1 pašýti, pãšo, pãšė
1. tr. K, Pln, Gr, Ms, Lš, Žgč kedenti, purenti: Tie beizai (vaikai) argi negalia vilnas pašýti?! J. Plunksnas plėšyti, vilnas pašýti Als. Šiandien vakare pašýsim vilnas Lp. Ji pakulas pašo, kad minkštesnės verpti būtų Lp. Anglijoje yra didžios pabrikos, kur vilnonas skiautes pašo rš.
| Katės kailį pãšo (dantimis kedena) Dglš.
2. tr. R, Kt, Ssk, Slk skleidžiant linų saują daryti kuodelį: Kuodelį pašýti K. Ne visos moka pašyt linus Tr. Verptinius linus nušukavus pradėjo pašyt kuodeliais Antš. Any (nei) spalis neišlekia, kai pašai̇̃ gerus linus Sdk. Ima žuksmą linų ir pãšo Lz. Pašýtais linais kuodelį riečia Lz. Kalė kalė genelis verpstelį, pašė pašė gegutė kuodelį LTR(Tvr). Snaudžia snaudalė vidury dvaro, kuodelį pãšo, linus gadina (d.) Antš.
3. tr. Rdn plėšyti (plunksnas): Pašaũ plunksnas J. Kitą kartą liuob plunksnas pašýs susinešusios: labai norėsias suseiti Krš.
4. tr. tampyti, traukyti, pešioti: Galvą palenkusi, Kristina pašė savo megztinuko siūlę J.Dov. Atsisėdęs senis barzdą pãšo DŽ. Stovėjo pašalyje, pašydama raiščio kutus LzP.
| refl.: Ėmė pašýties eidama, lygu blusoms aptekusi Šts.
5. tr. graibstyti ką atsikišusį, byrantį: Jis pãšo vežimą šieno, kad vežant nesibarstytų Lš. Vakarais tėvas virves pãšo (trauko išlindusias pakulas) Alv.
6. intr. palikti ištįsusius nenupjautus šiaudus ar kt. pjaustant pjaustykle: Pagaląsk siečkarnios peilius, kad nepašýt Nč. Siečkarnia pãšo, reikia pagaląst peiliai Nč.
7. tr. draikyti, sklaidyti: Kamgi taip pašai̇̃ plaukus, gal negali gražiau suspint! Sv.
8. tr. Ss, Klvr maišyti (kortas), neišleidžiant iš rankų jų malkos: Tau reik pašýt, o aš kelsiu Gs. Kortos nepašýtos – visos vienodos daikte Skr. Tu pašyk, má[n] kelt Gs.
| prk.: Gyvenimas mus pašo kaip kortas rš.
1 apipašýti tr.
1. aptampyti: Vaikeli, man suknelę apipašýk! Skr. Sujuosė, apipãšė [drabužį], i nuejau Dglš.
2. apipešioti, kas atsikišę, išlindę: Tėvas užsidėjo naštą, o sūnus appašė, kad nebyrėtų Kb.
3. refl. būti su išsipešusiu drabužiu: Esi apsipãšęs (marškiniai išlindę), susikišk mãžumą Krš.
4. refl. tr. susitvarkyti, susilyginti: Ar negali tu apspašýt plaukų – vaikštai pasišiaušęs kai apuokas Dgl.
1 atpašýti tr. atardyti, atknebinėti mezginio akis: Atpašýk žekę, kad galėtų pamauti virbalus ir nerti Šts.
1 išpašýti tr.
1. Brt iškedenti: Prieš karšimą vilnos smulkiai iškedenamos, išpašomi jų gumuliukai rš. Kad suvėlė vaikai pakulas, tai ir išpašýti sunku DŽ. Išpašýsim vilnas ir eisim karšt Lp. Kailių iškarpas išpašyk, ir nusinersi kojines susiverpusi Varn. Ar išpašei linus? Dkk. Fabrikas ryzus išpãšo ir vėl suaudžia į materijolą Žl. Išpašýk virvę Žl.
| refl.: Nepašyk siūlų, išsipãšo beaudžiant Dkš.
2. ištraukyti, išraustyti: Išpašýta [arklio] uodega Lp.
3. išravėti: Išpašyk man daržą Mrj.
4. refl. išsipešti į viršų, išsipešioti: Išsipašo silkai (šilkai) plikoms, bulvių kastoms rankoms paglostyti Ggr.
5. apdraskyti, apardyti: Svirnelio stogelis išpašytas LTR(Grš).
| refl.: Išsipãšęs kraštas [popieriaus] Mrj.
6. padaryti, kad būtų išlindęs, išsipešęs (drabužis): Ir neisiu, – pasakė Untulis, braukdamas už kelnių juosmens išpašytus marškinius J.Balt.
1 nupašýti tr.
1. G99 nupešioti.
2. pašius duoti silpnas kortas: Tu man visai nuo koto nupašei̇̃ Gs.
1 papašýti tr.
1. kiek pakedenti: Kol bus ruoša, papašýsiu vilnas Užv. Ir nupiešė puikius ūsus, užriestus į viršų ir papašytus prie galų rš.
2. refl. tr. patampyti, palyginti: Patenkintas jisai pasipãšė barzdą NdŽ.
3. Sut pasiraitoti, pasikaišyti.
| prk.: Būkime visados gatavi ir papašyti, idant, kad ateis anoji diena išeigos iž to pasaulio, neužstroptų mūsų apsunkintų ir įsipainiojusių DP556.
| refl. tr., intr.: Anie turi apsijuost ir pasipašýt, idant jiemus sunkumas ir ilgumas apvalkalo ant kelio nekliudytųs DP552.
^ Kelnes pasipãšęs, Dievo pasiprašęs pradėsiu darbą Krt.
4. Lp pamaišyti (kortas) neišleidžiant iš rankų malkos: Še, trupučiuką visą kaladę papašyk Smn.
1 pripašýti tr.
1. prikedenti, pripešioti: Pripašiaũ pilną maišą vilnų, daba tik reik kada nunešt sukaršt Jrb.
2. primušti, priperti: Kad pripašýsiu, tai nebelįsi! Rk.
3. refl. prisigerti, prisitraukti, prisisprogti: Vienas nuo kito ir prisipãšo Krn.
1 supašýti tr.
1. Kv, Vkš sukedenti: Supašykit vilnas, važiuosim karšti Up. Jie vilnas iš rankos supãšo ir verpia Trg. Juo smulkiau tu vilnas supašysi, tuo geriau būs Prk. Par vakarą tik saują vilnų supãšė – susivėlusios buvo Plt. Paimk šitą ryzą, supašyk supašyk ir atnešk man Sv. Laumė supašė drobulę į valaknas BsMtI115.
2. Lp kedenant sudaryti (kuodelį): Kad ir maža duktė, ė jau kuodelį ir supãšo Lel. Ar jau supašei̇̃ linų kuodelį? Sb. Mun linų kuodelį supãšė Vkš. Supašýk kuodelį, kad man nereiktų atstot nuo kalvarato Užp. Brolelis nupirko man naują vindelį, sesutė supašė šilkelių kuodelį BsO379.
| refl. tr.: Kai gerai nemoka šilkų susipašýt, tai ir verpt negali Srd. Kai norėsi, tai ir pati suspašýsi Trgn. Susipašau visai savaitei kuodelių, tai nereikia kas rozas Ds.
3. sulyginti, supešioti, sutaisyti: Supašýk saują [linų] – labai negražiai atrodo Šmn.
4. sukišti už juosmens (išlindusį drabužį): Jis jau supašė marškinius rš.
5. sudraskyti į gabalus: Pasgavo vanagas vištą ir supãšė Ds. Kai šėrė grausmas medin, tai visą šupuliais supãšė Ds. Kuiliai sutiktą vilką savo iltimis supašydavę rš. Negalima jam rūbų ir tesėt: tik pasiuvau kelniotes, ir jau supašė Rk.
6. suplėšyti (plunksnas): Supašiáu maišą plunksnų Krš.
| refl. tr.: Susejimų nebuvo [plunksnas plėšant], kožna savo susipašýsma Krš.
7. smulkiai sukapoti: Supašyk šitas malkas, tai tuoj geriau degs Antz.
8. suvelti, sutaršyti: Visą galvą supašė bemylėdamas [vaikas motiną] Kn. Visas supašytas, šunų sudraskytas NS1243.
| refl.: Susipašę siūlai, negali paaust Kt. Kap tu gali eit į svečius tep susipãšęs! Alk. Buvo nepasidabinusi, susipãšiusi, tai nė kalbėt nedrįso Lkš.
9. Krš sumaišyti (kortas) neišleidžiant iš rankų malkos: Supašýk kortas! – Kelk, supašiaũ Dkš.
10. prk. nugalėti, sutriuškinti: Aš tave bematant supašýsiu! Kp. Supašiaũ, ir gatava – kogi da čia dantį ažkalbi! Mlt. Supašýs vokytį rusai kaip vanagas žvirblį Šts.
^ Supãšė kaip vilną Mšk.

(kam, ką) duoti sutikimą, nedrausti ką daryti, nesipriešinti, kad kas būtų daroma: Léiskite vaikáms pažai̇̃sti kiemè. Tėvai̇̃ jám vi̇̀ską léidžia. Rai̇̃telis léido árkliui eiti̇̀ žiñgine. Šuõ neléisdavo svetimám žmõgui įei̇̃ti prõ duri̇̀s. Prašiaũ tė́vą, kàd ir̃ mán léistų pavairúoti. Gar̃so signalù miestè léidžiama naudótis ti̇̀k tadà, kai̇̃ grẽsia pavõjus ei̇̃smo saugùmui. | neig. (ko, kam): Tõ įstãtymai neléidžia. Mán są́žinė neléistų jõs skriaũsti. Neléisk órui išei̇̃ti i̇̀š baliòno – užspáusk. | prk.: Garbė̃ neléidžia melúoti. • ant. drausti. | Ji̇̀s léidosi pérkalbamas. Šuõ nesiléidžia paglóstyti [paglóstomas]. Senùtė léidžiasi pagul̃doma į̇̃ lóvą. | (ką, kam) sudaryti sąlygas, įgalinti ką daryti: Gražùs ruduõ léido nuim̃ti vi̇̀są der̃lių. Kõl orai̇̃ léido, vakarieniáudavome sodè. Jéi sveikatà lei̇̃s – di̇̀rbsiu. Kišẽnė vi̇̀ską léido jám darýti. Keliáuti ámžius nebeléidžia.

(ką, ko, į ką, iš ko, pro ką) duoti eiti, važiuoti, plaukti, sklisti: Uždãrius kãsą, lankýtojai į̇̃ pir̃tį nebeleidžiami̇̀. Léido keleiviùs i̇̀š gárlaivio. Uždarýk duri̇̀s, kám léidi šal̃tį! Ar̃ jaũ léidžia gárlaivį į̇̃ úostą? Kárves jaũ léisiu į̇̃ laũką. | neig. (ko, į ką): Niẽko neléidžia į̇̃ vi̇̀dų. Neléisk ožkõs į̇̃ ãvižas! | prk.: Dù langẽliai prõ pur̃vinus stiklùs mažai̇̃ léido šviesõs į̇̃ trõbą.

(ką, į ką) sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis, tapti kuo): Tėvai̇̃ nuspréndė léisti vaikùs į̇̃ mókslus [mókytis]. Léidžiame dùkterį į̇̃ marčiàs.

(ką, už ko) duoti (už vyro); sin. tekinti: Tėvai̇̃ léidžia dùkterį ùž výro [ùž ver̃slininko].

(ką) duoti laisvę, nebelaikyti: Léisk jį̇̃, kám laikai̇̃! Léisk katýtę, tegù bėgiója!

(ką, į ką) rengti kur eiti, vykti: Reikė̃s sū́nų į̇̃ kariúomenę léisti.

(ką, pas ką, į ką) siųsti kokiu tikslu: Kai̇̃ vaikai̇̃ paáugdavo, tėvai̇̃ juõs léisdavo pàs ū́kininkus tarnáuti. Léisiu sū́nų į̇̃ ganỹklą kárvės parvèsti.

(ką) daryti, kad veiktų: Méistras léidžia maši̇̀ną [vari̇̀klį]. | (ką, per ką) atkurti įrašytą vaizdą ar garsą: Léisti vai̇̃zdo į̇́rašą [garsãjuostę]. Galė́site léisti kompiùteryje įrašýtą mùziką. Vaizdãjuostę léidau per̃ visùs leistuvùs, ki̇́ek turiù, bèt nepaléidžia.

(ką, į ką, per ką) daryti, kad kas judėtų vandeniu, oru, žeme ir pan.: Berniùkas léido pasroviui̇̃ laiveliùs. Vaikai̇̃ į̇̃ órą léido áitvarus. Výrai léidžia stikliùką per̃ rankàs. Léidau árklį žiñgsniais [šúoliais, risčià].

(ką, į ką, per ką) mesti, sviesti: Vaikai̇̃ pradė́jo léisti į̇̃ mùs grumstùs. Ji̇̀s ãkmenį léidžia per̃ stógą.

(kam, kuo, į ką) suduoti metamu daiktu: Supỹkęs tė́vas léido sū́nui šáukštu į̇̃ kãktą.

(ką, iš ko, į ką) iš prietaiso sviesti, šauti: Vai̇̃kas i̇̀š laidỹnės léidžia akmenukùs. Ìš lankų̃ léidome į̇̃ juõs strėlès.

(ką, kam, į ką) siųsti (paštu): Àš jám dažnai̇̃ siuñtinius léidžiu į̇̃ miẽstą. Sūnùs kàs mė́nesį léisdavo láiškus į̇̃ namùs.

(ką, kam, po kuo, į ką) švirkšti (vaistų tirpalą ar emulsiją): Šiuõs váistus léiskite põ óda [į̇̃ vèną, į̇̃ raũmenis]. Sunki̇́ems ligóniams léidžiamas mòrfijus. | sngr. (ką, į ką): Ji̇̀ kiekvi̇́eną diẽną léisdavosi váistus (į̇̃ raũmenis).

(ką) teikti apyvartai: Fi̇̀rma lei̇̃s naũją prodùkciją. Konstrùktoriai žãda léisti naũją maši̇̀nos mòdelį.

(ką, ko) rengti spaudai ir spausdinti: Leidyklà lei̇̃s añtrąjį rãštų tòmą. Lietuvojè léidžiama daũg lai̇̃kraščių. Ši̇̀ knygà bùs leidžiamà añtrą kar̃tą.

(ką) sudaryti, priimti ir skelbti (įstatymus ar kitus dokumentus): Įstãtymų leidžiamóji valdžià. Parlameñtas léidžia įstãtymus.

(ką, kam) eikvoti (pinigus): Pi̇̀nigus léidau knỹgoms (pir̃kti). Kám tai̇̃p léidi pi̇̀nigus, pataupýk. | neig. (ko, kam): Neléisk pinigų̃ niẽkniekiams.

(ką, į ką, iš ko) išduoti, išskirti (iš savęs) į aplinką: Žùvys ikrùs léidžia į̇̃ vándenį. Mū́sų avilỹs [bi̇̀tės] léidžia spiẽčių. Sẽnis, gulė́damas lóvoje, jaũ žõdžio nebei̇̀štarė, ti̇̀k léido kažkókius garsùs. Vaikai̇̃ mė́gsta léisti mui̇̃lo bur̃bulus į̇̃ órą. Ìš burnõs výras léido cigarètės dū́mus tiesióg mán į̇̃ véidą.

(ką, į ką, iš ko) auginti, skleisti (atžalas, daigus, šaknis): Mẽdžiai (į̇̃ šónus) ãtžalas léidžia. Slyvà léidžia i̇̀š šaknų̃ ãtžalas. Grū́das jaũ léidžia dáigą. Pasodi̇̀nta gėlė̃ grei̇̃t léido šakni̇̀s į̇̃ žẽmę.

(ką) nelaikyti skysčio ar oro, duoti prasisunkti: Váltis léidžia vándenį. Niẽkam ti̇̀kę bãtai – vándenį léidžia. Stati̇̀nė labai̇̃ pérdžiūvusi, léidžia (vándenį). Vienà automobi̇̀lio padangà léido órą.

(ką, kuo, iš ko, į ką) daryti, kad tekėtų, bėgtų; sin. tekinti, bėginti: Léidžiu vándenį į̇̃ võnią. Žùvininkai léidžia vándenį i̇̀š tveñkinio. Vanduõ léidžiamas vam̃zdžiais [vagomi̇̀s]. Pavãsarį i̇̀š beržų̃ ir̃ klevų̃ léidžia sùlą. | neig. (ko, iš ko): Bè rei̇̃kalo neléisk vandeñs i̇̀š čiáupo.

(ką) lydyti, tirpdyti, skystinti: Vãšką [mielès] léisti. Nuõ kiaũlės pil̃vo nuimti̇̀ taukai̇̃ leidžiami̇̀ atskirai̇̃ ir̃ naudójami viẽtoj svi̇́esto. | sngr. (nuo ko): Žvãkė [sniẽgas, svi̇́estas] nuõ šilumõs léidžiasi.

beasm. būti polaidžiui: Jaũ pradė́jo léisti, sniẽgo grei̇̃t nebebùs. Bemàž vi̇̀są saváitę léido. | beasm. (ką, nuo ko) tirpti nuo paviršiaus (apie sniegą, ledą): Nuõ laukų̃ jaũ léidžia sniẽgą. | beasm. (ką) tirpstant likti be sniego, ledo, pašalo: Trùputį pakūrẽnom ir̃ léidžia lángus. Jaũ bai̇̃gia kẽlią léisti.

(ką, kame, prie ko) būti, gyventi kur arba kaip tam tikrą laiko tarpą: Atóstogas léisime priẽ jū́ros. Laisvãlaikį paprastai̇̃ léidžiu gamtojè. Jaunavedžiai̇̃ medaũs mė́nesį smagiai̇̃ léido Kanãrų salosè. Vãkarus léisdavau vienà. Naudi̇̀ngai léidžiu dienàs. | neig. (ko): Tuščiai̇̃ neléisk lai̇̃ko.

(ką, kuo, į ką) daryti, kad kas slinktų, judėtų žemyn ar į ko vidų: Ki̇̀birą į̇̃ šùlinį léisti. Léisti rąstùs į̇̃ ùpę. Spòrtininkas pamažù léido vė̃liavą žemỹn. Žvejai̇̃ léidžia tinklùs į̇̃ ẽžerą. Leidi̇̀kai javùs léidžia į̇̃ kùliamąją. Leistiniùs šáukštu léidžia į̇̃ vérdantį vándenį. | sngr. (kuo, su kuo, nuo ko, į ką): Ji̇̀s atsargiai̇̃ léidosi láiptais. Autobùsas ė̃mė léistis nuõ kálno į̇̃ pakal̃nę. Vaikai̇̃ (sù) rogùtėmis léidžiasi nuõ kálno. Ji̇̀s nùtarė léistis sù virvè į̇̃ tą̃ duõbę.

sngr. (kame, į ką, ant ko) judėti iš viršaus (oru) žemyn, ant žemės: Lėktùvas léidžiasi (óro úoste). Per̃ lángą mataũ, kai̇̃p léidžiasi añt šakõs kažkóks paũkštis. Parašiùtininkai vi̇́enas põ ki̇̀to léidosi pi̇́evoje [añt pi̇́evos]. Pamažù añt žẽmės léidosi snai̇̃gės. | sngr. (į ką) slėptis už akiračio (apie saulę, mėnulį); sin. sėsti: Sáulė jaũ léidžiasi. Sáulė léidžiasi į̇̃ dẽbesį.

(ką) kirsti, pjauti: Tókias storàs eglès léidžia! Perdiẽn miškè léidom medžiùs.

(ką, kame) mezgant mažinti (akių): Mẽzginio šónuose léidžiama põ dvi̇̀ aki̇̀s pràdedant ir̃ bai̇̃giant ei̇̃lę. Kai̇̃ pasi̇́eksi mãžąjį pirštùką, pradė́k léisti kójinę.

mažinti užprašytą kainą: Prãšo šim̃to li̇̀tų, bèt gál ki̇́ek lei̇̃s. Pigiaũ neléisiu.

sngr. (kuo, iš ko, į ką) eiti, bėgti, plaukti, vykti: Léidžiasi vaikai̇̃ i̇̀š sõdo ki̇́ek ti̇̀k įkabi̇̀na. Pė́sčias [tẽkinas] léidosi namõ. Léidausi į̇̃ keliõnę [į̇̃ žỹgį, į̇̃ kẽlią]. Žvejai̇̃ léidosi į̇̃ jū̃rą ménkių žvejóti. Pasidarýsiu mãžą plaũstą ir̃ léisiuosi upè pasroviui̇̃. Ji̇̀s pérliejo botagù kumẽlę, tà nèt šúoliais léidosi keliù.

sngr. pradėti smarkiai ką daryti: Vaikai̇̃ léidosi bė́gti. Visi̇̀ léidosi ieškóti bėglių̃. Jiẽ léidosi kópti į̇̃ kálną.

sngr. (į ką) įsitraukti į kokį veiksmą: Mókslininkas léidžiasi į̇̃ teòriją [į̇̃ plačiùs apibeñdrinimus]. Ji̇̀s paprastai̇̃ nesiléidžia į̇̃ ginčùs [į̇̃ kalbàs]. Į̃ tókias kombinãcijas àš nesiléisiu. Nesiléisk į̇̃ smùlkmenas.

sngr. (kuo) būti nuožulniam, nuolaidžiam: Teñ léidosi šlai̇̃tas. Stógvamzdis léidosi tarpùlangėmis.

per pláuko mẽtą vos vos: Iš visos sylos metė į pačią taip, kad ko tik nabagei galvos neperskėlė, tiktai per plauko metą pro šalį peilis praslydęs į sieną įsmigo. rš.
ikì plaukų̃ šaknų̃ labai (rausti): Kaupys krenkštelėjo sumišęs. Ir išraudo staiga. Iki pat plaukų šaknų. Balt.
gyvàsis pláukas landuonis: Kam yra gyvasiai plaukas, su žolėm gydo. Dgp.
nė̃ gývo pláuko tuščia: O pirkioj – nė gyvo plauko. Žrm.
ìlgas pláukas apie moterį: Kam tu klausai ilgo plauko – turi galvą. Grv. Ilgas plaukas – trumpas protas. Zp.
kàs pláukas taĩ lãšas apie labai suprakaitavusį, sušilusį: Sušilau, suprakaitavau, kas plaukas tai lašas. Dkš.
kìto pláuko ne toks kaip visi: Visai kito plauko žmogus Juozas Misiulis. Krėv. Ta jos duktė jau kito plauko, vis mėgsta kieminėt. Pun.
kitókio pláuko ne toks kaip visi: Turime mes visi savo nuosavą velnią. Kiekvienas pagal savo sukirpimą: kitokio užmojo, kitokio būdo, kitokio plauko. Dovyd.
kitóniško pláuko visai kitoks: Nieko gera iš jo, jis kitoniško plauko, nepridėsi prie tėvo. Sk.
skur̃sno pláuko neturtingas: Skursno plauko mes. Gs.
plaukaĩ stãtūs išsigandęs: Kad ji nieko nedaro – man plaukai tiesiog statūs. RdN.
šil̃to pláuko nematýti nesuplukti, nesušilti: Arklys nematė šilto plauko. Šts.
šil̃to pláuko neturė́ti būti nė trupučio nesušilusiam: O kad Liudvika nė šilto plauko neturi – dirbo ve!. Grš. Šilto plauko nėr turėjęs nė dirbdamas, nė šokdamas. Šv.
tõ patiẽs pláuko visai toks pat: Kartu prie staliuko sėdėjo du jo draugai, kurie iš karto pasirodė Audrei to paties plauko kaip ir jis pats. rš.
víeno pláuko toks pat: Bobos lieka bobos, jos visos vieno plauko. Simon.
nė̃ víenas pláukas nenukrìs nuo galvõs nieko blogo neatsitiks: Nebijok, nė vienas plaukas tau nuo galvos nenukris. Jnšk.
visókio pláuko įvairūs: Šiandien visokio plauko žmonių priėjo. Pc.
žìlas pláukas
1.senatvė: Nusilenk žilam plaukui. Tr. Nepagerbs nei žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi nei kas atsakyti, nei kur akys padėti. Krėv. Niekas jo negalėjo įveikti, tik įveikė senatvė, žilas plaukas. Šein. Ką?! Tyčiotis užsimanėte iš mano žilo plauko. Tilv. Iki žilo plauko ji nepamiršo jo. Šl.
2.senas žmogus: Kur pažvelgsi, vis jauni veidai, tiktai kur ne kur švysteli žilas plaukas. Balt. Aš nenoriu žilo plauko užgauti, todėl nutylėsiu, ką pasakyt turėtau. Krėv.
žìlą pláuką gáuti pasenti: Žilą plauką gaus belakstydamas. Vvr.
žilų̃ plaukų̃ neáuga nevargsta: Tau dėl to karo, matyt, žilų plaukų neauga. Simon.
žìlo pláuko suláukti pasenti: Žilo plauko sulaukei, o neišmanai, kad melstis tik tada gerai, kai nieko nereikia iš Dievo. Balt.
pláukus apė́sti privarginti: Apės ir plaukus tie vištukai, kol užaugs. Alv.
pláukus apráuti apmušti: Kad aprovė jai plaukus – padėjo: truputį liovės. Rd.
pláukus apsiráustyti susipešti: Jau ir plaukus jaunieji apsirausto. Rdn.
plaukaĩ atsistójo pasidarė baisu: Pamačiau tokį muriną pikčių, kad man plaukai atsistojo. Cvir.
plaukaĩ atsistójo piestù pasidarė baisu: Ponaičio net plaukai piestu atsistojo: jau dabar žengsiu smako gerklėj. Ml.
plaukaĩ atsistójo statì pasidarė baisu: Man, sako, ir plaukai stati atsistojo. Trk.
plaukaĩ atsistójo ant galvõs pasidarė baisu: Man plaukai atsistojo ant galvos sužinojus. Dt. Bet kai pakėliau jos galvą nuo kūdikio, man net plaukai ant galvos atsistojo. Mont. Visi plaukai Mataušui ant galvos atsistojo: iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo. Bil.
(kieno) pláuku gyvénti aklai klausyti: Geri vyrukai, kol bobos plauku gyvena. KrvP.
plaukaĩ kẽliasi ant galvõs ima baimė: Kai pamislini, plaukai kelias ant galvos. Vrn.
pláukas nekriñta nuo galvõs nieko bloga neatsitinka: Be Dievo valios ir plaukas nuo galvos nekrinta. Erž.
pláukas nenukrìto nieko neatsitiko: Už tėvo galvos nė plaukas nenukrito. LTR. Be mano rankos – ir plaukas nenukris. Grv.
pláukas nenukrìto nuo galvõs nieko bloga neatsitiko: Be Dievo valios plaukas nuog galvos nenukris. Grv. Bet toliau aš jį imu savo globon ir prisiekti galiu, kad daugiau nuo jo galvos ir plaukas nenukris. Vien. Mano pastogėj nei vienas plaukas nenukris tau nuog galvos. Švaist.
pláukas nepakrutė́jo ant galvõs neturėjo rūpesčių: Kolei tėvas buvo gyvas, tai jam ir plaukas ant galvos nepakrutėjo, jokio klapato neturėjo. Skdt.
nė̃ pláuko nepaláužtų labai nusilptų: Per dvi dieni nevalgę, rytoj nė plauko niekam nepalaužtume. LzP.
pláukas nesuklibė́jo ant galvõs visai nesirūpino: Jos ir plaukas ant galvos nesuklibėjo dėl nieko. Klt.
pláukus nuvarýti labai išvarginti: Duktė motinai baigia plaukus nuvaryt. Švn.
pláuką paliẽsti bent kiek skriausti: Pati jo nebijok: jei nors plauką palies, aš jam sprandą nusuksiu. Jnš.
plaukaĩ pasistójo pasidarė baisu: Man tik plaukai pasistojo, verkt neverkiau. Jnš.
plaukaĩ pasistójo ant galvõs pasidarė baisu: Man ir plaukai pasistojo ant galvos – jau vis tiek čia baido kažin kas. Als.
plaukaĩ pasistójo ant pakáušio pasidarė baisu: Kad aš pasakyčiau, ką ana sakė, tau plaukai ant pakaušio pasistotų!. Krš.
plaukaĩ pasišiáušė apėmė išgąstis: Ką dabar reik daryti? Plaukai pasišiaušė. Ldv.
plaukaĩ pasišiáušė ant galvõs Lš. apėmė išgąstis, nusigando: Šiurpas jį nukrato, plaukai ant galvos pasišiaušia. Šein. Tikt girdėk, aš tokius tau dyvus pasakysiu, kad plaukai tau ant žilos galvos pasišiaušis. Donel.
plaukaĩ pastė̃ro ant galvõs labai išsigando: Sako: kaip buvo strošna, tai plaukai pastėro ant galvos. Grv.
pláukus pašiáušti įvaryti baimės: Kad atėjo bandomasis laikas, man plaukus ir pašiaušė. rš.
pláukus pašiáušti ant galvõs sukelti baimę: Netikėjau tai staigiai minčiai, bet ji net plaukus pašiaušė ant mano galvos. Šein.
plaukaĩ pašiur̃psta apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai. Piet.
plaukaĩ pašiùšo apėmė baimė: Motiejui net plaukai pašiušo, kai pamatė, kad parvežė tiek eglių. Al.
plaukaĩ pašiùšo ant galvõs apėmė baimė: Pamačius tokius išdaigus, net plaukai ant galvos pašiušo. Al.
pláukus plė́štis peštis: Ar jiem pirmoji? Praeis diena kita, ir vėl plaukus plėšis. Žg.
plaukaĩ raũsta ima gėda: Skaitau tą straipsnį ir jaučiu, kad rausta man net plaukai – atrodo, kad, išleisdamas rinkinių, aš padariau siaubingą nusikaltimą. Vencl.
pláukus ráuti labai sielvartauti: Baltas rankas laužė, gelsvus plaukus rovė. Krėv.
pláukus ráutis labai sielvartauti: Močia plaukus rovėsi, iš galvos ko neišėjo. Paukš. Gali plaukus rauties, galvą į sieną duoti – ar padės?. Rdn.
pláukus ráutis nuo galvõs labai sielvartauti: Motina plaukus nuo galvos rovės, kaip pamušė vaikus. Grv.
plaukaĩ stãtosi ant galvõs ima siaubas: Plaukai statos ant galvos, jei reiks per tą žiemą dar vargti. End.
plaukaĩ stója ima siaubas: Apie ją (žiemą) kalbant, net plaukai stoja, kūnas nutirpsta, širdis vaitoja. Kp.
plaukaĩ stója piestù ima siaubas: Apsaugok nuo tokio smūgio! Tik pagalvojus plaukai piestu stoja. Krėv.
plaukaĩ stója statì ima siaubas: Boba visa nutirpo, ant galvos plaukai stati stojo. Žem.
plaukaĩ stója ant galvõs ima siaubas: Tų kalbų klausant, ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai kratė kūną. Bil. Plaukai ant galvos stoja, kraujas stingsta gyslose, manant apie Kražius. Kudir.
plaukaĩ stójasi ima siaubas: Pasiklausai, kas senovėje buvo, – plaukai stojas. Lk.
plaukaĩ stójasi ant galvõs ima siaubas, labai baisu: Nusgandau, tai nusgandau, net plaukai ant galvos stojos. Pls.
plaukaĩ susišiáušė apėmė baimė: Man jau plaukai susišiaušė, bet, misiliju, nepasiduosiu. Lnk.
plaukaĩ sustójo statì siaubas paėmė: Berankiui net plaukai stati sustojo. Žem.
plaukaĩ sustójo statì ant galvõs siaubas paėmė: Persigandau, plaukai ant galvos stati sustojo. Rdn.
pláukus sušiáušti įvaryti baimės: Panašus vaizdas gero pasakotojo lūpose sušiauštų plaukus ne tik mažiems, bet ir dideliems klausytojams. rš.
plaukaĩ sutìno labai įkyrėjo: Nuo tavo zirzimo man jau plaukai sutino. Lnkv.
plaukaĩ šiáušiasi ima baimė, išgąstis: Kai važiuoji per laukus, plaukai šiaušias. Sv. Viliui baugu, jam šiaušiasi plaukai. Simon. Darbo daug – plaukai šiaušias. Krš. Ir vyresniesiems plaukai šiaušias iš baimės. Vaižg. Mano miela Lietuvėle, rašant šiaušiasi plaukai. Geltonuoja mūs laukai, apstatyti šautuvėliais. Tilv.
plaukaĩ šiáušiasi ant galvõs ima baimė, išgąstis: Tokių pasakojimų, aiškinimų vaikai išsižioję klausosi, net plaukai jiems ant galvos šiaušiasi. Žem.
plaukaĩ šiur̃psta ima baimė: Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta. Piet.
plaukaĩ šiur̃psta ant galvõs ima baimė: Man plaukai tik šiurpsta ant galvos. Ds.
plaukaĩ šiùša ima baimė: Kai pagalvoji, tai net plaukai šiuša. Vdn.
pláukui užkrìsti nedúoda labai saugo: Taip myli, kad ir plaukui neduoda užkrist ant jos. Ml.
ant pláuko
1.vos vos: Vieną sykį, Gustavo spiriama kroketuoti Donato kulipką, paleido savo tik tik ant plauko pro šalį. Pt.
2.tiksliai: Nutekina stebules, iškala skyles – visai nemieravęs, ir jam išeina ant plauko. rš.
ant pláuko kabė́ti grėsti pavojui, vos laikytis (gyvybei): Gyvybė tik ant plauko kabėjo. Krkl.
ant pláuko kabóti grėsti pavojui, vos laikytis (gyvybei): Jų dviejų gyvybė kabojo ant plauko. Vencl. Ne kartą ir gyvybė kabojo ant plauko. rš. Sveikata ant plauko kaba, kur čia beeisi. Krč.
ant pláuko kýboti Vvr. būti pavojuje, arti pražūties: Jo likimas kybojo ant plauko. rš.
ant pláuko kỹburti labai silpnai laikytis, būti pavojuje: Bekybura ant plauko, mirs. Dr. Mūsų viršininkas savo vietoje vos ant plauko bekybura. rš.
ant pláuko pakàbti grėsti pavojui: Gyvybė ant plaukelio pakabusi. rš.
nė̃ ant pláuko visai ne, nė kiek: Kol nujoja, kol sukuria laužą, kol jauni, tai nė ant plauko neužmiega. Rud.
be pláuko
1.visiškai (viskas, viską): Kurapkos nebsukrykštauja: prapuolė be plauko. Šts. Viską pavogė, be plauko. Nt.
2.visiškai be nieko: Be plauko ąžuolo palikau, visus iškirto. Dr.
į pláukus įsivélti primušti, prigriebti: Tik prilįsk, kai įsivelsiu į plaukus, tai žinosi!. Jnš. Įsivėlė tau mergos į plaukus – neužvadžiosi anų. Krš.
į pláukus kìbti susipešti: Dar saulei nepatekėjus, jau visi jie krūvoje ir kelia tokį lermą, lyg tuoj kibs kits kitam į plaukus, ne į pievos žolę. Vaižg. Pranculis pasirinko kampą už palmių, kur nereikėjo nei valdžios kritikuoti, nei rodyti išminties, nes čia turėjai tik mokėt gerai lošti šachmatais, nesikarščiuoti, nekibti į plaukus išlošusiems. Andr.
į pláukus susikabìnti susipešti: Nereikės nė metų, kaip į plaukus susikabins, pamatysi. Šl.
į pláukus šókti pulti peštis: Bobos kai susibars, pamatysi, tuoj į plaukus šoks viena kitai. Rd.
ikì paskutìnio pláuko viską smulkiai, rūpestingai: Dasisakysiu aš tau iki paskutinio plauko. Nč.
ne pagal̃ pláuką nepatinka: Man ne pagal plauką, ir nešneku. Ukm.
per pláuką
1.nedaug trūko: Dvaro kūtė per plauką nesudegė. Trk. Per plauką neįlindo (neįkliuvo) ir pats. Grdm. Per plauką gyvas išliko iš tų muštynių. Užv. Katė griebė jas (peles) koja ir tik per plaukelį nepačiupo!. Mš. Ir mes tik per plauką išvengėm panašios krušos. Švaist. Tik per plauką nežuvo brolis Julius. Cvir.
2.visai arti: Per plauką buvo nuo mirties. Vaižg.
per gývą pláuką vos vos (ne): Neužsimušė veikiau per gyvą plauką. Plt.
per meñką pláuką visai nedaug trūko: Per menką plauką nepapuoliau po mašinos. Krš. Per menką plauką būtų išvežę. Erž.
per víeną pláuką visai nedaug trūko: O tą pačią vasarą juk būčiau jos netekusi, per vieną plauką, galima sakyti. Simon.
nė̃ per pláuką visiškai, nė trupučio: Tauko nė per plauką nematyt, o sako – valgyk košę. Rt. Nė per plauką nenusileisiu – geriau tegul mane gyvą sudrasko!. Vkš. Nė per plauką nieko nedavė. Prk. Jo žmona nė per plaukelį negali pakreipti jo paliepimų. Žem. Varžytinės šį kartą turi praeiti tvarkingai, nė per plauką nenukrypstant nuo taisyklių ir sąlygų. Gric. Jis nei per plauką nėra geresnis. K.
po pláuką kiekvienos rūšies po vieną: Gavo pradžiai dalies gyvulių po plauką. Žem.
po pláuko patinkamas: Sutiko po plauko, ir veselė. KlvrŽ.
po pláuku Erž. patinkamai:
ne po pláukui priešingai, nepatinkamai: Motutė gal kokį žodį pasakė ne po plaukui, ir išėjo merga. Kp.
prieš pláuką priešingai, nepatinkamai: Kai teip aš kalbėjau, nepatiko – prieš plauką. Dbk.
prieš pláuką nevarýti elgtis atsargiai su kuo nepalankiai nusiteikusiu: Eržvilkiškį prieš plauką nevaryk, tik po plauku – pažinęs galėsi į antį įsidėt. Erž.
prieš pláuką paglóstyti pakritikuoti: Tegu visuomenė abu paglosto prieš plauką. rš.
prieš pláuką pakedénti pakritikuoti: Vėliau, kai jau mano motina našlavo, ir Prancišiukas pasidarė Pranciškėliu, jis būdavo mūsų namuose vis dažnas svečias ir savo šnekaluose kartais pakedendavo prieš plauką dievotas moterėles. Andr.
prieš pláuką pašukúoti pakritikuoti: Reikia jį gerai prieš plauką pašukuot, tada žinos, kad nedera kelt rankos prieš žmogų. Mark.
prieš pláuką šukúoti kritikuoti: Vakar labai šukavo prieš plauką susirinkime. Slm. Kartą mačiau jį vyriausiojo inžinieriaus kabinete šukuojamą prieš plauką. rš.
su visaĩs plaukaĩs
1.lengvai: Tamsta nuperki tuos naujakurius su visais plaukais. Gric.
2.labai: Pašėlęs su visais plaukais. Pvn.
už plaukų̃ susikìbti susipešti: Pamatysi, pagyvens kiek ir vėl už plaukų susikibs. Rd.
už plaukų̃ vedžiótis muštis: Bobos iš lauko nepareina – susibara, o namie tai ir vedžiojas už plaukų. Ktk. Stancijoje vėl dvi giminaitės vedžiojosi už plaukų, nepasidalindamos kunigo laikrodėliu. rš.
nė̃ pláuko visiškai, visai nieko: Par ją nė plauko nebuvo kiaulių. Aps. Cukro parsinešk – nebėr nė plauko. KlvrŽ. Po kiek sykių išrabavojo dvarą maištininkai: arklio nė plauko nebeliko, duoną, miltus, mėsą po kiek sykių išvežė. Žem.
neĩ pláuko neĩ pėdõs visiškai (nėra): Nei plauko nei pėdos žiemą vilko niekas nebematė. Grz.
kaĩp ant pláuko
1.tiksliai: Nustačiau dureles kaip ant plauko. Slm.
2.vos vos, sunkiai: Dabar viskas laikosi kaip ant plauko. Srv. Per žiemą tai kaip ant plauko laikiaus, vis sirginėjau. Šl.
kaĩp ant pláuko kãbo vos laikosi: Mano gyvybė tai kaip ant plauko kabojo – taip sunkiai sirgau. Užp. Šiais laikais žmogaus gyvenimas kaip ant plauko kabo. Myk-Put.
katės plaukai žr katė
pilna kepurė priaugo plaukų žr kepurė
nė per pusę plauko žr pusė
nei raugo nei plauko žr raugas
šunų plaukų pakėlimas žr šuo
nei taukų nei plaukų žr taukai
vilko plaukai žr vilkas
vilko plauko žr vilkas
vilko plauką turėti žr vilkas

ãšarų liejìmas verkimas: Kasdie prakeikimas, ašarų liejimas. Klvr. Didis ašarų liejimas mūsų temdina akis. rš.
ãšarų klónis pasaulis: Tavęsp dūsaujame vaitodami ir verkdami šitame ašarų klony. brš.
ãšarų pakálnė
1.raudojimas (ištikus nelaimei): Žiūrėk, kas dedasi po Gintališkės valsčių! Ten tikra ašarų pakalnė, baisus kraujo praliejimas. Žem. Taip Vilniuje paplūdo ašarų pakalnė, kuri tęsiasi per kelias savaites. Žem.
2.pasaulis: Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje. Bil. O, kaip malonu po kelerių metų sunkios monotoniškos tarnybos ir tirštos nesveikos didelio miesto atmosferos laisvai atsidusti čia, šitame palaimintame ašarų pakalnės kampelyje.... Vien. Vark žmogus visą amžių šioje ašarų pakalnėj. Lnkv. Kokia sūri bebūtų ši ašarų pakalnė, o noro meisteriui iš jos į kitą kraustytis nėr. Cvir. Mirusiam jau vis tiek, ar tu čia, toje ašarų pakalnėje, verksi ar dainuosi. Avyž.
ãšarų pakriū́tė raudojimas: Kai reikia skirtis – ašarų pakriūtė. Lel.
ãšaros pavir̃šiuje greitai verkia: Na jau, tik neverk... tau, Elziut, ašaros per daug paviršiuj. Paukš.
ãšarų pralietójas virkdytojas: Tiktai vienas tykiai joja, tavo jaunas linksmintojas, ašarėlių pralietojas. LTR.
ãšarų var̃vinimas verkimas: Sužiuro Lapelis, sustabdęs laikinai graudžių ašarų varvinimą. rš.
karčiomìs ãšaromis apsipìlti graudžiai pravirkti: Kol veselė ūžė, svečiai viešėjo – Marelei nei šio nei to. Bet kai paliko viena... karčiomis ašaromis apsipylė. Žem.
kẽletą ãšarų išvar̃vinti kiek paverkti: Iš gailesio išvarvink bent keletą ašarų. Valanč.
kruvinomìs ãšaromis graudžiai (verkia): Čia ir mano ir kraitis, ir triūsas, ir kiekviena pėda prakaitu aplaistyta ir kruvinom ašarom apverkta!. Vien. Žinoma, nagus grauš, kruvinom ašarom verks, bet bus per vėlu. Skodž. Motina kruvinom ašarom verkė, kad vaikas neitų. Jnš. Kruvinomis ašaromis tave apverksiu, o jau sulaikyt nesulaikysiu. Kudir.
kruvinomìs ãšaromis užsilíeti graudžiai apsiverkti: Užsilieję kruvinom ašarom keiks patys save. rš.
medìnėmis ãšaromis apie nuduodantį verksmą: Verkia medinėm ašarom. Vj.
paskutìnės ãšaros tikra bėda: Paskutinės ašaros šitie pinigai. Dglš.
pìgios ãšaros apie greit verkiantį: Moterų ašaros labai pigios. Kp.
sausomìs ãšaromis apie veidmainingą liūdesį: Rauda sausom ašarom. Ėr. Apsiverkė sausom ašarom kaip marti anytą laidodama. KrvP.
tìkros ãšaros menkas uždarbis: Ėmėsi prakiurusius puodus taisyti – ne uždarbis, o tikros ašaros. Daut.
víenos ãšaros
1.daug vargo: Sako, prakeiktas dvaras, ten vienos ašaros. Šln.
2.apie ką prastą, menką: Rugeliai gerieji – vienos ašarėlės. Kl. Šieno – vienos ašaros. Varn.
ãšaromis apsilíeti apsiverkti: Duktė ašaromis apsiliejo. Stan. Dovydas, išgirdęs karalių mirusį, apsiliejo ašaromis. Stan.
ãšaromis apsipìlti apsiverkti: Ji ašaromis apsipils – kaip mūsų Mykolėlį apleidau?. Dovyd. Tada motina, pamačiusi juos abu, apsipylė ašaromis. Ap.
ãšaromis apsipraũsti graudžiai apsiverkti: Apsiprausia našlaitėlė gailiom ašarėlėm. Vlk.
ãšaromis apsirýti patirti skriaudą: Kalba – kaip lakštingala gieda, o valią tokiam paduok – ašarom apsirysi. Balt.
ãšaras barstýti verkti: Gromatėlę rašysiu, ašarėles barstysiu. d.
ãšaros bė́ga ima verksmas, liūdesys: Juk kasdien matai, koks tas jų laukelis atrodo. Ašaros bėga pasižiūrėjus. Simon. Ašaros bėga matant, kaip anie vargsta. Varn.
ãšaras braukýti verkti: Tėvų neklausysi, ašaras braukysi. Erž.
ãšaras braũkti verkti: Nesugrįši, sesutėle, į jaunas dieneles, per visą savo amželį brauksi ašarėles. Gr. Pulkelis žuvelių Nemunėliu plaukė, o tavo mergelė ašarėles braukė. d. Mergiokaitė ašarėles braukia. Grv.
ãšarą gáudyti apsiverkti: Maniškė, apsidairiusi, kad nematyčiau, žiūrėk, jau ir gaudo ašarą. Dovyd.
ãšaras gérti nuolat barti: Jis mano ašaras geria. Skr.
ãšaros gùrina péntis apie graudų verkimą: Našlelė taip gailiai verkia, net ašaros pentis gurina. Rod.
ãšarų išlíeti
1.prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo. Vien.
2.privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai. Balč.
ãšarose išsiplaukýti graudžiai apsiverkti: Motina dėl jo ašarose savo išsiplaukytų. Žem.
ãšarą išspáusti
1.pravirkdyti: O ašarėlę sidabrinę ant veido meilė teišspaus. Mair. Ne vieną tau ašarą vargas išspaus, kaip liksi be motkos. Arm.
2.pravirkti sunkiai: Ašarą išspaudžiau ir gavau piningų. Vn.
ãšaras išspáusti pravirkdyti: Pasakodamas savo vargus, ne vienam klausytojui ir ašaras išspaudė. Žem. Taip graudu buvo žiūrėt, kad man net ašaras išspaudė. Skrb.
ãšaras išspáusti iš akių̃ pravirkdyti: Šio pasaulio ižgaišinimas miesto Hieruzalem ižspaudė ašaras ižg akių viešpati mūsų. Dk.
ãšarą išsuñkti bent kiek paverkti: Kad bent vieną ašarėlę būtų per močios pakasynas išsunkus!. Ds.
ãšaras ištráukti privirkdyti: Ir ana mažutėlė kiek man ašarų ištraukė. Ob.
ãšaras láistyti verkti: Nusprendusi buvo ašarų nelaistyti. Cvir.
ãšaromis láistyti apverkti: Motina laistė ašaromis ne ką kitą, o savo praeitį, tos praeities pragiedrulius. rš.
ãšaras líeti verkti: Be reikalo lieji ašaras – nebeprikelsi iš numirusių. Ds. Rūteles ravėjau, ašarėles lėjau. Grv. Reikėjo verkti per nakteles, ašarėles lieti, kol vaikelius užauginau. Lnkv. Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti. Stan. Neliek be reikalo ašarų: akis pagadinsi. Švaist.
ãšaromis líetis graudintis: Eini žmogus ir liejies ašaromis nuog tokio gyvenimo. Arm.
ãšarose máudytis Mrc. ištisai verkti:
ãšarose mirkýti labai virkdyti: Ašarose mirkė savo pačią. Krš.
ãšarose mir̃kti sunkiai gyventi: Ta Kastelė ašarose mirksta, i[r] gana. End.
ãšaras nubraũkti paguosti: Blizgučiams, papuošalams nesigaili pinigų, o mamaitės ašaroms nubraukti – nėra. Žem.
ãšarą nurýti susitramdyti: Tėvas sakydavo: „Lengviau molį sausą nuryti nei ašarą". Ir vis pridurdavo: „Ašarą nuryk...". Dovyd.
ãšarą nurìtinti privargti, prisikentėti: Ne vieną ašarėlę nuritinsi, kaip liksi sirata. Arm.
ãšarą nuspáusti bent kiek apsiverkti: Kazimieras ir net Juoziokas taip pat nuspaudė ašarą. Balt.
ãšaras nušlúostyti paguosti: Daina ir našlaitei ašaras nušluosto. Pš. Kenčiau tyliai, net be ašarų. Žinojau: ašarų man niekada niekas nenušluostė, kas bešluostys dabar, kai jau paaugau. Simon. Ašaras nušluostė vėl linksma žinia. Andr.
ãšaromis paplùkti apsiverkti: O jei ir grįšiu savo šalelėn, ašarėlėms papluksiu. Baran.
ãšaromis paplū́sti graudžiai pravirkti: Ė ir sugrįžęs savon šalelėn ašarėlėms paplūsiu. Baran.
ãšarose paplū́sti sunkiai gyventi: Ana ašarose paplūdo. Kv.
ãšarose paplū́ti graudžiai pravirkti: Dabar ana ašarosa papluvus. Grv.
ãšaras paródyti apsiverkti: Prie tam darbui ir aš ašaras parodžiau. Adm.
ãšarose paskę̃sti daug verkti: Grėtė paskęsta ašarose. Simon. Tai mano moma būdavo ašarose ir ašarose paskendus. Vdš.
(kieno) ãšaromis paspriñgti gauti atpildą (padariusiam ką bloga): Nė viena skriauda žemėje nelieka neatlyginta. Ateis laikas, paspringsite mūsų ašaromis. Avyž. Kad tu paspringtum mūsų ašarom!. Varn.
ãšaromis pérmirkti labai verkti: Atbėgo Gervydienė, permirkusi visa ašaromis, pradėjo tave keikti ir skųstis, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedei. Šein.
ãšaras plaũkdinti virkdyti: Kam mane vargini, gailias ašaras kasdien plaukdini?. Pš.
ãšarose pláukioti gailiai verkti: Kasdien plaukioja ašarose. Arm.
ãšarose plaukýti gailiai verkti: Kas adyna, kas minutė ašarose plaukysi, savo mielai motinėlei nepasisakysi. Šmn.
ãšaromis plaũkti labai verkti: Koks dabar tos pačios gyvenimas, lyg nematome: ašaromis plaukia nabagė. Žem.
ãšarose plaũkti graudžiai verkti: Ašarose plaukdama pareisi iš karčemos vyru vedina. J. Aš kas valanda ašarose plaukiu. Žem.
ãšarose plūdúoti labai verkti: Kaip nendrelė viduj marių nuo vėjo svyruoja, taip aš biedna siratėlė ašarose plūduoju. Ktk.
ãšaras plukdìnti virkdyti: Jeigu neaprinkai, kam mane vargini, gailias ašarėles kasdieną plukdini?. Kb.
ãšaromis plùkti labai verkti: Aš ašaromis plukau, o jis ūžė, gėrė su šiaučiais. Piet.
ãšarose plùkti labai verkti: Iš tikro neįtikėtinas tai daiktas, kad visus linksminąs Bubokas taip ašarose pluktų!. LzP.
ãšaromis plū́sti labai verkti: Plūdo ašaromis kitos moteriškės. Valanč. Ten broliai kainais pavirto, kraujo upės teka, žmonės ašaromis plūsta. Vien. Ji ašaromis plūsta. K. Glosto iš po nusmukusios skarelės išdrikusius plaukus. Abi plūsta ašaromis. Zur.
ãšarose plū́sti labai verkti: Žinok, miela motinėle, kad taip nebebūsiu, kas dienelė valandėlė ašarėlėse plūsiu. Kp.
ãšaras pralíeti
1.apsiverkti: Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras praliejo. LzP. Kai man atnešė, tai aš džiaugiaus, labai džiaugiaus ir ašaras jau praliejau iš džiaugsmo. Pgg.
2.daug verkti: Aš daug ašarų praliejau. B. Aš tiek ir tiek ašarų praliejau ir dar turiu lieti. Krš.
ãšaras prarýti sutramdyti verksmą: Mergaitės mėlynose akelėse pasirodė ašaros, nors ir labai stengėsi jas praryti, kad tėvas nepamatytų. Mš.
ãšarų prarýti daug verkti: Kiek aš ašarų prarijau!. Prk.
ãšarose praũstis sunkiai gyventi: Visą gyvenimą tik ašarose ana prausias. Grv.
ãšarų prisigérti rš. prisikamuoti:
ãšara rìta ãšarą labai verkia: Ašara ašarą rita – kad rauda, kad rauda. Gs.
ãšaras rýti tramdyti verksmą: O aš, prisiglaudusi prie aukštos namų sienos, tyliai rijau ašaras, niekieno nematomas, karčias, ilgėjimosi ir nusiminimo ašaras. Pt. Sūnus neatsiliepė – sėdėjo susikūprinęs ir rijo patylomis ašaras, stengdamasis, kad tėvas nepastebėtų. Krėv. O aš, nors neverkiu, bet ašaras tik ryju ryju. Vien.
ãšaras ródyti verkti: Nerodė ašarų viena Gražutė, nes nenorėjo didinti tėvui skausmo. Balč.
ãšarose skéndėti labai verkti: Sesele, ištekėsi, ašarose skendėsi. Vlk.
ãšarose skę̃sti Baran. labai verkti:
ãšaras spáudžia darosi graudu: Ašaras spaudžia į ją žiūrint. O buvo mergina – kraujas ir pienas. rš.
ãšarą spáusti graudintis: Ji, tolumoj išgirdusi klarnetą, pastatydavo kieme kibirą ir klausydavosi, žiūrėdama į tolį ir jau spausdama ašarą. Ap.
ãšaras spáusti virkdyti: Tos trumpos akimirkos spausdavo jai ašaras. Ap.
ãšaras spáusti iš akių̃ virkdyti: Ir Elzė nė nejuto, kaip toji jos dabar gyvenamoji valanda jai ašaras iš akių spaudė. Pt. Jo žodžiai žmonai spaudė iš akių ašaras. Mont.
ãšaromis spriñgti tramdyti verksmą: Nuleidęs nuo suolo žemėn kojas, pats springsta ašaromis. Vien. Aš pabučiavau šaltą, sustingusią tėvo ranką ir, springdamas ašaromis, vėl įlindau į savo rūsį. Lank. Aš pašokau iš lovos ir springdamas ašaromis sušukau. Ap.
(kieno) ãšaromis spriñgti nesisekti gyventi (padarius kam bloga): Springsta ir anas mano ašaromis. Ds.
ãšaros sùkasi akysè ima graudulys, darosi graudu: Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų. Kudir. Norėjo vaikus paglostyti, ėmė ašaros akyse suktis. Žem. Skaudu darosi, ašaros sukasi man akyse. Pt.
ãšaras suñkti virkdyti: Dvaro skriaudos ašaras sunkia. rš.
ãšaras šluostinė́ti nuolat guosti: Ne aš tave, o tu mane išvarai iš darbo, dar nori, kad ašaras tau šluostinėčiau?. Balt.
ãšaras šlúostyti guosti: Yra kuo pavargėliams ašaras šluostyti. Pt. Nesirūpink, neverksiu, o jei tektų verkti, tu man ašarų nešluostysi. Krėv. Kas gi bešluostys man gailias ašarėles?. Šmn.
ãšaras tráukti virkdyti, graudinti: Net ašaras traukia, klausant tų žodžių. Lp. Kasdien tu mano ašaras trauki. Užp. Bumba-Bumbelevičius, žmogus, kuris įvairių draugijų susirinkimuose, konferencijose ašaras traukdavo, kerėdavo savo kalbomis, po šio trumpo Piščiko klausimo nutilo ir susimąstė. Tilv. Net ašaras miestelėnams traukia, kai saulės zuikučiai ten ima žaisti. Trein. Širdį gel tai skaudžiai, kad ašaras traukia. Vnž.
ãšaras tráukti iš akių̃ norėti verkti: Niekaip negalėjo nusiraminti – ašaras iš akių traukė. Paukš.
ãšaromis užsilíeti graudžiai apsiverkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdint išpažįsta kaltybę savo. Valanč.
ãšara vãro ãšarą vos neverkia: Ašara varo ašarą į tą darbą paisant. Arm.
ãšaros var̃va gaila, skaudu: Ašaros varva į agurklus veizant. Krš.
ãšaras var̃vinti
1.verkti: Iš rankiniuko ištraukė, palikau tuščia, varvink nevarvinęs ašaras. Krš. Martynienė ašaras kaip pupas varvina. Žem. Ar varvini ašaras už nedorybes tavo?. Valanč.
2.skųstis, dejuoti: Ai, niekas dar badu nedvesia, tik ašaras varvina. Krš.
artì ãšarų vos neverkia: Stepunia arti ašarų, ojojoi, sako, kas bus?. Slm.
į ãšaras imti verkti: Valiusė, tokį pamačiusi, vėl į ašaras. Balt. Nykštukai ėmė raminti ją. O Raselė – dar labiau į ašaras. Saj. Miškinis ir dabar, kai išgeria, tuoj į ašaras. Ap.
į gailiàs ãšaras įplaũkti imti liūdėti, verkti: Pasakyk, broliukai, kad jūsų dukrelė didelian vargelin įeina ir gailiõs[na] ašarė̃lės[na] įplaukia. Kp.
į ãšaras léistis pravirkti: Toks mažvaikis – maža kas, ir jau į ašaras leidžias. Slnt.
į ãšaras pùlti pravirkti: Pasakiau, tai mergaitė į ašaras puolė. Prn. Neskubėk pulti į ašaras. Pasikalbėkim geriau. rš.
ikì ãšarų labai: Besiklausydama Aušra vis labiau raudo. Jai buvo gėda ir pikta iki ašarų. Mik. Mes visi kvatojom iki ašarų. rš.
per ãšaras verksmu: Tik per ašaras išprašė palikti karvę. Jnš.
po ãšaras pasiplaukýti graudžiai prisiverkti: Po ašaras pasiplaukysi ir motinėlei nepasakysi. Ds.
po ãšaras plaũkti graudžiai verkti: Aš siratėlė kas miela dienelė po ašarėles plaukiu. JD.
prie ãšarų vos neverkia: Kam verži nuo vaiko lėlę, ar nematai, kad jau prie ašarų. Vkš. Prie ašarų eit vaikai. Jdr.
ãšara prie var̃tų norisi verkti: Ašara man jau prie pat vartų, kaip sakydavo mama. Dovyd.
pro ãšaras verkdamas: Jonai, tai juk tu pats sakei, kad be pinigų neplauksi, – pro ašaras ištaria Petrutė. Ap.
su pusantrõs ãšaros proverksmiais: Atėjo mergaitė su pusantros ašaros. Krs.
su ãšaromis atsipraũsti labai verkti: Įlenda kur į svirną atsiprausti su ašaromis. Žlb.
ãšaros už pirmų̃ vartẽlių apie greit pravirkstantį: Nekirkyk jos – jai jau ašaros už pirmų vartelių. Brt.
artì ãšaros greit verkia: Didelis ir arti ašaros. Arm.
burną prausti ašaromis žr burna
butelio ašaros žr butelis
gaidžio ašara žr gaidys
gaidžio ašaros žr gaidys
kaip gaidžio ašara žr gaidys
kaip gaidžio ašaros žr gaidys
gegutės ašarėlės žr gegutė
karvės ašara žr karvė
katino ašara žr katinas
katino ašaros žr katinas
katinų ašaros žr katinas
kiek katinas ašarų žr katinas
kaip katino ašarą žr katinas
kelio nematyti ašaromis (per ašaras) žr kelias
kregždžių ašarėlė žr kregždė
krokodilo ašaros žr krokodilas
krokodilo ašaras lieti žr krokodilas
krokodilo ašaromis verkti žr krokodilas
kukūžės ašaros žr kukūžė
kulnus daužyti ašaromis žr kulnas
marčios ašaros žr marti
ožkos ašarų reikia žr ožka
kaip ožkos ašaros žr ožka
raganų ašaros žr ragana
rugių ašaros žr rugys
rupkės ašaros žr rupkė
saulės ašara žr saulė
saulės ašarėlės žr saulė
saulės neregėjo nuo ašarų žr saulė
skruostus laistyti ašaromis žr skruostas
smurgai do ašaros žr smurgas
smurgliai ir ašaros žr smurglys
starko ašarėlės žr starkas
tako nematyti ašaromis (per ašaras) žr takas
velnio ašarėlės žr velnias
zuikio ašaros žr zuikis

sùkti, -a, -o (-ė)
1. tr. Q127, SD112,201, R, R103, MŽ, N, K, LL226, Jdr, Krt, Slnt, Lkž, Lk, Mšk, Všn, Prng, Aps versti judėti aplink savo ašį: Jis turėjęs gerą vandens malūną, sukamą didelės upės vandeniu J.Balč. [V]anduo darmai nevarvėjo, sùkė akmenis, girnas Pb. Tę vanduva sùka girnas, o čia rankom sùka Šlčn. Akminai [girnose] buvo pataisyti, su ranka sukami̇̀ Všv. Gaidžio sugiedojimu jau girnas sùksi (malsi) Krš. Visą žiemą sùkėma girnas LKKXI222(Trak). Suki̇̀ suki̇̀ girneles, paskui bėgi in ratelį Pun. Girnas sùksma, susimalsma i ėsma Kv. Viena ranka girnas sùkė, kita ranka mane supė (d.) Ad. Suksi girneles be pailselio LTR(Krtn). Sėdies, kap imi koja sùkt [ratelį], net koja sopa! Rod. Žiemą kito nieko nedirbs, tiktai sùks ratelį (verps) Plng. Arbą turėjo savo, nu ir arbavos: vienas pils, kitas sùks, kitas šlavinės Lpl. Mašinos ten linams minti buvo tokios jau, su arkliu sùkamos Žr. Patys savim sùkėm šiečką Mrc. Mūsų muštokė ranka sukamà, tai labai lengva PnmR. Sùkamas į vėjį (vėjo) malūnas Žg. Puodžius tur ratą kojomis savo sukti CII407. Kerčioje kiemo šulinė, ratu sukama Žem. Domicėlė suka telefono diską, paprašo priimti užsakymą V.Bub. Jūs sùktūt Lkm. Suksu raktelį – suskambės d. Aš dainuosiu ir rylą (jos rankenėlę) suksiu, o tu šoksi rš. Sukamieji vargonai LC1889,16. Sukamàsis kranas NdŽ. Sukamasis gręžimo būdas GTŽ. Traktoriukai atsirado jau, su žibalu pradėjo sùkti (varyti mechanizmą) jau Pp. Sùkanti arkliai LKGII315(Knv).
^ Liežuvis ne melnyčia: kiek nori suk – miltų nesumalsi LTR(Vdk).
sukamai̇̃ adv.: Smeik [smeigtuką] sukamai̇̃, tai geriau lįs Vlkj.
suktinai̇̃ adv.: Pilsi su rieškutėms ir malsi suktinai̇̃ Mžk. Piemenys suktinai̇̃ išsuka [alksnio, karklo] šerdį laukan, kad birbynes suka Šts. Vienu delnu suktinai nusukė zūbelius Vaižg.
| refl. Q127, SD112,388, B821, MŽ, N, LL306, Rtr: Ratas ant ašies braškėdams sùkasi sunkiai K.Donel. Arkliai traukia, bet ratai nesi̇̀suka Dkš. Čia su koja suki, čia ratelis sùkas, čia špuolė eina Kv. Ir tuodu ratu, sako, sukančiuosi (sukąsi); ir tuodu ratu, sako, sukantis J.Jabl. Kelerios girnos jau sudilo, malūne besisukdamos A.Vencl. Pradėjo vė[ja]s pūsti, malūnas sùkties Lk. Senovė[je] liuob pasitaisyti morę: važiuos, sùksis ta morė į rinkį Krt. Tas tekinis sùkas i ta boba sùkas į ratą Sk. Kokia kreiva šeiva, nesi̇̀suka Aln. Išviręs kiaušinis sùkas, žalias nesisuka Erž. Pasakė padarytie lovą, kad ana tep aplink suktų̃s (ps.) Grv. Sukdamós eina [kulka] Ds. Andarokas sùkasis [šokant], net nosis šluosto Krn. Dulkės rūks [šokiuose], sijonai sùksis į rinkį Krt. Sukasi̇̀ LKKXIV223(Grv).
| Avys apsirgo kvaituliu – sukas apei save Krkl. [Nuo Kūčių] iki Naujų metų verpt neduodavo: sako, avys sùkasi Gs. Sukuos kaip avelė kvaitulio Ds. Avelė kaituliu sukasi – eina ratu ir griūva Lnkv.
| prk.: Taip ir sùkasi kaip ratas – koks tas gyvenimas su visais darbais Krs. Prie ūkės toks ratas sùkas i sùkas: tiem gyvuliam perki, sukiši – nieko te pelno! Mžš. Metai greit sùkas – jau ir senatvė Trgn.
^ Pateptas ratas vis geriau sùkas Trgn. Sukis, kedelys (sako šokanti mergina), dar namie keturi (dar keturi kedeliai yra atsargoje) B. Sukas sukas – vis ant vietos (ratelis) Pnd. Augęs miške, gimęs miške, išėjo ant lauko – sukasi (vėjinis malūnas) Jrg(Pn). Ketursparnis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas (vėjinis malūnas) LTsV579(Klvr). Pana sukas keturiom rankom (vėjinis malūnas) LMD(Sln). Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulka (rėtis) Ds. Kas sukas be vėjo? (vytuvai) Dr. Miške gimęs, miške augęs, parejęs namo kvaituliu sukas (ratelis) Lš.
ǁ priveržti mechanizmo spyruoklę: A sùkėt laikrodį? Mžš.
ǁ VĮ darant, kad judėtų apie savo ašį, įtvirtinti ar atlaisvinti: Sùkti sraigtą NdŽ. Iš ratpėdžio gali kiaulei į nosį drotį sùkti Trk.
^ Niekas mieto į subinę nesuka, gal dar gyventi Dr.
ǁ kelti, traukti, judinant apie ašį atitinkamą įtaisymą: Kasdien viedrą [v]andenio sukù iš šulnio i laistau Klt. Su volu sukamas [v]anduo iš šulinės Šts. Čia kranas stovi, užkabina [vagonėlius]; mes tę keturi sùkam viršun LKT315(Rk).
ǁ griežti judinant ratu instrumento (rylos) rankenėlę: Vaikinas suko kokį be galo graudų romansą rš.
ǁ NdŽ, Aln varstyti (rožančių) poteriaujant: Ražončių sukù sukù kieku linkių Klt. Ką čia liežuvį plaki, ta (tai) geriau rožančių sùk Trk. Rožančių pasiėmęs, atsisėdęs pri pečiaus, sùka į ritinį Žr.
2. intr. L, Rtr judėti ratu, aplink (skriejant, einant): Suka paukščiai ties pušynu, klykia išsigandę S.Nėr. Ir paukštis, iš gūžtos išvytas, vis apie ją suka A.Gric. Pempės tik laksto, tik sùka apei galvas Klk. Cyrulis suka jau, tujau atšils Šts. Bus svečių – šarkos apie triobas sùka (juok.) Šmk. Kitur sùka i sùka [debesys], o čia lytaus nėra Rs. Aplinkui dūmai suka, kibirkštys lakioja į šalis V.Kudir.
| prk.: Atrodai susirūpinęs, vade. Juodos mintys kaip krankliai suka apie tavo galvą V.Myk-Put.
^ Gandras suka apie mūsų gryčią… (susilauksime naujagimio) V.Bub. Apie nosį suka, bet į rankas nesiduoda (musė) Ds.
suktinai̇̃ adv., suktinõs: Gyvatė lipa į medį ne stačiai, bet suktinai̇̃ Šts. Suktinõs kaip rėžė su alkūne! Šts.
| refl. Rtr, Všv, Grv: Varnos po lankas pri [v]andens plakas, sùkas ratanais tokiais Pln. Vieną vakarą aš pamačiau: varnų dunduliai sùkas, ir įsisuko į tą būrį vanagiukas Sd. Parplys (malūnsparnis) apie stogą sùkas Ldv. [Lėktuvas] sùkės, sùkės ir nuskrido te kur in mišką KlbIV82(Mlk). Karuselės jomarke tik sùkdavosi į rundą Nm. Aš nesu nė lingynė[je] lingavusys, nė sūkynė[je] sùkusys – baugšti buvau Kl. [Kuliant spragilais] eisi i duosi: sukýs i sukýs, ratu i ratu Žr. Ėjom ėjom ir sùkėmės vietoj (klaidžiojome aplink, nerasdami kelio) Trgn. In daikto sùkasi avelė ir priėda LKKIX216(Dv). Užeina toks svaigulys: lova sùkasi, sienos sùkasi Ln. Akyse pradeda viskas suktis V.Kudir. Dievuli baltasai, kaip ta visa žemelė sukas, kaip tas visas svietelis girtas APhVII124(A.Baran).
| Sveiks pa sveiks, pradėjo stiklelis aplink stalą sukties Žem.
| prk.: Vis tokios mintys, balabaikos sukasi po galvą Žem. Galvoje sukosi viena mintis rš. Mintyse nuolatos sùkosi brolio laiškas NdŽ. Kai aš liekuosi viena, tai man visokios mintys in galvą sùkasi Mrj. Jam nesiseka šnekėt: tie patys žodžiai sùkasi (kartojasi) Dkš.
^ Sėskis geriau, kogi čia suki̇́es kap šūdas eketėj! Krok. Sukas it skieda eketėj VP42. Ir sukasi kaip ožka apie kelmą LTR(Krč). Aplink nosį sukasi, bet į rankas nesiduoda (kvapas) LTsV545.
ǁ tr. daryti ratą (skriejant, einant aplink): Kaip pilkoji bitelė suko ratą po gėlynėlį, taip ir tu, sesiule, suki ratą po jaunimėlį B.Sruog. Seniau, būdavo, vanagas teip i sùka ratą, pakol nutuliojam Mžš. Jeigu gervės suka ratą ant kieno nors namų, tai iš tų namų kas nors ištekės LTR(Pkr). Jei varnos aukštai pakilę suka ratą ir dūksta – bus didelis viesulas Pnd. Be kepurės ir be batų apie svirną suka ratą LTR(Srj). Kartais [lėktuvai] sukdavo ratus lyg gandrai ir tarškindavo iš kulkosvaidžių V.Bub.
ǁ tr. daryti lankstą: Visi eina i vingį sùka (apeina girtą) Jrb. Kilometrus suktáu nuo jos Dg.
ǁ refl. lakiojant būriu, maišytis, judėti šen ir ten, zuiti: Uodai sùkas į viršų – pagadą žada Dbg. Jos (bitės) par landą eina iš avilio lauka i čia sùkas, duoda Jrb. Kūjagalviai apie pilvą tik sùkas Vj. Pundokai in vandenio sùkasi Dv. Apie pietus šaltis atslūgo, oras suminkštėjo ir ėmė suktis retos snaigės rš.
ǁ refl. prk. daugeliui būti susijusiem su kuriuo vienu objektu: Kareiviškėje apie jį sukosi visų gyvenimas ir šnekos V.Kudir. Grėtė žvalgosi, kur tas žmogus, apie kurį sukasi tokie ginčai I.Simon. Yra kalnas ant Nemuno kranto tarp Tilžės ir Ragainės, apie kurį taip daug pasakų sukasi prš. Apie Nastutę sukasi visi apysakos įvykiai rš.
^ Girto sapnas aplink butelį sukas KrvP(Lž).
3. tr., intr. daryti, kad kas judėtų ratu, aplink: Berniokas tik sùka botagą arkliam apie pasturgalį ir varo greičiau Skrb. Nu dvylekai nakties atsikelsi i sùksi spragilą (kulsi) lig išaušimo Pln. Jis dažnai nusikabindavo pilną kibirą ir imdavo sukti jį aplink galvą rš. Kai tik jis (žąsinas) tave puola, tik čiupk už galvos i sùk į rinkį Žg. Jegu močia skarelės nèsukė (nemojavo skarele, duodama ženklą ateiti), gali ir neit Slm. Vienas sùks arklį, gainios, kiti eis į rinkį su medinėms šakėms Gd. Su ruliu tokiu i sùksi į rinkį tą arklį Gršl. Ruginės košės padės liūb pusbliūdį, ale ka sùksiam, ka sùksiam į rinkį! Als. Aplinkuo kąsnį sukti, t. y. vobulti J. Aplinku apstodami, su makarais sukdami, tai ponystos nebojom, jam zomčinę sukapojom JD383. Kad ma[no] nigdi vargas nesulaukt, kad anas sùkt stračku in ma[no] galvos! Vrnv. Maža kiek, tuoj su kumščiu sùka panosėj Ėr. Medžius sukdamas, lankstydamas nuūžė vėsulas Dr. Viršutinis dangus visus apatinius ir žemesnius su savim drauge suka ir grąžo SPI126.
ǁ kelti, sudaryti (sūkurį, verpetą): Išeinam į kelią, kur vėjas suka smėlio sūkurį A.Vencl. Užeina – vėjas pusto, labai smarkiai suka LTR(Brž). Viesulas pakilo, į grąžtą sùka Grdž. Kur jūrės bangos krantus skalavo, ten dabar vėjas smiltynus suka S.Nėr. Toji upelė sùk verpetėlį BzF24. Lėkė vanagas par pušynelį, sukė verpetą ant ežerelio LTR. Toje pakalnėje tek sriaun' upelis, tame upelyj suk did' verpetą KlpD48.
| refl.: Dundulis sùkas vandenyje JI365. Terp gylės verpetas sùkasi: gali tenai nuskęst LKT241(Žml). [V]anduo sùkantysis be parstogės BM90(Brž). Kur tik kokia užuolanka upėn, tę ir verpetas sukas vandinin Kpč. Netrukus jie pamatė tirštą dulkių debesį sukantis viesulu ir lekiantį artyn J.Balč. Pešasi tėvai, kad plaukų visur išplėštų sùkasi pluoštai K.Donel. Lyg žemei dūmai tik sùkas dūminėj pirkioj Ml. Karvė, ažrietus ragus, kad lekia iš paskos, net smėlys sùkas! Ob.
| prk.: Ištisus metus nesibaigiančiu verpetu sukasi muzikinis gyvenimas sp.
ǁ intr. Dg šėlti, sūkuriuoti (apie vėją): Šitokia vėtra sùka, stogus kiloja LKT240(Žml). Ale ir vėtra sùkė! Vlk.
4. tr. NdŽ, Lb traukti (dalgį, imant pradalgę): Mekšmekštės pievose dalgius suko pjovėjai J.Paukš. Kur suki dalgę, te virsta glėbys Upt. Munie vienam apkyro sùkti [dalgį] Mžk. Dalgį sukant ir grobai sukas, ka nesi pavalgęs Šts. Tokioj žolėj reikia smagiai sùkt dalgę Km.
ǁ pjauti dalgiu: Nuėjo prie daržinės, nusikabino dalgį, paplakė jį trupučiuką, papustė ir pradėjo sukti čia pat žydinčius raudonuosius dobilus J.Paukš. Vedu sùkov pradalgę po pradalgės LKT60(Sd). Jau tas pjovėjas plačią pradalgę sùka LKT250(Rd). Kam tokį didelį pradalgį suki̇̀ – teip neilgai pjausi Dbk. Visą dieną sùkęs turi pailsėti Slč.
5. tr. šokti darant ratą, ratelį: Viliui tai patiko, ypačiai kaip jie ratelį suko I.Simon. Susistvėrę už rankų sukdavę „kubilą“ arba „žvirblį“ ir „kregždelę“, skrajodavę po dvi pori LTI200.
ǁ šokdinti: Būs nibrė, sùksma mergas DūnŽ. Pusė durniaus, kad ponas ir sùks tarnaitę: apibėga aplink ir rankos neduoda, jeigu tarnaitė Pnm. Jo akys net žiba bešokant, ir žiba akys tų merginų, kurias jis suka ratu rš. Ak, kokiu viesulu sukdavo mane Daunys! rš. Suk baltą, suk raudoną, kad širdelei būt malonu (d.) Ds.
ǁ refl. LTR(Žal), Kri, Skd šokti ratu: Pakviesta šokti betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis Vaižg. Trys žvejų mergaitės sukasi ratu S.Nėr. Sukosi, šoko, kaip kas išmano ir moka K.Bor. Anuodu ilgai sùkusius po tą aslą, stanciją J. Su bernais sùkėmės kalėduškosa Drsk. Panelė sùkas į rinkį, o tas (jaunikaitis) va eina teip Sk. Teip ema po rankos i sùkas Sd. Šokantieji sukos kaip lapai ir plunksnos vėje prš. Mergaičiūtė sùkas kratos, spadnyčelė balta matos (d.) Rš.
^ Tep smagiai šoka, kad sukas kap vijurkas! Kpč. Sùkas [šokėja] kaip apatinė girnapusė Vj.
6. tr. einant iš visų pusių siausti, supti: Pamatė, ka sùka anų gyvenimą DūnŽ.
7. intr. Vlkš vaikštinėti aplink, sukinėtis (domintis kuo): Kogi jis čia sùka, ar kad kubilėlis [alaus] yr? Slm. Kaip tėvas išlošė pinigų, tai visi giminės tik sùka aplink Jnš. Sukom ir sukom po visus miesto užkampius sp. Jau jis sùka: noria pirkt Jrb.
^ Du pešasi, trečias apie kišenius sùka LTR. Suko suko kaip varna prie vištuko LTsV277(Lkš). Suko, kol padarė štuką LTsV277(Jnš).
| refl. R201, MŽ267, KBI50: Sukas po akių R321. Nesisuk po mano akių! B. Uliojau uliojau, sukiaũs sukiaũs, ale dėlto radau Lb. Kada tik nueik krautuvėn, ir jis jau te sùkas Slm. Aplink karaliaus stalą sukdamos, šunelis pagriebė liūtui iš nagų kąsnelį rš. Nesisuk man po ranka Smn. Jonas sùkas apie mus, kad ką duotum Dglš. Sùkės, sùkės i išsinešė pažasty [skarelę] Klt. Ar ilga (ilgai) tu čia suksi̇́es? LKKXV282(Zt). Vištas išbaidžiau iš pirtes, tai dabar aplink pirtį sùkas Ktk. Sùkas ir sùkas vištos po bulbes Žrm. Sùkės i sùkės žąsiukai in kelio Dglš.
^ Sùkas (painiojasi) kaip penktas ratas py vežimo Klp. Eiki gi nesisukęs ne vagis po jormarko B348,539. Vaikas sukas kaip gyvsidabris, meišia i meišia po akims Rs. Daug yra tokių, kur sukas po akių LTR. Kur mergelės, ten ir bernelis sukas LTR(Krtn). Visi, kurie su šoble sukas (švaistosi), nu šoblės ir pražus M.Valanč.
ǁ refl. Zr būti, lankytis kur: Čia besisukdamas nesitikėtai pasižino su E. Jasinskiu M.Valanč. Sukúos vasarą po žmonis, užsidirbu Krš. Aplei Viduklę taip i sùkomės (ėjome uždarbiaudami) Vdk.
| prk.: Vargas didis, tiesa, est tenai, kur maras sukasi brš.
ǁ refl. būti, pasitaikyti: Miške sukas visokių uogų Šts. Pas mumis šnapšė nesukas, nėr Šts.
| Ūkininkai žemės turi po nedaug, dažniausia sukasi apie 5 ha J.Balč.
8. refl. Grv, Nv vykti, dangintis: Kogi te Birutei reikia sùktis – sėdėt namie! Slm. Velnio gi te reikė sùktis ton Alizavon! Slm. Nagi sukis sau, kad jau teip užsimanei! Drs. Kur tu dabar suki̇́es? Ot, pasiutus kiaulė! Jnšk. Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji (ponaičių nosis) nusilenktų, kad … su mumis drauge prisivargt į baudžiavą sùktųs K.Donel.
9. stengtis prisivilioti, įgyti palankumą, meilintis: Bernas apie mergą sùka, lankauja Jnšk. Gal jis apie ją sùka kiek, gal ženytis ketina Jrb. Treškyčią Anę, galima sakyti, nuo pusbernio metų pradėjau sukti J.Paukš. Aš piemenė buvau, jis jau mergas sùkė Nč. Sùko sùko ir prisuko savo gaspadoriaus dukterį Sml. Gyliokas sakąs Stasę suką̃s PnmR.
| refl. Šk, Alv, Vp, Ktk, Pš, Žg: Jonas su Maryte jau sùkas apie vienas kitą Dbk. Vorta (verta) sùktis apie Antanioką: vienatūris Skdt. An šitą berną galima sùktis Užp. Dabar žemė ne madoj, sùkis pri amatininkės Krp.
^ Aliūnė sùkasi apie Povilą kaip vijurkas Rgv. [Vaikinas] sùkas kai verpstė apie mergiotę Klt. Kas apie bobas sukas, tiem nesiseka bitės LMD(Tvr).
ǁ refl. taikytis, stengtis kur patekti: Ten gera vieta, sùkis, Antanai, į žentus Snt. Tę jis parduos tą namą i čia sùksis kur nors Jrb.
ǁ refl. flirtuoti, dūkti, trankytis: Tas Jonis velnių priėdęs, su toms mergoms sùkas Plt. Ana smarkiai sukas su kavalieriais Dr. Sukos su svetimais vyrais ir išejo po kelmo Šts. Pats su mergėms sùkas, pačią už nieką tūra Nt.
ǁ refl. užsiimti kuo: Nors su žeme nèsukuos, bet žinau, koks yra grūdo kritimas didžiausis Šts. Mes su pyragais nèsukamos; gerai, kad ir duonelės netrūkstam Šts. Mes su svečiais nèsukamos Šts. Ano tėvai didžiai su ponybe liūb sukties (bičiuliautis) S.Dauk.
10. intr. I, Lk, Kal einant, vykstant krypti į kurią pusę, keisti judėjimo kryptį: Kokia tau garbė visame kaime, kai į tavo kiemą ima sukti, iš atlaidų grįždami, vienas vežimas, antras, trečias… Vaižg. Injojo in dideles girias, jau tas eržilas suka iš kelio in tankumyną BsPIV259. Iš pėdų apžiūro, kur [žvėris] sùkė Drsk. Kad nereiktų į šoną sùkt, nueičiau Prn. Jis sùko tuo keliu atgal eiti Plšk. Pametęs darbą, sùko į kaimynus NdŽ. Debesys labiau sùka anuo šonu Ėr.
| Audra į šoną suka su debesų kalnais S.Nėr.
| prk.: Saulė dažniau ir dažniau pasirodydavo, žiema į pavasarį suko rš. Vilis anksti ėmė į kairę sùkt (darytis kairiųjų pažiūrų) Jnš.
^ Sutikęs girtą bobą, suk iš kelio – arkliai pasibaidys LTR(Vdk).
| refl. Vkš, Krž: Rasi kelį i vėl sùkis po kairės KlvrŽ. Pavažiavę sùkamos an Rūdaičių Krtn. Arklys neina, sustoja arba sukas ravan LTR(Kp). Sùkdavos iš kelio, kai mane pamatydavo Jrb. Tas vaikas kur nori – sùkas, kur nori – eina Pls. Anas (autobusas) an te sùksis Ign. Garbingas kunigaikštis lenkų, paveikęs Pamarius, sukos su visa galia ant prūsų S.Dauk. Kalbėk su vaikais Izraelio ir sakyk, idant anys suktųsi (paraštėje apsisuktų) ir pasiguldytų prieš lanką Hiro BB2Moz14,2.
| Į vakarus jau saulė sukas E.Miež.
| prk.: Sukiamos ant rublio (skaičiuokime rubliais) – būs brangiai, o markėms – pigiai Šts.
^ Matai durnių, sutikai, tai ir sukis iš kelio LTR(Ds).
ǁ daryti posūkį, vingį (apie kelią, upę): Ar nežinai, kur tas kelias sùka? Ėr. Takas suka į kaimą, į sodybą, susigūžusią po senais topoliais V.Bub.
| refl. Vkš: Kelias ėjo ne tiesiog į namus, bet kokį pusverstį nuo kaimo sukosi į šalį V.Piet. Už Dargvainių sùkas ant Skujinės kelias Všv. Keliūtė sùkas alksnynan Klt. Kaip tas plentelis sùkasis, tai jau lenkai Krm. Ta Siesartis sùkasi pro juos LKT190(Šk).
ǁ tr. praleisti, duoti (kelią): Atvažiuodamas pryš, turi sukti kelį Šts. O dėl ko tu nesuki kelio? Ar tau vienam kelias?! Skd.
11. tr. Q616, NdŽ gręžti į šoną ar atgal, kreipiant keisti padėtį: Bėris vis suko galvą į vartus, karpė ausim V.Bub. Aš ausį sukù – aš nenoriu jos bučiuot Šmk. Sùka vežimą atgal DŽ1. Kad liautumias kerštauti [tarpusavyje] ir suktų ginklą nu savęs ant savo neprietelių S.Dauk. Sùk subinę prie tvoros, kad šuo neįkąstų J. Uodegą sùka arklys, nežino kur dėties [mušamas] Aps. Kai važiuoji, vaikel, tai arklį reikia vis po dešine sùkt Jnšk. Sukiam ienas ant Upynos Up. Kai žvejyba užbaigta, tai ant krašto sukù laivą Rsn. Tėveli mano, į katrą kraštelį suksim juodą laivelį LTR(Brt). Vakare vėl taip pat eina motriškos laukti savo karvių, vėl sùka karves į savo kiemą Krp. Palyčia pritaisyta, kad sùkt (verstų) vagą Pls.
| prk.: Mėgino sukti (patraukti) muni pri žemės, bet neprisuko Šts.
^ Kožnas savo šikinę sùka (kiekvienas save gelbsti) Trgn. Raudona mergelė visus iš kelio suka (uoga) LTR(Ldvn).
| refl. R, MŽ: I tan šonan sukúos, i tan – vėjas neša Klt. Sùkdamos, sùkdamos (gręžiodamasi, apsisukinėdama) beįpuoliau į vidų nu šunų Šts. Ji sukdamõsi išbėgo pro duris PnmA. Ta nenoria, ka jis kibtųs, sùkas nuo jo Jrb. Tada kai sukas šituom arklu, i veršį (jautį) sùka Pb. Su peiliu kai sùkės, būt ir bet kam kliuvę Sug. Negulėk ant vienais šonais, sùkis (verskis) ant antru Štk. Kur sukýs, čia save matai (taip viskas spindi bute) Lkv. Skersas sùksys, kad eisi Kl. Dėl ko šalin sukys nuo munęs? P. Šiaurės vė[ja]s sùkas – būs šalta Krš. Vėjas vakarų sùkosi – medžiai an čia linksta Jsv.
| prk.: Iš pradžios buvo sukęsis (ryžęsis) neleisti, po tam ar piktumas perėjo, ar užmiršo Žem. Nuog bažnyčios nesi̇̀sukė svietas, Dievo bijojo Drsk. Davė … mokytojus …, idant nenešiotų mūsų visokias vėjas aba idant nesisuktume šen ir ten klaiduodami SPI279.
^ Šiaip suksies, taip suksies – vis į akis vėjas LTR(Nm). Sùkis nesisùk – užpakalio nepamatysi Dkš. Ar tu šiap sukis, ar tu tep sukis, vis tiek subinė užpakaly[je] (sakoma, kai darbas nesiseka) Plut. Gali sùkties kaip nori, o nugara vis į užpakalį Rsn. In šunį sukas, in dangų sukas, vienam gale mina, kitam kiša (verpia) LTR(Sl).
ǁ refl. nestovėti tiesiai, krypti į kurią nors pusę (apie drabužį): Sukritau, smunka sùkas sijonai Krš.
ǁ prk. kreipti tam tikra linkme (kalbą, mintį): Steponas mato, kad Vacys nejaučia jo balse geluonies ir, kaip visada, suka kalbą savo pusėn V.Bub. Aš noru sužinoti, o ta nesakos, sùka kalbą į šalį Rdn. Kur tu kalbą suki̇̀? Atsakyk, ko klausu! Krš. [Ligonio] mintys sùka į tamsesnę pusę (darosi liūdnos, pesimistinės) Jd. Ana nora viršų turėti, sùka viską po savam DūnŽ. Ir visą mano troškimą suk ant dangiškų daiktų M.Valanč.
ǁ prk. kalbėti kitaip negu įprasta, keisti tarminę kalbą bendrine kalba: Nereikia sùkt, ale reikia tep, kap mes dudenam Dv. Buvo sukančiõs kalbos, mat Amerikoj buvęs Šts.
12. tr. kreipiant laužti, nutraukti: Sùkti sprandą NdŽ. Suksiù galvą, mesiu peklon molio mint, pakabint (brt.) Mžš. Žioge, žioge, duok deguto! Ka neduosi, sùksiu uostą kai kopūstą! Vdk.
13. tr. kreipiant iš normalios padėties, skaudinti: Jei neišmoksta, kas užduota, teta jam suka ausį arba tėtis juosiasi diržą A.Vencl. Senelė stvėrė mane už ausies ir ėmė negailestingai sukti rš. Kaip vilko marškinėliais, sùko mano rankeles JD419.
ǁ R403, MŽ543 sukioti, grąžyti (rankas, pirštus): Motka pirštus sùkė, plaukus rovė nuog savę [nuskendus sūnui] Pls.
14. tr. daryti lenktą, kreivą: Dalgis iš fabriko yra ištisas, nèsukta koja: reikėjo nešti pas kalvį pasukti koją Šts. Tokios trūbelės sùktos, susuktos susuktos kaip gyvatė Upn. Par tą kelį sùka [koją] lauko[n], čia, matyt, jau ramatikas y[ra] Vgr.
| refl.: Nariai sùkas (krypsta) tie, viskas, sakau, iš senatvos Grd. Kad meti audeklą žiemiu vėju, tai sukas audeklas LMD(Sln).
15. tr. L, Rtr, NdŽ riesti, raityti: Seniau vyrai uostų galus pirštais sùko Vkš. Senis ūsą suka rš. Ir moteres idant … su … viežlybumu dabintųs, ne su plaukais suktais Bt1PvTm2,9.
| refl.: Javai sukėsi iš karščio rš. Krito amaras, pasiuto [obelų] lapiukai sùkties Krš. Anos plaukai patys nèsukas (nesigarbanoja) Vkš. Tas paršas dvilinkas sùkase i virsta Jrb.
16. tr. Q624, L, NdŽ vynioti į ritinį, vyti į kamuolį: Moters suka į šeivą siūlus Grk. Nutrūksta ten bèsukant siūlus į šeivą Plt. Aš galiu sukt siūlus ir patamsy priepročiu Kp. Siūlą sukiaũ per (pas) Malviną Dglš. Viena verpia, antra audžia, o trečioji šilkus sùka JD1470. Suk man tą tolką ant ragų BsPIV92. Nesuk kasos, ba neaugs Pnd. Šarūnė suka plaukų sruogą ant piršto V.Bub. Sùktas, susuktas (suveltas, suglamžytas) rūbas – in kabeliuko reikia pakart Klt.
| Motina neleida mun kuodo sùkti Vkš. Visko buvo: i tų mėsų suktų̃, riestų – kiek tę da jų liko! Jrb.
| refl.: Ant to veleno sùkas siaurai siūlai [rankšluosčiams] Pls.
ǁ vynioti siūlus ant šeivų, trinti: Toks kalvaratas tai tik šeivom sùkt, o ne vilnom verpt Zr. Viena audė, kita verpė, kita šeivas suko LB223.
ǁ vyniojant sutvirtinti, surišti: Vyrai, baikit kūlelius sùkt Mrs. Rykštėm suktà tvora LKAI63(Azr).
ǁ nerti: Sukite kilpą ant savo kaklo! TS1902,1.
ǁ vyniojant daryti, gaminti: Sùkti cigaretę NdŽ.
| refl. tr.: Susisukęs [papirosą] supapsi i vė sùkasi Gs.
ǁ kurti, gaminti (filmą): Šiandien sukami nauji mūsų filmai A.Vencl.
17. tr. Dgp, Sug, Ut, Šmn, End apsukui lenkiant, vejant daryti, gaminti: Suku virvę R403, MŽ543. Kur sùka virves, kebeklis J. Iš pakulų pančius sùka Nmč. Vyrai sùkdavo pančius Rg. Apivaras sukiau vyžom Rud. Krūkus pasdarė ir sùka virves Pls. Nesgi už visu didžiausią gėdą sau turėjo vaikelis šešergis ar septynergis nemokėti vyžinų vyžti, aparų vyti ir tinklų megzti, virvių sukti S.Dauk. Negalima nuo Kūčių iki Naujų metų nieko sukt, ba gyvuliai kvaituliu sukasi LTR(Klvr). Vyteles sùka dangsčiui dengt Klt. Rykštes sùkė in rankos Dv. Eisiu paupėn vyčių sùktų Km. Grįžtes sùka [krosniai kūrenti] i duoną kepa Grž.
ǁ R424, MŽ575 sukeičiant jungti dvi gijas, du siūlus į vieną, dvilinkuoti: Gija nesukta, o siūlas suktas J. Anos nora geriau sudėti du siūlu i nesùkti Trk. Gerai tie pirktiejie siūlai – jų nė sùkt nereikia Jrb. Padarysi [šėtrai užkabą iš] plonai suktos (plonų suktinių siūlų) drobės Ch2Moz26,36.
| refl. Eiš.
ǁ verpti, daryti iš pluošto giją: Da turiu ratelį, da sukù Grdž. Tavo motina tokiom verpstėm sùkė Rod. Linus verpia, o kanapes sùka Vlkv. Aš šaučuko nenorėjau, drotvos sùktie nemokėjau DrskD138.
ǁ pinti: Iš tų rūtų vainiką sukaũ i nemažą nusukau Jrb.
18. tr. Mrj vystyti, vynioti į ką, supti: Sùkėm, supom ir išauginom šiaip teip vaiką Šmn. Nežino kuom sùkt vaikus, perynelės visokios (labai popina) Str. Ji savo kūdikėlį šilkuos sùka Všk. Sùka i sùka lėles Ign. Autus an kojų sùka tik ir nieko nesako Btrm. Šalta rasa, o aš basa – gelia kojeles. Imsim rūbužius, suksim kojeles LTR(Lš). Gerai, ka ir į gazetą (vietoj rūkomojo popieriaus) bėra ko sùkti Slnt.
^ Nesuk šūdą į bovelną (nedailink, neteisink) Kt.
19. refl. SD204 vyniotis aplink: Sùkas vejas apynelis aplink lazdytelę (d.) Prng. Tie žirniukai, puiki kvietkai, po lovelę (lysvelę) sukas (riečia) LTR(Brž). Kelnės plačiausios pasiūta, [klešnės] aplink blauzdas sùkas Klt.
| Rugiai jau sukosi tirštomis gūžtomis, o ir kviečiai net juodavo nuo vešlumo J.Paukš. Ot rugiai gražūs, net verpstėm sukas – bus neišgriežiami! Kb. Mano javai net trūbosna sukas Pls.
20. tr. Krš tam tikru mechanizmu žiesti, formuoti iš minkštos masės: Lyzis suka puodus ir bliūdus Vkš.
ǁ lieti: Mano mama mokėjo grabnyčias sùkt Skr.
21. tr. BŽ97, Pnd krauti, vyti, lipdyti (lizdą): Kovukai jau lizus sùka LKT108(Tt). Jei kregždės prie namų lizdą sùka, prie gegnių, tai laimę neša Dbg. Kad pelės suka lizdus [linų] varpučių galūnėse, būs šlapias ruduo Šts. Kiaulė kinį sùka Vkš. Karklynelyj lizdelį sukau N15. Sùko lizdą pelėda JD96. Jei lig balandžio nepabengei verpti, cyrulis pradės kuodelė[je] lizdą sùkti Brs.
^ Kielė lapielė lipo dangun lizdelio sukti (apynys) LTR.
| refl. tr.: Medžių viršūnėse sukosi lizdus sakalai, ereliai ir didieji vanagai A.Vien.
22. tr. Dr, Všv, Kv maišyti kokiu įrankiu aplink, gaminant ką: Įsipilk į puodą [grietinės], sùk, sùk su šaukštu, i paliks kastinys DūnŽ. Rūgšto pieno antpils, ka pasidaugintų – smatono vieno nesùks Gršl. Dedam sviesto vieną šaukštelį, po biškį sùkam, dedam smetono, druskos, pipiro (darydami kastinį) Brs. Jeigu sùksi daugiau, aišku, kad sviestas išeis [, ne kastinys] Trš. Ką dirbsime? – Košę virsime. – Su kuo suksime? – Su lazda pjauta LTR(Brž). Samagonuo sukti reik turėti beržo virbinį maišytuvą su kvynų kuškiais Šts. Uogienę tuoj bus galima imt: kai suki̇̀, jau spjaudos Lb. Ar, mama, greit suksi̇̀ (virsi) košę? Pc. Suki̇̀ miltų košę Grnk.
23. tr. Bt, Up, Šv, LKT58(Ms), Slnt, Sk, Skrb, Kp, Skp, PnmR, Rk, Ob, Sdk, Užp gaminti (sviestą, kastinį) maišant įrankiu aplink: Šaukštu dideliam bliūde sviestą sùkdavo Vj. I su šaukštu, i su samčiu liūb sùkti [sviestą] LKT53(Skd). Suk antraip sviestą, greičiau susimuš Užv. Sviestą daba sùka sukeklė Kv. Kalatauka sviesto sukamà Vdk. Suk iš širdies ir susuksi Šts.
^ Sviestą iš kaktos nesuksi, kad ir gražus vyras J. Iš miego sviesto nesuksi Sln, Gsč, PPr39.
| refl.: Nesi̇̀suka sviestas, ir daryk, ką nori: jau valanda kaip duodu sušilus Dbk.
24. tr. spausti, malti: Varstotan tarbą [sėmenų] deda ir sùka [aliejų] Žrm. Seniau apie šventą Antaną jau sùkdavo medų, o šiemet nė palaižyt nėr Slm. Atskirai sùkėm medų, kur su cukru; ne toks – turi aitrumo Ln. Su kočėlu sùksi, sùksi, ka to [aguonų] pieno būs tujaus Nt. Su kirvio kotu sùks [kanapes] Všv. Nū ryto turėsi sùkti kiaulėms DūnŽ. Dėk stiebus į malamąją i suk [taboką] Šts. Suktõs mėsos ataveža Klt.
ǁ Trgn, Rmš minti, dirbti (odą, kailį): Sùkt skūrą – nedidelis mokslas: pirma išmirko terp varvalio a terp deguto, tada kiša į mešką i sùka, arklį užkinkę Sml. Tokia skūra tai tik sirmėčiai sùkt Lel.
25. tr. Bt, LTR(Šln), Vb, Ml, Pls auginti, siausti (galvas) (apie kopūstus): Kopūstų lapai dideli, bet nèsuka galvutes Gs. Jau kopūstai sùka galvas – jau spragilus girdžia Sk. Kopūstas išgirsta kultuvę i pradeda sùkt gūžę Skrb. Jauną mėnesį [sodinti] galvų nesuka kopūstai Akm. Kad kopūstai dideles galvas suktų, reikia sodinant padėti ant lysvės didelį akmenį Mrj. Vasarės gūželės tai jau sùka; da tik lapeliai pradėti sùkt Slm.
| Teip gražios rožės: daugiažiedės, baltos ir teip gražiai sùka (krauna žiedus) Lb.
| refl.: Sùkas galvos kopūstų Dglš.
26. tr. Šts daryti (švilpynę) iš atkepusio luobo, ištraukiant šakelės medieną: Pavasarį vaikai iš gluosnių švilpynes sùka Skr. Sùka piemens dūdeles JD128.
| refl.: Na kaip, ar jau dūdos sùkasi? Ldk.
27. tr. rausti, išgriežti: Duobę sukama bomba Ėr.
28. tr. gręžti skalbinius: Koja primygus rūbų nemožna sukt – kojas niežti LTR(Brsl).
29. tr. kramtyti: Tu nieko nedarai, tik in pečiaus sėdi ir duoną suki̇̀ Btrm. Sausagrūdį sukiaũ sukiaũ, ką net daėd[ė] Grv. Rudenį duonelę sùka pilna burna, o pavasarį ir parodai šluopelės nėra Asv.
30. tr. impers. Vdš, Ktk, Vp, Pb, Plm, Krn, Zp, Smn, Lš, Kbr, Btrm, Pls, Lkš, Trk, Krp gelti, skaudėti (ppr. pilvą ar sąnarius): Toks nebetikęs oras – sùka rankas kojas Kp. Momai rankas sùka, nieko negali daryt Dglš. An lietaus tai man sùka kojas, negaliu uliot Nmč. Prieš kokį orą kojas sùka Kdn. Man sausai koją sùka Rdš. Iš kumpio koją sùka Aps. Ot sùka pusiau, kad negaliu suslenkt Str. Mano šie kaulai sukami Rmš. Visą dieną raitaus – sùka vidurius Šln. Pilvą sùka, musėt gumbas Užv. Juo pyragus valgom, juo mumis sùka Žr. Sùka pilvą kai ratan Trgn. Tada kosulys perejo, galvą pradėjo sùkt Rš. Šiąnakt labai pirštą sùkė, sukraipė viseip Slm. Jai dantis nuog nervų sùka Rod. Man antra diena akį sùka Alk. Kad autakojus kočiosi, kojas sùks (priet.) Lb.
31. tr. svaiginti, kvaitinti (galvą): Alus apynių prikištas, širdį degina, galvą suka Žem. Gailės tai labai galvą sùka, tuoj susvaigina – bjauri žolė PnmŽ.
| impers.: Nuog apynių galvą sùka Upn.
| refl. Skp, Všn, Lel, Ln, Aln, Ker, Rod, Žln, Nmč, Trk, Žr, Ms, Kv: Iškvaršo galva mano beverkiant ir sùkasi J. Žvaiginėju, galva man sukas R323, MŽ432. Aukštyn žiūrint, galva sukas Vaižg. Regėti buvo taip toli, taip toli, jog vargšei piemenėlei pradėjo suktis galva J.Balč. Sako, jai ausys skaudančios ir galva sukantis S.Čiurl. Nu garų ėmė galva sukties Krkl. Tik negaliu pastovėti, mun sùkas galva stipriai Žeml. Ta galva sùkas, ūža – ant mirsenos taisaus Mžk. Sugeriam da vynelio, o man jau sùkas galva Ml. Žmogui pačiam pradėjo galva sùktiese Vdk. Kad jau galvoj sùkas, verčia ant šono Žrm.
^ Galvai besisukant nemėgink per lieptą eiti KrvP(Nm). Galvai sukanties kojų nebesuvaldysi VP15.
ǁ refl. impers. trūkti proto: Jam truputį sukasi LTR(Lbv).
32. tr., intr. ppr. impers. Rdm, LTR(Auk), Stk, Švn, Pv, Gdl augti skauduliui, tvinkti: Pašinas kojoj liko, dabar sùka Kt. Man sùka kojos padą – bus jau kokia perauga Pjv. Sùka po padu, negaliu nei paeit Vs. Man sùka pirštą, tai negaliu dirbt Smn. Apstoj[o] votys: viena paskui kitą tik sùka ir sùka Pls.
33. tr. siūlyti, teikti, piršti: Sùko, sùko ir įsuko veršius auginti Grd. Sùka, sùka vis, svotoja, o anas kaip nesiženija, teip nesiženija Klt. Piršlėnė norėjo savo gentainę kaimyno vaikiuo pysukti; suko, suko, bet nesusuko Klp.
ǁ daug kalbėti: Sukiaũ, sukiaũ ir išsisukiau Šlčn. Sùkė sùkė i nieko nepasakė Klt.
34. tr., intr. SD91,360, Sut, L, Rtr, Ds, Lnkv, Up, Nv sukčiauti, apgaudinėti: Maišau, painioju, suku, meluoju SD139. Kad darbo žmogus galėtų savo reikalus ginti, jam reikia suprasti, kas ir kaip jį suka, kas jį melžia J.Jabl. Bet kad reikėjo užrašytūsius piningus mokėti, pradėjo raukyties, makliavoti ir sukti M.Valanč. Eik, kam suki̇̀! Aš matau, kad menkesnę medžiagą duodi! Nmn. Nei sukiaũ, nei vogiau, gyvenau tik iš savo rankų Dbk. Nelošk su juo [kortom]: jis labai sùka Ėr. Par akis sùka, apgaudinėja Krč. Sùka be sarmatos Dbk. Idant tiktai apgautų, bjauriai sukt ir meluot nesigėdi SPII14.
^ Sùkta – nedrūta Dglš. Suks, vogs – nepralobs Mrj.
suktinai̇̃
ǁ tr. neatiduoti, kiek priklauso: Darbinykams algos nesuk M.Valanč. Anys sùkdavo kaip išmislydami ažudarbį On. Aš jam daugiau jau nedirbsiu: vis man sùka ir sùka pinigus Vrn. I tokiai ten ubagei sùks dešimtį rublių! Trk. Sùkti svorį NdŽ. Visi Lauksodyje suka nuo [vokiečių] valdžios, kiek išgali: užrašo vieną gyvulį, o laiko du J.Avyž.
35. refl. Vkš, Sdk stengtis išvengti ką atlikti, išeiti iš keblios padėties: Tingi, sùkasi iš darbo Ėr. Ale ką darysi – reik kaip norint iš bėdos sùkties Šauk. Buvo susipainiojęs (įkliuvęs), bet sùkės, sùkės ir išsikilpavo Kp. Ir čia stebuklingai sùkas adversoriūs, kad jiemus tai (tokius klausimus) uždavinėjame DP139.
^ Kaip tik primenu sutartį, tai sukasi [ponas] lyg gyvatė iš praskilo LzP. Sukas kaip nuogas dilgynėj LTsV200(Ut). Sukas kap musia, šiltose kruopose inkritus LTR(Mrc). Sukas kai yla maiše LTR(Aps). Anas sùkas, sùkas kap laskūtas an ugnies Švnč. Sukisi ligą atimtas B. Sukúos kaip kirmėlė bačkoj, bet nežinau, ar išsisuksiu Dbk. Kaip suksies, kaip nesisuksi – iš smerties neišsisuksi LTR(Km).
36. refl. R212, MŽ283, Sut, I, Mžš, Mlt, LKT364(Mrp), Erž, Vn, Vkš greitai ruoštis, triūsti, darbuotis: Mergikės sukos apie pusrytį ir apyvoką Žem. Todėl tuo abu (gandrai), kaip reik tikriems gaspadoriams, vislab vėl taisyt ir provyt sùkosi greitai K.Donel. Darbylaike po laukus visi sùkas Pgr. Kap atsikeliu su patamsiu, tai sukúos ir sukúos: tai apie pečių, tai apie gyvulius, tai apie vaikus Kpč. Kai linus rauna su talka, tai gaspadinė tik sùkas, tik ruošias po gryčią Skrb. Ka poras vaikų numie būtų, sùktumys nušilęs Krš. Kad šešis vežimus parveži, tai labai reikia sùktis Brt. Kas sukė̃si, tas gyveno Drsk. Motriškos …, aple namus sùkdamos, mažiau tenuvargsta BM391(Rdn). Ir nebūkime kaip tos netikusios mergos, kurios dabar rėdytis pradėjo, dabar suktis, kad jau Viešpatis ejo DP570.
^ Abu sukės kai par rugiapjūtę LTR(Dkk). Sùkas kaip šėrė Slnt. Marytė sùkasi po virtuvę kaip vijurkas Snt. Šeimininkavo, sukosi kaip menturis po košę Žem. Sùkas kaip menturis be kobinio, t. y. žmogus greitai sukas J. Sùkas kai verpstė aplink, gaspadiniauna Klt. Sukas kaip karvalto ratelis Pšl. Sukasi (Sukies Tršk) kaip Darata apie grandį KlK32,87(Brž). Sùksiuos kai melnyčia be vėjo Jrb. Sukis kaip apatinė pusė girnų B360. Kokia te iš jos šeiminykė: sùkas kaip apatinė pusė girnų Dj. I sùkas kaip girnų apatiniasis kūlis Štk. Sukúos kaip mašinelė Krš. Baltras, vienas palikęs, sukos tuščiūse numūse kaip gandras lizde nupavasar M.Valanč.
ǁ labai stengtis, rūpintis: Sukis greitai – veikiaus vieta tropysis B. Jis tai sùkasi į gyvenimą (stengiasi prasigyventi) Gs.
37. refl. Knt, Skd, Skp, Ut, Lp, Klvr, Vl verstis, manytis: Sunku buvo suktis, vienam palikus Žem. Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu K.Bor. Kas begirdėti, kaip sùkatės? Šts. Kažin kaip ten anie bèsukas po Šiaulius? Plt. Našlė paliko su keturiais vaikais, reikėjo gerai sùkties! Rdn. Sunkiai vienai bobai sùkties Krš. Sukáus su savim, vyro pamesta – jug į žemę neįlįsi Šts. Mokėk sùktis, tai ir gyvensi Dkš. Reik sùktis mažu kuo (smulkmenomis, mažmožiais) Plv. Tai agurką užsiaugina, parduoda, tai pamidorą – žmonys sùkasi šiai[p] tei[p] Jsv. Vaikus auginome, dukteris leidome … sukomėsi kaip visi TS1903,11(V.Piet).
| Kampeliuke sukúos (esu suvaržyta, negaliu ką noriu daryti ir kur noriu būti): marti neprileidžia niekur Klt. Čia mun su keturiais arkliais nėr kame sukties – maž žemės tėra Šts.
38. refl. Vkš, Vl, Lp menkti, skursti, nykti: Ko jis pradėjo sùktise – a ne iš rūpesčių? Jrb. Negeros jo akys: kai jis pasižiūria, gyvulys sùkas Šmk. Paršas ėmė sùktis, tai papjovėm Mrj. Paršeliai sukas žemyn (dvesia) Trk.
◊ aki̇̀s sùkti [į šãlį] vengti susitikti, pamatyti, pažiūrėti (gėdijantis): Kai pamato mane, aki̇̀s sùka Jrb. [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis J.Avyž.
ant atmintiẽs (galvõs, liežùvio ST208(B), liežùvio gãlo Krs, mintiẽs, minčių̃, põmėties Dbč, Dv, Asv) sùkasi Kv, Žrm sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Sùkasi ant atmintiẽs, o vardo neprisimenu gerai Stk. Ot sùkasi an galvõs, ale negaliu atsimyt Lz. Sùkas ant galvõs, nežinau kaip pasakyt Erž. Ot sùkasi tas kaimas ant liežùvio, ir niekaip negaliu pasakyti Lkč. Prapuolė vardas, dabar man ant liežùvio sùkas Rsn. Ot sùkas ant liežùvio gãlo, ale prisimint negaliu Slv. Sùkasi ant mintiẽs, ale neatsimenu Stk. Sùkasi ant minčių̃, ale kad neatsimenu Btr. ×
ant dū̃šios sùkasi
1. B, R321, MŽ430, PrLXVII19, N sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko.
2. nuolat prisimena: Sukasi ant dūšios, tai ir ant liežuvio M.

ant smagenų̃ sùkasi sakoma, kai kas įkyriai kartojasi mintyse: Man tai viena [daina] sùkas an smagenų̃ Pls.
ant širdiẽs sùkasi; N
1. Kv, Grd sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ir negaliu atminti I. Sùkas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio Bt.
2. nuolat prisimena: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sùkos an širdiẽs Jrk112. Stov bernytis prie šalies, vis ma[n] sùkas ant širdiẽs JV874.

ant vienõs kójos sùktis
1. būti mikliam, vikriam: Tai mano boba kai ratas an ašies – tik sukas an vienos kojos Ml. Septyniasdešim metų, o do sùkas in vienõs kójos Klt.
2. apie labai besidžiaugiantį: Linksmiausioji, sùkas ant vienõs kójos Lž.

apiẽ (apliñk Grž) aũsį sùkti grasinti, taikytis mušti, suduoti: Mėnesį neišgyveno, o jau suka vienas kitam apie ausį Ėr.
ãšaros sùkasi akysè darosi graudu: Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų V.Kudir. Norėjo vaikus paglostyti, ėmė ašaros akyse sukties Žem. Skaudu darosi, ašaros sukasi man akyse Pt. ×
barakãtą sùkti
1. Slnt siausti, šėlti: Tik palik vienus vaikus, tujau pradės sukti barakatą Vvr. Kai tik pritemo, ir pradėjo vaikiai su mergoms barakãtą sùkti Krt. Mergei visaip nukrypsta, su vaikiais besukant barakatą Šts.
2. I tuščiai plepėti.
3. bizniauti: Jau tuodu pradėjo sùkti kaži kokį barakãtą Vvr.

čemerỹs nesùks nieko bloga neatsitiks: Valdžios nesùks čemerỹs, ka tik žmonys susišienautų! Krš.
dangtùką sùkti žaisti tokį žaidimą: Eidavom rundu, dangtùką sùkdavom Rsn.
galvà sùkasi
1. rūpi: Jum nesisùkdavo galvà del žemės Trgn. Man sùkasi galvà, kaip jis čia gyvens Mžš.
2. apima puikybė, išdidumas: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi A.Vencl.
3. eina iš proto, kvaišta: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta KlK14,72(Jnš).
4. labai sunku (mokytis): Kaip nuėjo technikuman, tenai galvà sùkėsi Upn.

gálvą sùkti
1. L, LTR(Ant), Mlk, Slm, Rz, Jnš, Šl, Plk, Dkš galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje, jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities A.Vien. Vaikai gėrisi pasakos fabula, daug nesukdami galvos, kokia ten yra autoriaus pamatinė mintis J.Balč. Kas čia norėta pasakyti, veltui galvą suktumei rš. Teip, tiem mokytiem daugiau reikia sùkt galvà negu prastiem Mžš.
2. Vdk, Jrb, Ps, Lb vargti protaujant, mokantis: Sùk sùk gálvą, o nieko negali išmokti Vvr. O kam munie reik gálvą sùkti be reikalo Grdm. Galvą prie kningos jaunuomenė suka TS1899,5.
3. Mrj, Bgs, Aln, Ps, Šln rūpintis: Visą dieną vaiko nėra namie, anys ir neieško, nèsuka galvõs LKT331(Gdr). Pro vaikus ir galvõs nèsuku – visi gerai gyvena Krš. Mama nė su vienu tiek nèsukei galvõs, kiek su tuo savo Stasiuku Mžš. Nèsukiau galvõs su namais (būdamas ligoninėje) – sustvarkė Adm. Sùkium gálvą su stogu – sienas sulipdysma Slm. Apie karves nesùk galvõs, sutvarkis be tavę Ktk. Gálvą sukù (jaudinuos, sielojuos), kam ne vieną pirkau paršelį Klt.
4. I, Plk, Plv, Mrj, Vrn, Km, Vp, Brž, Sk, Pc, Šl, Grdm, Vvr versti rūpintis, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas Žem. Nesùk tu man galvõs su savo siūlais! Žmt. Visą dieną sùkė man gálvą [vaikai] Dgp. Kam man galvà sùktie apie tokius dalykus?! Smal. Sugyvena, nèsuka vienas kitam galvõs Klt.
5. Vkš vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti Pt. Jisai gálvą sùka jai, ka eitų už jo Jrb.
6. I stengtis apgauti, apmulkinti: Man galvõs nesùk! Mrj.

galvojè sùkasi
1. Kt, Rod sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Tik sùkasi galvo[je], bet vis dar negaliu atsimint Gs. Ot, man galvõj sùkasi – tik pasakyt! Alk. Sùkasi giesmės galvoj Žrm. Kad ažgirsčiak, pagiedočiak, dar̃ – sùkasi galvõj, ir nemenu LKKXIII121(Grv).
2. rūpi: Jam sukės galvoj, kap čia sužinot, ką vargamista an jo šneka LTR(Vs).
3. trinka protas: Jai jau galvõj sùkas Rmš.

giltinė̃ nesùks nieko bloga neatsitiks: Nebijok, nesùks ano giltinė Užv. Dievui padedant, giltinė nesuks VP13.
giltinė̃ sùka (ką) ištinka mirtis, sunaikinimas: Kodėl jų (ponų) taip daug pirm čėso gi̇̀ltinė sùka? K.Donel. Krūmus ir girias linksmas jau gi̇̀ltinė sùka K.Donel.
giltinė̃ sùka [apiẽ úodegą] artinasi mirtis: Aplink jį giltinė jau suka Grž. Aš jau numatau, kad giltinė suka apie uodegą Slm.
į laukùs sùkti apie neprotingą elgimąsi: Kaip sunkiai protas žmogų valdo – vis į laukùs sùka Krš.
į šãlį sùkti (ką) darytis pranašesniam, lenkti: Jau muni suka į šalį sūnus: geriau už tėvą paskaito Nt.
jáutį už uodegõs sùkti meluoti: Ką čia jáutį už uodegõs suki̇̀! Šv.
káilį sùkti Ėr, Rmš stengtis neįkliūti, išvengti ko: Aš sukaũ káilį, norėjau iš bėdos išsisukt Prn. Kiekvienas savo káilį sùka Rm.
kãklą sùkti LKKXIII123(Grv) žudyti, daryti galą: Bėda an bėdos lenda, o trečia kãklą sùka Lz. Suk tavo kaklą velniai! (keik.) Str. ×
katari̇̀nką sùkti vienodai, nuobodžiai kalbėti: Ir pradeda sukti savo katarinką: Tep tata tep… kas ant stalo, suvalgykim, kas čierkoj – išgerkim K.Saj.
ki̇̀ta sùkus antra vertus, kitu požiūriu: O kita sukus, ko nori? Gmž.
knýpkius sùkti žaisti tokį žaidimą: Kad bus piktas oras, po stalais knýpkius sùka Ktč.
kójas sùkti prie (ant) dùrų mirti: Vargsti, vargsti, žiūrėk – jau reikia sùkt kojelès prie dùrių Btg. Jei ji mun nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kójas sùkti ant dùrų Skdv.
lẽtenos sùkasi ant dùrų; LTR apie norintį išeiti.
liežuviù (liežùvį, liežiùvį) sùkti daug plepėti: Jeigu jis taip mikliai gydys, kaip liežuviu suka, po metų kitų nebus ligonių rš. Sùka liežiùvį visi, kap kas moka, kap gali Rš.
liežùvis (liežiùvis) sùkasi įstengia kalbėti: Jos liežùvis sùkas, ji paporina visokių naujienų LKT386(Mrc). Tėvui ne tep liežiùvis sùkas (prastai kalba) Rš. Liežùvis jo nèssuka – atsigėręs arielkos Pls. Mano liežùvis nèsukas vokiškai Plšk.
li̇̀zdą sùkti (sùktis)
1. kurti šeimą: Su Vincentu neiškentu, su Juzuku li̇̀zdą sukù (apie nepastovią merginą) Šll. Reikia jau savo li̇̀zdas sùktie Švnč.
2. įsitaisyti, įsikurti: Pačiame jo valstybės viduryje, jo, galima sakyti, širdyje, priešas sukasi sau lizdą rš.

nósį sùkti
1. veikti uoslę maloniu kvapu: Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė Vaižg.
2. LKKIII194(Pls) pykti.
3. bjaurėtis smarve: Žmogus, per amžių papratęs padoriai, nosį suka, įėjęs į tokį kiaulininką Žem.

nósį sùkti [į šãlį, pro šãlį, tolỹn] End rodyti nepalankumą, šalintis: Kitą kartą, žiūrėk, jau ir sutarė, ir merga nebesùka nosies J.Balt. Visi čia tokie poniški, mandrūs, suka nuo manęs nosis į šalį J.Avyž. Ji į mane nenori nei žiūrėt – eidama suka nosį tolyn Ėr. Vieną kitą sykį parnešė vaistus – nósę sùka Klm. Pinigų nėr, tai kiekvienas gaspadoraitis nosį pro šalį suka A.Vencl.
nósį sùkti [į šãlį, į trū̃bą] Jnš nemaloniai veikti uoslę: Ką čia teip verdat, kad net nósį sùka? Sv. Tabokas nósį sùka į šalį Varn. Smarvė nósę sùka į trū̃bą Krš.
pakáušį sùkti įtemptai galvoti: Rūpinasi i jis – sùka pakáušį Pn.
pánčius sùkti ėdant velti tarp dantų: Tas arklys nebepaėda, pánčius sùka Ėr.
pil̃vas iñgrąžtį sùka labai norisi valgyti: Pil̃vas gal jau iñgrąžtį sùka? Klt.
ramùlį sùkti dūkti, išdykauti: Šventoms dienoms vaikai susirenka ir sùka ramùlį, kol par dulkes vienas kito nebmato Kin.
ramùnį (ramùlę Erž, ramùlį Jnš, rãtą, ratẽlį) sùkti Všk meilintis, mergintis: Visą vakarą, sako, apie gimnazistę ramunį sukęs J.Paukš. Daba jauni – ką ten! Tik pakėlė galvą, jau, žiūrėk, ramùlį sùka apie panas Sk. Sùka ramùlę aplink Julę Krž. Reikėjo Anelei ištekėti ne už Gulbino, bet už Anzelmo Lukošiaus, kuris apie ją suko ratą J.Avyž. Levukas, o gal kokia Levutė! Palauk, palauk, ar tu ne su ta ratelį sukai? rš.
ratù sùkasi sakoma negalint atsiminti gerai žinomo dalyko: Sùkas ratù, ale nemenu Šlčn.
spar̃ną sùkti Adm mergintis.
sprándą sùkti žudyti, daryti galą: Viena bėda ne bėda, antra nepatinka, ė trečia sprándą sùka LKKXIII123(Grv). Suk sau sprandą, bene man tavę gaila! Žž.
sprándą sùktis žūti, galą gauti: Nors jūs sprándus sùkitės! Lkm. Sùkis kur sprándą! Klt.
su liežiùviais sùkti apkalbėti: Eina, patikinėja, su liežiùviais tik sùka, tik sùka Klt.
sùkęs apsùkęs Ds, Skdt, An, Pbs, Jnš labai dažnai, nuolat: Ko tau reikia toje daržinėje, kad ten sukus apsukus? J.Avyž. Valgnumas vaiko: sùkęs apsùkęs vis prie stalo Ktk. Sùkus apsùkus vis lekia in močią [ištekėjusi duktė] Klt. Sùkę apsùkę ir vėl visi čia sulenda Užp.
sùk (ką) balà, (devýnios, gãlas NdŽ, galai̇̃ Krž, kélmas, kvarabà Mlk, nemãtęs Ds, nógla, pakrãtę, pélkė, perkū́nas Žl, Grž, pi̇̀kis, smalà Strn, šim̃tas NdŽ, vélnias) Aln; M tiek to, tesižinai: Sùk ją devýnios, gali važiuot! Ds. Užmokėjai, ir sùk jį gãlas! Sug. Kaip būs, teip išvažiavus, sùk tave kélmas! KlvrŽ. Sùk juos nógla, tuos pinigus! Aln. Sakau, eisiu išsibart, o vėl misliju – sùk pakrãtę Ob. Sùk tave pélkė: kaip ten būs, teip! KlvrŽ. Sùk jį perkū́nas, tegul sniega! Dbk. Važiuoju ir aš į jomarką, sùk aną pi̇̀kis! KlvrŽ. A, sùk ją velniai̇̃, tą žuvį, gal nesupuvus! Vdn. Sùk tave vélnias, neškis jau tą kirkę Vlkv.
sùk (sùka) (ką) devyni̇̀ [perkū́nai] (bi̇́esas, devýnios DŽ, ùbagas, velniai̇̃ Šts, Sdk) Ar toks keiksmas: Suk devyni stiprybę mano tokią! B.Sruog. Sùk tave devyni perkū́nai! Skr. Suk ubagas, mesiu aš ir tą dešrą! Šts. Sùk taũ velniai̇̃ su visa tavo pačia! Kam man jos reikia! Ds. Suk tave velniai su visokiais niekais prasidėt Jnš. Suk jį biesas, teip daėdė kult! Antr. Sùka tave velniai LD376(Lbv).
sùk matarúok būtinai: Sùk matarúok, kas priguli – atiduok Skp.
súkti apsukui̇̃ Jnš nuolat tą patį kalbėti.
sūkà sùka NdŽ, VP26 graužia rūpestis, susikrimtimas: Kuri čia tavi sūka suka? S.Dauk.
sū̃ką sùkti
1. bėgioti, ieškoti, rūpintis: Ir sùko sū̃ką, kol gavo Slnt. Vel[nia]s pašėlusiai sū̃ką sùka terp žmonių KlvrŽ. Dabar jis vėl iš naujo sūką sukt pradėjo TP1881,34.
2. pataikauti: Sùkti sū̃ką apie ką NdŽ.

sū̃kį sùkęs nuolat, labai dažnai: Sū̃kį sùkęs ir vėl čia Stl.
ši̇̀rdį sùkti Dr, Skd, Trk, Nt pykinti: Sùka ši̇̀rdį, vemsu po tos jūso ruginės Šts. Net ši̇̀rdį sùka, kaip man juokas ima Tj.
úodegą (úodega) sùkti
1. Mlt, Vkš stengtis išvengti, išsisukinėti: Sùka úodegą ir šiaip, ir taip, kad tik nereiktų eit prie kūlymo Lkč. Nesùk uodegõs, aš viską žinau Dkš. Dabar šiap sùkęs úodegą, tep sùkęs – nieko nepadaro Vlkv.
2. meilintis, glaustytis: A, gudri lapė tai uodega suka, tai vėl įkanda V.Kudir. Jau anos úodegas sùka, tos katės Dov.
3. džiaugtis: Vilkas kap šoko an kiškio i griuvo. – Jau, – sako, – dabar prispaudžiau! – i úodegą sùka Vlk.

ū̃są sùkti meilintis: Vaikinai sùka ū̃są apie mergas Jnš.
ùžpakalį sùkti pralaimėjus bėgti, trauktis: Velija toj vietoj atlikti, nekaip kryžokams užpakalį sukti S.Dauk.
vė́jai sùkasi galvojè labai nerimtas: Jai sùkasi vė́jai galvõj Jon.
žándus sùka apie ką labai rūgštų: Tavo obulai žándus sùka Slnt.
žarnomi̇̀s sùkti apgaudinėti, meluoti: Visi sùka žarnõm, žiūri savo kišenės Jnšk.
antsùkti, añtsuka, -o (ž.) tr.
1. pasukus atvaryti: Antsuko lytaus būrelį Šts. Buvo lytų antsuką̃ i nusuko vėl LKT64(Lkž).
2. uždėti, užmesti: Dar galiu antsukti pusę centnerio ant pečio Dr.
apsùkti, àpsuka, -o (àpsukė Š) Š; L
1. tr. R, MŽ, K padaryti, kad judėtų aplink savo ašį: Api̇̀sukiau dukart [girnas], ir nukrito pumpurė Pb. Jo vėjinis malūnas àpsukamas Mrj. [Daktaras] liepė padaryt tokią apsukamą lovą ir karalaitę paguldė ing tą lovą BsV33. Kalvaratą apsùkti (verpti) išmokė, i gan Pvn. Ko ana verps, ka nėra ne kalvarato apsùkusi (niekada nepabandė verpti) Gd. Aš žiemą, kai turiu laiko, ratelį api̇̀suku (suverpiu) da kam Aln. Apsùk girnas (pramalk kiek), be miltų nebėr Vrnv. Kelki, marti, ilgai miegi. Apsuk girnas – kiaulės žviegia NS619.
| refl. R, MŽ, Sut, N, K, Š, NdŽ: [Šokdamas] paskui tarp savęs apsi̇̀suki ir paimi mergaitę, suki Sk. Net apsi̇̀sukė aplink an savę bežiūrėdama Ob. Įmetu tą rundulį į tą [v]andinį, tas rundulis šr aplinkuo apsi̇̀sukas Klk. Dvi teipag šali pjauti kitų durų buvo apsisukami Ch1Kar6,34.
| prk.: Sveikam netrunka metai apsisùkt Tj. Greit viskas apsisùks: tie metai prašvelps kaip juokas Krš. Laukiam vasaros, jėjam, o ta atejo, apsi̇̀sukė, čiukšt – ir nebėra Lb.
^ Duok, kad penkiais kūliais apsisuktų (verstųsi per galvą)! rš.
ǁ pavarstyti (rožančių) poteriaujant: Aš dar vieną rožančių to bedievio pražūčiai apsuksiu rš.
2. tr., intr. Všv padaryti, kad judėtų ratu: Paėmė už apikaklės, apsuko apsukęs ir nutrenkė į patvorį BIII204(Škn). Ka aš dėsu į griovį apsùkęs! Akm. Žmogus su spragelu apsukęs davęs lapei į galvą Sln. Tai kūlėjas! Nemokė[ja]u apsùkt kultuvo Rš. Anei spragilo neàpsukė (nė kiek nepadėjo kulti)! Lp. Rankos neàpsukė (nesumalė nė grūdo)! Lp. Liežiuvio galu api̇̀suka, api̇̀suka ir išema krislą iš akies Ob.
| refl. tr.: Davė į žemę apsùkusys juodos duonos riekę Šts.
3. tr. traukti dalgį šienaujant: Žolės – nemožna dalge apsùkt (daug) Klt. Bijo dalgės apsùkt (nenori šienauti) Klt.
4. tr. maišant pajudinti ratu, aplink: Kas čia tavo do viralas – kaip kaulas, nemožna ir šaukštas apsukt LTR(Ds). Prideda smetonos burokuosna – nemožna šaukštu apsùkt (labai tiršti) Klt.
apsukamai̇̃ adv.: Prydėjau varinį kleckų neapsukamai (tirštai) Lkv. Tokia paaugà šįmet tų kopūstų: kai verdam, tai puode neapsukamai̇̃ Žal.
5. tr., intr. LL126, Prn ratu, lanku apeiti, apvažiuoti, apskrieti: Apsuksi̇̀ tą mišką ir privažiuosi tokį kelelį Jnšk. Plačiai [autobusas] prekes išvažio[ja], plačiai àpsuka Pvn.
| Žvaliai apsuko akimis (apžvelgė) gubų eiles J.Avyž.
ǁ tr. padaryti ratą (skriejant, einant aplink): Gandras apsukdavo aplink sodybą trejetą ratų rš. Ančiukas apsuko vandeny ratą rš. Apsukau lyg aklas du rinkius apei mišką Slnt.
ǁ tr. padaryti, apvaryti aplinkui: Gal šiandiej apsukstà klodą [statomam tvartui] Slm. Eik ubagui duonos griežinikę apsùk (atriek) par kamputį Erž.
6. tr. Slm, Grd iš visų pusių einant apsiausti, apsupti: Apsùko mišką iš keturių pusių i paėmė visus Krš. Kazokai juos apsùko i paėmė vokiečius Sdr.
| prk.: Kapus apsùko numais, mokyklums, darželiais – nebūs kur gulties Krš.
7. tr., intr. Alv, Skrd, Dkš, Rmš, Pc, Vkš daugelį vietų apeiti, apvaikščioti, apvažinėti: Visur apėjau, apsukaũ ir nieko neradau, ko man reikėjo Mrj. Teko daug kur apsùkt Jsv. Dabar àpsuka žmones mašinom visur Iš. Pusę Kuršėnų apsukái, o kad aš prašau pajudėti, raitais kaip kirminas Krš. Daba tai jau apsùksi visur, ka viena likai Šmk. Apsukaũ [per vaikus], pavažinėjau smagiai Jd. Visus kraštus àpsukat vis par tuos mokslus Jon. Išalkęs vilkas aplink visur apsuko ieškodamas sau paėstie Tat.
| prk.: Pasakos … platinasi iš vietos į vietą ir apsuka visą svieto dalį LTII477(Bs). Jis su savo liežuviu visą svietą apsuka LTR(Vdk).
ǁ intr. apeiti gyvenant, nuomojant: Mes visur api̇̀sukėm, kai savos žemės neturėjom Pg.
ǁ tr. apeinant rasti: Pagu Šventybrastį geros geros žemės apsukaũ Srv.
8. refl. apsilankyti, pabūti: Važiavo pas dukterį apsisùkti Trk. Aš, mis[liju], važiuosu pri Vandos apsisùkti End. Jūs, berniukai geltonūsiai, apsisùkit mūsų pusėj (d.) Grž. Važiuokiav, sako, į muno pamiliją apsisukti S.Dauk. Vargų vargai vieni, kur apsisuksi V.Kudir. Kur tik apsisuksi – bjaurybė, nenauda, vagis, dykaduonis! J.Jabl.
9. prisimeilinti: Apsisùk apie tėvą, gal ko i gausi Upt. Apsisùk, ir Jonas tavo! Mrj. Pry našlės apsisùkęs gyvena Šv.
10. tr. pašokti ratu: Porą kartų apsùkę aplinkinį aslo[je], suleidžia jaunuosius į porą šokti JR65. Susitiko gegužinėje ir ten apsuko keletą ratų rš.
ǁ refl. Lb, Sdk pašokti: Visi šoka, einam ir mudu apsisùkti Jnš. Šiąkart teip ir neteko apsisùkt su Maryte Užp.
11. tr. R201,378, MŽ268,507, M, LL101, Rtr, Trgn apgręžti: Arklį àpsukė ir nuvažiavo Aps. Kad sugebi arklius gerai apsùkti, nereik jau kelti to plūgo Als. Apsùko už rankos paėmęs ir paleido Brs. Antreip šliures reik apsùkti Rsn. Ans y[ra] toks mandrus: gal šnekėti i vienaip, i antraip, ka i vandenį bebėgantį apsùktų Lkv.
| prk.: Ant neprieteliaus apsuk nelaimes, nes anie gyvena be tavo baimės M.Valanč.
| refl. intr., tr. R322, MŽ431, Š, Rtr, Gsč, Trk, Plng, Jdr: Atsisėdau, kepurę apsi̇̀sukau antraip, lezgį į užpakalį Tl. Mašinos apsisuko ant dirvonėlio ir nuvažiavo atgal V.Bub. Autobusas čia ateina, apsi̇̀suka ir grįžta JnšM. Kol varsnų gale apsisuki, arklys pasilsi Kpč. Tas senas [jautis] jau gerai eina, o šitas negerai apsi̇̀suka Pb. Čia apsi̇̀sukta arklio su rogėm Trak. Nuvažiavo į paardę, apsisùkos i privažiavo pri pat Krp. Mūs atšlaimas nedidelis, su ratais neapsisuksi̇̀ Dglš. Nė žodžio nepasakė, apsisùko ir nuejo Vkš. Bugenis kariškai pasitempė ir, apsisukęs ant vieno kulno, išžygiavo iš kambario J.Avyž. Pamatė muni, greit apsisùko ir pabėgo Vkš. Tavę name neradau, apsisùkęs išėjau JD1304. Ant [storų mūrų] viršu šeši kareiviai, greta jodamys, apsisukti galėjo S.Dauk. Ir kada anys vaikščiodavo, nebuvo jiemus privalu apsisukti (paraštėje apsigręžti) BBEz1,9.
^ Kad duosiu, net apsisuksi̇̀! Ds. Vienas sako – bėkim, kitas sako – čia stovėkim, trečias sako – apsisukim (vanduo, akmuo, nendrė) LTR(Skp).
ǁ refl. galėti pajudėti: Virtuvė tik apsisùkt Dg. Daržinė didžiausia, apei dvidešimt sieksnių daržinė – neapsisùksi, kas buvo svieto KlvrŽ.
ǁ refl. padaryti posūkį, pakrypti į kitą pusę: Po tam apsisuks ta rubežis nuo Baalos ChJoz15,10.
12. atėjus labai trumpai pabūti: Neilgai buvai svečiuos: tik apsi̇̀sukei ir vėl namo Skdt. Ko taip skubi: nespėjai nė apsisùkt ir vėl išvažiuoji Jnš. Pareisma, apsisùksma i vėl išeisma Trš.
ǁ neilgai trukti, truputį palaukti, pabūti: Vaikai pavalgo, apsi̇̀suka ir vėl nori Ėr. Kai grįžta namo, tai apsisùks – i vėl valgo, apsisùks – i vėl valgo Upt. Tai ne gaspadinė, kad kur apsisukus valgo Rod. Vis valgai i valgai apsisùkdamas – kur tau i telpa! Ll. Kai namie, tai apsisukdami̇̀ valgom Pg. Tokius obūlius, grūšus gali ėsti apsi̇̀sukdamas – vienas [v]anduo Krš. Ai, apsisukdamà dešimt litrų suvalgyčiau! Rdd. Rija ir rija kur tik apsisùkęs Nč. Apsisùkei, atsileidei i vė myli vaiką Dglš. Pamatysi, apsisùksi i vėl pati turėsi dirbti Sk. Apsisùkęs i eik pri kiaulių Erž. Apsisukdamà palaistau, tai ir auga [uogos] Šil. Ji, būdavo, apsisùkus i atvažiuo[ja], apsisùkus i atvažiuo[ja], vargšė Jrb. Lesyt vištos reikia apsi̇̀sukant – lesa gerai Alv. Ji apsisukdamà pasmus ir pas mus Mrj. Tą pačią [šneką] varo i varo apsisùkdamas Klt. Tas katinas prausas, prausas apsisukdamas Žr. Duoda vėjo visims apsi̇̀sukdamas Kv. Vogė apsisukdamys Kl.
13. tr. Nv, Vkš apversti: Apsùk antrą pusę kepenės, kad apkeps viena J. Sakau, kad dega [pyragas], reikia apsùkt kita puse Pv. Pridedi tokią lentą i taip duodi [linus]: àpsuki, àpsuki, papurtini Lc. Buvau lovo[je] apsukamúoju (vartomas) – teip sirgau strėnoms Lnk.
| Girtas, liežuvio neapsuka rš.
| refl.: Jis apsisuka lovoje į sienos pusę I.Simon.
^ Del ko šuo guldamas trissyk apsisuka? – Ieško priegalvio Nm.
ǁ prk. pakeisti, pertvarkyti: Neapsùksiam pono Dievo tvarkos Šts.
| refl.: Bene bus visą laiką taip – apsisùks Rs.
ǁ prk. antraip pakreipti, išaiškinti: Jis taip apsuko, jog tamsta nežinodamas likai jo bičiulis J.Balč. Nei aš taip maniau, nei ką. Kad tu mano kalbą taip neapsuktum I.Simon. Àpsukė, kad mes lieso pieno neimam Krč.
14. refl. R240, MŽ320, I, Trk, Krš, Krč, Kt vikriai susitvarkyti, apsidirbti, apsiruošti: Apsisùk greitai ir grįžk namo J. Mamaite, apsisuk mums čia su pusdieniu! Žem. Mokėjo, apsisùko, greit reikalus sutvarkė Jrb. Par kelias dienas ir apsi̇̀sukė Dbk. Aš apsisùkdavau gerai, dar i siuvau Vn. Ne juokas, trisdešimt karvių melža, ale ji kai[p]mat apsi̇̀suka Rs. Greit apsisùk apie gyvulius, i einam Krkn. Tik va apsisuksiù ir ateisiu Vlk. Bėgsiu numie apsisukti, palikau pečių bekūrenamą Dr. Turam apsisukančią gaspadinę, py visko ji supranta Prk. Buvo apsisuką̃s vyras Šts. Oi tu, gaspadine, greitai apsisukie, privirkie kopūstų ir su lašiniais LTR(Grv). Matas siųstas tur netrukti, bet kuo greičiau apsisùkti JD181.
ǁ vikriai apeinant sutvarkyti: Tu tik apsisùk su kirviu po sodą, i bus tvarka Ps. Jis ims ir botagu apsisùks Gž.
| prk.: Ar nemanai, kad laikas būtų su šluota apsisukt ir po pasaulio rūmą S.Nėr.
ǁ susidoroti: Su užpuolikais mes sumaniai apsisukome rš.
15. refl. nuvykti kur ir greit atgal grįžti, sparčiai suvažinėti: Į miestą par valandą apsisukáu Rs.
16. tr. R378, MŽ507, LL199, Rtr, Slm, Pnd, Kb, Aps apvynioti, apsupti kuo: Apsùk pala – ką tę vaiką gryną nešioji Dbč. Nešės neapsùkę vaiką veselion i peršaldė Dglš. Su skarele jam api̇̀sukė koją Brž. Ana man i pirštui apsùkt skepetaitės nenupirko Prng. Api̇̀suka [nuometu], būdavo, galvą Sb. Stula ituoj apsùk tu ją Lz. Kad einant miškan gyvatė neįkąstų, tai reikia kojas apsukt su žaliu audeklu LTR(Auk). Grikių tik viršūnes àpsukam su tais pačiais grikiais ir statom po vieną kūlį Slk.
apsukamai̇̃ adv.: Apsiūk rankovę apsukamai̇̃ Alv.
| refl. tr., intr. Gdr: Senis apsisukęs kaklą stora raudona skepeta rš. Visą ranką apsisùkus, nieko negalia paimt Jrb. Tas vagis atėjo pas dvarą, apsisuko virkščioms ir ritosi BsPIII228(Brt).
17. tr. uždėti vyniojant aplink: Beržioką api̇̀sukei apie ragus – ir vainikas Sug. Nėr čia kas veja (maža siūlų) – trys rozai apsùkt [apie lanktį] Klt. Apsuko ant plūgo vadeles, pavalkus atleido J.Paukš.
| refl. tr.: Tas ponaitis ka leka, tokį raudoną šalikiuką apsisùkęs Akm.
18. refl. OG409, Svn, Aps apsivynioti, apsivyti, apsiraizgyti: Tu man ar užmigsi, ka prieis, ka duos su botagu [kerdžius], tai apsisùks kelis kartus apie sprandą! Mšk. Aplink bulbas ta žolytė apsi̇̀suka Dgp. Apsisuks ant kaklo tavo žalčiai Sut.
ǁ Ktk pririštam aplink einant susinarplioti, vyniojantis virvei, grandinei: Pažiūrėsiu, ar neapsisùkę arkliai Ėr. Apie karklus [karvė] apsisùkus, žemė juodai išgraužta Slk. Karve, kur dabar apsisukai̇̃ tuos krūmuos! Jrb. Karvę radau aplink mietą apsisùkusią Vkš.
19. tr. Š, LL122, Rtr, Dglš, Dkšt, Trgn, On, Vad, Nmč, Lš, Arm, Snt, Up, Vkš apgauti: Žiūrėk, kad turguj niekas neapsùkt Dgl. Gal manai, kad žmones apsuksi, Dievą apgausi? KrvP(Al). Ko vėpsai sakytum api̇̀suktas? Vj.
20. refl. Kl, Up pasistengti, pasirūpinti: Reikia apsisukti, kad arkliai žardyje nekęstų bado V.Kudir.
ǁ refl. prisigretinti, prisitaikyti: O tę apie melžėjas apsisùk, tos tai papasakos Ob. Mokėk apsisùkt, tai visa gausi Krs. Apsi̇̀sukė i pavogė grūdų Dglš. Gaidys i dvi vištos prapuolė – lapė apsi̇̀sukė Klt. Jisai razumnas vyras, reikia tik apsisùkt Pnd.
ǁ refl. reikiamai pasielgti, susitvarkyti: Nemislykiat, vaikaliai, da aš su jumis mokėsu apsisùkti Vvr.
21. refl. išsiversti: Su merge neapsisuksi, reik pačios Šts.
22. tr. LL266, Rmš, Jnš, Vkš apsvaiginti: Smalkiai apsùko galvą Dkš. Degtinė kožnam galvą àpsuka Lš. Jau ir man galvą api̇̀sukė alus Slm. Tep smarkiai važiavau, kad neit galvą apsùko Alk. Jokūbas vyno nei nė kokio galvą apsukančio gėrimo negėrė M.Valanč. Tu (apyny) visims vyrams galvą apsuki S.Dauk. Gardi rūgštelė apsuka galvelę Pšl.
^ Ko tu in tuos vaikus lygiai api̇̀suktas lendi? Trgn. Laksto, rėkia kaip api̇̀suktas Vj.
| refl. R95, MŽ124, Jon, Dglš, Ml, Gršl: Kai mergės drignių an garo padeda, tai apsi̇̀suka galva – kaip durnas palieki Žg. Teip jau porą stiklinių ka išgersi, jau jusi į pakaušį, jau apsisùks Jdr. Mergai [supantis] apsi̇̀sukė galva, ir nutrūko, nulėkė [nuo sūpuoklių] Aps. Apsi̇̀suka galva, griūvu Klt. Ka ans jema pasakoti, aš jau nepratęs, galva apsisùksias Akm. Nu to televizoriaus apsisùko savie galva kaži kaip Trk. Šiš lyg galva apsi̇̀suka, lyg kai, i paklaidydavo žmogų Vlkš.
23. tr. šnek. godžiai suvalgyti: Košės bliūdą apsukáu Vvr.
◊ aki̇̀s apsùkti suvedžioti, apgauti: Baidyklė apsuko mun akis Šts.
ant vienõs kójos apsisùkti greitai ką padaryti: Šis, ant vi̇́ena kója apsisùkęs, greit padavęs gerti Šts.
gai̇̃liąją apsùkti paverkti, nubraukti ašarą: Apsùks gai̇̃liąją išejus, ir tep mačis (turės tuo pasitenkinti) Krok.
gálvą apsùkti
1. Grdm, Rz, Jnš, Ut pasiekti, kad pamiltų, prisivilioti: Puiki mergė kožnam vaikiuo gálvą àpsuka Vkš. Tėvai nepadarys nieko, ka [bernui] gálvą apsùko Slnt. By kokia jam gálvą neàpsuka Erž. Kiekai mergų gálvas tu api̇̀sukei? KlbIII24(Lkm). Geru liežuviu mergai galvą apsuksi KrvP(Dg).
2. Lkž, Lk palenkti į savo pusę, paveikti, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas, su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus Žem. Jeigu ko reiks, ims kalbėt ir api̇̀suka gálvą Slm. Blogos kningos ir netikę laikraščiai apsuka dažnam galvą Blv.
3. padaryti išpuikusį, nesugebantį realiai vertinti padėties: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams rš.
4. paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas kaip buvo, ot gálvą apsùko, i viskas Als.

galvà apsisùko
1. Skrb, Als apkvaišo, sukvailėjo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! ar galva apsisuko? LzP. A tau galvà buvo apsisùkusi ten eiti? Krtn. Per karą žmonių gálvos apsisùkę PnmA.
2. Km nesusiorientavo, sutriko: Taip giriant lapei, apsisuko varnos galva J.Jabl. Į vargą įpuolus ir galva apsisuko Žem. Tiek darbo, net galvà apsisùko Pkr. Kap noragas jo nusmuko, berno galvà apsisùko DrskD245.

kai̇̃p ant ži̇́edo apsisùkti Skp labai greitai praeiti: Tai greit laikas bėga – metai kai̇̃p ant ži̇́edo apsi̇̀sukė: čia buvo žiema, čia vėl vasara Slm.
ki̇̀ta apsùkus antra vertus, kitu požiūriu: Ki̇̀ta apsùkus, i anas kaltas Dglš.
krãmę apsùkti antrà pusè primušti: Apsuksu tau kramę antra puse, kad sugausu! Šts.
liežùvis (liežiùvis) visai̇̃p apsi̇̀suka labai įgiria, įpasakoja: Iš jos tai gausi, ko nepirkęs – jos liežiùvis visai̇̃p apsi̇̀suka Lb.
nėrà kur̃ apsisùkti Skrb;
ledvà apsi̇̀suki labai ankšta: Į trobą priėjo tiek žmonių, kad nėrà kur̃ apsisùkt Jnš. Seniau ka sueidavo po kelias šeimas, ka negalėdavo prasigrūst pirty – tirštai būdavo, ka nebùs kur̃ apsisùkt Mšk. Nė̃r kur̃ i apsi̇̀suka pirkioj – ažkrauta Klt. Yra tokia pašiūrikė, ledvà apsi̇̀suki – nėr kur vištų laikyti Skdv.
prõtą (rãzumą Sln) apsùkti padaryti kvailą: Ką Dievas nori bausti, tam pirma protą apsuka PPr96. Rãzumą àpsuka: užpulna ant žmogaus keli, piningus atema Stl.
smageni̇̀nė apsisùko pakvaišo, sukvailėjo: Žiūrėk, kad smageni̇̀nė neapsisùktų nu tų mokslų Pln.
sprándą apsùkti; N užmušti.
sū̃kį (sùkęs Klt, Sug) apsùkęs DŽ, Sv, Lnkv sakoma, kai žmogus, ką padaręs, truputį palaukęs vėl tą patį daro, kartoja: Sūkį apsukęs vis čia pat beesąs; visų jo pasivaikščiojimų galas savaime pasidarė Gondingoje Vaižg. Sùkęs apsùkęs, būdavo, ir par mum Sdk. Ana kur sùkus apsùkus vis kąsnelį kokį valgyt paduoda Ad. Sukę apsukę ir vis tą pačią (tą pačią kalbą kartoja) LTR(Ds).
širdi̇̀s apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią; apsisùko širdi̇̀s mano, jau aš ir pas pačią JD1337.
špygõm apsùkti apgauti: Anys mane tik api̇̀suka špygõm ir toliau savo varo Lb.
atsùkti, àtsuka, -o (àtsukė Š) tr. K; L
1. LL211, Rtr sukant atpalaiduoti, atidaryti: Atsùk atgal skląstelį nu durų J. Duris atsùkti NdŽ. Atsùkti sraigtą DŽ1. Atsukáu ir tą raktą LKT44(Lž). Atsuko volę, kibirą pakišo, alus šnypščia, švirkščia J.Paukš. Yra tokios bačkos, trikojai: kaltą atàsuki, viedrą pakiši, ir bėga gira Antr. Kraną atàsukiau šiltą Adm.
| refl. tr. Š, LL211: Girdu, atei̇̃ta kažin kas, įkišo raktą į duris atsisùkti Als. Muno vaikas dar mažas: pats negalia durių atsisùkti Vkš.
2. DŽ pasukus įjungti: Atsuk radiją, pasiklausysim Plng.
| refl. tr.: Ko tik neprisiklausai atsisùkęs radiją! Žr.
3. MŽ, N, P, I, Rtr, DŽ, NdŽ, Brs atgręžti: Grėtė įsižeidusi atsuko jam nugarą I.Simon. Aš aną kalbinu, ana mun nugarą àtsuka Vkš. Atsùk murzą šišion Gršl. Brinkt, subinę atsùko, į lovą – i papūsk į uodegą! Trk. Paveiza, ka ratai an stogo užvažiuoti, dišlius àtsuktas an Žagarės (apie kaimo jaunimo pokštus) Klk. Atàsukė arklius iš šalikelės ir nuvažiavo plentu Ds. Pakinkykit žirgelius ir atsùkit į vartus JV595. Atsuku akis – nebėra baidyklės Šts. Prariektą duonos kepalą neatsuk į duris, kad neišeitų (priet.) Šts. [Trobų] gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas S.Dauk. Tada atgrįžo (atsuko) Ponas labai stiprą vakarinę [vėtrą] BB2Moz10,19. Nu to laiko visą savo galią atsuko ant lietuvių ir žemaičių S.Dauk.
| prk.: Vaikai tėvų antraip neatsùks (nepakeis) Šv. Atsùkus (antra vertus) dabar i geriau gyvent Slk.
^ Pabaigiau dainas i viską jau, į kitą pusę atsùko (pasenau) – jau lauk mirtis Šll.
atsukamai̇̃ adv.: Neatsukamai I.
| refl. J, Š, Rtr, Ad, Nm, Jrb, Plšk, Jdr, Vž, Als, Sd, Klk: Varnos pačioj viršūnėj ir prieš vėją atsisukusios. Oi, dar paspirgins! V.Bub. O tatušis nė sukte nebatsi̇̀suka, paleido iš tiesų rūkti į pušyną BM382(Lž). Tegu jį bala, ka tik sulauksiu Kalėdų – nė atsisùkt neatsisùksiu, ka eisiu į namus! Mšk. Atsisukáu i parejau numie kailiniais kvepančiais Gd. Tas vaikas ten draskos, kroka, o anie nė atsisùkę nepaveiza Tl. Rodos, eičiau ir neatsisùkčiau į tą pusę Stak. Atsi̇̀sukiau padabot, kas te eina Ck. Kai eina, tai vyža ugnį degina, o atsisuki – nieko nėr LTR(Lkm). Ka žvirbliai javų nelestų, reik sėjant taip daryti: atsisukti į šiaurę i mesti tris saujas grūdų, o po tam greit atsisukti i eiti pri savo darbo LTR(Vdk). Ka katė prausas, ta būs svečių iš tos pusės, į kurią atsisukusi prausas Plt. Paskui, atsisukę ant kits kito, mušose tarp savęs S.Stan. Atsisuko ant munęs užpakaliu, o ne veidu P. Kitais keliais atsisukęs laimingai grobį parvirdė S.Dauk. Tada bus lietus, kai vėjas atsisùks iš vakarų Jsv. Vėjas atsisuko nuo žiemvakarių J.Balč. Atsi̇̀sukė an čia vėjas, gryčia baisiausia šalta paliko Mžš. Vasarojaus neveža, kol neatsisùko šiaurės vėjas Žg. Atsisuko rytvėjelis ir nupūtė vainikelį D57.
| Atsisùkus saulei (po saulėgrąžos) diena pradeda ilgėt Ds. Jau turbūt tik kitas kampas žemės atsisùko – toks šaltis balandy! Jrb.
| prk.: Bepročiai, pamišėliai, jūs nežinote, kad tas pats šautuvas, kuriuo kitus šaudote, gali ir į jus atsisukti! J.Paukš. Skriauda pačiam grįžta atsisùkusi Šts. Nežinom, kokie laikai atsisùks Šts.
^ Na, eikita ant kur atsisùkę (nešdinkitės)! Skr. Arba, sakysim, šitaip [keikiamasi]: kad tu surūgtum, kulnai kad tau atsisuktų, pakinkliai susivytų J.Balt. Iš bado ir atsisukęs suėda LTR(Vdk). Suktas galas atsisuks Nj.
4. P nukreipti į šalį, nugręžti: Nebesuspėjo ratų pasturgalio atsùkt – i užvažiavo keleivinė Mžš. Dievas neatsuks nuo tavęs veido savo M.Valanč.
| prk.: Niekas tos nelaimės neatàsukė nuo manės Adm.
^ Ka tau kulnes į antrą pusę atsùktų! Krš.
| refl.: Prie darbo buvo netinkamas, o draugai nuo jo atsisukė LTR(Aln).
^ Atsisuko kaip šuva nuo dešros (nuo kumpio Mrc) KrvP(Rs).
5. atėjus labai trumpai pabūti: Pamišo ir poterai; atsisukusi išvažiavo namon Žem. Tas ponas paskui pasigedęs [pinigų], atsisukęs išvažiavęs ieškot Sln. Nuvažiavo ir parvažiavo atsisùkęs (nieko nepešęs) Trk. Atsisukęs aš ir vėl į Prūsus – pargrūdau knygų Ar.
ǁ ką padarius truputį palaukti, nusiteikus ar priverstam vėl tą patį daryti, su tuo pačiu susidurti: Moma ažpyksta [ant vaikų], atsi̇̀suka – i vė gerai Dglš. Neseniai sutvarkiau, o dabar atsisùkęs ir vėl tvarkyk Rs. Prausys, prausys žmogus, atsisùkęs – vėl murinas LKT69(Dr). Tik pasakei, o atsisùkęs klausk – nežino Jnš.
^ Giminė atsisukus vėl bus giminė KrvP(Jnš).
6. refl. Vv einant, vykstant pakrypti į kurią pusę, pasukti kuria linkme: In Kartėnus ir atsisùkit šituo keliu Ldk. Jis kaip važiavo tiesiai, tai elektros stulpan ir pylė – nebespėjo atsisùkt Krs.
7. refl. R, MŽ, RtŽ, Vn, Up, Erž, Srv, Lš, Antš atvykti, užeiti, atsirasti, atsidanginti: Iš kurgi tu vėl atsisukai? MŽ219, N. Jis nuolat čia maišės, aitvaru čia atsisukdamas Vaižg. Ar iš tolie atsisùkęs esi? Krš. Uršele, kumet pas mumis beatsisùksi paviešėti? Plt. Veselios tai gal atsisùks ir jie Slm. Pas mus tai ji tankiai atsi̇̀suka, ta Daratėlė Grš. Iš kurios balos atsisùko toks katinas – visus vištelius išpjovė Lkv. O galas žino, iš kur jis čia atsisùko Alk. Žiùrėk, katė prausias – jau kas atsisùks Kvr.
| prk.: Kad kokia daina atsisùktų į galvą, t. y. atsiminčiau, padainuočiau J.
8. Vkš, Brs, KlvrŽ, Lkv pavaryti atgal, sugrąžinti (einantį): Juri, atsùk avis? Prk. Arkliukas mano àtsuka kaimynų karvę i varo atgal Pgg. Leisk (bėk), vaikelis, atsùk žalausę: antai eita į rugius Plt. Trijų metų piemenikė, ale karvę àtsuka Užv.
9. atvynioti: Duok, aš atsuksiù [saldainį] Azr.
| refl. tr., intr.: Jis atsi̇̀sukė tas apyvaras, ir nubyrėjo žiedas Upn. Diržai išsitempia, susisuka ir atgal atsisuka rš.
10. atpalaiduoti suvytą, sudvilinkuotą: Atàsukiau siūlus ir vėl susukiau, ir labai gerai išejo Ktk.
ǁ išpinti: Ir atsukste žaliosias kaseles, ir nukelste rūtų vainikelį RD59.
11. atpalaiduoti susivijusį, susiraizgiusį: Ale apsisukus karvė į vieną pusę kokią dešimt sykių – tei[p] pailsau, kol atsukaũ Jrb. Atsuko vadeles ir griebė už plūgelio A.Vien.
12. ištiesinti: Dabar te nei mūrelio nebėr, kelias atàsuktas Slm.
13. sukant iškreipti: Ažu sparno neimk – atsuksi̇̀ sparną [vištai] Klt. Kas jam àtsukė tą sparniuką: a gyvulėlis barkštelėjo kiek, a kas? LKT251(Šd). Rankas atàsukė (sukraipė) nuo darbo Užp.
^ Kad ranką atsùkt radusiam pinigus [ir negrąžinusiam]! (toks piktas linkėjimas) Rod.
14. refl. tr. Lš sukant atsiskirti, nutraukti: Kampą duonos atsi̇̀sukė ir valgo Vrnv. Aš va lyno atsi̇̀sukiau galvą Lp.
15. atitaisyti išsuktą, sužalotą: Kojas kreivas [daktarai] àtsuka, rankas Nmk.
16. sustabdyti (galvos svaigimą): Jau! Daktaras atsùks gaivą, jeigu ji sukas! Jrb. Tą galvą neatsùks nė tie akiniai Skdv.
17. šnek. parūpinti, pristatyti: Atsuk rugių pūrą ir gausi prekių Šts. Paskolinsu sviesto, bet gausi mun tiek pat atsùkti, pieno pasigavusi Šts.
◊ añtra atsùkus antra vertus, kitu požiūriu: Antra atsukus, argi svetimtaučiai gal teip atjausti mūsų bėdas ir vargus kaip mes patys? VŽ1904,1. Añtra atsùkus, ko iš jo norėt – senas Kair.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau gálvą atsùks Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį sukvailinti: Gálvą atsùko į ùžpakalį tas plepis Pvn.
kãklą atsùkti nužudyti: Kad tep darbuit, kap ėda, tai vienas velniui kaklą atsùkt Rod.
kanópkas atsùkti į duri̇̀s Šd menk. mirti.
kójas (kulni̇̀s Šll, lẽtenas Pp, Ggr) atsúkti į duri̇̀s (ant dùrų Šlv, ant dùrių Rdn) KlbXXVII(1)42, Gž, Pgr mirti: Jei kójų an dùrų neatsùksiu, tai susitiksim Jd. Pailsinsi kaulus, kójas an dùrių atsùkusi Krš. Tai atsùko vargšelis kójas į duris Mrj.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsùkus kójas Plv.
krãmę atsùkti užmušti: Kramę atsuksu, ka neklausysi! Šts.
kulnų̃ neàtsuka tingi prieiti: Ji visada palieka atdaras duris, neàtsuka kulnų̃ Skr.
nùgarą atsùkti nekreipti dėmesio, nepaisyti, paniekinti: O kaip dabar su jumis kalbėti, jei jūs darbo žmonėms nugarą atsukat? A.Gric. Na, bet ir tu neatsuk nugaros. Numesk mano labui kokį gražiau suraitytą žodelį K.Saj.
padùs atsùkti į duri̇̀s KlbXXVII(1)42 mirti.
smãgenys atsi̇̀suka Kpč pasidaro aišku.
sprándą atsisùkti žūti: Kad tu vely sprándą atsisùkus, ką tu pisorka tapai! Švnč.
sùbinę atsùkti vlg.
1. susirgti: Plėšeis – sùbinę ir atsukai̇̃ KzR.
2. nusigręžti, nebebendrauti: Toks draugas i sùbinę greit atsùks: tie gėrėjai visumet taip daro Krš.

susùks ir atsùks Dkk apie labai plepų.
šiáurę atsùkti nusigręžti, nekreipiant dėmesio: Kai užsiminiau apie skolą, tai šiáurę atsùko, nė klausyt nenori Brt.
úodegą atsùkti į duri̇̀s Vkš menk. mirti.
ùžpakalį atsùkti
1. nutraukti bendravimą, parodyti nedėkingumą: Kišė kišė, davė davė viską, o dabar tas ùžpakalį àtsukė Mžš. Juk tai savas žmogus. Tai ne Erna, kuri man užpakalį atsuko I.Simon. Atsùko ùžpakalį [buvusi gera kaimynė], ir ko? Krš.
2. pabėgti: Keistutas velijos to[je] vieto[je] mirti, nekaip užpakalį kryžeiviams atsukti S.Dauk.
įsùkti, į̇̃suka, -o (į̇̃sukė)
1. tr. R, MŽ, N, K, M, Amb, L, Š, Rtr, Lk sukant įtvirtinti: Varžtelį įsùkti DŽ1. Į̃sukamas dugnas NdŽ. Įsùk gvintas į sričę ratelio J. Į pryšnagį įsukáu gripą Lkv. Kiauliui iñsuka brūzguolį Ds. Seniau drotis įsùks į nosę [kiaulėms] Lc. Įsuk šerį į pikdrotę Plik. Lempeliūtė insuktà kai akytė Klt.
| refl. K, Rtr, BŽ44.
2. tr. Šts, Vkš, Rmš sukantis įtraukti: Reikia žiūrėti, kad [linaminės] velenai nesisuktų dyki, o dar saugotis, kad pirštų neįsuktų kartu su linais J.Balt. Susikamšyk skvernus, kad neįsuktų̃ ratan Š. Pačiam koją, iškeltą iš ratų lauka, ratas įsuko Sln. Vėjas šiaudus stulpais įsukė verpetuosna rš. Arkliai pasibaidė, vadelė kaži kai įsùko pri drangos pirštą ir nuspaudė Gdž.
^ Kai rate insukti̇̀ pardien eina eina [vaikai] Klt. Tas vaikas kap ratan iñsuktas rėkia Ign.
| refl.: Įsisuko botkotis į ratą N.
ǁ įtraukti suktis (ppr. į šokančiųjų ratą): Aiškiai laukė ji, kad pakvies Stanislovas [šokti], viesulu įsuks į ratą J.Balt.
| prk.: Aš įsukčiau (įvelčiau, įpainiočiau) į kokią istoriją patį žymųjį apylinkės žmogų, sakysime, daktarą Gintautą, ir patupdyčiau į kalėjimą Vaižg.
| refl.: Abu įsisuko į šokančiųjų tarpą rš.
3. tr. sukant nuleisti žemyn, įtraukti: Įsuko lempos knatą rš. Įsukta (prigesinta) lempa rš.
4. tr. Vkš sukant ratu, suteikti inerciją: Gerai įsùkęs mėtyklę, paleido akmenį DŽ1. Įsùkęs akmenį, kad paleido į langą! Klvr. Tik gerai įsùk ranką, kad toliau numestum Jnšk. Tu gerai n'įsukai̇̃ to ratuko Jrb. Biesas melninčią įsùko Slnt.
^ Vincuk, Vincuk, insùk ir paleisk (atsikratyk) Mrj.
| refl.: Smarkiai įsisukęs ratas vėl palėtėdavo rš.
ǁ refl. Š įsismaginti suktis: Įsisùkti [šokant] gerai nė[ra] kur: bilst į spintą, bilst į sieną Vkš.
5. tr. padaryti reikiamą apsukimą (pjaunant dalgiu): Kas moka pjaudamas įsùkti dalgį, to dalgis tura atlėkti į užpakalį Krš. Pjauna rugius kamariuotai: pjovė[ja]s neįsuka kirčio Šts.
6. tr. Bsg maišant iberti, įblęsti: Viralan reikia įsukt miltų Antš.
7. tr. SD388, Sut, NdŽ, Krkn, Trgn, Str, Dbč, Rod, Dv, Lz įvynioti, įsupti: Vyrai užgulė stalą, traukė iš kišenių į laikraščius įsuktą duoną, lašinius V.Bub. Iñsukta abrūsan bakanas [duonos] Klt. Kiaušinius insùk gerai in pakulas, kad vežant nesusidaužytų Al. Iñsuka duonos ir cukro autelin ir duoda vaikui [čiulpti] Pls. Duo[k], aš tave kalniuosan insuksiù, bus šilčiau Tvr. Juosta iñsuka, kad anė susjudint tas vaikas Btrm. Jei neinsuksiù kojų [šiltai], tai negulėsiu Rud.
| In miltus iñsukta kopūstų Dg.
| refl. tr., intr. SD190, NdŽ: Prie pabūklų anies stovėjo tęnai galvas insisùkę tokiom skarom Ml. Durnius antsi̇̀sukė gelumbėsen i ejo keliu (ps.) LKT347(Švnč).
8. tr. sukant, vejant (lizdą) įpinti: Nukirptus plaukus reikia sudeginti, kad paukščiai į kinį neįsùktų: jeigu įsùks – galva skaudės (priet.) Vkš.
9. tr. smarkiai suvyti, padaryti sukrų: Metmenim siūlas turi būt iñsuktas Ut.
10. intr. pasukus į kurią pusę, įeiti, įvažiuoti: Kai procesija įsuko į Lukiškių aikštę, minios žmonių grūdosi jos pakraščiuose V.Myk-Put. Nusileidęs nuo kalno, įsukau į vieškelį J.Marcin. Įsùkt bus tau tę bjauru pas jų Jrb.
| refl.: Joškis kromu vežinas įsisuko į kiemelį Žem.
ǁ padaryti posūkį, vingį (apie kelią): Kelelis įsuko į mišką, vingiuodamas tarp ištekinių pušų V.Bub.
| refl.: Palauk prie kelelio, kur įsi̇̀suka į mišką Ėr.
11. intr. užeiti einant, vykstant pro šalį: Aš, pro šalį važiuodamas, įsuksiu sužinoti LzP. Aš turu įsùkti py anų, aš turu reikalą Prk.
12. tr. Gdr judantį nukreipti į kurią pusę: Negaliu mašinos įsùkt į šitą kelelį Mrj. Vadelės suspynė po ratais ir įsukė arklį šventoriun LTR(Kp). Tvanas įsuko arklį į upę Šts.
13. tr., intr. prk. priderinti, įtaikyti: Aš nemoku natą įsukti, o balsą turu gerą Šts. Aš neįsuku natas tai giesmei Dr. Nedainuok, nes tu neįtaisysi, neįsuksi prie žmonių balso (šuo sako vilkui) S.Dauk.
14. tr. pakreipti, atgręžti: Dar dreba jo (vaiko) kojytės, jos taip plačiai išskėstos, pėdytės į vidų įsuktos, – bet jis stovi! I.Simon.
15. padėti gauti darbą, įtaisyti į kokią vietą: Sūnų gimnazijon iñsukiau Nč. Ją įsùko į statybos kantorą dirbt Jrb. Ko atejai? Kas čia tave įsuko? Šts.
| refl. Vdšk: Insi̇̀sukė geran darban, kad netingės dirbt Klt. Įsisukaũ į gerą vietą Žvr. Norėčiau kur nors įsisùkt į tarnybą Skr. Anas nori kur gerai užkuriom insisùkt Ds.
16. įpiršti, įsiūlyti, įbrukti: Jie labai norėjo jam įsùkt tą mergučę Šmk. Buvo biedna, ale añsukė bagotam Švnč. Čigonas tą šlubį vis dėlto tau įsùko Alk. Įsùko vokyčiams raišą arklį Šts. Štai kad ir brolis – bėdą iñsukė, ir gatava Sdk.
17. įsibrauti, įsimaišyti, įlįsti kur: Kai aš ten įsisukaũ, tai visi bernai išbėgiojo namo Žvr. Tik neklausykit: kai įsisùksiu su diržu, tuoj nusiraminsit! Jnš. Kai įsisùksiu duoti, tai akys ne akys! Ll. Bėkit, ba kad įsisùksiu su šluota, tai žinosit! Mrj. Įsi̇̀sukė an gryčią ir tuoj pakėlė rietenas Ėr. Ir įbėgau, įsisukaũ į seselių pulką JV560. Dešimtasis įsisùko į mergelių būrį D79. Aš intsisùksiu in arklius, tai aš išvaikysiu LB257. Vilks, tarp avių įsisùkęs, plėšė, draskė, ėdė Jrk39. Aš vilką rėkiu, ė anas kap insi̇̀sukė avelėsen! Tvr. Ale vienos vištos trūksta, musė (turbūt) lapė įsisùko Vdk. Katei įsisukus, pelės nešmižinėja TŽV621. Kurmis įsi̇̀suka į daržą, ežes išrausa Kl. Įsisùko į dobilus ir nurovė visą kraštą Jrb.
| Viesulas kai terp trobų įsi̇̀suka, tai net sienos braška Jnšk. Kur audra įsisuko, laukai tapė visiškai išplėšyti prš. Ta (audra), įsisukusi į Kėblių sodą, akies mirksnė[je] sulaužė, sutraškino ir išardė visą butą Jono M.Valanč.
| prk.: Į jo širdį įsisuko baimė rš. Į mūs kaimą giltinė įsisùko VšR.
^ Pilna kūtė žalų karvių, viena juoda įsisuko – visas išgainiojo (žarijos ir žarsteklis) Škn.
ǁ NdŽ, DŽ1, Mrj, Žvr, Šlv, Stk, Rmš prk. paplisti, įsigalėti (apie ligą): Kaip dabar ligos įsisuko į žmones N. Tik man nuo to darbo įsisuko liga V.Kudir. Pas mus kap insi̇̀sukė kokia liga, tai vičvisi negali Vrnv. Del valgymo nepamirsi, ale va kokia liga insi̇̀suka Pun. Įsisùko blusinės į vaikus Šts. Tą vasarą į jų kiemą karštinės įsisukusios LMD(Sln). Į arklius įsisùko pažandės – ėmė sirgt Vl. Kaži koki liga jau yra įsisùkusi toms kiaulėms Trk.
18. refl. įkibti: Ko lakstai po kiemą? Kai insisùks Margis blauzdon! Ant.
19. tr. apgauti: Norėjo mane įsukti, bet aš nepasidaviau Ms.
20. tr. įskųsti: Gumbas per visą dieną vis galvojo, kaip čia tą Narį įsukus ponui Žem.
21. tr. apsvaiginti: Degtinė insùkdavo galvą geriau negu vynelis Srj.
ǁ refl. įsismarkauti svaigti, suktis: Man galva insi̇̀sukė Dbč.
◊ gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvõs pati nesuks – neinsuksi̇̀! Klt.
grū̃šių įsùkti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Su nykščiu aš anam į galvą įsukáu grū̃šių Lkv.
į aũsį įsùkti nuolat primenant įtikinti, įkalbėti: Tėvų buvo į̇̃sukta į aũsį, kad gražiai su seneliais apsieičiau Šk.
į gálvą įsisùkti
1. kilti staiga kokiai netikėtai minčiai: Kas jam in gálvą insisùko, kad staiga vedė Mrj. Kažin kas jam įsisùko į gálvą – terkš, ir pardavė tėviškę Alk. Insisùko į gálvą tą pušį nupjaut Prn.
2. prisiminti: Insi̇̀suka galvõn visokių tų dainų Srj.

į tãbalą įsùkti primušti: Įsùksu aš tave į tãbalą Ggr.
vélnias įsi̇̀suka Vdšk apie neapgalvotą pasielgimą: Jam įsisùko vélnias, ir pametė žmoną Skr.
vélnias įsùko úodegą pairo geri santykiai, sutriko dermė: Buvo pora sutikusi, ale ka vélnias úodegą isùko Grd.
išsùkti, i̇̀šsuka, -o (i̇̀šsukė)
1. tr. K, M, Š, LL289, Rtr, NdŽ sukant išimti, ištraukti, pašalinti ką įtvirtintą, įsuktą: Išsùkti (sraigtą) BŽ77. Išsùksiu su grąžtu vinį, ir parskils medis J. Dominykas nieko neatsakė, pypkę iš dantų ištraukė, išsuko kandiklį ir syvus išpylė LzP.
ǁ Aln sukant iškelti, ištraukti į viršų: Išsùk kelis viedrus vandens Pžrl. [V]andenio išsùkt aš turėjau, visas darbas: i̇̀šsukiau – galiu gulėtie Adm. Kalvis tuo tarpu drebančiu pirštu iššluostė stiklą, išsuko dagtį ir užžibino lempą A.Vencl. Par daug lempą (jos dagtį) išsukai̇̃ – rūksta Vkš.
ǁ Žg sukant išplėšti, išrauti: Po trijų dienų atkasę [jautį] išsukė ragą BsPII159(Šd). Išsukus danties nervą, skausmai nurimsta rš. Jurgilus baigia išsùkt vėjas Ktk.
| refl. tr.: Čiuprynas išsi̇̀sukė (už plaukų pasitampė pešdamiesi) ir eina pirkion Dglš.
2. tr. sukamu judesiu išimti, pašalinti (vidinę dalį): Atskaitom mes su Stepuku devintą pušaitės metūgį, išsukam jos šerdį ir darom birbynę J.Balt. Alksnio išsùks tą šerdelę i padarys tokį kiaurą pagaliuką Lž.
3. tr. Zp, Asv padaryti (ppr. švilpynę) iš atkepusio luobo, ištraukiant iš šakelės medieną: [Birbynė] dažniausiai išsukama iš aliksnio LTII107(Sab). Jis jai buvo birbynę iš liepos žievės išsùkęs Skrb. Eik atnešk gluosnio, tai išsuksiù švirkšlį Lp. Išsuk švilpį – daba medžių žievė yra atkepusi KlvrŽ. Kolei pavasarį neužgriaudžia, negalima dūdelės išsukt LTR(Ppl).
| Seniau pypkes iš alksnio išsùkdavo Krž.
^ Ne tep lengva nupjaut šaką, kap dūdą išsukt Grv.
| refl. tr. DŽ, Vdn, Rod, Eiš: Išsi̇̀sukiau alksnio dūdelę Grž.
4. tr. Sut, BŽ77,81 nutvėrus ištraukti, atimti, išveržti: Brūkšt išsuko jam iš glėbio virtuvą ir nešasi Žem. Tėvas ma[n] iš rankų išsùko knygas Jrb. Reikėj[o] išsukt šautuvas iš rankų Lp. Dovydas jam piningus iš mašnos išsukęs LC1888,14.
5. tr. kokiu įrankiu maišant išjudinti iš vietos, išvaikyti: Kiemo kryžiuje pradėjo žvirblaičiai čirkščioti; šis tujaus su kartale išsuko ir tarė: palaukiat, jūs daugesni nebčirkščioste, nebeleste kanapių M.Valanč.
6. tr. sukant kuo išvalyti, iššluostyti: Suvilgęs nosinę, perbrauksi veidą ir išsuksi kepurės vidinį ratlankį rš. Jis ma[n] išplovė ausį, išsùko su vata, i gerai Jrb. Skepečiūte šlapia i̇̀šsuku, i̇̀šsuku sūdelius, i švarūs Klt.
7. tr. sukant nužiesti: Sukėjas žino, kokio molio gabalo reik bliūduo arba puoduo išsùkti Vkš.
| refl.: Ne visuomet ąsotis išsisuka be plyšio rš.
ǁ sukiojant, vartant iškepti: Gaidžiui galvą nusukčia ir an iešmo išsùkčia Vlkv.
8. tr. gręžiojantis, sukantis išrausti: Dirvoj traktorių i̇̀šsuktos tokios gūžtos Snt. Šita bukta vandenio išsuktà Rmš.
| refl. tr.: Urvinės [kregždės] olas išsi̇̀suka kur Skr.
ǁ sukiojantis išvartyti, ištrinti: Arkliai rugius išsùko, išmalė Plv. Vėjas rugius baisiai išsùko Lš.
ǁ refl. išsidilinti, atsirasti nuo sukiojimosi: Rate išsisuk[ė] jau per didelė skylė Grv.
9. tr. išvažinėti (ratų tepalą): Išsuktu tekinių šmyru (išvažomis) suskius gydo Šts.
10. tr. Brs, Trš, Skdt padaryti reikiamą kirčio apsukimą (pjaunant dalgiu): Tokia tanki žolė, kad dalgės negalima išsùkt Sdk. Vieną kirtį juo išsuka, kitą – ne, ir y[ra] kamaruotai išpjauta Šts.
ǁ Rz nupjauti dalgiu: Reikėjo suvežti rugiai, Žydbaloj išsukti panuovolį A.Vien. Tėvas iš viso be sveikatos: i̇̀šsukė vieną pradalgį ir užduso Ktk. Dobilas buvo tep išgulęs, kad vos jį i̇̀šsukiau Knv. Pievų sužėlimas – kap delgiu išsùkt?! Rod.
11. tr. sukant susmulkinti, sumalti: Suksi [girnas], suksi, kol sėtuvikę išsùksi End. Išpjausčiau visas riebumas, kūdą [mėsą] i̇̀šsukiau par mašinką Klt.
ǁ iškulti: Tą krūvelę i̇̀šsukė, tada jau kitą suka [rankine kuliamąja] Dsn.
ǁ suverpti: Išsùk tu rateliu, išmink [viso audeklo siūlus]! Dbč.
ǁ sukant išvalyti, išmalti: Jau i̇̀šsuktos girnos – do malam Klt.
ǁ Pbs sukant išskirti, išmašinuoti (pieną): Vakare, prieš gulant, verda šeimininkė žirnienę trintinę, pabalina išsuktu pienu! J.Balt. Tu, vaikas, paimk ir išsùk pieną Slnt.
| refl. tr.: Reik da pieną išsùkties End.
ǁ išspausti: Iš dviej šitų namelių i̇̀šsukėm daugiau kap keturiasdešim kilų medaus Rod. Mano darbas buvo jau išsuktus, tuščius korius nešti tėčiui A.Vencl.
| refl. tr.: Oras gražus, išsisùksiu medų savo Dj.
ǁ išdirbti (odą, kailį): Buvau vieną karvės skūrą išsùkęs Sml.
^ Papulsi tu mano rankosan, aš tave išsuksiu kai sirmėtį! Tvr.
| refl.:
^ Kol žmogus neišsisuks kap skūra, tol nemokės gyvent Arm.
12. tr. maišant, sukant ištrinti: Trynius reik išsùkti su sukru ir tik tumet dėti į medauninką Vkš. Kiaušinius sumušt, išsùkt gerai Sk. Išsuktas padažas pasūdomas, įberiama raudonųjų pipirų rš.
| refl. tr.: Turu juodųjų serbentų išsisùkusi Krš.
ǁ maišant, plakant pagaminti: Kaip seniau gerą karvę turėjom, i̇̀šsukei [sviestą], savaitė – i vėl suk Ssk. Par Kūčias aguonų pieno išsùkdavo Sk. Gal da pusryčiam kokios košės išsuksiu Skrb.
13. tr. susukant, suvejant padaryti: Tokia rykštė buvo iš beržo išsuktà Str. Kliūbus paema, i̇̀šsuka, i̇̀šsuka i užvynio[ja] ant mieto Varn. Kad nuvažiuosma į pievą, ta (tai) karklyną nusipjausma ir išsùksma tus atsaičius Vvr.
14. tr. ką susuktą, suvyniotą išvynioti, išleisti: Iki jis kapą [kūlelių] išdengė, aš pusantros išsukaũ Alv.
| refl. tr.: Kitąroz [šuo] ir iš popieriuko išsi̇̀suka pats [saldainį] Str.
ǁ išskleisti: Paskui, nerasdamas ką pulti, [kalakutas] išsuko uodegą ratu ir iškilmingai nužingsniavo toliau į kiemą I.Simon.
15. tr. SD323, N išvyti (iš ritės): Mama išsùks vilnas iš ratelio, tada pradėsiu megzt Rm.
| refl.: Išsisukusi (išsileidusi) špūlė N.
ǁ išskirti suvytą, sudvilinkuotą siūlą ar išlyginti garankštį: Jei besivydama laumė nutveria berno kelnes ar sermėgą, suplėšo į gijas arba išardo po vieną siūlelį ir net juos išsuka rš.
| refl.: Kamūlį vydamas, kietai subrauk siūlus, kad spaliai išbirtų ir gurgždūlės išsisuktų Šts.
16. tr. šokant apsukti ratu, aplink: Par ranką i̇̀šsuki panelę Sk.
ǁ pašokdinti: Vedu panas išsùkova po šokį Dr.
17. intr. LL323, BŽ55, DŽ, NdŽ, Jon einant, važiuojant pasukti į šalį: Ar ne geriau būtų mums kur nors išsukus iš kelio ir pernakvojus? A.Vien. Tiktai, žiūrėk, niekur iš takučio neišsùk: kad išsùksi – motinos neberasi (ps.) Klvr. Nei paklydova, nei iš kelio išsukėva, bet važiavova stačiai pas Svirplį Blv. Traukiniams einant išsukamai̇̃siais keliais, reikalingas ypatingas atsargumas VĮ.
| refl. Lp: Svetimi žmonės dar už varsto antro, ligi tik išsisukdami iš vieškelio, jau klausias kelio Vaižg. Pametė kelią ir įvažiavo ing tankų karklyną teip, kad niekur negalėjo išsisùkti BM263(Šl). Gaudėm kumelę, bet iš kelio išsisùko, pabėgo į plentą Jdr.
| Kai saulė išsisuka iš pietų, banda sustoja antrą sykį M.Katk.
ǁ praleidžiant pasitraukti į šalį: Jis nori išsukti vestuvininkams iš kelio I.Simon.
| refl.: Paliepė … skambalą pririšti, kad … visi žinotų, kad „činauninkas“ važiuoja ir kad visi jam iš kelio išsisuktų TS1897,11. Išsi̇̀sukė žmogus iš kelio ir laukia, ligi praeis autobusas Ds.
ǁ padaryti posūkį, vingį: Nuo to storulio ąžuolo išsuka takas dešinėn rš.
| refl.: Po kairei išsi̇̀suka keliukas Ukm. Ežeras išsi̇̀suka ir ties mumim Dg.
18. išvykti, išsidanginti: Gerai, kad jis išsi̇̀sukė iš namų – bus ramiau Ėr. Nebesulaukiam Viktoro: išsi̇̀sukė nuo ryto ir negrįžo Slm. Tu suksies ir išsisùksi, o man reiks likt Pv. Tie varlės viščiokai vėl an kelio išsi̇̀sukė Antš.
19. tr. padaryti kreivą, iškreivinti, iškraipyti: [Reumatas] kriūtinėj kaulus guzais i̇̀šsukė Klt. Ramatas i̇̀šsukė, išvarė kaulus Vrn. Mano pirštai jau išsukti̇̀ Aln. Jos rankos i̇̀šsuktos, tai skauda, kai blogas oras Mrc. Statant naują namą nereikia dėt perkūno muštų ir vėjo išsuktų medžių, ba perkūnas muša LTR(Auk). Akys i̇̀šsuktos, išmaliavotos, in žmogų nepadabna Klt. Jų dirvos nėra tiesios, ali aneję pono dvaran ir i̇̀šsuktos kap gyvatės (labai vingiuotos) LKKXIII124(Grv).
| refl.: Kamašeliai išsisùkę, išsikraipę Klt.
20. tr. prk. pakeisti, iškreipti: O aplink Rietavą (į vakarus) lala išsukta kalba JJ.
ǁ pakreipti norima linkme (kalbą): Jis visada kalbą išsùks pagal savo (savo naudai) Dkš. Dabar jau kitep i̇̀šsuka (aiškina) Dg.
ǁ sugalvoti atsakymą, išspręsti (užduotą klausimą): Aš kito klausimo negaliu išsùkt Krč.
21. tr. išnirti: Kur leki! Išsùksi koją Klvr.
ǁ VoK133(Mrj), L, Rtr, Trš, Mšk, LTR(Rk), Imb sukant išstumti iš sąnario, išnarinti: Pagavo už rankos, patraukė ir išsùko ranką Vkš. Išsuktà ranka, negalėjo nieko daryt JnšM. Ìšsukė pirštą Dglš. Visai koja išsuktà paršui Rz. Kai kalaitė neklausė, pamotė išsuko jai koją LTR(Šil).
| refl. tr. Rtr, NdŽ, LKT256(Slč), Trk: Ko tik kojos neišsisukiau, kap kadokas kryptelėjo Lš. Jie kasdien pliekias: tai ranką išsi̇̀sukė, tai ančiakį išsidaužė Slm. Išsisukė uodelis savo miklius sparnelius LLDI380(Mrk).
ǁ išlaužti: Du dantis išsukė, šonakaulį išlaužė LLDI386(Ck).
| refl. tr.: Gali dantis išsisùkt, tokius riešutis bekąsdamas Trgn.
22. tr. impers. išstumti iš vietos (skaudamą akį): Strošnai sukė tiesiąją akį ir išsukė – nieko nebematau Vrn.
^ Kad jam akis išsùkt, kad žverblėt anas an sniego kai ragana! Prng. Kad man akis išsùkt, kad tas arklys blogas! Dg.
23. tr. impers. įtrinti (guzą): Maliau maliau – guzus an rankų i̇̀šsukė Pls. Čionau i̇̀šsukta guzas Ml.
24. tr. impers. kurį laiką skaudėti, gelti: Ìšsukė man parnakt dantį Ds.
25. refl. Kdn išsilenkti, ištrūkti, pasprukti: Jis išsi̇̀suka (išspriūsta) kaip koks ungurys KI1. Nejaugi meška nuo jo raginėlės gyva išsisùksiant? BM68(Žb). Savo pažadėtąją norėjo pabučiuot, ale ta išsisuko ir pabėgo BsMtII101(Nm). Mes patys būtum tavę ieškoję, ir tada iš mūsų rankų būtum neišsisukęs LTR(Slk).
26. tr. LTR(Al), Up, Dr padėti išvengti ko, išgelbėti iš keblios padėties: Užmokėsiu advokatuo nesigailėdamas – išsùks muni! Vkš. Gentys išsùko – būtų varžytynės buvusios Krš. Vaiką sukau ir išsukáu nu kantono Šts. Iš Erodo nagų tėvai jį išsukė Gmž.
ǁ intr. išsigelbėti, išsiteisinti: Pakliuvau vokyčiams. Pakol iš ten beišsukáu! Kal.
| refl. M, J, NdŽ, Kbr, Žvr, Jrb, Prn, Srv, Mšk, Pn, Ėr, Ds, Jdr, Všv: Buvo pakliuvęs, bet išsi̇̀sukė Š. Neišsisùksi, krupi, vesu pri daktaro! Krš. Ot, delto šiap tep ir išsi̇̀sukiau iš bėdos Rod. Vis tep išsisuki kap žalmargis su uodega Gs. Tarnaitė tik ir džiaugiasi iš darbo išsisukusi Pt. Gal išsisuksi̇̀ (išgysi) be ligoninės Krs. Vyrai moka išsisùkti nu numų darbų Krš. Išsisukáu nevažiavęs: prastas y[ra] nakties važiavimas, gal paklysti Šts. Senas esi, be karšybos neišsisùksi Krš. Jaunas žmogus gali, senas turi mirti, todėl ir Elzbieta neišsisuko nemirusi M.Valanč. Išsisùkt išsi̇̀sukiau, ale uodegos nėr (ps.) Dv. Ir tu misliji, kad išsisuksi, išsimaluosi su savo tokiu nežinojimu? P.
^ Kur vargas žmogų traukia, nuo jo neišsisuksi LTsV206(Vrn). Nuo nelaimės neišsisùksi Prn. Nelaimėse ne verk, bet veizėk, kaip išsisukti VP32. Nuo blogų liežuvių neišsisuksi, o geri žmonės užjaus LTR(Srd).
27. refl. išsiversti: Netarnavusi aš negalėjau niekaip išsisùkti – tėvai labai biednai gyveno Nv.
28. tr. Š, NdŽ apgaule, suktybe išgauti, išvilioti: Kam turtą išgauti, išsùkti KII251. Jei kada pasiseka koks palivarkiukas iš jų rankų išsukti, tai negut per apgaulę, kitų vardu Vaižg. Tai padūkus: i̇̀šsuka iš tos bobutės pinigus, i gana Stak. Žiūrėk, ir išsùks iš to durniaus armoniką Skr. Kad tu būtum galvą trūkęs, o ne dukrą man išsukęs LTR(Ps).
| Kol iš jo tą pasižadėjimą išsùkom, tai praejo daug laiko Up.
◊ gálvą išsùkti Lkm, Ob, End privarginti, prikvaršinti: Galvà išsuktà jai – devyni vaikai Vn. Ìšsuka gálvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi Skdt. Nuo to skaitymo ir gálvą i̇̀šsuka Mlt. Jau mano senos galvà išsuktà, iškrutėta Tvr.
gluzdùs išsùkti atimti protą: Kad tau velnias gluzdùs išsuktų̃! Nč.
iš galvõs (iš gluzdų̃, iš prõto) išsùkti (išsisùkti)
1. pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa i̇̀šsukė iš galvõs Arm. Buvau medžiuj ir i̇̀šsukė iš gluzdų̃ parnešt šluotą pečiun Vrnv. Man ką tu sakei, tai visai iš proto išsisukė Lš.
2. atimti orientaciją; sukvailinti: Jį bėdos iš galvõs i̇̀šsuk[ė] Ml.

káilį (kauniẽrių, kiaušùs) išsùkti išsigelbėti, išvengti: Raitės, raitės ir išsùko káilį – nepakliuvo Jnš. Nuo vokiečių kauniẽrių i̇̀šsukė Dbk. Suko, suko i išsùko savo kiaušùs Gs.
liežùvį išsùkti šmaikščiai pakalbėti: Aš negaliu tep gadnai išsùkt liežùvio kap anas Lz.
paskuti̇̀nis šriū̃bas išsisùko visai sukvailiojo: Eik eik, paskuti̇̀nis šriū̃bas išsisùko anai Ms.
sprándą išsisùkti žūti: Iškrito uodas iš ąžuolėlio, išsisuko sprandelį LTR(Vb).
úodegą išsùkti išsigelbėti, išvengti: Tai išsukai̇̃ úodegą nuo darbo? Klvr.
nusùkti, nùsuka, -o (nùsukė)
1. tr. N, K, DŽ, Brs, Dgč, Aps sukant, kreipiant nulaužti, nutraukti: Sukinėjo durų rankeną ir nùsukė NdŽ. Jis nusùko raktą J. Nùsukiau raktelius, jis šmaukš ir padarė naujus Rm. Vieną naktį atėjo vagis, nusuko spyną, kur buvo staininiai arkliai, pasimovė ir jau vesis BsPIII9(Nm). Tiek to, nepjauk tų karkliokų, ba da dalgę nusuksi Ktk. Pirmą brūkį kai braukiau, grėblio galvą nusukau KlvD22. Jau nùsukta grėblio du dančiai Dglš. Vė[ja]s nusuko obelę Šts. Tokią šaką nùsukė vėtra Kp. Audra sukte nusùko eglės viršūnę NdŽ. Rytmetį tujau nusùksu [alijošiaus] ragiuką, tujau į medų – nu to pagijau Pln. Nùsuktu ragu karvė Sug. Nugriuvo uodelis ir nùsukė sparnelį Aru22(Dv). Kam ranka nusuktà, kam galva LKT273(Krs). Gaidžiuo sprandą nusùko, mums šviežienos pataisė Vkš. Nekišk nagų į mašinos krumplius – nusùksiu (sukdamas nupjausiu)! Jrb.
^ Nu, ir miltai – tik dešimtam galva nusukta (labai rupiai sumalti) KlK13,98(Šln).
| refl. tr. Mrk, Trk: Kai pas mum yr ragaišio, tai, kas tik nori, tas ir nusi̇̀suka po šmotą Užp. Paporyk porą, kap šoko vilkas per tvorą, nussukė koją Rod.
^ Nagi vis tas skerdžius padarė, kad jis būtų kojas nusisukęs, dar turgun eidamas! V.Krėv. Eik sau, eik, nors ir kojas nusisuk! KrvP(Lnt).
ǁ refl. tr. išsinarinti: Nusi̇̀sukiau pirštą NdŽ.
ǁ Jrb, Vkš, Dj kreipiant iš normalios padėties, įskaudinti: Neišmokai – duok ausį nusùksiu Lnkv. Mun ka nusùko ausį, kad aš pri žemės prikritau Trk. Mokytojis seniau, būdavo, ausis nùsuka, kertėn pastato, paklupdo – kaip nebijosi?! Mžš.
| Ir mediniai teip nùsuka (nuvargina, išklaipo) kojas Dbk.
ǁ refl. tr., intr. pasitempti (sąnarį): Galvos negaliu pajudinti, musti sprandą nusisukáu Ms. Nešiau maišą, parvirtau, buvau strėnas nusisùkusi Brs. Strėnoms esu nusisùkusi Šts. Arklį nulaužtu sprandu mainė į kumelę nusisùkusioms strėnoms Šts.
2. tr. sukamu judesiu numauti, nusmaukti išviršinę dalį: Nusùk žievę nuo stiebo Grv.
3. tr. OG223 padaryti (ppr. švilpynę) iš atkepusio luobo, sukant nusmaukto nuo šakelės: Žilvutinė [dūda] lengviau nusùkt nekap liepinė Grv. Švilpius nusùko iš alksnio medžio Vkš.
| refl. tr. Grv, Ign: Aš aiškinau vaikinams, kaip galima nusisukti švilpuką I.Simon. Nuginė bandą raganos vaikas ir nusisuko iš to gluosnio … vamzdį DS150(Vdk). Katinelis pasisiuvo sau tarbelę, nusisukė dūdelę (ps.) Dkšt. Dai nueikie girelėn, nusisukie triūbelę LLDI237(Tvr).
4. tr. Vkš sukant suformuoti, nužiesti: Ot rankas turėjo: tokius uzbonus nusùkdavo! Krš.
5. tr. S.Dauk, BM330(Šv), Lkv, Lp sukant nuvyti: Nusuk mun iš trijų šakų kanapinę virvę Klp. Nūsùks virves iš kanapių i raištys karves – lenciūgų nebuvo Grd. Pantis nùsuktas, tik storokas Mlt. Iš smilčių nusuk kančiuką, kad būt kuo paplakt arkliuką V.Kudir. Iš vyčių nebenusùkčiau [spragilo grįžties] Grz. Ievos ar karklo vyčių nusuktos ekėčios išejo iš mados Šts.
| refl. tr., intr. NdŽ: O kitsai [vaikų pulkas], botagus sau iš plaušų nusisùkęs, pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams K.Donel. Par visą žiemelę ištursavo pas kitus, ė sau ir pančio nenusi̇̀sukė Ds. Virvė vijasi aba nusisuka ilga SPII158.
| Šokinėjo, bėginėjo pempelė po pievą, nusisukė, nusisukė juostelę raštuotą (d.) Prng.
ǁ nupinti: Tų ąžuolų tokį storą nusukaũ tą vainiką Jrb.
6. refl. tr. susikrauti (lizdą): Paukščiai nusisuka lizdus rš.
7. tr. ką užvyniotą, užsuktą nuvynioti, atpalaiduoti: Tos vielos buvo pririštos a už trijų kampų, o vaikai atėjo, nusùko i paliko Jrb.
| refl. tr.: Šalką tokį storą vilnonį nusisùko – še, neškis, ir atidavė ma[n] Skr.
8. refl. kam įtvirtintam, prisuktam atsipalaidavus atsiskirti: Nusi̇̀sukė muterka, i ratas nulėkė Dglš.
9. tr. nupjauti užsimojus (dalgiu): Reik su dalgiu nusùkt tą žolę Jrb.
10. tr. sukant įtraukti: Šviesa nusukta, kad nerūktų I.Simon. Nusùk lempą (jos dagtį), palik tik ką gyvą Vvr.
11. tr. sukant ratu, atskirti (rėtyje stambmenas): Reikia nusùkt varpos [rėtyje] Knv. Atsinešk miltų gorčelį ir nusùk (išsijok) Pls.
12. tr. nubrūžinti, nuzulinti kuo apsuktu: Paspėlęs medelis dėl to, kad gyvolių nusuktas su lenciūgais Šts.
13. tr. Rtr, Jdr nukreipti į šalį, nugręžti: Eina marti pro šalį i galvą nùsuka Ėr. Jis eina galvą nusùkęs i nesustoja, kad jam ką sakai Lnkv. Nebegalėjau benusukti akių nuo to lango, pro kurį tave pamatydavau Vaižg. Nusukáu šūvį į šoną ir nesužeidžiau žmogaus Šts. Į kur katės uodega nusuktà, iš ten bus svečių su pyragais (priet.) NdŽ.
| Avis jau miežiūs, tą bėk nusùkti Als.
| Ravo galą nusuko suvisu į mano rėžį Žem.
| refl. intr., tr. Š, Rtr, Mšk, Skrb: Ji pasistiepus pakštelėjo į žandą, pataisė nusisukusį kaklaraištį rš. Kvartūgas nusisùko ant užpakalio, belakstant par dieną Užv. Viena šaka labai buini, į šiaurę nusisùkus Vdžg. Nusisuko ant sienos, būsiąs bemiegąs Žem. Kur nors į sieną nusi̇̀suki i juokys KlvrŽ. Tu man burnon ūturk – nusisùkus nesgirdi Dglš. Kai gaspadinė nemato, nusisùkus (nuošaliau pasitraukusi) suvalgai šmotelį Skdt. Žiūr į šalį nusisukęs kai vagis NžR. Labai geras būni, kada miegti i dantis į sieną nusi̇̀suki (juok.) Trš.
| prk.: Jojo gentis nuo jo šalin nusisuko (paniekino, nutraukė santykius) Ns1832,8.
ǁ Vkš prk. nukreipti (kalbą, reikalą) kokia linkme: [Šarūnė] mato – Domicelė patikėjo, tačiau dėl visa ko nusuka kalbą į šoną V.Bub. Nejučiomis buvo nusukęs kalbą ir apie Petro Marės gimines A.Vien. [Kalbėdamas] nusùko, ka ne valdžia, o karas kaltas Plv. Nesunku buvo nusukti dalykus taip, kad bendro visų partijų suvažiavimo nebūtų rš. Baltramiejus jį į [krikščionių] tikėjimą nusukęs brš. Jis esąs … skaitęs, kad del visų tų ant jo nusuktųjų (jam priskirtųjų) vagysčių … 500 markių pažadėti esą tam, kurs jį sugausiąs TP1880,43.
| refl.: Toli apie ką kita nusisukau; grįšiu prie maitinimo ir duonos dalinimo Sln.
14. tr. Jdr nustumti į šalį: Pakabinsi katilą, o ka nereiks, nusùksi i tą [v]ąšą, teip pasuksi Nt. Vanduo pakilo, lieptą nusùko Jrb. Nū̃sukamas tiltas išilguo upės paliekta Prk. Vė[ja]s nusùko žardinę, vargu nevirs Šts. Į šoną nùsukė debesį Ėr. Nusùko lytų šalimis Šts.
^ Kad taũ nusuktų in sausą medžią! Arm.
| refl.:
^ Vėjis nusisùko į kitą pusę (šeima susitaikė), gerai gyvena Krš.
15. intr. Š, NdŽ, Gdr, Pc einant, vykstant nukrypti į kurią pusę: Galą ejom kartu, o paskuo ans kitur nusùko Up. Nùsukė anan šonan vežimas Aln. Kartais kone viso kiemo vyrai nusukdavo į karčemą degtinės maukti prš. Mažu nusùks tas lytus į šalį Gs. Buvo bepasikelą tokie nejauki debesys, bet nusùko į šalį Plt.
| prk.: Nusukęs (persimetęs) į rašybą [nuo kalbos mokslo] rš.
| refl. KII255: Kaip eisit, tai tik keleliu, o tada nusisùkit in čia Čb. Kaip nors ištverti, kol nusisuks kur vėtra! B.Sruog. Debesỹs nusi̇̀suka į žiemius, nebelis Ėr. Nuo Adutiškio ejo, ejo [debesis] ir nusisukė šonan Pst.
| prk.: Turėjau biškį į šalį nusisùkti (imti kitką dirbti) Krtn. Ilgainiu giltinė nusisuko į kitą pusę M.Valanč.
ǁ refl. padaryti posūkį, vingį (apie upę, kelią): Kitasai vėl klonis … nusisuka labai toli pietų linkui LTI89(Bs). Tidikas nusi̇̀suka ant Mituvos Šmk.
16. nuvykti, nusidanginti: O kurgi tam tarpe nusisukai? N. Jis nusi̇̀sukė pas mergas – dirbs mat! Slm. Nereikia jiem nei apseit, nei paduot karvėm: kap tik sutemo, tai ir nussukė kieman Arm. Ona gal an Petrą nusi̇̀sukė Ds. Ta nusi̇̀sukė an aną galą [sodžiaus] – eik jos dabar ieškoti! Ėr. Kaip tiktai [vanagas su šuniu] nusisukusiu į vestuvių šoną, tuoj šis (vanagas) pradėjęs vištas kvarkinti S.Dauk. Atsiskyręs nuog tėvo savo ir ing tolą šalį nusisukęs … visą turtą išgaišino SPI149.
17. tr. Krok, Dr apgauti: Na jau dabar tai jau mane, švoger, nusukai̇̃! Skr. Vakar mane nusùko rubliu KzR.
ǁ Klp, Brs, Vkš, Trk, Vž, Stl, Jrb, Lp, Pls, Ut, Dgl, Lel, Sv, Pl, Rk, Aps neatiduoti, kiek priklauso, nuvogti: Nusùkti svorį DŽ. Tik nenusùk mokėdamas! NdŽ. Man sviesto užpylėt, o vaikams ne? Kodėl nuo jų nusukat? V.Bub. Kiek jis nùsukė man algos per visą laiką, tai baisu ir pamanyt Vrn. I tris rublius, i medžių vežimą nusùko Šts. Jug tas judošius mun dešimtinę nusùko par akis Plt. Nu savęs nusùkusi paskutinį grašgalį atidaviau Skdv. Jam ir raidės nenusuksi LTR(Ds).
| Paskutinę dieną, būdavo, nùsukam – neinam ganyt Ktk.
^ Geriau savo pridėti negu svetimo nusukti KrvP(Drsk).
| refl.: Kad išsivarytum [naminės], tai vis nusisùktum nuo vyrų [savo reikalams] Mlt.
ǁ atskaityti, nepriskaičiuoti: Nūsùko aktarą, ka nekėlėmos iš sodos Grd.
ǁ pavogti, nudžiauti: Jeigu norit, tai ir velniui šnirpštoką nusuksiù! (toks drąsus ir sumanus esu) Švnč.
18. refl. išvengti, išsisukti: Jūs tai tik ir dyrot, kad tik nusisùkt nuo darbo Užp.
19. refl. Ps, Kri suliesėti, sumenkti, sublogti: Par tą ligą visai nusisukáu Vkš. Nusi̇̀sukė, nusibaigė, ka i pažint sunku Všk. Tu nusisuksi visiškai, tą pypką bečiulpdamas Jnšk. Nusisùkęs vargšas, į žmogų nebepanašus Lnkv.
20. refl. nunykti, nusibaigti: Tavo dėdė jau ar nusi̇̀sukė? Vb. Kažkas blogoms akims į muno paršelį paveizėjo: pradėjo nebaugti i nusisùko Vkš. Gavo sukinį avis i nusisùko Pvn. Kas Trijų karalių vakare verpia, to avelės kaituliu nusisuks MTtV144(Sk).
◊ aki̇̀s nusùkti nekreipti dėmesio, nesidomėti: Negražu nuo ligonio aki̇̀s nusùkt Vlkv.
akių̃ nenusùkti (nuo ko) įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių̃ nenùsuka nuo manęs Rm.
gálvą nusùkti Gr, KlvrŽ nužudyti: Jeigu pastebėsiu tamstą kreivai einant, tuojau galvą nusuksiu J.Balč. Už liežuvį ne vienam gálvą nùsukė Vlk.
gálvą nusisùkti
1. Št, Sv, Kvt užsimušti, žūti: Nors gálvą nusisùk bedirbdamas (labai daug darbo) Ds. Kad tu kur galvą nusisuktumei! LTR(Rs).
2. apie didelę netvarką patalpoje: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, da gálvą nusisùktum Slm. Na ir tvarka tvarkelė – gálvą nusisùkt gali Mrj.

kãklą nusisùkti Grv, Str žūti: Landžioj[o] kelis metus pas mergą – kad būt kãklą nusisùkęs! Rod.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau nusùkusi kójas ant dùrų, kad ne tie vaistai Skdv.
krãmę nusùkti užmušti: Nutversu tą krupį, krãmę nusùksu Krš.
krãmę nusisùkti žūti, užsimušti: Krãmę kame nusisùksi, i būs gerai Ub.
liežuviùs nusùkti apkalbėti: Žmonims buvo kur liežuviùs nusùkti Krš.
meškà nusisùktų gálvą apie didelę netvarką patalpoje: Gyveni kaip kiaulmigė[je], ir meškà gálvą nusisùktų Tt.
nósį nusùkti
1. Ds liautis kreipus dėmesį: Kai gerai, tai ir svetimas pagaili, o kai bėda, tai ir savas nosį nusuka J.Balt.
2. užpykus nusigręžti: Tai ko dabar nusukai̇̃ nósį? Mrj.

sprándą nusùkti
1. Ds užmušti: Ar nebijais, kad jie (ponai) dėl to tau sprándą nusùktų? K.Donel. Jei manęs neklausysi, tai sprándą nusùksiu KlK23,90(Jnš). Aš jam paskutinį sprándą nusùksiu! Rmš.
2. žūti, užsimušti: Nelipk aukštai: kai dėsies, sprándą nusuksi̇̀ Sld.

sprándą (strė́nas) nusisùkti Švd, Grž, Šmk, Sur, Gr žūti: Šventadienį nors sprandą nusisuk, – sakydavo, – bet tik pirmadienį iš ryto prie darbo būtumei LzP. Neduokias, nemandravok – sprandą nusisùksi! Rdn. Krito ant galvos ir nusisùko sprándą LKT116-117(Žlp). Duok Dieve, kad jis ant lygaus lauko sau sprandą nusisuktų KrvP(Ndz). Toks strė́nas nusisùks vis tiek kumet nors Vvr. Girdžiu – girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (d., r.) J.Jabl. Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, nusisùko sprandẽlį JD879, JV1080.
vélnias nusisùktų kóją apie didelę netvarką patalpoje: Jau toj priemenėj tai ir velnias koją nusisuktų! Mtl.
pasùkti, pàsuka, -o (pàsukė)
1. tr. N, Rtr, Grv priversti pajudėti apie savo ašį: Pasùk raktą, ir atsidarys J. Jie iešmą kelius kartus pasùko NdŽ. Kad nori įsileisti tos sulos, tad tą varpstę reik pasùkti LKT45(Lž). Užsimauk žiedelį, sako, vieneip pasùk – būsi vaikelis, antreip pasisuksi – mergelė (ps.) Krt. Nuo pusės latakelio pastatei, nuo toliau pàsukei, tai nigdi anas (ridenamas kiaušinis) naprosniai (veltui) nenueis, vis pakliudis kiaušinį Aps. Romas atrišo malūno sparnus, įsibėgėjęs juos pasuko P.Cvir. Raunant grybą, geriausia palengva pasukti jį aplink jo ašį rš.
| prk.: Gvintelį moka pasùktie (gerai tvarko) Dgč. Istorijos rato atgal nepasùksi DŽ1.
^ Ana (bitė) taip daro: sugnyba i pàsuka (labai įgelia) Krš.
| refl. Rtr: Raktukas be garso pasisuka durų spynoje rš. Kap rėžiau šuni kuolu, tai passùkdamas nuej[o] Vlk.
ǁ įjungti sukant: Elektriką pàsuki, ir tuojau švinta Rsn. Reikia pasùkt radiją Jrb.
ǁ pavaryti (laikrodį): Laikrodį pasùkti į priekį NdŽ.
ǁ intr. paskambinti telefonu: Kam dar paskambinti? Tamašauskui į „Vienybę“. Tam pataikūnui, viršininkų klapčiukui. Reikia pasukti, verkiant V.Bub. Pirmadienį gali pasùkti iš ryto Šlu.
ǁ LTR(Grz), Antr, Ml, Vlk galėti, įstengti sukti: Nieko nebus, plikom rankom nepasuksi̇̀ Sb. Įneš ratelį nepasukamą, pririš kuodelį nepaverpiamą (d.) Mšk.
2. tr. Krš sukant kiek iškelti į viršų.
| refl. tr.: Pasisùksi, ka nerūktum lempa – šauks, ka daug žiubalo išdegini Krš.
3. tr. padaryti reikiamą apsukimą (pjaunant dalgiu): Dalgį tiktai kartą pasukai, ir jau – šmirkšt! – nebėra ašmenų J.Balt. Šiemet mūsų pievos inžėlę kap pasùkt (reikės imti plačias pradalges) Nč.
| Pasuko giltinė su dalgiu, ir baigtos tavo dienos J.Paukš.
ǁ galėti, pajėgti pjauti (dalgiu): Vaikas jau dalgę pàsuka Mžš.
ǁ Jnšk, Skrd kiek papjauti dalgiu: Imk dalgį ir pasuk dobilų arkliams V.Bub. Gal atolo man pasuksi? Pc.
4. tr., intr. pajudinti ratu, aplink: Smagiai pasuko paplavų kibirą ir šliūkštelėjo į duobę rš. Nuog miežio an akies per zerkolą pati špigą pasuk – pragaiš (priet.) Vlk. Ateis laikas – ir šaudyklę paspausiu, ir kardą pasuksiu (pavartosiu, pamostaguosiu) V.Myk-Put. Pelenų tarbikes turėsim, ka pasùksim par akis! (per Užgavėnes) Žg. Autakoju pàsukė, pàsukė, pašluostė, i čysta Klt.
5. refl. sukantis palakioti šen ir ten: Pirmojo sniego pūkeliai pasisuko padangėje, nedrąsiai prikibo prie suvytusios žolės P.Cvir.
6. tr. NdŽ pašokti darant ratą, ratelį: Jie kalbėjo, giedojo Kalėdų giesmę ir paskui pasuko ratelį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. pašokti sukantis aplink, ratu: Pasisùkti porą valsų NdŽ. Kai pasi̇̀suki, andarokas net balanas užgeso Vdn. Tautinių šokių ratelyje dar kad pasisuks [bobutė], dainą kad užves – neatsigėrėsi sp.
7. tr. NdŽ pamaišyti kokiu įrankiu: Tai viralas – pasùkt negalima (labai tirštas) KlK13,97(Kp). Kuo pasuksme? – Katės kojele LMD.
ǁ NdŽ, DŽ1 kiek paplakėti, pamaišyti gaminant (sviestą): Pasùk sviestą, kol aš vandens atsinešiu Jnšk. Aš jau privargau, dabar tu pasùk [sviestą] PnmR.
8. tr. Dkš įmaišyti (miltų), pablęsti: Kai viralą miltais pasuki, tai pasidaro tuknesnis Kp. Pasuktà bulbienė daug gardesnė Pnd.
| Pasuku miltų – vaikų kaip stintų LLDI97.
9. tr. sukant kiek išspausti: Štai ir bitelės koptos, medus imtas, suktas… – tiktai pasuktas, ne išsuktas J.Balt.
10. tr. NdŽ sukant, vejant padaryti: Pavartė, matyt, maišų šitas žmogus begyvendamas ir mėšlo pamėžė, ir rąstų pakilnojo, ir knatų, matyt, gerai pasuko J.Balt. Virves pasùkti DŽ1.
11. tr. sukant su jungti dvi gijas, du siūlus į vieną, sudvilinkuoti: Pàsukam siūlus ir tada mastom Dv. Šeivose visi pasukti̇̀ siūlai Klt.
12. tr. paraityti: Jis pasùko ūsus NdŽ.
| refl.: Ma[no] dieduko plaukai passùkę Dv.
13. refl. tr. pasirišti po kaklu: Žaliai raudonai margą skepetaitę pasisukęs Tat.
| Jaunas vyras ir kaklo nepasisuka (be kaklaryšio)! Ilg.
14. intr. BŽ271, NdŽ, Knt, Kv einant, važiuojant, skriejant pakrypti į kurią pusę: Pajoję kiek nuo palapinių, jie pasuko plačiu taku, ėjusiu į mišką J.Balč. Vanagas pasirodė iš anapus trobos ir pasuko pakluonėmis J.Jabl. Moteriškė pasuko prie durų rš. Turbūt ir dabar ne čia pasùkova. Grįžkiva atgal, eisiva į pietus rš. Jin pasùko į pakluones, o ten tvoros – vanduo, tvoros – vanduo Mšk. Kaip pasùkta ir angriūta išilgos Pb. O kitas laivas i pasùko į šalį Vkš. Kap tik žmogus pàsuka prieg pempei, tai ana sako: pyhi, pyhi Dv.
| Saulutė pasuka į vakarus S.Nėr.
| prk.: Glaudesnių ryšių su žmonėmis linkme pasuko teatrai rš. Daugelis baigusių vidurines mokyklas pasuka į aukštąsias sp.
| refl. Amb, Lc: Jis pasisùko takeliu per mišką NdŽ. Petras išėjo iš miško, pasisuko stačiai per kelmynus į tą pusę, kur geležiniai žvangėjo Žem. Aš pasisukáu pro kapus – o ka bijau, ta bijau! Varn.
| Tai gaidys užgiedojo, tai žvaizdės pasi̇̀suka – i žino laiką [senovės žmonės] Vdk.
| prk.: Rugpjūčio pabaigoje vasara pasisuka į rudenį sp.
ǁ refl. prk. įgauti kitą kryptį (apie kokį reiškinį, dalyko eigą): Grįždamas namo, visą kelią galvojo, kaip kartais keistai pasisuka žmogaus likimas J.Avyž. Matau, kad čia viskas gerojon pusėn pasisukę J.Balt.
ǁ refl. padaryti posūkį, vingį (apie kelią): Kelias pasisùko į kairę DŽ1. Takas staiga pasisuko, ir mes nepaprastoj lomoj atsidūrėm J.Jabl. Kelukas pasisuks pry ežero, tu keluku nesukias – skersai plento išeisi End.
15. tr. I, P pakreipti į šoną ar atgal, pagręžti kita linkme, puse: Aš pajuntu žvilgsnį, įremtą į mane, ir bijau pasukti galvą, pasižiūrėti V.Bub. Teip skauda galva – akių pasùkti negaliu Mžk. Aš pačiu laiku sučiupau jai už rankos, pasukau visa jėga ir atėmiau nedidelį popieriaus lapelį rš. Pasùkdavai [televizorių], i tuo pasitaisydavo, gerai imdavo rodyt Jrb. Negerai pastatė – reikia pasùkt Rg. Mašiną atgal ant Endriejavo pasukáu Vž. Pàsukiau [mašiną] šonan, žiūriu – žmogus guli in kelio Ktk. Pasùk arklį pri durų Šts.
| Bėk, karvę pasùk (nukreipk atgal, sugrąžink) – į miežius eina Užv. Kiekvienas, mokąs žavėti, būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs sutraukti perkūnijas ir krušas, pasukti kitur vėjį M.Valanč.
| prk.: Likimas pasuko mano gyvenimą nauja, visai nenumatyta linkme rš.
| refl.: Pasisukęs šonu ir galvą įtraukęs į pečius, jis priėjo prie vieno suimtojo rš. Pasisùksi ant Šerkšnėnų, klausysys – dainiuo[ja] vaikiai, mergės Trk. Tik anas pasi̇̀sukė vienon pusėn, pasi̇̀sukė kiton – žiūrėk, koks aš puikus Slk. Jeigu kartais kas nepatiko, pasi̇̀sukam, patyliam ir vė kalbamės Žg. Pasilenkiau, pasi̇̀sukiau – nemožna atsidust Aps. Ateis ant kožno iš jūso [ta valanda], jog nebgalėsit anė ant šonu bepasisukti P. Teip sunkiai susirgau, kad negalėjau į lovą (lovoje) pasisùkti Plšk. Kurion pusėn klumpė pasisuka (metant per Kūčias), te ištekės LTR(Rk). Jei nepasisuks vėjas, gali lyti visą dieną I.Simon.
ǁ refl. pajudėti, žingsnį žengti: Užniūktà vaikas, nemoka pasisùkti Krš. Nepasi̇̀suka kaip girnų apatinis kūlys Lkv.
ǁ Vkš prk. pakreipti kuria linkme (kalbą, mintį): Grėtė stengiasi pasukti kalbą kita linkme I.Simon. Gaižauskas pasuko kalbą kitur, netikėtai pasidarė linksmas, sąmojingas rš. Žodžius savo pasuka ant to viso, kas prigul pri darbų I. Aš pasakodama nepasùksu (neiškreipsiu), visą tiesą pasakysu Šts.
ǁ prk. pakeisti įprastą kalbą literatūrine kalba: Liepa tikrai žemaitiškai [šnekėti], o ana pasùko Trkn. Mes norim pasùkt liežiuvio kitap (ne tarmiškai kalbėti) Str.
16. atsirasti kur nors, pasirodyti, pasimaišyti: Kur jis pasi̇̀suka, čia gvelbia, vagia J. Kur tik nepasisuksi, visur tave pažįsta Alv. Mes kur passùkę valgom Lz. Kad pasisuksi Sidabrave, užeik! Sdb. Kartais ir pas mus pasi̇̀suka svečių Dkš. Kada pasisùksi pry mūso? Up. Kas pasisùks, paprašysiu atnešt vandenio Aln. Daba čia pasisùktum, matytum, kokių gražių namų pristatyta Jrb. Ka ten nepasi̇̀sukai – ten, vaikali, senų žmonių gyvas kelmas! Nv. Pasisùk terp žmonių, tai visko išgirsi Ds. Pasisuksi tu man, aš tau kailį išvelėsiu! Lp. Dėl šunų kãtės negali nė pasisùkt Ėr. Kap pàssukė vanagas, tai vištos stačia galva atbėgo namo Arm. Velnias daugiau į tus namus nepasisuko LTR(Grk). Jinai pati maž ką gero namie daro, tiktai kiekvieną, kas jai pasisuka, rieja, loja ir bara Sln. Pasisuko bobelė jam po akių BsPII133.
ǁ pabūti kur, pavaikštinėti: Tegu ore pasi̇̀suka [vaikas] – nemiegos naktį Dbč.
ǁ pasitaikyti, būti: Kažin ar pasisùks mums šiandien koks geresnis daiktas NdŽ. Namie kap būna, tai delto tūlai pàssuka mėsos kąsnelis Vrnv.
17. pasisukinėti aplink, pasimeilinti, pasigerinti: Tu pasisùk apie jį, gal pasidabos Ėr. Reiks man pasisùkt, ar negausiu iš jo kokio lito Jnšk. Pasi̇̀suka, vis pasi̇̀suka apie mañ – nori, kad ką duoč Klt. Ka da jie būtų pasisùkę (tinkamai pasirūpinę, pasiprašę), da būtų ją palaikę kiek to[je] ligoninė[je] Jrb.
18. tr. padaryti lenktą, užlinkusį: Kalvė[je] gal dalgiuo koją pasukti: reik pakaitinti, ir būs dalgis užknebesnis Tl.
19. tr. Eiš iškraipyti, susukinėti: Ma[no] rankas pàsukė nuo darbų Grv. Ramatas pàsukė rankas, kojas Pls. Rankas pàsukė an guzų Pls.
^ Kad tau pasùkt gyslas, do tau pasùkt sąnarius! (toks piktas linkėjimas nusikaltusiam) Arm. Tegul tau kojas pàsuka, jau aš tavę nepasvysiu! Nč.
ǁ Vdk, Všv išnarinti, iškreipti iš vietos: Netyčioms pasukáu ranką par čiurnį Vkš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Ant lygios vietos koją pasisùko Vkš. Ta koja mun pasisùko Klk.
ǁ išlaužti: Čertas ir dančius pàsukė – nepakremta kulkos (ps.) Lz. Dėl ko riši? – Kad vėjas nepasùkt (neišverstų) obelių Pls.
20. duoti, teikti, ištaikyti ką kam išskiriamam iš kitų: Ana mun visumet ko nors pàsuka: tai lašinių šmotelį, tai rublį Vkš. Motina jam pàsuka vis kur gardesnį kąsnelį Ėr. Pasùk ir man obuolių Alk. Tu ir jam pasùk ką nors, kai daugiau iš ten gausi Btr. Pasukti nenora, aš ir neprašau dykai [pardavėjos] – primesčiu Rdn. Martičiuke, pasùk man šį rietimėlį Slm. Aš šunelius nulenksiu, duonos kampą pasuksiu LTR(Žž). Jam pasukau „Aušros“ kalendorių A1885,235.
| Aš tamstai vis darbų pàsuku – išplauk, mamuk Krš.
21. refl. pasvaigti: Alaus išgėrusiam kai kada gerai galva pasisuka Jnšk.
22. tr. numarinti, nugalabyti: Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia ar su karštlige dar tikt macką pàsuka bėdžių K.Donel. Decijų spėriai giltinė pasuko M.Valanč. Tai norėjo tą kūdikį pasùkti po velnių! Pgg.
^ Da aš tau duosiu, kad tave velnias pasùks! Skr.
◊ akių̃ nepasùkti nepažvelgti: Praejo pro šalį, nė akių̃ nepasùko Vdk. Įniršęs į darbus, nė akių̃ nepàsuka KlK9,67(Krš).
akių̃ nėrà kur pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų! J.Balt.
ant kẽlio pasùkti padėti suprasti: Mama biškį mane pàsuka ant kẽlio Šln.
gálvą pasùkti
1. Vkš, Jnš įtemptai pagalvoti: Mezgant raštais, reikia gálvą pasùkt, kur ką pritaikyt Mrj. Turi gerai gálvą pasùkti, ka nori ką išmokti Vvr. Ir gerai pasùkt gálvą reikėjo, kol triobas išsistačiau Srv.
2. pakvaršinti: Kam galvą pasukti LL148.

kójos ant duri̇̀s pàsuktos arti mirtis: Kójos an duri̇̀s pàsuktos, nieko nebenorėk Ukm.
liežùvio nepasùkti nemokėti švelniai, maloniai kalbėti: Vaikai daba liežùvio nepàsuka, labai užšaudo tėvams Krš.
liežiùvį pasùkti į šóną būti atsargiam kalbant, pasisaugoti: Nuo ponų reikia liežiùvį pasùkt šónan Pb.
negali̇̀ nė̃ pasisùkti labai ankšta: Užsiveisė tokią fermą vištų, ka negali̇̀ nė̃ pasisùkt Jrb.
prõtą pasùkti įtemptai pagalvoti: Tai spėk! Reikia prõtas pasùkt! Km.
prõtas pasisùko sakoma kvailai pasielgus: Ar tat nebuvo prõtas pasisùkęs? DūnŽ.
špỹgą pasùkti po nósimi neklausyti: Špigą po nosia pasuks jis tau! Pls.
vélnias pasùko suvedžiojo, apgavo: Ne, jei tą velnias pasuko ir blogai pasidarė, – šaukė, kumščiu mušdama į stalą, – tai mergelė išmanytų Jėzaus malonę!.. Žem.
žárnos pàsuktos apie klastingą, gudrų: Anas razumnas, jo iš razumo ir žárnos pàsuktos Rod.
parsùkti, par̃suka, -o (par̃sukė Upt) tr. K
1. partraukti ką riedantį, parritinti: Tokia bekelė, purvyno ik stebulėm – ledva arklys ratus namo par̃sukė Rod.
| prk.: Baravykų parsuksu (pargabensiu, partempsiu) krežį, valgysma kaip ponai Šts.
2. sugrąžinti: Pasku, kaip nuleidom, palaidojom, parejom, parsùko į tus namus dar Varn.
3. parvykti, atvykti, parsirasti: Jei tu į šį kraštą neparsisùksi, tai gal jis kada parvyktų Plv. O kumet į mūso pusę parsisùksi? Up. Buvau parsisùkęs pri tėvų kelias dienas paviešėti Šts. Tasai, kažkur bastęsis, jau parsisùko Rmš. Jau ir svetur buvo, dabar vėl parsisùko namo – nei naginė, nei vyža Rm. Broliai knygininkai, meldžiame jūsų, idant … parsisuktumėte į mūsų kampą TS1901,6-10.
| prk.: Neparsisùko čia tos ligos Grd.
pérsukti tr. K, persùkti, pérsuka, -o NdŽ, pársukti; M
1. BzF179, Rtr per daug pasukti, prisukti: Laikrodis sustojo ir nebeina – ar tik nebūsiu pársukęs Vkš.
| Moliūgai geriau noksta, jei atsargiai, nepersukant vaiskočio, pavartomi rš.
2. per daug sukriai susukti, suvyti: Siūlai susukta ir persukta – kilpom susukta JnšM.
ǁ per daug pasukti gręžiant (skalbinius): Kai gręši rūbus, žiūrėk, nepérsuk Ds.
3. kiek pasukti: Raktas duryse, pársuktas (užrakinant pasuktas) Ėr.
4. sukant perleisti, pervaryti: Pérsukti per mašiną NdŽ.
5. refl. pereiti sukantis ratu: Persi̇̀suka teip per rankas, kai tokį valsą šoka Upn.
6. pakreipti į kitą pusę, apgręžti: Pérsukti lovą antraip DŽ1. [Dviračio] rankos sekas pérsukt Rod. Atvažiavęs berniokas pársukė arklį ir, petį įrėmęs, apvertė vežimą Skrb.
| refl.: Ji persisùkus (nusigręžusi) sėdi, nešneka Jnšk.
ǁ prk. iškreipti, pakeisti (žodžius, kalbą): Šitų žodžių kitaip nepérsuka Ker. Pasakiau vienaip, ana tujau pársuko kitaip Vkš.
7. sukant sukeisti, perpinti: Pinamieji du siūlai tarp savęs persukami vieną kartą arba du kartu rš.
8. L padaryti kreivą, perkreipti: Vieną sykį parsùko vėtra stogą, antrą sykį – sudegėm Gsč. Būtų neblogai pasiūtas [švarkas], tik rankovės pérsuktos Slm. Sėklos užauga spirališkai susuktose ankštyse, todėl esti nesimetriškos – persuktos rš. Pats kaltas esi, kad žandą pársuko – nereikėjo sušilusiam ant skersvėjo sėdėti Vkš. Va, rankos kokios pérsuktos Dg.
| refl.: Vienoje rankoje jis laikė švarką, antra taisėsi persisukusią petnešą rš. Kelšės tos pérsisukę, persigręžę Lp. Diržas pérsisukęs, pastaisyk Pv. Eina, tas kvartukas parsisùkęs – vinks, vinks Mžš. Žalios lentos saulėkaitė[je] pàrsisuks Up.
| [Marti] miną nudrėbusi, pársisukusi iš pasiutimo Krš.
9. ilgai sukant, gaminant sugadinti: Jeigu pársuki, kastinis paliekta kaip į vandenį End.
10. refl. šnek. perkarti, perdžiūti: Pársisukę, parkliokę kaip gončai Krš. Nugaišo persisukęs šuo rš.
^ Persisukęs kaip Grįžalo ratai Pšl.
◊ gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama gálvą pérsukt Rmš.
snùkį pérsukti reikšti nepasitenkinimą: Kogi jau pérsukei snùkį?! Sdk.
prasùkti, pràsuka, -o (pràsukė) NdŽ
1. intr. J, Trs einant, važiuojant pro ką pasisukti į šalį, išsilenkti: Prasuk pro šalį; kiteip neišvažiuosi Ėr. Jei traktorius galėjo antvažiuoti, gal prasùkti nebuvo vietos Eig. Paėmė tas vaikas iš to tėvo vadeles ir prasùko pro tą [ant kelio gulintį] vilką LB171. Sudavė kumelei, kad prasùkt Ad. Ne koja pro koją greit pràsuka KlvrŽ. Debesỹs pràsukė, nebelis Ėr.
neprasukamai
neprasuktinai
| refl. Kli, Ėr: Vos prasisukáu pro purvyną neįvirtęs Šts. Galėjo prasisùkt, ale užkliuvo Jrb. Ta audra čia pro šalį prasisùkos Akm.
ǁ refl. prasilenkti: Ė kurgi prasisuksi̇̀ – tokia ledinyčia Sdk.
ǁ refl. padaryti vingį, lankstą (apie upę, kelią): Veiža (upelis) pro girės kampą prasi̇̀suka Pgg.
ǁ refl. prk. išvengti: Judas prasisuko nuog to apgavimo I. Aš teip ir prasi̇̀sukiau nuo [caro] armijos Strn.
2. refl. šokant ratu pralėkti pro šalį: Ir nešoko Elzė, šypsojosi prasisukančioms poroms, o kartais į Stanislovą akimis dėbt J.Balt.
3. tr. pakreipti į šoną, kad praeitų pro šalį: Bėgšlį arklį lengviau y[ra] prasùkti kelė[je] kaip kokį slinkį Žeml.
4. tr. kurį laiką pralaikyti judantį ratu: Kaip išgys karves vaikai, tai pràsuka ant vieno daikto Nč.
5. refl. nusigręžti: Ana prasi̇̀sukė, anas iš kišeniaus padėjo an torielkos (ps.) Ml.
6. refl. pakrypti į šoną: Akies vydis prasisùko, išsprūdo iš vietos Ggr. Prasisùko akis, ir šavau pro šalį Dr.
7. tr. pragręžti: Prasùk skylę grąžtu Zt.
^ Koks ten rūsys – kaip su kulne pràsuktas (mažas) Lkv.
8. tr. truputį atsukti: Kraną prasùko, įleido alaus Krš. Tus saladynus supilk tujau į kubilą; kaip sūpili, prasukái tą varpstę LKT67(Trš). Neprasùk, išbėgs visi dikalonai Krš.
9. tr. kiek pasukus įjungti: Prasukáu tik [radiją] – ka užkrokė! Krš.
| refl. tr.: Prasi̇̀suku radiją, kaip nubosta vienai Rdn.
ǁ sukant įjungti: Prasùk dabar Vilnių Slm.
10. tr. Ėr, Žl, Ml kiek prapjauti (dalgiu): Prasùk dobilų kiaulėm Srv. Prasùk pievakraščio vakarui Dglš.
ǁ įstengti papjauti (dalgiu): Debesiu pakilo vešli žolė, pritvinko dalgiu neprasukamos lankos ir sodrios ganyklos J.Balt.
11. tr. Švnč prapjauti (sukama mašina): Eisium prasùkt kapotės Brb. Prasùkit jūs tos siečkos nor karvei Lp.
12. tr. Vn, Rdn, Kvr, Ktk pramalti: Kruopų su girnoms liuob prasùkti Šv. Truputį prasuksit košei grikių Lp. Skubinai turi prasùkti miltų Krš. Po saujikę pràsukam veršiukui, i gerai Vdk.
| refl. tr.: Tums girnums žmonys prasisùkdavo miltų Grd. Būt gerai miežių košei prasisùkt Ds. Savim prasisùksys liuob [miltų], i būs gerai DūnŽ.
13. tr. pamaišyti: Nepilk su taukais – prasùk, kad būt visiem pavienodai Č.
ǁ įstengti pamaišyti: Ir indėjo vieną ausį į barščius; barščiai buvo neprasukami (labai riebūs) LMD(Pn). Kopūstai neprasukami Pš.
14. tr. Žeml maišant, plakant kiek pagaminti: Prasùkov kastinio Brs. Pusryčiui ar košės žirnienės prasùk, ar ką Srv. Šnapšės prasuksu ir apsimokėsu skolas Šts.
| refl. tr.: Prasisùkti sviesto šventėms Šts. Prasisùkos kastinio iš smetono Šts.
| Jie ten prasisuka [krūminės], i gerai Erž.
15. tr. vejant kiek pagaminti: Virvių, pančių prasùkti NdŽ.
16. tr. per smarkiai sukant, žiedžiant sugadinti: Artelė[je] su elektra suka, bijo prasùkti – nėra puodai lengvi kaip seniau Krš.
◊ nósį prasùkti
1. praeiti pro šalį: Ar tu pro mūsų gyvolius nosies neprasuki? Užkliuvo tau… Žem. Tas muno senis pro užkandinę nósę negalia prasùkti Krš.
2. pasišalinti, išeiti: Kad neišsitenki, tokia ponia, gali nosį prasukti Žem.
prisùkti, pri̇̀suka, -o (pri̇̀sukė)
1. tr. N, K, Amb, LL195, Rtr, VĮ sukant pritvirtinti, priveržti: Prisùkti sraigtą stipriau NdŽ. Gerai prisuk pačiūžas, tai ir pačiauši Km. Dar kabliuką prisùk, tai ir ganės Pc. [Kanklių] ištemptos stygos prisukamos medžių kuoleliais LTII104(Sab).
| refl. tr.: Prisisùk pačiūžas DŽ1.
ǁ Ds, Ėr apsukant kuo pririšti: Arklys buvo labai pri̇̀suktas prie stulpo Dglš. Padas buvo visai nukritęs, tai su viela prisukaũ Jrb.
| prk.: Ir muni liga buvo prisùkusi pri lovos KlvrŽ.
| refl. tr.: Prisi̇̀sukė in dviratį dračiuku kašeliūtę i nuvažiav[o] miškan Klt.
2. tr. NdŽ, Pc, Vkš sukant padaryti, kad veiktų: Ažmiršau prisùkt laikrodį, ir sustojo Ktk. Čia pat tupėjo prisukama beždžionėlė, kuri moka juokingai verstis kūliu V.Bub.
^ Kalba ir kalba kaip pri̇̀suktas Krs. Ji žinojo – už ketvirčio valandos jis knarks kaip prisuktas J.Avyž.
3. tr. Vkš, Alv sukant sumažinti degimą: Rapolas ir lempą prisuko, kad mažiau muštų į akis, kai miegam J.Balt. Uždek lempą ir prisùk – žibalas brangus Šts. Ugnį (dujas) prisukaũ – iš palengva verda Jrb.
4. tr. sukant prisemti (iš šulinio): Prisùk gyvuliam vandenio Vrn.
5. tr. pripjauti (dalgiu): Tiesiog dalge pri̇̀sukei rūgštėlių Vžns.
6. tr. NdŽ, Ėr, Pb vejant, sukant pridaryti, prigaminti: Jis prisùko kebeklį virvučių, špūlę siūlų J. Žinai, kiek reikia prisùkt pančių iš nuobraukų! Skp. Pri̇̀sukiau kapą kūlaraišų linam Sv.
| refl. tr.: Kūlaraišių namie prisisuksiu Švnč. Prisisùk vytelių, reiks stogą dengt Ėr. Pakol mergaitės pusrytį išvirs, ta turi prisisùkti ryšių Kl. Tvirtų siūlų prisisukdavo iš elnių gyslų rš. Prispjoviau karklų ir prisukiau vytelių tvorai užtvert Kpč.
ǁ apsukant, surišant pridaryti: Naktį kūlelių pri̇̀suku, o dieną išdengiu Alv.
ǁ Grnk, Nmč, Dbč, Aps, Vkš privynioti siūlų (į šeivas), pritrinti: Šeivą pri̇̀suka siūlų Grv. Pri̇̀suki šeivą an kalvarato Rš. Moteris ausdavo, anas prisùkdavo šeivų Ob.
| refl. tr.: Tik prisi̇̀sukiau šeivų – ir aust! Vlk.
ǁ privynioti metmenų ant mestuvų, apmesti: Ka aš greitai prisùkdavau – rankos papratusios buvo Rs.
ǁ priverpti: Per žiemą [rateliu] prisùk tu [didelei šeimai]! Dg.
7. refl. tr. prisidaryti (ppr. švilpynių) iš atkepusio luobo: Prisisùkti švirkšlių Lp.
8. tr. NdŽ plakant, maišant prigaminti: Kamarėlėje sviesto palivonas prisuktas Vaižg. Va, močia sviesto prisùks – galėsi tepėt Slm.
| refl. tr. DŽ1: Ir sviesto prisi̇̀sukam sočiai Krs.
9. tr. maišant prispausti, prisunkti: Raudonųjų [serbentų] soko pri̇̀sukė Klt. Buvom prisùkę gal tris pudus medaus Nč. Kiek čia tų bičių – po viedrą medaus pri̇̀suku Vp.
| Mun kokią dešimtį butelkų prisùk [degtinės] Všv.
10. tr. sukant daug prismulkinti: Gyvuliam prisùkt šiečkos! Lp.
11. tr. primalti: Prisukaũ daugybę miltų Zp. Mėsos yr, va, tik prisùks, prisùks katlietam Klt. Pri̇̀sukta bliūdas kai kraujo spalgenų Klt.
| refl. tr.: Prisi̇̀sukė diedas miltų Rūd.
12. tr. prikimšti, prigrūsti, primurdyti: Su lopetkočiu liuob plėš, pūs maiše miltus, ir teip prisuktą maišą vos nu žemės beatkelsi Šts.
13. tr. atsukti, atgręžti: Jis man buvo nugarą prisùkęs, prikreipęs KII378. Vilkas uodigą brukš ir prysuko PP57. Stova nugarą prysùkęs Šv.
14. tr. Ggr sukant į kurią pusę priartinti: Aš pri̇̀suku arklius pri to mūro Kv. To dvaro kumetis pasitikęs poną ant to tilto, prisukęs vežimą prie pono ir numetęs nuo tilto Sln.
| prk.: Reik ir laisvamanius pri maldos prisukti Šts.
ǁ šokant ratu, priartinti, privesti: Ir, prisukęs Elzę, pastatė ją prieš pat Stanislovą J.Balt.
| refl.: Aštuntoji Laumė prisisuka prie antrosios Vd.
15. refl. NdŽ pakankamai ilgai suktis ratu.
16. intr. einant, vykstant priartėti prie ko: Laputynas nėra labai pratęs irstytis valtimi, bet prie kranto prisuka neblogai rš. Kur jau ans prisuka, ta jau viską į nieką suvaro Vvr. Vežiau per tiltą, nė just nejutau, kaip prie pakraščio aš prisukau LTR(Sln).
ǁ refl. N pasirodyti, atvykti.
17. tr. Šd atpūsti, atvaryti, prinešti: Vėjas prisùks lietaus, prisùktie gali Azr. Vėjas sukė sukė ir pri̇̀sukė lietaus Arm. Vėjas prisùko lapų pilnus kampus Kn. Prineša [sniego], ė terpu trobų pri̇̀suka oršiau Švnč. Pusėn tvorų sniego pri̇̀sukta Švnč.
18. padėti gauti, parūpinti, rekomenduoti: Prašo par ašaras [seserį] prisùktienai darbą Vilniuj Lel. I mun prysùk tokius batus Bt. Prašyk, mažu ir tave prisùks kam nors per mergą Alk. Jonas Petrą man pri̇̀sukė Gmž. Rebeka Jokūbui Dievo nužadėtąją žegnonę su klasta prisuko Ns1832,7.
ǁ NdŽ, Šts, Vkš, Trk, Lkv, Ėr, Ut, Lš pripiršti: Norėtum, ir aš tau paną prisùkčia Gs. Pabūk ilgiau, prisùksma tau mergikę Krš. Galėtum jau, dėde, ir man prisùkt kokį bernioką Užp.
| refl. tr.: Laikas ir tau būtų kokią užkurinę prisisùkt Sml. Prisisùko sau kavalierių Šts.
19. prisigretinti, prisitaikyti, prilįsti: Pieno nė lašo nebliko: vaikai būs prisisùkę ir išgėrę Vkš. Prisisùko pry valgyklos, pirko paplavas, nusišėrė ar penkias kiaules Erž. Labai gudras: prisisùko bemokslis prie tokios puikios vietos Žvr. Kai prisisuksiù prie valdiško darbo, bus pinigų Sdk. Pagaliau sugalvojo, kad reikia prisisukti pas tą žmogų už berną SI242. Jos priaugęsis sūnus naktyje prie tos žąsies prisisukęs ir ją visą sudrožęs BsV18.
ǁ prikibti: Dar prisi̇̀sukė kita liga Dv.
20. prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Mokėk tik prisisùkt prie jo – nepražūsi Ds. Jonis nedurnas vaikis – pri tokios bagotos našlės prisisùko Vkš.
21. tr. faktais įrodyti: Prisùko dėlto advokatai Šts.
ǁ primeluoti: Aa! Sužinoti, ką tas veidmainys ir melagis mano vardu prisukė policijai Vaižg.
22. tr. priversti: Prisùkom ir aną porą stikliukų išgerti Brs.
23. tr., intr. impers. P.Aviž, Pjv, Vs, Lš, Mrc, Arm išaugti skauduliui; pritvinkti: Pasvėriau pašiną, ir paskui pri̇̀sukė Vlk. Pri̇̀sukė votį kap kepurę Vrnv. Tuoj jau šitą votį prisùks, tada galėsi pjaut Dg. Da nedurk skaudulį, ba pri̇̀sukta visai mažai Alk. Da neprisuktà ta votis buvo, da negatava (negalima pjauti) Plv.
24. tr. šnek. sukčiaujant įgyti: Pinigų pri̇̀suka ir geria Rmš. Pas senėtą yra gana prisuktų pinigų BsPIII148(Brt).
| refl.: Ko čia svetimo gero gailėt: prisi̇̀sukei – turėsi Ds.
25. tr. šnek. daug privalgyti: Bepigu tokiam žmogui gyvent: pri̇̀suk[ė] sausos duonos, i sveika Klt.
26. tr. pričiupti, sugriebti, pasigauti: Ans teip norėjo muni prisùkti kame norintais Trk.
27. įtaisyti (kūdikį): Bėda, pri̇̀sukė [bernas] mergai vaiką Ant.
◊ gálvą prisùkti NdŽ
1. Rmš ilgai neduoti ramybės, privarginti: Ar dar negana prisuka galvas mūsų vaikams visokiais niekais? J.Balč. Kiek jai pri̇̀suka gálvą šitie vaikai! Klt.
2. ilgai svarstyti, įtemptai galvoti: Teko daug privargti ir prisukti galvos J.Balč.

ùžpakalį prisùkti nebenorėti bendrauti, nekreipti dėmesio, nusisukti: Šitai prieteliai muno užpakalį mun prisuka P.

×razsùkti, ràzsuka, ràzsukė (hibr.) tr. sukant ištiesinti: Nauja padkava arklio, tai paėmė ir ràzsukė Aps.
susùkti, sùsuka, -o (sùsukė)
1. tr. NdŽ visus įsukti, sukant įtvirtinti: Susùkti sraigtus, varžtus DŽ1.
2. tr. kuo įsukamu sutvirtinti, suveržti: Susùkti ką sraigtu NdŽ. Susùk ragutes Aln.
3. tr. LKT293(Kpr), Šmn, Krp, Knt apsukant, apvyniojant sutvirtinti, surišti: Bruzguliais susukti Q301. Pastvers [kiaulę], pagriovė, sukavylu snukį sùsukė i pjauna Dglš. Žiemą kojas apvynioja autais, virvelėm sùsuka ir nešioja Antr. Susukáu klumpius su drote, juo nesproginės Šts. Ekėčios būdavo iš medžio, vyčiums susukti̇̀ stori virbalai Grz. Susuktà [baslių] tvora LKAI63(Lž). Su grįžčia sùsuki ir išpurtai tas varpas [iš kūlio] Pš. Sùsuka į grįžtę po dešimt saujų Bsg. Sùsukam, suveržiam, kad neišbyrėt šiaudai [iš kūlių] Ps. Kap sùsukta kojos, ne tep jai (avelei) smagu Pls. Susuko stipriai jiems į užpakalį rankas rš.
ǁ surišant padaryti: Si̇̀sukiau (susukau) kelias šluotas Rod. Si̇̀sukė LKKIX188(Dv). Kai jau švarūs linai, tada sùsuki grįžtes Žg.
4. tr. NdŽ, LTR(Rk), Jnšk, Vgr suvynioti į ką, susupti: Jis tei[p] gerai sùsuka tuos kiaušinius į tą popierą Jrb. Kraitis marškelėn sùsukta Lb. Būt susuktà [mergaitė] – nesikėdotų rankutėm Kt. Mane kailiniuose susùko Dg. Nešioja lėlę kaip vaiką – kojos vystykle sùsuktos Pnd. Sùsuka teboko, įduoda – rūkyk! Vadina vyru Gršl.
| refl. intr., tr.: Turbūt šalta, kad susisukai̇̃ į kailinius Dkš. Susisùkusi į tris skepetas i dar tauškina dantims Krš. Vaiką susisùkus į skarą neša PnmA. Prisirinko anglelių nuo degėsių, nosinelėn susi̇̀sukė ir nusinešė Tvr. Kojas gerai susisùk su dekiu, kad neatšaltum Sml.
5. tr. NdŽ suvynioti į ritinį, suvyti į kamuolį: Mergaitė stovėjo prie mokytojų stalelio, laikydama rankoje dūdele susuktą sąsiuvinį J.Avyž. Blynus plonus daro, sùsuka Dgp. Dvilinką audeklą sudedi ir po tam sùsuki tokian kočėlan Eiš. [Šoferis] atplėšė bilietą nuo ilgos juostos, susuktos į didelę ritę J.Balt. Silkes galima marinuoti susuktas ritinėliais rš. Karnų priplėšia, kamuoliuos sùsuka Ob. Kamuolin sùsukta [karvių] lencūgai Klt.
| refl. intr., tr.: Susisuko tošeles rš. Jau ir medeliai susodinti, tik gaila žiūrėti, kokie nuvytę, lapai balti nuo dulkių, susisukę į dūdeles V.Bub. Kokius penkis rugelius palieka [nepjautus] ir susuka, kad kitąmet gražūs rugeliai būtų – į trūbą susisùkę LKKXIII121(Grv).
ǁ Prng, Ėr, Dov sugumulti, surutulti: Susùko rūbus į mažutį ryšuliuką NdŽ. Atrišau aš savo drabužius, kuriuos buvau susukęs į kezulą, kaip kadaise pamokė motina J.Balt. Pašukas atskirai, pakulas atskirai kuodeliuosna sùsukam Eiš. Gaila šitep susùkt suknelę Dg. Telyčia sukė sukė ir po kojom sùsukė šieną Klt. Sùsuka tešlos kąsnelių ir padeda an slenksčio, tai kurios [kąsnelį] šuva pirmą pagaus, tai toji ištekės (priet.) Pls.
| refl. tr.: Susi̇̀sukiau kailinius i vėl atsiguliau ant kelmelio Vel. Ale jis susisuko tą [levo] skūrą, atnešęs deda an arklio BsPIV195(Brt).
ǁ N, NdŽ, Vkš sukant aplink sudėti (plaukus): Dabar jos (kasos) susuktos ant pakaušio į menką kuodelį J.Avyž. Sùsuka kasą viršugalvy – gražu padabot Klt.
| refl. tr.: [Šarūnė] susisuka plaukus į kuodą, susisega ant pakaušio V.Bub. Vienplaukė, plaukus susisùkus [vainiku] – ta jos kasa ve didelė yra Jrb. Galvelę (kasas ant galvos) susisuka, skepetėlę pastato Skr.
6. tr. sukant, vyniojant padaryti: Susùko iš tošių ąsotėlius NdŽ. Čia, susukęs žilvičio birbynę, iš lakštingalų mokiaus dainų E.Miež. Susuka triūbą lopinio ir ataneša [ugnį iš bažnyčios] Rš. Gavo laišką ir sùsuktą iš ryzų vaiką Krs. [Jonas] atsikėlė, susuko suktinę J.Balt. Susukáu tokį bimbalą, ka vieną dūmą užtraukus galva sukas Slnt. Ar neturi susùkt [parūkyti] Ėr.
| refl. tr. Pn, Dr: [Kerdžius] trūbą susi̇̀suka iš alksnio žievės Žln. Susisùks tokius čiulkius i rūkys Pvn. Ar neturi duok susisùkt! Ėr. Nėr taboko nė tam kartuo susisukti Šts. Kūpt taboko, susisùko popierosą ir blykt rūko Vvr.
ǁ LTR(Auk) lenkiant, riečiant padaryti: Tai ir va! – Andrius susuka špygą ir duria į lubas V.Bub. Aš jam galiu špigą susùkęs po nosia parodyt Rud. Iš minklės supynė pyną ir iš tos pynos susùko krengelį Vkš.
7. tr. LL306, Rtr, Slč, Mrj, Trš suraityti: Susukti (garbanoti), ažuriesti plaukai SD88. Katras vyras turėjo ilgus uostus, anus susùko ir galus aukštyn užraitė Vkš.
| refl. tr., intr.: Man labiausiai patinka, kad tamstos čiuprynų nesusisùkę Rz. Jei verpia [tarp Kalėdų ir Naujųjų metų] – ėriukų vilna bus per daug susisukusi LTR(Srj).
8. tr. suriesti, surangyti: Tik sėsis, kojas susùks po savim i večerioja Str. Ale tas velniukas atbėgo Jonui ties akims ir tupi, akis išvertęs, žiūrėdamas į Joną, uodegą susukęs BsV255. Grąžto susuktàsis galas NdŽ.
| refl. Arm: Dieną šeškai miega guoliuose susisukę į kamuoliukus rš. An kelio guli sussùkę gyvatės Pls. Guli žaltys sasisùkę LKKXIV214(Zt). Kaip šuva ant šieno niekaip negaliu susisùkt Šk. Jei siurbėlės susisukusios guli – bus vėjo (priet.) MTtV17(Kdn). Viedmos duktė ižlindo in ližės, sùssukė kap katė Dv. Ana (ragana) ižlindo an ližės ir sùssukė grįžtėn kai kamuolin (ps.) Pls. Šuva susisukė grįžtelėn Rod. Važaunyko šaknys susisùkę kaip baronkytės Gdr. O vainikėlį kai pina [šokant], susi̇̀suka visi kaip vainikėlis Ktk. Sraigtu susisùkę ragai NdŽ.
9. tr. SD462, BŽ81, Mšk, Ėr, Gdr, Švnč apsukui lenkiant suvyti: Iž linų susùkt pantį, tai il̃ga nešios Nmč. Aš tėvelį nulenksiu, šilkų juostą susùksiu JD694. Kūralaišą sùsukei, surišei kūlį Aps. Linams rauti ryšių reikėjo susùkti iš šiaudų Kl. Vyteles karklines susùkdavo, ka nelūžtų Škn. Vytis susùkdavo teip kaip krežiams KlvrŽ. Vytį sùsuki, kartį perdedi ir tveri tvorą Vj. Ale su tais žiužiais, žinai: įsineš, a regi, abrūsą tokį, susùks Lc. Su šiaudais susuktai̇̃s pririša Vdn. Beržėlį nukirtai, susukai̇̃ – ir atasajos Rud. Buvo rastos dvi įvijinės apyrankės, susuktos iš žalvarinės vielos rš.
| Yra virvės, amžinos kančios, iž ugnies, iž liepsnų susuktos SPI373.
| refl. tr.: Tėvas pantį susisùkęs ir už durų užsibrukęs (d.) Ktk. Aš susisuksiu beržo rykštelę, eisiu budinsiu valios mergelę (d.) Vrn. Tau reiks susisùkt grįžčių ir surišt va šituos šiaudų kūlius Skrb. Jau rytmetį sueisma pas jaujį i susisùksma ryšius – pasitiesi ir dėsi [linus] End.
ǁ Q653, R177, MŽ235, K, L, Rtr, Eiš, Btrm sujungti, suvyti į vieną dvi ar daugiau gijų, šakų: Keturlinką siūlą susùkti NdŽ. Trisdešimtis siūlų susuktų (posmas) SD242. Par daug sukriai siūlus susukái Vkš. Siūlai sùsukta ir persukta – kilpom sùsukta JnšM. Susukaũ kelius siūlus, išaudžiau [lovatiesę] Žg. Ana (šeiva), lėkdama žemyn, siūlą sùsuka LKT326(Trgn). Siūlas nesùsuktas, možnės išskirt Klt. Ir [padarė] megztą juostą iš sasuktų baltų šilkų BB2Moz39,29.
| refl. tr., intr.: Apsimeti po pirmo, po tam susi̇̀suki tas [raiščių] šakas atskirai Kv. Susisùko siūlas į gurgždules, o virvė į garankštę J. Gręžant skalbinį, neduok skalbiniuo susisukti į garankštį – gausi kuprotą vyrą (juok.) Prk.
| prk.: Jie susisùkę giminės (ir vyrui, ir žmonai tie patys asmenys yra giminės) Snt, Plv.
^ Bobai negalima sakyti, kur išeinu: visą kaimą sukels ant kojų, kad jai liežuvis garankštimis susisuktų! J.Avyž.
ǁ suverpti: Siūlų dabar va susuksiù, broliui ataduosiu Ml. Kiek jau aš [siūlų] sùsukiau! Lp.
10. tr. J.Jabl, NdŽ, LTR(Skd) sukrauti (lizdą, gūžtą): Skregždė sùsukė gūžtą pastogė[je] Brž. Nereikia duot susùkt varnom gūžtos Sdk. Nukirptų plaukų negalima mesti laukan, bo žvirbliai iš jų lizdą susuks – protą sumaišys LTR(Rs). Įtūpė žvirblis girio[je] ant krūmelio. – O kam susukai ne vieto[je] lizdelį? JV1001. Susuk gurbą, susuk gurbą, susuk gurbą, pelėda LTR(Krtn).
| refl. tr. BŽ44, LTR(Klvr), Vdk: Varnos kamine lizdus susi̇̀sukė Rgv. Paukščiai pera, gandras lizą tura susisùkęs, jeigu niekas nenugrovė Vg. Paukščiukas lizdelį susisùkęs dilgės[e] Ktk. Gulbė susisukė iš žolės gūžtą MPs.
^ Širdy tarytum kirminas gūžtą susisuko ir graužia rš.
ǁ suvartoti lizdui sukti: Cyrulis čiurkščio[ja] – kuodelius susùks į lizdą, kad nesuverpsite J.
11. tr. NdŽ, Krtn, Trš, Als, Brs, Jdr, Mšk, Paį, Sv, Antz plakant, maišant pagaminti: Pyragai iškepti, kastinis susuktas Žem. Kad susukáu, toks kietas buvo sviestas LKT106(Krž). Kaip aš susùksu iš parūgų sviestą? Šts. Neikaip nepriveikiu sviesto susùkt Skp. Aš išeisuot ravėti, a susùksyt (tu susuksi) sviestą? Pj. Lig atanešė, iš pieno sviestą sùsukė Km. I silkių sviestą susùkdavom, skaniai būdavo Vgr.
^ Iš gražumo sviesto nesusuksi LTR(Brž). Neklausysi, tai gausi beržinės košės su susuktu pienu Vrn.
| refl. tr., intr. Š, Dbk, Trgn: Ilgai nesusi̇̀suka sviestas Sb. Susi̇̀sukiau sviesto kruopelę Jnšk. Talkai reiks kelis sukimus sviesto susisùkti Up. Čia nebedaug [sviesto], susisuksmà rytoj šviežio Kp. Daba jau nieko nebsusi̇̀suku [sviesto] Trk. Kastinis su pasukoms, su viskuom susi̇̀suka Kv.
ǁ sukant, maišant ištrinti: [Margariną ir kiaušinius tortui] reikia susùkt prie pečiaus Sk.
12. tr. sukant susmulkinti, sumalti: Grūdų nedaug nuvežiau, vėjas, matyt, bus geras, ir nepamatysit, kaip susuksit rš. Seniau reikėdavo puspūrę par rytą susùkt Bsg. Sùsukta uogos par mašinką: nei skūrelės, nei grūdelio Klt. Susuksmà taukus [malamąja mašinėle] Skp.
| refl. tr.: Susisukái kruopų saują, išsisijoji i srebi Vn. Girnos būdavo, tai su rankom susi̇̀suki ir turi kruopų Slv.
ǁ sukapoti: Einam, susùkim žolę! Lp.
13. tr. šnek. suvalgyti, sukramtyti: Plutą sùsukė, ir gerai – nelaukia, kad vis gardžiai Ktk.
14. tr. Pg, Lb, Dg, Pns, Kb, Yl sukreivinti, iškraipyti: Rankos sukraipytos, sùsuktos Klt. Mane liga susùko Dkš. Nebėr iš jo žmogaus: visas ramato sùsuktas, sutrauktas Ds. Susùko rankas i kojas, i veidą Krž. Susukti̇̀ jau pirštai, dar̃ jau nieko nepadarai Kls. Pirštų nariukai sùsukta nuo darbo Aln. Ana guli susuktà Dgp. Terpukalėdžiais nemožna verpt ir virvių sukt, ba keltuvių (keltuvų) bus kojos susuktos LTIII459(Tvr). Parvažiuo[ja] ryto metą, dviratis būs sùsuktas, tekiniai būs sulankstyti Krtn. Vėjas paskėlė, sùsukė, nulaužė tą žilvitį BM10(Skp).
^ Kad ją kruvinoji susuktų! rš. Ka tau rankas kojas susuktų̃! Pv. Kad tau sprandą susùks J. Kad jį susùkt krūvon – tep apširdau! Pls. Kad tave susuktų į brantus! LTsV875.
| refl.: Pati strėnoms susisukusioms buvo Šts. Medis susisukęs R403, MŽ543. O tas buvęs skauduliais apaugęs, nosė susisùkusi Yl. Kelmas toks susisùkęs, išsikerojęs Ėr. Stovi susisùkęs tas lieptelis Krkn. Rankovės susisùkusios, susivijusios – tai dabar apsivilko! Jrb. Mezgimas bus instrižas, susisùkęs – nesukti siūlai Klt.
| Štai susisùkęs (išsivingiavęs) upelis Vad.
ǁ End, Klt paralyžiuoti: Sùsukė žmogų Aps. Kojos sùsuktos suvis Dglš. Į ką šauksys sùsuktas, jei būsi vienas kap pirštas Rdn. Ir buvo susukta, ir negalėjo pati save niekaip pritiest Ch1Luk13,11.
15. tr. suraukti, perkreipti: Kam rūstą (sùsuktą) veidą rodyti KII163. Žiūrėk, kaip tas kalakutelis iš tevęs juokas, nosę susùkęs Vkš. Zūbus susukęs kaip koks vypla Prk.
| refl.: Jo veidas pajuodo ir susisuko V.Kudir. Žandai susi̇̀sukė, nieko neliko, tik skūrelės Žml.
ǁ refl. Krtv susiraukti, reiškiant nepasitenkinimą, supykti: Susisùkęs visumet ans, ir žodį bijok anam pasakyti Vvr. Negalėjęs pri anos prieiti: nu pat ryto vis tokia susisùkusi Pp. Vaikščiok susisùkęs kaip ožys koks Šv. Ko susisukai̇̃ dabar? Vv. Žmogus vis susisùkęs, vis ko trūkęs, vis nepatenkintas Krš. Numiškiai svečių nemylėjo, iš tai gėdai susisukę par petį veizėjo LTR(Plng).
16. refl. NdŽ, Jdr, Trk, Gd, Vdk, Ėr, Vl, Alk, Lš labai sulysti; susitraukti, sunykti, suvargti: Nuo visokių ligų viškum susi̇̀sukė žmogus Krs. Susisùkus boba, serga suvis Dglš. Sudžiūvusi kaip tik kempė, susisùkusi Krš. Kokia spyna buvo, ir tebėr tokia pat susisùkus Snt. Visiškai boba susisùkus, tik graban gult Dbk. Turėk proto! Jau taip susisùkęs, o dar geri! Dj. Jėgi kokia baisi nuo gėrimo likus: susraukšlėjus, susisùkus Slk. Susi̇̀sukau i aš po nelabojo! End. Vyras kap aržuolas b[uv]o, o tik susisùko, i nėr LKT200(Plv). Ana kap virvė susisùkę LD382(Zt).
^ Šitas mūs arklys susisùkęs, sunykęs lyg į virves įrištas Kt. Kas švento Jurgio dienoj su arkliais dirba, tai tas niekados neturės gerų arklių, vis bus kūdi, tokie kaip karstai susisukę LTR(Kp). Tas jau susisukęs kaip naginė LTR(Pnd). Valkiojas susisùkęs kai be žarnų Sdk. Motka toj susisùkus kap krūkutis Lp. Susisùkęs kaip Serapino pakanktė Vkš. Susisùkęs kaip Benio blauzda Vkš. Susisùkęs, susimetęs kaip grabo negelys Pgg. Susisukęs kaip melnyčios sparnas LTR(Grk). Susisukę kaip Grižo ratai LTsV367(Srd).
ǁ pasidaryti menkam, užskursti: Styro medelis užskurdęs ir susisukęs P.Cvir. Agurkai sodne susisùkę, nieko nė[ra] Sk.
17. tr. sudraikyti, sutaršyti, suvelti: Ant pievos tai mat vėjas sùsuka [linus], o ant rugienų nesùsuka: susilaiko, neduoda pasikelt Sml. Buvau išnešus an oro [pomidorų daigus] – vėjas sùsukė Žln. Skubėkiam verpti: parlėks vyturys, susùks mūso kuodelius Vn.
^ Susuktas kaip pakulų kuodelis LTR(Grk).
| refl.: Rugiai nuo lietaus susisùkę NdŽ. Po ąžuolu būna javai derlingi, susisukę, o šermukšnis ir kiti medžiai tik dirvą smelka Dr. Jei linai bus pasėti pavasarį, kada ant dangaus matos debesėlių verpetai, tada linai bus susisukę, išgulę LTR(Imb). Susisùko siūlai, susmaišė Btrm. Vakar ribokai susisukusią matnią ištraukė, tai nei vienos žuvies nepagavo Kpč. Žarnos susi̇̀sukė, operavo Ukm.
^ Susisùkę kaip Mikės viduriai Tl, Kv.
18. refl. susipainioti: Susisuko kojos, t. y. susimizgo J. Čia prie virvės branktelio nėra, da susisùks karvė Skdt. Sukę susisùkę karvės! Klt.
19. tr. aplink smarkiai sukant atimti pusiausvyrą: Viesulas gali susùkt žmogų Aps. Sùsukė vėjas diedą i pargriovė Dglš. Susùko toks vė[ja]s i nūnešė tą vaiką Gd.
| prk.: Bijau karaliaus meilės kaip poeto. Ateina jis kaip vėtra. Viesulan pagauna. Susuka ir apsvaigina B.Sruog.
20. tr. genant nukamuoti, užvaryti: Jauną arklį greičiau sùsuki kap seną Lp.
21. tr. impers. apsvaiginti: Nuo gailių galvą sùsuka PnmŽ.
ǁ refl. apsvaigti: Vaike, nesisuk į vieną pusę tei[p] ilgai: susisùks galva, parvirsi Jrb. Susi̇̀sukė galva, ir nuvirto purvynan Ds.
22. tr. Rtr pakreipti į kurią nors pusę, pasukti: Arkliai jau susukti̇̀ į Kuršėnus važiuoti Krš. Kuršinės pavažos yra susukti geresnės, neužkerta Šts. Tujaus vairą susukáu į viršų Plng. Jis susuko vežimą skersai kelio …, o pats pasislėpė po tilto BsPII38(Tl). Akis į kertes susukti mokėjo vaikiai špitokliai Šts.
| Parkietė iš dangaus pietų vėją ir savo galybe susuko vėją iš vakarų brš.
| prk.: Susùko (suvertė) kalčią an bobų Pvn. Už liežuvį anai Dievas susùko (atlygino) – dukterie nebgerai Krš. Susukai ant manęs visas audras brš.
| refl.: Visa močia: i kojos vidun susisùkę, kai eina Klt.
23. tr. sugrąžinti einantį: Tos telyčios nevaliojau susùkt – da giliau įsibrido į avižas Rs.
| refl. tr.: Kurmanas susi̇̀sukė arklius i nudūmė atgal Prng.
24. intr. M einant, vykstant pakrypti į kurią nors pusę, pasukti: [Ragutis] susuko į sodžių pasikalbėti su senais pažįstamais LzP. Nusileido pakalnėn ir, pervažiavę per tiltą, susuko kairėn Pč. Reik susukt taku, tiesiai per rugius Nmn.
| refl.: Cinokas susisuko į klėtį, priėjęs pabarškino į duris Žem.
ǁ refl. IM1860,53, NdŽ, Sd, Klk, Plt, Eig, Varn, Krž, Pbr, Klt, Dsn pasukti atgal, apsigręžti, apsisukti: Buvo jau vakaras, ana susisùkusi eita numie Krtn. Susisùko i parmovė numo Rdn. Inejau pirkion, susisukiau i vė atgal Prng. Kad ejo numo susisùkusi! Krš. Ponas nusigando, susisuko ir atgalio jot LTsIV203. Ta greitoji susisùko i greit nuvažiavo Jrb. Traktorius netura vietos kame susisùkti End.
| Tuoj vėjas ir susisuko į antrą pusę LMD(Sln).
ǁ refl. atsisukti, atsigręžti: Įbėgo Marikė, tėvas ant jos susisuko: – Parodyk pirkinius, kur su Joškiumi mainėte Žem.
25. intr. Lkm, Klt, Ml, Vj, Aps, Trk nuvykti ten ir atgal; suvaikščioti, suvažinėti: Vakar dukart miškan sùsukiau Ut. Du kartu par naktį automobilis susuka par sodą Šts.
26. skubiai atlikti, apsidirbti: Kaip greitai susisùkom, o maniau, ka lig vakaro dirbsma Rdn. Numie greit susi̇̀suku ir išleku į grybas Vkš. Ana kai nori, tai gali i greičiau susisùkt Ml. Apdirbama vietelė, bet reik susisukti par darbylaikį Šts. Gaspadinė mūso y[ra] susisukanti̇̀ (apsukri) Šts. Susisùk, kad geras, su seniu! Ktk.
ǁ būti greit sutvarkytam, atliktam: Berneli tu mano, kap griebė jie, tai tik susisùko tie miežiai, i nėr (greit nupjovė)! Plv.
27. tr. Plng, Užv suvaryti, suginti į vieną vietą (gyvulius): Kokia jų ganiava: suvaro, sùsuka gyvulius, ir prastovi tep perdien kap in turgo Arm. Piemuo susuka karves pri upės, o ganyti nenora Šts. Turi karves susùkęs viduj lauko, kur žolės nėr, vien juodos pėdos – tai jo ganymas! Ml. Kam susukái gyvolius į toros kertę? Plt.
| refl.: Kai strokas, tai avelės žž an vietos susisùks i stovi Pb.
28. tr. sukant ratu sukaupti, sutraukti į vieną vietą: Grūdus siautant su rėčiais, reik mokėti susukti į verpetą šlamštus Šts. Sùsukė verpetas šieną ir nunešė miškan Ktk. Jūroje vėtros susuka vilnis, ir jos kalnais kalnais ritinas užlieti slesną pakraštį Vaižg.
| refl.: Berant lengviejai grūdai į vidurį susisuka Ggr.
ǁ sutraukti, sustumti į vieną vietą (šieną): Didelę pakūgę susùkom, didelį ir kupstį sukriausim Vkš.
| Susùkti pradalgę NdŽ.
29. tr. sukant surinkti reikiamus skaitmenis (telefonu): Žmona kažkam susuko telefono numerį rš. Ponas Zaranka susuko telefoną (telefono numerį), prisižadino poną Straižį rš.
30. refl. Kp sukantis pakilti, atsirasti: Viesulas tik susi̇̀sukė ant vieškelio, teip dulkių debesis ir nuslinko pavėjui Skrb. Susisuko šiaurus vėjas ir nupūtė vainikelį LMD.
31. refl. pradėti, imti ką daryti: Šalininkai susisuko pasakoti, kad aš buvęs girtas Šts.
32. refl. susidaryti, įsimesti (ligai): Gal smagenų uždegimas susisukti Žem. Man kartais po krūtine susisuka mažas dusulėlis rš.
33. tr. šnek. suriesti, susarginti: Jį ne laiku ligos susùko Grl.
^ Vel[nia]s čia tave ir susùko nečėsu! Lk.
34. tr. impers. užaugti skauduliui, ištvinkti: Palauk! Kai kyla skaudulys, tai ne tep greit sùsuka – reik pakęst Alk. Peraugą iki susùks, tai dar paleliuosi Gs. Sùsukė votį in pačios kaktos Vrnv.
35. tr. impers. Lnkv, Skrb, Vžns, Vkš paleisti (vidurius): Užėdžiau žalių žirnių, i susùko vidurius Krt. Sùsukė pilvą Ds.
36. tr. Brs, Upt, Pl, Ml, Šn neatiduoti kiek priklauso, nusukti: Tai buvo susukti mano pusantro rublio! Žem. Jug aš amžėj savo nieko pikto nedariau, nė vienam nė skatiko nesusukau M.Valanč. Sùsukė jo pinigus, tik anas nesupranta Klt. Uždarbę susùko meistruo Šts. Ana sùsukė man kelius rublius Aln. Ir pieną sùsuka, ir darbadienius susùko, neapskaitė Rdš. Ar nesusukai kam užmokesnį? Jzm.
ǁ Btrm apgauti: Ar tu mane pašidyt norėjai, ar susùkt? Švnč.
37. tr., intr. gudraujant, painiojant ką padaryti: Kokią klastą išmislyti, susùkti KII32. Karą susùkti, sukurstyti KI80. Jau ka sumeluos, susùks! Pv. Sùsukė sùsukė aktą, ir mokėk baudą! Drsk. Susùko jam tą sutartį, ir jis liko be turto ir be ūkio Grl. Priežastį [nužudyti] iš bile ko susukdavo brš. Vokytis viseip teisybę susuka prš. Mūsų žodžius susuks arba negerai apvers rš.
^ Susuko kai Magdei vaiką LTR(Grk).
38. refl. įvykti kam numatytam, norimam: Kap važiuoja ažsirašyt jaunieji, tai jos draugės girnas suka, kad veselė susisuktų Ml.
39. tr. palenkti į savo pusę, paveikti: Ta boba jį ir sùsukė: atlėkė ir ėmė įkalbinėt Rz. Sùsukė (prisiviliojo) berną i ištekėjo Ps.
ǁ supiršti: Susuksiù, pamatysi, ir tave su kuo nors Dgl. Sùsukė, surodijo tėvai i apženijo Klt.
◊ dūšià susisùko; MŽ, N pasidarė bloga, vimdo.
dū̃šią sùsuka (susùko); R359, MŽ480, N darosi bloga, vimdo: Sasuko dūšią B.
galvà susisùko (susi̇̀sukė Ck, Grv, Skdt, Ps) Als, Šts, Žeml, Lnkv susipainiojo, apkvaišo, nebesiorientuoja: Paklydau, kaži kai galvà susisùko LKT163(Rs). Susi̇̀sukė galvà, neišeinu kelian Adm. Čia ir galvà gali susisùkt, bežiūrint į šituos raštus Prn. Galvà anos yra susisùkusi – veselia an nosies Krš. O jergau, kaip susisukusi yr galva, atminties neturu ant vietos Kv. Susi̇̀sukė galvà kaip kopūstas Ėr. Kad jum galvà susisùkus! (keik.) Kdn.
gálvą susùkti
1. BŽ50, Krš, Jnš, Rm, Ob, Trgn, Ds, Msn, Dv atimti nuovoką, sumaišyti, supainioti: Jis man gálvą sùsukė – nebežinau, ką čia daryt Ėr. Susuko man galvą su tais savo klausimais Sk. Mes daug atsimintum, ale sùsuktos gálvos Stk. Rūpesčių galvà susuktà – ar čia rūpi tos dainos Pkn. Susukta muno galva, nieko nebatminu Trk. Labai gálvas sùsuka tas mokslas Kdn. Kai virvė sùsuktos gálvos [nuo rūpesčių] Žln. Tada Uršulė visai rimtai susirūpino, kad tikrai malūnas bus susukęs Baltaragiui galvą K.Bor.
ǁ sukvailinti: Ai ai, kaip velnias jaunims gálvas sùsuka! Krš.
2. Jnš, Sv, Vlkj suvilioti, patraukti: Susùko boba tokiam vyrui gálvą Skr. Mergos gudrios, žalčiai – sùsuka vaikiams gálvas kaipmat Krš. Kaip tik pasmaišė tas bernas, ir sùsukė mergai gálvą Dbk.

gálvą susùkti į padurkùs suvilioti: Susùko boba tokiam vyrui gálvą į padurkùs Skr.
gluzdai̇̃ susisùko sukvailėjo: Jau ma[no] in senystą ir gluzdai susisukė Vlk.
gluzdùs susùkti supainioti: Reikia tep sakyt, tai ir susùksim gluzdùs Pv.
gū̃žtą (li̇̀zdą Vn) susùkti (susisùkti Jnš)
1. įsikurti (šeimai): Savo li̇̀zdą susisùkiat ir gyvenkiat. Kam su seniais maišyties?! Pvn.
2. įsitaisyti, įsigalėti: Karionės ir sumišimai sviete nesustoja vedlug to, kad žmogaus širdy susisuko gūžtą žalčiukas P.Cvir.

į grą̃žtą (į lenciū̃gą, į pi̇̀ntį) susisùkti sulysti: Sudžiūvęs, susisùkęs į grą̃žtą Krš. Susi̇̀sukiau lenciū̃gan Žb. Ligonis, varge, sudžiūvo, susisùko į pi̇̀ntį Klvr.
lui̇̃šį (mū̃zą) susùkti reikšti nepasitenkinimą, susiraukti: Vaikšto luišį susukęs Blnk. Biškį kas anam nepatinka, tujau ir sùsuka mū̃zą Vvr.
nósį susùkti (susisùkti)
1. BŽ107, Bgt, Alk, Kp, Všk, Šts, NmŽ reikšti nepasitenkinimą, užpykti: Ana tuoj sùsuka nósį, supyksta greit Aln. Pareina parsiutusi, nósę susùkusi Krš. Laksto tik, duris tranko, nósį susùkus Mžš. Susùko nósį ir nešneka Mrj. Eina pro šalį nósį susùkusi i galvos nepakelia LKT108(Tt). Eita nosę susùkęs[is], kad negavo pragėrimuo Šts.
2. sukelti pasibjaurėjimą smarve: Kur tu eisi visa mėšlina į būrį – žmonėms nósis susùks Skr.

pakáušius susùkti
1. sukvailinti: Kaip ta degtinelė sùsuka pakáušius! Krš.
2. apsvaigti (prisigėrus): Pakáušius sùsuka, ir rėkia Ėr.

prõtas (rãzumas) susisùko Smn pamišo, sukvailėjo: Šiais laikais i senims prõtas karts susi̇̀sukas – daro kaip kvaišeliai Krš. Jam buvo rãzumas susisùkęs Ėr.
si̇́elą susùkti; N pasidaryti bloga.
smẽgenys susisùko antrai̇̃p susipainiojo, nebesiorientuoja, apkvaišo: Susi̇̀suka smãgenės antrai̇̃p, ką čia beatminsi Žr.
snùkį susùkti reikšti nepasitenkinimą: Gali Bintakienė pamanyti, kad ji vėl snukį susukusi I.Simon. Ji susùkus snùkį i susùkus, nežinai, nė kas, nė ko Jrb. Mažą stukį padėjo, svotas snùkį susùko JV768.
susùks ir atsùks apie labai plepų: Jos gi liežiuvis – susùks ir atsùks! Dkk.
širdi̇̀s susisùko pasidarė bloga: Susisuko širdis nu numinės, ir susivėmiau Šts.
širdį susùkti Slnt supykinti, vimdyti: Vėmalai, fi, ši̇̀rdį mun susùko Krš. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių Šts. Negersu – dar širdį susùks Rdn.
šnervès (šni̇̀pą) susùkti užpykti: Kai mūs vaikai augo, buvo geri, o dabar tik šnervès susùkę Snt. Jau sùsukė šnipą Lp.
uõstą susùkti supykti, įsižeisti: Susuko uostą (dial. ūstą) dėl kopūsto LMD(NmŽ).
vepšlàs (zūbùs) susùkti supykti: Žodelį ne taip, tuojau susuka vepšlas KlK29,53(Krš). Piktas, zūbus susukęs Krš.
užsùkti, ùžsuka, -o (ùžsukė) Rtr, Š, NdŽ; SD430, Sut
1. tr. N, K, M, Amb, VĮ, Mlk sukant pritvirtinti, prisukti: Ans mokėjo varžtą kur reik užsùkti Vvr. Ažùsukiau šriūbą, ir gerai Nmč.
2. tr. N, LL96, Vkš, Gs prisukti, kad veiktų (kokį aparatą): Ažusuku ziegorių SD164. Neažùsukiau laikrodžio, ir sustojo Ktk. Užsuk laikrodį aštuntai rš.
ǁ pasukant įjungti, paleisti: Paskun ùžsukėm radiją, ir kalbėj[o] Drsk.
| prk.: Užsuki savo fantazijos malūnėlį rš.
| refl. tr.: Liūb jau ans užsisùks [radiją] ir klausysias Lk.
ǁ refl. prk. pradėti kalbėti: Kai jau užsisuka, tai mala i mala be jokios parstogės Rs.
3. tr. pasukant išjungti: Tu musi atsukai radę (radiją) – neš šen, užsùkti reik Ms. Su dujom gerai, kolek verda: ùžsuki – i šalta Sdb. Buvo neàžsukta [dujos], kaip šavo virtuvėj! Mlt.
4. tr. kuo prisukamu uždengti, uždaryti: Užsukami̇̀ stikliniai indai labai geri Rm. Ans sau padarė ùžsukamą (iš dviejų sujungiamų dalių, tuščiu viduriu) lazdą Jdr.
| refl.: Kranas gerai neužsisuka, laša ir laša vanduo rš.
5. tr. pasukti aplink ašį: Užsùk raktą, kad neatsirakintum J. Užsùksita tą raktą vienąsyk i čia štai padėsita į tą daiktą Jrb.
6. tr. Lk, Grk, Pc, Jon užrakinti, užsklęsti: Kai išeisi, tai ažusùk kamarėlę Mlt. Palauk, da klėtį ušsuksiu Trs. Užsukáu duris ir raktą su savim pasiėmiau Vkš. Buvau užsùkusi su raktu [duris] LKT44(Lž). Sukynė – durim užsùkt Brb. Kaimynas, suskius, pajuto, svirno dureles užsùko JD894.
| Biškilelį pasėdėk, aš tujau užsùksu (užkišiu) liuktą Lk.
| refl. tr.: Dures su velke užsi̇̀sukė Vrn. Dukterytė kai pajuto, svirno duris užsisuko LTsII230.
7. tr. pasukti, kad susivytų, persisuktų, susukti į grįžtę: Itą karklą àžsukam, gerai àžsukam, ką neraztrūkt Grv.
^ Pamečiau peilį – reikia žusukt velniu[i] barzdą (kuokštelį žolės susukti ir prispausti akmeniu), tai greičiau rasiu (brt.) Nč. Jei ko nerandi, užsuk velniu[i] ausį – rasi Vlk.
ǁ susukant užspausti: Ažùsuku sūrmaišelį, kad geriau tekėt [išrūgos] Klt. Užsùk maišą, kad viščiukai grūdų nekapotų Skr.
8. tr. Lp, Krtv užvynioti: Virvė ažùsukta už kojos, ir supu [lopšį], ir verpiu Str. Žąsims droteles mažytes užsùkdavo an kojos Škn. Kap užsùks karvė lenciūgą an kojų, tai ar išsilaikysi? Dg. Pasaitus eglių karnõs ùžsuka Mrc.
| refl. tr.: Užsisùk ant kaklo ką norints – neik nuoga Jrb.
| Tokią šilkinaitę skepetą buvau užsisùkus (užsigobusi) Jrb.
ǁ vyniojant, rišant uždaryti: Durys pančiu ùžsukta, o langai peržegnota – negaliu inteit LB161. Aš visada užrakinu, drata užùsuku tą šapą (būdą) Slm.
| refl. tr.: Ažsisùk virvele duris, i neišeis vištos Klt.
ǁ Klt apvyniojus užveržti: Suriša bruzguliuką ir ùžsuka kiaulės snukį Ob. Užsuk branktu nosį Dkšt.
^ Ma[no] koserė ratu neažsukamà Dv. Mano gerklė ne suktu užsukta K.Bor.
9. refl. Skrd, VšR, Mlt pririštam aplink einant apsisukti, vyniojantis grandinei, virvei: Už mieto užsisùkęs arklys ir išbuvęs visą naktį neėdęs Nt. Ji (karvė) už tos griūšės užsisùko, užsisùko i stovia Jrb. Pirmai nuejau – karvė sukus ažsisùkus biržynely Smal.
ǁ užsismaugti (pririštam): Avelė užsisùko viena Krn. Dar kiaulė buvo dviejų metų, ir ta užsisùko Gs.
ǁ susinarplioti: Reikia narstyt [siūlus sruogoje] – ažsisùkę Klt.
10. intr., tr. sukant, rišant užsidirbti: Jei su rytu suku kūlelius, tai ùžsuku an dviej litų Alv.
11. tr. suvynioti į ką: Tan milan ažùsuka tuos [kanapių] miltus, kap ažmaišo LKT379(Btrm).
12. tr. užriesti: Tie ūsai juodi, užsukti̇̀ – vyras nė šioks, nė toks Jrb. Teliukas laksto uodegelę ažusùkęs Aps.
^ Meluoja ir galą ùžsuka Nm. Maža kalaitė, užsukta uodegaitė, lot neloja ir vagies neinsileidžia (spyna) TŽV584(Kb).
ǁ Sb įmantriai suraityti: Rašė ir ant galo ùžsukė [parašą] Jnšk.
13. tr. iškreipti iš normalios padėties: Užsuktà koja tai motriškai, nepaeina Grd. Ma[n] bukis (velnias) sprandą užsùko: tep kap medis (suparalyžiuotas) Kb.
ǁ sukant įskaudinti: Mokytojas vienam ausį užsùko, kitam ilgus plaukus užpešė Dkš.
| Jau moja (gal) mėsas ùžsukei (įgnybai), kad [vaikas] tep rėkia Vlk.
14. tr. R331, MŽ443, N atlenkti, atlaužti (gaiduką).
15. tr. nukreipti, nugręžti: Akysna ir nepadabos, ažùsuka galvą Nmč. Ale sykį rado jį po klėčia negyvą, sprandu užsuktu in užpakalį BsPIV141(Brt). Neišauklėtas, vaikščioja rankas už nugaros užsùkęs (susidėjęs) Klvr.
| refl.: Kaliuška užsisuka ir sėdas prie stalo Vaižg. Vuodega (toks žmogus) dėbtelėjo akimis n'ištikinčiai ir užsisuko į šalį V.Piet. Ažsisùkęs te ką padarė, neregė[ja]u Dglš. Ans negalvojo mirti, užsisùko an šono i užgeso Lpl. Ažsisùkus nugara nuo manęs sėdi (pyksta) Klt.
| prk.: Gyveno atsiskyrus, nuo visų užsisukus ir džiūvo taip, smilko visą gyvenimėlį V.Bub. Užsisùkę, užsičiaupę – neprašnekinsi mokytųjų Krš.
ǁ pastatyti pakreipus, kad užstotų: Buvo kambarė[je] spinta užsuktà, kad nebūtų lovos matyti Varn.
16. intr. Šlč vykstant pakeisti kryptį, nusikreipti į kurią pusę: Jis užsùko už kampo DŽ1. Berniukai užsuko per Petkūnų sodžių A.Vien. Užsùko pri Ventos arklių pagirdyti Krš. Ažùsukė arklį [su ratais] ažu daržinės i pastatė Klt. Kai bernas pamatė šitą numirėlį, ažùsukė par arimais, par dirvom Trgn. Tu parvažiuok par tiltą su mėšlo vežimu, arčiau užusùk (privažiuok), tai parodysiu tą mergą Slm. Žùsukė [žaibas] an kito šono ir žemėn nuejo, žmogu[i] neškadijo Pls.
| refl.: Tiesiai nejo, ažsi̇̀sukė paupe Klt. Užsisùko liaušėn (į kairę) LKKXVIII160(Zt). Eikit ir užsisùkit po kairei rankai Dg.
ǁ padaryti posūkį, vingį: Aplink apeit reikia, žusùkt reikia daugel (didelis lankstas) Dbč. Kokie penki kilometrai reikia užsùkt Gg.
| refl. NdŽ: Po kairei rankai užsi̇̀suka kelelis Jz. Žusisùkus pieva Dbč. Kelios lovos matyti, kitų tik galai kyšo iš užsisukusio urvo S.Čiurl.
ǁ refl. prk. būti skirtingam, kitokiam: Jų šneka jau šiek tiek užsi̇̀suka Plut.
17. tr. sukantis, gręžiantis užeiti į priekį: Tai šitas [senas jautis] užusùks šitą jauną ir užeis vėl vagon Pb.
18. intr. LKT238(Kri), Sml, Kp, Užp, Sug, Ldk, Jz, Alv, Mrj, Kt, Žvr, Nm užeiti, užvažiuoti, apsilankyti: Eidama pro šalį, galėjai užsukti Žg. Artie kelio, tai kai kas ažùsuka Gdr. Tankiai jis pas mus ùžsuka Vrn. Norėjo da ant Panevėžį užsùkt LKKVI282(Jnšk). Užsuka anie į tokį mažą miestelį LTR(Slnt). Nebijodavo užusukančio gero svečio Vaižg.
| Debesys vis kraštais praeina, o čia neùžsuka Krs. Vaikščio[ja] lytus apsukuo, čia neùžsuka Krš. Tokia nežmoniška sausybė, niekad neužsuka lytus Gs.
| prk.: Kap kada žùsuka galvon [gera mintis], tai gẽra Rod.
| refl. Lš, Slm: Vakar buvo užsisùkęs tokis vyrukas Rdm. Tas, grįždamas iš Egipto, užsisuko į Jeruzolimą M.Valanč.
19. refl. NdŽ įsiveržti, įsibrauti: Vytenis, kame tiktai užsisuko, tenai kūlį ir vandenį beliko S.Dauk.
20. intr. sūkuriuojant užeiti (apie vėją): Žiemą kaip užsùks [vėjas], tai pilna pirkia dūmų Nmč.
21. intr. Gž, Alk sukant, mosuojant suduoti, uždrožti: Ubagas kad eina, vis su botagu kad ažùsuka, kad ažùsuka, tai šunes kur katras eina Ob. Tas velnias gerai užsuko su šakaliu tai meškai per leteną BsPIV73(Brt).
| refl. Pln: Aš tau užsisùksiu par šonus, tik tu mun liežuvauk! Dr. Tėvas kai užsisùko, vaikai vos teišspruko Rt. Tėvai netura rankų užsisùkti tokims vaikams pijokams Šts.
22. refl. staiga užpulti: Kareiviai kaip užsisùko, kad anus vijo! Lks.
| prk.: Jei gripo liga neužsisùks, pasisaugosu, ta (tai) galiu šimto metų sulaukti Slnt.
23. tr. apsvaiginti, apsukti: Girtuoklės kap ùžsuka galvą Mrc. Atsigulsi, tai galvą užsùks LKT385(Drsk).
| refl. LKKXI221(Trak), Vlk, Smal: Bronius gert nepratęs, tai nei nepajuto, kaip galva užsisuko rš. Su traukiniu gerai važiuot, nežusi̇̀suka galva Dbč.
24. refl. dingtelėti, toptelėti: Jai kai užsi̇̀suka kas, tai ir išeina iš namų viską palikus Lkč. Nu, jiem tep užsi̇̀sukė Šč.
25. refl. prk. užsinorėti: Užsisukáu žvejoti ir laimėjau Trk.
26. refl. prk. pasimiršti, užkristi: Ant to sykio užsi̇̀suka i neina atmyt, o paskui po laiko atsikvošėji Jrb. Ar atmysiu tas dainas, ar vėl ma[n] užsisùks Plv.
27. tr. nusukti, nuvogti: Užsukti̇̀ pinigai neišeis į gerą Alk.
28. refl. užsidirbti iš šalies: Jei iš niekur neužsisuksi̇̀, tai ir an kolionijų išejus nebus geriau Lp.
29. tr. šnek. duoti, parūpinti, pasukti: Neštum kilus, tai [kokį sunkiai gaunamą dalyką] užsùktų Gs.
30. refl. neišvengti, užsitraukti (bausmę): Taip ir anie žmonelės besisukdami (norėdami išsisukti, išvengti) po devynis mėnesius kalėjimo užsisukę TP1881,46.
◊ aki̇̀s užsùkti apgauti: Tau tas Klimas ùžsukė akis, ir nieko nepratai Vlk.
galvà užsisùko apkvaišo, nebesusiorientuoja: Kai galvà užsi̇̀suka, visko gali būt (galima paklysti) Bsg.
gálvą užsùkti
1. priversti pamilti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą! V.Kudir. Ji ne vienam galvą užusukė rš.
2. užduoti rūpestį: Ažùsukė galvą Btrm.
3. Mrc, Arm išvarginti: Jau galvà ažusuktà rūpesčiais Lb. Daug mislina, galvà užsuktà Srj.
4. atimti sveiką protą, sukvailinti: Ar neužsùks veinias bernu[i] galvõs? Dg.

į gálvą užsisùkti apimti kokiai minčiai: Užsisùks kas in galvą, ir daro visokias nesąmones Lkč. Užsisùko galvon, ir padariau bėdą Mrc.
kai̇̃p (lýg) ùžsuktas; kai̇̃p užsuktà mašinė̃lė apie plepantį, šnekantį be sustojimo: Viešnia lyg užsukta tarška barška, žodžius krečia lyg pati savo nedrąsumą užtrenkdama Vaižg. Ji šneka kai̇̃p mašinė̃lė užsuktà PnmA. Barškalas boba, kai̇̃p užsuktà Krš.
kai̇̃p ùžsuktas [lai̇̃krodis] daug, be sustojimo (dirba): Rytą pašokę, kiaurą dienelę ėjom [apyvoką] kaip užsukti J.Balt. Eina, dirba kiauras dienas kaip užsuktas laikrodis, nieko aplinkui nemato ir net klausiamas neatsiliepia J.Balt.
nósį (snùkį) užsùkti Mrj, Rmš, Vlk, Pv, Vrn užpykti: Jau vėl jie užsùko nósis Sn. Matyt, Onelė nósį užsùko, kad neateina Šn. Ko dabar tu ant manęs užsukai̇̃ nósį? Lš. Negražu vaikščiot [prie svečio] užsùkus nósį Mrc. Negeras mokytojas: užsukęs ir užsukęs nosį Smn. Tyli, snùkį ažusùkus Klt.
pãlos užsisùko sukvailiojo, pakvaišo: Kas tau? Užsi̇̀sukė pãlos?! Lp.
šikinè užsùkti vlg. blogu atsimokėti: Kartais atsitinka tep, kad žmogus ažùsuka in tave šikinè Tvr.
paužsùkti, paùžsuka, -o (dial.) tr. daugelį užvynioti kuo: Buvo akėčių dančiai paužsukti žagarais Lz.

sùkti, -a, -o (-ė)
1. tr. Q127, SD112,201, R, R103, MŽ, N, K, LL226, Jdr, Krt, Slnt, Lkž, Lk, Mšk, Všn, Prng, Aps versti judėti aplink savo ašį: Jis turėjęs gerą vandens malūną, sukamą didelės upės vandeniu J.Balč. [V]anduo darmai nevarvėjo, sùkė akmenis, girnas Pb. Tę vanduva sùka girnas, o čia rankom sùka Šlčn. Akminai [girnose] buvo pataisyti, su ranka sukami̇̀ Všv. Gaidžio sugiedojimu jau girnas sùksi (malsi) Krš. Visą žiemą sùkėma girnas LKKXI222(Trak). Suki̇̀ suki̇̀ girneles, paskui bėgi in ratelį Pun. Girnas sùksma, susimalsma i ėsma Kv. Viena ranka girnas sùkė, kita ranka mane supė (d.) Ad. Suksi girneles be pailselio LTR(Krtn). Sėdies, kap imi koja sùkt [ratelį], net koja sopa! Rod. Žiemą kito nieko nedirbs, tiktai sùks ratelį (verps) Plng. Arbą turėjo savo, nu ir arbavos: vienas pils, kitas sùks, kitas šlavinės Lpl. Mašinos ten linams minti buvo tokios jau, su arkliu sùkamos Žr. Patys savim sùkėm šiečką Mrc. Mūsų muštokė ranka sukamà, tai labai lengva PnmR. Sùkamas į vėjį (vėjo) malūnas Žg. Puodžius tur ratą kojomis savo sukti CII407. Kerčioje kiemo šulinė, ratu sukama Žem. Domicėlė suka telefono diską, paprašo priimti užsakymą V.Bub. Jūs sùktūt Lkm. Suksu raktelį – suskambės d. Aš dainuosiu ir rylą (jos rankenėlę) suksiu, o tu šoksi rš. Sukamieji vargonai LC1889,16. Sukamàsis kranas NdŽ. Sukamasis gręžimo būdas GTŽ. Traktoriukai atsirado jau, su žibalu pradėjo sùkti (varyti mechanizmą) jau Pp. Sùkanti arkliai LKGII315(Knv).
^ Liežuvis ne melnyčia: kiek nori suk – miltų nesumalsi LTR(Vdk).
sukamai̇̃ adv.: Smeik [smeigtuką] sukamai̇̃, tai geriau lįs Vlkj.
suktinai̇̃ adv.: Pilsi su rieškutėms ir malsi suktinai̇̃ Mžk. Piemenys suktinai̇̃ išsuka [alksnio, karklo] šerdį laukan, kad birbynes suka Šts. Vienu delnu suktinai nusukė zūbelius Vaižg.
| refl. Q127, SD112,388, B821, MŽ, N, LL306, Rtr: Ratas ant ašies braškėdams sùkasi sunkiai K.Donel. Arkliai traukia, bet ratai nesi̇̀suka Dkš. Čia su koja suki, čia ratelis sùkas, čia špuolė eina Kv. Ir tuodu ratu, sako, sukančiuosi (sukąsi); ir tuodu ratu, sako, sukantis J.Jabl. Kelerios girnos jau sudilo, malūne besisukdamos A.Vencl. Pradėjo vė[ja]s pūsti, malūnas sùkties Lk. Senovė[je] liuob pasitaisyti morę: važiuos, sùksis ta morė į rinkį Krt. Tas tekinis sùkas i ta boba sùkas į ratą Sk. Kokia kreiva šeiva, nesi̇̀suka Aln. Išviręs kiaušinis sùkas, žalias nesisuka Erž. Pasakė padarytie lovą, kad ana tep aplink suktų̃s (ps.) Grv. Sukdamós eina [kulka] Ds. Andarokas sùkasis [šokant], net nosis šluosto Krn. Dulkės rūks [šokiuose], sijonai sùksis į rinkį Krt. Sukasi̇̀ LKKXIV223(Grv).
| Avys apsirgo kvaituliu – sukas apei save Krkl. [Nuo Kūčių] iki Naujų metų verpt neduodavo: sako, avys sùkasi Gs. Sukuos kaip avelė kvaitulio Ds. Avelė kaituliu sukasi – eina ratu ir griūva Lnkv.
| prk.: Taip ir sùkasi kaip ratas – koks tas gyvenimas su visais darbais Krs. Prie ūkės toks ratas sùkas i sùkas: tiem gyvuliam perki, sukiši – nieko te pelno! Mžš. Metai greit sùkas – jau ir senatvė Trgn.
^ Pateptas ratas vis geriau sùkas Trgn. Sukis, kedelys (sako šokanti mergina), dar namie keturi (dar keturi kedeliai yra atsargoje) B. Sukas sukas – vis ant vietos (ratelis) Pnd. Augęs miške, gimęs miške, išėjo ant lauko – sukasi (vėjinis malūnas) Jrg(Pn). Ketursparnis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas (vėjinis malūnas) LTsV579(Klvr). Pana sukas keturiom rankom (vėjinis malūnas) LMD(Sln). Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulka (rėtis) Ds. Kas sukas be vėjo? (vytuvai) Dr. Miške gimęs, miške augęs, parejęs namo kvaituliu sukas (ratelis) Lš.
ǁ priveržti mechanizmo spyruoklę: A sùkėt laikrodį? Mžš.
ǁ VĮ darant, kad judėtų apie savo ašį, įtvirtinti ar atlaisvinti: Sùkti sraigtą NdŽ. Iš ratpėdžio gali kiaulei į nosį drotį sùkti Trk.
^ Niekas mieto į subinę nesuka, gal dar gyventi Dr.
ǁ kelti, traukti, judinant apie ašį atitinkamą įtaisymą: Kasdien viedrą [v]andenio sukù iš šulnio i laistau Klt. Su volu sukamas [v]anduo iš šulinės Šts. Čia kranas stovi, užkabina [vagonėlius]; mes tę keturi sùkam viršun LKT315(Rk).
ǁ griežti judinant ratu instrumento (rylos) rankenėlę: Vaikinas suko kokį be galo graudų romansą rš.
ǁ NdŽ, Aln varstyti (rožančių) poteriaujant: Ražončių sukù sukù kieku linkių Klt. Ką čia liežuvį plaki, ta (tai) geriau rožančių sùk Trk. Rožančių pasiėmęs, atsisėdęs pri pečiaus, sùka į ritinį Žr.
2. intr. L, Rtr judėti ratu, aplink (skriejant, einant): Suka paukščiai ties pušynu, klykia išsigandę S.Nėr. Ir paukštis, iš gūžtos išvytas, vis apie ją suka A.Gric. Pempės tik laksto, tik sùka apei galvas Klk. Cyrulis suka jau, tujau atšils Šts. Bus svečių – šarkos apie triobas sùka (juok.) Šmk. Kitur sùka i sùka [debesys], o čia lytaus nėra Rs. Aplinkui dūmai suka, kibirkštys lakioja į šalis V.Kudir.
| prk.: Atrodai susirūpinęs, vade. Juodos mintys kaip krankliai suka apie tavo galvą V.Myk-Put.
^ Gandras suka apie mūsų gryčią… (susilauksime naujagimio) V.Bub. Apie nosį suka, bet į rankas nesiduoda (musė) Ds.
suktinai̇̃ adv., suktinõs: Gyvatė lipa į medį ne stačiai, bet suktinai̇̃ Šts. Suktinõs kaip rėžė su alkūne! Šts.
| refl. Rtr, Všv, Grv: Varnos po lankas pri [v]andens plakas, sùkas ratanais tokiais Pln. Vieną vakarą aš pamačiau: varnų dunduliai sùkas, ir įsisuko į tą būrį vanagiukas Sd. Parplys (malūnsparnis) apie stogą sùkas Ldv. [Lėktuvas] sùkės, sùkės ir nuskrido te kur in mišką KlbIV82(Mlk). Karuselės jomarke tik sùkdavosi į rundą Nm. Aš nesu nė lingynė[je] lingavusys, nė sūkynė[je] sùkusys – baugšti buvau Kl. [Kuliant spragilais] eisi i duosi: sukýs i sukýs, ratu i ratu Žr. Ėjom ėjom ir sùkėmės vietoj (klaidžiojome aplink, nerasdami kelio) Trgn. In daikto sùkasi avelė ir priėda LKKIX216(Dv). Užeina toks svaigulys: lova sùkasi, sienos sùkasi Ln. Akyse pradeda viskas suktis V.Kudir. Dievuli baltasai, kaip ta visa žemelė sukas, kaip tas visas svietelis girtas APhVII124(A.Baran).
| Sveiks pa sveiks, pradėjo stiklelis aplink stalą sukties Žem.
| prk.: Vis tokios mintys, balabaikos sukasi po galvą Žem. Galvoje sukosi viena mintis rš. Mintyse nuolatos sùkosi brolio laiškas NdŽ. Kai aš liekuosi viena, tai man visokios mintys in galvą sùkasi Mrj. Jam nesiseka šnekėt: tie patys žodžiai sùkasi (kartojasi) Dkš.
^ Sėskis geriau, kogi čia suki̇́es kap šūdas eketėj! Krok. Sukas it skieda eketėj VP42. Ir sukasi kaip ožka apie kelmą LTR(Krč). Aplink nosį sukasi, bet į rankas nesiduoda (kvapas) LTsV545.
ǁ tr. daryti ratą (skriejant, einant aplink): Kaip pilkoji bitelė suko ratą po gėlynėlį, taip ir tu, sesiule, suki ratą po jaunimėlį B.Sruog. Seniau, būdavo, vanagas teip i sùka ratą, pakol nutuliojam Mžš. Jeigu gervės suka ratą ant kieno nors namų, tai iš tų namų kas nors ištekės LTR(Pkr). Jei varnos aukštai pakilę suka ratą ir dūksta – bus didelis viesulas Pnd. Be kepurės ir be batų apie svirną suka ratą LTR(Srj). Kartais [lėktuvai] sukdavo ratus lyg gandrai ir tarškindavo iš kulkosvaidžių V.Bub.
ǁ tr. daryti lankstą: Visi eina i vingį sùka (apeina girtą) Jrb. Kilometrus suktáu nuo jos Dg.
ǁ refl. lakiojant būriu, maišytis, judėti šen ir ten, zuiti: Uodai sùkas į viršų – pagadą žada Dbg. Jos (bitės) par landą eina iš avilio lauka i čia sùkas, duoda Jrb. Kūjagalviai apie pilvą tik sùkas Vj. Pundokai in vandenio sùkasi Dv. Apie pietus šaltis atslūgo, oras suminkštėjo ir ėmė suktis retos snaigės rš.
ǁ refl. prk. daugeliui būti susijusiem su kuriuo vienu objektu: Kareiviškėje apie jį sukosi visų gyvenimas ir šnekos V.Kudir. Grėtė žvalgosi, kur tas žmogus, apie kurį sukasi tokie ginčai I.Simon. Yra kalnas ant Nemuno kranto tarp Tilžės ir Ragainės, apie kurį taip daug pasakų sukasi prš. Apie Nastutę sukasi visi apysakos įvykiai rš.
^ Girto sapnas aplink butelį sukas KrvP(Lž).
3. tr., intr. daryti, kad kas judėtų ratu, aplink: Berniokas tik sùka botagą arkliam apie pasturgalį ir varo greičiau Skrb. Nu dvylekai nakties atsikelsi i sùksi spragilą (kulsi) lig išaušimo Pln. Jis dažnai nusikabindavo pilną kibirą ir imdavo sukti jį aplink galvą rš. Kai tik jis (žąsinas) tave puola, tik čiupk už galvos i sùk į rinkį Žg. Jegu močia skarelės nèsukė (nemojavo skarele, duodama ženklą ateiti), gali ir neit Slm. Vienas sùks arklį, gainios, kiti eis į rinkį su medinėms šakėms Gd. Su ruliu tokiu i sùksi į rinkį tą arklį Gršl. Ruginės košės padės liūb pusbliūdį, ale ka sùksiam, ka sùksiam į rinkį! Als. Aplinkuo kąsnį sukti, t. y. vobulti J. Aplinku apstodami, su makarais sukdami, tai ponystos nebojom, jam zomčinę sukapojom JD383. Kad ma[no] nigdi vargas nesulaukt, kad anas sùkt stračku in ma[no] galvos! Vrnv. Maža kiek, tuoj su kumščiu sùka panosėj Ėr. Medžius sukdamas, lankstydamas nuūžė vėsulas Dr. Viršutinis dangus visus apatinius ir žemesnius su savim drauge suka ir grąžo SPI126.
ǁ kelti, sudaryti (sūkurį, verpetą): Išeinam į kelią, kur vėjas suka smėlio sūkurį A.Vencl. Užeina – vėjas pusto, labai smarkiai suka LTR(Brž). Viesulas pakilo, į grąžtą sùka Grdž. Kur jūrės bangos krantus skalavo, ten dabar vėjas smiltynus suka S.Nėr. Toji upelė sùk verpetėlį BzF24. Lėkė vanagas par pušynelį, sukė verpetą ant ežerelio LTR. Toje pakalnėje tek sriaun' upelis, tame upelyj suk did' verpetą KlpD48.
| refl.: Dundulis sùkas vandenyje JI365. Terp gylės verpetas sùkasi: gali tenai nuskęst LKT241(Žml). [V]anduo sùkantysis be parstogės BM90(Brž). Kur tik kokia užuolanka upėn, tę ir verpetas sukas vandinin Kpč. Netrukus jie pamatė tirštą dulkių debesį sukantis viesulu ir lekiantį artyn J.Balč. Pešasi tėvai, kad plaukų visur išplėštų sùkasi pluoštai K.Donel. Lyg žemei dūmai tik sùkas dūminėj pirkioj Ml. Karvė, ažrietus ragus, kad lekia iš paskos, net smėlys sùkas! Ob.
| prk.: Ištisus metus nesibaigiančiu verpetu sukasi muzikinis gyvenimas sp.
ǁ intr. Dg šėlti, sūkuriuoti (apie vėją): Šitokia vėtra sùka, stogus kiloja LKT240(Žml). Ale ir vėtra sùkė! Vlk.
4. tr. NdŽ, Lb traukti (dalgį, imant pradalgę): Mekšmekštės pievose dalgius suko pjovėjai J.Paukš. Kur suki dalgę, te virsta glėbys Upt. Munie vienam apkyro sùkti [dalgį] Mžk. Dalgį sukant ir grobai sukas, ka nesi pavalgęs Šts. Tokioj žolėj reikia smagiai sùkt dalgę Km.
ǁ pjauti dalgiu: Nuėjo prie daržinės, nusikabino dalgį, paplakė jį trupučiuką, papustė ir pradėjo sukti čia pat žydinčius raudonuosius dobilus J.Paukš. Vedu sùkov pradalgę po pradalgės LKT60(Sd). Jau tas pjovėjas plačią pradalgę sùka LKT250(Rd). Kam tokį didelį pradalgį suki̇̀ – teip neilgai pjausi Dbk. Visą dieną sùkęs turi pailsėti Slč.
5. tr. šokti darant ratą, ratelį: Viliui tai patiko, ypačiai kaip jie ratelį suko I.Simon. Susistvėrę už rankų sukdavę „kubilą“ arba „žvirblį“ ir „kregždelę“, skrajodavę po dvi pori LTI200.
ǁ šokdinti: Būs nibrė, sùksma mergas DūnŽ. Pusė durniaus, kad ponas ir sùks tarnaitę: apibėga aplink ir rankos neduoda, jeigu tarnaitė Pnm. Jo akys net žiba bešokant, ir žiba akys tų merginų, kurias jis suka ratu rš. Ak, kokiu viesulu sukdavo mane Daunys! rš. Suk baltą, suk raudoną, kad širdelei būt malonu (d.) Ds.
ǁ refl. LTR(Žal), Kri, Skd šokti ratu: Pakviesta šokti betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis Vaižg. Trys žvejų mergaitės sukasi ratu S.Nėr. Sukosi, šoko, kaip kas išmano ir moka K.Bor. Anuodu ilgai sùkusius po tą aslą, stanciją J. Su bernais sùkėmės kalėduškosa Drsk. Panelė sùkas į rinkį, o tas (jaunikaitis) va eina teip Sk. Teip ema po rankos i sùkas Sd. Šokantieji sukos kaip lapai ir plunksnos vėje prš. Mergaičiūtė sùkas kratos, spadnyčelė balta matos (d.) Rš.
^ Tep smagiai šoka, kad sukas kap vijurkas! Kpč. Sùkas [šokėja] kaip apatinė girnapusė Vj.
6. tr. einant iš visų pusių siausti, supti: Pamatė, ka sùka anų gyvenimą DūnŽ.
7. intr. Vlkš vaikštinėti aplink, sukinėtis (domintis kuo): Kogi jis čia sùka, ar kad kubilėlis [alaus] yr? Slm. Kaip tėvas išlošė pinigų, tai visi giminės tik sùka aplink Jnš. Sukom ir sukom po visus miesto užkampius sp. Jau jis sùka: noria pirkt Jrb.
^ Du pešasi, trečias apie kišenius sùka LTR. Suko suko kaip varna prie vištuko LTsV277(Lkš). Suko, kol padarė štuką LTsV277(Jnš).
| refl. R201, MŽ267, KBI50: Sukas po akių R321. Nesisuk po mano akių! B. Uliojau uliojau, sukiaũs sukiaũs, ale dėlto radau Lb. Kada tik nueik krautuvėn, ir jis jau te sùkas Slm. Aplink karaliaus stalą sukdamos, šunelis pagriebė liūtui iš nagų kąsnelį rš. Nesisuk man po ranka Smn. Jonas sùkas apie mus, kad ką duotum Dglš. Sùkės, sùkės i išsinešė pažasty [skarelę] Klt. Ar ilga (ilgai) tu čia suksi̇́es? LKKXV282(Zt). Vištas išbaidžiau iš pirtes, tai dabar aplink pirtį sùkas Ktk. Sùkas ir sùkas vištos po bulbes Žrm. Sùkės i sùkės žąsiukai in kelio Dglš.
^ Sùkas (painiojasi) kaip penktas ratas py vežimo Klp. Eiki gi nesisukęs ne vagis po jormarko B348,539. Vaikas sukas kaip gyvsidabris, meišia i meišia po akims Rs. Daug yra tokių, kur sukas po akių LTR. Kur mergelės, ten ir bernelis sukas LTR(Krtn). Visi, kurie su šoble sukas (švaistosi), nu šoblės ir pražus M.Valanč.
ǁ refl. Zr būti, lankytis kur: Čia besisukdamas nesitikėtai pasižino su E. Jasinskiu M.Valanč. Sukúos vasarą po žmonis, užsidirbu Krš. Aplei Viduklę taip i sùkomės (ėjome uždarbiaudami) Vdk.
| prk.: Vargas didis, tiesa, est tenai, kur maras sukasi brš.
ǁ refl. būti, pasitaikyti: Miške sukas visokių uogų Šts. Pas mumis šnapšė nesukas, nėr Šts.
| Ūkininkai žemės turi po nedaug, dažniausia sukasi apie 5 ha J.Balč.
8. refl. Grv, Nv vykti, dangintis: Kogi te Birutei reikia sùktis – sėdėt namie! Slm. Velnio gi te reikė sùktis ton Alizavon! Slm. Nagi sukis sau, kad jau teip užsimanei! Drs. Kur tu dabar suki̇́es? Ot, pasiutus kiaulė! Jnšk. Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji (ponaičių nosis) nusilenktų, kad … su mumis drauge prisivargt į baudžiavą sùktųs K.Donel.
9. stengtis prisivilioti, įgyti palankumą, meilintis: Bernas apie mergą sùka, lankauja Jnšk. Gal jis apie ją sùka kiek, gal ženytis ketina Jrb. Treškyčią Anę, galima sakyti, nuo pusbernio metų pradėjau sukti J.Paukš. Aš piemenė buvau, jis jau mergas sùkė Nč. Sùko sùko ir prisuko savo gaspadoriaus dukterį Sml. Gyliokas sakąs Stasę suką̃s PnmR.
| refl. Šk, Alv, Vp, Ktk, Pš, Žg: Jonas su Maryte jau sùkas apie vienas kitą Dbk. Vorta (verta) sùktis apie Antanioką: vienatūris Skdt. An šitą berną galima sùktis Užp. Dabar žemė ne madoj, sùkis pri amatininkės Krp.
^ Aliūnė sùkasi apie Povilą kaip vijurkas Rgv. [Vaikinas] sùkas kai verpstė apie mergiotę Klt. Kas apie bobas sukas, tiem nesiseka bitės LMD(Tvr).
ǁ refl. taikytis, stengtis kur patekti: Ten gera vieta, sùkis, Antanai, į žentus Snt. Tę jis parduos tą namą i čia sùksis kur nors Jrb.
ǁ refl. flirtuoti, dūkti, trankytis: Tas Jonis velnių priėdęs, su toms mergoms sùkas Plt. Ana smarkiai sukas su kavalieriais Dr. Sukos su svetimais vyrais ir išejo po kelmo Šts. Pats su mergėms sùkas, pačią už nieką tūra Nt.
ǁ refl. užsiimti kuo: Nors su žeme nèsukuos, bet žinau, koks yra grūdo kritimas didžiausis Šts. Mes su pyragais nèsukamos; gerai, kad ir duonelės netrūkstam Šts. Mes su svečiais nèsukamos Šts. Ano tėvai didžiai su ponybe liūb sukties (bičiuliautis) S.Dauk.
10. intr. I, Lk, Kal einant, vykstant krypti į kurią pusę, keisti judėjimo kryptį: Kokia tau garbė visame kaime, kai į tavo kiemą ima sukti, iš atlaidų grįždami, vienas vežimas, antras, trečias… Vaižg. Injojo in dideles girias, jau tas eržilas suka iš kelio in tankumyną BsPIV259. Iš pėdų apžiūro, kur [žvėris] sùkė Drsk. Kad nereiktų į šoną sùkt, nueičiau Prn. Jis sùko tuo keliu atgal eiti Plšk. Pametęs darbą, sùko į kaimynus NdŽ. Debesys labiau sùka anuo šonu Ėr.
| Audra į šoną suka su debesų kalnais S.Nėr.
| prk.: Saulė dažniau ir dažniau pasirodydavo, žiema į pavasarį suko rš. Vilis anksti ėmė į kairę sùkt (darytis kairiųjų pažiūrų) Jnš.
^ Sutikęs girtą bobą, suk iš kelio – arkliai pasibaidys LTR(Vdk).
| refl. Vkš, Krž: Rasi kelį i vėl sùkis po kairės KlvrŽ. Pavažiavę sùkamos an Rūdaičių Krtn. Arklys neina, sustoja arba sukas ravan LTR(Kp). Sùkdavos iš kelio, kai mane pamatydavo Jrb. Tas vaikas kur nori – sùkas, kur nori – eina Pls. Anas (autobusas) an te sùksis Ign. Garbingas kunigaikštis lenkų, paveikęs Pamarius, sukos su visa galia ant prūsų S.Dauk. Kalbėk su vaikais Izraelio ir sakyk, idant anys suktųsi (paraštėje apsisuktų) ir pasiguldytų prieš lanką Hiro BB2Moz14,2.
| Į vakarus jau saulė sukas E.Miež.
| prk.: Sukiamos ant rublio (skaičiuokime rubliais) – būs brangiai, o markėms – pigiai Šts.
^ Matai durnių, sutikai, tai ir sukis iš kelio LTR(Ds).
ǁ daryti posūkį, vingį (apie kelią, upę): Ar nežinai, kur tas kelias sùka? Ėr. Takas suka į kaimą, į sodybą, susigūžusią po senais topoliais V.Bub.
| refl. Vkš: Kelias ėjo ne tiesiog į namus, bet kokį pusverstį nuo kaimo sukosi į šalį V.Piet. Už Dargvainių sùkas ant Skujinės kelias Všv. Keliūtė sùkas alksnynan Klt. Kaip tas plentelis sùkasis, tai jau lenkai Krm. Ta Siesartis sùkasi pro juos LKT190(Šk).
ǁ tr. praleisti, duoti (kelią): Atvažiuodamas pryš, turi sukti kelį Šts. O dėl ko tu nesuki kelio? Ar tau vienam kelias?! Skd.
11. tr. Q616, NdŽ gręžti į šoną ar atgal, kreipiant keisti padėtį: Bėris vis suko galvą į vartus, karpė ausim V.Bub. Aš ausį sukù – aš nenoriu jos bučiuot Šmk. Sùka vežimą atgal DŽ1. Kad liautumias kerštauti [tarpusavyje] ir suktų ginklą nu savęs ant savo neprietelių S.Dauk. Sùk subinę prie tvoros, kad šuo neįkąstų J. Uodegą sùka arklys, nežino kur dėties [mušamas] Aps. Kai važiuoji, vaikel, tai arklį reikia vis po dešine sùkt Jnšk. Sukiam ienas ant Upynos Up. Kai žvejyba užbaigta, tai ant krašto sukù laivą Rsn. Tėveli mano, į katrą kraštelį suksim juodą laivelį LTR(Brt). Vakare vėl taip pat eina motriškos laukti savo karvių, vėl sùka karves į savo kiemą Krp. Palyčia pritaisyta, kad sùkt (verstų) vagą Pls.
| prk.: Mėgino sukti (patraukti) muni pri žemės, bet neprisuko Šts.
^ Kožnas savo šikinę sùka (kiekvienas save gelbsti) Trgn. Raudona mergelė visus iš kelio suka (uoga) LTR(Ldvn).
| refl. R, MŽ: I tan šonan sukúos, i tan – vėjas neša Klt. Sùkdamos, sùkdamos (gręžiodamasi, apsisukinėdama) beįpuoliau į vidų nu šunų Šts. Ji sukdamõsi išbėgo pro duris PnmA. Ta nenoria, ka jis kibtųs, sùkas nuo jo Jrb. Tada kai sukas šituom arklu, i veršį (jautį) sùka Pb. Su peiliu kai sùkės, būt ir bet kam kliuvę Sug. Negulėk ant vienais šonais, sùkis (verskis) ant antru Štk. Kur sukýs, čia save matai (taip viskas spindi bute) Lkv. Skersas sùksys, kad eisi Kl. Dėl ko šalin sukys nuo munęs? P. Šiaurės vė[ja]s sùkas – būs šalta Krš. Vėjas vakarų sùkosi – medžiai an čia linksta Jsv.
| prk.: Iš pradžios buvo sukęsis (ryžęsis) neleisti, po tam ar piktumas perėjo, ar užmiršo Žem. Nuog bažnyčios nesi̇̀sukė svietas, Dievo bijojo Drsk. Davė … mokytojus …, idant nenešiotų mūsų visokias vėjas aba idant nesisuktume šen ir ten klaiduodami SPI279.
^ Šiaip suksies, taip suksies – vis į akis vėjas LTR(Nm). Sùkis nesisùk – užpakalio nepamatysi Dkš. Ar tu šiap sukis, ar tu tep sukis, vis tiek subinė užpakaly[je] (sakoma, kai darbas nesiseka) Plut. Gali sùkties kaip nori, o nugara vis į užpakalį Rsn. In šunį sukas, in dangų sukas, vienam gale mina, kitam kiša (verpia) LTR(Sl).
ǁ refl. nestovėti tiesiai, krypti į kurią nors pusę (apie drabužį): Sukritau, smunka sùkas sijonai Krš.
ǁ prk. kreipti tam tikra linkme (kalbą, mintį): Steponas mato, kad Vacys nejaučia jo balse geluonies ir, kaip visada, suka kalbą savo pusėn V.Bub. Aš noru sužinoti, o ta nesakos, sùka kalbą į šalį Rdn. Kur tu kalbą suki̇̀? Atsakyk, ko klausu! Krš. [Ligonio] mintys sùka į tamsesnę pusę (darosi liūdnos, pesimistinės) Jd. Ana nora viršų turėti, sùka viską po savam DūnŽ. Ir visą mano troškimą suk ant dangiškų daiktų M.Valanč.
ǁ prk. kalbėti kitaip negu įprasta, keisti tarminę kalbą bendrine kalba: Nereikia sùkt, ale reikia tep, kap mes dudenam Dv. Buvo sukančiõs kalbos, mat Amerikoj buvęs Šts.
12. tr. kreipiant laužti, nutraukti: Sùkti sprandą NdŽ. Suksiù galvą, mesiu peklon molio mint, pakabint (brt.) Mžš. Žioge, žioge, duok deguto! Ka neduosi, sùksiu uostą kai kopūstą! Vdk.
13. tr. kreipiant iš normalios padėties, skaudinti: Jei neišmoksta, kas užduota, teta jam suka ausį arba tėtis juosiasi diržą A.Vencl. Senelė stvėrė mane už ausies ir ėmė negailestingai sukti rš. Kaip vilko marškinėliais, sùko mano rankeles JD419.
ǁ R403, MŽ543 sukioti, grąžyti (rankas, pirštus): Motka pirštus sùkė, plaukus rovė nuog savę [nuskendus sūnui] Pls.
14. tr. daryti lenktą, kreivą: Dalgis iš fabriko yra ištisas, nèsukta koja: reikėjo nešti pas kalvį pasukti koją Šts. Tokios trūbelės sùktos, susuktos susuktos kaip gyvatė Upn. Par tą kelį sùka [koją] lauko[n], čia, matyt, jau ramatikas y[ra] Vgr.
| refl.: Nariai sùkas (krypsta) tie, viskas, sakau, iš senatvos Grd. Kad meti audeklą žiemiu vėju, tai sukas audeklas LMD(Sln).
15. tr. L, Rtr, NdŽ riesti, raityti: Seniau vyrai uostų galus pirštais sùko Vkš. Senis ūsą suka rš. Ir moteres idant … su … viežlybumu dabintųs, ne su plaukais suktais Bt1PvTm2,9.
| refl.: Javai sukėsi iš karščio rš. Krito amaras, pasiuto [obelų] lapiukai sùkties Krš. Anos plaukai patys nèsukas (nesigarbanoja) Vkš. Tas paršas dvilinkas sùkase i virsta Jrb.
16. tr. Q624, L, NdŽ vynioti į ritinį, vyti į kamuolį: Moters suka į šeivą siūlus Grk. Nutrūksta ten bèsukant siūlus į šeivą Plt. Aš galiu sukt siūlus ir patamsy priepročiu Kp. Siūlą sukiaũ per (pas) Malviną Dglš. Viena verpia, antra audžia, o trečioji šilkus sùka JD1470. Suk man tą tolką ant ragų BsPIV92. Nesuk kasos, ba neaugs Pnd. Šarūnė suka plaukų sruogą ant piršto V.Bub. Sùktas, susuktas (suveltas, suglamžytas) rūbas – in kabeliuko reikia pakart Klt.
| Motina neleida mun kuodo sùkti Vkš. Visko buvo: i tų mėsų suktų̃, riestų – kiek tę da jų liko! Jrb.
| refl.: Ant to veleno sùkas siaurai siūlai [rankšluosčiams] Pls.
ǁ vynioti siūlus ant šeivų, trinti: Toks kalvaratas tai tik šeivom sùkt, o ne vilnom verpt Zr. Viena audė, kita verpė, kita šeivas suko LB223.
ǁ vyniojant sutvirtinti, surišti: Vyrai, baikit kūlelius sùkt Mrs. Rykštėm suktà tvora LKAI63(Azr).
ǁ nerti: Sukite kilpą ant savo kaklo! TS1902,1.
ǁ vyniojant daryti, gaminti: Sùkti cigaretę NdŽ.
| refl. tr.: Susisukęs [papirosą] supapsi i vė sùkasi Gs.
ǁ kurti, gaminti (filmą): Šiandien sukami nauji mūsų filmai A.Vencl.
17. tr. Dgp, Sug, Ut, Šmn, End apsukui lenkiant, vejant daryti, gaminti: Suku virvę R403, MŽ543. Kur sùka virves, kebeklis J. Iš pakulų pančius sùka Nmč. Vyrai sùkdavo pančius Rg. Apivaras sukiau vyžom Rud. Krūkus pasdarė ir sùka virves Pls. Nesgi už visu didžiausią gėdą sau turėjo vaikelis šešergis ar septynergis nemokėti vyžinų vyžti, aparų vyti ir tinklų megzti, virvių sukti S.Dauk. Negalima nuo Kūčių iki Naujų metų nieko sukt, ba gyvuliai kvaituliu sukasi LTR(Klvr). Vyteles sùka dangsčiui dengt Klt. Rykštes sùkė in rankos Dv. Eisiu paupėn vyčių sùktų Km. Grįžtes sùka [krosniai kūrenti] i duoną kepa Grž.
ǁ R424, MŽ575 sukeičiant jungti dvi gijas, du siūlus į vieną, dvilinkuoti: Gija nesukta, o siūlas suktas J. Anos nora geriau sudėti du siūlu i nesùkti Trk. Gerai tie pirktiejie siūlai – jų nė sùkt nereikia Jrb. Padarysi [šėtrai užkabą iš] plonai suktos (plonų suktinių siūlų) drobės Ch2Moz26,36.
| refl. Eiš.
ǁ verpti, daryti iš pluošto giją: Da turiu ratelį, da sukù Grdž. Tavo motina tokiom verpstėm sùkė Rod. Linus verpia, o kanapes sùka Vlkv. Aš šaučuko nenorėjau, drotvos sùktie nemokėjau DrskD138.
ǁ pinti: Iš tų rūtų vainiką sukaũ i nemažą nusukau Jrb.
18. tr. Mrj vystyti, vynioti į ką, supti: Sùkėm, supom ir išauginom šiaip teip vaiką Šmn. Nežino kuom sùkt vaikus, perynelės visokios (labai popina) Str. Ji savo kūdikėlį šilkuos sùka Všk. Sùka i sùka lėles Ign. Autus an kojų sùka tik ir nieko nesako Btrm. Šalta rasa, o aš basa – gelia kojeles. Imsim rūbužius, suksim kojeles LTR(Lš). Gerai, ka ir į gazetą (vietoj rūkomojo popieriaus) bėra ko sùkti Slnt.
^ Nesuk šūdą į bovelną (nedailink, neteisink) Kt.
19. refl. SD204 vyniotis aplink: Sùkas vejas apynelis aplink lazdytelę (d.) Prng. Tie žirniukai, puiki kvietkai, po lovelę (lysvelę) sukas (riečia) LTR(Brž). Kelnės plačiausios pasiūta, [klešnės] aplink blauzdas sùkas Klt.
| Rugiai jau sukosi tirštomis gūžtomis, o ir kviečiai net juodavo nuo vešlumo J.Paukš. Ot rugiai gražūs, net verpstėm sukas – bus neišgriežiami! Kb. Mano javai net trūbosna sukas Pls.
20. tr. Krš tam tikru mechanizmu žiesti, formuoti iš minkštos masės: Lyzis suka puodus ir bliūdus Vkš.
ǁ lieti: Mano mama mokėjo grabnyčias sùkt Skr.
21. tr. BŽ97, Pnd krauti, vyti, lipdyti (lizdą): Kovukai jau lizus sùka LKT108(Tt). Jei kregždės prie namų lizdą sùka, prie gegnių, tai laimę neša Dbg. Kad pelės suka lizdus [linų] varpučių galūnėse, būs šlapias ruduo Šts. Kiaulė kinį sùka Vkš. Karklynelyj lizdelį sukau N15. Sùko lizdą pelėda JD96. Jei lig balandžio nepabengei verpti, cyrulis pradės kuodelė[je] lizdą sùkti Brs.
^ Kielė lapielė lipo dangun lizdelio sukti (apynys) LTR.
| refl. tr.: Medžių viršūnėse sukosi lizdus sakalai, ereliai ir didieji vanagai A.Vien.
22. tr. Dr, Všv, Kv maišyti kokiu įrankiu aplink, gaminant ką: Įsipilk į puodą [grietinės], sùk, sùk su šaukštu, i paliks kastinys DūnŽ. Rūgšto pieno antpils, ka pasidaugintų – smatono vieno nesùks Gršl. Dedam sviesto vieną šaukštelį, po biškį sùkam, dedam smetono, druskos, pipiro (darydami kastinį) Brs. Jeigu sùksi daugiau, aišku, kad sviestas išeis [, ne kastinys] Trš. Ką dirbsime? – Košę virsime. – Su kuo suksime? – Su lazda pjauta LTR(Brž). Samagonuo sukti reik turėti beržo virbinį maišytuvą su kvynų kuškiais Šts. Uogienę tuoj bus galima imt: kai suki̇̀, jau spjaudos Lb. Ar, mama, greit suksi̇̀ (virsi) košę? Pc. Suki̇̀ miltų košę Grnk.
23. tr. Bt, Up, Šv, LKT58(Ms), Slnt, Sk, Skrb, Kp, Skp, PnmR, Rk, Ob, Sdk, Užp gaminti (sviestą, kastinį) maišant įrankiu aplink: Šaukštu dideliam bliūde sviestą sùkdavo Vj. I su šaukštu, i su samčiu liūb sùkti [sviestą] LKT53(Skd). Suk antraip sviestą, greičiau susimuš Užv. Sviestą daba sùka sukeklė Kv. Kalatauka sviesto sukamà Vdk. Suk iš širdies ir susuksi Šts.
^ Sviestą iš kaktos nesuksi, kad ir gražus vyras J. Iš miego sviesto nesuksi Sln, Gsč, PPr39.
| refl.: Nesi̇̀suka sviestas, ir daryk, ką nori: jau valanda kaip duodu sušilus Dbk.
24. tr. spausti, malti: Varstotan tarbą [sėmenų] deda ir sùka [aliejų] Žrm. Seniau apie šventą Antaną jau sùkdavo medų, o šiemet nė palaižyt nėr Slm. Atskirai sùkėm medų, kur su cukru; ne toks – turi aitrumo Ln. Su kočėlu sùksi, sùksi, ka to [aguonų] pieno būs tujaus Nt. Su kirvio kotu sùks [kanapes] Všv. Nū ryto turėsi sùkti kiaulėms DūnŽ. Dėk stiebus į malamąją i suk [taboką] Šts. Suktõs mėsos ataveža Klt.
ǁ Trgn, Rmš minti, dirbti (odą, kailį): Sùkt skūrą – nedidelis mokslas: pirma išmirko terp varvalio a terp deguto, tada kiša į mešką i sùka, arklį užkinkę Sml. Tokia skūra tai tik sirmėčiai sùkt Lel.
25. tr. Bt, LTR(Šln), Vb, Ml, Pls auginti, siausti (galvas) (apie kopūstus): Kopūstų lapai dideli, bet nèsuka galvutes Gs. Jau kopūstai sùka galvas – jau spragilus girdžia Sk. Kopūstas išgirsta kultuvę i pradeda sùkt gūžę Skrb. Jauną mėnesį [sodinti] galvų nesuka kopūstai Akm. Kad kopūstai dideles galvas suktų, reikia sodinant padėti ant lysvės didelį akmenį Mrj. Vasarės gūželės tai jau sùka; da tik lapeliai pradėti sùkt Slm.
| Teip gražios rožės: daugiažiedės, baltos ir teip gražiai sùka (krauna žiedus) Lb.
| refl.: Sùkas galvos kopūstų Dglš.
26. tr. Šts daryti (švilpynę) iš atkepusio luobo, ištraukiant šakelės medieną: Pavasarį vaikai iš gluosnių švilpynes sùka Skr. Sùka piemens dūdeles JD128.
| refl.: Na kaip, ar jau dūdos sùkasi? Ldk.
27. tr. rausti, išgriežti: Duobę sukama bomba Ėr.
28. tr. gręžti skalbinius: Koja primygus rūbų nemožna sukt – kojas niežti LTR(Brsl).
29. tr. kramtyti: Tu nieko nedarai, tik in pečiaus sėdi ir duoną suki̇̀ Btrm. Sausagrūdį sukiaũ sukiaũ, ką net daėd[ė] Grv. Rudenį duonelę sùka pilna burna, o pavasarį ir parodai šluopelės nėra Asv.
30. tr. impers. Vdš, Ktk, Vp, Pb, Plm, Krn, Zp, Smn, Lš, Kbr, Btrm, Pls, Lkš, Trk, Krp gelti, skaudėti (ppr. pilvą ar sąnarius): Toks nebetikęs oras – sùka rankas kojas Kp. Momai rankas sùka, nieko negali daryt Dglš. An lietaus tai man sùka kojas, negaliu uliot Nmč. Prieš kokį orą kojas sùka Kdn. Man sausai koją sùka Rdš. Iš kumpio koją sùka Aps. Ot sùka pusiau, kad negaliu suslenkt Str. Mano šie kaulai sukami Rmš. Visą dieną raitaus – sùka vidurius Šln. Pilvą sùka, musėt gumbas Užv. Juo pyragus valgom, juo mumis sùka Žr. Sùka pilvą kai ratan Trgn. Tada kosulys perejo, galvą pradėjo sùkt Rš. Šiąnakt labai pirštą sùkė, sukraipė viseip Slm. Jai dantis nuog nervų sùka Rod. Man antra diena akį sùka Alk. Kad autakojus kočiosi, kojas sùks (priet.) Lb.
31. tr. svaiginti, kvaitinti (galvą): Alus apynių prikištas, širdį degina, galvą suka Žem. Gailės tai labai galvą sùka, tuoj susvaigina – bjauri žolė PnmŽ.
| impers.: Nuog apynių galvą sùka Upn.
| refl. Skp, Všn, Lel, Ln, Aln, Ker, Rod, Žln, Nmč, Trk, Žr, Ms, Kv: Iškvaršo galva mano beverkiant ir sùkasi J. Žvaiginėju, galva man sukas R323, MŽ432. Aukštyn žiūrint, galva sukas Vaižg. Regėti buvo taip toli, taip toli, jog vargšei piemenėlei pradėjo suktis galva J.Balč. Sako, jai ausys skaudančios ir galva sukantis S.Čiurl. Nu garų ėmė galva sukties Krkl. Tik negaliu pastovėti, mun sùkas galva stipriai Žeml. Ta galva sùkas, ūža – ant mirsenos taisaus Mžk. Sugeriam da vynelio, o man jau sùkas galva Ml. Žmogui pačiam pradėjo galva sùktiese Vdk. Kad jau galvoj sùkas, verčia ant šono Žrm.
^ Galvai besisukant nemėgink per lieptą eiti KrvP(Nm). Galvai sukanties kojų nebesuvaldysi VP15.
ǁ refl. impers. trūkti proto: Jam truputį sukasi LTR(Lbv).
32. tr., intr. ppr. impers. Rdm, LTR(Auk), Stk, Švn, Pv, Gdl augti skauduliui, tvinkti: Pašinas kojoj liko, dabar sùka Kt. Man sùka kojos padą – bus jau kokia perauga Pjv. Sùka po padu, negaliu nei paeit Vs. Man sùka pirštą, tai negaliu dirbt Smn. Apstoj[o] votys: viena paskui kitą tik sùka ir sùka Pls.
33. tr. siūlyti, teikti, piršti: Sùko, sùko ir įsuko veršius auginti Grd. Sùka, sùka vis, svotoja, o anas kaip nesiženija, teip nesiženija Klt. Piršlėnė norėjo savo gentainę kaimyno vaikiuo pysukti; suko, suko, bet nesusuko Klp.
ǁ daug kalbėti: Sukiaũ, sukiaũ ir išsisukiau Šlčn. Sùkė sùkė i nieko nepasakė Klt.
34. tr., intr. SD91,360, Sut, L, Rtr, Ds, Lnkv, Up, Nv sukčiauti, apgaudinėti: Maišau, painioju, suku, meluoju SD139. Kad darbo žmogus galėtų savo reikalus ginti, jam reikia suprasti, kas ir kaip jį suka, kas jį melžia J.Jabl. Bet kad reikėjo užrašytūsius piningus mokėti, pradėjo raukyties, makliavoti ir sukti M.Valanč. Eik, kam suki̇̀! Aš matau, kad menkesnę medžiagą duodi! Nmn. Nei sukiaũ, nei vogiau, gyvenau tik iš savo rankų Dbk. Nelošk su juo [kortom]: jis labai sùka Ėr. Par akis sùka, apgaudinėja Krč. Sùka be sarmatos Dbk. Idant tiktai apgautų, bjauriai sukt ir meluot nesigėdi SPII14.
^ Sùkta – nedrūta Dglš. Suks, vogs – nepralobs Mrj.
suktinai̇̃
ǁ tr. neatiduoti, kiek priklauso: Darbinykams algos nesuk M.Valanč. Anys sùkdavo kaip išmislydami ažudarbį On. Aš jam daugiau jau nedirbsiu: vis man sùka ir sùka pinigus Vrn. I tokiai ten ubagei sùks dešimtį rublių! Trk. Sùkti svorį NdŽ. Visi Lauksodyje suka nuo [vokiečių] valdžios, kiek išgali: užrašo vieną gyvulį, o laiko du J.Avyž.
35. refl. Vkš, Sdk stengtis išvengti ką atlikti, išeiti iš keblios padėties: Tingi, sùkasi iš darbo Ėr. Ale ką darysi – reik kaip norint iš bėdos sùkties Šauk. Buvo susipainiojęs (įkliuvęs), bet sùkės, sùkės ir išsikilpavo Kp. Ir čia stebuklingai sùkas adversoriūs, kad jiemus tai (tokius klausimus) uždavinėjame DP139.
^ Kaip tik primenu sutartį, tai sukasi [ponas] lyg gyvatė iš praskilo LzP. Sukas kaip nuogas dilgynėj LTsV200(Ut). Sukas kap musia, šiltose kruopose inkritus LTR(Mrc). Sukas kai yla maiše LTR(Aps). Anas sùkas, sùkas kap laskūtas an ugnies Švnč. Sukisi ligą atimtas B. Sukúos kaip kirmėlė bačkoj, bet nežinau, ar išsisuksiu Dbk. Kaip suksies, kaip nesisuksi – iš smerties neišsisuksi LTR(Km).
36. refl. R212, MŽ283, Sut, I, Mžš, Mlt, LKT364(Mrp), Erž, Vn, Vkš greitai ruoštis, triūsti, darbuotis: Mergikės sukos apie pusrytį ir apyvoką Žem. Todėl tuo abu (gandrai), kaip reik tikriems gaspadoriams, vislab vėl taisyt ir provyt sùkosi greitai K.Donel. Darbylaike po laukus visi sùkas Pgr. Kap atsikeliu su patamsiu, tai sukúos ir sukúos: tai apie pečių, tai apie gyvulius, tai apie vaikus Kpč. Kai linus rauna su talka, tai gaspadinė tik sùkas, tik ruošias po gryčią Skrb. Ka poras vaikų numie būtų, sùktumys nušilęs Krš. Kad šešis vežimus parveži, tai labai reikia sùktis Brt. Kas sukė̃si, tas gyveno Drsk. Motriškos …, aple namus sùkdamos, mažiau tenuvargsta BM391(Rdn). Ir nebūkime kaip tos netikusios mergos, kurios dabar rėdytis pradėjo, dabar suktis, kad jau Viešpatis ejo DP570.
^ Abu sukės kai par rugiapjūtę LTR(Dkk). Sùkas kaip šėrė Slnt. Marytė sùkasi po virtuvę kaip vijurkas Snt. Šeimininkavo, sukosi kaip menturis po košę Žem. Sùkas kaip menturis be kobinio, t. y. žmogus greitai sukas J. Sùkas kai verpstė aplink, gaspadiniauna Klt. Sukas kaip karvalto ratelis Pšl. Sukasi (Sukies Tršk) kaip Darata apie grandį KlK32,87(Brž). Sùksiuos kai melnyčia be vėjo Jrb. Sukis kaip apatinė pusė girnų B360. Kokia te iš jos šeiminykė: sùkas kaip apatinė pusė girnų Dj. I sùkas kaip girnų apatiniasis kūlis Štk. Sukúos kaip mašinelė Krš. Baltras, vienas palikęs, sukos tuščiūse numūse kaip gandras lizde nupavasar M.Valanč.
ǁ labai stengtis, rūpintis: Sukis greitai – veikiaus vieta tropysis B. Jis tai sùkasi į gyvenimą (stengiasi prasigyventi) Gs.
37. refl. Knt, Skd, Skp, Ut, Lp, Klvr, Vl verstis, manytis: Sunku buvo suktis, vienam palikus Žem. Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu K.Bor. Kas begirdėti, kaip sùkatės? Šts. Kažin kaip ten anie bèsukas po Šiaulius? Plt. Našlė paliko su keturiais vaikais, reikėjo gerai sùkties! Rdn. Sunkiai vienai bobai sùkties Krš. Sukáus su savim, vyro pamesta – jug į žemę neįlįsi Šts. Mokėk sùktis, tai ir gyvensi Dkš. Reik sùktis mažu kuo (smulkmenomis, mažmožiais) Plv. Tai agurką užsiaugina, parduoda, tai pamidorą – žmonys sùkasi šiai[p] tei[p] Jsv. Vaikus auginome, dukteris leidome … sukomėsi kaip visi TS1903,11(V.Piet).
| Kampeliuke sukúos (esu suvaržyta, negaliu ką noriu daryti ir kur noriu būti): marti neprileidžia niekur Klt. Čia mun su keturiais arkliais nėr kame sukties – maž žemės tėra Šts.
38. refl. Vkš, Vl, Lp menkti, skursti, nykti: Ko jis pradėjo sùktise – a ne iš rūpesčių? Jrb. Negeros jo akys: kai jis pasižiūria, gyvulys sùkas Šmk. Paršas ėmė sùktis, tai papjovėm Mrj. Paršeliai sukas žemyn (dvesia) Trk.
◊ aki̇̀s sùkti [į šãlį] vengti susitikti, pamatyti, pažiūrėti (gėdijantis): Kai pamato mane, aki̇̀s sùka Jrb. [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis J.Avyž.
ant atmintiẽs (galvõs, liežùvio ST208(B), liežùvio gãlo Krs, mintiẽs, minčių̃, põmėties Dbč, Dv, Asv) sùkasi Kv, Žrm sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Sùkasi ant atmintiẽs, o vardo neprisimenu gerai Stk. Ot sùkasi an galvõs, ale negaliu atsimyt Lz. Sùkas ant galvõs, nežinau kaip pasakyt Erž. Ot sùkasi tas kaimas ant liežùvio, ir niekaip negaliu pasakyti Lkč. Prapuolė vardas, dabar man ant liežùvio sùkas Rsn. Ot sùkas ant liežùvio gãlo, ale prisimint negaliu Slv. Sùkasi ant mintiẽs, ale neatsimenu Stk. Sùkasi ant minčių̃, ale kad neatsimenu Btr. ×
ant dū̃šios sùkasi
1. B, R321, MŽ430, PrLXVII19, N sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko.
2. nuolat prisimena: Sukasi ant dūšios, tai ir ant liežuvio M.

ant smagenų̃ sùkasi sakoma, kai kas įkyriai kartojasi mintyse: Man tai viena [daina] sùkas an smagenų̃ Pls.
ant širdiẽs sùkasi; N
1. Kv, Grd sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ir negaliu atminti I. Sùkas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio Bt.
2. nuolat prisimena: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sùkos an širdiẽs Jrk112. Stov bernytis prie šalies, vis ma[n] sùkas ant širdiẽs JV874.

ant vienõs kójos sùktis
1. būti mikliam, vikriam: Tai mano boba kai ratas an ašies – tik sukas an vienos kojos Ml. Septyniasdešim metų, o do sùkas in vienõs kójos Klt.
2. apie labai besidžiaugiantį: Linksmiausioji, sùkas ant vienõs kójos Lž.

apiẽ (apliñk Grž) aũsį sùkti grasinti, taikytis mušti, suduoti: Mėnesį neišgyveno, o jau suka vienas kitam apie ausį Ėr.
ãšaros sùkasi akysè darosi graudu: Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų V.Kudir. Norėjo vaikus paglostyti, ėmė ašaros akyse sukties Žem. Skaudu darosi, ašaros sukasi man akyse Pt. ×
barakãtą sùkti
1. Slnt siausti, šėlti: Tik palik vienus vaikus, tujau pradės sukti barakatą Vvr. Kai tik pritemo, ir pradėjo vaikiai su mergoms barakãtą sùkti Krt. Mergei visaip nukrypsta, su vaikiais besukant barakatą Šts.
2. I tuščiai plepėti.
3. bizniauti: Jau tuodu pradėjo sùkti kaži kokį barakãtą Vvr.

čemerỹs nesùks nieko bloga neatsitiks: Valdžios nesùks čemerỹs, ka tik žmonys susišienautų! Krš.
dangtùką sùkti žaisti tokį žaidimą: Eidavom rundu, dangtùką sùkdavom Rsn.
galvà sùkasi
1. rūpi: Jum nesisùkdavo galvà del žemės Trgn. Man sùkasi galvà, kaip jis čia gyvens Mžš.
2. apima puikybė, išdidumas: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi A.Vencl.
3. eina iš proto, kvaišta: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta KlK14,72(Jnš).
4. labai sunku (mokytis): Kaip nuėjo technikuman, tenai galvà sùkėsi Upn.

gálvą sùkti
1. L, LTR(Ant), Mlk, Slm, Rz, Jnš, Šl, Plk, Dkš galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje, jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities A.Vien. Vaikai gėrisi pasakos fabula, daug nesukdami galvos, kokia ten yra autoriaus pamatinė mintis J.Balč. Kas čia norėta pasakyti, veltui galvą suktumei rš. Teip, tiem mokytiem daugiau reikia sùkt galvà negu prastiem Mžš.
2. Vdk, Jrb, Ps, Lb vargti protaujant, mokantis: Sùk sùk gálvą, o nieko negali išmokti Vvr. O kam munie reik gálvą sùkti be reikalo Grdm. Galvą prie kningos jaunuomenė suka TS1899,5.
3. Mrj, Bgs, Aln, Ps, Šln rūpintis: Visą dieną vaiko nėra namie, anys ir neieško, nèsuka galvõs LKT331(Gdr). Pro vaikus ir galvõs nèsuku – visi gerai gyvena Krš. Mama nė su vienu tiek nèsukei galvõs, kiek su tuo savo Stasiuku Mžš. Nèsukiau galvõs su namais (būdamas ligoninėje) – sustvarkė Adm. Sùkium gálvą su stogu – sienas sulipdysma Slm. Apie karves nesùk galvõs, sutvarkis be tavę Ktk. Gálvą sukù (jaudinuos, sielojuos), kam ne vieną pirkau paršelį Klt.
4. I, Plk, Plv, Mrj, Vrn, Km, Vp, Brž, Sk, Pc, Šl, Grdm, Vvr versti rūpintis, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas Žem. Nesùk tu man galvõs su savo siūlais! Žmt. Visą dieną sùkė man gálvą [vaikai] Dgp. Kam man galvà sùktie apie tokius dalykus?! Smal. Sugyvena, nèsuka vienas kitam galvõs Klt.
5. Vkš vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti Pt. Jisai gálvą sùka jai, ka eitų už jo Jrb.
6. I stengtis apgauti, apmulkinti: Man galvõs nesùk! Mrj.

galvojè sùkasi
1. Kt, Rod sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Tik sùkasi galvo[je], bet vis dar negaliu atsimint Gs. Ot, man galvõj sùkasi – tik pasakyt! Alk. Sùkasi giesmės galvoj Žrm. Kad ažgirsčiak, pagiedočiak, dar̃ – sùkasi galvõj, ir nemenu LKKXIII121(Grv).
2. rūpi: Jam sukės galvoj, kap čia sužinot, ką vargamista an jo šneka LTR(Vs).
3. trinka protas: Jai jau galvõj sùkas Rmš.

giltinė̃ nesùks nieko bloga neatsitiks: Nebijok, nesùks ano giltinė Užv. Dievui padedant, giltinė nesuks VP13.
giltinė̃ sùka (ką) ištinka mirtis, sunaikinimas: Kodėl jų (ponų) taip daug pirm čėso gi̇̀ltinė sùka? K.Donel. Krūmus ir girias linksmas jau gi̇̀ltinė sùka K.Donel.
giltinė̃ sùka [apiẽ úodegą] artinasi mirtis: Aplink jį giltinė jau suka Grž. Aš jau numatau, kad giltinė suka apie uodegą Slm.
į laukùs sùkti apie neprotingą elgimąsi: Kaip sunkiai protas žmogų valdo – vis į laukùs sùka Krš.
į šãlį sùkti (ką) darytis pranašesniam, lenkti: Jau muni suka į šalį sūnus: geriau už tėvą paskaito Nt.
jáutį už uodegõs sùkti meluoti: Ką čia jáutį už uodegõs suki̇̀! Šv.
káilį sùkti Ėr, Rmš stengtis neįkliūti, išvengti ko: Aš sukaũ káilį, norėjau iš bėdos išsisukt Prn. Kiekvienas savo káilį sùka Rm.
kãklą sùkti LKKXIII123(Grv) žudyti, daryti galą: Bėda an bėdos lenda, o trečia kãklą sùka Lz. Suk tavo kaklą velniai! (keik.) Str. ×
katari̇̀nką sùkti vienodai, nuobodžiai kalbėti: Ir pradeda sukti savo katarinką: Tep tata tep… kas ant stalo, suvalgykim, kas čierkoj – išgerkim K.Saj.
ki̇̀ta sùkus antra vertus, kitu požiūriu: O kita sukus, ko nori? Gmž.
knýpkius sùkti žaisti tokį žaidimą: Kad bus piktas oras, po stalais knýpkius sùka Ktč.
kójas sùkti prie (ant) dùrų mirti: Vargsti, vargsti, žiūrėk – jau reikia sùkt kojelès prie dùrių Btg. Jei ji mun nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kójas sùkti ant dùrų Skdv.
lẽtenos sùkasi ant dùrų; LTR apie norintį išeiti.
liežuviù (liežùvį, liežiùvį) sùkti daug plepėti: Jeigu jis taip mikliai gydys, kaip liežuviu suka, po metų kitų nebus ligonių rš. Sùka liežiùvį visi, kap kas moka, kap gali Rš.
liežùvis (liežiùvis) sùkasi įstengia kalbėti: Jos liežùvis sùkas, ji paporina visokių naujienų LKT386(Mrc). Tėvui ne tep liežiùvis sùkas (prastai kalba) Rš. Liežùvis jo nèssuka – atsigėręs arielkos Pls. Mano liežùvis nèsukas vokiškai Plšk.
li̇̀zdą sùkti (sùktis)
1. kurti šeimą: Su Vincentu neiškentu, su Juzuku li̇̀zdą sukù (apie nepastovią merginą) Šll. Reikia jau savo li̇̀zdas sùktie Švnč.
2. įsitaisyti, įsikurti: Pačiame jo valstybės viduryje, jo, galima sakyti, širdyje, priešas sukasi sau lizdą rš.

nósį sùkti
1. veikti uoslę maloniu kvapu: Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė Vaižg.
2. LKKIII194(Pls) pykti.
3. bjaurėtis smarve: Žmogus, per amžių papratęs padoriai, nosį suka, įėjęs į tokį kiaulininką Žem.

nósį sùkti [į šãlį, pro šãlį, tolỹn] End rodyti nepalankumą, šalintis: Kitą kartą, žiūrėk, jau ir sutarė, ir merga nebesùka nosies J.Balt. Visi čia tokie poniški, mandrūs, suka nuo manęs nosis į šalį J.Avyž. Ji į mane nenori nei žiūrėt – eidama suka nosį tolyn Ėr. Vieną kitą sykį parnešė vaistus – nósę sùka Klm. Pinigų nėr, tai kiekvienas gaspadoraitis nosį pro šalį suka A.Vencl.
nósį sùkti [į šãlį, į trū̃bą] Jnš nemaloniai veikti uoslę: Ką čia teip verdat, kad net nósį sùka? Sv. Tabokas nósį sùka į šalį Varn. Smarvė nósę sùka į trū̃bą Krš.
pakáušį sùkti įtemptai galvoti: Rūpinasi i jis – sùka pakáušį Pn.
pánčius sùkti ėdant velti tarp dantų: Tas arklys nebepaėda, pánčius sùka Ėr.
pil̃vas iñgrąžtį sùka labai norisi valgyti: Pil̃vas gal jau iñgrąžtį sùka? Klt.
ramùlį sùkti dūkti, išdykauti: Šventoms dienoms vaikai susirenka ir sùka ramùlį, kol par dulkes vienas kito nebmato Kin.
ramùnį (ramùlę Erž, ramùlį Jnš, rãtą, ratẽlį) sùkti Všk meilintis, mergintis: Visą vakarą, sako, apie gimnazistę ramunį sukęs J.Paukš. Daba jauni – ką ten! Tik pakėlė galvą, jau, žiūrėk, ramùlį sùka apie panas Sk. Sùka ramùlę aplink Julę Krž. Reikėjo Anelei ištekėti ne už Gulbino, bet už Anzelmo Lukošiaus, kuris apie ją suko ratą J.Avyž. Levukas, o gal kokia Levutė! Palauk, palauk, ar tu ne su ta ratelį sukai? rš.
ratù sùkasi sakoma negalint atsiminti gerai žinomo dalyko: Sùkas ratù, ale nemenu Šlčn.
spar̃ną sùkti Adm mergintis.
sprándą sùkti žudyti, daryti galą: Viena bėda ne bėda, antra nepatinka, ė trečia sprándą sùka LKKXIII123(Grv). Suk sau sprandą, bene man tavę gaila! Žž.
sprándą sùktis žūti, galą gauti: Nors jūs sprándus sùkitės! Lkm. Sùkis kur sprándą! Klt.
su liežiùviais sùkti apkalbėti: Eina, patikinėja, su liežiùviais tik sùka, tik sùka Klt.
sùkęs apsùkęs Ds, Skdt, An, Pbs, Jnš labai dažnai, nuolat: Ko tau reikia toje daržinėje, kad ten sukus apsukus? J.Avyž. Valgnumas vaiko: sùkęs apsùkęs vis prie stalo Ktk. Sùkus apsùkus vis lekia in močią [ištekėjusi duktė] Klt. Sùkę apsùkę ir vėl visi čia sulenda Užp.
sùk (ką) balà, (devýnios, gãlas NdŽ, galai̇̃ Krž, kélmas, kvarabà Mlk, nemãtęs Ds, nógla, pakrãtę, pélkė, perkū́nas Žl, Grž, pi̇̀kis, smalà Strn, šim̃tas NdŽ, vélnias) Aln; M tiek to, tesižinai: Sùk ją devýnios, gali važiuot! Ds. Užmokėjai, ir sùk jį gãlas! Sug. Kaip būs, teip išvažiavus, sùk tave kélmas! KlvrŽ. Sùk juos nógla, tuos pinigus! Aln. Sakau, eisiu išsibart, o vėl misliju – sùk pakrãtę Ob. Sùk tave pélkė: kaip ten būs, teip! KlvrŽ. Sùk jį perkū́nas, tegul sniega! Dbk. Važiuoju ir aš į jomarką, sùk aną pi̇̀kis! KlvrŽ. A, sùk ją velniai̇̃, tą žuvį, gal nesupuvus! Vdn. Sùk tave vélnias, neškis jau tą kirkę Vlkv.
sùk (sùka) (ką) devyni̇̀ [perkū́nai] (bi̇́esas, devýnios DŽ, ùbagas, velniai̇̃ Šts, Sdk) Ar toks keiksmas: Suk devyni stiprybę mano tokią! B.Sruog. Sùk tave devyni perkū́nai! Skr. Suk ubagas, mesiu aš ir tą dešrą! Šts. Sùk taũ velniai̇̃ su visa tavo pačia! Kam man jos reikia! Ds. Suk tave velniai su visokiais niekais prasidėt Jnš. Suk jį biesas, teip daėdė kult! Antr. Sùka tave velniai LD376(Lbv).
sùk matarúok būtinai: Sùk matarúok, kas priguli – atiduok Skp.
súkti apsukui̇̃ Jnš nuolat tą patį kalbėti.
sūkà sùka NdŽ, VP26 graužia rūpestis, susikrimtimas: Kuri čia tavi sūka suka? S.Dauk.
sū̃ką sùkti
1. bėgioti, ieškoti, rūpintis: Ir sùko sū̃ką, kol gavo Slnt. Vel[nia]s pašėlusiai sū̃ką sùka terp žmonių KlvrŽ. Dabar jis vėl iš naujo sūką sukt pradėjo TP1881,34.
2. pataikauti: Sùkti sū̃ką apie ką NdŽ.

sū̃kį sùkęs nuolat, labai dažnai: Sū̃kį sùkęs ir vėl čia Stl.
ši̇̀rdį sùkti Dr, Skd, Trk, Nt pykinti: Sùka ši̇̀rdį, vemsu po tos jūso ruginės Šts. Net ši̇̀rdį sùka, kaip man juokas ima Tj.
úodegą (úodega) sùkti
1. Mlt, Vkš stengtis išvengti, išsisukinėti: Sùka úodegą ir šiaip, ir taip, kad tik nereiktų eit prie kūlymo Lkč. Nesùk uodegõs, aš viską žinau Dkš. Dabar šiap sùkęs úodegą, tep sùkęs – nieko nepadaro Vlkv.
2. meilintis, glaustytis: A, gudri lapė tai uodega suka, tai vėl įkanda V.Kudir. Jau anos úodegas sùka, tos katės Dov.
3. džiaugtis: Vilkas kap šoko an kiškio i griuvo. – Jau, – sako, – dabar prispaudžiau! – i úodegą sùka Vlk.

ū̃są sùkti meilintis: Vaikinai sùka ū̃są apie mergas Jnš.
ùžpakalį sùkti pralaimėjus bėgti, trauktis: Velija toj vietoj atlikti, nekaip kryžokams užpakalį sukti S.Dauk.
vė́jai sùkasi galvojè labai nerimtas: Jai sùkasi vė́jai galvõj Jon.
žándus sùka apie ką labai rūgštų: Tavo obulai žándus sùka Slnt.
žarnomi̇̀s sùkti apgaudinėti, meluoti: Visi sùka žarnõm, žiūri savo kišenės Jnšk.
antsùkti, añtsuka, -o (ž.) tr.
1. pasukus atvaryti: Antsuko lytaus būrelį Šts. Buvo lytų antsuką̃ i nusuko vėl LKT64(Lkž).
2. uždėti, užmesti: Dar galiu antsukti pusę centnerio ant pečio Dr.
apsùkti, àpsuka, -o (àpsukė Š) Š; L
1. tr. R, MŽ, K padaryti, kad judėtų aplink savo ašį: Api̇̀sukiau dukart [girnas], ir nukrito pumpurė Pb. Jo vėjinis malūnas àpsukamas Mrj. [Daktaras] liepė padaryt tokią apsukamą lovą ir karalaitę paguldė ing tą lovą BsV33. Kalvaratą apsùkti (verpti) išmokė, i gan Pvn. Ko ana verps, ka nėra ne kalvarato apsùkusi (niekada nepabandė verpti) Gd. Aš žiemą, kai turiu laiko, ratelį api̇̀suku (suverpiu) da kam Aln. Apsùk girnas (pramalk kiek), be miltų nebėr Vrnv. Kelki, marti, ilgai miegi. Apsuk girnas – kiaulės žviegia NS619.
| refl. R, MŽ, Sut, N, K, Š, NdŽ: [Šokdamas] paskui tarp savęs apsi̇̀suki ir paimi mergaitę, suki Sk. Net apsi̇̀sukė aplink an savę bežiūrėdama Ob. Įmetu tą rundulį į tą [v]andinį, tas rundulis šr aplinkuo apsi̇̀sukas Klk. Dvi teipag šali pjauti kitų durų buvo apsisukami Ch1Kar6,34.
| prk.: Sveikam netrunka metai apsisùkt Tj. Greit viskas apsisùks: tie metai prašvelps kaip juokas Krš. Laukiam vasaros, jėjam, o ta atejo, apsi̇̀sukė, čiukšt – ir nebėra Lb.
^ Duok, kad penkiais kūliais apsisuktų (verstųsi per galvą)! rš.
ǁ pavarstyti (rožančių) poteriaujant: Aš dar vieną rožančių to bedievio pražūčiai apsuksiu rš.
2. tr., intr. Všv padaryti, kad judėtų ratu: Paėmė už apikaklės, apsuko apsukęs ir nutrenkė į patvorį BIII204(Škn). Ka aš dėsu į griovį apsùkęs! Akm. Žmogus su spragelu apsukęs davęs lapei į galvą Sln. Tai kūlėjas! Nemokė[ja]u apsùkt kultuvo Rš. Anei spragilo neàpsukė (nė kiek nepadėjo kulti)! Lp. Rankos neàpsukė (nesumalė nė grūdo)! Lp. Liežiuvio galu api̇̀suka, api̇̀suka ir išema krislą iš akies Ob.
| refl. tr.: Davė į žemę apsùkusys juodos duonos riekę Šts.
3. tr. traukti dalgį šienaujant: Žolės – nemožna dalge apsùkt (daug) Klt. Bijo dalgės apsùkt (nenori šienauti) Klt.
4. tr. maišant pajudinti ratu, aplink: Kas čia tavo do viralas – kaip kaulas, nemožna ir šaukštas apsukt LTR(Ds). Prideda smetonos burokuosna – nemožna šaukštu apsùkt (labai tiršti) Klt.
apsukamai̇̃ adv.: Prydėjau varinį kleckų neapsukamai (tirštai) Lkv. Tokia paaugà šįmet tų kopūstų: kai verdam, tai puode neapsukamai̇̃ Žal.
5. tr., intr. LL126, Prn ratu, lanku apeiti, apvažiuoti, apskrieti: Apsuksi̇̀ tą mišką ir privažiuosi tokį kelelį Jnšk. Plačiai [autobusas] prekes išvažio[ja], plačiai àpsuka Pvn.
| Žvaliai apsuko akimis (apžvelgė) gubų eiles J.Avyž.
ǁ tr. padaryti ratą (skriejant, einant aplink): Gandras apsukdavo aplink sodybą trejetą ratų rš. Ančiukas apsuko vandeny ratą rš. Apsukau lyg aklas du rinkius apei mišką Slnt.
ǁ tr. padaryti, apvaryti aplinkui: Gal šiandiej apsukstà klodą [statomam tvartui] Slm. Eik ubagui duonos griežinikę apsùk (atriek) par kamputį Erž.
6. tr. Slm, Grd iš visų pusių einant apsiausti, apsupti: Apsùko mišką iš keturių pusių i paėmė visus Krš. Kazokai juos apsùko i paėmė vokiečius Sdr.
| prk.: Kapus apsùko numais, mokyklums, darželiais – nebūs kur gulties Krš.
7. tr., intr. Alv, Skrd, Dkš, Rmš, Pc, Vkš daugelį vietų apeiti, apvaikščioti, apvažinėti: Visur apėjau, apsukaũ ir nieko neradau, ko man reikėjo Mrj. Teko daug kur apsùkt Jsv. Dabar àpsuka žmones mašinom visur Iš. Pusę Kuršėnų apsukái, o kad aš prašau pajudėti, raitais kaip kirminas Krš. Daba tai jau apsùksi visur, ka viena likai Šmk. Apsukaũ [per vaikus], pavažinėjau smagiai Jd. Visus kraštus àpsukat vis par tuos mokslus Jon. Išalkęs vilkas aplink visur apsuko ieškodamas sau paėstie Tat.
| prk.: Pasakos … platinasi iš vietos į vietą ir apsuka visą svieto dalį LTII477(Bs). Jis su savo liežuviu visą svietą apsuka LTR(Vdk).
ǁ intr. apeiti gyvenant, nuomojant: Mes visur api̇̀sukėm, kai savos žemės neturėjom Pg.
ǁ tr. apeinant rasti: Pagu Šventybrastį geros geros žemės apsukaũ Srv.
8. refl. apsilankyti, pabūti: Važiavo pas dukterį apsisùkti Trk. Aš, mis[liju], važiuosu pri Vandos apsisùkti End. Jūs, berniukai geltonūsiai, apsisùkit mūsų pusėj (d.) Grž. Važiuokiav, sako, į muno pamiliją apsisukti S.Dauk. Vargų vargai vieni, kur apsisuksi V.Kudir. Kur tik apsisuksi – bjaurybė, nenauda, vagis, dykaduonis! J.Jabl.
9. prisimeilinti: Apsisùk apie tėvą, gal ko i gausi Upt. Apsisùk, ir Jonas tavo! Mrj. Pry našlės apsisùkęs gyvena Šv.
10. tr. pašokti ratu: Porą kartų apsùkę aplinkinį aslo[je], suleidžia jaunuosius į porą šokti JR65. Susitiko gegužinėje ir ten apsuko keletą ratų rš.
ǁ refl. Lb, Sdk pašokti: Visi šoka, einam ir mudu apsisùkti Jnš. Šiąkart teip ir neteko apsisùkt su Maryte Užp.
11. tr. R201,378, MŽ268,507, M, LL101, Rtr, Trgn apgręžti: Arklį àpsukė ir nuvažiavo Aps. Kad sugebi arklius gerai apsùkti, nereik jau kelti to plūgo Als. Apsùko už rankos paėmęs ir paleido Brs. Antreip šliures reik apsùkti Rsn. Ans y[ra] toks mandrus: gal šnekėti i vienaip, i antraip, ka i vandenį bebėgantį apsùktų Lkv.
| prk.: Ant neprieteliaus apsuk nelaimes, nes anie gyvena be tavo baimės M.Valanč.
| refl. intr., tr. R322, MŽ431, Š, Rtr, Gsč, Trk, Plng, Jdr: Atsisėdau, kepurę apsi̇̀sukau antraip, lezgį į užpakalį Tl. Mašinos apsisuko ant dirvonėlio ir nuvažiavo atgal V.Bub. Autobusas čia ateina, apsi̇̀suka ir grįžta JnšM. Kol varsnų gale apsisuki, arklys pasilsi Kpč. Tas senas [jautis] jau gerai eina, o šitas negerai apsi̇̀suka Pb. Čia apsi̇̀sukta arklio su rogėm Trak. Nuvažiavo į paardę, apsisùkos i privažiavo pri pat Krp. Mūs atšlaimas nedidelis, su ratais neapsisuksi̇̀ Dglš. Nė žodžio nepasakė, apsisùko ir nuejo Vkš. Bugenis kariškai pasitempė ir, apsisukęs ant vieno kulno, išžygiavo iš kambario J.Avyž. Pamatė muni, greit apsisùko ir pabėgo Vkš. Tavę name neradau, apsisùkęs išėjau JD1304. Ant [storų mūrų] viršu šeši kareiviai, greta jodamys, apsisukti galėjo S.Dauk. Ir kada anys vaikščiodavo, nebuvo jiemus privalu apsisukti (paraštėje apsigręžti) BBEz1,9.
^ Kad duosiu, net apsisuksi̇̀! Ds. Vienas sako – bėkim, kitas sako – čia stovėkim, trečias sako – apsisukim (vanduo, akmuo, nendrė) LTR(Skp).
ǁ refl. galėti pajudėti: Virtuvė tik apsisùkt Dg. Daržinė didžiausia, apei dvidešimt sieksnių daržinė – neapsisùksi, kas buvo svieto KlvrŽ.
ǁ refl. padaryti posūkį, pakrypti į kitą pusę: Po tam apsisuks ta rubežis nuo Baalos ChJoz15,10.
12. atėjus labai trumpai pabūti: Neilgai buvai svečiuos: tik apsi̇̀sukei ir vėl namo Skdt. Ko taip skubi: nespėjai nė apsisùkt ir vėl išvažiuoji Jnš. Pareisma, apsisùksma i vėl išeisma Trš.
ǁ neilgai trukti, truputį palaukti, pabūti: Vaikai pavalgo, apsi̇̀suka ir vėl nori Ėr. Kai grįžta namo, tai apsisùks – i vėl valgo, apsisùks – i vėl valgo Upt. Tai ne gaspadinė, kad kur apsisukus valgo Rod. Vis valgai i valgai apsisùkdamas – kur tau i telpa! Ll. Kai namie, tai apsisukdami̇̀ valgom Pg. Tokius obūlius, grūšus gali ėsti apsi̇̀sukdamas – vienas [v]anduo Krš. Ai, apsisukdamà dešimt litrų suvalgyčiau! Rdd. Rija ir rija kur tik apsisùkęs Nč. Apsisùkei, atsileidei i vė myli vaiką Dglš. Pamatysi, apsisùksi i vėl pati turėsi dirbti Sk. Apsisùkęs i eik pri kiaulių Erž. Apsisukdamà palaistau, tai ir auga [uogos] Šil. Ji, būdavo, apsisùkus i atvažiuo[ja], apsisùkus i atvažiuo[ja], vargšė Jrb. Lesyt vištos reikia apsi̇̀sukant – lesa gerai Alv. Ji apsisukdamà pasmus ir pas mus Mrj. Tą pačią [šneką] varo i varo apsisùkdamas Klt. Tas katinas prausas, prausas apsisukdamas Žr. Duoda vėjo visims apsi̇̀sukdamas Kv. Vogė apsisukdamys Kl.
13. tr. Nv, Vkš apversti: Apsùk antrą pusę kepenės, kad apkeps viena J. Sakau, kad dega [pyragas], reikia apsùkt kita puse Pv. Pridedi tokią lentą i taip duodi [linus]: àpsuki, àpsuki, papurtini Lc. Buvau lovo[je] apsukamúoju (vartomas) – teip sirgau strėnoms Lnk.
| Girtas, liežuvio neapsuka rš.
| refl.: Jis apsisuka lovoje į sienos pusę I.Simon.
^ Del ko šuo guldamas trissyk apsisuka? – Ieško priegalvio Nm.
ǁ prk. pakeisti, pertvarkyti: Neapsùksiam pono Dievo tvarkos Šts.
| refl.: Bene bus visą laiką taip – apsisùks Rs.
ǁ prk. antraip pakreipti, išaiškinti: Jis taip apsuko, jog tamsta nežinodamas likai jo bičiulis J.Balč. Nei aš taip maniau, nei ką. Kad tu mano kalbą taip neapsuktum I.Simon. Àpsukė, kad mes lieso pieno neimam Krč.
14. refl. R240, MŽ320, I, Trk, Krš, Krč, Kt vikriai susitvarkyti, apsidirbti, apsiruošti: Apsisùk greitai ir grįžk namo J. Mamaite, apsisuk mums čia su pusdieniu! Žem. Mokėjo, apsisùko, greit reikalus sutvarkė Jrb. Par kelias dienas ir apsi̇̀sukė Dbk. Aš apsisùkdavau gerai, dar i siuvau Vn. Ne juokas, trisdešimt karvių melža, ale ji kai[p]mat apsi̇̀suka Rs. Greit apsisùk apie gyvulius, i einam Krkn. Tik va apsisuksiù ir ateisiu Vlk. Bėgsiu numie apsisukti, palikau pečių bekūrenamą Dr. Turam apsisukančią gaspadinę, py visko ji supranta Prk. Buvo apsisuką̃s vyras Šts. Oi tu, gaspadine, greitai apsisukie, privirkie kopūstų ir su lašiniais LTR(Grv). Matas siųstas tur netrukti, bet kuo greičiau apsisùkti JD181.
ǁ vikriai apeinant sutvarkyti: Tu tik apsisùk su kirviu po sodą, i bus tvarka Ps. Jis ims ir botagu apsisùks Gž.
| prk.: Ar nemanai, kad laikas būtų su šluota apsisukt ir po pasaulio rūmą S.Nėr.
ǁ susidoroti: Su užpuolikais mes sumaniai apsisukome rš.
15. refl. nuvykti kur ir greit atgal grįžti, sparčiai suvažinėti: Į miestą par valandą apsisukáu Rs.
16. tr. R378, MŽ507, LL199, Rtr, Slm, Pnd, Kb, Aps apvynioti, apsupti kuo: Apsùk pala – ką tę vaiką gryną nešioji Dbč. Nešės neapsùkę vaiką veselion i peršaldė Dglš. Su skarele jam api̇̀sukė koją Brž. Ana man i pirštui apsùkt skepetaitės nenupirko Prng. Api̇̀suka [nuometu], būdavo, galvą Sb. Stula ituoj apsùk tu ją Lz. Kad einant miškan gyvatė neįkąstų, tai reikia kojas apsukt su žaliu audeklu LTR(Auk). Grikių tik viršūnes àpsukam su tais pačiais grikiais ir statom po vieną kūlį Slk.
apsukamai̇̃ adv.: Apsiūk rankovę apsukamai̇̃ Alv.
| refl. tr., intr. Gdr: Senis apsisukęs kaklą stora raudona skepeta rš. Visą ranką apsisùkus, nieko negalia paimt Jrb. Tas vagis atėjo pas dvarą, apsisuko virkščioms ir ritosi BsPIII228(Brt).
17. tr. uždėti vyniojant aplink: Beržioką api̇̀sukei apie ragus – ir vainikas Sug. Nėr čia kas veja (maža siūlų) – trys rozai apsùkt [apie lanktį] Klt. Apsuko ant plūgo vadeles, pavalkus atleido J.Paukš.
| refl. tr.: Tas ponaitis ka leka, tokį raudoną šalikiuką apsisùkęs Akm.
18. refl. OG409, Svn, Aps apsivynioti, apsivyti, apsiraizgyti: Tu man ar užmigsi, ka prieis, ka duos su botagu [kerdžius], tai apsisùks kelis kartus apie sprandą! Mšk. Aplink bulbas ta žolytė apsi̇̀suka Dgp. Apsisuks ant kaklo tavo žalčiai Sut.
ǁ Ktk pririštam aplink einant susinarplioti, vyniojantis virvei, grandinei: Pažiūrėsiu, ar neapsisùkę arkliai Ėr. Apie karklus [karvė] apsisùkus, žemė juodai išgraužta Slk. Karve, kur dabar apsisukai̇̃ tuos krūmuos! Jrb. Karvę radau aplink mietą apsisùkusią Vkš.
19. tr. Š, LL122, Rtr, Dglš, Dkšt, Trgn, On, Vad, Nmč, Lš, Arm, Snt, Up, Vkš apgauti: Žiūrėk, kad turguj niekas neapsùkt Dgl. Gal manai, kad žmones apsuksi, Dievą apgausi? KrvP(Al). Ko vėpsai sakytum api̇̀suktas? Vj.
20. refl. Kl, Up pasistengti, pasirūpinti: Reikia apsisukti, kad arkliai žardyje nekęstų bado V.Kudir.
ǁ refl. prisigretinti, prisitaikyti: O tę apie melžėjas apsisùk, tos tai papasakos Ob. Mokėk apsisùkt, tai visa gausi Krs. Apsi̇̀sukė i pavogė grūdų Dglš. Gaidys i dvi vištos prapuolė – lapė apsi̇̀sukė Klt. Jisai razumnas vyras, reikia tik apsisùkt Pnd.
ǁ refl. reikiamai pasielgti, susitvarkyti: Nemislykiat, vaikaliai, da aš su jumis mokėsu apsisùkti Vvr.
21. refl. išsiversti: Su merge neapsisuksi, reik pačios Šts.
22. tr. LL266, Rmš, Jnš, Vkš apsvaiginti: Smalkiai apsùko galvą Dkš. Degtinė kožnam galvą àpsuka Lš. Jau ir man galvą api̇̀sukė alus Slm. Tep smarkiai važiavau, kad neit galvą apsùko Alk. Jokūbas vyno nei nė kokio galvą apsukančio gėrimo negėrė M.Valanč. Tu (apyny) visims vyrams galvą apsuki S.Dauk. Gardi rūgštelė apsuka galvelę Pšl.
^ Ko tu in tuos vaikus lygiai api̇̀suktas lendi? Trgn. Laksto, rėkia kaip api̇̀suktas Vj.
| refl. R95, MŽ124, Jon, Dglš, Ml, Gršl: Kai mergės drignių an garo padeda, tai apsi̇̀suka galva – kaip durnas palieki Žg. Teip jau porą stiklinių ka išgersi, jau jusi į pakaušį, jau apsisùks Jdr. Mergai [supantis] apsi̇̀sukė galva, ir nutrūko, nulėkė [nuo sūpuoklių] Aps. Apsi̇̀suka galva, griūvu Klt. Ka ans jema pasakoti, aš jau nepratęs, galva apsisùksias Akm. Nu to televizoriaus apsisùko savie galva kaži kaip Trk. Šiš lyg galva apsi̇̀suka, lyg kai, i paklaidydavo žmogų Vlkš.
23. tr. šnek. godžiai suvalgyti: Košės bliūdą apsukáu Vvr.
◊ aki̇̀s apsùkti suvedžioti, apgauti: Baidyklė apsuko mun akis Šts.
ant vienõs kójos apsisùkti greitai ką padaryti: Šis, ant vi̇́ena kója apsisùkęs, greit padavęs gerti Šts.
gai̇̃liąją apsùkti paverkti, nubraukti ašarą: Apsùks gai̇̃liąją išejus, ir tep mačis (turės tuo pasitenkinti) Krok.
gálvą apsùkti
1. Grdm, Rz, Jnš, Ut pasiekti, kad pamiltų, prisivilioti: Puiki mergė kožnam vaikiuo gálvą àpsuka Vkš. Tėvai nepadarys nieko, ka [bernui] gálvą apsùko Slnt. By kokia jam gálvą neàpsuka Erž. Kiekai mergų gálvas tu api̇̀sukei? KlbIII24(Lkm). Geru liežuviu mergai galvą apsuksi KrvP(Dg).
2. Lkž, Lk palenkti į savo pusę, paveikti, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas, su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus Žem. Jeigu ko reiks, ims kalbėt ir api̇̀suka gálvą Slm. Blogos kningos ir netikę laikraščiai apsuka dažnam galvą Blv.
3. padaryti išpuikusį, nesugebantį realiai vertinti padėties: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams rš.
4. paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas kaip buvo, ot gálvą apsùko, i viskas Als.

galvà apsisùko
1. Skrb, Als apkvaišo, sukvailėjo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! ar galva apsisuko? LzP. A tau galvà buvo apsisùkusi ten eiti? Krtn. Per karą žmonių gálvos apsisùkę PnmA.
2. Km nesusiorientavo, sutriko: Taip giriant lapei, apsisuko varnos galva J.Jabl. Į vargą įpuolus ir galva apsisuko Žem. Tiek darbo, net galvà apsisùko Pkr. Kap noragas jo nusmuko, berno galvà apsisùko DrskD245.

kai̇̃p ant ži̇́edo apsisùkti Skp labai greitai praeiti: Tai greit laikas bėga – metai kai̇̃p ant ži̇́edo apsi̇̀sukė: čia buvo žiema, čia vėl vasara Slm.
ki̇̀ta apsùkus antra vertus, kitu požiūriu: Ki̇̀ta apsùkus, i anas kaltas Dglš.
krãmę apsùkti antrà pusè primušti: Apsuksu tau kramę antra puse, kad sugausu! Šts.
liežùvis (liežiùvis) visai̇̃p apsi̇̀suka labai įgiria, įpasakoja: Iš jos tai gausi, ko nepirkęs – jos liežiùvis visai̇̃p apsi̇̀suka Lb.
nėrà kur̃ apsisùkti Skrb;
ledvà apsi̇̀suki labai ankšta: Į trobą priėjo tiek žmonių, kad nėrà kur̃ apsisùkt Jnš. Seniau ka sueidavo po kelias šeimas, ka negalėdavo prasigrūst pirty – tirštai būdavo, ka nebùs kur̃ apsisùkt Mšk. Nė̃r kur̃ i apsi̇̀suka pirkioj – ažkrauta Klt. Yra tokia pašiūrikė, ledvà apsi̇̀suki – nėr kur vištų laikyti Skdv.
prõtą (rãzumą Sln) apsùkti padaryti kvailą: Ką Dievas nori bausti, tam pirma protą apsuka PPr96. Rãzumą àpsuka: užpulna ant žmogaus keli, piningus atema Stl.
smageni̇̀nė apsisùko pakvaišo, sukvailėjo: Žiūrėk, kad smageni̇̀nė neapsisùktų nu tų mokslų Pln.
sprándą apsùkti; N užmušti.
sū̃kį (sùkęs Klt, Sug) apsùkęs DŽ, Sv, Lnkv sakoma, kai žmogus, ką padaręs, truputį palaukęs vėl tą patį daro, kartoja: Sūkį apsukęs vis čia pat beesąs; visų jo pasivaikščiojimų galas savaime pasidarė Gondingoje Vaižg. Sùkęs apsùkęs, būdavo, ir par mum Sdk. Ana kur sùkus apsùkus vis kąsnelį kokį valgyt paduoda Ad. Sukę apsukę ir vis tą pačią (tą pačią kalbą kartoja) LTR(Ds).
širdi̇̀s apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią; apsisùko širdi̇̀s mano, jau aš ir pas pačią JD1337.
špygõm apsùkti apgauti: Anys mane tik api̇̀suka špygõm ir toliau savo varo Lb.
atsùkti, àtsuka, -o (àtsukė Š) tr. K; L
1. LL211, Rtr sukant atpalaiduoti, atidaryti: Atsùk atgal skląstelį nu durų J. Duris atsùkti NdŽ. Atsùkti sraigtą DŽ1. Atsukáu ir tą raktą LKT44(Lž). Atsuko volę, kibirą pakišo, alus šnypščia, švirkščia J.Paukš. Yra tokios bačkos, trikojai: kaltą atàsuki, viedrą pakiši, ir bėga gira Antr. Kraną atàsukiau šiltą Adm.
| refl. tr. Š, LL211: Girdu, atei̇̃ta kažin kas, įkišo raktą į duris atsisùkti Als. Muno vaikas dar mažas: pats negalia durių atsisùkti Vkš.
2. DŽ pasukus įjungti: Atsuk radiją, pasiklausysim Plng.
| refl. tr.: Ko tik neprisiklausai atsisùkęs radiją! Žr.
3. MŽ, N, P, I, Rtr, DŽ, NdŽ, Brs atgręžti: Grėtė įsižeidusi atsuko jam nugarą I.Simon. Aš aną kalbinu, ana mun nugarą àtsuka Vkš. Atsùk murzą šišion Gršl. Brinkt, subinę atsùko, į lovą – i papūsk į uodegą! Trk. Paveiza, ka ratai an stogo užvažiuoti, dišlius àtsuktas an Žagarės (apie kaimo jaunimo pokštus) Klk. Atàsukė arklius iš šalikelės ir nuvažiavo plentu Ds. Pakinkykit žirgelius ir atsùkit į vartus JV595. Atsuku akis – nebėra baidyklės Šts. Prariektą duonos kepalą neatsuk į duris, kad neišeitų (priet.) Šts. [Trobų] gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas S.Dauk. Tada atgrįžo (atsuko) Ponas labai stiprą vakarinę [vėtrą] BB2Moz10,19. Nu to laiko visą savo galią atsuko ant lietuvių ir žemaičių S.Dauk.
| prk.: Vaikai tėvų antraip neatsùks (nepakeis) Šv. Atsùkus (antra vertus) dabar i geriau gyvent Slk.
^ Pabaigiau dainas i viską jau, į kitą pusę atsùko (pasenau) – jau lauk mirtis Šll.
atsukamai̇̃ adv.: Neatsukamai I.
| refl. J, Š, Rtr, Ad, Nm, Jrb, Plšk, Jdr, Vž, Als, Sd, Klk: Varnos pačioj viršūnėj ir prieš vėją atsisukusios. Oi, dar paspirgins! V.Bub. O tatušis nė sukte nebatsi̇̀suka, paleido iš tiesų rūkti į pušyną BM382(Lž). Tegu jį bala, ka tik sulauksiu Kalėdų – nė atsisùkt neatsisùksiu, ka eisiu į namus! Mšk. Atsisukáu i parejau numie kailiniais kvepančiais Gd. Tas vaikas ten draskos, kroka, o anie nė atsisùkę nepaveiza Tl. Rodos, eičiau ir neatsisùkčiau į tą pusę Stak. Atsi̇̀sukiau padabot, kas te eina Ck. Kai eina, tai vyža ugnį degina, o atsisuki – nieko nėr LTR(Lkm). Ka žvirbliai javų nelestų, reik sėjant taip daryti: atsisukti į šiaurę i mesti tris saujas grūdų, o po tam greit atsisukti i eiti pri savo darbo LTR(Vdk). Ka katė prausas, ta būs svečių iš tos pusės, į kurią atsisukusi prausas Plt. Paskui, atsisukę ant kits kito, mušose tarp savęs S.Stan. Atsisuko ant munęs užpakaliu, o ne veidu P. Kitais keliais atsisukęs laimingai grobį parvirdė S.Dauk. Tada bus lietus, kai vėjas atsisùks iš vakarų Jsv. Vėjas atsisuko nuo žiemvakarių J.Balč. Atsi̇̀sukė an čia vėjas, gryčia baisiausia šalta paliko Mžš. Vasarojaus neveža, kol neatsisùko šiaurės vėjas Žg. Atsisuko rytvėjelis ir nupūtė vainikelį D57.
| Atsisùkus saulei (po saulėgrąžos) diena pradeda ilgėt Ds. Jau turbūt tik kitas kampas žemės atsisùko – toks šaltis balandy! Jrb.
| prk.: Bepročiai, pamišėliai, jūs nežinote, kad tas pats šautuvas, kuriuo kitus šaudote, gali ir į jus atsisukti! J.Paukš. Skriauda pačiam grįžta atsisùkusi Šts. Nežinom, kokie laikai atsisùks Šts.
^ Na, eikita ant kur atsisùkę (nešdinkitės)! Skr. Arba, sakysim, šitaip [keikiamasi]: kad tu surūgtum, kulnai kad tau atsisuktų, pakinkliai susivytų J.Balt. Iš bado ir atsisukęs suėda LTR(Vdk). Suktas galas atsisuks Nj.
4. P nukreipti į šalį, nugręžti: Nebesuspėjo ratų pasturgalio atsùkt – i užvažiavo keleivinė Mžš. Dievas neatsuks nuo tavęs veido savo M.Valanč.
| prk.: Niekas tos nelaimės neatàsukė nuo manės Adm.
^ Ka tau kulnes į antrą pusę atsùktų! Krš.
| refl.: Prie darbo buvo netinkamas, o draugai nuo jo atsisukė LTR(Aln).
^ Atsisuko kaip šuva nuo dešros (nuo kumpio Mrc) KrvP(Rs).
5. atėjus labai trumpai pabūti: Pamišo ir poterai; atsisukusi išvažiavo namon Žem. Tas ponas paskui pasigedęs [pinigų], atsisukęs išvažiavęs ieškot Sln. Nuvažiavo ir parvažiavo atsisùkęs (nieko nepešęs) Trk. Atsisukęs aš ir vėl į Prūsus – pargrūdau knygų Ar.
ǁ ką padarius truputį palaukti, nusiteikus ar priverstam vėl tą patį daryti, su tuo pačiu susidurti: Moma ažpyksta [ant vaikų], atsi̇̀suka – i vė gerai Dglš. Neseniai sutvarkiau, o dabar atsisùkęs ir vėl tvarkyk Rs. Prausys, prausys žmogus, atsisùkęs – vėl murinas LKT69(Dr). Tik pasakei, o atsisùkęs klausk – nežino Jnš.
^ Giminė atsisukus vėl bus giminė KrvP(Jnš).
6. refl. Vv einant, vykstant pakrypti į kurią pusę, pasukti kuria linkme: In Kartėnus ir atsisùkit šituo keliu Ldk. Jis kaip važiavo tiesiai, tai elektros stulpan ir pylė – nebespėjo atsisùkt Krs.
7. refl. R, MŽ, RtŽ, Vn, Up, Erž, Srv, Lš, Antš atvykti, užeiti, atsirasti, atsidanginti: Iš kurgi tu vėl atsisukai? MŽ219, N. Jis nuolat čia maišės, aitvaru čia atsisukdamas Vaižg. Ar iš tolie atsisùkęs esi? Krš. Uršele, kumet pas mumis beatsisùksi paviešėti? Plt. Veselios tai gal atsisùks ir jie Slm. Pas mus tai ji tankiai atsi̇̀suka, ta Daratėlė Grš. Iš kurios balos atsisùko toks katinas – visus vištelius išpjovė Lkv. O galas žino, iš kur jis čia atsisùko Alk. Žiùrėk, katė prausias – jau kas atsisùks Kvr.
| prk.: Kad kokia daina atsisùktų į galvą, t. y. atsiminčiau, padainuočiau J.
8. Vkš, Brs, KlvrŽ, Lkv pavaryti atgal, sugrąžinti (einantį): Juri, atsùk avis? Prk. Arkliukas mano àtsuka kaimynų karvę i varo atgal Pgg. Leisk (bėk), vaikelis, atsùk žalausę: antai eita į rugius Plt. Trijų metų piemenikė, ale karvę àtsuka Užv.
9. atvynioti: Duok, aš atsuksiù [saldainį] Azr.
| refl. tr., intr.: Jis atsi̇̀sukė tas apyvaras, ir nubyrėjo žiedas Upn. Diržai išsitempia, susisuka ir atgal atsisuka rš.
10. atpalaiduoti suvytą, sudvilinkuotą: Atàsukiau siūlus ir vėl susukiau, ir labai gerai išejo Ktk.
ǁ išpinti: Ir atsukste žaliosias kaseles, ir nukelste rūtų vainikelį RD59.
11. atpalaiduoti susivijusį, susiraizgiusį: Ale apsisukus karvė į vieną pusę kokią dešimt sykių – tei[p] pailsau, kol atsukaũ Jrb. Atsuko vadeles ir griebė už plūgelio A.Vien.
12. ištiesinti: Dabar te nei mūrelio nebėr, kelias atàsuktas Slm.
13. sukant iškreipti: Ažu sparno neimk – atsuksi̇̀ sparną [vištai] Klt. Kas jam àtsukė tą sparniuką: a gyvulėlis barkštelėjo kiek, a kas? LKT251(Šd). Rankas atàsukė (sukraipė) nuo darbo Užp.
^ Kad ranką atsùkt radusiam pinigus [ir negrąžinusiam]! (toks piktas linkėjimas) Rod.
14. refl. tr. Lš sukant atsiskirti, nutraukti: Kampą duonos atsi̇̀sukė ir valgo Vrnv. Aš va lyno atsi̇̀sukiau galvą Lp.
15. atitaisyti išsuktą, sužalotą: Kojas kreivas [daktarai] àtsuka, rankas Nmk.
16. sustabdyti (galvos svaigimą): Jau! Daktaras atsùks gaivą, jeigu ji sukas! Jrb. Tą galvą neatsùks nė tie akiniai Skdv.
17. šnek. parūpinti, pristatyti: Atsuk rugių pūrą ir gausi prekių Šts. Paskolinsu sviesto, bet gausi mun tiek pat atsùkti, pieno pasigavusi Šts.
◊ añtra atsùkus antra vertus, kitu požiūriu: Antra atsukus, argi svetimtaučiai gal teip atjausti mūsų bėdas ir vargus kaip mes patys? VŽ1904,1. Añtra atsùkus, ko iš jo norėt – senas Kair.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau gálvą atsùks Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį sukvailinti: Gálvą atsùko į ùžpakalį tas plepis Pvn.
kãklą atsùkti nužudyti: Kad tep darbuit, kap ėda, tai vienas velniui kaklą atsùkt Rod.
kanópkas atsùkti į duri̇̀s Šd menk. mirti.
kójas (kulni̇̀s Šll, lẽtenas Pp, Ggr) atsúkti į duri̇̀s (ant dùrų Šlv, ant dùrių Rdn) KlbXXVII(1)42, Gž, Pgr mirti: Jei kójų an dùrų neatsùksiu, tai susitiksim Jd. Pailsinsi kaulus, kójas an dùrių atsùkusi Krš. Tai atsùko vargšelis kójas į duris Mrj.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsùkus kójas Plv.
krãmę atsùkti užmušti: Kramę atsuksu, ka neklausysi! Šts.
kulnų̃ neàtsuka tingi prieiti: Ji visada palieka atdaras duris, neàtsuka kulnų̃ Skr.
nùgarą atsùkti nekreipti dėmesio, nepaisyti, paniekinti: O kaip dabar su jumis kalbėti, jei jūs darbo žmonėms nugarą atsukat? A.Gric. Na, bet ir tu neatsuk nugaros. Numesk mano labui kokį gražiau suraitytą žodelį K.Saj.
padùs atsùkti į duri̇̀s KlbXXVII(1)42 mirti.
smãgenys atsi̇̀suka Kpč pasidaro aišku.
sprándą atsisùkti žūti: Kad tu vely sprándą atsisùkus, ką tu pisorka tapai! Švnč.
sùbinę atsùkti vlg.
1. susirgti: Plėšeis – sùbinę ir atsukai̇̃ KzR.
2. nusigręžti, nebebendrauti: Toks draugas i sùbinę greit atsùks: tie gėrėjai visumet taip daro Krš.

susùks ir atsùks Dkk apie labai plepų.
šiáurę atsùkti nusigręžti, nekreipiant dėmesio: Kai užsiminiau apie skolą, tai šiáurę atsùko, nė klausyt nenori Brt.
úodegą atsùkti į duri̇̀s Vkš menk. mirti.
ùžpakalį atsùkti
1. nutraukti bendravimą, parodyti nedėkingumą: Kišė kišė, davė davė viską, o dabar tas ùžpakalį àtsukė Mžš. Juk tai savas žmogus. Tai ne Erna, kuri man užpakalį atsuko I.Simon. Atsùko ùžpakalį [buvusi gera kaimynė], ir ko? Krš.
2. pabėgti: Keistutas velijos to[je] vieto[je] mirti, nekaip užpakalį kryžeiviams atsukti S.Dauk.
įsùkti, į̇̃suka, -o (į̇̃sukė)
1. tr. R, MŽ, N, K, M, Amb, L, Š, Rtr, Lk sukant įtvirtinti: Varžtelį įsùkti DŽ1. Į̃sukamas dugnas NdŽ. Įsùk gvintas į sričę ratelio J. Į pryšnagį įsukáu gripą Lkv. Kiauliui iñsuka brūzguolį Ds. Seniau drotis įsùks į nosę [kiaulėms] Lc. Įsuk šerį į pikdrotę Plik. Lempeliūtė insuktà kai akytė Klt.
| refl. K, Rtr, BŽ44.
2. tr. Šts, Vkš, Rmš sukantis įtraukti: Reikia žiūrėti, kad [linaminės] velenai nesisuktų dyki, o dar saugotis, kad pirštų neįsuktų kartu su linais J.Balt. Susikamšyk skvernus, kad neįsuktų̃ ratan Š. Pačiam koją, iškeltą iš ratų lauka, ratas įsuko Sln. Vėjas šiaudus stulpais įsukė verpetuosna rš. Arkliai pasibaidė, vadelė kaži kai įsùko pri drangos pirštą ir nuspaudė Gdž.
^ Kai rate insukti̇̀ pardien eina eina [vaikai] Klt. Tas vaikas kap ratan iñsuktas rėkia Ign.
| refl.: Įsisuko botkotis į ratą N.
ǁ įtraukti suktis (ppr. į šokančiųjų ratą): Aiškiai laukė ji, kad pakvies Stanislovas [šokti], viesulu įsuks į ratą J.Balt.
| prk.: Aš įsukčiau (įvelčiau, įpainiočiau) į kokią istoriją patį žymųjį apylinkės žmogų, sakysime, daktarą Gintautą, ir patupdyčiau į kalėjimą Vaižg.
| refl.: Abu įsisuko į šokančiųjų tarpą rš.
3. tr. sukant nuleisti žemyn, įtraukti: Įsuko lempos knatą rš. Įsukta (prigesinta) lempa rš.
4. tr. Vkš sukant ratu, suteikti inerciją: Gerai įsùkęs mėtyklę, paleido akmenį DŽ1. Įsùkęs akmenį, kad paleido į langą! Klvr. Tik gerai įsùk ranką, kad toliau numestum Jnšk. Tu gerai n'įsukai̇̃ to ratuko Jrb. Biesas melninčią įsùko Slnt.
^ Vincuk, Vincuk, insùk ir paleisk (atsikratyk) Mrj.
| refl.: Smarkiai įsisukęs ratas vėl palėtėdavo rš.
ǁ refl. Š įsismaginti suktis: Įsisùkti [šokant] gerai nė[ra] kur: bilst į spintą, bilst į sieną Vkš.
5. tr. padaryti reikiamą apsukimą (pjaunant dalgiu): Kas moka pjaudamas įsùkti dalgį, to dalgis tura atlėkti į užpakalį Krš. Pjauna rugius kamariuotai: pjovė[ja]s neįsuka kirčio Šts.
6. tr. Bsg maišant iberti, įblęsti: Viralan reikia įsukt miltų Antš.
7. tr. SD388, Sut, NdŽ, Krkn, Trgn, Str, Dbč, Rod, Dv, Lz įvynioti, įsupti: Vyrai užgulė stalą, traukė iš kišenių į laikraščius įsuktą duoną, lašinius V.Bub. Iñsukta abrūsan bakanas [duonos] Klt. Kiaušinius insùk gerai in pakulas, kad vežant nesusidaužytų Al. Iñsuka duonos ir cukro autelin ir duoda vaikui [čiulpti] Pls. Duo[k], aš tave kalniuosan insuksiù, bus šilčiau Tvr. Juosta iñsuka, kad anė susjudint tas vaikas Btrm. Jei neinsuksiù kojų [šiltai], tai negulėsiu Rud.
| In miltus iñsukta kopūstų Dg.
| refl. tr., intr. SD190, NdŽ: Prie pabūklų anies stovėjo tęnai galvas insisùkę tokiom skarom Ml. Durnius antsi̇̀sukė gelumbėsen i ejo keliu (ps.) LKT347(Švnč).
8. tr. sukant, vejant (lizdą) įpinti: Nukirptus plaukus reikia sudeginti, kad paukščiai į kinį neįsùktų: jeigu įsùks – galva skaudės (priet.) Vkš.
9. tr. smarkiai suvyti, padaryti sukrų: Metmenim siūlas turi būt iñsuktas Ut.
10. intr. pasukus į kurią pusę, įeiti, įvažiuoti: Kai procesija įsuko į Lukiškių aikštę, minios žmonių grūdosi jos pakraščiuose V.Myk-Put. Nusileidęs nuo kalno, įsukau į vieškelį J.Marcin. Įsùkt bus tau tę bjauru pas jų Jrb.
| refl.: Joškis kromu vežinas įsisuko į kiemelį Žem.
ǁ padaryti posūkį, vingį (apie kelią): Kelelis įsuko į mišką, vingiuodamas tarp ištekinių pušų V.Bub.
| refl.: Palauk prie kelelio, kur įsi̇̀suka į mišką Ėr.
11. intr. užeiti einant, vykstant pro šalį: Aš, pro šalį važiuodamas, įsuksiu sužinoti LzP. Aš turu įsùkti py anų, aš turu reikalą Prk.
12. tr. Gdr judantį nukreipti į kurią pusę: Negaliu mašinos įsùkt į šitą kelelį Mrj. Vadelės suspynė po ratais ir įsukė arklį šventoriun LTR(Kp). Tvanas įsuko arklį į upę Šts.
13. tr., intr. prk. priderinti, įtaikyti: Aš nemoku natą įsukti, o balsą turu gerą Šts. Aš neįsuku natas tai giesmei Dr. Nedainuok, nes tu neįtaisysi, neįsuksi prie žmonių balso (šuo sako vilkui) S.Dauk.
14. tr. pakreipti, atgręžti: Dar dreba jo (vaiko) kojytės, jos taip plačiai išskėstos, pėdytės į vidų įsuktos, – bet jis stovi! I.Simon.
15. padėti gauti darbą, įtaisyti į kokią vietą: Sūnų gimnazijon iñsukiau Nč. Ją įsùko į statybos kantorą dirbt Jrb. Ko atejai? Kas čia tave įsuko? Šts.
| refl. Vdšk: Insi̇̀sukė geran darban, kad netingės dirbt Klt. Įsisukaũ į gerą vietą Žvr. Norėčiau kur nors įsisùkt į tarnybą Skr. Anas nori kur gerai užkuriom insisùkt Ds.
16. įpiršti, įsiūlyti, įbrukti: Jie labai norėjo jam įsùkt tą mergučę Šmk. Buvo biedna, ale añsukė bagotam Švnč. Čigonas tą šlubį vis dėlto tau įsùko Alk. Įsùko vokyčiams raišą arklį Šts. Štai kad ir brolis – bėdą iñsukė, ir gatava Sdk.
17. įsibrauti, įsimaišyti, įlįsti kur: Kai aš ten įsisukaũ, tai visi bernai išbėgiojo namo Žvr. Tik neklausykit: kai įsisùksiu su diržu, tuoj nusiraminsit! Jnš. Kai įsisùksiu duoti, tai akys ne akys! Ll. Bėkit, ba kad įsisùksiu su šluota, tai žinosit! Mrj. Įsi̇̀sukė an gryčią ir tuoj pakėlė rietenas Ėr. Ir įbėgau, įsisukaũ į seselių pulką JV560. Dešimtasis įsisùko į mergelių būrį D79. Aš intsisùksiu in arklius, tai aš išvaikysiu LB257. Vilks, tarp avių įsisùkęs, plėšė, draskė, ėdė Jrk39. Aš vilką rėkiu, ė anas kap insi̇̀sukė avelėsen! Tvr. Ale vienos vištos trūksta, musė (turbūt) lapė įsisùko Vdk. Katei įsisukus, pelės nešmižinėja TŽV621. Kurmis įsi̇̀suka į daržą, ežes išrausa Kl. Įsisùko į dobilus ir nurovė visą kraštą Jrb.
| Viesulas kai terp trobų įsi̇̀suka, tai net sienos braška Jnšk. Kur audra įsisuko, laukai tapė visiškai išplėšyti prš. Ta (audra), įsisukusi į Kėblių sodą, akies mirksnė[je] sulaužė, sutraškino ir išardė visą butą Jono M.Valanč.
| prk.: Į jo širdį įsisuko baimė rš. Į mūs kaimą giltinė įsisùko VšR.
^ Pilna kūtė žalų karvių, viena juoda įsisuko – visas išgainiojo (žarijos ir žarsteklis) Škn.
ǁ NdŽ, DŽ1, Mrj, Žvr, Šlv, Stk, Rmš prk. paplisti, įsigalėti (apie ligą): Kaip dabar ligos įsisuko į žmones N. Tik man nuo to darbo įsisuko liga V.Kudir. Pas mus kap insi̇̀sukė kokia liga, tai vičvisi negali Vrnv. Del valgymo nepamirsi, ale va kokia liga insi̇̀suka Pun. Įsisùko blusinės į vaikus Šts. Tą vasarą į jų kiemą karštinės įsisukusios LMD(Sln). Į arklius įsisùko pažandės – ėmė sirgt Vl. Kaži koki liga jau yra įsisùkusi toms kiaulėms Trk.
18. refl. įkibti: Ko lakstai po kiemą? Kai insisùks Margis blauzdon! Ant.
19. tr. apgauti: Norėjo mane įsukti, bet aš nepasidaviau Ms.
20. tr. įskųsti: Gumbas per visą dieną vis galvojo, kaip čia tą Narį įsukus ponui Žem.
21. tr. apsvaiginti: Degtinė insùkdavo galvą geriau negu vynelis Srj.
ǁ refl. įsismarkauti svaigti, suktis: Man galva insi̇̀sukė Dbč.
◊ gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvõs pati nesuks – neinsuksi̇̀! Klt.
grū̃šių įsùkti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Su nykščiu aš anam į galvą įsukáu grū̃šių Lkv.
į aũsį įsùkti nuolat primenant įtikinti, įkalbėti: Tėvų buvo į̇̃sukta į aũsį, kad gražiai su seneliais apsieičiau Šk.
į gálvą įsisùkti
1. kilti staiga kokiai netikėtai minčiai: Kas jam in gálvą insisùko, kad staiga vedė Mrj. Kažin kas jam įsisùko į gálvą – terkš, ir pardavė tėviškę Alk. Insisùko į gálvą tą pušį nupjaut Prn.
2. prisiminti: Insi̇̀suka galvõn visokių tų dainų Srj.

į tãbalą įsùkti primušti: Įsùksu aš tave į tãbalą Ggr.
vélnias įsi̇̀suka Vdšk apie neapgalvotą pasielgimą: Jam įsisùko vélnias, ir pametė žmoną Skr.
vélnias įsùko úodegą pairo geri santykiai, sutriko dermė: Buvo pora sutikusi, ale ka vélnias úodegą isùko Grd.
išsùkti, i̇̀šsuka, -o (i̇̀šsukė)
1. tr. K, M, Š, LL289, Rtr, NdŽ sukant išimti, ištraukti, pašalinti ką įtvirtintą, įsuktą: Išsùkti (sraigtą) BŽ77. Išsùksiu su grąžtu vinį, ir parskils medis J. Dominykas nieko neatsakė, pypkę iš dantų ištraukė, išsuko kandiklį ir syvus išpylė LzP.
ǁ Aln sukant iškelti, ištraukti į viršų: Išsùk kelis viedrus vandens Pžrl. [V]andenio išsùkt aš turėjau, visas darbas: i̇̀šsukiau – galiu gulėtie Adm. Kalvis tuo tarpu drebančiu pirštu iššluostė stiklą, išsuko dagtį ir užžibino lempą A.Vencl. Par daug lempą (jos dagtį) išsukai̇̃ – rūksta Vkš.
ǁ Žg sukant išplėšti, išrauti: Po trijų dienų atkasę [jautį] išsukė ragą BsPII159(Šd). Išsukus danties nervą, skausmai nurimsta rš. Jurgilus baigia išsùkt vėjas Ktk.
| refl. tr.: Čiuprynas išsi̇̀sukė (už plaukų pasitampė pešdamiesi) ir eina pirkion Dglš.
2. tr. sukamu judesiu išimti, pašalinti (vidinę dalį): Atskaitom mes su Stepuku devintą pušaitės metūgį, išsukam jos šerdį ir darom birbynę J.Balt. Alksnio išsùks tą šerdelę i padarys tokį kiaurą pagaliuką Lž.
3. tr. Zp, Asv padaryti (ppr. švilpynę) iš atkepusio luobo, ištraukiant iš šakelės medieną: [Birbynė] dažniausiai išsukama iš aliksnio LTII107(Sab). Jis jai buvo birbynę iš liepos žievės išsùkęs Skrb. Eik atnešk gluosnio, tai išsuksiù švirkšlį Lp. Išsuk švilpį – daba medžių žievė yra atkepusi KlvrŽ. Kolei pavasarį neužgriaudžia, negalima dūdelės išsukt LTR(Ppl).
| Seniau pypkes iš alksnio išsùkdavo Krž.
^ Ne tep lengva nupjaut šaką, kap dūdą išsukt Grv.
| refl. tr. DŽ, Vdn, Rod, Eiš: Išsi̇̀sukiau alksnio dūdelę Grž.
4. tr. Sut, BŽ77,81 nutvėrus ištraukti, atimti, išveržti: Brūkšt išsuko jam iš glėbio virtuvą ir nešasi Žem. Tėvas ma[n] iš rankų išsùko knygas Jrb. Reikėj[o] išsukt šautuvas iš rankų Lp. Dovydas jam piningus iš mašnos išsukęs LC1888,14.
5. tr. kokiu įrankiu maišant išjudinti iš vietos, išvaikyti: Kiemo kryžiuje pradėjo žvirblaičiai čirkščioti; šis tujaus su kartale išsuko ir tarė: palaukiat, jūs daugesni nebčirkščioste, nebeleste kanapių M.Valanč.
6. tr. sukant kuo išvalyti, iššluostyti: Suvilgęs nosinę, perbrauksi veidą ir išsuksi kepurės vidinį ratlankį rš. Jis ma[n] išplovė ausį, išsùko su vata, i gerai Jrb. Skepečiūte šlapia i̇̀šsuku, i̇̀šsuku sūdelius, i švarūs Klt.
7. tr. sukant nužiesti: Sukėjas žino, kokio molio gabalo reik bliūduo arba puoduo išsùkti Vkš.
| refl.: Ne visuomet ąsotis išsisuka be plyšio rš.
ǁ sukiojant, vartant iškepti: Gaidžiui galvą nusukčia ir an iešmo išsùkčia Vlkv.
8. tr. gręžiojantis, sukantis išrausti: Dirvoj traktorių i̇̀šsuktos tokios gūžtos Snt. Šita bukta vandenio išsuktà Rmš.
| refl. tr.: Urvinės [kregždės] olas išsi̇̀suka kur Skr.
ǁ sukiojantis išvartyti, ištrinti: Arkliai rugius išsùko, išmalė Plv. Vėjas rugius baisiai išsùko Lš.
ǁ refl. išsidilinti, atsirasti nuo sukiojimosi: Rate išsisuk[ė] jau per didelė skylė Grv.
9. tr. išvažinėti (ratų tepalą): Išsuktu tekinių šmyru (išvažomis) suskius gydo Šts.
10. tr. Brs, Trš, Skdt padaryti reikiamą kirčio apsukimą (pjaunant dalgiu): Tokia tanki žolė, kad dalgės negalima išsùkt Sdk. Vieną kirtį juo išsuka, kitą – ne, ir y[ra] kamaruotai išpjauta Šts.
ǁ Rz nupjauti dalgiu: Reikėjo suvežti rugiai, Žydbaloj išsukti panuovolį A.Vien. Tėvas iš viso be sveikatos: i̇̀šsukė vieną pradalgį ir užduso Ktk. Dobilas buvo tep išgulęs, kad vos jį i̇̀šsukiau Knv. Pievų sužėlimas – kap delgiu išsùkt?! Rod.
11. tr. sukant susmulkinti, sumalti: Suksi [girnas], suksi, kol sėtuvikę išsùksi End. Išpjausčiau visas riebumas, kūdą [mėsą] i̇̀šsukiau par mašinką Klt.
ǁ iškulti: Tą krūvelę i̇̀šsukė, tada jau kitą suka [rankine kuliamąja] Dsn.
ǁ suverpti: Išsùk tu rateliu, išmink [viso audeklo siūlus]! Dbč.
ǁ sukant išvalyti, išmalti: Jau i̇̀šsuktos girnos – do malam Klt.
ǁ Pbs sukant išskirti, išmašinuoti (pieną): Vakare, prieš gulant, verda šeimininkė žirnienę trintinę, pabalina išsuktu pienu! J.Balt. Tu, vaikas, paimk ir išsùk pieną Slnt.
| refl. tr.: Reik da pieną išsùkties End.
ǁ išspausti: Iš dviej šitų namelių i̇̀šsukėm daugiau kap keturiasdešim kilų medaus Rod. Mano darbas buvo jau išsuktus, tuščius korius nešti tėčiui A.Vencl.
| refl. tr.: Oras gražus, išsisùksiu medų savo Dj.
ǁ išdirbti (odą, kailį): Buvau vieną karvės skūrą išsùkęs Sml.
^ Papulsi tu mano rankosan, aš tave išsuksiu kai sirmėtį! Tvr.
| refl.:
^ Kol žmogus neišsisuks kap skūra, tol nemokės gyvent Arm.
12. tr. maišant, sukant ištrinti: Trynius reik išsùkti su sukru ir tik tumet dėti į medauninką Vkš. Kiaušinius sumušt, išsùkt gerai Sk. Išsuktas padažas pasūdomas, įberiama raudonųjų pipirų rš.
| refl. tr.: Turu juodųjų serbentų išsisùkusi Krš.
ǁ maišant, plakant pagaminti: Kaip seniau gerą karvę turėjom, i̇̀šsukei [sviestą], savaitė – i vėl suk Ssk. Par Kūčias aguonų pieno išsùkdavo Sk. Gal da pusryčiam kokios košės išsuksiu Skrb.
13. tr. susukant, suvejant padaryti: Tokia rykštė buvo iš beržo išsuktà Str. Kliūbus paema, i̇̀šsuka, i̇̀šsuka i užvynio[ja] ant mieto Varn. Kad nuvažiuosma į pievą, ta (tai) karklyną nusipjausma ir išsùksma tus atsaičius Vvr.
14. tr. ką susuktą, suvyniotą išvynioti, išleisti: Iki jis kapą [kūlelių] išdengė, aš pusantros išsukaũ Alv.
| refl. tr.: Kitąroz [šuo] ir iš popieriuko išsi̇̀suka pats [saldainį] Str.
ǁ išskleisti: Paskui, nerasdamas ką pulti, [kalakutas] išsuko uodegą ratu ir iškilmingai nužingsniavo toliau į kiemą I.Simon.
15. tr. SD323, N išvyti (iš ritės): Mama išsùks vilnas iš ratelio, tada pradėsiu megzt Rm.
| refl.: Išsisukusi (išsileidusi) špūlė N.
ǁ išskirti suvytą, sudvilinkuotą siūlą ar išlyginti garankštį: Jei besivydama laumė nutveria berno kelnes ar sermėgą, suplėšo į gijas arba išardo po vieną siūlelį ir net juos išsuka rš.
| refl.: Kamūlį vydamas, kietai subrauk siūlus, kad spaliai išbirtų ir gurgždūlės išsisuktų Šts.
16. tr. šokant apsukti ratu, aplink: Par ranką i̇̀šsuki panelę Sk.
ǁ pašokdinti: Vedu panas išsùkova po šokį Dr.
17. intr. LL323, BŽ55, DŽ, NdŽ, Jon einant, važiuojant pasukti į šalį: Ar ne geriau būtų mums kur nors išsukus iš kelio ir pernakvojus? A.Vien. Tiktai, žiūrėk, niekur iš takučio neišsùk: kad išsùksi – motinos neberasi (ps.) Klvr. Nei paklydova, nei iš kelio išsukėva, bet važiavova stačiai pas Svirplį Blv. Traukiniams einant išsukamai̇̃siais keliais, reikalingas ypatingas atsargumas VĮ.
| refl. Lp: Svetimi žmonės dar už varsto antro, ligi tik išsisukdami iš vieškelio, jau klausias kelio Vaižg. Pametė kelią ir įvažiavo ing tankų karklyną teip, kad niekur negalėjo išsisùkti BM263(Šl). Gaudėm kumelę, bet iš kelio išsisùko, pabėgo į plentą Jdr.
| Kai saulė išsisuka iš pietų, banda sustoja antrą sykį M.Katk.
ǁ praleidžiant pasitraukti į šalį: Jis nori išsukti vestuvininkams iš kelio I.Simon.
| refl.: Paliepė … skambalą pririšti, kad … visi žinotų, kad „činauninkas“ važiuoja ir kad visi jam iš kelio išsisuktų TS1897,11. Išsi̇̀sukė žmogus iš kelio ir laukia, ligi praeis autobusas Ds.
ǁ padaryti posūkį, vingį: Nuo to storulio ąžuolo išsuka takas dešinėn rš.
| refl.: Po kairei išsi̇̀suka keliukas Ukm. Ežeras išsi̇̀suka ir ties mumim Dg.
18. išvykti, išsidanginti: Gerai, kad jis išsi̇̀sukė iš namų – bus ramiau Ėr. Nebesulaukiam Viktoro: išsi̇̀sukė nuo ryto ir negrįžo Slm. Tu suksies ir išsisùksi, o man reiks likt Pv. Tie varlės viščiokai vėl an kelio išsi̇̀sukė Antš.
19. tr. padaryti kreivą, iškreivinti, iškraipyti: [Reumatas] kriūtinėj kaulus guzais i̇̀šsukė Klt. Ramatas i̇̀šsukė, išvarė kaulus Vrn. Mano pirštai jau išsukti̇̀ Aln. Jos rankos i̇̀šsuktos, tai skauda, kai blogas oras Mrc. Statant naują namą nereikia dėt perkūno muštų ir vėjo išsuktų medžių, ba perkūnas muša LTR(Auk). Akys i̇̀šsuktos, išmaliavotos, in žmogų nepadabna Klt. Jų dirvos nėra tiesios, ali aneję pono dvaran ir i̇̀šsuktos kap gyvatės (labai vingiuotos) LKKXIII124(Grv).
| refl.: Kamašeliai išsisùkę, išsikraipę Klt.
20. tr. prk. pakeisti, iškreipti: O aplink Rietavą (į vakarus) lala išsukta kalba JJ.
ǁ pakreipti norima linkme (kalbą): Jis visada kalbą išsùks pagal savo (savo naudai) Dkš. Dabar jau kitep i̇̀šsuka (aiškina) Dg.
ǁ sugalvoti atsakymą, išspręsti (užduotą klausimą): Aš kito klausimo negaliu išsùkt Krč.
21. tr. išnirti: Kur leki! Išsùksi koją Klvr.
ǁ VoK133(Mrj), L, Rtr, Trš, Mšk, LTR(Rk), Imb sukant išstumti iš sąnario, išnarinti: Pagavo už rankos, patraukė ir išsùko ranką Vkš. Išsuktà ranka, negalėjo nieko daryt JnšM. Ìšsukė pirštą Dglš. Visai koja išsuktà paršui Rz. Kai kalaitė neklausė, pamotė išsuko jai koją LTR(Šil).
| refl. tr. Rtr, NdŽ, LKT256(Slč), Trk: Ko tik kojos neišsisukiau, kap kadokas kryptelėjo Lš. Jie kasdien pliekias: tai ranką išsi̇̀sukė, tai ančiakį išsidaužė Slm. Išsisukė uodelis savo miklius sparnelius LLDI380(Mrk).
ǁ išlaužti: Du dantis išsukė, šonakaulį išlaužė LLDI386(Ck).
| refl. tr.: Gali dantis išsisùkt, tokius riešutis bekąsdamas Trgn.
22. tr. impers. išstumti iš vietos (skaudamą akį): Strošnai sukė tiesiąją akį ir išsukė – nieko nebematau Vrn.
^ Kad jam akis išsùkt, kad žverblėt anas an sniego kai ragana! Prng. Kad man akis išsùkt, kad tas arklys blogas! Dg.
23. tr. impers. įtrinti (guzą): Maliau maliau – guzus an rankų i̇̀šsukė Pls. Čionau i̇̀šsukta guzas Ml.
24. tr. impers. kurį laiką skaudėti, gelti: Ìšsukė man parnakt dantį Ds.
25. refl. Kdn išsilenkti, ištrūkti, pasprukti: Jis išsi̇̀suka (išspriūsta) kaip koks ungurys KI1. Nejaugi meška nuo jo raginėlės gyva išsisùksiant? BM68(Žb). Savo pažadėtąją norėjo pabučiuot, ale ta išsisuko ir pabėgo BsMtII101(Nm). Mes patys būtum tavę ieškoję, ir tada iš mūsų rankų būtum neišsisukęs LTR(Slk).
26. tr. LTR(Al), Up, Dr padėti išvengti ko, išgelbėti iš keblios padėties: Užmokėsiu advokatuo nesigailėdamas – išsùks muni! Vkš. Gentys išsùko – būtų varžytynės buvusios Krš. Vaiką sukau ir išsukáu nu kantono Šts. Iš Erodo nagų tėvai jį išsukė Gmž.
ǁ intr. išsigelbėti, išsiteisinti: Pakliuvau vokyčiams. Pakol iš ten beišsukáu! Kal.
| refl. M, J, NdŽ, Kbr, Žvr, Jrb, Prn, Srv, Mšk, Pn, Ėr, Ds, Jdr, Všv: Buvo pakliuvęs, bet išsi̇̀sukė Š. Neišsisùksi, krupi, vesu pri daktaro! Krš. Ot, delto šiap tep ir išsi̇̀sukiau iš bėdos Rod. Vis tep išsisuki kap žalmargis su uodega Gs. Tarnaitė tik ir džiaugiasi iš darbo išsisukusi Pt. Gal išsisuksi̇̀ (išgysi) be ligoninės Krs. Vyrai moka išsisùkti nu numų darbų Krš. Išsisukáu nevažiavęs: prastas y[ra] nakties važiavimas, gal paklysti Šts. Senas esi, be karšybos neišsisùksi Krš. Jaunas žmogus gali, senas turi mirti, todėl ir Elzbieta neišsisuko nemirusi M.Valanč. Išsisùkt išsi̇̀sukiau, ale uodegos nėr (ps.) Dv. Ir tu misliji, kad išsisuksi, išsimaluosi su savo tokiu nežinojimu? P.
^ Kur vargas žmogų traukia, nuo jo neišsisuksi LTsV206(Vrn). Nuo nelaimės neišsisùksi Prn. Nelaimėse ne verk, bet veizėk, kaip išsisukti VP32. Nuo blogų liežuvių neišsisuksi, o geri žmonės užjaus LTR(Srd).
27. refl. išsiversti: Netarnavusi aš negalėjau niekaip išsisùkti – tėvai labai biednai gyveno Nv.
28. tr. Š, NdŽ apgaule, suktybe išgauti, išvilioti: Kam turtą išgauti, išsùkti KII251. Jei kada pasiseka koks palivarkiukas iš jų rankų išsukti, tai negut per apgaulę, kitų vardu Vaižg. Tai padūkus: i̇̀šsuka iš tos bobutės pinigus, i gana Stak. Žiūrėk, ir išsùks iš to durniaus armoniką Skr. Kad tu būtum galvą trūkęs, o ne dukrą man išsukęs LTR(Ps).
| Kol iš jo tą pasižadėjimą išsùkom, tai praejo daug laiko Up.
◊ gálvą išsùkti Lkm, Ob, End privarginti, prikvaršinti: Galvà išsuktà jai – devyni vaikai Vn. Ìšsuka gálvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi Skdt. Nuo to skaitymo ir gálvą i̇̀šsuka Mlt. Jau mano senos galvà išsuktà, iškrutėta Tvr.
gluzdùs išsùkti atimti protą: Kad tau velnias gluzdùs išsuktų̃! Nč.
iš galvõs (iš gluzdų̃, iš prõto) išsùkti (išsisùkti)
1. pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa i̇̀šsukė iš galvõs Arm. Buvau medžiuj ir i̇̀šsukė iš gluzdų̃ parnešt šluotą pečiun Vrnv. Man ką tu sakei, tai visai iš proto išsisukė Lš.
2. atimti orientaciją; sukvailinti: Jį bėdos iš galvõs i̇̀šsuk[ė] Ml.

káilį (kauniẽrių, kiaušùs) išsùkti išsigelbėti, išvengti: Raitės, raitės ir išsùko káilį – nepakliuvo Jnš. Nuo vokiečių kauniẽrių i̇̀šsukė Dbk. Suko, suko i išsùko savo kiaušùs Gs.
liežùvį išsùkti šmaikščiai pakalbėti: Aš negaliu tep gadnai išsùkt liežùvio kap anas Lz.
paskuti̇̀nis šriū̃bas išsisùko visai sukvailiojo: Eik eik, paskuti̇̀nis šriū̃bas išsisùko anai Ms.
sprándą išsisùkti žūti: Iškrito uodas iš ąžuolėlio, išsisuko sprandelį LTR(Vb).
úodegą išsùkti išsigelbėti, išvengti: Tai išsukai̇̃ úodegą nuo darbo? Klvr.
nusùkti, nùsuka, -o (nùsukė)
1. tr. N, K, DŽ, Brs, Dgč, Aps sukant, kreipiant nulaužti, nutraukti: Sukinėjo durų rankeną ir nùsukė NdŽ. Jis nusùko raktą J. Nùsukiau raktelius, jis šmaukš ir padarė naujus Rm. Vieną naktį atėjo vagis, nusuko spyną, kur buvo staininiai arkliai, pasimovė ir jau vesis BsPIII9(Nm). Tiek to, nepjauk tų karkliokų, ba da dalgę nusuksi Ktk. Pirmą brūkį kai braukiau, grėblio galvą nusukau KlvD22. Jau nùsukta grėblio du dančiai Dglš. Vė[ja]s nusuko obelę Šts. Tokią šaką nùsukė vėtra Kp. Audra sukte nusùko eglės viršūnę NdŽ. Rytmetį tujau nusùksu [alijošiaus] ragiuką, tujau į medų – nu to pagijau Pln. Nùsuktu ragu karvė Sug. Nugriuvo uodelis ir nùsukė sparnelį Aru22(Dv). Kam ranka nusuktà, kam galva LKT273(Krs). Gaidžiuo sprandą nusùko, mums šviežienos pataisė Vkš. Nekišk nagų į mašinos krumplius – nusùksiu (sukdamas nupjausiu)! Jrb.
^ Nu, ir miltai – tik dešimtam galva nusukta (labai rupiai sumalti) KlK13,98(Šln).
| refl. tr. Mrk, Trk: Kai pas mum yr ragaišio, tai, kas tik nori, tas ir nusi̇̀suka po šmotą Užp. Paporyk porą, kap šoko vilkas per tvorą, nussukė koją Rod.
^ Nagi vis tas skerdžius padarė, kad jis būtų kojas nusisukęs, dar turgun eidamas! V.Krėv. Eik sau, eik, nors ir kojas nusisuk! KrvP(Lnt).
ǁ refl. tr. išsinarinti: Nusi̇̀sukiau pirštą NdŽ.
ǁ Jrb, Vkš, Dj kreipiant iš normalios padėties, įskaudinti: Neišmokai – duok ausį nusùksiu Lnkv. Mun ka nusùko ausį, kad aš pri žemės prikritau Trk. Mokytojis seniau, būdavo, ausis nùsuka, kertėn pastato, paklupdo – kaip nebijosi?! Mžš.
| Ir mediniai teip nùsuka (nuvargina, išklaipo) kojas Dbk.
ǁ refl. tr., intr. pasitempti (sąnarį): Galvos negaliu pajudinti, musti sprandą nusisukáu Ms. Nešiau maišą, parvirtau, buvau strėnas nusisùkusi Brs. Strėnoms esu nusisùkusi Šts. Arklį nulaužtu sprandu mainė į kumelę nusisùkusioms strėnoms Šts.
2. tr. sukamu judesiu numauti, nusmaukti išviršinę dalį: Nusùk žievę nuo stiebo Grv.
3. tr. OG223 padaryti (ppr. švilpynę) iš atkepusio luobo, sukant nusmaukto nuo šakelės: Žilvutinė [dūda] lengviau nusùkt nekap liepinė Grv. Švilpius nusùko iš alksnio medžio Vkš.
| refl. tr. Grv, Ign: Aš aiškinau vaikinams, kaip galima nusisukti švilpuką I.Simon. Nuginė bandą raganos vaikas ir nusisuko iš to gluosnio … vamzdį DS150(Vdk). Katinelis pasisiuvo sau tarbelę, nusisukė dūdelę (ps.) Dkšt. Dai nueikie girelėn, nusisukie triūbelę LLDI237(Tvr).
4. tr. Vkš sukant suformuoti, nužiesti: Ot rankas turėjo: tokius uzbonus nusùkdavo! Krš.
5. tr. S.Dauk, BM330(Šv), Lkv, Lp sukant nuvyti: Nusuk mun iš trijų šakų kanapinę virvę Klp. Nūsùks virves iš kanapių i raištys karves – lenciūgų nebuvo Grd. Pantis nùsuktas, tik storokas Mlt. Iš smilčių nusuk kančiuką, kad būt kuo paplakt arkliuką V.Kudir. Iš vyčių nebenusùkčiau [spragilo grįžties] Grz. Ievos ar karklo vyčių nusuktos ekėčios išejo iš mados Šts.
| refl. tr., intr. NdŽ: O kitsai [vaikų pulkas], botagus sau iš plaušų nusisùkęs, pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams K.Donel. Par visą žiemelę ištursavo pas kitus, ė sau ir pančio nenusi̇̀sukė Ds. Virvė vijasi aba nusisuka ilga SPII158.
| Šokinėjo, bėginėjo pempelė po pievą, nusisukė, nusisukė juostelę raštuotą (d.) Prng.
ǁ nupinti: Tų ąžuolų tokį storą nusukaũ tą vainiką Jrb.
6. refl. tr. susikrauti (lizdą): Paukščiai nusisuka lizdus rš.
7. tr. ką užvyniotą, užsuktą nuvynioti, atpalaiduoti: Tos vielos buvo pririštos a už trijų kampų, o vaikai atėjo, nusùko i paliko Jrb.
| refl. tr.: Šalką tokį storą vilnonį nusisùko – še, neškis, ir atidavė ma[n] Skr.
8. refl. kam įtvirtintam, prisuktam atsipalaidavus atsiskirti: Nusi̇̀sukė muterka, i ratas nulėkė Dglš.
9. tr. nupjauti užsimojus (dalgiu): Reik su dalgiu nusùkt tą žolę Jrb.
10. tr. sukant įtraukti: Šviesa nusukta, kad nerūktų I.Simon. Nusùk lempą (jos dagtį), palik tik ką gyvą Vvr.
11. tr. sukant ratu, atskirti (rėtyje stambmenas): Reikia nusùkt varpos [rėtyje] Knv. Atsinešk miltų gorčelį ir nusùk (išsijok) Pls.
12. tr. nubrūžinti, nuzulinti kuo apsuktu: Paspėlęs medelis dėl to, kad gyvolių nusuktas su lenciūgais Šts.
13. tr. Rtr, Jdr nukreipti į šalį, nugręžti: Eina marti pro šalį i galvą nùsuka Ėr. Jis eina galvą nusùkęs i nesustoja, kad jam ką sakai Lnkv. Nebegalėjau benusukti akių nuo to lango, pro kurį tave pamatydavau Vaižg. Nusukáu šūvį į šoną ir nesužeidžiau žmogaus Šts. Į kur katės uodega nusuktà, iš ten bus svečių su pyragais (priet.) NdŽ.
| Avis jau miežiūs, tą bėk nusùkti Als.
| Ravo galą nusuko suvisu į mano rėžį Žem.
| refl. intr., tr. Š, Rtr, Mšk, Skrb: Ji pasistiepus pakštelėjo į žandą, pataisė nusisukusį kaklaraištį rš. Kvartūgas nusisùko ant užpakalio, belakstant par dieną Užv. Viena šaka labai buini, į šiaurę nusisùkus Vdžg. Nusisuko ant sienos, būsiąs bemiegąs Žem. Kur nors į sieną nusi̇̀suki i juokys KlvrŽ. Tu man burnon ūturk – nusisùkus nesgirdi Dglš. Kai gaspadinė nemato, nusisùkus (nuošaliau pasitraukusi) suvalgai šmotelį Skdt. Žiūr į šalį nusisukęs kai vagis NžR. Labai geras būni, kada miegti i dantis į sieną nusi̇̀suki (juok.) Trš.
| prk.: Jojo gentis nuo jo šalin nusisuko (paniekino, nutraukė santykius) Ns1832,8.
ǁ Vkš prk. nukreipti (kalbą, reikalą) kokia linkme: [Šarūnė] mato – Domicelė patikėjo, tačiau dėl visa ko nusuka kalbą į šoną V.Bub. Nejučiomis buvo nusukęs kalbą ir apie Petro Marės gimines A.Vien. [Kalbėdamas] nusùko, ka ne valdžia, o karas kaltas Plv. Nesunku buvo nusukti dalykus taip, kad bendro visų partijų suvažiavimo nebūtų rš. Baltramiejus jį į [krikščionių] tikėjimą nusukęs brš. Jis esąs … skaitęs, kad del visų tų ant jo nusuktųjų (jam priskirtųjų) vagysčių … 500 markių pažadėti esą tam, kurs jį sugausiąs TP1880,43.
| refl.: Toli apie ką kita nusisukau; grįšiu prie maitinimo ir duonos dalinimo Sln.
14. tr. Jdr nustumti į šalį: Pakabinsi katilą, o ka nereiks, nusùksi i tą [v]ąšą, teip pasuksi Nt. Vanduo pakilo, lieptą nusùko Jrb. Nū̃sukamas tiltas išilguo upės paliekta Prk. Vė[ja]s nusùko žardinę, vargu nevirs Šts. Į šoną nùsukė debesį Ėr. Nusùko lytų šalimis Šts.
^ Kad taũ nusuktų in sausą medžią! Arm.
| refl.:
^ Vėjis nusisùko į kitą pusę (šeima susitaikė), gerai gyvena Krš.
15. intr. Š, NdŽ, Gdr, Pc einant, vykstant nukrypti į kurią pusę: Galą ejom kartu, o paskuo ans kitur nusùko Up. Nùsukė anan šonan vežimas Aln. Kartais kone viso kiemo vyrai nusukdavo į karčemą degtinės maukti prš. Mažu nusùks tas lytus į šalį Gs. Buvo bepasikelą tokie nejauki debesys, bet nusùko į šalį Plt.
| prk.: Nusukęs (persimetęs) į rašybą [nuo kalbos mokslo] rš.
| refl. KII255: Kaip eisit, tai tik keleliu, o tada nusisùkit in čia Čb. Kaip nors ištverti, kol nusisuks kur vėtra! B.Sruog. Debesỹs nusi̇̀suka į žiemius, nebelis Ėr. Nuo Adutiškio ejo, ejo [debesis] ir nusisukė šonan Pst.
| prk.: Turėjau biškį į šalį nusisùkti (imti kitką dirbti) Krtn. Ilgainiu giltinė nusisuko į kitą pusę M.Valanč.
ǁ refl. padaryti posūkį, vingį (apie upę, kelią): Kitasai vėl klonis … nusisuka labai toli pietų linkui LTI89(Bs). Tidikas nusi̇̀suka ant Mituvos Šmk.
16. nuvykti, nusidanginti: O kurgi tam tarpe nusisukai? N. Jis nusi̇̀sukė pas mergas – dirbs mat! Slm. Nereikia jiem nei apseit, nei paduot karvėm: kap tik sutemo, tai ir nussukė kieman Arm. Ona gal an Petrą nusi̇̀sukė Ds. Ta nusi̇̀sukė an aną galą [sodžiaus] – eik jos dabar ieškoti! Ėr. Kaip tiktai [vanagas su šuniu] nusisukusiu į vestuvių šoną, tuoj šis (vanagas) pradėjęs vištas kvarkinti S.Dauk. Atsiskyręs nuog tėvo savo ir ing tolą šalį nusisukęs … visą turtą išgaišino SPI149.
17. tr. Krok, Dr apgauti: Na jau dabar tai jau mane, švoger, nusukai̇̃! Skr. Vakar mane nusùko rubliu KzR.
ǁ Klp, Brs, Vkš, Trk, Vž, Stl, Jrb, Lp, Pls, Ut, Dgl, Lel, Sv, Pl, Rk, Aps neatiduoti, kiek priklauso, nuvogti: Nusùkti svorį DŽ. Tik nenusùk mokėdamas! NdŽ. Man sviesto užpylėt, o vaikams ne? Kodėl nuo jų nusukat? V.Bub. Kiek jis nùsukė man algos per visą laiką, tai baisu ir pamanyt Vrn. I tris rublius, i medžių vežimą nusùko Šts. Jug tas judošius mun dešimtinę nusùko par akis Plt. Nu savęs nusùkusi paskutinį grašgalį atidaviau Skdv. Jam ir raidės nenusuksi LTR(Ds).
| Paskutinę dieną, būdavo, nùsukam – neinam ganyt Ktk.
^ Geriau savo pridėti negu svetimo nusukti KrvP(Drsk).
| refl.: Kad išsivarytum [naminės], tai vis nusisùktum nuo vyrų [savo reikalams] Mlt.
ǁ atskaityti, nepriskaičiuoti: Nūsùko aktarą, ka nekėlėmos iš sodos Grd.
ǁ pavogti, nudžiauti: Jeigu norit, tai ir velniui šnirpštoką nusuksiù! (toks drąsus ir sumanus esu) Švnč.
18. refl. išvengti, išsisukti: Jūs tai tik ir dyrot, kad tik nusisùkt nuo darbo Užp.
19. refl. Ps, Kri suliesėti, sumenkti, sublogti: Par tą ligą visai nusisukáu Vkš. Nusi̇̀sukė, nusibaigė, ka i pažint sunku Všk. Tu nusisuksi visiškai, tą pypką bečiulpdamas Jnšk. Nusisùkęs vargšas, į žmogų nebepanašus Lnkv.
20. refl. nunykti, nusibaigti: Tavo dėdė jau ar nusi̇̀sukė? Vb. Kažkas blogoms akims į muno paršelį paveizėjo: pradėjo nebaugti i nusisùko Vkš. Gavo sukinį avis i nusisùko Pvn. Kas Trijų karalių vakare verpia, to avelės kaituliu nusisuks MTtV144(Sk).
◊ aki̇̀s nusùkti nekreipti dėmesio, nesidomėti: Negražu nuo ligonio aki̇̀s nusùkt Vlkv.
akių̃ nenusùkti (nuo ko) įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių̃ nenùsuka nuo manęs Rm.
gálvą nusùkti Gr, KlvrŽ nužudyti: Jeigu pastebėsiu tamstą kreivai einant, tuojau galvą nusuksiu J.Balč. Už liežuvį ne vienam gálvą nùsukė Vlk.
gálvą nusisùkti
1. Št, Sv, Kvt užsimušti, žūti: Nors gálvą nusisùk bedirbdamas (labai daug darbo) Ds. Kad tu kur galvą nusisuktumei! LTR(Rs).
2. apie didelę netvarką patalpoje: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, da gálvą nusisùktum Slm. Na ir tvarka tvarkelė – gálvą nusisùkt gali Mrj.

kãklą nusisùkti Grv, Str žūti: Landžioj[o] kelis metus pas mergą – kad būt kãklą nusisùkęs! Rod.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau nusùkusi kójas ant dùrų, kad ne tie vaistai Skdv.
krãmę nusùkti užmušti: Nutversu tą krupį, krãmę nusùksu Krš.
krãmę nusisùkti žūti, užsimušti: Krãmę kame nusisùksi, i būs gerai Ub.
liežuviùs nusùkti apkalbėti: Žmonims buvo kur liežuviùs nusùkti Krš.
meškà nusisùktų gálvą apie didelę netvarką patalpoje: Gyveni kaip kiaulmigė[je], ir meškà gálvą nusisùktų Tt.
nósį nusùkti
1. Ds liautis kreipus dėmesį: Kai gerai, tai ir svetimas pagaili, o kai bėda, tai ir savas nosį nusuka J.Balt.
2. užpykus nusigręžti: Tai ko dabar nusukai̇̃ nósį? Mrj.

sprándą nusùkti
1. Ds užmušti: Ar nebijais, kad jie (ponai) dėl to tau sprándą nusùktų? K.Donel. Jei manęs neklausysi, tai sprándą nusùksiu KlK23,90(Jnš). Aš jam paskutinį sprándą nusùksiu! Rmš.
2. žūti, užsimušti: Nelipk aukštai: kai dėsies, sprándą nusuksi̇̀ Sld.

sprándą (strė́nas) nusisùkti Švd, Grž, Šmk, Sur, Gr žūti: Šventadienį nors sprandą nusisuk, – sakydavo, – bet tik pirmadienį iš ryto prie darbo būtumei LzP. Neduokias, nemandravok – sprandą nusisùksi! Rdn. Krito ant galvos ir nusisùko sprándą LKT116-117(Žlp). Duok Dieve, kad jis ant lygaus lauko sau sprandą nusisuktų KrvP(Ndz). Toks strė́nas nusisùks vis tiek kumet nors Vvr. Girdžiu – girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (d., r.) J.Jabl. Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, nusisùko sprandẽlį JD879, JV1080.
vélnias nusisùktų kóją apie didelę netvarką patalpoje: Jau toj priemenėj tai ir velnias koją nusisuktų! Mtl.
pasùkti, pàsuka, -o (pàsukė)
1. tr. N, Rtr, Grv priversti pajudėti apie savo ašį: Pasùk raktą, ir atsidarys J. Jie iešmą kelius kartus pasùko NdŽ. Kad nori įsileisti tos sulos, tad tą varpstę reik pasùkti LKT45(Lž). Užsimauk žiedelį, sako, vieneip pasùk – būsi vaikelis, antreip pasisuksi – mergelė (ps.) Krt. Nuo pusės latakelio pastatei, nuo toliau pàsukei, tai nigdi anas (ridenamas kiaušinis) naprosniai (veltui) nenueis, vis pakliudis kiaušinį Aps. Romas atrišo malūno sparnus, įsibėgėjęs juos pasuko P.Cvir. Raunant grybą, geriausia palengva pasukti jį aplink jo ašį rš.
| prk.: Gvintelį moka pasùktie (gerai tvarko) Dgč. Istorijos rato atgal nepasùksi DŽ1.
^ Ana (bitė) taip daro: sugnyba i pàsuka (labai įgelia) Krš.
| refl. Rtr: Raktukas be garso pasisuka durų spynoje rš. Kap rėžiau šuni kuolu, tai passùkdamas nuej[o] Vlk.
ǁ įjungti sukant: Elektriką pàsuki, ir tuojau švinta Rsn. Reikia pasùkt radiją Jrb.
ǁ pavaryti (laikrodį): Laikrodį pasùkti į priekį NdŽ.
ǁ intr. paskambinti telefonu: Kam dar paskambinti? Tamašauskui į „Vienybę“. Tam pataikūnui, viršininkų klapčiukui. Reikia pasukti, verkiant V.Bub. Pirmadienį gali pasùkti iš ryto Šlu.
ǁ LTR(Grz), Antr, Ml, Vlk galėti, įstengti sukti: Nieko nebus, plikom rankom nepasuksi̇̀ Sb. Įneš ratelį nepasukamą, pririš kuodelį nepaverpiamą (d.) Mšk.
2. tr. Krš sukant kiek iškelti į viršų.
| refl. tr.: Pasisùksi, ka nerūktum lempa – šauks, ka daug žiubalo išdegini Krš.
3. tr. padaryti reikiamą apsukimą (pjaunant dalgiu): Dalgį tiktai kartą pasukai, ir jau – šmirkšt! – nebėra ašmenų J.Balt. Šiemet mūsų pievos inžėlę kap pasùkt (reikės imti plačias pradalges) Nč.
| Pasuko giltinė su dalgiu, ir baigtos tavo dienos J.Paukš.
ǁ galėti, pajėgti pjauti (dalgiu): Vaikas jau dalgę pàsuka Mžš.
ǁ Jnšk, Skrd kiek papjauti dalgiu: Imk dalgį ir pasuk dobilų arkliams V.Bub. Gal atolo man pasuksi? Pc.
4. tr., intr. pajudinti ratu, aplink: Smagiai pasuko paplavų kibirą ir šliūkštelėjo į duobę rš. Nuog miežio an akies per zerkolą pati špigą pasuk – pragaiš (priet.) Vlk. Ateis laikas – ir šaudyklę paspausiu, ir kardą pasuksiu (pavartosiu, pamostaguosiu) V.Myk-Put. Pelenų tarbikes turėsim, ka pasùksim par akis! (per Užgavėnes) Žg. Autakoju pàsukė, pàsukė, pašluostė, i čysta Klt.
5. refl. sukantis palakioti šen ir ten: Pirmojo sniego pūkeliai pasisuko padangėje, nedrąsiai prikibo prie suvytusios žolės P.Cvir.
6. tr. NdŽ pašokti darant ratą, ratelį: Jie kalbėjo, giedojo Kalėdų giesmę ir paskui pasuko ratelį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. pašokti sukantis aplink, ratu: Pasisùkti porą valsų NdŽ. Kai pasi̇̀suki, andarokas net balanas užgeso Vdn. Tautinių šokių ratelyje dar kad pasisuks [bobutė], dainą kad užves – neatsigėrėsi sp.
7. tr. NdŽ pamaišyti kokiu įrankiu: Tai viralas – pasùkt negalima (labai tirštas) KlK13,97(Kp). Kuo pasuksme? – Katės kojele LMD.
ǁ NdŽ, DŽ1 kiek paplakėti, pamaišyti gaminant (sviestą): Pasùk sviestą, kol aš vandens atsinešiu Jnšk. Aš jau privargau, dabar tu pasùk [sviestą] PnmR.
8. tr. Dkš įmaišyti (miltų), pablęsti: Kai viralą miltais pasuki, tai pasidaro tuknesnis Kp. Pasuktà bulbienė daug gardesnė Pnd.
| Pasuku miltų – vaikų kaip stintų LLDI97.
9. tr. sukant kiek išspausti: Štai ir bitelės koptos, medus imtas, suktas… – tiktai pasuktas, ne išsuktas J.Balt.
10. tr. NdŽ sukant, vejant padaryti: Pavartė, matyt, maišų šitas žmogus begyvendamas ir mėšlo pamėžė, ir rąstų pakilnojo, ir knatų, matyt, gerai pasuko J.Balt. Virves pasùkti DŽ1.
11. tr. sukant su jungti dvi gijas, du siūlus į vieną, sudvilinkuoti: Pàsukam siūlus ir tada mastom Dv. Šeivose visi pasukti̇̀ siūlai Klt.
12. tr. paraityti: Jis pasùko ūsus NdŽ.
| refl.: Ma[no] dieduko plaukai passùkę Dv.
13. refl. tr. pasirišti po kaklu: Žaliai raudonai margą skepetaitę pasisukęs Tat.
| Jaunas vyras ir kaklo nepasisuka (be kaklaryšio)! Ilg.
14. intr. BŽ271, NdŽ, Knt, Kv einant, važiuojant, skriejant pakrypti į kurią pusę: Pajoję kiek nuo palapinių, jie pasuko plačiu taku, ėjusiu į mišką J.Balč. Vanagas pasirodė iš anapus trobos ir pasuko pakluonėmis J.Jabl. Moteriškė pasuko prie durų rš. Turbūt ir dabar ne čia pasùkova. Grįžkiva atgal, eisiva į pietus rš. Jin pasùko į pakluones, o ten tvoros – vanduo, tvoros – vanduo Mšk. Kaip pasùkta ir angriūta išilgos Pb. O kitas laivas i pasùko į šalį Vkš. Kap tik žmogus pàsuka prieg pempei, tai ana sako: pyhi, pyhi Dv.
| Saulutė pasuka į vakarus S.Nėr.
| prk.: Glaudesnių ryšių su žmonėmis linkme pasuko teatrai rš. Daugelis baigusių vidurines mokyklas pasuka į aukštąsias sp.
| refl. Amb, Lc: Jis pasisùko takeliu per mišką NdŽ. Petras išėjo iš miško, pasisuko stačiai per kelmynus į tą pusę, kur geležiniai žvangėjo Žem. Aš pasisukáu pro kapus – o ka bijau, ta bijau! Varn.
| Tai gaidys užgiedojo, tai žvaizdės pasi̇̀suka – i žino laiką [senovės žmonės] Vdk.
| prk.: Rugpjūčio pabaigoje vasara pasisuka į rudenį sp.
ǁ refl. prk. įgauti kitą kryptį (apie kokį reiškinį, dalyko eigą): Grįždamas namo, visą kelią galvojo, kaip kartais keistai pasisuka žmogaus likimas J.Avyž. Matau, kad čia viskas gerojon pusėn pasisukę J.Balt.
ǁ refl. padaryti posūkį, vingį (apie kelią): Kelias pasisùko į kairę DŽ1. Takas staiga pasisuko, ir mes nepaprastoj lomoj atsidūrėm J.Jabl. Kelukas pasisuks pry ežero, tu keluku nesukias – skersai plento išeisi End.
15. tr. I, P pakreipti į šoną ar atgal, pagręžti kita linkme, puse: Aš pajuntu žvilgsnį, įremtą į mane, ir bijau pasukti galvą, pasižiūrėti V.Bub. Teip skauda galva – akių pasùkti negaliu Mžk. Aš pačiu laiku sučiupau jai už rankos, pasukau visa jėga ir atėmiau nedidelį popieriaus lapelį rš. Pasùkdavai [televizorių], i tuo pasitaisydavo, gerai imdavo rodyt Jrb. Negerai pastatė – reikia pasùkt Rg. Mašiną atgal ant Endriejavo pasukáu Vž. Pàsukiau [mašiną] šonan, žiūriu – žmogus guli in kelio Ktk. Pasùk arklį pri durų Šts.
| Bėk, karvę pasùk (nukreipk atgal, sugrąžink) – į miežius eina Užv. Kiekvienas, mokąs žavėti, būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs sutraukti perkūnijas ir krušas, pasukti kitur vėjį M.Valanč.
| prk.: Likimas pasuko mano gyvenimą nauja, visai nenumatyta linkme rš.
| refl.: Pasisukęs šonu ir galvą įtraukęs į pečius, jis priėjo prie vieno suimtojo rš. Pasisùksi ant Šerkšnėnų, klausysys – dainiuo[ja] vaikiai, mergės Trk. Tik anas pasi̇̀sukė vienon pusėn, pasi̇̀sukė kiton – žiūrėk, koks aš puikus Slk. Jeigu kartais kas nepatiko, pasi̇̀sukam, patyliam ir vė kalbamės Žg. Pasilenkiau, pasi̇̀sukiau – nemožna atsidust Aps. Ateis ant kožno iš jūso [ta valanda], jog nebgalėsit anė ant šonu bepasisukti P. Teip sunkiai susirgau, kad negalėjau į lovą (lovoje) pasisùkti Plšk. Kurion pusėn klumpė pasisuka (metant per Kūčias), te ištekės LTR(Rk). Jei nepasisuks vėjas, gali lyti visą dieną I.Simon.
ǁ refl. pajudėti, žingsnį žengti: Užniūktà vaikas, nemoka pasisùkti Krš. Nepasi̇̀suka kaip girnų apatinis kūlys Lkv.
ǁ Vkš prk. pakreipti kuria linkme (kalbą, mintį): Grėtė stengiasi pasukti kalbą kita linkme I.Simon. Gaižauskas pasuko kalbą kitur, netikėtai pasidarė linksmas, sąmojingas rš. Žodžius savo pasuka ant to viso, kas prigul pri darbų I. Aš pasakodama nepasùksu (neiškreipsiu), visą tiesą pasakysu Šts.
ǁ prk. pakeisti įprastą kalbą literatūrine kalba: Liepa tikrai žemaitiškai [šnekėti], o ana pasùko Trkn. Mes norim pasùkt liežiuvio kitap (ne tarmiškai kalbėti) Str.
16. atsirasti kur nors, pasirodyti, pasimaišyti: Kur jis pasi̇̀suka, čia gvelbia, vagia J. Kur tik nepasisuksi, visur tave pažįsta Alv. Mes kur passùkę valgom Lz. Kad pasisuksi Sidabrave, užeik! Sdb. Kartais ir pas mus pasi̇̀suka svečių Dkš. Kada pasisùksi pry mūso? Up. Kas pasisùks, paprašysiu atnešt vandenio Aln. Daba čia pasisùktum, matytum, kokių gražių namų pristatyta Jrb. Ka ten nepasi̇̀sukai – ten, vaikali, senų žmonių gyvas kelmas! Nv. Pasisùk terp žmonių, tai visko išgirsi Ds. Pasisuksi tu man, aš tau kailį išvelėsiu! Lp. Dėl šunų kãtės negali nė pasisùkt Ėr. Kap pàssukė vanagas, tai vištos stačia galva atbėgo namo Arm. Velnias daugiau į tus namus nepasisuko LTR(Grk). Jinai pati maž ką gero namie daro, tiktai kiekvieną, kas jai pasisuka, rieja, loja ir bara Sln. Pasisuko bobelė jam po akių BsPII133.
ǁ pabūti kur, pavaikštinėti: Tegu ore pasi̇̀suka [vaikas] – nemiegos naktį Dbč.
ǁ pasitaikyti, būti: Kažin ar pasisùks mums šiandien koks geresnis daiktas NdŽ. Namie kap būna, tai delto tūlai pàssuka mėsos kąsnelis Vrnv.
17. pasisukinėti aplink, pasimeilinti, pasigerinti: Tu pasisùk apie jį, gal pasidabos Ėr. Reiks man pasisùkt, ar negausiu iš jo kokio lito Jnšk. Pasi̇̀suka, vis pasi̇̀suka apie mañ – nori, kad ką duoč Klt. Ka da jie būtų pasisùkę (tinkamai pasirūpinę, pasiprašę), da būtų ją palaikę kiek to[je] ligoninė[je] Jrb.
18. tr. padaryti lenktą, užlinkusį: Kalvė[je] gal dalgiuo koją pasukti: reik pakaitinti, ir būs dalgis užknebesnis Tl.
19. tr. Eiš iškraipyti, susukinėti: Ma[no] rankas pàsukė nuo darbų Grv. Ramatas pàsukė rankas, kojas Pls. Rankas pàsukė an guzų Pls.
^ Kad tau pasùkt gyslas, do tau pasùkt sąnarius! (toks piktas linkėjimas nusikaltusiam) Arm. Tegul tau kojas pàsuka, jau aš tavę nepasvysiu! Nč.
ǁ Vdk, Všv išnarinti, iškreipti iš vietos: Netyčioms pasukáu ranką par čiurnį Vkš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Ant lygios vietos koją pasisùko Vkš. Ta koja mun pasisùko Klk.
ǁ išlaužti: Čertas ir dančius pàsukė – nepakremta kulkos (ps.) Lz. Dėl ko riši? – Kad vėjas nepasùkt (neišverstų) obelių Pls.
20. duoti, teikti, ištaikyti ką kam išskiriamam iš kitų: Ana mun visumet ko nors pàsuka: tai lašinių šmotelį, tai rublį Vkš. Motina jam pàsuka vis kur gardesnį kąsnelį Ėr. Pasùk ir man obuolių Alk. Tu ir jam pasùk ką nors, kai daugiau iš ten gausi Btr. Pasukti nenora, aš ir neprašau dykai [pardavėjos] – primesčiu Rdn. Martičiuke, pasùk man šį rietimėlį Slm. Aš šunelius nulenksiu, duonos kampą pasuksiu LTR(Žž). Jam pasukau „Aušros“ kalendorių A1885,235.
| Aš tamstai vis darbų pàsuku – išplauk, mamuk Krš.
21. refl. pasvaigti: Alaus išgėrusiam kai kada gerai galva pasisuka Jnšk.
22. tr. numarinti, nugalabyti: Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia ar su karštlige dar tikt macką pàsuka bėdžių K.Donel. Decijų spėriai giltinė pasuko M.Valanč. Tai norėjo tą kūdikį pasùkti po velnių! Pgg.
^ Da aš tau duosiu, kad tave velnias pasùks! Skr.
◊ akių̃ nepasùkti nepažvelgti: Praejo pro šalį, nė akių̃ nepasùko Vdk. Įniršęs į darbus, nė akių̃ nepàsuka KlK9,67(Krš).
akių̃ nėrà kur pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų! J.Balt.
ant kẽlio pasùkti padėti suprasti: Mama biškį mane pàsuka ant kẽlio Šln.
gálvą pasùkti
1. Vkš, Jnš įtemptai pagalvoti: Mezgant raštais, reikia gálvą pasùkt, kur ką pritaikyt Mrj. Turi gerai gálvą pasùkti, ka nori ką išmokti Vvr. Ir gerai pasùkt gálvą reikėjo, kol triobas išsistačiau Srv.
2. pakvaršinti: Kam galvą pasukti LL148.

kójos ant duri̇̀s pàsuktos arti mirtis: Kójos an duri̇̀s pàsuktos, nieko nebenorėk Ukm.
liežùvio nepasùkti nemokėti švelniai, maloniai kalbėti: Vaikai daba liežùvio nepàsuka, labai užšaudo tėvams Krš.
liežiùvį pasùkti į šóną būti atsargiam kalbant, pasisaugoti: Nuo ponų reikia liežiùvį pasùkt šónan Pb.
negali̇̀ nė̃ pasisùkti labai ankšta: Užsiveisė tokią fermą vištų, ka negali̇̀ nė̃ pasisùkt Jrb.
prõtą pasùkti įtemptai pagalvoti: Tai spėk! Reikia prõtas pasùkt! Km.
prõtas pasisùko sakoma kvailai pasielgus: Ar tat nebuvo prõtas pasisùkęs? DūnŽ.
špỹgą pasùkti po nósimi neklausyti: Špigą po nosia pasuks jis tau! Pls.
vélnias pasùko suvedžiojo, apgavo: Ne, jei tą velnias pasuko ir blogai pasidarė, – šaukė, kumščiu mušdama į stalą, – tai mergelė išmanytų Jėzaus malonę!.. Žem.
žárnos pàsuktos apie klastingą, gudrų: Anas razumnas, jo iš razumo ir žárnos pàsuktos Rod.
parsùkti, par̃suka, -o (par̃sukė Upt) tr. K
1. partraukti ką riedantį, parritinti: Tokia bekelė, purvyno ik stebulėm – ledva arklys ratus namo par̃sukė Rod.
| prk.: Baravykų parsuksu (pargabensiu, partempsiu) krežį, valgysma kaip ponai Šts.
2. sugrąžinti: Pasku, kaip nuleidom, palaidojom, parejom, parsùko į tus namus dar Varn.
3. parvykti, atvykti, parsirasti: Jei tu į šį kraštą neparsisùksi, tai gal jis kada parvyktų Plv. O kumet į mūso pusę parsisùksi? Up. Buvau parsisùkęs pri tėvų kelias dienas paviešėti Šts. Tasai, kažkur bastęsis, jau parsisùko Rmš. Jau ir svetur buvo, dabar vėl parsisùko namo – nei naginė, nei vyža Rm. Broliai knygininkai, meldžiame jūsų, idant … parsisuktumėte į mūsų kampą TS1901,6-10.
| prk.: Neparsisùko čia tos ligos Grd.
pérsukti tr. K, persùkti, pérsuka, -o NdŽ, pársukti; M
1. BzF179, Rtr per daug pasukti, prisukti: Laikrodis sustojo ir nebeina – ar tik nebūsiu pársukęs Vkš.
| Moliūgai geriau noksta, jei atsargiai, nepersukant vaiskočio, pavartomi rš.
2. per daug sukriai susukti, suvyti: Siūlai susukta ir persukta – kilpom susukta JnšM.
ǁ per daug pasukti gręžiant (skalbinius): Kai gręši rūbus, žiūrėk, nepérsuk Ds.
3. kiek pasukti: Raktas duryse, pársuktas (užrakinant pasuktas) Ėr.
4. sukant perleisti, pervaryti: Pérsukti per mašiną NdŽ.
5. refl. pereiti sukantis ratu: Persi̇̀suka teip per rankas, kai tokį valsą šoka Upn.
6. pakreipti į kitą pusę, apgręžti: Pérsukti lovą antraip DŽ1. [Dviračio] rankos sekas pérsukt Rod. Atvažiavęs berniokas pársukė arklį ir, petį įrėmęs, apvertė vežimą Skrb.
| refl.: Ji persisùkus (nusigręžusi) sėdi, nešneka Jnšk.
ǁ prk. iškreipti, pakeisti (žodžius, kalbą): Šitų žodžių kitaip nepérsuka Ker. Pasakiau vienaip, ana tujau pársuko kitaip Vkš.
7. sukant sukeisti, perpinti: Pinamieji du siūlai tarp savęs persukami vieną kartą arba du kartu rš.
8. L padaryti kreivą, perkreipti: Vieną sykį parsùko vėtra stogą, antrą sykį – sudegėm Gsč. Būtų neblogai pasiūtas [švarkas], tik rankovės pérsuktos Slm. Sėklos užauga spirališkai susuktose ankštyse, todėl esti nesimetriškos – persuktos rš. Pats kaltas esi, kad žandą pársuko – nereikėjo sušilusiam ant skersvėjo sėdėti Vkš. Va, rankos kokios pérsuktos Dg.
| refl.: Vienoje rankoje jis laikė švarką, antra taisėsi persisukusią petnešą rš. Kelšės tos pérsisukę, persigręžę Lp. Diržas pérsisukęs, pastaisyk Pv. Eina, tas kvartukas parsisùkęs – vinks, vinks Mžš. Žalios lentos saulėkaitė[je] pàrsisuks Up.
| [Marti] miną nudrėbusi, pársisukusi iš pasiutimo Krš.
9. ilgai sukant, gaminant sugadinti: Jeigu pársuki, kastinis paliekta kaip į vandenį End.
10. refl. šnek. perkarti, perdžiūti: Pársisukę, parkliokę kaip gončai Krš. Nugaišo persisukęs šuo rš.
^ Persisukęs kaip Grįžalo ratai Pšl.
◊ gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama gálvą pérsukt Rmš.
snùkį pérsukti reikšti nepasitenkinimą: Kogi jau pérsukei snùkį?! Sdk.
prasùkti, pràsuka, -o (pràsukė) NdŽ
1. intr. J, Trs einant, važiuojant pro ką pasisukti į šalį, išsilenkti: Prasuk pro šalį; kiteip neišvažiuosi Ėr. Jei traktorius galėjo antvažiuoti, gal prasùkti nebuvo vietos Eig. Paėmė tas vaikas iš to tėvo vadeles ir prasùko pro tą [ant kelio gulintį] vilką LB171. Sudavė kumelei, kad prasùkt Ad. Ne koja pro koją greit pràsuka KlvrŽ. Debesỹs pràsukė, nebelis Ėr.
neprasukamai
neprasuktinai
| refl. Kli, Ėr: Vos prasisukáu pro purvyną neįvirtęs Šts. Galėjo prasisùkt, ale užkliuvo Jrb. Ta audra čia pro šalį prasisùkos Akm.
ǁ refl. prasilenkti: Ė kurgi prasisuksi̇̀ – tokia ledinyčia Sdk.
ǁ refl. padaryti vingį, lankstą (apie upę, kelią): Veiža (upelis) pro girės kampą prasi̇̀suka Pgg.
ǁ refl. prk. išvengti: Judas prasisuko nuog to apgavimo I. Aš teip ir prasi̇̀sukiau nuo [caro] armijos Strn.
2. refl. šokant ratu pralėkti pro šalį: Ir nešoko Elzė, šypsojosi prasisukančioms poroms, o kartais į Stanislovą akimis dėbt J.Balt.
3. tr. pakreipti į šoną, kad praeitų pro šalį: Bėgšlį arklį lengviau y[ra] prasùkti kelė[je] kaip kokį slinkį Žeml.
4. tr. kurį laiką pralaikyti judantį ratu: Kaip išgys karves vaikai, tai pràsuka ant vieno daikto Nč.
5. refl. nusigręžti: Ana prasi̇̀sukė, anas iš kišeniaus padėjo an torielkos (ps.) Ml.
6. refl. pakrypti į šoną: Akies vydis prasisùko, išsprūdo iš vietos Ggr. Prasisùko akis, ir šavau pro šalį Dr.
7. tr. pragręžti: Prasùk skylę grąžtu Zt.
^ Koks ten rūsys – kaip su kulne pràsuktas (mažas) Lkv.
8. tr. truputį atsukti: Kraną prasùko, įleido alaus Krš. Tus saladynus supilk tujau į kubilą; kaip sūpili, prasukái tą varpstę LKT67(Trš). Neprasùk, išbėgs visi dikalonai Krš.
9. tr. kiek pasukus įjungti: Prasukáu tik [radiją] – ka užkrokė! Krš.
| refl. tr.: Prasi̇̀suku radiją, kaip nubosta vienai Rdn.
ǁ sukant įjungti: Prasùk dabar Vilnių Slm.
10. tr. Ėr, Žl, Ml kiek prapjauti (dalgiu): Prasùk dobilų kiaulėm Srv. Prasùk pievakraščio vakarui Dglš.
ǁ įstengti papjauti (dalgiu): Debesiu pakilo vešli žolė, pritvinko dalgiu neprasukamos lankos ir sodrios ganyklos J.Balt.
11. tr. Švnč prapjauti (sukama mašina): Eisium prasùkt kapotės Brb. Prasùkit jūs tos siečkos nor karvei Lp.
12. tr. Vn, Rdn, Kvr, Ktk pramalti: Kruopų su girnoms liuob prasùkti Šv. Truputį prasuksit košei grikių Lp. Skubinai turi prasùkti miltų Krš. Po saujikę pràsukam veršiukui, i gerai Vdk.
| refl. tr.: Tums girnums žmonys prasisùkdavo miltų Grd. Būt gerai miežių košei prasisùkt Ds. Savim prasisùksys liuob [miltų], i būs gerai DūnŽ.
13. tr. pamaišyti: Nepilk su taukais – prasùk, kad būt visiem pavienodai Č.
ǁ įstengti pamaišyti: Ir indėjo vieną ausį į barščius; barščiai buvo neprasukami (labai riebūs) LMD(Pn). Kopūstai neprasukami Pš.
14. tr. Žeml maišant, plakant kiek pagaminti: Prasùkov kastinio Brs. Pusryčiui ar košės žirnienės prasùk, ar ką Srv. Šnapšės prasuksu ir apsimokėsu skolas Šts.
| refl. tr.: Prasisùkti sviesto šventėms Šts. Prasisùkos kastinio iš smetono Šts.
| Jie ten prasisuka [krūminės], i gerai Erž.
15. tr. vejant kiek pagaminti: Virvių, pančių prasùkti NdŽ.
16. tr. per smarkiai sukant, žiedžiant sugadinti: Artelė[je] su elektra suka, bijo prasùkti – nėra puodai lengvi kaip seniau Krš.
◊ nósį prasùkti
1. praeiti pro šalį: Ar tu pro mūsų gyvolius nosies neprasuki? Užkliuvo tau… Žem. Tas muno senis pro užkandinę nósę negalia prasùkti Krš.
2. pasišalinti, išeiti: Kad neišsitenki, tokia ponia, gali nosį prasukti Žem.
prisùkti, pri̇̀suka, -o (pri̇̀sukė)
1. tr. N, K, Amb, LL195, Rtr, VĮ sukant pritvirtinti, priveržti: Prisùkti sraigtą stipriau NdŽ. Gerai prisuk pačiūžas, tai ir pačiauši Km. Dar kabliuką prisùk, tai ir ganės Pc. [Kanklių] ištemptos stygos prisukamos medžių kuoleliais LTII104(Sab).
| refl. tr.: Prisisùk pačiūžas DŽ1.
ǁ Ds, Ėr apsukant kuo pririšti: Arklys buvo labai pri̇̀suktas prie stulpo Dglš. Padas buvo visai nukritęs, tai su viela prisukaũ Jrb.
| prk.: Ir muni liga buvo prisùkusi pri lovos KlvrŽ.
| refl. tr.: Prisi̇̀sukė in dviratį dračiuku kašeliūtę i nuvažiav[o] miškan Klt.
2. tr. NdŽ, Pc, Vkš sukant padaryti, kad veiktų: Ažmiršau prisùkt laikrodį, ir sustojo Ktk. Čia pat tupėjo prisukama beždžionėlė, kuri moka juokingai verstis kūliu V.Bub.
^ Kalba ir kalba kaip pri̇̀suktas Krs. Ji žinojo – už ketvirčio valandos jis knarks kaip prisuktas J.Avyž.
3. tr. Vkš, Alv sukant sumažinti degimą: Rapolas ir lempą prisuko, kad mažiau muštų į akis, kai miegam J.Balt. Uždek lempą ir prisùk – žibalas brangus Šts. Ugnį (dujas) prisukaũ – iš palengva verda Jrb.
4. tr. sukant prisemti (iš šulinio): Prisùk gyvuliam vandenio Vrn.
5. tr. pripjauti (dalgiu): Tiesiog dalge pri̇̀sukei rūgštėlių Vžns.
6. tr. NdŽ, Ėr, Pb vejant, sukant pridaryti, prigaminti: Jis prisùko kebeklį virvučių, špūlę siūlų J. Žinai, kiek reikia prisùkt pančių iš nuobraukų! Skp. Pri̇̀sukiau kapą kūlaraišų linam Sv.
| refl. tr.: Kūlaraišių namie prisisuksiu Švnč. Prisisùk vytelių, reiks stogą dengt Ėr. Pakol mergaitės pusrytį išvirs, ta turi prisisùkti ryšių Kl. Tvirtų siūlų prisisukdavo iš elnių gyslų rš. Prispjoviau karklų ir prisukiau vytelių tvorai užtvert Kpč.
ǁ apsukant, surišant pridaryti: Naktį kūlelių pri̇̀suku, o dieną išdengiu Alv.
ǁ Grnk, Nmč, Dbč, Aps, Vkš privynioti siūlų (į šeivas), pritrinti: Šeivą pri̇̀suka siūlų Grv. Pri̇̀suki šeivą an kalvarato Rš. Moteris ausdavo, anas prisùkdavo šeivų Ob.
| refl. tr.: Tik prisi̇̀sukiau šeivų – ir aust! Vlk.
ǁ privynioti metmenų ant mestuvų, apmesti: Ka aš greitai prisùkdavau – rankos papratusios buvo Rs.
ǁ priverpti: Per žiemą [rateliu] prisùk tu [didelei šeimai]! Dg.
7. refl. tr. prisidaryti (ppr. švilpynių) iš atkepusio luobo: Prisisùkti švirkšlių Lp.
8. tr. NdŽ plakant, maišant prigaminti: Kamarėlėje sviesto palivonas prisuktas Vaižg. Va, močia sviesto prisùks – galėsi tepėt Slm.
| refl. tr. DŽ1: Ir sviesto prisi̇̀sukam sočiai Krs.
9. tr. maišant prispausti, prisunkti: Raudonųjų [serbentų] soko pri̇̀sukė Klt. Buvom prisùkę gal tris pudus medaus Nč. Kiek čia tų bičių – po viedrą medaus pri̇̀suku Vp.
| Mun kokią dešimtį butelkų prisùk [degtinės] Všv.
10. tr. sukant daug prismulkinti: Gyvuliam prisùkt šiečkos! Lp.
11. tr. primalti: Prisukaũ daugybę miltų Zp. Mėsos yr, va, tik prisùks, prisùks katlietam Klt. Pri̇̀sukta bliūdas kai kraujo spalgenų Klt.
| refl. tr.: Prisi̇̀sukė diedas miltų Rūd.
12. tr. prikimšti, prigrūsti, primurdyti: Su lopetkočiu liuob plėš, pūs maiše miltus, ir teip prisuktą maišą vos nu žemės beatkelsi Šts.
13. tr. atsukti, atgręžti: Jis man buvo nugarą prisùkęs, prikreipęs KII378. Vilkas uodigą brukš ir prysuko PP57. Stova nugarą prysùkęs Šv.
14. tr. Ggr sukant į kurią pusę priartinti: Aš pri̇̀suku arklius pri to mūro Kv. To dvaro kumetis pasitikęs poną ant to tilto, prisukęs vežimą prie pono ir numetęs nuo tilto Sln.
| prk.: Reik ir laisvamanius pri maldos prisukti Šts.
ǁ šokant ratu, priartinti, privesti: Ir, prisukęs Elzę, pastatė ją prieš pat Stanislovą J.Balt.
| refl.: Aštuntoji Laumė prisisuka prie antrosios Vd.
15. refl. NdŽ pakankamai ilgai suktis ratu.
16. intr. einant, vykstant priartėti prie ko: Laputynas nėra labai pratęs irstytis valtimi, bet prie kranto prisuka neblogai rš. Kur jau ans prisuka, ta jau viską į nieką suvaro Vvr. Vežiau per tiltą, nė just nejutau, kaip prie pakraščio aš prisukau LTR(Sln).
ǁ refl. N pasirodyti, atvykti.
17. tr. Šd atpūsti, atvaryti, prinešti: Vėjas prisùks lietaus, prisùktie gali Azr. Vėjas sukė sukė ir pri̇̀sukė lietaus Arm. Vėjas prisùko lapų pilnus kampus Kn. Prineša [sniego], ė terpu trobų pri̇̀suka oršiau Švnč. Pusėn tvorų sniego pri̇̀sukta Švnč.
18. padėti gauti, parūpinti, rekomenduoti: Prašo par ašaras [seserį] prisùktienai darbą Vilniuj Lel. I mun prysùk tokius batus Bt. Prašyk, mažu ir tave prisùks kam nors per mergą Alk. Jonas Petrą man pri̇̀sukė Gmž. Rebeka Jokūbui Dievo nužadėtąją žegnonę su klasta prisuko Ns1832,7.
ǁ NdŽ, Šts, Vkš, Trk, Lkv, Ėr, Ut, Lš pripiršti: Norėtum, ir aš tau paną prisùkčia Gs. Pabūk ilgiau, prisùksma tau mergikę Krš. Galėtum jau, dėde, ir man prisùkt kokį bernioką Užp.
| refl. tr.: Laikas ir tau būtų kokią užkurinę prisisùkt Sml. Prisisùko sau kavalierių Šts.
19. prisigretinti, prisitaikyti, prilįsti: Pieno nė lašo nebliko: vaikai būs prisisùkę ir išgėrę Vkš. Prisisùko pry valgyklos, pirko paplavas, nusišėrė ar penkias kiaules Erž. Labai gudras: prisisùko bemokslis prie tokios puikios vietos Žvr. Kai prisisuksiù prie valdiško darbo, bus pinigų Sdk. Pagaliau sugalvojo, kad reikia prisisukti pas tą žmogų už berną SI242. Jos priaugęsis sūnus naktyje prie tos žąsies prisisukęs ir ją visą sudrožęs BsV18.
ǁ prikibti: Dar prisi̇̀sukė kita liga Dv.
20. prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Mokėk tik prisisùkt prie jo – nepražūsi Ds. Jonis nedurnas vaikis – pri tokios bagotos našlės prisisùko Vkš.
21. tr. faktais įrodyti: Prisùko dėlto advokatai Šts.
ǁ primeluoti: Aa! Sužinoti, ką tas veidmainys ir melagis mano vardu prisukė policijai Vaižg.
22. tr. priversti: Prisùkom ir aną porą stikliukų išgerti Brs.
23. tr., intr. impers. P.Aviž, Pjv, Vs, Lš, Mrc, Arm išaugti skauduliui; pritvinkti: Pasvėriau pašiną, ir paskui pri̇̀sukė Vlk. Pri̇̀sukė votį kap kepurę Vrnv. Tuoj jau šitą votį prisùks, tada galėsi pjaut Dg. Da nedurk skaudulį, ba pri̇̀sukta visai mažai Alk. Da neprisuktà ta votis buvo, da negatava (negalima pjauti) Plv.
24. tr. šnek. sukčiaujant įgyti: Pinigų pri̇̀suka ir geria Rmš. Pas senėtą yra gana prisuktų pinigų BsPIII148(Brt).
| refl.: Ko čia svetimo gero gailėt: prisi̇̀sukei – turėsi Ds.
25. tr. šnek. daug privalgyti: Bepigu tokiam žmogui gyvent: pri̇̀suk[ė] sausos duonos, i sveika Klt.
26. tr. pričiupti, sugriebti, pasigauti: Ans teip norėjo muni prisùkti kame norintais Trk.
27. įtaisyti (kūdikį): Bėda, pri̇̀sukė [bernas] mergai vaiką Ant.
◊ gálvą prisùkti NdŽ
1. Rmš ilgai neduoti ramybės, privarginti: Ar dar negana prisuka galvas mūsų vaikams visokiais niekais? J.Balč. Kiek jai pri̇̀suka gálvą šitie vaikai! Klt.
2. ilgai svarstyti, įtemptai galvoti: Teko daug privargti ir prisukti galvos J.Balč.

ùžpakalį prisùkti nebenorėti bendrauti, nekreipti dėmesio, nusisukti: Šitai prieteliai muno užpakalį mun prisuka P.

×razsùkti, ràzsuka, ràzsukė (hibr.) tr. sukant ištiesinti: Nauja padkava arklio, tai paėmė ir ràzsukė Aps.
susùkti, sùsuka, -o (sùsukė)
1. tr. NdŽ visus įsukti, sukant įtvirtinti: Susùkti sraigtus, varžtus DŽ1.
2. tr. kuo įsukamu sutvirtinti, suveržti: Susùkti ką sraigtu NdŽ. Susùk ragutes Aln.
3. tr. LKT293(Kpr), Šmn, Krp, Knt apsukant, apvyniojant sutvirtinti, surišti: Bruzguliais susukti Q301. Pastvers [kiaulę], pagriovė, sukavylu snukį sùsukė i pjauna Dglš. Žiemą kojas apvynioja autais, virvelėm sùsuka ir nešioja Antr. Susukáu klumpius su drote, juo nesproginės Šts. Ekėčios būdavo iš medžio, vyčiums susukti̇̀ stori virbalai Grz. Susuktà [baslių] tvora LKAI63(Lž). Su grįžčia sùsuki ir išpurtai tas varpas [iš kūlio] Pš. Sùsuka į grįžtę po dešimt saujų Bsg. Sùsukam, suveržiam, kad neišbyrėt šiaudai [iš kūlių] Ps. Kap sùsukta kojos, ne tep jai (avelei) smagu Pls. Susuko stipriai jiems į užpakalį rankas rš.
ǁ surišant padaryti: Si̇̀sukiau (susukau) kelias šluotas Rod. Si̇̀sukė LKKIX188(Dv). Kai jau švarūs linai, tada sùsuki grįžtes Žg.
4. tr. NdŽ, LTR(Rk), Jnšk, Vgr suvynioti į ką, susupti: Jis tei[p] gerai sùsuka tuos kiaušinius į tą popierą Jrb. Kraitis marškelėn sùsukta Lb. Būt susuktà [mergaitė] – nesikėdotų rankutėm Kt. Mane kailiniuose susùko Dg. Nešioja lėlę kaip vaiką – kojos vystykle sùsuktos Pnd. Sùsuka teboko, įduoda – rūkyk! Vadina vyru Gršl.
| refl. intr., tr.: Turbūt šalta, kad susisukai̇̃ į kailinius Dkš. Susisùkusi į tris skepetas i dar tauškina dantims Krš. Vaiką susisùkus į skarą neša PnmA. Prisirinko anglelių nuo degėsių, nosinelėn susi̇̀sukė ir nusinešė Tvr. Kojas gerai susisùk su dekiu, kad neatšaltum Sml.
5. tr. NdŽ suvynioti į ritinį, suvyti į kamuolį: Mergaitė stovėjo prie mokytojų stalelio, laikydama rankoje dūdele susuktą sąsiuvinį J.Avyž. Blynus plonus daro, sùsuka Dgp. Dvilinką audeklą sudedi ir po tam sùsuki tokian kočėlan Eiš. [Šoferis] atplėšė bilietą nuo ilgos juostos, susuktos į didelę ritę J.Balt. Silkes galima marinuoti susuktas ritinėliais rš. Karnų priplėšia, kamuoliuos sùsuka Ob. Kamuolin sùsukta [karvių] lencūgai Klt.
| refl. intr., tr.: Susisuko tošeles rš. Jau ir medeliai susodinti, tik gaila žiūrėti, kokie nuvytę, lapai balti nuo dulkių, susisukę į dūdeles V.Bub. Kokius penkis rugelius palieka [nepjautus] ir susuka, kad kitąmet gražūs rugeliai būtų – į trūbą susisùkę LKKXIII121(Grv).
ǁ Prng, Ėr, Dov sugumulti, surutulti: Susùko rūbus į mažutį ryšuliuką NdŽ. Atrišau aš savo drabužius, kuriuos buvau susukęs į kezulą, kaip kadaise pamokė motina J.Balt. Pašukas atskirai, pakulas atskirai kuodeliuosna sùsukam Eiš. Gaila šitep susùkt suknelę Dg. Telyčia sukė sukė ir po kojom sùsukė šieną Klt. Sùsuka tešlos kąsnelių ir padeda an slenksčio, tai kurios [kąsnelį] šuva pirmą pagaus, tai toji ištekės (priet.) Pls.
| refl. tr.: Susi̇̀sukiau kailinius i vėl atsiguliau ant kelmelio Vel. Ale jis susisuko tą [levo] skūrą, atnešęs deda an arklio BsPIV195(Brt).
ǁ N, NdŽ, Vkš sukant aplink sudėti (plaukus): Dabar jos (kasos) susuktos ant pakaušio į menką kuodelį J.Avyž. Sùsuka kasą viršugalvy – gražu padabot Klt.
| refl. tr.: [Šarūnė] susisuka plaukus į kuodą, susisega ant pakaušio V.Bub. Vienplaukė, plaukus susisùkus [vainiku] – ta jos kasa ve didelė yra Jrb. Galvelę (kasas ant galvos) susisuka, skepetėlę pastato Skr.
6. tr. sukant, vyniojant padaryti: Susùko iš tošių ąsotėlius NdŽ. Čia, susukęs žilvičio birbynę, iš lakštingalų mokiaus dainų E.Miež. Susuka triūbą lopinio ir ataneša [ugnį iš bažnyčios] Rš. Gavo laišką ir sùsuktą iš ryzų vaiką Krs. [Jonas] atsikėlė, susuko suktinę J.Balt. Susukáu tokį bimbalą, ka vieną dūmą užtraukus galva sukas Slnt. Ar neturi susùkt [parūkyti] Ėr.
| refl. tr. Pn, Dr: [Kerdžius] trūbą susi̇̀suka iš alksnio žievės Žln. Susisùks tokius čiulkius i rūkys Pvn. Ar neturi duok susisùkt! Ėr. Nėr taboko nė tam kartuo susisukti Šts. Kūpt taboko, susisùko popierosą ir blykt rūko Vvr.
ǁ LTR(Auk) lenkiant, riečiant padaryti: Tai ir va! – Andrius susuka špygą ir duria į lubas V.Bub. Aš jam galiu špigą susùkęs po nosia parodyt Rud. Iš minklės supynė pyną ir iš tos pynos susùko krengelį Vkš.
7. tr. LL306, Rtr, Slč, Mrj, Trš suraityti: Susukti (garbanoti), ažuriesti plaukai SD88. Katras vyras turėjo ilgus uostus, anus susùko ir galus aukštyn užraitė Vkš.
| refl. tr., intr.: Man labiausiai patinka, kad tamstos čiuprynų nesusisùkę Rz. Jei verpia [tarp Kalėdų ir Naujųjų metų] – ėriukų vilna bus per daug susisukusi LTR(Srj).
8. tr. suriesti, surangyti: Tik sėsis, kojas susùks po savim i večerioja Str. Ale tas velniukas atbėgo Jonui ties akims ir tupi, akis išvertęs, žiūrėdamas į Joną, uodegą susukęs BsV255. Grąžto susuktàsis galas NdŽ.
| refl. Arm: Dieną šeškai miega guoliuose susisukę į kamuoliukus rš. An kelio guli sussùkę gyvatės Pls. Guli žaltys sasisùkę LKKXIV214(Zt). Kaip šuva ant šieno niekaip negaliu susisùkt Šk. Jei siurbėlės susisukusios guli – bus vėjo (priet.) MTtV17(Kdn). Viedmos duktė ižlindo in ližės, sùssukė kap katė Dv. Ana (ragana) ižlindo an ližės ir sùssukė grįžtėn kai kamuolin (ps.) Pls. Šuva susisukė grįžtelėn Rod. Važaunyko šaknys susisùkę kaip baronkytės Gdr. O vainikėlį kai pina [šokant], susi̇̀suka visi kaip vainikėlis Ktk. Sraigtu susisùkę ragai NdŽ.
9. tr. SD462, BŽ81, Mšk, Ėr, Gdr, Švnč apsukui lenkiant suvyti: Iž linų susùkt pantį, tai il̃ga nešios Nmč. Aš tėvelį nulenksiu, šilkų juostą susùksiu JD694. Kūralaišą sùsukei, surišei kūlį Aps. Linams rauti ryšių reikėjo susùkti iš šiaudų Kl. Vyteles karklines susùkdavo, ka nelūžtų Škn. Vytis susùkdavo teip kaip krežiams KlvrŽ. Vytį sùsuki, kartį perdedi ir tveri tvorą Vj. Ale su tais žiužiais, žinai: įsineš, a regi, abrūsą tokį, susùks Lc. Su šiaudais susuktai̇̃s pririša Vdn. Beržėlį nukirtai, susukai̇̃ – ir atasajos Rud. Buvo rastos dvi įvijinės apyrankės, susuktos iš žalvarinės vielos rš.
| Yra virvės, amžinos kančios, iž ugnies, iž liepsnų susuktos SPI373.
| refl. tr.: Tėvas pantį susisùkęs ir už durų užsibrukęs (d.) Ktk. Aš susisuksiu beržo rykštelę, eisiu budinsiu valios mergelę (d.) Vrn. Tau reiks susisùkt grįžčių ir surišt va šituos šiaudų kūlius Skrb. Jau rytmetį sueisma pas jaujį i susisùksma ryšius – pasitiesi ir dėsi [linus] End.
ǁ Q653, R177, MŽ235, K, L, Rtr, Eiš, Btrm sujungti, suvyti į vieną dvi ar daugiau gijų, šakų: Keturlinką siūlą susùkti NdŽ. Trisdešimtis siūlų susuktų (posmas) SD242. Par daug sukriai siūlus susukái Vkš. Siūlai sùsukta ir persukta – kilpom sùsukta JnšM. Susukaũ kelius siūlus, išaudžiau [lovatiesę] Žg. Ana (šeiva), lėkdama žemyn, siūlą sùsuka LKT326(Trgn). Siūlas nesùsuktas, možnės išskirt Klt. Ir [padarė] megztą juostą iš sasuktų baltų šilkų BB2Moz39,29.
| refl. tr., intr.: Apsimeti po pirmo, po tam susi̇̀suki tas [raiščių] šakas atskirai Kv. Susisùko siūlas į gurgždules, o virvė į garankštę J. Gręžant skalbinį, neduok skalbiniuo susisukti į garankštį – gausi kuprotą vyrą (juok.) Prk.
| prk.: Jie susisùkę giminės (ir vyrui, ir žmonai tie patys asmenys yra giminės) Snt, Plv.
^ Bobai negalima sakyti, kur išeinu: visą kaimą sukels ant kojų, kad jai liežuvis garankštimis susisuktų! J.Avyž.
ǁ suverpti: Siūlų dabar va susuksiù, broliui ataduosiu Ml. Kiek jau aš [siūlų] sùsukiau! Lp.
10. tr. J.Jabl, NdŽ, LTR(Skd) sukrauti (lizdą, gūžtą): Skregždė sùsukė gūžtą pastogė[je] Brž. Nereikia duot susùkt varnom gūžtos Sdk. Nukirptų plaukų negalima mesti laukan, bo žvirbliai iš jų lizdą susuks – protą sumaišys LTR(Rs). Įtūpė žvirblis girio[je] ant krūmelio. – O kam susukai ne vieto[je] lizdelį? JV1001. Susuk gurbą, susuk gurbą, susuk gurbą, pelėda LTR(Krtn).
| refl. tr. BŽ44, LTR(Klvr), Vdk: Varnos kamine lizdus susi̇̀sukė Rgv. Paukščiai pera, gandras lizą tura susisùkęs, jeigu niekas nenugrovė Vg. Paukščiukas lizdelį susisùkęs dilgės[e] Ktk. Gulbė susisukė iš žolės gūžtą MPs.
^ Širdy tarytum kirminas gūžtą susisuko ir graužia rš.
ǁ suvartoti lizdui sukti: Cyrulis čiurkščio[ja] – kuodelius susùks į lizdą, kad nesuverpsite J.
11. tr. NdŽ, Krtn, Trš, Als, Brs, Jdr, Mšk, Paį, Sv, Antz plakant, maišant pagaminti: Pyragai iškepti, kastinis susuktas Žem. Kad susukáu, toks kietas buvo sviestas LKT106(Krž). Kaip aš susùksu iš parūgų sviestą? Šts. Neikaip nepriveikiu sviesto susùkt Skp. Aš išeisuot ravėti, a susùksyt (tu susuksi) sviestą? Pj. Lig atanešė, iš pieno sviestą sùsukė Km. I silkių sviestą susùkdavom, skaniai būdavo Vgr.
^ Iš gražumo sviesto nesusuksi LTR(Brž). Neklausysi, tai gausi beržinės košės su susuktu pienu Vrn.
| refl. tr., intr. Š, Dbk, Trgn: Ilgai nesusi̇̀suka sviestas Sb. Susi̇̀sukiau sviesto kruopelę Jnšk. Talkai reiks kelis sukimus sviesto susisùkti Up. Čia nebedaug [sviesto], susisuksmà rytoj šviežio Kp. Daba jau nieko nebsusi̇̀suku [sviesto] Trk. Kastinis su pasukoms, su viskuom susi̇̀suka Kv.
ǁ sukant, maišant ištrinti: [Margariną ir kiaušinius tortui] reikia susùkt prie pečiaus Sk.
12. tr. sukant susmulkinti, sumalti: Grūdų nedaug nuvežiau, vėjas, matyt, bus geras, ir nepamatysit, kaip susuksit rš. Seniau reikėdavo puspūrę par rytą susùkt Bsg. Sùsukta uogos par mašinką: nei skūrelės, nei grūdelio Klt. Susuksmà taukus [malamąja mašinėle] Skp.
| refl. tr.: Susisukái kruopų saują, išsisijoji i srebi Vn. Girnos būdavo, tai su rankom susi̇̀suki ir turi kruopų Slv.
ǁ sukapoti: Einam, susùkim žolę! Lp.
13. tr. šnek. suvalgyti, sukramtyti: Plutą sùsukė, ir gerai – nelaukia, kad vis gardžiai Ktk.
14. tr. Pg, Lb, Dg, Pns, Kb, Yl sukreivinti, iškraipyti: Rankos sukraipytos, sùsuktos Klt. Mane liga susùko Dkš. Nebėr iš jo žmogaus: visas ramato sùsuktas, sutrauktas Ds. Susùko rankas i kojas, i veidą Krž. Susukti̇̀ jau pirštai, dar̃ jau nieko nepadarai Kls. Pirštų nariukai sùsukta nuo darbo Aln. Ana guli susuktà Dgp. Terpukalėdžiais nemožna verpt ir virvių sukt, ba keltuvių (keltuvų) bus kojos susuktos LTIII459(Tvr). Parvažiuo[ja] ryto metą, dviratis būs sùsuktas, tekiniai būs sulankstyti Krtn. Vėjas paskėlė, sùsukė, nulaužė tą žilvitį BM10(Skp).
^ Kad ją kruvinoji susuktų! rš. Ka tau rankas kojas susuktų̃! Pv. Kad tau sprandą susùks J. Kad jį susùkt krūvon – tep apširdau! Pls. Kad tave susuktų į brantus! LTsV875.
| refl.: Pati strėnoms susisukusioms buvo Šts. Medis susisukęs R403, MŽ543. O tas buvęs skauduliais apaugęs, nosė susisùkusi Yl. Kelmas toks susisùkęs, išsikerojęs Ėr. Stovi susisùkęs tas lieptelis Krkn. Rankovės susisùkusios, susivijusios – tai dabar apsivilko! Jrb. Mezgimas bus instrižas, susisùkęs – nesukti siūlai Klt.
| Štai susisùkęs (išsivingiavęs) upelis Vad.
ǁ End, Klt paralyžiuoti: Sùsukė žmogų Aps. Kojos sùsuktos suvis Dglš. Į ką šauksys sùsuktas, jei būsi vienas kap pirštas Rdn. Ir buvo susukta, ir negalėjo pati save niekaip pritiest Ch1Luk13,11.
15. tr. suraukti, perkreipti: Kam rūstą (sùsuktą) veidą rodyti KII163. Žiūrėk, kaip tas kalakutelis iš tevęs juokas, nosę susùkęs Vkš. Zūbus susukęs kaip koks vypla Prk.
| refl.: Jo veidas pajuodo ir susisuko V.Kudir. Žandai susi̇̀sukė, nieko neliko, tik skūrelės Žml.
ǁ refl. Krtv susiraukti, reiškiant nepasitenkinimą, supykti: Susisùkęs visumet ans, ir žodį bijok anam pasakyti Vvr. Negalėjęs pri anos prieiti: nu pat ryto vis tokia susisùkusi Pp. Vaikščiok susisùkęs kaip ožys koks Šv. Ko susisukai̇̃ dabar? Vv. Žmogus vis susisùkęs, vis ko trūkęs, vis nepatenkintas Krš. Numiškiai svečių nemylėjo, iš tai gėdai susisukę par petį veizėjo LTR(Plng).
16. refl. NdŽ, Jdr, Trk, Gd, Vdk, Ėr, Vl, Alk, Lš labai sulysti; susitraukti, sunykti, suvargti: Nuo visokių ligų viškum susi̇̀sukė žmogus Krs. Susisùkus boba, serga suvis Dglš. Sudžiūvusi kaip tik kempė, susisùkusi Krš. Kokia spyna buvo, ir tebėr tokia pat susisùkus Snt. Visiškai boba susisùkus, tik graban gult Dbk. Turėk proto! Jau taip susisùkęs, o dar geri! Dj. Jėgi kokia baisi nuo gėrimo likus: susraukšlėjus, susisùkus Slk. Susi̇̀sukau i aš po nelabojo! End. Vyras kap aržuolas b[uv]o, o tik susisùko, i nėr LKT200(Plv). Ana kap virvė susisùkę LD382(Zt).
^ Šitas mūs arklys susisùkęs, sunykęs lyg į virves įrištas Kt. Kas švento Jurgio dienoj su arkliais dirba, tai tas niekados neturės gerų arklių, vis bus kūdi, tokie kaip karstai susisukę LTR(Kp). Tas jau susisukęs kaip naginė LTR(Pnd). Valkiojas susisùkęs kai be žarnų Sdk. Motka toj susisùkus kap krūkutis Lp. Susisùkęs kaip Serapino pakanktė Vkš. Susisùkęs kaip Benio blauzda Vkš. Susisùkęs, susimetęs kaip grabo negelys Pgg. Susisukęs kaip melnyčios sparnas LTR(Grk). Susisukę kaip Grižo ratai LTsV367(Srd).
ǁ pasidaryti menkam, užskursti: Styro medelis užskurdęs ir susisukęs P.Cvir. Agurkai sodne susisùkę, nieko nė[ra] Sk.
17. tr. sudraikyti, sutaršyti, suvelti: Ant pievos tai mat vėjas sùsuka [linus], o ant rugienų nesùsuka: susilaiko, neduoda pasikelt Sml. Buvau išnešus an oro [pomidorų daigus] – vėjas sùsukė Žln. Skubėkiam verpti: parlėks vyturys, susùks mūso kuodelius Vn.
^ Susuktas kaip pakulų kuodelis LTR(Grk).
| refl.: Rugiai nuo lietaus susisùkę NdŽ. Po ąžuolu būna javai derlingi, susisukę, o šermukšnis ir kiti medžiai tik dirvą smelka Dr. Jei linai bus pasėti pavasarį, kada ant dangaus matos debesėlių verpetai, tada linai bus susisukę, išgulę LTR(Imb). Susisùko siūlai, susmaišė Btrm. Vakar ribokai susisukusią matnią ištraukė, tai nei vienos žuvies nepagavo Kpč. Žarnos susi̇̀sukė, operavo Ukm.
^ Susisùkę kaip Mikės viduriai Tl, Kv.
18. refl. susipainioti: Susisuko kojos, t. y. susimizgo J. Čia prie virvės branktelio nėra, da susisùks karvė Skdt. Sukę susisùkę karvės! Klt.
19. tr. aplink smarkiai sukant atimti pusiausvyrą: Viesulas gali susùkt žmogų Aps. Sùsukė vėjas diedą i pargriovė Dglš. Susùko toks vė[ja]s i nūnešė tą vaiką Gd.
| prk.: Bijau karaliaus meilės kaip poeto. Ateina jis kaip vėtra. Viesulan pagauna. Susuka ir apsvaigina B.Sruog.
20. tr. genant nukamuoti, užvaryti: Jauną arklį greičiau sùsuki kap seną Lp.
21. tr. impers. apsvaiginti: Nuo gailių galvą sùsuka PnmŽ.
ǁ refl. apsvaigti: Vaike, nesisuk į vieną pusę tei[p] ilgai: susisùks galva, parvirsi Jrb. Susi̇̀sukė galva, ir nuvirto purvynan Ds.
22. tr. Rtr pakreipti į kurią nors pusę, pasukti: Arkliai jau susukti̇̀ į Kuršėnus važiuoti Krš. Kuršinės pavažos yra susukti geresnės, neužkerta Šts. Tujaus vairą susukáu į viršų Plng. Jis susuko vežimą skersai kelio …, o pats pasislėpė po tilto BsPII38(Tl). Akis į kertes susukti mokėjo vaikiai špitokliai Šts.
| Parkietė iš dangaus pietų vėją ir savo galybe susuko vėją iš vakarų brš.
| prk.: Susùko (suvertė) kalčią an bobų Pvn. Už liežuvį anai Dievas susùko (atlygino) – dukterie nebgerai Krš. Susukai ant manęs visas audras brš.
| refl.: Visa močia: i kojos vidun susisùkę, kai eina Klt.
23. tr. sugrąžinti einantį: Tos telyčios nevaliojau susùkt – da giliau įsibrido į avižas Rs.
| refl. tr.: Kurmanas susi̇̀sukė arklius i nudūmė atgal Prng.
24. intr. M einant, vykstant pakrypti į kurią nors pusę, pasukti: [Ragutis] susuko į sodžių pasikalbėti su senais pažįstamais LzP. Nusileido pakalnėn ir, pervažiavę per tiltą, susuko kairėn Pč. Reik susukt taku, tiesiai per rugius Nmn.
| refl.: Cinokas susisuko į klėtį, priėjęs pabarškino į duris Žem.
ǁ refl. IM1860,53, NdŽ, Sd, Klk, Plt, Eig, Varn, Krž, Pbr, Klt, Dsn pasukti atgal, apsigręžti, apsisukti: Buvo jau vakaras, ana susisùkusi eita numie Krtn. Susisùko i parmovė numo Rdn. Inejau pirkion, susisukiau i vė atgal Prng. Kad ejo numo susisùkusi! Krš. Ponas nusigando, susisuko ir atgalio jot LTsIV203. Ta greitoji susisùko i greit nuvažiavo Jrb. Traktorius netura vietos kame susisùkti End.
| Tuoj vėjas ir susisuko į antrą pusę LMD(Sln).
ǁ refl. atsisukti, atsigręžti: Įbėgo Marikė, tėvas ant jos susisuko: – Parodyk pirkinius, kur su Joškiumi mainėte Žem.
25. intr. Lkm, Klt, Ml, Vj, Aps, Trk nuvykti ten ir atgal; suvaikščioti, suvažinėti: Vakar dukart miškan sùsukiau Ut. Du kartu par naktį automobilis susuka par sodą Šts.
26. skubiai atlikti, apsidirbti: Kaip greitai susisùkom, o maniau, ka lig vakaro dirbsma Rdn. Numie greit susi̇̀suku ir išleku į grybas Vkš. Ana kai nori, tai gali i greičiau susisùkt Ml. Apdirbama vietelė, bet reik susisukti par darbylaikį Šts. Gaspadinė mūso y[ra] susisukanti̇̀ (apsukri) Šts. Susisùk, kad geras, su seniu! Ktk.
ǁ būti greit sutvarkytam, atliktam: Berneli tu mano, kap griebė jie, tai tik susisùko tie miežiai, i nėr (greit nupjovė)! Plv.
27. tr. Plng, Užv suvaryti, suginti į vieną vietą (gyvulius): Kokia jų ganiava: suvaro, sùsuka gyvulius, ir prastovi tep perdien kap in turgo Arm. Piemuo susuka karves pri upės, o ganyti nenora Šts. Turi karves susùkęs viduj lauko, kur žolės nėr, vien juodos pėdos – tai jo ganymas! Ml. Kam susukái gyvolius į toros kertę? Plt.
| refl.: Kai strokas, tai avelės žž an vietos susisùks i stovi Pb.
28. tr. sukant ratu sukaupti, sutraukti į vieną vietą: Grūdus siautant su rėčiais, reik mokėti susukti į verpetą šlamštus Šts. Sùsukė verpetas šieną ir nunešė miškan Ktk. Jūroje vėtros susuka vilnis, ir jos kalnais kalnais ritinas užlieti slesną pakraštį Vaižg.
| refl.: Berant lengviejai grūdai į vidurį susisuka Ggr.
ǁ sutraukti, sustumti į vieną vietą (šieną): Didelę pakūgę susùkom, didelį ir kupstį sukriausim Vkš.
| Susùkti pradalgę NdŽ.
29. tr. sukant surinkti reikiamus skaitmenis (telefonu): Žmona kažkam susuko telefono numerį rš. Ponas Zaranka susuko telefoną (telefono numerį), prisižadino poną Straižį rš.
30. refl. Kp sukantis pakilti, atsirasti: Viesulas tik susi̇̀sukė ant vieškelio, teip dulkių debesis ir nuslinko pavėjui Skrb. Susisuko šiaurus vėjas ir nupūtė vainikelį LMD.
31. refl. pradėti, imti ką daryti: Šalininkai susisuko pasakoti, kad aš buvęs girtas Šts.
32. refl. susidaryti, įsimesti (ligai): Gal smagenų uždegimas susisukti Žem. Man kartais po krūtine susisuka mažas dusulėlis rš.
33. tr. šnek. suriesti, susarginti: Jį ne laiku ligos susùko Grl.
^ Vel[nia]s čia tave ir susùko nečėsu! Lk.
34. tr. impers. užaugti skauduliui, ištvinkti: Palauk! Kai kyla skaudulys, tai ne tep greit sùsuka – reik pakęst Alk. Peraugą iki susùks, tai dar paleliuosi Gs. Sùsukė votį in pačios kaktos Vrnv.
35. tr. impers. Lnkv, Skrb, Vžns, Vkš paleisti (vidurius): Užėdžiau žalių žirnių, i susùko vidurius Krt. Sùsukė pilvą Ds.
36. tr. Brs, Upt, Pl, Ml, Šn neatiduoti kiek priklauso, nusukti: Tai buvo susukti mano pusantro rublio! Žem. Jug aš amžėj savo nieko pikto nedariau, nė vienam nė skatiko nesusukau M.Valanč. Sùsukė jo pinigus, tik anas nesupranta Klt. Uždarbę susùko meistruo Šts. Ana sùsukė man kelius rublius Aln. Ir pieną sùsuka, ir darbadienius susùko, neapskaitė Rdš. Ar nesusukai kam užmokesnį? Jzm.
ǁ Btrm apgauti: Ar tu mane pašidyt norėjai, ar susùkt? Švnč.
37. tr., intr. gudraujant, painiojant ką padaryti: Kokią klastą išmislyti, susùkti KII32. Karą susùkti, sukurstyti KI80. Jau ka sumeluos, susùks! Pv. Sùsukė sùsukė aktą, ir mokėk baudą! Drsk. Susùko jam tą sutartį, ir jis liko be turto ir be ūkio Grl. Priežastį [nužudyti] iš bile ko susukdavo brš. Vokytis viseip teisybę susuka prš. Mūsų žodžius susuks arba negerai apvers rš.
^ Susuko kai Magdei vaiką LTR(Grk).
38. refl. įvykti kam numatytam, norimam: Kap važiuoja ažsirašyt jaunieji, tai jos draugės girnas suka, kad veselė susisuktų Ml.
39. tr. palenkti į savo pusę, paveikti: Ta boba jį ir sùsukė: atlėkė ir ėmė įkalbinėt Rz. Sùsukė (prisiviliojo) berną i ištekėjo Ps.
ǁ supiršti: Susuksiù, pamatysi, ir tave su kuo nors Dgl. Sùsukė, surodijo tėvai i apženijo Klt.
◊ dūšià susisùko; MŽ, N pasidarė bloga, vimdo.
dū̃šią sùsuka (susùko); R359, MŽ480, N darosi bloga, vimdo: Sasuko dūšią B.
galvà susisùko (susi̇̀sukė Ck, Grv, Skdt, Ps) Als, Šts, Žeml, Lnkv susipainiojo, apkvaišo, nebesiorientuoja: Paklydau, kaži kai galvà susisùko LKT163(Rs). Susi̇̀sukė galvà, neišeinu kelian Adm. Čia ir galvà gali susisùkt, bežiūrint į šituos raštus Prn. Galvà anos yra susisùkusi – veselia an nosies Krš. O jergau, kaip susisukusi yr galva, atminties neturu ant vietos Kv. Susi̇̀sukė galvà kaip kopūstas Ėr. Kad jum galvà susisùkus! (keik.) Kdn.
gálvą susùkti
1. BŽ50, Krš, Jnš, Rm, Ob, Trgn, Ds, Msn, Dv atimti nuovoką, sumaišyti, supainioti: Jis man gálvą sùsukė – nebežinau, ką čia daryt Ėr. Susuko man galvą su tais savo klausimais Sk. Mes daug atsimintum, ale sùsuktos gálvos Stk. Rūpesčių galvà susuktà – ar čia rūpi tos dainos Pkn. Susukta muno galva, nieko nebatminu Trk. Labai gálvas sùsuka tas mokslas Kdn. Kai virvė sùsuktos gálvos [nuo rūpesčių] Žln. Tada Uršulė visai rimtai susirūpino, kad tikrai malūnas bus susukęs Baltaragiui galvą K.Bor.
ǁ sukvailinti: Ai ai, kaip velnias jaunims gálvas sùsuka! Krš.
2. Jnš, Sv, Vlkj suvilioti, patraukti: Susùko boba tokiam vyrui gálvą Skr. Mergos gudrios, žalčiai – sùsuka vaikiams gálvas kaipmat Krš. Kaip tik pasmaišė tas bernas, ir sùsukė mergai gálvą Dbk.

gálvą susùkti į padurkùs suvilioti: Susùko boba tokiam vyrui gálvą į padurkùs Skr.
gluzdai̇̃ susisùko sukvailėjo: Jau ma[no] in senystą ir gluzdai susisukė Vlk.
gluzdùs susùkti supainioti: Reikia tep sakyt, tai ir susùksim gluzdùs Pv.
gū̃žtą (li̇̀zdą Vn) susùkti (susisùkti Jnš)
1. įsikurti (šeimai): Savo li̇̀zdą susisùkiat ir gyvenkiat. Kam su seniais maišyties?! Pvn.
2. įsitaisyti, įsigalėti: Karionės ir sumišimai sviete nesustoja vedlug to, kad žmogaus širdy susisuko gūžtą žalčiukas P.Cvir.

į grą̃žtą (į lenciū̃gą, į pi̇̀ntį) susisùkti sulysti: Sudžiūvęs, susisùkęs į grą̃žtą Krš. Susi̇̀sukiau lenciū̃gan Žb. Ligonis, varge, sudžiūvo, susisùko į pi̇̀ntį Klvr.
lui̇̃šį (mū̃zą) susùkti reikšti nepasitenkinimą, susiraukti: Vaikšto luišį susukęs Blnk. Biškį kas anam nepatinka, tujau ir sùsuka mū̃zą Vvr.
nósį susùkti (susisùkti)
1. BŽ107, Bgt, Alk, Kp, Všk, Šts, NmŽ reikšti nepasitenkinimą, užpykti: Ana tuoj sùsuka nósį, supyksta greit Aln. Pareina parsiutusi, nósę susùkusi Krš. Laksto tik, duris tranko, nósį susùkus Mžš. Susùko nósį ir nešneka Mrj. Eina pro šalį nósį susùkusi i galvos nepakelia LKT108(Tt). Eita nosę susùkęs[is], kad negavo pragėrimuo Šts.
2. sukelti pasibjaurėjimą smarve: Kur tu eisi visa mėšlina į būrį – žmonėms nósis susùks Skr.

pakáušius susùkti
1. sukvailinti: Kaip ta degtinelė sùsuka pakáušius! Krš.
2. apsvaigti (prisigėrus): Pakáušius sùsuka, ir rėkia Ėr.

prõtas (rãzumas) susisùko Smn pamišo, sukvailėjo: Šiais laikais i senims prõtas karts susi̇̀sukas – daro kaip kvaišeliai Krš. Jam buvo rãzumas susisùkęs Ėr.
si̇́elą susùkti; N pasidaryti bloga.
smẽgenys susisùko antrai̇̃p susipainiojo, nebesiorientuoja, apkvaišo: Susi̇̀suka smãgenės antrai̇̃p, ką čia beatminsi Žr.
snùkį susùkti reikšti nepasitenkinimą: Gali Bintakienė pamanyti, kad ji vėl snukį susukusi I.Simon. Ji susùkus snùkį i susùkus, nežinai, nė kas, nė ko Jrb. Mažą stukį padėjo, svotas snùkį susùko JV768.
susùks ir atsùks apie labai plepų: Jos gi liežiuvis – susùks ir atsùks! Dkk.
širdi̇̀s susisùko pasidarė bloga: Susisuko širdis nu numinės, ir susivėmiau Šts.
širdį susùkti Slnt supykinti, vimdyti: Vėmalai, fi, ši̇̀rdį mun susùko Krš. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių Šts. Negersu – dar širdį susùks Rdn.
šnervès (šni̇̀pą) susùkti užpykti: Kai mūs vaikai augo, buvo geri, o dabar tik šnervès susùkę Snt. Jau sùsukė šnipą Lp.
uõstą susùkti supykti, įsižeisti: Susuko uostą (dial. ūstą) dėl kopūsto LMD(NmŽ).
vepšlàs (zūbùs) susùkti supykti: Žodelį ne taip, tuojau susuka vepšlas KlK29,53(Krš). Piktas, zūbus susukęs Krš.
užsùkti, ùžsuka, -o (ùžsukė) Rtr, Š, NdŽ; SD430, Sut
1. tr. N, K, M, Amb, VĮ, Mlk sukant pritvirtinti, prisukti: Ans mokėjo varžtą kur reik užsùkti Vvr. Ažùsukiau šriūbą, ir gerai Nmč.
2. tr. N, LL96, Vkš, Gs prisukti, kad veiktų (kokį aparatą): Ažusuku ziegorių SD164. Neažùsukiau laikrodžio, ir sustojo Ktk. Užsuk laikrodį aštuntai rš.
ǁ pasukant įjungti, paleisti: Paskun ùžsukėm radiją, ir kalbėj[o] Drsk.
| prk.: Užsuki savo fantazijos malūnėlį rš.
| refl. tr.: Liūb jau ans užsisùks [radiją] ir klausysias Lk.
ǁ refl. prk. pradėti kalbėti: Kai jau užsisuka, tai mala i mala be jokios parstogės Rs.
3. tr. pasukant išjungti: Tu musi atsukai radę (radiją) – neš šen, užsùkti reik Ms. Su dujom gerai, kolek verda: ùžsuki – i šalta Sdb. Buvo neàžsukta [dujos], kaip šavo virtuvėj! Mlt.
4. tr. kuo prisukamu uždengti, uždaryti: Užsukami̇̀ stikliniai indai labai geri Rm. Ans sau padarė ùžsukamą (iš dviejų sujungiamų dalių, tuščiu viduriu) lazdą Jdr.
| refl.: Kranas gerai neužsisuka, laša ir laša vanduo rš.
5. tr. pasukti aplink ašį: Užsùk raktą, kad neatsirakintum J. Užsùksita tą raktą vienąsyk i čia štai padėsita į tą daiktą Jrb.
6. tr. Lk, Grk, Pc, Jon užrakinti, užsklęsti: Kai išeisi, tai ažusùk kamarėlę Mlt. Palauk, da klėtį ušsuksiu Trs. Užsukáu duris ir raktą su savim pasiėmiau Vkš. Buvau užsùkusi su raktu [duris] LKT44(Lž). Sukynė – durim užsùkt Brb. Kaimynas, suskius, pajuto, svirno dureles užsùko JD894.
| Biškilelį pasėdėk, aš tujau užsùksu (užkišiu) liuktą Lk.
| refl. tr.: Dures su velke užsi̇̀sukė Vrn. Dukterytė kai pajuto, svirno duris užsisuko LTsII230.
7. tr. pasukti, kad susivytų, persisuktų, susukti į grįžtę: Itą karklą àžsukam, gerai àžsukam, ką neraztrūkt Grv.
^ Pamečiau peilį – reikia žusukt velniu[i] barzdą (kuokštelį žolės susukti ir prispausti akmeniu), tai greičiau rasiu (brt.) Nč. Jei ko nerandi, užsuk velniu[i] ausį – rasi Vlk.
ǁ susukant užspausti: Ažùsuku sūrmaišelį, kad geriau tekėt [išrūgos] Klt. Užsùk maišą, kad viščiukai grūdų nekapotų Skr.
8. tr. Lp, Krtv užvynioti: Virvė ažùsukta už kojos, ir supu [lopšį], ir verpiu Str. Žąsims droteles mažytes užsùkdavo an kojos Škn. Kap užsùks karvė lenciūgą an kojų, tai ar išsilaikysi? Dg. Pasaitus eglių karnõs ùžsuka Mrc.
| refl. tr.: Užsisùk ant kaklo ką norints – neik nuoga Jrb.
| Tokią šilkinaitę skepetą buvau užsisùkus (užsigobusi) Jrb.
ǁ vyniojant, rišant uždaryti: Durys pančiu ùžsukta, o langai peržegnota – negaliu inteit LB161. Aš visada užrakinu, drata užùsuku tą šapą (būdą) Slm.
| refl. tr.: Ažsisùk virvele duris, i neišeis vištos Klt.
ǁ Klt apvyniojus užveržti: Suriša bruzguliuką ir ùžsuka kiaulės snukį Ob. Užsuk branktu nosį Dkšt.
^ Ma[no] koserė ratu neažsukamà Dv. Mano gerklė ne suktu užsukta K.Bor.
9. refl. Skrd, VšR, Mlt pririštam aplink einant apsisukti, vyniojantis grandinei, virvei: Už mieto užsisùkęs arklys ir išbuvęs visą naktį neėdęs Nt. Ji (karvė) už tos griūšės užsisùko, užsisùko i stovia Jrb. Pirmai nuejau – karvė sukus ažsisùkus biržynely Smal.
ǁ užsismaugti (pririštam): Avelė užsisùko viena Krn. Dar kiaulė buvo dviejų metų, ir ta užsisùko Gs.
ǁ susinarplioti: Reikia narstyt [siūlus sruogoje] – ažsisùkę Klt.
10. intr., tr. sukant, rišant užsidirbti: Jei su rytu suku kūlelius, tai ùžsuku an dviej litų Alv.
11. tr. suvynioti į ką: Tan milan ažùsuka tuos [kanapių] miltus, kap ažmaišo LKT379(Btrm).
12. tr. užriesti: Tie ūsai juodi, užsukti̇̀ – vyras nė šioks, nė toks Jrb. Teliukas laksto uodegelę ažusùkęs Aps.
^ Meluoja ir galą ùžsuka Nm. Maža kalaitė, užsukta uodegaitė, lot neloja ir vagies neinsileidžia (spyna) TŽV584(Kb).
ǁ Sb įmantriai suraityti: Rašė ir ant galo ùžsukė [parašą] Jnšk.
13. tr. iškreipti iš normalios padėties: Užsuktà koja tai motriškai, nepaeina Grd. Ma[n] bukis (velnias) sprandą užsùko: tep kap medis (suparalyžiuotas) Kb.
ǁ sukant įskaudinti: Mokytojas vienam ausį užsùko, kitam ilgus plaukus užpešė Dkš.
| Jau moja (gal) mėsas ùžsukei (įgnybai), kad [vaikas] tep rėkia Vlk.
14. tr. R331, MŽ443, N atlenkti, atlaužti (gaiduką).
15. tr. nukreipti, nugręžti: Akysna ir nepadabos, ažùsuka galvą Nmč. Ale sykį rado jį po klėčia negyvą, sprandu užsuktu in užpakalį BsPIV141(Brt). Neišauklėtas, vaikščioja rankas už nugaros užsùkęs (susidėjęs) Klvr.
| refl.: Kaliuška užsisuka ir sėdas prie stalo Vaižg. Vuodega (toks žmogus) dėbtelėjo akimis n'ištikinčiai ir užsisuko į šalį V.Piet. Ažsisùkęs te ką padarė, neregė[ja]u Dglš. Ans negalvojo mirti, užsisùko an šono i užgeso Lpl. Ažsisùkus nugara nuo manęs sėdi (pyksta) Klt.
| prk.: Gyveno atsiskyrus, nuo visų užsisukus ir džiūvo taip, smilko visą gyvenimėlį V.Bub. Užsisùkę, užsičiaupę – neprašnekinsi mokytųjų Krš.
ǁ pastatyti pakreipus, kad užstotų: Buvo kambarė[je] spinta užsuktà, kad nebūtų lovos matyti Varn.
16. intr. Šlč vykstant pakeisti kryptį, nusikreipti į kurią pusę: Jis užsùko už kampo DŽ1. Berniukai užsuko per Petkūnų sodžių A.Vien. Užsùko pri Ventos arklių pagirdyti Krš. Ažùsukė arklį [su ratais] ažu daržinės i pastatė Klt. Kai bernas pamatė šitą numirėlį, ažùsukė par arimais, par dirvom Trgn. Tu parvažiuok par tiltą su mėšlo vežimu, arčiau užusùk (privažiuok), tai parodysiu tą mergą Slm. Žùsukė [žaibas] an kito šono ir žemėn nuejo, žmogu[i] neškadijo Pls.
| refl.: Tiesiai nejo, ažsi̇̀sukė paupe Klt. Užsisùko liaušėn (į kairę) LKKXVIII160(Zt). Eikit ir užsisùkit po kairei rankai Dg.
ǁ padaryti posūkį, vingį: Aplink apeit reikia, žusùkt reikia daugel (didelis lankstas) Dbč. Kokie penki kilometrai reikia užsùkt Gg.
| refl. NdŽ: Po kairei rankai užsi̇̀suka kelelis Jz. Žusisùkus pieva Dbč. Kelios lovos matyti, kitų tik galai kyšo iš užsisukusio urvo S.Čiurl.
ǁ refl. prk. būti skirtingam, kitokiam: Jų šneka jau šiek tiek užsi̇̀suka Plut.
17. tr. sukantis, gręžiantis užeiti į priekį: Tai šitas [senas jautis] užusùks šitą jauną ir užeis vėl vagon Pb.
18. intr. LKT238(Kri), Sml, Kp, Užp, Sug, Ldk, Jz, Alv, Mrj, Kt, Žvr, Nm užeiti, užvažiuoti, apsilankyti: Eidama pro šalį, galėjai užsukti Žg. Artie kelio, tai kai kas ažùsuka Gdr. Tankiai jis pas mus ùžsuka Vrn. Norėjo da ant Panevėžį užsùkt LKKVI282(Jnšk). Užsuka anie į tokį mažą miestelį LTR(Slnt). Nebijodavo užusukančio gero svečio Vaižg.
| Debesys vis kraštais praeina, o čia neùžsuka Krs. Vaikščio[ja] lytus apsukuo, čia neùžsuka Krš. Tokia nežmoniška sausybė, niekad neužsuka lytus Gs.
| prk.: Kap kada žùsuka galvon [gera mintis], tai gẽra Rod.
| refl. Lš, Slm: Vakar buvo užsisùkęs tokis vyrukas Rdm. Tas, grįždamas iš Egipto, užsisuko į Jeruzolimą M.Valanč.
19. refl. NdŽ įsiveržti, įsibrauti: Vytenis, kame tiktai užsisuko, tenai kūlį ir vandenį beliko S.Dauk.
20. intr. sūkuriuojant užeiti (apie vėją): Žiemą kaip užsùks [vėjas], tai pilna pirkia dūmų Nmč.
21. intr. Gž, Alk sukant, mosuojant suduoti, uždrožti: Ubagas kad eina, vis su botagu kad ažùsuka, kad ažùsuka, tai šunes kur katras eina Ob. Tas velnias gerai užsuko su šakaliu tai meškai per leteną BsPIV73(Brt).
| refl. Pln: Aš tau užsisùksiu par šonus, tik tu mun liežuvauk! Dr. Tėvas kai užsisùko, vaikai vos teišspruko Rt. Tėvai netura rankų užsisùkti tokims vaikams pijokams Šts.
22. refl. staiga užpulti: Kareiviai kaip užsisùko, kad anus vijo! Lks.
| prk.: Jei gripo liga neužsisùks, pasisaugosu, ta (tai) galiu šimto metų sulaukti Slnt.
23. tr. apsvaiginti, apsukti: Girtuoklės kap ùžsuka galvą Mrc. Atsigulsi, tai galvą užsùks LKT385(Drsk).
| refl. LKKXI221(Trak), Vlk, Smal: Bronius gert nepratęs, tai nei nepajuto, kaip galva užsisuko rš. Su traukiniu gerai važiuot, nežusi̇̀suka galva Dbč.
24. refl. dingtelėti, toptelėti: Jai kai užsi̇̀suka kas, tai ir išeina iš namų viską palikus Lkč. Nu, jiem tep užsi̇̀sukė Šč.
25. refl. prk. užsinorėti: Užsisukáu žvejoti ir laimėjau Trk.
26. refl. prk. pasimiršti, užkristi: Ant to sykio užsi̇̀suka i neina atmyt, o paskui po laiko atsikvošėji Jrb. Ar atmysiu tas dainas, ar vėl ma[n] užsisùks Plv.
27. tr. nusukti, nuvogti: Užsukti̇̀ pinigai neišeis į gerą Alk.
28. refl. užsidirbti iš šalies: Jei iš niekur neužsisuksi̇̀, tai ir an kolionijų išejus nebus geriau Lp.
29. tr. šnek. duoti, parūpinti, pasukti: Neštum kilus, tai [kokį sunkiai gaunamą dalyką] užsùktų Gs.
30. refl. neišvengti, užsitraukti (bausmę): Taip ir anie žmonelės besisukdami (norėdami išsisukti, išvengti) po devynis mėnesius kalėjimo užsisukę TP1881,46.
◊ aki̇̀s užsùkti apgauti: Tau tas Klimas ùžsukė akis, ir nieko nepratai Vlk.
galvà užsisùko apkvaišo, nebesusiorientuoja: Kai galvà užsi̇̀suka, visko gali būt (galima paklysti) Bsg.
gálvą užsùkti
1. priversti pamilti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą! V.Kudir. Ji ne vienam galvą užusukė rš.
2. užduoti rūpestį: Ažùsukė galvą Btrm.
3. Mrc, Arm išvarginti: Jau galvà ažusuktà rūpesčiais Lb. Daug mislina, galvà užsuktà Srj.
4. atimti sveiką protą, sukvailinti: Ar neužsùks veinias bernu[i] galvõs? Dg.

į gálvą užsisùkti apimti kokiai minčiai: Užsisùks kas in galvą, ir daro visokias nesąmones Lkč. Užsisùko galvon, ir padariau bėdą Mrc.
kai̇̃p (lýg) ùžsuktas; kai̇̃p užsuktà mašinė̃lė apie plepantį, šnekantį be sustojimo: Viešnia lyg užsukta tarška barška, žodžius krečia lyg pati savo nedrąsumą užtrenkdama Vaižg. Ji šneka kai̇̃p mašinė̃lė užsuktà PnmA. Barškalas boba, kai̇̃p užsuktà Krš.
kai̇̃p ùžsuktas [lai̇̃krodis] daug, be sustojimo (dirba): Rytą pašokę, kiaurą dienelę ėjom [apyvoką] kaip užsukti J.Balt. Eina, dirba kiauras dienas kaip užsuktas laikrodis, nieko aplinkui nemato ir net klausiamas neatsiliepia J.Balt.
nósį (snùkį) užsùkti Mrj, Rmš, Vlk, Pv, Vrn užpykti: Jau vėl jie užsùko nósis Sn. Matyt, Onelė nósį užsùko, kad neateina Šn. Ko dabar tu ant manęs užsukai̇̃ nósį? Lš. Negražu vaikščiot [prie svečio] užsùkus nósį Mrc. Negeras mokytojas: užsukęs ir užsukęs nosį Smn. Tyli, snùkį ažusùkus Klt.
pãlos užsisùko sukvailiojo, pakvaišo: Kas tau? Užsi̇̀sukė pãlos?! Lp.
šikinè užsùkti vlg. blogu atsimokėti: Kartais atsitinka tep, kad žmogus ažùsuka in tave šikinè Tvr.
paužsùkti, paùžsuka, -o (dial.) tr. daugelį užvynioti kuo: Buvo akėčių dančiai paužsukti žagarais Lz.

širdiẽs apėjìmas
1.silpnumas: Prieš visokeriopas vidurių ligas bei negales, širdies apėjimą. prš.
2.susierzinimas: Jis tokiu piktumu kalba iš širdies apėjimo. Gs.
širdiẽs atšalìmas abejingumas: Mums regis, jog jis taip pasielgė ne iš atkaklumo ir širdies atšalimo, ale iš maldumo ir dvasios stiprumo. Blv.
širdiẽs brū́kšteklė malonus asmuo, simpatija: Širdies tu mano brūkštekle, kuomet vedu besusitiksiav?. Dr. Širdies brūkšteklė tavo antai pareina. Dr.
širdiẽs damà mylimoji: Klauptis prieš savo širdies damą, glaudžiant ranką prie širdies, riterių epochoje buvo tolygu pareikšti jai simpatiją. rš.
ikì širdiẽs dùgno labai (sujaudinti, paveikti): Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs ir pajautęs ligi pat širdies dugno. Myk-Put. Paauglys berniukas žiūri į mus atvirai, vaiko laukinės akys sukrečia iki širdies dugno. rš.
nuo širdiẽs dùgno nuoširdžiai: Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno. Mž.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti, paveikti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs dùgno B. labai nuoširdžiai: Prašom tave iš dugno širdies. Mž. Mes taipajag iš širdies dugno atleisti ir mielai ger[a] daryti norim. brš. Galim permanyti paną Mariją gentainę savo Elzbietą seną iš dugno širdies tikrai bei didžiai mylėjusią. Bret. Pilu stiklelį tau velydamas, iš širdies dugno tau vierydamas. prš.
širdiẽs ėdìkas sielvarto kėlėjas: Jau toks širdies ėdikas – paėdė man širdį per gyvenimą. End.
širdžių̃ ėdìkas viliotojas: Kaune jis buvo žinomas kaip vienas iš įžymiausių širdžių ėdikų. Tilv. Ji pasidarė diduomenės širdžių ėdikė, demoniška suvedžiotoja, aistringa nuotykių ieškotoja. rš. Spėriai auga naujas širdžių ėdikas. Trein.
širdiẽs gėlìmas sielvartas: Tu dar man didesnę baimę ir širdies gėlimą darai, su savo akimis į mane rodydamas. LTR.
širdiẽs gelmėjè slaptai (savyje): Apie tą vyriškį mąstė širdies gelmėje mergelė. Žem.
ikì širdiẽs gelmė̃s labai (sujaudinti, paveikti): Jis peržvelgė visus ir kiekvieną atskirai, aštriu žvilgsniu perskrosdamas tą ligi širdies gelmės. Myk-Put.
ikì širdiẽs gelmių̃ labai (sujaudinti, paveikti): Persigandęs iki savo bailiškos širdies gelmių. rš.
iš širdiẽs gelmė̃s labai nuoširdžiai: Dainuoja [Marytė] sodriai, iš širdies gelmės. Šein.
iš širdiẽs gelmių̃ labai nuoširdžiai: Skaudu, kad gyvą, savitą, nuoširdų, iš širdies gelmių einantį balsą taip užgožę bedvasiai kanceliariniai šablonai. rš.
širdiẽs gilumojè slaptai (savyje): Širdies gilumoj daugiau kai kada esu įsitikinusi, jog ji turi virsti kūnu ir būtinai virs. Pt.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs gilumõs labai nuoširdžiai: Ką aš žinau, – atsiliepiau iš gilumos širdies. Šein. Dėkoti iš širdies gilumos. Blv.
iš širdiẽs gilùmo labai nuoširdžiai: Atsidūksėjo iš pat širdies gilumo. Lkv. Dūksėk, atmindama ant manęs, iš gilumo širdies. J.
širdiẽs glėbỹs mylimas asmuo: Tai mano širdies glėbys. Lnkv.
širdiẽs graũžas sielvartas: Blogi vaikai tai visą amžių būna širdies graužas. Gs.
širdiẽs graužìmas sielvartas: Ar tai ne širdies graužimas tokis pasileidęs vaikas!. Nmn. Kai motina sužinos, tai bus širdies graužimo. Lp. Ne tas smagumas darbą dirbti, kaip tas širdies graužimas. Rt.
širdiẽs griežìmas sielvartas: Su negerėliu žmogum (vyru) būtie tai tik širdies griežimas. Rod.
širdiẽs ìškrytis didelis sielvartas: Širdies iškrytis įdavė anam puolamąją ligą. Šts.
širdiẽs išliejìmas atviras išsipasakojimas: Su Guste mudvi turiva daug tokių kalbų, širdies išliejimų, apie ką niekas kitas nežino. Simon.
širdiẽs ìšpuolis didelis sielvartas: Širdies išpuolis anai buvo didžiausis. End.
širdiẽs išsipylìmas atviras išsipasakojimas: Atleisk man šitą širdies išsipylimą ne vietoje. Baran.
širdiẽs kietýbė nejautrumas: Pasirodė bardamas jų širdies kietybę. Bret.
širdiẽs kietùmas nejautrumas: Nė ašaros nesuminkštins jo širdies kietumo. rš. Pasmerkia kietumą širdies tavos, kuri teip stipriai yra užrakinta ant reikalo brolių ir artimųjų tavų. Dk. Daugelis atsisako skolinti ne iš širdies kietumo, bet iš baimės būti be reikalo apgautiems. ŠR.
širdiẽs klỹksmas sielvartas: Nėra tačiau mano sieloje nei mažiausio krustelėjimo, nėra nei minties kibirkštėlės, kuri nebūtų sunkaus širdies klyksmo lydima: – Kur dabar mano vaikai?. Pt.
širdžių̃ košẽlė pikčiurna: Geriau tu jo nekabink, čia širdžių košelė. Prng.
širdiẽs linkìmas potraukis: Pirmučiausia dukteriai tenka širdies linkimas motinai pasisakyti. rš.
širdiẽs lūžìmas didelis sielvartas: Im smertis jų kūdikį, jiems maloniausį, neatbodams lūžimo širdies. prš.
širdiẽs minkštùmas gerumas: Reikia pirma pačiam turėti malonę, širdies minkštumą, protą, išmintį. Blv.
širdiẽs mojù bet kur, kur nori: Kad kelio nežinai, širdies arba akių moju eik sau. J.
širdiẽs nušvietìmas atsigavimas: Koks būtų širdies nušvietimas, piltinio pieno pavalgius. Šts.
iš širdiẽs padugnių̃ visu balsu (nusikvatoti): Juozas užkvatojo galingu balsu iš pačių širdies padugnių nelyginant koks Mefistofelis. Trein.
širdiẽs pajùdinimas susijaudinimas: Su širdies pajudinimu padėkavokime už geradėjystes. Tat.
širdiẽs pakarūklùs paė́sti įgristi, įsipykti: Širdies pakarūklus yr paėdęs visiems tas karas. Šts.
širdiẽs pakrùtinimas Sir. sujaudinimas: Ale prašau tavęs, su dideliu noru ir gyvu širdies pakrutinimu atsiduok aniems. P.
širdiẽs paródymas pavaišinimas: Nepriėdus menka iš to nauda, ot, širdies parodymas!. LzP.
širdiẽs pasaitaĩ paširdžiai: Skauda širdies pasaitus. Ss.
širdiẽs pãsaitus nutráukyti prikankinti: Stalinas dar nutraukys mūsų širdies pasaitus. Šts.
širdiẽs pãsaitus nutráukti susipykti su mylimuoju: Kaip ten buvo, kad širdies pasaitus nutraukei?. Skr.
širdiẽs pãsaitus paė́sti įgristi, įsipykti: Jis jau man širdies pasaitus paėdė. Krkl.
širdiẽs pãsaitus pajùdinti pasilinksminti: Eime širdies pasaitų pajudinti. Rdd.
be širdiẽs pasaitų̃ iš kantrybės išvestas: Paėdė man širdį, aš jau be širdies pasaitų. Krš.
širdiẽs pérėmimas sujaudinimas: Iš širdies perėmimo verkdamas dėkojo. rš. Atsiliepimas iš perėmimo širdies vos girdimas buvo. prš.
širdiẽs peršulỹs sielvartas: Ne, argi galima kuomi padaryti jam didesnį peršulį širdies. Kudir.
širdiẽs peršuliaĩ sielvartas: Elzė nešiojo savo širdies peršulius tykai. prš.
širdiẽs pykìmas pykinimas, blogumas: Pavalgę apserga pykimu širdies. A. Prasideda širdies pykimas, vėmimas ir labai didelis silpnumas. rš.
širdiẽs pjovìkas sielvarto kėlėjas: Širdies pjovikai tie pasiutėliai. Šts.
širdiẽs plikùmas buvimas nevalgius (negėrus): Dėl širdies neplikumo išgeria arbatos ir važiuoja. Šts.
širdiẽs plyšìmas B., M., N. didžiulis liūdesys: Aš juos su džiaugsmu užauginau, bet su verksmu ir širdies plyšimu aš juos mačiau šalin vedant. brš.
širdiẽs prilenkìmas I. pamilimas:
širdiẽs skaudė́jimas M. sielvartas: Turi skaudėjimą širdies. Gs. Ašaros sumažina širdies skaudėjimus. rš.
širdiẽs skaudesỹs sielvartas: Su ašaromis pabrinkusiom akimis, su širdies skaudesiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai. Krėv.
širdiẽs skaudùmas sielvartas: Kad tie nedainuoja iš širdies linksmumo, o mes padainuosme iš širdies skaudumo. Sln. Tada karaliui pasakė ir padarė didelį širdies skaudumą. Pp.
širdiẽs skaũsmas sielvartas: Maži vaikai – tėvam džiaugsmas, dideli vaikai – širdies skausmas. Bsg. Neturi vaikų – neturi širdes skausmo. Klt. Kai tu pasakoji, man širdies skausmą didini. Prn. Iš didelio širdies skausmo ir rūpesnio ana, vargšė, suklaiko. Kv. Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso. Žem. O dainos dainelės, jūs mano patieka, visi širdies skausmai pas jumis palieka. Vnž.
širdiẽs sopà sielvartas: Išlieja visas savo širdies sopas. rš.
širdiẽs sópė sielvartas: Ana mirė iš tos širdies sopės, kad jos vaiko nebėr. Pnm. Kad galėčiau, ant lapelio baltos lelijėlės surašyčiau savo vargus ir sopes širdelės. Kp. Ji lyg norėjo užspausti savo širdies sopę. Vaižg. Geria mano tėvas iš tos širdies sopės ir sako man. Trein.
širdiẽs sopė́jimas sielvartas: Iš didelio širdies sopėjimo nė valgytie nenorėjo. Tat. Keliantisi širdies sopėjimams. brš.
širdiẽs sopulỹs sielvartas: Visi širdies sopuliai, lig šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun. Bil. Kočios seselė mano mandieružę širdies didžiais sopulėliais. JD. Sunkiai gailėjo ir sopulį širdies savimp be paliaubos jautė. Sir.
širdiẽs sudrumstìmas susijaudinimas: Sudrumstimas, sujudimas širdies. Sir.
širdiẽs sujudìmas Sir. susijaudinimas: Jis širdies sujudime (geiduliams širdyje degant) tai padarė. K.
širdiẽs sukrùtinimas jausmų kilimas: Pradžioje ateit vos tikt mislė, o dar paskiaus gėrėjimos ir pikti širdies sukrutinimai. Valanč.
širdiẽs sumìnkštinimas Blv. sugraudinimas:
širdiẽs suñkinimas C. liūdesys, nusiminimas:
širdiẽs surūdìmas liūdnumas, graudulys: Su tokia neregėle moteriške būčia, tai tik širdies surūdimas. Rod.
širdiẽs susigraužìmas sielvartas: Iš širdies susigraužimo jis ir mirė. Gs.
širdiẽs sutrynìmas sielvartas, gailėjimasis: Tobulas sopulys aba sutrynimas širdies ažu nusidėjimus: ir ižpažino po akim anų byskupų žydų aiškiai nuodėmę savą [Judošius]. Sir. Sutrynimas širdies yra tai didelis gailestis už neteisybes griekų. Tat. Beveliju jausti sutrynimą širdies nekaip mokėti ją žodžiais išsakyti. Valanč. Nuog pirmos nakties girtavimo išginiau iš pomėties sutrynimą širdies. I.
širdiẽs uždavìmas įskaudinimas, įžeidimas: Subarsi – bus tik širdies uždavimas. Pbs. Be širdies uždavimo ana negali būti, turi ką pamauti. Krš.
širdiẽs užkietė́jimas nejautrumas, abejingumas: Užkietėjimas širdies ant gerų darbų. Dauk. Jėzus išrūgojo jiemus neištikėjimą jų ir užkietėjimą širdų. Dk.
širdiẽs užšalìmas abejingumas: Šiandien didelė kupeta sutrupų riogsodama tebrodo mūsų gadynės žmonių užšalimą širdžių. Valanč.
širdìs ne viẽtoje labai neramu: Pardien mano širdis ne vietoj buvo – vaikus vienus palikau gryčioj. Ktk. Motkos širdis ne vieton dėl vaikų. Drsk. O mano širdelė vis ne vietoje. Čiurl. Pats neišmanė, kas jam kaiti: taip širdis ne vietoje, ant savęs pyksta. Žem.
širdiẽs vìrinimas didelis sielvartas: Su tokiu žmogum buitis – tai tik širdies virinimas. Rod.
širdiẽs virpė́jimas baimė: Kiek širdies virpėjimo dėl siūlų [vogimo]. Ldvn.
širdiẽs žaizdàs gýdyti raminti: Matyti, galvojo tik apie Zenoną ir maldavo savo žmonos jį raminti, jo širdies žaizdas gydyti tokiame nusiminime. Pt.
(kieno) akmenìnė širdìs apie nejautrų, negailestingą: Gal jo akmeninė širdis, kad nė kiek nesusigraudino. Gs. Josioji širdis akmeninė. Lz. Akmeninė jo širdelė, kad nepratarė žodelio. d. Sotaus širdis akmeninė. Vv.
akmenìngos širdiẽs apie nejautrų, negailestingą: Mes teip kietos ir akmeningos širdies. Dk.
añkštą šìrdį turė́ti būti šykščiam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų. Sir.
ankštõs širdiẽs K. žiaurus:
(kieno) atbulà širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Norėsi kada mano draugystės, ale tada mano širdis bus atbula. Ukm.
atkaklià širdimì nenoromis: Ans atkaklia širdžia žanijas, t. y. ne su malone. J.
atkalõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
atkarõs širdiẽs J. apie priešiškai nusiteikusį:
(kieno) atkragì širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Jau ne atkragi, ale palinkusi jo širdis į giminę. J.
atkragiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Širdies atkragios. Valanč.
atlapõs širdiẽs
1.nuoširdus, atviras, be paslapčių: Ji buvo šneki ir atlapos širdies. rš.
2.dosnus: Tokios jau ji atlapos širdies: ko paprašei, tą duos. Srv.
atrakà širdìs nuoširdus, atviras: Širdis mano tau vienam test atraka. brš.
(kieno) atšiaurìnė širdìs negailestingas: Atšiaurinė širdis, nemeilinga. Šts.
atvérta širdimì nuoširdžiai: Nori, idant mes su tikra vilčia ir atverta širdžia su anuomi šnekėtumėm. brš.
ãtvira širdimì nuoširdžiai: Nieko neslėpdama, atvira širdimi palinkėjo savo palydovams, kad nešintųs nuo jos galvos. Pt. Ištieskime atvira širdimi vieni antriems taikos ranką. Krėv. Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, – jos turtą neslepiu. ŠR.
atvirõs širdiẽs nuoširdus, atviras: Atviros širdies žmogus. R.
ãtžagaria širdimì nenoromis: Kalbu poterius, vis kaip ir atžagaria širdžia, misliu, gal nenumirė. Slm. Teisybė, atžagaria širdžia [Keršis] valgydino ir girdė [besislapstantį Marių], plūsdamas, bet neišmetė iš savo pastogės. Avyž.
auksìnę šìrdį turė́ti būti labai geram: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę. Balt.
(kieno) blogà širdìs pykina, šleikštu: Musti širdis y[ra] bloga, kad teip nieko nevalgai?. Šts. Kas tau?.. Širdis bloga?.. ar valgei ką šįryt?. Žem.
blóga šìrdžiai verčia vemti: Ot, užkulo kvapą užuodžiu, ir bloga širdžiai. Žem.
dañgiškos širdiẽs labai geras: Dangiškos širdies žmogus. Vvr.
drūktõs širdiẽs priešiškai nusiteikęs: Kiti bus ant manęs drūktos širdies. Dauk.
drū́kta širdimì piktai: Paveizėjo į mane drūkta širdžia. Šts.
(kieno) drūtà širdìs apie nejautrų: Širdis faraono yra kieta (drūta). Bret.
drūtõs širdiẽs
1.nejautrus: Labai drūtos širdies – jį sunku pravirkdyt. Kb.
2.valingas, nepalenkiamas: Drūtos širdies esmi. C.
drū́tą šìrdį turė́ti
1.būti priešiškai nusiteikusiam: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė. LzP.
2.būti nepalenkiamam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie. LTR. Nebijau nieko, nenusigąstu, turiu drūtą širdelę. JD.
dvìlinkos širdiẽs veidmainingas: Bėda žmogui dvilinkos širdies. Baran.
er̃dvą šìrdį turė́ti Sir. būti dosniam:
gaurúota širdìs negailestingas: Ar jis žvėris? Ar jo širdis gauruota?. Vaič.
(kieno) geležinà širdìs apie nejautrų, negailestingą: Jisai teipag geležinas ir užkietėjusias širdis žmonių traukia savęsp. Dk.
gerà širdìs gerumas: Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Kaimynai parodė savo gerą širdį – padėjo kasti. Pt.
gerõs širdiẽs palankus: Aš esu geros širdies: kas man paklusnus, be galo myliu. Žem.
gerà širdimì mielai: Imk, gera širdžia duodu. Krš.
gẽrą šìrdį išródyti nuoširdžiai ką padaryti: Kaip tai aš galėjęs, girdi, ir įsimanyti jį pamesti – jį, kursai tiek man geros širdies išrodęs. LzP.
gẽrą šìrdį ródyti nuoširdžiai ką daryti: Aš nežinau, kaip tamstai gerą širdį rodyti ir atsimokėti užu visas geradėjystas. Baran.
gẽrą šìrdį turė́ti būti palankiam: Turi gerą širdį [pardavėja] ant manęs, paduoda minkštesnių bulkikių. Krš.
gýva širdimì labai (prašyti, norėti): Nebesipykiat, gyva širdžia prašau, kad ateitumei savo motynos aplankyti. Vkš. Gyva širdžia norėčiau, bet negaliu. Šts.
grýna širdimì nuoširdžiai: Aš jam sakiau gryna širdžia. Kad nori, gali netikėt. An.
įkáltas širdyjè įstrigęs, įsiminęs: Kiekvienas žodžio skiemenėlis, kiekvienas garsas, natelė... rodosi, man širdy įkalti.... Pt.
imlì širdìs įžvalgumas: Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. ŠR.
įpjautà širdìs rūpi: Neramu, širdis lyg įpjauta. Kdl.
ìšvirkščią šìrdį turė́ti būti priešiškai nusiteikusiam: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti. Avyž.
kantrõs širdiẽs jautrus, gailestingas: Nekeršink, kantros bei lengvos širdies būk. Mž.
(kieno) kietà širdìs
1.apie nejautrų, negailestingą: Tas vyras yra arklaširdis, t. y. jo širdis kieta kaip arklio. J. Mano širdis kaip akmuo kieta. Mrj. Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien. Kietas, kietas kūlis, bet tavo širdis kietesnė. Dr. Širdis žmogaus piktanorio yra kietesnė neg diamentas. Dk. Širdys mūsų est kietesnės neg uolos. Dk. Širdis, kietesnes ažu geležį, savęsp pagręžia. Sir.
2.apie ištvermingą: Bet ką darysi žmogus, viską reik pergyvent, motinos širdis kieta. Dt.
3.apie šykštų: I mano širdis nebūt kietesnė až prūsoko krūtinę, kad turėčia (kad turėčiau, tai ir duočiau). Prng. Tėvo širdis kieta kaip titnagas – kapeikos neišprašysi. Vkš.
kietõs širdiẽs
1.nejautrus, negailestingas: Jei klebonas kietos širdies, tu verksi – bus negirdįs. Sln. Žmonės širdies kietos velij tamsę vietoj šviesos. brš.
2.valingas, lengvai nepasiduodantis: Amžių pragyvenau, aš tokios kietos širdies. Kpč.
kíetą šìrdį atvérti padaryti jautrų: Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nu ing tave ineis, tavo širdyje gyvens. Mž.
kíetą šìrdį pajùdinti padaryti jautrų: Bet širdį kietą vargiai pajudins, atgaivins. Mair.
kíetą šìrdį praláužti palankiai nuteikti, patraukti: Geru žodžiu ir kietą širdį pralauši. KrvP.
kíetą šìrdį trùpinti daryti jautresnį: O Jėzau, kraujais aplietas, trupink mūsų širdis kietas. Baran.
kíetą šìrdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs?. Pošk. Užu šunis širdį turėjo kietesnę ant jo. Bret.
(kieno) kūdà širdìs bloga, silpna: Buvo man kūda širdis, ir valgiau pieno pėtnyčioje. J. Skauda man galvelė, kūda širdelė, negaliu žalių rūtų skinti. d. Man šiandien yra kūda širdis, aš negaliu valgyti. Mžk.
(kieno) kupinà širdìs labai graudu: Kupina mano širdis: tiek gero padariau, o jis blogu užmoka. Rs.
laisvà širdìs nieko nemyli: Stenia, ar tavo širdis dar laisva? – paklausė. LzP.
lengvà širdìs apie jautrų žmogų: Mano brolelio lengva širdelė, vis meilieji žodeliai. J.
lengvà širdimì
1.ramiai: Budreika negalėjo lengva širdimi praeiti pro dirvonuojančius laukus. rš. Grįžo noras gyventi, susitikti su žmogumi, lengvesne širdimi pakalbėti apie derlių. Cvir.
2.nuoširdžiai: Bet Trimaitienė lengva širdimi gali pasakyti, kad jos niekas nesiuntė, o ji pati. Simon.
3.lengvabūdiškai: Mes noroms laukdavom pamokos galo, ir mokytojai lengva širdimi jas striukindavo. Mš.
lengvõs širdiẽs Mž. jautrus, gailestingas: Anas labai lengvos širdies: prašai – ką turi, ir atiduoda. Ds. Mano bernytis lengvos širdelės, meilingos ir kalbelės. d. Žinau, jog tu esi maloningas, susimilstąs, lengvos širdies. Bret.
leñgvą šìrdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Žmonės nesandoringi, nemeilūs (širdies lengvos neturį). C. Lengvą širdį priš jį turėk. Mž.
medìnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas medinę širdį turi, Dičiaus sielos nesugaus. Tilv.
(kieno) minkštà širdìs apie jautrų, gailestingą: Minkšta širdaitė, plika subinaitė. LTR.
minkštõs širdiẽs R., M.
1.gailestingas: Ot žmogus gailus, minkštos širdies – peteliuškės, musios aždaužt neduos. Grv.
2.dosnus: Minkštos širdies tas vaikas, atneša uogų. Drsk. Burkuok – išburkuosi: ana minkštos širdies. Vkš.
3.jautrus: Minkštos širdies buvau, kriokiau ir pagadinau [akis]. Nt. Pradėjo vyriškas rėkti, toks minkštos širdies. Žeml. Jis toks viliugis buvo labai, o tetė minkštesnės širdies. Jnš. Jis geras, minkštos širdies žmogus. Paukš.
mìnkštą šìrdį tùrėti būti gailestingam: Mama turi dideliai minkštą širdį, paprašyta ir dūšią tau atiduos. Vkš.
(kam) negerà širdìs neramu: Tėvui negera širdis – vaiką svetima (pamotė) muša. Krš.
(kieno) negerà širdìs pykina, šleikštu: Tupikiui vis seilės bėga, kaži ko negera širdis. Žem.
negýva širdimì išsigandus: Negyva širdžia parbėgau namo. Drsk.
pakéltą šìrdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėti. Ėr.
paskutìnė širdìs ìma labai pikta: Už tokius darbus paskutinė širdis ima. Arm.
pilnà širdìs Vaižg. nuolat apie ką galvoja, kuo rūpinasi:
pirmõs širdiẽs labai geras (giriant): Jie žmonės pirmos širdies. Vl.
(kieno) platì širdìs apie labai gerą, dosnų: Motinos širdis oi plati vaikams!. Krš. Vyrų plačios širdys, didelės akės, daug nori apžioti. Krš.
plačiõs širdiẽs labai geras, dosnus: Pundzius – plačios širdies žmogus. Dvd.
plãčią šìrdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino. LzP.
prasrū̃dytą šìrdį turė́ti nekęsti: [Atskalūnai] turi širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją). Dk.
šìrdžiai saldù pasidarė malonu: Marelė laiminga, net širdžiai saldu. Žem.
skaũdama širdimì sielvartaujant: Skaudama širdžia išleido mane tą rudenį tėvai į Marijampolę. Myk-Put. Skaudama širdimi išlydėjau jį į tą atmintiną plechavičiukų žygį. Trein.
(kieno) skaudì širdìs labai liūdna: Teip mums jau tikrai skaudi širdis paliko. Eig. Žinai, motinai širdis skaudi yra. Žeml.
(kieno) stačià širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Širdis stačia buvo. J.
(kieno) statì širdìs apie išdidų: Stati širdis ir už didį save turėjimas menko žmogaus yra labai bjauriu daiktu. I.
stačiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
sugrùdusia širdimì nedrąsiai: Elzei vis rodėsi, kad Mineikienė už vakarykštį nuotykį jai neatleido... todėl sugrudusia širdimi peržengė jos buto slenkstį. Pt.
sugùrintą šìrdį turė́ti būti apimtam gailesčio, susigraudinusiam: Jei tiektai būtumbei nobažnumi o širdį turėtumbei labai sugurintą, gali jį apregėt. Dk.
(kieno) storà širdìs apie nejautrų: Širdis jų stora yra kaip taukai. Bret.
suktà širdimì
1.apgavikiškas: Žiūriu, moteris eina prie jo, išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi. ŠR.
2.apgavikiškai: Sukta širdimi rengia piktes, nuolat sėdamas vaidus. ŠR.
sunkì širdìs apie nenorintį susimąstyti: Sunki jų (vaikelių) širdelė bus, kad svetimi mokins. J.
sunkiõs širdiẽs nenorintis susimąstyti: Ik koleig būsite širdies taip sunkios, kodrinag mylite niekniekes. Dk.
sunkià širdimì neramus, prislėgtas: Sunkia širdžia važiavau nuo savo kiemo. Plšk. Laukiau Gundės. Paskum dar sunkesne širdimi taip pat pakluoniais parėjau namon. Šein.
sunkù šìrdžiai kamuoja rūpestis: Kai sunku širdelei, uždainuok dainelę – palengvės. Al. Rodosi, kam visa tai, kada širdžiai sunku. Pt.
suspáusta širdimì nerimaujant: Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Vien. Suspausta širdžia skatino Agotą viską atvirai pasakyti. Myk-Put. Suspausta širdim išvedė Juza juodmargę: vis šis tas už odą. Balt.
(kieno) šaltà širdìs apie nejautrų: Argi likimas nenustos širdies man jaudinti šaltos?. Nėr. Reikia jūsų šaltoms širdims tautiškos ugnelės. rš.
šaltõs širdiẽs nejautrus: Tėvas vis tiek juk šaltos širdies, jam nerūpi [, kaip gyvena vaikai]. Všn.
šáltą šìrdį turė́ti būti nejautriam: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras. Nėr.
(kieno) šiurkštì širdìs apie negailestingą: Nuo darbo ir vargo pasidarė šiurkščios ne tik jų rankos, bet ir širdys. Balč.
šiurkščiõs širdiẽs negailestingas: Katras šiurkščios širdies, tai neduoda. Pin.
šlykščiõs širdiẽs greit bjaurisi: Ji labai šlykščios širdies: pamatė tuos pūlius ir ėmė piktavot. Gs.
širdyjè šviesiaũ smagiau, linksmiau: Matai, padarai gerą darbą – ir širdyj šviesiau. Zp.
tikrà širdimì nuoširdžiai: Meldės ne teip nasru, kaip tikra širdžia. Dk. Tikra širdžia gailite taip gerą Poną pažeidę. Petk. Širdžia tikra pažinau tave. Mork. Giesmėmis linksmomis, širdėmis tikromis linksminkias ir džiaukias dūšia kiekvieno. brš.
týra širdimì nuoširdžiai, dorai: Ieškokite jo tyra širdimi. ŠR.
tuščià širdìs alkanas: Motina nė lašelio, rūtele, nei ligonei neturėjo – tuščia širdis, rūtele, nei kuo atsigauti nabagei.... Žem.
tuščià širdimì nevalgius, negėrus: Tai kad duos gaspadinė blynų dar, tai gerai, o kad neduos, tai tuščia širdžia lig dvylikos valandų [dirbo]. Kp.
tvirtõs širdiẽs apie valingą, nepalenkiamą: Mano vaikai tvirtos širdies – neverkdavo. Sutk.
tvìrtą šìrdį turė́ti būti nepalenkiamo nusistatymo: Vis užsižadu neskolyti, ale neturiu tvirtos širdies. Krš. Tvirtą širdį reik turėti, kad ženytis reik pradėti. JD.
tvirtèsnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas tvirtesnę širdį turi, galia pjaustyti. DūnŽ.
(kieno) vienà širdìs apie labai sutariančius: Sandara, viena širdis. Sir. Bus visų šventųjų viena sandara ir viena širdis. Dk. Su valdininkais buvo jis viena dūšia, viena širdis. Pt.
víeną šìrdį turė́ti būti vieningiems: Dzūkai devyni vieną širdį turi. Vs.
visà širdimì
1.labai nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Aš tau vis visa širdžia, o tu man visa šikna. Kbr. Aš patenkintas, visa širdimi patenkintas. Krėv. Idant, kas tau malonu yra, visa širdimi pažintų ir pažinę visa stiprybe pasektų. Mž. Visa širdimi mylėkime. Dk. Ir veržėsi visa širdim, tarsi po daugel metų būtų grįžęs iš Sibiro tremties į gimtąją padangę. Mač.
2.atsidėjus (ką dirbti): Reikia darbuit visa širdžia. Pls.
žemõs širdiẽs nuolankus, paklusnus: Buvo žemos širdies, sergėdavosi nuo svietiškos garbės. Baran. Mokykitės nuog manęs, jog aš esmi romus ir žemos širdies. Dk.
šìrdį aĩtrinti kelti sielvartą: Neverta tokiomis mintimis aitrinti širdies. Gana ir kūno žaizdų. Avyž.
širdìs akmenė́ja J. darosi nejautrus, abejingas:
širdìs álpėja
1.sakoma labai ko norint: Eik gulti – alpės širdelė, kai reiks kelti. Grg.
2.darosi silpna, negera: Šieną grėbiant širdis alpėjo – taip buvo karšta. Vkš.
širdìs al̃psta
1.darosi silpna, negera: Man niežas buvo, labai niežėjo: draskysiu, trinsiu – širdis alpsta. Erž. Neišgėriau pusę stiklo – akys margsta, širdis alpsta. Kdl. Ilsta man rankelės nuog sunkių darbelių, alpsta man širdelė nuog rūstų žodelių. LTR. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė. JD.
2.darosi malonu: Išgirdo gražį grajijimą: grajija, kad ano širdis alpsta. Žr. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta. Akm. Į Jonį veizant, man širdis alpsta. Vkš. Aš pamatau, man širdis alpsta – neik nuo šalies. Kv. Širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Bor.
3.sakoma labai ko norint: Saulelė lenda, kelsi – širdis alps, kaip miego norėsi. Všv. Širdis alpsta miego. Žem.
širdìs apal̃po pasidarė silpna, negera: Iš didelio skausmo apalpo širdis. Dkš.
šìrdį apaugìnti sãmanomis pasidaryti abejingam: Sakys, kad samanomis aš savo širdį apauginau, kad nežinojau norų, kad sąžinė negraužė mane niekad. Vaič.
šìrdį apdérgti įskaudinti, įžeisti: Širdį apdergė ir gerinas – neatsileidžiu: šneku kaip su siena. Krš.
širdìs apdrỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Nuo medaus man ir širdis apdryko. KlvrŽ.
2.pasidarė nemalonu: Skaito skaito, ir širdis apdryksta. KlvrŽ.
šìrdį apeĩti įskaudinti, įžeisti: Su tokia kalba jis man tik širdį apėjo. Varn.
šìrdį apė̃jo
1.apėmė pyktis: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėt, ir gana. Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį. Dl.
2.apėmė gailestis: Kai pamačiau vaiką mušant, man širdį apėjo. Užv. Kad ir bara, deltog jam (dėdei) labai apeina širdį dėl manęs. Šein.
širdìs apė̃jo
1.pasidarė silpna, negera: Kad davė į pilvą, ir širdis apėjo. Slnt. Mano širdis apėjo, ir aš nukritau musintais į skruzdyną. Als. Jau tatai tretį kartą man apeina širdis, ir galva teip apsisuka, suūžia, nė akimis negaliu bematyti. Plt.
2.pasidarė skaudu: Širdis apėjo motinai nuo tokių žodžių. Krš. Kai pagalvojau apie visus anų darbus, širdis apėjo. Krž. Apeina širdis, ugnis lekia iš akių, bet viską numanau. Šts.
širdìs apė̃jo kraujaĩs pasidarė skaudu: Man net širdis kraujais apeina, kai jis teip šneka. Pc.
šìrdį apė́sti
1.iškankinti: Jau vargai ir širdį apėdė. Rod.
2.įkyrėti: Ji visur kišasi, visiems apėda širdį. Žem.
šìrdį apgul̃ti suneraminti: Nuliūdimas apgulė jo širdį. Valanč.
širdìs apkaĩto supyko: Joneliui širdis apkaito. LzP.
šìrdį apkálti patraukti, privilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžioja paskui jį už nosies kaip tinkama. Žem.
šìrdį apkam̃šęs prisivertęs: Srėbk širdį apkamšęs [,kai neskanu]. Šts.
širdìs apkar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Man širdis apkarto nuo tavo žodžių. Srv. Ilgai vandravojant, ne vien kelias, bet ir širdis apkarsta. rš. Kiti paukščiai gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visos žvirblių giminės. Kudir.
šìrdį apkim̃šęs prisivertęs: Apkimšęs širdį būk, kentėk. Šts.
šìrdį apkū́lęs prisivertęs: Dirbi žmogus širdį apkūlęs, be kokio noro. Vvr. Kad priverčia, apkūlęs širdį ir valgau. Krtn.
širdìs àpmirė labai išsigando: Širdis jai apmirė, pakinkius pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. Vien. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdis apmirė. Jnš. Mano širdis kaip mirte apmirė. Prn. Apmirdavo širdis, ir negalėdavau žodžio ištart. Skr.
širdìs àpmirė kraujù labai pagailo: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusi. LTR.
šìrdį apmỹžti vlg. sukelti blogumą, supykinti: Mano širdį apmyžo, aš negaliu tų tortų [valgyti]. End.
šìrdį apsáldinti suteikti malonumą: Muzika apsaldino klausytojų širdis. rš.
širdìs apsãlo
1.pasidarė silpna, negera: Ir širdis apsalo, kai gavau su kūliu į kaktą. Vvr. Kad movė karvė su ragais, tai teip ir apsalė širdis. Sk. Įsivariau rakštį į panagę, ir širdis apsalo. Vkš. Jau aptemo mano akys, širdelė apsalo. LTR. Apsalo širdis, ir apgvaizdėjau. Šts.
2.pasidarė malonu: Pamačius grįžusį sūnų, motinai iš džiaugsmo širdis apsalo. Jnš. Apsalo ir širdis, ir užmigom. Krš. Kas do gražumas, suderėjimas žiedų! Kai pažiūri – net širdis apsąla!. Dbk. Širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!. Baran. Kai ranka slysta gyvulio kaklu, apsąla širdis. Zur.
šìrdį apsikamšýti prisiversti: Marti buvo nuo uošvių išbėgusi, ale apsikamšė širdį ir vėl sugrįžo. Vkš.
šìrdį apsikamšýti pãkulomis prisiversti: Apsikamšyk širdį pakuloms i gyvenk. Ub.
širdìs apsikietãvo pasidarė nejautrus, abejingas: Tur kietą kaktą ir širdį apsikietavusią. Bret. Jeib jis ant mūsų neskųstųsi dėlei mūsų piktos ir apsikietavusios širdies. Bret.
šìrdį apsikū́lęs prisivertęs: Juk jei kuri mergė šiek tiek [darbuojasi, klauso], širdį apsikūlęs ir būk. Gršl.
širdìs apsipýlė kraujaĩs pasidarė skaudu: Kumet amžinatilsį motynėlę atsimenu, širdis kraujais apsipila. Vkš.
širdìs apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią: apsisuko širdis mano, jau aš ir pas pačią. JD.
širdìs apsìvertė pasidarė nemalonu: Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo. Simon. Širdis mano apsivertė žyvate mano, nesa aš didžiai nusitūžijau. Bret.
širdìs apsìvertė kū̃liais labai išsigando: Apsivertė širdis keliais kūliais. Prn.
širdìs apsìvertė kū̃liais krūtìnėje pasidarė negera: Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje. Avyž.
šìrdį apslė̃gti būti apimtam (rūpesčių): Širdys sielvartu sunkiu esti apslėgtos. Mž.
šìrdį apspáusti būti apimtam (rūpesčių): Apspausta širdis yr visų jaunųjų karės metais. Šts.
širdìs apstal̃go pasidarė bloga, šleikštu: Nevalgyk teip daug taukų, ba apstalgs širdis. Km.
šìrdį apsuñkinti sukelti nerimą, rūpestį: O, tu mano sūneli, palengvinai rankeles, širdelę apsunkinai. JD. Nereikėjo jam čia ateiti. Be reikalo tik sau ir kitiems apsunkino širdį. Avyž. Žemės melu apsunkinate širdis jūsų. Dk.
šìrdį apšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Tu žinai, kaip tu man širdį apišikei!. Zr. Negailu, kad Jonis mane paliko, tik piktumas ima, kad širdį apšiko. Vkš. Apšiko širdį, o atsisukusi gera taisos!. Krš. Storokis, dirbk, o jie tau apšiks širdį. Rs.
širdìs aptekė́jo kraujù pasidarė skaudu: Krauju aptekėdavo Baubai širdis, ir norėdavosi, kad apleista žemė prarytų. Bor.
širdìs aptil̃žo pasidarė bloga, šleikštu: Nuo saldimo tiek buvo aptilžusi širdis, kad tik su duona benušviečiau. Vvr. Jau aptilžo širdis [nuo žirnių], reik druskos turėti kišenė[je]. Plt. Širdis kana ko aptilžo nuo košalynos. Užv.
širdìs aptìžo
1.pasidarė bloga, šleikštu: Aptižo širdis nuo saldžių, skanių valgių, t. y. pasidarė patiškusi, tyvalioja, pyksta, nebepriima valgių. J. Nenoriu: širdis nuo tų saldainių tik aptyžta. End. Teip neskaniai privalgiau, širdis paliko tokia aptižusi. Plt. Širdis aptižo – ir būtų nualpęs, jei nebūtų pradėjęs vemti. Dauk.
2.pasidarė nemalonu: Ano riebių kalbų beklausant, ne vienam širdis aptižo. Mžk. Širdis aptyžta tiktai paveizėjus, kiek reik nuravėti dar. Slnt.
3.pasidarė skaudu: Širdis aptižo beveizint į žudymus. Šts. Nu tavo žodžių man širdis aptižo. Vkš.
širdìs aptùko pasidarė nejautrus, abejingas: Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsivertų. ŠR.
širdìs àpvirė apėmė pyktis: Apvirė širdis, ale nieko nesakiau. Krš.
šìrdį ardýti skaudinti: Tik neverkie, jaunuolėle, neardyk širdelės. LTR.
širdìs atáušo nurimo jausmai: Širdis ataušo ir nebesušilo, ir dainų dvasia kažin kur pasidėjo. Baran.
širdìs atbùko nusibodo, įgriso: Ir širdis yra atbukusi nuo tų kningų skaitymo. Plt.
širdìs atė̃jo į viẽtą praėjo išgąstis: Dar aš turiu palaukt, dar mano širdis turia ateit į vietą. Skr.
šìrdį atgaivìnti nusiraminti: Važiuok, pasiblaškysi, širdį susopusią atgaivinsi. LzP.
šìrdį atgáuti
1.pasigardžiuoti: Obuolienės išverda širdžiai atgauti. Pj.
2.nusiraminti: Teip nesmagu, nėr kur širdies atgaut. Ėr. O šeimininkė pririšta prie vietos, prirakinta ligi grabo lentos, ir nei algos, nei gero žodžio širdžiai atgauti. Balt.
šìrdį atidarýti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Bil. Man ranką padavei jautriai ir jauną širdį atdarei bendros žvaigždės vardu. Mair. Ne kožnam žmogui teatdaryk širdį tavo, bet išmintingam. Valanč.
šìrdį atideñgti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Išdėsto visas savo idėjas, atidengia savo širdį ir dūšią.... Žem. Ak, būtų gerai tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajai širdį. Šein.
šìrdį atidúoti
1.nuoširdžiai pasirūpinti: Jau teip aš ją myliu, pagatava širdį atiduot. Erž. Ta moterė atiduoda širdį, tamsta nebijok, pirk. Krč. Kai geras – širdį atiduotų, kai supyksta – į šikną įkąstų. Vlkv. Mylėdama mus, įmano širdį atiduoti!. Žem. Ligi lubų prikrovė lovą priegalvių, su gerabūdišku kaimietės stropumu stengdamasi atiduot visą savo širdį. Vencl.
2.pamilti: Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Vaižg.
3.išsižadėti žmoniškumo, orumo: Tai gobštus žmogus – gatavas už pinigą širdį atiduot. Rm. Gatavas tau širdį atiduoti, bet ne skatiką. KrvP.
šìrdį atimdinė́ti moraliai smukdyti: Nečystata, vynas, girtavimas žmogui širdį atimdinėja. Dk.
širdìs atitir̃po praėjo pyktis: Milašius pajunta, kaip pamažu atitirpsta širdis. Ap.
šìrdį atlapóti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Šitokiais laikais negalima niekam atlapoti širdies. Būk atsargi!. Avyž.
širdìs atlė́go praėjo pyktis: Širdis užpykus atlėgo. Tr. Išsiplūdus ir išsiverkus iki valios, atlėgo širdis. Avyž.
šìrdį atléisti
1.atsigaivinti (gardėsiu): Širdį tuojau atleido, kai išgėriau. Šts.
2.nusiraminti: Padainiuoji, ir širdį atleidžia. Pgr. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį. rš.
šìrdį atlíeti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį. Antš.
širdìs atlýžo praėjo pyktis: Pykstančio širdis atlyžo. J. Tik ir čia visi, kas tik susidurdavo su Napaliu, tiek turėjo meilės ir karštų velijimų, ir tėvo širdis vėl atlyžo. Vaižg.
šìrdį atrakìnti patraukti, privilioti: Bet nelengva susivokti, kaip jos širdį atrakinti. Tilv.
širdìs atsidū́rė kulnysè labai išsigando: Išsigandau – širdis net kulnyse atsidūrė. Sk.
širdìs atsidū́rė ùžpenčiuose labai išsigando: Teip išsigandau, kad širdis užpenčiuose atsidūrė. Sug.
širdìs atsigãvo praėjo išgąstis: Mano širdis atsigavo. Žem. Širdžiai atsigavus, Liudvikas suvokė atsiradęs prie raudonojo namo. rš.
širdìs atsiléido praėjo pyktis: Kai gražiai imi prašyt, atsileidžia kiekvieno širdis. Gs. Tai kurgi dar dimbini, eik an tėvą ir pabučiuok ranką – atsileis jam širdis. Km. Kad per metus ir blogai bus, ale ta diena (išleidžiamoji) kad geresnė, ir atsileidžia širdis. Mšk. Imčiau lyną, riščiau vyrą; atsileido širdis mano, jau aš ir pas vyrą. JD. Užkietyta širdis neatsileidžia. Pns.
širdìs atsilíejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis taip atsiliejo. Kp.
širdìs atsitekė́jo praėjo pyktis: Atsitekėjo širdis, nieko nebebijau. Šts.
širdìs atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis. Simon. Vis daugiaus širdžių atsivėrė, kurios jo velijimui pritarė. prš.
širdìs atslū́go praėjo pyktis: Bet pareinu, pamatau ir atslūgsta širdis, tik skaudu ir graudu pasidaro. Krėv. Man atslūgo širdis, nes šį kartą šeimininkas pristūmė stiklus atsargiai, nieko neišliedamas. rš.
širdìs atšãlo pasidarė abejingas, nebemyli: Atšalo ano širdelė – nebreikalinga anam jau esu. Vkš.
širdìs atšóko nusibodo, įgriso: Pamatysi, kaip ilgai prieg ligonio teks būt, tai ir širdis atšoks. Dg.
šìrdį atvérti
1.būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Svetimam žmogui neatverk širdies. Užp. Tai ji priėjus žalią liepelę nelaimėm pasiskundžia, prieš ją atvėrus savo širdelę vargelius pasakoja. Drsk. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau. Vien. Kuprelis man savo širdį atveria, neslepia jos, apsakinėja. Šein. Rengiausi vis daug, daug jai pasakyti: atverti visą savo širdį. Šein. Neatverk savo širdies kiekvienam. ŠR.
2.pasidaryti jautriam, paveikiam: Jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį norėdamas suprasti, tada suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. ŠR.
širdìs áuga ima graudulys (iš džiaugsmo): Petronėlės net auga širdis: mąstė – tai vis dėl manęs daro. Žem.
šìrdį áuklinti labai pykti: Anys seniai in mus auklina širdį. Arm.
šìrdį áušyti slopinti jausmus: Daugel sviete yra mokslo sugadinto. Galvą temdžia, širdį aušo ir gaišina dūšią. Baran.
šìrdį badýti labai žeisti, skaudinti: Tokie žodžiai tik širdį bado. Krš. Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Bil. Kogi man skausme degini galvą, kogi taip skaudžiai širdį badai?!. Nėr.
širdìs bjaũrisi darosi bloga, verčia vemti: Kažko širdis bjaurisi. Grž.
širdìs brãška B. ima sielvartas:
šìrdį dáigyti kelti rūpestį: Lobiai, kolei juos turi, erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia. Dk.
šìrdį dalìnti labai rūpintis, atjausti: Tėvas nepatenkintas, o motina – visiems širdį dalina. rš. Dainom savo širdį kitiems dalinau, kol jos man pristigo pačiam. rš.
šìrdį daužýti Sir. daryti jautresnį, gailestingesnį:
širdìs dẽga
1.ima jaudulys: Kai pamatau oblių, pjūklą – traukia, kad širdis degte dega. Bt. Širdis dideliai dega. Šts. Ar nedegė širdys mūsų, kada kalbėjo su mumis ant kelio?. Vln.
2.ima pyktis: Mano širdis yra deganti – ar ans mane, ar aš aną užmušiu. Dr. Negaliu į pijoką nė paveizėti, tuojau man širdis pradeda degti. Vkš.
šìrdį dẽginti labai jaudinti, veikti, žadinti jausmus: Bet kur buvęs kur nebuvęs, vėl apmaudas užlieja, degina širdį. Avyž. Jos širdį degina Tėvynės ilgesys. rš. Kremta siela jį ir it raudona gelžis degina jo širdį. Dauk. Širdį ir kūną bjauriais ir gėdiškais pageidimais degina. Sir.
šìrdį díegti kelti sielvartą: Man buvo gaila [nukirstų] klevų. Bet dar giliau širdį diegė paliktieji mūsų šuliniai, mūsų slenksčiai. Dovyd.
šìrdį dìlginti labai jaudinti, graudinti: Jaučiu aš, kad širdį kažkas dilgina, ir ašaros man iš akių pasipylė. Balt.
šìrdį dìlgyti labai jaudinti, graudinti: Jau tokia nelaimė žėdnam širdį dilgė. Kp.
širdyjè dilgsė́ti nujausti: O man visu keliu širdy dilgsėjo, kad negerai negerai pasibaigs. Dbk.
širdyjè dingė́ti nujausti: Dingėjo širdy mano, kad taip bus, t. y. prijautė. J.
širdyjè dingsóti nujausti: Dingsojo man širdy, kad taip taps, bus. J.
šìrdį dìlgtelėti kilti nerimui: Dilgtelėjo širdį, bet neilgam, nes jis išgirdo, kad Teklė tyliai niūniuoja, ir ne – ne liūdną melodiją. Ap.
širdìs diržė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jų širdys diržėjo, žvėrėjo. rš.
šìrdį dovanóti reikšti meilės jausmus: Ko linki man ta spalva? – Kad jai savo širdį dovanotum. Pt.
šìrdį draskýti
1.labai skaudinti, kankinti: Eik lauk, žmonims nedraskyk širdies. Krš. Maži vaikai skreitą drasko, dideli – širdį. Lkv. Jaunas drasko skraitą, o suaugęs – širdį. Trg. Apmaudas ir graudumas širdį jam draskė. Žem.
2.įžeidinėti: Žodžiai kaip strypai širdį drasko. Rdn. Didžiavosi dėdė ir nejautė, kad jo žodžiai drasko man širdį. Švaist.
širdìs drẽba
1.ima baimė: Ne vienai mergai širdis dreba, kaip atvažiuoja jos išimdyt. Rod. Širdis dreba, kojos linksta – po perkūnais tokis darbas!. Brb. Dreba širdis, savo balso nepažįstu. Dovyd.
2.ima jaudulys, nerimas: Jau aš per veselią mačiau [, kad nebus gerai] – net mano širdis drebėjo, kaip ji ėjo už jo. Pv. Pamatau aš jį girtą – net širdis dreba. Mžš. Tai mano, tai mano širdelė dreba, ko mano mielasiai su kita klega. LTR. Širdis dreba apmaudu, matant tokį baisų mūsų apjakimą. Žem.
šìrdį drė̃ksti labai skaudinti: Sopulys dreskia širdį mano. brš.
širdìs drùmstelėjo kiek susijaudino, susierzino: Širdis mano drumstelėjo ir atsileido, t. y. supykęs atsileidau. J.
šìrdį dúoti reikšti meilės jausmus: Davei rankelę, duok ir širdelę, būsiv mudu draugalėliu. J.
šìrdį dùria graudu: Man širdį duria, kad jis mirs. Šts. Širdį duria, kai pažiūriu in obeles: abu sodinom, o dieduko jau nebėr. Aln.
širdyjè dùria neramu: Širdy kaip ir duria – turi atvažiuot. Aln.
šìrdį džiovìnti kelti nerimą, ilgesį: Sakykai, kokia pričyna tavo širdelę džiovina?. LTR. O svajonės tos širdį džiovino. Krėv.
širdìs džiū́sta labai liūdna, nyku: Be tėvynės širdis džiūsta. Ppr. Rankos jiemus nupuls, ir visos širdys džius. Dk.
šìrdį ė́da labai skaudu: Tėvas piktas – man širdį ėda. Aln. Sūnus sirgo, širdį ėdė. Aln.
širdìs eĩna kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Prieisi valgyt, širdis eis kunkuliais. Plt.
šìrdį ė́sti
1.įkyriai varginti, graužti: Iš tų vaikų dartės nieko gera, tik širdį ėda. Drsk. Toks pasiutėlis tėvams tik širdį ėda, širdagraužis rupūžė. DūnŽ. Ėsk mano širdį kaip kirmgriauža koks!. Ms. Graužas širdį ėda. Vlkv. Graudulys, rauda man širdį ėda. Nėr. Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Šein. Jai pačiai didžiausi rūpesčiai ėdė širdį. Gran.
2.įsipykti, įkyrėti: Širdį ėstinai ėda tie pasiutėliai, pats matai, kaip siunta. Krš. Nigdi neėdė širdies itsai vaikutas, išsimiegmu gerai. Zt.
šìrdį gadìnti skaudinti, erzinti: Kam mergeles masini, anų širdį gadini?!. d. Neturiu vilties ją apsiženyti, nenoriu nė jos širdelės gadinti. Žem.
širdìs geĩdžia norisi: Valgyk, ko širdis trokšta, gerk, ko širdis geidžia. Btg.
šìrdį géldinti kelti sielvartą: Aš tavo širdį geldinsiu, tau gailestį darysiu. Klp. Aš tik nenorėjau tau nieko sakyti, nenorėjau širdies geldinti. Simon.
šìrdį gélti kelti sielvartą: Išgirdusi tuos žodžius, Naikuvienė atlyžo nuo varnalėšos ir, mostelėjus ranka į bažnyčią, tiesiai išdrožė, kas jai širdį gėlė. Vaičiul. Visu, kas sodiečių širdis gėlė, mokėjo sielotis ypač Jokūbas. Vaižg.
šìrdį gẽlia
1.rūpestis kankina, sielvartą jaučia: Į ją žiūrint, širdį gelia. Rs. Mišką iškirto, tai net širdį gelia, kaip bauža matos. Ds. Kad tau taip dantis geltų, kaip man širdį gelia!. Mrk.
2.neramu: Šeimininkui gėlė širdį ne tiek dėl pačių svečių. Jam daugiausia gaila jo dideliu rūpesčiu ir meile aplink namą auginamų gėlių. Šein.
širdìs gẽlia
1.ima pavydas: Ans mato, ka piningą gražų imi, širdis i gelia. End.
2.jaučia sielvartą: Gėlė širdys, veizint į dūmus savo kaimų, kurias kryžeiviai be meilės gruzdino ugnimis. Dauk.
3.rūpi: Ir Ruiniui širdis gelia ten įlįsti. Trk. Tai jo (vagies) širdis pradėjo gelti, kaip jis pamatė čia daug mėsos ir lašinių. Klp. Jeigu tik sūnus nepareina, man širdis taip ir gelia. Vkš.
šìrdį gìldyti
1.kelti sielvartą: Eik lauko, negildyk žmonims širdies. DūnŽ. Negildyk mano širdies, t. y. neskudink, kad skaudėtų. J. Negildyk man širdies be reikalo. Vkš. O tų kalbų visokių ... – širdį tik gildo. Žem. Gyvnašlumas širdį gildė. Dauk.
2.kelti norą (gauti): Neerzink vaiko, negildyk jam širdies savo saldainiais. Up.
šìrdį glóstyti teikti malonumą: Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!. Baran. Prisišokusi iki valios, atmins tetos vestuves, – juokėsi Drūktenis, o Kembrio pagyrimai širdį jam glostė. Žem. Įsidėmi Audvidis pasakymą: „Mano vaikučiai". Toks jis malonus, širdį glostąs. Šein. Svaigulingai širdį glosto žalio beržo šilkas. Nėr.
šìrdį gnáibyti skaudinti, kelti nerimą: Geri žodžiai glosto širdį, prasti gnaibo. Krš. Kažin kas ir jam širdį gnaibė. LzP. Jam ilgesys širdį lyg replėmis gnaibo. rš.
šìrdį gniáužti kelti nerimą, rūpestį: Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė. Žem. Nusiminimas gniaužia mano širdį. Kudir. Kol ateis pavasaris ir orams atšilus vėl išlįs smėlio kauburėliai, kai kas ir pasimirš, nebedegins krūtinės, nebegniauš taip širdies į juos žiūrint. Zur.
šìrdį gráužti
1.kelti rūpestį, kankinti: Tai širdį kremta, graužia. R. Man to vaiko liga širdį graužia. Slm. Vaikas geras, kol ant skreito laikai, paleidi – pradeda širdį graužti. Krš. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia. LTR. Galvojau pasakyti viską, kas mano sielą slegia ir širdį graužia. Šein. Su lietuvišku užsispyrimu netruko vėl grįžti prie temos, kuri, matyti, graužė jam širdį. Pt.
2.skaudinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia. d. Mano širdį didi nerimastis graužia. Kudir.
šìrdį gríežti Dk. skaudinti:
širdìs griū̃na labai neramu: Jau bus kas, kol mano širdis taip griūna. Pls.
šìrdį gróbstyti užimti kvapą: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem.
šìrdį įdaũžti įskaudinti, įžeisti: Žodžiu tu savo įdaužei labai man širdį tankiai. brš.
šìrdį įdė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Į vaiką visą širdį įdėjo, o dabar tas skersom eina. Grž. Jūs per daug širdies įdedate į savo darbą. Gruš.
šìrdį įdùrti įskaudinti, įžeisti: Įdūrė man širdį vienos kūmos žodžiai. LzP.
šìrdį įė́sti įgristi, įsipykti: Širdis buvo įėsta, nekenčiau [anytos]. Grd.
šìrdį įgìldinti suteikti sielvarto: Kiek įgildins savo tėvų ir giminių širdis, kiek motinai bus ašarų. Vaižg.
šìrdį įjùdinti sujaudinti, paveikti: Tuo įjudintumbime širdis mūsų. Dk.
širdìs įkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Bet jei puls ant kelio [žodis], tai yra ant širdų įkietėjusių kaip akmuo, tad ne stebuklas, jog naudos nė kokios neatneša. Dk.
širdìs yrà ne avẽlė apie nesitenkinimą prastu: Širdis ne avelė - šieno nepaduosi. Lnkv.
širdìs yrà kaklè ima baimė: O širdis buvo kakle. End.
širdìs yrà ne kalýtė apie nesitenkinimą prastu: Ir jo širdis ne kalytė: duok ir jam. Alk.
širdìs yrà kulnuosè ima baimė: Jau čionai davaliai [aukštai], širdis kulnuos. Antš.
širdìs yrà ant dáikto ramu: Kai būsiu viena, tai mano širdis bus an daikto. Vrnv.
širdìs yrà péntyse Lzd. ima baimė:
širdìs yrà kaip įpjautà labai neramu: Širdis kaip įpjauta: išeik dabar įnamiu, savo turėjęs. Šv. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, bus širdis kaip įpjauta [motinai]. Rdn.
širdìs įsìdegė sukilo jausmai, susijaudino: Iš tos gailystos insidegė širdis. Klt. Tavo kalbų klausanties, širdis nenoroms įsidega. Vkš.
širdìs įsijùdino sukilo jausmai, susijaudino: Teip yra kietos širdys mūsų, jog teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas. Dk.
šìrdį įskaũdinti suteikti sielvarto: Senelio širdis įskaudinta jaunystės prisiminimais. rš. Juk ji visai be kovos laimėjo Vilių Karalių, kuris tokiai daugybei moterų įskaudino širdį. Simon.
širdyjè įsmègti labai jaudinti: Kristaus žodžiai širdyse jų kaip smegte įsmegę ir didžiai jiemus paskanėjo. Bret.
širdìs įsprógo labai įgriso: Širdis yr įsprogusi, visai paėdė širdį. Krš.
šìrdį išáušinti nuslopinti jausmus: Švelniems jausmams širdyje neliko vietos – siaubas ir beviltiškumas išaušino tavo širdį. rš.
širdìs ìšdegė nurimo jausmai: Širdis jau išdegė, plaukai pražilo. Kudir.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti, saugoti: Aš išdemi tavo žodį mano širdyje. Bret. Sena giesmė apie septynis žodžius , kuriuos kožnas krikščionis savo širdėje kaip didį ir brangų lobį tur išdėti. Mž.
širdyjè išdìldyti užmaršinti: Rūstos dienos neišdildė dar jų širdėje praėjusių laimingų laikų. Dauk.
širdyjè išdìlti užsimiršti, pamiršti: Palengvėle išdilo jos širdyje tėvynės atminimas. Jabl. Goda jų širdėje buvo išdilusi. Dauk.
šìrdį išdžiovénti sukelti nerimą, ilgesį: Kai papuoliau neščėslyvai dūkui, išdžioveno mano širdį kaip liepą. LTR.
šìrdį išė́sti priskaudinti, iškankinti: Išės jam vaikai širdį, koleik anas juos išūgins. Lz. Razkurdau viena ugnį, sėdžiu ir verkiu: anas taip man širdį išėdė. Grv. Rupūžė ta, kaip ana širdį yra išėdusi!. Rdn.
šìrdį išė́sti urvaĩs priskaudinti: Ana man širdį yra išėdusi urvais. KlvrŽ.
šìrdį išė́sti su duobelè priskaudinti: Barniai man širdį su duobele išėdė. Šts.
šìrdį išė́sti su kraujaĩs priskaudinti, iškankinti: Širdį išėdė su kraujais tie rūpesniai. Šts. Širdį su kraujais išėda ligoniui, kad garai, dūmai troboje tyvelioja. Šts.
širdìs iškrìto labai išsigando: Baisiausiai nusigandau, širdis iškrito. Šn. Ui, širdis iškris, negandink. Krš. Tas (sūnus) atvažiuoja ir išvažiuoja, o jai širdis vis iškritus ir iškritus. Dg.
širdìs ìšlėkė
1.labai išsigando: Anam širdis išlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo. Šv. Kad persigandau, net širdis išlėkė!. Ds. Man visa širdis išlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitau. Šts.
2.labai susijaudino: Ir širdis išlėkė, kai pamačiau jį. Ds.
širdìs išlekiódinėja labai jaudinasi: Mana širdis išlekiodinėja, kur čia aš ką padūmosiu. Zt.
širdìs išlė̃kusi labai rūpinasi: Mano širdis ant jo išlėkusi, ė anas vis nesisaugoja. Ml.
šìrdį išlíeti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Ir dabar Anė išliejo man visą širdį. Simon. Kad turėčiau kam savo širdį išlieti, lengviau būtų gyventi. Vkš. Kelkiasi naktį bei šauk ir išliek savo širdį pirmoje sargyboje po akim pono. Bret. Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. ŠR.
šìrdį išmìnkštyti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Kietas širdis pats išminkštyk. Petk.
širdìs išperšė́jo labai įgriso: Išperšėjo širdis su maža žeme – noriu didesnės. Šts.
šìrdį išpìlti nuoširdžiai išsipasakoti, pasiguosti: Kelkis, žmogau, naktį ir išpilk kaip vandenį širdį tavą ant Viešpaties. Dk.
šìrdį išplė́šti privilioti: Kiek tų panelių gražių gražiausių, jaunų jauniausių, ir pusamžių, ir jau senstančių per savo rankas neperleido, nesusukęs galvos, neišplėšęs širdies. Žem.
širdìs išpúolė labai išsigando: Iš baimės ko širdis neišpuola. Plv. Pamačius pavaduotoją, Povilui širdis išpuolė. Avyž.
šìrdį išsuñkti iškankinti: Vargas ir nelaisvė labai jau man išsunkė širdį. rš.
šìrdį ištráukti labai privarginti: Tas vaikas baigia man širdį ištraukt. KzR.
širdìs ištrū́ko labai išsigando: Ir širdis ištrūko, kai taip pasakė. Sur.
šìrdį išvarpýti iškankinti: Buvo baisių laikų, visų širdys varpyte išvarpytos. KlvrŽ.
širdìs jaũčia numano: Jaučia mano širdis, kad tėvynė atgydama ir krutėdama atsibus. Žem.
širdìs kaĩpsta
1.darosi silpna: Nuo tokios smarvės man širdis kaipsta. Slnt.
2.darosi malonu: Kaipsta mano širdelė į ją pažiūrėjus. Gršl.
širdìs kaĩsta
1.ima nerimas, rūpestis: Išėjo manasis į miestelį, man širdis jau ir kaista: pareis girtas ar nepareis. Vkš. Tegul nekaista apie mane širdis tavo. I.
2.sakoma labai ko norint: Laka šuo čystą vandenį, mat jam širdis kaista. Šauk.
šìrdį kaĩtinti veikti, žadinti įkarštį: Toks žmonių susidomėjimas ir džiaugsmas kaitino ir vadų širdis. Myk-Put. Jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina. Šein.
šìrdį kapóti labai žeisti: Josios žodžiai kapojo širdį. rš.
šìrdį ką́sti skaudinti: Širdį kandąs žodis. K.
širdìs káulėja darosi nejautrus, abejingas: Širdis tavo kaulėjo, kol sukaulėjo, t. y. sukietėjo į kaulą. J.
širdìs kem̃pa jaučia sielvartą: Iš gailesčio širdis kempa. J.
širdìs kẽpa jaučia rūpestį, sielvartą: Kepa ir kepa širdis, jam išvažiavus. Ds. Močiai kepa širdis, žiūrint in nesveiką vaiką. Ut. Kepa jos širdis dėl šito vaiko. Klt.
širdìs kietė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jos širdis džiūvo ir kietėjo dar labiau. rš.
širdìs kíetinasi darosi nejautrus, abejingas: O nuliūsk, kad jėgos mūs jaunystės tirpsta, kietinasi širdys ir mintys pranyksta. Jan.
šìrdį kíetinti daryti nejautrų, abejingą: Širdžių nekietinkit. brš.
širdìs kiùksi darosi bloga, šleikštu: Širdis kiuksi, žiūrint į tokią nešvarą. Upt. Kažko širdis kiuksi, gal reikės vemti. Kp.
širdyjè knìsti rūpėti: Širdy nesiliovė kaži kas knisęs, kaip kaskart čia pro šalį einant. Pt.
širdìs krãtosi jaučia pasišlykštėjimą, darosi nemalonu: Protas skrūpstos, o širdis kratos nuo pikto. Šts. Mano širdis kratos nuo tų kalbų. Lkv. Veronei nuėjus linko širdis, tiko nauda ir gyvuliai, bet, žvilgterėjus į Tupikį, širdis kratėsi. Žem.
šìrdį krim̃sti R., M., Sir. kelti rūpestį, kankinti: Tie sūnaus naktinėjimai man širdį krimste kremta. Vkš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės?. Vnž. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą. Bret.
širdìs kriñta ima baimė: Kai pagalvoju, kas jam gali būt, širdis krenta. Rs.
širdìs kriñta į kulnùs ima baimė: Krinta Savūnei širdis į kulnus, visai nupuola. Zur.
širdìs kriñta iš núogo kū́no ima baimė: Mes einam ir einam, nors širdis mano krinta iš nuogo kūno. Dovyd.
širdìs krū́pčioja ima baimė: Širdis krūpčioja, į šitų katakombų tamsybę su žvakėmis įeinant. prš.
širdìs krū́psi ima baimė: Grigorijus pajuto, kaip krūpsi širdis. rš.
širdìs krū́psta ima baimė: Krūpsta širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J. Kai pasakė, kad mirė, širdis pradėjo krūpt, ir ėmiau raudot. Antš.
šìrdį krùtinti jaudintis: [Reikia] tankiai krutinti savo širdį gailesiu. P.
širdìs kūdė́ja
1.darosi silpna, negera: Širdis kūdė[ja], kad perkaisti. J. Širdis man kūdėja, man taip prastai daros. Pln.
2.labai rūpi: O pati širdis kūdėja, kad tik sakyčiau daugiau. KlvrŽ. Man širdis kūdėja veizant. Žr.
šìrdį kuténti teikti malonumą: Ir ne jam vienam džiaugsmo ašaros kutena širdį. Vaižg. Stengiaus prisiminti, kaip tas [Gundės] žvilgsnis mane tirpdė, kuteno širdį. Šein.
šìrdį kùtina ima noras: Taip širdį kutina pasakyt: čia ne tavo žmona, tavo žmona Stasytė. PnmR.
širdyjè laikýti nuolat prisiminti: Mergyte, tavo vardą aš širdyje laikau. d.
šìrdį laimė́ti patraukti: Ji buvo miela, simpatiška. Tuo savo paprastumu buvo laimėjusi mano širdį. Simon.
širdìs lẽkia per gérklę ima baimė: Sėdi sau kaip ripkė ant pašalio, kaip ripkė rakando[je], o man širdis lekia per gerklę. Nv.
širdìs lẽkia pro kãklą ima baimė: Aš neužmingu: širdis lekia pro kaklą iš tai baimei. Dr.
šìrdį leñkti
1.veikti jausmus, patraukti: Liepia, idant mūsų širdis, kentėdami prieštikius, paklusnystėsp lenktumbime. brš. Širdį lenkti ant ko. N.
2.stengtis pamilti: Lenksi širdį kaip nendrelę prie širdies girtuoklio. d.
šìrdį liẽsti jaudinti: Tūlais sielojimais ir rūpesčiavimais liečia širdis žmonių. Dk.
širdìs lim̃pa jaučia patraukimą: Širdis nelimpa prie pikto žmogaus. Šts. Limpa širdis tavo prie pinigų. brš.
širdyjè lim̃pa labai patinka: Žodis širdyse jų nelimpa, net noprosnai jiemus sakomas yra. Bret.
širdìs liñksta jaučia palankumą, patraukimą: Man širdis nelinksta pas ją eit. Dg. Mano širdelė kaip linkte linko už vargdienio bernelio. JD. Kur akys lekia, ten širdis linksta. Sln. Aš dainuoju apie tai, į ką širdis linksta. Krėv. Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtars, ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. ŠR.
širdìs lìpa pro bùrną Trk. kyla jaudulys: Širdis lipa pro burną, kai pamisliju. Klk.
širdìs lìpa pro gérklę kyla jaudulys: Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – teip ji plaka. Simon.
širdìs lū́žta labai skaudu, sielvartas ima: Jų ronos man didžiai skausti, jų dėl mano širdis lūžta. prš.
širdìs mãgztosi ima nerimas: Širdis pradėjo magztytis iš blogų kalbų. J. Širdis magztos – vienas palikau eiti, bijau paklysti. Plng. Jei ans uždegė, širdis magztės, dėl to ir bėgo. Ms. Manai, kad jam nesimagzto širdelė... Kur reikia dingti tokiam jaunam, tėvo išvarytam iš namų. Dr.
širdìs maĩnosi ima baimė: Širdis mainos, nežinau ką bedaryti. Šts.
širdìs mángosi ima nerimas: Širdis mangos: šeštadienį vestuvės (mylimasis kitą ima). Vn.
šìrdį maũdžia neramu, graudu: Nepavalgė nė pietų, taip jam maudė širdį, lyg nujaučiant ką bloga. Vaižg. Ir iš anksto maudė jam širdį, kad diena eina į pabaigą, artėja naktis, vėl vienas daržinėje, ir vėl prieš akis ji. Balt.
širdìs mãzgosi darosi neramu: Širdis mazgos kaip prieš nelaimę. Up.
širdìs meñksta darosi bloga, silpna: Išgėriau penktą – širdis mano menksta. Šk.
šìrdį mýga labai graudu, liūdna: Gal kas bus, ba taip myga širdį. Ut. Širdį tik myga myga, neramu daros. Aln.
šìrdį mìndyti žeisti, skaudinti: Maži vaikai motinos kelius mindo, užaugę – širdį. Tr.
šìrdį mìndžioti žeisti, skaudinti: Reikėjo vakar išsyk atstumti, o dabar tik širdį man mindžioji!. LzP.
širdìs minkštė́ja darosi atlaidesnis, gailestingesnis: Akys išduoda, kad jo širdis minkštėja. Cvir.
šìrdį mìnkštinti daryti atlaidesnį, gailestingesnį: Minkštink mūsų širdis. Bret. Dievas minkština užkietėjusias širdis. brš.
širdìs neapléidžia bjauru, nemalonu: Širdis neapleidžia man tų barščių valgyt. Upt.
širdìs nedabója nepatinkamas: Tegul sau joja, tegul prajoja, mano širdelė jo nedaboja. Kp.
širdiẽs nedė́ti būti abejingam, šaltam: Ponia Rainakienė jau seniai buvo išmokusi į santykius su vyrais nebedėti širdies. Myk-Put.
širdìs nẽgandojasi ima baimė: Ji niekada nenori sau prisipažinti ir neprisipažins, kas ją kankina, kodėl negandojasi jos širdis. Simon.
širdìs neįsiteñka krūtìnėje neramu: O jau man širdis krūtinėj neįsitenka, ašaros tik eina per veidus. Erž.
širdìs neišlaĩkė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Monika giliai atsidūsta. – Neišlaikė širdis. Prieinu [prie vagiliaujančio vaiko]. Dovyd. Vieną vakarą nors ir kantri – Juozo širdis neišlaikė. Mont.
širdìs neìšneša nepriimtina, nemalonu: Neišnešė mano širdis dovanai atiduot penkiolika rublių. Dg.
širdìs neišturė́jo prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Keleivio širdis nebeišturėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavasario žemę. Bil.
širdìs nèkelia nemalonu, nepakeliama: Mano širdis nekelia dabot in alkaną žmogų. Prng.
širdìs nèneša
1.nemalonu, bjauru, nepakeliama: Mano širdis neneša pjauti karvę ar arklį. Plng. Širdis neneša nė paveizėti į vištas. Mžk. Man neneša širdis gyvas varles į striktus pjaustyti. Plng. Neneša širdis žaizdų. Skrb.
2.nesinori: Nebeneša širdis man vienai čia būt. Žg. Kad man neneša širdis eit į tas uogas. Jnš.
širdiẽs nenulaĩko graudinasi: Širdies negali nulaikyti, kad ima į karą vyrą. Šts.
širdìs nepakė́lė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Močios širdis nepakėlė: ji matė mirštant vaiką ir nieko jam padėt negalėjo. Skrb.
širdìs nepérneša nemalonu, nepriimtina: Kaimynam bloga padarys – širdis neperneša. Ktk.
širdiẽs nėrà gaila: Reikėtų tą kačiuką panaikint, bet nėra širdies. Rd.
širdìs nerìmsta rūpinasi: Tik mano gera širdis nerimo, kol sužinojau, kas su tavimi atsitiko. Pt.
šìrdį nérti kelti sielvartą: Tas [pašauto naro] balsas nėrė man širdį, spiegė ausyse, aidu galvoje atsiliepė. Šein.
šìrdį nešióti ant liežùvio išsipasakoti: Ir kaip gerai, kad aš anąkart neprasitariau: širdies ant liežuvio nereikia nešioti. Simon.
šìrdį nešiótis nuolat prisiminti, neužmiršti: Tą kraštą širdyje nešiojuos dienas ir nemigo naktis. Nėr.
širdìs netráukia nesinori: Tik vaikščioti int kleboniją šiaip jau pavakaruoti, pasišnekučiuoti netraukia širdis. Vaižg.
širdiẽs neturė́ti
1.būti negailestingam: Itas žmuoj akmeninis, širdies suvisu netur. Lz. Nė širdies neturi: piemuo jau sukiumbęs nuo šalčio, o tu dar varai ginti. Vdk. Širdies neturi tiek nuplėšt. Prn. Tas žmogus neturi širdies: tokias liodinges veža – nuskūrys arklius gatavai. Šv.
2.nekęsti: Et, su savo štabrotmistru, – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabrotmistrų. Kudir. Nebturiu širdies an ano, nusidėjo man smarkiai. Krš. Neturi širdies ant tėvo tikro. Adm.
3.nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau. Pasakoju tik tai, kas laikraščiuose rašoma. Pt.
širdìs neužláužia nepriimtina, bjauru: Kopūstai puode gražiai atrodo, bet širdis neužlaužia. Jnš. Neužlaužia širdis gert [vaistų]: kai tik prie burnos, rodos, eis lauko, i gana. Sk. Neužlauš man širdis teip daryti. Žg.
širdìs neužléidžia
1.gaila, nemalonu: Man širdis neužleidžia jo mušt. Ds.
2.bjauru: Norėčiau [valgyti], bet širdis neužleidžia. Kp.
širdìs nevãlo negali valgyti: Akys mato, bet širdis nevalo. Kv.
širdìs niẽžti rūpi, negali nurimti: Jau niežti širdis tau, kad gražią mergą tėvas nusamdė. Dr. Dar anam jau niežti ta širdis. Trk.
širdìs nỹksta darosi silpna, negera: Alpsta nyksta širdis mano į tave jauną bežiūrint. d. Iš tūžbos bei rūpesčių jau širdis nyksta. K.
širdìs nuáušo nurimo jausmai: Nuaušo širdis mano, nemalonėjas jau. J. Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos. J.
širdìs nudrìbo pasidarė nemalonu: Man žiūrint an juos, širdis nudribus – gyvena kaip galvijai. Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo. LzP.
širdìs nudrìbo ikì kulnų̃ pasidarė nemalonu: Kai pasakė, kad ženijas Oną, tai man širdis lig kulnų nudribo. Slm.
šìrdį nuglóstyti maloniai nuteikti: Ir taip jau mokėdavo jis širdį nuglostyti, kad ir juoda duona saldėjo jo rankose, ir kietas patalas nebebuvo kietas. Balt.
širdìs nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis. Pls.
širdìs nukaĩto apėmė baimė: Nukaista širdis, kad toks baisus mirimas žadėtas. Šts.
širdìs nukrìto į kulnìs labai išsigando: Girdžiu, kažkas pro duris laužias – širdis taip man į kulnis ir nukrito. Vkš. O kai išgirdau kalbant, dėde Džiugai, tai širdis išvien nukrito į kulnis. Avyž.
šìrdį nulaikýti susivaldyti: Širdies negal nulaikyti, kad ima į karą vyrą paskutinį. Šts.
širdìs nùlėkė ikì kẽlių sakoma apie didelį nuovargį: Nebelėk, mano širdis jau nulėkus lig kelių. Slm.
šìrdį nuleñkti
1.pamaloninti: Duok kai ko gardesnio širdelei nulenkt. Svn.
2.nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu. d.
3.nusigręžti: Nulenkė širdį savo. Chyl.
širdìs nuliñko
1.pasidarė graudu: Vaikas atidavė saldainį, bet anam nulinko širdis. Šts.
2.pajuto palankumą, patiko: Mano širdis yra nulinkusi ant ano. Kl. Į kur širdis nulinkus, į ten ir akys žiūri. LTR.
šìrdį numỹžti vlg. sukelti šleikštulį: Arbata numyža širdį. Slnt. Teip man širdį numyžo, teip prastai!. Štk.
šìrdį nupláuti įgristi, nusibosti, atsipykti: Nuplaus pienai širdį, norėsi lašiniukų. Rdn.
širdìs nupúolė į ùžkulnius labai išsigando: Čia autoriaus širdis į užkulnius nupuolė. rš.
širdìs nusalė́jo pasidarė bloga: Nusalės širdis taip saldžiai užėdus. Krš.
širdìs nusãlo pasidarė silpna, negera: Man širdis nusalo. Pš.
širdìs nusigañdo pasidarė silpna, negera: Man vis tokia širdis nusigandus. Krs.
širdìs nusimỹžo vlg. pasidarė silpna, negera: Mano širdis yra nusimyžusi – noriu valgyti, mamale. Dr.
šìrdį nusipláuti atsigaivinti: Užsivirinau [v]andenėlio, atsigėriau arbatikės, nusiploviau širdį. Krš.
širdìs nusismogãvo pasidarė silpna, negera: Širdžiai nusismogavus, reik pagaviko, sūrymėlio. Ggr.
širdìs nusismóko pasidarė silpna, negera: Bulvės su padažu menkas valgis – be mėsos nusismoksta širdis. Plt.
širdìs nusìšveitė atsigaivino: Užgėriau liminado, kaip nusišveitė širdis. Krš.
šìrdį nuskaudė́jo apėmė sielvartas: Taip anam širdis nuskaudės, matant žmonių nelaimes!. Užv. Kiek kartų man širdį labai nuskaudėjo. prš.
širdẽlę nuskriódė pasidarė skaudu: Man širdelę nuskriodė, ką bernelio neradau. Rš.
šìrdį nuslė̃gti sukelti rūpestį: Nusigandusios širdys nusiminimu nuslėgtos būtų. brš.
širdìs nusmẽgo labai išsigando: Tik širdis nusmego, kai užgirdau šaudant. Užp.
šìrdį nusmel̃kti sukelti nerimą, rūpestį: Net dantis sukando Petras, taip tie žodžiai nusmelkė jam širdį. Myk-Put. Nemalonus baimės kipšelis nusmelkia širdį – prieš žmones drąsinasi, o viduje nejauku. Ap. Širdį nusmelkė Juzai. Kaip galėtų dabar pasirodyti Maldyniškėj?. Balt.
širdìs nusmogė́jo panoro ko stipriau, gardžiau: Nusmogės tavo širdis, kaip išalksi. J.
širdìs nusmõgo pasidarė silpna, negera, išsiilgo geresnio kąsnio: Nunešk šmotelį ir tetai, jug jos senatvė, širdelė nusmogusi, o per šykštumą nenusiperka. Žem.
širdìs nusmóko pasidarė šleikštu: Pavalgiau, taip širdis nusmoko. Lkv.
širdìs nusmùko
1.labai išsigando: Ak, jos širdis nusmuko, pamačius Karaliaus ūkį. Simon.
2.pasidarė silpna, negera: Kaip širdis nusmuks, užgerk kumpoto. Krš. Nusmukusi paliko širdis, nusikiurkusi po vakarykščio. Lkv.
širdìs nusmùko į kulnìs apmirė, nustėro (iš baimės): Iš baimės širdis į kulnis nusmuko. Vkš.
širdìs nusmùko į ùžpenčius labai išsigando: Širdis iš baimės į užpenčius nusmuko. An.
šìrdį nušveĩsti
1.atgaivinti: Rūgštūs obuoliai ar kopūstai labai nušveičia širdį. Kp. Gera rūgštelė, tai kad nušveitė širdį. Rdm. Silkė, agurkėlis, duonos šmotelis visuomet pijokėliui širdį nušveičia. Vkš. Noriu kartimo, kad širdį nušveistų. Rdn.
2.nuraminti: Geri žodžiai širdį kaip šveiste nušveičia. Krš. Ašaros širdį nušveičia, visus kartumus nuplaudžia. Vaižg.
šìrdį nušviẽsti
1.atgaivinti: [Virintas alus] visas ligas nuvaro ir nušviečia širdį. Katil. Dar šaukštą, dar šaukštą – jug taip nušviečia širdį. Yl.
2.pradžiuginti: Širdį man nenušvietė, kad manęs neklausai. Šts.
širdìs nušvìto pasidarė linksmiau: Kai vyrai įstūmė [į vagoną], tai jau nušvito širdis. Kal.
širdìs nutal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Nutalško širdis po riebių valgių. Varn. Iš vandens gėrimo nusmoko širdis, nutalško, paliko nutalškusi. Lk. Nutalško širdis mano begeriant vandenį, t. y. nutulžo, paplūdo lyg vandeny. J.
širdìs nutir̃po apėmė baimė: Išsigandai, kad net ir širdis nutirpo. Yl. Audrele, būk tu nors mandagi jam. Kartais taip pasielgi, kad man širdis nutirpsta. Čiurl.
širdìs nutrū́ko
1.pasidarė silpna, negera: Širdis nutrūkusi, norėčiau rūgštelės kokios atsigerti. Šts. Nutrūkusi širdis paliko, be mėsos pavalgius. Šts. Ant duonos biškilelį sviesto antdėk, teip yra širdis nutrūkusi. End.
2.apėmė pyktis: Kaip jis girtas pareina, man tik širdis nutrūksta: sakau, geriau nepareik!. Mžš. Nutrūko širdis – nebgaliu paveizėti [supykus]. Krš.
šìrdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi šiais laikais: reik visiems širdį nuturėti. Šts.
šìrdį nuvarýti išlieti pyktį: Ji besibardama širdį nuvaro. Prn.
šìrdį nuvérti įskaudinti: Iš gryčios atsklidęs vaiko verksmas sopulingai nuveria motinos širdį. Bub. Susiraukęs burbteldavo vieną kitą žodį, bet tokį žodį, kuris širdį nuverdavo. Myk-Put.
širdìs pabrìnko susikaupė: Aš jam išdėsiu viską, kuo man širdis per tuos metus pabrinko. Myk-Put.
šìrdį padė́ti
1.nusikamuoti: Širdį padėsi, kol prisiprašysi – pati pasidirbu. Krš.
2.labai mylėti: Tos visa doma į jį atkreipta, akys ir širdis padėta. Žem.
šìrdį padovanóti pamilti: Jis dabar iš dėkingystės savo širdį bei ranką padovanojo. prš.
šìrdį padraskýti suteikti sielvarto: Tik širdį padrasko vaikas ir išvažiuoja. Erž.
šìrdį paė́sti įgristi, įsipykti: Tu man širdį paėdei su savo kalbomis. Vlkv. Sūnus tėvui įsipiktino – širdį paėdė tėvui. Šts. Nė ta akia negal į jį žiūrėt – taip širdį paėdė. Kair. Priseis dvasna ir tam svieto ėdžiai – visiems jau širdį paėdė. Užv. Kaip širdį gerai paėdė, ir nekenčia. Skr. Gyvenam prie miško, šernai širdį paėdė. Rdn. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė. Pt. Tarpais tiek paėda širdį tas vienos buvimas, rodos – nieko nebus!... Gran. Dabar tik su liežuviu temoka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs, paėda širdį visiems!... Žem.
šìrdį paė́sti kruvinaĩ labai įgristi, įsipykti: Tu man širdį jau kruvinai paėdei. Vkš.
šìrdį paė́sti ikì kraũjo įgristi, įsipykti: Tu man lig kraujo širdį paėdei!. Lk.
šìrdį pagadìnti moraliai susmukdyti: Dvare daugel papiktinimų, kurie pagadina širdį. Tat. Širdis jūsų pagadino paleisti geidimai. brš.
šìrdį paglem̃žti patraukti, palenkti: Prie kiekvieno sugebėjo prilįsti, prisimeilinti, gerą širdelę parodyti ir kitų širdis paglemžti. Žem.
šìrdį paglóstyti teig. maloniai nuteikti: Vaikų dovanos paglosto motinos širdį. Jnš. Ištarė žmogelis šituos žodžius garsiai, vos ne pusė turgaus girdėjo, ir jie baisiai širdį paglostė. rš. Atsakymas šiltai, išdidžiai paglostė širdį. Švaist.
šìrdį pagìldyti sužadinti jausmus ar norus: Bus kuo senatvėje širdį pagildyti, – su pasididžiavimu tarė aktorius ašarą aky slėpdamas. Trein.
šìrdį pagráužti iškankinti: Išeitumei iš namų, geriau būtų visiems – dabar bengi mums širdį pagraužti. Vkš. Tu širdį pagraužei, ir tavo vis graužinys ir bučinys. J.
šìrdį pajùdinti sujaudinti, paveikti: Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano. Tat. Širdį pajudinąs. R. Niekas jo širdį nepajudina. K.
širdyjè pakar̃to apėmė nusivylimas: Man, su tavim begyvenant, širdelėj pakarto. rš.
šìrdį pakélti teig.
1.sužadinti taurius jausmus: Kuris nor melstis, tasai tur širdį ir dūmą nuog tų žemųjų ir žemės daiktų anump kalnejump o aukštumpjump pakelt. Dk. Pakelkim širdis ir rankas savo Dievop danguje. Bret.
2.maloniai nuteikti: Jų (Gervydžių) pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man širdį pakėlė. Šein.
šìrdį pakélti aukštỹn teig. sužadinti taurius jausmus: O širdis jūsų aukštyniu pakelkit, idant galėtumbit išmanyt darbus. Petk.
šìrdį pakylė́ti teig. sužadinti taurius jausmus: Idant jūs širdis jūsų Dievop pakylėtumbit. Mž.
širdìs pakìlo apėmė gera nuotaika: Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo. Bor.
šìrdį pakrim̃sti iškankinti: Tas mano pijokėlis bengia man širdį pakrimsti. Vkš.
širdìs pakrìto pasidarė silpna (nevalgius ar nuo prasto maisto): Taip širdis pakrito, nieko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju. Slnt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: širdžiai pakritus bus gerai. Kal. Taip širdis yra pakritusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka. Plt.
šìrdį pakrùtinti sujaudinti, paveikti: Jei tais arba tiems padabniais žodžiais dar savo širdies nepakrutinai, atsidūksėk. P.
šìrdį pakuténti maloniai nuteikti: Tas jo (Kuprelio) nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius. Šein. Kad kas svetimas pasveikina, širdį pakutena. Akn.
šìrdį paláužti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį. Krėv. Bet aš ją myliu ir tikiuosi jos širdelę palaužti. Vien. Gražumu ir kietą širdį palauši. Vlkv. Laužiau žagrelę ir užžagrėlį, tik nepalaužiau tavo širdelės. d.
2.prisiversti pamilti: Aš nepalaužiau savo širdelės už bagoto bernelio. JD. Dukrele mano, mano jaunoji, ant ko palaužei savo širdelę?. Bs.
3.prisiversti: Palaužk širdį ir paprašyk. Krš.
šìrdį paléisti užpykti: Širdį paleidžia, užpyksta, ir daryk ką nori. Klvr.
širdìs palengvė́jo pasidarė lengviau, ramiau: Nueina skiedrynan, parymoja ant pasvirnės, paverkia, kol širdis palengvėja, ir vėl grįžta pirkion. Krėv. Po tų žodžių jos širdis kiek palengvėjusi. Balč.
šìrdį paleñgvinti
1.pasiguosti: Benius panoro pasikalbėti su draugu, palengvinti širdį. Avyž. Išsikalbėjęs ir palengvinęs širdį, Jurgis nuėjo sėti, o Petras akėjo toliau. Myk-Put.
2.nuraminti: Ateis rudenėlis, išeis mošytėlė, palengvins tavo širdelę. JD.
šìrdį paleñkti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdį. Krėv. Ji visų širdis į save palenkė. Vaižg. Viešpatie, padaryk man tą malonę ir palenk širdis tų žmonių, kurie galėtų padėti man. Švaist. Palenkiau širdį maną ant išpildymo prisakymo tavo. Dk. Atduot jam savo dvasią sutrupintą, širdį palenktą irgi nužemintą. Petk. Palenk savo širdį pamokymui. ŠR.
2.prisiversti: Širdį palenk ir paprašyk. Krš.
šìrdį paliẽsti sujaudinti, paveikti: Valstiečių žodžiai palietė Juro širdį. Cvir.
širdìs paliñko pajuto palankumą, patiko: Jau ne atkragi, ale palinkusi jos širdis į giminę. J. Per ilgą visų širdys palinko jų pusėn. Vaižg. Su ištekėjusia moterim nesėsk prie stalo nei mėgaukis su ja prie vyno, kad tavo širdis į ją nepalinktų. ŠR.
šìrdį pamèsti įsimylėti: Galiausiai... ir mokinėms pasiseka kartais širdelę pamesti!. Pt.
šìrdį pamìnti po kójų paniekinti: Į abi sauges rėksi, mano širdį po kojų pamynęs. Vkš.
šìrdį pamùšti patraukti, palenkti: Dargi ne vieno savo draugo žmonos buvo pamušęs širdį. Žem. Na, kas girdėjo, kad tiktai per 10 mėnesių galėjo žmogus teip pamušti sau visų širdis. rš.
širdìs paper̃šo labai skaudu: Nuo tokio tavo nedorumo man jau ir širdis paperšo. Vdk. Širdis jau man paperšo! Pamislykit sau, koksai mano likimas!. Žem.
širdìs paplū́do kraujù pasidarė skaudu: Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta, kai aš jėgų netekęs suklumpu. Myk-Put.
širdìs paplùko kraujaĩs pasidarė skaudu: Mano širdis apmirusi, visa kraujais paplukusi. rš.
šìrdį parblõkšti atsigaivinti: Kad neišrytų tie špokai tų vyšnių, būtų širdį parblokšti. Žg.
šìrdį paródyti
1.nuoširdžiai, atvirai pakalbėti: Kad aš jum parodytau širdį, tai jūs pamatytūt. Dg. Nėra su kuo pasidejuoti, nėra kam parodyti širdies. Balč. Ta pasaka moko nespėriai tegaliant svetimiems parodyti širdį savo. Valanč.
2.nuoširdžiai pasirūpinti: Priskynė uogų, širdį parodė. Rdn. Kad ir girtas, širdį parodė. Vdk. O uošvienė tikrai šį rytą norėjo parodyti savo širdį – bent taip atrodė. Simon. Jeigu geruoju, aš galiu širdį parodyti. Saj. Jeigu tu man širdį parodei – še tau mano!. Cvir.
nórs šìrdį paródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava!. Trgn. Tu jam nors širdį parodyk – netikės!. Slk.
šìrdį pasíekti sujaudinti, paveikti: Tik aiškia ir gyva kalba išdėstytos mintys pasiekia klausytojų širdis. Balč. Muzika – tai menas, kuris pasiekia širdį per mintį ir sužadina mintį per širdį. rš. Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia. Sim.
širdimì pasikélti atitrūkti nuo kasdienybės, susikaupti: Ir tu pasikelk širdimi aukščiau visų tų bjaurių gyvenimo smulkmenų!. Pt.
širdìs pasikrùtino buvo paveiktas: Nepasikrutino jo kieta širdis meilingais žodžiais. brš.
širdìs pasipùrtino pasidarė nemalonu: Kamgi doram nepasipurtins širdis, kai taip daroma. Vaižg.
šìrdį paskaũdo pajuto sielvartą, gailestį: Paskausta širdį man, į jį žiūrint. Gr. Kai širdis paskausta, i apsirėkiu. Stl.
širdìs paskùdo apėmė sielvartas: Paskudo man širdis, kaip išgirdau, kad mirė. J.
širdìs pasmõgo pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Paimu kartais duonos šmotelį, kai pasmogsta širdis. Žem.
širdìs pasmóko pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Pasidėjau medaus žiemai, kad turėčiau, kaip kada širdis pasmoks. Krž. Ji pamatė obeliuką, ir pasmoko jai širdis. Pd.
širdìs pasrùvo ãšaromis pasidarė labai graudu: Jos širdis pasruvo ašaromis. Balč.
širdìs pasrùvo kraujaĩs pasidarė skaudu: Apsimetė Aleksius patyčių nenugirdęs, nors širdis kraujais pasruvo. rš.
širdìs pašóko C. atsirado nuojauta:
šìrdį pašvel̃ninti padaryti kiek atlaidesnį, malonesnį: Pašvelninti širdį galės tiktai toks būklas auginimo. A.
širdìs patal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Neskaniai ėdus, patalško širdis, pykina širdį. Varn.
šìrdį patèpti maloniai nuteikti: Mergina valgė, – o jam lyg kad kas būtų patepęs širdį. Kudir.
širdìs patil̃ško pasidarė silpna, negera: Patilškusi širdis nuo viralo prasto. J.
širdìs patỹško pasidarė bloga, šleikštu: Širdis patyško, t. y. patilžo, kaip vandenimi apsiliejo. J.
šìrdį patráukti
1.pasidaryti silpna, negera: Išsisirgau, kažko širdis patraukta, nebžinau kuo atgaivinti. Vkš.
2.sužavėti: Juk Gedvilienė taip, kaip ir jos sūnus, iš karto patraukė prie savęs jos širdį. Pt.
širdìs patrìšo Sb. pasidarė bloga, šleikštu: Patrišo širdis žiūrint, kaip jamui votį skvarbė. J.
šìrdį paveĩkti įgristi, įsipykti: Tokia grizli, paveikė man širdį. Krš.
šìrdį pavérgti patraukti, palenkti: Daug žemės puikių ir gražių dukterų jo širdį pavergti norėjo. Mair. Visur tarp svetimųjų daugel grožybių pastebėjęs, kokių nesą pas mus, bet tos svetimosios grožybės nepavergusios jos širdies. LzP.
širdìs pavir̃to ãkmeniu pasidarė negailestingas: Ne, neišdžiūvo ašaros, nepavirto akmeniu širdis. Zur.
šìrdį pažeĩsti įskaudinti: Juozas suprato, dėl ko tėvas taip sakė, ir rūpinos, kad be jokio reikalo Barbelės širdį pažeidė. LzP. Verkiau, lyg savąją širdį pažeidęs. Cvir.
širdìs pérdegė
1.nurimo jausmai: Užgęsta žvaigždės, perdega širdis, o Vilniaus bokštai kaip stebuklas šventas. Sruog. Tie meilės žodžiai pasakyti iš baisios vienatvės ar perdegusios širdies. Mart.
2.dingo pyktis: Užsidegė, įtūžo, o kai perdegs širdis, ir vėl bus geriausias žmogus. rš.
širdìs pérėjo dingo pyktis: Jau ir vėl gražiai kalbu; mat širdis perėjo. Dl. Perėjo širdis, ir nuėjo. Rdš.
šìrdį pérėsti įgristi, įsipykti: Perėdė [sūnus] motinai širdį, ir lėkė prašyti, kad į karūmenę paimtų. Krš. Ėgu jis numirs – taip širdį perėdė – man nė ašara neišeis. Mžš.
šìrdį pérgėlė praėjo sielvartas: Nė biškelio vyras man nebrūpi, seniai jau mano širdis gėlė ir pergėlė. Vkš. Jau širdį pergėlė [dėl sūnaus mirties]. Aln.
šìrdį pérgriaužti išsikankinti: Tie vaikai pačią širdį pergriaužė. Škt.
šìrdį périmti sujaudinti: Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas. prš. Jo žodžiai mano širdį perėmė. K. Tai jo širdį perima. M.
šìrdį pérkirsti labai sujaudinti, sukrėsti: Jis man širdį perkirto tais žodžiais. Pv.
šìrdį pérlaužti
1.prisiversti pamilti: Laužiau žagrelę ir pasagėlę, tik neperlaužiau savo širdelės. LTR. Aš neperlaužiau savo širdelę už bagoto bernelio. JD.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Neperlaužė širdies karaliaus ir tie stebuklai. I.
šìrdį pérmainyti nustoti mylėti: Neversk savęs, Juozai, – tarė, ranką jo nuo savęs stumdama, – širdį permainei, aš supratau, aš tavęs nenoriu prie savęs per nevalią prikalti. LzP.
šìrdį pérsilaužti pasikeisti: Širdį ir save persilauši ir svietui patiksi. Dg.
širdìs pérskaudėjo praėjo sielvartas: Perskaudėjo jau man širdis, t. y. nebskauda jau. J. Širdis perskaudėjo, numiršau savo nelaimes. Plng. Širdis perskaudėjo, nebnori to vaikio. Krš. Kad ir gaila ir per gaila, jau širdelė perskaudėjo. JD.
šìrdį pérskaudinti suteikti sielvarto: Ale kam dar tam žmogui taip širdį perskaudint?. Vdk. Vedęs mylėjo ir gerbė, kiek jo perskaudintoj širdy meilės tilpo. Marc.
šìrdį pérskrosti iškankinti: Širdis mano perskrosta. Dauk.
šìrdį pérsmelkti sukelti nerimą, rūpestį: Girdėti dejavimas baisus, širdį persmelkiantis. Bs. Visos trys moterys nutilo ir sužiuro į jį su tokia pagaila, jog jam persmelkė širdį. rš.
šìrdį pérsopėjo praėjo sielvartas: Man gailėjos pergailėjo ir širdelę persopėjo [dėl žalių rūtelių]. Rš.
širdìs pérsprogo daug skausmo patirta: Jergau, atsigulk į ligoninę – širdis persprogs. End.
šìrdį per̃šti jaučia sielvartą: Ir man pačiai širdį peršti, kai tu nelaimingas. Vaičiul.
širdìs per̃šti jaučia nerimą: Širdis kažko peršta – ar nelaimę prijaučia. Užv. Nuo tų rietynių ir muštynių neturiu atdvasčiaus, širdis kožną dieną peršta. Vkš. Juk jau treji metai, kaip jis ją matė, o veizėk, tik atsimink, ir tuojau širdis bus beperštanti. Pč.
šìrdį pérveikti
1.įgristi, įsipykti: Tas niekšas perveikė mano širdį. Sr. Perveikė širdį tas mano vyro gėrimas, nebgyvensiu, skirsiuos. Vkš.
2.persidirbti: Ir šiaip, ir taip gali dirbties, tik neperveik širdies. Krš.
3.pervargti: Kam mamai tų dantų? Kol sudėsi, širdį perveiksi ir numirsi. Krž.
4.priversti ką daryti: O jeigu tie visi regiamys davadai dar tavo širdies neperveikia ant drįsimo išpažinti savo griekus, dar vieną daiktą priminsiu. P.
šìrdį pérversti priversti ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano perverst, idant dovanočiau. brš.
šìrdį pérverti
1.įskaudinti, sukrėsti: Širdį tik pervėrė, kai sužinojau [apie dieduko mirtį]. Aln. Tavo rūstūs žodžiai man tarsi peiliu pervėrė širdį. Jabl. Tie žodžiai Girdenio širdį pervėrė taip, jog verkti pradėjo. Dauk.
2.labai sujaudinti: Kitas kad dainuoja, net širdį perveria. Tr. Pabudo tėviška meilė, skaudus gailesys širdį pervėrė. Žem. O dėl ko teip maži daiktai perveria širdį tavo?. Valanč.
nórs šìrdį pérverk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį perverk, atviriau negaliu bepasakyti. Dr.
širdìs pykinė́ja darosi bloga, šleikštu: Pykinėja širdis, vemsiu. DūnŽ.
šìrdį pỹkinti imti vymai: Man širdį pykina. Vv.
širdìs pỹksta
1.darosi bloga, šleikštu: Pyksta mi širdis. Sir. Kad duktė pjausto cibulius, aš turiu bėgt lauk: galvą ima skaudėt, širdis pykt, akys genda. Gr. Vieną cigaretę surūkiau – kad man pradėjo širdis pykti, galva sukties!. Vgr. Kai užvalgiau tų tavo žalbarščių, užėjo toks seilėtekis, kad ir širdis pradėjo pykt. Jrb.
2.nemalonu: Man širdis pyksta tokį darbą dirbt. RdN.
šìrdį pjáustyti labai skaudinti: O koksai gailesys mano širdį pjausto!. rš. Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto. Kudir.
šìrdį pjáuti labai skaudinti: Mažai jauna buvau, sirata prie tėvelio likau, o dabar širdį kaip peiliu pjauna, kad vaikeliai mane paliko (išmirė). KzR.
širdìs plãka ima baimė: Einu, nors ir su plakančia širdimi iš pradžių. Pt.
širdìs plaũko kaĩp taukuosè apie linksmai nusiteikusį: Aš tik klausau ir džiaugiuosi, o širdis kaip taukuose plauko. rš.
šìrdį plė́šyti labai skaudinti, kankinti: Vaikų vargai širdį plėšo, o tėvų anie nelabai mato. Rdn. Širdį plėšo tokie žodžiai. Krš. Sielvartas plėšo širdį. rš.
šìrdį plė́šti labai skaudinti: Toki barniai man širdį plėšia. Šlvn. Man širdį plėšte plėšia, kai vaikas verkia. Mrj.
šìrdį plė́šti laukañ labai jaudinti, žavėti: Man tos baltkvartūgės [moterys] širdį plėšia laukan. Plng.
šìrdį plė́šti pusiáu labai jaudinti, skaudinti: Širdį pusiau plėšia, matant tokias jų kančias. Žem.
širdìs plyšinė́ja labai skaudu: Nuo gailumos net širdis plyšinėja. Rod.
širdìs plýšoja labai skaudu: Plyšojo širdis, kol nuraminau motyną. Šts.
širdìs plýšta R., M., K. jaučia didelį rūpestį, sielvartą, liūdesį: Dėl vaikų tėvam visada širdis plyšta, vaikam juokai. Bb. Net jam širdis plyšta, bet nieko nepadarysi, reikia atduot. Zt. Ir mano širdis plyšo iš gailesčio. Bil. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o trečiam gailinčiam net širdelė plyšo. d. Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti. Žem. Bet ir tai negana – širdis juk plyšte tur plyšti – jūs iškadininkės, visur tikt klastą padarot (apie ožkas). Donel. Man širdis plyšta, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus. ŠR.
širdìs plýšta per pùsę jaučia didelį sielvartą: Kai pradedi galvot, širdis plyšta per pusę. Rd.
širdìs plýšta perpùs kamuoja didelis sielvartas: Bet jos (motinos) širdis perpus plyšo galvojant, kad sūnus niekados daugiau neregės tėvo. Balč.
širdìs plýšta pusiáu kamuoja sielvartas: Ir mūsų širdelės jau pusiau plyš. JD.
širdìs plýšta skausmù skaudu, liūdna: Eina našlaitis vienas atsiskyręs, plyšta skausmu širdelė, jog visokių vargų po svetimą svietą reiks patirti. Žem.
širdìs plū́sta kraujaĩs darosi labai liūdna, graudu: Širdis kraujais plūsta, atsiskirt reikiant. Kudir. Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta. Baran.
širdìs plū́sta kunkuliaĩs Šts. ima pyktis:
širdìs praperšė́jo labai įgriso: Dėl to bylinėjimos man ir širdis praperšėjo. Šts.
širdìs praskýdo
1.pasidarė graudu: O kai ežerą pervažiavo, praskydo širdis galutinai. Verkė Aleksius, nieko nebesivaržydamas. Bub.
2.pasidarė malonu: Iš meilės širdis praskydo. Skrd.
širdìs praskùdo apėmė sielvartas: Praskudo širdis, kad tėvas mirė, o negaliu nueit. Jrb.
šìrdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti. Jan.
širdìs prìima gali valgyti: Galima be nuodėmės viską valgyti, ką tik širdis priima. Žem.
šìrdį prikabìnti
1.susivaldyti, susitvardyti: Reikia ir širdis prikabint. Dg.
2.labai patraukti: Tokis [gražus] – mergom širdį prikabindavo. Prl.
šìrdį prikálti patraukti, privilioti: Moteriška dideliai graži – visiems vaikiams papjūtis: pritraukia akis, prikala širdį, sumaišo galvą. Žem.
šìrdį prikélti sujaudinti, paveikti: Širdį piktumu tik prikelsi. Dg.
širdìs prìkepė prisielvartavo: Argi mãža mano širdis prikepė, kai vaikas sirgo!. Užp.
šìrdį prikinkýti juok. pamilti: Ne viena mergina prikinkė širdelę tų jo švilpavimų prisiklausius. LzP.
šìrdį priláužti
1.prisiversti pamilti: Kad ir apsipratau bent kiek, ale vis tiek negaliu širdies prilaužti, ir gana. Užv. Kam man tie senio turtai, kad aš negaliu prie ano širdies prilaužti. Vkš. Jeigu kailis (išvaizda) nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
2.prisiversti (ką daryti): Dėl to ir negali prilaužti širdies važiuoti, nenori vėl iš naujo skriaudos keliais pereiti. Gran.
šìrdį prileñkti
1.prisiversti pamilti: Supirš su kokiu seniu, ir turi gyventi, turi širdį prilenkti. Krš. Širdies neprilenkė prie vyro, nekentė. Pvn. Kad ir kartu gyvenu, bet savo širdies niekaip negaliu prilenkti. Vkš.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį. LzP. Prilenk visų kariaujančių širdis ant pakajaus. brš.
širdìs priliñko pajuto palankumą, patiko: Betgi prie ko labiaus prilinkusi širdis?. Kudir. Daug urėdninkų valniemsiems prilinkusią širdį turėjo. prš.
širdìs prilìpo pajuto palankumą, patiko: Tu gudas, tu gudas, aš ne gudelė, prilipo in gudą mano širdelė. d. Kurio širdis prie svetimųjų grožio prilipo, tas visa, kas sava, paniekino. LzP. Ir prilipo širdis jo Dinosp, dukteriesp Jokūbo. Chyl. Ir širdis jo prilipusi buvo jai. Bret.
širdìs pripúolė pradėjo jausti palankumą: Pripuolė an tave mano širdelė. d.
šìrdį prirìšti pamilti: Dvariškės puikesnės, matysi, taip patiks, nė nepajusi, kai širdį pririši. LzP. Mano širdis yra pririšta prie tavęs nuo pat tavo gimimo. Slnt. Nepririšk savo širdies prie to, kas laikina. rš.
širdiẽs prisiė́sti išsikankinti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su vyru. Rod.
šìrdį prisirìšti pamėgti: Kaip lokamčius prisirišęs širdį prie turtų. rš.
šìrdį prisiū́ti labai patraukti: Neprisiuvė širdies savo naudosp. brš.
šìrdį priskaũsti suteikti sielvarto: Smūtka ir ubagystė širdį priskausta. C.
šìrdį prispjáuti įskaudinti, apvilti: Prispjovė mergai širdį ir pabėgo į Panevėžį. Ps.
šìrdį prišiùkšlinti paveikti, sudrumsti jausmus: Jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, – sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį. Vaižg.
širdìs puñta ima džiaugsmas: Mums net širdis punta, atmenant, kaip ano tamsiojo laiko kaimo vikaras susidėtus pinigus paleidžia mokslui. Vaižg.
širdìs pùrtinasi ima baimė: Man ir širdis purtinas, aplei karą pamanius. Ggr.
širdìs pùrtosi ima baimė: Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos. Kudir.
šìrdį ráižyti skaudinti: Čia kiekvienas daiktas raižė jo širdį, primindamas motiną. rš.
šìrdį ráuna labai skaudu: Širdį rauna, kaip pamisliji, kokis buvo kunigas. Ad.
šìrdį raũpo rūpi: Raupo man širdį, man rūpi. Būg.
šìrdį rė́žti skaudinti: Lyg peiliu rėžė šie žodžiai Petro širdį, ir gėda nusvilino iki pat gilumos. rš. Mane sukrėtė tas verksmas, širdį rėžiantis, keliąs nesuprantamą liūdesį. Cvir.
šìrdį ródyti
1.nuoširdžiai, atvirai kalbėti: Jam širdį rodyk, o jis vis netiki. Vlk. Nu sakyk, rodyk širdį, kad nori. Brs. Jis su tavim kalba ir tau širdį rodo, paskum apsigręžęs kitai ranką duoda. d. Tu jam šnekėk, širdį rodyk, o anas tau špygą. An.
2.daryti gera, nuoširdžiai rūpintis: Širdį rodo, parveža vaikams ko. Rdn. Aš anam širdį rodau, ans man subinę atsuka. Vkš. Kad atsiminei, širdį rodai, ačiū tau, Adomai. O proto manęs tai nemokyk. Balt. Rodyk ponui širdį, o jis tau pasturgalį parodys. Žem.
nórs šìrdį ródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį iš krūtinės išėmęs rodyk – netiki. Mrj.
širdìs sãko nujaučia: Širdis tačiau sako, kad vis dėlto ir kitas kelias turi būti. Pt.
širdìs są̃la
1.darosi silpna, negera: Tai pakalnė – širdis sąla leidžiantis!. Dkš. Koja nuolat kur nors kliuvo, nuo veriančio skausmo salo širdis, tryško iš akių ašaros. Avyž.
2.darosi malonu: Žinau medžioklės skonį, net širdis sąla pagalvojus apie besiartinantį sekmadienį. rš. Širdis tik salsta nuo motutės glamonėjimo. Vaižg. Valtelė taip lengvai čiuožia, taip lengvai, kad net sąla širdis. Ap.
3.sakoma labai ko norint: Širdis salti pradėjo, eisiu gulti. J. Eina miegas, kad širdis sąla. Žg. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Sk. Miego taip dar nori – net širdis salsta. Žem.
širdìs salė́ja
1.darosi silpna, negera: O gėlimas! Širdis salė[ja]. DūnŽ. Niežta, širdis salėja. Krš.
2.darosi malonu: Salėja širdis nuo namų vėjo. Kž.
3.sakoma labai ko norint: Miego noriu – širdis salėja. Rdn. Širdis salėja, kaip nori saldainių. Rdm. Kitai širdis salėja aust, o kitos neprivarysi. Grz. Širdis salėja – gerti norisi. LzP.
šìrdį sãlinti
1.kelti blogumą, pykinti: Sotus valgis man veikiai širdį salina. Šts. Rožė (tokia liga) salina širdį. Šts.
2.įtikti, įsiteikti: Peikia marčią, motynai širdį salina. DūnŽ.
šìrdį sègti prie mẽdžio kaltinti, teisti: Čia mano širdį lai nesega prie medžio!. Gršl.
širdyjè sintė́ti nuolat prisiminti: Niekas žemaičiams lietuviams tose rūstose dienose teip didžiai nesintėjo širdyse, kaipo tas, jog duktė Keistuto kliuvo į ranką kryžeiviams. Dauk. Vladislovas, ties Varna kritęs, jiems dar širdyje sintėjo. Dauk.
širdyjè skaitýti atspėti mintis: Šventike, tu norėtai skaityti mano širdyje kaip savo kvailoje knygoje. Krėv.
širdyjè skambė́ti labai jaudinti, daryti įspūdį: O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo. Mork.
šìrdį skaũda
1.jaučia dvasinį skausmą, sielvartą: Nug tokių žodžių skaust man širdis. Zt. Skausta rūsta širdelė, gailu man jaunų dienelių. Dauk. Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia. Baran. Man širdį skauda, o jam net susirūpinimo nekelia. Krėv. Akys nemato – širdies neskauda. Mžš. Jei kalbi – prabliūvi, jei nekalbi – dūšia (širdis) skaust. B. Net kai žmogus juokiasi, jam širdį gali skaudėti. ŠR.
2.neramu, ilgu: Teip širdis skauda – ar nėra kas atsitikęs. End. Širdis neskausta dėl vyro. Trk. Ar neskaudės Petrusėlei širdelė, – klausė užsikvempęs, – kad taip ilgai nematysi vyrelio?. Žem.
šìrdį skaũdinti teikti sielvartą: Blogu žodžiu neskaudink artimo širdį. J. Motinėle, negraudink, man širdelės neskaudink. d.
šìrdį skaũdintis rūpintis: Kam čia mums tiek širdį skaudintis apie juos. Skr.
šìrdį skaũsti kelti sielvartą: Kas skaudžia širdelę, kas tave kamuoja?. LTR. Mušei žirgelį vis per galvelę, skaudei mano širdelę. d. Kad juosia man juostelę, skaudžia man širdelę. N. Rūstūs žodeliai skaudė širdelę. Sln.
širdìs skỹla labai skaudu: Ak, nelaimė, ką aš matau, širdis plyšta, skyla. LTR. Širdis skyla iš skausmo. rš.
šìrdį skródyti labai skaudinti: Mane pirštais badys, tau širdį skrodys. Lz.
šìrdį skrósti labai skaudinti: Persiskyrus gal širdį skrodžia. LTR. Tie žodžiai skros tau širdį. Paukš. O ašaroms savo net širdį man skrodi, nes aš negaliu tau padėt. rš. Krimtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki. Sir.
širdìs skrū̃di neramu: Jiem jau dvi nedėlios širdis skrūdėjo: atleidė laišką – ne jo raštas. Mlt. Oi skrūdi liūdi mano širdelė, kad nėr mergelės mano. d.
širdìs skrum̃ba ima baimė, nerimas: Skrumba širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J.
širdìs skrupsnója ima baimė: Skrupsnojo širdis, kol ėmė arklius. Šts.
širdìs skrū̃pso ima baimė: Širdis skrūpso einant per ledą, kad neišvirstumei. J. Širdis skrūpsojo, kad sūnų į vaiską nepaimtų. J.
šìrdį skrū̃pso neramu, liūdna: Brolis numirė, dabar man širdį skrūpso. Lp.
širdìs skrū̃sta neramu: Skrūsta motinai širdis, kai jos vaikas negeru keliu eina. Ukm. Jau tau širdis skrunda, kai kitas su tava šoka. Trgn. Anys visi tokie išvarvakiai: jiem širdis skrunda, kad žmogus iš ežero žuvelę pagauna. Lel.
šìrdį skùdinti kelti sielvartą: Nesakyk jam, neskudink širdies. Skr. Neskudink man širdies, šiaip dar supyksiu!. Vd.
šìrdį slė̃gti kelti nerimą, rūpestį: Jeigu žmogui slega kas širdį, ans atpūtauja. Lž. Kiekviena ramiai ir be rūpesčių praleista diena ir valanda – štai kas slegia širdį. Balt. Aš juokiuos, ir nė vienas nesupras, kad man širdį vis slegia užslėpti verksmai. Jan.
šìrdį slogìnti kelti nerimą, rūpestį: Atsiriša liežuvis išsipasakoti tai, kas širdį slogina. A.
šìrdį smaigýti skaudinti, varginti: Dieve, kokie jausmai smaigė mano širdį. A.
širdìs smaĩgstosi neramu: Širdis smaigstosi, nežinau, ar besuspės į traukinį. Gršl.
šìrdį smel̃kia ima baimė, nerimas: O! tai baimė! Smelkia širdį. A.
širdìs smõgsta sakoma labai ko norint: Smogsta širdis šnapselio. Jabl. Smogsta širdis, kaip negauna rūgštimo, t. y. nori labai. J.
šìrdį sópa jaučia sielvartą, nerimą: Nueini pas ką, nusipasakoji, tai ne taip širdį sopa. Kč. Sopsta širdį, matant senelių vargus. Rmš. Man dėl vaiko širdį sopa. Rš. Jam gali širdį sopėt, kad paliko savo vaikus. Grv. Ne savas, nesopa širdies. Ėr. Kaip akys regi, tai ir širdis sopa. Rod. Kaip neregi akys, tai nesopa širdies. Nč. Niūniuoja liūdną dainelę, siekia tolimų svajonių ir netiki joms. Ir sopa dėl jų širdis. Šein.
šìrdį sópinti kelti sielvartą, nerimą: Dėl ko mane paniekinai, man širdelę sopinai?. Prng. Naktimis negaliu miegot, vis verkiu ir raudu, nepriminkit, nesopinkit širdies. Grv. Nedainuokit jūs, panelės, gražiųjų dainelių, nesopinkit man širdelės, jaunam kareivėliui. d.
šìrdį spáudžia labai graudu, liūdna: Lenda tas verksmas, spaudžia širdį. Aln. Sopa man galvelę, negaliu stovėtie, spaudžia man širdelę, negaliu žiūrėtie. Drsk.
šìrdį spáusti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kogi ji verkia, ko aimanuoja, kas spaudžia jos širdelę?. Drsk. Rūpesniai spaudžia kaip pupa širdį. Slnt. Maži vaikai kelius spaudžia, o dideli – širdį. Grž. Nuliūdimas širdį spaudžia, lyg kad replėmis ją gniaužo. Mair. Nors taip gerai gyveno juodu, nors taip dėvėjo abu, bet viena godelė vis spaudė bernelio širdį. Krėv.
2.graudinti, liūdinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia. d. Visų namiškių širdis spaudė sunkus nujautimas – vargu ar daugiau bepasimatys?. Bor. Miestas džiaugėsi skambančiu žiemos paryčiu, ir jame buvo keistas, širdį spaudžiantis liūdesys. Ap.
šìrdį spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Taip negera, širdį spelgia nuo tų kleckų. Jnšk.
širdìs spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos. Šd.
širdìs sprãga ima pyktis: Mano širdis spraga, į jūsų itą darbą paisant. Arm. Iš pykčio ėmė spragėt širdis. Antš.
šìrdį sprogìnti liūdėti: Ir sprogink širdį namie su vaikais palikusi, o vyras nepareina. Slnt.
širdìs sprógsta
1.darosi liūdna, ilgu, graudu: Jai iš graudumo širdis sprogo. Pc. Kaip tau širdis nesprogo vaikus palikti ir išvažiuoti susidėjus su kitu!. Krš. Tėvam širdis sprogo matant, kaip jų turtai pusiau skyla. Vaižg. Nors širdis sprogsta, aš pajuokti savęs neduosiu!. LzP.
2.apie didelį susijaudinimą: Širdelė sprogsta man iš džiaugsmo!. Vd.
širdìs sprógsta pusiáu jaučia didelį sielvartą: Gailu veizėti į tą vaiką – širdis sprogsta pusiau. Skd. Mano širdis pusiau sprogsta. Dauk.
širdìs sprógsta ant pùsės darosi liūdna, graudu: Man pačiai širdis sprogsta ant pusės. Skrb.
širdìs stàbterėjo apėmė baimė: Krūtinėj šilta pasidarė. Širdis stabterėjo. – Susitaikėva?. Šein.
širdìs stìngsta ima baimė, darosi baisu: Ten ašarų, oi oi, paveizėti negali ten, stingsta širdis. Žeml. Tarpais stingsta širdis, šią giesmę skaitant. rš.
širdìs stójasi ima baimė, darosi baisu, neramu: Ko kalbi teip šiurkščiai, net širdis stojas. Dr.
širdìs stójasi piestù ima baimė, darosi baisu: Širdis piestu stojas – nebus gero gyvenimo. Užp. Kai pagalvoji, kad gali taip būti, širdis piestu stojasi. Avyž.
širdyjè stovė́ti
1.kelti nerimą: Palikom močią sergančią – stovi širdy ir stovi. Aln. Jai ta dukrelė giliai širdy stovi. Mrj.
2.laikytis kokios nuomonės: O man vis širdy stovi, kad čia kaimynų darbas. Rmš.
širdìs stóvi stulpè ima baimė: Širdis stovi stulpe, kai pamatau žmogų su šautuvu. Šts.
širdìs stóvi ant pakáušio apie didelį išgąstį: Širdis ant pakaušio stovi iš baimės. Šts.
širdìs stóvi statì ima baimė: Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stovi. Skd.
širdyjè strìgti labai jaudinti: Tavo žodžiai nuovierniausieji man širdelėj strigo. LTR.
širdìs suakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Daug turinčio širdis suakmenėjusi. KrvP.
šìrdį suáudrinti sujaudinti: Tik veltui suaudrinsi savo širdelę. Krėv.
šìrdį sublõgti pasidaryti bloga, pravimdyti: Širdį sublogo, nespėjau nė oran išbėgti. Kp.
šìrdį sudaužýti įskaudinti: Sudaužyta širdis. K.
šìrdį sudaũžti įskaudinti: Jis mano širdį palinksmino, kaip ji sudaužta vaitojo. prš. Diena pagalbos aušta, išgis širdis sudaužta. brš.
šìrdį sudė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Kiek naktų be miego prie žvakės prarymojau! Kiek širdies į ją (knygą) sudėjau!. Marc.
šìrdis sudė́ti susituokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta. Rd.
šìrdį sudíegti apimti gailesčiui: Jo žodžiuose buvo tiek sielvarto, jog Ignotui sudiegė širdį. rš.
šìrdį sudìlginti sujaudinti: Ir namų pasiilgimas sudilgino jo širdelę. rš.
šìrdį sudìlgyti sujaudinti: Kažkas skaudžiai sudilgė jo širdį. rš.
širdìs sudir̃žo pasidarė nejautrus, abejingas: Sudiržo jos širdis, nebejaučia nei gailesčio, nei pykčio, neapykantos, meilės. rš.
šìrdį sudraskýti suteikti sielvarto: Kam ji jam galvą suplėšiusi, širdį sudraskiusi.... Žem.
širdìs sudrebė́jo
1.apėmė baimė: Sudrebėjo mano širdis nuog itos neščėsties. Lz. Atminė brolių kalbas, akys žaibavo, skruostai kaito, širdis sudrebėjo. Žem.
2.sukilo didelis jaudulys, nerimas: Ar tau širdis nesudreba, kad tokius javus ari?!. Grd. Jos širdelė sudrebėjo, ir netrukus ten inėjo, rausta rūtų vainikėlis. d. Išvydus Tamstos rankutės raštą, man tuoj akys nušvinta, širdelė sudreba, visam tampa smagiaus. Baran. Turi rašytojas pasakyt, kad sudrebėtų širdis. Mart.
širdìs sudžiū́vo pasidarė labai liūdna, nyku: Suvyto rūtelės man rankoj beturint, sudžiūvo širdelė ant tavęs bežiūrint. d.
šìrdį sùėmė kilo nerimas: Suėmė širdį Juzai: negerai, kai šitaip, kai nežinai, kada sugrįši ir iš viso ar tu sugrįši. Balt.
šìrdį suė́sti įskaudinti, iškankinti: Vyras širdį suėdė. Lg. Nigdi nesuėdė širdies, išsimiegmu. Zt. Suėdė širdį ant visados. Rs. Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs. Paukš.
šìrdį sugė́lė
1.apėmė sielvartas: Motinos širdis sugelta dieną naktį maudžia. Nėr.
2.kilo nerimas: Sužinojau, kad atvažiuoji – sugėlė širdį. Aln.
šìrdį sugélti suteikti sielvarto: Tamstos tylėjimas man širdį sugėlė. Baran.
šìrdį sugìldyti
1.suteikti sielvarto: Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį. Žem. Tas atsiėjimas kryžokams sugildė širdį. Dauk.
2.sužadinti jausmus: Sugildė širdį mergaitei ir pametė. Sml.
šìrdį sugìlo apėmė sielvartas: Dar vis netikėjau. Bet dabar, kai jau paminėjo Vilnių, taip ir sugilo širdį. Simon.
širdìs sugìlo apėmė sielvartas: Sugilo širdis ir ano, kaip išgirdo merges dainuojant. Užv. Taip ant karto širdis sugilo – bus negerai. Vkš. Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau. I.
šìrdį sugniáužė kilo nerimas: Ir taip pragysta, kad net žmogui, protingam padarui, viską žinančiam ir suprantančiam, tik užkaista krūtinėj, tik sugniaužia širdį.... Gran.
šìrdį sugniáužti sukelti nerimą, rūpestį: Baisus bejėgiškumas sugniaužė širdį, tačiau ne dėl Antosės, o dėl savo vaiko. Gran.
šìrdį sugnýbti sukelti nerimą: Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas. Kudir.
šìrdį sugráužti iškankinti: Dykūnaičiai vaikai sugraužia širdį tėvams. Ggr. Atsipiktinai tu, tik širdį mano sugraužei, nenoriu priimdyt tavęs. Grv.
šìrdį sugróbti
1.versti vemti, supykinti: Kad sugrobia širdį – reik dėti tabokmalę karštą prie širdies. Šts.
2.atgaivinti: Noriu ką nors suėsti, kad širdį sugrobtų. Lk.
širdìs sugrùbo rš. pasidarė nejautrus, abejingas:
šìrdį sujùdinti susijaudinti, paveikti: Šitie sielvartai visų jos pažįstamų širdis ant gailesties sujudino. prš.
širdìs sujùdo susijaudino: Ir jų širdys drauge sujusdavo, ir jie verkdavo su anuom drauge. prš. Mano širdis yra ale teipo sujudusi. prš.
šìrdį sukar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Mėgumai to svieto kaip duona melo yra netikra, su žvirždais sumaišyta, mėgsta iš pradžios, bet tuojaus nuog jų sukarsta širdį labai. Sir.
širdìs sukáulėjo J. pasidarė nejautrus, abejingas:
širdìs sùkepė į ãkmenį pasidarė nejautrus: Mano širdis į akmenį sukepusi. Žem.
širdìs sùkepė kraujuosè pasidarė nejautrus: Širdis baigia kraujuose sukepti. rš.
širdìs sukietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis jos kietėte sukietėjusi. J. Betgi faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti. ŠR.
šìrdį sukíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. ŠR.
šìrdys sukrìto labai sutarė: Su šiais lenkais širdys sukrinta, su jais jauku gyventi ir kalbėtis. Vaižg. Įsūnint įsūnino. O kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek. Vaižg.
šìrdį sukriùšinti įskaudinti: Jam taip sukriušino širdį, kad net balsu pradėjo raudot. An. Dar ne kartą ir širdelę sukriušins, sugraudins. JD.
širdìs sukrutė́jo susijaudino: Kodėl taip sukrutėjo girininko Milašiaus širdis, kas taip sujaukė jam galvą?. Ap.
šìrdį sukrùtinti sujaudinti, paveikti: Sukrutinau moteriškių širdis. Krš. Mano žodžiai ar pažadino bent vieną protą, ar sukrutino širdį?. Žem. Visų tada širdys sukrutintos sudrebėjo iš džiaugsmo. Valanč.
šìrdį sùkti vimdyti, pykinti: Širdį suka, vyma tąso: pavodijo vakarykštė šutynė. Skd. Torto užvalgiau, širdį suko. Rdn. Net širdį suka, kaip man juokas ima. Tj.
šìrdį suláužyti įskaudinti: Jis mane siuntė, idant širdis sulaužytas gydyčiau. Bret.
šìrdį sumazgýti pridaryti rūpesčių: Širdis paliko sumazgyta, o daktaras liepia nepiktauti. Šts.
šìrdį sumỹgdė kilo nerimas: Šaukiu šaukiu, niekas neatsišaukdo, nieko nesregėt – taip širdį sumygdė. Grv.
šìrdį sumýgo kilo nerimas: Kad kas pasakys, kad Kazys girtas Turmante, tai man tik sumyga širdį. Smal.
širdìs suminkštė́jo pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Širdis man jau suminkštėjo. Drsk. Truputį atlyžo, suminkštėjo širdis. Žem. Seniai neragavę alaus seniukai greit apsvaigo, suminkštėjo jų širdys, ir pasidarė ir meilūs, ir geri. Vien.
šìrdį sumìnkštinti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Taip, vaikel, suminkštino visų širdis nelaimė!. Sruog. Iki inspektoriaus prisimušėme su papirosais, kurie suminkštindavo tais laikais kiekvieno sargo širdį. Simon.
širdìs sumiñkšto pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Kad parega kokį skanyną: saldumyną, šnapsą, tai tuoj širdys suminkšta. rš. Ir suminkšto širdis tavo. Baran.
šìrdį sumìnti labai įžeisti, įskaudinti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir man širdį sumynė. Kudir.
širdìs sumìzgo kilo rūpestis: Širdis man sumizgo, kad ir valgyti nenoriu. J. Įsirūpinęs esu, sumizgusi mano širdis. Šts.
šìrdį suñkinti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!. Donel. Atstok šalin, dukrele, nesunkink man širdelę. d. Meisteris perkrato viską, kas galvoj užsigulėjo, kas širdį sunkino. Cvir. Rūpesniais nebsunkinsiu širdies savo. I.
2.būti kietaširdžiam, užsispyrusiam: Bet farao sunkino širdį savo ir nišleidė žmonių. Chyl.
širdìs supỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Pavalgius kartais supyksta širdis. Škn. Jau baigė gerti, bet supyko jai širdis, ir vėl išvėmė vandenį. Balč.
2.pasidarė nemalonu: Net širdis supyko, nieko nenoriu pasakot, atsiguliau ir tyliu. Gž.
šìrdį supỹko pasidarė bloga, šleikštu: Supyko širdį, ir susivėmė. Kp.
šìrdį suplė́šyti labai sugraudinti: Ar netylėjo žemė, kurčia tavo pratrūkusiai raudai, galėjusiai bet kam širdį suplėšyti. Zur.
šìrdį suraizgýti priversti pamilti: Kitam širdį suraizgo tylutė, švelnutė mergaitė. rš.
širdìs surambė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Gyvenimas privertė surambėti jos širdį. Dvd.
šìrdį surambìnti padaryti nejautrų, abejingą: Šis įsitikinimas toli gražu nesurambino jo širdies. rš.
šìrdį sùrėmė kilo graudulys: Sukukuo gegelė, surėmė širdelę. JD. Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų. Šein.
širdìs susidrẽbino apėmė pyktis: Teip širdis susidrebino, kai aną pamačiau. End.
šìrdį susiė́sti susigraužti, išsikankinti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo... Širdį tik susiėdžiau parėjęs, ir gana. Žem.
širdìs susigráužė išsikankino: Ožio širdis susigraužė, visos ožkos aną klausė. JD.
širdìs susimãgztė kilo nerimas: Mano širdis susimagztė – susirūpinau, susigraužiau. Varn. Susimagzto širdis iš rūpesčio. J. Širdis susimagztė, nežinau ką bedaryti, ką besakyti. Šts.
širdìs susìmezgė kilo nerimas: Nebištariu žodžio, susimezgė širdis. Kl.
širdìs susisùko pasidarė bloga, supykino: Susisuko širdis nuo naminės ir susivėmiau. Šts.
širdìs susišiáušė pasidarė baisu: Širdis susišiaušia, senus laikus priminus. Krt.
širdìs susišiur̃pino pasidarė neramu: Širdis šiurpinte susišiurpino, kaip pamislijo. J. Ne mirtinė nuodėmė kareivį nušauti [kare], o širdis susišiurpina dėlto. Šts.
šìrdį suskaudė́ti apimti sielvartui: Man gailėtis nesgailėjo, tik širdelę suskaudėjo. d.
šìrdį suskaũdinti suteikti sielvarto: Vyrai karūnavoja pačias, visaip suskaudina širdį. Šts. Tu sumindžiosi žalius rūtelius, tu suskaudinsi tėvų širdelę. LTR.
širdìs suskaũdo apėmė sielvartas: Širdelė taip labai labai suskaudo.... Pt. Motinai suskaudo širdis, pasruvo ašaros. Švaist. Ateis su kriukiais – kaip man suskaudės širdis!. Yl.
šìrdį suskaũdo apėmė sielvartas: Pamačiau jį su kita, tik širdį suskaudo!. Mrj.
šìrdį suskaũsti suteikti sielvarto: Suskaudė man širdį Tamstos vargai klapatai. Baran. Suskaudė tie žodžiai močiutei bais širdį. rš.
širdìs suskrùdo pasidarė neramu: Taip suskrudo širdis, kad ir namo parėjęs negalėjo nusiraminti. Paukš.
šìrdį suskrū̃do pasidarė liūdna: Kai pasižiūriu į jį, tai širdį suskrūsta. Šts.
širdìs suskrū̃do pasidarė liūdna: Širdelė suskrūdo, ir verkia. Gsč.
šìrdį suskrū̃po Kp. pasidarė graudu:
šìrdį suskùdinti suteikti sielvarto: Suskudinai jos širdį, t. y. į skausmą įvarei. J. Suskudino širdį tiktai motynai: tavo dukterį su vaikiu nutvėrė. DūnŽ. Širdį aš tau suskudinsiu. Gr.
širdìs suskùdo
1.apėmė sielvartas: Kaip numirė, suskudo širdis. DūnŽ.
2.apėmė nusivylimas: Suskudo jos širdis: ne tiek drobužių gailėjos, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Žem.
3.apėmė liūdesys: Nieko nekenktų nusipirkti. Kartais burnelę... širdžiai suskudus.... Žem.
šìrdį susópinti suteikti sielvarto: Tuoj tau širdį susopina. Ps.
šìrdį susõpo apėmė sielvartas: Iš gailesties širdelę susopo. Ds. O kai išėjo [Milašius] iš to ošiančio miško į nesenų kirtimų pakraštį, net susopo širdį. Ap.
širdìs susõpo pajuto sielvartą, nerimą: Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Baran.
šìrdį suspáudė pasidarė liūdna, graudu, skaudu: Širdį suspaudė, kad tėvelis mirė. Mrj. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o tam trečiam bernužėliui širdelę suspaudė. Drsk. Jo namai, jo klevai dunksojo miglose, ir jam suspaudė širdį, lyg visiems laikams iš čia išeitų. Gran. Ir dar smaugiau suspaudė Juzai širdį nuo šitų minčių. Balt. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž.
šìrdį suspáusti sukelti nerimą, rūpestį: Jai gailestis suspaudė širdį, nelaimingo savo vaiko gailestis. Gran. Taip jai suspaudė širdį sunkus atsiminimas, kad jai pakirto rankas kojas. ps. Graudulys suspaudė širdį. rš. Širdį suspaustas paklausė. Jabl.
širdìs sustìngo labai išsigando: Iš didelės baimės mano širdis sustingo. Vkš.
širdìs sustójo
1.labai išsigando: Sustojo širdis Juzai nuo šito balso. Balt.
2.susijaudino: Tikrai Andriutis: balti marškiniai atlapi, skrybėlė vienoj rankoj, lazdelė antroj, tiesus, lengvu žingsniu. Man širdis sustojo. Dovyd.
šìrdį susùkti sukelti blogumą, supykinti: Negersiu – dar širdį susuks. Rdn. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių. Šts.
širdìs sušãlo apėmė baimė: Širdis sušalo, kai pamačiau kruviną papunėlį. Ub.
šìrdį sušìldyti maloniai nuteikti: Ta draugystė man sušildė širdį. Pn. Nuoširdus laiškas lyg saulės spindulys ūkanotą dieną ir nuotaiką praskaidrina, ir širdį sušildo. rš.
širdìs sušìlo sukilo jausmai, susijaudino: Bet kai šišas sukrato, tada tylėt sunkoku: iš ko to šišo kilta, iš ko širdies sušilta?. Baran.
šìrdį sušveĩsti nusiraminti: Išgerkiam: reik širdį sušveisti po tų rūpesnių. Šts.
šìrdį sutirpdìnti įbauginti: Broliai mano, kurie nuėjo su manim, sutirpdino širdį žmonių. Chyl.
šìrdį sutirpdýti paveikti, patraukti: Bernelis saldžiažodis ne vienai širdelę sutirpdo. Rod. Jo liepsningos lakios eilutės bus sutirpdžiusios klausytojo širdį it saulė vašką. rš.
širdìs sutir̃po maloniai nuteikė: Jai taip bekalbant, Karalienės širdis tirpte sutirpo. Simon. Iš karštos meilės vos šventojo širdis nesutirpo. Valanč.
šìrdį sutrìnti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž. Reik, idant gailesys paeitum iš širdies teisingai sutrintos, iš širdies nuliūdusios ir neapkenčiančios griekų savo. P. Turėkime visados sutrintą širdį. Tat. Gebėk tankiai sutrinti širdį savo, o atrasi dievobaimingumą. Valanč. Siuntė mane nešti linksmas naujienas beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta. Skv. Ne, jam nereikia šitos aukos, nė sutrintos širdies. Vaičiul.
šìrdį sutrùpinti
1.padaryti jautresnį, gailestingesnį: Miklos širdys mūkomis Dievo nu verksmo bus suminkštintos ir sutrupintos. brš.
2.įskaudinti: Nusiuntė mane sakyt evangeliją ubagams, gydyt tuos, kurie yra sutrupintos širdies. Chyl.
šìrdį suturė́ti susivaldyti: Kad mano širdis suturima buvus, tai nevažiavus iš Latvijos. Prng. Aš tave be galo pamilau, nebegaliu širdies suturėti... turiu mylėti visada.... Žem. Širdį ir upę sunku suturėti. Mair.
šìrdį suvárstyti įskaudinti: Pažiūrėjo piktai, man širdį tik suvarstė. Dg. Beklausant dainos, Domantui ūmai suvarstė širdį. rš.
širdìs sùvirė staiga susijaudino: Man kaip suverda širdis, tai nežinau ką padarysiu. Vrn. Net širdelė suvirė, kaip mergelė pro langelį bernelį išvydo. Rod. Joja senas senužėlis – sunkiai atsidūsta, joja jaunas raitužėlis – širdelė suverda. Krėv.
širdìs sùvirė kraujù Kltn. graudu, skaudu pasidarė: Širdis krauju suvirusi; velyg būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi. JD.
šìrdį suvìrinti įskaudinti: Šelmis bernelis dar ne rozą man širdelę suvirins. LTR.
širdìs suvirpė́jo sukilo jausmai: Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Bor. Patrauks, būdavo, stryku per stygas – ir suvirpa tau širdis. rš. Širdis man suvirpa, kai apie ją pagalvoju. Mark.
šìrdį suvìrpinti sujaudinti: Išbučiavo rankas, suvirpino senikei širdį, ir atsileido. Krš. Oro virpėjimas suvirpina ir žmonių širdis. rš.
šìrdį suvyténti ilgesiu, sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji, kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę taip suvytenai. Slk.
šìrdį sužeĩsti įskaudinti: Palinksmink, nuramink, va, jo sužeistą širdį. Krėv.
šìrdį šáldyti daryti nejautrų, abejingą: Kažkas palinksta ties manim ir, šaldydamas širdį žvarbiu atodūsiu, pakuždomis man sako: – Tu meile netikėk!. Myk-Put. Ilga malda širdį šaldo. Šts.
širdìs šiaũrisi darosi baisu: Šiaurisi širdis žiūrėti, kur sudegė gyventojai. J.
širdìs šiáušiasi darosi baisu: Kai tik artyn prie tos duobės prieini – širdis šiaušiasi. Pbr.
širdìs šỹla ima pyktis: Visiems, į tą begėdį darbą žiūrint, šilo širdys. Vaižg.
šìrdį šìldyti kelti gerą nuotaiką: Nabašninkas širdžia gyveno, jo dainos širdis visų šildė. rš. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skalsina gamtas, o nuodėmes išsvilina. Dk.
širdìs šiùrpčioja ima baimė: Širdis šiurpčioja, tą bais didę bado bėdą įžvelgiant. prš. Širdis šiurpčioja nuo to pamislijus. rš.
širdìs šiur̃psta ima baimė: Man net šiurpsta širdis, žiūrint į tas žaizdas. Gs.
širdìs šiū́sčioja darosi baisu: Dabar yra skrupuliniai metai: dieną naktį šiūsčioja širdis visiems. Ggr.
širdìs šokinė́ja kuolù labai jaudinasi: Ir man net širdis kuolu šokinėja, kai reikia paršą pjaut. Všn.
šìrdį šveĩsti gaivinti: Sūrimas, rūgštimas širdį šveitė, visas dulkes nustumia žemyn. J.
šìrdį švel̃ninti daryti atlaidesnį, ne tokį griežtą: Andrius kad ir pyko, bet vis dėlto keistas jausmas valdė ir švelnino jo širdį. Marc.
šìrdį šviẽsti gaivinti: Rūgštimas širdį šviečia. Valanč. Sūrimas, rūgštimas širdį šviečia, balta duona gelžį laužo. Plt.
šìrdį taisýti gaivintis: Meskiam po vieną [burną] – taisykiam širdį. Šts.
širdìs tỹkšo darosi bloga, šleikštu: Širdis tykšo aptižusi po lašinių valgymo. Ggr. Širdis aptižusi nuo saldumo arba nuo patalškusio viralo, širdis tykšos, kad neskaniai pavalgysi. J.
širdìs til̃žta darosi bloga, šleikštu: Širdis tilžta nuo arbatos, daros ledaka. J.
šìrdžiai tiñka patinka: Kai širdžiai netinka, tai nė akys nekimba. Jnš.
šìrdį tirpìnti
1.labai jaudinti: Tai kankliuoja, tai vamzdžiuoja! Širdį tirpina žmogaus. Baran. Jos (mylimosios) skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino jį. Šein.
2.nervinti, erzinti: Kaip jaunose dienose tirpino jis man širdį, taip ir senystoj nenustoja. Nč.
širdìs tìrptelėjo staiga suėmė baimė: Motinai širdis tirptelėjo: dragūnai!. rš.
širdìs tir̃psta darosi malonu: Gan gražiai kalba, bet kai prabilo kunigai, tai net širdis tirpsta. Žem. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok. Vaižg.
šìrdį tráukia
1.darosi silpna, negera: Širdį traukia, noriu valgyti. Rt. Širdį traukia – duokiat valgyti!. Slnt. Taip išslopau [gerti], širdį traukia. Trk.
2.labai gaila: Aš negaliu žiūrėt, kai tas vaikas kenčia, man širdį traukia. Ss.
šìrdį tráukia laukañ
1.sakoma apie didelį nuovargį: Čia širdį traukia laukan lipant į tą kalną. Pln. Kol pripeši klėbį, širdį traukia laukan. Ms. Motinai širdį traukia lauk, kad reik užvaryti tiek aukštai tuos maišus. Trk.
2.labai skaudu: Bliauja ir bliauja, žmogui širdį traukia laukan. LzP.
šìrdį tráukti laukañ labai jaudinti, žavėti: Ta merga širdį traukia laukan – teip buvo įsimylėjęs. Šts.
širdìs trókšta
1.darosi silpna, negera: Norėtum dirbt, širdis trokšta – nėr sveikatos. Erž. Trokšta mano širdelė nuog karščiosios ugnelės. LTR.
2.labai nori: Nors kažin kaip tėvelių širdys trokštų bent šiokį tokį mokslą jiems suteikti, bet, nelaimė, nėra ištekliaus, nėra atliekamo skatiko. Žem. Širdis mano trokšta tau pasiduodama. Dk.
širdìs trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę. rš.
šìrdį trùpinti daryti jautresnį, gailestingesnį: Apgrįš Dievop pagonus Dievo žodžiu, kuriuo širdis daužys ir trupins, idant gailėtųs ažu savo piktybes. Sir.
širdyjè tupė́ti nuolat prisiminti: Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi. An.
šìrdį turė́ti
1.būti gailestingam: Turėk širdį, neužmiršk ir proto. Rdd. Ir dabar nedaug kas širdžių turi. Antš. Kad ir turim atstatyti [mergą], reikia širdis turėti. Krėv. Jei širdį dar turi, tai pagailėk manęs. Jei protą dar turi – savęs. Gruš. Jos dėlto turėta širdies, kad ir apkerpėjusios pelno godumu. Vaižg.
2.patikti: Kaip aš į tave turėsiu širdį. Šlčn. Nė ant vienos širdies neturėjau, tik ant tavęs, merguže. JD.
3.pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį. Ll. Sūnus an tėvo turėjo širdį. Rš. Tu ten piršto nepridėjai! Dar tu širdį turi!. Lp. Eik šen, eik! neturiu širdies prieš tave. LzP.
širdyjè turė́ti
1.jausti simpatiją: Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdelėj turėjau. Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum daidum, širdelėj neturėjau. Dauk.
2.turėti mintyse, nesakyti: Ką žinai, širdy turėk ir niekam nesakyk. Prn. Ką gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje?. Kudir. Teisingas, tinkamas yra daiktas, idant mes visados anuos žodžius širdy turėtumbim. Dk.
širdẽlė tvàksi slapta viliasi, nori: Juokitės juokitės, – tarė už visas senesnė, – kiekvienos širdelė tvaksi, kad tik kaip galėtų jam įsisiūlyti. Žem.
šìrdį tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainuoja – jug pačią širdį tveria. Sd.
širdìs užakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Akmenėjo, kol užakmenėjo jo širdis. J.
šìrdį uždarýti pasidaryti nejautriam, abejingam: Kursai turėtų šio svieto lobį ir regėtų brolį savo reikalingą ir uždarytų širdį savo nuog jo, kaip gali meilė Dievo pasilaikyti jamimpi?. Vln.
šìrdį uždègti sužadinti jausmus: Nors nepažįstama esi pana, užudegi mano širdį savo maloningu veidu. Sv. Nu tai va, baigsiu. Štai kas man širdį uždegė. Dovyd. Idant tuo būdu širdis jų tuo didžiaus uždegtų noru ir troškumu mokslo išmanymo. Dk.
šìrdį uždrū́tinti padaryti nejautrų, abejingą: Neuždrūtinkit širdžių savų. Petk. O aš jo širdį užkietinsiu (uždrūtinsiu), jeig jis žmones nepaleistų. Bret.
šìrdį uždúoti įskaudinti, įžeisti: Marčios pasakymas, matau, tau širdį uždavė. Vb. Kaipgi neverksi, kad širdį ažudavė. Užp. Ale Paulina taip širdį ažudavė, kad pernakt miegot negalėjau. Str. Tu kasdien man užduodi širdį, kaip aš galiu ilgiau kęst?!. Rm. Nesu širdies uždavusi nė vienam, ir tamstai neužduosiu. Pvn. Iš lėto šnekėjo, rodos, bijodamas ką bloga prasitarti ar širdį kam užduoti. Žem. Gal ir ant Stepono kapo buvo, ir tą paminklą matė, o pasakė nebuvusi, kad jai, senajai, širdį užduotų?. Gran.
širdìs užė̃jo apėmė pyktis: Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį. Jnšk. Širdžiai užėjus pasakiau. Šts. Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau. Mrs. Anam užėjo širdis, dėl ko tiek daug reik dirbti. Trkn.
šìrdį užė́sti įgristi, įsipykti: Ažėdė ana man širdį, ažėdė. Ds.
šìrdį užgáuti
1.įskaudinti, įžeisti: Tu tik pamislyk, kaip ana tokiais žodžiais mano širdį užgavo. Kv. Vaikas tik širdį užgauna, nepadeda man. Erž. Tik tu girdėsi, mergele mano, žodelius rūstaujančius, širdelę užgaunančius. LTR. Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna. ŠR.
2.teikti rūpesčio: Drauge su tokiomis bendrai visu tautos likimu besirūpinančiomis mintimis užgavo širdį ir savi reikalai. Pt.
šìrdį užgriū́ti suneraminti, pridaryti rūpesčių: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas. rš.
širdìs užgriùvo
1.apėmė pyktis: Kai tik jį pamatau, visada užgriūva širdis. Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano. rš. Širdis mat užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi. Krėv.
2.pasidarė abejingas: Teip man užgriuvo širdis, kad jau ir nesgailiu. Mrc.
šìrdį ùžgulė kilo nerimas: Širdį man užgulė, Juza, o tu varai. Balt.
šìrdį užgul̃ti suneraminti: Sunkus apmaudas užgulė širdį. rš. Širdį užgulė neramumas. rš.
širdìs užkaĩto apėmė pyktis: Taip širdis užkaito, kad tik tik nepradėjau barties. Up.
šìrdį užkariáuti patraukti, palenkti: Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Vaižg. Paukštytė siūlėsi Jokimui Žaldokui pastatyti taures ir tuo būdu užkariauti aludario širdį. Trein.
širdìs ùžkepė pasidarė nejautrus: Kitam iš gailesčio širdis užkepa. Grš. Užkepė iš piktumo širdis. Vrn. Jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk, tu bjaurybe, aš tau už tai parodysu. Brt.
širdìs užkẽpo kraujù pasidarė nejautrus: Širdis krauju užkempa nuog tokių išmetinėjimų. Smn.
širdẽlė užkepė́jo pasidarė nejautrus: Kai man sakė rūstų žodelį, tai mano širdelė užkepėjo. Prng.
šìrdį užkèpti supykdyti: Man jau ažukepė širdį, aš jau jam vis tiek sakysiu. Švnč.
širdìs užkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Nu jau ir užkietėjo jo širdis prie pinigo, kad ir seseriai nelaimėje nepadeda. Srv. Jūs esate nelankio sprando ir užkietėjusios širdies. Valanč. Piktas o užukietėtos širdies. Mork. Faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų. ŠR.
šìrdį užkíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Kas žmonių širdį daugiaus užkietina. Dauk. Užkietinsiu širdį jo, jog neišleis žmonių. Chyl. Užkietina jų širdis kaip uolą. Dk. Jei balsą Dievo išgirsite, tad neužkietinkite širdų jūsų. Dk. Nʼužkietinkite širdis jūsų, kaip įraudinime nusidavė. C.
širdìs užkíeto pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis foraono užkieto. Chyl.
šìrdį užkuténti įskaudinti: Kartą širdį užkuteno, tai ir liko. Rmš.
šìrdį užláužti
1.prisiversti pamilti: Nepatiko, negalėjau širdies užlaužti prie tokio. Rdn. Aš ant anos širdies neužlaužiu. End. Negaliu priprasti, negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizėti. Žem.
2.prisiversti: Širdį užlaužęs nuėjau. Kal.
širdìs užláužia gali ką daryti, priimtina: Kam širdis užlaužia valgyti, tas lai valgai. rš.
širdìs užlìpo ikì gerklė̃s sakoma apie didelį nuovargį: Jau man širdis iki gerklei užlipo. Kt.
širdìs užlū́žo
1.pasidarė abejingas: Širdis užlūžo, nebegaili: gailėjau gailėjau – ką padarysi!. Rm. Ne visada noris pažvelgti į žvaigždes. Širdis užlūžta, pasakysiu. Dovyd.
2.labai susijaudino: Užlūžo širdis – ir nebegaliu [kalbėt]. PnmR.
šìrdį užmìnti labai įžeisti, įskaudinti: Gerai aš gyvenau savo gyvenimą, niekada nebuvau neteisus, niekada neužmyniau širdies. rš.
širdìs užpỹko pasidarė bloga, šleikštu: Aš negalėjau nė valgyt: man širdis užpyko. Šl.
šìrdį užrakìnti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jie savo širdį griekams ir svieto prilyginimui užrakina. brš. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?. ŠR.
širdìs užsìdegė apėmė pyktis: Užsidegė širdis, ir pasakiau tiesą į akis. Šts. Kai pamatai skriaudžiamą žmogų, tai širdis užsidega. Rmš.
širdìs užsigė́lė labai skaudu: Užsigels širdis, kad pajus sūnų žuvusį. Šts.
šìrdys užsikietãvo pasidarė abejingi, nejautrūs: Užsikietavo širdys tų žmonių. Bit.
širdìs užsìmezgė pasidarė neramu: Nebeištariu žodžio, užsimezgė širdis. Kl.
šìrdį užslė̃gti pridaryti rūpesčių: Taip didžios malonės sumilimo ieško širdis, griekais didžiai užslėgta. Mž.
šìrdį užsõpo apėmė sielvartas: Teip užsopo širdį, kad net raudojau. Dbk.
šìrdį užspáusti nuslopinti, suvaldyti jausmus: Tai mesk besidairęs, užspausk širdį, nebeieškok. Balt. Ona dabar klausia savęs, užspaudusi širdį: – Ko jam iš manęs reikia?. Šein.
širdìs užšãlo
1.apėmė baimė: Tam tam tam duris verandos – man tik širdis užšalo!. Šmn. Lėktuvai kad sukniaukia, tai širdis ir užšalna. Grd. Man net širdis užšalo: jis atsisėdo per daug drąsiai. Simon.
2.pasidarė nejautrus, abejingas: Jau jis (bernelis) nebegirdi, jau jis nebeklauso, užušalus jam širdelė kaip medelio sauso. Kp. Ar nepavyna uždegti užšalusią širdį tavie?. P. Visi, kurių širdys užšalusios, kurių akys blogus daiktus regi pasaulyje, tai visi tokie šios gražiausios iš gražių [pušies] nemato. Dovyd.
šìrdį užšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Aš jį mylėjau, ė anas man širdį užušikė. An.
šìrdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies. Vaižg.
šìrdį užvérti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jo širdis vargšams neužverta. rš.
širdìs užvė́so neteko įkarščio, užsidegimo: Akys iš verksmo ištekėjo, širdis užuvėso. brš.
širdìs ùžvirė
1.apėmė pyktis: Man tik ažuvirė širdis, kaip ana pasakė. Rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda. Balt. Svetima mano širdžiai bet kokia tautų neapykanta, bet, išvydus tas raguotas, kryžeiviams priprastas kepures... širdis užvirė. Pt.
2.staiga susijaudino: Kai taip pasakė, tai man net širdis užvirė. Lp. Žinoma, užvirė širdis jaunikio. Kudir.
širdìs ùžvirė kraujaĩs apėmė pyktis: Kai tik Jonį pamatau, tuojau pat man rankos pradeda virpėti, širdis kraujais užverda – taip nekenčiu. Vkš.
šìrdį užžiẽbti sužadinti jausmus: Tėvas ir sūnus siunčia [šventąją dvasią], jeng mūsų širdis užžiebtų. brš.
širdìs valiója sakoma ko norint, geidžiant: Gerti, valgyti svečiams – ko tik širdis valioja. Žem.
širdìs vãlo sakoma ko norint: Išpestyta, ėda, ką širdis valo. Krš. Dabar gali pirkti ką širdis valo, tik turėk piningo. Krš.
kíek širdìs vãlo užtektinai: Turi visa ko, kiek širdis valo. Krš.
šìrdį varpýti labai skaudinti: Vaikų tokie žodžiai širdį varpyte varpo. Krš.
šìrdį várstyti
1.labai skaudinti, užgaulioti: Anytos skaudūs žodžiai kaip driaučiais varsto širdį. J. Tavo žodeliai ir kalbelė varsto mano širdelę. LTR. Nenoriu varstyt širdies savo bobai. Dglš. Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienelę. Žem.
2.kelti nerimą, rūpestį: Rūpesčiai širdį varsto. Šk. Varstomas širdį rūpesniais, jis be parglito dejavo. Dauk.
šìrdį vársto labai neramu, skaudu: Tėvams širdį varsto, jei koki marti: antai marti motynai ugnį užliejo. Šts.
širdyjè vérda gniaužia pyktį: Kodėl netinka jis tau? – klausia motina švelniai, ramiai, tačiau matyti, jog širdyje verda. Šein. Mačkienė dedasi nesupykusi, bet jos širdyje verda. Simon.
širdìs vérda
1.labai rūpi: Jau jo tik širdis verda [į degtinę]. Lp. Kad ir žmonės suspausti drūčiai buvo, ale žmoniški jausmai ir širdis tankiai virė misle apie liuosybę. Bs.
2.ima pyktis: Tik širdis pradeda virt – anširdeno anas mane. Mlt. Mano širdis verda, kad nesirūpini žodžio išpildyt. Srv. Jau mano širdis verda kaip puodan. Pv. Nekalbėk daugiau, seni, eik, sakau tau... Matai, širdis mano verda. Krėv. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi. Žem. Man širdis virė. Neištariau nei pusės žodžio. Dovyd.
3.labai skaudu: Širdis verda, o verkt negaliu. Dg.
širdìs vérda kraujù
1.labai skaudu: Iš gailumos širdis krauju verda. Rod. Širdis krauju verda po tokio pasidarymo. Šts.
2.ima pyktis: Negirdi tėvas, jam širdis krauju verda žiūrint į žentą. rš.
širdìs vérda kraujuosè labai skaudu: Mano širdis kraujuos verda. Plv.
širdìs vérda kuñkuliu ima pyktis: Širdis kunkuliu verda matant, kad tėvas baigia paskutinį rublį per gerklę perleisti. Vkš.
širdìs vérda su kuñkuliu ima pyktis: O jenau, širdis verda su kunkuliu!. End.
širdìs vérda kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Širdis verda kunkuliais, kad reik ėsti mašinuotą pieną. Šts.
šìrdį vẽria sakoma labai ko norint: Taip noriu šitos suknelės, kad net širdį veria. Mrj.
širdìs ver̃kia liūdna: Širdis verkia tokiame gyvenime. Rdn. Negaliu – širdis verkia. Bgt.
šìrdį vérti
1.labai skaudinti: Vaiko riksmas man širdį veria. Gs. Juokis, kai skausmas veria širdį. Ds. Veria širdį kaip su peiliais. Krš. Kur tik žvilgsnį metė, ten vienas grynis, net širdį vėrė. Cvir. Širdį veriantis riksmas perskrodė Kalėdų orą. Ap. Jo balsas vėrė mano širdį. Dovyd. Oi nelaimė, ką aš matau, širdį verʼ kaip yla. Vnž. Tos motinos vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė. Pt.
2.labai jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė. Balč. Tautos dainų kalba – neišsakoma galybė. Ji žmogaus širdį veria, gaivina, žmogų į aukštybes kelia. Jabl.
šìrdį ver̃žti kelti nerimą, rūpestį: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia. rš. Ar aš nenumanau, kas tamstai širdį veržia?. Šein.
šìrdį vìrinti labai skaudinti: Blogi vaikų darbai tėvams širdis virina. Rod. Kas neturėjo nieko, tai tam gerai, o kas turėjo, tai tam širdį virino [varomiems į kolūkį]. Sug.
širdìs vìrpa
1.ima baimė: Širdis virpa nuo to kalno važiuojant. Dr. Negaliu žodžio pasakyti, visa virpa širdis. Trk.
2.ima nerimas: Kieno šienas šlapias ant pievos, virpa širdis žiūrint. J.
šìrdį vìrpinti labai jaudinti: Giedrius atrodė be galo švelnus ir kartais jai virpino širdį. Paukš. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją. Vaižg. Pliuškenas Šešupė iš lėto ir virpina širdį poeto seniai nematytais vaizdais. rš.
širdyjè virpsóti nuolat prisiminti: Šitie daiktai tevirpsai stipriai širdyse mūsų, tuos pilnu tikėjimu išmanykime. Dk. Idant jos (kančios) didumas mūsų širdyse virpsotų. Dk.
širdìs vỹsta
1.darosi bloga, šleikštu: Vysta širdelė nuog saldaus midulio. d.
2.darosi liūdna: Džiūsta vysta širdužėlė kaip lanko[je] šienelis. JD.
šìrdį žeĩsti skaudinti: Daumantas šiandien broliui širdį žeidžia. Kudir. Anie vaizdai praplaukia pro akis giliau nebežeisdami širdies, – taip vėjas bėga rugių lauko viršūnėmis. Gran. O seniai čia, rodos, su F.Šilerio herojaus špaga po Kauno sceną švaistėsi jis – stamantrus, ugningas vyras ir mirtinai žeidė merginų širdis. Trein. Kas norint širdį tavo žeidžia arba griežia, kas norint tave spaudžia. Dk.
širdìs žìno nėra užmiršta (skriauda): Kad ir kalbuos, bet širdis viską žino. Plng.
širdìs žvėrė́ja rš. darosi nejautrus:
ant širdiẽs negẽra neramu: Šiandie man ant širdies negera. PnmA. Nuo Tado kalbų negera ant širdies. rš.
ant širdiẽs negeraĩ neramu: Ant širdies paliko negerai, kai pasakė. Skd.
ant širdiẽs leñgva ramu: Ka sužinojau, ir ant širdies lengviau pasidarė. Šv. Užėjo pyktis, išsibarei, tai nors an širdies lengviau pasdaro. Skdt. Kai išsibamba, turbūt jai ant širdies lengviau. Gs. Kad būčiau mokėjusi atsirokuoti, būtų ant širdies lengviau buvę. Krš. Išsirėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė. Slm. Lengva pasidarė jai ant širdies, kad niekas nežino, jog jis buvo padegikas. Simon.
ant širdiẽs saldù
1.pasidarė malonu: Net saldu ant širdies, lengviau atsikvėpiau. Žem.
2.darosi silpna, negera: Basas ant dagio užmyniau, ir ant širdies saldu paliko. Vkš.
ant širdiẽs slėgù neramu: Slėgu ant širdies. Rm.
ant širdiẽs sunkù neramu: Kap kuomet man an širdies sunku. Zt. Man sunku ant širdies. prš. Sunku ant širdies, tartum akmuo guli. LzP. Išeidamas [senis Simonė] pradėjo juokauti, bet mačiau, kad jam taip sunku ant širdies, jog vos neverkia. Cinz.
ant tuščiõs širdiẽs P. nevalgius, negėrus: Nevalgyk tų obuolių ant tuščios širdies. Pc. Ant tuščios širdies išgėriau lašelį kirminėliui numarinti. Vkš. Dūmą užlupau ant tuščios širdies, vos nesusivėmiau. Šts. Užvalgyk ko nors ant tuščios širdies!. Jrb.
ant širdiẽs atpùlti labai įsiminti: Piktas anų apsiėjimas atpuolė aniems ant širdies. I.
ant širdiẽs gulė́ti labai rūpėti: Man ant širdies guli, kodėl nepriėmiau tų našlaičių. Jnš. Man an širdies guli, kaip ten anys. Zt. Vengė vieni du pasilikti, nes žinojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant širdies. Myk-Put.
ant širdiẽs gul̃ti kelti rūpestį: Visa tai, ką aš tau parašiau, yra tik tūkstantoji dalelė to, kas mane šiandieną supa, kas gula ant mano širdies, kas mane slegia. Tilv. Aš mačiau, kaip sunkiai gula jam ant širdies šeimininkų naujienos. Balt.
ant širdiẽs gurksóti labai rūpėti: Ant širdies gurkso kaip koks akmuo. Skp.
ant širdiẽs ìma neramu: Man tai kaip ir ant širdies ima – tokį kelią važiuot. Slm.
ant širdiẽs išspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Idant tąjag prisakymą parašytų ir išspaustų ant širdų savų ištikimųjų. Dk.
ant širdiẽs lìpti skaudinti, žeisti: Nereik lipti žmogui ant širdies, i niekas nieko nedarys. Šts.
ant širdiẽs pareĩti Rsn. prisiminti:
ant širdiẽs plū̃dura sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi ant galva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Plūdura ant širdies, o neatmenu. Brs. An širdžia plūdura, bet negaliu atsiminti. Trkn.
ant širdiẽs skrū̃pso neramu: Man ant širdies skrūpso. Lp.
ant širdiẽs slūgóti kelti nerimą: Tokia mislis po senovės slūgojo žmonėms ant širdies. rš.
ant širdiẽs stóvi sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi an širdžia tie grybai, bet neatmenu. Lkž.
ant širdiẽs sùktis
1.sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio. Bt. Ant širdies sukas, nežinau kaip pasakyti. Krž. Sukas ant širdies, ir negaliu atminti. I.
2.nuolat prisiminti: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sukos an širdies. prš. Stov bernytis prie šalies, man vis sukas ant širdies. prš.
ant širdiẽs výsta darosi bloga, šleikštu: Nuog ito valgymo vysta an širdies. Arm.
ant širdiẽs dùnks kilo nerimas: Dunks man ant širdies, kad gali būt miręs. Sb.
be širdiẽs
1.apie nejautrų, negailestingą: Kažin, ar tokie be širdies ir yra anos tie vaikai?. End. Be širdies anas, anas neturi širdies. Zt. Tokia be širdies buvusi velnienė. Žem. Einu, išvaroma einu Vorkutos, Krasnojarsko link, kur nei žolynų, nei dainų, kur žmonės be širdies aplink. Mišk.
2.negailestingai, be pasigailėjimo: Muša be širdies. Ėr. Jie be širdžių gyvena. Ėr. O ant šitokių [darbščių žmonių] užgriūva įstatymai, prislegia be širdies, Jeronimai. Dovyd.
į šìrdį (kas) patinkamas: Jam tokia dovana labai į širdį. Gs. Aš už jo nėjau: jis man ne in širdį. Dkš. Aš nueisiu į lauką, kur šimtas šienpjovėlių, aš išsiskirsiu, aš išsirinksiu sau į širdį bernelį. Vlkv. Šinkoriui tas avinėlis vėl labai į širdį buvo. Bs.
širdìs į šìrdį vieningai, draugiškai: Gyvename visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Abi gi – kaip seserys tikros, širdis širdin visas tas dienas... O dabar?. Balt.
į šìrdį bélstis veikti jausmus: Poetas neturi patikti. Tačiau jam privalu jausti, ar jį girdi, ar jo klausosi, ar jis žadina nerimą, beldžiasi į širdis. rš.
į šìrdį dė́ti R., M. dėmėtis, įsiminti: Viską įžiūriu, seku ir į širdį vis dedu. Sruog. Užsisėdęs už stalelio dobilu žydėjai; ką tu man kalbėjai, vis širdelėn dėjau. Nč. Savon širdin tatai dėsi. Mž. Tatai aš širdina demi, todėl nusitikėjimą nepametu. Bret. Žodžius Jėzaus širdin dėkiam. brš. Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin dedamas. rš.
nórs į šìrdį dė́k apie labai gerą: Kol neužlietei [moters], tai nors širdin dėk, o užulietei – ir pekloj nebepasikavosi. Kp.
į šìrdį dė́tis
1.dėmėtis, įsiminti: Aš dėmiuos, t. y. į širdį deduos. J. Negi visa, ką dėjosi į širdį, kuo alsavo, prarado prasmę. Bub. Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi ir šypsojo, kinkuodamos galvas. Žem. Stebėjau ir dėjaus į širdį. ŠR.
2.jaudintis: Tu viską, kaip sakoma, labai dediesi širdin. Balč.
į šìrdį digčióti jausti širdgėlą: Jai digčioja į širdį, išgirdus [bobų] patyčių, kurios vadindavo Ignį vištgaidžiu. LzP.
į šìrdį dìlgtelėti suneraminti: Jo pasakymas, kad vakar atvažiavo Šalajų sekliai, dilgtelėjo jai į širdį. Vien.
į šìrdį dìngstelėti sukelti nerimą: Žodis tas dingstelėjo man į širdį. J.
į šìrdį dìngtelėti kilti nerimui, nuojautai: Dingtelėjo į galvą, į širdį, kad nebus gerai. Škn. Raudona kaip žarija, o širdis tvaksi tvaksi! – Mat iš tikrųjų patinku, – dingtelėjo į širdį. Žem.
į šìrdį dunksė́ti veikti jausmus: Dar vieną kartą prie jūsų atsiliepiu, dunksiu į širdes jūsų: pabuskiat ir akes savo piktu gėrimu užpiltas atmerkiat. Valanč.
į šìrdį dunksnóti kilti nuojautai: Dunksnoja man į širdį, kad turiu išlošti bylą. Šts.
į šìrdį dùnkstelėti
1.sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunkstelėjo jam į širdį. Balt.
2.kilti nerimui: Dunkstelėjo širdin, kad nebepasmatysma. Dbk.
į šìrdį dùnksterėti sukelti nerimą: Štai dunksterėjo jam širdin mislis: beg sulauksi rytdienos. Baran.
į šìrdį dùnktelėti sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunktelėjo jam į širdį. Balt.
į šìrdį dùnskinti veikti jausmus: Dunskinu į širdis jūsų. Valanč.
į šìrdį dùrti skaudinti: Į pačią širdį dūrė jo žodžiai. Balt. Ne vienas pasišaipo, gal ir nepiktai, bet duria į širdį. Bub. Pataikauk jam (vaikui), jis durs tau į širdį. ŠR.
į šìrdį eĩti skaudinti: Visi toki žodžiai širdin eina. Drsk.
į šìrdį gnýbtelėti staiga suneraminti: Praniukui kažin kas į širdį gnybtelėjo, pro duris išėjo. LzP.
į šìrdį gul̃ti patikti: Man bagota širdin gula kaip ir kokia bėda. Ob.
į šìrdį įardýti įskaudinti, įžeisti: Jo žodis man širdin intardė. Zt.
į šìrdį įáugo labai patiko: Tas miestas man taip į širdį įaugo. Pt. Kiekvienas namų, laukų, girios kampas pasidarė kaži kokia brangenybė, tiesiog į širdį įaugusi. Pt. Kas galėtų būti tiek stiprus ir artimas, tiek jo širdin įaugęs? Kur ji, ji?!. Šein.
į šìrdį įdė́ti įsidėmėti, įsiminti: Pildykis ir žodžius motinos savo giliai įdėk ing savo širdį. I. Savo širdina įdėsiu aš jo dvasios dovanas. brš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir.
į šìrdį įdrìbti
1.patikti: Mergaitė į širdį įdribo. Alk.
2.įsiminti: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu. Skr.
į šìrdį įdùrti sukelti nerimą: Man širdin indūrė – išbėgo Česiukas. Rš.
į šìrdį įeĩti sujaudinti, paveikti: Į dūšią įeina, į širdį. R.
į šìrdį įglìžti patikti: Merga įgližo į širdį berno. J.
į šìrdį įgnýbti sukelti nerimą: Man išgirdus kaip gnybte įgnybė į širdį. Skd.
į šìrdį įkìbti
1.patikti: Į širdį įkibo man tas paršjonis. Šts. Ir teip jis karaliui įkibo į širdį, kad jau ir karalystę ketino jam pavest. LTR.
2.padaryti įspūdį: Jausmas į širdį įkimba. Kudir.
į šìrdį įkrìsti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Tavo žodžiai man į širdį įkrito, neužmiršiu anų lig pat smerčio. Vkš. Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata. Cvir. Vienas žodis, į širdį įkritęs, sužavės nekalčiausius sapnus. Mair. Tas eilėraštis man širdin įkrito dar prieš gerus metus. Trein.
2.patikti: Inkritai širdin, kitos mergos nenori, liks senbernis. Drsk. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergele, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė. LTR.
į šìrdį įlį̃sti patikti: Petrui Vyturytė buvo į širdį įlindus. Raud. Prievarta į širdį neįlįsi. rš.
į šìrdį im̃ti
1.jaudintis, jautriai reaguoti: Per daug viską į širdį imi. Vkš. Nereik teip labai imt į širdį. Jnšk. Nėra ko čia didliai imti į širdį – be tokių vaikų jau neprapulsiu. Trk. Neimk į širdį, ana tai taip juokuoja. DūnŽ. Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą. ŠR. Tu neimk širdin, ką aš sakau, ir netikėk per daug mano žodžiais. Krėv. Nereikėjo taip imti į širdį, nes juk tai buvo tik sapnas. Vaičiul. Ji labai jautri ir viską skaudžiai ima į širdį. Bub.
2.dėmėtis, įsiminti: Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas. Valanč.
į šìrdį im̃tis jaudintis, jautriai reaguoti: Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau. Srv. Nereik visų niekų taip imtis į širdį... nesipilti į galvą bobų plepalo. Žem.
į šìrdį įsidė́ti įsidėmėti, įsiminti: Akys žvelgia pro kaktą labai įdėmiai, viską nori pamatyti, įsidėti į širdį, įsiminti ilgiems metams. Bub. Tavo žodžius aš į širdį įsidėjau: tu užmiršai, o aš neužmiršau. Vkš. Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidėkit. d. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo. J. Visi pagraudinimą į širdį įsidėjo. Dauk.
į šìrdį įsiė́sti labai įsiminti: Tie pokario metai taip įsiėdę į širdį, ir tik mirtis, matyt, juos ištrins. Bub.
į šìrdį įsikaliavóti labai įsidėmėti: Įsikaliavok, vaikeli, į širdį, kad tokios motynos nebrasi daugiau niekur. Mžk.
į šìrdį įsikìbti paveikti: Lamsargienė jautė, kaip vyro žodžiai tvirtai įsikimba širdin, keldami ir didindami viltį. Avyž.
į šìrdį įsisègti stipriai įsiminti: Tas jo pasakymas man in širdį įsisegė. Prn.
į šìrdį įsisiur̃bti įsiteikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį. LzP.
į šìrdį įsistvérti paveikti: Šito kunigo žodžiai net širdin insistveria. Aln.
į šìrdį įsivõgti apgaule palenkti, patraukti: [Heretikai,] įvogęsi ing širdis, turi nemažą asistenciją žmonių apsukui save. Dk.
į šìrdį įsmègti
1.patikti: Anam yr įsmegusi į širdį Petronė. Dr. Bet visais laimingai atsikračiau, ir nė vienas neįsmego taip giliai į širdį.... Žem.
2.padaryti įspūdį, paveikti: O Viliui ji (pastaba) įsmego taip giliai į širdį, kad jau, rodos, niekada neišdils. Simon.
į šìrdį įsmìgti
1.padaryti įspūdį, paveikti: Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandie tebesmygso. Būg. Jam įsmigo į širdį vargonų gaudesys. Myk-Put. Širdin, kaip kaskart, taip ir šiandien, įsmigo nejaukumas... gal gėda?... Pt.
2.užgauti, įžeisti: Berno žodžiai jam lyg pašinas širdin įsmigo. Mont.
į šìrdį įspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Įspausk į mano širdį tuos žodžius. rš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir. Savo parapijonams į širdis įspausti tiesą pasirūpino. brš.
į šìrdį įsrìgti
1.patikti: Tas vaikinas įsrigo man į širdį, aš ilgiuos be jo. J.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Žodis srigte įsrigo į širdį, t. y. įsmego. J.
į šìrdį įstrìgti
1.patikti: Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė. Vaižg. Per daug mergina buvo įstrigusi jam į galvą ir į širdį. Kudir. Įstrigo į širdį ir niekaip negaliu iškrapštyt. Jnk.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Tas tavo žodis taip įstrigo į širdį. Užv. Kartą Damazas buvo liudininkas vieno nemalonaus įvykio, ir tatai jam įstrigo giliai į širdį. Cvir. Simono žodžiai giliai įstrigo į jo širdį. Krėv.
į šìrdį įšáuti patikti: Inšovė šitoj merga man iškart širdin. Nč.
į šìrdį įtýžti jaudinti, rūpėti: Jam taip tas įtyžo į širdį – nieko tu nepadarysi. Sml.
į šìrdį kliudýti padaryti įspūdį, paveikti: Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė. Baran.
į šìrdį krìsti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Įstabus anos kryžius, labai toks į širdį ir į akį kremtąs (krintantis). Krš. O kas skaitant tau pirmiausia krito į akis bei širdį?. rš. Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį. Bink.
2.patikti: Vokiečiukas taip krito į širdį mergaitei. Bs. Tu, mergele, skaisti rožė, tu gražus kvietkeli, tai tu kritai man in širdį kaip gaili raselė. Drsk.
į šìrdį lìpti patikti: Aš to žmogaus negaliu dabot, nelimpa širdin. Pls. Lietuva, Močiule, mylimoji mano! Visi tamstos meilūs žodžiai į širdį man limpa. Baran.
į šìrdį lį̃sti labai jaudinti, skaudinti: Stačiūkiški žodžiai į širdį lenda, negaliu užmiršti. DūnŽ.
į šìrdį paim̃ti
1.įsidėmėti, įsiminti: Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė. rš. Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau. ŠR.
2.susijaudinti: Pasakė kas ką, ir paėmei į širdį. Krš. Jau ir paėmė į širdį!... Gran.
į šìrdį patáikyti sujaudinti: Kaži kaip, ypač naktį, tas balsas pataiko man kaskart tiesiai į širdį. Pt. Stimburio paleista rakštis pataikė Beniui tiesiai į širdį. Avyž. Gero žmogaus žodis į širdį pataiko. KrvP.
į šìrdį prieĩti sujaudinti, paveikti: Meilingi žodeliai in širdį priėjo. d. Vėjelis papūtė, smiltys sudulkėjo, matulės žodeliai širdelėn priėjo. LTR.
į šìrdį prilìpti patikti: Labai ją pamylėjo, prilipo in širdį. Mrc. Kad berneliui pritikau, į širdelę prilipau. LTR.
į šìrdį pripùlti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Kad nepripultų širdiesp jo tuščias žmonių gyrius. Sir.
2.patikti: Jam pripuolė į širdį, ką ana graži. Ml.
į šìrdį prisibélsti palankiai nuteikti, patraukti: Ir aš maniau, kad mano knygos į tavo širdį prisibels. rš.
į šìrdį pùlti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Pamokslai puolė į žmonių širdis kaip kvepianti rasa vasaros vakarą, iš dangaus puolanti ant lankos žolynėlių. Tat.
2.patikti: Ji savojo nepažino, kurs ing širdį puolė. Bs. Iš karto vienas kitam puolė širdin. Šein.
į šìrdį skrū̃di neramu: Vis man širdin skrūdi ir skrūdi, ką gal aš negerai padariau. Str.
į šìrdį sliñkti užvaldyti (vidų): Sakau tik sau, kada abejonė arba baimė ima į širdį slinkti. Pt.
į šìrdį smègti daryti įspūdį, veikti: Žodžiai mokintojaus taip smego vaikui širdin, jog jis pradėjo apie tuos žodžius vis tankiau manyti. Jabl.
į šìrdį smìgti daryti įspūdį, veikti: Tokie žodžiai smigte sminga į širdį: – Kam auginai?!. Krš. O dar tykūs pavasario vakarai, kai visur skambėdavo širdin smigte smingančios kupiškėnų dainos. rš.
į šìrdį srìgti patikti: Tas žmogus sringa man į akis ir į širdį, t. y. tinka man. J.
į šìrdį sudė́ti įsidėmėti, įsiminti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau. Kb.
į šìrdį tė́kterti ateiti į galvą, toptelėti: Jam kas tėkterėjo širdin. Dv.
į šìrdį tìrptelėti staiga susijaudinti: Taip man ir tirptelėjo širdin. Kls.
į šìrdį tóptelėti staiga kilti nuojautai: Man širdin toptelėjo, kad vienas jų negrįš.... Krėv.
į šìrdį tópterėti staiga kilti nuojautai: Ir topterėjo man širdin, jog tai ne prieš gera. Šein. Ir topterėjo širdin: ogi dar arklys neperkeltas. Dgl. Man topterėjo širdin, kad namuos negerai nusdės. Rod. Topterėjo kai peilis širdin. Vlk.
į šìrdį tvìktelėti staiga prisiminti: Kaip tik pažvelgiau į moteriškės dideles juodas akis, tviktelėjo man į širdį, kad jas kaži kame esu matęs. Pč.
į šìrdį užeĩti įsipykti: Tas laidokas man teip užėjo širdin, kad in jį ir širdies neatvertau. Rod.
į šìrdį vérti skaudinti: Vėrė man į širdį bernelio žodeliai. LTR.
į šìrdį vèsti pykinti: Nevesk manęs širdin. Šlčn.
į šìrdį dìmt kilo nerimas: Ir vėl man dimt į širdį, kad galėtume „Naująją" imti. Vd.
į šìrdį dìngst kilo nerimas, nuojauta: Užgirdau vaiką rėkiant – man tik dingst širdin, kad te mūsų Petriukas. Slm.
į šìrdį dìngt kilo nerimas: Šiam dingt į širdį. Jabl.
į šìrdį smìlkt staiga kilo nerimas: Man tik smilkt širdin – vaiko nėra. Dv. Smilkt į širdį kaip su yla. Vaižg.
į šìrdį srýgt kilo nerimas: Srygt širdin [policininko] stovylą išvydus. Ign.
ikì širdiẽs kiek nori, pakankamai: Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Grg.
iš širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Iš širdies pasakysiu – senykščių dainų nemenu. Grv. Aš jau taip verkšlendama iš širdies šneku. Pv. Iš paskutinio, iš širdies duoda – negaili. Sdk. Duosva uošvienei irgi uošveliui iš širdies dovanėlę. prš. Padedu, ir iš širdies padedu visiem. Mrj. Iš širdies kaip meldies, ir tai širdžiai tiek terandas. Krš. Ir Palekampienė parodys, jog vaišins ji iš širdies. Šein. Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai padabosiu, bet iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokysiu. Donel. Apdūmoti iš širdies. B. Teipo ir tėvas mano dangujęjis darys jumus, jei neatleisite iš širdų jūsų kožnas broliui nusidėjimuose. Bret.
2.atsidėjus (ką dirbti): Suk iš širdies ir susuksi [sviestą]. Šts. Tu nedaužk jau iš širdies, jau riktingai, ka nenuvargtumi. Dr. Ko bėgti, jeigu viską darai sąžiningai, kaip sakoma, iš širdies?. Ap.
3.užmirštama: Na, ta be abejo nesisielojo jo netekusi. Iš akių, tai ir iš širdies.... Myk-Put.
iš atvirõs širdiẽs nuoširdžiai: Aš iš atviros širdies sakau taip, kaip buvo. Pc.
iš gerõs širdiẽs palankiai nusiteikus: Aš iš geros širdies tau duodu – įsipilk ir valgyk. Skr. Iš geros širdies ir akmeniu metęs neužgausi. Kpr. Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Iš geros širdies sugrąžinome piningus, rastus maišuose. Stan.
iš grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk manim, iš grynos širdies sakau. Pt.
iš tikrõs širdiẽs nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Jiem, durniam, juokai, o ji iš tikros širdies šneka. Plv. O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo. Donel. Dabar, Jonai, pasakyk viską iš tikros širdies. Kudir. Iš tikros širdies gailėtis. Dk. Ne iš tikros širdies už anus meldėsi. Vln.
iš visõs širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Ar vargai, ar rūpesčiai taip slegia, kad atsidusai iš visos širdies?. Gs. Iš visos širdies sakau jums ačiū. Ap. Dėkosiu tau, Viešpatie, iš visos širdies. ŠR. Ragina mus, idant iš visos širdies apsigręžtume jop. Sir. Prisako, idant mylėtumbim artimą savo, bet ne prastai, liš iš visos širdies. Bret. Liepė save mylėt ižg visos širdies, dūšios, sylų ir dūmų tavų. Dk.
2.atsidėjus (ką dirbti): Kai reik kast [cukrinius runkelius], tai iš visos širdies raut. Vdk. Jauti, kad čia dirbama iš visos širdies, vadovaujant tvirtai rankai. rš.
iš širdiẽs į šìrdį nuoširdžiai: Jis kalba iš širdies į širdis. Simon.
iš širdiẽs išplė́šti
1.prisiversti užmiršti: Ko nedariau, kad tiktai išplėščiau tave iš širdies, girdi?. Balt.
2.priversti atsisakyti, atsižadėti: Va, niekas [dainų] neišplėšė iš širdies. Grv.
iš širdiẽs išráuti prisiversti užmiršti: Šitiek metų praėjo, nužilo Juza, o ji – prieš akis ir prieš akis. Neišrausi iš širdies, ir gana. Balt.
nuo širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Nuo širdies taip šneka, kaip netikėsi. Jdr. Mergšė nuog širdies visa nupasakojo, visa. Drsk. Šneka nuo širdies kaip pamokyta. DūnŽ. Kas ne nuo širdies, tas ne prie širdies. Ps. Nuo širdies! (sakoma sveikinantis kaire ranka). Mrj. Prisispeitęs Marcę prieangy nuo širdies kalbėjo. Žem.
2.atsidėjus (ką dirbti): Aš jai nuo širdies dirbu, o jinai valgyt neduoda. Pc. Kaip mūsų gyvenime, tai kai prilėksim, nuo širdies griebiam ir darom. Ln. Tekina nebėgu, bet žengiu nuo širdies. Šts. Nu jie pripratę nuo širdies [dirbti], tai ir lekia. Kpr.
3.noriai: Geriam nuo širdies. Ktč. Aš tų kopūstų nuo širdies valgiau. Erž.
nuo grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Nuo grynos širdies patariu – kratykias senvaikystės. Rdn.
nuo pačiõs širdiẽs nuoširdžiai: Atsirado raudojėlė nuo pačios širdelės. JD.
nuo tikrõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk, šneka nuo tikros širdies. Krš.
nuo širdiẽs nenueĩna nuolat prisimena: Ir dabar negaliu, nuo širdies nenueina. Ml.
nuo širdiẽs nutráuktas labai mielas: Vaikas nuo širdies nutrauktas. Ds.
nuo pàt širdiẽs nuoširdžiai: Gailinga motriška duoda nuo pat širdies, o skūpai duodant iš gailesio skausmai širdį bado. Šts.
per šìrdį
1.neramu: Kai pasakė, kad arkliai pasibaidę išvertė, man per širdį: kad tik nebūt užmušę. Sml. Tas per širdį buvo, kam aš liepiau. Lp.
2.labai skaudu: Jam labai bus per širdį, kad jį aplenksi sveikindamasis. Alk. Pasakei ką, jam jau ir per širdį. Mrj. Kaip man per širdį buvo, kad tą vaiką daužo!. End.
per šìrdį negeraĩ neramu: Jeigu vaikams kas blogai, tuoj motinai per širdį negerai. Krž.
per šìrdį dìgterėti kilti nerimui: Kaip tik pasakė, tai taip ir digterėjo per širdį. Mrs.
per šìrdį dìngstelėti kilti nerimui: Dingstelėjo man per širdį, kad išgirdau mirusį giminaitį. J.
per šìrdį dvìlktelėti kilti nerimui: Drūktenienei dvilktelėjo per širdį, jog čia ne su geru. Žem.
per šìrdį eĩti
1.jaudinti, veikti: Per širdį eina. R. Ir eit jiemus tas žodis per širdį. Bret. Giedokit, kad eitų per širdį kožnojo. prš. Gražiai dainuoja – balsas nents per širdį eina. Jnšk. [Pempė] užlaužia sparnus, siūsteli tau visai palei galvą ir taip skausmingai suklykia, kad net per širdį eina. Paukš.
2.skaudinti: Kožnas tavo žodis man per širdį eina. Vkš.
3.kelti nerimą: Kožnas [kūdikio] sujudėjimas eina tėvams per širdį. Rdn.
4.kvapą užimti: O tas alutis, Dievo duotasis, tai net rėždamas per širdį eina, be atdūsio stiklinę išvertus, net akys apžilbsta. Žem.
per šìrdį eĩna skaudu: Pareina vyras girtas – eina per širdį, nežinai ką daryti. Krš.
per šìrdį nueĩti
1.sujaudinti, paveikti: Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo. Jnšk. Užgirstu karvės balsą, tai net per širdį nueina (gaila pardavus). Klt. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį. Bor. Tas kvapas kažkodėl priminė tolimus vaikystės metus, prabėgusius kaime, ir švelnus graudumas nuėjo per širdį. Avyž. Kaip Šiaulius paminavoja [per radiją], šiūšt per širdį ir nueina. Krž.
2.įskaudinti: Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik per širdį nueina. Ds.
per šìrdį nuskrósti labai sujaudinti: Kaip užgirdau, tai ir nuskrodė per širdį. Tvr.
per šìrdį nusmel̃kti staiga pasireikšti (apie nemalonų jausmą): Per širdį nusmelkė kažkoks neramus jausmas. Rs. Tik smilkt per širdį nusmelkė, kai išgirdau žinią. Mrj. Man kad nusmelkė per širdį: nė piniginės, nė pinigų!. Mžš.
per šìrdį pasidúoti sujaudinti: Jam lyg truputį pasidavė per širdį, jog rinko vyrus ir be jo rodos, ir be jo žinios. Piet.
per šìrdį péreiti
1.sukelti nerimą: Kad toji atėjus man per širdį pereitų!. Vrn. Čiūžt per širdį tokia bailė perėjo. J. Man perėjo per širdį: kas čia dabar galėjo naktį tą ugnį uždegti?. Vž. O jai per pačią širdį perėjo: ar tik jau nežino kaimas jos sūnaus gyvenimo.... Gran.
2.sujaudinti: Per širdį perėjo ta baisi žinia. Šts. Kažkoks džiugumas pereina per širdį lyg vaikui, kuris užmigdamas staiga atsimena, kad rytoj sekmadienis. Gran.
per šìrdį pérnerti labai sujaudinti: Kaip užgieda, tai per širdį perneria. Rod.
per šìrdį plẽškinti įžeidinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
per šìrdį smeĩgti labai išgąsdinti: Man kad smeigė per širdį!. Dkš.
per šìrdį smélktelėti susijaudinti: Juzai taip ir smelktelėjo per širdį nuo šito vardo. Karusiotė!. Balt.
per šìrdį smìlktelėti sunerimti: Smilktelėjo jam per širdį: ar tas vaikas nebus tas pats, kurį liepė nužudyt. ps.
per šìrdį vérti labai skaudinti: Vis tiek apsirėkiau: tos motinos balsas per širdį veria. Šmk.
per šìrdį dìlgt staiga kilo (jausmas): Dilgt per širdį piktas jausmas. rš.
per šìrdį dìngst kilo nerimas: Dingst man per širdį, kad taip bus. J.
per šìrdį drýkst kilo nerimas: Anas dirst pirkion, man drykst per širdį. Klt.
per šìrdį dvìlkt kilo nerimas: Dvilkt jam per širdį, rodos, lygu Marikę pamatęs. Žem.
per šìrdį smìlkt kilo nerimas: Vienas balsas skardus, vaikiškas. Lyg pažįstamas. Tik smilkt per širdį - Kaziukas!. rš.
per šìrdį tìrpt staiga kilo nerimas: Man tirpt per širdį – kur vaikas?. Rmš.
po širdiẽs
1.patinkamas: Aš negaliu tokio vaikio gauti, koks man po širdies. Jdr. Nėr man tokios po širdžiai, tai nenoriu suvisu [vesti]. Ad. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veseliją. Nm. O jeigu ir turtais paskendusios būtų... kaip ne po širdies – niekas nemalonu. Žem. Kad nėra po širdies, tai geriau neprasidėti. LzP.
2.palankiai, sėkmingai: [Turtingam] visi daiktai po širdies jo sekėsi. Bret.
po širdimì palį̃sti prisimeilinti: Dar viena mokėjo palįst po mano širdžia. Jrb.
prie širdiẽs patinkamas, mėgstamas: Marti man prie širdies, žentelis – ne prie širdies. Vkš. Mergaitės gi ne berniukai: močiai prie širdies. Mžš. Ji man patinka. Ji man prie širdies. Vaičiūn. Pas Klemą neužsuksim, ką žinai, gal jam ne prie širdies bus tokie svečiai. Bub. Tau tai sodyba visą laiką buvo prie širdies. Avyž. Man šitas darbas prie širdies. Mrj. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur. O mėsa vis prie širdies arčiau. Skr.
nórs prie širdiẽs dė́k apie labai mielą: In akis – nor prie širdies dėk, o už akių – šunis an kaklo karia. Vrn. Ot gera seselė, nors prie širdies dėk. Pš.
prie širdiẽs eĩti
1.jaudinti, veikti: Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina. Simon. Jokūbui tas priepuolis su pamokslu gan ėjo prie širdies, rados truputį geresnis. Valanč. Motinos kalba prie širdies nėjo. LzP.
2.patikti, mėgti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina. rš. Neina pri širdies ta mėsa. Dr. Kaip neįpili baltalo į putrą, ir neina prie širdies. Užv.
prie širdiẽs krìsti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies. Blv.
prie širdiẽs lìpti patikti: Tie balsai, rodos, limpa prie širdies!. Kudir. Kaži kas nelipo ponui prie širdies, kad lažininkas toks jėgingas. Cvir. Šarvas (pravardė) jam iš pirmų dienų nelipo prie širdies, o vėliau ir visai atgrasus pasirodė. Bub. Žodžiai nelimpa širdiesp, nemieli yra. Sir.
prie širdiẽs prieĩti sujaudinti, paveikti: Mielo tėvo žodeliai prie širdies priėjo. Tv. Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo. LzP.
prie širdiẽs priglaũsti pamylėti: Priglaus jas prie savo širdies. Žem.
prie širdiẽs prilìpti patikti, pamėgti: Prilipai tu man prie širdies per šituos metelius kaip tikras sūnus. rš. Patiko ir prie širdies prilipo. Pšl.
prie širdiẽs pripùlti patikti: Paplaukiui kalba jis, t. y. kas pripulna prie širdies, kas tinka. J. Ar ir tau tas sumanymas pripuola prie širdies?. LzP.
prie širdiẽs sliñkti tikti, būti mėgstamam: Žąsies mėsa neslenka prie širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą. Šts.
prie širdiẽs tvérk apie labai mielą: Kad ans negirtas – tverk prie širdies, o kaip išgers – tauzija. Štk.
su širdimì jautrus, gailestingas: Nebuvo su širdžia žmonys. Užv. Būkiat žmonys su širdžia, per gvoltą nevežkiat jaunosios. LTR. Skubina su pagelba – vienas su turtais, kitas su širdžia. Kudir.
su apsuñkinta širdimì nusiminęs: Taipo širdyje mislydama motina, norint ir su apsunkinta širdimi, nuėjo. brš.
su ãtbula širdimì nenoromis: Važiuoju į savanorius, bet su atbula širdžia. Šts.
su ãtkala širdimì nenoromis: Su atkala širdžia duodu, t. y. nenorėdamas, supykęs. J.
su ãtkara širdimì nenoromis: Su atkara širdimi dirbsiu, kad neišleisi. J.
su ãtvira širdimì nuoširdžiai: Prie žmogaus [rašytojas] prieina su atvira širdimi, stengias pažvelgti jo sielon, pamatyti, kas tenai dedas. Šein.
su káršta širdimì labai skubiai: Lekia su karšta širdimi. Žl.
su lengvà širdimì nejaučiant apmaudo: Reik anuos pabaust su meile ir su lengva širdžia, o ne su rūstybe. brš.
su skaũdančia širdimì sielvartaujant: Pirmą savo vyrą buvau tokį bjauražmogį gavusi, kad už antro su skaudančia širdžia beičiau. Brs.
su stačià širdimì piktas, įpykęs: Atlėkė jau su tokia stačia širdžia, primanytų – užmuštų mane!. Jz.
su sudaužýta širdimì nusiminęs, pažemintas: Štai dulkėse tavęsp vaitojam su sudaužyta širdimi. brš.
su sujùdusia širdimì susijaudinęs: Taip kalbėjo su sujudusia širdimi. K.
su sukùlta širdimì nuolankus, nusižeminęs: Aš skundžiuosi su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia. brš.
su sunkià širdimì nusiminęs: Išsimaudžiusi jūroje ir dar gerokai su vaikais pažaidusi, su sunkia širdimi keliavo Elzė pas Mineikienę. Pt.
su suskaũdusia širdimì sielvartaujant: Čionai galbūt puiku, jei žmogus ateina su nesuskaudusia širdimi. Mš.
su užáušusia širdimì bejausmis, abejingas: Žmogus ne apsileidėlis, ne su užaušusia tautiška širdimi. Vaižg.
už širdiẽs griẽbti labai jaudinti: Balsas taip nuoširdžiai skambėjo, jog net už širdies griebė. Bor. Kaip galima sudėti eilėraštį, kad už širdies griebtų, iki šiol nesuprantu. rš.
už širdiẽs gróbti labai jaudinti: Tokie žodžiai grobia už širdies, durte duria kiaurai. Rdn.
už širdiẽs im̃ti labai jaudinti: Visi tie tavo pasipasakojimai taip ir jema mane už širdies. Vkš. Ažu širdies ėmė, kai pamačiau. Grv.
už širdiẽs pastvérti labai sujaudinti: Kad grimšterė[jo] muzika – net už širdies pastvėrė. Rod.
už širdiẽs tráukti labai jaudinti: Kad kirsteria muzika, net už širdies traukia. Rod.
už širdiẽs tvérti labai jaudinti: Miškan, būdavo eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria. Baran.
kaĩp į šìrdį įką́sta liūdna: Man šiandien nesmagu, lyg į širdį įkąsta. Dkš.
kaĩp į šìrdį įkir̃sti suteikti sielvarto: Pasako ką – kaip į širdį įkerta. Krš.
akmens širdis žr akmuo
akmens širdį turėti žr akmuo
akmuo nukrito (nusirito, nusprūdo)nuo širdies žr akmuo
akmenį nuversti nuo širdies žr akmuo
akmuo slenka nuo širdies žr akmuo
akmuo užgulė širdį žr akmuo
kaip akmuo nusirito nuo širdies žr akmuo
aniuolas apžergė širdį žr aniuolas
arklio širdį turėti žr arklys
aukso širdis žr auksas
aukso širdies žr auksas
kaip botagu per širdį žr botagas
gaisrą sukurti širdyje žr gaisras
kaltūnas nuslinko nuo širdies žr kaltūnas
kelią rasti į širdį žr kelias
kirmėlė graužia širdį žr kirmėlė
kirminas bruzda širdyje žr kirminas
kirminas graužia (kremta)širdį žr kirminas
kiškio širdis žr kiškis
kraują suvaryti į širdį žr kraujas
medžio širdelė žr medis
medaus širdis žr medus
medumi lipti prie širdies žr medus
kaip medumi tepti per širdį žr medus
nagus įleisti į širdį žr nagai
paėmimas į širdį žr paėmimas
pašalą laikyti širdyje žr pašalas
peilis širdyje žr peilis
devyni peiliai pervėrė širdį žr peilis
kaip peiliu per širdį žr peilis
kaip [su] peiliu į širdį įdurti žr peilis
kaip peilį įverti į širdį žr peilis
atviromis rankomis ir širdimis žr ranka
ranka mazgoja širdį žr ranka
ranką padėjus ant širdies žr ranka
ranką pridėjus prie širdies žr ranka
ranką ant širdies žr ranka
rėmuo paėdė širdį žr rėmuo
skaudulys širdyje žr skaudulys
kaip su sviestu tepa per širdį žr sviestas
šuns širdį turėti žr šuo
vaistas nuo širdies skausmo žr vaistas