kernẽzas sm. (2) Snt menk. žemo ūgio, menkas suskurdęs žmogus, gyvulys, ar medis, neūžauga: Vaikas kernẽzas, kur negreit auga Kp. Piemuo toks kernẽzas, t. y. mažas J. Šitas kernẽzas, matyt, ir neaugs Lkm. Toks kernẽzas, o toks smarkus Vdžg. Kokie čia tavo paršai, kernẽzai tik! Paį. Turi ir jis kumeliuką, ale toks kernezas, neauga Sb. Žemas, storas medis, užskurdęs, apsisamanavęs, bus kernẽzas J. Kernẽzai palauky auga J.

šūdvežỹs, -ė̃ smob. (3a) NdŽ, Rs, šū́dvežis, -ė (1) NdŽ, Klp vlg.
1. NdŽ, Rs kas išveža išmatas: Atvažiavo šūdvežiai̇̃ ir išvežė mėšlą Mrj. Šū́dvežio yra sunkus darbas – tura daug smarvės pakelti Klp.
2. NdŽ, Brs prk. menkas, niekingas žmogus: Eik tu, šū́dveži! Ps. Šū́dvežis koks, daugiau nėko NmŽ.

Žmogaus jautrumas ↑ įtaigai, jo nuostata būti veikiamam, pasiduoti įtaigai. Įtaiglumas - individo savybė, kuri priklauso nuo situacijos ir asmenybės savybių. Įtaiglumą skatina šios asmenybės savybės: nepasitikėjimas savimi, menkas savęs vertinimas, nuolankumas, baikštumas, drovumas, patiklumas, nerimastingumas, ekstravertiškumas, padidėjęs emocionalumas, jautrumas, loginio mąstymo silpnumas, psichinės veiklos lėtumas. Įtaiglumą didina šie situaciniai veiksniai: tam tikra psichofizinė žmogaus būsena (įtaiglumas padidėja ramybės, relaksacijos būsenoje, kita vertus - stipraus susijaudinimo, nuovargio, streso būsenoje, didžiausias įtaiglumas būna hipnozės būsenoje), tam tikros situacijos (kai žmogus yra menkai informuotas, nekompetentingas svarstomu klausimu arba atliekamoje veikloje, kai mažai susidomėjęs tuo klausimu ar veikla, kai maža laiko sprendimui priimti). Šių laikų psichologija įtaiglumą laiko nevienalyčiu reiškiniu, kuris priklauso nuo asmenybės sferos, veiklos turinio ir tipo. Kiekvienas žmogus tam tikrose situacijose gali pasiduoti įtaigai. Skiriami du įtaiglumo tipai - pirminis ir antrinis. Pirminis įtaiglumas - imlumo savitaigai, hipnozei pagrindas. Antrinis įtaiglumas yra susijęs su pavaldumo santykiais, jų motyvacija ir tuo, kad žmogus nepakankamai save vertina. Įtaiglumas - normali žmogaus psichikos savybė, tačiau pernelyg didelis įtaiglumas gali sutrikdyti elgesį, todėl tampa neigiama savybe. Įtaiglumo priešybė - kritiškumas.

kuris didus, iškilmingas
kuklùs
kuris nereikalauja išskirtinio dėmesio
Suprantama, [sovietinis] režimas nekentė pačių kilniausių, bet persekiojo ir kukliausias dvasines vertybes rš.

kuris kelia pagarbą, paiso doros normų
meñkas, niekìngas, niekšìngas
kuris nevertas pagarbos, nepaiso doros normų
Nepaisant tariamo vienodumo, mūsų bendruomenėje gyveno pikti ir geri, kilnūs ir niekingi, stiprūs bei silpni žmonės rš.
Kilnus žmogus pagelbės puolusiam ar vargšui, niekšingas dar į blogį pastūmės rš.

turintis ribas: Ribótos pri̇́emonės [jė̃gos, lė́šos]. Visų̃ šalių̃ i̇̀štekliai yrà ribóti. Keliuosè, kur̃ matomùmas ribótas, grei̇̃tį privalù mãžinti.

siaurų pažiūrų: Ribótas žmogùs. | siauras, menkas, neišlavėjęs: Pasáulio gali̇̀ngieji sàvo ribótu protù nepajė̃gia suvókti kli̇̀mato atšili̇̀mo grėsmė̃s. Kar̃tais ribótų gabùmų vaikai̇̃ pasi̇́ekia daugiaũ negù gabùmais apdovanótieji.

sū́trauka sf. (1) Gs, Grš, Kbr, Lkš, Prn, sùtrauka (1) DŽ1; Ll, LL239
1. scom. Vv, Šn, Br susitraukęs, menkas, mažo ūgio žmogus ar gyvulys: Štarkus vyras, tai ne tie sū́traukos LKT200(Plv). Buvo toks sū́trauka, o dabar išaugo visai puikus vyras Alk. Kas iš jo per žmogus – toks sū́trauka Slv. Tie paršiukai toki sū́traukos Ldvn. Vedė tokią sūtraukùtę Vlkv.
| Toki sū́traukos agurkai – rublį prašo Plv.
2. niekam tikęs, prastas, nuskurdęs žmogus: Eik tik, sū́trauka! NmŽ. Iš to sū́traukos nė kapeikos neišpeši Up. Tokie sū́traukos tik ir žiūria ką nors nukniaukti Up. Eik tu, sū́trauka nelaboji! Lkš.
3. sing. sutrauktas, sukrekėjęs pienas: Sūrių vonioje pienas sutraukinamas, sutrauka susmulkinama, iš jos pašalinamos išrūgos rš.
4. L4, LL239 santrauka, reziumė: Mokslo išdavinių sutrauka A.Janul.
5. L1 sutrumpinimas, santrumpa.
◊ pelių̃ sū́trauka apie menką, susitraukusį, susirietusį žmogų: Oi tu, pelių̃ sū́trauka! Plv.
raupų̃ sū́trauka Rdm apie rauplėtą žmogų.

Žmogaus poelgiai ar jų sistema, prieštaraujantys visuomenės priimtoms teisės ir dorovės normoms. Svarbiausios antisocialinio elgesio rūšys - nusikaltimai ir įstatymų nebaudžiamas (teisėtumo nepažeidžiantis) amoralus elgesys (girtavimas, gobšavimas, paleistuvystė ir kt.). Antisocialinio elgesio rūšys yra tarpusavyje susijusios: dažniausiai teisės normas pažeidžia žmonės, kurie yra įpratę elgtis amoraliai. Antisocialinio elgesio priežastys yra palyginti menkas intelektas, asmenybės nesusiformavimas, neigiama šeimos ir artimiausios aplinkos įtaka, paauglio priklausomybė nuo grupės reikalavimų ir joje vyraujančių vertybių. Vaikų ir paauglių antisocialinis elgesys dažnai yra savirealizacijos priemonė, juo protestuojama prieš realų ar įsivaizduojamą suaugusiųjų neteisingumą. Antisocialiai elgtis gali ir žmogus, pakankamai gerai žinantis dorovės normas. Nuo ankstyvos vaikystės išugdyti doroviniai įpročiai geriausiai apsaugo nuo antisocialinio elgesio. Kai antisocialinis elgesys susijęs su psichikos sutrikimais, jį reikia koreguoti.

gur̃bti, -sta, -o intr.
1. K tarpti, gerai augti, gurbiam darytis: Po ligai sesuo gur̃bsta, t. y. eina stipryn J. Kuomi dūšia mėgsta, tuomi kūnas gur̃bsta kaip gurgždis nepatalškęs J.
2. Tv, Lk, Bsg, Šd lepti, gesti, gadintis.
3. skursti, netarpti, dvėsalioti: Jis visą laiką gur̃bo ir gur̃bo, iki numirė Sb.
išgur̃bti intr. išlepti: Kad gerai ėda, išgur̃bsta, t. y. išlempa J. Kaip ana išgur̃bo, kad ir pyrago be sviesto nebevalgo! Mžk. Išgur̃bę vaikai – nenoria nė barankų su saldžiu pienu Šts.
nugur̃bti intr.
1. nususti, numenkti: Menkas, nugur̃bęs paršelis Lk. Nugurbęs vaikas Žem. Menkas, nugurbęs žmogus nūgurba vadinas Varn.
2. galą gauti: Būtų vištytis ir nugur̃bęs tose sriutose Trk.
| refl.: Nusigurbo du paršeliu Ms.
pragur̃bti intr.
1. prakusti: Pragur̃bo jau jos vaikai, t. y. paaugo, prakuto J.
2. K praturtėti, darytis pasiturinčiam: Jis labai pragurbti pradėjęs B.
sugur̃bti intr. vešliai suaugti: Linai sugur̃bę Kv.
užgur̃bti intr. užskursti: Maži paršeliai, blogai šerami, greitai užgur̃bsta Užv.

kniùšti, kniū̃šta, -o intr. J pūti, trūnyti.
apkniùšti intr. apgriūti, aplūžti: Taip apkniùšo jų gryčia, kad jau taisyti neapsimoka Ds. Jeigu neprižiūrėsi trobų, tai greit anos apkniū̃šta Ds.
ǁ apiplyšti: Tu jau suvis nesusitvarkai su rūbais, visas apkniušęs Švnč.
sukniùšti intr.
1. sudubti, supūti, sutrešti, sukiužti: Namai sukniùšę – nedrūti, supuvę J. Sukniùšo puodas bevežant Kkl. Čia gerai uždengta, nesukniùš [kiaušiniai] Kkl. Sukniùšo visos bulbės – neturėsiu sėklos Vdš. Paramantyk, baigia sukniušt ušėtkėlis Sdk. Turėjos turėjos didysai ušėtkas, delto ir sukniušo Sdk.
2. pasidaryti silpnam, liguistam: Anas visas sukniùšęs – silpnas, menkas J. Jau iš jo žmogus sukniùšęs kai paberžis Švd. Sukniùšęs jau ir tavo tėvas Ml. An galų dienų visai sukniùšo Ds. Su dantim visą laiką sukniùšus Ktk.