mùšti, -a, -ė (-o)
1. tr. R, K, DP104 teikti skausmą smūgiais: Mušu veidan SD271. Per ausį mušti N. Su šporais į paslėpsnas muša Ėr. Mušei žirgelį vis per galvelę KrvD180. Už tokį darbą tu esi muštinas Skd. Man regis, kad tokio mùštienai nereikia, da labai mažas Ut. Anas mùšė žmones, tijūnas Pb. Muši̇̀ nèmuši – vis tiek savo daro Gs. Gal tu per galvą mušamas, kad teip bijai? LTR(Šmn). Perkūnijos bijau kaip šuo mùšamas Brs. Kodėlei muši artimojį savo? BB2Moz2,13. Veidan muštas, papeiktas Mž442. Tris kartus buvau plaktas rykštėmis, vieną kartą buvau muštas akmenimis Bt2PvK11,25. Tas pertinas, mùštinas, pro langą mestinas (d.) Kl.
^ Man į širdį kaip mušte muš, o ana juokas, pilvą suspaudusi Šts. Pats muša, pats rėkia Pnd. Kvailį ir bažnyčioj muša Slk. Eisi į dvarą – gausi mušt, neisi – gausi mušt PPr73. Mušti norėdamas, ir ant pečiaus suras LTR(Vdk). Kas nori šunį mušt, tai ir lazdą randa LTR(Krn). Duodamas imk, mušamas bėk rš. Sykį muštas i pamojavimo bijo LTR(Vdk). Nemušk arklio botagu, o mušk avižom LTR. Jei nemušė tėvas motina, muš visas svietas PPr151. Už vieną muštą duoda dešimt nemuštų Bsg.
| refl.: Susitikusi abidvi šali pradėjo kyvoties, paskiaus mušties su kumstėmis ir brūkliais, pagalop pradėjo šaudyties M.Valanč. Daugiau mùšas ir geria, kaip darbą dirba Pb. Ko judu čia mušatos? J.Jabl. Mačiau mùšantis Grž. Radau du žmones mušančius Ndz. Jei nori mùštis, tai sau galvą daužyk in sieną, o ne kitam Ds. Mušas gaidys su žąsinu Dt. Po vieną mušąsis SD268.
^ Kas mušas, tas glušas Ds.
ǁ prk. barti, kritikuoti: Ji mùšdavo i mùšdavo ją su liežuviu Šln. Sulaikyti tempus – tai reiškia atsilikti. O atsilikusius muša rš. Šiandien išnyko ir kai kurie uolūs poezijos kritikai, mušę poetus ne už tai, apie ką jie rašė, bet už tai, ko jų rinkiniuose nebūdavo A.Vencl.
ǁ varyti, ginti (važiuojant): Be reikalo tokį galą arklį mùšt Skr. Lakstė, mušė po dirvas arklį nežmoniškai Ėr.
ǁ part. praet. prk. mokytas, patyręs: Visi mes buvom mušti vyrukai, bet jis visų muščiausias rš. Jis ant to muštas, tai padarys Mrk. Jūs an ito mušti̇̀, tai ir suprantat Arm.
2. tr. pulti su ginklais priešą, stengiantis nugalėti kovoje, mūšyje; naikinti: Mušk priešą nesidairydamas! rš. Miškas ir neprietelių muštie griūdamas padėjęs A.Baran.
| Aš buvau didžiam kare, ten didį mūšį mušė, ten kardų tvorą tvėrė RD47. Ponas užu jus bajų muš (kariaus) BB2Moz14,14.
| refl.: Palei Trakais mùšėsi cielą mėnesį Sem. Šitam daikte mùšės mažai Dkšt.
3. tr. atimti gyvybę, užmušti, žudyti: Jūsų broliuką kulkelė mušė LTR(Slk). Jo kardas kaip perkūnas mušė meškas ir briedžius V.Krėv. Lapkričio ir gruodžio mėn. audinės mušamos kailiukams rš. Imsiu strielbelę, mušiu anteles KrvD29. To bitės miršta, to vilkai avis muša V.Krėv. Mušiau mušiau gylius nuo karvės Sdk. Kad mùšt, temušiẽ [bomba], ką daba padarysi žmogus Erž. Gandras varles muša žemėn Pkl. Mušk žemėn tą bjaurybę Žg. Kas ten eis į tą pušyną gyvačių mušt (niekas nenorės ten gyventi)! Ėr.
| prk.: Kai dieną pjauni, saulė muša žemėn (labai kaitina) Krtn. Tokia šiluma, kad muštè mùša, troškina Skr.
^ Vely (verčiau) utėlės mušti, ne svetimi pinigai skaityti Dkš.
ǁ skersti, pjauti: Jautį mušė, pjovė ožį CII431. Mušu keltuvas SD14. Vakar mušiau jaučią, šiandiej kitą NS800. Vieną kiaulę mušė kūdą, kitą da peni Alk. Tretieji kunigai buvo vadinami kriveičiai, tie gyvolius mušo, ant apieros atvestus S.Dauk.
4. tr., intr. daužyti, tvoti: Jau penkiasdešimt metų, kaip prakalą (priekalą) mušu Mžk. Pakulnines paklodes kultuvėm mušdavo Vb. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo kojų muša (kala) geležinius pančius J.Bil. Kai mentele mùša per dalgę, tai ana žolę gerai ima Dv. Toks jau buvo gražus buliukas: nė į viedrą mušė [girdomas], nė nieko Jrb. Lapė uodegą mušanti į žemę džiaugdamos S.Dauk. Vyriškis eidamas smarkiai į šonus rankas mušė rš. Martynas muša sau lengvai per burną, lyg norėdamas numalšinti žiovulį, bet jis jaudinasi I.Simon. Krūtysna mušti B. Visi muša į rankas (ploja) Pgg. Eikium, mergos, šiluosna, muškium rankom delnuosna KrvD140. Ėjo giedotojai … viduj mergų, būbnu mušančiųjų Mž291. Senis patraukė smičium per stygas, mušė taktą batu į grindis rš. Ant dešiniosios rankos smiliaus ilgą nagą užsiauginęs buvo, su kuriuo įpratimą turėjo sprigtus mušti (spriegti) P.Cvir. Aš nemokėsiu staklelėm mušti (austi) LTR(Glv). Visi kniūpsti pulkime, kakta žemę muškime SGI109. Pasakė, nuėjo namų pusėn, kietai mušdama padais drėgną žemę J.Balt. Mūsų marti labai greiti …: svirno dureles muštel (orig. mustel) mušė (trenkė), išeidama daužtel daužė NS708. Sviestas kietas kaip akmuo: mušk (smarkiai mesk, trenk jį) į sieną – nesutiš Klp. Mušk tą obuolį žemėn Vb. Kriuša mušė, lapužius numušė; šalna šalo, žiedužius nušalo LB31. Iš pakelės topolio viršūnės per tankias šakas iššlamši varna, sunkiai mušdama (plasnodama) sparnais rš. Bangos ėmė mušti į laivo šoną J.Balč. Vėjai, pūskit, marios, muškit, vainikėlį kraštan neškit LTR(Knv). Kaitrią dienelę, kai vilnelės nemuša, kai šviesi saulelė šviečia – matyti giliai giliai ežero viduje aukšti dvarų bokštai V.Krėv. Didelės bangos mušė (plakdamos varė) laivą atgal J.Balč. Pasirodė ir Elzė, aukšta lyg liepa ir balta, saulės ir vėjo mažai temuštu veidu J.Balt. Čia vėjai muša (blaško), dėl to braškės ir neauga Lkž. Pradėjo mùšti, laužti duris – aš viduo[je] Mžk. Ka norit, muškit (laužkit) duris Brž.
| Paimsim grėblelį, mušim (sklaidysime) pradalgelius LTR(Ad).
| Užtenka pasirašyti, antspaudo mušti (spausti) nereikia rš. Mano atminime pasuose pirštus mušdavo (pirštų atspaudus darydavo) sp.
| Šniūrą mušti (įtemptą, suodiną virvę staiga paleisti, norint pasiženklinti rąste išilginę liniją, kuria pjauti lentą) Plng.
| refl.: Į lango stiklą, klaikiai zvimbdama, mušėsi laukinė bitė rš. Ir ėmė jūros bangos muštis į aukštą krantą Mš. Grįžo namuosu, mušdamies ing krūtis savas DP181.
ǁ tr. daužyti į gabalus: Lieki vynelį į purvynėlį, muški stiklelį į akmenėlį DvD162. Barborele, barborele (boruže), lėk į dangų: tavo vaikai puodus muša Slnt.
| Šnekė[jo], ka i seminariją mùš (bombarduos) Gs.
ǁ tr. smulkinti, trupinti: Mušù salietrą dėl barščių Vb.
ǁ tr. pradaužti (lukštą): Deda bulvių, taukinės, pila smetonos, pipirų, lapelių deda, mùša kiaušinį Klvr.
| Miestely sustoję kiaušiniais mùšdavo Rz. Kas moka gerai mušti kiaušiniais, tas par Velykas daug prisimuša Slk.
| refl. tr.: Mùškis ir valgyk [kiaušinį] Nmč.
5. tr. kulti (spragilais): Mes jau baigiam rugius mùšti Lš. Ar ateisi šįvakar linų mùšti? Skr. Kitąsyk su spragilais pats mùšdavau linus Šk. Linų mušamóji mašina Erž.
6. tr. Brš, Lš plūkti: Septyni aštuoni vyrai mùša molį medinėm kūlėm Ds. Molio mùšamasis kirvis (toks medinis įnagis moliui plūkti) Šts. Vyrai mùša krosnį iš molio Ck. Pečius muštas iš molio Brsl. Jei turite molio, muškit iš jo nors kūtes, klojimus Žem.
| Senis Vydmantas buvo matęs, kaip keliai iš akmens mušama (grindžiama) ir išlaikoma Vaižg. Čia jau mùštas kelias Rs. Oi ir atjojo jaunas bernelis muštuoju vieškelėliu LTR(Bgs). Eisiu eisiu pas močiutę muštaisiais takeliais LTR(Žl).
7. tr. R90, Šlčn muštuvyje plakti grietinę, sviestą sukti: Dažniausiai sviestas mušamas iš raugintos grietinės rš. Supila smetoną ir mùša sviestą Ndz.
^ Iš gražumo sviesto nemuši LTR(Zp).
| refl.: Butely sviestas mušasi tik liekarstai Ėr. Nèsmuša sviestas (sunku sumušti) Lp.
8. tr. Kdl, Al grūdant spausti (aliejų): Petras nuvažiavo aliejaus mùšti Rdm. Vyrus pristatė mušti linų ir kanapių aliejaus rš. Ne tik iš sėmenų, ir iš aguonų aliejų mùša Gs.
9. tr. kalti (metalą, pinigus): Iš tavo aukso žiedelių mušiu žirgui padkavą Gdr. Rasta ir monetų, muštų Rygoje rš. Užmokės … muštais dorelėliais JD635.
^ Kur pinigas muštas, te i giliuoja Plv.
ǁ fotografuoti: Mušė patagrapijas Lp. Portretą mušti Ds.
10. tr. Jnšk, Mžk, Pnd apkalti, aptraukti, apsiūti: Namą lentom mùša Kzt. Jų daržinė nieko sau: apalkom mušta Paį. Muštas dymo balnelis, bėro plauko žirgelis (d.) Švnč. Pasisiūdinau muštus kailinius Slnt. Vidun įėjo pusamžis vyriškis, apsivilkęs nemuštais puskailiniais, įsispyręs į gilias klumpes J.Balt. Kad nupirko skarelę, tai kaip grabam mušt Ds.
muštai̇̃ adv.: Pastačiau sau po tam didę muštai ištaisytą gėtrą, pridengtą su apsmalinta drobe dėl uždangos nuog lytaus I.
| refl.: Anąnedėl pas Vilką gryčią mùšės lentom Slm.
11. tr. daryti trynes, nuospaudas: Kaip tik prakaituoja kojos, taip ir muša pūsles vandenines Rm.
12. tr. jungti ką į draugę, risti (į gabanas), plekuoti: Kaimynai jau rovė linus, o mūsiškių dar žirniai klojėjo nemušti į gabanas, raudojo byrėdamos avižos išilgai šniūro J.Balt.
ǁ Grš, Dov, Slv, Vvr kietai vyti (virves): Šiandien mùšma virves Up. Virvės gyvoliams rišti mušamos prytaisu, kurį kai kas muštuvais vadina Sg. Tinkluo virvės y[ra] mùšamos Šts.
13. tr., intr. skambinti daužant į ką: Varpus mušė, eina į kitą pusę pasitikti parakvijos Žem. Kai įėjau į bažnyčią, visais varpais mušė LTR(Nm). Laikas būtų jau pusryčio leisti, bet žagrės (pakabinto kur norago) dar nemuša Grž. Lentą kumiečiams mùšo Krš.
ǁ tr. skambinti valandas (apie laikrodį): Laikrodis bokšto pusiaunaktį muša S.Nėr. Kremliaus kurantai muša valandas A.Vencl. Abudu laikrodžiai visados rodė ir mušė tą patį laiką J.Balč. Šešias mušus, eina pusryčio Žem. Vienas laikrodis buvo sieninis, mušamas Ėr. Mùšamas laikrodis buvo įmūrytas sieno[je] Šts.
14. intr., tr. lošti (kortomis): Rėdininkai … mėgdavę kitkartą mušti kortas su svečiais iš piningų A1884,263. Šnekės, marmės, pradės kortomis mušti Žem. Bene kleidai piningus, mušdamas su kartomis? P. Mušdamys kartoms iš pinimgų, daro suktybes, apgaules brš.
ǁ paimti kirtį, kirsti (lošiant): Tūzas mùša karalių (kortuojant) Sb. Korta mušanti R340. Viskas numatyta, – vėl atsiliepė Fogas, mušdamas kortą J.Balč.
| Jeigu yra mušimas, būtinai turi mùšt (žaidžiant šaškėmis) Sb.
| refl.: Daviau mušties, nenoru taip už sykio spausti Krš.
ǁ bet ką žaisti: Atsimenu, jūs tada futbolą mùšėt Skr. Ben motriškos futbolo nèmuša Slnt. Kepures mušti JR106. Riešutai mušti Šts. Anie sako, kad ritinį mušam Kal. Vejoje miestučiais žaidė, pievoj mušdavo ratelį rš. Einam ripkos mušt Rm. Vyrai tekinį muša rš. Piemenys su velniu liub tekinį muš, o dabar juokas iš velnio Šts. Teterviną mušti Lp. Einam čibylos mušti Vb.
| refl.: Gaidžiais muštis Šts.
15. tr. mažinti: Kainas mùšti DŽ. Kartą nenuėjai – tau darbadienius muša, po vieną, po du (sov.) Rm.
16. tr., intr. trenkti (apie griaustinį, žaibą): Perkūnas muša SD251. Perkūnas mušė į liepą rš. Nestok po medžiu – griausmas mùša An. Ar perkūnas griovė, ar žaibais mušė? RD28. Griausk, griaustinėlis, mušk, perkūnėlis! NS1260.
17. tr. ištikti: Stabas jį ištiko, mùšė KII156. Jo liežuvis buvo stabu muštas brš. Jie, aklumu mušti, jį neatrado, kačeig [ieškomasis] vis čia pat buvo brš.
18. intr., tr. Ut šauti: Šautuvas gerai mùša Kltn. Išėję an lauko tuoj norėjo išmėgint, begu gerai muša [šautuvas] BsPII247. Aš šiandien į zuikį mušau du šūviu ir nenušoviau Up. Su provyta pūčka tik mùša, tik mùša [paukščius] K.Donel. Na, vyrai, duokit man cielių mùšt Skr.
19. intr. plakti, plazdėti, tvinkčioti: Tirdami pulsą, sužinome, kaip dažnai širdis muša rš. Kai išgirdau apie nelaimę, taip išsigandau, kad širdis kaip su kūju mùša Jnš. Tvinkt, tvinkt, tvinkt smilkiniuose mušė kraujas rš. Atvežė į ligoninę, da pulsas mùšė Jrb. Mūsų tikra širdis už mūs gentę muša (esame jai atsidavę, jai gyvename) A1885,55.
^ Dega be ugnies, mùša be lazdos (širdis) Prng.
ǁ smarkiai plakti: Ka keliu viedrą, man širdis ima mùšt Sem. Jaunas mirė: širdį turėjo mùšamą (sirgo širdies liga) Šts.
| refl.: Kai pasirūpina ko, tuoj širdis mùšasi Jnšk. Širdis mùšas mano, negaliu krutėt (dirbti) Švnč.
20. intr. veržtis, verstis (ppr. iš vidaus į viršų, į lauką), plūsti, trykšti: Staiga su trenksmu šovė vienas kamštis, ir putoto skysčio fontanas šnypšdamas mušė į viršų V.Myk-Put. Paskalanduok, paskui atkimšk, tai mùš Gs. Alus stiprus, smarkiai muša Gs. Iš po žemės ėmė mušti šaltinis rš. Kodėl rinkos šulnys, kuris visados mušė vynu, dabar išdžiūvo ir net vandens nėra? J.Balč. Ten vanduo net per viršų mùša Alk. Kraujas myžle pradeda mušt par burną ir par nosį Jrb. Kai apsinuodiji valgiu, prakaitas mùša Rm. Kolomanui po tų žodžių pradėjo kraujas mušt į galvą Ašb. Matau, kaip kraujas muša į veidą rš. Iš kambario šiluma mùša kai iš pirties Mrj. Visi nekantriai laukė, kada sugirgždės virtuvės durys, pro kurias mušė svogūnų ir taukų kvapas rš. Iš kambario mušė šviesa rš. Saulė muša į bokštą, tujau patekės Šts. Žvakę užgesink. Matai, ugnis į langą muša V.Kudir.
| Nuolanki, meili, rodos, pats gerumas nuo jos muša Žem.
muštinai̇̃ adv.: Kai pradarai langą ir duris, tai oras muštinai̇̃ mùša (pasidaro skersvėjis) Jnšk.
| refl.: Vanduo mušėsi iš žemės rš. Duris uždaryk: dūmai mušas į stubą! Jrb. Gegužės kukuoja, piemenėliai dainuoja, net garsas mušas į dangų Žem.
| prk.: Teisybės žodžiai mušasi iš mano širdies V.Mont. Nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi Žem.
ǁ tr. kelti į viršų: Matai, kaip tie pamidorai atželas mùša aukštyn Lnkv. Šuliny jo nėra, – kalbėjo bernas. – Jei būtų – burbulas muštų (burbuliuotų) rš. Puodai šniokštė, šnypštė, kunkulus mušė (kunkuliavo) rš.
ǁ tr. varyti priešais: Ar matei antelę ant marių, pirma savęs vilnelę mušančią? BsO386. Pūsk, vėjeli, mušk vilnelę, nešk vainiką į kraštelį LTR(Srd).
ǁ tr. daryti iškilusį, ryškinti: Viennytas yr nusijotas kaip rėtis, neturia nė kokio skyriaus, o trinytis muša rieves išskypai, o lamstytas – vingurtai Ggr.
ǁ intr. staiga kilti, atsirasti (minčiai, sumanymui): Jam mušo galvon gera mintis rš. Anam mùšo į galvą lengvai prabagotėti Kv. Mùšo šumas į galvą Kv.
21. refl. skverbtis, brautis, lįsti: Višteliai pirkion mùšas, moj lest nori Rod. Kai striauniam vandeny žuvys nebegali užsilaikyt, mùšas į užtakius Srv.
| prk.: Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės S.Dauk. Galvon mušasi visokios mislys Pl. Ėmė muštis galvon mislis Antš. Visokie klausimai mušasi Marei į galvą Žem. Šitos tiesos labai stipriai galvon ir širdin mušas A.Baran.
ǁ sunkiai kur vykti, kakti: Mes mùškimės link miško, tenai rasim lapių Klvr. Jei tas nemačina, tada jau mušamės (važiuojame) pas gydytoją Rš.
ǁ labai stengtis ką gauti, ką pasiekti: Mùšas visa sveikata (labai peršasi) LTR(Ds). Jis an pinigų nesmušė (ką uždirbdavo – pravalgydavo) Lp. Į ponus mušasi rš. Ir mano sūnelis į mokslus mùšasi Šk. Jisai ne taip ant žemę mušasi ir gerai gyvena Pg. Pusę dienos mušamės, kol prasimanom kokio darbelio (taip nėra ko veikti) J.Balt.
22. refl. blaškytis, daužytis: Mušės motulė kap pilka antelė, sūnelį savo belydėdama V.Krėv. Ne paukštis po narvelį mušės – tai širdis daužės neramiai S.Nėr.
^ Mušas kaip žuvis po vandenį Dl.
23. refl. lakstytis, vaisintis: Ar jau mušėsi kumelė? Ėr. Jau avys mušas, tai baronai gainioja, vaikos Vlk. Geros avys: tep anksti, o jau visos mùšės Arm.
24. refl. sunkiai dirbti, plūktis, vargti: Žmogus muši̇́es muši̇́es, ir vis sunku su pinigais Srv. Mušuos vis su darbais vienas, o valgytojų daug Ut. Visokiom madom (būdais) jis, žmogus, mušės: žemes dirbo, vaikus ganyt leisdavo, o kaip nieko, teip nieko Trgn. Tylėdami tempė arkliai vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų rš. Pakyrėjo man su vaikais par dienas muštis Vkš. Mušosi su darbais kaip plikas po dilgynes LTR(Krp). Mušaũs per visą savo gyvenimą kap žuvis apie vandenį Arm.
25. tr. stumti, varyti atgal: Visai netraukia, dūmus atgal mùša Šn. Kol (kodėl) gi teip muša dūmus iš pečiuko? Sdk. Užkūrėm – vėjas liepsną mùša į stubą, negali Skr.
| refl.: Kad dūmai tiesiog į dangų kyla, tai bus geras oras, o kai jie mušasi žemyn – blogas Prk.
26. intr. smarkiai skraidyti aukštyn, žemyn, aplink: Jei anksti pavasarį labai daug uodų ir jie pulkais muša, tai tais metais derės linai LTR(Rm). Ore mušė įvairiomis kryptimis šikšnosparniai rš.
27. intr. leisti kokį smarkų kvapą, atsiduoti kuo: Dešra labai cibuliais mùša Jnš. Arbata svilėsiais mùša Jnš.
28. intr. būti panašiam, panėšėti: Nudariau sruogas mėlynai, bet labiau mùša į juodumą, ir tiek Šl. Lietuviško cukraus spalva muša iš balto į mėlyną, nelietuviško – į geltoną Lnkv. Gal ir ne aukso buvo, bet į auksą mušė Lnkv.
| refl.: Broliukas daugiaus į mamą mùšas Prk.
29. refl. sukti, pasiduoti į kurią pusę: Eik šituo keliu, paskui mùškis į dešinę Mrj.
ǁ driektis, būti nutįsusiam: Ligi Lenkčių mùšasi Eržvilko parapija Erž.
30. tr. siųsti (telegramą): Muša telegramą į namus rš. Policiją kėlė, telegramus mušė Žem. Ans laive yra telegrãmams mùšti Krš.
◊ devyni̇̀ avinai̇̃ galvõj (po gálvą) mùšasi
1. Vkš, LMD(Žg) labai rūpi, daug rūpesčių: Prasidžiaugiau neišpasakytai, kaip šiandien Domė parnešė Tavo grometą, nes jau man devyni avinai mušos po galvą Žem.
2. apie lengvabūdį, negudrų žmogų: Anam devyni avinai po galvą mušas Škn.

diñdarą (di̇̀ndas, diñderį) mùšti tinginiauti, dykinėti: Pirmiau ne darbo žiūrėjo, ne motinai padėjo, dindarą mušo su vaikais pavirvytė[je] Trš. Vyras atsirado: ne darbo veiza, ale di̇̀ndas pavenčiais mùša Krš. Dindas tebmuša vaikai, darbo nedirba Šts. Par kiauras dienas diñderį mùša, o darbo bijo Kl. Tu nėko nedirbi, o diñderį tik muši̇̀ Slnt.
į gálvą mùšti svaiginti: Tai alaus smarkumas: stiklą išgėrei, ir tuoj mùša į gálvą Ėr. Tas alus dikčiai mùša į gálvą Kv. Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų A.Vien.
į krūti̇̀nę mùštis prisipažinti kaltu, apgailestauti savo veiksmus: O aš nemoku muštis į krūtinę rš. Neprikaišiokit, riteriai, karaliui Mindaugui, bet muškitės krūtinėn V.Krėv.
iš pečių̃ mùšti sunkiai dirbti, stengtis: Nieko nereikia iš pečių mušt Ėr.
iš savę̃s mùštis sunkiai kvėpuoti, merdėti: Ligonis pradėjo iš savęs muštis ir pagaliau mirė Ldk.
kai̇̃p varpañ (lentõn) mùšti plačiai kalbėti: Kaipgi nežino, kad jau visi kaip varpan muša Ut. Vičvisi kap lenton mùša in tavę Vrnv.
knãpkį (knõpkę) mùšti Erž linkčioti snaudžiant: Pradėjau knõpkę mùšti i nuejau gultis Krž. A jau knõpkę muši̇̀? Krž.
kuñkulą mùšti Pg čiulkinį grūsti (apie uodus).
mùštis galvojè būti mintyje, neduoti ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius Žem.
obuoliai̇̃s mùštas Glv išmargintas apskritomis dėmėmis, obuolmušis: Obuoliais muštas arklys SD368.
prie žẽmės mùšti slopinti: Mùša pri žemės – pasiutęs tvankinimas Krš.
rãtą mùšti Prk daryti tokią kūno mankštą (verstis į šoną ratu, remiantis tai rankomis, tai kojomis).
svi̇́estą mùšti pro kits kitą lakstyti aukštyn žemyn (apie uodus, mašalus); čiulkinį grūsti: Jei uodai muša sviestą, bus šiltas oras MTtV40.
šónais mùšti (l. bić bokami) sunkiai alsuoti: Kumelė pervyta – šónais tik mùša Alk. Karšta – katė tik šónais mùša Rdm.
tãbalą mùšti tabaluoti kojomis: Pradėjau su kojoms mušti tabalą rš. Mušk tabalą tu, mušk, iki ateis tau papunis su diržu! Brs.
valandà mùša artėja koks laikas: Žemiškoji kelionė baigta, jau muša mirties valanda J.Balt.
antmùšti, añtmuša, añtmušė (antmùšo) (ž.) tr. užkalti: Lankus ant bačka reik antmušti S.Dauk.
apmùšti, àpmuša, àpmušė tr.
1. kiek pamušti, apkulti: Jį apmušė gerai, išmušė jam kailį Plk. Tu gerokai apmušei, gal ir be reikalo Al. Kai mažesnis, tai gal jį ir api̇̀muša Sdk.
| refl.: Prisigėrę gi prikalba viso ko, apsipyksta, apsibara, apsimuša rš.
^ Nu i valgai apsimùšdamas (daug, godžiai)! Rs. Nu i ėdi apsimùšdamas, da susirgsi Ll. Kad srėbiau šį vakarą putrą apsimùšdamas Brs.
2. apnaikinti: Apmùšo svieto daug (per karą) Šts.
3. Grd, Rdn spragilu apdaužyti, apkulti: Padėk rugių kokį klojimą apmùšt Ėr. Pirma reikia apmùšt, tada krėst [kūliai] Kp. Klojimą àpmušėm, ir išaušo Alv. Mes šiandien visus linus apmušėm Žž. Oi, kas tau, motule, linelius apmuš? KrvD206.
| refl. tr.: Truputaitį apsi̇̀mušiau [linų] Vlk.
4. didumą nukrėsti, nudaužyti: Apmùšk obalius nuo obalės J.
5. apkaupti, rankomis apspaudant žemę: Ne vien vieną kartą reik apmušti ar aprausti žemėmis tabokų diegus, bet du kartu S.Dauk. Čia jau apmušti kopūstai Šts.
6. K aptraukti, apsiūti, apkalti ką iš viršaus: Išėjęs į laukiamąjį, jis dar keletą sekundžių patūpčiojo prie oda apmuštų kabineto durų rš. Nedideliame kambaryje su dviem langais į gatvę už žalia medžiaga apmušto stalo sėdėjo pliktelėjęs vyras rš. Apmuštas rykas geležimis B. Atvarslai geltonos odos, plėškės blizga, sidabro plokštelėm apmuštos I.Simon. Apmuštos šlajos (pakaltos geležimis) N. Grabas buvo gražus, api̇̀muštas kai šilku Dglš. Apmušiau knygą Rdm. Siuvėjas man kailinius apmušė Ėr. Man tėvas vakar naujas kurpes apmùšo su tvirta oda Up. Namas mūsų api̇̀muštas lentelėm Krns. Naują namą reikės dar iš viršaus lentom apmùšti Up. Lankais kubilą apmùšk J. Àpmuša [žagrę noragais] (apkausto) ir aria Vv. Tvora apimušta štankietais Šr. Apkalu, apmušu, padengiu sienas lentelėmis SD56.
| refl. tr.: Čia sau apsi̇̀mušiau palaikiu apymušalu žiuponelį, tai ir turėsiu žiemai apsivilkimo Prng. Apsi̇̀mušė lentutėm, kaminą įtaisė KzR.
ǁ refl. tr. apsitverti: Neapsimùši arukus – šmūkšt karvė Pj.
7. baigti, nudirbti (darbus): Didžiuosius darbus jau greit apmušiù, tada galėsma važiuot Vilniun Vžns. Jau didesnius darbus apimušiau, turėsiu valno čėso Prng.
| refl.: Negalim darbais apsimùšt Ds. Biškį apsimušáu su darbais Krš. Kai apsimùšim, reiks prie bičių prieit Gs. Nepaskumbi vienų reikalų apsimùšti, kaip jau naujų atsiranda Vvr. Su skolom jau baigiu apsimùšti Ds.
ǁ refl. apsiginti: Vamboliai ūža aplei ausis, nebgali apsimùštis Prk.
8. refl. Kv, Yl pasilakstyti, apsivaisinti: Kumelė apsi̇̀mušė su drigantu J.
◊ pilvùs àp(si̇̀)mušant labai daug, be saiko (valgyti): Privalgė, pilvą apsimušdamós Krkl. Ėda, pilvus apmušdami̇̀ Vkš. Valgykit, pilvus apmušdamos Dr. Valgo, pilvą apmušdamós, ben neparsivalgykiat! Šts. Turam visa ko, ėsma, pilvus apsimušdami̇̀ Krš.
atmùšti, àtmuša, àtmušė
1. tr. SD208, KI25 sulaikyti, atremti puolimą, smūgį: Atmušim visus puolimus rš. Jis jų kardus atmušė ir jiem abiem galvas nukirto BsPIII182. Atmušk jų strėlas degančias, mus nužudyti geidžiančias Mž54.
| prk.: Ineini jų gryčion, tai teip mušte ir atàmuša (atstumia, atitrenkia atgal) smardvė Ds.
^ Delnu kūjo neatmuši J.Jabl.
2. intr. mušimu atsilyginti, atkeršyti: Muštas àtmuša, mylėtas atmyli Bsg.
| refl.: Neatiduoda pinigus, tai ką aš jam daugiau galiu daryt? Nors atsimušu BsPIV201. Urėdas taip ir tykoja, kad tik prie ko nors prikibus ir gavus atsimušti rš.
| Galėsit nors į tą senį atsimùštie, ką jis judu sumušė BsPIV245.
3. tr. apmušti, apkulti: Vaiką atàmušiau užpykus Prng. Vakar aš jį atàmušiau OG361. Mama, būdavo, i per rankas atàmuša Dglš.
ǁ įkirsti, skaičiuojant smūgių skaičių: Dvylika rykščių atàmušė, tai gulia kruvinas Brsl.
4. tr. atgauti, atimti kovojant, grumiantis: Erelį turėjo užpulti kiti du ar trys ereliai, norėję atmušti grobį J.Balč. Prirengė savo vaiską, atėjęs užpuolė an to karaliaus, atmušė nuog jo viską, ką tik turėjo paėmęs no jo tėvo BsPIII175. Žmonės apstojo kalinį ir norėjo atmušti M.Valanč. Bijojaus, tariau nes, kad mi notmuštumei dukterų tavo Ch1Moz31,31.
5. tr. atginti, nuvaryti šalin: Kiaulės be pagalio nuo lovio neatmuši̇̀ Ėr. Eik uždengt mėsą: negali katę atmùšt Jrb. Bet tik pakaštavos, daugiau neatmuši KrvP(Jnš).
| refl. tr., intr.: Puola musės, kad sunku ir atsimùšti Up. Kai atsiras agurkų, negalėsiu vaikų atsimùšti Kn. Negalia motriška atsimušti nu stirnos Šts. Tos vištos puola par duris, negali nė atsimùšt Jrb. Kai žmogus turi gerai, tai neatsimuša nuo draugų Jnš. Mano duktė turia apgamą ant sprando – na i neatsimuša vyrais Štk. Niekad nepilk atgal į šulinį vandenį – varlių neatsimuši LTR(Zp).
| prk.: Ne ko daryti, nebatsimuši žmogus nuo bėdos BM403. Nepaskumbi nu vienų mokesnių atsimùšti, jau kiti pareję Vvr. Pati matai – nuo darbų neatsimušu J.Balt.
ǁ prk. atlikti, padaryti: Jei ryt bus gražus oras, mes daug darbo atmùšim Brt. Kad ir daug nenuveikia, bet vis kiek atmuša Gs.
| refl. tr.: Kai darbus atsimùšim, važiuosim į miestą Šn.
6. refl. atsikirsti (lošiant kortomis): Jis atidavė visus savo kozerius ir nebeturi kuo atsimùšti Jnš.
7. tr. smūgiais atpalaiduoti ką prikaltą, pritvirtintą, prikibusį: Atmùšk lentą – kam prikalei?! Ėr. Atmušu spyną Sut. Su bindoku (toks kirvis) reikia skiedras dideles atmùšt Rdš. Atmušk sniegus nu batų, eidamas į trobą Šts. Kaip dėjo į kuprą, ir àtmušė plaučius Skr. Ma[n] kepenas atmušė, tai kvapą kap tik varo – negaliu kvėpuot Vrn.
| prk.: Karklavijos àtmuša skreples (galima atkosėti) Šts.
| refl.: Kad atsivertų siera žemelė, kad atsimuštų baltos lentelės, … kad atsikeltų mano močiutė JD1229.
ǁ suduodant, sutrenkiant atidaryti: Vilkas, pilnas drąsybės, atmušęs duris, įpuolė ing vidų IM1858,40. O jei užkelti vario varteliai, atmuški, žirgeli, nor su kojelėms JV193.
| Duobę atmušę (atkasę), visi pamatėm supuvusias bulves Žmt.
ǁ Slm atkimšti: Tuoj atneš šviežio alaus – va tik naują bačką atàmušė Dbk. Jis àtmušė litrą ir dar sėdos gert Lš. Tuoj šitas atmušė butelį arielkos SI304.
ǁ nutraukti, numušti: Kojų pirštus àtmušė Krm.
8. tr. daužant į ką kietą, atšipinti: Dalgį į kelmus àtmušė Alk. Čia dalgį pagalandai, čia jau, žiūrėk, atmùšęs į akmenį Vdk. Neatmùšk kirvio! Ėr. Gavau pasogos atmuštą kaltą, juodą šuniuką, veršiuką baltą LTR(Pnd).
| refl.: Mano dalgė jau visai atsi̇̀mušė Lš. Kirvis atsi̇̀mušė į žemę Rm. Atsimušo kirvis, atsikapojo, tus nūlykulius bekapojant Lk.
9. tr. sutrenkti: Àtmušė kiaušą, tai raparaciją (operaciją) darė Lp.
10. tr. padaryti skaudamus (kojų padus) nuo ilgo ėjimo kietu keliu, skaudamas (rankas), nuo sunkių darbų: Atmušiau kojas in akmenis, kalnais eidamas Vrn. Atamušė žvyrelis kojeles, ataplakė vilnelė akeles (d.) Švnč. Àtmušiau padus ir nebegaliu paeiti Rm. Ausdama rankas atmušiau, tai tirpsta Ig. Linus išsiderėt tai gudrus, o prie darbo – rankos atmuštos! J.Balt.
| refl. tr., intr.: Tokiu kietu keliu kojas arkliai atsimùš Užv. Basam nuo kieto kelio kojos atsimuša Ds.
ǁ refl. tr. suskaudinti sutrenkiant ar trankant į ką: Atsimušiau koją bespirdamas Krk. Višta, pradėjus tokį kietą kiaušinį kirsti, atsimuša sau snapą rš.
11. tr. BŽ76 nukalti (pinigus).
12. tr. išspausdinti: Gerai padarei, kad užsakei iš naujo atmušti tą knygelę rš. Ot kur Juozienė atmuštà (aprašyta laikraštyje)! Lp.
13. tr. nufotografuoti: Nuvedė Klubą pas fotografą, atmušė jį ir nusiuntė atgal į Kalvariją V.Kudir. Gražiai fotografija atmušta Ut.
| refl.: Reiks kada atsimùšt, ba reiks dokumentuostan patagrapijų Dglš. Jis atsi̇̀mušė raitas an arklio Alv. Reikėj[o] visai draugei atsimùšt Dv.
14. tr. atgręžti, atmesti atgal (spindulius, šviesą): Apie atmuštąją nuo Žemės [saulės] šviesą dabar galime spręsti iš kai kurių Mėnulio stebėjimų P.Slavėn. Balta spalva atmuša saulės spindulius rš. Prie namų saulė atmuša – gerai auga Vlkv.
| refl.: Šviesa nuo veidrodžio, šilima nuo sienos atsimuša Ds. Lempa reikia apgaubt baltu popierium – geriau šviesa atsi̇̀muša Krd.
ǁ daryti, kad atsispindėtų: Veidrodis atmušė negražų, menką kūną ir liesą veidą rš.
| refl.: Atsimuša saulė SD208. Saulės spinduliai atsimuša veidrodyje rš. Elzytė pamatė atsimušusį vandeny savo veidą ir baisiai išsigando J.Balč.
ǁ refl. prk. pasireikšti išorės požymiais: Jo veide buvo atsimùšęs vidaus nerimas BŽ20.
15. tr. atitrenkti į ką: Atskrend sakalėlis per žalią girelę, atmušė sparnelius į sausą eglelę LTR(Lbv).
| refl.: Kitąsyk, regėdavos, atsimušime į stačias kalno uolas ir nudardėsime į bedugnę A.Vien. Potvyniui užėjus, srovė atsimušė tuos į namus, bet negalėjo jų pajudinti brš. Bėgdamas kelio nemačiau ir kopūstuos taip griuvau, kad net žandas man sutino, atsimušęs į kelmyną B.Sruog. Giesmių balsas, į mišką kaip į sieną atsimušęs, garsiai kilo į padanges Žem. Tuščioje gatvėje skambiai atsimušė šūvių aidas rš.
^ Žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną Jnš. Atsimušė kap lietus į ledą KrvP(Jz).
16. refl. prk. turėti teigiamą poveikį, rasti atbalsį: Tikiu, kad šitas mano paraginimas atsimuš, ras atbalsį širdyje visų lietuvių prš. Kalbos apie laisvę turėjo savaip atsimušti valstiečių galvose A.Janul. Vyro rūpestis atsimušė moteriškės širdyj LzP.
ǁ turėti įtaką, atsiliepti: Jei tėvai vagiai, tai tas atsi̇̀muša ir vaikuosa Rod. Jau man tai kap priburta: kai tik suvalgysiu pieno po mėsai, tai i atsi̇̀muša Ml.
17. tr. paveržti nuo ko, nukonkuruoti: Anas tuoj àtmušė visus pirkėjus nuo kitų krautuvinykų Ds. Atmùšo nu tos mergos tėvai, ans labai norėjo Krš. Atmùšo vyrą nu kitos i gyvena Grd. Aš galėč nuo jo atmušt tą paną, kad norėč Ut. Sesuo atmuša nuo manęs visus kavalierius Krsn. Pas Marcelę buvo dveji piršliai, ir sako, kad antrieji pirmuosius atmuš Ldk.
| Šito boba an grožio da ir mergas kitas atmùš (praneš, viršys) Trgn.
ǁ tr. atgrėsti: Jo neatmuši nuo to Pgg. Ką ką, bet norą pliektis diržais atmušė rš. Atmušė nuo valgymo (nesinori valgyti) Rod. Išmetami ar sudarkomi straipsniai visai atmušė norą veltui bekelti balsą sopamaisiais klausimais Vaižg.
^ Nuo blogo mušdamas neatmuši LTR(Jnš).
| refl.: Puln puln pri mergos ir atsi̇̀muša – bijo ir susitikti Krš.
×18. (vok. aufschlagen) tr. atverti, atversti, atskleisti (knygą): Atmušu, atveru knygas R38. Knygas atmušti, atverti KI266.
| refl. tr.: Ką knygoje atsimušti, susiieškoti KII81.
19. tr. atskirti, atidalyti: Šniūrelį atàmušė žemės Aps.
| refl.: Gyveni, vargsti vienas kap toj gervė, nuo pulko atsimùšus Ck.
20. tr. atskaityti, sumažinti: Aš per tave sugaišinau dvi dienas, ir man dabar iš algos atmuš penkis auksinus V.Kudir. Šituo keliu eidami, atmušite daug kelio Gs.
| refl. tr., intr.: Duok man, dėde, pinigų – nag paskui atsimuši̇̀ iš mano algos Jž. Atsi̇̀muša už šviesą ir butą, algos beliekta šimtas Šts. Brolis sugrįžęs atsimuš savo dalią Zr.
21. refl. remtis, atsidurti į ką: Miškas atsi̇̀muša į Kadžio lauką Krkn.
22. refl. apsimokėti, sugrįžti (išlaidoms): Bėda tik pradžiai krautuvę uždėti, paskui atsimuša ir pinigai, ir viskas Jž. Kad įsitaisytum kromą, tai nors ir daug išeitų, ale paskui tie pinigai dėlto atsimuštų Kp. Pulką keselių pridirbi, tada da atsi̇̀muša, o taip neatsimoka Brž.
23. refl. ateiti, atvykti: Svečias vakar in mus atsi̇̀mušė Mrs. Jie norėjo pas mus per šventes viešnagėn atsimùšt Dg. Kap tu tokį tolį per purvyną atsimušei in mus? Dglš. Gilumas sniego – led atsimušiau Ds. Kažin kas atsimuš: sapnavau, kad mušas du vyrai Srv.
| Į pačtą tokios naujienos atsi̇̀muš greitai (greitai sužinomos) Krš.
×24. tr. atsiųsti: Mun visa širdis išlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitau Šts.
◊ žõdį atmùšti piktai atsakyti, atsikirsti: Koks tai, po velnių, tėvas?! – su piktumu atmušė man žodį Plikis V.Piet.

×damùšti, dàmuša, dàmušė (hibr.)
1. tr. baigti kiek reikia, iki galo mušti: Mušk nedamušk, gink nedagink LTR(Žg).
^ Jis truputį nedàmuštas (ne viso proto) Žal.
2. refl. su vargu prieiti, privažiuoti kur reikia: Kad tik mes dasimùštum iki plento, tai tuomet būtum kap namie Mtl. Nežinau, kaip aš čia lig švogerio dasimušiu par tokią purvynę Bsg. Kol dasimušiau prie vežimo, jo jau nebebuvo Pun. Kada tu dasmuši, vėlai nuvažiavęs į malūną Kpč.
| Seni žmonys greičiau dasimùš in smertį (sulauks mirties) On.
ǁ pasiekti ką užsibrėžtą, pageidaujamą: Tau, broli, tik į vaiską eiti. Iki feldfebelio galėtum dasimušti rš. Gabus vaikas, tai pats per save in mokslą dasi̇̀muša Btr.
įmùšti, į̇̃muša, į̇̃mušė K
1. tr. SD392 įkalti: Stipriai įmùšk mietą į žemę J. Inmušk gerai kuolą karvei, ba ištrauks Km. Nė vinio nėr įmušęs į tą trobą, o gauna didlius piningus Pgg. Krėslan kojos añmuštos Gdr.
2. tr. įgrūsti, įkišti: Jau jį smakas inmušė iki juostai in žemę BsPIV154. Velnias akmenį tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin intmušęs A.Baran. Vilkas pro langą norėjo pasižiūrėtie, ė tuo čėsu avinas iš ažupkalio iñmušė jį vidun BM48. Ir išdūrė Zidikiui akis ir įmušė jį pančiuosna BB2Kar25,7.
| prk.: Darbo patyrimo į tuščią galvą neįmuši J.Avyž. Du dalykai greičiausiai jam įmušdavo snaudulį – skaitymas ir dar jeigu kas jam barzdą skusdavo P.Cvir.
ǁ smūgiu įvaryti: Įvartį įmušti į varžovų vartus rš.
3. refl. įklimpti: Žiūri – arklio galva, o arklys visas žemė̃s (į žemes) įsimušęs MPs. Jų karvė ten klampyne kad insimušė, tai vos mes ją iš ten ištraukėm Lš.
4. refl. kertant, daužant įsikabinti į ką: Briedis, ledu eidamas, turi nagom į jį įsimušti (kad nesugriūtų) Kp.
5. tr. mušant įvaryti, įginti: Išlėkė kiaulė, tai led aš ją beį̇̃mušiau gurban Sb.
6. tr. ką išugdyti, įdiegti mušimu: Jie nori vaikams gerą įbausti bei įmušti prš. Vieną velnią [išdykėliui] išmuši, dešimt įmùši Pj.
7. refl. įsibrauti: Kada kryžokai įsimušė į Lietuvą, atėjo iki Raudonpilies A1883,201. Priešai kyliu įsimušdavo į miestą rš. Įsimušė ant vidų galvažudžiai Pn. Angelė antron [mašinon] vos įsi̇̀mušė (įlipo, įsigrūdo) Slm.
| prk.: Gieda vieversėlis, įsimušęs debesuosna rš. Tarpais kietas gegutės kukavimas lyg plaktukas įsimušdavo į žiogų cirpimą rš. Buvo tokia krauligė įsimùšus (įsigalėjus) čia Pgg.
8. tr. sunkiai kur įterpti.
| prk.: Vargais negalais mes ir savo Jonuką įmušėm (įstatėme) į mokyklą Pkp.
ǁ refl. per vargą kur patekti: Ma[n] galva apsisuko to[je] girio[je], ale kad į kelią įsimuščiau, tai žinočiau, kur pareit Jrb.
9. refl. įsitraukti: Kartais taip įsi̇̀muši į darbą, kad net miela Rm. Tarp saũ bobos kai supyksta, baras baras, brūkš – ir kiton kalbon įsi̇̀muša (persimeta) Slm.
10. tr. kalant įspausti žymę, ženklą: Virš šovinio lizdo įmuštas šautuvo numeris, dirbtuvių ženklai rš. Sidabrinės juostelės paviršius puoštas specialiu kalteliu įmuštais ornamentais rš.
| Parašysiu gromatėlę aukso litarėlėm ir įmušiu pečentėlę – rūtų vainikėlį NS1054.
11. tr. suplūkti, išvažinėti: Kelias išlyginta, iñmušta Str. Įmuštas kelias Rod. Važiuoju važiuoju – vėl du keliai inmušti Dbk. Nes jei užbirs [sėkla] ant įmušto kelio, tad nė vienu būdu užaugt negali DP99.
12. tr. padaryti kietą nuo darbo: [Kalvio] rankos įmuštos Rm.
13. intr. įtrenkti: Žaibai inmuša, kur tu nori brš.
14. refl. tr. užsigauti, susitrenkti: Paklausta, ar nieką neįsimušus, ji linksmai atsakė: „Ne, nes puldama mačiau, kad mane du baltu kūdikėliu ik žemės ant savo rankų nulydėjo“ BsV60.
15. tr. primušti, apkulti: Sugavęs vagį, į̇̃mušiau, t. y. įkarnaporijau, įaušiau J. Iñmušė vaiką, ką be reikalo verkia Lzd. Neisiu naktį: gal kas įmušti įbūti Trk. Kas rengiasi kitą įmušti, turia neužmiršti, kad ir pats galia gauti Skdv. Į̃mušė į̇̃mušė, tai jie (arkliai) pradė[jo] paskui nešt Gs. Menkas iš jo arklys: kiek įmuši, tiek invažiuoji Rod.
| prk.: Kaip juokdamos gali mergą įmušti (įskaudinti), taip keikdamos gali išgirti Žem.
^ Pats [mušti] negavęs, kito neįmuši Šts.
16. tr. Grd, Rd pajėgti daužyti, kulti, mušti: Kiek įmùši [spragilu], tiek – tu tik pytark (pritark) Pj. Boba sakius: „Kaip tu čia kuli, kad šiaudai aukštyn šoka? Žiūrėk, kaip aš duodu, tai net prilimpa! Tai aš, boba, daug daugiau inmušu“ BsV288.
| refl.: Vienas neintsi̇̀mušam, tai dviese [jam duodame] Lp.
17. intr. sutarti (dainuojant): Kai gerai iñmuša, ir tabalas (dainuška) gražus Km.
18. tr. pramušus supilti į ką: Du kiaušiniu įmušiau [į ragaišį] Ėr. Kiaušinių anmùš, sviesto pridės – gardūs pyragai Pb. Įmùšk kiaušinių į alų – sveika Skr.
19. refl. vis apie tą patį galvoti, negalėti atsikratyti kokios minties: Man įsi̇̀mušė, kad neišėmiau iš avilio popierio Ps. Kas jam įsi̇̀muša, tai ir pats velnias neperkalbės Svn.
20. refl. pasidaryti turinčiu kokių ypatybių: Kas buvo į piningus įsimušęs, nu to ir atims turtą Šts. Kai įsimušo į turtus, tai tų mūsų neturtingųjų nė nebepažįsta Brs. Ar čia seniai toks pat vargdienys buvo, kaip ir mes, o dabar, veizėk, įsimušo į turtus, ir ponas Šv. Jau buvom į turtus beįsimušą, bet užejo karė Plt. Akyse visų giriamas ir gerbiamas, įsimuša į puikybę Žem. Tas žmogus yr dideliai įsimušęs skūpumą Vvr.
◊ gálvą (galvõn) įsimùšti Rk būti apimtam, užvaldytam kokios nors minties: Jam įsi̇̀mušė į gálvą, kad jis serga Krkn. Jai jau ansmùš kas galvõn – neperkalbėsi Mlt. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?! Vaižg. Ką tu čia įsi̇̀mušei galvõn?! Š. Insi̇̀mušė galvõn, kad mamutė apsirgs Dbk.
į gálvą įmùšti N apsvaiginti: Stiprus gėrimas už karto įmušė į galvą rš.
su kuolù neįmùšti nepriversti imtis: Su kuolu būt neįmušę prie tos žemės, jei būčia žinojęs Alk.
išmùšti, i̇̀šmuša, i̇̀šmušė
1. tr. ištrenkti smūgiu ką laikomą ar kur besilaikantį: Darbininkai išmuša jam revolverį iš rankų ir veržiasi kieman J.Bil. Staiga jo peilį, kuriuo jis karbuoja suolą, kažkas išmuša iš nagų P.Cvir. Paukšt ir išmùšo man pypkę iš nagų Šv. Išmušė iš karo žygininkų rankų kalavijus K.Būg. Išmùšk dantį iš grėblio šiekštos Km. Atleka tuo kartu du baisiu kazoku, išmuša jį iš žirgo su dideliu smūgiu BsO181.
| Rado jie krašte luotą, vilnies išmuštą (išmestą) BsMtI148.
| prk.: Neišmuš tautoms iš rankų nieks jųjų laisvės vėliavos A.Vencl.
^ Cento iš rankų neišmuši (labai šykštus) LTR(Žg).
| refl.: Apvertę sutrenkiame delnu vazono dugną, ir visas žemės kamuolys su šaknimis išsimuša iš vazono sp.
2. tr. K mušant išvaryti: Išmušti juos iš šių įsitvirtinimų buvo nelengva rš. Kada tik pasigėręs parvažiuodavo, tuoj Joną išmušdavo iš gryčios į jaują SI186. Šunį su naščiais išmušė iš trobos Šts. Pavasarį į tą gandralizdį ir atskrido lauktieji paukščiai – svečiai, bet mūsų gandrai juos išmušė ir išvaikė A.Vien. Vienus [žąsiukus] išmuša iš avižų – kiti sulenda Gs. Išmùšk katę lauk Skr. Išmùšk muses pro langą Ėr.
| prk.: Aš jam tą pasiutimą išmušiu! Skr. Aš tau greit išmušiu iš galvos (priversiu pamiršti) Petrą, – sako tėvas dukrai rš. Pylė į kailį vaikuo – protelis anam i̇̀šmuštas Krš.
^ Vieną velnią išmuša [iš išdykėlio], o dešimt įmuša Rmč. Kuris visus išgąsčius ir bijojimus išmuša mumus ižg širdies DP448.
| refl. prk.: Ženklą palikt teikės, idant neišsimuštų žmonėms iž atminties ana gerybė jo MP49.
3. tr. išžudyti: Per karą išmùš daug vyrų Užv. Ko kirviai neišmušė, kardai neiškapojo, šyvi žirgai išmindė V.Krėv. Kiekviena šalta naktis išmuša jų (vabzdžių) daugybes J.Jabl.
^ Žąsų pulkas kaip išmuštas miega J.Paukš. Kad kiškiui ne kojos, būt visus išmušę Erž.
4. tr. R46 išdaužti, išlaužti; išversti: Akį, dantį išmušti KI150. Iš šitokio mažučio (kapsulės) ir pirštus, ir akį i̇̀šmušė Nmč. Gretimų kamerų draugai išmušė duris rš. Mano dùres an zoviesų – neišmuši̇̀, paki šviesu Smn. Ba tu išmušái langą J. Karvė jau vėl i̇̀šmušė kuolą Rdm.
| refl. tr.: Griūdamas nuo suolo, vaikas išsi̇̀mušė dantį Š.
5. tr. išnarinti: Kaip virto, koją iš čiurniuko ir išmùšo Užv. To lakūno koja nulaužta, petys išmuštas Rd.
| refl. tr.: Stojau ant taburetės ir virtau su ja, ranką išsi̇̀mušiau Rm. Aš per orą lėkiau lėkiau ir kai kritau ant žemės, ir išsimušiau koją BsMtII30.
| Puolė uodas iš aržuolo, išsimušė (susilaužė) šonkaulį LB135.
6. tr. išversti, išsukti (pradalgį) kertant: Tokie dideli rugiai buvo, kad išmùšti pradalgio negalėjo Rm. Kad būt lietaus buvę, tai būt pradalgių nemožnėję išmùšt Pc. Šie metai Dievo dovanos yra: pradalgiai neišmušami LzP.
| Ji eidama gerai sijoną i̇̀šmuša (klostes mėto), tik puku, puku, puku Jnšk.
ǁ išdaužyti, išblaškyti (pradalgius): Žolė tanki, iš pradalgio neišmuši Rm. Ateina pulkas seselių, išmuš šienelį iš pradalgelių Rš.
7. tr. išdulkinti, daužant kuo ar į ką: Išmušk gerai maišą, ka nebūtų miltinas Vvr. Paltus išmušiau, surišiau ir pakabinau Ds.
8. tr. kultuve išskalbti, išvelėti: Eik, išmuši̇̀ žlugtą Vžns. Nueik prie kaimyno balos ir išmušk marškinius Trgn.
9. tr. išbraukti brauktuve: Išmùš išmùš [linus] kultuvėm, nu ir tada an pievos [klos] Pb. Įsvilę yr linai – be spalio negal išmušti Dr.
10. tr. BPII25, DP170 primušti, prilupti: Vyras ją išmušė, iškruvino Tvr. Išmušė abiem nugaras ir išginė iš sodo BsPIII85. Aš labai išvargytas, i̇̀šmuštas Lp. Vėzdu išmušu SD13.
| refl.: Ar išsimušti nori, ko lendi?! Šts. Mušės mušės gryčioj, tai da paskui ant kiemo išsi̇̀mušė Ds. Kažin, a besueis: išsidraskė, išsimùšo kaip du nelabiejai Krš.
11. tr. Krš išmokyti mušimu: Ją vis mušė ir mušė už grabinėjimą (vagiliavimą), bet neišmušė Skr. Drigantą reikia mokėt išmùšt, išjodinėt Skr.
12. tr. iškapoti (krušai): Tep išmušė ledai vasarojų, kaži a atsigriebs Kt. Ėmė, užėjo ledai ir išmušė jo tuos miežius teip, kad su žeme sulygino BsPIV126. Aldros debesiai medžius išlaužo, javus i̇̀šmuša Grž.
13. tr. smogiant į kietą daiktą, padaryti šukę ašmenyse: Išmušiau dalgį dviejuose daiktuose Gs. Ìšmušei dalgiui ašmenis Klvr. Kaulų geruoju kirviu nekapok – išmuši Ds. Kas i̇̀šmušėt kirvį? Alk.
14. tr. (visus) sukulti, sugurinti: Išmušė, išdaužė stiklines, nei su kuo atsigert Sb.
| refl.: Bet jau ėmė ir išsimušė [puodukai] Lp. Išsimùšo visi puodaliai, o naujų nė balso Šts.
15. tr. laimėti (kiaušinį), mušant kiaušinius: Su tuo margučiu šešis kiaušinius išmušiau Raud. Kai miklenau, tai atrodė, kad kiaušinis visai barba, o dabar žiūrėk, kiek su juo išmušiau Ssk. Ne tau su savo šlekiu iš jo išmùšti Ssk.
| refl. tr.: Ar daug kiaušinių išsimušei? Grž. Aš iš jo kiaušinį išsimušiau Lš.
ǁ refl. laimėti kovojant: Mušas kiek metų i nėko neišsi̇̀muša kariaudami Krš.
16. tr. smūgiais padaryti minkštesnį, išplakti, išploti: Išmušta mėsa greičiau iškepa rš. Išvirtas bulves pasūdyti, išmušti sp.
17. tr. išdrembti, išduobti: Tokios duobės ant kelio išmuštos, kad negalima visai važiuoti Gž. Šlapiam kely su vežimais kaip bematant išmuša duobes Žvr. Giliai išmušti̇̀ dumbravai Ėr. Nevyk arklio – kelias i̇̀šmuštas, labai tranko Kb. Ašis stebulę i̇̀šmuša, išplerina Krsn.
| refl.: Ties mūsų kiemu labai išsimùšęs kelias Š. Čia taisysi netaisysi – vis išsimuš tokioj šlapynėj duobės Ds. Buvo kap tik, bet dabar išsi̇̀mušė (pasidarė per didelė skylė) Lš.
| Su marškone [kojine] kišu (aunuosi), kol išsimuš (išsitemps) [naujas veltinis]; kai išsimuš, apsiausiu su vilnone Bsg.
18. tr. Grd, Pb iškulti (spragilais): Visą kūlę savim turėjo išmušti Jdr. Lig pietų išmùšme tą klojimą [rugių], o po pietų krėsme kūlius Bsg.
19. tr. nuskambinti (apie laikrodį): Bokšto laikrodis išmušė tiktai tris, bet jau buvo visai tamsu J.Jabl. Išmušė pusę vienuolikės J.Balč. Išmùšo dvyleka KlvrŽ.
20. tr. išsukti (sviestą).
| refl.: Mušk sviestą, iki aliai kruopelė išsimuš Ds. Da neišsimušęs sviestas, da maslionkos[e] daug kruopelių Ds.
ǁ praleisti kurį laiką mušant (sviestą): Per visą dieną šiandie išmušiau sviestą – daug mušimo turėjau Jnšk.
21. tr. išspausti (aliejų): O kiek jums aliejaus išmušė? rš.
22. tr. Nmč, Grv išplūkti: Klojimo asla dailiai yra išmušta moliu, taip pat ir dubos asla Žem. Tokia asla iš molio išmuštà buvo Krm. Padas iš molio i̇̀šmuštas, kietas Pb. Daržinė moliu išmuštà Krš. Išpildavo su žemėms, išmùšdavo, i klojimas Vn.
ǁ padaryti kietą nuo vaikščiojimo, važinėjimo, išminti: Per mišką eiti gera – takas labai išmuštas Žž. Eisiu eisiu pas motulę išmuštais takeliais, susiėmus už rankelių su mažais vaikeliais TDrIV55(Vlk). Takai apie namus tik stovi išmušta Dgč. Visa pieva karvių išmušta, kai padas Švnč.
23. tr. iš vidaus iškalti, išklijuoti: Kajutės buvo išmuštos storu veltiniu, kad apsaugotų nuo šalčio rš. Karieta, tamsiai raudonai poliruota, spindi lyg veidrodis: viduje raudonu aksomu išmušta I.Simon. Sienas išmùšom popieriais Skdv. Kalkiais išmušk sienas (ištinkuok) Vlkš.
| refl. tr.: Kamara popieriais išsimušta Ds. Išsimùšom sienas su panieru Grd.
24. tr. atspausti; išspausdinti: Matai, koks pečintas (antspaudas) išmuštas su karaliaus galva – tie popieriai negali žūti Jnšk. Tas karalius tą vaiką po pravardei išmušė in gazietas, kad toks ir toks vaikas išgydė jo dukterį BsPIII235.
| Jo (pono) partigrapija an akmens išmuštà Grd. Turėjo dekį su briedžiais išmuštais (išpieštais) Rd.
25. intr. iššauti: Jis šovė vilką, bet šautuvas neišmušė Trgn. Bernužėlis atjodamas, iš plintelės išmušdamas: išeik še, uošvuže (d.) Nm.
26. tr., intr. atsirasti, pasirodyti, iškilti, išsiveržti į viršų: Teip i̇̀šmušė prakaitas, net visi marškiniai šlapi Trgn. Gerk liepų žiedų, kad išmuštų prakaitas Lnkv. Jį net karštas prakaitas i̇̀šmušė pamačius tą žmogų Rz. Šiluma išmuša ne vieną valstietį, važiuojantį netvarkingu tiltu sp. Gasiūno veidą išmušė raudonos dėmės J.Avyž. Į viršų tas [kumelės] pienas liuob išmùšti tymus (išberdavo šašais) Grd. Kas jau tyloms po pelenais žėrėjo, tai į gyvą liepsną išmušė Ns1859,2.
| refl.: Mano tokia mada: tuo[j] prakaitas išsi̇̀muš, i gana Šmk. Grėtei pradeda rausti veidai, prakaitas išsimuša ant viso kūno I.Simon. Kraujas išsi̇̀mušė pro burną, ir greit mirė Jnšk. Tik išsimušė ugnis pro kaminą, ir ėmė namai degti Jnšk. Liepsna išsi̇̀muša KI150.
| Slogos išsimùšo, ant nosies puškiukas auga Krš. Jam puškai (šašai, niežai) išsi̇̀muša, išvirsta KI150. Votis išsi̇̀mušė Tvr. Šaltis išsi̇̀muša, išvirsta KI150. Aukšta ir išlaki lyg pušis, skaisčiai raudonuojančiais žandais, išsimušusia juodų plaukų garbana iš po skarelės, klūpo ji rausvoj žvakių šviesoj J.Balt.
ǁ refl. išaugti, iškilti aukštyn: Tai išsi̇̀mušė drebulės į aukštį! Skr. Vyras gražus, išsimušęs į ūgį, į petį rš.
27. refl. su vargu ištrūkti, išlįsti, išsibrukti, išsikapstyti: Stiprus, ka jis iš dvijų išsi̇̀muša Trg. Išsimùšo iš kareivių rankų i pabėgo Vn. Išsi̇̀mušė iš to namo Ad. Iš po Jono da lengvai išsi̇̀mušu Ds. Išmuštis iž tos minios, iž šitų tumultų svietiškų DP574. Buvo labai šlapias ruduo, ir jo arkliai niekaip negalėjo išsimušti iš purvo SI211. Jų kumelė kap tik išsimušė iš anos klampynės Lš. Arklys labai privargo, paki in vieškelio išsimušiau Ktk.
| Į viršų išsimušė (pakilo) vieversys sp.
| prk.: Mušies mušies žmogus ir negali iš to vargo išsimušti Rod. Iš ketvirtos vietos apskrityje negalim išsimušti sp. Kad tik iš skolų išsimuš, ta būs vyrai – vieta gera Brs.
28. refl. prasiveržti kur: Pamėginsime pro Puziniškį išsimušti į tą vieškelį, kur eina nuo Pasvalio į Panevėžį Pt.
| prk.: Ir mums reikia į laisvę išsimušti Žem. Zubrickas pamėgino išsimušti į platesnį karjeros kelią Vaižg.
ǁ didelėmis pastangomis iškilti, pasiekti ką pageidaujamą: Per savo liežuvį iš grioviakasio išsimušė į dešimtininkus rš. Jis stengės išsimušti į vadovaujančias vietas rš.
29. refl. išsikišti, išlįsti, išsišauti, išryškėti paviršiuje: Liesas, išsimušę šonkauliai, įdubusi krūtinė A.Vencl. Norėjos apkabinti jo mylimą liesą ilgą kaklą su išsimušusiomis gyslomis A.Vencl.
30. tr. ištraukti, ištempti: Arkliai led išmušė vežimą per ežią Ėr.
31. tr. iškreipti iš tikro kelio, krypties, normalios būsenos: Kai kas užuolankais noria pravažiuoti, tai išmuša žmogų iš kelio Jnšk. Kap pareini vėlai, tai tik mus iš miego išmuši Kb. Tokiuom balsu kai paema, ir kitus išmuša [iš tono] Ds.
| prk.: Grubus vyro tonas galutinai išmušė iš pusiausvyros žmoną rš. Prasidėjęs karas išmušė iš vėžių ir mūsų kiemo gyventojus rš. Drižas bandė kalbėti toliau, bet vėl pašaipi replika išmušė jį iš vėžių rš. Vidaus gyvenimas išmuštas iš paprastos vagos rš.
^ Kad ir uodas, o arklį iš vėžės išmuša PPr193.
| refl.: Išsimùš arkliai iš kelio Mlt. Pusnys, tamsu – tuoj išsi̇̀mušėm iš kelio Rs. Kartais, kai išsimušdavo iš kelio, nakvodavo riteris miške A.Vien. Tik ar neišsimušėm mes iš teisingos krypties? sp.
| prk.: Iš kalbos išsimušė Ad. Bešnekėdamas išsi̇̀mušė iš liežuvio Lš. Kai Bugailiškis nusiskundė, kad Ančiulis išvaręs juos, Budreika galutinai išsimušė iš pusiausvyros rš. Pasitaiko, išsimuša žmogus iš vėžių J.Avyž.
32. refl. išeiti iš ko, netekti, pristigti ko: Visai išsimušiau iš pinigų – neturiu nei kuo druskos nusipirkti Ant. Išsi̇̀mušė visai iš rūbų Dgl. Išsi̇̀mušiau iš jėgų, nei lango negaliu uždaryt Alv. Sunkiai dirba, išsi̇̀mušė iš sveikatos Pnd. Teip išsi̇̀mušė iš sveikatos, kad nebegalia dirbt Tršk. Visą naktį nemiegojau – išsi̇̀mušiau iš miego Lz. Davė, pylė, pats iš kvapo išsimušė J.Balt.
33. intr. būti ryškiam, išsiskirti: Kai ant žalio juodu atausim, tai neišmùš. Kai ant žalio raudonu atausim, tai išmùš Mrj.
34. intr. pabrėžiant tartį, akcentuoti: Ne visi vienok veliuoniškiai lietuviai taip didžiai i̇̀šmuša par nosį JDIII(VIIIpsl.).
| O smagumas (kirtis) tiktai tarčių kokybę raidžiaus eikštėn teišmuša A.Baran. Jis ar rašo, ar kalba, išmuša neapsakytai Antš.
35. tr. išgerti: Te, išmušk pusę stiklinės šitų vaistų, tai būsi sveikas Žž. Da vakar litrą [degtinės] išmušėm Jrb. Einam, išmùšim kokią bonkutę Alk.
◊ ×adynà i̇̀šmušė atėjo laikas kam įvykti: Mano adynà jau išmùšo, aš jumis apleidu BM352.
ãkmenį gáuti dañčiui išmùšti apie labai šykštų: Tame kieme tegausi akmenį dantie išmušti VP45.
iš dienų̃ išsimùšti Rod sukvailėti.
iš galvõs išsimùšti pasimiršti: Man ta pavardė iš galvõs išsi̇̀mušė Žml.
iš véido išsimùšti atrodyti labai suvargusiam, sulysusiam, paliegusiam: Iš véido išsimùšęs, kaip šaukštas Ėr. Turbūt vakaruškose buvai, kad taip išsi̇̀mušei iš véido Rm.
káilį (skū̃rą) išmùšti primušti, prilupti: Už tokius darbus aš tau kailį išmušiu Žvr. Už tokį išdykavimą reikia tik gerai išmušti kailį Jnš. O tas žmogus jam skū̃rą i̇̀šmušė ir paleido LB173. Velniui kailio neišmuši LTR(Zp).
su kūlè (su kuolù) neišmùšti jokiu būdu neišvaryti, nepakeisi: Jo ir su kuolu iš ten neišmuši (neišjudinsi) Ds. Jau kad inlindo kas galvon, tai ir su kūle neišmuši̇̀ (nepakeisi įsitikinimo) Ds.
valandà i̇̀šmušė atėjo laikas (kam įvykti): Vėl išmušė valanda, kada reikia pakelti kardą rš.
paišmùšti, pai̇̀šmuša, pai̇̀šmušė (dial.) tr. išdaužti, išdaužyti: Langai pai̇̀šmušta Str.
numùšti, nùmuša, nùmušė tr.
1. nudaužti: Su lazda nùmušė nuo šakos obuolį Sb. Numušė bobutė ožiui ragelį NS1352. Tik saugokis, kad automobiliai nosies nenumuštų P.Cvir. Julius atitraukia duris, vikriai numušdamas menką spynelę rš. Ji turi labai dažnai sustoti po medžiu, į jį atsiremti ir numušti nuo padų prilipusį sniegą I.Simon.
^ A, kad taũ velniai! Kiek užaugau, tiek nùmušiau (sakoma, sudavus galvą į žemų durų staktą) Ut.
| refl. tr.: Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, oi ir nusmušė savie galvelę LTR(Lš).
^ Kas aukštai nosį kelia, į adveriją nusimuša LTR.
ǁ refl. tr. daužant, trepsint nusipurtyti, nukratyti: Kojas snieginas nusimušo į grindis, ir po patalu Šts.
2. Q162 užmušti, nužudyti: Mūsų būrio vadą numušė Rdš. Spąstai nùmušė pelę J. Numušiu piemenį, ir ižspaitysis avys DP148. Pasistengė Kain prieš savo brolį Habel ir numušė BB1Moz5,8. Žmonės bijojos, idant nebūtų akmenimis numušti BtApD5,26.
ǁ nutrenkti: Kad tave dievaitis numuštų! B.
ǁ paskersti: Vaike, numùšk drąsa jautuką sau nupenėjęs K.Donel.
ǁ refl. KII230 užsimušti.
3. nukapoti (krušai), sunaikinti: Ledai labai dideli buvo – nùmušė daržus Šlčn.
4. Vlk nušauti: Tę šaudo, neik – da numùš Jrb. Paukšt i nùmušė tą kiaunę Gg. Zuikius gerai nùmuša, bet į taikinį nepataiko Gs. Šiandien šauliai – priešo lėktuvų medžiotojai numušė du priešo lėktuvus sp.
| refl. tr.: Kad turėtau šaudyklę, nusmuštáu paukštį Rod. I šernas gal papult nusimùšt Prn.
5. nutraukti, nudaužti: Šaudyklė siūlą nùmušė Kt. Mūsų drigantas ir storiausią virvę numuša Lš. Paimk stipresnę virvę – baltoja karvė bezyliodama numuš Km.
6. parblokšti, pargriauti: Tu mane numušei – aš atsikėliau, bet kai tave numuš, tai tu niekados nebeatsikelsi LTR(Pšl). Ką tu čia kalbi – tas Juozas tave griūdamas numùšt Ob.
7. nurungti, nugalėti: Didesnis, ans aną numùšo Krš. Kažin, kuris kurį numùštų Up. Mūsų gaidys nùmuša svetimą Rm. „Arklių karaliaus“ kiti arkliai nenumùš Šts. Kai žmonės važiuoja ir tas tą aplenkdinėja, tai katrį aplenkia, tas ir būna numuštas Nč.
8. refl. kaunantis nueiti: Vokiečiai lig Maskvos buvo nusimušę Tlž.
9. paimti kirtį žaidžiant ar lošiant: Vienu mušimu nùmušiau net šešius (žaidžiant šaškėmis) Sb. Aš su čirvių tūzu numušiau jo čirvių dešimkę Brs.
10. atmesti, nubraukti: Pagaliau nuo to asmens pelno dar numušamas kapitalo draudimas rš. Numušė penkis darbadienius, kad kasė savo bulves Ėr. Neėjai kokią dieną, i[r] nùmuša penkias Rz.
11. sumažinti, susilpninti: Serganti karvė – pusę kainos numùšo Krš. Kai auga bedarbių armija, lengva numušti darbininkams algas rš. Su kum numùšo tą kraujo spaudimą? Krš. Pridėk burokuos virinto [v]andenio, gal nors kiek rūgštumą numùš Ds. Valgyk girienę, tai numùš norą gert Lp. Ūkai numuša žvaigždžių šviesą P.Slavėn. Abiejų draugų nepagarbus elgesys smarkiai numušė Beniui nuotaiką J.Avyž. Toks jos nusiskundimas nuotaikos ne tik nenumušė, bet dar pakėlė J.Paukš. Skaitytojas lengvai patikės, kad visi tie girdėti ir matyti daiktai labai numušė mano troškimą amžinai gyventi J.Balč. Rūpestis labai numuša kelionės įdomumą rš. Toksai darbas tik vardą nùmuša Ll. Kam teip numùšt (paniekinti) žmogų? Upt.
12. mušant, kaunantis nuvaryti, nuginti: Rusas numùšo vokytį lig Šilutės Pj. Vakare negali numùšti gulti, o rykmetė[je] – negali prižadinti Skdv. Jo lazda nuo tos mergos nenumuši̇̀ Ds. Aš tuos vilkus numušiau, tą bitelę įsidėjau į ausį i nuėjau sau LTR(Lnkv). Jis atsiminė, kad šermukšnine lazda gali velnią numuštie BsPIV142.
13. nublokšti: Jis kaip pūsterėjo per abi šnirpli, tai anuos teip kaip perkūnas numušė atgal, ir jau daugiau neatsivijo BsPIV166.
14. mušimu atgrasinti, nupratinti: Įpras kur kiaulė, tai nebenumuši Ds. Kaip jį jau mušė nuo kūrymo, ė ar numušė? Ds. Niaugi aš tavęs nenumušiu nuo nosies krapštymo? Ds.
15. užgauti, sutrenkti, suduoti: Jis numušė į akmenį koją rš. Da jūs man lįste pri retelio (ratelio), tai numùšiu nagus! Rs. Ans yr be galo skūpas: gaus kur skatiką – numùši narius, nepaleis KlvrŽ.
| refl. tr.: Parejo numie, rankas, nagus nusimùšęs Krtn.
16. aplupti, apkulti: Toks rėksnys buvo, tai iš nekantrybės, būdavo, ir nùmušu Gs. Aš, kai mušdavau, numùšdavau už kaltę Skr. Jis jąją nùmušė J. Kad būtau numùšęs [vaiką], tai būt atsiminęs Lp. Nei mane barė mielas tėvelis, nei motulė numušė LTR(Btr). Bagotas nubars, o puikus numuš, o vargo bernelio meilūs žodeliai (d.) Vlk.
| refl.: Nusi̇̀muša, nusiduoda, apent į darbą eita Jdr.
17. kultuve išskalbti, išvelėti: Numùšk rūbus su kultuve Ds.
18. nukulti (linų galvenas): Linus kada nurauja, tai reikia numùšt Kri. Linai nuraut, išdžiovyt, numùšt, paklot, paimt, išmint, išbraukt Lp. Dar nenumuštà nė sauja linų Rs. Numušė broliukas geltonus linelius LTR(Žl). Dėl tavo mušimo bus lineliai numušti JV258.
| refl.: Linų galvutės nusikaršdavo, nusimušdavo su stiebo viršūnėlėmis rš.
19. Rš, Všk nuskambinti valandas (apie laikrodį): Taip ji darbavosi ir nepajuto, kaip numušė dvylika valandų LTR(Kp). Laikrodis numušė pirmą valandą rš.
20. nuplūkti, išplūkti: Pečius buvo molio nùmuštas Yl. Rejo[je] liuob be plytų numùš iš gryno molio krosnį Brs. Kai mūsų tėvai ėjo dvarystę, tai jie nùmušė [iš molio] tuos mūrus Jnšk.
21. numinti, išminti: Takutis numuštas par sodą į stubą Skr.
ǁ kreivai, į vieną pusę nuvažinėti: Tep nùmuštas an laukų kelias, kad raguitės visąčės eina šonu Nč. Kelias negeras malkas iš medžio vežt – šalysna nùmuštas, tai raguitės žuskrisdo ir žuskrisdo šalysna Rod.
22. kietai nuvyti (virvę): Per dieną gali lengvai vadžias numùšt Slv.
| refl. tr.: Reikės kokius du pavadžius nusimušti Grš. Nusi̇̀mušė senelis vadžias iš linų Erž.
23. išgrįsti, iškloti: Kad aš žinojus, kur motulė nuduos, būčia čirvoncais numušus kelelius (d.) Ml.
24. nufotografuoti: Gerai pavyko jam tave numušti Smn. Ar čia teipos numùš, kap Kaune? Lp.
| refl. tr., intr.: Prie paso reikia nusimušti fotografijos Lš. Šiandie buvau nusmùšt Švnč.
25. refl. išvargti, nusikamuoti: Vakar aš tiek nusi̇̀mušiau, kad šiandien vos kojas bepavelku Šš.
26. refl. Lp nueiti, nusidanginti: Aš, musėt, buvau prie ano ravo nusimùšus Bsg. Nu kurgi šitos mano karvės bus nūnai nusmùšę: visur išieškojau, ir kap nėra, tep nėra Dbč.
◊ kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimùšiu kóją pas tave Kt. Kitusyk visi atė[jo], visi koją nusimušė pas juos Gs. Tai da aš vis tėviškė[je] kóją nusi̇̀mušu Plv.
kopū̃stą numùšti Dkk mesti akmenuką taip, kad jis atšoktų nuo vandens paviršiaus.
nuo kánto numùšti nuginčyti: Kap mes an jo atsisėdom, tai čyst nùmušėm nuo kánto Ml.
nuo kójų numùšti
1. atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, teip numùš nuo kójų Ds.
2. nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas rš.
3. sugadinti nuotaiką: Aš, taip pasakydamas, visiškai nùmušiau jį nuo kójų Šlv.

nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, privargti, nusivaryti: Senė visai nusimušė nuo kojų sp. Tie rugiai tokie tiršti (tankūs), taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų Bsg. Eit negaliu, kap nùsmušiau nog kojų, – itep toli Arm.
pamùšti, pàmuša, pàmušė tr.
1. šiek tiek mušti, aplupti, apdaužyti: Kai jį jau Šilkalny pàmušė, tai nuo to laiko ramesnis pasidarė Šn. Itą mergą ir uošvį macnai pàmušė Dv. Reikia pamùšt – pasileidę, neklauso Vrn. Pàmušė vienas kitą Dv.
| refl.: Pàsmušė bernai Dv. Man knita pasimušt su kuo nors Kp. Kai girti, tai maga ir pasimùšti Pc. Einam sniegu pasimušt Vb. Seseres pàsmušė ir davai sūdytis (teistis) Arm.
ǁ part. praes. prk. pusėtinas, vidutiniškas: Pamušamà kumelė – gali važiuoti Jrb. Ar geri arkliai? – Pamušami̇̀ Jrb.
pamušamai̇̃ adv.: Mes gyvenam pamušamai̇̃ Jrb.
2. padaužyti, paplakti: Atejo py vieno jaujo vienas vyras ir pamušo į duris LTR(Klp). O kad tu taip sudžiūtum, kaip ant marių lendružė, vėjužio papučiama, vilnužės pamušama JD928.
3. galėti mušti: Už saũ stipresnio nepamuši̇̀ Sb.
| refl. prk.: Su tokiais nepasimuši (nepasiginčysi) – duok, ir tiek Ėr.
4. nuginti, išvaryti kur: Karves pamùšk į pagirį i tegu ėda Stak. Jį jau ir iš tenai pamùšo Up. Būčiau valdžia, tai pamùščiau tokią motiną kvailiot po pasaulį, o vaikus atiduočiau į vaikų namus Skr.
5. R267 nužudyti, išmušti, išžudyti: Pamušė daug žmonių Dkšt. Daug svieto tada pàmušė Plš. Pirkių daug sudegino ir šeimynų pàmušė Šlčn. Metė dvi granatas ir pàmušė žmones Eiš. Buvo Jobui … keltuva atimta … ir pamušti piemenys bei tarnai Mž433. Ir nusiuntęs pamušė visus bernelius, kurie buvo Betleeme ir visuose kraštuose jo DP417.
ǁ R, Q447 paskersti, papjauti: Galvijį pamùšti KI25. Jūs savo vestuvėms tikriausiai turbūt jautį pamùšot Up. Rudenį gyvolius pavalgai pamušus, prylaidus ir paršus paskerdus, žąsis ir antis papjovus, gaspadorius vaišino savo šeimyną dešromis, vėdarais S.Dauk. Jautį pamušė meisai ir sušėrė žmonis (žmonėms) Šts. Šiandien pamùšom paršą Krž. Padaryk alaus, pamùšk porą gaidžių, susikviesk kaimynus, ir bus puota Srv. Kiekvienas ūkinykas Velykos[e] aviną už save bei savo šeimyną pamušlavo (pamušdavo) MTP42.
ǁ nušauti: Vakar mūsų tėtis zuikį pamušė Skr. Kiek zuikių pamušei medžiodamas? Vv.
| refl. tr.: Buvo paršas nupenėtas – jijė pasi̇̀mušė Jrb. Varniuką pasimušim ir išsikepsim Lnkv.
ǁ pašauti: Pamušiau zuikį, tegu šuo gaudo Gs. Trys naikintojai be perstojo šaudė į pamuštąjį tanką rš.
6. SD276 nugalėti, pavergti: Iš tikro sunku bus tokius pamušti žmones, kurie geriau tinka sudegti, nekaip mūsų valdiniais būti M.Valanč. Buvo didžiavyriai, bet mažesnius spaudė, pilnus laisvės mano vaikus pamušė vergijon A.Baran. Atsirado keleivis, kuris norėtų padėt kunigaikščiui pamuštie neprietelių BsPIV82. Šiteip pamušė Jozua visą žemę BBJoz10,41.
| prk.: Lenkų įtekmė pamušė Jogailą, ir jis pradėjo kalbėti lenkiškai Blv.
7. partrenkti, pargriauti: Ratai jį ant žemės pamùšo Up. Maniau, kad mane arklys po savo kanopomis pamuš Pt. Neprietelius savo po savo kojoms pamušo SPI261. Kibkimės – matysi, kaip aš tave pamušiù Rk. Varna pamėgins skristi prieš vėją ir puola pamušta kaip akmuo žemėn rš. Pamušė viedrus, patąsė nėšius, papylė vandenėlį TDrV19.
| prk.: Anų ištvermė taip lengvai nebuvo pamušama prš.
8. smarkiai užgauti, sutrenkti: Daugelis po susirėmimų išeidavo su nuplėšta švarko rankove, pamušta koja P.Cvir. Pamùšiu koją, tai žinosi! Mrj. Ana pàmušė koją šuns J. Must, pinkaules kas pamùšo, ka eiti̇̀ raišdamas Vvr. Ka pamùši, karvės i pareis, kojas ant pečių susidėjusios KlvrŽ. Kariška mantakriska ir trenkia ar ranką pamuša Gs. Viena jo akis buvo pamušta rš. Galvą pàmušei ir palikai, ale anis pabėgo Šlčn.
^ Nedžiaukis vilku raišu, kojos nepamušęs LTR(Škn).
| refl. tr., intr.: Pasimùšo ranką pasigėręs Pp. Nagas pasimušė karvei, tai ir iš vietos nebegalima buvo toliau pavaryt Užp.
9. paveržti: Menkas iš tavęs vyras, jei jis galėjo tą mergą nuo tavęs pamùšti Jnšk. Algis aną pamùšo nu kito vaikio Krš. Žiūrėk, aš kai pamušiu nuo jo mylimą Srv.
10. daug vaikščiojant kietu keliu, suskaudinti, pritrankyti (kojų padus): Toks kietas kelias – pàmušiau kojas Ktk. Toli basas ėjau – kojas pàmušiau Ėr. Padus pàmušiau bevaikščiodamas, o naudos nėr Rs. Pareidamas iš miesto, pàmušė kojas, vos bepaeina Jnš.
| refl. tr., intr.: Kojas atmyniau, pasi̇̀mušiau beeidamas J. Pasi̇̀mušiau kojas, tai vaikščioju kap zuikys Kt. Plentu važiuojant, nekaustyti arkliai greit kojas pasi̇̀muša Snt. Kol nuejau Vilniun, tai čysta pasmušiau Arm. Pasi̇̀mušė kojos in žvyrą, toliau negaliu eit – nors sėdėk atsisėdęs Ktk. Aš jau visai pasi̇̀mušiau, negaliu toliau eiti Jz. Arklys pasi̇̀mušė ir šlubuoja Št. An gruodingo kelio arkliai greit pàsmuša Rod. Nekaustytas arklys par tokį gruodą tai kaipmat pasimùš Pln. Pasimušė kojytėlės nuo šio didžio vieškelėlio NS1178.
ǁ refl. nuo staigių ir įtemptų judesių pasidaryti skaudžiam: Pasimuš rankos, nepratus austi Šts. Ronpjoviams (rąstų pjovėjams) sunkus darbas: pasimuša rankos ir kojos Šts.
11. kiek apnešioti, padėvėti: Batai pamušti̇̀, ale žiemą laikys Mrj.
| refl.: Da geras [švarkas], ale jau rankovės pasi̇̀mušė Rdm.
12. pakalti, pakaustyti: Batam reikia naujus puspadžius pamùšti Jnš. Pamušk arkliui padkavą Dglš. Sunkiai subeldė pasagomis pamuštais kulnais rš.
^ Turtuolio padas auksu pamuštas, o širdis titnagu grįsta LTR.
ǁ pakalti, kad lįstų giliau: Pamušk kylį B.
13. SD265 įsiūti, įdėti iš vidaus drabužio: Jo paltas kailiais pàmuštas Ktk. Man kailinius pàmušė Jnšk. Kailiniai lapėms pamušti N. Kailiniais pamuštà paltukė Smn. Pàmušiau palitą vata Knv.
^ Žodžiais drabužio nepamuši VP52. Gudri kalba suktybėmis pamušta KrvP(Drsk).
| refl. tr.: Ant žiemos reiks pasimùšti talubėlės, turėsiu šiltesnę drapaną Jnšk.
ǁ iškloti, išklijuoti po kuo: Reikės po abicais dar laikraščių pamùšti Up.
| prk.: Į dangų tekyla tie, kurie tėra vėjais pamušti, tušti kaip pūslės Vaižg.
14. palenkti, pasikišti po savimi: Karvė pamùšo galvą po savęs ir nudvėsė Užv.
| refl.: Ejo [vaikas] ropla, ranka pasimùšo – i susidevė nosį Krš.
ǁ panarinti (akis): Jaučias akis pamušė po blakstienoms ir tuoj pradėjo gaišti Vlk.
15. iškapoti, išdaužyti (krušai): Kruša apynius pamuš S.Dauk. Pamušė teipag ledai visokią žolę lauko Ch2Moz9,25.
ǁ išlaužyti, išguldyti: Tas švidras (didelis vėjas) ir rugius pàmušė: vietom net išgulė Ut.
16. sudaužyti, išdaužti: Drabnuosna kąsneliuosna pamušė [stikliukus] Aps. Vėjas papūs, tai ir langus pamùš Aps.
| refl.: Pàsmušė lango stiklas Dv. Nuvirto nuog stalo puodas ir pasi̇̀mušė Šlčn.
ǁ pradaužti (kiaušinius): Pamušti kiaušiniai Lp. Vakar visus pàmušiau, pàmušiau kiaušinius Šlčn.
ǁ supilti pradaužus, įmušti: Į kukulaičius pamùšt užteks vieno kiaušinuko Gs.
17. apgriauti, apdaužyti: Septynias šeimynas suvežė vienon pirkion, ir toj pamušta Lz. Druskinykus iš antaro rozo pàmušė (bombomis apmėtė) Azr.
18. truputį pakulti, padaužyti spragilu: Pamušk iškratytus iš kūlio šiaudus Knv. Pamušk varpas – jose yra dar daug grūdų Knv.
19. kiek pasukti (sviestą): Lig šiol aš mušiau, dabar tu pamušk sviestą Ėr.
20. išplūkti: Gruntais pamušu aslą SD67.
21. išdrembti, išduobti: Negalima važiuot, ba kelias labai pamuštas an duobių Btr.
22. pakreipti: Kepurę pamušęs ant to šono, iš kur saulė kaitina, jis rūko papirosą I.Simon.
ǁ refl. pasukti, pasiduoti kuria kryptimi: Aš pasi̇̀mušiau į gerą kraštą, tai radau Gs. Ėjau į Žvirgždaičius, pasi̇̀mušiau į dešinę i paklydau Žvr. Onut, žąsiukai pasi̇̀mušė į tę Žvr.
| Pasmušk in Agotą, gausi gerą pasogą Rod.
23. refl. kiek paplakti, paplazdėti, patvinkčioti: Pasi̇̀muša pasimuša širdis i vėl baiki Ant.
24. refl. laimėti, gauti (pinigų): Kaip reik man piningų pasimušti Prk. Šiandien daug piningų pasimušiau – pardaviau bulius Prk.
25. refl. MŽ, K, Pšl, Kp, Grv pasilakstyti, apsivaisinti (apie gyvulius): Pasimušė kumelė B. Kumelė pasi̇̀mušė, kitąmet bus kumelys Skr. Bėrokę leidom prie kumelio, bet nežinau, ar pasi̇̀mušė Jz. Ar pasimušė avis? – Mušės, bet nežinau, ar pasmušė Nč.
ǁ prk. prarasti garbę: Jau Ona pasi̇̀mušė Ut. Pasimušus, kas ją ims Ut.
26. refl. atsigimti, būti panašiam į ką: Terpu kokių žmonių gyvena, tokiais pàsmuša Lp.
×27. (l. rozbić, brus. paзбiць) išskirstyti, išdalyti: Mūs ūlyčią pàmušė an vienasėdžių Rod. An sklypų pàmušė Vvs. Kolionijom pàmušė – kitas gyvenimas Str.
◊ gálvą pamùšti atsigulti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik an rytą pàmušėm gálvas Užp.
ši̇̀rdį pamùšti palenkti prie savęs: Na, kas girdėjo, kad tiktai par 10 mėnesių galėtų žmogus teip pamušti sau visų širdis rš.
parmùšti, par̃muša, par̃mušė tr.
1. R smūgiu pargriauti, partrenkti: Tekinis vaiką parmùšo ant žemės Skdv. Vaiką par̃mušė arklys po kojų, jau kelinta savaitė, kai nevaikščioja Srv. Žmogus neišlaiko – par̃muša vėjas Ob. Lazda jį parmušė OsG155. Ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane (tiltą) parmuš lytis V.Kudir. Perkūns … aužuolą žalią parmušė RD62.
| Mane parmuš ta degtinė, jau matau Ar.
| refl. tr.: Parsi̇̀mušiau ant laiptų ir ėmiau duot Skr. O šyvokas kap šoko, parsi̇̀mušė poną LB257.
ǁ prk. priblokšti, sutrikdyti: Tokia kalba jį visai parmùšo Up. Nusiminusi ir, sakytum, dar labiau gyvenimo parmušta Mykolienė J.Marc.
2. mušimu iškankinti, atimti jėgas: Kasdien duodamas į kailį, vaiką par̃mušė, o dabar tas sudžiūvęs kaip skiedra Skr. Tas piemuo jau visai par̃muštas Alk.
3. nukamuoti, išvarginti: Akmenis beveždamas, tik arklius par̃mušiau Všt. Besitrankydamas arklius parmùšo – vienos skūros Ll. Parmušti̇̀ arkliai (nepabėga greitai) Gdl. Par̃mušė arklius tas šalaputris Plv.
| Parmušiau kojas beeidamas, ir vis nieko nerandu Krsn. Rankas gali parmùšti su tokiais [sunkiais] grėbliais Gž.
| refl.: Kur čia būsiu linksmas – parsimùšęs (išvargęs, paskendęs) darbuos Vb.
4. paskersti, papjauti: Parmùšim kiaulę, ir bus mėsos Alvt.
5. refl. su triukšmu pareiti: Tik apie rytą parsi̇̀mušė namo girtas Sb.
pérmušti tr.
1. labai smarkiai užgauti, suduoti, sutrenkti: Pármušei gyvolį, ir raišo J. Vaikščioja kaip šuva pármuštas Ėr. Piemuo su basliu kiaulę pármušė Up.
| refl. tr.: Senutė žiemą parkrito ir strėnas pársimušė Skr. Iškrito uodas iš ąžuolėlio, parsimušė galvelę į ąžuolėlio šakelę LTR(Krč).
ǁ mušimu sukelti išsimetimą: Nemušk kumelingos kumelės, ba gali pérmušti Alk. Kap pérmušė karvę – išsimetė, tai ir po karvei Lp.
2. primušti, prilupti: Kai gerai pérmuša, tai jau tada bijo Gs.
ǁ refl. iki valios mušusis nustoti: Pársimušo, parsidevė mūso jauniejai, dabar nuščiuvo Krš. Dieną naktį šaudosi, pakol parsi̇̀muša Ėr.
ǁ per daug primušti: Močia jau nepérmuš, kad kepštelės kiek Skdt.
| refl.: Žmonės parsigeria, parsimuša Ėr.
3. mūšyje nugalėti, gauti viršų, įveikti: Mes jau neprietelius pérmušėm, nė vienas jų n'išbėgo Jrk138. Kelkitės, stipriai kovokit, kol dar neste parmušti PG.
4. perskelti, perdaužti: Eina toliau, rado du varnu raujantis ant kaulo kumelės; ėmęs nuvijo, o tą maitkaulį permušė, numetė vienam pusę ir kitam pusę BsPIII192. Kitas su spragilu ir šonkaulius mažne parmušė man S.Dauk. Jis tą akmeną permušė, ir išbėgo zuikys [iš to akmens] LB197. Tokį didelį gražų molinį iš nakties radome pármuštą Skr.
| Rugiai geri: pradeda pjauti – pradalgės nepármušamos Grd.
| Algos nė permušto grūdo negavo J.Balt.
5. neduoti baigti, pertraukti (kalbą): Janė turia tokią madą pérmušt kito kalbą Skr. Pérmušei žodį – užmiršau, ir ką sakyt norėjau Slm. Aš pérmušiu jūsų niūksmą Aps.
6. kiaurai perkalti, persmeigti: Tavo rankos ir kojos vinimis buvo permuštos brš.
7. pertverti: Parmušė kambarį lentom Ėr.
8. iš naujo aptraukti: Kėdes permušėme šviesesne medžiaga rš.
9. iškulti (spragilais): Ekšę, Jonai, padėsi pérmušt klojimą Alv.
ǁ iš naujo perkulti: Susivaro į krūvą, da reik pármušti: cielų [linų] galvikių nulekia Grd.
10. pašokti šokį, patrepsėti: Ir judu da ant šalčio galit pérmušt po kokį [šokį] Gs.
11. sukirsti, sudaužti (rankas sulygus): Galop sulygo ir permušė rankas LzP.
12. refl. prasiveržti, prasiskverbti: Pro kitas duris nebegal persimušti: žmonys visur grūdasi Žem. Keistutis su sauja vyrų narsuolių persimušė į kalnus V.Kudir.
| Sienos plikos, storiausio mūro, pro kurias nė koks balsas nepersimuša Žem. Šviesa vos tik persimuša per tirštą ir miglotą orą Žem.
ǁ persimesti: Seniau čia ejo Merkys, bet persimušė kiton vieton Vrn.
ǁ per viršų iškilti: Jau vijoklis per tvorą pérsimušė (peraugo) Rod.
13. būti labiau juntamam (apie kvapą), viršyti stiprumu, nuslopinti (kitokį kvapą, spalvą): Kopūstai pérmušė burokų kvapą Ldk. Šaltu vandeniu išplausi, ir pérmuš silkės kvapą Šl. Indėk plutą vandenin, gal kvapą pérmuš Ktk. Lempos šviesa pérmuša geltoną spalvą Ds. Dažos, tepas, ale nepármuša geltonumo Krš.
14. perpūsti, pertraukti: Tai įknisk [kojas] dabar į šiaudus, kad užpūtis nepermuštų J.Balt.
15. refl. apsiginti, atsikratyti: Aš niekaip neparsimušu musims: pula i pula Krtn.
16. refl. per daug iškilti (rūgstant): Duona pérsimušus, tai kepelai sunku padaryt Vlk. Duona pérsimušė, tai ir an ližės nesturi Rod.
piemùšti, pi̇́emuša, piemùšo (dial.) tr. priskirti, prijungti: Viskas pymuštà pie Saugų (prie Saugų apylinkės) Sg. Patiktum, kad mus py Šilutės pymùštum Sg. Kuokštai tapo piemušti pie Sakūčių Kin.
pramùšti, pràmuša, pràmušė tr.
1. SD183 smūgiu padaryti skylę, pradaužti, praskelti: Pràmušė galvą kiaurai J. Įkaitinti keptuvėje sviestą ir, pramušus lukštus, suleisti kiaušinius rš. Nuo vamzdžių kokybės labai priklauso šūvio pramušamoji jėga ir taiklumas rš. Stipri elektros srovė pramušė izoliaciją rš.
^ Kakta sienos nepramuši LTR. Tykam nepramuš galvos N. Tėvų ašaros dangų pramuša LMD(An). Žodis galvos nepramuša B. Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą, rasi auksą (kiaušinis) Vad.
| refl. tr.: Neišdykaukit – galvas prasmùštat! Alks. Prasimušė nosį, su sniegais laidydamys Šts.
2. perverti, perdurti: Jaučia … vinis, kurios jam rankas ir kojas pramušt turėjo DP153.
3. refl. prasiskverbti, prasiveržti: Partizanai prasimušė iš apsupimo sp. Magistras su savo kareiviais triskart prasimušė per karaliaus kariuomenę LTII401. Tik prasi̇̀mušiau pro žmones Trgn. Šunkeliais ketinome į antrą vieškelį prasimušti (šiaip taip įvažiuoti) Pt.
| Dabartiniai intakai kai kuriose vietose staiga meta vieną klonį ir prasimuša į gretimą, sudarydami staigius posūkius rš.
| Net saulės spindulys negalėjo prasimušti pro medžių tankius lapus J.Balč. O giria vis darėsi nykesnė, tamsesnė, ir jau nebeprasimušdavo pro spygliuočių medžių šakas saulės spinduliai A.Vien. Per visus vienok balsus prasimuša plūdimas tąsomo Kiškio V.Piet.
4. refl. prk. vargais negalais pasiekti ką pageidaujamą: Darbininkas, nors ir prasimušdavo į aukštesnį mokslą, negalėdavo gauti tarnybos sp. Teodoras prasimuša ligi buhalterio vietos viename fabrike rš. Sunku buvo, kol į meistrus prasi̇̀mušiau Lkš. Per vargą prasi̇̀mušė į žmones Jnš. Jis vienas pats turėjo prasimušti į gyvenimą rš.
5. refl. prasiveržti iš vidaus į viršų, į paviršių: Žmonės pasakoja, kad šio šaltinėlio prieš kelerius metus nebuvę ir tik dabar jis iš žemės gelmių prasimušęs P.Cvir. Kaip tik atvertė [akmenį], tuojaus prasimušė vanduo BsPIII237. Man prasi̇̀mušė kraujas iš nosies ir kad ėjo, kad ėjo! Skr. Virto, krau[ja]s par nosį prasimùšo, i mirė Krš. Prasi̇̀mušė kraujas pro burną PnmR. Ugniai visiškai prasimušus, dūmai nyksta Vd. Ant kaktos prasimušė prakaito lašai rš. Dideliu akmeniu prislėgta kertėje gumšojo statinė, pilna kopūstų, iš kurių buvo prasimušę drumzlinos putos rš.
| Jis vis lėtai auga, bet kai prasimùš, tai ir augs Lš. Dabar kap palijo, tai ir žolė prasmušė augti Lš.
6. refl. prasikišti į priekį: Tumosa (jo sodyba, namai) in čia prasi̇̀muša Brb.
7. nuvarginti, prikamuoti: Kojas pramuši ir nieko [grybų] negausi Krkn.
8. išdrembti, išduobti: Sunkus vežimas pramušė pievą Dglš.
| refl.: Ir vieškeliu jau kelias prasimušęs Srv.
9. praskaldyti: Pramušk kokį dešimtį pagalių Žr.
10. pralošti, mušant kiaušiniais: Nemušk su juo: aš tau sakau, kad jo stipresnis – pramuši paskutinį Ssk. Aš jau po Velykų: pramušiau visus kiaušinius Ssk.
11. pragerti: Pinigų kišenę turia, reik pramùšt visus Jrb.
ǁ praleisti, prašvilpti: Pramùš piningus, negali paduoti Grd.
◊ akmeñs negáuti gálvai prasimùšti apie labai šykštų: Iš jo tai nei akmens negáusi gálvai prasimùšti Pnd.
galvà pramuštà apie labai didelį palinkimą, patraukimą kam, rūpinimąsi kuo: Jo ant mokslo pramuštà galvà Kvr. Galvà pramuštà ant amato Vžns. Knygom tai tiesiog jos galva pramušta P.Vaičiūn. Jaunose dienose iš tiesų turėjau pramuštą galvą prie visokių sumanymų J.Balč. Mano galvà pramuštà, kad tik važinėt Ut. Jam galvà pramuštà dėl tų žuvų Ig. Visų galvos Amerika pramuštos V.Krėv. Anas gabus – pramuštà galvà šoferiu Rk. Jos galvà pramuštà lėkti, tiktai lėkti Pc. Mano galvà buvo pramuštà, kap dūduot Nmč.
pro šóną pramùšti pragerti, išeikvoti: Kad pràmuši pro šóną, tai neturi Krkn.
primùšti, pri̇̀muša, pri̇̀mušė
1. tr. suteikti skausmo smūgiais, prilupti: Aš tave primùšiu, ko nežiūrai žąsukų! Rdm. Kitas likęs tėvo primuštas ir iš namų išvarytas Žem. Žmogus, primuštas žmogžudžio, vaitoja SI132.
^ Šiandie aš negaliu – kaip su pagaliu pri̇̀muštas, visas nuimtas Jnšk.
primuštinai̇̃ adv.: Ans jį muša primuštinai̇̃ J.
2. tr. daug nužudyti: Zanavykijoj daug pri̇̀mušta kareivių [karo metu] Gs. Primùšo par karą daug vyrų Krš. Daug aš čia buvau primùšęs žiurkių Pc.
3. tr. smarkiai suduoti, užgauti, pritrenkti: Jį medis puldamas pri̇̀mušė, ir nuo to numirė Kt. Koją pri̇̀mušiau Ėr.
| refl.: Krito ant ledo aukštininkas ir prisi̇̀mušė Lkš. Man dreba širdis: ji apvirs, prisimuš, dar ir kaulus susilaužys I.Simon. To[je] duobė[je] šeši žmonys prisimùšos Krš.
4. tr. Ut įskaudinti (einant ilgai, kietu keliu): Pri̇̀mušiau kojas, o nieko gero Ar. Taip gerai parvažiavau, nė kojų nepri̇̀mušiau (eidamas būtų primušęs) Rs. Platus vieškelelis, sieri akmeneliai, ten kojeles primušo, padkavelės pridilo LTR(Mžk).
| refl.: Labai prisi̇̀mušė kojos beeinant Lnkv.
ǁ prikamuoti ilgu ėjimu: Bevažinėdamas teip primušiau arklį, kad tik bepaina Dgl.
| refl.: Prisimùšus (nusivariusi nuo ilgo ėjimo) karvė, nė pavest nebegalima Srv.
ǁ refl. privargti, prisikamuoti: Per rugiapjūtę prisi̇̀mušėm su darbais Jnš. Ot prisi̇̀muši, kol dobilus nupjauni, Dieve saugok! Vb.
5. tr. pritrinti (pūslę): Man pri̇̀mušė kojų apačias pūslių, nebegaliu nė paeit Jnšk. Būdavo, paki primali kubilus miltų, tai milinis ir pūsles an delnų primuša Žž.
ǁ sužaloti dažnu daužymu, trynimu: Jis pats tuojau nuskubėjęs į tvartą žiūri – ligi gyvos mėsos primuštas arkliui sprandas! rš. Pavalkai buvo didoki – ariant kumelei petį primušė Ėr. Kietas balnelis arkliui nugarą pri̇̀mušė Jon.
| refl. tr.: Nežargyk pavalkų – arkliai pečius prisimuš MTtVI36.
6. tr. SD119, Grv prikalti, pritvirtinti: Primùšk prie sienos kartį rūbam džiaut Sv. Matai, atšokus lenta – primušk paėmęs Ds. Po apačia dugno teip pat reik dėti lanką ir jo galus primušti su vinimis pri šonų bačkos S.Dauk. Prie durų primušta lentutė su parašu rš. Arkliui padkavas primušti N. Danteliai pri̇̀mušta [verpiamojo ratelio sparne] Nmč. Eglinių šakų pakapoję, tris karteles an stulpą pri̇̀muša išilgos – ir yra statinių tvora Vdn. Pri̇̀mušė lentą prie sienos knygom pasidėti Lzd. Po keturias poras puspadžių per dieną pri̇̀muša Vad. Buvo kryžiausp primuštas Mž451. Primušė jam rankas ir kojas medžiop kryžiaus DP146.
| refl. tr.: Tu prisimuškie, mano mergužėle, tą margą gromatėlę prie skrynios antvožėlio (d.) Jrb.
ǁ daug prikalinėti: Primušta kuolų sienon Pb.
7. tr. paskelbti mušant, daužant į ką: Penktadienį turgų primušė (paskelbė mušdami į lentą) Yl.
8. tr. daug pridaužyti: Primuši̇̀ daug riešutų, tai aš ir nesuvalgysiu Srj.
| refl. tr.: Kiaušinių prisi̇̀mušiau, lakšinių pasidariau Vlkv. Kiaušienės prisimùš (prisikeps), ką turės – suvalgys, ir guli Skr.
9. tr. daug išmušti, išrausti: Bombos daug duobių pri̇̀mušė Pn.
10. tr. prikimšti, prigrūsti: Pri̇̀mušu kopūstų du kubelu Vn. Kluonas ir daržinės erdvios, iki pat šelmens primuštos pašarų J.Balt. Daržinėlę pilną prikimšiau, primušiau kaip su lazda Ut.
| Pilną trobą garų primùšo (prileido), viralus beverdant Varn.
^ Vakaruškininkų pirkia kaip mušte primušta (labai daug jų) J.Paukš.
| refl.: Klumpės beregint prisimušė šitos šaltos pliurzos, ėmė spausti kojas, veržti apivarus J.Balt.
ǁ refl. daug sueiti, prisirinkti, prisikimšti: Kai prismušė stotin daugis žmonių, tai nebuvo šalta Kpč. Parvažiuojant prisimùšo mašina – varvėte varvėjom suprakaitavę Krš.
11. tr. SD160, Lz, Žž, Trgn, Gž užtaisyti (šaunamą ginklą): Vaikai, nečiupinėkit šautuvo, ba pri̇̀muštas – dar nusišauste Kvr. Nei parako, nei šratų – neturiu kuo šautuvo primùšt Ut. Armota buvo tuojau primušta J.Balč.
| refl. tr.: Kol prismušiau muškietą, ir zuikis pabėgo Lp.
12. tr. priploti, priplūkti: Visus javus lietus pri̇̀mušė in žemę – ir pjaut bus negera Ds. Pasėjau miežius, o lietus primušė; dabar vė atakėjau, kad žemė būt minkštesnė Dglš. Lietus primušė visas dulkes rš. Jau pri̇̀mušė sniegą [važinėdami] Ukm. Kietas kelias lengva primušt Ut.
| refl.: Pasleidęs sniegas pri̇̀smuša po arklio kanopom Rod.
13. tr. kietai, glaudžiai pridaužti, prispausti: Muštuvai pri̇̀muša siūlus Prn. Kap tu čia audi, primùšk geriau – audimas labai retas Kt. Stvėrė net po kelis pėdus iš karto, bloškė juos ant laito, koja vis primušdamas prie kitų pėdų J.Balt.
14. tr. banguojant atnešti, priplakti: Atnešė vilnys švendrų pundą, jis tą pundą pasigriebė ir užsigulė, tai jį vilnys primušė prie salos kranto BsPIV181.
| refl.: Liūno dalis plaukioja kurį laiką po ežerą, kol, prisimušusi į pakraštį, priauga rš. Prisi̇̀mušė jie ant kraštą, išlipė iš laivės BM15.
15. refl. su vargu prieiti prie ko, prisibrauti, prisigrūsti: Sunkiai prisi̇̀mušiau prie kasos Kp. Nė prisimùšt negalėjau per žmones Srv. Kol prisimuši̇̀ bilieto nusipirkt, galia ir traukinys išeit Slm. Ir važiuok, kai an traukinį neprisi̇̀muši! Trgn. Daug vargo padės, kol prisimùš prie malūno Ėr. Dėl sodiškių cukrus nepri̇̀smušamas Lš.
16. tr. prijungti, priskirti: Algirdas daugiaus gudus veikė, plėšdamas nuo jų žemės kampus ir primušdamas prie Lietuvos V.Piet. Mizarai primušti̇̀ in Didžiasalį (jų vaikai privalės lankyti Didžiasalio mokyklą) Lp. Dabar ta vieta primušta miestelin Pb. Tą daržą nuo jo paėmė ir pri̇̀mušė prie visų daržų Gž. O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė ir linksmai gyvęt jiems ūbą primušė lauko K.Donel. Primušk ir tą dvidešimt pri visos sumos Bt.
17. refl. pritapti, prisiplakti: Gal pri̇̀smušė mūs karvė kur prie svetimų karvių, kad jos niekur nerandam Nč. Prisimùšo pri mūso toks senis ne iš šen, ne iš ten Krš.
| Jei neprisimùš (neprisimes) kokia liga, dar galiu pagyventi Krš.
18. tr. Jnšk, Ut pridėti, prispausti (antspaudą): Pri̇̀mušė antspaudą prie laiško ir nunešė Gž. Rašiau gromatėlę aukso litarėlėm ir primušiau pečetėlę rūtų vainikėliu LTR(Sv). In grabo duris pečatį primušė A.Baran.
ǁ prilipdyti: Ben aštuonias markutes pri̇̀mušė an siuntinio Užp.
19. tr. mušant atvaryti: Jauną į kaimą i su pagaliu negal primùšti Krš.
20. refl. atvykti, atkeliauti: Tiek, sapnavau, mušiaus – gal jau prismùš kas nors Skdt.
×21. (vok. anschlagen) intr. sotinti, stiprinti, eiti į sveikatą, į naudą: Prasti valgiai žmogui labiausiai prideringi, pri̇̀muša KI493. Jis daug alaus išgeria, ale turbūt jam ir primuša, kad toks diktas Všt. Kad ji (degtinė) ma[n] visą čėsą nieko neprimuša, tai aš jos nė nenoriu Gs.
◊ kai̇̃p kūlè (búože) pri̇̀mušta sausakimšai prisigrūdę: O žmonių – kai̇̃ kūlè pri̇̀mušta Skdt. Kai̇̃p kūlè pri̇̀mušta, nei kur kojos beįkelt PnmR. An vakarėlio tai pilna pirkia ir priemenė buvo žmonių – kap búože pri̇̀mušta Nč.

×razmùšti, ràzmuša, ràzmušė (l. rozbić, brus. paзбiць) tr. išdalyti, suskirstyti: In tris laukus ràzmušta: vienas pūdymui, kitas rugiam, trečias vasarojui Brsl. Nedidelis kaimas, vienkiemiais ràzmuštas Švnč.
sumùšti, sùmuša, sùmušė
1. tr. suteikti skausmo smūgiais, apkulti: [Onelės] nugarėlė ir šonai – viena mėlynė – kaip obuolys sumušta Žem. Tas nurėdė, sumùšo Kin. Kaip varno plunksną jį sumušo LTR. Atavežė sùmuštą kai obuolį OG415. Vienus sumušė, kitus užmušė Ch1Mr12,5. Sukultas ir sumuštas esmi lyšnai Mž469. Aš kap sùmuštas (visą skauda) Alk.
ǁ sugelti: Ar tę nesumuš jumis bitės? Vl.
2. refl. pradėti muštynes: Kap čia mes sùsmušėme su tavim, aš ir pati nežinau Al. Bajoru du susimušė tarp savęs P.
^ Susibaręs – už piktojo žodžio, susimušęs – už didžiojo vėzdo NžR.
ǁ R354, Šts pradėti karą.
3. tr. nugalėti kare, kautynėse: Priešus sumušė – į šipulius, į dulkes sumalė rš. Neprieteliai sumušė mano vaiską BM168.
ǁ prk. įrodyti nepagrįstumą, sugriauti: Mes sumušėme visus tuos argumentus rš. Tam tikslui parinkome nesumušamus (nepaneigiamus) faktus rš. Autorius pats sumuša save (sugriauna savo argumentus) rš.
4. tr. Ėr sukapoti, suplūkti: Ledai lauką, javus sùmušė, sukūlė KI579. Sùmušė, suplakė tas lytus tuos dobilus, kad visai negali papjauti Gs. Akys nenoromis verkia, pamačius [ledų] sumuštus javus I.Simon. Linus kai patalą paklojo, taip sumušė Klt. Yr miežių daug sumuštų̃ lietaus Slm. Taipo tapo sumušti linai ir miežiai, nesa miežiai buvo išplūdę ir linai galvas gavę BB2Moz9,31. Šiemet iš bičių maža bus [medaus]: lietus duos i sumùš žolėsnan [bites] Pb.
5. tr. užgauti, sutrenkti: Man ir sùmušė petį Str. Jonukas kelelį sùmušė Užp.
| Kosulys galvą sùmuša (sutranko) Vkš.
| refl. tr., intr.: Vakar beeidamas koją susi̇̀mušiau Smn. Pakaušį sùsmušė Nmč. Griuvo in žemę ir susi̇̀mušė krūtinę Klvr. Susimùšęs obuolys ir įpuvęs Rdn.
ǁ refl. susidurti: Kuone kaktom susimušė su įgėrusiu darbininku rš. Susimùšo du traukiniai kame čia Rd.
6. tr. sutrinti (nuospaudas, pūsles): Delnai nuo arimo teip sumušti, kad nė pasisveikint negaliu Upt. Jam nuo rašymo ant piršto mazolius sùmuštas Skr. Sumùš, sudirbs mazolius medkurpiai Rdn.
| refl.: Dabar jis drožė kiauras dienas. Net jo rankos išlyžyje susimušė juoda gargaždėta karpa, nuolat trūkinėjanti ir apsipilanti krauju J.Balt. Ant kojų papautai susi̇̀mušė Up. Susimuš poputės, bulves bekasant Varn.
ǁ sužaloti dažnu daužymu, trynimu: Pavalkai sumušę bėrųjų arklių pečius rš. Sumuša kinkymai arklį, ir prisimeta moliūkas Šts.
7. tr. nuvarginti, nukamuoti: Prie karčemos sumušti arkleliai šalčiu dreba, badu žvengia LTR(Šmk). Mes sumušti̇̀, pavargę Dv.
| refl.: Par vasarą tik susi̇̀mušiau Ktk.
8. tr., intr. Nj suduoti, sutrenkti: Sumùšo arklys kojoms i prapuolė Mžk. Jis sumušė delnais į kelius rš. Kai pribėgsi prie dvarelio, sumušk kojas į žemelę MitV277. Adomas pašoko iš savo vietos, sumušė kojom (kaukštelėjo vieną kulnį į kitą) ir kareiviškai atidavė pagarbą A.Vencl. Jau sùmušė ir į būgnus JV428.
9. intr. suskambėti: Sugimuškit, skardūs varpeliai, ar neišgirs mano tėvelis ir motinytė, ar neateis gi in mane siratytę LTR(Žmt).
10. refl. susidaužti stiklais prieš geriant: Susimùškim ant pirmos pažinties Jnš.
11. intr. susilažinti (garsiai sujungiant rankas): Jei netiki, kad Barono karvė perplaukė skersai Malinio ežerą, sumùškim iš litro Ds.
12. tr. iškirsti, išpjauti (pradalgį): Nupjovė rūtelę, nupjovė mėtelę ir sumušė didžius pradalgėlius LTR(Brž). Atadainuoja pulkas broliukų, sumuš šienelį ant pradalgėlių LTR(Ob).
13. tr. supjauti du pradalgius į vieną: Čia po dvi sumuštos pradalgės, aš misliu, kad užteks tų dobilų Šn. Sumušk abu pradalgiu, padaryk sumuštinį Ssk.
14. tr. braukiant sudėti (linus) į didesnes saujas ir sulyginti: Jūs tik iš spalių išbraukit, aš paskui sumušiù Sdk. Mažai sùmušei linus: darant į pundelius, bus daug darbo Rk.
15. tr. sujungti: Krūvon sùmušė kolionijas Lp. Kaip tiktai sùmušė [kolūkius], kitą vardą davė Vžns. Tę keli gyvenimai sùmušta į draugę (į vieną kaimą) Plv. Sumùšo dvi ūki į vieną Vn. Du kiemu į vieną sùmušė Pgg. Sumùšo, subendrijo rajonus Grd. Sumušk viską į vieną vietą ir pasakyk, kiek reiks mokėti Ssk. Kas nepaklausė, kas neužmokėjo, tai už viską sumušė sumušė, ir paskui mokėk, kad nori Nč.
| Kolei visus pinigus sùmušė (susumavo), tai net prakaitas išpylė Ssk. Ji neplaikstė tų pinigų, tik tei[p] vertė vertė, i sumušė ant skaitliuko Jrb.
| refl.: Abi partijos susmušė vienon Vlk. Susmušė motijon (į būrį) visi Arm.
16. refl. vešliai išaugti, sutankėti: Ot susi̇̀mušė žirniai – kap miškas Lš. Ot susmùšęs javas! Kb. Lubinas buvo resvokas, o dar̃ kad sùsmušė, tai uodas snukio neinkišt Rod.
17. intr. sutarti, sutikti: Tai, toks su tokiuo ir sùmuša, geras žmogus nepritiks prie jų Srv. Petras su Antanu sùmuša dar geriau – kaip tikri broliai Srv.
| refl.: Tos dvi mergos taip susimušę, kai dvi sesers: niekada pikto žodžio negirdėtis Vdk.
ǁ sutarti, derintis (garsams): Kai pulke dainuot, labai sùmuša: vienos žemai, kitos laibai Skp.
18. tr. sukalti, kalant padaryti: Turi lengvius vežimus, padarytus be gelžies, nes viską sumuša ir sukylija medinėmis vinimis A1884,155. Sumušei kokį lovį, ir gerai – kokio grabo reikia! Brž. Žmogus miršta, reikia sumùšt iš lentų rakštys (karstas) Arm. Iš lentelių sumušta skrynelė Gdr.
ǁ sudėti į kalamą daiktą: Nupirk 50 pūdų geležies ir šešias bačkas misinginių spilkų ir pas kalvį duok sumušt viską in vieną lazdelę BsPIV274.
ǁ suvartoti kalant: Sùmušėm visus cvekus Lp.
19. tr. sudaužyti į gabalus, suskaldyti: Į šipulius sumùšti BŽ98. Aš į kietą uolą sumušiau žibintą V.Myk-Put. Puodelį jis netyčia sumušo J.Jabl. Vaikai, prisipažinkit, kas sumušė stiklinę Paį. Ir sumušė puodą, tą molinį puodą BsO281. Sumùšta da ką, šiteip daužydamos Lkm. Arklys kojom sùmušė tą vežimą Dglš. Sumušė mūs ąžuolą griausmas Švnč.
^ Kakta sienos nesumuši̇̀ Mrk.
| refl.: Aš nė pats nežinau, kaip iškrito ir susi̇̀mušė Paį. Nukris ir susmùš [lėkštė] Nmč. Stiklinė nulėkė nuo stalo ir susi̇̀mušė Plš.
20. tr. pradaužus lukštą, supilti: Sumušti dešimtį kiaušinių kartu su baltymais ir tryniais rš.
21. tr. sugrūsti, susmulkinti: Druską sùmušam drabnai – kai miltai pasdaro Kkl. Pelus piestoj sùmušam, su rugiais sumaišom ir malam girnose Dgč.
22. tr. daužant padaryti minkštesnį: Sumušta mėsa SD104.
23. tr. susukti (sviestą): Sumùšk rytdienai bent kiek sviesto Trgn. Turi laiko, gali sumùšt sviestą Dgl. Sumušė didžiulį sviestą Srv.
| refl. tr., intr.: Suk antraip sviestą, greičiau susimùš Užv. Kada karvės telingos, tai daug sviestas nebesusi̇̀muša Rm. Susi̇̀mušiau sviesto Bgt.
ǁ nuo teliūskavimosi pasidaryti (putoms): Sumuštoms upės putoms nusitepti ir apsidaryti – nu suskio Šts. Plaukia vainikas linguodamas, žalią putą sumušdamas (d.) Pkr.
24. tr. išspausti (aliejų).
| refl. tr.: Nusivežė centnerį sėmenų į Žvyrius ir aliejaus susi̇̀mušė Skr.
25. tr. suplakti, sukratyti: Ka jau supjaustei ridikus, tai uždėk druskos ir uždengtus sumùšk – būs daugiau sulčių Vdk.
26. tr. suplūkti: Sùmušė tą molį, ir namas Švnč. Sukirsdavo pirkią, paskui sumùšdavo pečių Dglš. Pẽčiai buvo iš molio sùmušta Str. Kelias, prieš pertraukiant darbą vakare, turi būti kaip reikiant sumuštas, pakamšuotas ir visai tvirtas VĮ.
ǁ maigant, daužant kietai suspausti, suslėgti: Su mušekliu sumùšk kopūstus J. Reikia sveikatos sumùšt tokia bačka kopūstų Skdt. Sumùšk gerai kopūstus, kad daugiau skystimo būt PnmR.
ǁ grėbliu padaryti, sukirsti (pleką): Plostas [šieno] reikia sumùšt kupeton ar vežiman Nmč.
27. tr. suminti, sutrypti: Riši karvę – sumùš kojom žolę Lb. Sumùšot taką par daržus Krš.
28. tr. suvyti (virvę): Turi laiko, tai sumùšk tuodu viržpalaikius Slv. Kietai yr sumùšę, negal nė grandies įdėti Grg.
29. tr. sugrūsti, suvaryti: Jau kap dar̃ mergos, tai mergos: in čebatus kojas tik sumùšę – kap kazokai! Al. Tas levas perpykęs kaip jau griebs per aržuolą ir sumušė nagus po tris colius in aržuolą BsPIII283.
30. intr. užeiti, pakilti: Kad sùmušė karštis, vaikas tuoj paliko raudonas Pmp.
31. tr. suvaikščioti: Aštuoniasdešimt kilometrų sùmušė par dieną Bsg.
◊ délnus sumùšti pasisveikinti, paspaudžiant rankas: Vyrai sumušė delnus, moterys pasibučiavo rš.
rankàs (rañkom) sumùšti patvirtinti susitarimą: Susitarė ir rankàs sùmušė Ut. Jei sutinkate, tai ir rankas galime sumušti Vaižg. Suderėjo, sùmušė rankàs ir duoda pinigus Pb. Sùmušė rañkom Gs.
užmùšti, ùžmuša, ùžmušė tr.
1. R nužudyti (ppr. smūgiu): Įpykinti žemaičiai būk ketinusys jį užmušti M.Valanč. Jo brolis galėjo ir žmogų ažmùšt Nmč. Akmenimis ažumuštas SD82. Susiedai suejo ir ùžmušė vilką Trak. Paėmiau pagalį ir užùmušiau aš tą gyvatę Sb. Spąstai pasidirgo ir užmušė pelę J. Baroniukas kai insikeignojo (įsibėgėjo), kai davė jam kakton i ažumušė iškart Rš. Kai daviau žąsinui lazda per galvą, tik neažùmušiau Ds. Namo atėjo sveikas [iš karo], neažùmušė Kp. Aš dar atmenu, jog negalėjom į ganyklas išleisti karvelių: tujaus ar meška užmušė, ar vilkai sudraskė M.Valanč. Užmušiau žvirblį, išviriau širdį JV758. Kaimynas pakritęs ir negyvas; mat jį perkūnas užmušė (nutrenkė) BsMtI11. Pusė lašo nikotino užmuša katę, lapę, šunį rš. Žaltys, baziliškas vadinamas, pačiu pavyzdėjimu akių žmogų ažumuša SD8. Ir indavėt kalaviją jų rankosna, idant mus užmuštų BB2Moz5,21.
| Kad tokia buvo sutukus, tai kraujas ùžmušė (staiga mirė) Gs. Sukaitęs pasmaudė – paplekcija ir ažùmušė Ds. Gimdytojus ir vaikus užmuš maras (mirs nuo maro) Mž427. Prigavo mane ir per jį užmimušė BtPvR7,11.
^ Toks vyras – jo kūju neažmùštum (stiprus) Imb. Bėga kaip tėvą užmušęs (labai greitai) KrvP(Plm). Tėvą motiną užmušus tik, šiandie eiti (toks prastas oras) Kdn. Maža gyvatė didį jautį užmuša LTR(Jz). Vienas šerną užmušė, o kitas mėsą valgo LTR. Žodis užmuša, žodis ir pagimdo TŽV598. Kad tave grausmas ažmuštų̃! Ds. Muša muša, o nieko neužmuša (širdis) LTR(Pnd).
užmuštinai̇̃ adv.
1. mirštamai: Kareiviai užmuštinai mušė nekaltus žmones M.Valanč.
2. labai, kone iki užmušimo: Užmuštinai̇̃ muša savo vaikus Krž. Tokį blogą vaiką mušk mušk žumuštinai̇̃ Rod. Neduok Dieve, ištekėti už pijoko vyro: girtas parvažiavęs muš užmuštinai̇̃ Užv. Muša užmuštinai̇̃ ir dar nori, kad pati gera būtų Srv.
| refl.: Kap davė aukštielnykas an ledo, ir ažsi̇̀mušė Krd. Tu krisyt (krisi) vėleis, užsimùšyt (užsimuši) Vn. Seniau smertin užsimùšdavo, dabar nebesgirdi Kkl. Kap virto žmogus ir žùsmušė Pls. Ažùsmušė abudu [motociklu važiuodami] Dv. Tu patis užmušies, jei, ką liepia vaistytojas, saugot nenori DP243.
^ Kai bus nelaimė, tai ir an pečiaus ažsimuši̇̀ Trgn. Žiurkė aruode užsi̇̀muša – nebėr nei grūdo Ėr. Kad tu užsimuštum ant pernykščio ledo! LTR(Šmn). Draugė maža, o duonos nėr – nors užsimùšk in sieną Lp. Padėjo kažkur duoną – gali užsimùšti beieškodamas (niekaip nerasi) Jnš. Kažkur padėjo peilį – užsimùšk (kad ir kažin ką darytum) nerasi Jnš. Užsimùšęs tu pas mane kapeikos nerasi Jnšk. Užsimùšęs dirsės nerasi Skr. Gal užsimùšęs ir rastum kokią vieną blusą Skr. Ieškok užsimùšęs, vis tiek nerasi Jrb. Nė užsimùšęs jos nerastum Skr. Mat, ieško užsimušdamas autų, o autai jo [ieško] Srv. Žmonės sodina cukrinius [runkelius] užsimušdami̇̀ (labai skubėdami) Šd. Kiaulės ėda užsimùšdamos (labai godžiai) Rd. Ana gi až jo ažsimùšus (eina iš galvos), Dievuli aukštuli! Str.
užsimuštinai̇̃ adv.
1. mirštamai: Užsimuštinai̇̃ muštis Š.
2. labai smarkiai, su dideliu noru: Griebia užsimuštinai̇̃ Pn. Žmonės tenai lekia užsimuštinai Pmp. Bernas užsimetė užsimuštinai̇̃ važiuot an turgų Ėr.
ǁ paskersti, papjauti.
| refl. tr.: Tokie vyrai paršo neužsi̇̀muša! Aš jau papjaučiau Jrb.
ǁ prk. pražudyti, sužlugdyti: Tai jau visai užmuštų mūsų kraštą toks darbas A1884,369. Tokiu būdu buvo ketinę tą laikraštį užmušti A1884,288. Kritikos atsiliepimas buvo užmušantis rš.
ǁ ištikti: Tarnas mano guli namie, stabu užmuštas BPI184. Jėzus … bylojo stabu užmuštamuojam VlnE118.
ǁ labai smarkiai sutrenkti, sužeisti: Jau kartą mane tas aitvaras (arklys) užùmušė Vb.
| refl.: Atsimeni, kaip aš anais metais užsimùšęs buvau? Slm.
ǁ prk. labai įžeisti, įskaudinti, pritrenkti: Seniau vyresnio žmogaus tãvim nevadins, o dabar „tujai“ ir „tujai“ – teip ir ažùmuša Ut. Tu dabar tai mane užmušei An. Juos pavadink biednais, tai visiškai užmuši (labai įsižeis) LTR(Ds).
^ Dažnai juoku žmogų užmuša labiau, negu kuolu KrvP.
ǁ apsvaiginti: Nuo dviejų čėrkų i užmušė mane Upt. Tas alus buvo toks ùžmušamasis (stiprus) Krg.
| Miegakulis visada miegu žumuštas Rod.
2. nustelbti, nuslopinti, sunaikinti: Žirnių užkramtysiu – užmuš [degtinės] kvapą burnoj J.Balt. Česnako sultys užmuša nuodus rš. To žolė ažùmuša kviečius Dbk.
ǁ nugalėti kalboje, įtikinti: Savo žodžiu užmušė visus (susirinkime) Rk.
ǁ sulaikyti, užgniaužti, nutraukti: Jam ta žinia ùžmušė kvapą Brt. Kad tu prapultum, arielkos stiprumas! Kvapą ažùmušė Ktk. Šaltas oras dūką (kvapą) ùžmuša Rdm. Užmušė žadą Šts.
3. sutrenkti, užgauti (ppr. akį): Davė akmeniu, ùžmušė akį, ir daryk dar̃ žmogus ką nori tokioj darbymetėj Krok. Bene boba tau akis užmùšo, kad taip pamėlynavę Kair. Pakėlė galvą, žiūru – akys ùžmuštos, užmėlenavusios Krš. Kad būdavo kitas gavęs į antakį, sakydavo: antakiai užmušti̇̀ Smln. Baisus apledijimas, mačiau žmogų ùžmuštu paakiu Plt.
| refl. tr.: Užsi̇̀mušė akį Klvr. Užsimušiu kojelę, pardildysiu padkavą TDrV116.
ǁ smūgiu, sutrenkimu padaryti: Na, ir gumbą tau ùžmušė Šk.
| refl. tr.: Virto ant slenksčio ir kaktoj ragą užsi̇̀mušė Skr.
4. nukirsti silpnesnę kortą (lošiant): Atidaviau visus kozerius ir nebeturiu kuo užmùšti Jnš.
5. išmesti, išmušti į viršų: Atslenka per upę kokia tep kap i stubelė, net vilnį užmušė tep an kranto (ps.) Mrj.
| refl.: Marių vilnys iki arti viršaus kalno užsimušė BsPI56.
6. Kkl, Trak, Rmč užkalti: Užmùšk skylę, kad paršai neišlįstų Lš. Ateina žiema, reikia užmùšt skliautas Trgn. Žumušk tvartinio duris, kad meitelys neišsimuštų Rod. Daržinės kampas reikia užmùšt lentelėm kokiom Skdt. Ėmė ir ažùmušė tos bačkos dugną Arm. Užmušo mietus, užkėlė vartus, neleido žmonių važiuoti LTR(Tl).
ǁ atitverti: Užmùšim [kertėje lentomis] Joną, ir tegu sau gyvena Lp. Kiaules reikėjo šalinėj užmùšti, dabar jau būtų meitelukai Brt. Žumùšk penimį, kad neskraidyt kur nereikiant Rod.
ǁ refl. užsidaryti, užsitrenkti: Sulindo vaikai į skrynę, viršus užsimùšo – ką nenuslopo Krš.
7. pradaužus supilti (kiaušinį): Užmušk kiaušinį kokį in petelnios ir pavalgysi KlbX133.
8. užkimšti, užtaisyti: Butelius reikia kietai užmùšti, kad alus neišsivadėtų Jnšk.
| Užmušti su štempeliu pakulas (užtaisant šautuvą) Šts.
ǁ part. praet. prk. pilnas: Šieno du vežimai užmušti̇̀ sugrebota Al. Penkis ùžmuštus vežimus mėšlo išvežėm Lš. Čia kavalkas kelio – du kilometrai užmušti̇̀ Alv.
užmuštai̇̃ adv.: Tę bus trys vežimai šieno užmuštai̇̃ Lp. Šieno užmuštai̇̃ šalinę prikrovėm Lš.
9. labai suvarginti, nukamuoti: Kur tu važiuosi per balas – arklius užmuši! Ar. Toks gaspadorius kaip tik paima arklį, ir ažumuša, lieka tik skūra Dgl. Užmùši arklį, tokiu oru važiuodamas Rs. Vargo ùžmuštas (labai suvargęs) Arm. Ažùmuštas, ažkultas, kurgi – vienas in (ant) tiek žemės Dbk. Jo arkliai žiemą vasarą užmušti Trs. Arklys ažùmuštas, nenori važiuot Str.
| refl.: Su tais rąstais čyst užsimušáu Skdv. Tu užsimuši̇̀ su tuo mazgojimu Kp. Argi būtų taip susenėjęs – darbais ažsi̇̀mušė, ir gana Ds. Anas amžinai nuo darbų užsimùšęs Ds.
| Vis nėr kada – su tais darbais užsimušęs (labai užsiėmęs) J.Paukš.
10. refl. tr. užsidirbti sunkiu darbu; užgyventi: Vyras mušės mušės, o ką gi jis užsi̇̀mušė? Kp.
ǁ su vargu, per ilga įsigyti, pasiekti: Užsimušėm in gerų paukščių Dgl.
11. refl. vargais negalais, besiblaškant užmigti: Led ne led užsi̇̀mušiau, užsimigdžiau Ds.
12. part. praet. labai panašus į ką: Jis tai ùžmuštas tėvulis Al.
◊ kai̇̃p ùžmuštas kietai (miega): Miegojau kaip užmušta Pg.
nórs užmùšk (užsimùšk) jokiu būdu: Nors tu ažmùšk, nieko nepadarysi! Mlt. Nor tu ją užmùšk, ji savo, ir gana! Rdm. O išeit, koc užsimùšk, nėra kur Rd.

kójų apačiojè bū́ti klausyti (ko): Vyras buvo pačios kojų apačioj. Šts.
kójų apačiosè yrà susijęs su darbštumu: Žmogaus turtai kojų apačiose. Jz.
kójų ãpačias iščiupinė́ti smulkmeniškai iškritikuoti: Kojų apačias iščiupinėjo Druskius. Jabl.
iš kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Išsibariau, išsiriejau, išsiėmiau iš pat kojų apačių, iš pat panagučių. Šts.
nuo kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Ji tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu. Dr.
kójų atsukìmas į durìs Šln. mirtis:
į kójos aũtą smarkiai (išbarti, iškeikti): Išdirbo į kojos autą. Kal. Aš šiokia, tokia ir anokia – išdirbo į kojos autą. Slnt.
kójos aũto nestóvi niekam tikęs: Aš nė kojos auto nestoviu, kad ans mane taip kreizavoja. Šv.
kójomis galvomìs labai greitai (eina, bėga): Ėjau kojoms galvoms, kad buvo vidurius bepaleidžią. Šts.
kója grabè arti mirties: Grabe jau koja, o teisybės prie tavęs nė už grašį. Žem. Kokie gi ten dabar be giedotojai, kad jų koja jau grabe. Mžš.
kójos grabè arti mirties: Jau kojos grabe, o dar ženytis ruošies. Ds. Kojos grabe, jau ana tokia ir bus, nepakeisi. End. Dabar grabe kojos žmonių, kogi bedurniuot. Ut.
kójos karstè arti mirties: Karste kojos yr. Kv.
po kójų pãdais padė́ti leisti nugalėti: Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti namų Viešpaties, savo tėvo, vardu per jam grasinančius priešus, kol Viešpats nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. ŠR.
po kójų padù pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ką matęs, ką regėjęs, pamink po kojų padu, būsi geresnis. B.
iš kójų panagių̃ smulkmeniškai, išsamiai (klausinėti): Jis viską iš kojų panagių klausinėdavo. Raud.
kójų plakìmas ėjimas (be reikalo, veltui): Svietelis subėgo supuolė gminon (valsčiun) miltų ir nieko negavo, tik gaila dienos ir kojų plakimo. Tvr.
kója rankà apie nerišlią kalbą: Kokia ten jo kalba – koja ranka, bet aš susgaudau. Lš.
kójas rankàs bučiúoti nusižeminus, labai prašyti: Bučiavo kojas rankas, kad dovanok, žmonel, dovanok!. Mžš.
kójas rankàs padžiáuti mirti: O kai padžiausiu kojas rankeles, tada išvargsiu savo vargelį. Zp.
kójų sūkulìmas nuėjimas (be reikalo, be naudos, veltui): Šįmet gailu tik kojų sukūlimo. Žem.
abíem kójomis rem̃tis rš. turėti tvirtą pagrindą:
abíem kójomis stovė́ti turėti tvirtą pagrindą: Jis abiem kojom stovi, neprapuls. rš. Jis gal net abiem kojomis semitinėje rasėje stovi (yra semitas). Šein.
aukštỹn kójomis netvarka, suversta: Kaži kaip ta Lietuva, a nebus aukštyn kojom. Graž. Kai susimušė, viskas ėjo aukštyn kojom. Mrj. Tai išeina, kad visi mūsų planai aukštyn kojom. Dovyd. Tarėmės tarėmės, – vėl sumurmėjo Alis, – o jis viską žybt aukštyn kojom. Saj.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1.iš esmės pakisti: Neapsakomai daug kas per šitą valandą apsivertė aukštyn kojom. Zur. Kodėl viskas taip aukštyn kojom apsivertė: ir vėliava, ir tokios kalbos, ir bažnyčia. Krš.
2.suirti tvarkai: Motinai sergant namuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. rš. Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis. rš.
aukštỹn kójomis apver̃sti
1.iš esmės pakeisti: Karas viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom. Daut. Aš ta pati Virginija Tyrulytė, kuri viską aukštyn kojomis apvertė internate!. Zur. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Cvir.
2.padaryti netvarką: Tada mudu juokdavomės visa gerkle ir visai iš niekų, apversdavom butą aukštyn kojom.... Bub. Nejaugi tie žmonės, be jokių ceremonijų įsiveržę į svetimus namus ir apvertę juos aukštyn kojomis, pagaliau prisiminė šeimininką?. Avyž. Kas jo nežino: kol geras – geras, o kai supyksta, tai tokia audra pakyla, kad, rodos, viską pasirengęs aukštyn kojom apversti. Paukš. Gyvena bendrabutyje, disciplina, kliauzūra, lygu vienuolyne, bet Myliutė sugebėjo viską aukštyn kojomis apversti. Žem. Vaikas apvertė gryčią aukštyn kojom. Tr.
aukštỹn kójomis apvir̃sti iš esmės pasikeisti: Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, man apvirto viskas kojom aukštyn. Gric. Paskui buvo Didysis karas, viskas aukštyn kojom apvirto, visi giminės kažkur išnyko. Mont. Agotai atėjus į Noreikų sodybą, per dešimtis metų įprasta tvarka apvirto aukštyn kojomis. Avyž.
aukštỹn kójomis išver̃sti sujaukti: Viską išvertė aukštyn kojom. Mrj.
aukštỹn kójomis lė̃kti darytis netvarkai: Ši diena vargšelei viena iš tų, kai viskas lekia aukštyn kojom. rš.
aukštỹn kójomis ver̃sti
1.iš esmės keisti: Jūs viską verčiate aukštyn kojom. Gruš.
2.daryti netvarką, jaukti:
aukštỹn kójomis ver̃stis
1.iš esmės keistis: Pati matote, kas iš to išeina... Visos jūsų programos verčiasi aukštyn kojomis. rš. Dar čia gali viskas aukštyn kojom verstis. Mrj.
2.darytis netvarkai: Viskas kažkaip aukštyn kojomis vertėsi ir vakar, ir užvakar. rš.
nė̃ basà kója nesistóti ant žẽmės nesivarginti pradėti ką nors dirbti: Pati žebravojo, o jisai tai nė basa koja nestojos ant žemės. Vlk.
drūktomìs kójomis nėščia: Padirbo mergą drūktomis kojomis, o nepaėmė. Nt.
ìlgos kójos greitas: O kas per tą laiką įvyko Daučiūnuose ir tolimesnėse apylinkėse? Vargui, sako, ilgos kojos. Marc.
ìlgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
kairią́ja kója išlìpti iš lóvos Ds. apie prastai nusiteikusį: Prieš šaukdamas pasiklaustum. Kaire koja iš lovos išlipai?. rš.
kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti prastai nusiteikusiam: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandien kairiąja kojyte iš lovelės išsiropštė. Pt.
kám kója kám rankà bet kaip, atmestinai: Primetė tom karvyštėm kokios siečkos kam koja kam ranka ir nuėjo švirkšdamas kieman. Arm. Kam koja kam ranka nudaužia – kokis ten jo darbas. Grv. Kada ar bulbes nečystai renka ar ką, tai sako: kokis tę darbas – kam koja kam ranka. Pls.
katrà kója ráišti
1.kaip išsisukti (iš keblios padėties): Nežinojo žmonės po karo kaip šokinėti, katra koja raišti. Vn.
2.kokią turi silpnybę: Dabar žinosi, katra koja raišti. Šts.
kreivà kója atsistóti iš pãtalo prastai nusiteikti: Oligė nūnai pikta iš pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo iš patalo. Krėv.
kurià kója ráišti kaip išsisukti (iš keblios padėties): Ot skubu, tai skubu, nebeišmanau, kuria koja beraišti!. Gršl.
laisvà kója galima bet ką daryti: Kai tu išvažiuosi, man bus laisva koja. Pln. Palmyrai dabar laisva koja. Lkv. Kol buvau netekėjusi, buvo laisva koja. Krž. Jis gali važiuoti kur tik nori, jam laisva koja, o moteriška turi būti namie. Stl. Vaikiams, vyrams laisvesnė koja, gyvena pašvytraudami. Krš.
liuosà kója be rūpesčių: Ko jam reik – dabar liuosa koja. Erž. Petronėlei Dauginienei dar liuosa koja. Nutekėjo pernai rudenį, grynai iš meilės. Žem. Šiandie ir tavo liuosa koja. Lkv.
naujàs kójas pastatýti vėl vesti: Anas senas, ale kai pati pamirė, užsigeidė naujas kojas pastatyt. Grv.
naujàs kójas statýti vėl dirbti: Augini augini vaikus, o senystoj ir statyk naujas kojas [iškrikus vaikams]. Vlk.
paskutìnėmis kójomis kàsti siekti daugiau naudos: Šita kai atėjo – dabar kas kojom paskutinėm, kilstels kainas. Sur.
sàvo víeno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi. Jabl.
skersà kója nėščia: Ko tamsta iš jos benori, juk matai, kad jau skersa koja. Žg.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersas kojas velka. Iš.
smėliúotomis kójomis sakoma apie žmogų, ką tik palaidojusį ką iš artimųjų: Smėliuotom kojom, ir jau ženijas. Ds.
stačiomìs kójomis išvargęs: Grįžom stačiom kojom. Dg.
sunkių̃ kójų nėščia: Ano žmona buvo sunkių kojų. NmŽ.
sunkiomìs kójomis nėščia: Ana sunkiom kojom. Sug. Jau mano pati sunkiom kojom vaikščioja. Tvr.
ne tà kója atsikė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Tu šiandien turbūt ne ta koja iš lovos atsikėlei. Jabl.
ne tą̃ kóją iškė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Kas čia tarp jūsų atsitiko? Ar ne tą koją iš lovos iškėlėte, ar ką?. Saj. Gal ne tą koją iš lovos iškėlei, kad toks piktas?. Všk.
ne tą̃ kóją iškė́lė pìrmą iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Iš tikrųjų ji šiandien ne tą koją pirmą iš lovos bus iškėlusi. Paukš.
ne tà kója išlìpo iš lóvos Jrb. apie prastai nusiteikusį: Kas tau, tėve, šiandien atsitiko? – juokdamasi paklausė ji. – Ne ta koja iš lovos išlipai ar blogą sapną sapnavai?. rš. Jis paniuręs ir, kaip atrodo, ne ta koja išlipęs iš lovos. Cinz.
trumpomìs kójomis nėščia: Buvo trumpomis kojomis. Nt. Trumpom kojom netoli nueisi. Pnd.
víena kója beveik (būti kur): Ir pragare kaip teatre esmi jau viena koja. Trein.
víena kója grabè arti mirties: Ar galima stebėtis, kad visi jaučiamės viena koja jau grabe. Pt. Motutė viena koja jau kaip ir grabe, tėvas – tas vėl vos krutuliuojas. Vien. Žmogus – jau viena koja grabe – ir dar jam visko reikia!. Mžš. Nors jau viena koja grabe, o vis savo kalba. Pnd.
vienà kója karstè arti mirtis: Mano viena koja seniai karste. Rmš.
vienà kója prãšo šiẽno kità šiaudų̃ sunkiai eina, šlubuoja: Nebepaeinu – viena koja prašo šieno kita šiaudų. Rm.
víena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greitai sudegintas), todėl taip kalbi. Krėv. Ilgai laukti aš negalėsiu, viena koja garbe stoviu, kad tiktai spėčiau tave užauginti!. Bor. Nyku. Apima tokia nuotaika, tartum pati jau stovėtum viena koja grabe. Avyž.
víena kója stovė́ti prie grãbo grėsti mirčiai: Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo. Klrv.
víena kója teñ kità čià apie greitą nuėjimą kur ir sugrįžimą: Sulakstei greitai in Alponą, ale kad viena koja ten kita čia!. Švnč.
kójomis apsikepurė́ti neig. mirti: Ans apsikepurėjo kojomis, t. y. mirė. J.
kójomis apsiklóti smarkiai virsti: Kai duosiu, net kojom apsklosi. Akn.
kójas apšìlti
1.kiek apsiprasti: Sūnaitis dar nei kojų neapšilo. Grv. Dar kojų nespėjęs apšilti šiame aukščiausiame poste, įžengė jis su vėjeliu į mūsų teatrą. Trein.
2.kiek pabūti: Nespės kojas apšilti, jau pažadins kulti su spragilais rugius. Kv. Matai, kaip apšilai kojas pas marčią!. Klt. Pas jį ir kojų neapšilsi. Švnč.
kójos apšìlo apsiprato: Dar kojos neapšilo [stojus tarnauti], kelk su gaidžiais kulti. Krš.
kójas atgrę̃žti į durìs mirti: Ji nuvaikščiotas kojas atgręžė į vėjo klabenamas duris. Nėr.
kójas atim̃ti pailsti (einant): Kai reik striokuot, tai atima kojas. Gs.
kójas atitę̃sti lėtai, sunkiai ateiti: Čiut kojas atitęsiau, tokis klampynas. Grv.
kóją atitráukti trumpam išeiti: Vaikas negeruoja, tai nė kojos negaliu iš namų atitraukti. Ds.
kóją atkélti ateiti: Jis bijo pas mus ir koją atkelti. Als. Neatkelsiu aš pas tave kojos, ne!. Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia. Srv. Sirgau, o duktė kojos neatkėlė prie motinos. Šts.
kójas atkélti daug dirbti, gerokai padirbėti: Prie žemės reik atkelti kojas. Gs.
kójas atmèsti nugaišti: Atmetė kojas to žvynė. Kvt.
kójos atsãkė sunku eiti: Nežinau, kaip būčiau bepasivilkusi... kojos atsakė... dvasios nebeatgaunu. Žem.
kójos atsisãkė negali paeiti: Per šventes buvau taip nusigėręs, kad ir kojos atsisakė. Vkš.
kójas atstatýti mirti: Gyveno gyveno, ėmė ir atstatė kojas. Grž. Jei kraujas sustos, ir atstatysi kojas. Rdn.
kójas atstatýti į durìs mirti: Vai ilgai dar teks palaukti, kad aš kojas į duris atstatysiu. Bub.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsukus kojas. Plv.
kójas atsùkti ant dùrų mirti: Kojas atsuksi ant durų, bus be vargo. Rdn. Šiandieną Jonų senelė atsuko kojas ant durų. Šlv. Jei kojas ant durų neatsuksiu, tai susitiksim. Jd.
kójas atsùkti į durìs Pjv. mirti: Tai atsuko vargšelis kojas į duris. Mrj. Gydykis, ba gali kojas atsukt į duris. Šk.
kójas atvil̃kti sunkiai ateiti: Dar kojas atvilkau į miestelį. Ėr.
kójas aũtis baigtis (apie maisto produktus): Duonelę baigiam, bet jau ir bulvelės kojeles aunas. Šts. Badas ateina – duona per kluoną išbėgo, o putra jau kojas aunas. Sim.
kójomis briksė́ti Ds. dvėsti:
kójomis bùrti dvėsti: Jau tik kojomis buria. Alk.
kójose bū́ti turėti paklausą: Dabar obuolių košė tai kojose bus. Skrb. Labai jau obuolas kojose. Lkv. Šį metą obuoliai kojose. KlvrŽ.
kójos dẽga nerimsta vienoje vietoje, linkęs lakstyti: Ans prie ūkininko negali išbūti – ano kojos dega. Dr. Nepasėdi, dega ano kojos. Plt.
atmìnti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant mušti: Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmintų visą buitį, iš kur kojos dygsta. Rod.
pamatýti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Nu nu, pamatysite, iš kur kojos dygusios, jei kalbėsit ant pirmininko. Šln.
parodýti, iš kur̃ kójos dýgsta Krs. sakoma grasinant primušti ar kitaip nuskriausti: Aš tau greit parodysiu, iš kur kojos dygsta!. Užp. Joną kapan nuvarė, tai dabar Petras parodys jiems, iš kur kojos dygsta!. Balt. O, jeigu man dabar būtų keturiolika! Parodyčiau Albinui, iš kur kojos dygsta. Bub.
pažiūrė́ti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Pažiūrėsiu, iš kur tavo kojos dygsta!. Grž. Reiks pažiūrėti, iš kur tavo kojos dygsta!. Alk. Dabar mes patys jį pačiupinėsim, pažiūrėsim, iš kur kojos dygę. rš. Tik supipsėk nors kartą, vėl pažiūrėsiu, iš kur kojos dygsta. Ss.
kójoms dúoti žinóti nueiti, pasišalinti: Pavalgiau ir daviau kojoms žinoti. Btg.
kíek kójos įkabìna greitai: Juodbėris nusistovėjęs pasileidžia kiek kojos įkabina. Dovyd.
kóją įkélti
1.bent trumpam įeiti, ateiti: Neįkels jis kojos į mano gryčią. Bsg. Kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Vien. Nespėjau kojos įkelti, tuoj tu į kišenę, – šaukia. – Aš tau pamokysiu!. Žem. Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrasko. Slm. Jei ne tos aplinkybės, gal niekad nebūtų įkėlęs kojos į žemaičių kraštą. Švaist.
2.atsikelti gyventi: O tas tik įkėlęs koją iš armijos pasakė: – Būtų gerai, kad iš čia išeitum. Ap. Kad tik aš ten įkelsiu koją, manęs nebeišvarys. Lnkv. Greitai pradėjo jie mirti. Nespėjo kojos įkelti ir jau miršta. Švaist.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibsto. Šts.
kója įkirstà labai susirūpinęs: Kad vyras išeina kur, žmonai vis koja įkirsta. Bsg. Anos koja vis įkirsta, kad vaikas neapsivogtų. Užv.
kójas įkir̃tęs pasirengęs (ką daryti): Jau ir mes kojas įkirtę išbėgt (per karą). Alvt.
kíek kójos į̃kerta greitai: Bėk kiek kojos įkerta!. Slv.
kóją įkìšti
1.trumpam įeiti: O sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo koją pas tuos žmogžudžius. Bs.
2.pradėti kokią veiklą: Kur jis koją įkišo, tai ir paliko. Mrc.
kóją įsikir̃sti turėti daug rūpesčių: Tai aš dabar įsikirtus koją su tais paršiukais. Kž.
kójas išdaũžti suvilioti: Ką jis nebus mandras, kad jis jai pirma kojas išdaužė. Skr.
kóją iškélti
1.trumpam išeiti: Taip pribaidė, kad dabar bijo vienas ir kojos į orą iškelti. Grž. Mus suvarė į barakus, pastatė sargybas su šunimis ir uždraudė po saulės sėdimo ir koją iš barakų iškelti. Vien. Kai tik Marė koją iškėlė iš bažnyčios, prie pat slenksčio Tautkus su piršliu belaukią poterių vestis. Žem. Būk namie, kad man niekur iš trobos kojos neiškeltumei. Vvr. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelti. Srv. Tokiais atvejais tik iškelk koją iš namų, tau visados kas nors pasidarys ne taip. Myk-Put.
2.išlipti: Per visą žiemelę karšusi, dususi, taip parsisirgo, nusikamavo, ant pavasario visai nublogo, jog nė iš lovos kojos nebeiškelia. Žem.
kóją iškìšti tumpam išeiti: Tik iškiši koją, ir pasineri purvan. Dbk.
kójas iškìšti atsikėlus išeiti trumpam: Perdien lovoj pratupėjau, tik dabar kojas iškišau. Švnč.
kójas išmìnti nusivaikščioti: Aš ko kojas neišmyniau – bėk bėk apie tuos svečius. Gs.
kóją išnèšti pabėgti, išsigelbėti: Niekas gyvas kojos neišnešė. Pt.
kójas išnèšti pabėgti: Gerai, kad išnešė kojas, o būt užmušę. Pst.
kójas išraitýti
1.pabėgti: Tuo pačiu akimirksniu išraitė kojas ir jo draugas. rš.
2.gražiai šokti: Matyt, dar nesenas, kad prie armonikos taip išraito kojas. Ėr.
kójas išsitem̃pti nudvėsti: Karvės, sakau, nebėr jau! Kojas išsitempusi. Akm.
kójas ištaisýti galą gauti: Kad tu sa[vo] kojas ištaisytai. Rod. Ištaisys kojas taip lakiodama. Mrk.
kójas ištem̃pti pasiligoti: Per Velykas buvo trūkus galvoj [kraujagyslė], tai viškum buvau ištempęs kojas. Kp.
kójas ištiẽsti
1.pailsėti: Sakėsi dar nevedęs ir labai mielai norėtų sukurti savo šeimynėlę, norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas, ir taip toliau. Simon.
2.mirti: Maniau, kad jau kojas ištiesiu. Ob. Davė marčiai darbo anytėlė, kad ištiesė kojas per nedėlėlę. KrvP. Išgėrė šilto alaus ir ištiesė kojas. Krč. Kur nenusigąs – vaikų skruzdėlynas – ką jis darytų, jei boba kojas ištiestų?. Paukš. Aš manau, kad senis auštant išties kojas. LzP.
3.pastipti: Jei telią nuo karvės atimdinėsi, greit kojas išties. Rod. Iš ryto lesė [višta], per pietus jau žiūriu – kojas ištiesus. Žl. Kad ta kiaulė tik kojų neištiestų!. Krš.
kójas išvil̃kti
1.sunkiai išeiti: Arkliai vos išvelka kojas iš tvarto. Rmš. Ir Eliuką reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų. Pt.
2.pasveikti: Šiaip taip kojas išvilko. Všk. Vos kojas išvilkau iš ligos. Rmš. Kaži ar beišvilks tėvas kojas?. Sml.
kójas jùdinti dirbti: Kas kojas judina, tai ir duoną valgo. Grv.
kójomis kabìnti smarkiai eiti: Kabina kojom kiek tik gali ir šnervėm orą uodžia. Mont.
kóją káišioti nuolat kliudyti: Anglija nesiliovė jam (Napoleonui) kaišiojusi koją. rš.
kóją kélti eiti, žengti (ppr. ateinant, išeinant ar nueinant): Būk apdairus, kai keli koją į Dievo namus. ŠR. Jeigu ponas šauktų rokuotis dėl ganyklų, nevalnu nė vienam kojos kelti prie pono. Žem. Eglei naramu – bijo kelti kojos iš tėvų namų. Nėr.
kójos kẽliasi ima didelis noras: Kai šokt, tai kojos kelias, o kai darbui, tai ne. Vrn.
kójas kilnóti šokti: Visi džiaugiasi, kojas kilnoja. LTR.
kóją kìšti trukdyti, kliudyti: Ten kas nors koją kiša. Rmš.
kójas kratýti mirti: Prirūko [vyrai], prigeria ir kojas krato. Krš.
kóją kùlti eiti (be tinkamos naudos): Dėl kelių rublių nėr ko ir koją kulti. Krš.
kójas kùlti smarkiai ar toli eiti, daug lakstyti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė. Bs. Kur tik kojas kūlęs, žiūrėk, ir čia besąs. Ll.
kójas laižýti pataikaujant žemintis: Kur žmogus laižo kojas, tai jo kaip velnio bijok. Ob. Kiti galinčiams laižo kojas, kad šviesią dalį nor įgyt. Mač-Kėk. Laižo visi kojas pirmininkui. Slm.
kójas mainýti pavaduoti: Kai tau kojas mainė ir be skatiko, tai gera buvo. Prng. Tavo, motinėle, kojų nemainysiu. Str.
kójas mìndžioti niekinti: Mindžioja mums kojas ir juokias iš mūs veršiško būdo. Kudir.
kójomis mìndžioti niekinti: Teisybę kojomis mindžioti. K.
kójas mìnti eiti (nepasiekiant norimo tikslo): Nei tu mink kojas, nei tu vaikščiok!. Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kojas minsiu!. Vlkv. Dirbi dirbi, ir sekmadienį kojas mink. Gs.
kójomis mìnti naikinti, žaloti, gadinti: Tik tas karas, tas karas! Visus žmogaus geriausius jausmus mina kojomis.... Pt.
kójos mìrga apie smarkų bėgimą: Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsisukdamas, tik kojos jo mirgėjo. Balt.
kójas mùšasi eiti (be naudos): Tik dovanai kojas muši – negausi. Rdm.
kójos mùšasi į ùžpakalį apie greitą bėgimą: Kad lekia, net kojos į užpakalį mušas. LTR.
kad ir̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad daugiau mano namuose jo ir kojos nebūtų!... Vien.
kad nė̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad mano namuose daugiau tavo nė kojos nebūtų, – kartą riktelėjo supykęs senis Gerulavičius. Vien. Kad daugiau nė kojos čia nebūtum!. Ėr. Eik iš mano akių, kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod.
kad nė̃ kója nepastovė́tų sakoma reikalaujant daugiau nesilankyti: Kad tu man šitaip padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė koja čia daugiau nepastovėtų!. Gs. Kad man nė tavo koja karčemoj nepastovėtų!. Gdl.
(kieno) kójos nebùvo nėra lankęsis: Kai gyvas – mano kojos teisme nėra buvę!. Gric.
kójos neįkélti neužeiti: Jūs man nepavydėkite, jus tik myliu ir į vestuves prašau, o Jokimukas su Kaziu kojos pas mane neįkels!. Žem. Anasis girininkas, gali sakyti, kasdien užsukdavo, o jūs kojos neįkeliat. Ap. Daugiau ji čia man nė kojos neįkels. Mont.
kójų nejaũsti būti išvargusiam: Išvarginti kelių dienų kelionės akinančioje saulėje, nebejausdami kojų jie nugriuvo kažkokioje sodyboje ant šieno ir užmigo. rš.
kójų nejaũsti po savimì
1.būti išvargusiam, negalėti greitai eiti: Eina Jonukas ir kojų po savim nejaučia. Svyruoja kaip girtas.... Nėr.
2.apie greitą bėgimą: Kaip išsigandau, tai taip nešiausi, kad net kojų po savim nejaučiau. Ml.
kójos nekélti
1.neužeiti: Kaip sau nori, bet tavim dėtas aš ten mažiausiai savaitę kojos nekelčiau. Mark. Ir aš daugiau kojos ten nebekėliau. Žeml. Mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus. ŠR. Daugiau pas mane nė kojos nekelk. Šk. Ir tetulė, pati eidama išpažinties pas altaristą, nekėlė kojos klebonijon. Dovyd. Jis jau seniai pas mus kojos nekelia. Lš. Pasiuski! – sušnibždėjo Simonaitienė. – Kojos niekur nekeliu nuo šios dienos, kam aš čia sveikatą dėsiu. LzP.
2.neišeiti: Būčiau žinojęs, būčiau ir kojos iš namų nekėlęs. Vien. Kelias savaites kaimynas kojos nekėlė iš namų – tvarkė savo biblioteką. rš. Tarp saviškių galima ir atviriau: baisokas ten (Afganistane) gyvenimas. Be ginklo nekeliam kojos. Vienas gatvėj nepasirodyk. Ap.
kójos neláužia neverčia skubėti: Tas reikalas kojos nelaužia!. Rs. Neskubink, niekas kojos nelaužia. Ėr.
kójos nelim̃pa į žẽmę greitai eina: Eina, net kojos nelimpa į žemę. Klt.
kójomis nelypója apie greitą bėgimą: Kaip šoko bėgti, tai nelypojo ir kojom, kaip žaibas prapuolė. Vrn.
kójos nenutrū̃ks sakoma sutinkant ar raginant kur nueiti: Nubėgsiu, man kojos nenutrūks, aš savo kojų negailiuos. Dr.
kójų nepàkelia
1.nerangus: Ė jau šita tai kojų nepakelia. Sdk.
2.silpnas: Kai kojų nepakeliu, tai ir stumdo. Rmš.
kójų nepanèšti labai pavargti: Labai gerai statyba vyksta – kojų nebepanešu. Sur. Tai pavargau, kojų nepanešu. Mrj.
kójų nepavil̃kti
1.sunkiai, tingiai eiti: Eidamas darban, kojų nepavelka, iš darbo – arklį pralenkia. KrvP. Eina ir kojų nepavelka. Kt. Rajono gydytojai gydė patys juokaudami, kad toks jaunas ir jau nebepavelka kojų. Ap. Aš rankų nebepakeliu, kojų nebepavelku. Mžš.
2.nusilpti: Ką čia įskalsinsi! Kojų nepavilksi. Krš.
kójos neródyti visai neateiti: Tol laidė, kol neliko nė skatiko, o tuomet, žinoma, ir kojos nerodė. Ml.
kójos nesíekia žẽmės smarkiai bėga: Ir aš išvykau baisiausiai bijodamas, kad tasai karas nesibaigtų, man dar nenuvažiavus į vietą. Mano kojos žemės nesiekė, kol aš nuvykau į kazarmę. Simon.
kójos nesíekia žẽmių nori šokti: Muzika per kaimą perėjo, ir kojos žemių nebesiekia. Šmn.
kójas nèšti eiti (nuvargusiam): Nusivazojau – tik ką kojas nešu. Ktk.
kíek kójos nẽša labai greitai (eiti, bėgti): Nuėjo kaip gali, kiek kojos nešė. Krok. Ištrūkęs vaikas nudūmė kiek kojos neša. Jnš. Pamatęs vilką kad jau ėjau, kiek tik kojos nešė. Srv. Vyresnysis liepė broliui bėgti kiek kojos neša į kaimą ir šaukti žmones. rš.
kur̃ kójos nẽša bet kur (eiti): O jie nebeteks gerai apmokamo, garbingo ir pelningo darbo ir turės išeiti kur akys veda, kur kojos neša. Tilv. Einu, kur akys mato, kur kojos neša, kur bėdos žmonių dar nesurado. KrvP. Eisiu kur kojos neš. Sv. Kur kojos neša eitau, kad tik to vargo išvengtau. Lš.
kójomis nẽšinas vos paeinantis: Nuėjo kojomis nešinas. Pvn.
kójų netèkti nuvargti: Eini eini, ir kojų netenki, o dar kiekvienas tau prikiša, kad nieko nedirbanti. Krėv.
kójų neužkélti neiti (kur): Reikia užsistatyti ir kojų neužkelti. Krš.
kóją nukélti bent kiek apsilankyti, nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti. Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten. Ggr. Jei tik šį vakarą manęs nepaprašys, neleisiu nė tavęs nė kojos nukelti... Kokie mat begėdžiai!. Žem. Daugiau kojos nenukelsiu. Ms.
kójas nukratýti neig. mirti: Negerk tų stypžolių – kojas nukratysi. Plv. Pabraidyk šaltan vandeny – tuoj kojas nukratysi. Sur. Aš čia ir kojas nukratysiu per tuos darbus. Šts. O, dar senis stiprus, negreit kojas nukratys!. Dbk. Nė metų nepagyveno apsiženijęs, ir nukratė kojas. Ker. Kad bent kojas nukratytų, tai būčiau ramus. Vencl.
kóją nukùlti toli nueiti: Pas jį Jonas nukūlė koją – gavo penkiasdešimt litų. Lš.
kójas numìnti pailsti (einant): Taip kojas numyniau, o visai be reikalo. Skr.
kójomis nunèšti nuniokoti, apversti: O čia Beržėnus įmanė kojomis nunešti klausiukai beieškodami Čapskio. Žem. Javai kojomis nunešti. Dauk. Karvės kojomis nunešė visus daržus. Krž.
kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimušiu koją pas tave. Kt. Tai dar aš vis tėviškėje koją nusimušu. Plv. Kitąsyk visi atėjo, visi koją nusimušė pas juos. Gs.
kójomis nusitargýti mirti: Senelė kojom nustargytų, jei negautų taip iš žmonių. Drsk.
kója nuspìrti lengvai padaryti: Ką pirma koja nuspyriau, dabar ranka nepaimu. Dkš.
kójomis nuspárdomas lengvai padaromas: Mūsų darbai kojomis nuspardomi, nepavargstas. Šts.
kójas nustirénti neig. mirti: Tu čia pat ir nustirensi kojas. Jnšk.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau kojas nusukusi ant durų, kad ne tie vaistai. Skdv.
kójas nušálti būti silpnam: Be duonos valgysi, ir kojas nušalsi. Yl.
kójas nutaisýti pastipti, nugaišti: Kuilys nuraudonavo visas ir nutaisė kojas veterinoriaus nesulaukęs. Balt.
kójomis nutrỹpti dažnai kur lankytis: Šaligatvis į „Versalį" buvo jo kojomis nutryptas, o prie bufeto, kurį jis vadindavo altoriumi, jis visada rasdavo pripiltą klebonišką. Tilv.
kójas nuvar̃vinti turėti pastogę, prisiglausti, nukaršti: Tėvai vis sakydavo, kad Jurgis blogas vaikas, o dabar ir gerai, kai gauna senatvėje kojas nuvarvinti. Žvr. Turėsiu senatvėj nors kur kojeles nuvarvinti. Skr.
kójas nuvìrbinti neig. numirti: Tokion Rūdiškėn ligoninė – tik kojas nuvirbinti. Onš.
kójomis pabùrti sakoma apie stimpantį, mirštantį: Paskui nusimoviau klumpę ir drožiau per galvą taip smarkiai, kad jis tik pabūrė kojomis, išsižiojo ir išleido paskutinį atodūsį.... Mont. Eik eik prie arklių, kaip spirs, tuojau pabursi kojomis!. Dkš. Jis tik kojomis pabūrė ir atliko (nugaišo). Plv.
kójas padžiáuti
1.mirti: Padžiausime kojas tuoj mes visi. Ds. Ar čia seniai jis ūžė, linksminosi, o jau šiandien kojas padžiovęs. Srv.
2.atsisėsti pailsėti:
kójas pakáustyti sumušti: Dar labiau apniuko ir išėjo. Ir jau kelinta diena nebesirodo. Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo. Balt.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs. Rs. Ar žinote, kad jau mūsų Bronė koją pakėlė. Skr. Aš vis pakėlęs koją ieškoti darbo. Lkš.
kójas pakélti
1.imti bėgti, sprukti: Pakėlė ir Vanka kojas, kai pradėjo smalyt (šaudyti). Skdt. Tada tai pakėliau kojas!. Gdr.
2.imti šokti: Užplėšk užplėšk (užgriežk), tegul ir seniai pakelia kojas. Ktk.
3.sugebėti darbuotis: Kolei kojas pakeliu, tolei ir skurstu. Dg.
kóją pakė́lęs pasiruošęs išvykti: Jis seniai koją pakėlęs miestan. Kp.
kóją pakylė́ti trumpam išeiti: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten. rš.
kójas pakir̃sti
1.sujaudinti, išgąsdinti: Per rugiapjūtę vieną vakarą Marelei, rodos, kas kojas pakiro – krito į lovą. Žem. Apie Šarūno nelaimę stengiausi negalvoti, bet, kai pamačiau dvi juodas gegnes, sugniaužė širdį, pakirto kojas. Mik.
2.apgauti (merginą): Vaikis mergei pakirto kojas. Skdv.
kóją pakìšti sukliudyti, sutrukdyti ką daryti, pakenkti: Jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę. ŠR. Bėda, kiekvienas nori didesnis, mandresnis pasirodyti, – įsimaišė kitas, – o labiausiai kitam už akių užbėgti, koją pakišti, labiausiai tą trirublinę sau išmilminti. Žem. Ir ką gi jis gavo, kad draugui koją pakišo?. Alv. Velnias, matyt, koją pakišė, kad nebesulaukiam ateinant. Alz. Pamidorai labai pakišė koją agurkam: kad ne pamidorai, gal ir agurką valgytų. Mžš.
kójas pakìšti po (kieno)stalù gyventi nesavarankiškai: Kol po tėvo stalu kojas pakišęs. Snt.
kójas pakratýti neig.
1.mirti: Dar nesenas buvo, o jau, veizėk, ir pakratė kojas. Šll. Jau mėnuo laiko, kaip ji kojas pakratė. Skr. Nuo tokio valgio gali ir kojas pakratyti. Ll. O tai kas padės? Ar kad aš čia toj baltoj lovoj pastipsiu, kojas pakratysiu?. Ap. Tas jau kojas vieną kartą pakratė. Skd. O dabar tik ir stypčiojat aplink lovą, tik žvairiakiuojat visi ratu: kada tas senis kojas pakratys, kada griebsim viską. Balt.
2.pastipti: Gyvulys jau kojas pakratė. Lp. Veršiukas jau pakratė kojas. Alz. Kada ta kumelė poną pamatė, ausis pastatė, kojas pakratė. An.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (žmona pagimdė). B.
kójas paléisti į dárbą sprukti: Jam vieną tik šūvį būt tereikėję iššauti, ir darbininkai būtų paleidę savo kojas į darbą. SnV.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors kojeles palenkti. Krž.
kója pamèsti nevertinti (kokio daikto): Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi. Rod.
kójas pamèsti
1.nuvargti bevaikščiojant: Kojas gali pamesti tie paštaljonai benešiodami paštą. Šts. Ir kojas pamečiau, iki tave suradau. Brs. Aš buvau didžiai greita – pamečiau kojas. Dov. Aš bevaikščiodama ir kojas pamečiau. Mrj.
2.galą gauti: Per tokią muižę (baudžiavą) ir kojas reiks pamesti. Lk.
kójos pamirgė́jo apie greitą bėgimą: Kad pasileido nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo. Švnč.
kójas panèšti
1.sunkiai paeiti: Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas. Krėv. Kai ženijos, tai čiut šiltas buvo, vos kojeles panešė. Šauk.
2.sugebėti eiti: Berniokas nusprendė tol eiti, kol paneš kojos, nors visai neturėjo vilties rasti. Balč.
kójas papùrtinti mirti: Galvą į tvorą – kojas papurtinu, ir gana, – ne ko už našlio ėjusi. Šts.
kóją pariẽtus smarkiai (eiti): Eina koją perietęs. KrvP.
kójas parvil̃kti sunkiai pareiti: Sutemus šiaip taip parvilkau kojas. Jnš. Tik tik kojas parvilkau, šilta be vieno galo. Krš.
kójas pasipustýti pasirengti ką daryti: Pasipustysma, vyrai, kojas – vienas, du, trys. On.
kójos pasistãtė parvirto: Kad pastumtum girtą, tai tuoj kojos pasistatytų. Jrb.
kója paspirtà
1.labai nori: Yra anos koja paspirta su tais baliais, šokiais. Šts.
2.apie nėščią: Cilei besanti koja paspirta. KlvrŽ.
kója paspìrti neig. labai mažai (yra): To darbo – tik koja paspirti. Bgt.
kójos paspìrtos apie nėščią: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia. J.
kójas pastatýti neig.
1.ne laiku, negražiai atsigulti: Vienas dirbk, o kitas gulės kojas pastatęs. Jrb.
2.mirti: Dabar senis ponas kojas pastatė, o žentas, tas biesas, kokią mums šunybę taiso!... Žem. Kojas visi pastatė, tie gudrieji. Pj. Vieną valandą šneki, kitą kojas pastatai. End. Per tą didelę sprogseną ir kojas pastatė. Vkš. Dirbsi dirbsi ir bedirbdama kojas pastatysi. Vdk. O pėsčiam tai ne juokai yra suklankti, paskui dar kojas galiu pastatyti. LzP.
3.pastipti: Vienas gaidelis, veizam, kojas pastatęs. Mžk. Arė arė, kol arklys kojas pastatė. Šll.
kójas pastatýti aukštỹn neig. mirti: Valgyk, o aukštyn kojas pastatysi!. Grg.
kójas pastatýti į aũkštą neig. mirti: Jei neėsi, kojas pastatysi į aukštą. Krš.
kójas pastatýti į vir̃šų neig. mirti: Reiks visiems kojas pastatyti į viršų. Grd.
kójas pastatýti prieš mėnùlį galą gauti: O boncai dabar jau veik veik pastatysią kojas prieš mėnulį, nes jie patys juk dirbti nemoką, o darbininkų jie dabar, po karo, nė vieno nebegausią. Simon.
nėrà kur̃ kójos pastatýti labai ankšta, maža vietos: Nėr kur būt, kur kojos pastatyt. Švn.
kójos pàsuktos ant dùrų miręs: Kojos ant durų pasuktos, nieko nebenorėk. Ukm.
kójas pašálti
1.būti apgautai, suvedžiotai: Mergė kojas pašalo ant švento Jono. Tršk. Ona pašalė kojas. Akm.
2.nusikalsti: Tas vaikis buvo kojas pašalęs, turėjo kitur išbėgti. Vkš.
kójas patem̃pti mirti: Kojas patempsma visi, čia niekas neatsipirks. Rdn. Mūsiškiai dar negrįžo, ar nepatempė tiktai kur kojų. rš.
kójas patiẽsti mirti: Turbūt greit teks patiesti kojas. Mont. Tu man pieno atnešk ir duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau. Bor. Dar stiprus senis, toks kojų greit nepaties. Sb.
kójomis patrem̃ti suniekinti: Neras jie niekuomet rimasties, jog dėl tuštybės savo patrėmė kojomis prakilniausias savo pareigas ir užduotis. Mač-Kėk.
kójas paver̃sti neig. mirti: Kad nemylėtų, tai gal seniai pavertus kojas būčiau. Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi. Ob.
kójas pavil̃kti sunkiai paeiti: Pavargau, vos kojas pavelku. Mrj. Aš taip esu pavargusi, kad vos tik kojas pavelku. Skr. O koks čia begali būti grūmimasis, jeigu paskui teodolitą vos bepavelki kojas?. Ap. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pavelki kojas. Mžš. Kojų pavilkt nebegaliu, kur čia benueisi. Sdb.
kójas pìlti eiti smarkiai (toli ar ilgai): Atėjai iš kolionijos, dabok, tuoj ir vėl pilk kojas kolionijon atgalio. Vj.
kójos pìnasi svirduliuoja, svyruoja: Sudžiūvo, susisuko, kojos pinas. Krš. Ar kojos pinas nuo tų pienų?. Rdn. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinasi. Jrb.
kójas plàkti eiti (be naudos): Neverta kojas plakt. Ml.
kójas plū̃kti eiti (be naudos): Be reikalo kojas plūkei. Sdk.
kójas praskìrti išeiti: Jis man neduoda niekur kojas praskirt. Skr.
kójomis praskìrti negalì labai daug yra: Ot prigyvenom – moterų kojom praskirt negali, o vyrai turi puodus kilot!. Ob.
kójas pridė́ti šùniui veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šuniui kojas prideda. Skr.
kóją prikìšti atsikratyti kuo įskundžiant: Dievobaimingam činovninkui neparankus buvo viršininkas, persekiojantis kyšius, taigi prisitaikęs prikišo jam koją. Kudir.
kójas prileñkti prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas... užsidek pypkę. Žem. Prilenk kojas, būsi svečias. Užv.
kójas primainýti pakankamai dirbti už kitą, pavaduoti: Aš savo tėvelių nepriklausysiu, tėveliam kojelių neprimainysiu. Prng.
kóją primýnus
1.smarkiai (muša): Koją primynęs jam davė [į kailį]. Rsn.
2.labai daug (reikalauja): Plėšia [už kambarį] koją primynę. Ėr.
kójas priplū̃kti einant privargti: Tik kojas priplūkiau, o nieko gera negavau. Svn. Tai priplūkiau kojas – kelias blogas. Dglš.
kóją prispáudus labai daug (reikalauja): Iš tokio bagočiaus tai galima plėšti koją prispaudus. Užp.
kójas raitýti teig.
1.smarkiai bėgti: Žiūrėk, jis kad raito kojas, tai raito!. Rm. Kad bėga risokas, kad raito kojas, gražu žiūrėt. Ob.
2.suktis, darbuotis: Petras gerai kojas raito. Ds. Tai raito kojas, raito!. Upt.
kójomis rašýti teig. gražiai bėgti (apie arklį): Apjojo kartą, kitąkart, trečiąkart, o kumelys tik kojom rašo, kaip skraido. Lz.
kója rãšo labai mokytas: Prasgėręs, praslakęs, bet koja rašo. Ml.
kójomis skaitýti
1.gražiai bėgti (apie arklį): Sartukas kojukėm tik skaito. Pns.
2.brūkščioti stimpant: Arklys dvėsdamas jau tik kojomis skaito. Švnč.
kójos smeñga į žẽmę nėra jėgų, silpna: Rodos, niekas neskausta, o širdis taip bloga, net kojos į žemę smenga. Žem. Akyse viskas sukosi, kojos į žemę smego; drebančiomis rankomis atdarė duris ir vietoje kaip įkastas pasiliko. LzP.
kójos smìrdi grabù senatvė, arti mirties: Jeigu kojos smirda grabu, kamgi reikėjo to senio dėl to laužo. Mžš.
kójomis stirénti neig. mirti: Kas geria, tas kojom stirena. Rš.
kójose stovė́ti
1.galėti vaikščioti: Kai jau kojose stovėjau, išvežė į Kauną. Slnt.
2.savarankiškai gyventi: Kaip vaikai kojose stovės, tada [tėvai] skirsis. Krš. Kojose visi vaikai stovi. Vn.
kójomis subùrti sakoma apie stimpantį: Gyvulėlis, smūgį gavęs, tik kojomis subūrė ir atliko. Brt.
kójomis sùkti ant dùrų mirti: Jei ji man nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kojas sukti ant durų. Skdv.
kójas sùkti prie dùrų mirti: Vargsti vargsti, žiūrėk, jau reik sukti kojeles prie durų. Btg.
kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo būtumei kojas sukūlusi, nebūtumei išplikusi dantų. Žem. Be reikalo kojas sukūliau, o neradau daktaro. Šts.
kójas suleñkti
1.atsisėsti: Adomas, tiesa, parbėgęs retai tesulenkia kojas. Simon. Kur tu paklydai? Seniai bematyta. Še kėdę, sulenk kojas. Simon.
2.nusižeminti: Nesulenksiu prieš jį savo kojų. Mont.
kójos suliñdo į sùbinę vlg. sakoma pavargus nuo vaikščiojimo: Kol visus žygius apėjau, kojos į subinę sulindo. Krš.
kójos suliñdo į úodegą sakoma pavargus nuo stovėjimo: Nusibodo stovėt – net kojos į uodegą sulindo. Srv.
kójos suliñdo į ùžpakalį pavargo: Per dieną kojos į užpakalį sulindo. Krš. Kur ten beeisi, ir taip kojos į užpakalį sulindo. Avyž.
kójomis sumìnti lengvai nugalėti: Tvirtai jie tikėjosi visas kliūtis pergalėsią, visus priešininkus kojomis suminsią. Žem.
kójas suplàkti be naudos suvaikščioti: Nuėjau, tik kojas suplakiau ir nieko negavau. Plš.
kójas suplū̃kti einant nuvargti: Suplūkei kojas be vieno reikalo. Lkm. Et, be reikalo tik kojas suplūkiau. Ds.
kójas suraitýti greit pasileisti bėgti: Suraityk gerai kojas, ir suspėsi. Ds.
kójas sušìldyti apsiprasti: Dar kojų čia nesušildė. KrvP.
kójas sušìlti apsiprasti, priprasti: Sušils kojas ir vėl lėks kur. Vrn. Jau paėmėt piemenį ant dantų, – pasakė tyliai. – Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er – rr, er – rr!. Balt. Kitą pavasarį Martynas su savo anūku įsikūrė savo sodyboj, tačiau dar gerai nesušilo kojų, kai brakšt – karas.... Avyž. Nė šilt kojų nesušilo; parvažiavo – ir vėl tuoj išvažiuot. Srv. Kurgi taip skubiniesi, nė kojų nespėjęs sušilt. Krs. Tas šunadvokatis kojų Amerikoj nesušilęs grįžo atgal. Dovyd.
kójomis sutabalúoti mirti: Reikia mokėt [grybus] paruošt, ba ne, tai ir kojom sutabaluosi. Srj.
kójas sutaisýti mirti: Tu pirmà kojas sutaisysi!. Lp.
kójas šìldyti gyventi (ppr. namie): Anas maža kada namie šildo kojas. Arm. Neilgai aš pas jį šildžiau kojas – prasvarė. Arm.
kójas šìlti gyventi kur: Pas tėvus kojas šyli, tėvų ir klausyk. KzR.
kójas taisýti rengtis ką daryti: Taisykit, mergos, kojas – šiandien kaimynuos šokis. Gs. Vokietys taiso kojas an karo. Krš. Taisyk kojas, brauksim – ir taip sutems, kol parsikapstysim. Šv. Jei nekaltas esi, duris uždaryk, o jei kaltas, kojas taisyk. Dauk.
kójas taisýti į grãbą rengtis mirti: Žmogus sulaužytas ligų, tai tik taisyk kojas graban. Svn.
kójas tę̃sti lėtai eiti: Ot pavargau mieste, čiut kojas tęsiu. Grv.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiesim kojas, visiem tas bus, ale visi dar norim pagyvent. Bb.
kójas trankýti daug eiti: Vis Panevėžin kojas trankydavo. Mžš.
kóją uždė́ti už ausiẽs tinginiauti: Šiandien nėra valgyt, virėja koją už ausies uždėjo. Vrn.
kóją uždė́ti už galvõs gimdyti: Ma[no] boba uždėjo koją už galvos. Arm.
kójas uždìrti nusibaigti: Tik bumt iš muškietos ir uždyrė kojas kiškelis. Nč. Prisikūreno pirtį drūčiai, nuė[jo] ir aždyrė kojas. Grv. Jau jis uždyrė kojas. Knv.
kóją užkélti apie ilgai neateinantį, nepareinantį: Kame tas daktaras buvo koją užkėlęs taip ilgai?. Žem. Jau dabar anys seniai nebuvo, kaži kur koją užkėlė. Akn. Jau kad neparėjo, must užkėlė koją kur nors. End.
kójas užkélti
1.nusibaigti: Knirkia paršelis, nebeišrėkia, greit užkels kojas. Srv.
2.mirti: Jis jau užkėlė kojas. Ds. Dirbo labai ir užkėlė kojas. Krš.
3.apie ilgai neateinantį, užtrukusį: Turbūt kojas ir užkėlė, – bambėjo sau, – čyst jau pavakarė, o dar nėra!. Žem.
kóją užkélti už galvõs apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Tėvai, bene užkėlei koją už galvos?. Šts.
kóją užkélti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Bene buvai koją už kaklo užkėlusi. J.
kójas užláužti neig. mirti: Gyveno dar senis su sūnum, senis užlaužė kojas, o sūnus kažkur dingo. Ap.
kóją užmìnti nuskriausti: Dar ne vienam koją užmins, kol jo veidai patins. KrvP.
kójas užplė́šti neig. mirti: Ar dar kojų neužplėšė?. Ker.
kójas užriẽsti neig. mirti: Senis bėgo bėgo, kol užrietė kojas. Skdt. Kugėjo kugėjo (drebėjo) nuo šalčio ir užrietė kojeles. Lkm. Su darbais apsieiliosim, kai kojas užriesim. Al. Mums kas, daug čia liko? Užriesi kojas... ir baigta. Mark. Jei kojų neužriesiu, nuvažiuosiu kada. Švn. Juk tai Gimbutis! Ot, broleli, kur jo atsikraustyta kojų užriesti. Zob.
kóją užsidė́ti už ausiẽs mirti: Jau ana žusdės koją žu ausies. Rod.
kóją užsidė́ti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Gal ji ten koją užsidėjo už kaklo. Krok.
kóją užsikélti apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Sakau, kur ana koją užsikėlė, o mat serga. Krž.
kóją užsikélti ant sprándo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar jis koją užsikėlęs ant sprando ar ką, kad neateina?. Prn.
kóją užsikélti už sprándo sakoma apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar anie ten koją užsikėlė už sprando?. Sd.
kójomis užsiklóti smarkiai parvirsti: Kad galėčiau, tai kad duočiau aš šituos kiauliapirkius iš trobos, kad net savo kojomis užsiklotų. Vaižg. Kaip pavargsiu, tai ir kojomis užsiklosiu. Nč. Kaip virto, tai net kojom užsiklojo. Arm.
kójomis užsivirbénti neig. numirti: Iššoko iš patiltės, kaukšt kupčiui kakton tuinu – ir užsivirbeno anas kojom. Ml.
kójas užvartýti išmirti: Visi kojeles užvartysma. Krš.
kójas užver̃sti
1.mirti: Jau metai, kai Šikšnių kaimo burtininkas užvertė kojas. Ds. Palauk, kol dar senis užvers kojas, tai tu turėsi vargti be duonos kąsnio. Lš. Tas nevidonas kojas užvertė. Šn. Nuo tokios supyliotos degtienės kiek jau kojas yr užvertusių. Krš. Sugrąžins [žemę], kai jau būsi kojeles užvertęs. Brš. Greit ir man reikės kojas užverst. Ker. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvint. Krėv.
2.pastipti: Du mano paršai užuvertė kojas. Krs. Sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Bor. Kojas užvertęs paukštelis gulėjo palangėje. Sav.
kójas užver̃sti aukštỹn neig. mirti: Užversi kojas aukštyn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės. Žl.
kójomis užvirbénti neig. mirti: Pasiėmęs lazdą drykst diedukui – tik tas ir užvirbeno kojom. Ign.
kójomis užvirbė́ti neig. mirti: Barės barės, tas kirvapente galvon ir užmušė motką – tik kojom užvirbėjo. LTR.
kójomis užvìrbinti neig. mirti: Anas jau greit kojom užvirbins. Rš.
kójas vartýti į aũkštą mirti: Ryna, nu mažilelės ryna tabletes, užtai pusamžiai ir varto kojas į aukštą. Krš.
kójas vẽjant sunkiai, svirduliuojant (eiti): Taip sylos nebeturiu: einu kojas vydama. Skd. Ko tu čia eini kojas vydamas?. Yl. Kojas vydami ėjom – tokie buvom susibaigę. Šts.
kójas ver̃sti neig. mirti: Visi žino, kad reiks verst kojas, tik raminas, kad negreit. Jd. Jau maniau kojas versiu. Bb.
kójomis ver̃stis į vir̃šų keisti gyvenimą: Vaikai verčias kojom į viršų. Nmn.
kójas vil̃kti sunkiai eiti nuvargus, nusilpus: Jis per dieną dirbdavo ir vakarais pareidavo vos vilkdamas kojas, visas apskretęs moliu. Mont. Ir pas mus ne Velykos – vos kojas velkame. Vencl. Atliko kaip bizūnas, led kojas velka. Šmn. Senas – kojas vos velka. Msn. Toks tinginys led velka kojas. Krs. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioj slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Krėv.
ant kójų
1.stojasi, keliasi, atsikėlęs: Apie Severją sakydavo: tereikią paliesti sieną ir ji tuoj ant kojų – tokia esanti budri ir klusni. Vaižg. Saulė įspinsta, aš ant kojų. Krš. Kelkis, tinginy, nemiegojęs. Aš senesnis už tave, o štai, matai, seniai jau ant kojų. Krėv.
2.stovi, pastovi: Jonelis pervirto per galvą, bet stypt – ir vėl ant kojų. Mont. Šidlauskiokas nusidažęs (pasigėręs), vos ant kojų, piršliais atvažiavo mat. Slm.
3.dirba, triūsia, vaikščioja: Ne tik prieš kunigėlį, bet prieš patį Dievą parvežant reikia tinkamai pasiruošti, – todėl visi ant kojų. Žem. Visą dieną ant kojų, neprisėdo nė minutės. Jnš. Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Kp. Aš papratus: aš daugiau ant kojų ir ant kojų. Graž. Ar tau lietus lyja, ar griaustinis griaudžia, ar sniegas sninga – vis ant kojų ir ant kojų... vis bėk.... Pt. Jį išvežė greitoji, ir galas žino, kaip ten bus toliau, o aš va ant kojų.... Avyž. Žinai, per dienas ant kojų ir ant kojų. Vakare, nusivaręs kaip šuo, sėdžiu ligi išnaktų prie popierių. Bub.
ant (kieno)kójų kliūdamas, trukdydamas: Pirma gyvenau ant visų kojų. Mrj.
ant antrõs kójos sakoma raginant išgerti: Dar po vieną! Ant antros kojos, – perbraukia lūpas delnu. Dovyd.
ant naujų̃ kójų stóti rūpintis kitais reikalais: Man vėl ant naujų kojų reikia stoti. Drs.
ant naujų̃ kójų stótis imti naujai gyventi: Reikėjo ant naujų kojų stotis. Mlt.
ant sàvo kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Daug prisikamavo, kol ant savo kojų atsistojo. KrvP. Aštuoniolikos ar kiek ten metų vaikas jau dabar, manai, ant savo kojų atsistos. Simon. Laimė?! Laimė – tai atsistoti ant savo kojų. Mik.
ant sàvo kójų stovė́ti savarankiškai gyventi: Jis jau ant savo kojų stovi. Alv.
ant savų̃ kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai. Baran.
ant skaudamõs kójos užmìnti M. paliesti jautrią vietą:
ant stipresnių̃ kójų atsistóti prasigyventi: O kaip tik turėtume džiaugtis, kad štai jau ir lietuvių vienas kitas atsistoja ant stipresnių kojų. Gruš.
ant sunkių̃ kójų nėščia: Tiesa, po kelerių metų sugrįžo viena duktė – Marė, nuvargusi, nuliūdusi, pageltusi ir ant sunkių kojų. Simon. Ji ir vėl vaikščioja ant sunkių kojų. Ck. Ant sunkių kojų buvau. Šln.
ne ant tõs kójos atsistóti būti blogos nuotaikos: Piktas, kaip ne ant tos kojos atsistojęs. Krs.
ant tõs kójos pataikýti išlìpti iš lóvos būti geros nuotaikos: Ar tame jo posėdyje vakar kas nors gerai nusisekė, ar ant tos kojos pataikė iš lovos išlipti, bet nusiteikęs jis buvo puikiai. Ap.
ant trumpų̃ kójų eĩti būti nėščiai: Ji eina ant trumpų kojų. prš.
ant vienõs kójos
1.trumpai (būti kur): Nebūsiu ilgai – tik ant vienos kojos. Lp.
2.apie svaigalų gėrimą: Ant vienos kojos išgėrė, reik ir ant antrosios. End.
ant vienõs kójos apsisùkęs greitai: Šis ant vienos kojos apsisukęs, greit padavęs gerti. Šts.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai išvykti: Kas dar kaltas, kad verkia Poli-na, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi?. Bub.
ant vienõs kójos sùktis
1.džiaugtis: Linksmiausioji, sukas ant vienos kojos. Lž.
2.būti judriam, vikriam: Septyniasdešimt metų, o dar sukas ant vienos kojos. Klt. Tai mano boba, kaip ratas ant ašies, tik sukas ant vienos kojos. Ml.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: Ant vienos kojos šokom, kad carą nuvertė. Btg. Vyras džiaugės, ant vienos kojos šoko, kad karas prasidėjo. Trgn. Kad tu itokį namą turėtum, tai ant vienos kojos šoktum. Švnč.
ant kójų atsistóti
1.prasigyventi, atkusti: O vis dėlto Kazys turi racijos: norint tvirčiau atsistot ant kojų, negalima vien sentimentais vadovautis. Vien. Šitaip, brolau, niekada ant kojų neatsistosi. Jei ganysi centą, tai litas pas tave pats atsiras. Gric. Jau žmogus prasigyveno, jau ant kojų atsistojo. Dkš. Man tik dabar pradžia sunki, ale kai jau atsistosiu ant kojų, tai pagyvensiu ne šitaip. Užp. Vaikinas, matyt, rimtas, jau atsistojęs ant kojų. Mark. Antanavičius, besiversdamas knygomis, stipriai atsistojo ant kojų. Švaist. Kol jie (išeiviai) negrįš, tėvynė tegul nė nebando atsistoti ant kojų. Andr.
2.susitvarkyti, įeiti į vėžes: Prekyba jau visai atsistojo ant kojų. rš.
3.pasveikti: Jos padedama Katrė greitai atsistojo ant kojų. Myk-Put. Aš tikiu – tu dar atsistosi ant kojų ir būsi kūrybingas žmogus. Saj. Buvai aplankyti Toleikio?.. – Gero mėnesio prireiks, kol atsistos ant kojų. Avyž. Kai Jurgis vėl atsistojo ant kojų, juodviejų keliai nesuėjo. Mart.
ant kójų išbė́gęs ištįsęs, išaugęs ne pagal amžių: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kojų išbėgus – argi tai pora?!. Vlk.
ant kójų kélti išjudinti, paskatinti veikti, telkti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį. rš.
ant kójų laikýtis
1.pastovėti: Buvau be galo nuvargusi ir vos besilaikiau ant kojų, arba, teisingiau pasakius, ant savo kriukio. Simon. Bet bajorai, nors ir neblaivūs, dar ant kojų laikos. rš.
2.šiaip taip pragyventi: Prisimušiau žuvų, ir laikomės ant kojų.... rš.
ant kójų léistis paūgėti: Pas mus taip: vaikai leidos ant kojų, tai darbuja ir darbuja. Pls.
ant kójų lìpti užbėgti už akių, nekantrauti: Kiek, kiek, kiek... tūkstančių? – nedavė toliau kalbėti iš nekantrumo valdininkai, lipdami teisėjui ant kojų. Cvir.
ant kójų nepastovė́ti labai išvargti: Eini eini žmogus, kol viską apeini, ir ant kojų nebepastovi. Srv.
ant kójų nunèšti iškapstyti, išmynioti: Vištos viralus ant kojų nunešė. Arm.
ant kójų nupùlti nepaeiti: Nagai atbuko, išbirėjo tie dantys, kuriais draskydavo neprietelius, nupuolė nuo kojų. Blv. Kiaulė nupuolė nuo kojų, nebegali nė iš kinio bepasikelti. Vkš.
ant kójų pakélti
1.išjudinti, paskatinti veikti: Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus!. Upt. Kai atėjo su armonika, tuoj visus pakėlė ant kojų. Sdk. Mūsų aprašomo miestelio ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų pakelta naujo įvykio. Cvir. Tu pakeli ant kojų visas ligas tiek vaistų gerdama. Sur.
2.padaryti, kad prasigyventų: Vainos kitus pakelia ant kojų. Gs.
ant kójų pastatýti
1.prikelti, sukelti: Skardus it varpo garsas bematant pastatė vyrus ant kojų. Myk-Put. Pastatė visą šeimyną ant kojų. Upn.
2.išgydyti: Na, nieko, aš jį tuoj pastatysiu ant kojų. Dvd. O kai pradingo Karusės motina, pardavė paskutinę ožką, aulines pušnis ir vis dėlto pastatė Jurgį ant kojų. rš. Motinos rankos pastatys ant kojų, ir mes vėl turėsim kovotoją. Bub.
3.parengti savarankiškam gyvenimui, išmokyti: Aš daug nukenčiau nemokytas, – galvoja tėvas, – bet mano nors vienas vaikas nebekentės, pastatysiu ant kojų, palauk.... Žem. O man dar reikia du vaikus ant kojų pastatyti. Trein. Jis vaikus ant kojų pastatė, išmokino, aprūpino. Mrj. Daug vaikų gerai, bet kol juos užauginai, ant kojų pastatei.... Nmk.
4.sutvarkyti: Tu galėtum pastatyti spaustuvę ant kojų, nes tu esi teisingas žmogus. Mont. Sakysime, pastatę visą biznį ant kojų, mes galėsime paleist į darbą po penketą tūkstančių grabų per dieną. Cvir.
5.įgalinti prasigyventi: Aš jį pastačiau ant kojų, – vis dar nenorėdamas sutikti su tuo, ką Piskarskis pasakė, dantim griežė Spiritavičius, – o jis man užpakalį parodė!. Tilv. Buvo jau nusigyvenęs, bet aš vėl jį pastačiau ant kojų. Btr. Auksas ir sidabras žmogų ant kojų pastato. ŠR. Jį arkliai ant kojų pastatė. Alv.
võs ant kójų pastovė́ti būti silpnam, ligotam: Juk Marė visiškai iš veido buvo išėjusi, vos ant kojų bepastovėjo, kai pagaliau ją išvežė į Bachmaną. Simon.
ant kójų stótis
1.keltis ir eiti: Kaip tik užtrūbija, tai visos moterys ant kojų stojasi. Grv.
2.pasveikti: Nieko nedarbuik, kol net ant kojų nestosies. Arm.
3.prasigyventi: Naujakuriai tvirtai stojasi ant kojų. rš. Jų vaikai stipriai stojos ant kojų. Grv.
ant kójų stovė́ti būti nepjautam: Tegu pieva tavo ant kojų stovi. Btg.
ant kójų sukélti visus išjudinti, paskatinti veikti: Praeitą savaitę ji sukėlė visą mokyklą ant kojų. Bub. Nei savęs, nei artimųjų nematydamas, visus žmones ant kojų sukėlęs, meistrauja paslapčia kažką. Daut. Ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų sukelta. Cvir. Sukėlė sargė valsčiaus ponus ant kojų. Trein.
ant kójų sukìlti visiems išjudėti, sujusti: Visas Kaunas ant kojų sukilo. Marc.
ant kójų užmìnti įkyrėti, vis kliūti: Savo šeimoje Rokas taip pat saugojosi, kad neužmintų kam nors ant kojų. Avyž.
be kójų nuvargęs belakstydamas: Daugelio ponų slūga be kojų. KrvP.
be kójų lìkti vaikščiojant labai nuvargti: Vaikas ištisą dieną miške grybavo ir vakarop liko be kojų. rš.
be kójų padarýti nugirdyti: Kada tik jis atvažiuodavo į Naupylę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, padarydavo be kojų: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo. Kudir.
be kójų palìkti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi. Als. Jei jūs pėsti, va Jėzus Marija, reiks be kojų palikti. Plt.
į kóją sutartinai (eiti): Gyvenimas eina pirmyn ir negailestingai baudžia tuos, kurie nespėja eiti su juo į koją. Tilv. Nešant sužeistąjį, reikia eiti ne į koją, kad einant nesisuptų. rš.
į kójas apie greitą bėgimą: Per krūmus ir į kojas. Bsg. Vaikai, į kojas, žąsiukai darže!. Jrb. Akvilė kyštelėjo liežuvį ir į kojas. Avyž.
kója į kóją
1.sutartinai: Gerai žengti koja kojon su visais: tada nejauti nuovargio. rš. Einame koja į koją su mūsų amžiumi. rš. Fizinio lavinimo mokytojas visą koloną turėjo nuvesti iki šventoriaus, o iš tenai jau žygiuoti koja kojon pro mokyklą, kur ant cementinių laiptų stovėjo svečiai. Ap.
2.lėtai (vykti, eiti): Koja kojon stūmėmės. Trgn.
į kójas atsistóti pasveikti: O kažin ta boba ar atsistojo į tas kojas?. Trk.
į kójas bū́ti kliūti: Kas tai padarė, kas buvo toks beširdis, kam buvo tos bitelės į kojas?. Simon.
į kójas dė́ti
1.bėgti: Lekiu, sutvarkysiu, – dėjo į kojas dar vienas veidas. Žil.
2.sprukti: Vyrukas dėjo į kojas, dingęs šlaito krūmuose. Andr.
į kójas dúoti greitai bėgti: Pajutęs pavojų, davė į kojas ir pasislėpė. Jnš. Vokiečių armija bėga. Matyt, kad jau paliko miestą, o gal ir ne, tik tam tikra dalis duoda į kojas. Simon. Unguriai pagavo raitytis, bėgt, kad jis davės į kojas nuo tų ungurių!. Kin.
į kójas įstatýti padėti tapti savarankiškam: Ans mane mokė, į kojas įstatė. Krš.
į kójas léistis greitai bėgti, sprukti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus išneštum. Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas. Šts. Danielius pašoko ir leidosi į kojas. Bub.
į kójas lìpti keltis iš patalo: Tuojau lipk į kojas, juk išmiegojai. Dr.
į kójas nerem̃ti nepastovėti, nepaeiti: Jau cielų metų vaikas, o dar nė biškį neremia į kojas. Vvr. Neremia į kojas ir kalboje klysta ana. Pj.
į kójas nuspiẽsti nubėgti: Vyrai buvo jau nuspietę į kojas. Plng.
į kójas padýžti Krtn. pabėgti:
į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakūrė į kojas. Dr.
į kójas pasė́sti apsvaiginti: Padėk man eiti dėl to, kad ta degtinė pasėdo man į kojas. Šts.
į kójas pastatýti
1.išgydyti: Daktarai mane bepastatė į kojas, tariaus jau mirsiąs. Šts. Karvę pastatėm į kojas. Plt.
2.padėti įsikurti: Visus keturis vaikus pastatysi į kojas. Als.
į kóją patáikyti sugyventi, sutarti: Kas gali su juo, tokiu lepūnu, į koją pataikyti. rš. Man būdavo skaudžiai sunku žiūrėti į šį švelniasielį savo kolegą, tyliai pasiskųsdavusį, kaip jam sunku pataikyti savo viršininkui į koją. Trein.
į kójas puldinė́ti nuolankiai žemintis pagerbiant: Regėdamas Korneliusą, puldinėjantį kojump jo, idant jam kloniotųs, atatiesė jį. Dk.
į kójas pùlti žemintis (prašant): Į kojas puolu. R. Tėvas nori, kad į kojas jam pultų. Jnš. Puolė broliui kojosun. Rs. Priėjęs kloniojos jam ir puolė kojosemp jo ant veido savo. Dk. Pulk savo motinėlei labai žemai į kojas. JD. Jonas š. puolė kojosemp jo, idant jam duotų pakloniojimą. Dk. Pulk į kojas vienas prieš vieną. Jeigu nepavyktų – pulsim visas teatras. Trein.
į kójas spáusti skubėti: Spausk į kojas, kad nepavėluotum. Dr.
į kójas spìrti bėgti: Velnias greit spyrė į kojas, o žmogus, ant kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko. ps.
į kójas stóti keltis: Pirma [valandą] – jau turi į kojas stoti ir kulti. KlvrŽ. Saulė teka – stoji į kojas ir varai bandą. Mšk.
į kójas stótis
1.pasveikti: Stojaus į kojas ir vaikščioju. Skd.
2.atsigauti: Katrie ūkininkai vėl tuojau stojos į kojas. Trš.
į kójas sukélti visus išjudinti, paskatinti judėti: Visus žmones į kojas sukėlė tas gaisras. Šts.
į kóją sutáikyti sutartinai veikti: Ir anksčiau jis su žmona nekaip sugyveno, vis negalėjo sutaikyti į koją – jis varė vienaip, o ji bandė sukti savaip. rš.
į kójas varýti bėgti: Tas vyras, tą kunigą pamatęs, pagavo varyti į kojas. Klp.
kójos ikì žẽmės juok. raminama dėl mažo ūgio: Nesvarbu, kad jis mažas, bet užtat kojos lig žemės. Trš.
iš kairė̃s kójos atsikélti apie prastą nuotaiką: Kolgi toks piktas, gal iš kairės kojos atsikėlei?. Ds.
iš kójų bū́ti pasidaryti silpnam, nedarbingam: Senyn einam: tuoj būsim iš kojų. Brt.
ìš kójų eĩti smarkiai bildėti: Iš kojų eidavo tos šliurės, kai šokdavom patalky. Jrb.
ìš kójų išeĩti nusidirbti: Viena merga ant tokio namo gali išeiti iš kojų. Brt.
iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti. Skd.
iš kójų išsivarýti labai išvargti (einant, dirbant): Čia dvaras niekai buvo, darbininkas iš kojų išsivarydavo. Skr.
ìš kójų išsivartelióti išmirti: Kas bus, kai visi seniai iš kojų išsivartelios?. Drsk.
iš kójų išvarýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Toks vaikščiojimas išvarys mane iš kojų. Mrj. Sartis geras arklys – ir iš kojų neišvarytas, ir nesenas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia. Bor.
iš kójų išver̃sti pargriauti: Galva pradeda suktis, akyse pažaliuoja, nei juste nepajuntu, kaip išverčia iš kojų. Skd.
iš kójų išvir̃sti
1.nusigerti: Be to, turėjo būti parodoma, kad senovėje gerdavo ne iš stiklinių, bet iš ąsočių, o išvirtę iš kojų dar įvairias karžygių dainas dainavo. Cvir.
2.nualpti: Per pat sumą išvirto iš kojų. Varn.
kõ iš kójų neišvir̃to sakoma apie smarkų juoką: Mes pirmąjį kartą ko iš kojų neišvirtom, tavo jojimą pamatę. Vkš.
iš kójų išvýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Išvaryta, išvyta kumelė iš kojų. Alvt.
iš kójų ver̃sti
1.atleisti iš pareigų: Tu anam nei gera, nei bloga nepadarysi: vis tiek aną jau vers iš kojų. Štk.
2.pakirsti jėgas: Iki pietų darbas eidavo palyginti greitai, o į vakarą nuovargis versdavo iš kojų. rš. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti: vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu. Dovyd. Senam tai tas suskausta, tai tas – verčia iš kojų jau. Krš.
iš kójų vir̃sti
1.alpti: Vienu tarpu labai virtau iš kojų. Krš.
2.netekti jėgų: Jūs teisus, sūnų matau tik vakare, kai pats iš kojų virstu. rš.
iš po kójų iš čia pat: Kurapka pakilo iš po kojų. Jnš. Eik iš po kojų, ko čia vis maišai?. Jrb.
iš po kójų ir rañkų iš čia pat: Mūsų buvo daug, [vilkas] bijojo imt iš po kojų ir rankų [šunį]. Vlk.
nuo kójų nukrìsti apšlubti: Arklys nukrito nuo kojų, visai nepaeina. Jnš.
nuo kójos nuléisti papjauti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuleisiu nuo kojos. Žml.
nuo kójų nulė̃kti nuvirsti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kojų nulėkė. Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų. Skdt.
nuo kójų numùšti
1.atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, taip numuš nuo kojų. Ds.
2.nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas. rš.
3.sugadinti nuotaiką: Aš, taip sakydamas, visiškai numušiau jį nuo kojų. Šlv.
nuo kójų nupùlti
1.nepajėgti eiti, nepaeiti: Mano teta jau visai nuo kojų nupuolė. Al. Su bėriu greit nepavažiuosi – nuo kojų nupuolęs. Krok. Nėr kur išleisti, nupuls vištos nuo kojų. Krš.
2.nusilpti: Tas darbas žmogų turi: be darbo nuo kojų nupultum. Krš.
nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, nuvargti: Tie rugiai tokie tiršti, taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų. Bsg. Eit negaliu, kaip nusimušiau nuog kojų – ir teip toli. Arm. Kol nuėjau Balatnon, tai čystai nuo kojų nusimušiau. Arm.
nuo kójų nusivarýti
1.nuvargti dirbant, einant, nusidirbti: Na ir nusivariau vakar nuo kojų. Šk. Buvo taip nusivariusi nuo kojų, jog peržengė slenkstį ir tuoj susmuko ant suolo. Balt. Būtų gera išsimaudyti ežere, bet visi taip nusivarę nuo kojų, kad kiekvienas žingsnis brangus. Avyž. Visai nusivarė arkliai nuo kojų. Jrb. Nusivariau nuo kojų bevaikščiodama. Ig.
2.išsekti, nusilpti: Nusvarysi nuo kojų, sveikatos pristigsi – čėdyk sveikatą. Aln.
nuo kójų nustóti negalėti paeiti: Tėtė nustojo nuo kojų – per Didįjį karą aną išgandino. Akm.
nuo kójų nuvarýti
1.labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Ji buvo veikli labdaroje, net tiek, kad nuvarė nuo kojų visas miesto aukštuomenės moteris. Šein. Kam taip vaikai arklį – nuvarysi nuo kojų, i bus po gyvulio. Sml. Geras ir gražus būt arklys, ale tik nuvarytas nuo kojų. Ut.
2.išsekinti, nusilpninti: Skausmus sumažino, ale nuo kojų nuvarė. Ukm.
nuo kójų nuver̃sti nugirdyti: Šeimininkė nuvers nuo kojų didžiausią armiją svečių. Andr.
nuo kójų ver̃sti svaiginti (išgėrus): Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės – šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų. Vien.
nuo kójų ikì galvõs
1.daug (apsirengimo): Drabužio turi nuo kojų lig galvos prisikrovusi. Lnkv.
2.ištisai, visą: Nelė nesivaržydama apžiūrinėjo ją nuo kojų iki galvos. rš. Švelnus vėjelio pūtimas perbėgo nuo kojų lig galvos ir išblaškė tylias mintis. Šein.
kója per kóją lėtai, pamažu: Vakar per pusę adynos koja per koją Peleson nuėjau. Pls.
kójas per pẽtį apie greitą bėgimą: Reikėjo matyti, kaip „džentelmenas" pasižiūrėjo į mane ir, nemeluodama galiu sakyti, kad jis tik savo kojas per petį ir dui!. Simon.
per sàvo kójas klùpti būti nuvargusiam: Garsiai murmėdami įėjo bernai, per savo pačių kojas klupdamos vos įsivilko mergos. Simon.
po kójomis nesvarbu: Jei [yra] meilė, o turtas po kojomis. Šts.
po (kieno)kójomis priklausomybėje: Visas miestas būtų po jos kojomis. Pt.
po kójų klóti duoti, teikti: Tik reikia džiaugsmą po kojų kloti ir žengt prie laimės gražiu taku!. Mont.
po kójų maišýtis
1.kliudyti, kliūti: Ko tu čia, vaikeli, maišaisi po kojų, eik šalin!. Mrj. Vysiu lauk tave: nieko man nepadedi, tik po kojų maišaisi. Lkč.
2.atkreipti į save dėmesį: Geriau nepakliūti šnipams į akis ir nesimaišyti po kojų. rš.
po kójomis maišýtis
1.kliudyti, trukdyti: Iš mūsų jokios naudos. Tik maišomės po kojomis. rš.
2.atkreipti į save dėmesį: Dabar jisai bijo trobon beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Bil.
po kójomis mìndyti niekinti: Ji visą jį ardo, po savo kojomis mindo. Šein.
po kójų mìnti
1.būti geresniam, pralenkti: Našlys ir jauną vaikį mina po kojų. Varn.
2.niekinti, nepaisyti: Visas mynė po kojų. Sml. O nebok nieko, mano mergužėle, mink šaunius žodelius vis po kojužių. JD. Kitus po kojų savo mina. Bret. Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos. Donel.
po kójomis mìnti niekinti: Kas šventa, kas brangu, tą po kojomis mina. KzR. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaros. Jabl.
po kójomis nesimė́to turi vertę: Klebonas pasijuto kaip rūkorius, atradęs papirosus, bet pametęs degtukus: penkiasdešimt litų po kojom nesimėto, bet ir Liūto gaila. Skodž.
po kójomis nueĩti niekais virsti: Kokis ponas, koki pinigai buvo: visus regėjom – visi nuėjo po kojom. Šlčn.
po kójų pablõkšti atiduoti, perleisti (demonstratyviai): Ak, kad jis dabar turėtų tiek, kiek Pals–Pamarneckas: kokie būtų jam niekai visi tie dvarai, kokiu nusijuokimu juos pablokštų Severjai po kojų. Vaižg.
po kójų padė́ti padaryti ką nugalėtoju: Sėskis mano dešinėje, iki kol padėsiu tavo priešus po tavo kojų. brš.
po kójomis padúoti padaryti ką nugalėtoju: Visa padavė po kojomis jo. Dk.
po (kieno)kója pagniáužti pavergti: Pečius išskėtęs, viršum dangų remia, tarytum plačią Palemono žemę stiebias pagniaužti po kryžioko koja. Mač-Kėk.
po kójų páiniotis trukdyti (arti būnant): Nesipainiok po kojų!. Rk. Po visam, einant per miestelį, mergos kaip tyčiomis painiojosi jam po kojų. Žem. Ten paviešės savaitę kitą, kol pamatys iš akių, iš veidų, kad jau darosi našta, kad pradeda visiems painiotis po kojų. Gran.
po kójų paklóti atiduoti: Net ir toji pajėga buvo paklota jankiui po kojų. rš.
po kójų pamìnti paniekinti, nepaisyti: Nebok tu tų kalbužėlių, jas pamink po kojelių. JD. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau. Klvr. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs. Bret. Tas bagotesnis tave pagal tavo biednystę po kojų pamins. Klp.
po kójomis pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ir principus pamini po kojomis. rš.
po kójų pìntis trukdyti (arti būnant): Nenusinešiu šios lovos, kur taip švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei šios klėtelės, kur niekas po kojų nesipynė. Vaižg.
po kójomis pìntis trukdyti (arti būnant): Ko čia tas kačiūkštis pinas po kojom?!. Vb.
po kójų pùlti žemintis, maldauti: Pulk po kojų brolutėliui paskutinį kartą. LTR. Leonardžiuk, pulk po kojų, prašyk! Prašyk nusižeminęs, visaip prašyk!. Dovyd. Nepulsiu aš po kojų piktam seniui. Nėr.
po kójų spjáuti nelaikyti svarbiu, niekinti: Dabar kiekvienas pasvalietis spjauna jam po kojų. Ps.
po kójų sùktis trukdyti (arti būnant): Nuėjęs nesprūdo kur kampe, ale sukasi po kojų. Dkš.
po kóją sumèsti susituokti: Ana nekokia buvo, kaip ir jis, ir sumetė po koją. Šmk.
po sàvo kójomis žiūrė́ti tik savimi rūpintis: Nereikia tik po savo kojomis žiūrėti. rš.
prie (kieno)kójų nusižeminęs: Aš esu kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų.... Sruog. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. ŠR.
prie kójos bū́ti pagelbėti (darbe): O juk ar aš nedirbu? Ir dar kaip! Visą vasarą prie kojos buvau. Simon.
prie kójos prikabìntas trukdo: Kūdikis man prie kojos prikabintas. B.
kója pro kóją lėtai, sunkiai (eiti): Eik greičiau, ko velkies koja pro koją!. Erž. Pasiskubink kiek, ką bimbini koja pro koją!. Vlk. Koja pro koją bepaeina. Lk.
su kójomis atmestinai (dirba): Jie su kojom, o ne su rankom dirba. Mrj.
su kairè kója péržegnoti visai nekreipti dėmesio, ignoruoti: Kad būčiau žinojusi, būčiau peržegnojusi su kaire koja. Brs.
su kójomis ir su rañkomis visiškai: Kitas mažas didelį su kojom ir su rankom atvalgo. Asv.
šalìp kójos apie suplyšusią avalynę, kojines: Kad yra nušiuręs čystai, batai šalip kojos. Trk. Matysi, kad bus pančekos šalip kojos. Trk.
kója už kójos R. lėtai, sunkiai (eina): Koja už kojos jis ėjo per kalvotus miškelius. Ap. Koja už kojos parėjau namo sirgdamas. Mrj. Čia ėjome koja už kojos. Žem. Iš gilios Lietuvos koja už kojos vilkosi į Rygą keturios dešimtys vežimų su sėmenimis. Kudir. Ėjo namo koja už kojos. Alz. O tie bindzina koja už kojos. Cvir. Saulė iš lėto, pavargusi, koja už kojos lipo į antrąjį aukštą. Švaist.
virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas virš kojomis apvertė. Sav.
anė̃ kójos negalima eiti: Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem.
kur̃ kója kur̃ galvà viskas išmėtyta: Priemenėj kur koja kur galva. Šk.
kur̃ kója kur̃ rankà
1.menkas, prastas: Dainos mano – tai jau kur koja kur ranka. Lkš.
2.prastai, kaip pakliuvo, ne iš eilės: Aš kur koja kur ranka – visos pasakos nemoku. rš. Eidavo Šešiapūdis kur koja kur ranka. Cvir. Kaip jau ten mokino, kur koja kur ranka. Dg. Viską reik savon vieton padėt, o ne taip – kur koja kur ranka. Gž.
ne (kieno)kójai nevertas (ko): Juk tu žinojai, kad už jo netekėsi – ne tavo kojai jis, tai kamgi jį erzinai, ko lindai prie jo?. Paukš.
nė̃ kójos
1.negalima eiti: Kai tik lakstysit, pamatys ponas ir iššaudys kaip šuniukus! Nė kojos man niekur.... Žem.
2.visai (neužeiti): Pamėgink, seneli, apsiženyt, čia mūsų nė kojos nebus. Gdž. Anelė pas mum visai nebuvo, nė kojos. Mžš.
3.visai (nevertas): Jau aš jo nė kojos neverta buvau, o gražus, o didelis [vyras]. Mrc.
kaĩp kójomis labai prastai (atliktas): Jei dirba, jo darbas kaip kojomis. Tat.
kaĩp nesavomìs kójomis išvargęs: Kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp ne sàvo kójomis prastai, silpnai (eina): Eina kaip ne savo kojom. KrvP. Na ir eina, kaip ne sa[vo] kojom, čia sustodo, čia eina. Grv.
kaĩp kóją įkir̃tęs susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę. Gs. Jau kelintas mėnuo mes kaip koją įkirtę, dieną ir naktį ant atsargos. Piet. Nuo mažens maniškis brolutis kaip koją įkirtęs. Katil. Mano tas gyvenimas tai lyg koją įkirtus. Dkš.
kaĩp kóją įsikir̃tęs susirūpinęs, neramus: Visą laiką esu kaip koją įsikirtęs. Krž. Vakar visądien kaip koją insikirtus sėdėjau. Pv.
kaĩp kójas pasvìlęs greitai (išbėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs. LTR.
kaĩp ant naujų̃ kójų atsistójo pradėjo kitaip gyventi: Tu jau dabar kaip an naujų kojų atsistojai – tokį žentą gerą gavai. Ut.
kaĩp be kójų silpnai, lėtai (eiti): Eina kaip be kojų. Vl.
kaĩp į kóją įkir̃tęs turi rūpesčių: Kol Bukotukas būtų buvęs pilėje ir mūsų rankose, tol būtume mes turėję ramybę. O dabar vėl kaip kojon įkirtę. Piet. Taip kaip į koją įkirstas, kad reikia laukti. Lkv. Taip dabar po to visko nesmagu, aš kaip į koją įkirtus. Mrj.
kaĩp į kóją įsikir̃tęs labai susirūpinęs: Negerai taip ilgai rengtis į kelionę, vis kaip į koją įsikirtęs, rūpesnis prieš akis. Žem. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs. Slm. Visi kaip į koją įsikirtę, nežino, ko laukia. Mrj. Ir ana kaip kojon įsikirtus su sveikata. Aln.
kaĩp su kójomis labai prastai (atliktas): Koks čia tavo darbas? Koks prosijimas?.. Kaip su kojomis... vienos raukšlės.... Žem. Dirba kaip su kojomis. Grdm.
nė po arklio koja žr arklys
asilo koja žr asilas
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
Dieve duok kojas žr Dievas
Dievą stvarstyti už kojų žr Dievas
dyselį valdyti koja žr dyselis
kaip gaidys su koja žr gaidys
galvomis kojomis žr galva
gudas kiša koją žr gudas
karvė įkėlė koją žr karvė
laumės koja žr laumė
meška išsilaužtų kojas žr meška
nosį šluostyti su koja negebėti žr nosis
ožkos koja žr ožka
paršo koja žr paršas
pusė kojos žr pusė
rankai kojai žr ranka
rankas kojas atlaužti žr ranka
rankas kojas bučiuoti žr ranka
rankas kojas išbučiuoti žr ranka
rankas kojas nubučiuoti žr ranka
rankas kojas nukirsti žr ranka
rankas kojas pakirsti žr ranka
rankas kojas susinerti žr ranka
rankas kojas užkrutėti žr ranka
abi rankas ir kojas kelti žr ranka
abiem rankomis ir abiem kojomis žr ranka
rankomis ir kojomis žr ranka
rankas ir kojas atimti žr ranka
rankas ir kojas mušti žr ranka
rankas ir kojas pakelti žr ranka
rankas ir kojas surišti žr ranka
kur ranka kur koja žr ranka
svietą laiminti kojomis žr svietas
tarantulas perbėgo per kojas žr tarantulas
ubago kojos žr ubagas
uodas neįkištų kojos žr uodas
valią duoti kojoms žr valia
varlės koja žr varlė
varlių kojelės žr varlė
velnias kojose žr velnias
velnias nusilaužtų (nusisuktų)koją žr velnias
velnias pasisukeliotų kojas žr velnias
vietos nėra kojai žr vieta
virtimas iš kojų žr virtimas
vištos koja žr višta
kaip ant vištos kojos žr višta
kaip su vištos koja žr višta
kaip višta su koja žr višta
žemė dega po kojomis žr žemė
žemė dreba po kojų žr žemė
žemės negriebti (neliesti)kojomis žr žemė
žemės nelypauti kojomis žr žemė
žemės nelypoti (nelypstoti)kojomis žr žemė
žemės nesiekia kojomis žr žemė
žemė skiriasi po kojų žr žemė
žemės slysta iš po kojų žr žemė
žibainys eina iš po kojų žr žibainys
žinią duoti kojoms (į kojas) žr žinia

ver̃sti, ver̃čia, ver̃tė K, DŽ, FrnW; D.Pošk, Sut, N, M
1. tr. KBII154, Rtr, BŽ266 daryti, kad griūtų, parvirstų ant šono, griauti, mesti: Versk kūlvertais vežimą šieno J. Ans muni ver̃ta, aš i vėl sėdu Yl. Kiaulės lovį ver̃čia, ėst nori Ėr. Veršis tuo verčia viedrą ant šono – turi dabot Jrb. Matai, kaip jau siaurai pradėjo tekėt medus, reikia ver̃st kubilas Ant. Ariant vienon pusėn ver̃čia žemę [plūgelis] Aln. Bangos laivelį ver̃čia NdŽ. Jau toks šaltas ir didelis vėjas, kad iš kojų ver̃čia Snt. Ka pakilo toks vė[ja]s, ka vedvi ver̃tė iš kojų Sd. Toki audra buvo, ka ver̃tė iš kojų eitant Skd. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti, vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu, kartais nuklimpstam ligi pažastų L.Dovyd. Sraunus vanduo – iš kojų ver̃čia Mrj. Sūkurys pasidarydavo – ir ver̃čia arklius Srj.
| Nuovargis vertė iš kojų rš.
^ Ir mažas kelmas vežimą verčia (ir smulkmenos padaro didelę žalą) N. Ne didysis kelmas vežimą ver̃čia Vdžg. Mažas kupstas (keras J.Jabl) didelį (didį J.Jabl) vežimą verčia LTR(Ldvn, Kš). Ne didysis akmuo vežimą verčia, mažasis J.Jabl.
| impers.: Menka galiu paeit, kaži kap ver̃čia mane Onš. Šiton pusėn verčia – i negaliu paeit Ml. Jeigu tiesiai žiūri – nieko, o jei kiek į šoną, tuoj ir ver̃čia Všn. Kai atsisėdi [ant sofos], įlendi – ver̃čia aukštielnioką Slm.
| prk.: Jeigu žiemą žmogų ver̃čia (liga guldo į lovą), daktarą ar prisišauksi? Adm.
ǁ pjaunant, kertant, laužiant guldyti: Būlo, ver̃čiam sausynus (sausuolius), pjaunam an malkos DrskŽ. Ver̃skiat šakainį – smelka rasodną kaip velnias End. Pradėjo mišką ver̃st Pn. Geriausius rąstus malkoms verčia Db. Imkie kirvį ir matiką, versk ant šono aržuolus ir ardyk žemę Tat. Verti̇̀ pradalges – linksmiai šienauti Als. Paprastai tėvas eina pirmas ir verčia plačią pradalgę, nepalikdamas nė žolelės rš. Didelėm pradalgėm rugius ver̃tė Kair. Ilgi rugiai, dideli, nebuvo kaip į pradalgę ver̃sti End.
| Pustys dalgelį, ver̃s pradalgėlę (d.) Gs.
| I pjauna, i ver̃ta tus medžius Šts. Gražus žvėriukas [bebras], o plaukia, neša medžius, ver̃čia Slm. Tačiau tu nežinai ir niekada nesužinosi, ką jauti, kai tau liepia sėsti ant traktoriaus ir versti žydinčias obelis V.Bub. Pasiutusi audra, medžius ver̃ta Trk. Kap ej[o] Dusia (pakilęs Dusios ežero vanduo), tai labai ver̃tė medžius Srj.
^ Plieninis ungurys girią ver̃čia (dalgis) JT268. Matė kertant, o nematė vertant (vilnas kerpa) Sim.
| refl.: Rugiai nesiver̃čia ant pradalgės Kvr.
ǁ skersti, pjauti (ppr. gyvulį): Kiaulę ver̃s šią savaitę, atveš meisikės Rdn.
ǁ žudyti, kauti: Vokietys žmones ver̃tė Škt.
ǁ marinti: Ale kaip tas vėžys ver̃čia žmones Dkk.
ǁ medžioti, gaudyti: Geras katinas: pacukus ver̃čia, reik lašinių duot Pc.
2. tr. NdŽ mesti, blokšti, sviesti žemyn ar gilyn: Šieną gal biskį ir ne sausą suvežėm, o paskum mum pradėjo kaist, tai vėl ver̃tėm žemėn Slm. Jeigu pantai aukštai, keturi penki vyrai paspėjo ver̃sti [šiaudus žemyn] Trk. Ver̃sk [aplytą] kupstį i džiovink Rdn. Ir vėlei drūtas vėjas gausdamas lėkė ant visko, taršydamas šieną, puolė ant kupsčių, vertė nuo jų didelius sluoksnius žemyn J.Sav. Iš mašinos ver̃čia [šieną] terp durų, kad greičiau būtų Lel. Kap jiej invažiav[o] [vandenin], kap juos ver̃tė ton upėn, tai jiej ko neužsitapino Sn. [Vėtra] stogus žemėn ver̃ta Vkš. Pranis pabūgo savo žodžių ir dvilinkai susiriesdamas vertė ir vilko [linų] pundus M.Katil. Tėvas ver̃čia iš vežimo mėšlą, o mes tai kratom Alz. Su vertykle versk linus J. Aš nuo galo nenoriu ver̃st, einu šiaudų nešt LKT128(Pšš). Perniai neturėjom kur dėt [obuolių], tai vežėm rateliais ir ver̃tėm [į žvyrduobę] Pl. Grybas [sūdytas] kap pagauna kvapo, tai jau neišvirs – ver̃sk laukan Pv. Karstas buvo nuleistas į kapą, ir duobkasiai ėmė versti žemes rš. Įsakė ponas savo bernam, kad vežtų kuo didžiausius akmenis ir verstų į tą šulnį LTR(Klvr). Tenai, kur mušas (kariauja), šimtais ver̃ta į duobes, kremta vyrai kaip varmai Krš. Šaudė, ver̃tė į duobę i paskiau a kalkių pylė viršuo Sd. Kas tik papuolo, tos[na] žvyrduobės[na] ver̃tė, o paskiau sutvarkė, tai dabar kapeliai Plvn.
| prk.: Tuomet ūmai į pragarą visus teverčia kruvins mano kardo smūgis! Vd.
ǁ tempti, traukti, kad išvirstų: Tai būčiau stvėręs ir vertęs jį į griovį J.Jabl(Ukm). Muni ver̃ta iš lovos lauk, i gan Trk. Atgulu pasigulėti, kaip aš nekeluos, plaukus rauna vaikas i ver̃ta iš lovos Kl.
3. tr. smarkiai stumiant, daužant daryti, kad virstų, griūtų, laužti: Ver̃čia karvė duris ragais Klt. Anas nuej[o] ver̃st vartus Arm. Su buldozeriu tuos [Kryžių kalno] kryžius ver̃tė žemė[n] Mšk. Jei ver̃s kryžių, naują statysim Prl. Ver̃čia tvoras, ver̃čia važiuodami Sdb. Tos kiaulės man tuoj tvoras pradės ver̃st iš alkanumo Jon. Atjo[jo] šelmis bernelis, vertė svirno dureles LTR(VšR). Pradėjo kareiviai duris verstie, pradė[jo] siratėlė gailiai verktie BsO127.
| prk.: Jūrios bangas ver̃čia KII336.
ǁ Vlk, Žž griauti, ardyti: Ver̃st reikia laužai ir statyt nauji namai DrskŽ. Tas visas trobas ver̃s, visus suvarys į vieną drūžę Rdn. Mūsų triobas kitą metą ver̃s Jrb. Jaują ver̃tė, atplukdė an šič, paskui traukė ir statė Brž. [Vaiskas] ėmė šaudyt, ver̃st gryteles, kur buvo netoli BM160(Jnšk). Turėjom ver̃st [seną gryčią], atėjom čia gyvent Sdb. Krantus vėl verčia [Nemunas], kito kelio ieško, lyg kitur nutekės J.Jank. Pečius daba nereikalingas, ale ką darysi, – nejau ver̃si?! Grnk. Išrietėjo vartomi kaulai, ver̃tė kapus Krš. Tos meškos nori verst pečių, o tą paskutinį [plėšiką] užmušt BsPIV272(Brt). Traktorius jau ver̃ta tas kopas, lygina jau Plng.
| [Vėtra] ver̃tė triobas, nugriovė katriem medžius Slm.
| prk.: Tie patys ver̃tė ūkes, draskė, tie patys Lietuvą kela, o kaip! Šv.
^ Ana kurčia, koc namą ver̃sk [, neišgirs]! Btrm.
4. tr. NdŽ, DŽ1, Rm, Erž rauti iš šaknų, traukti, plėšti (iš žemės): Reikia ver̃st lauk tą krūmą – jis viską stelbia Smln. Pradėjo tus kelmus ver̃sti, plėšti lauk Trk. Raunam kelmus, kertam krūmus, verčiam akmenis A.Gric. Pavakarėje, šeštadienį broliai ima dalbas, kastuvą, kirvius ir verčia kelmą L.Dovyd. Oi, kas žiemą man žaliuoti, kad vėjelis labai pučia, iš šaknelių mane verčia LTR(Žsl).
| prk.: Atlinguoja šmėkla karo, kalnus, kelmus versdama T.Tilv.
| refl.: Tai užderėjo vasarojus, kap siena – nat iš šaknų ver̃čias Rod. Javai užsinešė, net iš dirvos ver̃čias Tr. Tas kelmas kaip ver̃tės, kaip šėrė šaknim man par tą ranką Sb.
5. tr., intr. DŽ, NdŽ, Gdr, Btrm, Pls guldyti į šalį (žemę): Palyčia žemę griauna, verčia LzŽ. Tiesian šonan (dešinėn) ver̃čia žagrė Dglš. Tai ji (žagrė) labai gražiai vertė LTR. Arklius pasišėriau ir su plūgu verčiù Dgč. Daba su traktoriais ver̃ta Lpl. Te prikišta mėšlo, plūgas nebever̃čia Slm. Ver̃tė žemę kap lubiną tokiu plūgu Drsk. Čia verstuvė būs, ka ver̃stum žemes Vvr. Krygom ver̃čia, aria dobilieną Klt.
| Plūgas ver̃čia vagą JnšM. Ver̃čia vagą kaip lentą Šmn. Tiej noragai ir ta žagrė ver̃čia vagą Rud. Vagos daugiaus ver̃stos su plūgu Krš. Salako apylinkių artojai pirmą vagą versdavo į lauko vidų, ir, jų manymu, dėl to javai turėję iš dirvos griūte griūti rš. Artojas nebevers gilios vagos B.Braz.
| refl.: Arklas lengvai rausė drėgną žemę, ir blizganti saulėj velėna, tiesi kaip styga, vertėsi paskui artoją V.Myk-Put. Kad arė rudenį, krygos ver̃tės – teip buvo aždžiūvę Alks. Mūs žemė tokia, kad kaladom ver̃čiasi, kap ari Plv.
ǁ DŽ, NdŽ, End, Šll, Jrb, Kvr, Mžš rausti, knisti: Veršis (bulius) piktas – ragais žemę ver̃čia Dv. Ver̃sta suversta šernų bulbos Klt. Šnipu ver̃čia, knisa kiaulė DrskŽ. Žolę karvė ver̃tė, ver̃tė nosia, širdijos, – tvarte pilna musių Klt.
ǁ Kvr, Antš rausiant kelti į viršų: Kad kurmiai ver̃čia žemę, žiemos nebus Srv.
^ Du melsvi kurmiai žemę verčia (noragai) KlvK.
ǁ kastuvu skverbti, gilinti: Nušilę ka kasa, ka ver̃ta grovius! Krš. Įkasę durpes, su spatu ver̃čia – i nulaužia tankiai spatą Jrb.
ǁ Žvr kelti (iš žemės) skverbiant (ppr. bulves): Pabaigėm bulves ver̃st Zp. Seniau bulves ver̃sdavo su šake Vv. Vyrai su šakėm ver̃čia [bulvių kerus] Dg.
6. tr. SD201, H, K, Rtr, ŠT104, NdŽ, KŽ, DŽ1 viršutinę pusę keisti apatine: Ver̃sk antraip akmenį J. Nespėjai sudėt į kupečius, perlijo – i vėl ver̃sk [šieną] Pžrl. Nebežinau, katras [minkomos duonos] šonas nèverstas, gal šitas? Plvn. Kepamus maisto produktus galima versti tik gerai apkepus jų pirmajai pusei rš.
ǁ antraip sukti: Pradužo katro [margutis], ver̃sk kitą galą PnmR. Išbąla to drobė gražiai, viena pusė išbalo, verti̇̀ ant antros pusės PnmR.
| refl.: Drobę išbaltina in saulės, upėn neša, ver̃čiasi drobė Dv.
ǁ sklaidyti į šalis, kad geriau džiūtų: Tiktai ver̃skiat šieną, eisma grėbti KlvrŽ. Su grėblio kotais reik ver̃sti šieną Yl. Kad plonai sukloja, tai nereikia ver̃st linų Svn. Kiaurą dieną ver̃tė linus, tik patamsiukais parėjo Jnš. Mano tėvas liuobėjo ver̃sti pradalges, kad greičiaus padžiūtų LKT136(Prk). Šienas nèverstas, darže sėdžia, o gieda: „Pone karaliau, duok lietaus“ Slm.
^ Vaitiškio ūsai prasiskyrė į šalis tartum grėbliakočiu verčiama pradalgė M.Katil.
ǁ vožti, verti, daryti: Kiek skrynę ver̃suot, tiek graudžiai verksuot (d.) Pj.
ǁ skleisti (knygos puslapį, lapą): Ver̃sti lapą NdŽ. Vaikai verčia puslapį po puslapio P.Cvir. Verčiu aš knygos šimtametės senus, pageltusius lapus B.Braz. Verčia [kunigas] brevijoriaus puslapius, lūpos šnibžda žodžius L.Dovyd.
| refl. NdŽ: Kažkaip man tie lapai po penkis iš karto verčiasi – nemoku P.Cvir.
7. tr. keisti gulimą padėtį, sukti, ridenti nuo vieno šono ant kito: Reikdavo ją ir ver̃st, ir valgydint – sunkus ligonis buvo Slm. Kaip ver̃čia, neatverčia – guli kaip negyvas Sug. [Ligonis] rėkia verčiantỹs, jį visą sopa Drsk.
| refl. H, R, MŽ, L, NdŽ, DŽ1: Kad užeina skaudėt, reikia ver̃stis aukštinykai Kbr. Verčiuos ant kairiojo šono, pagalvin spaudžiuos I.Šein. Kaip verčiuos, tik skauda, kaip guliu, neskauda Sdb. Vaikas jau i ver̃čias [lovutėje], i kelias, – nemažas jau Klt. Ant vieno šono pakyrsta [meškai] gulėti – ver̃tas ant kito Mžk. I sėdys, i stojys, i vieneip vertýs i kiteip vertýs – didiliai prasta naktis buvo End. Taip viską galvoj parėmęs, verčiasi kunigėlis ant paskutinio šono S.Čiurl. Vertės ant vieno šono – negerai, vertės ant antro – dar blogiau Žem. Ale kad pailsiu, aš versiuos ant šono, o tu sėsk ant kito šono DS53(Rs).
| prk.: Sveikatos neturiu: kad biskį kas, tuo pradeda ver̃stis (smarkiai plakti) širdis Jrb.
8. tr. I, KBII154, K išorinę pusę keisti vidine: Ver̃sti kišenę DŽ1. Tu laidyk ir parplovinėk grobus, aš ver̃su – taip būs greičiau Vkš.
^ Versk šiaip, versk teip, o vis išvirkščioji pusė (ir šiaip bėda, ir taip bėda) Vl.
| refl. NdŽ: Vanduo traukė grobą žemyn, ir pats grobas ver̃tės Vkš.
ǁ persiūti kita puse: Drabužį ver̃sti DŽ. Verstà suknelė NdŽ. Rūbas, sako, ver̃st nemožna Klt.
9. tr. ŠT373 risti, raičioti: Ir aš nu kalno kūlį verčiáu Brs. Kūlius ver̃čia vaikai ant pievos J. Ar moki kūlę ver̃sti? Žgč. Vaikai kūlį ver̃čia LzŽ. Kitas lėkdamas kūlį ver̃s iš to džiaugsmo Žr. Žingsnį žengsi, kūlį ver̃si – i numie (juok.) Pln. Reik kūlį ver̃sti, ka gandrą pamatai pirmą kartą Sd. Kūliùs ver̃čia, kad rugiai iš dirvos virstų LKKXIII128(Grv).
| Buvo atlėkę lėktuvu, ver̃tė kūlį, mirties kilpą darė Kl.
10. refl. NdŽ, KŽ ristis, ridentis (ppr. verčiantis per galvą): Ver̃stis per galvą DŽ1. Ver̃čias lėkdamas verstinis karvelis, o paprasti karveliai nesi̇̀verčia Brb. O tas avinas vis verstis per galvą, per galvą, išsinėrė iš virvutės (ps.) Brt. Pempę pamatęs, verskis per galvą – bus laimė per visus metus LTR(VšR). Neliesk manęs! Jei prisiliesi – nuo kalno versiuos! B.Sruog. [Boba] padėjo an tokios lopetos ir mane norėjo mest į pečių prikūrytą, tai aš pamatęs, kad man jau karšta bus, verčiausi nuo tos lopetos ir išsisukau koją BsPIV48(Brt). Kūliu verčiuosi SD123. [Mergaitė] kūliu per galvą verčiasi, šokinėja pritūpdama, rankom lyg sparnais mosuoja V.Bub.
^ Verčias kap zuikis pakalnėn LTR(Srj).
11. tr. DŽ1, Krs, Rs daug (ppr. be tvarkos) dėti, krauti, mesti: Ver̃sk šieną čia BŽ42. Ver̃sti į krūvą, į kupetą NdŽ. Pašarą ver̃sdavo kašikais karvėm Klt. Kaip išdžiūna [nurauti žirniai], ver̃čiam klaimuos, su kultuvais kuliam Kvr. Į laidarą liuob ver̃sti mėšlą Krtn. Neversk karvei vieno šieno, padaryk kratinio Ad. Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pakiltų M.Katil. Vežė ir ver̃tė in klojimo [javus] Aps. Davė davė, iš kluono ver̃tė ver̃tė viena [rugius į mašiną] Klt. Kloja, ver̃čia pašarą po kojom Dglš. Iš miško slenka rogės su rąstais, kuriuos verčia prie upės L.Dovyd. Pradėjo [velnias] laužtie medžius, an kelio verstie LTR(Lp).
| prk.: Mūs kapuos vienas kito kaulus ver̃čia (daug prilaidota) Dglš.
verstinai̇̃ adv.: Piktumą vienas kitam verstinai̇̃ ver̃tam Krš.
| refl. tr.: Vertúos akminus pudamentuo Krš.
ǁ prk. gausiai duoti, tiekti: Tėvai ver̃čia ir ver̃čia [miestelėnams] vaikami Drsk.
| Menkiausias susirinkimas kulkoze – ver̃ta šnapšo vagonais Krš. Mažai primelžu – nèbvertam pieno į pieninę Rdn. Iž užsienio ver̃čia ver̃čia viską, Lietuvos [prekių] nieko nereikia Brš.
verstinai̇̃ adv., verstinõs: Kuperatyvai piningus verstinõs ver̃tas: veža prekes tolie, į Rosiją Krš.
| refl. tr.: Šimtus ver̃tas tik iš pieno: dvi karvi melža, o du seniai Krš. Jiems tę tik pinigai verčiase, geriau negalia būt Vdžg.
ǁ prk. puikiai auginti: Patręša, kokius javus laukai ver̃ta DūnŽ.
ǁ Rdn, Lp daug (ko), gausiai berti, barstyti: Trąšų nebuvo, mėšlus ver̃tė Pj. Pelenus, smėlį ver̃sti ant ledo KŽ. Pelenus ver̃tam lauko[n] Krš. Rytais Amilia košė bulvių sagoną ir vertė tiesiai ant stalo J.Balt. Nešdavo, ver̃sdavo bačkon šitas uogas Lb. Gal druskos never̃st daug: kam reikės – įsidės Mžš. Obuolių daugis – i kiaulėmi ver̃čiam Mrk. Šiemet svietas bulbas ver̃čia maišais Klt.
| prk.: Gyvenimas – audra! Vertė ant manęs smėlio kalnus, laužė man pečius J.Gruš.
^ Rūsijai duoti, kaip į kiaurą maišą ver̃sti – nėr tvarkos Krš.
ǁ BzF197, KŽ, End, Kv, Dsm gausiai pilti, lieti (ppr. skystį): Never̃sk tiek, niekas neišgers NdŽ. Tę viską pila, ver̃čia – pažliugę jau Pv. Neša vandenį ir šitais kabliais ver̃čia an sienojų [per gaisrą] Vdn. Pila ver̃čia Nemnan, nuo Gardino kokis rudas vanduoj plaukia Drsk. Bitės jau pradėjo į perus versti (nešti) medų Nz.
| prk.: Visą sielvartą ver̃sti ant ko KŽ.
| refl. tr.: Keli vyrukai palei didelį langą stačiai iš butelių į gerkles verčiasi alų J.Ap.
ǁ tr., intr. NdŽ, KŽ, Skdv, Pvn, Trk, Slm prk. gausiai ar be paliovos gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): Stiklą po stiklo ver̃čia DŽ1. Pasileido visi, ver̃čia didis mažas Lkč. Visi sprogo i sprogsta, ver̃ta stikliukus Krš. Kad ver̃čia, tai ver̃čia! Lp. Smurglini, murini [vyrai] tik ver̃ta į gerklę, tik ver̃ta! Rdn. Į gerklę ver̃ta kokį rašalą, kokius maurus – i serga Rdn. Prisitraukė artyn ąsotį su alum ir nebepaleido, tik pylė stiklinę po stiklinės ir vertė sau J.Balt. Pabalusį kaip ožio akis [spiritą], nenusistojusį ir šiltą, vertė į gerkles M.Katil.
12. tr., intr. Krtn, Vkš, Krš, Vb smarkiai, gausiai snigti arba lyti (ppr. pučiant gūsingam vėjui): Tokie bjaurie i nejudėk iš trobos – pūga ver̃ta Šts. Dideliais plostais verčia Pst. Žiemą ver̃čia sniegai iš apačios (pusto per pamatus) Vdk.
^ Lietus lijo, kaip iš viedro vertė TS1897,11. O lauke girdėtis baisiausia audra: žaibai, perkūnija, lytus kai su viedru verčia Sln.
| impers. DŽ1, Dglš, Krok, Drsk, Pst, Graž, NmŽ, Krtn, Trk, Rmš: Ruduo – i ver̃ta, jug visumet taip Krš. Kiaurą vasarelę ver̃tė, apipuvo viskas – daba[r] tuščià Varn. Ver̃ta par kiauras dienas Krš. Atjuoduo[ja] debesis – ver̃s! Vn. Taip ver̃čia sniegą, virsta rogės Skp. Visą dieną vertė sniegą kap plostais – ir kailinaičiai, ir nešulaitis šlapias LKKXVII176(Grv). Nenustoja pusčius ir ver̃tus sniego NdŽ.
^ Deda lytus, kaip iš viedro ver̃ta Pln. Ka pradėjo tokiais ubago kąsniais ver̃sti, kelio nematyti Všv. Sniegą ver̃čia kaip iš karties Zr. Lijo, ver̃tė kaip iš kibiro Jdr. Ver̃čia kap vyžais lauke (sninga didelėmis snaigėmis) LKKXIII125(Grv).
verstinai̇̃ adv.: Nelijo nelijo, ka pradės, verstinai̇̃ užver̃s Krš.
ǁ tr. užnešti sniegu, užpustyti: Ver̃sti kelią NdŽ.
13. tr., intr. KBII54, DŽ, NdŽ, Vvr, Šts, Vkš, Jnš, Grz, Rm, Ant, Slv be tvarkos griozti, rausti, naršyti, atkakliai ko ieškoti: Vertė, kniso, taršė, naršė trobą, paskui ir tvartą, ir kluoną J.Balt. Ten gulėjo ant stalo baisybė žibančių žiedų; ji ėmė juos versti ir ieškoti prasto, bet negalėjo rasti J.Balč. Išgirsi čia, išgirsi ten, – [žandarai] žmones pridraskę, prikėlę, – kratę, vertę ir… nieko nerandą S.Čiurl. Kratė, vertė kamarą, vis piningų ieškojo Žem. Ta boba ver̃ta visus pašalius, ieško Trk. O lenda, o ver̃čia – toks knisius Jrb. Ką čia verti̇̀ svetimus daiktus, a gražu, vaikali, taip daryti!? Krš. Versiù visą šėpą, perversiu ik alda daiktelio – vis tep rasiu Pv. Tik eina, tik kniausia, tik ver̃čia – ieško pavogt Svn. Nėr daikto pirkioj šitiem vaikynam, siunta, ver̃čia visa ką Klt. Ieško su žiuburiu, eina, ver̃ta po klėtę, po kūtę Žd.
| refl. NdŽ: Puolė prie skrynios, ėmė verstis – ištraukė pagalvį, paklodę, duknas J.Paukš. Pykši kas, kamaroj ver̃čias Dglš.
14. tr. ŠT383 kreipti, lenkti, sukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme, keičiant padėtį: Sklydį verčiáu į kitą pusę, nedevės Krš. Aš plaukus verčiù į viršų Mrj. Vyrai jau plaukus kirpdavo, kiti ant šono ver̃tė, kiti teip išskleidė Tl. Aukštyn verstai̇̃s plaukais vaikis mun pats kirtis (patinka) Šts. Kitąsyk, kad da aš buvau jaunas, tai apie mus visur buvo miškai, kad viršiūnę pamatyt galvą verčiant aukštyn ir kepurė nukrisdavo BsPII116(Srd).
| impers.: Raguites ver̃čia, paleido kelią Dbč. Staigiai nesusuksi žagrę, ver̃čia su žmogum Vdn.
| prk.: Vė madas ver̃čia in senovę KzR. Žmogus šiame sviete vislab ir pačią bėdą ant naudos verta S.Dauk. Kada žmogus žmogų reg piktai alba griekuosu kokiuosu gyvenantį, tada jis kaltas yra jį mokyti ant tikro bei gero kelio versti BPII251. Širdis mūsų tavęsp versk Mž345. Neverčiau piktop širdies PK51. Ant geriausio verčiu (versti N) R67, MŽ88. Ką Dievopi, Kristauspi ver̃sti KI198. Ver̃čiame savo valią Dievui ant garbės A.Baran. Dievas siuntė tankiai pranašus, kurie anus parsergėtų ir į tikrą tikėjimą verstų S.Stan. Negerai aiškinti, į piktą versti ŠT133.
| impers. prk.: Kaip į mėlenumą ver̃ta (turi mėlyną atspalvį) Grdm. Ver̃ta ant miego (labai norisi miego) Lkv. Ver̃ta ant atdrėkio I.
| refl. prk.: Visaip mūsų tyko didžios priegados, ir rodos, kad mūsų ministeriai patys iš tikro nežino, katrul ver̃stis KA103. Vidurvasaris vertėsi kiton pusėn rš. Praėjo vasara, ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo persižegnoti ir pasakyti amen M.Katil. Dienos ver̃čias an pavasarį Tr. Oras ver̃čias an sniego Ds. Ver̃tas motriška į kitą vierą Vn. Ver̃sties ing Liuterį I. Prie Dievo verstis OsG169. Amžinai bus išganyti …, kurie pakūtą darydami Dievop verčiasi BPI124.
ǁ NdŽ, DūnŽ savaip ar priešingai aiškinti, komentuoti: Kas jūso neprotas savaip viską ver̃sti Krš. Viską antraip ver̃ta (priešingai kalba) Tn. Ver̃tė taip, ka iš gyvolio žmogus – i daro kaip gyvoliai Krš. Papratusios motriškos viską į blogą ver̃sti (blogai išaiškinti) Krš. Jaunuomenė badėsi į pašones ir savaip vertė kalbėtojo žodžius M.Katil.
ǁ vertinti: Versk, ko vertas anas J.
ǁ kreipti (akis): Dangun dažnai akis verčia brš.
| prk.: Kursai piktai daro, tasai šviesybės nekenčia, ant tamsybių akis verčia prš.
ǁ Šlč gręžti, grąžinti, sukti atgal, keisti (kieno) judėjimo kryptį: Vituli, kur tu tę verti̇̀ karves?! Vlk. Kiaules verčiau bent kelis kartus A.Vencl.
| refl.: Kur rytoj ver̃sies (eisi)? Plm.
ǁ Jž perkant geresniu keisti: An pavasario reiks ir mum jau ver̃st arklys Užp.
| Versk tą žemę ir gyvensi kaip ponas Rm.
ǁ skirti: Už nestojimą į kamisiją [naujokams] dideles baudas ver̃ta Rdn.
ǁ refl. daryti posūkį, vingį, suktis (apie kelią): Kelias per tą kapinyną ver̃čias ing čia Kpč. Kad ir ver̃sis kur takutis, vis tiek eikit tiesiai Srj.
15. tr. L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Versti svetimąjį tekstą į lietuvių kalbą J.Jabl. Tuo metu jis (J.Jablonskis) vertė su mokiniais „Visuomenės įnamius“ ir mačiau ant stalo ištaisytus rankraščius KlbV59(J.Balč). Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiù BM451. Gyvenimo pabaigoje jis (A.Baranauskas) lietuvių kalba kūrė gana skambias ir stilingas giesmes ir vertė Bibliją LKXIX19. Pradėtos novelės nepabaigiau ir siunčiu verstą Prūso apysakėlę Pč. Parenkant ir derinant, kas verstina ir kaip tekstas taisytinas, Mažvydui turbūt daug padėjo jo profesorius Stafilas rš. Ver̃čiamosios raidės NdŽ.
16. tr. NdŽ, DrskŽ, Jnšk, Brs, Vn kalbėti ar rašyti kitaip negu įprasta, įgimta, keisti kalbą, tarmę: Aš savo kalbos nèvertu (kalbu tik žemaitiškai) Krtn. Varniškiai ver̃ta tą kalbą kiteip Žr. Toks didliai verstõs kalbos Als. Kitos pusės verstèsnė kalba, žodis J. Ana nėr vertanti̇̀ kalbos Vž. Ėmė gramatiką ver̃st (naujoviškai kalbėti) Rd. Garbėdiev, kad nugi atsimainė vis, ir kiek noriant vertam savo gi tėvų liežuvį Žlv.
verstai̇̃ Iš mokyklos parvažiuo[ja], verstai̇̃ šneka Rt. Ans verstai̇̃ kalba, iš gudiško J. Lietuviai (aukštaičiai) verstai kalba Šts. Užmiršo žemaitiškai šnekėti, šneka verstai̇̃ Pln. Žemaičiai Panevėžio gyventojus vadina gudais, o liežuvį – verstai kalbėjimu IM1860,56. Versčiaũ rašytos knygos aš nesuprantu Ggr.
17. tr. H, DŽ, Rdn daryti kitokį, mainyti, keisti: Žemę ver̃sti dykynėmis NdŽ. Versti ing titnagą I. Ver̃sti garais (kietą kūną) BŽ60. Mišrąjį skaičių verčiame netikrąja trupmena Z.Žem. Verčiau žmogum, pavirto sukčium J.Jabl. Saulutė kildama kaitino iš aukšto ir baltąją šalną vertė į tankią miglą Žem. Dalį gautų daiktų sau suvartodavome, kitus versdavome į pinigą, ir būdavo antra alga S.Čiurl. Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine kalba, paprastai kinta tarinio nuosaka rš. Mechaninė variklio energija siurblyje verčiama hidrauline rš. Aš griaunu tavo pergales, verčiu jas pralaimėjimais J.Gruš. Leido [Kęstutis] rimtus pulkus į visas šalis, kurie plėšdamys plačiai platesniai degino, teriojo ir vis į kūlį ir vandenį vertė S.Dauk. Miestus … verskit į pelenus RD193. Šešis kodžius akmens vertė vynan pilnus vandens Mž224. Christus vertęs buvo vandenį vynana BPI310. Ing skudurus ver̃sti, draskyti I.
| prk.: Reikia vengti draugijų gyvenime asmens nesusipratimų ir nereikia jų versti visuomenės klausimu A.Sm. Paprotį įstatymu ver̃sti KŽ. O prisiegą laužąs į ką savę verčia! TS1899,3. [Viešpats] išmintingųjų mokslą į paikystę verčia CII1.
| refl. M, Š, NdŽ, Rtr, KŽ: Pamariškiai negalėjo iš dyvų išeiti: jie dar nebuvo matę moters, kuri iš vokietės – tokia jie laikė Reginą – verstųsi lietuve I.Simon. Žmogus tura būti žmogus, į gyvolį never̃sties Krš. Pajuodę kaulai, jau in žemes ver̃čiasis Krm. Lietuviai neprivalys daugiaus važiuoti į Suvalkus ir ten verstiesi į lenkus! A1884,140. Duona kūnu jog verčiase, vynas krauju jog stojase, mes turiam prisakymą SGI152. Vertėse drėgnumas mano ing sausimus vasaros Mž466. O kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Vaižg.
^ Verčias ir vilku, ir lape PrLXVII29, B505, B. Verskis vilku, verskis meška – kaip tiek, teip tiek Sln. Verskis vilku, verskis meška – vis tiek žvėris PPr437(Ds). Su Bagdonu [matininkas] didžiai suteikė: tas jau neįmanė, kaip jam įtikti, katinu ir šunimi vertės LzP.
ǁ Blnk, Trš manyti turint kokių ypatybių, laikyti ką kuo: Mane durnu ver̃čia Dglš. Autakoju močią ver̃čia Klt. Tave už netikusį ver̃čia Ėr. Nieko nedarykit per barnę aba morną šlovę, bet per nusižeminimą teverčia vienas kitą prakilnesniu neig save Ch1PvP2,3.
ǁ refl. Rs, Pc, Grž dėtis, tartis kuo, kokiu esant, apsimesti kuo: Jis ver̃čiasi labai už gudrų, o kai reik, nieko gera neišmano Jnšk. Už durnį ver̃sties nenoru Vgr. Jiej ver̃čiasi lenkais Drsk.
ǁ refl. keisti fazę (apie mėnulį): Agurkai reikia [sodinti], kai ver̃čias mėnuo Jž. Pilnam mėnesiui mažėjant, apie Alytų sakydavo, kad jis verčiasi rš.
ǁ refl. NdŽ burtų galia teikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: Visokiom baidyklėm ana (merga) ver̃tės LMD(Klt).
ǁ refl. keistis: Ver̃čias i ver̃čias tas gyvenimas Ad. Ver̃sis laikai, būs geriau gyventi Lk. Kas te gali žinot, kap per dešim tūkstančių metų ver̃tėsi DrskŽ. Tas jų gyvenimas dusyk an dienos ver̃čiasi Jnk. Ver̃tės ver̃tės tie pinigai Klt. Vyrų kaip vyrų, o motriškų mados vis ver̃tas i ver̃tas Krš. Čia jau daug ver̃tėsi kunigų Grv. Kada nors vis tiek ver̃sis! Alk. Jau ver̃čiasi: žiemą baltas, vasarą žalias (keičia pažiūras pagal reikalą) DrskŽ.
18. šalinti iš valdžios, atimti valdžią, galią valdyti: Kada dar cėrių ver̃tė DrskŽ. Tais metais pradėjo ver̃sti valdžią Nv. Tokių jau vyrų buvo, sugalvojo važiuoti ver̃sti valdžią žemynais Skd. Jį jau ver̃čia iš pirminykų Brb. Karaliùs ver̃ta nu sosto šalin, i gana End. Užėjo cicilikų metai, sąmaištis – mokytojas pradėjo susirinkimuose prakalbas sakyti, carą nuo sosto versti J.Paukš.
19. tr. iš savęs leisti išeiti (iškilti, ištrykšti, išplūsti, išvirsti): Kunkulą ver̃sti KI124. Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukštyn M.Katil. Šaltinis nesustodamas verčia vis naujus vandenis rš. Ugnikalnis ver̃čia laivą ir pelenus DŽ1. Tarytum staiga prasiveržė ugnikalnis ir kraterio gerklė spjaudė akmenis, vertė lavą V.Bub.
| refl. L, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Pl, Dbč: Iš kalno tik ver̃čiasi šaltinis, šaltas šaltas [vanduo] Vlk. Žmonės kalba, kad tai sūrus šaltinėlis giliai iš žemelės verčias V.Krėv. Tę vanduo ver̃čias – verda i verda (apie šaltinį) Jrb. Va kap ver̃čiasi tusai šaltinis! Drsk. Iš kalno versmė ver̃čiasi Srv. Į padangę vertėsi ir kilo tirštų dūmų kamuoliai TS1900,2–3. Iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu LzP. Smirdi degantỹs šienas, dūmai tep ver̃čiasi DrskŽ. Ver̃tas dūmai į trobą: sūdės du metai nešluostytos Krš. Netrukus suliepsnojo kūtės, ir ėmė verstis dūmai iš pono Skrodskio kabineto V.Myk-Put. Kad užsikuria [kūlelis], tai net liepsna kaminan ver̃čias Slm. Dūmai iš gerklės vertėsi tep kap iš kamino (ps.) Brt. Sykiu su lava verčiasi ir vandens garai rš. Matė kalną, apsemtą ugnia ir debesiu, iš kurio vertėsi griausmas su žeibu O. Seniau, būdavo, kubiluos rūgsta [alus], tai puta lipa, ver̃čias per viršų Kp. Kadgi rūgsta alus, kad ver̃čias puta Slm. Jau vanduo puode kunkulais ver̃čiasi Kt. Garas iš arklių prusnų vertėsi raudonais kamuoliais besileidžiančios saulės užlietoje lygumoje M.Katil. Durys girgždėjo, gerai neužsidarė, ir pro plyšius, ypačiai žiemą, vertėsi į vidų šaltis A.Vencl. Pas mus upeliai žalio vyno, iš kraštų taisos žali šilkai, iš dugno ver̃čias balti perlai DrskD107. Iš jo burnos vertėsi degtinės smarvė rš.
| prk.: Ver̃tas baisūs žodžiai iš burnos, keika – žemė linksta Krš. Man akysè žarijos ver̃čiasi Bgt. Pyktis kamuoliais vertėsi iš širdies sp. Nuo verksmo verčias marių sietuva A.Mišk.
ǁ refl. prk. rastis: Iš kur tai ver̃čias visi itiej su barzdom LKKXXIX184(Lz). Verčias ir verčias darbai kaip iš peklos LTR(Šd). Iš kur te jos ir kalbos tiek verčias? LTR(Ds). Iš kur tas lietus verčiasi? Rm. Ir iš kur jiej (baravykai) ver̃čias? Rdš.
ǁ intr. veržtis, virsti, plūsti, trykšti, lietis: Šaltinis ver̃čia NdŽ. Ugnikalnis ver̃čia VĮ. Iš gilie ver̃ta žiubalas (nafta) Gršl. Dūmų kap iš pečio verčia iš burnos [rūkant] Pls.
20. intr. DŽ, NdŽ gausiai sunktis, pilti (apie prakaitą): Alsuoti sunkiai, prakaitas ver̃ta Trk.
| refl.: Prakaitai ver̃čiasi – sunkus darbas Drsk.
ǁ tr. padėti, skatinti išsiskirti (prakaitui): Liepžiedžių arbata ver̃ta prakaitą Pln. Ver̃ta prakaitą nasturcijų žiedai Sd.
21. refl. lįsti, kištis, išvirsti į paviršių: Gieda lenkai, gyslos ver̃čiasi an kaklų (nori perrėkti lietuvius) Vžn. Labai šiton kojon gyslos ver̃čias Pv. Levas suspaudė vilką nemielaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis LTR. O jy (saldžioji votis) iš vidurių ver̃čias, jy turi išeit iž vidaus Kpč.
22. tr. gausiai berti (spuogais, šašais): Ją visą pakūnės ėmė ver̃sti Trg.
| impers. DŽ, NdŽ, Vn, Jnšk, Pš, Pc, Kp: Veidą ėmė spaugais ver̃st Škt. Ne toks niežėjimas – pradėjo ver̃sti šašais Rdn. Ver̃ta muno paršus, i neišgydau Krš. Ver̃tė tris dienas [tymais] po valiai, tris dienas nesėsdinėj[o] DrskŽ. Raudonligė – tai ne mėlynės: labiau ant viršų ver̃čia Mžš. Duoda gert midaus arba arielkos, kad į lauką verstų LMD(Sln). Jei kiauniežėmis verčia, reikia iš lauko atbulą dagilį parvilkti ir pasismilkyti juo, tuomet sugys buvusios ir nustos vertę TŽIII357. Jeigu vaikas išgąsčio kiek turia, a špuogiukai pradeda verst, duoda dirvinių našlaičių arbatytės Pš.
ǁ refl. gausiai rastis, piltis (apie spuogus, pūsles): Tiej raupai pradėj[o] ver̃stis, jis visas pajuodo Lp. Rankos pirmiau išpursta, o vėliau ima luptis oda, verčiasi pūslės L.Dovyd.
23. refl. KŽ, Rdm jėga brautis, spraustis, grūstis, veržtis: Žmonių daug, ver̃tamos kitas per kitą Krš. Ką labiau kryžokai ver̃tėsi pilin, tą lietuviai stipriau gynėsi BM106(Sb). Ėst nėra ko, kiaulės griaužia [gardus], ver̃čias lauk Žg. Agar nematai, kaip bitelės ver̃čias iš avilio, renkas vienan kamuolin Slm. Spiečius iš avilio ima ver̃stis Rd. Liūliai (kirminai) ver̃čiasi iš žemės Drsk. Musės ver̃čias į vidų, kai saulė užšildo Skrb.
ǁ knibždėti: Sekmadienį krūmai ver̃čias – kas tę žmonių! Žrm.
24. refl. Pt būriu greitai kur pajudėti, pasipilti: Tiesiog ant ko su umaru eiti, virsti, ver̃stis KII36. Staiga sujudo žmonės, ėmė verstis į lauką, prie kalbėjimo tiesiog V.Kudir. Nuo Vadoklių ver̃čiasi ir ver̃čiasi [rusų kariuomenė] Ėr. Žmonės dūtkūliais ver̃tėsi iš miesto Gs. Puol kulkos tankios kaipo ledai, Napoleons verčiasi visur linkai RD193.
25. refl. SD168, SD7, CII998, R, R190,366, MŽ253,491, N, K, M, L, Rtr, ŠT26, Š, DŽ, NdŽ, KŽ turėti verslą, iš ko gyventi: Siūti, siuvėjo amatu verstis ŠT211. Seniau visi ver̃sdavosi iš savo ūkės Sdb. Aš gi verčiaũs iš gyvulio Str. Su arkliais ver̃sdavos anas Kvr. Aš karvę turiu, iš karvės verčiúos Kkl. Su žąsims menkiau ver̃sdavomos Šlu. Ką padarysi, visokiais amatais ver̃tas Žeml. Su meistrysta ver̃tas Krš. Žmones iš miškų ver̃tės Dbč. Ver̃tės iš audimo moteriškos ir mergos Pgg. Jam reikėtų kiteip ver̃stis JT375. Mės jau nèsverčiam niekap GrvT99. Matai, kaip žmonys ver̃tas – vogimu, plėšimais, i širdės leida Krš. Tiek metų vagimis ver̃tėmos (vogėme iš kolchozo) Eig. Kuo jis dabar verčiasi tenai? VĮ. Jis verčiasi tekinimu, tekintojo darbu VĮ. Žmonės ramūs ir darbštūs, senoviškai verčiasi ir gyvena A.Sm. Kuo dabar besiver̃si [nieko nebetekęs]? J.Jabl. Matas tašė malksnas. Tomis besiversdamas pasistatė sau krūme trobelę J.Balč. Milžo po šešetą karvių, o pienu vis dėlto nesivertė; užtat patys gražiai maitinosi Vaižg. Sako, pieną statyčiu, ver̃sčiuos iš pieno Akm. Kitas vėl, norėdamas versties ir pelnyties, augina teip pat taboką S.Dauk. Žinai, kad mums pinigų reikia, verskimsime, kaip galima TŽIV382. Anas, kuris buvo ėmęs penkius talentus, vertėsi jais ir nupelnė kitus penkius GNMt25,16. Vežta (vežėjo amatu) verčiuosi SD56. Jis (kupčius) dvarą tėviškės kaip reikiant nor valdyt ir besiversdams nor sau lobių užpelnyt RD201. Tam tikras bulvių kiekis bus parduodamas rinkoje žemės ūkiu nesiverčiantiems gyventojams rš.
ǁ ieškoti ar rasti išeitį gyventi, manytis: Kaip aš ver̃suos žiemą – nė vieno pagalio neturu Krš. Šiais laikais ver̃skias su tą diena Eig. Aš i senatvė[je] vertúos Pj. Kaip tu dabar verti̇́es? Akn. Mes sunkiai su pinigais ver̃tėmės Dglš. Kitą kartą žmonys vis ver̃tės kaip pigiau Žlb. Po kari buvo sunku gyvent ir ver̃stis Sem. Daug dirbam i taip ver̃tamos LKT101(Kv). Kab galėjome, tep ver̃tėmės, dovanai niekas nieko nedavė Drsk. Pamatysma, kaip tie jauniejai ver̃sias (ims tvarkytis) Krš. Sunkiausiai ver̃tas vagys i žulikai: vis po prakaitu (juok.) Akm. Nemoka verstiesi ir apsieiti kaip prigulint su tuo, ką jiems davė gamta ir gyvenimas A1886,148. Su malagystoms įprato ver̃sties metų metais, greit neatprasi Rdn. Tasai (žmogus) pavadino dešimtį tarnų savo ir davė jiemus dešimtį vaškų ir bylojo jumpi: verskitės, ik eš sugrįšiu VlnE185. Kaip ver̃čiatės iš po ligos? Antz. Skanėsais ver̃tas, čirškina, gerai gyvena Krš. Dar̃ nežino, kap ver̃stis iš gerovės, kap rengtis Kpč.
^ Verčiúosi kap klumpė (visi išnaudoja) Graž. Varge būdamas, kaip išmanai, verskias VP49. Varge (Bėdoj N) būdamas turi verstis, kaip gali PrLXVII28, B405. A šiaip ver̃sys, a kitaip – žmonims neįtiksi Krš.
ǁ NdŽ praktiškai vartoti, naudotis: Negana turėt tinkamą terminą, dar reikia mokėt juo verstis KlbXVIII22. Juozas laikė Barbelę už savo daiktą, su kuriuo galėjo verstis, kaip jam patiko LzP. Pono pinigais jis vertėsi kaip savais, ir niekas nedrįso jo įtarti A.Vien.
ǁ išsisukinėti: Prispirtas vaikas vertýs, i pamaluoji kiek Krš.
26. tr. SD122, SPI324, H, KII2, I, LL35,109,196, L, Rtr, ŠT148,240, DŽ, NdŽ, KŽ primygtinai reikalauti, spirti, priverstinai raginti ką daryti, atlikti: Aš tave neverčiu gerti J. Jie mus kitaip daryti ver̃čia J.Jabl. Jie ver̃tė mane drauge eiti K. Iš mažo reikia vaikai mokint ir ver̃st prie darbo Antz. Prie darbo reikia ver̃st, kad suprast[ų], iš kur tas pinigas pareina ir kad mokėt[ų] jis sunaudot Pv. Nèvertė tąsyk į tas mokyklas, nėkas nė[jo] – knygos buvo brangios Snt. Ant darbo versti N. I mamaitė gera – ver̃tė už seno vyro eiti LKT90(Rt). Myga, ver̃čia, kad tekėt[ų] Klt. Aš tavęs neverčiu, tik patariu: su ja nepražūsi Žem. Pripilkite dainiui didesnę mido taurę, tegeria verčiamas, kad nenori geruoju – manau, palinksmės senas vaidila V.Krėv. Jų (žmonių) nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum J.Ap. Neverčiama nūnai tu tai išpildei, ką aš pirm ilgų metų pažadėjau Vd. Teisinė valstybė naudojasi savo verčiamąja teise bendros gerovės sumetimais S.Šalk. Tie tėvai mergos verčia tą dukterį, kad eitų už to Pliudriko, nes ans buvo bagotesnis BsPIV255. Niekas nevertė, kad spaviedotumias mūsų kunegui M.Valanč. Heretikai … visas moteris, idant už vyrų tekėtų, ver̃čia DP52. [Jeigu] kas verstų tave eit mylią, eik su juo dvi (myli) Ch1Mt5,41. Jis ieškojo atpuolusius ir Dievo nesibijančius, kurie žmones syla vertė nuog zokano atpulti BB1Mak3,5. Nor Dievas ligomis mus versti ir pamokyti, idant kožnas savo sąnarius gerai vartotumbim, tatai esti savo sąnariais gerus darbus dirbtumbim BPII370. Neigi reiktų žmones Sakramentop per įstatymus versti? Vln9. Šventės šios linksmybė … verčia mūsų įsčias giedoti giesmes saldžias Mž283.
| prk.: Aplinkybės mus verčia kartais būti netgi labai negailestingus V.Bub. Bet pačią paskutinę akimirką jį sulaikydavo kitas jausmas, kuris versdavo kažko laukti, tikėtis J.Mik.
^ Tinginio nėkur never̃si (nepaskirsi jokių darbų) Rdn. Kaip būs gera [marti] – kaip ver̃si, taip nedėsi (juok. ničniekur neįtiks) Užv.
ver̃čiamai adv.: Nusižengė verčiamai mokėjęs darbininkui ne pinigais, bet prekėmis rš.
verstinai̇̃ Karalienė turi verstinai prisiversti pagalvoti apie Vilių I.Simon. Draugijoms galima esą verstinai atimti gyvatą A.Sm. Netraukite verstinai savo tarpan žemės mergelės, jei ji neturi tam tikro pašaukimo rš. Valstiečiai verstinai turėjo klausyti naujai skelbiamų tikėjimo tiesų rš.
27. tr., intr. SD1196, NdŽ, DŽ1 daryti, skatinti poreikį, kelti norą: Tas visas liaupsių srautas mane vemt vertė (buvo šleikštus, nemalonus) V.Bub.
| impers.: Ver̃ta, suka į vymą J. Bloga, bloga in krūtinės, vemt ver̃čia Kvr. Duok kamparo nugert – raugėt ver̃čia Pkr. Kap suvalgė ką, tai atgalion ver̃čia LKKXIII118(Grv). Ana bet ko negali valgytie – vemt ver̃čia, su visu blogos sveikatos Aps. Atgal ver̃čia valgį Dglš. Paėjus ver̃čia ažu stūrio (kampo) Akn.
ǁ tr. imti, būti veikiamam: Nerimas ver̃čia mane J. Mane tik tokie šiurpai ver̃čia, eina par visą kūną Jrb.
28. tr., intr. DŽ būti užperimam (ppr. apie apvaisintą kiaušinį): Agurkai mezga, kiaušiniai ver̃čia Š. Kiaušiniai nèvertė, i žąsiukai neišriedėjo Rm. Kad žąsys verstų kiaušinius, tai reikia žąsiną palikt iš svetimo pulko LTR(Šd). Žąsiną apverčia par galvą, kad kiaušiniai gerai ver̃stų VoL245.
| impers. tr. DŽ, NdŽ, Brž, Slm, Mžš, Vdš, Lnkv, Bsg: Kiaušinius visus nèvertė, – būtų visus išperėjus višta, o dabar nė vieno Kbr. Ant šešioleka [kiaušinių] užleidžiau [perėti], i visus ver̃tė LKKXI194(Jnš). Jeigu kiaušis, pryš saulę veizant, tamsus – yr ver̃stas, jeigu šviesus – kliunkis Vkš. Žąsinius šįmet ver̃čia, o antinius – visai ne Kt. Pusiauraky žiūri kiaušinius, kurie versti̇̀, kurie neversti̇̀. Neverstúosius [kiaušinius] išima Š. Po nedėlios jau žymu, katras ver̃stas kiaušinis, katras ne Pnd. Gal da tas vienas kiaušinis i bus ver̃stas Žml.
ǁ tr. vaisinti: Kap išrausi gaidžio dalgę (didžiąją plunksną iš uodegos), jis kiaušinių jau never̃čia Brb. Jeigu kas čiūpoja žąsiną, tai neverčia kiaušinių LTR(Vs).
| refl. TŽIII367(Ps): Kiaušiniai gerai ver̃tėsi Ėr. Par du kartus leidžiau, tai labai gerai ver̃tės viščiokai Pnd.
29. intr. NdŽ, Lnkv lemti, skirti: Ponas Dievas kitaip vertė N.
30. intr. siausti, šėlti, dūkti: Audra ver̃čia NdŽ. Pačios drūtosios šakos buvo nulenktos, lyg tarsi audrai vertus miške Blv.
31. tr. impers. Iš skaudėti, gelti, sukti: Man vidurius ver̃čia, eit nebegaliu Gdr.
32. tr. paleisti į apyvartą, paskleisti: Pinigus ver̃sti KŽ.
33. primesti kokią blogybę, kaltinti: Jei motyna an tėvo ver̃ta, ana tylia DūnŽ. Ver̃ta an jūso, ka bedieviai, netikę Krš. Nu ka ver̃ta an munęs, o aš klausaus už sienos: ak tu, šepetone! Krš. Svietas ver̃čia an tavę nekaltai Dv.
34. tr. keikti, koneveikti, plūsti: Pasiuto ver̃sti, akės kaip žalčiuo pabalo Krš. Tą Ameriką keika, ver̃ta visaip Krš.
35. intr. uždrožti, sušerti: Ver̃sk į priusną už tokį žodį Dr. Kad aš tau ver̃su į snapą! Slnt.
×36. (sl.) tr. susigrąžinti: Kap insiduoma – aždirba, neinsiduoma – tep ir savų grašių nèverčia atgal LKKXXIX84(Lz).
◊ aki̇̀s ver̃sti NdŽ, KŽ Rod akiplėšiškai gintis; griežtai tvirtinti ko nesant, nebuvus: O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [nukirstose slibino galvose] liežuvių! BsMtI188(Brt). Boba aki̇̀s ver̃čia, kad ji neėmė Alk.
ãkys [iš kaktõs] ver̃čiasi
1. apie sunkų darbą: Keliu, net ãkys iš kaktõs ver̃čiasi Mrj. Ir ãkes ver̃tėsi iš sunkumo, kap sunkiai tęsei maišus Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net ãkes ver̃čias DrskŽ.
2. apie didelį, nepakeliamą skausmą: Sirgau, tep skaudėjo, kad ãkys iš kaktõs ver̃tėsi Mrj. ×

ant beñkio ver̃sti skersti: Ilga nelaikysam [gyvulio], ver̃sam ant beñkio End.
ant ki̇̀to šóno ver̃stis apsigalvoti: Apsisvarstė, ver̃tės an ki̇̀to šóno, išvažiavo į miestą Rdn.
ant šóno ver̃sti skersti: Ver̃ta an šóno kiaulę po kiaulės – tura ko paėsti Krš. Urnėžis vis nesiruošė versti [kuilio] ant šono, nors ir veislei nebetiko M.Katil. Kasmet po tris lašininius versdavome ant šono rš.
añtra (antrà pusè) ver̃tus Š, DŽ1; añtrą [pùsę] ver̃tus KŽ kitu požiūriu, kitaip vertinant, tačiau, bet, be to: Tačiau, antra vertus, tas pats A. Baranauskas ano meto Lietuvoje buvo didžiausias lietuvių kalbos žinovas ir tyrinėtojas LKXIX19. Jie net norėję buvo keliauti ir toliau nakčia, bet, antra vertus, ąžuolyne toks puikus pavėsis J.Sav. Antra puse vertus, kas čia do per kalčia! Žem. Antra vertus, veiksmažodžių leksines reikšmes padeda suvokti jų valdomos žodžių formos LKGII12. Antrą pusę vertus, gerai sakoma: kaip kas išmano, taip save gano LzP. O antrą pusę vertus, žvėdams visur valkiojanties ir negudru buvo į Rymą važioti M.Valanč. Voverės labai priklauso nuo maisto atsargų, o antra vertus, jų nemažai išnaikina plėšrieji žvėrys rš.
áudrą (áldras Kv, Gs, áldrus J, áudras DŽ, Dr) ver̃sti [ant galvõs] DŽ, NdŽ, Gs smarkiai reikštis, siausti, šėlti, triukšmauti: Tytuvėnų miškūse mūsiejams su maskoliais kariaujant ir audrą vertant aš pašmurkš pakrypau į Betygalos parakviją M.Valanč. Broliai jos taip pat audras vertė per vestuves: stalus, krases laužė, krosnis daužė, gėrė, ūžė, kriokė, dainavo Žem. Tu visur áldrus verti̇̀ Ll. Vėjas áldras ver̃ta miške Gd. Tu saiką praradai, audras pradėjai verst mums ant galvų J.Gruš. Ir tie velniai pirma buvo aniuolais, bet kad jie vis prieš poną Dievą priešinos, audras vertė, tai ponas Dievas juos pakorojo – nustūmė į peklą Sln.
aukštỹn kójom ver̃sti
1. iš esmės keisti: Naujas šeimininkas viską ver̃čia kójom aukštỹn Jnš. Išdavikas jūs esate dabar. Jūs viską verčiate aukštyn kojom J.Gruš.
2. Graž daryti didelę netvarką, jaukti.

aukštỹn kójom ver̃stis iš esmės, visiškai keistis: Da čia gali viskas aukštỹn kójom ver̃stis Mrj.
[vi̇̀są] bė̃dą ver̃sti (kam) NdŽ, Mžš, Lp, Šk, Trk laikyti kaltu, apkaltinti kuo ką: An kito bėdõs never̃sk Bgt. Jisai vi̇̀są bė̃dą ant kito ver̃tė par teismą Šln. Ka tik kas, verta bė̃dą vėžiuo, nereik daktarams galvą sukti Krš. Ver̃sk an manę bė̃dą ir išsiteisysi Pv. Mergele jaunoji, lelijėle baltoji, versk šitą bėdelę an kito bernelio LTR(Mrk).
galvomi̇̀s ver̃stis labai stengtis: Nežino, ką daro, ver̃čiasi galvõm Iš.
gū́rus mū́rus ver̃sti šmeižti: Jis ant manęs gū́rus mū́rus ver̃čia Rs.
į niẽką (į niekùs, į nėkùs) ver̃sti
1. nerodyti pagarbos, niekinti: Pati duktė motiną į nieką verčia, gal, manai, neskauda širdis Jnš. Save ing niekùs ver̃sti I.
2. lepinant, paikinant gadinti: Į nėkùs vaiką ver̃ta, nėkumet nesubara Krš. Žmonelę į nėkùs ver̃ta (be darbo laiko) DūnŽ. Į nėkùs vaiką ver̃ta – ko nora, tą duoda Rdn.

ir gẽguže, ir driežù ver̃stis veidmainiauti: Toks ver̃tas i gẽguže, i dri̇́ežu Krš.
iš káilio (×iš skūrõs) ver̃stis persistengti: Žmonys patys iš savęs verčias iš kailio KlK10,36(Dv). Ãny[s] jau iš skūrõs ver̃čiasi, nežino, ką dirbt, ką apsisegt LzŽ.
iš kójų ver̃sti
1. marinti: Senam tei tas suskausta, tei tas – ver̃ta iš kójų jau Krš.
2. atleisti iš pareigų: Tu anam nė gero, nė blogo nepadarysi, vis tiek aną jau ver̃s iš kójų Štk.

juokai̇̃s ver̃sti NdŽ ką pašiepti, išjuokti, iš ko šaipytis: Ko tu mums anksčiau nieko nesakei? Mes visa tik juokais versdavom S.Zob.
káilį (káilinius) ver̃sti (ver̃stis) [į ki̇̀tą pùsę] NdŽ, DŽ1, Žv keisti pažiūras, įsitikinimus: Kas tik ateina (užima šalį), i ver̃ta káilį į ki̇̀tą pùsę Krš. Seni̇̀, mas kitaip káilį nebèvertam Vn. Nėkas par gvaltą nespira káilio ver̃sti, patys ver̃tas Krš. Ver̃ta káilinius antraip ir žiūra, a pataikys, a ne Varn. Kiek jau tokių žinau, kur ver̃ta káilinius i po kaimus Rdn.
kálnus [mū́rus] ver̃sti
1. DŽ, NdŽ, Skdt, Skrd apkalbėti, šmeižti; keikti: Viena ant kitos kálnus ver̃čia Pl. Kálnus ver̃tė, paskutiniais žodžiais dėjo parpykusi Krš. Kálnus mū́rus ver̃tė ver̃tė, kai ana atatekėjo Klt. Klausyti baisu, kaip keika!.. Kalnus verčia – štai kaip keikia! V.Krėv.
2. DŽ1, Antz, Šmn daug dirbti: Kai jaunas buvau, kálnus verčiaũ Šk.

[vi̇̀są] kal̃tę (kaltès, kal̃čią) ver̃sti (kam) NdŽ, DŽ1 laikyti kaltu, apkaltinti ką kuo: Ver̃tė an manę kal̃tę, vežė in Žirmūnų daboklę [už pastatytą kryžių] Žrm. Tarutis, tik piktas būdamas, versdavo kaltę pačiai ir vaikui P.Cvir. Nutilus zylei, kiti paukšteliai šoko dar baisesnes kaltes ant manęs versti Mš. Never̃skiam vyruo vienam kalčiõs, ana ar, velnias, gera Rdn. Ver̃ta visas kalčiàs an Stalino, an Brežnevo, o visi tie patys tebesėda Krš.
ki̇̀ta ver̃tus DŽ1; KlK53,29 kitu požiūriu, kitaip vertinant, tačiau, bet, nors, be to: Kita vertus, jos (rodyklės), kad ir nemaža grasaus darbo reikalingos, redaktoriui padeda galutinai suveržti tekstą rš.
kepšès (kójas NdŽ, DŽ1) ver̃sti menk. mirti: Visi žino, ka reiks ver̃st kójas, tik raminas, ka negreit Jd. Viskas išsibaiga žmoguo, turi̇̀ kepšès ver̃sti Krš. Jau maniau kójas ver̃siu Bb. Nebgali̇̀ apsikopti, ver̃sk kepšès, ko ten vargti! Rdn. Geriau kepšès ver̃su, ale rūkysu Krš. Gẽra, rūko, i ver̃ta kójas [vyrai] ankstie Krš.
kójomis į vir̃šų ver̃stis keisti gyvenseną: Vaikai ver̃čias kójom in vir̃šų Nmn.
kū̃lį ver̃sti kvailioti, siausti: Kol jaunas, gali kū̃lį ver̃sti, o kaip sentelėji – nosę krapštyk Krš. Prisigeria i ver̃čia kūliùs po miestą Jrb.
kūliai̇̃s ver̃stis
1. strimgalviais pulti: Kūliais páržegnotas velnias kad verčiasi, kad verčiasi! Paį.
2. iš esmės keistis: Dabar viskas ver̃čias kūliai̇̃s Tr.
3. sunkiai dirbti: Tik močia ir tėvas kaip juodi jaučiai, anot jų, kūliais verčiasi J.Paukš.

liežùvį ver̃sti
1. pradėti kitaip kalbėti negu įprasta: Aš jau nebver̃su liežùvio, taip jau i mirsu Krš.
2. apkalbėti: Tos pačios lenda, tos pačios išejusios liežùvį ver̃ta Krž.

liežùvis nesi̇̀verčia (ne tai̇̃p ver̃čiasi); liežùvį (liežiùvį) suñkiai ver̃čia
1. apie sunkiai kalbantį: Lenkiškai liežùvis nèsverčia Azr. Sẽnai ne tep liežùvis ver̃čiasi, neapsiverčia gerai Drsk. Jau liežiùvį suñkiai ver̃čia [ligonis] Dglš.
2. apie negalintį pasakyti teisybės: Mun liežùvis nèvertas blogas naujynas pasakyti Krš.

mū́rus ver̃sti
1. apkalbėti, šmeižti: Žiūrėk, kaip ana pletkauna, ver̃čia mū́rus Aln. Tegu nor mū́rus an jos verstų̃! Lp.
2. daug dirbti: Kai guliu – mū́rus verčiù, kai atsikeliu – nebegaliu (juok.) Jž.

niẽkais (niekù K, DŽ, NdŽ, KŽ; R362, MŽ485, Sut, N) ver̃sti NdŽ; ChEst1,17
1. nerodyti pagarbos, žiūrėti iš aukšto, niekinti: Vyresnioji buvo ištekėjusi už jauno, gražaus bajoro, tas, nuo ryto iki vakaro žiūrėdamas į veidrodžius, savim tesigrožėjo ir savim tesirūpino, o pačią niekais vertė J.Balč. Jie mane nieku verčia J.Jabl. Svietą niekù ver̃sti KGr382. Dūksėjos patys savimi, jog buvo teisiais, o kitus nieku vertė SE183. [Ožiai] per akis juos (piemenis) niekù ver̃čia ir ausis savas nuog jų užverpia DP209. Nieks negal dviem ponam tarnauti. Arba vieną neapykantoj turės, o kitą mylės: arba pas vieną paliks, o kitą nieku vers BtMt6,24. O tačiau apie tave žinot nenorėjo todrinag, idant niekù neverstumbei DP362. Tas, kursai valgo, nieku teneverčia to, kursai nevalgo Ch1PvR14,3.
2. laikyti menku, nevertu dėmesio dalyku, nepaisyti, nevertinti: Pastangas ver̃sti niẽkais NdŽ. Niekais neverskite pranašysčių Ch11PvT5,20. Dovanas ir geradėjystes nieku vertėme KlM103. Heretikai išmintingesniais daros už Christų, jog jo argumentus nieku ver̃čia DP119.

nors per gálvą ver̃skis Mrj sakoma patekus į sunkią, be išeities padėtį: Šiandie turiu tiek daug darbo, kad nor per gálvą ver̃skis Dkš. Nors par gálvą ver̃skis – nėr nė kapeikos! Skrb.
nósį ver̃čia sakoma, kai labai dvokia: Pradėjo tep smirdėt, až (net) nósį ver̃čia LzŽ.
per gálvą ver̃stis
1. labai, perdėtai stengtis: Na, dabar turėsim ver̃stis per gálvą Mrj. Svietas visumet ver̃tės par gálvą, galo ieškojos Krš.
2. daryti, ką nori: Te tau pinigai – ir ver̃skis per gálvą Drsk.

pū̃gą (pūgàs Kl, Jdr, Kv, pùsnį) ver̃sti [ant galvõs] J smarkiai reikštis, siausti, šėlti, triukšmauti: Kokią pūgą (pusnį) vertė jis per mergas (mergos ieškojo)! J.Jabl. Pareita prisisprogęs ir ver̃ta pūgàs po visą butą Vvr. Nu neturėjimas kantrybės, krioka, pūgàs ver̃ta End. Ver̃tė pūgàs čia po karo Vn. Pūgàs ver̃ta beieškodami [batų] LKT91(Vvr). Vaikų vaikai suvežti, pūgàs ver̃tė po laukus, po miškiuką Rdn.
pur̃vą ver̃sti koneveikti: Pikti visi, pur̃vą ver̃tam vienas an kito Krš. ×
ragočiù (ragõčium) ver̃sti; ragõčiais (ragõčium) ver̃stis Smn ristis per galvą: Viedma ragana ir nagais kapstos, ir pilvu šliaužia, ir ragočiu verčia – niekap nepereina TDrIV260(Vlk). Da jis ver̃čiasi ragočium kap jaunas Srj. Vaikas vis ragõčiais ver̃čiasi Brt. Giedanti višta reikia versti ragočium, kol vienas galas neguls an slenksčio LTR(dz.).
skui̇̃tinį ver̃sti šėlti, siusti: Ana skui̇̃tinį ver̃ta, kad nora tekėti J.
stačiagal̃viais ver̃stis labai skubėti: Turiu daug darbo, verčiúosi stačiagal̃viais Mrj.
stri̇̀magalviais ver̃stis siausti, dūkti: Dykūnai tavo vaikai: ver̃čias ir ver̃čias stri̇̀magalviais Smn.
stulpù ver̃stis iš baimės, išgąsčio ar skausmo sustingti, sustirti: Mano galva stulpu verčias LTR(Klvr).
švar̃ką ver̃sti antrai̇̃p menk. keisti pažiūras, įsitikinimus: Visokių daba pilnà, švar̃ką ver̃ta antrai̇̃p Akm.
trãką ver̃sti siausti, muštis: Aš nepaduosu, nors traką versu Šts.
už niẽką ver̃sti NdŽ, Sk; Ch1Kar10,21 nerodyti pagarbos, niekinti: Ar nežinot, kad berniokai verčia jus (mergiotes) až nieką? LTR(Slk).
vélnius ver̃sti Eig krėsti piktas išdaigas: Liuob ten tame bendrabutė[je] ver̃s vélnius Trk. Šviesus žmogus velnių̃ nèverta Krš. Kiek turėjo, tiek reikėjo, todėl velnių̃ nèvertė Krš.
velniai̇̃s ver̃stis nedorai elgtis: Gal [sūnus] dideliai velniai̇̃s nèvertas, ka daugiau moka stipendijos Rdn. Vaikai velniai̇̃s ver̃tas, neveiza tėvų Rdn.
zýle (žýle Plt, Krš, Pvn) [ir] pelė́da ver̃stis labai, perdėtai stengtis: Zýle pelė́da ver̃sias, bet padarys ant savo Lk. Zyle pelėda versiuos, o karvelę turime, nors skolintais pinigais, nusipirkti Žem. Zyle pelėda verčiaus, jai melavau dėl tavęs Žem.
žãgrę ver̃sti ristis per galvą: Matai, tie vaikai žãgrę ver̃čia Slm.
antver̃sti, añtverčia, añtvertė (ž.), ančver̃sti
1. tr. užversti ant viršaus, užblokšti.
antverstinai̇̃ adv.: Rugius pjauna antverstinai̇̃, prypjaumu (verčia pradalgę ant nepjautų javų) Varn.
ǁ užlenkti: Plokščioji siūlė yr, kad siuva uždurdamos ir antverta Šts.
ǁ užkelti (ppr. ką sunkų): Tokį akminį añtverta, pastato ant to kapo Trk.
ǁ refl. tr. KlvrŽ, Tv, Tl užsimesti, užsiversti: Aulinius batus antsiver̃s su lazda ant pečių i trauks keliais Sd.
| Šautuvą ančsi̇̀vertė i eina pry kareivių Lk.
2. tr. užpilti, užlieti (skystį): Babt i antvertu alų an duonos [tešlos], įdedu sukraus, sumaišau LTR(Dr).
3. refl. tr. nusisukti, nusikreipti; būti palinkusiam, pakrypusiam (ppr. į vidų): Avies nagelis añčverstas į vidų, priei̇̃ta žemių, mėšlo – avis apraišta, ei̇̃ta kẽliais Trk.
4. tr. įdėti, įtvirtinti: Dalgiuo šunkojuo reik koją antver̃sti ant dalgio: kalvė[je] pašildo ir antsuka koją Tl.
5. tr. smarkiai, gausiai užlyti: Ka antvertė lytaus, šokos bulbės augti Šts.
6. intr. daug, gausiai (ko) duoti: Tada nebliurbės, jei verstè ančver̃s piningais – visi dreba (trokšta turto) Rdn.
7. intr. pritarti: Turi gerą balsą, gali antver̃sti LD416(Krtn).
apver̃sti, apver̃čia (àpverčia), àpvertė
1. tr. SD1114, SD301, Sut, N, K, RtŽ, L, Š, Rtr, BŽ77, DŽ, NdŽ, KŽ padaryti, kad pargriūtų, parvirstų ant šono, pargriauti, parblokšti, paguldyti ant žemės: Karves pagirdžia, lovius apver̃čia in šono Klt. Api̇̀vertėm arklį ant šono Km. Kareiviai vežimą àpvertė ir paliko, o obuolius pasidalino Plšk. Vaikas pastūmė kėdelę su pieno puodu i àpvertė Pln. Viską apver̃syt [alkūne], šmūkšt apsukau Pj. Paršai bestumdydami lovį apver̃čia JT385. Žlabą tik viturkšt ir api̇̀vertė [teliokas] Plvn. Api̇̀verčiau kalavartą ir nusgandau, kaip papoškėjo Šmn. Ėjo, žmonės api̇̀vertė ir sulaužė koją Všn. Žibt api̇̀vertė, ir negaliu paskelt Dbk. Trijų keturių metų vaiką žąsinas an žemės àpverta End. Lapinas norėjo pasprukt, bet užsikabinęs už pakojų nuvirto ir apvertė skobnis V.Krėv. Velnias supyko ant žmogaus, apvertė stalą su valgymais LTR(Pp). Tarnas, eidamas pro šalį, būk (orig. bun) tai iš netyčių ažkliudė su skvernu ir brūkš – apivertė praustuvę BsPII301. Ką tu eisi: toks vėjas, da apver̃s Jrb.
| Ožinis vė[ja]s an vandens tujau àpverta [laivelį], jeigu nepasidabosiat Prk. Bangos (nj.) baisiausios i laivą àpverta Plng. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD14.
| Api̇̀vertė miške su ragelėm tą tėvą ir jau paliks (ps.) PnmR.
^ Ir mažas kupstas vežimą apverčia prš. Kur tai regėta ir girdėta, kad šašas vežimą apverstų! J.Mik.
| refl.: Tas sklepas apsi̇̀vertė durimi apačion LzŽ. Kad šveis šeiminykas par kojas, tuoj apsiver̃si Bsg. Ant burnos apsi̇̀vertė ir įburbuliavo į purvyną Jrb. Patamsy važiuodamas motociklu apsi̇̀vertė Krs. Teip smagiai nevažiuok – apsver̃sme Aln. Atbulai apsiverst Ch1424.
| Laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl. Laivelis tuojau apsivertė apačia aukštyn, tėvas manė, kad sūnus prigėrė J.Balč. Valtė negavo kniūpsčia apsiver̃sties Kin. Senelis su senele apsivertė su lovele LTIII447(Sln).
2. tr. B, S.Dauk, L išgriauti, išlaužyti: Pagrauju, apverčiu SD196. Tvoras apver̃čia, langus išdaužo [berniokai] LKT258(Ps). Audra nudengė [daug] stogų, apvertė tvorų, išlaužė telegrafo stiebų prš. Bet tu jų deivus (stulpus) apversk ir išardyk BB2Moz23,24. Eš dangų ir žemę pakrutinsiu bei sostus (suolus) karalystų apversiu BBAg2,21–22. Pardavėja nedavė kareiviams saldainių, tai kareiviai apvertė tą kioskę Plšk. Namą maž apver̃s kada Ad. Kad geras vėjas – i apver̃s [nameliūkštį] Mžš. Teipo eš tą sieną apversiu, kurią jūs netikusiu kalkiu išlaistėt BBEz13,14. Kitur esą sodžiai ir miestai audrų apversti LMD(Sln). Mistras gulė į Žemaičius ir tenai apygardas Raseinių apvertė S.Dauk. Miestą apversti N. Tada davė ponas lyti sierą ir ugnį ir apvertė (išpūstijo) anus miestus BB1Moz19,24. Dievas apvertė Sodomą ir Gomorą su jų susiedais …, jog niekas joje negyventų, nei žmogus tinai būtų BBJer50,40.
ǁ prk. įveikti, nugalėti: Tavo dide šlove tu priešnykus apvertei BB2Moz15,7.
3. tr. S.Dauk, Rtr, Ėr, Skdt, Užp ariant aprausti žeme, užpilti žemėmis: Rugieną, mėšlus apver̃sti DŽ1. Pasėja avižas i apver̃čia plūgu Klt. Senybos žmonės sakydavo: trąšas išvežei i api̇̀vertei, tai tada gerai Švnč. Plūgu negali apver̃st – kokia veja! Klt. Tus ražus (ražienas) apver̃sdavo ant supuvimo Plšk. Vagos neàpverti – nieko negausi Žv. Dabar kai su plūgu apver̃čia, tai nei vienos bulbos nesimato Kpr. Bulvių neapver̃čia, su girtais toks i darbas Jrb. Anksčiau [bulbos] išdygsta, kap žagre neàpversta Brb. [Ardamas] apvertęs visus kelmus, visus kadagius į apačią LMD(Sln). Ariant plūgu, derną àpverčia, o arklu ariant derną tik išdrasko Lš. Daba su plūgu apver̃čia giliausiai tą visą trąšą Mšk. Palyčia – kur žemę àpverčia Dv. Apverčiamasis plūgas rš. Plūgeliu apver̃čia labai, o žagre tik ravelius daro Ml.
| refl.: Ir žolės visos apsi̇̀verčia į apačią [ariant plūgu] Mšk.
ǁ aparti: Kaip apversi̇̀ žagre, geriau išsikruta [žemė] Slk. Visa žemė arama, visą àpvertė Nv. Gal per tris dienas visus šituos kalnus api̇̀vertė Ob.
4. tr. SD301, H, R377, MŽ506, Sut, N, K, RtŽ, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ viršutinę pusę sukeisti su apatine: Any nuej[o], tą akmenį àpvertė LzŽ. Padeda àpverstą kepalą, kad pluta neatšoktų Ssk. Blyną reikia apver̃st in kitą šoną Dv. Viena pusė [kepamos bulvės] pradės apgelsti, apruduoti, kitą tujau apver̃sma Kl. Àpverčia [pradalgę] ir sausas [šienas] kap cukrus Drsk. Klaimą ištiesia, apkulia, apver̃čia šiaudus Kvr. Niaugi, išdžius tokioj šlapumoj! Api̇̀verti in kito šono – vė šlapias [šienas] Švnč. Apkulia, pakrato, juos (javus) apver̃čia į kitą pusę Bsg. Kai nukulia vieną eilę, reikia apver̃st tie surišti pėdai Imb. Jei dideli [linų] pėdai, atleidi [įveržtą] pėdą, àpverti i vėl įverži, nu i šukuoji Kl. Ir àpverčiau žalią liną JD251. Apverti̇̀ pėdus, kitą pusę da perkuli Pl. Žirnių nereikėdavo rišti, apver̃sdavo su šakutėms LKT68(Pp). Vieną [pėdo] šoną apmuš – apver̃čia an kito šono Pb. Apver̃si antreip, išpurtinsi – i vėl suksi [milą] Žlb. Api̇̀vertė akėčią an kitos pusės, tada i nuveža Smal. Paprašyk jį akėčių apversti J.Jabl. Kad kanapės augtų, reikia išakėjus neapverst akėčių LTR(VšR). Laša kraujas iš apversto delno, laša kraujas iš drebančių pirštų B.Braz. Jei sapnuosi apie kurią nors panelę, tai nubudęs apversk pagalvį, tai toji panelė sapnuos apie tave LTR(Nj).
| Apvertus sudėtinius [muzikos] intervalus, gaunami paprastieji intervalai rš.
apverstai
apverstinai̇̃
ǁ apsukti: Pustyklė pustyt dalgį – apivertei kitu galu ir vėl pustai Aps. Mes sau brakš, àpvertam antreip vežimą Als.
ǁ Ėr išsklaidyti, kad geriau džiūtų: Nueinu su puodeliu uogaut, šieną apver̃tus Lb. Sviesto, duonelės, pieno [užvalgysim] i bėgsiam tujau, tą šienelį apver̃siam Žd.
ǁ LTII126(D.Pošk) atskleisti (puslapį): Lapą apver̃sti K. Laišką (lapą) apver̃sti KŽ.
ǁ apvožti dugnu į viršų (ppr. indą): Apver̃skie puodą in tvoros OG391. Dar po vieną išgersma ir kieličkas apversma (d.) S.Dauk. Stiklainiai apverčiami dugnu aukštyn ir taip laikomi, kol ataušta rš.
ǁ pavožti, apdengti (ppr. slepiant ar ieškant): Ana jį ėmė po loviu àpvertė po laška ir laukia, kol ateis znokorius LKKII228(Lz). Kiaušinį apver̃sdavo su puodu (ieškodami vietos šuliniui) Pv. Aš tave, – pelelė sako, – apversiu po loviu DvP234.
| refl.: O ketvirtasis [ožiukas] paspėjo po puodu apsiverst LTR(Dv).
5. tr. Dv paristi, paversti ant kito šono: Didelio (sunkaus ligonio) nei paverst, nei apver̃st DrskŽ. Maž dešims rublių duosi, niekas i in šono apver̃st nenores [sergančio] Klt. Nebepaveikiu, pirma vieną galą apverčiù, tada kitą galą (apie sergantį tėvą) Kpr.
| Pastargalio neapi̇̀verčiau – teip sopėjo Ukm.
| refl. Sut, N, K, L, Š, DŽ, NdŽ: Kiloja ją vyrai, negali pati apsver̃st Klt. Sūnus apsivertė savo lovelėje I.Šein. Pats savę neapsi̇̀vertė, pats nepaskėlė Grv. Nei pasremt, nei atsiverst, nei apsiver̃st ant šono, kniūbsai kniūbsai teipos Pl. Kada lovoj apsiverti̇̀, tai kolei kvapą atgauni Všn. Parlyžav[o], jai nesekėj[o] ir apsver̃st Vs. Virpt i apsver̃čia pats (vaikas) in pilvo Klt. Man net pasivaideno – jis apsivertęs karste V.Krėv. Meška apsi̇̀vertė an kito šono Mlk. Aukštieniekas apsver̃čia ir guli Pb. Kurapkiukai nagas suleidžia lapan ir apsiver̃čia [kilus pavojui] Ob. Tarsi pliauska apsiverčia stambi lydeka, kyšteli margą uodegą ir vėl neria į sietuvą sp.
^ Kas moka, tas ir miegodamas apsiverčia PPr371(Pns). Tingi ir ant kito šono apsiver̃st JT414. Apsivertė kaip meška po laužu KrvP(Ašm). Apsivertė ant antro šono kaip meška po pusiaužiemio LTR(Grk). Jis kape turi apsiver̃st tą girdėdamas Smln.
ǁ refl. užimti nenormalią padėtį (apie vidaus organus): Tiek gela, must jau grobai apsi̇̀vertė Trk. Rausva migla aptraukė Adomui akis. Viduriuose kažkas apsivertė, ėmė lipti gerkle aukštyn J.Avyž. Man tik uždrebėjo širdis, net išsigandau, tarytum visame kūne kas apsivertė A.Mišk. Ir jai skaudžiai susopėjo krūtinėj. Širdis, atrodo, apsivertė ir sustojo plakusi I.Simon.
ǁ refl. euf. gimdyti: Gal jau apsi̇̀vertė moteris? Ukm.
6. refl. persiristi (ppr. per galvą): Tai kaip kits man davė kūju, tai net kelias eiles apsiverčiau BsPIV259. Iš didelio sumišimo bebėgdamu ant gubos užlipo, tą gubą parvertė, pačiuodu parvirto, kūliais apsivertė rš. Piršlelis iš džiaugsmo net kūliais apsivertė (ps.) J.Avyž. Kai davė – trims kūliai̇̃s apsi̇̀vertė Rg. Taip vežimas virto, kad žmogus krisdamas dudkūliai̇̃s apsi̇̀vertė J.
| prk.: Kitaip tarus, žemei reikia apsiversti kūlvertomis 365 kartus per metus Blv.
7. tr. persiūti kita puse (ppr. drabužį arba jo dalį): Šitą suknelę api̇̀verčiau an kito šono, o šito jau baigias Ant. Kalnierių apverčiau [marškinių] Ėr.
ǁ refl. tr. išorinei pusei pasikeisti vidine:
^ Kap apsi̇̀verčia rankovė, tep ir meilė DrskŽ.
8. tr. DŽ1 (kuo) gausiai (ppr. be tvarkos) apkrauti, pridėti: Stalas àpverstas, kaip pyragas paukštėtas End. Asla apversta supuvusiais šiaudais – beliko tik griūti ir užmigti M.Katil. Mes parisma jį (drąsuolį), kupečiu apver̃sma LKT128(Trg). Du davėjai mynėją apver̃čia Gsč. Arkliai apversti dobilais lig ausų Upt. Ta kėdė apverstà knygoms, popieroms Vl. Stalas buvo apverstas popieriaus lapais rš. Žemė aplink bjauriai ištrypta arklių, apversta mėšlu M.Katil.
| prk. DŽ1, Vkš, Drsk, Ėr: Bobos buvome àpverstos darbais, ir pjaut javas sekėj[o] Azr. Àpvertė vyrą reikalais, butelis ne galvo[je] – trobikę remas Krš.
| refl. Jrb, Jnš, Vkš: Laikraščių apsiver̃tęs, skaito i skaito Krš. Neapsiver̃si šienu, jei nebūs lytaus Dr. Apsivertėm pernai bulvėms, bet žiemą paršalo visos Šts. I Petris buvo apsiver̃tęs su tokiais rugiais Krtn. Mažai ko turi̇̀, tiktai knygums apsiver̃tęs Krš. Ji vis dirbdavo dirbdavo, apsivertusi šimtais etiudų ir eskizų V.Bub.
| prk. DŽ1, Rs, Šts, Jnš, Rd, Skrb, Pn, Vrn: Rudinį visi y[ra] darbais apsiver̃tę Vkš. Tik vieną dienukę nebuvau namie ir darbais apsi̇̀verčiau LKT374(Rdm). Apsiver̃tę darbų, ir akių nesregi Drsk. Darbais apsiver̃tęs, ka i pakaušio nematyti Krš. Piningais apsiver̃tęs, veizėk, ka vagys nepasektų (juok.) Krš. Šimtais apsiver̃tęs GrvT74. Vaikai apsi̇̀vertas turtais, tėvų nebmato Krš. Gyvuliais apsiver̃tę, nėr mum laiko On. To siuvimo apsiver̃tęs Jrb. Tos bobos skudurais apsiver̃tę KzR.
| Mergų apsiver̃tęs – gražus vaikis Krš.
ǁ apkloti (ppr. storai): Apver̃sim tavę dviem kaldrom šiandie, tai gal nebesušalsi Mžš.
| refl.: Šalčmirys – kaldrom apsiver̃tęs! Mžš.
ǁ Alks, Dg apiberti, apibarstyti (ppr. gausiai): Iškasė pailgą duobę, o paskui uždengė rąstais ir apvertė žemėmis J.Ap. Muni àpvertė žemėms Rt. Tėvą apver̃tę buvo žeme [sprogus bombai pastate] Dglš.
| prk.: Esma apversti̇̀ su moliu Jdr.
ǁ refl. prk. gausiai apaugti, apželti: Nėra suvis rugių – apsi̇̀vertė žole Slm.
ǁ refl. KŽ apsikasti: Su apyvoru žemių apsiver̃skite JI42.
ǁ apipilti, aplieti (ppr. skysčiu): Àpvertė su dikalonais, smirdėsu kaip merga Krš.
| prk.: Apver̃s su purvo viedru (apšmeiš), tokie daba žmonys Krš.
| refl. tr.: Veizėk, jug jau visą pilvą apsi̇̀vertei Krtn.
9. refl. tr. užversti, užkrauti (ppr. ką sunkų): Ant šakės galo apsiverčiù tą pleką, tai tik tada pakeliu Snt.
10. tr., intr. Vkš, Šv padaryti netvarką, sujaukti, užgriozti: Parvažiavus tvarkysiesiu, àpvertė visur vyrai KzR. Ar gali tat vyrą kur palikti – viską antraip apver̃s Krš. Nepaspėji sustvarkyt, tie bernai vėl viską apver̃čia Sb. Àpversta viskas [palėpėj], nenupulkit Plv. Ji tuoj užkūrė ugnį ir užkaitė puodą vandens. Kol vanduo šilo, ji vikriai ruošėsi po nežmoniškai apverstą trobą V.Aln.
^ Be motriškos rankų gyvenimas àpverstas Krš.
| refl. Vkš: Apsiver̃tusi apsiver̃tusi – par darbus neturu kada apsitvarkyti Trš. Žinai – vyras: apsiver̃tęs apsiver̃tęs, Jezau! Jd. Tep apsiver̃tęs – reikia aptvarkyt KzR. Po baliaus apsver̃tę – sustvarkysma Vj. Katras čia vyras būs susitvarkęs – vis apsiver̃tę Krš.
ǁ refl. apsikrauti, sukaupti: Reik važiuoti, tamsta nežmoniškai apsi̇̀vertys Krš.
ǁ tr. apeiti (ką) ieškant, apieškoti, išmaišyti: Ir kad visur girią apvertė, apieškojo, ir rado ženklą – patalus, ant samanų padarytus DS76(Rs). Visą daržinę apverčiau, o kirvio neradau Krtn.
11. tr. H, H219, R377, MŽ506, ŠT297 pasukti, pagręžti, pakreipti (į ką), pakeisti (kieno) judėjimo kryptį: Apvertė tada anie vyrai veidą iš ten ir ejo Sodomon Ch1Moz18,22.
| Rankas apversčiau prieš neteisingus plėšančius tarnus meilingus SGII44.
| refl.: Tai kur nūnai apsi̇̀vertei? Btrm. Kur jau jūs nūnai apsiver̃sit, ar dar pabūsit? Azr. Šniūreliukai siauriausi, nei kur apsver̃čia, nei višta možna išleist Klt.
ǁ nukreipti (akis): O akys visų bažnyčioj buvo apverstos ant jo (Jėzaus) GNLuk4,20. Veizėk ant kūdikio, kad … išalkdamas arba trokšdamas kaip tai akis savo verkdamas apverta ant motynos, nes žino, jog motyna jo neatmes jį nuo krūtinės savo P.
ǁ apgręžti, apsukti į kitą pusę: Arklį apversmè an ledo i tęsme Str.
ǁ refl. nuvykti ir sugrįžti, sparčiai suvažinėti: Daktaras suskubo apsiverst ir pabūt abiejuose sodžiuose A.Vien. Nulėkiau į Kauną, tuoj apsiverčiau ir grįžau Prn.
ǁ MTXXII, Ėr, Ukm iškreipti (kalbą, mintį): Pasakyk geriausiai, jin vis kitaip apver̃čia, vis ant blogo (iškreipia mintį) Kair. Pri jum, tėvai, motinos, apverčiu kalbą mano Pron.
ǁ savaip panaudoti, suvartoti: Mano aprokuota, kur apver̃st [medieną] Lp. Atliekančius pinigus apversk vargšų pašalpai A.Damb. Taip juos (guldenus) apversdavo, kad nauda grįždavo atgal į močiutės namus Ašb. Įduotus jam keliapinigius apvertė kitam reikalui A.Janul.
ǁ P, NdŽ, KŽ, Lkv savaip ar priešingai (ką) padaryti: Àpvertė visa tos vainos Rod. Nėr teip dievobaimingo darbo, katro žmonys ant pikto neapverstum M.Valanč. Nors pažintum visą išminties gilumą, tiek tik tu ja telaimėsi, kiek doron apversi̇̀ BM453. Apversti kieno darbą ant naudos lietuvystei V.Kudir. Mokytesni lietuviai, kuriems rūpi apšvietimas ir savimonė žmonių, gali … paklabinti jausmus jų ir apversti tuos jausmus ant gero lietuvystei A1885,374. Stabmeldžiai nori mane apversti į savo tikėjimą, o aš esmi katalikė M.Valanč. Žmogus misliji teip, o Dievas apverčia kitaip Sln. Dievas dar gali viską kiteip apver̃st Lnkv. Jų (mokinių) neižtikėjimą Dievas àpvertė ant gero, tatai yra ant pastiprinimo vieros mūsų DP226. Teip pat ir Ponas Dievas daro: neduoda pirmu naujų loskų savo, pakol pirmiaus duotųjų ant gero neapvers P. Ant savo naudos apverčiu B. Visą savo gyvenimą ant to apverti, kad su šėtonu po smertimi draug gyventum TS1896,12. Per griekus visas gėrybes Dievo apverčiame ant savo iškados ir prapulties Tat.
| refl. L: Mėnuo sudyla, tada apsver̃čia, stoja jaunas Žl. Vėjas apsivertė. Pučia iš vakarų I.Šein.
| prk. Vlk, Jrb: Vasarą šalta, rudinį šilta – apsi̇̀vertė viskas Krš. Kai tas ponas ją apsiženijęs, tuoj tai viskas kitoniškai apsivertę Sln. Kaip viskas sviete apsi̇̀verta: Stalinas buvo kaip jei švęstas, daba tik keika Krš. Rytojaus sulaukus viskas apsivers į gerą J.Balč. Ateis gadynė, užgims kiti žmonės, apsivers mokslas, apsireikš naujos nuomonės ir svietas juoksis iš senųjų, pavadinęs jas klaidingomis Blv.
12. tr. padaryti kitokį, pakeisti (pavidalą, išorę ir pan.): Viską ing pelenus [ugnis] apvertė DS123(Šmk). Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą M.Valanč. Žemaičiai, visą Sambijos kraštą į kūlį ir vandenį apvertusys, su didžiu grobiu namon pagrįžo S.Dauk. Sielvartą ing džiaugsmą apversdavai MKr3. Trisdešimtmetinis karas didžiausią Vokietijos dalį kone į pūsčią apvertė prš.
| refl. DŽ, Krš: Apsi̇̀vertė ir visas būstymas Zt. Ten randame keletą obelių, apsivertusių į laukines A1885,371. Vynas krauju apverčiase Jėzaus SGI143. Duona tieg jo viduriuose … apsivers ing tulžį gyvačių SPI381. Par tinginį iš darbinykų apsivertėt ing ubagus R215.
| Kaip jai (poniai) čia pagelbėjus ir likvidavus taip nelemtai apsivertusią situaciją J.Sav.
ǁ Auk burtų galia suteikti vienai būtybei kitos būtybės ar daikto pavidalą, išorę, formą: Kap apčeravoj[o], àpvertė šuniu LzŽ. Apversiù vieną sūnelį ąžuolėliu, kitą – uoseliu (ps.) LKT396(Bn). Paėmė ir api̇̀vertė [ragana] veršeliu posūnį Tvr. O kaip páreisi visus pečius ugnies, taip tada velniai tave apvers į visokius žvėrius DS233. Visą vestuvę apvertė vilkais Pkn. Visos raganos – nedoros: jos niekados nedarys žmogui gero, bet vis į piktą: arba į šunį ką apvers, į vilką, arba sutrauks į kamuolį BsMtI73(Sln). Bacionas iš žmogaus api̇̀verstas, anas buvo žmogus Str.
| refl. L, Ker, Arm, Ad, Pls, Sn: Apsi̇̀verčia čertas boba, ateima ir neduoma miegot Lz. Verkdavo, vaitodavo, šaukdavo [kažin kas] visokiais balsais, tai gyvuliais, tai žmonėmis apsivertęs LTsIV493. [Velnias] apsi̇̀vertė žmogumi ir eina prie to gaspadoriaus prašytis už berną BM221(Jsv). Atsigėrė iš šunio pėdos ir apsi̇̀vertė baroniukais Dbg. Apsiver̃siu ašianai panele ČrP. Vidurnaktį iš žarijų apsivertė daug pelių LTR. Čia broliai suprato, kad tai velnias, apsivertęs kunigu, išviliojo iš jų iškastus pinigus BsPII205(Jž). Tada karalienė, apsivertus gulbe, plaukė ant krašto ir giedojo MPs. Apsiverčiau geniu ir nulėkiau in girią Brt. Ė pati (motina) apsi̇̀vertė egle GrvT79. Velniai apsivertė uodais, ir pulkas sulindo skylėn, o kareivis juos ažkalė kuoleliu LTR(Slk). Ir apsiversiu žalia žolele, ir aš žaliuosiu lygioj pievelėj LTR(Upn). Aš apsiversiu pilka gegule, tai aš skradžiosiu žalioj girelėj TDrIV30(Ml).
ǁ padaryti ką kitu, pakeisti priklausymą: Tėvas buvęs gudas, ale moma api̇̀vertė [lietuviu] Ad. Vaikus mokyklos àpvertė į netikėlius Rdn. Kaime buvo gerai, kas juos (jaunimą) žvėrim api̇̀vertė Sld.
13. tr. palaikyti kokiu: Durna apver̃čia mane vaikai Klt. Jį suvis durnuom api̇̀vertė Dglš. Buvo du broliai razumni, ė trečias durnium apiverstas (ps.) Tvr.
ǁ refl. DŽ1, Rmš, Ėr, Ln, Kp, Ub dėtis, apsimesti kuo, laikyti save kuo: Čia vis lenkais apsver̃tę ir in lenkiškas pamaldas lekia DrskŽ. Čia tie vietiniai, kur apsiver̃tę už vengrius, tai visokiom zalabaikom apgaudinėdavo Sb. Atsigulė an uslano ir apsi̇̀vertė negyvu Vrn. Kritau po stalu i apsi̇̀verčiau negyvas Škt. Apsi̇̀verta liga (dedasi sergančiu) i vaikščio[ja] pamiškiais Rdn. Reik apsiver̃sti durniu, tinginiu Vgr. Sunku visgi šeimynoj gyvent: tylėk tylėk durniu apsiver̃tęs Ob.
14. tr. pašalinti iš valdžios, atimti valdžią: Visi buvo pasitaisę maskolių valdžią apversti prš.
15. tr. apipilti (apie prakaitą): Prakaitas apverta tavi, kol išneši par sieną savo nešmenę Šts.
16. tr. impers. gausiai išberti (spuogais): Nū daikto vaikai apversti̇̀! Vn. Suleido vaistų kaži kokių, šit rankelė tebė[ra] apverstà, buvo visą apver̃tę Krš.
17. refl. DŽ1, DūnŽ, Pj, Kvr, Sdk, Upt, Lp, Srj (iš ko) pragyventi, išsiversti: Maždaug po pusės metų abudu draugai vėl užėjo į mano krautuvę ir klausė, kaip aš apsiverčiau su duotais pinigais J.Balč. Duok Dieve galvą, mokėsiu ir be pinigų apsiver̃st Srv. Pinigo turim, apsver̃čiam Aln. Než[i]nau, kap aš apsiversiù DrskŽ. Ir dabar katras geria, kad ir dirba, ir neapsiver̃čia, žiūrėk, eina skolytų Kp.
ǁ A1884,3, J.Jabl, BŽ39,550, KŽ pasielgti: Mano išmonis minša, negaliu sumeigti, kaip čia apsiver̃sti J. Neapsiver̃si be jos, ana viską pamato Gg. Kaip čia mas apsiver̃sma, ka[d] trobą graus? Krš. Teisybė, ištižusi [moteris], nesumoja, kaip apsiversti Žem. O po tų dienų su viena nakčia kad nepastatysi bažnyčios, tei aš su tavim kiteip apsiversiu DS148(Vdk). Bet kaip jūs ir jūsų vaikai apsivers be medžio, to nesuprantu M.Valanč.
18. refl. KŽ, Al, Vrn, Lp, Arm, Ad gyventi, būti kur: Kur apsi̇̀verčia šitoj mergaitė, aš to miesto nežinau DrskŽ. Nebagėlis, kur jis dar̃ apsi̇̀verčia Dbč. Viengungis visur apsiver̃čia Rmš. Kur jis dabar apsi̇̀verčia? Plm.
| Vienoj pusėj šlėkta, kitoj pusėj dvaras, kur tu apsiverti, visi tave bara LTR(Ppr). Nutrotijau vainikėlį lankoj po jovaru! Ai, aš jauna mergužėlė, kaip aš apsiver̃siu? JD10.
19. tr. KŽ įvertinti: Apver̃sti, ko vertas JI99.
◊ ant juõko apver̃sti pašiepti, iš ko šaipytis, išjuokti: Koks tai padūkimas, ant juoko apversti tas teisybes, kurias pati Dvasia švenčiausia patvirtina P.
ant niẽkų apver̃sti sumenkinti, neteikti pakankamos reikšmės: [Tikintieji] prociavoja sau tykiai ir procės savo neapverčia ant niekų M.Valanč.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1. Brb iš esmės pasikeisti: Kodėl viskas taip aukštỹn kójums apsi̇̀vertė: i vėliava, i tokios kalbos, i bažnyčia Krš. Per valandėlę pasikeitė visi planai, viskas apsivertė aukštyn kojomis rš. Jam rodėsi, kad visas pasaulis apsivertęs aukštyn kojomis J.Balč.
2. pasidaryti didelei netvarkai, susijaukti: Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis rš.

aukštỹn kójomis apver̃sti
1. Brž padaryti didelę netvarką, sujaukti: Vaikai àpvertė gryčią aukštỹn kójom Tr. Jūs, bebrai, kur pasisukat, visur viską apverčiate aukštyn kojomis, – sušuko ūdra įtūžusi (ps.) J.Avyž.
2. NdŽ iš esmės pakeisti: Naujasis šeimininkas viską àpvertė kójom aukštỹn Jnš. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis P.Cvir. Juk vienas žodis, vienas rankos mostas gali apversti aukštyn kojom visas tavo svajones, visą tavo gyvenimą rš.
ǁ blogai, priešingai išaiškinti, įvertinti: Jis kitus apkalba, aukštỹn kójom apver̃čia Klvr.

į niẽką apver̃sti palaikyti menku, nevertu dėmesio, nuvertinti: Viršininkas išmėtinėjo likimui, kad į nieką apvertė jo viltį V.Kudir.
kalbomi̇̀s apver̃sti apkalbėti: Tos velnėnės verstè àpverta kalbum̃s i dorą žmogų Krš.
kálnus apver̃sti daug padaryti, nuveikti: Kokius kalnus gali vienas žmogus apversti? I.Simon.
ki̇̀ta (ki̇̀tą) apver̃tus ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Kita apvertus, yra ten lingvistiškos klaidos, ir tokios, katras noringai pripažintų ir kunigas Miežinys J.Jabl. Ki̇̀tą apver̃tus, mūsų miestas [Klaipėda] tikt vieną brydį savo vardą įdabotinai išteisino MitI64.
[keliai̇̃s] kū̃liais apver̃sti iš esmės pakeisti: Tą valstybę àpvertė keliai̇̃s kūliai̇̃s Rs.
[keliai̇̃s] kū̃liais apsiver̃sti iš esmės pasikeisti: Gyvenimas keliai̇̃s kū̃liais apsi̇̀vertė Mrj.
kū̃lvertomis apsiver̃sti pasikeisti: Vėjas skverbiasi pro vatinuką, į veidą tyška vandens purslai, nesupaisysi, kas tai – sniegas ar lietus, gamta kūlvertomis apsivertė šią žiemą rš.
liežùvį (liežiùvį) apver̃sti Jdr (galėti) kalbėti, pratarti: Kaip tu tokiam vaikuo liežùvį gali apver̃sti, ka spirsu!? Krš. A prisisprogai, ka liežùvio nebgali apver̃sti? Krš. Tingi liežiùvio apver̃st Žl. Nei vaikščiojo, nei šnekėjo, liežuvẽlį biškį àpvertė (apie apsigimusį vaiką) End. Mamaite! mamaite! – vos beapverčia liežuvį, – gerti!.. Žem. Tiek girtas – liežùvį vos apver̃čia Kt. Vakare susirinkdavo visi prie stalo išvargę, barniams liežuvio neapvertė J.Balt. Liežuvis yra visaip apvertamas LTR(Lkv).
liežùvio (liežiùvio Prng) neapver̃čia DŽ, KŽ, Jrb, Jnš, Srv, Ds; Vkš, Krkš sunkiai kalba, nepajėgia kalbėti: Skauda gerklę, liežiùvio neàpverčiu Brb. [Ligoniui] akys temsta, liežuvio neapverta srš. Liežiùvio jau nebeapver̃čia, o sklenyčią alaus da vis laiko ranko[je] Skrb. Girčiausis – liežùvio nebeàpverta Krš. Pri tilipono atsistojęs [girtuoklis], liežùvio neàpverta Krš. Kab jis šnekės ruskai, kad jis lietuviškai liežùvio neàpverčia Lp.
(kam, kieno) liežùvis neapsiver̃čia (suñkiai apsiver̃čia) (kas) neįstengia ar nedrįsta prabilti, kalbėti: Mun liežùvis neapsi̇̀verta taip sakyti Krš. Tau liežuvis apsiverčia apšaukti mane parsidavusiu gestapui J.Avyž. [Dainius] lig šiol dar nežino, kaip ją vadinti: mama – niekada nepašauks, o Zose – vėl kažkaip liežuvis neapsiverčia V.Bub. Mano liežuvis vis sunkiau apsiverčia ir dar mažiaus greitas Skv2Moz4,10. Jis buvo toks geraširdis, jog liežuvis neapsiversdavo su juo ginčytis rš.
niẽkais apver̃sti palaikyti menku, nevertu dėmesio dalyku, nepaisyti, nevertinti: Tėvų kruviną darbą niekais apvertė rš.
širdi̇̀s [kū̃liais, keliai̇̃s kū̃liais] apsi̇̀vertė [krūti̇̀nėje, מyvatè] pasidarė negera (iš pasibjaurėjimo, pykčio, gailesčio, išgąsčio): Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo I.Simon. Širdis mano apsivertė (viršuje apalpo) žyvate mano, nesa eš didei nusitūžijau BBRd1,20. Širdis stačiai apsiversdavo, į ją žiūrint rš. Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje J.Avyž. Apsi̇̀vertė širdi̇̀s keliai̇̃s kū̃liais Prn.
už niẽką (užniẽk) apver̃sti
1. neparodyti deramos pagarbos, žiūrėti iš aukšto, nevertinti: Žinai gi, našlystėj ne vyras, ne kas, gaspadinę greit už nieką apverčia Sz.
2. palaikyti menku, nevertu dėmesio, nevertinti: Perprašau tave, kad tavo dovanos užniek apverčiau LTR.

virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas ir viską virš kojomis apvertė J.Sav.
atver̃sti, atver̃čia (àtverčia), àtvertė tr.
1. D.Pošk, Sut, S.Dauk, N, M, L, Š, LzŽ atsukti kita puse, kitu šonu, atristi: Atritu, atverčiu SD217. Atver̃sk akmenį antraip, bene pritiks geriau J. Àtvertė akmenį, apteko [vandeniu] visa apylinkė (ps.) Grv. Kas tą akminą atvers, ras daug piningų pakavota LMD(Sln). Jisai (pavargėlis) atvertęs akmenį, ištraukęs didelį katilą su pinigais ir partempęs namon BsMtI34(Brt). Atverčiau kerą: bulvės kaip sėtiniai Šts. Paėmęs du tūkstančius žmonių su virvėmis ir trauktuvais, atverčiau laivę ir radau, kad ji visai nedaug pagadinta J.Balč. Ir mašinos pečiu neatversi̇̀ Dkk. Vėjas dangtį nuplėšė i atàvertė Švnč. Važiuoja bažnyčion, skarelę sudeda išvirkščia puse, o prie bažnyčios atver̃čia Švnč. Ji atvertė šiaudus guolio kojūgalyje ir, neilgai raususis, ištraukė į alyvuotą skudurą susuktą pistoletą su šoviniais J.Avyž. Sulis i vė išdžius, atversi̇̀ in kito šono [miežius] Klt. Kap àtvertė, joj jau pajuodus Rdš. Vos atàverčiau tą karvę – teip smarkiai buvo užvirtus Slm. Atàvertė akėčią Ad. Kratėm šiaudus, grėbstėm nuokulas, stūmėm atverstais grėbliais grūdus krūvon J.Balt. Àtvertė šaukštus ir sako: dar̃ visi mirsim DrskŽ. Kūčią valgant, jei šaukštą palieki atverstą, tai visą metą neprivalgysi LTR(Žal).
| Žarną išskuta ir atgal atverčia Dgp.
| refl. tr., intr. RtŽ, L, DŽ, KŽ: Tada ana greit nuejo, akmenį atsi̇̀vertė (ps.) LKT325(Lel). Kad jis kada ką dirbdavo, jam nieks nesisekė: aria jis pakelėj, vagą nuvaro, ta vaga atgal atsiverčia BsPIII190. Kad žinočia tą kalnelį, kur gul mano motinėlė, aš nueičia į kalnelį, atsiversčia velėnėlę LTR(VšR).
| Pasiklojo ten Lapinas unksnėje kailinaičius, atsigulė kniūpsčias, paskui atsivertė ant šono ir užmigo V.Krėv. Jis atsivertė aukštielninkas ir ėmė žiūrėti į viršų V.Myk-Put. Atsi̇̀verčiau aukštinyka, ir gerai Kbr. Žiūrianti – [bitė] aukštienlinka atsivertus, visa vabuolėliais apkibus Sln. Adomas atsiverčia ant nugaros. Delnai po galva, alkūnės plačiai išmestos į šalis J.Avyž. Suramatikavo aną kaži kaip paraližas, nėkaip neatsi̇̀verta Krž. Arklys užvirto duobėj ir neatsiver̃čia Ėr. Kad pavalgius padedant šaukštas ant stalo atsiverčia aukštienlinkas, tai turėk atlaikų, nes kas nors ateina pas tave nevalgęs LMD(Sln). Dar valgyk, ba šaukštas atsi̇̀vertė Arm.
| prk.: Tik po metų viskas atsi̇̀vertė (paaiškėjo) Prn.
ǁ refl. atsiverti: Rodės jam žemė po jo kojomis atsiver̃čianti NdŽ. Akies mirksny atsivertus žemė ir nuskendęs tas dvaras LMD(Žg).
ǁ K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 atskleisti: Àtverčia knygas, ir giedok Drsk. Raštinėj tik àtvertė popierius, ir viskas aišku Prn. Jis (Adomas) lėtu žingsniu eina seklyčion, stalčiuje atvertęs kalendorių įdeda rausvą pakvietimą L.Dovyd. Juodu žvelgė vienas į kitą ir iš raukšlių lyg iš atverstos knygos skaitė apie prabėgusių metų sunkumą V.Bub. Pateikite (parodykite) leidimą atverstą! KlK23,76. Kai žmogus miršta, tai aniolas atverčia tą knygą ir skaito, kiek gerų ir kiek prastų darbų padarė LTR(Grk).
| prk.: Ta diena atvertė naują, šviesesnį istorijos puslapį sp.
| refl. tr.; intr. K, KŽ: Jis susirangė fotelyje, atsivertė knygą V.Bub. Maldaknyges aš atsiverčiù i skaitau Rg. Arklelis galvą nuleidęs stovi, o jis vagoje knygelę atsivertęs J.Paukš.
| prk.: Šitaip atsivertė istorijos lapas. Jį atvertė ne vienas žmogus J.Gruš.
ǁ atidengti: Atver̃sti antklodę DŽ1. O kad atvertė [raganos] patalus, žiūri, kad tik viena galva BsPIV84. Sakydama tuos žodžius, ji atvertė plėšiko drabužį ir parodė paslėptą po skvernu durklą J.Balč. Gal čia reik pavartę atver̃st, tegu įlenda šuniukas Vdžg.
| refl. tr.: Miega atsiver̃tęs patalus DŽ1. Jinai neatsiver̃s i neišlįs iš po kubilo Btg.
ǁ atlenkti: Atver̃sti apykaklę DŽ1. Apykaklė dabar atverstà Vžn. Àtverčiamoji apikaklė KŽ. Atlenkiamą apykaklę tiksliau vadinti atverstine arba atverčiamąja apykakle KlK45,77. Marškinių apykaklės neužsisegė, ale atvertė aną ant švarko Vkš. Kelnės prosytos, galai atversti̇̀ Raud.
| refl. tr. Sn: Atsiver̃sti atlapus DŽ1. Tomas atsivertė apykaklę, nes dabar buvo nebe taip šalta J.Ap.
ǁ išarti (vagą, velėną): Velėną atver̃sti DŽ. Tai ji (žagrė) labai gražiai vertė – velėnas atgal atvertė LTR. Atversk atplaišas, būs gerų linų Šts. Vis negali gerai arti ir vagą atversti DS141(Šmk).
| refl.: Atsi̇̀vertė žolė [ariant], pamatė spindulį i dygsta Vn.
ǁ atkasti: Atvertėm, atplunkėm nuo kelio pusnis rš.
2. paguldyti ant šono, pargriauti: Atalėkė zirzalas, cvinkt kumelei, to[ji] atàvertė kalamašką Lb.
| refl.: Vaikas paslydo, keberiokšt, ir atsi̇̀vertė aukštielniokas Skrb.
3. M, Rtr atlenkti atgal, atlošti, užversti (galvą, nugarą, liemenį): Atver̃tęs galvą, žiūri į saulę DŽ1. Mergytė atver̃tus galvą, o aš jai galvą mazgoju Akn. Atver̃sk biškį galvą, aš tau liekarstos į akis įlašinsiu Vkš. Į kožną turgų [vaikšto] tą kramę atver̃tęs Trk. Tas ožys didelis, ragai atversti̇̀, o ano vilnos ilgos ilgos yr Sd. Man kad atver̃tę kas kištų, ir tai neimč burnon [paprastų grybų] Slk. Kap àtvertė lazdą čioptert, tai anas pasukdamas nuej[o] Eiš. Rankas atàvertė ažupakalin Dglš.
| refl. DŽ, KŽ: Atsirado net žąsiukų ir viščiukų, pereklių vedamų, bet šie atsivertę taip ir rėkia į Grėtę, prašydami geresnių dalykų negu avižos I.Simon. Ir man beliko čia pat išsitiesti, lyg anuomet paežy, ir atsivertus žiūrėti, kaip rugsėjo giedroje draikos voratinklių gijos M.Katil. Jos vaikučiai, įsilindę tarp klebono ir žydų, atsivertę tai vieniems, tai kitiems į akis spokso Žem. Taip sunkiai tūru atsiver̃tusi Krš. Ans lovo[je] gulėjo teip atsiver̃tęs, o aš anam akuotą išėmiau iš akies End. Aš teip veizu atsiver̃tusi Sd. Šuo žiūra į muni atsiver̃tęs Tl. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, par kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi S.Dauk.
^ Veiza atsivertęs kaip driežas į gegutę LTR(Prk). Kaip biesas atsiver̃tęs pryš žaibus ir vėpso Dr.
ǁ ištiesinti, atitaisyti: Àtverčiau agurklus, žirnius, išvartė [vėjas] Rdn. Atàverčiau du pamidorus, stovi žali kai rūta Klt.
ǁ refl. atsigulti aukštielninkam: Po vakarienės [Keršis] nudejavęs, kad negaluoja, nusimetė švarką, klumpes ir atsivertė lovoje J.Avyž. Nueinu pas karvę, sugrįžau ir atsi̇̀verčiau ant lovos LKKXII45(Lnkv). Pašoko iš lovos, jau buvo atsiver̃tęs Rdn. Gulės visi [numirėliai], vieni išsitiesę, kiti ant šonų, kiti aukštynelki, atsivertę, išsižioję, visi nebgyvi PP31.
4. atsukti, atgręžti, atkreipti kuria nors kryptimi, linkme: Dabar ji (Nastė) tebelaikė Alekso ranką ir, atvertusi pragiedrėjusį veidą, sekė į vakarus griūvančias debesų pusnis J.Avyž. Guli šikinę atver̃tus Dglš. Atver̃tęs subinę gulia, kas iš tokio Krš. Nuejom gult, tai šikną àtvertė ir kriokia, tuščia jo! Pv. Ilsinu akes, miegtu uodegą atver̃tusi Krš. Kokia šunio mada – atver̃čia pilvą ir gulia, glostyk tu jį Svn. Kas tave ištinka dešinėn pusėn, atversk jam ir antrą Ch1Mt5,39.
| prk.: Nors [projektas] apturėjo nuo visų pripažinimą ir atvertė žvilgį ant jo ciesoriaus Mikalojo I, netapė vienok išpildytas A1886,116. Iš piktos širdies mun tai padarėte, bet Dievas ant gero atvertė S.Stan. Skųsdavosi, kad kosulys jį kankina, bet neatversdavo ant to reikalingos atydos TS1901,2–3b.
| Atver̃sti ant grieko (nuodėmės) KŽ.
| refl. DŽ1, KŽ, Kč, Brb: Atsiver̃sk į mane J. Vėjas, lig tol pūtęs iš pietų, dabar atsivertė iš žiemių V.Myk-Put. Atšils, kap pietų vėjas atsiver̃s DrskŽ. Atsiversdamas į kitą pusę, jis (vėjas) ir vardą kitonišką gauna BsMtI137(Brt). [Kunigas,] atsiversdamas prie žmonių, atidaro (išskečia) rankas ir sveikina juos brš. Jie atsi̇̀vertė ir vėl davė bėgt Žln. Ir atsivertęs moteriškėsp tarė Simonop: – Regigu tą žmoną? Ch1Luk7,44.
| prk.: Atsiverskiam tada šiandieną ant pakūtos tikros P. Nenori neteisybių pamestie ir pakūtavodami pas Dievą atsiverstie Tat.
ǁ Pron atkreipti (akis): Priešių akys yra į mani atverstos TŽIV388(M.Jan). Atvertęs akis tavo, graudinai tarną savo SGII13. Akis mūsump atversk AruP139.
| prk.: Atver̃sk an to, kiek mokslas kaštavo, kas galėjo leisti?! Grd.
5. Sut, L, ŠT29, Rtr, DŽ1 prk. atvesti į kitas pažiūras, į kitą tikėjimą: Nusidėjėlį atver̃sti BŽ306. Abejotoją atver̃sti NdŽ. Žmonėms atversti, mokyti ir krikštyti reikėjo bažnyčių A.Mac. Tuo pačiu laiku jezavitai šižino įkandin vokyčius jų Dievo garbėje, norėdamys jus į katalikus atversti S.Dauk. Povilas perkalbėjo ir atvertė daug žmonių ne tiktai iš Efeso, bet mažne iš cielos Azijos Ch1ApD19,26.
| refl. Pron, Sut, L: Atsiver̃sti į krikščionybę DŽ1. Kas jau atsto[ja] nu Dievo, retas, labai retas atsi̇̀verta Krš. Laikas tavo tėvui Dievop atsiversti rš. Atsiver̃tęs nusidėjėlis NdŽ.
ǁ refl. daryti atgailą: Aš šitam niekingam žmogui nieko blogo netrokštu, tik kad jis susiprotėtų, atsiverstų ir pasitaisytų LKVII414(K.Donel). Atsiverskiat, o darykiat pakūtą už visus griekus jūsų, o neprapulsiat P. Pameskite nedorybes, nes neatsivertę dangaus negauste I. Neatsiver̃sti, nesimetavoti I.
6. N nusukti, nugręžti, nukreipti kuria nors kryptimi, linkme: Ir buvo veidai jų užpakalin atversti teip, jog neregėjo nuogasties tėvo savo Ch1Moz9,23.
| prk.: Apdengei mūsų nuodėmių kaltybes, atvertei tavo rūstybę teisingą SGII45. Atversk nuog girtybės, kaulelnystės, ing kurias įpratinai srš.
| refl. KŽ: Atsiver̃sk nuo manęs J.
ǁ nukreipti (akis): Užmesk akis kiton šalin, atversk akis nuo manę LMD(Ml).
ǁ prk. kurstyti: Atvedėt manęsp tą žmogų kaipo vieną, kursai atverčia žmones, o štai … neradau tampi žmogumpi ne jokios kaltės Ch1Luk23,14.
7. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 vėl padaryti tokiu, koks buvo, pakeisti (pavidalą, išorę, formą ir pan.): Kaip už ausų nustvėrė, o paėmęs lazdą išpylė šonus, ir vėlei atvertė į žmogų tikrą DS196(Rs). Da neseniai tą cerkvę atàvertė an bažnyčios Pb.
| refl.: A tie pijokai atsiver̃s, a būs stabuklai? Rdn.
ǁ burtų galia vėl suteikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: Kiek žmonių pavirto in pelenus ir nėra galybės, kad atver̃stų Vžn. Iš karvelio atvertė ją ing pačią, kokia buvo DS234. Dabar atàvertė jį žmogum Ign.
| refl. Š, KŽ, DŽ1: Tik švento Jono naktį tasai karalius vėl atsiverčia V.Krėv. Įlipęs į bokštą, papūtė trimitą, ir visas dvaras atsi̇̀vertė (ps.) P.Klim. Dabar šis (žvirblis) vėl į žmogų atsivertęs ir pas tą burtininką gyvenąs LTsIV464(Žg). Dvyliktą valandą atlėks čia trys gulbės maudytis ir atsivers panom BsMtII82(Dkš).
8. užburiant padaryti kuo, pakeisti pavidalą, išorę: Nu ir àtvertė visus vilkais (ps.) LzŽ. Atlėkė tiej jos broliai, katriej paukščiais atversti̇̀ DrskŽ.
9. refl. DŽ1 atgriūti, atslinkti: Debesų tumulas atsi̇̀verčia, atgurma nuo vakarų Prn. Iš pietų pusės griausdamas atsiverčia debesis J.Paukš.
| prk.: Tas smertis teip ateina kaip kažin kas – kūliais atsiver̃čia (labai greitai ateina) Jnk.
ǁ gausiai (ppr. triukšmingai) kam ateiti: Didžiausias būrys vyrų atsiver̃čia par lauką Vdžg. Šime akies mirksnyje atsivertė gauja, Jėzų pirm savęs varydama srš.
10. atsakyti: Onutė išklausė kantriai pamokslo, nieko neatversdama V.Piet. Aš nesupaisau, kas tai čion yra, – atvertė Simonas Tat. Ogi Domičiukė ir beatverčianti man: – Mama, nors trisdešimt metelių man, aš vis tiek dar daili A.Vaičiul.
ǁ refl. kitaip nuspręsti, atsisakyti: Kiekvienas samdininkas [samdomas] giriasi, kad žodis jo tikras – pažadėjęs neatsiversiąs M.Katk.
11. R, MŽ, I, N, KŽ atgrąžinti, atiduoti: Jijė àtvertė drobę, kurią buvo pavogus, t. y. atidavė, atgrąžino J. Atsiveža [piršliai] arielkos; kai neleidžia dukteres, atver̃čia [tėvai] pinigus, ką išgėrė Skdt. Jis paprašė arielkos, išima tris rublius, jam teatverčia tris kapeikas LTR(Šmn).
| prk.: Dieve, griekus tu mums atleisk, pagal darbų mums neatversk Mž54,568. Bet tą prislogą atvert Dievo padėjimas SGII17. Juk jau tą madą neatver̃si, kai buvo Erž. Visaip kalbėjo, dabar atàvertė: gera merga Sug.
ǁ pamokėti: Aš jiem visiem atàverčiau ir vienas gyvenau Sdk.
ǁ atvaryti atgal: Atver̃sk keltuvas! Rod.
◊ añtra (añtrą) atver̃tus; añtrą atver̃čiant K, KŽ ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Nag antra atvertus – jok sau, kad teip užsimeti: pats pamatysi, kad nieko negausi! BsPII288. Antrą atvertus, iš jų nieko neišsimokysi TS1896,10(Vaižg).
į šveñtą (švę̃stą) dvãsią atver̃sti sutvarkyti: Tas vagas pakalnė[je] àtverčiau į dvãsią šveñtą (nuravėjau) Rdn. Motyna nora sutvarkyti, į švę̃stą dvãsią atver̃sti Krš.
ki̇̀tą kõrtą atver̃sti kitaip, priešingai pasakyti: Dabar ki̇̀tą kõrtą atversiù Aln.
ki̇̀tą [lãpą] (ki̇̀ta) atver̃tus ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Ki̇̀ta atver̃tus, neapsimoka dažyt metmenis Aln. Galvoju, turi pačią, lyg ir nuodėmė, nu, kitą lapą atvertus, jei ji nemitus boba? J.Avyž.
kità pusè atver̃sti priešingai pakreipti: Jie man užduoda klausimą, aš jiem kap àtverčiu kità pusè! Rdm.
kójas (kanópas, kapkàs, kepšès BŽ455, DŽ1) atver̃sti DŽ1 menk. mirti: Lėkė lėkė i àtvertė kanópas Pkr. Niekur nebesimaišo, gal kepšès atàvertė ir jis kur Slm. Kad kiek, būčiau kepšes atvertęs Grž. Išgirsma, kad senis kapkàs atver̃tęs gulia Slm.
kõrtą (kortàs DŽ) atver̃sti supažindinti su planais, sumanymais, paslaptimis: Ramūnas mato, kaip Sigito akys užsidega smalsumu. Na, ir tegu. Ramūnas neskubės kortos atversti V.Bub.
lẽtenas atver̃sti menk. mirti: Neplėšykias – i pamažu lẽtenas atver̃si Krš.
liežùvį atver̃sti DŽ1 prašnekti: Neàtvertė liežùvio paklaust Srd.
lýg lãpą atver̃sti prisiminti: Su sykiu lýg lãpą àtvertė Tlž.
pénčius atver̃sti menk. mirti: Atversi̇̀ pénčius, jei pas marčią gyvensi Drsk.
úodegą atver̃sti pasiligoti: Neplėšykias su darbais, úodegą atver̃si Rdn.
žagrès atver̃tus išsikėtojus, dykinėjant: Žinia, kam šerti, rūpintis, daug smagiau žagres atvertus gulėti J.Avyž.
žõdį atver̃sti KŽ priešgyniauti, prieštarauti: Ot durnumėlis žmogaus: neatver̃čia žõdžio, kad ir aš negaliu (jis negali) Srv. Jijė neàtvertė žodį, t. y. neatsakė piktai J. Žiūrėk, šeiminykui žõdžio nedrįsk atver̃st Alk. Man mama tavo niekad jokį žõdį neàtvertė KzR. Jisai àtvertė žodį, t. y. atgal atsakė JI685.
įver̃sti, įver̃čia (į̇̃verčia), į̇̃vertė
1. tr. K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ įgriauti, įguldyti, įmesti, įsviesti: Į marias juos įvertė CII571. Invertė duobėn LKKXI165(Zt). Piemenys sugavo avį, surišo kojas ir įvertė vežiman M.Katil. Per ašį iñvertė vežiman bačką Btrm. O anie pakinkė kumelę, įvertė tą vilką į ratukus ir važiavo į turgų LTR. Į karus didelius į̇̃vertė tą arklį ir vežė į miestą Mšk. Tiktai ta karvė aukštynelka įverstà ir kojas aukštyn pastačiusi ratūse gulėjo Sd. Ivonėlis iš maišo išlindo ir añvertė kelmą viedzmai maišana Aru11(Grv). Atanešė [moterį] ir į̇̃vertė kaip kiaulę lovon On. Karvelė nusprogo, nulupo skūrą, į duobę į̇̃vertė, užkasė Trk. Tokį penimį iñvertėm duobėn, ai ai DrskŽ. Įver̃sk šiaudus šalinėn Š. Jonas pats turėjo vežti į marias įversti [kareivį] BsPIII28. Šiauduosna gulėjom: šiaudų kūlys iñverstas laškon Vrn. Atvežė žvirblelį, atbraškino, atnešė saklyčion, led anvertė LLDI269(An). Kai akys nematis, tegu nors upėn inver̃čia (kur nori, tegu laidoja) Klt. Žirgus ir vežimus jis mariosna įvertė BB2Moz15,1.
^ Kad paršas būtų [girtuoklis], inverstái vežiman, nuvežtai ir parduotai DrskŽ.
| refl. tr., intr. K, DŽ, NdŽ: Užkrovė Juozui gelžinius ant rankų ir, įsivertę į vežimą, nužvangėjo Žem. Įsiver̃tęs važin, parsivežiau girtą kaip meitėlį namo Š. Įsiverčiau maišą an ratus ir išvažiavau Rm. Tas įsivertė tą auksą su maišais į savo račiukus LTR(Bsg). Tas žmogelis gražiai atkasęs [ridiką], kad šakelių nepagadytų, išrovęs; įsivertęs į ratelius ir nuvežęs pas karalių Sln.
| Į pusnį įsi̇̀vertė, šaltis pártraukė i susirgo Trš. Jis ten nieko nežinojo, ėmė ir įsivertė į smalos bačką LTR(Klvr). Įsi̇̀verčiau stačia galva į rūtų darželį (d.) Grl. Peliukė traukė jam nuog kojos čebatą, ale betraukdama staigu, nutraukus čebatą, įsivertė atbula su čebatu į upelį ir sušlapo BsPIII88. Kiaulės guli insver̃tę purvyne, priganytos Klt.
| prk.: Septintoji yra daugeriopa kūniška piktybė, į kurią jaunieji įsiverčia brš.
2. tr. Skrb įrausti, apversti ariant, įarti: Sėklos buvo įverstos plūgu rš. Priešplūgis įverčia velėną į vagos dugną, o korpusas ją užverčia puresniu dirvos sluoksniu rš. Jau mėšlai įversti̇̀ Jnšk.
| refl.: Sėklos dažnai įsiverčia per giliai ir dėl to blogiau dygsta rš.
ǁ galėti, pajėgti įarti: Neį̇̃vertė [žambris] velėnos pryš kalną Pj.
3. tr. ko daug, ką didelį įdėti, įkrauti: Į̃vertė lašinių – akys sprogsta Rdn. Kad ubagas ateit[ų], tai paltį įver̃sčia Kp. Didžiausė kulšė įverstà – nesuėsu Krš. Sodinant kopūstus, reikia į daržą įverst didelį akmeną ir sakyt: – Kokio didumo yra tas akmuo, tai tokio jūs, kopūstai, būkit LTR(Grk).
| prk.: Kiek į kilogramą [mėsos gyvo svorio] moka, nežinau, ale daug neį̇̃verta Pvn.
| refl. tr.: Su šaukštu ansivertė torielkon [mėsos] Žl.
ǁ gausiai įlieti, įpilti (skysčio): Liesas pienas, čia gerai [v]andens įverstà Krš. Viedrioką [v]andenio pienan inverti̇̀, ir turi planą Sug. Ka jau vertei įvertei to karšto vandens, negal nė rankos beįkišti Als.
ǁ NdŽ gausiai įberti: Motyna įnešė rūgusio pieno bliūdą, įvertė saują stambios druskos Žem. Įpilk arbotos, ben kiek cukraus įver̃sk Skp. Į̃verti į bliūdą miltų, padarai vidury duobę i minkai Smln. Tiek kmynų į̇̃verčiau duonon (į duonos tešlą) – o nei nežymu, kad dėta Mžš. Į karčiąją versmę jis turi druskos įversti prš.
4. tr. įtraukti (į vidų): Siūlė yr įversta, kad nematyti pašalių Ggr. Kad maukna įversta į beržo vidų, sako: tas beržas tura žiemospirgį Ggr.
5. tr. pagal kokias taisykles išrinkti: Man vynus į̇̃vertė [koziriais] Alk.
6. tr. KŽ įpusėti versti (knygą): Pusėn knygą teįver̃tęs pametė ir nebebaigia jos versti Š.
7. įsibrauti, įsiveržti: Aš ruošiausi eiti į šokius, ir įsiver̃čia piršliai Graž. Vakar vakare ten kai kur įsiver̃čia juodu abudu kai skilandžiai Jrb. Per slenkstį vidun įsiverčia Luknienė J.Paukš. Uždaryk duris, o tai dar koks girtas įsiver̃s Gs. Iš tų yra nekurie, kurie įsiverčia ing namus ir gaudytas veda moteriškes Bt2PvTm3,6. Kažin kas pasibeldė į duris; po valandėlei ir įsiverčia Kielius į butą BsV260.
| Insi̇̀verčia insi̇̀verčia tabako kamuolys (rūkalius), o smarvė! Ldvn. Paspyrė pasipainiojusį kibirą ir įsivertė pas moteris M.Katil.
8. refl. apimti, įlįsti (apie ligą): Jai egzema įsi̇̀vertė į koją, puvo ir nupuvo Bgt.
9. smarkiai suduoti, sušerti, įkirsti: Įver̃skiat anam šimtą bizūnų Skdv. Kelis kartus įvertė į ausį asesoriuo Ggr. Į murzą įverčiau, kam skundė muni policijai Lk. Įver̃sk jam gerai rykščių į klyną! Gs.
10. tr. prk. įtraukti: Kitą kartą buvai į darbą į̇̃verstas nu pat mažystei LKT75–76(Plng). Moma mane buvo in darbus inver̃tus Mrc.
◊ į grãbą (į kãpą) įver̃sti numarinti: Senį ligos spūsterėjo i añvertė grabañ Tr. Tas skausmas mūsų kartos žmones sugniauš, sulauš, į kapą įvers Pt.
išver̃sti, išver̃čia (i̇̀šverčia), i̇̀švertė
1. tr. D.Pošk, L, Rtr, DŽ parblokšti, paguldyti ant šono: Tik ėdalą gadina tas paršas – užkabinęs snukiu lovį išver̃čia Krs. Ir ėjo Jėzus bažnyčion Dievo, ir išvarė visus perkančius ir parduodančius bažnyčioj: ir išvertė stalus maininykų, ir krases tų, kurie pardavė karvelius BtMt21,12.
| Tuomet tokia būra (audra) bit, kad daugį beržų i̇̀švertė Aru49(Zt). Nukapok šaknis medžiui, kaipmat išdžius, menkiausias vėjelis jį išvers V.Bub. A perkūnija nutrenka, aba teip vė[ja]s i̇̀šverta [medžius] Vž. Tokią macį turi vėjas, kad didžiausius medžius i̇̀šverčia Lš. Išversti iš šaknų N. Medžiagą i̇̀švertė su šaknimi Dv. Vėjas išver̃čia eglę su šaknim JT454. Kab eglę i̇̀žverčia vėjas, tai šaknys viršun Šlčn. Tu putine raudonasai, … [vėjas] išvers tave iš šaknelių, nulauš tavo viršūnėlę TŽI213(Mrc).
| prk.: Netikėtas smūgis žmogų išvertė iš kojų rš. Liga žmogų išverčia iš kojų ir paguldo į lovą sp.
^ Kaip medis nuog vėtros išverstas MP188.
išverstinai̇̃
| refl.: Iš kojų išsivertė [girtas] Vv. Kap dėsiu snukin, tai ir išsiver̃si Smn.
ǁ pjaunant, kertant paguldyti: Ąžuolas storiausia i̇̀šversta GrvT54. Tris ektarus miško i̇̀švertėm, kelmus išrovėm Svn. Medžiai iškapoti, išversti̇̀, toki dykynė atrodo dabar pas mus Jrb. Gal ir sodą išver̃s Pn.
2. tr. ko daug iškrauti, išmesti, išblokšti žemyn: Išversiù kluonan, testa ilsisi – geri šienai Drsk. Išver̃sme šieną – anas išsivėdaus Aln. Kas i̇̀švertė, tegul tsaik (tas) ir krauna Zt. Pirtė[je] išdžiovins ten, iš pirties išver̃s [linus] į jaują Kv. Paskutinį vežimą su rugiais išver̃sim klojime ant pado ir tuoj iškrėsim pėdus Skrb. Išdulkinom [nukultus linus] ir i̇̀švertėm pro duris lauko Krp. Ìšvertė trąšas savo darže Klt. Mėšlas, ilgas ir taip sukrautas, nesiduoda lengvai išverčiamas M.Katil. Greitai išver̃čia [mėšlą] Nmč. Paduodant drebučiai išverčiami į lėkštę, papuošiami rš.
^ Prigimimas – ne vežimas, neišversi LTsV77(Trg).
ǁ ko daug išberti: Kareivis išvertė iš kišenių ir veršenikės visus sidabrinius pinigus J.Balč. Ìžvertė plytas, pusė gruzų DrskŽ. Ažna išverčia akmenius bur bur bur LTR(Rod). Galiau ir kurbelį repukų įnešęs, išvertė tuos į anosios sterblę BsPI116(Tlž). Ìšvertė oran: surūgo [uogos] Klt. Žarnas i̇̀šverčia niekočion Dv.
| refl.: Tas puodžius, paėmęs tuos miltus kaip pylė, išsivertė tie pinigai BsMtI119(Brt).
ǁ iškratyti, paskleisti: Reikia šieną iš kupetų išverstie Ign.
ǁ NdŽ, KŽ, Vlk išpilti, išlieti (skystį): Žmonės i̇̀švertė pieną šulinin, tai pasmirdo [v]anduo Pnd. Insipils jis tos sriubos, paragav[o] ir visą i̇̀švertė Pv. Pripylę atnešė man burnelę karčiosios, o aš išverčiau ant žemės P.Cvir. Aš kaip daviau par uzboną, i̇̀šverčiau tuos barščius Bsg. Vištos perekšlės nuo gūžtos nušokta, puodas išver̃sta Mžš. Tokio gi nepapuolimo – i̇̀šverčiau visą puodą Svn. Dar išver̃s pieną, nuvaryk katę Nmč. Kap lakstom, dykavojamės su broliu, tai ir i̇̀švertėm tą vandenį Srj. Kiaule, kiaule, kol tu bobai tešlą i̇̀švertei? (ps.) Grv. Kurie negeria vyno, idant neižverstų̃ DP140.
| prk.: Ìšvertė an vyro tą kaltybą, ir senis gavo penkelis metus [kalėjimo] Grv.
ǁ Pns, Trs prk. išgerti (svaigalų): Lygu iš ryto nei̇̀šverta stiklinės, parsiutęs vaikščio[ja] Rdn. Man gi čia nieko nėr visą išver̃st Švnč. Ìšvertėm dviese uzboną alaus kaip už ausies Srv. Kad ir dejuoji, vis dar išverti̇̀ Antš. Na, vyrai, kol atneš naujos kavos, išverskim dar po vieną P.Vaičiūn. Po du šnapsu išversiu KrvD175.
3. tr. Br, Trk verčiant išmesti, išsviesti lauk: Pasibaidęs arklys šoko par griovį ir išvertė gaspadorių iš vežėčių rš. Sustiko priešais ateinant baisiai apiplyšusį valketą, katro karaliaus arkliai pasibaidė, šoko šaliakelėn ir išvertė karalių su karaliene ravan BsPII284(Jž). Ištik, vėjeli, siūbuok laivelį, išversk šelmį bernelį LTR(Kbr). Bevažiuodamas išvertė tuos puodus, sudaužė ir atsistojęs verkia LTR(Rk).
| refl. intr., tr.: Iš valties išsiver̃sti DŽ. Verčiaus ir išsi̇̀verčiau iš lovos Ukm. Na pamatysit, kai tas senis išsivers [iš medžio] LTR(Igl). Kai jis išsi̇̀vertė iš vežimo, tai jį dar ir trynė (maigė) kurį laiką, kiti ir nematė Snt. Iš galinių [rogių] išsivertęs, ilgais kailiniais apsigubojęs vyras šlitinėjo po sniegą M.Katil. Jų aptikdavau toje pakraščio juostoje, kur bangos išsiverčia į sausumą T.Ivan.
| Karvė šieną iš rindos išsiver̃čia ir paskui ėda Jrb.
ǁ verčiantis išsukti, padaryti (kūlį): Kita [žuvis] pasišokėdama išvertė kūlį ore, sužvilgėdama lyg sidabras I.Simon. Pakalniuo po du tris sykius kūlį išver̃si End. Gandrą pamačius, reikia kūlį išversti, tad didžiai palankus patampi LTR.
ǁ Graž, Grv ištempti, ištraukti, kad išvirstų: Aš išverčiu skrynias lauk iš klėties J. Ìšvertė [senelę] iš lovos an žemės Krš. Išver̃s su visais patalais iš lovos ir eisi ganyti Lnk. Galėjo muni išver̃sti [į vandenį], kur giliai, i paskandyti Krž. Par tą langą i̇̀švertė aną Dr. Bernas paėmė nuo pono pinigus, išvertė iš ratų staunią, nukalė su akmeniu nuo jos lankus BsPII290.
ǁ išvaryti ką iš kur: Jo neišver̃si niekur Drs. Pulkai gaspadorių išversti iš ūkės kas adyna laukia bado arba trūkės A.Baran. Tujau lečiai, arba latviai, su savo talkinykais lietuviais ir žemaičiais iš Derpto ir kitų pilių guodus išvertė ir iš viso krašto išvėtravojo S.Dauk.
| prk.: Dabar alus iš proto išver̃čia žmogų Ln. Pati iš nustebimo negalėjo išversti žodžio J.Balč. Motriška pyksta, visi laksto, vyriškas laikos, nei̇̀šverta savo pikčio lauko[n], tūras Krš.
ǁ Drs prk. atleisti, pašalinti iš darbo: Jis tik i žiūrėjo, katrą išver̃st iš tarnybos Jrb.
ǁ prk. daug išmokėti: Ìžverčiam pinigus anta arielkos Drsk. Pensijoms kiek piningo i̇̀šverta, ir iš kur valdžia ištenka Krš. Kiek to piningo žmonims [valdžia] i̇̀šverta Pj.
4. tr. Sut, BŽ77 išlaužti, padaryti, kad išvirstų: Uosio tvoras išvertė LTR(Sem). Leisiu žirgą laisvon valion, ir išvers tvorelę LLDII203(Mrc). Šlaunim daužės daužės [karvės] in tvorą ir i̇̀švertė Slk. Išver̃sti tvirčiausią ramstį NdŽ. Jautis buvęs pasileidęs, smaigus pri bulbių išver̃tęs, išrauliojęs LKT76(Krtn). Važiuodamą neažkliùdai stulpo, bo išversi̇̀ LzŽ. Ne tik tvorą, bet i mietą i̇̀švertė Vkš. Įpykę [žalčiai] labai, dalekia vartus, išverčia tvoras, sulenda kambarin ir ant kamino raitosi, šaukia DvP146.
ǁ KŽ, Nm išlaužti, išmušti norint atidaryti: Sklepo durys i̇̀šverstos lauku LKT171(Pgg). Ìšvertė duris, surišo rankas, veda mane į dvarą JD784. Tuoj jis pastebėjo lango groteles, išverstas su vinimis, ir suprato: ūkininkas pabėgo rš.
ǁ Vln7, Alks, Grz išgriauti, išardyti: Reikė mum senybės trobas išver̃st PnmR. Kaimynų viskas išverstà, išgrauta, neduok Dieve! Rdn. Išsirauk grybą iš palangės – namus išver̃s Slk. Vienais metais pastatė daržinę, kitais – i̇̀švertė Ėr. Ant tos uolos pastatysiu bažnyčią mano, nė patys velniai jos neišvers ir nesugriaus M.Valanč. Piles vienas išvertė, kitas į valdžią sau paėmė S.Dauk. Algirdas su Keistučiu tvirtyną paėmė ir iki pamatų išvertė A1885,308. Neprietelių … miestus išvertei Mž520. Sugriovė tvartą tą, kūtės sienas i̇̀švertė Akm. Meliracija tad visur visus pašalius i̇̀švertė Krtn. Viešpatie, pranašus tavo užmušė ir išvertė altorius tavo Ch1PvR11,3. Ir palydėjo Lotą iš miestų, kuriuos jis (Dievas) išpūstijo (išvertė), kuriuosa Lotas gyveno BB1Moz19,29. Išversti iš pamatų N.
| Su grėbliu grėbi, i̇̀švertei jų (samanių bičių) lizdą – kad užpuola, sukanda, tinsta paskiau Mžš. Jei vasarą išversi gandro lizdą, tai to ūkinyko išgaiš vienas gyvulys LTR(Pnd). Ant stoties i̇̀švertė mus visus iš traukinio [Sibire], i kur nori dedies Ml.
| prk.: Katė savo nedorumu ir pasalumu tą [erelio ir šerno] draugybą išvertė S.Dauk. Eruliai rėdą rymionų išvertė S.Dauk. Išversti (išverčiu SD422) eilę N. Fundamentą krikščioniško tikėjimo išverst ne vieną kartą gundės DP257. Teip žydų karalystę išvertė SPI260. Seniai jau iž fundamentų būtų ižvertę [apaštališką bažnyčią] DP365.
5. tr. H159, N, Rtr, KŽ, Trk išrauti, ištraukti, išplėšti, iškelti: Ponas i̇̀švertė mane iš pat grumto J. Suėmę dalbomis vyrai i̇̀švertė iš žemių akmenį Š. Jis ima drūtą kartį, pakiša jos galą po akmeniu ir išverčia Blv. Didelį kūlį tik su štanga tegal išver̃sti Pln. Kelmas i̇̀šverstas I. Išvertę [kelmą] susėda atsipūsti L.Dovyd. Ko taip pasiskubinai išver̃sti obeles, jug dar nevãrė Šv. Kartą Andrius, nuardamas bulves, išvertė miną, didelę lyg keptuvę V.Bub. Traktoriais kai aria, daug akmenų išver̃čia, plūgais teip giliai nepasiekdavo Antz. Išarė, i̇̀švertė iš po plūgo didžiausią krūvą driežlų, jau buvo susitaisę žiemavot Svn. O kad aš išversiù iš giliai šitos dykos žemės, tai čia naudos nelabai bus Vlk. Ypač netinka išverstas nederlingas podirvis linams rš. Neark giliai, badus (prastos žemės) neišversk Šts.
| prk.: Išverskite viršun visas mano klaidas! V.Piet.
| refl.: Klementui pagailo beržiuko, kuris greit savo paties ūgiu išsivers iš šaknų ir mirs pačioj jaunystėj L.Dovyd. Tai tik pažerk žemę ir išsiver̃čia grybas baisulis Al. Kur užmina dykis, ir bulbės išsi̇̀verčia Drsk. Ariant išsiver̃čia i nemažų akmenų Ėr. Plytgaliai išsiver̃čia ariant Pg. Pavasarį, kai aria lauką, taukių šaknys išsiver̃čia tokios juodos Jrb. Išsiver̃sias vabalų juodoms galvoms [prieš pasaulio pabaigą] Krš. Jy (žuvis) viršun vandenio išsi̇̀vertė Srj. Išsi̇̀vertė [bebro] kupra upėj Klt. Jis ten kiek žemę pakrapštė, tuo ir išsivertė katilas su pinigais (ps.) Brt. [Beariant] žybt ir išsivertęs katelas raudonųjų S.Dauk.
ǁ ištraukti, išimti iš kūno: Paimi adatą ir i̇̀šverti tą pašiną Dv. Su pirštais (be prietaisų) dantis toks senis išver̃sdavo Kpč. Ìšverčia žarnas LzŽ. Parpjovė par vidurį, žarnas i̇̀švertė i užsiuvo Bsg. Graibaus, a ne viduriai išversti̇̀, krau[ja]s bėga Akm. Rods vidurius išver̃s, tiek triedo Krš.
ǁ iškasti: Drapoku i̇̀šverti bulbas ir parenki LzŽ. Kerą bulvių kad išver̃siu, vištos sustos ir rankios sliekus nu žemės Kl. XIX a. pabaigoje bulvės buvo išverčiamos kauptukais rš.
ǁ refl. Ds, Lp euf. išsituštinti: Buvo kumelė priėdus, o kap išsi̇̀vertė, tai ir vėleka alkana Arm.
6. tr. prk. atimti valdžią, šalinti iš valdžios: Išver̃sti karalių iš sosto NdŽ. Tą įgijęs kunegas Petras norėjo važiuoti į Varnius ir, išvertęs vyskupą Mikaloją, sėsties jo vieto[je] M.Valanč. Herodas baisiai nusigando, nes jam rodės, jogei Kristus išvers jį iš karališko sosto M.Valanč.
7. tr. H, H158, R, R44, MŽ, MŽ59, Sut, S.Dauk, K, LL188,202, Rtr, BŽ66,77, DŽ, KŽ išorinę pusę pakeisti vidine ar atvirkščiai: Galima išver̃sti rankovė, kepurė, marškiniai, kelnės, kailiniai Š. Išversti̇̀ kailiniai NdŽ; MŽ2118, N. Ižverčiu jupą SD173. Eidavo išverstai̇̃s kailiniais [per Užgavėnes], prisidėdavo barzdą iš linų Sk. Pričkus … į kailinius i̇̀šverstus tuojaus įsinėrė K.Donel. Vėjas parasoną i̇̀švertė NdŽ. Pralupi [kailį], i̇̀šverti į antrą pusę [darydamas naginę] Škn. Ìžverčia kailinių rankovę ir iškiša kukį tokį geležinį Sn. Atsistojo ir abi rankas sugrūdo į kelnių kišenes. Tas išvertęs – į liemenės M.Katil. Toji [moteris] atstatė prijuostę; skerdžius išdėjo visa ir kišenių išvertė V.Krėv. Jis nusiima naujut naujintelę skrybėlę, šilko pamušalą, kaip varlės papilvę, išverčia L.Dovyd. Ganydamą i̇̀šverti savo kepurę ir gyvulio akis ištrini, tai perstoja kerūčiai (burtai) LzŽ. Mama perspėdavo: tik lūpą neišver̃sk – vidaus pusė išeina į viršų Rg. Dešrines žarnas tik išver̃čia, jų negalima išskustie Dgp. Tą grobą greit plauk aba i̇̀šverstą ištrink Tl.
| Kad aš karvę milžau, jautis muni užpuolė ir i̇̀švertė koją į antrą pusę Plt. Man nieko nepadėjo gydymas, man dar labiau koją i̇̀švertė in šoną Mrs.
| Už blakstėnų paimsi ir išver̃si tą voką, jei būs kas įkritęs, aš liuob išimsu End. Ìšvertė degtukais akį (akies voką), liežuviu iššluostė [žvyrus], ir nustoj[o] sopėt Pv. Svetimkūniai iš akių šalinami švariu nosinės kampeliu, išvertus akies voką rš. Išverčiu ausis – geltonos, gerà in pieną [karvė] Klt.
| Bulves išvirs ir išver̃s tus kailinukus Plt.
| prk.: O jisai atžagariai atgręžė, išvertė ir iškėlė teisybę savo DP315.
^ Moteris klastinga, gašli, o jeigu turi dar ir grožio, bematant viską sumaišys ir vyrą išvers kaip savo marškinius J.Gruš. Sako, viską kaip rankovę išvertė (papasakojo), kad esanti viena Lk. Ne rankovė – neišversi VP33. Pati ne rankovė – neišversi̇̀ JT260, Alv. Ką padaryt, vyras ne rankovė – neišversi LKKXIII130(Grv). Žmogus ne rankovė – neišver̃si, nesužinosi, ką ans mislija Pln. Neįlįsi į žmogų, neišversi jo kaip kailinių rankovės M.Katil.
| refl. tr., intr. K, DŽ1: Išsiver̃tęs kailinius, ėmė šunis baidyti Š. Baido kailinius išsivertęs M, KrvP(Erž). Visokiais išsiver̃tę kailiniais Užgavėnių žydai liūb eiti Jdr. Tas (gąsdintojas) nubėga į jaują, išsiver̃čia kailinius i gandina [kaimyną] Mšk. Kailį išsi̇̀vertė, vilnos į viršų [per Užgavėnes] Krž. Reik eit ant grįžkelio, išsiversti drapanas ir atsistojus laukt, iki kas praeis BsMtI75(Brt). Du kostiumu išsi̇̀vertė Rm.
| Gal tau netyčioms, gal a išsi̇̀vertė kišenė, a kaip [, ir pinigai iškrito] Varn. Pamušas [palto] išsikoręs, tuoj suvis išsiver̃s Klt. Tiej išsiver̃tę kokiais marškiniais stroką padarė, vieni kitus strošino Dg.
8. tr. N, DŽ išgriozti, išjaukti, išnaršyti ko ieškant: Ìžverčiau spintą po vienai skarai, nėr DrskŽ. Visus kampus išverčiau, neradau Lp. Ìšverčiau viską, išieškojau, kolei radau Aln. Nieko pati neimu, sakys – tu viską i̇̀švertei, suėdei Jrb. A lig pietų i laikysi kinį i̇̀šverstą? End. Te gal vaikų kambariai, visa išver̃sta Ob. Viskas buvo sujaukta, išversta, išblaškyta V.Aln.
| Karalius išvertė visą knygą ir nerado tokio žmogaus BsPII150.
| refl.: Vaikai visur išsi̇̀vertė Dglš.
9. tr. Skdt arklu ar plūgu išpurenti, išdirbti (žemę): Ìšvertė kelias vagas Rm. Išėjęs arti, išarą kišdavo į žemę teip giliai, kad, negalint išversti žemės, turėjo lūžti BsPII154. Ant išverstų vagų tupia varnos ir ieško kažin ko L.Dovyd.
ǁ išrausti, išknisti, išknaisioti: Kiaulės visą staldą i̇̀švertė, reik vielyti Kv. Kurmiai buvo išver̃tę visą darželį Klp. Kurmiai išver̃sdavo skyles, vanduo greit išplėšdavo pylimus Rsn. Kurnių i̇̀šversta pievos Dg. Kurnio žemės i̇̀šverstos Pls. Jei nori nuo kurmių atsiginti, tai įkišk jų išverstose vietose į žemę šermukšnio šakelę laibgaliu, – kurmiai nekels toje vietoje MTtV197. Aitriai kvepėjo kviečiai, o šviežios žemės kvapas kilo nuo ką tik išverstų kurmiarausių rš. Nuknisa nuknisa [šernai], bulves išver̃čia, tuos diegus išmeta Pžrl. Ravai šernų i̇̀šversta, dirvonas kai suartas Klt. O šarnų dirvos, pievos kad i̇̀šverstos, baisu pasižiūrėt! Grnk. Vištos i̇̀švertė avietes Ėr. Duobes [bombos] išver̃čia didžiausias Ėr. Duobę i̇̀švertė armota prie pirčiai Dglš. Tokią gilią duobę i̇̀švertė, kai iš tei[p] aukštai krito Smln.
| Ìšvertė vagą [Nemunas] ir nuej[o] naujai Drsk.
ǁ Alv iškasti: I toks griovys yr išver̃stas par pusė pėdos Bsg. Kaip duobkasys, išvertęs naują duobę, grįžo Dryža namo su kastuvu ant pečių M.Katil. Lengvas vėjas plaukia laukais pro kapų kryžius, per išverstus apkasus, išraustą žemę L.Dovyd.
10. tr. prk. pakreipti, pasukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme; iškreipti, pakeisti kalbą, mintį: Viliuos, kad Tamsta neišver̃si ant pikto mano atviros širdies Jn. Pasakai ką, i̇̀šverta, kaip anoms (liežuvininkėms) reik, bijok tokių DūnŽ. Ìšverta bobos, ką pasakai, geriau tylėti Vn. Aš suprantu šiteip, o tu išverti̇̀ kitaip Jrb. Anam vieniaip sakyk – ans viską antriaip i̇̀šverta Grg. Žmonys kožną žodį daba antraip i̇̀šverta Krš. Tam išvartai nesakyk, jis viską melu išver̃s Dkš. Ìšvertė, ka išvogė mėsą, o visai to nebuvo Grz. Ka tu visada mano kalbą išverti̇̀ į kitą pusę Snt. Nu kelių šimtų metų vienur ir antrur vergaudamys vokyčiams nutauto savo vienybės ir išvertė savą kalbą S.Dauk. Neimsi teipag dovanos, dovana nes apjakina akis išmintingų ir išverčia žodžius teisųjų Ch5Moz16,19. Kurių gyvatos arba darbų išpeikti negali [heretikai], tų žodžius ir raštus peikia, slapčia išverčia DP364. Nori išverst Evangeliją Christuso Ch1PvG1,7. Žodžius Viešpaties i̇̀švertė ir ant kito pajautimo atgręžė DP130.
| Suvalkiečių kalbą jau daug labai i̇̀švertė Graž. Dabar jau gryniau lietuviškai tuos [senus žodžius] išver̃čia Jnšk.
| Lakštingalas moka daug balsų išver̃sti Yl.
| refl.: Sapnas kitep išsi̇̀verčia Mrk.
ǁ refl. iškrypti, pasikeisti į bloga: Išsiver̃tę žmonys, kaip žvėrys [pasidarė] Krš. Kaip tos mergos išsi̇̀verta, kaip anos išsibjauro[ja] Rdn.
ǁ išsakyti, iškalbėti: Tas jau piktas ant manęs, viską išver̃s Žeml.
| refl.: Na, ir išsi̇̀vertei tu anam su visu gūžiu Vkš.
ǁ ištarti: Mikolienė, būdavo, anūko vardo neišver̃čia Dglš.
11. tr. pakeisti (pažiūras, pasaulėžiūrą, tikėjimą ir pan.): Patys kunigai i̇̀žverčia vierą negerais darbais DrskŽ. Į tingines mergas i̇̀švertė, pati (motina) grobdama darbus Rdn. Gerus kitų darbus blogais išver̃čia A.Baran. Par mokyklas i̇̀švertė jaunimą Lb. Rusiška vyresnybė nori žemaičius katalikus išversti į ruskius pravoslaunus TS1899,2.
| refl.: Išsi̇̀verta į katalikus liuteronai Vn. Ji išsivertė vokiete ir išvažiavo į Vokietiją I.Simon. Vaikai išsiver̃tę, lietuviškai nemoka Žrm. Par mum jau labai an gudų dainų, ba jaunimas išsi̇̀vertė Dv. Išsi̇̀vertė an pono Dv. Jau už lenką Jonėkas buvo išsiver̃tęs Mrc.
12. refl. ištrykšti, iškilti, išsiveržti, išsilieti: Ugnikalnis išsi̇̀vertė DŽ. Išsi̇̀vertė (iškilo) kunkulas DŽ1. Išsi̇̀vertė vanduo į viršų Kv. Išsi̇̀vertė pro stogą liepsna Jrb. Netrukus išsivertė į viršų juodų dūmų gumulas, ir pro daržinės stogą ištryško raudoni liepsnų liežuviai V.Myk-Put. Palaukus valandėlę, girioje išsivertė dūmai viršum medžių V.Piet. Kur nuslydo degantis lėktuvas, išsivertė pilkšvai juodi dūmų kamuoliai L.Dovyd. Davė bomba, ir išsi̇̀vertė dūmai Ėr. Po tam kurpius, paėmęs iš savo krepšiuko tirštojo pieno grumulį sutapnojęs, kaip suspaudė, tiktai skystimas išsivertė, ir gana BsPIII288. Trikšt kraujas išsi̇̀vertė Gs.
| prk.: Kaip tokie parversmai, blogumai išsi̇̀verta į viršų Rdn. Kada noris išsiver̃s viršun, griekas neižliekti giliai Drsk.
13. tr. daryti, kad išsiskirtų: Kiečiai prakaitą i̇̀šverta, i sveikas esi Kl.
| impers.: Vargstu, kol visą kar̃štį i̇̀šverta Rdn. Gyvatės užpilą išgeria, ligą i̇̀šverta į viršų Krs.
ǁ DŽ išpilti (apie prakaitą): Suklostykit jį, kad prakaitas gerai išver̃stų Lkš. Pakartojo tėvam tokiais žodžiais, nuo kurių ir juos išvertė prakaitas Vaižg.
| refl.: Dirba, net prakaitas išsiver̃tęs Snt.
14. tr. Rtr, DŽ1, KŽ padaryti iškilų, išgaubtą, platų, storą, išpūsti, iškelti, padaryti išputusį, ištinusį, išbrinkusį, išpampusį: Paduosi miežinės košės – iškabino dubenį ir eina pilvą išvertęs J.Paukš. Drūkčiausis, pilvą išver̃tęs vaikščio[ja] Trk. Guli pilvus išvertę LTR(Bsg). Prislandžioja visą dieną, o tada guli pilvą išver̃tę LzŽ. Daugybė žuvų buvo jau nutroškę, todėl jos plaukė baltas, melsvas papilves išvertę L.Dovyd. Elektrą paleida, žuvės tik pilvus i̇̀šverta i̇̀šverta – užmuša nabageles Krš. Sėdi dublį išver̃tus ir kamandavoja Žl. Guli bambą išver̃tęs, o man dirbt! Lel. Tinginė, subinę išver̃tusi gulėjo Krš. O kad jum griausmas, guli uodegas išver̃tę, miega! Gdr. Šeštadienio vakarais į vakaruškas lekia, šoka, dainuoja krūtinę išvertęs J.Paukš. Pilvą atpūtęs, kaktą išver̃tęs stovi ir žiūro Pv. I mauna sau su vėjeliu kuprą išver̃tusi Nmk. Kaklus išvertę seniau liuobam dainiuosiam Dr. Tupi kap karvelis išvertęs gūžį ant stogo LTR(Auk). Stovi dantis išver̃tus, akis primerkus Pv. Kalėjimo kieme dantis išvertęs kaip šuo prieš saulę sėdžiu V.Mont. Šunys lekavo prie savo būdų, išvertę ant ištiestų kojų liežuvius M.Katil.
| refl. intr., tr. DŽ1: Nuo bulbų tik pilvas išsiver̃čia Klt. Atsikragino, pilvą išvertusys S.Čiurl. Sraiginė[ja] po miestą, pilvą išvertęs[is], neemas darbo Šts. Plačiasnukiam pilvai išsiver̃tę kap bačkos DrskŽ. Telyčia priryja kai bakanas, tik išsiver̃tus visa Klt. Pabąla jo pirštų krumpliai, išsiverčia kaip virvės gyslos V.Bub. Guli ir šiaudų kūlį turi, ir taip prisispaudęs, kad net rankos mėlynos, o gyslos tai kaip botagai išsivertę LTR(Kp). Suimk šitep ranką, gyslos išsiver̃s ir skaityk (buriant iš rankos) Kpč. Ma[n] bitis įgilo – lūpa tik išsi̇̀vertė Jrb. Tokia sustumtinė – pilvas, papai išsiver̃tę Rdn. Tešmenai išsiver̃tę (labai dideli) karvių Klt. Išsi̇̀vertė po pažastuke guzas ir mirė Kč. Toks guziokas an sprando išsi̇̀vertė Šmn. Guzai ant kojų išsiver̃tę, net koki mėlyni Dg. Kaklo nesopėjo, tik guzas čia išsi̇̀vertė Slm. Ant pirštų išsiverčia keletas rauplių Vaižg. Gumbai išsiverčia N. Vyram išsiver̃čia kyla Všn. Plonė trūkus, išsiver̃tę žarnos Klt. Jo neperrėksi, kad ir šikna išsiver̃s Švn. Kap ateina pavasaris, tai gyvulėliai būna toki kūdukai, kad jų būna tik skobos išsivertę Lp.
| Guli [lydekaitis] išsivertęs pilvą oran, vėdenas šiltoj dienoj Strn. Eina mergos mieste papus išsiver̃tusios Rdn.
ǁ išberti (šašais, spuogais): Davė šalavijų, ka į viršų tymus išver̃stų Vn. Tymai buvo išversti̇̀ Pj.
| impers.: Vaikiuką spaugais i̇̀švertė Grnk. Visą kūną išvertė spuogais Kv. Jam kojos nušalo, pūslėm i̇̀švertė Krs. Nuo tų tavo liekarstų man visą burną plėmėms i̇̀švertė Vkš. Nuo rūgšties vaiką spuogais išver̃s Rm.
ǁ LL299, Š, KŽ plačiai atverti, išplėsti (akis): Akes didelės, i̇̀žverstos, buvo graži [merga] Drsk. Kai tau sarmata, visada akis tei[p] išverti̇̀ Slv. Ka i̇̀švertė akis, maniau, ka suės Ps. Tiek rėkia, neėda, išver̃tę akis žiūria [gyvuliai] Slm. Karvė net akis baltas išver̃čia, kaip šiūpteriu lazda Klt. Iškorė liežiuvius, akis i̇̀švertė tos telyčytės ir išstipo Trgn. Žiūriu – zuikis miega išvertęs akis Rm. Išver̃čia [bulius] akis krauju pa[ė]jusias Alks. Žiūro akis išver̃tę [pavyduoliai], ką dirbi, kur eini Drsk. Ko spoksai akis išvertęs? Pln. Laurinaitis pastatė ant stalo jau atkištą butelį, akis aukštyn išvertė ir sunkiai atsiduso LzP. [Asilas] pasikėlė ing puikybę: ausis aukštyn pastatė, nosis išpūtė ir akis išvertęs ėjo Tat. Plačiai akis išvertusi, [Severja] veizdėjo į vyriškį ir spiegė, kaip šunų apnikta mažmergė, neturėdama kuo gintis Vaižg. Visi jie bėgo akis išvertę, išsižioję ir spiegdami: – Valio mūsų karalius! A.Vaičiul.
| prk.: Debesis nulėkė, ir vėl saulė išver̃tus akis žiūria Slm. „Maisto produktų parduotuvė“ – akis išvertę, sočios raidės šaukia nuo iškabos L.Dovyd.
^ Ko žiūri, kai pelėda akis išver̃tus Kp. Išvertęs akis, kap vilkas grikių apsiėdęs LTR(Mrs). Išver̃tęs akis kap kukulius Plv. Išvertė kaip jautis savo bum̃bulius Gg. Apie vilką nekalbėk, tik akis išvertęs žiūrėk KrvP(Mrc).
15. intr. daug išaugti, išlįsti iš žemės: Linai išvertė, išdygo visi vienkart, vos palijus Gršl.
| refl.: Daržely po lietaus išsi̇̀vertė išsi̇̀vertė, misliau, kad astrai, o čia žolės Slm.
| Stovi ropės išsiver̃tę tik, ažderėjo šiemet Klt.
16. tr. ištraukti (akį mezgant virbalais ar neriant vąšeliu): Grėblianagė, nebegalia akies išver̃st Svn. Va čionai su kabliuku ir mezgi, vėl apsuki siūlą, ir vėl čia va išverti̇̀ akį Kp. Viena išverstà, viena geroji [akis] mezgama Aln.
17. refl. DŽ1, KŽ smarkiai, su triukšmu išeiti, išbėgti, išvažiuoti, išsiveržti: Po valandėlei girdėt buvo, kaip jis su Ickum susivaidyjo, spjovė ir išsivertęs per duris trinktelėjo jas ir išėjo Vrp1891,20. Tėvas išsivertė pro duris J.Avyž. Garai ir tvankuma prisikimšusiame kambarėlyje tiesiog dusino. Išsiverčiau lauk M.Katil. Kūlvirtais išsiverčiau iš Gyvakarų karčemos K.Bor. Iš bažnyčios išsivertė minia žmonių J.Paukš. Ka mausu bukulą į kuprą, kūlvirsčiais išsiver̃si lauko[n] Krš. Išsi̇̀vertė, kai akis išdegęs, kūliais pro langą Tr. Pasiėmęs [muzikantas] lazdą, kai rėžė velniui per galvą, kad tas dvilinkas išsivertė iš karčemos LTsIV497(Brt). Suerzintos skruzdės išsiverčia laukan Blv. Palaiminę [jaunuosius] visi išsiverčia laukan ant atšlaimo LTR.
| Nuo vakarų iš už miško ūmai išsivertė toks papilkęs debesiukas kaip geras sermėgos skvernas L.Dovyd.
| prk.: Aš stačiūkas, kartais ir žodis koks išsiverčia nereikalingas LzP.
18. tr. N, K, A1884,348, LL91, Rtr, DŽ, NdŽ vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Vienas žodis be pavyzdžio sunku išversti J.Jabl. Knyga buvo parašyta vokiškai, aš ją i̇̀šverčiau lietuviškai Š. Lietuviškus žodžius į lenkų kalbą A. Juška žodyne išvertė trumpai, lakoniškai LKV170. Žodį žodin išver̃sti KŽ. Sunki knyga. Skaitysime dviese, o aš tau išversiu ir aiškinsiu J.Sav. Išverstinas Ser.
| refl. tr. DŽ1: Iš Čechovo kūrybos turime išsivertę daugiausia jo pjesių K.Kors. Jie ir bažnytines giesmes tiktai iš vokiečių teišsiverčia I.Simon.
19. refl. J.Jabl(Kp), NdŽ, KŽ sugebėti pragyventi, susitvarkyti, kad užtektų, apsieiti, išsimaitinti: Visi galia čia kai kada ir gerai išsiversti A1885,23. Gal kaip nors lig pavasario išsiver̃sime su pašaru Š. Kaip tu išsiver̃si tais pinigais? DŽ1. Sunku išsiver̃sti visiem namie, tegul eina svietan Ktk. Iš ko da jy išsiver̃čia? Skp. Pasvaliečiuos seniau nei vienas gaspadorius be linų neišsiver̃sdavo Skrb. Kiek tų krautuvių, i kaip anos išsi̇̀vertas Krš. Kap nor išsiver̃sim su duonele Pns. Pyliavos, pastotės. Vienu arkliu neišsiversi, tarpais teks antrą skolintis J.Avyž. Šį vakarą tau teks kaip nors išsiversti vienam J.Gruš. Knygos nors ir geras daiktas, bet gyvenime ne visuomet su jomis išsiversi S.Čiurl. Žiemą išsivers sušalusiomis bulvėmis ir pienu rš. Išsiver̃sti iš nedidelės ūkės buvo sunku Slv. Matyt, nebgalėjo išsiver̃sti, ka pardevė [trobą] Krš. Išsi̇̀verčia dar̃ žmones, gyvulių dauges laiko, šeria Drsk. Išsi̇̀verčia šoferiai valdžios benzinu Žln. Kiek davė ganyklės, turi išsiver̃st Sdb. Kai kas tik gyvuliais išsiver̃čia Gs. Patys gydomės namuose, bet kažin, ar išsiver̃sim be daktaro Krs. Apsvarsto Adomas šiaip ir taip, o be paskolos neišsiversi L.Dovyd. Paimsi gražų abrozą (gražią merginą), ale neturtingą, kai[p] išsiver̃si? Jd. O daba be traktoriaus nebgal beišsiver̃sti Bdr. Visai be riebalų išsiversti negalima, nes kai kurie patiekalai būtų neskanūs rš. Gana aš verčiausi visokiais varsteliais, o tik n’išsi̇̀verčiau našlelės rankelių JD758. Dabar ir susiedai matė, kad senelis gerai išsivertė kalnus ažusėjęs BsPII206(Jž).
ǁ išgyventi kur, atlikti: Šįmet gal išsiver̃sma dar čia, gal nevers trobų Rdn.
ǁ NdŽ prk. išsipainioti, išsivaduoti iš kokio nemalonumo: Žmones pažįstam iš to, kaip išsiverčia jie sunkiose būklėse J.Jabl. Ir kažin kaip jaunieji Balsiai būtų išsivertę iš tų sunkumų, jei ne du atsitikimai, palengvinę jų buitį V.Myk-Put. Ir nebeišmanau, kaip čia dabar man išsiversti iš tų sunkumų MPas. Būk tada gudrus ir išsiversk kad nori! Blv.
20. tr. M.Valanč, JR75, BŽ76, NdŽ, KŽ pelnyti, užgyventi, uždirbti: Marti iš kiaušių būtum išver̃tusi pinigus J. Ar daug išverti̇̀ par dieną? J. Čia žmogus, maža pinigo turėdamas, nieko neišversi J.Jabl. Iš tų markių mantos neišver̃si Šts. Matysma, ką čia išver̃si iš tų rašymų DūnŽ. Ką čia iš seno beišver̃si? Pj. Ką aš iš jo išver̃suot, iš to gėrimo, aš pavalgiusi esu Tn. Šimtai, tūkstantės, o ką išver̃si iš tų popierių Krš. Čia ant tų kelių dešimtinių nieko neišversi Žem. Sūnelis kaip buvo ulžis, taip ir pasiliko. Nieko gero išver̃sti iš jo tėvas negalėjo P.Klim. Jaunikaitis išpardavojo [drabužius] ir daug piningų išvertė BsPII50. Pačioje Rusijoje yra jau toki mažieji ūkiai, kurie už vištas ir kiaušinius tūkstančius rublių išverčia Pt. Šis globojo visą jo turtą, išverstus pinigus siunčiojo Sibirijon Vaižg. Bet nieko gero jūs iš to neišversite, jeigut neturėsite darbūse jūsų iš dangaus palaiminimo IM1862,45.
21. refl. išsiperėti: Kraigan išsi̇̀vertė žvirbliukai, maliukai, dar̃ kur nusidėj[o], tik patinėlis vienas lakioja Kpč.
22. tr. Trgn, Žb išmainyti: Kad ana neišver̃s šito arklio, tai pavasarį neturės kuo dirba Ut. Tai man dabar reiks visas penklitis išverst Pnm. Išver̃sti arklį KŽ(Š).
| refl. tr. Žb: Būt gerai išsiver̃st kitas arklys Trgn.
23. refl. Žrm, Nč išdykti: Išsiver̃tęs vaikas Mrc. Per daug, dukrele, išsiver̃tus Vrn. Mūsų vaikai jau išsi̇̀vertė ir nebeklauso tėvų Kls.
^ Išsiver̃tus kai diedo botagas Pls. Išsiver̃tęs vaikas kap čerčiūtis (velniukas), būt nemožna Vrnv.
24. tr. išlenkti, išlankstyti, iškraipyti: Tu ma[n] peilį i̇̀švertei! Vv. Išversti tekiniai diktesni Šts. Jei ašmenis [vilyčios] išversi, su pačiu gelžgaliu nėko nebnuveiksi S.Dauk.
25. tr. duoti grąžos: Bilietas nebrangus, iš penkių auksinių dar i̇̀švertė Dglš.
◊ aki̇̀s išver̃sti
1. DŽ1 labai nustebti: Ko i̇̀švertei aki̇̀s, a žmogaus nematei? Ėr. Kap ką tep ižgirstu, ir aki̇̀s i̇̀žverčiu Onš. Žiūro aki̇̀s išver̃tę, nesupranta dzūkiškai Drsk. Senis išvertęs akis žiūria, sakau, radau, mazgas guli pinigų Slm. Verkiu, žiūro vaikai akelès išver̃tę DrskŽ. Žiūri į mane akis išvertus, rodos, kad nežinotų KlK8,67(Jnš). Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė V.Mont. Svetimos šalies žvirbliai išvertė akis: iš kur čia toks pilkis atsirado? L.Dovyd.
2. supykti: Ašian barkšt par ranką, o ano[ji] i̇̀švertė aki̇̀s Pnd. Aki̇̀s tik i̇̀švertė ir kaip puls ant manę Krs.
3. ginčytis, prieštarauti: Ginčinasi, tik i̇̀šverčia aki̇̀s KzR. Ginčijasi [vaikaitis], aki̇̀s jau i̇̀šverčia toksai Prn. Žinai, koki jauni, pasakai ką, tik aki̇̀s i̇̀žverčia Drsk. O o daba vaikai: akès išver̃tę kaip velnuičiai! Krš.
4. išsigąsti: Tas karalius aki̇̀s i̇̀švertė (ps.) Ar.
5. nublukti: Medžiaga jau išvertė akis KlK8,75(Lnkv).

aki̇̀s išver̃tęs
1. įžūliai, akiplėšiškai: Žiūro aki̇̀s išver̃tus, – ko nori DrskŽ. Meluoja akis išvertęs Gs. Netikęs vaikas – prieš visus išvertęs akis Ėr. Aki̇̀s išver̃tę tik puola Drsk.
2. supykus, piktai (pulti, šokti): Puola aki̇̀s išver̃tus Bb. Nešok aki̇̀s išver̃tęs Ds. Tai tik kap atlėks aki̇̀s išver̃tus toj šeiminykė Srj. Eina aki̇̀s išver̃tus, su visais baras Lb.
3. sunkiai, smarkiai (ką daro): Dirba jis aki̇̀s išver̃tęs, kiek tik valio[ja] Jrb. Kam buvo šilta – numetė kailinius, nusiėmė kepurę ir dirbo akis išvertęs rš.
4. labai garsiai (šaukti, rėkti): Girtas, aki̇̀s išver̃tęs šaukia KzR. Tegul mañ kas noria tardo, aš išver̃tus aki̇̀s rėksiu Slm. I kroka aki̇̀s išver̃tus NmŽ.

bulès išver̃tęs smarkiai, piktai (šaukti): Direktorius kai pasiuto, bulès išver̃tęs tik rėkia Str.
gérklę (gamari̇̀nę) išver̃sti DŽ1 garsiai šaukti, rėkauti: Liežuvininkė buvo, ger̃klę išver̃tus ejo Krš. Anądien kad i̇̀švertė gérklę ant ūlyčios, kam jai naktį ganyt Slm. Pasiutusi, amžinai gamari̇̀nę išver̃tusi! Rdn. Tos bobos amžinai gamarinès išver̃tusios! Krš.
gérklę (gamari̇̀nę) išver̃tus DŽ garsiai, smarkiai, kiek gali (šaukti, rėkti): Šauka ger̃klę išver̃tusios Šts. Prisisprogęs, šauka ger̃klę išver̃tęs Krš. To[ji] išver̃tus gérklę kad rėkia, kad rėkia! Slm. Ko čia rėki gérklę išver̃tęs, negali žmoniškai pasakyt Brž. Tas ramina, o to[ji] neklauso, rėkia išver̃tus gérklę, net apsiputojus Krs. Kroka krupuitis, ger̃klę išver̃tęs Krš. Kroka gerklès išver̃tusios, bjauriai dainiuo[ja] Krš. Taip gražiai smulkiai juokas, net ger̃klę išver̃tęs Krš. Pareis i kroksės gamari̇̀nę išver̃tusi Krš. Gaidžiai giedojo išvertę gerkles A.Vencl.
į áikštę išsiver̃sti išaiškėti: Dievai bežino, ko dar neišsivertė aikštėn Vaižg.
į niekùs (į nėkùs) išver̃sti išpaikinti: Tai ta pardykėlė mūsų mergučę į niekùs i̇̀švertė Skr. Ìšvertė vaiką į nėkùs, geriausis buvo Krš. Vienturtis, į nėkùs i̇̀šverstas Krš.
į šveñtą dvãsią išver̃sti pataisyti, gerą padaryti: Ìšvertė į dvãsią šveñtą, atkratė nu gėrimo Krš.
į vélnius išsiver̃sti pasidaryti nedoram, išdykti: I gerų tėvų vaikai į vélnius išsi̇̀vertas Krš. Į velnius išsivertė, nedirba nėko Krž.
iš klùmpių išver̃sti Snt užmušti, nužudyti; numarinti: Pernai jį iš klumpių išvertė KlK24,61(Vrn). Tokį stipruolį liga i̇̀švertė iš klùmpių PnmA.
iš pėdų̃ išver̃sti sutrukdyti: Neatgrasysi nuo mano sumanymo, neišversi manęs iš pėdų: pirksiu laikraščių ir knygų, skaitysiu ir kitiems dalysiu Žem. ×
iš [sàvo] skūrõs išsiver̃sti Šlčn pasikeisti: Anys išsi̇̀vertė iš skūrõs (sugudėjo) Rod. Vaikas išsiver̃tęs iš sa[vo] skūrõs, nežino, kurioj paroj būna Arm.
iš šaknų̃ išver̃sti
1. išnaikinti: Ižversk iš šaknių visus piktadėjus KN64. Išver̃sti iš šaknų pasauly įsivyravusią tvarką NdŽ. [Piktybę] per pataisymą ižg šaknių išverskime DP428. Mums … [neprieteliai] grumzdžia … tavo švenčiausią teisę ižgi šaknių išverst PK141. Išversiu iš šaknies neteisybes brš.
2. nepripažinti, paneigti: Dievą i̇̀švertė iš šaknų̃: nėra i nebuvo Krš.

išverstà gerklė̃ labai gobšus: Kito išverstà kai vilko gerklė̃, nežino kur dėtis Klt.
išverstà rankóvė
1. kas dažnai keičia pažiūras: Anys tokie – išverstà rankóvė LKKIII122(Grv).
2. iškreiptas žodis: Mūs ūtarka pilna išverstų̃ rankóvių Dv.

juokai̇̃s išver̃sti pašiepti, išjuokti, šaipytis iš ko: Kai nebegali parginti visiems aiškaus fakto, tai mėgina visa juokais išversti ir jais suniekinti savo priešininką A.Sm.
[sẽną] káilį išver̃sti (išsiver̃sti) [į añtrą pùsę] DŽ1, Vrb pakeisti pažiūras, įsitikinimus, prisitaikant: Gal tu i̇̀žvertei sẽną káilį, kad neateini? DrskŽ. Pavirto į latvius Rygo[je] – lietuviai greit káilį i̇̀šverta Krš. Kaip moka káilį išver̃sti į añtrą pùsę! Šv. Išsiver̃tusi káilį, žinom, kad iš bagočių Krš. Išsiver̃tę káilius, tokie čia i lenkai! Rdn.
kai̇̃p i̇̀šverstą pir̃štinę labai gerai: Nėr ko slėpt, nes visi kaip išverstą pirštinę pažįstate Jurgį Plioplį rš.
kélnes išver̃sti euf. atlikti savo reikalą: Eisim, vyrai, kélnes išver̃st Alk.
kepùrę išver̃sti pakeisti pažiūras: Dešinys dešinys, žiūrai – ir išver̃tęs kepùrę Brš.
kóserę išver̃sti garsiai šūkauti, rėkauti: Koserė̃ išverstà, rėkia girtas Drsk.
krãmę išver̃sti pūstis, didžiuotis: Kas par poni, eina krãmę išver̃tusi Rdn.
liežùvį išver̃sti apkalbėti: Jonušėnė liežùvį išver̃tusi tik i vaikščio[ja] Sd. Ka išverta ans liežuvį, jei nori, bėk kur galvą susiėmęs Vvr.
márškinius išver̃sti (išsiver̃sti) [ant ki̇̀to šóno] pakeisti pažiūras prisitaikant: Márškinius an ki̇̀to šóno i̇̀švertė: buvo raudoni, dabar mėlyni Pg. Norėjo dirbt i buvo márškinius išsiver̃tęs Krš.
nasrùs išver̃sti smarkiai šaukti, loti: Ìšvertė nasrùs kaip mintuvus Krtn.
nósę išver̃sti didžiuotis: Eina nósę išver̃tusi, i tegul einie DūnŽ.
pãmušus išver̃sti pakeisti pažiūras prisitaikant: Tas irgi pirma buvo toks dievotas, o dabar visai pamušus išvertė Škn.
per gálvą išsiver̃sti šiaip taip išbūti: Gal šį mėnesį ir išsivers per galvą [su pašaru] KlK14,88(Jnš).
pūgàs išver̃sti prišėlti, pridūkti: Kokias pūgàs išver̃s [vaikinai] vakarais, baisu! Jdr. Žanydamos kokias pūgàs i̇̀švertė! End.
rankóvę išver̃sti (išsiver̃sti) pakeisti įsitikinimus, pažiūras prisitaikant: Kitas, žiūrėk, pasdaro lenkas, i̇̀žverčia rankóvę DrskŽ. Visi Azierkai išsiver̃tę rankóves – gudai, lenkai Drsk.
sermė̃gą išver̃sti prisitaikant keisti pažiūras: Sermėgàs i̇̀švertė, i geri yr Sd.
vi̇̀durius išver̃sti išvemti: Ìšvertė visus vi̇̀durius DrskŽ.
paišver̃sti, paišver̃čia (pai̇̀šverčia Lz), pai̇̀švertė (dial.) tr. Pst išrauti, ištraukti su šaknimis: Pai̇̀švertė visus krūmus LzŽ. Pai̇̀švertė akmenis, kad laukas čystas būt Pst.
nuver̃sti, nuver̃čia (nùverčia), nùvertė tr.
1. Rtr jėga ką stačią paguldyti ant šono, pargriauti, parmesti: Paskiau nùverta tą kiaulę ant velkių, sukimba visi, nu to tvarto i parveža Kl. Užmušė žvirblelį, užplumpino, nuvertė ant šono, nupumpino LLDI280(Kp).
| Kaip tvėrė [vėjas], nùvertė pusę stirtos Avl. Tai vėjas naktį buvo, žaginį nùvertė Klt. Nepastatysi, kad stačiai, ale vis nuver̃s šonan [vėjas laivelį] Aps.
| refl. ŠT26: Kai paimsiu brūklį, tai trilinkas nusiversi Lkš.
ǁ Rnv, Vkš, Ėr, Rod nukirsti parguldant: Nùvertė beržą Rk. Pusę miško nuvertė rš. Kaip žali dobilai nuo dalgės nuversti, teip mūsų broleliai vainelės pakirsti LTR(Sv).
| Šiandiej nùvertėm pustrečio aktaro dobilų Plm.
ǁ Adm nužudyti, papjauti: Ką ne tokį žodį pasakei, ateis naktį i nuver̃s Plt. Mažne būtų muni nūver̃tę – šovė Žv. O kareivis kvinkt kvinkt i nùvertė abudu Btg. Šerną nuver̃tus, tai mėsa gera Krkn. Tokią stiprią jauną motrišką nùvertė kaip žagą Trk.
ǁ refl. menk. numirti, nudvėsti: Nedirbsi, badu nusiver̃si ir nuogas būsi Graž. Jei išgyja, tai išgyja, jei ne, tai nusi̇̀vertė Snt. Nežinau, katras nusiver̃sim pirma Vlkv. Baisus nuostolis, ką diedas kokis nusi̇̀vertė (iron.) Krok.
ǁ refl. nudvėsti, nusibaigti: Jei nusiver̃s koks paršas, sumokėsi dvidešimt rublių Kbr. Kaip ji nustvėrė lazdą, kaip davė tam gaidžiui, tas tuo ir nusivertė BsPIV78.
2. K, Š, KŽ numesti, nublokšti žemyn: Katė puodą nùvertė nuo suolo NdŽ. Patamsy nepamačiau puodynės ir nuverčiau nuo lentynos LTR(Klov). Teip tas purmonas, nusėdęs nuo sėdynės, nuvertė [vežimą] į ravą LTR.
| Kokį traukinį reikėjo nuver̃sti nu bėgių, tuokart tu būtumi vaduoto[ja]s Trkn.
| refl. K, DŽ: Vežimas į griovį nusi̇̀vertė NdŽ. Mažai betrūko, kad Vitkienė, besikraipydama kaip kielė, nusiverstų nuo kėdės ir išsinertų antrąją koją M.Katil. Čia katukas rėkia: lipo nuo aukšto ir nusi̇̀vertė žemyn Graž. Beveik kūliais nusivertė nuo medžio gudas V.Piet. Matėm, kaip bokštas nusi̇̀vertė Slč. Bevažiuojant pradėjo antvožas kilt; tuo tas antvožas nusivertė ir jau negyvėlis atsisėdo BsPIV53.
ǁ nustumti iš viršaus žemyn: Iš Pyvesos atsivežė šlapio šieno, tai paviršį nùvertė Slm. Stirtos seniau būdavo laukuos, tai kiek sulaužei šitų baslių, paki nuverti̇̀ viršų šitą, gal pusė metro ledo Kp. Nuver̃sk šieno gal kiek – karvelei, telyčiai, pakratam Mžš. Paskiau, kaip išdžiūna, ant žemės nùverta [linus] End. An gremdymo šiaudų ar šieno nùverčia, kad gerai išdžiūtų ir drūtas būtų DrskŽ.
| refl. tr.: Nepešiu, ale nusiver̃siu [šieno] Sdb. Kad nors duotų nusver̃st nuo stirtos [pašaro] Adm.
ǁ nuleisti: Mašina tais bortais nuverstai̇̃s karstuo padėti Sd.
| refl.: Šita sopkutė i gerai gulėt: tas galas, še, nusi̇̀vertė, i gerai Jrb.
3. Krt, Trk nulaužti, išgriauti: Liepą vėtra nuvertė Vj. Šitie, katrie nùvertė [kryžių], tai patys žuvo, užsimušė, matai, kaip yr Slm. Išsišoko toks krupis kryžių nuver̃siąs Krš. Nùvertė juos (stulpus), perstatė, būt ir tep susnaikinę, sugriuvę Sn. Tvoras nùvertė visur mieste Jrb.
ǁ Lk su jėga nuplėšti: Žudėjo lenciūgą ir nùvertė [bokštą] Žrm. Par Didįjį karą buvo pašovę [Nemakščių bažnyčią], bokštą nuver̃tę Nmk. Nùvertė bažnyčios bokštus, nudraskė Yl. O anas, kap insispyrė kojom kaminan, ir nuvertė kaminą LTR(Rod). Kad tu nepriimsi, aš su ragais užkabydamas stogą nuversiu, balkius išmėtysiu, ir tu nebeturėsi Sln.
| Ir padarė išgąstį jų pulke, ir nustūmė (viršuje nuvertė) ratus nuog jų vežimų BB2Moz14,24–25.
| Audra stogą nùvertė DŽ1. Užeita perkūnai, žaibas, tokie skaudi̇̀ – stogus nùvertė Rsn.
ǁ Š, LL215, NdŽ, Trkn nugriauti, išardyti: Liepia mūrus žemėn nuversti ir pilę uždegti S.Dauk. Nuversi̇̀ man trobą pamūrę kaldamas (senelė juokiasi iš vaikaičio) Drsk. Jau nùvertė [šiaudinius stogus], dėjo šiperius arba plyteles Kpr. Svirnelį nùvertė, supielavojo, tai malkų visai žiemai Skdt. Nùvertė malkom šitą pirkelę Klt. Nùvertė traktoriu [bažnyčios bokštą] Pls. Tą [namo sieną] nùvertė ir dėjo par nauja Plvn. Nùvertėm tą didelį pečių DrskŽ. Julia tokia [pikta], kad atejus ir pirkią nuver̃s (juok.) Mrc. Aną kalną traktorius greit jau nuver̃s KlbIII22(Lkm). Jis vienu pečiu kalną nuversdavo, o kitu vėl atstatydavo į tą pačią vietą LTR(Tt).
| Ka vė[ja]s užejo pūsti, pradėjo daržinę girgždinti, sakau – tegul, a nūver̃s Lkv.
^ Dirba kaip kalną norėdamas nuversti LTR(Krtn). Duok kiaulei ragus, nuvers ir dangų Krč.
| refl. tr.: Liepė triobas nusiver̃st i kraustytis Jrb. Daug buvo [sodybų], dabar nusi̇̀vertė visi Krč. Atsistato parsivežtą svirną: kolkozas buvo pasiglemžęs, nusiver̃tęs Rdn.
ǁ sužeisti, nubrozdinti: Ka davė nu to vežimo, i nùvertė skūras nu alkūnių Ub. Jį ir basą kankino, ir pirštus (nagus) nùvertė Graž.
| refl. tr.: Antakį jau buvau nuver̃tęs[is] Krtn. Kaip puolęs nu krosnės, kaktą nuver̃tęs[is], nuvožęs Šts.
4. J, LL123, KŽ nuridenti, nustumti: Jie negalėjo nuver̃sti nuo kelio drūtų rąstų NdŽ. Nū̃verta tą akmenų krūvą toliau, į kitą krūvą párkrovė Lk. Tas meškaausis tuo tą akmenį kaip plunksną nuog angos nuvertė toli BsPIV274.
| prk.: Turiu akmenį nuo jo sielos nuver̃sti NdŽ. Lyg akmenį nuo krūtinės nuvertęs atsiduso Aleksas J.Avyž.
ǁ išardyti: Civilinės vokiečių kapinės buvo, nùvertė jáis tę Vžn.
5. Rtr, End, Sd prk. nušalinti nuo valdymo: Karalių nuver̃sti nuo sosto DŽ. Jį įtarė stengiantis nuversti vyriausybę J.Jabl. Nuver̃sti monarchiją KŽ. Stipri opozicija stengėsi nuver̃sti valdžią NdŽ. Nuvertus Švitrigailą ir iškėlus Žygimantą, Lenkijos prašomas popiežius atleido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorus nuo Švitrigailai duotos priesaikos rš. Valdžia visus verčia ir verčia, o jo nenùverčia DrskŽ. Par tą revaliuciją tas caras buvo nùverstas Žeml. Nuver̃s partiją! Ne jiems ją nuver̃st! Jrb. Aš liuobu sakyti, a jūs valdžią nuver̃siat, krūme būdamys? Skd. Tą mūs kolūkio pirminyką kai nùvertė, tai skyrė tų lėšų Všt. Pradėjo duot duot (kritikuoti), nùvertė viršaitį Bsg.
| Kai baudžiavą nùvertė, tada čia žemę dalijo Sug.
ǁ refl. žlugti: Ar išsivers Lietuva, a nusiver̃s, ka tvarkos nėr Krš.
6. ko daug pridėti, nukrauti: Skiedrom, pagaliais, pjuvenom, atlaužom nuversta ir nutrypta pakrantė ne vienam priminė žiemos ir ankstyvo pavasario darbus M.Katil. Nuversti̇̀ turgai [javų], imk tiktai Grnk. Stalai [turguje] uogų nuversti̇̀, kiek privilko bobos Rdn. Prieklėtys nùverstas sena geležia, niekas neperka Pc.
| Kulautuvą visą ledai nùvertė, medžius išrovė Vlkj.
ǁ gausiai apkrėsti (mėšlu): Nuverčia [mėšlu] savo arus vežimas prie vežimo, daržovės iš riebumo pradeda pūti dirvoje J.Avyž. Mėšlo nuverstà buvo, riebi žemė Rdn.
7. nupilti (apie prakaitą): Prakaitas nùvertė Kin.
8. impers. Krž nuberti (spuogais): Visą kūną nùvertė tokiais buburais Klp. Jis visas spuogais nùverstas Skr. Aiškiai prisiminė pajuodusią karpą ant skruostikaulio šalia dešiniosios ausies, ištįsusį smakrą, nuverstą violetiniais spuogais J.Avyž.
9. nuknisti, nurausti: Kiaulė visas bulbas nùvertė Rod. Prisodinau burokų, kurmis visą ežią nùvertė Upn.
ǁ nukasti: Su talka bulves nùvertėm, i gana Jrb.
10. Sut, N nugręžti, nusukti, nukreipti: Nuverčiu, nugręžiu SD218. Kad aš ant šono guliu, tik aš galvą aukšty[n] nenuver̃siu Jrb. Nuog mano bjaurybių nuversk veidą savo SGII23. Tasai kuodas kartais tiesiu sklastu perskirtas per vidurį galvos, o kartais nuverstas ant vieno šono I.Simon. Plaukus, susigulėjusius po kepure, pirštais išpureno, išbraukė, tada apgraibomis atsiskyrė skyrimą ir, pašlapindamas vandeniu, ilgai glostė, nuverstus į šoną lygino A.Rūt.
| prk.: Vienas pasako, kitas kiteip nuver̃čia Trgn. Paviršutiniškas pilietis dažnai mėgsta labai lengvai ir greit viską sau išsiaiškint ir būtinai į blogąją pusę nuversti rš. Nùvertė ant to [bėdą] Db. Kištis į svetimus darbus, ypač į tokius, kaip šitokius, aš suvis nenorėjau, dėl to nuversdamas viską ant brolio, nedaviau jokio atsakymo TS1902,10b(V.Piet). Pats padarė – man nùvertė bėdą Mžš. Pats vogė, o bėdą nùvertė kitam Rm. Pats sugadino, o ant manęs kaltę nùvertė NdŽ. Ka būtumi ben gėręs, būtumi nuver̃tęs kalčią [dėl ligos] gėrimuo, o negeri Krš. Būsuot nežinąs, nū̃verčiau juokais Pj. Ji viską juokais nuver̃čia PnmA. Bandė Kuprius juokais kalbą nuversti, tačiau nepavyko rš.
| refl.: Atsigulė, ant sienos nusi̇̀vertė i numirė Vdk.
| Jau nusi̇̀vertė šonan debesys, nue[jo] Klt.
ǁ nulenkti: Peilis į vieną pusę nùverstas – kai tik atitaisiau Jrb. Dėvi žmonos siūtą baltą elskį su plačia nuverčiama apykakle I.Simon.
11. prk. pakeisti: Visus mano samprotavimus vienu mosterėjimu nuvertė linkmeniškių žodis K.Būg. Nei vienas žmogus … tą tobulą paklusnystę savo paties syla išpildyti ir zokanui ganpadaryti negal dėlei prigimtojo grieko, kuriuo visa natūra žmogiškoji baisiai yra pagadinta ir nuversta MT50.
| refl. Sut.
12. laikyti ką kuo: Kitą suvis nuniekina, durnium nuver̃čia Klt.
| refl. tr.: Jis kvailiu savi nusiverčia LTR(Grk).
13. refl. Š nusigyventi: Nusi̇̀vertė visiškai arklius mainydamas Ds.
14. prk. daug ar efektyviai padaryti: Mes kaži kokių darbų nenùvertam Yl. Kokius čia jau mes didelius darbus nuvertėm, kuo mes jau taip labai galime didžiuotis? I.Simon. Jau septynios pasibaigė, jau gatavai pavakariukas, jau tu nieko nenuver̃si Šmk. Nuver̃sk (nupirk) man tą gražią kepurę Ėr.
| refl. tr., intr.: Nusi̇̀verčiau (nusipirkau) dviratį Ėr. Nusi̇̀vertė (nusigėrė) visai, užmigo jaunikis Snt. Kad tie batai nebūtų buvę nauji, tas kulnas būtų nusiver̃tęs (nusiplėšęs) – teip slydau Krt. Čia buvo nusiver̃tęs (nukritęs) [lakūnas] Brt.
ǁ refl. tr. suvartoti: Kaukas sunešė ropių (bulvių) daug – nėkaip negalėjo [gavėjas] nusiver̃sti ropims Prk.
◊ ant niẽkų nuver̃sti panaikinti, pragaišinti: Naikina savo brangią sveikatą, ant niekų nuversdamas savo sunkiai uždirbtąjį skatiką rš. Visą mano triūsą ant niekų̃ nùvertė Skr.
kálnus nuver̃sti daug padaryti, nuveikti: Vienas kalnų̃ nenuver̃si Ėr. Kálnus ans nùverta par dieną Kv. Ka tiktai būtumiam jauni, sveikatos turėtumiam, kálnus nuver̃stumiam Yl. O bėga, o skubina, atrodo, kálnus nuver̃s Dkš. Per tokį trumpą laiką kalnų nenuversi I.Simon.
nuo kóto nuver̃sti pargriauti: Vienas du sutašė (primušė), nuo kóto nùvertė Tr.
nuo pùspadžių nuver̃sti Ggr užmušti, nužudyti.
nuo sprándo nuver̃sti pašalinti (ką engiantį): Mes turime užstoti, jūsų galybę nuo savo sprando nuversti Žem.
sàvo vir̃šų nuver̃sti nugalėti, laimėti: Turėsiu aš savo viršų nuversti, nebijok! Žem.
paver̃sti, paver̃čia (pàverčia), pàvertė
1. tr. H, MŽ, K, M, LL112, L, ŠT299, DŽ, NdŽ, KŽ pargriauti, paguldyti, parblokšti iš vertikalios padėties ant šono, ant žemės: Tik paskutinę akimirką sustojau, paverčiau ant šono dviratį, nuplėšiau prie nugaros prilipusius marškinius M.Katil. Sukibę visi pavertė žabarų vežimą Žem. Kulbę an šono pàvertė Azr. Paversk viedrą prieš saulę – iškaitins Ktk. Surišti visas kojas [arkliui, sergančiam suskiu], kad nesispardytų, ir paversti ant šoną į skruzdyną LMD. Po valandelės aulį nu skylės atkėlusys ant vieno šono paverskiat, kad sieros garas išeitų S.Dauk. Mokintojas liepė vaikams tą svetį paversti ant žemės ir apkulti LTI19(Bs). Kai kitą kartą sudaviau, tai anas paskėlė, mane an žemės pavertė, keliu primygo LTR(Slk). Ka liūbam paver̃sti tą maišą an žemės kaip kokį paršą, ne kožnas tegalia pastatyti Sd. Kaip spyrė, aną pavertė po kojų, tuokart tie arkliai spardyti, trypti i pribengė žmogų End. Žmogus buvo stipras, tai maskolį pavertė po savim LTR(Slk). Kikeno ir spygavo merga, šiaudanešio pusbernio paversta ir kirkinama kaugėje M.Katil. Nepaversk tiktai vaiko, dailiai vaikščiokiatav Kl. Kam pàvertei vaiką, vaikas kroka! Pln. Didelio nei paver̃st, nei apver̃st DrskŽ.
^ Ir mažas kupstas didelį vežimą paverčia J.Jabl. Žalia varna papūtžandė paverčia poną ir mužiką (vanta) LTR. Lašai pilę paverčia (paršai žinda kiaulę) J.Jabl(Brž). Mažickas kap aguonos grūdaitis kaladą paver̃čia (blusa) LzŽ.
| refl. tr. Š, DŽ1: Mušė pasiver̃tęs ant žemės NdŽ. Pasi̇̀verčiau tą butelį ant šono Jrb. Pasiverti̇̀ avelę, kojas suriši ir pradedi kirpt nuo galvos Svn.
ǁ išvartyti: Pastatykim kruopą (truputį) pėdus, ba labai pàvertė vėjas LKKII207(Zt).
ǁ verčiant kiek pakreipti: Pàverčiau bačką, ale tik čiur čiur – vargiai tik teka Slm. Paverčiù šaką, nurenku nurenku avietes Klt.
| refl. tr.: Pasver̃sk lėkštę Aln.
ǁ refl. N, K atsigulti trumpam poilsiui, nuvirsti, nugriūti, pakristi: Dairosi į dangų, pasiver̃tęs aukštininkas NdŽ. Pasiversiu valandžiukei sode po obelim J.Avyž.
ǁ pjaunant, laužiant paguldyti: Vė[ja]s kartais i ąžuolus pàverta Pln. Daugel medžiagų pàvertė Pls.
| Daug mun pàvertė žolių su rugiais Krtn.
ǁ Tr, Srv, Vgr paskersti: Paver̃sma tą kiaulikę Kalėdoms DūnŽ. Šiandien pàvertėm meitėlį, turėsim sviežienos Š. Tokią kiaulikę paver̃tęs, valandikę galėsi stumties Krš.
| prk.: Giltinei reik mani pirmiau paver̃st, ka sūnų pakirto LKT161(Šlv).
| refl. tr.: Pasiver̃s kiaulę, lašiniai sprindininkai DūnŽ. Du lašininius pasi̇̀verčiam i suvalgom par metus Grnk.
ǁ sudraskyti: Senes avis pàvertė vilkai Smln.
2. tr. NdŽ verčiant išmesti, iškratyti: Ka parveždavom iš lauko, paver̃čiam nuo vežimo [javus] i kraunam į galą Bsg. Pašaly paversiù dobilus, i išdžius Klt. Kožnam po porą arklių vežimų paver̃s linus šukuoti Lnk. Tokį molį pàvertė, i par tą molį negali išeiti Jdr. Ant stalo garuoja paversta krūva ropučių I.Simon. Tave išveš ant kelio i paver̃s Jrb.
| prk.: Malburgo valdovas visos pilies turtus pavers tau po kojų rš.
3. tr. LzŽ viršutinę pusę sukeisti su apatine, apversti: Šieną da turim paver̃st Pls. Pradalgius paver̃čia, kad padžiūt [miežiai], in kito šono Klt. Razkratysiu, paversiù šieną Aps.
| Kap raudonagalvį indėjai burnon, liežuviu pàvertei, nulėkė Aps.
| refl. tr.: Turiu šieniuko pasiver̃tus, kad nor lietaus nebūt Btr.
ǁ NdŽ kiek paskleisti (knygos lapus): Pàvertė keletą lapų toliau DŽ1.
| refl. tr.: Pasiver̃sti knygą NdŽ.
4. tr. Aru15(Grv), NdŽ pakišti, pavožti po kuo: Ožka vieną [oželį] pàvertė po sietu, o kitą – po puodu (ps.) Dv. Prieš Velykas po kubilu paver̃čia, kas nepasnykauja (juok.) Aps.
5. tr. paarėti: Kap pàverti [bulvių vagas kasėjams], lengviau kast, minkščiau Btrm.
6. intr. impers. iškristi daug kritulių: Kad teip gerai paver̃stų, tai ant rarotų možnėtų rogėm nuvažiuot Pc.
7. tr. NdŽ panaršyti, parausti: Paverčiù paverčiù [drapanas spintoje]; regias, tegul prasivėdina Svn.
| refl. NdŽ: Pasi̇̀vertė po paduška i rado pinigus Dglš.
8. tr. N, L, Š, NdŽ, Lz pakreipti, pasukti, pagręžti į kurią nors pusę, kuria nors linkme: Kepurelė in šono paverstà tik, graži mergiotė Klt. Vienas paver̃skit galvą, už ragų laikykit, o kitas pilkit karvei vaistus Mžš. Kas tik kūlį (akmenį) paver̃s, tas galia važiuoti (ps.) Vyž. Šonais pàvertėm [spintą], ir ištilpo pro duris Všv. Būna, bernas išeina šokt, merga sunki, negalima paver̃st, maino mergą Arm. Kuolu liežiuvis stovi, nemožna paver̃st, paklibint Klt. Rodos, tik kaulai, o paver̃st [ligonį] sunku DrskŽ. Pagulės, įsopsta šonas ir šaukia: paversk Slm. Kartais jie (ūžesiai) girdimi tik pavertus ligonį ant kairiojo šono rš. Aš nepàverčiu nei pirmagalio, nei pastargalio Lp. Arklys sa[vo] mėsų nepàverčia (labai riebus) Arm.
| prk.: Panaudoju ant savo naudos, paverčiu, pagręžiu SD161. Jis valdyboj visai kitap reikalą pàvertė Prn. Vaikai klausyti nenori, jau nepaver̃si jų NdŽ. Kadai vaikai buvo paverčiami̇̀, kur nori, te paver̃čia tėvai Dglš.
| refl. Sut, NdŽ, Rod: Juzis tik pasivertė labiau ant šono, sumykė, lyg jam pilvą smarkiai skaudėtų, ir tyli J.Paukš. Nusikosėjo senis ant pečiaus, pasivertė, nukorė kojas Ašb. Kap pasverčiù, tada ir geriau Ad. Pàsverčiau anta šono ir atsibudau Drsk. Inlaužė groblą, pasver̃st negaliu Slk. Anas (meitėlis) nepasver̃čia, i ėda gulėdamas Klt.
| prk.: Visep gyvenimas pasver̃čia in seniną Dglš.
ǁ pakreipti (akis): Ale tik teip akis pàvertei, o burnos nesukai Drs. Ima vartytis, akutes pàverčia net, kap užeina [nuomaris] Kpč.
ǁ Prn pasukti atgal, keisti kieno judėjimo kryptį: Jis pavertė žirgą Liškiavos šalin V.Krėv. Paver̃sk arklį iš avižų Ss. Paver̃sk galvijus ant lauką Slm. Paver̃sk karves, ba jau eina miežiuosna Al. Paver̃sk karves nuog rugių Rūd. Su piemeniu keletas šunų, kurie paverčia avis Šlč.
| refl. tr.: Eik karvę pasiver̃sk Ūd.
ǁ refl. einant, važiuojant pakrypti, pasukti į kurią nors pusę: Anksčiau vilkų buvo daug, kur nepàsvertei – vis vilkai ir vilkai DrskŽ. Vasaros metu, net rytagonėmis, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur skerdžius pasiverčia: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja V.Krėv. Kur nepàsvertei, vis reikia degtinės Pst. Seniau jaunimo to pilna, kur tu nepasversi̇̀, o dabar iškrikę visi Dg. Kur tas vaikas pasi̇̀verčia, tę riksmas (ima peštis, erzintis) Prn. Jau joj kur pàsverčia, tai toli girdėt Vlk. Priemenelė mažuliūtė, nėr kur i pasver̃čia LKT392(Brsl). Užgirdo traukinį ir pàsvertė tan šonan Mrc. In katrą šoną pasver̃sit? Azr.
^ Kur sirata pasverčia, tę vėjas akyse pučia LTR(Mrc).
ǁ refl. daryti vingį: Nuog viešakelio pàsverčia kelelis ing jį Lp.
9. tr. kalbėti kitaip negu įprasta: Paver̃sti kalbą NdŽ. Ji nepaver̃tus savo kalbos, kalba žemaitiškai Rk.
paverstai̇̃ adv.: Ans paverstai̇̃ kalba, t. y. ne taip kaip pas mus J.
10. tr. R374, MŽ502, Sut, K, LL115,185,214, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ padaryti ką kitu, kitokį, pakeisti (pavidalą, formą, išvaizdą ar pan.): Žemė visus sulygina, į dulkę pàverta Eig. Už tai jis mane pavertė dabar elgeta – be vietos, sveikatos ir savasties J.Bil. Visą gražumą, visus lauko kvietkelius, katruos Viešpats Dievas suteikė par vasarą, nukirs plieno dalgele ir pavers šienan BM23(Č). Malkinė paversta vištide L.Dovyd. Pàvertė ledus į lytų Užv. Tą Šyšą pàvertė į kanalą Plšk. Pasivalgėm [žuvies], tujaus iškėlė vidurius, pàvertė į kietą, neturiu kur dingti Grd. Paverstą į vyną mano kraują gersi ir mane pajusi širdyje, giliai J.Aist. [Rūpestį] netrukus ing džiaugsmus paversma I. Javų vabalai, pelės, o ypačiai žiogai tytveik didę daugybę laukų į pūstynę pavertė Kel1879,175. Syvas džiaugsmo dūšios, iž dangaus jon įleistas, visokias kartybes paverčia ing saldybę neižsakytą SPII107. Tai regime Joniep šventamp, kuris kalinę pavertė sau ing bažnyčią SPI40. Pasileidimas, apsirijimas ir vynas širdį jiemus (žmonėms) atima ir juos ing bestijas paverčia DP277. Namus jų pūstu pàvertė DP50. [Dievas] pavertė akmenį ing versmę vandenų Mž462. Ir pàvertė žmogų per beprotį J.Jabl. Šventorių turgumi paverst neleisiu B.Sruog. O jūsų seną ir puikų dvarą pelenais pavers J.Gruš. Pranciškus atvirai grasino paversiąs Bagynus nuodėgulių krūva ir atsilyginsiąs už visas neteisybes V.Myk-Put. XIX a. pradžioje Vyriausioji Lietuvos mokykla paversta Vilniaus universitetu rš. Ak, sūnau mano, sūneli, kuo tu bepavertei mūsų namus… Vaižg. Tu iš dulkės sutvėrei visą žmonių giminę, į dulkes ir vėl paverti S.Zob. Paprastoji trupmena paversti dešimtaine Z.Žem. Televizoriuje elektriniai impulsai paverčiami atvaizdu rš. [Ginčai] paverčia žmogų į abejutį Blv.
| Siūlas geras – ar audimu paversi̇̀, ar mezgimu paversi̇̀ Rdš.
^ Pinigas ir netiesą tiesa paverčia TŽV594. Tai plepi boba – trupinį kalnu paver̃čia Dkš.
| refl. KŽ: Kibirkštė, kai užgęsta, pasver̃čia anglia kieta Kkl. Į ką mudu pasi̇̀vertėva! LKT193(Nm). Iš Endziulaitukės pasi̇̀vertė Jablonskienė LKT194(Grš). Kam savę pačiam už nieką pasiver̃st? Mžš. Į baidykles pasi̇̀vertė mergos, baisu veizėti Rdn. Gudriai ir budriai su visais bylavau, o durniu pasivertęs ne vieną apgavau D.Pošk.
ǁ teikti kitą pavadinimą: Jau kitaip pàverstas kožnas daiktelis Lb.
ǁ Sut, K, LL115,185, L, NdŽ, DrskŽ burtų galia suteikti vienai būtybei ar daiktui kitos būtybės ar daikto pavidalą, išorę, formą: Jis gali patsai pavirsti ar kitus paversti, kokiu panori – paukščiu ar žvėrimi V.Krėv. Ji (kerėtoja) man pasakė, kad, man esant kelionėj, mano pati pavertusi vergę į karvę, o vaiką į jaučiuką J.Balč. Vieną dieną [pamotė] pavertė juos juodvarniais ir įsakė skristi į kalnus, į negyvenamą pilį DvP198. Tep Dievas ją (bobą) pàvertė buselu LzŽ. Man’ motina buvo prakeikus ir varle paver̃tus LKT292(Kpr). Sesiule, aš tave paversiù utėle, o save – blusa BM460. Tada vieną sūnelį pàvertė berželiu, antrą – kleveliu, o trečią – ąžuolėlin, o dukrelę – erškėčių kelman LKT308(Ldk). Čia yra tas garsus šuva, aš manau, jis bus paverstas iš žmogaus J.Balč. Sako, visi gyvuliai yra Dievo sukurti, o arklys yra iš velnio paverstas SI55. Kad įmanyčiau, savo mergelę obuoliu paversčiau J.Jabl. Kad įmanyčiau, savo mergytę ant rankų nešiočiau, į žiedužį paversčiau KlvD68. Devyniagalvis … pavertė tave ir tavo dvi seseris ažu gulbes BsPII242. Oi, aš tave [, mergele,] paversiu in žaliąją rūtelę ir aš tave nešiosiu prie juodos kepurėlės LLDIII360(Eiš).
| refl. N, K, DŽ, NdŽ, Arm: Gaidžiu, būdavo, pasver̃čia aitvaras Sur. Ana pasi̇̀vertė apent į biesėnę Brs. Motera pasi̇̀vertė an medį Kkl. Velnias, pasivertęs pele, išgraužė laivo dugne skylę J.Jabl. Karvelis, pasivertęs į ešerį, kritęs į vandenį LMD(Sln). Ans mokėjo viseip pasiver̃sti Als. Ans (kaukas) par bitiną pasivertė Žg. Už viską gali pasiver̃st velnias, labiausia už aviniuką Žml. Aš pasiversčiau į gegutę, tai aš nulėkčiau pas močiutę BsO68. Tai aš nusieisiu į žalią girelę, ten aš pasiversiu raiba gegužele StnD13. O aš pasiver̃sčiau į pilką antelę, parplaukčiau par jūreles JV787. Aš pasiversiu į margą lydekytę RD34. Kunigas kaip ėmė šventyt, kaip ėmė maldas skaityt – ir pasivertė iš lydekos moteriškė BsPIV91.
11. refl. šiek tiek laiko turėti verslą, iš ko gyventi: Pasiver̃sti amatu, prekyba NdŽ.
12. tr. NdŽ kurį laiką versti į kitą kalbą.
13. tr. Alk, Pš palaikyti kuo: Jis nebuvo durnas, tik jį buvo paver̃tę už durną Smn. Aš gi paverstà durnavota boba Stk. Aną pàvertė į čystą beprotę, ana nebgalėjo pasirodyti į mokyklą Trk.
| refl. KzR, Skp, Pln, Gd: Ubagu pasi̇̀vertė, ėjo par kaimą i prašė duonos Vrt. Anie vaikščiojo visur, vaikščiojo, ubagais pasiver̃tę Varn. Kai tiktai sunkesnis darbas, tai i pasiver̃čia didžiausiu karšinčium LKT108(Tt). Stribokai pasiver̃tę miškiniais liuob eis, i kiek [miškinius palaikančių] pakliuvo! Krš. Geru pasivertęs, atejo duonos pirkti, visą laiką ponu statės Šts. Ir anai liepė būti ten dieną ir naktį, nebylei pasivertusiai DS64(Rs). Prieteliu pasivertęs, norėjo apgautinai suimti Judą I.
14. tr. KŽ užvaldyti: Jis miestą po savim pàvertė KII278. Ir papildykiat žemę, ir paverskiat ją po savimi BB1Moz1,28.
ǁ KŽ pavergti, pajungti: Ana tave pavers po savimi J. Vokiškieji raitelponiai prūsus po savim pavertė prš. Ir jis (karalius) atvadino visą savo ratą, kunigaikščius ir storastus, ir rodijo (tarėsi) tylomis (paslapčiai) su jais, pasakydamas jiemus save norintį visas šitas žemes po savo karalystės paversti BBJdt2,3. Mes tapėm po svetimuoju Viešpačiu per nevalę paversti̇̀ KII279. Po savo mace paverčiu (paversti N) R175, MŽ232.
| prk.: Tame išsilaikos prakilnumas ir šlovė krikščionių: prigimtį po savimi paversti, ponavoti ant kūno ir kraujo srš.
15. intr. pasielgti: Dievas kitaipo pavertė su manimi ir mano seserimi BB1Moz30,8.
| refl.: Kai vienas žmogus, tai kap nori, tep pasi̇̀verti Al. Jau ana apstašius, moka su kožnu žmogum kap reikia pasver̃st Rod.
◊ báltas aki̇̀s paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis paver̃s báltas, paver̃s, pastatis [girtas], bijau baisiausia Klt.
į aũtą (į li̇̀ptą; S.Dauk, į šlúotražį) paver̃sti pažeminti, suniekinti, užguiti: Į aũtą pàvertė, apžergė aną – uošvėnė kala mala Krš. Žmogus į liptą paverstas VP51. Čystai žmogus į šluotražį paverstas Sln.
į niẽką paver̃sti; R418, MŽ565, S.Dauk
1. suniekinti, užguiti: Visagalis Dieve, kursai per smertį tavo sūnaus grieką ir smertį ing nieką pavertei Mž268. Yra tada ažu ką Viešpatį mūsų dėkavot, kuris teip baisų neprietelių mūsų įveikė ir su visu jį sutrynė ir niekan pavertė SPII71. Į nieką paverstà boba Ėr.
2. palaikyti menku dalyku, nevertinti: Sunkus nusidėjimas visus gerus darbus ir nuopelnus, per daug metų su didžiu prakaitu įgytus ir vertus didžios danguj algos, žudžia ir niekan paverčia SPI151.

į juokùs (juokai̇̃s DŽ1, Grž; Blv, juokù) paver̃sti palaikyti nevertu rimto dėmesio: Rimtą dalyką pavertėme beveik į juokus V.Kudir. Marcelei gal būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti K.Bor. Nieko, mama, mane ne taip lengva už uodegos sučiupti, – stengėsi viską paversti juokais sūnus rš.
juokù pasiver̃sti apsimetus juokauti: Drūktenis maž jau pykdamas, bet juoku pasivertęs riejosi su Lazdiene Žem. Žmogus daug ko gali pridirbti juokù pasiver̃tęs Krš.
kójas paver̃sti menk. numirti, nusibaigti: Ka nemylėtų, tai gal seniai paver̃tus kójas būčiau Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi Ob.
liežùvį paver̃sti kitaip kalbėti: Nori jaunesniu būti, tai ir paverti̇̀ liežùvį Šd.
niẽkais (niekù NdŽ; R, R205,418, MŽ, MŽ273,565, N) paver̃sti DŽ, NdŽ
1. Ėr neparodyti pagarbos, paniekinti: Skaudu matyt, kaip lietuvininkai save nieku paverčia Kel1862,82.
2. Ch1Moz25,34 sunaikinti, pragaišinti: Dėkoju jums, dievai, kad mano tikslo, gyvenimo, kovos ir idealo nepavertėte niekais! J.Marcin. Niekais pavers visokią viešpatystę ir visokią valdžią, ir visokią galybę Ch11PvK15,24. Kas jam tą galybę davė, idant … visa niekù paverstų? DP205.

niekù pasiver̃tęs lengvai, be vargo (ko pasiekti): Vokyčiai džiaugdamies, jog jie nieku pasivertusys gavo pusę Žemaičių S.Dauk.
tóks paver̃tus, tóks pastãčius DŽ; S.Dauk;
tóks pàverstas; tóks pastatýtas; Sln, sakoma apie mažą storą žmogų.
už niẽką (už niekùs, užniẽk) paver̃sti
1. DS221 paniekinti: Tu už niekus pàvertei aną, t. y. apvergei J. Visų akyse … užgavai jos (gaspadinės) širdį, už niekus ją pavertei ir pasirodei dideliai nepabažna Sz. Jie mane užniẽk paver̃čia Vlkv.
2. pragaišinti, sunaikinti: Nereikėjo jaunas dienas už niẽką paver̃sti JV1030. Visi šitie iškalbinėjimai Dieviep už nieką bus paversti DP277.

žálčiu pasiver̃sti visaip išsisukinėti: Ateis laikas, atsiskaitysi su visais priešais, o dabar pasiversk žalčiu A.Vien.

×padver̃sti, pàdverčia, pàdvertė (hibr.) tr. paristi, paridenti: Sienolį tuinu reikia padver̃st (ps.) LzŽ.
parver̃sti, parver̃čia (par̃verčia), par̃vertė tr. K, NdŽ
1. Q573, R, R346,378, MŽ, MŽ463,507, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N, J, M, Rtr, DŽ1, KŽ pargriauti, parmesti, parblokšti, iš vertikalios padėties ant šono, ant žemės: Ir jaunesnius parver̃čia, o aš – ką te kalbėt Aln. Bet užtat jis sveikatos turi. Ardamas kartą net arklį parvertė, kai šis nenorėjo eiti vaga J.Paukš. [Vilkai] tam [arkliui] už pakaklės ir par̃vertė ant šono Sb. Vištos apstoja telioką i parver̃čia viedrą Klt. Aš pririšau su šniūru [šuns puodą], ka jis (šuo) neparver̃stų Jrb. Jauni eina ristynių – katras katrą parver̃s Bsg. Išbarstė mainininkų pinigus ir parvertė stalus brš.
| Vėjas mane parver̃s, negaliu paeit Aln. Parver̃st reikėjo tuos šakalius ant žarijų: kaipgi šakaliai pakabinti degs?! Mžš.
| prk.: Kolomanas gulėjo lovoj; bet tai ne kolera jį parvertė, tai poetų, artistų liga – sausligė Ašb.
^ Mažas kupstas didelį vežimą parverčia J.Jabl(PrL). Ir mažas kelmas didelį vežimą parver̃čia NdŽ. Netikusią ir višta parver̃čia, kojos pinas Aln. Aukšti lašai pirtį parverčia (paršiukai žinda kiaulę) LTR(Nm).
| refl. tr., intr. K, M, Rtr, NdŽ: Tas daktaras tą telyčią parsi̇̀vertė vienas Jrb.
ǁ pjaunant, kertant paguldyti: Nelengva suaugęs medis parverst LTR(Auk).
ǁ Arm paskersti: Par̃vertė kiaulį kai namą Klt.
2. Graž išlaužti, išgriauti: Parver̃sti duris KŽ. Žirgai parvertė tvorelę BsO320.
3. refl. žr. perversti 10 (refl.): Parsiver̃tę žmonys [kaime], vieni seniai Žln.
◊ ti̇́ek parver̃tus, ti̇́ek pastãčius sakoma apie mažą storą žmogų: Tokia iš jos merga – ti̇́ek parver̃tus, ti̇́ek pastãčius Plv.
pérversti K; SD1146, SD301, H, R, R366, MŽ, MŽ491
1. tr. Š pargriauti, paguldyti, parmesti, parblokšti iš vertikalios padėties ant šono: Ale stiprus buvau – párvertu du vyru į šoną Všv. Jei aš tave párversčio, tu turėtumi munęs bijoti, jei tu muni – aš tavęs End. Mus pérvertė, vežimas an mūs DrskŽ. Párvertė par ratus i nuvažiavo Krš. Viedrą pérvertė an žemės Rod. Nepérvert’ kupkelio su pienu LzŽ. Tegu juos (paršus) galas, pérvertė visa – lovį pérvertė, mėšlą pérvertė Dbč. Iš to greitumo kap šokau, tai pérverčiau lopšį Vlk. Ana ėmė kožną torielką, pérvertė dugnu Zt. Ir [Jėzus] išvertė (ištaisyta pervertė) stalus tų, kurie pinigus mainė Ch1Mt21,12.
| Vėjas párvertė avilį Ėr.
^ Aguonos grūdelis kaladę pérverčia (blusa) LKKIII204(Lz).
| refl. SD1146, H: Girtas pérsiversi, man bus bėda DrskŽ.
ǁ refl. prasmegti: Už nuodėmes miestas Raigrodas pérsivertė Drsk.
2. tr. S.Dauk, L, Rtr, Š, KŽ, Rod viršutinę pusę sukeisti su apatine: Knyga ne taip stovi, reikia pérversti DŽ1. Iškrato [linus], párverta antrą pusę, kol nusiruilė[ja], visą reją kol iškula LKT51(Klk). Kaip miežius ka kuls, anus su šake parklos, párvers párvers i vėl kuls Sd. Pérvertei tą pėdą in kitą pusę ir vėl pili spragelu Vlk. Pérverti javą, kad sausas būt Sn. Dar maža aš vaikščiojau pérverst pėdus an kito šono Zt. Pérversiu šieną, tadul sunešiu Drsk. Ar pérvertei bulbienius? Švnč. Pérvertei in kito šono, i vė džiūsta [skalbiniai] Klt. Kap tęsia [akėčias] namo, tai pérverčia dantimi viršun Šlčn. Pakiši vieną kraštą ryšio po šiaudais, tą kūlį visą pérverti Sn. Kuolą pakišo, pérvertė rąstą, kitą pérvertė Dg. Sako, reikia jį (akmenį) pérverst, pakeltie Ker.
| refl. Rtr: Aš pérsiverčiu an pečių ir vėl an žyvato Lz. Kumelė atsigulė kočiotis, pérsivertė ir ažutęsė virvę Btrm. Pársivertė žemė giliau, nėkas nebauga Akm. Jis sėdos, ėmė ir pérsivertė mašina ir jam nieko neškadino, nesusgurino Rud.
| Persivertė akyse giria, debesuotas dangus visu sunkumu griuvo ant žemės, ir jis išgirdo baisų baubimą K.Bor. Pereidamas per židinį, vaizdas pérsiverčia DŽ1.
ǁ NdŽ, DŽ1 perskleisti (knygos lapus): Aš daug knygų esu perskaitęs, pérvertęs Vžn. Pérverčiau biškelį, neskaičiau Ad.
ǁ viena po kito kilnojant peržiūrėti, perskleisti: Pervertusi krūvą nuotraukų, mergaitė atrado maniškę J.Ap. Va čia krūvelė [nuotraukų] – parver̃sk, gal atrasi Mžš. Teisme párvertė visus popierius [ieškodami bylos] Všv.
| Visu pirma párverčiau mokyklos biblioteką, paskuo įnikau į Gintališkės [biblioteką] Plt.
ǁ perdėti iš vienos vietos į kitą: Iš lėkštės in lėkštę pérversti Dg.
3. tr. Rtr, Š išorinę pusę pakeisti vidine: Pérversti drabužį į kitą pusę, kita puse NdŽ. Žmogus atej[o], vieną ranką inkišo gerklėn, o kita ranka paėmė už uodegos i vilku[i] pérvertė skūrą (ps.) Vlk.
| refl. tr.: Pérsiversti drabužį NdŽ.
4. tr. Rtr virstant apsisukti, persiristi: Per duris kap paleisiu tave, tep tris kūlius pérversi LzŽ. Parlėkė gandrai, reik párversti kūlį, kad laimė būtum Ms. Į grabę įsirito ir, kožną sykį kūlį perversdamas, galvą ant žako padėjo prš.
| refl. I, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Išėjo iš peklos velniukas, kūlio persivertė ir nuėjo pasaulin LTR(Kp). Pérsiverčiau keliais kūliais Dkš. Kad aš tau duosiu, tai tu persiversi kūliais Lš. Ejau ejau, dėjau koją, pársiverčiau par galvą Krš. Ir aš, jaunesnis būdamas, liuobu par galvą pársiversti, daba nebgaliu Vkš. Šuo įsibėgėjęs atsitrenkė į kelius, persivertė per galvą ir vėl nukūrė rš. Vilkas persivertė per galvą ir ant ledo tris kartus apsisuko K.Bor. Kai tik priėjo [vilkas] prie ežero, paslenkė – persivertė per galvą ir nuskendo DvP69. Kad duosiu, tai ragožium pérsiversi! Snt.
ǁ virstant pereiti per kokią kliūtį.
| prk.: Vasario mėnasį [mirė], par Naujus metus pérvertė Žl.
| refl.: Persivertė per tvorą ir nušlamojo tiesiai per bulvienojus V.Aln. Biškį tik pársivertė par turninką Všv.
| prk.: Jau jis per pusamžį persivertęs TDrI72. Jau par šeštą dešimtį persiverčiau A.Baran. Kap pérsiverčia per šešiasdešimts, tai ir gyvena DrskŽ.
| Saulė jau persivertė į kitą pusę, nakties ilgiau Ėr.
^ Juoda karvė persivertė per tvorą, ir pėdų nežymu (blusa) LTR(Klvr).
5. tr. ko per daug pridėti, prikrauti: Mėžė lauką bulbėmi vyrai, vertė pérvertė mėšlo Drsk.
| impers.: Verkėm, ka nelyna, še, verta, greit vers párvers mūso molynus Krš. Ka verta, párverta, ka džiovina, pardžiovina Rdn.
ǁ ko per daug suvartoti: Kiek aš tablečių pérverčiau! Žln.
6. tr., intr. L, Rtr, Š, NdŽ išieškoti, išgriozti, išnaršyti ko ieškant: Visur pérverčiau, niekur skarelės neradau DŽ1. Pérverčiau visą gryčią ir tų tavo siūlų neradau Prn. Visą skrynę turėjau pérversti, kol žitkinius užvalkčius suradau Vkš.
7. tr. nenormaliai pakreipti į viršų (akis), pastatyti: Jis žiūrėdamas vis vieną akį perverčia Kš. Žodžio nebišdauža, akes párvertė i mirė Krš. Tujau párvertė akis – i pradėjo mirti Žeml. Vaikas akis pérvertė, ir miršta Mrc. Miršta jau – akys párverstos Šts. Akys perverstos, nasrai išžioti, liežuvis ilgiausias nukaręs kaip pastipusiam šuniui rš. Akis pérversti iš baimės KŽ. Párvertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė Krš. Sėda priputęs, akys párverstos Rdn. Močeka akis pérvertė ir žiūro, kap jý padarė gatavus marškinius (ps.) DrskŽ. Nei balso, nei krust nebeliko, akis tik pervertė, pabalo, išsižiojo, o dantys pilni kraujo Žem.
8. tr. prk. kreipiant, lenkiant į kurią nors pusę, kuria nors linkme pakeisti: Kol aš jįjį ant savo párverčiau! J. Parmušo [neklaužadą], párvertė į gerą pusę, susitvarkė Krš. Párvertė vyrą po savam Krš.
| refl. intr., tr. DŽ1: Prova pársivertė nuo vieno pono prie antro J. Viskas pársivertė į gerąją pusę Vkš. Nora vaikį pársiversti po savam Krš. Tas Jonas vis ką nors prasimano: pernai jis rengėsi į kunigus, paskui persivertė į karininką A.Vaičiul. Dobilų atolas gerai sužėlęs, vietomis net išgulęs, bet jį pjauti galima bus tik tada, kai oras persivers į giedrą rš. Žadėjom eiti avėčių, ale kitaip pársivertėm Krš.
9. tr. kalbėti kitaip negu įprasta: Dar̃ jau pérvertė kitap kalbą DrskŽ. Mano tokie žodžiai buvo pirmutiniai ir bus paskutiniai, aš jau kiteip nepérversiu [savo tarmiškos kalbos] Svn. Nemokėdamas žemaitiškai, liežuvį nepárversi Krtn.
| refl.: Iš mokyklos daba kalba pársivers Rdn. Jau pérsivertė lieživis Zt.
ǁ intr., tr. savaip ką aiškinti, vertinti, interpretuoti, komentuoti: Kas ką pasakis, pérvers bobos, kad tu tep sakei, – nereikia plepėt Drsk. Negal bobums nėko pasakyti, tavo žodžius párverta kaip marškinius Krš. Kaip žino, teip sako, kitaip neperverčia J.Jabl(Mrj).
10. tr. Q565, Mž415, I, D.Pošk, NdŽ, End, Smal, Srv, Pbs, Skp, Alv, KzR padaryti kitokį, pamainyti, pakeisti (pavidalą, išorę, sudėtį, charakterį ir pan.): Tavo krau[ja]s yr į vandenį párverstas par vaistus Grg. Seną mūsų grytelę párvertė į naujus namus BM118(Rz). Párvertė aną (jauną žmoną), nebvalkiojas susiraukusi Krš. Jos niekap nepérversi, kap ažpyksta Dglš. Daba kiti daug parver̃čia savaip Bsg. Daba te mada viską parver̃st, nieko tikro nėr Ln. Siaudis j visus kietuosius balsius, dvibalsius ir nosbalsius suminkština ir į kitus balsius jų neperverčia A.Baran. Mes neperversime gadynės ir dejavę nieko neišdejuosime Blv. O kad pasnykaujate, nebūkit užsmūtyto veido kaip veidmainiai, nes perverčia veidus savo, idant būtų regimi nuog žmonių, jog pasnykauja BtMt6,16. Jo nuosprendinį nei vienas žmogus negali perversti prš. Aš šį vandenį ant sveikatos perverčiau CII784. Aš jūsų giesmes į deją perversu CII935.
| prk.: Prigimimą párversti ne juokai Krš. Tadui anas pérvertė savo notūrą LzŽ. Berods jie jį tiesiog neužgauna, o tik jo prigimtį perverčia Vd. Vienas [yra Kristus], nekaip deivystė ing žmogystę būtų perversta, bet jo deivystė žmogystę priėmė BPII188.
| Grįžti į savo praeitį? Viską iš naujo perversti? J.Gruš.
^ Arielka visus pérverčia, Jonas tu ar ponas (visi sukvailėja) Drsk.
| refl. N, KII311, NdŽ, DŽ1, Ds, Šlčn, Rod, Mrc, Lp, Rmš, Vlkv: Vopniniai akmenėliai, persiversdami į išdegintą vopną, … perskelia plytas A1884,167. Beždžionės nepérsivertė par žmogų Kr. Kada čia viskas pársivers, kada kaip žmonys imsma gyventi? Krš. Pársivertė gyvenimas, negali gyvęt – neduoda Jrb. Per ilgą laiką pérsiverčia žmonės Btr. Viskas mano čėse pérsivertė Ig. Pamatysma, anai dar šimtą sykių viskas pársivers Krš. Ai daug kartų gyvenimas pérsverčia Dglš. Dabarek žmonės greitai pársiverčia Šln. Į galą savaitės gal persiver̃s šaltis Srv. Orai labai keistai pársivertė Krš.
| Dar̃ ir seni pérsverčia, kitep kalba DrskŽ. Kiti jau parsi̇̀vertė, nešneka senobiškai Bsg. Žmogus kap įpratęs kalbėt – tai kitap sunku pérsiverst Krsn. Tie jauniejai jau biškį pársivertę (tarmiškai nebekalba) Nmk. Jauni, persivertė, pamiršo jau [kalbą] Pst.
ǁ refl. pakeisti darbo pobūdį: Paskui pérsiverčiau stalium, dirbau įrengimus Snt. Par kokius dvejus metus visi parsi̇̀vertė ant plūgų Pkr.
ǁ DŽ1, Ll, Mlt prk. iškreipti, iškraipyti, pakeisti: Ans tos kalbos nepárverta Plng. Mano žodžius pérvertė viškum kiteip, nekaip aš sakiau Sb. Ir latviai dabar nebe taip šneka, parver̃čia žodžius, nieko negali suprast Slč. Yra daug žodžių pérversta Grv. Jei mažai girdi, tai bajina ir pérverčia mintį Pv. Liežuvis velinu[i] paduotas … perverstus būdus tiesos gimdžia SPII76.
pérverstai parverstai D.Pošk, Sut: Būtumei ištrauktas nuog kelio pikto ir nuog žmogaus, bylančio perverstai BaPat2,12.
ǁ Sug prk. kitaip pavadinti, pakeisti (pavadinimą): Alizava seniau buvo Pakapiai, ale pérvertė [pavadinimą] Slm. Buvo [kaimas] Kavoliūnai, o dabar Karaliūniškiai pérverstas Šmn. Kitaip nepárversi vardo – Janė, i tiek Krš. Dabar mat vis parver̃čia pavardę Slm. Matai, kad pérvertė vardą PnmR. Dabar gatvės pérverstos, kitap vadinas Vrn.
| Pérvertė pensiją iž invalidumo in senatvės (iš kito fondo ėmė mokėti) Drsk.
| refl. tr.: Jis pérsivertė, kitap buvo krikštytas, Alfoniu, o dar̃ Algis Onš. Sunkiai pérsiversdavo (susivokdavo) seni gaspadoriai [margus į hektarus] Pžrl.
11. tr. NdŽ pasakose ar sakmėse burtų galia suteikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę: Anas jį pérvertė an vilko Pb. Iš žmonių pérvertė karvelius LKKXIV227(Grv). Kuo greičiau ji parvertė savo vyrą į senelį, plikakaktį, o pati pavirto [į] pušį! BsPII83.
| refl. NdŽ, Dv, Lnkv: Vilkas parsi̇̀vertė par paną Brž. Netrukus vilkas pársivertė atgal iš panos į vilką BM398(Slnt). Velnias panorėjo pražudyt visus ir, persvertęs pele, pragraužė laive skylę LTR(Slk). Persvertę [paukštės] karalaitėm, razsivilko i nuej[o] maudytis LTR(Rš). Vagis pérsivertė į dvaro kerdžių (ps.) Alk. An galo ana (merga) i vė pérsvertė žmogyste VoL386(Klt). Vinkst velnias persivertė į žaltį, įsirietė į užgintą medį M.Valanč. Aš parsiversiu marga žuvele ir išplaukysiu par vasarėlę LMD(Vb).
12. tr. Q546 vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Nemoku rūšiškai (rusiškai), reik, ka párverstų, parpasakotų Krš. Anie (belaisviai) lenkiškai kalba i vokiškai párverta Krž. Reikia sklodniau pérverstie [dainą] LzŽ. Reikalavo nu manęs, kad párversčio Tamstos pratarmę į lotynišką liežuvį Jn.
13. tr. KŽ, Jon, Kli, Vlk pakeisti (pažiūras, tikėjimą ir pan.): Jį párvertė rusų tikėjiman J.Jabl(Ln). Ką ką, bet Martą nepérvers į katalikes Gs. [Vytautas] tiek žemių parvertė į tikėjimą krikščionišką M.Valanč. Su šventais šventu būsi, o su perverstais perverstu pavirsi DP514. Mane pérvertė an lietuvio Rdš. Pérvertė in gudų LKKIII184(Arm). Kab mane norėjo an lenkiško párverst! Kls. Mūsų kraštas pérverstas [į lenkus] Pb. Pasiėmė gudę ir pérvertė namus Aps. Išėjusi iš bažnyčios parodo ji tai savo nagelius ir ragelius ir perverčia savo vyrą priderėti prie lenkų A1885,99. Norėjo párversti žmonis, kad anie visi būtum po valdžios Sd.
| refl. A1883,117, KŽ: Pársiversk į katalikų vierą: žmones išganydinsi ir pats būsi išganytas Dr. Iš prūsų (evangelikų) pérsivertus Gs. Ėmė bobas iš Gudijos ir pérsvertė palėkais, lenkais Kli. Tę vis kada buvę lietuviai, pérsivertė Dv. Čia vertėsi persivertė visap žmonės DrskŽ. Yra daug pársivertusių: čia nu bažnyčios draudė, juokės, čia žegnojas be parstogės Krš. Kas su žmonimis pasidarė – į velnius pársivertė Krš.
14. tr. daug per laiką praleisti: Anas per sa[vo] rankas pamarainias pinigų pérvertė Rod. Visokių pinigų mes pérvertėm Mrc.
ǁ refl. pasikeisti, pabūti: Kiek pas manę mokytojų pérsivertė, tai ojojoi! Vlk. Pas mane pérsiverčia, perkūnas žino, kiek žmonių Dg. Daug pérsvertė kunigų čia Dglš. Velniai žino, kiek jų (šunų) pérsvertė per mano amžių Jz.
ǁ refl. daug turėti: Prisiųsdavo [pinigų], pársivertę pinigais Krš.
15. refl. manytis, gyventi: Mes, sẽniai, beigiam dienas, tai jau ilgai nepérsiversim Šlvn.
16. tr. Q537 perkabinti.
◊ aki̇̀s pérversti
1. numirti: Tas vaikas jau dvylektą valandą párvertė aki̇̀s Nmk.
2. sakoma apie supykusį, pasipiktinusį: Puola aki̇̀s parver̃tus Všk. Ė jau anas tuoj akis perverčia Ds.
3. nublukti: To medžiaga aki̇̀s párvertė po skalbimo Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj aki̇̀s parver̃s Všk.
4. sugesti, suplėkti: Vikai aruode párvertė aki̇̀s, visi supelėjo Jnšk.

aki̇̀s pérvertęs Mrj nustebęs, įniršęs įdėmiai (žiūri): Ko žiūri akis parver̃tus į mane? Jnš. Žiūro net aki̇̀s pérvertęs Drsk. Ka veiza akès pérvertusi – nepripažįstamas žmogus Krš. Bulius tik riaumo[ja] aki̇̀s párvertęs Rs. Girtas, aki̇̀s parver̃tęs, išsikoliojo ir išlėkė Krs.
káilinius pérsiversti [ant ki̇̀to šóno] pakeisti pažiūras, įsitikinimus: Kas jau iš lietuvių pársiverta káilinius, sunkiai atsiverta Krš. Ir jis šitai valdžiai geras, atej[o] kita valdžia – pérsivertė káilinius an ki̇̀to šóno Šlvn. ×
karobliùs pérversti ristis per galvą: Jis kai griuvo, tai net karoblius pervertė Lš.
kūliõm pérversti sujaukti, išnaršyti: Kas buvo trobon, tai visa pérvertė kūliõm LKT385(Drsk).
márškinius pérsiverti; ×skū̃rą pérversti pakeisti pažiūras, įsitikinimus (ppr. apsimestinai): Lietuviai greit pársiverta márškinius: čia šauliai, čia stribokai Krš. Muno skūrõs nepárvers – koks esu, toks i mirsu Užv. Kiek yra párvertusių skūràs, neklausk: čia kumunizmą kėlė į padanges, čia trispalvę kela Krš.
stulpù pérversti Jrb apie mirštančio, išsigandusio, supykusio akis: Jis mirdamas akis stulpu pervertė KlK8,70(Pn).
ši̇̀rdį (kieno) pérversti prisiversti (kam) ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano parverst, idant dovenočio brš.
piever̃sti, piẽverčia (pỹverta), piẽvertė (dial.)
1. Plik žr. priversti 3: Pỹvertė pilną vežimą Klp.
2. refl. žr. priversti 8 (refl.): Kad pysiver̃s, viską atmes: rūpinsis, kad dvasiška, ne kūniška Klp.
3. Šlu žr. priversti 10: Mumis pỹvertė vardus pakeisti [pasuose] – aš [dabar] Morta, ne Márta Sg.
praver̃sti, praver̃čia (pràverčia KŽ), pràvertė
1. tr. prarausti, praardyti, praarti (žemės paviršių): Ach, kaip bus gera pavasarį: pirmoji velėna, praversta plūgo, ir kokis jausmas! P.Cvir. Aš, pravertęs dobilienos plutą, tūkstančius pėdų po ja randu K.Brad.
2. tr. NdŽ nukelti į šalį, padarant vietos: Tėvai išvažiavo, o ji (gaspadinaitė) nuėjo in tą pakajų, kur tie lavonai, pravertė, pati palindo in apačią, pasiliko sau skylutę, kad jai būt biskutį matytie BsPIII212(Brt).
3. tr. verčiant atskleisti, praskleisti: Barvainis greitai pravertė ligos istorijos lapus rš. Tėvas pravertė geografiją, kertėj ant staliuko nublokštą L.Dovyd. Praverčiù tą rašymą i nieko neskaitau Jrb.
ǁ NdŽ verčiant užskleisti: Kai kuriuos puslapius praver̃čia neskaitęs DŽ1. Ji niekada nedalyvavo šermenyse ir nusisukusi praversdavo laidotuvines nuotraukas šeimos albumuose rš.
4. refl. išsiveržti į paviršių: Tai vienoj, tai kitoj vietoj prasi̇̀verčia šaltinuko vanduo ir verčiasi verčiasi Prn.
5. intr. Q593, Sut, L, J.Jabl, KŽ būti pravarčiam, reikalingam: Man pràverčia jis, aš praverčiu jam J. Praversti – stotis vertingu I. Kad iš tavęs penkiolika perskelčia, praversčia B. Šis vadovėlis galės praversti ne tik mokyklai, bet ir savimokai rš. Pinigas visada praver̃čia NdŽ. Praverstų pasirūpinti siųsti kunigą lietuvinyką Peterburgon A1883,53. Pravers viskas per amžių I.Simon. Man taip praverstų tavo patarimas, gera širdis, tiesus ir aiškus protas J.Marcin. Ilgai keliavau, dabar praverstų pasilsėti J.Balč. Laukinių gyvių patyrimas neina veltui – jis praverčia kovoje dėl būvio T.Ivan. Prasivaikščiojai jau gerai; ne čia pat dvaras… praverstų ir geras pusrytis Žem. Kai suaugom, tai visi nepràvertėm [namuose] Škt. Kad esi, i pràverti, ka i senas Grd. Daba seniukai į miestą labai pràverta Krž. Vasarojui pravers lietus, kad tik ne per smarkus būtų LzP. Ka užeitų koks pudurėlis lietaus, praver̃stų burokam Sk. Da ka piltų cielą parą, da praver̃stų – koks sausumelis yr Bt. Mokinantis ir kapeika praver̃čia Skp. Rytą tingis keltis, praver̃st[ų] miegas Km. Šykštėlis ėmęs išsikalbinėt, sakydamas, kad visa, ką vežąs, praver̃sią jam pačiam BM40(An). Būkite paklusnūs savo viršininkams ir jiems pasiduokite; nes jie budi, kaipo duosiantieji skaitlių už jūsų dūšias, kad tai jie darytų su džiaugsmu ir nedūsaudami; nes tai jums nepraverstų SkvPvŽ13,17.
| refl. Š, FrnW, NdŽ: Lentos labai prasivers komodai L.Dovyd. Viskas prasver̃čia jauniem gyvenant Šmn. Užrašysiu ir tą dainą, gal kam prasiver̃s Kair. Prasiverčia ir jam pinigai Ps. Kas naudosp dūšių jūsų … praverstųs DP577.
6. intr. L, NdŽ, KŽ laiką praleisti, sugaišti, užtrukti: Ilgai praverčiau, lig išsirengiau tolimon kelionėn Š. Dabar valandos nebepraver̃sim J.Jabl. Darbą dirbdamas praverčiau valandą Tsk. Visą dieną pràverčiau betaisydama rašinius DŽ. Albina pravertė su gyvuliais, daržais ir verpimu A.Rūt. Tris dienas pràverčiau, kol sutvarkiau kiemą Slm. Su daržais pràverčiau visą dieną Krs. Kareivis pravertė prie to darbo visą dieną J.Balč. Beveik iki saulės laidos broliai praverčia, kol išrauna žemėtas sugargažėjusias šaknis L.Dovyd. Jis pravertė toje kelionėje trejus metus Blv. Negudęs operatorius Gintautas ištisas tris valandas pravertė, kol išvalė žaizdą ir subintavo galvą Vaižg. Šiems darbams visas mano laikas praver̃čia, nei valandėlės dykos nebelieka APhI71(A.Baran). Pati apie vaikus besiruošdama praverčia LTR(Sln). Ben savaitę praver̃sdavo su mėšlavežiu Kp. Su lauko darbais praver̃čia kad ir du vyrai Alz. Koronė tokie šalčiai kaime: praverti̇̀, pečius bekūrendama Mžš. Dvi dienas pràvertėm laidot Km. Rokiškin valandą labai praver̃s važiuot Slm. Man valanda praver̃čia, lygu užmiegu Adm. Aš su tais paukščiais praverčiù daug Jrb.
| Po rugiapjūtės žvirbliai pusę dienos kieme praverčia Mš.
| refl.: Ruošos, darbų – ligpiet prasiver̃čia Mžš. Mum su tais važiavimais tai te, tai te – prasiver̃sma labai daug! Slm. Laiptai žemi, dures aukštai, tai, paki prilipi, prasver̃čia ilgas čėsas Skp. Man visa diena prie gyvulių prasiver̃čia Krs. Ilgos veselios būdavo, beveik savaitę prasiver̃čia Plvn.
7. refl. NdŽ turėti verslą, iš ko gyventi: Prasiver̃čiame iš savo uždarbio DŽ1. Aplinkinių kaimų kampininkai ir įnamiai, gebą prasiversti su karve, pora paršų ir daržu prie menkos trobos M.Katil. Vis tiek tėvas neprasi̇̀vertė iš savo žemės Lk.
ǁ Žb rasti išeitį, manytis: Motinos sesuo gyveno prie mokyklos, ir pas tetą [mergaitė] galėjo pigiai prasiversti M.Katil. Kaip yr, teip ir prasverti̇̀ Skp. Pràsverčiu kokiais vaistais ir gyvenu DrskŽ. Prasi̇̀verta šiaip taip, badu nemiršta, ale tik tik Krš. Prasiver̃siu šią dieną, neisiu skolytis pinigų Bgt.
| Laikydavo [šiaudinis stogas], paki dapūsta lig lotos, tai prasverti̇̀ keli metai Šmn.
8. refl. pasidaryti, pavirsti kuo: Pjonyčia prasver̃tęs Pls.
9. refl. pramokti: Jie juokias, kad negaliat prasiver̃st biržietiškai Kvt. Man sunku prasiver̃st šviežiai, vis tiek senus žodžius vartoju Mlt.
◊ rankàs praver̃sti truputį pailsėti: Tėvas už darbų rañkų nepràverčia, o sūnus guli Vlk. Žu darbų tai ir rañkų nepràverčiu Žrm.
priver̃sti, priver̃čia (pri̇̀verčia), pri̇̀vertė tr.
1. D.Pošk, Ll, Alv daug išversti, prigriauti, priguldyti: Buvo toks viesulas, pri̇̀versta medžių išvien, prikryžiavota Krs. Tokių beržinių medžių priverstà ten Trk. Kelias ejo, mašinų vieno[je] pusė[je] priverstų̃, antro[je] pusė[je] priverstų̃ Lnk.
| Kad pri̇̀vertė dobilų, pradalgiai didžiausi, dirba jis, sako, ir dirba Slm. Mes rugių šešiasdešimt kapų privertėm rš. Dobilų šiemet lyg tyčia privertė pernelyg J.Sav.
| refl. tr.: Mūsasis prisi̇̀vertė miško, sau ir vaikuo trobas pastatė Ms.
ǁ prk. žudant priguldyti: Tų kareivių priverstų̃ kaip malkos pagalių Lnk. Ten daug išmušė svieto, kas buvo priverstų̃ tų žmonių! Kal.
2. Db su arklu ar plūgu daug (vagų) išarti: Vaga tiesi, lygi – ištisas marias tokių priverčia J.Paukš.
ǁ prirausti, priknaisioti: Kurmiarausių pri̇̀versta, pjaut negali pievos Rm. Jei rudenį kurmiai daug kurmiarausių priverčia, žiema bus nešalta MTtV198(Krk).
ǁ prirauti, priplėšyti: Pri̇̀versta traktoriaus eglinių kelmų Klt.
3. S.Dauk, L, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Pln, Lz ko daug, pilną pridėti, prikrauti, primesti: Pri̇̀vertei daug malkų J. Malka medžių priverstà, užteks par žiemą Klk. O taukų pri̇̀vertė krūvą Ul. Krūvos šieno visur pri̇̀verstos Akm. O prie tos lovos kaulų žmonių kad priversta krūva didžiausia LTR(Gdž). Prišienavo, pri̇̀vertė žolės gražiausios Klt. Ka pryverstà šieno [karvei], gal užtekti visai nedėlei Lkv. Atšlaimas pilnas pri̇̀verstas virkščių Prng. Žolės pri̇̀vertė gardan vyras Skp. Drangas iki rūčkų viršaus privertė šiaudų M.Katil. Kai kada buvo krosnys pri̇̀verstos akmenų Grv. Parėjęs jau rado visą klėtį priverstą aukso LTR(Bsg). Paskui jie tau priverčia lėkštę mėsos, kad neįveiksi rš. Jau tavo kubilan kad pri̇̀vertėm putų, gana Slm. Mažytė senė, basa, skarota, leido jam įeiti į prieangį, kur buvo priversta sulūžusių padargų, ratelių, kubilų rš. Pakelėj kad jau pri̇̀versta rąstų! Pc. Prie jo priversta daug sienojų Ėr. An pirkios spalių priversta, reikia sergėt, kad neužsidegtų Al. Ant daržo mėšlų pri̇̀versta iš rudens Jrb. Priver̃čia te visur visokių šiaudų, ar te ko, nu tai pagrėbstai nuėjęs, va, nuo kelio Sb. Akmenų buvo priverstà gyvą galybę Šv. O už miesto būdavo pri̇̀versta [visko], sąšlavynai Sk. Pri̇̀versta visurek butelių! Jsv. Lapų priver̃sta prieš kapus Mžš. Priversti̇̀ kapai gėlių, vainikiukų – išsirodo visi geri esą Krš. Visa ko priverstà, tik turėk piningo Rdn. O turguj sviesto pri̇̀versta kiek nori Upt. Žmonys visko priver̃čia aruodus, viskas auga Jd. Kokių nėkiukų krautuvėse priverstà, o gero daikto negausi Krš. Viso svieto škurlių Lietuvo[je] priverstà – kaip ubagų kraštas Trš.
| prk.: Patogus laikas: pilnatis, dangus priverstas smulkių debesėlių – bus bulvės pilnos ir didelės J.Avyž. An manę pri̇̀vertė (prišnekėjo) visko Mrc.
priverstinai̇̃
| refl. tr. Š: Jis malkų prisi̇̀vertė galybes J. Daug šieno prisi̇̀vertė Balsiai Trk. Prisi̇̀vertė šieno pilną klaimą Ktk. Tiek prisi̇̀vertėm [javų], o ar pirks, a supirks? Rdn. Prysi̇̀verčiau vežimą šieno i išvažiavau Kv. Meisingi paukščiai – du bliūdu meisos prisi̇̀verčiau Krš. Atsistos, sau lėkštę pri̇̀svertė ir šveičia Pv. Pilni pavieškeliai prisiver̃tę šlamų Krš.
ǁ refl. prisišiukšlinti, susijaukti: Vienų vyrų gyvenimas toks tenai, prisiver̃tę kaip nelabiejai Krš.
ǁ ko daug sukaupti, sutaupyti, turėti: Turto priverstà, nebsuskaitliuo[ja], kiek turį Krš.
| refl. tr.: Kningų prisiver̃tęs, a visas parskaitei? Krš. Buvo prisiver̃tęs [šieno] daržines, pardavojo Užv. Žmonys piningų daba maišais prisiver̃tę Krš. Prisivertęs pilnas kertes LTR(Žg).
ǁ refl. tr. daug prisikasti: Tas žmogus tų builių prisi̇̀vertė, prisikasė daug LKT85(Kl). Mėšlo daug prikrėčiau, prisi̇̀verčiau bulbių Krš. Prysi̇̀verčia bulbių kalnus Grd.
ǁ ko daug priberti, pripilti: Cielą maišą pryvertė obūlų Kv. Cukraus priverčia [alun] Antš. Pri̇̀verta cukraus, negali arbatos praryti – bobų mada Krš. Priver̃čia to zodo (geriamosios sodos) daug, smirda man tas zodas Svn. Pikliaus pri̇̀versta pilna – oje! Jrb. Motina lengvai galėtų ištraukti įkritusį duobėn vaiką, jei sumanytų primesti tenai žabų ar priversti žemių Blv. Žemės priver̃stinas NdŽ.
| refl. tr.: Runkelių sklepą prisi̇̀verti Dg. Prisi̇̀verčia obuolių ir sėdi [turguje], labai užsiprašo Brb. O tas žmogus prisivertęs pilnus pašalius savo bulbių Sln. Bulbių kiek įsikiš [Sibire], miegas liuob prisiver̃s Krš.
ǁ NdŽ, Prng, Vvr ko daug pripilti, prilieti: Didelį puodelį pieno priver̃čia Kp. Prỹvertė pilną bliūdą putros, bene aš išsrėbsu Kv. Vandens prỹverti krūzelį i plempk End. Mes pri̇̀vertėm [v]andens pilną trobą Trk. Pareita baisiausiu pakriaušiu plisdama [banga], ar laivą priver̃s vandens, arba apvers laivą Plng. Dabar gero pieno priverti̇̀ [į sriubą], o seniau tuo pienu, kur iš blėtelės, užžilina kiek, ir valgyk Mžš. Vienas kitam priver̃čia i geria Pg. Valdiški [agurkai] labai rūgštūs, kai nusiperki: acto priver̃sta Mžš.
| refl. tr.: Prisi̇̀verčiau torielką smetono ir išdyžiau čystai Kv.
ǁ daug duoti gerti (alkoholinių gėrimų): Jeigu nepriver̃si lig kaklo, ir nears, ir neveš Kbr.
4. impers. NdŽ, DŽ1, Vkš, Nt, Pc, Pnm, Ktk, Jrb, Dkš, Nmj, Alv, Vlk daug prisnigti arba prilyti: Tik sniego labai daug pri̇̀vertė, gilu: sunku išeit ir išvažiuot Krs. Teip buvo pri̇̀versta sniego, lig kelių Slm. Sniego kai pūko pri̇̀vertė Klt. Sniego priver̃sdavo pusnis lig dangčių Mlk. Sniego kalnus pri̇̀vertė parnakt Užp. Dabar tai neatbris [brolienė], ui – šitiek pri̇̀vertė sniego! Mžš. Čia nuvaro sniegą, čia vėleik priverta, taip i dirbas Krš. Sniego pri̇̀vertė lig šakumo, motriškos brenda pasikaišiusios End. Ta žiema buvo šalta. Sniego vertė privertė – vos išbristi V.Bub. Sniego buvo visur lygiai priversta J.Balč. Staigūs vėlyvo rudens vėjai užpustė kelius, daubas privertė lengvo, puraus sniego J.Marc. Vėjai sniego nenupusto, o priverčia jo devynias galybes sp. Pri̇̀vertė – visi pašaleliai pažliugo Krš. [V]andens nebė[ra] kur dėti – pri̇̀vertė Mžk.
5. impers. gausiai išberti (šašais): Jam buvo skaudžių priver̃tę ant užpakalio, prisėst negalėjo Mžš.
6. verčiant prispausti: [Ciesorius] liepė šv. Jurgį nuvesti į kalinį ir akmeniu priversti M.Valanč. Versdamas akmenį man koją pri̇̀vertė NdŽ.
ǁ prk. priskirti: Mūs ūlyčią pri̇̀vertė prieg Dubičių parapijos Dbč.
| Tus kryžius (jų pastatymą) rajoninė valdžia pri̇̀verta klebonuo Plt.
7. prk. pasukti, pakreipti, nugręžti kuria nors linkme: Priverst širdis tėvų vaikump Ch1Luk1,17. Mokėk tuos … gražiais davadais gerop su savim priverst SPII186. O Christe, mūsų Pone, per tavo prikėlimą teikis kaltiems atleisti, meilėn tavo priversti PK168. Kartais ir patsai Ponas Dievas užleidžia ant žmogaus vargus kokius, … idant jį šiteipo pakūtospi priverstų BPII478. Kleidžiančius keliop priversk ir vierą tikrą jims apreišk Mž56. Daugybė mokslų priverčia tavę pasiutimop BtApD26,24.
| refl. CII366: Jėzus akis jiems atveria, kad jie prisiverstų nuo tamsybės šviesybėsp brš. Dūšia žmogaus … gal savo valia nuog Dievo atpulti ir, traukiant Dievui, vėl jop prisiversti MT43. O Pone mielaširdingas, didis est tavo kantrumas, duok mums savęsp prisiversti, tavo meilėsp prisiglausti PK164. O jei tu piktamujam praneši, ir jis neprisiverč nuog savo pikto gyvenimo ir kelio, tada jisai savo grieko dėlei numirs, o tu savo dūšią išgelbėjai BBEz3,19. Kas žino? Mažu Dievas prisivers (viršuje apsigręš) ir pasigailės? BBJn3,9.
8. Q75, H160, R, R59, MŽ, MŽ79, NdŽ atversti, padaryti tikintį: Nepriverstinas R203, MŽ270. Priversk vierosp heretikus, sūnaus tavo prieštarnykus PK41. Priversk vierosp turkus piktus Mž50. Žmonės turi būti gvoltu ir kalaviju tikėjimop priversti DP90. Jūs nes apitekinėjat marias ir žemę, kad priverstumbite ką and vieros žydų Ch1Mt23,15.
| refl. Q75, CI269, H, H160,165, R, R59,89, MŽ, MŽ79,117, Sut, NdŽ, KŽ: Mokytinis (neseniai prisivertęs) R267, MŽ357. Prisiverčiù Dievop K; N. Duok mums [, Dieve,] tavęsp priesiversti Mž452. Iš tiesos sakau jumus, jei neprisiversite …, nieku būdu neineisite karalystėn dangaus BtMt18,3. Griekininkė ir iš tikros širdies norinti prisiverstis Ns1858,3. Prisiverskitės jūs, atpuolę vaikai BBJer3,14. Pradėjo Jėzus mokinti, sakydamas: prisiverskitės, nes prisiartino dangaus karalystė NTMt4,17. Tur tada prisivertęjie tikrai žinoti jiems santį atnaujintą ryšį chrikšto MT130. Tą išpažino ir Šalteikis, kad jis prisivertė Dievop I.Simon. Iš šios dienos ana moteriškė prisivertė Dievop ir dabar nei sykį nepasiliekti bažnyčią neatlankiusi Kel1864,90. Širdingai Jėzauspi prisivertę brš. Sūdas … yra apsakęs baisiąją rūstybę Dievo, mūkas, čia sančiąsias bei amžinąsias, visiems neprisivertusiems Dievop MT52.
9. prk. nugręžti, nukreipti, nusukti: Težino, jog tas, kursai priverčia griešnyką nuog klejojimo kelio to, ižganys dūšią nuog smerties Ch1JokL5,20. Nėsa jei jie prie mano sudūmimo būtų pasilikę ir būtų mano žodžius mano žmonėms apsakę, tai tas juos nuo jų negero kelio ir nuo jų pikto pasielgimo būtų privertęs LC1878,8.
| refl.: Kartais Ponas Dievas krikščionis vargais slogina, idant pakūtą darytų, prisiverstų nuog savo pikto gyvenimo BPII79. Ir kožnas teprisivers nuog savo pikto kelio ir nuog pikto darbo savo rankų BBJn3,8. Meldžiamės …, idant nuog griekų prisiverstumbim BBDan9,13.
10. Q36,664, SD123,84,147,149, SD184,274,305, P, S.Stan, D.Pošk, S.Dauk, Sut, I, N, K, Rtr, LL107,109,164,230,325,326, L, Š, NdŽ, FrnW, DŽ1, KŽ primygtinai pareikalauti, paliepti, varu privaryti ką atlikti, prispirti: Jis privertė mane gerti J. Už tą arklį jį pri̇̀vertė išvesti karvę fermon Krs. Dabar negi priversi̇̀, kad imtų [suvedžiotą merginą] Alks. Nepriversi̇̀ šitokio prieg darbo DrskŽ. Niekas tę jos nepri̇̀vertė, ji pati už jo ėjo Jrb. Pri̇̀vertėm, ir pagiedojo [rožinį] Alz. Jug aš negaliu priver̃sti ano KlbXXXV(1)65(Als). Su ginklu tu nėko nepriver̃si Sd. Kas norėjo, pasninkavo, priverstà nebuvo Žeml. Sunku priver̃st negert, nori visi springt Ant. Norėjo priver̃st ponevalia kuniguos LKKVI281(Tj). Ar tu gali priverst šnekutį švilpauti, kada jis nenori? P.Cvir. Bendrom jėgom priverskime užmiršt vaidus, priverskime paduot rankas, gyvent taikoj, kaip Dievo įsakyta J.Gruš. Privertė mane jaunutį senos kuprės vyru būti LTR(Upt, Brž). Tai verste pri̇̀vertė už seno tekėti JD425. Ar norite, kad vis su gvoltu jus priverstų? K.Donel1. Teip nespėru yra priversti žmones, kad priimtum naujį ir sau nežinomą tikėjimą M.Valanč. Rūpesniu žmonių nepriversi, kad tavęs pasigailėtų S.Dauk. Teip yra [žmonės] valnais nuog Dievo padaryti, jog ne tiektai žvaizdės, bet nei angelas, nei velinas gal juos nevaliosp priver̃sti, nei prispaust DP60. Sūnų Dievo po tuo sunkumu prakaituotis ir teip daug vargų kęst privertė DP623. Apaštalai buvo geri …, kuriuos padrūtint ant vargų ir kančių, parodymų algos amžinos gana buvo ir nereikė priversti grumzdimais ugnies negęsančios SPII40–41. Po tam Jėzus privertė (pataisyta priverčia) mokytinius savo eit eldijon Ch1Mt14,22. Ir kitaip nebuvo galima, kaip tikt kardo aštrumu juos vėl ant paklusnumo priversti Kel1861,67. O kursai tave priverstų eit vieną mylią, eik su juo ir dvi BtMt5,41. O dirbtie priverstas buvo, nes jis buvo vargdienis BsPIV15. Negalėdamas kitaip sutalpinti žodžių į metrikos sąlygojamą tam tikro skiemenų skaičiaus eilutę, Petkevičius buvo priverstas juos trumpinti BVI237. Jis verstinai priverstas labai daug dirbti daugingai savo šeimynai Vaižg. Antsikoriau vargais tavo ne priverstas, bet mylėdamas tavi M.Valanč. Aš pirmą kartą nustebęs pajutau, kokio esama skirtumo tarp priversto darbo ir darbo savo noru Vaižg. Jūsų mokinys Rimantas nuteistas ketveriems metams priverčiamųjų darbų rš. Kitą kartą nebuvo pri̇̀verstas tas mokslas; kas galėjo, tas ejo Pvn. Keturi skyriai buvo tuokart priverstà Yl. Einam namo, nepri̇̀versta žmogui lauke būtie Vlkv. Jei nestaisis [karvė], tai aš priverstà ją parduot Pv. Ji bus priverčiama (paraštėje priversta) ant slūžbos ir mūčyta keturis šimtus metų BB1Moz15,13. Kas pasiskolintų iš artimo ką nors iš tų dalykų, ir sumenkėtų ar nustiptų, bus priverstas atlyginti Skv2Moz22,14. Nesigina padaręs, bet sakos liepiamas ir priverstas padaręs nuog kitų SPI8. Nė viens netur būti priverstas ir prisylytas vierosp Vln5. Perėjimas iš savo noro santykių į priverčiamąsias pareigas rš. Kumeliuotis pradėjo, o te nelaimingai ėjos, ir daktarai patikrino, kad nieko nebebus, reikia išvežti priverčiamon pjovyklon Slm. Mirtis nuo pareigų priverstinųjų atleidžia V.Kudir.
| Gyvenimas pri̇̀vertė išmokt visokių darbų Krs. Aš labai baili, ale viską gyvenimas priver̃čia Alks. Anam gaila vaiko, ale vargas jį privertė parduotie BsPIV124. Tėvynės meilė privertė mus bėgti Vd. Lapų kvapas mane svaigino ir privertė keletą kartų giliai atsidusti J.Mik. Nėra tokios pasauly galios, kuri mus priverstų iš čia pasitraukti, savo pažadų neištesėjus V.Krėv. Begu religija privers dykaduonį dirbti Blv.
^ Priverstám ir šiaudas sunku pakelt Lp. Pri̇̀verstas – ne darbinykas Lp. Čigoną bėda dirbt priverčia KrvP. Priverstinoji meilė laimės neatneša rš. Nedžiaukias iš priverstos malonės VP31. Ir šunį kasytis blusos priver̃čia Vlkv. Kairė ranka arčiau širdies, o širdies niekas neprivers tylėti V.Bub.
priverstinai̇̃ Išvežė, ką nesrašė, priverstinai̇̃ padarė kolūkius Vlk. Priverstinai̇̃, ką čia sakyti, kad laisvai [ėjo į kolchozus] Erž. Kam reikėjo kirst, juk galėjo eit su kavalieriu gyvent, juk daba nepriverstinai̇̃ Šd. Reikia priverstinai̇̃ stot [į kariuomenę] Vlkv. Reikia da priminti, kad žmogus turi kartais priverstinai kvėpuoti oru, prisisunkusiu nuo tabako V.Kudir. Į vaizdus žiūrint, užeina tarsi kas, suvaržo, suspaudžia, suima ir veda priverstinai su savimi Vd. Kad aš turėčiau tokią dūdą, kad, man žaidžiant, turėtų visi priverstinai šokti BsMtI23(Brt). Tiek kartų žemaičiai, priverstinai vertamys į katalikų tikėjimą, nepasidavė M.Valanč. Vieną kartą priverstinai dvaras liepė visiems vaikams įskiepyti raupus Rp.
| refl. LL186, NdŽ, DŽ1, Vkš: Kiti mokėdavo prisiversti [mokytis], bet Valentinas negalėjo S.Zob. I vieną sykį, ir antrą sykį teip prisiver̃tusi valgiau, sukimšau kimštinai, i gana End. Be dantų esu, negal pašnekėti, reik prisiver̃sti End. Ka matai, ka nešvariai, negali prisiver̃sti valgyti Krt. Aš neprisiverčiù nė brūkšnį pabraukt – teip sergu Smln. Neprisi̇̀vertas, nenoras šilto[je] dirbti Rdn. Prisiverčiau pern ir šįmet iš tikrųjų tą darbą atlikti LMD(Sln). Marti iš prastų (gudų), ale pri̇̀svertė lietuviškai [šnekėti] Dv.
^ Neprisiversi kap gegutę perėti LTR(Vlkv).
◊ kálnus priver̃sti daug prišnekėti, priliežuvauti: Až akių ir kálnus priver̃st[ų] an tavę Užp. Kiek ana mun primalavo – pri̇̀vertė kálnus kálnus Krš.
nuo šiẽno ant šiaudų̃ prisiver̃sti pakeisti pažiūras: Maždaug tuo metu atsivertė (klaipėdiškiai sakytų: prisivertė nuo šieno ant šiaudų) Jonas Vanagaitis I.Simon.

×razver̃sti, razver̃čia, ràzvertė (hibr.) tr.
1. sugriauti, suardyti: Nori šituos senus namus razver̃st Dglš. Bažnyčią tai ràzvertė, jau nėra Dbč. Kalnai reikė razver̃st Str.
2. išvartyti, išsklaidyti į šalis: Rugiai kai kada reikia razver̃st iš kuorų, suželia Klt. Anas paėmė tą krūvą [žabų] razver̃st Ad.
3. iškelti į paviršių: Ràzvertė gyslas net par kirkšniais, visą riečia krūvon Klt.
4. išpilti, išlieti: Katinas ràzvertė viralą LKKXIV228(Grv).
suver̃sti, suver̃čia (sùverčia), sùvertė
1. tr. Pb verčiant ant šono suguldyti (vieną ant kito): Į vieną duobę liuob suver̃sti aple porą tūkstančių žmonių Kal. Anus sùvertė su visais drabužiais i pakasė Krtn. Vienon duobėn visus sùvertė kare Klt. Gyvas negyvas dar, visus an kitas kito sùvertė, užkasė End.
| refl.: Bet naktis baisiai rami ir tamsi, ir jei ne boluojantis sniegas, susiverstume vienas ant kito M.Katil.
ǁ lenkiant, kertant, laužant suguldyti, sublokšti: Norėdami apsiginti nuo nekviestų atėjūnų, savo girias buvo padarę dar sunkiau pereinamas suversdami medžių sąvartynus rš. Smarkaus lietaus nebuvo, nesùvertė rugių Ob. Suverti̇̀, gražus [rugių] pėdas būdavo, o rišėja suriša Alz. Nei jos šienavimas, nei niek: sùvertė sùvertė žolę, sumaigė Klt. Suver̃sk pradalgį sumuštinį Ėr. Šios javapjovės ne tik nupjauna javus, bet ir suverčia juos ant ražienų į vienodo storio bei pločio pradalgius rš.
| refl.: Pradalgės storos susi̇̀vertė – toki puiki buvo pieva Šts.
ǁ sulenkti: Iš párvarymo arklys stova narius suver̃tęs ant klupikais Šts.
2. tr. K, KŽ, Žln, Dglš, Všk sugriauti, suardyti: Nesuver̃skit tvoros, nepadarykit bėdos Vlk. Sùvertėm [namą] ant malkų Sdb. Namus jų sùvertė par karą Alks. Didelis palocius, gražus, sùvertėm, nebereikalingas po karui Kvr. Gryčią par karą sùvertė [tankai] Vb. Nėr kur sukraut [šiaudus] – klojimus sùvertė Všn. Paskui sùvertė tą namą Kli. Visą būdelę sùvertė, išardė tas briedis Pv. Sùversta namas su pirkaite LKT354(JnšM). Sùversta miestas, nepažįstu gatvių DrskŽ. Pečių perniai sùvertė Aln.
| Buvo toks vėjas, kad klojimą sùvertė Sml. Ir suprato žmogelis, kad tas vėjas, kai anuomet gulėdamas po krūmu pūstelėjo, suvertė jo trobelę LTsIV583(Lnkv).
| refl. K, Rtr, KŽ: Pleciukus jiem davė, pasistatė, bet dabar nebėr, susi̇̀vertė jau Pš.
3. tr. L, Rtr, Š, DŽ, KŽ, Sd, Vkš, Šv, Alv netvarkingai sumesti, sukrauti (į krūvą): Suversk į krūvą visus šiaudus J. Kas čia do kibyklai sùversta? JII103–104. Drabužiai, ginklai ir rakandai – viskas buvo suversta į krūvą J.Balč. Sùvertė [akmenis] krūvosna, tokius didelius, kap ir apgalėjo išverst iš žemės Aps. Kaip pakliuvo, teip sùvertė sùvertė, i viskas Vž. Šiaudus suver̃sk į malką, i tebūnie Eig. Šieną an kupečvietes suver̃sdavom Jnšk. Medžiai krūvon suversti̇̀ Sv. Suver̃sme rugius in pado Klt. Gavus arklį, burokus suvežiau ir sùverčiau ant kiemo Krs. Sùverta an lygia žeme, grūdus i sudaigina Gršl. Šituos akmenis čia sùvertė PnmR. Žemė kaugiums suverstà Krš. Suver̃čia visus prie upei, tai tuos medžius plukdžia Kp. Ilgos šatros sùversta Dv. Balandas sùvertė nu daržo tame pašalė[je] Trk. Suversti yra pluoštan rankraščiai ir knygos A1885,371. Rąstai, atraižos, lentos kieme suverstos kaip papuola rš. Juočbaliai čia supildavo kiaulėms bulvaites, kampe suversdavo keletą maišų sau valgomų, kad nereikėtų per šalčius į duobę landžioti V.Bub.
^ Kad tau Dievas suverstų̃ visa in širdies! Arm.
| refl. Rtr, Š: Ugnis susiver̃čia kamuolin Aps.
ǁ verčiant padaryti: Kalnai suversti̇̀ iš akmenų NdŽ. Suversta krūva, sąvarta LL329. Mėšlų dvi krūvos sùverstos ant tų užsėtų kviečių – tai padarė! Jrb. Dėdei bus laužas sùverstas ir gyvas sudegytas DrskŽ. Ir liepė [karalius] laužą suver̃st ir uždegt (ps.) LB198. Parnešė, sùvertė an stalo visą krūvą [skalbinių] ir kočėja Kpč. Kad sùvertėm kūgį, tai ik dangi aukščio Rod. Tę sùversta tas kalnukas, išknistas barsukų Vlk. Sniego kalnus supučia, suver̃čia Klt.
| prk.: Kalnai mano skausmo suversti̇̀ NdŽ.
ǁ prastai, greitosiomis pastatyti: Sienas sùvertė sùvertė iž rąstų, vėjai eina Žln.
| refl. tr.: Pirty iš akmenų si̇̀verčia krosnį Dv.
ǁ NdŽ, LzŽ netvarkingai sumesti, sukrauti į ką, į vidų: Sùvertėm kluonan šieną i tegu stovi paki kur kas Klt. Dabar mielės tos ne par brangios, gali̇̀ jų daug suver̃st alun Mžš. Naminės girnos buvo, sumetė, suvertė sklepan Vdn. Kaip sùverčiau, teip ir stovi suversti̇̀ viedrai Imb. Kiek kryžių sùvertė į pelkes tie bedieviai Krš. Priemenėn sùvert’ bulbas Dglš. Akmenys gražiai išrinkti, suversti tarpuvarsnėse J.Avyž. Senasis Kriukas, suvertęs į kišenes pinigus, išsinešino su visa šeima J.Sav. Visi dokumentai buvo suversti̇̀ į sklepą, visi sušlapę Lc. Į vieną anų (vilniškių) vežimą tris keturius mūso sùverta Krš. Tie žmonys ant ryto nuvežę tą sūdytą žiuvį, į ežerą suvertę Sln.
^ Tokius piningus kaip į duobę sùvertė: laužą susipirko Krš.
| refl.: Tesusiverstase piktadėjai ingi peklą visi pagonys, kurie užumiršta Dievą Mž522.
ǁ NdŽ suberti: Tą cukrų į uogas suver̃su, būs gerai Krš. Pernai buvo tieku grūšių, kad sùvertėm trąšos[na] Dv. Tamsiai raudonos uogos, kaip stikliniai karoliai, buvo suverstos į pintinę rš. Obuoliai krinta; aure, žalius suver̃čiam kiaulėm Mžš. Atalekia raganos, prisipjaustė, tas ropes sùvertė katilan, verda (ps.) PnmR. Duobėsa sùvertėm šimtą dvidešimt maišų [bulvių] Azr.
ǁ NdŽ, Jsv supilti (skystį): Trilitrinį sloniką [pomidorų tyrės] suver̃čia ir raugina Snt. Tę bliūdukan kap buvo, tai tuos riebulus ir sùverčiau, sriubon gerai Pv. Rado Vaitiškis artipilnį kibirą ir tą suvertė ant ugnies priežadoje M.Katil. Ta žmona pagreibus tą verdantį puodą ir suvertus ant galvos tam švedui Sln.
| Todėl gerkles laidė, kad po literį į gerkles suvertė K.Bor. Petras prisipylė stiklinę ir vienu šūsniu suvertė į bedugnę gerklę J.Avyž. Kazys, jau kelis stikliukus baltosios į burną suvertęs, švelniu, net limpančiu balsu kalbėjo A.Rūt.
ǁ sugirdyti: Arbotinį šaukščiuką [taukų] aš jam (vaikui) sùverčiau Klt. Negeria, tai bro paėmėm ir sùvertėm pilną stiklinę Ktk.
ǁ NdŽ išgerti: Vyrai sùvertė šnapsą, kaipmat apgirto Rdn.
| refl. tr., intr.: Susiverčiam po pusę stiklinės raudono vyno ir murksom, spoksom į pritryptas grindis V.Bub.
4. priskirti, primesti, užkrauti kam kokias nors pareigas, atsakomybę, kaltę ir pan.: Mano žmogus viską suvertė ant mano pečių, pats niekuo nebesirūpina Skrb. Kai brolį pašaukė karan, pamotė ragana visus sunkiuosius darbus suvertė ant Sigutės DvP214. Visas darbas suversta ant sprando keleto žmonių V.Kudir. [Senelė] imdavo gėdyti, kad nedirba darbo, kad viskas suversta jai vienai J.Ap.
ǁ apkaltinti ką padarius: Ką pati sakė, ką darė, sùverta kitam žmoguo – tokia velnėnė Krš. Tam visą bėdą sùvertė, katras nusišavo Sv. Visą bėdą sùvertė in manę Dglš. Kiti padarė, o man visą bėdą sùvertė Jnšk. Sùvertė kalčią numirėliuon, dėjo visaip Pvn. An marčios kalčias sùvertė, ėdė kaip kirminas Krš. Daukantas buvo pirmas istorikas, griežtai atskyręs lietuvybę nuo lenkybės, suversdamas lenkams kaltinimus už visas Lietuvos nelaimes V.Aln. Jiej padarė avariją, o an kito sùvertė Pv. Išeitų, kad viską reikėtų suversti laikui J.Ap. Suversiu ant tavo paties galvos visa, ką padarei pikto! J.Gruš. Jam (Pinčiukui) suversdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo liekne žmones ir gyulius K.Bor.
5. intr. impers. smarkiai palyti: Sùvertė lietaus NdŽ.
6. tr. L, NdŽ, Vkš, Rt, Skrb, Alv, Rod sujaukti, sutaršyti, išnaršyti: Vaikai sùverčia, sugrūda [patalus], reikia paklot Dbč. Sùversta patalas, nepaklota Dv. Kumet benueisi, vis lovos sùverstos End. Vyrai ka ieško, neduok tu Dieve, sùverta sùverta, į kukulą sumaišo Krš. Gryčią sušiukšlina, suver̃čia [vaikai] Aln. Svetainėje viskas buvo suversta J.Mik. Gyvuliai jodos tik, su ragais suver̃čia tą šieną Snt.
| prk.: Kai kalkozas jau, vėl viską sùvertė subuvo Sug. Pirmajame užrašų tome nėra nei kokio sistematiškumo: jame viskas be jokios tvarkos suversta K.Būg.
| refl.: Aš čia kambary susiver̃tus Bgt. Pavalgęs sutvarkė savo skrynelę, kuri nešant susivertė J.Paukš.
7. tr. NdŽ suarti (plūgu žemę): Sùvertė sumetimą DŽ1. Plūgas tai suver̃čia vienon vieton Slk. Sùvertė kalnus ir pakalnes Bb. Vidurys [rėžio] lovos sùversta, ardami sùverčia Dbč. Viską sùvertė, suarė, nieko nebėr Sdb. Keturias vagas sùverčia in vieną krūvą, ir kiekvienon vagon mėtydavo [bulves] Pv. Kap ardamas kelias vagas suverti iš vienos ir kitos pusės, pasdaro užuogana Lš. Suverčiau šimtą vagelių, kaip ir lankoj pradalgėlių LTR(Dkk).
| refl.: Kai žemė minkšta, ariant gražiai susiver̃čia DŽ1. Sunkesnėse žemėse, jei susiverčia didesni grumstai, po arimo praktikuojama privoluoti rš.
| prk.: Bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis J.Bil.
ǁ Švnč, Lp išrausti, suknaisioti: Kurmiai sùvertė pievą NdŽ. Nugi tos žviglės taip susiknisa, suverčia, jog nebežinai, nuo kurio galo pradėti [mėžti] M.Katil. Ant pievos ku[r]mrausiai suversti̇̀ visai šviežiai Trg. Eidamas par pievą regi suverstus rūsius. Tai kurmio darbas Blv. Kopūstai duota, sùversta vištų Klt.
ǁ suvožti: Aptepk duoną ir suversk Šts.
8. tr. NdŽ, Smn pakreipti, palenkti į kurią nors pusę, kuria nors linkme: Ana párskirs par akį plaukus, suver̃s į viršų, prisegs, i eina Krž. O antai nuo parko beateinąs vyriškis – kaulėtas, augalotas, ilgi plaukai aukštyn suversti J.Paukš. Jos geltoni su seno aukso atspalviu plaukai buvo suversti aukštyn V.Aln. Jos plaukai į vieną šoną suversti J.Sav. O patsai vis braukė ūsus aukštyn lyg norėdamas juos už ausų suversti M.Katil. Sùverta tas garbanas i eita į šokius Varn.
| Vedu tujau tą rubaškikę an galvos sùvertėv Žr.
| refl. tr., intr. KlvrŽ: Susivertė aukštyn plaukus, apikaklę pasitempė ir išėjo J.Paukš. Toks kai kočioliukas pryšaky kad čia susiver̃čia, tai graži kepurė Jrb. Milo švarkas susiverčia ant suliesėjusio sprando lyg kupra rš.
| prk.: Matai, kaip susi̇̀vertė pasaulis Ob. Vieniaip manai, kiteip, o susver̃čia Dievas žino kaip Adm.
ǁ NdŽ, Dg pagręžti, pasukti ką atgal, keisti kieno judėjimo kryptį: Į Veliuoną atsiskubėjo iš Marienburgo didysis ordino magistras ir norėjo suversti svetimšalius riterius atgal į Žemaičius A.Vien. Eik, vaikeli, suver̃sk gyvulius Rdš. Suver̃sk kiaules, bulbosna nuej[o] Rod. Nuejau, arklius sùverčiau Srj. Sùverčiam gyvulius namo LKKXXIX42(Pns).
| refl. Sut, Trgn, Sdk, Rdm: Stumbras baisiai subaubė, susivertė ir vėl norėjo pakelti ant ragų arklį ir raitelį A.Vien. Lėkė lėkė, susi̇̀vertė i vė atgalio Klt.
| Vėjas susi̇̀vertė iš kitos pusės NdŽ. Sùsvertė šiaurės vėjas Srj. Jei vėjas nesusver̃s, tai lietus užeis Alv. Žiūrėk, oras susvers į rudenį Zr.
ǁ refl. nuvykti ir sugrįžti: Greit susi̇̀vertei Mlt.
ǁ iš naujo suartėti, sugrįžti: Padėki mumus jau susiversti tavęspi PK71.
9. refl. būriu sueiti, sugriūti, sugužėti: Tas vaikelis palindęs, tie nelabieji ir susivertę į vidų Sln.
ǁ užeiti: Idant surinkimas žmonių apstotų tave, dėl to ant aukšto suverskiese Mž516.
10. refl. Prng, Tr, Jdp pragyventi, manytis, užtekti: Susver̃čia do, vis parduoda ką Klt. Didelė šeimyna, ale kai darbšti – susver̃čia Ktk. Kai susverčiù su pinigu, tai tada neaudžiu Trgn. Būdavo, su duona sunku susver̃st Rš. Su pinigais niekap nesusver̃čiam Dglš. Praeitais metais susi̇̀vertė, da liko šiaudų PnmR. Ma[no] sūnus atasiuntė, tai man gi lengviau susver̃st Str. Amatininkui yra visur lengviau susiversti – ir namie, ir svetimoje šalyje A.Sm. Gal tu, Kratuli, su centu susiverti? rš. Žiburio draugija, veikusi Suvalkijoje, irgi be JAV lietuvių neįstengė susiversti sp.
11. tr. SD122,105,151,196, SD177,309, Sut, N, [K], Gmž, KŽ, Ktk atlyginti, atsimokėti, atsiteisti: Sùvertė jam da litais brolis ir paskui vienas gyveno Sdk. Atpildžiu, ataduomi, suverčiu, sugrąžinu SD163. Pamikentėk, o visa suversiu tau Ev. Teipgi atėmė jiemus tironai ir kiti piktadėjos šlovę, turtą, sveikatą, vargino ir ažumušė juos. Tai jiemus Dievas visa suvers, del kurio tai nuteriojo SPI31. Kurtiemus girdėjimą suverst SPII245. Aną pamestąjį živatą amžiną mūsų yra mumis suvertęs WP128. Dievas suvertė sūnus septynis Jobui Mž439.
| prk.: Kurie suvert pikta už gera, stov priš mane Mž471.
suverstinai̇̃ adv.: Nieku būdu neesti pabeigtinai, bet suverstinai MT165.
| refl.: Susiverčia visa, kas buvo ižveržta kitai karalystei SPI13. Susivers ir visiemus sutvėrimamus liuosybė, kurios dabar neturi SPI31.
ǁ Lp grąžinti piršliams jų piršlybose turėtas išlaidas (nesutikus tekėti): Marė neis už Šimo, jau ir pinigus sùvertė Alv.
12. refl. Rtr, NdŽ, KŽ užsimegzti (apie sėklą): Kad medžio, krūmo arba žolės susiverstų sėkla, reikalinga, kad vieno žiedo dulkės keltųsi į kitą žiedą J.Jabl.
13. tr. sutraukinti (sūrį): Jau atšilo, reikia sūris suver̃st Drsk.
ǁ refl. Rtr, KŽ susitraukti, sukrekėti, suvirkšti, suvarškėti (apie pieną): Pienas susi̇̀vertė, pavirško BŽ503.
14. intr. Pc, Skr, Vrn susiprasti, susiprotėti: Nesùverčiau klausti jos, kur padėjai žiurstą, t. y. užmiršau, neatminiau klausti J. Aš nesùverčiau paklaust, kas jai buvo Jrb. Maja (bitė) aiškiai pastebėjo, kad senė nemaloniai elgiasi su jaunikaičiu, tik nesuvertė apie tai paklaust Mš.
| refl.: Aš staiga susi̇̀verčiau, kad ji vagilė Krn. Po kiek laiko ėmė susi̇̀vertė atimt iš manę viską ir vaiką atiduot in internatą Brb. Norėj[o] parduot, ale paskum sùsvertė: oi, mano mergaitės auga, gal jom reikės Pv.
15. tr. nugalėti, nulošti (kortuojant): Mes išlošėm, sùvertėm juos Skr.
◊ liežùvį suver̃sti palaikyti pokalbį, įsitraukti į kitų kalbą: Anas visur moka suver̃st liežùvį Vrnv.
užver̃sti, užver̃čia (ùžverčia), ùžvertė
1. tr. pargriauti, parmesti: Ėmė muštis, tik pamačiau – Juozas jį i ùžvertė patvory Upt. Kareivis užvertė pavargėlį ir atėmė duoną ir pinigus LMD(Rz).
^ Mažas kelmelis, o užverta vežimą S.Dauk.
ǁ pjaunant, laužiant pargriauti ant ko: Užver̃sti medį NdŽ. Po audros ant mūsų daržinės buvo užverstas šimtametis topolis J.Avyž.
užverstai̇̃ adv.: Gerus rugius pjauna ant rugių, užverstai̇̃ Krš.
2. tr. D.Pošk paguldyti kniūbsčią: Valtelę būt vilnys užvertusios S.Dauk. Po valgio reikia palikti šaukštus užverstus LTR(Rs).
ǁ Rtr, Š, DŽ1, KŽ, JT429 užskleisti (knygą, lapą): Užverčiù knygas K. Užver̃sti lapą, knygą NdŽ. Motina užvertė knygą ir akimis perskaitė juodas raides ant jos juodo apdaro V.Bub. Knygyno vitrinose užverstos knygos dvelkė paslaptingumu J.Ap.
| refl.: Vienas lapas užsi̇̀vertė DŽ1.
ǁ sukeisti puses: Aną pusę užverti̇̀ – prosas uždėtas Jrb.
3. tr. DŽ1, KŽ, ŽŪŽ76, Str, Dglš, Ėr, Vkš, Sd, Tl, Ms verčiant užkasti, užrausti: Anys šulnį ažùvertė LKT346(Dsn). Tą šulnį iškasė, o senąjį ažùvertė Jdp. Tas ponas tą šulnį užvertęs, užtaisęs, kad jo nė žymės nebūtų Sln. Todėlei pavydėdami jam (Izaokui), pilistimai visus šulinius, kuriuos buvo iškasę jo tėvo Abraomo tarnai, anuo metu užvertė, pripildami žeme Skv1Moz26,14–15. Ažver̃skit aną duobę KlbIII22(Lkm). Ažver̃sk duobes žemėm JT430. Kab ej[o] meleracija, tai jį (lūgelį) ùžvertė Dg. Ans gilus buvo, tas prūdas – ùžvertė Lnk. Liepė užver̃st tais balas Graž. Ana vadinos Juodupe, upele vadindavom, tai jos neùžvertė, tiktai ištiesino Jdp. Upelį ùžvertė, bet vanduo pasidarė vėl RdN. Drabužiai žemė[je] supuvo užversti̇̀ Šv. Ežias užver̃sdavo akminais Grz. Tegul viršūnės bedugnes skeveldromis užverčia, ir kraujas upių vandenis nudažo V.Myk-Put.
| Ùžvertė mūs namą, iškasė duobes Pjv.
ǁ užkasti (laidojant): Užver̃s žemėmi, ir visa, tiek žmogaus DrskŽ. Mirei, ùžvertė žeme, i kaip negyvenęs Krš. Ažver̃s smėliu akis visiem Klt. Aš vis manydavau, kad ji buvo užversta masinėje duobėje tų pačių metų rudenį M.Katil.
4. tr. ariant užpilti žemėmis, užarti: Rudenį ariama kuo anksčiau, kad pakaktų laiko sumineralėti užverstai velėnai ar ražienų liekanoms rš. Meldeikos tebevargo su mėšlais. Keistutis štai dar nebaigė užversti apkratytos dirvos A.Rūt. Kokis tę atarimas – visos bulbos ùžverstos Pv. Šešias vagas bulbų primėtėm, tik da neužùverstos liko Krs. Nu viršaus bulbes nurenka, o be Dievo meilės kiek liekta užverstų̃! Krš. Buroką vagodamas ùžvertei – i nebėra Mžš. Žirniai reikia ažver̃st žagre Slk.
| Verstuvė ariant užver̃čia vagą NdŽ.
5. tr. Š, NdŽ, DŽ1, Ar užkrauti, užristi, uždėti ant viršaus: Šieną ant viršaus rugių ùžverčiau J. Nuleisti nuo kelmo tiek tai sienojų ir juos padėti užversti ant troso arklininkui ant vežimo, darbas ne kažin koks, ir laiko lieka viskam M.Katil. Nušėrė penimius, vos vos ùžvertė anta raguičių Drsk. Neturtingasis brolis padėkojo ir, užvertęs karvę ant rogių, išsivežė namo LTsIV142. Diedas àžvertė kelmą an meškos (ps.) Grv. Ji (pamotės duktė) paėmė šakes ir ùžvertė su šakėm tą senelį ant pečiaus (ps.) Pbr. Pradėjo zurzėt, kad šalta – atanešiau kaldrą, ùžverčiau Mžš. Pridėk gerai an kojų ir vėl kaudra (kaldra) užversk Azr.
| prk.: Kaip paprasta apkaltinti tą, kuris arčiausia tavęs, ir tuo palengvinti savo naštą, ant kito pečių ją užvertus V.Bub. Dvidešimt penkias tūkstantes mokesnių ùžvertė, kaip nerašysys [į kolkozą]! Als.
^ Anta manę kap naštą ùžvertė tus išsiskyrėlis [žentas] – duktė be bažnyčios [gyvena] Drsk.
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rm, Vkš: Martynas užsiversdavo ant pečių kastuvą ir klaidžiodavo apylinkėse J.Avyž. Botagą ant pečių užsivertęs ir styrinėja po žmones, bobas Žem. Račius įsidėjo visus savo įrankius į maišą, užsivertė maišą ant pečių ir eina LTR(Rs). Tai ir žingsniuoju sau lyg par pusnyną vandens naščius užsiver̃tus Skr. Ilgai stenėjo meška, kad maišą užsivertė ant kupros ir, sulinkusi nuo naštos, nusiūbavo miško tankumynėn (ps.) L.Dovyd. Pakėlau [ligonį], in savęs užsi̇̀verčiau, perklojau, i vė guli Klt. Užsivertęs pakinktus, nutraukė takeliu per daržą, kalbėdamas poterius M.Katil. Užsi̇̀vertė ant dviračio tą mergučę i parsivežė Jrb. Jurgis siekė tą puodynę ir ant savęs užsivertė ir tą puodynę sudaužė Sln. Kad aš ateinu atsigult, tai neturiu su kuo užsiklot: jis viską užsiver̃tęs ant savę Jrb.
| Pasistojęs į kilpą jis užsivertė ant žirgo rš. Einame. Petys į petį. Svyruodami, susidauždami galvomis, užsiversdami ant vežimų M.Katil.
| prk.: Užsivertęs ant pečių sunkią tiesabylio ir bendrybos rėdytojaus naštą, Kr. Kalninis turėjo nemažai byloti ir kalbėti A1886,117.
ǁ NdŽ uždėti, užmesti, užristi už ko.
ǁ ko pridėti ant viršaus: Mėšlų užver̃sdavo par šakę, viskas augo Pj. Keturiasdešimt valkčių mėšlo ùžvertėm Grd. Gilie aparsu, mėšlo užver̃su, viskas eis iš proto Rdn.
| refl. tr.: Sviesto kaip su plūgu užsi̇̀vertė (storai užsitepė) End.
ǁ užpilti:
^ Ka pamovė, kaip šalto [v]andens vaikuo ùžvertė (įskaudino) Krš.
6. priskirti, primesti, užkrauti kam kokias nors pareigas, atsakomybę: Vienai motriškai ùžvertė šešiasdešimt arų [linų] nurauti Krš. Seną daba ùžverta darbais, tupinėji tupinėji… Krš. Visą laiką buvau darbu užverstas Ašb. Vesti bylą aš pats neapsiimu, aš ir taip esu užverstas darbais A.Vien.
| Tiesiog neįtikinama, kad gyvenimas užverstų tiek nelaimių ant vieno žmogaus galvos J.Avyž.
| refl. tr., intr. Rmš, Srv, Ėr, Ldvn: Užsi̇̀verčia seni darbo, daugis gyvulių Drsk. Kap ateina kokios šventės, tai gaspadinės užsi̇̀verčia darbais Kpč. Vaikai su savo mokslais, o mes su savo darbais užsiver̃tę Krs. Ligija apgailestavo ankstyvą rytą atėjusi prie darbu užsivertusių vyrų L.Dovyd. Matai, mes čia taip užsivertę su tuo balium L.Dovyd.
| prk.: Dabar staiga suprato, kokią baisią atsakomybę užsiverčia ant pečių, imdamasi šio žygio J.Avyž. Užsi̇̀vertė in savę skundiką Sn.
^ Vaiką užsitaisei, i vargą užsi̇̀vertei Krš.
ǁ primesti, užkrauti ką padarius: Padarė mergai vaiką, ùžvertė bėdą anta kunigo Drsk.
7. intr. smarkiai užsnigti ar užlyti: Ùžvertė lytus, nėra kur liauties Šts.
| tr., intr. impers. NdŽ, Vvr, Mrc: Daug sniego ùžvertė Dglš. Galia i užver̃sti lytaus šį vakarą Pln. Pri mūso užlijo, gerai ùžvertė Krš. Po kaitrų dabar vers užver̃s Krš. Ùžvertė, pasigavo bulbės Krš.
8. tr. Sdk, Pnd verčiant pakelti, uždėti, užmauti: Tau tik ùžvertei andaroką ir inkrėtei gerai – netinginiautum! Plm. Ùžvertė mantelį tam tėvuo an galvos un (ir), paėmę diržą, tik sako: – Mama, duok, mama, duok! Krp. Patalus užver̃čia ant galvos, o nuogas kojas duoda verba Nm. Baisus vėjas – užvers andaroką ant galvos Ėr.
| Ešerys pastato savo aštrius dyglius, užverčia ant galvos, tas lydekas ir nieko jam nebepadaro LMD(Grz).
| refl. tr., intr.: Griebia už skvernų švarką ir užsiverčia jį ant galvos J.Mik. Mano teta skrandą užsiver̃tus, ka nesulytų Šk. Sijonai ilgi, platūs, padelkas pakaišys arba užsiver̃sdavo Skdv. Sijonus tus viršutinius užsiver̃sdavo, ka nesulytų, nesudulkėtų Bt. Užsi̇̀verčiau jai padurkus i mušiau Jrb.
| Panõs padurkai an galvos užsiver̃sdavo, kap pasukdavai į rundą Kdl.
ǁ užsmaukti: Užver̃sti kepurę ant viršugalvio NdŽ. Vyras žengė linksmai, švytruodamas lazda, išspirdamas dulkes, studento kepurę užvertęs ant pakaušio A.Vaičiul. Berniškai, ant pakaušio, užvertęs kepurę, maršalka patraukė pro dvaro sodą P.Cvir.
| refl. tr.: Ateinąs žmogus, apsivilkęs su kailiniais, tolubais, apkaklę užsiver̃tęs Tl. Kerpa į ausis, – ūkininkas užsivertė kailinių apikaklę M.Katil.
ǁ užlenkti, užriesti: Nemoki galąst, ašmenis ùžvertei Ėr.
| refl.: Karvė visa iškelta, in nugarokaulio užsi̇̀vertė pilvas net, jau gal stips Klt. Patrauks arkliai – pilvai ant šonų užsiver̃čia Vdžg.
9. tr. LL252, Š, NdŽ, LTR(Km), LKT234(Brb), Skrb, Sv, Alv, Vkš, Vvr, Krkl uždaryti, uždengti perėjimą, angą: Kelią užverčia N. Rūpinos tikt, kaip galės atristi didžiai didelį akminį, kuriuo anga grabo užversta buvo M.Valanč. Nulūžo eglė ir ažuvertė kelią Ktk. Nu kur eis tie veršiai, jeigu kelias ùžverstas Trk. Kelias buvo labai blogas, užverstas medžiais, šakomis ir kelmais Rp. Ùžverstos dures, neseka atsidaryt Pv. Vieną palieka i ant durių užverčia didelį akmeną, kad jin neišeitų LTR(Bsg). Y[ra] tokių požeminių sklepų dar užverstų akmenimis Krt. Čiupo bernai ir inmetė šulnin, ažuvertė akmenais, kad anas nebeišlįstų LTR(Lp). Tas vaikas, kaip paaugo ir buvo jau jis drūtas, būdavo, jau mėgina vis tą akmenį verst, ką tas meškinas ant angos, būdavo, išeidamas užverčia BsPIV274. Užver̃sti vartus KŽ. Tas dvaras mūru aplink aptvertas, o ant vartų užverstas didelis akmuo BsPIV265. Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios arba ažuver̃st upės A.Baran. Ažùvertė vandenį, kad neit[ų] Ad. Kaip párvedė, tei dar stipriau užvertė anus šiekštums, kad neišeitų iš ten DS91(Rs). Kapą motinėlės užvertė šiekštelės, – neda[e]isiu A.Strazd. Avilio dugno prielakčio užverčiamoji lenta J.Krišč.
ǁ uždėti, uždengti, užkrauti kuo: Tą žmogų žùvertė šiaudais Pls. Tas akmuoj àžvertė [v]andenį LzŽ. Netrukus dundėdami debesų kalnai užverčia saulę rš. O ir atrado seselę giliajam marių dugnely žaliais maureliais užverstą LTR(Ūd). Molas buvo užverstas smėlio J.Sav. Ji žiūrėjo, ar sniegas visai trobelės neužvers Mš. Kalbėjo apie gilią žiemą, vėpūtiniais užverstus kelius V.Bub. Visi kaimai ir laukai buvo gilaus sniego užversti A.Vien. Kalnai ir girios, ir lokio irštva, ir voverės gūžta buvo sniegu užversti A.Vaičiul. Rytą vingiavusio kieto, suplūkto kelio dabar nė žymės: versta užversta sniegu V.Bub.
| refl.: Šiandien saulė per dieną debesim užsiver̃tus Rš.
10. tr. DŽ, NdŽ, KŽ, Užp, Prk, Prn, Rmš, Mrc, Vlkv, Vkš daug, pilną ką prikrauti, pridėti: Šiemet užver̃sit daržinę dobilais Ėr. I daug totukas šieno prišienavo, visą kluonieną ažùvertė Str. Keturias šalines ùžvertė svogūnais DrskŽ. Kluonai buvo àžversta duonos Vrnv. Ažùversta visa ūlyčia šienu, neturi kur kratyt Klt. Šiaudais žùversta visur Rod. Turguo[je] užverstà visa ko, dirba žmonys Krš. Tada krautuvės ažùverstos buvo Pnd. Būdavo kalniais, sermėgom ažùversta [pas siuvėją] Dglš. Kiek buvo turtų, sandėliai užversti̇̀, i kur jie nuejo, nuplaukė Pg. O namie kiek jiej turi – užversti̇̀ kampai Vlk. Kirmiu ùžversta, medaus nėra Drsk. Visas vidus buvo užverstas brangių audimų ritiniais J.Balč. Ažùversta knygom, skaito daug Aln. Visa dirbtuvė užversta naujais darbais, pradėtais ir baigtais K.Bor. Sodiečiai gi irgi gausiai atsiliepė į komiteto šauksmą ir verste užvertė parodos salę savo audimais Pt. Žandarų įtaisa ir prokuratoriaus priežiūra tiesiog užversta bylomis dėl platinimo lietuviškų knygų lotyniškomis litaromis V.Kudir. Tėvai varo vaikus iš proto, piningais ùžverta Krš. Kai piningais ùžvertė, tai paėmė i tą kūdikį, i mergikę (vedė) Vdk.
| Kad ùžvertė su savo pypke, negal betverties trobo[je], reik slopti žemėn Dr. Kam senas reikalingas, kampu[i] užver̃st? Drsk.
| prk.: Kiti šaukė iš nuostebio, rankomis plojo kaip vaikai ir užvertė jį klausimais Mš. Visi nepatenkinti, nėr tvarkos – skundais ùžvertam valdžią Krš.
^ Turtu akys ažùverstos Klt.
| refl.: Mes gi ažsiver̃tę, da neseniai atskėlėm, pečių tik kūrenam LKT319(Ant).
ǁ refl. Užp, Skdt, Tr, Dbk, Mrc, Alv, Pv daug prisikrauti, turėti, sukaupti: Užsiversi̇̀ tu šiuosmet bulbėmi DrskŽ. Užsiver̃sim šiemet bulbom, jei Dievas duos Kpč. Kur prie žvyriui, ažsi̇̀vertė bulbom Klt. Obuolių ažsiver̃tę Dglš. Perniai dvi ežias pasisodinau, tai ažsi̇̀verčiau agurkais, nešiau ir nešiau parduot Slk. Mislijom uogų šiemet ažsiver̃sim, o nė pavalgyt dorai negavom Ob. Anas turi kuom šert: dobilais ažsiver̃tęs Dglš. Pavietis ažsiver̃s dobilais JT430. Anys duona ažsi̇̀vertė ČrP. Sviesto, sūrio, varškės ažsiver̃tus dabar Alks. Užsi̇̀verčiau cukrum, turiu du kilogramu (juok.) Strn. Ana valagų ažsiver̃tus Dglš. Anas visais galais (viskuo) ažsiver̃tęs Sld. Vienas gėrybom žusvertęs, kitas miršta badu Rod. Visi piningais užsiver̃tę, tik nėr ko pirkti Krš. Kaime žmonės ažsiver̃tę pinigais Ktk. Gyvena ažsiver̃tę šimtais Grv.
ǁ užgriozti: Net baisu – kiemai užversti̇̀ gyvenvietėj, užbūti Adm. Virtuvėje stalas buvo užverstas puodais, indais rš. Visokiais pagaliais ùžversta tęnaja Pv.
11. tr. Š, NdŽ, DŽ1 pakėlus pakreipti, atlošti, atlenkti, atmesti atgal: Adelė čiulpia gurgulėtą korį, galvą užvertusi traukia tuos kelis medaus lašelius V.Bub. Eina užver̃tęs galvą JT430. Nemokos [vaikai], eina galvas užver̃tę Krš. Tavo brolis toks aukštas, kad tu galvą užver̃tus turėjai žiūrėt PnmŽ. Tie kalnai, kad tamsta matytum: užver̃tęs galvą žiūrėk Ar. Kad anas àžvertė galvą – sto[vi] [mirtis] par galvą (ps.) LKT395(Grv). Kai paleidi [karvę], kad eina galvą užver̃tus! Jrb. Šuo lo[ja] galvą užver̃tęs Jrb. [Šventmarė] sėmėsi tas pupas sauja ir, galvą užvertusi, į gerklę kratėsi S.Čiurl. Tas įvažiavęs pagiry i miega barzdą užver̃tęs an pasostės Slv. Kada tas apgynėjas sugrįžo …, jau rado savo poną barzdą užvertusį, į dangų bežiūrintį, kur jo dūšia buvo belekianti BsPIII41. Kas inpuolė rankon, vienas neùžverčiu rankų, neapsivelku Dg. Ta karvė duoda (laksto) užver̃tus uodegą, negali išlaikyt Jrb. Krypstu krypstu i kojas ùžverčiau (parvirtau) Krš. Gandrai mojavo sparnais ir galvas užvertę ilgais snapais kaleno rš.
^ O mes jau nešėmės kaip briedžiai, ragus užvertę M.Katil. Guli šikines ažver̃tę Dglš. Medinis jautis, uodegą užvertęs, storu balsu siauba (bosas) LTR(Vdk).
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, Kv: Išaugai didelis – užsiver̃tus reik žiūrėti Mžk. Tokie [upės] krantai – užsiver̃tęs neužmatai Vn. Gerai užsiver̃sk i pamatysi NmŽ. Kažin kas buvo, al pati juokas užsiver̃tusi Varn. Užsivertęs [Petras] žiūrėjo į aukštą, akimis metė stiebo ilgumą Žem. Gandras, užsiversdamas galvą, klekina Žem. Galva apsisuko bežiūrint užsivertus M.Katil.
| Susibroliavęs Stepas su visokiais vaikiais, girtuokliais, šlaitais, ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas Žem.
ǁ refl. tr. Š, NdŽ, Lnkv, Sdk, Nm, Rdn į viršų pakelti (geriant): Užsi̇̀vertė uzboną ir išgėrė JT430. Stovi puodynė – užsiver̃sk i gerk [pieno] Klt. Ir aš kokį stikliuką užsiversdavau, kad būtų linksmiau, bet neįpratau A.Rūt. Senis prikliukina artipilnę [taurę] raudono tiršto skysčio, ir Saulius užsivertęs ligi dugno išmaukia V.Bub. Zelnys atsikanda sūrio, užsivertęs butelį išgeria L.Dovyd. Bet jis ir gėrė – užsivers, kukt, kukt, ir nebėr pusės J.Paukš. Kap jaunas, tai pusę litro [degtinės] užsiver̃sdavau aukštinyką ir nuleidžiu kap per leiką – ir nieko Vlkv. Didelis puodas, laižyt nėra kaip, tai anas (bernas) visą puodą užsivertė LTsIV258(Slk).
12. tr. Ser pasukti ką atgal, pakeisti kieno judėjimo kryptį: Užver̃sti bandą, karves NdŽ.
ǁ refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti į šalį: Užsi̇̀vertė nuog plento Vlk. Eisi eisi ir užsiversi̇̀ šitep Vrn.
| Kelias užsi̇̀verčia kairėn Rud.
ǁ refl. nusigręžti: Niekam netikęs tas mūs šuo: pamato svetimą žmogų, užsi̇̀verčia ir eina sau Al.
13. tr. Q171, NdŽ, Sn užperėti (kiaušinį): Gera višta – visus kiaušinius užvertė Pc. Tegu da stovi po višta tie kiaušiniai, gal da užver̃s Skrb.
| tr., intr. impers. LKVI372, Smn, Krok, Nmj, Kt, Grz, Pš, Jnš, Jrb, Rs: Kiaušiniai neužversti̇̀, neišeis [vištukai] Nmn. Trys po višta paliko neužversti̇̀ kiaušiniai Sk. Ne visi kiaušiniai užversti̇̀ Lnkv. Vienas [kiaušinis] tik buvo neùžverstas Všn. Žiūrėjau prieš saulę kiaušinį – jau ùžverstas Pnd. Neišperėti, užversti̇̀ pautai Drsk.
14. refl. BzF197, NdŽ, KŽ, Rtn, Vlkv užsispirti, užsimanyti ką padaryti: Užsi̇̀vertė – ižmūrino [būdelę] kai trobelę Drsk. Užsi̇̀verčiau – turi duot! Lp. Kad užsiver̃čia kur eit, niekap nenudrausi Gs. Kad jis jau ką užsiver̃s, tai turi tep būt Alk.
15. tr., intr. NdŽ, Grž uždirbti, užpelnyti: Užver̃sti kokį rublį J.Jabl(Žg). Su obuoliais daba daug neužver̃si Rs.
| refl. N, [K], KŽ: Sunku in pinigo užsiver̃st Skdt. Maž jau ant geresnio arklio užsi̇̀vertei? Ds.
16. tr. nugalėti, sudoroti: Juodasis rudą užverčia N. Tas mažiukas gudras, tuoj aną užver̃čia Gs.
^ Verksi neverksi, vargų neužversi LTR(Srj).
◊ akė́čias užver̃sti menk.
1. gulėti išsikėtojus: Kaip čia guli daba akė́čias užver̃tus! NmŽ.
2. numirti: Užščiūsim, kai akė́čias užver̃sim Grš.

aki̇̀s užver̃sti apie nustebimą: Seni žmones žiūrom aki̇̀s užver̃tę in tokias tvarkas Drsk.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsi̇̀verta an akių̃ tos smarvės ir eina šlitiniu Krš.
balži̇́enas (bámbą) užver̃sti Ds menk. numirti: Bambą užver̃si, i viskas Jrb.
bem̃berę užver̃tus menk. nieko neveikiant (gulėti): Nemanyk, kad ligi šiol tai mes užver̃tę bem̃beres gulėjom ir nieko neveikėm Snt.
kanópas (kanópom, kantepliùs, kapkàs, karobliùs, kaũšenas, kavalšes, kepšès Vkš, klùmpes, kójas DŽ, NdŽ, KŽ, JT430; LL303, kójom, kudokùs Dl, kulnùs) [aukštỹn] užver̃sti Plv, KzR, Msn, Tr, Lp, Rd
1. pastipti, padvėsti: Du mano paršai užùvertė kójas Krs. Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė. Kad bent kokia liga – nesistebėtum, o čia – sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas K.Bor. Praeitą žiemą ar ne jo kumelė pirmoji kojas užvertė? V.Bub. Ir mūsų juodbėrėlis kažkaip iš karto sukežo į pavasarį ir vieną gražią dieną užvertė kanopas J.Balt. Kuinas užvertė kapkas ant kelio Pnd.
2. menk. numirti: Ko pati plėšais su tais darbais, ka užver̃si kojas, niekas ačiū nepasakys Sk. Greitai ir man reikės kójas užver̃st Ker. Prigers kokių sarvalų, ne vienas bjaurybė (girtuoklis) kójas užver̃s Krš. Užversi̇̀ kójas aukštỹn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės (sakė gailinčiam rogučių) Žl. Biskį pastumtų, ir kójas užver̃stų Jd. Kai kójas ažversiù, telegramą paduos Slk. Laukia, ka greičiau kójas užver̃stum, pakratytum Šd. Vaikas nuog tablečių gali kojýtes užver̃st DrskŽ. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvinti V.Krėv. Jis gėrė ir gers, kol kójom užver̃s Vrn. Toks slegiantỹs oras, gali ir sveikas užver̃st kanópas Prn. Čia žmogus gyveni, juokiesi, žiūrėk, vieną gražią dieną ir užverti kanopas, – tarškėjo dėdienė rš. Mesis [gerti], kol užver̃s kanópom Mrc. Gersi, kol kantepliùs užversi̇̀, bjaurybe! Drsk. Kai kavalšes užversiu, šventas Petras nepriims į dangų. Sakys: virei smalą visą amžių, tai ir eik į pragarą velniam katilo su menturiu maišyti M.Katil. Užver̃si kepšès, taip su darbais bedraskydamos Krš. Tik labai negarink [pirtyje], kad neužver̃sčiau kẽpšių Jnš. Gal dar duos Dievas, užvers tas kartuvių meistras kepšes J.Avyž. Kai senis kaũšenas užver̃s, tada karčemos vėl skambės Kltn. Klùmpes užver̃su i pasmirsu – viena gyvenu Krš. Dėdukas kulnùs aukštỹn užùvertė Antš. Kurgi tą turtą dės, užver̃s kulnùs Pnm.

lẽtenas (ližès) užver̃sti menk. numirti: Iš baimės mažne lẽtenas ùžverčiau Vkš. Mažu jau neilgu gyvęsim, mažu jau užver̃sim ližès Graž.
lū́pą užver̃sti rodyti nenorą: Aš atnešiau šalto vandenio, veršis ùžvertė lū́pą Jrb.
nósį užver̃sti Skr, Snt pasipūsti, imti didžiuotis: Praniūrino nósį užver̃tęs Tr. Eina nósę užver̃tusi i tegul einie, nešnekinsu Krš.
pė́das ant dùrų užver̃sti Skdv menk. mirti. ×
ragõžių užver̃sti menk. numirti: Bet puotoj kartą [gerdamas] linksmai užvertė ragožių Š. Kai užversi̇̀ ragõžių, tai tau bus visko gana Lš.
ragùs užsiver̃sti NdŽ užsispirti.
rankàs užver̃sti
1. nieko nebedirbti: Aš apsiženysiu seną, ažuversiù rankàs – nieko nebus Dv.
2. LKKII222(Lz) pridaryti bėdos, apsunkinti (gyvenimą): Ùžvertei žmogu[i] rankàs, nesveika ištekėjai DrskŽ. ×

stebénkas užver̃sti
1. pastipti, padvėsti: Bėrokas jau stebénkas ùžvertė Pg.
2. menk. numirti: Ir tas greit stebénkas užver̃s Pg.

stulpù užver̃sti BŽ381 žiūrint išsproginti (akis).
ši̇̀rdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies Vaižg.
úodegą užver̃sti užpykti, uždūkti: Úodegą ažùvertė ir lekia [palikusi vyrą], o paskui ją šimtas lekioja Švnč.

vedi̇̀mas sm. (2) K, Š, Rtr; R151, MŽ200, Sut, M, vedi̇̀mos ind. → vesti:
1. K, NdŽ, KŽ.
2. Pri jaučio vedi̇̀mo buvo tėvas Pvn.
ǁ laikas, kai gyvuliai vedami į lauką: Lauko vedimè veršį atadaviau [į supirkimo punktą] Dglš.
3. refl. Be motynos vedi̇̀mos neina vaikai į bažninčią – tokie bugšti Šts.
4. Lex92, DP19, K, LL135, Š, ŠT90, NdŽ, FrnW, KŽ Pačios vedimas N, S.Dauk. Bet krikščioniškas žmogus daugiausiai dėl trijų priežastų vest tur, dėl kurių vėl vedi̇̀mas ir tekėjimas nuog Dievo yr įstatytas DP71. Kraujo giminystė ir vedimai labai dažnai būna karų priežastis tarp valdovų J.Balč. Daugiau nieko nešneka kaip apie vedimą; tad visi juokaudami ir perša Žem. Petro vedimas nusitęsė, nes motinėlė pasimirė Žem.
^ Vedimas ne šienapjūtė, o Velykos J.Paukš. Pirmas vedimas nuo Dievo siųstas, antrą žmonės rūpina, trečią biesas pataria LzP.
| refl.: Į Šiaulius parsikėliau priš pat vedi̇̀mos Tt.
5. → vesti 8: Kad eime vedimu šitos šviesybės, tad visas kūnas gyvenimo mūsų čystas, šviesus ir kaip būtų akregiu tampa DP559.
6. NdŽ → vesti 14.
7. NdŽ, KŽ, Rsn → vesti 15: Jau ištvinkusios karvės prieš vedi̇̀mą veršio JI655. Ta [karvė] atvedė, kita pry vedi̇̀mo Pvn. Birželio trečio[je] atpula diena vedi̇̀mo, o dar užtęs Pvn. Pryš vedi̇̀mą prasčiai ėdė Šv. Karvėms po vedi̇̀mo duoda lūgno šaknų Pln. Lig vedi̇̀mo buvo mėnuo laiko, i nūdvėsė [karvė] Grd. Tik parejau [iš ligoninės], kitą dieną kiaulės vedi̇̀mas Erž. Lig [karvės] vedi̇̀mo kelios savaitikės – būsma ponai Vn. Karvė pri vedi̇̀mo susirgo NmŽ. Iš po vedi̇̀mo aš pry karvės negalėjau pryeiti: ka duos, viedras leka į šonus Lkv. Priš vedi̇̀mą jau matai, ka pilni papai yr[a], i melži tos krekenos biškiliuką End.
8. → vesti 17: Toks vedi̇̀mas vaikų: po du – kaip avis Krš.
9. → vesti 18: Tranai dėl spiečių vedi̇̀mo Vdkt.
10. kūrimas, sudarymas: Selekcija – žemės ūkio gamybos šaka – žemės ūkio augalų ir gyvulių veislių ir hibridų vedimas TŽŽ. Didžioji saldūninė [obelis] mano paties vedimo rš.
11. KII339 → vesti 24: Vandenio vedimas SD32. Vandens vedi̇̀mas KII339; N. Aleksys dirbąs prie elėktros vedi̇̀mo, tai uždirbąs vidutiniškai Krs.
×12. N, K, Š, ŠT122, NdŽ, FrnW → vesti 25: Užsiimdavo vedimu sūduose visokių kreivų ir puskreivių veikalų aplinkinių valsčionių A1885,48. Ilgai dar skambėjo Riškaus atmintyje drebąs balsas senojo Kajetono, aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo tvarką LzP. Sąskaitų vedimas SkŽ23. Jis rūpinasi metrikų vedimu sp. Ūkio vedi̇̀mas I. Vedimas kokio darbo kiek išgaliant I. Žemės ūkio vedimo sistema ETŽ. Kuomi gi labiausiai skiriasi mūsų kampo ūkės vedimas nuo prūsiško? TS1903,11b(V.Piet). Parejau čia – mun atrodo, kad suvisai kitas tas visas [ūkio] vedi̇̀mas y[ra] Trš.
| Lietuviai turėjo nuolatinių karų vedimo išlaidas padengti K.Kors.
apvedi̇̀mas sm. (2)
1. SD205, D.Pošk, Sut, N, KŽ → apvesti 1: Šokėjams nuleidus rankas, jų padėtis yra pasikeitusi: pradedant šį judesį, viršuje buvo dešinė ranka, o po apvedimo – kairė rš.
2. ppr. pl. R, R160, MŽ211, N, KŽ apvadas, apsiuvas.
ǁ P pakraštys, kraštas (ppr. lapo).
3. → apvesti 5: Miesto mūrais apvedimas I.
×4. refl. KII308, L, Rtr, KŽ, Šlč → apvesti 8 (refl.): Tėvui sūnaus apsivedi̇̀mas jau tinka KI156. Aštuntais po apsivedimo metais paliko jį našliu pati A.Vien. Vienąmet po apsivedimo pamirė jo pati LC1883,6.
atvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, KŽ → atvesti:
1. D.Pošk, Sut, M, LL204.
2. Aš jau prižadėjau žydeliui pusę uždarbio už [paukščio] atvedimą BsPII30.
ǁ Ser teis. atvesdinimas, pristatymas.
3. Nes kam mumus, meldžiu, arba iždavimas dukterų, arba atvedimas moterų sūnums DP620. Jeigu po kunigo ligoniui atvedimo namiškiai sapnuoja kokią mėsą, mėšlą arba vaiką, tai ligonis mirs LTR(Kp).
| prk.: Per kurį (Dievą) teipag turime atvedimą per vierą tosp loskosp, kurioj stovime Ch1PvR5,2.
| refl. tr. NdŽ, KŽ: Ir man buvo pikta ant jo, kol buvo gyvas. Būtent už atsivedimą į Lietuvą raudonosios armijos Vaižg.
4. refl. → atvesti 9 (refl.): Karvė buvo pritvinkus prie atsivedi̇̀mo Rd. Trumpai pirm atsivedi̇̀mo kiaulė ūdro[ja] Plšk. Kai kurios briedės po vėlesnių atsivedimų jauniklio atsisako iš karto rš.

×davedi̇̀mas (hibr.) sm. (2); D.Pošk, Sut → davesti 5: O viera yra stipru fundamentu daiktų laukiamų ir davedimų neregimų Ch1PvŽ11,1.
įvedi̇̀mas sm. (2) Š, DŽ1; SD403, Sut, N, M, LL282, L → įvesti:
1. NdŽ, KŽ.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ.
2.
ǁ Už gyvolių įvedi̇̀mą atejo būrys vyrų, mušo Grd.
3. Puolamieji veiksmai prasideda priešo ieškojimu ir priešakinės saugos (avangardo) įvedimu į kautynes rš. Įvedimas Viešpaties mūsų bažnyčion DK178–179. Įvedi̇̀mas ing tėviškę I.
| prk.: Įvedimas į valdymą ETŽ.
| refl. Sut.
4. Teipogi atiduotum kamendoriams visą pelną, gaunamą už krikštus ir įvedimus motriškųjų M.Valanč.
5. PolŽ201 Būk toks geras ir sugrąžink man avansą, kurį aš tau už elektros įvedimą daviau rš.
6. → įvesti 7: Naujo statuto įvedi̇̀mas NdŽ. Prasčiaus ne kad vaizdai (paveikslai) man tinka įvedimas [bažnyčioje] pūstinės muzikos (trūbų), kuri yra baisi A1885,19. Jiems (bajorams) nerūpėjo lietuvių kalbos įvedimas į viešąjį gyvenimą, mokyklas, jai lygių teisių su kitomis kalbomis iškovojimas rš. Labai kalba apie savivaldybės įvedimą mūsų krašte A.Sm.
| Zokonas nes nieko neturi tobula, bet įvedimą geresnės nodiejos, per kurią artinamės Dievop Ch1PvŽ7,19.
7. I kas įvesta, įprasta, paprotys, mada: Arklių niekuomet negano naktimis. Toks jau pono įvedimas Žem. Šlovingas įvedimas – visumet turėti po akimis paveikslą Išganytojaus brš. Pas mus nuo amžių buvo toksai įvedimas, arba paprotys TS1900,9. Reikėtų daug naujų įvedimų pritaikinti prie ūkių, tuo tarpu trūksta tam tikslui ir rankų, ir turtų Pt. Ūkininkai … baidosi visokių gerų naujų įvedimų A1885,122.
8. KŽ knygos įvadas, įžanginis žodis: Trumpas įvedimas į Šventąjį Raštą SkvI1. Skaitytojas iš įvedimo įgyja visas reikalingas žinias apie knygą apskritai SkvI60.
×9. MedŽ277 → įvesti 9: Duomenų įvedimo aparatas SkŽ14. Automatinis duomenų įvedimas SkŽ22. Įvedimo ir išvedimo valdymas SkŽ329.
ǁ Per didelis angliavandenių įvedimas su maistu padidina organizmo sensibilizaciją rš.
10. priėmimas (į bendrą gyvenimą): Patėvį gali išginti!.. Dar ir motyną gali pamokyti už įvedimą kito vyro Žem.
išvedi̇̀mas sm. (2) KII35, Rtr, BŽ76; N, RtŽ → išvesti:
1. NdŽ.
2. Nevesme karvių – vienas išvedi̇̀mas Pc.
| refl. Ser.
3. I Tas, norėdamas žmogų apgauti, būk tai jam dėkavoja už išvedimą ant sauso kelio, bet sykiu meldžia jį paleisti LTR. Pasitraukimas pradedamas pagrindinių jėgų išvedimu iš kautynių užpakalinės saugos priedangoje rš. Davė ant amžino atminimo dėl Egipto išvedimo SGII42. Nes tai taisyta jiems per kraujo praliejimą, per smertį didelį. Per tavo išvedimą tikrai tu gelbėsi Ns1852,2.
| refl. Sut.
4. KŽ → išvesti 7: Už išvedimą kožno sieksnio plono ir storo mūro Chodkevyčia mokėjo mūrininkams po du auksinu M.Valanč. Tiesiai išvedi̇̀mas I.
ǁ Tiesiosios išvedi̇̀mas NdŽ.
5. M, NdŽ išvada: Iš to, kas buvo pasakyta apie sakinio dalis, galima padaryti šiuos išvedimus J.Balč. Naujieji faktai gali sugriauti senuosius tvirtinimus ir išvedimus K.Būg. Metu tą mintį kaip ir netyčiomis, jokių tolesnių išvedimų nedarydama Pt.
6. → išvesti 10: Šių formulių išvedimui pasinaudosime lygtimi ir stataus trikampio trigonometrinėmis formulėmis rš. Skaitmeninis išvedimas (duomenų) SkŽ36. Informacijos išvedimo aparatūra SkŽ14.
ǁ pervedimas iš vienos sistemos į kitą (ppr. apie informaciją): Informacijos išvedimas (į išorinius įrenginius) SkŽ39. Išvedimas spausdinimui SkŽ36. Išvedimo lizdas SkŽ44. Atminties išvedimo blokas SkŽ18. Galutiniai skaičiavimo rezultatai patenka į išvedimo įrenginį rš.
7. Sut, N, M, LL281 → išvesti 11: Išvedimas, išliudijimas, paroda R71, MŽ94. Log[inio] išvedimo taisyklė SkŽ208. Ans žmogus be kokio išvedi̇̀mo Slnt.
ǁ Mes, negalėdami tokiems išvedimams to vardo pritarti, nurodome dabar …, jogei gyventojai nuog Balkano pussalės, būtent dalis lietuviškų getų …, persikeldama Šiaurės link atnešė tos upės (Įstros) vardą Lietuvon A1884,232.
8. → išvesti 12: Žodžių išvedimas I. Trakėnams jokio išvedi̇̀mo nereik – jie kaip buvo, teip tebėr Smln.
ǁ priėmimas, sudarymas: Ant to zokano išvedimo bus nu … seimo prašoma … visokius kitus mokesnius uždėti Kel1881,34.
9. → išvesti 13: Ilgas išvedimas tos pasakos, ar beatminsu Šts.
nuvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, NdŽ, KŽ; N → nuvesti:
1. SD388, NdŽ, KŽ.
2.
ǁ O po nuvedimui nevalion Babilonijos Jechoniošius pagimdė Salathielį Ch1Mt1,12. O nuog Dovydo iki nuvedimo ing Babiloną giminių keturiolika GNMt1,17.
3. Q4, Sut, Grž.
| refl. KŽ.
×4. Q7, Rtr → nuvesti 9: Vandens nuvedimas paviršiumi ir ariamuoju sluoksniu yra paprasčiausias ir pigiausias sausinimo būdas rš. Šilumos nuvedimas SkŽ314. Dujų nuvedimo atvamzdis PolŽ63.
5. → nuvesti 12: Ans netura balso nuvedi̇̀mo Šts.
pavedi̇̀mas sm. (2) BŽ44 → pavesti:
1. Rtr, NdŽ, KŽ.
| refl. KI14, Rtr.
2. Dėl pavedi̇̀mo paves [karvę], ale teip jau nepagali [senutė] Klt.
3. Rtr, NdŽ, DŽ1 kryptis, išsidėstymas: Rieznykai žino pavedi̇̀mą gyslių (kur eina, kur veda gyslės) J.Jabl(Žml).
×4. (sl.) elgesys, elgimasis: Kursai pavedimas artesnis ir ant visokių bjaurių dasileidimų MP62.
| refl. H157, R, MŽ, N, K, L, NdŽ, KŽ, Skr: Man labai patinka visas tavo pasivedi̇̀mas Šk. Toks maldų dalykuose pasivedimas nedabina jų nė žmonių akyse A1885,62. Kur tu tiksi su tokiu pasivedimù? Alk.
5. refl. N, I, KŽ būsena, padėtis, būklė: Daugelis dorų ir dievobaimingų kareivių už savo tėvynę kraują praliejo, idant savo gentims ir prieteliams iškariautų šventą ramumėlį ir laimingą pasivedimą Tat. Būdamas linksmu iš pasivedimo pirmutinės serbiškos gazetos Smoler’is dabar mislyjo A1885,197.
6. Rtr, NdŽ, DŽ1 → pavesti 13: [Dėkoja] už garbę, padarytą jam pavedimu taip svarbaus darbo J.Jabl. Berniukas buvo išdidus ir įbaugintas uždėtu jam atsakingu pavedimu rš. Nereikėtų toli ieškoti ir finansinių pavedimų, dėl kurių nežinia kur „nuplaukdavo“ sportininkams skirtos pinigų sumos sp. Tada Kurmis ir užsidegė smalsumu, o gal ir slaptus Gervės pavedimus prisiminė rš. Agentas – asmuo, veikiantis kieno nors pavedimu LTEI72.
7. → pavesti 14: Pleciaus pavedimą neesu padariusi žentuo Als. Padėkavojęs karaliui ir karalienei už pavedimą karalystės … atsisveikino jis su visais ir leidosi kelionėn BsMtII253.
8. → pavesti 15: Labai už pavedimą tų rankraščių dėkavojame A1884,323. Dukters atsisveikinimas vadinasi pavedi̇̀mas Šk. Nuotakos pavedimas jaunikiui DrskD180(pastaba).
9. Sut pasisekimas, sėkmė, laimė, gerovė.
| refl. SPII29, Q191,628, Sut, I, N, KII359, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ: Susiderėkim, jeigu aš nepasigirsiu laimingu pasivedimu Žem. Dėl pasivedimo bičių bepročiai rožnius daro užkeikimus ir visokius prakeiktus daiktus užkasa pas bites ing žemę Nz. Iš priepuolio artimo pasidžiaugei, o iš jo pasivedimo nuliūdai Blv. Pabandęs sykį ir antrą be pasivedimo prasimušti per dėtuviškius, Aršusis ryžosi išsilenkti giria eidamas V.Piet. Velnias apsakė jai savo nepasivedi̇̀mą BM267(Rd). Kai nėr pasvedi̇̀mo, tai ir darbu nieko nepadarysi Trgn. Aš vis prašau, kad Dievas duot pasivedi̇̀mą gyvenime Klt. Toks pasaloms nusiduodąs perėjimas geriausią pasivedimą turi Kel1881,73. Asilas gyrė gerą pasivedimą arklio, kad jį ponas labai geru pašaru šėrė Tat.
10. palaiminimas: Tatai užu dvasios šventos pavedimo PK9.
parvedi̇̀mas sm. (2) NdŽ, KŽ, DŽ1
1. SD214, Sut, N, Rtr → parvesti 1, 3.
| refl. Ser.
2. Ser → parvesti 5.
pérvedimas sm. (1) KŽ, pervedi̇̀mas (2) Rtr
1. SD298, N, LL189 → pervesti 1.
2. SkŽ187 → pervesti 8: Pervedimas paštu ETŽ. Pinigų pervedimas į kitą sąskaitą, pervedimo operacija TTŽ. Pérvedimo lentelė NdŽ.
×3. → pervesti 11: Visos staklės ir mašinos turi turėti diržų pervedimo mechanizmus su sulaikomaisiais prietaisais rš.
| Pervedimo schema SkŽ303. Pervedimo šakutė PolŽ45.
4. → pervesti 16: Jai tieg piktai tariau: parodyk tatai padorumi pérvedimu, kadang ne tu sūdžia, bet aš stoviu po akim sūdžios DP160.
pravedi̇̀mas sm. (2) I
1. → pravesti 4: Jau iš užstalės išsėdo jauniej, dabar bus pravedi̇̀mas (vedžiojimas po darželį, svirną ir kitur) – einu padabot pravedi̇̀mo Vlk.
2. NdŽ → pravesti 5.
×3. LL192 → pravesti 8: Vamzdžių pravedi̇̀mas KŽ.
×4. NdŽ → pravesti 11: Sąskrydžio pravedimas (= organizavimas) rš. Rezoliucijos pravedimas KŽ.
5. → pravesti 12: Buhalterinis įrašas (pravedimas) ETŽ.
privedi̇̀mas sm. (2)
1. Sut, Rtr, NdŽ, KŽ → privesti 1.
| prk.: Privedimo prie savižudybės subjektu gali būti asmuo, nuo kurio materialiai ar kitaip priklauso nukentėjusysis rš.
2. I, L8, NdŽ pamokymas, perspėjimas, persergėjimas (žodžiu ar raštu): Tą privedimą išklausę, vaikai spruko namo M.Valanč. Viską jums neišpasakosiu, duosiu tik porą privedi̇̀mų Pgg. Tad šitai evangelista pridest trečią ir ketvirtą privedimą DP59.
suvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, Š, NdŽ, DŽ1; M, L
1. → suvesti 2: Didis arklių suvedi̇̀mas M.Unt.
2. N, Rtr, KŽ → suvesti 3: Suvedimas akis į akį Šlč. Kakta kakton suvedi̇̀mas KŽ. Jų suvedimas kūrinio pabaigoje – puikiausia siužetinė priemonė bendriems veikėjų bruožams iškelti rš.
3. CI508, FrnW vedybos: Iš bagotų suvedimų tai yr prastas gyvenimas LTR(Pd).
| refl.: Tas susivedi̇̀mas vėl iširo KII380. Norėjo jis žinoti, iš kur vedys ir kaip susivedimas prasidėjęs BsPI51.
4. → suvesti 10: [Namo] rąstai papuvo par pat suvedi̇̀mą Up. Ratų suvedi̇̀mas LTEIX337.
| Trumpas suvedimas VĮ.
5. → suvesti 13: Diskinių pjūklų dantų rankiniam suvedimui rekomenduojami silicio karbido galąstuvai rš.
6. KŽ, PolŽ1231 → suvesti 16: Skaičių suvedimas Ser. Sąskaitų suvedi̇̀mas NdŽ; ETŽ. Knygų suvedimas (metų gale) rš.
| Suvedimas į lenteles SkŽ260.
◊ są́skaitų (×rokùndų Rtr, ×rokuñdų KŽ; L) suvedi̇̀mas NdŽ kng. atkeršijimas.
užvedi̇̀mas sm. (2) I, KŽ, DŽ1; Sut, N, L
1. → užvesti 6: Tik su užvedimù nušovė Pžrl.
×2. M, L → užvesti 11: Užduotėse d[raugy]stės yra ir užvedimas lietuviško teatro V.Kudir. Užvedimas visokių dirbtuvių arba fabrikų KŽ. Sodų užvedimo laikas yra trumpas sp.
3. → užvesti 12: Čia jau valdžios koks užvedi̇̀mas pievos degyt Mžš. Kieno gi čia toks užvedi̇̀mas? Sdk.
4. NdŽ, DŽ1 → užvesti 16: Vienu užvedimù, vienu pasvarų patraukimu savaitę išejo [laikrodis] End. Taip ir stovi mašina dyka, o kai reikia – neužsiveda, išseko užvedimo jėga rš. Šautuvuose, kurie neturi išorinių gaidukų, lovelis tarnauja ir dužiklių užvedimui rš.
ǁ mechanizmas kam priveržti, užsukti: Tėvo buvo laikrodis, anas traukė ir ištraukė šitą užvedi̇̀mą Kvr.
| refl.: Užsivedi̇̀mas [laikrodžių] tas ten įdomus dalykas y[ra] End.
×5. (sl.) A1884,304, NdŽ paprotys, būdas, įprotis, tvarka: Žemaičiuose po visas šalis ir kraštus yra toks užvedimas keimerį krimst DS281(Rs). Senovės vis užvedi̇̀mas buvo Mrc. Tenai būdavo tokis ažvedi̇̀mas: duoda arielkos butelį – dovana an Kūčios Rš. Toks jau užvedi̇̀mas, kad priš žanatvę visus išpeika Užv. Senovės laikuose buvo tokis užvedimas, kad mažas vaikelis ateidavo ant svieto, tai nevalia buvo motinai laikytie BsMtII252. Toks jau pas mus užvedi̇̀mas: ka matai – vagia, vok i tu Jrb. Jauni piemenukai su kerdžiais susieina ing savo būrį ir turi tą užvedimą, madą, tankiai šokinėti (šokti) „Rojaus darželį“ DS285(Rs). Blogas užvedi̇̀mas nedirbti Krš. Vakarelių užvedi̇̀mo seniau nebuvo Vn. Pas mus lauknešių užvedimo nėra M.Katk. Vis lig po dvylikai dirba – toks jo užvedi̇̀mas Ps. Koks užvedi̇̀mas, taip turi gyventi, gudresnis nebūsi Krš. Kitas kaimas – kitas užvedi̇̀mas Ob. Kožnas kiemas turia savo užvedi̇̀mą Bt. Mano toks užvedimas, kad tik tris kartus metuos žlugtą žlungam S.Čiurl. Pasiutusiai geras užvedi̇̀mas, ka varo mokyties Pvn. Toks užvedi̇̀mas tai ir mun patinka Up. Vokyčių užvedi̇̀mas buvo griežtas Trg. Smetona iš caro buvo paėmęs visą užvedi̇̀mą Grz. Toks užvedi̇̀mas: tėvas neklausydavo – i vaikas neklauso, tėvas rūkydavo – i vaikas rūko Mžš. Labai gero buvo užvedimo Lnkv. Kieno namuose geras užvedi̇̀mas, tas ir tarp žmonių nelindo už nugarų Vdžg.
| refl.: Tokie senovės užsivedi̇̀mai (juokaudavo per vestuves) Vel. Didis rūpestingumas ir doras užsivedimas atgręžė ant manęs vyresniųjų akis TS1902,12b. Gausiai atplūdo žydų sukčių, žmonių neturtėlių ir tinginių negirtino užsivedimo TS1903,11.
×6. refl. darbas, amatas, užsiėmimas: Jis turia savo užsivedi̇̀mą, jam daugiau nieko nereik Skr.

vedi̇̀mas sm. (2) K, Š, Rtr; R151, MŽ200, Sut, M, vedi̇̀mos ind. → vesti:
1. K, NdŽ, KŽ.
2. Pri jaučio vedi̇̀mo buvo tėvas Pvn.
ǁ laikas, kai gyvuliai vedami į lauką: Lauko vedimè veršį atadaviau [į supirkimo punktą] Dglš.
3. refl. Be motynos vedi̇̀mos neina vaikai į bažninčią – tokie bugšti Šts.
4. Lex92, DP19, K, LL135, Š, ŠT90, NdŽ, FrnW, KŽ Pačios vedimas N, S.Dauk. Bet krikščioniškas žmogus daugiausiai dėl trijų priežastų vest tur, dėl kurių vėl vedi̇̀mas ir tekėjimas nuog Dievo yr įstatytas DP71. Kraujo giminystė ir vedimai labai dažnai būna karų priežastis tarp valdovų J.Balč. Daugiau nieko nešneka kaip apie vedimą; tad visi juokaudami ir perša Žem. Petro vedimas nusitęsė, nes motinėlė pasimirė Žem.
^ Vedimas ne šienapjūtė, o Velykos J.Paukš. Pirmas vedimas nuo Dievo siųstas, antrą žmonės rūpina, trečią biesas pataria LzP.
| refl.: Į Šiaulius parsikėliau priš pat vedi̇̀mos Tt.
5. → vesti 8: Kad eime vedimu šitos šviesybės, tad visas kūnas gyvenimo mūsų čystas, šviesus ir kaip būtų akregiu tampa DP559.
6. NdŽ → vesti 14.
7. NdŽ, KŽ, Rsn → vesti 15: Jau ištvinkusios karvės prieš vedi̇̀mą veršio JI655. Ta [karvė] atvedė, kita pry vedi̇̀mo Pvn. Birželio trečio[je] atpula diena vedi̇̀mo, o dar užtęs Pvn. Pryš vedi̇̀mą prasčiai ėdė Šv. Karvėms po vedi̇̀mo duoda lūgno šaknų Pln. Lig vedi̇̀mo buvo mėnuo laiko, i nūdvėsė [karvė] Grd. Tik parejau [iš ligoninės], kitą dieną kiaulės vedi̇̀mas Erž. Lig [karvės] vedi̇̀mo kelios savaitikės – būsma ponai Vn. Karvė pri vedi̇̀mo susirgo NmŽ. Iš po vedi̇̀mo aš pry karvės negalėjau pryeiti: ka duos, viedras leka į šonus Lkv. Priš vedi̇̀mą jau matai, ka pilni papai yr[a], i melži tos krekenos biškiliuką End.
8. → vesti 17: Toks vedi̇̀mas vaikų: po du – kaip avis Krš.
9. → vesti 18: Tranai dėl spiečių vedi̇̀mo Vdkt.
10. kūrimas, sudarymas: Selekcija – žemės ūkio gamybos šaka – žemės ūkio augalų ir gyvulių veislių ir hibridų vedimas TŽŽ. Didžioji saldūninė [obelis] mano paties vedimo rš.
11. KII339 → vesti 24: Vandenio vedimas SD32. Vandens vedi̇̀mas KII339; N. Aleksys dirbąs prie elėktros vedi̇̀mo, tai uždirbąs vidutiniškai Krs.
×12. N, K, Š, ŠT122, NdŽ, FrnW → vesti 25: Užsiimdavo vedimu sūduose visokių kreivų ir puskreivių veikalų aplinkinių valsčionių A1885,48. Ilgai dar skambėjo Riškaus atmintyje drebąs balsas senojo Kajetono, aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo tvarką LzP. Sąskaitų vedimas SkŽ23. Jis rūpinasi metrikų vedimu sp. Ūkio vedi̇̀mas I. Vedimas kokio darbo kiek išgaliant I. Žemės ūkio vedimo sistema ETŽ. Kuomi gi labiausiai skiriasi mūsų kampo ūkės vedimas nuo prūsiško? TS1903,11b(V.Piet). Parejau čia – mun atrodo, kad suvisai kitas tas visas [ūkio] vedi̇̀mas y[ra] Trš.
| Lietuviai turėjo nuolatinių karų vedimo išlaidas padengti K.Kors.
apvedi̇̀mas sm. (2)
1. SD205, D.Pošk, Sut, N, KŽ → apvesti 1: Šokėjams nuleidus rankas, jų padėtis yra pasikeitusi: pradedant šį judesį, viršuje buvo dešinė ranka, o po apvedimo – kairė rš.
2. ppr. pl. R, R160, MŽ211, N, KŽ apvadas, apsiuvas.
ǁ P pakraštys, kraštas (ppr. lapo).
3. → apvesti 5: Miesto mūrais apvedimas I.
×4. refl. KII308, L, Rtr, KŽ, Šlč → apvesti 8 (refl.): Tėvui sūnaus apsivedi̇̀mas jau tinka KI156. Aštuntais po apsivedimo metais paliko jį našliu pati A.Vien. Vienąmet po apsivedimo pamirė jo pati LC1883,6.
atvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, KŽ → atvesti:
1. D.Pošk, Sut, M, LL204.
2. Aš jau prižadėjau žydeliui pusę uždarbio už [paukščio] atvedimą BsPII30.
ǁ Ser teis. atvesdinimas, pristatymas.
3. Nes kam mumus, meldžiu, arba iždavimas dukterų, arba atvedimas moterų sūnums DP620. Jeigu po kunigo ligoniui atvedimo namiškiai sapnuoja kokią mėsą, mėšlą arba vaiką, tai ligonis mirs LTR(Kp).
| prk.: Per kurį (Dievą) teipag turime atvedimą per vierą tosp loskosp, kurioj stovime Ch1PvR5,2.
| refl. tr. NdŽ, KŽ: Ir man buvo pikta ant jo, kol buvo gyvas. Būtent už atsivedimą į Lietuvą raudonosios armijos Vaižg.
4. refl. → atvesti 9 (refl.): Karvė buvo pritvinkus prie atsivedi̇̀mo Rd. Trumpai pirm atsivedi̇̀mo kiaulė ūdro[ja] Plšk. Kai kurios briedės po vėlesnių atsivedimų jauniklio atsisako iš karto rš.

×davedi̇̀mas (hibr.) sm. (2); D.Pošk, Sut → davesti 5: O viera yra stipru fundamentu daiktų laukiamų ir davedimų neregimų Ch1PvŽ11,1.
įvedi̇̀mas sm. (2) Š, DŽ1; SD403, Sut, N, M, LL282, L → įvesti:
1. NdŽ, KŽ.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ.
2.
ǁ Už gyvolių įvedi̇̀mą atejo būrys vyrų, mušo Grd.
3. Puolamieji veiksmai prasideda priešo ieškojimu ir priešakinės saugos (avangardo) įvedimu į kautynes rš. Įvedimas Viešpaties mūsų bažnyčion DK178–179. Įvedi̇̀mas ing tėviškę I.
| prk.: Įvedimas į valdymą ETŽ.
| refl. Sut.
4. Teipogi atiduotum kamendoriams visą pelną, gaunamą už krikštus ir įvedimus motriškųjų M.Valanč.
5. PolŽ201 Būk toks geras ir sugrąžink man avansą, kurį aš tau už elektros įvedimą daviau rš.
6. → įvesti 7: Naujo statuto įvedi̇̀mas NdŽ. Prasčiaus ne kad vaizdai (paveikslai) man tinka įvedimas [bažnyčioje] pūstinės muzikos (trūbų), kuri yra baisi A1885,19. Jiems (bajorams) nerūpėjo lietuvių kalbos įvedimas į viešąjį gyvenimą, mokyklas, jai lygių teisių su kitomis kalbomis iškovojimas rš. Labai kalba apie savivaldybės įvedimą mūsų krašte A.Sm.
| Zokonas nes nieko neturi tobula, bet įvedimą geresnės nodiejos, per kurią artinamės Dievop Ch1PvŽ7,19.
7. I kas įvesta, įprasta, paprotys, mada: Arklių niekuomet negano naktimis. Toks jau pono įvedimas Žem. Šlovingas įvedimas – visumet turėti po akimis paveikslą Išganytojaus brš. Pas mus nuo amžių buvo toksai įvedimas, arba paprotys TS1900,9. Reikėtų daug naujų įvedimų pritaikinti prie ūkių, tuo tarpu trūksta tam tikslui ir rankų, ir turtų Pt. Ūkininkai … baidosi visokių gerų naujų įvedimų A1885,122.
8. KŽ knygos įvadas, įžanginis žodis: Trumpas įvedimas į Šventąjį Raštą SkvI1. Skaitytojas iš įvedimo įgyja visas reikalingas žinias apie knygą apskritai SkvI60.
×9. MedŽ277 → įvesti 9: Duomenų įvedimo aparatas SkŽ14. Automatinis duomenų įvedimas SkŽ22. Įvedimo ir išvedimo valdymas SkŽ329.
ǁ Per didelis angliavandenių įvedimas su maistu padidina organizmo sensibilizaciją rš.
10. priėmimas (į bendrą gyvenimą): Patėvį gali išginti!.. Dar ir motyną gali pamokyti už įvedimą kito vyro Žem.
išvedi̇̀mas sm. (2) KII35, Rtr, BŽ76; N, RtŽ → išvesti:
1. NdŽ.
2. Nevesme karvių – vienas išvedi̇̀mas Pc.
| refl. Ser.
3. I Tas, norėdamas žmogų apgauti, būk tai jam dėkavoja už išvedimą ant sauso kelio, bet sykiu meldžia jį paleisti LTR. Pasitraukimas pradedamas pagrindinių jėgų išvedimu iš kautynių užpakalinės saugos priedangoje rš. Davė ant amžino atminimo dėl Egipto išvedimo SGII42. Nes tai taisyta jiems per kraujo praliejimą, per smertį didelį. Per tavo išvedimą tikrai tu gelbėsi Ns1852,2.
| refl. Sut.
4. KŽ → išvesti 7: Už išvedimą kožno sieksnio plono ir storo mūro Chodkevyčia mokėjo mūrininkams po du auksinu M.Valanč. Tiesiai išvedi̇̀mas I.
ǁ Tiesiosios išvedi̇̀mas NdŽ.
5. M, NdŽ išvada: Iš to, kas buvo pasakyta apie sakinio dalis, galima padaryti šiuos išvedimus J.Balč. Naujieji faktai gali sugriauti senuosius tvirtinimus ir išvedimus K.Būg. Metu tą mintį kaip ir netyčiomis, jokių tolesnių išvedimų nedarydama Pt.
6. → išvesti 10: Šių formulių išvedimui pasinaudosime lygtimi ir stataus trikampio trigonometrinėmis formulėmis rš. Skaitmeninis išvedimas (duomenų) SkŽ36. Informacijos išvedimo aparatūra SkŽ14.
ǁ pervedimas iš vienos sistemos į kitą (ppr. apie informaciją): Informacijos išvedimas (į išorinius įrenginius) SkŽ39. Išvedimas spausdinimui SkŽ36. Išvedimo lizdas SkŽ44. Atminties išvedimo blokas SkŽ18. Galutiniai skaičiavimo rezultatai patenka į išvedimo įrenginį rš.
7. Sut, N, M, LL281 → išvesti 11: Išvedimas, išliudijimas, paroda R71, MŽ94. Log[inio] išvedimo taisyklė SkŽ208. Ans žmogus be kokio išvedi̇̀mo Slnt.
ǁ Mes, negalėdami tokiems išvedimams to vardo pritarti, nurodome dabar …, jogei gyventojai nuog Balkano pussalės, būtent dalis lietuviškų getų …, persikeldama Šiaurės link atnešė tos upės (Įstros) vardą Lietuvon A1884,232.
8. → išvesti 12: Žodžių išvedimas I. Trakėnams jokio išvedi̇̀mo nereik – jie kaip buvo, teip tebėr Smln.
ǁ priėmimas, sudarymas: Ant to zokano išvedimo bus nu … seimo prašoma … visokius kitus mokesnius uždėti Kel1881,34.
9. → išvesti 13: Ilgas išvedimas tos pasakos, ar beatminsu Šts.
nuvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, NdŽ, KŽ; N → nuvesti:
1. SD388, NdŽ, KŽ.
2.
ǁ O po nuvedimui nevalion Babilonijos Jechoniošius pagimdė Salathielį Ch1Mt1,12. O nuog Dovydo iki nuvedimo ing Babiloną giminių keturiolika GNMt1,17.
3. Q4, Sut, Grž.
| refl. KŽ.
×4. Q7, Rtr → nuvesti 9: Vandens nuvedimas paviršiumi ir ariamuoju sluoksniu yra paprasčiausias ir pigiausias sausinimo būdas rš. Šilumos nuvedimas SkŽ314. Dujų nuvedimo atvamzdis PolŽ63.
5. → nuvesti 12: Ans netura balso nuvedi̇̀mo Šts.
pavedi̇̀mas sm. (2) BŽ44 → pavesti:
1. Rtr, NdŽ, KŽ.
| refl. KI14, Rtr.
2. Dėl pavedi̇̀mo paves [karvę], ale teip jau nepagali [senutė] Klt.
3. Rtr, NdŽ, DŽ1 kryptis, išsidėstymas: Rieznykai žino pavedi̇̀mą gyslių (kur eina, kur veda gyslės) J.Jabl(Žml).
×4. (sl.) elgesys, elgimasis: Kursai pavedimas artesnis ir ant visokių bjaurių dasileidimų MP62.
| refl. H157, R, MŽ, N, K, L, NdŽ, KŽ, Skr: Man labai patinka visas tavo pasivedi̇̀mas Šk. Toks maldų dalykuose pasivedimas nedabina jų nė žmonių akyse A1885,62. Kur tu tiksi su tokiu pasivedimù? Alk.
5. refl. N, I, KŽ būsena, padėtis, būklė: Daugelis dorų ir dievobaimingų kareivių už savo tėvynę kraują praliejo, idant savo gentims ir prieteliams iškariautų šventą ramumėlį ir laimingą pasivedimą Tat. Būdamas linksmu iš pasivedimo pirmutinės serbiškos gazetos Smoler’is dabar mislyjo A1885,197.
6. Rtr, NdŽ, DŽ1 → pavesti 13: [Dėkoja] už garbę, padarytą jam pavedimu taip svarbaus darbo J.Jabl. Berniukas buvo išdidus ir įbaugintas uždėtu jam atsakingu pavedimu rš. Nereikėtų toli ieškoti ir finansinių pavedimų, dėl kurių nežinia kur „nuplaukdavo“ sportininkams skirtos pinigų sumos sp. Tada Kurmis ir užsidegė smalsumu, o gal ir slaptus Gervės pavedimus prisiminė rš. Agentas – asmuo, veikiantis kieno nors pavedimu LTEI72.
7. → pavesti 14: Pleciaus pavedimą neesu padariusi žentuo Als. Padėkavojęs karaliui ir karalienei už pavedimą karalystės … atsisveikino jis su visais ir leidosi kelionėn BsMtII253.
8. → pavesti 15: Labai už pavedimą tų rankraščių dėkavojame A1884,323. Dukters atsisveikinimas vadinasi pavedi̇̀mas Šk. Nuotakos pavedimas jaunikiui DrskD180(pastaba).
9. Sut pasisekimas, sėkmė, laimė, gerovė.
| refl. SPII29, Q191,628, Sut, I, N, KII359, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ: Susiderėkim, jeigu aš nepasigirsiu laimingu pasivedimu Žem. Dėl pasivedimo bičių bepročiai rožnius daro užkeikimus ir visokius prakeiktus daiktus užkasa pas bites ing žemę Nz. Iš priepuolio artimo pasidžiaugei, o iš jo pasivedimo nuliūdai Blv. Pabandęs sykį ir antrą be pasivedimo prasimušti per dėtuviškius, Aršusis ryžosi išsilenkti giria eidamas V.Piet. Velnias apsakė jai savo nepasivedi̇̀mą BM267(Rd). Kai nėr pasvedi̇̀mo, tai ir darbu nieko nepadarysi Trgn. Aš vis prašau, kad Dievas duot pasivedi̇̀mą gyvenime Klt. Toks pasaloms nusiduodąs perėjimas geriausią pasivedimą turi Kel1881,73. Asilas gyrė gerą pasivedimą arklio, kad jį ponas labai geru pašaru šėrė Tat.
10. palaiminimas: Tatai užu dvasios šventos pavedimo PK9.
parvedi̇̀mas sm. (2) NdŽ, KŽ, DŽ1
1. SD214, Sut, N, Rtr → parvesti 1, 3.
| refl. Ser.
2. Ser → parvesti 5.
pérvedimas sm. (1) KŽ, pervedi̇̀mas (2) Rtr
1. SD298, N, LL189 → pervesti 1.
2. SkŽ187 → pervesti 8: Pervedimas paštu ETŽ. Pinigų pervedimas į kitą sąskaitą, pervedimo operacija TTŽ. Pérvedimo lentelė NdŽ.
×3. → pervesti 11: Visos staklės ir mašinos turi turėti diržų pervedimo mechanizmus su sulaikomaisiais prietaisais rš.
| Pervedimo schema SkŽ303. Pervedimo šakutė PolŽ45.
4. → pervesti 16: Jai tieg piktai tariau: parodyk tatai padorumi pérvedimu, kadang ne tu sūdžia, bet aš stoviu po akim sūdžios DP160.
pravedi̇̀mas sm. (2) I
1. → pravesti 4: Jau iš užstalės išsėdo jauniej, dabar bus pravedi̇̀mas (vedžiojimas po darželį, svirną ir kitur) – einu padabot pravedi̇̀mo Vlk.
2. NdŽ → pravesti 5.
×3. LL192 → pravesti 8: Vamzdžių pravedi̇̀mas KŽ.
×4. NdŽ → pravesti 11: Sąskrydžio pravedimas (= organizavimas) rš. Rezoliucijos pravedimas KŽ.
5. → pravesti 12: Buhalterinis įrašas (pravedimas) ETŽ.
privedi̇̀mas sm. (2)
1. Sut, Rtr, NdŽ, KŽ → privesti 1.
| prk.: Privedimo prie savižudybės subjektu gali būti asmuo, nuo kurio materialiai ar kitaip priklauso nukentėjusysis rš.
2. I, L8, NdŽ pamokymas, perspėjimas, persergėjimas (žodžiu ar raštu): Tą privedimą išklausę, vaikai spruko namo M.Valanč. Viską jums neišpasakosiu, duosiu tik porą privedi̇̀mų Pgg. Tad šitai evangelista pridest trečią ir ketvirtą privedimą DP59.
suvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, Š, NdŽ, DŽ1; M, L
1. → suvesti 2: Didis arklių suvedi̇̀mas M.Unt.
2. N, Rtr, KŽ → suvesti 3: Suvedimas akis į akį Šlč. Kakta kakton suvedi̇̀mas KŽ. Jų suvedimas kūrinio pabaigoje – puikiausia siužetinė priemonė bendriems veikėjų bruožams iškelti rš.
3. CI508, FrnW vedybos: Iš bagotų suvedimų tai yr prastas gyvenimas LTR(Pd).
| refl.: Tas susivedi̇̀mas vėl iširo KII380. Norėjo jis žinoti, iš kur vedys ir kaip susivedimas prasidėjęs BsPI51.
4. → suvesti 10: [Namo] rąstai papuvo par pat suvedi̇̀mą Up. Ratų suvedi̇̀mas LTEIX337.
| Trumpas suvedimas VĮ.
5. → suvesti 13: Diskinių pjūklų dantų rankiniam suvedimui rekomenduojami silicio karbido galąstuvai rš.
6. KŽ, PolŽ1231 → suvesti 16: Skaičių suvedimas Ser. Sąskaitų suvedi̇̀mas NdŽ; ETŽ. Knygų suvedimas (metų gale) rš.
| Suvedimas į lenteles SkŽ260.
◊ są́skaitų (×rokùndų Rtr, ×rokuñdų KŽ; L) suvedi̇̀mas NdŽ kng. atkeršijimas.
užvedi̇̀mas sm. (2) I, KŽ, DŽ1; Sut, N, L
1. → užvesti 6: Tik su užvedimù nušovė Pžrl.
×2. M, L → užvesti 11: Užduotėse d[raugy]stės yra ir užvedimas lietuviško teatro V.Kudir. Užvedimas visokių dirbtuvių arba fabrikų KŽ. Sodų užvedimo laikas yra trumpas sp.
3. → užvesti 12: Čia jau valdžios koks užvedi̇̀mas pievos degyt Mžš. Kieno gi čia toks užvedi̇̀mas? Sdk.
4. NdŽ, DŽ1 → užvesti 16: Vienu užvedimù, vienu pasvarų patraukimu savaitę išejo [laikrodis] End. Taip ir stovi mašina dyka, o kai reikia – neužsiveda, išseko užvedimo jėga rš. Šautuvuose, kurie neturi išorinių gaidukų, lovelis tarnauja ir dužiklių užvedimui rš.
ǁ mechanizmas kam priveržti, užsukti: Tėvo buvo laikrodis, anas traukė ir ištraukė šitą užvedi̇̀mą Kvr.
| refl.: Užsivedi̇̀mas [laikrodžių] tas ten įdomus dalykas y[ra] End.
×5. (sl.) A1884,304, NdŽ paprotys, būdas, įprotis, tvarka: Žemaičiuose po visas šalis ir kraštus yra toks užvedimas keimerį krimst DS281(Rs). Senovės vis užvedi̇̀mas buvo Mrc. Tenai būdavo tokis ažvedi̇̀mas: duoda arielkos butelį – dovana an Kūčios Rš. Toks jau užvedi̇̀mas, kad priš žanatvę visus išpeika Užv. Senovės laikuose buvo tokis užvedimas, kad mažas vaikelis ateidavo ant svieto, tai nevalia buvo motinai laikytie BsMtII252. Toks jau pas mus užvedi̇̀mas: ka matai – vagia, vok i tu Jrb. Jauni piemenukai su kerdžiais susieina ing savo būrį ir turi tą užvedimą, madą, tankiai šokinėti (šokti) „Rojaus darželį“ DS285(Rs). Blogas užvedi̇̀mas nedirbti Krš. Vakarelių užvedi̇̀mo seniau nebuvo Vn. Pas mus lauknešių užvedimo nėra M.Katk. Vis lig po dvylikai dirba – toks jo užvedi̇̀mas Ps. Koks užvedi̇̀mas, taip turi gyventi, gudresnis nebūsi Krš. Kitas kaimas – kitas užvedi̇̀mas Ob. Kožnas kiemas turia savo užvedi̇̀mą Bt. Mano toks užvedimas, kad tik tris kartus metuos žlugtą žlungam S.Čiurl. Pasiutusiai geras užvedi̇̀mas, ka varo mokyties Pvn. Toks užvedi̇̀mas tai ir mun patinka Up. Vokyčių užvedi̇̀mas buvo griežtas Trg. Smetona iš caro buvo paėmęs visą užvedi̇̀mą Grz. Toks užvedi̇̀mas: tėvas neklausydavo – i vaikas neklauso, tėvas rūkydavo – i vaikas rūko Mžš. Labai gero buvo užvedimo Lnkv. Kieno namuose geras užvedi̇̀mas, tas ir tarp žmonių nelindo už nugarų Vdžg.
| refl.: Tokie senovės užsivedi̇̀mai (juokaudavo per vestuves) Vel. Didis rūpestingumas ir doras užsivedimas atgręžė ant manęs vyresniųjų akis TS1902,12b. Gausiai atplūdo žydų sukčių, žmonių neturtėlių ir tinginių negirtino užsivedimo TS1903,11.
×6. refl. darbas, amatas, užsiėmimas: Jis turia savo užsivedi̇̀mą, jam daugiau nieko nereik Skr.

vedi̇̀mas sm. (2) K, Š, Rtr; R151, MŽ200, Sut, M, vedi̇̀mos ind. → vesti:
1. K, NdŽ, KŽ.
2. Pri jaučio vedi̇̀mo buvo tėvas Pvn.
ǁ laikas, kai gyvuliai vedami į lauką: Lauko vedimè veršį atadaviau [į supirkimo punktą] Dglš.
3. refl. Be motynos vedi̇̀mos neina vaikai į bažninčią – tokie bugšti Šts.
4. Lex92, DP19, K, LL135, Š, ŠT90, NdŽ, FrnW, KŽ Pačios vedimas N, S.Dauk. Bet krikščioniškas žmogus daugiausiai dėl trijų priežastų vest tur, dėl kurių vėl vedi̇̀mas ir tekėjimas nuog Dievo yr įstatytas DP71. Kraujo giminystė ir vedimai labai dažnai būna karų priežastis tarp valdovų J.Balč. Daugiau nieko nešneka kaip apie vedimą; tad visi juokaudami ir perša Žem. Petro vedimas nusitęsė, nes motinėlė pasimirė Žem.
^ Vedimas ne šienapjūtė, o Velykos J.Paukš. Pirmas vedimas nuo Dievo siųstas, antrą žmonės rūpina, trečią biesas pataria LzP.
| refl.: Į Šiaulius parsikėliau priš pat vedi̇̀mos Tt.
5. → vesti 8: Kad eime vedimu šitos šviesybės, tad visas kūnas gyvenimo mūsų čystas, šviesus ir kaip būtų akregiu tampa DP559.
6. NdŽ → vesti 14.
7. NdŽ, KŽ, Rsn → vesti 15: Jau ištvinkusios karvės prieš vedi̇̀mą veršio JI655. Ta [karvė] atvedė, kita pry vedi̇̀mo Pvn. Birželio trečio[je] atpula diena vedi̇̀mo, o dar užtęs Pvn. Pryš vedi̇̀mą prasčiai ėdė Šv. Karvėms po vedi̇̀mo duoda lūgno šaknų Pln. Lig vedi̇̀mo buvo mėnuo laiko, i nūdvėsė [karvė] Grd. Tik parejau [iš ligoninės], kitą dieną kiaulės vedi̇̀mas Erž. Lig [karvės] vedi̇̀mo kelios savaitikės – būsma ponai Vn. Karvė pri vedi̇̀mo susirgo NmŽ. Iš po vedi̇̀mo aš pry karvės negalėjau pryeiti: ka duos, viedras leka į šonus Lkv. Priš vedi̇̀mą jau matai, ka pilni papai yr[a], i melži tos krekenos biškiliuką End.
8. → vesti 17: Toks vedi̇̀mas vaikų: po du – kaip avis Krš.
9. → vesti 18: Tranai dėl spiečių vedi̇̀mo Vdkt.
10. kūrimas, sudarymas: Selekcija – žemės ūkio gamybos šaka – žemės ūkio augalų ir gyvulių veislių ir hibridų vedimas TŽŽ. Didžioji saldūninė [obelis] mano paties vedimo rš.
11. KII339 → vesti 24: Vandenio vedimas SD32. Vandens vedi̇̀mas KII339; N. Aleksys dirbąs prie elėktros vedi̇̀mo, tai uždirbąs vidutiniškai Krs.
×12. N, K, Š, ŠT122, NdŽ, FrnW → vesti 25: Užsiimdavo vedimu sūduose visokių kreivų ir puskreivių veikalų aplinkinių valsčionių A1885,48. Ilgai dar skambėjo Riškaus atmintyje drebąs balsas senojo Kajetono, aiškinančio jam skaičius ir knygų vedimo tvarką LzP. Sąskaitų vedimas SkŽ23. Jis rūpinasi metrikų vedimu sp. Ūkio vedi̇̀mas I. Vedimas kokio darbo kiek išgaliant I. Žemės ūkio vedimo sistema ETŽ. Kuomi gi labiausiai skiriasi mūsų kampo ūkės vedimas nuo prūsiško? TS1903,11b(V.Piet). Parejau čia – mun atrodo, kad suvisai kitas tas visas [ūkio] vedi̇̀mas y[ra] Trš.
| Lietuviai turėjo nuolatinių karų vedimo išlaidas padengti K.Kors.
apvedi̇̀mas sm. (2)
1. SD205, D.Pošk, Sut, N, KŽ → apvesti 1: Šokėjams nuleidus rankas, jų padėtis yra pasikeitusi: pradedant šį judesį, viršuje buvo dešinė ranka, o po apvedimo – kairė rš.
2. ppr. pl. R, R160, MŽ211, N, KŽ apvadas, apsiuvas.
ǁ P pakraštys, kraštas (ppr. lapo).
3. → apvesti 5: Miesto mūrais apvedimas I.
×4. refl. KII308, L, Rtr, KŽ, Šlč → apvesti 8 (refl.): Tėvui sūnaus apsivedi̇̀mas jau tinka KI156. Aštuntais po apsivedimo metais paliko jį našliu pati A.Vien. Vienąmet po apsivedimo pamirė jo pati LC1883,6.
atvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, KŽ → atvesti:
1. D.Pošk, Sut, M, LL204.
2. Aš jau prižadėjau žydeliui pusę uždarbio už [paukščio] atvedimą BsPII30.
ǁ Ser teis. atvesdinimas, pristatymas.
3. Nes kam mumus, meldžiu, arba iždavimas dukterų, arba atvedimas moterų sūnums DP620. Jeigu po kunigo ligoniui atvedimo namiškiai sapnuoja kokią mėsą, mėšlą arba vaiką, tai ligonis mirs LTR(Kp).
| prk.: Per kurį (Dievą) teipag turime atvedimą per vierą tosp loskosp, kurioj stovime Ch1PvR5,2.
| refl. tr. NdŽ, KŽ: Ir man buvo pikta ant jo, kol buvo gyvas. Būtent už atsivedimą į Lietuvą raudonosios armijos Vaižg.
4. refl. → atvesti 9 (refl.): Karvė buvo pritvinkus prie atsivedi̇̀mo Rd. Trumpai pirm atsivedi̇̀mo kiaulė ūdro[ja] Plšk. Kai kurios briedės po vėlesnių atsivedimų jauniklio atsisako iš karto rš.

×davedi̇̀mas (hibr.) sm. (2); D.Pošk, Sut → davesti 5: O viera yra stipru fundamentu daiktų laukiamų ir davedimų neregimų Ch1PvŽ11,1.
įvedi̇̀mas sm. (2) Š, DŽ1; SD403, Sut, N, M, LL282, L → įvesti:
1. NdŽ, KŽ.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ.
2.
ǁ Už gyvolių įvedi̇̀mą atejo būrys vyrų, mušo Grd.
3. Puolamieji veiksmai prasideda priešo ieškojimu ir priešakinės saugos (avangardo) įvedimu į kautynes rš. Įvedimas Viešpaties mūsų bažnyčion DK178–179. Įvedi̇̀mas ing tėviškę I.
| prk.: Įvedimas į valdymą ETŽ.
| refl. Sut.
4. Teipogi atiduotum kamendoriams visą pelną, gaunamą už krikštus ir įvedimus motriškųjų M.Valanč.
5. PolŽ201 Būk toks geras ir sugrąžink man avansą, kurį aš tau už elektros įvedimą daviau rš.
6. → įvesti 7: Naujo statuto įvedi̇̀mas NdŽ. Prasčiaus ne kad vaizdai (paveikslai) man tinka įvedimas [bažnyčioje] pūstinės muzikos (trūbų), kuri yra baisi A1885,19. Jiems (bajorams) nerūpėjo lietuvių kalbos įvedimas į viešąjį gyvenimą, mokyklas, jai lygių teisių su kitomis kalbomis iškovojimas rš. Labai kalba apie savivaldybės įvedimą mūsų krašte A.Sm.
| Zokonas nes nieko neturi tobula, bet įvedimą geresnės nodiejos, per kurią artinamės Dievop Ch1PvŽ7,19.
7. I kas įvesta, įprasta, paprotys, mada: Arklių niekuomet negano naktimis. Toks jau pono įvedimas Žem. Šlovingas įvedimas – visumet turėti po akimis paveikslą Išganytojaus brš. Pas mus nuo amžių buvo toksai įvedimas, arba paprotys TS1900,9. Reikėtų daug naujų įvedimų pritaikinti prie ūkių, tuo tarpu trūksta tam tikslui ir rankų, ir turtų Pt. Ūkininkai … baidosi visokių gerų naujų įvedimų A1885,122.
8. KŽ knygos įvadas, įžanginis žodis: Trumpas įvedimas į Šventąjį Raštą SkvI1. Skaitytojas iš įvedimo įgyja visas reikalingas žinias apie knygą apskritai SkvI60.
×9. MedŽ277 → įvesti 9: Duomenų įvedimo aparatas SkŽ14. Automatinis duomenų įvedimas SkŽ22. Įvedimo ir išvedimo valdymas SkŽ329.
ǁ Per didelis angliavandenių įvedimas su maistu padidina organizmo sensibilizaciją rš.
10. priėmimas (į bendrą gyvenimą): Patėvį gali išginti!.. Dar ir motyną gali pamokyti už įvedimą kito vyro Žem.
išvedi̇̀mas sm. (2) KII35, Rtr, BŽ76; N, RtŽ → išvesti:
1. NdŽ.
2. Nevesme karvių – vienas išvedi̇̀mas Pc.
| refl. Ser.
3. I Tas, norėdamas žmogų apgauti, būk tai jam dėkavoja už išvedimą ant sauso kelio, bet sykiu meldžia jį paleisti LTR. Pasitraukimas pradedamas pagrindinių jėgų išvedimu iš kautynių užpakalinės saugos priedangoje rš. Davė ant amžino atminimo dėl Egipto išvedimo SGII42. Nes tai taisyta jiems per kraujo praliejimą, per smertį didelį. Per tavo išvedimą tikrai tu gelbėsi Ns1852,2.
| refl. Sut.
4. KŽ → išvesti 7: Už išvedimą kožno sieksnio plono ir storo mūro Chodkevyčia mokėjo mūrininkams po du auksinu M.Valanč. Tiesiai išvedi̇̀mas I.
ǁ Tiesiosios išvedi̇̀mas NdŽ.
5. M, NdŽ išvada: Iš to, kas buvo pasakyta apie sakinio dalis, galima padaryti šiuos išvedimus J.Balč. Naujieji faktai gali sugriauti senuosius tvirtinimus ir išvedimus K.Būg. Metu tą mintį kaip ir netyčiomis, jokių tolesnių išvedimų nedarydama Pt.
6. → išvesti 10: Šių formulių išvedimui pasinaudosime lygtimi ir stataus trikampio trigonometrinėmis formulėmis rš. Skaitmeninis išvedimas (duomenų) SkŽ36. Informacijos išvedimo aparatūra SkŽ14.
ǁ pervedimas iš vienos sistemos į kitą (ppr. apie informaciją): Informacijos išvedimas (į išorinius įrenginius) SkŽ39. Išvedimas spausdinimui SkŽ36. Išvedimo lizdas SkŽ44. Atminties išvedimo blokas SkŽ18. Galutiniai skaičiavimo rezultatai patenka į išvedimo įrenginį rš.
7. Sut, N, M, LL281 → išvesti 11: Išvedimas, išliudijimas, paroda R71, MŽ94. Log[inio] išvedimo taisyklė SkŽ208. Ans žmogus be kokio išvedi̇̀mo Slnt.
ǁ Mes, negalėdami tokiems išvedimams to vardo pritarti, nurodome dabar …, jogei gyventojai nuog Balkano pussalės, būtent dalis lietuviškų getų …, persikeldama Šiaurės link atnešė tos upės (Įstros) vardą Lietuvon A1884,232.
8. → išvesti 12: Žodžių išvedimas I. Trakėnams jokio išvedi̇̀mo nereik – jie kaip buvo, teip tebėr Smln.
ǁ priėmimas, sudarymas: Ant to zokano išvedimo bus nu … seimo prašoma … visokius kitus mokesnius uždėti Kel1881,34.
9. → išvesti 13: Ilgas išvedimas tos pasakos, ar beatminsu Šts.
nuvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, NdŽ, KŽ; N → nuvesti:
1. SD388, NdŽ, KŽ.
2.
ǁ O po nuvedimui nevalion Babilonijos Jechoniošius pagimdė Salathielį Ch1Mt1,12. O nuog Dovydo iki nuvedimo ing Babiloną giminių keturiolika GNMt1,17.
3. Q4, Sut, Grž.
| refl. KŽ.
×4. Q7, Rtr → nuvesti 9: Vandens nuvedimas paviršiumi ir ariamuoju sluoksniu yra paprasčiausias ir pigiausias sausinimo būdas rš. Šilumos nuvedimas SkŽ314. Dujų nuvedimo atvamzdis PolŽ63.
5. → nuvesti 12: Ans netura balso nuvedi̇̀mo Šts.
pavedi̇̀mas sm. (2) BŽ44 → pavesti:
1. Rtr, NdŽ, KŽ.
| refl. KI14, Rtr.
2. Dėl pavedi̇̀mo paves [karvę], ale teip jau nepagali [senutė] Klt.
3. Rtr, NdŽ, DŽ1 kryptis, išsidėstymas: Rieznykai žino pavedi̇̀mą gyslių (kur eina, kur veda gyslės) J.Jabl(Žml).
×4. (sl.) elgesys, elgimasis: Kursai pavedimas artesnis ir ant visokių bjaurių dasileidimų MP62.
| refl. H157, R, MŽ, N, K, L, NdŽ, KŽ, Skr: Man labai patinka visas tavo pasivedi̇̀mas Šk. Toks maldų dalykuose pasivedimas nedabina jų nė žmonių akyse A1885,62. Kur tu tiksi su tokiu pasivedimù? Alk.
5. refl. N, I, KŽ būsena, padėtis, būklė: Daugelis dorų ir dievobaimingų kareivių už savo tėvynę kraują praliejo, idant savo gentims ir prieteliams iškariautų šventą ramumėlį ir laimingą pasivedimą Tat. Būdamas linksmu iš pasivedimo pirmutinės serbiškos gazetos Smoler’is dabar mislyjo A1885,197.
6. Rtr, NdŽ, DŽ1 → pavesti 13: [Dėkoja] už garbę, padarytą jam pavedimu taip svarbaus darbo J.Jabl. Berniukas buvo išdidus ir įbaugintas uždėtu jam atsakingu pavedimu rš. Nereikėtų toli ieškoti ir finansinių pavedimų, dėl kurių nežinia kur „nuplaukdavo“ sportininkams skirtos pinigų sumos sp. Tada Kurmis ir užsidegė smalsumu, o gal ir slaptus Gervės pavedimus prisiminė rš. Agentas – asmuo, veikiantis kieno nors pavedimu LTEI72.
7. → pavesti 14: Pleciaus pavedimą neesu padariusi žentuo Als. Padėkavojęs karaliui ir karalienei už pavedimą karalystės … atsisveikino jis su visais ir leidosi kelionėn BsMtII253.
8. → pavesti 15: Labai už pavedimą tų rankraščių dėkavojame A1884,323. Dukters atsisveikinimas vadinasi pavedi̇̀mas Šk. Nuotakos pavedimas jaunikiui DrskD180(pastaba).
9. Sut pasisekimas, sėkmė, laimė, gerovė.
| refl. SPII29, Q191,628, Sut, I, N, KII359, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ: Susiderėkim, jeigu aš nepasigirsiu laimingu pasivedimu Žem. Dėl pasivedimo bičių bepročiai rožnius daro užkeikimus ir visokius prakeiktus daiktus užkasa pas bites ing žemę Nz. Iš priepuolio artimo pasidžiaugei, o iš jo pasivedimo nuliūdai Blv. Pabandęs sykį ir antrą be pasivedimo prasimušti per dėtuviškius, Aršusis ryžosi išsilenkti giria eidamas V.Piet. Velnias apsakė jai savo nepasivedi̇̀mą BM267(Rd). Kai nėr pasvedi̇̀mo, tai ir darbu nieko nepadarysi Trgn. Aš vis prašau, kad Dievas duot pasivedi̇̀mą gyvenime Klt. Toks pasaloms nusiduodąs perėjimas geriausią pasivedimą turi Kel1881,73. Asilas gyrė gerą pasivedimą arklio, kad jį ponas labai geru pašaru šėrė Tat.
10. palaiminimas: Tatai užu dvasios šventos pavedimo PK9.
parvedi̇̀mas sm. (2) NdŽ, KŽ, DŽ1
1. SD214, Sut, N, Rtr → parvesti 1, 3.
| refl. Ser.
2. Ser → parvesti 5.
pérvedimas sm. (1) KŽ, pervedi̇̀mas (2) Rtr
1. SD298, N, LL189 → pervesti 1.
2. SkŽ187 → pervesti 8: Pervedimas paštu ETŽ. Pinigų pervedimas į kitą sąskaitą, pervedimo operacija TTŽ. Pérvedimo lentelė NdŽ.
×3. → pervesti 11: Visos staklės ir mašinos turi turėti diržų pervedimo mechanizmus su sulaikomaisiais prietaisais rš.
| Pervedimo schema SkŽ303. Pervedimo šakutė PolŽ45.
4. → pervesti 16: Jai tieg piktai tariau: parodyk tatai padorumi pérvedimu, kadang ne tu sūdžia, bet aš stoviu po akim sūdžios DP160.
pravedi̇̀mas sm. (2) I
1. → pravesti 4: Jau iš užstalės išsėdo jauniej, dabar bus pravedi̇̀mas (vedžiojimas po darželį, svirną ir kitur) – einu padabot pravedi̇̀mo Vlk.
2. NdŽ → pravesti 5.
×3. LL192 → pravesti 8: Vamzdžių pravedi̇̀mas KŽ.
×4. NdŽ → pravesti 11: Sąskrydžio pravedimas (= organizavimas) rš. Rezoliucijos pravedimas KŽ.
5. → pravesti 12: Buhalterinis įrašas (pravedimas) ETŽ.
privedi̇̀mas sm. (2)
1. Sut, Rtr, NdŽ, KŽ → privesti 1.
| prk.: Privedimo prie savižudybės subjektu gali būti asmuo, nuo kurio materialiai ar kitaip priklauso nukentėjusysis rš.
2. I, L8, NdŽ pamokymas, perspėjimas, persergėjimas (žodžiu ar raštu): Tą privedimą išklausę, vaikai spruko namo M.Valanč. Viską jums neišpasakosiu, duosiu tik porą privedi̇̀mų Pgg. Tad šitai evangelista pridest trečią ir ketvirtą privedimą DP59.
suvedi̇̀mas sm. (2) Rtr, Š, NdŽ, DŽ1; M, L
1. → suvesti 2: Didis arklių suvedi̇̀mas M.Unt.
2. N, Rtr, KŽ → suvesti 3: Suvedimas akis į akį Šlč. Kakta kakton suvedi̇̀mas KŽ. Jų suvedimas kūrinio pabaigoje – puikiausia siužetinė priemonė bendriems veikėjų bruožams iškelti rš.
3. CI508, FrnW vedybos: Iš bagotų suvedimų tai yr prastas gyvenimas LTR(Pd).
| refl.: Tas susivedi̇̀mas vėl iširo KII380. Norėjo jis žinoti, iš kur vedys ir kaip susivedimas prasidėjęs BsPI51.
4. → suvesti 10: [Namo] rąstai papuvo par pat suvedi̇̀mą Up. Ratų suvedi̇̀mas LTEIX337.
| Trumpas suvedimas VĮ.
5. → suvesti 13: Diskinių pjūklų dantų rankiniam suvedimui rekomenduojami silicio karbido galąstuvai rš.
6. KŽ, PolŽ1231 → suvesti 16: Skaičių suvedimas Ser. Sąskaitų suvedi̇̀mas NdŽ; ETŽ. Knygų suvedimas (metų gale) rš.
| Suvedimas į lenteles SkŽ260.
◊ są́skaitų (×rokùndų Rtr, ×rokuñdų KŽ; L) suvedi̇̀mas NdŽ kng. atkeršijimas.
užvedi̇̀mas sm. (2) I, KŽ, DŽ1; Sut, N, L
1. → užvesti 6: Tik su užvedimù nušovė Pžrl.
×2. M, L → užvesti 11: Užduotėse d[raugy]stės yra ir užvedimas lietuviško teatro V.Kudir. Užvedimas visokių dirbtuvių arba fabrikų KŽ. Sodų užvedimo laikas yra trumpas sp.
3. → užvesti 12: Čia jau valdžios koks užvedi̇̀mas pievos degyt Mžš. Kieno gi čia toks užvedi̇̀mas? Sdk.
4. NdŽ, DŽ1 → užvesti 16: Vienu užvedimù, vienu pasvarų patraukimu savaitę išejo [laikrodis] End. Taip ir stovi mašina dyka, o kai reikia – neužsiveda, išseko užvedimo jėga rš. Šautuvuose, kurie neturi išorinių gaidukų, lovelis tarnauja ir dužiklių užvedimui rš.
ǁ mechanizmas kam priveržti, užsukti: Tėvo buvo laikrodis, anas traukė ir ištraukė šitą užvedi̇̀mą Kvr.
| refl.: Užsivedi̇̀mas [laikrodžių] tas ten įdomus dalykas y[ra] End.
×5. (sl.) A1884,304, NdŽ paprotys, būdas, įprotis, tvarka: Žemaičiuose po visas šalis ir kraštus yra toks užvedimas keimerį krimst DS281(Rs). Senovės vis užvedi̇̀mas buvo Mrc. Tenai būdavo tokis ažvedi̇̀mas: duoda arielkos butelį – dovana an Kūčios Rš. Toks jau užvedi̇̀mas, kad priš žanatvę visus išpeika Užv. Senovės laikuose buvo tokis užvedimas, kad mažas vaikelis ateidavo ant svieto, tai nevalia buvo motinai laikytie BsMtII252. Toks jau pas mus užvedi̇̀mas: ka matai – vagia, vok i tu Jrb. Jauni piemenukai su kerdžiais susieina ing savo būrį ir turi tą užvedimą, madą, tankiai šokinėti (šokti) „Rojaus darželį“ DS285(Rs). Blogas užvedi̇̀mas nedirbti Krš. Vakarelių užvedi̇̀mo seniau nebuvo Vn. Pas mus lauknešių užvedimo nėra M.Katk. Vis lig po dvylikai dirba – toks jo užvedi̇̀mas Ps. Koks užvedi̇̀mas, taip turi gyventi, gudresnis nebūsi Krš. Kitas kaimas – kitas užvedi̇̀mas Ob. Kožnas kiemas turia savo užvedi̇̀mą Bt. Mano toks užvedimas, kad tik tris kartus metuos žlugtą žlungam S.Čiurl. Pasiutusiai geras užvedi̇̀mas, ka varo mokyties Pvn. Toks užvedi̇̀mas tai ir mun patinka Up. Vokyčių užvedi̇̀mas buvo griežtas Trg. Smetona iš caro buvo paėmęs visą užvedi̇̀mą Grz. Toks užvedi̇̀mas: tėvas neklausydavo – i vaikas neklauso, tėvas rūkydavo – i vaikas rūko Mžš. Labai gero buvo užvedimo Lnkv. Kieno namuose geras užvedi̇̀mas, tas ir tarp žmonių nelindo už nugarų Vdžg.
| refl.: Tokie senovės užsivedi̇̀mai (juokaudavo per vestuves) Vel. Didis rūpestingumas ir doras užsivedimas atgręžė ant manęs vyresniųjų akis TS1902,12b. Gausiai atplūdo žydų sukčių, žmonių neturtėlių ir tinginių negirtino užsivedimo TS1903,11.
×6. refl. darbas, amatas, užsiėmimas: Jis turia savo užsivedi̇̀mą, jam daugiau nieko nereik Skr.

galvõs apsisukìmas susirūpinimas: Ką aš bežinau per tokį galvos apsisukimą!. Vad.
galvõs apsukìmas I. apgavimas:
galvõs áušinimas varginimas, kamavimas: Toks darbas tebūtų galvos aušinimas. Grž.
galvõs bal̃zginimas vargas, rūpestis: Su tais reikalais tik bereikalingas galvos balzginimas. Gs.
galvõs ėdìmas rūpestis: Manai, kas – tik galvos ėdimas. Gs.
galvõs išbal̃zginimas išvarginimas: Tas mano galvos išbalzginimas per vestuves dar ir šiandien man atsiliepia. Brt.
galvõs iškūlìmas rūpesčių pridarymas: Toks galvos iškūlimas!. Slnt.
galvomìs kójomis ropomis (apie girtą): Parsikrapščiau namo galvomis kojomis. Varn.
galvõs kūlìmas rūpestis, vargas: Nėr nė kokio galvos kūlimo ir su dampiu kulti. Šts.
galvõs lañkstymas žeminimasis: Galvos lankstymas prieš ponus visiems įsipyksta. Rm.
galvõs laužẽnė rūpestis: Galvos lauženė yr, kur slėpti arklį. Šts.
galvõs láužymas įtemptas galvojimas, svarstymas: Čia matysi negudriai, be galvos laužymo pasiūtų apsagalų. Vien. Ne per nieką galvos laužymas. Varn.
galvõs rė̃das mirties bausmė: Galiu galvos rėdą užmokėti. R.
galvõs sukė́jas rūpesčių kėlėjas, vargintojas: Buvo mergiočių, tai gana bus galvos sukėjų kraičius bekraunant, piršlių belaukiant. Vaižg.
galvõs sukìmas rūpestis: Trys dešimtys metų nepaliaujamo galvos sukimo ir sielvarto, bailės ir nežinojimo, žūti ar būti. Vaižg. Tai rašinėt reikia, tai galvos sukimas. Švnč. Ateina vasara, vėl galvos sukimai: tie gyvuliai, tie ganymai, tie šienavimai. Mžš. Mokslas – tik galvos sukimas, o duona prasčia. Krš.
galvõs sùkinimas rūpinimasis: Nereikalingas žmogui galvos sukinimas. A.
galvõs sukinỹs rūpestis: Galvos sukinys tos bėdos, durnas visai paliekti. DūnŽ.
galvõs sùksena rūpestis: Baisi galvos suksena, ką dabar daryt. Žg. Galvos suksenos ir tam mokytam žmogui. Grz.
àpšvęsta gálva vedęs: Žmogus jau apšvęsta galva, jau pilnas žmogus. Ad.
aukščiaũ gálvą drąsiau: Aukščiau galvelę, Kriste. Aš gerbiu jus už drąsą. rš.
baltà galvà moteris (nuometuota): Ne baltai galvai tiek išmanyti, kiek ji giriasi. Krkl. Lygia dalia moteriškos baltomis galvomis vadinamos nuo savo baltų nuometų. Dauk.
čystà galvà blaivus: Reikia čysta galva važiuoti, o kad akys apdumtos, tai jau ne. Lnkv.
didelė̃s galvõs protingas, gabus: Jis tik didelės kalbos, bet ne didelės galvos. Šl.
gerà galvà
1.gudrus: O, kokia gera galva! Gaila tiktai, kad ji tokiam kvailam sakuotnugariui duota. Sruog. Mes sakome: tasai žmogus tai smegeningas, tai „geros" galvos, t. y. jo galva kaip puodas. Vaižg.
2.gabus: Ano galva gera papykusiai – mokosi gerai. Pp.
gẽrą gálvą turė́ti būti gabiam: Atsimeni. Gerą galvą turi. Tu gali kai ką pasakyti. Dovyd. Diedukas gerą galvą turėjo. Grv.
gýva gálva
1.būtinai: Gyva galva reikia naujo stogo. Rgv.
2.labai: Verkia gyva galva, ašarom. Rud.
kõl gyvà galvà visam amžiui: Kambarį gavau kol gyva galva. Skdv.
kàs gyvà galvà visi: Einam padėt kas gyva galva. Gs.
karštà galvà karštakošis, ūmus: Padarėme daugiau, nei galėjo laukti pačios karštosios galvos. rš.
kàs (kam)galvojè tegu nerūpi: Kas tau galvoj, kur aš einu!. Brt. O manęs klausyti kas jums čia galvoj?. Vaič. Kas kam galvoj, kaip noriu, taip darau. Jnš.
labaĩ (kam)galvojè nerūpi: Labai man galvoj su kitais, kad tiktai aš turėčia. Kp.
lengvà galvà
1.negudrus: Tuomet liks mūsų galvelės lengvesnės, užtai bus kišenės sunkesnės. Žem. Lengva galva aukštai kyla. Mrj.
2.gabus: Katro lengva galva – greit išmoksta, o katro sunkesnė – bent tris mėnesius reikia pinigų. Zr.
leñgvą gálvą turė́ti gerai įsiminti: Jūs turit lengvą galvą. Pgg.
mažõs galvõs be atminties: Mažos galvos tebuvau – kaip rėtis, vandens prisemtas. Ms.
medìnė galvà neišmanėlis: Ir jis ima mane vadinti idiotu, medine galva. Aš juokiuosi iš jo pykčio. Dovyd.
minkštà galvà
1.pusprotis: Jos jaunikio minkšta galva, ir apsuko. Žem.
2.girtas: Biškį išgėrei, galva jau minkšta – gana. Pšl.
minkštõs galvõs apykvailis: Ji tokia kaip minkštos galvos buvo. Jdr.
galvojè negeraĩ apykvailis: Visi stebėjosi, kai kurie net manė, kad jaunam menininkui galvoje negerai. LzP. Ar tau galvoj negerai, ar nematai, kad aš viena Margį nuvedžiau. Šmk. Jiems abiem kažkas negerai buvo galvoj, kad jie traukė keliu, o ne krūmais ir miškais. Ap. Ar galvoj nebegerai pėsčiam blaškuot tokį kelią!. Bsg.
galvojè nesveĩka nerūpestingas: Galvoj tau nesveika – kaip tu ėjai gyvatynan basa!. Ut.
pakélta gálva išdidžiai: Todėl aišku, kad ir tokio savo elgimosi padarinius turi išmokti kelti pakelta galva ir nenusiminti, neliūdėti, nesvyruoti, kaip iki šiol yra dariusi. Pt. Bet jūs pereikite pro juos pakelta galva, nusijausdami atlikę savo pareigą. rš. Jis pakelta galva praėjo pro mergaites. Skrb.
palaĩkė galvà be atminties: Mano galva palaikė. Trg.
pilnà galvà
1.nuolat galvojama: Ona, nėra ko nė abejoti, mylėjo Gintautą, kaip myli kiekviena jauna moteriška, kaip negali nemylėti jauno vyriško, su kuriuo nuolat esti, kuriuo nuolat rūpinasi ir sielojasi, – na, kurio noromis nenoromis dieną naktį pilna galva, pilna širdis. Vaižg. Mano galva pilna, nė užmigt negaliu. Sk.
2.girtas: Ko sėdi, ko neini namo, juk jau pilna galva. Sk.
pilnõs galvõs blaivas: Vyrai buvo negėrę, pilnos galvos. Šts.
galvojè pìlna išmano: Kad būtų galvoj pilna, tai iškart pasakytų. Prng.
galvà pilnà vė́jų nerimtas: Ką jis padarys, kad jo galva pilna vėjų. Prn. Ką mačyja, kad jo galva pilna vėjų. Skr.
pirmà galvà ant karkùžės juok. nėra senas: Dar nesenas – pirma galva ant karkužės. Lz.
pirmutìnė galvà ant pečių̃ juok. nėra senas: Anas dar jaunas bernėkutis, dar galva pirmutinė an pečių. Dv.
plonà galvà be atminties: Ir dabar, pasidėjusi ką sau, užmirštu: galva bėra plona. Šts.
retà galvà be atminties: Mano reta galva: čia atsimenu, čia neatsimenu. Mrj. Ale dabar mūs tos galvos biskį retesnės, ne viską ir atsimenu. Graž.
sàvo gálva
1.savarankiškai: Savo galva padirbau. Ds. Pats savo galva daro viską. Kin.
2.atmintinai: Ne raštu, tik sa[vo] galva viską atminė. Grv.
sàvo gálva eĩti savarankiškai veikti: Jis nieko neklauso, eina savo galva. Ėr. Nevedę, žinia, eina, ir tiek, – savo galva, savo kojų nešami [į kasyklas]. Dovyd.
sàvo gálvą turė́ti būti protingam: Kad sa[vo] galvą turėtų, tai nereiktų ir mokint. Grv.
senà galvà gudrus: Jaunas, bet sena galva. Tr.
skystõs galvõs negabus: Jei kuris žmogus skystesnės galvos, tai nors ir nebegyvenk. Gric.
stačià gálva
1.labai greitai (bėgti): Kai pasisuko vanagas, tai vištos stačia galva parbėgo namo. Arm. Kai gerai užkūriau, tai vaikai stačia galva išlėkė iš gryčios. Kair. Stačia galva atlėkė daktarka. Vj. prk Ji stačia galva metėsi į meną. Trein.
2.tiesiai žemyn (kristi): Dar mažas jis kai davęs stačia galva nuo vežimo, tai nuo to ir miksi. Trgn. Nusitrenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva. Slm. Kad grūdaus stačia galva iš obelies, tik neužsimušiau. Ds. Tik [traktorininkui] nepavyko – jis dėjosi nuo skersinio stačia galva, sprandas tiktai subraškėjo. Ap.
3.visiškai (pasikeisti): Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimas – visa staiga stačia galva apsivertė. Sruog.
stačià gálva stóvi apie didelę netvarką: Dabar kai buvau, viskas stačia galva stovi. Sur.
stačiom̃ gálva visiškai (pasikeisti): Autoritetingiausias antropologas paskelbė straipsnį, kuriuo ne vienas senų mokslinių prietarų buvo stačiom galva apversti. Šein.
stačiomìs galvomìs greitai, nepasirengus: Nulėkiau stačiom galvom. Sv.
suktà galvà gudrus: Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien.
sunkì galvà negabus: Atėjau ieškoti rodos ir pagalbos, nes mano galva sena ir sunki. Kudir.
sunkiõs galvõs negabus: Ta merga sunkios galvos: niekaip neišmoksta surišt pėdo. Jnš. Mūsų vaikas į mokinimą labai sunkios galvos. Gs.
suñkią gálvą gáuti apgirsti: Nuo stiklo sunkią galvą gavai. Sg.
sveikõs galvõs protingas: Nepritrūko nei abejonės, ar mano viešnia sveikos galvos. Pt.
sveĩką gálvą išnèšti išvengti pavojų: Aišku man pasidarė, kad, norėdamas sveiką galvą išnešti, turiu daug ką rašydama nutylėti, praleisti. Pt. Turėtum tik džiaugtis pati, sveiką galvą beišnešusi. Jabl. Kaip ir beišnešei sveiką galvą?. Varn.
svẽtima gálva gyvénti neturėti savo nuomonės: Gyvena svetima galva, kai savoj tik pelai. KrvP.
galvojè šil̃ta protas susimaišė: Ar tau galvoj šilta, kad tu šitą mergą misli imti?. An.
švarì galvà blaivus: Reikia švaria galva mašina važiuoti, o ne prisigėrus. Pkr.
švęstà galvà Tvr. vedęs:
trumpà galvà be atminties: Trumpa mano galva. Klt. Jau ma[no] galva trumpa. Vlk.
galvojè trum̃pa Prng. silpnaprotis:
kad tù gálva sakoma stebintis: Kad tu galva, koks jis geras!. Ėr. Kad užaugo tos bulbos – kaip kamuoliai, kad tu galvele!. Lp.
tuščià galvà
1.be atminties: Blogą galvą turiu, visai paseno, tuščia galvelė pasilikus. Rs. Ne, neatmenu... Sena jau esu, kur ten, vaikeliai... Jau devintą dešimtį baigiu, galva visai tuščia. Ap.
2.blaivus: Į tą veselę važiavo ne tuščia galvele. Nt.
vainikúota galvà karalius: Ar vainikuotoms galvoms dar turtų stigo?. Pt.
vienà galvà viengungis: Vienai galvai visų geriausiai, ale visi tuos pavalkus maunas. Sk.
víena gálva nevedęs, netekėjusi: Viena galva dar lengviau gyvent. Ker.
výriška galvà vyras: Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta vyriška galva ir ne jos metuose besi. Žem.
visà gálva
1.labai smarkiai (šaukti): Tėvas visa galva rėkia – kas namuose bedirbs!?. Kair. Vilkas neiškentė ir sukaukė visa galva – aū. LTR.
2.visiškai: Į tuos baliaus reikalus pasinėrusi visa galva. Gric.
3.gerokai: Jis buvo visa galva aukštesnis už kitus – daug skaitė, daug išmanė. rš.
ne visõs galvõs puskvailis: Ana ne visos galvos, vis nukalba. Prng.
žilà galvà senas žmogus: Kaip pritinka žilai galvai sveikas sprendimas. ŠR.
gálvą apdùiti supainioti: Apdujo galvą, nebežinau nė kas daryt. Dbk.
galvà apsisùko
1.nesiorientuoja: Į vargą įpuolus ir galva apsisuko. Žem. Kur man dabar eiti – galva apsisuko. Šlu. Tiek darbo, net galva apsisuko. Pkr.
2.pakvaišo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! Ar galva apsisuko!. LzP. Kokiam Rimkui? Bene tavo galva apsisuko?. Slnt. Ar tau galva buvo apsisukus ten eiti?. Krtn.
3.apsvaigo: Galva apsisukė tuoj kaip avinui. Rz. Galva apsisuka, tarytum jis būtų kokio svaiginančio gėralo ar nuodų išgėręs. Šein.
gálvą apsùkti
1.paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas galvą apsuko, ir viskas. Als. Nueinu – Žiliaus trobalė. Einu einu ir vėl atsiduriu prie tos pačios trobalės – apsuko pikta dvasia galvą. Grg.
2.priversti pamilti, suvilioti: Apsukau galvą ir mūsų seniui, – šnibždėjo Severa. – Iš kailio neriasi, kad tik pasisektų tau įtikti. Pt. Toks senbernis yra. Pristojo, apisukė mergiotei galvą. Ker. Žiūrėk, kokia mergpalaikė geram vyrui ir apsuka galvą. Erž. Apsuko galvą, ir ištekėjau už to girtuoklio. Vkš. Nekokia, ale mokėjo dėlto galvą apsukti. Ut.
3.padaryti išpuikusį: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams. rš.
4.palenkti į save, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus.... Žem. Jau musti (turbūt) yra mamai galvą apsukęs. Krtn. Gudrūs ir apsukrūs, matyt, tie litvomanai, kad ir tamstai mokėjo galvelę apsukti. Šein.
5.apsvaiginti: Saldus alutis, balta putelė, kodėl apsukai mano galvelę?. Klk.
6.nugaruoti: Pilna žarijų, negalima daryti kamino, ba apsuks galvas. Al.
gálvą apsuñkinti apsvaiginti: Aš matau, kad tu jau galvą apsunkinęs esi. Šl.
galvà atáušo
1.pakvaišo: Ar jam galva ataušo – kalba kalba ir nukalba!. Šts.
2.apsiramino: Daug laiko reikėjo, kol senio galva ataušo. Varn.
gálvą atidúoti pasiduoti įtakai: Jis atjaunėjęs neturi pasiduoti dabar kieno sulaužomas, savo galvos neturi jis atiduoti. Šein.
gálvą atitrū́kti neig. ateiti, atvykti (nepageidaujamam): Kur aš tave dėsiu? Protas mat atitrūkti galvą į miestą!. Žem. Atitrūko galvą, duktė jam viską atadavė, ką buvo paėmusi. Šln.
gálvą atléisti išsivaduoti iš rūpesčių: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolei, galvelę atleistų. d.
gálvą atmẽtus išdidžiai (eiti): Eina galvą atmetęs, kaip kuolą prarijęs. Jnš. Eina galvą atmetęs, nieko aplinkui nematydamas. Varn.
gálvą atmùšti privargti: Vykei dabar po tų visų universitetų reiktų pasilsėti, atmušė galvą nabagėlis. Andr.
galvà atsiléido nusiramino: Galva pradeda atsileisti, o ir imu save klausti: ar jie ką galės?. Dovyd.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau galvą atsuks!. Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį apgauti: Galvą į užpakalį atsuko tas plepys. Pvn.
galvà atšãlo Lp. išprotėjo: Ką dirbi? Ar tau galva atšalo?! Juk čia morkai pasėti!. Sk. Kas, ar galva atšalo, kad taip kapoji arklius?!. Sml.
gálvą atvėsìnti nusiraminti: Danieliaus Valūno metų žmogui geriau atvėsinti galvą, pasėdėti vienumoje, pačiam su savimi pasitarti. Bub.
gálvą baladóti varginti (triukšmaujant): Neišmanęs žmogus, pats leidžiasi pinigus ir kitiems tik galvas baladoja. Gs.
gálvą balãzdinti neduoti ramybės: Nebalazdink man galvos!. Rgv.
gálvą balãzginti neduoti ramybės: Nebalazgink man galvos!. Plv.
gálvą balzgãtyti neduoti ramybės (kalbomis): Ta balzgatynė balzgatija ir balzgatija man galvą. Plv.
gálvą bal̃zginti įkyriai kalbėti, varginti, neduoti ramybės: Nebalzgink mamai galvos su tom savo kalbom. Alk. Tas vertelga, svieto pareiga pusę dienos zaunijo, balzgino man galvą. Ss.
gálvą bélsti varginti, neduoti ramybės: Nebelsk tu čia man galvos!. Klvr. Aš tol belsiu tau galvą, kol tu nepadarysi. Klvr.
gálvą bìrbinti varginti, neduoti ramybės: Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas, valgyk sau sveika. Donel.
gálvą brìčinti neduoti ramybės: Moteris vyrui galvą bričins. Tr.
galvojè bū́ti
1.įsidėmėti, prisiminti: Aš jau kame ką girdėjau, tas yra galvo[je]. Lž.
2.rūpėti: Labai ten man galvoj buvo, net kyšėjo. iron.
galvà cỹpia svaigina: Išgersi krūzuką, tai cypia galvelė. Varn.
gálvą dė́ti
1.užtikrinti, garantuoti: Dedu galvą – pats prezidentas ne geresniuose [kurortuose] vasarą leidžia. Cvir. Gerai tos istorijos nebeatmenu ir už teisingumą tos žinios galvos nededu. Vaižg. Galvą dedu, jei nenušausiu zuikio. Sr.
2.žūti: Geriau jaunas žūsiu, laisvą galvą dėsiu, negu vergu kryžiuočiams teksiu. Krėv. Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim. Krėv.
3.ginti iš paskutiniųjų: Aš tai už tėvus labiausiai dėjau galvą, tokie kultūringi. Sur. Mes turim parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvas. Tilv. Už poną Tijūnėlį aš būčiau galėjęs galvą dėti!. Cvir.
4.gulti ir tuoj užmigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turiu dėti galvą, pradėm užmiegu. Klp. Galvą dėjo – ir miega. Ds.
galvẽlė dẽda kiaušiniùs Snt. negabus:
gálvą drum̃sti neduoti ramybės: Pakyla kiti geismai, dienos keršto sukurti, saulės įkaitinti. Temdo akis, drumsčia galvą. Šein.
gálvą dúoti
1.užtikrinti, garantuoti: O kad praboščius išpildys jūsų prašymą, tai aš duodu savo galvą. Kudir. Aš galvą duodu, – šitaip ji nemanė!. Sruog. Duodu galvą, kad aš nemeluoju. Paukš. Anas galvą duoda, kad brolis nebuvo. Skd.
2.ginti iš paskutiniųjų: Galvą savo duosiu užu avis mano. Bret.
gálvą dúoti kir̃sti garantuoti, užtikrinti: Duodu galvą kirsti, kad po kelių dienų viskas bus gerai. Varn.
nórs gálvą dúok į síeną
1.apie nuobodulį: Jei vyras namie, tai tik perspėjimus, pamokymus, poniškumo etiketes nuo jo girdi, o jis išeina – tai nors galvą duok į sieną. Žem.
2.ką bedarytum, bet kokiu atveju (nepakeisi): Nors tu galvą duok į sieną, o man nieko nepadarysi... Anelei žemė, ir gana!. Žem. Nors galvą į sieną duok, neišeina. Varn.
nors gálva dúok į síeną Lkm. bet kokiu atveju (nieko nepakeisi):
gálvą dū̃gzti neduoti ramybės, varginti: Jis man dūzgia ir dūzgia galvą. Rm.
gálvą džiovìnti
1.kelti rūpestį: Kaip man džiovina galvą tos skolos!. Lp.
2.rūpintis: Dabar džiovink galvą dėl tų vaikų. Klvr. Džiovink ir džiovink galvą dėl tos dukrelės, o paaugs ir parodys uodegą mamytei. Šl.
3.mokytis: Tai dar vis džiovini galvą, pagulėtum kiek nors. Btg.
galvà džiū́sta rūpestis kankina: Galva džiūsta, kad žemę jau reiks dirbti. Sur.
gálva eĩti išdykauti, siausti: Kurgi neužsitiksi, vaike, šit galva eidamas. Trgn. Vaikai galva eina. Dglš.
galvomìs eĩti išdykauti, siausti: Eina galvomis tie vaikai kaip patrakę. Vkš. Vaikai, vieni pasilikę namuose, galvom ėjo. Varn. Senesni šnekėdavos, o mes eidavom galvomis. Skr. Visi – kas ką žinojo, ko nežinojo, ką mokėjo, ko nemokėjo – tauškė, ėjo galvom ir spygavo iš džiaugsmo. Žil.
gálvą ė́sti
1.įkyrėti: Aš knygą rašau, o tu man vis ėdi ir ėdi galvą. Marc.
2.priekaištauti: Bobos jam galvą ėda namie. Ėr. Iš kur aš imsiu tau tų uogų, – neėsk man galvos, susimildamas!. Mžš.
3.kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą. Gs.
gãlvą ė́sti sau graužtis, jaudintis: Ko tu sau galvą ėdi, tegu neina, kad nenori!. Sk.
gálvą gráužti erzinti, įkyrėti: Anyta galvų nebegrauš, net iš lovos bambėti nebegali. Vaižg.
gálvą guldýti
1.užtikrinti, garantuoti: Tikrai ar visus ir visur „sužvejojo" Bertaitienė – negalėčiau galvos guldyti, nes kaimynystėje buvo dar kita „bobutė". Simon. Aš galvą guldau už tai. Trš. Galvą guldau, gali taip būti. Zur. Krizas už savo Domininkėlį galvą guldo. Cvir. Galvą guldau, jūs tada turėjot daugiausia gerbėjų. Trein.
2.žūti: Ir pamatė tada bernelis, kad vėlu jam mergelės ieškoti, kad vienui vienam teks galvelė guldyti. Krėv. Už Virbalio Prūsų žemėj didi kova buvo, kas tik jaunas, guldė galvą ir kraujais sruveno. Sruog. Guldome galvas už svetimą mums šalį!... Pt.
3.aukotis: Klebonas liepia, klebonas siunčia ir moko, bene į blogą, už tikėjimą reikia galvą guldyti. Žem. Juk tai luomas (dvarininkai), kuris kadaise dėl tėvynės galvą guldė. Šein.
4.labai rūpintis: Taip tau rodos, o aš geriau matau iš šalies: jis už tave galvą guldo. Žem. Žmogus už juos galvą guldė, o jie nusiplauna rankas kaip pilotai, ir viskas!. Gric. Aš už tiesą galvą guldau. Ig.
gálvą įdùrti į šãkumą Žr. nusigerti:
gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą. A.
gálvą ieškóti utinėti: Ieškojo galvas vaikamu. Dv.
gálvą įkìšti
1.prastai ištekėti: Įkišė galvą už to pijoko; jeigu dar vaikais apsikraus, tai prapuolei. Mžš. Kad ir į tvorą, bile tik galvą įkišt. Rs.
2.patekti į bėdą: Bergždžiai galvos įkišt nenorėčiau. rš. Neatsargiai dirbdamas gali galvą įkišti. Jnš.
3.atsidėjus ką daryti: Kada tik nueik, tai vis knygoj įkišta galva (skaito). Slm.
gálvą įkìšti į mū́klą prastai nutekėti: Merga mūklon galvą įkišė. Tvr.
gálvą įkìšti į tvõrą blogai ištekėti ar vesti: Kad būčiau tvoron galvos neįkišęs, tai galėčiau važiuot Amerikon. An.
gálvą im̃ti žudyti: Nuo jūsų turtą atimsma, ale galvų neimsma. Grd.
galvà ìma supranta: Man, sakysiu, galva ėmė nebe taip, kaip turėtų.... Dovyd.
galvojè įsmègti įsidėmėti: Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg.
gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvos pats nesuks – neįsuksi. Klt.
gálvą įtrū́kti skubiai įbėgti: Įtrūko ana galvą ir sušuko visa gerkle. Šts.
gálvą išbaladóti išvarginti (triukšmaujant): Tie jų barniai man visai galvą išbaladoja. Gs.
gálvą išbal̃zginti išvarginti (garsais): Išbalzgino jis man galvą su tuo savo skaitymu. Mrj.
gálvą išbélsti išvarginti (kalbomis, triukšmaujant): Plepa ir plepa, jau net galvą išbeldė, nusibodo beklausant. Klvr. Man tame susirinkime galvą išbeldė. Klvr. Smuklės triukšmas taip išbeldžia jos galvą, kad ji atsigulusi ilgai negali užmigti. Mont.
gálvą išdū̃gzti išvarginti, įkyrėti: Su tais savo bambėjimais išdūzgia man galvą. Vlkv.
galvà išdū̃ko pakvaišo: Nuo to vieno galėjo motinai išdūkti galva. Vaižg.
gálvą išė́sti įkyrėti: Su savo gerklėmis išėdėt man galvą. Ėr. Išėda galvą tie vaikai per dieną. Krš. Kauklių pilna stuba, net galvą išėda. Brt.
gálvą išgráužti privarginti: Tie rūpesčiai išgraužia galvą. Rs. Tie vaikai ir galvą išgraužia, kol juos užaugini. Srv.
gálvą iškė́lęs išdidžiai, didžiuojantis: Vaikšto iškėlęs galvą ir kalbėt nekalba. Ėr. Pabaigė mokslus ir eina galvą iškėlus. Rm. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur.
gálvą iškrim̃sti privarginti: Trūkite sau galvas po budeliais, galvą man iškrimto.... Žem. Tas šelmis iškrimto galvą. Mlt.
gálvą iškùlti išvarginti, įkyrėti: Vaikai man ir galvą iškūlė su savo mokykla. Krtn. Ačiū tau, daktarėli, už skanias žoles, pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą. Valanč. Iškūlė man galvą su savo plepalais. Šts.
gálvą išmaišýti įkyrėti: Tu su savo „mama" man ir galvą išmaišei. Ds. Išmaišė galvą su tom muzikom. Varn.
gálvą išnèšti išvengti pavojaus, išsigelbėti: Džiaugiaus galvą išnešęs. Btg. Dabar jau tu galvelės nebeišneši – ponas apsidžiaugė. LTR. Kytras galvą išneša. B.
galvà ìšneša
1.supranta, nusimano: Kaip mano galva išneša, taip ir sakau. Krm. Kaip čia padarius, jau mano galva neišneša. Zr. Petras kol kas niekur nedirba, ką jis galvoja, tai mano galva neišneša. Mžš. Taip gudriai pasakei, kad jau man galva nebeišneša, kaip čia išeina. Sml. Mano galva neišneša, ką daryt. Jrb. Bet kaip priešintis, kaip nepasiduoti, kad iš pasipriešinimo būtų kokia nauda ne tik jam pačiam, bet ir kitiems, – jo galva neišnešė. Vien.
2.pajėgti: Mano galva neišneša metus surokuoti. Trg. Jis ėjo mokslus kunigystei, bet galva neišnešė, tai ir išėjo [iš proto]. Dovyd.
kíek galvà ìšneša labai garsiai: Bliauna, kiek galva išneša. Jnš. Rėkia, kiek tik jo galva išneša. Kls.
gálvą išpraũsti išbarti, iškritikuoti: Nesuprantu, už ką man susirinkime išprausė galvą. rš.
galvà išpūstà be atminties: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam. Šts.
galvà išsikū́lė vargas apėmė: Nėr išsikūlusi galva mokytojų, nėr išpliumpota. Šts.
gálvą išsópinti suteikti rūpesčių: Tu galvą močiai išsopinsi bekaulydama. Ds. Išsopinta jos galvelė iš didžių mislelių. Tvr.
gálvą išsùkti
1.privarginti: Galva išsukta jai – devyni vaikai. Vn. Nuo to skaitymo ir galvą išsuka. Mlt.
2.pridaryti rūpesčių: Išsuka galvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi. Skdt.
gálvą iššukúoti primušti: Norėdamas, kad tau galvą iššukuotų, spjauk kitam į akį. Dauk.
gálvą ištriñkti
1.iškritikuoti: Verčiau jis nueis pas Žilaitį, papasakos jam įvykį. Abudu ištrinks Broniui galvą. Avyž. Klebonas, didžiai nuo žmonių mylimas Viktoras Rūsteika, baisiai man galvą ištrinko. Valanč.
2.prilupti: Mūsų kaimynui kad ištrinko galvą, tai vos smegenys nelenda. Srv. Ištrinks tau tėvas galvą vieną sykį. Varn.
gálvą ištrū́kti išeiti (nepaisant draudimo): Vaikai kažkur galvas ištrūko. Vkš. Ištrūko galvą ir nepareina. Pc. Ar jau ištrūko galvą tas naktibalda?. Šl. Kur Petras? – Nagi kažkur ištrūko galvą. Rm. Kur tie vaikai ištrūko galvas?. Kair.
gálvą išū̃žti išvarginti: Neduok Dieve! – atsiduso ponia, – širdį paėda, galvą išūžia.... Žem.
gálvą išver̃tus išdidžiai: O ji eina galvą išvertus, kiaušinis pastovėtų. Krč. Ėjo [chuliganai] galvas išvertę. Krš.
gálvą įvynióti į padur̃ką privilioti: Merga įvyniojo vyro galvą į padurką. Snt.
gálvą káišioti užeidinėti: Rapolas perėjo gatvėmis, net į saliūnus galvą kaišiojo – klausinėjo. Dovyd.
gálvą kasýti susirūpinus galvoti: Ant pašaliai visi ... taip išsituštino, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint. Donel. Tėvas ilgai kasė galvą, kol nusprendė. Rd. Pagonys kasė sau galvas it bulvių pritrūkę. Valanč.
gálvą kélti
1.didžiuotis: Vai nekelk taip galvos – neatlaikys sprandas!. rš. Tai ko keli galvą?. Dkš. Prie vokiečių galvas kėlė, tai argi atėjęs ruskelis būtų paglostęs. Zur.
2.priešintis, reikštis, nerimti: Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus. ŠR. Pradėjo ir moterys galvą kelti, reikalauti sau lygių teisių su vyrais. Žem. Ir pačioje Pracūzijoje jau kėlė galvą įvairūs išdavikai, penktoji kolona. Vencl. Tiek Kaune, tiek ir visoj Lietuvoje cicilikai kelia galvą. Vien.
gálvą kélti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Dar vakar kėlė galvas jie aukštai. Tilv.
gálvą kilsnóti reikštis, priešintis: Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas. rš.
gálva kinknóti abejoti: Mackevičius sako – reiktų tikėti. Jaunieji tiki, bet seniai tik kinknoja galvomis. Myk-Put.
gálvą kinknóti stebėtis: Bobos juokėsi, klegėjo, dievagojosi, kitos šypsojo tiktai, kitos galvas tik kinknojo, bet nė viena žodelio neužtarė už Katrę. Žem.
gálvą kir̃sk Lkm. niekaip, jokiu būdu: Atėjo man mintis... kirsk galvą – neatspėsi. Dovyd.
gálvą kýšterti trumpam užeiti: Ogi dabar, želėk Dieve: tik gėda žiūrėti, kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas. Donel. An kitus kyšteri galvą: tai lopšiukas, tai ligonis, ė par man ramiausia. Ds.
gálvą kìšti
1.trumpam užeiti: Nurodė, kurias sales būtinai reikia pasižiūrėti Luvre, o į kurias visai neverta nė galvos kišti. Vencl.
2.lįsti kur nereikia: O ko kišo galvą, kas prašė?. Šl. Žinia, negi kvailas aš pats galvą kišt!... rš. [Suėmė] Vilkijoje Antaną Jušką... tai man jau kvaila kišti galvą. Mač.
3.pradeda augti: Jau žolelė galvelę kiša. Ėr.
gálvą kìšti į (kieno)gérklę lįsti į pražūtį: Suprantu: tu nori, kad aš šiandien, šiandien čia pat, dėl tavęs eičiau ir kiščiau galvą bolševikinio tigro gerklėn. Šein.
gálvą kìšti į kìlpą
1.kartis: Galvą kilpon kišti tai nesinori dar man. Sur.
2.lįsti kur nereikia, į kokį nemalonumą: Bet žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad nepajėgs žūstančio išgelbėti ir savo didžiausiu pasiaukojimu, neturi teisės kišti savo galvos į kilpą.... Pt.
galvojè kliùka pamišęs: Gal tau galvoj kliuka, kad taip kalbi?. Kp.
gálvą klóti žūti: Dešimtam pulke galvelę klojo. Dgč.
gálvą kraipýti
1.stebėtis: Į namus kartais knygininkėliai ką ne ką atnešdavo: prie pauparių kur ką pajutę, visur pirkom, skaitėm, galvas kraipėm. Žem. Šiandien reikia užmiršti visa, kas buvo, ir pradėti naują gyvenimą. Ne kaip bajoras, – tokių mes čia nepažįstam, – išgirdę tokį žodį būrai tik galvas kraipytų ir rasi dar pasijuoktų. Simon. Žmonės klausėsi klausėsi tokių kalbų, galvas kraipė ir nieko negalėjo suprasti. Gric. Jonas kraipė galvą; žiūrėkit, tai ir tos, kaip sako, Lietuvos esama ne biednos, viskas žvilga, tik ką iš po ylos!. Andr.
2.abejoti: Seniai vėl nepasitikėdami kraipo galvas. Myk-Put. Nekraipyk galvos, viskas bus gerai. Varn.
gálvą krapštýti susirūpinus galvoti: Kad reikia naują drabužį įsitaisyti – krapštyk galvą, ir tai nieko neiškrapštysi. Vencl.
gálvą kratýti stebėtis: Dar galvą krato, pati kalta būdama. Sk.
gálvą krim̃sti neduoti ramybės, įkyrėti: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti?. Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo. rš. Aš išleisiu [vaikus], atsitiks kas, tai ir krims galvą man. Slm.
gálvą krim̃sti be drùskos neduoti ramybės, labai įkyrėti: Kremti tu mano biedną galvą be druskos. Mrs.
galvà krùta
1.apie gabų: Ė jo gi galvyna krutėjo gerai. Str.
2.protauja: Galva jo kruta, moka. Švnč.
gálvą kùlti
1.rūpintis: Sako, aš eisiu galvą kulti? Užteks!. Skd.
2.įkyrėti: Savo kalbomis jis man nuolat galvą kulia. Sml. Nekulk man be reikalo galvos!. Slnt.
gálvą kváršinti
1.neduoti ramybės, įkyrėti: Verčiau aš tau nagines parauksiu. Ateina nedėlia... vėl tu man kvaršinsi galvą. Žem. Pirk, – sako, – kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink!. Krėv.
2.primygtinai prašyti: Seniai jau jis kvaršina man galvą, kad leisčiau dukterį. Stak. Prikibo prie Žlabio dukters kaip dagys, ir jau kelis kartus galvą man kvaršino, kad norįs vesti. Krėv.
3.rūpintis: Tokiais niekais neapsimoka galvą kvaršinti. Užp. Rodos, šnekėk, žmogus, galvą kvaršink, ir nė kokios naudos nėra. Sd.
gálvą lankýti
1.žemintis: Prieš tėvelį galvelės nelankei, prieš seną kepurės nenusiėmei. d.
2.sveikinti: Oi jojau jojau širmą žirgelį, galvelę lankydamas. Vrnv.
gálvą lankstýti
1.žemintis: Mes nemėgstam prieš nieką lankstyti galvos. rš. Nėra ko prieš ponus galvą lankstyt. Rd. Nelankstyk galvos be reikalo. Mžk.
2.sveikinti: Žmonės žemai lankstė jam galvas. rš.
gálvą láužyti
1.įtemptai galvoti: Tas tankiai laužė sau galvą, kokiu būdu išgriebti pinigus nuo žmogaus. Kudir. Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo. Vien. Turėdamas kokią dukterį, žmogus laužo galvą, naktis nemiega besirūpindamas, kaip už vyro išleisti. Gric. Kitas nenori galvą laužyti. Vlkv. Apie tai ir laužai sau galvą naktų naktis. Simon. Be reikalo laužai galvą. Jrb.
2.rūpintis: Kad būčiau viena su broliu, nė galvos sau nelaužyčiau. Liekame, ir tiek!. Pt. Žmonės dėl žemės galvas laužė. Šein. Kodėl rusas ir ko jis čia iš viso gyvena, sau niekas galvos dėl to nelaužė. Sav.
gálvą láužytis įtemptai galvoti: Dėl jūsų aš laužausi galvą. rš.
gálvą láužti
1.versti įtemptai galvoti: Pradžia galvą laužia, paskum ne bėda. Rgv.
2.įtemptai galvoti: Kai pavargstame, Simukas laužia galvą, ką čia dar išsigalvojus. Cvir.
kíek galvà léidžia iš visų jėgų: Rėkia, kiek tik galva leidžia. Skr.
gálvą leñkti
1.rodyti pagarbą, sveikinti: Lenkiu dabar galvą prieš jūsų šešėlius ir atsiprašau visa širdimi už anų laikų nepribrendusios merginos netikusį sprendimą!. Pt. Rodos, aš lenkiau žemai galvelę, rodos, aš daviau labą dienelę. Rod. Pro šalelę praeidama man galvelę lenkė. JD. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki!. Krėv.
2.žemintis: Pats sau giedu, sau meldžiuosi – mat nenoriu lenkt galvos!. Sruog.
3.dėkoti: Dabar svočiai dėkavojau, už karvojų galvą lenkiau. d.
galvą leñktis žemintis: Dabar gi nenorėčiau jam galvos lenkties, nes pats nežino ko reikalaująs. Bil.
gálvą leñkti žemỹn žemintis: Nepulkime dvasioje, nelenkim žemyn galvų mes prieš svieto galiūnus. Bil. Ne tas yra didis, prieš ką milijonai prispausti retežiais žemyn galvas lenkia. Kudir.
gálvą lingúoti abejoti (pasisekimu): Tuo tarpu daugumas tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie nė nemėgino karštesnių sutūrėti. Bil.
gálva lingúoti abejoti: Visi tik galvom lingavo ir netikėjo. Varn.
gálvą maišýti painioti, kelti rūpesčių: Nemaišyk vaikui galvos, nepatark taip. Pvn. Vaikams veltui maišote galvas. Kudir.
galvà maĩšosi kvaišta: Ar jums galva maišosi, kelkitės greičiau, negulėste gi čia!. Dbk.
galvojè maĩšosi eina iš proto: Bene trūksta jai proto, maišosi galvoje? – kartais pamano Jokūbas. Žem. Anai iš to skausmo jau galvoj maišos. Varn. Ar tau maišos galvoj!?. Lp.
gálvą mánkytis rūpintis: Kur šiandien darbautis ir mankytis galvas ant tokio dalyko?. Kudir.
gálvą mazgóti barti, priekaištauti: Jeigu kas negerai, jai rajone ir mazgoja galvą. Akn.
nórs gálvą mazgók daug: Privirė lambų nors galvą mazgok. Sn. Visas palocius buvo nustatytas stalų; alaus, vyno – nors galvą mazgok. Sur.
galvojè mùšasi rūpi, neduoda ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius. Žem.
nórs gálvą mùšk į síeną nuobodu: Ir toks nuobodumas užviešpatavo, kad žmogus nors galvą į sieną mušk. Lauc.
gálvą nárdant pasipūtus, išdidžiai (eiti): Galvą nardydama drąsiai eina. Grd.
galvõs neatkìšti neateiti (kai reikia): Kai susergu, neatkiša nė galvos. Šts.
galvà nenukrìs sakoma liepiant ką pagerbti: Galva nenukris prieš žilą plauką nusilenkus. Mrk.
galvõs nepramùš sakoma nedrįstančiam, neryžtingam: Juk galvos nepramuš, kad pašnekinsi. Varn. Jei paklausi, tai juk galvos nepramuši. Kt.
galvà nesùėmė nesuprato: Tiek pripasakojo, kad man nė galva jau nesuima. Up.
galvà nesùmezgė nesuprato: Mano galva nesumezgė, ką čia jūs reikalaujat. Kltn.
galvà nesùnešė
1.nesuprato: Čia jau mano galva nesunešė. Prng.
2.neprisiminė: Man nebsuneša galva visų pasakos dalių. Šts.
galvojè nesusopė́jo nerūpėjo: Sodžiuje būtum radusi protingą sau žmogų ir nė galvoj nesusopėtų. Šein.
galvojè nesùtelpa neįsivaizduoja: Man galvoje nesutelpa, kaip tu galėjai taip padaryti?!. Sur.
gálvą nešióti žemaĩ žemintis: Nemokėjau prieš vyresnį žemai galvą nešiot. Grv.
gálvą nèšti prievarta eiti: O kiek tokių Juodišių yra šiandien stumiama į tą pragarą? Kam? Kodėl turi jie savo galvas ten nešti?. Pt.
galvà nẽša supranta, išmano: Kaip galvos senovės žmonėms nešė, taip gyveno. Krš. Daryk, kaip tavo galva neša. Alk. Kad jų galva taip neša. Smn. Ir galva dabar neneša. Btg.
gálvą nèšti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Per daug aukštai jie galvą neša, lyg jie čia ponai. Simon. Jis aukštai galvą neša. Tr. Labai jau aukštai galvą neša, mat vis mokyta, su prastais nenori. Užp.
gálvą nèšti aukščiaũ šelmenų̃ labai didžiuotis: [Statikas] galvą dabar aukščiau šelmenų nešė. Vaižg.
kur̃ galvà nẽša bet kur (eiti): Palaidysiu gyvulius ir eisiu, kur galva neš. Šts.
galvojè nešvil̃pia ramu, tylu: Dalia vis tai padarė. Radviliūkštė... Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Ramybė ir tvarka... Ji atsirado – per vieną naktį pragaras prakiuro. Sruog.
galvõs netèkti
1.nesivaldyti iš susijaudinimo: Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Vaižg. Ji visai galvos neteko, kai mirė vyras. Ar. Išgeria stikliuką ir galvos netenka. Vlkv.
2.pamišti: Nuo to sykio ir nebteko motriška galvos. Varn. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
3.pamiršti: Galvos neteko kalbėdami. M.
galvojè nètelpa neįsivaizduoja: Tiek prisakėte koldūnų priraityti ir privirti, net man galvoj netelpa. Marc. Galvoje netelpa tokia etika. Pt. Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje. Krėv. Kai pažiūrėdavo į jį ir palygindavo su kitais, tiesiog netilpdavo galvoj: ar gali kunigas toksai būti?. Švaist.
galvõs neturė́ti būti kvailam: Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum!. Bor. Mano sesuo neturi galvos. Vdk.
galvojè neturė́ti nekreipti dėmesio: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
galvojè nevérda menkai suvokia: Galvoj jau neverda. Tvr. Senas, galvoj jau ne taip verda. Grv.
gálvą nuim̃ti užmušti: Kad tu su jais, tai ir tau reikia galvą nuimt!. rš.
gálvą nukárti nusiminti: Nukaręs galvą Marazynas sėdi ant silikatinių plytų krūvos. Ap. Kam tu galvą nukorei, nereikia dūsautie. Grv.
gálvą nuléisti nusiminti: Kai iššvaistys, nebeliks nieko, nebeturės ko beryti, vaikščios galvą nuleidusi.... Žem. Būdavo, sunku – nuleidi galvą, o jis prieina, taria paprastą žodį, suprantamai išaiškina – ir tuoj vėl atsigaunu. rš. Sėdi galvą nuleidus, pasipūtus, kad niekas neima šokt. Grv. Kas kad tu vienas būsi teisingas, jei visi šoks ant tavęs, tu vis tiek nuleisi galvą. Sur.
gálvą nuleñkti
1.nusižeminti: Aš nulenksiu galvą prieš tave. rš. Nulenk žemai galvą prieš didžiūnus. ŠR.
2.nusiminti: Kam nulenkei galvelę?. Grv.
3.prieglaudą rasti: Ir neturėjo kur galvos nulenkt. Dk.
4.numirti: Vargo vargo ir nulenkė galvą. Arm.
gálvą numazgóti apgauti: Dar ne vienam galvą numazgos, kol ant gudresnio užšoks. KrvP.
gálvą nuraškýti pakliūti į bėdą, būti suniekintam: Laimėsiu – sveikins, nelaimėsiu – galvą nuraškys, jei Petrui nepatiks. Trein.
galvà nusẽko išprotėjo: Galva nuseko, ir išvežė į ligoninę. Jdr.
gálvą nusiláužk jokiu būdu: Galvą nusilaužk – nerasi. Mrj.
gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti. Vaižg.
gálvą nusisùkti
1.užsimušti, galą gauti: Nors galvą nusisuk bedirbdamas (daug darbo). Ds. Ne vienas važiuodamas [geležinkeliu] ir galvą sau nusisukė. Šein.
2.apie didelę netvarką: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, dar galvą nusisuktum. Slm.
gálvą nusisùkti galì apie didelę netvarką: Na ir tvarkelė – galvą nusisukt gali!. Mrj.
galvõs nustóti
1.mirti: Jis galvos nustojo dėl svetimo gero. Al. Tiesą pasakius, vienas dar čia galvos nenustojęs. Drąsus vyras. Sav.
2.išprotėti: Ant kumelės joti ir kumelės ieškoti, tai galvos nustoti. KrvP. Toks bėgiojimas šen ir ten kaip galvos nustojus nieko gero neduoda. Mš.
gálvą nusùkti užmušti, nužudyti: Už liežuvį ne vienam galvą nusukė. Vlk.
gálvą nusvìrinti nusiminti: Nebesulaukusi Algirdo bemaž du mėnesius ir supratusi esanti motina, nusvirino galvą. Marc.
gálvą nutrū́kti neig.
1.išeiti, išbėgti: Ar nematei, kur ans vėl nutrūko galvą?. KlvrŽ. Arkliai pasileido, dabar kažkur galvą nutrūko. Ėr.
2.pamišti: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Vencl.
3.galą gauti, užsimušti: Ir ko ten dabar užsikeverzojai ant lubų, dar galvą nutrūksi!. Paį. Nutrūksi galvą belakstydamas. Varn.
gálvą padė́ti
1.žūti: Kiek kraujo išliejo, kiek žmonių nustojo turtų ir galvą padėjo už tą savo brangiausią kalbą!. Žem. Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo. Mair. Gerbė tos giminės vyrus ne tik žmonės, kurie aplinkui begyvendami matė gerus narsiųjų darbus, matė, kaip ne vienas jų padėjo savo galvą, tėvų kapus begindamas. Krėv. Gal pasilies daug kraujo, gal daug kas galvas padėsime, bet laisvę Lietuvai ir žemę artojams iškovosime. Myk-Put. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo. Vien. Suskubsime dar savo jaunas galvas padėti!... Pt.
2.rasti prieglaudą: Žmogaus sūnus neturi kur savo galvą padėtų. brš.
3.pamiegoti: Pivorius tegul eina, biškį galvą padeda. Slm.
gálvą paė́sti įsipykti, įgristi: Man galvą paėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą paguldýti žūti: Mūsų broliai paguldė savo galvas už mus visus. Vien. Daugel kraujo praliejo ten ne vienas gudas, kuris iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kuris ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą .... Krėv. Ten ir paguldė mūsų dešimt uteniškių savo jaunas galvas. Trein. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, jei už savo žemę galvą paguldei. Nėr. Tai žmonės, kurie už mūsų literatūrą sumokėjo nei per daug, nei per mažai: jie visi paguldė už ją galvas. Gran.
gálvą paieškóti pautinėti: Prašydavo galvos paieškoti. Rz.
gálvą pakélti
1.pasižiūrėti: Pakelk galvą, ar jau aušta. Grv.
2.paaugti: Atsimenu, kai tik pakėliau galvą, ir ėmė su saule kelti. Jnš.
3.pasireikšti, sustiprėti, įdrąsėti: Nenuostabu, kad visi neištikimi gaivalai pakėlė galvas. Pt.
4.dovanoti bausmę: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. ŠR.
5.nubausti mirtimi: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs – pakabins tave ant stulpo. ŠR.
gálvą pakylė́ti
1.paaugti: Kai tik pakylėjau galvą, tėvai piemenaut išgrūdo. Jnš.
2.būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą. Bret.
gálvą pakìšti
1.apsigyventi (prastai, kukliai): Bus kur senatvėj galvą pakiša. Akn. Vesk našlę: turi savo trobą, karvutę, ir turėsi kur galvą pakišti. Tl. Apsirėdęs, pavalgęs, galvą turi kur pakišti po pastoge, ir gerai. Skr. Didis kryžius, kada žmogus netur kur savo galvos pakišti. Bret.
2.įkliūti: Tokie visada pirmi galvą pakišti, kaip ir mano peštukas. rš. Savo galvą vos nepakišau. Lkš. Už kalniuko nebeprikelsi, pats savo galvą pakišo. Zur.
3.rizikuoti: Neduok Dieve eiti į tą valdžią, eiti ir ten galvą pakišti. Plt.
gálvą pakìšti po velė́nomis mirti: Jau du metai, kaip dėdė galvą po velėnom pakišo. Varn.
gálvą pakliudýti žūti: Niekam nieko nesakęs išvažiavo ir pakliudė galvą. Žg. Išėjo du vaikai į karą ir abu pakliudė galvas. Mšk.
gálvas paklóti visiems žūti: Vienas tik mums kelias: tūrėtis, visom jėgom tūrėtis ir galvas paklot, kad reikia, bet tūrėtis!. rš.
gálvą pakraipýti nusistebėti: Žmogelis pakraipė galvą ir nuėjo toliau. Varn.
gálvą pakrapštýti intensyviai pagalvoti: Prieš tokį darbą dirbdamas gerai galvą pakrapštyk. Varn. Akių pasiklausk – pamatysi, galvą pakrapštyk – padarysi. KrvP.
gálvą paláužyti įtemptai pagalvoti: Turi sykiais gerai galvą palaužyti, iš kur kapeiką gauti. Vvr.
gálvą paleñkti
1.pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę. Vlk.
2.nusižeminti: Tai išmokai patykom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę palenkti. Dkš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę. JD.
3.prisiglausti, gyventi: Lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų. Dk.
gálvą palydė́ti žūti: Nedaug trūko, kad galvą būčiau palydėjęs. rš. Galėjo juk po ledu galvą palydėti. Varn. Neik ten, dar galvą palydėsi tame vagių lizde. Šl.
gálvą pamèsti
1.netekti nuovokos: Tik niekad nereikia pamesti galvos. Paukš. Aš galvos nepamečiau ir nepamesiu. Mrj. Ten bus visi galvas pametę... – pareiškė paprastai tylįs Tadas. Pt. Tu jau tada žinojai, kad pargrįšiu namo galvą pametęs. Bub. Per gaisrą lakstė visi galvas pametę. Msn.
2.apsvaigti: Gėrė gėrė, kol galvą pametė. Varn.
3.pražūti: Pamatysi, kaip tu kitą kartą ir galvą pamesi, toks iškvošėlis. Ukm. Na, na, žiūrėk tu, kad kitą kartą ne tik pasagos, bet ir galvos nepamestum!. Švaist.
4.pamilti: Mat, mama, Šopfas pametė galvą dėl Elzės. Pt. Ir aš dėl jo galvą buvau pametus. Sur. Dėl moters grožio daugelis pametė galvą. ŠR.
gálvą pamùšti atsigulti miegoti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik ant ryto pamušėm galvas. Užp.
galvojè panèšti atsiminti: Kad ir daug išmoksti, bet galvoje negali panešti. Gs.
gálvą papùrtinti neigiamai atsakyti: Papurtino galvą, kad neis niekur. Krš.
gálvą parem̃ti paguosti: Kas bekurstys man ugnelę, kas parems seną galvelę. Upn.
gálvą partrū́kti neig. grįžti (nepageidaujamam): Buvo buvo pas tą moterį, dabar vėl partrūko galvą pas mano vaiką. Rd.
galvà pasẽko
1.nėra atminties: Dabar ir galvos paseko, kaip reik virsti. Grd.
2.pakvaišo: Kaip anam vėl paseko ta galva. Gršl.
gálvą pasidė́jęs smarkiai (dirba): Kad dirba, kad dirba galvą pasidėjus. Sk.
gálvą pasikasýti intensyviai pagalvoti: Reikia galvą pasikasyt, gal ir pasakysiu. Plv.
nėrà kadà galvõs pasikasýti Vdšk. sakoma esant daug darbo:
galvà pasiūtà vė́jais apie nerimto elgesio žmogų: Niekas iš jo nėra namuose: galva vėjais pasiūta – tik laksto ir laksto visur per naktis. Žgč.
gálvą paskaudė́ti parūpti, kiek pasirūpinti: Ar jam paskaudėjo kiek galvą? Aš viską turėjau surūpinti. Gr.
gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei. rš.
gálvą pasùkti intensyviai pagalvoti: Turi gerai galvą pasukti, kad nori ką išmokti. Vvr. Mezgant raštais reikia galvą pasukt, kur ką pritaikyt. Mrj. Kol išsimokini, galvą reikia pasukt. Grv.
galvà pašãlo pakvaišo: Ar tau galva pašalo, juk taip niekas nedirba. Varn.
galvà pérsopėjo baigėsi rūpestis: Tėvučiui galvelė persopėjo, motulei ašaros išriedėjo. Pn.
gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama galvą persukt. Rmš.
galvà péršalo pakvailo: Ar jau galva peršalė, ką čia dirbi?. Jnš.
nórs gálvą pjáuk jokiu būdu, niekaip (neatsimena): Kur pasidėjau peilį, nors galvą pjauk – nebeatsimenu. Jnš.
galvà plýšta
1.turi didelį rūpestį: Galva plyšta, nežinom ką daryti. Rm.
2.nemalonu, bjauru: Galva plyšta nuo tokių kalbų. Varn.
galvojè plū̃doja nepasimiršta: Nenusipirkau – dabar galvoje plūdoja plūdoja, kad reikėjo nusipirkti. Trk.
galvojè plū̃duriuoja sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Galvoje plūduriuoja, ale nežinau kaip pasakyti. Užv. Man galvoje plūduriuoja, bet negaliu atsiminti. Ms.
galvà pradaužtà labai ko nori, ką mėgsta: Jam galva pradaužta važiuot. Dglš. Ant mokslo jo ir galva pradaužta. Trgn. Galva pradaužta ant gėlių. Aln.
gálvą praė́sti įgristi, įsipykti: Man galvą praėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą pragráužti įgristi, įsipykti: Jis savo prašymu ir galvą man pragraužė. Ml. Jeigu ne taip bus, kaip aš sakiau, tai anas man galvą pragrauš. Švnč.
galvà prakultà labai ko nori, ką mėgsta: Anai ant tų išeigų galva prakulta. Užv. Šio jaunuolio galva buvo stačia prakulta sumanymams. Avyž. Ant madnųjų sermėgėlių jiems galva prakulta. Krtv. Ant mokslo galva prakulta. KrvP. Jo galva ant to prakulta. M.
gálvą praláužyti pralavinti, išmokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti. rš.
gálvą pramùšti ką bloga padaryti: Ar anys jums galvą pramušė, kad į juos lendat?. Lb.
galvà pramuštà labai ko nori, ką mėgsta, turi patraukimą: Mėgdavau šokt, dainuot, galva pramušta buvo. Vdk. Jam galva dėl visko pramušta – iš kur įsigyti veislinę sėklą, iš kur atsigabenti veislinių gyvulių. rš. O ant tų vakaruškų, ant šokimo dar didžiau galva jam pramušta. Žem. Mano galva pramušta, kad tik važinėt. Ut. Jos galva pramušta lėkti, tiktai lėkti. Pc. Anas gabus – pramušta galva šoferiu. Rk. Jai pramušta galva bažnyčion, o namie – minkštadarbė. Antš.
gálvą praràsti pasimesti, sutrikti: Nereikia tik prarasti galvos, visada išeisi iš bėdos!. Bor.
gálvą pridė́ti atsigulti, numigti: Vasarą niekai televizorius: pervargsti, tai roda galvą pridėt. Mžš.
gálvą pridė́ti prie ùžpakalio neig. nuteisti mirti: Tiesa tiesa, velnias kartais ir pas mus juoką gauna. Juk vis tiek jo galvelę dabar prie užpakalio pridės. Simon.
gálvą priglaũsti ramiai apsigyventi (išlaikomam): Ė, ką jau aš!.. Nebent kad senatvėj kur galvą priglausti turėčiau. Myk-Put. Ir didžmary plačios žmonijos ieškosi galvą kur priglaust, bet jau nerasi tos lelijos, ką tau žadėjo dar prijaust. Vaič. Kur aš pasidėsiu, kur galvą priglausiu?. Cvir. Kur jis savo galvelę priglaus?. Gric. Tai, svietuliau, kitas vargsta vargsta, lekia lekia visą amželį, o ant senatvės nėra kur galvos priglaust. Mžš.
gálvą prikaĩsti pakliūti į bėdą: Višta galvą prikaitė (vanagas sudraskė). Pn. Besitrankydamas po svietą prikais kur galvą, ir bus po jo. Ėr.
gálvą prikim̃šti
1.išmokyti: Per daugelį metų išmokė visokių gudrybių, prikimšo galvą šimtais įvairiausių vardų ir datų. Tilv.
2.įsidėmėti: Prikimšo galvą vienų skaičių. Varn.
gálvą prikìšti pakliūti į bėdą: Bijau, kad tu, sėdėdama Kaune, galvos kur neprikištum ir pražūtum nieko nepadarius, o mane jauną našliu paliktum. Bil. Reikėjo dairytis, kad galva neprikišt kur: čia kalbina, ir čia, ir nežinai ką daryt. Pg. Kad tik galvų neprikištų, reikia krapštytis [iš mašinos]. Vdšk. Kare daug kas galvas prikiša. Ds.
gálvą priláužyti daug prisigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvos esu prilaužęs!. Grž.
galvà pripiltà daug moka: Mano galva tai pripilta buvo dainų. Sk.
gálvą pripū̃sti prikalbėti niekų: Kas jai ir pripūtė galvą tokių kvailybių!. Paukš.
gálvą prisiláužyti daug prisigalvoti: Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo reikalu. rš.
gálvą prisùkti pridaryti rūpesčių: Kiek jai prisuko galvą šitie vaikai!. Klt.
gálvą pripū̃sti vė́jų neigiamybių primokyti: Primoko visokių niekų, kvailysčių, tik vėjų galvos pripūstos. Rdn. Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau pripūtė vėjų. Žem. Tik kažna ar kas išeis iš tų gimnazijų: mergiotės galva pripūsta vėjų, laksto į robaksus, vis naujų apsirengimų prašo. Andr.
gálvą pritaisýti pripasakoti: Pasiųsčiau pas aną, nu tai pritaisytų jiems galvas!. Vgr.
gálvą pùrtinti neigiamai atsakyti: Tepurtina galvą kas nori, mes ale sakom „ja". rš.
galvà raĩtosi nesusigaudo: Toji storesnė, anoji plonesnė – ir spręsk dabar žmogus, kuri iš jų gražesnė. Galva raitosi, ir tiek. Gric.
gálvą rakinė́ti stengtis atsiminti: Aš imu rakinėti galvą, o tenai tuštuma tokia, kad nors plaktuku suduok. Dovyd.
gálvą rìšti rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, tu savęs paisyk. Arm. Tegu anas riša galvelę apie sa[vo] vaikus, o ne apie svetimus. Arm.
gálvą rìšti kočėlù rūpintis ne savo reikalu: Nerišk kočėlu galvos dėl tokių niekų. Švn.
gálvą rìštis lazdà rūpintis ne savo reikalu: Lazda galvą rišas. Švn.
galvà ser̃ga rūpi: Jo iš mažų dienų galva ant mokslo serga. Ml.
gálvą skaũda rūpi: Kad jai galva skausta, tegu eina. Jnš. Kodėl turi kažkam skaudėti galvą, kad Vladas žmonėms gera padaro?. Bub. Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam galvos neskauda. Krėv. Neskauda jiems galvos dėl to, kaip reikės praleisti senatvę. rš. Dabar niekas nesrūpina [senu], jiems galva neskauda. Bgs.
galvà skỹla pusiáu ima rūpestis: Mano galva pusiau skyla. Mrj.
gálvą skùdinti skatinti širdperšą: Ko ten eini, ko galvą skudini?. Jrb.
galvà sópa rūpi: O kad tiek žemės tebedirvonuoja, tai jiems, matyti, galvos nesopa. Marc. Jam nesopa galvos, kad šienas nepjautas. Aln. Labai kam čia galva sopa, kad tau blogai. Trgn. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galva sopa. PnmR. Tau, Adomėli, tegul galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Vaižg.
gálvą sópa žỹdams sakoma lyjant su saule: Lyja su saule – žydams galvą sopa. Grv.
gálvą sópinti
1.kelti, teikti rūpesčių: Viena gyveni, ir gerai: niekas galvos nesopina. Aln.
2.rūpintis: Nesopink galvos apie mano karves. Klt. Neverk, motinėle, nesopink galvelės. Dglš.
galvà spéngia rūpestis kamuoja: Galva tik spengia. Ką ir daryti? Prigyvenau: savo vieninteliam [sūnui] negaliu padėti. Dovyd.
gálvą statýti garantuoti: Už Joną statau galvą – jis to nedarys. Kt.
galvojè stovė́ti būti labai įsidėmėtam: Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia. Paukš. Jo paveikslas mano galvoje stovi. Prn.
galvojè strygsóti būti labai įsidėmėtam: Vienas dalykas galvoje strygso. Paukš.
gálvas sudė́ti visiems, daugeliui žūti: Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena Varkala. Vien. Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį. Balt.
gálvas suguldýti visiems, daugeliui žūti: Tūkstančiai suguldė galvas su širdingais jausmais, noru gyventi ir matyti teisybę. Lauc.
gálvą suim̃ti rūpintis: Gal kas apie jį ir suima galvą, ale tiktai ne ašiai. Trgn.
gálvą sujaũkti sutrikdyti: Kodėl taip sukrutėjo girininko širdis, kas taip sujaukė jam galvą ?. Ap.
gálvą sukalióti domėtis: Čia jam nuolatos reikia trankytis tvankiuose miestuose, važinėti iš krašto kraštan, sukalioti galvą ties politinėmis ir ekonominėmis problemomis. Šein.
galvojè sukinė́jasi sugalvota: Tu atsisėdi ir manai parašyti tai, kas tavo suplanuota, kas tavo galvoj jau seniai sukinėjasi, tik tereikia – juodas ant balto – padėti ant popieriaus. Simon.
gálvą sùkinti galvoti, svarstyti: Jonas galvą sukina sukina, kaip tą žmoną reikia pavogt. Šl.
gálvą sukióti
1.nuolat galvoti: Neturėjau žirgo, tai pardaviau laikrodį ir padėjau sukioti galvą, kaip ūkį vesti. Grv.
2.vilioti: Jei keliem bernam galvą vienu metu sukiosi, senmergė liksi. Sruog.
gálvas sukìšti į vargą susituokti: Jauni sukišė galvas, dabar nei pakarti nei paleisti. Skdt.
gálvą sùkti
1.galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities. Vien. Jie galvas suka, kur reikės dėti obuolius, sako, dar pigs. Slm. Mokslininkai dėl to suka galvas. Tilv. Važiuoju namo ir suku galvą, ką sakysiu žmonai. Marg. Palakstė Kristupas aplink namus, pakeikė, paskui aprimo, ėmė sukti galvą, ką daryti. Ap. Ilgai suko galvą kitu svarbiu reikalu: kaip čia ir viduje geriau susitvarkyti. Švaist. Jis visą dieną buvo prie darbo. Galvą sukė. Šein.
2.rūpintis: Pro vaikus ir galvos nesuku, visi gerai gyvena. Krš. Kam man sukti galvą apie tokius dalykus. Smal. Čia dėl tavęs galvą suk. Mrj. Apie karves nesuk galvos – sutvarkys be tavęs. Ktk. Kam čia sukti galvą dėl niekų. Pc. Toji rinka, apie kurią jis niekuomet nesuko galvos, dabar lyg kokiu kūju tvatino per pakaušį. Bub.
3.mokytis: Suk suk galvą, o nieko negali išmokti. Vvr. O kam man reikia galvą sukti be reikalo. Grdm.
4.erzinti, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas. – Bene aš jiems eisiu pirkt!... Žem. Eik jau eik su savo pasakom, nebesuk man galvos!. Vkš.
5.vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti. Pt. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti?. Krėv.
galvà sùkasi
1.rūpi: Man sukasi galva, kaip jis čia gyveno. Mžš. Da tokiam galva nesisuka, vėjus gaudo lakstydami laukais. Skdt. Nėra kogi galvai suktis, viskas sutvarkyta, viskas taip aišku, bet – ima ir sukasi galva. Šein.
2.didžiuojasi: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi. Vencl.
3.kvaišta, kvailėja: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta. Jnš. Ar aš su Janike stovėjau? Ar tau galva sukas?. Tt.
4.silpna darosi: Troboje net galva sukasi nuo tabako dūmų. Žem.
galvojè sùkasi
1.rūpi: Jam sukės galvoj, kaip čia sužinot, ką vargamistra ant jo šneka. Vs. Kiauras dienas valgis sukosi galvoje. Mač-Kėk.
2.sakoma neatsimenant gerai žinomo dalyko: Tik sukasi galvoje, bet vis dar negaliu atsiminti. Gs. Neatsimenu gerai, tik galvoj sukas. Kt. Sukas galvoj, ir neatsimenu. Pls. Kad ažgirsčia, pagiedočia – dar sukasi galvoj ir nemenu. Grv.
3.kvaišta, kvailėja: Jai jau galvoj sukas. Rmš. Nešnekėk taip, Indre, apie kitą, man galvoj sukas. Kito tau negali būti. Šein.
gálvą sumaišýti
1.išvarginti: Galva sumaišyta visų rūpesčių. Vlkv.
2.iš proto išvaryti, sukvailinti: Tu arielka, tu pilkoji, sumaišai galvelę. Plv. Tokie darbai gali galvą sumaišyti. Ds. [Caras] vieną dieną pašauks Edvarciuką ir dar paklaus: kas tau sumaišė galvą?. Andr. Gera duona galvą sumaišo. Dovyd.
galvà sumìšo nesiorientuoja: Aš gerai žinau aukso ir gėrybių kainą, bet kai reikėjo pasiimti kelionei – galva visai sumišo. Dovyd.
galvojè sunešdýti apmąstyti, apsvarstyti: Ir vis patsai sau galvoj sunešdo, kaip bus be jos gyventa ir pragyventa. Rod.
galvojè surašýti turėti gerą atmintį: Kai buvau jaunas, mano galvoj viskas buvo surašyta, aš viską žinojau. Raud.
gálvą surìšti susirūpinti: Kuris tai suriša galvelę apie jus. Vrnv.
galvojè susidė́ti įsiminti: Susidėk galvoj, kaip sakyt turėsi. Lš.
gálvą susiė̃męs smarkiai susikrimtęs: Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmus bėgtum. Slnt.
gálvą susiė̃męs rañkomis labai susikrimtęs: Ir iš ten (Asirijos) išeisi susiėmęs rankomis galvą. ŠR.
gálvą susiláužyti įtemptai prisigalvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur pinigų galėtų gaut. prš.
gálvą susirìšti kočėlù labai rūpintis (kitais): Nesusirišk kočėlu galvos. Sn.
galvà susisùko nesiorientuoja: Kai tik aš nuvažiuoju į Šeštokus, tai man galva susisuka. Mrj. Galva susisuko, ir viskas, nežinau ką daryt su tuo arkliu. Čb. O jergau, kaip susisukus yra galva, atminties neturiu ant vietos. Kv.
galvojè susisùko apkvaišo: Susisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai netoli nuo manęs, gyvenama. Šein.
gálvą susùkti
1.privilioti, patraukti: Susuko boba tokiam vyrui galvą. Skr. Kaip tik pasimaišė tas bernas, ir susukė mergai galvą. Dbk. Jauna buvau, ir susuko man galvą. Erž. Ji ne vienam galvą susukė. Šein.
2.atimti nuovoką, supainioti: Susuko man galvą su tais savo klausimais. Sk. Rūpesčių galva susukta – ar čia rūpi dainos. Pkr. Susukta mano galva, nieko nebeatmenu. Trk. Galvą susuko taip patarę. Krš. Nu ji kaip susukė galvą, ką aš pats nežinau kur važiuot. Aps. Moterys greitai užsikrečia, – toli iškrypusios amerikietės galėtų ne vienai padoriai vokietei susukti galvą. Šein.
3.padaryti kvailą: Mandagumo nepripažįsta, tik galva knygų susukta. Pt. Ai ai, kaip velnias jauniems galvas susuka!. Krš.
gálvą susùkti į padurkùs priversti pamilti, suvilioti: Susuko boba tokiam vyrui galvą į padurkus. Skr.
gálvas sutrìnti nugalėti: Ainis tų, Praurima, kurie prie žaliųjų Prūsijos girių sutrynė galvas kryžiuotos galvos, sutrynė amžinai. Dovyd.
galvojè švel̃pia apie lengvabūdišką žmogų: Vyrų galvose švelpia – tūkstantėms lekia į futbalą vypsoti, i kad dar ramiai sėdėtų!. Krš.
galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Sruog.
galvà témsta nesugeba spręsti: Aukštųjų rikstago rūmų nario, senatoriaus padėtis reikalauja, kad galva žmonių akyse niekada netemtų. Šein.
galvojè témsta išprotėja: Nejau Dievas, Aukščiausias Viešpats, visiems atėmė protą? Ne vienam galvoj temsta todėl, kad niekas nieko nedaro. Šein.
gálvą triñkti barti: Kad trinko jam mokytojas galvą, tai trinko!. Užp.
nórs gálvą triñk daug (gėrimo): Virtuvai šnypščia, verda. Tos arbatėlės – nors galvą trink. Žem. Degtinės nors galvą trink. Rz.
gálvą trūkinė́ti neig. bėgioti, siausti: Netrūkinėk galvą – dar puodus išversi!. Lnkv.
gálvą trū́kti neig.
1.dangintis, eiti, bėgti (reiškiant nepasitenkinimą tuo ėjimu): Trūk galvą, kad nori, eik!. Lg. Palauk, gyvačiuke, kur tu trūksti galvą?. Marc. Tai kur dabar vėl trūksti galvą?. Kair. Eik, trūk galvą! – sako senelis. Pn. Trūksma galvą visi ten, t. y. eisma. J.
2.siausti: Ieško, galvą trūksta ir nieko neranda. Sb. Išėjęs vis dairės, kame čia galvą trūksta ar tvoromis eina karštakraujė juodukė. Vaižg. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis vakaruškose. Gmž.
3.skubėti ką daryti: Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūktų galvą juos praleisti. LzP.
4.galą gauti: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų. Brž.
5.patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. Baran.
galvojè trū́ksta pusprotis: Ar tau tik šiek tiek netrūksta galvoje?... Mont. Jei tau galvoj trūksta, bent nesigirtum. Varn.
gálvą trū́kdamas galvotrūkčiais: Spruko galvą trūkdamys. Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs. Dauk.
gálvą turė́ti būti protingam, gudriam, išmanyti: Aš galvą turėjau, tai ir dirbau. Btg. Boba turi galvą, o tai ir yra šeimos laimė. LzP. Kaip man rodos, aš vienas beturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs. Žem. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą", kuri „gerai veikė", ir todėl jo patarimai niekam į bloga neišeidavo. Krėv. Aš ir pats galvą turiu. Vien. Kaip kas išmanom, taip save ganom. Aš pats turiu galvą. Jūsų patarimų neprašau. Gric. Aš galvą turėjau, tik tėvas nemokė. Šlčn. Reik turėti galvą, kitaip pražūtum!. Švaist. Gali būti nuogas, bet galvą turėk. Dovyd.
galvojè turė́ti
1.kreipti dėmesį: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
2.būti gudriam, pamokytam: Turi ansai galvoj užtenkamai. Varn. Jis daug galvoj turi, tik neišsiduoda. Jnšk. Galvoj turi susidėjęs, ale taip be tvarkos gyvena. Grž.
3.atsiminti: Turėsiu galvoje tavo patarimą. Jrb. Turėk galvoj. kad ir ans nedurnas yra. Varn. Numanu, ji turėjo galvoje velnią, bet vengė tarti jo vardą. Dovyd.
4.būti girtam: Esi girtas, galvoj jau turi!. Krš.
gálvą turė́ti pakáušyje
1.būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj. B.
2.būti kvailam:
gálvą turė́ti ant pečių̃ būti protingam, gudriam, gabiam: Bet kas iš to, kad Martynas dar tvirtas, jeigu jis niekam nereikalingas, jeigu jis, anot jaunųjų, nebeturi savo galvos ant pečių. Avyž. Eikit jūs!.. Ar mažai svieto gauna be darbo ir daugiau už jus turi, tik galvą ne puodynę ant pečių reikia turėti, ot kas!. LzP. Vyras esi, turi galvą ant pečių. Varn.
gálvą uždė́ti žūti: Kad tu būtai galvą uždėjęs!. Lp.
gálvą užkárti
1.nevykusiai nutekėti: Užkoriau jauną galvelę už to girtuoklio visam savo viekeliui. Dbk.
2.apgauti, padaryti nelaimingą: Kad tu būtum, bernužėli, eglėj pasikoręs, ne man jaunai jaunuolėlei galvelę užkoręs. LTR.
gálvą užkė́lęs nesąžiningai, atmestinai: Užkėlę galvas bedirba. Sb.
gálvą užmaišýti supainioti: Užmaišė ma[no] galvą, nieko nebežinau. Pls.
gálvą užmìršti nežinoti ką darąs: Komiteto nariai patys nežinodavo, kur dažnai savo galvas užmiršta. Cvir.
gálvą užplė́šęs išdidžiai (eiti): Tėvas kaip ir žmogus, o sūnai užplėšę galvas nulėkė per sausais medžiais. Prng. Eina užplėšus galvą, nė žmonių nemato. Rdm. Ko taip eini užplėšusi galvą?. Gs. Mergina išdidi, eina galvą užplėšus. Mrj.
gálvą užriẽtęs išdidžiai (eiti): Eina užrietęs galvą ir nieko po kojų nemato. Rmš.
gálvą užrìšti ištekėti ar vesti: Jau ažurišei galvą su vienu. Alks.
gálvą užsikė́lęs be atodairos: Užsikėlus galvą ir lekiu per mišką. Adm.
galvà užsìsuka nesiorientuoja: Kai galva užsisuka, visko gali būti. Bsg. Eini, užsisukė galva, ir gulėk sau miške. Dbč.
galvojè užsisùkti apsvaigti: Sudauniui užsisukė galvoje, akyse apraibo, ir jis užgulęs prispaudė skobnelį. Šein.
galvojè užsìturi įsimena: Labiausiai jam tai galvoj, – nutarė, – girtuokliui labai kas ilgai užsituri galvoje, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – užmiršo nevėla!. iron.
gálvą užsiver̃tęs apie besiblaškantį, dūkstantį: Susibroliavęs Stepas su visokiais girtuokliais, šlaitais ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas. Žem.
gálvą užsùkti
1.išvarginti: Jam galva užsukta rūpesčiais. Lb. Daug mislina, galva užsukta. Srj.
2.priversti pamilti, suvilioti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą!. Kudir.
3.padaryti kvailą: Ar neužsuks velnias bernui galvos?. Dg.
gálvą ū̃žti įkyrėti, varginti: Neūžk galvos be reikalo. Grk.
galvà ū̃žia sukvailiojo: Pradėjo ūžt galva. Aps.
gálvą užtrū́kti neig.
1.atvykti (nepageidaujamam): Užtrūko galvą pas Prapuolenius kažkoks fyreris. Gric.
2.ilgai negrįžti: Kur ta Barbutė užtrūko galvą. Gric.
gálvą užver̃tęs
1.apie besiblaškantį, dūkstantį: Ar susirokuosi su tuo muguliu, ar susitarsi – laksto galvą užvertęs, ir tiek. Krš. Nemokos [vaikai], eina galvas užvertę. Krš.
2.apie besididžiuojantį: Kiek gali galvą užvertęs vaikščioti?. Varn.
galvomìs váikščioti apie besididžiuojantį: Žiūrėk Baltraus Jonio kas gyrimos, tiek šimtų, tiek tūkstančių parsinešęs, įmanytų galvomis vaikščiotų besididžiuodamas. Žem.
galvojè vanójasi sunkiai protauja: Jam šiandien galvoj vanojas. Ut.
galvojè vẽliasi sakoma užmiršus gerai žinomą dalyką: Velias galvoj, užmiršau. Lk.
ant galvõs
1.atmintinai: Mokėjau ant galvos dainų, dabar nemoku. Lž.
2.šiurkščiai (išvaryti): Ant galvos išmuščiau, jeigu drįstų ateiti į mano namus. Simon.
ant (kieno)galvõs
1.skirtas kam pakenkti, ką varginti: Pirkit, mergelės, jūs pirma, nes kai nupirks vaikinai ant jūsų galvos, eisite paskui.... Žem. Tu ant mano galvos visa tai padarei. Skr. Tuojaus ant tavo galvos visos gentės suvažiuos. Grl. Apsaugok Viešpatie, pati ant savo galvos aš prasitarsiu!. Vien. Pasikoriau vargą ant galvos. Btg. Visoki įstatymai ant žmogaus galvos, o už įstatymų – teisybė miega. Dovyd.
2.kieno rūpesčiu (atliekama): Juk niekas tada ir nerūpėjo prasčiokui, viskas ant pono galvos. Lauc. Nuo širdies Marikė įkalbinėjo, matyti, bijojo, kad nepaliktų ant jos galvos Jonuką namie. Žem. Storojas, bra, boba, – ant jos galvos visa šeimyna. Trgn.
ant (kieno)gyvõs galvõs esant gyvam: Ne, išgama būčiau, ne vaikis, vesdamas kitą ant jos gyvos galvos!. Žem.
ant sàvo galvõs savo laimei ar nelaimei: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos. rš. Ieškojo ieškojo ir užsiieškojo ant savo galvos. Ds.
ant galvõs šviesù gera savijauta: Paguliu paguliu, akis sudedu – ir vėl šviesu ant galvutės. Sdb.
ant visõs galvõs labai smarkiai: Jai reikia rėkt ant visos galvos, kad ana girdėtų ką. Lz.
ant galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant galvos kitam atsisėdo ir mano, kad svietą nudyvys. Ut.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs visus tinginiais vadina. KrvP.
ant galvõs gulė́ti
1.būti (daug rūpesčių): Bet kada čia sirgti, tiek daug darbų ant mano galvos guli. rš.
2.būti čia pat: Nelaimė jau guli ant galvos. Šl.
ant galvõs kabóti būti čia pat: Mato, kad mirtis kaba ant galvos. ps.
ant galvõs kýboti būti čia pat: Bėda kybanti ant jo galvos. Ašb.
ant galvõs kriñtant labai greitai (išeiti): Jis, žmogelis, ant galvos krisdamas movė pro duris. Sk.
ant galvõs lìpti
1.labai grūstis, spraustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra nė kur apsisukti. Jnš. prk Yra karjeristų, oportunistų. Su šitais blogiausia sugyventi. Šitie purvinais batais lipa tau ant galvos, kad tik aukščiau pasišokėtų. Švaist.
2.negerbti, nesiskaityti, skriausti: Nieko nesakyk – ir ant galvos lipti pradės, ale kirskis kaip kirvis su akmeniu, bus gerai. Krš. Nelipk kitam ant galvos – Dievas duos akin. Pš.
ant galvų̃ lìpti labai daug būti: Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai. Nm.
ant galvõs pasikárti prisidaryti rūpesčių: Pasikoriau ant galvos tuos kalakučiukus. Rs.
ant galvõs pastatýti primušti: Jei į tą šokį ateisi, pastatysiu ant galvos. Skr.
ant galvõs sėdė́ti būti priklausomam nuo ko: Ir kalbu: niekas ant tavo galvos nesėdi. Alks.
ant galvõs sė́stis pasidaryti, našta, varžyti: Sėsiuos aš kitam ant galvos – savo kerčią turiu!. Krš.
ant (kieno)galvõs siū́ti skriausti: Ta valdžia tik ant vargšų žmonių galvų siuva. Žal.
ant galvõs statýti smarkiai varyti: Jei arklį statys ant galvos, tai gal dar ir suspės. Kls.
nórs ant galvõs stókis jokiu būdu, niekaip: Nors ant galvos stokis, bet neperkalbėsi, kad nesiženytų. Dr.
ant galvõs stovė́ti
1.versti dirbti, raginti: Motina mums nestovėjo ant galvos, patys ėjom prie darbo. Kair. Juk aš tau ne ant galvos stoviu. B.
2.apie pamirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stovi ant galvos, plūdura ant širdies, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Oje, kad nestovi ant galvos tas vardas!. Kl.
ant galvõs sukráuti priteikti (rūpesčių): Tavo rūpestis, sako, vaikus aprėdyti, ne ant mano vienos galvos sukrauti. Žem.
ant galvõs sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi ant galvos, ale negaliu atsiminti. Lz. Sukas ant galvos, nežinau kaip pasakyt. Erž.
ant galvõs susikráuti prisikaupti rūpesčių: Dieve, ar pakelčiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?. Ap.
ant (kieno)galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas ant mūsų galvos šokt. Pst.
ant galvõs turė́ti
1.žinoti: Nebeatiduok tų pinigų, bo tėvas neturi ant galvos, kiek mes turim pinigo. Žg.
2.mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo ant galvos turėti. Trkn. Katrie sėdi raštinėje – reikia ant galvos turėti. Krš.
ant galvõs užkárti primesti (rūpestį): Buvo gyvenimas, bet dar (dabar) išdraskė, išbuvo, dar bėdą ant galvos užkorė. Onš.
ant galvõs užlìpti negerbti: Apsileisk, užlips tau ant galvos. End.
ant galvõs užsė́sti prikibti, ieškoti priekabių: Užsėdo ant mano biednos galvos. Ds. Visi jūs užsėdot man ant galvos. Šr.
ant galvõs užsikárti neig.
1.prisimeilinti, prisivilioti (vaikiną): Sena merga, tai tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
2.nevykusiai vesti ar ištekėti: Tai bent užsikorė ant galvos našlį su trimis vaikais. Vkš.
ant galvõs užsodìnti primesti (rūpestį): Užsodino šitą bezliepyčią man ant galvos. Balt.
aukščiaũ sàvo galvõs iššókti padaryti tai, kas negalima, neįmanoma: Bet ir talentingiausi vokiečių generalinio štabo generolai negalėjo iššokti aukščiau savo galvos. rš.
be galvõs
1.negabus: Mano sūnūs vienas be galvos, kitas be kojų. An.
2.neprotingas: Ar žvejys jau senas būtų be galvos?. Nėr. Ar jau be galvos buvai, kad taip negražiai padarei?. Grž.
3.pamišęs: Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas. Vvr. Abi lakstė be galvos tarp griuvėsių ir šaukė, ieškojo tėvo. Jabl.
4.apsvaigęs: Dičius jos glėbin pasviro, vaikšto gatvėm be galvos. Tilv.
be galvõs lìkti pakvaišti: Taip dirbdamas gali be galvos likt. Šl.
galvà į gálvą be kraičio: Dartės mergą paima galva galvon. Vlk.
į gývą gálvą nepakenčiamai (rėkia): Kai tik [tėvai] užmigo, vaikas gyvon galvon rėkia. Rtn. Gervės kaip ima rėkt – gyvon galvon. Mrc.
į pìrmą gálvą pirmiausia, labiausiai: Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon. Vaižg. Kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite. Krėv. Mūsų kišenės – Nemuno vingiai, jo antys – krantai su mineralais, jo gydomosios vietos, pirmon galvon – Birštonas. Vaižg.
į sàvo gálvą garsiai (šaukti): Ko tu rėki į savo galvą, nustok!. Alk.
kàs (kam)į gálvą nerūpi: Man kas galvon, kad marti serga!. Lp.
į gálvą ateĩti
1.sugalvoti: Pasiskųsti kam už aiškų apgavimą jiems nė į galvą neatėjo, nes žinojo, kad niekas jų neišklausys. Kudir. Žandarai nesiryžo cviko judinti ir jiems į galvą neatėjo, taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir. Neatėjo nė į galvą pasidairyt, po kam rugiai. Srv. Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą. Vaižg. Jisai stengėsi sugalvoti ir pasakyti ką nors, bet neatėjo į galvą joks žodis. Ap. Ir ateik į galvą tokiai minčiai – du kartus per veidą!. Dovyd.
2.atsiminti: Man atėjo į galvą, kad tu tąsyk negerai padarei. Skr.
į gálvą atkrìsti prisiminti: Kartą mano galvon ėmė ir atkrito Putino-Mykolaičio pasakymas eilėse. Dovyd.
į gálvą atpùlti prisiminti: Buvau užmiršęs, laimei, kaip tik atpuolė į galvą. Vvr. Tuojau atpuolė jai į galvą urėdo kalba. Žem.
į gálvą atšókti prisiminti: Kaip atšoks į galvą, pasakysiu, dabar užmiršau. Krš.
į gálvą brìsti svaiginti: Ale kad, gyvatė, brenda galvon vynas. Slm.
į gálvą brùkti prisigalvoti: Tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki. Šein.
į gálvą daũžti
1.svaiginti: Pro išgaišusį arklį neseka (negalima) praeiti – smarvė daužia galvon. Nč.
2.staiga sugalvoti: Kaip kada dar kas jam daužia galvon, piktas pasdaro. Vlk.
į gálvą dė́ti
1.įsiminti: Ir deda į galvą, ką tas vaikas sako. Plt. Nedėjaus tų dainų į galvą. Grg. Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Mair.
2.domėtis, rūpintis: Nedėk į galvą visų niekų. Ėr. Jis viską į galvą deda. Dkš.
į gálvą dė́tis
1.rūpintis, jaudintis: Verkia, kremtasi, dedasi į galvą, dar apsirgs. Rdm. Nesirūpink, nesidėk galvon; bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano. Krėv.
2.pagalvoti: Manyk tamsta, mums į galvą dėjos, kad anas vagis. Šauk. Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių. Dauk.
3.įsiminti: Ką jam pasakai, viską dedas į galvą. Jrb. Emilija suprato jį juokaujant, bet ji dėjosi galvon kiekvieną žodį. Dovyd.
į gálvą dìngtelėti staiga sugalvoti: Gal jis (sapnas) ką blogo reiškia? – dingtelėjo galvon. Šein.
į gálvą eĩti
1.gerai įsiminti: Bet tik eina galvon, tai ir mokykis, vaike. Lkm.
2.svaiginti: Kai atvažiavo, tai purtinas purtinas (nenori gerti), kol nepradeda galvon eiti. Pnd.
į gálvą įdė́ti
1.išmokyti: Sunku jam įdėt į galvą: sakai nesakai, vis užmiršta. Ėr. Gal įdės tau ko nors į galvą. Varn.
2.imti galvoti: Iš tikrųjų, ką tamsta kalbi ir iš kur tai įdėjai į galvą. Vien.
į gálvą įdū̃kti neig. nusigerti: Kai įdūko į galvą, užmiršo ir bobos visus piktumus. Žem.
į gálvą įeĩti
1.pagalvoti: Buvau krautuvėj, o neįėjo į galvą paimti cukraus. Ds. Nė vienam neįėjo į galvą, kad ne vaikų tai kaltė. Simon.
2.apsvaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvon inėjo. Ds.
į gálvą įkalénti primygtinai įsakyti: Įkalenau vaikam į galvą, kad neišdykautų, bet šie neklausė. Kltn.
į gálvą įkálti
1.išmokyti: Aš buvau jos klusni mokinė. Ir visa, ką ji man į galvą įkalė, tebėra gyva iki šiai dienai. Simon. Akmeniui duobę iškaltų, o žmogui galvon neįkali. Rod. Prisireikė jaunuomenei kokia doriška teisybė į galvą įkalti. Vaižg.
2.įtikinti: Aš jam į galvą įkaliau, kad reikia važiuoti. Mrj. Ji, galima sakyti, įkalė jam į galvą ir persikelti į naują butą. Mont.
į gálvą įkrìsti
1.įsiminti: Mano tėvui greitai į galvą įkrenta visokie niekai. Pn.
2.patikti: Jam, matyt, į galvą įkrito pačios duktė. Sk.
į gálvą įlį̃sti sugalvoti: Bala žino, kas jam į galvą įlindo. Rm. Mįslės kokios galvon įlindo. Skdt. Kadai mūsų prabočiams buvo įlindę galvon kiekvienam savo tarme rašyti. Šein.
į gálvą įmèsti išgerti: Į galvą įmeta, škandalija. Grd. Senis įmeta į galvą, t. y. įkaušta. J.
į gálvą im̃ti
1.kreipti dėmesį, rūpinti, išgyventi: Nėr gyvenimo, jeigu viską imsi į galvą. Vdk. Ji panaši iš dalies į tave: ji nieko neima į galvą. Tilv. Žinia, jis turėjo pakankamai savų rūpesčių ir neėmė galvon jos (dukters) būdo pasikeitimų. Cinz. Neimk tu į galvą. Ji visada šitaip: šulinin žiūri, o svirtį mato (žvaira). Balt. Viską labai ima galvon: viskas apdejuota, viskas apraudota. Antr. Tu neimk galvon tokių niekų!. Alz. O Gediminas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
2.stengtis įsiminti: Man nepatikdavo pasakos, aš jų neimdavau į galvą. Grz. Imk į galvą, o ne į subinę. Slnt.
į gálvą im̃tis
1.įsiminti: Nieko galvon nesimi – suvestai (pasistengtum) – atsimintum. Dv.
2.rūpintis: Aš pradėjau imtis į galvą. Ps. Tu, mama, neprijunkus viena, ko tu galvon imies, apkrutėsim visi arus. Grv.
į gálvą įmùšti apsvaiginti: Stiprus gėrimas iš karto įmušė į galvą. rš.
į gálvą įpùlti
1.prisiminti: Neįpuola jokia pasaka man į galvą. Šlu. Mikalojui tas patarimas įpuolė į galvą. rš.
2.susigalvoti: Įpuolė jam kas į galvą, ir neišeina. Gs.
į gálvą įpū̃sti užsigeisti: Nežinia, kas jam į galvą įpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Kt.
į gálvą įsė́sti
1.užvaldyti, apimti (kokiai minčiai): Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon. Balt. Matai, įsėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis. Ds.
2.apsvaiginti: Jau įsėdo į galvą šnapšė, nepastovi kojose. Dr.
į gálvą įsidė́ti įsidėmėti: Įsidėk tu man tas pasakas į galvą!. Rm. O jos pasakymą Ragaišienei įsidėjau į galvą ir niekada neužmiršau, nors retai, o gal ir niekada nevykdžiau. Simon. Kad žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė, mergina visa išklausiusi ir gerai galvon įsidėjusi. Pt. Įsidėk į galvą – svetys pirmoje vietoje. Akm. Vieną sykį reikia gerai įsidėti į galvą, kad nuo savęs nepabėgsi, ir tada nereikės tų visokių graužačių ir nagų krimtimo. Ap. Tikriausiai jis dar buvo vėjavaikiškas, kad tėvo pokalbį su savo dėde Valūnu būtų įsidėjęs į galvą ir širdį. Bub. Policijos numerius įsidėk galvon. Dovyd.
į gálvą įsikálti įsidėmėti: Įsikalk į galvą, kad neužmirštum. Mrj.
į gálvą įsimùšti susigalvoti: Jei jau įsimuš kas galvon – neperkalbėsi. Mlt. Įsimušė nabagui galvon, kad eit ir pasikart. Ds. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?. Vaižg. Jam įsimušė į galvą, kad jis serga. Krkn.
į gálvą įsipùlti atmintyje išlikti: Neįsipuolė į galvą pasakos, nežinau. Grd.
į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti: Insiskėlė galvon nesikeltie gyvenvietėn. Adm.
į gálvą įsisùkti kilti neprotingai minčiai: Kažin kas jam įsisuko į galvą – terkš, ir pardavė tėviškę. Alk.
į gálvą įsmègti įsidėmėti: Tas mezginys įsmego į galvą. Šts. Atvykau pamatyti ir kitas dar iš gimnazijos laikų man galvon įsmegusias vietas. Vien.
į gálvą įstrìgti įsidėmėti: Tasai žodis įstrigo jam į galvą. rš. Vis jos man įstrigusios į galvą, vis aš žiūrėsiu, kaip iki jų nukakt. Sml.
į gálvą įšókti
1.staiga sugalvoti: Į galvą nebeįšoka niekas. Žg. Gal tokios žmogus akės yra, gal jam taip įšoka į galvą. Skdv.
2.apsvaigti, pasigerti: Man jau įšoko į galvą. Kv.
į gálvą kálti nuolat kartoti raginant įsidėmėti: Bet namiškiams, kai atvažiuoja vaistų, kalu į galvą, kad mano vaistai nieko nepadeda. Dt. Kasdien ir Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynui į galvą. Žem.
į gálvą káltis stengtis įsiminti: Tuos žodžius vyriškis kalėsi į galvą. rš.
į gálvą krìsti įsiminti: Jam mintys greit krinta į galvą. Vlkv. Labiausiai krito galvon jam tie paskutiniai žodžiai: „Suramink tamsta ją!". Šein.
į gálvą léistis stengtis įsiminti: Man būtų įdomu, o aš nebenoriu dideliai ką į galvą leistis. Štk.
į gálvą lį̃sti
1.įkyriai kilti mintyse: Alkanam visi velniai į galvą lenda. LTR. Ir tas lenda galvon, ir tas lenda, ir galop išeina, kad kokiai vienai minčiai išpili pusbačkinį maišą žodžių. Šein. Kas čia per nesąmonės lenda į galvą?. Ap. Kad ir toks klausimas lindo man į galvą: kodėl velnias visada turi būti velniu?. Dovyd.
2.erzinti: Nustok barškėjęs su pagaliu į tas lentas, man net į galvą lenda. Gs.
3.duotis išmokti: Jam viskas gerai lenda į galvą. Rm. Į galvą niekas nelindo. rš. Bet ar gali lįsti mokslas į galvą, kuri nuolat galvoja apie tai, kiek tėvas uždirbo, ką nupirks valgyti. Mont.
į gálvą málti plepėti: Tik tu nemalk man į galvą, aš vis tiek nieko nesuprantu. Skr.
į gálvą mùšti
1.staigiai pagalvoti: Anam mušo į galvą lengvai praturtėti. Kv.
2.svaiginti: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem. Alaus mažiau išeina. Kas iš to, kad padaro kokių sąmazgų! Pilvą išpučia, o galvon nemuša. Balt. Išvargusiems žmonėms po antros ir trečios stiklinės ėmė mušti į galvą, pakirto gyslas. Katk.
į gálvą nedúoda neskubu: Nesiskubink, galvon niekas neduoda. Dbk.
į gálvą netil̃pti nesuprasti: Kai kam netilpo į galvą, kad taip galima padaryti. rš.
į gálvą neturė́ti nepagalvoti: Skiestis (skirtis) aš nė į galvą neturėjau. Grd.
į gálvą paim̃ti įsidėmėti: Dabar daug laiko, nepaėmiau galvon. Str. Gal pirmininko žodžius ir paims į galvą?. Gran.
į gálvą panèšti atsiminti: Į galvą viską negali panešti. Krtn.
į gálvą pasė́sti apsvaiginti: Vynas jau pasėsta į galvą tikrai. Vkš. Pasės į galvą ir kvapas. KlvrŽ. Tokios karės pasėdo žmogui į galvą. Slnt.
į gálvą pareĩti sugalvoti: Kadgi nors vienam mitologui būtų parėję į galvą ištirti ant vietos. Vaižg.
į gálvą pìltis rūpintis: Iš to ligos... kam taip pilies į galvą, rūpesčiai suėda sveikatą. Žem. Nereikia visų niekų taip imtis į širdį, nepiltis į galvą bobų plepalo. Žem.
į gálvą prieidýti prisiminti: Buvau numiršęs, kaip prieido galvon, žinau – pragaišo dabarkos lietuvių dainos. Grv.
į gálvą pripū̃sti prikalbėti (netinkamų dalykų): Jis man pripūtė į galvą nesąmonių. rš.
į gálvą pùlti
1.susigalvoti: Jam puolė galvon, kad negerai padarė. Kb.
2.atimti protą, sukvailinti: Jam tas puolė į galvą, ir dabar nesveikas. Alk. O man tas viskas puolė į galvą. VšR.
3.sukvailioti: Tokiam greit į galvą puola. Gs.
į gálvą pū̃sti stengtis nuteikti ką daryti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša. rš. Visą vakarą į galvą pūtė, kad eičiau. Šl.
į gálvą riñkti
1.stengtis įsiminti, įsidėmėti: Dabar žmogus visa ir galvon nerenki, o tada tai mokėjom visokių ten giesmių. Lz.
2.rūpintis, kreipti dėmesį: O kalvis nerenka sau galvon. Lz.
į gálvą sė́sti
1.įsidėmėti: Mokslas kitam į galvą nesėda. Šts.
2.svaiginti: O stiprus [samagonas] sėda į galvą. Vvr. Stipras alus – sėsta į galvą. Krš. Saldus alus nesės nė į galvą. Akm.
į gálvą smègti įsidėmėti: Lietuvių raštai labai man smego į galvą. Žem.
į gálvą spráustis rūpėti: Žiaurūs spėliojimai spraudžias galvon. Šein.
į gálvą sudė́ti atsiminti: Kad negalì visko nė į galvą sudėti. Mrj.
į gálvą suim̃ti suprasti: Taigi, nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kudir. Aš to nesuimu į galvą. Al. Senas žmogus, jau nebesuima galvon. Pl.
į gálvą susiim̃ti dėl visko jaudintis: Nereikia į galvą viską susiimti. Sg.
į gálvą šáuti
1.staiga sugalvoti: O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčiuko. Bor. Man šovė į galvą, kad reikia bėgti. Mrj. Jo pasakojimo klausant, šovė man į galvą mintis. Pt. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Sruog. Šovė galvon palikt tėvus ir išeit užkuriom. Alz. Tuojau pat į galvą šovė ko gero geniali mintis. Ap. Toks tai buvo Trakimas. Tu, žmogau, nežinai, kas kada šaus jam galvon. Dovyd.
2.apsvaiginti: Tartum visas išgertas vynas būtų šovęs jam į galvą. rš.
į gálvą šáutis staiga susigalvoti: Tai man šovės į galvą: vadinasi, jis su kita susigiedojo. Dovyd.
į gálvą šókti
1.staiga sugalvoti: Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia. Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti. rš. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras. Rdm.
2.svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas [vynas] nešoks į galvą. Žem. Tabakas turi macnumo – šoka į galvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti. Krž.
į gálvą treñkti
1.staiga sugalvoti: Pagaliau dar neaišku, kas tėvui trenks į galvą. Zur. Kas vaikui į galvą trenks, negali žinoti. Akm.
2.svaiginti: Rodos, mažai išgėriau, ale smarkiai trenkė į galvą. Rs. Saulės spindulys trenkė man galvon, labai vėmiau, uždegimas smegenų buvo. Kpč.
į gálvą užeĩti
1.sugalvoti: Man visai į galvą ta mintis neužėjo. Lš. Tom bitėm užeina kas į galvą ir įgelia. Btg.
2.užsigeisti: Kas jai užėjo į galvą važiuot, ir nieko neklauso. Šl.
3.prisiminti: Galvon neužeina, gal ir yra. Dbg. Nesuprantu, kas čia tavo per kalba ir kam tokie klausimai? – Taip sau, nieko ypatinga. Užėjo į galvą ir paklausiau. Švaist.
į gálvą užsisùkti netikėtai sugalvoti: Užsisuko galvon, ir padariau bėdų. Mrc.
į gálvą varýti svaiginti: Kad padarė alų, net man galvon varo. LTR.
į gálvą výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvon vijosi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas. Grv.
nė̃ į gálvą nepagalvojus: Man nė į galvą, kad anas tiek pinigų turėtų. Als. Man nė galvon, kad jis serga. Sb.
ikì gyvõs galvõs visam gyvenimui: Gavęs gerokus pinigus, visai metė mokslą, apmąstęs, kad ir be mokslo užteks jam pinigų iki gyvai galvai. Lauc. Ligi gyvos galvos užlaikė jas gerai. Btg. Jeronimui priteisė iki gyvos galvos po dvidešimt du doleriu kas mėnesį. Dovyd. O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos. Gran.
iš galvõs
1.sugalvojęs: Nieko nerašau iš galvos, o iš gyvenimo. Žem. Ji čia iš raštų audžia, ne iš galvos. Jabl.
2.atmintinai: Ar visą knygą reikia iš galvos mokėt?. Ds. Turėjau viską iš galvos mokėti. Pgg. Kas jau labai iškalbingas, tai iš galvos sako. Lnkv.
iš sàvo galvõs
1.pats: Tai vis ponai iš savo galvos žmones spaudžia ir mokesčius lupa.... Žem. Pati iš savo galvos išmoko, niekur nesimokino. Pc. Šitos obelys iš savo galvos išvestos. Vlkj. Gryčią pasistačiau iš savo galvos. Krč.
2.išgalvojęs: Ana iš savo galvos audžia visokius raštus – neturi į ką pasižiūrėti. Als.
iš tikrõs galvõs savarankiškai: Mokinaus iš tikros galvos. Bt.
iš visõs galvõs kiek gali, smarkiai: Iš visos galvos šaukia, kad apvogė. J. Iš visos galvos suriko vaikas, ar susapnavo ką?. Mrj.
iš galvõs eĩti
1.kvailėti: Ir norisi seniui kaip nors nuprašyti panelę, kad šis „neitų taip iš galvos". Paukš.
2.vešliai augti: Žolė iš galvos eina. Jrb.
3.pasimiršti: Eina viskas iš galvos. Vlkv. Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai. rš. Staiga man įstrigo labai nuodėminga mintis ir – užmušk! – neina iš galvos: „Jis kaip šuo ant šieno, nei pats ėda, nei kitam duoda!". Simon. Neina man iš galvos tas atsitikimas. Alz. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Julija.... Šein.
4.labai krimstis: Sužinojo tėvas ir kone iš galvos eina. Ktk.
iš galvõs išbrùkti priversti atsisakyti, užmiršti: Motina norėjo jam tą mergaitę iš galvos išbrukti. Mrj.
iš galvõs išdìlti užsimiršti: Baudžiava ir jos smūgiai išdilę iš galvos. Žem.
iš galvõs išdū̃kti užsimiršti: Kad ir prisimena, greitai vėl iš galvos išdūksta. Al.
iš galvõs išdūlė́ti nebesvaiginti: Alus jau išdūko, išdūlėjo iš galvos. J.
iš galvõs išdulkė́ti
1.užsimiršti: Bet ji tiki, kad šitame gražiame krašte jos Dangulei praeis ir džiova, išdulkės iš galvos ir tas šelmis. Vien. Kas man liko nuo to mokslo! Viskas iš galvos išdulkėjo.... Šein.
2.nebesvaiginti: Nesirūpink – išdulkėjo jam tas alus iš galvos seniausiai. Žg.
iš galvõs išdundė́ti užsimiršti: Iš galvos išdundėjo, nebežinau. Mžk.
iš galvos išeĩti
1.užsimiršti: Ale tai iš galvos išėjo!. Mrj. Man visai išėjo iš galvos tavo prašymas. Ldk. Pasakos išėjo iš galvos. Šts. Viskas išėjo iš galvos, nemenu. Šlčn. Aš tau papasakosiu savo paskutinį nuotykį, kuris neišeina man iš galvos ir iš širdies. Tilv. Smaluotą kryžių jam paliko, tačiau vis tiek neišeina iš galvos, kaip visi bijojo amerikoną vežti iki namų. Ap.
2.pakvaišti: Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Vien. Kad visa imtum galvon, kiek anos prisako, tai galima ir iš galvos išeit. Užp. Ar iš galvos išėjot – taip stūgauti!. Gs. Iš didelio mokslo išėjo iš galvos. Ldk. Mūs ponas turbūt iš galvos išėjo. Kudir. Iš galvos išeitum nieko nedirbdamas. Aln.
iš galvõs išgarúoti užsimiršti: Tai kas, kad pati prašei: išėjo per duris ir vėl viskas jam iš galvos išgaravo. Sk. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos. Krėv. Rodėsi, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Šein.
iš galvõs išjùdinti prisiminti: Aš žinau, tu moki pasakų, bet tingi iš galvos išjudint. Jrb.
iš galvõs iškrapštýti prisiversti užmiršti: Antukas savo Lizos niekaip negali iš galvos iškrapštyti. rš. Ką padarysi, kad tas mano vaikas nebegali jos iš galvos iškrapštyt. Šl.
iš galvõs iškrìsti užsimiršti: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio. Mrc. Per tiek metų atsimena, neiškrenta iš galvos. Krš.
iš galvõs išlakstýti pamažu užsimiršti: Tos mįslės išlaksto iš galvos. Šln.
iš galvõs išláužti išgalvoti: Tingėjo laužyti galvą, dargi žinodamas, nieko iš jos neišlaušiąs. Kudir.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvos tą kalbą išleidė. Pp. Ji jau nebežino ką besakyti, nuo pat ryto išleido iš galvos visus žodžius. Ap.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmeta iš galvos. Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos!. Krėv. Stenkis iš galvos išmesti buvusį laiką. Galvodamas apie jį, trukdai sau. Ap.
iš galvõs išmùšti priversti užmiršti: Aš tau greit išmušiu iš galvos Petrą, – sako tėvas dukrai. rš.
iš galvõs išpùlti užsimiršti: Tas puodas tai man visai iš galvos išpuolė. Alk.
iš galvõs išrū̃kti užsimiršti: Išrūko iš galvos pasakos. Pgg. Tai matai, dabar išrūko iš galvos viskas. Šll. Taip išrūko iš galvos – bradinys anas šaukias. Grv. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Simon.
iš galvõs išsidaũžti užsimiršti: Jau mano senysta, jau visos dainos ir pasakos iš galvos išsidaužė. Ml.
iš galvõs išsikráustyti pakvailti, pamišti: Jei karas dar užsitrauks, visiems teks iš galvos išsikraustyti. Pt. Ar iš galvos išsikraustei, kad taip rėki?. Vlkv. Jau aš tąsyk ką tik iš galvos neišsikrausčiau. Skr. Gūžinėja po laukus nei drignių prisirijęs – matyt, iš galvos išsikraustęs. Ss. Nesusidėk su ta mėme, ji visai išsikraustė iš galvos. Grl. Ar iš galvos išsikraustei tokius niekus kalbėdamas?. Alz.
iš galvõs išsimùšti užsimiršti: Man ta pavardė iš galvos išsimušė. Žml.
iš galvõs išsisùkti užsimiršti: Ana viską moka, ale išsisukė iš galvos. Dv.
iš galvõs išsùkti
1.pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa išsukė iš galvos. Arm.
2.sukvailinti: Jį bėdos iš galvos išsukė. Ml.
iš galvõs išvarýti
1.padaryti kvailą: Mane tu iš galvos išvarysi!. Lp. Toks žmogus greitai gali iš galvos kitą išvaryti. Lzd. Per uolius savo šalininkus, dažnai pasitaiko, hipnotizmas iš galvos išvaro, suardo jųjų dirgsnius. Šein.
2.prisiversti kitaip galvoti: Sūnus niekaip negalėjo minties iš galvos išvaryti, kad visas tėvo gyvenimas ne jam vienam priklauso. Šl.
iš galvõs išvė́sti užsimiršti: Pamiršo jau savo pusę, tėvą ir visą giminę, viskas išvėso iš jos galvos. Žem.
iš galvõs kráustytis kvailti, mišti: Ar iš galvos kraustais – taip šalta, o basas vaikščioji!. Gs. Dėl tų akių visos apylinkės bernai iš galvos kraustėsi. rš. Aš iš galvos kraustaus, dejuodama, iš niekur patarimo, iš niekur užuojautos savo varge nesulaukdama. Pt.
iš galvõs mèsti kratytis, užmiršti: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tas bėdas. Gs. Mesk iš galvos, sakė jam motina, ko tu nori, vagių valdžia. Ap.
iš galvõs varýti labai jaudinti (iki proto netekimo): Be jokio pasigailėjimo vieni skerdžiami, kiti plėšiami, turtas deginamas, ištisų šeimų vaikai nuo tėvų atskiriami, motinos ir žmonos iš galvos varomos.... Pt.
nuo galvõs atmintinai: Mudvi giesmeles nuo galvos išgiedojom. Jnš.
nuo galvõs atstóti
1.pamišti: Buvo nuo galvos atstojęs ir mirė. Šts.
2.pasišalinti, netrukdyti (erzinus): Atstok tu nuo mano galvos čia nemokęs!. Sb. Eisiu jau, tik tu atstok nuo mano vargšės galvos. Vien.
nuo (kieno)galvõs eĩk niek. palik ramybėje (nemandagiai išvarant): Eik sau nuo mano galvos!... Žem. Eik nuo mano galvos, daryk ką nori. Up.
nuo galvõs nukrìsti neberūpėti: Jau viena bėda, ačiū Dievui, nukrito nuo galvos. Kair.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį), atsikratyti: Marelė kalbėjo, o motina maž tegirdėjo: džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos. Žem.
nuo galvõs nusikárti
1.palikti ramybėje, nebeerzinti: Gerai, kad ir nusikorei nuo mano galvos su visais savo norais. Brs.
2.nusikratyti: Nusikorėm nuo galvos ponus, bus geriau. Dr. Nusikoriau nuo galvos rūpestį. Vvr.
nuo galvõs ikì užùpenčio ištisai, visiškai: Aptaisė nuo galvos lig užupenčio. Ds.
per gálvą išeĩti pamiršti: Ką išgirdau, jau per mano galvą neišeis. Erž.
per gálvą išlį̃sti įkyrėti: Man tos kalbos jau per galvą išlindo. Ms.
per gálvą léisti nekreipti dėmesio: Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau per galvą. Žg.
per gálvą nuléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš išmokau viską nuleisti per galvą. Sk.
per gálvą péreiti pagalvoti: Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kudir.
per gálvą varýti stengtis prisiminti: Per galvą varau varau, su kuom buvau apsivilkęs – ir susekiau. Krš.
per gálvą ver̃stis
1.skubėti dirbti: Na, dabar turėsim verstis per galvą. Mrj. Šiandien turėsim tiek daug darbo, kad nors per galvą verskis. Dkš. Visi vertės per galvą – mat lytus ant nosies. Varn.
2.labai rūpintis, suktis: Tu nors per galvą verskies, niekas tau nepadės, jei plika būsi. Rdn. Dieną stribai neėdę, naktį žaliukai nesiprausę, ir verskis žmogus per galvą. Brš.
3.apie saulėgrįžą: Tą naktį saulei nusileisti nėra kada, už kalnelių ridinėja, nesgi švento Jono naktis – saulė verčiasi per galvą. Dovyd.
po (kieno)gálva
1.gyvenant: Po mano galva jau dusyk taip buvo. Gs.
2.mirus: Po senio galva namai liko Jurgio. KzR. Valdyt tepradėsi tik po mano galva. Srv.
po gálva žẽma sakoma vakare sočiai nepavalgius: Kai be vakarienės atsigula, tai, sako, būna žema po galva. Krok. Jam nūnai žema po galva, tai toks širdytas. Arm.
prie (kieno)galvõs gyvam esant: Nors prie mano galvos nesiriekit. Jnšk.
pro gálvą eĩti užsimiršti: Viskas eina pro galvą, nebeatmenu. Vn.
su gálva
1.protingas: Antanas vyras su galva. Vg.
2.protingai: Reikia dirbti su galva, kitaip nieko nebus. Jnš. Šnekėk su galva, o ne su šikna. Zp.
galvà su pakáušiu protingas: Tai galva su pakaušiu. C.
su ãpvalia gálva gabus, sumanus: Yra sakoma – išmintingesnis miesto veršelis kaip sodos vaikelis; tačiau atsiranda kartais ir sodose mažiukai su apvalia galva. Valanč.
ties gálva kýboti grėsti: Keršto debesys kybo ties tavo galva! Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva. Myk-Put.
už (kieno)galvõs
1.dėl (ko): Už tavo galvos mane aprėkė. Srv. Čia vis už tavo galvos man tenka. Jabl.
2.gyvam esant: Kad taip visi gyventų, kaip gyveno už uošvio galvos. Lp.
3.prižiūrint, globojant: Tau, berods, niekas nerūpi už mano galvos... išsimiegojęs, duonos užsiėdęs, užsimanei vesti. Žem.
4.prisimenant: Už mano galvos nevogdavo arklių. Sn. Už mano galvos tai nemaitino atskirai. Kpč. Už mano galvos taip duonos nekepė. Šlvn.
už (kieno)gyvõs galvõs gyvenant: Už tikro tėvo gyvos galvos migdynė buvo ilgesnė. Lš.
už galvõs nusistvérti labai nustebti: Parodė jam – tas už galvos nusistvėrė, kad tas pavargėlis turi tiek pinigų. Bs.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Vyras ir už galvos nusitvėrė, nu ale ką tu durnam daiktui padarysi. Škn.
už galvų̃ stvárstytis visiems stebėtis: Gydytojai stvarstėsi už galvų, kai mėnuo po mėnesio vis gyvenau virš jų duoto termino. Ap.
už galvõs stvértis piktintis: Iš tikro reikia stvertis už galvos, išvydus tokią babiloniją. Kudir. Kai pasakiau, ji už galvos stvėrėsi. Prn.
už galvõs susiim̃ti
1.piktintis: Aš ką tik buvau lauke ir už galvos susiėmiau! Kiaulės gražiau suknisa, negu tu suari!. Paukš.
2.stebėtis: Kiek bus dar tos orės – reikia už galvos susiimti. Nmn. Dabar kad atsikeltų seni žmonės, už galvos susiimtų, anys kalbos nesuprastų. Zr.
viršum̃ galvõs čia pat, ties (kuo): Deja, įvykiai riedėjo vienas po kito, viršum galvos niaukėsi dangus. Vencl.
ne galvojè nerūpi: Atrodė, kad besiartinančios sutuoktuvės jam visai ne galvoje. Myk-Put. Eik tu gulti, ne man galvoje tas pienininkas. Btg. Jam šiandien ne galvoj, kas ryt dėsis Lietuvoj. Tilv. Diedui nė ne galvoj vaikai. Dg. Onai ne galvoj jis. Visai jį užmiršo. Šein.
nė̃ galvojè nerūpi: Man nė galvoj, ar jis siuva, ar jis nesiuva. Mžš. Jam nė galvoj, kad jis basas, kad jis nuogas. Mžš. Ničniekas to nepastebi, ir niekam nė galvoje. Šein.
neĩ galvojè neĩ uodegojè visai nerūpi: Pusę aruodų išvežė, o tau nei galvoj nei uodegoj!. Balt. Man tavo sakymas nei galvoj nei uodegoj. Ds. Priburčijo iki raudonumo ir išėjo, o man nei galvoj nei uodegoj. Vj. Tie meistrai plepa, bet man nei galvoj nei uodegoj. Všn.
neĩ į gálvą neĩ į šìkną vlg. visai nesitikima: Man nei galvon nei šiknon kad taip gali padaryt. Pns.
neĩ į gálvą neĩ į úodegą nekreipia dėmesio, nerūpi: Bara ją visi ažu tokį gėrimą, ale kad jai nei galvon nei uodegon. Slk.
kaĩp gálvą išdẽgęs smarkiai, greitai: Lekia, lyg kad galvą išdegus, musis į gerklę. J.
kaĩp nesavà gálva labai susijaudinęs: Ir bėgu šen, bėgu ten – nėra [arklio]. Kaip nesava galva, kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp galvà léidžia smarkiai: Kokią dieną jie uliavojo kaip tik galva leidžia. An. Šaukia kaip galva leidžia. Tat.
kaĩp galvõs netẽkęs greitai, smarkiai, nieko nepaisant: Eina kaip galvos netekęs. KrvP. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
kaĩp gálvą nutrū́kęs greitai, smarkiai: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Jis lakstė po miestą, po kelis kartus per dieną bėgo pas siuvėją. Vencl.
kaĩp gálvą pamẽtęs be atodairos, staiga: Jauna, dar galėtų pašvitraut, pabūt, o dabar puola kaip galvą pametus prie berno. Žg.
kaĩp gálvą pérdaužtas greitai: Išbėgau kaip galvą perdaužtas. Lnk.
kaĩp galvõs pérdaužtas greitai: Lekia kaip galvos perdaužtas. Krtn. Šią naktį Antaną ištarabanijo jau į Kauną, į kariūmenę... kaip galvos perdaužta valkiojuosi, neįmanau ką bedaryti. Žem.
kaĩp pérmušta gálva be nuovokos: Jis toks nevisprotis: vaikščioja kaip permušta galva. Krš.
kaĩp gálvą péršalęs greitai (bėga): Lekia kaip galvą peršalęs. NmŽ.
kaĩp be galvõs
1.susijaudinęs: Dabar ir diecezijos galvos kaip be galvų, nesusigaudo, kur čia taikytis: ar į lenkus bajorus, ar į lietuviškus mužikus. rš. Mergina įpuolė į trobą kaip be galvos. Jnš.
2.smarkiai: Ko tu šauki kaip be galvos?. Pln.
kaĩp į gálvą daũžtas smarkiai: Pasakė ir nulėkė kaip galvon daužtas. Paukš. Iškurnėjo kaip galvon daužtas. Vaižg.
kaĩp į gálvą dúotas greitai: Bėga kaip galvon duotas. Ds.
kaĩp į gálvą įskéltas
1.greitai: Važiuoja kaip galvon įskeltas. Rod.
2.garsiai: Rėkia kaip galvon įskeltas. Arm.
kaĩp į gálvą mùštas
1.smarkiai: Bėga kaip galvon muštas. Ut. Vaikas lekia kaip į galvą muštas. Žg.
2.nurimęs: Dvylika pasibaigė ir visi kaip galvon mušti, jau gavėnia. Adm.
kaĩp į gálvą skéltas
1.greitai: Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio. Vaižg.
2.garsiai: Ko bliauni kaip galvon skeltas?. Ds. Rėkė kaip į galvą skeltas. Als.
akmens negausi galvai prasimušti (prasirakti, prasiskelti) žr akmuo
arklio galva žr arklys
asilo galva žr asilas
avelės galva žr avelė
avino galva žr avinas
devyni avinai daužosi (mušasi)po galvą žr avinas
devyni avinai mušasi galvoje žr avinas
avinai badosi galvoje žr avinas
avinai mušasi po galvą žr avinas
avies galva žr avis
avies galvą turėti žr avis
kaip avies galva žr avis
basliu neįkalti į galvą žr baslys
baslį tašyti ant galvos žr baslys
bizukai vanojasi galvoje žr bizukas
dėjimasis į galvą žr dėjimasis
dvokulys puolė į galvą žr dvokulys
gaidukai gieda galvoje žr gaidys
gručės turėti galvoje žr gručė
su kaklu be galvos žr kaklas
kaltūną rauti nuo galvos žr kaltūnas
kaltūnu sėdėti ant galvos žr kaltūnas
karštis užšoko ant galvos žr karštis
viena kepurė ant galvos žr kepurė
kepurė nenulėks nuo galvos žr kepurė
kepurė pasikėlė ant galvos žr kepurė
kiaušinis nekristų (nelėktų, nenugriūtų, nenukristų, nenusiristų, neriedėtų)nuo galvos žr kiaušinis
kaip su kiaušiniu ant galvos žr kiaušinis
kiaušis nenukristų (nenuvirstų)nuo galvos žr kiaušis
kiaušis stovėjo ant galvos žr kiaušis
kilpą mesti (nerti)ant galvos žr kilpa
kojomis galvomis žr koja
koją uždėti (užkelti)ant galvos žr koja
nuo kojų iki galvos žr koja
kur koja kur galva žr koja
košės saiko trūksta galvoje žr košė
košės įkrėsti į galvą žr košė
košės trūksta į galvą žr košė
kryžių imti ant savo galvos žr kryžius
ir kūlio negausi galvai prasimušti žr kūlis
kuolą duoti kalti į galvą žr kuolas
gali kuolą tašyti ant galvos žr kuolas
nors kuolą tašyk ant galvos žr kuolas
lankus dėti ant galvos žr lankas
laumės galva žr laumė
lentos nestoja galvoje žr lenta
lentų trūksta galvoje žr lenta
meška nusisuktų (nutrūktų)galvą žr meška
meška trūksta galvą žr meška
mieto netašo ant galvos žr mietas
gali mietą tašyti ant galvos žr mietas
nervos krito į galvą žr nervos
už nespeigos galvos žr nespeiga
ožiai mušasi galvoje žr ožys
po oželio galva žr ožys
plaukai atsistojo ant galvos žr plaukas
plaukas nekrinta (nenukrito)nuo galvos žr plaukas
plaukas nepakrutėjo (nesuklibėjo)ant galvos žr plaukas
nė vienas plaukas nenukris nuo galvos žr plaukas
plaukai keliasi (pasišiaušė, pastėro)ant galvos žr plaukas
plaukus pašiaušti ant galvos žr plaukas
plaukai pašiuro ant galvos žr plaukas
plaukus rautis nuo galvos žr plaukas
plaukai pasistojo (statosi, stoja)ant galvos žr plaukas
plaukai sustojo stati ant galvos žr plaukas
plaukai šiaušiasi (šiurpsta)ant galvos žr plaukas
poną turėti ant savo galvos žr ponas
nei rūroje nei galvoje žr rūra
Saliamono galvą turėti žr Saliamonas
sija palūžo galvoje žr sija
sijoną užmauti ant galvos žr sijonas
skaros lekia per galvą žr skara
skystumos turi galvoje žr skystuma
smegenų turėti galvoje žr smegenys
smilgos galvoje žr smilga
kaip sniegas ant galvos žr sniegas
srutas pilti ant galvos žr srutos
stogas ant galvos žr stogas
sutromis pilti ant galvos žr sutros
trakinio galva žr trakinys
šaltą vandenį pilti ant galvų žr vanduo
vėjai galvoje žr vėjas
devyni vėjai pučia galvoje žr vėjas
tušti vėjai pusto galvoje žr vėjas
vėjai išdulkėjo iš galvos žr vėjas
vėjai mušasi po galvą žr vėjas
vėjas pripūtė galvas žr vėjas
vėjai pučia (staugia, sukasi)galvoje žr vėjas
vėjai švelpia po galvas žr vėjas
vėjai šoka kadrilį galvoje žr vėjas
vėjas (vėjai)švilpauja galvoje žr vėjas
vėjai švilpia galvoje žr vėjas
vėjai vaikšto galvoje (po galvą) žr vėjas
nors velnias atsistotų ant galvos žr velnias
vinių trūksta galvoje žr vinis
vištos galva žr višta
vištos galvą turėti žr višta
kaip višta be galvos žr višta
zuikiai pjaunasi galvoje su kralikais žr zuikis
žarijas krauti ant galvos žr žarija
žąsies galva žr žąsis
žvirblio galva žr žvirblis
žvirbliai vanojasi galvoje žr žvirblis
kaip žvirblio galva žr žvirblis

rañkos ištiesimù čia pat, netoli: Už Upynos rankos ištiesimu trobos buvo. Rdn.
rañkai kójai pakankamai (miegoti): Išsimiega rankai kojai. Ds. Bent kartą išsimiegojau rankai kojai. Kzt.
rankàs kójas atláužti prastai padaryti: Nebe šiam nebe tam tas tavo darbas – atlaužei rankas kojas ir palikai. Jnš.
rankàs kójas bučiúoti nuolankiai prašyti: Tiek jis čia puldinėjo, tiek puldinėjo – rankas kojas bučiavo – nepriėmė, paskui dovanojo. Šln.
rankàs kójas išbučiúoti labai dėkoti: Namą dovanotas rankas kojas išbučiuos. Jnš. Norėjimas tos šnapšės – rankas kojas išbučiuotų. End.
rankàs kójas nubučiúoti labai dėkoti: Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų: rankas kojas nubučiavusi gali už jo eiti. Žem.
rankàs kójas nukir̃sti padaryti suglebusį: Uždavė alaus, nukirto rankas kojas, nebepaeinu. Krš.
rankàs kójas pakir̃sti sustingti iš baimės, išsigąsti: Keršis neišmanė nė ką begalvoti. O jau visai rankas kojas pakirto, kai ratuose pasigirdo silpnas, širdį veriantis dejavimas. Avyž.
rankàs kójas susinérti nieko nedirbti, nieko neveikti: Sėdi rankas kojas susinėrę, nori, kad kas duotų. Krš.
rankàs kójas užkrutė́ti labai pavargti: Ot priskrutėjau, rankas kojas ažkrutėjau. Grv.
rañkų pakėlìmas pasidavimas: Tai tas pats, kaip ir rankų pakėlimas. Juk į priešą, kuris jau pakėlęs rankas, nebešaudoma. Simon.
rañkos pamojimù lengva (padaryti): Tiesa, kaip dėdė sako: vidaus kultūra ne rankos pamojimu įgyjama. Pt.
rañkų pridėjìmas dirbimas: Be rankų pridėjimo nieko nėra. Šv.
rañkų prikišìmas dirbimas: Yra labai kruopštus dalykas, reikalingas daug prikišimo rankų. rš. Visa įtaisyti reikia daug laiko, kašto ir rankų prikišimo. rš.
per rañkų rankàs eĩti Ėr. patekti vis kitam savininkui: Taip ir eina tas ūkiukas per rankų rankas. Erž.
rañkos sumojimù greitosiomis: Dažnai ligoniui reikia ilgėliau pasigydyti, kol sveikata atgrįš, ypač sunkesnės ligos rankos sumojimu neatimamos. Pt.
rañkų sutepìmas nusikalstamas veiksmas: Rankų sutepimas brolžudyste. LzP.
rañkų tárpe nejučiomis, bematant: Rankų tarpe vaikas prapuolė. Žem.
abiẽm rañkomis
1.mielai, netaupant, gausiai (dalyti): Jį visi skriaudžia, jį apgaudinėja, o jis ir žmona, lyg maži kūdikiai, to nei nenumano, nei mato ir visa abiem rankom išdalija kitiems. Vaižg.
2.mielai, noriai: Abiem rankom yra palaikytina ta tikroji sentencija. brš.
abiẽm rañkomis gáudyti labai rūpintis: Abiem rankomis gaudžiau sveikatą. An.
abiẽm rañkomis ir abiẽm kójomis labai mielai, noromis: Įsirašysit? – paklausė susidomėjęs Domantas. – Abiem rankom ir abiem kojom įsirašysiu! – tarė kaimynas. Gruš.
abì rankàs ir kójas kélti be svyravimų balsuoti, pritarti: Bravo! visai pritariu ir keliu abi rankas ir kojas, – nudžiugo kertėje literatas realistas. Vien.
antrà rankà Jž. padėjėjas: Čia įbruko mane kaip antrą ranką patarnavimams. Lauc.
antromìs rañkomis turint patikimą padėjėją: Mūsų dvarininkas yra per poniškas, nepaslenka visa ir visur pats prižiūrėti, linkęs visur pasitikėti prievaizdu, ūkininkauti antromis rankomis. rš.
ãtbula rankà
1.atmestinai, nerūpestingai: Atbula ranka tik ragana vaišinti. KrvP. Kad jau žmogus papranta atbula ranka dirbt, tai jau blogai. Žg.
2.nenoromis, šykštint: Kai atbula ranka duoda, tai ir imt nenori. Rs.
atbulomìs rañkomis nerūpestingai, nevikriai, tingiai, atmestinai: Daro vis atbulom rankom. Švn. Jei dirbi, tai dirbk gerai, bet ne atbulomis rankomis. Krp. Dirba atbulomis rankomis. Gršl.
ãtgalia rankà
1.nevikriai, nerūpestingai: Brūkštelėjo atgalia ranka pakampiais, dėl to visi voratinkliai pasiliko. Stl. Atgalia ranka tik tinginys dirba. Trgn.
2.nenoromis, šykštint: Duona karti atgalia ranka paduota. Km.
atviromìs rañkomis ir širdimìs atvirai, nuoširdžiai: Visi pažįstami atviromis rankomis ir širdimis priima, anė išsižioti neduoda man apie grįžimą atgal. Žem.
ãtžagaria rankà atmestinai, prastai: Toks atžagaria ranka atliktas darbas kelia teisėtą pasipiktinimą. rš.
atžagariomìs rañkomis atmestinai, nerūpestingai, prastai, lėtai: Padarei atžagariom rankom. – Laikys tam sykiui. Jrb. Vincui buvo skaudu, kad jie dirba atžagariomis rankomis. Avyž. Tu, vaikeli, tai vis atžagariom rankom – ką imi, tas krenta. Dj.
auksìnės rañkos nagingas: Jo auksinės rankos: ką tik paima, viską padaro. Jnš. Jo draugas, auksinių rankų skulptorius, netrukus iškalė ir akmens skulptūrą. Ap. Ot žmogus – auksinės rankos. Pls.
auksinès rankàs turė́ti būti nagingam: Tokias auksines rankas turi... Negi tavęs nepriims atgal į fabriką?. Mar.
rañkos aukštỹn sakoma ko nesugebant: Labai galėjau ir labai sugebėjau [austi], o dabar – aukštyn rankos. Sur.
rankàs aukštỹn rš. liepimas pasiduoti:
bálta rankà mielai: Balta ranka duoti. I.
báltas rankàs sudė́ti susituokti: Jau sudėtos baltos rankos, sumainyti žiedeliai. Jnšk.
dešinė̃ rankà teig. patikimas padėjėjas: Mokytojui taip pat greitai įtikau ir, neilgai trukus, buvau jo dešinė ranka. LzP. Jis mano dešinė ranka. Jnšk. Ji supranta! – pastebėjo ponia, kinkuodama galvą ir su pasigėrėjimu šypsodama, žiūrėdama į savo „dešiniąją ranką", kaip paprastai dabar vadino Agniešką. LzP. Norėčiau, kad pasiliktum Varniuose. Būtum man dešinioji ranka. Švaist.
devýnios rañkos mokėjimas burti: Kastulis devynias rankas turėjo, nuo visų gyvačių kirtimo ažužadėdavo. Trgn.
dìdelės rañkos geras pagalbininkas: Bronius yra didelės rankos. Kv.
dykomìs rañkomis
1.be nieko: Gavau laišką, ne dykom rankom grįžau iš paštos. Jnšk. Nueini medžiotų: vaikštai žmogus visą dieną, vargsti ir gaišuoji, o gerai, jeigu nors kiškelį arba teterviną parsineši, dažniausiai gi dykom rankom namo pareini. Bil.
2.be dovanų: Krikštynos[na] negi nueisi dykom rankom. Slm. Dykom rankom negi nueisi. Ds.
3.be ginklo: Dykomis rankomis kur tu paimsi juos. Grž.
geležinè rankà griežtai (valdo): Namus, bobą, šeimyną geležine ranka valdo. Žem.
gerà rankà susijęs su sėkme: Mano gera ranka: kur aš sėjau, ten gerai auga. Gs.
geràs rankàs turė́ti Dglš. sėkmingai ką padaryti: Šitas stalius geras rankas turi. PnmA.
gerà rankà uždeñgti pateisinti: Nebuvo galima viso ponų darbelio gera ranka uždengti. Cvir.
grýna rankà be gudrumo, suktumo: Manęs gryna ranka nepaims. Dglš.
ilgà rankà greitas (ką daryti): Ilga ranka atėmimui, trumpa – davimui. Štk.
ìlgos rañkos greitas (atsirasti): Bėdos ilgos rankos. Švnč.
ilgèsnė rankà šioks toks pagalbininkas: Kad ir jauna mergiotė, bet vis bus ilgesnė man ranka. Rz. Jau ranka ilgesnė – turiu sūnų. Rm. Kas čia do darbininkas iš mažo, bet ilgesnė ranka pasistumt. Ds. Jau vaikai suauga, pasisiunti, vis ranka ilgesnė. Plv.
ìlgas rankàs turė́ti linkti vagiliauti: Jis prastas žmogus: ilgas rankas turi. Mrj. Turi ilgas rankas – jau kad ką išsidabos, o jam panogės, vis tiek priglaus. Pls. Jos vyrą išvarė – anas ilgas rankas turėjo. Grv.
išskėstomìs rañkomis mielai, su džiaugsmu (priimant): Dar gerai, kad sutiko vos ne išskėstom rankom. Ap. Niekas manęs nei Kaune, nei kur kitur nelaukia išskėstomis rankomis. rš. Tie žmonės svečius sutinka išskėstom rankom, duoda geresnį kąsnį, nutrauktą nuo savo burnos. Vencl.
išvirkščiomìs rañkomis atmestinai, netikusiai: Mūs darbas – tai ne darbas, tai tik pusiaudarbis: tai tik palytėjimas darbo ruožtais, paviršium, išvirkščiomis rankomis. Kudir.
kairè rankà péržegnoti nebendrauti, ignoruoti, visai atsisakyti: Peržegnok tu jį kaire ranka ir eik nuo jo. Slk.
kàs rañkoje tàs kaktojè apie įsikarščiavusio elgesį: O man Dievo valia, – šokosi pati, – kas rankoje tas kaktoje. Žem. Bjaurus žmogus – kas rankoj tas kaktoj. Dr.
kietų̃ rañkų apie taupų: Ji buvo kietų rankų ir dolerį pagaudavo, nors tasai turėtų ir labai trumpą uodegėlę. Dovyd.
laisvà rankà nesuvaržytas: Be vyro motriškai laisva ranka: ko tos mergos pulna už tų vyrų. Rdn. Be vyro [moteriškei] laisvesnė ranka. Grd.
laisvàs rankàs dúoti suteikti laisvę: Aš tau duosiu laisvas rankas veikti. Mont.
laisvàs rankàs palìkti leisti savarankiškai elgtis: Senis viešai pagyrė ponią Brėdą ir pasikvietė algos pakelti. O tai reiškė, kad palieka jam laisvas rankas panašioms naujovėms. Cinz.
laisvàs rankàs turė́ti
1.būti neužimtam, netrukdomam: Vien tas gerai, kad žmogus laisvesnes rankas turėsi. Nebūsi pririštas prie dvaro, galėsi eiti kur nori. Myk-Put. Abu kunigai laiko kasdienines savo mišias, o kad rankas nori turėti laisvas visai dienai, tai laiko jas su patamsėliu. Balt.
2.būti nevedusiam: Žmogus kai turi laisvas rankas ir pinigo dar prasimanai, gali linksmai gyventi. Šk.
lengvà rankà
1.sekasi: Jo lengva ranka: jei pasodina gėles – greit auga. Pn. Žinai, jo ranka lengva. Alz. Mano ranka lengva. Aps. Tu, vaikeli, laikyk medelį, tavo lengva ranka, tai greičiau prigis. PnmA.
2.traukia užeiti: Kur liūbiju, tai taip ranka lengva. Lz.
lengvà rankà
1.lengvabūdiškai: Atsirado gerų dėdžių, kurie, neįsigilinę į reikalą, lengva ranka stojo jo ginti. rš.
2.išlaidžiai, netaupant: Neišdalyk viso lengva ranka: pačiam prireiks kada. PnmA. Lengva ranka viską išdaliojo ir sau neliko. Dkš.
leñgvą rañką turė́ti apie žmogų, kuriam viskas sekasi: Kad Gugis turi „lengvą ranką", žmonės jau seniai pastebėjo ir todėl ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį. Krėv. Jisai turi lengvą ranką – jam sekasi ėryčiai romyt. Ss. Turėjo tokią lengvą ranką, jog ne vienas jos priimtas vaikas negavo nei bambos klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti. Vaižg.
mìtrios rañkos apie darbštų: Girk mergą ne dėl gražaus veidelio, bet dėl mitrių rankelių. KrvP.
neramiàs rankàs turė́ti būti mušeika: Ir visuomet šitie žaidimai baigdavosi mūsų ašarom: labai jau neramias rankas turėjo Petras. Kad tiktai kas – tuoj už kuodo, ir gana!. Balt.
nuogomìs rañkomis be nieko: Viešpats Dievas neateis tuščiomis arba nuogomis rankomis, bet drauge atneš drąsumą prieš visą piktą. Dk.
pakirstomìs rañkomis nusivylęs: Šito ir Narba nežinojo! Tad tik išvėpo visas pakirstom rankom. Andr.
pãčios rañkos geras pagalbininkas: Dešimties metų vaikas – pačios rankos. Rdn.
pãčios rañkos bė́ga labai norisi imtis (darbo): Kai tik pamatau darbą – rankos pačios bėga, nors raudok!. Balt.
piktà rankà niekšas: Tiltą norėjo sunaikinti pikta ranka. Gric.
pìlnos rañkos daug (darbo): Mums darbo buvo pilnos rankos. Žml. Piemens pilnos rankos darbo. Simon.
pirmà rankà
1.patikimas padėjėjas, pagalbininkas: Mano vienas žentas mažai mokytas tėra, ans jau prie žambio, antras pamokytas – pirmininko pirma ranka. Šts. Gudelis, prašomas pagroti ir vaišinamas, sakydavo: – Vyreli, duok ir jam – jis mano pirmoji ranka. Ap. Aš labai geras darbinykas, kaip pirma ranka. Akn.
2.teisė pradėti: Aš dalinau kortas, tai jo pirma ranka. Jnš.
pirmojè rañkoje pačioje pradžioje: Atėję pirmoje rankoje priėdė lig soties. Krš.
plikà rankà
1.be įrankių: Plika ranka nieko nenuveiksi. Upt. Mokyti mašinomis dirba, o jisai plika ranka. Dovyd.
2.be gudrumo, suktumo: Jo plika ranka jau nebepaimsi. Ds.
plikomìs rañkomis be ginklų: Vyrai, – tarė pakuždomis, – mes juos paimtume plikomis rankomis. Myk-Put. Sutikus baltąjį lokį plikomis rankomis, užtenka pasipurtinti ir surėkti, kad lokys nubėgtų. Blv. Jeigu lauke kur užpultų, plikom rankom – pražuvęs. Škt.
prastà rankà nesėkmę lemiantis: Tavo a. a. Vinco prasta ranka buvo: kiek našlių ir kavalierių turėjai kandidatų, o nė už vieno nenutekėjai, sako: mirusio vyro prasta ranka, kad likusi našlė nenuteka.... Žem.
ríebia rankà negailint, nešykštint: Riebia ranka daviau uogų. Plng.
riẽstos rañkos savanaudis: O Jėzau! Sūrantai, ką tu kalbi! – balsu verkė Kotryna, – riestos ir tavo rankos. Vienus į kalėjimą veda, o tu jau į ponus lendi. Marc.
sausà rankà be dovanų: Jis prie to daktaro sausa ranka nepriėjo tik. Jrb.
sausomìs rañkomis tuščiomis, be dovanų: Pas tokį poną sausomis rankomis neisi. Skd.
sàvo rankà
1.savavališkai: Savo ranka nieko neėmiau. Dglš.
2.savarankiškai: Jis gyvena savo ranka. Klm.
sidabrìnės rañkos nagingas: Ką aš padarysiu, kad rankos sidabrinės, o gerklė misinginė. Smn.
skalsì rankà taupus: Mano bobos neskalsi ranka: čia nuperka, čia vėl nebėr. Lk.
stiprì rankà apie tvirtą valdymą: Menkas šeimininkas, neturi stiprios rankos. rš. Krašto valdyme nejaučiama stiprios rankos. Myk-Put.
sùrištas rankàs turė́ti negalėti laisvai elgtis: Jis, Varanka, turįs surištas rankas, negalįs atsidėti jokiam kitam rimtam darbui, turįs pagalvoti apie būsimas pareigas. Andr.
šaltomìs rañkomis atmestinai, prastai: Dirba šaltom rankom, atgrubnagis toks. Ob.
šiltà rankà greitai, tuoj pat: Grąžino šilta ranka. Vlkv.
šiltomìs rañkomis mielai: Skibas būtų šiltom rankom į koplyčią paėmęs [mirusiąją], bet mano prašytas jis padarė viską, kaip mirusi norėjo. Dovyd.
rañkoms šveñta negali dirbti: Kol rankos kušėjo, akys veizėjo, subinė ūkštavo, o senatvėj rankoms šventa, subinei pasninkas. Šts.
tė́višką rañką pajùsti būti išpertam: Kaip aš gailiuos, – Muršteinas parodo aiškų mostą, – kad aš neleidau tau savo tėviškos rankos pajusti, kol tu dar jaunas buvai. Simon.
tė́višką rañką paminė́ti būti nubaustam: Tegul tik kas ką pašnibždės prieš kunigaikštį, tai paminės jo tėvišką ranką. Myk-Put.
trẽčios rañkos atsarginis padėjėjas: Jis ar (taip pat) buvo trečios rankos. Krč.
trumpà rankà Štk. nerangus:
trum̃pos rañkos neturi valios: Dabar rankos trumpos, tai makliorstvos prasidėjo, kažkokios skolos atsirado. Gric.
tuščià rankà be dovanų: Kas tavęs klausys tuščia ranka, papyragyk. Šts. Bet tuščia ranka negražu pasirodyti. Žem.
tuščiomìs rañkomis
1.be nieko: Tai kaip čia dabar bus? – susirūpino Vincas. – Grįžti tuščiomis rankomis? Ką tėvas pasakys?. Myk-Put. Į gyvenimą jis išėjo ne tuščiomis rankomis. Andr. Jūs išeidami neišeisite tuščiomis rankomis. ŠR. Niekad negrįždavo į medžiotojų lūšnelę tuščiomis rankomis. rš. Sugrįžo tuščiomis rankomis. Rs. Gal grįš su laimikiu, o gal ir tuščiomis rankomis. Daut.
2.be dovanų: Juk nenueisi tuščioms rankoms į veselę!. Krš. Tuščiom rankom negi eisi, sarmata. Skdt. Praauš, ir pareis, rasit, ir vėl ne tuščiomis rankomis. LzP. Niekada nereikia iš kiemo pareiti tuščiom rankom, gaspadinėle. Simon.
3.be kyšio: Prie jo tuščiom rankom neprieisi, mat be nieko, tai ir nieko. Užp.
tvìrta rankà apie griežtą valdymą: Pats Edvardas Butvilai siūlė ne kartą perimti Palivarkynę ir tvirta ranka ūkį vesti. Dovyd.
vienà rankà apie sutartinai veikiančius: Mūs buvo viena ranka su juo. Al. Mes viena ranka – visi zgadoj gyvenam. Strn. Mudvi su seseria viena ranka. Prn. Dabar juodviejų viena ranka. Skr. Aš, žinote, su eiguliu viena ranka, galėčiau lentų tiek ir tiek.... Andr.
víena rankà sutartinai: Su rajonu viena ranka eina, ką padarysi. Grd. Anys viena ranka gyvena. Grv. Visi viena ranka buvo. Vlkv.
víeną rañką laikýti sutartinai veikti: Tėvams reikia vieną ranką laikyti: jei viena bara, kitas užstoja, vaikai į velnius gali išeiti. Krš. Jie vieną ranką laiko, nieko su jais nepadarysi. Alk.
víeną rañką turė́ti sutartinai veikti: Vieną ranką visi turi, nieko nepadarau. Pj.
visà rankà tikras padėjėjas: Vyriausia duktė jau visa ranka. Klvr.
vìsos rañkos pragyvenimo šaltinis: Mums žemė – visos rankos. Ktk.
žalià rankà
1.apie jauną: Jauna dar, žalia ranka, bus dar vaikų. Krš.
2.apie nepatyrusį: Jaunas daktariukas, žalia ranka, dar nemoka gerai. Krš.
3.apie lemtį: Pas poną Dievą žalia ranka: da bus visko (vaikų). Krž. Dievo žalia ranka – užaugs bulvės. Škt.
tè žãlią rañką sakoma gerą linkint: Te žalią ranką, kad kaip rūgte rūgtų paršeliai!. Brs.
rañką apdalýti pasisveikinti su visais: Svečias visiems ranką apdalijo. rš.
rankàs apkrė̃sti
1.sugadinti gyvenimą, užtraukti nemalonumų: Apkrėtei man rankas. Ktk. Sveikata ant plaukelio kybo, parvažiuosiu tik kitiems rankas apkrėsti. Žem.
2.atsisakyti: Norėjau pirma pirkt tos karvės, ale kaip papaisiau, kad kvara (serga), tai ir rankas apkrėčiau. Arm.
rankàs apléisti
1.netekti dvasinės pusiausvyros, nusiminti: Nustebo vyrai pamatę ir narsias rankas apleido. Krėv.
2.mirti: Ten mano miela rankeles apleido. Kb.
rankàs apsikrė̃sti prisidaryti vargo, nemalonumų, rūpesčių: Kas tave paims, tai tik rankas apsikrės. Trgn. Biesas sumanė tas ženatves! – mąstė sau, – tik rankoms apsikrėsti!. LzP. Tiktai rankoms apsikrėsti – nenoriu ten kištis. Trk.
rañką apsùkti apiẽ kumẽlės úodegą sakoma ilgai kur užtrukusiam: Kur buvai užtrukęs? Gal apie kumelės uodegą ranką buvai apsukęs?. Ds.
rañką atidúoti ištekėti: Už Vilniaus išvadavimą atiduosiu tamstai savo ranką. Vien. Rimta Vingirykštė iš pat vasario pamilo vėjavaikį Skudutį ir atidavė ranką ir širdį. Vien.
rañką atitiẽsti mušti: Niekad nebūč galėjęs atitiest prieš tave ranką. Vdk.
rankàs atkir̃sti prastai padaryti: Kam tu sugadinai, tik rankas atkirtai į šitą darbą. Pls.
rañką atkìšti elgetauti: Ir nejaugi atkišęs ranką turiu prašyti praeinančių „ponų" ir rinkti skatikus?. Bil.
rankàs atkìšęs be atodairos: Prie butelio puolu kaip beprotis, atkišęs rankas. Tr.
rañką atláužti pasikeisti nusistatymą: Gal atlaušiu ranką prie tavęs. Lk.
rankàs atléisti
1.pašalinti rūpestį: Nusbaigsiu, tau rankas atleisiu. Aln. Ir jai rankas atleidė, baigės vargelis ir jai. Sur.
2.nesirūpinti: Jei atleistau rankas, kaip tas vaikas augtų?!. Drsk.
rañką atleñkti padaryti kokį menką darbelį: Tingi ranką atlenkt ir duris uždaryt. Lp.
rankàs atrìšti leisti laisvai veikti: Susirinkimininkams buvo atrištos rankos viešai veikti. prš. O tu staiga išsigandai tiesos, kuri tau rankas atrišo. Gruš. Mirė vyras, žmonai rankos atrištos. Dkš.
rañkos atsiléido įgavo valią: Nori, kad tik jam atsileistų rankos, jis paskui pradėtų visus smaugt. Plv.
rankàs atsiraitýti imti smarkiai veikti: Rankas atsiraitė vokiečiai. Vdk.
rañką atvérti duoti, dalyti: Duodi peną visokiam kūnui, atveri ranką savą o sotini vis, kas gyvena pagal pamėgimą tavo. brš.
rañką bučiúoti pataikauti: Jis gi prieš visus lankstėsi ir buvo pasirengęs bučiuoti ranką kiekvienam, kas tik panorės ją atkišti. Myk-Put.
(kieno) rañkoje bū́ti valdyti: Polockas buvo vokiečių rankoj. Ds. Jo rankoj pinigai buvo – gėrė mėtė, kur norėjo. Mžš. Visų tėvų rankoj buvo vaikai, buvo drausmė. Ut.
rankàs daužýti
1.stebėtis (piktinantis): Ir rankas daužau – nebėr avino. Als.
2.džiaugtis: Juokiasi, rankas daužo. Šts.
rankàs dẽginti kelti nemalonumą (jaučiant sąžinės graužimą): Į ranką įspausti pinigai neturi jokios vertės – jie primena tik neseną gėdą ir degina rankas. Vencl.
rañką dė́ti greitai padirbti: Ranką dės, ir jau gatava. Bor.
rankàs dė́ti ištekėti, susituokti: Tada paklaus, ar nori dėti su juo rankas. Paukš.
rañkos dỹga norisi (ką paimti): Oi tai man dyga rankos dėl tų pinigų. Skr.
rankà drẽba nesinori (imti): Nemėgstu bargo, dreba ranka imant, jei neatiduosiu, a?. Andr.
rañkos drẽba gaila (išleisti): Namiškis, priešingai: kapeiką sau ar kitam išleisti – rankos jam dreba. Žem. Rankos dreba dėl dviejų litų. Varn.
rañką dúoti
1.pažadėti: Davei ranką per Žolines bernui. Lp.
2.laiduoti, garantuoti: Aš duodu tau už jį ranką, kaip kad jam esu davęs už tave. Krėv.
3.sutikti tekėti: Žinok, jog tamstos nebūsiu, tamstai rankelės neduosiu. Plt.
rankà dùrsterėti apgraibomis, prastai ką daryti: Vyras čia ranka dursteri, ten dursteri – kokis ten ano darbas. Grv.
rankà eĩna sekasi (gyventi, auginti): Pradžia moterystės labai ranka ėjo: mylėjo vienas antrą ir nieko jiems netrūko. Valanč. Neina ranka jam gyvenimas. Brs. Taip man tos bitės ėjo ranka, kad medaus neturėjau kur dėt. Vrn. Aniem gyvuliai ranka eina. Als. Šitie paršeliai jau neina ranka. Klt. Na, ką reikia daryti, kad nėmaž nebeina ranka. Gršl.
rañkomis eĩti stumdyti: Susimildamas tik rankom neik!. Slm.
rañką gáuti vesti: Jei sutiksi su jo valia, mano ranką gauti gali. Btg.
rankàs grąžýti labai sielvartauti: Ir Karalienė didžiausiame nusiminime, grąžydama rankas, suriko nesavu balsu.... Simon. Meisterienė grąžo rankas. Cvir. Kodėl ji nesipriešino, kodėl pati, viską palikusi, nelėkė į centrą ir, ten verkdama, rankas grąžydama, neišmaldavo nieko geresnio?. Katil. Zionas grąžo rankas, bet jį paguosti nėra kam. ŠR.
rankàs išbučiúoti labai dėkoti: Už tokią dovaną buvo gatavas rankas išbučiuoti. Jnš.
rañką išdérgti sėkmę atimti: Negirk senos kumelės, nudvės dar, ranką išdergs. Sml. Su savo kumelėm jis man išdergė ranką. Ėr.
rankàs išmainýti pavaduoti darbe: Nėr kam išmainyt baltų rankelių, nėr kam užtarti tikro žodelio. Ppr.
rankàs išskė̃sti padidinti savo įtaką: Kad prūsas nebūtų gavęs rankų išskėst, būtų kitaip buvę. Gs.
rañką ištiẽsti
1.susitaikyti, bendrauti: O jeigu pralaimėsim [rinkimus]? – neramiai paklausė viršaitis Utkus. – Tada lieka ištiesti ranką tiems, kas laimės, – pasakė klebonas. Balt.
2.suteikti pagalbą, padėti: Ir bėdoje niekada jo nereikia šauktis, pats pamato, ranką ištiesia. Avyž. Gerų žmonių man gaila. Ne vienam, taip sakant, esu ranką ištiesęs. Marc. Jei tarp žmonių minios tu svetimas jauties, tat laimė niekados tau rankos neišties.... Nėr. Prisipažinsiu, ir aš neištiesiau Ąžuolui rankos, kai jam buvo nepaprastai sunku. Mar.
3.elgetauti: Ranką ištiesus ėjo pasenusi. Krš.
tik rañką ištiẽsti labai arti: Bet iš mūsų teritorijos ligi namų tik ranką ištiesti. Dvd.
rañką įtaisýti išmokti, įprasti: Įtaisiau ranką eiti anksti rytą daržų laistyti. Krš. Ranką įtaisė vogti, ar nenutvers?!. End. Dabar anie kaip įtaisė ranką, taip ir darys. Lk.
rañką įžàgti atimti laimę, pasisekimą: Stangas įžagė ranką. Pc.
(kieno) rankà kãba yra priklausomybėje, priklauso nuo ko: Bet ir ant jų gana kabėjo ranka pono: juk be žinios kunigaikščio jie negalėjo nei savo dukterį ištekėdinti. A.
rankàs káišioti lįsti kur nereikia: Savo vietoj sūnus anas nekaišiojo rankų – niekur anas nelindo. Šmn.
rañką kélti
1.kėsintis mušti, užpulti: Kol mane pasmerksit, kad aš prieš savo tėvą ranką kėliau, man pasiaiškinti leiskit. Sruog. Nekelk rankos prieš berniuką, – nieko jam nedaryk!. ŠR. Kol manęs neskriaudžia ir nesikėsina pagrobti, kas mano yra, nekelsiu prieš jį rankos. Krėv. Sakydavo: nekelk rankos prieš tėvą – ranka iš peties išdžius. Erž. Ant tavęs siratos rankelės nekelsiu. Ašm. Ana jau rankos nekėlė prieš. Brs.
2.pasiduoti: Neieškok, Joni... Nusiramink, negalima kelti rankos. Jei taip padarysi, niekai bus mūsų nusistatymas. Ap.
rankàs kélti mušti: Tik kai pamatėm jį ant kranto visą pamėlusį, vos vos bepaeinantį, nebeišdrįsom rankų kelti. Trein.
rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, ale rankų nekilok. Kur.
rañką kýštelėti šaltai atsisveikinti: Kyštelėjo ranką ir nieko nesakęs nuėjo. Rk.
rañkose knìbžda rūpi (išleisti): Pinigas ano rankose knibžda, kad turi. Rod.
rañkos kniẽti rūpi (ką padaryti): Jam rankos knieti ką padaryt. Mlk.
rañką knìta rūpi (ką padaryti): Knita knita ranką išleisti. J.
rañkos knìta rūpi (ką padaryti): Seniai knita rankos jum atkeršyti. Dkk.
rankàs kratýti labai ko nenorėti, atsisakinėti: Ji bijo, rankas krato. Jrb. Nenori, krato nuo jo ir rankas. Vv.
rañkomis kratýtis labai atsisakinėti: Jis ėmė kratytis rankomis: – Aš nieko nežinau ir nieko nenoriu žinot, eikit pas kunigą vikarą. rš.
rañkos kriñta žemỹn nesinori dirbti: O dabar rankos krito žemyn, tartum ir namai, ir laukai jau buvo nebe jo. Vencl.
rankàs láidyti mušti: Nelaidyk rankų, gausi pats!. Krš.
rañką laikýti pagelbėti: Gerai, kad vienas kitam ranką laikot. Varn.
rañkoje laikýti drausminti, valdyti: Laikė savo rankoje viską, kol akis užmerkė. Stl. Vaikus laiko rankoje. Rmš.
rañkose laikýti valdyti, tvarkyti: Tas neturi gyventi, kuris negali savęs laikyti rankose, kai ant jo užgula nepasisekimai. Cvir. Užkurys tvirtai laiko savo rankose ūkį ir rūpinasi juo kaip savuoju. Vien.
rankàs laižýti pataikauti, žemintis: Mes jums rankų nelaižysim!. LTR. Jis krioktų ir už dyka, ir dar pripuolęs rankas laižytų. Katil.
rankàs laužinė́ti vis sielvartauti: Vaikštinėdama baltas rankeles laužinėjo. Dglš. Močiutė vaikštinėjo, rankeles laužinėjo. Jabl.
rankàs láužyti labai sielvartauti: Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas. Mair. Tik Zubrys vienas netylėjo, baltas rankas laužė. Krėv. Labiausiai verkė jauna mergelė po sodą vaikščiodama, rankeles laužydama. Tvr. Motina rankas laužė, o vaiko jau nėr. Grv. Laužo baltas rankeles jaunoji martelė ir gailias ašaras lieja. Vien.
rañką láužk jokiu būdu, niekaip: Tu to tai ranką laužk – nežinosi. Štk.
rañkos lim̃pa sekasi (dirbti): Kito rankos lipte limpa prie kiekvieno darbo. Mrj.
rankà lìnktelėjo gausiai (davė): Pereisiu per vežimus melsdamasis. Kad duos, tai ir ranka linktelės – pyrago, sūrio, varškės abrakų terbas prikrausi. Žem. Ar ubagas pasipainios, šmakšt čielą torielką miltų... arba duonos kad duos, tai ir ranka linktelės. Žem.
rañką mainýti
1.nebe iš to paties pirkti: Reikia mainyti ranką – iš Staniūnioko, kad ir dykai duotų paršus, neimč. Ktk.
2.pavaduoti: Kad aš ir sugrįšiu, darbelio nedirbsiu, savo mielai motinėlei rankelių nemainysiu. Ad. Niaugi aš tau, tėtuti, rankelių nemainiau?. Tvr.
rankàs mazgótis šalintis, nesikišti: Kad būtų laimėjęs, tai ir Baltaragis kartu būtų laimėjęs, o kai prakišo, tai vienas Cinokas turi atsakyti. Baltaragis rankas mazgojasi kaip Pilotas poną Dievą pardavęs.... Žem.
rankà mazgója rañką vienas kitam padeda: Ką padarysi, ponuli, žinoma, ranka ranką mazgoja. Žem. Ranka ranką mazgoja, o burna lieka murzina. Ds. Tamsta tikrai pradedi man patikti. Vis dėlto tamsta turi žinoti, kad ranka ranką mazgoja. Balt.
rankà móstelėti niekais nuleisti, nepaisyti: Vienas iš gailesčio kone verkia, kitas ranka tik mosteli. Ašb. Ant visko mostelėjo ranka. Jabl.
rañkomis mosúoti griežtai nesutikti, priešintis: Ana rankom mosuoja, neina. Grv.
rañkomis mosúojant menkai (dirbti): Rugiai augo mūru, nors dirvą išgyvendindavo, nuo jų pačių betariant, vos rankom mosuodami. Vaižg.
rankà móti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Žiūrėdami žinybiškumo tokie vadovai moja ranka į valstybės interesus. rš.
rañkos neapsùkti Lp. tingėti ką padaryti:
rañkos neatpùvusios apie nagingą žmogų: Mūsų Liudos rankos dar neatpuvę, ką paims, tą padarys. Dglš.
rañkų nedė́ti nieko nedirbti: Nė rankų motina nededa – taip užpyko. Krš.
rañkos negadìnti gerai dirbti rūpinantis savo autoritetu: Mat sau rankos negadink. Žl.
rañkų neìšskečiant apie darbą be poilsio: Visą savaitę dirbau visur kaip juodas jautis neišskėsdamas rankų. Šein.
rañkos nèkelia nėra noro (ką daryti): Iš baimės rankos nutirpę nekelia veikti. Švnč. Rankos nekelia darbų. Šts.
rankà nekỹla nesiryžta: Markauskas ne kartą pagalvodavo: reikia nupjauti topolį. Tačiau nekilo ranka. Bub. Ranka nekyla bobą mušti. Varn.
rañkos nekỹla nėra noro (ką daryti): Kai pamirė vyras, rankos nekyla krutėt. Grv.
rañkos nekìšti
1.visai nieko nedaryti: Reikia niekur ir rankos nekišt, tada ir vaikai dirbs. Klt. Reikėjo nagines sulopyt, gaspadorius ir rankos nekišė. Žl.
2.nemušti, nekibti: Tėvas sako, aš nekišiu prie svetimo kareivio rankos. Pgr.
rañkų nekìšti
1.visai nieko nedaryti: Nemoku – nė rankų nekišu. Užv.
2.nemušti, nekibti: Aš prie moteriškos rankų nekišu. Skr.
rañkos nenutrū̃ks sakoma raginant dirbti: Ar tau būt nutrūkę rankos?. Lg.
rañkų nenuvaldýti nusikalsti, vogti: Jinai rankų nenuvaldė ir pakliuvo į kalėjimą. Btg.
rañkų nepakélti labai nuvargti: Žmogus dirbi, rankų nepakeli, o jis kaip jautis dykas. Mžš.
rañkos neprilaĩkant duodama nešykštint: Duodu duodu rankos neprilaikydama, o kai reikia žmogų prisišaukti – nugaras man atsuka. Balt.
rañkos nesìkelia nėra noro (ką daryti): Nieko negaliu – nesikelia rankos dirbt suvis. Rš.
rañkų nesudė́ti ištisai dirbti: Plūkiuos, dirbu, dieną naktį rankų nesudedu. Balt.
rankà nesùdreba drįsta: Kaip matai paleidžiu viską dūmais, jei prisakysit! Ranka nesudrebės!. rš. Na kaip tau ranka nesudrebėjo?!. Šln.
rañkoje nešióti labai mylėti, gerbti: Kad tave paimčiau, rankoj nešiočiau. Brž.
rañkoje neturė́ti visai nedirbti (kuo): Akėčių nė rankoj neturėjo. Lp.
rañkos niẽžti rūpi, knita (ką bloga padaryti): Burną sučiaupęs tylėjau; bet rankos taip ir niežtėjo. Vrn. Langelis, kad jis kur, atakištas! Niežėjo, matyt, kam rankos! – supykau. Šein. Nors ir kalėjime buvęs, vis tiek niežti rankos ką pavogt. Rdd.
rankàs nukabìnti nusivilti, nebesistengti dirbti: Nereikia rankų nukabint lig pat mirties: kolek gyveni, dirbk, krutėk. Mžš.
rankàs nukir̃sti pavargti: Per dieną prie linų labai nukerta rankas. Jnš.
rankàs nukratýti
1.atsisakyti: Tomis dienomis Rozalime buvo tokiomis sąlygomis siūlomi arkliai. Visi ūkininkai rankas nukratė. Pt.
2.nustoti vilties: Kur čia jam beišgyt: visi ir daktarai jau rankas nukratė. Užp. Nukratė visos rankas, nebereikia gydymo. Sur.
rankàs nuléisti
1.netekti vilties, noro, nusiminti: Nesiseka su kiaulėm, ale kaip dabar nuleist rankas?. Mžš. Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo. Žem. Apsodino ištisą dešimtinę žemės ir, visą energiją išeikvojęs, nuleido rankas, visiškai nustojęs vilties, kad kas iš to būtų gera. Vaižg. Žinau tik, kad ir nelaimėje nusiminti, rankų nuleisti nereikia. Pt. Tik rankų nenuleiskim ir vilties nenustokim. Vien. Blogai padariau, kad nuleidau rankas ir toliau nebesimokiau. Btg. Išgirdome žinią apie juos (priešus), rankas nuleidome, pagavo mus baimė. ŠR.
2.nesirūpinti, apleisti: Tie laiškininkai jau visai nuleido rankas nuo darbo: paštas ateina po aštuonių dienų. Stak. Tiesa, Dirmeikis visai nenuleido rankų: tą vasarą jis įtaisė elektrą. rš.
rankàs nulė̃pinti įstumti į neviltį: Tik ką jis rado Sakalynėje, taip jam nulėpino rankas, jog ko tik ko tik visai neatmušė noro darbuotis. Vaižg.
rankàs numainýti padėti, patarnauti, būti naudingam: Išaugsit, galgi svietui rankas numainysit ir savo seną tėvulį ir močekėlę dadabosit. Rod.
rankà numóti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Numojau į skriaudas ranka – silpnesnį pult garbė menka. Sruog. Abu ponu, numoję ranka ant visų tradicijų, pasiliko žaliajame dvariuke iki pat vakaro. Vien. Galų gale matydami, kad šis ponas bailus ir už savo žodžius neatsako, numojome ranka. Vencl. Ignis tik ranka numojęs nuėjo į pakluonę. Žem.
rankàs nusipláuti nusišalinti, nukreipti dėmesio, nesikišti: Ar kartu kelsim krikštynas ir vestuves, ar tu kaip Pilotas nusiplausi rankas?. Vien. O graborius, kad ir kažin kaip būtų malonu, tuojau stengėsi rankas nusiplauti. Cvir. Tu tai žinai... Ir tu negali dėl to rankų nusiplauti. Gric. Štai kodėl vokiečiai tąsyk stovėjo kaip Pilotai, baltas rankas nusiplovę, tarsi mūsų kraujas jiems nė motais. Trein.
rankàs nušlúostyti pabaigti vartoti (atsargas): Mes vakar ir rankas nušluostėm su bulvėm. Dr.
rankà nutvérti pagauti nusikalstant: Nisvantienė sakėsi pažįstanti tą moterį, bet, ranka nenutvėręs, neapkaltinsi ir nevesi į teismą. Simon.
rañką padė́ti pasirašyti: Padėk savo ranką po šituo dokumentu. Alv.
rankàs padė́ti
1.mesti darbą: Tie suvalkiečiai padeda rankas ir klausos tų žodžių. Akm.
2.nepajėgti dirbti: Kas gi pirks [viščiukus], nepirks – visi rankas padėjo jau. Sur.
rañką padė́jus ant širdiẽs sąžiningai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs. Kudir.
rañką padúoti
1.susisiekti, būti arti: Nuo žemaičių neatsiliko nė aukštaičiai. Mat viena bėda kitai ranką paduoda. Myk-Put.
2.pasveikinti: Sužinok tamsta pirma, kas jie tokie yra ir ar galima jiems ranką paduoti. Vien.
3.užtarti, pagelbėti, padėti: Paduokime ranką mes vieni kitiems ir spindulius laisvės barstykim. Bil. Minėjo, kad jis su draugais širdingai prižadėjo vienybėje turėtis ir kiekviename pavojuje vienas kitam ranką paduoti. Žem.
4.susitaikyti: Ir ranką padavėm vieni į vieną ranką, ir susėjom, ir iteip padarėm. Zt.
rankàs paganýti su pasitenkinimu primušti: Nors kartą rankas paganiau!. Balt.
rañką pajùdinti šį tą nuveikti: Rodos, viską kažkas sutvarkys už tave, nereiks pajudinti net rankos. Ap.
rañką pakélti
1.balsuoti: O kai reikėjo balsuoti už pasiūlymą mesti Sanavaitį iš partijos, niekas nepakėlė rankos. Bub.
2.mušti, užpulti: Tu, begėde, tu drįsti prieš mane ranką pakelti? Aš tau parodysiu! – šaukė mama Šauklienė. Simon. Seniai būtų išjojęs, jei prieš kryžiuočius, bet kai prieš savuosius, tai nepakels senis rankos. Vien. Tai tu šitaip, vaike? Ranką prieš mane? Tu žinai, ką reiškia pakelti ranką prieš motiną?. Balt. Tu jam valgyt duok, o anas ant tavęs dar ranką pakėlęs. Rūd. Ranką ma[no] vyras nigdi nepakėlė. Pls. Dievas nepakėlė rankos prieš Izraelio tautos vadus. ŠR.
rañką pakélti prie kepùrės sveikinti: Kai kurie pakeldavo net ranką prie kepurės. Bet visi keliavo savo keliais. Pt.
rañką pakylė́ti užsimoti (mušti): Jis pakylėjo ranką ant vagies mušti. J. Vaikas kylėte pakylėjo ranką ant šuns, t. y. norėjo mušti. J.
rankà pakìlo pasiryžo veikti: Jie juk gali atšaukti [tai, kas įvyko], reikia, kad tik pasipriešintų, pakiltų ranka. Ap.
rankàs pakir̃sti atimti norą veikti: Tas liūdnas dalykas man rankas ir pakerta. Bil.
rankàs pakratýti atsisakyti (veikti): Visi ėjo sau rankas pakratę, o ligonis vienas po vidų galuojasi, mirtimi dalijasi. Žem. Kai sužinojo visus jos darbus, pakratė rankas, ir nereik. Skr. Pakračiau rankas ir nuėjau. Krš.
rankàs paláužyti pasielvartauti: Pulsiu tėveliui žemai keliuosna, gailiai verkdama, atsidusdama, baltas rankeles palaužydama. Ck.
rankàs paléisti liautis dirbus: Kai tik vyras rankas paleido, nieko nebeliko. Skr.
rankàs paleñgvinti padėti dirbti: Jau ir mano rankas palengvino. Žem.
rañkos paliñkusios į savè žiūri savo naudos: Ir švento in save rankelės palinkę. Lp.
rankà pamóti nekreipti dėmesio: Ranka reikia pamot [į kokį prastą darbą]. Imb.
rañkos panìžo užėjo noras ką padaryti: Taip paniekinamai nusišaipė, kad man rankos panižo. Balt.
rañkomis papliauškė́ti per strė́nas labai supykti: Sugrįžęs dėdė Nikodemas net rankom per strėnas papliauškėjo. Įpykęs nebežinojo, ant ko atsakymą mesti. Vaižg.
rankàs papùrtinti kratytis, vengti: Bėga kunigas rankas papurtinęs nuo davatkų. Šts.
rañkos paragáuti gauti mušti: Mano rankos paragausi!. Sruog.
rañką paródyti nubausti: Anys regėjo egipcianus išdvėsusius ant krašto marių ir aną didę ranką, kurią ponas ant egipcianų parodęs buvo. Bret.
rankàs pasidė́ti liautis dirbus ar nepradėti dirbti: Dar žadėjom kokį skūngalį budavoti, ale pasidėjom rankas. Trg.
rañką pasidúoti padėti, pagelbėti (vienas kitam): Seniau vienas kitam pasiduodavo ranką. Pn.
rankà pasíekti
1.būti netoli: Nors karvė čia pat, beveik ranka pasiekiama, bet mudvi keliavova tolimą kelią. Simon. Vincas Milašius dabar sėdi jau ant antrojo kalnelio, iš čia visai nebetoli iki gelžkelio, ranka pasiektum. Ap. Anas arti – ranka gali pasiekt. Grv. Namai buvo čia pat, ranka pasiekiami, ir kaimas beveik čia pat. Mark. Aš net krūptelėjau, taip iš arti, tiesiog ranka pasiekiamai pamatęs tokios aukštos valdžios žmogų. Balt.
2.lengva sužinoti: Taigi ir akademijos, ir protingas mokslininkų žodis šiandien ranka pasiekamas kiekvienam žemdirbiui. Avyž.
rankà pasikė́lė išdrįso: Kirsk! Ar tau pasikels ranka? – paniekino jį išdidžiai. rš.
rankàs pasipustýti pasirengti (ką smarkiai daryti): Kad aš jam rankas pasipustęs vieną antausį kirtau!. Skr. Pasipustė rankas ir ėmė šliuožti į medį. Žvr. Tai patraukė Juza, vieną rytą rankas pasipustęs, šulinio kasti. Balt.
rankàs pasirem̃ti nieko nedirbti: Abudu tokiu: ans pats sėdi rankas pasirėmęs ir ana sėdi. Lnk.
rankàs pasisė́sti nieko nedirbti: Tai tinginė: tik ateis svetimas žmogus, ir pasisėda rankas. Dkš.
rankàs pasispáusti per skver̃ną sutarti tuoktis: Jei šiandien rankų per skverną nepasispausite, niekados nieko jau prie širdies nebeprisispausi. Vaižg.
rañkomis paskė́sčioti parodyti nesugebėjimą ką padaryti: Aš ne prokuroras... – paskėsčiojo rankom ir nužingsniavo atgal. rš.
rankàs pasmardìnti ištekėti (nevykusiai): Nieko gero nepažinau, jau rankeles pasmardinau. Btg.
rañką pataisýti
1.grąžinti turėtą laimę, sėkmę: Reiks mainyti avižų sėklą, gal ranką pataisys. Sml.
2.išmokti gerai ką daryti: Prie geram šiaučiui maž ir aš ranką pataisysiu. Švnč.
rankàs patrìnti pradžiugti, pasidžiaugti (pasisekimu): Tai vėl išgirdęs, rankas tik patrynęs, sumaniai pamerkė staršinai. Žem.
rañką pažadė́ti sutikti ištekėti: Šit panelė Ona Stripeikaitė ką tik teikėsi pažadėti man savo ranką. Pt.
(kieno) rankàs pažìnti patirti priespaudą: Gyvenau dvare, pažinau ir ponų rankas. Btg.
rankàs périmti
1.padėti dirbti: Turiu penkius vaikiukus, niekas man rankelių neperima. Rdn. Taip rūpinosi Drūktenienė pasikalbėdama su vyresniąja, keturiolikos metų dukrele, kuri ačiū Dievui jau motinai rankas perima. Žem. Stūmė gyvenimą, kol vieko pritrūko. Tada Juozas perėmė rankas seniui: susimainė vietomis. LzP.
2.būti liudininku: Juodu sulygo ristis, kas ten jiedviem ir rankas perėmė. Plt. Policija suėmė, su kuriuo ritosi ir kas rankas perėmė. Plt.
rañką pérmainyti nebe iš to paties pirkti: Reikia ranką permainyt – iš jo paršai nebeina. Ėr.
rankàs pérmušti galutinai susitarti: Galop sulygo ir permušė rankas. LzP.
rankàs pláuti padėti: Anys vienas kitam rankas plauna. Grv.
rankàs pláuti sáu nesikišti: Geriausieji kaip Pilotas plauna sau rankas. Pt.
rankàs pláutis nesikišti: Kiti, deja, „plaunasi rankas" ir sako: „Juk aš nieko nepadariau, aš nieko nesakiau". Simon. Viską jie stengėsi dabar Dūdai prirašyti, prisegti, patys kuo greičiausiai rankas plaudamiesi. Cvir.
rankàs prasiskė̃sti pabūti vienam, laisvam: Nuo ryto jau sėdi, nė prasiskėsti rankom neduoda. Švnč.
rankàs praskė̃sti
1.atsikvėpti (dirbant): Tiek daug turiu darbo, kad per darbus negaliu rankų praskėst. Mrj. Tiek žmonių – nė rankų negaliu praskėst. Vrn. Ir visą savaitę Juza nebeprisės, rankų nuo darbų nebepraskės. Balt.
2.užsimoti ką daryti: Neturiu rublio ir rankom praskėst. Ut.
rankàs praskìrti atsikvėpti (dirbant): Darbo tiek, kad nėra kada nė rankų praskirt. Ssk. Tai surėmė darbai – negaliu nė rankų praskirt. Rdn. Abu negali, nuo darbų rankų nepraskiria. Balt. Mes krutam krutam, rankų nepraskiriam. Pv.
rañkoms praskìrti būtiniausiems reikalams: Užsidirbau kelius rublius, bus rankoms praskirt. Ktk.
rankàs praskleĩsti atsikvėpti (dirbant): Neturi kada nė rankų praskleist, lekia ir lekia. Žl.
rañkos prašýti siūlyti ištekėti: Šviesiausias kunigaikštis Marijos rankos prašo. Sruog.
rañką pratiẽsti padėti: Ar nebūtų daugiau nuveikęs, jau tada jai ranką pratiesęs?. Šein.
rankà praũsia rañką vienas kitam padeda: Na, tai čia, žmogau, visai kas kita: ranka ranką prausia. Aš tau patarnauju, tu man, ir gerai.... Krėv.
rañką pridė́ti
1.pasirašyti: Mes jo (Krėvos unijos akto) niekuomet nematėm, ir nė vienas mūsų po juo savo rankos nepridėjo. Vien.
2.padirbėti: Patys ranką pridėjo, vargo, akmenų priritino. Simon. Rankos nebepridėsi, ar bebūsi geras. Vn. Taip nė rankos nepridėt, tai sarmata. Pv. Mat Vakkanalij Vziatkovič ir prie apšvietimo pridėjo ranką. Kudir.
3.kiek suduoti: Vos ranką pridėjau, ir pradėjo kriokti. Vvr. Paėjo kalbos, kad ne dėl girtumo [mirė], kad pridėjo kažkas ranką. Ap.
rankàs pridė́ti padirbėti: Rankų nepridėsi, ir nieko nėra. Ėr. Nė rankų nepridėjo, o nori, kad pasidarytų. Gs. Jei nori iš darbo naudos turėt, tai turi rankas pridėt. Mrj. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo, ir jau sakaisi, kad nusidarbujęs. Nč. Ir prie jo buvo mano rankos pridėtos. Piet.
rañką pridė́jus prie širdiẽs atvirai, nuoširdžiai: Pridėjęs ranką prie širdies bent pats sau pasakyk: „Netiesa, netiesa!". Bub.
rañką prikìšti bent kiek padirbėti: Rankos neprikišau, o laukai žaliuoja. LzP. Nė rankų prikišt nenori. rš. Visados eik ranką prikišęs prie gyvulio. Žl.
rankàs prikìšti bent kiek padirbėti: Dabar kas prikiša rankas, vis nori, kad užmokėtų. Ktk. Ana kai tik rankas kur prikiša, tai ir prapuola. Klt. Prie kiekvieno darbo reikia prikišt rankas. Bgt.
rankàs prikìšęs
1.prisidėjęs prie ko: Kai užsipuola ant manęs, nors rankų neprikišęs, esu nekaltas, nervos sukyla. Kv.
2.nuolat prižiūrintis: Reik būt ir būt rankas prikišus. Kv.
rañkos prìkištos nuolat užsiėmęs: Kai turėsi vaiką, tai turėsi ir ką veikti – rankos bus vis prikištos. Rm.
rankàs prisirìšti darbais užsiimti, susivaržyti: Prisirišusi rankas su vaiku. Grd.
rankàs pur̃vinti daryti nedorą darbą, nusikalsti: Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet nenoriu rankų purvinti. Krėv.
rañkose pū̃sta apie prastai ar lėtai dirbantį: Pati vyrą namie likdo – ano rankose darbas pūsta. Grv.
rankàs rìšti tuokti: Rankas riša, žiedus maino. Sdk.
(kieno) rañkoje sėdė́ti
1.būti prasiskolinusiam: Ką jis turės pinigų, kad mano rankoj sėdi!. Slm.
2.priklausyti (nuo ko): Ir aš norėč kokią priimt, ale kai tavo rankoj sėdės, nieko nežiūrės. Sur.
rankà síekti labai norėti: Matau, kad aš broliui atėmiau, ką mylėjo, prie ko ranka siekė. Kudir.
rankàs skė́sčioti rodyti nesugebėjimą ką daryti: Mergytė merdi, gydytojai skėsčioja rankas, motina nuo kojų nusivariusi. rš.
rañkomis skė́sčioti rodyti nesugebėjimą ką daryti: Senoji našlė, matydama, kaip jos rėžis siaurėja ir siaurėja, tik rankomis skėsčiojo ir liejo ašaras. Balt. Jie tik skėsčioja rankomis: girdi, nieko mes negalime. rš.
rañkomis skė́stelėti parodyti nesugebėjimą ką padaryti: Šoferis ilgai knibinėjosi, o paskui atsisuko į mus ir beviltiškai skėstelėjo rankomis. Dvd.
rañkų skė́stelti negãli nėra laisvo laiko: Per darbus rankų skėstelti negali. Bgt.
rañką spáusti sveikinti: Atsiminiau Povilo pasakojimą, kaip jis spaudė ranką apskrities viršininkui. Dovyd. Kada šie žmonės man spaudė ranką kaip artimam draugui, aš iš naujo pajutau, kad turiu daug draugų. rš.
rankàs sudaũžti
1.sulygti: Anuodu yra sudaužę rankas. Dauk.
2.suploti nustebus: Sudaužė rankas, kaip išvydo tėvą nebegyvą. Plng. Senis rankas sudaužė. LzP.
rankàs sudė́ti
1.nieko neveikti: Įpratusi darbuotis, sudėjusi rankas maža tesėdėjau.... Pt. Aš valandėlės rankų nesudedu, dirbu ir dirbu. Krš. Pildydama tuos įžadus, turėtum laukti rankas sudėjusi kasžin kaip ilgai. Kudir. Reikia žmogui padėt tokioj bėdoj. Negi sėdėsi rankas sudėjęs?. Alz. Rankas sudėję nesėdim, vis krutam. Dkš. Tėvas nė valandėlės nesėdi sudėjęs rankų. Daut. Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti – ir neturtas užpuls tave kaip plėšikas. ŠR.
2.sutuokti: O kol nesudėtos rankos ir nesumainyti žiedai, Algimantas tiek mano, tiek ir jos, – atsakė Algutė Virpšai. Piet. Sudėsiva rankeles, mainysiva žiedelius. JD.
3.išvien imti dirbti: Sudėkim rankas, dirbkim pasidėdami. Lp.
rankàs sukeĩsti patvirtinti lažybas: Sukeitėme rankas lažybose. J.
rankàs sukeĩtus nieko neveikiant: Sėdi kaip pabučiuotas, rankas sukeitęs. Varn.
rankàs sukir̃sti užtvirtinti susitarimą: Susitarė jie taip ir, kad būtų tvirtesnė sutartis, sukirto rankas. Dkk.
rañkomis sukir̃sti patvirtinti susitarimą: Pagaliau susiderėjau, sukirtom rankomis. rš.
rankàs sukryžiãvus ant pil̃vo nieko neveikiant: Visą žiemą sėdėjau dykas, rankas ant pilvo sukryžiavęs. Balt.
rankàs sumùšti patvirtinti susitarimą: Jei sutinkate, tai ir rankas galime sumušti. Vaižg. Suderėjo, sumušė rankas ir duoda pinigus. Pb. Susitarė ir rankas sumušė. Ut. Mes jau sumušėm rankas. Jz. Neprotingai elgiasi, kas rankas sumuša laiduoti. ŠR.
rañkomis sumùšti Gs. susitarti derantis: Tada abu sumušė rankomis, išgėrė po taurelę. Marc.
rankàs sunérti nieko neveikti: Ar gali žmogus rankas sunėręs sėdėti?. Krš. Kad būtų kišenėje didelis pinigas, tai galėtum sėdėt rankas sunėrus. Šmk. O aš, žinoma, rankas sunėrusi be darbo sėdžiu? – tyliai šnibždėjo pati. – Tavo darbas – nusispjauti. Žem.
rañkomis suplóti ką lengva padaryti: A a, manai, tu čia tik rankom suplot! Suplosi rankom, ir atlikta. Mrj.
rañkose supū́ti prastai padirbti: Geras darbininkas, jo rankose darbas nesupus. Grv. Anas taip kruta, kad rankose supūsta. Grv.
rankàs surìšti
1.suvaržyti, neleisti ko daryti: Berods, ponams rankas surišo, nebe valia tvoti. Žem. Kol jie čia, mums vis bus rankos surištos. rš. Juozapo nelaimė žmonėms, rodos, surišo rankas: nuo ankstyvo pavasario ligi rudens nė vienas nepasirašė po pareiškimu. Bub.
2.susituokti: Jei galvojai, sesutyte, pas mane sugrįžti, reikė buvo su berneliu rankų nesurišti. Žl. Tai laimingą minutę surišėm rankeles. Arm.
3.sutuokti: Jau sukeisti aukso žiedai ir surištos rankelės. JD.
rankàs susidė́ti nieko neveikti: Susidėjus rankas laukt mirties – ne toks mano charakteris. Mžš. Ko sėdi rankas susidėjus?!. Slk.
rankà susíekti visai artì: Suvisai arti – sekas ranka susiekt. Pls.
rankàs susikeĩtus nieko neveikiant: Nesėdėk rankas susikeitęs, o nieks nieko nepasiūlys. Šmk.
rankàs susinérti nieko neveikti: Je je! bus tau duota... sėdėk rankas susinėręs, ar įmes tau kas ką, – neiškentė bobos. Žem.
rañkose sutir̃pti būti sumuštam: Paminės jis mane! Kad pateks jie man, tai rankose sutirps!. Myk-Put.
rankàs sutrìnti pradžiugti: Įgrįžęs į trobą sutrynė rankas džiaugdamos, kaip kokį svarbų darbą būtų atlikęs. Žem.
rañkos svỹra nedrąsu (ką daryti): Nebedrįstu leisti pinigų bitėms gaivinti, kada žmonės negaivinami žūsta... Rankos svyra. Pt. Ne, nebesvyra Svajūnei rankos. Zur.
rankàs šmeĩžtis prisidėti prie kokio negarbingo darbo: Nenoriu šmeižtis rankų – nieko aš jam nesakau, tesižino!. Lnkv.
rankàs tèpti prisidėti prie kokio negarbingo darbo: Kitas būtų seniai jau užmušęs: ko turėtų su tokiu velniu per amžių vargti, greitai nusikratytų. Aš nenoriu tik rankų tepti.... Žem. Savo rankų netepsiu jokiais popieriais. rš.
rankàs tèptis užsiimti negražiais darbais: Čia nė jokio nėra reikalo nosies kaišioti į ne savo dalyką, ir aš skundais savo rankų nesitepsiu. Žem. Prie svetimų žmonių nenorėjau rankų teptis. rš. Nesupranta dar, kvailas, kad Stasiui negarbė teptis rankas į tokį varlę. Andr.
rañką tiẽsti Dkš. sveikinti: Nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką. ŠR.
rañkose tir̃psta
1.gerai sekasi (dirbti): Dirba – net smagu žiūrėti, viskas rankose tirpsta. Kt. Ot nors meistras, jam visi darbai tirpsta rankose. Rk. Užtat ir darbai jom tirpte tirpo rankose. Alz. Augustas sumanus, spartus vyras. Prie ko prieis, viskas jam rankose tirpsta. Šein. Visus darbus ji nudirbo, darbas rankose jai tirpo. Nėr.
2.apie greitai išleidžiamus pinigus: Pinigai, brol, slidūs kaip ledas ir tirpsta rankose irgi kaip ledas. Krėv.
rankàs trìnti džiaugtis: Posrednikas su raštininku, pasilikę vieni du, o juokiasi, o džiaugiasi, rankas trina. Žem. Kvaili tamsūs žmonės, nieko neprijausdami, lenda į jus, o užstatytojai slastų trina sau rankas iš džiaugsmo. Kudir.
rañką turė́ti sektis: Aš tai turiu ranką ant vištelių: visus kiaušinius užverčia. Žg.
rankàs turė́ti
1.gerai mokėti dirbti: Ot ką tinginys daro; tokias rankas turi ir valgyt neturi ką. Skdt. Aukso vaikas buvo, o jau rankas turėjo. Dovyd.
2.pajėgti dirbti: Dirbti rankų jau neturiu. Ad. Kai rankas turėjau, dirbau. PnmA.
rankàs užláužti sielvartauti: Kokia nelaimė! – sušuko motina, užlaužusi rankas. Žem.
rankàs užmainýti pavaduoti: Kas man užmainys baltas rankeles?. Ad.
rankàs užmèsti nutverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo. brš.
rankàs užrišdinė́ti atimti laisvę: Kam tu jam rankas užrišdinėjai, jei nedūmojai su juom būt?. Rod.
rankàs užrìšti patekti į vargą: Kai prastas ar prasta, netikę išteka ar veda, tai sako: o o, užrišo jam rankas. Pls.
rankàs užšìkti vlg. sugadinti gyvenimą: Niekam neverta, tik žmogui rankas užšiks. Rdm.
rankàs užver̃sti
1.nieko nedirbti: Aš apsiženysiu seną, ažuversiu rankas – nieko nebus. Dv.
2.apgauti (merginą): Rankas ažverčia, an rankų pameta, gyventuvę sutrina. Lz.
rañkos vìrpa labai ko nori: Rankos virpa, tik duok – gobši. Krš. Vaikų rankos an degtukų virpa. End. Rankos virpa, taip darbuoties norėjau. Šts.
rañkose vìrti puikiai sektis: Darbas jo rankose virte virė, viskas jam rūpėjo. Dovyd. Netiesa, berneli, viskas tau sekasi, kiekvienas darbas tavo rankose verda. Krėv.
ant rañkos
1.rankpinigių (duoti): Kol neduos man ant rankos nors porą dešimtų, neisiu nė poterių!. Žem. Jei nori, kad kitam neparduotau, tai duok kelis litus ant rankos. Alv. Kupčiai suderėjo jautį su išmintingaisiais broliais ir paliko pusę pinigų ant rankos. Škn.
2.grynų pinigų: Šimtą devyniasdešimt gauna ant rankos. Skdv.
ant (kieno)rañkų žinioje: Tai paršiukai papenėt reikia, tai viščiukai ant mano rankų. Vlk. Ant jo rankų viskas. Ds. Viską išvažiuodamas paliko ant jo rankų. Alk.
ant rañkų apie mažą (vaiką): Duktė viena maža buvo ant rankų. Dgl. Sūnus buvo pusantrų metų, tik ant rankų. RdN. Vyras mirė ir paliko mane su dukrele ant rankų. Slč.
rankà ant rañkos lygiomis: Nemaino ranka ant rankos. Žem.
rañką ant širdiẽs atvirai prisipažįstant: Ranką ant širdies: ar Jonas ne apsimetėlis. Simon.
ant greitõs rañkos paskubomis: Gavome laišką, mūsų gaspadinės ant greitos rankos siunčia šį tą. Jnšk. Kumelę ant greitos rankos paleisiu ir nueisiu. Všk.
ant greitų̃ rañkų paskubomis: Ant greitų rankų kai daro, tai ir genda, lūžta, plyšta. Žg.
ant kìto rañkų atsisė́sti patekti į svetimą globą: Iškada buvo pamest ūkis ir atsisėst ant kito rankų. Lb.
ant pirmõs rañkos pradžiai: Ant pirmos rankos susikalė pašiūrę, vėliau pasistatys geresnį namą. Jnš.
ant sàvo rañkos savarankiškai: Jau geriau, kad galėtum ant savo rankos gyvent. Šlu.
ant sàvo rañkų savarankiškai: Ir turi ant savo rankų savą kapeiką. Vdk. Paskui davė dirbti ant savo rankų. Grš.
ant svetimų̃ rañkų Alk. ne savo šeimoje: Ant svetimų rankų sėdi vaikas. Lp.
ant rañkų nešióti labai prižiūrėti, lepinti, mylėti: Visi turtuoliai mane mylėjo, ant rankų nešiojo, o pinigai į kišenes plaukte plaukė. Žem. Žinai, ji tokia lepi, ponas ją ant rankų nešioja. Mont. Kunigas primanydamas tave ant rankų nešiotų. SnV. Tėvus tai ant rankų nešioja. Ds. Emilis perka naujus rūbus, baldus ir nešioja savo Karoliną ant rankų. Cinz. Ant rankų nor nešiojama. B.
ant rañkų pùlti pasisekti: Kaip grįžo, tai tokia linksma, ba kurgi – ant rankų puolė jai [parduoti]. Pv.
be rañkų lìkti labai išvargti: Mintuvai sunkūs, tai likau suvis be rankų po mynimui. Ml. Duodi duodi, be rankų lieki, kolei išprosiji rūbą. Ad.
be rañkų palìkti labai išvargti: Žoles vilko vilko – be rankų paliko. Rd. Dirbk dirbk kaip beprotė, kad paliksi be rankų, tada pamatysi. Jnš.
rankà į rañką
1.išvien, sutartinai: Vieni stiprinam jį kaip kataliką, antri – kaip patriotą. Vieni ir kiti dirbam ranka į ranką. Švaist. Žiūrėk, jei būtuva neišsiskyrę, kaip jau dirbtuva ranka rankon!. Šein. Ženkim ranka į ranką su vyrais. Žem. Gyvenom visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Anys ranka rankon gyvena. Grv.
2.reikia atsilyginti: Žinoma, ranka į ranką – kiekvienam mokėkis: kam keletą dešimčių, kam šimtuką, kam penkis, kam dešimtį – kišk ir kišk apsisukdamas. Žem.
3.artì:
4.iš arti: Ranka ing ranką. Sir.
rañką į rañką išvien (dirbti): Su tamstos sūnumi susidėjome išvien darbuotis: širdį į širdį, galvą į galvą, ranką į ranką pirmyn ir pirmyn prie tamstos liuosybės ir laisvės keliauti. Žem.
į geràs rankàs apie tinkamą auklėjimą: Ana kad gerosna rankosna, būt gera mergina. Šlčn.
į sàvo rankàs paim̃ti vadovauti: Prie tokios administracijos Alfonsas Gerulevičius greit išplaukė viršun ir visą valdžią paėmė į savo rankas. Vien.
į svẽtimas rankàs išeĩti pradėti tarnauti: Nuo dešimt metų išėjau į svetimas rankas. Up.
į rañką bučiúoti labai prašyti: Ji būt ėjus, bet nori, kad į ranką bučiuotų. Snt. Kiti sako: reikia naują kombainininką kviesti, ir Ignaciui į ranką nebučiuosim. Saj.
į rankàs bučiúoti labai dėkoti: Rankosnan bučiuotum, kad tik atvažiuotų. Rš.
į rañką eĩti sektis: Jiems dobilai į ranką eina: kasmet abu daržinės galai pilni. Sml. Man arkliai tai eina į ranką, o karvės ne. Skr. Jam avys eina dabar rankon. Alz. Man vaikai neina į ranką, – kalbėjo Morta liūdnai: – jau keturis palaidojau. LzP. Visai neduot [pinigų perkant] negalima, neina rankon. Sur. Jai gyvuliai labai rankon eina. Krs.
į rañką neim̃ti visai nesidomėti: Mano laikais gerai išauklėtos ponios ir panelės nė į ranką neimdavo nei tokių Dostojevskių, nei Nekrasovų. Pt. Tabalaikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į ranką neimčiau. Simon.
į rankàs neim̃ti visai nesidomėti: Kad aš taip būčiau žinojęs, būčiau ir knygos į rankas neėmęs. Vien.
į rañką neturė́ti visai nedirbti (kuo): Akėčių nei rankon neturėjo. Kp.
į rañką pabučiúoti padėkoti: Ims ir dar į ranką pabučiuos. Jnš.
į rankàs paim̃ti
1.tvarkyti: Paimsiu ir aš namus į rankas dar, nesidžiauk valią gavusi!. Balt. Tuomet aš buvau naivi, nepatyrusi, nemokėjau paimti į rankas savo šeimos ir savo pačios likimo. rš. Ji nori valdyti klasę, paimti į savo rankas. Tvirtai ir kietai. Bub.
2.dirbti: Ką paima į rankas, tirpte tirpsta. Dkš.
į rañką paim̃ti savè susitvardyti: Prapliumpa tarnautojai prisiekdami ateityje tvirtai save paimti į ranką. Andr.
į rankàs paim̃ti savè susitvardyti: Ir jis nutarė paimti save į rankas. Myk-Put. Reikia valdytis, paimti save į rankas ir niekuomet neužmiršti, kad visa tai yra tik laikina, praeinama. Vien.
į rankàs pakliū́ti būti prigriebtam: Palaukit, pakliūsit man į rankas!.. – spygteli ji. Ap. Kiekvienas bijojo gyvas pakliūti į tas rankas. Lauc. Nesigalynėk su didžiūnu, kad kartais nepakliūtum jam į rankas. ŠR.
į rankàs papùlti
1.būti prigriebtam: Palauk, vaikali, kai papulsi į mano rankas, tuokart išmanysi savo. Vvr. Papulsi tu mano rankos[na], tai pažinsi cibulio smoką. Užp.
2.atsitiktinai gauti: Niekas nepastebėjo, kad aš viską skaitau, kas man į rankas papuola. LzP. Mėgau skaityti visuomet knygas, kokios tik papuolė man į rankas. Žem.
į rankàs pùlti atsiduoti (kieno) valiai: Pulkime į rankas Viešpačiui, bet ne mirtingiesiems. ŠR.
į rañką spràgtelėti nuolankiai dėkoti: Kad ir toks lėčyna (baidyklė), dėlto spragtelėtumei į ranką, kad tik tave vestų. Žem.
į rankàs suim̃ti sutvardyti: Vai suimk, motin, savo mergaitę į rankas. Mrj.
į rankàs suim̃ti savè susitvardyti: Netrukus atsitokėjau, suėmiau save į rankas. rš. Pažadu, kad tai nepasikartos. Aš suimsiu save į rankas. rš.
į rañką šérti lažintis: Penkiolika tonų bus – galiu rankon šert. Slm.
į (kieno)rankàs veizė́ti tikėtis malonės, paramos, maisto: Aš į marčios rankas nenoriu veizėti. Vn. Į svetimas rankas veizėti yra tai svetimo kąsnio norėti. LTR.
į (kieno)rankàs žiūrė́ti tikėtis malonės, paramos, maisto: Ką gi tu pati uždirbi? Vis tik žiūri į mano rankas. Žem. Ačiū Dievui, kad nereikia į svetimas rankas žiūrėti, galiu visa savo turėti. Mrk. O dabar į rankas kito turi žiūrėti. Rs. Juk geriau, kad tavo vaikai tavęs prašytų, negu kad tu žiūrėtum į savo vaikų rankas. ŠR.
iš rañkų
1.namų darbo, ne pirktas: Viskas buvo iš rankų: ir apatiniai va marškiniai, kelnės. Tvr.
2.tvarte (šerti, lesinti): Nepenim karvių iš rankų – būna lauke. Arm. Mūsų karvė iš rankų šeriama. KlvrŽ. Reikia duoti vištom iš rankų. Ob.
iš (kieno)rañkos dėka, per: Krokiu jau dvejus metus iš tavo rankos, – skundės pijoko pati. Šts. Kurmelis iš mano rankos turi pačią kaip svogūną. Žem. Kai brolis, kuris iš jo rankos valdo Lietuvą, nepanorės karaliaus klausyti, gali visaip būti, net karas gali kilti. Krėv.
iš (kieno)rañkų kieno lėšomis: Iš savo rankų turi gyventi. Jrb. Iš vienų rankų visi neprasimaitinsim. Gršl.
iš laisvõs rañkos ne tvirta kaina: Daugiau už tą kumelę negautum ir iš laisvos rankos. Ukm.
iš pirmų̃jų rañkų tiesiog, be tarpininkų: Užpirkimas iš pirmųjų rankų. rš.
iš trečių̃jų rañkų per tarpininkus: Žinių apie Lietuvą ir lietuvius gauna iš trečiųjų rankų, o ne iš mūsų, dėl to tos žinios dažniausiai netikros. rš.
iš vienõs rañkos išvien, sutartinai: Jiedu lošia iš vienos rankos, abu prieš mane. Jnš. Ir gražiai, vienoj rankoj, iš vienos rankos gyvena. Pun.
iš vienõs rañkos bū́ti sutarti: Su kunigais, kaip pats jis visiems sakydavo, buvo „iš vienos rankos". Cvir.
iš rañkų eĩti į rankàs
1.nuolat keisti savininką: Raktai eina iš rankų į rankas. rš. Pinigai turi eit iš rankų į rankas. Vlk.
2.nuolat keisti valdytoją: Kražiai per šimtmečius ėjo iš rankų į rankas. rš. Tos pilys dažnai ėjo iš rankų į rankas. rš. Miestas iš rankų į rankas daug kartų ėjo. Mark. Sudie, nesisekėli, sudie, dar ilgai taip eisi iš rankų į rankas.... Žil.
iš (kieno)rañkų išeĩti pasidaryti nepriklausomam, atsiskirti: Iš mano rankų [vaikas] išėjo ir susirgo. Grd.
iš rañkų išléisti nebelaikyti, nebeprižiūrėti: Teisybė, rankraščiai tie, kaipo palaikos mūsų darbininkų, turi ypatingą vertę ir gaila juos išleisti iš rankų, idant kartais nepradingtų. Kudir.
iš rañkų krìsti
1.nesisekti (dirbti): Kai atvažiuodavo piršliai, mergaitei darbas iš rankų krisdavo. Bor. Nuo tokių naujienų viskas man krinta iš rankų. Pt. Sunku žiūrėti – darbas krinta iš rankų. Kt. Jeigu pamatei lekiantį [gandrą], viskas krinta iš rankų tais metais. Plt. Vienam sekasi, o kitam darbas iš rankų krinta. Mrj.
2.netekti: Taip viskas, kas brangu, man krinta iš rankų: tėvynė, jos šviesa. Vd.
iš rañkos neiškrìsti nuolat dirbti: Trejus metus lopeta iš rankos neiškrito. Vgr.
iš rañkų nekriñta nuolat dirba: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito. LzP.
iš rañkų neléidžia nuolat dirba: Marti ne tinginė, darbo iš rankų neleidžia. Vb.
iš rañkos nueĩti būti išleistam: Daug iš rankos nuėjo. Dbč.
iš rañkų paléisti
1.perleisti kitam nuosavybę: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu. Mont. Ūkio iš savo rankų nenorėjo paleisti. Bor.
2.perduoti kitam: Kol paeinu, nepaleisiu samčio iš savo rankų. Krš. Baigę užsukite pas mus su visa revizija. – Tai nepaleidžia iš rankų savo pašaukimo Mortūnienė?. Ap.
iš rañkų slýsti nesisekti: O rytą kilus, rankos tarytum pakulinės: ką ėmė – nesuėmė, kirto – nesukirto, slydo visi darbai iš jų. Balt. Norėjo darbu užsitrenkti, tačiau viskas slydo iš rankų. Zur.
iš rañkų tráukti labai pageidauti gauti: Gero niekas nesiūlo – ir be siūlymo iš rankų traukia. KrvP.
iš rañkų vir̃sti nesisekti: Dirbu – iš rankų virsta. Rod.
iš rañkos į bùrną uždarbį greit išleidžia: Toks jų ir gyvenimas – iš rankos burnon. Sb. Mes visi gyvenam – iš rankos į burną. Pn.
iš po rañkų iš čia pat, bematant: Vilkas nunešė avelę iš po mano rankų. Klt. Iš po rankų prapuolė pirštinės. Jnš.
nuo rañkų atmèsti atsikratyti (nemėgstamu darbu): Stengiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti. Žem. Bet tik nuo rankų atmestoji. Lkv.
nuo rañkų atstùmti atsikratyti (nemėgstamu darbu): Anai kad tik nedirbti, kad tik nuo rankų atstumti. Skd.
nuo rañkos eĩti sektis: Darbas, kaip žmonės kad sako, jai ėjo nuo rankos. rš.
nuo rañkų krìsti sektis: Jam darbas nepaprastai krinta nuo rankų. Brs. Ot nežinau, kas tai yra, kad jam nekrinta darbas nuo rankų, o, rodos, dirba. Brs.
nuo rañkos léisti
1.parduoti: Reikia veršelį greičiau leisti nuo rankos, Strazdienė pirmoji užsiprašė, jai ir parduodame. Avyž.
2.atsisakyti paslaugų: Kai turime šitokį darbštuolį, pradedu galvoti, ar nevertėtų leisti Vasilį nuo rankos?. Avyž.
nuo rañkos neĩti nesisekti: Kai jau darbas neina nuo rankos, tai nesmagu nė dirbti. Žg. Nė darbas šiandien neina nuo rankos – visa kas eina atbulai. Simon.
nuo rañkų numèsti nerūpestingai dirbti: Praplauk ligi pietų, čia nedidelis darbas, – tarė ponia Marikei, – tik ne taip, kad tik nuo rankų numesti. Žem.
rañkos per trum̃pos nesugebama: Daug ką prisižiūri, o reikia padaryti – per trumpos rankos. Avyž. Daug apžiotų, bet rankos per trumpos. KrvP. Kiekvienam žmogui reikalingas visas pasaulis, ką daryti, kad rankos per trumpos jį apglėbti. Mart.
per rankàs eĩti
1.nuolat keisti savininką: Ponui mirus, taip tas dvaras ir ėjo per rankas. Skr. Šitas ūkis jau per daug rankų ėjo. prš.
2.būti švaistomam: Eina valdžios turtas per rankas, nieko čia nesužiūrėsi. Mžš.
per rankàs išléisti iššvaistyti: Kiek tos pačios mėsos per rankas išleido, o kur pinigai. Užv.
per rañką léisti Lp. bet kaip dirbti:
per rañkas léisti daug kam skolinti: Leidau leidau per rankas, – va kas liko iš knygos (suplyšo). Sur.
per rankàs pérleisti
1.patikrinti: Kožną niekelį perleidžiu per rankas. Skdv.
2.įgijus ir vėl išleisti: Jau dėlto daug perleidžiu per savo rankas gyvulių, nu tokio dar neturėjau. Ktk.
po rankà
1.čia pat, patogioje vietoje: Pasidėk kepurę po ranka, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Toks daiktas visada turi būti po ranka. Up. Jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui. ŠR. Ir sūrio papjaustyta buvo po Dovydonio ranka, ir ragaišio visa žiauberis. Balt. Jų namuose viskas po ranka.
2.atsitiktinai: Koks lektorius po ranka pakliuvo, kokia paskaita papuolė – tokia skaitoma. rš.
po (kieno)rankà Kp. priklausomybėje: Po sa[vo] ranka uošvė laiko marčią. Pls.
po (kieno)rañkomis žinioje, priklausomybėje: Ką gali žandaras sakyt, kad jis po mano rankom. Brž.
po svẽtima rankà be tėvų globos, svetur: Nuo pat mažų dienų palikau po svetima ranka. Yl. Sunku gyvent po svetima ranka. Ds. Kurgi radai, kad būt lengva tarnaut po svetima ranka. Adm.
po svẽtimas rankàs tarnaujant: Po svetimas rankas kiek vargo matėm. Rdn.
po rañkos eĩti sektis auginti: Gyvuliai eina po rankos. Šts.
po rañkomis palį̃sti paveržti: Tą arklį būtau aš nupirkęs, tik jis man po rankom palindo. Lš.
po rankà turė́ti valdyti, tvarkyti: O motka po sa[vo] ranka visa turi. Pls.
prie rañkos
1.čia pat, arti: Peilį buvau prie rankos pasidėjus, ir vėl nebėr. Sk.
2.pasisiunčiamas, parankinis: Kad būtų koks vaikinas prie rankos. Grg. Tos bus gaspadinei prie rankos. Klk. Buvo gerai, kai anie gyveno: ar ką parnešti – vis buvo kas nors čia pat prie rankos. Ms.
prie (kieno)rañkos kartu su kuo: Vaikai gyvena prie tėvo rankos. Tr.
prie rañkų
1.čia pat, arti: Ar turi prie rankų adatą su siūlu?. Krš.
2.gana greitai: Jau ruduo, bulbakasis prie rankų. Krš.
3.pasisiunčiamas, parankinis: Prie rankų už pusmergikę buvau. Užv. Dvare buvau prie rankų. Šts. Mergos prie lauko darbų mums nereikia, samdysime tik prie rankų mergikę. Vdk.
prie (kieno)rañkų dalyvaujant: Elektrinę pradėjo statyt jau prie mano rankų. Jnšk.
prie rañkos eĩti sektis auginti: Idant bitys prie rankos eitų, reikia žalįjį ketvergą bičių avilių kepures su vienas kitu sumainyti. LTR.
prie rañkos kìbti vagiliauti: Jis tikras žmogus, prie jo rankų niekas nekimba. Mrj.
prie rañkos krìsti sektis dirbti: Nė kokių mokslų nėję, bet paima kirvį, pjūklą, kaltą, oblių – viskas jiems krenta prie rankos. Gran.
prie rañkų laikýti penėti: Vieną paršą pjausim, kitą laikysim žiemą prie rankų. Skr.
prie rañkos prinèšti leisti sėkmingai vykti: Kad Dievas prie rankos rugius prineštų. B.
prieš rañką į neįprastą pusę: Prieš ranką kasti labai nepatogu. Jnš.
su rañkomis
1.stipriai: Laikyk su rankom. Krž.
2.gražiai (daryti): Tik tu daryk su rankom. Dglš.
su bálta rankà mielai, noromis: Priims mane su balta ranka. Dauk.
su išskėstomìs rañkomis labai mielai: Pasirodė pilėje Ilgūno Bukotuko sesuo, kurią priėmė visi meiliai, gali sakyti, su išskėstomis rankomis. Piet. Mane, patekusį į raštinę, priėmė jie su išskėstomis rankomis. Sruog. Niekas nelaukė, nepriėmė, nepasitiko su išskėstom rankom. Žem.
su tuščià rankà be dovanų: Taip, žinau, ponas, bet su tuščia ranka nepamosi. Andr.
su rankà numóti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Numojo su ranka ir išėjo į Latviją. Trš.
su rankà pamóti pakviesti: Pilna negrų [Brazilijoje], tik pamok su ranka, duosi tabako, ir dirbs, o pats sėdėsi kaip ponas. Andr.
sulìg rankà tuoj pat: Uždirbęs leidau sulig ranka ir esu ubagas senatvėje. Šts.
už rañkų pas kitą, nesuinteresuotą (padėti): Sutarėm ir pakol kas pinigus už rankų padėjom. Srv.
už rañką ilgèsnis apie pasisiunčiamą, sugebanti pagelbėti vaiką: Teisybė, mano Viliukas, nors dar ir mažas, bet jau už ranką ilgesnis, jau galima šen ten pasiuntinėti. Simon. Tik jau ilgesnis už ranką: čia, Liuduk, čia, Liuduk!. Smln. Pasiuntmenėj jau buvo už ranką ilgesnė. Valanč. Jau Vytukas už ranką ilgesnis, man pačiai mažiau žygių. Rs. Kūdikėlis kaip pėdelis, tėvas sako: – Garbė Dievui, mano sūnus jau už ranką ilgesnis. Dauk.
už rañkos nutvérti pagauti vagiant: Už rankos nenutvėrus ne vagis. End. Ar tave už rankos nutvėrė?. Žem. Niekas nenutvėrė dėdės Prano už rankos, bet visi žinojo jį renčiant baldus iš svetimo medžio. Avyž.
už rañkos pagáuti nutverti vagiant: Aš negaliu [kaltinti], kol už rankos nepagavau. Dovyd.
už rañkos paim̃ti pagauti vagiant: Už rankos nepaėmęs nevadink vagiu. Lp.
už rañkos privèsti aiškiai įrodyti vogus: Už rankos vagį privedė. Trgn.
už rañkos sučiùpti nutverti nusikalstant: Niekas iš žmonių nesučiupo už rankos darant kruvinąjį darbą. Marc.
už rañkų turė́ti galėti prigriebti, žinoti, ko bijo: Jei jis man neduos tų pinigų, tai aš jį turiu čia už rankų. Skr.
rañkomis ir kójomis labai energingai: O juk Dresleris žinojo, kad Gerlackytė rankom ir kojom kabinosi į viršininkės kėdę. Simon.
rankàs ir kójas atim̃ti padaryti sustingusį: Tekorienė, išgirdusi riksmą, visa į stabą pavirto, išgąstis rankas ir kojas atėmė. Žem.
rankàs ir kójas mùšti vargti: Kam vaikui rankas ir kojas mušti, mes su močia apsidirbsma. Trgn.
rankàs ir kójas pakélti labai entuziastingai balsuoti: Pakėlė rankas ir kojas už mane. Trgn.
rankàs ir kójas surìšti atimti veikimo laisvę: Zemstvai surišo rankas ir kojas naujasis įstatymas. rš.
kur̃ rankà kur̃ kója prastai, apgraibomis: Kur ranka kur koja apibraukė apibraukė. Srv. Jis nuo seno kur ranka kur koja dirba. Ps.
kaĩp rañkose visai tikrai (turi): Turi taip kaip rankose [ginčijamą žemę]. Lp.
kaĩp atbulomìs rañkomis prastai (dirba): Na ir padaryta kaip atbulom rankom. Mrj. Kitas dirba, stengiasi, o kitas dirba lyg atbulom rankom. Mrj.
kaĩp ãtžagaria rankà prastas: Darbas jo toks – lyg atžagaria ranka. Jnš.
kaĩp ãtžagaria rankà nevykusiai, prastai: Bet taip nesisekė: ką ėmė, ką dėjo, vis, matos, kaip atžagaria ranka. Skrb.
kaĩp nesavomìs rañkomis prastai, atmestinai (dirba): Baudžiauninkai, žinai, kaip vergai, darbą dirba per prievartą, tai lyg nesavomis rankomis. Vaižg. Dirba kaip nesavom rankom. KrvP.
kaĩp ne sàvo rañkomis prastai, atmestinai: Tu dirbi kaip ne savo rankomis. Rs.
kaĩp svetimomìs rañkomis prastai, atmestinai: Jo darbas niekam netinka: dirba kaip svetimom rankom. Jnš.
kaĩp rankà atim̃ti visiškai pašalinti: Suleidė [vaistus] – kaip ranka atėmė [skausmą]. Mžš. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima. Kudir. Metus sirgau, gulėjau, gėriau vaistus – nieko, ėgi nuo žolynų kaip ranka ataėmė. Rš. Anicetui nuovargį lyg ranka atėmė. Avyž.
kaĩp rankà atléisti nustoti skaudėti: Ėmė ir kaip ranka atleido. Prn.
kaĩp rankà nuim̃ti visiškai pašalinti: Išgėriau virinto ožkos pieno su česnaku, ir slogą kaip ranka nuėmė. Lnkv. Kad aš akis suleisč pernakt! Kaip ranka nuėmė miegą. Klt. Prie valgymo būtinai sviesto, taukų arba lašinių vartoti, ir liga veik kaskart, kaip ranka nuimta, atstodavo. Pt. Suvalgysi vieną kitą trupinėlį, ir, būdavo, visa kaip ranka nuima. Vien.
kaĩp rankà nukir̃sti griežtai pasakyti: Daugiau nieko nepasakė, kaip ranka nukirto ir nutilo. Sk.
kaĩp rankàs pasiláužęs prastai (dirba): Kokis ten darbas, darbuja kaip rankas paslaužę. Pls.
kaĩp rankà užrìšti
1.staiga pašalinti: Kaip išgėriau žolynų, tai ligą kaip ranka užrišė. Ml.
2.labai daug: Privalgiau kaip ranka užrišt. Aln.
kaĩp be rañkų
1.netikusiai (dirbti): Dirbi kaip be rankų. KrvP. Pėdai nuo kaugės vis krinta, nepaima, dirba kaip be rankų. Jnš.
2.negalima apsieiti: Be botago kaip be rankų. Ds. An ūkės be arklio kaip be rankų, anė pradėt. Skdt. Geriausio žmogaus netekau – kaip be rankų likau. KrvP.
kaĩp iš rañkų ištráukė Ds. suderėtą daiktą kitas nupirko:
kaĩp nuo rañkos puikiai (sekasi): Darbas eina kaip nuo rankos. Jnš.
kaĩp su svetimomìs rañkomis netikusiai, atmestinai: Dirba kaip su svetimom rankom. KrvP.
kaĩp su rankà atim̃ti visiškai pašalinti: Ir tą pačią sveikatą atima kaip su ranka. Krtn.
akis išsiimti į ranką žr akis
akis paimti į rankas žr akis
akis pasiimti į ranką žr akis
akmenį turėti rankoje žr akmuo
aukso rankos žr auksas
burną užsiimti rankomis žr burna
cento neišmuši iš rankų žr centas
Dievo ranka žr Dievas
Dievo rankos pirštas žr Dievas
Dievas atitraukė savo ranką žr Dievas
dūšią nešti rankoje žr dūšia
galvą susiėmęs rankomis žr galva
koja ranka žr koja
kojas rankas bučiuoti žr koja
kojas rankas padžiauti žr koja
kam koja kam ranka žr koja
iš po kojų ir rankų žr koja
su kojomis ir rankomis žr koja
kur koja kur ranka žr koja
kozerį išmušti iš rankų žr kozeris
namų ranka žr namai
pagalbos ranką ištiesti žr pagalba
raktus išveržti iš rankų žr raktas
samtis iškrito iš rankų žr samtis
samtį paleisti iš rankų žr samtis
siūlo galą paduoti į rankas žr siūlas
siūlai rankose žr siūlas
slibino ranka žr slibinas
per svieto rankas eiti žr svietas
šuns rankas ir kojas turėti žr šuo
tėvo rankos žr tėvas
vadeles laikyti savo rankose žr vadelės
vadeles paimti į rankas žr vadelės
vadeles suimti į rankas žr vadelės
valią duoti rankoms žr valia
kaip iš velnio rankų gautas žr velnias
virvutės nepaleisti iš rankų žr virvė
žarijas grėbstyti (semti)svetimomis rankomis žr žarija
žemę graibyti su rankomis žr žemė