš to visko yra likę atminty tik keli tokie pasakojimai, savo nepaprastumu labiau kritę į galvą J.Balč.
į miẽgą (miegañ) kri̇̀sti staigiai užmigti: Kaip tik anys išgėrė, tuoj visi krito miegan BsPII293. Pabudo ji staiga, kaip ir kritus į miegą, akimis surado vaiką P.Cvir. Jau gal ar vargas koks ateina, kad aš taip miegan krentu Ds. Ir groja, ir šoka, krentu miegan, nors ką nori daryk Ds. Severja buvo nuvargusi dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį Vaižg.
į ši̇̀rdį kri̇̀sti
1. daryti įspūdį: Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį K.Bink.
2. patikti: Vokiečiukas teip krito į širdį mergaitei BsPII160.

iš juõko kri̇̀sti labai juoktis: Net krinta abudu iš juoko Arm.
iš kišẽnės nèkrenta visą laiką turi su savimi: Raktai nekrenta iš kišenės: rodos, kad kiekvienas vogti tetyko Žem.
iš rañkų kriñta nesiseka (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo rš. Sunku žiūrėt – darbas kriñta iš rañkų Kt.
iš rañkų nekriñta vis šį tą dirbinėja: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito LzP.
juokai̇̃s kri̇̀sti labai juoktis: Tikros komedijos, nebegalime ištūrėti, juokais krentame Lnkv. Jis žiūrėdamas juokais krinta Vb. Leidžiasi juokais, krinta juokais Dkš.
kai̇̃p iš mẽdžio kri̇̀tęs apie nesusigaudantį: Vakar gėlė galva, šiandien mažiau, bet esu toki, kaip iš medžio kritusi Skd.
kalbà (×rodà) kriñta sutaria (kalbėdami): Anuodums roda krim̃ta Als. Nekrimta vedum kalba Šts. Suprantu aš seniai, kad jums krinta roda, bet atleisk, aš, nuo tavęs žodžio neturėdamas, turėjau mergą sudrausti LzP.
kri̇̀sti kiaurai̇̃ (plg. vok. durchfallen) pralaimėti, žūti; dingti: Egzaminus laikiau, bet kritáu kiáurai Ggr. Esam kritę kiaurai Šts. Ar girdėjai, kad mūsų bendrovė kri̇̀to kiaurai̇̃? Skd. Aš seniai sakiau, kad čia su doru nebus – turės kri̇̀sti kiaurai̇̃ Skd.
kietai̇̃ kri̇̀sti būti smarkiai nubaustam: Aš mislijau, kris nabagas kietai už tokį darbą, bet užteko šešių metų kalėjimo Skd.
nuo rañkų nekriñta nesiseka (dirbti): Nežinau, kas tas yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba Brs.
per nagùs kri̇̀sti daug turėti: Kad ir per nagùs kri̇̀stų, o neduos Gs.
prie širdiẽs kri̇̀sti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies Blv.
rugiai̇̃ nekriñta nėra ko skubėti: Ne rugiai krinta B.
antkri̇̀sti (ančkri̇̀sti) (ž.) intr.
1. kristi ant ko, užkristi: Kad ant kokio žmogaus margas vabalas antkrinta, tai tas gauna svotbon eiti LTR. Trys juodvarniai ir ančkrito ant laivės Užv.
2. prk. gimti: Būs aniems antkri̇̀tęs vaikas, ir negalės beparvažiuoti Plt.
3. būti užkrečiamam (apie ligą): Didelė kaitra sukels antkrintamosias ligas rš.
4. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Jei ant jų (džiovinamo tabako lapų) rasa antkris ar lytus aplys, tad jie palengvai pūna S.Dauk.
5. užvirsti, užgulti: Aš aną (puodą įsprogusį) pakylėjau, ans ir ištižo. – Tavo ranka antkrito, tu ir atsakai Skd.
| refl.: Verkė mergelė, verkė jaunoji, ant grėblio kotelio antsikrisdama TDrV24. Kad eita, ant pečio (greta einančio) antkritusys Šts.
6. refl. užsipulti: Antsikrito latvis pirkti karvę Šts. Ar kitur arklių nebėra, kad taip ant mūsųjų antsikritai? Vkš. Antsikritau pirkti, lygti ir nulygau Šts.
apkri̇̀sti
1. intr. Lkv apibirti kuo: Žemė apkri̇̀to lapais Ds. Šaltas vėjelis pučia siautoja, lapelius medžių drasko, nešioja. Šlama apkri̇̀tę visi takeliai BM439. Mergele jaunoji, tu man patikai, rūtelių lapeliais visa apkritai̇̃ Š. Apkris drobelės juodais dūmais JD937.
2. tr. apiberti: Bet apsnigo, apipustė ir apkrito visą krantą obelų žiedais E.Miež. Lapai apkrito grybus, nėko nebsugrybausi Šts. Juos apkrisdavo pirmieji obelų žiedai rš.
3. intr. šiek tiek nubirti nuo ko: Lapai apkri̇̀to rudeny nuo medžio J. Nuo artimųjų kalnų apkrinta ir aptirpsta baugieji sniego gabalai A.Vien. Ruduo jau, ir lapai apkritę Alv.
4. intr. apdribti, apsidriekti ant ko viršaus: Apkrito plaukai ant kaklo Lp. Apkri̇̀tę plaukai, kap kraitis Lp. Žvakė krito apkri̇̀to (aptekėjo taukais) Skr.
5. tr. apipulti ką; pulti ką daryti: Žvėrys apsupė, apkrito, jau apžioję savo maistą rš.
| Apkrito šiedvi manęs prašyti Šts.
6. intr. būti apipultam: Žaizdos apkrito musimis Šts.
7. intr. šiek tiek išdvėsti, išstipti, dvesiant sumažėti ko: Buvo biškį apkri̇̀tę musės, ir vėl prieina par langus Bsg.
8. intr. šiek tiek sumažėti, susileisti: Apkrito ir ponams pyragai karės metais Šts. Tuoj bus gaisras baigtas: jau stogas ir sienos apkrito An. [Šėkas] veikiai padžiūsta ir apkrinta DP90.
9. intr. apliesėti: Buvau drūkta, dabar apkritáu, sulysau Šts, Tv. Padirbtų, tai lašiniai apkri̇̀stų Gs. Arkliai nenusitūria, tokie geri buvo, o paskuo apkrito Šts.
10. intr. apiplyšti, apskarti: Aš, kad ir biednas būčia, vis šit apkritęs nevaikščiočia Ml. Senio kelnės apkritusios rš.
11. intr. užsikrėsti: Baisu eiti pas tokį ligonį: kitą sykį gali pats apkristi tuoj liga Srj.
atkri̇̀sti intr.
1. atpulti šen: Akmuo krisdamas lig pat kojų atkri̇̀to Als.
2. atvipti: Akys kaip šuliniai, lūpa atkritusi Žem. Lūpa atkrito kaip senos kumelės J.Balč. Ir lūpa atkrito besiklausant Šts. Apatinis žandas tik dreba atkritęs (susigraudinus) Pt.
ǁ atsiknoti: Suplyšo batai, atkri̇̀to padai, myliu mergelę jau treti metai (d.) Ds. Toks čia sulopymas: vaikas pasitąsė – viskas iširo, lopai atkri̇̀to Skr. Atkri̇̀to tinka nu sienos Skd. Nuo sienos popieriai atkritę rš. Sutikęs bejojantį žmogų, Mikė sušuko: „Tėvai, nosis atkrito!“ M.Valanč. Nešok per smarkiai, bo atkrisi kaip tošis! LMD(Rs).
3. atsitraukti, pasišalinti; netekti reikšmės, atpulti: Lepšiai atkrito, tikslo nepasiekę rš. Neilgai laukus, tos tautos atkrito nuog bažnyčios Gmž. Redaktoriai bijojo, kad atkris skaitytojai Vaižg. Ilgainiui vienas kitas tų terminų gali būt ir atkris (išeis iš apyvartos) J.Jabl.
| Atkrinta paskutinis noras kur beiti Vaižg. Dabar jau tas reikalas atkrito rš.
4. BM108 pasikėlus vėl virsti, sėstis, griūti; grįžti į pirmykščią padėtį: Jo galva vėl atkrito į pagalves rš. Ji atkrito į kėdę rš. Vilkai lipa į medį ir atkrimta – neįlip PP57.
| prk.: Per daug prastu radaus, į griekus atkrisdams P.
5. R, MŽ147, Krš dar ne visai išgijus, vėl smarkiau susirgti ta pačia liga; atslūgstančiai ligos eigai staiga pasmarkėti: Šiltine persirgo, pradėjo vaikščioti ir atkri̇̀to J. Į ligą atkri̇̀sti KII380. Jis pasigavęs vėl atkri̇̀to K. Buvo pasveikęs, šaltis grybštelėjo, ir vėl atkri̇̀to Gs. Štai ne per seniai vėl atkrito V.Piet. Buvo jau pasveikęs, bet nepasivaktavo, atkrito ir mirė Grl. Buvo jau pagijęs, ale persišaldė – ir vėl atkrito Srv. Saugokis, kad neatkristum, tada tai sunku išgyt Krkn. Iš tokios ligos išgijus, bijojo atkristi Kltn. Tik pakilo iš ligos ir vėl atkri̇̀to Brs. Jis persišaldęs atkri̇̀to, tai dabar smarkiai serga Trgn. Neik ant kiemo dar, ba dar atkrisi̇̀ Lp. Jis jau vaikščiojo po ligai, bet kai atkrito, tai daugiau nekėlė Lš. Pasinaujina, atkrinta SD274.
| Atšals kojas su tais kaliošais, ir vėl gripas atkri̇̀s Pš. Šašai atkrito (vėl išbėrė) N. Atkrintamóji karštinė, šiltinė Š.
6. atslūgti; sumažėti: Įrūgusi duona duonmaišė[je] atkri̇̀to atgal J. Kaip tas upis greit atkri̇̀to! Up. Vanduo visas lankas užliejo, šiandien jau atkrito Stak.
| Šaltis jau visai atkri̇̀to, bus palaidinys Brt.
7. atsitaisyti, atsigauti (apie užkritusį žadą, sutrikusį protą): Ano žadas jau atkrito, ans vėl jau galia kalbėti Rt. Atkrito protas (grįžo atmintis) Šts.
8. Vkš atpigti: Dabar gyvoliai atkri̇̀to – mažai pašaro beturia žmonys Dr. Atkri̇̀to kiaušiai: praeitą seredą brangiau mokėjo Dr.
9. nustoti augti: Anas šiemet labai atkri̇̀to: jau už mūs mergaites mažesnis Ut.
10. tekti: Ir kai jam bufete nedavė degtinės, jis prisėdo prie Viliaus Karaliaus stalo, tikėdamasis, gal ten atkris ir jam I.Simon.
11. atsigimti į ką: Ir tie vaikai atkri̇̀tę į jį (į tėvą) Skr. Juk tavo vaikai yra graži, visi į tave atkri̇̀tę Plt. Į ką būs atkritę tie vaikai? Šts. Teip atkri̇̀tęs [tas kumelys] – pati kumelė Grg.
| refl.: Atsikritęs esu į dėdę Šts. Jau tas bindokas gatavai atsikri̇̀to į savo tėvą Slnt.
◊ nuo nósies atkri̇̀to neteko vertės: Tokią davė, kur jiems nuo nosies atkrito! Žem.
įkri̇̀sti intr.
1. K krintant patekti į ką: Krislas į akį įkrito J. Kepurė įkri̇̀to vandenin Š. Lapė netyčiomis įkrito į šulinį S.Dauk. Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Įkrito mano ašara į vyną V.Kudir. Nu to kobinio įkrim̃ta viedras į šulinę Lkv. Neįkrisk akin (ežere) Vb. Įkritęs į vandenį, sausas neišlipsi flk. Neikit ant ledo – įkriste M.Valanč. Senė kumelė pula smarkiai ir įkrim̃ta tujau (įsmunka pievoje) KlvrŽ. Kad sniegas įkrimta (įsninga) į lapus, vagių metai būs (bus prasti metai, ir rasis daug vagių) Šts. Akis įkrito (į akį įkrito) Antš.
| prk.: Į širdį ramumas įkrito Vaižg. Bet mano sielon dabar kitoki rūpesčiai įkrito rš.
^ Nekask duobės kitam, pats įkrisi VP32. Kas kitam duobę kasa, tas ton pačion intkriñta BM48. Krito įkrito, kaip ugny sudegė Grž. Įkrito kaip varlė į balą LTR. Įkrito kaip į vandenį (dingo be pėdsakų) Brs. Prapuolė, kaip į ugnį įkrito rš. Įkrito kaip inkstas į taukus (gavo gerą vietą) Ggr. Kuri Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus Žem. Į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė (į vargą atitekėjo) Žem. Neturi nei į akį ką įkrist (su juo baigta) B.
2. prk. patekti, pakliūti į kokią padėtį: Tie žmonelės įkri̇̀to į didelį vargą Plt. Įkrito žmogelis į bėdą ir ką ans dabar tura daryti Vvr. Reik turėti akis, į bėdą įkritus Šts. Įkrito į ligas (įsisirgo) ir atidavė daktarams visus piningus Plng. Į ligas įkrisi: supykęs nekarščiuokis Dr. Kas tai Burvėnei yra, ka teip greitai įkri̇̀to į ligas? Plt. Tretį kartą karalienei į ligą įkri̇̀tus, pasirodė smertis pri galvos BM395. Į skolas įkritęs buvo Šts. Šįmet mes patys įkri̇̀tom į skolą Skr. Verksman boba inkri̇̀to Gdr. Neduok bobai valios, pats įkrisi į nevalią Žem. Nuodėmėn įkri̇̀sti BŽ68. Apie vakarą jis įkrinta į gilų miegą P.Cvir. Įkritęs į bažnyčios iškeikimą P. Nabagelis įkrito (įkliuvo, apsigaudino), nujau nebišsikas Dr. Įkrisi į liudytojus ir pats, juk matei, kaip mušės Šts.
^ Aš, senas žvirblis, vos tik neįkritau į jos žabangas LzP. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Išėjęs medžiotų, įkrito spąstuosna Blv. Į spąslus įkri̇̀to Slnt. Įkrito kaip šeškas į slastus Plt. Aš nė į nagus anam negalėjau įkristi (toks plonas, liesas buvau) Šts. Įkritau į mažus vaikus (turiu mažų vaikų) Šts.
3. prk. likti atmintyje, padaryti įspūdį: Tėvo pavyzdys turėjo įkristi ir sūnui rš. Vietomis ką ne ką ir skyrium pažymiu saviškai, lyg aiškindamas labiau turintį įkristi skaitytojui prielinksnio dalyką J.Jabl.
4. prk. įnikti: Petras buvo įkritęs į uogynę Šv.
5. smarkiai sėstis į ką, įvirsti: Barbutė kaip prigainiotas viščiukas žiopčiojo, į fotelį įkritus S.Čiurl.
ǁ įgulti: Buvo karščiais įkritęs, vos bepagijo Dr.
6. smarkiai įeiti, įpulti: Jis įkrenta, visas nuo dūmų pajuodavęs sp. Ir aš tik vakar įkritáu Skdv.
7. įgriūti į vidų (apie lubas): Cirke įkrito lubos rš.
8. įdubti: Priš pat smertį akys įkrim̃ta Vkš. Jo paakiai įkrito ir pasidarė mėlyni rš. Skruostai įkrito, išblyško J.Avyž. Dar labiau linkęs į dusulį, dar labiau įkritusiais žandais P.Cvir. Grįžo perbadėję: sudžiūvę visiškai, žandai įkri̇̀tę Srv. Jos (kumelės) šonai įkrito, stuburkaulio briauna dar labiau išsišoko P.Cvir. Kai karvė nepriėdusi, tai šonai įkri̇̀tę Jnšk. Įkritę šonai arkliui, gal nieko nedavei? Srv.
9. prk. pasitaikyti, atsitikti: Kalėdų diena įkrito subato[je] Šts.
10. prk. gimti, atsirasti staiga: Įkrito vaikelis (berniukas), o teip norėjom mergelės Šts. Mudviem su ponia viena nakčia įkrito LzP. Jau tatai penktas įkrito, o nė po vieno nesu gulėjusi LzP.
◊ į ãkį įkri̇̀sti
1. patikti: Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį Šl. Jis man taip įkri̇̀to į ãkį, kad niekaip užmiršt negaliu Upt.
2. atkreipti dėmesį: Mes keli įkritome į grafo akį rš.

į aki̇̀s įkri̇̀sti atkreipti dėmesį: Pirmiausiai į aki̇̀s man įkri̇̀to ano nešvarumas Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs Pt.
į ãtmintį įkri̇̀sti būti atmenamam: Kas žmogui įdomu, tas jam geriau įkrinta į atmintį sp.
į gálvą įkri̇̀sti atsirasti galvoje (kokiai minčiai): Jam įkri̇̀to į gálvą BŽ98.
į (kieno) kišẽnę (pinigi̇̀nę) įkri̇̀sti įsiskolinti kam: Dvaro piniginėn įkritau, o išsikapstyti nėr kaip P.Cvir. Saugokis, kad nereiktų įkri̇̀sti į kito kišẽnę Skr.
į (kieno) nãgą įkri̇̀sti atsirasti kieno griežtoje valdžioje: Nori, kad veikiau į jų nagą įkristumėte M.Valanč.
į ši̇̀rdį įkri̇̀sti padaryti įspūdį, patikti: Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata P.Cvir. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergelė, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė LTR(Krk).
iškri̇̀sti intr.
1. išpulti iš kur: Vaikas iškri̇̀to iš lopšio J. Vaikas, iškri̇̀tęs iš medžio, koją pasilaužė J. Viliui iš rankų iškrinta pagalys I.Simon. Telefono ragelis vos neiškrito Laboniui iš rankos J.Dov. Pinigai man iš rankos iškrito N. Gaili ašarėlė seneliui iškrito Mair. Jei valgant iškrenta kąsnis, ateis išalkęs svečias rš. Iš mano širdies tarytum iškrito sunkus akmuo V.Mont. Ir visi grobai jo iškrito DP163.
^ Kalba – žodis kaip kriste i̇̀škremta (sąmojingai kalba) Krtn. Iš jos mažai kas iškriñta (mažai ką ji duoda) Skr. Ar i̇̀škremta kumet saldinis obulas iš rūgštinės obelės? Als. Kas iškrito iš maišo, tas ir pragaišo LTR. O kad tau kiaurai iškristų! LTR. Turėdamas kursų baigimo pažymėjimą, iš penkių šimtų neiškri̇̀si (dirbdamas negausi mažiau kaip penkis šimtus) Krš. Kitas ir iš eglės iškritęs pasiilso LTR(ž.).
2. nusileisti žemėn, nukristi: Atsiskleidžia naujas gyvenimo istorijos puslapis – tuo tarpu švarus ir skaidrus kaip tik ką iškritusios snaigės P.Cvir. Visų medelių lapai iškrito (d.) Slm. Iškri̇̀to keli lytaus lašai Vvr. Kad iškri̇̀stų sniego, reiktų nuvažiuoti pas brolį Pc. Rūkas iškris, bus graži diena Ėr.
^ Iškris obuolys, kai nunoks B.
3. išvirsti, išgriūti: Iškrisk (atsigulk) kiek ant lovos, pasilsėk! Upt.
| Jau visa šeimyna iškrito (sugulė) Krtn.
4. išbirti (apie dantis); išslinkti (apie plaukus); nukristi (apie ragus): Dančiui iškritus, reikia jis užmesti ant pečiaus kalbant: „Pele, pele! še tau dantį kaulinį, atnešk man geležinį!“ Pnd. Iškristą gyvulio dantį dėk į sienotarpį, kad pavogti daiktai sugrįžtų LTR.
| Gal ir nuo vandenio bais iškrito plaukai Sdk. Blakstienai iškrito senatvėj rš.
| Seniams (briedžiams) ragai iškrinta gegužės mėnesyje ir iki rugsėjo vėl atauga Blv. Kaip prieš iškrintant, taip ir iškritus, briedis ragais nebesigina, bet, reikalui atsitikus, kojomis neprietelį muša Blv.
5. išdvėsti, išgaišti (apie gyvulius): Avys iškri̇̀to Kv. Visos karvės iškri̇̀to Lnkv. Nėko netrukus, iškrito Egipte daug gyvolių M.Valanč. Visos vištelės kaip lapai iškri̇̀to Vvr. O galvijai kad iškrito, visas sviets raudavo KlpD29. Visos musės iškris nuo tų vaistų Vdn.
6. daugeliui išmirti: Jie visi jauni iškri̇̀to Ėr. Badu būtumėm iškri̇̀tę, kad ne jis Šmk.
7. prk. dingti, išnykti, prapulti: Iškrito visos užgaidos, kai tėvas mirė Krtn. Pavaikščiojom pavaikščiojom ore, ir miegai vėl iškri̇̀to Skr. Uždaviau ausų, tuoj pagirios iškri̇̀to (išsipagiriojo) Gs. Tai Monikutei kai iškri̇̀to parėdnės – jau eina su apiplyšusiais batukais! Skr.
8. prk. staigiai atsirasti, ištikti; tekti, pasitaikyti: Beiškrito diena visų lauktos pagados Kv. Iš kur tu iškritái? Jau penki metai kaip bebuvau matęs tave Dr. Biednai mergai iškrito tokia laimė rš.
9. prk. atsiskirti nuo ko nors; netekti turėtos reikšmės: Mes dabar turime iškristi iš dorų žmonių tarpo rš.
| Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijų procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė rš.
| Iš kalbos žodyninės sudėties paprastai iškrinta tam tikras kiekis pasenusių žodžių rš.
10. prk. netekti turėtų pareigų, turėtos tarnybos, vietos, malonės: Būtų iškritęs iš gubernatoriaus, kam įvažiavo į šventorių su karieta Šts. Pasileido gerti, dar apsivogė, ir iškrito iš vietai Skd. Drįsti ginti iškritusius iš malonės rš.
11. išplyšti, iškiurti, išdriksti: Kelnių keliai iškrito Žem. Da palto viršus geras, tik pamušalas labai iškri̇̀tęs Ds.
◊ iš dantų̃ neiškri̇̀sti (kam) būti kieno šmeižiamam, apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų̃ neiškrintù Skr.
iš galvõs iškri̇̀sti būti užmirštam: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio Mrc.
iš juõko iškri̇̀sti labai juoktis: Kaip jis papasakojo, mes visi iškri̇̀tom iš juõko Vl. ×
iš jùpų iškri̇̀sti mesti kunigystę: Kunigas iškris iš jupų Šts.
iš kójų iškri̇̀sti pargriūti: Šliūk, iškritau iš kojų, paslydęs nu kūlių į upį Šts.
iš sterblė̃s iškri̇̀sti kilti, gimti: Pasiutęs garbingumas! Tokie pat iš būrų sterblės iškritę, kaip ir Dovis Plonis I.Simon.
iš véido iškri̇̀sti labai suliesėti, sublogti, pasikeisti; išblykšti: Oje, kaip iškri̇̀tęs iš véido! Nj. Kodėl tu iškritai̇̃ iš véido? Šd. Po baliaus visai iškritęs iš veido Jnš.
kai̇̃p iš ą́žuolo (mẽdžio) iškri̇̀tę nesusigaudantis: Stovia kaip iš ąžuolo iškritęs Žg. Dabar žiūrės į kits kitą kaip iš mẽdžio iškri̇̀tę BM145.
širdi̇̀s iškri̇̀to labai išsigando: Jam širdi̇̀s iš baimės iškri̇̀to BŽ131. Širdis taip ir iškrito rš.
nukri̇̀sti intr.
1. R, K nupulti iš kur žemėn: Vieni lapai jau nukri̇̀to, o da kiti krinta J. Tik lept, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės J.Jabl. Po jų kojom ant tako čežėjo nukritę lapai J.Dov. Padžius medeliai, nukris lapeliai RD17. Lietaus pas mus nebuvo, tik keli lašeliai nukrito, nulašėjo Jnšk. Gerai lipti, bet skaudu nukristi Ldvn. Kaip ans šoko į antrą eglę ir nukrito ant žemės BsPII12. Sudegus visai bokšto medigai (medžiagai), dziegorius nukrito, o varpai sutirpę žemėn lašėjo M.Valanč. Kaip žaibas nukrinta nejusčiomis, taip ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio vienam akių mirksnyje Blv. Nukri̇̀to šaukštas, da ateis alkanas Gs.
^ Pakilo kaip sakalas, nukrito kaip vabalas Ps. Nesikelk su gandrais – su varnom nukrisi Mrk. Dejuosi – toliau nujosi, pasigirsi – tuoj nukrisi (nesiseks) Rs. Nukrito, koptų nepastatęs, nuskendo, lipto nepamatęs I. Ant žemės sėdėdamas, kur nukrisi? Šll. Gal tu iš dangaus nukritus, kad nieko nežinai?! Ds. Pergalė iš dangaus nenukris rš.
2. tekti kieno daliai; patekti ant ko, paliesti ką: Nugi ir tau, kaip zakristijonui, šis tas nukris. Bent už žvakes rš.
| Kalba, kad ant jo nukritus Dievo rykštė (nelaimė) Pč. Kokia bus laimė, kada nukritusi [bausmė] juos suvaržys! rš.
3. nupulti nuo ko, nusiristi: Vaikai nuo šieno nukris J. Nuo stalo nukri̇̀to Pmp. Turėkis stipriai, kad nenukristumei MPs. Našiai užlipa ant skardžių ir žiūri sau žemyn, nemanydamas nukristi Blv. Bejojančiam, bejojančiam kepurė nukri̇̀to JD368.
^ Geriau į kalną lipti, nekaip nuo kalno nukristi KrvP(Ps). Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenukristų Mrk.
4. kristi šalin, atsiskirti; nusmukti, nuslinkti; nubyrėti: Jo (briedžio) ypatybė – tai išsišakoję ragai lyg koks karklynas, kurie kasmet nukrinta ir kiti atauga Blv. Įvairių medžių veislių negyvos šakos nukrinta rš. Mėsa nuo kaulų nukrito BsPI62. Pavyto žolė, ir žiedas nukrito DP463. Nuvyto kvietkeliai, nukrito žiedeliai KrvD118. O da nedajojau uošvelės dvarelio, ir nukrito bijūnėlio raudoni žiedeliai (d.) Klvr. Nukris obels lapužiai ir bijūno žiedužiai, … prapuls mano mergužėlės meiliejai žodeliai LB24. Nukris žiedužėliai, bus ir obuolėliai, nukris mano mergelės veidelių skaistumėlis JD1144. O kad nuėjau pas anytėlę, nukrito roželė nuo mano veidelių JV828. O kaip patekau šelmiui berneliui, po mano langais roželės nukrito JD586. Nukrito medis, noragas nuo žagrės J. Nuo mano kaklo perlai nubiro, nuo mano rankų žiedai nukrito Šl.
| prk.: Vergovės pančiai jau nukrito! rš. Nuo pečių nukrito priespauda sunkioji rš. Nukrito man didiejai vargai Dr. Per ilgą laiką nukris nuo manęs prakeikimas, ir būsiva laimingu S.Nėr. Nukris meirūnų žali lapeliai ir nuo manęs kalbelės JV144. Nukris nuo tavęs jaunos netikri žodeliai DvD332.
^ Galva nenukris, prieš žilą plauką nusilenkus KrvP(Mrk). Kažin kas nukrinta nuo širdies (lengviau pasidaro) rš. Už tėvo galvos vaiko nė plaukas nenukrimta VP48.
5. atsirasti, užsidėti (apie rasą): Rasa nukrito N.
6. išnykti, išgaruoti, dingti (apie rasą, šalną): Kaip tik saulė pakilo, tai ir rasa nukri̇̀to Lš. Kai nukrito rasa, išėjo prie rugių J.Avyž. Išplak dalges, nukri̇̀s rasą, eisime pjauti Pc. Užtekėjo saulelė šviesi, raselė nukrito (d.) Krč. Ką čia dirbsim, kaip nukris šalna? Žem.
7. nudribti, nusvirti, nusileisti: Gūžiai nukri̇̀tę, ir vis dar lest norit Skr. Nukri̇̀tę žandai iš riebumo Upt. Nukrito senio Andersono galva ant gysloto, smaloto kumščio sp. Ant mano peties nukrito ranka rš. Trečias buvo išblyškęs, vagotais paakiais, nukritusių pečių ir ištįsusių rankų jaunuolis rš.
8. pavirsti, pargriūti: Gėrė gėrė, paskui žiūrau – vienas nukritęs grabėj, kitas šalia vežimo Kt. Kap pasimalsi (padirbsi, pasitrankysi) perdien, nukri̇̀si – ir miegi Aps. Ji nukriñta, apmiršta, tai kol ją išdrasko (kol atgaivina)! Skr.
ǁ pargriuvus nusnausti: Dabar po pietų biškį galiam nukri̇̀sti Slnt. Aš čia pat pri stalo valandelę nukritáu ant suolo, o dabar vėl gyvas Slnt.
9. sugulti (apie nepjautus javus): Kaip rugiai nukri̇̀to, tada eina pjovėjų samdyt Arm.
10. nugaišti, nudvėsti: Jauna kumelė nukrito Ėr. Šią žiemą nukrito du arkliai Lnkv.
11. numirti, žūti: Devyni sūnūs krygužė[je] nukrito ArchIV601.
12. nuslūgti, nusileisti: Vandens, staigu užkilę, greit ir nukrito Žem. Šiandie jau Nevėžis nukri̇̀tęs Srv. Jeigu vanduo Nemune nukri̇̀s, galėsim vėl meškerioti Skr. Kai pradėjo šalti, tuoj visi ravai nukri̇̀to Up. Gerkit, nukri̇̀to putos (alaus) visai Skr.
| Saulelė jau nukrito (žemiau nusileido), greit pavakarę atneš Šts. Kai saulutė žemiau nukri̇̀s, bus šalta Šk.
ǁ sumažėti: Šiandie jau nebebaisu nosies iškišt į lauką, šaltis jau nukritęs Srv. Ant ryto nukrito ligoniui karštis Ėr. Oro temperatūra nukritusi J.Balč.
| Išdirbio normos nukrito J.Avyž.
13. suliesėti, palengvėti: Jau tep tas riebulis nukrito, kad net nepanašus pats į save Bgt. Kažin ar aš daugiau nukritaũ už tave, ar mažiau per šį mėnesį? Alvt. Anas greit nukri̇̀s itokioj buityj Arm. Aš vasarą kelius kilus nukrintù Vlkv. Anas per darbymetį pusę pūdo nukrito Dgl. Aną reiktų pėsčia varyti – juo nukri̇̀stų lašiniai KlvrŽ. Nukri̇̀s jam lašiniai, kai nebeturės vietos Jnšk.
14. atpigti; sumažėti (apie vertę): Dabar javai labai nukri̇̀tę, pilnas turgus vakar buvo – niekas neima Jnšk. Palauk, dabar nukris ir sviestas, kada karvės ant ganyklos vėl atsigaus prš.
15. nusigyventi: Nenori garsaus piniguočio garbės: per vintą ar vienas nukrito? Mair.
16. Ps nustoti gero vardo, garbės, moralės: Žmonės pas mūsų labai nukri̇̀tę Žr. Jis dėl savo ištvirkimo tai nukri̇̀to Skr.
17. nusilpti, suglebti (iš senatvės arba nuovargio): Pasenau, nukritau, greit ir pasimirsiu Plng. Nukri̇̀to vienkart, paseno Plng. Žmogus nukrinta kaip žolės žiedas Krz11. Visiškai nukrisi teip patsjan, kaipo tos žmones, kurios yra su tavim Ch2Moz18,18.
18. nuplyšti, nuskarti, nusidėvėti: Jau tavo tos kelnės visai nukri̇̀to, reikės jau naujas pirkti Rt. Nešk taisyti tus savo batus: nukri̇̀s ir bepataisyti nebgalės Skd. Mano čebatai baigia nukri̇̀sti Ds. Ant tavę, vaikeli, tai kai an šakos: panešiojai dienelę, kitą, tai ir nukri̇̀to marškiniai Rod. Girtam nesarmata, kad ir nukritęs Sdk.
19. atsimainyti, pasikeisti (apie veidą): Užsidegė tada Kain labai, ir nukrito veidas Ch1Moz4,5.
◊ akmuõ nukri̇̀to nuo širdiẽs dingo rūpestis: Kaip akmuõ man nuo širdiẽs nukri̇̀to BŽ100.
nuo kójų nukri̇̀sti apšlubti: Arklys nukri̇̀to nuo kójų, visai nepaeina Jnš.
nuo kóto nukri̇̀sti labai pasigerti: Vakar vakare aš nukritáu nu kóto Sd.
nuo širdiẽs nukri̇̀tęs labai mielas: Mano vaikas nuo mano širdies nukritęs, man ir brangus Vad.
várnoms nukri̇̀sti vesti arba ištekėti: Nukri̇̀to várnoms Grš.
põpieriai nukri̇̀to (kieno) pasidarė prasti reikalai kieno: Fogo popieriai labai nukrito J.Balč.
pakri̇̀sti intr.
1. šiek tiek ko nukristi (žemėn): Šiąnakt nedaug tepasnigo, truputį pakrito Ėr. Ot, kad pakri̇̀stų da sniego, tai būtų kelias [rogėmis] Bsg. Net šakelės dai palinko, net lapeliai dai pakrito (d.) TDrV64.
2. M atsidurti po kuo, pariedėti: Tą pradalgę sukočiok – mano sidoklis po jai pakri̇̀to Pc.
3. parpulti, pargriūti, parvirsti: Vaikas iš zlasties ant žemės pakri̇̀to ir rėkdamas spardosi Vkš. Tas kaip išgėrė, tujau ten pat ir pakrito LTR(ž.). Rėčiu duok į galvą – tuoj pakri̇̀s Pc. Briedis ant šono pakrito PP14. Kaimynas pakritęs ir negyvas – mat jį perkūnas užmušė BsMtI11. Viena [laumė] kaip mes į jį su stipinu, jis ir pakrito negyvas BsPII70.
ǁ atsigulti: Pakritęs ant lovos užmigo Sz. Norėjo pasikelti, bet vėl pakrito ant gulto LzP.
4. atsigulti trumpam miegui, nusnausti: Pakrisk valandą ligi pusryčių… taip šįryt gera miegoti Žem. Nuejo adyną pakri̇̀sti Lž. Vaikai, pakri̇̀skit kiek – tuoj vėl eisim mėšlo vežti Jnšk.
| refl.: Truputį pakriskiamos pakaičio Krt.
5. galą gauti, pastipti, padvėsti: Sartoji šiemet mažne pakri̇̀to Upn. Žirgą žynys taip nujodęs, jog nu vargo pats žirgas pakritęs S.Dauk. Rašoma, kad blezdingos vargstančios, jei šen bei ten tūkstančiais iš bado pakrintančios Kel1881,158.
6. numirti, žūti: Aštuoniolika kryžiokų tuoj vietoj pakrito (d.) Nm. Jei atsitiko kovoje pačiam kunigaikščiui pakristi, gėda būtų tarnams gyvims palikti S.Dauk. Kažin, ar šią žiemą mis, ar pakri̇̀s Skd.
7. suliesėti: Neilgai tesirgo, o toks pakri̇̀tęs pasidarė Stl. Šėkelis pavyto, žirgelis pakrito JD376. Žolelė suvyto, žirgelis pakrito, nežinau, ar dajosiu į jauną mergelę (d.) Ktv.
8. palinkti, pasvirti: Pakri̇̀tęs laikrodis (laikrodžio rodyklės nelygiai ties numeriais stovi) Jrb. Į katrą pusę pakris medis, toj ir visados paliks rš.
9. kiek nusvirti: Vesiančios karvės pauodegis yra pakritęs Ggr.
10. kiek sugulti, sukristi (apie nepjautus javus): Pakrito nenurauti linai, būs glindoti Šts.
11. nusekti, nuslūgti; kiek suzmekti, supulti: Kiaušis pakritęs Vkš. Neiškilusi, pakritusi duona Ggr. Dobilai nora pakritusios žemės, be žolių Krš.
12. kiek išsileisti verdant (apie bulves): Ta bulbė kiek pakri̇̀tusi Ėr. Pernai mūsų bulvės daugiau pakri̇̀sdavo Ds. Bul'bos jau pakreñta, možna dažniau pakast Ut.
13. Ašm suplyšti, sudriksti: Pakrito visos vaikų skaros Lp.
14. gimti: Vos pakritęs teliukas, o jau laksto Slč. Tuoj pakritęs kumelys buvo baltas Ggr. Jei geru vėju pakri̇̀to, paaugs greitai [paršeliai] Dr.
15. atsigimti į ką, panašiam būti: Ši yr pakritusi į savo motiną Šts. Vaikai pakrint po tėvo J. Adomis po tėvo pakrito Kal. Aš esu po tėvo pakritęs Šts. Ji skūpa pakritusi buvo Šts.
◊ juokai̇̃s (iš juõko) pakri̇̀sti labai smarkiai juoktis: Tos mergos pakri̇̀to juokai̇̃s Lp. Pakri̇̀tom mes iš juõko Lp.
širdi̇̀s paki̇̀rto pasidarė silpna (nevalgius, alkanam): Taip širdi̇̀s pakri̇̀to, bepjaunant šieną, o pusrytės nekaip neatneša Krt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: ši̇̀rdžiai pakri̇̀tus būs gerai Kal. Taip širdi̇̀s yra pakri̇̀tusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka Plt. Mėsos nė kąsnelio neturiam, širdi̇̀s pakriñta, bulbes ir putrą bevalgant Vkš. Taip širdis pakrito, nėko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju Slnt.
parkri̇̀sti intr.
1. parpulti, pargriūti: Jonas, eidamas ledu, parkri̇̀to ir nusilaužė ranką Vl. Mergytė nebejautė savo kojų ir be žado parkrito į sniegą rš. Marytė parkrito ant lovos ir veidą paslėpė į pagalvę LzP.
2. atsigulti trumpam poilsiui: Jis parkrito kiek pasilsėti Ėr. Vilius tuojau parkrinta į lovą ir knarkia I.Simon. Mamelė pietų stundį parkrito rš. Parkri̇̀siu biškį ant lovos, bent kojas pailsinsiu Vkš.
3. susilpnėti, suklupti: Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai nedaug tepadariau, kad greitai parkritau J.Jan.
4. prk. smarkiai pareiti: Ką tik dabar parkri̇̀tom iš raskažių (iš pokylio, iš vaišių) Bsg.
pérkristi intr., parkri̇̀sti
1. sukristi, susileisti (degant): Namelis jau baigė perkristi Grž. Mano pečius pusiaukuris, dar neparkri̇̀tęs (malkos dar nesudegė ir nesukrito) Jnšk. Taip greit sudegė, stogas kaimat ir parkri̇̀to Bsg.
2. pasidaryti įdubusiais šonais (nuo alkio), perkliokti, sulysti, sublogti: Vaikščioja jaučias pérkritęs Jz. Iš kai kurių kiemų išvarė karves – išbadėjusias, perkritusias, vos besilaikančias ant kojų V.Myk-Put. Gal užmiršai arklį paliuobti, kad jis taip pérkritęs stovi? Pg. Pérkritusiu arkliu netoli važiuosi Vlk. Po kelionės arkliai smarkiai pérkrito Lp. Šiaudais šeramos karvės taip baisiai párkrito, kad net gaila žiūrėti Up. Karvė, kap pabuvo neėdus, tai tep perkrito Sn. Kiekvieną dieną karvės pérkritę ir pérkritę, – kas čia ir bus su tokiu ganymu? Srv. Karvė apsisukus apie medį stovi pérkritus Gs. Tokioj ganykloj ir karvės visiškai parkri̇̀to, nebėr nė pieno Paį. Karvės, kai lauke būna, neparkreñta Pc. Mūs teliukas pilnas, neperkritęs kap obuolys Alv. Tie jų ėriukai tokie párkritę Jrb. Šuo párkritęs vaikščio[ja] J. Perkritęs [vilkas], alkanas kap šaka, o uodega kap šatra Lp. Perkritęs, kaip tris dienas neėdęs Grk. Perkritęs vaikščioja R.
3. tekti: Vis zuja Saliamutė, nušvitusi, įraudusi taip, jog aiškiai matei, kad ir jai perkrito lašelis kitas J.Balt.
4. praeiti, atslūgti (apie skubų darbą): Kukurūzus pjausite apie spalį, – pastebėjo Gasiūnas. – Skubiausi darbai bus perkritę J.Avyž. Dabar jau parkrito kiek darbai [siuvėjui]: žmonės kailinių nebesiuva Bsg.
prakri̇̀sti intr. K, Als nukristi pro šalį: Nepataikai nė bulbės į krestį įmesti, prakrim̃ta pro šalį Lkv.
prikri̇̀sti
1. intr. daug ko nukristi, pribirti: Šiąnakt buvo didelis vėjas, daug obuolių prikrito Mrj. Atėjo ruduo, ir prikrito aukso lapų ant pievų, kelių E.Miež. Ot kad prikri̇̀to obelių (obuolių)! Pc.
| prk.: Daug žvaigždžių danguje prikrito rš. Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis, ir pribiro, ir prikrito žemė artojėlių T.Tilv.
2. intr., tr. daug įkristi, pribirti į ką: Šùlinė lapų prikri̇̀to Als. Prikrito pienas musių Gr. Man prikrito akį, ar neišliežtum? Mrj.
| Iš rytmečio oras buvo prikri̇̀tęs (miglotas) Skdv.
3. intr. prigulus priglusti, prisišlieti prie ko: Prie žemės prikri̇̀tęs klausėsi, ką jie kalba Srv. Jis prikrenta prie žemės, vėjeliui pučiant, ir aiškių aiškiausiai girdi visą pievą skambant Vaižg. Aleksiukas kartais, lyg meilės jausmo pagautas, prikrisdavo į priegalvį Vaižg. Aš prikrimtù pri žemės ir tūriu, kad anos vėjas nenuneštų BM348(Vkš). Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83. Ir Mykoliukas prie motinos rankos prikrito, verkiantį atitraukė jį kaimynė LzP.
4. intr., tr. prisilenkti, prigulti prie ko (smarkiai ką darant): Vilkas ėda stačias, o lapė prikritusi Rt. Paršeliai išalkę: ger pieną, prikritę pri žemės Šts. Žiūriu, kad bėga prikri̇̀sdamas Skdv. Šuo, prikrisdamas prie žemės, sveikino atėjusį LzP.
| Kapuose ji verkė kukčiodama, prikrisdama prie žemės Vaižg. Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi, prikritęs prie žemės nuogos S.Nėr. Dega žvakelės prigęsdamos, ašai verkiu prikrisdamas Ppl. Verk motinelė, žemę prikrisdama LTR(Užv).
| prk.: Jo trobesiai visiškai prikritę prie žemės (susmukę) J.Avyž.
| refl.: Eita arkliai prisikritę (labai greit bėga) Šts. Bėga prisikrisdamas Krkl. Šiandie nėriau par visą dieną prisikri̇̀tusi (neatsitraukdama, labai skubėdama) Lkv. Jie prisikrisdami kirto irklais (yrėsi) HO. Vaikai klykia verkia, prie žemės prisikrisdami Žem. Šipa lekia, prisikrisdamas prie žemės, arklys J. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama JD418. Verkė abidvi, prie baltos smiltelės prisikritusios Žem.
5. intr. trumpam atsigulti (pailsėti, pamiegoti): Grįžęs iš kelio (kelionės) prikritáu biškį numiegoti Vvr. Rodėjo prikri̇̀st pasilsėt Lnkv. Vyrai, kai pavargste, galėste prikri̇̀sti Up. Nėr kada ir prikri̇̀st Ds. Prikriskim bent kokį pusvalandį! SI183. Prieteliau, prikrisk ir atsilsėk Žlv.
6. intr. glaudžiai prisispausti, pritapti: Gerai pasiūti drabužiai yr prikritę Lk. Kas taip prikri̇̀s pri žmogaus, kaip patalai Plt. Lentas nubraukiau, ir prikrito grindų lentos Šts. Ekėčios narinės eita prikritusios [prie žemės] Kal.
7. intr. prk. prisiplakti prie ko, neatstoti: Ka prikri̇̀to pri munęs tas vaikinas, negal nė atsiginti Vkš. Taip tai iš tolo mergõs bijodavo, bet paskui kai prikrito, tai niekaip nebegalėjom atitraukt Jnšk.
8. intr. prk. pripulti, prišokti: Prikri̇̀skit jūs prie jo ir atimsit jam cukierkas Grž.

×razkri̇̀sti (hibr.) intr. verdant išsileisti, sukristi (apie bulves): Bulvės su visu razvirę, razkri̇̀tę Prng.
sukri̇̀sti
1. intr. parpulti, pargriūti; sukniubti: Arklys po našta parvirto; sukri̇̀to KII276. Staiga pasirėmė alkūnėmis, bandė atsisėsti, vėl sukrito į patalą P.Cvir. Jis paliko trobą ir, sukritęs ant suoliuko po obelaite, susimąstė sp. Bedirbdamas sukrito ir mirė ant vietos Gs. Atrado negyvą, sukritusį Šts. Tik sukritaũ visa, koja kai lūžo Vlkv. Kareivis mostelėjo šoble, ir tasai sukrito ant aslos Žvr. Prašos atleidami, sukrito kẽliais (suklaupė) Šts. Nuvažiavus sukrito jo arklys ir tuoj padvėsė prš. Stabo ištiktas ūmai ant žemės negyvas sukrito Kel1881,35. Kaip tik gaidys pragydo, mergaitė sukrito an žemės BsPII232. Ansai sukritęs gyvop Dievop šaukė Ns1832,3.
| Verksmu sukrito jis iš tokių nuopulių J. O ir sukri̇̀to mergelė graudžioms ašarėlėms, jaunoji JD702. Moteros sukri̇̀to verkt Lp. Kai paklausiau apie vaiką, sukrito verksmu Bsg. Sukrito juoku Lkm. Kad sukris visi juoktis! Lp.
| refl.: Kriokė (verkė) susikrisdams savo motinos Šts. Graudžiai verkė, ant naujo grėblelio susikrisdamà VoL314. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, ant juodos žemės susikrisdama Kltn. Kad verkė marti – susikrisdamà Upt.
2. intr. visiems suvirsti; trumpam sugulti: Į ratukus sukritę drožiame ant namų Žem. Būtų parbėgę danajai ir savo laivuosna sukritę HI. Už kadugynų sukritę (vaikai) ėmė žiūrėti, kas bus toliau LzP. Jaunimas, sukritęs į vieną didžiulę margą krūvą, gulėjo po beržais rš.
| Kitos dienininkės sukrinta pokaičio snausti Žem. Kiek papjovėję, sukritom ant pievos ir užmigom Al.
| refl.: Kartoms grajija ir vaikai, ant pilvo susikritę Šts.
3. intr. visiems įkristi, supulti kur: Obuoliai sukrito duobėn Š. Zuikis lėkė – įkrito į duobę, lapė įkrito; stirna, vilkas, briedis, meška, levas – visi sukrito BsPII102. Žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį J.Balč.
| prk.: Visi ūkio rūpesčiai ant mano galvos sukrito J.Paukš. Ant katro sukris daugiau balsų, tas ir būs išrinktas Šts.
^ Kad aklas aklą veda, abudu sukris į duobę LTR(Rk).
4. intr. sugulti, suvirsti (apie javus, augalus): Nuo dažnų vėjų šįmet javai visai sukri̇̀to Lš. Sukri̇̀tusios avižos Vkš. Linai sukritę subuvę Šts. Miežiai yra nu lytaus sukritę Klp. Derlingi metai: javai net sukri̇̀tę laukūse Sd.
5. intr. susmukti kur: Arkliai balo[je] sukri̇̀to Brs. Bevažiuodami sukri̇̀to į mogną su visais ratais Užv. Velėna viršutinioji partrūko, ir arklys su visu vežimu sukrito neišpasakytai BM329.
6. intr. supulti, suzmekti; susmukti: Būtų labai geri pyragai, kad nebūtų sukri̇̀tę Šl. Šį kartą duona nepavyko: išėjo sukritus kaži koki Škn. Išlytų rugių duona sukriñta Šl. Pečių blogai iškūrenau ir duonos negalėjau gerai iškepti – visa apačia sukri̇̀tusi Vkš. Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai Žem.
| Pečius jau sukrito (perdegė malkos) Jnšk. Blynai, kol švieži, buvo tokie stori, bet dabar kažkodėl taip sukri̇̀to Rt.
ǁ atslūgti: Biškį sukri̇̀to upis KlvrŽ. Venta jau gerokai sukritusi Šauk. Kažin dėl ko dideliai sukrinta taukai (puode), kad užšąla? Gršl.
7. intr. Lkv suliesėti, sunykti: Kumelė sukūdo, sukri̇̀to J. Buvo riebus arklys, dabar tik sukri̇̀to Srv. Po ilgai kelionei arkliai sukri̇̀to Kt. Sartis jau tep sukritęs, kad tik skūra ir kaulai likę Mrj. Nuo pažandžių mūsų arkliai visai sukri̇̀to Vl. Kelias dienas arklys nebgavo avižum ir sukri̇̀to Krt. Reik pagirdyti: sukrimta arkliai negėrę Dr. Parduok, kol riebus, nes kai sukri̇̀s, ką begausi Sml. Par darbymetį arklys labai sukri̇̀to Lkm. Kumelė sukritusi kaip šaka On. I tu ma[n] tei sukri̇̀sk, o tokia graži karvė buvo! Jrb. Šienelis pavyto, žirgelis sukrito, nežinau, ar dajosiu aš savo mergelę (d.) Mrj. Tokioj ganykloj besiganydamos karvės visiškai sukri̇̀to Paį. Karvės su visu sukri̇̀s po itokią ganiavą vaikščiodamos Arm. Po šaltos žiemos stotkas (gyvuliai) sukrinta Rod.
| Monika vis negalavo, skundėsi diegliais, o pavasarį visai sukrito P.Cvir. Sukri̇̀to vaikas – ir pažintiej negalima Ktk. Ko toks sukri̇̀tęs – ar serga? Vkš. Anas dabar labai sukri̇̀tęs, nebegali pažint Ut. Pavasarį mokiniai nuo mokslo esti sukri̇̀tę Č. Kaip pradėjo ana sirgt, gatavai jau sukri̇̀to Vvr. Par šiuos metus labai sukritaũ, visi sijonai tabaluoja Užp.
| Prispaustų kas prie darbo, tuo sukristų lašiniai Žem. Kaip vargas prispaudė, ir lašinukai jos sukri̇̀to Kv. Užmiršo valgį ir miegą, net pilvas sukrito rš. Pasenėjus, veidai sukritę Antš. Jo veidas sukrito LzP.
8. intr. sugriūti, suirti, sutižti: Trioba jau labai sugriuvusi; sukri̇̀tusi KII292. Kibiras iširo; sugriuvo, sukri̇̀to KII368. Rūmas sukrito griuvėsių krūva LzP. Trobos visai sukri̇̀tę Gs.
| Buvo viskas sukri̇̀tę. Kai marti atėjo, viskas atgijo Gs.
9. intr. žlugti: Sukrito Romos viešpatystė Gmž.
10. intr. R išsileisti verdant, suvirti: Bulvės miltingos sukriñta, nors da vidurys nesuviręs J. Smėlyne augę bulbės greitai sukrenta Sdb. Sukrito bulvės pervirintos Ob. Labai šlapia vasara šiemet, nesukri̇̀s bulvos Ds. Jau bul'ba, katroj nesukrenta, tai ir skonio par ją nėr Skdt. Bulbės sukri̇̀to, reik nukaisti Pc. Šiemet bulbės gerai suverda, sukriñta Ėr. Miltingos bulvės sukrenta Mšk. Nepasaugojau – bulbės ir sukri̇̀tusios Als. Bulvės gardesnės, kur sukri̇̀tusios Br. Ar jūs bulvės sukrinta? Alk. Mėsa, bulvės sukrito Grž. Žirniai bevirdami taip sukrito, kad košė pasidarė Svn. Lietaus vandeny virinamos pupos sukrinta Pnd. Nemaišyk žuvų: ir taip da sukri̇̀s, lig išvirsi Sdk. Kviečiai reikia gerai virinti, kad sukristų Sn, Pn. Bulvynė, čibulynė, ir sukrito roputynė JD162.
11. intr. suplyšti, sukiurti, susinešioti: Mano marškiniai visai sukri̇̀tę Alk. Tiek sukritę vyrų kelnės, kad nemožna tolko rast, kaip čia ir sulopyt Skdt. Jojo marškiniai tiek jau sukrito, kad tik drizgai beliko rš.
12. intr. prk. sutapti, sutikti: Jųdviejų nuomonės taip sukrinta ir sudaro atskirą krypsnį Vaižg.
13. intr. prk. sugesti: Yra vynyčia visatimė koki aba miestai, didžiais nusidėjimais pagedę ir sukritę SPI321.
14. tr. susišlapinti rasa: Mūsų vainikas nei sudžiovintas, nei suvytintas, aukso kūbke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei vėjo supūstas, nei rasų sukristas Plš.
◊ kalbà (×rodà) sukriñta sutaria, susitaria: Su seserim nesukriñta man rodà KlvrŽ. Sukrimta kalba, galiau vedu (mudu) žanyties Šts.
ši̇̀rdys sukriñta
1. gerai sugyvena, sutaria: Įsūnint įsūnino, o kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek Vaižg. Su lietuviais estų širdys sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių Vaižg.
2. pamilsta vienas kitą: Na, jaunų širdys sukrito Vaižg.
užkri̇̀sti
1. intr. nukristi ant ko: Molio šmotas užkrito ant galvos J. Medis man užkrito N. Užkrito sniegas, pasidarė žiemos kelias Žem. Kai užkris daugiau sniego, važiuosim su rogėm Jnš. Jei užkristų nors vienas saulės spindulys, jis pavirstų į balandį (ps.) J.Balč.
2. intr. nukristi už ko: Tabokinės būta užkritusios už pamušalo rš. Oi užkris užkris už vainikelio žydras linų žiedelis D47. Užkrito rasa už kepurėlės JD969. O kur užkrito tau raselė už gelsvųjų kaselių? JV658.
| Klemka gerai užkrim̃ta (gerai užsidaro) Lkv.
3. intr. užsidėti, atsirasti (apie rasą): Pasiraitok kelnes, ba jau rasa užkrito, tai sušlapsi Lš. Oi, aš nušalau kojas rankeles, užkri̇̀to rasa ant vainikėlio Š. Užkrito miglužėlė ant mano galvelės JV1013.
4. tr. krintant pridengti (apie rasą, miglą): Dėl ko tavo vainikėlį miglelė užkri̇̀to? Dkš. Laukus rasa užkrito rš. O kur tavo vainikėlį raselė užkrito? JD436.
5. intr. nusileisti (apie saulę): Netrukus saulelė užkrito už miško Žem. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito. Jos tik pėdsakas bešvitėjo Žem.
6. intr. staiga užšokti ant ko: Bėroji apluoke ėda: užkritęs kurk raitas Žem. Ji (katė) užkrinta ant sau paskirto gyvulėlio viename akių mirksnyje Blv.
7. intr. žemyn nusvirti, užsmukti ant ko: Jis džiaugės žvairuodamas į sūnų iš po savo tankių užkritusių antakių rš. Vaiko akys nuolat užkrinta, bet atrodo, kad jis iš mandagumo jas vėl ir vėl atidaro I.Simon. Kepurė užkritusi už akis Šts.
8. tr., intr. nusvyrant, nusileidžiant pridengti ką: Antakiai užkrito akis rš. Vyro galva nuskusta, akys užkritusios rš.
9. intr. trumpam atsigulti pasilsėti; užmigti: Po pietų eisu užkri̇̀sti Pln. Ar jau užkrito tavo merga (duktė)? Krtn.
10. intr. užgriūti: Urvas tujau užkri̇̀to taip, kad nė kokio znoko nepaliko BM365. Bebėgant užkri̇̀to lubos, ir sudegė vaikas BM325.
11. intr. užpulti ką, norint sunaikinti: Jo bičiulis su mokintiniais užkrito ant bažnyčių Gmž.
12. refl. užsipulti priekaištaujant, kaltinant; atkakliai, prisispyrus prašyti, reikalauti: Jis užsikri̇̀to ant manęs JI697, BŽ307. Ko tu taip užsikritai an manę An. Neužsikrisk be reikalo, o gal ir ne jis pavogė Grl. Jie užsikrito ant jo rėkdami A1884,209. Atė[jo] viena moteris, užsikri̇̀to – turi parduoti Kt. Užsikri̇̀to ir neatleidžia, tiek prašė prašė, ir turėjau sutikti Gs. Kap užsikrito mane prašyti teta į svečius Brt.
13. refl. užsigulti (labai smarkiai ką darant): Valgyt svečią ragina užsikrisdami LTII424. Ir Barbikė juokias vis užsikrisdama I.Simon. Visgi tas žmogus nenustojąs klabinti durų užsikrisdamas, kad jam prietelius pažyčiotų duonos A.Baran.
14. intr. prk. staiga, netikėtai atsirasti, ištikti, paliesti: Aš dar nėkur nėko netaisiaus, o jau svečiai užkri̇̀to Up. Jis gali kiekvieną valandą užkri̇̀sti Up. Užkritus paskutinį kartą žemės valdovui, abu Augustai puolė jam kojosna ir prašė, maldavo, kad gryčios neardytų ir jų iš čia nevarytų rš.
| Saulei tuotarp nusileidus, užkrito tamsumas ant žemės HO. Naktis užkrito nerami sp.
| Užkrito karas, visos nelaimės užtiko mumis Yl. Už ką užkrito ant mūsų ta nelaimė? Vaižg. Ant jo galvos gali užkristi didžia nelaimė rš. Užkrito toki nelaimė, akys pradėjo žlibiniuoti, užtraukė miglą, ir apakau Šts. Vargai po vargų staiga ant manęs užkrito I. Ak, koki nelaimė ant manęs užkrito BsPII76. Tais metais užkrito kantonas, ir išvarė muni į Rosiją Šts. Tuokart užkrito geriau gyventi Šts.
15. intr. tekti, atsirasti: Kraitelių pripyniau keliolika, parduosiu nunešęs, skatikas ir užkris J.Balt.
16. intr. užkimti (apie gerklę), užgulti (apie ausis); užsikirsti, sutrikti (apie kalbą): Taip užkri̇̀to gerklė, kad nė žodžio pasakyti nebegaliu Vvr. Atšalau kojas, ir užkri̇̀to gerklė Vvr. Kulkos taip zvimbia, kad ausys užkrenta Pt. Nu to šūvio ir ausys užkri̇̀to Vvr. Po ligos vaiko ausys užkri̇̀to (vaikas apkurto) Skdv. Kalba protarpiais užkrisdavo, ir atrodė, kad nelaimingasis springsta savo žodžiais LzP. Kai ponai kalba, man ausys užkrinta. Nieko negirdžiu A.Gric. Ligonie žadas užkrito: nebištara nė žodžio Skd. Nabagėms nu išgąsčio ir žadas užkrito PP23.
| Man pačiam kartais liežuvis užkriñta (nesiseka kalbėti) P.Cvir.
17. intr. išeiti iš atminties, pasimiršti: Pavardės man užkrim̃ta (nebeatmenu pavardžių) Šts. Kažką norėjau pasakyti, kaip reik – ir užkrito Vvr. Žinojau, tikriausiai žinojau, ale ėmė ir užkri̇̀to, ir nėkaip nebgaliu atsiminti Trk.
18. intr. nėščiai pasidaryti, pastoti: Jau ji vėl užkri̇̀tus, turbūt su devintu [vaiku] Grl.
19. intr. gimti: Bevargstant, besibastant iš vietos į vietą, iš miestelio į miestelį, užkrinta Burbams dukrelė Žem. Vaikas ùžkremta, visokių cackų reik Krš.
20. intr. įniršti: Dėl niekų užkrito, ir kad būtų galas pykčiu[i]! Antš.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (63)

sutraškė́ti

traškė́ti

paišplė́šti

iškir̃sti

atláužyti

praláužyti

dasiplàkti

padi̇́egti

valia

prikri̇̀sti