Termino paieška - labai smarkus vėjas

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (55)

dasiplàkti

Apibrėžtis

plàkti, plãka, plãkė
1. tr. SD336, H, K mušti, pliekti (botagu, rykšte, diržu…): Kada kas pjauna vištytį, – alpsti, merki akį, o vargdienius mužikus kasdien rykštėmis plaki D.Pošk. Vis su šviežia rykšte žmogų liuob plàkti, ka būtum skaudžiau Brs. Botagais plaku R. Su ėgliu plãka, kam ilgai guli Antš. Ans gauna plàkti nū žmonos – daug negera Kl. Užtai blogas, kad neplaktas iš mažų dienelių KrvD154. Jų nemokė, neplakė, nebarė DK129. Rytoj bus plakamoji diena (Verbų sekmadienis) J.Jabl.
| prk.: Kurį Dievas myli, tą jis plaka (atsiunčia vargų, kančių) BPII78. Ko žodis neplaka, to ir lazda nepriplaks prš. Mudu abu plaka smūgiai apkalbos svieto V.Kudir. Jos į akis saldinės: giria, vaišina; tik užpakalį atsuk (išeik) – ir plãka (apšneka) Skr. Bėgo baimės plakamas Ašb.
^ Gana bučiuoti tą ranką, kuri mus plaka! KrvP(Trg). Kai tie (žandarai) pagaliau ničnieko nerado, kaip šunį plakę, turėjo grįžti S.Čiurl. Už vieną plaktą duoda dešimt neplaktų Sln. Kas veža, tą ir plaka LTR(Jz). Katras arklys bėga, tą plãka Grg. Griekas neplaktas nepaliekta Dr, Plt. Griekas neplãkęs nepaleida Ll.
| refl. K: Dirželiai, kuriais plakasi SD49.
2. tr. Kv mušant varyti, ginti: Nusilaužusi kiečių, plakė iš pirkios muses rš. Plãka arklį žėdną dieną Utenon Ktk. Būdavo, plàkdavo plàkdavo arklius, kol į Kauną nuvažiuoja, o daba – brūkšt, i Kaune Ar.
3. tr., intr. daužyti: Viena iena negerai – plãka šonus arkliui Šš. Aukštas miškas, liemuo liemenį plaka KrvP(Varn). Žąsinas puolė ant jo šnypšdamas, pavertė aukštynelką, patį plakė su sparnais M.Valanč. Dvi pabaidytos laukinės antys pakilo iš nendryno, sunkiai plakdamos sparnais orą rš. Papt papt – senis plaka žiaunomis pypkę rš. Į langą plaka stambūs lietaus lašai rš. Vėjo atgaišale pastatė kumelę: iš budinkų tarpo plaka vė[ja]s Šts. Linksta, skundžias ant kriaušio nulinkus pušis, plakama šalto vėjo, čaižiųjų liūčių E.Miež. Šaltis plaka kaip su kadagiais Šts.
plaktinai̇̃ adv.: Tą ugnį užplakė plaktinai̇̃ Všk.
| refl.: Nuo pat ankstyvo ryto lietus plakasi į langus rš. Vėjas ūžia, plakas į visas puses Tvr. Buvę pušys suaugę nuo metų šimtinių, tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės; viršūnės, esą, ūžė ir liemenys plakės A.Baran. Suka viesulas medelius, plakas lapai ant lapelius A.Strazd.
| Žuvys plakasi (spurda), pakliuvę ant kabliuko rš.
| Špokai ka plãkas po liūgnus, ka dumblai taškos Rd.
^ Liežuviai aplink ausis plakas nuo sklindžių skanumo rš.
ǁ intr. tapšnoti: Delnu kam per petį plàkti DŽ. Iš juoko plãka sau delnais per šonus NdŽ.
ǁ refl. daužantis plaušyti: Votegas su patauška neplakas nu galo, ir gal pataukščioti Šts.
4. tr. kulti daužant (į ką nors), blokšti: Rugius plàkti NdŽ.
5. tr. K, Lk, Tt, Jrb valyti (spalius nuo linų), brukti: Linų pirma sėdavo, tai būdavo plàkti Vlkš. Motriškos linus iš rankos plàkdavo – duoda smagiai Pgr.
6. tr. velėti: Plaktuvė, kur skalbinius plàkdavo Pgg. Moterys plãkė upėj marškinius Rod.
7. tr. plūkti (aslą, krosnį): Klojime padą plaka Švnč. Aslą kuknės iš molio plakė ir kaminą iš vidaus su moliu aplaistė rš.
8. tr. mušant, kalant daryti plokščią, ploti: Plaka su kūju trinkt, patarkšt! rš.
plaktai̇̃ adv.: Idant jos (skaurados) būtų plaktai iškaltos (plokščios) ir ant altoriaus pakabintos BB4Moz16,38.
ǁ R, K, Skr, Dkš, Nm, Rmš tinti (dalgį): Kukeliu plãka dalgę, o ką apačion sudeda – tai bobelė Lp. Užartavok gerai bobelę, kad geriau būtų plàkt Ukm. Trumpas dalgio kotas – nenarava plàkt Všn. Neišmušk dalgei klumbės beplakdamas Grž.
^ Neplakta dalgė neima LTR(Srj).
ǁ aštrinti, kalti (girnas): Girnos seniai plãktos, nemala smulkiai Ds.
9. tr. smarkiai dirbti, veikti: Plãka suka tą vindą, ka tik daugiau suverpt Gs. Plãka plãka (dirba) tą tuščią (be mėšlo) žemę End. Šieną tik plãka ir plãka be jokio tolko (dažnai varto) Mlt.
^ Kas plaka, tas ir laka Pšl.
ǁ refl. plušėti, rūpintis, vargti: Mes plãkamos plãkamos kaip kurmis urve, šviesos nematom Štk. Ot tai žmogus plãkasi plãkasi, ir nėra nieko Dv. Šitep plaki̇́es i plaki̇́es [su darbais] Ad. Vienas apie sa[ve] plãkas, kitas apie sa[ve], o manę senos nėr kam paisyt Arm. Kap paukštė apie lizdą, tep mes apie vaikus plãkėmės Arm. Kap aš apie jus plakúos, tai jūs apie mane nieko nepagalvojat Str. Aš plakúos plakúos su tais irklais po tą ežerą, nieko nepadarau, ant vietos valtis stova, o audra Pln. Tas i praejo pro šalį, o tas i paliko to[je] pusnė[je] besiplaką̃s (įklimpus mašinai) Žr. Pryš vėjį turėjau plàkties visą kelį Bt.
10. intr. tuksėti, pulsuoti, tvinksėti: Širdis plãka – dar gyvas Jrb. Ir kolei širdys plaks mums gyvos, manoji plaks vien tau tiktai!.. Mair. Širdis taip plaka – iš džiaugsmo ar iš baimės Žem. Mano širdis ūmai sustojo plakus, kūnas nutirpsta J.Bil. Gyslos tik plãka, širdis trankosi, visam silpna Gs. Kraujas plakė smilkiniuose rš.
| refl.: Tenka širdžiai alpti, plaktis rš.
ǁ dažnai kilnoti (šonus): Pailsęs ir sušilęs arklys net garavo, dusliai kvėpuodamas ir plakdamas šonais V.Myk-Put. Ėmė plàkti viduriais ir pastyro (pastipo) paršas Gs.
^ Jei dalgės neišsiplaksi, tai šonais plaksi̇̀ (dvėsuosi pavargęs) Smn.
11. intr. išduoti tam tikrą garsą (apie lakštingalą, žiogą): Niekur lakštingulė tep neplaka, kap mūs sode Vlk. Lakštingara plaka gieda į paupės krūmus, karklynus Klp. Suokusios pernakt, lakštingalos aptingo plakt E.Miež. Kartais būdavo taip tylu, jog važiuojantieji girdėdavo, kaip šalia kelio aukštoje žolėje arba žiemkenčiuose karštai plaka žiogai A.Vencl.
12. intr. plieksti, tvieksti: Žaibai plãkė dikčiai, perkūnas palengva dudeno Žal. Žaibai plãkė visą naktį, negalėjau užmigt Plv. Žaibai tep dažnai plãka, kad net baisu darosi Vrb.
13. tr. smarkiai maišyti, sukti: Plak kiaušinius, tada kepsma kiaušinienę Dgl. Neplaktà kiaušinienė BŽ84. Eik plàkti blynų! Jrb. Su mente alų plàk, duoną maišyk J. Pirma kur nors užvalgytuva tešlainių su plakta grietine Mš.
| Plãka ir plãka [vėjas] ežerus, kur tau ir žuvis gaudysis Ds.
| refl.: Bidonai turi būti pripilti pilni, kad pienas nesiplaktų rš.
ǁ sukant, maišant gaminti: Man tai jau paskutinis darbas sviestą plàkt Švnč.
| refl.: Pil' šiltą smetoną, geriau plàksis [sviestas] Dglš.
14. intr. banguoti: Jūra raudonu vynu plãka (jūros bangos kaip vynas raudonos) NdŽ. Prie mūsų gryčios vanduo plàkdavo par pamatą Sml.
ǁ tr. banguojant skalauti, plauti: Įsiutę bangos plaka uolą S.Nėr.
| refl.: Bangos plakės į kietas pakrantės uolas sp.
15. tr. pleventi, plaikstyti: Suknia ilga, vėjas plãka sijoną Jnšk.
| refl.: Vėtroj plakas baltos burės S.Nėr. Kovos vėliavos vėjuje plakėsi sp. Ties mano galva neramiai plakėsi klevo lapai rš. Plevena burė prie vandens palinkus, į veidą plakasi gelsvi plaukai T.Tilv. Plakės liepsna į palubes Šts.
| Bus lietaus – skregždės plãkas (skraido į visas puses) Ign. Plãkas (blaškosi) žąsyna, nesėdi in kiaušinių Dglš.
16. refl. menk. klajoti, bastytis: Paprato po svietą plàkties KlvrŽ. Neremtas buvo, plãkės plãkės! Pvn. Ana visą laiką plãkas po Klaipėdą Krtn. Plakiáus plačiai po pasaulį, o nėko gero nemačiau Šts. Ana plakas kaip blakė sienotarpė[je], t. y. plotkavojas J.
ǁ refl. veržtis, bruktis: Visi plãkas į Palangą, o aš iš Palangos Krtn.
| prk.: Viena mintis atkakliai plakėsi jai į širdį rš.
17. refl. burtis, mestis: Avys plakėsi krūvon, lindo į alksnynus J.Balt.
18. refl. glaustantis sukiotis: Margis, girdėdamas savo vardą, plakėsi aplink stalą rš.
19. lįsti, šlietis, kibti: Ai, kaip tos mergos plãkas pry vaikių! Šv. Kitąsyk aitvarai, būdavo, vis plakasi prie žmonių BsPIV77.
ǁ refl. bendrauti, susidėti: Pati ėmė plakties su urėdu Šts.
20. tr. jungti, maišyti: Prašau neplakti į krūvą visai skirtingų reiškinių rš.
◊ akimi̇̀s plàkti labai žiūrėti: Tuos peilius tai net aki̇̀mu plãka Arm.
bùrną plàkti plepėti: Kad paleis plakti burną! Sd.
kójas plàkti be reikalo eiti: Neverta kójos plàkt ir čebatai plėšt Ml.
liežùvį ([su] liežuviù) plàkti plepėti, apkalbėti, liežuvauti: Kad plãka anuodu liežùvį, ir ausys raitos Dr. Ko čia liežuvį plaki, ar neisi gulti! LMD(Šts). Nereik plàkti liežùvį, o uždaryti už dantų Kl. Būtų viskas gerai, ka ta uošvėnė su liežuviù neplàktų Krš. Labai jos su liežùviais plãka apie kitus Sk. Tik liežuviù plaki̇̀, o dirbt nė už kapeiką Žal. Tik su liežuviu moka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs Žem. Plaka plaka su tuo liežuviu, nebžinai nė pati ką bešnekanti Vvr. Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios Sch87. Neplakant liežuvį – bjaurus žmogus Šts.
apiplàkti, api̇̀plaka, api̇̀plakė tr.
1. Š apipliekti, apmušti.
| refl.: Apsiplakti su rykšte P.
2. kiek suslėgti, apiplūkti: Kai lengvas lietus apiplàks žemę, geriau ir vasarojus augs Alv.
3. prigainioti, privarginti: Gerai arklį apiplaks, kol šeimyną susamdys Ggr.
| prk.: Dviratį apiplakiau, o parduodamas dar gavau savo piningus Šts.
4. truputį apibrukti: Plakėjos apiplakė linus, stačias saujas paliko Up.
5. refl. menk. daug apeiti, plačiai pasibastyti: Esu apsiplãkusi po pasaulę, bet to dar nežinojau Šts. Ką su tuo svieto parejūnu – ans yra apsiplakęs po visas nepadalijas Brs.
atplàkti, àtplaka, àtplakė tr.
1. prilupti: Dirželiu atàplakiau i paleidžiau Ad. Palauk, aš dar atplàksiu tau kailį, kad neklausai! Mrj. Kolei jis buvęs gyvas, tai daugel buvo prisiskolinęs, taigi dabar po numirimui turį jį už tai atplakti BsMtII168.
2. refl. atsiginti: Tos lekančios skruzdys kaip apipuolė, nebgaliu beatsiplàkti Pln.
3. plakant pastorinti, užplakti: Atplàk galą šitos geležėlės, ir neduos smukti Mrj.
4. refl. nusidėvėti plakant, atsiploti, atsikalti: Plaktukas visai atsiplakė – nebegalima išplakt delgės Jž.
5. atvaryti, atginti: Kokia žiauri likimo dalia mane čia atplakė nuo savųjų rš.
6. refl. Krtn su vargu atvykti, atkeliauti: Na tik sakyk, kaip pats tokį kelią atsi̇̀plakei? Up.
ǁ menk. atsibastyti: Kas jį žino, iš kokio kampo jis yra atsiplãkęs Ll.

×dasiplàkti, dasi̇̀plaka, dasi̇̀plakė (hibr.) sunkiai, vargingai pasiekti: Savo pačių tikru darbujimu dasiplakė (užsidirbo) duonos Gmž. Pas daktarus dasplàkt (prieiti) nemožna buvo Str.
įplàkti, į̇̃plaka, į̇̃plakė
1. tr., intr. R, J įmušti, įpliekti, išlupti: Ans tą vaiką pirm laiko į̇̃plakė, kad ans nevogtum Kl. Nepaklausysyt – į šikną įplàks Pj.
| prk.: Tai ir jumiem lietus iñplakė kailin (smarkiai sulijo) Alv.
2. tr. mušant, lupant įteigti: Geriausi pamokinimai – vaikams įplakti, nieko nemačija brš.
3. tr. įpilti greit maišant: Miltus į supą įplakti N. Įplàk kiaušinių į blynus, kad skanesni būtų Jrb. Įplakęs miltų į šaltą vandenį ir žalios putros pasrėbęs, keliavo tolesniai S.Dauk. Žirnienių miltų įplaka į smetoną Pn. Į buljoną įplakti pusę stiklinės grietinės rš.
| refl. tr.: Įsiplãkus truputį miltų, prisikaitus katilėlį, verdasi senutė parpelius Š.
4. tr. plakantis, banguojant įtėkšti: Į̃plaka vandens par [laivo] langą Grd.
5. refl. įsibrauti, įlįsti: Ledvai insi̇̀plakė vidurin Ds. Aukštyn įsiplak, dar pasiskraido rš.
◊ liežùvį įplàkti paplepėti, kur nereikia: Įplakė liežuvį, ir išvežė vaikį Šts.
išplàkti, i̇̀šplaka, i̇̀šplakė tr.
1. SD394, H, KI158 išpliekti, primušti: Itą (bobą) anas i̇̀šplakė, paleidė Str. Par ausis i̇̀šplakė Krtn. Porą jaučių pralakė, mane senį išplakė LMD. Liežuvis ne votegas, manęs neišplaks LTR(Vkš). Na, tu man nesimokyk, tai kad išplàksiu kailį, tai žinosi! Mrj. Išplàk tu jam klyną gerai Kt. Išplaka budelis R338. Botagais jį išplakė Mž443. Vagis yra koto išplakamas BPI190.
| prk.: J. Jablonskis skaudžiai išplakė (išvainojo) autorę, prirašiusią nebūtų daiktų apie bankų reikalus J.Balč.
2. išmušti, išdaužti: Išplakė mun akį su votegu Plng.
| refl. tr.: Vieną akį išsiplakęs, svetimu arkliu besmukdamas per mišką LzP.
ǁ daužant, plakant išguldyti, išvartyti: Lietus išplakė bulves Žž.
3. plakant, mušant išginti, išvaryti: Apsirėdyk eidamas lauk, kad neatrodytum kaip išplaktas Skr. Išplak laukan pirkėjus ir pardavikus bažnyčios brš. Išplakė iš namų nedorėlį rš.
| refl. prk.: Paaręs iki pusryčių, vaikas išsiplakė iš jėgų ir jau ne tiek ėjo paskui žagrę, kiek įsikibęs vilkosi P.Cvir.
4. išmankštinti: Kad išplàks vaiske, tai būsi kap lėlė Rod. Ìšplaktas gerokai jau jūs su tuo mokslu Šmk.
| refl.: Jau tavo, kūmai, učenykas gerai išsiplakęs Rod.
5. refl. išvargti, nusikamuoti: Visam klojimui stebint tas rungtynes, Anatolis dar ilgai kovojo ir išsiplakęs pasidavė P.Cvir.
6. J, K ištinti, išploti, išploninti: Reik dalgį išplàkt, pašienausim da Erž. Ne kožnas moka gerai dalgį išplakt Dbk. Išplàk kauptuką visu pakraščiu, panašiai kai dalgį Skr.
| refl. tr.: Aš atsikelsiu anksti rytelį ir išsiplaksiu plieno dalgelę LTR(Brž).
7. išdaužyti, iškulti: Kap gera pjovėja, kol prisiruošė, tai vėjas visus rugius i̇̀šplakė Ml.
8. išvalyti (spalius nuo linų), išbrukti: Linus i̇̀šplaku K. Su mintuvais išlaužo, išbrauko, išplaka linus su plaktuve Pgr. Su brauktuvu i̇̀šplaka linus, ka nebūtum spalių Slnt.
9. išvelėti: Išplakėm, išteliūskavom mauruotus skarmalus rš.
10. išplūkti, išlyginti (aslą): Aslą kuknės moliu išplakė S.Dauk.
11. daryti atšaižas, plaušoti: Nekabink skaros an vėjo, be labai išplàks Užp.
| refl. prk.: Barės, kol liežuviai kai votagai išsiplakė LTR(Vdk).
12. ištiesti, ištempti: Karūna (bažnytinė vėliava) išplaktà ant lazdos J.
13. smarkiai išmaišyti, išsukti: Reikia išplàkt kiaušiniai, norint, kad kiltų Rm. Turpes reik išplàkti, išekėti, tą košę išlieti su [v]andeniu an krašto Brs.
^ Iš tolo ir mares išplaka, o priėjęs – nė krašto B. Su liežuviu mares išplàktų (moka pasigirti) Kal.
| refl.: Tešla jau išsiplãkus, blynus gali kept Kt.
ǁ išmašinuoti: Ìšplaktą pieną valgyk, kad nenori meisos Lnk.
ǁ ištižinti: Lytus išplakė kelį Šts. Kelias išplaktas kaip buza Ds. Kelias pavažiuojamas – dar ne visai i̇̀šplaktas Šv.
| refl.: Kariuomenei bežygiuojant, išsiplakė jau ir pirma ne per geriausias buvęs vieškelis rš.
14. banguojant išmesti, išskalauti: Vilnia buvo didelė ir tą vaikelį i̇̀šplakė kraštan Švnč.
15. refl. išklerti nuo ilgo dėvėjimo, daužymosi: Stebulė išsi̇̀plakė, kad erta tapo J. Išsiplakė ratai, par daug metų važinėdami Lk.
| Išsiplãkusi, išsiplepėjusi gerklė Škn.
16. refl. menk. išeiti, iškeliauti, išsitrenkti: Daba jinai į Kauną išsi̇̀plakė Btg. Mergė į šokius išsiplakė Šts. Išsi̇̀plakė visi ano vaikai į svietą Užv.
17. refl. išsiskirti: Anuodu buvo išsiplãkusiu i vėl suejo Štk.
18. refl. šnek. išsikapstyti (iš vargo, bėdos, skolų): Ir naktim dirbau, kad tik iš skolos išsiplakt An. Kada ana išsiplàks su itokiu pjonyčia Arm. Tada išsiplaksiù, kap in krūtinės rankeles susdėsiu Arm. Nebišsiplàksit iš šieno lig pavasario Pln. Įkrito kaip į šulinę: nei išlaksi, nei išsiplaksi Plt. Pirma anas tik autus do ryzas surinkdė, o dar̃ padabok, kad išsi̇̀plakė: tik pyragus, sviestus, do visokius gardakąsnius valgo Rod.
19. refl. išsiveržus užsiplieksti: Tuojau išsiplakė liepsnos per visą stogą LC1884,26.
◊ i̇̀šplaktas liežùvis (kieno) apie mokantį kalbėti: Liežùvis anų buvo i̇̀šplaktas kaip kalvio an preikalo Šv.
liežùviais išsiplàkti išsiplūsti: Bobos išsi̇̀plakė liežùviais Šts.
nuplàkti, nùplaka, nùplakė
1. tr. H, R, J, K prilupti, primušti: Einu namon vos gyvas, nupeštas, nuplaktas ir su dideliu gumbu kruvinu ant kaktos D.Pošk. Teip nuplaktas, aš neištūrėčio nemiręs Plng. Ar tau palengvės, kad jam nugarą nuplaks?! Ašb. Kad tep verkia, kad verkia, kap nùplaktas Gs. Rauda verkia dukrytėlė, močiutės nuplaktà JD1223. Nuplakę užmuš jį DP212.
^ Nuplaktas ir nenorėdamas vaipos VP35.
| refl. tr.: Imkit, broliai, rykšteles, nusiplakit marteles NS50.
2. tr. daužant apgadinti: Sijonas staibius nuplakė Brs. Eglių jau nemaža nuplaktomis viršūnėmis, o ąžuolai ir uosiai, nustelbti, kreivi, baigia mirti sp. Nùplaka vėjas pomidorus, ir nebeauga Kp. Ta koja tei[p] dilga, tei[p] dilga, lyg aš ją į dilgėles būčiau nuplãkus Skr.
3. tr. N nubrukti: Ir nuplakiau žalius linus LTR(Šv). Plakėjos visus linus nuplakė Up.
ǁ daužant pašalinti: Nuplaksi sijono purvus ir apsivilksi Šts.
4. tr. nudilinti, nudėvėti daužant, plakant: Benagio arklio y[ra] nuplakti nagai Ggr.
| refl.: Nudyla, nusi̇̀plaka [kuolas] geležine kūle Slm.
5. refl. pasidaryti prastam nuo maišymo, skalandavimo: Kavinė[je] ta kava tokia nusiplakusi (neskani) Krtv.
6. tr. nuskalauti, priplūkti banguojant: Bangų nuplaktu smėliu lengva eiti rš.
7. tr. nuplukdyti: Nunešk upelin, čystan vandenelin, te nuplaks jį vilnelė (d.) Plš.
8. tr. smarkiai dirbant nuveikti, atlikti: Su grėbliais tokios didelės dirvos nenuplaksi (nenugrėbsi), reik mašinos Šts.
9. tr. nukamuoti, nuvarginti: Par šmukulninkystę arklį ir padargus nuplàksi, bet nepragyvensi Šts.
| refl.: Nusiplakė žmonės jo beieškodami, girias skersai ir išilgai išvaikščiojo V.Krėv. Pakelėje medelis meiliai kvietė poilsin nusiplakusį keleivį rš. Su tais šokiais nusi̇̀plaka vaikiai, mergės Šts.
| prk.: Be sūrumo mun širdis y[ra] nusiplãkusi Plng.
ǁ prk. nuvalkioti: Nuplakta dainė Ggr.
10. intr. Užv vargingai nueiti, nukeliauti: Tiek kelio nùplakiau, ir be reikalo Al. Kolei nuplàksi su tuom maišu Alytun, tai daeis ir į nugarą Al.
| refl.: Aš kada tik kojom šitom vargingom (pėsčia) nusi̇̀plaku … Str.
ǁ refl. menk. nueiti be reikalo, nusibastyti, nusivilkti: Sodžiun nùsplakė, nedirbo Lp. Kur dar jiej abudu nùsplakė? Lp.
◊ liežùviais nuplàkti apkalbėti, apšmeižti: Piktais liežuviais mane nuplakė Brs.
paplàkti, pàplaka, pàplakė
1. tr. K papliekti, pamušti: Paplàk arklius – greičiau parvažiuosim Jrb. Paplak, paplak, bernuželi, juodbėrį žirgelį! LTR(Šll). Jei nori, ka lėktų, reik paplakti LTR(Vdk). Nusivijau botagėlį kiaulėms paplakti rš. Juruk, Juruk! varyk, varyk, paplak, paplak, tr! (lakštingalos giesmė) A1884,37.
| refl. tr., intr. K: Žmogus pasiplakė arklį Žvr. Karklu pasiplakdamas, tėvas išginė pro vartus kumelę rš.
2. tr. mušant, plakant pavaryti, išvyti: Arklius atkabinom nuo stulpo ir paplakėm: lai bėga gyvuleliai numo Brs. Pàplakė iš namų seną katę Up. Tą prisimetėlį šunį gavau paplàkt Vdk.
ǁ pavaryti, išginti: Kai zuikiukai užauga, tėvai anus paplaka Skdv. Pàplakė savo vyrą, dabar lygu gyvnašlė Šts. Ar tai jau tave nuo mokytojų pàplakė? Skr.
3. intr. padaužyti: Dalino pelus toliau, vėl nusiplikydamas rankas ir paplakdamas sau per šlaunis delnais, vėsindamas juos J.Balt. Atsisėdęs paplaku su tuom kančiuku per puodą, ir verda BsPIII186.
4. refl. įskausti, nuvargti nuo daužymo: Rankos pasi̇̀plaka [nuo spragilo] LKT65(Ms).
5. tr. paploti, patinti, paploninti: Pàplakė šiek tiek ašmenis, tai dabar lengviau būs ir sugaląsti Brs. Dalgio paplakt nemoka, nors mikytą gražiai šoka d.
^ Nepaplãkęs norago, nevalgysi pyrago Pgr.
ǁ refl. tr. pakalti, paaštrinti (girnas): Aš pats pasi̇̀plakiau girnas ir sumalau puspūrę Ds.
6. intr. paplasnoti.
| refl.: Skvermais pasi̇̀plakdamas eina Lkv.
7. tr. smarkiai pamaišyti, pasukti: Į masę dalimis sudedama kakava su tryniais ir dar kiek paplakama rš. Paplakỹ tą sviestą Krd.
ǁ pablęsti, įmaišyti: Paplakais paplak barščius, t. y. priblęsk J. Bulbas kiek miltais paplaksiù Švnč. Pripylė išsukto pieno, truputį paplakė miltais ir išnešė mažiesiems paršiukams rš.
^ Ką paplaka, tą palaka Sln.
| refl. tr.: Pasiplàksiu blyniuką kokį Šmk.
8. refl. šnek. laisvai, linksmai praleisti laiką, pasišlaistyti: Jauniejai mėgsta po gatves pasiplàkti Šts. Dangaus buvo žmogus, o išejo pasiplakti į miestą i pagedo amžinai Šts. Po svietą pasiplãkęs (pasibastęs) žmogus Pvn.
9. refl. išgverti, išklerti: Ilga stabulė nepasiplaka teip veikiai, kaip trumpoji Šts.
◊ liežùvį paplàkti paplepėti: Atsirado dėkinga proga liežuviams paplakti rš.
su liežuviù paplàkti
1. paplepėti: Su liežuviù paplàkti nulėkė Rdn.
2. pakalbėti (įsiteikiant): Su tuo liežuviù mokėjo paplàkt, kiekvienam įsiteikdavo Snt.
parplàkti, par̃plaka, par̃plakė
1. tr. nuvarginti, nukamuoti, privaryti važinėjant: Jau kelis arklius par̃plakė bevažinėdamas ant bylų Žvr.
2. tr. parginti, parvaryti plakant: Su botagu namon parplakti brš.
3. intr. greit grįžti, parlėkti: Su tuo dviračiu nuplaka, par̃plaka kaip aitvaras Užv.
4. refl. menk. atklysti, atsidanginti, atkilti: Parsi̇̀plakė iš kažin kur ir kropa žmonis Skd. Čia mokyto[ja]s iš toliau buvo parsiplãkęs Žr.
pérplakti tr.
1. nupliekti: Vyresnybė Vilniuj visus žmogžudžius ir šeimininkę iškarstė, o tris jų mergas perplakę išsiuntė tiems ponams, kurių buvo buvusios M.Valanč.
2. iš naujo sumaišyti, susukti: Pitliavotų miltų duonelę rūgindavom tris dienas ir kelis kartus parplakdavom Ps.
praplàkti, pràplaka, pràplakė tr.
1. kiaurai, kruvinai prapliekti, pramušti: Teip plakė, kad šonus pràplakė Dr. Pràplaku nugarą K.
^ Tavo liežuvis ne votegas, muno šonus nepraplaks Šts.
2. refl. tr. truputį išsiaštrinti beplojant, ištinti: Prasi̇̀plakiau dalgį da kiek matydamas Krs.
3. prakulti daužant, prablokšti: Praplakti galėsma šviežių rugelių duonai Šts.
4. prabrukti (linų).
| refl. tr.: Motriškos prasiplakė linų tam kartuo Up.
5. šiek tiek paplakti, pramaišyti: Atnešk, motin, kokios kiaušinienės praplãkus Sb.
ǁ refl. tr. kiek atsiskiesti, prisimaišyti: Pačios moteriškosios prasiplaka kalkių ir ištepa be didelio prisiruošimo rš.
6. refl. prasilavinti: Ana iš mažienos aplink ponus passukdė (tarnavo), tai nedaugutuką prasi̇̀plakė Rod.
7. pravažinėti, išgadinti: Vietomis kelias jau praplaktas rš.
priplàkti, pri̇̀plaka, pri̇̀plakė tr.
1. N, J primušti, pričaižyti: Jei tu, kipše, pamaluosi, tave pri̇̀plakam! Krtn. Tėvas gerokai priplakęs išdykėlį rš. Ir ką jis nepriplakė savo tuos arklius – neveža, ir gana BsPIV65.
2. privarginti, prikamuoti, užvaryti: Tokį kelią padaręs, pri̇̀plakiau kojas baisiai Krp. Su juo neažsidėk – tik arklį priplaksi̇̀ Ktk.
| refl.: Mes visai prisi̇̀plakėm Skdv. Pri̇̀splakiau su savais vaikais, o dar̃ reikia su svetimais Arm.
3. priblokšti, priguldyti, prilenkti: Javus pri̇̀plakė lytus visai prie žemės Jrb. Lytaus pryplaktas šienas nespėrus grėbti Ggr. Dabar ir grėbt gerai – nepri̇̀plakta lietaus Pc.
| prk.: Kryžminė priešo ugnis priplakė besitraukiančius kovotojus prie žemės rš.
ǁ refl. prigulti, prisiploti: Prisiplaka prie žemės, kad niekas nepamatytų rš. O margis ir prie žemės prisiplaka, ir aplink bėginėja, ir nasrus laido rš.
4. daug pribrukti: Priplakė linų šūtes Up.
5. bangomis privaryti, priplauti: Negailestinga audra priplakė jo laivelį prie Grenlandijos krantų K.Bor. Prie upelio krantų priplaktos pušų luobos, skiedros rš. Jūros pašaliai y[ra] putų priplakti̇̀ Šts.
6. pagaminti plakant, sukant: Pilną buikelę sviesto pri̇̀plakiau Rš.
7. pablęsti, primaišyti: Burokus miltais pri̇̀plaki Aps. Kam tinka, gali saldžios grietinės priplakti Vd. Dukte, priplak puodą! Prng.
8. prigerti, prisrėbti: Priplakiau putrelės, sotus esu Varn.
| refl.: Kiekvieną turgų judošius prisi̇̀plaka kaip velnias Šv.
9. refl. prisiglausti, prisišlieti: Pri gėlių prisi̇̀plakė, pageltonavo [rankšluosčio] galai Krš. Ramios burės kabojo, prisiplakusios prie stiebų rš.
10. prisigretinti, prilįsti, pritapti, prisipainioti: Kaži koks parejūnas prysi̇̀plakė pry jo Ll. Prisiplaka pri žmogaus su liežuviu, pasku ir smauga žmogų Vvr. Prisiplãkęs buvo toks nevisprotis Krš. Prisi̇̀plakė pri munęs, ka žingsnio negaliu atsitraukti Krš. Prisplakė ir jis prie manę kap netgi gera nauda Mrs. Jisai moka pri kiekvieno viršininko prisiplàkti Up.
| prk.: Prisiplàks kokia liga, i mirsi Krš.
11. refl. su vargu pasiekti: Ledvai prisi̇̀plakiau (priėjau) an jį Ds.
| prk.: Ir jis šiaip taip prisiplakė prie geresnės duonos (prasigyveno) Bsg.

×razplàkti, ràzplaka, ràzplakė (hibr.) tr. išplakti, išmaišyti: Miltus ràzplaka [v]andeny Pb.
suplàkti, sùplaka, sùplakė
1. tr. K primušti, prilupti: Tie žmonės jį plakt ir plakt, jau taip jį suplakė, kad jis vos gyvas SI163. Tu suplakei vaiką su vytimi J. Penkis jaučius pralakė, mane patį suplakė JD49.
ǁ užduoti, sukirsti: Suplak arklius, kad greičiau bėgtų Nm.
^ Žiūri kap į šunį sùplaktą (su panieka) Alk.
| refl. tr.: Šimas susiplakė arklius, manė nematant pralėkti Ašb.
ǁ plakimui suvartoti: Du votegu suplakiau, kol arklį nuvaldžiau Šts.
2. tr. sudaužyti, sutrankyti: Ėdyklę suplaksu už tokias kalbas Šts. Sùplakė mun tą galvą Gršl. Sùplakiau kningas, ant akmenį padėjęs[is], – taip mokyties nenorėjau Šts. Suplàks (nubrūžins) pakojas kruvinai tie pakuliniai Rdn.
| Tai suplakė mane lietus: nei rumbukės sausos neliko (kiaurai permerkė) Sn.
ǁ daužant priploti, prilenkti: Vakar labai lijo, net gėles sùplakė į žemę Rdm. Ledai suplakė derlių rš.
ǁ daužant sunaikinti: Bitės išlenda iš avilio, lietus sùplaka Ds.
3. tr. kalant suploti: Nuo priemaišų apvalyti geležies gabalai būdavo suvirinami ir kūju suplakami į juostas rš. Reiks tą pačią [laikrodžio] spyruoklę suplàkti, naujos nėra Upt.
| Po valandelės pradėjo versti klojimo antrą pusę ir atrado prievaizdą, suplaktą į blyną LTR(Klt).
4. tr. sumušti į plutą, suplūkti: Kai lietus palyja, žemę sùplaka Rdš. Sùplakė lietus [daržą], vė[l] purtinu Dglš. Kai pasėjau, kad davė lytaus, ir suplakė žemę Gs. Išėjus į laukus, priešaky toli buvo matyti baltas, suplaktas takas, vingiais rietęsis kalvon P.Cvir. Paskui kaupo žemė kastuvu gerai suplakama, kad lietaus vanduo greičiau nutekėtų ir į vidų neįsisunktų J.Krišč. Žemė pasidarė kieta ir skambėjo kaip gerai suplakta asla rš.
5. intr. sumosuoti: Vėlyvas paukštis suplakė sparnais rš. Suūžė smarkus vėjas, suplakė medžių šakos rš. Atsargiai maigau tinklą ir kiekvieną kartą krūpteliu, kai suspurda užčiuopta lydeka ar suplaka uodega žiobrys rš.
6. intr. sutuksėti, sutvinksėti, supulsuoti: Vaikystės prisiminimai priversdavo gyviau suplakti širdį J.Avyž. Jurgio širdis smarkiau suplakė J.Marcin.
7. tr. suvarginti, privaryti: Nuvedė turgun, sùplakė karvę i nepardavė Dglš. Žirgą suplaksi, paltą sutepsi, mergelės nepaimsi TDrIV21.
| refl.: Susiplãkęs būsi, par naktį linus mynęs Ggr. Par ilgą kelią ir galva susi̇̀plaka (įskausta, pavargsta) Ps.
8. tr. smarkiai sumaišyti, susukti: Sùplaka tešlą ir palietinius blynus iš žirnainių kepa J. Majonezas suplakamas su pomidorų tyre ir garstyčiomis rš. Salyklą suplakti CII52. Smetonas man bus lengviau suplàktie, nekap tau surinktie Aps.
ǁ suteliūskuoti, sujudinti: Retkarčiais valtis suplaka ramų upės paviršių rš. Suplaka (sukrato) vidurius, po brukį bevažiuojant greitai Plng. Raganos suplaka kiaušinius, ir iš jų viščiukai nebeišsirita (ps.) Kp.
| Nesuplak vidurius tam laikrodžiuo Šts.
| refl.: Susiplakęs pilvas ėmė skaudėti Šts.
| Susplàks (susidaužys) obuoliai [vežant] Strn.
ǁ plakant pagaminti, sumušti:
^ Iš vandens sviesto nesuplaksi Švnč.
| refl.: Greit susi̇̀plakė sviestas Lkm.
9. intr. Klov draugauti, suteikti (su kuo): Petrona su Naste labai sùplaka Sml.
10. refl. susiburti, susimesti: Draugai susiplakdavo į būrį rš. Avys susiplakė į kamuolį ir, galvas sukišusios į vidurį, kažko baugiai laukė A.Vencl. Gėrė susiplakę Šts.
11. refl. šnek. susibičiuliauti: Ir kaip čia anuodu susi̇̀plakė! Skd.
ǁ refl. menk. susidėti bendrai gyventi: Susiplakė su svetimu vyru Plng. Susi̇̀plaka i gyvena Krtn.
12. tr. sujungti, sumaišyti, subendrinti: Tai buvo tikras jų sūnus, kuriame gamta suplakė tėvo apgaulingą geraširdiškumą ir motinos neapykantą žmonėms J.Avyž. Suplàkim mudu savuosius rūpesčius Up. Dėl tos priežasties kelios galūnės suplakamos į vieną EncVIII1364.
| refl.: Susplãkus (sumišusi) mūs kalba Ad.
ǁ supainioti vieną su kitu, neskirti: Kartais socialistinis lenktyniavimas suplakamas su konkurencija (sov.) rš. Kalbos mokslo nereikia suplakti su praktine kalba rš. Aš jus suplakiau su Joniene Kair.
◊ kójas suplàkti tuščiai nueiti, be naudos suvaikščioti: Nuejau, tik kójas sùplakiau ir nieko daugiau negavau Plš.
liežùviais susiplàkti susiplūsti: Mergės susiplakė liežuviais dėl vaikių Šts.
užplàkti, ùžplaka, ùžplakė tr.
1. negyvai užpliekti, užčaižyti: Ponai kiek žmonių negyvai užplakė Žem. Rykštėmis užplakė žmones rš. Man' vieną kartą kone lig smerčiai ažùplakė BM26.
užplaktinai̇̃ adv.: Už vagystę be pasigailėjimo užplaktinai plaks rš.
2. N truputį supliekti, pavaryti: Užplàk biškį arklius J. Užplakė arklį ir nuvažiavo LzP.
| refl. tr.: Arklius užsi̇̀plakė ir lekia per vartus Alk.
3. daužant užmušti: Vaiką užplakė ledai rš. Su nageliais sudraskysiu, su auselėmis užplaksiu BsPIII94. Da[r] užplàks tas lytus žąsukus Gs.
ǁ daužant išguldyti, suniokoti: Ka lijo, viedrais pylė, daržus ùžplakė Grš. Kukurūzai šiuosmet neužaugo, lietus ùžplakė Rdš.
4. sunkiai, vargingai uždirbti: Kartais nieko neùžplaki, o kartais ir gerai uždirbi Brb. Kraujas pro burną prasiveržia, kol dolerį užplaki P.Cvir.
5. refl. Prng būti labai užimtam: Ana jau labai ažsiplãkus su darbais Str. Kada nenueik in taũ, tu vis darbuos ažsiplãkus, nepastovi nė minutelės Krd.
6. kalant suvaryti, užlyginti (paviršių): Užplak vinį, kad rankos neįsidrėkstum Ėr. Vinis kišdavo į skyles, iš apačios prilaikydavo ir užplakdavo galvutes J.Dov.
7. refl. būti plojamam, tinamam: Dalgės ašmenys užsi̇̀plaka iš vienos pusės, o galandasi iš abiejų pusių Dt.
8. padaryti plutą, suplūkti: Jeigu akėjimu žemę per daug sutrupinsim, dulkėmis paversime, tai paskui pirmutinis lietus ją užplaks, padarys plutą J.Krišč. Bulves pasodinau prieš lietų, maniau, kad užplàks, ale neùžplakė Glv. Lietus ùžplakė vasarojų, nedygs, jei neatakėsi Ėr.
| refl.: Užsi̇̀plakės žemė, blogas lytus Užv.
9. su suodina virvele mušant pažymėti tiesią liniją: Ùžplakė rąstą lentoms pjauti Žg.
| refl.: Neužsiplãkus koks čia tašymas Erž.
10. užmaišyti, užblęsti: Liepė atnešt miltų ir ùžplakė plėčkelėj Dkšt. Motina ragaišį užplakė J.Paukš. Gaspadinė blogai šuniui duoda ėst: ašakų kokių užplaka LTR.
◊ liežùviais užplàkti Bsg suniekinti, pasmerkti: Bobos praeiti nebeduoda, pasiruošusios liežuviais užplakti rš.

Daugiau informacijos

nuvarinė́ti

Apibrėžtis

1 varinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. KBII196, K, Š, Rtr, FrnW, KŽ, DŽ, LzŽ; R, MŽ, Sut, M, L
1. iter. dem. 1 varyti 1: Te girdyt varinė́j[o] karves Dv. Kiaules varinė́jo iš ūlyčios du piemenys Kp. Toli varinė́t karvę negerai Nmč. Vištas varinė́ja in oro, vištos džiaugiasi Dv. Kokį seną pasamdo, tai tas užstovas, kamandierius, o mes varinė́jam gyvulius, aplink einam Skp. Jis pradėjo varinėt ton skrynutėn gyvulius LTR(Ldk).
| refl. K.
ǁ N Rudenį reikia kult, žiemą – arkliai varinė́t ant maniežų Ūd. Kas tingėdavo kultuvu kult [sėmenis], tai varinė́davo varinė́davo arklį Vdn. Reikė[jo] varinė́t arkliai (molį minkant): surišam po du ir varinė́jam vienus paskui kitą Kp. Tus žiūro, varinė́ja arklius, kad gerai traukt [sukdami maniežą] Kpč. Porą arklių varinėja per tais žirniais Prng. Taip tus arklelius i varinė́s par visą dieną Varn. Tu varinė́k [arklius], o aš plūgą laikysu End.
ǁ DŽ Kadangi buvo tokia darbymetė, mėšlavežtis, tai tėvas, pasitaręs su motina, prikėlė iš seklyčios Uršuliutę ir liepė jai vietoj Alenos varinėti mėšlo vežimus A.Vien. Tėvas mėžia, sūnus valkčius varinė́ja Srv.
ǁ Ilgai kare buvo, toli žirgus varinėjo V.Krėv. Ne del vynelio žirgelius varinėjom KrvD38.
ǁ vaikyti, gainioti: Nu i tada ėmė varinė́t, tik gaudyt, mėtyt smėliu bites Smal. Alkanas šuva – kažkur varinė́j[o] kiškius Lz. Nevarinė́k kačiuko Dv. Varinė́jau varinė́jau karvę, kad prasbezdėt – visa iškelta Klt. Jis varinėja pryšų pryšais gyvuolius be reikalo J.
| prk.: Motiną mintys varinėjo iš kampo į kampą J.Mik.
| refl. tr.: Tai anas itą šunį varinėjos po laukus LzŽ. Veizu, ka čia ne mūso tie arkliai, aš varinė́siuos! Skd. Dabar gi visi varinė́simės tas kiaules, visi Lz. Vakarą anas varinėjas tą gaidį po trobą arba po karčemą LTR.
^ Tai ko tu nori, kap šuva blusas varinė́damas Dv.
ǁ baidyti: Arklys ginasi, uodega varinė́ja varmus Lz.
ǁ NdŽ ganyti: Šešių metų buvau, kada pradėjau žąsis varinė́ti Klk. Nuog ledo lig ledo eik tu (piemenie), varinė́k tas karves Drsk. Tvorą prie gurbo pritveria, ir nebereikėdavo varinė́t [kiaulių] Kvr. Varinė́jau varinė́jau aš juos, dabojau dabojau šituos ančiokus – išnešiojo varnos Klt. Kas tę karvukę varinė́ja po kalną? Drsk. Kam jūs varinė́jat [gyvulius] po tais miežiais? Grv. Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinė́ti K.Donel.
| refl. tr.: Agotė varinėjosi bandą papūdymiais Žem. Piemenukai varinėjasi paraisčiu avytes LTR(Lp).
2. → 1 varyti 3: Negražu motka varinė́t DrskŽ. Broliai ne tėvas, varinė́j[o] visur [netekėjusią seserį] Šlčn. Nu taip jau ir varinė́davo ans anus to vandens Kv. Nemokėjo nieko, ale tep varinė́jo in darbą Aps. Nėkas nenorėjo eiti į darbą, gaudavom varinė́ti eiti po butus Šv. Parvežė kokį piemenį, sako, muni, seną žmogų, ir varinė́s Varn. Senas nebturi̇̀ savo valios, esi varinė́jamas Jdr. Tas vaikelis nekaltas, varinėjamas, mušamas buvo Ps. Svečiai lygos, varinėjo kits kitą į užstalį Žem. Dalys visiems išmokėtos – ponia vartysies minkštuose krėsluose ir varinėsi šeimyną M.Katil. Kelių taisyti ir žvyro vežti žmonės nuolat varinėjami Pt. Dabar esi žmogus varinė́jamas, o teip nieko, gerai Sug.
^ Varinė́ja kaip arklį numuštą Rdn.
ǁ Vėl viesėn visus varinė́ja (iš vienkiemių į gyvenvietę varo) Zt.
3. P, Sln, Dv, Grv, Upn → 1 varyti 4: Nieko aš nevarinė́ju iš trobos DrskŽ. Sa[vo] pirkion gyventai, niekas nevarinė́t, o čia (mieste) vis užkliuvęs Onš. Pri vokyčių ta tus varinė́jo ten į Latviją Akm. Nepapratusi už durių varinė́ti, nė marčios nevarysu Krš. Aš šarkos in žiemą nevarinė́ju nuo lesalo Aps. O įėjęs bažnyčion pradėjo varinėt oran parduodančius joj bylodamas DP309.
| prk.: Einu par svietą varinė́damas velnius iš dvarų BM281(Šlv).
4. → 1 varyti 5: Šeriai vaiku[i]: pirty su muilu varinėja LMD(Sln).
ǁ Ryto pieno išgertau, greitoj varinė́t ik devinto rąsto Drsk.
ǁ Narius varinė́[ja] senatvia, surieta žmogų Krš. Jau trisdešimt metų nariukus varinė́[ja] Krž. Žmonai kaulus pradėjo varinė́t Grnk.
5. tr. stumdyti: Jis nenusiimdavo kepurės ir varinėdavo tarp pirštų suvertas kaladėles J.Ap. Su lazda akmenų nevarinė́jai, iš medžio daugiau buvo toj kiaulė (apie piemenų žaidimą) Vlk. Jis varinė́[ja] po puodynę tą smetoną Jrb. To šaudyklėlė bėga an šę, ant tę, su ranka varinė́ji vis PnmŽ. Varinė́ju varinė́ju po dančiais duoną Aps. Mato Stankus, kaip vel[nia]s jaunai mergei su uodega raides po kningas varinė́[ja] Vkš.
| refl.: Dalgis taip plonai iškaltas, kad ašmenys ant nago varinė́jas (lankstosi) Ll.
ǁ sustūminėti į vieną vietą: Tu ne tep varinė́ji šieną Dglš. Vedu varinė́jov į pakūges [šieną] Plt. Parjojęs švilptelėjo – viskas prapuolė, o pats pasiėmęs lopetą dumblą varinėja LTR(Vlkv).
ǁ refl. braukyti: Pradėjau varinė́ties [ranka] po kankles, ieškoti maliodijos Klm.
ǁ NdŽ, DrskŽ versti tekėti, cirkuliuoti: Uždevė vaistų, ka kraujį geriau varinė̃tų Krš. Tos tabletės, ką kraują varinė́ja Žln. Krevauninkų arbatą gera nū nervų – kraują varinė́[ja] Vkš. Jeigu kuri vieta dideliai skausta, tą vietą reik patepti su kamparu: kamparas kraują varinė́ja – mažiau skausta Vkš.
| Ta pati širdis varinėja medžių syvus B.Radz.
| refl.: Seno krau[ja]s menkai varinė́jas, i gerai kailiniukai vasarą Krš.
| Vaistai pradeda varinė́ties, šilta šilta Grd.
ǁ gamtos stichijų jėga nešioti, stumdyti; plukdyti: Marėse varinėjami ledai prš.
ǁ BŽ296 irkluojant, valdant gabenti, plukdyti: Medžius Nemunu varinėja V.Kudir. Čia (upėje) ir kalades varinė́ja Bn. Norė[ja]u troptus (sielius) varinė́t, tep gera gera buvo Drsk.
ǁ irkluoti: Varinėja luotelį, gaudo žuvis LTR(Rod).
ǁ refl. irkluojant plaukyti: Nekur jie varinė́jasi, anoj pusėj upės Skr.
ǁ pučiant plaikstyti, šiaušti: Reikia užsisegt kitą suknelę, bo šitą vėjas varinė́ja Nč. Rugius vėjas varinė́jo LzŽ. Smarkus vėjas varinė́jo putotas bangas NdŽ.
ǁ pučiant nešioti: Varinė́j[o] mane, varinė́j[o] [vėjas], paka aš neattrūkau (ps.) LKKIII201(Lz). Tie yra debesiai be vandenio, kuriuos varinėja vėjas šen ir ten Ch1Jd1,2.
| Ant varinėjamos smilties nekimba inkaras rš.
| refl.: Oras varžos, varinėjas, kaitos taip, kad kyla ir vėjas rš.
6. iter. dem. 1 varyti 8: Su mašina jai gera siūt: varinė́ja ir varinė́ja atsisėdus Jnšk. Su vindu varinėjo mašynos rulį (vairą) Klp. Laikrodis be garso kairėn ir dešinėn varinėjo švytuoklę K.Jank.
ǁ persukinėti, pertvarkyti: Dabar valdžia tuos valandas kaip nori, teip varinė́ja Mžš.
7. žr. 1 varyti 9: Kai sniegelį varinėja, tai žolelė landinėja LTR(Slk).
8. iter. dem. 1 varyti 10.
ǁ Neduosim vaikus mušinėti, į ligas varinėti, ne taip lengvai užauginom Žem.
ǁ šalinti kokią (ppr. blogą) būklę ar būseną: Tos žolės skausmą varinė́ja DŽ.
9. B, N, DŽ, NdŽ, Lt ariant daryti tarplysvius, vagoti: Jonas varinė́ja tarplysius, kur pasėta rugiai Žvr. Varinė́tos bulbės – kašikų kašikai (geras derlius) Drsk. Žagrukė maža, medinė, bulvėm varinė́t LKT374(Rdm). Du kartu, būlo, varinė́ji bulbes, vargsti DrskŽ.
^ Ar čia bernas vagą varinėjo, ar čia kiaulė snukiu knisinėjo KrvP(Ndz).
ǁ atarinėti vagas (kasant bulves): Turbūt su talka kas, kad dviem poromi arklių bulves varinė́ja Lš. Kap kas varinė́ja bulbes, kap kas kapliais kasa Mrc.
10. iter. dem. 1 varyti 12: Visi trys susdėjom ir varinė́jom vilkų bilietais Pnd. Rimas ka varinė́ja, sucypia tik [mašina] Ps.
ǁ Vargingai šienavo, atatupstą traktorių varinė́jo varinė́jo, urstė urstė Klt.
ǁ vairuojant vaginėti (važiavimo priemones): Sūnų kaip kokia liga apniko varinėti svetimas mašinas rš.
ǁ refl. tr. DŽ, Žg, Grk: Daėdė tavę varinė́tis, jei nori, gerk Drsk. Parejau viena – ko vaiką varinė́suos Rdn. O cigonės ta varinė́jos žmonis po Kalvariją Sd. Vyras nu pat ryto po restoranus, o pati varinė́jas aną iš paskuo Vkš. Paskui bočį labai varinė́jasi, neatsiliekti LKKXIV201(Zt). Tie vištalukai varinė́jas dar tą motyną, o ana nė iš tolo nebiprisiema End. Varinė́jas muni žąsys, nepaleida, nora lesti Dr.
ǁ refl. prk. merginti: Septynis metus varinė́jos, kol kaip kirminas įkando ir paejo šalin Šv. Tas pasiuto varinė́ties iš paskos – ir prisitaisė Trk.
11. refl. iter. dem. 1 varyti 14 (refl.): Varinė́sys varinė́sys, kol gausi gyvoliuo pievikės Rdn. Varinė́jas, uždirba piningų Vn.
12. iter. dem. 1 varyti 16.
| refl. tr.: Varinė́jas vyras motrišką DūnŽ.
| prk.: Varinė́josi varinė́josi vienas vieną, nesutiko [Lietuva su Lenkija] DrskŽ.
13. iter. dem. 1 varyti 19: Nustvers ir nereiks varinė́t samagoną Drsk.
| refl. tr.: Varinė́jas žmonys šnapšiuką, negėrę negalia nusitūrėti Krš.
14. žr. 1 varyti 21: Pilvas zurgia, maršus varinė́ja Jrb. Neserga, tik nervas varinė́ja (irzliai elgiasi) mūso poni Šts. Durnystas varinė́[ja] (kvailioja) tokie žiopliukai – duodas, pešas Krš. Ne meldas, ale juokus varinė́[ja] (juokauja) Krš. Šposus nevarinė́k, sėdėk ramiai Vn. Žinai, žmonys padūkę: kol sveiki, kol jauni, tai kerštus varinė́ja vienas kitam Jrb. Nori prieš kitus pasirodyt, mandrystes varinė́ja Jnš. Tas vaikiukas pakipšnus, mandrystes varinė́[ja] Eig. Madų tų nevarinė́jo Ar. Tėvas madas varinė́[ja], ką tu su juo! Jrb. O ta dainas varinė́[ja] visokias Nmk. Tokios rupūžės tokias lojynes varinė́ja Kbr. Klausinė[ja], o po tam kalbas varinė́[ja] Krš. Klausos, o paskiau liežuvius varinė́[ja] Krš. Su tėvais jau visokius ginčus varinė́[ja], nepasiduoda Trš. Vyrai palitikas varinė́jat, tilivizorių ganot, o aš šliaužu Rdn.
| Mano Maušius didelius reikalus javais varinė́ja Db.
| refl. tr.: Visi ponystų varinė́jas, nora tik kumbinuoti Krš.
15. vadovauti šokant: Kad moka ji varinė́t vyro vietoj šokant Pl.
◊ ámbas varinė́ti Jnš būti užsispyrusiam.
ántis varinė́ti Alv šlitiniuoti, griuvinėti (apie girtą žmogų): Jau atkrepalioja iš miestelio ir mūsų tėvas, keliu antis varinėdamas Jž. ×
bi̇́esus varinė́ti netinkamai elgtis, išdaigauti: Paskui visokių biesų i varinė́davai, ka mokytis neleido toliau Smln.
čióringes varinė́ti niekus plepėti: Čióringes tik varinė́jat! Plk.
Diẽvą (Pondiẽvą) varinė́ti į mẽdį per daug reikalauti, priekaištauti: Ko trūkstam, ko negyvenam, nevarinė́kiam Diẽvo į mẽdį Krš. Tylėkiat, nevarinė́kiat Pondiẽvo į mẽdį Pvn.
kiaũlę (kiaulelès) varinė́ti žaisti tokį vaikų žaidimą: Kerėplą mušam, kiaũlę varinė́sam Akm. Lazdeles pasiimam, padarom tokį ritinaitį ir tas kiaulelès varinė́jam LKT389(Rtn). Einam kiaulẽlės varinė́t Rdm.
nãravas (ni̇̀kį) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Visi tik laksto aplinkuo, o ana tik nãravas varinė́[ja] Rdn. Ėsk tik nikio nevarinėjęs, – subarė motina vaiką rš.
óžius varinė́ti
1. Ps, Mrj, Skr, Gs, Jnš užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Óžius varinė́t pradeda jau, o dar be kelnių vaikas Šts. Užkirsk su rykštike, neleisk ožių̃ varinė́ti KlK9,75(Krš).
2. Šl pykti: Kad ji óžius varinė́ja an savo kaimynų Al.
3. Grv vemti: Koks gi čia miegas, kai anas kaip velnias óžius varinė́ja Ant.

pasiuti̇̀mą (pasiutimùs) varinė́ti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Eik valgyt – užteks čia tau pasiuti̇̀mą varinė́t Rs. Pasiuti̇̀mą varinė́[ja] [vaikas], neėda Krš. Tokie mažileliai jau pasiutimùs varinė́[ja], nepasiduoda Krš.
póras varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Poràs varinė́ja: sėdi pora, klausia – ar gera pora Kpč. ×
susiẽdą varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Susėdę varinė́jom susiẽdą DrskŽ.
týčias (týčius) varinė́ti tyčia ką sakyti, daryti: Tai týčias varinė́ja Snt. Ką tu čia su manim týčius varinė́ji, aš tau ne piemuo! Jrb.
už nósies (nósės) varinė́ti apgaudinėti, mulkinti: Sena, ir varinė́[ja] už nósės Krš.
vélnius (velniukùs) varinė́ti Ub, Jdr
1. netinkamai elgtis, išdaigauti: Paleidai [vaiką] nu skreito, jau toks ir pradeda vélnius varinė́ti Krš. Tokie tie proteliai, tik siunta, velniukùs varinė́[ja] Rdn.
2. NmŽ užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Tai ka ji vélnius varinė́ja, nieko nevalgo Jrb.
3. sukčiauti: Tas irgi kokius vélnius varinė́ja – skolos jau kada neatiduoda Lkč.
4. keiktis: Kalbėk kaip žmogus, o velnių̃ čia nevarinė́k Ant. ×

vė́žius varinė́ti papekliai̇̃s likti nevedusiam (netekėjusiai): Ta jau varinė́s vė́žius papekliai̇̃s Trk.
žąsi̇̀s (žąsýčius, žąsiukùs JII96) varinė́ti Glv, Gršl svirduliuojamai eiti girtam: Eidavo namo linksmai dainuodamas ir žąseles varinėdamas V.Krėv. Pareita mūsų tėvelis žąsýčius varinė́damas Yl. Eina žąsiukùs varinė́damas Klvr.
žvirblẽlį varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Atsimenu, žvirblẽlį varinė́jom: kap apsisuks, kap griūna! DrskŽ.
1 apvarinė́ti tr. K
1. LzŽ bent kiek nubaidyti, apnaikinti: Žukų buvo an bulbų, ale kąsnį apvarinė́jom LKKXXIX183(Lz).
2. iter. dem. 1 apvaryti 5.
ǁ Bačkos cypa lankais apvarinė́tos Pvn.
3. Vlkv, Skr, Kpč, Rmš iter. dem. 1 apvaryti 6.
ǁ Išvarinė́ja bulbas, kai kasa, o apvarinė́ja, kai metas kapliuot Db. Su žambiais reikėjo tą sėjimą apvarinė́ti Sd.
| refl. tr.: Mes jau bulves apsivarinė́jom Lp. Apsivarinė́jom daržus ir visa DrskŽ.
ǁ užkasinėti, užžarstyti: Pakasė piningus ir apvarinė́jo žemėms Nt. Apvarinė́ju su pelenais ugnelę ir pasakau: šventa, šviesi gabija, atsilsėk Šts.
1 atvarinė́ti tr. K; SD1105, SD110
1. K iter. dem. 1 atvaryti 1.
| refl. tr. K.
2. žr. 1 atvaryti 1: Jau piemuva atvarinė́ja [karves] Pls. Bočia atvarinė́jo gyvį pavakarėn LzŽ.
| refl. tr. K: Kad atsivarinė́ju kiaules nūnai, tai nėra jau jos Dv.
3. atmetinėti į šalį: Ta mergaitė tegu nu [kuliamosios mašinos] subinės šiaudus atvarinė́[ja] Slnt.
1 įvarinė́ti
1. K, KI361, NdŽ, KŽ; M iter. dem. 1 įvaryti 1.
| refl. K.
2. žr. 1 įvaryti 6.
| refl.: Buksa kaladukėn insivarinė́ja Btrm.
1 išvarinė́ti tr. K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ, LzŽ, DrskŽ
1. Š, Grv, Btrm iter. dem. 1 išvaryti 1: Išvarinė́k gyvolius į ganyklą visus J. Čia bobutė vėl bėga, išvarinėja pati gyvulius, kiaules V.Krėv.
| refl. tr.: Nebeliko jokių gyvulių – visus juos vokiečiai išsivarinėjo ar papjovę suvalgė A.Vencl.
2. žr. 1 išvaryti 1: Užsimiegojo ma[no] piemuo, neišvarinė́ja karvių LKT356(Šumskas). Baltrų dar šį tą išnešė ir gyvulius išvarinėjo Ašb. Kap išvarinė́j[o] karves iš tvarto pirmąkart, tai apvirė delia piemenio pie kiek pautų LzŽ.
| refl. tr.: Avis išsivarinė́j[o] skerdžiu[i] kožnas DrskŽ.
ǁ išvažiuoti stumiant: Kur dviratį išvarinė́t po tokius kelelius Rmš.
3. S.Dauk, K, NdŽ, Mžš, Zt iter. dem. 1 išvaryti 4: Muzikantai griežia, visi šoka, duoda garo, nė išvarinėjami nesiduoda Žem. Ateina vasara, vėl tėvas visus klaiman gult išvarinė̃s Ds. O inejęs į bažnyčią pradėjo išvarinėt parduodančius ir perkančius anoje GNLuk19,45.
| prk.: Anuo metu Jėzus išvarinėjo velnį I. Ar ne per vardą tavo pranašavome, ar ne per vardą tavo čartus išvarinėjome? VlnE97. Turėtų [mokytiniai] valdžią gydyt ligas ir išvarinėt velnius Ch1Mr3,15. Gundės vieną kartą Liuteris velino išvarinėt DP459.
| refl. tr. K: Banditai kieksyk išsivarinė́jo iš gryčios, baidė Grv. Išsivarinė́ji laukan kiaules Kp.
ǁ Kaimus buvo išvarinė́ję į viensėdžius, o daba varo į krūvą Tl.
ǁ Išvarinėjo vyskupus, kurie jam nepatiko Gmž.
4. žr. 1 išvaryti 4: Tas gi sūnus dairosi – što, jį išvarinė́ja iš pirkios! LKKII218(Lz). Nenukalbės ir neišvarinė̃s jų niekas JnšM. Aš nebuvau tenai, kap juos išvarinė́jo Ad. Mane iš šito namo išvarinė́j[o] Žrm.
ǁ refl. išeiti: Kur tos bobos išsivarinėjo, kad nė vienos nėr Pls.
5. žr. 1 išvaryti 5: Jo neišvarinė́si in darbą Vrn.
6. žr. 1 išvaryti 8: Trąšas išvarinė́jo iš karvidžių Dv.
7. Rm iter. dem. 1 išvaryti 9.
ǁ Vėjas duoda ir duoda antra diena, debesis visus išvarinė̃s Ob.
8. Erž, Vrn iter. dem. 1 išvaryti 10: Baisus ramatas, išvarinė́jo kaulus Čk. Susukta, išvarinė́ti visi kauleliai Krš. Rankos išvarinė́tos Krž. Kẽliai išvarinė́ti, deda visokius kumpresus Rdn. Mama ramatikuota buvo, pirštai išvarinė́ti Vdk.
ǁ Veizėk, kaip akmenai [važiuojančių mašinų] išvarinė́ti iš vietos Krž.
| Išvarinė́ji, išnarstai su peiliuku [vyšnių] kauliukus Jd.
ǁ išsklaidyti, paskleisti: Dažant reikia dažus tepti plonu sluoksniu, teptuku vienodai išvarinėti ir išlyginti rš.
9. tr. išpūsti, iškelti; plg. 1 išvaryti 10: Pilvas puška, kai mielių išvarinė́jamas Rod. Ot pastiko mielės geros, ogi pyragus akysa išvarinė́ja Rod.
| refl.: Gyslos rankų išsivarinė́jusios Grd.
ǁ išberti: Ižvarinė́j[o] visą adra DrskŽ.
10. Klm, Rk, Ds iter. dem. 1 išvaryti 11: Sušalęs pareini, užgeri [degtinės], kad kraują ižvarinė́t DrskŽ. Ponas žino, kad dabar jis gali ilgai neužmigti, jei valandėlę nepasivaikščios ir neišvarinės sąnariuose kraujo V.Myk-Put.
11. iter. dem. 1 išvaryti 12: Davė daktaras vaistų vočiai išvarinė́t Ds. Medlievos žievės pritvertos putmenis išvarinė́[ja] Šts. Votį taigi šutina, kad išvarinė́tų Sdk.
12. DŽ iter. dem. 1 išvaryti 13: Arbatelė visų geriausiai – visas ligas išvarinė́[ja] End. Ligas išvarinė́ti stabuklininkai moka Krš.
13. B, R, R43, MŽ, MŽ57, N, JV275, LMD(Zp), Grž, Grš iter. dem. 1 išvaryti 14.
ǁ [Plūgas] verčia in abu šonu, kur bulbom ižvarinė́t DrskŽ. Kas man bulbes ižvarinė̃s – vaikai ižvažiav[o] Drsk. Baugu, kad n’imtų lyt – visas rugių laukas tebėra neišvarinė́tas Stak. Kap rugius pasėji, reikia vagas išvarinė́t Rod. Pavakare išvarinė́k rugius, rytoj gali lyt Snt. Bernas kviečius sėjo, n’išvarinėjo, su vandeniu apleido RD185.
ǁ DŽ, Lš atarinėti vagas (kasant bulves): O dar išvarinė́jo, mes tik žarstom pieskas [rinkdami bulves] Dg. Jau dešimtį vagų išvarinėjau, galit eiti kasti Mžk.
| Visai siaura [rėžyje] – išvarinė́ta, išsukinėta Drsk.
ǁ išrausti: Kurmiai išvarinė́ja žemę, tai nė pjaut nesekas Rod.
| Laukus, kur buvo bjaurūs (šlapi), tum triūbum išvarinė́jo, gal jau daba ir augs [javai] LKT153(Sk).
14. žr. 1 išvaryti 16.
ǁ Ižvarinė́jo šnapso, turėjom [sodžiuj] tokią mergšę DrskŽ.
15. Jnšk iter. dem. 1 išvaryti 19.
ǁ Pamatau raštą, pradedu varinėti varinėti ir išvarinė́ju, ir išaudu Yl.
ǁ išsiuvinėti: Pasiemi adatą, tankiai va peltakėlis, gražiai išvarinė́ji, būdavo Ppl.
16. žr. 1 išvaryti 21.
ǁ Pirmiau išvarinė́jo po tris šimtus darbadienių Vlk.
17. išleisti, apvesdinti (duodant turto): Mama išvarinė́jo visitelius [vaikus] vargingai Grd.
18. žr. 1 išvaryti 23.
ǁ Kokias tu dainų gaidas išdirbinėji, išvarinė́ji? Ar.
◊ vélnius išvarinė́ti kelti barnius: Ką ji yra išvarinė́jusi – visokių velnių̃ Vn.
vabalai̇̃ pil̃vą išvarinė́ja Šts norisi valgyti.
1 nuvarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ; N iter. dem. 1 nuvaryti:
1. refl. Visi nusvarinė́jo [gyvulius į ganyklą] Lp.
2. Nuvarinėti pagalį paėmus nematai tuos išdykėlius Žem. Eik, nuvarinė́k žąsis nuo avižų! Grž.
3. žr. 1 nuvaryti 2: Darže jų (vabalų) daug buvo, nuvarinė́jom LKKXXIX184(Lz).
4. iter. dem. 1 nuvaryti 18: Kaltūnas gi, sakė, nagus nuvarinė́ja Upn.
5. ŠT3, Dg iter. dem. 1 nuvaryti 21: Taip varinėdamas tą arklį tikrai nuvarinė́si DŽ. Ponai nuvarinė́[ja] darbininkus, tarnaites Lnk.
| refl.: Taigi karvės tik nusivarinė́ja, o te teip išėsta, krūmuos ganykla Slm.
6. DŽ ištrypti: Nuvarinėjo visas avižas terpūkelėj Knv.
1 panusivarinė́ti (dial.) tr. visus nusivaryti: Panusvarinė́jo avis Dv.
1 pavarinė́ti tr. K, DŽ1, KŽ
1. Dbk, Lp žr. 1 varinėti 1.
ǁ Galėdavo arklį ir vaikas pavarinė́t (minant linus) Alz. Bočia aria, o sūnus pavarinė́ja arklį LzŽ.
^ Bėda bėdą veja, bėda pavarinėja KrvP(Drsk).
ǁ LKKII217(Lz) Blogai, ka jau pradeda par nasrus mėšlai dribt [išputusiam gyvuliui], nebepavarinė́si, ka jis (gyvulys) nebenoria eit Pšš. Teip pavarinė́jom [išputusią karvę], tai grįžtę padegutuojam, įspraudžiam [į snukį] Skp. Karvutę pavarinėjo po kiemą, paplakė šonus rykštele M.Katil.
ǁ Aptvarai aptverti būs, išvarysi kiaules, pavarinė́si Sd. Vaikai pavarinė̃s karves LKKIX205(Dv). Kiaules reikėjo pavarinėt dar porą metų! J.Balt.
2. Vvs iter. dem. 1 pavaryti 3: Našlaitėlę kas nuog saũ pavarinė́ja Rod. Ka jau nebūčia tikus [samdinė], gal mane būt pavarinė́ję Pš.
3. iter. dem. 1 pavaryti 14: Pri gyvenimo vyrai pavarinė́jami Krš. Botagą turėjo ilgą, pats neganydavo, tik vaikus pavarinė́davo Dgč. Uždėjo jį žmonis pavarinė́ti Vn.
| Da biskį juos pavarinė́ju, dar per laikraštį, tai da sumoka [bendrovė] Žž.
| prk.: [Lietus] pavarinė́ja svietelį: su šienu reikia krutėt Ad.
| refl. tr.: Pasivarinėdamas kremta muni vyras ir kremta Šts.
4. iter. dem. 1 pavaryti 4.
ǁ refl.: Su traktoriuku pasivarinė́[ja], vis kapeiką užsivaro Rdn.
ǁ refl.: Vyrai išėjo po pietų į Nemuną pasivarinė́t Skr.
5. iter. dem. 1 pavaryti 5: Pavarinė́ji šiaudus, kopi in viršų DrskŽ. Gerai padengei, pavarinė́jai pavarinė́jai, vėl denk, kaip matai apdengsi stogą Všv. Strikauka lygina ir pavarinė́ja šiaudus, kad būt gražus ir lygus dangtis Dv. Ledas nedikčiai storas, tankiai mažų akikių (ekečių) tam tinkluo pavarinė́ti End. Rašalo negal įtraukti – negal tos pompelės pavarinė́ti Pln. Svarsčius pavarinė́ti NdŽ. Narstytinės nytys yr pavarinė́jamos Varn.
| Bačkai reikia pavarinė́t lankus, kad netekėtų Rm.
| prk.: Mudu su senučiuku i šaškes pavarinė́sam (pažaisime) Krp.
^ Dalgį pavarinėsi – valgiu nesibjaurėsi, bus gardi ir sausa duona KrvP.
6. priversti greičiau tekėti, cirkuliuoti: Išgerk [degtinės], kraujį pavarinė́s Krš.
7. Al žr. 1 varinėti 9.
ǁ Dėku, ką bulbes pavarinė́jai DrskŽ. Regiu – pavarinė́tos bulbos Ad.
8. žr. 1 pavaryti 11.
ǁ Šilima ir liūtys sparčiai augalus pavarinė́ja Nč.
9. žr. 1 varinėti 14: Aš tau pavarinė́siu piktumus! Snt.
10. refl. ieškoti priekabių: Tai ko dar tu čia pasvarinė́ji?! Lp.
◊ týčias pavarinė́ti tyčia ką sakyti ar daryti: Aš tau týčias pavarinė́siu! Snt.
už nósies (nósės) pavarinė́ti apgaudinėti: Pasiutęs, to senio už nósės nepavarinė́s! Krš.
1 ×padvarinė́ti (hibr.) tr.
1. varyti prie ko: Piemuoj padvarinė́ja telaičius gyviop LzŽ. Reikia karvę padvarinė́t zaras pas bernuką Zt.
2. refl. irtis: [Žuvys] padsivarinė́ja asčiukais (pelekais) itais LzŽ.
1 parvarinė́ti K, KI361, NdŽ, KŽ iter. dem. 1 parvaryti.
| refl. NdŽ.
1 pérvarinėti K, KŽ iter. dem. 1 pervaryti.
1 pravarinė́ti tr. K, KŽ, LzŽ
1. Ds pagainioti: Pravarinėjau, pragainiojau karvę, ir atsileido išpūtimas Vvr.
×2. žr. 1 pravaryti 4: Valdyba pravarinėjo klebonus Gmž. Jau pravarinė́ja (iškeldina) iš Pasalių Lz.
×3. (sl.) ginti šalin: Pravarinė́ju [muses] ir niekap nepravarau Žrm.
×4. (sl.) raginti, liepti ką daryti: Rinksiu visa, rinksiu (valgysiu) – nereikia pravarinė́t! Lz.
5. priversti cirkuliuoti: Valdišką mundurą parduok, bet kvortą po pirties išmauk, pasiutusį kraują pravarinėk rš. Apypietėm jis bando pravarinėti vandenį naujuoju vamzdynu rš.
6. iter. dem. 1 pravaryti 8: Vėjas gal tuos debesis kiek pravarinė̃s Lnkv.
1 ×išpravarinė́ti (sl.) tr. išvaikyti: Tep ateina milicija, išpravarinė́j[a] LKKXXIX183(Lz).
1 privarinė́ti tr. K, NdŽ, KŽ, LzŽ; SD1149
1. refl. priartėti prie ko nors; nuvykti; žr. 1 privaryti 2 (refl.): Niekap nedasrinkau prisivarinė́t Vilniun LzŽ.
2. žr. 1 privaryti 15: Neprivarinė́k manęs, kaimyn. – Atduok ir atduok, – kap bus laikas, kap turėsiu, tai ir atduosiu Rod. Jeigu svečias yra, reikia privarinė́tie: – Ėsk, ėsk! Zt. Jo nereikia privarinė́t valgyt LzŽ. Sakyk, kas jus privarinė́ja tep darbuit daugį Azr.
| O jei susims muštis, in zgadą nėr kam privarinė́t Šč.
3. refl. tr. DŽ daug atarti kasant: Kad prisivarinė́jom bulbių, tai iki sutemų neiškasim vagų Lp.
4. daug ko nors sukimšti, prigrūsti: Sprogymes aslo[je] privarinė́[ja] molio ir suplūka Vkš.
5. daug papasakoti: Vakar dėdė aplankė, tai istorijų privarinė́jo Gl.
6. pučiant atnešti (apie vėją), atpūsti: Kad ana šiltumos privarinė́tų Zt.
1 ×razvarinė́ti (hibr.) tr.
1. žr. 1 razvaryti 1: Manę sūnus nerazvarinė́ja, unūkai škadina Lz.
2. sklaidyti, blaškyti: Mergų sukneles vėjas razvarinė́ja Arm.
1 suvarinė́ti K, J, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; R, MŽ, N
1. Slv, Dg, Krm iter. dem. 1 suvaryti 1: Jis (piemuo) ir dirbo su vyrais, o vakare dar pristatė suvarinėti karvių iš dobilienos M.Katil. [Ganomos] žąsės leka po vieną, ne karvė – nesušauksi; kol anas suvarinė́ji į kupetą, turi lakstyti Krž. Suvarinėjo visus šernus in krūvą ir parginė namo BsPIII242. Ji suvarinė́jo žąsis tvartan NdŽ. Ar paukščius jau suvarinė́jai? Slv.
^ Adomienė surenka žodžius, lyg avis suvarinėja būrin L.Dovyd.
| refl. tr.: Onelė susivarinė́jusi vėl gano pūdyme NdŽ. Vakarui užėjus, bėgo greitai namo prie gyvuolių susivarinėti Sln.
2. J žr. 1 suvaryti 1: Da gerai, kad supančioti [paršai], o kad ne – suvarinėt reikia Btrm. Tę visas sodžius suvarinė́j[a] tvartan [avis] Azr.
3. refl. tr. išvaryti visus: Danut, susvarinė́k muses Šmn.
4. DrskŽ iter. dem. 1 suvaryti 4: Suvarinė́[ja]u šieną voluosen Dglš. Tus akmenis sutvarkė, suvarinė́jo, buvo anie išsklaidyti tokie Kv.
| refl. tr.: Debesys šliaužia, susvarinė́[ja]u [šieno] plonumas Dglš.
ǁ Lentukes suvarinė́ja, kad būt lygūs galai DrskŽ. Mat toki lenta būs plati, teip suvarinė́s, ka dailiausiai tas stogas stovės Knt. Pakloja an grebėstų, suvarinė́ja gražiai [kūlius], priveržia [su vytelėmis] Alz. Tiesi [šiaudus], kad lygiai būtų, paskui suvarinė́ji, subadai PnmŽ. Dešimties palų sijoną suvarinė́jau, kad kas neantliptų bažninčio[je] Tl. Kvaldeles liuob teip dailiai suvarinė́s sijonams Šts.
ǁ į vietą atstatyti: Nė vienas vaikas neužauga negriuvęs, tas suvarinė́ja kaulus į vietas Rm. Skučas išnirusį sąnarį suvarinė́jo, kamparu subraukė, surišo, greit sugijo Ss.
ǁ suveržti užkalus (lankus): Šiandien pabaigsiu didžiosios bačkos lankus suvarinė́ti Up.
ǁ prk. naujienas išsiaiškinti: Tai visas gimines suvarinė́si (apkalbėsi)? Akm.
5. Ėr iter. dem. 1 suvaryti 12: Reik sviestą suvarinėt, o ne tei[p] palikt sumušus Jrb. Da reik suvarinė́ti tus sviesto kruopukus LKT137(Prk).
| refl.: Žiūrėk, ka gerai sviestas susivarinė́tų braukštely Vdžg.
6. žr. 1 suvaryti 15: Dar̃ tik suvarinė́jom kumelaites Lp.
7. tr. suplūkti: Suvarinė́j[o] karvėm, avimi subrukė [kelią] Lp.
8. intr. nuvažiuoti ir grįžti: Toj pačioj dienoj sunkiai suvarinėtum du rozus, dėlto šmotas kelio Ut. Aš norėjau suvarinė́t Dovydeliop Lz.
9. refl. užaugti: Rugiai pamažu susivarinė́jo Skr.
1 užvarinė́ti tr. K, OG101, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, M
1. Aps žr. 1 užvaryti 8: Kirvį neša ir ažvarinė́ja kuolą Dv. Kuoleliai ažvarinė́ta visur, kad niekas nevažiuotų Dglš. Tosna juostosna (staklių skersiniuose) ažvarinė́jom klynukus, kad lygiai siūlai guldytųsi Dv.
| refl.: Tokie pagalaičiai medžiaginiai ažsivarinėja rūčkon LzŽ. Kalatkon (stebulėn) ažsivarinė́ja geležinė buksa Dv.
ǁ Šakalukus panagutėn ažvarinė́jo Dv.
2. žr. 1 varinėti 2: Vaikai mane ažvarinė́ja Strn. Kaip ana tą mergelę užvarinė́[ja] – dirbk tą, dirbk šią Krš.
| refl.: Iš pradžių tėvas neužsivarinėjo, o vėliau, kai pamėgino Adomą prispausti prie darbo, pamatė, kad jo nugara kaulinė A.Vencl.
3. Tvr, Tr iter. dem. 1 užvaryti 14: Važiodamos malkų, ažvarinė́jo arklį LzŽ. Kur biednam žmogui bus kas galvoj, kad jis darbais žuvarinėtas Nč. Ažvarinė́tas vaikas ir neauga Ds.
4. refl. iter. dem. 1 užvaryti 16 (refl.): Kap ir jaunas buvau, anta valgio labai neužsivarinė́[ja]u DrskŽ. Kapeikos užsivarinė́ja, tai priims gyvent DrskŽ.
5. Gg iter. dem. 1 užvaryti 15: Aš anus užvarinė́su, nebijok Tv.
ǁ Muni vyras užvarinė́[ja] KlvrŽ. Pradėjo aną užvarinė́ti, tas nebtura ką sakyti Lkv. Vaikai vienas kitą ir užvarinė́s! Žr. Užvarinė́[ja] seną motyną vaikai, neduok tu Dieve! Krš.
| refl. tr., intr. Sn, Mrs, Alk, Up: Ką aš tau blogo padariau, ko ažsivarinė́ji? Dgl. Neužsivarinė́[ja] vienas kito i sugyvena Krš. Užsivarinė́ja in močios ana Klt. Vyrui baika būt, tik močia labai užsivarinė́ja an kožno darbo Užp. Užsivarinė́[ja] anie su žodžiais, nesutinka Rdn.
6. refl. iter. dem. 1 užvaryti 19 (refl.): Dabar ir žąsys laikyt neapsimoka – varinėji varinėji jas ir neką parvasar teužsivarinė́ji Ėr. Iš šito užuodirbio negyvena; turi žmogus užsivarinė́jęs iš anksčiau Gg.
7. refl. rūpintis: Neužsivarinė́ju – jau vaiko kauliukai ir išsišovė Ut. Jau dėlto ir bobos raganos: tas vienas vyras šeimynoj ir šitiek užsivarinė́ja su visais darbais Lkm.
8. žr. 1 užvaryti 18.
ǁ Tau reiks rugienos užvarinėt Alk.

Daugiau informacijos

privarinė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

akis

Apibrėžtis

akių̃ apdūmìmas
1.apgaulė: Jų mums brukamoji vienybė ne kas kita, kaip akių apdūmimas. rš.
2.klaidumas: Toks akių apdūmimas naktį. Pp.
akių̃ apmõnijimas K. apgaulė:
akių̃ apmuĩlijimas apgavimas: Na, ar Antukas pats negalėjo antspaudus primušti jūsų akių apmuilijimui?. rš.
akių̃ apvilkìmas apgaudinėjimas: Kningas spausdintas ruskomis (=rusiškomis) literomis įgydavo lietuviai dėl apvilkimo akių. Vaižg. Koks čia akių apvilkimas, kad taip kalba. Pn.
akių̃ bãdymas įžūlūs priekaištai: Plačios žinios, sakai, – tarė jaunas vyras, – o vienos maž rietynės; kits kitam akių badymas. Žem.
ãkys baisiniñkės apie darbą, kuris iš pažiūros atrodo neįveikiamas: Akys baisininkės, rankos darbininkės. Akm.
akių̃ blàstelėjimu bematant, greitai (ateiti): Akių blastelėjimu atskrisiu. Vlk.
akių̃ drãskymas įžūlus koneveikimas, barimas: Jau toks akių draskymas priprasta. Gs. Kol žmogus buvo prispaustas, rodės, nė kam ko, jokių šnekų apie praeitį, jokio akių draskymo, o kas dabar darosi. Bub.
akių̃ dūmìkas apgavikas: Parodysiu tam akių dūmikui. Gric.
akių̃ dūmìmas
1.apgaulė: Tos jos šnekos – tik akių dūmimas. Vlkv.
2.klaidumas: Naktį baisus dūmimas akių, o jeigu dar rūkas – prapuolei. Kž.
ãkys duõbės
1.nepatogu, gėda (neduoti): Kaip neduosi, juk akys duobės. Krž.
2.kiek žmogus mato, tiek nori:
akių̃ galaĩs bematant, greitai: Kad ten pat – jie akių galais suveža [javus]. Pkr.
akių̃ galè
1.labai greitai: Taip greit nudyžė tas kelnes, akių gale. Jnš. Žiūrėk, aš akių gale vežimą prikrausiu. Kair. Palauk čia, aš akių gale grįšiu. Rd. Akių gale jauja sudegė. Krp.
2.kur sutikus, nuolat: Akių gale ji vis mane puola. Slm.
3.labai smarkiai: Nekenčia ji manęs akių gale. Skm.
akių̃ įbedìmas įdėmus žiūrėjimas: Toks jo akių įbedimas. Grž.
akių̃ įsmeigìmas įsistebeilijimas: Jam jau atgrasiai nusibodęs darbo draugų akių įsmeigimas į jo barzdą. Dovyd.
akių̃ ištįsìmas godėjimasis (ką gauti): Akių ištįsimas į svetimą nuosavybę. rš.
akių̃ kaĩtinimas gėdijimasis: Bus akių kaitinimo prieš žmones. Ėr.
ãkys mãrios apie labai gobšų: Akys marios, šikna pekla, dūšiai kibiro gana. KrvP. Akys marios, širdis pragaras. Pšl. Jo akys marios, jam niekada negana. Mrj. Akys marios, subinė pekla. Kdl.
víenu akiẽs matù tuojau, bematant: Lapaitė vienu akies matu rados vištidėje. rš.
akių̃ mãtyme greitai: Ale tas sijonas akių matyme išpindėjo. Jnš. Tik pasakiau, akių matyme ir atėjo. Sk.
akiẽs merkimè per labai trumpą laiką: Parodė jam visas karalystes svieto akies merkime. Chyl.
akiẽs merkimù per labai trumpą laiką: Tie žodžiai akies merkimu po visą rūmą davėsi girdėti. I.
akių̃ mèstelėjimas pažvelgimas: Jisai pamislijo truputį, metė akimis ant Ivano neva taip sau, vienok tame mestelėjime akių buvo žymu sukrauto nemažai atsidėjimo. Piet.
akių̃ metìmas K. priekaištavimas:
akiẽs metimù iš karto, tuoj pat (pamatyti): Akies metimu pažinau jį. Sk.
víenu akiẽs metimù iš karto (pamatyti): Sustojęs vaikinukas vienu metimu akies apžvelgė arklius. Kudir.
akiẽs mìrksnis R., M., K., Vvr. akimirka, momentas: Kožnas (kiekvienas) akies mirksnis gali tavo visą gerą išnaikinti. Tat.
akiẽs mìrksnyje B., R., M. bematant, greitai: Knyga skrenda ant lovos, ir akies mirksny atsidūriau gatvėje. Bil. Kad kas to ąžuolo žievės atneštų, tai aš akies mirksny išgyčiau. ps. Žvirblis akies mirksny pagavo didžiausįjį gabalą. Lž.
akiẽs mìrksniu bematant, geitai: Karalaitė akies mirksniu liko sveika. ps. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta. Bil. Sakalas akies mirksniu prapuolė iš akių. LTR.
kàs akių̃ mìrksnį labai dažnai: Važinėjies kas akių mirksnį. Sg.
víenu akiẽs mìrksniu bematant, tuojau: Kad langinės būtų man vienu akies mirksniu uždarytos!. Skr.
vienamè akiẽs mìrksnyje bematant, staiga: Vienam akies mirksny pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Bil.
ant akiẽs mìrksnio staiga, bematant: Linksmybė šio svieto nyksta ant akies mirksnio. Mž.
į akiẽs mìrksnį staiga: Sužaliavo į akies mirksnį. Rmč. Į akies mirksnį zuikis prabėgo. Klp.
už akiẽs mìrksnio tuoj pat, greitai: Už akies mirksnio ateisiu. Užv.
akiẽs mìrktelėjime bematant, tuojau: Akies mirktelėjime prisikels. Valanč.
akių̃ mìrktelėjimu greitai: Akių mirktelėjimu nuvažiavo. Pvn.
víenu akiẽs mìrktelėjimu staiga, greitai: Raiteliai nušlavė juos vienu akies mirktelėjimu. rš. Vienu akies mirktelėjimu išnyko. Dv.
per víeną akiẽs mìrktelėjimą greitai, trumpu laiku: Nė per vieną akies mirktelėjimą neišprašysi mielaširdystės. P.
akių̃ mìrku bematant, greitai: Akių mirku padarė. Lkm.
akių̃ mojimù tiesiai, be atodairos: Mauna akių mojimu. Kv.
ant akiẽs mojìmo tiesiai (eiti): Eik ant akies mojimo. Krž.
akiẽs mojù
1.tiesiai: Drožk akies moju ant ąžuoliuko. Krkl. Eik akies moju ir išeisi į taką. Varn.
2.nematavus: Lygių tarpų neatidėliojau nė su kuo, o sodinau akies moju. Žgč.
akių̃ mojù
1.tiesiai: Čia jau nebeklysi, eik akių moju, ir rasi. Brs.
2.bematant, staiga, greitai: Sukilusi banda akių moju nušniūrijusi į kaimyno pievas. Lk. Melst jau nebvalioju, gelbėk akių moju, alpsiu šiaip ūmai. prš.
3.pagal nuojautą: Kad kelio nežinai, širdies ar akių moju eik sau. J.
4.tik pažvelgus: Švara ir tvarka pastebima ir trumpu akių moju. rš.
akių̃ mõjuje bematant, staiga: Vokietukas, kumelės pilvą į valtelę įmetęs, akių mojuj prapuolė. B.
akių̃ mõjus K. akimirka:
ant akių̃ mõjo tiesiog (eiti): Ant akių mojo eik, kaip matai. Prk.
akių̃ mõnai apgaulė: Eik eik, akių monai, ir tiek. Jnš.
akių̃ muĩlinimas apgaudinėjimas, melavimas: Tokios jų kalbos tik akių muilinimas. rš. Aš netikiu. Ten tik akių muilinimas. Rd.
akių̃ muĩlintojas apgavikas, melagis: Akių muilintojai, perkūnas juos trenktų!. rš.
akių̃ nušvitìmas džiaugsmas: Tegu jis paima šiokią ar tokią, o nė viena už jo neturės akių nušvitimo. Gs.
akiẽs platumù tiesiog (eiti): Akies platumu, nosies tiesumu pasukęs nuo stoties atsidūriau Utenoj. rš.
akiẽs plótu apytikriai, spėtinai: Akies plotu paskaičiavo – nieko nesvėrė. Gs.
akių̃ plótu
1.apytikriai, spėtinai: Nesvėriau, taip daviau, akių plotu. Snt. Akių plotu apmesk. Ds.
2.iš nuojautos: Akių plotu eina. J. Ėjau akių plotu, ale radau namus. Šk. Eina akių plotu, kaip du ubagu kuprotu. KrvP.
3.tiesiog: Nuėjo akių plotu. Tvr. Pirma apsigalvok, neik akių plotu. Šn. Nuo tų vargų eitai akių plotu. Rod. Eina sau akių plotu per lauką. Mrj.
4.paviršutiniškai, bet kaip: Ką tu čia bile kaip darai, tik akių plotu. Šn. Nereikia akių plotu, be reikalo daug šnekėti. Tat. Dirbk gerai, o ne akių plotu. Ut.
5.viešai, atvirai: Padėjau akių plotu, paims – paims. Gs. Nereikia akių plotu be reikalo daugel šnekėti, ba tai labai yra negražu. Tat.
sàvo akių̃ plótu savarankiškai: Įprato savo akių plotu elgtis. Lp.
visù akių̃ plótu kiek užmatyti, plačiai: Visu akių plotu tušti laukai. Vlkv.
akių̃ pralėkìmas pažeidimas nužiūrint: Atkalbėjimas nuo akių pralėkimo ir nuo vėjo užpūtimo. Ml.
ikì akių̃ skỹlei užtektinai: Bus ligi akių skylei. Lkš.
akių̃ spìginimas gėdinimas: [Tos dovanos] padeda iškentėti akių spiginimą, išmetinėjimą. P.
akiẽs tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Eik dabar per lauką akies tiesumu ir prieisi dėdės sodybą. Skrb.
akių̃ tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Drožiau stačiai – akių tiesumu, nosės šviesumu. Brs. Ėjo nuėjo akių tiesumu jau pradžiūvusiais ir žalumos semiamais pavasario laukais. rš.
akių̃ uždrėbdinė́jimas pajuokimas: Tai kam dar tas akių uždrėbdinėjimas?. Rdm.
aštrùs akiẽs užmetìmas K. piktas žvilgsnis:
pìrmu akių̃ užmetimù iš karto, tik pažvelgus: Pirmu akių užmetimu jiedu dirba priešingą darbą: ką vienas pagadina, antras pataiso. Vaižg.
akių̃ žolė̃ N., LBŽ. ugniažolė:
apdùmtos ãkys girtas: Tėvo akys ir šiandien apdumtos – geria ir geria. Pkr.
abiẽm akim̃ atidžiai: Pražioplinom tokį paukštį!.. Daugiau tai dabar turėsim žiūrėt abiem akim!. rš.
aptẽkusios ãkys
1.labai daug ko yra, daug turi: Mėsos, klebonijoje kad buvau, akys aptekusios. Šts.
2.girtas: Prisipylęs esi, aptekusios ir akys jau. Šts.
apvilktomìs akimìs girtas: Apvilktom akim parėjo, visas purvinas. KzR.
aštriàs akìs turė́ti būti įžvalgiam: Pavydas turi aštrias akis. LTR.
aštuonnýtos ãkys apie visai nusigėrusį: Dvinytos akys šiek tiek įgėrusio, keturnytos – gerokai įkaušusio ir aštuonnytos – visai nusilakusio, strapaliojančio žmogaus. Srv. Tu jau girtas, jau tavo aštuonnytos akys. Šl.
bálta akimì šnairomis, piktai: Nežiūrės į mane balta akia. Krš.
báltos ãkys girtas: Dar miega. Nuo vakar vakaro jo dar baltos akys. Jnš.
baltomìs akimìs šnairomis, piktai: Tik pasižiūrėjo baltom akim ir nieko neatsakė. Rz. Nieko neatsakė, tik dėbtelėjo baltom akim. Gs. Kad pažiūrėjo baltomis akimis, net krūptelėjau. Kp.
báltas akìs paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis pavers baltas, pastatys [girtas], bijau baisiausia. Klt.
báltas akìs pérversti piktai pažiūrėti: Kai pasakiau, tai tik baltas akis pervertė. Lnkv.
báltą ãkį turė́ti būti piktam: Baltą akį turėjo pirmininkas, ale teisingas: davė šieno. Krš.
blogà akìs
1.(kieno) apie galintį kerėti: Jisai atžindulys, jam gyvuliai nesiseks, jo bloga akis. Mrj.
2.apie neigiamai vertinamą: Jei neina šokt, tai paskum bloga akis ant jos. Kpč.
3.piktas: Kai jau išvažiuot reikėjo, nė vieno nebuvo, ką ant manęs bloga akis būtų. Grz.
blõgos ãkys apie galintį nužiūrėti: Kada į kūtę įeina boba su blogom akim, laikyk kišenėj špygą, kad ko nepagadintų. Kair. Jo blogos akys – rudo žmogaus saugokis. Grv.
blõgą ãkį turė́ti
1.neigiamai vertinti: Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį. rš.
2.sugebėti kerėti: Daug kas šventai tikėjo, jog Bakšienė turi blogą akį. Dovyd.
blogàs akìs turė́ti galėti kerėti: Saugokis jo – jis blogas akis turi. Pn. Atžindūlis turi blogas akis. Brs. Atžindžiai turi blogas akis. Sln.
dìdelės ãkys (kieno) godus, besotis: Jos didelės akys. Rm. Nei jūs norit, nei ko, tik akys didelės. Slm. Žmogaus akys didelės, nigdi (niekada) nebus gana. Ktk. Žmogui vis maža – žmogaus akys didelės. Zr.
ãkys didèsnės už pil̃vą
1.sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
2.sakoma apie norą ne pagal galimybes: Eik eik, tavo akys didesnės už pilvą. Jrb.
drýžos ãkys girtas: Negerk daugiau, jau ir taip akys dryžos. Grl.
drumzlinomìs akimìs apie girtą: Iš pat ryto drumzlinom akim. Glv.
dvìlinkos ãkys apie girtą: Giedojo dvilinkas akis aukštyn užlupęs. Gric.
dvilinkúotos ãkys girtas: Jau jo dvilinkuotos akys, o vis dar geria. rš.
dvinýtos ãkys Srv. apie šiek tiek įgėrusį:
dvìšakos ãkys Lkm. nori miego:
gerà akìs gabus, sumanus: Jo gera akis: ką pamato, tuoj pat padaro. Sk. Jos gera akis: mūsų raštus pamatė ir išsiaudė sau tokius. Sml.
gẽros ãkys nesigėdi: Jos geros akys – aš teip negalėčiau. Mžš. Geros akys dūmų nebijo. Upt.
gerų̃ akių̃
1.drąsus, akiplėšiškas: Tai gerų akių – tiek priskolinau, ir dar prašo!. Vad.
2.pastabus: Aš vieną kartą mačiau žmogų – kitą kartą jau pažįstu, esu labai gerų akių. Sk.
geromìs akimìs palankiai: Į mane piemenys žiūrėjo geromis akimis. Katk.
gẽrą ãkį turė́ti
1.palaikyti, remti, mėgti: Galima sakyti, kad direktorius turėjo ant manęs gerą akį. Mžš. Paprašyt, kai dar an manęs gerą akį turi. Skdt. Bet kad ir vyskupas, girdėjau, ant jo geros akies neturi. Myk-Put.
2.būti taikliam: Žvirblį mušant reikia gerą akį turėti. Skr.
3.būti akylam, gerai įsiminti: Jin gerą akį beturinti: kuri kadė kaip nesimatėm, ir pažino. Jnš.
geràs akìs turė́ti
1.nesigėdyti: Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo.... Krėv. Geras akis turi, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda. Skdt. Jis turi geras akis, kad gali apsivogęs vėl čia pasirodyti. Alk. Aš irgi turiu geras akis; ateina kas, veduosi, nors tvarkos nėr. Snt. Ana geras akis turi, tai ima, prie ko tik prieina. Slk.
2.drįsti: Tai jau žmogus geras akis turi, visur prieis. Srv.
akysè giẽdra malonu: Man giedriau akyse pasidarė, nematoma ranka nuo krūtinės nuslinko. Šein.
ãkys ìlgos apie gobšų: Kad jis visada toksai – akys tokios ilgos. Sl.
iššókusiomis akimìs apie išsigandusį: Pranas iššokusiomis akimis stovi atokiau. Dovyd.
ìštisa akimì tiesiai (žiūrėti): Ans veizėjo ne tik skersa, bet ir ištisa akia. Krtn.
išvarvė́jusiomis akimìs labai nuvargęs: Parėjo namo išvarvėjusiom akim, naktį siuvęs. Klvr.
kaũpinos ãkys
1.norų išsipildymas: Kad aš galėčiau taksiuką įsigyt, tai man kaupinos akys. Mrj.
2.visai pakanka: Man kambario ir virtuvės – kaupinos akys. Mrj.
kẽturias akìs turė́ti būti apdairiam: Jei nori būti pati gera gaspadinė, gera motina, tai turėk keturias akis: ir priešais, ir į užpakalį žiūrėk. Vl.
keturnýtos ãkys apie gerokai įkaušusį: Jau mano akys keturnytos. Rmš. Ką jis matys, kad keturnytos akys. Ar.
kitàs akìs įdė́ti pakeisti elgesį (apie svaigalus): Šventa teisybė: nors į akį durk. Bet, matot, anot senų žmonių, alus kitas akis įdeda. Marc.
kità akimì žiūrė́ti kitaip vertinti: Man, sakysiu, nebe taip, kaip turėtų... Kažin kaip lyg kita akim žiūriu. Dovyd.
kitókiomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Šiandien žiūriu aš jau kitokiomis akimis į jūsų maldą, seneliai!. Pt.
kitomìs akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Salomėja Nėris pradeda kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą. rš.
kitóniškomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Jau kitoniškomis akimis ėmė į savo vadovus žiūrėti, pamatę, jog ne viskas taip šventa, kaip jiems sakoma. Žem.
kreivà akimì šnairomis (piktai, nepasitikint): Poni pažiūrėjo kreiva akim, kad pasakiau viską. Btg. Jis brūkštelėjo šėmą ūsą, apėjo darbovietę, kreiva akimi dirstelėjo į mane. Dovyd. Dėl ko ant manęs kreiva akia veizi?. P. Susipykę – nė kreiva akim nepasižiūri. Gs. Žentas akia kreiva pažiūrėjo in mane. Al. Valgyk, kiek tiktai nori, nė kreiva akim nežvilgtersiu. Šein.
kreivomìs akimìs nepasitikint, įtartinai: Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivoms akims į aną veizėti. Dr. Jam buvo nesmagu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis. Bil.
kreivà akimì nežiūrė́ti visai nesidomėti, nekreipti dėmesio: Ji į tave ir kreiva akim nežiūrės. Ds. Kad aš jos vietoj būč, tai in jį kreiva akia nežiūrėč. Skdt. Kad taip Ona viso turėt, tai an mum ir kreiva akia nežiūrėt. Užp. Į tokį vyženą nė kreiva akim niekas nežiūri. An. Aš sena ir tai nežiūrėčiau nė kreiva akia į jį. Jnš.
kreĩvą ãkį turė́ti nepasitikėti, įtarti, būti prastos nuomonės: Sako, esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį. rš. Jis kreivą akį turi. Mrj.
kruvinomìs akimìs piktai: Kruvinom akim pažiūrėjo, tik, sakau, sudraskys. Skdt.
mólinos ãkys girtas: Nebegerk, tėvai, daugiau, matai, jau tavo molinos akys. Sk.
naujomìs akimìs pažiūrė́ti imti kitaip vertinti: Erdivilas pažiūrėjo ant merginos dabar suvis naujomis akimis. Piet.
negẽros ãkys apie galintį nužiūrėti: Jos negeros akys – karvę apžiūrėjo – pati savo pieną čiulpdavo. Vdšk. Jeromė du kartu klausė, ar ji žinanti, kad tokios senos vertybės rodymas negerom akim yra tikra pagunda. Dovyd.
negerų̃ akių̃ apie galintį kerėti: Su niekuo artimiau ji nebendravo, daug kas jos vengė, nes laikė negerų akių boba. Myk-Put.
pabãlusios ãkys girtas: Kiti neprisigėrė, o tavo akys jau pabalusios. Krtn.
pãčios ãkys bỹra Ml. verkia: Man pačios akys byra besiklausant. Švnč.
pãčios ãkys užsimérkė greit užmigo: Vaikui pačios akys užsimerkė. Sk.
padỹrusios ãkys girtas: Girtas, akys padyrusios kaip šuniui. Vkš.
paskutìnę ãkį viską (atimti): Jis nori paskutinę akį iš manęs išlupti. Pn. Kad galėtų, tai paskutinę akį išplėštų. Gs.
piktà akìs niekšas: Sustingsta visos trys [stirnos], bijo pajudėti ir išsiduoti, sustingusios jos mano pasislepiančios nuo piktos akies ar kokio vamzdžio. Ap.
pìlnos ãkys užtenka, pakanka; užtektinai, pakankamai: Dvi lėkštės – pilnos akys. Mrj. Dešimt avilių – ir pilnos akys. Vrn. Atvežk dar tris vežimus mėšlo, ir pilnos akys. Grl. Kad mumiem pilnos akys abiem darbo!. Lp. Man darbo pilnos akys, kur tik pažiūrai. Mrc. To darbo tai pilnos akys, negali apsigint. Alv. Darbuju ir darbuju, man darbų pilnos akys. Pls.
plãčios ãkys
1.apie pastabų: Svečio akys plačios. Trgn.
2.dideli norai, daug nori: Žmonių plačios akys, tik duok. Krš. Nieko nepadarysi, kad toks žmonių gymis – vis akys plačios ir plačios. Sk. Tavo tik ką akys plačios: ir to, ir to prašai, o nieko nevalgai. Ut. Akys plačios, daug nori, daug užima. Vl.
3.daug darbo: Oi, man plačios akelės per visą rytą. Arm.
plačiomìs akimìs baugiai, nustebus: Moteriška plačiomis akimis į brolį žiūrėjo. LzP. Tu kaip tas kiškis: kur tik žiūri – vis plačiom akim. Gric.
plačiàs akìs turė́ti daug norėti, būti godžiam: Per daug jau ans plačias akis turi – nė[ra] ir nė[ra] gana. Jnš.
ãkys platèsnės už pil̃vą Trg. sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
prastų̃ akių̃ apie galintį apžavėti: Tas yra prastų akių, tas gali sužavėti. Šlu.
prãstą ãkį užmèsti apžavėti: Prastą akį užmetė, ir susirgo karvė. Šts.
pur̃vinos ãkys nešvari sąžinė: Atėjo purvinom akim ir lenda dar. Vlkj.
sàvo akimìs netikė́ti stebėtis: Žiūriu ir savo akim netikiu – ką jis dabar daro!. Rm. Savo akimis netikėjau, ką pamačiau. Jrb. Atjoja! Netikiu savo akimis. Tėvas ant bėrio, o antras arklys tai lyg mano širmis. Dovyd. Vasaris netikėjo savo akimis! Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas. Myk-Put.
savomìs akimìs netikė́ti stebėtis: Mes tikime žodžiamus jo, o jie netikėjo akimus savomus. Dk.
skersà akimì
1.šnairomis: Prieš apsiklodamas galvą skersa akimi pažiūriu: stovi jis (telefonas) juodas, numeriai žvilga, gyvu pinigu už jį moku, o jis tyli. Dovyd. Karalius skersa akimi žvilgteri į Lankutėną. Simon. Dainius skersa akim dirsteli į vyrus prie Našliūniuko kombaino. Bub.
2.prastai vertinant: Ačiū, sveteliai brangieji, kad valgot, pamylėjimo nepeikiat, skersa akim širdies neužduodat. Balt.
nė̃ skersà akimì neveizė́ti visai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kai jauna buvau, aš į vaikius nė skersa akia neveizėjau. Užv.
nė̃ skersà akimì nežiūrė́ti visai nekreipti dėmesio: Jis į mane nė skersa akia nežiūri. Kair.
smaĩlos ãkys pavydus, godus: Niekados nerodyk viešai kokio gero daikto, nes ir valdžios, ir žmonių akys smailos. rš.
smailiomìs akimìs godžiai: Vaikai smailiomis akutėmis lydėjo kiekvieną iš vežimo keliamą ryšulėlį. Pt.
stačių̃ akių̃ tiesus, atviras: Stačių akių žmogus. Gmž.
svẽtimos ãkys pašalinis žmogus: Čia ir nuo svetimų akių saugiau, jei kas iš pašalaičių netikėtai užbėgtų su kokiu reikalu. Myk-Put. Rokas išspaudė ašarėlę dėl svetimų akių, kai abi bobos su šeimos galva atsisveikino. rš. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Šein.
ãkys šlãpios
1.apie sunkų, varginantį darbą: Jam darbo – net akys šlapios. Mrc. Nuo darbo akys šlapios. Pv. Pjaunam kasdien sulinkę, net akys šlapios. Dbč.
2.apie nelaimę: Man arklys nuklimpo, man ir akys šlapios. Rod.
šlapiomìs akimìs girtas: Parvažiavo šlapiom akim – nereikės jam ir sėt. Gs.
ãkys šlapiojè viẽtoje apie nuolat ar greit verkiantį: Tikrai, jau jo akys turbūt šlapioj vietoj, kad tiek daug rėkia. Pnd. Turbūt jo akys šlapioj vietoj. Erž.
šunìnės ãkys apie begėdį: Jai tai reikia šuninių akių ir nuvažiuos tenai. Str.
šùniškas akìs turė́ti būti begėdžiu: Aš neturėčiau tokių šuniškų akių. Ėr.
šviẽsios ãkys protingas, išprusęs, išsilavinęs: Akės šviesios i protas aiškus, o senis. Krš. Kaip negražu, gali padyvyti – arbata be sviesto, plika mėsa, sūris ir juoda duona... Čia, matyti, šviesesnės akys. Žem. Eik, vaikel, mokyklėlėn – vis jau bus šviesesnės akys. Skrb.
šviesiomìs akimìs su džiaugsmu: Parvažiuok, mes tave pasitiksim šviesiomis akimis. Dkš.
akìms šviesiaũ pagerėja savijauta, geriau: Užvalgai, ir akim šviesiau. Šn.
akysè šviesiaũ
1.pagerėja savijauta, geriau: Kaip tu kenti! Piršto negalima užkišti! – atsegė Pakštienė apykaklę. Net šviesiau akyse. Dovyd.
2.smagiau, linksmiau: Kaip išgirdau lietuvišką kalbą – akysa šviesiau. Rod.
akysè tamsù
1.silpna, bloga: Tamsu akysa, ir brinkterėjau. Drsk. Akyse tamsu – nusilpęs labai. Vlkv. Krizo akyse net tamsu pasidaro. Cvir. Oi, tamsu akyse pasdarė, nieko neregėt. Grv.
2.liūdna: Iš mūsų arklių dar neėmė, bet nuo tokios žmonių aimanos net akyse tamsu. Pt.
tà akimì nežiūrė́ti ignoruoti, nesidomėti: Ta į jį net ta akim nežiūri, turi ji geresnių. Jnš. Į kavalierius daugiau anė ta akia nežiūrėsiu. Kair.
tomìs pačiomìs akimìs visai nemiegojęs: Ryt reikės važiuoti tom pačiom akim. Dglš. Šiandien dar tebesu tom pačiom akim kaip ir vakar, naktį nė kiek nesudėjau akių. Lnkv. Šįryt tom pačiom akim atsikėliau, nežinau, kas man buvo. Sk. Iš vakarykščios tomis pačiomis akimis. Žem. Kitąsyk, būdavo, tom pačiom akim turiu dirbt. Grš. Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau tom pačiom akim. Alz. Dabar tu čia penkius varstus tenai (į vestuves), paskui paryčiais vėl krėsk rasą atgal, paskui tom pačiom akim.... Andr.
tiẽsios ãkys Rs. apie teisingą, atvirą žmogų:
tiesių̃ akių̃ apie teisingą, atvirą žmogų: Koks malonus žmogus ir tiesių akių!. Šk.
užpìltos ãkys girtas: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. Ll. Parėjo užpiltoms akims. Vdžg.
užrištomìs akimìs nieko nesuprantant: Negali gi doras sveikas žmogus užrištom akim visą amžių pušinėti. Gric. Tai įstaiga, kurioje dirbama užrištomis akimis. rš.
užrū̃kusios ãkys nepastabus: Nereikia ažrūkusioms akims būtie, ir pats paregėsi. Grv.
vakarýkštėmis akimìs visai nemiegojęs: Kad nors truputį būtų tekę pamiegoti, o dabar vakarykštėm akim – labai sunku. Lnkv. Tebesu vakarykščiomis akimis. Šts.
víena akimì
1.apgraibomis, paviršutiniškai: Viena akia mato, visa burna šneka. Mrj. Duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ap.
2.slapta (žiūrėti): Aš viena akia žiūrėjau, ką jis veikia. Mrj.
nórs víena akimì sakoma trokštant ką pamatyti: Ir popiežius kartu! Dievuliau tu šventas, kad nors viena akimi pamatyčiau.... Vien.
vienomìs akimìs visai nemiegojęs: Vienomis akimis parvažiuosime į namus. Yl.
akysè žãlias nekenčiamas: Tu man žalià akyse, aš tavęs nenoriu regėt. Dv.
akysè žãlia silpna, bloga, sunku: Man šiandien taip negerai, taip silpna, tik akyse žalia. Prn. Kaip davė man galvon, tai net akyse žalia pasdarė. Slk. Kai traktorium šieną sustumia, tu išplėšk – žalia akyse. Slm. Ir Panevėžin nešiau – net žalia akyse. Mžš. Netoli namų jau man akyse žalia žalia. O per pakinklius taip ir linksta. Cvir. Kai užkėlė man didelį maišą žirnių, tai net žalia akyse pasidarė. Vad.
akysè žãlia atliẽka nusibosta: Guliu, kol akyse žalia atlieka. Kp.
žẽmos ãkys trumparegis: Tai kad mano žemos akys. Lb.
akìs apdérgti padaryti gėdą: Kad sau – sau, ale ir tėvams akis apdergė. Škn.
akìs apduĩlinti apgauti: Jis man norėjo akis apduilint. Vrn.
akìs apdùiti apgauti: Pakalbėjo, pašnekėjo gražiai – visiem durniam akis ir apdujo. Sv.
akìs apdū̃linti apgauti: Jam akis apdūlino. Knv.
akìs apdùmti apgauti: Jis nori man tik akis apdumti. Alk. Sveika, Marija, loskos pilna, – jau nebepoteriaudama, bet kad apdumtų tėvui ir dukterims akis, šnibždėjo ji išsikryžiavojusi žemėje. Vien. Tau, seni, turbūt akis apdūmė. Vaičiūn. Ir taip tu man akis apdumk. Sav. Ano neklausk, anas moka akis apdumti. Sd. Nemanyk, kad akis apdumsi, aš kiaurai tave permatau. Varn.
akìs apeĩti apgauti: Nuo to sykio jis dar gudriau apeina caro bernų akis. Cvir.
akimì apibė́gti apžvelgti: Ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylinkę akimi apibėgti, susiprasti su ja. Šein.
akimìs apibė́gti apžvelgti: Simonas akimis apibėga pievą, valandėlę kažin ką sau mąstydamas. Dovyd.
akìs apipū̃sti miglà primeluoti: Apipučia migla akis ir įveria velnį į durų tarpą. Šts.
akìs aplipìnti šū́du vlg. padaryti didelę gėdą: Aplipino vaikas šūdu akis. Mrj.
akìs apmáuti apgauti: Neimk tu tos nedorėlės, žegnokis tu nuo jos, nesiduok akių apmauti. Žem.
akimì apmèsti apžvelgti: Aš pakilęs apmečiau akia apygardą, kur dingt. Piet. Jis apmetė akim sodną. Šl.
akimìs apmèsti apžiūrėti: Daktaras apmetė akimis ranką. Dr. Vėl apmeta jį akimis nuo galvos lig kojų. Šein. Sidaravičius apmetė akimis visus susirinkusius. Švaist.
akìs apmõnyti apgauti: Man komediantai buvo akis apmoniję. K. Tu tik pažiūrėk, jis tau akis apmonijo: davė ne pinigą, bet paprastą popierių. Zp. Apmonijo akis vaikiui, ir gana. Šll.
akìs apmuĩlinti apgauti: Mes negalime duoti akių apmuilinti!. Simon. Kitiem – kitiem, ale tau, aš nesuprantu, kaip tiek galėjo akis apmuilinti: tu, rodos, nusimanydavai. Brs.
akìs apmùlkinti apgauti: Apmulkinau visiem akis ir likau teisus. Brt.
ãkys aprasójo pravirko: Vaiko vėl akys aprasojo. Šl.
akìs apsidérgti pasidaryti gėdą, užsitraukti nešlovę: Na, ta ir apsidergė akis bezyliodama po vakarėlius. Škn.
akìs apsidìrbti gėdą pasidaryti: Apsidirbo akis su tuom piemengaliu, kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìdumia praranda orientaciją: Jei akys apsidumia, reikia atsisėsti ant žemės, ir atsitekėsi. Pp.
akìs apsikrapštýti apsitvarkyti: Dar tik baigėm cukrinius runkelius, tai jau galėjom akis apsikrapštyt. Mrj.
ãkys apsiniáukė nusiminė: Kai sužinojo, kad Juozas vedė – akys apsiniaukė. rš.
akìs apsipìlti nusigerti: Jis taip ir ieško apsipilti akis. Antš. Jis dažnai akis apsipylęs vaikščioja. Mrj. Gerai tokiam žmogui: išėjo, akis apsipylė, parėjo, kitą dieną vėl iš naujo. Ldv.
akìs apsišìkti vlg. pasidaryti sarmatą: Apsišiko akis su tuom piemengaliu kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìšvietė prasigyveno: Akys biskį apsišvietė, tai didžiuojas jau. Rmš.
ãkys apsitararãvo nesugeba blaiviai protauti: Ką darysi, kad jai akys apsitararavo – tegu teka už to girtuoklio. Jrb.
akìs apsiver̃sti labai daug turėti, gauti: Turi visko, javais akis apsiverčia. Sk.
akìs apstùmti apgauti: Tau jau akis apstūmė, tai nieko neregi. Grv.
akìs apsùkti suvedžioti: Baidyklė apsuko man akis. Šts.
akìs apšìkti vlg. apšmeižti: Ta boba akis apšikė. Tr.
ãkys aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Kad duoda žodį, tai ir akys aptenka. Krž. Žodį kad mes, akys aptenka. Tl.
ãkys aptẽkusios labai daug turi: Mėsos, klebonijoj kad buvau, akys aptekusios. Šts.
ãkys aptẽmo
1.pasidarė silpna, apėmė svaigulys: Kraujas mušėsi į galvą, ir man akys aptemo, nieko nebemačiau. Skrb. Įkritau vandenin, tai ir aptemo akys. Pnd. Nei iš šio nei iš to akys aptemo, galva susisuko. Kair. Kartais akys aptemsta nuo nuovargio. Dovyd.
2.pasidarė skaudu: Užmeta žodį tėvams, kad ir akys aptemsta. Lk.
akysè aptẽmo pasidarė silpna: Stepukui net akyse aptemo, taip didysis palenkė pirštus. Cvir. Taip smarkiai užgavo mane tie žodžiai, kad man aptemo akyse ir ausyse skambėti pradėjo. Šein.
akìs aptę̃sti apgauti, užburti: Kiba ana jam akis apitęsė, kad anas ją paėmė (vedė). Vdš.
ãkys aptìško skaudu, baisu pasidarė: Kad rėš, ir akys aptikš – tokie dabar vaikai. Jd. Padrebia žodį – ir akės aptinška. Krš.
akìs apvélti apgauti: Aš negraži: dažau veidą – apveliu žmonėms akis. Pn.
ãkys apžaliúoja darosi bloga, galva svaigsta: Staigiai atsistoji, akys apžaliuoja. Rdn. Pasilenkiau ir apžaliavo akys. Šts.
akìs atgrę̃žti susiprotėti: Atagręžė akis, grįžo namo. Aln.
akìs atidarýti
1.padėti suprasti: Dabar tamsta man akis atidarei. Jnšk.
2.šiek tiek pamokyti: Jam jau akys atidarytos – moka skaityti, rašyti. rš. Tėvai jam akis atidarė, į mokslus leido. Lnkv.
3.gerai apžiūrėti: Pirma reikia akis atidaryti, tik paskui pirkti. Šll.
akìs atidègti patirti gėdą: Nebūk per drąsus – akis atidegsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. Žg. Nešok staiga – akis atidegsi. Žem.
akìs atideñgti kiek pamokyti: Jis mums akis atidengė. Prn.
akių̃ atitráukti negalė́ti
1.labai gėrėtis, žavėtis: Užtat ir taviškiai ponai nuo mūsų Palmutės ir akių negali atitraukti. Vien. Saulė matė jos šviesią galvą ir negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mont. Žiūriu į tavo paveikslą, akių atitraukt negaliu!. Nėr. Jis ryte rijo puslapius, negalėdamas nuo jos atitraukti akių. Vencl. Skaitai [žinutes] ir akių negali nuo jų atitraukti, tarytum į kokį žemčiūgą, brangiausią akmenį žiūri. Šein.
2.labai gailėtis: O motina tarytum jos ir negirdi. Ji dar giliau susimąsčiusi sėdi prie savo kūdikio ir negali nuo jo akių atitraukti. Vien.
akìs atkabìnti padėti suvokti, susiprasti: Akis jam tėvas atkabino. Krtn.
akìs atkasýti šiek tiek pamokyti: Atkãsėm savo vaikui akis – vis nebus toks žemės kurmis kaip mes. Yl. Laikraštis atkãsė žmonėms akis. Žem.
akìs atkàsti pasimokyti, pragudrėti: Jis jau yra akis atkasęs. Rs. Kad jau akis atkasusi esi, tai jau neblogai. Trkn.
akìs atkélti pažvelgti: Jis galėjo laisviau atkelti akis, galėjo kiek apsidairyti. Šein.
akìs atkìšti neig. nejaučiant gėdos ateiti: Kaip jinai ten atkiša akis, visaip prilojus!. Bsg. Bijo ir akis atkišt, tiek juokų prikrėtęs. Krš.
akìs atkrapštýti pralavinti, pamokyti: Žmonėms dabar yra akys atkrapštomos, visur tų mokyklų pristeigė. Plng.
ãkį atkreĩpti
1.pastebėti: Neatkreipiama akis, betariant, į svarbiausią gyslą. Gric.
2.sudominti: Didysis Antanas pasigavęs ėmė glėbesčiuoti Petrutę, savo smagumu atkreipdamas mokytojos ir jau besirenkančių žmonių akį. Ap.
akìs atkreĩpti
1.sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams. Kudir.
2.susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių. JD. Kai kas pagiria, tai ir kiti paskui atkreipia akis. Gs.
3.stebėti, sekti: Turėsime ant ko atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime. rš.
ãkys atkùto atsitokėjo, susiprato: Jam atkuto akys daugiau durų nedarinėt. Pl.
akių̃ atlùpti negalė́ti labai žavėtis: Jis išsiprausė, vyru tokiu virto, kad akių atlupti nuo jo negali. Dovyd.
akìs atmérkti
1.pabusti: Akis atmerkiau, žiūriu – gaisras, langai šviečia. Sk.
2.susiprasti: Kada tu savo akis atmerksi, kiaukla tu!. VšR.
akìs atplė̃sti padaryti protingesnį: Patyrimas ne vienam akis atplečia. LTR.
akìs atplė́šti pabusti: Vaikas jau akis atplėšė, dairos. Ign.
akių̃ atplė́šti negalė́ti labai žavėtis: Inė negalėjo atplėšti akių nuo Artūro. Avyž. Vaikas negali atplėšti akių nuo vis lekiančių debesų. Ap.
akìs atpūstýti N. labai dairytis, žvalgytis:
akìs atrìšti leisti suprasti: Pasakyk jai, kad jis tavo sūnus. Atrišk jai akis. Gruš. Man atrišo akis, ir aš pamačiau, su kuo draugauju. Dkš. Tik paskui, kai laikas atrišo akis, aš supratau, kad negalima buvo dėl savo nelaimės žmonių nematyti. rš. Savo žodžio galybe vienu kartu atriša akis kaip saviesiems, taip ir svetimiesiems. Vaižg.
ãkys atsidãrė paaiškėjo, pasidarė protingas, supratingas, daug žinantis: Jau po laiko jam atsidarė akys. Slm. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys, it dievai būsite žinantys gerą ir piktą. Valanč. Neatsidarai akis, atsidarai mašną. Snt. Tik dabar atsidarė maskolių akys, ir jie akivaizdžiai pastebėjo, kad labai klydo. Švaist.
ãkys atsìdengė pradėjo suprasti: Atsidengė jam akys. Gs.
akìs atsikàsti geriau įsižiūrėti: Liurbi, akis atsikask!. Dr.
akìs atsikrapštýti
1.pasidaryti akylam, pastabiam: Juk ar tai jau kas, jeigu gaspadinė pasakė atsikrapštyti akis, nebūti miego pūcei ir nedirbti kaip antrininkei. Simon. Atsikrapštyk akis, ir rasi. Grdm. Atsikrapštyk akis, gal patsai pamatysi, kur gyvulius ganysi. KrvP.
2.prasilavinti: Ano visi vaikai buvo atsikrapštę akis. Ms.
ãkys atsimérkė pasidarė palankus: Milius prisipažino Birutę mylįs, tik jokio atsakymo nebuvo gavęs. Šiaip ar taip, jos akys būt atsimerkę, jei ne tas Algirdas. Marc.
ãkys atsirìšo susiprato: Pamatysi, atsiriš ir jiems patiems akys po laiko. Jnš.
akysè atsistójo iškilo vaizduotėje, prisiminė: Jo akyse atsistojo jaunos merginos paveikslas. Bil. Akyse atsistoja Edvardo motina, iš vandens ištraukta poniška moteris. Dovyd. Akyse jam atsistoja kvatojanti lapė, dūmais springstanti. Šein.
akìs atsišlúostyti kiek pasimokyti, apsišviesti: Katras jau biškį atsišluostęs tas akis – jau supranta. Trk.
akìms atsišviẽsti pasiskaninti: Vis sviesto kruopelė – bus akim atsišviesti. Jnš.
ãkys atsivė́rė suprato, paaiškėjo: Akys atsivers, kai bus per vėlu. Simon. Atsivėrė akės po laiko. Krš. Man viskas aišku, Veronika. Seniai. Tačiau kaip reikiant tik šiandien atsivėrė akys. Avyž. Gėrė gėrė, prasiskolinęs buvo vis, o paskui tai akys atsiveria. Imb. Tada jų akys atsivėrė, ir pažino jį. Bret. Bus laikai, atsivers jūsų akys, ir pamatysit, dėl ko taip darau. Švaist.
akìs atsižìbinti turėti didelę gėdą: Prisikvietei svečių man nieko nesakęs; privažiavo, o aš neturiu ką paduot ant stalo – atsižibinau akis iš sarmatos. Jž.
akìs atstatýti nekantriai žiūrėti tikintis ko: Pareini namo, vaikai atstatę akutes – nori valgyti, o paduoti nėra ko. Rm.
akìs atsvìlti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilti?. Klp.
akìs atšviẽsinti pagerinti savijautą: Ta kava man akis atšviesino. Šll.
akìs atšviẽsti
1.padėti suprasti: Aš tau atšviesiu akis!. Ll. Tu mums atšvietei akis. Skr.
2.nustebinti: Kai aš parodysiu štuką, tai visiems atšviesiu akis. Žem.
ãkys atšvìto
1.pradžiugo: Mamai ir akys atšvito, brolį kai pamatė. Šlu. Kai pamatė jį ateinant, tuoj jai atšvito akys. Jnš. Tėvas kaip iš miego pabudo, vaikai pradžiugo, net akelės atšvito. Žem. Atšvisdavo ir akys, kai pareidavai į aną šoną. Vlkš.
2.rūpestis praėjo, pasidarė lengviau: Tai jau, ačiū Dievui, visų Kižų akys atšvito. Žem. Išvažiavo, ištratėjo [triukšmadariai], ir akės atšvito. Krš.
3.prapruso: Atšvito svietui akės, viską žino, viską supranta, skaito. Krš.
4.praėjo baimė: Atšvito akės, atsisukau ir išėjau. Krš.
akìs atvė̃pti padėti suprasti, pamokyti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei. A.
akìs atvérti padėti suprasti: Aš tamstai akis atvėriau, teisybę pasakiau. LzP. Sunku pasakyti, kas man atvėrė akis. rš. Jis suprato: negalima taip toliau, reikia jai atverti akis. Avyž.
akìs atžardýti sugėdinti: Atžardžiau prakeiktam akis prieš visą svietą. Ktk.
akìs badýti
1.būti akivaizdoje, gerai matomam: Peilis akis bado, o ji pekla žino kur ieško. Jnš. Bado akis, ir nemato. Kt. Mes matome, kas viršuje, kas stačiai akis bado, o pačiu žmogumi nesidomime. Avyž.
2.būti aiškiam: Bet kai vargai ir nelaimės akis bado, nė sutikimo nėra. Simon. Čia ne išmislai, balandėli, bet faktai, kurie visiems bado akis. Mark.
3.priekaištauti: Ėmė svetimi žmonės akis man badyti, turbūt reikės naują nupirkus įkalti. Žem. Niekam neįsipyksta, tai niekas ir akių nebado. Gs. Vytautas, į miestą išlėkdamas, po šimtą praleidžia, o man ir keletu skatikų akis badote!. Vaižg. Paskiau man akis badys, kad nesirūpinau, kad ne taip padirbau. Dbk. Bet gal ir nederėtų akis badyti – suabejojo Vainienė. Daut.
4.gėdinti: Ana ėmė jam akis badyt, o jis eina, ir gana. Škn. Sarmata labiau nei saulė bado akis. Vlk. Vėl ims man akis badyti, kaip kalės loti. Žem. Nebadyk tu man akių. Ir pūkuose vartydamiesi visoki užauga. Gric.
5.įkyrėti, kliūti, būti nemaloniam: Nebuvau ketinęs pasikartoti, juoba savo asmeniu badyti skaitytojams akis. Vaižg. Svetimas turtas akis bado. Btg. Teisybė akis bado. LTR. Čia nebadė akių uniformos nei išbadėję belaisvių veidai. Avyž.
6.traukti, vilioti: Nunešk šituos obuolius, jie visiem akis bado. Kt. Paslėpk pirkinius, kad akių nebadytų. Šn.
akimìs badýti
1.gėdinti, šaipytis: Ėmė ją visi akim badyt, gėdint, o ji nė krust. Jnš. Nėr kur dėtis – akimis visi bado. Srv. Visi ją akim bado už tokį darbą. Jrb.
2.piktai žvilgčioti, savo buvimu priminti: Nors sakyt nesako, ale neskenčia, kai akim bado. Skdt.
ãkys baĩdosi labai bjauru: Ko akys baidos, rankos nudirbs. Žd.
ãkys baĩsisi bijo: Mano akys baisisi tos popieros, kad ji didelė. J.
ãkys bą̃la
1.girtauja: Aš numanau: kad šiame laike ne namie, tai jau akys balsta. Vkš.
2.apie sunkų veiksmą: Taip sunku kelt – akys balsta. Ms. Man akys balo, kol aš gavau [pasiskolinti], o tau ne tiek bals, kol iš manęs beatimsi. End.
3.apie didelį šaltį: Taip šalta, kad akys bąla. Ign.
akìs bãlinti piktai žiūrėti, baltakiuoti: Kas yr, ko balini akis?. Kal. Ko čia balini akis, eik prie vaiko!. KlvrŽ. Jei kas netinka, sakyk, bet akių nėr ko balinti. Grg.
akysè bãstosi vaidenasi: Ką jis žino, jam akyse bastos. Krč.
akimìs bėgióti žvalgytis: Aš labai norėčiau numirti žiemą, va tokiu laiku, – šneka ji pusbalsiai, kartu su juo po tuos kalnus akimis bėgiodama. Šein.
ãkys bėgiója žvalgosi: Raiškios [Kuprelio] akys ėmė skubiai bėgioti nuo vieno daikto į kitą. Šein.
ãkys bìjo
1.apie labai gražų: Tokios puikios šukos, kad akys bijo. Šts.
2.apie labai ryškų: Jau pečius, nubaltintas su kreida, baltavo, kad net akys bijojo. LzP. Tiek skaudžiai raudonas, akys bijo. End. Kad baltai išsiskalbiam drabužius, net akys bijo. Šl. Gal nuo to ir visų langų rėmai šviesesni, o Telkšų – ką kalbėti: balti, net akys bijo!. Avyž.
3.labai daug: Darbo – akys bijo, ale nėra kada dirbt, su tuo vaiku reikia kamuotis. Jnš.
akìs blandýti
1.blaškyti miegus, busti: Jie ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti. Žem.
2.snūduriuoti: Jau aš matau, kad tu akis blandai, t. y. pusmirkos tavo akys, gulkis biškelį, pramik. J.
akimìs blandýti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kaip šuo blando akimis, jau neturi ko sakyti. Lp.
ãkys blaũsiasi nori miego: Tau jau akys blausias, eik miegot. Užp.
ãkys bleñdžiasi nori miego: Blendžias akys kažin ko. Vb.
ãkys blýkstelėjo apsidžiaugė: Akys jam blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos (=vienai akimirkai). Piet.
akimì blìnktelėti pažvelgti: Pro šalį eidamas blinktelėjau akimi ir supratau, kas dedas. J.
ãkys blìzga
1.džiaugiasi: Gyvumas veiduose; net paraudę. Akys blizga, lūpos praviros.... Vaižg. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus seniai bematytą artimą ir mylimą giminę. Vaižg.
2.pyksta: Sakytojo akys blizga, skruostai įdumba, kai jis ima griausti ne pagal save gaudžiu, skatinančiu balsu. Cvir. Žvilgtelėjau į Teresę, o šios tik akys blizga. Ir kumštis sugniaužtas. Gric.
akìs blìzginti gėdinti: Kai man žmonės akių neblizgina, tai ir aš nieko nesakau. Ukm.
akimìs blìzginti spoksoti ko tikintis: Ko blizgini į mane akimis kaip katinas. Mrj. Linksmiau, kai savo litų turi, o be darbo sėdėk prie motinai ir blizgink akis, kada kas duos. Všn.
akysè bõstytis vaidentis, rodytis: Jai akyse bostos, kad jis turi paną, ir gana. Plv.
akìs bráižyti
1.neklausyti, purkštauti: Kad tos valios neturi akių braižyti. Trk.
2.užgaulioti: Mažas dar, o jau kitiems akis braižo. Trk.
akìs bráižytis vienas kitą užgaulioti: Vienas prieš kitą šokinėja, kaip katinai šerį stato, akis braižosi, purkštauja. Žem.
ãkys bū́gsta malonu grožėtis: Akys būgo nuo tų grožybių, nuo spindulių. Plng.
kur̃ ãkys bùvo sakoma kokio blogio nepastebėjus ar per vėlai pastebėjus: Motinai net rėtis iš rankų iškrito: mergaitė atrodė vos gyva, kur jos ir akys buvo, kad ligi šiol nematė. Paukš. O tu, nemeigėli, kur tavo akys buvo, kai lindai į mergų kamarą!?. Dkš. Kur jo akys buvo, kad šitokią [negražią] ėmė. Dglš.
akimìs dalýtis žvalgytis: Matydamas, kaip mergšės tarp savęs akimis dalijasi, pats suskubo. Cvir.
akìs dẽginti
1.gėdyti: Dėl netikusių vaikų visi man akis degina. Ck.
2.patirti gėdą: Kam man vis akis deginti, eik pats. Gs. Neisiu jauniman, nedeginsiu akių. Rod.
ãkys dẽga
1.labai karšta: Na ir karštybė – akys dega. Kaip tie gyvulėliai pamišky tveria!. Sk.
2.ima sarmata: Akys dega, bet širdis džiaugiasi. Trk. Akys tik dega iš sarmatos. Ds.
3.labai nori: Kai pamato vaikas kokią cackutę, rodos, net akutės dega. Gs.
4.apie pykstantį: Kai susikepešijo tarp savęs, tik akys dega!. Ds. O tau kas? – taria Šetekšna, ir jo akys dega. Dovyd.
akìs dègti gėdintis, patirti gėdą: Ak tu, krupėša, man mat reik akis degti per tave!. Krš. Reikėjo taip nedaryt, tai dabar būtų nereikėję akis prieš jį degti. Lš. Man už jo tik akis dek. Adm. Na, na! – sakau, – neįbriskim į kokią košę; susirinkimas poniškas – reikės akis degti. Žem.
akìs del̃bti į žẽmę Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio: Pamačiau ją, žiūriu, jau akis delbia į žemę. Rd.
akìs deñgti su lentà apie mirusį: Tada gydo, kai jau su lenta akis dengia. Krž.
kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Kur dabar akis dėti!. Mrj. Begėdi, kur tu akis dėsi?. Skd. Ar tu iš proto išėjai! Kur aš prieš Ježulą akis dėčiau. Vien. Kur aš dingsiu, man gėda, kur aš akis dėsiu. Plt.
neįmãno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Motiejui pagailo vėdarų; čia apmaudas ant šunų, čia sarmata už raktą, – nebeįmano kur akis dėti. Žem.
nėrà kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Kad uždrebi nuo antro galo, nė akių nėra kur dėti. Vkš. Miestelyje nebėra kur deda akys. Tilv. Tokia gėda. Nėr kur akys deda. Ds. O aš kaistu, o nėra kur dėti akių, bet vėl mane globsti Jonas, nes jisai užveda kalbą. Dovyd.
netùri kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Iš sarmatos neturi akių kur dėti. Kt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių. Mont. Dėl tavęs šitiek sarmatos apturėjau, neturėjau kur akių dėt. Kzt. Ponas Alfonsai, nevirkdyk tamsta mano dukters: ji greit neturės kur ir akių dėti. Vien. Kad atkeps tau, neturėsi kur akių dėti. Jž. Gerai, kad tamsu, žmogus neturėtum nė kur akių dėti. Paukš.
nežìno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Nežinosiąs ką pasakyti, kur akis dėti. Cvir. Bet kai jie pakliūvą į sienlaikraštį, taip ir nežiną paskui kur akis dėti. Simon. Nežinau kur dėt akis iš tos sarmatos. Alz.
ãkį díegia apie labai ryškų: Ukrainoj dangus toks aukštas ir mėlynas, net akį diegia. Dovyd.
akìs dil̃binti Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio:
akìs drabstýti niekinti, šmeižti: Tu man akių nedrabstysi!. Skr.
akìs draskýti įžūliai prikaišioti, rietis, užsipulti: Aš neisiu žmonėms akis draskyti. Bgt. Tėvo dar prisibijo, o man drasko akes. Krš. Dar vaikas, o jau tėvams akis drasko. Srv. Ko tu čia man akis draskai?!. Mrj. Bobos draskė viena kitai akis kaip katės. Tr. Boba prie žmonių drasko akis, tokia gėda. Pn. Taigi kentėk, kad skolininkai akis drasko. Mont. Janikė Petrui kiekviename žingsnyje akis draskė. Žem. Aš tokių metų tėvams žodžio nedrįsdavau pasakyti, o tu akis draskai. Daut.
akìs draskýtis bartis, rietis: Bet juk nesiriejam, akių nesidraskom. Gric.
akìs drė̃ksti bartis, užsipulti: Jin tokia pasiutus – dreskia akis dėl tų arų, net baisu. Jnš.
akìs dùmti apgaudinėti: Be reikalo dumia man akis, ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau. Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dumia akis, ir gana. Kair. Aš manau, kad jie tik akis dumia. Cvir. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Vaižg. Kam dumt pasaulio akys!. Mont. Karaliui dumia jis akis!. Sruog. Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčiukas. – Man tiktai akis dūmei. Bor.
akìs dúoti išmokyti: Nuo knygnešių nupirko motinikė knygelę, sako, būt gerai vaikams akis duoti. Vg.
ãkį dùrti
1.būti akivaizdoje: Duria akį – ir nematai. Jnšk.
2.pavydėti: Pamotei duria akį, kad ta bagota. Švnč.
3.nepatikti: Motinai duria akį, kad geria. Švnč.
4.traukia dėmesį: Obuoliai sode vaikus vilioja, akį duria. Šn.
ãkį dùrk labai tamsu: Ir naktis – akį durk, nematytum, o čia ant šakos pelėda uhū uhū. Dovyd.
nórs ãkį dùrk labai tamsu: Įsiskubino Urtė į prienamį, kur taip tamsu, kad nors akį durk, nieko nematysi. Simon. Tamsu, nors akį durk. Sd.
akìs dùrti
1.nemalonu žiūrėti: Šios skarelės nepirksiu, per daug aiški, akis duria. Mrj.
2.būti akivaizdoje: Šluota akis duria, o jin kaži kur ieško. Jnš.
akimìs dùrti įdėmiai pažvelgti: Sėskis, – Stanislovas Urba duria akimis į tą kėdę, čia pat atsisuka į svečią. Zur.
ãkys dùriasi pirmiausia pastebimas: Į kurį akys dūrėsi, tą ir ėmė paršelį. Gršl.
ãkį džiū́ti labai norėti ir negauti: Ji paviršių prisigraibo, valgo, o aš akį džiūstu. Gl.
akìs ė́sti skaudinti: Šit dar vienas rasos lašas, kurs mūsų tėvynei baigia akis ėsti!. Pt.
akimìs ė́sti piktai žiūrėti: Ir ieško, ir vienas kitą seka, tai ir ėda akimis. Balt.
akimìs ė́stis vienas kito nekęsti: Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamos akimis ir dūsaudamos iš pykčio. rš.
akìs gadìnti
1.vilioti: Paimk nuo stalo obuolius, jie čia visiems tik akis gadina. Mrj.
2.nemalonu matyti: Tos išsilupėlės lubos man akis gadina. Zp.
akìs ganýti gėrėtis: Kad nori, ir tu gali į ją akis ganyti, kas tau neleidžia. Jnš. Nuo miško pusės klojosi gerai įdirbti ir prižiūrėti laukai – brolių Vilučių žemė. Abu broliai dabar ir ganė po ją akis. Daut.
akimìs ganýti
1.stebėti (prižiūrint, sekant, žavintis): Jie juto, kad aš lyg nežiūrėdama ganau akimis jų kiekvieną judėjimą. Pt. O jis savo akimis gali ją ganyti iki valios. Simon.
2.priekaištauti: Kad tave svietas ganytų akelėmis. Arm.
akimìs gáudyti žvilgčioti norint patikti, vilioti: Ta merga tokia viliūkė, kad akimis gaudo vyrus. Jnš. Spjaudė ir akimis merges gaudė. Plv.
ãkį gélti būti pavydu: Visiems gelia akį žiūrint į tokį arklį. Ėr.
akimìs gérti žavintis stebėti, grožėtis: Sugrįžusi motina akimis gėrė sūnų. rš.
akìs gìldyti stebinti: Sudžiūvęs stuomuo gildė akis savo plonumu. rš.
ãkį glóstyti žavėti: Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės. Cvir. O tų mergelių gražumas. Taip ir glosto akį. Varn.
akimìs glóstyti žavėtis: Mūsų Laurukas... – glosto sūnų akimis Marcelė. Ap.
ãkys griū̃va nori miego: Jau reiks eit gult – galva sunki, akys griūva. Gs.
akìs įbèsti
1.be tikslo (pa)žvelgti: Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė: – Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?. Bil. Rabinas vis dar tylėjo į žalią kilimą įbedęs akis. Dovyd. Sėdėjo mokytojas Daubaras, įbedęs akis į langą, rikiavo mintyse darbus. Bub. Jo akys tebebuvo įbestos į grindis čia pat ties jo kojomis. Švaist.
2.įsižiūrėti, pamilti: Pamatė mergą ir įbedė akis. Ds. Kaip inbedė akis – neatkalbėsi. Aln.
akìs įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – akis įdėjo. Žml. Aš tėvui sakau ačiū tik už tai, kad man akis įdėjo. Jnš. Vaikus aprūpinau, visiem akis įdėjau. Žg.
ãkį įdùrti įžeisti: Jai buvo nepaprastai įdomu, ar senukas profesorius ateis, ar neįdurs jam akies, kad jį nori pamatyti žydiškai skambančia pavarde moteris. Šein.
akìs įdùrti įdėmiai (pa)žvelgti: Sunervinto žmogaus nusiteikimu įdūrė akis į Gerbutienę ir sekė jos judesius. Pt. Mes visi, akis įdūrę į jį, stovime. Žem. Ėjau akis įdūręs į žemę ir nepamačiau, kaip tu praėjai pro šalį. Brt.
akìs įgáuti išprusti: Pavasariui atėjus iškeliavo Stepono sūnūs svetur pasižmonėti, kaip sakoma, – akių įgauti. LzP.
akìs įlipdýti įsižiūrėti, pamilti: Tiek jis į ją įlipdė akis, kad nebėra ant svieto jam gražesnės. Bsg.
akìs įlipìnti smalsiai žiūrėti: Neturėk akių, įlipintų į daiktus nereikalingus, kad ir nepiktus. P.
akimìs ìma godžiai (valgo): Net akim ima, kad valgo. Arm.
akìs įper̃ti įsistebeilyti: Stovi įpėręs akis vienoje vietoje. Švn. Sėdi įpėręs akis ugnin. Krėv.
kur̃ ãkys yrà apie turintį gėdytis: Ale tokia besarmatė, kur anos akys [yra]?!. Krš.
akìs įrem̃ti įsistebeilyti: Jaunoji sėdėjo vis taip nulenkusi galvą, iškaitusi, nedrąsiai akis įrėmusi į baltą sūrį, gražiai supjaustytą ant stalo. Cvir. Altarista ištisas valandas, klausydamas vargonų, prarymodavo į prieblandą įrėmęs akis. Dovyd. Akis įrėmęs tik sušnypš, sukeiks pro dantis, tik žnektels kumščiu pasmakrėn, – net ugnys per makaulę nueis!. rš.
akimìs įsigérti įsistebeilyti: Suspaudusi abiem rankom fotokamerą ir pro taikiklį žinovo akim įsigėrusi į vyrą, Margareta laukia natūraliausios, tinkamiausios veido ir laikysenos išraiškos. Šein.
akìs įsmeĩgti įsistebeilyti: Įsmeigęs akis į Gruzdžių trobas, duodavo armonikai valią. Mont. Ko akis įsmeigei taip į mane?. Šl. Gulėjo įsmeigęs akis kluono kraigan ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti. Krėv. Gydytoja vėl įsmeigė akis į knygą. Ap. Pasirėmęs galvą į kelius atremtomis rankomis, [Dėdinas] įsmeigė akis į jūrą. Dovyd.
ãkys įsmìgo įsistebeilijo: Visų akys įsmigusios į langą, kur matyti einantis link uosyno Didysis Antanas. Ap.
akìs įspìginti įsispoksoti: Vyro pagailėti?! – įspigino ji akis į mane. Balt.
akìs įsprogìnti įsistebeilyti, įsispoksoti: Įsprogino akis į kavalierių ir sustingo visa. Vkš.
akìs įstatýti pakeisti galvojimą, nuomonę: Tai ką aš jam padarysiu – akis instatysiu?. Dglš.
akìs įstel̃gti akylai įsižiūrėti: Vaikelis įstelgė į kepyklos langą dideles akutes. prš. Įstelgę akis į jūros stiklus gėrėjomės. rš.
akìs įsvìlinti įdėmiai pažiūrėti: Šemeta piktas akis įsvilino į Andrijausko kaktą. Marc.
akìs išbadýti
1.akivaizdžiai įrodyti išplūstant: Žinau ir aš, bet tie šunys, staršina su raštininku, įdėjo mano sūnų šiemet ant prizavo... mano boba surokuoja gerai [sūnaus metus], sako: – Išimk metriką ir išbadyk jiems akis. Žem. Aš jam akis išbadysiu!. Kt.
2.sugėdinti: Man iškalbėjo, akis išbadė. Tr. Man sarmata išbadė akis, testa ir tau išbadys. Vlk. Tada akis išbado, kad notrę randa. Ml.
akìs išbadýti šãkaliu padaryti sarmatą: Palauk, aš jai šakaliu akis išbadysiu. Vlk.
akìs išbãlinęs nustebęs: Daboja net akis išbalinęs. Ml.
akìs išbriẽgzti nustebti: Ko taip akis išbriezgei, ar manęs nematei kelis metus?. Pc.
akìs išdẽgęs skubėdamas, įsikarščiavęs (ką daro): Atpuolė akis išdegęs, aš jau maniau, kad kokia nelaimė atsitiko. Srv.
akìs išdègti užsitraukti nešlovę: Ko lendi kur nereikia, dar akis išdegsi. Vvr. Mama, matyt, nori akis išdegti, kad trinies kur nereikia. Jnš. Nebūk per drąsus – akis išdegsi, nebūk per lėtas – dalios neteksi. LTR.
ãkį išdérgti apie ką negražų: Bjauri drapana – išdergė akį. Ėr.
akìs išdérgti gėdą padaryti: Tokia bjauri merga, man akis išdergė. Škn.
akìs išdraskýti smarkiai išplūsti: Aš jai ir akis išdraskysiu sutikus. Ds. Tu su ja geriau neprasidėk, pamatysi, dar akis išdraskys. Sk.
akìs išdùrti tiesiai pasakyti ar išplūsti: Išdūrė akis prieg visų žmonių. Mrk.
nórs ãkį išdùrk labai tamsu: Tamsumėlis – nors akį išdurk. Blv.
akìs išė́sti
1.įgristi, nusibosti: Mums jau ir akis košė išėdė, ale gi mūsų košinis – virk ir virk. Ds. Mėsa jau ir akis išėdė. Ds. Ta karvutė ir akis išėda. Gdr. Oi, dar išės akis ir žiema. Skdt. Bruknėsna cukraus nededa: išėdė akis šitas saldumas. Klt.
2.privarginti: Gaspadorystei reikia turėti penkios šešios katės, taip tai žiurkės akis išėstų. Vb.
akìs išgráužti įkyrėti, nusibosti: Jau akis išgraužė tas sijonas. Švnč. Bandelės akis išgraužė. Mlt.
akìs iškabìnti išplūsti: Tik dribtelk kokį žodį – akis iškabins. Kt.
akìs iškapóti primušti: Ateitų mane varyt, tai aš jiems su šluota akis iškapočia. Grd.
akìs iškė̃sti labai nustebti: Kas, kur? – klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis. Bil. Jis išgirdęs iškėtė akis. Brž.
akysè iškìlti pasirodyti: Jeronimo akyse išdidžiai, net atkakliai iškyla barzda. Dovyd.
akìs iškìšti
1.trumpam išeiti: Tokiu oru negalima niekur nė akių iškišti. Gs. Oras – kad akių negali iškišti. Skr.
2.pasirodyti: Sarmata akis iškišti ir kokį žmogų išvysti. Lnkv. Akių gi neiškiši niekur, jei jaunimas visas apjuoks. Bt.
akìs iškrim̃sti nusibosti: Mėsa jau iškrimto akis. Klt.
ãkys ìšlenda
1.labai pavargsta: Akys išlenda, iki rogutes užtrauki ant kalno. Rmš.
2.miršta: Kol sulauksi vaikų, tai ir akys išlįs. Tj.
ãkys išliñdo iš kaktõs apie intensyvų darbą: Dirbk, kad akys iš kaktos išlįstų, o valgyk, kad pilvas plyštų. Prng.
ãkys išlìpo ant kaktõs labai nustebo: Ano akys ant kaktos išlipo, kad ans pamatė savo pačią. End.
akìs išplė̃sti
1.labai nustebti: Taip norisi būti namie, oi, taip norisi! Išplės akis Grytutė!. Simon. Aš guliu ant žemės ir dairausi išplėtęs akis. Mark. Rūpiu aš boboms, žiūri akes išplėtusios. Krš. Subėgo visi ir žiūri akis išplėtę. Vlkv. Atrodo, kad mudviem reikia išsiaiškinti. Ko išplėtei akis?. Cinz. Klebonas staiga išplėtė akis. – Kokiam akte [parašyta]?. Švaist.
2.nusigąsti: Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Bil. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai vienas į kitą, tai į lopšį. Bil.
akìs išplė́šęs
1.išdidžiai: Akis išplėšęs eina – net žemės nemato. Kš.
2.labai (nori): Anas daboja akis išplėšęs, kad kur ko gaut. Švnč.
akìs išplė́šti
1.labai sugėdinti: Tau akis išplėš, jeigu pas kavalierių ant namų nueisi. PnmR.
2.išbarti: Marti, kai gyvenom kartu, tai akis išplėšia, ir eik kur nori. Gdr. Ką manai, taip perpykus – neik, dar akis tau išplėš. Kt.
akìs išplė́šti gãtavas labai pyksta: Krikščionys mes šiaudiniai, susiskaldę į padermes ir gatavi vieni kitiems akis išplėšti. Vien.
akìs išplikýti sugėdinti: Išplikyk tokiai akis prie visų, tegu žino, kad ne durna esi. Jnš.
akìs išplìkęs labai skubėdamas: Parlėkė akis išplikęs; nei nieko buvo, nei ką, tik išgąsdino be reikalo. Srv.
ãkys išplìks bus sarmata: Nebūk per drąsus, akys išpliks. Rz.
akìs išpū̃sti
1.labai nustebti: Arminas iš sykio tik akis išpūtė. Piet. Mažasis berniukas išpūtė akis ir paklausė. Mont. Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Škn. Jūs išpūtėt akis, kai pasakiau, kad neleisime daryti to, ko nepripažįstame patys?. Ap. Ko taip išpūtei akis, bene manęs nematei?. Lš.
2.supykti: Kad tik kas, tuoj akis išpūtė – nė žodžio. Šl.
akìs išpū̃tęs
1.atidžiai (žiūrėti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Ko teip žiūri akis išpūtęs kaip pelėda?. Gs. Žiūrėjau į Alyzą akis išpūtęs, tikėjau ir vėl netikėjau. Balt. Pranukas akis išpūtęs žiūrėjo, ką aš darau. Vencl. Vaikai nutilo, sustingo ir išpūtę akis spoksojo į tėvą. Mik. Išpūtę akis žiūrėjo milijonų milijonai į žydruosius ekranus. Ap.
2.labai smarkiai (ką daryti): Prie tėvo dirbk akis išpūtęs, o lito negausi. Dr.
3.labai susidomėjęs: Visas rajonas akis išpūtęs laukia, kas čia bus. Gric.
4.išdidžiai: Eina akis išpūtusi, nieko nemato. Dr.
akìs išsibadýti išsiplūsti: Kas kame beatsitiko, ką kuri pasakė, visus žodžius, visus darbus, praėjusius, jau pamirštus, iškilnojo, atkartojo, viena kitai akis išsibadė, vis greitai, vis skubinai, nė atsakymo neklausydamos. Žem. Jos gražiuoju akis išsibadė. Krkn.
akìs išsibadýtum labai tamsu: Ale lauke naktis – akis išsibadytum. Jnš.
akìs išsidraskýti apie nesutariančius: Kam muštis, velyt geruoju akis išsidraskyt. Ds.
akìs išsiim̃ti į rañką sakoma nematant akivaizdoje esančio daikto: Išsiimk akis rankon, kad nematai!. Drsk.
akìs išsilupinė́ti apie nesutariančius: Jie gražiuoju akis išsilupinės. Srv.
akìs išsilùpti apie besiplūstančius: Kad būtų primanę, tai vienas antram būtų akis išsilupę. rš.
akìs išsiplė́šyti apie besiginčijančius, konkuruojančius: Dailus vyrutis! Palkabalio mergos akis išsiplėšys.... Ap.
akìs išsipū̃tęs išdidus: Eina akis išsipūtusi, paneberinga. Dr.
akìms išsitiẽsti pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti. rš.
akìs išskė̃sti nustebti: Šitas išskėtė akis. Dgp.
akìs išspìlginti stačiai išrėžti (teisybę): Atėjo, išspilgino akis ir išėjo. Šd.
akìs išspragìnti labai nustebti: Karvė darže – ir akis išspraginau. Pj. Kai pamatė mane, kad išspragino akis!. Jrb.
akìs išspragìnęs atidžiai (žiūri): Žiūrėjau akis išspraginęs, nemačiau. Pj. Akis išspraginęs skaito. Vn.
akìs išsprogdìnti nustebti: Ko taip išsprogdinai akis? Nepatinka tau mano pasakymas?. Skrb.
akìs išsprogẽnęs
1.atidžiai (žiūri): Mieguostas: veiza akes išsprogenęs ir nieko nemato. Rdn.
2.piktai (žiūri): Žiūri akes išsprogenusi, rods, svies mane kaip futbolą. Rdn.
3.smarkiai: Lekiu lekiu akes išsprogenusi – ar aš čia geresnė vaikams!. Krš.
akìs išsprogénti
1.labai nustebti: O boba, tiek pinigų pamačius, ir akis išsprogeno, ir prižadėjo niekam nesakyt. Škn.
2.supykti: Nespėjau burnos praverti, tuoj akis išsprogeno ir praplyšo. Škn.
3.ginčytis: Išsprogeno akes, neprisipažįsta. DūnŽ.
akìs išsprogìnęs
1.atidžiai (žiūri): Jis in mane akis išsproginęs žiūro. Mrj. Ko veizi akis išsproginęs, ko nieko nesakai?!. Vkš. Gražiai, brolyt, atrodai, labai gražiai. – Žiūri akis išsproginęs. Paukš.
2.stebintis (žiūrėti): Ko veizi akis išsproginusi, ar ne teisybę sakau?!. Krtn.
3.greitai, tuoj pat: Kai užaugs, akis išsproginęs bėgs iš kolūkės. Krk.
4.supykus, piktai: Ko čia puoli akis išsproginęs ant manęs?!. KlvrŽ.
akìs išsprogìnti
1.labai nustebti: Kaip aš jam pasakiau, kad Triaupų paleido iš kalėjimo, jis net akis išsprogino. Vb. Akis išsprogino, dedasi nieko nežinanti. Jnš. Ir akis išsproginau, kai pasakė, kiek kaštuos. Vvr. Tokią naujieną išgirdę tik akis išsprogino. Rs. Ko čia išsproginai, tėvai, akis, aš sakau teisybę. Bub.
2.atidžiai žiūrėti: Akes išsprogino ir nebatsitraukia. Krš.
3.apie labai supykusį: Akis išsprogino, perpykusi tik žiūri, tik žiūri!. NmŽ. Išsprogino akis ir puolė muštis. Vkš. Akis išsproginęs puola ant viršaus. End.
ãkys išsprógo sakoma ką sunkiai, jėgas įtempus darant: Akys išsprogo, kol maišą įkėliau į ratus. Rd. Akys išsprogo, kol tokį maišą atvilko. Kair.
ãkys išsprógo ant kaktõs
1.labai nustebo: Žiūrim – gi ir jie bažnyčioj; man ir akys ant kaktos išsprogo. Jnš. Nuo tos žinios jam akys ant kaktos išsprogo. Rs. Žvilgt už daržinės – man ir akės ant kaktos išsprogo: tie [vokiečiai] jau [karvei] ragus bekertą. Klm.
2.apie sunkų darbą: Kol parnešiau, ir akys ant kaktos išsprogo. Šl.
ãkys išsprùko labai nustebo: Jonui ir akys išspruko. rš.
ãkys išsprùko iš kaktõs labai nustebo: Tai išgirdus man ko tik akys iš kaktos neišspruko. Vaižg.
akìs išspùlginti labai stengtis, rūpintis: Kaip tu buvai mažas, vaikeli, tai aš skraidžiau apie tave net akis išspulginus, o dabar, regi, kokis tu geras. Arm.
akìs išsvìlinti išbarti, sugėdinti: Išsvilino tau pernai akis Mataušas. Upt. Gerus kelius gaudžiau, kad nebūtų išsvilintos akys. Dv.
akìs išsvìlti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi. Jnš. Ar neišsvilai akis, žiūrėdamas pro langą?. Slv. Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. LTR.
akìs iššlúostyti apgauti: Žiūrėk, kad jis tau akių neiššluostytų. Alk. Iššluostė akis sukčius: iš senų dalių sudėtą mašiną pakišo. Kbr.
ãkys iššóko patyrė vargo: Išmoks, kai akys iššoks. Jrb.
ãkys iššóko ant kaktõs
1.labai nustebo: Atnešiau, pastačiau kvietienės ant stalo, tai jam akys ant kaktos iššoko. Grnk. Tarsi klasėje būtų sprogusi bomba. Mūsų veidai ištįso, akys iššoko ant kaktos. Bub. Aš pats užprašysiu tokius krikštatėvius, kad iš nustebimo visiems akys ant kaktos iššoks. Vaičiul.
2.apie sunkų darbą: Man ir akys ant kaktos iššoko, kol mėšlą išmėžiau. Sk. Net akys ant kaktos iššoko betęsiant tą maišą. Prn. Dumiu, kiek išgaliu [švilpynę], net akys ant kaktos iššoko. Bub.
ãkys iššóko iš kaktõs
1.labai nustebo: Motinai akys iš kaktos iššoko, kai sužinojo, kad vaikas apsivogė. Kair.
2.apie sunkų darbą: Akys iš kaktos iššoko, kol iškroviau rugių vežimą. Kair.
akìs ištem̃pęs
1.atidžiai, smalsiai (žiūrėti): Ko žiopsai taip akis ištempęs?. Simon. Žiūri akis ištempęs, aš tau!. Pc. Pas krosnį sėdi trys vaikučiai, papūrę, akeles ištempę spokso. Žem. Abu tokie smaliūgai, tik ir žiūri ištempę akis, kad ką nutvertų. Slm.
2.labai smarkiai (ką daryti): Akis ištempus lėksi namo. Upt. Veršiukas bėga akeles ištempęs – gert nori. Klt. Lekia vaikas pasitikti ištempęs akytes ir krausto kišenes, ar nėr saldainių. Slm.
akìs ištem̃pti su nuostaba, atidžiai žiūrėti: Ištempiu akis. Sir. Tie mažiukai akis kad ištempia!. Jd. Ištempė akis ir tyli. Rgv.
ãkys ištį̃so prailgo, nusibodo (laukti): Akys ištįso beveizant. Dauk. Jonienei iki vakaro ir akys ištįso saulės laidos belaukiant. Žem. Akys ištįsta metų galo belaukiant. Up. Akys ištįso bežiūrint, ar nepareina. Gs. Akys ištįso nuo pat ryto tavęs belaukiant. Srv. Nūnai ištįso akys mūs žiūrėdamos į dangų. Nėr.
ãkį ištráukti apmulkinti: Kožnas nori akį ištraukt, vis tą biedną apšukot (apgauti). Ml.
akìs ištráukti apmulkinti: Iš pavydo gatavi akis ištraukti. rš.
akìs ištrė̃kšti susidomėti: Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes akis ištrėškę prašydavom: „Daugiau, daugiau". Šein.
akìs ištvìlkti patirti gėdą: Veizėk, kad neištvilktum akių. Štk.
akìs išvanagúoti galą padaryti: Kad pasiuto eiti kaip vilkai, maniau – akis išvanaguos. Brs.
ãkys išvarvė́jo užsilaukė: Belaukiant ir akys išvarvėjo. Zp.
akìs išvarýti išeiti laukan: Pirmą kovo – pusnės, akių išvaryt negalima. Dg.
akìs išvarýti iš kaktõs būti labai priekabiam: Jis man už tą darbą akis iš kaktos išvarys. Skr.
akìs išvélti labai nustebti: Akis išvelti gali. Grv.
akìs išver̃sti
1.labai nustebti: Žiūro akis išvertę, nesupranta dzūkiškai. Drsk. Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė. Mont. Stovi išvertęs akis. An. Senoji išvertė akis, be žado spoksojo į Kazimierą, nesurasdama, kokį žodį dabar pasakyti. Balt. Žiūrėk, žiūrėk!.. – išverčia akis Maksutis. Ap.
2.labai supykti: Ko išvertei akis kaip balnis. Krs. Ašian barkšt per ranką, o anoji išvertė akis. Pnd.
3.ginčytis, prieštarauti: Ginčijasi, tik išverčia akis. KzR. Žinai, kokie jauni, pasakai ką, tik akis išverčia. Drsk.
4.išsigąsti: Tas karalius akis išvertė. Ar.
5.nublukti: Medžiaga jau išvertė akis. Lnkv.
akìs išver̃tęs
1.labai greitai: Neik akis išvertęs, bet vaikščiok povaliai. Dg. Aš taip persigandau ir bėgu akis išvertus smarkiai. Jrb.
2.labai smarkiai, sunkiai: Dirba akis išvertęs. Gs. Už šnapsą tai jis akis išvertęs dirba. Lel.
3.įžūliai, akiplėšiškai: Meluoja akis išvertęs. Gs. Eina akis išvertus, su visais baras. Lb. Vaikas drąsus, žiūri akis išvertęs. Pn. Žiūrėk, kaip žiurkė akis išvertus. Ds. Sėskis, ko vėpsai akis išvertęs?!. Gric. prk Debesys nulėkė, ir vėl saulė išvertus akis žiūri. Slm.
4.labai garsiai: Rėkia akis išvertęs kaip galvijas. Kp. Akis išvertęs ir krokia. Grdm. Pasakysi ką – rėkia akis išvertusi kaip šėtonas. Paukš. Girtas, akis išvertęs šaukia. KzR.
5.labai išsigandęs: Pamatęs šunį vaikas parlėkė akis išvertęs. Jnš.
6.labai nustebęs: Petras žiūrėjo į skerdžių akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Krėv. Dikmanas sustingo akis išvertęs. Gric. Ma[no] žentas iš Lazdijų, tai ką kaip pasakys, daboju akis išvertus. Dbč. Senis akis išvertęs žiūri; sakau – radau, mazgas guli pinigų. Slm.
akỹs išvir̃to
1.labai nustebo: Akys išvirto, kai sužinojo. Vn. Benui net išvirsta akys, kai viename jų (kambarių) pamato didžiulę nuotrauką ant sienos. Ap.
2.buvo labai sunku (ką daryti): Akys išvirto, kol atridino akmenų. Kair. Kol tokį darbą padarai, ir akys išvirsta. Rd.
3.labai išsigando: Jis labai bijo, jei kas krepšt, tai net akys išvirsta. KzR.
ãkys išvir̃to iš kaktõs labai nustebo: Lyg medinėm kojom įslinko į mokytojų kambarį, ir jam akys išvirto iš kaktos: ant stalo kūpsojo visas kalnas banderolių!. Žil.
akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Išžardžiau akis velniam!. Ktk.
akìs išžãryti išgėdinti plūstant: Aš prie visų akių tai vagilkai akis išžarijau. Pkr.
akìs išžìbinti turėti sarmatos: Tokia žarijėlė, dar ne kartą akis išžibins. Ml.
ãkys į̃temptos labai nori, laukia: Akys tai karvei įtemptos bėgti prie tų žolių. Skdv.
akìs įžlìbinti įsistebeilinti: Pamato ką einant, tuojau akis į langą įžlibina. Mrj.
ãkys juõkiasi
1.labai malonu: Gražu, net akys juokiasi. Ml.
2.išgėręs: Ar jau akys juokias?. Pv.
akìs kabinė́ti būti priekabiam, reikalauti: O vaikiukai tie, sako, akis kabinėja?. Tl. Ko čia dabar man akis kabinėji?. Kair.
akìs kabinė́ti laukañ
1.įkyriai reikalauti: Nelesintos vištos akis kabinėja laukan. Šts.
2.pyktis, bartis: Tie kits kitam akis kabinėja laukan. Klk.
akìs kabìnti
1.ginčytis, užsipulti: O tu pats ką gi veiksi? Ginkis! Visom keturiom – akis kabink. rš. Kaziūnė kantri moteris, tačiau kad šitaip kas akis jai kabintų, to dar nebuvo. Bub.
2.neklausyti: Ale tik duok valią paršui (vaikui), tai tuoj akis kabina. Rs.
akìs kabìnti laũk smarkiai užsipulti: Tegu bala, jau toks, kad geresnio nereikia – dėl niekų akis kabina lauk. Jnš.
ãkys kaĩsta ima gėda: Nors akys kaista, širdis džiaugiasi. Vlkv. Kais tokiems besarmačiams akys. Ds. Dabar ir akys kaista, nėr kur atsisėsti. Šauk. Glamonėjami sakuoti pušiniai sienojai palieka ant rankovių riebių dėmių. Bet dėl jų dailidei akys nekaista. Vaižg. Sūnus prisidirba visko, o tėvams akys kaista. Varn.
akìs kaĩsti jausti gėdą, gėdintis: Lengva pameluoti, o paskui ir kaisk akis. Plng. Anie kalti, o tu akis kaisk!. Krž. Taip gyvenam tamsta, kad tik akis reikia kaist. Jrb.
akìs kaišýti prikaišioti, gėdinti: Dėl tavo maišo man akis kaišo. Dkš.
akìs kaĩtinti kęsti gėdą: Aš už tave akių nekaitinsiu. Lkš. Neisiu aš ten akių kaitint. Jrb. O aš dėl tavęs akis kaitinu. Mrj. Taip apsikiaulinęs dabar kaitink nuo žmonių akis. Ėr. Padarys ką duktė, o motina prieš visus turi akis kaitinti. Grš. Aš nesirodysiu, kam aš kaitinsiu akis. Žml. O gal Eleną? Jis kaipmat apsisuktų, ir nereikėtų kaitinti akių prieš Gelbūdą. Bub.
akìs kamšýti priekaištauti: Jis paskui man tik akis kamšys ir kamšys už tą auksiną. Lp. Tėvas vagis, tai ir vaikams akis kamšo. Lš.
akìs kapóti užgaulioti: Tu man akių nekapok!. Skdv. Tu čia man akių nekapok!. Mrk.
akìs kélti žvelgti: Jis dažniau akis kelia į lubas, rankas prispausdamas prie širdies. Dovyd. Žmogus kelia akis ir dairosi sužavėtas. Šein.
akìs kė̃sti priešintis, neklausyti: Tu iš mažų dienelių prieš mane akis kėtei. Ml.
ãkys kibirkščiúoja labai pyksta: Net akys kibirkščiuoja, kai pyksta. Lkm.
kur̃ akìs kìšti sakoma dėl gėdingo elgesio: Aš nežinau, kur akis reik kišti vagiant? – tarė kita boba, nejučiomis traukdama peilį nuo stalo ir kišdama į kišenę. Žem. Kur kiši akis šitaip padarius. Jrb. Kur kišti akis, kaip reik pasirodyti prieš žmones, kad tu toks esi, pirštais gal subadys. End.
nėrà kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Vai kiek sarmatos turėjau, kad nebuvo kur akių kišti!. Mlt.
netùri kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Padarė tokią sarmatą, kad neturėjo kur akių kišti. Ėr. Dabar jis iš gėdos neturi akių kur kišti. Jrb. Iš tos sarmatos žmogus nebeturėjo kur akių kišti. Jnšk. Tokia gėda buvo, kad neturėjau kur akių kišti. Rt.
akių̃ kláusti dairytis: Ale taigi – aikštėj padėta – neberanda! Kaip teip akių neklausti?!. Mžš.
ãkys klýsta malonu: Mašinom važinėja, gražu – akys klysta. Grk.
akìs krapštýti neduoti ramybės, vis primenant reikalauti: Akis krapšto – atiduok skolą. Rdn. Ko tu nori, ko man akis krapštai dėl nieko!. Rš.
ãkį kreĩpti
1.domėtis patinkant: Žiūriu – kreipia į ją akį tas Juozukas. Vl. Jis dargi pats ne taip jau akį į tave kreipia. Šein.
2.sutelkti dėmesį: Ypač reikia kreipti akį į klaidingus įpratimus. rš.
3.pykti: Jis ant manęs ir kreipia akį nuo to vakaro. Vl.
akìs kreĩpti
1.žvelgti: Tėvų barami [mokiniai] valgo mažai ir kreipia vis akis į langą. Šein.
2.sutelkti ar patraukti dėmesį: Kartais ir į menkniekius reikia kreipti akis. Jabl. Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis. Balč.
ãkį kum̃pinti pykti, skersakiuoti: Tai ko čia tą akį kumpini, ką jau padariau?. Jrb.
akimìs láidyti stebėti: Kur tik einu, jis vis mane akimis laido ir laido. Šl. Katinas akim tik laido, nori galuotis. Šts.
akìs láidyti stebėti: Aš žiūriu, ko į mane visi akis laido. Mrj.
akìs ant parõs laikýti merdėti: Jau mirs: jau akis an paros laiko. Ml.
akimì léisti
1.nužvelgti: Eina šiaučius per girią, akim leidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr gero kurpaliui. Prng. Čigonė inėjus taip ir leidžia akim pirkią. Trgn.
2.žvilgsniu sekioti: Akimi leidžiu jį, kur jis eina. J.
akimìs léisti žvilgsniu sekioti: Kur tik einu, jis mane akimis leidžia ir leidžia. Šl.
akimìs lydė́ti žvelgti į tolstantį: Petrutė vaikščiojo pakrante lydėdama akimis tolstantį garlaivį. Ap.
ãkys leñda
1.ima pavydas (žiūrint): Lenda visiems akys an mano telyčią. Trgn.
2.sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Visą dieną tuos medžius vilkau – net akys lenda. Jnš. Dirbk, kad akys lįstų, valgyk, kad pilvas plyštų. Vlk. Net akys lenda, kai sperečijas, dar kad ir praudą (tiesą) sakyt. Ml. Spausk smarkiai, kad akys lįstų. Škn.
3.apie patekusį į nemalonią padėtį: Šaltą vandenį ant tų akmenų pridegusių išpila, tai šiltis būna, net akys lenda. Pls.
ãkys leñda iš kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Taip dirbau nuo pat ryto, kad akys iš kaktos lindo. Škn. Ginas, net akys lenda iš kaktos. Ktk. Sunku dirbt – akys iš kaktos lenda. Lp.
2.apie patekusį į keblią padėtį: Ėmė bobos grūstis, taip suspaudė, kad akys iš kaktos lenda. Škn.
ãkys leñda per pakáušį labai sunku dirbti: Su tais rugiais plūkis plūkis perdien, akys per pakaušį lenda – kaip sunku. Lkm.
ãkys lim̃pa
1.norisi miego: Negaliu daugiau skaityti – akys limpa. Pn. Jautė tik, kad nuvargo, nuilso, o akys lipo kaip medum išteptos. Krėv. Net akys limpa, kaip noriu miego. Pg. Einu gult, akys limpa. Mrj. Rodos, jau užmigsiu, rodos, akys pačios limpa, tik vėl krūpt – ir nemiegu. Mišk. O man baisiai akys limpa – miego noris. Dovyd.
2.norisi gėrėtis, traukia prie ko: Širdžiai tinka, ir akys limpa. LTR. Kaip vyšnia jaunamartė. Ir savos akys limpa, ir svetimas traukia. Trein.
3.traukia dėmesį: Suvokiu: visų akys limpa prie jos – mano barzdos. Dovyd.
ãkys lìpa ant kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo. Čiurl.
2.apie prastą savijautą: Šįrintais akys ant kaktos lipo, sakiau, kad nekelsiu, o dabar kaip ir nieko. Ms.
ãkys lìpa iš kaktõs apie bet kokį intensyvų veiksmą: Bronės akys lipa iš kaktos – nori visus peršaukti. KlvrŽ. Akys lipa iš kaktos, o reikia kelti [rąstą]. End. Vyrai sėdi lyg stabo ištikti, akys lipa jiems iš kaktų – kas galėjo pagalvoti, kad atsiras toksai, kuris įveiks Jeronimą. Bub.
akìs lùpti
1.daryti sarmatą: Lupa akis prieg svečio ažu itus pinigus, geriau tu ją būtai nepristojęs. Arm.
2.prieštarauti, ginčytis: Regi, kaip prieš tėvą akis lupa. Tvr. Ita boba man akis lupa. Dv.
nórs ãkį lùpk visai nereaguoja: Tyli kaip žemė – nors akį lupk!. Al. Prabuvau ingi sutemų dėl itų daiktų; kad vienu asmoku (skatiku) pigiau duodi, tai ne[par]duoda, nors akį lupk!. Arm.
akìs lùpti iš kaktõs būti priekabiam: Ji baisiai bjauri – visiems akis lupa iš kaktos. Jrb.
ãkys márkstosi yra gyvas: Kol tavo akelės markstos, tavo vaikas brangus. Užv.
akìm mãtant greitai, bežiūrint: Jis gerai daro: tą kripę (kopėčias) akim matant padarė. Jnš. Ilgai neužtruksiu, akim bematant sugrįšiu. Sk.
ãkys mãto kãtę norisi miego: Vaikų akys jau katę mato. Škn.
akimì matýti negãli labai nekenčia: Jin dabar jo negali akim matyti. Jnš.
kur̃ ãkys mãto bet kur (eiti): Dar šiandien nusispjautau, mestau viską ir eitau, kur akys mato. Krėv. Dumsiu, kur akys mato, kur kojos neša. Auk. Sykiais nutariu eiti, kur kojos neša, kur akys mato, ale tuojau pradedu galvoti, juk visiems sunku. Rt. Einama laukais – kur akys mato!. Ap. Jis išėjo nė žodžio nesakęs, nepasipriešinęs. Nuėjo kur akys mato, kur kojos neša. Šein.
akìs máudyti meluoti: Ką čia man akis maudai – sakyk teisybę. Rs.
ãkys máudosi sakoma daug ko esant: Kiek tų skurlių [turguje], akys maudos. Všk.
ãkį mérkti
1.duoti ženklą: Akį merkia, kad eičiau su jais. Rm.
2.viliojamai pažvelgti: Jau ir merginom mokėjo akį merkti. Cvir.
akìs mérkti snausti: Išklausęs keletą atsitikimų, ėmiau merkti akis. Andr.
ãkys mérkiasi
1.nori miego: Eisiu miegot, nebedirbsiu, man jau akys merkias. Žg.
2.miršta: Seno niekas jau nenori, o tos akys nesimerkia. Krm.
ãkį mèstelėti
1.trumpai pažvelgti: Mestelėk biškį akį ant to žmogaus. Vkš.
2.bent kiek prižiūrėti: Mestelėk kartkarčiais akį į mano vežimuką. rš.
3.bent kiek paskaityti: Reikia mestelėt akį į gazietą. An.
akimì mèstelėti trumpai pažvelgti: Mestelėjo akim praeidamas, kaip nepažindamas. Ds.
akimìs mèstelti trumpai pažvelgti: Broliai prie Petniūnioko nieko, lyg ir nemato jo, tiktai Poviliokas mestels akimis ir nusišypso pats sau. Balt.
ãkį mèsti
1.trumpai pažvelgti: Užsikrapštau šiaip taip ant viršaus, o žemyn baisu net akį mesti; vienok žemyn reikia eiti – nori nenori. Lauc. Tuo tarpu Vasaris spėjo mesti akį į visus susirinkusius. Myk-Put. Praeidama mečiau akį į tavo darželį. Šn. Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yra, na, mečiau akį ir jau žinau. Pbs. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo. Trs. Kad tik kas brakšt – ir meta akį į duris. Pbr. Kur akį metei, ten mūs. Lz.
2.patikti: Aš gi tau sakiau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla. Myk-Put. Jis meta ant Onos akį. Alk.
akimì mèsti trumpai pažvelgti: Kur tik akimi meta, ten kaip jūrės liūliuoja banguoja priešų minios. Krėv. Kaip mesti akia – vis mūsų laukai tęsiasi. Rod.
akimìs mèsti trumpai pažvelgti: Tas metė akimis su nʼištikėjimu ant Radušio. Piet.
akìs mèsti trumpai pažvelgti: Pridusdama, galvą pakreipus, akis dažnai aukštyn mesdama, ji kalbės net kiek išraudus. Dovyd.
akìs mė́tyti dairytis: Ot vaikas, jei įėjo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur. Lš. Ir štai ji, pirmiau išgąstingai akis mėčiusi į skaidrų vidudienio dangų, dabar išgąstingai seka mane. Dovyd.
akimìs mė́tyti
1.dairytis, žvalgytis: Rodos, akimis per daug po tą stubą mėto. Šmk.
2.stengtis patraukti dėmesį: Akimis tik mėto mergučės, kur vyrai – tikri juokai. Jrb.
akimìs mė́tytis žvalgytis: Mergaitė dairos baikščiai aplink, žiūri į vyskupą, žvilgterėja pro langą, mėtos akimis tarp lubų ir aslos. Šein.
akìs mìglinti apgaudinėti: Ką jis čia man akis miglina, aš jau žinau, kada jis gimęs. Jnš.
akimìs mirksė́ti apie nenuoširdžią kalbą: Jis kalbėjo ir akim mirksėjo. Vrn.
ãkys mìrksi tánkiai meluoja: Kreivaprisiegio akys tankiai mirksi. Ml.
akìs mõnyti
1.meluoti, apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai. Lž. Jie mums tik akis monija, norėdami ten privilioti. Mrj. Nemonyk tamsta man akių, – perkirto senis ir skambiai trinktelėjo lazdele. Marc. Ką jis tau akis monija, atsikrenkšk ir spjauk jam barzdon. Lš.
2.pokštus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija. Vrb.
akìs muĩlinti meluoti norint apgauti, apgaudinėti: Na mat, išsigando caras atsišaukimų ir uždraustų raštų, tai ir muilina žmonėms akis!. Bil. Muilinti akis, vadinasi, kalbėti netiesą, vadinasi, akyse juoktis iš visų žmonių. Vien. Gali čia man akių nemuilinti, neapgausi!. Alk. Ką tu čia dar muilini akis su savo šnekomis!. Lkš. Kam muilinti žmogui akis, kad aš pats šiandiej buvau ir girdėjau. Skdt. Jis, žaltys, akis muilina. Katil.
akìs náižyti koketuoti: Na, žinai, mama, ta boba visai pašėlo: tik naižo akis prieš vyrus kaip mergička. Jnš.
akimìs nárdyti stengtis patraukti dėmesį, koketuoti: Tai smarki boba: tik akimis nardo, tik vilioja tuos vyrus. Jrb.
ãkys nárdosi merdi: Tuosyk dar prasčiau, kaip akys pradės nardytis. End.
akìs nárstyti koketuoti: Akis narsto su vyrais kalbėdama. Šts.
akimìs nárstyti
1.atidžiai žiūrėti: Ateinu in tvartą, tik akimis narsto veršiai. Rmš.
2.stengtis patraukti dėmesį: Kad narstė, kad svarstė akim tą Jonį, net iš šalies gėda. Sk.
akiẽs neatitráukti įdėmiai žiūrėti: Ažgūris įstabiai jį seka, neatitraukia akies. Šein.
akių̃ neatitráukti
1.žavėtis, gėrėtis: Bet ponas savo akių nuo jos vis neatitraukė. Mont. Kokia ji graži, – galvojo Bronius, neatitraukdamas nuo jos akių, – kokia balta... lyg lelija.... LzP. Ponai ir ponaičiai neatitraukdavo nuo Marės akių. Kudir. Kad gražybė mergos, kad jis akių neatitraukia. Btg. Atvažiavo in močią – blogutė, sudžiūvusi, susenėjus, o anksčiau akių negalėdavai atitraukt. Ker.
2.rūpestingai prižiūrėti: Pati motina stumia [vežimuką]. Jauna, sveika. Išdidi. Akių nuo vaiko neatitraukia. Šein.
akių̃ neatplė́šti
1.įdėmiai žiūrėti: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį pinigų ir ilgai neatplėšė nuo jo akių. Marc.
2.žavėtis, gėrėtis: Neatplėšdamas akių žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę. rš.
akių̃ neatràsti nesuvokti esmės: O tu, Tekoni, matyt, taip ir numirsi akių nebeatradęs, – pasakė Alaušas. Balt.
ãkys nebìjo dū́mų nejaučia gėdos: Jos akys geros, dūmų nebijo: vakar latravojo, o šiandien eina galvą iškėlus. Krč.
akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių nedėjo. Gr.
akių̃ neganýti nesivaržyti, nesigėdyti: Tokia boba akių neganys: kaip jai užeis, taip ir papils. Užp.
akių̃ neišlùpti nieko negauti: Akių jam neišlupsi. Ėr.
kõ akių̃ neišriñkti labai užsipulti: Kiti jam ko akių neišrinko. Auk.
ãkys nekė́lė daug: Mėsos nė akys nekėlė. B.
akių̃ nekreĩpti nesidomėti: Prižadu tau į visų tų dūdučių-lupučių kalbas, pliauzarojimus nebekreipti akių.... Pt.
akių̃ neléisti įdėmiai žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių. Kudir.
akių̃ neléisti žemỹn nesigėdyti: Neleisk taip akių žemyn, aš sveiko nekaltinu. Jabl.
akių̃ nematýti nesusitikti: Man magistro ir akių neteko matyti. Vien. Nuo to karto anos nė akių nemačiau. Varn.
akysè nematýti nesusitikti: Mauk greičiau pro duris, kad daugiau akėse nematyčiau!. Rdn.
akiẽs nemérkti neatsižvelgti į asmenį, tiesiai rėžti: Nemerkia tas akies ir ant jo. Trgn. Geras būdamas ant manęs akies nemerktum. Arm.
akių̃ nemérkti nenusileisti, savo laikytis: Kaziokas akių nemerkia, kas jam priklauso, turės atiduot. Skdt. Žiūrėk, tik akių nemerk teisme, tu turi laimėt. Mlt.
akimì nemìrktelėti visai nesijaudinti, šaltai ką daryti: O tai, šuns pusė, meluoja, nė akimi nemirkteli. rš.
akių̃ nenugrę̃žti įdėmiai žiūrėti (klausantis, žavintis ir pan.): Jis žiūri ir žiūri – akių nenugręžia nuo manęs. Rm.
akių̃ nenukreĩpti įdėmiai žiūrėti: Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno. Simon.
akiẽs nenuléisti būti atidžiam: Vis brisk purvyną su lazda, vis nenuleisk akies, jie taip ir laukia, kad kur ką nugriebt į šalį. Andr.
akių̃ nenuléisti įdėmiai žiūrėti (stebint, žavintis ir pan.): Bet nuo Judo namų nenuleisiu akių, kai apakinsiu visų tautų žirgus. ŠR. Sargienė sėdi ant kėdės ir nė akių nuo mūsų nenuleidžia. Žem. Patenkinti, patenkinti: jaunikis tai ir akių nuo Nastutės nenuleidžia ir kunigėliu vis kliedi. Vien. Ir Jadzė nenuleidžia nuo kunigo akių – taip ji įsiklausiusi į tas baisenybes. Myk-Put. Ana veiza ir veiza, akių nenuleidžia nuo ano. End. Žinau, kad jos nenuleidžia akių nuo šito namo. Bub.
akių̃ nenumèsti
1.rūpestingai saugoti: Nenumesk akių – kruopos nubėgs. Lš.
2.įdėmiai žiūrėti (žavintis): Toji mergaitė tai akių nenumeta nuo Prano. Ktk.
akių̃ nenusùkti įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių nenusuka nuo manęs. Rm. Akių nenusuka – vis spokso, žiūri. Pn.
akių̃ nenutráukti įdėmiai žiūrėti (žavintis): Tas Jonis per tą sambarį akių nenutraukia nuo jos. Jnš.
akių̃ nepadė́si ant stãlo Tlž. reikia būti vaišingam:
akių̃ nepakélti įdėmiai žiūrėti: Nepakeldamas akių nuo skruzdėlyno [dėdė] patylom sau kalba. Dovyd.
akių̃ neparódyti visai neateiti: Nė akių neparodė iki šiol, nebent per šventes pasirodys. Žem. Bet kur buvai taip prapuolęs, kad akių nebeparodai?. Paukš. Būta man giminės: kelinti metai, kaip akių neparodo. Alv. Ir visą tą laiką, kai Blindokas su šeimininku pasimainydami olbino, lenkė Valiusę prie reikalo, Aleksiukas nė akių neparodė. Balt.
akių̃ nėrà kur̃ pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų!. Balt.
akių̃ neródyti
1.visai neateiti, nepareiti: Ganot po mano ganyklas, ar girdi, o pasirokuoti šaukiami nė akių nerodote?. Žem. Alfonsas į namus ir akių nerodė. Vien. Nuo pavasario sūnus akių nerodo. Vlkv. Jau bėda kokia atvarė – taip jau ir akių nerodai. Ut. Marčia akių nerodo. Klvr. Pasiskolino – nė akių nerodo. Jrb. Kai susipykom, visus metus nė akių nebrodė. Užv. Kur ji tau akis rodys: džiaugias atvežus, patupdžius ją (motiną) pas mus ir palikus. Šmk.
2.nesirodyti, neišeiti: Juočbalienė ištisai dvi savaites kaime akių nerodė – kojos nekėlė iš namų, svetimo slenksčio neperžengė. Bub. Kukuok įlindęs į savo pašiūrę, bet akių žmonėms nerodyk. Daut. Jų visa šeimyna keršelnykai: ir dukterys, kai užpyksta, tai kamaroj užsidaro kelias dienas ir akių nerodo. Lel.
akìs nérti merdėti: Pradėjo vienkart nerti brolis akis, jau galvojom, kad mirs. Gršl.
akių̃ nesáugoti žiūrėti į ką netinkamą: Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui „nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių". Myk-Put.
akysè nesiródyti neateiti (nepageidaujant): Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų. rš. Vis ana prieš jį stovi, o jis prašo, kad jinai nesirodytų jam akyse. Eiš.
akių̃ nesudė́ti nemiegoti: Ji per naktį nesudėjo akių. Alk. Ir brendi į vandenį, tai per naktį po to – kvenkš, nė akių nesudės, rytą visiškas ligonis. Žem. Nė akių per naktį nesudėjau jūsų belaukdama. Srv. Per visą naktį vieškeliu trenkė, klykė žmonės, žvengė arkliai, bliovė galvijai, ir Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo. Vien. Per visą naktį nesudėjau akių supdama tą žvieglį. Lš. Aš visą naktelę akių nesudėjau. Grv.
akių̃ nesumérkti nemiegoti: Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Krėv. Per kiauras naktis nesumerkė akių, kai uždegei jauną krūtinę. Mair. Vėl jį šaukiau, išblaškiau jo neramius sapnus ir jau pats akių nesumerkiau iki pat ryto. Cvir. Ištisą naktelę nesumerkiau akių, vis vaidenosi, kad kažkas šaukia mane. Cinz.
ãkys nesusimérkė negalėjo užmigti: Iš to išgąsčio man akys pernakt nesusimerkė. Ėr. Miego noriu, bet akys nesusimerkia, ir tiek. Krs.
akìs nèšti ateiti, pasirodyti (gėdijantis): Skolos neatidaviau, kaip reikia akes nešti?!. Krš.
kíek ãkys nẽša iki soties: Prisiėdžiau kiek akys neša, dabar galiu gultis. Šl.
kur̃ ãkys nẽša bet kur (eiti, bėgti): Tu pats džiaukis vietą turįs ir veizėk, kad kuomet drapanas susisukęs nespruktum, kur akys neša. LzP. Jis bėgs, kur akys neš. Piet. Eisiu sau, kur mano akys neša... pasiskandinti ar pasikarti, neko taip paniekinamai būti. Žem.
akių̃ netèkti apakti: Pamatysi, kaip pati akių neteksi beašarodama. Jnš.
akimìs netikė́ti stebėtis: Nenori savo akimis tikėti... kambarys tuščias, nė kokio Jono daiktelio nebėra... jos tik skarmalai asloje sumesti. Žem. Žiūriu ir akimis netikiu. Stovi Elena su savo nosele kaip lepšiukas. Pt. Ogi žiūriu ir akim netikiu. Sk.
akių̃ netráukia (nuo ko) apie įdėmiai žiūrintį: Elzė juto, kaip Donatas, ne mažiau už kitus nustebęs, netraukė akių nuo jos veido. Pt. Nuog daiktų nepadorių akių netraukei. rš. Čia nė žuvies nematyti! O Vincutis taip daboja, taip netraukia akių nuo paplavėlio. Tikras žvejys!. Šein.
akių̃ netrìnti nesigėdyti: Ji netrins akių teisme, paliudys. Skr.
akiẽs neturė́ti būti nepalankiam, nemėgti: Ant manęs nesibara, ale ir akies neturi. Mrj. Ant manęs neturi akies. Rod. Žmonės nelabai turi ant jo akies. Brt. Neturėjo akies ir atėmė. Krtn.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu suderėjai?!. Alk. Reikėjo akių neturėti už to kelmo ištekėti. rš. Turbūt akių neturėjo: aš sena neičia už tokio. Sk.
ãkys neužléidžia yra gėda: Kad ir širdis užleistų – akys neužleidžia. Kair.
akiẽs neužmérkti atsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmerkta. Prng.
akių̃ neužmérkti rūpintis: Ir nutariau: parvažiuosiu ir ištalžysiu, tegul ir svietas žino mano valią – nusikaltimas, akių neužmerkiu. Dovyd.
akių̃ neužrìšti neuždrausti matyti: Mačiau ir sakau, tu man akių neužriši. Ldv.
akių̃ neužsirìšti visur tikti, nebūti gėdai: Neužsiriš akių mergaitė nė į didžiausią gyvenimą. Žem. Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo: ką paėmė, tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
ãkys niáukiasi liūsta: Vis labiau niaukias jam akys. Alz.
akìs nudel̃bti susigėdus vengti žvilgsnio: Iš karto akis nudelbė, kad pasakiau. Žl. Maksutis sėdi nudelbęs akis. Ap.
ãkį nudė́ti pažvelgti: Niekur akies neseka nudėt, tik ant Stasios. Lp. Taip akis ir nudeda, kad tik kas. Pbr.
akìs nudil̃binti gėdijantis vengti žvilgsnio: Akis nudilbino ir eina. Dkšt.
ãkys nudìlo įgriso, nusibodo (žiūrėti): Akys nudilo beveizint į tankus, patrankas, į mašinas visokias. Šts. Prisiveizėsiu, dar ir akys nudils. End.
ãkys nudìlo ìšverkiais apie daug verkusį: Nuo tokios gyvestos mano akelės išverkiais nudilo. Tvr.
ãkys nudìlusios
1.viską gerai žino: Šiauliuose dažnai būna, anam ten ir akys nudilusios. Lk.
2.nepastabus: Čia jau man akys nudilusios. Lk.
akìs nudìrti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kad pamatė mane, akis nudyrė ir prašliaužė. Škn.
akìs nudùrti
1.įsistebeilyti: Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį ir įsižiūrėjusi į karklus. Dovyd.
2.susisarmatyti: Pastebėjai? Pagaliau! Na, mergyte, kodėl nudūrei akis? Kodėl nuraudai? Turbūt aš tau patinku. Simon. Akimirką jis pamatė save beeinantį po pamokų namo, susitinkant akis nudūrusius mokinius, pabėgusius iš jo istorijos pamokos. Ap.
akimìs nudùrti
1.sakoma nekenčiant ko: Vokiečiai mūs nekęsdavo, galėdavo akimis nudurt. Skr.
2.piktai pažiūrėti: Kad pažiūrėjo į mane – gatava akimis nudurti, o nežinau už ką. Stak.
akìs nudùrti į žẽmę gėdijantis vengti žvilgsnio: Nusigandęs nudūrė akis į žemę ir tylėjo. Dr. Nėra ko man žemėn akis nudūrus laukti. Bub.
akìs nudùrti žemỹn nuliūsti: Ko sėdi akis nudūręs žemyn?. Alz.
akìs nudžiovìnti paguosti: Tik leiskit našlaitei akis nudžiovinti. rš.
akimìs nuglóstyti nužvelgti gėrintis: Nuglostė gerai akimis jis mane. Jrb.
akìs nukabìnti įdėmiai žiūrėti (grožintis): Vienos mergės į jį akis nukabino. rš.
akìs nuléisti
1.susigėdus vengti žvilgsnio: Kai gerai sudrepijau, tai išėjo kaip vilkas akis nuleidęs. An. Ko nuliūdai, sesule, ko nuleidai akytėles?. Dglš. Galėtumėt pabūti, – akis nuleidusi [sako] ir Marcelė. Ap. Aš nuleidžiu akis, bet kur tau – pačios akys ir per blakstienas nuogą grožybę regi. Dovyd.
2.neprižiūrėti: Tik nuleidžiu nuo vaiko akis, žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon. Vb. Pašėlę tie žmonės. Tik nuleidai akis, žiūrėk – ir netvarka. Gric.
akimìs nulydė́ti nužvelgti tolstantį: Šalimų sodybų žmonės pakelia galvas nuo savo darbų ir akimis nulydi važiuotojus. Ap.
ãkį numèsti pažvelgti: Tėvas akį numetė į sūnų. Brž.
akìs numèsti pažvelgti: Tik sušnekot, tuoj akis numetė į duris. Pbr.
akìs nunérti gėdijantis vengti žvilgsnio: Sesuva akis nunėrė ir nuėjo. Dv.
akìs nurem̃ti žiūrėti į vieną tašką (apie silpną ligonį): Myliutė jau visiškai akis nurėmė, jau greit mirs. Ps.
akimìs nusèkti nužvelgti tolstantį: Aš ir tau įtaisysiu auksinius batus ir žąsino plunksnas, – kalba Mikutis akimis nusekdamas ant Sūrmaišelio nukritusią žvaigždę. Dovyd.
akìs nušviẽsti nudžiuginti: Kai išsimokins vaikas, mums akis nušvies. Šl.
ãkys nušvìto
1.pralinksmėjo, nudžiugo: Kai tik ponas atsisėdo ant to paties kupsto, kur neseniai Martynas sėdėjo, tuoj jo akys nušvito. Cvir. Pradėm akys nušvito. Grdm. Pamačiau ateinant sūnų, net nušvito akys. Vb. Prasidžiugo kriaučius, net akys jam nušvito. A. Tai jau jų akys nušvito, kad aš parnešiu pinigų. Jrb. Kaip atvažiuoja vaikai, nušvinta ir akys. Adm.
2.geriau pasijuto: Kai ji tą kraują supylė, man akys nušvito. Skdv. Atsigėriau išrūgų, tuoj akys nušvito. Kair. Taip gerai tas obulas – ir akys nušvito, kai suvalgiau. Ms.
3.lengviau pasidarė (gyventi): Kai paleidė žmones iš dvaro, tai net akys nušvito. Pl.
akysè nušvìto
1.pasidarė aišku: Man iš karto nušvito akyse, lyg kas nutraukė juodą maršką. Šein.
2.pasidarė malonu: Ir malonu, kad jo apie ją rašoma. Ir dabar va beskaitant net akyse nušvito. Šein. Paskui padavė žinią, tai dabar jam akys nušvito. Lnkv.
ãkys nutį̃so labai prailgo: Akys nutįso tavęs belaukiant. Snt.
ãkys nužaliãvo pasidarė bloga: Akys nužaliavo – dantis į burną sugrūdo. Krš.
akysè nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliavo akėse, ir parvirtau. Krš.
akìs pabadýti
1.pasakyti teisybę (tiesiai): Aš jai pabadysiu akis, kai ateis. Rm.
2.pagėdinti: Jis jam pabadė akis prie žmonių. Ėr.
akìs pabãlinęs
1.įpykęs, įsiutęs: Tu, tu! dar čia man pradėk, to betrūko... – šaukia akis pabalinęs, – nosį nusišluostyk, paršeli!. Žem. Nereikia akis pabalinus šaukt, niekas nebijo. Škn.
2.girtas: Eina artyn akis pabalinęs: aš nei gyva nei mirus. Jrb.
akìs pabãlinti piktai pažiūrėti: Akis pabalino, maniau, kad griebs. Dkš. Pabalino akis kaip velnias. Žem. Užsigink, akis pabalink ir daugiau nieko. Grg.
ãkys pabãlo baisu pasidarė: Kaip sužinojo, kas atsitiko, tai net jam akys pabalo. Gs. Mano akys pabalo išgirdus tokį paaiškinimą. Žem.
akių̃ pabijóti susirgti nužiūrėjus: Paršiokas akių gal pabijojo – suvis neauga. Lkm.
akiẽs pabóti išsigąsti: Vaikas tėvo akies pabojo. Pvn.
akių̃ pabóti susirgti nužiūrėjus: Gal karvė pabojo akių, kad neėda?. Arm.
akìs pabrùkęs į nieką nežiūrėdamas: Piktas – eina akis pabrukęs. Šn. Kai susarmatinau, tai nuėjo pabrukęs akis. Šn.
akìs padalbìnti piktai pažiūrėti: Padalbino akis kaip vilkas. Gž. Kas jau tau nutiko, kad taip akis padalbinai. Gs.
akìs padė̃binti piktai pažiūrėti: Padėbino akis ir sėdi – pyksta. Alk.
akìs padel̃bti piktai pažiūrėti: Padelbė akis ir nė šypt. Gs.
akìs padė́ti žiūrėti (domintis, grožintis): Kur gražus daiktas, ten visų akys padėtos. Šmk. Visi į jį akis padėję. Gs. Kad ir nepažįstamas vyras įeis, tai taip akys padėtos kaip katės – linksmybė neišpasakyta. Slm. Visi tik žiūri akis ant jo padėję. Srv. Jonas visą vakarą akis padėjęs ant jos, daugiau į nieką nežiūrėjo. Stk. Visi tyliai, ramiai šneka, visų akys padėtos į Joną. Šein.
akìs padė́jęs atidžiai: Aš jam sakau, o jis akis padėjęs žiūri į mane. Pš.
kur̃ akìs padė́ti apie gėdijimąsi: Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvams kokia gėda, kur ir akis padėti?. Myk-Put.
nežìno kur̃ akìs padė́ti sakoma gėdijantis: Visi jo bijojo kaip ugnies – nepagerbs tau nė žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akis padėti. Krėv.
akìs padil̃binti piktai pažiūrėti: Akis padilbino ir praėjo. Brt.
akìs paganýti pasigrožėti: Vienu žodžiu, yra pas mus kur akis paganyti. Saj. Kad gražios merginos, tai yr į ką akis paganyti. Gs. Gerai akis paganyti galima toje gegužinėje. Jrb. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Sulėkė akis paganyti. Mat žaidžia mergaitės. Bub. Smagu bent akis paganyt. Ldvn. O kur pelnas savininkui, nebent savo akis juo paganyti. ŠR.
akìms paganýti pasigrožėti: Tokia merga akims paganyti. Kp.
ãkį paim̃ti patikti: Iškart akies nepaėmė [mokytojas], tai nežinia, ar ten (mokykloje) išsilaikys. Vrn.
akìs į rankàs paim̃ti gerai pasižiūrėti ieškant: Paimk akis į rankas, ir rasi. Ms.
akìs pakabìnti
1.įdėmiai žiūrėti (grožintis): Jau ta Onelė tai visą vakarą tiek pakabinusi akis ant jo, kad net negražu. Lkč. Ji akis į Praną pakabinusi. Kv. Ko čia pakabinai akis?. Rs.
2.norėti gauti, meilyti: Parnešiau iš krautuvės silkių, vaikas tuoj akis pakabino, zirzia, kad duočia. Šl.
akìs pakaĩtinti būti sugėdintam: Dar tai pakaitins akis prieš Vincą. Mrk.
akìs pakárti tykoti, norėti gauti: Tokie svetimtykiai, tik akis pakorę ant svetimo. Rs. Šuva visą laiką akis pakoręs – mėsos duok. Ar.
akìs pakélti
1.pažvelgti: Pakeliu akis – jau beauštanti. Šts. Vaikščioji ir nė akių nepakeli, kas dedasi aplink trobas. Srv. Pakelk akis – ir pasakys. Kp. Akių ant jo negal pakelti. B. Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti. Krėv. Bijova kits į kitą akių pakelti, bijova žvilgterti. Šein. Ji kalbėjo lyg sau, lyg vėjui pakeldama akis į lango viršų. Dovyd.
2.žvilgtelėti: Išėjęs akis pakelk, kur vištos. Srv.
3.bijoti pažvelgti, gėdytis: Visą vakarą negalėjau akių pakelt dėl brolio šunybių. Užp. Aš negaliu į bernelį nė akių pakelti. LTR. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kaip aš nepakeliu į svietą akelių. Mrj. Bijo akis pakelti kaip vilkas. Sb. Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti. Krėv. Susiremiam, kapojamės, o paskui sarmata akis pakelti. Bub.
4.atsiminti: Kaip aš akis pakėliau, tai vis šiteip ir šiteip vadina. Trgn.
(kieno) akysè pakélti geriau vertinti: Ne taip dažnai lietuvių rašytojo kūriniai pasirodydavo tada kitomis kalbomis, ir šis faktas pakėlė mus mūsų pačių akyse, ragino telktis, organizuotis, dirbti geriau ir daugiau. Vencl.
akìs pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt. Dk.
akìs pakreĩpti pažvelgti: Į langą nedrįso nė akių pakreipti. Šein.
akìs paléisti imti domėtis: Akis paleido ant geidulių to pasaulio. Dk.
akimìs palydė́ti nužvelgti tolstantį: Šuo praleido juos eiti toliau, palydėjo akimis ir pakilęs dideliausiais šuoliais nulėkė atgal. Ap.
ãkį pamérkti
1.duoti ženklą: Akį pamerkė, kad prieičia prie ratų. Jnš.
2.viliojamai pažvelgti: Ar tik ne mergina graži tau akį pamerkė. Cvir.
3.įsiteikti: Akį pamerksi pirmininkui, tau šienas ėdamas, geras. Rd.
akìs pamèsti apakti: A jau verkiau ir akeles už tai pamečiau. Grv.
akìs panarìnti vengti žvilgsnio: Supyks, akis panarina, ir nė žodžio neišpeši. Ms.
akìs panérti
1.įsižiūrėti, pažvelgti: Kiti ant žemės pakritę, akis į dangų panėrę, sustingusias rankas keldami, atlydos klūkė. Dauk.
2.žinoti saiką: Gana gerti, reikia ir akis panerti. Valanč. Gerk ir akis panerk. LTR.
3.supykti: Dabar vėl dėl kažin ko akis panėrė. Šl. Nenori nė su žmogum sušnekt: eina akis panėrus pro šalį – pyksta. Kair.
4.mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė. Ms. Gėrė gėrė ir akis panėrė. Slk.
akìs papenė́ti
1.tik pasižiūrėti (nieko negaunant): Nuėję tik akis papenėjom (valgyti negavom)!. Ds.
2.pasigrožėti: Mieste nors akis papeni, kad ir alkanas. Ml. Svetur važiuoja savo akių papenėti. Vaižg. Nieko nepirko, tik akis papenėjo. Aln.
akìs papū̃sti labai nustebti: Tie [plėšikai] tik papūtė akis, išsigando. Rsn.
akimìs paregė́ti negãli labai nekenčia: Aš ano nė akimis paregėti negaliu. Rt.
akìs paródyti
1.ateiti ar trumpam užeiti: Dešimtuos metuos akis parodei, tai jau reikia pamylėt. Ktk. Vienąkart parodė akis, ir nebėr. Ds. Jis tik parodė akis ir vėl pražuvo. Rm. Jeigu nenori parodyti akutes, nors žodelį atsakyki, – traukė Erdivilas, negirdėdamas balso Algutės. Piet.
2.ateiti (nesigėdijant): Reikia geram kiaulei būti, kad po visko drįstų akis parodyti. Jnš. Nepasakys [mesti žmoną], o jeigu taip ir atsitiks, žmonėms akių negalės parodyti. Gran. Apleido visą miestą su liežuviais, dabar ir pati bijo kam akis parodyti. Vvr.
akìs paržiūrė́ti ilgai laukti: Akis paržiūrėjau, rankas parrymojau, o kaip nėr, taip nėr. Gs.
akìs pasibadýti pasiginčyti: Gyveno gryčiutėj, visiem vietos užteko, ale vis tiek pasibadydavo akis. Sur.
akysè pasidãrė šviesiaũ pagerėjo savijauta: Net akyse šviesiau pasidarė. Švn.
akìs pasiganýti pasigrožėti: Buvo kur akims pasiganyti. rš. Akis pasganai gražiais žmonėm. Pl. Dulkės, šiukšlės... Nei saulės malonumo, nei žalumėlės akims pasiganyti. Švaist.
akimìs pasiganýti pasigrožėti: Dabar aš kiek sustabdau bėrį, norėdamas akimis pasiganyti visoj pievoj, kurioj dešimtys vyrų be perstoties galanda dalgius ir klosto pradalges. Dovyd.
akìs pasiim̃ti į rañką atidžiai apžiūrėti: Pasiimk akis į ranką ir atrasi. Dr.
ãkį pasikasýti truputį pailsėti dirbus: Na, gana, einam akį pasikasyt. Šl.
akiẽs pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akies pasiklausk, kad nerandi, pamatysi ir atrasi. Jz.
akių̃ pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akių pasiklausk, atrasi. Jnš. Akių pasiklausk, jei žmonių klausti nenori. Rs.
akìs pasipenė́ti pasigrožėti: Kabo dabar [lapės kailis], akis pasipeni. Švnč.
akìs pasiskõlinti iš šuñs drąsos įgyti: Iš katro šunies akis pasiskolinai eidamas duonos prašinėti?. Sml.
akìs pasismaĩlinti įsidrąsinti: Akis pasismailinsiu ir viską pasakysiu, tegu žinos. Jrb. Ėjau pasismailinęs akis prašyt. Ar.
akìs paspìginti pagėdinti, papriekaištauti: Paspigins jam akis!. Paukš.
akìs paspìrginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! Išdėkit viską, ir tegul tik pamėgina nepaklausyt!. rš. Visas pyktis užgriuvo cecho viršininką Leoną Raižį, ir Viktoras galutinai pasiryžo – pamatyti jį, susitikti, tegul paspirgina akis. Bub.
akìs paspragìnti įsistebeilyti: Pamatė, akis paspragino – nebegali atsitraukti. Pj.
akìs pasprogìnęs Šts. prisigėręs:
akìs pastãtęs nustebęs, išsigandęs (žiūri): Ko žiūrai į mane akis pastatęs?. Mrj. Veiza akis pastačiusi. Nt. Žiūriu pastačius akis, kas čia dabar?. Snt.
akìs pastatýti
1.atidžiai pažiūrėti: Į šitą mergaitę visi akis pastatė, – ir vyrai, ir šinkarka. Piet. Akis pastatėm į tą vietą, žiūriam – neiškilo, ir nuskendo. Skr.
2.įtempti dėmesį: Kur negirdėsi, girdėjau, – atsakė Ivonas ir pastatęs akis ėmė klausytis. Piet. Tai žmonės, tokias pamatę, žiūrės ir akis pastatę. Rs. Ot, matai! – akeles pastatė ir laukia, kokią jis naujieną pasakys. Šein. Vaikai pasiėmė, turi būti akes ir auses pastatęs. Krš. Pastatęs akytes klauso. Snt.
3.ginčytis: Akis pastato, nieko negali pasakyti. Rdn. Aš jį prirėmiau prie sienos už šunybes, o jis pastatė akis ir pradėjo kryžiavotis. Plk. Rodos, dėk priėjęs, ir viskas, – akis pastatęs ir pastatęs. Grdž.
4.supykti, pasipiktinti: Akis pastatė: – Aš tave paskųsiu!. Pj. Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau ne tokia paniška esu". Žem. Pulkininkas, pastatęs akis, tik šaipėsi klausydamas Gustavo nuomonės. Pt. Motina jai (marčiai) padeda, o ji vis akis pastačiusi ir pastačiusi. Vdk.
5.nustebti: Jis norėjo, kad ir aš akis pastatyčiau, kad ir aš sakyčiau „ne, ne!" ar ką nors panašaus. Simon. Daktaras tik pastatė akis ir nieko nebežinojo ką atsakyti. Vien. Brangiai! – vėl pastatė akis savininkas. – Tamsta klysti. Tai pigiausia kaina. Vencl. Ką tu kalbi! – pastatė akis Kraujelis. – Čia reikia ir tokių kaip tu. Gruš. Kad senovės žmonės atsikeltų, akes pastatytų. Krš. Kai pasakiau, visi akis pastatė. Alk. Ko taip pastatei akis?. Klvr.
6.išsigąsti: Aš krebšt, o ji ir pastatė akis. Mrj. Sprygt sprygt per kiemą gyvatė, ir akes pastačiau!. Krš. Ko dėl tokio nieko akis pastatei? Čiagi katinas šoko. Žg.
7.mirti: Laukia, nesulaukia, kuomet jis akis pastatys. Skd. Kaip tik akis pastatysi, tuojaus pamatysi šunį su katinėliu. Trg.
akìs pasùkti pažvelgti: Tik akis pasuko – jis jau namie, kieme. Sk. Įniršęs į darbus nė akių nepasuka. Krš.
akìs pasvìlinti pagėdinti: Pasvilinsiu tau akis už tą tavo gobšumą. Paukš.
akìs pasvìlti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų. Gric.
akysè pašviesė́ti pagerėti savijautai: O man jau geriau, mokytoja, akyse pašviesėjo. Ap. Akyse pašviesėjo, kai dantis ant siūlo pakibo. rš.
akìs patem̃pęs atidžiai (žiūri): Jie tik pažiūrėjo vienas į kitą akis patempę. Jsv. Akis patempęs paveizėjo piktai. Šts.
akìms patèpti labai mažai (ko yra): Tik akim patept šitos uogos. Klt.
nė̃ ãkiai patèpti visai (nėra); labai mažai (yra): Mes nė akiai patepti nebeturim sviesto. Škn.
ãkį patráukti atkreipti dėmesį: Kitoj dienoj vilnijantys rugiai ir tie retuonai beržai, šakas kaip skaras nuleidę, patraukdavo akį. Dovyd.
akìs patráukti atkreipti dėmesį: Niekieno akių nepatraukia, kad pro debesis sužvilgėjusioje mėnesienoje pievos patvoriu nusitiesęs kelias šviesia juosta išsiryškino. Šein.
akysè paturė́ti pasaugoti: Paturėk tamsta tas mano vištas akyse, kol ateisiu. Jnš.
akìs pavartýti nustebti: Pirmininkas akis pavartė. Gric.
ãkys pažaliãvo
1.teko pavargti sunkiai dirbant: Iki nurausim linus, akys pažaliuos. Kt. Sunkiai kėliau, net man akys pažaliavo. Jnšk. Tegu ir akys pažaliuos, kol šieną suveš. Ukm.
2.pasidarė bloga: Jam net akys pažaliavo iš to piktumo. Rm. Taip privalgiau, net akys pažaliavo. Ps. Akys pažaliavo, galva apsvaigo, spėjo dar į lovą įsikibt. Kair.
3.nusibodo: Vis tie batviniai ir batviniai – akys pažaliavo. Vdš.
akysè pažaliãvo
1.pasidarė bloga: Neveiksi pasilenkęs, ba akyse pažaliuoja. Dv. Kai trenkė pagalys per galvą, tai net akyse pažaliavo. Rs. Tadui Tylučiui palinko pakinkliai; pasirodė, lyg lubos griūtų. Tik pažaliavo akyse. Vaižg.
2.pasidarė pikta: Senį nudegino ugnies liežuviai ir pažaliavo akyse: klebonas prasmuko pro jį alpdamas iš juoko!. Cinz.
akìs pažìbinti
1.padaryti gėdą: Vienas sūnus išėjo šunims šėko pjauti, pažibins akis ir kitas.... Vien. Tegul jai svietas akis pažibina. Klt.
2.pajusti gėdą: Teks pažibint akis, kai nutvers už rankos. Ds.
akimìs pažìbinti pajusti gėdą: Niemčius labai buvo mandras prieš vainą, o dabar tegul prieš visą svietą akim pažibina. Rod.
akìs penė́ti tik pasižiūrėti: Gal aš ten akių penėt eisiu!. Ds.
akimìs pérbėgti greitai peržvelgti: Čia pat sustojęs ties kiosku perbėga akimis pirma senesnį [laikraštį], paskui ima naujesnį. Šein.
akimìs pérbesti piktai pažiūrėti: Kad žvilgtelėjo, tai, regis, tave akim perbedė. Ds.
ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai akys pereina. Ds.
akìs pérkelti atsimerkti: Perkėliau akis – o ana prie lovos bestovinti. Ms. Buvęs toks smertelnas, ledva akis perkelia. KlvrŽ. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę. Rt. Išgirdusi jo balsą, akis perkėlė. Dauk.
akimìs pérleisti nužvelgti: Dar atsigręžęs perleidžia mergą akim. Ut. Akimis perleido mane ir nuėjo. Jrb.
ãkį pérmesti peržvelgti: Kame tu viską iškilnosi – permetė akį, ir viskas. Skd.
akimì pérmesti paviršutiniškai apžvelgti: Pinigų nei neskaitė, tik akia permetė. Rod. Eisiu vištas akia permest. Pls.
akimìs pérmesti
1.peržvelgti: O tamsta šįmet taip pat atsimainęs, – kalbėjo ji, permetusi Vasarį akimis. Myk-Put. Lebedys grįžtelėjo į drąsuolius, permetė juos akimis, ir norėjo kalbėti toliau. Vien. Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo. Simon. Ji abu vyru akimis permetė. Dovyd. Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Šein.
2.neatidžiai paskaityti: Atnešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias. Avyž. Brikšt brikšt parašo, akimis permeta, ir laukan. Užv.
akimìs pérsimesti susižvalgyti: Vyrai persimetė akim ir viską suprato. Jnš.
akìs pérversti
1.piktai pažiūrėti: Pervertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė!. Krš.
2.supykti: Ė jau anas tuoj akis perverčia. Ds. Jam žodį ne taip – ir perverčia akis: sunku bus su juo gyvent. Sk.
3.nublukti: Toj medžiaga akis pervertė po skalbimo. Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj akis pervers. Všk.
4.sugesti, suplėkti: Vikiai aruode pervertė akis, visi supelėjo. Jnšk.
akìs pérvertęs nustebęs, įniršęs: Žiūro net akis pervertęs. Drsk. Bulius tik riaumoja akis pervertęs. Rs. Girtas, akis pervertęs, išsikoliojo ir išlėkė. Krsn.
akìs pìlstyti šū́dais vlg. žeminti, niekinti: Šūdais akis pilsto, o aš dar glūdėsiu!. Šmn.
akimìs plàkti atidžiai stebėti: Tuos peilius tai net akimis plaka. Arm.
ãkys plẽsta apie labai norintį ko: Daboju (žiūriu) išalkęs, kaip ponas valgo, net akys plesta. Ml. Jo akys net plesta in tave dabojant. Plš. Kai užvydo [vaikas žaislą], tai net akys plesta: duok jam, ir gana. Rš.
akìs plė́šyti
1.pavydėti: Ant kito gero akių neplėšyk, kitam laimės nepavydėk. An.
2.įžūliai kalbėti, ginčytis: Akis plėšo motinai duktė. Grv. Nesubūna su sa[vo] marčia uošvė; viena kitai akis plėšo. Pls. Neplėšyk akių, o niekas nebijo. Šmk.
3.reikalauti: Bene jis akis plėšys – renka aukas, ir gana. Plv.
akìs plė́šti koneveikti, barti, įžūliai prikaišioti: Visomis keturiomis plėšia akis kiekvienam, kuris papeiktų darbus jos sūnelio. Žem. Ar gali apsileisti, kad vaikas akes plėštų!. Krš. Susispyriojo, net akis vienas kitam plėšia. Rš. Neplėšiau akių, kad diedas mažai uždirba. Aln. Jau toks varliukas akes plėšia. Rdn. Dabar plėšiam akis ir pačiam direktoriui. RdN.
akìs plikìnti gėdinti, iškalbėti: Jau susilaukėm, kad per kiemą negalima bus pereiti. Visi akis plikina. Cvir.
akìs plikýti
1.jausti gėdą: Eisiu aš ten? Ko? Akes plikyti?!. Krš.
2.priekaištauti: Tylėk! – sudraudė motina. – Dar išgirs – paskui man akis ims plikyti, kad tu toks.... Paukš. Tai ką aš? Vaikams akis plikysiu?. Marc.
akìs plikýtis darytis gėdą: Aš akių neplikysiuos, neprašinėsiu almužnos (išmaldos). Krš.
akìs plìkti patirti gėdą: Priliurškė ta krupė visaip, o aš plikau akes. Krš.
ãkys pliñka darosi gėda: Žodį po žodžio meta, akės plinka. Krš.
akimìs plìskinti viliojamai žvilgčioti: Bjauri merga – taip ir pliskina akimis tuos vyrus. Jrb.
ãkys plýšta labai skauda: Kaip man skauda koją, net akys plyšta. Vrn.
akìs prablaškýti išmokyti, pralavinti: Išmokė ne vieną skaityti, rašyti gimtąja kalba, akis prablaškė. LzP.
akìs pradarýti
1.padėti bent kiek suprasti: Pradarė jam akis nelaimės. Dr.
2.kiek pamokyti: Gerai, kad geri tėvai, nors kiek vaikams akis pradaro. Jnšk.
akìs prakrapštýti išprusti, apsišviesti: Buvo jaunų ir pagyvenusių, jaunikaičių ir našlių, truputį akis prakrapščiusių ir visai storžievių. LzP.
akìs pralùpti atsibusti: Kaip tik pralupa akis, tai ir lenda nesiprausęs valgyt kaip kiaulė. Arm.
akìs pramérkti prasilavinti: Dar mes primokėsime, bet tik pas jus Dievo garbės išmoktų, akeles pramerktų. Vaižg.
nė̃ akių̃ pramérkti apie daug darbų: Už šitų darbų tai nei akių pramerkiu, nei rankų praskiriu. Nč.
ãkys pràmuštos labai linkęs į ką: Akys pramuštos in mergaites. Pv.
ãkys praplãto
1.labai nustebo: Ir akys praplato, kai padėjo ant stalo tūkstantį rublių. Ms.
2.geriau pasijuto: Taip nuo anų vaistų ir akys praplanta. Grg. Kad jau nutaikai vaistus, tuoj akys praplanta, o kad ne – ne. Šl.
akìs praplė̃sti pabusti: Dešimtą valandą atsikelia – akis praplečia. Grz.
akìs praplė́šti
1.atsibusti: Dar akių nepraplėšė, jau valgyt šaukia. Grš. Kartą praplėšęs akis Jurgis nustebo. rš. Tai buvo vargelis: prikelia anksti, saulei netekėjus, akis praplėšt negali – taip miego nori, o reik eit. Iš. Antanukas praplėšė akis, pasiraivė ir, nejausdamas šalia savęs senelės, ištiesė rankutes ir ėmė aplinkui grobstyti. Krėv.
2.susiprasti: Kada, pažinęs Algutės tuštumą, praplėšiau akis, netikėtai sutikau tokią Samadžiukę. Piet.
3.apšviesti: Šita knyga praplėš jiems akis. rš.
4.prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Piet.
akimìs prarýti apie pykstantį: Kad jos valia būtų, jin mane akim prarytų. Sk. Akimis prarytų, kad primanytų, kaip spalgeną suvalgytų. Rtn.
akìs prasikrapštýti
1.pabusti: Mūsų gi dalykas jai padėti akis prasikrapštyti, miegais nusipurtyti. Vaižg.
2.atidžiai pažiūrėti ieškant: Tik gerai prasikrapštyk akis, pamatysi, ar nerasi. Jnš. Prasikrapštyk akis, tada rasi. Dkš.
3.truputį pasimokyti: Prasikrapštė akes, ir užtenka. Krš. Kad tik kiek akis prasikrapšto, tuoj kaime nebegali gyvent. Jnš.
4.apsitvarkyti: Gal važiuot svečiai – jau akis prasikrapščiau. Sk. Per tuos darbus viskas ėjo, vertėsi be tavęs. Atsikeli, akis prasikrapštai – kasyklon. Dovyd.
5.prasigyventi: Jau ir mes akis prasikrapštėm. Prn. Kai vaikai užaugo, gerai gyvenom – akis prasikrapštėm. Dkš.
akìs prasiplė́šti truputį pasimokyti, išprusti: Kai parūps, tai ir akis prasiplėš. Švnč.
ãkys prasìšvietė
1.pagerėjo gyvenimas: Jau prasigyvenom, jau akys prasišvietė. Dkš.
2.pasidarė linksmiau: Saulė užėjo – mano akys kiek prasišvietė. Ml. Kai parodžiau baronkų virtinę, tuoj akys prasišvietė. Ds.
akysè prasišviẽsti pasidaryti ramiau: Tarpais [mergina] aprimsta, net akyse, rodos, prasišviečia, bet ir vėl iš naujo viską ima kėtoti ir tyliai tūžta. Bub.
akìs prasitrìnti kiek pasimokyti, išprusti: Vyručiai artojai, akis prasitrinkit, snūdumą nuo savęs nukrėskite vangų ir vagą dirvonuos tėvynės praskinkit!. Mač-Kėk. Bet visgi, tėtušėli, reikėtų, kad ir mūsų vaikas biskį prasitrintų akis. LzP. Akes prasitrynęs yra, teeinie dirbti. Krš. Literatūros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent iš parapijos išsigelbėsi. O gal ir prasitrinsi akis. Pamatysi didelį miestą, žmonių. Myk-Put.
ãkys prasivė́rė ėmė suprasti: Dabar Elzei akys prasivėrė. Kitokiomis akimis žiūrės ji ir į savo senelius. Pt.
akìs praskleĩsti
1.atsibusti: Akis praskleidęs valgyt šaukia, ir dar skubyk. KzR. Praskleidė akes ir prašo ėsti. DūnŽ.
2.pralavinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino. J.
akìs prašlúostyti pamokyti: Tėvas sūnui kaip reik akis prašluostė. rš.
akìs prašviẽsti
1.pamokyti: Taip skelbė apaštalai, bandžiusieji tiems miškiniams akis prašviesti. Šein. Tėvas savo Baltrukui norėjo akis prašviesti, geresnio amato pramokyti. rš.
2.padėti suprasti: Jo teorija negalės prašviesti kaip reikiant mūsų akių apie tokius tamsius dalykus. Jabl.
ãkys prašvìto
1.pasidarė linksmiau: Kai ateinu pas jus, tai man ir akys prašvinta. Gs. Kai perėjova per Nemuną, akys prašvito. Jrb. Tuojaus jaunuomenės akys prašvito, visu pirmu pradėjo šokti avietėlę. Valanč. Prašvito truputį akys. „Dabartis" skelbia, jog ir pas mus ims netrukus paštas veikti. Pt.
2.pasidarė geriau, pagerėjo savijauta, sveikata: Nuo tų žolių tėvui akys prašvito. Rš. Išgerk vaistų – tau akys prašvis. Brž. O kad prikišo ranką savo nasrump savo, tada prašvito akys jo. Chyl. Kai išgėrė vaistus, tuoj akys prašvito. Kair.
3.viskas paaiškėjo, viską suprato: Kai brolelius vežė, man akys prašvito. Grnk.
4.prasigyveno: Šitaip varge gyvenom, kai akys prašvito, reikia mirt. Aln.
akysè prašvìto pasidarė linksma: Nusiprausiau, net lengviau pasidarė: akyse prašvito. Šein.
ãkys pratį̃so labai prailgo: Akys pratįs, iki sulauksit. Gs. Ko man akys nepratįso [belaukiant]. Vlkv.
akìs pratrìnti
1.pabusti: Akių nepratrynęs į ėdalą lenda. Pc. Tik spėjo akis pratrint – duok ant stalo. Sk.
2.pasidaryti sąmoningam, suprasti: Laikas būtų akis pratrinti. rš. Ne, tas milijonas dar nėra visai akių pratrynęs, dar jie klaidžioja tamsumoj. Bil. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarančkins. Šein.
3.išmokyti: Juk ne kas kitas, tik Petras ir jai pratrynė akis. Myk-Put. Jiems nors dabar reikėtų akis pratrinti, nors dabar pralavinti skaityti ir rašyti. LzP.
akìs pravalýti pradėti suprasti: Tegul žiūri senis – akis pravalys. rš.
akìs praveizė́ti žiūrint ilgai laukti: Velykų kaip jau lauksma. Akes praveizėsma per gavėnią. Rdn. Akis praveizėjau belaukdamas. Valanč. Ir akes praveizėjau – kur buvai užvirtęs?. Krš.
akìs pravérti
1.pabusti: Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo. KrvP.
2.pradėti suprasti: Man Petras akis pravėrė. Dovyd.
akìs pražìbinti užsižiūrėti: Jau tu pražibinai akis in mergas dabodamas, ir vis dar neapsiženijai. Prng.
akìs pražiūrė́ti žiūrint ilgai laukti: Jau jie ir akis pražiūrėjo mūs belaukdami. Alv. Ji net akis pražiūrėjo piršlių belaukdama. Pšl. Akis pražiūrėjau, suolą prasėdėjau, laukte nesulaukiau. KrvP. Aš ir akis pražiūrėjau, rankas prarymojau jo belaukdama. Gs. Juk Petras negrįžo... Akis pražiūrėjau, ašaras išverkiau jo belaukdama. Lank.
akìs pričiáudėti pasityčioti: Tą dieną mes jiems akis pričiaudėjom. Gric.
akìs pridùmti apgaule patraukti į save: Galvoji tu taip, kaip galvoja Tamulis, – tarė jis. – Matyt, ir tau pridūmė akis Lamsargis. Avyž.
akìs prikaĩtinti prikentėti gėdos: Žmonelei dėl savo vyro užtenka, prikaitina akis. Ėr.
ãkį prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Barbora jam prikrėtė akį, dabar ženysis. Kair.
akìs prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Tam jau kokia mergelė akis prikrėtė, vaikščioja kaip nesavas. Kair.
akysè prilį̃sti ilgą laiką daug kam įkyrėti: Kiek aš prilindau ir akyse žmonėms, kad eitų kalvės statyti. Lp. Kiek vasarą man prilindo akyse su prašymais!. Lp.
akìs prirìšti sužavėti: Ypatingai graži ir originali seno Bundeshauso, nedidelio namelio, veranda. Nepaprastas skonis ir spalvų suderinimas rište pririša akis. Nėr.
akysè prisidavinė́ti vaidentis: Man akysa prisidavinėja. Grv.
akysè prisidúodyti vaidentis: Jam akysa prisiduodė. Grv.
akìs prisikrė̃sti prisidaryti nemalonumų: Matyt, jau akis prisikrėtė, kad parėjo kaip debesys. Jnš.
akìs prisipìlti nusigerti: Atsibeldė akis prisipylęs ir pradrybsojo per naktį. Jnš. Nueina į darbą ir prisipila akis, grįžta tik vidurnaktį. Šl.
akìs prisisvìlinti patirti gėdos: O su kunigu nesibarsi, akis tik prisisvilinsi ir dar užmokėsi. Krėv.
akìs prispjáuti
1.piktai ką pasakyti: Prispjovė tau akis tie ponai, ir tiek. Gric.
2.padaryti gėdos: Neprispjauk tėvams akių. Varn.
akìs prisvìlinti daug patirti gėdos: Jau davaliai močia akis prisvilino dėl to [vagišiaus] sūnelio. Ob.
akių̃ pritrū́kti apakti: Motina jau ir akių pritrūko beverkdama. Valanč.
ãkys raĩbsta
1.sakoma smarkiai ką dirbant: Ir tu dar dirbsi pas Liaudžemį, kad tau ir akys raibs!. Simon. Priseidavo taip dirbt, kad akys raibdavo, ir dirbdavai. Sk.
2.sakoma esant ko daug: Kad prisirinko žmonių – akys raibsta – nei praeit, nei pravažiuot!. Jrb. Akys raibo nuo popierėlių, širdys salo nuo saldainėlių. Trein.
3.sakoma kuo žavintis: Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiūrint į sodo žalumą. Vencl. Širdis svaigsta, akys raibsta, o aš negaliu atsižiūrėti į visas grožybes. Dovyd. Kad tave devynios, kaip gražios – margos, net akys raibsta. Mišk.
4.darosi silpna: Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Vien.
kur̃ ãkys rẽgi bet kur (eiti): Dabar jau viskas. Jau bėgu iš čia, kur tiktai akys regi. Ap.
ãkį rė́žti
1.būti gerai matomam, išsiskirti: Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery. Sruog.
2.netikti: Jos apsirengimas labai akį rėžia. Jnš.
akimìs rýti
1.atidžiai žiūrėti: Pro koridoriaus langą pamatęs paplente einantį žmogų, ryte rydavo jį akimis. Ap. Grigienė stovėjo pas pečių rankas po prijuoste susidėjusi ir ryte rijo vyrą akimis. Krėv.
2.godžiai stebėti (grožintis): Ji tarytum ryte rijo akimis gražų Adelės kūną. Mont. Kozinskis rijo ją akimis, ir iš visų vyriškių jam būtų tekusi elegancijos pirmenybės palmė. Myk-Put. Sakyk, panele, kur būsi lankius šaulių mokyklą? arba kur tarnavai kariuomenėj? – klausė prisispyręs Gustavas, akim rydamas merginą. Pt. Taip jau žiūri, taip akim ryja tą mergaitę. Pun. Ko tu mane, Petrai, ryji akimis?. Daut.
3.piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akims rijo. Krš.
ãkį ródyti būti nepatenkintam: Kai buvo [atvažiavusi], nieko, nerodė jokios akies. Lk.
akìs ródyti atvykti susitikti, apsilankyti: Kaip tas akes rodyti, skolos neatidavus. Rdn. Kur ji tau akis rodys: ji džiaugias patupdžius ją pas mus ir palikus. Šmk.
akimìs sarpalúoti gėdytis: Daryk gerai, kad nereiktų akim sarpaluot. Onš.
akimìs sèkti stebėti: Gundė stovėjo ir sekė mane savo akimis. Šein.
akìs sérgėti vengti žiūrėti į ką nederama: Pridera sergėt akis ir vangstyt kitų priepuolius. Dk.
kíek ãkys síekia toli, visur: Kiek tik siekė akys, aplink plytėjo vandenis sukaustęs ledas. Daut. Aplinkui matyt, kiek tik akys siekia, platūs javų laukai. Šein.
akimìs sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim sijoja. Rod.
akimìs siū́ti dairytis: Po ankstyvųjų vaikštinėjimų jis kažkoks nesavas, siuva akimis tai šen tai ten. Zur.
ãkys skaũda pavydu: Skauda akys, kai į turtingą žmogų žiūri. Upn.
akìs skė̃sti rš. stebėtis:
ãkys sklýsta nuostabu: Sklysta akys, kiek jis visko ten turi!. Rs.
akimìs skraidýti R., M., N. neramiai dairytis:
akìs skvarbýti
1.prikaišioti: Pasiimk tuos pinigus, kad man žmonės akių neskvarbytų. Plv.
2.neklausyti: Ir mano vaikai man akis skvarbo, neklauso. Alk.
3.įkyriai lįsti: Musės akis skvarbo, negaliu užmigti. Alk.
akimìs skvarbýti niekinamai žiūrėti: Vaikai motiną akimis skvarbo – sunku jai. Skr.
akìs slė̃pti vengti žiūrėti gėdijantis: Buvo ir tokių, kurie nedrąsiai slėpė akis, lyg pagauti už rankos, lendančios į svetimą kišenę. Avyž.
ãkys slýsta gražiai, patraukliai atrodo: Vakar vakare parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkas. Žem. Buvo truputį gaila, bet kai parvedė kumelaitę, net linksma pasidarė, kaip nulieta, ragana, akys slysta žiūrint. Lauc. Graži medžiagikė, akės slysta. Krš. Padirbo brikutę, kad akys slysta. Bt. Koks rūmų gražumas! Visokių rankdarbių, ko ten nėr, akės slysta. Šll.
akimìs slýsti apžvelgti: Kalba kažin kam [dėdė] akimis slysdamas aukštų pušų liemenimis. Dovyd.
akìs smaĩlinti meilikaujamai žiūrėti: Senis į mergaitę akis smailino. rš.
akìs smeĩgti stebeilyti: Jis smeigė akis į graboriaus švariai skustą veidą. Dovyd. Pirmiausia smeigia akis sau po kojom – ar nematyti vakarykščių jų pėdsakų. Ap.
akìs sótinti grožėtis: Sotinau savo akis mylimais brėžiais. Pč. Vis tai akis sotina ir širdį linksmina. rš.
akìs spañginti stebėtis: Nespangink akių, nieko čia nuostabaus. Rs.
akìs spìginti
1.žiopsoti: Ko tu čia spigini akis?. Gs. Nespigink akių, – varydavo mane šalin. Balt.
2.atidžiai žiūrėti: Atsistojo ant slenksčio ir spigina akis an mane. Glv.
3.gėdyti, priekaištauti: Tu visą laiką spigini man akis pačia nemaloniausia skola. Gric.
4.gėdytis, nejaukiai jaustis: Tau reiks prieš kaimynus akis spigint. An.
akimìs spìginti atidžiai žiūrėti, spoksoti: Ko čia spigini akim?. Ktč. Marazynas spigina akimis į plačiapetį rašytoją. Ap.
akìs spìrginti
1.gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvensi su žmonėm? Akis spirgins kožnam žingsny. Skr. Ko čia spirgini akis? Gal rublį skolingas?!. Rgv. Pamatysi, dėl tų paršų dabar tau ims akis spirginti. Vl.
2.gėdytis: Reikės akis spirginti. Plk.
akìs spìria (kam) apie didelį sunkumą: Net man akis spyrė, kaip man buvo sunku. Pls.
akìs spragìnti
1.reikalauti: Akis spragina ir kitas, pjonyčia (girtuoklis). Pls.
2.stebėtis: Nespragink akių, o pats kaltas. Vdžg.
akìs sprogénti įdėmiai žiūrėti: Sprogena tas akeles, veiza, ale nieko nemato. DūnŽ.
akìs sproginė́ti įdėmiai žiūrėti: Nė ten buvo ko sproginėti akis, nė nieko, o matot, ką ans dirbo?!. Pln.
akìs sprogìnti žiūrėti nustebus: Sprogino akis praeiviai miesto gatvėse. rš.
ãkys sprógsta
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Tavo ir akys sprogsta tą akmenį keliant. Dr.
2.sakoma stebintis: Įvertė lašinių [į lėkštę] – akės sprogsta. Rdn.
ãkys sprógsta ant kaktõs apie kokį intensyvų veiksmą: Baras, net akys jai ant kaktos sprogsta. Akm.
ãkys sprógsta iš kaktõs
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Dirbsi, prūnysi, kad akės iš kaktos sprogs. Krš. Bepigu jums, motriškos, rugius rišt, ale man bėda morkus ravėt – akys sprogsta iš kaktos. iron.
2.apie patekusį į nemalonią padėtį: O žmonių žmonių! – akys sprogsta iš kaktos, pasijudint negali. Kž.
akìs statinė́ti
1.užsipulti, prieštarauti: Jis mane lojojo ir aš netylėjau! Bet jis mūsų duoną valgo ir algą ima, dar velnias akis statinėja. Nenutylėjau. Žem. Man tokio šeimynojaus nereikia, katras prieš mane akis statinėtų. Užv. Ko čia statinėji akis – nė žodžio negali pasakyt!. Pkr. Ko čia dabar pradėjai akis statinėti prieš seną žmogų, gėdą turėk!. Jnš.
2.piktai žiūrėti, skersakiuoti:
akìs statýti
1.ginčytis, prieštarauti, pykti: Dėl menkų niekų tuoj akis stato. Grž. Žiūriu – ta mergučė akis stato prieš tėvą. Jrb. Stato akes, jei ne taip pasakau. Krš. Jeigu bent rubliu mažiau duosi, tai tuoj stato akis. Slm. Tėvams gal trūkumas, o vaikai jau stato akis. PnmŽ.
2.išsigąsti: Ir mes tankiai akis statom, nežinomą kaip pamatom, bet patyrę, ką jis gali, metam baimę tuoj į šalį. A.
3.dvėsti: Nueinu, žiūriu – paršas jau akis stato. Jrb.
akysè statýti įsivaizduoti: Statyk sau akysu amžiną prapultį. P.
akysè stãtosi vaidenasi, rodosi: Ko tu bijai, gal tau akyse statosi?. Kb. Josios paveikslas akyse statos. LTR.
akysè stója prisimena: Nebežinau, jau kelintą naktį, kai tik akis užmerkiu, stoja man akyse nelaimingo žydo tremtinio Abremkos vaizdas. Pt. Nepasakysiu, kas per jausmas apėmė visą mano esybę, kada tie baisuliai, tartum dagus apjuokas likimo, stojo mano akyse. Mač-Kėk. Gyvi stojo jos akyse mažų dienų atsitikimai. Žem.
ãkys stója stulpù Lp. darosi baisu:
akysè stójasi prisimena: Kai juos matau, man akyse stojas tos muštynės. Šl. Stojos jos akyse jaunystės dienos: grynas oras, žali miškai, žydinčios pievos, vingiuotas upelis, laisvas gyvenimas, be vargo, be rūpesčio kasdieninė duona. Žem. Tai stojasi akyse studentas Juodišius, kaip jis vos už dviejų savaičių atsipeikėjo nuo karo įspūdžių. Pt. Staiga viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Šein.
akysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Dar ir dabar man stovi akyse tos laidotuvės. Mrj. Man dabar vis stovi akyse, kad ir mano vaikus kur nors taip pat daužo.... Pt. Jos akyse stovėjo Juras. Mont. Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas man krūtinę ėdė. Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Krėv. Jaunamergystės dienos visada man stovi akyse. Nč. Sapnavau kas naktį, visą dieną man akyse stovėdavai. Šein.
akìs subèsti
1.visiems įsistebeilyti: Vaikai kaip avys, šuniokui atbėgus, bereikšmes savo akis subedė į Saulių. Vaižg. Abu nutyla ir subeda akis vienas į antrą. Dovyd. Eina žmonės miegoti su viltim sulaukti ryto, o rytą radijuose, televizoriuose, laikraščiuose, subedę akis, ieško savo portretų, bet jų neranda. Ap.
2.įsistebeilyti: Tas ponas subedė į mane akis ir, tarytum pasigailėdamas, visą laiką atidžiai žiūrėjo. Švaist.
akìs sudègti labai susigėsti: Akis sudegiau iš sarmatos. Tvr.
akìs sudėlióti visus išleisti į mokslus: Gera buvo pamotė: žiūrėk – svetimiem vaikam akis sudėliojo. Pkr.
akìs sudė́ti užmigti: Tik sudėjau akis, – ir atėjo manęs kelti. Rsn. Tas šuva ambrino per visą naktį, tai negalėjau nė akių sudėt. Ūd. Alyzėlis visą naktį šokinėjo iš lovos. Žiūrėk, tik sudės akis, ir vėl sėdi. Mik. Raputyno šuo, matyt, jau sudėjo akis, jis gal sapnuoja savo šuniškus sapnus. Ap. Ilgai akių nesudėjau. Vrn. Vėlai gult nueidavau, tai ilgai akių sudėt negalėdavau. Ldv.
akimìs suė́sti rodyti neapykantą, nekęsti: Pagatava jį akim suėsti ta boba. Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akimis suėsti. Sv. Taip žiūri, rodos, ims ir suės akim. Šl.
ãkys sugẽdo norisi miego: Taip akys labai sugedo, kad tik neužmigčia. Skp.
akìs suim̃ti į sáują atidžiai apžiūrėti: Suimk akis saujon, tai užvysi. LTR.
ãkys sukibirkščiãvo nudžiugo: Vaikelio akys sukibirkščiavo iš džiaugsmo. Sl.
akìs sukìšti apie daugelio įsistebeilijimą: Visi kai sukiša akis an vieno, tai nėr kur dėtis. Ukm.
ãkį sukreĩpti įsiteikti: Kas jau toliau nuo pirmininko, akies su pirmininku nesukreipia – tam ilgosios avižos (varo dirbti). Rd.
akìs sùkti
1.gręžtis: O ko dabar akis suki, ar manęs bijai. Varn. Nuo tos – pirmosios – valandėlės nereikia sukti į kampą akių. Zur.
2.vengti žvilgsnio: Kai pamato mane, akis suka. Jrb.
akìs sùkti į šãlį vengti pažiūrėti (gėdijantis): [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis. Avyž. Jurgelis tik suko akis į šalį ir atkakliai tylėjo. Mark. Tėvas suko akis šalin nuo užuojautos pilnų lankytojų. Mart.
ãkį suléisti numigti, prisnūsti: Akį suleisti nedavė, ir valgyti nedavė. Str.
akìs suléisti prisnūsti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan. Švnč. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido. Krėv.
ãkys suliñdo į kãktą sulyso: Sulįstų ir tau akys į kaktą, kad taip gyventum kaip aš. Srv. Visas išpuolė iš veido, akys sulindo į kaktą, o iš ten tartum kokia pikta dvasia žiūri. Avyž.
ãkys suliñdo į pakáušį sulyso: Kur tau taip greit pasitaisys, kad akys į pakaušį sulindę. Škn.
ãkys sulìpo užmigo: Bet vos tiktai akys sulipo, į svirną jau beldžiasi. Cvir.
akìs sumainýti numigti: Kam tu mane prakliudei, nedavei ir akių sumainyt. Ml. Reikia eit akys sumainyt – antra naktis nemiegojus. Lp.
akìs sumérkti užmigti: Nepaspėji akių gerai sumerkti, ir jau išaušta. Užp. Tik sumerkiau akis, ir prikėlė. Lp. O sugrįžęs ilgai negalėjau sumerkti akių. Balt.
akìs sumérkti amžinaĩ mirti: Žvirblys sumerkė akis amžinai. rš.
akìs sumèsti užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai. Plt.
akimìs sumèsti aprėpti (žvilgsniu): Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti. Prng.
akìs sunérti prisnūsti: Tik sunėriau akis, girdžiu – kas rėkia. Vrnv.
gãtavas akimìs surýti labai godžiai stebi: Bernas gatavas tą mergą akimis suryti. Jnš.
akimìs susimérkti duoti vienas kitam ženklą: Jie akim susimerkė. Lnkv. Akim susimerkė ir išėjo paskui vienas kitą. Gs.
akimì susimèsti susižvalgyti: Čia jos akimi susimetė. Dovyd.
akimìs susišáudyti duoti vienas kitam ženklą, ženklais susitarti: Susišaudo akimis, kad tėvai ir neleidžia. Krš.
akimìs susivárstyti vienas kitam duoti ženklą: Susmatė, akim susvarstė – jau ir šypsena kita. Adm.
akìs susmeĩgti visiems įsistebeilyti: Kai bosas įsikibo į mano barzdą, aš pajutau viso fabriko akis susmeigtas ne tiek į mane, kiek į maniškę barzdą. Dovyd.
akimìs suválgyti apie labai ko norintį gauti: Įmanytų – akim suvalgytų. Mrj.
akimìs suvárstyti niekinamai pažiūrėti: Tai kad suvarstė jis brolį akimis, kad pažiūrėjo!. Lš.
akìs suvérti
1.migti: Vos katorgininkėliai pradėjo akis suverti – prasideda patikrinimas, ar koks neklaužada nebus apatinių kelnių atgal apsitempęs. Sruog.
2.mirti: Tada atsilsėsiu, kai akis suversiu. Arm.
akysè sužaibãvo pasidarė silpna: Man tik sužaibavo akyse, juk aš nieko nebatsimenu. Varn.
ãkys sužaliãvo pasidarė silpna: Sužaliuoja akės, jei kur neįsikimbu, virstu. Krš.
akysè sužaliãvo pasidarė silpna: Užmušė Albertuką; sužaliavo sužaliavo akyse: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio. Krš.
ãkys sužėrúoja pavydi: Tau geriau – tai jau ir sužėruoja akys. Ut.
ãkys sužìbo apsidžiaugė: Pono tik akys sužibo, ir jis puola prie tų pinigų. Vl.
akimìs sužiūrė́ti sakoma esant labai nedaug valgio: Mėsą akim sužiūrim – nevalgom nė vienas. Lnkv.
akìs sváidyti koketuoti: Šepetienė, kiek sumišus, taiso plaukus, sagutes. Nina svaido akutes. Tilv. Mergelė svaido akis, laukia, ar kas nepakvies šokti. rš.
akìs svìlinti
1.priekaištauti: Tikiu, kad „Žiburėlis" tas niekad neužges, kad visados svilins akis mūsų aptingusiems vyrams. Kudir. Tėvas ilgai nepareina, matyt, tikrai svilina vargšui akis. rš.
2.gėdinti: Visi pirštais badydavo, akis svilindavo. Pasiskandinti norėjau. Marc. Kam man vis svilini akis?. Gs. Penkis su puse dolerio abu gražiai sudėjom, kad tau daugiau akių nesvilintų. Dovyd. Dėl tavo blogų darbų mum visiem žmonės akis svilina. Nč.
3.patirti gėdą: Reikės akis svilinti prieš žmogų. Švn. Akis turėsi svilinti, kai nutvers, kad meluoji. An. Gaila akių dėl tokių niekų – pats padarei, pats ir akis svilink. KrvP. Kam aš einu pas jį akių svilint, vis tiek nieko neduos. Lnkv. Mokykis, neisiu aš į mokyklą dėl tavęs akių svilint. Kair. Daug visko prisitaisėva, tai nereikėjo akių svilint. Jrb.
akimìs svìlinti įkyriai žiūrėti: Nesvilink taip akim, negaliu dirbt. Ds.
ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė. Jrb. Įeinant akys svyla, išeinant – pakaušis. Žg. Man akys svyla jų kalbos besiklausant. Smn. Nors akys svyla, bet širdis džiaugiasi, tačiau po trečios man ranka dreba. Gric. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti. rš.
akimìs šaudinė́ti įdėmiai žvilgčioti: Jis šaudinėjo į mus akimis. rš.
akimìs šáudyti viliojamai žvalgytis: Vyras knisis po žemę, o jo ponia šaudys akimis į vaikius!. Žem. Blikt, akimis tik šaudo. Krš. Net baisu, kaip šiandien mergos šaudė akim tuos traktoristus. Škn. Naujuoju savo kaimynu ji labai domėjosi, šaudė jį savo žaliomis katės akimis, bet kalbinti jo nedrįso. Gruš.
akìs šérti grožėtis: Visiems buvo akis šerti iš tų juokų darymo. Plng.
akìs šìpinti jausti gėdą, gėdytis: Gerai bjaurybei, tegul šipina akis. Mlt.
akimìs šmỹrinėti dairytis ieškant: Pienininkas vėl šmyrinėja akimis, kol pagaliau įsižiūri savo vaiko veidą. Ap.
ãkys šokinė́ja dairosi: Jo akys ima bukliai šokinėti palei medžių kamienus, stabteldamos ties krūmais įdubose. Ap.
ãkys šóka ant kaktõs nustebimui reikšti: Pasako taip, kad akės ant kaktos šoksta. Krš.
akìs šùtinti jausti gėdą, gėdytis: Akis visą valandą šutinau – vis per tavo kvailą galvą. KrvP.
ãkys šviesė́ja teig. gerėja savijauta: Akys pradėjo šviesėti, geriau pasidarė ligoninėj. Krž. Nutirpę sąnariai atsigauna, galva lengvėja, akys šviesėja, vis šviesėja.... rš.
akìs šviẽsti teig. teikti džiaugsmą, paguodą: Tėvelis mus ramino, tėvelis mus mokino, mūs akeles švietė. Mrs.
ãkys šviñta aiškėja: Dabar Marei pradėjo švist akys, dabar pradėjo suprast Gustavo siekį. Kudir.
akìs tararúoti Pns. apgaudinėti:
akysè tavarúoja darosi silpna: Seniui tavaravo akyse. Mart.
ãkys tẽka verkia: Matai, vaikui jau akys teka, nebebark. An.
akysè témti
1.justi silpnumą: Akyse man temsta ir širdis plaka. Kudir.
2.jaudinti: Jau temo akyse nuo gerai pažįstamų namų vaizdo, po karo ir bolševikų grįžimo, matyt, aplopytų ir perdažytų. Šein.
akìms tèpti labai mažai (ko yra): Akim tept tas litras pieno. Švnč.
ãkys tį̃sta sakoma labai norint ko: Kad Velykas jau tieksies, tad vaikų kaip svirplių akys tįs. Všv.
ãkį tráukti
1.žavėti, patikti: Toks ūkis kiekvienam akį traukė, o pažvelgus į sodo vaisius, net seilė dryko. Žem. Kaip gražios tos gėlės: čia man akį traukia. Šmk. Atbėgo žirgas – kad jau toks gražumas, kad jau gražumas – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia. Srd. Jūsų darželis iš tolo akį traukia. Kair. Velionies akį kiekvienas daiktelis savęsp traukė. Šein. Rausva baltais žirniukais nuberta suknia iš tolo traukia akį. Daut.
2.mėgti: Jos akį traukė prie mezgimo, kaip mano – prie audimo. Jrb.
akìs tráukti patikti: Visos žolelės traukte traukia akis savo žalumu. Žem. Mano akis traukia gelsvi batukai. Dovyd. Moliniai uzbonai visų akis traukė. Varn.
ãkį tráukti laukañ labai patikti: Pagedusiai gražiai padarei – akį traukia laukan. Jnš.
akìs tráukti į savè žavėti: [Mergina] dar labiau visų akis į save traukė. Gž. Nieko nepadarysi, kad jų visų akis į save traukia. Jnš.
akìs trė́kšti domėtis; stebėtis: Kam tu mane bučiuoji? – treškia akis vikri mergykštė.... Šein.
ãkį trìnti stebėtis (pažinus ką): Toji žiūri, akį trina – piemenėlės nepažino. Nėr.
akìs trìnti
1.mokyti, lavinti: Niekas palivarke akių netrynė – tik dirbti dirbti!. Krš.
2.stebėtis: Vieni klausėsi, kiti trynė akis. Dovyd.
ãkys trókšta labai nori: Jai jau akys trokšta tų uogų, matant, kad aš rišu stiklainį. Jnš.
ãkį turė́ti
1.būti geros nuomonės apie ką, jausti simpatiją: Kas ant ko turi akį, tas už tą ir palaiko. Trgn. Jis turi akį ant tavęs. Jnšk. Jau nešnekėk, in ko brigadierius turi akį, tai ir darbas lengvesnis. Klt.
2.gerai įsiminti, būti pastabiam: Jin akį turi, žiūrėk, pažino mane. Jnš. Turi akį, nuveizi, kas kam patinka. Rdn. Štai akį turi – užpernai kartą matė, ir dabar pamatęs pažino. Sml.
3.pykti: Aš ant tavęs turiu akį, tai į kailį gausi nuo manęs. Lš. Jis nuo pernai turi ant manęs akį. Alk.
akìs turė́ti
1.būti pastabiam, dėmesingam, gerai matyti: Ačiū Dievui! dar ir mes turime akis. Pt. Namie esi, tai akis turi turėt ir turėt. Jrb. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei. Simon. Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta. Krėv.
2.būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis: Reik turėti akis į bėdą įkritus. Šts. Ot turi akis – visur įlenda. Sn. Juk jeigu ans tokias akis turėjo, tokią širdį, ans ir šiandiej nebijo. Plt.
3.būti pamokytam: Kad akis turėtum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis. Pvn.
kur̃ akìs turė́jo sakoma ko blogo nepastebėjus, neįžiūrėjus: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis?. Simon.
akyjè turė́ti būti numačius: Paskui Tūmaitienė tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę. Simon.
akysè turė́ti saugoti: Kad su tom vyšniom nėr rodos – turėk ir turėk akyse tuos špokus. Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėse turėti. Krš.
akìs turė́ti kaktojè būti pastabiam, gerai matyti: Jis turi juk akis kaktoje, jis turi dar smegenų galvoj, jis viską mato ir supranta. Simon.
akìs turė́ti pakáušyje būti pastabiam: Sakoma, kad moteris ir pakaušyje turi akis. Žil.
akìs turė́ti subinėjè vlg. būti atsargiam: Eini prie pjūklo – turėk akis ir subinėj. End.
akìs turė́ti ùžpakalyje būti labai akylam: Mieste reikia ir užpakaly akis turėt. Mrj. Vaikai žiūrėt, – tai ir užpakalin reikia akis turėt. Pv.
akìs tvìlkyti gėdyti, iškalbėti: Man akis tvilkė, kad nepakėliau muzikantų per vestuves. Dr. Tu čia man akių netvilkyk!.. – ji vėl buvo bepakelianti balsą. Gran.
akìs užber̃ti smėliù palaidoti: Ten pat naktį, tuose pačiuose krūmuose, užbėrėm jiems akis smėliu... suguldėm brolių kapinėse. Pt. Jau akis jam smėliu užbėrė. Ds.
akìs užber̃ti smiltimì palaidoti: Gal tik kai numirsime, kai smilčia akis užbers – pailsėsime?. Paukš.
akìs uždenginė́ti apgaudinėti: Neuždenginėk akių man. Šr.
akìs uždrėbdinė́ti tiesiai sakyti ką gėdijant, pajuokiant: Ji kožnam taip akis uždrėbdinėja. Rdm. Jam sarmata akis uždrėbdinėji. Kb.
akìs uždùmti
1.apgauti: Šiandiej tau nepasiseks jam akys uždumti. Kvr.
2.pasigerti: Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys. Kudir.
akìs užglóstyti apgauti meiliai kalbant: Tu jo neklausyk, jis tik akis nori tau užglostyt. Vlkj.
kíek ãkys užgriẽbia sakoma apie gobšų: Kiek tik jo akys užgriebia, tiek jam reikia. Sk.
akìs užkabìnti pastebėti: Į rūką akis metu. O rūke tu, žmogau, kur akis užkabinsi?. Dovyd.
akìs užkamšýti daug priekaištauti: Užkamšys jis man akis už tuos arklius!. Lp.
ãkys užkliùvo aiškiau pastebėjo: Jo akys vėl užkliuvo už išpampusio afišų stulpo. Ap. Peržvelgė paveikslus, bet akys užkliuvo tik už Veronikos, šluostančios Jėzaus veidą. Dovyd.
akìs užknìsti apgauti: Šįrintais ana norėjo man akis užknisti. Šts.
akìs užkrė̃sti kandžiai atsikirsti: Ne, aš dar jam neužkrėčiau akių. Vj.
akìs užkrim̃sti nusibosti: Mėsa jau užkrimto akis. Klt.
ãkys užkrìto
1.apako: Nesirgau niekuo, akys užkrito, ir viskas. Eig.
2.pažvelgė: Tuojau akys užkrito ant stuobrio, kuris kaip priekaištingas pirštas rodė blunkantį priešaušrio dangų. Dovyd.
akìs užlíeti pasigerti: Apsiryna valgiuose ir macnais trunkais užlieja sau akis. P.
akìs užlipdýti padaryti gėdą: Aš jai kada kad užlipdysiu akis, tai ji, kol gyva, neatsikrapštys. Sml. Ot užlipdė akis – nors į subinę lįsk!. Sml.
akìs užlópyti piktai pasakyti, aštriai atkirsti: Užlopyk akis, ir nutils. Ėr.
kíek ãkys užmãto toli aplink: Visos kaimo pievos, kiek akys užmato, abiem upės krantais jau baigiamos nušienauti. Cvir.
akìs užmérkdinti padaryti (paveikti), kad nesidomėtų: Rezultatai kalbiškų studijų negali mums akių užmerkdinti. rš.
akìs užmérkelioti (visiems) mirti: Greit visi akis užmerkeliosim. Prng.
akìs užmérkti
1.užmigti: Metai slinko – skausmai augo, neduodami dieną laisvai atsidusti, naktį ramiai akių užmerkti. Krėv. Akis užmerkęs pro burną žiūri (miegodamas dirba). KlvrŽ. Tokia prakeikta smalstybė nuo to alaus: geria, kol tik akis užmerkia. Lnkv. Neužmik, neužmerk akių, kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo. ŠR.
2.nekreipti dėmesio: Šis raštas, ponas direktoriau, man pasako, kiek daug negerovių pas mus slypi ir kad mes negalime prieš jas akių užmerkti. Paukš. Dabokis, idant tos meilės Pono savo užmerktomis akimis pro šalį nepaleistumei. brš.
3.mirti: Jis jau užmerkė akis, t. y. mirė. J. Lovelėj gulėdama viskuo dar pasirūpina, o kai užmerks akeles, kas man beveizės?. Žem. Vaikai kaži kur, brolis girioje klaidžios, aš dar kitur... Ir taip visi akis užmerksime vienas kito nepamatę.... Pt. Džiaugtųsi tada ir Peliksiukas danguj, ir aš rami akis užmerkčiau. Balt. Kad ją bariau, per nedėlią verkė, susirgo staiga ir akis užmerkė. Valanč. Dien po dienos akis užmerksiu. Rs. Gal kad šitaip pagyvensime, tai greit visi akis užmerksime. Prng. Vark vark po svietą, kol akeles užmerki. End. Kol tu užmerksi akis, tol graužia širdį. Švnč.
4.nukaršinti: Kol jos akis užmerksiu, pabūsiu dar namie. rš.
akimì užmérkti užmatyti: Javai į javą visoje jo dirvoje, kaip akia užmerkt gali, lygūs, kaip nukirpti. Tat.
akìs užmérkti ámžiams mirti: Jau iškosėjo Gaubienė paskutinius savo plaučius ir nutilusi užmerkė akis amžiams. Simon.
akìs užmérkti amžinaĩ mirti: Ir aš neapsirikau: rytojaus dieną, tuo pačiu metu, ji ant mano rankų amžinai užmerkė akis. Vien.
ãkį užmèsti
1.truputį pažiūrėti: Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra. ŠR. Ans užmetė akį, ir moka. End. Petrukas užmetęs akį viską pamatė. Žem. Pažįstu... tik akį užmečiau ir pažįstu.... Mont. Akį užmetus – karvelis, arčiau pažiūrėjus – tikras vanagas. KrvP. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia. Lkč. O aš iš kubilo, pasilenkusi, užmetu akį į mamą ir matau, kaip ji sutrikusi. Dovyd. Užmetė akį, kaip atrodo jo suarti plotai. Ap.
2.pažiūrėti prižiūrint: Vaikas miega – užmesk akį, kad kartais neiškristų. Trg. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų. Lš.
3.meiliai žvilgtelėti: Prie bobos, dėde, visa globa, – juokėsi bobelės, – bent yra ant ko akį užmesti, pasimeilinti. Žem. Kad ta merga nebūtų toki čiaupynė, ne vienas akį užmestų. Vvr. Išsidarinėja bernas, kad mergos akį užmestų. Mrk.
4.neatsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmesta. Prng.
akìs užmèsti
1.trumpai pažiūrėti: Kur keleivis akis užmetė – ten guodėsi ir ganėsi ji, slidinėdama pilių kuorais. Cvir. Tik dabar rabinas užmetė akis ant susigaužusiųjų kėdėse. Dovyd.
2.pažiūrėti prižiūrint: Kai čia būsi, užmesk akis į gyvulius, kad neįeitų iškadon. Skdt.
3.įsivaizdinti: Nebūt daikto (vietos), ale prieg svetimo anys paima ažumeta akis. Btrm.
tìk akìs užmèsti paviršutiniškai padaryti: Padarė – tik akis užmetė. Rod.
akimì užmèsti
1.aprėpti: Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti. rš. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Krėv. Kaip akia užmeti – didžiuliai plotai, bet žemė prasta. Smn.
2.žvilgtelėti: Užmečiau akim ir tuoj jį pažinau. Šl.
akimìs užmèsti
1.žvilgtelėti: Savo akimis ant ko užmesti. B.
2.aprėpti: Tai jūra neaprėpiama – be galo be krašto. Kur tik akimis užmesi, visur atsimuša į horizontą. Švaist.
akìs užmõnyti apgauti: Mat tokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje!. LzP.
akìs užpìlti
1.nugirdyti: O paskui Kvaukė ėmė ir užpylė akis tiems ponams, tai jie tik taip darė, tarsi ieškotų. Simon. Jis nori, kad aš jam akis užpilčiau. Lš. Užpylė akis degtine ir išviliojo pinigus. Gs. Jo akys dabar kasdien atrodo užpiltos. Kp.
2.nusigerti: Jis vis akis užpylęs. Kp. Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat. Eina svyruodamas, akis užpylęs. Ll. O tu kasdien prisilakęs, kasdien užpylęs akis karčemoj. Grd. Taip keli, akis užpylę, pradeda šūtyt. Donel. Daugiausia užpylę akis ir važiuoja. Prl.
3.palaidoti: Dėl to nerūpinkis: aš papratusi, rašyti nemesiu, kol tik akis užpils. Žem. Tada atsilsėsi, kaip ažupilsim akeles. Arm.
akìs užpìlti miglà niekų pripasakoti: Durniem akis migla užpila, tie ir tiki. Žal.
akìs užpìlti smėliù palaidoti: Kai užpils smėliu akis, tai bagoti būsme. Antz.
akìs žẽmėmis užpìlti palaidoti: Vargstam, kol žemėmis užpils akis. Grk.
akìs užpur̃kšti išbarti: Kaip tik inėjo uošvė pirkion, tai ir užpurškė visiem akis. Rod.
akìs užpū̃sti dū́mais apgauti, primeluoti: Ir jis man buvo akis dūmais užpūtęs. Marc.
akìs užrìšti
1.pridaryti nemalonumų: Neturi kuo apvilkti, nerodyk nė žmonėms... Bet ne, vis tik ant ginčo, by tik man akis užrišti!. Žem.
2.atimti galimybę objektyviai vertinti, apduoti: Taigi ne karštakošis buvo, meilė neužrišo akių, kaip su kitu tokio amžiaus bernu būtų atsitikę. Avyž. Kas anai mergikei užriša akis, jog prisiklejuoja prie vyro. P. Jie vienas antram iki mirties akis užrišo. Prn.
ãkys užrū̃kusios nevikrus, nepastabus: E tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkusios. Strazd. Nereikia užrūkusiomis akimis būti, ir pati paregėsi. Grv.
akìs užsidarýti būti nepastabiam, nesidomėti: O aš nenoriu akis užsidaryti, noriu viską matyti. Vl.
ãkys užsidãrė mirė: Jos jau pernai akys užsidarė, per bulvių žydėjimą. Jnš.
ãkys užsìdegė
1.pasidarė gėda: Akys užsidegė, nors aulan kišk. Dl.
2.supyko: Kai pasakiau, tuoj akys užsidegė. Jnš.
akysè užsidègti supykti: Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė. Šein.
akìs užsikrė̃sti
1.įsižeisti, supykti: Pamesk loti, matai, kad jau ažsikrėtė akis. Ktk.
2.prisidaryti vargo, nemalonumų: Jam pasakei, tai tik akis užsikrėtei. Trgn.
ãkys užsimérkė
1.mirė: Kai mano akys užsimerks, – sudejuoja Maceikienė, – nebežiūrės tėvo nė Urtė. Simon. Kol akys neužsimerkia, turi gyvent. Btg. Kai akys užsimerks mano, tegu gyvena kaip nori. Mžš.
2.užmigo: Kai tik vaiką išnešu laukan, tuoj akys užsimerkia. Jnš.
akìs užsipìlti nusigerti: Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, dar būrų giria vagystę. Donel. Vaigi tasai pasaulio išgama parėjo namo akis užsipylęs. Krėv. Ar veselia, ar pakasynos, jis vis užsipylęs akis. Mrc. Šįryt pardainavo visa purmanka, o dabar miega akis užsipylę. Jrb. Jis vis akis užsipylęs. Kp. Dabar jaunimas labai nesmagiai gyvena, užsipylę akis. Rd. O Gedrimas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
akìs užsirìšti
1.pasidaryti gėdos, turėti nemalonumų: Vaikeli, apsižiūrėk. Jauna esi, kvailutė, žiūrėk, akių neužsirišk visam amžiui. Bub. Išvažiavęs neužsiriš akių. Lk. Ką paėmė [Magdė], tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
2.atsisakyti, vengti (gerti): Kad kas tau užsirištų akes su gėrimu!. Krš.
akìs užsirìšęs neatsigręždamas: Bėk iš čia akis užsirišęs!. Ds.
akìs užsitaškýti nusigerti: Kožną vakarą mano vyrelis pareina namo akis užsitaškęs. Vkš.
akìs užspáudyti numarinti: Akeles gali užspaudyti, ir grabe gali gulėti. End. Tu mano grabelį nenuneši, aš tau akis ir užspaudau. Grg.
akìs užspáusti
1.būti prie mirštančio, numarinti: Jau nėra motinėlės, šiandien akis užspaudžiau. Jnš. Debeika ketino dar ją apibarti, atsisukęs pažvelgė, net krūptelėjo: rodos, Mymei akis tik užspausti ir į grabą guldyti. Žem. Viena kaip pirštas, nebuvo nė kam akis užspausti. Pj. Kai man akis užspaus, gyvenkit taip pat gražiuoju tarp savęs. Kair.
2.atimti gyvybę: Ir badas, juos gana kankinęs, pasigaili ir užspaudžia pagaliau akis. Simon.
3.apie seną, paliegusį: Visai senas, tik akis užspausk – ženytis užnorėjo. Čb.
4.kiek prisnūsti: Vakare atsiguliau mažą biškutį, akis užspaudžiau. Skdv.
akìs užspjáuti aštriai pasakyti, at(si)kirsti: Nenoriu tik akių užspjaut!. Pn. Užuspjauk tokiam akis už tokias kalbas!. Dbk. Jai pasakysi – akis užspjaus. Prn. Man akis užspjausi, kad netiesą sakau. Dglš.
akìs užsùkti apgauti: Tau tas Klimas užsukė akis, ir nieko nepratai. Vlk.
akìs užsvìlinti sugėdinti: Niekur nežusvilino akių. Žrm.
akìs užšìkti vlg. apdumti, apgauti: Žinau žinau, – tarė jis irzliai. – Demonstracijos prieš valdžią... O Blazas visiems studentams užšiko akis. Vencl.
akìs užver̃sti smėliù palaidoti: Ažvers smėliu akis visiem. Klt.
akìs užver̃tęs nustebęs: Seni žmonės žiūrom akis užvertę į tokias tvarkas. Drsk.
akìs užvérti mirti: Metuose 1826 patriarkas užvėrė akis, palikęs vardą, kursai niekuomet nebeišdils istorijoje. Mač-Kėk.
ãkys užžaliãvo pasidarė silpna: Ir jaunai ažužaliuoja akys. Švnč.
akimìs vadžióti
1.dairytis: Išėjusi iš bažnyčios akimis vadžioju – manau – vis ką pamatysiu pažįstamų. Gs.
2.sekti žvilgsniu: Kur žingsnelį jaunas žengiau, ten paskui jauną mergelės akelėms vadžiojo. Mrk. Kur tik aš einu, jis mane akim vadžioja. Gdl. Aš savo akimis tave vadžiosiu. Bret.
akimìs válgyti
1.būti labai skanu: Taip skaniai išviriau, rodos, akimis valgyk. Jrb.
2.įdėmiai žiūrėti:
akimìs varýti sekti žvilgsniu: Kad eini, varo akimis, kol tik išeini. Krš.
akìs varýti iš kaktõs įkyriai versti ką daryti (nieko nepešant): Nors akis iš kaktos varyk, kaip nesako, taip nesako. Dr. O jiej pradėjo man akis iš kaktos varyt. Vrn. Neina, nors akis iš kaktos varyk. Ds.
akìs varpýti įžūliai kalbėti: O tas atsikėlęs varpys akis. Brs.
akimìs várstyti
1.priekaištingai žiūrėti: Ko jie visi mane akim varsto?. Vlkv. Numano, kaip pažįstami ir nepažįstami varstys ją dabar akimis, kam ji išdrįso eiti prieš visų nusistatymą. Pt. Visi čia mus akimis varsto. Mrj. Varstys mane akimis, žandys žodžiais. Žem. Pareisi marti, visi tave akimis varstys. Krš.
2.įdėmiai žiūrėti: Ta varsto jį akimis nuo galvos iki kojų. Jrb. Jis varsto akimis subėgusius žmones. Ap. Su tuo seniu atėję apkiautėliai varsto ją akimis, tarsi išrengti geisdami. Zur.
3.koketuoti: O mergaitė akutėm visus varsto. Mrj. Ar iš patikimo, ar ne taip akimis varsto. Krš. Ans tik akimis mergas varsto – toks yra išdykęs. Kv.
akìs vartýti
1.gintis, apsimesti nieko nežinančiu: Tai ko dabar čia akis vartai, manai, kad nežinau, ką pati primalei!. Jnš. Akis varto kaip iš medžio iškritęs. Tr.
2.maivytis norint patikti, koketuoti: Ko čia vartai akis kaip pelėda?. Kp. Rankom skėsčioja, akis varto – nesinori su juo ir šnekėt. Gs. Kad ir vartė akis, bet anam nepatiko. Ms. Akes varto, juokias. Rdn.
3.stebėtis: Įgeria – toks turtingas, toks turtingas, kad klausykis ir akes vartyk. Krš. Ko nepasitaiko šitame pasaulyje! – vartydavo akis senė. Cinz. Ko vartai akis lyg pirmą kartą girdėdamas?!. Prk.
ãkys var̃va
1.pavydi: Mato, tai ir akys varva, kad daug turi. Ėr. Akys varvėjo, kad gerai apsiženijo. Ut. Varvės jiems akys, kai matys, kad Balys gerai gyvena. Užp. Akys varva, kai kitą pamato valgant. Vdžg.
2.žavisi: Bernam akys varva žiūrint į tokią mergą. Ktk.
akìs var̃vinti pavydėti: Tas gnabas (gobšuolis) akis varvina į kito aruodą. Ut.
kur̃ ãkys vẽda bet kur, be atodairos (eiti, važiuoti): Vai, kad čia dabar būtų Petras! Eitų su juo kur akys veda. Myk-Put. Kuldenu kur akys veda, kojos neša. Mrj. Ir ima Mikutis pasakoti apie čigonus, kurie keliauja kur tik jų akys veda, kur tik jų čigoniška širdis pasuka. Dovyd. Pasižiūriu į rodyklę, kuro daug, manau – mausiu kur akys veda. Ap.
akimìs vedžióti
1.dairytis: Stovėjo jisai pasirėmęs, vypsodamas vedžiojo akimis po visą turgaus plotmę. Žem. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi. Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą. Bub.
2.įdėmiai stebėti: Jis mane akim vedžioja, ir gana. Jrb.
akìs vedžióti apžiūrėti: Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos. Cvir.
ãkys ver̃čiasi apie sunkų darbą: Ir akys verčiasi iš sunkumo, kaip sunkiai tęsei maišus. Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net akys verčias. Drsk.
ãkys ver̃čiasi iš kaktõs
1.apie sunkų darbą: Dirbau sunkiai, net akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
2.apie didelį skausmą: Sirgau, teip skaudėjo, kad akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
ãkys vérda
1.labai rūpi, smalsiai žiūri: Ir in parėdus akys verda. Vlk. Tos jos akys virte verda. Šmk. Jo akys verda, taip nori to arklio. Mrc.
2.pyksta: Baisu, akys jo tik verda, gali gaut mušti. Al.
akìs ver̃sti smarkiai gintis: Boba akis verčia, kad ji neėmė. Alk. O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [slibino galvose] liežuvių. ps.
ãkį vérti žavėti: Savo gražiomis plunksnomis kiekvienam veria akį. Blv. Ir vasarojus akį veria. Marc. Tuomet nė vienas persų kilimas taip neveria akies savo spalvų ryškumu kaip Eglėkalnio aikštelės. Vien. Kas per blizgumas tų tavo karolių – net akį man veria!. Brt. Gražybė, kad tave dievai mylėtų, net akį veria!. Vaižg. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Baran.
akìs vérti žavėti: Vos perėjo smarkus lietus. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu. Vien. Jam dailė, garbė ir meilė tėvynės labiau akis vėrė. Šein.
akimìs vérti
1.atidžiai, smalsiai žiūrėti: Jin veria jį tom akim, ir gana. Lnkv. Ginklų, šaltų ir šaudomų, neveži? – veria akimis šveicaru pasivadinęs menkas valdininkas. Šein.
2.priekaištingai žiūrėti: Taip piktai į mane žiūri, taip veria akims. Pš.
akìs ver̃žti norėti miego: Akis veržia, noriu miego, bet negaliu užmigti. Plv.
akimìs vèsti
1.smalsiai stebėti, žiūrėti: Tik pajudu, tai vaikas akutėm ir veda. Gs. Aš einu tiesiog, o jisai akim veda į mane. Ar.
2.sekti, prižiūrėti: Jį ir vesk akim, kai įeina į seklyčią. Alk.
akìs vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti. rš.
akìs žàgti tiesiai, atvirai ką (nemalonaus) sakyti: Aš droviuos kaimynui į akis kalbėti, akis jam žagti, spiginti. J.
ãkys žaibúoja labai pyksta: Tu tik tylėk, juk matai, kad jau akys žaibuoja. Jrb.
akimìs žaibúoti piktai žiūrėti: Raukyki kaktą, akimis žaibuoki, kaip nori tik. Kudir.
akìs žáimoti Trk. apgaudinėti:
ãkys žaliúoja
1.sakoma apie smarkų ko darymą: Eik, kad žemė drebėtų, dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad šonai braškėtų. LTR. Aš keliu, kad ir akys žaliuoja, o ans tik rankas pridėjęs laiko. Vvr. Kad gėrėm, net akys žaliavo. Jnšk. Bėga, kad akys žaliuoja. Ggr.
2.darosi bloga: Kai suimsiu, net jam akys žaliuos. Jnšk. Na, kad negali valgyti ligonė, širdis alpsta, akys žaliuoja. Žem. Kol parnešiau sėtinius, man akys žaliavo. Krž.
3.apie pykstantį: Jau jai ir akys žaliavo, kad man nieko nepadarė. Btg.
akysè žaliúoja darosi silpna: Nebekas iš manęs, jau akyse žaliuoja, kai einu. Kair. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos, linksta, akyse žaliuoja. LzP.
akìs žárdyti užgaulioti, prieštarauti: Tai dar tau akių niekas nežardo. Trgn. Atidavei, ir spakaina, nors nežardys akis atėjus. Ut. Kunigo broliui nebijo akių žardyti!. Trein.
akimìs žarstýti siekti patraukti dėmesį, vilioti: Prasta iš jos darbininkė, tik vyrus akim žarsto, ir gana. Šl.
akysè žeibýti būti silpna: Skaudėjo, taip mygo galvą, taip žeibė akysa. Grv.
ãkys žìba
1.dar gyvas: Kol akelės žiba, tai eisiu ir prociavosiu. Arm.
2.meilinasi: O ano akys žibėjo kaip velnio tą vakarą. End.
ãkys žìba kaktojè dar gyvas: Gyvenu, kol kaktoj akys žiba. Mrj. Kol akys kaktoje žiba, vis dar reikia pavalgyt. Vl. Akys kaktoj žiba, turi dirbt. Drsk.
ãkys žýbčioja džiūgauja: Vaikų tik akys žybčiojo, kai saldainių gavo. Sk.
akìs žìbinti
1.įsistebeilyti: Žibina akis į mergiotę. Ut. Ko čia į mane akis žibini?. rš.
2.gėdytis: Vis už tave reikia akys žibint. Ml. Nėr ko nė žmogui paduot valgyti: prisėjo žibint akys. An. Neisiu aš tau akių žibint. Ds. Kad jis nesulauktų, kad aš ten žibintau akis, tuščia jo. Nmn.
3.gėdinti: Nenoriu jo sustikt, dar žibins akis prie svetimų. Dbk. Tu man už kožną mažmožį akis žibini. Ml.
akimìs žìbinti
1.tykoti norint gauti: Ko jūs, vaikai, čia akimis žibinat?. Mrj. Vaikai nori valgyti, tik akimis žibina. Mrj.
2.gėdytis: Tai ar mes bijom svečio? Ar reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja?. Vaižg. Kieno sarmata, o kam dėl jos akimis žibink. Rod. Aš ten neisiu akimis žibint. Vlk. Už tavo darbą ir man reikėjo žibint akimis. Vrn.
akìs žýbsinti koketuoti, meiliai žiūrėti: Dabar ėmė domėtis buvusiu studentu Raimondu, kuris irgi noriai žybsino akis gražiai merginai. Dvd.
ãkys žiburiúoja džiaugiasi: Mamos akys tik žiburiuoja, kad tu atvažiavai. Jrb.
ãkys žỹra apie darbų gausą: Darbais akys mum žyra, o tu lakstai per dienas. Srv.
akìs žiurbavóti užgaulioti: Neturim vaikų, tai ir gerai: niekas akių nežiurbavoja. Trgn.
ãkys žiū̃ri į aną̃ svíetą apie seną, nukaršusį: Kad jau tavo akys į aną svietą žiūri, kam tau žmonos bereikia. Jnš. Akelės anan svietan žiūro. Srj.
akimìs žiū̃rint bematant, greitai: Daug muilo išeina akim žiūrint. Lnkv.
akimì žiūrė́ti negãli labai nekenčia: Jos tėvas ir akia negalėjo žiūrėt in ją. Dv.
akìs žlìbinti įdėmiai žiūrėti, spoksoti: Ko žlibini akis ant mergą?. Ds. Tu, motin, į mane taip akių nežlibink. Varn.
ãkys žverbė́ja sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Duok, kad net akys žverbėtų. Slnt.
akìs žvìlinti jausti gėdą: Atvažiuos svečias, ir žvilink akis – ką gi jam uždėsi? Visa patys sukremtat. Km.
ant akiẽs
1.tiksliai nežinant kelio (eiti): Ėjau ant akies ir pataikiau. Skr.
2.apytikriai (nesvėrus, nematavus): O kaip atrodydavo ant akies, taip ir mainydavo veršius. Sut. Pilk ant akies, bus gerai. Ar.
3.prisimenamas: Katra [giesmė] ant akies, tą giedok. Sn.
ant akių̃
1.matomoje vietoje: Paslėpiau visus savo sūnaus drabužius, kad man ant akių nebūtų. Pt. Nenukišk kaži kur, padėk ant akių, kad galėtų rasti. Škn. Pasidėjau ant akių, tai tikrai neužmiršiu. Pnd. Elzė susirūpinus, viską reikia apgalvoti: ką tik prisimena, neša ir krauna... ant stalo, kad būtų ant akių. Bub.
2.akivaizdoje, matant: Par jį ant akių krutėt reikia, jau ir neapsidairysi. Ml. Ir dar ito avinėlio nekentė: – Kad man an akių nebūtų!. Grv. Ant akių, čia pat buvo ir nebeliko vaiko. Sk. Gyventumei mieste, o čia jau tikras kalėjimas, Martūniene, visoms ant akių. Ap.
3.demonstratyviai, atžariai (atiduoti): Nuėjęs drėbiau pinigus ant akių ir išėjau. Snt.
4.iš pažiūrėjimo (aišku): Ant akių matyti, kad vogt jai ne naujiena. Brž.
ant akimìs čia pat: Jeigu lytus ant akimis, žmogus esi daugiau paslobęs, nebepaslankus. Plt.
ant keturių̃ akių̃ tik dviese: Susitarkim ant keturių akių, tai niekas ir nežinos. Gs. Ant keturių akių pasišnekėkim. Grž. Eime kur ant keturių akių. Vlk.
ant akių̃ išstatýti padaryti apkalbų objektu: Suviliojai mano dukrelę, suvedžiojai, ant akių visiems išstatei, tai kur aš ją dabar dėsiu?. Balt. Tai dabar jį išstatys visiems žmonėms ant akių. rš.
ant akių̃ lìpti
1.daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug reikia austi). Ds.
2.brautis: Kur čia dabar ant akių lipi, pasitrauk nuo stalo!. Sk.
ant akių̃ mèsti priekaištauti: Visą amžių man ant akių mes, kad padariau blogai. Grv.
ant akiẽs paim̃ti nusitaikyti: Vokietys ant akies šautuvą paėmė ir laiko. Sk.
ant akių̃ pìlti girtuokliauti: Mažiau ant akių piltum, visko turėtum. Krš.
ant akių̃ spjáudyti žeminti, niekinti: Nespjaudom nė vienam ant akių, neužkliūnam. Kltn.
ant akių̃ stovė́ti
1.būti prižiūrimam: Nebijok, man tos vištos ant akių stovi. Škn.
2.būti matomam: Man labai nepatinka, kad kibirai čia ant akių stovi. Žg.
ant akių̃ turė́ti prižiūrėti, saugoti: Tą vaiką dar reikia turėti ant akių. Grg. Per visą dieną ant akių turėjai, juk nieko neveiksi su tokiu vagimi. Brs. Tave vis turėk ant akių. Ds.
ant akiẽs užléisti prisigerti: Jis jau gerai ant akies užleidęs. Jrb.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsiverčia ant akių tos smarvės ir eina šlitiniu. Krš.
ant akių̃ užvažiúoti aštriai, pajuokiamai pasakyti: Ot užvažiavo ant akių – kaip šūdina šluota. Ėr.
apliñk akìs netolimais, šalia: Šuva sukinasi aplink akis, neina toliau, kiškio neieško. Ėr.
apliñkui akìs netoliese: Kai tik jūs į kiemą, taip katinas aplinkui akis ir sukas – žiurkėm rojus atsidaro. Sk.
dėl akių̃ fiktyviai, nuduodant (ką daryti): Ganymas tik dėl akių: kad varnos mažučių žąsiukų neišnešiotų. Vien. Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai, paviečio išleista šiek tiek dėl akių. Kudir. Dirbk nors dėl akių. Slm. Juk aš vekselių dalį daviau dėl tėvo akių, kad tavęs plike nevadintų. Marc. Jis dirba tik dėl žmonių akių. Mrj. Valgau tik dėl akių, kad visi valgo. Dkš. Šernas pats vienas šienaudavo tiktai dėl akių, neklausiamas visiems sakydavo: – Man daug nereikia. Ap.
į ãkį patinka: Jei vienas kitam į akį, tai ir darykit vestuves. Gs. Aš ir vėl senukui ne in akį. Mrj. Tai man į akį ta medžiaga, kad gal pirksiu. Kair.
į akìs
1.tiesiai, atvirai (sakyti): Nors jai stačiai į akis ir niekas nieko nepasakė, tačiau ji negalėjo nepastebėti kitas kambarines į ją šnairuojant. Vien. Mauna duktė motinai į akis kaip su šūdinu lakatu. Šts. Išrėžk į akis viską, ko tu bijai, aš nesuprantu. Sk. Aš tau į akis atkranksiu. End. Aš jam viską į akis. Dovyd.
2.įkyriai (lįsti, kišti): Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj. Ko tu į akis zyzi įsilindęs. Erž. Kam čia man tas silkes bruikšti į akis!. Dr.
akìs į ãkį
1.vienas prieš kitą, vienudu: Susitiko akis į akį ir išsiaiškino. Gs. Sėdi akis į akį prieš. LzP. Jau retai kada jiems tenka eiti į lažą ir akis į akį susidurti su ponu, prievaizdu ir tijūnu. Myk-Put. Akis akin reiks susitikt. Grv. Ir vis dėlto jie susitiko, akis į akį, ties įlanka prie valties. Mark. Ne sykį juk esame susidūrę akis į akį, o ar aš nors kam burbtelėjau.... Ap. Būdamas narsus, net pramuštgalviškas vyrų bendrijoj, niekaip nepajėgiau nugalėti savo įgimto drovumo, suėjęs akis akin su mergaite. Andr.
2.į akistatą: Jei taip, tai akis į akį eikita. Skr. Dabar Bertašienė stovėjo akis akin su Barbora, kuri buvo pagauta, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. Mont. Suvesiu abi akis į akį, tada ir sužinosiu visą teisybę. Kair.
3.tiesiai, atvirai (pasakyti): Kalbėk akis į akį, o ne už akių. Slnt. Akis į akį pasakė. Lp. Negalėdamas šiuo tarpu akis į akį Jūsų pasveikinti ir pasakyti to, ko tikiuos, ir parašyti šiame laiške kaip reikiant nesugebėsiu. Vencl.
4.tiesiog: Susidūrę akis į akį su ruso kareivio vargu, užjaučia jį. Pt. prk Jis sulamdytas, šiandien senatvę akis akin susitiko. Šein.
akìs į ãkį šókti piktai bartis: Pikti vaikai akis į akį šoka. Šn.
kàs (kam)į ãkį nerūpi: Kas tau į akį, kad aš daug valgau!. Vlkv.
į ãkį atidùrti panašiai lemti: Pykau, kai senelis negirdėjo, o dabar man Dievas ir atidūrė į akį – pati nebeprigirdžiu. Kair.
nórs į ãkį bèsk apie tamsą: Tamsu, nors akin besk. Skdt.
į akìs čiaũnyti niekus kalbėti: Nečiaunyk čia akỹs, aš viską mačiau, kaip ten buvo. Rk.
į ãkį dérgti stengtis apgauti: Ką tu man čia dergi į akį, ne tokia jau aš varna, kaip tu manai. Jnš.
į ãkį dė́ti
1.tiesiai, atvirai sakyti: Kai ėmiau viską dėti į akį, kad nepatiko jai. Jnš.
2.smagiai miegoti: Atėjau iš kažin kur, o jis dar į akį deda. Al. Buvau nuvargęs – dėjau į akį mažne lig pietų. Slnt. Man miegas eina, kad dėsiu į akį, kaip išeisit, kad nu!. Krtn. Parėjęs kaip dėjau į akį, tai tik temstant nubudau. Lnkv. Grįžau vėlai, bet kai dėjau į akį, tai tik dabar atsikėliau. Slv.
į akìs dė́ti tiesiai, atvirai sakyti: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir deda. Gs. Viską tiesiai deda į akis. Rm.
į ãkį dė́tis užmigti: Parėjo, dėjos į akį, ir kas anam. Mžk.
nórs į ãkį dė́k labai gražus: Gražumas – nors į akį dėk!. Ds.
į ãkį dìlgtelėti patikti: Taip ana man pasdabojo – net akin dilgtelėjo. Prng.
į akìs drė̃bti tiesiai sakyti: Jis viską drebia stačiai į akis. Mrj.
į ãkį drìbti patikti: Jam Zosė baisiai drimba į akį. Bsg.
į akìs dróžti tiesiai sakyti: Nebijok, ne už girtuokliavimą aš čia pakliuvau – už tai, kad maitinu, kad teisybę į akis drožiu.... Mont.
į ãkį dúoti miegoti: Eik ten, kur aš radau, – apsisuko ant kito šono ir vėl davė į akį – suprask: miegojo toliau. Simon. Iš po vakarykštės lig pietų davė į akį. Užv. Aš į valgyklą maistą pristačiau ir vykdomajame komitete buvau, o tu, brol, duodi į akį ir duodi. Marc. Parėjo ir jau duoda į akį. Šd. Aš atsiguliau, galvojau tik kiek pamiegot, bet taip daviau į akį tris valandas. Vl. Žiemos laike ji prisiglaus prie to šuns ir juodu duos į akį. Smln.
į ãkį dùrti
1.patraukti dėmesį: Man į akį dūrė jo žili plaukai. Kž. Šiaip miestely dūrė į akį daugybė brezento sienų, ištiestų ūkininkų kiemuose, dvaro sodyboje. Pt. Dūrė man tuoj į akį nepaprastai sutamsėję jų veidai. Pt.
2.patikti: Mamai į akį dūrė ta molinoji skarelė, o man ta su tom katės pėdelėm. Sk.
3.priekaištauti: Ko tu man į akį duri, pati kalta būdama?. Sk.
į akìs dùrti
1.patraukti dėmesį: Mums, sodietėms, nedrąsioms, visų pirma dūrė į akis toks didelis rusų moterų narsumas. Žem. Norėjau pasikalbėti apie ponios laidotuves: kaip padaryti, ar taip sau paprastai, kad svietui į akis nedurtų, ar kaip kitąsyk, kaip ponia grapienė kad mirė?. LzP.
2.tiesiai sakyti: Dursiu į akes: tu liežuvneša!. Krš. Jis ką žino, visa į akis duria. Lš.
į akìs dùrtis patraukti dėmesį: Išgrobėm, kas į akis dūrės, o kitkas sudegė. Nt.
nórs į ãkį dùrk
1.apie visišką tamsą: Kambaryje pasidarė tamsu, kad imk nors į akį durk – nieko nematysi. Simon. Lauke nieko nematyti, nors į akį durk. Kt. Tamsu, nors ir akin durk. Plm. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti. Krėv. Tamsu, nors į akį durk – nepamatysi. Mont.
2.tvirtinimui pabrėžti: Šventa teisybė: nors į akį durk. Marc. Pilkos padangės ir nė prošvaistės, nors į akį durk. Gric.
į akìs gul̃ti įkyriai lįsti: Neliuob gulti giminėm į akis. Šv.
į akìs įdùrti
1.tiesiai parodyti: Kad jau įduri į akis, tik tada jin pamato. Škn.
2.atvirai pasakyti: Tegul tik ateina, aš jam tuojau į akis įdursiu – viską išdėstysiu. Žg.
į ãkį įkir̃sti labai įskaudinti: Su tokia savo kalba ji man skaudžiai į akį įkirto, nebenoriu jos nė akim matyt. Šl.
į akìs įkìšti aiškiai parodyti: Jai reikia įkišti į akis viską, ką nori, kad padarytų. Jnš.
į ãkį įkrìsti
1.patikti, sužavėti: Ji man taip įkrito į akį, kad niekaip užmiršti negaliu. Upt. Matai, tai mergei įkritai į akį, kaži ar beatsikratysi. Žr. Visuomet bijojo, kad jos nepaveržtų kaimynai, kad ji neįkristų į akį kokiam jaunikaičiui ir kad tas jai nepasipirštų. Vien. Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį. Šl.
2.patraukti dėmesį: Pas mane nesibijok: kaip pas Dievą už pečiaus. Niekam nesu dar įkritęs į akį. Švaist.
į akìs įkrìsti
1.atkreipti dėmesį: Pirmiausia į akis man įkrito jo nešvarumas. Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs. Pt. Sunku pasakyti, kursai dalykas, į akis inkritęs, pirmas tapo pažintas ir pajustas. Vaižg.
2.patikti: Vaikams ana į akis įkrito. Slnt.
į ãkį įlį̃sti patikti: Vaikinai, žinoma, rimčiau, nerodo pirštais į panaites, tik vis skersomis blykčioja, bet kuri įlindo į akį, tuoj rūpinasi sužinoti, kas ir iš kur?. Žem. Įlindo anims į akį ant sienos toks įstabus paveikslas. Žem.
į ãkį įmèsti tiesiai pasakyti: Neužmiršk agronomui tą į akį įmesti. Vgr.
į ãkį įpùlti patraukti dėmesį: Šiandien bažnyčioje Zosikei įpuolė į akį nepaprasta moteriška. Žem.
į akìs įsidė́ti įsidėmėti: Žinia, jis (vaikas) viską matė, kad ir toks šatras, nebijok, įsideda akysna. Dovyd.
į akìs įsilį̃sti būti įkyriam: Jis man vis į akis įsilindęs ir įsilindęs. Alk. Ko dabar įsilindai į akis – traukis šalin. Stk. Rodos, kaip su sau lygiu įsilindo į akis ir vėpso. Kair.
į akìs įsirìgzti įkyriai prikibti: Kad jis man įsirizgo į akis, kad nuo jo kur išsisukčiau!. Ss.
į akìs įsistóti būti įkyriam prilindus: Labai negražu į akis įsistoti. Vn.
į ãkį įstrìgti patikti: Įstrigo į akį ta mergelė. Vn. Panelė man į akį įstrigo. Up. Matyt, į akį bus įstrigęs tas Algelis. Šl. Aš niekam nebuvau dar į akį įstrigusi. Simon.
į akìs įstrìgti I. patikti:
į akìs įšáuti tiesiai pasakyti, priminti blogus darbus: Jiems gali dabar įšauti į akis. Skr.
į ãkį išdė́ti tiesiai pasakyti: Pamatysi, aš ne aš būsiu, kad jai į akį visko neišdėsiu. Sk.
į akìs išdė́ti tiesiai pasakyti: Kodėl į akis neišdėjo, kad toks gudrus!. Ap. Išdėjo į akis viską, ir gana. Rm.
į akìs iškèpti stačiai pasakyti: Susitikęs iškepė viską į akis. Gs.
į akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Aš jam viską išžardžiau akysna, visą tiesą pasakiau. Dkšt.
į akìs kabinė́tis nuolat ieškoti priekabių, įkyrėti: Į mano akis nekabinėkis!. Dr. Nesikabinėk man į akis!. Brt.
į akìs kabìntis
1.priekabių ieškoti, imti peštis: Kas kiek, tuoj ir kabinasi vienas kitam į akis. Gs. Pasitrauk, nesikabink į akis, ko pats nori?!. Jrb.
2.priešintis, nenusileisti: Drąsus vaikiščias, tik ryzga, į akis kabinasi. Kudir.
į akìs kèpti priekaištauti: Man dabar visi į akis kepte kepa. Mrj.
į ãkį kìbti priekabių ieškoti, imti ginčytis: Vai tu, gaiduk, nekibk man į akį, bo gausi mušti!. Gdl. Nekibk jam į akį, ba kai gausi!... Alk.
į akìs kìbti priekabių ieškoti, imti peštis ar ginčytis: Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis. Myk-Put. Kimba motinai į akes, ot krupis!. Krš. Ko čia dabar kimbi į akis, pati kalta būdama. Jnš. Ko tu čia kimbi į akis, kad tau niekas nieko nedaro!. Mrj.
į ãkį kir̃sti
1.miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį. Rm. Dabar kirsk akin – jau paklojau [lovą]. Ob. Tai gerai kirtau į akį. Vl.
2.tiesiai sakyti, rėžti: Jis visiem į akį kerta, kad nu!. Šl.
į akìs kìšti primygtinai rodyti, siūlyti: Turės kokį nieką – ir kiš į akis. Vvr. Paskui staiga kiši man tamista į akis baidyklę iš „moderniojo apšvietimo". Kudir. Aną sykį turguj kišo į akis adatų. Krtn.
nórs į ãkį kìšk apie ką labai švelnų: Švelnumas – nors akin kišk!. Krs.
į ãkį knìsti meluoti: Neknisk į akį!. Jnš. Toks jau nuo mažens žmogui į akį knisti. Skd.
į akìs kósėti plepėti: O jis kosti tau į akis visokius niekus. Mrj.
į ãkį kráuti miegoti: Ar dar vis krauna į akį tėvas?. Krs.
į ãkį krė́stelėti gerai įmigti: Kaip buktelės lovon, kad krėstelės akin, niekas nepribudins, anė su pagaliu. Ukm.
į ãkį krìsti
1.atkreipti, patraukti dėmesį: Netobulumai, tamsūs darbai krito į akį tik ten, kur jie retai atsitikdavo, kur griovė viešąją tvarką. Cvir. Valiaugai akin krito gražios, nepaprastai raudonos vaiko lūputės. Dovyd. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį. Jabl. Margos drapanos visiems į akį krinta. Pn. Bet vis dėlto tikri, o tikri ne taip krinta į akį. Vien. Man jau tada krito į akį, kad jin ne tokia kaip visada. Sk. Petkelis bėgdamas namo krito į akį vienam žandarui, kuris jį uždarė į nuovadą. Andr.
2.patikti: Anam ta mergička krinta į akį. Škn. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį. Bgt. Man į akį krito ta jos duktė. Alk. Kad būčia kalbėjus, būčia atkalbėjus: man ne per daug akin ji krito. Mžš. Kritai į akį su visom padalkom. Žml.
į akìs krìsti
1.atkreipti dėmesį: Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis. Jnš. Pirmiausia į akis krito tai, kad daržinės durys, matyt, buvo atdaros tik iš kiemo. Ap.
2.patikti: Jam ana tikrai į akis krito. Krt. Krito į akis: maloni, graži. Brs. Nors pats ir nebuvo didelio ūkininko sūnus, bet vyras kaip reikiant: ir su galva, ir vikrus, ir visiems krisdavo į akis. rš.
į akìs lìpti priešintis, priešgyniauti: Dykas vaikas lipa tėvui į akis. Ub. Ką tu tokiam padarysi: jau mokytojams į akes lipa. Krš.
į ãkį lį̃sti įkyriai trukdyti: Nelįsk į akį!. Jnšk. Ko tu man į akį lendi, matai, kad mėsą dedu. Skd.
į akìs lį̃sti
1.įkyrėti: Bet ji ir dabar stengiasi per daug nelįsti jam į akis. Kažkaip nedrąsu, ir tiek. Paukš. Aš nenoriu lįst akysan. Str. Nelįsk tu man į akis su savo kalbomis. Vlkv. Nelįsk man į akis! – sušuko Baltrus ir nuėjo patvoriu. Mont. Jei aš nereikalauju, tu man nedrįsk lįsti į akis savo patarnavimais!. Pt. Ko tu lendi jam į akis, pasilsėt duotum. Bgs.
2.patraukti dėmesį: Jiemus iš geros valios tiesa ing akis lenda. Dk. Bus geriau, jeigu ir tamsta be reikalo nelįsi į akis žandarams. Myk-Put. Tvarkingumas reiškia, kad visi daiktai nelenda į akis ir tuo pat metu yra po ranka. rš. Kodėl taip viskas šiandien lenda Milašui į akis?. Ap.
3.stengtis patraukti dėmesį: Zosikė klausydamos tik seilę rijo ir lindo Petronei į akis. Žem.
4.rodytis, vaidentis: Prisisprogus pradeda šmėklos lįsti į akis. Šts. Skradžiai smertis lenda akysan, kiba jau reiks stipt. Vdš.
5.įkyriai prašyti: Į akis nelendu, tai ir negaunu. Mrj. Nusibodo man belendant į akis ir beprašant. Bgt.
6.apimti (apie miegą): Pradėjo snaudulys į akis lįsti. Dr. Miegas į akis lenda. Vlkv. Dažnai miegas nelįsdavo į akis. Pt. Miegas lenda į akis, net širdis alpsta. Žem.
į ãkį máuti išjuokti (prie kitų): Nemauk į akį!. Pn. Vakar jis prie žmonių ėmė man į akį maut, kam aš pirmininkui padedu. Krs.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk ir mesk į akį. Šts.
į akìs mèsti piktai grąžinti: Nepasitikėjo ji tuo ponu ir, kada automobilis subirbė, norėjo bėgti, pasivyti tą svetimą žmogų ir mesti jam į akis pinigus. LzP. Eikit eikit, – riktelėjo Dūdjonis. – Į akis reikėjo mesti tą skarmalą, o tu dar prie pilvo riši. Simon.
į ãkį mèstis patraukti dėmesį: Ateivio akin pirmiausia metas puiki raudonu stogu bažnyčia. rš. Jo apsirengimas visiems metas į akis. Jnš.
į ãkį mùšti miegoti: Kelkis, ir muši į akį iki pietų!. Erž.
į akìs neįsiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Aš tavęs į akis neįsileisiu, kad tu tokia. Jrb.
į akìs nesiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Manęs tėvas nė į akis nesileidžia. Alk. Supyko ir nesileidžia visai į akis. Gs.
į akìs nesiródyti visai neateiti: Reikėjo tau jį į šuns dienas padėti, kad nė į akis daugiau nesirodytų. Skr. Nerodžiaus į akis nė vienam. Sg. Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj.
į akìs padùrti stačiai pasakyti: Anas ir padūrė jam akysna, koks anas yra. Prng.
į akìs pagrū́sti stačiai pasakyti: Kad pagrūdau į akis, tuoj išdūlino. Škn.
į akìs palį̃sti prikaišioti: Kaip pati palįs į akis. Lp.
į akìs pareĩti pasirodyti akivaizdoje: Jis vengia man į akis pareiti. K.
į akìs paspìginti papriekaištauti: Nunešk ir paspigink į akis už tokį laikrodį (prastai sutaisytą). Rdn.
į akìs paspìrginti papriekaištauti: Ar tu jau nebemoki anam į akis paspirginti?. Pgr.
į akìs pašáuti stačiai pasakyti: Aš nežinau, ko tu bijai jai į akis pašauti. Škn.
į akìs pavir̃sti godžiai žiūrėti: Kumečių vaikai, o jų tarpe mūsų Juozukas, žiūrėjo ir negalėjo atsidžiaugti, nejuto nei šalčio, nei vėjo, kur perėmė jo menką kūną: visas pavirto į akis. LzP.
į akìs pažiūrė́ti
1.imti grėsti: O gyvulių – karvių, avių, kiaulių prisiliko daug – pavasarį visiems badas gali pažiūrėti į akis. Paukš. Kaip vargas mums į akis tiesiog pažiūrės, jau tuomet... tuomet stengsimės visi drauge, kaip įmanydami, gelbėtis.... Pt. Kai vargas į akis pažiūrės, tai susipras. Mrj.
2.sutikti (pavojų): Tada matysime, kas mirčiai į akis drąsiau pažiūrės. LzP. Ar nenuostabu pažiūrėti pavojui tiesiai akysan ir nepabijoti, kad čia pat prasivers žemė?. Šein.
į ãkį pìlti miegoti: Parvažiavau nuo pieno ir pyliau į akį. Skr. Ko neini į akį pilt, juk laiko turi. Smln.
į akìs pìlti miegoti: Patylėk... Matai... Akademikas! Pila į akis. Reikia pažiūrėti. Ap.
į ãkį pjáuti miegoti: Einu į akį pjauti, jau vakaras. Krž.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleidžia. Ll.
į ãkį prapū̃sti kurį laiką miegoti: Lig pietų prapūtė į akį ir dar žiovauja. Jnšk.
į ãkį pùlti
1.patraukti dėmesį: Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Bil.
2.patikti: Abiem jautis labai puolė akin, ir jie susitarė šitą jautį pavogti. LTR.
į akìs pùlti
1.patraukti dėmesį: Niekas neįtikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Kudir. Tas trečias skyrius, mažiau puolantis į akis, reikalauja paaiškinimo. Pt.
2.ginčytis, priešintis: Į akis puola, pasiutusi be galo. Jdr. Ans yra toks gvaltaplėša: puola visiems žmonėms į akis. Kl. Vaikas, ale jau akysna puola. Nč. Kad puls į akis kaip katė. Kair.
3.įkyriai pristoti: Bjauris tų žąsų – puola į akis. Grg.
į akìs pùltis patraukti dėmesį: Toks apsirėdymas visiems puolasi į akis. Gs.
į ãkį pū̃sti miegoti: Atsigulk, šiltai užsiklok ir pūsk į akį ligi aušros. Vdk. Valsčiuje raštininkas su staršina būtų dar pūtę į akį bent iki priešpiečio. Žem. Žiūriu, anas sau kaip pučia akin ir nė negirdi, ką jam sakau. Mlt. Pūsk gerai į akį. Snt. Pučia sau į akį, ir baigtas kriukis. Daut.
į akìs rìgzti įkyriai kibti: Vaikas nežiūro: ar jam senas, ar jaunas – rinzga visiem in akis, ir gana. Ūd. Ko ryzgi man į akis?. Pns. Ko tu man ryzgi akysna, atstok nuog manęs!. Vrn. Ryzga į akis, neatsiginu. Dkš.
į akìs skver̃btis įkyriai lįsti: Eikit lauko, ko į akes žmonėms skverbiatės?. Rdn.
į akìs smègti patikti: Tau tiktai Bronelė į akis ir smenga. Trk.
nórs į ãkį smeĩk apie tamsą: Troboj buvo tamsu, nors į akį smeik. Vencl.
į akìs spìginti stačiai sakyti: Spigina į akes: tu šioks tu toks!. Krš. Kiekvienas bara: spigina į akis, jog tai dykų dykai esą gaišinami pinigai. Žem. Ėmė viską į akis spigint, ką tik žinojo. Jnš.
į akìs spìrginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spirginti į akis?!. Užv.
į akìs spìrti niekinti: Dabar užaugę vaikai tėvams į akis spiria, o ne ačiū sako. Šl.
į akìs spjáudyti žeminti, niekinti: Jam čia niekas nespjaudo akysa. Lp.
į ãkį spjáuti
1.liautis gerbti, atsikratyti: Spjauk į akį tokiam vyrui – ar nerasi kito?. Jrb. Geri tėvai, man vis nespjauna akin. Str.
2.nekreipti dėmesio: Netikėk, spjauk į akį ir daryk savo. Šl.
į akìs spjáuti
1.niekinti: Šis paleistuvis man į akis spjauna!. Vien. Kur aš beeičiau, kad tik į akis nespjauna, ir gerai. Sk.
2.nekreipti dėmesio: Tespjaunie į akes tokiems liudininkams. Krš. Spjauk tu jam akysna atsikrenkštęs in jo tos ūtarkos. Arm. Dabar visiem spjaunu akỹs. Ds. Nepaisyk, ką jis šneka – spjauk į akis, ir eime. Gs. Ir tiki, ką kalvis sako?! Spjauk į akis. Kair.
į akìs sprãginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Oi, koks tavo vaikas, tiesiai į akis man spragina!. Ps.
į akìs spráustis įkyriai pristoti: Spraudžias vaikas į akes, nori tų saldainių. Krš. Dievui ir daktarams nesprauskis į akes, neįkyrėk. Krš.
į akìs stóti viešai pasakyti: Stojau į akis ir išpasakojau. Ar.
į akìs sū́dyti stačiai sakyti: Sūdo į akis: tu tokia tu šiokia!. Klk.
į ãkį sudúoti išmiegoti kurį laiką: Kai atsiguliau, lig dvyliktos sudaviau į akį. Pn.
į akìs sulį̃sti daugeliui įkyriai pristoti: Sulindo visi vaikai į akis ir varvina snarglius. Jnš.
į akìs susilį̃sti keliems įkyriai pristoti: Ko dabar susilindote į akis?. Jrb.
į akìs sustatýti suvesti į akistatą: Sustatysiu jus į akis. Žem.
į ãkį šáuti miegoti: Abudu šauna į akį. Šv.
į akìs šokinė́ti piktai prieštarauti: Žodžio vaikams negaliu pasakyti – suvisam neklauso, į akis šokinėja. Vkš. Tu man akysan šokinėsi kaip žalektys!. Švnč.
į akìs šókti
1.priekabių ieškoti, būti pasirengusiam muštis: Aš su juo nesusišneku, jis toks piktas, tiesiog į akis šoka. Mrj. Per daug jau išdrąsėjo – šoka visiems į akis. Jnšk. Jin vyrą kaip šešką patiesė, kai jis jai į akis šoko. Sk.
2.ginčytis, priešintis: Nešok į akis, kaltas būdamas, juk visi žino, kad ėmei. Škn. Vaikas čirkšdamas šoka į akis. Vvr. Kad tik ką pasakė, taip ir šoksta į akis. Sur. Jeigu jau merga būdama į akis šoka, tai kas iš jos bus, kai paliks boba?. SnV. Senė buvo bešokanti į akis. Balt. Tiktai ką pasakysi, tai kad šoka akỹs. Ds. Kad ji nusileistų, nutylėtų girtam, bet ne – šoka į akis!. Cinz. Sūnus tylėjo. Gerai, kad jis neišmoko šokti į akis. Mart.
3.lįsti artyn: Ponadievui ir klebonui į akis šoka, o ubagus varo laukan. Šts. Berniukas įėjo tvartan, visos kiaulės šoko jam akysnan. Prng.
į ãkį tráukti miegoti: Na dabar trauks per dieną į akį ana. Klp. Jis pernakt traukė į akį, todėl dabar nemiega. Skr. Atsiguli, ligi pietų trauki į akį. Jrb.
į akìs tráuktis apimti (apie miegą): Į akis man miegas traukias. B.
į akìs užspjáudyti pažeminti, paniekinti: Kiek kartų bjaurų žodį ištarysi, tai tiek kartų jam akys užspjaudysi. Gmž.
į ãkį važiúoti priekaištauti: Gaspadorius suprato, kad važiuoja jam akin, ir daugiau valgymų pataisė. Kp.
į akìs véiza arti (mirtis): Matai, kad tas tėvas mirs, kad jau smertis į akis veiza. Sd. Jau smertis yra į akis veizėjęs. Plt.
į akìs žìbinti
1.tykoti norint gauti, bet nedrįstant prašyti: Tos Marės vaikai atlėkė ir žibina akis, kad tik ką numestai. Al.
2.stačiai sakyti, gėdinti: Tai žmogus, stačiai akysan žibino žibino kaip žarijom. Ml. Ot tai draugas, žibina tiesiai akys[na]. Dbk.
į akìs žiūrė́ti
1.priekaištauti: Nedaryk nieko – pagadinsi, paskui žiūrėk tau į akis. Dkš.
2.tykoti, tikintis gauti: Jei savo turėsi, kitiems į akis nežiūrėsi. Mrc.
3.grėsti: Jis puikiai žinojo, kad mirčiai į akis žiūrėti jam niekad nepasitaikė. Vencl. Jiems malonus yra pats pavojus žiūrėti mirčiai akysna. Blv. Jis vis tebėra atkarus, nors į akis ir senatvė žiūri. Ps. Ir čia jau visiems badas žiūri į akis. Pt. Jokūbas negauna darbo, neturi uždarbio, badas jau žiūri jiems į akis. Žem.
4.patirti: Kas kartą matė saulės patekėjimą nuo Beš Tau viršūnės, tas laimei į akis žiūrėjo. Vien.
nė̃ į ãkį visiškai (ne): Neapkęs to Oliaus nė į akį. Trk.
neĩ į ãkį neĩ į aũsį visai mažai: Kiek čia ko tebuvo, nei į akį nei į ausį. Užv. Kiek ten ana atnešė, pačius juokus – nei į akį nei į ausį. Krš.
ikì akių̃
1.labai daug: Pasisodink tą šniūrą braškių, tada turėsi darbo lig akių ir uogų. Rm. Dabar, vasarą, darbo visiems iki akių. Mrj. Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Ggr. Valgyti lig akių: sėskim ir ėskim. Pšl. Miego palig akių!. Lp.
2.labai (girtas): Iki akių pasigėręs. N.
ikì akìs ùžpilant pasigertinai (duoti gerti): Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat.
iš akiẽs
1.apytikriai, nepatikrinus: Aš iš akies matau, kad tų šiaudų neganės. Pc. Iš akies pasakė, kiek kaštuoja. Rod. Iš akies reikia apspręsti, kiek čia gali būti. Kl. Ko lauki, kirpk iš akies. Jrb.
2.iš pažiūros (spręsti): Kiaulę pirko, iš akies mokėjo – nesvėrė, nieko. Mžš. Taip nieko nebus: iš akies kiaulės nenupirksiu, reikia truputį rankoms priimt. Rm. Svarų nebuvo, tai iš akies įpylė tų miltų, ir viskas. Škn.
3.pamačius: Šuva iš akies pakėlė kiškį. Rm.
4.netaikant: Iš akies šauna. Grž.
iš akių̃
1.prievarta (atimti): Iš akių pinigus iškabina. Nt. Turėtų mums viską atiduoti, iš akių išplėštumėm!. Žem.
2.sakoma išvarant, pavarant: Ko čia lendi, kurio nelabojo nori, nešdinkis greičiau iš akių!. Vvr. O Dagiukas, kas jis, ne jaunikis? – Eik tu man iš akių su tuo tavo Dagiuku! Aš noriu geresnio. Simon. Eik iš mano akių: kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod. Neklausys – teeinie iš mano akių!. Mont. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau!. ŠR.
3.prastai, atmestinai: Jis viską iš akių dirba. Rmš. Visi daboja: kad tik iš akių padaryt. Dglš. Man nepatinka toks darbas tik iš akių. Mrj.
4.apie pradingimą: Iš Šakių ir iš akių. Šk. Kai tik vilkas išnyko iš akių, tai lapė tuojau – drykt nuo avino žemyn ir už gerklės jį. Piet. Mūsų maža šeimynėlė, stovėdama prieangy, mosuoja jiems skepetukais, kol jie mums iš akių išdyla.... Pt. Jos (gaidos) mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Šein. [Petrutė] kurį laiką buvo dingusi iš akių, o anądien susitiko netikėtai gatvėje. Ap.
iš akių̃ išeĩti būti neprižiūrimam: Kai tik iš akių išėjo, taip ir gero nėra. Jrb.
iš akių̃ išléisti
1.nesaugoti: Tik išleisk iš akių, tuojau ir ištrės (išbėgs). Ms. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių. Pš.
2.apie prastai padirbantį: Menkas meistras, dirba tik iš akių išleisti. Kp.
iš akių̃ ìšluptas labai panašus: Ale jau iš akių išluptas, kaimyno kaimyno vaikis!. Skd. Gustis buvo pats tėvas, iš akių išluptas. Plt. Tas buvo iš akių išluptas į tėvą ir ant povyzio, ir ant proto. Lž. Iš akių išluptas tėvas. Kv.
iš akių̃ išlùpti įžūliai prašant gauti: Prašus kaip čigonas, iš akių išlupa. Dkš.
iš akių̃ išnỹkti nutolti, būti nematomam: Jisai išnyko ižg akių. Dk. Kol klajūnai išnyko iš akių, jautakiečiai stovėjo ant vieškelio ir nesiskirstė. Vien. Stovėjau ir laukiau, kol [Gundė] visai iš akių išnyko. Šein.
iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta!. Simon. Dalia – kaip tik motina, iš akių išplėšta. Erž. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina. Skr.
iš akiẽs lùptas labai panašus: Jonis iš akies luptas tėvas. Varn.
iš akiẽs mẽtus apytikriai: Iš akies metus, man rodos, kad čia nėra tų šešiasdešimt arų. Jnš.
iš akių̃ mẽtus apytikriai: Iš akių metus bus čia penki hektarai. Yl.
iš akių̃ mùštis turėti palinkimą: Tu pats niekus plepi: nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi. Žem.
iš akių̃ neišléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Neišleis iš akių nieko, ką jam padariau. ŠR. Arklių reikia iš akių neišleist, jie gali sudvaliuot į burokus. Sk. Benediktas ant aukšto išbuvo gal valandą, ne visą laiką žiūrėjo į Vaciaus kiemą, bet ilgesnį tarpą vis dėlto iš akių neišleido. Ap. Kaimelio gyventojai, nė valandėlės neišleisdami iš akių pilkšvai žalsvų kareivių, skubiai kasė į žemę savo mantą. Cvir.
2.rūpintis: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo. rš.
iš akių̃ neĩti nuolat matyti, prisiminti: Stengiaus jo nematyti, žiūrėjau tai į langus, tai į sienas, bet jis vis nėjo iš akių. Šein.
iš akiẽs nekrìtęs labai panašus: Jis lygiai toks kaip tėvas, nė iš akies nekritęs. Lš.
iš akių̃ nepaléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Vaiko iš akių nepaleisk. Mrj. Kad radai, tai jau tu jo nepaleisk iš akių. Lp. Duris trenkdama ji įeina į virtuvę ir nepaleidžia Barbės iš akių. Simon. Loja nepaleisdamas iš akių Luko ir Beno. Ap.
2.sekioti, asistuoti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treji metai nepaleidžia Katrytės iš akių. Myk-Put. Pats gi žinai: iš akių nepaleidžiu. Gric.
iš akių̃ paléisti liautis stebėjus, prižiūrėjus: Paleidau mergicą iš akių – nežinau, kur jinai dingus. Rs. Nė minutės negali paleist vaiko iš akių – žiūrėk, ir pasidarys ką. Ėr.
iš akių̃ pamèsti nustoti matyti stebimąjį: Šituos čižynuos įlindo, ir pamečiau iš akių. Užp. Užsidoksojau į karabelninkus, ir pamečiau jus iš akių. Brt. Tą turime bent mes, jų palikuonys, iš akių nepamesti. Pt. Ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių. Ap.
iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir.
iš akių̃ prapùlti
1.išsinešdinti: Žiūrėk, kad kaip bematant iš akių prapultum!. Alk. Prapulk iš akių!. Vvr.
2.pasišalinti: Nei nepamačiau, kaip jis prapuolė iš akių. Alz.
iš akiẽs tráuktas labai panašus: Pati suvis panaši į savo matušę – iš akies traukta. Jnš.
iš po akių̃ esant akivaizdoje: Dingo iš po akių. Vlkv. Jis iš po akių pranyko. Brt. Man iš po akių vilkas paėmė paršą. Grš.
nuo akiẽs apytikriai, nematavus: Nesvėriau, bet nuo akies atrodo, kad tiks. Gs. Pjauk nuo akies. Mrj.
nuo akių̃
1.apie pasišalinimą: Eik tu nuo mano akių, nuobrade!. Bgt. Bėk nuog ma[no] akių, kad aš tavęs neregėčiak. Grv. Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Katil.
2.iš akivaizdos: Nors nuo akių atėmiau nereikalingus daiktus. Rm.
nuo akių̃ atmèsti prastai, greitosiomis padaryti: Jis bet kaip padirbo, nuo akių atmetė. J.
nuo akių̃ atmestóji atsikratymas sunkaus darbo: Aniems by tik nuo akių atmestoji. Užv.
nuo akių̃ nueĩti padvėsti: Ir gyvuliai nuog akių nueina. Upn.
nuo akių̃ nuléisti neprižiūrėti, nusisukti: Nenuleisk vaiko nuo akių, kad į vandenį neįkristų. Pn. Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuėjo kažin kur. Ds.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nuo akių numeta, o ne padirba. Gršl.
nuo akių̃ paléisti neprižiūrėti, nusisukti: Žiūrim ir žiūrim, nuo akių nepaleidžiam vaiko. Pc. Kam paleidai vaiką nuo akių?. Šl.
per akìs
1.labai daug, užtektinai: Jos mėgsta apmokėti pinigais, kurių dabar turi per akis ir kurie jau pradeda pamažu savo vertę pamesti. Simon. Už darbą aš jam sumokėjau per akis. Pnd. Užteks visa ko per akis, numirsime, paliksime viską. Bsg. Per akis žolės, bus gyvuliams ėdimo. Jnšk. Ganyklų buvę per akis, gyvulių laikę daug. Skr. Mes obuolių nepirkdavom, savo per akis turėdavom. Skrb. Vietos per akis: seniai vieni riogso, o šitoks namas!. Mžš. Dabar tai gyvenimas – pašaro per akis. Šmn. Dabar mes sotūs per akis, apsivilkę. Antš. Blogai, kai galas su galu nesueina, bet dar blogiau, kai visko per akis. Avyž.
2.matant, akivaizdžiai: Nėr kas jam sakyt, per akis vagia, ir gana. Ut. Neis per akis vogt malkų. Dglš. Virtuvą per akis pavogė.... Žem. Na ir griebia per akis. Mrj. Per akis pavogė nuo ratų botagą. Jnšk. Per akis šernai lenda ir kasa. Šmn.
3.drąsiai, įžūliai: Kad ji tokia čirkšlė, eina, lipa per akis, ir gana. Mrj. Per akis grūdas kaip pašėlusios tos bobos. Sk. Tu man drįsk taip per akis ir meluoti!. Gs. Per akis lenda prie manęs. Ėr. Melagiai tokie, ką ten – per akis meluoja. Trk. Sako, nuo karalių negali atsikaropyti, visi lenda ir siūlijasi per akis. Vien. Tu, Veronika, manęs neapgaudinėk per akis. Dovyd.
4.smarkiai: Kiauras stogas – kaip ėmė lyt, per akis bėga tas vanduo. Brb.
5.greitai, kaipmat: Turguje žmonės sūrius per akis išgraibstė. Jnš.
6.visai arti, čia pat: Mirtis buvo per akis. Msn.
7.iš anksto: Jei būtume žinoję per akis, būtume daiktus vežę. Vlkv.
per akìs braukýti gėdinti: O tu man su gėda per akis nebraukyk, parše!. rš.
per akìs eĩti daug privisti: Neturėk katės, tai pelės per akis pradės eit. Trgn.
per ãkį iškìšti pralenkti: Tai ana tave per akį iškišo. Škn.
per akìs išlìpti labai įkyrėti, nusibosti: Jau per akis išlipa tas ravėjimas. Aln.
per akìs išlį̃sti
1.suteikti daug vargo, įkyrėti: Kai tu šitaip šlavinėsi, tai kožna sėkla per akis išlįs. Ds. Žemė per akis išlindo. Čb. Gal tu manai, kad žemė tau deramai liks, pamatysi, kai ji tau per akis išlįs. Bgt.
2.nuvilti: Šitas užudarbis tau per akis išlįs. Ds. Tie aštuoniasdešimt litų per akis išlenda. Kvr.
per akìs kìšti
1.labai remti: Kiša ir kiša per akis tam vaikui. Pd.
2.per daug valgydinti: Tie tėvai tiem vaikam per akis kiša, o kaip nugeibę, teip nugeibę. Sk.
per ãkį knìsti išjuokti: Neknisk per akį!. Mžk. Jis tau per akį knisa – kaip tu nesupranti?. Šl.
per akìs lìpti labai dažnai lankytis: Anys per akis lipa. Lb.
per akìs lį̃sti labai įkyriai kibti: Ji moka per akis lįst prie vyrų. Ėr.
per akìs užmèsti priekaištauti: Rūstai mumus kalbėjo užmesdamas mumus per akis. Bret.
per akìs užsvìlinti sugėdinti: Aš anam ažsvilinau per akis, tada aptilo. Grv.
po akimìs akivaizdoje, čia pat: Padėk peilį po akimis, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Avys čia pat po akim sukos ir vėl nebėr. Sk. Oi eisiu eisiu, barsiu mergelę po šeimynos akelėm, kad šeimyna girdėtų. Vrn. Aš nenoriu, kad ji čia kėpsotų po akimis, karti ji man kaip pelynai. Krėv. Ir jis tai ėmęs valgė po jų akim. Bret. Pradėjo po akim jų merėt ir bailaut. Dk. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Katil.
po akių̃
1.akivaizdoje: Padėk po akių, tai gal neužmiršiu. Gs. Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu. Žem. Du sūnu patiesė po mano akių, pražilau per vieną naktį. Krš. Pasidėjo batus po akių ir atsisėdo. Lg. Išderkliojo tą žmogų po visų akių. Plt. Vienu smūgiu perkirto po mano akių, – pritarė kitas. Piet. Tėvams stengėsi nesimaišyti po akių. Paukš. Šulinys visada turi būti po akių; šitai žinojo Juza. Balt.
2.priežiūroje: Duktė augo po motinos akių. Kair.
3.bematant: Visi puolė zuikį gaudyt, bet vis jis jiems tarp rankų išspruko ir prapuolė po jų akių. Klp.
po akių̃ àtkištas čia pat: Patogūs fabrikų dirbiniai atėjo prie pat namų; jie po akių atkišti, nuo jų atsisakyti negalima. Katk.
po akimì neĩti nesisekti: Neina po akia žmogui, ir gana, gali šokinėti kiek nori. Vvr.
po akimìs parpùlti nusižeminti rodant pagarbą: Ir broliai jo nuėję parpuolė po jo akim ir bylojo. Bret.
po akimìs puldinė́ti nusižeminti nuolat rodant pagarbą: Ir mes puldinėkimeg po jo akim. Dk.
po akimìs pùlti Sir. nusižeminti rodant pagarbą: Čia atėjo vienas vyriausiasis bažnyčios ir puolė po akimis jo bylodamas: – Duktė mano dabar numirė. Bit.
po akimìs statýti akivaizdžiai rodyti: Ir pasninkavo, ir meldės, ir gundymus šėtono pergalėjo, statydamas mums po akimis didumą algos. Dk.
po akių̃ statýtis įsivaizduoti: Ką gyvai po akių statytis. K.
nė̃ po akių̃
1.visiškai (nenorėti matyti): Ko ko, o vyro ašariaus nė po akių kad nematyčiau!. Lkš.
2.labai (nekęsti): Nekenčiu nė po akių: jis tegyvenie kaip sau nori!. Grdž.
prie akių̃
1.akivaizdoje: Prie mano akių pasimilžo ožką: tris lyterius primilžo. Skr. Neik niekur, būk čia prie akių. Ėr. Prie akių kaip šilkas, už akių kaip vilkas. Sim. Kad namuose būtų vakarėlis prie mano akių!. Lb. Dieną abudu sustvėrę ir vaikšto prie žmonių akių. Šmn. Kitą sykį gyvatė prie mūsų akių į žemę įlindo. Krš.
2.viešai, kitiems esant: Ko čia žargliojies prie visų akių. Vkš. Jis man padarė gėdą prie akių. Rm. Prie akių tai jis taip sako. Alk.
prie keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Ponas Povilas prašė mane su tėvu ir broliu pakalbėti prie keturių akių. Marc. Pasišnekėjo prie keturių akių. Lkš.
prie pàt akių̃ visai netoli: Pasistatė tą trobelę prie pat akių, ir dabar kaip šašas ant nugaros. Jnš.
prieš akìs
1.čia pat: Broliukai, gi žiema prieš akis!. Vien. Eik gyvulių šertis, jau vakaras prieš akis, vis reikia sakyt kaip mažytei. Sk.
2.priekyje: Nieko prieš akis nematyti. Rm. Paėjau kiek – tokia siena išaugo prieš akis, mat miškas pasirodė. Vdk. Iš kiemo visa užšalusi upė prieš akis. Daut.
3.ateityje: Dar visas darbas prieš akis tebestovi, niekas nedirbta tebėr. Kp. Prieš akis dar daug laiko. Pn. O juk visas gyvenimas dar prieš akis. rš. Jam dar prieš akis kareiviai (tarnavimas kariuomenėje). Vvr. Jam dar tiek dienų prieš akis. Dovyd. Visa diena dar prieš akis. Ap.
4.vaizduotėje: Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis. Balt. Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas. Vencl. Aušrai tučtuojau iškilo prieš akis jų pirmoji pažintis su Urvakiu. Mik.
prieš (kieno)akìs kam pasirodyti, pasipuikuoti: Ir Filiomena, ir mano sūnus labai brangų grabą užsakė. Į žemę... Mat prieš žmonių akis.... Dovyd.
pro akìs visai arti (praeiti): Greit prašvilpė pro akis, nepaspėjau pamatyt. Ėr.
pro akìs prabė́gti greitosiomis prisiminti: Tokia keista buvo gamtos ramybė aplinkui. Gal todėl, kad neseniai pro Jorio Globio akis prabėgo šiurpus istorijos šiukšlyno knibždėlynas. Ap.
pro akìs praléisti nepastebėti: Kaip jis galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?. rš.
skersà akimì paveizdė́ti rodyti nepasitenkinimą, pykti: Paveizdėjau skersa akia ant jo. J.
su dryžomìs akimìs girtas: Buvau su dryžomis akimis, tai neįžiūrėjau. Gs.
su tomìs pačiomìs akimìs nemiegojęs: Kai katrą naktį su tomis pačiomis akimis atsiguli ir atsikeli. Ds. Su tom pačiom akim aš šiandie atėjau. Br.
su akimìs mė́tlioti stengtis patraukti dėmesį, vilioti: Saugokis tokios, kuri, draugystėj vyriškių būdama, labai yra drąsi, mėtlioja su akimis ant visų. P.
su akimìs nudùrti labai nužiūrėti: Mane mergos ir ten pagatavos buvo su akim nudurti. Jnš.
su akimìs nurýti labai ko norėti (valgyti): Jau aš tą vyšnasokį su akims nurysiu. Skr.
su akimìs sė́ti žvilgčioti: Su akim tik sėja, tik sėja!. Ml.
su akimìs suválgyti apie labai ko norintį: Tokios skanios bulvės: su akims gali suvalgyti. Erž.
tarp keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Vieną rytą tarp keturių akių teisme pasipasakojo Rolfas Brinkas savo ištikimam kolegai. Šein. Vieną sykį tarp keturių akių net apsiverkė, atvirai pasisakydamas savo simpatijas ir antipatijas. Andr.
ties akimìs čia pat: Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori. Šein.
ties akių̃ statýti akivaizdžiai rodyti: Saugojimas gavėnios... keturių dešimtų dienų metinykėmis ceremonijomis ties akių statytas. Dk.
už akių̃
1.į priekį, priekyje: Užjojęs už akių bėgantiems, kunigo tarnas užriko. Piet. Užbėk arkliui už akių, ir pagausi. Kp. Jis man užlindo už akių, ir nebemačiau, kas ten buvo. Pn. Palauk palauk, nesiskubink įvykiams užbėgti už akių!. Vencl. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą). Brs. Visiems savo vieta, savo keliai tose platybėse, nėra ko kits kitam už akių lįsti. Vaižg. Nenorėčiau jam už akių pulti. Juk jis vyresnis už mane. Simon. Anicetas pašoko, tarsi spyruoklės išmestas, ir puolė bėgliui už akių. Avyž.
2.ateityje: Dar visa diena už akių, atrodo, kad bus graži. Rsn. Už akių vaikams viskas dar. Vdk. Kas yra už akių, negali žinoti. End. Ligi penktadienio prie malkų neateisiu – dar vis darbai už akių. Šv.
3.nesant, nematant: Akyse geras, o už akių nežinai koks. Jnšk. Už akių visko prišneka. Pn. Draugas geras – akyse giria, už akių spiria. KrvP. Akyse piestu šoksta, už akių varlės nepaveja. Kpr. Akyse lapė, už akių vilkas. Mrk. Akėse geras, o už akių velnius mala. Krš. Pas mus to nėra... aš kaip akyse, taip ir už akių. Žem. Į akis nesako, o už akių šuniu loja. Ds. Už akių tai jis Dievas žino ką šneka. Alk. Mums ne naujiena panašūs išpuoliai, tiesa, dažniausiai už akių. Avyž.
už akimìs tuoj pat: Nauji metai už akimis. Šts. Pietai už akimis. Šts.
akìs už ãkį atsilyginant tuo pačiu, kerštaujant: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit. Taip iškirtęs tam žmogpalaikiui akį už akį, anot to, aš vis dėlto neketinau savųjų ginti. Vaižg. Būtautaitės pašalinimas iš tarnybos taip pat nebuvo pamirštas ir puikiai patarnavo principui pateisinti – akis už akį, dantis už dantį. Gruš.
už gražiàs akìs
1.šiaip sau: Jie niekam neduoda pinigų veltui, tiesiog šiaip sau, už gražias akis. rš.
2.įsiteikus: Gavo tarnybą už gražias akis. Prn.
už akių̃ užbė́gti
1.išvengti, sutrukdyti: Mes turime užbėgti už akių visiems galimiems netikėtumams. Mik. Gyvenimui nebuvo galima užbėgt už akių. Viena maža nelaimė griovė visas viltis. Cvir.
2.pralenkti, nurungti: Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų už akių užbėgęs iš jo šitą garbę paveržti!... Krėv. Knyga eina į pabaigą, niekas nebesuspės užbėgti už akių. Avyž. Ką gi aš besakysiu, kai tu, Serafimai, visiems užbėgi už akių. Švaist.
už akiẽs užkliū́ti patraukti dėmesį: Mokytojas šaukdavo atsakinėti ta pavarde, kuri jam geriau patikdavo ar greičiau užkliūdavo už akies. Andr.
už akių̃ užlį̃sti sutrukdyti pasireikšti: Žmogui niekad nereikia už akių užlįsti: daro – tegu daro. Ds. O dabar išėjo kaip kaimynams Stundžiams: užlindo kiti už akių, ir likom durniaus vietoj. Avyž.
akìs ir ausìs ganýti stebėtis: Dievulėliau, ganiau savo akis ir ausis, stebėjaus, kokio gražumėlio ir skaistybės dar esama po dangum. Trein.
ãkys ne duõbės
1.nepatogu, gėda (ko nedaryti): Akys ne duobės, reikia nusimanyti ką pavaišinti ir kiek. Lk. Apie ūkį, prie pieno, prie centrifugos; kaip nėra kam – reikia dirbti. Kaip yra sakoma: akys ne duobės. Žem. Akys ne duobės: daktarui reikia duoti. Kv.
2.daug nori: Akys ne duobės – visko nori, kad tik pamato. Jnš.
kaĩp akìs apie labai pilną, sklidiną: Sklidinas kaip akis. Kv. Atnešk stiklą vandens, tik kad būtų pilnas kaip akis. Alk. Kūdra kaip akis sklidina vėsaus vandens. Avyž. Pripylė stiklinę kaip akį – nė pakelt negaliu. Kair.
kaĩp ãkį labai (myli, saugo): Dėdė sūnų mylėjo kaip akį ir užaugino kaip dievaitį. Simon. Ale saugot tai kaip akį reikia. Rt. Kaip akį Edvardo tėvas saugojo tą gojų. Dovyd.
kaĩp ãkį kaktojè
1.rūpestingai: Neturtėliams ne dyvai nušlypti... Bet Kovalyčia, vienturtė, kaip akis kaktoje užlaikoma, lyg paukštis klėtkoje. Žem. Čia saugoja mišką kaip akį kaktoje. Akm. Jei nusipirkai, saugosi kaip kaktoj akį. Gršl. Aš mylėsiu tave kaip akelę vieną kaktoj. Trk. Jei pirktą sijoną nusipirkai, saugosi kaip akį kaktoje. Dr.
2.visiškai (nematyti): Jei ne tos bulvės, matytų kaip kaktoje akį. Ms.
3.vienintelį (turėti): Tą vieną mergelę turėjau, kaip akį kaktoje. Nmk.
kaĩp sàvo akiẽs lė̃lę rūpestingai: Bet nei klausyti neklausė Gilšis, kurį tėvas buvo palikęs dvare ir kuriam buvo įsakęs, kad Ilgio kaip savo akies lėlės prižiūrėtų. Krėv. Tave saugosiu kap savo akies lėlelę. rš.
kaĩp sàvo ãkį rūpestingai: Bijodamas, kad ir man taip neatsitiktų, saugojau ją kaip savo akį. Marg. Bet Rozalija saugojo jį kaip savo akį ir net guldama pasidėdavo sau galvūgaly. Balt. Saugoja kaip savo akį. Dkš. Mama bijojo, kad Pranukas laukuose nesušaltų, ir įsakė man jį žiūrėti kaip savo akį. Vencl.
kaĩp akiẽs mìrksnyje labai greitai, staiga: Kurie bus gyvi, tuojaus persimainys kaip akies mirksnyje. Bret.
kaĩp akiẽs vỹzdį rūpestingai: Apsaugokiam kaip akies vyzdžių. Bret. Apsaugok mane kaip akies vyzdį akyje. prš. Saugojai mus kaip akies vyzdžius akies savos. brš.
kaĩp akimì blàsterti bematant, greitai: Kaip akia blastert galiu padaryt. Vlk.
kaĩp akìs išdẽgęs
1.labai skubiai ir susijaudinęs: Kur čia su jais: tėvas su sūnum lekia pirmas, kaip akis išdegęs, Pilė su marčia susikabinusios, tik apie teatrus, apie balius tekalba – nė suspėti negali.... Paukš. Visi bėgo kaip akis išdegę. Vaižg. Nesuvokdamas ką darąs, nėrė iš kambario, paskui šoko ant motociklo ir nurūko it akis išdegęs. Mark. Ko leki kaip akis išdegęs. Lkš. Tie arkliai eina lyg akis išdegę. Gs. Leki kaip akis išdegęs. Pn.
2.patekęs į nesuprantamą padėtį: Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs – nežino nuo kur pradėti. Nč.
3.visu smarkumu (dirba): Kaip akis išdegęs puolė visomis keturiomis. Pg.
kaĩp akių̃ ìšdegtas susijaudinęs ir greitai: Bėga kaip akių išdegtas. Jabl.
kaĩp akimì išmèsti visu platumu: Pievos tęsiasi kaip akia išmest. Arm.
kaĩp akìs išplìkęs susijaudinęs ir greitai: Ko čia leki kaip akis išplikęs?!. Pkr. Bėga kaip akis išplikęs. Pp.
kaĩp akìs išsibãdęs prastai nusiteikęs: Šiandie bindziniauja anas kaip akis išsibadęs. Švnč.
kaĩp akìs išsisvìlinęs apie labai skubantį: Aš skraidau kaip akis išsisvilinęs, o tu sėdi!. Arm. Kad bėga kaip akis išsisvilinęs. Pls.
kaĩp akìs išsvìlęs labai greitai: Na ir važiuoja – lyg akis išsvilęs. PnmA. Ko leki lyg akis išsvilęs?!. Dkš.
kaĩp akìs iššùtęs labai greitai: Nespėji žmogus kojos per slenkstį perdėt, ir vėl kaip akis iššutęs darban. Nč.
kaĩp akimì mataĩ labai daug: Ir žmonių prisirinkdavo kaip akimi matai. Srj.
kaĩp akimì mèsti visu platumu: Kaip akia mest – vis laukai ir laukai. Rod. Apsėta visur kaip akia mest. Kpč.
kaĩp akimì mìrkt bematant: Kaip akia mirkt ir padaro. Mlt.
kaĩp akiẽs užkrė̃sti atidžiai (saugoti): Taip žiūrėk, kaip akies užkrėst. Srj.
kaĩp akìs užmérkia žvilgsniu aprėpia: Javai į javą visoje dirvoje, kaip akia užmerkti gali, lygūs kaip nukirpti. Tat.
kaĩp akimì užmèsti labai daug: Kaip akia užmest taip žmonių privažiuoja daug į jomarką. Kpč.
kaĩp akiẽs užsikrė̃sti labai (bijo): Bijo kaip akies užsikrėsti. Lš.
kaĩp be akių̃ neatsargiai: Ėjo kaip be akių – kumštelėjo puodynę šviežaus pieno žemėn. Srv.
kaĩp į ãkį dùrtas labai aiškiai: O jeigu, kvailiu apsimetęs, ateisi rytoj, tai bosas tik rankas į šalis skėstels, ir suprasi kaip akin durtas. Dovyd.
kaĩp iš akių̃ ìšimtas labai panašus: Tas vaikas tėvui kaip iš akių išimtas. Šl.
kaĩp iš akiẽs ìšluptas labai panašus: Ale tas vaikas gryna tėvo išnara, kaip iš akies išluptas. Tl. Tėvas o tėvas, kaip iš akies išluptas. Užv.
kaĩp iš akiẽs išplė́štas labai panašus: Monika tiek daug kartų jam Kaziuko panašumą lygino: tikras tėvas, kaip iš akies išplėštas. Cvir.
kaĩp iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas. N.
kaĩp iš akiẽs išsiplė́štas labai panašus: Ilgai nelaukęs susiieškojo medžio ir padirbęs Pirtininką kaip iš akies išsiplėštą. Up.
kaĩp iš akiẽs ištráukti visai tokį pat padaryti: Priduok man tavo nagus, tai aš parodyčiau, kas iš to! Lygiai tokią pat kalamašką kaip iš akies ištraukčiau, o gal ir geresnę!. Balt.
kaĩp iš akiẽs ištráuktas labai panašus: Jonas į tėvą kaip iš akies ištrauktas. Gmž. Visi vaikai in tėvą, kaip iš akies ištraukti. Vlk. Kaip iš akies ištraukta – mamos duktė. Zr.
kaĩp iš akių̃ ištráuktas labai panašus: Pašėlęs nusidavimas į pat tėvą, kaip iš akių ištrauktas!. Užv.
kaĩp iš akių̃ krìtęs labai panašus: Kaip iš akių motinos kritusi. Jabl.
kaĩp iš akiẽs lùptas labai panašus: Visai į tėvą – kaip iš akies luptas. Kl. Tėvas o tėvas – kaip iš akies lupta. Krš. Kaip iš akies luptas – tikras tėvas. Vlkv.
kaĩp iš akių̃ lùptas labai panašus: Dukrelė į mane panaši, lyg iš akių lupta. Mrj.
kaĩp iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir. Panašus į mamą – kaip iš akies plėštas. Mrk.
kaĩp iš akių̃ plė́štas labai panašus: Baisiai panašus į motiną – kaip iš akių plėštas!. Vl. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas. Skdv.
kaĩp iš akiẽs tráukti visai tokį pat (gerą) daryti: Kad tu surūgtum su tokiais nagais! Kaip iš akies traukia!. Balt.
kaĩp iš akiẽs tráuktas Mžš. labai panašus: Visa tėvas, kaip iš akies traukta. Rk. Padabnas, kaip iš akies trauktas. Ds. Tavo raštas kaip iš akies trauktas Albino. Vb. Kur čia ne jo vaikas, jau kaip iš akies trauktas – grynas Kazas. Kair. Visi tamstos vaikai kaip iš akies traukti. Dl. Ot panašūs, kaip iš vienos akies traukti!. Vb.
kaĩp iš akių̃ tráuktas labai panašus: Parašytų, kad [mergytė] kaip iš akių traukta Emilija. Dovyd.
adatą pamatyti kito akyje žr adata
ašaras išspausti iš akių žr ašara
ašaras spausti iš akių žr ašara
ašaros sukasi akyse žr ašara
ašaras traukti iš akių žr ašara
aukso akį įdėti žr auksas
blezdingos akelė žr blezdinga
blizgenos pasipylė iš akių žr blizgena
brūkšmes traukti per akis žr brūkšmė
burbulus pūsti į akis žr burbulas
dangų matyti akimis žr dangus
dienos akimi žr diena
dienos akimis žr diena
dienos akyje žr diena
po Dievo akimis žr Dievas
po Dievo akimis atsistoti žr Dievas
Dievas duria žiburį į akis žr Dievas
Dievas užmerks akis žr Dievas
dulkes pūsti į akis žr dulkės
dūmus leisti (pūsti)į akis žr dūmai
giltinė stovi akyse žr giltinė
giltinė žvilgtelėjo į akis žr giltinė
godos peržėlę per akis žr goda
grabas akyse žr grabas
jaučio akimis žr jautis
jaučio akis žr jautis
kalnai už akių žr kalnas
kiaulės akys žr kiaulė
kiaulės akis [pa]imti žr kiaulė
kiaulės akis pasiimti žr kiaulė
kiaulės akis turėti žr kiaulė
kibirkštis pasimatė akyse žr kibirkštis
kibirkštys lekia (šoka)iš akių žr kibirkštis
kaip kielės akis žr kielė
kaip kripšlas akyje žr kripšlas
krislą įžiūrėti (kieno)akyse žr krislas
kaip krislas akyje žr krislas
kobinukai akyse žr kobinys
kaip kumščiu į akį žr kumštis
maukna nukrito nuo akių žr maukna
Mauša lenda į akis žr Mauša
miglą įpūsti į akis žr migla
miglą leisti į akis žr migla
miglos nuslinko nuo akių žr migla
miglą (miglas)pūsti į akis žr migla
miltai byra per akis žr miltai
mirčiai žiūrėti į akis žr mirtis
monus leisti į akis žr monas
monų privaryti į akis žr monas
muilo burbulus leisti į akis žr muilas
muses gaudyti akimis žr musė
pirštu ataduria į akį žr pirštas
purvų prisisvaidyti į akis žr purvas
raiščiai nukrito nuo akių žr raištis
kaip rakštis akyje žr rakštis
rasa pramerkė akis žr rasa
rizgimas į akis žr rizgimas
sarmatą išmesti iš akių žr sarmata
sąvėlės prisitrynė akyse žr sąvėlė
smėlį barstyti į akis žr smėlis
smėlio užberti ant akių žr smėlis
spitris lenda į akis žr spitris
spjovimas į akis žr spjovimas
dėl svieto akių žr svietas
šunio akį žr šuo
šuns akis turėti žr šuo
ugnis pilasi iš akių žr ugnis
ugnis plykst iš akių žr ugnis
vėjas pučia į akis žr vėjas
vilko akis žr vilkas
vilko akimis žr vilkas
žaibai išėjo iš akių žr žaibas
žaibus mėtyti akimis žr žaibas
žarijos išėjo iš akių žr žarija
žarijos iššoko (pasipylė)iš akių žr žarija
žarijų pasirodė akyse žr žarija
žemė užbiro akis žr žemė
žibainys pilasi (pasipylė)iš akių žr žibainys
žiburį durti į akis žr žiburys
žiburį parodyti į akis žr žiburys
kaip [su] žiburiu į akis žr žiburys
žydas lenda į akį žr žydas
žmonių akyse žr žmogus
dėl žmonių akių žr žmogus
žvaigždės eina iš akių žr žvaigždė
žvaigždės pasirodė akyse žr žvaigždė
žvaigždės rodosi akyse žr žvaigždė
kaip žvynas nukrinta nuo akių žr žvynas
žvirbliui užvarvinti ant akies žr žvirblis

Daugiau informacijos

velnias

Apibrėžtis

vélnio abrozdė̃liai neig. kortos: Porą valandų jie svaidėsi tais velnio abrozdėliais, rašėsi kiekvienas savo vistus ir vištas. Tilv.
vélnio ãkį
1.ničnieko (negauti): Tu velnio akį gausi, ne mišias!. Štk. Dirbk dirbk, o kai reikia iš kolūkio ką gauti, tai velnio akį. Pš.
2.anaiptol: Bet ar vienos krautuvės pakako? Velnio akį. Apėjome kokią dešimtį, kol suradome tokių paltų, suknelių ir batelių, kokių juodvi neturėjo. Marg.
vélnio akiẽs nieko (nereikia): Velnio akies jam, ne arielkos reikia!. Aln.
vélnio akmuõ Mrj. sidabro nitratas:
vélnio arklỹs laumžirgis: Velnio arklys – pats ilgas, kojos lenktos šešios ir sparnai balti žiba. Gdr. Velnio arkliai pagal vandenį lakstydavo, prie kokių markų. Lnkv.
vélnio ãšara naminė degtinė: Ta velnio ašarėlė daug kainuoja. Skr.
vélnio ãšaros degtinė: Dabar pila pila tas velnio ašaras. Pp.
vélnio barzdà
1.vaistinis valerijonas:
2.smulkių paparčių juodosios šaknys: Velnio barzda [vaistai], kai išsigąsti. Grv.
vélnio daržẽlis dilgėlynas: Išnaikinai tą velnio darželį, pasodinai gėlių. Jrb.
į vélnio dienàs dė́ti keikti, koneveikti: Deda senius į velnio dienas. Pln.
vélnio eleksỹras degtinė: Dar daugiau reikalavo velnio eleksyro nuo visų ligų ir bėdų. Trein.
vélnio gerklė̃ girtuoklis: Aukso nagai, velnio gerklė. Vkš.
vélnio grietìnė Vaižg. degtinė:
vélnio ìšmislas tabakas: Jie niekino fabrikinį rūkalą. Kimšo į pypkes pačių užaugintą velnio išmislą. Ap.
vélnio ìšpera sukčius, gudruolis: Nu ir merga, tikra velnio išpera. Šll. Eik tu, velnio išpera!. Pnd. Pranys, tas velnio išpera, jau pas tave!. Dovyd. Nezyzk tu, velnio išpera!. Ldv.
vélnio kalnaĩ daugybė: Tu velnio kalnus jau prirašei ir dar vaikštai [rašyti]. Sur.
vélnio kantãplis blogas žmogus: Velnio kantapliu virto. Ds.
vélnio kėdė̃ Grk. dvikamienis medis:
velnių̃ keliaĩs eĩti pasileisti: Mūsų žentas turi kitą susiradęs: eina velnių keliais. Lkv.
vélnio keliù išeĩti Kv. pasileisti:
vélnio kiaušìnis
1.niekai: Vargsiu aš čia tau dėl velnio kiaušinio!. Ds.
2.baltasis godūnas:
vélnias kójose gresia pavojus: Jau dabar pričiupo trumpai – velnias kojose. End. Vokiavos laukan – velnias kojose, bėkiva!. Trk.
vélnio kūlė̃ toks augalas: Velnio kūlės auga prie dumblui, panašios į pupalaiškį. Ds.
vélnio kulkà kaukaspenis: Velnio kulka iš žvyrynų. Kpč.
vélnio kū̃mas blogas žmogus: Blogas kaimynas – velnio kūmas. KrvP.
vélnio kumelỹs
1.laumžirgis: Velnio kumeliai ant vandenio tik sukas. Švnč.
2.apie suktą, ekscentrišką žmogų: O velnio kumelys, iš po vyro pabėgo!. Sur.
vélnio kumeliùkas laumžirgis: Velnio kumeliukai skraido aplink. Rūt.
vélnio lãšas degtinė: Taip reikia su žmogum susiėjus nepulti iškart prie to velnio lašo. rš. Jis pernelyg dažnai ieško dopingo velnio lašelyje. Trein.
vélnio lašaĩ naminė degtinė: Varvina velnio lašus. Krš. Pakrūmėje kyla dūmelis, kapsi velnio lašeliai. rš. Ir visai nieko būtų sau vaikis, jei ne tie velnio lašeliai. Mik.
vélnio lazdà blogas žmogus: Iš jo ne žmogus, tik velnio lazda, vis tik ką nors apgaus, apsuks. Ds.
velnių̃ lendrýnas daugybė (blogų žmonių): Arklius kai ėmė, vokiečių buvo cielas velnių lendrynas suvažiavę. Šts.
vélnio mãžvaikis vėjavaikis, karštuolis: Iš kur tavo tiek kantrybės su tokiu vyru, velnio mažvaikiu!. Žem.
į vélnio mìltus labai (iškoneveikti): Pasakys prieš – į velnio miltus išdirbs!. Pvn.
į vélnio mìltus dė́ti keikti, koneveikti: Deda mane į velnio miltus, visaip bjauroja. Rdn.
į vélnio mìltus išdė́ti iškeikti, iškoneveikti: Mane į velnio miltus išdėjo, velnienė esu su ragais. Krš.
vélnio mūčélninkas girtuoklis: Dėl arielkos lieka velnio mūčelninku. Ds.
vélnio nãgas kaukaspenis: Aš radau velnio nagą. Rtn.
vélnio nagaĩ spyruoklinės akėčios: Su velnio nagais apkabinėjam žemę. Šts.
vélnio namaĩ smuklė: Trečiame kampe, pietryčių link, priešais bažnyčią, stovi karčema. – Juk kur Dievo namai, čia ir velnio namai turi būti, – pyko kai kurie žmonės tuokart, kai ją statė. Simon.
vélnio ožỹs perkūno oželis: Velnio ožiai kaip ėriukai šaukia gerklę paleidę: rodos, kad ten avių pilna toj pelkėj. Jrb.
vélnio pãduška LBŽ. švylys:
vélnio pagáikštis kiršintojas; pikčiurna: Ta jo boba – velnio pagaikštis. Šln.
vélnio pagalỹs kiršintojas; pikčiurna: Žinai, kaip mergos yra tokie velnio pagaliai. Švnč.
vélnio pakártuvė kas labai judrus, nenustygsta vietoje: Tai bene velnio pakartuvė!. Tr.
vélnio paklõdas Sln. pagyrūnas:
velnių̃ pakratà vidurnaktis: Pati dvylikta, pati velnių pakrata. Klm.
velnių̃ paleidìmas vidurnaktis: Dvylika – pats velnių paleidimas. Krš. Pasitaikė eiti per patį velnių paleidimą. Klm.
vélnio pãmazga toks plūdimas: O tu čia ko atėjai, velnio pamazga! – užsipuolė Gugį. Krėv.
vélnio pãmazgos degtinė: Jūs, velnio pamazgų užgėrę, siuntat. rš.
vélnio pãmušalas vėjavaikis, plevėsa: Aš tavo vandenį gersiu, kojų mazgotą, tu velnio pamušale!. Snt.
vélnio pántis sukčius: Eik tu, velnio panti!. Ds.
velnių̃ pasamõnas toks plūdimas: Prie darbo, velnių pasamonai!. LzP.
vélnio pãtinas blogas žmogus: Koks ten jaunikis – velnio patinas. Pl.
velnių̃ pãtinas blogas žmogus: Velnių patinas tas tavo dėdė. Lnkl.
velniaĩs perkū́nais sváidytis keikti: Bet staiga – ar jis knygoje ką negero išskaitė, ar šiaip kokia mintis galvon krito – nubloškia knygą ir ima plūstis – velniais perkūnais svaidytis. Paukš.
vélnio pir̃štas Gs. kaukaspenis: Šitam lauke daug velnio pirštų. Rud.
vélnio plùnksnos plunksniniai debesys: Velnio plunksnos pasirodė – lauk lytaus. Plt.
vélnio plutà nenaudėlis: Kaip dar yra vienas velnio pluta; ir ans kalba čia šiaip, o dirba kitaip. Sd.
vélnio põteriai neig.
1.kortos: Kada jūs mesit tuos velnio poterius?!. Skr.
2.burtų žodžiai: Savo velnio poterius šnabždėjo burtininkė. Tat.
vélnio prabangà nešvariu būdu gauti pinigai: Čia velnio prabanga. Rs.
vélnio pūgà apie netikusį žmogų: Palauk tu, velnio pūga!. Slnt.
vélnio pūkaĩ LBŽ. švylys:
vélnio pùsė apie netikusį žmogų: Ak tu, velnio puse!. Žg. Ale velnio pusė – negalėjo ant ten lėkt!. Mžš. Velnio pusė, kas prikusė seną bobą ženytis. Kp. Velnio tu puse! – šaukė Dovydonis, jau visiškai įpykęs. Balt. Ką tu padarysi su velnio puse!. Grš.
velnių̃ pùspūrė toks keiksmas: Kame tu raitais, kaip kokia velnių puspūrė, vadalojies!. Sd.
vélnio ragaĩ Alk. reketis kūliams daryti:
vélnio raĩstas didelė netvarka: Čia tikras velnio raistas. Tr.
vélnio ridìkas LBŽ. nuodingoji nuokana:
vélnio rýkštė parazitinio grybelio sužalotos šakos, suaugusios į šluotelę, laumšluotė: Buvai miške, ar neparnešei velnio rykštės?. Lnkv.
į vélnio rū̃rą vlg. niekur: Kur jūs važiuosta, kai manęs nebebus, velnio rūron, kas jumis bekvies. Sur.
iš vélnio rūrõs vlg. nežinia iš kur: Žiemą butelių mažai gauni, miške nė vieno nerandi. Iš velnio rūros paimsi.... Ap.
vélnio są́valka toks keiksmas: Sakiau, velnio sąvalka, kad nevažiuotum!. rš.
vélnio sė́kla
1.nenaudėlis, nedorėlis: Vat kur velnio sėkla, nieko ana nebijo. Švnč. Velnio sėklos – ne darbo veiza, pabobiais laksto. Rdn. Tai velnio sėkla! – sukeikia Valiauga [ant katės]. Dovyd. Velnio tenai sėklos – nepasiduoda viena kitai!. Krš.
2.kas skleidžia nepriimtinas idėjas: Už tikėjimą reikia galvą guldyti, negirdite gal pamokslų, kaip sako, kad „Lietuvos ūkininkas" – tai velnio sėkla. Žem. Prisipažink geruoju, kur tu gavai tą velnio sėklą sėjančią knygą?. SnV.
3.blogi darbai: Velnio sėklos nereikia sėt, atsidygsta. Grv.
vélnio skystìmas degtinė: Išsidalijo zimagorai velnio skystimą iš laibo gurkliuko, nusipurtė. rš.
vélnio skūrà nenaudėlis: Tikrai, velnio skūra tas senis. Brž. Kas jo nepažįsta? Sudžiūvusi velnio skūra. Ir dar dzūkas!... Ap.
vélnio skūrà apsisiū́ti pasidaryti nejautriam, rambiam: Velnio skūra apsisiuvo: nei tėvo, nei močios neklauso. Klt.
vélnio skūrà apsitem̃pti pasidaryti nejautriam, rambiam: Anas apsitempė velnio skūra. Ds.
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv., Krš. pasidaryti suktam:
vélnio subinė̃ vlg. nežinia kokia vieta: Misliju, kurioje velnio subinėje tas yra. End. Nu paskui joti ieškoti [arklio], nu kur aš nujosiu – į velnio subinę. Kl. Iš velnio subinės anie visi (korespondentai) tuojau atsiranda paveiksluoti. Sd. Iš velnio subinės tų plestekių prilėkė!. Krš.
velnių̃ subinė̃ vlg. toks keiksmas: Eik tu, subine velnių!. End.
ant vélnio subinė̃s išė̃jo vlg. iširo, neįvyko: Išėjo veselė ant velnio subinės. Šts.
iš kuriõs vélnio subinė̃s vlg. nežinia iš kur: Turėjo šautuvą ten dubeltauką iš senovės, iš kurios velnio subinės buvo gavęs. Jdr. Mūsų Stasys kad parvedė [žmoną] iš kurios velnio subinės. Als.
vélnio sulà naminė degtinė: Tai, Petia, nemeti savo amato? – klausia pažįstamas. – Vis verdi tą velnio sulą?. rš.
vélnio šlúota
1.parazitinio grybelio sužalotos šakos, suaugusios į šluotelę, laumšluotė: Ant mūsų vyšnių velnio šluotos auga. Ds. Velnio šluota berže pradėjo augt. Trgn.
2.pelkinis gailis:
velnių̃ špitõlė namas, kur nesilaikoma dorovės normų: Velnių špitolė yra toje klebonijoje. Varn.
vélnio šū́das vlg.
1.nieko gero: Velnio šūdas iš skubino darbo. Šts. Velnio šūdas bulbių sėjimas su mašina. Rdn.
2.kas nieko vertas: Velnio šūdas kažkoks pašposijo. Pln. Tas tavo dvaras velnio šūdas yra. Skd. Dabar amatininkas velnio šūdas, kalviams ir kriaučiams tad yra čystai maišas užrištas. Trk.
vélnio šū́do vlg. nieko: Velnio šūdo tokiam, ne padėkavot!. Dbk. Gerai su motriška: nė didelių magaryčių reikėjo, nė velnio šūdo. Trk.
vélnio šū́dą vlg. nieko: Velnio šūdą gausi, o ne mergą. Žg. Velnio šūdą tu gausi. Slnt.
vélnio tabokà LBŽ. aitrusis vėdrynas: Velnio taboka patrink – ir žaizda pasidaro. Grnk.
velnių̃ takaĩs eĩti neig. pasileisti, išdykti: Eina vaikesai velnių takais – kas anus gali sutvarkyti. Krš.
velnių̃ tapinýčia apie niekam tikusį žmogų: Ta mano merga – velnių tapinyčia, tūpelioja vietoj, be kokios mantos. Šts.
vélnio triẽdalas LBŽ. žalingasis trobagrybis:
vélnio tùzinas trylika: Kai kiaulė atsiveda velnio tuziną, tai žinok, jog visi paršai išdvės. Skrb. Po dviejų savaičių, tiksliai kalbant, po trylikos dienų (velnio tuzinas) – telefonas: „Ar aš galiu pas tave, Gediminai, užsukti?". Dovyd.
į vélnio úodegą toli (vykti): Važiuodavo kur į velnio uodegą medelių pirkti. Krš.
(kieno) vélnio uodegà ilgèsnė sakoma nusileidžiant, priimant pašnekovo nuomonę: Tegul bus tavo velnio uodega ilgesnė. Trgn.
vélnio úoga LBŽ. vilkuogė:
vélnio vãbalas prastas, netikęs padaras: Velnio vabale, nieko nesakyk!. Grd. Pagal savim gavo mergikę, ne kokį velnio vabalą. Rdn. Neturi nė vienos vištos, velnio vabalas. Trk. Išves mane iš proto ta zirzeklė – ot velnio vabalas!. DūnŽ.
vélnio vaĩkas vėjavaikis, plevėsa: Tas jau velnio vaikas buvo, visur ano pilna. Pp. Kitas atrodo inteligentas, o velnio vaikas. Yl.
vélnio vardù nueĩti pradingti, pragaišti: O kad tėvelis sergąs buvo, velnio vardu taip ir nuėjo. End.
vélnio veĩslė apie blogą, piktą žmogų: Velnio veislė kaip kada pašnekinus kad duos žodį!. Krš.
velnių̃ velniaĩs
1.greitai, smarkiai: Karvės vakare eina iš miško velnių velniais. Žg.
2.labai, ištisai: Kaunas mano išvaikščiotas velnių velniais. Žg.
3.niekais: Kaip tas ruskių pinigas eina velnių velniais. Rnv.
vélnio veséilia barniai: Kada vyras ir pati nesutaria, tai sako: par juos velnio veseilia. Grv.
velnių̃ veselià
1.smarki pūga: Kad papuoliau, tai papuoliau velnių veselion. Ds. Dangus su žeme maišos, velnių veselia. Všk.
2.siautimas, šėlimas: Tikra jau velnių veselia ten pas jų. Stak.
vélnio vesẽlija pūga: Užkilo tokia velnio veselija. Snt.
vélnio vėtỹklė vėjavaikis, plevėsa: Kad jį kur perkūnas trenktų, tą velnio vėtyklę!. Lkš.
vélnio viñčiai apie nesusituokusių bendrą gyvenimą: Velnio vinčiais gyveno. Dglš.
vélnio vir̃vę výti rengtis ką pikta daryti: Aš nieko pikto nemanau, o jau jis velnio virvę veja. Skr.
vélnio vyšnià LBŽ. šunvyšnė:
vélnio žirgẽlis laumžirgis: Velnio žirgelio sparnai virpa saulėje greta siūbuojančios nendrės šešėlio. Dovyd.
ciẽlas vélnias apie didelį, stambų: Aš toki mažulėlė, o ans cielas velnias. End.
devynì velniaĩ vadžiója vaikùs apie nuošalią vietą, užkampį: Devyni velniai vaikus vadžioja prie mūsų. Pvn.
gývas vélnias
1.labai daug: Gyvą velnią darbų turiu. Skdv. Velnią gyvą privarys gyvulių, ir ganyk. Grd. Kai šieną pjaunam, tai velnią gyvą parplių randam. Smln. Kad tų šernų velnias gyvas priviso. Erž. Šieno šįmet velnias gyvas. Šk. Su linais darbo gyvas velnias. Srj. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Bub.
2.ilgai: Plaukti galiu gyvą velnią. Vvr.
(kieno) vélnias juodèsnis sakoma nusileidžiant, priimant pašnekovo nuomonę: Tegul bus tavo velnias juodesnis. Ml.
kóks vélnias kas (piktai): Ir koks velnias verčia mane prisiminti šitokias šlykštynes!. Cinz.
kokiẽ velniaĩ nešiója ko vaikščioji (piktai): Kokie velniai tave nešioja tokioj tamsumoj?!. Jnšk.
kókio vélnio ko (piktai): Kokio velnio tau reikia?!. Al. Ir kokio velnio jis tenai suko į tą gatvelę, kur dabar žiburiais tvieskia pailgas namas. Ap. Kokio velnio! – užustalėj niršta tėvas. Zur.
kókį vélnią ką (piktai): Kokį velnią jis ten prieš mane pina?. Sb. Kokį velnią jie čia daro?. Pv. Ką žinojau, kokį velnią tam Pelnickiui surašė vienuoliktokas Mockūnas. Ap.
kokių̃ velnių̃ kodėl (piktai): Kokių velnių taip spoksai į mane? rš. Kokių velnių tuos vaikus čia atvilkote?!. Cinz.
kurìs vélnias kas (piktai): Ar jie tenai spiritines vonias ima, ar kuris velnias? – keikėsi valdžia. Sruog. Ir kuris ten velnias – uždainuokim trankią dainelę, kad mus išgirstų ir išeitų pasitikti. Katil.
kurìs vélnias nešiója sakoma apie nepageidaujamą ateivį: Kuris velnias nešioja tą prakeiktą vagilę čia?. Simon.
kurį̃ vélnią ką (piktai): Ko tu ten, kurį velnią mislijęs dar dirbi?. Yl.
kurį̃ vélnią nẽša kas ateina (piktai): Kurį čia velnią dar neša!.. piktai sušnairavo į šmėkštelėjusią pro langą juodai apsitaisiusią kažkokią žmogystą. Krėv.
kuriõ vélnio kodėl (piktai): Kurio velnio purkšti?. Lkm. Kurio velnio ženijos, jei nemislijo gyventi?!. End.
kurių̃ velnių̃ kodėl, kam (piktai): Kurių velnių tu čia vampsai?. Erž. Kurių velnių tu buvai užsidarius su tuo kalakutininku atskirame kambaryje?. Mont. Kurių velnių paleidai liežuvį?!. Avyž. Kurių velnių mane provokuoji, kodėl anksčiau to nepasakei?. Trein.
nė̃ vélniui neskanùs niekam netikęs: Tas žmogus nė velniui neskanus. Rt.
velnių̃ pagautìnis darbas po vidurnakčio: Šokdavom ir per velnių pagautinį. Šauk.
pãtį vélnią
1.labai daug: Patį velnią kiaulių išsivaręs po ražienas ganyti. Rdn. Pasapnuoju, prisapnuoju patį velnią, o rytą nieko neprisimenu. Krš.
2.bet ką: Nuvežk į Klaipėdą – patį velnią išpirks. End. Karvapilviai tie pijokai, patį velnią gali susprogti. Krš.
pàts vélnias
1.niekas: Taip parašė, kad nė pats velnias neperskaitys. Jnš. Visi gudrūs, ir kiekvienas tyko, kaip pasinaudoti svetimu darbu. Viskas visų – tai ir pats velnias nepasiges. Ap.
2.daugybė: Pats velnias [pinigų] išlaksto už visokius darbus. Krš.
pìrmas vélnias niekam netikęs: Jeigu ateis kavalierius ir labai geras, tai žinok – pirmas velnias. Grl.
pusiáuskilių velnių̃ priė́dęs Nmk. gudrus, suktas:
sprãgytų velnių̃ ko (piktai): Ar velnių spragytų tau čia reikia?. Bgt.
stačių̃ velnių̃ priė́dęs gudrus, suktas: Su juo neprasidėk: jis yra jau velnių stačių priėdęs. Lg.
stačių̃ velnių̃ prirìjęs Up. gudrus, suktas:
sū́dytą vélnią nieko (neduoti, negauti): O manai, kad mokėjo jie ką nors už tai? Velnią sūdytą!. Balt.
šim̃tas velnių̃ toks keiksmas: Kad šimtas velnių, pačias gražiąsias mergas velnias parovė. Žem. Šimtas velnių, pasakoju jums, o man nieko nesakote!. Cvir.
šim̃tas velnių̃ raugìntų toks keiksmas: Šimtas velnių raugintų, ko ėst neduodat?!. Alk.
kad (tave...)šim̃tas velnių̃ ráutų Vlkv. toks keiksmas:
kad (tave...)kur̃ velniaĩ toks keiksmas: Na, ir idiotas, kad tave kur velniai! – piktai burbtelėjo kaimynas. Ap.
tóks vélnias jójamas, tóks važiúojamas Skr. visos priemonės netikusios:
vélnio ver̃tas niekam tikęs: 1943–44 metais maistas nuolat gerėdavo, palyginti su senesniais laikais buvo jau žymiai pagerėjęs, bet vis dėlto liko jis velnio vertas. Sruog.
víenas vélnias jójamas, kìtas važiúojamas visais atvejais blogai: Išviję vieną velnią jojamą, gausite kitą važiuojamą. SnV.
visì velniaĩ, visì muzikántai Grk., Pn. sakoma viską peikiant, kritikuojant:
velniaĩs apkráuti iškeikti: Velnių velniais apkraus [pati], ir eina vyrelis noselę nuleidęs. Krš.
vélnias apsė́do
1.padūko, pasiuto: Ar velnias apsėdo, kad taip šaukojat?!. Vkš. Baisus šuva. Gal paties juodžiausio velnio apsėstas puola prie klėties durų. Dovyd.
2.labai įsitraukė: Su pinigo rinkimu velnias taip apsėdo!. Dovyd.
vélniu apsibė́gusi apie piktą moterį: Velniu ta bjaurybė apsibėgusi. Grd.
vélniu apsinẽšęs negeras: Velniu apsinešusi, bėga ir bėga visur. Krš. Ką dabar padarysi, kad tokia velniu apsinešusi. Krš.
vélnias apstójo padūko, pasiuto: Pasiuto bobos ar velnias apstojo. Žem.
vélnias ateĩs skùsti barzdõs Kai galanda dalgį ir jau daugiau juo nepjauna, tai sako: ateis velnias barzdos skustie. Grd.
tegù vélnias àtima toks keiksmas: Jau kai kariuomenė traukės, tegu velnias atima, kas čia dėjosi aplinkui!. Pš.
vélnias àtnešė atėjo (nepageidaujamas): Velnias čia jį atnešė!. Alz. Ar velnias jau čia atnešė, kam jūs mumiem reikalingi!. Sn. Gerai dar, kad tuos maskolius velnias atnešė, – džiaugiasi bobos, – būtų reikėję tuos paršus prišerti, jau kaulijo duonos... maskoliai išvadavo – pašėrė. Žem.
velniaĩ àtnešė atėjo (nepageidaujamas): Velniai jį atnešė taip ne laiku!. Sruog.
nórs vélnias atsistótų ant galvõs būtinai: Kaip pasakiau, taip ir bus, nors velnias ant galvos atsistotų. Žvr.
vélnias bãdo ragù į šìkną vlg. sakoma apie be reikalo skubantį: Gal tau velnias ragu šiknon bado, kad leki kaip nušutintas. Ds.
velniaĩ bezdė̃s vlg. sakoma žadant smarkiai mušti: Kad aš tau imsiu duot, tai net velniai bezdės!. Al.
velniaĩ blióvė ožkomìs labai anksti: Šiandien atsikėliau, dar velniai ožkom bliovė. ČrP.
vélnias bùs nepavyks, nepasiseks: Jeigu vienas ant čia trauks, kitas ant čia, tai velnias bus. Btg.
ne vélnią darýsi taip jau yra, tokia padėtis: Ne velnią darysi – reikia ir kuogiams litrą statyti. Ktk.
kad vélnias dãrosi sakoma smarkiai ką veikiant: Vaikai laidos nuo kalnų, duoda, kad velnias daros – tik rogės pyška, ir viskas. Jrb.
vélnius dìrbti Yl. daryti blogus darbus, nedorybes:
velnių̃ dúoti išplūsti, iškoneveikti: Direktorius davė velnių nesigailėdamas. Dar nežinau, ar tuo viskas baigsis. Avyž.
vélniui dúoti uždìrbti keikti, pykti: Bet vos tik pareis ta sulinkusi, kaulėta moteriškė namo, tuoj velniui duoda uždirbti. Cvir.
velniaĩs eĩti blogai elgtis, dykti: Eina visas svietas velniais, bus pasaulės pabaiga. Grz. Niekas nebtikrina [prekybos] ir eina visi velniais, nebėra teisybės. Rdn.
velniaĩ eĩna į pir̃tį Grv. sakoma, kai pučia smarkus vėjas:
vélnią galvóti turėti piktų kėslų: Jis tyli, o velnią galvoja. Bt.
vélnius gáudyti eibes krėsti: Kad eina į bažnyčią ir velnius gaudo, tai blogai. Krš.
velnių̃ gáuti būti išbartam: Gavau velnių už pinavijos nulaužimą. Užv. Bijau į namus eit, ba žinau, kad gausiu jau velnių. Ss. Gavo velnių kiek tik tilpo. Snt. Vieną kartą gavau velnių. Rt. Jis jau gavo velnių ministrų taryboj. Ap.
vélnias griẽbtų sakoma susijaudinus: Velnias griebtų! Tu puikų dalyką sugalvojai. Vencl.
velniaĩ griẽbtų toks keiksmas: Kad velniai griebtų tokį darbą!. Jnš.
vélnią griẽbti už ragų̃ imtis pačios esmės: Matydamas, kad senis nesileidžia į kalbas, kunigas atsiduso ir griebė velnią už ragų: – Praėjusią naktį vėl grįžai girtutėlis. Cinz.
velnių̃ ieškóti kabinėtis, priekabiauti: Ar jis kelio klausia, ar velnių ieško?. Grd.
vélnias įliñdo į káilį apie keistuolį: Puteliui kažkoks velnias į kailį įlindo... žmonių šalinasi. Matyt, ir sėti neketina. Gric.
vélnias im̃s toks keiksmas: Sakau: pasitrauk sulig gerumu, o kad ne, tai velnias čia tave ims!. Žem.
vélnias į̃nešė įsidangino, įkrito: Dainuodama einu – velnias įnešė į tą duobę mane. Ar.
kur vélnias įsãkė nežinia kur: Kas liepė eit kur velnias įsakė!. KlvrŽ. Išvažiavo kur velnias įsakė. Ggr.
vélnias įsisùko apie neprotingą elgesį: Jam įsisuko velnias, ir pametė žmoną. Skr.
vélnias įsùko úodegą pairo buvę geri santykiai: Buvo pora sutikusi, bet kad velnias uodegą įsuko. Grd.
vélnius išbar̃stė iš šikìnės vlg. nustojo pykti: Bet tik anys velnius išbarstė iš šikinės, dabar gyvens kaip reikia. Ml.
vélnius išdarinė́ti blogus darbus dirbti: Jie su mišku visokius velnius išdarinėja. Jnš.
vélnius išdìrbti perdykti, kvailai elgtis: Kokius dabar velnius mergos išdirba, baisu apsakyti. Rdn.
velniaĩs išeĩti išdykti, ištvirkti: Kitas išsimoko, o kitas ir velniais išeina. Rdn.
vélnias ìšnešė
1.išsidangino: Velnias kažkur jį išnešė. Jnš. Nusnaudė – ir vėl velnias kur išnešė. Mžš.
2.nevykusiai ištekėjo: Išnešė velnias už kvailio, ir dar ubago. Avyž.
velniaĩ ìšnešė išsidangino: Klebonas pila į stikliuką, mandagiai kviečia gerti, o pats dreba ir prašo širdyje Dievo, kad tik greičiau tave velniai išneštų!... Šein.
vélnią išpažìnti už tetė́ną labai vargti: Kai paklius į jo nagus, tai išpažins velnią už tetėną. Skr.
vélnio išperė́tas Tvr. suktas, gudrus:
vélnio išspìrtas iš kelmãlio Prk. suktas, klastingas:
vélnio ìššiktas vlg. apie suktą žmogų: Jis velnio iššiktas. Vdk.
vélnius ištaisýti netinkamai elgtis: Baisius velnius tokie piemenašai ištaiso. Krš. Vyrai ir seni dar velnius ištaiso. Rdn.
vélnius išvarinė́ti priliežuvauti: Ką ji yra išvarinėjusi visokių velnių. Vn.
vélnią išvarýti išmokyti, išauklėti: Reikia išvaryti iš jo tą velnią. Šk.
vélnius išvarýti pro pakáušį pataisyti mušant: Prisibausiu mušti, išvarysiu visus velnius pro pakaušį. Krš.
vélnias išžìndo prõtą išprotėjo: Velnias protą buvo išžindęs, kad ėjau už tokio vyro. Šts.
vélnias juõkiasi
1.niekam tikęs: Velnias juokės iš mano triūso. Rs.
2.blogai: Velnias juoksis, pils daktarai klorkos į šulinį. Krš. Pamačiau, kad velnias juokias, ir parlėkiau rupčikus sugriebęs. Krš.
3.sakoma apie keistą padėtį: Gauna, sako, tas vyras nuo anos pačios, kad tik velnias juokias. Trk.
4.apie smarkų ko darymą: Tylėk, bo kai užvošiu per nugarą, tai velnias juoksis!. Vdk.
velniaĩ juõkiasi
1.sakoma apie keistą padėtį: Kad anas dabar ženytųs, tai visi velniai juoktųs. Kzt.
2.apie prastą darbą: Kraną taiso; deda, kad velniai juokias. Žr. Sakau: tu man suknelę pasiūk, sako: kai pasiūsiu, tai visi velniai juoksis. Sug.
3.apie smarkų ko darymą: Jei tu veidmainiausi ir norėsi mane apgauti, minėk mano žodį: aš tau atkeršysiu, kad net velniai juoksis!. LzP.
vélnias kabìna bezmė́ną į ùžpakalį Akm. sensta:
vélnias kabìna búožę į ùžpakalį Lk. sensta:
velniaĩ kaũkia sakoma apie kokį smarkų veiksmą: Užsitvatijom pečių, kaip šalta, kad velniai kaukia!. Krš.
velnių̃ káustytas apsukrus, suktas: Tas velnių kaustytas. Gs.
vélnius kélti reikšti nepasitenkinimą: Kad sužinotų, velnius keltų. Rg. Pasigers, velnius kels su visais velniukais. Krš.
velniaĩ kẽlia veseĩlią sakoma, kai pučia smarkus vėjas: Na, šiandien velniai veseilią kelia. Grv.
vélnias kẽlia vestuvès apie smarkią pūgą: Tokią naktį velnias vestuves kelia. Dovyd.
velniaĩ kẽlia vestuvès apie smarkią pūgą: Matote, kas lauke darosi, velniai vestuves kelia. rš.
vélnius kélti ant lentýnos keikti: Kelk velnius ant lentynos kiek tik nori, apsibuvėlius tuo nepabaidysi. Tl.
vélnias kìša rãgą į sùbinę vlg. verčia, spiria: Ar velnias ragą į subinę kiša, kad skubi?. Krš.
vélnią knìsti neig. dirbti (stebintis pašnekovui): Velnią tu knisi visą dieną prie tų arklių!. End.
vélnias krãto krãtinį žyla: Jau ant tavo galvos velnias kratinį krato. Šmk.
vélnius kráuti keikti, koneveikti: Visokius velnius pradėjo jis man krauti. Dr. Vienas tik užvaizdas laksto kiekviename žingsnyje šimtais tūkstančių velnių kraudamas balsiai, o patyliais po uostais ironiškai juokdamos. Žem. Keikūnė, velnius krovė šimtais. Rdn.
vélnias kráuna taukaĩs į arúodą sekasi: Teisingai sakoma, kad laimingam tai ir velnias taukais aruodan krauna!. Balt.
vélnius krė̃sti nerimtai elgtis, kvailioti, išdaigauti: Gerai gyvena, o vis tiek reik velnius krėsti. Kl. Negauna į kailį, velnius ir krečia. Krš. Apsisuko ir vėl savo velnius krečia. Plv.
vélnias kū́lė pupàs apie rauplėtą: Ant to snukio velnias pupas kūlė. LzP.
velniaĩ kutẽna apie nerimstantį žmogų: Ko triūbiji, ar velniai kutena?. Škt.
velniùkai lãksto akysè šelmiškai, valiūkiškai žiūri: Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, sustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse lakstė. Bor.
vélnio láukia tęsia dieną nieko neveikdamas: Vienas traukia, antras velnio laukia. Krž.
vélnias láužia blaũzdą sakoma apie skubantį ką daryti: Ar velnias tau blauzdą laužia važiuoti dabar tokioj blauzdlaužynėj?. Vdžg. Kas gi ten? Ar ne velnias blauzdą meisteriui laužia?. Cvir. Velnias gal blauzdą laužia, kad taip skubi. Pnd. Ko nenurimsti, ar velnias blauzdą laužia, ar tu negali palaukt?. Skr. Gal tau velnias blauzdą laužia, kad taip skubi?. Antš.
vélnias láužia úodegą sakoma apie skubantį ką daryti: Velnias turbūt uodegą laužia tai Jonienei! – tarė Onė. – Žiūrėk, įmano nusprogti beskubėdama. Žem. Ko skubat, ar velnias uodegą laužia?. Šauk.
velniaĩ leñda per sùbinę vlg. apie labai piktą: Per subinę lenda velniai! – Tau lenda. Trk.
ar vélnią lupaĩ sakoma ilgai užtrukusiam: Ar velnią ir lupai išėjęs?. Krš. Turbūt velnią ir lupai, kad tiek laiko nesirodai. Krš.
vélnias lùpa skū̃rą apie garsų klyksmą: Klykia, kad, rodos, velnias jam skūrą luptų. Vdk.
vélnius málti liežuvauti, apkalbėti: Į akis tai letete, o už akių velnius mala – cielas pasalkanda. Krš.
vélnią manýti turėti blogų minčių: Tas jau velnią mano. rš.
ar vélnią mataĩ sakoma keistai besielgiančiam: Ar tu velnią matai, ar kas tau?. KrvP.
velnių̃ mãtęs daug patyręs: Su tokiu nesusidėk: jis yra visokių velnių matęs ir permatęs. Grž.
vélnias mierúoja káilį greit mirs: Mieruoja ir tau velnias kailį. Šts.
vélnią mìslyti turėti piktų kėslų: Tyli ir velnią mislija. Klvr. Poterius kalba, bet velnią mislija. Vlkv. Gali susidaryti įspūdis, kad tamsta velnią misliji. Tilv.
velniaĩ mùšasi po pakáušį skauda galvą: Ko tokia nuliūdus, ar velniai po pakaušį mušas?. Ldv.
vélnias negriẽbs nieko bloga neatsitiks: Negriebs jį velnias, pamatysite, kaip išsisuks gerai! – pranašavo treti. Piet.
vélnias negriẽbs sàvo vaĩko Slv. nieko bloga neatsitiks:
vélnias neįeĩtų bãsas sakoma apie laužyną: Beržynan velnias basas neįeitų. Dglš.
vélnias nèima niekam nereikalingas: Manęs ir velnias neima, visą gyvenimą tik vargytinas žmogus buvau. Grv.
vélnias neim̃s nieko bloga neatsitiks: Mauk kasdien konjako po pusbutelį, ir joks velnias neims. Vien. Nebijokit, nebūtų velnias ėmęs, nebent didesnę vyresnybę būtų gavęs arba algą ligi smerčio.... Žem. Valdžios velnias neims, ar turi žmonės sušalti? (sakyta teisinant medienos vogimą). Ap.
vélnias neim̃s sàvo vaĩko nieko bloga neatsitiks: Nesprogsi! Neims velnias savo vaiko!. LzP.
vélnias neláužia šlauniẽs nėra ko skubėti: Ko skubini? Velnias šlaunies nelaužia!. Dkš.
vélnias nemáltų tabõko niekas nedirbtų: Prie tokio antgulinio (spaudimo dirbti) nė velnias taboko nemaltų. Užv.
vélnias nemãto tiek to, tesižinai: Jau pagailau: auginkis veršį, velnias tenemato. End. Geriau neiti, kad jau neturi, jau velnias ir nemato. Gršl.
velniaĩ nemãto tiek to, tesižinai: Velniai jo nematė, kaip nori, tegul daro. Krs. Aš atidavęs būčiau jam, ale velniai nematė. Žl. Velniai nematė to alaus, bil bačka atsirado. Slm. Velniai darbų nematė, aš nepersiplėšiu. Alz. Velniai nematė, nemenu. Grv. Benas šveičia kelis obuolius į šlapią pievą, velniai jų nematė, kiša ranką į kišenę, bet daugiau nemeta. Ap.
velniaĩ nemãtai tiek to, tesižinai: Velniai nematai, tegul mano pereina. Sdk.
kíek vélnias nemãto visai (ne): Grybų vedu (mudu) turim kiek velnias nemato. Štk.
vélnias nepašienãvo nieko bloga neatsitiko: Josios velnias nepašienavo, pagrįžo. Erž.
vélnias nepéreitų apie užgrioztą trobą, butą: Viduj pirkioj ir velnias nepereitų. Dglš.
vélnias nepéreitų bãsas apie ko storumą: Duona buvo nekokia, velnias basas nepereitų per plutą. Švnč.
vélnias nepérliptų bãsas apie ko storumą: Marškiniai, kad ten velnias neperliptų basas, drobiniai, stori, be jokių zaločkų. Pn.
vélnias neraũs nieko bloga neatsitiks: Tave, žalty, nė velnias neraus!. Trk. Neraus velnias pijoko!. Pln.
velniaĩ neraũs nieko bloga neatsitiks: Velniai betgi jo nerovė; suėmė paprastoji policija ir teisė. Vaižg.
vélnias neraũs sàvo vaĩko nieko bloga neatsitiks: O kas tau kopėčias palaikys? – Nesirūpink, velnias neraus savo vaiko!. Saj.
vélnias neriñks nieko bloga neatsitiks: Nerinks velnias ir jo!. Vien. Manęs velnias nerinks. SnV. Bernioko velnias nerinks, o mergiotė vargs gyvenime. Ut.
vélnio nesiriñk už tetė́ną Lbv. apie blogą draugą:
vélnias neskõbs Skd. nieko neatsitiks:
vélnias nesugiñs apie greitai judantį: Pjauna su dviračiu, kad nė velnias nesugins. Skdv.
vélnias nešiója sakoma einančiam kur nereikia (piktai): Ar velnias ten nešioja, ar mergos vilioja?. KrvP. Velnias jumis nešioja šitokioj nakty!. Vb. Gal tave velnias nešioja, kur lakstai?!. Šmn.
vélnias nešiója už ragų̃ sakoma einančiam kur nereikia (piktai): Kur velnias nešioja už ragų?!. End.
vélnias nẽša eina kur nereikia: Ar velnias nešė – ko čia koreis iš miesto?. Vkš. Kur tave velnias neša?. Alv. Alyzai! – riktelėjo Poviliokas pridurmui. – Kur tave dabar velnias neša?. Balt. Tėvą vėl kur velnias neša. Erž.
vélnio nẽštas suktas, nedoras: Su tokiu žmogum nesusidėk, jis velnio neštas. Jnš.
vélnio nẽštas ir pàliktas Dglš. suktas, nedoras:
vélnio nẽštas ir pàmestas suktas, nedoras: Po to bliktin išėjo toks pusiau uniformuotas, atlapu kaklu, velnio neštas ir pamestas vyrukas. Andr. Tas vaikas velnio neštas ir pamestas. Tr. Ale tai merga: nešta nešta ir velnio pamesta. Kpč. Ir aš sakiau, kad tas Kazys – tai velnio neštas ir pamestas.... Gruš. Petrikas lėtas, tykus žmogelis, bet jo boba, Petrikienė, tai velnio nešta ir pamesta. Žem. Kaip vyras negeras, tada klega: tas vyras velnio neštas ir pamestas. Grv.
vélnias netráukia nieko bloga neatsitinka: Kareivių velnias netrauks, bet arkliams reikia duoti pasiganyti sukorus nuo Kretingos. Katil. Pijokų netraukia velnias – gerai jiems ir vynas. Slm. Ir geria, ir prisidaužęs, ir pusny sniego pamiega, kaip sako, girtuoklio velnias netraukia. Krs.
velniaĩ netraũks nieko bloga neatsitiks: Manęs netrauks velniai. Tik tu laikykis!. Sruog.
vélnias neùžveda sàvo vaĩko apie neįeinamą, nuošalią vietą: Pievos tokios, kad nė velnias savo vaiko neužveda. Ggr.
velniaĩ nevedžiója vaikų̃ prasta, nuošali vieta: Čia nė velniai vaikų nevedžioja. Varn.
vélnias nujójo
1.dingo: Velnias nujojo peilį, ką tik buvo ir dingo. Jnš.
2.niekais nuėjo: Surinkdė surinkdė turtą, ir nėra – velnias nujojo. Grv.
vélnias nujójo šìkti vlg. niekais nuėjo, dingo: Kad ir jų turtą velnias šikt nujojo, o rinkdė rinkdė. Grv.
kad vélnias nujótų toks keiksmas: Prakeiktas mūrininkas – kad jį velnias kur nujotų!. Lg.
kad velniaĩ nujótų toks keiksmas: Ateina ir siūlo savo meilę kiekviena: – Kad jas velniai kur nors nujotų!. Sruog.
vélnias nùnešė
1.nusidangino: Velnias jį tenai nunešė – bene jis galo graistės!. Nmn. O žąsis kaži kur velnias nunešė. Snt.
2.niekais virto: Taip tęsies [su vedybomis], velnias gali nunešti. Krš.
vélnias nùnešė ant uodegõs veltui dingo, žuvo: Dirbo kaip jaučiai, o velnias ant uodegos viską nunešė. Grd.
vélnią nurýti su ragaĩs apie labai alkaną: Alkanas, velnią su ragais nurytų. KrvP.
vélnias nusiláužtų kóją apie didelę netvarką: Jos kambary ir velnias koją nusilaužtų. Kp.
vélnias nusiláužtų ragùs apie tankumyną: Mano ruožas šiaip nieko, bet vienoje vietoje velnias ragus nusilaužtų. rš.
vélnias nusìnešė ant uodegõs Jnš. niekais virto:
vélnias nusisùktų kóją apie netvarką troboje, bute: Jau toj priemenėj tai ir velnias koją nusisuktų. Mtl. Čia jam baugu įeiti, greit velnias ten koją nusisuks. Ldv.
velniáms nuvãrė ant balnų̃ Krž. niekais nuėjo:
vélnius padìrbti daryti blogus darbus: Tokie girtuokliai greitai velnius padirba, kabinėjas, lenda muštis. Krš.
vélnias pàėmė
1.išprotėjo: Bi juoktis ėmė, bi šokinėti, – velniai jau paėmė. Als.
2.mirė: Ar šioks ar toks – velnias paims. Sug.
vélnio pàimtas
1.nerimtas: Grigienė tai mat velnio paimta. Slm.
2.neteisingas: Visi velnio paimti, tik dar Algis teisingas. Slm.
vélnias pakalėdõs nukentės, žus: Ryna, sprogsta kaip žaltys – tą jau vieną dieną velnias pakalėdos. Trk.
vélnius pakrė̃sti pakvailioti: Ir geras, ir mokytas, o velnius pakrečia: po tris dienas nepareina. Krš.
vélnias palìko sė́klai sakoma apie nedorą žmogų: Jį velnias sėklai paliko. Skr.
vélnias pariñko sakoma, kai kas bloga atsitinka: Tylėk, ba kai paėmęs pakratysiu, tai velnias tave parinks!. Plv. Kad duosiu, tai net velnias parinks!. Ds. Ale nė velnias neparinko – nesusirgau. Ob.
vélnio pàrinktas nesimpatiškas: Matininkai buvo lyg tyčia velnio parinkti vyrukai, kresni, apkritę kudlomis, tušo suteptais pirštais, šiurkščiai sukirstais veidais. Andr.
vélnias par̃nešė parėjo, parsivilko: Ana, jau ir mano diedą velnias parneša. Srj.
vélnias paróvė sakoma, kai kas bloga atsitinka: Velnias parovė, juk vienas kaip tu apdirbsi. Trk. Kad imsiu aš tave žlagoti (mušti), tad ir velnias paraus. Skd. Jei velnias neparaus, lig Sekminių atsigaus. Plng.
vélniu pasibur̃škęs labai pasiutęs, pašėlęs: Tu jo nekirsi (neperkalbėsi), jis velniu pasiburškęs. Nm.
vélnias pasidãrė apie ko nors smarkumą: Kad davė iš orlaivių, tai tik velnias pasidarė. Skr.
velniaĩ pasikórė apie stiprų vėją: Kai vėjas pakyla, sakoma: jau velniai pasikorė. Sld.
vélniu pasisiùvęs piktas, pašėlęs: Velniu pasisiuvusi ta boba. Krš.
vélnias pasisukeliótų kójas apie didelę netvarką: Ė pas motką tai ir velnias kojas pasisukeliotų. Ml.
vélniu pasivaĩkiusi pasiutusi, pašėlusi: Kad ir ana jau velniu pasivaikius. Ut.
vélnias pasùko apgavo (merginą): Ne, jei tą velnias pasuko ir blogai pasidarė, – šaukė kumščiu mušdama į stalą, – tai mergelė išmanytų Jėzaus malonę!. Žem.
vélnias pasùks smarkiai nukentės (sakoma gąsdinant): Dar aš tau duosiu, kad tave velnias pasuks!. Skr.
vélnias pašienãvo apie dingusį, žuvusį: Kursai jau galą gavo, tą velnias pašienavo. I. Visą jo turtą velnias pašienavo. Up.
vélnią pašìks vlg. sakoma grasinant smarkiai mušti: Kad duosiu, tai tu velnią pašiksi. Lbv.
ar vélnias pàšvietė sakoma stebintis, kad sužinojo: Ar velnias ten jam ir pašvietė, kad aš pinigų turiu. Srv.
tegù velniaĩ patráukia keikiant piktas linkėjimas: Mesk rūpinęsis tuo žydu, kam jis tau reikalingas? Lai jį velniai patraukia. LzP.
vélnias patráukė už liežùvio nejučiomis išplepėjo: Kažkurį iš pasiuntinių patraukė velnias už liežuvio: nulėkė ir išpliauškė poniai. Balt.
vélnias pavalỹs sakoma grasinant smarkiai sumušti: Kad aš tau duosiu, net velnias pavalys!. Skr.
vélnias pavažiãvo kariẽtą teko mirti: Greit velnias karietą pavažiuos. Grk. Jau tau velnias karietą pavažiavo. Rs.
kur velniaĩ pẽri vaikùs sakoma apie toli esančią vietą (grasinant išvaryti ar išbėgant): Aš tave išsiųsiu, kur velniai vaikus peri. KrvP. Atsidūrė ten, kur velniai vaikus peri. Ss. Dabar aš tau parodysiu, kur velniai vaikus peri. KrvP.
velnių̃ pérsiėdęs gudrus, suktas: O, jis velnių persiėdęs. Skr.
vélnią prarìjęs
1.apie stiprų: Ar tu velnią ir esi prarijęs, kad taip stiprus. Grž.
2.gudrus, suktas: Jau ir tas, matyt, velnią prarijęs, nebe taip šneka, kaip pirma šnekėjo. Sln.
vélnią prarìjo kaĩp stãtinį pasidarė blogas: Jau ir tas velnią prarijo kaip statinį. Ds.
velnių̃ pridìrbti ką bloga padaryti: Buvo velnių pridirbęs, pabėgo. Krš. Jie susėję visus velnius pridirbo. Rsn.
velnių̃ priė́dęs gudrus, suktas: Koks ponas, sako, toks ir kromas, prie tokio daktaro tai ir pelčeris velnių priėdęs, – tarė Jonas: – ir tam nepakišęs neprisišauksi. Žem. Kad ir neėdęs, bet velnių priėdęs. Šts. Nebijok, ir jis velnių priėdęs. Alk. Neva atrodo geras, o iš tikrųjų velnių priėdęs. Gs. Atėjo žinia, ne žinia, o tokios šnekos, kad „bernužėlis" jau seniai velnių priėdęs, kad jau keturiasdešimtais metais nuo bačkos sakęs kalbas. Ap.
velnių̃ prìkištas suktas; išdykęs, vėjavaikiškas: Buvau aš jauna, velnių prikišta ligi pažastų. Dovyd.
velnių̃ pripùtęs gudrus, suktas: Rupūžė tu! Velnių priputęs.... Cvir. Kuris laksto per visas turgavietes, tas velnių priputęs. rš.
velnių̃ prirìjęs labai gudrus, suktas: Jis velnių pririjęs, greit tave apdirbs. Kri. Valiūkė didelė, velnių pririjusi. Krš.
vélnio prisė́stas piktas: Velnio prisėsta, pikta toki. Rg.
velnių̃ prisidìrbti pridaryti ko bloga: Velnių prisidirbę nelabai norim prisipažinti. Rdn.
velnių̃ prisiė́sti išpuikti: Išpuiko, velnių prisiėdė!. Saj. Visokių velnių prisiėdusios buvo tos ubagės. Ub.
velnių̃ prisikrė̃sti blogybių pridaryti: Proto neturint visokių velnių prisikrečia. Rdn.
velnių̃ prisiriñkti pasidaryti suktam, gudriam: Seni vaikus iš kelio išveda: vaikeliai geri, tik velnių prisirenka iš vyresnių. Krš. Žėdnas velnių prisirinkęs. Kbr.
vélnio pristótas
1.padaužiškas, padūkęs: Jau ji turbūt velnio pristota. Skr.
2.labai geras: Francas – muzikantas: velnio pristotas. Rsn.
velnių̃ prisišveĩsti išmokti suktybių, klastos: Jie ten visokių velnių prisišveitė ir parėjo. Jrb.
velnių̃ prisišveĩtęs suktas, blogas: Velnių prisišveitęs kaip pupų, negali susišnekėti. Rdn. Velnių prisišveitęs ir tas. Brb.
velnių̃ prišùtinęs suktas: Velnių prišutinęs kaip ankščių, suktas be vieno galo. Krš.
velnių̃ prišveĩtęs labai suktas, blogas: Jauni velnių prišveitę, ar susišnekėsi. Krš. Velnių ta ne priėdusi, ale prišveitusi. Krš.
vélnią rašýti blogai ką dirbti: Musėt velnią rašo. Mžš.
vélnias ráuna toks keiksmas: Vot ligi ko prisiplepėjau, velnias mane rautų!... Myk-Put. Velnias rauna visus!. Pvn. Velnias rautų tuos akmenis ir kelmus!. Cvir. Tave, žalty, nė velnias neraus!. Trk.
velniaĩ ráutų keiksmas: Priekaboj dabar kiurksojo Vaciukas ir dar, velniai rautų – už Vaciaus, įsitvėręs į priekabos šoną, stovėjo ir pats Leškys. Ap. Velniai rautų tokį vyrą!. Jnš.
vélnias raũs vélnią bus baisu: Velnias velnią raus tame kare. Šts.
tegù vélnias ráuna toks keiksmas: Tegu mane velnias rauna, jeigu aš nesu jūsų draugas!. Myk-Put.
vélnias reñka kas bloga atsitinka: Girdėjau, skubos darbą velnias renka. Alz.
vélnio riẽstas ir ištríestas vlg. suktas, gudrus: Boba velnio riesta ir ištriesta. Erž.
vélnias riñko sakoma smarkiai mušant: Net velnias rinko, kaip moviau aš jam. Aln. Kad aš tau duosiu, tai net velnias rinks!. Sur.
vélnio rýtas ir išspjáutas LTR. suktas, gudrus:
vélnius ródyti siausti, išdykauti: Savo velnius vaikai rodo, neklauso. Nj.
ar vélnią rómija sakoma apie labai ilgai užtrukusį: Ko taip ilgai trunka, ar velnią ir romija?. Ms.
velniaĩ rū̃ksta smarkiai reiškiasi: Davė (lijo), kad velniai rūko. Žr. Gausi taip, kad velniai rūks!. Trk.
vélnius seikė́ti pū́rais smarkiai keikti: Pirmiaus velnius pūrais seikėdavo. LTR.
vélnias sė́ja rópes į vagàs labai raukšlėtas (veidas): Snukiai jau ne rėčiai, geldos, nieko neištaisysi – jau velnias ropes sėja į vagas. Skr.
vélnius sudìrbti ką bloga padaryti: Sudirba velnius ir patys išmauna. Grd.
vélnius sukélti parodyti nepasitenkinimą: Visus velnius sukėlė, riejas visi kaip subeprotėję. Krš.
sùk (jį...)vélnias Grl. tiek to, tesižino:
sùk velniaĩ ką padarysi, tiek to: Prisigėrei, suk velniai, atsigulk ir gulėk!. Grd.
sùk (tave...)velniaĩ
1.toks keiksmas: Rytiniai apeliai (tikrinimai) praeidavo gana greitai. Bet vakariniai – suk juos velniai! Kartais visiškai šlykščiai nusitęsdavo. Sruog.
2.tiek to, tesižino: Suk ją velniai, tegu eina!. Sk. A suk ją velniai, tegul neatvažiuoja, velniai nematė!. Žl. Suk jį velniai, kad ir brolis!. Dglš. Buvau užpykęs, o paskui stupijau – suk jį velniai!. Sug. Suk tave velniai su visa tavo pačia – kam man jos reikia. Ds.
vélnias sùpa vaikùs visur sekasi: Bagotam ir velnias vaikus supa. Ml.
vélnias susiláužytų ragùs apie blogą kelią: Kaip nesulaužysi ratų tokiam prasūkuotam kely – čia jau ir pats velnias ragus susilaužytų. Dkk.
vélnius sušaũkti galė́jo sakoma apie smarkų riksmą: Kai pradėjo rėkti, galėjo visus velnius sušaukti. Grž.
vélnius šáudyti dykinėti: Muiliai (dykinėtojai) visi taip gyveno, velnius šaudė. Lz.
vélnias šìka į kepùrę vlg. greitai turtėja: Gerai pasakyta: bagotam velnias ir kepurėn šika. Ut.
vélnią šokdìnti būti nenuorama: Jis visą gyvenimą velnią šokdino. Sur.
vélnias šóka kazõką apie smarkų vėją: Neik niekur – lauke velnias kazoką šoka. Krš.
velniaĩ šóka su rãganomis apie smarkų vėją: Šiandien velniai su raganom šoka, baisu lauk nosį iškišt. Jnš.
vélnius taisýti triukšmauti, dūkti: Velnius taiso, kvepia anam kalėjimas. Rdn. Bet dabar yra nusiliovęs po tų visų muštynių, nė kokių velnių nebtaiso. Trk.
vélnią tašýti būti užsispyrusiam: Ta boba savo velnią tašo, ir gana. Prn.
vélnias tráukia sakoma, kai kas bloga atsitinka, darosi: Velnias mane trauks, ale ir tave tetraukia!. Krš. Atsigavau – velnias netraukia. Skrb. Netrauks velnias, sako, pamušiu, ir eis. Kp.
vélnias (ką)tráukia tiek to, tesižinai: Velnias lai traukia visą pelną prieš tą baimę. Vvr.
vélnias traũks sakoma tikintis ko bloga atsitiksiant: Matyt, trauks velnias: gryčioj besėdint, šiurpas nukrėtė. Sml. Trauks velnias vieną kartą, nieks iš manęs neišeis. Čk.
velniaĩ traũks sakoma tikintis ko bloga atsitiksiant: Bet tau dar nėr ko taip vaitoti baisiai. Sūnus sugrįš. Kazokus trauks velniai. Sruog.
tráuk (ką...)velniaĩ tiek to, tesižinai: Trauk tave velniai, einam!. Vkš. Tilps tilps, visada taip važiuojam, – sako Benas ir, trauk velniai tą visokį auklėjimą – vėl užrausta. Ap.
vélnias tráukia už liežùvio apie kalbų (išgėrusį): Prišnekėjau jiems niekų, – kai išgeri, tai pats velnias traukia už liežuvio. Ap.
velnių̃ tùri kaprizingas: Pasiutusiai turi tų velnių daugybes!. Rdn.
vélnias uždė́jo úodegą Plv. nemato akivaizdoje esančio daikto:
vélnias užkìšo úodegą nesuprantamai sugedo: Ėjo ėjo ta mašina ir neina – tik velniukas uodegą užkišo. Sdr.
vélnias ùžnešė pateko kur nepageidaujama: Gal velnias tave ten ir užnešė, šiton karčemon. Ds. Gal jumis pats velnias užunešė!. Pl. Ir per balkoną velnias užnešė!. Graž. Velnias jus tokiu laiku užnešė?!. Ap.
velnių̃ užvarýti subarti, nusikeikti: Užvarė velnių, atsėjo [invalidui] arus. Grd. Užvarau velnių, dar paklauso. KzR.
velniaĩ váikščioja akysè apie girtą: Taip girtas, kad net velniai akyse vaikščiojo. Klt.
vélnius varinė́ti
1.netinkamai elgtis, išdaigauti: Paleidai [vaiką] nuo skreito, jau toks ir pradeda velnius varinėti. Krš. Tokie tie proteliai, tik siunta, velniukus varinėja. Rdn.
2.užsispyrus aikštytis: Tai kad ji velnius varinėja, nieko nevalgo. Jrb.
3.sukčiauti: Tas irgi kokius velnius varinėja – skolos jau kada neatiduoda. Lkč.
4.vaidytis, keiktis: Kalbėk čia kaip žmogus, o velnių čia nevarinėk!. Ant.
vélnią varýti juoktis, šaipytis: Anoms deda kartas, anos velnią varo. Vgr.
vélnius varýti
1.vaidytis, keiktis: Tos bobelės sodoje velnius ir varydavo. Pj.
2.blogai elgtis: Jei vienas bars, kitas užstos – [vaikai] dar didesnį velnią varys. Rdn.
vélnias vẽda vaikùs apie neįeinamą, negyvenamą vietą: Toki bala buvo, tai ten velnias vaikus vedė – klampumynai. Kpč.
velniaĩ vẽda vaikùs
1.sakoma apie neįeinamą, apleistą ar nuošalią vietą: Aplinkui pelkės priaugusios krūmokšnių, kur velniai vaikus veda. Jnš. Velniai vaikus ir ves tarp to daržo, jeigu neišravėsi. Šln. Čia tokia netvarka, kad velniai vaikus veda!. Lkš. Tose balose velniai vaikus vesdavo, niekas neįeidavo, o dabar burokus sodina. Pc.
2.apie didelę netvarką: Nešvari boba – troboje velniai vaikus veda. Krš.
velniaĩ vel̃ka neig. danginasi: Kur naktį velniai velka, neik!. Krš.
vélnius vélti
1.negerus darbus dirbti: Velnius velia, negeri [žmonės] dabar dirba. Krš.
2.keiktis: Anas velnių nevėlęs negali nė trupučio pabūt. Ds. Gana tau velniai veltie. Ds.
vélnius ver̃sti krėsti piktas išdaigas, siautėti: Naktimis velnius verčia tokie kuliganai, Jezau, Jezau!. Krš. Liuob ten tame bendrabutyje vers velnius. Trk.
velniaĩs ver̃stis siautėti: Kaip pablūdę [jauni] – velniais verčias. Rdn. Gal [sūnus] dideliai velniais nesiverčia, kad daugiau moka stipendijos. Rdn.
vélnius žẽnyti bartis, keiktis: Kad tik kas – velnius ženija. Grv.
vélnias žìno nežinia: Kas ten uždegė, velnias čia žino, šiaudiniai, taigi, stogai, sausa. Pl. Velnias žino, kiek mes ten užtruksim. End. Ažpykus ana velnias žino ką daro. Dglš. Jau velnias žino, kame ans dabar. Trk. Ar velnias žinojo, ką ans mislijo. Klp. Velnias žino, kur jis sprandą nutrūko. Jrb.
velniaĩ žìno nežinia: Velniai žino, ko čia mes dar tupime. Cvir. Pradedu pasakoti nuo pradžios, ne taip, kaip tu: velniai žino iš kurio galo!. Cinz. Ir atsitik tu man taip, kad tame straipsnelyje viena ar dvi eilutės velniai žino kur nukrito. Ap.
vélnias žìno kíek daug: Blendžia, ė šieno velnias žino kiek. Dglš. Turi gyvulių velnias žino kiek. Dglš.
vélnias ant vélnio
1.labai blogas:
2.būtinai: Velnias ant velnio, aš turiu ruoplę perskelti!. Šts.
kad čià vélnias ant vélnio
1.būtinai: Turi mums prisūdyti ganyklas, kad čia velnias ant velnio!. Žem.
2.jokiu būdu ne: Kad čia velnias ant velnio... daugiau niekuomet manęs neprigaus, nė akių mano nebematys. Žem.
ant vélnio išjóti keikiamam išvykti: Sūnus ant velnio išjojo į Argentiną ir – nė žodžio motinai. Mont.
be vélnio
1.labai daug: Mokėjau be velnio dainų. Pnm.
2.kaip reikiant, neprastas: Šeimininkas be velnio. Pnm.
į vélnią labai (bjauriai): Paliekti prie mašinų į velnią nusitepęs. Grd.
į vélnius išeĩti pasidaryti nedoram, išdykti: Šiais laikais vaikai į velnius išėjo, negali susišnekėti. Rdn. Į velnius lepūnai išeina, ragai išauga. Krš.
į vélnią padìrbti niekais paversti: Ans jau mašinėlę į velnią padirbo. Trk.
į vélnius išvarýti išdykinti: Mokyklos kitus vaikus į velnius išvaro. Stl.
iš vélnio labai, smarkiai: Kužu kužu kad pasikužina, rodos, ten juos ėda iš velnio. Rs. Jos gi dailumėlis! Iš velnio ji moka šitaip žmogų pagauti!. Katil.
vélnias iš pùpų staiga, netikėtai: Pabrakšt – velnias iš pupų. Nei lauktas, nei ant alaus kviestas, vieną dieną ir atsirito deguto statinė per daržus. Cvir.
nuo vélnio
1.labai: Įbauginti žmonys [po karo] nuo velnio. Grd. Nuo velnio graži ta mergelka. Trk. Nuo velnio skūpas. Kal. Pasiutęs vyras nuo velnio. Vn. Gerai buvo nuo velnio vienam. Šv.
2.pasiutęs, smarkus: Nuo velnio ir žmogus. Slnt. Nuo velnio boba, ana visur prilenda. End. Nu bet šią žiemą nuo velnio šalčiai. Pln.
nuo patiẽs vélnio labai: Du krepšiu agrastų kol nučiupinėjom, nubodo nuo paties velnio. Krš. Tas medis atrodo toli nuo paties velnio. Trk. Negražus nuo paties velnio, nosė kaip dalgis. Klm. Gailiu arklį nuo paties velnio. Šts.
nuo pusañtro vélnio labai blogas: Jau jis nuo pusantro velnio. Skr.
nuo víeno vélnio labai: Šalta yra nuo vieno velnio. Šts.
per vélnią
1.labai: Jo arkliai per velnią geri. Skr. Jis per velnią gudrus. Mrj. Pasiutusi boba per velnią, negali susišnekėti. Krš. Talentinga buvo artistė per velnią ir, anot jos, labai daili. Trein.
2.daug, užtektinai: Aš tų dainų kada ir per velnią mokėjau. Lp. Gavom po keturis kilogramus už darbadienį, tai duonos per velnią. Pn.
kàs per vélnias kas tai yra (piktai): Pajutęs, kas čia per velnias, jis bandė drąsintis. Ap.
po velniaĩs
1.toks keiksmas: Po velniais, eik sau iš kur atėjęs!. Skrb. Po velniais, iš to džiaugsmo nežinau nė ką daryti!. Žg. Kad tu nueitai po velniais!. Stk. Eina tegul po velniais toks žentas ir vaikas!. Šmn. Aš misliju, kad po velniais nepadirbtų mane kokiu zokoninku. Žem. Supyko panaktinis, skersai pažiūrėjo, girdi, kokių čia, po velniais, įgaliotinių ir durnių ieškai. Andr.
2.niekais: Kad nueina [kas] po velniais, su velniais ir eina. Blnk.
po vélnio
1.apie sugedusį, aplūžusį: Trobelės jau visai po velnio. End. Tie laikrodžiai visi po velnio – jomarkus rodo. Trk.
2.pabrėžiant gausumą: Brangus, po velnio!. Šn. Pensijas jie turi po velnio, geras. Sn.
3.sakoma norint atsikratyti: Eik po velnio, jug akis išmaišysi!. End. Eik tu po velnio su savo šautuvu!. Dr.
po velnių̃
1.apie sugedusį: Skūra dabar po velnių. prš.
2.apie netekimą, dingimą ko: Jeigu papurtinai [šaką], ir jau po velnių – neturi bičių [spiečiaus]. Jrb. Dabarčiuo tie piningai išėjo jug čystai po velnių. Plt. Vogė, nešė, kokią ūkę po velnių išvarė. Rdn. Kaipgi jį dabar bepakarsi, kad jis išmovė po velnių. Sruog.
3.pabrėžiant gausumą: Pinigų turi diedas po velnių!. Pbs.
4.toks keiksmas: Mėsos nėra, paklodžių nėra, džinsų nėra. O tai kas, po velnių, kaltas, kad nėra?!. Ap. Pamatysma vokietį ateinant, ant arklio dui ir nulėksma po velnių. Všv. Pažiūrėjo į laikrodį. – Po velnių! Nagi jau po devynių!. Švaist.
po kum̃po vélnio sakoma norint atsikratyti: Eikit jūs po kumpo velnio!. Plt.
po šim̃to velnių̃ sakoma norint atsikratyti: Eik tu po šimto velnių! Aš su tavim nevažiuoju!. Jdr.
eĩk po velnių̃ keiksmas: Eik tu po velnių! Ir nebandyk vėl raišioti [kilpų žvėreliams]. Ap. Eik sau po velnių tu su savo sutartim!. Šein.
eĩk po velniaĩs keiksmas: Eik tu, seni, po velniais apsisupęs kailiniais!. Ds. Eik tu po velniais su savo bulbom!. Trak.
po velniaĩs nueĩti niekais virsti: Kad paimsiu baslį, tai viskas po velniais nueis. Jnšk.
po vélniu pagìmęs pašėlęs, išdykęs: Tenaik vaikai po velniu pagimę. Krš.
po velnių̃ pasių̃sti iškeikus pavaryti: Juk jis sykį net savo dvaro inspektorių pasiuntė nuo daikto po velnių. Simon. Ir jeigu kas šią minutę pakištų Gediminui bokalą, vargu ar susivaldytų nepasiuntęs po velnių. Avyž.
velnióp eĩti
1.tvirkti, pasileisti: Išdyko, visi velniop eina. Krš.
2.žlugti, žūti: Viskas velniop eina. Drs.
velnióp išeĩti
1.ištvirkti, pasileisti: Tas lepinamasis visuomet taip ir išeina velniop. Trk. Ans išėjo velniop gatavai. Štk.
2.sužlugti, žūti: Kai mama mirė, tai ta ūkė velniop išėjo. Bsg.
velnióp nueĩti žlugti, žūti: Viskas velniop nuėjo, atpigo baisiausiai. Grd. Grapai, kunigaikščiai velniop nuėjo, o kas tu, juodas žmogeli!. Krš. Visas darbas velniop nuėjo. KzR. Šlykšti pasidarė Baraišienė. Visa raganų romantika velniop nuėjo. Švaist.
velnióp varýti gadinti: Lyna ir lyna, supjautą šieną velniop varo. Krš.
velnióp žiūrė́ti apgaudinėti: Buvom susitarę dviese su švogeriu pirkt [namą], ale matau, kad jis velniop žiūri – niekas neišeis. Sml.
prie vélnio išeĩti žūti, dingti, žlugti: Krovė turtą, o prie velnio išėjo. Vn. Pasakyk, kaip ten tą puodelį sudaužė? – Sakau – davė į malkas ir išėjo viskas prie velnio. Šv.
su vélniu
1.pašėlęs: Vis tiek ir ta Norbutaitė su velniu. Trk.
2.labai, be galo: Su velniu yra brangūs tie žirniai. Gršl. Išaus, pagalvok, tai jau pasirėdęs su velniu. Lk.
su velniaĩs smarkiai, intensyviai: Ans su velniais verčia visas skrynias, visus skurlius – nori atrasti tą laišką. Trk. Kad prieš penkiolika dvidešimt metų taip būtų buvę, aš būčiau su velniais ūkį tvarkęs. Krš. Nu kirsiu su velniais, nė vieno žodžio nenusileisiu. Bsg.
su pačiù vélniu
1.labai: Tai sunkus buvo darbas su pačiu velniu. Lnk. Matai, tavęs net vištos klauso. Talentingas su pačiu velniu. Saj.
2.smarkiai, greitai: Išbildėjo su pačiu velniu. Tv.
su vélniu apsikū́lusi pasiutusi, judri: Bene tu su velniu ir esi apsikūlusi, kad tokia nerami!. Brs.
su vélniu pasibė́gusi labai pašėlusi, pasiutusi: Tokia bjaurybė, turbūt su velniu pasibėgusi. Krš.
su vélniu pasibur̃škusi labai pašėlusi, pasiutusi: Ji su velniu pasiburškus, jos nepaimsi!. Nm.
su velniaĩs sumaišýti iškeikti: Kai gerai su velniais poną plakamasis sumaišo, iškeikia, tada greičiau paleidžia. Žem.
pusiáu su vélniu neblogai, vidutiniškai: Kai apsišvarina, apsiskuta, tai dar pusiau su velniu – ne toks jau šlykštus. Lkč. Tai kaip pats belaikais? – O taip pusiau su velniu. Trk.
su vélniu iš pùsės prastai, nekaip: Kaip miegojai? – Su velniu iš pusės. Gs.
kad (tave...)vélnias keiksmas: Tokia buvo bloga šeimininkė, kad ją ir velnias!. Ml.
kad (tave...)velniaĩ keiksmas: Dar mažne į kalodnę (šaltąją) įkišo, kad aną velniai!... Žem. Pasiutęs gražumas! Kad tave velniai!. Kair. Vien gaidžiai, kad juos velneliai – skiauturės raudonos. Švnč. [Šernai] bulbas, būdavo, kad išknisa, kad juos velniai tuoj!. Plvn. Kad juos velniai! Leistų man, sutvarkyčiau. Ap.
mà (jį...)velniaĩ keiksmas: Skauda, oi, kaip skauda, bet ma jį velniai tą skausmą, tik duokit žinią, tegul atvažiuoja Teklė. Ap.
màt (jį...)velniaĩ
1.keiksmas: Jis liepia dar turėtis, sako, nebūkite kvailiai, spauskite poną, kol syvai trykš, mat jį velniai!. Žem.
2.tiek to: Ėjo sau ir nuėjo, ir mat jį velniai!. Ap.
ne vélnio o ko (piktai): Ne velnio ton balon ir lindai (ėmei sklypą pelkėje). Ds.
nė̃ vélnio
1.visai nieko: Nė velnio nesuprantu!. Krš. Nei velnio neuždirbau, nieko nemokėjo. Pnd. Man rodos, nė velnio iš jų negausi. Mžš. Sėdi per dienas paprūdėje, o nė velnio nenutveria [žuvų]. End. Važiuok, sako, nė velnio nežiūrėk, rasi sparmedžių rietuvę ir krauk. Ap.
2.visai, visiškai (ne): Betgi tu, Lapiniene, tai nė velnio nesensti. Ap. Jiems duonos nereikia nė velnio. Žal. Dirbti nė velnio, o nuporyt nuporina. Alvt.
3.keiksmas: Nė velnio – neauginsiu [kiaulių], menkai moka. Sn. Nė velnio! Blogiausiu atveju aš tave vesiu. Sruog. Raktų? Už traktorių aš atsakau... Nė velnio!. Ap.
nė̃ vélniui niekam (netinkamas): Nė velniui netikęs tas anos vaikas. End. Toji merga nė velniui neverta. Grv. Tas jau nė velniui nevertas. Jnk.
nė̃ velniáms niekam (netinkamas): Tokia esu serganti, nė velniams netikusi. Ub.
neĩ vélnias neĩ gegùtė niekam netinkamas, prastas: Iš tokio žmogaus – nei velnias nei gegutė. Krž. Iš jo šito darbo neišeis nei velnias nei gegutė. Dkš. Užaugino mane močiutė, o nei velnias nei gegutė. Lnkv.
tegùl (tave...)velniaĩ toks keiksmas: Viskas įbrangę, tegu juos velniai!. Snt. Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem. Trenk kūju, ir tegu jį velniai! – pasigirsta storas balsas. Ap. Tegul velniai tą senį!. Cinz.
kaĩp vélnias
1.apie juodą: Juodas [vėdaras] kaip velnias, o skanus kaip pasiutęs. Stk.
2.labai: Noriu ėsti kaip velnias!. Krš. Didelis kaip velnias, durnas kaip perkūnas. KrvP. Bjauri kaip velnias, o pikta jau – kaip raganų motina. Katil.
3.apie drąsų: Jie puikiai tarp savęs susigyvenę ir drąsūs kaip velniai. Vencl.
4.apie greitą: Žmogus plaukus turi čigono, o eiti greitas kaip velnias. Ap.
kaĩp iš vélnio añčio labau daug: Ir tų mašinų priviso kaip iš velnio ančio. Gric.
kaĩp vélnias dū̃šią sakoma apie ką be reikalo tampomą: Tąsai tą vaiką be reikalo kaip velnias dūšią. Skdt.
kaĩp vélnio grìkiai sakoma apie retus plaukus: Barzda kaip velnio grikiai. Ut. Plaukai reti kaip velnio grikiai. Dgl.
kaĩp vélnias jáujoje sakoma apie triukšmadarį: Ko jis ten trankosi kaip velnias jaujoje?. Sruog.
kaĩp vélnias krỹžiaus sakoma apie labai ko vengiantį: Triukšmo ne tik nemėgstu, bet bijau kaip velnias kryžiaus. Bil. Sunkesnio darbo jis bijo kaip velnias kryžiaus. Jnš. Kaimo žmogus kredito bijo kaip velnias kryžiaus. Myk-Put. Bijo knygos kaip velnias kryžiaus. Tr.
kaĩp į vélnio maĩšą sakoma nuolat ką nors duodant ir nepasotinant: Viską, ką kitur uždirbu, ką algos gauna, į tą ūkį kaip į velnio maišą sukišu. Marc.
kaĩp vélnias mõčią apie energingą grobimą: Griebė greitosiom, kas avį, kas gėriokus, kas šluotą su kastuvu ir viską kaip velnias močią – į gurbą apžergę išbogino. rš.
kaĩp į vélnio nagùs sakoma apie patekusį į sunkią padėtį: Ta mergelė tai pateko kaip į velnio nagus. Skr.
kaĩp iš vélnio rãgo
1.smarkiai: Eina kaip iš velnio rago. KrvP. Kad suriko kaip iš velnio rago. Jnš.
2.gerai, puikiai: Gyvenam kaip iš velnio rago. Brb.
kaĩp iš vélnio rañkų gáutas sėkmingai: Eina kaip iš velnio rankų gautas. KrvP.
kaĩp vélnias rópėse
1.sakoma apie tinginį: Sėdi kaip velnias ropėse. Lš.
2.sakoma apie prastą pareigūną: Sėdi kaip velnias ropėse ir jodo žmones. Trgn.
kaĩp devynì velniaĩ apie smarkiai bėgantį: Dulmargė išpančiota bėga kaip devyni velniai. Šts.
kaĩp šim̃to velnių̃ apsė́stas labai smarkiai (šaukia): Blaškosi kaip šimto velnių apsėstas. KrvP.
kaĩp vélnias švę̃sto vandeñs sakoma apie ko vengiantį: Bijo kaip velnias švęsto vandens. Grg.
kaĩp vélnio apsė́stas smarkiai (rėkia): Spardosi, šaukia kaip velnio apsėstas. Paukš.
kaĩp velnių̃ apsė́stas piktas, įtūžęs: Valandoti abudu, čia geri, čia kaip velnių apsėsti. Krš.
kaĩp vélnio drãskomas sakoma apie smarkiai šaukiantį: Ko plyšti kaip velnio draskoma. Rs.
kaĩp velnių̃ pristótas piktas, įtūžęs: O urėdas... tartum velnių pristotas.... Žem.
kaĩp vélnias sė́do į pipirùs PnmA. prastai pateko:
kaĩp vélniui sukìšti į sùbinę vlg. be naudos (ką padaryti): Penkerius poterius kaip velniui į subinę sukišau. Slnt.
kaĩp vélnias ant lùkšto sakoma apie šykštuolį: Dreba kaip velnias ant lukšto. Krž.
kaĩp vélnias į ẽpušę sakoma apie prisirišimą prie ko: Prisirišo jis į mergą kaip velnias į epušę. Nmn.
kaĩp vélnias į gegùtę sakoma apie piktą žvilgsnį: Eina pro šalį, tik dilbt akim kai velnias į gegutę. Km.
kaĩp vélnias į gẽgužę sakoma apie piktą žvilgsnį: Žiūri kaip velnias į gegužę. Krž.
kaĩp vélnias į mõčią sakoma apie įtariamą žvilgsnį: Žiūri kaip velnias į močią. Dgl. Ko tu spoksai kaip velnias į močią?. rš.
kaĩp vélnias į sàvo mótiną sakoma apie įtariamą žvilgsnį: Ko žiūri kreivom akim kaip velnias į savo motiną. Srd.
kaĩp vélnias į vė́darus sakoma apie piktą žvilgsnį: Ko veizi kaip velnias į vėdarą. Ggr.
kaĩp iš vélnio
1.daug: Ale turi jau tų batų kaip iš velnio. Trg.
2.smarkiai: Kai pataisė pečių, tai dabar traukia kaip iš velnio. Sb.
kaĩp vélnias nuo krỹžiaus sakoma apie labai ko vengiantį: Gal kada ir buvo gerai, bet prieš mirtį tai, atleisk jam Viešpatie, būdavo, nuo vekselio kaip velnias nuo kryžiaus bėga. Vien.
kaĩp vélnias po kamãrą sakoma apie triukšmadarį: Daužykis kaip velnias po kamarą, per daug išdykaujat. KrvP.
kaĩp vélnias po pẽklą sakoma apie triukšmaujantį, nerimstantį: Daužos kaip velnias po peklą. Snt. Ko tu grūdies kaip velnias po peklą?!. Nmn. Pluša kaip velnias po peklą. Btg.
Dievas burnoje velnias už ančio žr Dievas
nei Dievui garbė nei velniui pagaikštis žr Dievas
nei Dievui pypkė nei velniui kačerga žr Dievas
nei Dievo rykštė nei velnio pagaikštis žr Dievas
nei Dievui žvakė nei velniui kačerga žr Dievas
nei Dievui žvakės nei velniui šakės žr Dievas
nei Dievui žvakė nei velniui ant šakių žr Dievas
dūšią atiduoti velniui žr dūšia
su kelmais ir velniais sumaišyti žr kelmas
vienų metų su velniu žr metai
pupų velnias žr pupa
pusė velnio žr pusė
su puse velnio žr pusė
ragus maustyti velniui žr ragas
ragus nusukti velniui žr ragas
rogutėlės po velniui žr rogės
kaip skudurų velnias žr skuduras
smalą minkyti velniams žr smala

Daugiau informacijos

įki̇̀lti

Apibrėžtis

ki̇̀lti, kỹla (-sta, kỹlna), -o intr.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.

Daugiau informacijos

parki̇̀lti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

praki̇̀lti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

suki̇̀lti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

pabė́gti

Apibrėžtis

bė́gti, -a, -o intr.
1. SD377, R greitais žingsniais, šuoliais judėti kuria nors kryptimi, lėkti: Bė́ga kiškis per dirvoną Rm. Žmogus bė́ga tekinas, arklys – risčia, zovada ir šuoliais K. Bė́ga neatgaudamas kvapo Kv. Vedu visą kelią bė́gova Grg. Mane išgąsdino bė́gantis šuva Lzd. Bėgą̃s nubėga J.Jabl. Nors bėgus pabėgėčiau, nors ėjus paėjėčiau Ig. Nebė́k bėgtè, eik pamažu Kp. Bėgte nubėgsiu, tave nunešiu JV16. Bė́ga kap bitės inkąstas Dglš. Bė́ga kaip ugnies pasistvėręs Dl. Bė́ga kap akis išdegęs Gs. Bė́ga kaip be galvos Grg. Bė́ga kaip sudegęs Rm. Bė́ga iškišęs liežuvį Skp. Bėgi nebėgi, o aš tave pagausiu Lp. Bė́gom padus pasipustę, kad net balos džiūvo Alk.
^ Kas bė́ga, tą ir veja Jnš. Katras arklys bė́ga, tam da su botagu drožia Bsg. Kai kąs, tai ginkis, kai bė̃gs, tai vykis Dkš. Bė́k nebė́k, ale rugius sėk Rm. Nei kur bešokti, nei bėgti, nei rėkti Slm. Gera vyti bėgantį, barti tylintį KrvP(Srj). Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas B.
bėgtinai̇̃ adv.: Grėtė nusigando ir bėgtinai pabėgo nuo Viliaus I.Simon. Aš taip greit nė bėgtinai̇̃ nebūčio nubėgęs Grg.
| tr.: Bėgau lauką, lenkiau krūmą, regiu, jau n’išbėgsiu JD730. Bėgčiau laukus ir girias (per laukus ir girias) ieškoti sau mergelės JV963.
ǁ refl. lenktyniauti: Eikiav bė́gties, katras iš vedums (mudviejų) greitesnis Skd. Bė́kiatės, kas būste greitesnis Grg. Bė́kiavos! katras pirma pribė́gs, tatro ir būs Kv.
2. greitai eiti, skubėti: Gali bė́gti namo, darbas baigtas Jnš. Jūsų tėvalis, mačiau, į turgų bebėgą̃s Grg. Mano moma ir pati bė́go prie darbų, ir vaikus vijo Užp. Bėk prie darbo kaip iš ugnies Jž. Bė́ga kap įkirptas į uodegą (dažnai be reikalo kur eina) Kt. Bė́kite manęsp, kurie nuvargę ir apsunkinti este DK134.
ǁ apsukriai darbuotis, triūsti: Nepabūna ramiai nė valandėlės, bė́ga per visą dieną, kvapo neatgaudamas Jnš.
ǁ greitai slinkti: Debesys bė́ga KII235. Saulelė prieš lietų bė́ga (eina pro ją debesys) Trgn. Už vagono lango bėgo vienodos ir nevaizdingos lygumos rš. Siūlas lyg amžinas bėga ir bėga tarp tavo pirštų P.Cvir. Iš špūlios siūlas greit bėga (vyniojasi), tuoj baigsiu Dglš.
| prk.: Usninio gyslom bėgo drebulys T.Tilv.
ǁ greitai važiuoti: Jau bėga autobusas į Gargždus Grg. Ka dabar bėgtų (važinėtų) mašina keleivinė, kaip seniau bė́gdavo, tai būt gerai Sk. Ir su ratu (dviračiu) bė́gi Grg.
3. gelbėtis bėgimu, sprukti: Kai jis pradėjo mane ėsti, aš turėjau bė́gt iš namų Gs. Kelkiesi ir bėk mano broliop BB1Moz27,43. Bėk ižg Sodomos DP108.
^ Kada gi šuva nuo mėsos bėga? Skdt. Nuo vilko bėgo – ant meškos užbėgo PPr397. Bėgusio pėdai, stovinčio kraujai B. Vagiui bėgančiam vienas kelias, o ieškančiam daug B. Padėk Dieve ir bė́gančiam, ir vejančiam Bsg. Gėda bėgti, išbėgus sveika Kv. Bėgančiam lab (gerai) ir uodega Šts. Pirmo turgaus nebėk Lp.
| refl.: Bėgos į Prūsus, bet pagavo Šts.
ǁ dezertyruoti: Bėgti iš kareivių I.
ǁ vengti, šalintis ko: Kas gyvas galįs bė́ga nu smerčio Krž. Dabar niekas nenori su juo susitikti, visi bėga kaip nuo maro Jnš. Nesek jų, bet kuo toliausiai bėk nuo jų SE132.
| refl.: Bijo žmonių, bėgas šalin, dėl to kad anam trūksta proto Šts.
| tr.: Bėgo savo brolį (nuo savo brolio) BB1Moz35,7.
^ Bėk ir pėdų tokio žmogaus B. Vagies bėk ir pėdų Alk.
4. tekėti, sroventi: Ta upė sriauniai bėga Rm. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva Mair. Bėga upė žvirgždinėlė, nenor žirgas gerti Asv. Kai vanduo pavasarį bėgs, čia griovius išneš Sdk. Čia bė́gamas vanduo Rm. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Mano vanduo tebėgỹ, tavo testovy Ds.
5. lietis, tekėti, sunktis: Ašaros bė́ga par skruostus Skdv. Iš žaizdos pradėjo bė́gti kraujas Žvr. Lėkė galvelė kai kopūstėlis, bėgo kraujelis kai vandenėlis KlvD246. Iš bačkos alus jau bė́ga Skdv.
| Paveizėjau į saulę, ir pradėjo akys bė́gti (ašaroti) Vvr.
| Obelė bėgo (sunkėsi iš jos) per patį tą plyšimą, aprišau – nebebėga Rm.
| Užėjo sloga – snarglys bė́ga Gs. Žiūrėk, vaiko nosis bė́ga (varva iš nosies) Ktk.
ǁ būti kiauram, leisti vandenį: Nepilk – šis puodas bė́ga Lš. Tas kubilas labai bėga Pc. Daržinės stogas pradėjo bė́gti Grg. Stogas bėga, sienos griūva Ėr. Mano bėgąs bliūdalis beesąs, duokiat kitą Šts.
ǁ lietis per kraštą verdant: Putra bėga! Šts. Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė kilt, bėgt Brt. Nukelk, bulbės bė́ga Rm. Puodas pradėjo smarkiai bė́gti – jau užvirė Sl.
6. eiti, slinkti (apie laiką): Laikas bė́ga kai vanduo Ml. Oi bėga tos dienos kaip vandenys upės Mair. Bėga metai kap upės vanduo Šlčn. Ėjo, bėgo metų meteliai, brendo žmonės Vaižg. Kaziukui jau bėga devinti metai rš.
^ Ir duris uždarius laikas bė́ga Pvn.
7. plaukti (apie laivą, valtį): Bėgo laivelis prie aukšto kalno N48. Bėki, laivuži, jūrėms maružėlėms JD110.
ǁ plaukti (laivu, valtimi): Akrūtu bėgmi R307. Šėpimi bėgti KBI10. Jūrele vis bė́gau, tinklelį ploviau BzF16. O kaip išausi šilkų žėglužėlius, bėgsim jūrėms marelėms JD1099.
8. tirpti, nykti: Sniegas jau bė́ga Jnš. Kelias bė́ga (genda tirpstant sniegui), reik greičiau į girią važiuoti J.Jabl. Pavasarį roguitinis kelias akyse bė́ga Rod. Jau žiema bė́ga Pn.
9. prk. mažėti, baigtis: Jau pienas bė́ga (karvės mažiau beduoda) – ruduva ateido Asv. Ostiniai pinigai bė́go (vyko infliacija) Lnk.
10. irti (apie nėrinio akis): Truputį panešiojau [kojines], ir ėmė bė́gt akys Sb.
11. lakstytis, kergtis (apie gyvulius): Karvė bėg su buliu N. Kalė bėg N.
| refl.: Ji būt gera karvė, bet ne kasmet bė́gasi Dkš.
12. prk. kauptis, koncentruotis: Žemė bėgtinai bėga į vienas rankas A1884,158.
13. prk. tęstis kuria nors kryptimi: Ir vėl bėga mūsų kelias. Bėga broliškosios Latvijos link J.Balt. Per lygumas bėga vieškelis rš. Į vakarus – gatvė, pro aikštę bėganti į užliejamas lankas rš. Girios, kalneliai bėga per laukus T.Tilv. Iki pat pelkių bėgo žalios, aukštos avižos rš.
14. blukti, šertis: Šito kartūno baisiai bė́ga spalva Lkš. Tas audeklas nebė́ga – nė šarmo nebijo Dr.
◊ iš kū́no bė́gti liesėti, blogti: Iš jo gal nieko nebus, kad labai bė́ga iš kū́no Užp.
netoli̇̀ bė́gęs panašus į ką; nedaug tesiskiriantis: Netoli̇̀ to bė́gęs Vv. Tėvas vagis, i sūnus netoli̇̀ bė́gęs Škn.
antbė́gti (ž.)
1. intr. užbėgti ant ko: Aš ant to kalno bėgtinai antbė́gau Grg.
2. tr., intr. pavyti; sutikti: Pagaliau žvirblis ir šuo antbėgusiu lapę LTR(Dr).
^ Nu vilko bėgo, ant meškos antbė́go Plt.
3. intr. užbėgti (apie vandenį): Raveliai sausiausi, nė iš kur neantbėga KlvrŽ.
4. intr. užeiti (apie laiką, madą): Buvo antbėgę divonus austi Ggr.
apibė́gti
1. intr. J bėgti aplink: Aplink ką apbė́gti K. Su savo sveikata nė aplink pirkią neapibė́gsi Nmn. Apibė́k, vaikel, apie triobas, gal užtiksi kur žąsiukus Gs.
2. tr. greitai apeiti ką atliekant, apsiruošti: Jis viską apibė́ga: kiaules pašeria, karves pamelža Šmk. Kol apibė́gi gyvulius, viską apdarai, nepajunti, kad jau vakaras Nmn.
| refl. tr.: Iki visus trūsus viena apsieini, apsibė́gi, ir sutemsta Gs.
3. tr. pralenkti: Jis … visus apibė́go Jrk31.
4. intr., tr. apsilieti, aplašėti, apvarvėti: Geležys apibė́go taukais, pasmirs gryčia Ėr. Kai smarkiai ima lyt, tai ant tvarto šieną apibė́ga Gs. Mėlynai apbė́gęs (apsitraukęs) KI70.
5. intr. kiek nusekti, nuslūgti: Ir tas vandeniukas jau apibė́gęs Ll.
6. tr. apvaisinti (gyvulius): Tavo drigantas mano kumelę apibė́go Plt.
| refl.: Jau mūsų visos karvės apsibėgo Krkl.
7. intr. supūliuoti: Pirštas apibė́go, gal pradurti Šts.
◊ akimi̇̀s (žvilgsniù) apibė́gti peržvelgti: Jis atsistojo, apibėgo akimis susirinkusius J.Avyž. Raulys šyptelėjo, apibėgdamas susirinkusius pasitikinčiu žvilgsniu J.Avyž.
atbė́gti intr.
1. R200, K bėgomis atskubėti, atlėkti: Atbė́go be dvasios Grž. Atbė́go į stotį uždusęs Jnš. Atabėga stirna, kabaldai, kabaldai LTR(Ds).
^ Atbėgo kaip vilkų vejamas KrvP(Lp).
2. greitai ateiti, atskubėti: Ana buvo atbėgusi vaikuo pieno Grg. Vakar beatbėganti mergučė pasiskolyt žibalo Erž.
| refl.: Jei ko trūksi, atbė́kis Grg.
ǁ atskristi, atlėkti: Gegužė atbė́go šiandie, paklegetavo (pakukavo) Brsl. Atbėgo (atsirado pavasarį) gyviklė (pempė) Jz.
ǁ greitai atslinkti: Šnarėdamas rugių viršūnėmis atbėgdavo vėjas rš. Iš jūros atbėga šniokšdama vilnis T.Tilv.
ǁ ateiti (apie raštą, laišką): Tamstos raštas su žinėmis ir dainelėmis atbėgo A1884,290. O ir atbėgo margoji gromatėlė JD1172.
ǁ gimti, atsirasti: Pirmas mažiukas į antrus metus atbė́go Vlkv.
3. traukiantis atvykti iš kur: Jie per karę atbė́go ir čia apsiliko Gs. Ypač daug lietuvių atbėgdavo į San Paulo miestą rš.
4. atitekėti: Tas upelis atbė́ga nuo girios Gs.
5. ateiti (apie laiką): Dabar pats rudens darbymetis, o jau ir žiema atbė́ga Vl.
6. atplaukti: Ir atbėga laivelis, tam laively bernelis JD806. Ant aukštojo kalnelio stovėdama matau atbė́gantį laivelį StngŽ69.
7. pasišalinti, pasitraukti: Atbėgs nuog tavę šalin MP183.

×dabė́gti (hibr.) tr., intr. pribėgti ką, ligi ko: O kap dabė́go rūtų darželį, nustoj bėgęs žirgelis (d.) Vrn. Dabėgau ligi namo rš.
įbė́gti intr.
1. K bėgomis įsigauti kur, įlėkti: Kiškis įbėgo į krūmus J. Vaikas įbė́go į trobą Grg.
2. greitai įeiti: Palauk, aš dar įbėgsu [į parduotuvę] paimti silkių Grg. Inbėgsiu in kambarį Jz.
| refl.: Jei sušalsi, įbėkis į trobą pasišildyti Grg.
3. refl. įsileisti, imti greičiau bėgti: Tep įsibė́go, ka negali nė sustabdyt Gs. Arklys iš karto nepaėjo, o paskui įsibė́go Š.
ǁ įsibėgėti: Baronas insibė́gęs su ragais irgi ka duos Dg.
4. refl. lenktyniauti: Einam įsibė́gti – katras būsim greitesnis Vkš.
5. R113 įtekėti: Minija įbė́ga į Kuršmarę Grg. Šunija po Mažintais įbė́ga į Jūrą Skdv.
6. įlašėti, įsisunkti: Pro stogą jau vanduo įbė́ga Skdv.
7. R24 įplaukti: O įbėg įbėg į Minės kiemą du jaunu šiporukai KlvD35.
8. sudaryti tam tikrą kiekį (apie siūlus, audimą): Mano bovelninio siūlo įbė́go dvidešimt keturi posmai Sml. Užtiesiau aštuonias sienas ant dvyleka posmų, kaži ar įbė̃gs iš aštuonių kilogramų (ar užteks tiek siūlų)? Bsg.
išbė́gti intr.
1. R45 išlėkti, iššuoliuoti: Prašvitus vaikai išbėgo į kiemą V.Mont. Kaip ugnies pagavęs išbėgo greitai Grž.
^ Kad tu laukais išbė́gtum (kad tu pasiustum)! J.
ǁ pajėgti greitai bėgti: Tas arklys gerai išbėga Kp.
ǁ tr. greitai atlikti: Ji mislijo tą audimą kaip bėgte išbėgti LTR(PnmA).
ǁ refl. KlvrŽ palenktyniauti: Einam vedu (mudu) išsibė́gti, matysiam, katras greitesnis Pkl.
2. greitai išeiti: Išbė́go visi į vakarėlį, tik aš viena namie likau Gs.
3. pasitraukti, pasprukti norint ko nors išvengti: Amerikon išbė́go nuo vaisko Lp. Mes, seneliai diengalėliai, kur mes pasidėsma, tyko mumis maras grobti, kur mes beišbėgsma JD503.
^ Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B.
| refl. Štk: Aš išsibė́gau nu tos savo dėdinos Mžk.
4. išvarvėti, ištekėti: Paseno mūsų šunelis, akys išbė́gusios, dantų nebtura Vvr.
ǁ išsilieti per kraštus beverdant: Nudenk puodą, kopūstai išbėgs Sdk. Pakūrė didelę ugnį, ir išbėgo visas puodas Ldk.
ǁ išsiveržti (apie ugnį): Nuvirto nu kits kito tie pagaliai [pečiuje], ir išbėgo ugnis Erž.
5. praeiti (apie laiką, terminą): Jau veik devyni metai buvo išbė́gę Jrk101. Prabėg meteliai, išbėgs amželis, dar nesugrįžt sūnelis KlvD353. Vekselio čėsas jau išbė́gęs KII292.
^ Laikas ir duris uždarius išbė́ga Slm.
6. išplaukti (apie laivą): Ui ir išbėgo iš Minės kiemo geltons, puikus laivelis KlpD10.
ǁ išplaukti (laivu): Į kitą šėpį nuvedė, ir vėl į jūres išbėgo Ns1856,2. Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žvejytėliu RD32. Žėgliais paleistais akrūtu išbėgmi R10.
7. pranykti: Mano visi miežiai išbė́go; jis vėliau sėjo, jo neišbė́go Brž.
| Tenai ižbėgs gailėjimas ir nuliūdimas DP542. Visos giesmės išbė́go (užmiršau) Ad.
8. labai išaugti, į aukštį ištįsti: Jis da jaunas, tik toks išbė́gęs Mrj. Ta vyšnikė tokia išbė́gusi, laiba Skr. Pušelės išbėgę kap meldos Kb. Po medžiais javai tik išbėga, o grūdų nebūna Vrn. Runkeliai tik į lapus išbė́go Grl. Bulbos pavėny labai išbė́ga Dgl.
| Laibučiai, dangun išbėgę kuoreliai rš.
ǁ prk. išaugti (iš kokios padėties): Sūnus buvo tik iš piemenio išbėgęs, bet nebuvo dar bernas Rm.
^ Didžių nepavijom, mažų išbėgom B. Tikrai geri nėr, o iš piktų išbėgę B.
ǁ išaugti (drabužius): Vaikas neturi kuo apsirengti, išbėgęs iš visų drabužių Jnš.
9. išeiti (apie laikrodį): Ale tai išbėgęs laikrodis, suku suku ir vis neprisuku Skr.
10. refl. be laiko gimti: Du sūnūs išsibė́go dėl sumušimo Gdr.
◊ iš kū́no (véido) išbė́gti sunykti, suliesėti: Aš šiais metais labai iš kū́no išbė́gau ir sveikatos daug nustojau Ml. Per tas dienas visiškai išbė́gau iš véido Grž.
nubė́gti intr.
1. R, K bėgomis nusigauti, nulėkti: Vaikas viena koja basa nubė́go J.Jabl. Ar nubėgsi, žirgeli, į pusantro stundelio šimtą mylelių? JV279.
^ Kad tu nubė́gtai laukais (kad tu pasiustum)! Arm.
| refl.: Viernai nusibėgs jop MP79.
2. greitai nueiti: Nubė́k į mišką šluotų Jnš. Nubė́k į klėtį pažiūrėti, kas ten bilda Rm.
ǁ tr. bėgant nudėvėti, nunešioti: Jis savo kurpes nubė́gęs KII7.
ǁ refl. pavargti greitai vaikštant, triūsiant: Šiandien labai nusibė́gom Brt. Per visą dieną nusibėgus, gerai vakare pailsėti rš.
ǁ refl. tr. nuvarginti bėgant: Marė Galcikienė gali kojas nusibėgti bebėgdama ir bedirbdama I.Simon.
ǁ nuslinkti: Saulės spindulys, pragręžęs tamsą, nubėgo drėgnais pasėlio laukais P.Cvir.
| prk.: Mokytojui net šiurpulys nubėgo per kūną SI318.
ǁ greitai nuvažiuoti (apie traukinį, automobilį): Laikas namo! jau paskutinis traukinys nubėgs P.Cvir.
3. nuvykti kur, pasitraukus nuo ko: Per karę mes nebėgom – nebuvo kur nubė́gti Grg.
4. R204 nutekėti: Pragalvỹs nubė́ga į Eglesį Pp. Šitas ežeras yra nubėgąs (iš jo išteka upė) Brs. Prakasiau tą griovelį, kad būtų kur vandeniui nubė́gti Jnšk. Nubė́go nuo laukų sutirpęs sniegas J.Jabl.
5. nusilieti, nuvarvėti: Kraujas jo visai nubėgęs buvo CII647. Alaus ten nubėgo biškis, man beleidžiant Sln. Kad miegota saldžiai, net seilės nubė́gta Ds.
| refl.: Reikia pastatyti kur tas bulbes, kad nusibė́gtų (nuplovus nuvarvėtų) Bsg.
ǁ nusilieti per kraštą beverdant: Taukai nubėgo, ir paliko liesi kopūstai Šts. Nubėgusi putra paliekta be skonio Šts.
6. nuplaukti: Taip nubėgę netoli nuo krašto inkarą išleido Ns1857,1.
7. nutirpti: Sniegas urduliais nubėgo Žem. Kad šitaip tik porą dienelių pašildytų, tai bematant kelias nubė́gtų (nutirptų sniegas nuo kelio) Ds. Kelias nubė́go, ir nebatvažiuo[ja] Krš.
8. pranykti: Saulė kyla, tuoj nubėgs rasa rš.
| Trumpų sijonų mada nubė́go Šts.
9. KII251 užskubėti: Mano laikrodis nubė́go Rs.
10. pasileisti, prairti (apie nėrinio akis): Nubė́go akis par visą marškinių nugarą Skr. Nerdama nepaleisk akelės, kad nenubė́gtų Plng.
11. nudilti: Žagrė biskį nubė́go – sunku arti Grš. Noragas ėmė ir nubė́go tuojau – buvo labai kieta arti Brt.
12. nusinerti, nukristi: Kumelė antmynė vedekliuo koją, ir nubėgo pirštų nagai Šts.
13. nusitęsti kuria nors kryptimi: Kelias nubėga kairėn Žem.
14. nublukti, nusišerti: Tik išskalbiau, ir nubė́go spalva Lkš. Parvas skalbiant nubė́gęs KII315.
pabė́gti intr.
1. palėkti, nubėgus pasislėpti po kuo nors: Po stogu pabė́go Dkk. Aš pabėgčiau … po berželiu NS113.
| refl.: Ataūžia smarkus lietus; pasibėgsim po ąžuolu (d.) Brž.
2. SD443, R bėgomis nutolti, nulėkti: Tan pasakiusi pabė́go šalin PP43.
^ Darbas ne zuikis, nepabėgs KrvP(Slnt).
| refl.: Ji tekina pasibė́go namo Žvr.
3. šiek tiek bėgti: Žmogus ėjo pabėgdamas po keletą žingsnių rš.
4. galėti bėgti: Pailsau bėgdamas, nebepabėgu Pn. Reik būti pabėgančiam Plt.
| Vaikas tada jo buvo ant piemeniuko padabnas, pabėgamas (pasisiunčiamas) Upt.
5. greitai netoli nueiti: Pabė́k į mišką pažiūrėt arklių Rm. Kad netingi, pabė́k ir pamesk karvei žolės PnmR.
6. pasišalinti bėgimu, pasprukti: Išgirdo, kad ateina, ir vagis pabė́go Gs. Vai kad žinočia, kad tai tiesa, ėjus paėjėčia, bėgus pabė́gčia Mrj. Ir tavo visus neprietelius duosiu pabėgti BB2Moz23,27.
^ Bailus ir nuo zuikio pabėga KrvP(Jnš). Nedžiaukis lig nesugavęs, dar gal pabėgti Sim.
| refl.: Pasibė́kie, dukrele, pasibė́kie, širdele, nuog pijoko bernelio Šlčn.
ǁ pasitraukti, paslapčia išeiti: Sako, ans esąs iš kalėjimo pabė́gęs Grg. Pabė́kig nuog jos, neturėk su ja nė vieno darbo DP108. Nori gražios, bagotos, tai tokios jam pabė́ga (už kitų išteka) Gs.
pabėgtinai̇̃ adv.: Pabėgau pabėgtinai̇̃, nebgrįšiu J.
7. paplūsti, pasilieti: Ašarų versmė pabė́go Brž.
| refl.: Kraujais pasibė́gęs KI251.
ǁ pasilieti per kraštus verdant: Dabok, kad viralas nepabė́gtų Rod.
ǁ patekėti po kuo: Atkelk vatą, bo pabė̃gs vanduo Pc.
8. praeiti (apie laiką): Gadynė šio čėso jau pabėgo N.
9. Dr nutirpti: Ledas pabė́ga N. Važiuok į girią, pabė̃gs kelias (suges nutirpus sniegui) Alk. Jei rogių kelias pabėgs, ratais važiuosim Alv.
10. išnykti, dingti: Sėk nesėjęs tokius miežius, jei jie pabė́ga (neišdygsta arba išdygę nunyksta)! Rs. Nėra mėsos, paisykit, kad nepabė́gtų ir duona Arm. Jau kiaušiniai irgi pabė́go Vrn. Miegai pabėgo Šts. Žiema pabėga N. Plaukai pabėgo (nuslinko) N.
11. išaugti:
^ Iš piemenų pabė́gęs, vaikių nepaginęs Sim.
12. pasvirti, pakrypti: Šitas tvarto galas biskį ant tę pabėgęs Šn.
ǁ refl. pasekti: Jis lenku pasibėgęs Skrd.
13. refl. B, Jnš pasilakstyti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ganykloje antrametės telyčaitės dažnai pasibėgdavo rš. Kad va ta mūsų kumelė vis kaip nepasibėga, taip nepasibėga Upt.
14. atšipti, nudilti: Jau mano žagrė pabė́go Vdžg.
15. nublukti: Pabėgusi kvarba N.
parbė́gti intr.
1. K bėgomis sugrįžti, parlėkti: Aš bėgina parbė́gau namo Švnč. Parbė́ga žirgelis žvengdamas Sn. Žirgužėli, juodbėrėli, o kaip parbėgai tokį kelelį? JD1137.
2. greitai pareiti: Katra nors parbė́kitav pietų virti Grg.
| refl.: Judvi parbė́kiatos atsinešti pietų Grg.
ǁ ateiti (apie laišką, žinią): Parbė́go gromata KI700. Parbėgo slapta žinelė rš.
3. parvykti pabėgus, pasprukus: Jis buvo išvežtas, paskui parbėgo iš Vokietijos Rm. Atidavėm jiem šunį, tas į antrądie parbė́go Gs.
4. atitekėti: Nemunėli, vandenėli, Lietuvos grožybe, kur parbėgi, kur nubėgi su dide linksmybe? KlvD357.
5. parplaukti (apie laivą): Parbėg laivužėlis jūrėms maružėlėms JD302. Ir parbėgo žals laivelis mėlynu žėgleliu KlvD18.
ǁ parplaukti (laivu): Parbėga ventiškiai Šlu.
pérbėgti
1. intr., tr. K bėgomis persigauti per ką nors, perlėkti: Pérbėk per tiltą J. Jau per pirkią pérbėga OG56. Mačiau vilko párbėgtas pėdas Šv. Arkliai pérbėgo per rugius Lp. Kai juoda katė kelią pérbėga – bus bėda (priet.) Pnd.
^ Dar pelė neperbėgo – jau pyksta LTR(Pšl).
2. intr. greitai pereiti: Pérbėgau, pérbėgau per pievas ir pilną kiocį grybų parsinešiau Grg.
ǁ greitai perslinkti: Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis Žem.
| prk.: Karti šypsena perbėga jo veidu J.Marc. Noreika perbėgo mintimis, kas galėtų išspręsti šį klausimą J.Avyž. Visokių madų yr párbėgę Šts. Rimtas, susikaupęs jis perbėgo (peržvelgė) laišką rš.
3. intr. R360 slapta pereiti: Vagis per sieną pérbėgo Gs.
4. intr. pertekėti: Mūsų upeliukas, pérbėgęs per lauką, nueina į plynias Gs. Párbėgąs yra anų prūdas (per jį teka upelis) Brs.
ǁ praeiti, nustoti tekėti: Tvanai būs párbėgę, galės nueiti į miestalį Šts. Ligi pérbėga vanduo, par brastelį nebepravažiuosi Sdk. Vanduo pérbėgo, ir sausa Kp.
5. tr. permerkti, perlyti: Toks didelis lytus buvo, o mūsų šieną nepérbėgo Up.
6. intr. daug nuplūsti, nutekėti: Kraujo daug pérbėgo PnmR.
ǁ nusilieti per kraštus beverdant: Jei tik puodas pérbėga, sriuba negardi Kdl.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kaip ta vasara greitai párbėgo Grg. Visas žiemos laikas perbėgo jam rūpestingai Žem.
8. intr. bėgimu išvarginti, pervargti: Párbėgtas arklys – ir kojos sukumpusios Skd. Párbėgtas arklys įgauna klupikus Šts.
| refl.: Persibėgsi taip bebėgdamas rš. Pársibėgusių kojų arklys Šts. Kai tu, tai jau nepérsibėgsi (nepersidirbsi) niekur Užp.
9. intr. persimesti, išklypti: Grindys buvo párbėgusios, ir ejo šaltis Šts.
| refl.: Pérsibėgusios durys iš senumo J.
◊ vil̃kas kẽlią pérbėgo pasisekė: Jam vilkas kelią perbėgo LTR(Lp).
prabė́gti
1. intr. K bėgti pro kur, pralėkti: Kas čia prabė́go pro langą? J. Prabė́go zuikys pro pat sodą Gs.
2. tr. Raud, Krtn pralenkti: Ana mane prabė́g Mžk. Aš kaip jauna buvau, niekas manęs neprabė́go Kdl.
prabėgtinai̇̃ adv.: Prabėgtinai̇̃ važiuoti (pralenkdami kits kitą) J. Lenkia prabėgtinai̇̃ Vl.
3. intr. greitai praeiti: Prabėgdamà paklausk, kada jie kirs rugius Gs.
4. tr. Šts pamesti, palikti: Paukštis savo lizdą prabė́go Kv. Jau višta prabė́go kiaušinius Stl.
5. intr. pratekėti: Pavasaris pradėjo rodytis, vanduo visur baigia prabėgti Jnšk.
6. intr. pradėti plūsti, prasisunkti: Kap tik akmenį atėmė, tuo prabėgo gyvas vanduo Brt. Užkiuro koštuvis, pienas neprabė́ga Ėr. Viedrai seni – prabė́ga Dr.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kai žiema prabė́ga, tai ir genam Pls. Greitai prabė́go jaunos dienelės Vlkv. Prabė́ga kaip vanduo gyvenimas Btg.
8. intr. praplaukti: Savo laivu su didžiu vėju pro anuos prabėgo Ns1852,1.
9. intr. praaušti, pravėsti: Ką bedarysim, kaip duoną beiškepsim, kad pečius prabėgo Plt. Prabė́go putra Užv. Bulbienę ką tik įpyliau, palaukit, kol prabėgs Šl. Valgysu valgysu – teprabė̃gie biškį karštis (tegu ataušta) Lkv.
◊ daũgel vandenų̃ prabė́go praėjo daug laiko: Daũgel vandenų̃ prabė́go, daugel ko mačiau Btg.
pribė́gti
1. intr., tr. K bėgomis prisiartinti prie ko nors, prilėkti: Jis pribė́go prie manęs J. Katras pirmas pribė́gsiva, tatram ir teks lazda J.Jabl. Bėgdamas vis pribė́gsi galą Ds. Kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave ganysiu KlvD92.
| Taip užsiėmęs darbais, kad tik pribė́gdamas (priešokiais) galiu sodą prižiūrėti Jnš.
| refl.: Vaikai prisibėgdami prašo bobelę rš.
2. intr. pritekėti, prisilieti: Duobė pribė́go pilna vandenio Lp. Šitoj pievoj vis priželia, matai, jon iš visur pribė́ga Ds. Kur ji miegojo, rado pribėgusio kraujo iki kelių MPs.
3. tr., intr. priplaukti (apie laivą): O kaip pribėgsi tėvo dvaružėlį, sustok, juodas laivužėli JD110.
ǁ priplaukti (laivu, valtimi): O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai RD154. Akrūtu prisiiriu, pribėgmi prie kranto, krašto R24.
subė́gti intr.
1. R, K bėgomis susirinkti į vieną vietą, sulėkti: Kas tik galėjo, subė́go ugnies gesinti Grž.
| refl.: Susibė́gę šunes ir pjaujasi Gs. Vilkai gaujoms susibė́go K.Donel. Niekas nesusibėgo stebuklu pasistebėti rš.
ǁ daugeliui įbėgti į ką nors: Avys jau subė́go į tvartą Gs. Keleiviai subė́go miškan J.Jabl.
2. daugeliui sueiti, susirinkti: Į kuopą vyrai subė́go (sugarmėjo) J.
| refl.: Susibė́gdavo pas ją Rd. Visi vaikai prie jo susibėgs M.Valanč. Didžiais pulkais susibėgo jop MP103.
ǁ suskristi: Paukšteliai mano, mano mylimieji! Tai jūs subėgot šiltam pavasarėly iš svetimos šalelės TŽI306.
ǁ susilieti, susijungti; susitraukti: Nebematau skaityti, raidės subė́ga į krūvą Pln. Iš tolo tas raštas visai subė́ga Škn. Subė́go (vienur sutankėjo, kitur praretėjo) sietas – nešvariai skiria [grūdus] Dkš. Mūsų audeklas mazgojant labai subė́go (susitraukė, sušoko) Ktk. Drobė buvo reta, bet kai išvelėjau, tai ir subė́go Pn. Šiai metais nebuvo lytaus – dobilai kuokštais subė́gę Vkš. Antakiai tankūs, kažkaip į vieną subėgo LzP. Pienas subėgo (sukrekėjo) N. Nesubėgęs (nesusilydęs) gerai dalgis būs plovotas Skdv.
| prk.: Per rugiapjūtę subė́go daugiau darbų Lnkv.
subė́gusiai adv.: Subė́gusiai parašyta, negal párskaityti Dr.
| refl.: Skietas buvo susibėgęs, dėl to milas išėjo probrūkšmėtas Šts. Mazgojau suknelę, ir susibėgo (susitraukė) Ds. Tos durys susibėga (susiveria), nestova vieto[je] Dr. Lapūnas su kotu susibėgąs (susieinąs), nuogas P. Daugnoros laukai susibėgo (ribojosi) su klebono sklypais rš. Kaip žemė, taip ir manta (kapitalas) susibėga į nedaugelio rankas A1884,302.
3. SD443 sutekėti į vieną tėkmę: Ir subė́go dvi upelės, suskalbėjo dvi sesulės (d.) Srj.
| refl.: Ties jais susibė́ga du upeliai Gs.
ǁ suplūsti, sutekėti: Iš diendaržio vanduo subė́go į namą (tvartą) Ėr.
| refl.: Ant pievos daug vandens susibė́go KII142.
ǁ sulyti: Smarkiai ėmė lyt, o stogas retas, tai ir subė́go šienas Gs.
ǁ susitepti: Su duona (duonos tešla) subė́gęs drabužis Šts.
4. praeiti (apie laiką): Nesubėgo kelios dienos, iškūlė visus javus BsV337.
5. įdubti: Dantys išbyrėję, veidai vidun subėgę Kp.
6. bėgant privargti: Parvažiuotas, subėgęs arklys Šts.
7. prk. visiems nusitęsiant sueiti: Kaimas stovi pakalnėje, kur subėga du keliai rš.
| refl.: Į Pamarių kaimą veda daug kelių. Bet visi pagaliau susibėga į vieną I.Simon.
8. blogai nusidažyti; įgauti kitą spalvą: Kad subėgta skarelės dažant – kai kur tamsu, kai kur šviesu Ds. Nedėkiat į žlugtį su tais antvalkiais baltų drabužių – subė́gs Grg. Vilnonis džiūdamas subė́ga (spalva pasidaro nelygi) Ds.
pasubė́gti (dial.) intr. daugeliui subėgti: Visi pasubė́go in ūlyčios Lz.
užbė́gti; R24
1. intr. bėgti ant ko, užlėkti: Užbėk ant kalno, ir matysis, kur dega Ds. Javai čion galvijų užbė́gami KI156.
| refl.: Bebėgdami ir nežinodami vietos užsibėgo ant baisios pelkės rš.
ǁ tr., intr. bėgant užtikti, užklupti:
^ Greitasai [nelaimę] pats užbė́ga, tykajam vėjas užpučia Ds. Vilkas bėgiodamas bile ką užbėga B. Nuo vilko bėgsi, ant meškos užbė́gsi Lš.
ǁ tr. bėgant pralenkti: Karalius uždavė su jo bėgikais lenkty bėgti. Kas užbėgsiąs, laimėsiąs Jrk31.
2. intr. bėgomis užeiti kam iš priešakio: Kad karvės gyliuodamos pasileida kur, tai jau neužbė́gsi atsukti Grg. Mum beeinant toliau, tas katinas pavijo, ažbėgo priekin ir neleidžia LTR(Ds).
3. intr. užeiti, užsukti kur: Pro šalį eidamas užbė́k ir pasakyk anam, kad ateitų Grg. Užbė́k rytoj, būs padaryta Kv. Grįždamas iš darbo, jis užbė́go į krautuvę Mrj.
4. intr. užskubėti (apie laikrodį): Mūs laikrodis biskį užbė́ga Smn.
ǁ užtekėti (apie saulę): Šiandie saulė užbėgo anksti Tvr.
5. tr. pavaduoti, padaryti už kitą: Žentas … buvo labai paklusnus ir storojos kožno[je] vieto[je] užbėgt tėvą BM141.
6. tr. uždirbti (bebėgant, betriūsiant): Nei ką jis ten užbė́ga, nei nieko Krsn. Kai bėgi, užbėgi da ką Bsg.
| refl. tr.: Bėga bėga ir nieko iš to neužsibė́ga Skr.
7. tr. užlieti: Katilai atvirė ir užbėgo ugnį Žem.
| prk.: Čia žmogui užsikirto balsas, rodos, ašaros jį užbėgo V.Kudir.
ǁ užplūsti, užslinkti: Kraujas užbėgo, ir nebematyti rakšties Ėr. Čia ne guma, neužbė́ga – įdūrei, ir laikosi skylė Dg.
8. intr. KII212 užplaukti: Garlaivis užbėgo ant uolos ir nugrimzdo prš.
9. intr. susinarplioti (apie siūlus): Kas čia yra, kad špulia ažbė́ga ir ažbė́ga Ds.
10. tr. nuvaryti nuo kojų, nukamuoti: Užbė́gtas arklys Šts. Neužbė́k arklio, toli nenuvažiuosi Šts.
11. intr. atšipti, nudilti: Kietumoj tuojau noragų galai užbė́ga Brt.
12. intr. atsirasti (apie pinigus, uždarbį): Tai už šį, tai už tą namuose vis užbė́ga koks šimtelis Brt.
◊ ant kójų užbė́gti užaugti: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kójų užbė́gus – argi tai pora? Vlk.
užbė́gti tãką užeiti kam iš priešakio: Abromas užbėgo jiems taką M.Valanč. Siuntinys, taką užbėgęs, tarė, jog lietuviai vienu trūkiu eit S.Dauk.
už akių̃ užbė́gti
1. užeiti kam iš priešakio: Užbė́k jam už akių̃ ir paklausk Gs. Prisivijo, užbėgo už akių ir vėl savo kalba Slm.
2. padaryti ką pirma kito: Kam už akių užbėgi, duok pirma pačiam pasisakyti Grž. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą) Brs.
3. pertraukti kalbą: Neturėk mados ažbėgt až akių, kai kitas šneka Skdt.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (55)

dasiplàkti

nuvarinė́ti

privarinė́ti

akis

velnias

įki̇̀lti

parki̇̀lti

praki̇̀lti

suki̇̀lti

pabė́gti