Termino paieška - puikus žmogus

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (77)

sutar̃ti

Apibrėžtis

tar̃ti, tãria, tãrė K, Rtr, Š, KŽ, DrskŽ, tárti K.Būg, Š, FrnW, Kp, Slm; R, OsG75, MŽ, Sut, L
1. tr. kalbos padargais sudaryti garsus, žodžius: Kalbu, bylau, tariu, ižžandu žodį SD156. Balses tarti, iškalbėti I. Garsą, skiemenį, žodį tar̃ti NdŽ. Nètariamas garsas NdŽ. O yra tokių raidžių, kurių skaitydami kartais visiškai netariame J.Balč. Mums lieka susekti, kaip šis žodis reikia tarti, t. y. kur ir kokia priegaidė statyti K.Būg. Ne visi jie vienodai taria priegaidę žodžiuose labai̇̃, gerai̇̃, vaikai̇̃ rš. Dešim mėnasių [vaikas] jau tãrė žodžius Pv. Neaiškiai žodžius tari̇̀ Vkš.
| refl.: Jau pas jų nètarias taip Žlp.
2. tr., intr. M, Š, KŽ žodžiais reikšti mintis, sakyti, kalbėti; pareikšti: Atšaukiu, ką tariau SD218. Tark žodį vieną, o aš suprasiu J. I burnos neskyrė, i žodžio nètarė [pikta marti] Klt. Pargrįžęs tãrė savo prietelkai ir vaikeliams Varn. Napalys nė nenusišypsodavo į savo motulę paprastu būdu; lyg ne jam tai buvo tarta Vaižg. Atėjo marčelgos prie klebono, – tarusi pertraukė kunigų kalbą [šeimininkė] Žem. Kur reikia žodžio, jis taria dešimts V.Krėv. Tai tark, dukrele, ką širdis tau liepia! Vd. Jablonskis tardavo savo žodį: kur kas gerai – pagirdavo, kur negerai – papeikdavo LKXII225. Jis girdėjo tuos žodžius, lyg jie čia pat būtų buvę tariami jam į pačią ausį V.Myk-Put. Pati vieną kartą tarė [vyrui]: – Kam sėji [javus] vis ant mano [laimės], sėk ir ant savo LMD(Žg). Tič, – tãrė, – tu, bezliepyčia, man laikyk savo snukį! K.Donel. Anyta tãrė, martelę barė (d.) Dkš. Žodelį tãrė, antrą n'ištarė JD1101. Saulė atsakė ir tardamà tãrė (d.) Šl. Tarkim visi amen PK73. Atminkite kalbą maną, kurią jumus tariaũ DP528. Ir kaip tatai tãręs, vėl išėjo žydump ir tãrė jiemus DP164. Idant mumus tartų̃ aną meilingą žodį DP171. Tariu tam „eik“, ir eit SPI258. Tu vis dėlto, anot jo betariant, eisi šunų ganyti (šukuoti) J.Jabl. Kai imi kukuoti, tariant giedoti, visi tavim tik džiaugias J.Jabl. Žalčiai, nu tos Giedrėnės bètariant Trk. Įkandin įslinko į vidų minėtasis Jonukas, vienturtis Vingių sūnus, not tėvo betariant, „berods, vyras ir iš stuomens, ir iš liemens“ Žem. Kryžokai, regėdamys jau atdarą sau pragarą, norėjo, kaip tariama yra, ben užpakalį pastiprinti S.Dauk. Kaip taramas (paklusnus, patiklus) Kos241. Kad svietas dar buvo kaip tariamas ir tikėjo aklai į tą, kas jam buvo sakoma, tad tokiame sviete galybė ir orumas žynių buvo par daug didelis S.Dauk. Pokštaudavo vaikai arba savam, arba kaimynų kieme, kitaip tariant – mokyklai ir auklėtojams nepriklausančioj teritorijoj rš. Žodžiu tãriant NdŽ. Trumpai tãriant NdŽ. Ižg bendro ežero peną sau gamino, vienu žodžiu tariant, buvo žvejais DP377.
^ Tar̃ti žodį lengviau, negu jį atšaukti FT. Geras žodis, laiku tartas, už auksą brangesnis TŽV598. Kaip tarė, teip padarė LTR(Km).
| refl.: Tėvai su vaikais da vis lietuviškai tãrės Smln. Pasiteka prieš Viešpatį su žibančiomis lempomis ir su apstu aliejaus, kaip aukščiaus tarė̃s DP570.
ǁ tvirtinti, teigti: Ką jis tan žodin (į tą) tarė? J.Jabl. Netarsi neteisiai priš artimą savo I. Šiandien dar tariama yra: nėr meisos par kiaulieną S.Dauk. Kamgi tarei: ji est mano sesuo? BB1Moz26,9. Už tiesą, už tiesą tariu tau: jei kas notgimtų iž naujo, negal regėt karalystės Dievo DP251. Aš tariaũ: Dievai este ir sūnūs aukščiausio visi DP491. O dovanai vėl tartumbei, jog aš jam nieku nekaltas DP296. Idant išsipildytų tatai, ką Ponas per praraką taręs esti VlnE140.
| prk.: Sapnai taip taria (nurodo)! Vd. Bet ar girdi, ką taria (reiškia) oro gausmas? Vd.
^ Lig neprapūtęs netark „šaltas“ S.Dauk.
ǁ vartojamas esamojo laiko daugiskaitos pirmasis asmuo reiškiant prielaidą: Tarkime, kad vienalytis kūnas sukasi apie simetrijos ašį rš. Tarkim, kad šie samprotavimai yra teisingi sp.
3. tr., intr. DŽ, NdŽ, KŽ, Šmn spręsti, svarstyti tarpusavyje: Ką čia teip tãriat? Vžns. Tai ką gi teip ilgai tãrėt? Slm. Tãriam, ką virt valgyt Mžš. Tãrav i važiuojav kumet Šv. Tãrėm anksčiau nuvažiuot, kad da rastumėm namie Slm. Tuo reikalu būsią net kalbama ir tariama ministerių kabinete K.Būg. Vyrai pusbalsiu reikalą taria rš. Kas bus, matysiva! Dabar netarkiv! Vd. Kas jų buvo tarta, tas nutarta, ir nė kokių ginčų pas juos nebuvo Sln.
| refl. L, Rtr, KŽ: Tarties, tarybas vesti LL141. Tegul tariẽs, gal tus vaikus į armijas netampys, leis mokyties Krš. Anie pradeda tarp savęs šnekėti, anie tãras tarp savęs Žd. Jau any su saimi tãrias, kur važiuot LzŽ. Vedu buvov išejusiu į žvalgybą, ten tãravos Pln. Tę buvo daug žmonių ir tarė̃s, ką pakvies svečių Dbč. Nu tei tar̃sis: kas nubėgs į jaują, kas ten ardą parneš naktį, dvylekto[je] Mšk. Eisma į traką kokį, ka bobos nematytų, sugulę tar̃smos, kaip čia savo kraštą šviesti Žlp. Einam pažiūrėt, ką anys teip tãrias LKT312(Rk). Mat jų tártas buvo atvažiuot ant sekmadienio Všn. Visos tãriams: eisma eisma int beržų kalnelio [dainuoti] Kvr. Nykštukas buvo už durų ir visa girdėjo, ką tėvai tarės LTR(Rk). Mes tar̃sivos ir gerai gyvęsiva! LKT193(Nm). Tãrias, kaip tą karalių nužudyt (ps.) Sk. Šit, kažin ką negera prieš Veroniką tardamies, suūžė, sušnabždėjo viršūnėmis medžiai A.Vien.
^ Tãrias kai Kaušeliai (kaimo pavadinimas) ubagą pešt (ilgai) Smln, Vlkš. Ligonis jau tãrias su lopetinsku (greit mirs) Tr.
ǁ refl. klausti patarimo, konsultuotis: Ir niekam nesakė, su niekuom nesi̇̀tarė Smln. Jinai irgi kalta, kad nesi̇̀tarė su savo vyru Krs. Petras jau seniai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, kas daryt J.Bil.
4. tr., intr. lygti, derėti: Tárdavo, kaip karvę pirkdavo Bsg.
| refl.: Sutinka velnį i tãras būti nemiegojęs tris naktis (ps.) Pln.
ǁ Rtr, DŽ, NdŽ, Kp kalbėtis dėl vedybų: Vestuves, kap tãrėm, tep ir padarėm Prn. Veselijų da nė su kuo nètarė Jnšk. Tada Valiukas da buvo neženotas, ale jau tãrė Slm. Bus nebus, ale Algis jau tãria su Adele Ps. Girdėjau, jūsų Antanas su Aldona tãria. A teisybė? Sml. Jei su piršliu tárt, tai būtų kalba, o kai su jaunikiu, tai ne Pnm.
| refl.: Boba nespėjo numirt, i jau jis tãriasi su kita Jrb. Piršlybų dainose bernelis dažniau tariasi su mergelės tėvais negu su ja pačia LKXI377. Tai eik dar̃ tu in eigulį ir tar̃kis, katra eis už tave! LKT233(Užg).
5. tr., intr. I, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Skd, Užv, Gs būti kokios nuomonės apie ką, manyti: Aš tariaũ, kad ketais išeis, bet ne – jau įvyko J. Savęsp tarti N. Mes tãriam, kad tau pritinkiausia prašyt Plv. Visi tãrę, kad reikia dėt stogą, o jis – kad ne Slm. Aš tariau jį nieko nežinant J.Jabl. Jei kokia nelaima numūse nutinka, tujau tarai numų sargą alkaną ir nepagerbtą esantį S.Dauk. Ar tu tari, kad aš šuo esu, kad su vėzu ant munęs eini? S.Stan. Aš tuo tarpu duosiu žodį namiškiams, kad netartų Liudvelę prapuolus M.Valanč. Ar da neiškūrenai pirties? Aš tariau jau nusivanojusį BsPII162(Šd). Tamstą pamatę tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina J.Bil. Aš tariaũ – svočiukė geros giminės JV719. Ir prijojau žalią girią, tariaũ – rūtų daržas JV951. Eš tariau jį manęspi išeisiantį BB2Kar5,11. Nesa jis dūmojo (viršuje tarė), mažu ir tas mirs kaip jo broliai BB1Moz38,11. Svietas tarė juos labai šventus esančius BPII57. Ir kėlėsi didis šturmas ant jūrių, kaip tartumbei ekrūtą sudaužomą BBJon1,4. Bet aš galiu tart, jog širdis žmogaus piktanorio yra kietesnė neg diamentas DP508. Idant netartų̃, jog tiektai del didžio padorumo tarp tėvo ir sūnaus pasakė DP450. Ar tari mane be Viešpaties atėjusį į šią žemę CII31.
^ Netark, kad mažas, bet daug išmanąs VP34. Du kartu buvau melnyčioj, tris bažnyčioj – netark mani nieko nenumanant VP13.
| refl. H, Sut, Š, KŽ: Regimisi, tariuosi SD182. Tariaus išmintingas esąs N. Tariuos, kad tebėr, o jau nebesą pinigų kešenė[je] J. Tar̃tumbeis (mislytumbeis) girioj ėsąs KII52. Tarúos kaip girdėjusi, bet neatminu gerai Šts. Jis tariasi gerai darąs J.Jabl. Ans tãras gudriai tarą̃s (sakąs), o nežino, kokios ausys gaudo Kl. Su žodynu tamsta, tariuosi, būsi jau apsipažinęs iš korektūros lakštų K.Būg. O aš tariaũsi: ryto rasužėlė – mūsų sesutės gailios ašarėlės JD1219. Iš pradžių tarėmės ir mums tokių nekaltų juokų būsiant Vaižg. Tarėsi savo kantrumu jį pergalėsianti, į gerą kelią išvesianti LzP. Bent taip atrodė Ilžei, o Ilžė tariasi retai kada teklystanti I.Simon. Degtinėje taries atsiminimus paskandinsiąs NdŽ. Tariasi rasią svetur sviestą, pieną, mėsą A1884,359. Nu tolo veizant tarsys liekną, ne kiemą regįs S.Dauk. Parnešė į trobą vilkyčius, tardamys šunyčius radusys S.Dauk. Jau kryžokai tarės tapusys amžinais valdimierais Žemaičių žemės M.Valanč. Tariamos kartais kitims patiksiantys M.Valanč. Tariasi gerai darąs, o antai negerai daro SPI114. O kaip pirmieji atėjo, tarėsi daugesni gausią VlnE33. Kaip eš tave išvydau, tariaus reginti (išvydusi) angelą Dievo BBEst4,11. Kodėlei ir pats tariaus nevertas BBLuk7,7. Povilas … tarės tame gerai tarnaująs V[iešpačiui] Dievui DP234. Anys tariasi, jog del savo daug kalbėjimo bus išklausyti BtMt6,7. Ir togdėl netariaus būt vertu įeit tavęsp Ch1Luk7,7.
6. tr. BŽ56 laikyti ką kuo: Mūsų protėviai tarė kadugį šventu medžiu M.Katk. Pirmu ta žolė (tabakas) buvo tariama už visu didžiausią vaistę nu visų ligų S.Dauk. Vieni istorijos rašėjai taria jį esant pasakiška žmogysta rš. Anys savą sidabrą išmes ant ūlyčių ir savą auksą anys tars purvą BBEz7,19.
^ Netark vilką raišu, kojos nepadaužęs LTR(Šts).
ǁ vadinti kuo: Tarė (sakė) mane šiokį, tarė mane tokį J.Jabl. Sviets mani tarė: valinykelis, ne tetušio sūnelis D41. Farizeušai gyrės zokonu ir prirašinėjo sau išmanymą jo kaip ir nū evangelikai, nekaltai teip tarti, praminti DP343.
7. intr. NdŽ patarti: Tãra, kaip anims rodos Šv. Tas daktaras gerai tãrė: daryk dabar operaciją Krp. Tik vyras numirė, jau pagrabe visi man tãrė, kad reikia ženytis Sv. Prabaščius tãra, kad rytą laidoti Pln. Aš netar̃čiau iš to audeklo siūtis Rm. Ne kartą jis tardavo mums imtis pavyzdžiu kitas tautas, turinčias daugiau kultūros KlbV79.
8. intr. Kp nuspręsti: Šiandiej buvom tãrę žaginius nešt, ale va dabar užlijo Mžš. O tims, kurie tarė jims vergauti ir kentėti, džiugindamys jus laimingesne atenčia, visados vienokį atsaką davė S.Dauk.
| refl.: Jis iš desperacijos buvo taręsi[s] baduoti prš.
9. intr. Ut, Alz sutikti, sugyventi: Mes tãriam abudu Kp. Sako, su tėvu labai netarią̃. – Marti negi duktė Skp. Gal nètaria tėvas su vaikais, kad pykstas? Ds.
10. intr. DŽ, NdŽ sutartinai, darniai atlikti kokį veiksmą: Mes tai su Petrusia šokt kad duodavom, Jėzau, kaip tárdavom! Slm. Nė jie (kareiviai) kojom tãria Ėr. Tárt reikia, tada lengva kult Alz. Rodos, gerai drožiau, tiesiai, kur visi tarė, o mano spragilas sutabalavo ore ir dėjo ne į klojinį, o į šalinės kraštą J.Balt.
ǁ ppr. su neiginiu nederėti, netikti ritmingam, darniam veiksmui: Ką gi begrajysiu, kad pirštai nebètaria, sustingę Krs. Rankos man nètaria, aš negaliu pamelžt karvės – už rankovių bėga Mžš. Kad man rankos nebètaria, mat buvo paryžavę, trys pirštai atsitaisė, o kiti nebe Slm. Man jau rankos nebètaria prie smulkaus darbo Ps. Jau senatvė, rankos ir kojos pradėjo nebetárt Antš. Ką tu čia brūžuoji, tau gi striūnos nètaria (nesuderintos) – reikia priveržt, sutardyt Krs.
11. intr., tr. DŽ, NdŽ, Kl, Up, Sml, Bsg dainuojant ar giedant antrinti: Būdavo, [chore] vienas veda, kitas tãria Tj. Tu vesk, o aš tar̃siu Lž. Tar̃ti mas abidvi galiam, o vesti negaliam Rdn. Aš kalnus tariáu gerai Akm. Kodė tu nė biškį nètari? O tokį balsą turėjai! Skdv. Tar̃ti ana negalia KlvrŽ. Giedant giesmes dviese, rinkėja dainuoja pirmąją meliodijos dalį – rinkinį, o tarėja tuo pat metu gieda pačius žodžius, tik kita gaida tardama ar pritardama EncIX1530. Po jų ėjo su violončele burmistras, kuriam tarė vaistininkas, pūsdamas vamzdį J.Balč.
| prk.: Vėjas lengvai lankstė žalias eglių viršūnes ir tarė dainai LzP. Gedimino kalne ošė šlamėjo medžiai, ir apačioje tarė jiems upelė A.Vien.
ǁ intr. pritarti: Močiutė barė, broleliai tarė, seselė graudžiai verkė JV61.
| Vieni sėja, kiti aria, o paukšteliai drauge tãria (d.) Ps.
12. intr. dėtis, apsimesti: Tarė, kad tų žodžių nesupranta Jūzapas, nesang su jais par išguldytojį kalbėjos S.Stan.
| refl. DŽ, NdŽ, Ktč, Yl: Vyrai tãrias neregį ir neratavo[ja] J. Jis tãriasi bajoras esąs BŽ78. Aš tarúos nemačiusi Sd. Tar̃kis neregįs Als. Nesakyk nė vieno žodžio, tarkis negirdįs LTsIII255. Tãratės mūso valdžia, o ko muni draskai! Pj. Tarups bešildanti trobą Šts. Nors meninio knygos gilumo tada ne kažin kiek tepajutome, bet tarėmės pajutę J.Paukš.
◊ žõdį tar̃ti pasirodyti, pasireikšti, parodyti savo sugebėjimus: Netrukus italų archeologai ir čia tars savo žodį A.Vien.
anttar̃ti, añttaria, añttarė (ž.) intr. KlvrŽ dainuoti antru balsu, antrinti: Aš dainuosiu, tu anttar̃k J. Kunegas pats liuob anttar̃s vaikų koruo Šts.
aptar̃ti, àptaria, àptarė tr. Š, Rtr, aptárti Š
1. Š, FT, DŽ, NdŽ, KŽ įvertinti visas aplinkybes, apsvarstyti: Aptarė, apsvarstė ir visų nuomonės sutapo rš. Dėl algos tai sutinku, bet sąlygas tai aš norėčiau smulkiau aptarti A.Vien. Valančius, matyt, buvo aptaręs šitą pasiūlymą savųjų tarpe A.Janul. Aptarsiu su tėveliais, kas reik veikti, kas išlydės tave į Romuvą! Vd.
aptartinai̇̃ adv.: Aptartinai̇̃ esu mergę surokavęs, reik dar galutinai sutarti Šts.
| refl. Žeml: Apsitar̃kiat, ką su vaiku daryti Grd. Vyrai apsitarė, apsišnekėjo, tačiau šiandie reikia galutinai apsispręsti rš.
2. apibūdinti, nusakyti, charakterizuoti: Jau S.Daukantas mėgino aptarti lietuvių nacionalinio charakterio bruožus rš. Kantas aptarė pasaulio kilmę P.Slavėn. Tankiai apsikniaubęs laužydavo galvą, kaip čia tokį žodį atradus, kuris tas bjaurybes (davatkas) kaip reikiant aptartų rš. Vidurinių mokyklų vadovėliuose tokios aplinkybės visai neaptariamos KlbXI5. Su praeities tematika buvo susiję ir daugelis aptariamuoju metu pasirodžiusių stambiosios prozos kūrinių rš.
ǁ LL131 išreikšti, pažymėti: Veiksmažodis turi savotišką išvaizdą (lytį) darytiniui veiksmui aptarti LTII327(Jn).
3. M, LL190 nuspręsti: Žmonės buvo aptarę, kad jos gyvos nebėra rš. Daug daktarų aptarė, jog jai jau nebėra žolių ir gydyklos dėl išgydymo kojos brš.
4. CI58, B, P, N, LL131, DŽ, NdŽ, KŽ, Dbg, Pl, Plt, Jd kalbėti apie kitą ką bloga, apkalbėti: Aptarti, apžodžiuoti B57. Kalbomis apkelti, aptarti, sugonyti I. Ãptariau aš jįjį be reikalo J. Gal teip ir nebuvo, tik žmonės api̇̀taria Slm. Tavi bobos àptara Krš. Jin i jauna buvo aptariamà, ka bernus ant klėtį leisdavosi Sml. Lygia dalia ir žmonims, nekaltai aptartims, nepridera nei verkti, nei vaitoti M.Valanč.
5. J, Prk, Plt, Lnkv žr. įtarti 1: Buvo bobelė aptariamà, kad ji moka čeravot Ėr. Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia pavadelėti ir įmesti į vandenį K.Bor. O ka kokia aptariamà [nėščia esanti], lopšelį da pakabydavai po kokiu medžiu [per Jonines] Mšk. Savo sodžiuj nieko àptariamo neturėjom, kas būtų galėjęs pavogt Sml. Tuokart sūdžios aptartąjį žmogų į kalinį įstūmusys klausinėjo, ar įdėm mokėtum žavėti M.Valanč. Aptariamam šuniui maistą paduoti reikia par kokią kiaurynę Vaižg.
ǁ suabejoti kokio daikto tinkamumu: Į àptaramą (įtartiną, tinkamai neparengtą) bosą suraugėm kopūstus, ir apgedo Šts.
6. refl. BŽ303 apsirikti kalbant.
atitar̃ti, ati̇̀taria, ati̇̀tarė
1. tr. reikiamai ištarti: Tik fonetinis pasiruošimas įgalina tikriau suvokti svetimos kalbos garsinę lytį ir tiksliai atitarti jos garsus EncVIII410.
2. tr., intr. J, KŽ, Lnkv, Ul atsakyti: Jam žodį pasakyk – jis dešimtį atitar̃s Ėr. Kaip vienas taria, teip kitas atàtaria Sb. Manęs laukia nesusilaukia Aigipte, – atitarė kregždė J.Jabl. Na, tu jau kad pasakysi! – atitarė motutė rš.
ǁ priešgyniauti, ginčytis, atsikirsti: Jam bet tik atatárt Trgn. Nebarkie, tėveli, sūnaus sūnaitėlio, ba tavo sūnelis neattars žodelio LTR(Mrk).
atitartinai̇̃ adv.: Tad neattartinai sekasi, jog Christus tokiuo būdu turėtų pramanytas būti turįs du kūnu MTP31.
| refl.: Girtuokliai nebeturi Bachusų, paleistuviai nebeturi Venerų, joks nusidėjėlis nebeturi kuomi atsitarti Blv.
3. intr. Trgn vienam padainavus, pagiedojus, kitam atliepti daina, giesme: Sauktinėse dainose atitar̃k dainuojančiam, tai gražiai dainuosi J. Kai vyrai gieda, moterys atàtaria Krs. Mas vis àttaram Varn. Pačiam klebonui prieš procesiją lenkiškai užgiedojus, niekas neatitarė TS1902,2-3.
| refl.: Bernai ir mergos atsitardami̇̀ dainavo vieni apie kitus Sb. Du mergaičių chorai arba eilios prieš kits kitą susiėmę rankas vaikščioja ir atsitardami gieda NS395(paaiškinimas).
4. intr. daryti ką iš paskos, atsiliepiant į ką: Pragydo gaidys. Jam tuojau atitarė kaimyno giedorius J.Balt. Jo žodžiams atitarė nauji šūviai rš.
| refl.: Dujai yra [povinai], tai duoda duoda (kapojasi) atsitardami (pakaitomis) Antš.
įtar̃ti, į̇̃taria, į̇̃tarė Rtr; L
1. tr., intr. LL163, BŽ384, NdŽ, KŽ, Vkš, Ar, Rm manyti esant nusikaltusį, bloga padariusį: Tik be reikalo žmogų į̇̃tarei J. Aš į̇̃tariau, kad jis vagis, matai – ir įvyko J. Kas jį gali įtar̃ti – toks teisingas žmogus Š. Kas pats pikto nedaro, nė kito neįtaria Pln. Kap vis melavo, tai iñtarė, ka ir pavogė Pv. Kaip tik jau iñtariamas, tai tuoj ir spėja Sdk. Buvo įtártas, kad jis dalyvavo su ginklu prieš valdžią LKT303(And). Į̃taramas žmogus Als. Nei vienas negalėjo sakyti, kad jis yra matęs, kad įtariamàsis yra savo pastatą užkūręs Plšk.
įtariamai̇̃ adv.: Jie įtariamai̇̃ elgėsi NdŽ. Pamažu pamatėme, kad ir kiti zarasiškiai pradėjo į mus žiūrėti kažkaip įtariamai ir su baime A.Vencl. Įtariamai pakraipė jis savo galvą Mš.
į̇̃tariančiai adv.: Ėvė išėjusi taip įtariančiai užkriokė rš.
| refl. NdŽ, KŽ: Kai pats su pačia ima vienas antrą įsitar̃ti, tai jau nebe gyvenimas, o pragaras Š.
ǁ VoL181 spėti, numanyti, nujausti: Tėvo tėvas tada į̇̃tarė, ka ten pinigai yra Gsč. Supratau, kad jie į̇̃taria mane, kad aš gal būti vokiečių kareivis esąs Plšk. Maniau esąs doras žmogus, bent stengiausi toks būti, o iš tiesų buvau bailys, net neįtardamas tuo savęs J.Avyž. Man į̇̃taria širdies ramatą Krs. Šitam ligoniu iñtaria vėžį Vrn. Buvau į̇̃tartas džiovinyku Gs. Petras, nieko blogo neįtardamas, labai anksti išvyko į Paberžę pas kunigą Mackevičių V.Myk-Put.
ǁ suabejoti kokio daikto tinkamumu: Katro [plėvelė] sakei, kad biškį kaip ir įtartà (gali plyšti, nestipri)? Kp.
2. tr. įterpti (žodį): Kalbos anai netrūksta: pats žodžio įtar̃ti negalėsi – vis ana kalbės, kalbą daugindama Bržr.
3. tr., intr. perspėti, tarstelti: Gerai, ka aš jum į̇̃tariau, ka piktas šunė Brž. Kai skirstė laukus, kad būt į̇̃tarta, būt palikę kelią Plk.
4. tr. įvardyti, pavadinti: Įsigėrę kūmai buvo, neį̇̃tarė gerai vardo, ir ne tuo vardu vaiką pakrikštyjo Skr. Mus įtaria triukšmadariais, tai parodykime, kad netiesa ir kuo ramiausiai laikykimės rš. Kunegaikštis Lietuvos Spera pastatęs pilį paežerė[je], kurią įtaręs savo vardu Spera S.Dauk. Aš anam į̇̃tariau (pramaniau) pravardę Plng.
5. refl. žr. nutarti 7 (refl.): Gal aš Dievui iñstariau, kad toks mano vaikelis Blnk.
6. intr. Adm, Alz įtaikyti, prisiderinti (ką dirbant): Aš ir trim, ir keturiais kultuvais iñtariu Sdk. Ir nežiopsoti reikia, laiku įtarti, o kai įtari – spragilas jau pats eina ir muša, kur reikia J.Balt.
7. intr. KŽ prisiderinti prie dainuojančio ar grojančio: Tavo balsas tai geras, ale tau intárt tai labai sunku Sdk.
| Negi vienas gamtai tėra akordas, negi vienaip ir tu jam įtarsi Vaižg.
ištar̃ti, i̇̀štaria, i̇̀štarė K, Rtr, BŽ78, Š, DŽ, KŽ, ištárti Dglš; H158, N, Sut, L
1. tr., intr. P kalbos padargais sudaryti garsus ar žodžius, balsu pasakyti: Ištariu SD415. Žodį klaidingai ištar̃ti NdŽ. Žodis ištartinas ir rašytinas JJ. „Prūdas, o tame prūde bliūdas plūdura“ – ištar̃k greitai J. Tai kad ir i̇̀štariu, kito žodžio nežinau, kas čia za žodis Mlk. Jin nei̇̀štarė par čielus metus nė vieną žodį BM183(Jnš). Iš perpykio jis tą žodį ištarė KBI28. Jema ans ir i̇̀štara tus žodžius Yl. Lauksu, kol močiuka jau ištar̃s tą žodį, kad mauk gulti Varn. Kas pirmas žodį ištar̃s, tas tą ašaką prarys Slnt. Vos buvo tas žodis ištartas, tai su umaru viskas laukan veržės LC1883,4. Ten ir vardai tokie, kad ištaręs liežuvį sulaužysi V.Krėv. Onelė, nors buvo mažesnė, tečiaus dailiai rankeles sudėjusis meldės ir aiškiai ištarė žodžius M.Valanč. Mergelė mano, jaunoji mano, ištark žodelį, ar būsi mano LLDII316(Žsl). Jeigu du žmonės ištaria tą patį žodį, tai ateis svečių LTR(Ds). Aš negaliu gerai ištar̃t – dantų nėra Jsv. Žadas užkrimta, i nebgaliu beištar̃ti nė žodžio Yl. Žmogus nė vieno žodžio ižtart negal DP319.
^ Ištar̃k „pupų“, nesuglaudęs (nekrutinęs Sb) lūpų Mžš.
| refl. N: Dantų nėra, tai nebeišsi̇̀taria gerai Mžš.
ǁ KŽ galėti, įstengti balsu pasakyti: Vaikas nei̇̀štaria r raidės Š. Vaikas da nei̇̀štara, rodo su pirštuku Lkv. Tamsta rasi juo sugalvosi pasakyti aną vardą, aš nei̇̀štaru Sd. Iš to išsigandimo nė žodžio nebi̇̀štara dorai Kl. Žodžio nei̇̀štarė, kai nuejau – slobnas jau Klt. Anos jau dvasią trauka, ana nieko nebi̇̀štara Kl. Kap kada ir žodžio nei̇̀štariu, ba dančio nei vieno neturiu Kpč.
2. tr., intr. P, M balsu išreikšti, išsakyti mintį, pasakyti ką: Yra karalius taip ištãręs, reik taip ir padaryti Akm. Duktė, matydama, kad tikrasai išgelbėtojas nenori rodyties, nenorom ištarė, kad degučius ją išgelbėjo BsPII304. Kaži kumet ir ištarė: – Magdele, bene norėtumi mano būti? M.Valanč. Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs vis šventus ir viežlybus tikt i̇̀štaria daiktus K.Donel. Negalima čion pro šiuos archyvo turtus praeiti neištarus gilaus gailesčio LTII447. Kas visų mislis ištarti apsiims RD201. Visi stengsis ištartus linkėjimus dėtis prie širdies prš. Tatai ištãręs, parodė jiemus rankas ir kojas DP194. Ir kursai norint ištartų žodį prieš Sūnų žmogaus, bus jam atleista BtMt12,32.
^ Ką šiandiej ištarei, tai rytoj jau ir raitas nebeužjosi LTR(Kp). Kol ištarsi žodį ant kito, pagalvok apie save LTR(Brž).
| refl. N, KŽ: Žydas, tą pamatęs, išsi̇̀tarė Jrk68. Bernaitis ėmė ir išsitarė: – Man pinigai, tau katilas! BsPII204(Jž). Kelis kartus esąs baustas dėl to, kad išsitaręs prieš ciesorių I.Simon. Niekados kunigėlis neišsitarė nė žodžio ant klebono Žem.
ǁ išvaidyti, išskaičiuoti: Ponas Dievas velniui liepęs visų medžių vardus ištarti Sln.
ǁ žodžiais nusakyti, apibūdinti: Atleisk mumus mūsų kaltes iž neištariamos meilės PK22. Susimilk ant manęs, Dieve, tarno savo paligei malonės neištartos Tavo SGII22.
ǁ refl. pareikšti nuomonę, išdėstyti savo požiūrį: Kreipėsi dažnai į jas, prašydamas ar šiokiu, ar tokiu iš nagrinėjamųjų ūkio klausimų išsitarti Pt. Horodlės valdovų rašte net išsitariama, kad lietuviai bajorai buvę išvaduoti iš vergovės jungo rš. Anglijos laikraščiai apie Vokietijos prezidento skyrimus iš pradžios ne per daug išsitarė prš.
3. tr. M.Valanč paskelbti: Ištarti, dekretavoti I. Sūdas nuosprendį ištarė ir neprivalo jo išguldinėti A1884,33. Tai yra pirmasis smerties prasūdijimas, kurį anglai Palestinoje ištarė prš. Vienas iš žalnierių savo netikėjimą viešai ištardavo brš. Christus Ponas ant prakeiktųjų dekretą ištars P.
4. refl. intr., tr. Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Kvt netyčia, nenoromis pasakyti: Par pusę burnos išsi̇̀tarė, gal nenori, kad žinotų Skdt. Ji pati išsi̇̀tarė mums vienąsyk Smln. Yra išsitãrusi: paimsu tą vaiką auginti Krš. Tu kam nors išsitar̃si, nesakysiu verčiau Šts. Kai kada senas žmogus žodį ne tą išsi̇̀tari Pnd. Išsi̇̀tariau kažkokį žodį, nė pats nežinau Krž. Kai aš ką išsi̇̀tariu, jai jau ir nepatinka Vlkv. Aš išsi̇̀tariau, kad aš yr verkus Dgp. Tei[p] turėsiu mislyti, ka kokį žodį neišsitar̃čiau Gr. Jeigu mes būtumiam išsitãrę, kaip mums buvę, tad antrą dieną tikriausiai mes būtumiam iškeliavę Bdr. Nepamačiau, kaip išsi̇̀tariau – gal velnias až liežiuvio patraukė Ktk. Išsi̇̀taras koks žodis, nors pasiusk, i nesugrąžinsi Rdn. Tokių dalykų senoviškų kartais išsi̇̀taria Brž. Žmogelis nusigando ir susiprato negerai išsitaręs LTR(Šmk). Magdė iškaito susigėdus ir gailėjos durnai išsitarus Sz. I vienas ką padarei, jei išsi̇̀tarei, tujau i papuolei Vž. Stasys man išsi̇̀tarė, kad i močia ne geresnė buvo Mžš.
5. refl. KŽ kurį laiką tartis: Visą mėnesį išsi̇̀tarėm, ir niekais nuejo tos mūsų tarybos Š.
◊ paskuti̇̀nį žõdį ištar̃ti galutinai nuspręsti: Žmonės, neištyrę gerai dalyko, pasiskubino ištarti paskutinį žodį Blv.
žõdžio nei̇̀štaria apie labai sutrikusį, nustebusį: Karalius žõdžio nei̇̀štaria Btg.
nutar̃ti, nùtaria, nùtarė K, Rtr, Š; L
1. intr., tr. LL170, Š, DŽ, KŽ, Šts, Plšk svarstant prieiti prie išvados, nuspręsti: Nutarėva vasarą vieną mėnesį pas tamstą gyventi J.Jabl. Tarėm tarėm ir nieko gero nenùtarėm NdŽ. Buvo tas susirinkimas tatai, nu nieko ten nenùtarė Trk. Vakar nùtarėm, ka niekas mums neišeis su tų rupučių sėjimu Vvr. Nū̃tara, kur aną dėti, tą žmogų Yl. Ir nùtarė padaryt provą Kdl. Kalvis y[ra] nùtartas grąžyt (kalvį nutarta grąžinti) LD385(Škn). Jau i aš nū̃taru, ka anai reik pensijos Pln. Kartą kas nutarta, tai testa šventa rš.
^ Sutarta – nutarta J.Paukš. Nutarta – padaryta A.Vien.
nutartinai̇̃ adv.: Nutartinai čia ką pasakyti nė pagrindo neturime rš. Tie klausimai dar nėra nutartinai išaiškinti rš.
| refl.: Nusi̇̀tariau pas ją neit Rs. Kaip nūsi̇̀taria, taip duoda [už darbadienius] Grd. Daktarai nusitarė, kad ligonas mirs Trk. Mas jau nusi̇̀tarėm, kad tamsta parveši mum saldainių Žml. Tą vakarą Elzė tvirtai nusitarė: jei pasiseks anksčiau pabusti, keltis ir bėgti į parką Pt.
ǁ tr. tariantis parinkti, paskirti, numatyti: Buvo nutarti̇̀ vyrai byloms spręsti Plng. Išbūk ligoninė[je] nùtartą laiką – gal ir operacijos nebreiks Slnt. Eidavom dainiuodami į kokią pasirinktą, iš anksto nùtartą aikštelę Gr.
2. intr., tr. LL267 sukalbėti, sutarti: Anie susirinks, kaip jau būs nutãrę Yl.
| refl. End: Jie nusi̇̀tarė, kai daryt, i visi vienai[p] daro Šmk. Kaip anie nusi̇̀tarė, nežinau, ale ana nebdirba Krš. Nusi̇̀tarė, po kiek vaikiai lauš i po kiek mergos Kl. I nusi̇̀tarėm su daktaru Žg. Nusi̇̀tariam, kiek pasogo Brž. Nusi̇̀tarei, eini, ne vienas – būrys į tą Užnemunę ar kur [į šokius] Pžrl.
3. tr. Q516, Sut, N, M, KŽ, VšR apkalbėti, apšmeižti: Nutariu, apkalbu, prižadu SD231. Aš nùtariau aną, t. y. pasakiau kitam apie jįjį, kad jis nieko netur, kručas, vagis J. Nutariamas žmogus J.Jabl. Viso svieto nutariamà – ir tai dar lenda Arm. Na, tu žiūrėk, tokią gerą mergiščią kap bjauriai nùtarė Gž. Muni nū̃tara su boboms, o be kokio reikalo: aš nė iš tolo nelendu pri bobų Šts. O mane visi vėjai užpūs, visi lašeliai užlašės, visi šauniais žodeliais nutar̃s JD1199. Tamstos žirgelis avižėlėm šertas, o patsai brolaitis žmonelių nutartas LTR(Sln). Ir tat yra mielaširdystė nenutarti, neapjuokti, nenutrankti svetimos šlovės SE156.
| refl.: Sarmata jau broliam, ką anas bažnyčion neina. Jau ir žmones nustaria (apkalba) TDrIV253(Kb).
4. tr., intr. DŽ1, Gl pripažinti netikusiu, pasmerkti, paniekinti, supeikti: Primint gal svarbu, kad Aristotelės jau pirm Markso nutaria piningų sukrovimą Vd. O teipag ir latrai, kurie buvo nukryžiavoti su Juo, nùtarė Jam ir apijuokė DP172. Aš nulytoji, aš nusnigtoji, matušės nutartóji JD69.
^ Pirtis jaują nùtaria, o abidvi suodinos Pkn. Turtingas nubars, puikus nutar̃s Al.
5. žr. įtarti 1: Katros mergaitės būdavo nùtariamos, būdavai, kokių dilgynių primes Mšk. Ginteliškės staršina Budrys nutariamas žmogus TS1898,8.
| Algimantas užtėmyjo nutartinus blyksnojimus girioje V.Piet. Bernelis Jėzus atrastas yra ne karčemoje, ne turguje, ne ant kitos nepriderančios arba nutariamõs vietos, bet bažnyčioje DP66. Avys … svetimo balso nepažįsta ir labai, kad jį ižgirsta, tur už nùtariamą DP248.
nutartinai̇̃ adv.: Bertainiai midaus, nutartinai pavirtę tūlėmis žemyn, gulėjo ant suolų V.Piet.
6. refl. Ktk, Ukm stebintis kokiu kieno trūkumu, yda, blogiu, užsitraukti sau blogį: Gali nusitárt, kūm, iš kito teip juokdama Antš. Gal teisybė ir yr, kad nusi̇̀tariau Kp. Nėščia moteris neturi iš kitų nusistebėti ar nusitarti, nes tada josios kūdikis užaugęs bus toks pat, ir kiti jį pajuoks rš.
7. refl. Sdk, Tj, Pbs kalbant netinkamai, įžeidžiamai ką pasakyti: Gal, sakau, čia ir mano kaltės kokia kruopelė ant jų nelaimės užkrito, gal kuo nusitariau, gal pavydėjau rš. Žmogus greit Dievui nusi̇̀taria Trgn. Aš nusi̇̀tariau Dievui ar velniui Žl. Nenustárk tik, vaike, tėvui Ktk.
^ Močiai nusitársi – ažmirš, o svetimam – ir pekloj primins Ds.
8. tr. pareikšti nuomonę, pasakyti: Anys (liudininkai) kruopeliūtę minkščiau pasakė, minkščiau nùtarė Str. Didžiausia negarbė mergai buvo, jeigu aplink ją nutardavo: – Nekas do per darbinykė, pati savęs neapsidengia V.Piet. Kad aš parejau rugius rišusi, uošvėnė tarė ir nutardamà: – Eik eik, dukrele, varykias bandą Žv. Kas ir keleliu nepaeina, kojelių nepavelka, ir tas valelę turi, ir tas žodelį nutaria vis ant siratėlių LTR.
9. tr. KŽ užklupti pamiršus sutartą žodį ar ženklą (ėdant keimarį – tokį vaikų žaidimą žaidžiant): Ėdu ėdu keimerį, kad aš tave nutar̃čiau, t. y. sugaučiau kalbo[je] nejuntant, kad nugulčiau, paduočiau J. Ėdu ėdu keimarį, kad ben nutar̃čiau paduodant jeib ką; jei nepasako „atmenu“, tai nùtaria JII65-66.
10. refl. kalbėjimu pasiteisinti: Meiliai yra nusitar̃ti Šts.
patar̃ti, pàtaria, pàtarė Rtr, Kv, Nv, patárti Š, Ktk; L
1. tr., intr. Š, LL23, DŽ1, KŽ, Vkš, Šv pamokyti, nurodyti, kaip elgtis: Gaila, ka jo jau nėr, o kiek ma[n] jis būtų patãręs! Smln. Gerai, ką žmogus gali patárt Švnč. Aš tep tau patartáu Kls. Pàtaru kaip žmoguo: žanykias – toks prilikimas Krš. Aš tau patar̃su: imk šakę, lopetą – ir į kolūkį! (sov.) Varn. Ir aš jam teip pat pàtariau ir dabar pàtariu Krs. Tavo tėvas gerai buvo pataręs, tik tu jį blogai supratai LTR(Aln). Tėvas anam patãręs nuplėšti stogą ir iškūlus pasėti LKT71(KlvrŽ). Aš visims pàtaru: kam tik kas skausta, reik an paparčių gulėti Akm. Pataria šitos šaknytes gertie nuo egzemos Dgp. Šią vasarą ėmiau ir patariau Žemaitei atsiimti tuos raštus iš sūnaus J.Jabl. Patarčiau tau jos pasisaugot V.Myk-Put. Tau nusispjaut patarčia, blaiviau kiek pagalvot S.Nėr. Lukterėsiu, dėkui, tamstos patartas Blv. Patariamàsis organas NdŽ. Vytauto taryba turėjo daugiau tik patariamąjį balsą rš. Patariamieji vaistai kai kada ne tik nepadeda ligoniui, bet dar jam pakenkia rš.
^ Klausykias, kas ką pàtara, daryk, kaip išeina Krš. Senam dera patarti, o jaunam paklausyti SkrT. Kitam patar̃t gali ir bėgdamas, o pats sau nė sėdėdamas Šlvn. Nėr lengviau, kai kitam patart LTR(Vdn).
patariamai̇̃ adv.: Ką patariamai̇̃ subarti NdŽ.
2. refl. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 pasvarstyti tarpusavyje: Reikia pasitárt mum kaip čianai LKT292(PnmR). Man teip užėjo rūpestys, ka aš su vyru nepasi̇̀tariau, ka jis manę bars Ln. Mes da pasitãrę nusipirkom kitą teliuką Krs. O dar vienas pats: a tu pasitar̃si, a tu kur išeini, a numsargą paliksi? Trk. Eisiu, tėve, pasimelsiu… Su Dievu ir savo sąžine pasitarsiu V.Krėv.
^ Nei pasitar̃si, nei susitarsi (apie nesukalbamą žmogų) Jnš. Su Dievu nesibarsi, su ponu nepasitarsi LTR(Jnš).
3. tr. pasakyti, ištarti: Kas, sako, mun žodį pàtarė, kas užstojo, kas pamokino? Nv. Nuo vakar dienos nepàtarė žodžiaus Str. Kokį žodį reikia patárt, tai iškasi [auksą] Mlt. Pagitar̃k, sesiulė, nor vieną žodelį LKKVII196(ČrP).
4. intr. pavadinti kaip: Kultuvė kočiojamoji i skalbamoji – teip tiktai pàtaram Yl. Kiti pàtaria ir Bartininkutė (mergaitės pavardė) Pžrl.
ǁ tr. nutarus laikyti kuo: Bagotas buvo pàtartas, del to ir išvežė Varn.
5. intr. SD1124 pritarti, sutikti: Visi po munim pàtarė, po uošvėne niekas Krš. Anytėlė barė, mošelė patarė (d.) Viln.
6. intr. NdŽ dainuoti antru balsu, antrinti: I pavesti, i patar̃ti [jauna] galėjau Grd.
7. intr. M, NdŽ užtarti, užstoti: Už ubagą patark J. Kaltininkas sako: – Vyrai, patarkite, patarkite! M.Katk.
pértarti, pertárti; L, persitar̃ti Rtr
1. tr., intr. NdŽ, DŽ1, Vlkv, Mrj, Srv įsikišti kitam kalbant, pertraukti kalbą: Pértarei – ir nebežinau, ką šnekėjau Ds. Toleikis, teisybė, pertarė Gaigalą, ir gana piktai J.Avyž. Visi norėjo kalbėti, visi kalbėjo pertardami vieni kitus V.Piet. Šito, broli, jau vis neišsisaugosi, – pertarė brolis TS1897,1.
ǁ intr. paprieštarauti: Bet gal kas čionai partarti, jogei medis, kuriame bartis (dreves) iškirsiąs, padžiūs Nz. Kalboj nerėk balsiai, nepertark daugiau išmanantims, negink daugiaus žinantims O.
2. tr., intr. DŽ, NdŽ, Žrm, Šd, Ukm pamokyti, patarti ko nedaryti, perkalbėti: Pártark, kad nepirktum to pirkimo J. Ans pártarė, kad aš netekėčiau J. Jo nepértarsi, jis vis tiek savo laikosi Mrj. Aš norėjau eit namo, ale jis pértarė, sako: nakvok Alk. Ką tėvai pértaria [vesti kokią merginą], tai negerai Klvr. Jiej norėj[o] pirkt, ale aš pértariau Lp. Ot, kitos ims ir pértars – ir po viskam Krkš. Kad ir pértarė, nusikirpau [kasas], ir tiek! Jz. Vos bepártariau savo senį – būtinai norėjo Krt. Žadėjo atvažiuoti pártarti, ka nebartumias Užv. Protingai niekas ano nė[ra] pártaręs Trk. Buvo vaikas tėvų pártaramas – ir pasitaisė, nebgera Šts.
3. tr. įkalbinėjimu paveikti, įtikinti: Baltaragis dar paabejojo, kam čia ta sutartis, ar negalima prasčiau, bet Pinčuko pertartas pasirašė K.Bor. Šv. Timoteušas, nebgalėdamas ištūrėti, nuejo į pagonų būrį ir partarė, idant vietoj tos šmėklos tikrą Dievą garbintų M.Valanč. O tu, partare, turi tu partarti, po trijų nedėlių mane vinčiavoti JD1562.
4. refl. Pkr, Klvr susižodžiuoti, pasibarti: Juodu jau seniai ženoti, o dar nė vienu žodžiu nėra pérsitarę Pjv. Parsi̇̀tariau kartą su Liuce, tai po tam pusę metų nebesikalbėjom Ps.
5. tr., intr. NdŽ, Šts, Skr perspėti: Ans mane pártarė, kad nesakyčiau „bestija“ J. Nepártark muno vaiko – ans yra mandagus Pln. Blogai darant nepertarei, mažesnį nenubaudei Blv. Pertariame, kad tamsta be reikalo ant kiekvienos [žinios] įrašai dedikacijas TS1899,1.
6. tr., intr. NdŽ trumpai šnektelėti, pasikalbėti: Aš pertarsiu žodį su pirmininku rš. Grįždamas pertariau su Žeguliu [apie piršlybas] J.Balt.
| refl. intr., tr. BŽ473, NdŽ, KŽ: Su juo aš nesu nė žodžio pérsitaręs Pš. Persitarė žodžiu kitu, paspaudė vienas kitam ranką rš.
7. tr. ištarti, pasakyti: Kaip jį (žodį) čia pertárti? Pn.
8. tr. Ukm apibūdinti: Kas greitai valgo, juokais pértariamas: šveičia kaip leistinę valgydamas Jsv.
9. tr. užstoti, užtarti: Nepártark vaiko pri tėvo, negerai Krš.
10. refl. NdŽ pasitarti.
ǁ Mžš iš naujo, pakartotinai pasitarti: Pársitarėm su gentims: pakviesma i tus – i tie gentys Krš.
11. refl. Rtr per daug pasakyti, prasitarti.
12. refl. pergalvoti, apmastyti: Tep labai kosėjau, tai aš pérsitariu, kad kojas nušalau Rdm.
pratar̃ti, pràtaria, pràtarė Rtr, pratárti Š
1. tr., intr. M, Š, NdŽ, KŽ prabilti, prakalbėti: Bus prataras (sprendimas, nutarimas), kad tylėjęs pratars tėvas duoti atrėdą, arba dalį, vaikui savo J. Vilkas žmogaus balsu pratarė LTR(Dov).
| refl.: Ak, kodėl jam nebuvo leista ir vokiškai prasitarti! I.Simon.
ǁ pasakyti įžanginę kalbą: Toms dviem moterims pratarus, prasidėjo suvažiavimo darbas Pt.
2. tr. NdŽ, DŽ1, KŽ, Lkš, VšR, Dsn pasakyti, ištarti: Gal kitąsyk ir pratar̃tų tokį žodį, bet tikrai nežinau Vl. Žodį pràtariau, tujau „ko, ko?“ (klausinėja) Krš. O tas žmogus pratarė „gali sėst“ ir vėl tyli BsPIV13. Norėjo kažin ką pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo lūpos J.Bil. Motina nieko nepratarė, tik tyliai verkė J.Marc. Manęs gyvos neliktų, jei aš dar kartą joms pratarčiau savo vardą P.Vaičiūn. Mergytė mano, jaunoji mano, pratark nors vieną žodelį manei JD586.
| refl. intr., tr. NdŽ, KŽ: Nėkumet neprasimina, neprasi̇̀tara blogai, sutinka Krš. Gal blogą valandą prasitarė KrvP(Mrk). Paskui kiekvienas apie save prasitarė puse lūpų, į dideles kalbas nesileisdami V.Bub. Jie klausė, klausinėjo kitus, bet patys apie save neprasitarė nė žodžio A.Vien. Apie sėklą taip ir neprasitariau P.Cvir.
ǁ galėti, pajėgti ištarti, pasakyti: Jau aš žodžio nebipràtaru – tiek užilsau, nuplukau Varn. Tas žmogus išbėgo iš tos trobos, išbėgo visas parbalęs, plaukai į aukštį pasišiaušę, nė žodžio nebipratarą̃s Als. Motule mano miela, nepakeliu galvelės, nepratariu žodelio LLDIII329(Lp).
3. refl. intr., tr. Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, Vkš, Up netyčia, nejučiomis pasakyti, išsiduoti: Kitąsyk ir aš prasi̇̀tariu kai ką Jrb. Prasi̇̀tarė – pakilo kalbos! Ps. Geriau būtau jam neprasitãrus, kam turi an mane kas čirkšt! Lš. Niekas neprašė, tai mes ir neprasi̇̀tarėm ČrP. Sugrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę LTR. Prasi̇̀tarei – žmonių liežuviai plačiai išnešios Krš. Bijojo prasitarti, ką nors nereikalinga pasakyti J.Bil. Vyras vėl užsiėmė burną, kad tik neprasitartų LTR(Rk).
prasitariamai̇̃ adv.: Prasitariamai̇̃ (puse lūpų) pasakė, kad žada taksiuką pirkt Mrj.
4. refl. NdŽ netinkamai ką pasakyti, žodžiu užgauti: Lipšnus dabar buvo sūnus ir bijojo jai blogu žodžiu prasitarti V.Krėv.
5. tr. Šts priminti: Pràtarei [vaikui] tas uogas, dabar i zys Krš.
6. refl. NdŽ praleisti kurį laiką tariantis: Dviese užsidaro ir nežinia ką ligi gilių išnaktų prasitaria rš.
pritar̃ti, pri̇̀taria, pri̇̀tarė K, Rtr, Š, pritárti VĮ, KlG172, L
1. intr. SD1152,215, Q75,89, H163, R, MŽ, Jzm, N, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ būti tos pačios nuomonės, sutikti, palaikyti ką: Nenoriu ko, nepritariu SD185. Vis „taip“ sakyti, taipoti, visa kam pritarti LL171. Seimas vienu balsu pritarė tam sumanymui J.Jabl. Aš tokims jųjų darbams nepri̇̀tariau Plšk. Ir ant manę buvo papykus, kam jai nepri̇̀tariau Krs. Pri̇̀tariu visu glėbiu Dkš. Tu nedraudi vaiko nuo kvailų darbų, o da pri̇̀tari Stak. Tėvas sūnui pritarė, motyna nenorėjo, kad sūnus ženytųsi LTR(Ndz). Bet senis nepritardavo juokui, o kažkodėl pykdavo I.Simon. Tark, kunigaikšti, žodį, kuriam pritaria ir tavo širdis V.Krėv. Mes nenorim pritarti prisakymui Antiocho BB1Mak2,22. Žmogus bagotas, rodnas, kursai nebuvo pritaręs jų rodijimu ir darbu BPI394. Geras ir teisus vyras, tas neprietarė ant jų rodos ir darbo VlnE212.
| Tam šaltinių liudijimui pritaria (jį paremia, patvirtina) upių ir gyvenamųjų vietų vardai K.Būg.
pritariamai̇̃ Kažkuris darbininkų pasakė keletą žodžių, kiti pritariamai nusijuokė J.Balt. Aukštakepuris pritariamai linguoja galvą K.Saj. Į visa tai pritariamai žiūrėjo ir daktarėlis Dimša V.Myk-Put.
pri̇̀tariančiai adv.: Pats ponas advokatas linkterėjo pritariančiai galva I.Simon.
| refl.: Prysi̇̀taru pry jų – blogai nemokytam Vn.
ǁ sutikti, neprieštarauti: Moziešius pritarė pas tą vyrą pasilikti BB2Moz2,21.
2. intr. M, LL222, NdŽ, DŽ1, KŽ, Vkš, Yl, Škn, Grž, Trgn, Ds, Grv, Kpč prisidėti savo balsu prie uždainavusio, dainuojant antrinti: Pritark giedodamas J. Vienas užgieda, kiti pri̇̀taria, kaip kas moka Šl. Pritar̃t y[ra] kam, tik vest nė[ra] kam Mžš. Krizas užveda dainą, o pagalbininkai plonais balsais jam pritaria P.Cvir.
| Burbuliuoja tetervinai juodukai posmą po posmo, jiems pritaria kanapėtosios rš.
pri̇̀tariančiai adv.: Pritarančiai, arba sutartinai, giedoti, dainiuoti arba griežti I.
3. intr. I, M, DŽ, NdŽ akompanuoti: Griežimu pritarti LL194. Levukas kad lengviai pri̇̀taria, ne teip kaip akėčiom par vargonus Petras kad groja Slm. Antroji korneta pri̇̀tara, turavo[ja] Plt. Muzikai pritariant tikrai nepaprastai ir gražiai šoko J.Balč. Giedodavome pritariami fisharmonijos, kurią maigydavo pats vyskupas A.Vien.
4. intr. NdŽ, KŽ, Šln, Yl, Dr dirbant drauge su kitais prisiderinti prie takto, judesių: Keturi abe penki turi̇̀ prytar̃ti teip, o jei neprỹtari, nepakulsi Sd. Su tais spragilais kad keli kuli̇̀, tad turi̇̀ pritar̃ti Trg. Mokė muni toks senelis kulti, pritar̃ti pri penkių Krtn. Kai penkiese muša [spragilais], pri̇̀taria kas penktas Jsv. Buvo pri muno laiko, buvo spragilai, bet aš nemokėjau i nepri̇̀tariau Žd. Liuob išsives kult, aš maža, nepri̇̀tariu Kž. Tu nepri̇̀tari, tu maišai, eik po šimts pypkių! PnmŽ. Jei maišai, nepri̇̀tari [kulti spragilu], nukerta rankas Všv. Kuris nemoka kulti, tik painioja, tą nuvarome M.Katk. Aš mokėjau milą velti, pri̇̀tariau aš i vaikiuo Kl. Kai kalvis pri̇̀taria, tai ir smagu kalti Žvr.
| Arklys nepri̇̀taria traukt Ėr.
pritartinai̇̃ adv.: Kaip užkerėtas klausė Erdivilas, pritartinai giesmės balsui mosuodamas irklais V.Piet.
ǁ padėti kartu ką daryti: Ar niekas alaus [gerti] nepri̇̀taria? Slm.
5. tr. pasakyti, ištarti: Kokį žodį pritarti N. Žodį pritark – ir paliksi kaltas, kam patarei Šts. Daug žodžių pri̇̀taria iš rusų kalbos Dglš.
6. intr. SD1150 patvirtinti, užtikrinti: Tatai pats mums žadėjai ir žodžiu savu pritarei PK69.
7. tr. Sut užtarti, užstoti.
ǁ užtariant pasakyti: Pritark žodį už jįjį J. Mudu taip pritarėva, ir ant mudums prytaro (nuomonės) apsistojo visi J.
8. refl. NdŽ pakankamai, iki valios tartis.
9. refl. numanyti: Jei pri̇̀starei, kad ryma prilipo nuog katino, uodega nosį pazulyk! (priet.) Vlk.
sutar̃ti, sùtaria, sùtarė K, Rtr, sutárti Š; L
1. intr., tr. M, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pasitarus nuspręsti, susikalbėti ką daryti: Ar jau sutarei su juo? J.Jabl. Jau sùtarėm, atsakos nebėr Aln. Visi sùtarė, ka čia reik rugius sėti Lk. Paskiau sùtarėm: žemę pasidalykiam, kožnas savo gyvenkiam Tl. Sùtarėv, padėjov grėblius ir atgulėv Als. Sykį sùtarėm eit į vakarėlį Lkč. Sùtarėm važiuoti žvejoti į prūdą Krt. Vieną vakarą tuodu sutarė eiti į pirtį nusivanoti – ir išėjo BsPII36. Čia lipam? – Sùtarėm čia, tai čia Jrb. A abu sùtaratav nevalgyti? Nv. Sutaramà vaikas, negal skųsties Krš. Kad va but žmonės sutariami̇̀, tai da ir dirbt nieko Slm. Visu pirmu tėvai sùtarė atiduoti didžiąją seserį į augintines Kl. Sùtaria abudu: tą parduosim, tą parduosim Skrb. Mes pasakom, tiktai sutar̃kiam visi vienu kartu bėgti Plt. Ta vedu sùtarėv su tuo draugu į rytų pusę [eiti], i pasisekė išeiti Žd. Kieminiu sūdu sùtaria: kataras kietos širdies, tas muša Grv. Tankiai sutark su numiškiais, kas kožnam atsieita daryti, jei ugnis pasirodytų S.Dauk. Atalėkė paukštis, kai buvom sutãrę (ps.) Mšg. Sùtarė operaciją daryt Bsg. Daugiau tie visi paukščiai ir paukšteliai sutarę per devynias dienas gavėt (ps.) Sln. O kad gegužinę sùtari didelę, tai tada jau atvažiuoja ir su dviračiais, ir su arkliais Kp. Medlinčiai tarp savęs sùtarė sùtarė JD965. Anys nenusiminė ir sutarė save norinčius savo žmones gelbėti BB1Mak3,43.
^ Ką du sutara, trečias sugadina LTR(Sd). Nešnekėsi – nesibarsi, neišgersi – nesutarsi J.Marcin. Nesùtaria kai Kaušeliai (kaimas) ubagą pešt Smln.
sutariamai̇̃ adv.: Tokie darbai yra sutariamai (visur be išimčių) baustini rš.
| refl. H169, R, MŽ, N, I, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ: Susikalbėt, susitart SD347. Anuodu susitarė, t. y. susimokė J. Mes susi̇̀tarėm tylėti K. Jiej dviese sùstarė Dsm. A judu susi̇̀tarėtav su anuo? LKT90(Rt). Jau anie teip gyvena, susi̇̀tarė su tuo vyru Trk. Par kitą (per tarpininką) ėjo kalba – nesusi̇̀tarė žmoniškai Mžš. Rėžiuose reikėjo susitártie, kur sėt, kur ką daryt Sug. Reikėjo kelims ūkininkams susitar̃ti pri javų kūlimo Plšk. Susitãrę padėdavo vieni kitiem Kp. Nu paskiau susi̇̀tarė ūkininkai: dalysiamos ganykloms KlvrŽ. Trys liuobam susitar̃ti [šukuoti vilnas]: dvijau dėsi [vilnas į mašiną], o vienas suks Kl. Pasiunta kur nora pieminį, kaip jau anų buvo susitartà Als. Jeigu netyčia nugano, tai tep (taikiai) susi̇̀taria Grv. Veda liudininkus, apmatuoja [nuganytą pievą] – ir teismas, jei nesusitari geruoju Grz. Atimdinėdavo gyvolius vokyčiai, su jais nesusitar̃sys Krž. O kam to karo reik, a negal ponai susitar̃ti? Pln. Anos (moterys) susi̇̀tarė: uždekiam [karčemą], lei aną balas patrauka! Krp. Dvijūs susi̇̀tarė eita kasti [pinigų] Krtn. Susitãrus buvau jį pasitikt Smln. Susi̇̀tarėm taip, ka po pietų nebkelsamos Klk. Su velniu susi̇̀tarėm sėti javus an pusės (ps.) Všv. Susitarė du melagiu eiti par svietą meluot LMD(Rz). Perpiete mergos susitãrę nuėjo maudytis Nm. Gudriejai susi̇̀tarė paikąjį paklaidinti Klp. Susidėjom, susi̇̀tarėm motriškos deiniuoti senoviškas dainas Varn. Vai ir susi̇̀tarė trys jauni berneliai jot in vieną mergelę LTR(Mrc). O kregždės susitarusios, susirinkusios ir tą žvirblį užmūrijusios (ps.) Sln. Vieną kartą kiškis su meška susitarė pakelti karą LTR(Rk).
| Tik tartum giria, pieva ir laukas sustãrę iš brangiausių kvepalų mišinį padarę A.Baran.
^ Susitarė kaip višta su vanagu TŽIII375.
ǁ tr. apsvarsčius, pasitarus nustatyti, parinkti, paskirti: Laukia sutartõs dienos, kada atvažiuos jau tie jaunikiai Všt. Sùtarėm laiką, kada mašina atvažiuos, ir nuėjom maudytųs Alz. Praėjus sutartam laikui, sakalas vėl sako: – Leisk dabar paskraidyt, gal jau galėsiu LTR(Krč). Išaušus sutartam rytojui, Elzė papietavusi paskubino prie lieptų Pt. Išvykimo diena buvo sutarta V.Myk-Put. Ir herojai atvyko į sutartą vietą HI. Jis turėjo miške sutartas tris vietas, kur palikdavo partizanams savo surinktas žinias rš. Sùtartas ženklas NdŽ.
2. tr. Rtr, Als suderėti, sulygti: Sutar̃ti mergą, berną NdŽ. Buvo sutãrus tą ūkį parduot Jrb. Sutãrę buvom aštuonius tūkstančius Šauk. Ar te po tris dienas valgydavo [kerdžius], ar te po savaitę – kaip sùtari Krs. Šilėnuose ir skerdžius liko nesutartas, ir bandos išginimas nesutvarkytas V.Myk-Put. Kai sùtaria pasogą, [jaunieji] važiuoja in kunigą ažsirašyt Skdt. Užsakai išėjo, vestuvė sutartà Všt. Jie seniai taria, gal jau sùtarė [vestuves] Sml. Kaip tik tą dieną buvo sutartos vestuvės tų dukterų su tais trimis vyrais BsMtII252. Ona jau buvo sutãrus veselijas, bet bobos ėmė ir atraišė kavalierių Brž.
| refl. intr., tr.: Lig Visiem šventiesiem susi̇̀taria ganyt gyvį LzŽ. Susi̇̀tariau mainais malkų gaut Mžš. Mes da susi̇̀tarėm, mum dykiai duoda Kli. Atvažiuoja piršliai i susi̇̀taria [dėl vestuvių] Škt. Susi̇̀taria: ar kumelį, ar karvę duosme [dalies], pinigų, kas turi – aukso Aps. O atlyginimą turi jis (samdinys) su mamike susitarti I.Simon. Ka sutinka, tai palieka [samdinys] ir an kitų metų, kaip susi̇̀taria Ps.
3. tr. pažadėti išleisti už vyro (dukterį): Sutarė mane, t. y. suderino, aš tekėsiu J. Sutartà mergiotė Kp. Girdėjau, vaikel, sùtarė tave? Ppl. Mane jauną sùtarė (d.) Skp. Mergučės tik šaukia: – Piršliai, piršliai, sùtarė Baljonytę! Skr.
| Kadikse hercogas pasimatysiąs su Išpanų karalium, kuris bus sutartas (sužadėtas) Konaute su princesa Marija VŽ1904,15.
ǁ intr. abiem pusėms aptarus sąlygas, sukalbėti vedybas: Kap sùtaria, tai važiuoja Jujon ir pirkdina gėles, žiedus in rankų LzŽ. Jis nuėjo pas našlę, sùtarė ir pakėlė vestuves NdŽ. Rudinį jau i pradeda piršliai važiuoti, atvažiuo[ja], sùtara Vgr. Girdėjau, pas Jonuškaičią piršliai buvo. Nežinai, gal sùtarė? Slm. Sùtariame, mane jau leidžia, teku Skr. Da jis tada buvo nesutãręs, kai piršau Slm. Vaikšto, vaikšto i nesùtaria Ps.
| refl. NdŽ: Kada jau jiej sùstaria, tai tada jau važiuoja an užsakų Dg. Jei nepatinka [vaikinas], nesusi̇̀tari, tai reikia grąžint pinigai už tą [išgertą piršlybose] butelį Alv. Jau vedu susi̇̀tarėv, jau ka reik žaninties Pln.
4. tr. pasakyti, ištarti: Jis iš miegų akim užmiegotom kažką sùtarė, bet neišgirdau ką Skr.
| Ot išej[o] man iš galvos, ir nesùtariau (nepaklausiau), kap jos vaikas Nč.
ǁ vienu kartu tą patį ištarti, pasakyti: Kalbant su kuo ir abiem ištarus tuo pačiu rozu tą patį žodį, sakoma: – Tai sutarėm – bus svečių! LTR(Ds).
ǁ sukalbėjus vestuves, abiem pusėms žodžiu pareikšti sutikimą: Jau treti meteliai sutarti žodeliai LTR(Dkšt). Sutarti̇̀ žodžiai, surištos rankos, žiedeliai sumainyti (d.) Šmn. Ir sutársme mes žodelius, meilingą kalbelę (d.) Tvr.
5. intr. Š, DŽ, KŽ, Rmč, Als, Yl, Rmš, Smln, Užp sutikti, sugyventi: Juodvi sùtaria, t. y. sutinka J. Kas sùtaria, tas ir giminė Pg. Neblogai gyvenau, sùtariau gerai, puikiai, gražiai Slnt. Tėvai neliuob sutar̃ti, tie vaikai liuobam eiti pašaliais LKT64(Lkž). Mes abu, būdavo, labai sùtariam Dbk. Da piemenim mes su juo ėmėm tart ir parvis gerai sùtarėm Antš. Sùtarė su žmonimis, geri buvo žmonims Žd. Kol kas dabar tai gerai sùtaria abudu Krs. Abi brolienės sùtaria Sml. Sakė, kad ir jis nuvažiuojąs, ir tos čia atvažiuoją, sùtaria Slm. Kas sùtaria, kitas kitam padeda – gražiai gyvena Mžš. Net neramu, kaip anys nesùtaria Sdk. O tai gyvenimas, ka sùtari gyvęt! Erž. Jei norėsi, tai ir su pačiu velniu sutársi Šmn. Kaimynai, vienam kieme gyvendami, nesutaria K.Donel1. Vieni bendrapavardžiai tarp savęs giminiavosi, kiti bičiuliavosi, o treti tik kaimyniškai sutarė rš.
| Kokią Dievas pasiunčia [ligą], turia [žmogus] i sutart su ta liga Btg.
^ Mes nesùtariam kap kirvis su akmeniu Dkš. Sùtaria kap Radžiūno jaučiai (gražiai sugyvena) Ldvn. Sùtaria kaip višta su vanagu (nesugyvena) NdŽ.
6. intr. Q536, H169, R116, MŽ151, Sut, N, K, NdŽ, KŽ būti tos pačios nuomonės, laikytis vienodo požiūrio: Aš su tavimi šime dalyke nesùtariu KBI29. Jie niekados nesutar̃s: tie nenoria tokios tvarkos, tie nenoria tokios Sb. Žemė buvo gera, o nesùtarė [tėvai] gaspadorauti Kl. Sutaranti̇̀ kumpanija daug uždirba, kad neprisiema tinginių Lk. Sùtara abudu į vieną dūdą pūsti (viską vienodai daro), jau negali pykti Trš. Marti su močia gerai sùtaria, abidvi tą vyrelį obliavoja Sml. Kadangi sėlių kalba yra palikusi tik visai menkus pėdsakus, tai tyrinėtojai nesutaria dėl jos pobūdžio rš. Tačiau tame surinkime yra daugi nešventų, bet vienok moksle sutariančių MT96.
ǁ būti vienodam, sutapti (apie nuomonę, interesus, pažiūras ir pan.): Mano mislis sùtar[ia] su tavąja KII53. Nė vienos anuo metu nebus nesandaros, bet visi daiktai sutarą, visi suderą DP542. Bet jų liudymas nesutarė (nebuvo sandermingas) CII620. Daug liudijo neteisiai prieš jį, bet jų liudijimai nesutarė NTMr14,56. Todėl ne dyvai, kad abiejų giminių raštas taip labai sutaria Kel1881,26. Jo paveikslas nesutar[ia] su jų elgimu prš.
7. intr. Vžns, Sdb, Pšš, Šd suderinti, sutaikyti bendro darbo, veiksmo judesius: Taip eina, ka sùtaram, kad eina po kitas kito (spragilais kuliant) Lc. Nognai liūb būs penkims sunkiai sutar̃ti kulti su spragilais Vl. O ka nesùtara, kaip sunkiai y[ra] su spragelais Pkl. Reik sutar̃ti, ka kuli, kitaip dirbti būs sunku Všv. Kūlius tai su spragilais kuldavo, i sutar̃t reikėjo mokėt Mšk. Kai daugaly kuli – ir sùtari Vdn. Kai nesùtariam kulti [spragilais], labai rankas ištampo Vdk. Nesùtariau, ka davė tėvas par spragilą, i galva (spragilo buožė) nulėkė Krš. Du vyru sustoja prie piestos ir sutardami muša grūdus M.Katk. Keturiem, septyniem velėt reikia sutart Bsg. Dviese tai sùtarėm tuos kultuvus [mušti] Ps. Su viena koja suki, o su antra dauži – teip turi sutar̃ti [milą veliant] Kl. Tei[p] gražiai sùtaria nešt grabą, supte supa Skr. Seniukai tokie šoko, teip pritarė, sùtarėm šokti, ka, rodos, kaip su jaunu šoki Žd.
| Rankos nebesùtaria ir tavo – krapštai ir krapštai Rm. Ko te iš jo norėt, kad jis i žandais nesùtaria kalbėdamas Upt.
sutariamai̇̃ adv.: Sutariamai (koja į koją) eiti rš.
| refl.: Jei sùtaras, lengvu (spragilu) kulti Užv. Kaip sū̃taras, gražiai išsikuls Všv.
8. intr. Q656, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Trgn, Jnšk suderinti, sutaikyti balsus dainuojant ar grojant: Šitie balsai sùtar[ia] KI37. Anuodu sùtaria dainuodami sutartinės dainas J. Dvijai [moterys] dainuoja, ale kad sùtaria! Ktk. Nesutársi – giedosi kaip statinėn tvoron inkliuvęs Ds. Nesùtara anie, gieda kaip Varnių ubagai Vkš. Visi esantieji gryčioje gieda ir sutaria M.Katk. Seniau, būdavo, užplėš jaunimas – laukas skamba, o dabar mekena kaip ožiai nesutardami̇̀ Mžš.
sutariamai̇̃ adv.: Sutariamai̇̃ sugiedoti LKGII519.
sùtariančiai adv.: Sutarančiai, arba sutartinai, giedoti, dainiuoti arba griežti I.
ǁ būti suderintam, harmoningam: Nesatarąs garsas B797. Sutariąs, sąlydus, maloniai skambąs LL46.
užtar̃ti, ùžtaria, ùžtarė K, Rtr, Š; L
1. tr., intr. H, H176, R, MŽ, Sut, N, M, LL131, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Vkš, Srv, Vv žodžiais užstoti, ginti: Ažutariu SD1115, SD303. Užtarti, užstoti, užtaryti I. Už gėrimą aš ir savo vaiko neužtar̃su Rdn. Mamos nebuvo, kas užtar̃s, – niekas nė[ra] užtarą̃s Šv. Vis močia: ir bara, ir vėl užùtaria Slm. Sunki dalia siratos: visi jį skriaudžia, o niekas neùžtaria Lš. Nėr man' tėvelių, kurie užtartų̃ Sv. Matušė tarė ir užtardamà: – Eik eik, dukrele, ant pailselio (d.) Žv. Kas jais (tarnaujančias mergaites) užtar̃s tę Mrj. Kas jaučia jūsų kančias ir užtaria už jus? V.Kudir. Jie turėjo užtarti mane geru žodžiu V.Krėv. Visi mane barė, nei viens neužtarė RD44. Bernelis užtardamas, mergelei kalbėdamas D39. Toli mylimas bernelis, o kas mane beužtar̃s? (d.) Gž. Aš turiu močiutę, užtars mane JV1011. Kad Sigutę ir gyvuliai užtaria ir užvaduoja VoK133(Mrj). Ir piktas žmones užutarsit PK74.
| Daugelis čionai užtariamų žodžių jau gavo vietą ir raštuose J.Jabl.
^ Vagis vagį ùžtaria Dkš. Gaidys už gaidį ùžtara Žr.
ǁ tr. užstojant, ginant pasakyti: Užtar̃k už mane gerą žodį J. Skubinuosi užtarti žodį už tą piktą žmogų V.Piet. Ba nėr kam užeit sunkų darbelių, ba nėr kam užtar̃t graudų žodelių DrskD122. Turiu bernelį, užtars žodelį LTR(Mrk). Dievereli, broluželi, užtárk tu žodelį (d.) Dglš.
2. intr. NdŽ pritarti: Vieni niekina, kiti užùtaria Krs.
3. intr. NdŽ, Sml pritarti dainuojant, antrinti: Dainiuok, mas užtar̃sma Krš. Padėk užtar̃t Mžš. Aš šauksu kaip pablūdusi, vaikiai ùžtara, nu ka skambės! Klk. Išeis toki seniukė, ka deiniuos ana, čia ùžtaram Akm. Aš uždainiuoju, anie ùžtara – dainininkai muno vaikai Šauk. Pramatoriui vedžiojant, visoj bažnyčioj užtardavo M.Katk.
| Išmokyti šunys arklius ganė: piemuo grajija armonika, šunys ùžtaria Btg.
4. intr. dainuoti rinkinį, rinkti: Rinkėjas vadinas ir užtarėjas; šitas, vadinas, užtaria, o antrasai gieda ir vadinas giedotojas, arba patarėjas LTII101(Sab).
5. refl. nusistatyti, pasižadėti: [Vytautas] teip didžiai užsitaręs, jog niekados nei vyno, nei midaus, nei alaus negėrė S.Dauk.

Daugiau informacijos

įsirei̇̃kti

Apibrėžtis

rei̇̃kti, -ia, -ė (-o) ppr. impers. žr. reikėti:
1. Ji primokė mergaitę, ką reikė daryti, ir pagrasė, kad būtų jai negerai, jei neklausytų J.Balč. Dirbus reiks ir pasilsėti J.Jabl. Kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų J.Bil. Už kašiką bulbių rei̇̃kė darbuit [pavasarį] Kb. Da rei̇̃kdavo trys dienos ponui dirbt už žemę (kai buvo panaikinta baudžiava) Imb. Anksčiau po dvidešim penkis metus tarnaut rei̇̃kdavo Krs. Dar anas, regėt, stiprus, reiktui̇̃ jam darbuit Rod. O kap vienam rei̇̃kė kultie – tai jau čia baisiai bjauru Smal. Padieni eit dvaran rei̇̃kė Strn. Rytoj reiks rugiai pjauti, šienas vežti, daržas arti J.Jabl(Rk). Reiks laukai arti, reiks tvoras tverti, reiks jautelius ganyti JD195. Reiks tau sėt ir ravėt žali batvinėliai, reiks mylėt, šėnavot bernelio brolutėliai LTR(Rk). Tai reiks man rinkti geltonas vaškas, tai tenai reiks man daryti baltas korelis, tai reiks man nešti saldus medukas Aru20(Dv). Kiek rei̇̃ks mokėti? Pln. Reiks vargelis vargti, purvynas braidyti, našlelio vaikeliai reiks man užaugyti (d.) Vlkv. Visus darbus pametusis, reiks jautelius ginti JV308. Rei̇̃ks cukraus bitėm dėti Ėr. Reiks žirgą balnotie jaunam berneliu[i] (d.) Mrk. Kaip reiksai kurią dieną su žvėrimis grumties S.Dauk. Lakštas rei̇̃ks leist Dglš. Namą baigia statyt, berei̇̃kia gegnės uždėt Krs. Rei̇̃ks sumazgot lėkštės Mžš. Kad mergužė n’užkenčia, reiks ma[n] šalin išjoti JD1105. Šviesus kardelis pri muno šalelės, reiks mun joti į karelį StnD25. Rei̇̃ks į turgų važiuot Rs. Kiek rei̇̃kdavo lakstyti! Bėgam, būdavo, lig to kūgio ir atgal LKT107(Klm). Ar reiktų vyruo eiti į karą, jeigu būtų mobilizacija? – Puikiai reiktų Šts. Tau visai nèreikė iš namų eit šitokian ore Krok. Reiktų̃ nueit, pasvert Lnt. Reiktų̃be gi ateit in man Kaziai Rš. Pernai tau nèreikė kelio parodyt Ob. Kad nueitut, pagrėbėtut šieno kolūky, tai ant saulės deginties nerei̇̃kt Dkšt. Vaikų daugel buvo, rei̇̃kė valgyt duot Rud. Vežė dykai, o namo rei̇̃kė mokėt Antz. Ar aš tau nesakiau, ar aš nekalbėjau: reikė nevaikščioti vėlai po dvarelį LTsI123. Nei rei̇̃kė, nei niek[o], ėmė ir susibarė Sv. Kad nereiktų̃ bartis, nereiktų̃ supykus gyventie, būt geriau Skp. Kam teip ilgai užlaikėt, rei̇̃kė seniau atvežt ligonį Ėr. Seniau nèreikė tų važinėjimų Ėr. O kitąsyk kad reiks, o tą mašnutę paspausi, tai iššoks aukso arklys BsPIV19. Sako, vėl ravėti rei̇̃ksią LKT312(Rk). Daktaras sakė, ka rei̇̃ksią vandenį traukt nu plaučių Vdk. Jiem piemenio reikią̃ Dkšt. Du kartu rei̇̃kią kaupti bulbes Gr. Būs rei̇̃kią ir anam eiti į nibrę Užv. To ir bèreikė Ds. Mes parsenę, mums tiek i terei̇̃kia Erž. Tep pavalgiau, ka nė rei̇̃k, nė liko Bgt. Kur rei̇̃kia, pamokai, pamokai, o kur rei̇̃kia ir sudrožt Alks. Gyvulėliam rei̇̃ks badu pasbaigt Antr. Muno amžius pragyventas, jums rei̇̃ks mirt, o mun rei̇̃kia Vdk. Kolei akys reg, tai visako rei̇̃k Asv. Klapatų dauges kap rei̇̃kia Pls. Jeigu rei̇̃ktų ant lovos gulėt, geriau žemele apsikast Vdk. Daba rei̇̃ktų eiti ubagais – kokia ta valdžia y[ra] gera, ka mums duoda pensiją Sd. Mamute, leiskit mane vakaruškose. – Nerei̇̃ks paprast (nė negalvok)! Kai pradėsi mažas valkiotis, tai to ir rei̇̃ks! Krok. O akėčioms rei̇̃ks negelių bei bingusių kuinų K.Donel. Tur reikti druskos tiems žirniams Šts. Kartais vaikui da rei̇̃ktų motinos – marčiai nerei̇̃k, a dukteriai rei̇̃ktų, tai žentui nerei̇̃k Vdk. Vakar jam nèreikė pinigų, o ryto reiks J. B[uv]o malūnas – pavasarį rudenį primaldavo kiek jau rei̇̃kdavo Vlkv. Ko tik kam rei̇̃kia, visa padaro Aps. Rei̇̃kia ne tiektai piktai nedaryt, betaig ir gerai daryt DP522. Kad aš … tavęsp ateit žadėčios, be abejojimo pašluotumbei juos ir, ko nerei̇̃kią būtų, ižvoktumbei, o ko reiktų̃, pazopostytumbei DP231. Žinos tiek, kiek jomus reiks ižganymop arba pažudymop DP273. Jei reiktų, duot kaklą savą už jas DP208. Jei galėjai savi išganyti, kam bereiktų man už tave nuomirti Mž375. Vainos nebėr – galėtum nebreikti pieną benešti valdžiai Šts. Pradėjo rei̇̃kt ir jam šitų niekų Krs. Pradėjo rei̇̃kt pieną nešt Pn. Kad žinojai, dukterėle, pas mane sugrįžti, reikė buvo su berneliu rankų nesurišti (d.) Gdr. Rei̇̃kė buvo neleistie, dabar ko čia baries Skp. Tai būt šlektai buvę, jei būt rei̇̃kę tik iš žemės pragyvętie su penkiom burnom Ig. Jei tę būt gyventa, sugriūta, vis tiek būt rei̇̃kta bėgt Snt. Nebuvo reikę krikšto BPI142. Rei̇̃kia būtų eiti Zt. Man reikė bit važiuot Zt. Tada reik ir perreik tau, idant tu, šiame sviete gyvendamas, nebūtumbei godingas BPI25. Rei̇̃kė buvo vakar ateit Ad. Rei̇̃kia bus sunešt šienas daržinėn Užp. Ryt reikė buvo blynų išsikept LKKII235. Teip buvo rei̇̃kią DP249. Rodydamas jiemus tai, jog rei̇̃kią buvo, idant … kentėtų DP191. Jai jo reikia būtų PK220. Jų nemokė, neplakė, nekuopė visame, kaip buvo rei̇̃kią DK129. Mumu patiemu rei̇̃kia LKKIX199(Dv). Nereikia sveikiemus vaistytojo …, bet ligotiemus DP514. Ir terenk kožną dieną, kiek jiemus tai dienai reik BB2Moz16,4. Kog berei̇̃kia mumus apie save rūpintis? DP81. Neketina daryti reikte reikiamų atmainų Vr. Kad žinočiau reiksiant jot, duočiau žirgą padkavot BzF15. Rytoj reiksią kieman važiuoti J.Jabl. Svetur reikdavę daugiau dirbti J.Jabl. Rei̇̃kčią aplankyt tėvus, al nėsą vis laiko LKKVII191(Krs). Dabar išmokę esme pakūtą mumus visiemus reikiančią BPII301. Visur reikiamà (reikalinga) – nėra kaip išeit iš namų Ad. Bet gabūs iš tikro dar labiau reiktini auklėjimo rš. Prisiartins potam ir tas čėsas, kad reiksiat numirti P. Apkrovė mune su darbais, nežinau, kuomet rei̇̃ks beapsidirbt Vvr. Pūdymuose ganė, iki rugius rei̇̃kė sėtie LKT211(Lbv). Nerei̇̃ks būt (negali būti), kad anas da tavien laiškus rašytų Vdšk.
| O tam Kundrotu[i] labai rei̇̃kė tos Selemutės (traukė prie jos) Mžš. Seno jau niekam nerei̇̃kia Dglš.
^ Ne taip gaila, kap rei̇̃kia Dkš. Kad katės lotų, tai šunų nereiktų LTR(Vlkv). Kad aš mokėčiau rašyt, tai ko ma[n] Dieve rei̇̃ktų Snt. Nei aš moku, nei man čia rei̇̃k Lkš. Ko rei̇̃k: a kunigo su muzika, a daktaro su pliauska?! Jnš. Ak Dieve duok, ale kam to rei̇̃k Dkš. Tep rei̇̃ktų, kap į puodą druskos (labai, būtinai reikėtų) Gs. Kas ką peikia, tam to rei̇̃kia Ds. Ko rei̇̃kia, tą ir Dievas teikia Trgn. Ko nerei̇̃kia, nerei̇̃kia sakyt Ėr. Nerei̇̃kia žadėt, kad nenori mokėt Ds. Duok Dieve žinoti, o ne reikti (vaistus žinoti, bet nevartoti) Als. Prie barzdos reik ir lazdos N. Rei̇̃kia – dirbi, nerei̇̃kia – nedirbi (iš reikalo žmogus dirbi, o ne iš malonumo) Trgn. Ką padirbai, tas neberei̇̃ks Trgn. Nieko nebus, valgyt reiks lapus LTR(Ds). Ko mum nereikia i visi duoda? (vargas) Prng.
reiktinai adv.: Reik atdaryti reiktinai burną brš. Mokyk mus visus melstis reiktinai brš.
| refl. Sut: O paskui, kai rei̇̃kias, kuparėlio ant kupros neužsikelia Skr.
2. Reiktų̃ da gyvent, kad galėt Ob. Dabar reiktų̃ pradėt lyt Strn. Jau reiktų̃ būt sunkiem [gaidžiukams] Alks. I[r] dantų [anūkė] nedaug teturi: reiktų̃ daugiau būti Mžš. Jai nerei̇̃ktų diedai vaikytis Klvr. Čia pušinės lentos, reiktų̃ skilt Ob. Rodos, mėnesiui nerei̇̃ktų tekėt, o kodėl saulėteky taip raudona Skr. Dūmai iš kamino kremta ant žemės, reiktų būt nepagadai Šts.
◊ kai̇̃p rei̇̃kia
1. tinkamas, geras: Mokyklos kai̇̃p rei̇̃kia – mokina gerai Dv. Teliukas kàp rei̇̃kia būt (didelis) Dglš.
2. tinkamai, gerai: Kad nėr teip kaip reikia, tai iš viso nereikia LTR(Ds).
3. stiprus, didelis: Šalnos buvo kàp rei̇̃kia Rud.

nė li̇̀ko, nė rei̇̃kia
1. labai puikus, geras: Ot mergina: nė li̇̀ko, nė rei̇̃k! Lkš.
2. visiškai: Sudarė, sudirbo naują drabužį, ka nė li̇̀ko, nė rei̇̃k Snt. Du kiaušinius sudarė, kad nė li̇̀ko, nė rei̇̃k Snt.
įsirei̇̃kti, -ia, įsi̇̀reikė impers. prisireikti: Mergai įsi̇̀reikė berno, tai ir laksto paskum Krs. Paskolink man dabar pinigų, kai tau įsirei̇̃ks, aš tuoj ataduosiu Š.
^ Kai užvalgė cibulio, įsireikė dzingulio Pnd.
išsirei̇̃kti, -ia, išsi̇̀reikė impers. prisireikti: Išsireikia dirbti ir kuoku, ir deiginiu, ir kirviu Vr.
parei̇̃kti, -ia, pàreikė impers. žr. pareikėti: Labai pàreikė viedro, ir paėmiau Ėr. Pàreikė, ir padarė alaus, pyragų Šts.
| refl.: Per dvidešimt metų nereikėjo, o dabar pasi̇̀reikė Jrb.
prirei̇̃kti, -ia (pri̇̀reikia), pri̇̀reikė intr., pryrei̇̃kti, -a, -o ppr. impers.
1. DŽ atsirasti reikalui, būtinumui: Eik, kad šaukia, nežinau, kam jam pri̇̀reikė tavęs J. Kad man prireiktų, aš ir prie paties karaliaus žinau kelią Žem. Bet kad prireiks, atšoki man pagalbon! Vd. Pri̇̀reikė vest namelin – koją tęsia Ob. Buvo seniau bagotas ponas, ir jam pri̇̀reikė išvažiuot tolimon kelionėn GB81. Padarė Dovydas, kaip jam prireikė BtMr2,25. Prireikė žibalo, ir jo susiras pas Jankelį V.Krėv. Jam pri̇̀reikė pinigų Arm. Kurgi jau ketini judintis, kad ratų pri̇̀reikė? Srv. Pryrei̇̃ko jims ramulių nū karščio Vn. Kiek prireiks laiko tam darbui J.Jabl. Tai da ir manęs pri̇̀reikė? Vlkv. Žinomas dalykas, jog Rimavičiui ne dėl gero prireikė piemens V.Piet. Ko tik pri̇̀reikia, vis pas mus eina Alv. Palauk, gal prirei̇̃ks tau ko nors iš manęs! Skr. Ateis – jiem dažniau prirei̇̃ks an mumi Sdk. Kuriam biesui pri̇̀reik[ė] KlbIII23(Lkm). Lapei prirei̇̃kus pinigų, prašė nug bezdžionės PP45. Galėtume prireikus ir šiaip pasakyti J.Jabl. Šaltyšiams kiemuose apsakyti, kurie prireikiančius vyrus tur pavadinti prš. Prirei̇̃kiamas N, [K]. Idant viežlybai vaikščiotumbite prieš svetimus tuos, kurie lauke yra, ir nieko neprireiktumbit Bt1PvK4,12.
^ Nespjauk akysan, be prireiks Švnč. Cukrum nemisi, ir duonos prireiksi KrvP(Šl).
prireiktinai
| refl.: Mažasai jungas su Aleksiu, prisireikus marška traukti, keliaklupsčiavo kriaušium Vaižg. Jeigu tau ko prisrei̇̃kia, tai jau par kitą negausi Ds. Nežinia, ko sykiais žmogui gal prisireikt Vvr. Gali kartais prisirei̇̃kt ir manęs Mrj. Iš pat mažo vis prie darbo prisirei̇̃kia Snt. Nuo to laiko prisi̇̀reikė jiems sunkiai vargti A.Baran. Prisi̇̀reikė jiem vienąkart lauke gulėt BM7(Kp). Prisi̇̀reikė kaip laukan Krs. Sėjėjui prisreiks taipajeg duona ant valgymo VlnE165.
2. reikėti: Kadangi oras buvo bjaurus, prireikė kelių dienų visam kroviniui pergabenti į krantą rš.
susirei̇̃kti, -ia, susi̇̀reikė impers. prisireikti: Nenumesk šito norago, gali kada susrei̇̃kt Ktk.

Daugiau informacijos

išsirei̇̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

susirei̇̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

Dievas

Apibrėžtis

po Diẽvo akių̃ mirė: Jau jis po Dievo akių. Dov.
po Diẽvo akimìs mirė: Bet artyn priėjus pamatė, kad Jokūbas Šimonis jau po Dievo akimis. Simon.
po Diẽvo akimìs atsistóti mirti: Grėtė greit atsistos po Dievo akimis, tai tegul jis ją ir teisia. Simon.
Diẽvas añtyje apie viešai rodomą pamaldumą: Ar nežinai, pas ją Dievas anty, velnias širdy, kam būt davatka. Jnš.
Diẽvo anū̃kas apie žmogų, laikantį save išskirtiniu: O kas tu, Dievo anūkas, kad tau nereikės važiuoti. Skdt.
Diẽvo apváizdos pir̃štas neišvengiama padėtis: Aš matau tame Dievo apvaizdos pirštą. Vien.
į Diẽvo aũsį eĩti išsipildyti: Ne visi žodžiai Dievo ausin eina. Alz.
Diẽvo ausiẽs nepasíekti nebūti išklausytam: Išgirdęs varpą supratau, kad mano malda nepasiekė Dievo ausies. Trein.
Diẽvo avẽlė žioplys: Buvo ans toks Dievo avelė, savo žodį bijojo pasakyti. Varn. O tu, avele Dievo!. Gs.
Diẽvo ãvinas kvailys: Avinas Dievo – bėga plėšos per dienas. Vžns.
Diẽvo avinė̃lis žioplys: Adomas negerbė tėvo: Dievo avinėlis, nežinia, kas būtų likę iš ūkio, jei ne kieta motinos ranka. Avyž. Jis nežino! Jis toks Dievo avinėlis, kad nieko nežino. Balt.
Diẽvo bìtys, Diẽvo ir medùs Nt. ne mūsų reikalas:
diẽvo bobùtė džiaũgsis sakoma gerai, stipriai ką padarius: Na, brolau, kad nuvirinsim geležį, net dievo bobutė džiaugsis. Dkš.
Diẽvas burnojè, vélnias už añčio Lg. sakoma apie gražiai šnekantį, bet blogai manantį ar darantį:
Diẽvo čebãtai basos kojos: Kiek nori plėšk, Dievo čebatus nenuplėši. Ds.
po Diẽvo dangčiù apie benamį: Jo namai po Dievo dangčiu. Ds.
Diẽvo dovanà
1.koks nors uždirbtas daiktas: Nors visą vasarą lietus lijo ir viską pūdė, vis dėlto mūsų sodas ir daržas dar pilni gražios Dievo dovanos. Pt. Ans Dievo dovaną nemėčioja be reikalo. KlvrŽ. Čia ne nuodai, nenumirsi, čia Dievo dovanėlė, gerk, gerk iki dugnelio!. Žem. Dievo dovanas negi šunims mėtysi?. KrvP.
2.gabumai: Tai gerklė! Tai tikrai Dievo dovana!. Simon. Tiesa, jo batai senamadiški, bet tai Dievo dovana – taupumas. Dovyd.
diẽvo drigántas LTR. elgeta:
diẽvo gaidỹs menkysta: Eik tu, dievo gaidy!. Šts.
Diẽvo galýbė daugybė: Čia yr akmenų Dievo galybė. Grg. Ne pirmi metai man su studentais. Dievo galybė jų čia persivertė. Vencl.
Diẽvui garbė̃ tesižino (apie susitaikymą su turėtu nuostoliu): Juk dabar nebeatimsi permokėtųjų auksinų, ne šiaipjau žmogus – kunigas... Dievui garbė. Žem.
neĩ Diẽvui garbė̃ neĩ vélniui pagaĩkštis Ds. be naudos darbas:
Diẽvo grū́das skalsė: Mes, būdavo, sukramtom Dievo grūdą, kaip randam. Ml.
Diẽvo karvýtė boružė: Dievo karvytė, sako, naudingas vabaliukas. Slm. Tokia raudona, mažytė lekia Dievo karvytė. Ūd.
Diẽvo karvùtė boružė: Karingoji skruzdė žengia kelis žingsnius prie įsibrovėlio. Dievo karvutė sustoja, įvertina savąsias ir priešo jėgas. Andr. Sugavęs Dievo karvutę padeda ant delno ir sako: jei bus lietaus, tai tupėk, jei nebus lietaus, tai nuskrisk. Grv.
Diẽvo kẽlias toli: Kur tu su tokia koja nuklišuosi Dievo kelią!. Ds.
Diẽvo keliaĩ likimas, lemtis: Nebuvo betgi laiko mąstyti apie nesuprantamus Dievo kelius, nes po dienos kitos ir Lukošiaus jau nebeliko tarp gyvųjų. Simon.
Diẽvo kibirkštìs talentas: Šios piliečio pareigos vardan užmušė savyje Dievo kibirkštį. LzP.
Diẽvo klė́tis juok. kalėjimas: Pasodino nabagą Dievo klėtin. Kp.
Diẽvo krėslẽlis apie pamaldų žmogų: Koks ten žmogus – Dievo krėslelis. Žmt.
Diẽvo kuñkulas varpas: Jau zvanija Dievo kunkulais. Ss.
Diẽvo láimė laimingas atsitiktinumas: Tai dar, sakyk, Dievo laimė, kad gyvi išlikom. Mžš. Dievo laimė, kad už kartelės nusitvėriau – oi, būčiau dėjusis iš aukštybės. Mžš.
Diẽvo lõcką tráukti už uodegõs knarkti: Gerai traukia Dievo locką už uodegos. Ktk.
Diẽvo malónė laimingas atsitiktinumas: Šit nabagai arkliai sustoję pakrūmiais, dar Dievo malonė čia pat mūsų pievose. Žem. Dievo malonė, kad tas vaikas gyvas išliko. Varn. Kaip būdavo sakoma: Dievo malonė – pro šalį ėjo seselė Berta ir išgirdo šnypščiant dujas tarsi gyvatę.... Simon.
Diẽvo malónę išmanýti patirti vargo: Kai pakilosi lopetą, išmanysi Dievo malonę. Krš. Pagyvensi iš savo kišenės, išmanysi Dievo malonę. Varn. Padirbs miške, išmanys Dievo malonę. Rdn.
dėl Diẽvo malónės jokiu būdu: Neik tamsta, dėl Dievo malonės neik, – kalbina Ona prieškambaryje Audvidį. Šein.
Diẽvo Marýtė boružė: Dievo Marytė bėga man per ranką. Srv.
Diẽvo mẽdis P. diemedis: Kertėje didžiausias keras Dievo medžio, antroje kertėje šparagas. Žem. Didžiausis Dievo medis į kampą auga. Grdm. Atlėkė povelis į rūtų darželį ir nutūpė į Dievo medelį. Dauk. Ir atlėkė kivilėlis iš svečių šalelės, ir nutūpė ant šakelės žal[io] Dievo medelio. Lž.
Diẽvo méilė gerai, laimė: Tai dar Dievo meilė, kad tėvas namie buvo, tai atgynė. Alk. Tai Dievo meilė, kad pro šalį, o jeigu akin?!. Mžš.
dėl Diẽvo méilės jokiu būdu (sakoma labai prašant): Dėl Dievo meilės taip nedaryk – žmonos su vaikais iš namų girtas nevaryk. KrvP. Dėl Dievo meilės prašau, niekur neikite, kol išauš rytas. Vencl.
Diẽvo mùlkis ištižėlis: Tikras Dievo mulkis: jei nepastumsi, tai ir neis. Varn. Nė toks Dievo mulkis gerai padarys, nė tu su juom užsiimk. Ll.
Diẽvo nešiõtė pamaldus žmogus: Ką tu su juo pradėsi – jis toks Dievo nešiotė. Alk.
pagal̃ Diẽvo nórą teig. puikus: Aš jau nuveizėjau, kad iš anų pora pagal Dievo norą. Brs.
Diẽvo ožkà kas niekam tikęs: Tu tikras Dievo ožka. Trgn.
į diẽvo paskver̃nę ùžkištas tolimas, nuošalus: Gal ne vienas burnojot, kam pasižadėjot į tuos dievo paskvernėn užkištus miškus važiuoti. Ap.
Diẽvo pãtalas šarvonė: Tėvas guli ant Dievo patalo, o anys sėdi ir kriketuoja (kikena). Arm.
neĩ diẽvui pýpkė neĩ vélniui kačérga Dkš. niekam netinkamas:
Diẽvo pyrãgas kalėdaitis: Ant pat vidurio stalo Dievo pyragų torielius – baltų, rausvų ir mėlynų – visą stalą atšviečia. Žem.
Diẽvo pir̃štas
1.nedidelė nelaimė: Maža tau yra Dievo pirštą pamatyti, nori jo rykštės dar susilaukti – ir susilauksi. Krėv. Dievo pirštas jį palietė. KrvP.
2.piktas likimas: Tai buvo Dievo pirštas, kad išmirė Šalteikių giminė, kuri iš amžių čia gyveno. Simon. Bet klausykite, riteriai, ką aš jums pasakysiu: buvo man Dievo pirštas, kuris nurodė į šį kraštą man kelią ir paliepė geruoju šventą jo žodį šio krašto žmonėms skelbti. Krėv. Čia buvo ir mano tikrasai likimas – paties Dievo pirštas!. Švaist. Tada bylojo burtinykai faraonui: – Tatai yra Dievo pirštas. Bret.
Diẽvo rankà likimas, lemtis: Jis nueina pas [nugriuvusį] tėvą, atkelia jį: – Tėveli, tai Dievo ranka!. Simon.
Diẽvo rañkos pir̃štas lemtis: Kad sūnus sušlapo, sušalo, kol namus pasiekė, kad sušalęs paskui susirgo – tai juk prastas dalykas, o jokis Dievo rankos pirštas. Krėv.
Diẽvo rasà
1.menkas valgis: Ko čia valgysi tą pieną – Dievo rasą, pavalgęs pieno nedirbsi. Grv.
2.laimikis: Čia, sako, Dievo rasa, tegu visi pavalgo, visus kaimynus apdalydavo. Srj.
3.nupiepėlis: Itas Dievo rasa niekados nebus riebus. Pls. Itas mūs Jonas tikras Dievo rasa – kūdas, tik vieni kaulai. Pls.
diẽvo rasodà juok. ūsai: Čia – žinok – dievo rasoda! Ot kas, mergų zabova, tik ne tokių, kaip tu, aitvarų. LzP.
Diẽvo rýkštė
1.nelaimė: Dievo rykštė nutarė išbandyti jų kantrybę. Cvir. Taupyk pinigus, gal Dievo rykštė kada aplankyt. Grl. Ir tu žinok, žmogus, kada Dievo rykštė pradės tave plakti.... Mont. Sicilijos uodai tikra Dievo rykštė ir žmonėms, ir gyvuliams. Vien. Mane skaudi Dievo rykštė ištiko. K. Bet tasai Būblys! Tai Dievo rykštė, tai tikra mano grabo vinis. Simon.
2.vaivorykštė: Va, Dievo rykštė, – vaikai, geri būkit. Pn.
neĩ Diẽvo rýkštė neĩ vélnio pagaĩkštis Rgv. niekam tikęs:
ikì Dievùlio sóčiai užtektinai: Vargo gana buvo – lig Dievulio sočiai. Dglš.
po Diẽvo sparnù saugiai: Kai mane atrasi, būsim abu po Dievo sparnu. Sv.
Diẽvo stãlas
1.komunija: Juk einama prie Dievo stalo, prie šventosios večerės – kaip Mažojoj Lietuvoj sakoma. Simon. Priėjau prie Dievo stalo. Vyž.
2.altorius: Prie Dievo stalo yra, matai, laiptelis lengviau atsiklaupt. Všn. Tempk bažnyčios vidurin, – pasakė, – arčiau Dievo stalo. Balt. Ne jam stovėti bobinčiuj, valakinio vieta arčiau Dievo stalo. rš.
prie Diẽvo stãlo eĩti priimti komuniją: Eina Dievo stalop. Sir. Stalop Dievo eiti. Bret.
Diẽvo tar̃nas kunigas: Čia tarsi pradėjo pildytis saldi mano tėvų svajonė ir viltis – padaryti mane Dievo tarnu visą gyvenimą. Myk-Put.
Diẽvo teliùką suválgyti labai nusidėti: Negi aš Dievo teliuką suvalgiau, kad dabar eičiau [sirgdama]!. Jon.
Diẽvas Tė́vas žìno Srv. nežinia:
Diẽvo tìltas užšalęs ledas: Jau Dievo tiltas per Šventąją – nebereiks aplink važiuot. Dbk.
Diẽvo ugnẽlė žaibas: Dievo ugnele pakorotas. N.
Diẽvo ùžmačia nelaimė: Brolis Liudas tom dienom sliūkinėjo galvą pametęs, ir motina dūsavo: ar ne Dievo užmačia merga, kad tik vaikas ko nors neprasimanytų. Bub.
Diẽvo vaikùtis Švn. kas labai menkas:
Diẽvo valià kaip bus, taip: Bet tik šiandien yra, su rytojum Dievo valia. Sln. Dievo valia... – pro ašaras ištarė Marcelė ir puolė ant kelių prieš Nukryžiuotąjį. Ap.
Diẽvo vãliai palìkti neprižiūrėti: Visus kitus, ypač senius, palikdavo Dievo valiai kartu su sergančiais ir mirštančiais. Vien. Susibarė su vyru ir išlėkė iš namų, o vaikus paliko Dievo valiai. Skrb. Palikęs Dievo valiai savo bandą, su baisiai plakančia širdim ir garsiai verkdamas bėgu namo. rš.
žinóti kuõ Diẽvas vardù sakoma grasinant, gąsdinant: Kai pabūsi metus kalėjime, tai žinosi, kuo Dievas vardu. Alk.
Diẽvo ver̃šis Kzt. naktinis vabalas, žygis:
Diẽvo viešnià sunki ligonė: Ką tau ana, Dievo viešnia, padirbs. Ds.
be Diẽvo žiniõs daug: Pridirbo be Dievo žinios. Ds.
be Diẽvo žõdžio nesusituokę: Be Dievo žodžio gyveno, nesekės ir vaikams, kaip keikte užkeikė. Krš.
neĩ Diẽvui žvãkė neĩ bíesui šãkės LTR. niekam tikęs:
neĩ Diẽvui žvãkė neĩ vélniui kačérga Rm. niekam tikęs:
neĩ Diẽvui žvãkės neĩ vélniui šãkės niekam tikęs: Iš davatkos nei Dievui žvakės, nei velniui šakės. Ds.
neĩ Diẽvui žvãkė neĩ vélniui ant šãkių niekam tikęs: Sena merga, tai nei Dievui žvakė, nei velniui ant šakių, tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
Diẽvas bãsas KrvP., Jnš. sakoma griaudžiant:
Diẽve brangùs susijaudinimui išreikšti: Tikrai dabar daug ramiau – Dieve brangus, niekas su manuoju gyvenimu pasaulyje nei prasideda, nei pasibaigia. Ap.
gývu Dievù
1.būtinai: Atbėgo, prašo – Dievu gyvu duok vištą!. Švnč. Juk jis gyvu Dievu norėjo mane ženytis, ale nė žiūrėt į jį nenorėjau. Stk.
2.vos vos: Tada tik gyvu Dievu parėjau. Rš.
Diẽvas jõ tiek to: Dievas jo – dar aš pragyvensiu. Vdš.
Diẽve màno
1.sakoma stebintis: Akvile! Dieve mano, koks ankštas pasaulis!. Avyž.
2.sakoma aimanuojant: Dieve mano, argi reikia dar didesnės nelaimės!. Vencl.
Diẽvas mieliáusias žìno nežinia: Dievas mieliausias žino, kaip ten buvo!. Rdm.
kìtas Diẽvas laimė, gẽra: Tenai kitas Dievas. Klov.
lãba Diẽve laimei: Siuntė prie uriadniko, laba Dieve, nerado namie. Žem.
pàts Diẽvas siuñčia pačiu laiku pasirodo: Tarytum Dievas pats mums siunčia jį!. Sruog.
svetimų̃ dievų̃ ieškóti niekinti, kas sava: Tegul tad pavažiuoja į šiuos kraštus, tai pamatys, kaip atrodo tikras skurdas. Gal tada nebeieškos svetimų dievų. Vaižg.
kad tavè dievaĩ sakoma stebintis: Kad tave dievai – jau vyrai pusryčio parėjo!. Grž.
Diẽve tù màno sakoma stebintis: Ale kaipgi taip, Dieve tu mano, – tai ji, Agnė, ta, dėl kurios lėkiau. Dovyd.
Diẽve tù mieliáusias sakoma susijaudinus: Dieve tu mieliausias... – atsidūsta Mortūnienė eidama pro daržinę į taką. Dovyd.
víenas Diẽvas žìno nežinia: Kur jie visi dingo, vienas Dievas žino. Vencl. Vienas Dievas težino, kodėl aš nenutrenkiau tavęs laiptais žemyn. Cinz.
vienì dievaĩ težìno nežinia: Ir vieni dievai težino, ar jis tikrai buvo jau paliegęs. Vaižg.
Diẽve apsáugok
1.sakoma ko vengiant: Apsaugok Dieve nuo tokių žmonių!. Tršk.
2.sakoma stebintis: Piktumas – apsaugok Dieve!. Tršk.
Diẽve apsérgėk sakoma ką griežtai neigiant: Apsergėk Dieve, aš to nedariau!. Ds.
Diẽvas àtėmė mirė: Parneški, žirge, mandierėlę mieliems tėveliams, seserims, tegu ją plaus su ašarėlėm, pakolaik Dievas ir juos nʼatims. Vaič.
Diẽvas atidúoda pùpomis lieka skola: O jau kaip paskolinu, tai Dievas pupom ataduoda man. Švnč.
Diẽvas atitráukė sàvo rañką sakoma nesisekant: O jeigu Dievas savo ranką atitraukia, nebeduodamas pasisekimo žemdirbiui, tai jau ir eina viskas atbulai. Simon.
Diẽvo bìjantis pamaldus: Dabar suprato Dreižys, kas jį lydi. Bet jis Dievo bijąs žmogus, ką gali jam tas šiaudų vyras daryti!. Simon.
bijók Diẽvo
1.sakoma stebintis: Bijok Dievo, kiek šiemet javų privertėme!. Grž. Bijokite Dievo, žmonės nevalgę dirba, tai tau juokai!. Iš. Bijok tu Dievo, Jonai, namai kaip stiklinė, žemė ištaisyta. Mišk.
2.sakoma piktinantis: Bijok Dievo, kas tai matė taip daryti!. Gs. Bijokit Dievo, – bandė pertarti Juočbalienė. Bub.
Diẽvo dúota laimė, gerai: Tai dar Dievo duota, kad visi prieš ledus susivežė rugius. Trgn.
Diẽvo dúotas tik iš bėdos tinkamas, prastas: Turės jau po penkias šilkines... o mes vos po tris, ir tos pačios... et, tiktai Dievo duotieji skurliai.... Žem. Tavo ir šliurės Dievo duotos. Gž. Tą Dievo duotą mokyklėlę pėsti lankydavo beveik visi gaidžiškiai. Andr.
Diẽve dúok sakoma linkint: Duok Dieve iš tamstos lūpų į Dievo ausį! Duok Dieve... bet.... Pt. Geras tu vaikas, Kaziuk. Duok Dieve tau laimės, santarvės poroje gyvenant. Vaižg. Žmonės sako – Dieve duok vienam gimt, ale ne vienam dirbt. Myk-Put. Dieve duok, kad tu marškiniuose nesutilptum!. KrvP. Duok Dieve daugeliui taip gražiai moterystėje gyventi!. Švaist. Doras, oi, doras žmogus. Duok jai Dieve, kad ir vaikai būtų geri.... Ap.
Diẽvas duõs sakoma ko tikintis: Tai dargi trys dienos! Dar gal Dievas duos, – guodžia tėvus kūma. Vien. Dievas duos, sugrįš dar, pasimatys ir pasibus su visais. Ap.
Diẽve dúok dañgų sakoma apie mirusį ar mirštantį: Jau ir Vėžio senis Dieve duok dangų. Trgn. Mane taip Dieve duok dangų tėvas mokė. Slm. Ji jau nusišypsojo, kai prinešiau prie mirties patale gulinčios. Dieve duok dangų. Dovyd.
Diẽve dúok kójas sakoma apie greitą bėgimą, staigų nubėgimą: Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas. Šmn. Tik pasimuistė ir duok Dieve kojas – nudūmė. On. Sėdėjo sėdėjo bernas ant suolo, tik šastelėjo, opa pro langą ir duok Dieve kojas!. Ds. Kumpsojo kumpsojo, tik stapt, ir duok Dieve kojas bėgt. Skp. O jeigu supuldavo keli ir matydavai, kad neatsilaikysiu, – „duok Dieve kojas". SnV. Pasimuisčiau gerai, išsinėriau iš švarko ir duok Dieve kojas.... Mišk.
Diẽvas dãvė ir drìbtelėjo apie dosnumą: Dievas davė obuolių ir dribtelėjo, nemokam suvartoti. Krš.
ne Diẽve dúok sakoma ką neigiamai vertinant: Ne Dieve duok tokį gyvenimą!. Gs.
Diẽvas dùria žìburį į akìs sakoma džiaugiantis kito nelaime: Seniai Bendoriams taip reikėjo, žiburį Dievas duria į akis! – šaukė kita boba. – Tai buvo nusukti mano pusantro rublio. Užtai dabar vaikas pasikorė. Žem.
Diẽvą gáudyti būti pamaldžiam: Ans per daug tą Dievą gaudo. Lnk.
Diẽvą gáudyti su glėbiù būti pernelyg pamaldžiam: Dievą su glėbiu gaudo, velnią su subine šaudo. Žd.
Diẽvą gáudyti rieškùčiomis apie perdėtą pamaldumą: Ji atsiklaupė pas groteles, suėmė rankas ir dui melstis, dui poteriaut, rodos, rieškučiom Dievą gaudo. LTR.
Diẽve gìnk jokiu būdu, tikrai ne: Dieve gink iš kito bėdos ieškoti sau naudos. KrvP. Dieve gink jis to nedarys. Gs. Putna pablyškęs sukosi aplink. Nesakė nieko prieš jis – Dieve gink!. Tilv. Mokytoja sugalvojo įdėmiai sekti, kad gink Dieve šokantysis užkliuvęs nenulėktų ant išpuvusių progimnazijos koridoriaus grindų. Ap. Ir – gink Dieve! – nieko neprasitark motinai. Mart. Daktaras jam įsakė nieko sunkiai nedirbti. Nieko, o ypač sunkiai negalvoti, gink Dieve nesijaudint!. Dovyd.
Diẽvas gyvẽna teig. ramu, gera: Jūs namuose Dievas gyvena. Brt.
Diẽvo gulė́ta apie išakijusį pyragą: Bandelė – kaip pūkas, vienos duobutės, kur Dievo gulėta. Vb.
Diẽvui įsiū́lyti numarinti: Augo ir Adomo vaikai kažkaip patys savaime, o su jais ir Rudis, ištrauktas iš patvorio, neįsiūlytas Dievui. Gric.
Diẽve leñk
1.jokiu būdu, tikrai ne: Dieve lenk, aš jos nepjausiu!. Ad. Dieve lenk, kad jau man padėtum darbuit. Aps.
2.sakoma stebintis: Dieve lenk, kaip anys kerpa žmogų. Zr.
3.sakoma būgštaujant, norint ko išvengti: Dieve lenk nuo tokių šalčių!. Ds. Tačiau yra tokių, kad Dieve lenk, nesinori su tokiais net susitikt. rš.
tegù Diẽvas leñkia
1.sakoma norint ko išvengti: Tegu Dievas lenkia, prigyvenau visokio vargelio. Str.
2.sakoma pabrėžiant ką: Tai norėjau šokt – tegu Dievas lenkia!. Ad.
diẽvas máunas kélnėm Ds. sakoma, kai šnekantis staiga visi nutyla:
diẽvas mė́tys akmenimìs sakoma apie papiktinantį elgesį: Kad pradės tokios bobos su kelnėm vaikščiot – pradės tvoros juoktis, dievas akmenais mėtyt. Mžš.
Diẽve mylė́k
1.jokiu būdu, tikrai ne: Dieve mylėk jam tiesos žodį pasakyti – geriau akis jam išbadyti. KrvP. Dieve mylėk, mes nenorėjom, kad ana sau galą pasidarytų. Varn. Dieve mylėk, nuo šio karto jau daugiau nebarsiu. JD.
2.sakoma stebintis: Sumišimas iškilo turguje, Dieve mylėk!. Krš. Dieve mylėk, kiek drapanų prisiuvo, kada gi jas visas ir sunešios!. Vb. Mylėk Dieve, koks šaltis!. Ds.
3.sakoma būgštaujant ko: Kad pasisuktų, Dieve mylėk, žandarai, būtų visiems strioko. Šk. Tik Dieve mylėk saugok pinigus!. KzR.
ne Diẽve mylė́k sakoma būgštaujant ko: Ne Dieve mylėk, kristų nuo tų kopėčių!. Gs. Ne Dieve mylėk, jis ten nueitų, būt po jam!. Alk.
tegùl Diẽvas mýli
1.sakoma stebintis: Kokių aš riebių avinų mačiau šiandien ir kokią daugybę, tai tegul Dievas myli!. Piet.
2.sakoma nerimaujant dėl ko: Kad neima miegas, tegul Dievas myli!. Km.
tylė́k ir Diẽvą mylė́k Krs. sakoma raginant nesikišti:
nedúok Diẽve sakoma ką neigiamai vertinant: Kad pasiuvo, tai neduok Dieve, didžia per didžia!. Slm. Jeigut į jo nagus papulčiau, neduok Dieve!. Šln. Neduok Dieve ugnelės, viskas supleškėtų!. Rdm. Taip sopa, kad neduok Dieve!. Jnšk. Be darbo žmogui būt tai neduok Dieve!. Plv. Toks jau šventuolėlis, kad Dieve neduok!. Lkš. Neduok Dieve ir važiuoti šitokiu keliu: arkliai be kojų, pats be dantų gali palikti. Žem. Dieve neduok!.. ar daug tereikėjo – būtumėm šermenis turėję. Cvir. Žinai, Tekle, neduok Dieve taip gyventi. Ap.
nedúok tù Diẽve sakoma ką neigiamai vertinant: O jau niežėjimas, tai neduok tu Dieve!. Al. Nebeduok tu Dieve, kaip čia dabar atsitiko!. Grž.
Diẽvui nekė́lus labai anksti, pro tamsą: Atsikėliau anksti, Dievui nekėlus. Slv. Kelia Dievui nekėlus. Alk.
dievaĩ (ko)nemãtė tesižino, tiek to: Dievai jų nematė, Ulijon, pragyvensime ir be šito kąsnelio. Vien. Nugi tesižino, dievai jo nematė. Ln. Bronius nutilo, susimąstė – dievai nematė!... Ap.
dievaĩ (jo...)nemãtę tesižino: Dievai tave nematę!. Ds. Jie gi rankas tuojau kišenėn, o kaklą apykaklėn įgūžia. Neką padarysi, – dievai jų nematę!. Šein.
Diẽvas (jo...)nemãtai tesižino, tiek to: Nebeieškosiu daugiau arklio, Dievas jo nematai, ir pėsčias pareisiu. Ds.
dievaĩ (jo...)nèregi tesižino, tiek to: Pagaliau Šešiavilkis pamojo ranka. Dievai jos neregie! Ar kapos metų seniui be galvoje mergų metai skaityti ir jų grožybes atminti?. Vaižg.
Diẽvą nešióti kišẽnėje būti perdėtai pamaldžiam: Dievą kišenėje nešioja, o velnią po laukus gainioja. Simon.
Diẽvas nẽša teig. eina: Kur Dievas neša?. Pt.
Diẽvo nevarýk į mẽdį sakoma be pagrindo besiskundžiančiam: Nevaryk Dievo medin ažu itokią duoną, ba gal ir itokios neturėsi. Arm. Nevarykit Dievo medžian – paskui neperprašysi. Jabl. Gera būklė – Dievo nereikia medin varytie. Grv.
Diẽvo nevýk į karklýną sakoma be pagrindo besiskundžiančiam: Nevyk Dievo karklynan – valgyk, ką turi. Grv.
Diẽvo nevýk į mẽdį Grv. sakoma be pagrindo besiskundžiančiam: Jau tu be reikalo skundiesi – nevyk Dievo į medį. Jnš.
Diẽvo nevýk į medžiùs sakoma nepagrįstai besiskundžiančiam: Nevyk Dievo į medžius – nė gražumu neišprašysi. Brt.
Diẽvui nežìnant labai anksti, pro tamsą: Išvažiuok Dievui nežinant. Vlkv.
Diẽvas numylė́jo apie ištiktą nelaimės: Juos Dievas tai jau tikrai numylėjo: ligomis apleidė, o dabar vėl ugnele pakorojo. Slm.
Diẽvo numylė́tas iron.
1.silpnas: Tas paršelis Dievo numylėtas – vos pastovi. Skr. Ir čiagi Dievo numylėtas tiltelis – nors nešte arklį pernešk. Srv.
2.nesveikas: Ė jau čia Dievo numylėti ir vaikai. Ds.
3.girtutėlis: Eina jau Dievo numylėtas. Kzt.
Diẽve padė́k
1.sakoma sveikinant dirbantį: Padėk Dieve, vyručiai. Graži orės pradžia, – prakalbino linktelėjęs galvą. Myk-Put.
2.sakoma reiškiant nepasitenkinimą: O prie darbo, – tarė Gaidys: – žadam mėšlus baigti. – Na, padėk Dieve, ir darbai bus šiokie! Ar pablūdote?. Žem.
Diẽvas paródė botãgą apie ištiktą nelaimės: Dievas jiems parodė botagą. Plv.
Diẽvas paródė pir̃štą apie ištiktą nelaimės: Dievas savo pirštą parodys. KrvP.
Diẽvas pasìėmė mirė: Bent kartą Dievas jį pasiimtų!.. – pagalvodavo kartais Adomienė, šluostydamasi ašaras. Gric. Per patį pavasario gražumą Rūtelę Dievas pasiėmė. Ap. Paskui vaikelį, kaip žmonės sako, Dievas pasiėmė. Zur.
Diẽvas pàšaukė mirė: Nežinom nė vienas, kada Dievas pašauks. Trgn. Taip sau žmogus vargsti, skursti... lauks, kol ponas Dievas pas save pašauks. Bil.
Diẽvo prašýti
1.melsti:
2.dėkoti: Mes jau sudėję rankas Dievo prašėm, kad nejudino nors vaiko. Azr.
dievaĩ ráuna sakoma apie varginantį dalyką: Tegu juos dievai rauna, tuos mokesčius ir policininkus!. rš.
Diẽvo regė́tas labai geras (giriant ar giriantis): Dievo regėti esat žmonės. Šts.
nėrà kõ Diẽvo rū́stinti nesigiriant: Nėra ko Dievo rūstinti, abiem gerai sekas: jau po pustrečio tūkstančio namo parleido. Bil.
Diẽve sáugok
1.sakoma stebintis: Dieve saugok, kokios buvo muštynės!. Pn. Saugok Dieve, kad diedukas mylėjo anūkus!. Aln. Saugok Dieve, kad mes turėtume atmesti Įstatymą ar įsakymus!. ŠR.
2.sakoma ko vengiant, bijant: Na, Dieve saugok į tokius nagus pakliūti!. Simon. Nenusilenkti prieš jį, neišpažinti visos teisybės, saugok Dieve, nuodėmė!. Žem. Neik, vaikeli, Dieve tave saugok!. Lp. Tai pražuvimas, Dieve saugok!. Krš. Dėkui Dievui – duktė ištekėjo! Dieve saugok – sūnus nori ženytis!. An.
dievaĩ tesáugoja sakoma ko vengiant ar bijant: Nenoriu aš į jį žiūrėti, tesaugoja mane dievai susitikti su juo. Krėv.
Diẽve sérgėk sakoma baisintis: Dieve sergėk, kaipgi sopa koją!. Vrn. Oras – tai Dieve sergėk – dangus su žeme maišos!. Všk. Sergėk Dieve nuo tokių žmonių ir kalbų!. Lel. Sergėk Dieve, kad nereikėtų niekam tiek patirti!. Ap.
Diẽvui skų́stis negãli gerai gyvena, visko pertekęs: Ir ponia Mangirdienė negali Dievui skųstis. Pt.
Diẽvo stovė́ta vešlūs (javai): Kur šįmet grikiai sėta, ten ir Dievo stovėta. Trgn.
Diẽvą stvárstyti už kójų sunkiai sirgti: Mano diedas Dievą už kojų stvarstė. Vlk.
Diẽve susimylė́k sakoma stebintis: Tai plonybė nesvietiška, Dieve susimylėk!. Skr. Dieve susimylėk, tas senukas, ko jis yra matęs!. Vdk.
Diẽve susimìlk
1.sakoma stebintis: Kiek tų bulbų šiemet prikasėm – Dieve susimilk!. Vb. Ten dabar, Dieve susimilk, užgaišo Mykolas su ta varlike. Pavėluoti Sekminėse!. Dovyd.
2.sakoma ko vengiant, bijant: Išsiskyrimas tas koks sunkus buvo, tai Dieve susimilk!. Krm.
3.sakoma baisintis: Susimilk Dieve, koks dabar oras!. Sln.
tegù Diẽvas susimýli sakoma baisintis: Tegu Dievas susimyli – tokia nelaimė!. Gs.
tegù dievaĩ susimýli sakoma baisintis: Tegu dievai susimyli – lyja ir lyja. Skr.
Diẽvas suvãlė neig. mirė: Gerai, kad Dievas ir suvalė: senelė jau bebuvo. Žem.
Diẽvas užmer̃ks akìs (kam) apie mirtį: Gal Dievas akis užmerks man, nereiks važiuot [į senelių namus]. Alks.
Diẽvas užmir̃šo apie seną žmogų: Užmiršo ją Dievas: visiškai paseno, nebegirdi, nebemato, o vis dar tebegyvena. Lnkv.
Diẽvo ùžmirštas atkampus, tolimas: Niekas manęs šiandien neriša su tuo Dievo užmirštu kampeliu. Bub.
Diẽvą varinė́ti į mẽdį per daug reikalauti, skųstis: Ko trūkstam, ko negyvenam, nevarinėkiam Dievo į medį. Krš.
Diẽvą varýti į mẽdį per daug reikalauti, skųstis: Varo žmonys Dievą į medį, zyzia be vieno galo. Rdn.
Diẽvo žadė́tas neig. labai blogas, niekam tikęs: O tai žmogus, Dievo žadėtas: meluoja ir nesisarmatija!. Krš.
Diẽvo žénklintas invalidas (kurčias, aklas, šveplas, raišas): Dievo ženklinta boba negali būti nešiotė, ba vaiko nesaugos. Vlkv.
dievaĩ žìno nežinia: Dievai žino, iš kurio tu karklyno. Klm. Mes neretai linkę perdėti ir dievai žino ką įsivaizduoti. Bub. Dievai žino, kur jis visa tai sumedžioja!. Cvir. Viliau, brisk upės pakraščiu. Kitaip dievai žino kur nuklysi!. Daut.
dievaĩ žìno kàs koks nors svarbus dalykas: Manėme, kad tame maiše dievai žino kas.... Vencl.
dievaĩ (jį...)žìno nežinia: Dievai jį žino, vaikeli, ko jam reikia! – tarė mama. Vencl.
Diẽvas žìno nežinia: Dievas žino, kas išaugs iš to mūsų vaiko, – susirūpinusi sakydavo motina. Myk-Put. Dievas žino, ar tas dangus tikrai yra. Šein. Dievas žino, kuom anas numirė. Ob. Jeigu kas buvo, tai jau ir nuėjo Dievas žino kur. Simon.
ne Diẽvas žìno kàs menkai: Ir toj krautuvėlėj ne Dievas žino kas. Antz.
ne Diẽvas žìno kóks apyprastis: Aš dar ne Dievas žino koks senis esu. Krėv.
Diẽvui ant garbė̃s
1.menkavertis: Kokia čia be suknelė – Dievui ant garbės!. Mžš.
2.tiek to, tuščiai: Apsirėkiau, ir tebus Dievui ant garbės. Skdv. Užtat dėl to nėr reikalo šnekėti, tai būna Dievui ant garbės. Plt.
dėl Diẽvo sakoma labai ko prašant: Jurgi, neik!.. Dėl Dievo, – tarė iš užkrosnės moteriškė. Cvir. Dėl Dievo, tyliau! – pirštą pridėdama prie lūpų, pašoko ji. Vencl. Tegu jis daro, ką nori, nejudinkite dėl Dievo, jis gali užmušti. Ap.
Diẽvui į lángus netaikliai: Šaudyk į taikinį, o ne Dievui į langus. Mrj. Vyrai, tik vakar žagrę išmainę į šautuvą, iš pakrūmių užpulti, pyškina Dievui į langus, kad tik triukšmo daugiau.... Bub. Visi mano pasai lekia į užribį, visi atmušimai – Dievui į langus. Trein.
pas Diẽvą nueĩti mirti: Petras jau Dievop nuėjo. Lz.
su Dievù sudiev: Pasakė su Dievu tėvams. Slnt. Na, su Dievučiu!. Gs.
su Dievaliù ant pùsės pusėtinai, gana gerai: Viskas ėjo su Dievaliu ant pusės, kaip sakoma. Simon.
eĩti su Dievù pasišnekė́ti mirti: Nieko nebus – eisiu su Dievu pasišnekėti. Rdn.
su dievaĩs šnẽkasi labai girtas: Ir mano vyras su dievais jau šnekas. An.
ãčiū Diẽvui sakoma apie normalią padėtį: Ačiū Dievui, dar visi sveiki. Gs. O aš pakūriau krosnelę – bus šilčiau, nors ačiū Dievui šiandien jau gali kentėti. Vencl.
ãmen Diẽve visai blogai: Miglotie ežere paklysti – amen Dieve!. Ggr.
dė̃kui Diẽvui sakoma apie normalią padėtį: Namie ar visi sveiki? – Sveiki. Dievui dėkui. Vien. Dėkui Dievui, dar sveiki esam. Gs. Tesame paprasti ūkininkėliai, esame Dievui dėkui pavalgę, bet stambesnių grašgalių nėr.... Vaižg.
Diẽvui pažél deja: Kurie šitaipo apie Dievo gerybę dūmotų, labai maž ir tarp mūsų (Dievui pažel) yra. Bret.
Diẽvo ir žmonių̃ ùžmirštas apie tolimą užkampį: Skirstymo komisija, aišku, mielai patenkino prašymą, nes ir su žvake sunku rasti tokių keistuolių, kurie savo noru veržiasi į šitokį Dievo ir žmonių užmirštą užkampį. rš.
ne Diẽve o kad taip atsitiktų: Matyti, jis vien tik dorelį temyli ir garbina, ne Dieve jam numirti, valdžia visą turtą apžinotų. Žem.
neĩ Diẽvui neĩ svíetui netinkamai, kvailai: Jei jis jau ką padarys, tai nei Dievui nei svietui. Mrk. Tai nusijuoks ne vietoje, tai užriks arba pasakys nei Dievui nei svietui. Avyž. Lept ir leptelėjo žodį, kad nei Dievui nei svietui. Grž.
neĩ Diẽvui neĩ žmõgui netinkamai, prastai: Kad suraukei suknelę nei Dievui nei žmogui. Šmn.
tegù (tave...)dievaĩ sakoma nustojant rūpintis, susitaikant su esama padėtimi: Pažvelgt, nusišypsot ir atsidust lengvai: tegu tave dievai. Myk-Put.
kaĩp iš Diẽvo arúodo nerūpestingai: Ėmei kaip iš Dievo aruodo. KrvP.
kaĩp Diẽvo ausyjè
1.labai gerai: Kaip Dievo ausy gyvenam. Adm. Gyvena kaip Dievo ausy, ir šiltai, ir sočiai. Krč.
2.jauku: Ramu kaip Dievo ausy. Btg.
kaĩp Diẽvo burnojè apie jaukumą kur: Per ilgą dieną prikaitinta dirvos žemė skleidžia šilimą, ir dvivėžyje kelyje netrukus vėl jauku ir šilta kaip Dievo burnoje. Andr.
kaĩp iš Diẽvo délno apie gražų: Ir gimė [vaikas]. Kaip iš Dievo delno: jau gražus, tamstyte!. Dovyd.
kaĩp už Diẽvo dùrų gerai: Gyvena kaip už Dievo durų. Vj.
kaĩp Diẽvo jautẽlis apie mergininką: Kaip Dievo jautelis gyvena – eina per mergas. Aln.
kaĩp už Diẽvo lãšinius kruopščiai, stropiai: Dirba, stengias kaip už Dievo lašinius. Glv.
kaĩp Diẽvo rasà labai liesas: Parvažiavau namo sudžiūvęs, susisukęs kaip Dievo rasa. Pls.
kaĩp iš Diẽvo sáujos vešliai (auga): Kalnelis prie molio, virstų tie runkeliai kaip iš Dievo saujos!. Balt.
kaĩp Diẽvo ùžantyje labai gerai: Gyvena kaip Dievo užanty. Jnš.
kaĩp Diẽvo ùžpečkyje labai gerai: Butkiuose gyventi buvo taip gera, kaip, anot to, paties Dievo užpečkyje. Vaižg.
kaĩp Diẽvas dãvė
1.visai menkas, prastas: Lyg jaunikis, gavęs iš savo mylimosios mergelės meilų raštelį; turinys – kaip Dievas davė: kita vieta sujudins, kita ir jokio įspūdžio nepadarys. Vaižg. Kambariai, berods, erti ir šviesūs, bet rakandai – kaip Dievas davė. Žem. Prie darbo kaip Dievas davęs, o prie valgio kaip sudegęs. Sd.
2.visai prastai: Pavalgyti vėl, kaip Dievas davė: pasiskerdus vieną meitėliuką reikia visiems metams mėsos užtekti. Žem. Darbo per akis, o valgio kaip Dievas duos. Ds. O jau pietūs – kaip Dievas duos. Ir dažniausiai buvau be pietų. Simon.
kaĩp Diẽvas duõs kaip nors, kaip išeis: Nebūtinai tuojau atiduoti, – tarė komisorius: – prižadėk susitaikinti, o rudenį – kaip Dievas duos. Žem. Nūnai dieną bus ant karto atsikąsti, o rytoj – kaip Dievas duos. Rod. Su ta mokėsena – kaip Dievas duos. Mžk.
kaĩp Diẽvą mataĩ būtinai, tikrai: Versi, Amerikon pabėgsiu, – graso sūnus. – Kaip Dievą matai, pabėgsiu!. Krėv.
kaĩp Diẽvą mýliu tikrai: Aš ir laukiau. Kaip Dievą myliu, laukiau!. Vien. Kaip Dievą myliu, numirėliai nusgąstų atsikėlę!. An.
kaĩp Diẽve padė́k
1.tikrai: Kad gerai uždės diržo skersai, tai atiduosi kaip Dieve padėk. Brs. Taip srėbsi, kad neturėsi ko geresnio, kaip Dieve padėk. Šts.
2.lengvai: Apmoviau (apgavau) kaip Dieve padėk. Brs.
kaĩp Diẽvas taĩsė tartum taip ir reikėjo: Nueisiu kaip Dievas taisė: nesą namie. Gršl.
kaĩp pas Diẽvą už pẽčiaus gerai, be rūpesčių: Gyvena pas mamą kaip pas Dievą už pečiaus. Gs. Kas jums rūpi? Sėdit kaip pas Dievą už pečiaus. Myk-Put. Čia kaip pas Dievą už pečiaus. Kt.
kaĩp pas Diẽvą ùžantyje gerai, be rūpesčių: Tiek metų vargšai sviete kentę, pas Putną kaip pas Dievą jie užanty!. Tilv.
kaĩp pas Diẽvą ùžkrosnyje gerai, be rūpesčių: Gera kaip pas Dievą užkrosny. Jrb. Nu, ir šeimininkėlė. Čia mes jaučiamės kaip pas Dievą užkrosny. Vencl.
kaĩp pas Diẽvą ùžpečkyje gerai, be rūpesčių: Dabar gyvenu kaip pas Dievą užpečky. Žem.
baimė Dievo žr baimė
iš (kieno)burnos į Dievo ausį žr burna
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
dūšia Dievui žr dūšia
dūšią atiduoti Dievui žr dūšia
garbė Dievui žr garbė
kontrakto nepadarė su Dievu žr kontraktas
iš (kieno)lūpų į Dievo ausį žr lūpa
pono Dievo apžadėlė žr ponas
poną Dievą varyti į mišką žr ponas
pone tu Dieve žr ponas
prie pono Dievo važiuoti žr ponas
kaip prie pono Dievo užkrosnyje (užpečinėje) žr ponas
pirštų nesudėti su Dievu žr pirštas
piršto nesudurti su Dievu žr pirštas
pirštais nesudurti su Dievu žr pirštas
pirštų nesukišti su Dievu žr pirštas
sąskaitas suvesti su Dievu žr sąskaita
sielą atiduoti Dievui žr siela
stiklo dievą pabučiuoti žr stiklas
žąsis ginti ant Dievo žr žąsis

Daugiau informacijos

kas

Apibrėžtis

kõ gẽro gali būti, įmanoma, tikriausiai: Tai mes rytoj ko gero ir baigsim kulti. Sml. Ko gero mes nespėsim į traukinį. rš. Jam ko gero tiktų pasakymas: tokiems visos valdžios geros. Ap.
kàs gývas visi: Taigi rytoj kas gyvas – visi į dvarą!. Myk-Put. Visi kas gyvas ateikite į talką. Jnš.
kàs gývas galį̃s visi: Po sodą taip pat kas gyvas galįs juda, plasta. Žem.
kàs tìk gývas visi: Kas tik gyvas, kas tik gali džiaugiasi laukuos. Mont.
nė̃ kám kõ
1.nei į galvą, visai nepagalvota (kad taip galėtų būti): Man nė kam ko, kad jis galėjo supykti. Alk. Man nė kam ko, kad tu galėtum sirgti. Dkš. Man nė kam ko, kad jai negerai bus. Pžrl.
2.visai nerūpi: Palikęs sustingusį iš nusistebėjimo žydą, nuėjo sau toliau, tarytum nė kam ko. Kudir. Tiesą sakant, man tai nė kam ko buvo, bet jeigu jisai taip padarė, tai turėjo nenorėti, kad jį kas nors iš jūsų pamatytų. Piet. Man nė kam ko, kaip ji ten mezgė. Klvr. Aš sakiau, o jam visai nė kam ko. Snt.
kás kìta visiškai kitaip, ne taip, daug geriau: Dabar bus kas kita. Jabl. Kas kita su akiniais. Lkv. Pėsčiomis, o dar per atlydį, tenai nenuklamposi. Arkliu – kas kita. Zur.
kàs sáu
1.į visas puses (sklaidantis): Pavalgę visi išsivaikščiojo kas sau. Mrj. Įėję į mišką pasklinda kas sau. Ap.
2.atskirai: Susėdo kas sau, mergos sau ir kuštasi tarpu savęs. Krėv. Gyvena kas sau. KzR.
ką̃ tù (jam...) nieko nepadarysi, nepakeisi: Guli Mileris kryžium prie šulinio, nosimi į klaną putas pučia – ir ką tu jam!. Sruog. Ana visus špygom iškaišė, ir ką tu jai?. Ds.
kàs čià tókio nesvarbu, menkniekis: Kas čia tokio, kad uzbonėlį išgeria, bet pastalėje nė karto nemiegojo. Skrb.
ką̃ tù tén nėra prasmės (ką daryti): Ką tu ten jį mokysi, kad neklauso. Ds.
kàs táu dávė reiškiant nusivylimą: Kas tau davė – negaliu sudraust, ir gana!. Alk. Rodos, turėtų ir mūsų likimas nors truputį palengvėti... Bet kas tau duos!... Pt.
kàs táu dė̃s visai nėra: Ar bernas namie? – Kas tau jį dės, po sodžių laksto!. Jnšk. Ar yra speigo? – Kas tau dės!. Šts.
kõ tù nóri nereikia stebėtis (kieno prastumu): Oi, nebaigs šitas benkartas geruoju! – Mergvaikis, ko tu nori.... Balt.
kàd ką̃ tù nóri labai geras: Rugieninės griūšės skanios kad ką tu nori!. Šmk.
kàs per víenas kas toks: Kas čia tu per vienas?. Lg.
kàs bùs tàs bùs sakoma rizikuojant ką daryti: Kas bus tas bus – eisiu ant Šmuiliškės. Lkš. Reikia pasakyti teisybę – kas bus tas bus. rš.
kàs bùvo nesvarbu, didelio daikto: Kas buvo, kad neturtingi, bile gražiai gyvena. Lnkv. Kas buvo, kad vainoj užmuštų. Dauk.
bū́ta kõ visai paprasta, nesunku: Aš tau atlyginsiu už tokį gerą darbą. – Tai būta ko, tokį darbą gali padaryti kiekvienas žmogus. Lp.
kàs tai yrà paprasta, nesunku: Kas tai yra paganyti vieną valandą. Ėr. Kas tai yra bajorui šimtą vėzdų, by stačiom!. Kp.
yrà kàs daug ar sunku: Pridėjo obuolių, kad yra kas nešt. Alk.
kàs ten yrà visai nesunku: Kas gi ten yra laiškas parašyt – brikšt brikšt kelis žodžius. Mžš.
yrà kõ
1.daug ar sunku: Cukriniai – yra ko kelt, kaip puodynės. Krkn.
2.įdomu: Nuvepezoja, nutepernoja, kad yra ko klausytis. Krš.
bùs kàs esą̃s sakoma tyčiojantis iš besipuošiančio, besigiriančio: Apsimovė su kapališiu ir bus kas esąs!. Als. Ir bus kas esanti! Nūsproga, ne poni!. Šts.
bùs kàs nebùvęs sakoma tyčiojantis iš besipuošiančio, besigiriančio: Ar neisi prie darbo, ko čia terliojies, ir bus kas nebuvęs!. Als.
ne ką̃ dãrąs geras, sugebantis: Liežuvėlis ne ką darąs, tik žmogus niekam tikęs. An.
kàs dė̃s visai nėra: Ar yra miške grybų? – Kas dės!. Als. Brangūs rugiai, pardavei? Didelis buvo turgus? – Kas dės brangumą, privežė maž ant kiekvieno. Žem. Ar daug šį metą obuolių? – Kas dės daug!. Vvr.
kàs (ką, kam)dė́jo visai nėra, visai neturi: Kas čia vestuves dėjo?. Als. Kas jiems dėjo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko!. Ėr.
ką̃ čia kalbė́ti ir taip aišku: Mūsų buvo viena smiltis, pušynėliai, o jų... Ale ką čia kalbėti!. Simon. Paršiukui ir tai vietos reikia, o karvei – ką čia kalbėt. Alks.
kõ klausaĩ visai ne, nė iš tolo: Maniau, kad riebus – ko klausai!. Šts.
kõ bekláusi
1.nė to tiek, visai ne: Kad bent duonos kruopą būtų padėjęs ant stalo!.. Arielkos ko beklausi!... Žem.
2.tuo labiau: Vytuoja jau girta eidama biškį ir motriška, o vyriškas – ko beklausi: repežoms aure eina. End.
yrà kõ klausýti gražbyliauja: Yra ko klausyt, nėra ko kitam pasakyt. Pnd.
kàd ką̃ mãčija sakoma labai giriant: Kiek čia seniai buvo vaikas, o dabar vyras, kad ką mačija!. Erž.
mãtė kõ nemãtęs sunkiai gyveno, vargo: Kai nebus kam duonos duot, tai dar matys ko nematęs. Jrb. Jis ten matė ko nematęs, tai parvažiavo kai šilkinis. Jrb.
kàs mãtė sakoma piktinantis: Kas matė taip daryt!. Slnt. Vienodžiau, vienodžiau kapstykit [mėšlą iš vežimo]! Kas matė taip – krūvom. Katil.
kàs mãtęs sakoma piktinantis: Kas matęs, kad toks arkliukas šitokį vežimą pavežtų!. rš.
kàs mãtos sakoma stebintis: Kas matos! Tokia sopė, kaipgi nerėks ne savo balsu. An. Kas matos! Tokį kelią suvaikščiojus kur nesopės kojas. An.
kàs tai mãtė sakoma piktinantis: Kas tai matė – namuose paleistuvė!. Vien. Kas tai matė, kad toks vaikelis drįstų prieš tėvą ranką kelti!. Gs. Kas tai matė kapstytis po žemes!. Rs. Kas tai matė per pačią rugiapjūtę varyt kelius taisyt!. Srv.
kàs nekáita
1.bepigu: Kas nekaita klebono gaspadinei, melninko kiaulei, vienkiemio šuniui. Skd. Kas nekaita gyventi, jei turi ko valgyti. Tl. Kas nekaita buvo jaunam būti, bėda dabar – sėdėk ir veizėk. Sd. Kas nekaita vienam gyvent!. Krš. Kas nekaita vasarą. Kal.
2.laimė, gerai: Kas nekaita, kad neišvažiavau, būčiau ir nebsutikus. Ms. Mums jau liūb aiškins, kas dabar nekaita, ir viskas lietuviškai. Nv.
kàs nekáitėja bepigu: Kas nekaitėja prie tėvo būti. Slnt. Kas nekaitėtų, kad būtų kūtėj elektra. Sk. Kas nekaitės, kad užaugs sūnus – nebreiks tiek bedirbti. Dr. Kas jums nekaitėtų, kad jūsų rankos nebūtų surištos!. LzP. Misliju: kas nekaitėtų, kad būčiau viena. Trk.
kám nekliū̃t bet kam: Barstė savo pinigus, davė kam nekliūt, nieko negelbėjo. Tat.
kõ nemìtęs kam, dėl ko: Ko nemitęs aš tą darysiu. Kv. Ko nemitęs svetimą niežą kasinėt. B.
nėrà čià kõ nereikia kreipti dėmesio, varžytis: Einam ir pasiimam, nėr čia ko!. Mrj. Važiuodami užkrimsim. Nėra čia ko. Balt.
kàs nebùvęs vis tiek, būtinai: Kas nebuvęs, plauksiu į jūrą. Plng.
nėrà kàs nėrà nieko nereiškia, nesunku: Tokiam mituliui ir pečius nėr kas nėr sugriauti!. Trgn.
ką̃ norė́t negalima tikėtis nieko gera, niekam tikęs: Sena krepšas ta boba, ką norėt. Šln.
kõ norė́t negalima tikėtis gero, niekam tikęs: Laisvėj augo, ko norėt gero žmogaus. Vžns. Užaugo vaikas laisvėj, nėr ko norėt. Ktk.
kad ką̃ nóri puikiai: Duok tam veršiui pieno, žibės, kad ką nori!. Jrb.
ką̃ padarýsi reikia sutikti su tuo, ko neįmanoma pakeisti: Antanukas prunkščia, jam šalta, nemalonu, jis nenorėtų praustis ir kam kitam jis niekuomet nesiduotų, bet ką padarysi, kad jį prausia pati senelė, kurią jis labai labai myli. Krėv.
kàs pakliū̃na bet kam: Kemša burnon kas pakliūna – ar tik ne dėl to, kad nereiktų šnekėti. Zur.
yrà ką̃ pažiūrė́ti gražus, didelis: Na ir vyras, yra ką pažiūrėt – sieksninis. Ut. Jis pasistatė tokį namą, kad yra kas pažiūrėti. Jnš. Tu, vyreli, jo nesurangysi – yra ko pažiūrėt vyro. Jnšk.
nėrà kõ pažiūrė́ti
1.menkas, silpnas, prastas: Tas jos vyras toks kemsiukas, nėr nė ko pažiūrėt. Šmk. Mūsų daržai šįmet tokie, kad nėra ko pažiūrėti. Jnš.
2.mažai: Atnešė tik tiek obuolių, kad nėra nė ko pažiūrėti. Jnš.
kamè ràsi
1.kas gali būti geriau: Kame rasi, kaip basam. Als. Kame rasi, kaip su kailiniais žiemą yra gerai!. Als. Kame rasi, kaip Narmontienė yra gera bobutė!. Šts.
2.kur ten bus, visiškai nėra: Musių pas jumis nėra. – Ne, kame rasi: troboj neverdam. KlvrŽ.
ką̃ ir besakýti tikrai taip, be jokios abejonės: Liūdna, ką ir besakyti! Bet ką gi padarysi?. Vaižg. Gailėjo pinigo, ką ir besakyti: jis ne kelyje rastas. Vaižg.
kàs žìno nežinia: Turbūt jam kariauti nereikėjo, vežiodavo gal kokį maistą ar drabužius, kas jį žino. Ap.
yrà kõ žiūrė́ti gražus, didelis: Jis ne bet vyras – yra ko žiūrėt. Jnšk.
kàs be kõ žinoma (patvirtinant): Kas be ko, ir jie susibara. Slm. Ir pavasarį būna grybų, kas be ko! Bet retai. Als. Kas be ko, jei reikia, tegu ir užrėžia. LzP.
yrà į ką̃ pažiūrė́ti gražus, didelis, stiprus: Vyras yra į ką pažiūrėti, gražus iš visų pusių. Skr. Vaikinas už tai buvo į ką pažiūrėti: visas išrodė lyg sutinęs, pagurkliai du, o veidas raudonas buvo lyg bijūnas. LzP.
yrà į ką žiūrė́ti gražus, didelis, stiprus: Bet ir yra į ką žiūrėti – kaip nulietas vaikinas: aukštas, sudarus, geltonplaukis, baltas, suraitytais uostais. Žem.
kàs iš tõ jokios naudos: Pavoliojo mane po ligonines ir kas iš to. Adm. Senė, Rimydžio motina, obuoliams nokstant visada būdavo sode. Tačiau kas iš to: ausys girdėjo ne ką, miegas ją lenkdavo prie žolės. Ap.
kàs per víenas kas toks: Kas jis per vienas?. Alk. O šitas kas per vienas? Gal šnipas?. Ap. Tuojau [gyventojai] ima kalbėti, teirautis, kas per vienas, ko čia lankosi?. Švaist.
nè per kàs prastas: Kelinta tik diena truputį atšilo, bet oras ne per kas. Žem.
nė̃ per ką̃
1.menkniekis, nieko nereiškia, lengva: Man tiek išvalyti nė per ką. Bsg. Jaunystėje man tokį maišą panešt būdavo nė per ką. Krč.
2.nesulyginamas: Toks diržingumas tos jų mergaitės, kad geras vyras nė per ką. Grž.
kàs po kám kaip yra: Tegul nebūna užsimerkęs, tepamato reikalingą žmogų, žinos kas po kam. Žem. Tas iš karto suprato, kas po kam. Varn.
nė̃ po kõ nevertinamas: Ta pana jam nė po ko. Skd.
nė̃ po kám nieko vietoje, nevertina: Blokšto neuždeda, – perkirto Petronė: – jeigu kartais aš kuriam sumaunu, tai pajunta, o motina jiem nė po kam.... Žem. Man jo pinigai nė po kam, by tik viršų gavau. Žem. Man tos jų kalbos nė po kam, tegu tauškia ką nori. Jnš. Zvaidyties boboms nė po kam, savo viršų nori turėti. Krš.
ką̃ su (kuo) nieko nepadarysi, nepakeisi: Užsispyrė, na ir ką su juo!. Kudir.
ką̃ su tokiù sakoma apie ką galingesnį: O ką su tokiu – išmes iš gimnazijos ir kam pasiskųsi.... Paukš.
nėrà už ką̃ atsakoma dekojančiam: Dėkui. – Nėr už ką. Jrb.
nė̃ už ką̃
1.nieko vertas: Ans tave nė už ką neturi. J. Tos dainos mums nė už ką nebuvo. Šts. Marti močios nė už ką nelaiko. Slm. Vištų turiu būrį, man kiaušinis nė už ką. Skr. Mums nė už ką tas pienas. Erž. Kad daug užaugo, nė už ką nebuvo tie obuoliai. Als.
2.jokiu būdu, niekaip: Aš taip nedaryčiau nė už ką!. Kt.
3.labai lengva, priprasta: Dainos man nė už ką: kur kas dainiavo, ir aš lėkiau. Žr. Ant Panevėžį triskart pėsčia buvau nuėjus – man nė už ką. Ps.
anė̃ kàs anė̃ kõ prastas: Tas arklys anė kas anė ko. Skr.
nė̃ kàs nė̃ kõ niekam nereikalingas: Pirmiau visi pasiilgdavo, o dabar nė kas nė ko. Bgt.
ar ką̃ sakoma pageidavimui sustiprinti: Ar dirbk ėmęs, ar ką. Baran.
ar kõ sakoma pageidavimui sustiprinti: Jonuk, ar tu vesk, ar ko. Žem.
kàs ar kaĩp sakoma apie nesukonkretintus kokius būsimus įvykius: Prigrasė, kad jei kas ar kaip, tai ponai Puodžiūnai pasieksią jį, Mykolą, kad ir kažin kur jis būtų. Vien.
be kàs jaũ kur ten, nė iš tolo (neigiant): Ar jau suverpei linus? – Be kas jau! Dar nepradėjau verpti!. Als. Ar geresnis ligonis? – Be kas jau! Mirs. Šts.
bei ką̃ kur ten (neigiant): Ar pasiuvusi jau tau drabužius? – Bei ką!. Skd.
bei ką̃ jaũ kurgi ten (neigiant): Ar gražus audeklas? – Bei ką jau, negražus – juodraudonis!. Šts.
bei kàs jaũ kurgi ten (neigiant): Ar geruoju gyveni? – Ne, bei kas jau – baruos ir baruos!. Šts.
nè bèt kàs šio to vertas, vertingas: Aš ne bet kas, ir man ne bet kas. Bgt.
kàs čià
1.nedaug (apie kiekį): Kas čia tų linų – neapsimoka pirtis. Vlkv. Kas čia tėr, katino ašaros. Varn. Anandie kiek pasnyguro, ale kas čia – nedaug. Trgn.
2.nedaug (apie laiką): Kas čia tos dienos. rš.
3.nieko nereiškia, nėra naudos: Kas čia tie kiaušiniai, kad mielių per mažai!. Vl.
ką̃ čià menkniekis, nesvarbu: Jiems maistas – ką čia. Simon.
dár kõ sakoma apie nepritarimą, atsisakymą kokio patarnavimo: Dar ko! Parvažiuosiu traukiniu. Ap.
ir ką̃ ir kàs viskas: Ir ką ir kas, viskas patiko: ir košę su pluta valgė. Ggr.
kàs jaũ nesvarbu: Kas jau, kad nebus prašyti į tą veselę, vis tiek anie (styrininkai) ateis. Rdn.
jaũ ką̃ gi labai puikus, geras: Krikštynos buvo jau ką gi!. Vaižg. Ė kvėpimas, jau ką gi!. Baran.
kad kõ nedaug trūko, panašu į tai: Kad ko, visi būtų pradėję žliumbti – tartum važiuočiau į Ameriką ar į savo laidotuves. Vencl.
kadà tai kàs
1.seniai: Eik namo, kada tai kas buvai namuose. Mrj. Aš jau kada tai kas namie, o ji dar tik pareina. Rdm. Kada tai kas buvo, o jam vis neišdulka iš galvos. Gs.
2.ilgai: Kada tai kas nesugyja, ir gana. Pc.
kadà kàs seniai: Jau mes kada kas atsisėjom ir seniai užmiršom. Dkš. Jau tėvas kada kas serga. Lp. Aš kada kas neinu grybaut. Vrn.
kadaĩ kàs seniai: Jau ji kadai kas išėjo. Alk. Kadai kas buvo, ką čia beatsiminsi. Skp. Kadai kas tąsaisi, ir vis gyvas. Krs. Pašlapęs [šienas], anas čia rūgsta kadai kas, vis nėr laiko išdžiovinti. Mlt.
kažìn kàs didelis, svarbus dalykas: Manai, kad tavo kepurė didelė, tai tu kažin kas. Mont.
kad čià ir kažìn kàs būtinai: Kad čia ir kažin kas, o į turgų nujosiu aš. Vaič.
kad čià kažìn ką̃ jokiu būdu, nieku gyvu: Kad čia kažin ką, negrįšiu prie Julijos. rš.
kàs čià labaĩ nieko ypatinga: Gerą valig sau žmonelę gavo. Kas gi jau čia labai Petras!. Mžš.
kàs kíek menkas dalykas, menkniekis: Kas kiek – ir verkia. Dkš.
kõl kàs tuo tarpu, laikinai: Kol kas palauksiu pinigų. Ktk. Mes kol kas miegame daržinėj ant šieno. rš. Galvoje sukasi pirma išgirsti, dabar, regis, pačios pasakyti žodžiai: kol kas išnyksim, kol kas.... Zur.
kõlei kàs
1.sustiprinti teigimui: Kolei nueisim, kolei kas, ir sutems. Vien.
2.tuo tarpu: Šaknį Traid- kolei kas ir tesuradau tik dviejuose varduose. Būg.
kur̃ kàs
1.labiau, daug: Aš už jį kur kas didesnis. Lp. Jis (laikas) bėga kur kas greičiau, kai į laikrodį nesidairai, nežvilgčioji pro langą ir nesėdi rankų susidėjęs. Bub.
2.į visas puses, bet kaip: Velniai, užuodę švęsto vandens kvapą, spruko kur kas. LTR. Pjausto paskui šituos stiebus, maišo su lapų tabaku ir pasidaro sau tokią smalkynę, kad mes bėgam, tėvui uždūminus, kas kur. Balt.
3.kiekviena proga: Kas kur vis manęs klausia. Prn.
kur̃ ten kàs toli: Perlis juos kiaurai: kur ten kas Pučekiai, slidu. Mžš.
kur̃ tik kàs menkiausias dalykas, menkniekis: Kam reikia įsikąsti į vieną žmogų – kur tik kas, tuoj Jonas ir Jonas kaltas. Šl. Kur tik kas, tai aš vis kalta. Ds.
kažì ką̃ daug: Tų vaikų kaži ką neturėjau: tris vaikus ir vieną dukrą. PnmŽ. Ne kaži ką jau sukrausi. Erž.
ne kažìn kàs
1.nedaug: Obuolių šiemet buvo ne kažin kas. Slm. Ne kažin kas iš to skapo mėsos. Šk. Jis ne kažin ką tų pinigų turi. Slnt. Nelabai kažin ką uždirbi. Žb. Jis ne kažin ką geriau už mane moka. Lp.
2.nelabai koks, apyprastis: Aš ne kažin kas, ir man ne kažin kas. Kt. Mačiau aš tą žmogų, žinai, ne kažin kas. Šk.
3.menka nauda: Nebe kažin kas iš obelų; kaip tik negyveni, tai išlaužė tas šakas. Kp.
4.silpnas: Ligonis jau ne kažin kas. Bgt.
ne ką̃
1.nedaug, menkai: Jis ne ką didesnis už mane. Lp. Aš ne ką toliau buvau. Vl. Ne ką valgęs buvau ir paslobau vi[si]škai. Kp.
2.trumpą laiką: Gal ir ne ką laukę parvažiuos iš to Radviliškio. Rd.
3.nieko: Ne ką padarysi, reikia vargti. Dglš.
neĩ ką̃ sakoma sustiprinti neigimui: Nei tu ten eik, nei ką. Lp. Ta merga kaip birbynė: nei ten jos pilvo yra, nei ten ką. Lnkv. Nei tu valgai, nei ką, tik zelnioji. Alk. Tas mane gumbas ėda, jau nežinau, nei kas bus, nei ką. Ašb.
neĩ kàs neĩ kõ nelabai vertinamas, apyprastis: Ta merga nei kas nei ko. Alk.
neĩ kõ neĩ ką̃ labai mažai: Du vežimai bulvių ant tiek kiaulių tai nei ko nei ką. Pš. Pasipjovei vištelę, suvalgei, nei ko nei ką. Pc. Šiemet pašaro pas mus nei ką nei ko. Ps. Tiek kiaulių šiemet tepasipjovėm, tai mėsos nei ką nei ko. Pkr. To alaus nei ko nei ką – šitiek žmonių!. Všk.
neĩ kõ neĩ kaĩp sakoma, kai sunku apsispręsti: Ar čia veislinė likt, ar parduot – nei ko nei kaip. Mžš.
neĩ čia kõ neĩ čia ką̃ labai paprasta: Nei čia ko nei čia ką – per valandą ir iškuopiau kaminą. Pc.
ne per kàs nelabai geras ar gražus: Šiaip sau mergelė, ne per kas. Mžš.
nė̃ per kíek kamè visiškai: Grybų nebėr nė per kiek kame. Dr.
pakõl kàs laikinai: Šitaip apsiramino ir redakcija, ir leidėjai, ir „Balsas" galėjo ramiai toliau sau keliauti po kraštą – pakol kas. Simon.
tai ką̃ gi labai puikus: Kad išsipustęs, tai ką gi!. Škn.
kàs teñ
1.visai lengva: Mūs priesmėliai ten, tai pusę hektaro ir art, apart, ar ten grikių, ar ten ko pasėt – kas ten: viena ranka arei paėmęs. Vlk.
2.labai mažai: Už tris šimtus litų tai kas ten, tik apsirengti. Kp.
ką̃ teñ
1.visai lengva: Ką ten jam toks maišas, užsimetė ant pečių ir eina. Ds.
2.negalima ir lyginti, daug prasčiau: Mamos virimai gardžiausi, ką ten valgykla!. Rtn. Ką ten kopūstai – tokių kiekvieno kumečio darže rasi!. rš.
3.neverta, neapsimoka: Ką ten vežt obuolių maišelis!. Mžš.
tìk ką̃ vos: Puodas kaip žiuželis – tik ką turis. Ktk.

Daugiau informacijos

atmainýti

Apibrėžtis

mainýti, mai̇̃no, mai̇̃nė K; SD148, R
1. tr., intr. atiduoti ką savo ir gauti į tą vietą kitą daiktą, daryti mainus: Šiokį metą žmonys braidė taškė po miestelį parduodami, pirkdami ar mainydami kumelėmis Žem. Gyvolį mainaũ, o knygą keičiu J. Lygiomis mainyti N. Rugius maini̇̀s an bulvių Klvr. Mai̇̃no stintas lygiu saiku an rugių Jrk126. Mainyk kiaušais Lnkl. Škiuš, brekš, muno avineli, į pyragą mainýtasis PP78. Susiedali, mainýkiav gaidžiais – mun baltas gaidys nevedas Rt. Mudu mainysva: aš tau duosiu tuos tris šunis, o tu man duosi tuos tris veršius BsPI6. Ilgai nepalaiko, mai̇̃no kaip čigonas arklius Jnš. Kad mainái, reik ir pasižiūrėti, į ką Tv.
^ Sudėsiva rankeles, mainysiva žiedeliais (vienas antram pasižadėsiva) JV147. Anys sėdėjo, meiliai kalbėjo, ant rankų žiedelius mainyti pradėjo (d.) Ds. Kas arklius maino, tas pėsčias eina LTR(Msn). Jau tu arklį mainai ant šuns (nelygūs mainai) LTR(Lbv). Galvos ant uodegos nemainyk LTR(Rm). An dešimties kvailų ir vieno razumno nemai̇̃no Lp. Mainýk su kale žandais, gausi uodigą prydais (sakoma plūstančiam, keikiančiam) Šts. Gana, Jurgi, mainyti, reik kumelius auginti VP15.
| refl.: Mainýkiavos peiliais! Skd.
2. tr. keisti vieną kitu: Atsisėsi an kelmo ir sėdėsi par trejus metus – nei plaukų kirpsi, nei barzdos skusi, nei nagų pjaustysi, nei marškinių mainysi (persivilksi) BsPII183. Akinius reikia mainýti Krm. Jau buvo pradėję mainýt pavardes Gs. Stonas mainyt reikia NS648. Vieni paveikslai mainė kitus V.Piet. Gryčioje visados turi būti grynas, mainomas oras rš.
^ Maino stoną į sijoną, o vainiką į kepurę (tuokiasi) Sim.
| refl.: Maináus ir maináus (keičiu rankas) nešdama – toki sunki višta Lkv. Pas mus mainosi šeimynos BsPIV29. Mainomės: vieną dieną vienos verdam, kitą dieną kitos Jnšk.
| Vidus nesmai̇̃no (viduriai užkietėję) Tvr.
3. tr. atsisakyti nuo duoto paliepimo, pažado, žodžio ir pan., pakeisti kitokiu: Bet jis nemainė savo paliepimo J.Balč. Jis savo žodžio nemainys ir nieko neišsigąs V.Myk-Put. Prižadėjau, tai jau žodžio nenoriu mainyt Klvr. Niekada to jau nemaino, ką artimam kartą žadėjo PK48.
4. tr. daryti kitonišką, perdirbti: Paskui tris kartus ar keturis sužvengė, bet kažkaip nepaprastai mainydamas savo balsą J.Balč. Balsą mainau SD159. Baltas nuometas veidelį maino LTR(Mrj). Gaidys gieda – jau, matyt, orą mainỹs Jnšk.
^ Parėjęs iš karčemos, pačiai skūrą maino (muša) Žsl. Gavai vyrą pijokėlį – iš karčmelės neina, kožną dieną ir adyną tavo veidą maino (muša per veidą) LTR(Lš). Nuog sūnų reikia eit in poterių duoną mainyt (elgetauti) Arm.
| refl.: Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus, taip mainos pasaulio darbai! Mair. Laikai jau mainos Mair. Mai̇̃nos žmonės ir jų papročiai Vrb. Gal jau pradės mainytis oras? Jnšk. Tiktai sėdi už stalelio, jai veideliai mainos LTR. Mainosi žmogus kap mėnulis Mrs. Kaip gyvenam, teip mirsma – kalba mūsų nesmai̇̃no Vdn. Mainos kap barsukas per pusiaužiemį LTR(Alvt). Nemainos Viešpatis … kaip žmogus DP477.
5. refl. pereiti į įvairius atspalvius (apie spalvas): Aksomo ir šilko spalvos mainėsi, tviskėjo ir mirguliavo pro medžių lapus įspindusios saulės šviesoj V.Myk-Put. Visa eglė nuo galybės mažų žvakelių spindėjo ir kaip orarykštė mainėsi nuo sidabrinių siūlų LzP. Tavo silkvilninis sijonas toks puikus, kad mylu malonu veizėti: čia žalsvas, čia rausvas – taip priš saulę ir mai̇̃nos Vkš.
ǁ raibti, marguliuoti: Prie lempos šviesos jau negaliu skaityti – mai̇̃nos akysa Lš.
6. tr. keisti stambius pinigus smulkesniais arba vieną valiutą kita: Pinigų mainomoji kasa rš. Markių nemainė į rublius Prn.
◊ nėrà pirštù pir̃što mai̇̃nęs nieko nėra dirbęs: Nėr pirštu piršto mainęs, o noria algą imti Šts.
rañką mainýti nebe iš to paties asmens, o iš kito pirkti, imti: Reikia mainýt rañką – iš Stasiūnioko, kad ir darmai duot paršus, neimč Ktk.
rankàs (kójas) mainýti dirbti už kitą, pavaduoti: Kad aš i sugrįšiu, darbelio nedirbsiu, savo mielai motynelei rankelių nemainysiu LTR(Ad). Visgi tavo, motinele, kojų nemainysiu LTR(Str). Kai tau kójas mai̇̃nė, ir be skatiko tai gera buvo Prng. Niaugi aš tau, tatuti, rankẽlių nemainiaũ, kojẽlių nemainiaũ? (iš raudos) Tvr.
širdi̇̀s mai̇̃nos baimė, neramumas ima: Širdi̇̀s mai̇̃nos, nežinau, ką bedaryti Šts.
antsimainýti (ž.) tr. mainymu ką laimėti, užsidirbti: Nemainyk arkliais, neantsimainysi nėko gero Šts.
apmainýti tr.
1. K paimti vieną daiktą ir duoti kitą, padaryti mainus: Botagais su kuo apmai̇̃nėt? Mlt.
^ Čigonas i arklį an kūlio apmaino Plv. Seniai mano da iškalbėta ir žiedeliai da apmainyta (vieno antram pasižadėta) TŽI165.
| refl.: Dabar mudu turiva apsimainyt drapanom BsMtI70.
| prk.: Dalininkai pirma viską smulkiai perkrato, apsvarsto ir apsimaino nuomonėmis Blv.
2. vieną kitu pakeisti: Man kažkas kepurę apmai̇̃nė – vietoj naujos paliko seną Rm. Jau mums apmainė žemę Žem. Drapaną paskutinę apmai̇̃nė Brt. Jam tą avelę apmai̇̃nė LTR(Slk). Apmainykiat drapanas jūsų BB1Moz35,2. Jau ans visa apmainė, tiktai vardą paliko PK133.
^ Negražus, kap laumės apmainýtas Kb.
| refl. tr., intr.: Apsimainyk žirgą ir vėl jok BsMtII54. Pirminykas apsimainė (pasikeitė) Rdm. Apsimainant ką daryti N. Apsimainýti rankomis (keisti rankas pavargus) K.
3. padaryti kitokį: Tarytum kas apmainė jį kitu žmogum J.Balt.
| Bet jau apmainýtas (iš proto išėjęs)! Lp.
| refl.: Buvo buini, dabar apsimai̇̃nė (sudžiūvo) Gs. Svietas apsimai̇̃nė, ir oras apsimai̇̃nė Pls.
4. pakeisti stambius pinigus smulkesniais arba vieną valiutą kita: Pinigus apmainýk, t. y. atkeisk J.
5. refl. virsti, tapti kuo: Kad primanyčiau, aš apsimainyčiau ing raibąją antelę BsO75.
◊ ant bónkos apmainýti pragerti: Jeigu an bonkùtės viską apmainai̇̃, tai kitas nekaltas Vv.
atmainýti tr.
1. grąžinti, atiduoti vienas antram atgal ką sumainytą: Aš paimsiu šitą stiklą, bet, jei netiks, tai atmainýsit Mrj. Bent atmainyki aukso žiedelį, o aš tavo nebūsiu JV333. Oi ataduokie, bernužėli, atmainykie žiedelį KrvD103.
| refl. tr., intr.: Atsimainė jie vaikais Ps. Kame tu rasi provą [tiesą, teisę] po kelių dešimtų metų atsimainyti žeme? J.Jabl. Atsimainýkim aukso žiedeliais; jau aš tavęs nenoriu Š. Mainykim: nepatiks – galėsi atsimainyt Ds. Padavus rankeles, galėsi atsimainyt, sumainius žiedelius, neatsimainysi LTR(Aln).
2. grąžinti į pirmykštę vietą, būklę: Bėgčiau jūružėms ir pamaružėms, ben atmainyčiau jaunas dienužes JD1062. Atmainyk, Dieve, jaunas dieneles – aš daugiaus išmanysiu, piršlelio nebklausysiu D45.
3. pakeisti vieną kitu: Atmainýti yra atkeisti, išgriežti J. Kaip tik žuvėjas atsigulęs ažmigo, tuoj paėmė nuo jo šitą avelę, ė jos vietoj jam atmainė kitą BsPII256. Ponas skaročelę (staltiesę) atmai̇̃nė, ir žmuoj neturi ko valgyt (ps.) Lz. Adomukas atmainė savo pravardę, praminė save ponu Birbantaucku Tat. Atmainė Simonui vardą, pramindamas jį Petru brš.
| refl. tr., intr.: Piemuo greit su aukso tarba nubėgo ant poną pasigirtų ir pasiūlė atsimainyt ant sulopytos [tarbos] BM53. Marškinius atsimainýt Dv.
4. atsisakyti nuo duoto paliepimo, žodžio ir pan., pakeisti kitokiu: Viešpatie, baisiai privargino mane kelionės, bet, jei neatmainysi savo paliepimo, aš negaliu priešintis tavo valiai J.Balč. Ką prižadėjęs, neatmainąs S.Dauk. Jei kuris vyriškis apžadą padarys …, teneatmainai žodžio savo DP564.
5. padaryti kitokį: Nors nelaimė žmogų atmaino, betgi veido neatmainys V.Kudir. Rodės, jog ir varpai atmainė savo balsą Sz. Jei rūgštis, ing tašlą įmišyta, notmainys ir neįraugys tašlos visos, ar bus tatai tikrąja rūgštimi arba raugu? DP558. Bjauriai buvo atmainytas veidas jo MP81.
| Atmainytas, netikras (padirbtas, suklastotas) SD52.
| refl.: Dabar viskas kitaip virtę: atsimainę ne tiktai žmonės, bet ir žmonių kalba K.Būg. Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį J.Bil. Juozas išsigando, prie motinos lovos priėjęs: taip ji baisiai atsimainiusi buvo LzP. Anas labai atsimai̇̃nęs ant veido BM41. Visas buvo išblyškęs, akys atsimainę, plaukai išsidraikę J.Balč. Klauso Simonas, ir tuojaus jo širdis atsimainė Tat. Pagedęs šuo loja atsimainiusiu balsu rš. Vardai senovės vietų, kaimų, pilių ir t.t. iki mūsų laikui dideliai … atsimainė A1884,48. Mėnulis, jau atsimainęs į delčią, vėlai patekėjęs, bet pakilęs jau gana aukštai, rodė, kad galėjo būti po vidurnakčio V.Myk-Put. Kaip atsimainė laikas senybės! rš. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudens šalnos nukąstas J.Bil. Teatsimainai, idant nebūtų pažudytas DP199. Tenai jis atsimainė jų akivaizdoje SkvMt17,2. Atsimainė lyg šuo po metų PPr313. Atsimainė kaip po ligos KrvP(Jnš). Į pavakarį oras atsimai̇̃nė, ėmė šalti Rm. Kai gaidys tris kartus gieda, oras atsimaino Pnd.
ǁ daryti kintamą, atmainingą, nepastovų: Nebuvo kaip nendrė atmainąs (nepastovus) moksle DP20. Neatmainomą teisybę pasakiau M.Valanč. Ir valia jo notmainoma yra DP214. Palaima neatmainoma VoK54.
atmainytinai nepastoviai.
neatmainomai adv.: Savo tėviškus turtus duodu, dovanoju, suteiku ir užrašau neatmainomai ir amžinai M.Valanč.
| refl.: Ir nebūkime atsimainančiais (nepastoviais, netvirtais) kaip nendrė DP21. Žodžiai ir žadėjimai Dievo yra patenką, stiprūs, notmainąsi, neparinkąsi DP462.
6. paversti kuo: Aniolus į velnius atmainė P. Vandenį kartų atmainė saldų DP264.
| refl.: Balos, kur vis vanduo surūgęs smirdėjo, atsimainė į gražias lankas ir dirvas Tat. Dabokitės, kad jūsų juokas neatsimainytų į verksmą Tat. Rykštė, kuri ing žaltį atsimainė ir vėl iž žalčio ing rykštę SPI182. Krikščionys ing pagonis musija atmainytis DP572. Nedori apsileidimai tavo atsimainys tau į paprotį brš. Ing vaiką atsimainęs SD447.
7. pakeisti, išmainyti (pinigus): Atmainau pinigus SD212. Atmainýk dešimtį rublių Sdk.
8. pavaduoti ką, padirbėti kieno vietoje: Man reikėjo atmainýti piemuo Kkl. Niekas jo (piemenėlio) neatmai̇̃no: stovi visas šlapias – nei rumbelės sausos nėra Asv. Aš ariau ligpiet, ė popiet man brolis atmai̇̃nė Grv.
| refl.: Atsimainydami ką daro N.
įmainýti tr.
1. mainais įduoti: Aš jam įmainiaũ supuvusį balnelį Ėr. Aš savo dviračio neįminu, tai, galiuką pavažiavus, įmainiaũ jam Skr.
2. mainais iškeisti, gauti: Įmai̇̃no grūdų anie iš kitų vietų Pvn.
| refl. tr.: Arklį už jautį įsimainýti KI360. Jie tenai įsimainę gintaro prš. Džiaugės merga, šokinėjo – įsimainė poną už žalią uzboną (d.) Drsk.
3. įkeisti, pavaduoti: Eik įmainýk piemenį (tu paganyk, o jį parleisk namo) Š.
| refl.: Sesuo su broliu dirba, gano įsimainýdami Š. Abudu įsimainydami geria Vaižg.
išmainýti tr.
1. R ką savo atiduoti ir gauti į tą vietą kitą daiktą, mainais iškeisti: Aš karvę į arklį išmainiaũ KBI24. Ir išmainiáu seną vištą į jauną viščiuką Krtn. Aš išmainiau bėrą žirgą mozūrams į duoną JD1540. Kulkelę … į aukso žiedelį išmainiau KlpD95.
^ Išmainė velnią ant gegutės LTR(Lbv). Išmainė protą į šnapšės burną Šts.
| refl. tr.: Išsimai̇̃nė geresnį arklį, kaip turėjo Ėr. Išsimainiaũ bernelį už aukso žiedelį Švn.
2. refl. mainantis apsigauti: Dažnai bemainydamas taip išsimaino, jog pėsčias vaikščioja Rp.
3. J pakeisti kitu: Jau tą girinyką išmai̇̃nė, nebėr Ds. Tu auką, širdžiai vakar mielą, šiandieną žaislu išmainei Mair. Nusprendė tuos drabužius išmainyti su prastesniais J.Balč.
4. refl. pasidaryti kitokiam, pasikeisti: Iš veido išsimai̇̃nė Prng. Matos, ka serga, išsimai̇̃nė jau Jnšk. Jo veidas išsimainęs, dėmėtas, lyg sudaužytas J.Paukš.
5. iškeisti pinigus: Išmainýkit man dešimt rublių po penkis Mrj. Aš tą šimtinę išmainiau, paėmiau tris auksinus BsMtI120.
6. pavaduoti: Ateik išmainýti mane Pš. Ejom vortos (sargybos) išmainýt Lp.
| refl.: Kaip tu išsimainysi iš sargybos, tai tu ateik pas manę BsPIV183.
| Anas jau dvidešimtuką išmai̇̃nė (persirito per 20 metų) Arm.
◊ rankàs išmainýti pakeisti, pavaduoti dirbantį: Nėr kam išmainýt baltų rankẽlių, nėr kam užtarti tikro žodelio (d.) Ppr.
numainýti tr.
1. žr. išmainyti 1: Kam ką numainýti KI32.
| refl. tr.: Aš arklį už karvę nusimainiaũ KBI24. Ate[jo] pavasaris, nėr kuom aria, tai karvelę turė[ja]u nusmainýt an arklyno Ml.
2. J mainant apgauti: Numai̇̃nė muni prakeiktas vabalas ir dar prydų prašo dėti Šts.
| refl.: Jau tu visai nusimainei̇̃ (bemainikaudamas) Skr. Senelis nusimainė ir dabar beparvežąs jai tik pintinę obuolių LTR(Tt). Valdytojas šito rūmo mainė mainęs, pakol galop visiškai nusimainė Blv.
3. pakeisti kitu, sukeisti: Numai̇̃nė muno klumpius Šts. Numai̇̃nė mintuvus Šts. Vis toja (vis tiek) neauga – reikia numainýt žemė Aps. Visus rūbus numai̇̃nęs Arm.
| refl. tr.: Reiks tau marškiniai nusmainýt Lz.
4. refl. pasidaryti kitokiam: Nusimai̇̃no oras Vvs. Kap išeisi už jaunikio, tu nusmainýsi nuo veido Lz. Visa in veido nusmai̇̃no, dreba visa stovėdama Str. Net nuo burnos nusmai̇̃nė LTR(Grv). Deguželės (gegutės) balsas nusmai̇̃no – sako, miežine varpa insidovijo (užspringo) Lz.
pamainýti
1. tr., intr. visai ar tik laikinai pakeisti vieną daiktą į kitą, padaryti mainus: Pamai̇̃nom (mainykime) arkliais Ds. Pamainýkim, piemenaite, veršelį ant bandaitės Pls. Vedu pamainýkiav tabokais Pln. Ryt josiu turgun arklį in geresnį pamainýtie Ut. Aš duonos turiu, tai maž ir pamainysma ant žuvų LTR(Ob). Sese, pamainýkim skarelėm Ds.
^ Tavo jauna skaisti mergužėlė nū su kitu žodelius tai kalba, nū su kitu žiedelį pamainė KrvD34. Čigonas arklį ir ant šiaudų kūlio pamaino, kai bėda ateina KrvP(Vlkv).
| refl.: Pasmainę [kiaušiniais] mušė OG290. Grapas norėjo pasimainýti žemėms, o kas nesutiko, tą su kazokais išmetė Plng.
2. tr. pakeisti vieną kitu: Sugrįžę nerasdavo nei ką valgyti, nei drabužių pamainyti, nei kur atsigulti Pt. Reikia jai skalbinius pamainyti LzP. Sniegena spalvą pamai̇̃no, žiemą nuo šalčio geltona jos papilvė, pakaklė Rk. Laumė žmonėms pamaino vaikus rš. Pritinka sena pamainyt rš.
| refl. tr., intr.: Pasimainė abudu drabužiais (vienas kito drabužius apsivilko) LTR. Kai pasmai̇̃no valgymas, tai sveikiau Všn. Anys kailiniais klojas pasmainýdami (vienas vieną dieną, kitas kitą) Rod. Neškit, pasmainýdami rankas, ir nunešte Ds.
3. tr. pavaduoti: Pamainýk piemenį, tegu pareis pietų Sn.
| Nepamainomi vaikų drabužėliai (už juos nėra geresnių), kur kas pranašesni už siūtus iš įvairių audinių, yra megzti drabužėliai rš.
| refl.: Dabar tėvas ir Alaušas stovėjo pasimainydami kiauras naktis su balana rankoje J.Balt. Darbujam pasimainydami Lp.
4. tr. padaryti kitokį, pakeisti: Vieni kalbėjo, kad užkerėjo kunigaikštį ten lenkų šaly, kiti – kad širdį jam pamainė V.Krėv.
| refl.: Žmonių įpročiai, norai pasimaino rš. Dideliai pasimai̇̃nė ant veido Skdv.
5. tr. pakeisti, pasmulkinti stambius pinigus: Pamainýti pinigus J. Pamainýk man šimtą rublių Vžns.
◊ žõdį pasimainýti pasišnekėti: Noriu su anūkais žodį kitą pasimainyti rš.
parmainýti tr. išmainyti: Vai, kur dėsi vainikėlį – vai, ar duote parsiduosi, ar mainyte parmainýsi? (d.) Mrj. Kur dėjai savo žilį (arklį)? – Parmainiau an juodo Mrs.
pérmainyti tr.
1. išmainyti vieną daiktą į kitą: Ir pérmainė žiedus LB192.
2. R12 pakeisti vieną kitu: Pérmainyk man šitą pilkę (sviedinį) ant kitos – neapsižiūrėjau, kad yra skylė Mrj. Štai sudrengtas kaip šuo [piemuo], o nepasigailės jo niekas, kai pargins namo, gal ir marškinių niekas nepermainys V.Krėv. Imk butelį, tik žiūrėk, kad krautuvėj neparmainytų Upt. Seniau Valenčiūnų kaimas buvo, tik dabar vardą pérmainė Šk. Permainė savo pavardę LTII208. Mirkant silkes, reikia kelis kartus permainyti vandenį rš. Reik jau stoną parmainyti JV630. Daiktavardinė apysaka yra pérmainomos gymės (substantivum mobile) Jn.
^ Vilkas pavasarį permaino gaurus, o ne prigimimą LMD.
| refl. tr. R12: Tik marškinius tu jam duok švarius persimainyti A.Vencl. Pareidavo drapanų parsimainýt Upt. Jaučiais nevikru arti, tai jis persimainė ant arklius Kp.
3. atsisakyti nuo duoto žodžio, pažado ir pan., pakeisti kitokiu: Nenorėjau parmainyti žodį Kal.
4. R, SD296 padaryti kitokį, perdirbti, perkeisti: Barzda taip jį permainė, jog jis pats save vos pažino J.Balč. Jį kariuomenė visai pérmainė Lš. Širdį permainei (nebemyli) LzP. Žmonės permainė bernelio žodelius LTR(Al). Senovinės dainos visos pármainytos Brž. Reiks parmainyt dieneles ir padėti rūteles JV253.
permainytinai
| refl. K: Oras buvo gerokai jau persimainęs rš. Vienok jau šiandien laikai persimainė V.Kudir. Gal ir kalba pársimainė – tiek jau metų Brž. Kai užeina širdis muštis, visa parsimai̇̃no (išeina iš veido) Jnšk. Pérsimainęs visas, tuoj mirs Ds. Anie visi kaip gelumbė pasens: persimainys kaip rūbas Mž476. Ir užvedė juos ant kalno aukšto …, ir persimainė po akim jų BtMt9,2. Kaip viskas pasaulėj parsimaino, taip parsikies ilgainiuo ir žmonių papročiai M.Valanč. Jo širdužė persimaino: šiandien myli šią mergytę, rytoj kitą – mylimesnę N325.
| Pérsimainanti (nepastovi, kintama) palaima KI34.
5. perkelti į kitą vietą: Nueinu ant stotelę, niekur nėr – kiton vieton pérmainyta stotelė Skp.
ǁ refl. susikeisti: Pársimainykiam vietums: tu sėskis čia Up.
6. refl. pasivaduoti: Parsimai̇̃nę pieną vežam – vieni vieną, kiti kitą dieną Jnšk. Viens su kitu persimainydami N.
7. aversti į ką: Kupstynės permainytos liko į geriausias dirvas Tat. Buvau prasikaltęs, tai mane Dievas buvo parmainęs ing arklį BsPII146. Parmainei verksmą maną į linksmybę M.Valanč. Pikta į gerą parmainyti M.Valanč.
| refl.: Jis persimainė mažiučiukas Brž. Medis į žmogų persimainė Ds. Vienoj valandoj didžiausias nuliūdimas gali persimainyti į didžiausį džiaugsmą LzP. Persimainė jaunos dienos ant didžio vargelio (d.) Žž.
8. stambesnius pinigus pakeisti smulkesniais arba vieną valiutą kita: Parmainyk man penkis rublius Ėr.
| refl. tr.: Persimainė auksą ir namus pasistatė Kp.
◊ rañką pérmainyti nebe iš to paties asmens, o iš kito pirkti: Reikia ranką parmainyt – iš jo paršai nebeina Ėr.
pramainýti tr.
1. mainais iškeisti, išmainyti: Paskui ir anas pramai̇̃nė tą arklį Dv. Kad pramanytau, tai tave an vilko uodegos pramainýtau Asv. Tą patį žirgelį dai pramainysiu TDrIV47(Dglš). Turėjau menką, pramainiaũ ant geresnio Vrn. An rūkymo pramai̇̃no kepalą duonos Brb.
| refl. tr.: Jis viską prasimainýdavo ir pragerdavo Skr. Prasimai̇̃no kokį ryzą į ką Ėr.
ǁ mainant išleisti, išeikvoti: Visus savo turtus an muilo pramai̇̃nė (d.) Dkšt.
2. refl. mainant prakišti, pralaimėti: Kas maino, prasimai̇̃no – gauna ne geresnį, o blogesnį Gdr.
3. paįvairinti, pakeisti: Bet pramainai̇̃ vieną kartą per mėnesį (naują valgį padarai) Ėr.
4. refl. pasikeisti, pasivaduoti dirbant: Kuliant keturios eidavom ant stalo: dvi po ranka, dvi prasimainýti Skr.
5. iškeisti pinigus smulkesniais arba kita valiuta: Pramainýsiu šimtinę Plv.
primainýti tr. Sn mainais daug įsigyti.
| refl. tr.: Paskui prisimainiau kiek galėjau to krašto prekių J.Balč.
◊ kójas primainýti daug dirbti už kitą, pavaduoti: Aš savo tėvelių nepriklausysiu, tėveliam kojelių neprimainysiu (d.) Prng.
sumainýti K
1. tr., intr. padaryti mainus, išmainyti: Sumai̇̃nė su juo drapanom ir arkliais BM168. Ar tai mano kviečius sumainėt į žvyrą? MPs.
^ Su jaunu berneliu sumainėm žiedelius LTR(Šd). Jau surištos baltos rankos, sumainyti žiedeliai (d.) Pn.
| refl.: Pypkėm susimai̇̃nėm su juo Ėr. Susimainė vienas su kitu diržais BsPIV106.
2. tr. pakeisti vieną kitu, sukeisti: Sugalvojo bernai sumainyti visų kiemų vartus J.Balt. Man vakarėly kaliošus sumai̇̃nė Ds. Lovas sumainyti (pakeisti paklojimą) rš.
3. refl. pasidaryti kitokiam, pasikeisti: Per itą dvidešimt metų daug susmai̇̃nė Bn. Čia daug kas susimainė mano amžiuj Krm. Kodėl tavo, mergužele, veidelis susmai̇̃nė? Švnč.
4. tr. sumaišyti, supainioti: Tą vardą (lūšies) lietuviai vis su meškos sumaino Bs.
◊ aki̇̀s sumainýti numigti, snustelėti: Reikia eit akys sumainyt, ba antra naktis nemiegojus Lp. Kam tu mane prakliudei, nedavei i akių̃ sumainýt Ml.
dal̃gėmis sumainýti būti pralenktam pjaunant pradalgę: Ir palangiškiuose sakoma, kad gali nebepjauti tas pjovėjas, kuris su visais „sumainė dalgėmis“ MTtVIII106.
kulokùs sumainýti vienas antram suduoti: Vedu sumainėva kulokus, t. y. jis man, aš jam daviau J.
žodẽlį (žodeliùs) sumainýti pasišnekėti: Liūdna jai, nuolat viena sėdi, neturi su kuo žodelį sumainyti rš.
užmainýti tr.
1. žr. sumainyti 2: Kas ažmai̇̃nė man kepurę? Sdk. Ažmainýta pirštinės Dbk. Tuoj šitą avelę pakavojo, ė durniui ažmainė kitą BsPII257.
2. mainais uždirbti: Užmai̇̃no šiek tiek, iš to ir gyvena, darbo nedirba Šts.
3. Antr užvaduoti: Kas ažmainỹs seną močiutę, kaip liks be dukterėlės?! Ut. Manęs nėr kam ažmainýt – reikia pačiai visur pribūt Ds.
| Buliavos (bulvės) užmai̇̃no (atstoja) duoną Jnšk.
◊ rankàs užmainýti pavaduoti dirbantį, padirbėti už kitą: Kas man ažmainỹs baltas rankelès? Ad.

Daugiau informacijos

išmainýti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

primainýti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

užmainýti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (77)

sutar̃ti

įsirei̇̃kti

išsirei̇̃kti

susirei̇̃kti

Dievas

kas

atmainýti

išmainýti

primainýti

užmainýti