šlýti, šlỹja (šli̇̀ja LKKIX208(Dv), šlẽja, šlỹna BzF183, NdŽ, Kv, šliñta, šlỹsta, šlỹva), šli̇̀jo intr. DŽ, NdŽ
1. Rtr, NdŽ, KŽ krypti, virsti į šalį, svirti, linkti: Siena jau šlyja J.Jabl. Triobos šlỹva, o vyro reik LKT197(KzR). Kluonas jau šli̇̀ja kiton pusėn Pls. Tavo tvartas šli̇̀ja, dėk jam oparas Lš. Šlintanti varpelė BTŽ475(P). Rugiai pradėjo šlyti prie žemės, t. y. linkti J. Šli̇̀jo, šli̇̀jo, tik su sykiu ūžt ant žemės! Dkš. Šlajos šlỹja Erž. Kaip užeina svaiginys, ašvienis šlỹsta į šalį, t. y. iš lengvo virsta J. Kad aš vis in šoną šlijù Vrn. Jei einu tep, žiūrėdamas in vieną vietą, tai nieko; jei pasisukiot kur, tai jau šli̇̀ja kojos Dg. Atrado daug bažnyčių parkrypusių, bešlynančių M.Valanč.
| prk.: Tam vyskupui mirus, viskas pradėjo šlyti ant piktosios pusės M.Valanč.
| refl. NdŽ: Šlỹjas į šalį Erž. Jau mūs pirkia šli̇̀jas in šono, reikia spandyt Arm.
2. NdŽ leistis, slinkti (žemyn): Krantas pamažėli šli̇̀jo žemyn DŽ.
3. Ser, NdŽ šlietis, remtis: Prie medžio šlýti DŽ1. Ir šli̇̀ja in sieną Vlk.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. loštis: Šlijosi atgal ant suolo Žem.
4. lingv. žr. šlieti 3 (refl.): Bendratis gali šlyti ir prie veiksmažodinio daiktavardžio LKGII427.
5. prk. linkti į kieno nors pusę: Jie nežino, kur šlýti NdŽ. Pradėjo šlyti į pagonų tikėjimą M.Valanč.
6. Ser būti prie pat ko, ribotis, liestis: Šlýti prie ko NdŽ.
7. klostytis bloga linkme, eiti prastyn, blogėti: Jau nekalbant apie platesnio masto ūkines problemas, štai kasdieniniai namų reikalai – ir tie pradėjo šlyti V.Myk-Put. Šlyja darbo drausmė sp. Mano sveikata šlyja I.Simon. Man galva šli̇̀ja (svaigsta), o čia – pati ta darbymetė Vlk.
8. krikti, irti: Vokyčiai pradėjo šlyti ir mukti S.Dauk. Švarna norėjo dar šlystančias eilas pastiprinti S.Dauk.
ǁ NdŽ netekti tvirto įsitikinimo, svyruoti: Kiti, vaikščiodamys po sodas, jau jau šlynančius žmones stiprino katalikų tikėjime M.Valanč.
atšlýti
1. intr. KŽ atsitraukti: Jis žingsnį atšli̇̀jo atgal DŽ. Nusigando Adomėlis, atšlijo nuo obels ir net rankomis sumostagavo V.Myk-Put.
| prk.: Iš pirmo žvilgsnio ši siužetinė linija atrodo lyg visiškai atšlijusi nuo pagrindinės rš.
^ Kaip kiaulė nuo karšto ėdalo atšlyjù [pavargusi ausdama] Aln.
2. intr. pavirsti, pasvirti: Ma[no] brolelis in burnelę ir atšlijo in šalelę TŽI185(Vlk).
3. intr. Š, KŽ atsišlieti, atsiremti: Kur ne kur tinginiai surumbėję arba smaguriai prie sienos atšliję snaudė Tat.
| refl.: Vyras atsišlỹna pečiaus Ktk. Kad mano tėvalis gyvas tebibūtų nors į sieną atsišlijęs, aš toks nebūčio M.Valanč.
4. KŽ žr. atšlieti 1.
nušlýti, nušlỹja (nùšlija, nušlỹna Š), nušli̇̀jo intr. Š
1. KŽ, Kš nukrypti, nusvirti, nulinkti į šoną: Viršūnę kūgio, žagą nušli̇̀jusį atitiesk, pataisyk J. Jis drožė jam ausin, kad net nušli̇̀jo NdŽ. Vežimas nušli̇̀jęs, gali virsti DŽ1. Kluonas nušli̇̀jo in šono, nulinko Šlčn. Įsigėrė vienas i nušli̇̀jo – jau gatavas Pls. Dar neišgėrė nei in puselę, jau ir nušli̇̀jo Jons in šalelę LTR(Ūd). Nušli̇̀jo bernužėlis kaip girios ąžuolėlis (d.) Drs. Pasėjėjęs į duris nušlijo Lapinas ir, vos nepargriuvęs, atsisėdo ant suolo V.Krėv.
2. nuslinkti žemyn: Kūliai nuo šalinės nušli̇̀jo DŽ. Žiūrėk, kaip tavo rugiai nušli̇̀jo į šoną, gali vežimas nuvirsti NdŽ.
ǁ prk. pasitraukti, nutolti: Rašytoja iš karto atsistojo ant realistinės dirvos, nuo kurios jau nenušlijo per visą savo buitelę rš.
3. prk. palinkti į kieno pusę, pritapti: Didžiūnas Barauskis ir pats į kalvinus nušlijęs, ir kitus visus į kalvinų tikėjimą patraukė M.Valanč.
4. sublogėti: Nùšlija vyrai, ką geria Drsk.
pašlýti, pašlỹja (pàšlija Pls, Kb, Drsk), pašli̇̀jo intr.
1. I, Š, Rtr, BŽ266, DŽ1, KŽ, Ktk, Č pakrypti, pavirsti į šoną, pasvirti, nulinkti: Siena pašli̇̀jo NdŽ. Kūgis jau pašli̇̀jo, kokis kreivas pasdarė Dg. Pašli̇̀jęs medis Als. Šit ant Samališkės kur eitant buvo kryžius, teip pašlijęs rugiūs Vž. Putinėli raudoniausias (raudonasai Rdš), ko pašlijai ant šalelės? (d.) Rod, Pls. Mėžyme javai net į šalis pašli̇̀ję Rod. Po lietui visi javai pašli̇̀jo Snt. Vidaus bėgis turi būti kiek pašli̇̀jęs į kelio vidų KŽ. Sukeikęs drožė Juozui į ausį ir pats pašlijo, mažne pavirto Žem. Ir papūtė vėjelis, ir pašli̇̀jo žirgelis (d.) Kb.
^ An pašli̇̀jusio medžio visi šunes myža Ūd.
pašli̇̀jusiai adv.: [Skiepijant] reik diegti vieną dirgsnį pryšakė[je] įkištojo mietelio, o antri dvi atželi iš šalių mietelio, pašlijusiai ant mieteliu S.Dauk.
| refl.: Tas kad stums, tokia tarpininkė net pasišlijo Žem.
2. pasiremti: Aš pašlyju į apkaso kraštą E.Miež. Prie pat durelių, pašlijęs į tvorą, Jonas rūkė savo pypkę Mš.
3. KŽ, Plv prk. pablogėti, pairti, pakrikti: Pašli̇̀jo gyvenimas, pašli̇̀jo ir sveikata Ktk. Gal žmogui protas pašli̇̀jo NdŽ. Labai mano galva pašli̇̀jus – neprisimenu Nmn. Jo autoritetas gerokai pašli̇̀jo NdŽ. Drausmė jo pamokose pašlijusi rš. Pašli̇̀jusi firmos padėtis NdŽ.
4. prk. palinkti į kieno pusę, suartėti: Bajorai ir visi, kurie buvo į juos pašliję savo papročiais, savo kalba ir ateities siekimais, pajuto pavojų iš lietuvių valstiečių rš.
5. žemėjant nusitęsti, nusidriekti: Tą mažą slėnelį, paužulniai pašlijusį pietų link į jūrą, iš visų kitų trijų šonų užstoja Jaila Vaižg. Visas tas kraštas, kaip šiandien regam, pašlijęs yra į Baltijos jūrą S.Dauk.
6. kiek susmegti, patilžti: Duona pašli̇̀jusi, it [v]andens pritraukta, pasruvusi, sužlegusi M.Unt.
◊ žẽmė pašli̇̀jo iš po kójų NdŽ pasidarė nesaugu.
paršlýti intr. BzF183, K, DŽ pakrypti į šoną, palinkti: Sieną paršlijusią ramstyk su ramčiais J. Girtas paršlijo ir išvirto J. Ant kėdės paršli̇̀jusi tūnojo moteris NdŽ. Ir paršlijo liemenėlis kaip girioj ąžuolėlis LTR(Kbr). Tas apalpęs į jų glėbį paršlijo Kel1881,188. Senai bažnyčiai jau paršlijus, 13 d. birželio 1757 m. padėjo pamatus naujos mūro bažnyčios M.Valanč.
ǁ gulsčiai padrikti, išaugti: Paršlijęs stiebas BTŽ410(P).
ǁ parvirsti, parkristi, nugriūti: Ėmė ir paršli̇̀jo an ledo Lp.
péršlyti intr. NdŽ nušlyti per ką.
prišlýti intr.
1. Š, NdŽ, KŽ, Kp prisiglausti: Ji prišli̇̀jo prie mano peties DŽ1. Jis prišlijęs atbulas prie sienos TP1880,84.
| refl.: Prisišlijęs prie lango, jis ligi vėlyvos nakties prarymodavo V.Myk-Put.
2. lingv. prisijungti, prisišlieti: Toji pati bendratis, prišlijusi prie tam tikro tarinio, paverčia tą patį veiksnį dažnai papildiniu J.Jabl. Lietuvių kalboje sangrąžos dalelytė visuomet yra prišlijusi prie veiksmažodžio BV197.
3. Ser ribotis, prieiti prie pat ko: Prie Vidurio Sibiro plokščiakalnės yra prišlijęs žiemryčių kalnų kraštas rš.
4. prk. prisigretinti, pritapti: Aštuonioliktaisiais ir aš buvau prišlijęs prie raudonųjų raitelių J.Dov.
| refl.: Naujos gadynės sujudimai įtraukė jį į politikos sūkurį, kuriame jis dalyvavo prisišlijęs į kairiuosius rš.
5. prk. prisišlidinti, prikibti: Prišli̇̀jo prie manęs, ir negaliu atsikratyt Mrj.
sušlýti, sušlỹja (sùšlija Rod, sùšleja), sušli̇̀jo intr.
1. Š, DŽ, NdŽ sukrypti, pavirsti į šalį, sulinkti: Sušli̇̀jusi trioba K. Sušli̇̀jo rugiai, kad geri, t. y. sugulė po kits kitu, biškį sukrito par vieną J. Avižos yra sušli̇̀jusios Klp. Kad rugiai pavieneriuo yr susisukę, sakom: y[ra] sušli̇̀ję, o kad viseip – sukritę Ggr. Buvo sušli̇̀ję [rugiai], ale atsitiesė Šv. Sušli̇̀jusias avižas reik pjauti užeidamós Šts.
2. NdŽ susispausti, susiglausti.
ǁ tankiai suaugti: Ot rugiai, tai rugiai – kap triūba sušli̇̀ję LKKXIII126(Grv).
3. NdŽ prisijungti, susivienyti: Suvalkiečių ne kartą ir anksčiau rūpintasi sušlyti su Lietuva, nuo kurios jie buvo atskirti rš.
4. susibendrauti, susidėti: Ana sùšleja veikiai su svetimu vyru J. Abudu sušlijo, taip ir pradėjo gyventi rš(Kp).
užšlýti intr. NdŽ nulinkti, nuvirsti ant ko ar už ko užkliuvus.

zùlinti (-yti J, DrskŽ, Skr, Gž, Vv), -ina, -ino
1. tr. Š, Rtr, FrnW, DŽ, NdŽ, KŽ, Vvr pjauti neaštriu peiliu ar pjūklu: Zùlina zùlina su tuo peiliu ir nenupjauna [virvės] Ėr. Piela neaštri, sienojai šakoti, tai zùlini zùlini, net nusibosta Skp. Tu tą pagalį perdien zùlysi Vrn. Nėr čia ko zùlyt su atšipusiu peiliu, pirm išsigaląsk, tada atsipjausi kaip žmogus Skrb. Kieti pjaut uosiukai kai akmenys – zùlyk zùlyk! Erž. Grikiai mažučiai, tai ant kelių ir zùlini pjautuvu Grd.
| Tą žolę zùlina, kad ji neužaugtų, kad trumpa būtų Jrb.
ǁ kirpti: Ir man prisėjo aveles zùlint Sld.
2. tr., intr. M, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Čk trinti, brūžinti: Žiūrėk, karvė in medelį kaklą zùlina, nuvaryk, ba nulauš Kpč. Apvertus galvą [karvė] kad zùlina, kad zùlina! Pc. Jaunas veršiukas pribėga štai prie varčios ir zulina dygstančius ragelius S.Zob. Tekis kap zùlina dantis, pasdaro kap žirklių ašmenys Vlk. Jei tep šitą pagalaitį in aną zùlytai ir zùlytai, tai užsidegt[ų] Dsm. An stalo atsistojęs i zùlyk, šveisk tuos suolus, sienas tas Bsg. Nezùlyk tiek daug vienoj vietoj Mrs. Onyte, nezùlink su pirštais stiklo, išspausi Jnš. Zùlina i zùlina tą pasturgalį į suolą, kol pratrina Vkš. Sėdi par dienas i alkūnėms zùlina į stalą Jrb. Tie viržiai labai zùlina arkliui šonus Grž. Susuki kaip kočėlą, zùlini ir zùlini, niurkai ant visas puses [veliamus veltinius] Svn. Tvoras zùlina nugarom, o bažnyčion neina Vlk. Pirtė[je] nebuvęs, tik nugarą zùlinsi Krš. Tokia maža burnytė, da aš zùlinsiu (prausiu) Žl. Nezùlyk visų rankų, tik pirštus Ig. Juk megztinio kasdie neplausi, nezùlysi Dg.
| refl. intr., tr. NdŽ, DŽ1: Vėžys vėl pradeda muštis, zulintis į žemę ir pagaliau nusilupa seną odą nuo letenučių kaip autes J.Jabl. Bonė[je] zulinas tarp savęs žvakutės J. Zùlinasis [į baltas sienas], kad būt baltas Vlk. Vaikas unkšdamas zulinosi nosį ir tiesiai žiūrėjo močiutei į akis A.Vaičiul. Jo (Adomo) didelis maišas kėpso ant sunkių pečių, ilgos kojos drėbtinai žengdamos keliais zulinasi L.Dovyd.
ǁ BŽ620, NdŽ gludinti, svidinti: Zùlinau zùlinau tas lentas, kol nudailinau Kair. Sėdėjo susirangęs prie keltuvo ir dilde zulino kažkokį varžtą J. Dov. Parodė [velnias], su kuo tą auksą zùlint (ps.) Grnk. Sėdi ant sopos, siūbuoja ir nagus zùlina Kt.
| Laikas zulina kietus akmenis rš.
| prk.: Visą naktį prasivartė lovoje, visaip dėliodama, pešiodama ir zulindama žodžius, kuriuos turės pasakyti klebonui J.Mik.
ǁ galąsti: Jis nuo pat ryto zulina kirvį ant tekėlo Ml.
ǁ sunkiai malti, smulkinti: Iš ryto zùlina duonai Ktk. Girnelės nemala, tik zulina Lp. Eikit malt, ba paskui nakčia zùlysit! Lp.
ǁ brazduoti: Ar tu atsimeni, kap iš vakaro zùlinai bulbes Srj.
3. refl. NdŽ, DŽ1, Brž, Vb, Erž kasytis: Zulinas kiaulė, t. y. kasos J. Tiek zùlinasi į tą stubelę, tiek zùlinasi! Kbr. Arklys užsikrėtė parkais ir neturi atilsio: zùlinasi ir zùlinasi Brb. Statė pirtį. Kumelė zùlinos ir nugriovė kampą Bgs. Kap pamatai krintant žvaigždę, tai reikia karpa patrint in sąsparą, kur kiaulės zulinas, ir karpa išnyks LTR(Srj).
^ Nesizulyk kap tekis apie sienas LTR(Mrs). Zulinas kaip kiaulė an sąsparą Dl.
4. refl. NdŽ, KŽ, DŽ1, Alk, Ig, Trgn, Antz, Pns slampinėti, šlaistytis: Malas ir malas, zùlinas ir zùlinas po namus Mrc. Tinginė: nei̇́eškos darbo, zùlinas pakerčiais Krš. Tiek mėlennosių zùlinas aple krautuves, tyko lašo Krš. Kokis žmogus aplink kampus zulinas, ar ne vogt ko taikos? Kpč. Nesizùlink čia aplink kojas Všk. Ko čia zùliniesi, eik padėsi tėvui gyvulių pašert Pns. Jauni kvaišeliai zùlinas zùlinas – vėjai galvo[je] Krš.
ǁ gretintis, taikstytis, meilintis: Zùlinasi apie jį ir traukia pinigus Drsk. Zùlinosi zùlinosi tę ir nukniso (pavogė) Prn. Kūmulė aplink mane zùlinies ir zùlinies, kap agurkas apie virkščias Lp.
ǁ būti nieko neveikiant, veltui leisti laiką: Tu, Simanėli, zulinies ant pečiaus, o aš, matai, kokias žuvis žvejoju! B.Sruog. Zùlinasi be darbo, lyg nebūtų ką veikt Bgt. Ką jiej dirba, tik zùlinas apie sąsparas, daugiau nieko Mrs. Namo tik zùlinies aplink pečių ir daugiau nieko DrskŽ. Kas senam ką padės, zùlysies kap kokis ratas, ir tiek Brš. Tiek metų nedirbo, o zùlinos apsukuo Krš.
5. barant, priekaištaujant varginti, uiti: Zùlina ir zùlina tave, kas pagali Upn. Tu čysta piela medinė: visą čėsą zulini ir zulini, pielavoji ir pielavoji mane Kpč. Ji vis zulino, pjovė: „Atitverk kambarėlį vaikams“ J.Avyž.
◊ ausi̇̀s zùlinti kaulyti: Tol lindo tas Benys prie tėvo, tol zulino ausis, kol visiškai užnuodijo gyvenimą ir teko nusileisti J.Balt.
apzùlinti
1. tr. NdŽ aptrinti, apgludinti: Apzùlintas lauko akmuo BŽ42. Pelenų gurvoliai buvo pilki, smarkiai apzulintu paviršiumi, gana stiprūs rš. Jau gerai apzulino kelią Kč. Kiaulės apzùlino trobos kampus Knv. Aplink stalą, aptrupintą, alkūnėmis apzulintą, buvo penkiese rš.
| refl. tr., intr. BŽ308: Krintančio vandens sūkuryje akmenys apsizulino rš. Karvė apsizùlino ragus Pns.
| prk.: Pabus su žmonėm, tai, žiūrėk, kaip greit apsizùlins Ds.
2. tr. dėvint, nešiojant aptrinti: Naujas žiponas, o jau alkūnės apzùlytos Lš. Apzùlyta kepurė Pns. Permiegojusiai reikės vėl eiti į prieškambarį, apsivilkti juodą, apzulintą apsiaustėlį J.Marc.
| refl.: Mano rankovės labai apsizùlinę Mrs.
3. intr., tr. apvaikščioti, apslampinėti: Galas tave žino, tu tai visur apzùlini Al.
atzùlinti tr.
1. nutrinti: Ji man atzùlino bambą, šitoj banda pyrago nešamo Db.
2. zulinant atpjauti: Nei peilio nupjaut, nei kaip to virvagalio nutraukt: su aštriu akmenioku zulinau zulinau ir atzulinau Jž.
įzùlinti
1. tr. įtrinti: Pjuvenos pašoka ir limpa prie įzulintos smalkos rš.
2. tr. šnek. įsiūlyti: Da duok i da įzùlyk Vlkv.
| refl.: Džiaugiaus įsizùlinusi [į mašiną], būčiu pėsčia pylusi numie Krš.
3. refl. šnek. įsipykti, įkyrėti: Ana zulinte įsizùlina kaimynams, t. y. daug šneka J.
išzùlinti
1. tr. ištrinti: Kuo tu šitą skylę išzùlinai? Lš. Mūsų degloji tvarto sieną kiaurai išzùlino Pmp. Zulindamas kolgi neišzùlinsi? Ds.
| prk.: Prigimtas ydas, kaip neišzulintum, visados sugrįš LKXIX227(A.Baran).
| refl.: Jau išsizùlino milinys Gdl.
2. refl. dėvint, nešiojant išsitrinti, išdilti: Išsizùlino klupstis, reikia lopas dėt Nmn.
nuzùlinti Š, DŽ2
1. tr. nupjauti neaštriu įrankiu: Su tokia piela tai perdien nenuzùlysi tokios pušelės Mrc. Tai, sakai, neiškentei nenuzùlinęs: toks gražus beržiukas buvo Nmn. Su tokiu pjūklu koleik nuzulinsi! An.
2. tr. Ds, Alk, Žvr nutrinti, nudilinti, nubrūžinti: Batas man koją nuzùlino Dg. Viržiai nuzùlino arkliams šlaunis važiuojant NdŽ. Niekočiosa gniaužai gniaužai [skalbinius], tai net krumplius nuzùlini Pv. Jam nugara kruvinai nuzulinta tokiais pašukiniais S.Čiurl. Stovėjo Mykoliukas su nuzulintu peileliu J.Marc. Priemenėje subarškėjo kibirai, o plyšyje pasirodė nuzulintos klumpės galas J.Mik.
| prk.: Silpni moterėlės dirgsniai, mieste nuzulinti I.Šein.
| refl. tr. NdŽ: Karvės nusizùlino šonus – visi pliki Ėr. Kažin kur bėris šoną tep nusizùlino Alvt. Kaip tos bobos nenusizùlina liežuvių taip tratėdamos (juok.) Rdn. Na, ar jau nusizùlinai (nusiskutai)? Lp.
ǁ dilinant pašalinti: Su savo nugara nuzùlinsi visą pečių (jo dažus) Ds.
| refl. tr.: Žvėris atkakliai stengėsi nusizulinti pernykščius šerius rš.
ǁ nugludinti: Aš nuzùlinu [virbalus], pasdarysiu, kad smaili būtų, gražūs Žl. Ir iš elnio ragų dirbiniai yra dailiau padaryti, nuzulinti, apibrūžinti LTIII319(Bs). Juodas nuzulintas akmens gabaliukas vadinamas perkūno kirveliu LTR(PnmR). Atsisėsti ąžuolinėje klaupykloje ir patogiai pasiremti ant nuzulinto priestalio M.Katil.
| refl.: Verpstė jau nusizulinus, reiks naujos Nmn. Jau girnų akmuo visai nusizùlino Grk.
3. refl. prk. nuvargti, nusikamuoti: Nusizùlinęs kai tekis rudenį Jnš.
4. tr. Grž, Ktk, Bsg, Lzd dėvint, nešiojant nutrinti, nubrizginti: Anupro apdaras nudėvėtas, nuzulintas S.Čiurl. Alkūnės nuzùlytos i žiba – vis iš neturėjimo ką veikt Jrb. Kap matai kojinę nuzùlina Dg. Nuzùlinau skvernus prie puodų Pns.
| refl. intr., tr.: Nusizùlinęs švarkelį, nėkas neduoda piningų Akm. Nusizùlino rankovės Krm. Krepšys buvo odinis, kepurė iš kailio, bet tiek nusizulinusio, kad plaukų joje liko tik poroj vietų A.Vaičiul.
5. intr. šnek. nueiti, nusliūkinti: Nuzùlino namo – gal girtas Antz.
pazùlinti
1. tr. patrinti: Brudni padai, reikia gerai pazùlyt DrskŽ. Terpu rankų pazùlini ir mašinon dedi – tep ir išvelėji Pv. Pazùlini pazùlini petelnę [lašiniais], nereikia taukų Vdn.
ǁ pamalti: Na, bėk sau, aš pati kiek pazulinsiu V.Bub.
2. refl. tr., intr. Rk pasikasyti: Tai kad niežti [nugara], tai šiteip pasizùlini [į drobinius marškinius] Kpr. Jis pasizùlino nugarą į medį ir nuėjo Gl.
3. refl. pasivalkioti, pasitrainioti: E ką ten veiksi neprašytas, gal kad pasieniais pasizùlinsi Ds. Nešoks, tik pasizulys apie kampus Pns.
prazùlinti tr.
1. prapjauti: Senis malkos prakapoja, prazùlina Vlk.
2. DŽ1, Lnkv kiaurai pratrinti: Prazùlino užpentį batas, ir tiek Ds. Jau tu skylę prazùlinai Gž.
| Kelkis, Beniau! Prazùlinsi krosnį pilvu! (juok.) Ldvn.
| refl. tr.: Maniau ir šonus pernakt ant pečiaus prasizùlinsiu Ds. Iki kraujo šoną prasizùlino Paį.
3. refl. prabūti, prasitrinti: Metus prasizùlino to[je] mokyklė[je] i nieko gero neišmoko Ėr. Prasizùlina [girtuokliai darbininkai] valandą, kišk jiemi pinigus Prn. A mažu viena prasizùlysiu gyvęt iki mirties Bgt.
prizùlinti
1. tr. primalti: Prizùlino pilną maišą miltų Ktk.
2. refl. prisitrainioti: Jaugi gana prisizùlinai pasieniais Ds.
suzùlinti tr.
1. supjauti: Par mėnasį vis suzùlinsiu [malkas] Žl.
2. M sudilinti, sunešioti: Jis klumpes jau visai suzùlino Ml.
3. sunkiai sumalti: Šituos grūdus kaip nors suzùlink Ktk.
| refl. tr.: Susizùlys i duonelei [miltų] vakarais Vn.
4. prk. sudaryti, surinkti, sutvarkyti: Tik pavirš suimkit [šieną], apačią paskui suzùlinsit Rdm.
◊ į mi̇̀ltus suzùlinti sutrinti: Papultum po tokia mašina, tai tave į milteliùs suzùlintų Ds.
snùkį suzùlinti suknežinti, sužaloti: Nesikabinėk, o snùkį suzùlysiu! Erž.
užsizùlinti dėvint išsitepti, išsipurvinti: Užsizùlino tavo marškiniai, nemožna ir išvelėt Ml.

spi̇̀rti, -ia, spýrė
1. intr. R, MŽ, Sut, I, K, L, Rtr, Š, Trk, Str smogti, mušti koja: Spýrė į užpakalį ir išvarė DŽ1. Ašvienis spýrė jaijai patvykst J. Jauna karvelė, ana spi̇̀rs, nepamilš nėkas Sd. Mūsų karvė nèspira: nors atsigulęs milžk Krž. Spi̇̀rt kelia vis koją teliukas Klt. Briedis pult nepuola, ale jei lįsi, tai labiausiai spi̇̀ria KzR. Spirti į žemę N. Ka jauna buvau, į vienas duris ka spýriau – trejos atsidarė! Ms. Spýrė langan i pro langą [iš degančio autobuso] Pg. Karalius liepė spirt koja ir kakta mušt, ir tos prilipo MPs. Jis, parėjęs iš karčemos, į dureles spýrė JD1008.
^ Svetima koja vis daugiau spiria LTR(Vdk). Akyse giria, už akių spiria KrvP(Krsn), PPr105. Su ranka glosto, o su koja spiria LTR(Vdk).
ǁ turėti įprotį smogti koja: Iš cigono nupirko tokią kumelytę: ir kanda, ir spi̇̀ria, ir pryšakinėm kojom kerta Grz. Nusipirko spi̇̀riamą arklį Grž. Tavo arklys spirą̃s – negali į jomarką statyti Gd. Karvė y[ra] milžti spiranti̇̀ Šts.
2. tr. smogiant koja, stumti iš vietos tolyn: Kada jos (laumės) avelę pasigavo, jisai spyrė puodą, ir žvakė jas apšvietė LTR(Auk). Gaspadinė spyrė koja šunį ir katę ir paėmė nulėkusį blyną LTR(Slk). Krizas taip pat krapšto, spiria kurpės nosike akmenį, žinodamas draugo silpnybę radiniams, erzina jį P.Cvir. Naujų metų vakarą reik spi̇̀rti batą nu kojos: jeigu pirštai į duris – išeisi, jeigu kulnis – pasiliksi Vkš. Antis pramainui čia viena koja, čia antra spiria vandenį užpakalin rš.
| prk.: Žmogus – sviedinys: vieni spiria į vienus vartus, kiti – į kitus J.Gruš.
^ Sniegena jau spi̇̀ria ledą, būs pavasaris Pgr. Kai mirtis toli – ją šaukia, kai arti – ją spi̇̀ria Skr.
3. intr. kišti, statyti (koją į laisvą batą, į kilpą): Spi̇̀rti į klumpes, į batus NdŽ. Ant žirgo sėsdams dūmojau, į kilpas spirdams rymojau LTR(Krtn). Ant žirgo sėsdams, į kilpą spirdams, nušavo balandelį, kieminąjį paukštelį D20. Ant žirgelio sėdau, į kilpas spyriau N251. Spi̇̀rk į šliurikes kaip į valtikes Krg. Šok iš lovikės, spi̇̀rk į šliurikes, kibk už klemeruko kaip už velniuko! LKT133(Plik).
| refl.: Aš jau spi̇̀rsuos į batus – bijau gyvačių Štk. Reik spirtis į [balno] kilpą – kilpos nėra Sln.
ǁ įstatytą, įkištą išmauti, ištraukti: Nei aš sėsiu nuo žirgelio, nei aš spirsiu iš kilpelių KlvD47.
| refl.: Dik (dėl ko) įsimovei tą batą – tujau spirýs lauku! Ms.
4. tr. minti (audžiant): Spiri̇̀ tas nytis – teip išsispira, spiri̇̀ tas – teip Žeml. Skieminis į audeklą deda, ka spi̇̀rtumias LKT70(Dr).
5. tr. stumti, mesti iš vidaus atgal: Ka mintuvai y[ra] negeri, linus spi̇̀ra atbulus į viršų Žd. Jau spalį spi̇̀ra laukon (atsiskiria spaliai nuo pluošto) – gal linus minti, jau atbuvę y[ra] linai Plng.
6. intr. Sut, VĮ stumti, spriegti spyruokliuojant: Spyruoklė spi̇̀ria atgal DŽ. Pagedo dvikirpės žirklės, nèbspira, nebatsprenga Šts. Geras šautuvas nespira Šts. Brička kaip trenks į duobę, risorai iš piktumo kaip spirs aukštyn Ašb.
ǁ atšokti: Reikia žinot, kiek medis spi̇̀ria nuo kelmo, kai virsta Skr.
7. tr. susitelkus, susigrūdus stumti, spausti: Ledai tiltą spi̇̀ria NdŽ.
| refl.: Ledai prie tilto spi̇̀riasi DŽ.
| prk.: Spi̇̀riasi visi darbai į krūvą DŽ1. Spi̇̀rias visi darbai rozam Dglš.
8. tr. puolant spausti, versti trauktis: Švedus labai spyrė rusų ir lenkų kariuomenė LTR(Ant).
ǁ stengtis pašalinti, išstumti: Jį jau iš vietos spi̇̀ria NdŽ.
9. tr. Š, NdŽ dėti ramstį, remti spyriais: Sieną spi̇̀rti, kad nekryptų DŽ. Suvirto obelis [nuo vaisių svorio], reikia spi̇̀rt Klt.
10. refl. R remtis, stengiantis išsilaikyti: Spi̇̀rias ranka, nepasikelia [senutė] Klt.
| prk.: Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly J.Balč.
11. tr. liesti, siekti, remti: Verpstė spi̇̀ria pumpurę Rdš.
| Gryčioj garas lubas spiria rš. Dūkas spi̇̀ria (tvanku, nėra kuo kvėpuoti) Žrm.
| prk.: Jau ta senatvė spi̇̀ria – kur čia spėsi susitvarkyt! Plv.
| refl.: Kai atsklaupi, šitan daiktan (į nuospaudą) ir spi̇̀rias batas Skdt. Laukai spirias Jonių rubežiun Gdr.
12. tr., intr. diegti, durti, remti: Jau senystė: tą spi̇̀ria, tą sopa Dglš. Diegliai spi̇̀ria visą Klt. Diegliai jį iš visų pusių spi̇̀ria Skdt. Jau diegliai spi̇̀ria pašoniais Krd.
13. tr. prk. eiti pridurmais, kilti tuoj po ko: Rašyti – kol aš to noriu, kol mintis spiria mintį sp.
^ Bėda bėdą veja, vargas vargą spiria, bėda kojas taiso LMD.
14. intr. skleisti, mesti spindulius: Bemiegant saulė spýrė Aln.
| refl.: Mieste sniegas greičiau tirpsta – saulelė labiau spi̇̀rias Kp.
15. trenkti (apie griaustinį): Tą dieną užėjęs juoddebesis su žaibais, ir perkūnas spyręs į tą mūrą ir sutrupinęs BsMtII194(Sln). Triobos be perkūnsargio, galia spi̇̀rt griausmas Antš. Spýrė griaustinis į daržinę, ale neuždegė, tik gegnę suaižė Jnš. Viena pušis baigia džiūt, perkūno, matyt, spi̇̀rta Ob. Perkūnas trinkt spyrė į tą patį medį ir sudraskė M.Valanč. Trenksmas toks esti nesvietiškas, jog, sakytumei, dešimtis perkūnų spyrė Blv. Seniau moterėlės kišdavo šventus berželius pastogėn, kad nespir̃t Slm. Kad perkūnas nespirtų į namą, kiša pastogėn kadugio šakelę MTtV202. Kur diemedis auga, ten perkūnas spiria LTR(Ppl).
^ Kad tau, jaunas bernužėli, perkūnėliai spirtų LTR(Ob). Kas pats save girs, tą perkūnas spirs LTR(Auk).
16. gelti, kąsti: Bitis benori spirti man, t. y. įkąsti J. Šiandieną nė viena bitis nespýrė Brs. Širšūnai y[ra] spirą̃ Grg.
17. intr. šnek. sparčiai, greitai eiti, bėgti: Nelaukęs autobuso, sparčiai spyriau namo – ką čia reiškia keletas kilometrų, kai bėda veja! rš. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328. Spi̇̀riam namo – lyt ruošiasi Dkš. Taip nepaeina, o kai supyko, matai, kaip greitai par laukus spi̇̀ra Vkš. In tę gerai spýriau, kad nenusvėluoč Rod. Petriuk, karvės jau dobiluos – greit greit spi̇̀rk! Pnd. Tai ką – spi̇̀rsim šiandie į šokius? Klvr.
| refl.: Bernas su merga kai spi̇̀rias keliu, tik karnos dryksi Prng. Arkliai spyrės iš viso vieko, net priguldami, kaip mūsiškiai sako Vaižg.
18. intr., tr. šnek. godžiai valgyti, ėsti, gerti: Kap paleidau po atolą [karves], tai spýrė jau jos, spýrė, kiek tik norėj[o] Pls. Spiria kap maišan (daug valgo) Pls. Spi̇̀rk šitą bonkę, bus šilčiau Kvr.
19. tr. šnek. sunkiai nešti, vilkti: Ana tuos akmenis spýrė namo Rod. Meška eina, spi̇̀ria diešką medaus (ps.) Rod. Vilkas avį spi̇̀ria Dsn.
20. tr. I, LL91,326, Š, BŽ82, Rm reikalauti, versti, raginti ką daryti: Skolininkus spyriau, kol atidavė skolą J. Nežinau, kas ir bus, kai teip greit spi̇̀ria ataduot Skdt. Daba spi̇̀ra mokyties, o kitą kartą reikėjo už mokslą didelius piningus kišti Rdn. Visus vaikus spi̇̀riat Vilniun Pls. Mažus mus spýrė prie darbo Alks. Spi̇̀ria ir spi̇̀ria ravėt: nuravėjo tiek vagų, ir da spi̇̀ria Skp. Spi̇̀ria ir spi̇̀ria į darbą Kdn. Spi̇̀ria duoti pieną [į pieninę] Ėr. Spýrė kelius pataisyt prieš penkiolikę [birželio] Pl. Pyliavą spi̇̀ria ataduot Ktk. Tu spiri mane pasakyti, kokį aš turėčiau norą J.Balč. Pagaliau kūdikį pakrikštijo, bet ne taip greit, kaip spyrė bobos A.Vien. Malūną ar miestą pasiekti bandė tik kruvino reikalo spiriami P.Cvir. Jei reikalas nèspiria, tai pabūk Mrj. Atjunktau [rūkyti], kad spirtų̃ reikalas Drsk. Spi̇̀rk, kad ženytųs, kad nestąsyt Klt. Tėvulis spýrė tekėt Mrc. Marijona už jo ištekėjo tėvų spiriama P.Cvir. Ką daris, kad vargas spi̇̀ria Kp. Tik spiriamai̇̃s atsitikimais NdŽ. Liko trys dienos, jau velnias spiria, kad pasirašytų BsMtI41. To vyro motina spirdavus tą savo marčią katrą rytą geldas išmalti Sln. Dievas liepė man čirškėt, o jūs spiriate tylėt (d.) Mšk.
spiriamai̇̃ adv.: Tai yra spiriamai̇̃ reikalinga NdŽ. Aš spiriamai̇̃ kláusiau, bet anas nieko neatsakė Rod.
spirtinai̇̃ Jam ne tep labai dar spirtinai̇̃ reikia [žento] Lp. Lietuvis esti spirtinai varomas vokiškai mislyti, spręsti prš. Gėrė arbatos tik visi po pusę stiklinės, nors namiškiai spirtinai prašė, kad nesididžiuotų TS1904,2.
ǁ intr. impers. Vlk apie norą išsituštinti: Bobut, nešk kibirą, ba jau man spi̇̀ria Auk.
21. tr. ginti, varyti tolyn: Kur tu spiri̇̀ keltuvas? Rod. Vėjas spiria debesis Rod.
22. refl. veržtis, brautis: Kur dar tu spiri̇́es – į sodžių pas vaikus nubėgt?! Lp. Pabūk, kurgi spiri̇́es?! Pls. Svečias jau namo keliaut spyrėsi J.Jabl. Aš pats neprašysuos, nespi̇̀rsuos į anų tarpą Krš. Dar̃ miestan visi spi̇̀rias spi̇̀rias Dbč.
23. refl. stengtis: Jie menkai tesispyrė, kad kalba išliktų rašliavoje ir mokslavietėje A1884,1. Aš spýriausi karvę atsiimt PnmA. Spi̇̀rkis nesispi̇̀rk – manęs neaplenksi Srv.
24. refl. Sut priešintis, nesutikti, spyriotis: Jis spi̇̀riasi prieš mane DŽ. Spi̇̀rtis priešais NdŽ. Jis visai nemano nusileisti, spi̇̀riasi visom keturiom Jnš. Spi̇̀rias, kad nebus gaspadine Klt. Ko čia vienas spiri̇́esi – kaip visi nutars, teip ir bus Ssk. Smala tavęs nematai, kad jau teip spiri̇́es – apseisiu ir vienas Užp. Jeigu tik spir̃sis, nieko jam nepadaris Rš. O tai jau kokia: juo labiau tave prašai, juo labiau tu spiries! A.Vien. Tu pati tūrėkis, nenusigąsk, spirkis kiek begalėdama Žem. Teisybė, žinoma, spyrusis, nenorėjusi duoti; bet buvusi peralkusi ir norom nenorom sutikusi (ps.) Klvr. Jį nešte nunešė – jis da spýrėsis Ar. Avis spi̇̀ras, bijo eiti Klm. Spiras kaip utis, į pirtį vedama LTR(Vkš). Spýrėsi kaip ožys an ledo Rm. Spi̇̀ras kaip tekis, pjauti vedamas Kv.
| prk.: Neakėta dirva, tai plūgas spi̇̀rias, šokinėja Pl.
^ Ir besispiriančią ožką turgun nuveda KrvP(Rtn).
25. refl. Sl gintis, laikytis: Žemaičiai ilgai pryš spyrėse, nepasiduodami kryžokams I. Žemaičiai, nebvaliodamys vokyčiams spirties, leido jiems palikti savo žemė[je] kunegus, skelbėjus tikėjimo katalikų M.Valanč. O kurie nespyrės pryš pagundinimus, suguro M.Valanč. Būkite tada paklusni Dievui, o spirkitės prieš velnią Sut.
26. refl. I ginčytis: [Kai kurie] iš epikūrų ir stoikų filosofų spyrės su juo BtApD17,18.
27. refl. I varžytis, kovoti dėl ko: Paliko du sūnu, kurie apei karalystę tarp savęs spyrėsi S.Stan.
28. refl. didžiuotis: Pinigais spirtis N.
◊ aki̇̀s spi̇̀ria (kam) labai sunku: Net man aki̇̀s spýrė, kap man buvo sunku Pls.
į kójas spi̇̀rti bėgti: Dangus griūva, reiks bėgt, – ir ėmė [katinas] į kójas spi̇̀rti MitII51(Jrk). Velnias greit spýrė į kójas, o žmogus, an kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko MitI87.
į pùspadį spi̇̀rti Šv bėgti.
į sùbinę (į ùžpakalį) spi̇̀riamas Mžk, Dr vlg. viskam negabus, nesumanus, ištižęs: Esi į sùbinę spi̇̀ramas, niekam netinki Krg. Nebuvau į subinę spiriamas, o dėlto vieną kartą apgavo J. Ta motriška ne į subinę spiriama, t. y. neslinka J. O žemaitis ne į užpakalį spiramas tėra, ant šakės ano nepakratysi S.Čiurl. Užaugo vyras ne į sùbinę spi̇̀ramas Rdn.
į sùbinę spi̇̀rti vlg.
1. išvyti, išvaryti: Kad ne vaikas, spir̃čiu [pačiai] į subi̇̀nę, ale gailiuos vaiko Krš. Ka aš nebūčio su vaiku, anam į sùbinę spi̇̀rčio Krtn. Munęs susiedai nèspira į sùbinę i nevaro numie Trk.
2. griežtai atsisakyti: Spi̇̀rsu tam šnapšuo į sùbinę i neprasidėsu Krš.

iš nagų̃ spi̇̀rtis iš visų jėgų stengtis: Vaikas serga, tėvui reikia iš nagų spirtis, siųsti pinigų Raud.
ne iš kélmo spi̇̀rtas KlK2,49 šaunus, sumanus, apsukrus: Siuvėjas ne iš kelmo spirtas, atskiria lepšę nuo baravyko P.Cvir. Matau, kad esi ne iš kelmo spirtas K.Bor. Aš ne iš kélmo spirtà Ps.
ne toliaũ spi̇̀rtas labai panašus: Ir dukrelė ne toliaũ kaip motina spirtà Ktk.
nósį spi̇̀ria greit gims: Ket[u]ri vaikai vienas paskui kitą, o penktas jau vėl nósį spi̇̀ria Rod.
pãdkavas spi̇̀rti mirti: Katrą metą sirgo, i visi sakė, ka jau spi̇̀rs spi̇̀rs pãdkavas Erž.
prie si̇́enos spi̇̀rti versti nusileisti, pasiduoti: Vėl tas nelemtas klausimas. Petras spiria tėvą prie sienos, ir tiek rš.
séilė į lū́pas spi̇̀ria knieti ką pasakyti: Greit nebus galima purvais į akis drabstyti ir tai rašyti, ką seilė į lūpas spiria TS1904,5.
ugnimi̇̀ (ugnià) spi̇̀rti piktai atšauti, atsakyti: Spi̇̀ria ugnià, ką pasakai Žal.
antspi̇̀rti, añtspiria, antspýrė (ž.) tr. J, KŽ prispyrus pareikalauti, priversti: Klebonas buvo antspirtas, kad pigiau laidotų Šts. Antspýriau, ir padarė, o kad ne – ir šiandien teip pat būtų tebesą Brs.
apspi̇̀rti, àpspiria, apspýrė
1. tr. kojomis apkasti, apkapstyti: Pylės apspira kiaušius su lapais, ka žmogus neanteitų Šts.
2. refl. pasiremti, atsiremti: Su kačerga (lazda) apsispi̇̀rt gerai LKKXIII25(Grv). Rankom apsispýriau žemės ir paskėliau Dv. Kap pagaspadoriausi, tai duoną valgysim net sienos apsispyrę (iron.) Arm.
atspi̇̀rti, àtspiria, atspýrė; L
1. tr. K, M, Š, Rtr, NdŽ spiriant koja atmušti, atstumti, atkelti, atidaryti ir pan.: Atspirk koja man šluotą Plv. Tas šunukas pula, ans su koja àtspira Jdr. O jei neatkels vario vartelius, atspi̇̀rki, žirgeli, nors su kojelėmis JV1069. Duris su koja atspyręs išeina į kiemą rš.
| refl. tr. K.
2. intr. įspirti spyrusiam: Nespardyk arklio, be kai anas tau atspir̃s, tai daugiau nebenorėsi! Ds.
3. refl. tr. koja prisitikus į ką nusimušti, užsigauti: Motina visiškai neseniai, eidama per pievą, nepastebėjo žolėj įkaltos gembės ir skaudžiai atsispyrė į ją kojos pirštą I.Simon.
4. tr. atkišti, atstatyti (koją): Kaip ana tą koją buvo atspýrusi?! Ms. Šeško Petras nė nepriklaupė, visas mišias stovėjo koją atspyręs Blv.
5. tr. Š, Rtr spyriu, ramsčiu paremti, prilaikyti, sustiprinti: Su atsparu atspi̇̀rk tiltą, kad nevirstum J. Nemokėjo atspi̇̀rt – žardą išvertė vėjas Slm. A atspýrei koptas su kuom noriantais? Up. Grūšnių padaug, buvau atspýręs šaką Ob. Atspýrėm sūkertinį (namą pakeltais sparais) i išdžiovenom Dglš. Pastogės kertė ties priešininke, visai jau į žemę atsirėmusi, rodėsi, turinti atspyrusi trobos galą, kad langeliai neįsikniaustų į žemę Žem. Neatspiramas I.
^ Mėsos stirta geležim atspirta (kaustytas arklys) LTR(Sml).
6. refl. Rtr remiantis pasilaikyti, atsiremti į kokį ramstį: Žmogus lazda atsispýrė, lazda lengviai palindo (sulindo) žemėn Vlk. Kojytei kas būtų, lazdyte atsispi̇̀rdamas eitum LKT340(Ign). Palkute atsi̇̀spiriu, ir man geriau Rod. Atsispi̇̀rk lazdaite Azr. Kap palandžioju (pavaikštau), pasėdėt, atsispi̇̀rt jau reikia Dbč.
^ Gausi par ubagą lazdą, kad jam pačiam reikia atsispirt LTR(Aln).
7. refl. R, MŽ219, K, J tvirtai atsiremti kojomis, norint atsistumti, atsitolinti, pakilti, atsilaikyti ir pan.: Šarūnė, dar žengus kelis žingsnius, atsispiria į smėlėtą dugną ir lengvai nuplaukia V.Bub. Vel[nia]s atsispýręs į akmenį, i tame akmenė[je] palikusi velnio pėda Yl. Tik labai gerai įsiręžęs, atsispyręs, žmogus šiaip taip mažumėlę kilstelėjo [akmenį] K.Saj. Sylos kaip vandens, atsispi̇̀rti vietos yra – ko nedirbs?! (juok.) Vn. Karvė negali kojom atsispi̇̀rt (nesveikos pirmagalinės kojos) Lp. Atsidėję lauksme, atsispýrę trauksme Š.
ǁ refl. pasispiriant kuo atsistumti: Atsispi̇̀rti (nuo kranto), atsistumti BŽ337.
ǁ refl. atsitraukti: Traukis arčiau, kogi čia atsispýrei?! Slm.
8. tr. atšlieti: Stovėjo atspirtos į sieną kažin kokios senos lentos Db. Senyboj abrozus atspi̇̀rdavo prie pačiom lubom Klt. Kai atàspiri tvoros, tai da stovi [šuva] Ds. Galva sienon atspirtà [užvirtusios karvės], negali nei kaklo ištiest Lp.
| refl. SD227, Sut: Prie durų atsispýręs stovia Ob. Pečiais atsispýriau [į vežimą] ir stoviu Vlk. Pastovėjau obelės atsispýrus, apsiverkiau ir parejau namo Trgn. Sėdaus, atsispýriau in pušelę ir nusnaudžiau Nč. Velniai du sėdi in lango: vienas in vieną bažnyčios ušėką (durų staktą) atsispýręs, ė kitas in kitą (ps.) Aps.
9. tr. įremti: Jis atsisėdęs ant ledo besėdįs, kojas atspyręs į dirvos ežią SI370. Jis vario durtuvą ištraukė iš kūno, koją krūtinėn atspyręs, lavoną … apvertė kniūbsčią HI. Kojas į langą atspýrei KlvrŽ.
| refl.: Paskui vedė mešką in grinčią, bet ta, atsispyrusi angoje, nenorėjo vidun eitie Rp. Pelėpės jurginis atsispýrė (toks didelis) Dglš.
10. refl. susieiti, liestis, susisiekti: Gražiai išeina laukas, upė atsi̇̀spiria į pat vidurį, nuotakus Srv. Į rinką atsispiria iš visų šonų keliai TS1900,4-5.
11. refl. einant kuria kryptimi, pasiekti, atsidurti: Dabar kad eitum iš mūs kaimo Strūnaitin, tai atsispirtum Kučliškėn Str.
12. tr. sulaikyti tėkmę, užtvenkti: Upė malūno atspirtà Grv.
13. tr., intr. KŽ atstumti spyruokliuojant, atspriegti: Atspiriamasis, atšaunamasis spyruoklis VĮ. Jau šitos spyruoklės mažai àtspiria – pagedę Alk.
14. refl. atšokti, atkerti: Neprydaužė skieto, siūlas ir paliko atsispýręs Trk.
15. refl. mesti, nukreipti spindulius: Saulė viršuj (aukščiau nuo žemės) ne tep šildžia, ale kur žemiau atsi̇̀spiria, tai… [labai šildo] Vlk.
16. tr. Ad, Str, Sem atstumti skląstį, atsklęsti: Eikit, duris atspi̇̀rkit Dv. Kaip mes atvažiuosim, tai atspi̇̀rsi duris Ker. Atspi̇̀r' duris, inleid' mane pirkion Lz. Jis šūkterė[jo], tai joj ir atspýrė duris Vlk.
| refl. tr.: Duris atsispýrė Rod. Mergiokaitė ėmė ir atsispyrė [duris] LTR(Grv).
17. intr. šnek. sparčiai, greitai pareiti, ateiti, parvykti, parvažiuoti: Atspýrė boba namo iš miesto Dglš. Aš pirmiau atspýriau namo Krs. Àtspira dar bobutė, kad ir sakos šimtą metų turinti Lnk. Ot sukaitau, kol atspýriau iš turgaus! Ds.
18. intr. šnek. užeiti, prasidėti (apie laiką): Rugiapjūtė atspir̃s – visi darbai suspirs Rod. Ir vakaras atspir̃s, paki suvaikščiosi Pv. Sėdi sėdi, tai, žiūrėk, ir pietai àtspiria Vlk. Jau ir vakaras atspýrė, o tu vis dar art rengies Dg.
ǁ tr. užklupti (apie laiką): Sakau, atspir̃s mane kokia dešimta valanda, tai ir nelaukiau Alv.
19. refl. Šts patekti, atsirasti, atsidurti: Jei vilkas pasimaišis, tai arkliai kažin kur atsispir̃s Ėr. Kap tu rengies, tai būt atsispi̇̀rta (nuvažiuota) Seirijuosa Lp. Už dviejų dienų atsispýriau Vilniuj Vlk. Pliaukštelėjo vaikui per ausį, ir tas bematant atsispyrė po stalu J.Balč. Kad jūs iš toli atsispýrę, tai nieko ir nežinot Gž.
20. tr. nuvyti, išginti: Atspýrėm vokietį, pasidavė Drsk.
21. sunkiai atnešti, atvežti, atgabenti: Tris vežimus druskos atspýrė Švnč. „Pabieda“ atspýrė mane Vilniun Lz. Atàspiria viedrą vandenio Ut.
22. refl. Q621, Sut, N, Š pasipriešinti, atsilaikyti: Neklausąs, atpuoląs nuog klausos, atsispiriąs SD213. Prieš viską galima atsispirti, bet tik ne prieš gerumą rš. Prieš likimą neatsispirsi – kas žadėta, neišvengsi LzP. Kur čia atsispirsi pagundai K.Bor. Prieš du auksinius [pinigus] kurpius negalėjo atsispirti J.Balč. Tu prieš mane neatsispi̇̀rsi Ėr. Gerai, ka taip gali atsispi̇̀rti negerti Šv. Atsi̇̀spira priš tas bobas Krš. Ligu Ignį išvarė ir nebeliko kam atsispirti, tuoj atsirado kiti dėdės įpėdiniai, stipresni LzP. Da nekulta – turim kuo atsispi̇̀rt (pasiteisinti), kad neišvežėm rekvizicijos Ėr. Tum atsi̇̀spiru, ka vaikuo paskolijau, o taip zyza (prašo) Krš. Tavam žodžiui niekas negal atsispirti BBJdt16,17. Atsispiriu kieno žodžiams SD444. Kristus atsispyrė prieš velino gundymus BPI276. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj BtPvE6,13. Samdinykas … ne atspirias, bet … prastoja avis DP208.
^ Atsispyrė kap ožys, vedamas in jomarką Lp. Atsispyręs kaip ožys LTR(Klp). Atsispi̇̀rsi kap žėba prieš dalgį (iron.) Pls. Kap mirsi, tai neatsispi̇̀rsi ir nepaduosi [mirties] teisman Nč.
23. intr. I atsikirsti, atšauti: Vyrui klausant, dėl ko teip darytų, ši atspyrė: – Nu ką, ar nuspringot košę su lašiniais valgydamys? M.Valanč.
| refl.: Kits kitą pajuokia, ypač tuos, kurie neturi gero liežuvio jiems atsispirt TS1904,4. Šis atsispyrė: – Nieko nepadariau, tikt gana man mokyties M.Valanč.
24. tr. I atlaikyti (puolimą), sulaikyti, atstumti kovojant: Tiedvi valstybi privalė padėti karo ginklu atspirti priešininką A.Janul. Jų užpuolimas atspirtas buvo Gmž.
| refl.: Vokytis i turkas kibo į rusą, jug čia rusuo reikėjo daug atsispi̇̀rti Kal. Tik su Romos pagalba galėsiva atsispirti priešams, kurie dar už mus galingesni V.Krėv.
ǁ paneigti, atmesti: Su pasibaisėjimu ir paniekinimu atspyrė jis šitą neteisų apskundimą LC1887,23.
25. tr. patenkinti kokius poreikius, atkišti: Ką tu atspirsi itum paršu itokioj draugėj?! Arm.
| refl.: Tep kap tavo pasoga atsispýriau [ūkyje] Lp. Pievomi atsispirtų̃, o tep tai kas gi (menka žemė) Lp. Kas arklį parduoda, tus (tas) atsi̇̀spiria, kas perka, tam bėda Lp.
26. refl. part. veiksmo intensyvumui nusakyti: Užpuolė lygti nuo jo klevą, siūlo jam atsispirdamas penkis rublius Žem. Tu turėtum atsispirdamas ją girti, aukso kalnus jai žadėti S.Čiurl. Laisčiau daržus atsispirdama, bet be lytaus nederėjo niekas Lnk. Kazė drožė atsispirdamas saldį pieną M.Valanč. Daktarai dėl gydymo atsispirdami gydė, tačiau mergelė numirė M.Valanč. Jie abudu ėjo ėjo, rado trečią [stipruolį], katras atsispi̇̀rdamas kalnus lygino BM113(Ssk). Kad kerta, tai kerta (valgo) atsispýręs! Lp. Ans keika tavi atsispýręs, kad neatiduodi skolą Dr.
įspi̇̀rti, į̇̃spiria, įspýrė
1. tr., intr. N, M, Š, Rtr, L suduoti koja: Jautis jamui įspýrė J. Mane arklys inspýrė Lp. Anam įspýrė į pryšakį drigantas Plt. Tėvui į akinius įspýrė gaidys, i iškrito stiklas Jrb.
^ Toks negerumas, rodos, kas į paširdžius įspyrė K.Saj. Tai ko skalini kaip šuva, koja įspirtas? V.Krėv. Jei skirta, tai kap kojon inspi̇̀rta Pv. Kur matei, ka veršis arkliui įspirtų! LTR(Vdk). Esu jau visko patyręs – spardė mane kiti, ir kitus aš patsai esu įspyręs KrvP(Mtl).
2. tr. spiriant įgrūsti, įsmeigti: Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą ir įspyrė velnio plauką SI50.
3. tr. (koją) atkišti, atstatyti įremiant: Ignas koją su nublizgintu batu kavalieriškai priekin įspyrė J.Paukš.
4. tr. N, Š įkišti, įstatyti (koją į batą, į kilpą): Sesuo įspir̃s koją į kurpę J. Kojos buvo įspirtos balno pentinūse, o galva tintaliojo Plng. Kojų niekaip į batus įspirti negali Pt.
| refl. intr., tr. I, K, Š: Basomis kojomis įsispýriau į kurpes J. Nelakstyk po lauką basa, įsispi̇̀rk į klumpius Vkš. Na, tik įsispi̇̀rk į kurpes, da kojas nušalsi! Stak. Įsispyrusi basnirta į klumpaičius kleipt kleipt par žardieną Plt. Vasariniais bateliais įsispýręs – koki čia šilima Trk. Nueisiam įsispýrusios į šliurikes – plykt nuspyrei, i šokam basos Žlp. Ligonas išgys dar: būs ir įsispyręs į aulus Ggr. Įsispi̇̀rk kojas į balno kilpas Plt.
ǁ refl. tr., intr. apsiauti: Ir įsispi̇̀rti reik, ir apsisiausti Trg. Tuo pušnis jis įsispyrė prš.
5. tr. įremti, įbesti, įsprausti: Įspi̇̀rk sienon paramstį Š. Kad negriūt, pirkios bolkos inspi̇̀rtos Dglš. Paema šakes [šieno], į̇̃spiria kotą žemė̃s ir tada pastato Ob. Mergaitė šakes paėmė, meškai nugaron inspýrė Antr. Anspir̃s an sieną, tai to lova tep aplink ir sukas Grv. Ir mestuvai yr par mañ keturi: iñspiri lubosna, meti po du siūlu Smal. Įspýrė dilią, priveržė palindęs po traktorium Slm. Kap sustvėrė jautis, mūran kap inspýrė! Pb. Kap inspýrė galvą kampan ir tyli (neklauso) Lp. Guli inspýrus lubosna kojas Klt. Užlipė an pečiaus, atsigulė aukštielniokas, inspyrė kojas lubos ir guli BsPII213(Jž). Vilius sėdėjo alkūnes įspyręs į stalą ir galvą parėmęs į rankas I.Simon. Tau alaviešką (nuodėgulį) koserėn tiktai inspi̇̀rt, kad baries Žrm.
^ Kogi čia žiopsai lygiai tvoron inspi̇̀rtas?! Skdt. Jei skirta, tai bus kap stipinu įspirta Lš.
| refl. tr., intr. N: Vežimas įsispyrė į medžių tarpą rš. Parinkai, pažiūrėjai, kad neinsispir̃t medžian, ir pjauni [stačią medį] Ob. Šukas į galvą įsispýrusi (įsismeigusi) tokia sena boba Šauk. Galvą jau lubosna insispir̃s Grv. Diedai, suolą atimk, bo insispýrė žirnis su pupa (ps.) Dv. Įsispýrė skersai subinę dirsė kaip branktas Všn. Augo augo [pupa], insispýrė net lubosna, net dangtin (ps.) Dv. Tas kamuoliukas ansispýrė tan kalnan Grv. Užpakaly kiūtina įsispyręs į arklą ir pasilenkęs mano brolis Pt. Vyras vaikščiojo rankomis įsispyręs į šonus rš.
ǁ smaigstant padaryti: Vakar streigų tvorą inspýriau Dg.
ǁ paspirti, atremti: Kad būt kuom inspi̇̀rt kluono durys Klt.
6. refl. tvirtai, įsiręžus įsiremti kojomis, norint išsilaikyti vietoje: Kap insispýrė visi, ir ištraukė šitą ropelę (ps.) Aps. Traukia kojom įsispýręs Š. Šitas ožys labai nesidavė, insispyrė, bet žmogus jį tempte insitempė [į ratus] LTR(Slk). Ją (avytę) tęst, ana įsi̇̀spiria ir neina Ob. Lindikas išsiskyręs, traukia dūdą įsispýręs JD430.
7. tr. įbrukti, įgrūsti, įvaryti: Gerai paieškojęs radau dar į kertę įspirtas kelias moterėles iš Zarasų pavieto su namų darbo audeklais Pt. Jūsų dievas kambaryje vietos neturi: į kertę įspirtas Jš.
8. tr. prk. prievarta įduoti: Inspýrė dvidešim penkis arus, ir visa (daugiau neduoda) Kb. Inspýrė tokį arklį kap dieglį šonan, ir turėkis Nč.
9. refl. važiuojant, einant kuria kryptimi, pasiekti, atsidurti, įsiremti į ką: Kai važiuoste, tiesiog bažnyčion ir insispi̇̀rste Aps.
10. tr. įsmeigti (akis, žvilgsnį): Kai parėjom, tėvas teip pasižiūrėjo įspýręs Slm. Vaikai žiūrėjo įspýrę akis NdŽ. Kogi įspýrei į mane akis? Dl. I dieno[je], i vakare įspýręs akis televizoriun, – misliji, kad sveika! Mžš. Žiūri an tą stulpą akis įspýręs i stovi kaip sušalęs Dj. Jis visą laiką vypsojo akis įspyręs į piemenėlę J.Balč.
| refl.: Kas čia žiūrės į tave įsispýręs?! Pc. Žiūri įsispýrę an kortas Rm. Langan insispýrę žiūro [vaikai] Lp.
įsispirtinai̇̃ adv.: Algutis įsispirtinai pažiūrėjo į tėvą Db.
11. intr. įeiti spinduliams, įspįsti: Saulė jau langan inspýrė, o anas vis miegti Arm. Miegok, kol saulė įspir̃s an nugarą Upt. Ale kaip ažumigta – saulė inspýrė Aln.
^ Nigdi neatsikels anksčiau, ale vis kai saulė iñspiria šikinėn (aukštai pakyla) Užp. Gulėsi čia dabar, kolei saulė rūron inspir̃s! Ut. Tinginys kelias, kai saulė šiknon iñspiria Rod.
12. įtrenkti: Reikia uždaryt jušką – galia įspi̇̀rt Antš. Žaibas medį įspyrė Žg. Moterys, uždarykite duris, kad perkūnas neįspirtų rš. Perkūnas į trobą įspýrė Vkš.
13. įgelti, įkąsti: Kas čia tau, bene bitis įspýrė – suputo žandelis Nt. Nė veizėti neapsiveizėjau, kaip bitelė ir įspýrė Slnt. Man bitė įspýrė į akį Lnkv. Ka žmoguo į̇̃spira dvyleka širšūnų, ta ans numiršta Plt.
^ Tiek to skaudėjimo – kap blusos įspi̇̀rta! Alk.
14. tr. pasirakti, įsidurti: Neik čia – koją inspirsi Vdš.
15. tr. priversti, prispirti: Ana būt inspýrus aust aštuoniom [nytim] Aln.
16. refl. Grv užsispirti: Tebemelžia ji karves, įsispýrus tebemelžia Skp. Tėvas insispýrė i nedavė dukteriai pasogos Vdš. Jaunasis insi̇̀spiria ir nevažiuoja Dv. Duoda jam žydai … tris rublius …, o jis įsispyrė ir neleidžia be pusketvirto TS1897,1.
◊ į áukštąją ki̇̀lpą įsispi̇̀rti iškilti, pasidaryti žinomam: Po visų rūpesnių ir vargų jauniejai gyventojai įspyrė ing aukštąją kilpą IM1856,55.
į sùbinę įspi̇̀rti vlg. išvaryti: Įspýrė į sùbinę, ir išvažiavau Grz.
óžį įspi̇̀rti apsirikti audžiant: Ne tą pakoją mynei, óžį įspýrei Rs.
išspi̇̀rti, i̇̀šspiria, išspýrė
1. tr. Rtr, Š, Ser smogiant koja išmesti, išmušti, išstumti, pašalinti: Išspi̇̀rti iš aikštės sviedinį DŽ1. Aš visą lovos galą išspýriau Skr. Juodžemio grumstas briedžio išspi̇̀rtas NdŽ.
^ Jau kielė su garniu ledą išspyrė LTR. Parlėks kielės – išspi̇̀rs ledą Dr.
ǁ išdaužti, išlaužti, išmušti, sužaloti: Jam anais metais arklys koją išspýrė Ds. Jaučiai bėgdami sumindė visus, kitam ir dantis išspyrė BsPII307. Kai krito nuo stogo, išspýrė dantis Šk.
2. tr. prk. išvyti, išguiti: Ištrauks piningus ir išspi̇̀rs lauko Krš. Matos, ka greit ir iš pleciuko išspir̃s Brž. Mat ir išspyrė tamstą iš Joniškėlio! Žem.
ǁ iššvaistyti, išleisti: Niekur pinigo be reikalo neišspirdamas jis vis tiek išgyvent negali rš.
3. tr. spiriant padaryti: Dingsta, užsilygina šimtai duobelių, kurias išspyrė maži žiogai sp. Arklys, par kūlius eidamas, ugnis i̇̀šspiria PP83.
| prk.: Kas tave tokią išspýrė, ka tokia esi? LKT202(Iš). Par tą didį stroką ir bruzdėjimą iš seno kelmo išspyrė tokį vaikelį LTR(Trg).
^ Ožka šoko per tvorą, išspyrė bajorą LTsV169.
| refl. tr.: [Vilkas] šoko par kelmą ir išsispyrė tokią gražią, greitą ir spraunią bobelę kaip girnų apatinis akmuo DS215.
4. refl. išsiminti, nusispausti pakojai, paminai, nytims: Spiri tas nytis – teip išsi̇̀spira, spiri tas – teip Žeml.
5. tr. atkišti, atstatyti: Ar ne tik Maruikos karvė nūnai nelaidyta, kad tešmuva tep išspi̇̀rtas Pls.
6. refl. išsiristi: Du viščiukai iš kiaušinio išsispýrė Jd.
7. tr. išmauti įkištas kojas, nusiauti: Vakarop Dūdjonis, išspyręs klumpes, įsispyrė į senus batus ir išlėkė Ašpurvių link I.Simon.
| refl. intr., tr. Dr: Tik virtuvėje ir tebuvo galima išsispirti klumpes I.Simon. Išsispi̇̀rk iš kurpių i pasileisk basas karviums už akių Stak. Išsispi̇̀rk batelius, tai mažiau kojos degs Kn. Išsispi̇̀rk iš kurpių – greičiau pabėgsi Jrb.
8. intr. šnek. išbėgti, pasprukti: Sučiupęs marškinius, vagis tuojau išspyrė laukan BsPII278.
9. tr. priversti ką daryti: Išspýrė, kad atduot pinigus Arm.
◊ iš grum̃sto išspi̇̀rti gauti, įsigyti, pelnyti iš menkiausio dalyko: Jis moka ir iš grum̃sto pinigą išspi̇̀rt Vlkv.
[kai̇̃p, lýg] iš kélmo [vélnio] išspi̇̀rtas
1. netikęs, nesumanus, neapsukrus: Kad jis man atrodo toks lýg iš kélmo išspi̇̀rtas Mrj. Ar jie iš kélmo išspirti̇̀, ar ką? Prn. Aš buvau ne iš kelmo išspirtas, o visko prityręs vyras K.Bor. Negi ji iš kelmo išspirta, kad taip kalbi [negerai]?! Grž. Kaip iš kelmo išspirtas VP21, S.Dauk.
2. suktas, nesąžiningas: Tas yr vélnio iš kelmãlio išspi̇̀rtas Prk.
3. apie visiškai vieną, vienišą žmogų: Aš teip esu kai̇̃p iš kélmo išspirtà: ne mun vyro buvo, ne mun vaikų yr Žd. Kai̇̃p iš to kélmo išspi̇̀rtas esu – čystas vienas Pln.

iš kélmo išspi̇̀rti
1. Ser išgalvoti, pramanyti: Atrodo, kad tai bus bene iš kélmo išspi̇̀rta Š.
2. nežinia kur atrasti, iš kur ištraukti: Tokių vyrų iš kélmo nei̇̀šspiriama NdŽ. Šitai – malagį iš kélmo išspýrė Pln. Iš kokio kelmo Dievas jį išspyrė, palieka slėpinys Vaižg.

iš kùrpių išsispi̇̀rti mirti: Senis iš kùrpių išsispýrė Skr.
iš subinė̃s išspi̇̀rtas vlg. netikęs, negudrus, neapsukrus: Ar aš iš subinė̃s išspi̇̀rtas: juk ir aš noriu! Jrb.
ne iš kélmo (iš grum̃sto) [šuniẽs, zui̇̃kio] išspi̇̀rtas DŽ gudrus, apsukrus: Palaukš! da ne iš kélmo ir anas išspi̇̀rtas – atsirugs tau jį ažkliudžius! Užp. Aš ne iš kelmo šunies išspirta LzP. Mano dukra ir ne iš grum̃sto išspirtà Snt. Mūsų bobos ne zuikio iš kelmo išspirtos I.Simon.
nuspi̇̀rti, nùspiria, nuspýrė
1. tr. Š smogiant koja, spyriu numesti, nusviesti tolyn: Būta vyro – aš viena koja tokių kapą nuspi̇̀rsiu! Ds. Tokius gerus grybus vaikai tik koja nùspiria ir neima NdŽ. Bliūdas kaip stovėjo, tai kaip lėkta, tai nuspi̇̀rta an šalį Slm. Ji tave koja nuspirtų kasžin kur! BsPIV232. Kojom nuspirtái tokį berną Žln. Kiškis išsigandęs kai šoko, tai ir nuspyrė diedą LTR(Slk). Jis tą šuniuką norėjo nuspirti LTR(Vdk).
| prk.: Ar valia vieniems kilti, kitus dar žemiau nuspirti? Vaižg.
^ Gyvenu kai akmenelis an kelio: kas eina, tas nùspiria Prng. Pavasarį kielė ledą nuspiria LTR(Srd). Ką vasarą koja nuspi̇̀rsi, tai žiemą ranka paimsi Vlk. Ką pirma koja nuspýriau, dabar ranka nepaimu Dkš. Kas savęs negiria, tą perkąs nuspiria PPr259.
| refl. tr.: Nusispi̇̀rti patalus K.
ǁ numesti, nublokšti, nustumti: Viesula kupetą šieno nuspýrė Dsn. Vanduo naują keltą nuspýrė Dsn.
2. tr. spiriant sužaloti, užgauti: Bežaidžiant sviedinį, Joniukas Petriukui nuspýrė koją NdŽ.
3. tr. spiriant nugalėti, įveikti: Lentą (lėtą) arklį kiti arkliai nuspiria Ln.
4. tr. Vkš, Vvr spiriant, smogiant koja užmušti: Pastatykit kitur juodį, kad nenuspi̇̀rtų kumeliuką Gs. Rusteikiuo arklys spyrė į šakumą ir nuspýrė Krš. Vaikis kaip spirs į nosės galą, ir nuspýrė jautį ant vietos (ps.) Mžk.
5. refl. atsispyrus atsidurti kur, nusistumti: Kai aš pasispyriau, netoli tvarto nusispýriau Jrb. Luotas nusispyrė nuo pakraščio ir pasileido per ežerą rš.
6. refl. tr. nusiauti: Nė nenusivilkau, tik batukus nusispýriau i atsiguliau Rs. Baltaragis dėl paskubos nusispyrė klumpius, metė per tvorą į savo kiemuką Žem. Kaliošus buvęs nusispýręs End.
7. nutrenkti: Vaikai, par lietų nestovėkit prie akmino, o tai nuspir̃s griaustinis Grz. Tėtyt, įvesk karvę gurban, bo da perkūnas nuspir̃s Pnd. I nuspi̇̀rdavo daug: važiuojant nuspi̇̀rdavo, laukus dirbant nuspi̇̀rdavo [griaustinis] Sk. Dvi karves nuspýrė griaustinis Brž. Perkūnija nuspýrė, nūtrenkė, užmušo gyvą daiktą Vkš.
^ Kas savęs negiria, tą perkūnas nuspiria Sln. Tai gyvenimas! Perkūnas nuspirtų̃ greičiau! Ob. Ka jumis parkūnija nuspir̃tum! Akm. Kad tevi perkūnas nuspi̇̀rt (nutrenkt) BzF175.
8. intr. šnek. greitai nuvykti, nubėgti, nujoti, nueiti: Anas nuspi̇̀rt gal nežinia kur Arm. Kap kulka nuspýrė Arm. Kap sėdos in arklio, tai kap dūmas nuspýrė Arm.
| refl.: Gaspadinė gal nusispýrė kur kaiman ar kur Prng. Ar tai juokai – keturi varstai nusispirti! Vaižg.
9. tr. šnek. sunkiai nunešti: Kap užsidėj[o] maišą bulbų an pečių, tai net namo nuspýrė neatsilsėjęs Nč. Sugavo [vanagas] cap až capulio (viščiuko) ir nuspýrė, nunešė Lz.
10. tr. išdanginti, išvežti: Parinko visus niemčius i nuspýrė Germanijon Pls. Jau jį kap nuspýrė – tep jau toli, tep jau toli Nč. Mažu mane Litvon (Lietuvon) nuspir̃s? Aps.
11. tr. Vkš pavogti: Jis nusisuko, o aš tą knygą ir nuspýriau Lnkv. Na, tik nenuspi̇̀rk mano kepurės Klov.
◊ nãgines (šliùrę Skdv) nuspi̇̀rti menk. numirti: Ką tu darysi, kai tėvas šliùrę nuspi̇̀rs?! Ll. Nu, jau ir tas nuspýrė šliùrę Lkv. Pamatysi, nebeilgai gyvens, greit jau nãgines nuspir̃s Erž.
paspi̇̀rti, pàspiria, paspýrė K
1. tr. Sut, L, Š, Ser, Rtr, DŽ kojos smūgiu, spyriu kiek pastumti, nublokšti, pasviedėti: Akmenį paspirk į šalį iš po kojų J. Kur paspýriau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JV198. Tuose namuose nepaspirdavo koja netyčia nukritusios plutelės, bet pagarbiai pakeldavo nuo žemės ir pabučiavę padėdavo ant stalo J.Avyž. Jis apsivertė kūliu kaip paspi̇̀rtas kačiukas NdŽ. Paspyrė po kojų pasipainiojusį basligalį J.Paukš. Paspi̇̀rk sviedinį šonan Užp. Gaspadinė nušluostė suolą, nagines paspýrė pasuoly, paprašė svečią atsisėst Skrb. Radus tokius marškinius, ne tik ka nepakelčiau, ale da i paspi̇̀rčiau Rs. Sukrypus trobelė, koja paspiriamà Dkš. Paspyriau koja kaip mėšlą LTR(Grk).
| Erelis vambuolę paspyrė sparnu niekindamas S.Dauk.
| prk.: Vėjas pradėjo kūlį vartyti, kur ne kur paspirdamas aukštyn stulpelį sniego Žem. Dar tą kartą paspyriau giltinę Kos161. Paspi̇̀rsi pusrytį bemiegodamas. Kelk! Šts. Paspi̇̀rs karvė pieną (užtrūks) KlvrŽ.
^ Ką vasarą su koja pàspiri, tą žiemą su burna paimi LKT203(Kbr). Rūgštų obuolį vasarą koja paspiri, o žiemą ranka paimi LTR(Mrj). Žodis ne kęsalis, nepaspirsi Dr. Kielikė kai parlekia, o randa ledą, tai šaukia: – Paspirsiu ledą, paspirsiu ledą kai niekį, kai niekį! LTR(Rs).
ǁ koja bakstelėti, suduoti: Stirna ir zuikis tik paspýrė smiltį ir dingo už kopų NdŽ. Jo (namo) sienos buvo taip kirvarpų sugraužtos, kad paspyrus virto lauk rš.
ǁ koja paspausti: Ant žirgo sėsdams, kilpas paspirdams, per laukelį jodams, Dievgarbę duodams NS516.
ǁ prk. paniekinti, atstumti: Negalima žmogų paspi̇̀rti Ss. Paspýrė mane kai niekadėją Dkš.
^ Geras buvai, kol tave gyrė, bet ne toks, kai paspyrė KrvP(Krsn).
2. tr. Q587, SD263, N, L, Š, Rtr, Sdk, Aln, Kv, Pnm paremti, sustiprinti spyriu, ramsčiu ar pan.: Paspi̇̀rta pagaliu namai – griūva siena Grv. Paspi̇̀rkite kuolu duris! OG391. Paspi̇̀rk lubas, kad ant galvos neužkristų Ssk. Aš priemenės duris užustumsiu ir liže paspirsiu A.Vien. Pirkią paspýrė ramčiu Azr. Paspi̇̀rk šalinę, kad nesugriūtų Trgn. Kad jau namai buvo paspirti̇̀ lazda Str. Pažiūrėk, katros [šakos] jau ištemptos nuo obuolių, paspi̇̀rk spyriais Ob. Reikia paspi̇̀rtie šaką – išlauš vėjas Grv. Ot pernai buvo obuolių, net šakos buvo paspi̇̀rta Nč. Perniai tai net šakos linko, reikėjo paspi̇̀rt Št. Ji (pavažėlė) turi paspýrus noragą, kad jo neatlaužtų akmuo, kai užkliūva Dl. Sunku obelėlei sode nepaspirtai, dar sunkiau mergelei nuo rūtų atskirtai LTR(Mrc).
| Dūstu, negaliu, kaklas paspi̇̀rta suknelės (apykaklė įsiremia į kaklą), – blogai pasiuvo Klt.
^ Akys jau nieko nežiūri – nors degtukais paspi̇̀rk Ign. Tiesos melu nepaspirsi TŽV596. Stovi mėsos stirta, geležim paspirtà (pakaustytas arklys) Užp.
ǁ paspęsti: Tavo pelėkautai nepaspirti, reikia paspi̇̀rt Kp.
3. refl. LKT289(Ker) einant pasiremti į kokį ramstį: Vaikščiojo pasispýręs in lazdą Aps. Lazdele pasi̇̀spiriu ir einu Gdr. Lazda pasispi̇̀rt Pb. Su laza ta pasi̇̀spiria i mauna sau su vėjeliu Nmk. An piestos joja, piesta pasispiria ir šluota kelią užšluoja LTR(Slk).
4. refl. Š, NdŽ pasiremti kojomis ar rankomis, norint pasistūmėti, pakilti: Rankom pasispýriau, kai kėliaus Aps. Pasispýrė ir peršoko DŽ1. Berniokas ka šoko par langą kaip ant sprendžinų pasispýręs Skrb. Aš kai pasispýriau, netoli tvarto nusispýriau Jrb. Žiogys pasi̇̀spiria an ilgų kojų i nušoka kai blusa Smln. Steponas, pasispyręs į rato stipiną, įsirito vežiman V.Bub. Aš iškilau biškį pasispýręs, žiūriu, kur kraštas Žg. Lapė, pasispyrusi ant ožio aukštais ragais, iššoko iš šulinio S.Dauk. Ji (gegutė) išlėkdama, pasispirdama palaužė viršūnėlę JD999.
| Tas kirminas nei skrenda, nei bėga, o teip, pasispirdamas sparnais ir uodega, par padlagą stumias LTR(Slk).
5. tr. prispausti, primygti: Žebrus (šonkaulius) paspýrė [ryšulys], ale atsitėkė[ja]u Dglš.
6. tr. imti varginti, prislėgti, prispausti: Ne galvoj dainuot, kap vargelis paspýrė LKKIII187(Arm). Kap jauna buvau, tai giedojau, o kap nutekėjau, tai mazicki vaikučiai paspýrė Dv.
7. intr. suspausti, suremti (apie skausmą): Kap suvalgau ko rūgštaus, tai kap paspiria po krūtine, tai sunku ir atsidust Rod.
8. imti sparčiai eiti: Mes paspýrėm greičiau, pralenkėm ir nuėjom Slm. Tuojau jie kaip reik paspyrė tais pačiais keliais, kuriais buvo atėję rš.
| refl.: Kažin kas sušuko, ir arti dešimties vyrų pasispyrė į ganyklą Vaižg.
9. intr. sueiti, sukakti (apie laiką): Jau paspýrė keturiasdešimti septinti metai Drs.
10. tr. paraginti: Paspyrė muzikontus, idant grajytų be perstogės rš.
11. refl. pasistengti, pasispausti: Gerai pasispi̇̀rk i da paspėsi įšokt į mašiną Stak. Velnias ir išsyk gerai pasispyrė – bėga abudu, kad kulnys žaibuoja! BsMtII74–75. Pasispi̇̀rkit, vyručiai, kad greičiau baigtumėt Ssk.
ǁ ūgtelėti: Palaistėm kelis vakarus, i pasispýrė tie kopūstai Jrb.
12. tr., intr. LL165, Rm, Srv, Rdn, Trš suteikti paramą, padėti, sušelpti: Sūnus tėvui jau pàspiria Užp. Kad nepaspir̃t iš namų, tai ir nepragyventum Skp. Patrauktumėt į miestą, mes dar iš kaimo kuo paspirtume gyvenimo pradžiai V.Bub.
ǁ duoti naudos: Obuoliai mane šiemet paspýrė (už obuolius užsidirbau) Ob. Vasara daug pàspiria Rm.
13. tr. paremti pritarimu, palaikyti: Lietuvių kalba [XVIII amžiuje] nėr vyriausybės globojama ir paspiriama rš.
| lingv.: Paspiriamasis sakinių sujungimas J.Jabl.
14. tr. pagrįsti, patvirtinti: Savo skundą paspiria savo prieteliais liudininkais rš. Svetys turėjo savo nuomonę, kurią norėjo gana mitriai net išrodymais paspirti rš.
15. refl. SD405, Sut, N vadovautis, pasiremti: Su tokiais jis noriąs vienširdžiai dirbti, pasispirdamas ant įstatymų garbės ir sąžinės A1884,144. Guldžiuosi, pasispiriu ant to SD56. Tuomi pasispiriu R156, MŽ206. O tai macia dvasios š[ventos], kuria ramintųsi ir pasispirtų PK240.
16. refl. pasipriešinti: Prieš valdžią nepasispi̇̀rsi: ar prieš vėją papūsi?! Dbč. Tu, Jonai, prieš jį nepasispirsi: jis tave viena ranka surangos Žž. Tu pasispirk (greit nenusileisk, pasiderėk). Daugiau gausi rš.
^ Debesys prieš vėją nepasispirs Rod.
◊ kója paspirtà; kójos paspi̇̀rtos
1. apie didelį norą, įjunkimą, potraukį: Yr anos kója paspirtà su tais baliais, šokiais Šts.
2. apie nėščią moterį: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia J. Cilei besanti kója paspirtà KlvrŽ.

kója paspi̇̀rti labai mažai ko: To darbo – tik kója paspi̇̀rt Bgt.
parspi̇̀rti, par̃spiria, parspýrė
1. tr. NdŽ, Ds spyriu parmušti, parblokšti, parversti: Baisu, ka karvė nepar̃spiria viedro LKKV159. Par̃spiria, tas vėl atsikelia Pl. Arklys parspyrė jį ant žemės Vyž.
2. intr. šnek. skubiai pareiti, parbėgti: Parspýrė nabagas namo – čia jam būt buvę blogai Sv. Vaikus paliko, o pati parspýrė namo Ktk. Ans turėjo pėstakoms parspirti Vyž. Kad ėmė jas (karves) velt per šonus, kad ėmė, tai nat namo parspýrė Rod.
ǁ pareiti, parvykti: Kai paleido iš nelaisvės, vos vos parspýriau Snt.
3. tr. sunkiai parvežti: Kad parspýriau vežimą šieno, tai nat arklys sukaito Pls.
pérspirti tr.
1. SD298, Sut, N, NdŽ, Šts spiriant sužaloti: Arklys buvo parspýręs kaktą Ps. Išmušo tris dantis i šoną párspyrė Rdn. Mūs senulį pérspyrė arklys, vargiai jau iš jo kas bus Alk.
2. Vyž spiriant permesti, persviesti: Ką tu! Aš tave koja parspi̇̀rsiu par tvorą! Ėr.
3. smogiant koja, spiriant užmušti: Šunį jau prieš porą dienų arklys negyvai perspyrė P.Cvir.
^ Párspirs tau žvirblis varną! (iron.) Krš.
4. numinti pakojas (audžiant): Jeigu párspirsi gerai pakojas, bus ties nyčių tarp gijų geras skiedmuo, žiodmuo J. Pakojas párspira, i pasidaro skiedminys Vn. Párspiri, paršauni, atleidi i vėl párspiri KlvrŽ. Toks sunkus audimas, kad nė párspirti Krkl.
5. persiauti: Pérspirti batus NdŽ.
| refl. NdŽ.
6. NdŽ prk. trenkiant, spiriant (žaibui) perskelti.
7. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Jis geras spiruoklis, kalboj neperspirsi Vlk.
praspi̇̀rti, pràspiria, praspýrė tr.
1. NdŽ, Ser spiriant pramušti: Paukščiai kerpės nebepràspira, dėl to kerpėtas stogas nepūna Varn. Spardęsis spardęsis, tas jam praspyręs tris skūras LTR(Sln).
^ Koja žemės nepraspirsi A.Vencl.
2. NdŽ spiriant sužeisti: Arklys kruvinai koją praspýrė J.
| refl. NdŽ.
3. nepataikyti įkišti, įstoti (į avalynę): Praspi̇̀rti klumpę, šliurę NdŽ.
4. NdŽ spyriu nublokšti, nusviesti.
| prk.: Daug čia man reikia nubust: musia pràspiria miegą Ut.
5. refl. NdŽ pasipriešinti:
^ Prieš vėją neprasispi̇̀rsi Rod.
1 prispi̇̀rti, pri̇̀spiria, prispýrė
1. intr. pridėti smūgį koja: Tinginiui duoda abiem kumstim į žandus ir keliu į pasturgalį prispiria Š.
2. tr. smogiant koja, spiriant priberti, prižerti: Jo žirgas ir prispiria žemių pilnas akis aniems dvylikai brolių BsMtII90.
3. tr. spiriant užmušti, nuspirti: Buvo arklys prispýręs negyvai Všv.
4. tr. NdŽ spiriant koja pasiekti.
ǁ refl. KI83 įsiremti kojomis.
5. tr. stangrumu prispausti, priveržti: [Spynos] plunksna neprispiria N.
6. intr. spinduliams pasiekti, įspįsti: Saulė neprispýrė [ežero] apatin, tai žolė neaugo Pb.
7. tr. būti arti ko, prisiekti, remtis:
^ Vargas vargą prispiria, remia B627. Vargas vargą prispira N, VP49, S.Dauk.
8. tr. daug priremti, priramstyti: Prispýriau kartelių, kad kaminas nesugriūtų Gdr.
9. intr. suteikti paramą, paremti, pašelpti: Pasisėsi builių puspūrį, tėvams prispi̇̀rsi Štk. Maž beprỹspira tėvaliai, reik vaikams nusidarbuoti Šts. Kad tu mun neprỹspiri, būkiav katras sau Nt.
10. tr. Q29, SD306, R, MŽ, Sut, N, LL196, L, Rtr prispausti, primygti, priremti: Prie sienos, į sieną prispi̇̀rti NdŽ. Užpuolu, užgriūvu, spaudžiu, prispiriu, primygiu SD161. Mane prie sienos prispyrė ir laiko Lp. Ji tekina leidos į priemenę, puolė prie durų, jas užtrenkė ir prispyrusi laikė rš.
11. tr. NdŽ, Š, BŽ82 priversti, priremti, pareikalauti ką daryti, prigriebti, pričiupti, prispausti: Prispiriu, primygu, prispaudžiu, įveikiu SD41. Prispiriu ant darbo N. Prispirtas, priverstas I. Mane kad prispýrė, tai viską pasakiau Mrj. Prispýrė, i pasrašiau Klt. Anos jau neprispi̇̀rsi pri darbo Nv. Tėvalis prispýrė da metus išbūti Tl. Vargas prie darbo prispýrė Mrc. Kai aš jį pri̇̀spiriu gerai, tai ir pinigų gaunu Pjv. Fabrikantai prispirti pakelti darbininkams užmokestį J.Bil. Vieną sykį prispýrė sūnus tėvą, kad pasakytų, ko tep smūtnas VoL305(Grl). Vaikam, kai pri̇̀spiria (prašo pasakų), tai da kai ką pasakau Pnd. Ponas tam žmoguo prispýrė mokėti arendą BM298(Šauk). Giminės spirte prispyrė ją tekėti už seno J.Balč. Oi, tik ne dėkui senai motulei, ką tekėt prispyrė, nepatogų pagyrė KrvD58. Dažnokai buvo prispirtinų (neatidėliotinų) reikalų Vaižg. Rašto žodžiais prispirti nutilo SPII233. Kad apraišytas ginasi stiprai, jei priešinykas jo drūtai neprispirs …, ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo SPI7.
prispirtinai̇̃ adv.: Reikia vaikai mokint prispirtinai̇̃ Tr. Per pokylius svečiai primylėti, privalgydinti ir prigirdyti, prasimano žaislus, kad galėtų prispirtinai daugiaus alaus išgerti LTII115.
| refl. tr.: Kaip prisi̇̀spiri [vaiką], ta (tai) pasisako Krš.
12. refl. pasistengti, pasispausti, atsidėti: Prisispi̇̀rt reik, jei nori kokį didesnį darbą padirbt Jnšk.
13. intr. part. veiksmo intensyvumui nusakyti: Anuodu prispýruse klausė: – Ką prašai už tą mažiuką? Jrk24. Kaip ji (lapė) per daug jį taip prispýrusi meldė, nulėkė po kelių dienų ant pietų steliuotas K.Donel. Prispyręs prašau R, MŽ, N. Prispyręs dirbu N.
prispirtai̇̃ Prispirtai̇̃ kaulija neatstodamas: – Ataduok skolą J.
prispirtinai̇̃ Prispirtinai klausinėjo, kur duktė, bet moteriškė tylėjo ir tylėjo rš. Jis mane prispirtinai reikalavo pasakyti rš. Uodai, mašalai prispirtinai kraujo reikalauja rš.
| refl.: Reikia prisispýrus dirbti DŽ1. Aš tai tau paveliju, jei prisispyręs dirbti nori KBI30. Prisispýręs prašiau, vis tiek nedavė Ktk. Prisispýręs prašo pinigų Ėr. Prisispýręs siūlino man už teliuką penkiolika rublių Alv. Ji prisispýrus, prisispirdamà klausinėjo apie tave NdŽ. Sopa galvą, ir tep prisispýrus rašai Lp. Jie jį užpuolė ir prisispyrę šaukė su didžiais balsais prš. Paršai žoles prisispirdami̇̀ varo (ėda) LKKXV308.
^ Derėkis prisispyręs kaip vyras patyręs KrvP(Jnš, An).
prisispirtinai̇̃ adv.: Prisispirtinai̇̃ (prisispyręs) žiūro Lp. Prisispirtinai̇̃ nekláusiau Lp.
14. refl. atkakliai prašyti, reikalauti: Vienas prisisispýrė: duok jam tabokos Pn. Cigonas prisispýrė – apmainė arklį žmogus Grz. Bet lapė dar prisispyrė, kad atiduotų jai vieną telyčiukę už tuos vaistus BsPII128.
15. tr. imti kamuoti, varginti, apsunkinti, prislėgti, prispausti: Diedą tep prispýrė kosulys – turėjos turėjos ir užkosėjo LKT387(Dbč). Kap prispýrė [skausmas], nuejau in daktarę Aps. Kai prispir̃s bėdos, išdulkės ir ponystės Gs. Kai bėda prispiria, tada jau jis geras, bėga pas mus Btr. Netrukus prispirs mokesniai, tai bus grobstymos Žem. Bėdos, reikmenės prispirtas N. Vargų klapatų prispi̇̀rtas, ne[a]psėjau be šio darbo A.Baran. Juos labai prispyrė skolos Ds. Prispyrė jį prigimtas reikalas M.Valanč.
ǁ suvaržyti, suspausti: Seniau buvo žmonys prispirti̇̀ Ant.
16. intr. šnek. ateiti, prasidėti (apie laiką): Taip mums besišnekant ir kuris metas prispyrė (atėjo rytas) rš.
◊ prie mirtiẽs prispi̇̀rtas sunkiai sergantis: Buvo pri mirtiẽs prispi̇̀rtas, bet išsikapanojo Lk.
prie si̇́enos (į si̇́eną, kampañ) prispi̇̀rti Alv priversti nusileisti, pasiduoti: Prispirtas prie sienos Krizas, nors ir davęs suprasti, jog meisteris dar netarnauja Belzebubui, tačiau, kur jo pypkelė dūliuoja – neparodęs P.Cvir. Uodega malate, veidmainiaujate, bajorai. Kol jūsų į sieną neprispirsi, nieko neišgausi V.Krėv. Ana, kap prispýrė kampañ! (žaidžiant šachmatais) Lp.
suspi̇̀rti, sùspiria, suspýrė K; Ser
1. intr., tr. NdŽ suduoti koja, įspirti: Aš tik suspýriau dukterį koja, sakau, tu nekalbėk su ja Pnd. Tas mūsų daktaras patarinėjo duoti jam sprigtą į nosį arba gerai suspirti į pilvą J.Balč.
2. tr. raginant iš abiejų šonų suspausti, suremti kojomis (arklį): Arklį pentinais suspi̇̀rti KI81. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant dūmų šoko V.Kudir.
3. tr. NdŽ spiriant koja sustumti.
| prk.: Po lova visa suspi̇̀rta (uždaryti ėriukai, paršiukai) Rod.
4. tr. prilaikyti ramsčiais, suremti: Suspi̇̀rti tvorą basliais, kad neišvirstų DŽ1. Žaginį su lazdom sùspiriu, i stovi Klt. Suspi̇̀rk obelį iš visų pusių Ds.
ǁ remiant sustatyti: Čia apie pėdžią buvo suspirti̇̀ akmenys – kažin kur prapuolo Slm. Paėmė, suspýrė šituos žaginius, te kartį uždėjo Aps. Nė vienas dailidė nemokės be manęs sparų suspirt Mš.
5. refl. susisiekti, susiliesti, ribotis: Trijų laukų sienos susispyrė vakariniame Rugelių kaimo gale rš.
6. tr. tam tikru būdu minant pakojas išausti: Pryšais suspi̇̀rtas audeklas vadinas daržėtis Šts.
| refl.: Daržėtį auda suspirdamós, sugrįždamos Šts.
7. tr. iš visų pusių suspausti: Laivą suspýrė (sukaustė) ledai BŽ169.
8. tr. iš visų pusių apstoti, apsupti: Suspýrėm kralką prie tvartui ir pagavom Klt. Suspirti priešas tarp kalvų labai patogu Db.
9. refl. DŽ, NdŽ susigrūsti, susistumti: Susispýrė ledai prie tilto, ir nei tan galan, nei tan Ds.
10. refl. susiburti, susispiesti: Susispýrė vaikai in žemėlapį Rud. Eina susispýrę visi trys: nei vienas nenori praskišt [į priekį] Lp. Kad būt prie durų nesusispýrę, būt visi ramiai išeję Ds. Kiek čia motriškų susispýrusi! Krš. Kap susispýrėm durysna, i neatdarom Rod.
11. tr. sutelkti vienu metu, sukaupti: Visus darbus suspýrė į vieną dieną. Ar negalėjo anksčiau padaryt?! Vlkj.
| refl. NdŽ: Yra čia kada sėdėti rankas sudėjus. Tiek darbų susispyrė! P.Vaičiūn. Visi darbai susispýrė Pb. Ant rudenio, kai susi̇̀spiria darbai, dar labiau kaip rugiapjūty reikia suktis Pg. Visi darbai susispýrė pačioj darbymetėj: ir šienaut, ir pjaut Rod. Susispýrė vienon dienon visi reikalai Dglš. Visi sopuliai po krūtine sus[i]spýrė Vrn. Susispyrusios ašaros smaugė gerklę ir slopino kalbą LzP. Gysloj susispýrė kraujas (ėmė traukti mėšlungis) Pst.
12. tr., intr. imti varginti, kamuoti, apsunkinti, suspausti: Atsiguliau ant pečiaus – kad mane diegliai suspýrė! Vdš. Man po krūtine tep suspýrė, kad negaliu atsidust Nč. Kap sùspiria jį sopuliai, tai nežino kur dėtis Nč. Sunkiai pakylėjus, suspýrė jam diegliai Kb. Suspýrė bėdos iš visų pusių – nors bėk iš namų Skdt. Ateis, kad ir taũ bėdos suspir̃s Ds. Karštis kap suspýrė, tai kur jis (spirgas) dėsis Lp.
13. įtrenkti (apie žaibą).
14. įgelti, įkąsti.
15. tr. šnek. pagreitinti, paspartinti (žingsnį): Ilžė suspiria žingsnį, ten, prie lopšio, klūpo moteris I.Simon. Arkliai taikosi prie pirmųjų vežimų. Jei anie važiuoja greičiau, ir šie suspiria žingsnį, jei anie važiuoja lėčiau, tai ir šie pradeda snausdami kojas vilkti I.Simon.
16. tr. NdŽ pareikalauti, priversti, paraginti ką daryti: Sùspiria visus vaikus plunksnų plėšyt už pasakas Rm. Visa giminė kai suspýrė ženyties – jam nėr kas daro Prng.
17. refl. šnek. pasistengti, sukrusti ką daryti: Pryš pabaigą i anie susispýrė Skdv. Reik susispi̇̀rti bulves dėti, kad bepaaugtų Dr.
18. refl. Sut, NdŽ, Ėr, Šmn, Užp susiginčyti, susiremti: An pabaigos tai svotai susi̇̀spiria: vieni – mūsų marti, kiti – mūsų sesuo, ir meta pinigus Slm. Žiūrėk, dėl kokios teks mudum su ponu susispirti Žem.
| Buvo net du susispýrę (abu norėjo vesti tą pačią merginą) Klt.
19. refl. užsispirti, nesutikti: Yra toks spirulys: kad susi̇̀spiria – ir nevažiuoja Dv.
susispirtinai̇̃ adv.: Savo apsakinėjimų neapgynėk susispirtinai, kad matai abejojimus ir galėjimą dvejopai išguldyti IM1862,28.
20. refl. NdŽ, Krš susikauti: Tuo tarpu ir kryžokų, ir lietuvių su lenkais kariumenės susispyrė ties Žalgire V.Piet. Susispiria filistiniškiai su Izraeliumi I.
užspi̇̀rti, ùžspiria, užspýrė
1. tr. spiriant koja užtrenkti, užstumti: Užspi̇̀rti (duris) NdŽ.
2. tr. Š, NdŽ spiriant koja užmesti, užsviesti ant ko ar už ko: Sviedinį ant stogo užspýrė DŽ1.
3. tr. spiriant koja užpilti: Tai jis kaip šoko, tai net jam užspyrė ir akis samanom LTR(Brž).
4. tr. NdŽ spiriant koja užmušti: Šunelį negyvai užspyrė rš. Ažuspýrė [karvė] senę baltą vištą Klt. Tėvą jauną kumelė užspýrė Kin. Viena merga juoku (sunkiai Gdr) mirė, kitą karvė (kiaulė Gdr) ažuspyrė LTR(Ds).
| prk.: Netvirtai įsigavusi skaliuko liepsnelė sprogo, užspirdama lemputės šviesą ir pati užgesdama I.Simon.
5. tr. užremti: Ažuspi̇̀rk svirno duris šakėm Aln. Kratulis duris koja užspyrė rš.
ǁ Sut, N, NdŽ, Vv, Ktv užsklęsti, užkišti, uždaryti: Ažuspiriu SD368. Dabar tu eik ton pirkelėn, ažuspi̇̀rk, kad niekas pas tave neažeitų Aru27(Dv). Visos nuogos puolė pro duris, bet durys buvo užspirtos iš oro pusės LTsIV548. Užspi̇̀rk duris, ba da kas insimals grinčion Plm. Gal neažuspýrei, kad vėjas duris darinėja? Lel. Par juos durys vis ažspi̇̀rtos ir ažspi̇̀rtos Ad. Eisiu aš duris ažuspi̇̀rsiu Aps. Vartai, durys žuspi̇̀rta Rod. Užspýrė dures, negaliam išeiti Krš. Kitas neduoma – dar ir duris ùžspiria Lz. Bažnyčia mūsų neažuspi̇̀rta Aps. Dairaus, kad krautuvė ažuspi̇̀rta Str.
| prk.: Užspyręs ir užspyręs nastrus – neskliauna tavo ir nastrai (apie valgų žmogų) Nč.
| refl. tr., intr. NdŽ, Vlk: Neleidžiat jau, duris ažsispýrę Str. Užsispi̇̀rk gerai ir nieko neleisk Ker. Žusispi̇̀rk ir neleisk Rod. Užsi̇̀spiria lentele Mrc.
ǁ atskirti, neleisti būti laisvam, uždaryti patalpoje: Gaidys papečėn ažuspi̇̀rtas Aps. Kad aš juos (paršus) sugautau, ažuspirtáu Arm. Šuva ažuspi̇̀rta Aps. Tada kiaules tvarte užspýrę turėjo, tik karves ir aveles ganė Pst. Ažuspýrė jį sklepan ir nedavė valgyt Aps. Tą žmogų ažuspýrė klėtin Grv. Anas būdoj kap ažspýrė jį LKKII217(Lz).
6. tr. suvaryti: Kiaules žuspýrę prieg tvorai, pati (piemenė) an šono guli Rod.
7. refl. susigrūsti, susistumti: Ledai kur užsispýrė, ir buvo pavandinė (potvynis) Drsk.
8. tr. NdŽ, Pvn, Lp priversti, prispirti ką daryti, pareikalauti griežtai: Užspýrė mokesčius mokėti DŽ1. Kai tėvas griežtai užspýrė, sūnus tuoj prisipažino Alk. Kai užspirs už tuos grūdus mokėt, tai reiks terbelė užsikabint Jnšk. Užspi̇̀rk dikčiai skolininką, ir atduos J. Vieną kartą vasaros laike užspyrė vyresnybė mokėti 40 rublių SI190. Kai užspir̃s visi dalių, tai bus riesta Alk. Kaži a neužspirs duot mėsos, pieno? Kt. Aš jį kad užspýriau, tai tuoj padarė Klvr. Užspýrė trobas baltyt Drsk. Bobos ùžspiria krėst mėšlą Azr. Reik vaikį užspi̇̀rti nusikirpti, o apžėlęs kaip kelmas Rdn.
9. refl. būti užsiėmusiam, užsiimti: Dabar darbais ažsi̇̀spiria visi, ir nėr kada [važinėtis] Ad.
10. refl. S.Stan, DŽ atkakliai stengtis, pasiryžti, nusistatyti ką daryti: Jau kad užsispýrė, nieko nemačis – kaip kirviu nukirsta Slm. Jei Mykolas užsispýrė, tai jo nė pats velnias neparkalbės Skrb. Užsispyrė dėdė daugiau kojos pas mus nebekelti ir nebekėlė I.Simon. Bernas užsispyrė – naktuisiu, ir gana LTR(Slk). Mergina parėjo namo. Močeka užsispyrė klaust, kur ji eina verpt SI124. Kas užsispyręs ieško tiesos, tas kala vinį į savo karstą J.Gruš.
| prk.: Žibančios Raulo akys žėrėdamos lyg užsispyrė persekioti ją V.Kudir.
^ Užsispyrė kap nuogas į dilgėles LTR(Brt). Užsispýrė kaip Naviko jaučiai (apie atkaklų žmogų) Pln.
ǁ refl. sakytis esant vis tų pačių amžiaus metų: Juoksias liūb vaikiai: ta užsispýrusi an aštuoniolekos į bulbakasį Krš.
11. refl. LL267, Š, Ser atkakliai laikytis savo nuomonės, noro, pasipriešinti, užsiožiuoti: Jis užsispýrė ir niekur nevažiavo DŽ1. Jis ne juokais užsispýrė NdŽ. Tėvas ažsispýrė, ir važiavom namo Dgp. Labai užsispýręs, jau jį nepalenksi Plšk. Jis jau toks užsispýręs – savo, i gana Jrb. Sūnus užsimanė ženytis, o tėvas užsispýrė neleist Kpč. Nebūk užsispýręs, imk mergikę apsiskyręs Rdn. Bet kada uošvienė ją taip užrėkė, ji užsispyrė nieko nebesakyti I.Simon. Užsispýrė, ir ką nori daryk – jau daugiau iš jo nebeišgirsi Grž. Ko nedariau, ko nekalbėjau, užsispyrė, ir turėjau leisti V.Krėv. Užsispýrė ir nebėjo mokytis Žg. Šitas arklys kartais užsi̇̀spiria neit PnmA.
^ Užsispyręs kai ožys LTR(Vdn). Užsispýrusi kai ožka NmŽ. Užsispýręs kap naravistas arklys Klvr.
užsispýrusiai adv.: Panarinęs galvą žiūrėjo padilbom į šeimininkę, atkakliai, užsispyrusiai J.Balt.
12. intr. įžengti (į kuriuos nors amžiaus metus): Ji užspýrė ant devynioliktų metų NdŽ.

slė̃gti, slẽgia, -ė Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, slė́gti, -ia (slẽgia DŽ), -ė (-o) K, Š, NdŽ, LD341(Krš, Škn, Vlkv, Brž, Ds); L
1. tr. R, N spausti sunkumu iš viršaus: Sloginu, slegiu, prispaudžiu SD378. Akėčias slė́gia, kab anos nešokinėtų Ker. Jis vežė nuo žardo nukarštus linus, vertė į marką ir slėgė akmenimis J.Avyž. Kopūstų nereikia slėgti kalkiniais akmenimis ir geležiniais daiktais, nes gali sugesti rš. Sūrį slė́gė su akmenimis, kad išrūgos išbėgtų Kv. Sunkus tas [drėgnas] oras, rods, ka tavi kas slė́ga Krš. Oi slegia mane sunki žemelė, oi spaudžia mane šaltos lentelės! KrvD124. Pilka žemelė slegia širdelę – negaliu kvėpuoti LTR(Čb). Slegiant paviršiaus sluoksniams, tuštumos įgriūna, ir susidaro karstai sp.
| prk.: Sunkūs pilki debesys slėgė eglių viršūnes J.Balt. Tamsi naktis slėgia žemę rš. Kūrybos tikslas – kelti žmogų į aukštybes, bet ne prie žemės slėgti P.Vaičiūn.
^ Svetima bėda pečių neslegia LTR(Srd).
ǁ glaudžiai apstojus spausti: O kad ejo, minios jį slėgė Ch1Luk8,42.
ǁ jėga veikiant, spausti, tankinti, daryti mažesnio tūrio: Slegiamų dujų temperatūra kyla rš.
ǁ refl. netekti purumo, spaustis: Sniegas mernas slėgiasi žemyn J.
2. tr. Jz, Sd, Vkš spaudžiant gaminti, formuoti: Sušildysim varškės, šiandie sūrį slėgsim Skrb. Sklesčiai sūriuo slė́gti Grd. Sūrį slėgti N. Slėgtóji anglis NdŽ.
| refl.: Padėk sūrį, ir tegu slegias Ds.
ǁ dėti ilgesniam laikymui, iš viršaus prispaudžiant: Slydokai yr valgomys, rudenė[je] auga tiltais, i anus slė́ga Pln. Kamaroje laikė daržų vaisius, batvinius, kopūstus ir kitas žalesas, žiemai reikalingas, grybus slėgtus S.Dauk. Slėgtos kopūstų galvos atsto[ja] agurklus raugintus Šts.
3. tr. sloginti, spausti, sunkinti: Slėgutis slegiąs žmonis nakties laike par miegą Sln. Kai tiktai aukštynaikas atsigulęs pradedu snausti, tujau ima muni slėgis slė́gti Vkš. Šiąnakt mane slėgė N. Slė́ga muni toks oras, dvesu Pvn. Miegas slė́gia – turėtų ažlyt Ut. Miegas slẽgia in vargo (prieš vargą) Klt. Ta šiluma tokia sunki, ant daikto slẽgia Skr.
4. tr. prk. neduoti ramybės, kankinti: Daugel nuodėmių slegia mano sąžinę, daug pikto esu daręs žmonėms V.Krėv. Tos pačios raudos krūtinę slėgs, ir ašaros riedės B.Sruog. Širdy jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė našta slėgė krūtinę J.Bil. Visus slėgė negera nuojauta A.Vencl. Ją ypač slėgė jo sekiojantis žvilgsnis, niūrus uždarumas J.Avyž. Domas matė, kad Račiūnas kenčia, kad jo tėvų ir draugų mirtis jį sunkiai tebeslegia J.Marc. Jaunas autorius veržiasi iš jį slegiančios aplinkos į kovą dėl laisvės, dėl šviesesnės ateities rš. Liūdnų minčių slegiamas, nulingavau namo rš. Sunkinanti a slegianti griekai LKGII315(WP45).
slegiamai̇̃ adv.: Popietės tyla mieste ją veikė slegiamai J.Dov.
5. tr. prk. engti, varginti: Darbo žmones slėgė nepakeliami mokesčiai (sov.) rš. Dideli vargai slėgė mus LzP. Ilgai slėgta liaudis pirmą kartą tvirtai pareiškė savo norą gyventi laisvai A.Vencl. Badas skaudžiai slėgė visą žemę Skv1Moz43,1. Nedaleidė, kad kas slėgtų juos Ch1Krn16,21.
6. intr. smogti, suduoti: Tep slėgė į tuštimą, kad negalėjau iki kažin kol atsikvapstyt Rdm.
ǁ daužti: Pranuli, slẽgiam pautais! Mtl.
7. stengtis užgniaužti, slopinti: Visi širdies sopuliai, lig šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun J.Bil.
◊ sū́rį slė̃gti Erž, Krš toks vaikų žaidimas (virsdami gulasi vienas ant kito): Na, vaikai, sū́rį slė́giam! Alk.
antslė́gti (ž.) tr.
1. užversti, užspausti: Medžius papjaustė teip, jog visu mažiausiu užgavimu Lietuvos karius, keliu eitančius, antslėgtum S.Dauk.
2. padėti ilgesniam laikymui, iš viršaus prispaudžiant: Sausas grybàs su bulbėms ančslė́ga, ka negestų Užv.
apslė̃gti, àpslegia, àpslėgė tr., apslė́gti Š, NdŽ
1. R, N, M, L ištisai prispausti iš viršaus: Linus markoj akmenimis apslė́gti K. Neapi̇̀slėgiau gerai linų, ir išnešiojo vilnys Ds. Su sluogais àpslėgiau kopūstus kubile J. O kad jį diegliai: neapslė́giau kopūstų, ir visi apgliaumėjo! Rdš. Api̇̀slėgiau sūrį ir išbėgau laukan Ds. Apslėgiu varškę R, MŽ27. Grius šitas mūras i apslė̃gs visus Klt. [Akėčias] apslė́gia akmenais, kad dantes susgulėt, netabaluot Grv. Suklosčius tabokus į popužus arba pluokštus, reik dėti į spaustuvus ir apslėgti S.Dauk. Žalias vainikelis žaliųjų rūtelių apslėgė galvelę ant vargių dienelių (d.) Dglš.
| refl. K: Sūris jau apsislė́gė Rs.
ǁ apkrauti: Kraštą nuteriojęs, grįžo numie gėrybėmis apslėgtas S.Dauk.
2. suimti kokiam sunkumui, slogučiui: Tep apslė́gė mane miegas, i nepajutau, kap ažmigau Ad. Apslėgtà, atsidust negaliu Klt.
apslė́gta
3. prk. apsunkinti kuo kankinančiu, neduodančiu ramybės: Dievuli mano, kam mane šituo vargeliu apslė́gei? Slk. Širdys … sylvartu sunkiu esti apslėgtos Mž76.
atslė̃gti, àtslegia, àtslėgė tr., atslė́gti Rtr
1. nuimti svorį: Atslė́k apvynius, t. y. slėgtuvus, sluogus nudenk J.
2. neutralizuoti, panaikinti spaudimą: Tokia pat jėga atslė́gia kūną iš vidaus Š.
3. RtŽ įvarginti spaudžiant: Šilta, kailiniai pečius atslė́gė Vrnv.
4. pagaminti slegiant, paslėgti: Pas bobą karoj[o] sūris sūrmaišin àtslėgtas Azr.
5. refl. išbūti reikiamą laiką paslėgtam: Atsislė̃gus jakninė [dešra] Klt.
6. atsverti: Galėtumėm, inkišę tvoron kartį, pasisūpaut, tik kad tu manę neatslėgsi Ds.
7. refl. atsiremti: Atsislė̃k, o tai tau sunku sėdėt Arm. Duokiam (duok man) nutverti stulpų, ant kurių namai stov, idant jumpi atsislėgčiau BBTeis16,26. Ir šitai Saulas atsislėgo ant savo ragotinės BB2Sam1,6.
ǁ atsisėsti: Ir jis prisakė žmonims, idant ant žemės atsislėgtų (pasisėstų) BBMr8,6.
įslė̃gti, į̇̃slegia, į̇̃slėgė tr., įslė́gti Rtr
1. Ser įspausti, įmygti į vidų.
| refl. Ser.
2. refl. slapčia įeiti: Į[si]slėgė nes nekurios žmonės, kurios nuog seno užrašytos yra pirm to top sūdop Ch1Jd4,25.
3. Skp, Ldk prk. įduoti kyšį, dovaną: Ką tu dabar darysi, įslė́gęs jam tokią daugybę pinigų Š. Būdavo, inslė́gei žandarui penkiarublinę, tai anas tavę nė nemato Ds.
išslė̃gti, i̇̀šslegia, i̇̀šslėgė tr., išslė́gti Rtr.
1. Q59, N išspausti, išstumti savo svoriu, įduobti: Prikroviau daug akmenų ratuos, net dugną išslėgė Ds. Kitokio pavidalo ežerai telkšo daubose, išslėgtose ledyno liežuvių rš.
2. spaudžiant išgauti:
^ Iš akmenio sunkos neišslėgsi Ds.
3. spaudžiant pagaminti: Išslė́gti (sūrį) Š.
4. išimti ką paslėgtą: Sūrius visus išslė́giau, t. y. iš slagų… išėmiau J.
nuslė̃gti, nùslegia, nùslėgė tr. NdŽ, DŽ1, nuslė́gti K, Š, NdŽ, DŽ1
1. J, Pš nuspausti svoriu, prispausti: Pirma šiaudus ant tų linų užkrato, pasku deda lentas, nùslegia, ka būt apsemti vandeniu Ps. Kad skrynalė yra pilna, gal ją nuslėgti, idant [tabokų] popužai didesniai susiglaustų S.Dauk. Sūrį nuslėgiau ir palikau Rm.
| refl.: Jis ilgai besėdėdamas nusi̇̀slėgė (nuvargo, nusisėdėjo) Lg. An vieno šono nusi̇̀slėgė! Lp.
ǁ DŽ1 apkrauti kuo sunkiu: Grįžo numon Keistutas kaip liūtas su pulkais, gėrybėmis nuslėgtas S.Dauk.
2. DŽ1 negyvai nuspausti: Vakar vieną žmogų nùslėgė griuvusi siena NdŽ. Kaipgi tavęs tas akminas nenuslė́gė? BM260(Grz). Žvėris virsdamas užgulė jį patį ir nuslėgė S.Stan.
| Gal tavi krau[ja]s nuslėgti P.
3. nuvarginti kuo sunkiu: Šitas paltynas nuslė́gė pečius Klt.
4. refl. išbūti reikiamą laiką paslėgtam: Jau sūris nusislė́gė Pd.
5. prk. apsunkinti, nuvarginti: Tokia iš sykio mokiniams uždedama našta nuslegia jų protą, dvasią ir sveikatą rš. Nusigandusiosios širdys nusiminimu nuslėgtos būtų MT87.
6. prk. nuslopinti, numalšinti: Maištą nuslė́gti nutildyti KII275. Ievutė vis nesirodė, ir Petras nebežinojo, kaip nuslėgti ilgesį rš. Mūsij tu rūpesčius nuslėk ir geidulius marinki PG. Kuo gi nuslėgs žemuosius savo geidulius? TS1901,11-12.
7. prk. apkaltinti: Įvesti esme, kad mus nuslėgtų ir užpultų and mūsų Ch1Moz43,18.
paslė̃gti, pàslegia, pàslėgė tr. DŽ1, NdŽ, paslė́gti Š, NdŽ, DŽ1
1. Q584 svoriu prispausti: Teslėgi sūris, paslė́gtas po sluogu J. Įsisūrėjusi mėsa išverdama ir paslegiama rš. Reikia paslė́gt žagarais, o paskui gi akmenų in žagarų padeda LKT332(Gdr). Gaspadinė … paslėgia po akmeniu dagilį NS1453.
2. negyvai nuspausti: Tą vieną dukterį turėjo ir tą akmeniu paslėgė NS1457. Vanduo įsigraužęs nuvertė uolą, kuri, griūdama pakalnėn, paslėgė visą slėnio apgyventą kaimą rš.
3. Dgp, Užp, Ssk, Vdžg, Skr, Lp įdėti į slėgtuvus (daromą sūrį): Kada tik ateinu, vis jos paslėgtas sūris Ėr.
4. sudėti ilgesniam laikymui, iš viršaus prispaudžiant: Paslė́gti (kubile susūdyti) paršiukai, pasiimkiat Vdk. Grybus reikia išvirt, pasūdyt ir paslė̃gt Aln.
| refl. tr.: Ar pasislė́gei šiemet grybų? Šv. Štai, pasislėgiau paliepių. Jos nieko, kai išrūgsta Vaižg.
5. prk. apsunkinti, nuvarginti: Mane vargas pàslėgė, negaliu keltis, o jus turtas pakėlė Lp.
6. refl. pasiremti, atsišlieti: Ir jisai ant mano rankų pasislėgs BB2Kar5,18.
ǁ atsigulti: Ir jis liepė žmones pasislėgti (gulti) prieg žemėsp BBMt15,35.
praslė̃gti, pràslegia, pràslėgė tr., praslė́gti NdŽ kiek paslėgti, slegiant pagaminti.
prislė̃gti, pri̇̀slegia, pri̇̀slėgė tr., DŽ1, prislė́gti K, Š, Rtr, DŽ1, Vvr
1. SD1148, Sut, I, N, M, LL321, Vv, Mlt, Krd apdėti svoriu, prispausti: Kuo čia prislėgei puodą? J.Jabl. Sūrį prislė́k su akmenimi J. Sūris ant suolo prislėgtas guli Lp. Akėji prislėgęs, akmenį uždėjęs, vienu ir dviem arkliais LKT306(An). Sudarau aš juos (agurkus) gražiai, prislė́giu Klt. Linus linmarko[je] teip pri̇̀slegia, ka jie visi būt vandenio apsemti Skrb. Jam koją prislėgė J.Jabl. Kaip lokys atsigulė, tai žmogus jį prislėgė medžiu LTR(Užp). Krito ant manęs viršūnė medžio, prislėgė teip, jogei ir pasijudint negaliu BsMtII13. Atradau jį (žaltį) kelmo prislėgtą ir paleidau S.Dauk. Pryslė́gtas KlbIX68(Klm).
| Vainikėlį tą dėvėsiu, lig šalti kapai prislėgs S.Nėr. Prislėgė mane juoda žemelė LTR(Švnč). Žemele sieroji, neprislė̃k mano tėvulio, mano tėvulio menka sveikatėlė (rd.) Mrc.
^ Tyli, lyg liežuvį plyta prislėgęs P.Cvir. Meška, gile užgauta, baubia, šaka prislėgta – tyl B805.
prislėgtai̇̃ adv.: Prislėgtai̇̃ knarkti LKGII523.
| refl. Sut, NdŽ.
2. privarginti, sužaloti kuo uždėtu sunkiu: Ligi kraujo prislėgti̇̀ pečiai NdŽ.
3. pridėti ilgesniam laikymui spaudžiant: Kopūstų net dvi statines pri̇̀slėgėm Pbr. Rudmęsių dideliausį puodą prislė́giau Žr. Prislė́gė grybų ir šutys (valgys) par visą žiemą Jnš. Iš dobilų ir pievų prislėgta 400 tonų siloso sp.
| Merga jau an tekynių, kad pilną kubilą rietimų pri̇̀slėgė Rod.
| refl. tr. NdŽ, Štk, PnmR: Grybių prisi̇̀slėgiau pilną rėčkelę Pnd. Kalneliai slyvais apaugę, ten slyvų bačkas prisislė́ga Kal.
| prk.: Dabar žmonys turi pinigų prisislė̃gę Mžš.
ǁ refl. tr. spaudžiant prisigaminti: Užtektinai prisislėgiau sūrių rš.
4. prk. apsunkinti, nuvarginti, nuliūdinti: Sielvarto, rūpesčių prislė́gtas NdŽ. Su prislė́gta širdimi NdŽ. Skolų prislė́gtas NdŽ. Pri̇̀slėgė vargšą nelaimės Gl. Jis, žmogus, vargo pri̇̀slėgtas buvo Dkš. Kai žiema pri̇̀slegia, tai ir vėl nieko negaliu Rdm. Nusiminimas ir liūdnumas prislėgė pasaulį Žem. Motina visiškai buvo gailesio prislėgta J.Balč. Jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas rš. Tas klausimas kaip akmuo prislėgė tėvo krūtinę LzP. Ir badas buvo prislėgęs žemę Skv1Moz47,13.
5. prk. laikyti priespaudoje: Tiktai mūsų šalyje engiamosioms ir prislėgtosioms darbo žmonių masėms pavyko nusimesti nuo pečių dvarininkų bei kapitalistų viešpatavimą (sov.) rš. Vis dar buvo nieko, kol neužėjo vokiečiai ir neprislėgė visų savo geležine tvarka A.Vien.
ǁ užguiti: Prislė́gtas vyrelis, prasižioti negalia – boba velnias Krš.
6. refl. Vd prisiglausti, prisispausti.
suslė̃gti, sùslegia, sùslėgė tr. NdŽ, DŽ1, suslė́gti Š, Rtr, NdŽ, DŽ1; L
1. SD428, Sut, N suspausti, uždedant sunkų daiktą: Linus marko[je] suslė́giau su akmenimis J. Linus sukrovė, suklojo, rąstais užvertė, suslė́gė, jie ir mirksta Pg. Nuraus, į pelkes, į markas merks, suslė́gs [linus] Gd. Varškę supilia maišiukan, sùslegia ir užukasa žemėn LKT296(Kp). Klevo lapų rinksi, suslė́gsi tus lapus ant lentalės Nt.
ǁ jėga veikiant suspausti, sutankinti, padaryti mažesnio tūrio: Suslėgtas oras PolŽ51.
ǁ refl. susigulėti, susispausti: Žiemkenčiams reikalinga susislėgusi dirva sp. Žali dobilai, gulėdami ilgą laiką, susislėgę įkaista rš. Žaginy šienas pučias, džiūsta, nesusi̇̀slegia Klt. Maž anys (blynai) vėliau atpuls (suminkštės), kai susislė̃gs Ob.
ǁ DŽ1 iš visų pusių glaudžiai apstojus, suspausti: Tiek daug žmonių, kad visus suslė́gė Sd. Suslėgė kaip silkes bačko[je] LTR(Yl).
| refl.: Atsirado toki medeliai apie visą dvarą ir teip tankiai suaugo, teip susislėgė, kad per juos niekas negalėjo in tą dvarą ineit (ps.) Brt.
ǁ refl. daugeliui sueiti, susigrūsti, susikimšti: Susislėgėte [į karčemą] kaip silkės į bačką Žem.
2. DŽ1 spaudžiant pagaminti, suformuoti: Gerą sūrį suslėgti ne taip jau lengva rš. Sūrį suslė́gdavai, a ten kiaušinius, a ten ką [sudarydavai], tada parsiduodavai Mšk. Nesuslėgtas SD193.
| refl. tr., intr. Ser: Slėgtuvuose sūriai ilgai netrunka susislėgti rš. Sūris jau susi̇̀slėgė Ktk.
ǁ sudėti ilgesniam laikymui prislegiant: Sudėjau puodynelėn, suslė́giau [grybus] Klt.
| refl. tr.: Suslė́gsias [grybų], būs žiemai Krš.
| prk.: Melnykas buvęs – gal jis pinigo turi susislė̃gęs iš seniau Mžš.
užslė̃gti, ùžslegia, ùžslėgė tr. NdŽ, DŽ1, užslė́gti Rtr, NdŽ; L
1. Sut, N, M, DŽ prislėgti, prispausti sunkiu daiktu: Veža ant markas [nušukuotus linus] ir ùžslegia Ps. Užslė́giau linus J. Kai žemė kieta, ùžslegia akmeniu akėčias ir akėja Šmn. Prisūdo, ùžslegia seniau grybus Pv. Išverdi grybus, ùžslegi – nusispaudžia kaip sūris Jnšk. Užslė̃kit sūrį Ssk. Kopūstai užslė̃gt reikia kubile Skp. Juoda tėvynės žemelė jam krūtinę užslėgs Pt.
2. negyvai nuspausti: Girtas važiavo, pagulė traktorius ir užslė́go visai Erž.
3. prk. nuvarginti, apsunkinti: Širdį tarsi šaltu vandeniu kas apliejo ir užslėgė krūtinę J.Bil. Jo sąžinė užslėgta TS1899,6. Taip didžios malonės sumilimo ieško širdis, griekais didei užslėgta Mž76. Visos tos naktys ateit, idant ant mūsų užgriūtų ir mus užslėgtų DK169.
4. prk. užslopinti: Lietuviškos kalbos negalima buvo užslėgti LTI353. To idant mūsimp nė vienas daiktas neužuslėgtų PK213.
5. užgulti, užkimšti: Negal liuosai dūsauti, turėdamas ankštą gerklę arba užslėgtą nosį ir burną IM1878,36.
6. (plg. la. slēgt) tr. uždaryti, užrakinti: Trobą reik užslė́gti Plik. Užslė́gam duris raktu Krg. Liuob būti su medine skląste užslėgtà Krg.
7. refl. atsiremti: O kaip anys ant jos (nendrės) pasislėgo (paraštėje užsislėgo), tada palūžo BBEz29,7.

2 tvérti, tvẽria, tvė́rė KBII162, K, Š, DŽ, NdŽ, FrnW
1. tr., intr. R, MŽ, N čiupti, griebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.), stverti: Vilkas i žmogų tvẽra už gerklės Rsn. Tvérk vieną paukštį už kojos Varn. Kap pakelia [arklys] galvą, tai až gerklės tvẽria [vilkas] Grv. Tujau vyrams tvẽra už kenklės, nėko nelauka [šuo] NmŽ. Šunukas pamatė – tvė́rė už piršto Krg. Kaip išnerščia, tai anys (lynai) alkani, tada tvẽria, kas papuola Ob. Netvérk iš rankų, pati paduosiu Upt. Pagalį vyriausia tveria į nagus S.Nėr. Jaunoja tveria samtį, to boba neduoda LTR(Ds). [Burdamos merginos] bėga ir glėbiu tvẽria visus baslius Jdp. Tvėrė tad už kišeniaus, žiūri, kad pinigų netur BsPIII291. Už rankelės tvė́rė, į seklyčią vedė JV184. Svirnelę vėriau, rankelę tvėriau: – Ar žadi pasigauti, ar žadi mano būti? KlvD62. Tvérk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį K.Donel. Vilius tikrai tveria už durų rankenos I.Simon. Ji (lapė) tik sučeksėjo iltimis, tvėrė gaidį už pakarpos ir nusinešė per miškus ir kalnus A.Vaičiul.
| prk.: Lauke šąla: už ausų stipriai tveria KlK21,70(Jnš). Žiemelinis vėjas ima gnaibyti nosį ir skaudžiai tveria į pirštus I.Simon. Šaltis šio novemberio mėnesio pradžioj mus su vienu sykiu smagiai pradėjo tverti Kel1871,185. Piktosios notrės, Dieve saugai, kap ugnia ažu širdies tvẽria Dgp.
| refl.: Tvẽriasi kur pirktinis [rankšluostis] Jdp. Ir ašiai tvė́riaus šaukšto ir gulau kisieliun Ob. Anksti rytą kelias, už kančiuko tverias LLDII396. Karalienė abiem rankom tveriasi už širdies, pašoksta, perbėga vieną kitą kartą per kambarį I.Simon. Tačiau kol kas Lietuvos žmonės vis kažko laukia, ginklo nesitveria V.Myk-Put.
| prk.: Mylimieji mano vaikeliai lietuviai nebeklauso mano balso ir žabangos[na] lenda. Meta mano kalbą, ė svetimų tvẽrias A.Baran.
^ Nors peilio tvérkis! Ds.
ǁ J liesti, čiupinėti: Kai tveri̇̀, skauda, tai tau rodos, – guzas yra, o tę – nė neraudona Jrb. Čia skaudą – jis vis tvẽria Jrb.
2. tr., intr. kibtis, kabintis, norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Tvérk už uodegos, tai išlaikysi Snt. Nebuvo kada arklys ažu snukio tvẽria Ds. Tvė́rė žirgui už kamanų (d.) Grš. Kaip tvė́riau už rankos, kaip suspaudžiau – tuoj paleido Dbk. Tvė́rė až rankos [vagiantį berniuką]: – Ar padėjai, kad emi!? PnmR. Tą senį tvért, tas oran [išbėgo] ir ant mišką davės Svn. Ir vis regėjos, kad kažkas tveria ją už nugaros A.Vien. Tvėrė jį vienas, tvėrė kitas, norėjo sulaikyti rš. I teip tvérsi, i teip tvérsi, vis tiek neišlaikysi: ans (ungurys) pabėgs Prk. Ta kripė sprūdo, jis už tos vielos tvė́rė ir nutvėrė (elektra nutrenkė) Jrb. Nuo žirgelio puoliau, už ievelės tvė́riau JV163. Onytė skęsdama marių kranto tvė́rė (d.) Pnd.
| refl. tr., intr.: Mano vyras kaip šoko jį (vagį) tvértis pro duris: – Kam muši senesnį žmogų, kam muši! Kp.
^ Skęsdamas ir britvos tvẽrias An.
ǁ intr. prk. remtis, pasitikėti: Aš drūtai tveriù į jumis, nes tik pry žvakės gal naktį matyt MitII334(Prk).
tvertinai̇̃ adv.: Yškiai ir tvertinai tur būti išreikštas išpažinimas MT208.
| refl. N: Jis tavimi gal tvértis KI582. Duok, kad į tave tikėtų, tavim tvertisi galėtų brš. Tavo, miels Jėzau, krauju aš tveriuosu brš. Tveriuos aš tuom žodžiu brš.
3. tr. NdŽ godžiai čiupti, griebti, norint gauti, įsigyti (ppr. prekių).
4. tr., intr. imtis ko, griebtis ką daryti: Imk drąsiai, tverk, nesibijok R96, MŽ125. Jis toks apuokėlis – nedrąsiai tvẽria [darbo] Smln. Kada nutrūkę nuo kolūkio darbų savo tvẽria Adm. Visi gi tvẽriam žiūrėt televizorių Adm. Bijau ir sustikt, tvẽria lojot Svn. Liuobu tverti gerti, jaunesnis ka buvau, pasenęs nebtveru begerti Šts. Anas geria, ale i tvẽria (daug dirba) Klt.
^ Gerk ir ūkę tverk VP16.
| refl. tr., intr.: [Dėdelė] susirūpino, kurio darbo pirma tvertis A.Vien. Reikia, kad mokslo tvertų̃s arba kad darbo Kp. Mato, kad jau anas našlaitis ir labai geras, tvẽrias darbo Rk. Anksti rytą kėliaus, už darbelio tvėriaus (d.) Skp. Jau pabaigęs mokslus turi ką nor tvértis Vrt. Daug senių tveriasi mokyt vaikus, o vaikai, tris žiemas mokyti, sudėt literų nemoka O. Atgijo mūs viršininkas ir su visa energija tvėrėsi prie taisymo V.Kudir. Lietuviai pradėjo susiprasti, patys labiaus ėmė tvertis už amatų ir pirklystės TS1900,6-7. I nugarą skauda, i skrandį skauda – nežino ko tvértis visai Slv. Jis tebestovėjo, nežinodamas nei ką sakyti, nei ko tvertis rš.
| Širdis tvė́rės mušti Ck.
| Kai nemokytas, tai vis žemės tveri̇́es – ari, kasi PnmR. Bus da šalčio, ba špokai yr, ale avilėlio (inkilo) da nesi̇̀tveria (nesirūpina krauti gūžtos) Ob. Atgrubnagis darbo nesi̇̀tveria Tr. Lietuvoje yra tokia daugybė šelptinų kultūros reikalų, kad ir nebeišmanai, kurio galo pirma tvertis A.Sm.
5. tr. Lkš drausminti, barti, čiupti: Aš vis tveriù i tveriù jį (vaiką) Snt. Ta jo pati jį gerai tvė́rė Jrb. Ką čia baus, ką čia tvérs – visi tokie Rsn. Aš piemenį kad tvėriau, tai tvėriau! Gr. Kaip jy man tvė́rė – išlojojo, iškiauliavojo – išplėštakė toky Svn.
6. intr. staigiai siausti, apimti: Ugnis išsimušė ir taip smarkiai aplink save tvėrė, kad visai negalima buvo čia esančius tavorus gelbėti LC1883,2.
7. intr. Antz, Aln suimti (apie ligą): Liga vis macniaus apninka, tvẽria KI59. Peršlapau kojas, ir tvė́rė gripas, dvi savaites pragulėjau Svn. Gal jau uždegimas tvẽria – karštis tik pilia, galva sukas PnmR.
◊ ši̇̀rdį (už gerklė̃s, už paširdžių̃, už širdiẽs) tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainiuo[ja] – jug pačią ši̇̀rdį tvẽra Sd. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažù širdiẽs tvẽria A.Baran. Kai užgiedojo, tai tik už paširdžių̃ tvẽria Skr. Ji dainuoja sau viena, tačiau ir mane tai stipriai tveria už gerklės I.Simon.
2 aptvérti, àptveria, aptvė́rė tr.
1. KŽ apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Obuolį ranka aptvérti Rtr. Jau savo kamuolį vos ranka aptvėrė, o ans kamuolys vis rastam didume liko LTsIV632.
| refl. Rtr.
ǁ sutalpinti: Upė Neckar į Reiną tekančioji, didei siaučia, negalėdama daugumą vandenių aptverti LC1883,2.
2. R, MŽ sugauti, suimti, areštuoti: Sugautas, aptvertas, pagriebtas kalinys R162, MŽ214.
3. apsiausti: Visas [liepsnos] išsimušimas buvo aptvėręs tikt mažą vietą Gmž.
4. aprėpti: Jo pažintis daug àptveria, aptenka KII252. Vislab aptverianti̇̀ išmintis KI47.
5. protu suvokti, priimti, įsisąmoninti: Dievo kantrumas bei lengvybė ir jo kūdikiams neaptverama yra prš.
| refl. tr.: Kaipo yra pasisavinamos gėrybės Christaus: tikra viera, kuria kiekvienas iš širdies išpažindamas tas gėrybes apsitvėrė MT34.
2 įsitvérti, įsi̇̀tveria, įsitvė́rė
1. tr., intr. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Laikosi abiem rankomis įsitvė́ręs turėklų DŽ1. Įsitvérk karčio, vaike, kad nenulėktum nuo arklio Š. Jis varė arklį, įsitvė́ręs pavadžius NdŽ. Po truputį eina geryn, įsitvė́rus lovos jau pavaikšto Krs. Pirmąvakar atėjo įsitverdamà adverijų Slm. Vaikas, įsitvė́ręs už močios andaroko, ėjo iš paskos verkdamas Skrb. Kišenėn įsi̇̀tveria [vaikas] tėvu[i] ir rėkia, kad duot saldainių Svn. Tvoros įsitvė́ręs, su lazdute, tai da paeina Ln. Į tą stalą šitai įsitvė́ręs laikęs[is] Plng. Per lieptą žydas avį veda insitvė́ręs Pnm. Instver̃s kokią mergą ir vedžiojas Adm. [Ginklų] vietoje kas lazdą, kas botagą, kas linų pluoštą įsitvėręs turi LTR(Pnd). Įsitvėrė velnias, tąso – nėr baisiau Šmn. Šok gėręs, šok negėręs, šok mergiotės įsitvė́ręs (d.) Krs. Žmonės tegalėjo eiti tik po du susikibę ir į tilto pakraštį įsitvėrę prš. Sausa buvo, dobilai neįsitvė́rę žemė̃s (nesudygo) Ob.
| prk.: Na, kažno kokios kalbos dabar įsitvérste?! Sl. Tuomet jie lengvai galėtų įsitverti gyvenimo A.Sm.
2. paimti (ranka): Ąsai – rankelės tokios insitvért intaisyta Rš. Kultuvės būdavo padirbtos tyčiom, tep įsitvért čianoj Slm. Botagas su raudona papliauška, botkotis lendrinis, oda aptrauktu drūtgaliu rankai įsitverti M.Katil.
3. tr. imtis ko, griebtis ką daryti: Pašoko kiekvienas, kokį darbą bebuvo įsitvė́ręs rš. Dabar čia ir gyvena [Andrius] nieko neįsitverdamas, niekam nesiryždamas P.Cvir.
4. įsikurti, prasigyventi, susitvarkyti: Nusipirkom gyvolių, įsitvė́rėm i gyvenam Vlkš. Žmogus, kuris nor išgerti, negali namų įsitvérti (d.) Šmn. Gal toliau ir insitvers Antz. Dabar jau insitvė́rė ir anys Ds. Jūsų ir žemės daugiau, ir negalit insitvért Užp.
| Įsitverti šiame pasauly[je] Qu362.
◊ bámbos įsitvė́rus nieko nedirbant: Jų Petras eina perdien bambos įsitvėręs, tai ir darbas Ds.
į ši̇̀rdį įtvérti padaryti įspūdį, sujaudinti: Tas žodis į mano ši̇̀rdį labai įtvė́rė KI64. ×
(kieno) padálkų įsitvė́rus
1. neatsitraukiant (nuo ko): Laksto Janės padálkų įsitvė́ręs Ps.
2. aklai klausant (ko): Negi jis ką žino, vaikšto bobos padálkų įsitvė́ręs Ps.
2 nutvérti, nùtveria, nutvė́rė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q27, SD1129, SD78,388, H, H171, R, MŽ, Sut, N, M
1. tr., intr. nučiupti, pagriebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Šuva nutvė́ręs už kelnės dantimis duskina J. Iš nejučių nutvérk J. Plaukų nutvėręs traukau R187, MŽ248. Nutvė́riau tą šunį už sprando, laikau aš jį Pšš. Už pentinų arklį nutveri, ka kaustai Klm. Anie jau nora mun už apkaklės nutvérti Als. Gaspadinė nutver̃s už kudlių [vyrą] ir veda Žl. Toks vėjas namą kilo[ja], lyg kas būtų jį už kampų nutvė́ręs Rg. Avį paleisk, o aš nūtvérsu, kaip parlėks Lkv. Nùtveri, paspėji pagaut [bitę], tai kitos nepuola tada Kvr. Kas tur bitis savo kieme arba darže, tas spietlių savo tur nutverti ant savo gruntu S.Dauk. Žuvį nū̃tveru, nū̃tveru, ana vis mun iš rankų pasprunka Pln. Kojas an suolo užsikeldavai, ka koks vaiduoklis nenutvértų Slv. Va, katinas neseniai nutvė́rė [žiurkę] Sk. Vištą nutvė́riau: sparnai šlapi, papilvė šlapia – nuo tų ančiukų Jrb. Nutvė́riau už barzdos seniaus tokio ir pakračiau Varn. Už kaltūnų nutvė́rė i gerai aną pamokė Škn. Ana už pečius nutvė́rė aną ir įvilko į tą kamarą Dr. Papykus aš kad nùtveriu [prausiamą vaiką] už kaklo, kad palenkiu Mžš. Motriškė buvo jam nutvėrusi už skverno ploščiaus S.Stan. Ir nutvėrė ranką jos, ir pametė karštinė (drugys) ją BtMt8,15. Nutvėrė tada ranką kūdikio ir tarė jop Ch1Mr5,41. Nusidėjimas tada aba neteisybė sugauna, nutveria ir suriša piktadėją SPII159. Ir nutvėręs veršį, kurį buvo pasidarę, sudegino Skv2Moz32,20. Kas būtų iš jūsų, kurs, turėdamas vieną avį, o ir ta inpultų subatos dienoj šulnin, o nenutvertų jos ir neištrauktų? Ch1Mt12,11.
| prk.: Ką čia da nutvė́rei (išgirdai)? Lk. Gal kur netoli, bet kad nenùtveri (negali prisiminti) Kvr. Telžk kokį žodį nutvė́ręs, nepasiduok Krš. Nepiktžodžiauk, idant V. Dievas už žodžio nenutvertų ir neišpildytų tavo geidimų brš. Visus mano žodžius, kuriuos aš tau sakau, tus nutverk (pabraukta priimk) širdžia ir priim juos ausimis BBEz3,10. Nė vieno šlako malonės negalėjo nutvért savimp DP396. Kurių tiektai atleisite griekus, atleisti bus jiemus, kurių tiektai nuotversite, tų bus nuotverti Mž589.
^ Už uodegos niekada žuvies nenutvérsi Jrb. Apsidžiaugė, lyg velnią už uodegos nutvėręs KrvP(Vlk). Nutvėrė kaip šuo ožką LTR(Rs). Ne ausys, ne ragai, nenutversi susiperdus Šts. Dantys kaip vilko – ką nutvėrė, neišleis KrvP(Rk). Nelipk aukštyn, kiti nutvers už kojos VP32.
| refl. tr. Sut: Ta lapė ir vėl capt jį nusitvėrus sau neštis Sln. Veizu – vieną avikę vilkas nusitvė́rė LKT115(Up). Tai tuo pavijo, nusitvė́rė, da antausių davė Nm. Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs, Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo ir po tam, plaukų nusitvė́ręs, išmetė laukan K.Donel. Nusi̇̀tveras putbalą (kamuolį) i leka [krepšininkas] par aikštę Krš. Anų troba užsidegė, mama nusitvė́rė už galvos, o sunki buvusi, – i paliko vaiko žandeliai juodi Yl. Kaip iš lovos atsikeliu, ant rankų vaiką nusi̇̀tveriu JV839.
| Vaikiai mergaites liuob nešios į lauką nutvė́rusys Pln. Jie (žvėrys ir paukščiai) ne tik rėkė ir dainavo, bet ir šoko, kas ką nusitvėręs A.Vaičiul.
| prk.: Reikia … nusitverti lietuviškumo LTII381. Mano raštuose nėra nieko tokio, už ko galėtų nusitverti ir pagaląsti savo dantis visokie kritikai, recenzentai J.Balč. Paskui Kepleris nusitvėrė visomis keturiomis už Koperninko teorijos Blv. Kodėl bažnyčia nusitvėrė pamaldose numirusios kalbos (lotynų)? Blv. Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvė́riau ir, kol gyvs krutėsiu, kasdien paminėsiu K.Donel. Žodį pagaunu, žodžio nusitveriu R38, MŽ51. Nusitveriu tėviškės, pasiliekmi pri tėviškės savo R23, MŽ30. Važiuotum čia dirbtų, kad jūs te miesto nusitvė́rę Slm.
^ Nusitvėręs kaip velnias savo močią PPr288.
ǁ tr. apkabinti: Klišis su bjauriais sopagais Pimę nutvė́rė, o Kairiuks aps’avęs kurpes Tušę pagriebė ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės K.Donel. Ir jis (kareivis) savo žmoną nutvėrė į glėbį taip drūčiai, kad ji net spigtelėjo iš laimės A.Vaičiul.
ǁ refl. tr. prk. susistabdyti, sulaikyti: Jau ji tokia pleškatainė: ka tave nusitver̃s, pusę dienos laikys pasistačius Jrb.
2. tr. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Aš būč šokus pro langą, o duktė nutvė́rė LKT319(Ant). O Danielas juokėsi ir nutvėrė karalių, jeib neįeitų BBDan14,18.
| refl. intr., tr. Kv: Ji nusitvėrė už tvoros, kad neišvirstų J.Balč. Abiem rankom nusitvė́riau už sesers NdŽ. Tik spėjau už [ratų] krašto nusitvért, būčiau išgriuvęs Grž. Ka joji, nusitverk už karčių, ka nenukristumi Pln. Gaspadorius nusitvė́rė tam arkliui už pavadžio BM156(Jnšk). Galiu vaikščiot tik nusitverdamà Prn. Jisai beskęsdamas į jūrių kraštelį, jisai nusitvėrė žaliąją ievelę StnD3. [Viešpats] nuogas ant kryžiaus ižpėlotas, medžio abiem rank[om]u nusitvėręs SPII230.
^ Rėkauja kaip girtas, tvorą nusitvėręs TŽV599(Al). Jei bijai, nusitvérk už „bijau“ (juok.) Šv.
ǁ refl. tr., intr. prk. pasiremti, vadovautis: Jaunas nusi̇̀tveri už myliamo, o senas už ko nusitvérsi, ka ne už Dievo Krš. Nemimielas svietas živatui verksmingam, nėr ko nusitvert žmogui sielvartingam KN16. Eina į bažnyčią tankiai, meldas – už ko nusitvérsi senas?! Krš. Atstok nuog pikto, o gamtos nutvérkis DP36. Jūs turit poną savo Dievą sekti, … jam slūžyti ir jo nusitverti BPII310. Nusitverkiat šarvą Dievo, idant galėtumbit atsispirti hadyną piktą VlnE121. Nuositveriu nuog to, idant kas manęs ne aukščiaus laikytų, neng jisai mane regi VlnE36. Dievas … užžiebė mūsump tikėjimą, kuriuo sūnaus nuslūžijimą nusitveriame ir gėrybes jo sau pasisaviname MT81.
3. tr. paimti, suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Jau su ranka buvau nutvė́rus raut lauk tą žolę Smln. Rankelę mergučei išmušė, nė peilio nenùtveria, duonelės nenuriekia Skr. Čia da mėsos prie kaulo nėr, o tę jau gali nutvért Jrb. Spenys įlindęs į tešmenį, kai tik gali nutvért Jrb. Nùtveri pėdą eidama i neši į eilę Krž. Taigi nutvérk rykus, kurie tam yr padaryti, o mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! K.Donel. Tokiam duok nutvė́rus kačergą kaip šuniui Srv. Kelkitės, vyrai, … spragilus reikia nutvert KlvD276. Prūsų jaunimas pasikelia, už kits kitą ginklus nutvera RD194. Nutvė́ręs akmenį šveitė galvon Skdt.
nutvertinai̇̃ adv.: Jisai kalaviją davęs šviestų (orig. šviestu) nutvertinai CII586.
| refl. intr., tr.: Nusitveriu kokio daikto B177. Turėjo lazdinę nūsitvė́ręs Jdr. Tas Antonas mūso lazdą ranko[je] tokią nusitvė́ręs Pln. Nėra šaukšto nusitverti, nė vieno bliūdelio LTR(Kp). Nusi̇̀tveri i kuli su spragilais Pžrl. Šiaudus i krausi teip: an kestėms padėsi i tujau nutvérsys už galus Gršl. Už to stalelio sėdi jauna panaitė ir nusitvėrus siuvinį siuvinėjo BsPIII25. Kaba svirne kančiukėlis, aš jį nusitvérsiu JV951. Stovėjo žalnierukas, pūčką nusitvėręs, kardu pasirėmęs KlvD230. Lovys [duonai minkyti] iš drūkto medžio iškirstas, pri galo tokios rankos nusitvérti End. Antras galas to buomo yr smailus, kad būtų nusitvért už jo Vl. Šitas kotelis smagus nusitvert Snt.
4. refl. žr. 2 sutverti 5 (refl.): Vesas tą pačią į bažnyčią už ranką nutvė́ręs[is] Dr. Ant galo pamenu, jog ir mūsų broliai latviai norėtų, idant lietuviai nusitvėrę už rankų latvių eitų kariauti maskolius A1884,3(J.Šliūp). Su brolužėliais namo parėjau, už baltų rankų nusitvérdami JV122.
5. tr. atsitiktinai pačiupti ko kiek: Skrisdama paukštytė pro šalį nutvėrė žiedą ir nešas LTR(Ds). Te kokių bulbų nutvė́ręs [pavalgai] Kvr. Jei nutvérsi kokių silkelių, tai jau labai sotus Šmn. Aš tai neposnykauju: kad tik nùtveriu šmotą mėsos, ir suvalgau Svn. Ir vaišina kas ką nutvė́ręs Bsg. Gert, būdavo, ką nutvėrus, paduoda Ps. [Kilus gaisrui] norėjo nutvė́rus išsinešt, ką pagriebus Pl. Eisiu į dvarą, gal gausiu ką nutverti suėsti DvP30. Vogdavo viską, ir vištas, ką tik nutver̃s Skp. Gera būtų mergiotė, tik džiauna, ką tik nutvėrusi LKKXVII24(Sml). Ką tik nutvérdamas pardavinėja Srv.
| Čigoniotės, čigoniokai tai jie eina visur, par kaimą lekia, vienas tą nutvė́rė, kitas tą nutvė́rė Kp. Į pirštą įsipjauni, po stalu voratinklių ieško, uždeda i užriša škurlį kokį nutvė́rę Gdž. Kokį [medžiagos gabalą] nutvérdavau, tokį išsiuvinėdavau PnmŽ.
| prk.: Progą nutvė́rė tą preikšą atsivesti Krš. Kiek nutvérdamas laiko, kraunu malkas pavietin Krs. Nutvėrusios laisvesnę valandėlę, čia susėda užkąsti ir pačios virėjos rš.
^ Ką nùtveru, su tum duru Krš.
| refl. tr.: Teip valgyt noris, o nėr ko ant greitųjų nusitvért Skrb.
ǁ atsitiktinai gauti, įsigyti: Einu į turgų – gal kiaušinių nutvérsiu Mžš. Klumpelį kame tu rasi nutvérti turguo, nė būti nebuvo End. Jei pri krautuvių stypsotumi, gal ką i nutver̃tumi Krš. Kad avižienių kruopų nutvérsiu, padarysiu kysielio Skp. Kur nutvė́rei tiek pinigų? Jnšk. Siuvėjas tiko žmonėms ir jis greit ką nutvérdavo (gaudavo darbo) NdŽ.
| refl. tr.: Kai rublį nusitveria, geriau pavalgo Ps. Gerą gyvolį yra sunku nusitverti Lkž.
6. tr., intr. imtis ko, griebtis ką daryti: Ką nùtveri pirmiau, tą daryk Jrb. Dirbo ką nutvėręs, tiktai to nusitvėrimo nelabai kas buvo J.Balt. Duoną nùtveria riekt, po tam ir viralą srebia K.Donel. Paskui nutvė́rė gydyt, gerai gydė Erž. Alvydukas kad nū̃tvera purtinti vežimuką, tai net vaiko galva laksto į šalis Lkv. Sunkius darbus taip nutvėriau, kai[p] kitos mergytės RD1. Kad jie tik pabandys, tai jie paskui su džiaugsmu tą darbą (bitininkystę) nutvers LC1883,21. Kalbėt tai galo nėr, tik kalbą reikia nutvért Pnd. Ale ka dabar teip stačiai nutvė́rėt [pasakoti] Pš.
^ Nutverk darbą ne šventoms, bet šiokioms dienomis ST623.
| refl. tr., intr. DŽ: Nusitvérk darbo, nevalkiokis be darbo J. Darbą prademi, nusitveriu darbo R22, MŽ29. Nusitverkis ką MŽ. Jis labai darbų nusitvėrė N. Seniau nė tų pabrikų nebuvo, nė nieko, o visi darbo nusitvérdavo Akm. Negražu dykam valkiotis, galėtum kokio darbo nusitvert Ps. Namie ji taip pat nelabai ką nusitverdavo rš. Pačio[je] sveikato[je] merga, pačio[je] gražumo[je] – any darbo nenusitver̃s! Mžš. Žoliauju žoliauju kiaulei, nei kada darbo nusitvért Skr. Per tuos paukščius tai nieko negali nusitvért Slv. Kai nemiega, ką gi nusitver̃s – geria Ėr. Nūsi̇̀tverias jiejai (vyrai) rūkalo i dirbas Grd. Prie alaus ką gi nusitver̃s: balsą turėjo, tai maliodijas ir vedžiodavo Krs. Vis protingai, vis pamaži nusitvérkite darbus K.Donel. Po tėvo mirties jis nenusitveria kito darbo, tik trankosi po gatves J.Balč. Minutės be darbo nepabus, vis ko nors nusitveria, juda ir juda! J.Balt.
| Ale kokia [daina] čia dar nusitvért Plv. Anksti rytą atsikėliau, dainuškėlę nusitvėriau LTR(Pn). Per tą susirinkimą jis ją nusitvė́rė (ėmė kaltinti) Jrb.
7. tr. R129, MŽ170 užklupti, užtikti: Nutvė́rė bevagant obūlus Kv. Ir aną nutvė́rė su tais kailiniais Žeml. Samagoną nutvė́rei i nudyžk teip, ka nenorėtų Trg. Neimk iš torielkos paskutinio kąsnelio, be par mergas nutvers LTR(Ob). Nenutvė́ręs negi gali pasakytie Skp. Sako, nutvérsme parduodant a papjaunant – sausas nebišeisi Mžš. Vartai̇̃ tave dar niekados nenutvė́rė K.Donel. Vieną sykį nutvėrė jį tėtušis darže ropes beraunant LzP. Bet aš tave perspėju: jei nutversiu vagiant, pasielgsiu kaip su vagim J.Balč.
| prk.: Karas čia muni nutvė́rė, atsivargau Krš.
ǁ sugauti, suimti, areštuoti: Kai jį nutvė́rė, viską iš padugnių išrinkinėjo Skr. Jauni policninkiukai, nėko nenùtvera kuliganų Krš. Čia Liebų buvo nutvė́rę, nu ką čia žmogus padarys Gršl. Antrąsyk ka nùtveria [knygnešį], da toliau nuveža (ištremia toliau nuo pasienio) Bt. Jie turėjo ateit ir jį (Jėzų) nutverti, idant jį padarytų karaliumi VlnE51. Nutvėrė jį žydai PK160. Tuomet jie ieškojo jį nutverti, bet jis ištrūko jiems iš rankų SkvJn10,39.
| Paskui jį nutvė́rė (pasodino) į kalėjimą Jrb.
^ Bepigu būt vogti, kad nieks nenutvertų LTR(Šll). Nenutvė́rei – ne vagis Jrb. Namų vagis sunku nutvért JT295. Nùtvera vagį i malagį Yl. Nūtvérčiau ir už bambai pakarčiau Krg.
ǁ Lkv prk. nustatyti, išsiaiškinti: Daktaras nutvėrė ligą, bereik pagydyti Šts.
| Su daktarais prasidėk, šimtus ligų nutvérs (išras) Krš.
8. tr. gauti, susirasti: Laiminga ta motriška, kur muni jau nutvė́rė Yl. Kad ir seną bobą nùtveria, vis tiek ženijas Pnd. Kvieslį atsivežė ir savo svočią kubilo drūtumo. Kur jie tokią drūtą ir nutvėrė? Skrb. Ateikit popiet, Lukinskienę maž nutvérsiu Slm. Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? J.Bil. Sakau, dabar mergos – tai tik ir težiūri, kaip kokį vyrą sau nutverti J.Paukš.
| refl. tr.: Būtų nors kokį senį nusitvė́rusi, vis lengviau kaip vienai Krš. Tokią lutelę nusitvė́ręs, a geresnės neranda mergos Rdn. Aš kalta, kad nusitvėrei ubagą vyrą?.. I.Simon.
9. tr. užgriebti, užkabinti: Vasarojus palei žemę, su dalgiu nenùtveria Skr. Sausą eglės šaką braukyk par dalgio ašmenis: minkštoji vieta nutvers, kietesnė – slys Šts. Pielyčia nū̃tvera, kur minkšta dalgio vieta Šts. Vienam akies mirksnyje šitas žmogus po akių savo moteriškės ir vaikų garinios mašynės nutvertas ir sutriuškintas Kel1878,13. Traukinys automobilą nutvėrė, metė į grabę ir visai sutruškino prš.
10. tr. staigiai apimti, apsiausti: Akrūtas, čionai arti upėje esąsis, tapė ugnies nutvertas ir nudegė sulig vandenimi LC1883,2. Dideliam vėjui esant, liepsnos nutvėrė veik visus namus prš.
| prk.: Naujas karštis ūmai silpną širdį jo nutvėrė A1884,122.
11. tr. End staigiai suimti, užpulti (apie ligą): Dabar jau tikrai nutvė́rė [liga]: a ketvirta diena, kai nepaeinu Skdv. Muno moterį buvo nutvė́rusi sunki liga Šv. Gal liga kokia nutvėrė, ar vėjas užpūtė V.Krėv. Te jau kokia smarki liga jį nutvė́rė Jrb. Ką nùtveria liga, tai geria ar negeria – tas pats Snt. Drugys jį nutvėrė R140, MŽ303, N. Jį vakar drugys užpuolė, nutvė́rė, pagavo krėsti KI59. Nutvėrė mane baisus drebulys rš.
| refl. tr.: Pradėjo pensiją gaut, i ligos nusitvė́rė Jrb.
12. part. praes. storas, pritveriamas: I marškiniai buvo nutveriami̇̀, samplėšiniukai, i skersės – vis numiniukai Vdk.
◊ po pãžasčia nutvérti; R31, MŽ41 pagelbėti, apsaugoti.
trumpai̇̃ [už kùpros] nutvérti
1. griežtai pareikalauti: Nūtvérk trumpai̇̃: sakyk, ką žinai Šv. Sakau, nutvérk trumpai̇̃ už kùpros: jei je – je, jei ne – i nereik End.
2. griežtai prižiūrėti: Trumpai jį nutverk N.

už galvõs nusitvérti labai nustebti: Pamatytų žmogus dabartės užsikėlęs – už galvõs nusitver̃tų Brt.
už nósies nusitvérti imti galvoti, susiprotėti: Ko čia tie žmonės dar vis mala liežuviais, tegul už savo nosies nusitveria I.Simon.
už rañkos nutvérti pagauti vagiant: Ar tave už rankos nutvėrė? Žem. Vagys viseip išsisukinė[ja], kol nùtvera už rañkos Pln. Nenutvėręs už rankos, nesakyk – vagis Krtn. Už rankos nenutvė́ręs, nesakyk, kad vogė Grž. Nutvė́ręs až rañkos, tai žinai, kas PnmR.
už uodegõs nutvérti priversti už ką atsakyti, prigriebti: Kai nutvers už uodegos, kur tada pasidėsi? Vdžg.
2 patvérti, pàtveria, patvė́rė tr.
1. NdŽ, KŽ pagriebti, pačiupti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Jis ją patvė́rė beeinant J. Dažnai lapė atlekia, pàtveria vištą Upn. Pjovė[ja]s kaip pàtvera tas kojas, bridinkt apvirsta tas paršas ant šono Kal. Ale ką gi tę rastų, mėsos kąsnelį patvértų [vagys] Kvr.
| An mūsų [vyresniosios] pykdavo, ka katrie berniukai pàtveria i išveda šokt Ln.
^ Nelipk aukštyn: kiti patvers už kojos PPr217.
| refl. tr. NdŽ: Keletas vaikigalių, pasitvėrę kuokas, triukšmingai ritinėjasi rš.
2. Skdt užklupti, užtikti, sučiupti: Ans belendantį pro langą vagį patvė́rė Vvr.
2 pratvérti, pràtveria, pratvė́rė tr. NdŽ griebti pro šalį, nepagriebti, nesugriebti.
2 pritvérti, pri̇̀tveria, pritvė́rė tr.
1. pagriebti, pačiupti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Dairės dairės, ale sopagą nė vienas nenorėjo pritvért Jrk128. O iškišusiam būras pritvė́ręs tik šnikšt! su peiliu liežuvio galą nupjovęs Jrk18-19. Bastosi [kiškiai], kol koks šuva pritveria už kiškų arba medžiotojas užšutina šratais S.Zob.
^ Nepritvė́ręs už rankos bevagiant, nesakyk, kad vagis Trg.
| refl. tr.: Nedoras gobšius jau daug kąsnelių prisitvėrė TS1900,10-11.
2. įsikibti, įsikabinti, norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Kiti virves užmetę pritvė́rė mislydami jau nulaikysią [raitelį] Jrk136.
| refl. NdŽ: Labai silpnutė, prisitvėrus ji eina RdN.
3. paimti, suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Tynė – medinė, plati, pritvért nebuvo (neturėjo ąsų) Tlž. Ranka privargo beraujant, nebegaliu pritvért Skr. Be pirštinių dirbau, dabar nepri̇̀tveriu Snt. Pirštais pritvėrusi, pakylėjusi laiko sijonus, iš po jų matyti basos paraudusios kojos I.Simon.
ǁ prisiliesti, pačiupinėti: Nukritau nu staldo, kaktą prasimušiau, jergau, kaip skauda, nė pritvert negalim! TDrVII83(Dov). Tas žmogus pritvė́rė tos elektros Pgg.
4. Pš užklupti, užtikti, sučiupti: Pritvė́rė vagį Grž. Manęs dar niekada nepritvė́rė meluojant Rs. Pritvė́riau, ka jo darže bulvės pakasamos Ps. Stalupėnuose yr … vienas arklių vagis pritvertas LC1880,17.
5. užgriebti, užkabinti: Jam apsidabojant pritvėrė beeinančios mašynos ratas jo sermėgos skverną LC1878,34.
6. DŽ, NdŽ prigriebti, prispausti: Reik vaikus pritvért prie darbo Jrb. Tai ir tave prie darbo pritvė́rė Snt. Ir merginas šiandie prie rugių pjovimo gerokai pritvė́rė Žvr. Jis kad pritver̃s žmogų [prie darbo], nepaleis visą dieną Ėr.
| prk.: Teip ir yra, ir juos pritvėrė šaltis rš.
| refl.: Jis prie darbo labai nusisylyja, prisi̇̀tveria KI64.
7. staigiai suimti, užpulti (apie ligą): Liga jį labai pritvė́rusi KI64.
8. part. praes. storas, stangrus: Pritveriamà drobė, t. y. stora J. Čia jau pri̇̀tveriamas milelis, šuo nelabai perkąs Slv. Tavo palto medžiaga tikrai pritveriamà Šk.
| Ką čia tokius mažiukus, duok pri̇̀tveriamą pagalį Slv.
2 sutvérti, sùtveria, sutvė́rė tr.
1. NdŽ, Klk sučiupti, sugriebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Sutvė́rė už pečių ir laiko DŽ1. Akmeną kaip sutvė́riau, kaip daviau! Ob. Vaikai sutvė́rė tą žmogelį, nebepaleidžia Pš. Vigrus avinas, bet už nugaros sutvė́riau Ėr. Anie vedė muni už rankų sutvė́rę Skdv.
| refl. tr.: Gal tai draugė vedė, už rankos susitvėrus, o Severija nepasidavė – ir grįžo tuo pat keliu, vėl pro Mykoliuką Vaižg.
2. refl. įsikibti, įsikabinti norint laikytis ar ką sulaikyti: Į kudlas susitvérti KŽ.
3. sugauti, suimti, areštuoti: Plėšikai burliokai išdūmė su nuoplėšiu nesutverti A1885,135.
4. suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Tokios kultuvėlės padarytos medinės, teip apdailinta, rankai sutvért dailu Rk.
| refl.: An galo, pasibarę ilgai, susitvėrė visi ažu muškietos, ė vieno rankos nebeparėjo, tai tas su delnu ažklojo skylę BsPII247.
5. refl. susiimti, susikibti (rankomis): Rankomis susitvérti KII306. Susi̇̀tveria visi už rankų ir eina, dainuoja Ppl. Žmonių daug, eina susitvė́rę Brž. Susitvérkit, vaikai, kad nepasimestut Krs. Sustvérsma abidvi ir parkinkuosma Šmn. Ištekėjau kaip ožka, nieko nežinojau, misliau – vaikščiosma sustvė́rę Pl. Eina abu int bažnyčią meiliai abu susitvėrę BsO18. Ratelius visada šoka susitvė́rę Kp. Sustvė́ręs su žentu pareina, ingėrę abudujai Adm. Būtume už rankų susitvėrę Šventosios pakraščiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę J.Bil. Abi mergaitės, susitvėrusios už rankų, pasileidžia kalneliu aukštyn į sodą S.Zob. Ranka rankon su jais susitvėrę kakinamės į dangiškąją tėviškę LC1882,40. Paukšteliai susitvė́rė į ratą NdŽ.
| prk.: Tik mūsų laimei, teisė visados eina susitvėrusi su pareiga, kaip dvynės seselės Vaižg.
^ Drūti vyrai sustatyti ir rankomis susitvėrę, o laibieji prisikibę laikosi (tvora) LTR.
6. refl. eiti imtynių: Susitvė́rė šitie engliškieji svečiai tarp savęs KA97. Ale vos susitvėrus, pasijuto vėl nuo ano ant žemės parblokštas BsV346.
ǁ susikaupti, susigrumti: Mūsiškieji su užrubežiniais žalnieriais susitvė́rę buvo MitI79. Su prancūzais kelis kartus susitvėrė Kel1881,143.
7. refl. pasistengti, susiimti: Kurs nesusi̇̀tveria, kurs vengia savo sylą pristatyti, vangus KII79.
8. prk. suvokti, suprasti: Visa par kartą negalėjau sutvért Ob. A nebesùtveri tų žodžių Sk.
| refl.: Kalba vieną ir tą patį, paskui aš jau pati susi̇̀tveriu RdN.
2 užtvérti, ùžtveria, užtvė́rė intr.
1. sučiupti, užgriebti: Jis besigraibydamas netyčiomis užtvėrė laumei už pirštų TDrVII276.
ǁ tveriant, griebiant užčiuopti: Mano kelnės tik čior čior, ir užtveriu, kad visa pasostė išplėšta prš.
2. refl. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Neduok Dieve, koki koronė, padalkos užsitvė́ręs [vaikas] rėkia, nemožna palikt Slm. Kaip jau sėdo [kunigas] važiuot, tai žmonės užsitvė́rė ratų ir neleidė, ale vis tiek jau išvažiavo [dirbti kitur] Plvn. Užsitvė́ręs [už molo] i susilaikęs dar, nenūnešė [į jūrą] Klp. Jis užsi̇̀tveria biškį už šaknies ir velnią liepia tvertis (ps.) Sb.
3. suduoti, sušerti: Užtvėriau su geru mietu, veršis ir išvirto Šts.

1 kir̃sti, ker̃ta, kir̃to
1. tr. kuo nors aštriu smogiant pargriauti, paguldyti; atskirti dalį nuo visumos, smulkinti: Kir̃sk medį stovintį, kapok gulintį J. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekir̃tę, jėg tik stuobriai papuvę savaime išvirtę A.Baran. Važiuojam miškan malkų kir̃stų Ds. Skynimas su jekšiu kertamas Gršl. O ką aš žaliuosiu žiemą vasarelę, žada muni kirsti, šakeles genėti StnD3. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Užėjo grastis kir̃sti girią J. Šventus lieknus kerta S.Dauk. O dabar man už tai galvą nori kirstie BsPIV20. Kirto galvelę kaip kopūstužį JD1131. Ker̃t tu man galvą, aš praudą nebijau niūkt Aps. Neina, koc tu jam galvą ker̃t' Aps. Tuokart aš būsiu karelė[je] kirstas ir po kojų rūstai pamintas D73. Jūsų brolelis karužė[je] kirstas JD1136. Kad buvo kertamasis sukrus [= cukrus], plytinelio nebuvo Šts.
^ Kur kerta, ten ir skiedros lekia J.Jabl. Kamgi lazdą kirstum, jei ne pasiremti! LTR. Anoj pusėj marių pušį ker̃ta, o pro langą skiedros krenta An. Matė kertant, o nematė griūvant (avį kerpa) Sch56. Girio[je] kirsta, krome pirkta, ant rankų graudžiai verkia (smuikas) LTR. Važiuoja važiuoja – nėr vėžių, kerta kerta – nėr skiedrų (valtis) Lš.
kirstinai̇̃ adv.: Ir Petrą toks jau [angelas] išvedė, kaip kirstinai jį apkalė KlM149.
2. tr., intr. SD370, R, K kuo nors aštriu smogti: Nekirsk kirviu akmenį, nes kirvį atkirsi (atšipinsi) J.Jabl. Višta, pradėjus tokį kietą kiaušinį kirsti, atsimušo sau snapą rš. Buvau bekertąs, bet kirvis nusmuko J.Jabl. Kareivis kirto kalaviju GK1940,58. Tai kad pasakė: kaip kirviu kirto! Vaižg. Jis ker̃ta iš peties (smarkiai) Alk. Abiem pusėm kertamas [kardas] Slnt. Kuilys kerta iltim KzR. Zuikinis vanagas nuveiza begulintį zuikį ir kerta žemėn Šts. Karde, karde, pats kertantis, nukapok galvas! Mrc. Kaip pradėjo su savo šoble kirst, tuojaus visus išmušė, … iškirto LB221. Kad užsimojai, tai ir kirsk! rš. Gyslą kirsti (kraują leisti) Lex4. Turimėg kirst kalaviju DP154.
^ Nekirsk per šniūrą (neperženk ribos) B. Varna varnos akies nekerta B.
3. tr. pjauti dalgiu, pjautuvu (javus, šieną): Šauniai kerta naujasis kombainas rš. Išdalijo pjaunamąsias ir kertamąsias mašinas sp. Šitas dalgis geras rugiams kirsti J.Jabl. Rugiai jau kirstini J.Jabl. Vasaroją, šieną pjauja, rugius ker̃ta J. Kirsiu šieną, negailėsiu, kai nukirsiu – pailsėsiu! P.Cvir. Mes … greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom … šieną kir̃st, sugrėbt ir po kraiku pakavoti K.Donel. Nekirstà pieva KII267. O žalią dobilėlį kerta jauni berneliai TŽII391. Bernyti jaunas, ne tavo darbas, ne tavo darbelis rūteles kirsti JD910. Kopūstus ker̃ta, kai prasideda šalnos Ktk.
| refl.: Kviečiai prieš Žolinę kir̃tosi (buvo kertami) Vlkv.
4. tr., intr. gelti, kąsti: Bitys, akliai, dvilinkiai, gyvatės ker̃ta (ne gilia) J.Jabl. Arklius būžiai ker̃ta Brb. Skruzdėlės ima kirsti jam kojas rš. Neik per samanas, be gali gyvatė kir̃st Vžns. Musės ker̃ta prieš lytų Skr. Dabar gyliai labai karves ker̃ta Lš. Man ka kir̃s kur blakė, tai ir pūslė Prn.
^ Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė LTR(Rk).
5. intr. prk. gižinti, kąsti: Tokie karti dūmai – į gerklę kerta Als. Tik padaryta gera rūgštis (gira) kerta į liežuvį ir į nosį S.Dauk.
| refl.: Dūmai ker̃tasi nosin Sn. Stiprus tabakas, kad net gerklėj ker̃tasi Lš.
6. intr., tr. mušti, pliekti, smogti: Lytus ker̃ta į veidą KII157. Į žandą jam kirto, davė, drožė, rėžė J.Jabl. Kirtęs nekirtęs – kumelės stovi sau, galvas nuleidusios Žem. Jis mato, kaip kerta lazda ps. Galėsi pats eiti, kirsdamas šunims per blakstienas Erž. Katras kir̃tot akmeniu? Ss. Kir̃sti kam skersai Ss. Muštuvėliais kerta Skr. Kad kirsiu į ausį, tai tuojau parausi! Skr. Jisai ją kirto abrūsu LB159. Ragana kirto su kakta, ir kakta prilipo VoK135. Kariai stipriai kirto žingsnį rš. Širvas žirgelis kanopom kerta TDrIV68(Vlk). Su pastarojom kojom kad kirto iš šalies Brs.
| prk.: Priešui kirtome lemiamą smūgį rš.
^ Kas veža, tam ir kerta Erž. Žaibas žaibą trenk, lašas lašą kert Sim.
| refl.: Kertasi kaip gaidžiai J. Getai smagiai kirtosi su Aleksandru Didžiuoju Š.
7. intr. trenkti (apie žaibą): Kad kir̃sta griaustinio medžian, tai net perskelta stuobrys Trgn. Kaip kir̃to žaibas, tai ir perkūnsargį sutrupino Sdk.
8. intr., tr. šauti; nušauti: Užveski gerai šautuvą ir kirski V.Piet. Kulkos smagiai kir̃to į mūrą KI123. Snaradai ker̃ta Prn. Šautuvas kerta ir nepakerta (nesprogsta, nepadega) Šts. Pliaukštelėjo, bet nekirto: nesprogo pistūnas Ggr. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ta dešimta brolelį kirto LTR.
9. tr., intr. imti kirtį (kortose), mušti: Aš su tūzu kirtaũ Skr. Galvinys ker̃ta kojinį Šv. Jei korta gera, tai kirsk, apsimokės Ds.
| Juodieji priversti kirsti bokštą (šachmatuose) rš.
10. tr., intr. prk. godžiai valgyti, smarkiai eiti, bėgti, lyti, griežti, šokti ar ką kita daryti: Jis ramiai sau kirto vakarinę košę sp. Ot ker̃ta – net ausys linksta! Kt. Ker̃tat, lyg būtumėt kelias dienas nevalgę Snt. Ale tik tu pažiūrėk, kaip mano šeimyna ker̃ta! Ds. Kir̃sk, kol bliūdas netuščias Trgn. Lapė žąsį kad ker̃ta, tai ker̃ta! Švnč.
| Greitai kirsk tu prie Stapo Vaižg. Visą kelią zovada kir̃to Gs. Kurgi taip smarkiai kerti̇̀, kad negalima ir pavyti? Vžns. Tegu tik nustoja lyti, tuoj namo kertù Sv. Žiūrėk, kaip smarkiai arkliai per lauką ker̃ta Vdžg. Kirtom, kur stačiau, par raistus, laukus Skdt.
| Kad kerta lietus, tai kaip iš viedro! Ds. Žvarbus lietus kirto rš.
| Orkestras kirto maršą rš. Muzikos kerta, jaunimas šoka Pls. Miela žiūrėt, kai dusetiškiai kerta (šoka) Ds.
11. intr. prk. barti, ginčyti, smarkiai, griežtai kalbėti: Kaip pradės ant manęs kir̃sti, aš tik žvalgaus, ar negirdi kas Skd. Ką aš esu padaręs, kad anie teip ant manęs kerta? Slnt. Tokia kalba aštri – žodis į žodį kerta Gs. Kertam kap skiedrom (prastai, stačiai šnekam) Vrn.
| Tu jo nekirsi (nenugalėsi kalboje): jis velniu pasiburškęs Nm.
| refl.: Suės jus tie sklypeliai, pamatysit! – kirsdavos Silvestras J.Marc. Kad tu nori teisybės, tai ir kirskis rš. Toks mažas ir prieš visus kertasi Ig. Ir Katrė beturinti liežuvėlį: taip kertas, kad bėda! Žem.
12. tr. ėsti, kapoti, gadinti (apie kirmėles, vabzdžius): Mūsų kopūstus kirminai pradėjo kirsti Up. Kad grybai nekirmė[ja], nekir̃s vabalai tą metą rugių (flk.) Šts. Jau žalią medžio žievę kerta kirminai rš. Kad šį metą kirto linus Grg.
13. tr. daryti pleką, kirtimą, plekuoti: Šiaudus kirsti į kestes kirtimams dėti Ggr. Šieną kerta kirtimais ir deda į kupsčius Als.
14. tr. prk. lošti (kortomis): Girkšnodavo šermukšninę ir kirsdavo „durnių“ A.Vencl. Vyresnieji virtuvėje dvidešimt vieną kerta sp.
| refl.: Jisai tris naktis kirtosi kortomis rš. Vyrai kortosna ker̃tas Rod.
15. tr. prk. per ką skersai eiti, dalyti ką pereinant: Namo vidų kirto ilgas tamsus koridorius J.Balt. Pilkas kelias kerta lauką rš. Jo kaktą kirto kampuota raukšlė rš. Įstrižai kirsdama srovę, valtis nuplaukė upe rš. Mišką kirto didysis Smolensko kelias rš. Jis greitais žingsniais kirto gatvę rš.
| refl.: Dvi tiesės kertasi tik viename taške rš. Du vieškeliai kirtosi netoli miestelio rš.
16. refl. prk. susieiti, susiliesti: Jų laukai čia ker̃tas J.
17. refl. prk. priklausyti: Visas Nienių kalnas ker̃tasi prie Grumblių J.
18. tr. prk. smeigti: Nusipirkau šukas, į galvą ker̃tamas Als.
19. tr. prk. kelti, daryti: Aš neduosiu savo duktės, ė su tavim vainą kir̃siu Klt.
20. refl. prk. kliūti, strigti, gerai neišsitarti (apie žodžius): Kertasi žodžiai, kad dantų nėr Plv. Jam ėmė nesisekti, žodžiai kirtosi rš.
21. tr. prk. apgauti: Jis mane kir̃to mažiausiai kokiais penkiais rubliais Vlk. Su šia pieva tai jis tave kirto Žž.
22. tr. ręsti, statyti: Pirkelę par aną kirtau Ad.
23. refl. prk. gyvuoti, laikytis: Da tuo tep ir kertamės Klvr.
24. intr. prk. lažintis, eiti lažybų: Ker̃tam iš bonkos šnapso, jei šiandie nelis Kt. Iš kiek kir̃sim? Brt.
25. tr. prk. imti (apie miegą): Mane labai miegas ker̃ta Alk. Gali būti lietaus – mane miegas labai ker̃ta Gs.
26. tr. prk. varginti, skaudėti; atimti (kojas, rankas): Negaliu pastovėti – kojas ker̃ta Ds. Kojas kerta, negaliu toliau nešti Krkl. Te tau kultuvas, man rankas ker̃ta Ktk.
27. tr. mušti, daužti (apie rankų padavimą vienas antram, sulygus, susitarus dėl ko nors): Nu, kir̃skit rankas ir eikit barykščių (magaryčių) gert Sdk.
28. daryti, krėsti (juokus, pokštus ir t.t.): Nekirsk juokų, sakyk teisybę Dr.
29. tr. prk. kelti, užsiprašyti (kainą): Kir̃sti kainą BŽ148.
30. intr. prk. piktai, tiesiai, stačiai sakyti: Kerta į akį J. Jis visiem tiesiog į akis kerta Kt.
◊ į ãkį kir̃sti miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį Rm. Dabar kir̃sk akiñ (eik miegoti, gulk)! Ob.
iš lažýbų kir̃sti eiti lažybų, lažintis: Kertu iš lažybų, kad niekas taip neseka, ką ir kame veikia katė kaip žvirblis J.Jabl.
kopūstùs kir̃sti mesti vandens paviršiumi akmenuką (toks žaidimas): Prie vandens vaikai visada turi darbo: vieni čeverykus siuva, kiti kopūstùs ker̃ta, vis užsiėmę Trgn.
maišù kir̃stas puskvailis: Et, maišù kir̃stas Ad.
nuo ausiẽs kir̃sti Ašb gražiai kalbėti.
1 antkir̃sti, añtkerta, antkir̃to (ž.)
1. tr. dalgiu kertant (pjaunant), rasti: Rasi antkirsi aukso žiedelį dešimtoje pradalgėje TDrVII16.
2. tr. kišti ant ko nors: Stovi, nosį antkir̃tusys (antkišusys), veizas, ką aš dirbu Šts.
3. intr. bėgant užpakaline koja užminti ant priekinės (apie arklį): Prastos bėgsenos arklys ančkerta ant pasagų ir atplėša Trk.
1 apkir̃sti, àpkerta, apkir̃to
1. tr. apkapoti aplinkui: Medį apkir̃to aplink, ir nudžiūvo Prn. Nedaug apkirtaũ, bus sunku nupjauti Ktk. Vėjas iškela àpkirstą (apkapotomis šaknimis) eglę, išrauna laukan Šts. Akmenį apkir̃sti KI190.
2. tr. šiek tiek sumažinti kertant: Miškai jau gerokai apkirsti rš. Aš apkirtau didumą šatrų J. Didumą miško apkir̃to, o daugiau paliko želdyti Jnšk.
3. refl. apkirsti aplinkui save medžius įsitvirtinant: Algirdas juodojė[je] girė[je], o Keistutis Palangos medės[e] apsikirtusiu su vaiskais laukė ateinančių kryžeivių S.Dauk.
4. tr. aplinkui pjauti dalgiu (javus): Aplink apkir̃to, o vidury stovi nekirsti rugiai Gs.
5. tr. nustatyti ribas iš visų pusių: Jau jam apkir̃to žemę Trgn. Apkir̃sti rajoną Šts.
6. intr. įgilti, įkąsti: Apkir̃to ma[n] į paausį bitė Vlkv.
7. tr. leisti, kad arklys, užpakaline koja užlipdamas ant priekinės, sužeistų ją: Grąžoj galima greit arklys apkirsti, kad ir neaštriai kaustytas An. Vieną dieną pavažinėjai, ir jau arkliui koją apkirtai̇̃ Trgn. Jau tu kai važiuoji, vis arklį apkerti Ds. Kai apkirto arklį, tai visą vasarą neturėjo kuo dirbti Žl.
| refl.: Tik arklį pakausčiau – ir apsikir̃to Jž. Širmasis apsikir̃to, dabar ir šlubuoja Kp. Saugok, kad [arklys] neapsikirstų Ds.
8. tr. lošiant kortomis nugalėti ką, aplošti: Iš jo geras grojikas, anas visus apkerta, o ne jį Ds.
9. tr. prk. pralenkti, pranokti: Geras kumelys, kad lenktynėse visus apkerta Ds. Jis jį moksle jau apkirto Lš. Reimerys ant kalbos Zeiderį àpkerta Lkv. Mes tave apkir̃tom (pirmiau padarėme) Alk.
10. tr. prk. apgauti: Su tais pinigais jis juos visus apkir̃to Ėr. Nesduok, kad tave šitiej žulikai apkir̃st Vlk.
| refl. intr., tr.: Tai brat apsikirtai̇̃, kad nėjai į vestuves Alk. Jis apsikir̃to ant pačios (blogą paėmė) Up. Jis apsikirto save Krn.
11. tr. prk. nuvarginti; imti skaudėti iš nuovargio; atimti (rankas, kojas): Pakol užlipau ant kalno, dėlto apkir̃to kojas Ėr. Jau manšitas audimas ir rankas apkir̃to – trūksta labai siūlai Vlk. Niekai nenori darbuit, apkir̃to ir kojas, ir rankas Vrnv.
12. refl. tr. atkirsti sau: Apsikir̃to vieną šlaunį ir verda Dkšt.
13. tr. paviršium apakėti, apkapoti: Reik su akėčiom dirvą apkir̃sti, kad nebūtų krumslių Varn.
1 atkir̃sti, àtkerta, atkir̃to
1. tr. kertant pašalinti ką, atskirti dalį nuo visumos: Prišalusįjį ledą nuo valties atkir̃sti K. Į darbą, į darbą, lig kolei mirtis jaunos neatkirto galvos! Mair. Atkir̃sk galą karties, bus trumpesnė Dglš. Reiks atkirsti tas epušėles nuo sodo Ėr. Tas kirvelis atkirto mano kumelės pasturgalį BM322. Višta gieda, tai galvą àtkerta Ad. Atkirtaũ kamieną nuo beržo šaukštams J. Jei tave piktina ranka tavoji …, atkirsk ją DP516.
| prk.: Gediminas baisiai sumušė vokyčius, kurie, nuo Kuršo atkirsti, traukė per Žemaičių žemę į Prūsus M.Valanč.
ǁ paskirti: Jam, kaip savanoriui, nauja valdžia atkirto sklypą J.Avyž. Vienam žmogui atkirto dvaro žemės Ign.
2. tr. iš naujo, pakartotinai ką kirsti: Apšalusiąją eketę atkir̃sti K.
3. intr. atidirbti, atitalkinti kertant: Reikia eiti į Dabrilus atkir̃st Alk.
4. tr. atbukinti, atšipinti: Ašmenis atkir̃sti K. Vaikas į akmenį atkirto kirvį Rm. Moterys męsą kapojo ir visus kirvius atkir̃to Up. Nekirsk kirviu akmenį, kirvį atkirsi J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Rūgštūs obuoliai – atsikirsi dantis Krn. Kirvis atsikir̃to, dalgis atsipjovė, dantys atsimetė Kv. Turbūt kur ant vinio pataikiau, kad kirvis atsikirto Paį.
5. refl. iki valios kirsti: Buvo kirtimo miške, gerai atsikirtom malkų Jnšk.
6. refl. atsimušti į ką, atsitrenkti: Žagrė atsikirto į akmenį, kad kiek nenulūžo Ėr.
| prk.: Atsikirtę į nepalaužiamą lietuvių pasipriešinimą, turėdavo atsisakyti savo užmačių sp.
^ Atsikirto kaip dalgis į akmenį VP7.
7. intr. prk. griežtai, smarkiai atsakyti, atrėžti: Nė vieno žodžio nepraleis neatkirtęs Žem. Bet aš jam gerai atkirtaũ, ir jis nutilo Alk. Kad atkirto, kaip šaute atšovė Grž.
atkertamai̇̃ adv.: Tau atkertamai pasakiau, kad pinigų neduosiu Prng.
| refl.: Razaliutė kentė kentė ir pagaliau pradėjo ir atsikirsti A.Vien. Jis nusileidžia [kalboj], nemoka atsikir̃sti Jnšk. Argi tu, toks gudrus būdamas, nemokėjai kaip tokiam atsikir̃sti? Paį. Geras liežuvis visados suras kuo atsikirsti Kltn.
8. tr. įkirsti, įkrėsti, suduoti: Atkir̃to dvidešimt rykščių ir paleido Šts.
9. intr. prk. smarkiai ateiti: Kas čia per laukus tep àtkerta pas mus? Alvt. Per vieną adyną šitiek kelio atkir̃sti galiu Ds.
| refl.: Iš kažin kur atsikirtę kazokai raiti įsiskverbė į minią rš.
10. refl. prk. iki nebenorint valgyti, atsivalgyti: Per pabaigtuves atsikir̃tom gerai virtienių Jnšk.
11. refl. prk. atsivalgyti už praeitą laiką: Nu, dabar galės atsikir̃st ir už vakarykščią Paį.
12. refl. prk. atsidaryti, buvus užtrenktam (apie duris): Durys atsi̇̀kerta Ėr. Jei atsikir̃s durys, tai įeis vaikai į vidų Pg.
13. prk. žr. 1 apkirsti 11: Baimė atkir̃to kojas ir rankas Rod. Badas visiem rankas àtkerta Rod.
◊ dañtį atkir̃sti daugiau nebenorėti, atsinorėti, atsikąsti: Jau atkirtai̇̃ dañtį – vieną vagelę išvaręs parejai namo Rod. Nuog ruginių pašarų arkliai greit dañtį àtkerta Rod.
1 įkir̃sti, į̇̃kerta, įkir̃to
1. tr., intr. kirviu ar kuo kitu aštriu sužeisti, skaudžiai užgauti: Laigūnas įkir̃to sau koją su kirviu J. Višta vaikui į ranką įkir̃to Jrb. Sakiau, nelįsk teip arti, bo gaidys da galia įkirst Paį. Visada ji (glostoma katė) jam įkirsdavo nagais I.Simon. Ar drūčiai į̇̃kerta riešuto kiautas? Skr. Bene genys man įkirto, kad galvelė teip netvirta? D105.
| refl. tr., intr.: Imk tu man dabar ir įsikir̃sk, kad net kaulas matos Paį. Malkas kapodamas įsikir̃to bernas koją Š.
2. intr. M įręsti (kirviu).
įkirstinai̇̃ adv. užkirstinai: Rąstinių sienų rentimas įkirstinai̇̃ VĮ.
| refl. prk.: Jo kaktoje įsikirto dvi gilios raukšlės rš.
3. intr. įgelti, įkąsti: Gyvatė vaikui į koją įkir̃to Kp. Valkiokis basa po girią, be da įkir̃s gyvatė Vvr.
^ Ko čia šokinėji kaip gyvatės įkirstas? rš.
4. intr. trenkti (apie griaustinį): Reikia apsisaugoti nuo perkūno, kad kartais neįkirstų kur į stogą rš.
5. tr. smogiant ką aštrų įsmeigti: Įkir̃to kirvį į trinką Š. Kirvio ant žemės taip nenumesk, bet į kaladę įkirsk! Paį. Vienas dalgis yra į šalinę (į javus, šiaudus) į̇̃kirstas Gs. Jeigu tę būt rąstas, tai galui būtų kirvis inkirstas BsPII321.
| refl.: Prazvimbė prošal vilyčia, o po jos trečia ketvirta į medžius tuoj įsikirto K.Bink.
6. tr. įsmeigti, suleisti: Dantis į kūną įkir̃sti KI354. Vilyčias įkerta į kūną buliaus V.Kudir.
| Įkirstos šukos į galvą KlvrŽ.
| refl. tr., intr.: Razbos (šuns vardas) dantys įsikirto į jo užpakalį V.Kudir.
| Įsikirsk šukas į galvą, kad plaukai nedraikytumias Als.
| prk.: Žmonės akimis įsikirto į lėktuvą rš. Plačios vaikiškos akys įsikirto jam į veidą rš.
7. refl. įsikibti, įsikabinti: Arklys pradėjo plaukti, o aš įsikirtau į karčius ir tvirtai laikiaus greta jo rš. Augant medžiui, jo šaknys vis stipriau įsikerta į žemę rš. Kai įsikirto man į rankovę, tai ir nepaleido Alk. Kad susipešė vaikai: insikirto vienas kitam in plaukus Rdm. Laikosi įsikir̃tęs valties Prn. Te tokia merga, kad in motkos andaroką inskir̃tus vaikščioja Rdm.
8. intr. įsiremti, įstrigti: Šonu įkirtusi į griovį, tįsojo sudaužyta mašina rš.
| refl.: Kartais garlaivis mankosi kelias valandas ant daikto, įsikirtęs į smilčių sudumą V.Kudir. Jau turbūt aldijos dugnas ant smėlį įsikirto, kad teip nė iš vietos negal pastumt Paį. Vytautas ir Jaugalius par tolie įsikirtusiu į eiles kryžokų S.Dauk.
9. tr. prk. arti prikišti (nosį): Įkir̃tęs nosį ir veizės čia. A neisi tik šalin! Vvr. Nosį įkirtusys, skaito knygas Šts.
10. intr. smarkiai krintant, įsmigti: Įkerta lytus į sienotarpius Plng.
11. refl. tr. prk. įsikalti į galvą: Vieną daiktą įsi̇̀kerta, kad nepatinka Vlkv.
12. tr., intr. suduoti, mušti: Baudžiauninkui įkirto dešimtį rykščių rš. Jis gerai jam įkirto Krkn. Kai tik neklausysi, tėvas tau įkir̃s rykščių Jrb.
13. tr., intr. prk. pajėgti valgyti: Kaip žiūriu, tu nemažai į̇̃kerti Jrb. Sausienė dar gana karšta, ką tik į̇̃kertu Žvr.
| Rodos, lašinių į̇̃kerti, – ale toks kūdas Kt.
14. tr., intr. prk. mokėti, suprasti: Tų teorijų tai neiñkertu, ir gana rš. Aš skaityti neį̇̃kertu, nereik ir tų laikraščių Gs. Aš į ruską druką neiñkertu Vv.
15. intr. prk. galėti, pajėgti: Šitą plotą per dieną suarti neįkirsiu Nm. Joja, kiek tik arklys į̇̃kerta Gs. Kad lekia, kaip tik į̇̃kerta Pc. Dirba kožnas, kiek tik įkerta Grš.
16. tr. prk. apgauti: Joną įkir̃to čigonas Rmš.
17. tr. įskaudinti: Spragilas įkerta rankas, ištampo Skdv.
18. refl. prk. laikytis, gyvuoti: Na, kap jūs įsi̇̀kertat toj naujoj vietoj? Alk. Kap dar įsi̇̀kerti? Plv.
19. refl. tr. prk. įsimylėti: Tai reikė jai ir insikir̃st tokis durnas! Lp. Kad insikir̃to paskui ją kitas Lp.
20. refl. prk. įprasti: Prie lenkų buvo labai insikirtę in lenkų kalbą (ją vartojo) Aps.
21. refl. prk. nusibosti, įkyrėti: Jurui iki skausmo įsikirto moters burbėjimas P.Cvir.
22. intr. prk. stipriai suspausti: Pereitais metais buvo inkir̃tęs šalčiukas Str.
◊ į skùdurus įkir̃sti įskaityti, perskaityti: Mažu inkirsit ir tam žodžiui in skudurus (gal ir tą žodį perskaitysite)? Brb.
kai̇̃p kirviù įkir̃sti griežtai pasakyti: Pasakė – kaip kirviu inkirto Rod. Senis, jeigu tarė žodį, tai kaip kirviu įkirto LzP.
kai̇̃p [į] kóją įsikir̃tęs (įsikir̃tęs) susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę Gs. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs Slm. Sėdi kai̇̃p kóją insikir̃tęs Rod.
kója įkirstà nerimas ima: Kad vyras išeina kur, [žmonai] vis koja įkirsta Bsg. Anos kója kožną dieną įkirstà, kad vaikas neapsivogtų Užv.
1 iškir̃sti, i̇̀škerta, iškir̃to
1. tr. nukirsti: Iškirsčiau klevelį ir aržuolėlį, grindyčiau tiltelį per Nemunėlį (d.) Smn. Iškirsk, sūneli, tą putinėlį Vlk. Aš tą dagį iškirsiu, per tvorelę išmesiu Klvr.
iškirstinai̇̃ adv.: Visus storus ąžuolus jie parduodavo iškirstinai kaimynams rš.
| refl. tr.: Jis išsikirto smagų aržuolaitį BsPIV259.
2. tr. nukirsti visus: Reikės tuos krūmus iškir̃st ir vandenį nuleist Jrb. Ar iškirto tas liepas, kur an dvaro augo? Lp. Ar jau visą mišką iškirtot? Paį. O užaugs užaugs mano brolyčiu, iškirs girio[je] medelius RD161. Paimk kardelį, eik į darželį, iškirsk žalias rūteles JV174.
| refl. tr., intr.: Daug šiemet miško išsikir̃to Š. Kad visą savo šilelį išsikir̃stumėm, ir tai nepakaktų medžiagos troboms atsistatyti Š.
3. tr. išžudyti kardu, iššaudyti: Viena kelių rankinių kulkosvaidžių bei šautuvų serija mes juos visus iškirtome rš. Vyriškius paaugusius iškirto, o žmonas su kūdikiais apkalusys į vergus išvarė S.Dauk. Iškirto ano visą vaiską BsPIII164. Te iškirto brolelius kaip girio ąžuolėlius JD1072. Kam tu iškirtai Vilniaus vaiskelį? JV916. O kulkelės kai bitelės mūs brolelius iškerta LTR.
4. tr. kuo nors smogiant sužeisti: Gaidys iškir̃to kitam gaidžiui akį Š. Ko akių neiškir̃to botagu Prn. Plakinėjo galvijus be reikalo, iškirto karvelei akį M.Valanč. Ant rytojaus Kasiulienė iškirto koją Petrulių gaidžiui, kai tik tasai įlėkė jos daržan V.Krėv. Iškirto žvirblelis pelėdai akį D93.
^ Varnas varnui akies neižkerta DP529.
5. tr. kirviu išraupti, pašalinti: Aš iškirtaũ medį iš šaknų J. Palikęs kojas, einu kirvio atsinešti, kojų iškirsti BM180. Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų muno vargelį iš anytos vartelių StnD20. Ir iškirto lentelę, tik ne mano vargelį JV81. Medis, kursai neneša gero vaisiaus, iškirstas ir ing ugnį įmestas bus BtMt3,10.
6. tr. kertant padaryti (skylę, langą, praėjimą…); kertant nutiesti (kelią…): Pirkia iš karto pasidarė šviesesnė, tartum kas būtų plačius langus iškirtęs J.Avyž. Čia reiks antrą langą iškir̃st, kad būt daugiau šviesos Paį. Iškir̃sk eketę, o paskui varysim gyvulius girdyt Jrb. Kam neiškirtai svirne lango? JV888.
| Kelias buvo iškirstas aukštai baltose pajūrio uolose Šlč. Planavas kelias – iškirstas, kap kutarus darė Ad.
| refl. intr., tr.: Aš išsikirsčia klėtužėlė[je] langelį LB119.
| Nubėgo namon, atsinešė kirvį, išsikirto taką BsPIV88. Norėdamas išsikirsti par abazą lenkų, kliuvo į ranką, ir retsai tarp lietuvių beišsikirto ir į pilį beįejo S.Dauk.
7. tr. kertant išgauti, rasti: Štai ir iškirto aukso žiedelį į devintąją pradalgelę BzF16. Ir iš kurios (žemės) kalnų iškirsi varį Ch5Moz8,9.
8. tr. kertant išrašyti, išgraviruoti: Iškertame toje lentoje tai, ko laikas negali sudildyti rš.
9. tr. išmušti, pašalinti iš kitų tarpo (žaidžiant): Tu jau iškirstas (išmuštas sviediniu) – išeik! Prn.
10. tr. išgraužti, išnaikinti; išpjauti: Pernai mūsų rugius iškir̃to kirmėlės Srd. Giedra (be lytaus) gali iškirsti sudygusius rugius Šts. Lapė žąsis iškirto Krkl.
11. tr. išplakti, išmušti: Motinos ranka lengvesnė už pamotės: pamotė kartą iškerta diržu – vis lygu, ką motina dešimt Rod. Jam nemenkai davė nugarą iškirst BsPI74. Ir iškirto jį labai skaudžiai per ausis LC1878,15.
12. tr. prk. godžiai išvalgyti: Iškirtaũ visą bliūdą košės Jrb. Argi tu vienas visą bliūdą lapienės ir iškirtai? Paį. Padarbujęs kad sėdos valgyt, tai kelis bliūdus lapienės iškir̃to Rod.
13. intr., tr. smarkiai išeiti, išvažiuoti, pasakyti ar ką kita daryti: Ar jau visi namo iškir̃to? Sv. Važiuok čia, tai tiesiai iškirsi̇̀ Vrnv. Po viso to protesto ar pamokslo, iškirsto kalbininkų adresu, nesijaučiau nusikaltęs J.Jabl. Lig su Petrauskiu kiti [balsai] neiškirto, neišdainavo Grš.
14. tr., intr. prk. laimėti, išlošti, gauti: Tuomi iškirsiu, jog gausiu gražesnį audimą, nei man namie išaustų V.Piet. Kur jai užu tokio eiti: ji gali sveiką gražų vyrą iškirsti rš. Susiginčijau, ale ir iškirtaũ Jrb. Tą bylą tai aš iškirsiu Skr. Neiškirtau bylos Asv. Anas iškerta ir iškerta kartoms, kur neturės piningų Šts.
| refl. tr.: Ot puikų vyrą Marytė išsikir̃to! Al.
15. tr. prk. iškelti (bylą): Iškirstos jiems bylos dėl jų darbų rš.
16. tr. prk. staiga, nejučiomis ką padaryti: Buržuazija matė, kad buržuazinės demokratinės laisvės gali iškirsti jai piktą juoką rš. Dar neužmiršo žmonės Puodžiūnų Antaniuko iškirsto tėvams pokšto A.Vien. Buvau tuomet dvylikos metų, taigi tokio amžiaus, kada lengvai kokią kvailystę iškerti Mš. Jis stengėsi, kad tik kam šunybę iškirstų rš. Tai štuką iškir̃to! J.Jabl. Na ir iškirto man šposą! Skr.
17. intr. ištikti: Arklys iškirto į zovezdą (pradėjo bėgti šuoliais) Skd.
18. intr. suduoti, užkirsti: Ir iškirtau žirgu[i] per galvelę Vrnv.
19. intr. prk. pajėgti, galėti, įkabinti: Pulkas skriejo, kaip žirgas iškerta, į pilę V.Piet. Jiems buvo įsakyta eiti, kiek iškerta rš. Lėkė, kaip tik arkliai iškerta Plt. Nešk savo kudašių, kiek tik bei̇̀škerti KlvrŽ. Leka arklys, kiek tik iškerta Vvr. Kaip tik iškerta, arklys eina, ir vis dar drožia (muša) Srv. Jėg važiuosi, kiek arklys iškerta, tai ilgai nevažinėsi Ds.
◊ iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti Skd. Galva pradeda suktis, akyse pažaliuo[ja], nei juste nepajuntu, kaip iškerta iš kojų Skd.
paiškir̃sti (dial.) tr. iškirsti: Čia visas miškas paiškirstas Švnč.
1 nukir̃sti, nùkerta, nukir̃to
1. tr. smūgiu ar aštriu įrankiu atskirti, atidalyti, nutraukti; plg. 1 kirsti 1: Sapnavo vienąkart – mačiusi tą pirštinę ant nukirstos rankos P.Cvir. Medį nukirsk J. Kopūstai nukirsti̇̀ Rm. Galvą nukertu R119. Nukirto uodegą su visu stimburiu Skp. Duosiu galvą maišu nukirsti, kad teisybė (juok.) Kt. Tik pradedi siūti, ir nùkerta [mašina] siūlą Alk. Paskutiniam galvą nenukirto, bet tik sprandą įkirto BsPI45. Ką aš žaliuosiu, ką linksmas būsiu, žadi mane nukirsti JD346. Aš tave pakirsiu, šakeles nukirsiu KlvD296. Nukirsiu liepelę ir ąžuolėlį, nugrįsiu tiltelį per Nemunėlį Lš. Ir nukirto virvelę, ir paleido muselę (d.) Slk. Petras … kirto tarną … ir nukirto jam ausį DP154.
^ Verpalas yra ne su kirviu nukertamas (verpimas – ilgas darbas) Grg. Ne vienu kirčiu yra medis nukertamas VP34. Medį be skiedros nenukirsi Sim. Pušis nukirsta, širdis išimta, paimta ant rankų – gailiai verkia (smuikas) Vj.
2. tr. kertant kuo aštriu, nužudyti: Žmogus leido žvirbliui su kirviu – ir nukir̃to arklį Slnt. Kad nukir̃stum gaidį, pietum išvirčiau Jrb. Varna žąsiuką nukir̃to Grš. Ištrauk mano ginklą ir nukirsk muni I. Mes jį (karaliūnaitį) nukirskim ir išmeskim iš karietos LB164. Dabar atsirado mano tikrasis išgelbėtojas, katras smaką nukirto BsMtI174. O jau nukirto šviesus kardelis, sumyniojo žirgelis, neparjoja sūnelis JD240. O nusiuntęs nukirto Joną kalinėj BtMt14,10.
| prk.: Prieš laiką yra mirtis juodu abu nukirtusi rš. [Šiltinė] nukirto senį Ralį rš.
| refl.: Šuo nusikirto (nusidaužė negyvai) ant lenciūgo, bet nepadavė vagie (neprileido vagies prie arklio) Šts.
3. tr. nušauti: Ar varną gali su tuo šautuvu nukir̃st? Skr. Nukirto lėktuvą Gs. Devynios kulkos šalia praėjo, o ši dešimta brolį nukirto LB154.
4. tr. nugraužti, sunaikinti: Žiemkenčius vietomis kirminas nukirto rš.
5. tr. partrenkti, nudaužti: Arklys piestu stoja, neik, dar nukir̃s Jrb. Pusbuteliu vožė per ausį ir nukirto tokį vyrą kap drigantą Krok.
| Vieną metą ledai nukir̃to javus Ll. Kitur ant kiemo žąsyčiai, pylūčiai bei višteliai krušos nukirsti gulėjo TP1880,2.
6. tr. nužudyti įgeliant (apie gyvatę, bitę): Kartais nùkerta gyvulį gyvatė Grš. Du bitinu, tarp savęs susitikusiu, giliasi, iki vienas kitą nukerta A1885,126. Guli angis: misliju, kad mane nukirs BsPIV15.
7. tr. dalgiu ar peiliu nupjauti: Pusiau nukirstame rugių lauke dūlavo milžiniški kombainai J.Balt. Nukirsti̇̀ rugiai pabuvo kokias keturias dienas Grl. Avižas ryt poryt aš nukirsiu A.Vien. Dar nesuspėjom nukirsti rugių, o jau pribrendo kviečiai rš. Rugiai nenukertami̇̀, kad zuparo užkrauni Šts. Javus nukir̃sti KI2. Ar visą pievą nukirtai? Rg. Jau nukir̃tom kopūstus Jrb. O ir nukirto smilgų kalnelį į pusantro stundelį KlpD8.
| refl. tr.: Nusikirsim dobilėlį ir nunešim dovanėlę TDrIV82(Vlk.).
8. tr. labai privarginti (rankas, kojas), nusilpninti iki jėgų netekimo: Man rankas per alkūnes nukir̃to, sunkiai dirbant Jnšk. Baisiai ilgas buvo baras – kol išvariau, net rankas nukir̃to Paį. Par ilga (ilgainiui) ir verpimas rankas nukerta Sld. Nukir̃to rankas iš pečių Ds. Kojas kad nukir̃to, kol parėjau! Pc. Pjaunant rugius, taip nukirto pusiaują, kad dar ir dabar sopa Vžns. Pakasėjau bulbas, tai ir nukirto pusiau Rm.
9. plg. 1 kirsti 9: Aš jo čirvių damą nukirtáu su gilių dama Akm. Katras nukir̃tot šitą kirtį? Skr.
10. tr., intr. prk. stačiai atsakyti, kad nedrįstų daugiau kalbėti; nutraukti kokį veiksmą: Šemerys piktu kvatojimusi nukirto Grinių J.Avyž. Ėmė ir nukirto tuo[j] Alvt. Tylėk! – nukirto viršininkas rš. Išdžiūvo balsas, gyvenimas nukirto dainas rš. Kaitros karvėms pieną nukerta kaip kirste Šts.
nukirstinai̇̃ adv.: Nukirstinai ir aštriai ji sušnibždėjo nepakrutėdama rš. Tačiau darbėniškiai, jau išgudrėję vyrai, nukirstinai atsisakė rš.
11. tr. prk. padaryti, kad neišlaikytų (egzamino): Jeigu germanas būtų nenukir̃tęs, būčiau išlaikęs Sv.
| refl.: Jis nusikir̃to egzamine BŽ307. Neišlaikei, matyt, egzaminų? – Nusikirtau…, dvejetą gavau rš.
12. intr. prk. smarkiai nueiti kur, nudrožti: Jis iš pradžių dar į Pociūnėlius nukir̃sdavo Pc. Tėvas pamatė plentu atvažiuojant vežimą, tai nukirto už akių Alvt.
13. tr. prk. nuplakti, numušti: Aš tave nukir̃sčio už tai Pln. Kiek nukirtai̇̃, tiek nuvažiavai Lp.
14. tr. prk. apgauti, aplošti: Šįmet antis, žąsis kas anksti pardavė, tai nukir̃to tuos Gs. Nukirto kaip Zablockį ant muilo LTR(Rm). Sakiau, kad neik su juo kortom: nukirto tave, ir gan Jnšk.
| refl.: Su tais savo drabužiais jis visai nusikir̃to: kam jam reikėjo juos pirkti ir vėl parduoti Jnšk.
15. panaikinti; atimti: Pirma buvo červoncai, paskui tuos červoncus nukirto Al.
◊ [kai̇̃p] kirviù nukir̃sti griežtai pasakyti: Pasakė – tai kai̇̃p kirviù nukir̃to Trgn. Pasakyta – kirviu nukirsta V.Mont.
1 panukir̃sti (dial.) tr. visus nukirsti: Anas visiem galvas panukir̃to (ps.) Lz.
1 pakir̃sti, pàkerta, pakir̃to
1. tr. nukirsti: Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą Vaižg. Medžių vogt ar ką pakir̃st kas rudenį rengias K.Donel. Numirė jisai kaip pakirsta liepa V.Krėv. Pakirsiu pakirsiu, žaliąjį klevelį pakirsiu (d.) Dkš. Ei pakirs pakirs žalį skrobluželį RD149. Aš tave pakirsiu, šakas nugenėsiu KlvD104.
| Pakirto virvę ir paleidė musaitę NS1360.
pakirstinai̇̃ adv.: Jau kirvį Dievas pridėjo medžiui pakirstinai PG.
| refl. tr.: Ar galima bus pasikir̃sti malkų, ar ne? Rm. Nusieičiau į girią, pasikirsčiau ąžuolą JD97.
2. tr. nušauti; kertant nužudyti, gyvybę atimti: Kulkos pakirstas priešo karininkas sumojavo rankomis ir krito negyvas rš. Ėjo devynios kulkos pro šalį, o dešimta pakirto E.Miež. Po manim tris arklius pakirto Vlkv. Kam tokį jauną pakirtai lyg žaibas perkūno! Skr. Kiti pakirsti, kiti akmenimus užbrukti DP621.
| prk.: Krinta mirties pakirsti vargdieniai broliai ir seserys J.Bil.
3. tr. kertant ne visai nukirsti: Pakirsta eglė įstrigo į kitą ir pasikorė J. Dalgį, sakau, pusčiau ir pakirtau smilių (beveik nukirtau) J.Balt.
| prk.: Viena daina ir sauso lapo, ir skausmo pakirstos širdies V.Myk-Put. Žmogus mirė, džiovos pakirstas rš. Bet ta nelaimė nepakirto mano jaunos dvasios J.Balč.
4. plg. 1 kirsti 3: Ant tako draikos pakirsta žolė T.Tilv. Krito kaip pakirsta žolė rš. Pernai dirsių pakir̃to kiek, ir viskas Žal. Eisiu į kalnelį kvietelių pakirsti JV420. Pakirsta, rūtele, daugiau nežaliuosi (d.) Rod.
| refl. tr.: Pasikirtau dobilėlių, pasišėriau žirgelį JD44. Tie kopūstai anksčiau užauga, gerai pasikir̃sti Pc.
pàkirsta n.: Griūva miestai ir bažnyčios kaip dalge pakirsta LTR(Ds).
5. intr. galėti kirsti: Ir kirviu nepakir̃si, kol koto neįdėsi Sb.
6. tr. prk. susilpninti, nuvarginti iki jėgų netekimo: Lažinę ūkio sistemą pakirto baudžiavos panaikinimas rš. Mes iš pagrindų esame pakirtę kaimo susisluoksniavimą (sov.) rš. Ligos, nepasisekimai pakirto keliauninkų sveikatą rš. Mano valios priešas nepakirto S.Nėr. Vanduo, tarsi lipni tešla, pakerta kiekvieną judesį rš. Man žadą pakirto toks jo pasakymas rš. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti J.Bil. Labai kojas pàkerta su viedrais Rs. Baimė kojas ir rankas pàkerta Rod. Lipant prieš kalną, kojas pàkerta Slm. Kol nuėjau, tai net kojas pakir̃to Kt. Rankas pakir̃to tie trūsai (vandens nešimas ir kt.) Gs. Pakinklius pakir̃to – visiškai nebegaliu paeit Dbk. Susilenkęs negaliu nei kiek dirbti: tuoj man vidurį pakerta Lš. Sunkus darbas pakerta žmogui sveikatą Kp. Šitos visos bėdos pakerta žmogų Al.
7. tr. išdaužyti, išmušti: Išvydęs ledų pakirstus ar vėjo išlaužytus javus, imdavo gailėtis rš.
8. tr. suduoti, surėžti kuo: Pakirsk arklius, kad mūs nepralenktų Lp. Išsilaužk rykštę tinginiui arkliui pakir̃sti Gdl. Pakirtau žirgelį, kad bėgt kuo greičiausia Smn. Oi broleliai, sakalėliai, pakirskit žirgelius, maž davysim, maž pavysim rodnąją seselę LTR(Rk).
9. tr., intr. prk. godžiai pavalgyti: Per pietus mes gerai lašinių pakir̃tom, ir dabar stipra Jnšk. Šis, mėsos pakir̃tęs, atgulė J.Jabl. Ar jau pakirtai̇̃? Jrb. Jis gerai pakerta mėsos Vb.
| refl. tr., intr.: Pasikir̃to košės ir išėjo arti Skd. Pasikirtaũ, dabar galėsim vėl eit prie darbo Jrb.
10. refl. prk. pasiginčyti: Pasikir̃sdavom su broliu dažnai, bet susimušti neprisejo Ds.
1 parkir̃sti, par̃kerta, parkir̃to
1. tr. paversti, pargriauti: Jį parkir̃to ant žemės ir gerai apmušė Gž. Liga ir tvirčiausią par̃kerta Gs.
| refl. tr.: Aš jį bematant parsikirtau ant žemės Žvr. Stvėrė ir parsikir̃to Gs.
2. tr. KII92 nukirsti: Pasamdyčiau mistrelį, kad parkirstų klevelį LTR(Plv).
3. intr. prk. greitai pareiti: Nespėjo, rodos, išeit, o jau parkerta Srv. Parkir̃sk namo tokį kelią! Upt. Aš jau parkirtáu iš turgaus Šts.
1 pérkirsti, perkir̃sti, pérkerta, perkir̃to
1. tr. kertant padalyti į dvi dalis: Pérkirsk pusiau medį J. Pérkirsk šitą medį, bus lengviau nešti Dglš. Iš karto to kaulo neperkir̃si Slm. Atsikėlęs perkirto keletą žabų ir nuėjo į vidų pietų valgyti rš.
| prk.: Mūsų dalinys vienoje vietoje perkirto priešo kilpą P.Cvir. Tokiu būdu būrys buvo perkirstas į dvi puses rš. Mirtis perkirto mudviejų užmegztus ryšius rš.
| refl. tr.: Tą žiedą pusiau persikirto, paėmė abu po pusę ir teip jau ramiai gyveno BsPIV258.
2. tr. prk. pertraukti, sutrukdyti: Grinius tęsė perkirstą mintį J.Avyž. Nelaukęs sakinio pabaigos, mane jis perkirto rš. Jis perkirto mane kalboje rš. Nedavė jam nei išsižioti: tuoj jo kalbą pérkirto Ėr. Aš ir vėl pérkirsiu žodį Mlt.
3. intr. prk. prieštarauti: Aš jam nieko nepérkertu Gs.
4. tr. prk. pereiti skersai ką; padalyti pusiau, pereinant per ką: Jis plačiais žingsniais perkirto gatvę rš. Greitai perkirtęs plotą, jis pasižiūrėjo atgal rš. Ten kelią perkerta Neris rš. Fronto liniją perkirto du transportiniai lėktuvai rš.
| refl.: Gale lauko, ten, kur persikerta (kryžiuojasi) plentas su geležinkeliu, kyšojo du balti Skersalaukių viensėdžio kaminai A.Vien.
5. tr. sužeisti kertant kuo aštriu: Beskaldydamas šakalius, parkirto sau ranką Als.
| refl. tr.: Pársikirtau koją iki kaulo Als.
6. tr. suduoti, sudrožti kam skersai: Párkirto vaiką su šatrine Ll. Ot pérkirtau jį, ir tiek Bgt. Reiks vaiką parkirst kokį kartą diržu Upt. Kumelę pérkirto botagu Vv.
7. tr. didesne korta kirsti jau nukirtusią: Čia pana telaiko, párkirsk! Skr. Ir šitas mūsų, aš párkirtau Skr. Mano žemys jo ditkę (dešimkę) nepérkerta Alk.
8. tr. prk. pralenkti, viršyti: Sesuo ir brolį párkerta pri šokių, pri gražumo Šts.
9. tr. prk. suvalgyti: Párkirtom trejus pietus su anais ir palikom išalkę Žeml.
10. refl. prk. persivalgyti: Matyt, patiko ėdimas, ka pársikirto vyras Šll.
1 piekir̃sti, piẽkerta, piekir̃to (dial.) tr. prikirsti: Py krūmų nuejo, piekirto medžių ir turia Šlu.
1 prakir̃sti, pràkerta, prakir̃to
1. tr. prakapoti, praskaldyti: Nuėjęs prakir̃stum kelis pagalius malkų nors tam kartuo Trg. Prakirsk kokių pagalių, tai išvirsiu Sdk. Prakir̃sk pietums malkų Jrb.
| refl. tr.: Da reiks malkų prasikir̃st Krk.
2. tr. kiek iškirsti: Kur pràkirsta – baisiai daug žemuogių Ėr. Buvo prakirtę, ir vėl užaugo [medeliai] Prn.
3. tr. kertant padaryti skylę, išėjimą: Sienoje prakirsta keturkampė skylė rš. Per mišką prakirstas kelias rš. Eisiu prakirsti eketę Šn. Senis prakirto ir lubas Kp. Jie užmiršo kirvį ir neturėjo su kuo prakirst ledą BM217.
| prk.: Priešo gynyboje prakirsta spraga vis didėjo rš.
| refl. tr.: Ir mes prasikir̃tom rūsį [žiemą] Pc. Griebėsi tuojau už kirvių ir prasikirto sau kelią BsMtII154.
4. tr. pragraužti dantimis: Da neseniai ir prakirsta, ė miltų kad pribyrėta Sdk.
5. tr. kertant kuo aštriu sužeisti: Dideliu strūkliu kraujas bėga, kad prakerta su kertekliu J. Botagu nugaros neprakirsi Skr. Vytenis, nors galva prakirsta, vienok savo drąsybe sau kelią per eiles kryžeivių išskynęs S.Dauk.
6. tr. kiaurai perpūsti: Vėjas, man einant, prakir̃to kailinius, ir aš sušalau Grv.
7. refl. prasimušti: Tiek mušė plakė, kad net kraujas praskirto pro odą Prng.
8. tr. prk. pralenkti: Sūnus prakir̃to tėvą: par visą sprindį yr jau aukštesnis Dr. Ejom bėgtis, bet ans mune prakirto Dr.
9. tr., intr. prk. pralošti: Prakirtau visus piningus Dr. Kad neramu ant rytojaus, tiek pinigų prakirtus Ds. Sūdijos sūdijos ir prakir̃to Vrnv.
| refl.: Tolei nemetė kirstis, kol visai nepraskirto Rod.
1 prikir̃sti, pri̇̀kerta, prikir̃to
1. tr. kirviu kertant daug ko prigaminti: Jis prikirto vežimą malkų girio[je] J. Brolis prikerta beržo šakų rš. Žmonės prikirto daugybę ekečių rš. Du vežimus virbų prikirtáu Brs. Aš prikirtau malkelių iš žalių aržuolėlių LB94.
| refl. tr.: Da po vežimėlį žabų prisikirtom ir parsivežėm Jnšk.
2. tr. daug ko dalgiu pripjauti: Šįmet jie prikirto šimtą vežimų rugių Vb. Popiet dar prikir̃tom tris kapas rugių Alv. Gana prikirtau kalne rugelių KlvD82.
3. refl. N kirsti iki nebenorint.
4. pjaunant (rugius) priblokšti (nupjautuosius prie nepjautųjų).
prikertamai̇̃ adv.: Rugius, prikertamai̇̃ pjaunant, renka atbulai (atbulos eidamos) Skdv.
5. tr. nesmarkiai kirsti, ne visai nukirsti: Vanagas buvo prikirtęs vištelę, bet atgaivinom Šts.
6. intr. didesne korta kirsti: Su kozeriu prikirsk, kad pigiai nepaimtų Skr. Prikir̃sk su kapliuku Skr.
7. intr. truputį mušti, pliekti: Jurgiukas, rėkdamas ir su botagu stipriai prikirsdamas, pradėjo arklius varyti ir akėti rš. Prikertamas arklys – kuriam reik prikirst Lp. Prikertamu (reikalingu raginti) arkliu nenuobodu važiuot – suk ir suk botagu Lp. Jis truputį prikertamas – jį vis uik ir uik Vlk.
8. tr. prismeigti prie ko: Šukoms prikertu plaukus, ir gerai Šts.
9. tr. priskirti, prijungti: Prikir̃to iš ganyklų apei du hektarus žemės Brs. Prikir̃sk, kur menkesni seradėliai, in linieną ardamas Lp.
10. tr. priteisti: Prikir̃to jam tris mėnesius kalėjimo Skr.
11. tr. pridaužti, primušti (koją prie kojos): Prikirsk kojas [kad ir su klumpiais] kaip kareivis Šts.
12. intr. prk. smarkiai pasakyti: Žodžiūse ne kartą jam prikirsdavo M.Valanč. Prikirto man žodžiu, aš jam atkirtau rš. Ne sykį Jonas jam prikirto, kad Tamošiaus javai už visų geresni Žem.
13. intr., tr. prk. privalgyti: Vyresnieji vaikštinėja ir erzina: tegu, girdi, prikerta, nes šiandie ir ryt nebegaus valgyti rš. Kažkuris dičkių, dieną beravėdamas daržą, prikirto morkų rš. Prikirsk gerai, kad būtum drūtas dobilus pjauti Žvr. Lašinių prikirtus, možna ir dirbt Skdt. Prikir̃sk, pritašyk, kad ilgai būtum sotus Ds.
| refl.: Gerai prisikir̃sk, kad namie nebenorėtum Slm. Tai prisikirtaũ! Jrb. Paknopstomis pribėgo prie išmesto ėdesio ir gerai prisikirto J.Balč.
14. prk. tr. apgauti: Tas palaidūnas ėmė ir prikirto mergaitę Grž.
1 sukir̃sti, sùkerta, sukir̃to
1. tr. kertant susmulkinti, suskaldyti, sukapoti (malkas): Judu pjaustykita malkas, o aš sukir̃siu Jrb. Jam mokiniai malkas sukir̃s Prn. Sukirsk sausesnės malkos – neturiu kuom prakurdyt Rod.
| refl. tr.: Jis parsivežė iš miško kelmą, susikirto ir sukūreno Skr.
2. tr. kertant sunaudoti: Visą mišką į medžius sukirto Ps.
3. tr. kertant pagaminti: Ar jau sukir̃tot mėterius? Als.
| refl. tr.: Paskubinom malkas susikirsti, kad, kol kelias dar yra, spėtum susivežti Jnšk.
4. tr. dalgiu kertant supjauti, pripjauti: Dar prieš lietų sukirtau kelias kapas rugių Alv. Pjovėjai lingavo į vieną pusę, palikdami paskui save pašiurpusias ražienas ir sukirstus pėdus J.Balt.
5. tr. dalgiu pjaunant, sumušti (pradalges): Pradalgė sankertinė, kad dvi pradalgi sukerta į kupetą J.
6. tr. dantimis sukapoti, sugraužti: Pelės visus šiaudus sukir̃to Up. Kandys drabužį vilnonį sùkerta, sukandija Skr. Katės ieškojo dokumentų po pastogėmis ir rado sukirstus pelių M.Valanč.
7. tr. sugelti, sukandžioti: Skrudėlės labai sukir̃to jį Dv.
8. intr., tr. suduoti, suplakti: Sukirto arkliui botagu J.Avyž. Jūs sukir̃skit lazda! Trak. Ką (botagais) sukir̃sti KII369. Už tokį darbą jam gerai sukirtaũ Skr. Nusilaužiau putino šakelę ir sukirtau žirgui per galvelę (d.) Lp. Aš kumelei sukirtau ir iš ratų išvirtau JV343.
9. tr. sumušti, suplakti; sužeisti (į ką aštrų atsitrenkiant): Ledai sumušo, kruša sukir̃to laivužio inkarėlį ir masto viršūnėlę Tlž.
| refl. tr.: Susikir̃to liežuvį begrūdamas Tlž. Nemušk pusbonkį į delną: delną susikirsi LTR.
10. tr. supjauti, suręsti, pagaminti statybai; pastatyti (namus): Rudenį tik pamatus sukir̃tom Sdk. Ar jau sukir̃tot gyvenimų rentinį? Dkš. Jis kai sukir̃to mum tvartui medžius, tai nors žiūrėk, kaip gražiai Trgn. Aš sukirtau tvartus, tik belieka susamanoti Krsn. Sukir̃st namą moka Aps. Dãv[ė] medžio, tai pirkią sukir̃tom Ad. Jis ten nestatys namo, tik tep sukirto Lš. Dešimt rublių būdavo sukir̃st pirkia Dglš. Sukirsiù pirkelę balandžių, pagausiu žuvelę ežerų (d.) Dglš.
| refl. tr.: Susikir̃to susikir̃to pirkelę kampuotą, atavežė atavežė martelę šilkuotą (d.) Tvr.
11. refl. susikryžiuoti, susitikti, susiliesti: Keliai daugelyje vietų susikryžiavo, susikirto rš. Šitie lankai susikirs tam tikruose taškuose rš. Susikir̃to kirvis su akmeniu BŽ119. Susikirto trys upelės, suskalbėjo trys seselės LTR(Mrk).
| prk.: Jis susikirsdavo su juo žvilgsniais tarytum kardais rš. Susikirto nevienodo išsilavinimo skaitytojų interesai rš. Čia dabar dvi pasakos susi̇̀kerta Šil.
12. tr. sumušti: Lietuviai sukirtę vokiečius ties Saule rš.
| refl.: Taip susikirsim, kad pyškės ir byrės! rš. Partizanų būrys susikirto su vokiečių žandarų būriu sp. Tik spėjo sueit, tuoj kaip gaidžiai ir susikerta Paį. Mūs ir jų karvės susikir̃to Lš.
13. refl. prk. susibarti, susiginčyti, susipykti: Jie ir dėl menkniekių susi̇̀kerta Krok. Jiedu labai nesutinka: mažai kiek, tuoj ir susikerta Bsg. Aš su ja tai už vaikus susi̇̀kertam Rs.
14. tr. prk. įveikti, nugalėti (ppr. kalbant), nuginčyti: Aš su juo nekalbėsiu: jis visada mane sùkerta Kvr. Aš jį lengvai sùkertu Gs. Ji mane sukerta kiekviename žingsnyje sp.
15. prk. plg. 1 nukirsti 11: Antaną per lietuvių kalbos egzaminą sukirto, ir gavo pataisą Mrj.
| refl.: Aš tik iš lotynų (iš lotynų kalbos) ir susikirtau Ds. Vienas išlaikė, antras susikirto rš.
16. tr. grėbliu padaryti (kirtimą, pleką): Sukirsk kirtimą ir paduok į vežimą Ggr. Kad gražiai sukir̃stum, nei vieno šiaudelio nepadraikyčiau nešdamas Trg. Nemažą pleką sukertu, ir, žiūrėk, suėda Alv. Kelius glėbius šieno sukirtai̇̃? Škn.
17. tr. sudaužti, sumušti: Priimdama komandos žodį, kuopa kiečiau sukerta žingsnį rš.
| Sukir̃sti rankas (sulygus) BŽ576. Susitarė jie teip ir, kad būtų tvirtesnė sutartis, sukirto rankas LTR(Dkk). Pagaliau susiderėjau, sukirtom rankom rš.
18. tr. suleisti gilyn (nagus): Erelis ant vanago užsėdo, nagus nugaron sukirto ir miškan nusinešė rš.
19. tr. sučiaupti tvirtai (lūpas): Lūpas sukerta, kad žodžiai neišlėktų patys sau V.Kudir.
20. intr., tr. prk. eiti lažybų, susilažinti: Jiedu sukir̃to iš obuolių Brt. Jiedu taip sutiko ir sukirto laižybas BsPIV232.
| refl.: Žmonės susikirto lažybų rš. Susikirto iš kiek ten tūkstančių BsMtI80.
21. intr. prk. sutarti: Sukirto, išgėrė vyno ir išvažiavo rš. Aš su juo sùkertu Gs. Jis su kaimynu gerai sùkerta Grš.
22. refl. prk. pasidalyti: Į aprubes, kiemus susikirto Šts.
23. refl. prk. mikčioti kalbant: Kaip girtas, tai ir Petras susikerta Sdk.
24. intr. prk. sulošti: Ir išgeria, ir kortom sùkerta Ds.
25. tr. prk. godžiai suvalgyti ar ką kita smarkiai padaryti: Sukirto pusę dešros rš. Visą duoną ir sukirtai̇̃? Jrb. Kiek padėjau ant stalo, viską ir sukir̃to Gs. Padėjau bliūdą ropučių, ir visas sukir̃to Vvr. Ką jis valgys: dar neseniai sukirto visą bliūdą košės Šk. Kai sukirtai kelius šmotus mėsos per pusryčius, tai tau gera laukt pietų Dbk.
| Muzika sukirto (sugriežė) suktinį V.Myk-Put. Sukirsma (sušoksim) da ben vieną polkutę Vžns.
26. tr. prk. apgauti: Žalią vynelį dar nenupirko, jauną mergelę jau ir sukirto (d.) Vlkv.
1 užkir̃sti, ùžkerta, užkir̃to
1. tr. kirviu ar kuo kitu padaryti, užpjauti rantį, ženklą: Negilioji užkarta arba užkirtimas toje pusėje, kur numatoma versti medis, esti užkertama taip Šauk. Su dalgiu užkirsk ribą ant pievos J. Užkir̃sk karbą, iki kol pjausi Skr. Užkir̃sk tą kreivą pušį, mes tuoj ateisim su pjūklu Čk.
2. refl. tr. SD441, N kertant susižeisti: Arklys užsikerta sau kulkštenus su pasagais J.
3. tr. kertant užversti, uždaryti; užstoti: Girios kelius medžiais užkertu, užleidžiu R366. Ažukertu kelią SD438.
| prk.: Net paprasta akimi galima buvo matyti priešakyje milžiniškus kalnus, kurie užkerta kelią rš. Lapuočiai gaisro metu užkerta kelią toliau plėstis ugniai sp. Žilvinas neširsta, mąsto neramus, – kuo būdu užkirsti kelią į namus S.Nėr. Aš toks žmogus, kad niekam kelio neužkertu Ašb. Gera motė vyrui kelį daro, pikta motė vyrui kelį užkerta S.Dauk. Kad tu būtum, bernužėli, akmeniu pavirtęs, tik ne man gi, jaunuolėlei, kelelį užkirtęs! LTR(Pnd). O, kokia dabar gadynė virto, kad mūs puikybė kelius užkirto JV983.
| Tarybų Sąjunga nuosekliai ir nenukrypstamai vykdo politiką – užkirsti kelią karui ir išsaugoti taiką tarp tautų (sov.) sp. Dvasiškija griebėsi priemonių socializmui kelią užkirsti (sov.) rš. Mokslas užkirto kelią prietaringiems gandams (sov.) rš.
| refl. tr., intr.: Užsikirtus jūros keliams, sutriko prekyba rš.
| prk.: Dažnai netyčia užsikertame kelią vieni kitiems rš.
4. tr. prk. nuvarginti iki bejėgiškumo (rankas, kojas…): Sėskis, blauzdas užkirs bestoviant Šts.
5. tr. prk. pradėti: Užkirtau dvi dešimti ketvirtus metus amžiaus J.
6. tr. negyvai užgelti; užmušti (kertant): Arklius užpuolė gybelis varmų, tai maniau, kad užkirs Pns.
| Užkirtaũ aš jį Zt.
7. tr. dalgiu pjaunant, rasti: O ir užkirtau aukso žiedelį devintoj pradalgėlėj (d.) Vr.
8. refl. kertant užeiti priekin: Jei daug pjovėjų, tai dvi pirma užsi̇̀kerta, o dvi paskui Vlk.
9. refl. slidžiu keliu važiuojant, pasilaikyti pasagomis: Pakrašty daugiau sniego – arklys labiau užsi̇̀kerta Slm.
10. tr., intr. staiga truktelti meškerę: Žuvaujant reik mokėt užkirst Plv. Užkirstas šelvis galvotrūkčiais metasi į dugną rš. Užkirstą žuvį lengviau nuvarginti ir iš vandens išvesti tik didesniu kabliuku rš.
11. tr. smarkiai uždaryti, užtrenkti: Užkir̃sk duris: langas atidarytas – negerai Trgn. Smarkiai ažkirsk duris, be atsidaro Dgl.
| refl.: O jeigu tau užsikir̃s (užsitrenks) durys, galėsi sėdėt te atsisėdęs, kol kas tave išleis Jrb.
12. intr., tr. smarkiai suduoti, surėžti kuo: Ažukirstas per uodegą, kaip vaikelis šauksi A.Strazd. Kurmonas užkirto botagu arklius ir nuvažiavo Rš. Pamažu, neužkir̃sk par akis! Trg. Nė kirste neužkirtáu, kaip stimbirys ir nulėkė šalin Vvr. Ažukertu arklį SD427.
| refl. intr., tr.: Užsikirsk šiandieną disciplina, kiek sau nori P. Pasilaužiau rykštelę, užsikirtau žirgelį į uošvio dvarą Krn.
13. intr., tr. prk. užvalgyti: Užkir̃to gerai, dabar ir nebenori valgyti Vvr. Kad užkirtaũ, tai bent sotus būsiu Kvr. Nuėję lašinių užkirtom Ps.
| refl.: Prisėdam, užsikertam ir vėl valiai dirbti Ds.
14. tr., intr. prk. nutraukti kito kalbą, įsikišant savo kalba; aštriai pasakyti: Vilkas (pavardė) vėl užkerta jam kalbą I.Simon. Tu neturėk mados ažkir̃st žodžio Ut. Man ana neleidžia ir išsižiot, tuoj užkerta žodžius Užp. Aš užvedžiau (pradėjau dainuoti) „rugelį“, o ji man „lineliu“ užkirto Alk. Kas kiek, tuo ir užkerta su žodžiu Gs. Jam reik užkirst gerų klausymų, mažu nutiltų Alk. Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik per širdį nueina Ds.
15. tr. prk. pabrėžti (žodį): Užkir̃skiat kas žodį kalbėdami (neskubėkit) Krtn. Tarė, užkirsdamas paskutinį žodį V.Kudir.
16. tr. prk. staiga sulaikyti kokį veiksmą: Kalbą jai užkir̃to nuo tos ligos (nebegali kalbėti) Vrn. Užkir̃to dūką – ir kap negyva (apalpo) Vrn. Lyg kvapą užkerta Rmš.
17. refl. užkliūti, užsilaikyti, staiga nustoti veikti, sutrikti: Prieš tiltą kažin kaip ratai užsikirto, arklys nebeišveža Šmn. Daiktais užsikerta žemės (važiuojant rogėmis) Lp. Stačių gaktų ragės užsikerta, anas sniegas sutūra Krš. Kitur vėl užsikerta mašina, ir negaliu jos užvesti Šlč. Kai kada ima ir užsikerta – negali užrakinti Alk.
| prk.: Jis užsikerta kalbėdamas rš. Čia žmogui užsikirto balsas, rodos, ašaros jį užbėgo V.Kudir. Kai katras žodis ima ir užsi̇̀kerta Alk. Užsikerta razumas, nieko nebeatmena Brž. Jam visada šnekta užsi̇̀kerta, kap supyksta ar susigėsta Gs. Jos akys patvino ašaromis, jos balsas užsikirto ir nutrūko I.Simon. Agutė užsikirto, norėjo kažin ką atsakyti, bet tik dar labiau išplėtė savo ir taip dideles dailias akis A.Vien. Būtų viskam tikęs vyras, tik užsikerta kalboj Srv. Kai kalbą, tai jis vis užsikerta Jnšk. Mergšė kalba užsikirsdama rš.
užsi̇̀kertančiai adv.: Darbas užsikertančiai ir nelygiai vyko rš.
18. intr. prk. užsispirti, pasiryžti: Buvau užkirtusi eiti į turgų, bet susirgau Šts.
| refl.: Aš… visiškai nesuprantu, kodėl tas mano vaikas taip baisiai užsikirto tavo Anės. Kad ji bent graži būtų! I.Simon. Užsikirto jis savy I.Simon. Užsikirtęs stovėjo ant aprinktos sykį vietos V.Kudir. Palangiškiai užsikir̃to, kad nepasiduos Tiškevyčiai Dr. Jis kad užsikir̃s savo tvirtinti, nieko nepadarysi Jnšk. Jis užsikir̃tęs žmogus, pas jį nieko negausi Kb. Jis labai užsikir̃tęs – jau kad ką, tai nenusileis Alk. Tai kad užsikir̃to, negali nė atsikratyt! Kt. Toks da vaikas, ir jau, matai, kaip žino užsikirst Ds.
19. refl. užsidėti (apie ledą): Jau pirmiej ledai an balų, klanelių užsikir̃to Rod. Kap an upių pirmaledžiai žuskirs, tada tu šlauniu važinėsi Rod.
20. intr. prk. pajėgti, galėti, įkabinti: Jojo, kaip arklys užkerta Jrk118. Jis apie ugnį tris kartus apjojęs, ką arklys tik užkirto BsMtII213.
◊ kai̇̃p kirviù užkir̃sti griežtai pasakyti: Pasakyta – kaip kirviu užkirsta LTR(Grk).

rañkos ištiesimù čia pat, netoli: Už Upynos rankos ištiesimu trobos buvo. Rdn.
rañkai kójai pakankamai (miegoti): Išsimiega rankai kojai. Ds. Bent kartą išsimiegojau rankai kojai. Kzt.
rankàs kójas atláužti prastai padaryti: Nebe šiam nebe tam tas tavo darbas – atlaužei rankas kojas ir palikai. Jnš.
rankàs kójas bučiúoti nuolankiai prašyti: Tiek jis čia puldinėjo, tiek puldinėjo – rankas kojas bučiavo – nepriėmė, paskui dovanojo. Šln.
rankàs kójas išbučiúoti labai dėkoti: Namą dovanotas rankas kojas išbučiuos. Jnš. Norėjimas tos šnapšės – rankas kojas išbučiuotų. End.
rankàs kójas nubučiúoti labai dėkoti: Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų: rankas kojas nubučiavusi gali už jo eiti. Žem.
rankàs kójas nukir̃sti padaryti suglebusį: Uždavė alaus, nukirto rankas kojas, nebepaeinu. Krš.
rankàs kójas pakir̃sti sustingti iš baimės, išsigąsti: Keršis neišmanė nė ką begalvoti. O jau visai rankas kojas pakirto, kai ratuose pasigirdo silpnas, širdį veriantis dejavimas. Avyž.
rankàs kójas susinérti nieko nedirbti, nieko neveikti: Sėdi rankas kojas susinėrę, nori, kad kas duotų. Krš.
rankàs kójas užkrutė́ti labai pavargti: Ot priskrutėjau, rankas kojas ažkrutėjau. Grv.
rañkų pakėlìmas pasidavimas: Tai tas pats, kaip ir rankų pakėlimas. Juk į priešą, kuris jau pakėlęs rankas, nebešaudoma. Simon.
rañkos pamojimù lengva (padaryti): Tiesa, kaip dėdė sako: vidaus kultūra ne rankos pamojimu įgyjama. Pt.
rañkų pridėjìmas dirbimas: Be rankų pridėjimo nieko nėra. Šv.
rañkų prikišìmas dirbimas: Yra labai kruopštus dalykas, reikalingas daug prikišimo rankų. rš. Visa įtaisyti reikia daug laiko, kašto ir rankų prikišimo. rš.
per rañkų rankàs eĩti Ėr. patekti vis kitam savininkui: Taip ir eina tas ūkiukas per rankų rankas. Erž.
rañkos sumojimù greitosiomis: Dažnai ligoniui reikia ilgėliau pasigydyti, kol sveikata atgrįš, ypač sunkesnės ligos rankos sumojimu neatimamos. Pt.
rañkų sutepìmas nusikalstamas veiksmas: Rankų sutepimas brolžudyste. LzP.
rañkų tárpe nejučiomis, bematant: Rankų tarpe vaikas prapuolė. Žem.
abiẽm rañkomis
1.mielai, netaupant, gausiai (dalyti): Jį visi skriaudžia, jį apgaudinėja, o jis ir žmona, lyg maži kūdikiai, to nei nenumano, nei mato ir visa abiem rankom išdalija kitiems. Vaižg.
2.mielai, noriai: Abiem rankom yra palaikytina ta tikroji sentencija. brš.
abiẽm rañkomis gáudyti labai rūpintis: Abiem rankomis gaudžiau sveikatą. An.
abiẽm rañkomis ir abiẽm kójomis labai mielai, noromis: Įsirašysit? – paklausė susidomėjęs Domantas. – Abiem rankom ir abiem kojom įsirašysiu! – tarė kaimynas. Gruš.
abì rankàs ir kójas kélti be svyravimų balsuoti, pritarti: Bravo! visai pritariu ir keliu abi rankas ir kojas, – nudžiugo kertėje literatas realistas. Vien.
antrà rankà Jž. padėjėjas: Čia įbruko mane kaip antrą ranką patarnavimams. Lauc.
antromìs rañkomis turint patikimą padėjėją: Mūsų dvarininkas yra per poniškas, nepaslenka visa ir visur pats prižiūrėti, linkęs visur pasitikėti prievaizdu, ūkininkauti antromis rankomis. rš.
ãtbula rankà
1.atmestinai, nerūpestingai: Atbula ranka tik ragana vaišinti. KrvP. Kad jau žmogus papranta atbula ranka dirbt, tai jau blogai. Žg.
2.nenoromis, šykštint: Kai atbula ranka duoda, tai ir imt nenori. Rs.
atbulomìs rañkomis nerūpestingai, nevikriai, tingiai, atmestinai: Daro vis atbulom rankom. Švn. Jei dirbi, tai dirbk gerai, bet ne atbulomis rankomis. Krp. Dirba atbulomis rankomis. Gršl.
ãtgalia rankà
1.nevikriai, nerūpestingai: Brūkštelėjo atgalia ranka pakampiais, dėl to visi voratinkliai pasiliko. Stl. Atgalia ranka tik tinginys dirba. Trgn.
2.nenoromis, šykštint: Duona karti atgalia ranka paduota. Km.
atviromìs rañkomis ir širdimìs atvirai, nuoširdžiai: Visi pažįstami atviromis rankomis ir širdimis priima, anė išsižioti neduoda man apie grįžimą atgal. Žem.
ãtžagaria rankà atmestinai, prastai: Toks atžagaria ranka atliktas darbas kelia teisėtą pasipiktinimą. rš.
atžagariomìs rañkomis atmestinai, nerūpestingai, prastai, lėtai: Padarei atžagariom rankom. – Laikys tam sykiui. Jrb. Vincui buvo skaudu, kad jie dirba atžagariomis rankomis. Avyž. Tu, vaikeli, tai vis atžagariom rankom – ką imi, tas krenta. Dj.
auksìnės rañkos nagingas: Jo auksinės rankos: ką tik paima, viską padaro. Jnš. Jo draugas, auksinių rankų skulptorius, netrukus iškalė ir akmens skulptūrą. Ap. Ot žmogus – auksinės rankos. Pls.
auksinès rankàs turė́ti būti nagingam: Tokias auksines rankas turi... Negi tavęs nepriims atgal į fabriką?. Mar.
rañkos aukštỹn sakoma ko nesugebant: Labai galėjau ir labai sugebėjau [austi], o dabar – aukštyn rankos. Sur.
rankàs aukštỹn rš. liepimas pasiduoti:
bálta rankà mielai: Balta ranka duoti. I.
báltas rankàs sudė́ti susituokti: Jau sudėtos baltos rankos, sumainyti žiedeliai. Jnšk.
dešinė̃ rankà teig. patikimas padėjėjas: Mokytojui taip pat greitai įtikau ir, neilgai trukus, buvau jo dešinė ranka. LzP. Jis mano dešinė ranka. Jnšk. Ji supranta! – pastebėjo ponia, kinkuodama galvą ir su pasigėrėjimu šypsodama, žiūrėdama į savo „dešiniąją ranką", kaip paprastai dabar vadino Agniešką. LzP. Norėčiau, kad pasiliktum Varniuose. Būtum man dešinioji ranka. Švaist.
devýnios rañkos mokėjimas burti: Kastulis devynias rankas turėjo, nuo visų gyvačių kirtimo ažužadėdavo. Trgn.
dìdelės rañkos geras pagalbininkas: Bronius yra didelės rankos. Kv.
dykomìs rañkomis
1.be nieko: Gavau laišką, ne dykom rankom grįžau iš paštos. Jnšk. Nueini medžiotų: vaikštai žmogus visą dieną, vargsti ir gaišuoji, o gerai, jeigu nors kiškelį arba teterviną parsineši, dažniausiai gi dykom rankom namo pareini. Bil.
2.be dovanų: Krikštynos[na] negi nueisi dykom rankom. Slm. Dykom rankom negi nueisi. Ds.
3.be ginklo: Dykomis rankomis kur tu paimsi juos. Grž.
geležinè rankà griežtai (valdo): Namus, bobą, šeimyną geležine ranka valdo. Žem.
gerà rankà susijęs su sėkme: Mano gera ranka: kur aš sėjau, ten gerai auga. Gs.
geràs rankàs turė́ti Dglš. sėkmingai ką padaryti: Šitas stalius geras rankas turi. PnmA.
gerà rankà uždeñgti pateisinti: Nebuvo galima viso ponų darbelio gera ranka uždengti. Cvir.
grýna rankà be gudrumo, suktumo: Manęs gryna ranka nepaims. Dglš.
ilgà rankà greitas (ką daryti): Ilga ranka atėmimui, trumpa – davimui. Štk.
ìlgos rañkos greitas (atsirasti): Bėdos ilgos rankos. Švnč.
ilgèsnė rankà šioks toks pagalbininkas: Kad ir jauna mergiotė, bet vis bus ilgesnė man ranka. Rz. Jau ranka ilgesnė – turiu sūnų. Rm. Kas čia do darbininkas iš mažo, bet ilgesnė ranka pasistumt. Ds. Jau vaikai suauga, pasisiunti, vis ranka ilgesnė. Plv.
ìlgas rankàs turė́ti linkti vagiliauti: Jis prastas žmogus: ilgas rankas turi. Mrj. Turi ilgas rankas – jau kad ką išsidabos, o jam panogės, vis tiek priglaus. Pls. Jos vyrą išvarė – anas ilgas rankas turėjo. Grv.
išskėstomìs rañkomis mielai, su džiaugsmu (priimant): Dar gerai, kad sutiko vos ne išskėstom rankom. Ap. Niekas manęs nei Kaune, nei kur kitur nelaukia išskėstomis rankomis. rš. Tie žmonės svečius sutinka išskėstom rankom, duoda geresnį kąsnį, nutrauktą nuo savo burnos. Vencl.
išvirkščiomìs rañkomis atmestinai, netikusiai: Mūs darbas – tai ne darbas, tai tik pusiaudarbis: tai tik palytėjimas darbo ruožtais, paviršium, išvirkščiomis rankomis. Kudir.
kairè rankà péržegnoti nebendrauti, ignoruoti, visai atsisakyti: Peržegnok tu jį kaire ranka ir eik nuo jo. Slk.
kàs rañkoje tàs kaktojè apie įsikarščiavusio elgesį: O man Dievo valia, – šokosi pati, – kas rankoje tas kaktoje. Žem. Bjaurus žmogus – kas rankoj tas kaktoj. Dr.
kietų̃ rañkų apie taupų: Ji buvo kietų rankų ir dolerį pagaudavo, nors tasai turėtų ir labai trumpą uodegėlę. Dovyd.
laisvà rankà nesuvaržytas: Be vyro motriškai laisva ranka: ko tos mergos pulna už tų vyrų. Rdn. Be vyro [moteriškei] laisvesnė ranka. Grd.
laisvàs rankàs dúoti suteikti laisvę: Aš tau duosiu laisvas rankas veikti. Mont.
laisvàs rankàs palìkti leisti savarankiškai elgtis: Senis viešai pagyrė ponią Brėdą ir pasikvietė algos pakelti. O tai reiškė, kad palieka jam laisvas rankas panašioms naujovėms. Cinz.
laisvàs rankàs turė́ti
1.būti neužimtam, netrukdomam: Vien tas gerai, kad žmogus laisvesnes rankas turėsi. Nebūsi pririštas prie dvaro, galėsi eiti kur nori. Myk-Put. Abu kunigai laiko kasdienines savo mišias, o kad rankas nori turėti laisvas visai dienai, tai laiko jas su patamsėliu. Balt.
2.būti nevedusiam: Žmogus kai turi laisvas rankas ir pinigo dar prasimanai, gali linksmai gyventi. Šk.
lengvà rankà
1.sekasi: Jo lengva ranka: jei pasodina gėles – greit auga. Pn. Žinai, jo ranka lengva. Alz. Mano ranka lengva. Aps. Tu, vaikeli, laikyk medelį, tavo lengva ranka, tai greičiau prigis. PnmA.
2.traukia užeiti: Kur liūbiju, tai taip ranka lengva. Lz.
lengvà rankà
1.lengvabūdiškai: Atsirado gerų dėdžių, kurie, neįsigilinę į reikalą, lengva ranka stojo jo ginti. rš.
2.išlaidžiai, netaupant: Neišdalyk viso lengva ranka: pačiam prireiks kada. PnmA. Lengva ranka viską išdaliojo ir sau neliko. Dkš.
leñgvą rañką turė́ti apie žmogų, kuriam viskas sekasi: Kad Gugis turi „lengvą ranką", žmonės jau seniai pastebėjo ir todėl ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį. Krėv. Jisai turi lengvą ranką – jam sekasi ėryčiai romyt. Ss. Turėjo tokią lengvą ranką, jog ne vienas jos priimtas vaikas negavo nei bambos klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti. Vaižg.
mìtrios rañkos apie darbštų: Girk mergą ne dėl gražaus veidelio, bet dėl mitrių rankelių. KrvP.
neramiàs rankàs turė́ti būti mušeika: Ir visuomet šitie žaidimai baigdavosi mūsų ašarom: labai jau neramias rankas turėjo Petras. Kad tiktai kas – tuoj už kuodo, ir gana!. Balt.
nuogomìs rañkomis be nieko: Viešpats Dievas neateis tuščiomis arba nuogomis rankomis, bet drauge atneš drąsumą prieš visą piktą. Dk.
pakirstomìs rañkomis nusivylęs: Šito ir Narba nežinojo! Tad tik išvėpo visas pakirstom rankom. Andr.
pãčios rañkos geras pagalbininkas: Dešimties metų vaikas – pačios rankos. Rdn.
pãčios rañkos bė́ga labai norisi imtis (darbo): Kai tik pamatau darbą – rankos pačios bėga, nors raudok!. Balt.
piktà rankà niekšas: Tiltą norėjo sunaikinti pikta ranka. Gric.
pìlnos rañkos daug (darbo): Mums darbo buvo pilnos rankos. Žml. Piemens pilnos rankos darbo. Simon.
pirmà rankà
1.patikimas padėjėjas, pagalbininkas: Mano vienas žentas mažai mokytas tėra, ans jau prie žambio, antras pamokytas – pirmininko pirma ranka. Šts. Gudelis, prašomas pagroti ir vaišinamas, sakydavo: – Vyreli, duok ir jam – jis mano pirmoji ranka. Ap. Aš labai geras darbinykas, kaip pirma ranka. Akn.
2.teisė pradėti: Aš dalinau kortas, tai jo pirma ranka. Jnš.
pirmojè rañkoje pačioje pradžioje: Atėję pirmoje rankoje priėdė lig soties. Krš.
plikà rankà
1.be įrankių: Plika ranka nieko nenuveiksi. Upt. Mokyti mašinomis dirba, o jisai plika ranka. Dovyd.
2.be gudrumo, suktumo: Jo plika ranka jau nebepaimsi. Ds.
plikomìs rañkomis be ginklų: Vyrai, – tarė pakuždomis, – mes juos paimtume plikomis rankomis. Myk-Put. Sutikus baltąjį lokį plikomis rankomis, užtenka pasipurtinti ir surėkti, kad lokys nubėgtų. Blv. Jeigu lauke kur užpultų, plikom rankom – pražuvęs. Škt.
prastà rankà nesėkmę lemiantis: Tavo a. a. Vinco prasta ranka buvo: kiek našlių ir kavalierių turėjai kandidatų, o nė už vieno nenutekėjai, sako: mirusio vyro prasta ranka, kad likusi našlė nenuteka.... Žem.
ríebia rankà negailint, nešykštint: Riebia ranka daviau uogų. Plng.
riẽstos rañkos savanaudis: O Jėzau! Sūrantai, ką tu kalbi! – balsu verkė Kotryna, – riestos ir tavo rankos. Vienus į kalėjimą veda, o tu jau į ponus lendi. Marc.
sausà rankà be dovanų: Jis prie to daktaro sausa ranka nepriėjo tik. Jrb.
sausomìs rañkomis tuščiomis, be dovanų: Pas tokį poną sausomis rankomis neisi. Skd.
sàvo rankà
1.savavališkai: Savo ranka nieko neėmiau. Dglš.
2.savarankiškai: Jis gyvena savo ranka. Klm.
sidabrìnės rañkos nagingas: Ką aš padarysiu, kad rankos sidabrinės, o gerklė misinginė. Smn.
skalsì rankà taupus: Mano bobos neskalsi ranka: čia nuperka, čia vėl nebėr. Lk.
stiprì rankà apie tvirtą valdymą: Menkas šeimininkas, neturi stiprios rankos. rš. Krašto valdyme nejaučiama stiprios rankos. Myk-Put.
sùrištas rankàs turė́ti negalėti laisvai elgtis: Jis, Varanka, turįs surištas rankas, negalįs atsidėti jokiam kitam rimtam darbui, turįs pagalvoti apie būsimas pareigas. Andr.
šaltomìs rañkomis atmestinai, prastai: Dirba šaltom rankom, atgrubnagis toks. Ob.
šiltà rankà greitai, tuoj pat: Grąžino šilta ranka. Vlkv.
šiltomìs rañkomis mielai: Skibas būtų šiltom rankom į koplyčią paėmęs [mirusiąją], bet mano prašytas jis padarė viską, kaip mirusi norėjo. Dovyd.
rañkoms šveñta negali dirbti: Kol rankos kušėjo, akys veizėjo, subinė ūkštavo, o senatvėj rankoms šventa, subinei pasninkas. Šts.
tė́višką rañką pajùsti būti išpertam: Kaip aš gailiuos, – Muršteinas parodo aiškų mostą, – kad aš neleidau tau savo tėviškos rankos pajusti, kol tu dar jaunas buvai. Simon.
tė́višką rañką paminė́ti būti nubaustam: Tegul tik kas ką pašnibždės prieš kunigaikštį, tai paminės jo tėvišką ranką. Myk-Put.
trẽčios rañkos atsarginis padėjėjas: Jis ar (taip pat) buvo trečios rankos. Krč.
trumpà rankà Štk. nerangus:
trum̃pos rañkos neturi valios: Dabar rankos trumpos, tai makliorstvos prasidėjo, kažkokios skolos atsirado. Gric.
tuščià rankà be dovanų: Kas tavęs klausys tuščia ranka, papyragyk. Šts. Bet tuščia ranka negražu pasirodyti. Žem.
tuščiomìs rañkomis
1.be nieko: Tai kaip čia dabar bus? – susirūpino Vincas. – Grįžti tuščiomis rankomis? Ką tėvas pasakys?. Myk-Put. Į gyvenimą jis išėjo ne tuščiomis rankomis. Andr. Jūs išeidami neišeisite tuščiomis rankomis. ŠR. Niekad negrįždavo į medžiotojų lūšnelę tuščiomis rankomis. rš. Sugrįžo tuščiomis rankomis. Rs. Gal grįš su laimikiu, o gal ir tuščiomis rankomis. Daut.
2.be dovanų: Juk nenueisi tuščioms rankoms į veselę!. Krš. Tuščiom rankom negi eisi, sarmata. Skdt. Praauš, ir pareis, rasit, ir vėl ne tuščiomis rankomis. LzP. Niekada nereikia iš kiemo pareiti tuščiom rankom, gaspadinėle. Simon.
3.be kyšio: Prie jo tuščiom rankom neprieisi, mat be nieko, tai ir nieko. Užp.
tvìrta rankà apie griežtą valdymą: Pats Edvardas Butvilai siūlė ne kartą perimti Palivarkynę ir tvirta ranka ūkį vesti. Dovyd.
vienà rankà apie sutartinai veikiančius: Mūs buvo viena ranka su juo. Al. Mes viena ranka – visi zgadoj gyvenam. Strn. Mudvi su seseria viena ranka. Prn. Dabar juodviejų viena ranka. Skr. Aš, žinote, su eiguliu viena ranka, galėčiau lentų tiek ir tiek.... Andr.
víena rankà sutartinai: Su rajonu viena ranka eina, ką padarysi. Grd. Anys viena ranka gyvena. Grv. Visi viena ranka buvo. Vlkv.
víeną rañką laikýti sutartinai veikti: Tėvams reikia vieną ranką laikyti: jei viena bara, kitas užstoja, vaikai į velnius gali išeiti. Krš. Jie vieną ranką laiko, nieko su jais nepadarysi. Alk.
víeną rañką turė́ti sutartinai veikti: Vieną ranką visi turi, nieko nepadarau. Pj.
visà rankà tikras padėjėjas: Vyriausia duktė jau visa ranka. Klvr.
vìsos rañkos pragyvenimo šaltinis: Mums žemė – visos rankos. Ktk.
žalià rankà
1.apie jauną: Jauna dar, žalia ranka, bus dar vaikų. Krš.
2.apie nepatyrusį: Jaunas daktariukas, žalia ranka, dar nemoka gerai. Krš.
3.apie lemtį: Pas poną Dievą žalia ranka: da bus visko (vaikų). Krž. Dievo žalia ranka – užaugs bulvės. Škt.
tè žãlią rañką sakoma gerą linkint: Te žalią ranką, kad kaip rūgte rūgtų paršeliai!. Brs.
rañką apdalýti pasisveikinti su visais: Svečias visiems ranką apdalijo. rš.
rankàs apkrė̃sti
1.sugadinti gyvenimą, užtraukti nemalonumų: Apkrėtei man rankas. Ktk. Sveikata ant plaukelio kybo, parvažiuosiu tik kitiems rankas apkrėsti. Žem.
2.atsisakyti: Norėjau pirma pirkt tos karvės, ale kaip papaisiau, kad kvara (serga), tai ir rankas apkrėčiau. Arm.
rankàs apléisti
1.netekti dvasinės pusiausvyros, nusiminti: Nustebo vyrai pamatę ir narsias rankas apleido. Krėv.
2.mirti: Ten mano miela rankeles apleido. Kb.
rankàs apsikrė̃sti prisidaryti vargo, nemalonumų, rūpesčių: Kas tave paims, tai tik rankas apsikrės. Trgn. Biesas sumanė tas ženatves! – mąstė sau, – tik rankoms apsikrėsti!. LzP. Tiktai rankoms apsikrėsti – nenoriu ten kištis. Trk.
rañką apsùkti apiẽ kumẽlės úodegą sakoma ilgai kur užtrukusiam: Kur buvai užtrukęs? Gal apie kumelės uodegą ranką buvai apsukęs?. Ds.
rañką atidúoti ištekėti: Už Vilniaus išvadavimą atiduosiu tamstai savo ranką. Vien. Rimta Vingirykštė iš pat vasario pamilo vėjavaikį Skudutį ir atidavė ranką ir širdį. Vien.
rañką atitiẽsti mušti: Niekad nebūč galėjęs atitiest prieš tave ranką. Vdk.
rankàs atkir̃sti prastai padaryti: Kam tu sugadinai, tik rankas atkirtai į šitą darbą. Pls.
rañką atkìšti elgetauti: Ir nejaugi atkišęs ranką turiu prašyti praeinančių „ponų" ir rinkti skatikus?. Bil.
rankàs atkìšęs be atodairos: Prie butelio puolu kaip beprotis, atkišęs rankas. Tr.
rañką atláužti pasikeisti nusistatymą: Gal atlaušiu ranką prie tavęs. Lk.
rankàs atléisti
1.pašalinti rūpestį: Nusbaigsiu, tau rankas atleisiu. Aln. Ir jai rankas atleidė, baigės vargelis ir jai. Sur.
2.nesirūpinti: Jei atleistau rankas, kaip tas vaikas augtų?!. Drsk.
rañką atleñkti padaryti kokį menką darbelį: Tingi ranką atlenkt ir duris uždaryt. Lp.
rankàs atrìšti leisti laisvai veikti: Susirinkimininkams buvo atrištos rankos viešai veikti. prš. O tu staiga išsigandai tiesos, kuri tau rankas atrišo. Gruš. Mirė vyras, žmonai rankos atrištos. Dkš.
rañkos atsiléido įgavo valią: Nori, kad tik jam atsileistų rankos, jis paskui pradėtų visus smaugt. Plv.
rankàs atsiraitýti imti smarkiai veikti: Rankas atsiraitė vokiečiai. Vdk.
rañką atvérti duoti, dalyti: Duodi peną visokiam kūnui, atveri ranką savą o sotini vis, kas gyvena pagal pamėgimą tavo. brš.
rañką bučiúoti pataikauti: Jis gi prieš visus lankstėsi ir buvo pasirengęs bučiuoti ranką kiekvienam, kas tik panorės ją atkišti. Myk-Put.
(kieno) rañkoje bū́ti valdyti: Polockas buvo vokiečių rankoj. Ds. Jo rankoj pinigai buvo – gėrė mėtė, kur norėjo. Mžš. Visų tėvų rankoj buvo vaikai, buvo drausmė. Ut.
rankàs daužýti
1.stebėtis (piktinantis): Ir rankas daužau – nebėr avino. Als.
2.džiaugtis: Juokiasi, rankas daužo. Šts.
rankàs dẽginti kelti nemalonumą (jaučiant sąžinės graužimą): Į ranką įspausti pinigai neturi jokios vertės – jie primena tik neseną gėdą ir degina rankas. Vencl.
rañką dė́ti greitai padirbti: Ranką dės, ir jau gatava. Bor.
rankàs dė́ti ištekėti, susituokti: Tada paklaus, ar nori dėti su juo rankas. Paukš.
rañkos dỹga norisi (ką paimti): Oi tai man dyga rankos dėl tų pinigų. Skr.
rankà drẽba nesinori (imti): Nemėgstu bargo, dreba ranka imant, jei neatiduosiu, a?. Andr.
rañkos drẽba gaila (išleisti): Namiškis, priešingai: kapeiką sau ar kitam išleisti – rankos jam dreba. Žem. Rankos dreba dėl dviejų litų. Varn.
rañką dúoti
1.pažadėti: Davei ranką per Žolines bernui. Lp.
2.laiduoti, garantuoti: Aš duodu tau už jį ranką, kaip kad jam esu davęs už tave. Krėv.
3.sutikti tekėti: Žinok, jog tamstos nebūsiu, tamstai rankelės neduosiu. Plt.
rankà dùrsterėti apgraibomis, prastai ką daryti: Vyras čia ranka dursteri, ten dursteri – kokis ten ano darbas. Grv.
rankà eĩna sekasi (gyventi, auginti): Pradžia moterystės labai ranka ėjo: mylėjo vienas antrą ir nieko jiems netrūko. Valanč. Neina ranka jam gyvenimas. Brs. Taip man tos bitės ėjo ranka, kad medaus neturėjau kur dėt. Vrn. Aniem gyvuliai ranka eina. Als. Šitie paršeliai jau neina ranka. Klt. Na, ką reikia daryti, kad nėmaž nebeina ranka. Gršl.
rañkomis eĩti stumdyti: Susimildamas tik rankom neik!. Slm.
rañką gáuti vesti: Jei sutiksi su jo valia, mano ranką gauti gali. Btg.
rankàs grąžýti labai sielvartauti: Ir Karalienė didžiausiame nusiminime, grąžydama rankas, suriko nesavu balsu.... Simon. Meisterienė grąžo rankas. Cvir. Kodėl ji nesipriešino, kodėl pati, viską palikusi, nelėkė į centrą ir, ten verkdama, rankas grąžydama, neišmaldavo nieko geresnio?. Katil. Zionas grąžo rankas, bet jį paguosti nėra kam. ŠR.
rankàs išbučiúoti labai dėkoti: Už tokią dovaną buvo gatavas rankas išbučiuoti. Jnš.
rañką išdérgti sėkmę atimti: Negirk senos kumelės, nudvės dar, ranką išdergs. Sml. Su savo kumelėm jis man išdergė ranką. Ėr.
rankàs išmainýti pavaduoti darbe: Nėr kam išmainyt baltų rankelių, nėr kam užtarti tikro žodelio. Ppr.
rankàs išskė̃sti padidinti savo įtaką: Kad prūsas nebūtų gavęs rankų išskėst, būtų kitaip buvę. Gs.
rañką ištiẽsti
1.susitaikyti, bendrauti: O jeigu pralaimėsim [rinkimus]? – neramiai paklausė viršaitis Utkus. – Tada lieka ištiesti ranką tiems, kas laimės, – pasakė klebonas. Balt.
2.suteikti pagalbą, padėti: Ir bėdoje niekada jo nereikia šauktis, pats pamato, ranką ištiesia. Avyž. Gerų žmonių man gaila. Ne vienam, taip sakant, esu ranką ištiesęs. Marc. Jei tarp žmonių minios tu svetimas jauties, tat laimė niekados tau rankos neišties.... Nėr. Prisipažinsiu, ir aš neištiesiau Ąžuolui rankos, kai jam buvo nepaprastai sunku. Mar.
3.elgetauti: Ranką ištiesus ėjo pasenusi. Krš.
tik rañką ištiẽsti labai arti: Bet iš mūsų teritorijos ligi namų tik ranką ištiesti. Dvd.
rañką įtaisýti išmokti, įprasti: Įtaisiau ranką eiti anksti rytą daržų laistyti. Krš. Ranką įtaisė vogti, ar nenutvers?!. End. Dabar anie kaip įtaisė ranką, taip ir darys. Lk.
rañką įžàgti atimti laimę, pasisekimą: Stangas įžagė ranką. Pc.
(kieno) rankà kãba yra priklausomybėje, priklauso nuo ko: Bet ir ant jų gana kabėjo ranka pono: juk be žinios kunigaikščio jie negalėjo nei savo dukterį ištekėdinti. A.
rankàs káišioti lįsti kur nereikia: Savo vietoj sūnus anas nekaišiojo rankų – niekur anas nelindo. Šmn.
rañką kélti
1.kėsintis mušti, užpulti: Kol mane pasmerksit, kad aš prieš savo tėvą ranką kėliau, man pasiaiškinti leiskit. Sruog. Nekelk rankos prieš berniuką, – nieko jam nedaryk!. ŠR. Kol manęs neskriaudžia ir nesikėsina pagrobti, kas mano yra, nekelsiu prieš jį rankos. Krėv. Sakydavo: nekelk rankos prieš tėvą – ranka iš peties išdžius. Erž. Ant tavęs siratos rankelės nekelsiu. Ašm. Ana jau rankos nekėlė prieš. Brs.
2.pasiduoti: Neieškok, Joni... Nusiramink, negalima kelti rankos. Jei taip padarysi, niekai bus mūsų nusistatymas. Ap.
rankàs kélti mušti: Tik kai pamatėm jį ant kranto visą pamėlusį, vos vos bepaeinantį, nebeišdrįsom rankų kelti. Trein.
rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, ale rankų nekilok. Kur.
rañką kýštelėti šaltai atsisveikinti: Kyštelėjo ranką ir nieko nesakęs nuėjo. Rk.
rañkose knìbžda rūpi (išleisti): Pinigas ano rankose knibžda, kad turi. Rod.
rañkos kniẽti rūpi (ką padaryti): Jam rankos knieti ką padaryt. Mlk.
rañką knìta rūpi (ką padaryti): Knita knita ranką išleisti. J.
rañkos knìta rūpi (ką padaryti): Seniai knita rankos jum atkeršyti. Dkk.
rankàs kratýti labai ko nenorėti, atsisakinėti: Ji bijo, rankas krato. Jrb. Nenori, krato nuo jo ir rankas. Vv.
rañkomis kratýtis labai atsisakinėti: Jis ėmė kratytis rankomis: – Aš nieko nežinau ir nieko nenoriu žinot, eikit pas kunigą vikarą. rš.
rañkos kriñta žemỹn nesinori dirbti: O dabar rankos krito žemyn, tartum ir namai, ir laukai jau buvo nebe jo. Vencl.
rankàs láidyti mušti: Nelaidyk rankų, gausi pats!. Krš.
rañką laikýti pagelbėti: Gerai, kad vienas kitam ranką laikot. Varn.
rañkoje laikýti drausminti, valdyti: Laikė savo rankoje viską, kol akis užmerkė. Stl. Vaikus laiko rankoje. Rmš.
rañkose laikýti valdyti, tvarkyti: Tas neturi gyventi, kuris negali savęs laikyti rankose, kai ant jo užgula nepasisekimai. Cvir. Užkurys tvirtai laiko savo rankose ūkį ir rūpinasi juo kaip savuoju. Vien.
rankàs laižýti pataikauti, žemintis: Mes jums rankų nelaižysim!. LTR. Jis krioktų ir už dyka, ir dar pripuolęs rankas laižytų. Katil.
rankàs laužinė́ti vis sielvartauti: Vaikštinėdama baltas rankeles laužinėjo. Dglš. Močiutė vaikštinėjo, rankeles laužinėjo. Jabl.
rankàs láužyti labai sielvartauti: Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas. Mair. Tik Zubrys vienas netylėjo, baltas rankas laužė. Krėv. Labiausiai verkė jauna mergelė po sodą vaikščiodama, rankeles laužydama. Tvr. Motina rankas laužė, o vaiko jau nėr. Grv. Laužo baltas rankeles jaunoji martelė ir gailias ašaras lieja. Vien.
rañką láužk jokiu būdu, niekaip: Tu to tai ranką laužk – nežinosi. Štk.
rañkos lim̃pa sekasi (dirbti): Kito rankos lipte limpa prie kiekvieno darbo. Mrj.
rankà lìnktelėjo gausiai (davė): Pereisiu per vežimus melsdamasis. Kad duos, tai ir ranka linktelės – pyrago, sūrio, varškės abrakų terbas prikrausi. Žem. Ar ubagas pasipainios, šmakšt čielą torielką miltų... arba duonos kad duos, tai ir ranka linktelės. Žem.
rañką mainýti
1.nebe iš to paties pirkti: Reikia mainyti ranką – iš Staniūnioko, kad ir dykai duotų paršus, neimč. Ktk.
2.pavaduoti: Kad aš ir sugrįšiu, darbelio nedirbsiu, savo mielai motinėlei rankelių nemainysiu. Ad. Niaugi aš tau, tėtuti, rankelių nemainiau?. Tvr.
rankàs mazgótis šalintis, nesikišti: Kad būtų laimėjęs, tai ir Baltaragis kartu būtų laimėjęs, o kai prakišo, tai vienas Cinokas turi atsakyti. Baltaragis rankas mazgojasi kaip Pilotas poną Dievą pardavęs.... Žem.
rankà mazgója rañką vienas kitam padeda: Ką padarysi, ponuli, žinoma, ranka ranką mazgoja. Žem. Ranka ranką mazgoja, o burna lieka murzina. Ds. Tamsta tikrai pradedi man patikti. Vis dėlto tamsta turi žinoti, kad ranka ranką mazgoja. Balt.
rankà móstelėti niekais nuleisti, nepaisyti: Vienas iš gailesčio kone verkia, kitas ranka tik mosteli. Ašb. Ant visko mostelėjo ranka. Jabl.
rañkomis mosúoti griežtai nesutikti, priešintis: Ana rankom mosuoja, neina. Grv.
rañkomis mosúojant menkai (dirbti): Rugiai augo mūru, nors dirvą išgyvendindavo, nuo jų pačių betariant, vos rankom mosuodami. Vaižg.
rankà móti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Žiūrėdami žinybiškumo tokie vadovai moja ranka į valstybės interesus. rš.
rañkos neapsùkti Lp. tingėti ką padaryti:
rañkos neatpùvusios apie nagingą žmogų: Mūsų Liudos rankos dar neatpuvę, ką paims, tą padarys. Dglš.
rañkų nedė́ti nieko nedirbti: Nė rankų motina nededa – taip užpyko. Krš.
rañkos negadìnti gerai dirbti rūpinantis savo autoritetu: Mat sau rankos negadink. Žl.
rañkų neìšskečiant apie darbą be poilsio: Visą savaitę dirbau visur kaip juodas jautis neišskėsdamas rankų. Šein.
rañkos nèkelia nėra noro (ką daryti): Iš baimės rankos nutirpę nekelia veikti. Švnč. Rankos nekelia darbų. Šts.
rankà nekỹla nesiryžta: Markauskas ne kartą pagalvodavo: reikia nupjauti topolį. Tačiau nekilo ranka. Bub. Ranka nekyla bobą mušti. Varn.
rañkos nekỹla nėra noro (ką daryti): Kai pamirė vyras, rankos nekyla krutėt. Grv.
rañkos nekìšti
1.visai nieko nedaryti: Reikia niekur ir rankos nekišt, tada ir vaikai dirbs. Klt. Reikėjo nagines sulopyt, gaspadorius ir rankos nekišė. Žl.
2.nemušti, nekibti: Tėvas sako, aš nekišiu prie svetimo kareivio rankos. Pgr.
rañkų nekìšti
1.visai nieko nedaryti: Nemoku – nė rankų nekišu. Užv.
2.nemušti, nekibti: Aš prie moteriškos rankų nekišu. Skr.
rañkos nenutrū̃ks sakoma raginant dirbti: Ar tau būt nutrūkę rankos?. Lg.
rañkų nenuvaldýti nusikalsti, vogti: Jinai rankų nenuvaldė ir pakliuvo į kalėjimą. Btg.
rañkų nepakélti labai nuvargti: Žmogus dirbi, rankų nepakeli, o jis kaip jautis dykas. Mžš.
rañkos neprilaĩkant duodama nešykštint: Duodu duodu rankos neprilaikydama, o kai reikia žmogų prisišaukti – nugaras man atsuka. Balt.
rañkos nesìkelia nėra noro (ką daryti): Nieko negaliu – nesikelia rankos dirbt suvis. Rš.
rañkų nesudė́ti ištisai dirbti: Plūkiuos, dirbu, dieną naktį rankų nesudedu. Balt.
rankà nesùdreba drįsta: Kaip matai paleidžiu viską dūmais, jei prisakysit! Ranka nesudrebės!. rš. Na kaip tau ranka nesudrebėjo?!. Šln.
rañkoje nešióti labai mylėti, gerbti: Kad tave paimčiau, rankoj nešiočiau. Brž.
rañkoje neturė́ti visai nedirbti (kuo): Akėčių nė rankoj neturėjo. Lp.
rañkos niẽžti rūpi, knita (ką bloga padaryti): Burną sučiaupęs tylėjau; bet rankos taip ir niežtėjo. Vrn. Langelis, kad jis kur, atakištas! Niežėjo, matyt, kam rankos! – supykau. Šein. Nors ir kalėjime buvęs, vis tiek niežti rankos ką pavogt. Rdd.
rankàs nukabìnti nusivilti, nebesistengti dirbti: Nereikia rankų nukabint lig pat mirties: kolek gyveni, dirbk, krutėk. Mžš.
rankàs nukir̃sti pavargti: Per dieną prie linų labai nukerta rankas. Jnš.
rankàs nukratýti
1.atsisakyti: Tomis dienomis Rozalime buvo tokiomis sąlygomis siūlomi arkliai. Visi ūkininkai rankas nukratė. Pt.
2.nustoti vilties: Kur čia jam beišgyt: visi ir daktarai jau rankas nukratė. Užp. Nukratė visos rankas, nebereikia gydymo. Sur.
rankàs nuléisti
1.netekti vilties, noro, nusiminti: Nesiseka su kiaulėm, ale kaip dabar nuleist rankas?. Mžš. Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo. Žem. Apsodino ištisą dešimtinę žemės ir, visą energiją išeikvojęs, nuleido rankas, visiškai nustojęs vilties, kad kas iš to būtų gera. Vaižg. Žinau tik, kad ir nelaimėje nusiminti, rankų nuleisti nereikia. Pt. Tik rankų nenuleiskim ir vilties nenustokim. Vien. Blogai padariau, kad nuleidau rankas ir toliau nebesimokiau. Btg. Išgirdome žinią apie juos (priešus), rankas nuleidome, pagavo mus baimė. ŠR.
2.nesirūpinti, apleisti: Tie laiškininkai jau visai nuleido rankas nuo darbo: paštas ateina po aštuonių dienų. Stak. Tiesa, Dirmeikis visai nenuleido rankų: tą vasarą jis įtaisė elektrą. rš.
rankàs nulė̃pinti įstumti į neviltį: Tik ką jis rado Sakalynėje, taip jam nulėpino rankas, jog ko tik ko tik visai neatmušė noro darbuotis. Vaižg.
rankàs numainýti padėti, patarnauti, būti naudingam: Išaugsit, galgi svietui rankas numainysit ir savo seną tėvulį ir močekėlę dadabosit. Rod.
rankà numóti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Numojau į skriaudas ranka – silpnesnį pult garbė menka. Sruog. Abu ponu, numoję ranka ant visų tradicijų, pasiliko žaliajame dvariuke iki pat vakaro. Vien. Galų gale matydami, kad šis ponas bailus ir už savo žodžius neatsako, numojome ranka. Vencl. Ignis tik ranka numojęs nuėjo į pakluonę. Žem.
rankàs nusipláuti nusišalinti, nukreipti dėmesio, nesikišti: Ar kartu kelsim krikštynas ir vestuves, ar tu kaip Pilotas nusiplausi rankas?. Vien. O graborius, kad ir kažin kaip būtų malonu, tuojau stengėsi rankas nusiplauti. Cvir. Tu tai žinai... Ir tu negali dėl to rankų nusiplauti. Gric. Štai kodėl vokiečiai tąsyk stovėjo kaip Pilotai, baltas rankas nusiplovę, tarsi mūsų kraujas jiems nė motais. Trein.
rankàs nušlúostyti pabaigti vartoti (atsargas): Mes vakar ir rankas nušluostėm su bulvėm. Dr.
rankà nutvérti pagauti nusikalstant: Nisvantienė sakėsi pažįstanti tą moterį, bet, ranka nenutvėręs, neapkaltinsi ir nevesi į teismą. Simon.
rañką padė́ti pasirašyti: Padėk savo ranką po šituo dokumentu. Alv.
rankàs padė́ti
1.mesti darbą: Tie suvalkiečiai padeda rankas ir klausos tų žodžių. Akm.
2.nepajėgti dirbti: Kas gi pirks [viščiukus], nepirks – visi rankas padėjo jau. Sur.
rañką padė́jus ant širdiẽs sąžiningai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs. Kudir.
rañką padúoti
1.susisiekti, būti arti: Nuo žemaičių neatsiliko nė aukštaičiai. Mat viena bėda kitai ranką paduoda. Myk-Put.
2.pasveikinti: Sužinok tamsta pirma, kas jie tokie yra ir ar galima jiems ranką paduoti. Vien.
3.užtarti, pagelbėti, padėti: Paduokime ranką mes vieni kitiems ir spindulius laisvės barstykim. Bil. Minėjo, kad jis su draugais širdingai prižadėjo vienybėje turėtis ir kiekviename pavojuje vienas kitam ranką paduoti. Žem.
4.susitaikyti: Ir ranką padavėm vieni į vieną ranką, ir susėjom, ir iteip padarėm. Zt.
rankàs paganýti su pasitenkinimu primušti: Nors kartą rankas paganiau!. Balt.
rañką pajùdinti šį tą nuveikti: Rodos, viską kažkas sutvarkys už tave, nereiks pajudinti net rankos. Ap.
rañką pakélti
1.balsuoti: O kai reikėjo balsuoti už pasiūlymą mesti Sanavaitį iš partijos, niekas nepakėlė rankos. Bub.
2.mušti, užpulti: Tu, begėde, tu drįsti prieš mane ranką pakelti? Aš tau parodysiu! – šaukė mama Šauklienė. Simon. Seniai būtų išjojęs, jei prieš kryžiuočius, bet kai prieš savuosius, tai nepakels senis rankos. Vien. Tai tu šitaip, vaike? Ranką prieš mane? Tu žinai, ką reiškia pakelti ranką prieš motiną?. Balt. Tu jam valgyt duok, o anas ant tavęs dar ranką pakėlęs. Rūd. Ranką ma[no] vyras nigdi nepakėlė. Pls. Dievas nepakėlė rankos prieš Izraelio tautos vadus. ŠR.
rañką pakélti prie kepùrės sveikinti: Kai kurie pakeldavo net ranką prie kepurės. Bet visi keliavo savo keliais. Pt.
rañką pakylė́ti užsimoti (mušti): Jis pakylėjo ranką ant vagies mušti. J. Vaikas kylėte pakylėjo ranką ant šuns, t. y. norėjo mušti. J.
rankà pakìlo pasiryžo veikti: Jie juk gali atšaukti [tai, kas įvyko], reikia, kad tik pasipriešintų, pakiltų ranka. Ap.
rankàs pakir̃sti atimti norą veikti: Tas liūdnas dalykas man rankas ir pakerta. Bil.
rankàs pakratýti atsisakyti (veikti): Visi ėjo sau rankas pakratę, o ligonis vienas po vidų galuojasi, mirtimi dalijasi. Žem. Kai sužinojo visus jos darbus, pakratė rankas, ir nereik. Skr. Pakračiau rankas ir nuėjau. Krš.
rankàs paláužyti pasielvartauti: Pulsiu tėveliui žemai keliuosna, gailiai verkdama, atsidusdama, baltas rankeles palaužydama. Ck.
rankàs paléisti liautis dirbus: Kai tik vyras rankas paleido, nieko nebeliko. Skr.
rankàs paleñgvinti padėti dirbti: Jau ir mano rankas palengvino. Žem.
rañkos paliñkusios į savè žiūri savo naudos: Ir švento in save rankelės palinkę. Lp.
rankà pamóti nekreipti dėmesio: Ranka reikia pamot [į kokį prastą darbą]. Imb.
rañkos panìžo užėjo noras ką padaryti: Taip paniekinamai nusišaipė, kad man rankos panižo. Balt.
rañkomis papliauškė́ti per strė́nas labai supykti: Sugrįžęs dėdė Nikodemas net rankom per strėnas papliauškėjo. Įpykęs nebežinojo, ant ko atsakymą mesti. Vaižg.
rankàs papùrtinti kratytis, vengti: Bėga kunigas rankas papurtinęs nuo davatkų. Šts.
rañkos paragáuti gauti mušti: Mano rankos paragausi!. Sruog.
rañką paródyti nubausti: Anys regėjo egipcianus išdvėsusius ant krašto marių ir aną didę ranką, kurią ponas ant egipcianų parodęs buvo. Bret.
rankàs pasidė́ti liautis dirbus ar nepradėti dirbti: Dar žadėjom kokį skūngalį budavoti, ale pasidėjom rankas. Trg.
rañką pasidúoti padėti, pagelbėti (vienas kitam): Seniau vienas kitam pasiduodavo ranką. Pn.
rankà pasíekti
1.būti netoli: Nors karvė čia pat, beveik ranka pasiekiama, bet mudvi keliavova tolimą kelią. Simon. Vincas Milašius dabar sėdi jau ant antrojo kalnelio, iš čia visai nebetoli iki gelžkelio, ranka pasiektum. Ap. Anas arti – ranka gali pasiekt. Grv. Namai buvo čia pat, ranka pasiekiami, ir kaimas beveik čia pat. Mark. Aš net krūptelėjau, taip iš arti, tiesiog ranka pasiekiamai pamatęs tokios aukštos valdžios žmogų. Balt.
2.lengva sužinoti: Taigi ir akademijos, ir protingas mokslininkų žodis šiandien ranka pasiekamas kiekvienam žemdirbiui. Avyž.
rankà pasikė́lė išdrįso: Kirsk! Ar tau pasikels ranka? – paniekino jį išdidžiai. rš.
rankàs pasipustýti pasirengti (ką smarkiai daryti): Kad aš jam rankas pasipustęs vieną antausį kirtau!. Skr. Pasipustė rankas ir ėmė šliuožti į medį. Žvr. Tai patraukė Juza, vieną rytą rankas pasipustęs, šulinio kasti. Balt.
rankàs pasirem̃ti nieko nedirbti: Abudu tokiu: ans pats sėdi rankas pasirėmęs ir ana sėdi. Lnk.
rankàs pasisė́sti nieko nedirbti: Tai tinginė: tik ateis svetimas žmogus, ir pasisėda rankas. Dkš.
rankàs pasispáusti per skver̃ną sutarti tuoktis: Jei šiandien rankų per skverną nepasispausite, niekados nieko jau prie širdies nebeprisispausi. Vaižg.
rañkomis paskė́sčioti parodyti nesugebėjimą ką padaryti: Aš ne prokuroras... – paskėsčiojo rankom ir nužingsniavo atgal. rš.
rankàs pasmardìnti ištekėti (nevykusiai): Nieko gero nepažinau, jau rankeles pasmardinau. Btg.
rañką pataisýti
1.grąžinti turėtą laimę, sėkmę: Reiks mainyti avižų sėklą, gal ranką pataisys. Sml.
2.išmokti gerai ką daryti: Prie geram šiaučiui maž ir aš ranką pataisysiu. Švnč.
rankàs patrìnti pradžiugti, pasidžiaugti (pasisekimu): Tai vėl išgirdęs, rankas tik patrynęs, sumaniai pamerkė staršinai. Žem.
rañką pažadė́ti sutikti ištekėti: Šit panelė Ona Stripeikaitė ką tik teikėsi pažadėti man savo ranką. Pt.
(kieno) rankàs pažìnti patirti priespaudą: Gyvenau dvare, pažinau ir ponų rankas. Btg.
rankàs périmti
1.padėti dirbti: Turiu penkius vaikiukus, niekas man rankelių neperima. Rdn. Taip rūpinosi Drūktenienė pasikalbėdama su vyresniąja, keturiolikos metų dukrele, kuri ačiū Dievui jau motinai rankas perima. Žem. Stūmė gyvenimą, kol vieko pritrūko. Tada Juozas perėmė rankas seniui: susimainė vietomis. LzP.
2.būti liudininku: Juodu sulygo ristis, kas ten jiedviem ir rankas perėmė. Plt. Policija suėmė, su kuriuo ritosi ir kas rankas perėmė. Plt.
rañką pérmainyti nebe iš to paties pirkti: Reikia ranką permainyt – iš jo paršai nebeina. Ėr.
rankàs pérmušti galutinai susitarti: Galop sulygo ir permušė rankas. LzP.
rankàs pláuti padėti: Anys vienas kitam rankas plauna. Grv.
rankàs pláuti sáu nesikišti: Geriausieji kaip Pilotas plauna sau rankas. Pt.
rankàs pláutis nesikišti: Kiti, deja, „plaunasi rankas" ir sako: „Juk aš nieko nepadariau, aš nieko nesakiau". Simon. Viską jie stengėsi dabar Dūdai prirašyti, prisegti, patys kuo greičiausiai rankas plaudamiesi. Cvir.
rankàs prasiskė̃sti pabūti vienam, laisvam: Nuo ryto jau sėdi, nė prasiskėsti rankom neduoda. Švnč.
rankàs praskė̃sti
1.atsikvėpti (dirbant): Tiek daug turiu darbo, kad per darbus negaliu rankų praskėst. Mrj. Tiek žmonių – nė rankų negaliu praskėst. Vrn. Ir visą savaitę Juza nebeprisės, rankų nuo darbų nebepraskės. Balt.
2.užsimoti ką daryti: Neturiu rublio ir rankom praskėst. Ut.
rankàs praskìrti atsikvėpti (dirbant): Darbo tiek, kad nėra kada nė rankų praskirt. Ssk. Tai surėmė darbai – negaliu nė rankų praskirt. Rdn. Abu negali, nuo darbų rankų nepraskiria. Balt. Mes krutam krutam, rankų nepraskiriam. Pv.
rañkoms praskìrti būtiniausiems reikalams: Užsidirbau kelius rublius, bus rankoms praskirt. Ktk.
rankàs praskleĩsti atsikvėpti (dirbant): Neturi kada nė rankų praskleist, lekia ir lekia. Žl.
rañkos prašýti siūlyti ištekėti: Šviesiausias kunigaikštis Marijos rankos prašo. Sruog.
rañką pratiẽsti padėti: Ar nebūtų daugiau nuveikęs, jau tada jai ranką pratiesęs?. Šein.
rankà praũsia rañką vienas kitam padeda: Na, tai čia, žmogau, visai kas kita: ranka ranką prausia. Aš tau patarnauju, tu man, ir gerai.... Krėv.
rañką pridė́ti
1.pasirašyti: Mes jo (Krėvos unijos akto) niekuomet nematėm, ir nė vienas mūsų po juo savo rankos nepridėjo. Vien.
2.padirbėti: Patys ranką pridėjo, vargo, akmenų priritino. Simon. Rankos nebepridėsi, ar bebūsi geras. Vn. Taip nė rankos nepridėt, tai sarmata. Pv. Mat Vakkanalij Vziatkovič ir prie apšvietimo pridėjo ranką. Kudir.
3.kiek suduoti: Vos ranką pridėjau, ir pradėjo kriokti. Vvr. Paėjo kalbos, kad ne dėl girtumo [mirė], kad pridėjo kažkas ranką. Ap.
rankàs pridė́ti padirbėti: Rankų nepridėsi, ir nieko nėra. Ėr. Nė rankų nepridėjo, o nori, kad pasidarytų. Gs. Jei nori iš darbo naudos turėt, tai turi rankas pridėt. Mrj. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo, ir jau sakaisi, kad nusidarbujęs. Nč. Ir prie jo buvo mano rankos pridėtos. Piet.
rañką pridė́jus prie širdiẽs atvirai, nuoširdžiai: Pridėjęs ranką prie širdies bent pats sau pasakyk: „Netiesa, netiesa!". Bub.
rañką prikìšti bent kiek padirbėti: Rankos neprikišau, o laukai žaliuoja. LzP. Nė rankų prikišt nenori. rš. Visados eik ranką prikišęs prie gyvulio. Žl.
rankàs prikìšti bent kiek padirbėti: Dabar kas prikiša rankas, vis nori, kad užmokėtų. Ktk. Ana kai tik rankas kur prikiša, tai ir prapuola. Klt. Prie kiekvieno darbo reikia prikišt rankas. Bgt.
rankàs prikìšęs
1.prisidėjęs prie ko: Kai užsipuola ant manęs, nors rankų neprikišęs, esu nekaltas, nervos sukyla. Kv.
2.nuolat prižiūrintis: Reik būt ir būt rankas prikišus. Kv.
rañkos prìkištos nuolat užsiėmęs: Kai turėsi vaiką, tai turėsi ir ką veikti – rankos bus vis prikištos. Rm.
rankàs prisirìšti darbais užsiimti, susivaržyti: Prisirišusi rankas su vaiku. Grd.
rankàs pur̃vinti daryti nedorą darbą, nusikalsti: Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet nenoriu rankų purvinti. Krėv.
rañkose pū̃sta apie prastai ar lėtai dirbantį: Pati vyrą namie likdo – ano rankose darbas pūsta. Grv.
rankàs rìšti tuokti: Rankas riša, žiedus maino. Sdk.
(kieno) rañkoje sėdė́ti
1.būti prasiskolinusiam: Ką jis turės pinigų, kad mano rankoj sėdi!. Slm.
2.priklausyti (nuo ko): Ir aš norėč kokią priimt, ale kai tavo rankoj sėdės, nieko nežiūrės. Sur.
rankà síekti labai norėti: Matau, kad aš broliui atėmiau, ką mylėjo, prie ko ranka siekė. Kudir.
rankàs skė́sčioti rodyti nesugebėjimą ką daryti: Mergytė merdi, gydytojai skėsčioja rankas, motina nuo kojų nusivariusi. rš.
rañkomis skė́sčioti rodyti nesugebėjimą ką daryti: Senoji našlė, matydama, kaip jos rėžis siaurėja ir siaurėja, tik rankomis skėsčiojo ir liejo ašaras. Balt. Jie tik skėsčioja rankomis: girdi, nieko mes negalime. rš.
rañkomis skė́stelėti parodyti nesugebėjimą ką padaryti: Šoferis ilgai knibinėjosi, o paskui atsisuko į mus ir beviltiškai skėstelėjo rankomis. Dvd.
rañkų skė́stelti negãli nėra laisvo laiko: Per darbus rankų skėstelti negali. Bgt.
rañką spáusti sveikinti: Atsiminiau Povilo pasakojimą, kaip jis spaudė ranką apskrities viršininkui. Dovyd. Kada šie žmonės man spaudė ranką kaip artimam draugui, aš iš naujo pajutau, kad turiu daug draugų. rš.
rankàs sudaũžti
1.sulygti: Anuodu yra sudaužę rankas. Dauk.
2.suploti nustebus: Sudaužė rankas, kaip išvydo tėvą nebegyvą. Plng. Senis rankas sudaužė. LzP.
rankàs sudė́ti
1.nieko neveikti: Įpratusi darbuotis, sudėjusi rankas maža tesėdėjau.... Pt. Aš valandėlės rankų nesudedu, dirbu ir dirbu. Krš. Pildydama tuos įžadus, turėtum laukti rankas sudėjusi kasžin kaip ilgai. Kudir. Reikia žmogui padėt tokioj bėdoj. Negi sėdėsi rankas sudėjęs?. Alz. Rankas sudėję nesėdim, vis krutam. Dkš. Tėvas nė valandėlės nesėdi sudėjęs rankų. Daut. Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti – ir neturtas užpuls tave kaip plėšikas. ŠR.
2.sutuokti: O kol nesudėtos rankos ir nesumainyti žiedai, Algimantas tiek mano, tiek ir jos, – atsakė Algutė Virpšai. Piet. Sudėsiva rankeles, mainysiva žiedelius. JD.
3.išvien imti dirbti: Sudėkim rankas, dirbkim pasidėdami. Lp.
rankàs sukeĩsti patvirtinti lažybas: Sukeitėme rankas lažybose. J.
rankàs sukeĩtus nieko neveikiant: Sėdi kaip pabučiuotas, rankas sukeitęs. Varn.
rankàs sukir̃sti užtvirtinti susitarimą: Susitarė jie taip ir, kad būtų tvirtesnė sutartis, sukirto rankas. Dkk.
rañkomis sukir̃sti patvirtinti susitarimą: Pagaliau susiderėjau, sukirtom rankomis. rš.
rankàs sukryžiãvus ant pil̃vo nieko neveikiant: Visą žiemą sėdėjau dykas, rankas ant pilvo sukryžiavęs. Balt.
rankàs sumùšti patvirtinti susitarimą: Jei sutinkate, tai ir rankas galime sumušti. Vaižg. Suderėjo, sumušė rankas ir duoda pinigus. Pb. Susitarė ir rankas sumušė. Ut. Mes jau sumušėm rankas. Jz. Neprotingai elgiasi, kas rankas sumuša laiduoti. ŠR.
rañkomis sumùšti Gs. susitarti derantis: Tada abu sumušė rankomis, išgėrė po taurelę. Marc.
rankàs sunérti nieko neveikti: Ar gali žmogus rankas sunėręs sėdėti?. Krš. Kad būtų kišenėje didelis pinigas, tai galėtum sėdėt rankas sunėrus. Šmk. O aš, žinoma, rankas sunėrusi be darbo sėdžiu? – tyliai šnibždėjo pati. – Tavo darbas – nusispjauti. Žem.
rañkomis suplóti ką lengva padaryti: A a, manai, tu čia tik rankom suplot! Suplosi rankom, ir atlikta. Mrj.
rañkose supū́ti prastai padirbti: Geras darbininkas, jo rankose darbas nesupus. Grv. Anas taip kruta, kad rankose supūsta. Grv.
rankàs surìšti
1.suvaržyti, neleisti ko daryti: Berods, ponams rankas surišo, nebe valia tvoti. Žem. Kol jie čia, mums vis bus rankos surištos. rš. Juozapo nelaimė žmonėms, rodos, surišo rankas: nuo ankstyvo pavasario ligi rudens nė vienas nepasirašė po pareiškimu. Bub.
2.susituokti: Jei galvojai, sesutyte, pas mane sugrįžti, reikė buvo su berneliu rankų nesurišti. Žl. Tai laimingą minutę surišėm rankeles. Arm.
3.sutuokti: Jau sukeisti aukso žiedai ir surištos rankelės. JD.
rankàs susidė́ti nieko neveikti: Susidėjus rankas laukt mirties – ne toks mano charakteris. Mžš. Ko sėdi rankas susidėjus?!. Slk.
rankà susíekti visai artì: Suvisai arti – sekas ranka susiekt. Pls.
rankàs susikeĩtus nieko neveikiant: Nesėdėk rankas susikeitęs, o nieks nieko nepasiūlys. Šmk.
rankàs susinérti nieko neveikti: Je je! bus tau duota... sėdėk rankas susinėręs, ar įmes tau kas ką, – neiškentė bobos. Žem.
rañkose sutir̃pti būti sumuštam: Paminės jis mane! Kad pateks jie man, tai rankose sutirps!. Myk-Put.
rankàs sutrìnti pradžiugti: Įgrįžęs į trobą sutrynė rankas džiaugdamos, kaip kokį svarbų darbą būtų atlikęs. Žem.
rañkos svỹra nedrąsu (ką daryti): Nebedrįstu leisti pinigų bitėms gaivinti, kada žmonės negaivinami žūsta... Rankos svyra. Pt. Ne, nebesvyra Svajūnei rankos. Zur.
rankàs šmeĩžtis prisidėti prie kokio negarbingo darbo: Nenoriu šmeižtis rankų – nieko aš jam nesakau, tesižino!. Lnkv.
rankàs tèpti prisidėti prie kokio negarbingo darbo: Kitas būtų seniai jau užmušęs: ko turėtų su tokiu velniu per amžių vargti, greitai nusikratytų. Aš nenoriu tik rankų tepti.... Žem. Savo rankų netepsiu jokiais popieriais. rš.
rankàs tèptis užsiimti negražiais darbais: Čia nė jokio nėra reikalo nosies kaišioti į ne savo dalyką, ir aš skundais savo rankų nesitepsiu. Žem. Prie svetimų žmonių nenorėjau rankų teptis. rš. Nesupranta dar, kvailas, kad Stasiui negarbė teptis rankas į tokį varlę. Andr.
rañką tiẽsti Dkš. sveikinti: Nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką. ŠR.
rañkose tir̃psta
1.gerai sekasi (dirbti): Dirba – net smagu žiūrėti, viskas rankose tirpsta. Kt. Ot nors meistras, jam visi darbai tirpsta rankose. Rk. Užtat ir darbai jom tirpte tirpo rankose. Alz. Augustas sumanus, spartus vyras. Prie ko prieis, viskas jam rankose tirpsta. Šein. Visus darbus ji nudirbo, darbas rankose jai tirpo. Nėr.
2.apie greitai išleidžiamus pinigus: Pinigai, brol, slidūs kaip ledas ir tirpsta rankose irgi kaip ledas. Krėv.
rankàs trìnti džiaugtis: Posrednikas su raštininku, pasilikę vieni du, o juokiasi, o džiaugiasi, rankas trina. Žem. Kvaili tamsūs žmonės, nieko neprijausdami, lenda į jus, o užstatytojai slastų trina sau rankas iš džiaugsmo. Kudir.
rañką turė́ti sektis: Aš tai turiu ranką ant vištelių: visus kiaušinius užverčia. Žg.
rankàs turė́ti
1.gerai mokėti dirbti: Ot ką tinginys daro; tokias rankas turi ir valgyt neturi ką. Skdt. Aukso vaikas buvo, o jau rankas turėjo. Dovyd.
2.pajėgti dirbti: Dirbti rankų jau neturiu. Ad. Kai rankas turėjau, dirbau. PnmA.
rankàs užláužti sielvartauti: Kokia nelaimė! – sušuko motina, užlaužusi rankas. Žem.
rankàs užmainýti pavaduoti: Kas man užmainys baltas rankeles?. Ad.
rankàs užmèsti nutverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo. brš.
rankàs užrišdinė́ti atimti laisvę: Kam tu jam rankas užrišdinėjai, jei nedūmojai su juom būt?. Rod.
rankàs užrìšti patekti į vargą: Kai prastas ar prasta, netikę išteka ar veda, tai sako: o o, užrišo jam rankas. Pls.
rankàs užšìkti vlg. sugadinti gyvenimą: Niekam neverta, tik žmogui rankas užšiks. Rdm.
rankàs užver̃sti
1.nieko nedirbti: Aš apsiženysiu seną, ažuversiu rankas – nieko nebus. Dv.
2.apgauti (merginą): Rankas ažverčia, an rankų pameta, gyventuvę sutrina. Lz.
rañkos vìrpa labai ko nori: Rankos virpa, tik duok – gobši. Krš. Vaikų rankos an degtukų virpa. End. Rankos virpa, taip darbuoties norėjau. Šts.
rañkose vìrti puikiai sektis: Darbas jo rankose virte virė, viskas jam rūpėjo. Dovyd. Netiesa, berneli, viskas tau sekasi, kiekvienas darbas tavo rankose verda. Krėv.
ant rañkos
1.rankpinigių (duoti): Kol neduos man ant rankos nors porą dešimtų, neisiu nė poterių!. Žem. Jei nori, kad kitam neparduotau, tai duok kelis litus ant rankos. Alv. Kupčiai suderėjo jautį su išmintingaisiais broliais ir paliko pusę pinigų ant rankos. Škn.
2.grynų pinigų: Šimtą devyniasdešimt gauna ant rankos. Skdv.
ant (kieno)rañkų žinioje: Tai paršiukai papenėt reikia, tai viščiukai ant mano rankų. Vlk. Ant jo rankų viskas. Ds. Viską išvažiuodamas paliko ant jo rankų. Alk.
ant rañkų apie mažą (vaiką): Duktė viena maža buvo ant rankų. Dgl. Sūnus buvo pusantrų metų, tik ant rankų. RdN. Vyras mirė ir paliko mane su dukrele ant rankų. Slč.
rankà ant rañkos lygiomis: Nemaino ranka ant rankos. Žem.
rañką ant širdiẽs atvirai prisipažįstant: Ranką ant širdies: ar Jonas ne apsimetėlis. Simon.
ant greitõs rañkos paskubomis: Gavome laišką, mūsų gaspadinės ant greitos rankos siunčia šį tą. Jnšk. Kumelę ant greitos rankos paleisiu ir nueisiu. Všk.
ant greitų̃ rañkų paskubomis: Ant greitų rankų kai daro, tai ir genda, lūžta, plyšta. Žg.
ant kìto rañkų atsisė́sti patekti į svetimą globą: Iškada buvo pamest ūkis ir atsisėst ant kito rankų. Lb.
ant pirmõs rañkos pradžiai: Ant pirmos rankos susikalė pašiūrę, vėliau pasistatys geresnį namą. Jnš.
ant sàvo rañkos savarankiškai: Jau geriau, kad galėtum ant savo rankos gyvent. Šlu.
ant sàvo rañkų savarankiškai: Ir turi ant savo rankų savą kapeiką. Vdk. Paskui davė dirbti ant savo rankų. Grš.
ant svetimų̃ rañkų Alk. ne savo šeimoje: Ant svetimų rankų sėdi vaikas. Lp.
ant rañkų nešióti labai prižiūrėti, lepinti, mylėti: Visi turtuoliai mane mylėjo, ant rankų nešiojo, o pinigai į kišenes plaukte plaukė. Žem. Žinai, ji tokia lepi, ponas ją ant rankų nešioja. Mont. Kunigas primanydamas tave ant rankų nešiotų. SnV. Tėvus tai ant rankų nešioja. Ds. Emilis perka naujus rūbus, baldus ir nešioja savo Karoliną ant rankų. Cinz. Ant rankų nor nešiojama. B.
ant rañkų pùlti pasisekti: Kaip grįžo, tai tokia linksma, ba kurgi – ant rankų puolė jai [parduoti]. Pv.
be rañkų lìkti labai išvargti: Mintuvai sunkūs, tai likau suvis be rankų po mynimui. Ml. Duodi duodi, be rankų lieki, kolei išprosiji rūbą. Ad.
be rañkų palìkti labai išvargti: Žoles vilko vilko – be rankų paliko. Rd. Dirbk dirbk kaip beprotė, kad paliksi be rankų, tada pamatysi. Jnš.
rankà į rañką
1.išvien, sutartinai: Vieni stiprinam jį kaip kataliką, antri – kaip patriotą. Vieni ir kiti dirbam ranka į ranką. Švaist. Žiūrėk, jei būtuva neišsiskyrę, kaip jau dirbtuva ranka rankon!. Šein. Ženkim ranka į ranką su vyrais. Žem. Gyvenom visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Anys ranka rankon gyvena. Grv.
2.reikia atsilyginti: Žinoma, ranka į ranką – kiekvienam mokėkis: kam keletą dešimčių, kam šimtuką, kam penkis, kam dešimtį – kišk ir kišk apsisukdamas. Žem.
3.artì:
4.iš arti: Ranka ing ranką. Sir.
rañką į rañką išvien (dirbti): Su tamstos sūnumi susidėjome išvien darbuotis: širdį į širdį, galvą į galvą, ranką į ranką pirmyn ir pirmyn prie tamstos liuosybės ir laisvės keliauti. Žem.
į geràs rankàs apie tinkamą auklėjimą: Ana kad gerosna rankosna, būt gera mergina. Šlčn.
į sàvo rankàs paim̃ti vadovauti: Prie tokios administracijos Alfonsas Gerulevičius greit išplaukė viršun ir visą valdžią paėmė į savo rankas. Vien.
į svẽtimas rankàs išeĩti pradėti tarnauti: Nuo dešimt metų išėjau į svetimas rankas. Up.
į rañką bučiúoti labai prašyti: Ji būt ėjus, bet nori, kad į ranką bučiuotų. Snt. Kiti sako: reikia naują kombainininką kviesti, ir Ignaciui į ranką nebučiuosim. Saj.
į rankàs bučiúoti labai dėkoti: Rankosnan bučiuotum, kad tik atvažiuotų. Rš.
į rañką eĩti sektis: Jiems dobilai į ranką eina: kasmet abu daržinės galai pilni. Sml. Man arkliai tai eina į ranką, o karvės ne. Skr. Jam avys eina dabar rankon. Alz. Man vaikai neina į ranką, – kalbėjo Morta liūdnai: – jau keturis palaidojau. LzP. Visai neduot [pinigų perkant] negalima, neina rankon. Sur. Jai gyvuliai labai rankon eina. Krs.
į rañką neim̃ti visai nesidomėti: Mano laikais gerai išauklėtos ponios ir panelės nė į ranką neimdavo nei tokių Dostojevskių, nei Nekrasovų. Pt. Tabalaikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į ranką neimčiau. Simon.
į rankàs neim̃ti visai nesidomėti: Kad aš taip būčiau žinojęs, būčiau ir knygos į rankas neėmęs. Vien.
į rañką neturė́ti visai nedirbti (kuo): Akėčių nei rankon neturėjo. Kp.
į rañką pabučiúoti padėkoti: Ims ir dar į ranką pabučiuos. Jnš.
į rankàs paim̃ti
1.tvarkyti: Paimsiu ir aš namus į rankas dar, nesidžiauk valią gavusi!. Balt. Tuomet aš buvau naivi, nepatyrusi, nemokėjau paimti į rankas savo šeimos ir savo pačios likimo. rš. Ji nori valdyti klasę, paimti į savo rankas. Tvirtai ir kietai. Bub.
2.dirbti: Ką paima į rankas, tirpte tirpsta. Dkš.
į rañką paim̃ti savè susitvardyti: Prapliumpa tarnautojai prisiekdami ateityje tvirtai save paimti į ranką. Andr.
į rankàs paim̃ti savè susitvardyti: Ir jis nutarė paimti save į rankas. Myk-Put. Reikia valdytis, paimti save į rankas ir niekuomet neužmiršti, kad visa tai yra tik laikina, praeinama. Vien.
į rankàs pakliū́ti būti prigriebtam: Palaukit, pakliūsit man į rankas!.. – spygteli ji. Ap. Kiekvienas bijojo gyvas pakliūti į tas rankas. Lauc. Nesigalynėk su didžiūnu, kad kartais nepakliūtum jam į rankas. ŠR.
į rankàs papùlti
1.būti prigriebtam: Palauk, vaikali, kai papulsi į mano rankas, tuokart išmanysi savo. Vvr. Papulsi tu mano rankos[na], tai pažinsi cibulio smoką. Užp.
2.atsitiktinai gauti: Niekas nepastebėjo, kad aš viską skaitau, kas man į rankas papuola. LzP. Mėgau skaityti visuomet knygas, kokios tik papuolė man į rankas. Žem.
į rankàs pùlti atsiduoti (kieno) valiai: Pulkime į rankas Viešpačiui, bet ne mirtingiesiems. ŠR.
į rañką spràgtelėti nuolankiai dėkoti: Kad ir toks lėčyna (baidyklė), dėlto spragtelėtumei į ranką, kad tik tave vestų. Žem.
į rankàs suim̃ti sutvardyti: Vai suimk, motin, savo mergaitę į rankas. Mrj.
į rankàs suim̃ti savè susitvardyti: Netrukus atsitokėjau, suėmiau save į rankas. rš. Pažadu, kad tai nepasikartos. Aš suimsiu save į rankas. rš.
į rañką šérti lažintis: Penkiolika tonų bus – galiu rankon šert. Slm.
į (kieno)rankàs veizė́ti tikėtis malonės, paramos, maisto: Aš į marčios rankas nenoriu veizėti. Vn. Į svetimas rankas veizėti yra tai svetimo kąsnio norėti. LTR.
į (kieno)rankàs žiūrė́ti tikėtis malonės, paramos, maisto: Ką gi tu pati uždirbi? Vis tik žiūri į mano rankas. Žem. Ačiū Dievui, kad nereikia į svetimas rankas žiūrėti, galiu visa savo turėti. Mrk. O dabar į rankas kito turi žiūrėti. Rs. Juk geriau, kad tavo vaikai tavęs prašytų, negu kad tu žiūrėtum į savo vaikų rankas. ŠR.
iš rañkų
1.namų darbo, ne pirktas: Viskas buvo iš rankų: ir apatiniai va marškiniai, kelnės. Tvr.
2.tvarte (šerti, lesinti): Nepenim karvių iš rankų – būna lauke. Arm. Mūsų karvė iš rankų šeriama. KlvrŽ. Reikia duoti vištom iš rankų. Ob.
iš (kieno)rañkos dėka, per: Krokiu jau dvejus metus iš tavo rankos, – skundės pijoko pati. Šts. Kurmelis iš mano rankos turi pačią kaip svogūną. Žem. Kai brolis, kuris iš jo rankos valdo Lietuvą, nepanorės karaliaus klausyti, gali visaip būti, net karas gali kilti. Krėv.
iš (kieno)rañkų kieno lėšomis: Iš savo rankų turi gyventi. Jrb. Iš vienų rankų visi neprasimaitinsim. Gršl.
iš laisvõs rañkos ne tvirta kaina: Daugiau už tą kumelę negautum ir iš laisvos rankos. Ukm.
iš pirmų̃jų rañkų tiesiog, be tarpininkų: Užpirkimas iš pirmųjų rankų. rš.
iš trečių̃jų rañkų per tarpininkus: Žinių apie Lietuvą ir lietuvius gauna iš trečiųjų rankų, o ne iš mūsų, dėl to tos žinios dažniausiai netikros. rš.
iš vienõs rañkos išvien, sutartinai: Jiedu lošia iš vienos rankos, abu prieš mane. Jnš. Ir gražiai, vienoj rankoj, iš vienos rankos gyvena. Pun.
iš vienõs rañkos bū́ti sutarti: Su kunigais, kaip pats jis visiems sakydavo, buvo „iš vienos rankos". Cvir.
iš rañkų eĩti į rankàs
1.nuolat keisti savininką: Raktai eina iš rankų į rankas. rš. Pinigai turi eit iš rankų į rankas. Vlk.
2.nuolat keisti valdytoją: Kražiai per šimtmečius ėjo iš rankų į rankas. rš. Tos pilys dažnai ėjo iš rankų į rankas. rš. Miestas iš rankų į rankas daug kartų ėjo. Mark. Sudie, nesisekėli, sudie, dar ilgai taip eisi iš rankų į rankas.... Žil.
iš (kieno)rañkų išeĩti pasidaryti nepriklausomam, atsiskirti: Iš mano rankų [vaikas] išėjo ir susirgo. Grd.
iš rañkų išléisti nebelaikyti, nebeprižiūrėti: Teisybė, rankraščiai tie, kaipo palaikos mūsų darbininkų, turi ypatingą vertę ir gaila juos išleisti iš rankų, idant kartais nepradingtų. Kudir.
iš rañkų krìsti
1.nesisekti (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo. Bor. Nuo tokių naujienų viskas man krinta iš rankų. Pt. Sunku žiūrėti – darbas krinta iš rankų. Kt. Jeigu pamatei lekiantį [gandrą], viskas krinta iš rankų tais metais. Plt. Vienam sekasi, o kitam darbas iš rankų krinta. Mrj.
2.netekti: Taip viskas, kas brangu, man krinta iš rankų: tėvynė, jos šviesa. Vd.
iš rañkos neiškrìsti nuolat dirbti: Trejus metus lopeta iš rankos neiškrito. Vgr.
iš rañkų nekriñta nuolat dirba: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito. LzP.
iš rañkų neléidžia nuolat dirba: Marti ne tinginė, darbo iš rankų neleidžia. Vb.
iš rañkos nueĩti būti išleistam: Daug iš rankos nuėjo. Dbč.
iš rañkų paléisti
1.perleisti kitam nuosavybę: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu. Mont. Ūkio iš savo rankų nenorėjo paleisti. Bor.
2.perduoti kitam: Kol paeinu, nepaleisiu samčio iš savo rankų. Krš. Baigę užsukite pas mus su visa revizija. – Tai nepaleidžia iš rankų savo pašaukimo Mortūnienė?. Ap.
iš rañkų slýsti nesisekti: O rytą kilus, rankos tarytum pakulinės: ką ėmė – nesuėmė, kirto – nesukirto, slydo visi darbai iš jų. Balt. Norėjo darbu užsitrenkti, tačiau viskas slydo iš rankų. Zur.
iš rañkų tráukti labai pageidauti gauti: Gero niekas nesiūlo – ir be siūlymo iš rankų traukia. KrvP.
iš rañkų vir̃sti nesisekti: Dirbu – iš rankų virsta. Rod.
iš rañkos į bùrną uždarbį greit išleidžia: Toks jų ir gyvenimas – iš rankos burnon. Sb. Mes visi gyvenam – iš rankos į burną. Pn.
iš po rañkų iš čia pat, bematant: Vilkas nunešė avelę iš po mano rankų. Klt. Iš po rankų prapuolė pirštinės. Jnš.
nuo rañkų atmèsti atsikratyti (nemėgstamu darbu): Stengiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti. Žem. Bet tik nuo rankų atmestoji. Lkv.
nuo rañkų atstùmti atsikratyti (nemėgstamu darbu): Anai kad tik nedirbti, kad tik nuo rankų atstumti. Skd.
nuo rañkos eĩti sektis: Darbas, kaip žmonės kad sako, jai ėjo nuo rankos. rš.
nuo rañkų krìsti sektis: Jam darbas nepaprastai krinta nuo rankų. Brs. Ot nežinau, kas tai yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba. Brs.
nuo rañkos léisti
1.parduoti: Reikia veršelį greičiau leisti nuo rankos, Strazdienė pirmoji užsiprašė, jai ir parduodame. Avyž.
2.atsisakyti paslaugų: Kai turime šitokį darbštuolį, pradedu galvoti, ar nevertėtų leisti Vasilį nuo rankos?. Avyž.
nuo rañkos neĩti nesisekti: Kai jau darbas neina nuo rankos, tai nesmagu nė dirbti. Žg. Nė darbas šiandien neina nuo rankos – visa kas eina atbulai. Simon.
nuo rañkų numèsti nerūpestingai dirbti: Praplauk ligi pietų, čia nedidelis darbas, – tarė ponia Marikei, – tik ne taip, kad tik nuo rankų numesti. Žem.
rañkos per trum̃pos nesugebama: Daug ką prisižiūri, o reikia padaryti – per trumpos rankos. Avyž. Daug apžiotų, bet rankos per trumpos. KrvP. Kiekvienam žmogui reikalingas visas pasaulis, ką daryti, kad rankos per trumpos jį apglėbti. Mart.
per rankàs eĩti
1.nuolat keisti savininką: Ponui mirus, taip tas dvaras ir ėjo per rankas. Skr. Šitas ūkis jau per daug rankų ėjo. prš.
2.būti švaistomam: Eina valdžios turtas per rankas, nieko čia nesužiūrėsi. Mžš.
per rankàs išléisti iššvaistyti: Kiek tos pačios mėsos per rankas išleido, o kur pinigai. Užv.
per rañką léisti Lp. bet kaip dirbti:
per rañkas léisti daug kam skolinti: Leidau leidau per rankas, – va kas liko iš knygos (suplyšo). Sur.
per rankàs pérleisti
1.patikrinti: Kožną niekelį perleidžiu per rankas. Skdv.
2.įgijus ir vėl išleisti: Jau dėlto daug perleidžiu per savo rankas gyvulių, nu tokio dar neturėjau. Ktk.
po rankà
1.čia pat, patogioje vietoje: Pasidėk kepurę po ranka, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Toks daiktas visada turi būti po ranka. Up. Jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui. ŠR. Ir sūrio papjaustyta buvo po Dovydonio ranka, ir ragaišio visa žiauberis. Balt. Jų namuose viskas po ranka.
2.atsitiktinai: Koks lektorius po ranka pakliuvo, kokia paskaita papuolė – tokia skaitoma. rš.
po (kieno)rankà Kp. priklausomybėje: Po sa[vo] ranka uošvė laiko marčią. Pls.
po (kieno)rañkomis žinioje, priklausomybėje: Ką gali žandaras sakyt, kad jis po mano rankom. Brž.
po svẽtima rankà be tėvų globos, svetur: Nuo pat mažų dienų palikau po svetima ranka. Yl. Sunku gyvent po svetima ranka. Ds. Kurgi radai, kad būt lengva tarnaut po svetima ranka. Adm.
po svẽtimas rankàs tarnaujant: Po svetimas rankas kiek vargo matėm. Rdn.
po rañkos eĩti sektis auginti: Gyvuliai eina po rankos. Šts.
po rañkomis palį̃sti paveržti: Tą arklį būtau aš nupirkęs, tik jis man po rankom palindo. Lš.
po rankà turė́ti valdyti, tvarkyti: O motka po sa[vo] ranka visa turi. Pls.
prie rañkos
1.čia pat, arti: Peilį buvau prie rankos pasidėjus, ir vėl nebėr. Sk.
2.pasisiunčiamas, parankinis: Kad būtų koks vaikinas prie rankos. Grg. Tos bus gaspadinei prie rankos. Klk. Buvo gerai, kai anie gyveno: ar ką parnešti – vis buvo kas nors čia pat prie rankos. Ms.
prie (kieno)rañkos kartu su kuo: Vaikai gyvena prie tėvo rankos. Tr.
prie rañkų
1.čia pat, arti: Ar turi prie rankų adatą su siūlu?. Krš.
2.gana greitai: Jau ruduo, bulbakasis prie rankų. Krš.
3.pasisiunčiamas, parankinis: Prie rankų už pusmergikę buvau. Užv. Dvare buvau prie rankų. Šts. Mergos prie lauko darbų mums nereikia, samdysime tik prie rankų mergikę. Vdk.
prie (kieno)rañkų dalyvaujant: Elektrinę pradėjo statyt jau prie mano rankų. Jnšk.
prie rañkos eĩti sektis auginti: Idant bitys prie rankos eitų, reikia žalįjį ketvergą bičių avilių kepures su vienas kitu sumainyti. LTR.
prie rañkos kìbti vagiliauti: Jis tikras žmogus, prie jo rankų niekas nekimba. Mrj.
prie rañkos krìsti sektis dirbti: Nė kokių mokslų nėję, bet paima kirvį, pjūklą, kaltą, oblių – viskas jiems krenta prie rankos. Gran.
prie rañkų laikýti penėti: Vieną paršą pjausim, kitą laikysim žiemą prie rankų. Skr.
prie rañkos prinèšti leisti sėkmingai vykti: Kad Dievas prie rankos rugius prineštų. B.
prieš rañką į neįprastą pusę: Prieš ranką kasti labai nepatogu. Jnš.
su rañkomis
1.stipriai: Laikyk su rankom. Krž.
2.gražiai (daryti): Tik tu daryk su rankom. Dglš.
su bálta rankà mielai, noromis: Priims mane su balta ranka. Dauk.
su išskėstomìs rañkomis labai mielai: Pasirodė pilėje Ilgūno Bukotuko sesuo, kurią priėmė visi meiliai, gali sakyti, su išskėstomis rankomis. Piet. Mane, patekusį į raštinę, priėmė jie su išskėstomis rankomis. Sruog. Niekas nelaukė, nepriėmė, nepasitiko su išskėstom rankom. Žem.
su tuščià rankà be dovanų: Taip, žinau, ponas, bet su tuščia ranka nepamosi. Andr.
su rankà numóti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Numojo su ranka ir išėjo į Latviją. Trš.
su rankà pamóti pakviesti: Pilna negrų [Brazilijoje], tik pamok su ranka, duosi tabako, ir dirbs, o pats sėdėsi kaip ponas. Andr.
sulìg rankà tuoj pat: Uždirbęs leidau sulig ranka ir esu ubagas senatvėje. Šts.
už rañkų pas kitą, nesuinteresuotą (padėti): Sutarėm ir pakol kas pinigus už rankų padėjom. Srv.
už rañką ilgèsnis apie pasisiunčiamą, sugebanti pagelbėti vaiką: Teisybė, mano Viliukas, nors dar ir mažas, bet jau už ranką ilgesnis, jau galima šen ten pasiuntinėti. Simon. Tik jau ilgesnis už ranką: čia, Liuduk, čia, Liuduk!. Smln. Pasiuntmenėj jau buvo už ranką ilgesnė. Valanč. Jau Vytukas už ranką ilgesnis, man pačiai mažiau žygių. Rs. Kūdikėlis kaip pėdelis, tėvas sako: – Garbė Dievui, mano sūnus jau už ranką ilgesnis. Dauk.
už rañkos nutvérti pagauti vagiant: Už rankos nenutvėrus ne vagis. End. Ar tave už rankos nutvėrė?. Žem. Niekas nenutvėrė dėdės Prano už rankos, bet visi žinojo jį renčiant baldus iš svetimo medžio. Avyž.
už rañkos pagáuti nutverti vagiant: Aš negaliu [kaltinti], kol už rankos nepagavau. Dovyd.
už rañkos paim̃ti pagauti vagiant: Už rankos nepaėmęs nevadink vagiu. Lp.
už rañkos privèsti aiškiai įrodyti vogus: Už rankos vagį privedė. Trgn.
už rañkos sučiùpti nutverti nusikalstant: Niekas iš žmonių nesučiupo už rankos darant kruvinąjį darbą. Marc.
už rañkų turė́ti galėti prigriebti, žinoti, ko bijo: Jei jis man neduos tų pinigų, tai aš jį turiu čia už rankų. Skr.
rañkomis ir kójomis labai energingai: O juk Dresleris žinojo, kad Gerlackytė rankom ir kojom kabinosi į viršininkės kėdę. Simon.
rankàs ir kójas atim̃ti padaryti sustingusį: Tekorienė, išgirdusi riksmą, visa į stabą pavirto, išgąstis rankas ir kojas atėmė. Žem.
rankàs ir kójas mùšti vargti: Kam vaikui rankas ir kojas mušti, mes su močia apsidirbsma. Trgn.
rankàs ir kójas pakélti labai entuziastingai balsuoti: Pakėlė rankas ir kojas už mane. Trgn.
rankàs ir kójas surìšti atimti veikimo laisvę: Zemstvai surišo rankas ir kojas naujasis įstatymas. rš.
kur̃ rankà kur̃ kója prastai, apgraibomis: Kur ranka kur koja apibraukė apibraukė. Srv. Jis nuo seno kur ranka kur koja dirba. Ps.
kaĩp rañkose visai tikrai (turi): Turi taip kaip rankose [ginčijamą žemę]. Lp.
kaĩp atbulomìs rañkomis prastai (dirba): Na ir padaryta kaip atbulom rankom. Mrj. Kitas dirba, stengiasi, o kitas dirba lyg atbulom rankom. Mrj.
kaĩp ãtžagaria rankà prastas: Darbas jo toks – lyg atžagaria ranka. Jnš.
kaĩp ãtžagaria rankà nevykusiai, prastai: Bet taip nesisekė: ką ėmė, ką dėjo, vis, matos, kaip atžagaria ranka. Skrb.
kaĩp nesavomìs rañkomis prastai, atmestinai (dirba): Baudžiauninkai, žinai, kaip vergai, darbą dirba per prievartą, tai lyg nesavomis rankomis. Vaižg. Dirba kaip nesavom rankom. KrvP.
kaĩp ne sàvo rañkomis prastai, atmestinai: Tu dirbi kaip ne savo rankomis. Rs.
kaĩp svetimomìs rañkomis prastai, atmestinai: Jo darbas niekam netinka: dirba kaip svetimom rankom. Jnš.
kaĩp rankà atim̃ti visiškai pašalinti: Suleidė [vaistus] – kaip ranka atėmė [skausmą]. Mžš. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima. Kudir. Metus sirgau, gulėjau, gėriau vaistus – nieko, ėgi nuo žolynų kaip ranka ataėmė. Rš. Anicetui nuovargį lyg ranka atėmė. Avyž.
kaĩp rankà atléisti nustoti skaudėti: Ėmė ir kaip ranka atleido. Prn.
kaĩp rankà nuim̃ti visiškai pašalinti: Išgėriau virinto ožkos pieno su česnaku, ir slogą kaip ranka nuėmė. Lnkv. Kad aš akis suleisč pernakt! Kaip ranka nuėmė miegą. Klt. Prie valgymo būtinai sviesto, taukų arba lašinių vartoti, ir liga veik kaskart, kaip ranka nuimta, atstodavo. Pt. Suvalgysi vieną kitą trupinėlį, ir, būdavo, visa kaip ranka nuima. Vien.
kaĩp rankà nukir̃sti griežtai pasakyti: Daugiau nieko nepasakė, kaip ranka nukirto ir nutilo. Sk.
kaĩp rankàs pasiláužęs prastai (dirba): Kokis ten darbas, darbuja kaip rankas paslaužę. Pls.
kaĩp rankà užrìšti
1.staiga pašalinti: Kaip išgėriau žolynų, tai ligą kaip ranka užrišė. Ml.
2.labai daug: Privalgiau kaip ranka užrišt. Aln.
kaĩp be rañkų
1.netikusiai (dirbti): Dirbi kaip be rankų. KrvP. Pėdai nuo kaugės vis krinta, nepaima, dirba kaip be rankų. Jnš.
2.negalima apsieiti: Be botago kaip be rankų. Ds. An ūkės be arklio kaip be rankų, anė pradėt. Skdt. Geriausio žmogaus netekau – kaip be rankų likau. KrvP.
kaĩp iš rañkų ištráukė Ds. suderėtą daiktą kitas nupirko:
kaĩp nuo rañkos puikiai (sekasi): Darbas eina kaip nuo rankos. Jnš.
kaĩp su svetimomìs rañkomis netikusiai, atmestinai: Dirba kaip su svetimom rankom. KrvP.
kaĩp su rankà atim̃ti visiškai pašalinti: Ir tą pačią sveikatą atima kaip su ranka. Krtn.
akis išsiimti į ranką žr akis
akis paimti į rankas žr akis
akis pasiimti į ranką žr akis
akmenį turėti rankoje žr akmuo
aukso rankos žr auksas
burną užsiimti rankomis žr burna
cento neišmuši iš rankų žr centas
Dievo ranka žr Dievas
Dievo rankos pirštas žr Dievas
Dievas atitraukė savo ranką žr Dievas
dūšią nešti rankoje žr dūšia
galvą susiėmęs rankomis žr galva
koja ranka žr koja
kojas rankas bučiuoti žr koja
kojas rankas padžiauti žr koja
kam koja kam ranka žr koja
iš po kojų ir rankų žr koja
su kojomis ir rankomis žr koja
kur koja kur ranka žr koja
kozerį išmušti iš rankų žr kozeris
namų ranka žr namai
pagalbos ranką ištiesti žr pagalba
raktus išveržti iš rankų žr raktas
samtis iškrito iš rankų žr samtis
samtį paleisti iš rankų žr samtis
siūlo galą paduoti į rankas žr siūlas
siūlai rankose žr siūlas
slibino ranka žr slibinas
per svieto rankas eiti žr svietas
šuns rankas ir kojas turėti žr šuo
tėvo rankos žr tėvas
vadeles laikyti savo rankose žr vadelės
vadeles paimti į rankas žr vadelės
vadeles suimti į rankas žr vadelės
valią duoti rankoms žr valia
kaip iš velnio rankų gautas žr velnias
virvutės nepaleisti iš rankų žr virvė
žarijas grėbstyti (semti)svetimomis rankomis žr žarija
žemę graibyti su rankomis žr žemė