Termino paieška - ir toliau atlikti taip pat

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (78)

nušvil̃pti

Apibrėžtis

1 švil̃pti, -ia, -ė
1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš.
^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.
švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon.
| refl. K.
ǁ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją.
ǁ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ.
| refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts.
ǁ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.
2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdami̇̀ namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt.
^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk.
ǁ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts.
ǁ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž.
3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp.
4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš.
5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm.
ǁ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš.
6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn.
7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm.
^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant).
ǁ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš.
ǁ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn.
^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn.
8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn.
| prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt.
ǁ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531.
9. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr.
ǁ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš.
10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk.
| prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš.
^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb.
11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd.
ǁ pranešinėti, skleisti (paprastai gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr.
12. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv.
13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv).
14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs.
^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk).
15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.
◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.
toli̇̀ švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo toli̇̀ švil̃pia Snt. Toli̇̀ švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.
vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.
1 apšvil̃pti, -ia (àpšvilpia J, Krok), àpšvilpė tr. Rtr, NdŽ, KŽ; N, L
1. švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką: Apšvil̃pti kalbėtoją DŽ1. Studentai išmetė jį į gatvę ir apšvilpė V.Myk-Put. Jos padarė savo karjerą neapšvilptos, be šauksmų ir be sąmyšio rš.
2. šnek. pridaryti nuostolių, aptuštinti: Pijų àpšvilpė (apvalgė) šiti svečiai Krok.
| refl.: Kiek uždirba pinigų, tai pavažinėja po Lietuvą ir parvažiuoja apsišvil̃pęs Krok.
3. Lk, Trg, Lp šnek. apgauti, apmauti: Už tokį nieką didelius pinigus sumokėjai – tai apšvilpė jis tave! Lš. Ar dabar žmonės? Tik nusisuk, apsižiopsok, tuoj apsuks, apšvilps, iš panosės paskutinį grūdelį nudžiaus J.Balt.
| Vaikis apšvilpė (suvedžiojo, prigavo) mergą ir pametė Šts.
| refl. Brs: Tai, matykis, apsi̇̀švilpei su cukriniais runkeliais Vlkv.
4. šnek. apvogti: Čigonai atej[o], àpšvilpė tą moteriškę Kpč.
1 atšvil̃pti, -ia (àtšvilpia), àtšvilpė
1. intr. Š, NdŽ, KŽ švilpiant atvykti.
2. tr. BsMtI28, KŽ švilpiant pašaukti, prišaukti: Atšvilpiau – pargrįžta, pas tilto jau buvo nuejęs Dr.
3. intr. švilpimu atsiliepti: Jei grapuo sušvilpus neatšvilpsi, ryto metą gausi rykščių (apie dvaro panaktinį) Plng.
| refl. Plng: Mes tau švilpėm, o tu neatsi̇̀švilpei Prn. Į mano švilpimą niekas neatsišvilpė rš.
4. intr. su švilpesiu atlėkti, atskrieti: Priešo sviedinys atšvilpė prie pat mūsų apkasų rš. Kaži kas atšvilpia per lauką: švilpt švilpt švilpt švilpt – su didžiausiu vėju LTsIV506.
5. intr. su švilpesiu artėti (apie vėją, viesulą ir pan.): Atàšvilpė [viesulas] nuo žiemių Krs. Ir vėjas kad àtšvilpia in tą namą, sukalioja ir švirkština Dg.
6. labai greit atbėgti, atvažiuoti ir pan.: Nori gaut nuo tėvų [pinigų], àtšvilpia tuojau KzR. Karalius žemaičių atšvilpė su pasiutusiu greitumu J.Šliūp. Trenkė armotos, atšvilpė automobilis A.Vien.
1 įšvil̃pti, -ia, į̇̃švilpė
1. intr. Rtr švilpiant įeiti.
2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti.
3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114.
4. labai greit įbėgti: Įbėgo, į̇̃švilpė kaip viesulas Š.
5. tr. prk. įteigti.
| refl. tr.: Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t., tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia – įsisako Vd.
6. smarkiai įmesti, įsviesti.
1 iššvil̃pti, -ia, i̇̀ššvilpė Rtr, BŽ85; N, K, LL288,296
1. tr., intr. galėti, įstengti švilpti: Dikčiai geri kornetistai, anie moka iššvil̃pti į dikčiai aukštą balsą End. Galiam, sako, ir sylas pamėginti, katras smarkiau iššvil̃ps Žr.
2. intr. NdŽ švilpiant išeiti.
3. tr. BBMik6,16 švilpimu išreikšti panieką, pasityčioti.
4. tr. BŽ166, NdŽ, KŽ išvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, nepasitenkinimą: Žiūrėtojai i̇̀ššvilpė teatro vaidintojus Š. Aš i̇̀ššvilpiau piemenį iš trobos (par švilpimą) J.
5. tr. šnek. pašalinti, išgrūsti: Jis jau nebe pulkininkas ir iš posto seniai iššvilptas rš.
6. labai greit išbėgti, išlėkti, išvažiuoti ir pan.: Jis šoko iš vietos ir iššvilpė pro duris rš. Per kelias minutes i̇̀ššvilpė [bičių spiečius], i baigta Plv. Užuot ėjusi kur nors tarnauti, ji iššvilpė į pasaulį rš.
7. tr. išpūsti, išgairinti: Vėjas gryčią i̇̀ššvilpė Ds.
8. intr. šnek. būti labai greit išeikvotam: Pinigai švilpte iššvil̃pia Šmn.
1 nušvil̃pti, -ia (nùšvilpia), nùšvilpė J, Š, KŽ
1. žr. 1 sušvilpti 1: Kai tryliktą sykį jis nùšvilpė, smarkiai nusigando Vlkš. Kai prie namų prejo, tai kažin kas nuo pečių nušoko, nušvilpė, nusikvatojo, ir nėr nei avelės, nei nieko LTR(Slk.)
| refl.: Leiskit mane ant dvaro tris sykius nusišvilpt LTR(Mrj).
| prk.: Barbėk, senas pūzre, kiek nori, man nusišvilpt ant tavęs (tu man nieko nereiški) rš. Jam į viską pasaulyje buvo tik nusišvilpt rš.
ǁ intr. švilpiamu, šnypščiamu balsu pratarti: Tss! Tss! – nušvilpė per dantis Jonas TS1897,6.
2. tr., DŽ1 švilpimu pranešti, paskelbti: Išeinant [iš miesto] pirmą valandą nùšvilpė Ėr. Londone buvo nušvilpta pora aliarmų rš.
3. intr. DŽ1 švilpiant nutolti.
| prk.: Čia pažadu, čia apsisuku, ir jau pažadėjimas nušvilpė! V.Kudir.
4. tr. NdŽ, Nm, Šts nuvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, panieką: Tą kalbėtoją bežiūrint nušvilpė Grž. Minios išjuoktas, nušvilptas, purvais mėtytas, plaukia jis vienas iš miesto į miestą rš. Genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus J.Marcin.
5. intr. švilpiant nulėkti, nuskrieti: Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn J.Balč.
6. intr. su švilpesiu nutolti (apie vėją): Nušvilpė vėjas, sučežėjo lapai rš.
7. greit nubėgti, nuvažiuoti, nujoti ir pan.: Jis nùšvilpė kaip kulipka NdŽ. Žiūrėk, Tamošius dar nušvil̃pia į miestą Jd. Nušvil̃pk pas dėdę parnešt tabokos Lg. Raitelis kaip vėjas nušvilpė nuo kalno LTR(Sml). Traukinys ir vėl nušvilps laukais S.Nėr. Užsėdo ant arklio ir vėjais kasžin kur nušvilpė A1885,121.
8. tr. šnek. labai greitai padaryti: Aš jai nušvil̃pt (greit nuravėti) tuos daržus galiu Ps.
9. intr. šnek. tolyn nuskrieti: Pakračiau ranką, ir žiedas nuo rankos nùšvilpė Skr. Jaučias kaip užkabino ragais už užpakalio, kaip metė, teip jis ir nùšvilpė Krs.
10. tr. šnek. nusviesti, nukišti: Tų pirštinių nenušvil̃pk, bus geros! Rm. Kur nùšvilpei mano kepurę? Ėr.
11. tr. šnek. veltui išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Nešvilpauk! Tėvas nùšvilpė [turtus], ir tu nušvil̃psi Krs.
12. tr. šnek. nugyventi, nuskurdinti: Buta tėvų surėdyta buvo kaip skleininčia, o sūnus stojo gyventi – i kaip matai nùšvilpė Plt.
| refl. Šts: Tas švaistūnas tai jau visai nusišvil̃pęs Mrj. Tėvas labai gerai gyveno, o sūnus visai nusi̇̀švilpė Grl. Nusišvilpė greitai prastą pačią gavęs KlvrŽ.
ǁ refl. nusivalkioti: Su mergoms pradėjo lakstyt i nusi̇̀švilpė visai Jrb.
13. intr. šnek. vykstant smarkiam veiksmui dingti, išnykti: Starkuos vakar stuba nùšvilpė (sudegė) Gs.
14. pavogti, nukniaukti: Paliko nakčiai kieme [kibirą], ir nùšvilpė Trg. Marškinius nū toros nū̃švilpė Kv. Kad jį kur bala, nùšvilpė kepurę Vp.
15. tr. šnek. suvedžioti, prigauti; plg. 1 apšvilpti 3: Mergę nušvilpė, atmetė ir su kita ėmė draugauti Šts.
16. nusišlapinti: Nusišvilpt mums visiems, koją pakėlus, ant tų tamstos pyliavų, ponas Džiugai J.Avyž.
◊ niẽkais (vė́jais) nušvil̃pti dingti, likti be naudos, be rezultato: Kiek turto vėjais nušvilpia rš. Jų pastangos niekais nušvilpė rš.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Par pirštùs nùšvilpia, nežiūria tavęs [gydytojas] Grd.
1 pašvil̃pti, -ia (pàšvilpia), pàšvilpė K, Š, Rtr, NdŽ; N, M, L
1. intr. K, DŽ1, KŽ kiek švilpti: Garma gyvatės, kaip pašvil̃pia žynys, t. y. lenda, kavojas JI415. Ji liepė pašvilpti į arklio ausį, ir jam iššoko puikiausi rūbai LTR(Brt). Kalba pašvilpdamas Mrj.
^ Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs pašvilpt gali (prastos, menkos) LTsV848(Ps). Pašvilpsi, kaip duonos neteksi A.Damb. Pašvil̃pk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas! (atsikertama gąsdinančiam) Gs. Pašvil̃pk ant žąsų, kad nelestų avižų (nieko nepadarysi, nepabaidysi) LKT168(Grk).
| refl. K.
ǁ tr. švilpiant atlikti melodiją: Pašvil̃pti dainelę NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką švilpti.
3. intr. NdŽ, Varn galėti, įstengti švilpti: Jeigu širdies nebeturia (silpnos širdies), nebepašvil̃pt Slm.
4. tr. J, NdŽ švilpiant pašaukti: Pabėgęs pašvil̃pk vyrus pusryčių Gs. Turu du dantis: vieną šunie pašvil̃pti, kitą košei pakabinti (juok.) Lnk.
| refl. tr.: O tas jauniausis dabar pasišvilpė deimantinį arklį LTR(Erž).
ǁ prk. pasakyti, paliepti: Tau pašvil̃ps – ant vienu piršteliu šokinėsi Trk. Pauliai tai laimė: pàšvilpė va – ir atvažiavo [į talką] Slm.
5. intr. kelti švilpesį:
^ Didžiausias, plačiausias, aukščiausias, greičiausias, lekia pašvilpdamas, pakaukdamas, paūždamas (vėjas) Krok.
| refl.: Vilnys eina pasišvilpdamos rš.
6. intr. būti kurį laiką smarkiai mosuojamam: Tik pàšvilpė kaponė, i nuravė[ja]u burokus Dglš.
7. tr. šnek. greit numesti, nusviesti: Pašvilpė [skerspjūklį] dilgėlėsna rš.
8. greit nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti.
9. pavogti, nukniaukti.
10. tr. šnek. paprastai sustabarėjusiuose pasakymuose kalbant apie situaciją, kai nebegalima nieko padaryti, pakeisti ar pabauginti: Ką jis man pašvil̃ps – bile sykį aš pinigus atgriebsiu Alk. Nieko nebepašvil̃psi, ponas grape Slnt. Nieko nebipašvil̃psi, vaikali, paleidęs balandį iš nagų Vvr. Ka būt[ų] neprilindęs, i pašvil̃pk Krtn. Je, pašvilpk – pamesto daikto nebatrasi Šts. Šiandien aš čia, rytoj – kur Dievas pirštu pamos: algą paėmiau, ir pašvilpk man! J.Balt. Tėvas išėjo su pinigais, o dabar gali pašvil̃pt Jnš. Pašvil̃ps jiem tėvas – išnešė i neataduos Klt. Pašvil̃ps! Gaidys kiaušinį sudės (to niekada nebus)! Alv. [Jeigu būtų buvusi kita valdžia,] būt pàšvilpta (nieko nebūtų gauta) Pkn.
◊ pašvil̃pk i sùbinę (į úodegą Šll, Lkš, į ùžpakalį, per pirštùs) nieko nebepadarysi, po laiko: Daba pašvil̃pk į sùbinę, kai vyžos į sykį (užaugusį sūnų vėlu auklėti) Erž. Pašvil̃pk tu jam dabar į ùžpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti Trg. Pašvil̃pk par pirštùs – tas jau prapuolė, nebgausi Lk.
1 paršvil̃pti, -ia (par̃švilpia), par̃švilpė
1. intr. švilpiant pareiti: Jau ir anas švilpukas paršvil̃pia iš miško Ėr.
2. tr. NdŽ švilpiant parkviesti, paršaukti: Paršvil̃pk iš užjaujo bulbakasius, pietai jau išvirė Dr.
3. intr. su švilpesiu parlėkti: Jiem tep bekalbant klauso – paršvilpia to jo švogerio lazda! LTR(Lzd).
ǁ parskristi: Špogai jau par̃švilpė iš šiltojo krašto Dr.
4. labai greit parbėgti, parvažiuoti ir pan.: Su tokiuo arkliu netruksi namo paršvil̃pt Slm. Iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo J.Bil.
1 péršvilpti
1. intr. praleisti laiką švilpiant: Vėl pradėjo švilpti, vienas baigia, kitas pradeda, taip visose pusėse nutęsdami peršvilpė Žem.
2. intr. šnek. labai greit pervažiuoti: Nu kalno ragelės liuob páršvilpti par visą upę Vkš.
3. tr. šnek. greit permesti, persviesti: Trišakė kaladė ant kiemo buvo, o jis péršvilpė ją par stogą Rm.
1 prašvil̃pti, -ia (pràšvilpia), pràšvilpė Rtr; LL185
1. intr. NdŽ su švilpesiu pralėkti, praskrieti: Keletas šviečiančiųjų kulkų serijų prašvilpė lyguma įvairiomis kryptimis rš. Grumstas pro pat galvą pràšvilpė Skr.
| prk.: Daugybė visokių minčių prašvilpė pro jo smegenis J.Paukš. Visa mano ironija prašvilpė pro šalį, nė trupučio nekliudžiusi rš.
2. intr. su švilpesiu pučiant pralėkti: Viesulas pràšvilpė par apyaušrį, anksti Krs.
3. labai greit, smarkiai prabėgti, pravažiuoti ir pan.: Nespėjau nė sumatyt – tik pràšvilpė pro šalį Slv. Pràšvilpė kaip vėjas su ragėms Dr. Kaip ir perkūnas pràšvilpė automobilis rš.
ǁ NdŽ, Tl, Stč, Sv labai greit praeiti (apie laiką): Praėjo tos dienos, kap vėjas pràšvilpė, kap i nebuvę KzR. Prašvilpė gyvenimas kaip viena diena J.Paukš. Savaitė švilpte prašvilpia rš.
4. lengvabūdiškai išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Tei[p] ūždamas netruks prašvil̃pt viską Jrb. Kap bematai pràšvilpė ūkį, dabar grynas kap misingis Alk. Tąja bjaurybe [degtine] ir namus tuoj prašvilpsi Šn. Prašvil̃pia pinigus, kaip tik ką gauna Šr. Pry ano piningas nepastova, tujau pràšvilpa visus, kiek tik tura Vvr.
| Matyt, našlys – kur nors pačią prašvilpė P.Cvir.
^ Ką tėvai sudėjo, tą vaikai pràšvilpė Krs.
| refl. Ser, NdŽ: Prasi̇̀švilpei, tai dabar pažaliuosi be duonos ir be sėklių Ds. Jis greit ir prasišvilpė: pardavė ūkį ir su Elze išvažiavo į Ameriką rš.
ǁ prk. tuščiai praleisti (laiką): Aldonai pagailo lengvabūdiškai prašvilptų dienų J.Avyž. Visą gyvenimą tinginystėje prašvilpė prš.
1 prišvil̃pti, -ia (pri̇̀švilpia End), pri̇̀švilpė
1. intr. NdŽ pakankamai švilpti.
| refl. Ser, NdŽ.
2. intr. sukelti į švilpimą panašų garsą: O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūkstančia Vaižg.
3. tr. NdŽ, Trk, Šl, Ėr švilpiant prišaukti, prikviesti: Nešvilpk gryčio[je] – velnią prišvil̃psi Sml. Prišvilpk arklį, kad tavi gelbėtų (ps.) Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nei prisišvilpę, nei prisišaukę Rasutės ėmė žiūrėti, kas to mėlyno maišelio viduj K.Saj.
4. tr. pripūsti: Šaltas vėjas prišvilpia ausis rš.
| prk.: Mano vyrelis, kol mane apmovė, lakštingalomis ir mėnesienomis man visą galvą prišvilpė B.Sruog.
5. intr. šnek. labai greit priartėti, prilėkti: O čia Adomėlis ir prišvilpė [šokdamas] su Elze prie brolių J.Balt.
6. tr. euf. prišlapinti: Sriubos prisisrėbsat, a neprišvil̃psat lovos?! End.
1 sušvil̃pti, -ia (sùšvilpia), sùšvilpė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. intr. LL45,314, DŽ1, Dr, Všv, Varn trumpai pašvilpti, švilptelėti: Sušvil̃pt reikėjo, i būtų naję (nuėję) toliau Jrb. Sùšvilpė – šunys subėgo Sd. Kai tik sušvilpė bernas tąj[a] dūduke, pradėjo bėgt iš visų pusių zuikiai LTR(Šil). Gyvatė kaip sùšvilpė, net langai išbyrėjo BM222(Jsv).
2. tr. NdŽ, KŽ švilpiant sušaukti, sukviesti: Švilptè sušvil̃pk šunis, tai subėgs J. Čia pat gyvenam, jeigu gerai švilpsi – sušvil̃psi Šmk. Sušvil̃pk visus pri pietų iš žardienos Dr.
| refl. tr. NdŽ: Saulei nusileidus nereik švilpti, nes velnią atšvilpsi, o gali ir daugybę jų susišvilpti BsMtI28.
ǁ refl. Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Medžiotojai susi̇̀švilpė DŽ1. Kad nepaklystumėm krūmuose, kartas nuo karto susišvilpdavome Šlč. Susišvilpė valkatos rš.
3. intr. pratisai sučiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Volungėlė čia pat į ausį sušvilpė Žem. Ant sausos obelies šakos tupėdamas strazdas (varnėnas) kelis kartus sušvilpia I.Simon. Sušvilpė varnėnas sp.
4. intr. DŽ1, KŽ suūkti: Sùšvilpė, ir traukinys pradėjo važiuoti J.Balč.
5. intr. lekiant, judant sukelti švilpesį: Akmuo sušvilpė ore rš. Povilas šmaukštelėjo botagu. Botagas sušvilpė ore rš. Sušvilpė oras kaip giria vėtroje K.Bor.
6. intr. NdŽ sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją): Sušvilpdavo kamine iš laukų atklydęs vėjas rš. Tasai [ožiukas] kad šoks, tik vėjas sušvilpė, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo LTR(Auk).
7. greit subėgti, suvažiuoti ir pan.
8. tr. šnek. greit sumesti, susviesti: Kiek tik turėjo, visus sùšvilpė Pc.
1 užšvil̃pti, -ia (ùžšvilpia), ùžšvilpė
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Žln žr. 1 sušvilpti 1: Ùžšvilpė, kiškiai sulėkė LKT36(Pv). Zalnierius išėjęs užšvilpė: visi vyrai iš girios parėjo LB218.
2. intr. pradėti švilpti: Apie dvylikę bažnyčioj tik ažušvilpė, ažucypė, ir tuoj vienas grabas atsivėrė LTR(Slk).
3. tr. NdŽ švilpimu užšaukti, užkviesti (ant ko, už ko, pas ką).
| refl. tr.: Užsišvil̃pti pas save NdŽ.
4. tr. NdŽ, KŽ švilpimu nustelbti, nugalėti; geriau, stipriau, garsiau švilpti.
5. refl. NdŽ švilpiant pavargti.
6. intr. NdŽ imti kaukti, staugti (apie stipriai pučiantį vėją).
7. labai greit užbėgti, užlėkti, užšokti: Aš kaip kulipka užšvilpiau už pečiaus TS1901,6-10.
8. tr. šnek. greit užmesti, užsviesti: Tik capt kepurę nuo galvos, švilpt ir užšvilpė ant stogo Ėr.
9. tr. prk. pareikalauti daugiau (didesnės kainos): Jeigu senai mašinai duoda keturiolika [tūkstančių], tai naujai tūkstantį možna užušvil̃pt Slm.

Daugiau informacijos

pašvil̃pti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

ei̇̃ti

Apibrėžtis

ei̇̃ti, ei̇̃na (ei̇̃ti, ei̇̃ta, ei̇̃ma), ė̃jo (ẽjo)
1. intr. (tr.) SD144, R, H judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniu: Einu keliu B. Jis ne ė̃jo, o bėgo DŽ. Vaikai ei̇̃na riešutaut An. Jis eina gultų, medžiotų, šieno pjautų J.Jabl. Nebėr kada ei̇̃na Ds. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria A.Baran. Ėjau ėjau ir priėjau mišką J.Jabl. Variau, bet nej[o] Lp. Ejom rubežių (per valstybės sieną naudos reikalais) Plng. Kasdien ei̇̃davom per tą mišką Pn. Kada [vilktakai] būdavę žmonėmis, eidavę su kitais dirbti J.Jabl. Tai kad ei̇̃na – kiaušinis nuo galvos nenulėktų Pg. Eina koja už kojos – sunku žiūrėti Kt. Jei eini̇̀, tai ei̇̃k ir nepareik Jnš. Kas tę eis – nebėjęs Sdk. Išejom eiti namo ir paklydom Šts. Ei̇̃su, kur akys ves, kur kojos neš Krkl. Namo neisiu ir čia negulėsiu Ds. Kas ei̇̃s ryto ganyt? Rm. Ei̇̃sim namo naktį Kp. Ei̇̃sme, broleliai, namo Ds. Ei̇̃stėt oran? Km. Sakė ans ryto ei̇̃siąs Slnt. Reik man pavalgyt ir ei̇̃t į darbą Pc. Į grybus reikia eiti ankstie Skd. Jau baigdamas eiti sodą išgirdo moterišką balsą rš. Ir buvo tę tau ei̇̃t, kad niekas neprašė Ds. Jau reikia ei̇̃tienai, nebeanksti Ds. Kur dabar aš ei̇̃t (kur man eiti)? Lkš. Ei̇̃na kaip be kojų Vl. Ei̇̃na kaip nesavom kojom Jnš. Ei̇̃na kap girtas Švnč. Eina kap durnius su durelėm Lš. Eina kap vyžus pindamas LTR(Srj). Eimi save rodyt, kitų žiūrėt B. Pirma eimi SD143. Eitù jaučio pirkti Klp. Kur tu eiti̇̀? Skd. Pirma eita du vyru brš. Jūs eitate keliu brš. Tep ilgai eimù ir galo nerandu Lz. Eimù Gaidžiop (einu pas Gaidį) Zt. Ani ei̇̃ma ir ei̇̃ma krūvo[je] visi nuog vienos selos kiton selon Aru38(Lz). Kudėl neimat večeros? Zt. Pasidėkavojęs klausinėja, kur einąs Jrk44. Kad būtum beeinąs buvęs, niekas tau nieko nebūtų sakęs J.Jabl. Žemaitis, jei negali raitas joti, tad velijąs pėsčias beeitąs, nekaip bevažiuojąs S.Dauk. Vakar ei̇̃nant namo lietus pagavo Rdm. Pamaži ei̇̃damas nepavargau Gs. Ei̇̃damas eik (jei eini, tai eik), ko čia dairais! Slm. Keliu ẽjint (eidamas) sutikau ubagą J. Eindamas parpuolė po sunkybe brš. Ar regėjai porą žmonių eidamų̃ Lz. Eidami̇́em vyram prie jaunosios per veselijas reikia dainuoti J. Čia kelelis pėsčių einamas (takas) J.Jabl. Durys visiem ei̇̃namos (visi gali eiti) Pc. Ei̇̃čiau aš sodan Ds. Sėsčiau nuo žirgelio, ei̇̃čiau į darželį LB16. Ei̇̃čiau lauką pažiūrėti, katras vėjas pūtė JV315. Imčia plieno dalgelę, eičia šienelio pjauti LB114. Eičiak (eičiau), kad čėso turėčiak Grv. Mestau tave vandenėlin ir pati ten eitau V.Krėv. Ko pūpsai? Eitai, gyvulius pašertai! rš. Visi ei̇̃tų, kad galėtų Prn. Pasakyk vaiku[i], kad neitų̃ ant šulnį Slm. Ei̇̃tumbe miestan, kad lietus nelytų Dglš. Su džiaugsmu priešais eitumbim Ns1858,2. Ko nepasakei, kad eini uogų – ir aš būčia ė̃jus Slm. Čia mano ei̇̃tas kelias, miškas, eità vieta Š. Čia nesenai žmogaus ei̇̃ta Kp. Jau man ei̇̃tina Kv. Ei̇̃k iš paskos ir sek jį Lš. Ei̇̃k, tinginy, ei̇̃k dirbt, pelnykis viežlybai duoną K.Donel. Eik tu sau, iš kur atėjai! Tat. Ei̇̃k laukan! Grž. Antanai, ei̇̃ka pietų! Slm. Eikai tolyn, panele, eikai tolyn, jaunoji! Ob. Jeigu mūsų sesiulė, eikiẽ dvarelin Ant. Eimè pietų! Slm. Eimè sykį galą Cp. Eimèkit drauge Cp. Eimetè, vyrai, gana! Lp. Emè namo, ką čia žiopsosi Gs. Emèkit pas mus į svečius Alk. Emẽte (einame) lenktynėsan! Dsn. Eiva SD266. Eima, seselės, į aukštą svirną brolelio rengti į kelionėlę JD1174. Eiva, seselė, rugužių pjauti, ne miegužio miegoti JV292. Eivà, sesyte, brolyčio laukti Sch15. Eikiv mudu pro svirnelį JD559. Eikiav, sese, į darželį D32. Eikit vidun J.Jabl. Vaikai, eiktè (eikite) valgyt! Švnč. Eitè (eikite), vaikai, namo! Dglš. Eite manęspi WP69. Eikš į mano namus KBI26. Martyn, ei̇̃kš artyn! (juok.) Ds. Ei̇̃kš, žmogau, eik šen, mokinkis šelmį pažyti K.Donel. Eikše šenai, mergužėle! KlvD27. Eikšę̃, mergele! Mrk. Eikšę̃ čia, ko tę stūksai! Gs. Ei̇̃kšte šen manęspi, jūs vargingiejie KII71. Einỹt gi, ko čia sustojot! Rš. Eikšte artyn ir regėkite Ns1832,8. Vaikai, ei̇̃kšit valgyt! Ktk. Eikšite, pagirtieji Tėvo mano, paveldėkite karalystę SPI6. Na, dabar eikšta šen ir pasivalgykita pietus BsPI102. Eikšę̃te čia – bus daugiau Nmj. Eikšę̃te čia! Gs. Ekšę̃kit, sakau, ar jau negirdit! Grš. Ekšętè (Ekšę̃te), vaikai, duosiu po obuolį! Rdm. Eikšenkite, vyručiai, arčiau! rš. Vaikai, eikšenkit čionai! rš. Ekšę̃kit, ką pasakysiu! Snt. Ekšę̃, duosiu obuolį! Snt. Ekšęnái! Rdm. Ekšeñkit (orig. akšénkit), t. y. vyrai, eikite šiše J. Joni Joni, Miki Miki, … ekšeñkikit, ekšeñkikit! PP23. Vaikai, eikšė̃kit (eikšę̃kit?), eisim kartu Rd. Ekšęnái, ką aš tau duosiu! Rdm. Einkie, Jėzau, neapleisiu tave vieną brš. Einkite, apgarsinkit visur stebuklus brš. Ein seselė dūsaudama JV78. Kur eiti, dukrele, didi vargdienele? KlpD19. Eit bernelis keliu švilpydams KlpD78. Anksti rytą kėliau, vandenėlio ėjaũ JD306. Oi eisiu eisiu, aš čia nebūsiu, čia ne mano nameliai D31. Aš ei̇̃siu ei̇̃siu žalią lankelę … šienelio grėbti JV932. Nemunėly daug žuvelių, ei̇̃sva mudu du broleliu pažvejoti JD952. Eisav mudu, mergel, gulti KlpD21. Ir sutikov mergužytę keleliu beeinant KlvD9. Į laukus ėjus – lengvi darbeliai, namo parėjus – meilūs žodeliai JD919. Eidama šokti staklužes taisė KlvD295. Mažoji seselė bėga pasakyti, kad anos eitum (eitų) brolio pasveikinti JD1542. Eite išeisiu JD110. Ei, bent neeiki, mano dukrele, nustosi vainikėlio JD486. Ei̇̃kel, bėkel (eik, bėk) Šl. Viešpatie, nežinome, kana eisi (eini) DP447. Mes eismi su jaunais ir senais, su sūnumis ir dukterimis BB2Moz10,9. Pagirtas, kursai eiti vardan Viešpaties Ev. Šitai eimè (einame) Jerosoliman DP102. Teji (orig. Tęii) (teeina) maži berneliai manęsp DP485. Nori gi, tai tei̇̃ (teeina), pasbastai po giriai! Tvr. Kas vaikščioja tamsumuose …, tasai nežino, kur ejąs DP510. Gal jis gelbėti alvieną, savęsp entį (einantį) Mž270. Jėzus nustebo ir tarė entiemus paskui save DP73. Ape pavaizdą šių dviejų žmonių, enčių aukštynių bažnyčion Jeruzalės melstisi BPII355. Ejant jiemus ing Jerozolimą SPI195. Ir kad žiūrėjo ing dangų ent (einant) jam, šitai du vyru stojos pas juos DP288. Tau su manimi ent (kaip tu su manimi eisi), ir aš eisiu BBTeis4,8. Dera jumus …, kurie eiste, idant užeitumbite ing Egiptą DP620. Eikig, o jau daugesn nenusidėk DP348. Eikieg mūsump, Jėzau SD29. Eikšmi, Jėzau, apsaugoti nuo koronės didelios PG. Todrin linksmi visi būkim, su piemenimis eikim Mž185. O ėmęs eitumbei namopi DP35. Eidami mokykiat visas žmones Mž24.
| Guluosi, eimi gultų SD91. Vedu pakaičio eisav miegoti Pln. Nesulaukia nė vakarienės, ei̇̃na gult su vištom Jnš.
^ Ne taip eini̇̀, kaip nori, ale kap kojos neša Iš. Ėdžios pas arklį nei̇̃na Grl. Kur eisi, vis save atrasi Sim. Kad tiesiai eisi, visur išeisi Sim. Aklas netoli teeis Sln. Jei bijai vilko, neik nei į mišką NžR. Ei̇̃k akių šviesumu, nosies tiesumu SkrT. Eisi šunim šėko raut Ukm. Ne čėsas kurtą lakint, enti medžiot B. Tai gardumėlis, nors pilvais eik Rdm. Ei̇̃k, vargše, ką tu čia padarysi! Ms. Eikit, vaikaičiai, neduok Dieve tokios gadynės besulaukti M.Valanč. Net anie eina ten (grįžtamasis sakinys) sp.
| refl.: Eikis, mergyte, eikis, jaunoji, vis pagirėliais, vis pamarėliais RD86. Eikis drauge IM1866,66. Aš ten neisiuos, nėr kas ten veikt Mtl.
ǁ intr. sugebėti žingsniuoti: Vaikas neturia metų, o jau ei̇̃na Mžk. Ne kožnas arklys ienose ei̇̃na Pmp.
ǁ intr. trauktis, atstoti: Ei̇̃k nezaunijęs nuo mano biednos galvos! Rm. Ei̇̃k iš po kojų! Ėr. Eik man iš akių! B. Šis atsakė: eik mulki, ne aš, bet tikras Dievas valdo M.Valanč. Eikite nuog manęs, prakeiktieji DP526.
| Naktis ei̇̃t dienai iš kelio KII343.
| prk.: Teeinie sau šalin atminimai, jei jie nemalonūs Vaižg.
ǁ intr. lankyti: Mūsų bernas ei̇̃na pas Oną Rm. O, mes nuo seno geri draugai – in tą pačią mergą ė̃jom Dbk. Tai, kitas, žiūrėk, ei̇̃na penkius metus, ir tai pameta Sdk.
| Visiškai da mergaičgalys, o jau vakaruškos[na] ei̇̃na Dbk. Ar jau eini̇̀ į mokyklą? Jrb.
ǁ intr. ropoti, šliaužti: Žiūrėk, koks vabalas ant žemės ei̇̃na Gs. Ana, kirmėlė ei̇̃na per stalą! Pjv. Gyvatė ẽjo galvą pakėlus, švykšdama Tvr.
2. intr. BPII80 vykti, keltis kitur gyventi: Jis tikrai Amerikon ei̇̃na Slm. Norėdami nuo vaisko išsisukt į Meriką ei̇̃davo Gs. Eimi top, kursai mane atsiuntė, ir nė vienas ižg jūsų neklausia manęs, kur eisi (eini)? DP215. Kiekvienas žmogus nebengiąs gyvenimą šioje pasaulė[je], bet eitąs ing antrą, daug laimingesnį gyvenimą S.Dauk.
3. intr. smarkiai judėti kuria nors kryptimi: Juodas juodas šiandien ežeras. Ir bangos jo tik eina, tik eina rš. Penkios kulkelės pro šalį ejo Plt. Jis kaip ė̃jo nuo stogo, tiesiai ant žemės Vb. Kad vėtra, tai kad ei̇̃tų (virstų) ta stirta! Pc.
| Jos kad ei̇̃na (kyla) iš padūkimo pyragas: supykus maišė Jrb.
ǁ smarkiai bėgti, lėkti: Ei̇̃na avis kaip pastipus par lauką Pc. Kad ei̇̃na par laukus išpūtęs raukus, tai tik dulkės rūksta! Skr. Kad ei̇̃na arklys, kiek tik iškerta Srv. Varpelis užgaudžia, arklys sužvengia ir eina kaip vėjas V.Kudir. Ei̇̃na kaip bieso nešamas Prk. Ei̇̃na kap akis išdegęs Gs. Eina kai eitvaras Sln. Ne tau pavyt, kai jis pasineša ei̇̃t Srv. Pasiuto ei̇̃ti smarkiausiai arkliai, nė sustabdyti nebgal Vvr. Zuikis ėjo ir nuėjo par girią BsMtII42.
ǁ smarkiai pulti, mestis: Ant vanago visos varnos iš vieno eina Vdk. Tei[p] ei̇̃davo špokai į vyšnias, tei ei̇̃davo, kad nuguldavo vyšnią Skr.
4. intr. nesulaikomai slinkti, traukti, plūsti: Ledai upe ei̇̃na DŽ. Medinis tiltas, pradėjus ledams eiti, būdavo išardomas rš. Debesiai tik ei̇̃na ir ei̇̃na – gal ant vakaro bus lietaus Rdm. Ei̇̃na ir ei̇̃na būriais [lietus] Pc.
| Medžiaga neskęsta – eina vandeniu Pls.
| Vėjas ei̇̃t per žemę, per jūres ir per mares KI226. Liepsna tep eina, net ūžia Smn.
| Tiesė kabelius elektrai eiti rš.
| O į vakarus ėjo ir ėjo nesuskaitomi mūsų pulkai A.Vencl.
| Ein saulelė aplink dangų LMD(Švn). Eik, saulele, vakaryn – ilga man dienelė be vakaro, da ilgesnė be matutės NS282. Saulė savo vieta eiti Mž176. Iš girios išjojau, saulė aukščiau ėjo TŽI148.
| prk.: Su karu ei̇̃na nelaimės BŽ56. Taip sopa, net diegliai ei̇̃na Šr. Bėdos vargai ei̇̃na ne miškais, bet žmonių kaklais Rk. Pavasarį kas čia ligų ei̇̃s! Gs.
| Žaidimas ėjo prie galo rš. Mūsų griekai eit per viršų mūsų galvos KlM1701.
ǁ važiuoti, plaukti (susisiekimo priemonei): Traukinys ei̇̃na DŽ. Kap atvažiavau, jau mašina (traukinys) ė̃jo Rdm. Kada dabar ei̇̃s autobusas ant Panvežį? Sb. Ejusiu nauju laivu ar tretįjį kartą ir nuskendusiu Plng. Penkių pasaulio jūrų laivai eina iš Volgos į Doną sp. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti A1884,364. Tąja upe gali šiepis ei̇̃ti KII154. Daug laivų, su penu ir medega tenai beitančių, vėtra ant jūrų sukūlė S.Dauk.
ǁ lėkti, skristi (būriu): Gulbės, gervės, žąsys, paukščiai ei̇̃na Sl. Aure spiečius ei̇̃na, vykit! Rm. Pro mum vienas spiečius ė̃jo Pc. Orlaivių tę – kap amaras ei̇̃na! Kt.
| Šiandie labai bitės ei̇̃na Pn. Bitės ratuotos iš lauko ei̇̃na Pkr. Jei šilta, bitės ei̇̃na oran (spiečiasi) On. Bitės tokio seno aulio nelinksmai eit ir dirb S.Dauk.
ǁ srūti, tekėti: Srauniai srauniai Nemunėlis ei̇̃na JV390. Vanduo viršum liepto ei̇̃na Rdm. Ravai tai kunkulais ei̇̃na Pc. Upė lankom ė̃jo (buvo labai patvinusi) Pc. Kap norėsi, tai nepasgersi – tegu nor tę upe ei̇̃na [degtinė] Lp.
| Mėsą valgydavo su pirštais: tai ei̇̃na par pirštus taukai Kp. Pilnas kaip akis, kad net par viršų ei̇̃na Trgn.
| prk.: Vienas darbas po kito ei̇̃ta viršuo (daug darbų reikia vienu metu atlikti) Dov.
ǁ veržtis: Prasta bačka – alus pro šulus ei̇̃na Slm. Kad betekant medui ir vaškai pradeda drauge eiti, tad vagį reikia užkišti S.Dauk. Gal įsipjovei, kad kraujas iš piršto ei̇̃na? Vb. Iš akių ašaros ei̇̃na Vrn. Seilės iš burnos ei̇̃na ir ei̇̃na, gal ką negero suvalgiau Rdm. Dūmai ei̇̃na iš kamino Upt. Pro plyšį dūmai ei̇̃na Slm. Pro skylelę [virtuvo] garas ei̇̃na Slm. Uždaryk tvartą, sniegas eina Pn. Reik užkaišiot skyles, kad vė[ja]s neeitų S.Dauk. Daryk langą, šaltis ei̇̃na Rm.
5. intr. slinkti (apie laiką): Eina jau ketvirta savaitė J.Jabl. Į pavasarį jau dienos ei̇̃na Grž. Ėjo dienos, ėjo mėnesiai rš. Vis tiek eina gyvenimas – ar mokysiuos, ar tep būsiu Lp.
6. intr. tekėti (už vyro): Katrą tik ims, tó ir eis Trgn. Septynis metus lauksiu: nesugrįši – už kito eisiu LB240. Už Jurgio ei̇̃k – už tokio vyro būsi kaip už mūro Klov. Mergele mano, mano jaunoji, eik eidama už manęs BsO316. O aš nenorėjau už bernužio ei̇̃ti JV191. Neduok Dieve, sesytėle, už bajoro eiti NS1170. Eitų̃ ir Ona už jo, ale tėvai nenoria Slm.
^ Reikia eiti už vedančio, o ne už žadančio PPr228. Jei eini̇̀ į žentus, išsidurk vieną akį, jei į ūžkurius (už našlės) – abi Gs.
| refl.: Ko ẽjosi už vyro, kad netiko? Šts.
7. intr. vykti: Tai puikiai ei̇̃na darbas Sv. Prie Baltijos jūros ir šiaurinių upių ėjusi gyva prekyba ir būdavę dideli prekymečiai K.Bor. Pasiutęs šmukulis (spekuliacija) eita par sieną Vvr. Kitaip pradėjo mūsų istorija eiti po krikšto rš. Senelis kartu su vyrais išsėdėjęs prie stalo, kol ėjo posėdis rš. Kol ėjo karas, žmonės kentė šiuos trūkumus rš. Eit sūdas paskutinis DP2.
8. tr., intr. atlikinėti (darbą, pareigas): Jis tarnybą eina J.Jabl. Savo pareigas ei̇̃ti NdŽ. Jei gaus motrišką (pačią) bėgančią, eitančią, gyvens Grg. Tupikio namuose ėjo apyvoką (ruošėsi) senelė Žem. Kitą savaitę ei̇̃s liuobą Ona Ck. Žygiai eiti Jzm. Papunis apei gyvolius ei̇̃ta Krtn. Į lauką ei̇̃na marti, aš tik po namus Pš.
| Ana darbus ẽjo (dvare dirbo) Švnč. Moters dvarui dienas eidavo J.Jabl. Jos tada buvo dienos einamos J.Jabl. Reikia in dvarą eiti baudžiavą (lažą) ir užmokėti mokestis Rp. Ponams ẽjo lažus Plt. Mūsų ponai žiūrėjo, kad tik kunigystą eitume V.Krėv.
| Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės! Mair. Einù sargybą K.Būg. Ei̇̃davo kaimas pãnaktę (nakties sargybą) Gs.
| Kelionių ei̇̃t nereikia Ėr. Gausiam jau pradėti į dirvą ei̇̃ti Prk. Nemoka įnamystės, darbu eita Ggr.
ǁ intr. bažn. atlikinėti (tam tikras apeigas): Šiais metais Einaras ėjo prie pirmosios komunijos rš.
| Prieg Dievo stalo eiti Q112.
ǁ mokytis: Ką jūs dabar einate mokykloje? J.Jabl. Rūpi kalbos dalykas, einamas vidurinėje mokykloje J.Jabl. Kur dabar tavo sūnus mokslus eina? J.Jabl. Jis Vilniaus gimnazijoje mokslus ėjo rš. Par tiek metų ėjaũ iškalas PP31. Ans eita par knygas, y[ra] didliai mokslus Šts. Tau reikia ei̇̃t už daktarą Ėr. Vienas sūnus ant daktarų ei̇̃na Jnš. Sūnus ant jūrinyko ei̇̃na Brž.
ǁ intr. imtis (kokio darbo): Pasisamdyt sunku, niekas nebei̇̃na Jnšk. Du vaiku dabot – tu par pigiai eini̇̀ Skr. Mano mama ė̃jo į svočias Pc. Jai į bobutes ė̃jo Skr. O kad jie ėjo į kareivėlius JD622. Pryš į kareivius eitant susirgau Plng.
^ Nori mėsos, tai eik pas vilką už berną Lš.
ǁ intr. mesti darbą: Iš tokio gaspadoriaus vis bernai ei̇̃na Rm.
ǁ intr. verstis (kuo): Žemės tingėjo dirbt, už viršinykus (už kerdžių) ė̃jo Ėr. Sudegė viskas, tai ei̇̃na pavargėliaudama Rdm. Esu ir siūdama ẽjusi, bet mašinos siuvamos neturu Šts. Putros ir ubagais ei̇̃damas gausu Plt. Tėvai jau ei̇̃s ant duonos Skr. Ans eina štukoms, darbo neemas Šts. Kad kailinius gaučiau, kukorėliais eičiau (apie vilką) NS37.
ǁ intr. būti (kuo): Sakinio veiksniu eina dažniausiai daiktavardžio vardininkas J.Jabl.
9. intr. veikti, dirbti: Marūnas ei̇̃na kelinta diena Pc. Girnos negerai ei̇̃na Sv. Ar tartokas šiandiej ei̇̃na ar ne? Lb. Storas audeklas – mašina nei̇̃na (nesiuva) Rdm. Per stori siūlai – skietas nei̇̃na Rdm. Kaip sviestu eina dalgė rš. Pjaus mano sūnelis juokuodamas, eis ano dalgelis švytruodamas D42. Kai mašiną gerai sutaisė, tai ei̇̃na kaip perkūnas Jnš. Laikrodis ei̇̃na Pn. Ar radija gerai ei̇̃na? Pgr.
| Jei tik sausų šakų pakiši po puodu, tai tuoj puodas ei̇̃na (verda) Skr. Ar beei̇̃t gyslos (ar muša pulsas)? Dr. Kai varpai ei̇̃davo (skambėdavo), tai ir prie mūsų būdavo girdėt Pgg.
10. intr. sekti, keistis: Išbuvo dešimtį metų, per kuriuos vienas po kito ėjo bent keturi popiežiai rš. Juk metai visiems sykiu ei̇̃na Skr.
11. intr. tęstis, trauktis: Kelias ei̇̃na pagal upę DŽ. Kur ei̇̃t tas kelias? KII340. Vienas [kelias] eina pas mamužę, antras pas bernytį KlvD9. Skersai mūsų kapotinį kelelis ei̇̃davo Pc. Pro juos geležinkelis ei̇̃na Gs. Į žiemius nuo šių gardų ėjo tuščios vietos V.Piet. Prie dvaro ėjo dideliausios pievos Žd. Kalnai ei̇̃t išilgai jūrių krašto KII11. Aplink miestą ėjo mūro siena J.Balč. Išilgai ei̇̃na balti ir raudoni dryžiai Rdm. Per muštynes kaip daviau Vincui į kaktą, tai net dabar ei̇̃na randas Upt. Liūnas buvęs be dugno ir ėjęs kiaurai žemės LTI143. Tai bus rankšluosčiai – raštas eis ąžuolo lapais! S.Čiurl. Abi meliodiji eina labai arti viena kitos Sab. Girtybė, kaip girdėjom pirm einančiam skaityme, tiek nelaimių ataveda sodžiuose brš.
12. intr. tilpti, išsitekti: Kiek ei̇̃na stiklinių į tą uzboną? Jnšk. Žalių rugių ei̇̃na daugiau vogon Lp. Kiek čia ei̇̃s javų į tą maišą? Ėr. Nei̇̃s alus į tą bačką Srv. Keturiolika rąstų eis sienon Alv. Kiek tau ė̃jo apmest (kiek reikėjo siūlų metant audeklą)? Kp.
13. intr. lįsti, smigti: Kalk, kuolas ei̇̃na gerai Jnš. Vinis gerai ei̇̃na į medį Jnš. Toks storas čviekas nei̇̃s šiton sienon Vb. Trys revolverio šūviai buvo per nugarą ėję prš.
| Jau greit ir vištukai pradės ei̇̃t (riedėti) Rdm.
| Sankulas (pelinė duona) nėr ejęs par vėjį, par kretilą, yr su dirsėms Žeml.
14. intr. sklisti, plisti: Per girią toli ei̇̃na balsas Rm. Eina garsas nuo pat Vilniaus Mair. Eina kalba apie tokį svarbų dalyką rš. Dar šiandien patarlė eina LTR. Apie tai liudijo einantys iš jos skaistūs spinduliai rš. Iš mano darželio ramus kvapas ėjo LTR(Ob). Ejo tokia pasaka, o ar tiesa, nežinau Šts. Ei̇̃na rupūžės (keiksmai) iš jo burnos Gs. Kad kalba, rodos, žodžiai patys ei̇̃na Kb. Plačiai po visą žemę eit skambėdams Dievo žodis Mž329.
^ Šunies balsas nei̇̃na į dangų Bsg.
15. intr. turėti (gerą) paklausą, pareikalavimą: Turguj sviestas ir kiaušiniai gerai eina Jnš. Jau kap šiandien voveruškos gerai ėjo, tai tu neklausk! Lkč. Uogos šiemet gerai ė̃jo, bobos užsidirbo Ėr. Nėra einamesnės prekės kaip valstybiniai popieriai rš.
ǁ būti apyvartoje: Sakė, šitie pinigai ei̇̃sią Mlt. Dabar tie pinigai nei̇̃na Nj.
ǁ kainuoti, būti parduodamam: Ka javai ei̇̃na par šimtą, neapsimoka kiaulių šert Jrb. Dabar medžias kokia gi čienia ei̇̃na! Kp.
16. intr. vartotis, eikvotis: Duonos mažai, tai bulbės tik ei̇̃na Pkn. Greit ei̇̃na duona – tik buvo briauna, jau ir nėr Ml. Ne vienas pečius, – malkos labai ei̇̃na Ėr. Po darbo per pietus viskas gerai ei̇̃na Jnš. Per mano rankas pinigai eina kaip vanduo T.Tilv.
| Aš turėjau eitantį pinigą – ką tik pirksi už jį, vis liuob sugrįš atgal Trk.
| refl.: Malkos labai ei̇̃nasi Ėr.
17. intr. nykti, gurti: Rogių kelias eina Grž. Tai ei̇̃na plaukai – pluoštais krinta Rdm. Tų avių vilnos ei̇̃na kap vanduo (plinka) Gž. Linai labai nedrūti – ei̇̃na po mintuvais Alk. Ropės išnokę, sausos – ei̇̃na kap vanduo (byra) Lzd. Trupio šieno nė užgauti negali, visi lapeliai ei̇̃ta šalin Vvr. Mano nagas ei̇̃ta žemėn berubinėjant tus gelžgalius Šts.
| Sermėga ei̇̃ta iš siūlų laukan (irsta) Šts.
18. intr. daryti ėjimą (žaidžiant, lošiant): Jis paėmė visą kaladę, tai dabar man ei̇̃t Jnš. Na, gal einam iš savo mosčių? Alk.
ǁ išrinkti švietalus: Su tokia prasta kvorta nereikia ei̇̃t Skr.
19. intr. Dbk būti leidžiamam, siunčiamam, gabenamam: Ei̇̃na ir ei̇̃na krivūlės (raginimas raštu), kad neštum pinigus Rdm. Dabar ilgai ei̇̃na laiškai Pn. Tie siuntiniai keletą mėnesių eina vienu adresu, toliau kitu Žem. Didesnė dalis kinų prekių perkant ir parduodant eina per tą anglų miestą J.Balč. Per jo rankas viskas ei̇̃davo (apie prekes) Ėr. Ei̇̃na laikraštis BŽ88.
20. intr. būti pelnomam, gaunamam: Jam tas pelnas vis ei̇̃na Pš. Pajamos milžiniškos, iš vienų sodų ir bičių tūkstančiai eina LzP. Jam tada alga ei̇̃s ir namie sėdžiant Pc. Jis tik žiūri, kad jam pinigai ei̇̃tų Gs. Jam pensija ei̇̃na Slm.
21. intr. augti, želti: Šiemet rugiai gerai ei̇̃na Ėr. Tarpiai eina obelė Ėr. Ot nauda (javai) ei̇̃na, net juoda Tvr. Kad tik nukirtai žilvičius, tada jau eina kaip iš pieno Grž. Šiltuose kraštuose kopūstas nesiaučia, neina į galvą rš. Šįmet jau tep samanom nei̇̃na Rdm. Kad jos visas veidas tokiais pampliai̇̃s ei̇̃na Rdm. Bulbės, rūsė[je] būdamos, jau ei̇̃na į lapus Užv. Daigai jau ei̇̃ta į antrus lapus Šts. Čia daržas prasčiau tei̇̃ta Grg. Dobilai garbanoms ẽjo – tokie puiki buvo Plng. Anum ei̇̃ta iš visum šakum žiedai Kl. Apušė ir tapalis leida palaipas, ei̇̃ta palaipoms Šts. Paršas taip gražiai ei̇̃na, kaip iš pieno Dl. Jau mūs paukščiai į plunksnas ė̃jo Gs. Kad pinavijos pradės ei̇̃ti (smarkiai augti)! Skr. Kap ei̇̃s kvieteliai želmenin, žalia rūtelė garbenin, tada atjosi, mano berneli LTR(Kpč).
22. intr. bręsti, nokti: Šiemet visas vasarojus greit ei̇̃na Kair. Ir miežiai jau baigia ei̇̃ti Kair. Ė̃jo ė̃jo dobilai lig rudeniui, užpuolė lietus, ir nenupjovė Ėr.
23. intr. tapti, virsti (kuo): Sukrūs siūlai, į garankštes ei̇̃na Pc. Jei saulė ir mėnuo šviečia sėjant, miežiai ei̇̃s į degulius Šts. Kirvis neema gerai kirtį; eita lenta į skiedrantas Šts. Rugiai eina į dirses pry pelkės pasėti Ggr. Košė kleckais ei̇̃na Grž. Ligonis ar jau sveikyn, geryn eina? J.Jabl. Kalba ėjo kaskart garsyn, juokavimai našyn Žem. Dienos kas kartas eina ilgyn, naktys trumpyn Žem. Mato, kad i tėvų pajamos mažyn ei̇̃na Mžš. Mūsų reikalų eina daugyn rš. Brangyn eimi SD46. Eit liga geryn, kad žmogus piktyn B. Šešėliai ilgyn ei̇̃t KII299. Ant vėju pakabinti lapai [tabokų] kraipos, gend, trūkst ir tamsyn eit S.Dauk. Juo tolyn, juo [dainės] eit retyn S.Dauk. Aš ir pasijutau vis silpnyn ir silpnyn beeitąs TP1880,44.
ǁ leistis (į ką): Kai tik po pilnačiai, pradeda ei̇̃t į delčių, šaltesnis oras darosi Srv. Pykti ir eiti į nekantrybę brš. Vyriškystėn eimu, tampu vyru SD146. Ei̇̃na bobelė atgal (sveikata mažėja) Ėr. O, dabar tai eina į madą (taisosi) tavo darbas Vkš. Eiti į kalbą Šts.
ǁ suteikti (ko): Valgo valgo, o į naudą neina, vis sudžiūvęs Gs. Tos rietynės nė vienam, nė kitam nei̇̃na į naudą Vl. Ėda penimis, ale naudon nei̇̃na Rdm. Jam tas valgis ei̇̃na į kūną Alk. Man darbas ei̇̃na į sveikatą Alk. Gerai valgai, tai ir eini̇̀ lašiniuosan Švnč. Neina kumelė mėson Ds.
24. intr. keistis padėčiai: Jis vis aukštyn ė̃jo (geresnes vietas gavo) Ėr. Mokės gerai, kas metą į aukštesnį atskyrį ėjo M.Valanč.
25. intr. kilti (iš ko), rastis: Kas iš to ei̇̃na? Ds. Nuo dilgynių spaugai ei̇̃na Vdn. Gyvenamųjų vietų vardai, einą iš dvikamienių pavardžių, turi dvejopą galūnę K.Būg. Malda … yra svari …, iš tikros vieros ejanti SE198. Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno Mž382.
ǁ būti kilusiam (iš kur): Mano motyna buvo ẽjusi iš Palangos Plng.
26. intr. Tršk, Kž gyventi, varyti amžių: Kelintus metus eini? J.Jabl. Ona daba jau devynioliktus metus ei̇̃na Pš. Jau septintą dešimtį ei̇̃na mano tėtis Skr.
27. intr. palaikyti (ką, kurią pusę): Jis visada už mane ei̇̃na Gs. Kad jis turtingas, tai visi po juo ir ei̇̃na Srv. Mažai kas su vokiečiais ė̃jo Vlkv. Eimi už ką R373.
^ Priežodis sako – nei po vilko, nei po meškos eidams TP1881,21.
ǁ nepalaikyti, prieštarauti: Nenorėdami eiti prieš savo sąžinę, įmano viską iškentėti J.Jabl. Man liūdna, kad prieš tėvą eit turiu B.Sruog.
28. intr. sektis, klotis, vykti: Kaip eina mokslas jūsų gimnazijose? K.Būg. Kaip gerai mokyklo[je] ẽjo? Klk. Anam ei̇̃ta mokslas, ans y[ra] mokslus Šts. Labai gerai ẽjo mokslas GB81. Kažin ko man korta nei̇̃na Slm. Mūsų Onytei nei̇̃na tos rūtos – pasisėja kasmet daržely, ir vis neauga Jnšk. Bitės jam ei̇̃na Nč. Ejo visi gyvuliai Ml. Kaip ėjo medžioklė? MPs. Jo kalvė[je] ėjo darbs labai gerai BsPI81. Nebei̇̃ta nė vilnų verpimas – šaltà Šts. Visi darbai kaip iš pypkės ei̇̃na Užp. Kaip tau per šią ilgą ir šaltą žiemą ejo? Ns1832,2. Jūs matytumėt, kap jai ei̇̃na rinkt [uogas] Pjv.
^ Kad ei̇̃na, tai ir švilpia Vdžg.
| refl.: Kaip tau ei̇̃nas mokslas? Dbk. Kaip ei̇̃nasi? Dkš. Nesiei̇̃na, t. y. nesiseka J. Jam labai ei̇̃nasi visi gyvuliai augint Brt. Man nesiei̇̃na kiaulės – vis serga ir serga Ldk. Vogtos bitės neinasi gerai Nz. Tinginiui visi darbai nei̇̃nas Lš. Jam ir javai deri, ir pievos želia, ir gyvuliai sei̇̃na BM209. Kam negerai ėjosi gyventi, tas šaukėsi į jį rš. Ei̇̃sis kap ant pieno Gs. Ne kožnam eisis lygiai gerai Tat. Jau kad nei̇̃tis tai nei̇̃tis – ir stubos sudegė, ir arklys krito Vlkv.
×29. (vok. es geht) impers. būti galima, įmanoma: Vinis giliai įkalta, nei̇̃s ištraukt Jrb. Be dantų nei̇̃na gyvent Klvr. Vilkauja visai išsekęs upelis – peršokt ei̇̃na per jį Alvt. Namo nė̃jo parvažiuot Vlkv.
30. intr. būti laikomam, priimamam (kuo): Kitų teisybės ir pasakomis dabar eina J.Jabl. Jam darbas ir tiesa gyvenime didžiausiu menu eina J.Jabl.
31. intr. priklausyti (pagal eilę): Rytoj mano eilia eina ganyt Rm. Kam šiandie ei̇̃na jot nakties? Pn.
32. intr. turėti vietą (eilėje): Pirma visų eina su darbu Vj.
33. impers. praversti, reikėti: Ir jam daug visko ei̇̃na Pn.
34. intr. (ppr. neigiamai) būti nuimamam, išimamam: Bliuzkutė visus metus nuo pečių nė̃jo Rdm. Jam pypkis tai jau niekad nei̇̃na iš burnos Gs.
35. intr. tikti, pritikti: Mes tokie maišyti – galim eiti į zanavykus ir į kapsus [savo tarme] Nm. Į pirmą rūšį eina [grūdai] Plv. Tai eina į mano programą J.Balč. Man valgis nei̇̃na (nenoriu valgyti) Klt.
| refl.: Ingi krupnyką pienas geriau ei̇̃nasi Dv.
36. intr. netekti: Jis jau ei̇̃na iš arklių Šd. Senesnis gyvulys ir iš pinigų ei̇̃na (pinga) Trgn.
37. tr., intr. žaisti, lošti: Ei̇̃ti slinkį Skd. Kai prisišoka, tada ratelio ei̇̃na Mžš. Seniau kadrilių tokį ẽjo Rdš. Vaikai užkaltinio ei̇̃na Antz. Protarpiais degė nuodėgulį, ėjo našlio, aguonėlės ir gražiai dainavo A.Vien. Ei̇̃nam kavotynių Mžš. Vaikai, ei̇̃nam dabar ką nors kita Skr. Pats gubernatorius in jį atvažiuoja, kortom su juo eina rš. Anoj pusėj Dunojėlio du broleliu kortoms ėjo BsO369.
ǁ varžytis, rungtis, imtis: Anuodu ei̇̃ta teismu, nenora susitaikinti Šts.
| Su pagaliais ė̃jom (mušėmės) Skr.
ǁ įsitraukti į varžybas: Vieni ei̇̃na imtynių (imasi), kiti lenktynių BM44. Topelis ei̇̃na su beržu lenktynių [augdami] Pc. Emẽte (eikime) lenktynėsan! Dsn. Tiesiog peštynių eiti (peštis) įsinorėjo rš. Ei̇̃nam veltynių, mėtytynių Kp. Aleksys su meškom ei̇̃na galỹnėn Alv. Eimè imčių̃! Rm. Nebenoriu aš eiti nei imčių, nei lenkčių J.Jabl. Paskui jie eina iš ginčių LB250. Ei̇̃nam muštỹn (mušti kiaušiniais) Alk.
38. intr. imti (apie miegą ir pan.): Šiandie miegas man kad ei̇̃na – pačios akys merkiasi Jnšk. Man jau miegas ei̇̃na – kelinta valanda? Skd. Šiandien taip miegas ei̇̃na – turbūt bus lietaus Pkr. Kaži ko neina miegas Žem. Atsigulus nėjo miegas rš. Man ei̇̃na čiaudulys, ei̇̃na žiovulys Brž.
39. intr. būti linkusiam (į ką): Ji pasiutusiai ant degtinės ei̇̃na (mėgsta degtinę) Gl. Nieks dabar nei̇̃na ant pinigų (netaupo) Gs.
40. intr. (su bendratimi) imti, pradėti: Kur aš ją dėsiu, tą duoną, ei̇̃siu aš ją nešt namo! Pš. Ei̇̃siu aš tau svieto kalboms apsikelti – kad nesulauktumi! Šts. Aš ei̇̃siu tylėti? Už ką? Šts. Ei̇̃siu aš virbais kūrinti, pusskilių turėdama? Nėkados! Šts. Bei̇̃siu aš tau kaitinti arbatą – ko negėrei, kad buvo verdanti? Šts.
41. intr. dėtis (į giminystę): Jie baigia ei̇̃t į giminystę Rm.
42. intr. Prng lakstytis, pasibėgioti: Abi karvės jaučiuos eina Ob. Karvė nei̇̃na jaučiuos, ir gana Kp.
| refl.: Karvė ẽjosi penktõ[je] birželio, zaraz jau bus su teliu Rud.
◊ áitais (áitom Ėr) ei̇̃ti niekais virsti: Tie pinigai tai kaip gyvi – áitais ei̇̃na Slm.
ant pei̇̃lių ei̇̃ti Užg muštis: Čion sens ir jaunas vis lygiai pjaunas, vis eina ant peilelių A1884,258. ×
ant rãzumą ei̇̃ti protėti: Eidami ant razumą … pametė čiužinėjimus BM43.
ant šárkų bažnýčios ei̇̃ti mirti: Jau jis ei̇̃s ant šárkų bažnýčios Rdm.
ant vi̇́eno (vienõs) ei̇̃ti būti pasiryžusiam (ką daryti): Tas eita ant vieno ž. Vienas pasiėmė kirvį, o kitas briauninką ir ė̃jo ant vienõs Skr.
dai̇̃niais ei̇̃ti Sln lengvai įgyti.
didžiù ei̇̃ti išdidžiai elgtis: Kožnas didžiu eina, nor pranešt kitą A.Baran. ×
dỹvais ei̇̃ti stebėtis: Man eit dyvais Šts.
ei̇̃k [jaũ] ei̇̃k; ei̇̃k tù sakoma neigiant ir stebintis: Eik tu, ką tu rasi! Sln. Ei̇̃k jau ei̇̃k, ką kalbi niekus! Grš. Eik eik, niekus šneki! Rš. Eikit eikit, nė taip buvo, nė ką, – žmonės daug ko prikalba Brž.
ei̇̃k jaũ bañ ei̇̃k; ei̇̃k tu keik. sakoma sustiprinti epitetui, reiškiant nesutikimą: Ei̇̃k jau ban ei̇̃k, avinai (tikras avinas)! Š. Eik tu, beproti! Ms. Eik tu, blusiau (žalkty, išgveraburni)! Ds. Eik tu, malagi! Slnt.
ei̇̃k tù (su kuo) sakoma lyginant ir stebintis: Kam verta buvo, o dabar šilkuos čiuža, ir ei̇̃k tu su ja! Slm.
ẽžiomis ei̇̃ti valiūkauti, neklausyti: Tas vienas berniokas, ir tas ei̇̃na ẽžiom Rgv.
galvomi̇̀s ei̇̃ti Vkš dūkti, šėlti: Visi jie ten tik galvom ei̇̃na Alk. Nustokit jūs galvõm ei̇̃ti! Grž. Tie vaikai, vieni namie pasilikę, galvõms ei̇̃na Jrb.
į gai̇̃lesį ei̇̃ti imti gailėtis: Ẽjo į didelį gailesį, kad pamatė sergantį Plng.
į gálvą ei̇̃ti svaiginti: Stiprus alus – ei̇̃na galvon Slm. Dėl ko gėrimas jauniems į galvą, o seniems į kojas eina? rš.
į grąžtùs ei̇̃ti I.Simon šėlti, pykti.
į padaukùs ei̇̃ti; R105 niekais virsti.
į pakálnę ei̇̃ti
1. Pgg senti.
2. Vn mirti.

į prõtą ei̇̃ti protėti: Tai žmogus – neina į protą, ale iš proto kraustos Srv. Kada gi Saulius pradės eiti į protą? Vaižg.
į rañką ei̇̃ti sektis: Man arkliai tai ei̇̃na į rañką, o karvės ne Skr. Viskas ei̇̃na rañkon Kp.
į savè ei̇̃ti sveikti, taisytis: Po ligos baigia ei̇̃ti į savè Šd.
iš čiùro ei̇̃ti Mrj žaisti gaudynes.
iš di̇̀džio ei̇̃ti išdidžiai elgtis: Jie labai iš di̇̀džio ei̇̃na Alk.
iš galvõs ei̇̃ti
1. Gdr kvailėti: Tu iš galvõs ei̇̃ni visai Tj.
2. užsimiršti: Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai rš.

iš kẽlio ei̇̃ti išsilenkti (vengiant ko): Aš kažin kur jam iš kelio eisiu Rdm.
iš prõto ei̇̃ti kvailėti: Povilai, tu eini iš proto SkvApD26,24. Karalius iš gailesio einąs iš proto MPs.
jáučiuose ei̇̃ti galynėtis: Mes jaučiuosa ẽjom Lp.
kai̇̃p ei̇̃t visi iki vieno: Nūnai visi kap ei̇̃t nuvažiavo turgun Nč.
katinai̇̃s ei̇̃ti Rt užsikabinus už kaklo apynasrių pavadžius rėpla stengtis vienas kitą nutraukti: Piemenys miške katinais eina Ėr.
katinuosè ei̇̃ti Lš galynėtis.
kẽliais alkū́nėmis ei̇̃ti sunkiai dirbti, turint mažai sveikatos: Dirbu kiek galėdamas: keliais alkūnėms einu Erž.
keliù nei̇̃ti būti sugedusiam: Ant senystos dantes neina keliu Ck. Tavo razumas ne keliu ei̇̃na (tau trūksta proto) Arm.
kreivai̇̃s keliai̇̃s ei̇̃ti Ėr blogai elgtis, gyventi.
[krỹžiaus] keliùs ei̇̃ti
1. Pn bažn. tam tikras apeigas giedoti.
2. labai vargti, kankintis: Su tais bekonais, kol priduoda, žmonės kryžiaus kelius eina Rm.

kū̃nas ei̇̃na pagaugai̇̃s Prl darosi baisu.
laukai̇̃s ei̇̃ti
1. vėjavaikiškai elgtis: Iš jo geras vaikas nebus – jau laukais eina Alv.
2. kvailioti, iš proto eiti: Tai jų Petrui vė su nervom negerai – laukai̇̃s ei̇̃na Klt.

laukañ ei̇̃ti euf. tuštintis: Ar ligonis ei̇̃na laukañ? Pn.
netiesiù keliù ei̇̃ti blogai elgtis: Tai tik man širdį sopa, kad mano vaikas netiesiu keliu eina Ut.
nùgara ei̇̃na pagaugai̇̃s Kt darosi baisu: Šuva kad kaukia – baisu klausyt, nugara pagaugais eina A.Vencl.
nuo rañkos ei̇̃ti sektis: Kai jau darbas neina nuo rankos, tai nesmagu nė dirbti Žg.
padaũkais ei̇̃ti
1. Vlkv valkiotis, trankytis.
2. Gž, KzR niekais virsti.

padrikõm ei̇̃ti Jnšk krikti.
paipari̇̀bais ei̇̃ti Ms niekais virsti.
pakálkomis ei̇̃ti
1. J trainiotis, valkiotis.
2. Vkš niekais virsti.

pakal̃niuo ei̇̃ti
1. Šv smukti, nusigyventi.
2. Kl senti.

pakalstomi̇̀s ei̇̃ti Šts šlaistytis, dykinėti.
palparỹbais ei̇̃ti
1. J dykinėti.
2. Sd niekais virsti.

pei̇̃liais ei̇̃ti muštis: Jų vaikai peiliais eina Ėr.
per ausi̇̀s ei̇̃ti kelti nemalonų klausos jutimą: Užsuk radiją, per ausi̇̀s ei̇̃na Ėr. Aš gal sirgsiu – tik ei̇̃na per ausi̇̀s Rdm.
per kū́ną ei̇̃ti imti (baimei, išgąsčiui): Išgąstis man ė̃jo per kū́ną KI417.
per kū̃ną ei̇̃na pagaugai̇̃s; rš šiurpas ima.
per ši̇̀rdį ei̇̃ti skaudinti: Žodis man per širdį ėjo Ns1833,1. Jis apsakė labai per širdį ei̇̃nantį žodį KI64. Ir eit jiemus tas žodis per širdį BPI95.
piestõms ei̇̃ti priešintis, nesutikti: Ta boba piestum̃s ei̇̃na – negal susitarti Krž.
plačiai̇̃s keliai̇̃s ei̇̃ti Dr nedorai elgtis.
po akių̃ nei̇̃ti nesisekti: Nei̇̃ta po akių̃ žmoguo, i gana Vvr.
po padaũkais ei̇̃ti Gs nešdintis.
põnais ei̇̃ti dykinėti: Pusė brigados põnais ei̇̃t Gršl.
prie kártės ei̇̃ti Ggr samdytis.
prie širdiẽs ei̇̃ti tikti, patikti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina rš. Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina I.Simon. Tai eit prie širdies KBI55. Neita pri širdie ta meisa Dr. Jokūbui tas prypuolis su pamokslu gan ejo pri širdies, rados truputį geresnis M.Valanč. Motinos kalba jam prie širdies nėjo LzP.
rankà ei̇̃na sekasi: Man tavo rankà nei̇̃na Ėr. Man gyvuliai ei̇̃na rankà Nč. Avys ranka neina, nesekas Šts.
rañkomis ei̇̃ti stumdytis: Susimildamas, tik prašom rankom neit Slm.
sàvo gálva (žarù) ei̇̃ti savavališkai, pagal savo išmanymą elgtis: Jis nieko neklauso, eina savo galva Ėr. Ei̇̃na savo žarù Ds.
si̇́enomis ei̇̃ti
1. dūkti, šėlti: Palik vaikus vienus, tai si̇́enom ei̇̃na Gs. Šerk kiaules greičiau – ūža, sienoms eina, negali klausytis Rs.
2. apie labai bijantį: Gavo džabos, kad sienoms ejo iš baimės Šts.

stulpù ei̇̃ti gerai augti, vešėti: Javai tie stulpu eina Pls. ×
svi̇́etą ė̃jęs daug patyręs: Ans y[ra] žmogus svi̇́etą ẽjęs Šts.
šaliñ ei̇̃ti mirti: Tas jau eis šalin Vvr.
šónais ei̇̃ti svirduliuoti (girtam): Privaišinu, kad eita šonais Ggr.
už niẽką ei̇̃ti darytis, būti netikusiam: Du vaikai už niẽką ei̇̃na, tėvam labai širdį skauda Ėr.
viršuõ ei̇̃ti kamuoti: Ei̇̃na žmogaus viršuõ senatvia Mžk.
viršum̃ ei̇̃ti pulti: Supykęs jautis eina viršum ant žmogaus Jnš.
žemỹn ei̇̃ti stipti: Jau antroji kiaulė ei̇̃ta žemyn Slnt.
žiniojè nei̇̃ti nesisekti: Man tas pjovimas nei̇̃n žiniõ[je] Brž.
antei̇̃ti (ž.)
1. intr. užeiti, užlipti (ant ko): Antẽjo ant tilto Tl. Antei̇̃k ant klėtės Vvr.
2. intr. užslinkti: Perkūnija antei̇̃ta KlvrŽ. Antẽjo smarkus būrys lytaus Šts. Bet šaltis tuo kartu tiktai tokią terionę tedaro, kad jis anteis didžiai veikiai po praejusios šilimos S.Dauk.
| Pieva potvyniais anteita Ggr.
| prk.: Ant visos Balkanų pussalės antėjo tamsi naktis rš. Antẽjo pikta mislis Vvr.
ǁ daug atsirasti, užplūsti: Dabar meisa atpigo, žąsys yr antẽjusios Krtn.
3. tr. pasivyti: Jį pamatęs antejaũ ir pasakiau, kad nevėluotųs Klp. Aš aną antejáu pas mišką KlvrŽ.
4. tr. atrasti, aptikti, užklupti: Antei̇̃ti aną vieną, t. y. antkumpti netikėtai J. Paklydau – nebanteitu durų Šts. Buvau palikęs peilį pievo[je], bet vėl antejáu Grg. Antejáu gyvatės lizdą Vvr. Antejáu katės vaikus Skd. Traukdamys par girias, kame anteję, kiemus tus sudegino S.Dauk.
5. intr. užslinkti kariaujant, okupuoti: Ilgainiui teutonai tus erulius, tenai gyvenančius, antejo ir jus nuvergė S.Dauk. Jau buvo vokyčiai antẽję Pln.
6. intr. Brs užeiti viršaus: Kas pūras sėtuvė[je] antei̇̃ta Vvr. Gal ten kokia viena antra stiklinė [pieno] ir antei̇̃na ant gorčiaus Plt.
ǁ būti pelnomam: Antẽjo keli šimtai pelno Varn.
7. intr. apimti (apie miegą, ligą): Antẽjo miegas Šts. Antei̇̃ta galva skaudėti ir pareita Šts. Antẽjusi yr toki liga, tokie aptekimai niežais Šts.
◊ vélnio pė́das antei̇̃ti paklysti: Eitu neitu, nebrandu galo, matau, kad esu antẽjusi vélnio pė́das Šts.
apei̇̃ti; SD196
1. tr., intr. einant aplink apsukti: Daržą apei̇̃ti K. Buvo didelis miestas, per tris dienas apeinamas rš. Apėję aplinkui, pamatėme beužlipančius Blv. Aplink rugius apejom Vkš.
| Apei̇̃namas pušynas (nedidelis) Rd.
^ Drūtas vyras – tokio neapeisi, nei raitas neapjosi KrvP(Al). Apeinamas kai giros kubilas Sln. Pabambsosiu, tegul kruopos apie bambą apei̇̃na Ds.
ǁ tr. einant išsilenkti, nekliudyti: Nė vieno medžio jie neapeina, nepakrapštę jo luobo P.Cvir. Reikia apeiti priešo sparną rš. Dvarą iš tolo apeik – daug bėdų išvengsi LTR.
2. tr. einant daugelyje vietų pabuvoti, iš eilės pabūti, apvaikščioti: Apėjaũ kelius sodžius rasodos beieškodama Rm. Jis apėjo visus namus, ir viskas jam labai patiko J.Balč. Mes apėjom daug žemelių, matėm visokių mergelių KrvD167. Gal bus laiko, tai apeisim miestą, apžiūrėsim Jnšk. Apei̇̃k gyvulius perkilnot Gs. Apeinu visas parapijos vestuves rš. Tai daug apei̇̃ta vakar Pl. Svietą apėjau Mž435.
| prk.: Ji visokius mokslus apẽjus Lp. Aš su liežuviu visur apeinù Ėr.
^ Mažas susirietęs diedukas visą svietą apei̇̃na (pjautuvas) Lš.
3. intr. apslinkti aplink: Apeiki, sauluže, aplinkai oružį JV637.
4. intr. apsitraukti, aptekti: Visas jau dangus dūmais apė̃jo Šd. Visa bala [v]andeniu apẽjus, nepereisi Tvr. Kap užpyksta, tai net akys krauju apei̇̃na Rdm. Kad tu ežeru apei̇̃tum! Krž.
5. intr. apaugti: Mūsų rugiai šiemet varputėms apẽjo Krž. Visi daržai žole apẽ[jo] Dkšt. Pievos apẽję kadagiais Lkv. Avižos apei̇̃na rūde Šts. Ežeras liūnais ir viksvomis apėjęs rš. Veidas šašais apẽjo Up. Mūsų vaikas taip bjauriai apẽjo Up.
| Širdis apėjo taukais rš. Kriuksi taukais apėjusi kiaulė rš.
6. tr. apruošti, aptvarkyti: Jau apẽjo ruošą Dgl. Kol apeini̇̀ gyvulius, ir sutemsta Rdm. Žiemą kas darbo – gyvolius apei̇̃ti, į medę važiuoti Plt. Bėda, kol tokį pulką vaikų apeini̇̀ – pavalgydink juos, apvilk Trgn. Eini̇̀ eini̇̀ žmogus, kol viską apeini̇̀, ir ant kojų nebepastovi Srv. Ji jau man visą žygį apei̇̃na (apsiruošia) Vkš. Mergė žygiams apei̇̃ti Šts. Jis vienas visus darbus apei̇̃na Lš. Viena iš mergių namus apeina, o kita audžia rš. Apejaũ viena visą apydairą Rdm. Būdavo tiek daug svečių, kad šeimininkė vos galėdavo juos apeiti rš.
| refl. tr., intr.: Ar jau apsejai rytinę ruošą? Krd. Kol apsejaũ, tai ir sutemo Arm. Jeigu viską apsejai̇̃, tai grįžtam namo Dgl. Pirma reikia apsei̇̃t, o paskui eit valgyt Arm. Palūkyte jūs, berniukai, aš visą ką apseisiù, eisiu ir aš tada Tvr.
7. tr. rasti, aptikti: Apejaũ girio[je] gerą ąžuoliuką Erž. Tokius gerus ratus apėjaũ, tik neturiu pinigų nusipirkt Vb. Aš čia apėjaũ labai daug uogų Ssk. Aš apėjaũ, kur gaspadinė laiko medų Rdm.
8. intr. apsivynioti aplink, apimti: Juosta tris rozus apie mane apei̇̃na ir da galas atlieka Rdm. Taip nusipenėjai, kad net diržas nebeapei̇̃na Slm.
9. tr. įveikti, nugalėti: Aš jo neapeinù, jis stipresnis už mane Ut. Tu tokio mažo neapeini Mlt. Anas tave jau apei̇̃na Pls. Paėmė tokią smarkią marčią, kad nė pats vyras jos neapei̇̃na Brt. Šitas mažiukas gaidžiukas viso kiemo gaidžius apei̇̃na Rdm. Kap suskovė, tai dėlto didesnis mažesnį greičiau apẽjo Vrn. Mūsų veršis apẽjo jų veršį Dglš. Bematant aš tave apeisiù (aplenksiu, apjuoksiu) Ds. Rugiai kviečius apė̃jo Skr.
ǁ pralenkti: Jis jaunesnis, bet brolį apei̇̃na visur – ir kalboj, ir darbe Mrj. Vienas mitrus šimtą tinginių apei̇̃s Ob. Ant darbo jo tai jau neapeisi – reta tokių An.
10. tr. apgauti, apsukti: Jis gudrus, ale ir aš nekvailas – vis tiek aš jį apėjaũ Jrb. Tėvą sunku apei̇̃ti, gudrus Ll. Jis ir patį velnią apei̇̃na Svn. O, jis brolį keliom eiliom apei̇̃na (sumanesnis už brolį) Kt. Anos neapei̇̃si – yra keturioms segta Šts. Reikia gero vagies, kad vagį apeitų On.
11. tr. papirkti: Jis teismą apẽjo, pinigais užpylė Rs.
12. (l. obchodzić się) refl. J išsiversti: Žmogus be žmogaus neapsei̇̃na Bsg. Šiemet darbo nedaug, tai nieko nesamdysim, apsiei̇̃sim ir taip Snt. Gali neateit – apsei̇̃sim ir be tavęs Št. Aš galiu be jo apseit, o jis be manęs negali Lš. Nieks be kitų pagalbos negalės apsieiti M.Valanč. Apsieimi be to SD196. Nė vienos dienos neapsei̇̃na be lietaus Rk. Jis su penkiais litais per visą mėnesį apsei̇̃na Lš. Mes ir be kirvio apsei̇̃nam Ds.
| Jis vienu išgąsčiu apsiė̃jo BŽ331.
| Apsieimi gerai, viso pilnas esmi R290.
^ Apsẽj[o] vėžys be akių, apseisiu aš be tavę Rod.
ǁ refl. įvykti: Be mano tėvo neapsieidavo nė vienos vestuvės rš. Gėrimas be pasigėrimo neapseina Sz.
13. (l. obchodzić się) refl. J, Rmč elgtis: Ji labai švariai apsei̇̃na Lš. Jis gražiai apsiei̇̃na žmonyse Žsl. Jis svečiuose gražiai apsei̇̃na Mrj. Nemokame katės gerbti, apsieiname su ja kaip pamotė su podukre Blv. Ir šiurkščiai su juo apsieit SPII57. Gailiuos, jogei neapsiėjau pagal apšvietimą, dabar man duotą brš. Žinai gerai, kaip [ponas] … su vargdieniu žmogeliu apsei̇̃davo BM25. Su visais meilingai apsieikime brš.
ǁ refl. gražiai sugyventi: Su žmonėmis apsieitąs – vyras kas vien reikiant Dr. Su Jonu vis būtume apsė̃ję (susitaikę), tik tos bobos viską sugadino Gs.
^ Su žmonėm apsei̇̃si – visur nueisi Jnš.
14. (sl.) refl. kainuoti, kaštuoti: Kas brangiai apsei̇̃na, už dyką nedalijama Vj. Kiek kasmet apsieisiąs jų remontas? rš.
15. tr. suvartoti, sunaudoti: Jūs labai greit apẽjot pyragus Trgn.
16. tr. sumušti, sudaužyti: Vaikas kiaušinį apẽjo Grv.
| refl. tr.: Apsejo kumelę, ir išsimetė Dkšt. Nejok greit, da arklį apseisi̇̀ Ml.
ǁ užmušti: Jau vieną gaidį apẽjom Arm. Aš itą kiaulę vis vientara apeisiu kada kalvek Arm.
| refl. tr.: Savo arklį apsẽjo Slk. Apsejo vištą Dkšt.
ǁ refl. tr. sugadinti: Žiūrinėjai laikrodį, kol apsejai̇̃ Vdšk.
| prk.: Jis man vaiką apsejo su savo tokiom kalbom Dglš. Gana jau vieną vaiką apsejai̇̃, kito nenorėk Trgn.
17. (l. obchodzić) intr. Tvr kelti rūpestį: Jam tavo bėdos neapei̇̃na Mrk. Aš tai bijausi, o jai nieks neapei̇̃na Gs. Kas man apei̇̃na apie jo reikalus! Alv. Kas tau apei̇̃na, ką aš geriu! Dkš. Kas jam apei̇̃na apie mane, tegul tik savęs žiūri Mrj.
| Gali čia stovėt tie baldai – jie man nieko neapeina (netrukdo) Lkč.
18. refl. pasisekti: Šį kartą apsiėjo man laimingai rš.
19. tr. Šmk apvaisinti: Jautis karvę apejo Pln. Geras jautukas būtų, karves apeitų Užv.
| refl. R117: Kūginės avys apsei̇̃ta tik su geru avinu Šts. Du kuiliu, kiaulėms apsieiti tinkamu, tur parduoti LC1889,12.
◊ keliùs apei̇̃ti Skd sunkiai dirbti, vargti.
širdi̇̀s apė̃jo
1. pasidarė bloga, silpna: Kad davė į pilvą, ir širdi̇̀s apẽjo Slnt. Kažkas širdi̇̀s apẽjo nu to saldumo Kv.
2. pasidarė skaudu, pikta: Kai pagalvojau apei visus anų darbus, širdis apejo Krž. Apei̇̃na širdi̇̀s, ugnis leka iš akių, bet viską numanau Šts.

ši̇̀rdį apė̃jo
1. pasidarė pikta: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėti, ir gana Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį Dl.
2. gailestis apėmė: Kai pamačiau vaiką mušant, man ši̇̀rdį apẽjo Šauk.

ši̇̀rdį apei̇̃ti užgauti: Su tokia kalba jis man tik ši̇̀rdį apẽjo Varn.
širdi̇̀s apei̇̃na kraujai̇̃s pasidaro pikta: Man net ši̇̀rdis kraujai̇̃s apei̇̃na, kai jis taip šneka Pc.
atei̇̃ti intr.
1. H einant priartėti: Atei̇̃na pas mane Lp. Ateit svečias B. Ateisiù katarą dieną Str. Kai aš atėjaũ, jis jau buvo išėjęs BŽ203. Jau ji tenai atė̃jo ne su gerumu Skr. Kiek buvo atė̃ję žmonių į talką? Sml. Ana vakar būt atejus Lz. Aš atei̇̃siu pas tave K. Tas tik laukęs savo draugų ateinančių Jrk18. Čia karvės atei̇̃ta Pc. Naktį vagių ateita, klėtis išplėšta J.Jabl. Girdėjau atei̇̃siant ir tetulė mūsų aplankyt Ds. Prašom daugiau nebeatei̇̃ti Rgvl. Aš atei̇̃čia ir naktį, jei reikėtų Pn. Ateitų tavo globos lūgoti S.Dauk. Kol subatos vakarėlį n'atėjai̇̃, n'atėjai̇̃? Čb. Ir sutikom tris sesytes kelužiu ateinant KlvD9. Eimi ir ateimi jūsump DP235. Ateimi į vidų R200. Išvydę greitai ataėjo PK154. Vardan pono ateisi (ateini) Mž161. Nei vieno savęsp atenčio netremia SE168. Jei kas trokšta, teateinie pas mane ir tegul geria Ev.
^ Kada gi avižos an žąsiną atẽjo? Trgn. Atei̇̃s ožka prie vežimo! Bsg. Ateik belaukiamas, išeik bemylimas B. Atejau neprašoma, išeisiu nevaroma Kl.
| Kad tu į budelio rankas ateitumbei! B.
ǁ Lz pareiti: Iš Vilniaus pėsčias gi atėjaũ namo Gdr. Atẽ[jo] namo ir atagulė Dglš.
2. atvykti: Iš dangaus ateimi aukšto Mž183. Būkite šičia, iki mes vėl jūsump ateime BB2Moz24,14. Išvys Sūnų žmogaus atajentį debesyje SPI1. Ko norite? Ateisiu gu jūsump su rykšte arba su meile Bt1PvK4,21. Ir jam atent, turės visi žmonės keltisi BPII188. Pagirtas būk ateinąsis vardan Viešpaties NTMt21,9. Ar tu esi ans ateisiąsis arba ar kito lauksime? NTLuk7,19. Teip atentyji dvasia visą apvilsta dūšią DP251.
| prk.: Norint tu bijais …, mirtis tačiau ateis DP583. Teateinie tavo karalystė NTMt6,10. Visi tie daiktai ateis and tos giminės Ch1Mt23,36.
^ Pinigų kalno neradom ateidami (gimdami), neimsim ir išeidami Sim.
3. atslinkti: Lietaus atei̇̃na, dėkit šieną Rm. Vėjas kur nor pučia, ir tu girdi jo ūžimą, bet nežinai, iš kur jis ateit ir kur jis nueit prš. Kaip man bus, jei didis sniegs ateis? Ns1832,2.
| prk.: Veikiai ateis galas gyvenimo jo DP583.
^ Kas praėjo, tas nebateis Sim.
ǁ atlėkti, atskristi (būriu): Paukščiai oro ateit ir gyvena ant šakų jo Ev. Mano broliui atẽjo bitės (spiečius) Trgn. Žiūriu – ateina ateina par lauką didžiausis spiečius Pš.
ǁ atvažiuoti, atplaukti (susisiekimo priemonei): Kada ateina traukinys? Pn. Ana, traktorius atei̇̃na Rdš. Atei̇̃na laivas Rk. Ei atei̇̃n atei̇̃n trys laivužėliai par didį Nemunėlį JV1049. Eiva, broluži, į pamaružę, ateis juodi laivužiai JV338.
ǁ atitekėti: Upė atei̇̃na nuo Erzvėto (ežeras) Tvr. Aptekà (upė) atei̇̃na nuo Lėno ežero Rm. Ulmas atei̇̃ta nu Pakalnės (kaimas) Rsn.
ǁ prk. priartėti prie kokios nors ribos: Mūso karvė jau atẽjo į tris lyterius Skd.
4. atslinkti, būti (apie laiką): Jau vakaras atei̇̃na Ėr. Ateit žiemelė, šalts rudenelis D48. Ei ateis ateis šilts pavasarėlis, išauš gražios dienužėlės JD454. Atei̇̃s naktis, gausiu pailsėt Lg. Kaip tik atėjo gaidžiai, tas velnias prapuolė BsV314. Palik darbą ateinančiai dienai Rdž. Tai atė[jo] laikas – skiltas perėtas (kiekvienas) mokinasi Dkš. Cigonkos iš rankų ir akių būrė ir ateinančius daiktus žmonėms ževernojo Rp. Ant atẽjantės vasaros atvažiuos ans, ant atẽjančio meto padirbs J. Atenčius metus lietuviai tiekės į karę su kryžeiviais S.Dauk. Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę A.Baran. Lynant ar naktie atejus, apdenk ta drobe išvarstytus lauke tabokus S.Dauk. Atei̇̃siančios žiemos ilgumo nežinom K.Donel. Ateisiančiame pavasary pašars be mieros brangus rasis TP1880,48. Štai ateisiančiuose septyniuose metuose bus didis apstas visoj žemėj Egipto Ch1Moz41,29.
| refl.: Ir diena atsiejo (išaušo), ir vis dar jo nėra Dv.
5. apsigyventi ištekėjus ar vedus (užkuriomis): Atėjaũ, radau pulką žmonių (vyro brolių, seserų…) Jnšk. Kai jau ateisi̇̀, gerai atsiverksi Jnšk. Pavogė arklį, kai žentas atė̃jo [užkuriõm] Ėr. Atėjo Adomas Dagys, atnešė daug tūkstančių I.Simon.
6. tęstis, trauktis artyn: Nuo kur šitas kelias atei̇̃na? Dbk.
7. sklindant pasiekti: Viešpatie, … šauksmas mano tavęsp teateit Mž472. Atėjo garsas Herodop apie Jėzų BPII243.
8. refl. kainuoti: Šis darbas atsieina brangiai rš. Kiek tas daiktas atsiei̇̃na? Lz. Brangius drabužius pirkti pigiau atsei̇̃na, kai pigius Kair. Asilo išlaikymas atsieina visai nebrangiai Blv. Par brangiai atsiẽjo trobos pataisymas Vvr. Man tas arklys brangiai atsiė̃jo Lnkv.
| prk.: Nemaža jam sveikatos atsiejo K.Bor.
9. refl. impers. vertėti, išsimokėti: Prieš pečių košeliena virti neatsei̇̃na – ir taukai, ir puodas dega Pkr.
10. būti atsiunčiamam: Lentos ateina išmatuotos, sužymėtais nupjovimo kampais rš. Tau pinigų atei̇̃na Ss. Atei̇̃na kalendoriai tiem, kas ima tą laikraštį Jnšk. Ir atejo gromatėlė joti in vainelę TDrIV19(Vlk). Šmakšt atejo raštas nu karaliaus, kad važiuotum į Varšuvą M.Valanč. Tamstos trys dainos atėjo A1884,287. Gal ateis žinelė iš svetimos šalelės Mrs.
11. būti gaunamam: Žinau juk aš, kaip sunkiai tasai skatikas jums ateina LzP. Ir kitam dykai niekas neatei̇̃na Sld. Visa nauda mums būtinai nu vienų dirbančiųjų bičių ateit S.Dauk.
^ Kam lengvai ateina, tam lengvai ir išeina Sim. Kas lengvai atėjo, lengvai taiposgi ir nuėjo Gmž.
12. pribręsti, prinokti: Atẽjo žirniai pjaunami Šts. Šiemet ir ankstyvosios bulbos vėlai atėjo Antš.
13. R200 kilti, atsirasti: Supratimas metais eina, kol ateina Blv. Tokia bėda jam atė̃jo Pn. Ir ko čia ta tyla atėjo? rš. Ir ta daina iš ten yra atejusi S.Stan.
| Ir nuramdyt teiktumeis mano dides sielas, dėl kurių notmiėjo (neatmiėjo, t. y. neatėjo man) ir miegelis mielas SE207.
^ Liga ateina ir nevadinama Sim. Ateit liga nešaukiama B.
| refl.: Iš ko tai atsiei̇̃t, kad ši žiema tokia šalta? KII30. Iš to karas pakilo, atsiė̃jo KII284. Sveikata atsiėjo Pg.
14. sulaukti (kurio amžiaus): Vaikas atėjo į ketvirtus metus Klvr. Atejęs į vyro amžių vedė moterį M.Valanč. Į šį metą atejo, o kojų apauti neišmoko S.Dauk. Tėvas atejo į senatvę S.Dauk. Ganiau, kol atėjaũ in merginą Iš. Jau atėjote trijump dešimtump metų … gyvatos jūsų DP580.
15. refl. sektis, pasisekti: Jam gyvuliai gerai atsei̇̃na Mžš. Mums viskas sunkiai atseina rš. Jam karvės neatsei̇̃na Ds. Kas pirmą dieną atvežė dobilus, tam geriausiai atsė̃jo iškult Srv. Na kaip, ar atsė̃jo byla (ar laimėjai)? Dgl. Jam miškas atsėjo pirkti Ds.
16. impers. tekti, reikėti: O kada ateis skirtis su tuo kūnu, tu patsai, pone, būk man apiekūnu brš.
| refl.: Man rytoj atsei̇̃na važiuoti į miestą Pšl. Nėr ledokiau, kap itokiu purvu atsei̇̃na eit Vrnv. Man atsiėjo ir mergauti, ir tinginys vyras gauti O. Man dažnai atsiei̇̃davo Vilniun važiuot Žž.
17. refl. impers. atsitikti, pasitaikyti: Gyvenime visaip atsei̇̃na Žl. Jam tai vis atsei̇̃na – tai karvę kumelė užkirto, tai šiemet vaikas mirė Rš. Tikrai motinai ir tai visaip atsei̇̃na prie marčios, o man, močekai, kaip gali atsei̇̃t? Srv. Ir man snaust atsieina, kai miegas užeina O. Per vainą visko atsei̇̃na – nušauna ir gyvą pagauna Pn. Teip atsiėjo ir su mūsų Giliumi prš. Jai atsėjo už gero vyro ištekėti Krk. Ką gali žmogus žinot, kada kas atsei̇̃s Ds. Kaip tau atsiei̇̃s, taip ir padaryk Gr. Argi ir tau negal teip atsieiti? P.
18. refl. patikti: Naujas mokytojas visiem labai atsei̇̃na Pnd. Man jūsų Jonas visiškai neatsei̇̃na Ds. Gal tau labai atsei̇̃na Ona, kad tu taip apie ją sukies Dgl. Jau tau ta mergaitė, matyt, atsei̇̃na Slm. Pasogos nežiūrėk, jei atseina merga, tai ir imk Tršk. Jam labai atsẽjo mergiotė, tik kažin, ar až jo tekės Ds. Kaip tau atsei̇̃na mano naujasai arklys? Vb. Aš dar niekada nevalgiau tokių obuolių, kad būt taip atseję Ds. Man neatsei̇̃na, kai tu taip darai Č.
| Gal, kaimynėl, atseitų (malonėtum) kiek pašaro – nebeturiu tai savo ožkelei ko paduot Jnšk.
19. pasveikti, pasitaisyti, atsigauti: Dabar biškį atėjau, nebe taip slabnu Mšk.
| refl.: Kaži Ignasiaus tėvas da atsiei̇̃s? Str.
| Jau karvės sutinimas kiek atsẽjo (atslūgo) Ml. Sugurino galvą, net guzas iššoko, ir vėliai atsẽj[o] Arm.
| Po veselijai dar negaliu atsiei̇̃ti, t. y. atsikvaitelioti J.
ǁ refl. prasigyventi: Jį dabar kap pribloškė, tai jis vargiai atsiei̇̃s Lš.
20. refl. būti (pagal giminystės ryšius): Jis man atsiei̇̃na brolėnas BŽ438. Da ir giminės mums atsein Sz.
◊ ant savę̃s atsiei̇̃ti prasigyventi: Per karą tep suvargau, kad dabar negaliu atsei̇̃t ant savę Srj.
dai̇̃niais atei̇̃ti Upt lengvai įgyti.
į gálvą atei̇̃ti kilti minčiai: Jis sakydavo visa tai, kas tik ateidavo į galvą Rz. Man atė̃jo į gálvą, kad tu tąsyk negerai padarei Skr. Neatė̃jo nė į gálvą pasidairyt, po kam rugiai Srv.
į metùs atei̇̃ti sulaukti pilnametystės, subręsti, užaugti: Paaugo tuodu vaikeliai ir atẽjo ing metùs BM235. Ir į metus atėjo, ir ūsą prigyveno, ir dar toks minkštas Srv.
| Ta obelė jau atei̇̃na į metùs Pc.
į pasáulį (ant ×svi̇́eto) atei̇̃ti Klvr gimti: Da jis per karą nė ant svi̇́eto nebuvo atẽjęs Slm.
į prõtą atei̇̃ti
1. susiprotėti: Ir tu kitaip šnekėsi, kai atei̇̃si į prõtą Alk. Paaugs, atei̇̃s į prõtą ir nebesidarkys Srv. Žmonės protan atejo Sz.
2. kilti minčiai: Neatẽjo man į prõtą paprašyti leidimo Šts.

į savè (savi̇̀p) at[si]ei̇̃ti pasveikti, atsigauti: Po šitos ligos dar vis niekaip neateinù į savè Lkč. Da in savè neateinù – pėsčia vaikščiot negaliu Rdm. Nespėjo vargšas į save ateiti (atgauti žadą) V.Piet. Kap ateisiù savi̇̀p, tada eisiu darban Arm.
vė́jais (vė́ju) atei̇̃ti lengvai įgyti: Atejo [turtas] vėjais, išejo vėjais LTR(Ds). Duona ne vėju ateina TŽV606.

×daei̇̃ti (hibr.)
1. tr., intr. prieiti (ligi ko): Daėjau ligi pat tvoros rš. Trečion dienon daėjom mes ir Vilnių Žž.
2. intr. pribręsti, prinokti: Rudenį bulvės yr daejusios Lk.
ǁ parsibaigti, sublogti: Jau mūs diedulis tep daej[o], kad vaikšto tik kap šešėlis Rod.
3. tr., intr. Ldk susekti: Milicija tuoj daei̇̃s, kas tuos arklius išjojo Šn.
◊ į prõtą daei̇̃ti susiprotėti: Dabar daejo protan, ale jau po čėsiai Skdt.
į savè daei̇̃ti pasveikti: Ji po tos ligos jau beigia ing save daeit Lp.
įei̇̃ti intr.
1. SD392, R, H eiti į vidų, įžengti: Intėjaũ pirkion Jz. Inė̃jo į tą pakajų ir atsisėdo LB180. Keliskart anuos vyrus įei̇̃nant ir išeinant pamatė Jrk76. Inė̃jęs pas žmogų nei labos dienos neduoda Rdm. Ineidamas nešūkavau, išeidamas neūkavau LTR(Ds). Imta, durys atplėšta ir iñeita Rdm. Iš lauko įei̇̃k (įvei̇̃k) į vidų J. Tik įeisi – kaip šuo, nutvėręs blyną, ir vėl eik Ukm. Durys pančiu užsukta …, negaliu intei̇̃t VoL303. Vagis pro langą norėjo inei̇̃tienai, tik žmonės apmatė Km. Įeinamieji bilietai ar čia parduodami? J.Jabl. Tai intei̇̃na tas karaliūnaitis in vidurį pažiūrėt LB162. Aš įeinu į darželį JD505. Ir įėjo į darželį ir paskynė rūtą JD730. Kaip įeisi į saklyčią, tai manę gedėsi JD39. Į svirnelį įeidamas, tetušelį sveikindamas: ar mun leisi dukrelę šį mylą rudenelį StnD14. Anei̇̃k pirkion! Ad. Anbrido anas vandenin ir anẽjo duobėn (paskendo) Gdr. Kurs vėl įeiti (įeina) pro duris, tas est piemuo avių VlnE80. Peržegnok mus įenčius, taip ir išenčius, miels pone! PG. Įent (įeinant) į namus KZ43,376. Giesmė apie garbę Christaus karaliaus, kurią jam darė žmonės, inents ing Hierusalem Mž159.
^ Įeinant akys kaista, išeinant pakaušis LTR(Šll). Inei̇̃t kelias platus, išeit – siauras Trgn. Dvaro vartai platūs įeiti, siauri išeiti LTR. Ardvi vartai būt įeit, bet ankšti išeit B. Šuva šuniui pavyd į kuknią įeit Sim.
| refl.: Insieinu priesienin, pasižiūriu palubin Ant. Ko čia beįė̃jetavs (beįsiėjota) judu, šuniu? J.
ǁ sugebėti, turėti galimybių įžengti: Kas eina, tas įei̇̃na Rm. Iš krašto įei̇̃namas smėlis [prie ežero] Ėr. Neįeinama bala Ėr. Kad ir ineinama žemė, vadinsis sala Zr. Aš neinejau aukštona klėtelėn Mrk. Giltinė įeit per tuos langus DP202.
ǁ einant pasiekti: Da neįėjau į pusę aslelės JV997.
| prk.: Ar net septyniasdešimt puslapių inejau (perskaičiau) Lp.
ǁ būti sąlygoms užeiti dirbti: Negali̇̀ įei̇̃t į dirvą (šlapia, negalima laukuose dirbti) Skr. Anksti mes negalim įei̇̃t ant laukus Pn.
2. atvykti (į kur): Vienu būdu ant to pasaulio įeimè, tokiąjag išeiga ižg jo išeit turime DP33. Idant kiekvienas … su tavimi įeitų̃ anon gyvaton amžinon DP181.
ǁ prk. įsigauti, patekti: Šitie visi vargai ing pasaulį įėjo DP583. Badas įei̇̃s į pilvą, kad būsi nevalgęs Šts.
^ Pro vieną ausį įejo, pro antrą išejo S.Dauk.
ǁ Lp apsigyventi: Mes jau naujon pirkion inẽjom Ml. Dabar į tą gyvenimą Plaušinis įė̃jo (atėjo į žentus) Skr.
3. įslinkti, įvažiuoti, įplaukti (susisiekimo priemonei): Karieta bematant įė̃jo į mišką Rm. Da neįėjo visas vežimas į kluoną (galas liko lauke) Gs. Laivas įėjo į uostą rš.
| refl.: Automobilis įsiėjo tiesiog į minią rš.
ǁ Mšg įtekėti: Mituva įei̇̃na į Nemuną po Jurbarku Jrb. Gulbinas ties Pilviškiais įei̇̃na į Šešupę Gs. Audrupys įei̇̃na Sartų ežeran Rk. Įeinamoji srovė VĮ.
ǁ įsiveržti: Reik užkaišioti skyles, kad vė[ja]s neįeitų S.Dauk.
ǁ pratilpti: Durys siauros, spinta neįei̇̃s Skdv.
4. refl. įsitraukti, imti greitai eiti: Kaip insieina, tai ir šlubavimo nebežymu Ds. Pradėjus eiti kojos buvo sustingusios, paskui įsiėjaũ Š.
ǁ refl. imti greitai važiuoti: Traukinys iš palengvo juda, kol įsieina Ll.
ǁ refl. imti smarkiai dirbti: Kaip įsiei̇̃s girnos, mals smulkiai – reik, kad įsiei̇̃tų Šts. Pradžioj nesiseka [darbas], toliau įsiei̇̃s Gs.
ǁ refl. imti normaliai pasirodyti: „Ateičiai“ jau įsiėjus, kartą vasarą užėjau pas Dambrauską rš.
ǁ įsileisti (į ką): Kap ji inei̇̃na šnekėt, tai visa net juda Brt. Į kalbą neįejus, išpasakot negal Krtn.
5. galėti eiti: Jau greit neįjeinù Brt. Per adyną šešis verstus ineini̇̀ Lp. Kad ir senas, dar įei̇̃na Jrb.
6. praslinkti (apie laiką): Mėnuo buvo įejęs, ir nebepriėmė mano skundo Šts. Trys dienos kad įeis, gali dar vekselį protestuoti Šts.
7. įsirėžti: Pievos skvernas įei̇̃na į dirbamą žemę Pn.
8. būti, pasidaryti sudedamąja dalimi: Pasakėčiomis S. Stanevičius labiausiai išgarsėjo ir kaip klasikas įėjo į lietuvių literatūrą rš.
9. tilpti, sutilpti: Šešias sienas apmečiau [audeklo], ale įė̃jo Bsg. Gal da įei̇̃s dvidešimtas posmas Pc. Jokia pašauklùkė neinei̇̃na [audžiant] Rdm.
10. įlįsti, įsmigti: Vinis įėjo į medį rš. Kylys gerai įėjo į skylę Jnš.
11. pasiekti (kurią kainą): Javai pavasarį įei̇̃s į didelę kainą Lnkv. Greitai karvė į keturias tūkstantes įei̇̃s Krš. Maišas įeis į penkias dešimtis rublių Ėr.
12. būti gaunamam: Tie keturi rubliai piningų įėjo A1884,289. Įejo par šimtą rublių daugiau Plng. Kožną dieną vis piningas inei̇̃ta Pgg.
13. sulaukti (kurio amžiaus): Įejaũ į dvidešimtus metus Skp. Užbuvau, į tokį ilgą amžių įejau, laikas mirti Šts. Izaokas buvo įejęs ing senatvės amžiaus dienas I.
14. patekti, pakliūti: Į tokią bėdą įė̃jo žmogus Pn. Įẽjo į vargus, įkrito į ligas, ir paliko visi turtai par nėką Plng. Daug vargų buvo iškentėjęs ir į skolą buvo įejęs S.Dauk.
| Ineik jo padėjiman, tai pamatysi, kaip bus Ds.
15. virsti, tapti: Buvo tokia punktuali, kad jos punktualumas įejo net į vietos žmonių priežodį A.Vien.
16. įgyti (ko): Tas žmogus įejo į didelius piningus Šv. Kad tik būt gero pašaro, ganyklos, kaipmat gali į gyvolius įei̇̃ti Užv.
| prk.: Į garbę įeimi R27. Geran ūpan įėjęs rašo į savo pažįstamus rš.
17. persiimti (kuo): Mūsų atstovams yra įėję madon daug žadėti ir maža tesėti rš. Palinkimas derėtis yra įėjęs į jų kūną ir kraują J.Balč. Žmonys buvo įeję į puikybę Šts.
18. pasisekti, pavykti: Juk tu supranti, kad tas darbas gerai neįeis Skr.
| refl.: Kai neinsei̇̃na, tai nieko nepadarysi Trgn.
19. sueiti (į kokius nors santykius): Artimieji karaliai įėjo į prietelystę su Salemonu S.Stan. Idant neįeitų̃ ing sūdą su tarnais savais DP171. Jeigu bernaitis ir mergaitė įeina moterystėn todėl, kad vienas ant kito atsiremtų, juodu daro gerai Blv. Ot kur gerai inẽj[o] žentuosna! Lp.
ǁ lytiškai santykiauti: Ir stojos vakaro metu, jog ėmė dukterį savo Leą ir atvedė ją jop, o ansjen įėjo jon Ch1Moz29,23.
◊ į aki̇̀s įei̇̃ti būti gerai matomam: Drin savo šviesumo arba žibėjimo visiemus įeit ing akis DP458.
į gálvą įei̇̃ti imti svaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvõn inẽjo Ds.
į gálvą (pakáušį Jdr) įei̇̃ti sugalvoti: Buvau krautuvė[je], o neįẽjo į galvą paimti cukraus Dr. Nė vienam neįėjo į galvą mintis, kad ne vaikų tai kaltė I.Simon.
į metùs įei̇̃ti sulaukti pilnametystės: Paskui įėjau į metus J.Jabl.
į ši̇̀rdį įei̇̃ti Plng sugalvoti: Ir kodrilei įeiti tokios dūmos ing jūsų širdį? BPII30.
į vėžès įei̇̃ti surasti teisingą gyvenimo ar veikimo būdą: Niekis, vaikinas greit įeis į vėžes rš.
išei̇̃ti
1. intr. SD409, R, H einant pasišalinti: Vienas žmogus, išėjęs valandėlę už durų, sugrįžo J.Jabl. Išeit mergytė iš rūtų daržo, vainikėlį pindama KlvD98. Varomas turiu išeiti Blv. Skruzdėlės skyles išeit palieka O. Čia jų būta ir išeita J.Jabl. Per kur radai išeita [kiaulės]? Lp. Išej[o] eit namo Vlk. Kelias dienas neišei̇̃t iš kambario! Lkš. Be žmogaus jau neišẽjo lašiniai iš kamaros Dr. Išent, įent saugok mane, jeib aš nebūčiau bėdoje PG. Sebastijonas, atidarydamas daktarui išeinamąsias duris, paprašė Mš.
^ Vienas vel[nia]s išejo, o kitas toks parejo S.Dauk. Išei̇̃ti plačios durys, pareiti – siauros Užv.
išeitinai̇̃ adv.: Peklon neišeitinai stumia SE206.
| refl.: Ižsieję iž miesto, numetė rūbus savo nuog save SPII169.
ǁ pasišalinti iš namų: Dabar išeinù, tuoj grįšiu Vb. Apsivilko kailiniais ir išė̃jo Vb. Jis išė̃jo cielą valandą iš namų Rm. Ji išejanti vandenį parnešti J.Jabl. Tik išejaũ pas kaimyną eit, ažna brūkšt svečiai per duris invažiuoja Rod. Jis kai iš namų išeidavo, niekas nežinodavom, kur ir ko jis eina J.Jabl. Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų muno vargelį iš anytos vartelių StnD20. Išėjo sėjėjas sėtų sėklas savo VlnE37. Jūs kaip razbainykop kardais bei kartimis išėjot mane gaudytų BPI369. Išėjo kaip ežis mielių ir prapuolė VP19.
^ Išeik iš namų nevalgęs, ir kitur negausi Sim.
| refl.: Išejaus iš namų, kad policijai nekliūčio į rankas Šts.
ǁ einant (iš kur) patekti: Jis išėjo į kiemą Grž. Duktė į tėvus išėjo J.Jabl. Išėjo jam priešais ir šaukė rš. Mes išeinam į darbą rš. Broliukai mano mielas, išgitiei̇̃kai vidun kiemelio, nulenki žemai galvelę (rd.) Jž.
| Kap tik išej[o] karvės an žolės, ir daugiau pieno duoda Alv.
| refl.: Išsiẽjo į darželį, nusiskynė rūtytėlę Š.
ǁ išropoti: Aure iš plyšio išė̃jo prūsokas Pn.
2. intr. išvykti, iškeliauti; išsikelti: Išėjau bernautų J.Jabl. Aš taukš ir išejáu slūžyti KlvrŽ. Vasarą namie padeda, žiemą an ažudarbių išeina Ds. Jis pabuvo čia metus ir išė̃jo į Šimkaičius Skr. Tėvo draudžiamas, susidėjęs su kitais bernais, išėjo į Ameriką A.Vencl. Išėjaũ už marių, kur kielė trąšos nemeta Šmn. Išėjo į lenkus N. Išėjau nuog tėvo ir atajau ing tą pasaulį DP580.
^ Kam čia taip dirbi, ir pamažu išei̇̃s dūšia iš kūno Lnkv.
3. intr. išslinkti, ištraukti: Mūšoj ledai išė̃jo Jnšk. Pavasarį, kai tik išeina (išneša ledus) upės, ančių pasirodo daug rš. Saulė buvo jau iš dvylekos išẽjusi Als.
ǁ išskristi (būriu): Jų bitės išė̃jo (spiečius išlėkė) Ėr.
ǁ išvažiuoti (susisiekimo priemonei): Traukinys iš čion išeina aštuoniomis J.Jabl.
ǁ išlėkti (smarkiai): Būt išė̃jęs langas Pc. Paršas par statinius išė̃jo kai kulka Skr.
ǁ pranykti: Aną pavasarį vėlai išėjo pašalas rš. Slanktas greitai neišei̇̃na Ėr. Ka tos slogos i neišei̇̃na! Ps. Jų bėdos, vaikeli, neišeinamos J.Jabl. Jei bus išeinamà liga, tai pagysiu Ėr. Visas saldumas iš vaško išejęs yra S.Dauk. Išejo muslininių mada, ir suplėšėm į vystyklus Trk. Tokios kalbos ir atsiminimai neišeidavo iš galvos ir iš kalbos Žem. Išė̃jo iš apyvartos BŽ77.
^ Iš marių vanduo neišdžiūsta, iš giesmės žodis neišei̇̃na Str. Liga raita atjoja, pėsčia išeit B.
ǁ ištekėti: Vidauja išei̇̃na iš girių Jrb. Audrupys išei̇̃na iš Rokiškėlio ežeriuko Rk. Gruntinis vanduo į žemės paviršių išeina šaltiniu rš. Išeinamoji srovė VĮ.
ǁ iškrypti: Iš vagos išeiti B.
ǁ pasitraukti: Tai jau mes seniai išė̃jom iš giminystės, nesiprašom Kt. Nuo tada mes ir išė̃jom iš giminių Alk. Su jais jau baigiam išeit iš giminės, jau gal penktoj eilioj Slm. Ji drovėjosi savo senų batelių su auliukais ir išėjusios iš mados suknelės rš. Bet dabar tos iškabos išeina iš mados Blv.
^ Iš ubagų išẽjęs, ponų nepavijęs Rdm. Iš šiaudų išėjęs, o šieno nepavijęs B. Iš piktų išėjęs, o gerų nepavijęs B.
ǁ išsiveržti: Aš vis bijau, kad tik neišei̇̃tų pro kaminą ugnis Srv. Iš akmens išėjo ugnis LTI48(Bs).
ǁ prk. ištrūkti: Išeitumėte iš tų vargų, kuriuose šiandieną esate paskendę Rp. Iš tos bėdos jis išeitų rš. Karalius tris kartus nuog mirties išejo (išsigelbėjo) S.Dauk. Jau numanoma, kad iš tos ligos neišeis (neišgis) OsG175.
ǁ būti nusikreipusiam (į kur): Vienintelis langelis palubėje išėjo į virtuvę rš.
4. intr. pasirodyti: Kad nors porą valandų saulė išeitų Ėr. Arklys taip nuvargo, net putos išė̃jo Vb. Šviežiai išejęs iš žemės akmenukas Dglš. [Oda] pilna skylių, per kurias išeina prakaitas Blv. Pasturgalėje tų bičių yra nuodų pūslelė, pro kurią gylis išeit S.Dauk.
| Laukiu, kol galas išei̇̃s, tada nustosma vyt Slm.
| Juodvarniai išẽjo į laukus, jau šalčio nebebūs Mžk.
| prk.: Žinojau, bet neišei̇̃na ant minties (neatsimenu) Pls.
ǁ prk. iškopti (į kur), iškilti: Išėjo į didelius vyresniuosius Tat.
ǁ kilti, prasidėti, atsirasti: Dabar išė̃jo mada taip nešioti Pn. Nuog to laiko išẽjo paprotys čiaudant sakyti „ant sveikatos“ BM238. Išėjo kalba apie šokius rš. Buvo išė̃jus tokia kalba Kp. Tep man išė̃jo iš kalbos, tai ir paklausiau Alk. Iš mažos kibirkštėlės išeina didis gaisras rš. Sarmatos išeinamoji reikšmė buvusi yra „raũdonojimas“ ir „raudonumas“ K.Būg. Ir žiedas ižg šaknies jo išeis DP625. Ašaros …, išėjusios ižg graudžios širdies, gal numazgoti visas nuodžias DP481. Dvasė saldyji iš Tėvo ir Sūnaus išenti Mž317.
| Kaip tat neišei̇̃ta vaikai iš tėvų (panašūs į tėvus)! Grg.
ǁ būti kilusiam (iš kur): Jis iš Gudžiūnų išei̇̃na Pc. Anas išei̇̃na iš miesto, tik čia gyvena Ds. Anas išei̇̃na nuo Tverečiaus Dkšt.
ǁ išsiperėti, išriedėti: Gal da išei̇̃s keli viščiukai Ėr. Už nedėlios ir žąsiukai iš pautų išei̇̃s Lz. Iš tokio [motynos] kiaušelio po kelių dienų išeit maža kirmėlė it kaip kandis S.Dauk.
ǁ išdygti: Tiems ančiukams da ne visos plunksnos išė̃jusios Jrb.
ǁ išsiskirti: Man iš penkių literių smetonos išei̇̃na kilogramas sviesto Krd.
5. intr. mesti kokį darbą, tarnybą: Mūsų išė̃jo mergaitė, dabar kitõs sunku gaut Jnšk. Buvau pasisamdęs piemenį, bet išėjo Vb. Grapas neišmetė mūso tėvalių – tėvaliai su geru išejo Plng. Per suktybę jis išėjo iš kariuomenės Kp. Tasai teslūžija tau šešis metus, sekmą metą teišeit tikrai valnas BB2Moz21,2.
6. tr. daugelį pereiti, visur, daug išvaikščioti: Visą sodžių išejaũ, niekur akėčių̃ negavau Lp. Visas bobas išejaũ (perėjau per visas prekininkes turguje) Ėr. Daugiau jiedu ėję ėję, vėl išėję kitas tris karalystes Sln.
7. refl. įsismaginti eiti: Kai išsieinù, tai neskauda kojos Pc.
ǁ refl. imti smarkiai dirbti: Ta mašina, kai išsiei̇̃na, nėra taip sunku sukt Kair.
8. intr. galėti praeiti: Neišei̇̃namas kelias Gs. Ar bėra ten takas išei̇̃tamas? Gršl. Čionai išeime lengvai MP382. Smagenys džiūvo neišeitiname labirinte visokių terminų rš.
^ Su klasta niekur neišeisi B. Eik siaurai – visur išeisi, eik plačiai – visur užkliūsi Sml. Eisi siaurai, išeisi kiaurai Šd.
ǁ galėti rasti kelią: Žinodamas visada išeini̇̀ ant medžių: nuo žiemių medis arkliadantis KzR.
9. intr. praeiti, praslinkti (apie laiką): Kaipmat vasara išė̃jo Ėr. Man su vaikais visas laikas išeina J.Bil. Pusėtinai laiko išėjo, iki sugrįžo J.Jabl. Jau išėjo keli metai, ir užmiršo jis tą razbainyką LB230. Neišẽjo nė metų, kaip ans viską išleido BM404. Juokais žiema išejo, be kokio speigo Šts. Dveji treji meteliai, kaip drobeles verpiu; išei̇̃s ir ketvirti, pakol aš išausiu JV982. Kol užsakai išė̃jo, kelius alus jaunasai darė Jnšk.
10. intr. ištekėti (už vyro), vesti (užkuriomis): Dvidešimts antrų metų išei̇̃na Ėr. Jų duktė išė̃jo ten į marčias Vrb. Sesuo jau išẽjo, dabar pasiliko abu broliai Up. Kaip išẽjo už to latro, šunį apsikabinusi kaukė Užv. Ne už marių išei̇̃si, kai norėsi – ateisi Sdk. Vyresnysis sūnus išẽjo į žentus Užv.
11. tr. atlikti (darbą, pareigas): Ko sėdi, ar ruošą jau išejái? Akm. Išejai̇̃ pakãsą (pradalgę) vieną, atsilsėjai ir vėl eik Lz. Visas savo dienas išei̇̃ti J. [Veronika] visus kadrilius, visas polkas išeiti mokėjo A.Vien.
ǁ išmokti: Mokslo programą išeidavau pagal direkcijos reikalavimus rš. Aš jau visą lementorių išėjau Kp. Lietuvių kalbos kursas išeinamas vidurinėse mokyklose J.Jabl. Argi jūs išeisit vienais metais visą šitą vadovėlį? J.Jabl. Tomis keliomis dienomis jie gražiausiai išėjo savo mokslo abėcėlę rš.
ǁ baigti (mokyklą, klasę ir pan.): Patys jie nė vienos klasės nebuvo išėję A.Vien. Yra išėję gerą mokyklą rš. Duktė jai išėjo visas mokyklas RdN. Išẽjęs klesas Lp.
ǁ intr. imti verstis: Jau gal viena išẽj[o] už gaspadines! Lp. Kanteris išėjo į kunigus N.
12. intr. pradėti (laukų) darbus: Jų kalnesni laukai, jie gali anksčiau išei̇̃ti pavasarį Sml. Vėlai šiemet svietas sėt išejo Ds. Jis toks apsileidęs, vis paskutinis laukan išei̇̃na Slm.
13. intr. tęstis, trauktis: Gražiai išei̇̃na laukas Srv. Pievos paupiais išei̇̃ta Als. Mūsų žemė išei̇̃ta miškais, aramos nedaug Šts. Takelis išėjo ant balos A1884,21.
14. intr. praeiti, pralįsti: Kulka išė̃jo kiaurai BŽ81.
15. intr. R127 pasklisti: Sakyk, nebijok, iš mūsų jau neišei̇̃s Sdk. Pas mus buvo išė̃jus kalba Str. Ir išėjo tas garsas po visą aną žemę BPII507. Žodžiu, kursai išeiti iš nasrų Dievo MP107. Koksai kalbesys iš jo burnos išeit BBJob37,2.
ǁ išsiskirstyti: Mūsų kaimas išėjęs viensėdžiais rš. Viskas išė̃jo į šalis, į dalis Jrb.
16. intr. pabaigti varomąją jėgą (apie mechanizmus): Užsukit laikrodį – išė̃jo Skr. Galgi baigė laikrodis išeit, reiks užsukt Ėr. Kolgi stovi, gal išėjęs (apie laikrodį) Sdk.
17. intr. atsieiti, kaštuoti: Naminiai drabužiai brangiau išei̇̃na, kaip pirktiniai DŽ. Piga išei̇̃na toks alus dirbti Ds. Padieniuo darbininkus samdyti išei̇̃na brangiau Pln.
ǁ impers. apsimokėti: Neišeina pirkt, kai toks brangumas Skdt. Už tiek pinigų man neišei̇̃na daryt tas darbas Lš. Dabar su daug lauko ir nelabai išei̇̃na Gs.
18. intr. būti išparduotam: Turėjau paršų, tuoj visi išė̃jo Rm. Visi kiaušiniai išė̃jo Jnš.
19. intr. pakilti ar nukristi (apie kainą, šaltį): Vieni kviečiai nebuvo rublio 20 kapeikų išėję Pt. Kiaušinis neišei̇̃na iš dviejų kapeikų Pn. Šalčiai iš 25° neišeina rš.
20. intr. susivartoti, susieikvoti: Pietum išė̃jo svaras lašinių Jnš. Jiem medus bematant išei̇̃na Rm. Tuoj išei̇̃s mėsa – visiem reikia duot Ėr. Greit išei̇̃s ta drobė Ėr. Iš daržinės visas šienas išėjo Nj. Priimdyt vitaminus reikia, al jau išejo Šč.
| prk.: Sveikata taip ir išė̃jo Pn.
ǁ būti išleistam (apie pinigus): Man visi pinigai išė̃jo mašinai pirkt Brž. Ir jum išei̇̃na pragyvent, o mes vis pinigų prašom Jnšk. Daugel reikia, daugel išeina tavo jauniems sveteliams JV1017.
21. intr. būti leidžiamam, išleistam: Mūsų laikraštis išeina ir išeis kaip išėjęs A1884,290. Knygų išeidavo maža rš. Laikraštis išeina kas savaitę ketvirtadieniais rš. Anuo metu išėjo įsakymas nuog ciesoriaus Augusto Ev.
22. tr. Jnš išleisti (kortą).
23. intr. likti nepralošusiam (lošiant kortomis): Šį kartą atrodė, kad tikrai sėdės, bet išei̇̃na Jnš. Nė vienas neišlošėva, lygiai išė̃jova Skr. Iš durniaus kortavova – aš išėjaũ, o jis liko durnius Skr.
ǁ išlošti: Aš turu išeitamą kartą, galiu eiti už akį Šts.
24. refl. lenktyniauti: Kareiviai ejo išsiei̇̃ti KlvrŽ.
25. intr. išaugti: Avižos kad jau išė̃jusios (didelės)! Skr. Ąžuolaitis į šakas išė̃jo, visai be liemenio Alk. Gručkai į lapus tik išė̃ję, o gumbai maži Alk. Bulvės į virkščiàs išė̃ję Gs. Jei beržas į ruoplį nėr išejęs, dera tošėms lupti Šts. Kad neišei̇̃tų cibulės į žyduoles, sėk, kad mėnuo neregamas Šts. Tas meičkutis būt į didelius lašinius n'išė̃jęs (iš jo nebūtų gerų lašinių) Gs. Višta išejo į taukus, švait ir papjoviau Ggr. Per pavasarį kiaules beganant, burna išejo į pleikatas M.Valanč. Veršukas į pilvus išẽjo, per daug duoda gerti Užv. Mano rankos gražiai išė̃ję Vlkv. Bronė išẽjo į rietus, toki stypla KlvrŽ.
26. intr. tapti, pavirsti (kuo): Lytus sykiais migla išei̇̃ta Grg. Lytaus nebūs, išei̇̃s į miglas Šts. Neprižiūrimos žemuogės išei̇̃s į laukines Alk. Nekokie šiemet miežiai, į avižas išėję Srv. Pienas išeina į parūgas šiltai laikomas Varn. Duok juodos duonos, ta balta į trupinius išė̃jus Skr. Piktdagiais visa lanka išė̃jus Skr. Bitis reik pasmilkyti, kad neišeitų į perus KlvrŽ. Visi kiaušiniai kažkodėl paperais išėjo Grž. Liežuvis skiautėms išeis bemaluojant Šts. Kaip jūs manęs neišgersit (sako apynėlis), putele išeisiu! Plv. Ta jo išgąstis į kaltūnus išė̃jo (nusigandęs sirgo ir įgavęs kaltūnus pagijo) Vlkv. Jų maži vaikeliai į niekus išėjo Tat. Žmogus kartais į niekus išeina LTR(Grž). Anų visas gyvenimas ant nėko išẽjo Vvr. Jam viskas visur išeina į gerą rš. Neteisingai įsigytas turtas neišei̇̃s į gerą Jnš. Tokia kelionė išeitų geran jo sveikatai rš. Žmogui visadai ant gera išeit BPII79.
| prk.: Gyvulys apšyla, išeina į putas rš. Nebaidyk vaikų, bet išeis į ligas Varn. Pilvu vienu išei̇̃ta Kal.
^ Nėra blogo, kuris neišeitų in gerą Ds.
ǁ likti: Iš žiemos išėjo prastos karvės, negreit atsigaus Ėr.
27. intr. pasidaryti: Kažin ar kas iš to vaiko išei̇̃s Vb. Kas iš tavęs išei̇̃s, kad tu toks pardykęs Skr. Kas galėjo pasakyti, kad toks išei̇̃si Slnt. Iš gerai mokinamų vaikelių išeina šaunūs žmonės rš. Gerai, piktai išeit N. Bet kas jiems iš to išėjo – šlapią šieną vilkt reikėjo rš. Jis norėjo viską pasakyti, bet susiturėjo matydamas, kad iš to nieko neišeis J.Balč. Supykęs ėmė ją lupt, ir tai nieko doro neišėjo BsPII314. Vienok išėjo atžagariai Blv. Iš tavo darbo neišei̇̃na nei velnias, nei gegutė Mrj. Kartais vieno rašytojo kalba išeina per daug marga J.Jabl. Kalba išėjo nemaloni rš. Tik mano aprašymas išeis ilgas rš. Išei̇̃na dvi dienos šventos Skdv. Po poros savaičių jau išei̇̃na šienapjūtė Skdv.
ǁ atsitikti: Išei̇̃na atsitikimų visokių J.Jabl. Kaip čia išẽjo, kad nieks neatẽjo Pln.
ǁ baigtis: Ir mums parašykit, kaip ten išei̇̃s su tais popieriais Jnšk. O jei karas kitaip išėjo, ne jos kaltė I.Simon. Kaip ten jiems su teismu išẽjo? Lž. Tat jam sausai neišei̇̃s BŽ456. Jau tu su tuo šautuvu gerai neišei̇̃si (tau gerai nesibaigs) Skr.
ǁ pasirodyti, paaiškėti: Teip išeina, kad nebeatvažiuos Sdk. Jo nuomonė išeidavo visuomet teisingiausia rš. Ar ne mano tiesa išẽjo! Lp. Ką tik žmonės kalbėjo, vis teisybė išė̃jo Jrb. Gal išei̇̃s jo teisybė Ėr. Išeina, kad silpnesniam visur bėdos Blv. Tada išeina, kad ropinė pati susikūlė rš.
ǁ tikti, pritikti: Tai kad man te eit kaip ir neišei̇̃na Sdk. Drąsi tai drąsi, ale kas neišei̇̃na, tai ir neišei̇̃na Sdk. Pamierkavok, ar tau išei̇̃na tep daryt Nmn.
ǁ aplinkybėms leisti: Gyvenk, kap išeina, ne kap nori Mrk. Čia, matai, nieko nepadarysi – kaip kada išei̇̃na Sdk. Man neišei̇̃na turgun vykti Krk. Šiais metais neišei̇̃na linai sėt Ml.
ǁ išsispręsti: Dėdytė ir nežino, kodėl dabar visi uždaviniai išeina S.Čiurl.
28. intr. ištekti, ganėti: Žiūrėkit su medžiu kap tik išei̇̃s Alv. Ar išei̇̃s iš tų miltų duona? Gd. Iš tokio mažo pagalio rankena neišei̇̃s Vrb. Dar peilį mislijo nukalti, ir tas neišẽjo BM191. Iš to galo [audinio] da gal man kelnės išei̇̃s Jnšk. Nė gaidžiui kelnės neišei̇̃na Dkš.
ǁ išsiversti: Su pašarais mes šią žiemą vos ne vos išejom Lš. Su duona kasmet lengvai išeidavo Ašb. Išdalykit savo valgius, kad per visą metą su tais išeitumbit prš.
ǁ susitvarkyti (gaunant naudos), pelnyti: Jis labai gerai išė̃jo su cukriniais runkeliais Srv. Jis išei̇̃s su medžiais, velnias jo neims Alv.
29. impers. tekti, reikėti: Iš viso išei̇̃na man dešims rublių mokėti Jnšk.
30. intr. peraugti (kurį amžių): Kai pradėjau iš piemenio išei̇̃t, užgynė tam miške ganyt Pc. Jau išėjęs iš piemenio metų Ėr. Gražios egliokės – iš gegnių išė̃jusios (storesnės už gegnes) Pg.
| Jau išejęs iš metų (po kariuomenės) Ml. Išėjęs iš metų nebepriimamas gimnazijon rš.
ǁ išnykti augant, išaugti: Tavo plaukai išei̇̃s iš baltų ir bus juodi Skr.
31. intr. remtis (kuo) (darant išvadą): Išeidamas iš priesagos senoviškumo, negalėjo pripažinti skolinimo nuo slavų K.Būg.
32. intr. R405 pasisekti, pavykti: Tai išėjo viskas – kaip iš pypkio Skr. Jis geras siuvėjas, jam rūbai vis gerai išei̇̃na Šd. Jiem gerai išejo Pln. Dar nėsu dirbęs, tai neišei̇̃na Kdl. Kad visi giedotų, tai ir išeitų Sdk.
| Pažiūrėk, kap mes gražiai išė̃ję (fotografijoje) Brš.
33. tr., intr. išnešioti, pradėvėti: Dvi vasaras išėjaũ pančekas Jrb. Su tuo skriblium išė̃jo penkias vasaras Alk. Su šituo paltu šįmet išeisiu, kitai žiemai jau naują taisysiuosi Gs.
34. intr. netekti, prarasti: Jau mes visai išėjom iš arklių Vdžg. Jau baigiam išei̇̃t iš kiaulių – kasmet paršai išstimpa Alk. Per karą išė̃jom iš vištų Vlkv. Išė̃jo iš gyvulių Kp. Turiu ir pats [paršelių], tiesa, bet išėjau iš geros veislės I.Simon. Išėjom iš sėklos – pirma rugiai augdavo kap mūras, o dar pusiau su piktžolėm Sn. Taip išė̃jom iš pinigų, kad nei degtukam nėr iš ko Srv. Esu gatavai iš piningo išejęs Vvr. Kartais iš tos kapeikos taip išeini! Kž. Iš marškinių išėjaũ Ss. Jau aš visai iš kelinių išėjaũ Gs. Mes jau baigiam išei̇̃ti iš drabužių – nė išsiausti nesuspėjam Šl. Taip išėjome iš vadelių, kad nebėra nei kuo įvadelėt Lnkv. Išėjau iš puodų, kai Petras iš kailinių B.
| Mano pavardė Janušis, aš nenoriu išei̇̃t iš tos pavardės Ps.
| Sena karvė išeina iš pieno Lp.
| prk.: Iš kantrybės išei̇̃ti NdŽ.
35. intr. būti (pagal giminystės ryšius): Jis man brolėnas išei̇̃na Kp. Jurgis iš giminės išei̇̃na (yra giminė) Pl.
◊ áitais išei̇̃ti niekais virsti: Jie išė̃jo áitais Lnkv. Jų visi vaikai áitais išė̃jo (išsiblaškė po pasaulį, žuvo) Slm.
ant vė́jo išei̇̃ti Ar euf. nusišlapinti.
dai̇̃niais išei̇̃ti lengvai prarasti: Dainiais ėjo, dai̇̃niais ir išė̃jo J.Jabl.
į áikštę išei̇̃ti paaiškėti, išryškėti: Aikštėn išėjo visos pavasario grožybės J.Jabl. Tiesa greit išei̇̃s aikštė̃n NdŽ. Tik audrotie išeina aikštėn jūreivio menas J.Jabl.
į blizgès išei̇̃ti niekais virsti: Išeita į blizges ir suaugęs žmogus, jei tik susirega su kokia lederga Šts.
į kalbàs išei̇̃ti išsikalbėti: Žodis po žodžio į kalbas išėjo LzP.
į lankàs (pū́dymus) išei̇̃ti imti niekus plepėti: Išẽjo į lankas Plt. Šnekėjo šnekėjo ir savo kalba visai išė̃jo į pū́dymus Jnš.
į páinius išei̇̃ti Sg ištvirkti, pasileisti.
į šviesýbę (į vir̃šų) išei̇̃ti paaiškėti: Piktas darbas, ar anksčiaus ar vėliaus, visados išeina į viršų V.Kudir. Tamsybių ieško, idant jų piktybės neišeitų šviesybėn DP244.
į žmónes išei̇̃ti susidaryti gerą padėtį visuomenėje: Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo Mair.
iš bū̃do išei̇̃ti pasikeisti, pasidaryti nebepanašiam: Nebepažintum jau jo – visiškai iš to būdo išėjęs Vj. Ana visai išẽjus iš bū̃do Kzt.
iš burnõs neišei̇̃ti Skdt nuolat sakyti, kartoti. ×
iš dỹvų neišei̇̃ti neatsistebėti: Da ir dabar iš dỹvų neišeinù Ign. Aš iš dỹvų neišeitù Šts. Negalėjau iš dyvų išeiti aš tokiais tvirtais dantimis rš.
iš galvõs išei̇̃ti
1. pakvaišti: Ar iš galvõs išė̃jot – tep stūgaut! Gs. Iš didelio mokslo išė̃jo iš galvõs Ldk. Ji kaip iš galvos išėjusi šaukdama išbėgo Ns1857,1. Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš visai išeičiau V.Kudir.
2. pasimiršti: Man neišei̇̃na iš galvõs, kad tep pasibaigęs Kt. Man visai išė̃jo iš galvõs tavo prašymas Ldk. Pasakos išẽjo iš galvõs Šts.

iš ×gluzdų̃ (káilio) išei̇̃ti pakvaišti: Iš bėdų žmonės iš gluzdų išeina Arm. Kur tu duosi taukus šunie, ar iš kailio išejai? KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išejęs ir esi? Skd.
iš kalbõs išei̇̃ti nukalbėti niekus: Išei̇̃ta iš kalbõs par didelį plepalą Šts. Išėjo iš kalbos kaip ubags iš maldos B.
iš kójų išei̇̃ti nebepavaikščioti, nebegalėti vaikščioti: Mažukė mergaitė išẽjo iš kójų – skauda ir skauda Rdm. Viena mergaitė ant tokio namo gali išeiti iš kojų (nusidirbti) Brt.
iš krantų̃ išei̇̃ti ištvinti: Ši upė mėgsta kaitalioti savo vagą, be to, dažnai po didesnių liūčių išeina iš krantų A.Vencl. Išėjo Nemunas iš krantų Lkš.
iš krãšto išei̇̃ti Rs neišsilaikyti normos ribose: Iš didelio rašto išejo iš krašto Mrk.
iš mẽtų išei̇̃ti nusenti: Išėjęs iš metų žmogus, o dirba Brb. Kai žmogus išei̇̃na iš mẽtų, ką tada benumano? Lnkv. Išei̇̃na iš mẽtų, išei̇̃na ir iš leistrų Ds. Kad tėvas būt išejęs iš metų, tai man nebereiktų kariuomenėn Ds. Manęs pri darbo nebvarys – esu išẽjusi iš mẽtų Šts. Iš metų išėjęs arklys – kas jį bepirks! Grž. ×
iš mislių̃ (misliẽs) išei̇̃ti pasimiršti: Man niekaip neišei̇̃na iš mislių tas bernas Ds. Šis (turkas) tikt negalėjo iš mislies išeiti Ns1832,7.
iš narių̃ išei̇̃ti nebesuvaldyti savęs, subirti: Tekinis išejo iš narių Šts.
iš namų̃ (parõs) išei̇̃ti pakvaišti: Jis tokis iš namų̃ išẽjęs Rdm. Kiba tu iš paros išejai! Rod.
iš prõto išei̇̃ti
1. B pamišti, pakvaišti: Justinas kalėjime išėjo iš proto ir netrukus mirė J.Avyž. Ar iš prõto išėjai̇̃? Grž. Tie šauk … lyg iš proto išėję Kel1865,57.
2. pasimiršti: Man visai išejo iš proto, kad šiandie šventadienis Lš.

iš rañkos išei̇̃ti imti nebesisekti: Paršai iš rañkos išė̃jo, nesiseka Jnš.
iš siūlių̃ išei̇̃ti iširti: Visi marškiniai išejo iš siūlių – taip sustorėjau Šts.
iš siū́lų išei̇̃ti praskisti: Čia nesuplyšę, tik iš siū́lų išė̃ję Kt.
iš tõ (šiõ) ×svi̇́eto (pasáulio) išei̇̃ti mirti: Daug žmonių negeru smerčiu iš to svieto išein brš. Išeimi iš šio svieto R94. Didžiausia pusė žmonių pirm šešių dešimtų išeit iž to pasaulio DP580.
iš tur̃gaus išei̇̃ti nebetikti parduoti: Dešimties dvylekos metų arklys jau, gali sakyti, išejęs iš turgaus Vkš.
iš var̃go išei̇̃ti paaugus nekelti rūpesčių: Jau veršiukas iš vargo išejęs, užgirdytas Ll.
iš véido (veidų̃) išei̇̃ti sulysti, išblykšti: Kas tau, ar sergi, kad taip iš veido išėjai? Upt. Tai išsigando – iš veido išėjo Skr. Visai išėjęs iš veido, nebegalima nei pažint Kp. Mergaitė iš veidų̃ išei̇̃na Krk.
iš vėžė̃s išei̇̃ti neišsilaikyti normos ribose: Kalbėdamas iš vėžės išei̇̃ti KII226.
laũk išei̇̃ti euf. tuštintis: Jų vaikas lauk neišeina, kieti viduriai Grš.
Luõkės keliai̇̃s išei̇̃ti netekti gero vardo: Taip darydamas išeisi Luokės keliais S.Dauk.
padaũkais (padalkais Žem) išei̇̃ti Upt niekais išvirsti.
padrikõm išei̇̃ti Jnšk iškrikti.
pagáirėmis (paperai̇̃s) išei̇̃ti Varn niekais išvirsti: Kaip nežino, ką daro, tai paperai̇̃s ir išei̇̃na Grž. Kaimynas paperai̇̃s išė̃jo Grž.
pakálkomis išei̇̃ti
1. J prasitrainioti.
2. Rt niekais išvirsti.

pamojai̇̃s išei̇̃ti Užv niekais išvirsti.
per pakáušį išei̇̃ti
1. suteikti daug nemalonumų: Man tas mokslas par pakáušį išė̃jo Skr.
2. Lkč užsimiršti. ×

plė̃kų šinkúoti išei̇̃ti Šll niekais virsti.
po kélmo išei̇̃ti suskursti: Buvo išejęs dvaras po kelmo, ponas nė paėstis nebturėjo ko Lkž. ×
po ùbago išei̇̃ti blogai pasidaryti: Karštas pečius, imk žemyn batus, paskiau išei̇̃s po ùbago Dr.
si̇́enomis išei̇̃ti prašėlti (kurį laiką): Kad sopėjo dantį – visą naktį si̇́enom išėjaũ Slm.
su savù (savim̃) išei̇̃ti neturėti nei pelno, nei nuostolio: Aš vos vos tik su savù išejaũ Up. Vos išejau su savim su tais sūriais Šts. Jei negalėsu su savim išeiti, parduosu gyvenimą Šts.
šuni̇̀ms šė́ko pjáuti (šunų̃ lódyti) išei̇̃ti niekais virsti: Mokėsi mokėsi, ir išė̃jo šunim šė́ko pjáut Grž. Išė[jo] šunų lodyt Kt. ×
ubagai̇̃s išei̇̃ti suskursti: Kad tu priimsi kontraktą, atmink, kad beveizint ubagais išeisi Žem.
[keturiai̇̃s] vė́jais išei̇̃ti Rm be naudos išnykti: Genio turtai išei̇̃s vė́jais Pc.
võliais išei̇̃ti niekais virsti: Võliais išė̃jo sūnus, t. y. pasileido gerti J. Võliais išė̃jo merga, t. y. į niekus pavirto ir į apžadus išė̃jo J.
žadai̇̃s išei̇̃ti neįvykdyti pažadų: Žada žada, žadais ir išeis Sln.
paišei̇̃ti intr. daugeliui išeiti (ištekėti): Likom penkios seseres, kolei už jaunikio paišẽjom, buvom namiep Lz.
nuei̇̃ti
1. intr. H nužingsniuoti (žemyn ar tolyn): Vienas nuėjo žemyn, kitas paliko ant kalno Škn. Ir kad nuėjo nuog kalno, prisakė jiems, kad to niekam nesakytų, ką regėjo Ch1Mr9,9. O nuentiemus nuog kalno insakė jiemus Jėzus DP592.
ǁ nužingsniuoti šalin, pasitraukti: Nebegalėjo nuo tos vietos nuei̇̃ti NdŽ. Tas senuks nuėjo sau BsPIV15. Anà, vãrine velkinà, nuẽjo varydama žąsis J. Jumus privalu yra ir naudinga, idant nueičio DP216.
^ Vienus aplanko nueidamas, kitus pareidamas Sim. Kad tu vandenais nueitai! (keik.) Pls. Kad tu stulpais nuei̇̃tum! Plv.
ǁ nužingsniuoti (pas ką ar į kur): Nueimi kur SD208. Nuejaũ in jį Eiš. Į veseliją kaip nuei̇̃na, tai rėkia, dainuoja Nm. Žmogus su tais šunimis dabar nueina pas karalių ir sako BsPI6. A tavo vaikas nãjo į miestą? Rs. Nuėjęs į pirtį randa jį dar tebekūrenantį BsPII162. Ar nežinai, ar senelis buvęs nuė̃jęs, kaip buvęs žadėjęs? Grž. Būdavo, verksiu nuėjus kamaron ir mislysiu sau Sz. Karusia į Liñgę nuẽjus Ds. Nueisiu žalian sodelin Lz. Nuei̇̃kai į mišką Plng. Ale jūs nieko nežinot apie tą miestą, kur aš nueimi Kel1881,56. Mano sūnus numieis su jumis BB1Moz42,38. Nuėjo tėvelis miežių lankyt JD500. Nuejo linų klot Zt.
^ Nuẽjo ir sutirpo kai sakų kumelė (pragaišo) Kp. Nuẽjo ragaišio ir pati pragaišo Alv. Kur nueisiu – čia nameliai, kur numirsiu – čia kapeliai NžR. Su melu netoli nueisi̇̀ Trgn.
| refl. intr. (tr.): Aš nusiėjaũ pasižiūrėti JV1004. Ko nenusiėjo, kol buvo sveika? Žem. Aš, nusiėjus pas jos kapelį, krikštužį glosčiau ir graudžiai verkiau KlvD267. Aš nusieisiu į Tilžės miestą KlvD96. Tai aš nusieisiu į žalią girelę, ten aš pasiversiu raiba gegužele StnD13. Nusieik, dukrele, ant aukšto kalnelio JV509. Tu nusieiki į pušynelį – į pušynelį, į pamarelį StnD22. Nusiei̇̃ki, bernužėli, su ja pakalbėsi JV1041. Nusieika ant girelę NS349. Aš nusieičiau į Klaipėdužę KlvD294. Nusieičiau žalią girią, pasilaužčiau rykštę JV998.
ǁ nužingsniuoti (tam tikrą atstumą): Kaip tu nueisi tokį kelią pėsčias! J.Jabl. Ar valiosi tokį galą šlubas nueiti? J.Jabl. Nė pusės kelaičio nenuėjau ir sutikau brolutėlį priešais atjojantį (d.) Žg.
2. tr. nudirbti ropojant: Visa muno žemė yr nueità kẽliais, o reiks kokiam plikšuo dovenoti Šts.
3. intr. nuvykti, nukeliauti: Nežinote, iš kur ateimi ir kur nueimi BtJn8,15. Šiteipo ėmė tarnas dešimtį velbludų … ir nuėjo BB1Moz24,10.
| prk.: Palyginęs mūsų dabarties laikraščių kalbą su „Aušros“ kalba, matai, kad netoli mūsų tenueita rš.
ǁ prk. išsiplėtoti: Liga buvo per daug toli nuėjusi rš.
4. intr. smarkiai nulėkti, nubėgti: Nuejo vėsulas Kal. Ale ot lietus nuėj[o]! Str. Zuikis ėjo ir nuėjo per girią BsMtII42. Kap ištrūko iš jo rankų, tai nuej[o] kap dūmas Arm.
5. intr. nuslinkti: Man šaltis per nugarą nuėjo rš. Kūnu nuėjo silpnumas, akyse patamsėjo P.Cvir. Kaip saulė nuei̇̃s (bus pavakarys), sėsiu bulves Plng. Praeitis nuėjo į istorijos amžinybę rš.
ǁ nuvažiuoti, nuplaukti (susisiekimo priemonei): Per dieną garvežys nuėjo visą kelią rš.
| Neišvirtom, tik rogės paskliùndom nuė̃jo (nuslydo) Rdm. Nueiti nuo bėgių rš.
ǁ nuvykti (tam tikrą atstumą): O aš nuėjau šimtą mylelių laively sėdėdamas JV845. Laivu nuẽjom ežerą (persikėlėme) Dglš.
| prk.: Jis turi gerą galvą, o su tokia galva toli nuei̇̃s (daug pasieks) Jnš.
6. intr. pranykti, dingti: Kai niekoji, tai nuo kviečių nuei̇̃na visos ašakytės Sl. Pavasarį anksti sniegas nuėjo (nutirpo) rš. Tvanų nebūs, sniegas nuei̇̃s putoms Šts. Reik daboti, kad apyniai būtų nuimamys, rasai nuejus S.Dauk.
| Pas mus žemė kap rėtis – palijo, ir viskas nuẽjo (susigėrė) Vrn.
| Patinsta tuosyk, ir vėl nuei̇̃na Arm.
| Kur nor trobelė nuẽj[o] (sudegė) Lp.
| Kad sudaviau gerai per vakarėlį, tuoj puspadžiai nuė̃jo Jnšk.
| prk.: Nueis pyktis, ir vėl šnekės Ds.
^ Jau ir jo nuej[o] kepti karveliai! Lp.
ǁ pasitraukti: Ratelis jau nuej[o] iš mados (nebe madoje) Čb.
ǁ nukristi augant, nusinerti: Rodos, nedaug susimušiau pirštą, bet nagas pajuodo ir nuė̃jo Gs. Senoji oda man pavasarį nuėjo rš. Visa skūra nuẽjo nu rankos KlvrŽ.
ǁ nublukti: Žalis ar nenai̇̃s greit? Sml.
ǁ nugrimzti: Akmuo su burbulais nueina į kubilo dugną rš.
ǁ prk. nustoti vertės: Jau mano gyvenime rubliai, markės ir litai nuẽjo Ut.
ǁ prk. žūti: Per karą nuė̃jo viskas Brž. Per jo rankas nuej[o] mano vaikas Lš.
7. intr. patekti: Da mano nė vienas bekonas blogon rūšin nenuejo Ds. Žmonės buvo nuė̃ję į puikę (išpuikę) Gs. Tavo galvelė po kardeliu nuėjo JD1241.
8. intr. praeiti, praslinkti (apie laiką): Visa vasara ir nuej[o] an vieno budinko Alv. Pusė valandos dar nuei̇̃s Vlk. Jei nuei̇̃t kelios dienos, nebepagydysi [rožės] Šts.
| Gyliava kaip nuejo, išginiau karves Šts. Kai karas nuė̃jo, tai vienos grįžom atgal Šr.
ǁ sukakti: Šeši metai nuė̃jo an mojaus mėnesio Ad. Nuo lapkričio jau treti metai nuẽjo, kap serga Ck.
9. intr. ištekėti (už vyro), vesti (užkuriomis): Až katro norėjau, až to ir nuejaũ Dglš. Už jaunikio nuejo Lz. Buvo gerai nuẽjusi į gerą vietą Šts. Užkuriõm buvo nuė̃jęs Ėr.
10. intr. įstoti: Nue[jo] klėštoriun OZ25.
11. intr. atlikti (darbus): Vakar kūlė, tai taip ir nuėjo viena diena Mlt.
12. tr. išmokti: Kiek lementoriaus nuė̃jot? Rm.
13. intr. nusitęsti, nusitraukti: Tos balos nuei̇̃na net in kitą parapiją Rdm. Mūsų laukas nuei̇̃na lig girelei Slm. Obuoliai visai žemai nuėjo VoL310.
14. intr. pasklisti: Tai nuėjo ir balselis toli JD474. Paskalas nuėjo apie jį per visus žmones rš.
ǁ paplisti: Kultūra nuẽjo, radijas kožnoj pirkioj Str.
15. intr. susivartoti, susieikvoti: Šiaudų jau pusė stirtos nuė̃jo, o da kur pavasaris! Ėr. Žiūrėk, pusė bakano duonos nuė̃jo Tj.
16. intr. išaugti: Kap tik pamėžiau, tai tep ir nuẽjo tie mano medeliai Dg. Kap galėj[o] lietulis nulyt, tai javas akysa nuej[o] Rod.
ǁ užderėti: Kopūstai nuei̇̃ta metais – kitą metą nė sėklos negaunu, kad neuždera Šts.
17. intr. prinokti, pribręsti: Riešutai kartu su žirniais nuei̇̃na Kair. Vasarojus jau nuė̃jo, reiks pjauti Šd. Ir mano avižos, mačiau, taip nuė̃ję, kad tik pjauk Bsg. Jau ir kviečiai bus nuė̃ję Lnkv. Pernai apie tą laiką rugiai buvo jau nuė̃ję, o šiemet dar minkšti Pkr. Prieš saulę arbūzai jau nuẽjo, tokie geltoni Ut.
18. intr. būti nubertam, apsitraukti (kuo): Visas kūnas raupais nuẽjo Nč. Kojos buvo nuėjusios pūslėm Ėr. Visa burna spaugais nuẽjus Mlt. Visas kūnas šašais nuẽjo Krž.
19. intr. tapti, pavirsti (kuo): Mano marškiniai buvo nuėję dreiskanomis (sudriskę) rš. Dažnai pasakomis nuei̇̃na kitų teisybė KrvP(Ds). Paperais visi kiaušiniai nuẽjo Ds.
| Dėl šito ubaguos nenueisi LTR(Ds).
| O aš kap nueisiù jaunyn (pajaunėsiu) Lp. Nieks daugiaus nespaudž manę, ak širdis lengvyn nuėjo PG.
| Bet ir čia visos pastangos niekais nuėjo K.Bor. Jei niekų žiūrėsi, tai niekais ir nuei̇̃si Pl. Daug ant nieko nuė̃jo žmonėm grūdų Kp. Visi tavo nuopelnai ant niekų nueis Tat. Kolek klaũsė motinėlės, kaip rožė žydėjo, o kai paklausė bernužėlio, už nieką nuė̃jo Srv. Visa nuẽjo ažniek BM46.
20. intr. pasidaryti, įvykti: Gyveni žmogus, ale nežinai, kaip da nuei̇̃s, kas bus Vj.
| Sidoklis, – patraukiau per dalgę, – pusiau ir nuė̃jo (perlūžo) Pc. Dyselys šmakšt ir nuė̃jo pusiau Kt.
ǁ pasitaikyti: Visaip gyvenime nuei̇̃na Dgl.
| refl.: Man dar nenusẽj[o] sa[vo] buity išsivysti vilkas Rod.
ǁ baigtis: Jei tik nuei̇̃s gerai, tai ir gerai Trgn. Kaip nueis su kiaulėm, nežinia, kai vis nestaiso Sdk. Ale vis laimingai nuė̃jo Šr. Jums taip nenueis – sunkiausiai baus Gmž. Tos mergelės auka nenuė̃jo veltui NdŽ.
| refl.: Tai nenusieis tau veltuo, užmokėsi J.
21. refl. pasisekti, pavykti: Jiem te nusiėjo Str. Mum labai gerai nusė̃jo Pn. Nusẽjo kaip šuniui botagu Trgn. Labai pigiai nupirkt nusẽjo Mlt. Šį kartą man alus padaryti nenusiė̃jo Brt. Tai man šiandie nusẽjo – nuo pusės kelio pavėžėjo Švd. Tai man važiuojant nenusẽjo – visi ratai pabyrėjo Švnč. Nusẽj[o] kap miške supuvusį grybą rast Ml.
22. intr. pasekti: Vaikas po tėvais nuẽj[o] Rod. Ana tokia bielieva (blondinė) po bočiu nuej[o] Zt.
23. refl. nuvargti, nusikamuoti: Nusiei̇̃na vaikas per diena prie galvijų Ėr. Nusiẽjom, kol išsikūlėm Šts.
24. tr. padaryti sau palankų: Vienas nuẽj[o] vuitą, kitas – mokytoją, ir abu nori in save mokyklos Vlk.
25. tr. nuavėti, nunešioti: Kad jis toks sunkus, tai greitai kulnį nuei̇̃na Skr. Nenueisiu tų batų nė par metus – tokie stipri Šts.
26. intr. nunykti, nustipti: Jam nuė̃jo labai gera karvelė Brž. Mano trys karvės nuẽjo Kal. Stančiuo nuẽjo ir antras paršelis Trk.
27. refl. patikti: Jau ana man kad nusei̇̃na, tai nusei̇̃na Užp. Kaip tamstai martelė nusei̇̃na? Ds. Ar nuseinanti gi jam pana, kur piršlėm buvo? Ds. Man švieži kopūstai nenusei̇̃na Ds.
28. intr. netekti, prarasti: Nemokėjo žmogus laikytis, tai ir nuẽjo nuo žemės (nugyveno, nulaisino žemę) Sn.
◊ ant drãlo nuei̇̃ti Lzd niekais virsti. ×
ant skūrõs nuei̇̃ti nudvėsti: Jei būčiau bėrio negydęs, būt an skūros nuejęs Alv.
ant šuñs [uodegõs, karnõs Ut] nuei̇̃ti niekais virsti: Tas jo mokslas ant šuñs uodegõs nuė̃jo Snt. Ir antra diena ant šunies uodegos nuėjo!.. A.Vien. Tavo darbas nuẽj[o] an šunio! Lp.
į dõrą nuei̇̃ti pasveikti: Kadai duktė pasilpnėjus suvalgė džiovintą kirmėlę ir nuejo doron Antr.
į giriàs nuei̇̃ti nušnekėti nesąmones: Jis bekalbėdamas nuejo į girias Krtv.
į kapùs nuei̇̃ti numirti: Pirm laiko nuė̃jo vyras į kapùs Jnš.
į padùs nuei̇̃ti pajusti ką malonaus: Kap užgėrė, tai net į padùs nuẽjo Smn.
į pū́dymus nuei̇̃ti nušnekėti nesąmones: Jau nebežino, ką kalba, visai nuė̃jo į pū́dymus Jnš.
į šárkų bažnýčią nuei̇̃ti padvėsti: Jau šitas žąsiokas, man regis, nuei̇̃s šárkų bažnýčion Trgn. ×
nuo dỹvų nenuei̇̃ti neatsistebėti: Aš nė nuo dyvų nenueinu Šts.
nuo kóto nuei̇̃ti nusigyventi: Jo vaikai nuėjo nuo koto Sn.
nuo laukų̃ (laũko) nuei̇̃ti apsidirbti, suvežant derlių: Šiemet žmonės greit nuo laukų̃ nuė̃jo Jnšk. Kap nuei̇̃sim nuog laũko, tada bus geriau Arm.
nuo širdiẽs nuei̇̃ti dingti (rūpesčiui): Visi sopuliai nuejo nuo širdies [išgėrus] Plng.
padárgais nuei̇̃ti Rm sunykti, išnykti.
padaũkais nuei̇̃ti
1. BsPIV49 nudumti tolyn.
2. niekais virsti: Ir gerų tėvų sūnūs nuei̇̃na padaũkais Krtv.

padaũkiais (padáužom Vel) nuei̇̃ti KzR niekais virsti.
pagaugai̇̃s (pagaugiai̇̃s, pagaugomis V.Krėv) nuė̃jo Dg drebulys apėmė išsigandus, pasidarė baisu: Kai tik pamačiau jojant, tai man tep ir nuėjo pagaugiais Mrs.
papauribais (paperu Tvr) nuei̇̃ti Gmž niekais išvirsti.
pėdomi̇̀s nuei̇̃ti pasekti: Valstiečiai nuėjo darbininkų pėdomis rš.
per danti̇̀s nuei̇̃ti sukelti nemalonų jausmą: Net per dantis nuẽjo – koks šaltis Klt.
per padùs nuė̃jo [diegliai̇̃] sakoma apie išsigandusį: Marti išgirdo meitėlio žviegimą, ir jai net diegliai per padus nuėjo (manė, kad vagia) A.Vencl. O man tep nuė̃jo per padùs lyg grąžtu Rmš.
per ši̇̀rdį nuei̇̃ti
1. suskausti, nudiegti: Kaip kandau plutelę, tai net per ši̇̀rdį nuẽjo Ds.
2. sukelti skausmą, nemalonumą: Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį K.Bor. Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo Jnšk.

per tvõrą nuei̇̃ti padvėsti: Mano karvė nuejo per tvorą Pls.
po žẽmėmis nuei̇̃ti numirti: Tai daug jaunų nečėse nuejo po žemėm Ut.
šùnio karnõn nuei̇̃ti Ut neduoti naudos.
šuni̇̀ms šė̃ko pjáuti nuei̇̃ti niekais virsti: Neprižiūrėtas vaikas nuei̇̃s šuni̇̀m šėko pjauti Jnš.
vagà nuei̇̃ti pasisekti: Kai nenuei̇̃na vagà, tai tada blogai Skdt.
vė́jais nuei̇̃ti niekais virsti: Jau trečios piršlybos nueina vėjais I.Simon. Viskas nuẽjo vė́jais Kv.
velnióp (po velniai̇̃s) nuei̇̃ti blogai baigtis: Viskas velniop nuėjo J.Jabl. Kad paimsiu baslį, tai viskas po velniai̇̃s nuei̇̃s (sudaužysiu) Jnšk.
žemỹn nuei̇̃ti nudvėsti: Karvė mūso nuẽjo žemỹn Slnt.
panuei̇̃ti intr. būriu nueiti: Vyrai panuẽjo balosna šienaut Dv.
paei̇̃ti
1. intr. einant palįsti (po kuo): Paeimi po kuo SD259. Paei̇̃na po tiltu Lp. Po stogu paei̇̃ti KBI43.
2. intr. neilgą laiką, neilgą tarpą eiti: Aš dar paėjaũ kelis žingsnius į priekį NdŽ. Keliaujant teko po keletą kilometrų pavažiuoti ir paeiti rš. Aš kad paeinù greičiau, tai iš širdies uždunstu Pn.
| refl.: Kiek pasiėjo tylėdami V.Krėv. Jis pasiej[o] ing kelią Azr.
3. intr. R galėti eiti: Teip pailsau, kad vos paeinù Alv. Kojoms nebepaeinù Šts. Nepaeina, kojas sopa Lp. Dabar mašinos nedyvai, negali keliu par jas paei̇̃t Skr. Radau vieną vištą nepaeinant Ėr. Buvo paeitama sniego viršu (nesmuko) Šts.
^ Turi daug kojų ir paei̇̃t negali (akėčios) Pnd.
| refl.: Ans su manim pasiei̇̃t (gerai eina) Vvr.
4. intr. H pasitraukti, pasišalinti: Tu nu vežimo toli nepaei̇̃k! Up. Kur tas būt paẽjęs? Trg. Kad kitas nu stalo paei̇̃na, rodos, kad paršelis ėdė Vvr. Jis man iš kelio paė̃jo KI502. Vyrai atsisveikino ir paėjo kiekvienas į savo namus prš. Dabar sėdos tėvas dūlių kepti, o sūnus paėjo baidyti BM382. Sako, jog paeidamas anims liepęs sau donę mokėti S.Dauk.
| refl.:
^ Kad tu ant galgių paseitumbei! B.
ǁ pasitraukti iš santuokos: Pati paejo šalin nu vyro Dr.
5. intr. išvykti, iškeliauti: Aš butą sau sudeginau ir nuo to čėso po svietą paėjau rš. Dvasia ateina ir paeina pagal savo tikslą M.Valanč.
ǁ išvažiuoti: Šoko ant paeinančio traukinio bėgių Grž.
6. intr. paslinkti, patraukti: Saulė jau aukštai paė̃jusi Ėr. Vakarop buvo, saulė buvo paẽjusi į medžius (medžių aukštumo) Šts.
| refl.: Siena grinčios pasiė̃jo iš vietos J.
ǁ paplaukti: Pusę dienos laivas beveik iš vietos nepaėjo J.Balč.
7. intr. pasrūti, aptekti: Mūs visos pievos [v]andeniu paeję Trgn. Jaujoj pečius išgriuvo – vanduo iš apačios paė̃jo Ėr. Jau prūdas vandeniu paẽjo, ledas tirpsta Ds.
| Vandeniu paė̃jus duona Kp. Vandeniu paẽjusios bulbės (vandeningos) Rod. Visi avies dūbliai vandeniu paė̃jo Lnkv. Pienas išrūgom paẽjęs Ds. Tavo dešinė akis krauju paẽjusi Ds. Mėsa kraujais paė̃jus Ėr.
| refl.:
^ Po gulinčiu akmeniu vanduo nepasei̇̃t Dv.
ǁ apsitraukti (kuo): Dūmais paė̃jo kaminėlis [lempos] Ėr. Juoda žemelė dūmais paėjo LTR(Lnkv). Ilgai dairėsi į rūku paėjusį sienoje kabantį veidrodį rš. Šilas buvo kvapais it kokiais rūkalais paėjęs J.Paukš. Bluzganom paė̃jęs (bluzganotas) Grž.
8. intr. mesti darbą, tarnybą: Paẽjo tarnaitė Dr. Nuo ūkininko paėjo, sakydamas norįs vėl iškeliauti prš.
9. intr. būti kilusiam (iš kur ar iš ko): Ji paei̇̃na nuo Pašakių Pc. Jis paei̇̃na iš Kybartų Vlkv. Jis paei̇̃na iš geros giminės Krs. Tai žmogus iš beždžionės paeina? rš. Ar šuo paeina nuo vilko ar nuo kito ko, sunku įspėti Blv. Didesnė dalis šitų pasakų paeina iš Griškabūdžio valsčiaus Bs. Alaus kartumas paeina nuo apynių daugumo rš. Ligos bičių paeina iš nemokėjimo apsiėjimo su jomis Nz. Prūsai tuomet dar tvirtai laikėsi savo iš senovės paeinančios tikybės Bs.
^ Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia Sim. Iš sutikimo paeina tvarka, iš kovos – suirutė Sim.
10. intr. nusitęsti: Ežeras paei̇̃na po Gudeliais Rm.
11. intr. įlįsti, įsmigti (po kuo): Rakštis po nagu paė̃jo Ėr.
12. intr. pasklisti, paplisti: Paẽjo kalba, ka dukterei jau nebgerai Krš. Bet kokia kalba par žmones greit paei̇̃na Vžns. Seniai paẽjo žinia apie vestuves Sv. Paẽjo paskalas, kad anys jau ženijas Ut. Visi … sužiuro į tą pusę, iš kur balsas paėjo A1884,371. Ir paėjo plačiai tas garsas BsMtII107. Paėjus tokiai žiniai net mums blusos užmirė rš.
13. intr. susinaudoti, susieikvoti: Aure kiek jau taukų paė̃jo! Pn.
14. intr. apaugti: Lėkšti, toli įbrendami ežero krantai paėję nendrėmis J.Balt. Žolėm paejo tie akmenėliai, kur broliukai sėdėjo (d.) Užp.
15. intr. prinokti, pribręsti: Paei̇̃s rugiai Šr.
16. intr. imti darytis: Kaip tik paei̇̃s naktys ilgyn, rudenį liuob ir vaikščios žvakelės po laukus Trk. Mokslinyčia geryn paejo, vaikų kas metą buvojo į 200 M.Valanč.
17. intr. įvykti, atsitikti: Regėt, ką gali paeit šitep Šč.
| refl.: Taip pasiė̃jo, t. y. iš netiesų atsitiko J.
18. intr. atsigimti: Nu gaidžio paẽjo viščiukai visi raudoni Užv. Po kokiai veislei šitas arklys paei̇̃na? Alv. Jūs kumeliukas po kumeliu paẽjęs Lš.
19. refl. įskausti, pasimušti (beeinant): Pasieit kojos nuo smilties, kad basa eini keliu, t. y. skauda padus J. Toli eitant pasieita kojų apačios Vvr. Bevaikščiojant ir kojos pasiẽjo Pš. Agatės pasiejo kojos, pasidarė papautai M.Valanč. Užvažiavom ant brukio, kojos [arklio] pasiejo Vvr.
20. tr. palenkti į savo pusę, papirkti: Jis visus policninkus paejo Up. Sako, ans viršaitį su šimtine paejo Šauk. Iš kalbos matyti, kad viršaitis yra ano paeitas Kv. Griežto žmogaus nepaei̇̃si Ll.
21. refl. sektis, pasisekti: Jam gyvuliai pasiei̇̃na – kokį tik užliks, tai kap iš pieno plaukia Ign. Jau anam pasei̇̃na Dglš. Kai kada ir iš niekų pasei̇̃na prasgyventi Ds. Pirktos bitės nepasei̇̃na Mlt. Šiuokart pasẽjo gera karvė pirkt Ut. Nepasiejo mumiem su šita gira Lzd.
| Kas pasei̇̃s (klius), tą nutversim Ėr.
22. refl. Kv pasirodyti, pasireikšti (kuo): Ji visus ponams skundžia, žinoma, liežuviu pasieidama gera Žem. Vytautas, norėdamas dar geru pasieiti kryžeiviams, patsai padėjo jiems piles suardytąsias atstatyti S.Dauk. Pašvęsk man druską gyvoliams, aš geru pasieisiu (atsilyginsiu) J. Gera pasẽjo, bičių spietlių davė Užv. Nori darbščiu pasieit, todėl ir dirba Nmk.
23. intr. priklausyti: Laikas nuėmimo paeit daugiaus nu pribrendimo tabokų S.Dauk.
24. intr. palošti (kieno naudai išleisti kortą): Išeidamas gilę jam paėjai̇̃, dabar ims jo karalius Jnš.
25. intr. nustipti: Šį metą jau dvi karvės paẽjo Kl. Pernai par lytotas dienas šmotas vištalukų paẽjo šalin Vvr.
26. refl. patikti: Man pasei̇̃na ta karviotė Km.
27. refl. tikti, būti tinkamam: Paveizėk, ar tas raktas nepaseis į tas duris Akm.
28. intr. Krtn pasilakstyti, pasivaikyti: Paeina karvė R. Kumelė paẽjus Pnd.
| refl.: Pasiėjo karvė B. Karvė tik iš antro karto pasiė̃jo Jnš. Pasėjo kumelė B. Mano kumelė gal bus jau pasẽjusi Lš.
◊ dienosè paei̇̃ti pasenti: O abu buvo paejusiu dienose savo GNLuk1,7.
į kū́ną paei̇̃ti pariebėti: Į kū́ną paẽjo kaip gerą išėdį gavo Šts.
mẽtai paei̇̃na darosi suaugęs: Mergaitei jau mẽtai paei̇̃na, jau gali ir už vyro eit Mrp.
mẽtuose paei̇̃ti susenti: Ona buvo labai metūse paejusi I.

×padei̇̃ti (hibr.) intr.
1. prisiartinti: Jau žiema. – Jau ir čėsas padei̇̃na Švnč.
2. neilgą laiką paeiti: Kiek padeinù, pasilsiu ir vėl einu Aps.
3. pakilti: Saulelė padeina aukščiau Lz.
4. Slk patikti: Kaip tau, man tai nepadeina šitoj mergiotė Skdt.
ǁ reikšti simpatijas: Tai jų Jonas an Stasią padei̇̃na? Klt.
5. būti panašiam: Šitie liežuviai, latviškas ir lietuviškas, padei̇̃na vienas in kitą Brsl.
parei̇̃ti intr.
1. H, R einant sugrįžti: Pareinù namo, gi žiūriu – nieko nebėr Pg. Iš Tilžės, iš Karaliaučiaus pareinù KBI45. Vyrai jau pietų pareina J.Jabl. Jau trečia diena kaip nebepareina rš. Parein jauteliai būbaudami KlvD6. Aš benoriu namolei pareiti J. Sutikom seselę parei̇̃nančią Lzd. Laukė duktės pareinant LB158. O aš parėjaũ pas savo močiutę JD558. O kaip parėjaũ rugelius grėbus, siuntė anyta jautelių ginti JD814. Kelias dienas parėjai atostogų? J.Jabl. Gintautas parėjo persivilktų Vaižg. Parẽj[o] neparẽj[o] (tik parėjęs) ir už darbo griebė̃s Lp. Iš kur parė̃jot? Vl. Buvau parėjęs, bet paskui vėl išėjau J.Jabl. Kur taip ilgai užtrukai, namučių neparėjus JD721. Parėjęs šokęs laukužį arė KlvD295. Baudžiauninkas parė̃jęs galop stramūžija gaspadinę J. Į lauką ėjau – lengvi darbeliai, namo parėjus – meilūs žodeliai J.Jabl. Ei barė barė mane motinėlė ilgai neparėjus J.Jabl. Nieko jai nedarykit, iki aš pats pareisiu Plv. Ar greit pareisi̇̀ namo? Ds. Ar pareisi kada, kai ežys su mielėm? Sln. Parei̇̃s tėtukas priešpiečių Nm. Toli mano tėviškelė, negaliu pareiti KlpD11. Parent žmonėms ing namus savo Mž492.
^ Veršiu išėjo, jaučiu parėjo J.Jabl. Ejau nenorėdamas, parejau šokinėdamas LTR(Šll). Mainai verkdami parei̇̃ta (numaino) Šts. Neduos Dievas nueidamas, duos parei̇̃damas Rm.
| refl.: Jis parsiėjęs iš karčemėlės, jis mane barė ir šalin varė JD1229. Parsei̇̃ (eik) nuo pečiaus – susdeginsi! Dsn.
2. parvykti, parvažiuoti: Parẽjo tryleka metų subuvęs Amerikoj Plng. Po vienerių metų parėjo pirmasis sūnus I.Simon. Po penkių metų parẽjo Vžns.
| prk.: O kad rogiakelį padarytų, tai mūs medžiai lengviau namo parei̇̃tų Gs.
3. atvykti, atvažiuoti: Dėdė savo visą turtą pragėrė, veizėk, ant senatvės ims ir parei̇̃s (ateis gyventi) dar pas mumis Vkš. Ant pagalbos pareiti ledų dėlei nebuvo galima Kel1881,34. Ar iš tolo parėjai čia gyventi? J.Jabl.
pareitinai̇̃ adv.: Jis pardavė ūkį pareitinai̇̃ NdŽ.
ǁ prk. gimti: O kaip jam dar vaikų parėjo, ponu jau laikė jis save I.Simon. Ne čėsu an svieto parė̃[jo] (netikęs) Gs. Per greitai parė̃jęs kūdikis (pavainikis) KI473.
4. atslinkti, artėti, priartėti: Perkūnas parei̇̃ta iš pietų griaudamas – būs šiltas, geras metas Šts. Parei̇̃ta lytaus – juodi visi pašaliai Plng. Šalta žiema šalin eina, jau pavasaris parei̇̃na Nm. Bet jau dabar ir žiema parejo S.Dauk. Minija teka tingiai ir liūdnai nujausdama pareinančią žiemą I.Simon. Nesijuokit, vyreliai, parei̇̃s ir jums tos dienelės Skr. Dabar laikas parė[jo] su tom kiaulėm Gs. Pareis toki čėsai Žem. Rakas mano pareit R118. Parei̇̃ta tie daržai: vienas darbas po kito eita viršuo Dov. Mislijau, kad man galas pareis Ašb.
^ Kaip pareis laikas, bus ir vaikas LTR(Jnš).
ǁ parlėkti, parskristi: Čia bitės jau su raudonomis, jau su geltonomis ir baltomis kojomis pareit taip, kaip yra buvęs žiedas, nu kurio tas dulkes parneš S.Dauk. Jei būs parei̇̃tančios bitys, pareis pačios Dr.
ǁ atvažiuoti (susisiekimo priemonei): Kada parei̇̃na autobusas? Rdm.
ǁ atitekėti, atbėgti: Vilkė (upė) parei̇̃na nū Kamščių Pgg. Šaltuona, kas ją žino, parei̇̃na ji gal nuo Kauno Jrb.
ǁ priartėti skirtam laikui, terminui: Parejo berneliu[i] in vainelę joti (d.) Kb. Pareis mokestis mokėti, o kapeikos neturu Skdv.
5. kilti (iš ko): Jis parei̇̃na iš Žūkų giminės Drsk. Vilkauja upė buvo, nuo jos parėjo vardas Vilkaviškis Vlkv. Parėjo tas sprendimas iš to Vd.
| Jei parei̇̃s iš šnekos, aš ir pasakysiu Gs. Man neparė̃jo į šneką, tai ir nepaklausiau Ss.
6. apsiimti tarnauti: Pareik pas mane į vaikius Dr. Rasit pas mane pareitumėte už berną? rš.
7. tilpti: Kiek parei̇̃na rugių maišan? Mlt. Į maišą du pūrai avižų neparei̇̃na Šl. Šitam maiše daug grūdų parei̇̃na Svn. Neparei̇̃na aruodan grūdai Ds. Šitan vežiman parei̇̃na pusantros kapos rugių Ds. Į tą geldą parei̇̃na kokie trys viedrai Pc. Kešenės didelės, daug parei̇̃na Ėr. Ar visi maišai parėjo vežiman? Sb. Pienas kaip tik puodynėlėn parė̃jo Dl. Šiemet linai į vieną marką neparė̃jo An. Rugiai miežiai užderėjo, kluonan svirnan neparėjo LTR(Slk). Parei̇̃s visi javai klėty Brž. Obuoliai šiemet ant užlų neparei̇̃s Trgn. Tavo ranka į tokią pirštinaitę neparei̇̃s Pn. Pasistumk, visi parei̇̃sma ažu stalo Ds. Ar parei̇̃s skietan audeklas? Slm. Maža stuba, kur tau tiek žmonių parei̇̃s! Brt. Pareista visi namuos – kam muštis! Km. Ką gi pykstatės, ar jau gryčioj nepareinat? Ant.
| prk.: Kaip mokytojai parei̇̃na (žino, moka) tiek daug? Pn.
^ Nedėk jo kišenėn, ir maišan nepareis TŽIV514. Jei į peklą nepareis, vis tiek į dangų suleis LTR(Jnš).
ǁ prk. sutikti, sugyventi: Neparei̇̃na su gyventojais Ut. Ką jūs nepareinat, aš tuoj paimsiu rykštę Ut.
8. susinaudoti, susieikvoti: Kiek turėjau drobės išsiaudus, tai visa ir parẽjo marškiniam Ds. Parei̇̃na sau, daug nėra Pl. Iš kur čia, kūmutėle, sudėsim tą sviestą, patiem parei̇̃na – tiek šeimynos Jnšk. Augančiam pareita du kilu duonos dieno[je] Šts. Anam visas milas parejo – maniau, kad liks ir man švarkas Plt. Visi pinigai jam vienam parejo Plt.
9. sklindant pasiekti: Garsas parėjo iki manęs J.Jabl. Parejo žodis, kad miręs vyras Šts. Iš Rymo pareit žinia, kad popiežiaus paskiausioji adynėlė jau visiškai netoli beesanti LC1877(bandom.numeris).
10. nusmegti: Langai žemėn jau parėję, išsikreipę durys rš.
| prk.: Suvaikėjęs, in mažų dienas parė̃jęs Grl.
11. impers. reikėti, prisieiti: Argi jau parei̇̃s prie daktaro kreiptis? NdŽ. Parei̇̃s i mums veselė kelti Skdv. Kam parei̇̃na važiuot? Lp.
| refl.: Mūsų prabočiams nuolat parsieidavo kovoti už savo žemę prš. Pareitisi mumus visiemus rūpinties BPII88.
12. atsidurti, pakliūti: Parė̃jo į bėdą, o kas kaltas? Gs. Aš į didelius vargus parėjaũ, įpuoliau KII21. Jis į skolą parė̃jęs KI521. Taip ir parėjai ant prapuolimo kelio I.Simon. Kad aš ir į cuktūžę pareisiu … [, bet mušiu] I.Simon. Po kieno valdžia parei̇̃ti KBI43.
ǁ patekti: Ir Brinkių ūkis parėjo į Gaičiaus rankas I.Simon.
13. būti atsiunčiamam, atsiųstam: Man grometa atėjo, parė̃jo KII377. Laiškas parė̃jo Srd. Pas mus net keli laikraščiai parei̇̃na Gs. „Tilžės Keleivis“ pareit kas nedėlę prš. Dideli tau pinigai tuoj parei̇̃s Ss. Kai žvirblis į lango stiklą atsimuša, tai pareis kokia naujiena LTR(Lš).
14. užaugti: Palauk, kai jis parei̇̃s į vyrus, tai tau vis tiek nedovanos Gs. Palauk, nekirsk, tegul parei̇̃na nors į pagalį Ss.
ǁ sukakti: Kai parei̇̃si į septyniolika aštuoniolika metų, galėsi vaikščiot į vakarėlius Skr.
15. tapti, išvirsti: Vaikai visai į nėkus parejo Ll. Žmogus ligoj ant niekus parei̇̃na Pg. Koki gėda taip ant nieko pareiti prš. Ant naudos pareit R337. Šis paaukštinimas ir visiems jo broliams ant gero parėjo brš.
16. žr. įeiti 16.
| prk.: Į garbę rūtos parėjo LTR(Plv). Ir kopūstai šiandien parė̃jo į garbę Alk.
17. atrodyti: Kaip tau geriau parei̇̃s, teip tu ir padaryk Skr.
18. atsitikti, išeiti: Taip nebus, ant to nepareis R229. Vis tiek ant to pačio parei̇̃s Srj. Man teip sakė ir teip parė̃jo Pgg. Tai kaip žmogui pareina, katras save aukština! BsPIV6. Aš tau sakiau, kad tu teisybės niekam nesakytum, matai, kaip tau parėjo BsMtI151. Sakyk, kap tau ten parẽjo? Lš.
ǁ pasitaikyti: An svieto gyvenant visaip parei̇̃na Klvr. Ką matėm, tai matėm, daugiau neparei̇̃s matyt Sdr.
19. pasisekti, pavykti: Jiems su žeme dabar gerai parei̇̃s Žlp.
20. priklausyti, priderėti: Po kiek jam ant dienos parė̃jo? Gž. Mums malkų vežimas (už malkų vežimą) parei̇̃na penki šimtai Lkv. Tai kiek čia dabar man pinigų parei̇̃na už tuos kviečius? Ss. Man dar penki centai parei̇̃na Al.
parei̇̃nančiai
pareitinai̇̃
| refl. BPI13: Parsieit padonims klausyti vyriausybės CI769. Tie piningai man parei̇̃tis KII378. Man parei̇̃tis duoti, o tau imti K. Ne, gaidaũ, nesiūlyk joms, kas joms neparei̇̃tis K.Donel. Nėsa čionai iš tiesų pareitis sakyti – juo veikiaus, juo geriaus prš. Kaip pareitis (pagal nuopelnus) N.
21. būti priklausomam (nuo ko): Nuo to parei̇̃na jūsų likimas NdŽ. Veršio sveikata pareina nuo karvės sveikatos rš. Pasigailėti ir dovanoti nuo teismo nepareina rš. Nuo jo pareidavo, kiek kuriam padegėliui miško duoti A.Vien. Šis sakinys parei̇̃na nuo kito J.Jabl. Brangumas parei̇̃na ant sviesto [rūšies] Trg.
| Tuomet, kai suaugsi, nuo nieko nebepareisi J.Jabl.
^ Kad ant didumo parei̇̃tų, karvė kiškį pagautų J.Jabl.
parei̇̃namai
22. tikti, pritikti: Miežiai pareina sėti po žieminių javų rš. Taip elgtis nepareina J.Jabl. Nepareina gi tep! Sn.
| refl.: Elkimės, kaip mums pareitis MŽ. Mums pareitis klausyti BPII83.
^ Ant drūtos šakos pareitisi drūtas vagis B.
ǁ praversti: Ačiū! Labai jau pareis Žem.
23. Alk kainuoti, kaštuoti: Kiek tau tas kostiumas parẽjo? Kv. Su visu parei̇̃na lig dviejų šimtų rublių Skdv. Jai dvidešimt keturi šimtai parei̇̃na tas šienas Jrb.
24. būti (pagal giminystės ryšius): Jis pareina man giminietis BŽ117. Aš nepareinù jom teta Lp.
◊ į aki̇̀s parei̇̃ti (kam) pasirodyti (kieno) akivaizdoje: Jis vengia man į aki̇̀s parei̇̃ti KI55.
į gálvą parei̇̃ti kilti minčiai: Vilkui parėjo į galvą, kad liūtas nestiprus J.Jabl. Man nė į galvą nepareitų taip kalbėti J.Balč. Ma[n] apie tai visai neparė̃[jo] in gálvą Prn.
į kẽlią (kẽlį, kójas) parei̇̃ti nusidėti, užkliūti (kam): Aš tau niekad į kẽlią neparėjaũ, ko tu mušiesi? Alk. Jis man į kẽlį parė̃jo KII363. Apie mano Vilių nesirūpink – jis niekam nepareina į kojas I.Simon.
į metùs parei̇̃ti suaugti: Jau parėjau į metus – jau turite žentą imtie LTI17. Kai parėjo į metus, ir įgijo sau ragus LTR(Snt).
į prõtą (prie prõto) parei̇̃ti suprotėti: Vyriausias sūnus suaugo, parėjo į protą V.Kudir. Kada išeis už vyro, savaime prie proto pareis I.Simon.
į véidą parei̇̃ti pasitaisyti, pariebėti: Dabar ir išsimiega, ir pavalgo, o da į veidą nepareina, da sudžiūvus Gs.
ki̇́ek [ti̇̀k] parei̇̃na smarkiai (mušti): Duoda vagiui, ki̇́ek parei̇̃na Pn. Prilupę kiek tik parejo, veselnykai sviedė Joną lovon ir vėl ėmė šokt BsPII245.
namõ parei̇̃ti mirti: Nedagalinėj[o] nedagalinėj[o] ir parẽj[o] namo Vrnv.
paparei̇̃ti intr. būriu pareiti: Mergos paparẽjo iš uogų Dv.
péreiti
1. tr., intr. H peržingsniuoti: Péreiti ribą DŽ. Ana párėjo par lieptą J. Per lieptą tai aš neperei̇̃siu – galva sukas Slm. Péreik per vieną lentą nesverdakuliuodamas Ds. Nebijojau tamsią naktį laukelį pereitie BsO156. Purvais pereiti negali N. O kur mes ėjom, kur mes parėjom, nežels žalia žolelė JD954. A nepáreitamos buvo ganyklos Pln. Laukas tiktai par tris dienas pareinamas I. Jos vyras tarnavęs pereinamojo punkto viršininku rš.
^ Lauko nepereisi, kelio neišmatuosi TŽIII376. Su neteisybe visą svietą pereisi, bet atgal negrįši NžR. Nevalgęs pereisi tris keturis laukus, o nuogas nė per slenkstį neperžengsi B. Duona – basas velnias nepereit (prasta) rš.
ǁ peržingsniuoti skersai priešais einantį: Už ką tu kęsi, už ką tu vargsi, niekam bloga nepadarius, viešo kelio niekam neperėjus V.Krėv. Jei tau par kelią pareis žmogus arba parbėgs katinas, arba sutiksi mergaitę einant, atsitiks nelaimė (priet.) Prk.
ǁ tr. išvaikščioti: Beieškodamas sau tinkamos vietos, jis perėjo dešimt namų J.Balč. Perėjo kalnus, aprašė jų augalus Ašb. Jisai pérejo tą miestą skersai ir išilgai BM293. Pereikite žemę, ją aprašykite ir sugrįžkite pas mane SkvJoz18,8. Visą sodelį parėjau, vyšnių uogelių neradau JV226.
ǁ intr. nustoti, baigti eiti: Didiejai žmonių būriai párejo, dabar tik viena kita boba dar kiūbrina Up.
2. tr. einant peržiūrėti, patikrinti: Vis samdininkų darbą páreik Grdž. Kelį páreikiat, vyrai, – gubernatorius važiuos Als.
3. intr. išeiti pasivaikščioti: Popiet péreisiu iš nuobodumo Sdk. Sėdi sėdi tamsta namie, nė nepéreini niekur Ds. Neturėdamas apsivilkt nepéreisi Trgn. Reikia péreit ben kiek An. Turiu geresnę drapaną, tai tą reik čėdyt péreit, o namie bile kap apseit galiu Gs.
| refl.: Nor toli, ale pérsieisi, dar jaunas Azr.
4. tr. beeinant pamušti: Pérėjau pėdą, dėl to nepaeinu skaudėjimu Plv. Pérėjau turbūt koją, kad tep man dabar skauda Plv. Páreitas kojas mes negydom – pasakė daktaras Nt.
ǁ refl. pervargti beeinant: Ejo žmogus į Plungę ir parsiejo Pln. Kitas arklys eina, ligi pérsieina, bet nestovės Ds. Vieną dieną pérsieisi, tai kitądien kojų nepatrauksi Ds.
5. intr., tr. persikelti: Žemaičiai lietuviai, viena valanda tokiose valtėse upę parėję, gudus iš nežinių antpuolė S.Dauk. Tę povaliau eis, ant kitų rėlių péreina Mrj. Pakilo da didesnis vėjas, perėjo liepsna į kitą pusę kelio Ašb. Štai mes pereitam pas vyrus šituos Ba1Kar14,8.
| prk.: Pereina tėvų nuodėmės ant vaikų ligi į trečią ir ketvirtą eilę I.Simon. Dūšia su kūnu ne miršta …, bet pereit ižg mirimo ing gyvatą DP578.
| Pérėjo kiton vieron Pnd.
ǁ intr. pakeisti (darbą, vietą ir pan.): Péreiti į kitą kursą DŽ. Iš teorijos péreiti į praktiką NdŽ.
ǁ intr. atitekti (kitam): Jo turtas perėjo į svetimas rankas rš.
ǁ intr. pabuvoti: Péreis per jo rankas – sugadintas daiktas Klt.
6. intr. būti suvartojamam: Augančiam páreita du kilu duonos dienõ[je] Šts. Kvartūgelių turėdavusi po devynis, po dešimtį, o ir taip visi pareidavę Plt.
7. intr. perlįsti: O tai parėjo par jo širdelę ta kulka kaip bitelė JD1085. Pigesn verbliūdui pereit per bulį adatos, o neg lobingam įeit dangaus karalyston DP484.
8. intr., tr. prasiskverbti: Pereina saulė miglą R83. Ir saulė per purpurą nepéreina (neperšviečia) Trgn.
^ Ateit ubags, ant lops lopo, per tus lopus vanduo nepéreit (žąsis) Sch68.
ǁ intr. pasrūti, aptekti: Bulvės rūsė[je] [v]andeniu párejo Šts.
ǁ tr. paveikti: Alus pereit mane B. Ans yr aistros páreitas – lyg beprotis Šts. Šaltis pérėjo, bet da tiko valgyti [bulvės] Ėr.
ǁ intr. persmelkti: Šiurpas perėjo per visą kūną J.Balč. Kuriam par kūną nepareis šaltis? brš.
ǁ tr. persmeigti: Nes ateis čėsai, jog kalavijas galingas pereis širdį tavo MP45. Ir tavo dūšią pereis kalavijas BPI114.
9. intr. praslinkti: Gaidykste perėjo būrys lytaus Žem. Vagis vagia, tai nors sienos lieka, o kai ugnis péreina, tai nieko Trgn. Pérė[jo] per kaimą krivuilė (raginimas raštu), kad važiuotų į stuiką Gs.
| Kiek per jo rankas pinigų pérėjo! Gs. Bylos péreidavo per jo rankas NdŽ.
10. tr., intr. pervažiuoti, perslinkti: Dirbo ant geležinkelio, ir pérėjo mašina – kojas nupjovė Rdm. Tekinis párejo ir sulaužė šakę Šts. Žemė minkšta – párejai porąsyk su drapaku, ir gerai Šts. Dirvą reikia tik pereiti su akėčiom (lengvai išakėti) Jnš.
| Koks čia siuvimas, páreina (susiuva) su mašina Skr. Trobą, prieangį su šluota pereina (pašluoja) rš.
| Marios kas diena pereit (užlieja) kraštus ir vėl sugrįžta SPI270.
ǁ intr. peršokti: Párejo par tvorą Rs.
11. intr. pavirsti, pasikeisti: Trečiasis taurėlaiškis panašus į vainiklapį ir pereina į pentinėlį rš. Jo meilė pérėjo į neapykantą DŽ. Jo balsas pérėjo į šnibždėjimą NdŽ.
12. intr. nustoti, liautis, pasibaigti: Tuoj pereis lietus, galėsma važiuot Dbk. Parėjo lyti Grg. Perėjo noras SD209. Pereina visas noras dirbti, kada nematyti jokios naudos I.Simon. Užgėrė sviesto sūrymo, ir gumbas pérėjo Lnkv. Gal péreis [liga], jau nebe taip karšta galva Sdk. Ar perėjo skaudėti dantis? Vkš. Nuo tų liekarstų pérėjo karštis Gs. Pareis rūstybė brolio tavo S.Stan. Išgąsčiui parėjus kėlės M.Valanč. Tep negali péreit Azr. Sakai, jau visi rūpesčiai párėję Skr. Laimė, kad tep gerai viskas pérėjo Gs. Pakavojo tą tėvą, ir taip gerai jam perėjo BsPIV30. Prilygintas … miegui, veikiai perenčiamui KN255. Dangus ir žemė pereis, bet žodžiai mano nieku būdu nepereis Ch1Mr13,31.
ǁ pasikeisti: Laukiau mieste péreinant oro Krsn.
ǁ tr., intr. nustoti skaudėti: Išgerk žolynų, tai ir pilvas pereis Rod. Ar tau da nepérėjo galvą? Alk. Kad tie dantys páreitų, vėl ateičio Grg.
13. intr. R367 praeiti, praslinkti (apie laiką): Vos kelios naktys perėjo, štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Pereina tas žmogaus gyvenimas kap vanduo Jz. Péreina jaunysta Jz. Atmena seniai perėjusių metų negirdėtą vėtrą Tat. Pereis tiek metų, kiek yr lašų mariose vandenio brš. Péreitus metus, péreitą rudenį J.Jabl. Iki metui péreinant R75.
ǁ pasibaigti (skirtam, įprastam laikui): Pusę metų buvau párejęs, dėl to manęs neėmė į kantoną Šts. Taip norėjau valgyti, perejo per parą, ir nebenoriu Ds.
14. tr. išmokti: Visus mokslus pilnai ir tobulai perėjęs Ns1833,1. Vaikelis gan gerai mokės – gavėnės būvė[je] parejo kiaurai lementorių ir į kningas įšoko M.Valanč.
ǁ baigti (mokyklą, mokslą): Maža klasių pérejus Aps. Perėjo mokslus didelių mokslainių Tat.
15. tr. CII559 būti pranašesniam, viršyti: Jį ne bet kas péreina Up. Vaikas péreis ir tėvą (bus piktesnis už tėvą) Gs. Su liežuviu ano nėkas nepáreis Vvr. Pri mokslo ana visas páreita Slnt. Šiaudiniai auliai toli pareit medinius S.Dauk. Drūktenis perėjo abu švogerius stovyla, galva ir iškalba Žem. Visokią išmintį žmogaus pereit … ansai gražumas DP542. Mokintinis nepereit savo mokintojį BtMt10,24.
^ Zopostingas pereit turtingąjį B. Sveikata viską gi pereit B. Sviets griekais, pekla velniais pereit B.
16. intr. būti duodama viršaus: Kur mano nepéreina – imk sau ir šitą Ds. Ką čia su tavim ginčysies, tegu mano péreina Alv. Kad taip tai taip, tegul mano péreina (nusileidžiu)! Alk. Motiejus tau oho – jo nepereis šiaudas! Lp.
17. tr. nulenkti, papirkti: Ans teismo nebijo – teisė[ja]s yr ano páreitas Sd. Mano gi̇̀zelis buvo péreitas, greit sumalė Ėr.
18. intr. sekti vienas kitą, pasikeisti: Kiek vainų párėjo jau man Brž. Čia per metus ar aštuoni vargonykai perėjo Rm.
19. intr. pakeisti objektą: Pradėti gydytis reikia nuo lengvesnių vaistų, o paskui pereiti prie stipresnių rš. Pereinu prie antrosios ataskaitos dalies sp. Jis dažnai pereidavo [nuo „tu“] prie „jūs“ rš.
ǁ imtis ko nauja: Kariuomenė pérėjo į puolimą DŽ. Jam nesmagu, kad svečiai į tokius ginčus perėjo I.Simon.
20. tr. pasklisti, apimti: Ir perėjo garsas jo visą Siriją BtMt4,24.
21. tr. perkęsti, pernešti: Jis jau pérėjo visus bandymus Gs. Kožnas šventasis daugel vargų ir pagundinimų parejo M.Valanč.
22. tr. pereilioti: Kai péreisiu visus diržu, tai ir rejestys išbėgs Ds. Ir teip pereik visus titulus, o rasi maža ne visus bažnyčiai duotus SPI222.
◊ ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai ãkys péreina Ds.
per gálvą péreiti pagalvoti: Mislijau, aną į pačtą nusiuntė – taip sau par gálvą párejau Slnt. Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys V.Kudir.
per metùs péreiti senstelėti: Jau per metùs pérėjus ši pana Ds.
per rankàs péreiti užeiti kitam iš priešakio (pjaunant javus): Anas man perejo per rankas – pjaut negaliu, kap sopa Vrnv.
[per] ši̇̀rdį péreiti sujaudinti: Par ši̇̀rdį párejo ta baisi žinia Šts. Verkia ponas, ir man širdį perėjo, apsiverkiau LzP.
širdi̇̀s pérėjo atsileido pyktis: Pérejo širdi̇̀s, ir nuejo Rdš.
pieei̇̃ti (dial.) intr. ateiti: Žiema pieei̇̃ta, lõša grajy[ja] pasisėdę Kin.
praei̇̃ti
1. intr., tr. H, R pražingsniuoti (pro šalį): Niekaip nepraeisi jų nepastebėjęs Blv. Nepraeik pro mane, užeik pas mane J. Jis niekad nepraei̇̃na pro mus nepašnekinęs Gs. Ižgirdo minią praenčią DP102. Savo kelią praė̃jo (neatitiko kelio) Ėr. Jau pro liepą praėjo rš. Potam ne tiktai kaip praeidams jiemus pasirodo, bet ir gerą valandą pas juos ir po jų akim pasiliekt BPII22.
^ Nepraejęs šunų, strypų neišmėtliokis Kv.
| refl.: Tylom kap kiaulė prasiejo (praėjo nepasisveikinęs) OG27. Mes prasiėjom visai tykai, be jokio žodžio BsV158.
ǁ tr. išvaikščioti, pereiti: Panūdo jaunas praeit pasaulį rš.
2. refl. nueiti šalin, pasišalinti: Sakau tau, prasei̇̃k iš kelio! Trgn. Šuva iš viedro lakė pieną, kap prilakė, ir prasiẽjo Ml. Prasei iš lango (neužstok lango), bo man nieko nesregėt Grv. Prašom prasei̇̃t, jėg par mum nepatinka Ds. Kad žinojęs, tai būč prasẽjęs Trgn.
3. intr. praslinkti, nuslinkti: Lukterėk, kol praei̇̃s lietus Dbk. Griaustinis baigia praei̇̃t, jau saulė pasirodė Sdb. [Nustebus] tarytum šaltis per jo nugarą būtų praėjęs rš.
ǁ pravažiuoti: Dieniniai traukiniai buvo jau praėję rš.
4. intr. pranykti, pasitraukti, nustoti, liautis, dingti: Trumpalaikiai priepuoliai praeina, nesuspėjus panaudoti bet kokią terapiją rš. Ar jau tau tas galvos sopėjimas praė̃jo? Vb. Sutinimas jau praėjo rš. Išėjau į orą, ir praė̃jo miegas Gs. Ji apsvaiginta kanapėmis, ir tas svaigulys visai praeis J.Balč. Man praėjo bet koks noras juoktis iš jo rš. Praejus pirmam džiaugsmui pradėjo vadžioti I. Viskas šioj pasaulėj praeina ir mainos prš. Tai vis daiktai praeinami J. Nepraeis šita giminė, iki tatai vis stosis BtMt24,34.
^ Kas praėjo, tas negrįš PPr199. Geras darbas nepraeis dykai Rs. Kentėk, dantis sukandęs, nelaimė buvusi praeis M. Žadėtoji nepraeis S.Dauk.
praeitinai̇̃ adv.: Da ligšiole sopėjo dantį, ale praeitinai, ė dabar be perstojės Ml.
5. intr. prasiskverbti: Griovys taip užakęs, kad vanduo nebepraei̇̃na Sb. Jegu tik bus koks plyšelis, šaltis ir praei̇̃s Sb. Pro taip uždangstytus langus mažai šviesos tepraei̇̃na Sb.
ǁ pralįsti, pratilpti: Norėjom išnešti bačką, ale pro duris nepraejo Up.
6. refl. įsitraukti į ėjimą: Paki prasei̇̃na, vis iš tyko eina Sld.
7. intr. praslinkti (apie laiką): Taip praeina kelios savaitės J.Jabl. Čia brikšt, te brikšt, i praei̇̃na diena Mžš. Visas amžius praėjo, ir nieko gero Pn. Praẽjo tavo jaunos dienelės Ds. Naktis praėjo laimingai rš. Neilgai betrukus praejo baisi gadynė M.Valanč. Kai trys metai jau praėjo, tai pareit jaunikis šis KlvD61. Šiemet taip praėjo uogos, nieko neprisiviriau Ėr. Praẽjusį metą taip nelijo Vkš. Nuo praejusio meto baisus badas buvo visoj Teutonijoj S.Dauk. Praėjusi žiema buvo ne per šalta Bsg. Laikai yra šie: dabarti̇̀nis, arba ẽsąsis, praė̃jęsis ir bū́siąsis Jn. Praeis dienos, praeis metai, praeis amžiai P. Šimtas metų praeis, mūsų nei vieno nebus Bsg. Žiema praeis, vasara ateis Pnd. Pràeitas laikas J. Aš nebuvau ten nuo praeitų metų Grž. Pràeitą naktį pasnigo Rm. Šnekam čia su kaimynėliu praeitąsias (apie praėjusius laikus) Jnšk.
^ Praeita ir užmiršta Sim.
8. intr. baigtis: Už tas šunybes nepraei̇̃s tau gerai Gs. Nepraeis tau taip, vis tiek aš tau atkeršysiu Jnšk. Tai ko čia pyktis, tegu jau taip praeina! rš. Prisiekiu, veltui nepraeis niekšybė B.Sruog.
ǁ įvykti: Vakarai, spektakliai, paskaitos ir šokiai praeidavo su didžiausiu pasisekimu rš.
9. tr. būti pranašesniam, viršyti: Jau jos niekas neprai̇̃s an tų dainų Šmk. Jis ir mane praei̇̃na Gs. Jūs ožkas praei̇̃nat savo strainumu PP64. Paūgterėjusi pradėjo taip guviai austi audeklus, jog savo mokytoją praejo M.Valanč. Praeimi kitą SD301.
10. intr. būti duodama viršaus: Tegul jau tavo biskį praei̇̃na (tu daugiau mokėsi) Alk.
11. intr. būti išleistam: Jam pinigai praei̇̃davo su ta diena Kp.
12. refl. pasveikti: Nei numirsi, nei praseisi̇̀ Str.
13. intr. atvėsti, praaušti: Da tura pečius praei̇̃ti, negal da kepti – da karštà y[ra] Dov.
14. intr. būti išrinktam: Dvarininkai norėjo vieni praeiti atstovais rš.
ǁ būti priimtam: Pasiūlymas praė̃jo NdŽ.
◊ laukañ praei̇̃ti euf. galėti tuštintis: Eitu laukan, nepraeitù Šts.
priei̇̃ti
1. tr., intr. H einant prisiartinti (prie ko): Einu einu ir prieinù mišką Pn. Prieimi artyn R202. Jau jis buvo arti priėjęs prie ežero Grž. Pry lango pryejęs MitII41. Jis pėdina meilydamas prieiti vagičnai prie jos J. Prieidamas pačiūčiuosu, atsitraukdams pabučiuosu BsO23. Prejau ežerelį, čystą vandenelį, randu randu bernuželį žirgelius begirdant StnD8.
^ Priei̇̃s ožka pri vežimo Vvr.
| refl.: Aš prieituos arti ir girdu visą pamokslą Dr. Prieikitės jop ir būkite apšviesti DP576.
ǁ užeiti (pas ką): Pri anų aš kiekus metus prieitù (dažnai nueinu) Grg. Neturia mieste žmogaus prieitamo, kur dings nuejusi? Šts.
2. intr. daug sueiti, prisirinkti: Priėjo kiemas didžių svetelių J.Jabl. Agranomas kai atvažiavo, tai kad priė̃jo žmonių – pilna gryčia stačių! Sml. Vakarais prei̇̃na jaunimo pilna, padūksta Sdk.
| Bet dar ir kasdien prieinančių samdininkių samdo I.Simon.
3. intr. daug privažiuoti: Pilnas turgus priė̃jo mašinų Pn.
4. intr. pribėgti, prisisunkti: Laivas priė̃jo vandens DŽ.
ǁ prisipildyti: Kambarys priei̇̃na dūmų Lp. Priė̃jo daug dulkių BŽ267. Prejo pilna gryčia garų Slm.
5. intr., tr. prislinkti, prisigauti: Priėjusios prie javų ar prie vaisių, pradeda savo pragaištingą darbą Blv. Vos ugnis pri šiaudo priejo, tujaus tas nudegė M.Valanč. Reikia žiūrėti …, idant oras prie jos (vopnos) negalėtų prieiti A1884,354.
| prk.: Badas visur priė̃jo Ėr. Priei̇̃s galas ir jam Pc. Nesijuok iš kitų, priei̇̃s ir tau bėda Gs. Jamui trūdna prieit loskosp pono savo MP79.
^ Siūlas kamuolį turi prieiti Vdk. Pradėjo nuo virvelės, priė̃jo prie kumelės (apie vagį) Vel.
ǁ tr. (galėti) pasiekti: Ar ežeras priei̇̃namas? Rm. Vietose taip pat neprieitamose S.Dauk. Aukštos neprieinamos uolos rš.
| Daugelio dokumentų negalėjau prieiti J.Jabl.
ǁ prk. įgyti palankumo, susitarti: Kaip anas priėjo prie teisėjo? Sdk. Jis moka prie visų priei̇̃t Gs. Kai reikia kur prei̇̃t, tai be pinigų ir tuntuok (vaikštinėk) aplink Trgn. An jį be raudonos kepurės neprieisi Str. Yra tai vyras geras, prieitamas, nepasipūtęs M.Valanč. Prieitama merga (pasileidusi) Šts.
ǁ prk. pasiekti (mąstant, kalbant): Prieina prie tos nuomonės K.Būg. Turime prieiti prie išvados K.Būg. Jokių galutinių išvadų dar neprieita NdŽ. Lyginimu pri̇̀einame gerą rezultatą K.Būg.
| refl.: O kaip in kalbą prisėjo, ne kartą sakė, kad sūnų užmuštų V.Krėv.
6. intr. prislinkti, priartėti (apie laiką): Priei̇̃na laikas, ir miršta žmogus Pn. Šiliškė prei̇̃na Pc. Vakarui prei̇̃nant, pakinkė motyna arklius Jrk24. Tiek berasis – priei̇̃s ir vakaras parvažiuoti Šts. Po tą mišką bevažinėjant, priėjus naktis Sln. Jam vis anksti – priei̇̃s mirt, ir tai da bus anksti Rm. Kenti kenti, bet priei̇̃na, kad daugiau nebegali iškęst Rod.
| Kas prieis: be arklių važiuos, lakstys padebesiais Lnk.
| refl.: Ir jam prisiėjo laikas J.Jabl.
ǁ intr. ateiti terminui: Prieina jau ir mokesčiai mokėt Rm.
7. tr. susitikti, pasimatyti: Man reikia dėdę priei̇̃ti Ėr. Ar tu jo dabar neprieini̇̀? Rm. Jei pamatysi, prei̇̃k Joną Slm. Ir norėjo, kad tik prieitų kokį žmogų J.Jabl. Ir dienai veikiai besibaigiant, priėjo jį jo mokintiniai Bb1Mr6,35.
8. intr. bažn. atlikti (tam tikras apeigas): Ar jau prėjai̇̃ velykinės? Slm. Abi priẽjom [išpažinties] OG91. Kas gyvas galįs nu Verbų lig pravadų nedėlios turėjo prieiti pri kunigo ir švenčiausį sakramentą priimti M.Valanč. Kartą metuose prieime DP36.
| Sakyti kozonį … prientiemus Dievo stalop Mž499.
| refl.: Liepė munie prieities išpažinties S.Čiurl.
9. tr., intr. apžiūrėti: Reik visus priei̇̃ti, pašerti Užv. Kai apsimušim (apsidirbsime), reiks prie bičių priei̇̃t Gs. Dabar nėra kam pri gyvolio priei̇̃ti Žlp.
10. intr. rasti progą, rasti laiką: Vis neprieinù, taip stovi darbas Pn. Kai turėsiu laiko, prei̇̃siu prie to mezgimo Jrb. Kada aš rašysiu, pats žinai, kad niekad nepriėjaũ Mrj. Dėl daug lauko darbų negalėjo prieit aust BsPI71. Ot, prieidamas ir padariau Alk. Priei̇̃damas, priei̇̃damas ir apsidengiau stogą Skr.
11. tr., intr. tęstis, siekti: Neprieina prieg ežero laukai Lp. Ištisas žemės plotas prieina Baltijos jūrą J.Jabl.
^ Ant tvoros stovia gaidys, uodega priei̇̃na lig žemei, o balsas – dangun eina (varpas) LTR(PnmR).
ǁ intr. prigulti, tikti, nepaliekant tarpo: Durys nepriei̇̃na, žiemą reikės užkimšt Skr. Ta lenta labai gerai priei̇̃na prie anos Jnšk. Kurgi neis šaltis, kad durys an slenkstį neprei̇̃na Sld.
12. intr. būti pelnomam, uždirbamam: Ką darysiu nedirbus – vis kokiu centu daugiau priei̇̃na Ps. Jis turi gerą tarnystę, ir iš šalies dar prieina rš. Užsisiuva, da už seniūnystę dvidešimt penki litai mėnesiui priei̇̃na Ds.
13. intr. pribręsti, prinokti: Šiemet anksčiau prė̃jo rugiai Kp. Smėlėtoj žemėj ir kviečiai greičiau priei̇̃na Up. Vasariniai obuoliai anksčiau priei̇̃na kaip žieminiai Št. Pernai anksti priẽjo riešutai Vvr. Kasmet da nepriẽjusius riešutus išneša Vj. Aviečių yra, gal priei̇̃s jau Vlkv.
14. intr. pasitaikyti: Kaip priei̇̃na, taip ir pasakau Žd. Jei priẽjo kumet išgerti burną – neatsisakė Plt. Ir mylimės, ir baramės, – kap kada priei̇̃na Prng.
| refl.: Visaip prisei̇̃na – tenka žmogui ir pavargti, ir lengviau pagyvent Vdžg. Gyvenime prisiei̇̃ta ir prastų, ir gerų dienelių praleisti Vvr. Prisiei̇̃nant kam prisiekti, reikia pirma gerai pasimislyt apie tatai A.Baran. Taip prisiė̃jo, kad jis visus išvadavo Lnkv. Kaipgi tau prisẽj[o] išgurint langą? Arm. Prisieidavo man pačiam tarpininkauti Blv. Kad sveikas gyvensiu, dar prisei̇̃s ir Kaunan nuvažiuot Trgn. Neprisejo sutikt Aps.
15. intr. reikėti, tekti: Tą daržo vietą priei̇̃s su dalgiais nupjauti Grg.
| refl.: Prisiėjo mums vargti, kol prasigyvenom Rs. Balsavimą prisiėjo atidėt, nes trūko kvorumo rš. Garbeniui prisiėjo liudyti Blv.
^ Oi nespjauk į vandenį, gali pačiam prisieit atsigert LTR(Brž).
ǁ prireikti: Vaikį ir piemenį tepriẽjo samdyti Plt.
| refl.: Kur kokį daiktą turi, tai tę ir palieka, o kap kada prisei̇̃na, tai suk galvą, ieškok Švn. Nemesk nei kokio daiktelio, kada nors prisei̇̃s, ir turėsi Ds. Neskolinsi, tai ir tau, kai priseis, nepaskolins Ds.
16. intr. tekti, priklausyti: To ūkio ketvirtadalis man priei̇̃na Kltn. Ir jam, ir man po lygiai priei̇̃na Trgn. O ką mes apie anus sakėm, toktai ir mums priein prš.
| refl.: Da ir man dalelė prisiei̇̃na Sdk. Kas jam pačiam ir jo išrinktiemus prisieit, bus sugrąžinta SPI14. Ne tau toji dūšia, bet man prieitis, nes man tarnavo DP523.
ǁ refl. sietis su kuo, liesti, priklausyti: O kas prieitis galo ir naudos …, tos yra didės ir tūlos DP134. Tau nieko prieitis, nerūp nieko CI97.
ǁ atitekti: Jiems nereiktų nė trobų kelti, ir pievos prieitų kiekvienam A.Vien.
ǁ refl. priderėti: Labai reiktų tuos baust, kurie svetimų nuodžių neuždengia, kaip jiems priei̇̃tis DP478. Tesi pagerbimas ir liaupsė jam prisienti DP599. Prisieinančiu būdu N.
17. intr. kng. reikšti požiūrį, elgtis, suvokti: Rūpestingiau ir teisingiau priėjo prie šio darbo kitos organizacijos rš. Poetas prie pasirinktų temų priėjo jautriai rš.
18. intr. kainuoti: Misliji, rūbas pigiai prei̇̃na? Mlt.
19. intr. būti (pagal giminystės ryšius): Brolienė priei̇̃na ji man Brž. Jis man dėdė (giminė) priei̇̃na Sv.
| refl.: Aš jam dėdė priseinu Mšg.
ǁ būti tuo pačiu, sutapti: Ans nėr man gentis, tik pavardė priei̇̃ta Plng.
20. intr. apibėgioti, susikergti: Geras jaučias – priẽjo kartą, ir pasivaikė karvė Ds. Ar jau priẽjo arklys an kumelę? Ds.
◊ [liẽpto] gãlą priei̇̃ti atsidurti padėtyje be išeities: Liepto galą priėjo R184. Galą priėjau N. Ilgai jam sekės su vogtu mišku, bet kartą priėjo liepto galą (pakliuvo) Jnš.
į savè priei̇̃ti pasitaisyti, suriebėti: Kai priei̇̃s in savè arklys, tada parduosim Alv.
į ši̇̀rdį (prie širdiẽs) priei̇̃ti rūpėti, jaudinti: Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo LzP. Meilingi žodeliai in ši̇̀rdį priẽjo Tvr.
prie prõto priei̇̃ti susiprasti: Tu ir dabar dar prie proto nepriėjai I.Simon.

×razei̇̃ti (hibr.) intr. išsiskirti: Pasbars kada i razei̇̃s Arm.

×parazei̇̃ti intr. išsivaikščioti: Visi sūnai parazẽję, liš moma ir duktė pirkioj Lz.
suei̇̃ti
1. tr., intr. susitikti: Ar jį kada sueini? J.Jabl. Aš su juo dažniau sueinù Vv. Jegu sueisi dėdę, tai užprašyk, kad atvažiuotų svečiuos Ut. Dabar man jo nebepapuola suei̇̃t Pš. Jūs bijot į akis suei̇̃ti Vkš. Šiandie suėjaũ tavo pusbrolį Alk. Kiekvienas, suėjęs su pažįstamu, sveikinasi rš.
^ Kalnas su kalnu suei̇̃na, o dar žmogus su žmogum nesuei̇̃s Ėr.
| refl. tr., intr. SD333: Šiandien susėjau ir tavo tėtušį Žem. Jie dažnai susieina Zp. Pasibūk, matai̇̃, retai susiei̇̃nam Ėr. Aš su juomi susiėjaũ KBI29. Vakar turguj dėdiną buvau susiėjęs Sdb. Ir susėjo du broleliu kalbėtis JV73. Susiẽjova mudu kaktomušais tarp durų J. Jėzus dažnai susieidlavo su pasiuntiniais savo VlnE189.
2. intr. susirinkti į krūvą: Kitą dieną kitan kieman visos suei̇̃davo Kp. Sueina žmonės paprašyti, kad jiems sudarytų įvairių aktų rš. Agatos išleisti į aną pusę (pas jaunąjį) visas sodžius suė̃jo Sml. Kelkis, tėvuli, … jau suẽj visi susiedėliai TŽI278.
| prk.: Visi darbai suė̃jo į krūvą (sykiu reikia dirbti) Gs. Vėl Vilnius, Kaunas, Klaipėda sena po mūs kovinga vėliava suėjo V.Mozūr.
| refl.: Čia ir lietuvių darželio vaikai susieina prš. Be reikalo mes čia susiėjom Sz. Susieidavo ir susitardavo savitarpyje dėl visokių bendrų reikalų A.Janul. Penkiõs, keturiõs susiei̇̃davom verpti Zr. Ciecorystės saimas ant pavasario … susieisiąs LC1885,2. Visas sodžius buvo susiė̃jęs prie galukiemio vartų Onš. Susiėję gerkim, pasigėrę šokim B. Kur du arba trys vardan mano yra susiėję, tenai aš esmi viduje jų DP190. Tie visi susiėjo pakalnėj Sidim BB1Moz14,1. Susieimi draugėn R419. Suėjose rodon vienon Mž505.
| prk.: Ir kitų mokesnių dabar labai menkai tesusieina prš. Daug piningų susiė̃jo KII383. Rugiapjūtė ateis, visi darbai susieis Lz. Dvi natūri suėjos DP474.
3. intr. bendrauti, draugauti: Mes su Emile labai suei̇̃davom Sdk. Kolei nespykom, tai suei̇̃davom Dbk. Kaip anais metais susipykom, teip ir ligšiol dar vis nesuei̇̃nam Sml. Jie labai sueinami̇̀ žmonės Žml. Jie tokie šeškai, nesueinamas kiemas Sml. Kaipgi eis – nesuei̇̃namas žmogus? Pl. Treji metai, kaip jie sueinami̇̀ (mylisi) Pl. Dvylikos metelių suei̇̃ti pradėjom, penkiolikos metų viens kitą mylėjom Grž.
| refl.: Seniau, dar gimnazijoj būdamas, su savo krašto jaunuomene beveik nesusieidavo J.Bil. Mes susiei̇̃davom su ja, kaip mergaitės būdavom Pš. Susieidavom su teisėjais, advokatais rš.
4. intr. visiems įeiti (į kur): Visi pirkion suẽjo Švnč. Juodvarniai tik sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą J.Jabl. Anie suė̃jo į vidų J. Arkliai pasiliko vieni, dar į javus sueis V.Kudir.
| refl.: Karvės susė̃jo į daržą Rs.
5. tr. suvaikščioti: Daug kelio suejáu, kol į Vilnių nusigavau Šv. Par visą amžių esu kokį šimtą mylių suejęs Šv.
6. intr. suvažiuoti, suplaukti: Visi vežimai suėjo į kiemą Rm. Visi laivai suė̃jo į uostą NdŽ.
ǁ sutekėti: Eiškūnas ir Bartava suei̇̃na į vieną krūvą Ms. Miestas pastatytas toj vietoj, kur sueina dvi upės J.Balč. Trys upės suej[o], trys seserys suvažiav[o] Pls.
ǁ prk. susibėgti į krūvą: Buvo atvažiavę į stotį, kur sueina daugybė geležinkelių rš.
| refl.: Ten susieina visi trys keliai V.Krėv.
ǁ prk. susiderinti: Mūsų nuomonės nesuei̇̃na NdŽ.
7. intr. sukakti: Marytei sueina šešiolika metų Plv. Jau aš suėjaũ aštuoniasdešimt vieną metą Vlkv. Šiais metais man jau šešiasdešim antri suei̇̃s Užv. Dar nesuė̃jo pusė metelių, jau ir prapuolė meilūs žodeliai Vlkv. Termino sueinamoji diena rš.
ǁ baigtis, praslinkti: Taip suejo diena pirmoja A.Baran. Suėjo dvi valandos rš.
8. refl. susituokti: Metų nėra, kaip susiėjom rš. Pirm nekaip susiėjo, rasta yra nėščia NTMt1,18.
ǁ grįžti po išsiskyrimo: Jis su pačia buvo persiskyręs, bet jau vėl suẽjo Alv.
9. intr. pradėti (giminystę, draugystę, ginčą ir pan.): Aš noriu į pažintį sueiti Lž. Sueinu in tavorčystą, t. y. kliaunuos su juomi J. Suėjome į pažintį A1884,364. Nemaniau, kad teks mums suei̇̃ti į gimines Gs. Ir seniau kviesdavoms, o dabar giminėn suė̃jom, tai kurgi nebesikviesma?! Slm. Taigi labai metas, pamiršus savybės ginčus, santarvėn sueiti rš. Suei̇̃ti į derybas NdŽ.
| refl.: Kada žmonės susieis ing vienybę Mž475.
10. intr. susidurti, ribotis: Jie kaimynai – laukas su lauku sueina Vdn. Jų sodybos suei̇̃na Jnšk. Su šventorium sueina kapinės rš.
| refl.: Jų laukai su laukais susei̇̃na Lp. Žiemiuose Lietuva susieina su Latvija BŽ193. Rubežiais susieimi R22. Mūsų ganyklos susiei̇̃n Trg. Kelyje susieina trys kaulai – šlaunikaulis, blauzdikaulis ir šeivikaulis rš. Dainavos laukai sasiei̇̃na [su Zasečių laukais] Zt.
ǁ sutekti: Tas ploščius per siauras, nesuei̇̃na, susegt negalima Ėr. Marškinių apikaklė nesuei̇̃na Jnšk. Tempk, kad galai suei̇̃tų NdŽ. Pasiuvo tokį siaurą žiponėlį, kad nė vienas guzikas nesuei̇̃na Ds.
| Žiūrėk, ar sueina galai, tada pjauk Sdk.
| prk.: Suei̇̃s pienas su pienu (viena karvė užtrūks, kita atsives) Lp. Dabar nelabai su pinigais suei̇̃nam Gs.
| refl.: Apsiausto skvernai nesusiei̇̃na Trgn. Tujau reik įkišti medžio kylelį, idant plyšiai nesusieitų S.Dauk.
11. intr. susinaudoti, susieikvoti: Ant tiek šeimynos greit viskas suei̇̃na Gs. Apsiaustui milo suei̇̃na šeši mastai NdŽ. Padėjau pilną bliūdelį košės, tai ir suẽjo visas Mlt. Kai šonuos (į užsienį) linus traukdavo, tai visoki suei̇̃davo Ds. Kai norėsi valgyt, tai visa suei̇̃s Ds. Kiaulėm visi šiaudai suei̇̃s Sb.
12. refl. susidėvėti: Apsiaustas visai susẽjo Ll.
13. intr. pavirsti (kuo smulkiu), subyrėti, suskilti: Visos malė, nesumalė, kaip svočiutė priėjo, į miltus suė̃jo JV711. Nukrito puodas nu stalo, ir suẽjo į čeženas Vvr. Kaip šavo trakš! trakš! muškieta šupuliuos suejo BsPII247-248.
14. intr. derintis, sutikti: Tie žodžiai gražiai suei̇̃na Vl. Mūsų, bobul, kalba suei̇̃na Ml. Avelės nepardaviau – dviejais zlotais nesuvejau, tai parsivežiau namo Prng.
15. refl. tikti: Paderu ant to, susieimi SD62.
16. intr. sulįsti: Vinis suė̃jo į sieną NdŽ. Suei̇̃ti į skylę NdŽ. Tuomet velniai išėjo iš žmogaus ir suėjo į kiaules SkvLuk8,33.
ǁ visiems įsmukti, nugrimzti: Upiuos (pelkė) arkliai suė̃jo Brsl.
ǁ susisunkti: Vanduo greit suei̇̃na į žemę NdŽ.
17. intr. susimušti (apie sviestą): Jau pradeda sueiti sviestukas Dov. Mušu mušu, nieko negaliu padaryt – niekaip sviestas nesuei̇̃na Št. Šiltas smetonas su pienais sukamas sueita į didžiąjį sviestą – trupa, yr apsirėkęs Ggr.
ǁ rūgstant sustandėti: Kažin ar da nesuėjo pienas, man tep rūgštaus norisi Al.
◊ į metùs susiei̇̃ti suaugti: Kai mergaitė susieis į metus, jai žemę paliksim Šd.
į kū́ną suei̇̃ti pasitaisyti, pariebėti: Kū́nan suė̃jus, kaip mulas Kp. Taip atsitaisė [vaikas po ligos], suėjo kūnelin Slm.
į kùprą suei̇̃ti susikūprinti: Iš senystėlės kuprelėn suejau Rod.
į pórą su[si]ei̇̃ti susituokti: Tai jei tu iškentėsi, tai gal mudu sueisim in porą BsPIV39. Kol du į porą susieina, kipšas devyniasdešimt devynias poras batų nudrasko belakstydamas, piktas kalbas bekeldamas I.Simon.
į prõtą (×rãzumą) suei̇̃ti suprotėti: Ir vaikai gudrūs, visi suėjo į protą Rdm. Dabar svietas suėjo į protą Vaižg. Kai suaugs, tai suei̇̃s razumañ Ds.
į ragùs suei̇̃ti sumažėti (pienui): Dabar pienas karvei raguos suejo Trgn.
sùeitas kẽlias be ypatingų pastangų gaunama nauda, abipusė nauda: Kad tu, pakeliui eidamas, atneštum man grėblį – būt sùeitas kẽlias Dglš. Čia labai sùeitas kẽlias: anas man šieno papjūvės, o aš jam toj vietoj paorėsiu Trgn.
pasuei̇̃ti (dial.) intr. daugeliui susirinkti: Bobos su mintuvais pasùeima ir mina Lz. Pasuẽjom pirkion ir papietujom Dv.
užei̇̃ti
1. intr. eiti (už ko): Užė̃jo už medžių, ir nebemačiau Sb. Neseka užei̇̃t už stalo Lp. Ažei̇̃k priekin [vežimo], pažiūrėk, ar arklys gerai pakinkytas Ds. Tegu, iš kito šono užei̇̃siu Pc.
| refl.: Užsiejáu už pelkių Skdv. Neužsiei̇̃k už akmenų Skdv.
ǁ greičiau paeiti: Širvi, užei̇̃k, širvi, atleisk! (sakoma, jaučiais ariant) Šts. Bet tas velniūkštis vis užeina pirma tos bobos ir išrenka kur geruosius grybus SI30.
ǁ tr., intr. einant užuolankomis, užstoti: Bėk, karvę užeisi Ds. Užei̇̃k karvę nuo vasarojaus Ut. Nekliudyk, skubu – noriu užei̇̃t dar jam už akių Srv. Ir einančiam ing vieną miestelį užėjo jam dešimtis vyrų raupuotų Ev. Užejo jiemus Ponas Jėzus kelią MP156.
2. intr. SD162, H eiti (ant ko), užlipti: Snigti pradėjo, ne vienas ant pečiaus greitai užėjo rš. Užėjau ant kalnelio, ant močiutės kapelio RD7. Kalnas čionai buvo labai status, beveik ir dabar neužeinamas LTI326. Tęsėsi neužeinamas raistas Rmš. Galvijai ant dar labai minkštų laukų užeina K.Donel1. Užei̇̃k an kalnelio, ir matysi, kur galvijai Ds. Vincukai mano, broliukai mano, užgititei̇̃kai aukštan kalnelin (rd.) Ant. Kuo aukščiaus užeisite, tuo sunkiaus ir giliaus nupulsite DP517.
3. intr., tr. apsilankyti (einant): Užei̇̃na kartais koks svečias Paį. Joks žvėris neužeina, joks paukštis neužuskrenda BsPII176. Karalaitis eina ir užeina į karališką miestą MPs. Taigi užeikime į tuos gražiuosius laukus J.Jabl. Aš šiandie vakare pas tave užei̇̃siu Rdm. Aš savo amžiuo[je] kiemo anų nebužei̇̃su Slnt. O kas čia tave, Jonai, į tą taip tolimą ir niekam neužeinamą šalį atgabeno? BsPIII92. Ten labai užeinama vieta Alk. Užeinamesnėse vietose yra ir kitas namų galas, vadinamas seklyčia LTII426. Visi murmeno bylodami, jog žmogausp nuodėmėtop užėjo DP571.
ǁ tr. aplankyti: Šitai, pone, užeikite namus tarno jūsų BB1Moz19,2.
4. intr. užslinkti (už ko): Saulė ažẽjo až debesio Ds. Mėnulis užẽj[o] už debesio Lp.
ǁ nusileisti: Saulė ažẽj[o] Lz.
5. intr. pakilti: Oi tai užėjo aukštai saulelė TŽI304. Saulė jau buvo gerokai užejus, kai jie atsikėlė Lš.
ǁ užtekėti: Paki saulė užei̇̃na, tai labiau šalta Trgn. Užeis šviesi saulelė, ištirps ežero ledelis BsO113.
6. intr. atslinkti: Lietus užei̇̃na Pc. Lietui užėjus, nebėra kur pasidėti Blv. Užė̃jo lyt Ėr. Užeis didis debesėlis, sulis lankoj šienelį LB134. Kai užei̇̃na vėtra, ir medžius išlaužo Vb. Nuo tos balos užei̇̃na toks rūkas negeras Ėr. Rasa užeina N.
ǁ pasirodyti: Ant stalų vėl geresni daiktai užėjo, ir suvytę veidai vėl atsigavo Ns1850,1.
ǁ atkilti: Kai užẽjo vokiečiai, valgyt nelabai buvo ko Mlt.
7. tr. sutikti (einant): Užėjusis Juozą žmogus buvo netolimas kaimynas LzP. Juda nuėjo (atstojo) nuog savo brolių ir užėjo vyrą iš Oddam BB1Moz38,1. Užėjau jį ant turgaus Įstrutyje B.
^ Dveigys treigį užẽjo (gudrus sutiko dar gudresnį) Krž.
8. intr. užvažiuoti, užplaukti (ant ko): Lengva dirbt – užėjai̇̃ akėčiom, ir tuoj supurejo žemė Gs. Parvažiuojant kam užejo ratas, ir toj vietoj išlaužė rugius Rp. Ne tiktai ledynai buvo pavojingi, bet ir seklumos, ant kurių laivas užeidavo K.Bor.
| Mašina užei̇̃nant (ne perdėm) tik gal pjaut Gs.
9. intr. užlįsti, užsimauti: Kepurė vos užei̇̃na ant galvos Jnš.
ǁ pritekti: Per mažas kaunierius, an ausų neužei̇̃na Rdm. Tvarkingai, kad vieno [mėsos] griežinėlio kraštas užeitų ant kito, sudėti į pusdubenį ir užpilti padažu rš.
| prk.: Turime pieniško, mėsa ant mėsos užeina (senosios mėsos nesuvalgius, pasipjaunama naujos) MTtIV99.
10. intr. paplūsti, pasrūti: Kaip tik pradeda malūne malt, ir užei̇̃na ant ledo vanduo Ds. Šįmet visos balos užejo vandeniu Sn. Kasant [v]anduo ažẽjo, tai ir pametė Mlt. Pašluostysiu akis, užėjo ašarom, nematau Al. Besiklausant ašaromis užeidavo jos akys LzP. Kraujas užė̃jo, ir negali ištraukt rakšties Ėr.
ǁ apsitraukti: Visas dangus ažẽjęs – ar tik lietaus nebus? Trgn. Akys kai dūmais užėjo, nieko nematau Gdr.
| Pamastas (grindys) lengviau mazgot neažẽjęs Dkšt.
11. intr., tr. užslinkti (apie laiką): Bebūnant Elzytei miške, užėjo naktis J.Balč. Įšilęs pavasaris tiesė rankas užeinančiai vasarai rš. Visokių laikų užė̃jo Ėr. Užei̇̃s jums tamsi naktis, neatrasit kelio JD559. Senatvė mus pamažu užei̇̃t KII247.
12. intr. kilti, prasidėti: Užė̃jo baisūs karščiai DŽ. Man užvalgius dažnai užei̇̃na pilvo skaudėjimas Lš. Vaikui užẽjo kirmėlės Lp. Kad užei̇̃s kada sopstas – nors rėk Mlt. Buvo užeję dantis gelti Šts. Užė̃jo negera, ir nuėjo gult Ėr. Bernui užeina kvaitulys – eisiu, sako, į Ameriką V.Kudir. Kas tau užė̃jo, kad taip dūksti? Vb. Mūs visiem paršam galas užėjo Lš. Man užėjo striukė Jnšk. Vos dagas buvo pabaigtas, tai brangybė užėjo Ns1850,1. Kalba užėjo apie grožį rš. Kaip tik šuva pamato katę, tuoj užeina jam mislis, kad ana nugaišeno jo gromatą, ir veja katę BsPII197. Man visai į galvą ta mintis neužejo Lš. Galėjo perti kailį dvarponiams, kada tik užeidavo noras V.Kudir. Jam užėjo pyktis rš.
ǁ pradėti: Grybai buvo užė̃ję dygt, paskui vėl nustojo Ėr.
ǁ tr., intr. apnikti: O kad tave vargas užei̇̃tų! Bsg. Kad užė̃jo man miegas! Grž. Miegas man užei̇̃t KI69. Visokias rūpestis jį užeis CI66. Piktenybės mano užejo ant galvos mano Mž468.
ǁ ateiti į galvą, užsimanyti: Par tą laiką iš ploščiaus kišenių galėsi semti piningų kiek tik užeina LTR(Žg).
13. tr. atlikti, nuveikti (vietoje kito): Aš esmi jaunas, galu ankstie kelti ir tėvelio žygius užeiti M.Valanč. Nėr kam užei̇̃ti sunkių darbelių, nėr kam ma[n] užtarti šaunių žodelių JD497.
14. intr. vesti: Užėjęs an seseries užkurion Krn. Kad užėjau už mergelę, kaip karklynas pavytau BzF31. Vyrelis jau kelintą žiemą laksto, ar neras kur užei̇̃t už žentus Srv.
15. intr. sekti vienam po kito, keistis: Toj bažnyčioj popiežius paskui popiežių … užeit … kaip diena paskui dieną DP460. Paskui Anicetą užėjo Soter DP588.
16. tr. rasti, aptikti: Šiandiej daug uogų užejaũ Ktk. Kad užėjom grybų! Upt. Paslėpk peilį, kad vaikai neužei̇̃tų Skdv. Tik spėjau saldainius pasidėti, vaikai ir užejo Up. Užẽjo uogas vaikai ir nuskabė visas Šts. Toliaus eidami užẽjo jie medy bites BM147. Javai taip gražūs, kad retai kur tokius užeisi Tat. Ir tenai miltų kalno neužei̇̃si Rm. Ir man dažnai pasiseka grybų užei̇̃t Pn. Kad užeič kur gerą karvę, tai negailėč pinigų Ds. Padėk butelį į rugius, kad kas nors neužei̇̃tų Up. Užeitas grybas nebauga Šts.
ǁ užklupti: Aš jį užejau obuolius beskinant Lš. Visi mane užei̇̃na, visi mane pabaido JD313.
17. intr. pakliūti, pataikyti (ant ko): Užei̇̃ti ant minos NdŽ. Jis neužejo kur ant gero, o jam būt parodę! Lš. Užeisi kada ant tokio, kur ir tau galvą nusuks Ds.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos užėjo LTR.
18. intr. pasitaikyti: Man nebūtų įveikę, bet tokia minutė užėjo Rz.
19. tr. užimti, okupuoti: Vokiečiai užė̃jo mūsų kraštą Šd. Taip tai įviso biurokratija užeituose kraštuose A1884,111.
20. tr. būti pranašesniam, viršyti: Užeit pasiutęs nerimstantį B.
21. intr. būti viršaus: Kaip reik atidavėm grūdus – koks sykelis dar užė̃jo Jnšk. Tegu nors kiek užei̇̃na ant maišo (užpilk daugiau, kiek maišas sveria) Gs. Ar svorio dar bent kiek užei̇̃na? Ds.
ǁ prisidėti: Nuo Kalėdų pradės po minutėlę užeit [dienos] Krkn.
22. intr. versti (apie kiaušinius), užsiperėti: Iš aštuonių tik trys kiaušiniai ažẽjo Ktk. Kai ančių, tai visi kiaušiniai ažei̇̃na Trgn. Leidėm perėt vištą an šešių žąsų kiaušinių, ir tik vienas ažejo Vj. Šį kartą kiek tik kiaušinių pasėdinau, tai visi ažẽjo Ml. Nė vieno kiaušinio nėr ažẽjusio Ds. Neažẽję kiaušiniai esti paperai Dglš.
23. intr. būti pelnomam, uždirbamam, vertam: Jam mažai užei̇̃na, jis ir neduoda Pc. Kad keli skatikai ir užeina viršaus, tai niekis Jnšk. Jam užei̇̃na kokis svaras [, dalijant lašinius] Lp. Anos ta žemė ir tie trobesiai už tą skolą nebužei̇̃na Plt. Už darbą nebužei̇̃na, pasėjus linus į pavasarį suartas dirvas Dr. Ant šito tavoro man nė kiek neužei̇̃na Lš. Man daugiau užei̇̃ta nu ponų nekaip algos gaunu Šts.
| refl.: Ji siuvėja, jis kalvis, tai ir užsieina po truputį Lš. Iš vištų neažsieisi̇̀ (nepragyvensi) Trgn.
ǁ būti atlyginimu už darbą: Paršelio nepirkom – dienoms užejom Lk. Kailių išdirbimas užeita už egles pirktas Šts.
ǁ tr. uždirbti: Ir asmoką neseka niekur ažuei̇̃t Arm.
| refl.: Jis jau užsieina pats ant savę Lš.
24. intr. užželti, apaugti: Vel visa pieva karklais ažẽjo Dgl. Usnėm visas daržas ažejo Dbk. Dabar mišku ažẽjo Ds. Dirvonas užei̇̃s berželiais, ir bus miško An. Žemė gera, tik pievos raistu užẽję Alv. Mūs rugiai dirsom užẽję Lp. Jau tie šaltinėliai žolele užẽjo LTR(Vrn). Ta mūs bala tuoj jau visai užei̇̃s (užaks) Lš.
25. tr. nulenkti, papirkti: Kaip jis bylos nelaimės – visus liudinykus užė̃jo Svn. Jau viršaitį jų radau ùžeitą, todėl ką bepapūsi Ds. Visi sūdžios jų užeiti̇̀ Kp.
^ Pinigais ir patį velnią užeisi Svn.
| refl.: Jau ãnas užsiẽjo (įsiteikė) OG107.
26. tr. pamušti einant: Labai toli ėjau, koją užėjaũ, skauda, sustingo Šk. Matyt, užėjaũ koją, kad dabar skauda Snt.
27. intr. užtirpti: Jautė, kad viena jo koja užėjusi ir nebegali pajudinti pirštų J.Bil.
28. intr. užgelti nuo šalčio: Jam dažnai žiemą rankos užei̇̃na Pbr. Kad užėjo rankos, tai nežinau, kur dėtis Vb. Velėjant žlugtį, labai ažẽjo rankos Sdk. Kad rankos neužeitų, reikia trinti sniegu Šlv. Nušalęs rankas tuoj prie ugnies šildžiau, tai kad užẽjo, tai negalėjau iškęst, kaip skaudėjo Ign. Pirštai labai atšalo, o dabar užėjo Krik. Sušalau beieškodama [šalty], nagai užė̃jo Ėr. Aš negaliu mėtytis sniegais, man greit panagės ažei̇̃na Sv. Ploviau rūbus, tai kad užẽjo už nagų, tai nor imk ir rėk Alv. Užei̇̃na už nagùčių [sušalus], verkia Klvr. Šaltas vanduoj – net už dantų užejo (atsigėrus) Lp.
29. refl. sugyventi, sutikti: Taip nieko gyvena, tik su žentu neužsiei̇̃na Tj. Jonas su Petru dėl kiaulių jau antri metai neužsiei̇̃na Ut. Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodėl ir jie neužsieina? rš.
30. intr. apibėgioti, susikergti: Bulius ant karvės užė̃jo Gs. Bulius dusyk užejo, i karvė pasiieškojo Rs. Jautis tris kartus užė̃jo ant karvės Jnš.
◊ ×ant mi̇̀slės užei̇̃ti kilti minčiai: Kas jai … užei̇̃na ant mi̇̀slės BM29. Užejo jam ant mislės pasižiūrėt, kas tam maiše yra Ds.
ant prõto užei̇̃ti atsiminti: Gerai, kad man užejo ant proto, o būtau užmiršęs Lš.
ant séilės užei̇̃ti
1. menk. kilti minčiai, pagalvoti: Užė̃jo kas ant séilės, ir pasakė Pc. Jis tai viską išplepa, kas tik ant séilės užė̃jo Alk.
2. kilti norui, įsigeisti: Kur užėjo ant seilės, te ir eina Ėr. Kas jai tik užei̇̃s ant séilės, močia tuoj ir perka Slm.
3. prisiminti: Kai užeis ant seilės, pasakysiu Ds.

į pãnages (panagė́sna) užei̇̃ti Vrnv užpykti.
į ši̇̀rdį užė̃jo supykino: Tas laidokas man teip žuẽjo širdiñ, kad in jį ir širdies neatvertau Rod.
kraũjas užei̇̃na supyksta: Jei jam užei̇̃na kraũjas, kerta, kuo papuola Lš.
šilimõs užei̇̃s klius, nukentės: Da ir tau šilimos užeis dėl to šautuvo Slm.
širdi̇̀s užė̃jo
1. supyko: Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau Mrs. Man užė̃jo širdi̇̀s, ir pasakiau ne vietoj žodį Jnšk. Širdžiai užejus pasakiau Šts.
2. susigraudino: Taip širdi̇̀s užė̃jo, kad kiek neapsiverkiau Srv.

už nagų̃ užei̇̃ti nepatikti, įsižeisti: Jam tai užejo už nagų Lp.

Daugiau informacijos

padei̇̃ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antvil̃kti

Apibrėžtis

1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L1
1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velki̇̀ koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksi̇̀ – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp.
^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinai̇̃ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.).
| refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš.
^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr.
2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln.
3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velki̇̀ par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkami̇̀ tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157.
^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304.
vilktinai̇̃ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinai̇̃ įtrauks į trobą [girtuoklį] End.
4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei[p] bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt Jrb. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù Ppl. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo Grz. Velkamieji padargai rš. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra rš. Ir aš (arklys), kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui S.Dauk.
^ Prastai mokinas: vos velka cibė ratus Jrb. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) Lkš. Vel̃ka kaip šuo rages Užv. Vel̃ka kai gudas ratus (apie lėtai ką darantį) Gs.
ǁ intr. gerai veikti (apie prietaisą): Aš žiūriu, kad anas (ratelio raištis, ryšys) nevel̃ka Žl.
ǁ pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti LL47. Vilkti laivą virvėmis ŠT279. Velkamàsis garlaivis DŽ1. Automobilių velkamasis kablys KlK46,42. Priekabos velkamoji kilpa KlK46,42. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi rš. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą rš.
5. tr. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius Rm. Būdavo, velki̇̀ velki̇̀ iš vandenio tą šieną Krs. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus Svn. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka Jdr. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais M.Valanč.
| prk.: Kitas kitą iš vargo vel̃ka (apie pametinukus vaikus) End.
ǁ pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinai̇̃ adv.: Tura žuvies nevilktinai̇̃ – daug Lk.
6. tr. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius A.Vien. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka Lel. Sunku, ar geležų velki̇̀ prisikrovus Brš. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo Sk. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško PnmŽ. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario Jrb. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną Sb. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti End. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos Nmj. Neši ant pakraštį, velki̇̀, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių] PnmR. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina Grd. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko Sk. Vandenį velkù karvei tokio[je] tolybė[je] – nebė[ra] vargo didesnio Mžš. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį End. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų SPII220.
| prk.: Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus Krš. Velkù savo vargą per dienas Mrj. Įkyrna senatvė[je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys Krš. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki Pč. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų J.Bil. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk J.Paukš. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių A.Sm. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas V.Myk-Put. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi Rdn.
^ Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant TŽV621. Ko jis mirs dabar laisvė[je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) Mžš. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) Mžš.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti Krš.
| refl. tr.: Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase Jrb.
ǁ gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną Lpl. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio Krš. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus Trk. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai]! Krš. Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę] Slm. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus Trk. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius TS1902,1. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais Krš. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka Rsn. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs BsPIII274(Vlkv).
ǁ paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo Krž.
ǁ paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius Slm. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka Skp. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie Trk. Vil̃ko į numus kaip kaukas Krš. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina Rsn. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio[ja], liuoža – šeimynai kryžius Krš. Sako, ana velkantýs šieną kupetums Krš. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti Krš. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako Krš. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda Rdn.
| Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka Svn.
| refl. tr.: Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius Ig. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas Eig.
7. tr. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms Žr.
ǁ vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė[ra] tų pavasarinių Trk.
8. tr. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą Sk.
| impers.: Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku Štk.
9. intr. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas Akn.
10. tr. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų Krš. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk (buvo nusilpusios) Sd. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan Vb. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti Tl. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti J.Marc.
| prk.: Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą TS1902,2–3. Vilko jį iš miesto laukan CII442–443.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė DS371.
| prk.: Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį A1884,1(J.Šliūp). Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus Krš.
ǁ prk. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų Dr.
ǁ prk. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė RdN. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika rš.
11. refl. Sut lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velki̇́es po kojų kaip kišenė nutįsusi J. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka Šll. Tai vel̃kasi lyg negyvas Prn. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją Erž. Senis vel̃kas – perdyla suvisu Švnč. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie Pln. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos Alks. Bobos darbas – eini velki̇́es nepasivilkdama, tei[p] reikia Lkč. Paskui plūgą ir aš velkúosi Dt. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė… Sdk. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs Plt. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio Žem. Alkanas aš vos velkuosi B.Sruog.
^ Velkasi kap uodega paskui Gž. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs Vlkv. Velkas kaip kelnių palagas S.Dauk. Velkas kaip carienės padurkai LTR(Grk). Ko velkies kai šūdina virvė LTR(Šmn). Velkas kaip vyžos apivaras Pnd. Na ir velkas – kaip vyžos pavara LTR(Zp). Velkas kaip utėlė par kailinius Up. Velkas kaip utėlė į šašą Krp. Vel̃kas kaip žirnių kirminas Eig. Velkies kaip vėžys su mielėm LTR(Lnkv). Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas Plt. Velkas kaip Zablockio ratai LTR(Zp).
ǁ menk. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie Krš. Pasakyk, tegu vel̃kas namo Trgn. Einam gryčion, kurgi velki̇́es LKT314(Ob). Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu KzR. Anas vil̃kasi negalėdamas Zt. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur Krš. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Krš. Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido Krš. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno Krs. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt Rgv. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes Krš. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos Yl. Vil̃kis greičiau iš čia Bgt. A jau vil̃ksies gult? Slv. Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis Tat.
| Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas Krš.
| prk.: Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje rš. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis V.Myk-Put. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos Tr. Mun grabas vel̃kas pasku Vn. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas Šts.
ǁ menk. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? DS61(Rs). Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą Krš. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis P.
ǁ menk. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno Plv.
12. refl. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys Mair.
| menk.: Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun Pnm. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus S.Dauk.
13. refl. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza End. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas I.Simon.
14. refl. iš lėto eiti, slinkti (apie laiką): Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis Bsg.
15. refl. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi Rdn.
16. refl. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos Akn.
17. refl. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi End. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus Btg.
18. refl. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė End.
19. tr. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko Rdn.
20. tr. atlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo S.Dauk. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko S.Dauk. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų DP535.
^ Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra S.Dauk.
21. tr. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis (kūdikis) miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas Žlp. Dė[l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan Trk. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys Krš. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius Trk. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom Dr. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok Trkn. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta Krš. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas Rdn. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt Alz. Žiemą kailinius velka po sermėga M.Valanč. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą JD198. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo (d.) Pl. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę D30. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum (d.) Slm.
| Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą] Kpč.
^ Pigų rūbą dvi dieni velka TŽV599. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velki̇̀, gailiai raudi (svogūnas) JT76.
| refl. tr.: Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius] End. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos Grd. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų Pln. Palig saũ vilksiúos švarką Aln. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja Ps. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) Švnč. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą Žr. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka Kvr. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis Grz. Kelnes vel̃kas tėvalis KlvrŽ. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties Trk. Avęs[is] kojas, jau vil̃kęs[is] kelnes Trk. Velkúos mantelį eit Jrb. Išejo apsiausto nevil̃kusys Lkv.
ǁ nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai End. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes Trk. Vil̃k šarką žemėn Kal. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn Yl.
| refl. tr.: Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina Klt. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui Klt. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! BM181(Jnš).
22. tr. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ Aps. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką Ms. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau Kl. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Žem. Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles DrskD212. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu LTR(Užp).
| refl. M.Valanč: Skubinkim vil̃kties ir einam Užp. Važiuotam reikia labiau vil̃kties Dglš. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai Klt. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine Slm. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio Vdk. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties Dglš. Jaisiais (marškiniais) nesvil̃kie, velėtie reikia GrvT70. Kelinėmu vilkaũs Dv. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys Švnč. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus (d.) Dv.
ǁ refl. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) Rš.
ǁ refl. puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Dglš. Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai Krš.
23. tr. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina Aps. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka Ps. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj Žl. Reikėjo man juos (senukus) i mazgot, i vil̃kt, i papenėt Kr. Kas jį (vaiką) vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas Klt. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus M.Katk. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam rš.
| prk.: Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks Ml.
^ Tu geriau vil̃kt nei penėt (sakoma daug valgančiam) Dglš.
24. tr. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom Grz. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas Sdb.
25. tr. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų Šlč.
| impers.: Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) Šts.
ǁ impers. Dg, Krž traukti valkiumi (apie kataraktą): Akis vel̃ka, nematau Šd. Vargšuo tas akis vel̃ka jau Rnv. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją Dbk. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau Alz. Akį anam, sako, iš apačios velką̃ Krš. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau Kp. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės Drsk. Va tą akį vel̃ka, va kairę Št. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis Sln.
| refl.: Vilkis vel̃kas, nebmatau Krš.
ǁ impers. traukti valkčių (apie miltligę): Agrastų uogas valkčiu velka Al. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y[ra] netinkama Gršl.
ǁ impers. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka Grž.
26. tr. impers. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals Dr.
27. tr. Slm ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako Antš. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė J.Paukš. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka Vaižg.
28. refl. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota] Žg. Karas vilkos dvylika metų M.Jan. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų P.Aviž.
ǁ trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių LTIII282.
29. tr. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena J.Paukš.
^ Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus Krč. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus Kt.
30. intr., tr. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt Pmp. Tu velki̇̀ velki̇̀ ir vis da nepradedi to darbo Jnšk. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka Ėr. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) Akn. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti A.Baran. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti brš.
^ Velka kai smertį Brž.
| refl. SD400, I, N, Tat: Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas Graž. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę Lkč. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi Bgt. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus V.Kudir. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo Sln.
31. tr. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom Svn. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos Akn.
32. refl. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) RdN.
◊ aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti TS1899,3.
bãdą vil̃kti Gž badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt Mrj. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė Graž. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie Lnk.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti Vkš būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus Dov. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka Yl. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę Krš. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku Šts.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ Jrb. ×
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties Šv.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu Akm.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka Msn. Toks tinginys, led vel̃ka kójas Krs. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas Krš. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka Sutk. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas V.Krėv. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka Šmn. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Adm. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès Krš.
krỹžių vil̃kti Šmn vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis Krš.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos Ps.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi Akn. ×
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms Šts. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes Lpl.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka Iš.
velniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik! Krš.
1 antvil̃kti, añtvelka, -o (ž.) Š, NdŽ; M
1. Skd, Lnk žr. 1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių J. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik End. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Sd. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse Lpl. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti Trkn. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko Krt. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom Kv.
| refl. tr. Lnk, Krtn, Všv: Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį Slnt. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi Žlb. Antsivil̃k kitus marškinius Vvr. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį Sd. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pvn. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! End. Kelnes teip per milines antsivilkęs S.Dauk.
2. žr. 1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Krtn. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų Ub. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko Žlb. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum End.
| refl.: Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks Sd. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo M.Valanč.
1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ; Q29, SD1101,110,137, SD305, S.Dauk, Sut, M, LL196
1. intr. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę LMD(Žg).
2. tr. H156, Š užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą B. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo Ch3Moz6,10. Apvilko Ester karališkį rūbą ChEst5,1.
| prk.: Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam PK193.
| refl. tr., intr. N: Apsivil̃k sermėgą K. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių Vdn. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius Plvn. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi Mšg. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras Trk. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) Rk. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt Bsg. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs Grnk. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą Klt. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių Akm. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai Dv. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi Kal.
| prk.: Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose SGI46.
3. tr. SD199, H160, R, R30, MŽ, MŽ40, LL114,124, ŠT15,29 aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas N. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais J. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn Ukm. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti End. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko Klt. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam Trk. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo Gž. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai Kvr. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė Vlk. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu Sd. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms Vkš. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks Als. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi) Mžš. Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta Slk. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis (ps.) LKT333(Dbg). Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta M.Valanč. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo VlnE206. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas SD101. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas DP164. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta BB3Moz8,7. Šarvais apvelku, šarvoju ką SD445. Serdoku geležiniu apvilktas SD240.
| prk.: [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą] MT18(pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių DP584. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis DP272.
^ Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) Krš.
apvilktinai̇̃
| refl. intr., tr. H156, R, MŽ, MŽ40, Š, ŠT15,17: Apsivil̃k su kailiniais J. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam Klt. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti End. Neturiu kuom apsivil̃kties LKT102(Vg). Nėr kada ir apsvel̃ka Mlk. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms Trk. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo Klt. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm Grš. Apsivil̃k kuom papuola Nmč. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k JT259. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum Kp. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės Dgč. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji Ml. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę Plvn. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k KlbIII8(Lkm). Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus] End. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę Dglš. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus Dglš. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina Sug. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai Akm. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus (d.) Švnč. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau R25, MŽ33. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti MT139. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti BBEz42,14. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu BBPs35,13.
| prk.: Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi Mž153. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku Mž178. Apvilkitės gamta kantrumo DP591. Apvilkimės šarvu šviesybės DP5.
^ Apsivilko kaip pelėda su sermėga KrvP. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis M.Valanč. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis) LTR(Dbk). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris) Kp. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta) LTR(Mrk). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas) LTR(Lp). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas) Dglš. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas) JT163. Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis) LTR(Vdk).
ǁ refl. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom Zr. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo Alz.
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo Zr. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu (ps.) KzR. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti (ps.) Žd.
4. tr. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt Aps. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus Slm. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis) Klt. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį) Švnč. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko Ad. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius Klt. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta Rš. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas? PnmR. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas Imb. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli DP39.
^ Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀ Dglš. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata) LTR(PnmR).
| refl.: Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną Kvr. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt Plvn. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena Aln. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga Krs. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos] Zr. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀ Vvs. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom LKT306(Skm). Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi Kpč. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) Dglš.
5. tr. R59, MŽ79, N, Lp, Ds apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu Bsg. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga Dg. Apvilkti̇̀ kaliniai Ker. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai Grz. Apvilkti misingiu L65. Apvilkti ratą B. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti J. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo Kp. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus Sdk. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo S.Stan. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu DP16.
| prk.: Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti B.Radz.
ǁ apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso] Slm. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas Plvn.
ǁ padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos P. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas Erž. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs) Drsk.
| prk.: Apvilkai mane negarbe ir gėda V.Kudir.
6. tr. apkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų V.Piet. Žvaigždes apvilko juodi debesys J.Marc. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku V.Kudir.
| prk.: Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo A1884,331. Jau ir akis man apvilko silpnybė S.Dauk. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko? V.Kudir.
| impers.: Liežuvis apvilktas KlK12,7. Akys tik àpvilktos, jau gėręs Snt. O jiem akys girtiems apivilktos LMD(Pl). Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni Srj. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas KzR. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė (ps.) Brt.
| refl.: Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika Slm. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti Šts. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu BŽ162. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys Vvr. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu TS1899,5.
ǁ impers. N, Lkč, Nmj, Kt, Kp aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja Snt. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta Dbk. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato? Klt. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa Grd. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas Žl. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga Sutk. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo) End. Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko Krž. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis PnmŽ. Viena akis pradėm apvilktà Šv. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį Krš. Apvil̃ko akį, daktarai lups Rdn. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai Lp. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena DP559.
| refl. Skr: Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato Ėr.
ǁ impers. aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai Žl. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiau Kvr.
7. intr. aplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelį Slm.
◊ aki̇̀s apvil̃kti Alv apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo A.Sm. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti TS1904,1. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos A1884,176. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃ka Trgn.
pelė́dos sermėgà apsivil̃kti; MŽ, N, S.Dauk esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga B. ×
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv, Krš, Pp pasidaryti suktam.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti; E nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai KlK10,39(Šmn).
1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, N, M, L
1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč.
| refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliau Krš.
2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp.
| refl. tr.: Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp.
ǁ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR.
| prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir.
| refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn.
3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln.
4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp.
| prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll.
5. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat.
| prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9.
6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp.
7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.
◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.
1 ×davil̃kti, dàvelka, -o (hibr.)
1. tr. D.Pošk traukiant pritempti, pritęsti prie ko.
| refl. tr. D.Pošk.
2. refl. pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę Dglš.
1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, M, Amb, L
1. velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k Š. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko Srj. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu Vkš. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega Jrb. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus Sutk. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą Lk.
| refl. tr.: Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęs Jrb.
2. menk. įnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys End.
| prk.: Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų prš. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta Kel1856,35.
3. įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu Grg.
| prk.: [Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namam Drsk.
4. jėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį] Tl.
| refl. tr.: Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši? Rdn. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežę Vn.
5. užtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk J. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė] Trk.
| refl. tr.: Labai sunku insivilkt [paltą] Brb. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi Vdžg. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnes Krg.
6. ŠT47 aprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom Š. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt Tvr. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais Klt. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles Pln. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes J.Balt.
| Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį LKT147(Rsn).
| prk.: Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą rš.
| refl.: Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka Jrb. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti Š. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę Klt. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę) Erž. Suknia (instr. sing.) šilko tik insvil̃kus i tampos Klt. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs Akm. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius J.Balt. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka LMD(Rz).
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga] Dglš.
7. užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko Jnšk.
įvilktinai̇̃ adv.: Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis J. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃ Yl.
8. refl. lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs TS1899,3.
ǁ menk. įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃! Š. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion Ds. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kę Slm.
9. refl. nusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus sp. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkiši Vvr.
10. pastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektrai Akn.
◊ į drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius LTR(Žg).
1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q65, SD422, H153,159, R, MŽ, Sut, N, LL298
1. tr. iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę Vaižg. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt Lš. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos Sk. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą J. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos Krt. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan S.Dauk. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai LTEI104. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų L.Dovyd.
| refl. tr.: Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą Krs. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje Mš. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę Jrb.
ǁ sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens sp. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom Krs. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės Alz. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto Rm. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos Rt. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus] Kp. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs Ms. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius Vž. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas I.Simon. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti M.Valanč. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį BtLuk5,11. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto VlnE187.
ǁ gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt Antš. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos Sb. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį] Kp. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo Gršl.
ǁ iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko] Alz.
ǁ ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargį Krš.
2. tr. priversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą I.Simon. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti P.Cvir.
| refl. tr.: Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius Bgt.
ǁ prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo) Vdk. Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę] Kpr. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko Lg. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų Slm.
| refl. tr.: Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte Stak. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo) Up.
ǁ ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškių P.
3. tr. išnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus Gršl. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu Užv. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu Sug. Visa ką išnešė, išvil̃ko Krs.
| refl. tr.: Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus Bgt.
ǁ refl. tr. nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavo PnmŽ.
4. tr. menk. išvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka Krš. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei Slm. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus End.
ǁ prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà Smln. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukė Smln.
5. tr. impers. esant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelka Akn.
6. tr. išreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka Krš. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka! Krš. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo Rdn. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų A1885,98. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃kti Krš.
7. refl. menk. išeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną Š. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko! V.Piet. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų Jnš. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka LTR(Aln). Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka? Krš. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert Brt. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius Grd. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi Pgr. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti Pln. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom Grz. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko Brž. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs? Krš. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie? Trk. Sudiev, išsi̇̀velku! Rdn.
8. tr. šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro Dr. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki Kl.
| refl.: Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors End.
ǁ išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃ko Akn.
9. intr. Yl šiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti Trkn. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim Šln. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėr (juok.) Pnd.
10. tr. Sut, ŠT14 nutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą BB1Moz37,23. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti BB3Moz6,11.
| refl. tr. R, MŽ: Išsivil̃k mantelį KI32. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt Jrk80. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes VoL286.
| prk.: Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą BbBar5,1.
ǁ nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė Aln. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko Plšk. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau Rt. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃ko (d.) Plt.
11. tr. ŠT52 išrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį J. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido Š. Išvilkai̇̃ tokį velnią! Mlt. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko Krš. Išvil̃ko iš paleto Krž. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži) End. Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas Trk. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami Mšk. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą DS78(Rs). Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo brš. Jį išvilko ir apvilko kanicha BPI382.
| Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą Graž.
^ Čia išvilko, ten nudavė KrvP(Grš). Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas) prš.
| refl. R50, MŽ67, Sut: Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties J.Paukš. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis V.Krėv. Išsivil̃k, šiltà į stubą Sg. Pjaunam visi išsivil̃kę Lnkv. Išsivil̃kęs – paršalsi! Rdn. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei? Dov. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių DS233.
^ Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs LTR(Plng). Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk B.
ǁ refl. apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos Krš.
ǁ apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save BtPvKol2,15.
12. tr. išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko N. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko Alk. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros Klt. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuoja Adm.
13. refl. išsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatės Ml.
14. tr. atitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę Klt. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsias Klt.
15. tr. sunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti Krp. Jau ana led žodį i̇̀švelka Trgn. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilkti rš.
16. tr. išgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmę Žml.
17. tr. pratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus Tr.
ǁ intr. pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirė Bgt.
18. tr. išplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti Šts.
◊ [sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki End. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaru rš.
į áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti kng. iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę TS1900,4–5. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus sp. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą! P.Vaičiūn. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras A.Sm. ×
iš jùpų išvil̃kti Jdr, Brs pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga Krš. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitas Eig.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃ko Prng.
iš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigai Šmn.
kójas išvil̃kti
1. sunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto Rmš. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų Pt.
2. išsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko Všk. Vos kójas išvilkaũ iš ligos Rmš. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas? Sml.

liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis A.Sm.
nósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijos Slm.
rankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvę Šts.
svei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius KlK10,38(Jnš).
1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o tr. Š, DŽ, NdŽ; SD1204
1. SD462, Sut, K, LL316 paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur SD442. Nuvil̃k maišą ten J. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi Jrb. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį] Skp. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų] Sk. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė BsPIV22(Brt).
^ Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą Pžrl.
| refl. tr.: Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko] Kp. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę] Grz.
ǁ nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃ks Pš.
2. sunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko Krš. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos BsPIV282(Brt). Po daugio kilių grybų nùvelka punktan Drsk. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių Šmn. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot Dglš.
ǁ menk. nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį! Žem. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė! Mžš. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė BsPIII165(Brt).
ǁ nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę LTR(Plng). Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko NdŽ.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko Gl.
| refl. tr.: Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdė NdŽ.
3. nuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks End. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūlių Krš.
4. jėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina Gs. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims Varn. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą Lk. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą Kbr. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią Kv. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią BsPIV22(Brt).
5. nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr Skdt. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja Upn. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo Krs. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią Krš. Nusvilkai net in kitą sodžių Lš. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo! Plt. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo Rdn. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi Sld. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio Vd.
ǁ nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnyti M.Valanč.
6. refl. sunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo End.
7. SD1204, H153, MŽ67, N, LL174,321 nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus SD462. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi Klt. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą Sln. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką End. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika Vgr. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam M.Valanč. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio DP5.
| prk.: Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko? End. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo Mž416. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus DP4. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo SPII169. Rūstenybes nuog save nuvelkam PK193.
| refl. tr. R50, MŽ67, N: Nusivil̃k marškinius J. Šlapius drabužius nusivil̃ko Vkš. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda Klt. Tėvas nusivil̃ko parėdnes Jrb. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu Mrc. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti Sd. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs LKT49(Pkl). Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka PnmR. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius VoK132(Mrj). Nusivil̃ko visas drapanas Dl. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau Varn. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios Plt. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando) Dgč. Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė Krp. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra] Skd. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius DrskD103.
| Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu LTR(Brž).
| prk.: O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo MP131. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą J.Balč.
ǁ nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu RdN. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose] Avl.
ǁ numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko JD1425.
ǁ refl. pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų Akm.
8. SD1101, SE259 nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką Klt. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt Žl. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls Kp. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros DP167.
| Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino SI176.
| refl. intr., tr.: Nusvilkaũ ir atsiguliau Aln. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau Kpr. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau Plvn. Jis liepė mane nuogą nusivilkt Ln.
^ Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k Sch90.
9. nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko Rd. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli Kpč.
^ Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas Klt.
| refl.: Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃ka Žl.
10. pašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių] PnmŽ. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksma Grd.
11. tęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba] Pnd. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau Svn. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelka Slm.
12. Alk volu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo Tlž. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šalti Klp.
13. nutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą] Ėr.
| refl.: Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbti Ll.
◊ drabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõs Snt.
kójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn JT468.
paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų! A.Vien.
paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teises rš.
paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiau Trk.
sutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč Užp.
1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD286, Sut kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų J. Gerokai pavil̃ko rąstą NdŽ. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė BsPII44. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės Plšk.
| Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje] Nmj.
| refl. tr.: Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjai Krš.
2. tr. velkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų] Nv. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas Srd. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo (d.) Lk.
| refl. tr.: Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos piningus Sln.
3. tr. pajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus Kl. Arkliai vežimą vos pàvelka KII159. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją I.Simon. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi Žem. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai] LTR(Krž). Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai Jdp. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka Jd.
| Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti J. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu Graž. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt Jrb.
^ Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis (juok.) Jrb. Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀ Skp.
pavilktinai̇̃ adv.: Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenu Rt.
4. tr. pajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša Trgn. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) Rdn.
5. tr. pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo Kbr. Jis nepàvelka tų drabužių Lkč. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka Mžš. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks Sdb. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus Krš.
^ Ot netikęs – pats savę nepàvelka Nmj. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka Kp. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti Krš.
| prk.: Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku Krš. Vargą, sako, gal pavil̃kti Yl.
pavelkamai̇̃ adv.: Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃ Rs. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti! Krš.
6. refl. menk. pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku Antš. Aš ledva pasi̇̀velku Nmk. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka Krš. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka Rdn. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda! Zr. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka Krs. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent Šmn. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti Varn. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj Ktk. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka Skdt. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt LMD(Vlkv).
7. refl. menk. nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo Šts. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio Sd. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko BM344(Dr).
8. tr. išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesius Vlkš.
9. tr. apsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu J.
| refl. tr., intr.: Pasivilktàsis (apatinis) drabužis NdŽ. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta Mžš. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai Pv. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta Sdk. Pasivilk ką po apačia Rmš. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį Jrb. Apačion pasvilk andarokelį kokį Klt. Po gunče pasvilk dar ir kailinius Lš. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum Užv. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs End. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta Ut. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis Skdt. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau I.Simon.
ǁ padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃kti Up.
10. tr. N, LL153 aptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį] Erž. Tas kamštis gumu pàvilktas Alk. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį) Lp. Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus Ch1Kar6,30.
11. tr. Km tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius Pnd. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava Jnšk. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę) Plt. Jo tokia pavilktinà kalba Slm. Šneka pavilkdamõs J.Jabl(Als).
pavilktinai̇̃ adv.: Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai Kp. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam] Kpr. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalba Žb.
12. intr. kiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na] Ppl.
13. tr. Rz kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų Sln.
| refl. tr.: Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilks Ll.
◊ gyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro Trk. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkė KlvrŽ.
káulus (×kadokùs, kepšès, ×klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki J.Paukš. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam Krž. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki? Srj. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès Krš. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka Skr. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas Mžš. Vos kójas pavil̃kdavo Tlž. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas! Mžš. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi Sdb. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku Prn. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos Jrb. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku Krš. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt KzR. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi Krš. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini Krš. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku LKKXXIX(Lz). Rodėsi kojų nepavelkąs Žem. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks Akn. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki LTR(Vdk). Da pàvelku kulnùs Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku JT250. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus (ps.) Brt. Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́ną Gs.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogų Rm.
nãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãgines Žml.
paki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas Graž, stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų! B.Sruog. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies Žem. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka Ds. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku Snt. Strėnų nepavelku nėkaip Kv. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek Pc. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka Pln. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk Rdn. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku Rdn.
1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut
1. Bgt partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko Mšk. Vakare plūgą parvil̃k namo Pc. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus End. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų LTR(Nj).
| refl. tr.: Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilkti Sln.
2. sunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo (ps.) rš. Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės Upt. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n] Sd. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu Krš. O iš kur tų medžių tiek parvilkái? Trš.
| prk.: Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų! Krš.
| refl. tr.: Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃? Slv. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos Trk. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus Varn. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai Krš. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai! Žem. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs Krš.
ǁ menk. parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest Slv. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai Mžš. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi? End. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi Trk.
| prk.: Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo) Krš. Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą V.Kudir.
| refl. tr.: Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padės Krš.
3. parvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je] Sd. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus] End. Porą valkčiukų šieno parvilkáu Krž.
| refl. tr.: Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo Erž. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinkt Stk.
4. Bgt jėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą End. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt BsPII83. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų] Šv.
| refl. tr.: Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namus Jnš.
5. refl. menk. pareiti: Led ne led parsvilkaũ namo Lel. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu Trk. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį Pl. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija Šmn. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu Krš. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo Č. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba! Krž. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi Jnš. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka Slv. Kogi anas teip neparsivel̃ka? Sug.
| Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái Rdn.
ǁ parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je] M.Valanč.
◊ káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu Skd. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas Jnš. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo Krš. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo BM76(Vb).
1 pérvilkti KI540, K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, pervil̃kti Rtr, KŽ
1. tr. SD292, N pertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą Šd. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia Krš. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme LEXXXIII486.
2. tr., intr. perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus PnmR. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas LTR(Upn). Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną J.Mik.
| prk.: Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį J.Paukš. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka L.Dovyd. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius J.Mik.
ǁ pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskas Vrb.
3. tr. numovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi Klt. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau J. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu Rdn. Párvilksu viską, būk švarus par šventes Krš.
| refl. tr. Vkš: Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt Švnč. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko Sd. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes Varn. Lukter’, ė suknią pérsvelku Dglš.
ǁ refl. tr. iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoru Krš.
4. tr. perrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais J.Balt. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais Skp. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios Sd.
| Jau pervilkot mašinos ratą? Slm.
| refl.: Namie pérsivilksim sausais rūbais Sdk. Imk švarius marškinius, persivilk J.Ap. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio Klt. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka Dglš. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo PnmR. Ar bus te kur pérsvelka? Sdk.
5. refl. apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą J.Balč.
◊ per lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo Lnkv. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas Všk.
1 pievil̃kti, piẽvelka, -o (dial.) tr. privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks Dov.
1 pravil̃kti, pràvelka, -o tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilko sp.
2. refl. tr. trumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt Vj. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit Dg. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus Dglš. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimo Ut.
3. praeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃ko Up.
4. kiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai Jd.
| refl. Sut: O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit DP597. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričio prš.
5. šiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus Vaižg.
1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD309, N, M, L, LL199
1. tr. velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogelių (ps.) Brž.
2. tr. daug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko Gršl.
| Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvę Slm.
3. tr. daug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ J. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]! Slm. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu Grd. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]! Mžš. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko Krš. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus Ėr. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus Vlkv. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr Jrb. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies End. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių Rdn.
| Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks? Trk.
| refl. tr.: Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų Vvr. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ Slk. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį Kp. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių! Kp. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam! Mžš. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves Krš.
ǁ pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašalius Sk.
4. refl. tr. daug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda Krš. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašaro Krs.
5. tr. jėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natas Pt.
6. daug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų Ds. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkia Krd.
7. refl. menk. prisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakelti Rdn.
8. tr. daug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų DŽ1.
| refl. intr., tr.: Ale tu ir prisvil̃kus! Slk. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ Rm. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta Klt. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus Mžš. Kiek turiu, tiek prisivilkaũ Žl.
9. refl. tr. kartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs Vvr. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti Vvr. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą Mrj. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama Sn. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm Rdm.
ǁ prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelnių Ggr.
10. intr. užvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot Ob. Ans nori privilkti lig vakaro LTR(Žg).
1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o (dial.) žr. privilkti 8 (refl.): Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku Dv.
1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -o (hibr.)
1. refl. ištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs Ign.
2. žr. 1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia Klt.
| refl.: Razvil̃kitės, čia par mum šiulta Pb. Banditai liepė razsivil̃kt Švnč. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas Klt. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius (ps.) Aps.
1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1; M, L
1. sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius Ds. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks Slv. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa Slm. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo Rnv.
| refl. tr.: Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvą Vdk.
2. sunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu Slm. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka Krš. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko Upt. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint Lpl. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai) Bsg.
| Žmonys sùvelka šimtus daktarams Krš. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas Klk.
| refl. tr.: Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura Rsn. Susivil̃kom visus medžius po pastogės Krš.
3. sugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą Snt. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà Rdn.
| refl.: Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) Krš.
4. refl. menk. sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta Ds. Susi̇̀velka bobos i pliurpa Krš. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky! Brb. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka LTR(Lel). Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko (d.) LKKXXIX185(Lz).
5. refl. tr., intr. daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai Pkl. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr Rsn. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais? Dglš. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm] Kp. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina Klt. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta Trk. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo Krš. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaus Rdn.
6. refl. susivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko Gs. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus Snt. Iš to nemaža darbų susivil̃ko A.Baran.
7. suvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyrago Drsk.
8. supūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka Akn.
1 užvil̃kti, ùžvelka, -o Rtr, NdŽ, KŽ; M, L
1. tr. užtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus Pp. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą (ps.) Brž. Ùžvelka kopėčias an dangčiaus JT430. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus Krs. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada! On.
| refl. tr.: Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas Kpr. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt LTR(Ps). Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido SchL190.
2. tr. užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų JT430. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį (ps.) Jdr. Užvil̃ko rąstą už namo DŽ1.
3. tr. užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštų Ml.
4. tr. prisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustoja Krč.
5. refl. menk. užeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko Slm. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo Šmn. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų Gs. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoru Krš.
6. tr. SD423, Sut užtraukti, užmauti: Užvelku rūbus SD199. Užvil̃ko sejoną lig žemės Grnk. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą Sb. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys Sk. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis I.Simon. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį NS507. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti N. Arkliui pavalkus užvil̃ko Dg. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka Pš.
| prk.: Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! Mair.
| refl. tr.: Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta Vgr. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę Mžš. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau Skdt. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį Varn.
^ Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas) LTR.
ǁ užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia Šk. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę SGII49. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais ChEst4,1.
7. tr. Mžš aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus J.
| refl. tr., intr.: Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt Jnšk. Sermėga ant viršaus užsivil̃k J. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom Ker. Nebuvo kuom ažsivil̃kt Nmč. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus Klt. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃ko Alz.
8. refl. turėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃kt Ėr.
9. tr. kaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką Kv. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktas Lnkv.
10. tr. apkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos Lk.
| prk.: Debesys užvilko visą Lietuvos padangę V.Piet.
ǁ impers. aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau Krm. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato Žeml. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera Žd. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisi Drsk.
11. intr., tr. uždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom Žg. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų Jrb. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant Vaižg. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo V.Kudir.
| refl.: Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada Jd. Užsivilko iki naujo meto N.
ǁ gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningų Pln.
12. tr. padaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga Žgn.
| refl.: Darbai užsivil̃ko lig rudenio Ėr. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko Brž. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens Alk. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas Mrj. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemus V.Piet.
13. intr. dar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmona Jrb.
14. intr. užtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį Dr.
×15. (sl.) tr. priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka PK196. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite SPII132.

Daugiau informacijos

parvil̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

suver̃žti

Apibrėžtis

ver̃žti, -ia, -ė KBII154, KII499, K, Rtr, Š, DŽ, KŽ; I, N, M, L
1. tr. stipriai tempiant, traukiant glausti, spausti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą, aprištą, pritvirtintą): Ver̃žti juostą NdŽ. Įdėję plonos vytelės storgalį į krepšio šoną, kietai verždami, apsukome apatinę rankenos dalį su kitais priglaustais vytelių laibgaliais rš. Stipriai ver̃š tą virvę, ta kartė pūkš pusiau, tą mergą ka duos nu vežimo End. Daug never̃žk [šienkartės] – gali trūkt vadžios Dkš. Tą kartį ver̃žia, kol suveržia, kad lygiai būtų Ps. Ver̃žti atsileidusias stygas NdŽ. Ver̃žia audimą tas riestuvas, an kito riestuvo gijas suriečia Grd. Ji, Adelina, liekna, aukšta, per pusiaują tik gorsetus veržia, ir jau dainuoja dainuoja L.Dovyd.
| refl. tr.: Ankštai, smarkiai, kietai ver̃žtis diržą NdŽ.
2. tr. kuo rišant, juosiant ką slėgti, spausti, daryti, kad laikytųsi: Visokias virves [vydavo] vežimam ver̃žt Sdb. Kobinys užkabinti, kai ver̃ža [šieno] vežimą Krž. Virvė vis stipriau ver̃žė jo minkštą kaklelį NdŽ. Ver̃žk su karte šieno vežimą, kol priverši J. Užsisėdi an tos šatros i verži̇̀ [šiaudus, dengdamas stogą] su karkliukais PnmŽ. Sąnarius įskaudo beveržiant kūlius rš. Užkritęs žaltys ant kaklo tol veržęs, kol nusmaugęs Sln.
| prk.: Juodas miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio M.Katil. Iš šiaurės veržė jį naujai įsteigtas kryžokų zokanas (ordinas) rš.
^ Lyja, kaip karčiu veržia Dbk. Veržk [vežimą] raudodamas, važiuosi giedodamas LTR(Tr). Ar šiaip ver̃žk, ar taip ver̃žk – vis muno pati Lkv.
3. tr. sukant įtvirtinti: Ver̃žti veržlę, sraigtą NdŽ. Varžtus ir veržles reikia veržti apdairiai rš.
4. tr. sukant daryti, kad veiktų: Laikrodis su viduriais (baterijomis), tai nereikia nei ver̃žt, nei ką Antš.
5. tr. traukti, plėšti, tempti į save: Ji to lenciūgo neduoda, o jis tą lenciūgą iš jos ver̃žt Skr. Katelė neduodanti. Šunelis pradėjo veržti. Beveržiant tas kūlelis plumt į vandenį ir įkrito S.Dauk. Tie pergal stipriai velinius, verždami nuog jų kalinius (kailinius) SGII107.
ǁ refl. tampytis, muštis, stengiantis atimti, išplėšti: Nieko netrukus tyčiomis susitikusiu įniko veržties abrozais, besiverždamys tankiai ir susimušo, patolei vienok neliovės grumties, pakolei katras nor būrys neišveržė antram abrozo M.Valanč.
6. tr., intr. Plvn dėl ankštumo spausti, mygti, skaudinti: Tamprūs batai ver̃žia kojas J. Jei tik geriau paėdu, tujau sijonas ver̃ža Krš. Sijonas baisiausiai ver̃žia, aukšty lipa Slv. Marškinių kaklas ver̃žia Dbk. Nei tau pažastų, nei kur kitur ver̃š NdŽ. Ankštokas, nudėvėtas švarkas veržė pečius rš. Kūdikis rengiamas laisvai, kad drabužėliai ir vystyklai nespaustų ir neveržtų rš. Veržiantieji rūbai N. Pasidėk čia pat kibirus, kad naščiai pečių neveržtų rš. Dabar jam reikia eiti jos ieškoti, bo jo širdis nerimsta, o žiedelis veržia pirštą DS52. Kai juostele sujuosė, veržė man liemenėlį (d.) Knv.
| Visokios veržiamosios liemenės (korsetai) žalingos V.Laš.
7. tr. mygti esant ankštumoje: Įsėdom į troleibusą ir tep mus ver̃žė, kad nuo savo daiktų nustūmė Srj.
8. tr., intr. NdŽ dėl susijaudinimo, sutinimo ir pan. spausti, teikti skausmo, skaudėti, gniaužti: Jo gerklę veržė graudulys J.Avyž. Gerklę veržė rauda A.Vencl. Niežai veržia N. Krūtinę lankai veržia, pykina rš.
| impers.: Kai pradeda galvą skaudėt, akis ima ver̃žt Jrb. Akį ver̃žia, turbūt miežys kils Gs. Akis ver̃žia, noriu miego, bet negaliu užmigt Plv. Smarkiai ver̃žė pakinkį Vlkv. Ma[n] ir tei šiandie ver̃žia par juosmenį Jrb. Tai prisivalgiau – net pilvą ver̃žia VšR. Ne po daug reikia privalgyt, padaugysi – tuoj ver̃žia, sunku Kp. Kartais ver̃ža krūtinę nu alaus, nebatsigaunu, trūksta dvasios Trk. Verža galvą, pasvaigusi paliektu Rdn. Ver̃žia galvo[je], negerai – sustojo tenai kraujas Skrb. Teip ver̃ža, teip ver̃ža, gela visa koja End. Padkavą kap prikala, arkliui ver̃žia – jis būna nejudrus Brb.
9. refl. imti išsišokti, išsikelti, išvirsti: Ver̃žias ceglos (plytos) iš kamino – do sugrius kaminas Klt. Pradėjo ver̃žtis tos venos Upn.
10. refl. SD31,65, H, R, MŽ, Sut, I, K, NdŽ, KŽ jėga, prievarta spraustis, brautis, grūstis, lįsti: Tas [vagis] pro duris ver̃žtis, jis ištrūko, lekia, o mano Juozas kad vejas Kp. Ver̃žias kai paršas daržan JT239. Pro studentus veržiasi į auditoriją žilagalvis, jauno veido, nepaprasto judrumo Tumas-Vaižgantas LKXX383. Minia skubinosi veržtis pro duris, bijodama, kad dar kas blogesnio nepasidarytų rš. Jiems einant, iš kopų kad ver̃žėsi, kad ver̃žėsi dvasios NdŽ.
| prk.: Visokios mislios veržte ver̃žas į galvą: kas būs, kaip? Krš. Šnekėk i gromatiškai, ver̃žas savo (tarmės) žodžiai, i tiek Krš. Jis nepajėgia suvaldyti minčių, kurios veržiasi kaip versmės iš gilaus podirvio V.Aln. Gudiška kalba veržiasi pro visus plyšius į lietuvišką TS1899,10. O kiek atsiminimų veržiasi! V.Kudir. Toji laimė nebetilpo jo krūtinėje ir veržėsi lauk daina A.Vien. Riksmas draskė krūtinę, įstrigo gerklėj, veržėsi pro kietai suspaustas lūpas V.Bub. Visa, kas kilojo paukščio krūtinę, veržėsi giesme išeiti J.Balč. Bet šauksmas kitų vaikų taip baisiai į jos ausis veržės, jog atgaliaus sugrįždama vyriausį sūnų iš patalų išplėšė S.Dauk. Į krūtinę tau nerimas veržias S.Nėr. Tai vis klausimai, kurie veržte veržiasi V.Kudir.
veržtinai̇̃ adv.: Taip įžūliai kalbėdamas, kone veržtinai įsiveržė svetimasis į kambarį I.Simon. Tasai žodis veržtinai veržiasi jam iš lūpų I.Simon.
ǁ pulti, siekiant nugalėti, užimti, užvaldyti: I pradėjo šič rusai ver̃žties ver̃žties, mat tura to svieto daug Vž. Priešai ver̃žėsi iš trijų pusių NdŽ. Neprieteliai veržias Lietuvon brangiausion LTR(Rk). Kas jėga veržiasi, tas priešas V.Krėv. Neprieteliai ant mūsų ver̃žias KI58.
| prk.: Ver̃žias avėčio į dirvas Grd. Ir į šį nuošalų kraštą veržėsi didieji istorijos įvykiai rš. Tau vienam, Viešpatie, esmi susigriešijęs, todėl ir veržiasi ant manęs viena sloga ant kitos srš.
ǁ prk. stiebtis: Į šviesą veržiasi gamtoje visa, kas gyva ir auga A.Sm. Šauja dangun pušys šimtametės, aukštyn veržias beržas paūgėjęs TS1903,11.
ǁ prk. dygti, kaltis: Iš šalčio pakirstųjų šaknų veržias nauji daigai I.Šein.
11. refl. K, LL286 srautu plūsti, srūti, sklisti: Kambarin ver̃žėsi mėnesiena NdŽ. Visur tamsi, tik pro vieną taškiuką ver̃žas šviesa Krš. Dūmai ver̃žas, o rūkymas rūkymelis! Krš. Anie (pinigai) kaip to[je] žemė[je] ten rūdė[ja], i tos ugnys veržas Tl. Jau par dures ver̃žas [liepsna] Krž. Vandeniui pradedant virti, garai pro skylutes bei plyšius … su mace laukan veržias Kel1851,94. Šaltis veržiasi pro langą K.Bor. Oras iš balionėlio smarkiai veršis pro vamzdelį rš. Atsipalaidavusi energija iš Saulės centrinės dalies veržiasi į Saulės paviršių rš. Šaltinis ver̃žias į viršų Žgč. Iš kalno koks nors šaltinelis ver̃žės, bėgo Brs. Kraujas pradėjo ver̃žtis iš žaizdos Rm. Kraujas, iš visų pusių spaudžiamas, veržėsi ten, kur jį mažiau spaudžia rš. Jei sula par daug į pumpurus vaisinius veržas, tuo kartu tie neišduoda vaisiaus S.Dauk. Vynas iš bačkos veržėsi lauk BsPIII11. Vynas iš bačkos veržėsi tekėti BsPIII11. Tvanas ver̃žias ant mūsų KI58. Vandenys iš jūrų per žemę veržiasi ir save nuo sūrumo čystija srš. Kiek jaunų vyrų lieknūse žuvo – pačios ašaros ver̃žas iš akių Rdn. Man rankos dreba, ašaros veržiasi iš akių Žem. Prakaitas veržiasi iš kaktos I.Simon.
| Kraujas į galvą ver̃žias KI58.
ǁ lietis, per viršų tekėti: Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, ir ežeras veržias platyn – banga gena bangą ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų K.Bor.
ǁ tvinti, kilti: Dūkstant sumišai vėjams ir viesului, … vilnys kaip kalnai į dangų veržiasi RD201.
12. refl. N, NdŽ labai norėti, stengtis, siekti ko (ppr. kuo tapti, kur patekti, nuvykti, ką atlikti ar pan.): An nakties [katinai] ver̃žiasi į lauką Snt. Toji peteliškė ver̃žias per langą Srj. Drugeliai veržiasi į šviesą S.Nėr. Prakirto skylelę (eketę) – i ver̃žas ana (žuvis) ten, įgreibs į tą skylę kaip į košę žuvį – tik mesk, tik mesk lauku End. Jos (bitės) visą žiemą laikėsi ramiai, per atodrėkius nesiveržė apsiskraidyti rš. Būčiu ver̃žusys, būčiu seniai išejusi Rdn. Pas mum labai ver̃žias ant buto žmonės Rd. Ver̃žias [ligonis] namo, daėdė ligoninė Vj. Į ūkininkus nelabai kas ver̃žas: smagus darbas, nešvarus Krš. Jis ver̃žias labai ant pinigų, tai dirba dieną naktį Šd. Vaikiukai ver̃žas pri traktorių, mašinikių, pri mokslo nelabai Krš. Dvidešim vienerių metų ir jau pats (savarankiškai) ver̃žiasi gyvęt Plv. Jam turbūt pasirodė, kad pana ver̃žės eit už jo Jnšk. Kad būt sunkus darbas, a veržtų̃si [dirbti]: sakytų, ui, vaikas mažas, negaliu! Mžš. Ko tiej žmonės in Ameriką veržias, kad tę aršiau kap par mum Lš. Aš veržúos į kaimą, mun kvepa, o visi jaunesni – į miestą, į miestą Krš. Ana striošniai ver̃žės į miestą Žeml. Štai ji jau pasiilgo tų namų, iš kurių taip visa jėga veržėsi, kurių neapkentė I.Simon. Kur mūsų nenor, čia mes ir neveržiamės Ns1832,5. Ar girdėjai, tėvai, jug vedums Agatė veržte veržas tekėti už Nikiporo M.Valanč. Kaip ėmė veržtis į svietą, nelabai nė gyniau V.Kudir. Paskutiniuose metuose taip lietuviai ėmė veržtiesi į mokslą, juog gimnazija turėjo daugumui atsakyti A1884,140. Teip Dievas pirmiaus ir skalsiaus savo šviesybę leidžia ant dūšių, kurios nuog žemės atsidrėskę ing dangų Dievop veržiasi SPII39. Jei be nužeminimo aukštyn veršitės, tad tikrai kuo aukščiau užeisite, tuo sunkiaus ir giliaus nupulsite DP517. Alcimas syla veržės vyriausiu kunigu būti BB1Mak7,21. Anie pulkais kimšos ir ver̃žės žodžiop Dievo DP98. Pulkas žmonių veržės jop, idant klausytų žodžio jo MP254. Žmonės Jėzauspi veržėsi klausyti žodžio Dievo BPII271.
| prk.: Siela į saulę veržias iš rudenio nagų S.Nėr. Vien keleivio širdis nenurimusi veržias toli Mair. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė – į laisvę ji veržiasi V.Krėv. Jų kūnas Lietuvon svyra, o dvasia Lenkijon veržiasi A.Sm.
13. tr. L811 stengtis prievarta, jėga ką gauti, paimti, atimti, išplėšti: Ka neduotum, ji jėga neimtų, never̃žtų, tik nematant išneštų Jrb. Jie tą žemę i namą ver̃žia iš jų Jrb. Iš mano tėvų antrą dalį ver̃žė Lkš. Šokdavo ir prieš tėvą, ir prieš mamą, ir pinigų ver̃ždavo Snt. Vieną rudenį panevali ver̃žė bulves Snt. Lynai karpėms maisto neveržė rš. Sutartyje pasakyta, kad iš manęs kąsnio neverši Mš.
ǁ prievarta išgauti, išreikalauti.
veržtinai̇̃ adv.: Tampo žmones, kol veržtinai neišveržia jų sutikimo TS1900,1.
14. tr. stengtis patraukti į savo pusę, pavilioti: Kam tu man mergaitę verži̇̀?! Slm. Nu penkių vaikų tėvą ver̃žė veržtinai̇̃, tiek paikino tą svetimą vyrišką End.
veržtinai̇̃
15. versti ką daryti, spausti, spirti: Labai veržė pirkt Trs. Ver̃žia rašytis savanoriais Krkn. Vokietis ver̃žė kaminus mūryt Ps. Tėvai ver̃žia mokytis, o jis tingi Jnšk. Čia mokytojai ver̃žia dėl mokslo Plv. Prie darbo, buvo, visus dvaruos ver̃žė, ne tik pas mus Kbr. Visi tie, kurie nori gražų skaistumą parodyt pagal kūną, tie veržia jus, kad apsipjaustytumbite Ch1PvE6,12.
16. tr. prk. varžyti laisvę, neduoti valios, spausti: Teip ver̃žia žmones, pievos neduoda Srv. Jau ji bręsta, jau reikia ver̃žt Plv. Jis savo vaikus ver̃žia, tai ir geri Rmš.
^ Vyras ver̃žamas esi iš visų pusių: i valdžios, i pačios Krš.
veržtinai̇̃ adv.: Lietuvis buvo anuomet iš visur veržtinai suveržtas Db.
17. intr. prk. drausti, ginti, neleisti: Jei turi sąžinę, grobk [daržą], nèveržu (iron.) Grd. Kas tave ištinka per burną, atversk jam ir antrą (pusę); kas teipag tau atima viršutinę (apsiaustą), neveržk jam (imt) ir apatinės Ch1Luk6,29.
◊ api̇̀nasrį ver̃žti trukdyti laisvai reikštis: Buvo veržiamas apinasris spaudai A.Vencl.
dir̃žą ver̃žti versti taupyti maistą, mažiau valgyti: Kaipgi ten pinigą padarysi, jeigu vokietys dir̃žą ver̃žia Antš.
(kieno) ši̇̀rdį ver̃žti (ką) liūdinti, graudinti, skaudinti: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia TS1901,4–5b.
apver̃žti, -ia (àpveržia KŽ), àpveržė tr. K, LVI135 stipriai aprišus, apjuosus, apdėjus, aptempus iš visų pusių suspausti: Àpveržė visą tą kaklą kruvinai Vkš. Apidėsi i apverši̇̀ tom balanėlėm koją Upn. Apiveria apiveria, aũklėm apver̃žia tą riešą, tuos autus apvynioja ir eina dirbtų PnmR. Apveržtai̇̃s rietais būsi su toms kelnėms Šts. Žalias medis, kaip išdžiūna, apverža špuntą Šts.
| refl.: Šitie batai apsiver̃žia an kojos ir spaudžia Rmš.
atver̃žti, -ia (àtveržia), àtveržė tr.; Sut
1. Š, KŽ atleisti ką stipriai surištą, atpalaiduoti.
| refl. tr.: Apivaras atsiver̃žia Š.
2. Š, KŽ padaryti nebe taip suslėgtą, suspaustą.
| refl.: Vežimas atsiver̃žia, kai priveržus ar suveržus netikusiai užriši Š.
3. atsukti, atlaisvinti: Šrubsukiai reikalingi tuokart, kai priseina geležinius šrubus priveržti ar atveržti rš.
4. refl. atplūsti: Tvanas veržias, atsiver̃žia ant mūsų KI58.
5. prievarta, jėga ką atimti, išplėšti: Ir àtveržė iš mažosios lėlę Vkš. Tad nusprendėv teip: katras nuo katro atveršiav, tad tam jisai paliks. Įsikandov [subindešrę] į dantis LTR.
6. pavilioti nuo ko, atmušti: Atveržė vyrą nu pačios Šts.
7. varžytynėse laimėti, nusipirkti iš varžytynių: Atveržė, parauksinavojo (aukcione nupirko) pusę butos Šts.
įver̃žti, -ia (į̇̃veržia), į̇̃veržė K
1. tr. Š, KŽ veržiant įtempti: Į̃veržei par daug, ir nutrūko virvė J. Mezgamos akys turi būti vienodos ir ne per daug įveržtos rš. Įtempia vadeles, išlipęs krapštinėja pakinktus, atleidžia paspręstę ir vėl įveržia V.Bub.
2. tr. įimti, įsmaugti, suraukti: Tos bliuskos užpakaly į̇̃veržtos, tę užklota (klostyta), rankovės papūstos būdavo Grš.
3. refl. įsispręsti, įsitempti: Čia insiver̃žus reikia laikytis, ka nenupultai Pv.
4. tr. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 veržiant įspausti, palikti žymę: Apvaros į̇̃veržė man kojas J. Pilna tarba į̇̃veržė manie pečius J. Ta kelnių guma ma[n] baisiai į̇̃veržė Jrb. Kita guma taip į̇̃verža, ka užtirpsta koja, o ta ne, taip tik prispauda Rdn. Kai reik užsukt [ariant], tai net delnus [vadelės] įver̃žia Gs. Tiesieji raumenys įveržia odeną giliomis vagomis P.Aviž.
| refl. D.Pošk: Apivaras įsi̇̀veržė kojon Š. Pamačius ryšį įsiveržus [į medelio kamieną], reik jį truputį atleisti S.Dauk. Žiedas skaudžiai įsiveržė į pirštą ir putmenis I.Simon. Sijonai įsiver̃žę stova – diktėju Krš.
įsiveržtinai̇̃ adv.: Rankų riešuose ilgos marškinių rankovės buvo surišamos kaspinais įsiveržtinai į mėsingą ranką Vaižg.
ǁ refl. įsirėžti: Grioviai rankose įsi̇̀veržė Šd.
5. tr. NdŽ, Skd tvirtai į ką įstatyti, įtvirtinti, kad nejudėtų, gerai laikytųsi, įsprausti: [Linų] pėdus įver̃ši į veržtuvus ir par galvą teip kaposi, kaposi i kaposi Bdr. Atleidi pėdą, apverti i vėl į̇̃verži – nu i šukuoji Kl. Arklo išara kreivai įveržta, ir neverčia gerai Vad. Vieną rytą pabudęs pamačiau jau į varstotą įveržtą stebulę su į ją įvarytais stipinais A.Vencl. Sietai tarp rėmų turi būti gerai įveržti, kad nuo grūdų svorio neįdubtų rš.
| prk.: Radvilos Juodojo proteguojamoji reformacija buvo labiau įveržta į lenkiškos kultūros rėmus rš. Koks gyrpelnys, valdžios trokštąsis, visus žmones į savo pančius įveržtų prš.
| refl. tr. Jdr: Liuobam su šniūru įsiver̃žti [linų] pėdą teip, kad ans nejudėtų, ka netraukytumias linai Kl. [Linų] galvas įsiver̃šma į veržtuvą i šukuosma Šts. Tą medžio gabalą čia teip įsiver̃š, po pirmu išgręšas, pasku turėjo skaptą, su skaptu išdailino tą klumpuką viduo[je] ten End.
6. tr. sukant įtvirtinti, įsukti: Riedėjimo guoliai tvirtinami špindelio atramose, juos iš anksto įveržiant rš. Kad sujungimas neklibėtų, varžtai ir smeigės turi būti patikimai įveržti rš.
7. refl. BPII163, SD184,191,198, SD41,393, H, R, R104, MŽ, MŽ136, D.Pošk, Sut, K, LL274, ŠT46, KŽ jėga, prievarta įlįsti, įsibrauti, įsibrukti: Inpuolu, įsiveržu SD407. Įsiveržiuos N. Įsi̇̀veržė vagys į pirklio namus NdŽ. Tiesiog per kirvį tiej vagišiai norėj[o] insiver̃žt Mrk. Trobo[je] degė žiburys, mes sėdam, kas ką darbuojamos, ir įsi̇̀veržė banditai Lnk. Vagys į bažnyčią įsi̇̀veržė Jrb. Plėšikai įsi̇̀veržė vidun Š. Ir tąja pačia povakare, tiesa, jau temstant, bet vis tik įsiveržė užpuolikai į pilę V.Piet. Atkeliavę svečiai išdraskė žiogrius, atkėlė karkles ir bruzdu bruzdu įsiveržė į kiemą M.Valanč. Patys įsidaužė ir įveržės, nelaukdami, idant juos įleistų DP246. Pats syla insiveržia žmonėms, nelaukia tikro ir atviro pavadinimo BPII163. Kada tėvas namų žinotų, kurio[je] adyno[je] vagis ateitų, tada jisai jautėtų ir neperleistų į namus savo įsiveržti VlnE134–135. Įsiveržė ten šernas PK72. Jie (žiogai) ne tikt per laukus bei sodus traukia, bet ir į butus įsiveržia ir vislab, kas tik ėdama, apgriaužinėja Kel1865,194.
| prk.: Pirmas gailusis mergaitės verksmas giliai įsiveržė į Urtės krūtinę ir pasiekė tamsiausiąją širdies gelmę I.Simon. Tavo žodžiai man giliai į širdį įsi̇̀veržė KI307. Duok pamokslą, kursai į mūsų širdį įsiveržtų ir daug naudos mums suteiktų brš.
ǁ SD186 užpulti, įsibrauti, siekiant nugalėti, užimti: Lenkai, įsiveržusys į Lietuvą, piktino lietuvių didžiūmenę savo darbais ir rėdėsi savo daba S.Dauk. Kas tik įsi̇̀veržas, lietuviai an kaklo: su vokyčiais baltraiščiai, su rusais stribokai Krš.
8. refl. srautu įplūsti, įsiskverbti: Anglių smalktis buvo į stubą įsiveržęs ir abu, jiems bemiegant, nužavinęs Kel1852,213. Stiklinė plept ir atkrinta nuo rankos, ligi tik į stiklinės vidų įsiveržia iš lauko truputis oro rš. Gaivaus, vėsaus oro srovė įsiveržė į tvankų, prirūkytą kambarį V.Aln. Į trobelę įsi̇̀veržė srovė lauko oro Db. Iš kur tokie baisi vėjai įsi̇̀veržė, čia ne mūso Krš. Įsiveržė šaltis rš.
9. refl. prk. įsitraukti, įnikti į ką: Įsiveržę esam į darbus, skubam apsidarbuoti Šts. Į tą darbą įsiver̃žę lig vėlumo darbuojamos Yl. Aš vis tokiuos darbuos įsiver̃žus Skp.
10. intr. suduoti, uždrožti: Pasigavęs vaiką, įveržė gerai į klyną Žal.
išver̃žti, -ia (i̇̀šveržia), i̇̀šveržė tr.
1. veržiant iškreipti, išlaužti, sugadinti: Išver̃žia skieto dantis, jėgu nėrai atasprąsčio Svn. Kap nupuoliau nuo tos būdos ir sukūliau skripkas, dūdas, išveržiau koją LTR(Rš).
| refl.: Žiūrėk, vieną daiktą pataisė, tai kitas išsi̇̀veržė Lb. Sienos, langai persikreipę, išsiveržę durys LTR(Ds). Išsiver̃žę buvo kiek [svirno] sienos, reikia suimt Klt.
2. iškelti aukštyn: Dobilus išver̃š labai tos šalnos Bsg.
3. refl. išsišokti, išsikelti, išvirsti: Mano koja negraži – venos išsiver̃žę Srj. Šitas dideles [kelnes], kaip ant dviejų medžių užmautas ir su visosna pusėsna išsiveržiančiu pilvu, dėvėjo dėdė rš.
4. refl. SD1198, SD235,418, H185, R200, MŽ265, Sut, N, K, Š, KŽ veržiantis išlįsti, ištrūkti, išsilaisvinti, išbėgti, pasprukti: Iš beržo kad išsiveržė visi širšuoliai kaip debesys! Kp. Išsi̇̀veržias iš avilio [bičių spiečius] Sk. Išsiver̃žti iš pančių NdŽ.
| prk.: Ji turėjo išsiveržti iš siaurų šeimos rėmelių ir pasirodyti plačiajai visuomenei V.Aln. Arą poetas iškelia kaip priešpriešą žmogui, kuris, kad ir trokšdamas išsiveržti į laisvę, negali to padaryti, nes neįveikia žemės traukos rš. Bet iš to rojuko išsiveržti taip pat sunku Vaižg. Iš jo (velnio) nevalios ižsiveržtų ir ižsiveržę tam smarkinykui daugesn nepasiduotų SPII48. Dievas mumus yra Dievas ant išganymo ir Ponas Dievas, išveržęsys nug smerties Mž290. Petravyčius … tik šįmet numirė už rubežiaus išsiveržęs TS1897,12. Jausmai išsiver̃žia iš krūtinės Š. Silpstant atskirų apeigų uždarumui, dainos išsiveržė iš siaurų vienos apeigos ribų LKXI336.
išsiveržtinai̇̃ adv.: Gavau ūmai, bėgtinai, išsiveržtinai pasprukti iš tos familiarios orgijos Vaižg.
ǁ prk. išsprūsti: Netikėtai iš Pikturnienės krūtinės išsiveržė sunki aimana rš. Didis širdies skausmas ištrykšta ir išsiveržia šauksmo balsu LTII99(Sab).
5. daryti, kad ištrykštų: Nosį didžiai šnypščia, išveržia kraują iš jos CII474.
| refl.: An ėglių kur smala išsiver̃žus Iš. Prakaitas kap už pinigus (labai smarkiai) išsi̇̀veržė Prn. Kad šaltasis tūžbos ir smerties prakaitas man ant veido išsiverš, tai ateik man ant pagalbos prš.
6. refl. R199, MŽ265, N, DŽ1 staiga srautu išsilieti, paplūsti: Iš juodo kamino išsiveržė balti dūmai, ir traukinys pajudėjo J.Marc. Pro duris išsiveržė garų ir dūmų kamuoliai rš.
| Išsi̇̀veržė ugnikalnis NdŽ. Ka tik neišsiver̃žt kokia Ignalina (Ignalinos atominė elektrinė)! Drsk.
7. KlG67, Ch3Moz6,4, H158, R, MŽ, Sut, I, K, M, L, ŠT4, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Alk prievarta, jėga ką iš ko atimti, išplėšti: Išveržiu kam ką iš rankų SD413. Išveržiu iš nagų B154. Iš rankų, iš nagų išveržti kam ką N. Iš rankų brolio i̇̀šveržiau pirštinę, žiedą J. Nauda išveržta SD126,75, SD138. Tą rykštę jie man veržte išveržė J.Jabl. Kiekvienas tetrokšta kąsnį iš tavęs išveržti ir suėsti J.Jabl. Peilį iš ano rankų veržte išveržiau Gršl. Karalius (pavardė), būdamas stipresnis, išveržė jį (botagą) jam (Vanagui) iš rankų I.Simon. Dar nenoriu jai raktų iš rankų išveržti (atimti šeimininkystės) I.Simon. Būtų iš žmonių neišver̃žę, būt subinė[je] giedoję (būtų neturėję) Snt. Da jį gydė, bet motina namo i̇̀šveržė Snt. Išveržk mane nuog neprietelių mano, Viešpatie Mž480. Reikia ižveržt šarvus ir ružias (ginklus) neprieteliui, kuriomis mus įveikia SPII17. Jų (avių) nė vienas neišver̃š ižg rankų Viešpaties DP86. Bet kas svetimo kitiemus neišver̃žia, tas sau gėrybę prirašinėja DP291. Žemės kampą daviau …, kurį eš savo kardu ir kilpiniu iš rankos amoritų išveržiau BB1Moz48,22. Be jaunosios ilgu jiems rodės, todėl apsiginklavusys ėmė marčią sekti, ketėdamys vedliams apent ją išveržti S.Dauk. Nevalna niekam ne jokio daikto sau paimtie, išveržtie, artimą kuom noris prigautie Tat. Jūs tikt n’išveržte iš mamužės dukrytę KlvD430. Taipo mes tuočės išveržėm tą žemę iš rankų tų dviejų karalių RB5Moz3,8. Tutoriai turėjusys daugel brangių ir puikių daiktų, nu lenkų išveržtų M.Valanč.
| prk.: Tą džiaugsmą sau išveržt neduosiu brš. Vienok lietuviai išveržė kryžnešiams kruviną pergalę S.Dauk. Apskundė Mošenikovą viena kaimo moteriškė, kurios dukteriai užklupęs per nevalią išveržė rūtų vainikėlį V.Kudir. Išveržė nuog jos vainikėlį panystės Tat.
ǁ Q2,15,77,255, CI5, R4,13,128,130, MŽ4,17,170, Sut, DŽ1 prievarta ką iš ko išgauti, išreikalauti: Žodžiais išveržiu R8, MŽ10. Kam piningus išver̃žti KI5. Ìšveržtas pelnas I. Prisiegą išveržti CI38. Tardytojui užginta išveržti prisipažinimą gudrum teiravimos, prižadėjimais, bauginimais TS1897,5. Ìšveržiau iš jo prisipažinimą BŽ82. Bet ką čia prisidėsai gaigoti – jug velnią nebesurasi ir užrašų nebeišverši! BsPII74.
8. refl. pasiekti ką trokštamą, norimą: Brolis išsi̇̀veržė į mokslą, o munęs neleido Grd. Tiek daba yr išsiver̃žę žmonys į gyvolius (augina daug gyvulių parduoti) Tv.
9. refl. jėga iškilti, prasimušti: Kitus nustumdo, vienas kokis išsi̇̀veržia – jis ponas Vs.
nuver̃žti, -ia (nùveržia), nùveržė tr.
1. J, Š, KŽ dėl veržimo, ankštumo nuspausti, numygti: Aviniukus reik atpančiot – kojas nuver̃š par naktį Pc. Batai nùveržė kojas Jrb. Nesvilksiu sermėga, pečius tik nuver̃žia Sdk. Drabužiai nuveržė pečius Šts. Man biskį per drūčiai uždėjo [gipso] – nùveržė nervą Graž. Jau nuveržtos mano rankos LTR(Vlkv). Nenulaiko broleliai žirgelių, jau nutraukė šilkų kamanėles, jau nuveržė broleliam rankeles BsO384.
| prk.: Yra ir vyskupų, kuriems teipgi prietarų pančiai per daug protą ir širdį nuveržė Pt.
| refl. tr. Š.
2. veržiant ką nudilinti, nuzulinti, padaryti, kad nukristų: Drotinė tvėris nūverža kylį, ir iškliba dalgis Šts. Karpą gal veržtinai nuveržti su ašačiu Šts.
3. stipriai suveržti, suspausti: Kojų raumenis nūverža, kad stipresnis būtų bėgikas Šts.
4. Kp patraukti ką į savo pusę, pavilioti.
paver̃žti, -ia (pàveržia), pàveržė tr.
1. NdŽ rišant, juosiant, traukiant kiek įtempti, įtempus suglausti, sutvirtinti: Pasiėmiau [kumelę] bulbom akėtien, tai led spėjau atsisėstien, ir pamačiau, kad jau [kumelės] kulnan pasiekė [ratai], papilvinė nepaveržtà, nu tai, kiek išeina, skrenda jy Kp. Varžytuve apmatus pàverža, atleida DūnŽ. Šieno kartį stipriau paver̃žti DŽ. Sesuo paveržė skarelės mazgą pakaklėje, galvą ant šalies pakreipė J.Paukš. [Bernas] pasirąžo, susibruka raudonus marškinius į kelnes, paveržia platų diržą V.Bub.
2. kuo rišant, vyniojant, sukant ką kiek suveržti, suspausti: Teip labai [kietai nevysto], kad kaip jau akmuo, vaiku[i] negera labai, ale teip biškiuką paver̃žia, kad neišsitraukt rankyčių Kp. Vienas [vežimo skieto] kraštukas pàveržtas Lp.
3. kuo rišant, vyniojant ką sutempti, suspausti: Jaunus medžius raišiojant lunku, reik daboti, idant jų par stipriai nepaveržtų S.Dauk.
ǁ refl. pasikarti: Nė kokio gelbėjimo [žmonės pakaruokliui] nedaro ir nežino, kad ir ką tiktai būtų pasiveržęs Sln.
4. NdŽ kiek pasukant įtvirtinti: Paver̃žk šriūbą, kad susiveržtų varstotas J. Čia šriūbas y[ra] tame kalvarate i pask pàverži, jei nori, dikčiau Kv. Muterkelę biškį daugiau pàveržei, šmūkš i nusmuko gvintai Trk.
5. sukutį, veržlę veržiant kiek suspausti: Jas (girnas) paver̃žt reikėdavo PnmŽ. Pasuk, paver̃žk biškį tus slastus, ka tas sūris susispaustum End.
6. R, MŽ, N, K, Rtr, Š, DŽ, KŽ prievarta, jėga ką atimti, išplėšti, užimti, užvaldyti: Čia iš Vincutės pàveržiau lazdą – mat be lazdos nebepaeinu Slm. Kai išsikasta šulnį, ar nepaver̃žta iš manę vandenio? Slm. Aš audžiau, tu muno audimą pàveržei (užsėdai ir vietoj manęs audi) Grd. Jis man darbą iš panosės pàveržia Mrj. Pamotės brolis pàveržė [žemę] Gd. Jogaila bijojo, kad jo dėdė nepaver̃žtų sosto NdŽ. Karalius daug žemių ir žmonių po savim buvo paveržęs BBJdt1,1. Dėlei šulinies, kurį tarnai Abimelecho syla buvo paveržę BB1Moz21,25.
7. K, Rtr, ŠT356, NdŽ, KŽ, Mrj, Gs patraukti į savo pusę, pavilioti: Aš būčiau su ją ženyjęse, ale kitas pàveržė Jrb. Sudabojau, ka kitas nepaver̃žtų tą mano Kastelę Iš. Tas vyresniasai jam pačią buvo paver̃žęs Slm. Jeigu noria mergiotę paver̃žt, tada jau kariauja Alz. Paver̃žia vienas iš kito gaspadoriai piemenis Slm. Ėmė paveržė nuog jo tą mergą kunigužis BsPIV167(Brt). Vieną, sako, paveržė nuo manęs, gal ir tą atmušti Žem. Žiūrėk, kad tau ponaitis nepaveržtų Elziukės V.Kudir.
| prk.: Jis buvo pàveržtas jos grožio BŽ573. Dabar jį paveržė viena kiek tolimesnė žvaigždė P.Slavėn.
| refl. tr.: Kitos pamergės ėmė šnairuoti, kad patį šaunųjį svotą ir muzikantą Marė pasiveržė Žem.
ǁ nukonkuruoti: Aš čia mėsą statydavau į tę, ale tę paskui kitas pàveržė Jrb. Tas akuliornykas pàveržė šitą vargonyką Slm.
pérveržti tr., perver̃žti, -ia (pérveržia), pérveržė
1. NdŽ perrišus suspausti, suveržti: Perverži̇̀ vytele [šiaudus] ir užkiši, kad vėjas nenupustytų Alz.
| refl. tr.: Piemenukas bėgiojo kailiniukus per liemenį virvute persiveržęs rš.
2. NdŽ per smarkiai suveržti: Párveržei, ir todėl parlūžo kartis J.
3. NdŽ padaryti per vidurį laibą, persmaugti: Tai ponas Dievas ją (skruzdėlę) kai leidęs, perrišęs su šniūreliu ir parveržęs Sln.
| refl.: Ji pérsiveržusi (plonos talijos) NdŽ.
4. refl. perdžiūvus išsikreipti: Pérsiveržia lentos nuo saulės Dglš.
5. refl. pertrūkus išvirsti, išsišokti: Klynas (išvarža) persiveržė MŽ, N.
6. žr. praveržti 2 (refl.): Vaikinas nespėjo persiveržti V.Kudir. Ir persiveržtumbim per ankštas duris į amžiną gyvatą srš. Kas per tus [vartus] nenor persiveržti, tas niekados ant amžinos gyvatos nepareis brš. Užlipsi patsjen ir Aaron su tavim, bet tenepersiveržia kunigai ir žmones, kad liptų Viešpatiesp Ch2Moz19,24.
| prk.: Tikra meilė ir per didžiausiuosius atlaikymus persiveržia prš.
7. refl. žr. praveržti 3 (refl.): Jūsų žodžiai man per visą dūšią persiveržė prš. Jų graudenimai per širdis persiveržia Ns1832,3. Dabar jau neigi joks šviesos spindulėlis nebepersiverš … per … aną baisiąją tamsybę Ns1838,2.
8. refl. didelėmis pastangomis per ką persigauti, persikelti: Per upę su mace pérsiveržti KI411. Jie kitaip negalėjo įsivalnytis, kaip iš vieno buto į kitą butą per stogą persiveržtis prš.
9. jėga užimti, užvaldyti: Anys teipajag ir daugia macnųjų karalių, kurie syla ing jų žemę įėjo, pakirtusius … ir jų karalystes po savim perveržusius BB1Mak8,4.
piever̃žti, -ia, piẽveržė (dial.) žr. priveržti 1: Balnas buvo visai nau[ja]s ir už balno buvo dar vieni nauji batai pyveržti Sg.
praver̃žti, -ia (pràveržia), pràveržė
1. refl. kam veržiant, spaudžiant pratrūkti, plyšti: Visa syla patempė [ką sunkaus], iš rozo gal pràsveržė plėnė Dg.
| Linmarkos prasiver̃žia, apisemia čia Adm.
2. refl. K, Rtr, DŽ1, KŽ su jėga, didelėmis pastangomis prasibrauti, prasisprausti: Pro minią prasi̇̀veržė moteriškė NdŽ. Iš girių šernai čia prasiver̃žia Lkč. Apsuptas priešas kausis narsiai ir atkakliai, bandydamas prasiveržti atgal V.Myk-Put. O Stagaras, pastebėjęs Karalių, prasiveržia pro kitus ir nutveria jį už alkūnės I.Simon. Lervos kurį laiką laisvai gyvena vandenyje ir stengiasi prasiveržti pro karpinių žuvų odą į raumenis rš. Prasiveržė per neprietelius BB1Mak6,45.
3. refl. prasiskverbti, prasismelkti: Saulė prasiverždavo pro ūkus ir suspindėdavo giedra bei šiluma rš. Pro duris iš lauko prasiver̃žia šviesos ruožai NdŽ. Rašydamas negalvoju apie jokius apibendrinimus, stengiuosi, kad dvasia prasiveržtų pro medžiagą, mintis pro žodžius J.Gruš. Pro duslų daugelio balsų gaudimą vienur kitur prasiverždavo moterų klyksmas ir įsakmūs policijos šauksmai V.Myk-Put.
4. refl. NdŽ srautu pasipilti, paplūsti, pratrūkti: Prasi̇̀veržė tris kartus kraujas – siuvo Bb. Ka plūdai y[ra], [v]anduo prasi̇̀veržas pro tą apačią tilto Akm. Tik pačiame vidury prasiver̃žęs gelmių šaltinis Plv.
5. staiga imti reikštis (apie psichinius, fizinius ir kt. reiškinius): Gali gausus lietus prasiver̃žti NdŽ. Juoko banga prasiveržė kvatojimu rš. Ilgai kaupęsis skausmas dabar prasiveržė taip smarkiai, kad vaikas pats nieko su savim nebegali padaryti J.Ap. Sušvokštė jis ir pats išsigando savo prasiveržusio pykčio J.Mik. Boboms reik neužsičirkšti, vyrams neleisti pasiutimuo prasiver̃žti Rdn.
6. sunkiai ką gauti, pasiekti, prastumti: Pràveržiau vietą dėl tavęs J.
priver̃žti, -ia (pri̇̀veržia), pri̇̀veržė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ; Q180, I, M, L
1. tempiant, traukiant ką prie ko priglausti, pritvirtinti, prijungti: Šienkartę priveržti N. Karties gerai nepri̇̀veržei JT300. Beržo susuktom vytelėm lotas priver̃žia Kp. Žagrę prie ienų priveržia su įtvara J. Ragais traukiamasis jungas prie ragų priveržiamas kanapiniais arba šikšniniais raiščiais LEIX530. Nereik stiebą pri apynvarpčio didžiai stipriai priveržti S.Dauk. Tas medis par patį vidų anos lentelės tur pareit ir pri jos su vinimi tur būti priveržtas ir prisegtas S.Dauk.
| prk.: Sutvertojau muno! Tvirtesniai muni priveržk pri savęs ryšiu vienybės brš.
2. kuo apjuosus, aprišus ką prislėgti, prispausti, padaryti, kad laikytųsi: Lovo[je] gulint pririša miegantį, priver̃žia, kad negalėt atsikelt Sb. Siūlą perkiša, su ta balanyte priver̃žia [audžiant] Slm. Kada jau dangtis prakiuro arba naujas reikia dengt, tada pakloja an dangčio [kūlį], pririša tokiom lotom, vytim priver̃žia Kp. Kumelį ažukišam, prispaudžiam su tuo kumeliu tą lotą, priver̃žiam, vytelę šitą drūtgaliu ažukiši, ir laikos Pnd. Su tuo ožiu priver̃žia tą vytelytę [stiegiant stogą] Alz. Su šatra priveržk šiaudus stiegiant stogą J. Priver̃žia su virvėm, su kartėm, ir neišbira vežimas važiuojant Kvr. Ans vežimą šieno priveržė su kartimi J. Priveržėm vežimą, net šienkartė sulinko Krok. Reikdavo i šieną priver̃žt su virvėm Sdb. Jei vežimą stipriai priver̃š ir apgrėbstis, tai niekad šienas vežant nebyrės Skrb. Jei kada atseidavo jam krauti šieną ar šiaudų vežimo, tai niekados nepriverždavo, – tada ar vadžios trūkdavo, ar kartis lūždavo BsPII154. Priver̃žia tą pėdą prie suolu[i] ir nušukuoja galvenas Svn. Ant kazilų priverži̇̀ smagiai [linus], kad neišsipešt Alz. Didelis rąstas, i tame rąste įkaltos tokios nosės, [linų] pėdą už tos nosės užkabino i pri̇̀veržė aną End. Tą guziką reik priver̃žti (gerai prisiūti) – toks palaidas Krš.
| prk.: Jaučiuos laisva, nepriklausoma, lyg iš karto būtų pertraukti visi tie ryšiai, kurie stipriai laiko mane prie žemės priveržę Pt.
| refl. tr., intr.: Neprisiver̃š vienodai [siūlai audžiant], ir negerai PnmR. Vaikščioja su škarmalais apsivilkęs, pilvą su diržu prisiveržęs LTR(Lnkv). Prisi̇̀verži tą [linų] pėduką, su šukuočiu čikš čikš, vienas iš tos pusės, antras iš tos End. Būdavo, prisiver̃žia tą [linų] pėdelį ir šukuoja Kp. Tą pėdą prisiver̃ši, ka neišsitrauktų tas linas, i šukuosi Žr. Pradėjo važiuot, ėmė [žmonės] puldinėt, jis sustojęs paėmė šienkartę, prisiveržė vežimą kaip šieno BsPIII205(Brt).
3. varžtą sukant ką tvirtinti, sutvirtinti: Priveržiamasis sraigtas PolŽ46. Darbininkai tiesia kelią, dėlioja skersinius, priveržia bėgius rš. Tėtis sukioja varstoto sraigtus, žiūri, ar gerai laikosi priveržtas medžio gabalas A.Vencl.
| prk.: Sėdėjo tartum priveržtas ir prakaitavo, norėdamas ir negalėdamas atsiplėšti nuo suolo J.Avyž.
4. Pl sukant padaryti, kad veiktų, prisukti: Reiks priver̃žt laikrodį – maž ir surikęs mušimas Slm.
5. refl. Q262, R206, MŽ, N, KII276, K prisibrauti, prisisprausti, prilįsti: Prisiveržęs nekursai jaunas vyras, jam tą gromatą … pagreibęs, pabėgo LC1886,52.
6. Ch1Mt14,22 prk. priversti ką daryti, prispausti, prispirti: Reikia priver̃žt prie darbo, tai nereiks valkiotis Gs. Reikia ir vaikus prie darbo priver̃žt Mrj. Tas bagočius visus prie darbo priver̃ždavo Vlkv. Su darbu mane pri̇̀veržė Rmš.
7. prk. apsunkinti kam gyvenimą, nuvarginti, nukamuoti: Tos skolos pri̇̀veržė gyvętojus Plv.
8. prk. griežtai prižiūrėti, sudrausminti: Vyrai neremti, anus reik vis pri̇̀veržtus laikyti Krš.
suver̃žti, -ia (sùveržia), sùveržė tr. K
1. R, R422, MŽ, MŽ572, N, M, Rtr, NdŽ tempiant, traukiant, rišant tvirtai suglausti, sujungti, susieti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą, pritvirtintą): Suver̃žti virvę KŽ. Suver̃žia smagiai tą vytelę ir užukiša Kp. Kuskelę taip sùveržei, kad kaklą smauga Vkš. Ryšulio kampus keliais prispausdama suveržė M.Katil. Labiau suver̃žk pakeliamą Vžns. Kap per daug sùverži paprūgą, arklys nei dūsuot, nei eit negali Lš. Seniau jegu pagavo [arkliavagį], tai dvilinką į pavalkus, sąmatą šitą suver̃žia kietai ir tada duoda Kp. Tą kartį veržia, kol suveržia, kad lygiai būtų Ps. Kiek kartų skersai sukeitęs suveržk stipriai lunką, bet ne par daug, kiteip sula negalės liuosai sriausti S.Dauk.
| prk.: I tu veizėk, ka klebonas gerai suver̃žtų, ka neatsileistų mazgas (apie sutuoktuves) End.
| refl. tr.: Vežikas paėmė lazdą, susiveržė pantį ant kelnių juosmens L.Dovyd.
2. Rtr kuo nors rišant, tempiant, iš visų pusių veržiant ką suslėgti, suspausti, sutvirtinti: Su veržtuvais pundus linų nubrauktų suverž J. Kūlį suver̃žk rišdamas J. Pasidirbsys šiaudų ryšį, suriši, suver̃ši Nt. Susukam, suveržiam, kad neišbyrėt šiaudai [iš kūlių] Ps. Perveria par lotas, par grebėstus tas garankštes ir suver̃žia šiaudus PnmR. Ale sùveržta tep būna kūlin, kad šiaudo neištrauksi Sn. Mažne su karte suver̃žęs veši mėšlus Krš. Reik atvarslų, reik ratgalių visokių, ot ko reik vežimuo suver̃žti Sd. Užpakaliniame gale pririšo didelį medinį kablį ir prie jo prikabino ilgas ir storas surangytas vadžias šieno vežimui suveržti rš. Kad sùveržu [galvą], da daugiau ką galiu dirbti Krkl. Aš jau kaip išgerdavau, tai ant rytojaus nei valgyt, nei gert, ryzais apsirišk galvą – suveržiù ką tik smagiau, neiškenčiu Kp. Bobutės tuojaus apideda [gimdyvės] galvą burokų skiltimis, suveržia smagiai skarele LMD. Vis šaukė, kad suver̃žkit tą mano krūtinę Jrb. Nesižioja kiaulė, kai snukį suver̃žia Pl. Razumnesnės moterys iš anksto ryšelius ryzais suveržia, tai rankų neperima Lš. Suveržia kietai su šilkiniu kaspinu [ranką, jei girgždėlė įsimeta] Sln. Suver̃žk gerai rankeną, bo dalgė čiūkšt – ir kojon Kp. Sąmatas – siauras šikšninis dirželis, naudojamas pavalkų kamantams suveržti rš. Berželiais sùveržta, susegta [medinės akėčios], nereikia nei šriubų, nieko Č. Klumpius nupirks, su drote suver̃š, ka neparsprogtų Kl. Suver̃žti statinę NdŽ. Suver̃žti lanku NdŽ. Suveržiamasis laikiklis GTŽ. Bokštas montuojamas iš atskirų betoninių blokų, suveržtų metaliniais strypais rš. Man negaila, kad jį surišė, tik man gaila, kad nelabai suveržė LTR(Slk). Užrišo jam akis, supančiavo gelžiniais kojas, rankas užpakalė[je] su virvėms suveržė ir į aukštą įmetė bosą M.Valanč. Pareigūnas pakėlė galvą, išpūtė abu skruostus; apikaklės suveržtas jo sprandas paraudo J.Paukš. Grakštus, sùveržtas liemuo NdŽ. Žmogus supančiotas ir suveržtas aba apkaltas negal nieko gero ant ižganymo amžino daryt SPII159.
| prk.: Pagadinau širdį – kas aną išsiplėtusią suver̃š Tl.
| refl. tr., intr. K, M: Susiver̃žti vystu NdŽ. Kurie vyrai kela [ką sunkaus], anie vis pilvą susi̇̀verža Dov. Lenktynėse motociklininkai susiveržia plačiu vidurius saugančiu diržu rš. Drabužiai tavo nusmunka, pasileidžia, kad nesusiverži J.
| Pradeda mūryti šulnį, užpilia akmenėliais, susiveržia – stovi ilgiausiai Slm.
3. varžtą veržiant, sukant suspausti, sutvirtinti: Suver̃žti sraigtu NdŽ. Medinė koja, muterkėmis suveržta J.Sav. Sekcijos sujungtos suveržiamaisiais sraigtais rš.
| refl.: Paveržk šriūbą, kad susiveržtų varstotas J.
4. veržiant, sukant įtvirtinti: Varžtą suver̃žti KŽ.
^ Tau tie šriūbai laisvi y[ra], ir anus nebsuver̃ši jau (jeigu neturi proto, nebeįdėsi) Trk. Žydam gyvenimas nejaukus, suvaržyta, varžteliai suveržti̇̀ Pl.
5. impers. dėl skausmo, sutinimo ir pan. suspausti, suremti: Saulė[je] pabūnu – sùverža galvą Rdn. Kaip tokie orai, mun galvą kaip veržtè sùverža Krš. Atsikeliu, nugara suveržtà, nebegaliu pasijudyt Ps. Po alaus atsikėliau sùveržtas (spaudžiamas šlapimo pūslės) ir moviau lauko Krš. Suverža žmoguo burną, bitys kad suspardo Šts.
^ Suputau, kaip suveržtà palikau Pvn.
6. refl. pratrūkus, praplyšus susitraukti, užsitraukti: Žaizdai gyjant, išvarža pamažėli susiveržia, drumstėja P.Aviž.
7. refl. NdŽ per jėgą sueiti, susibrukti, sulįsti: Daba žmonys į dangų susiver̃š patys – toks pasiutimas Krš.
8. refl. srautu suplūsti, sutekėti, susrūti: Tūžbos čėse kraujas tūlam ant širdies susiveržias prš. Kraujas karščiuodamas buvo jam į galvą susiveržęs LC1879,3.
9. NdŽ, Slm, Eig, Akm prk. kam suvaržyti laisvę, neduoti valios, suspausti: Nė žingsnio savo protu, anos tura atsiklausti – sùveržtas vyraitis Krš. Suveržti̇̀ seniau žmonys buvo, darbūs[e] paskendę Grd. Dirbi, esi žmogus sùveržtas, nenueisi kur susigalvojęs Ms. Reik vaikus suver̃žus laikyt, nepaleist valio[je], kiteip neišeis iš jų niekas Jnšk. Noriam, kad kiti būtum suveržti aštriais įstatymais, o nekentam, kad mumis kas draustum M.Valanč. Jau suver̃žtas visas valsčius kaip paukštelis klėtko[je] JD209. Kodėl mūsų kuningėliai dabar teip yra suveržti̇̀ ir išbauginti KŽ. Suveržtà Lietuvelė, rusas visai smauga, kas i būs Tl. Dabar suveržtèsnis gyvenimas kaip caro laikais Šts.
| refl.: Kietai susiver̃žti NdŽ.
10. jėga ką suimti, sugriebti: Kas tą auksą suverš į savo rankas, jei ne ponai? Šts.
11. refl. susivaržyti, susiimti, susiginčyti: Vaikiu du viena merga susiveržė J. Ponai susi̇̀veržė dėl valdžios Šts. Susi̇̀veržė su broliu dėl žemės Šts. Prancūzija bei Italija susiveržė dėl apturėjimo žemių Aprikoj LC1881,14.
12. refl. susitaupyti, susispausti: Aš galiu tau pinigų pažyčiot. – Ant kieka? – Ant trejų metų, kolei tu kiek susverši TDrIV168(Ck).
◊ dir̃žą (pil̃vą) susiver̃žti (suver̃žti Klvr) NdŽ imti kukliau, ne taip sočiai maitintis, nesišvaistant gyventi: Daba jau reiks pilvãlį susiver̃žti, nebibūs teip gerai End. Šiemet teks pilvas susiveržti – rugių labai maža prikūlėm Grž. Tada diržus reikdavo kelioms savaitėms susiveržti Vaižg.
(kieno) nagè (naguosè) sùveržtas priklauso nuo ko: Kas par vyras, kad ans pačios nage sùveržtas Lnk. Jei vyriškas pajunta, ka ans pačios nagūse sùveržtas, ans ema siusti Rdn.
užver̃žti, -ia (ùžveržia), ùžveržė KŽ
1. tr. NdŽ tempiant, traukiant tvirtai sujungti, susieti, užrišti, užmegzti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą): Tuoj čigonas [puolė] ant ją ir jos pačios skarytę užùveržė Alz. Du mazgu ùžveržiau, o vis tiek sliuokia [skarelė] Jrb. Į užveržtas akis sunku įverti virbalą ir per jas ištraukti mezgamą siūlą rš.
| refl. NdŽ: Mazgas užsi̇̀veržė J, JT430. Atgrubusiais pirštais ilgai narplioju ant jo (zuikio) kojos kruvinai užsiveržusią kilpą V.Bub. Kuo traukia tas rankoves, tuo labiau jos užsiver̃žia Sb.
| prk.: Stipriai užsiveržė ryšiai, užmegzti prie bonkutės LzP.
2. tr. kuo nors rišant, tempiant, iš visų pusių veržiant ką suslėgti, užspausti: Iš arklio uodegos ištraukė ašatį, užver̃š, užvynios už tos karpikės, ana i nudžiūs End. Su ašučiu ùžveržiau karpą, ir nurietėjo Šts. Ùžveržiau roną, o teip tai būčiau tuojau nukraujavęs Pgg. Kojelę marle ažùveržiau [, kad gyvatės nuodai nesklistų] Vdn. Liepė [gydytojas] užver̃žt, kad toliau nebeeitų tas tinimas Bsg. Žymu, kad kaklas buvo užùveržtas, užputęs Krs. Marškinius nuplėšė, skurlį ir ùžveržė tą koją End. Ažver̃ždavo pirštinės riešelį: teip vilkstele suriša, šič kankoliukai kabaldžiuoja PnmR. Prasipjovus arteriją, reikia ji veikiausiai užveržti ir sutūrėti kraujas rš. Ùžveržia tą gyslą greit, kad nebėgtų kraujas Brb. Kai kraujas bėgdavo iš nosies, tai užver̃ždavo mažąjį pirštelį ir liepdavo pagulėt Ppl. Tokie ožiai y[ra], teip suspaus, užver̃š, iššukuos tas [linų] galveles Gršl. Kiaulės snukį užver̃žti brūkliu NdŽ. Ma[n] rodos, kad kokia [mokytoja] ùžveržė (nusuko) ausį Plv. O rusų tai buvo maišeliai užveržti̇̀ tiktais su virvele Sb. Vyriškiai [daktarui] ir pusrublį iškrapštydavo iš šikšninių, kietai užveržtų kapšelių V.Myk-Put.
| Tie siūlai ùžveržia [siūlų giją], i nenusidažo, pasiliekta karpuotas į rundą Grd. Pančeka baigia koją ažver̃žt Skp. Opoms gyjant, randai gali užveržti ašarinį lataką P.Aviž. Pri sausros molis ùžverža (uždžiovina) sėjinius Šts.
| refl.: Pažiūrėk, kaip pririštos avelės – gal užsi̇̀veržė (užsismaugė)? Ėr.
| Taip ans (sienojų surišimas) užsiklynija, užsi̇̀veržas, i kerčios niekada nepardžiūna, nežioruo[ja] Krž.
3. tr. NdŽ varžtą užveržiant, užsukant ką suspausti, pritvirtinti: Viršutiniame vamzdelio gale varžtu užveržiamas dangtelis rš.
4. tr. sukant, veržiant pritvirtinti: Užver̃žti veržlę, sraigtą NdŽ. Užveržiamoji veržlė PolŽ64. Reik gerai užver̃žt brikelio mutarkas, ka ratai neklebatuotų Skrb.
5. tr. dėl susijaudinimo, skausmo ir pan. užspausti, užgniaužti: Jaunikiui užveržė nepaprasta baimė krūtinę prš. Tik ką matytas paveikslas bado užveržė man gerklę Pt. Susitvenkęs kartėlis ir ašaros užveržė gerklę rš.
| impers.: Galva in mane ùžveržta labiausia, motina brangiausia! Drsk.
6. refl. KI639 prasibrauti aukštyn, užsigrūsti: Atsirado uniformuotų vyrų, kurie lieptu užsiveržė ant denio ir čiupo jūrininkus rš.
7. refl. labai panorėti, stengtis, siekti ko: Kas beužsi̇̀veržė laiškininku būti, kas benusivaržė? Lk.
8. tr. prk. suvaržyti laisvę, neduoti valios: Marti užveržta kaip kaliny J.
9. intr. smarkiai suduoti, įkrėsti: Jau tam ùžveržė, kad tep rėkia Gs.
◊ vadžiàs užsiver̃žti pasidaryti griežtai prižiūrimam, valdomam: Viskas sutvarkyta, padaryta, ale vyrelis vadžiàs užsiver̃žęs Krš.

Daugiau informacijos

sukélti

Apibrėžtis

kélti, kẽlia, kė́lė
I. tr. imti, stumti ką aukštyn; dėti ką į aukštesnę vietą.
1. ką sunkų imti aukštyn: Akmenį kė́liau ir tuoįtimpos nieko nepadariau J. Kelk pūrą. Ar pakelsi nuo žemės? Pn.Vakar sunkiai kėliau, dabar dieglys šone Skp. Tokiu būdu kaip ir paprastų lėktuvų sparnuose atsiranda statmena keliamoji jėga EncIX1254. Rankos keliamasis raumuo rš. Keliamasis kranas nuleidinėja jiems plytas E.Miež. Sukant keliamąsias rankenas važiuojamasis ir lauko ratai pakyla į aukščiausią padėtį rš. Hidraulinis keliamasis mechanizmas rš. Keliamoji svirtis rš.
2. išlaikyti, atlaikyti kokį sunkumą (spaudžiant kam žemyn); nešti ant savęs, ant savo paviršiaus: Ledas jau ir gyvulį gali kelt Lš. Karolių kaklai nekelia Žem. Ledas visur jau kẽlia Rm. Balos paviršius tik žmogų kẽlia (su arkliais neįvažiuoja) Kp. Ledas nei kẽlia, nei lūžta Tvr. Pašalimas buvo didelis – jau kė́lė žmogų Vvr. Na, ir kelias dabar – nei kẽlia, nei laužia Alk. Pašoliu arklį kéla Als. Žiema buvo speiguota ir visur kelanti S.Dauk. Žemė kelia žolę, žolė kelia rasą J.Jabl(Rm). Kad tave, berneli, žemelė nekeltų TŽII331. Ašaružių žemužė nekėlė JV862. Kad nemirtų – žemė nekeltų, kad negimtų – svieto nebūtų Lnkv. Oi kad tave, senas diedai, žirgelis nekeltų TŽI229. Pas mus šiemet obuolių – šakos nèkelia Ds.
| prk.: Rankos nèkela darbų (per daug darbų) Šts. Iš baimės rankos nutirpę nèkelia veikt Švnč. Gėrėm, kiek galva kėlė Vlkv. Anas geria arielką, ale ir kelia (nepasigeria, daug gali išgerti) Arm. Jo kaklas skolų nèkelia, o pats girtauja Lš. Mano širdis nèkelia dabot in alkaną žmogų Prng. Mėsos nė akys nekėlė B.
3. SD274 kentėti, kęsti: Bėdą ar sielvartą kartu su kuo kélti (kentėti) BŽ133. [Kerštą] jis vienas apsiėmė kelti BPI422.
4. dėti, nešti ką į aukštesnę ar į kitą vietą: Kelk maišą į ratus Pn. Matai, kokių gabalų pilna žemė pritrupinta! Ko galo negavau bekeldamas į dangų ps. Sėmenis kélti (linų galvanas į kurtinį, salyklinį dėti džiovinti) Kv. Kélk klėtin maišą nuo prieklėčio Kp. Kėliau kojas kilpelėse, rankas kamanose Rdm.
5. duoti kam aukštesnę padėtį, daryti, kad kiltų: Mes visada tvirtai ir drąsiai kelsime savo vėliavą anksčiau už kitus rš. Iškili krūtinė juda, lyg iš apačios kas ją keltų P.Cvir. Ir kėlė motina ant rankų į saulę būsimąjį žmogų E.Miež. Eit mergelė verkdama, rankas aukštyn keldama KlpD89. Eina koją už kojos keldamas Skd. Kaip beita (beeina)? – Kaip koją kelu, teip ir eita (eina) Nt. Kai ažgro[jo], tai net kojas kẽlia Ml. Ei, žirgai, žirgeli, mano juodbėrėli, kaip aš josiu pas mergelę, kelk aukštai galvelę JV128. Du karveliai klane gėrė, gerdami dūmojo: „Ar mum gerti, ar negerti, ar sparneliai kelti?“ Gdr. Galvą skauda, net plaukus kelia Švnč. Kelkit kardus, muškit būgnus, štai kur mano bernužis JD992. Negali nuskint, toj obelis kelia šakas aukštyn BsPIV93. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia, juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia A.Baran.
| Upė ledą jau kẽlia (vanduo kyla) Kp. Kurmiai kelia daržus Lnk. Speigas kelia kraukšlį Trš. Ė! pradė[jo] kurmis, žemes keldamas, artintis prie lizdo BsPII22. Saulė motulė kėlė [rugių daigelius] į dangų E.Miež.
| Statmuo į duotąją tiesę keliamas Mš.
| prk.: Kad šneka, net gryčią kelia (labai balsiai šneka) Ds.
^ Kas aukštai nosį kelia, į adveriją nusimuša (sakoma išdidžiam žmogui) Rz. Juo katę glosto, juo uodegą kelia Sch84. Katė glostoma kuprą kelia B.
6. refl. lipti, kilti aukštyn: Baltas rūkas kelias ties tamsia pakalne S.Nėr. Iš pievų kėlėsi rūkas V.Myk-Put. Pilka migla nuo šaltinėlio kėlės V.Myk-Put. Dūmai kelias aukštyn R39. Kelias juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis LTR(Srj). Vanduo keliasi viršun ledo TŽIII342. Dėl žento kelkis į dangų, dėl marčios lįsk į žemę Bsg. Kiek įmini, tiek kelias tas molis Skr. O kitos bitys tujaus paskui judvims iš aulio kelias, ir staiga visas spietlius šalin leka S.Dauk. Migla kėlėsi nuo žemės CII122.
| Takelis kėlėsi į kalną rš. Ant aušros kad saulė artinas, kelias anoji žvaizdė, kurią aušros žvaizde vadina DP502.
| prk.: Kap ėmė rėkt, net namai kelias Arm.
| refl.:
^ Nesikelk su gandrais, su varnoms nukrisi Vl. Neskelk aukščiau savo nosies (nesididžiuok) LTR(Ds).
7. nuimti: Kels nu galvelės rūtų vainikelį, maus nu pirštelio sidabro žiedelį KlpD60.
ǁ nukaisti nuo ugnies: Kelsiu – išvirė bulbės Ėr.
8. kabinti, imti nuo vyrių (duris, langą, vartus…): Norėjom duris kelti, bet jis pats pasidavė Lnkv.
9. refl. nusilupti, nuaugti, nueiti (apie nagus): Iš nušalimo nagai kelas žemėn Šts.
10. arti, plėšti: Mas jau baigam kélti pūdymą Užv. Jaunas artojas kelia dirvoną, niūksi ant kuino, dainą niūniuoja J.Jan. Dvaro dirvos dar nekeltos LzP. Vieversys užgiedojo, reikia aštrint noragus ir eit kelt laukus Lz. Kai aš nueisiu tokioj šaly, kur dirvonus kelia NS995. Oi, katinai, katinėli, ko dirvonų nekėlei, ko linelių nesėjai? Vaižg.
keltinai̇̃ adv.: Keltinai̇̃ sėti batviniai tokie buvo: sėji iš rankos, vos po keturių savaičių pararsi (padarysi ežias) Šts.
II. tr. aukštinti, didinti, stiprinti.
1. daryti ką aukštesnį, pakilesnį: Kareivio turia būti krūtinė kelta Šts. Dabar vėl mada keltais pečiais (apie drabužius) Sdk.
2. prk. daryti ką labiau gerbiamą, garsinti: Pas mus geri žmonės keliami Žem. Tas mergaites anie be galo kéla Slnt.
3. prk. skirti ką į aukštesnes pareigas, į aukštesnę vietą: Ar galėjo ciecorius be žinios popiežiaus į karalius ką kelti? S.Dauk.
4. refl. prk. pūstis, didžiuotis: Jis žino, kad motė aukštai keliasi I.Simon. O motina juk visada sako: „Nesikelk, vaikeli, nesikelk! Kas aukštyn šoka, žemyn krinta!“ I.Simon. Anas jau per daug viršun kelias Prng.
5. prk. siūlyti rinkti: Bus keliami kandidatai į vietinių tarybų valdžios organų deputatus (sov.) sp. Kelti kandidatus į Seimą sp.
6. prk. aukštinti, stiprinti, didinti: Kelkite naftos gavimo ir perdirbimo tempus! rš. Ar nuneši mane į uošvelę, ar kelsi šlovę pas mergelę? LTR(Pun). Antrąją [dukterį] kelia (didina metus), o vyresniąją mina (mažina metus) Antz. Kelti laipsniu (mat.) rš.
| Šitoj aukštai keliama dainelė, reikia jai aukšto balso Prng.
7. gerinti, plėsti: Dažnas tarpueilių purenimas kelia derlių sp.
| refl.: Yra kėlusys Klaipėda, palyginti su vokyčių laikais Plng.
8. prk. girti: Įteikdamas [dovanas] kiekvienas kėlė savo dovanos nepaprastumą J.Balč.
III. statyti.
1. tr. padėti kam atsistoti, daryti, kad stovėtų, statyti: Po ligos dar visą mėnesį karvę kélti gavom Trg. Pavasarį, būdavo, gyvulius kelia (patys nepajėgia atsistoti) Skrd. Kelamos karvės bloga varškė S.Dauk. Ko nekeliat mumis jaunas iš balto stalelio? Žem.
| Man tėvelis nepaklausė, neatėjo svirties keltų NS85(Vb). Bet prireikus jis ir mūrininką pavaduoja, ir zėdus traukia, ir sparus kelia I.Simon.
| Mergos išejo linų kelti (rinkti nuo pievos atsistovėjusių linų) Ll.
2. intr. stotis (parvirtus, sėdėjus): Komanduojant: kelk! – greitai atsikelti ir taisyklingai atsistoti rš. Ir kėlęs aukščiausias byskupas vidurin klausė DP158.
^ Į klaną puolęs, sausas nekelsi J.Jabl.
| refl.: Kelkis iš tos pelkės Šts. Parpuolei, ale kelkis P. Kelkitės, viešnelės, iš to suolelio JD1495. Šeimyna kėlėsi nuo stalo A.Vencl.
^ Į balą puolęs, sausas nesikelsi Kbr.
3. intr. R39 stotis, lipti iš guolio pabudus iš miego, pagijus iš ligos: Aš gulu vėlai, o kelù anksti J. Kas anksti kelia, tas dantis krapšto Bsg. Pūguotą dieną zuikis nekela Šts. Jis kelia saulei netekėjus E.Miež. Kelkite, kelkite, kelkite… varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia V.Kudir. Cyrulis čiurkščio[ja] – kélk! J. Tėvai, kelk, tėvai! P.Cvir. Dviejų daiktų žmogus niekad negailėjo: kad anksti kėlė, apmaudoj tylėjo rš. Žmogau, kelk, vilks dabar būt tave papjovęs BsPI9. Anksti už tai gulė ir vėlai kėlė Jrk64. Dar gaideliai negiedojo, kaip mamužė kėlė KlpD18. Anksti rytą kėliau, vandenėlio ėjau JV6. Kelk, seserelė, mano viešnelė, ar dar tu neišmiegojai? StnD20. Kelsi rytelį te nekeliama, kursi ugnelę neraginama JV949. Jam nerūpėjo rytelį kelti JV986. Tik jam rūpėjo rytelis kelti, pentinužiai nušveisti JD174. Bagočiaus mergelė kėlus dejavo, o vargo mergelė dirbus dainavo Klvr. Išėjo lig nekėlęs (labai anksti) Rt. Sakė mane kaimynėliai anksti nekelanti JD39. Jaunūmenė, ankstie kėlusi, laistė [v]andeniu tebgulinčiūsius M.Valanč. Jau diena, keliamas laikas Rm. Buvo pats keliamasis laikas J.Jabl. Anksti kėlus … reiks mums žirgus pasišerti KlvD7. Anksti rytą keldamai, baltą burną prausdamai stovi bernytis prie šalies KlvD324. Vėlai kėlęs, dirbsi susivėlęs LTR(Zp).
| refl. SD406, R, K: Močiutė kė́lės anksti rytelį Sn. Kelkis nedrybsojęs! J(Ds). Kelkis, berneli, negulėk ir atsikėlęs nestovėk! Brb. Jurgeli, jog tu žadėjai kelties lig su tamsa Slnt. Kelkis, kelkis, mergužėle, vesk žirgelį in rūtų darželį Gg. Jai nerūpėjo rytelį kéltis Vb. Kélkis kultų! Skp. Kelkisi, motule! Mrc. Keliẽs (kelkis), martele! Dsn. Keliesa, martele, iš aukšto svirnelio NS621(Kpr). Keliesi, tetušėl, tujai ilgai miegi NS331(Ppl). Kelies, Viešpatie, kodrin miegsi? DP79. Būt [taip anksti dar] nesikelta, kad nebūt atsibaladojęs Lp. Gulėt … per vienus metus niekad nekelantis DP11. Ką tau pridės ankstie kėlusys? Slnt. Kas rytą keldamos į senatvę įmini Sim. Gyventi kelias senas Vilnius A.Vencl. Saulužė anksti kėlės RD27.
| Įsirgęs atgulė ir daugiau nebesikėlė M.Valanč. Vieną rytą ir Taučiuvienė nebesikėlė (susirgo) Vaižg.
4. intr. Mž244, BPII38 atgyti (iš numirusių): Tuojaus ta pana kėlė sveika BsMtI18.
| refl.: Neskels kaulai didžiavyrių iš senelių kapo A.Baran. Ką jau besivers juoda žemytėlė, ką jau besikels mano motinėlė NS1308(Brž). Iš numirusių keltis SD454. Trečią dieną kelsis iž numirusių DP212.
5. tr. prk. statyti aikštėn, prieš akis; nurodyti, duoti svarstyti, vykdyti: Šito klausimo aš nė nekelsiu Ašb.
6. refl. prk. atgyti, atstatyti savo padėtį: Amžiais pavergta kelias tėvynė; jos atgimimą jaučia dvasia Mair. Iš vargo kėlėsi šalis, išaugt lig saulės pasiryžus K.Kors. Griuvėsiuose keliasi namai saulėti A.Vencl. Laisva tauta gyventi kėlės S.Nėr. Štai netikėtai kėlėsi tauta ir iš naujo kovojo dėl savo būvio I.Simon. Neilgai trukus pilis kėlėsi iš irų S.Dauk. Nebkelsis senieji piningai Lž.
IV. tr. žadinti, budinti, skatinti; sujusti.
1. žadinti, budinti iš miego: Anksti, anksti be galo, prieš saulę tave kėlė S.Nėr. Jei jis miega, visada jį reikia kelti – pats neatsibunda Grz. Kė́liau kė́liau ir negaliu prikelti Kt. Eik, kél' tu juos valgyt Dglš. Darbas kelia, darbas guldo Al. Močiulė ėjo dukrelės kelti NS341(Brž). Kelsi rytelį nekelama (nekelamoji JV625) JV624.
2. baidyti iš guolio, priversti bėgti, skristi (žvėrį, paukštį): Lapę kėliau strielčiams, bet nenušavo Sd.
3. skatinti atsirasti: Taboka kosulį kela Šts. Arielka kẽlia į vymą J. Keldavo jam tulžį ir konvulsijas rš. Kela lytų, bet ar lys? Šts. Iš vakarų kela tokius galvuotinius, būs pylos (didelio lietaus) Vvr. Patepiau [nudegusią ranką], tai pūslių nekėlė Ds.
4. kviesti, šaukti: Visuotinąjį susiėjimą kels utarninke LC1885,40. Tėvūnai suvadino senuosius savo apygardos į kokią noris pavietę, lauko ar girios, kas vadinos vyrus į kuopą kelti S.Dauk. Tuo nuveikę, kareivius kel ir kariauną tiek(ia) S.Dauk.
| Policiją kėlė, telegramus mušė, išjodino žmogų į jomarką ieškoti arklavagio Žem.
5. refl. sukilti prieš ką, maištauti: Nes kelsis giminė prieš giminę ir karalystė prieš karalystę BtMr13,8. Daug kėlėse pryš mane Mž507. Ir kėlusis visà roda DP163.
6. refl. Bsg, Švnč, Dglš geisti, norėti (patino) (apie gyvulius): Kiaulė tekiuos kẽlias Kp. Nepilk pamuilių karvei – nesikel̃s jaučiuos Ds. Karvė kelias ant veršių Vj.
V. tr. atsirasti, dygti, augti; pūsti; skleisti.
1. refl. atsirasti: Nuo ko keliasi visokios ligos? – Nuo nešvarumo Srv. Kėlėsi neteisūs liudininkai CII1036. Tokie kėlės neprieteliai lietuviams ir žemaičiams nu šiaurei S.Dauk.
| Kelias vėjas R403. Lietus keliasi nuo pietų Ėr. Ir kėlės balsas nuo aukšto dangius, ir plaukė per kalnus V.Krėv. Smarvė nuo jų lavonų kelsis CII553. Didi maištai ir sujudimai veldamų prieš savuosius karalius … kėlės DP498.
2. refl. kilti, atsirasti: Žodžiai yra keltiniai (derivativa), kurie nuo kitų pradinių žodžių kelas S.Dauk.
3. berti (apie spuogus): Negalima mušt žmogaus šluotražiu – muštą pradės kelt šunvotės LTR(Dkk). Gal nuo rūdymo blauzdas pradėjo kelt kokiais guzeliais Sdk.
4. refl. dygti, augti: Gero[je] žemė[je] daigas greit keliasi Ėr. Po lietaus ir avižos pradeda keltis Ėr. Ir mūsų žirniai iš pavasario taip gražiai kėlės Sdk. Dobilų antra žolė nesikelia (neauga) Trs. Kelmas ir kamėnas medžio stačiai iš šaknių kelas S.Dauk. Dabar kad užlytų, tai rugiai keltųs Užp. Pievos nesi̇̀kelia (nepradeda žaliuoti) Ėr. Kai nedygo, tai nedygo, o kai kẽlias, tai net iš dirvos virsta Trgn.
| Gal votis kel̃sis kojoj, kad taip skauda Dbk. Man ant dešiniosios akies miežis kẽlas Vkš.
| Man pirštas keliasi Ds. Kai kojos papadės keliasi, tai baisiai skauda ir odą plėšia Ds.
5. daryti, kad pūstųs, rūgtų: Geros, kūmutėle, tavo mielės, kad kẽlia ragaišį Jnšk. Kad kopūstai nekeltų vidurių, rauginant į juos reikia dėti krapų rš. Įdeda į pyragą kelamõsios druskos ir iškepa pampokšlį Varn. Parnešk kelamų̃jų pročkų Als.
| Su purvu, su velėnžeme žemė iškaužo, yra kelanti Šts. Pri kelančios žemės mėšlai yra dedami ant rugių viršaus, pasėjus Šts.
6. tukinti: Kas gi arklį kelia – avižos Lp.
7. turtinti: Beržoro kunigus kapai kela: čia laidojas žmonys iš tol tolesniai Gršl.
8. refl. pūstis, kilti, rūgti: Tešla kẽlias BŽ67. Gerų mielių nupirkai – ragaišis labai gerai kelias Dbk. Pažiūrėk, ar duona nesi̇̀kelia Ktk. Nelabai kelias blynai – miltai gal pasalo Sdk. Kelias kaip ant mielių! LTR(Lnkv).
9. ilginti: Tie buvo keliamieji metai J.Jabl.
VI. tr. gabenti iš vienos vietos į kitą; verti, daryti.
1. gabenti danginti ką į kitą vietą: Rudenį jau reiks ir trobas kélt kolkozan Ktk.
| Kada bus keliamieji egzaminai? J.Jabl.
| Kai kurie dialektai mėgsta kirtį iš galūnės kelti arčiau žodžio pradžios A.Vencl.
| refl.: Mesk tu tą savo trobelę ir kelkis pas mane gyventi J.Balt. Turtingieji grasino, jog nenorinčius keltis [į vienkiemius] nustums į pačius paraisčius J.Balt. Keliasi iš Panevėžio į Kauną J.Jabl. Kuriems gi teko keltis į laukus (viensėdžiais) – tų kelias buvo kietas ir sunkus T.Tilv.
^ Kur kélsies, čia plunksnos dulkės (keldamasis vis kai ką turėsi palikti, kai ko netekti) J.
2. gabenti per vandenį valtimi į kitą krantą: Kélk mane valty par upį J. Ties Tumpais kelią̃ [su valtim per Šešupę] Gs. Grapas kėlė su laivais lenkus iš Palangos į Poznanę Plng. Kelk, bernužėli, par ežerėlį, aš eisiu pas močiutę JD830. Dirbysiu laivelį, kelsiu per mareles KlpD46. [Kopūstus] kẽlia parduot į miestus StngŽ72. Ką šiepimi kélti KI475. Minija buvo kelama: turėjo ne tiltą, bet plūstą Lnk.
3. perrišti į kitą vietą (gyvulius ganykloje): Tėvas karvių kelt nuejo Dgl. Karvės da tebėr nekéltos Ėr. Avys turbūt nuo pat ryto nė kartą nekéltos Srv. Matyt, kad arklys yra tėvuko kéltas, kad nekvankso Brs.
4. daryti, verti (vartus): Užmiršai jau, ir kurion pusėn mūsų vartai keliami J.Balt. Viena sesytė brolytį rėdė, o ši antroji vartelius kėlė RD37. Vandenėlio ėjau, vario vartus kėliau JD1001. Nekelk vartus iki galo KlvD92.
VII. tr. rengti, organizuoti ką.
1. rengti (pokylį, suėjimą): Veselę kė́lė, ir aš ten buvau Als. Kartu vestuves kelsime B.Sruog. Žyle pelėda versiuos, bet krikštynas kelsiu Žem. Praeina dvi savaitės, ir piršlys su jaunikiu važiuoja susitarti, kada kels vestuves LTR. Par juos labai gerą pagrabą kėlė Vžns. Kelsim šokius ir mes Lkš. Šeštadienį kélsim vakarušką Vdžg. Kelti vaišes, laidotuves, nūbangas Kv. Aušrinė svotbą kėlė Sch4. Žvẽją (žvejonę) kélti KI83. Puotas kuo puikiausias kelia A1884,307. Liuob pietus jims kelti M.Valanč. Palaidojus nabaštiką, gėrynę arba pagrabą kėlė S.Dauk. Didelis bankietas keltas buvo S.Stan. Jie komedijas, balvonų šventes kėlė Ns1858,3. Kožną rudenį Žemaičiuose keliami jaučių turgūs A1884,93. Česnį keliù R. Andie [svočios] stalą (vaišes) kėlė Broniai Lp. Kelia jomus stalus, pilnus neižsakytos gardybės SPII101.
| Ar jis mišias kėlė? Srj.
2. daryti (triukšmą, neramumą…): Juokeis, siautei ir triukšmą kėlei – pilni namai skambėjimo džiugaus K.Kors. O tie šilko marškinėliai pasiutimą senei kėlė S.Nėr. Šiandieną žvirbliai lermą kela po kanapius KlvrŽ. Toli lakinėjau, kur karaliai vainą kelia Nm. Motina siutinį kéla (siunta, širsta) KlvrŽ. Nekelkiat muštynių! Rt. Vėl karą kelk su juo Ėr. Sienos vainą kela iš šalčio: eižė[ja], sproginė[ja] Varn. Jisai per dieną gėrė, naktyj peštynes kėlė BsO237. Kur žirgeliai liustą kėlė, žemelė skardyta KlpD18. Maištą kélti BŽ37. Riaušes kélti BŽ19. Netvarką kélti BŽ23. Muzikę daryti, kélti KII73.
| Ponios su vėduoklėmis kėlė vėją J.Balč.
◊ ant kójų kélti sukelti, išjudinti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį rš.
ant šė́pos kélti tyčiotis, šaipytis iš ko: Nekelk ant šėpos Gs.
bal̃są kélti priešintis, protestuoti: Nekélk bal̃so prieš tėvus Varn.
Diẽvui nekė́lus labai anksti, pro tamsą: Kelia Dievui nekėlus! LTR(Alk).
į padánges kélti labai garbinti, šlovinti: Pasaulis pergalėtojus kelia į padanges rš.
į puikýbę kéltis didžiuotis, išdidžiam būti: Nereik, vyre, keltis taip į puikybę rš.
kalbàs kélti apkalbėti, šmeižti: Kaip vėjai pūtė, medžių šakas laužė, taip mudu jaunu sviets kalbelėms kėlė BsO10. Bevelyčiau jau seniai Dunojuj nuskendęs, ne kad savo mergužei tokias kalbas kelčiau JD527. Paliauja ir mudu sviets kalbelėms kėlęs Nm.
kepùrę kélti sveikinti (pasisveikinti ir atsisveikinti): Aš jai kėliau kepurėlę, ji man nė žodelio J.Jabl. Sudievu, mergele, keliu kepurėlę (d.) Smn. Ant žirgelio sėdai, kepurėlę kėlei KlpD24.
kóją (kójos) kélti žengti, eiti: Eglei neramu: bijo kelti kojos iš tėvų namų S.Nėr. O tu tenai nežinosi, kaip kojelių kelti JD318. Jisai, kol gyvas, nekėlė kojos į jojo pirkią rš. Kad tu čia man daugiau ir kójos nekel̃tum! Ut. Žiūrėk, kad nė kojos nekéltum iš namų! Gs. Ir šuva kelia koją į svodbą Sim.
rañką kélti mušti; kėsintis mušti; užpulti: Kol mane pasmerksit, kad aš prieš savo tėvą ranką kėliau, man pasiaiškinti leiskit B.Sruog. Jau daugiau nebarsiu, rankelės nekelsiu, valios neturėsiu Vrn.
rugiùs kélti parugėm vaikščiojant dainuoti (per tam tikras apeigas): Tarpujurgėj jaunimas vaikšto parugėm, dainuoja – rugiùs kélia Prng. Mergos, einam rugiùs kẽlt! Prng.
úodegą kélti rengtis išvykti: Ano neseniai išvažiavo, o dabar ir to jau kelia uodegą Sb.
antkélti, añtkelia, antkė́lė (ančkélti Kv, Rt, K.Būg) (ž.) tr.
1. dėti ką ant ko, užkelti: Antkélk ant vežimo tą vaiką Slnt. Antkėlė ant nugaros maišą Krtn. [Lapė] liepė liūtui gultis, o žmogui antkelti tą medį ant viršaus S.Dauk.
| refl. tr.: Rankas antsikė́lė ant galvos Krtn. Imkiat pinigų, po kiek antsikelste, ir neškiatės iškasę Bržr.
| prk.: Pats antsikėlei tą antžygį Šts. Neantsikelk ir pats sau vargą Šts.
2. prk. daryti, kad ateitų, užtraukti: Antkéls dar lytaus tos kaitros, pamatysi! Šts.
3. prk. didinti, aukštinti, pakelti: Antkélti mokesnį J. Antkėlė brangiau mokėti mokesnius Plng. Seniejai [žmonės] añtkela sau metus, sendinas Šts.
apkélti, àpkelia (api̇̀kelia), apkė́lė tr.
1. apdėti kuo: Stalas apkeltas gėrybėm Antš.
2. aplenkti, anksčiau už ką atsikeliant iš miego: Visus apkė́liau Alk. Kelk kelk, jau tave jis apkė́lė: jis valgo, o tu guli Plv. Šiandien tu mane apkėlei, ryt aš tave apkélsiu Plv. Vincė pajuto, kad jis jau apkeltas rš.
3. aplenkti: Aš ją su dviem linų pradalgėm apkė́liau Skr.
4. aptikti, apsirinkti: Apkėliau gerą mišką Lnkv. Tu jau apkė́lei ten ką, kad eini ir eini kas vakaras Ps.
| Lėnesnis kur ir neapikelia panos Brž.
| refl. tr.: Ar turi apsikėlus siuvėją? Pnd. Jis dabar brunetę apsikė́lė Krk. Aš apsikėliau ir vedžiau žmonelę Svn.
5. apjuokti, pašiepti: Kam reikia žmogų apkélti Nj. Šitą berną visos mergos apkeldavo Brž.
6. apkalbėti, apšmeižti: Tą berną jau apkė́lė ten Ps. Jis geras žmogus: be reikalo jį tik apkė́lė Klov. Kas mane bus apkė́lęs? Dov. Laukinius žmones iš mažumės mums yra apkėlę būtais ir nebūtais daiktais Vr. Apkeliamų svečių nereik Db. Ne vienam kaimelyj mergelė augo … žmonužių n'apkalbama, šnektužių neapkeliama BsO225.
7. refl. apsitverti: Apsikėlęs drotimis Šts.
8. refl. atsiginti, atsikratyti: Čia drėgmės negali apsikélti Žlp.
◊ (su) kalbomi̇̀s (apkalbomi̇̀s, melai̇̃s, méile) ap(si)kélti apkalbėti: Savo brolėnę kalbõms apkė́lė Užv. Išgirdusys apei tai, žmonės apkėlė abudu su kalbomis, pasakė Jūzupą esant slinkiu M.Valanč. Apvynėli žalusis, puronėli gražusis, tave tvoroms aptvėrė, mane kalboms apkėlė JV676. Apkalboms apkėlė, o nekaltai Šts. Ji muni visokioms kalboms apkėlė Skdv. Melais apkelti LmŽ276.
| Pas juos pasimaišyk, tai kad apkels meile Antš. Eisiu aš tau svieto kalboms apsikelti – kad nesulauktumi! Šts. Tik kalboms apsikėlėm, o pelną vel[nia]s atėmės Šts.
atkélti, àtkelia, atkė́lė tr.
1. įstengti ką pakelti iš vietos: Led atkė́liau sunkų kūjį J. Gaidys sunkus, negaliu atkélt Ėr. Gal tu, brol, arklio jėgas turi? Jaunam neatkelti iš vietos tokios naštos!.. V.Krėv. Jeigu tekinio neàtkeli, tai sunkus vežimas Pc. Sunkus vaikas, kap atkelt Arm. Gelžis toks buvo, kurio penki vyrai nevaliojo atkelti P. Žmogelis paėmė … dalgį, neatkėlė nė nuo žemės BsMtII8.
2. prk. atlaikyti, išlaikyti (sunkumą, smūgį): Močiutė smūgio neatkėlė – iš skausmo jai trūko širdis Vaižg.
3. nukelti ką į šalį, toliau nuo savęs: Atkelk rugių pėdus nuo tako Ds. Ratų galo negaliu atkelt Ėr.
| Trys akys atkeliamos atgal ant kairiojo virbalo rš.
| Atkėlė tuos vaistus šalin (uždraudė gerti) Jrb. Atkelk vyną tavo nuog tavęs Ch1Sam1,13.
4. atidėti ką tolesniam laikui ar pakelti į priekį: Ji atkela kelionę iki trijų mėnesių S.Dauk. Atkėlė šventę priekin Ds.
5. truputį į viršų pakelti: Ketvirtą dieną gulia, galvos jau nebatkela PP74. Atkėlęs tą verbūzą ka davė į krūmalį, verbūzas sutižo Krtn. Akis atkelia (pažiūri) rš.
| refl. tr.: Anas atsikelia kirvį i jau derinas kirst galvon Tvr.
6. atplėšti, atlupti, atversti; atarti: Atkelkit grindį, rasit rupūžę BsPIV123. Lapė … pavogė bandelę pyrago: ji plutą atkėlė, minkštimą išėdė BsPIV285. Kaip dantys dygo, tai atkėlė smegenis Kt.
| Dobilieną žadam atkélti ir vėl sėti avižas Ll. Pavasarį liuob reiks [ariant, plėšiant dirvoną] atkelti, iškelti velėną, o vis su žambiu Plng.
7. pastatyti ką parvirtusį, gulintį, sėdintį: Vilkas jau kelis kartus atkėlė [apvirtusį ant nugaros] grambuolį ir pastatė ant kojų I.Simon. Jis atkėlė mergaitę ir glaudė ją prie savo krūtinės Vd.
| refl.: Jis bandė atsikélti KII312. Prieš žilą galvą atsikelk N. Stovėjusieji atsisėsdavo, sėdėjusieji atsikeldavo SkvJn18,18(komentarai).
| prk.: Sugniužus po našta vergavimo dienų, atsikelia tauta S.Nėr.
^ Kad atsikeltų, dangų paremtų J.Jabl. Į klaną puolęs, sausas neatsikelsi Sch84. Iš balos atsikė́lęs, nenorėk sausas būti Bsg.
8. suimti, surinkti (ant žemės paskleistus, suklotus linus): Atsibuvusius linus jau atkėlėm Up. Šiandien linus teatkėlėm Žem.
9. refl. atsistoti, išlipti iš guolio, iš patalo pabudus iš miego ar pagijus iš ligos: Ryt atsikelsiu dar prieš saulėtekį Krok. Atsi̇̀keliu anksti, nė cypt, nė brakšt Skr. Aš atsikelsiu, žirgą pasbalnosiu, saulei tekant išjosiu LTR. Atsikėlė dainuodamas, atsigulė dejuodamas Mrk. Atsikelt pirm dienos B. Atsikelk ma[n] ryto[j] pro gaidį Jrk. Atsikė́lęs nuo pirmo gaidžio ir rėkauja Skr. Anksti rytą atsikėlei, mergelę lydėjai JD42. Aš atsikelsiu ir nekeldama (= nekeliama) KlvD328. Atsikėlė tėtužėlis dukrelių budytie Niem17. Ankstie rytą atsikėliau ir nuejau į darželį D63. Kai rytoj parjosiu arklius, žiūrėk, kad man atsikėlęs būtum J.Jabl.
| Greitas mano traktorėli, jau saulutė atsikėlė – kelk ir tu rš.
| Parėjęs kaip atsigulė ant pečininko, taip daugiau ir nebeatsikėlė A.Vien. Jonas tik dabar atsikėlė iš ligos patalo P.Cvir.
^ Anksti atsikėlęs nesgraudinsi Trgn.
atsikeltinai adv.: Antroje dienoje jis atsigulė n'atsikeltinai Kel1862,38.
10. atgaivinti: Kas numirė, to nebeatkels Mžk.
ǁ refl. atgyti: Kūnai stebuklingu būdu atsikels iš numirusių srš.
11. atlikti, atšvęsti (pokylį): Ana atkė́lė pagrabą, šermenis su savo nauda, su savo svietu, t. y. nereikėjo pirkti J. Atkélti metų sukaktuves J. Jie labai geras vestuves atkėlė Lš. Užteko meisos visam metuo ir veselei atkélti Slnt. Atkė́liau veseliją Dv. Atkėlė balių rš. Jau arielkas (piršlybas, sugertuves) atkė́lė Lp.
12. Kb atlaikyti (mišias): Šiandien labai greitai kunigas atkėlė mišias Vrn.
13. atgabenti, atkraustyti: Pas mus atkėlė naują mokytoją Vv.
| refl.: Mes neseniai atsikėlėm čia gyvent Lnkv.
14. keliant atidaryti, atverti (vartus): Pamatę tetą įeinant į savo kiemą, žmonės išbėgdavo jos pasitikti, atkelti vartų P.Cvir. Atkelk vartus – svotai atvažiuoja Lš. Atkélk vartus (ž. karkles) J. Ir išejo matušelė ir atkėlė vartelius D107. O ši trečioji, visų jaunoji, vartus atkėlė ir palydėjo Slk. Išeikie, mergele, atkélkie vario vartus Klvr. Šviesus mėnesėlis vartužius atkėlė KlvD210.
^ Viena bėda kitai bėdai vartus àtkelia Skr.
| refl. tr.: Vartus pats atsikelk Als.
15. refl. užeiti, užtikti: Nuė[jo] anas girion paliuitie; vaikščio[jo], vaikščio[jo] ir atsikėlė in lapės (ps.) Tvr.
16. refl. atsirasti, kilti: Iš ko jinai (peteliškė) atsi̇̀kelia, nėr žinios – sutverta ir laksto Gdr.
◊ kóją atkélti ateiti: Ans bijo pas mus ir kóją atkélti Als. Neatkélsiu aš pas tave kójos, ne! Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia Srv.
kójas (kulni̇̀s, padùs) atkélti daug dirbti, pasimiklinti; paskubėti, ką dirbant: Prie žemės (žemės ūkio darbų) reik atkélt kójas Gs. Atkélk gerai kulni̇̀s, pasiskubink, tai išeisi, o ne, tai ir būk namie (nesuspėjęs darbo padirbti) Gs. Reikia gerai padùs atkélt, kad viską paruoštum Slv.
kulnų̃ neàtkelia silpnas, ligotas: Katras kulnų neatkelia, ir tas burną atveria (d.) Nm.
žõdį atkélti atsakyti: Ar neturi atkélti žõdį, t. y. atsakyti jamui J.
įkélti, į̇̃kelia, įkė́lė
1. tr. ką sunkų pakėlus įdėti į ką: Įkélk maišą į vežimą J. Įkėlė avilį į vinkšnelę Ėr.
| refl. tr.: Įsikėlęs su sūnum į drobynas kelis centnerius javų išvažiavo į miestą A.Vencl.
2. tr. įstatyti, įdėti: Mūka šopuke įkelta Žem. Šį vakarą karvė koją įkėlė į pieną bemelžant LMD.
3. refl. įsikraustyti, įsidanginti: Įsikélsime butan, kai bus pabaigtas taisyti Š.
4. refl. prk. iškilti: Taip įsikėlė (pasižymėjo) su savo gabumu tarp jaunuomenės, kad bernai išrinko jį staršina rš.
^ Žentas įsikė́lė (= išsikėlė) su gandrais, nukrito su varnomis J.
5. intr. įplaukti valtimi: Dar neįkėliau į pusę marelių, o ir ištiko šiaurusis vėjelis JD758.
| refl.: Mes įsikélsim ežeran Tvr.
6. tr. padidinti, pakelti (kainą varžybose): Vertelgos įkėlė kainas ložėms ligi dviejų šimtų dolerių rš. Už viens kito įkė́lė daug, o paskui niekas neperka Gs.
◊ kóją įkélti bent kiek įeiti: Daugiau ji čia man ir kojos neįkels V.Mont. Jų gyvolių neleisim nė kojos įkelti Žem. Neįkel̃s jis kójos į mano gryčią Bsg. Kad tik aš ten įkélsiu kóją, manęs nebeišvarys Lnkv. Kur pirma gyvulys negalėdavo kojos įkelti, ten dabar auga gražiausi javai arba želia puikiausios pievos rš. Kad velniui duodi koją įkelti, tai gausi ir sostą jam pataisyti Sim.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibstos Šts.
iškélti, i̇̀škelia, iškė́lė tr.
I. išimti, ištraukti, išlaipinti; pakelti aukštyn, pakilti; išarti, išplėšti.
1. išimti ką (ppr. sunkų) iš kur nors: Iškélk kūdikį iš lopšio J. Žiobt ir apžiojo žuvis meškerę, ir iškėliau lyną Šts. Iškélkite mums avį iš gardo Š. Sunkus ligonis: iškelamas, įkelamas (pats negali nei išlipti, nei įlipti į lovą) Šts. Su dvim ausim iškelamas rendelis Šts. Iškelti (ištraukti) pinigus iš kišenės Ėr. Kryžeivis iškėlė (išmetė) jį iš žirgo S.Dauk.
| Kursai iškėlei mane iš ūlyčios smerties Mž521.
| refl. tr.: Išsikélsite, ne ką dariusios, ir pačios [avį iš gardo] Š.
2. truputį pakelti iš apačios: Šalnos pavasarį gali rugius iškélt Ėr. Pavasario šalnos dobilus iškėlė Trg. Pašalas iškėlė rugius Šts. Velėnžemę (durpžemę), kad šąla, – iškela, kad lyna – pralyna Šts. Iškelama žemė ilgai stova iškaužojusi Šts. Kap iškėlė dantį (skaudantis dantis atrodo iškilęs, pailgėjęs), tai valgyt negaliu Arm. Kelkis, kad tau dantis iškelt! Rod. Buvo gražiai pasinešę kopūstai, ale kurmiai iškėlė Rdm. Ledą [vanduo] iškėlė visuos upeliuos [pavasarį] BM419. Upė jau didelė, ledas iškéltas Grž. Toj pupa užaugo iki stogui, iškėlė kūlelį ir augo augo BsPIV34.
| Palindęs po gero arklio papilve jį iškeldavo kaip ėriuką P.Cvir.
3. išlaipinti, išsodinti: Kad neturi bilieto, pirmo[je] stoty iškel̃s Šd. Priešas dabar vėl pastatė didelį laivyną ir rengiasi iškelti kariuomenę į mūsų žemę J.Balč.
| refl.: Paskuo, išsikėlęs į antrą pusę upės, teriojo apygardas mečeivių S.Dauk. Nutarė išsikelti ant kranto [iš laivo] rš.
4. išgabenti, išsiųsti į kitą vietą: Kaip tik vaitui netinka koks sūdžia, tuoj jį iškelia Pš. Iškeltieji rado naujokynes, žemę nekilotą, krūmokšliais apaugusią Vaižg.
| refl.: Tarnas Simas išsikėlė iš dvaro ir laimingas pragyveno savo amžių MPas. Aš išsikėliau į Gardino šalį rš.
5. išimti iš vietos pakeliant, nukabinti nuo vyrių (duris, vartus): Jei neleisi, iškelsime duris Žem. O ir atėjo seselių pulkas, o ir iškėlė turmo duružes JV106. Vagis iškėlė langą ir įlindo į trobą Als. Vartus iškėlei ir išardei KlM1653.
6. pakelti aukštyn, kad būtų labiau matomas ar užimtų aukštesnę padėtį: Mes vėliavą taikos iškelkim! sp. Aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose J.Bil. Iškelsime karūnas CII187. Iškėlęs žagarą, žmogelis žąsis varė į miestą parduoti J.Jabl. Iškelkime rankas!.. B.Sruog.
| Visi kiemai buvo užgriozdoti užkinkytais arkliais ir iškeltomis ienomis vežimais A.Vien.
| Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią, kaip gaidys, vištas gainiodams, gandina žmones K.Donel. Nenor akių savo iškelti BPII362. Ant tos vietos mano paveikslą ižkėlė DP15. Iš tiesiosios taško iškelti jai (jos) statmenį (geom.) rš.
^ Iškėlė kaip šunį ant girnų (iron. labai išgyrė) LTR.
7. truputį pakelti aukštyn: Toliau jas (avižas) mala iškeltomis girnomis Blv.
8. refl. iškilti, pakilti (aukštyn): Šis (sakalas) išsikelia aukštyn, po tam krinta kaip vilyčia Blv. Erelis išsikėlęs paleido, ir vėžlys ant uolomis susikūlė S.Dauk. Dūmai išsikel N.
^ Išsikėlė su gandrais, nusileido su varnoms (gerai pradėjo, prastai baigė) Pln.
9. refl. darytis, būti aukštesniam už ką: Varpinyčia išsi̇̀kelia iš miesto butų KII246. Viršūnė yra labai aukštai išsikėlusi A1885,88. Iš jūrių išsi̇̀kelia uola KI394.
10. refl. išlįsti: Kur kaminas iš stogo išsikela (kyšo), ten medžiai nuo visų pusių par dvi pėdi netura prisikišti S.Dauk.
11. refl. iškilti, išplūsti į paviršių: Vaškas, kaip lengvesnis už aliejų, išsikel į viršų A1885,54. Piningai buvo išsikėlę [iš žemės], bet nemokėjau paimti Dr. Maišas nugarmėjo galan (dugnan), broliai pastovėjo, pažiūrėjo, kad durnius vėl neišsikeltų, ir parėjo namo BsPII253.
12. išplėšti, išarti, velėną išversti: Aš viena dirvonėlį iškėliau NS56.
II. tr. paaukštinti, padidinti, pastiprinti; išskirti iš kitų; išaugti, įsigalėti.
1. padaryti ką aukštesnį, pakilesnį: Iškeltas kelias (aukštesnis už pakeles) rš.
| refl.: Vienur išsi̇̀kela, antrur išsitempa, ir par tai dumšlės audekle darosi J.
2. prk. padaryti ką labiau gerbiamą, išaukštinti: Darbas iškelia žmones sp. Aną iškels, šį pažemins Brž. Tvirtas nenuolaidumas darbe taip jį iškėlė gyvenime rš. Jį paniekino, o save patys iškėlė BPII421. Idant juos ižkeltų DP230.
| refl.: Kas išsikelia (didžiuojasi), bus nužemintas SE183. Nė vienas savo didžios giminės dėlei netur išsikelti BPI82. Gundžia svietas … ant rinkimo peningų, idant galėtumbei paaukštintis ir iškeltis ant kitų DP488.
3. išskirti iš kitų: Kova už taiką visuose kontinentuose iškėlė šimtus poetų, savo liepsningą žodį skiriančių karo kurstytojams pasmerkti ir žmonijos ateičiai apginti (sov.) sp.
4. prk. pasiūlyti, rekomenduoti: Mane iškėlė kandidatu į rajono tarybos deputatus (sov.) sp.
5. padidinti, paaukštinti, pastiprinti: Jie iškėlė cienią rugių [brangiai mokėdami] Nj.
| Balsą negerai i̇̀škelia bei nuleidžia KI37. Kam taip iškeli [balsą dainuodamas] – tūrų maža Sdk. Jos balsas labai iškeliantis (aukštas) Ad. Iškelk balsą tavo kaip trūbą ir pasakyk žmonėms mano BPII83.
iškeliančiai adv.: Iškeliančiai veda, tai sunku tūravoti Antš.
6. prk. padaryti vyresniu, skirti į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas: Vyriausybė iškėlė į krašto viršininkus generolą kunigaikštį Palubinskį M.Valanč. Liko iškeltas į aficierius V.Kudir.
| refl.: Geida į gudrinčius ir šios pasaulės išminčius išsikelti S.Dauk.
7. refl. įsigalėti, išaugti: Ugnelė buvo dar neišsikėlusi, kad pajutom gaisrą Šts.
| Išsikėlė miestas septynias mylias platumo ir ilgumo Jsv.
III. tr. pastatyti; atsikelti; prisiminti.
1. SD21 pastatyti (namus): Namus iškelti N. Iškelsim trobas, namus Ukm.
2. prk. parodyti, pastatyti aikštėn, prieš akis; duoti svarstyti, vykdyti; paskelbti: Visos vadovėlio klaidos iškelti aikštėn ir čia pat pataisyti yra tiesiog negalimas daiktas laikraštyje J.Jabl. Ir kelte iškelti tas veiksnys aikštėn visiškai negalima J.Jabl. Iškelk mūsų darbus, ką mes padarėm per trejais metais Dglš. Darbininkai iškelia politinius reikalavimus dėl demokratinių laisvių, iškelia lozungą „Šalin caro autokratiją!“ sp. Tik rūpestingai stebint ir iškeliant savo ir kitų trūkumus galima nuolat augti ir tobulėti sp. Jau pirmąją dieną iškėlė (davė) jam tiek visokių klausimų, kad ir per pusę metų neatsakysi J.Balt. Bylai pradėti (bylai iškelti) reikalingas įrodymas (reikia įrodymų turėti) J.Jabl. Dvi … žmoni mumus ant pamokslo ir ant pavaizdo iškelti turim DP471.
3. refl. atsikelti iš miego: Išsimiegojau, išsikė́liau ir nuejau sveikas Dv. Ar išsikelsi kada kai meška iš laužo Sln. Aš išsikėliau ankstų rytelį, ėmiau rankelėn naują dalgelę (d.) Vrnv. Kad anas neišsikelt! Guli ir guli, o darbai nedaryti Rod.
4. pagydyti: Daktaras beiškėlė iš ligos Šts. Redeñcija, galvonas ir kromo (krautuvės) gvozdikeliai – tos mane beiškėlė, būčio numirusi, kad ne jos Dr.
5. prisiminti: Jau senybos dainos užmiršta, reikia jas iškelt, prisimint Rš.
| refl.: Išsikela žodis besikalbant Šts.
IV. tr. pakelti iš guolio; sukilti; susiruošti kur.
1. BŽ383 medžiojant pabudinti iš guolio (žvėrį), priversti bėgti: Šuva kiškį iškėlė Kp. Išleidė leidė juodus kurtelius, kad jie iškeltų pilkus kiškelius (d.) Ds.
2. refl. pakilti: Išsikėlė vėjelis ir nupūtė laivelį LTR(Rš). Išsikėlė iš marių vėtrelė ir nulaužė ąžuolo šakelę (d.) Prng.
ǁ sukilti prieš ką: Iki kolei mano neprieteliūs ant manęs išsikels? Bb1Ps13,3.
3. refl. išsiruošti kur (vykti): O pats kur taip ankstie išsikėlei ? Žem. Išsikėliau eiti numie ž. Išsikėlusi buvau į viešnes seseriai Ggr. Buvo vėl išsikėlusys lietuviai į Padauguvį eiti S.Dauk. Ė kurgi jūs visi teip išsikėlėt? Sdk. Kol jis išsikéls, praeis metai Skdv. Kol jis prie kokio darbo išsikéls, žiūrėk, kiti jau ir baigia Up.
V. tr. išpūsti; išplatinti.
1. išpūsti: Žalibarščių tiek daug nesriuobk, ir neiškels vidurių Srv. Gardu būt valgyt, ale pilvą iškėlė Ktk.
| Kai apdegiau, tai kad iškėlė pūsles Tvr. Nuo darbo pūslės in rankų iškelta kap drobė Tvr.
2. refl. išrūgti, iškilti: Pyragas taip išsikėlė, kad net per kraštus drimba Pš. Kokias tu čia mieles parvežei, kad nė kiek neišsikėlė pyragai? Srv. Duona labai išsikė́lė – gerai užminkiau Jnšk. Kai šalta, tai duona mažai išsi̇̀kelia Ds.
3. nuberti: Spuogais iškė́lė Skp.
4. išplatinti, paskleisti (kalbas): Iškėlė kalbą, kad ne anos vaikas Šts. Ans yra daug iškeląs kalbų, o vis malagingų Šts.
VI. tr. surengti ką iškilmingą, pasirodyti.
1. surengti ką iškilmingą: Puikią veseilę iškėlė Dkš. Iš to begalinio džiaugsmo jie iškėlė didelį pokylį S.Nėr. Balių tokį iškėlė, kad visi žvirbliai prigėrė Rtn. Bematant įvyko pasitarimas, kokias iškelt vaišes P.Cvir. Jie iškėlė vestuves – tris savaites gėrė, šoko, ūžė LTR. Jis iškėlė didelę puotą, į kurią suprašė visą miestą J.Balč. Iškėlė bobutė ožiuko pietus NS1353(Sv). Atvažiavo meška su midučio bačka, ė kiškelis ilgakojis veselią iškėlė LTR. Svodbą, krikštynes, šermenis išrėdau, iškeliu R46.
| Iškėlę muštynes yra baudžiami kalėti rš.
2. pradėti vilkėti, nešioti (naują drabužį): Kada savo naujus kailinius iškelsi? Skdv.
| refl. tr.: Kada gi tu išsikelsi savo suknią pranešiot? Užp.
3. refl. iškilmingai pasirodyti: Tai kada gi išsikelsi su nauju paltu? Sdk. Su tokiuo vyru an žmonės neišsikelsi Ds. Klaikus daiktas, kad išsikė́lus kūma: ir tortų, ir viso kad apdėjus stalus! Kp.
◊ gálvą iškė́lęs išdidžiai: Vaikšto iškėlęs galvą, nė kalbėt nekalba Ėr.
į padánges (padángėsna) iškélti labai išgarbinti: Ji yra per daug laidokė, kad būtų galima ją iškelti padangėsna Blv.
į pãdebesius iškélti labai nudžiuginti: Tie žodžiai iškėlė Viktorą į padebesius rš.
iš klùmpių iškélti užmušti: Už tai gali kas iš klumpių iškelt Vrn.
kóją iškélti truputį išeiti: Tik iškėliau iš klojimo koją, o jie jau ir pypkiauja A.Vien. Būk namie, ka man nėkur iš trobos kójos neiškéltumi Vvr. Aš visą žiemą kójos neiškė́liau KlvrŽ. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelt Srv. Neteko sveikatos, ir kójos iš namų nei̇̀škelia Alv. Kaip tiktai vakaras, pritema, tai žmonės iš grinčios bijosi po vieną ir kojos iškelti BsMtI105.
nósį iškė́lęs išdidus: Aukščiau iškėlęs nosį vaikščiojo aplink Dovis I.Simon.
nósį iškélti didžiuotis: Tu, nenaudėli, dėl ko taip i̇̀škeli nósį? K.Donel.
pir̃tį iškélti plakti (baudžiant): Koks jis tėvas, kad nemoka sūnaus suvaldyti! Iškéltų pir̃tį, ir klausytų sūnus Srv.
nukélti, nùkelia, nukė́lė
1. tr. nuimti ką buvusį uždėtą: Nukelk nuo prieždos kruopas Paį. Ir nukėlė tymo balną nuo bėro žirgelio JV1073. Tie velniai, ištrūkę iš krepšio, kalvėj stogą nukėlė ir nuė[jo] in pragarą BsPIV25. Šiemet bulbų daug ir gražios: išrauni bulbienį, tai kaip vištą nuo kiaušinių nukeli Trgn. Tiltelis vandenio nukeltas, o balkės visos trys tebesilaiko rš. Įsmego klumpio dugnas į purvyną, ir nukė́liau viršų: išbėgau iš klumpio koja nešinas Šts. Nuog šaukimo anų vienkartu rodėsi, kad ir stogą nukels I. Kai ažgroja, tai, rodos, ir pirkią nukel̃s Trgn. Trūbininkai būtų laukus nukėlę, bet nėkas neužpirko Ggr. Jis su savo gerkle visą sodžių nukelia – toks gerklỹnė! Jnšk.
ǁ nukaisti: Virė virė su kunkulu, išvirė, nukė́liau puodą lauk (nuo ugnies) Skr.
2. tr. nuleisti, nuimti (žemyn): Nukelti skaitmuo dalijant rš. Nuog kryžiaus Jį nuokėlė Mž444.
| refl.: Purvas apsiurba klumpį, ir nusikela viršus Šts. Šerdešnykas sulinko, ir vežimas nusikėlė Rd. Gerai, kad ratai nusikėlė, būt mañ' arklys užmušęs belėkdamas Ds.
| prk.: Visą dieną mėšlą vertė, ant rytojaus nusikėlė jam pasturgalis (nebevaldo pasturgalio) Lnkv.
3. tr. prk. numesti, nuversti: Valdybos (valdžios) ane nenukéls Lk. Nu sosto nukėlė dėl jo smarkumo S.Dauk. Nukėlė galinčiuosius nuog sosto, paaukštino žemuosius DP471.
4. tr. pašalinti, panaikinti: Kaltenybę nu jo kaip sagoną trikojį nu ugnies, nu [v]ąšo nukelk J. Kas užlaiko kūną savo sveikatoj, tasai nukelia nuog savęs visokius kentėjimus, galinčius atsitikti I. Nukė́lė (nunešė vanduo) Nemuno ledus, o jau buvo sustatyti Lp. Karalius nukéls tėvų žudymo paprotį (ps.) Šts. Ir niekas nenukels to prakeikimo srš. Nokelk nuog manęs narsą tavo Mž67. Nukėlė nuog tavęs nusidėjimus tavo SPII66.
5. refl. nusikratyti: Tuo rūpesniu noriu nusikélti, apkyrėjo berūpinties Šts. Nusikėliau plunksnoms plėšyti, pasilsėsu dabar Šts.
6. tr. pažadinti, pabudinti iš miego: Anksti mane nukė́lė mėšlo kratyt Gs.
7. intr. atsikelti iš miego: Turbūt negerai nukėlė, kad toks surūgęs Gs.
8. tr. nugabenti, nusiųsti į kitą vietą: Jį nukėlė į Kliučiką už urėdą Skr. Stebuklingi sąskambiai tarsi tikrai nukelia klausytoją į tą nepaprastą pasaulį rš. Keldami žodžio dalį į kitą eilutę, vienos balsės nepaliekam nenukeltos J.Jabl.
| refl.: Jis nusikelia į savo vaikystės laikus V.Myk-Put.
9. tr. atidėti (vėlesniam laikui): Bylą nukelti Vr. Susirinkimas nukeltas kitai dienai rš. Turint nenuokelamą reikalą duoną kepti iš miltų nuog sudygusių grūdų, imti išpula saują pelenų IM1878,22.
10. refl. išaugti: Jei geri metai būna, tai tankiai pasėti grikiai nùskelia, o jei koki, pasilieka toki patys Nč.
11. tr. nuimti, nuvalyti (javus): Nepasėjau ir nenukėliau Arm.
12. tr. nuberti, pritvinkti, užpūliuoti: Kaip nutraukė marškinius per nugarą, tai nukėlė visą naujom votim Km. Nukėlė spuogais liežuvį rš. Nuo piktšašių labai skauda nukeltoji vieta Pnd.
| refl.: Kojos pirštas nusikėlė, negaliu apsiaut Pnd.
13. refl. apsigauti: Aš su arkliais nusikė́liau bemainydamos Kal.
◊ karū̃ną nukélti pažeminti: Ar karūną nukels, kad pašnekėsi su žmogum Jrb.
kepùrę nukélti kepurės nukėlimu pasveikinti: Noreika nukėlė kepurę besiartinančiam Lamsargiui J.Avyž. Abu atvykėliai nukelia žemai jam kepures rš.
kóją nukélti bent kiek nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten Ggr.
kortàs nukélti išburti kortomis: Jis pirma kortas nukeldavo, o paskui pasakydavo, kokia liga sergi Kn.
vainikė̃lį nukélti atimti nekaltybę: Tu mane norėjai apgauti ir vainikelį nukelti S.Dauk.
žiñgsnį nukélti nueiti: Kur tik nukelsi žingsnį, visur apleista, netvarka Vvr.
pakélti, pàkelia, pakė́lė tr.
I. pajėgti ką paimti aukštyn, išlaikyti, iškęsti; iškelti aukštyn, padėti ką aukščiau, arčiau, į šalį; pašalinti.
1. pajėgti ką sunkaus paimti aukštyn: Imkiatav vienu įtempimu, vienu įstingu, ir pakélsitav akmenį J. Svetimos rankos nepadedamas jis negalėjo nei atsisėsti, nei pakelti šaukšto J.Dov. Jis to maišo nepakel̃tų Brš. Kai sirgau, nė šiaudo nuo žemės nepakėliau Šr. Tokį maišą atburbino – nuo žemės nepakélt Sdk. Pakelamąjį turtą gaspadinė išvežės, o kitą – giminės Šts. Atneš staklelę nepakeliamą, andė[jo] siūlelį nepaaudžiamą (d.) Švnč. Nes riša naštas sunkias ir nepakeliamas ir deda jas ant pečių žmonių BtMt23,4.
^ Daug rankų didžią naštą pakelia LTR. Svyru, svyru, kad pakelsiu šimtą vyrų (svarstyklės) An.
| prk.: Nebepakėlė visų darbų rš. Kokia tai gėda yra [eiti ubagais] žmogui, pakelančiam darbą dirbti S.Dauk. Vienam žmogui surinkti panašus žodynas yra tiesiog nepakeliamas darbas rš.
pakeliamai̇̃ adv.: Kalvis alsavo sunkiai, lyg baigęs nepakeliamai varginantį darbą A.Vencl.
pakéltinai adv.: Jam ant pečių nepakeltinai užsikabinėdavo BsV86.
| prk.: Jau dabar daktars pagarbinimų nepakéltinai (labai daug) gavo [už išgydymą] Sch222.
| refl. tr.: Karvė riebi, mėsų nepasikelia Skr. Vasarą, kai toks tvankas, šilima, nepasikeli žmogus pats savęs Skr.
2. pajėgti išlaikyti, atlaikyti, ištverti, išgalėti; iškęsti: Ir tokį tatai žygį reikėjo pakelti, o vis per tą bjaurybę gaidį rš. Bangos šėlo, putojo, gyvatėmis raivės, ir atrodė, kad laivas audros nepakels E.Miež. Jis nedaug šalčio, vyno įstengia pakélti KII313. Durna galva daug nepakelia [gerti] LTR(Šll). Galiu gert, galiu gert, negaliu pakelti JD1317. Susimilki, nebepilki iš tos butelkelės: mažas mano augumelis, negaliu pakelti KlpD64. Pakeląs gera be užkandos ir nepasigera Bržr. Nepakeląs buvo ir negėrė Šts. Kiek bado ir šalčio matęs, kiek mūšio pakėlęs! Žem. Akys šviesą nepàkelia KII313. Širdis nepakelia skriaudos S.Nėr. Sveikas būdamas ligą pakeli Sim. Jau tokio sielvarto nepakelsiu Dbk. Ar kas ir kančių tiek pakelti galės, kiek jis dėl tavęs, numylėta? Mair. Ale pakelti gyvenimo vargams tai moteriškė yra nepalyginamai galingesnė Blv. Tautrimienė pyksta tik iš pasiutimo, gerų dienų nepakeldama I.Simon. Priseina skausmą ir šaltį pakelti Krtn. Lengvai tu pakeli gyvenimą rš. Pakėlė daug kalbelių, daug neviernų žodelių LB34. Nepakėlė ji kalbų, ir išėjo iš čia Jrb. Aš tavo vargus tau pakéltinus noriu padaryti KI407. Abydą kantriai pakelt VoK33. Uolos skeldėjo, kaip būtų negalėdamos ižkęst ir pakelt piktumo DP181. Dabar jumus tieg daug turiu sakyt, bet nū negalite pakelt DP217.
^ Raskažiaus nepakėlė, o bėdą visados M.Valanč. To laukam, ko noriam, o kas atsitinka, tą pakelam M.Valanč. Kas ką tauzija, kas netauzija – vis toms boboms nepakélti (vis bobos kaltos) Krš. Kas ką padarys, vis man nepakélti Kv. Tam biesuo nepakélti Kal.
3. padėti ką į aukštesnę vietą: Pakelk mane ant žemosios šakos Blv.
4. iškelti ką aukštyn; duoti kam aukštesnę padėtį: Pàkeliu galvą – šviesu! Slm. Sopa man galvelę, negaliu pakelt LTR. Pakeliu tiltą R40. Tiltas pakeliamas SD425. O dabar ir žodelio nekalba, baltos rankelės nepakelia (d.) Slk. Gyvenamosios jau sparai pakelti I.Simon. Baltos burės pakeltos, vėjų ištemptos I.Simon. Štai viesulo sūkurio vėl pakelti tie lapai ir virpa, ir šlama, ir skraido V.Myk-Put. Tas nuėjęs norėjo skintie, toj obelis pakėlė šakas aukštyn BsPIV93. Siuvėjas buvo žemas, su aukštyn pakeltais ūsais P.Cvir. Erelis, pagavęs vėžlį, pakėlė jį į aukštybes S.Dauk. Ir vėjas pamikėlė ir nuogabeno mane BBEz11,24. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius – nežvangės KlpD58. O, motynėlė mano, o kaip tu pakelsi tas naujas lenteles, o kaip pakelsi tą sierą žemelę JD1181. Nepakėliau aš kojelių nuo karnų vyželių, nepakėliau baltų rankų nuo mažų vaikelių (d.) Ad. Kvapą jų gardų nuo žemės vėjelis į dangų pakėlė HI. Kruopas malant reikia girnas pakélti Vkš. Pakėliau ausis [žuviai] – juodos! Ėr.
| prk.: Mūsų mokytojas turi būti pakeltas į tokį aukštį, kuriame jis niekad nėra stovėjęs rš. Pakelkite tad, mieliausieji, ištikimas širdis savas DP591. Savavãliai… papūstas burnas savas pakėlė ik' dangumus ir bluznijo DP533. O ansjau pakėlė veidą savo langop Ch2Kar9,32. Dukters Sion … vaikščioja kaktą pakėlusios BPII196. Sėdome laivan ir tuojau pakėlėme inkarą (išplaukėme) Š.
^ Kas pakels šunie uodegą, jei ne pats (kas pagirs, jei pats nepasigirsi) Sim. Pakėlė kaip šunį ant girnų Užv. Miestelį visą ant dūmais pakėlė (sudegino) KlvrŽ. Į dangų rankas pakėliau (buvau labai patenkintas), kad gavau gerai už karvę Trk.
| refl. tr.: Kelnes pasikelsiu, strėnų kad nepjautų žemai nuleistos Šts.
5. refl. užimti aukštesnę padėtį, pakilti: Tetervinas nespėjo pasikelt, ir sudraskė lapė Ėr. Kalvis vos susivaldė netrinktelėjęs per bedantę burną, bet ranka buvo sunki, nepasikėlė A.Vencl. Lydeka buvo saulė[je] pasikėlusi: čekš ir išnėriau su užnarve Šts. Pasikels didelis kalnas Šr. Rausvas žiedo pumpurėlis, iš pavėsio pasikėlęs, į saulutę kaitrią, šviesią pro lapus galvutę tiesia V.Myk-Put. Paryčiu rūkas vėl pasikėlė rš. Paskėlė vanduo (patvino) Vlk. Visa krūtinės ląsta pasikėlusi į viršų rš. Bet neskuba debesėlis, – vos ant miško pasikėlęs žiūri žiūri ežeran K.Bink. Bitėms dūmai nepatiko, jos ėmė greičiau kopti avilin, o kitos net pasikėlė ir nulėkė V.Krėv. Į kalną pasikėlė E.Miež.
^ Pasikėlė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas Sim.
6. padėti arčiau, duoti: Valgyte, ką pakels jums BtLuk10,8. Po tam pakėlė jamui valgyt Ch1Moz24,33. O jie pakėlė jam dalį žuvies kepusios ir korį medaus DP194.
7. pašalinti, panaikinti: Tu griekus mūsų pakeli Mž574.
II. paaukštinti, padidinti, pastiprinti, pagerinti, paskirti į aukštesnes pareigas.
1. padaryti ką pakilesnį, aukštesnį, paaukštinti: Šį petį reikia truputį pakelti [siuvant] rš. Potvynis kap pakelia vandenį Lp. Daržai kurmių pakelti̇̀ (surausti) Rod. Karvė ne tep jau ėda, gal dantys bus pakelti (skauda) Lš.
| refl.: Termometras pasikėlė net lig 42° rš. Pasikėlusi upė B. Vilnys, debesys pasi̇̀kelia lyg kokie kalnai KI123.
2. didinti, aukštinti, stiprinti: Žiūrėk, atsilikėlis pakėlė savo išdirbio normą J.Avyž. Anglijoje buvo pakeltos kainos 60-čiai prekių sp. Pabranginu, pakeliu brangybę SD46. Pakélti skaičių antru laipsniu BŽ60. Stengdamiesi toliau pakelti laukų derlingumą, kolūkiečiai mokosi kursuose (sov.) sp. Prakalbau į žmones pakeldamas jų drąsą Š. Linksma naujiena pakelia žmogaus dvasią, įkvepia jam drąsos ir paragina jį veikliau darbuotis rš. Darome visa, ką galime, mokslingumui pakelti rš. Vienas skiemuo visuomet esti kiek tvirtesniu, labiau pakeltu balsu tariamas K.Būg. [Lakštingala] čia pakelia balsą, čia vėl nuleidžia J.Jabl. Pakeltu balsu dainavo toliau Martynas I.Simon. Pakėlus balsą nekuri žmona ižg minios tarė jam DP562. Ir pakėlens balsą nuosiverkė BB1Moz27,38.
| refl.: Duona buvo pigi, tiktai šienas tepasikėlė į didelę prekę rš. Naktį ligoniui visada labiau karštis pasikelia Ds.
3. padaryti energingesnį, patenkintą: Dūksta lyg pakeltas Vj. [Petras] tuo patimi regėjimu teip buvo pakeltas ir įlinksmintas, teip kad ant ano kalno norėjo ant amžių liktis DP595.
4. pagerinti, išplėtoti: Svarstė įvairius planus, kaip pakelti kultūrą P.Cvir. Kas juos (Jablonskio raštus) atsidėjęs perskaitys, tikrai pakels gimtosios kalbos mokėjimą J.Balč. Nor ūkininkus pakélt, būvį pagerint Gl. Elektrinė pakels kolūkį rš. Kap stojos pirminyku, tai sako: „Aš kolūkį pakélsiu“ Trak.
5. paskirti ką į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas; paaukštinti tarnyboje: Pakelti generolu BŽ445. Dar po metų jį vėl pakėlę J.Balč. Kad taip mane skyriaus viršininku pakeltų rš. Jis už drąsą pakeltas į karininkus rš. Jį vaitu pakėlė Ss. Kunigus pakėlė į kanauninkus M.Valanč. Mažąjį sūnų pakėlė savo karšinčiu S.Dauk. Nesutiko veikiai svietas kito rikio arba karaliaus sau pakelti S.Dauk. Pakeliu per vyresnį, valdoną R40. Erelis pakėlė gegę lakštingalosna Blv. Į dievus pakeliu MŽ490.
6. refl. tr. pasiaukštinti, pasididžiuoti: Jis moka save pasikelti Jnšk.
III. pastatyti, padaryti, kad stotųsi, keltųsi, kad būtų svarstomas; pagydyti; pastatyti (kokį trobesį).
1. pastatyti, padaryti, kad stovėtų: Pakelu, pastatau stačią R37.
| refl.: Sėmė šaukštą, kitą ir pasikėlė [Lapinas] iš užuskobnių V.Krėv. Berta pasikėlė ir žingtelėjo pirmyn rš. Žirgelis jau nepasikėlė [suklupęs], tik gailiai žiūrėjo V.Krėv. Jau apleido mane spėkos, vos tik galiu pasikelti Gr.
2. paimti, suimti nuo žemės (atsigulėjusius linus): Reiktų linai pakélt, be supus klojėdamies Ds. Per daug anksti linus pakėlėm, da neišvargo Ll. Ir pakė́liau linelį, ir pakėliau baltą liną JD282.
3. pagydyti: Kažin, ar mane bepakélsit? Ėr. Karalius siuntė visus savo kiemo gydytojus ir liepė rūpintis kaip nors ją pakelti iš ligos J.Balč.
| refl.: Nebepasikels jis iš šitos ligos Užp.
4. refl. atsikelti pabudus iš miego: Pasikeliu su saule Vdn. Rytą nevėlai paskėliau Gdr. Aš paskė́liau anksti rytelio Švnč. Boba ryte paskė́lus Dkšt. Kad nors pasikeltumėm teip anksti Sdk. Anksti rytą pasikė́liau, svirno duris prasivėriau Tvr. Da aš nebariau [mergelės], tiktai pamokiau, kad pasikeltų anksti rytelio Ad. Išvažiavo tik paskėlę Lp.
5. prk. statyti prieš akis, duoti svarstyti, spręsti, nagrinėti: Jis pakėlė labai svarbų klausimą rš. Nagrinėdavo bylas, jam įteiktas ar jo pakeltas rš. Žmonės pakelia bylą A1884,177.
6. R292 pastatyti (namus): Tai mes pakelsim pirkią ik debesėlių mėlynų! sp.
IV. pažadinti; paskatinti ką veikti; sukviesti; susiruošti kur; geisti patino.
1. pažadinti, pabudinti iš miego: Miegantį pakelsi, tinginį pasiųsi, ale iš tuščios vietos tai nieks nėra Sln. Gero piemens nereik pakélt: jis pats atsikelia ir išgena Žž. Ar jau vaikai pakélti? Nm. Aš, močiutės pakeltoji, niekad anksti n'atsikėliau JV341.
| refl. tr.: Ir mane pasikélk [prie darbo], kai pats kelsi Gs. Vincė miega, nueik, pasikélk, ir padės paverst vežimą Pc.
2. išbaidyti, priversti bėgti, skristi (žvėrį, paukštį): Čia užtikome ramunėlėse vieversėlio lizdą, ten vėl šuo pakėlė kiškį P.Cvir. Šuo liuob pakéls zuikį ir atgins į pakeltąją vietą Dr. Kvaukš, kvaukš – šuo lo[ja] zuikį pakėlęs Šts. Kartais tekdavo pakelti laukinių paukščių pulką rš. Eidamas žmogus pàkelia muses Ėr. Kodėl jūs, mano šuneliai, šiandien nieko nepakėlėt? LTR(Ob).
3. refl. sukilti, sujusti: Prūsų jaunimas pasikela, už kits kitą ginklus nutvera RD194. Apsirgo mergaitė, gal kirmėlės paskėlė Rdm. Nes prieš mane pasikėlė, kurie užumušt norėjo PK54.
4. pakviesti, sušaukti, suvadinti: Vokyčiai ir šventą dieną liuob varovus pakéls į lapes eiti Šts. Liepė kapeliją muzikantų pakelti Šts.
5. refl. pasiruošti (kur vykti, ką daryti): Pavasariop mokytojas pasikėlė išvažiuoti kur toliau, į Rusijos didžiuosius miestus rš. Kur pasikėlei taip vėlai vakarėly? JV496. Jūs kurgi paskė́lėt visi eit tokiam ore? Užp. Tik pasikélk kur eit, – ir jis tuojau [paskui] Srv. Rožė paskė́lus pamergiuõs Ds. Aš pasikeliu pasikeliu išvažiuot, bet dar vis atlieku Ds. Jau svečiai viškum buvo pasikė́lę eit, ale lietus užėjo Slm. Gaisrininkai pasikėlė važiuoti Šts. Leisk jau, leisk: kad pasikėlė, nebsulaikysi Srv. Virt paskėlė (pradėjo), ar tu matai? Sdk. Idant pasikėlę keliautumbim BB1Moz43,8.
6. refl. geisti jaučio, tekio (apie gyvulius): Karvė pasikėlė jaučiuos Pnd. Kiaulė in tekių paskė́lė Ktk. Kai tik užstovas pamato, kad telyčios pasikelia, tada tuoj jas su jaunu jaučiuku ataskiria ir gano skyrium (atskirai) Slm.
V. padaryti, kad atsirastų, iškiltų; išaugti, pakilti; praturtinti; paskleisti.
1. padaryti, kad atsirastų, iškiltų; atpūsti: Didė giružėlė ma[n] rasužę pakėlė JV938. Šiaurys iš tolimų pakraščių pakelia juodus debesis rš.
| refl.: Migla pasikelia R40. Naktį kad jau buvo pasikė́lęs vėjas Srv. Pasikė́lė ugnelė pačiam vidukaimy Srv. Niaukstos, žiūrėk, gal po pietų pasikels lietus Bsg. Be tų paukščių iš tikro pasikeltų miestuose marai Blv. Jūros šuo, sopuliui pasikėlus, gali ašaras lieti kaip žmogus Blv. Ir pasikėlė didis gandas, ir nuklydo per girias tamsiausias V.Krėv. Ant galo pasikelia Liutavaris eirogališkis aplink 1291 m. A1885,76.
2. refl. paaugti į viršų, ištįsti: Po lietu[i] kad paskė́lė vasarojus! Ut. Mažu da lubinas kiek paskel̃s Grv. Rugiai ėmė jau plaukt, net ir kviečiai pasikėlė rš. Svietas kitas paskėlė (nauja karta išaugo) Arm.
3. refl. pasipūsti, pakilti, išrūgti: Šituo rozu duona gerai paskė́lė Ut. Kai duona paskel̃s, tuoj ir minkyk Ktk. Ragaišis nepasikėlė, mielės nebegeros Ėr. Jau blynas paskė́lė, tai reikia ant kito šono verst Švnč.
4. sutinti: Kad duos mušt lineika per ranką – net ranką pàkelia Prng. Pakéltas veidas, net strokas paisyt Arm.
| refl.: Išsipjaudinau pasikėlusią žarną (apendiksą) Grg.
5. praturtinti, duoti progą prasigyventi, paremti, pagelbėti: Šių metų derlius mane pakėlė Srv. Tos pievos pàkelia laukus Sdr.
| refl.: Ugnelė visą gyvenimą sudegino, tai teip sunku pasikelt Antš. Po karui anys labai pasikėlė Užp. Su vogtu daiktu nepasikelsi Šts. Jeigu pasikelsi, ale par sunkią dvarystą nedaturėsi J.
6. paskleisti, paleisti: Paskalą pakėlė Krtn. Taip pakėlė svietas didžias kalbeles, kad aš išlesiau kviečių dirveles LTR(Ktk). Man rodos, jogei tie patys, kurie tokias kalbas pakėlė, joms nevierija Sz.
VI. perkelti į kitą vietą.
1. refl. intr., tr. persidanginti, persigabenti (į kitą vietą): Reikėjo pasikélti: soda skirstės į aprubes Nt. Paskėlėm toliau nuo kelio Všn. Pasikelti [trobas] gavom materijolo [iš valdžios] Dr. Pasikeliu, šalin traukiuos su abazu, vaisku R34.
2. perrišti į kitą vietą (gyvulius ganykloje): Neužmiršk arklio pakélt, kai eisi pro šalį Sdk. Kam pakėlėt karvę par visą lenciūgą: ne tiek nuėdė, kiek numynė Trk. Sartąjį dobiluos pakélk, reiks važiuoti Dgl. Tėvas būs arklius į atolą pakėlęs Vkš.
| refl. tr.: Nekelk karvės, aš pats pasikelsiu Ėr.
VII. surengti, padaryti ką iškilmingą, triukšmingą.
1. surengti, padaryti (pokylį, suėjimą): Didelį pokylį pakels Žem. Išleistuvėms žmonės [matininkui] bankietą pakėlė LzP. Pakėliau karališkus pietus Nt. Teip vieną kartą užmislijo jos pietus pakélt BM139. Pakėlė įmaningas įvedlybas M.Valanč. Gaspadorius linksmindamos pakėlęs namiškiams puotą, arba gėrynę S.Dauk. Svodbą pakeliu R207. Pakelia mumus pašventinimą DP576. Žmogus koksai stalą pakloj, alba pakel, svečius kokius pakvietęs BPI64. Stalas jo visada buvo pakeliamas penčenkomis ir visu geriausiu gėrimu BPII195. Tada pakėlė jis jiemus stalą, bei anys valgė ir gėrė BB1Moz26,30. Ieškodavo keliautojų, kuriemus stalą pakeltų ir papenėtų juos SPII102.
| refl. tr.: Kad nenori brolis, tegu nekela man veselės, aš pats pasikelsiu Vkš. Jie tą mėsą greit suvalgys – balių pasikel̃s Pc. Šokį pasikelti be šnapšės, be muštynių nėkas negynio[ja] Šts.
2. padaryti, sukelti: Tik atėjo, tuoj skandalą ir pakėlė Ds. Su savo liežuviu tik piktumą pàkeli Gs. Ano neužkabink: pakels riziką, nebengsi su girtu Šts. O kaip tu prilygsi jauną mergužėlę, tai tu pakelsi kasdien vaidužėlį (vaidysies) JV592. Į bažnyčią jojau, karčemo[je] sustojau ir su savo mergužėlę lustužį pakėliau (linksminausi) LB23. Užtiktas prie pikto darbo tuoj pakelia riksmą V.Kudir. Barnį pakeliu B. Jis ir pats pakelia baisų pragarą rš. Kada jis bylojo, ir pakėlė šturmą, kursai pakėlė vilnis BBPs107,23.
| refl.: Tuo irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikė́lė K.Donel. Audra pasikėlė Dkš. Vėjas kyla, pasi̇̀kelia KII354. Didis šturmas pasikėlė B. Buvo baisus škandalas pasikėlęs Bgs. Kai vaina paskė́lė, tai ir jį paėmė Švnč. Pasikėlė septynių metų karas BsPI74. Baisus alasas … paskė́lė BM71. Barniai pasi̇̀kelia Aps. Ėmė grajyt – kad pasikėlė vakaruškos! rš. Pasikėlė vaidas terpei jų BPI363.
◊ aki̇̀s pakélti pažiūrėti, pažvelgti: Nepakeldamas į savo gelbėtoją akių, Dzikas sugrubusiom rankom segiojosi paltą rš. Pakelu akis – jau beauštanti̇̀ Šts. Visą vakarą negalėjau akių̃ pakélt dėl brolio šunybių Užp. Aš negaliu į bernelį nei akių pakelti LTR(Bgs). Grėtė beveik akių nepakelia į svetimąjį I.Simon. Kaip bus akis pakelti į žmones? rš. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kap aš nepakeliu į svietą akelių Mrj. O ir ateina bernelių pulkelis, nepakėlė nė akelių ant manęs mergelės JD499. Bijo akių pakelti kaip vilkas Sb. Pakels nuo knygos pavargusias akis rš. O jis, pakėlęs akis į savo mokytinius, sakė SkvLuk6,20. Pakėlęs tad akis savas … išvydo Abraomą nuog tolo DP267.
ant kójų pakélti sujudinti, paskatinti ką veikti: Vedėjo žodžiai skyriaus darbininkus pakėlė ant kojų naujam darbui sp. Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus! Upt. Kai atėjo su armonika muzikantas, tuoj visus pakė́lė ant kójų Sdk.
ant stógo pakélti viešai paskelbti: Anam pasakyk, kaip ant stogo pakelk – nelaiko sekreto Šts.
bal̃są pakélti
1. rš pradėti griežtai kalbėti.
2. pasipriešinti: Vargas buvo tam, kas pakeldavo balsą prieš kruvinuosius engėjus sp. Pakelkim drąsiai mes savo balsus prieš priešą J.Bil.

gi̇̀rnas pakélti pabloginti darbą, lengviau leisti: Tu jau par daug gi̇̀rnas pakė́lei: nemintus linus krauni Kl.
į pui̇̃kę (į puikýbę) pasikélti išdidžiam pasidaryti, didžiuotis, išpuikti: Negirk, da į pui̇̃kę pasikel̃s Gs. Pasikėlė in puikybę, sako tėvui: „Ką aš pas tave būsiu“ BsPIV149. Asilas pasikėlė puikybėn, ėmė didžiuotis Blv.
pakéltą ši̇̀rdį turė́ti labai norėti: Turė́jo pakéltą ši̇̀rdį ištekėt Ėr.
kepùrę pakélti pasveikinti kepurės pakėlimu: O jis man davė labas dienužes, jis man pakėlė ir kepuružę JD201. Aš pakėliau kepurėlę – ji man nė žodelio Klvr.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs Rs.
kójas (kulni̇̀s) pakélti imti bėgti: Zuikutis susiprato – pakėlė kulnis, bėga Tat. Pakė́lė ir Vanka (rusai) kójas, kai pradėjo smalyt (šaudyti) Skdt.
nósį pakélti
1. pasidaryti išdidžiam, pasipūsti: Nu jau anas dabar pakė́lė nósį, kai tokiuo činu stojo Ktk.
2. supykti: Žiūrau, kad jau nósį pakė́lęs, tai pats susdirbsiu Lzd.

pečiùs pakélti nustebti: Tas ir pečius pakėlė, kad teip brangiai prašo Šts.
rañką pakélti
1. mušti ką, skriausti: Niekas daugiau nuo to laiko nebedrįso pakelti prieš jį rankos J.Balč. Kas ranką pakelia prieš liaudį – prieš liaudį tas ir atsakys E.Miež.
2. priešintis: Rasime vaikų, kurie drįsta prieš savo motiną ranką pakelti rš.

sparnùs pakélti Jnš rengtis išvykti.
ši̇̀rdį pakélti maloniai nuteikti: Esu privalgius: širdis pakelta Tv.
taũrę pakélti pasakyti kalbą, linkėjimus, pakeliant taurę: Pakélti taurę už kieno sveikatą BŽ152.
žiñgsnį pakélti paeiti: A nesakiau tau, ka man nė žiñgsnio nu trobos nepakéltumi Vvr.
vė́ją pakélti imti triukšmauti: Nuėjęs pakelsiu vėją, net sermėgos lopiniai lakstys Skdt.
parkélti, par̃kelia, parkė́lė
1. tr. pargabenti, parsiųsti ką gyventi iš kitur: Kai pirmąją mokyklą čia sutvėrė, jį už mokytoją parkė́lė Skr. Sako, parkéls kitą viršininką Slnt.
| refl.: Jau bus dešimtė metų, kaip anie čia parsikė́lė gyventi Užv.
2. tr. pargabenti ką vandens keliu, valtimi: Kartais liuobam menkių parkélsma po penkiasdešimt kapų, o kartais tuščiais pargrįšma Plng. Reikėjo gyvulius valtimis namon parkelti prš.
| refl. tr.: Pasternokus parsi̇̀keliam namie (= namo) StngŽ71.
3. intr. pamažu pareiti, parvykti: Koją už koją parkė́liau iš Darbėnų Dr. Skubkiam greičiau dirbti, o jau lytaus par̃kela Vvr.
pérkelti tr.
1. per ką nors pernešti, permesti: Párkelk jįjį par tvorą J. Arklys koją parkėlė [per vadelę, viržą] Ėr. Bet ką tik jis parkėlė koją par slenkstį, kaip sukliko, suvirko kūdikėlis BsPII74.
2. per daug pakelti ką: Nepérkelk bekeldamas pakeltuvės, kad arklys nesugriūt Ds. Ir arklys šniokia, kai balnelis pérkeltas Ds.
3. pergabenti, perdėti į kitą vietą: Mikę jau du kartus perkėlė (persodino) į kitą suolą P.Cvir. Maišus pérkėliau į traktorinius ratus Mlt. Idealybė yra ne kas kitą kaip materialybė, perkelta į žmogaus galvą ir joje perpavidalinta rš. Nebeverš – guzikus parkėliau (kitoje vietoje įsiuvau) Ėr.
| Perkeliant mokinius iš trečios klasės į ketvirtą, buvo rastas vienas mokinys, pirmojo laipsnio dovanų vertas rš.
| Jei derlingą veislę iš gero grumto parkelsi į prastesnį, nebus teip derlinga S.Dauk. Jis perkėlė jį į šitą šalį SkvApD7,4.
| refl.: Tuojau persikėlė visi į netolimą salą rš. Ir Agotai teko persikelti į kitą vietą rš. Į popieriaus lapelius persikėlė beveik visi vaikų namai, pradedant teta Palione rš. Jis persikelia mintimis į kalnus P.Cvir.
4. sukeisti: Kad čia viens ir tas pats, tik žodžiai pérkelti Grl. Lošiamąsias kortas pérkelia arba nukelia Ss.
5. pergabenti per vandenį (valtimi): Su kelta párkelk par upį J. Toj boba perkėlė juos per upę BsPIV122. Sėsk į mano laivelį, parkelsiu par jūreles JD513.
| refl.: Kad rasč[ia] aldiją, tai pérsikelč[ia] per upę Tvr. Jei jūs mane nekelsit, aš pati persikelsiu Mrj. Aš parsikelčiau par Nemunėlį JD715. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73.
6. perrišti į naują vietą (gyvulius, pririštus ganykloje): Mikutis pagalvojo, kad grįžtant akląją reikės perkelti į kitą dobilienos vietą P.Cvir. Pérkelk arklius arčiau pievos Rdm. Nuėjau gyvulius pérkelt Brt. Pareidamas namo karves pérkelk Sdk. Parkelk arklius, kad paėstų prieš darbą Ėr. Nubėk, arklį pérkelk kitan daiktan, ba jau tę visą žolę išėdė Prng.
7. refl. sunkų daiktą keliant patrūkti, apsirgti: Tu esi sunkiai kėlus ir pérsikėlus Lnkv. Aš antrą kartą persikėliau Rm. Mykolas, kur bus buvęs, kur nebuvęs, vis šast prie Mortos – ir žiūri, kad ji nepersikeltų, kad rūpestis jos nevargintų rš.
8. refl. per daug iškilti, perrūgti: Reikia pridėti miltų, kad ragaišis neparsikeltų Ėr. Parsikels ragaišis – kurk pečių Ėr. Kai tik minkšta duona, tai persikels (atšoks kepant pluta) Pc.
9. užtrukti bekeliant: Savaitę liuob párkels (praeidavo visa savaitė bekeliant) vestuves Šts.
10. išgyti: Musėt mirs ligonas – nebepárkels Lkv.
11. daryti vagas, vagoti: Pasėję batvinius, po trijų keturių dienų párkela, t. y. padaro vagas Šts.
◊ aki̇̀s pérkelti atsimerkti: Antanukas pakels galvelę, perkels pabalusias akeles ir vėl merkiasi Žem. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę Rt. Párkelu aki̇̀s, veizu – Antė besąs Grg. Ta, perkėlus akis, žvalgėsi po trobą Žem. Išgirdusi jo balsą, akis parkėlė S.Dauk.
prakélti, pràkelia, prakė́lė tr.
1. pro šalį ką pranešti: Girtas neprakela kojos pro koją Šts. Koją pro koją neprakela, toks slinkumas Šts.
2. praverti, pradaryti, keliant į viršų (vartus): Prakélk man vartus J. Prakélk labiau vartus, ba nepravažiuosim Ss. Truputį prakelti vartai Ėr. Vartus prakė́lėt, šunis lodinot Mrj. Vartelius prakeldama, žodelį pratardama klausinėjo dukružėlės: – Beg su visu pareini? JV618. Kada vartelius prakelsiu, tai ne kartą apsiverksiu Šln.
ǁ atkloti: Prakelsi kaldrą – blusos tik šoka Gs. Diedas padabo[jo] vienam gale tinklą prakė́lęs, prakėlė kitą galą – i čia tas pats Švnč.
3. pralenkti, anksčiau už kitus atsikeliant: Nėkas ano neprakéls, nėkas nepraguls Pln. Manęs nėkas neprakels, aš pirm saulės atsikelu Plt.
4. pakelti, panešti; nukelti ką, padarant vietos: Ugniavietė prakeliama SD51. Tą suolą prakélsim Ėr.
5. viršyti, pralenkti: Daug dukterų atneš turtus, bet tu prakeli visas VlnE161. Prakel auksas sidabrą Q537. Anie … kemšas … ant urėdų …, idant … turtais kitus prakeltų DP517.
6. prk. padaryti aukštesnį, aukštinti, vertinti: Amatoriai prakela bačkos obulinę ne kaip butelkų S.Dauk. Bus sūdas labai kietas su tais, kurie čion prakeltais bu[v]o DP484. Prakeltas ant kitų SD296.
prikélti, pri̇̀kelia, prikė́lė tr.
1. arčiau pastatyti, padėti, pririšti: Prikelk prie stalo uslaną Lp.
| Toli yra, nepasieka – prikelk arčiau [karvę prie dobilų] Krtn.
2. daug pridėti, prigabenti, iškelti: Gandrines kaulų prikela, kad kaimynuo gandrai nestovėtų Šts. Buvo šventė, pilnas miestas buvo vėliavų prikeltas Skr. Gali da čia daug prikélt žmonių Ėr.
3. prigabenti valtimi: Po Seredžiumi daugiau prikėlė (privežė valtimi), kai nukėlė Skr.
4. pridėti, padidinti: Valsčius prikėlė kapus, padidino, kad užtektų kur laidoties Dr. Priarsi vagelę – prie aruodo prikelsi lentelę PPr49.
5. pastatyti (parvirtusį, gulėjusį, sėdėjusį): Parpuolusį, silpnesnį už save prikels, o ne pastums P.Cvir. Tada visi nusigando, parvirtusį nuo žemės prikėlė BsPIII21. Liuob kriokins, bliūdins jaunąją, kol iš stalo prikels Dr.
| refl. tr.: Rado savo arklį, prisikėlė ir parjo[jo], laimingai in savo tėvo dvarą BsPIII174.
6. surinkti, pakelti (nuo žemės atsiklojėjusius linus): Linai atsiklojėjo, laikas prikélt Skr. Ir prikėliau žalią liną JD251. Linus pakloja, tada prikelia, į pundus riša Zp.
7. SD21 pribudinti, prižadinti (iš miego): Eik, prikélk tą miegalių Vvr. Negal prikėlti kaip lokio iš laužo Sim. Močiutė mano, širdelė mano, prikelk anksti rytelį, gaideliams negiedojus JV278. Kas mudu anksti prikels? JV638.
| refl. tr.: Boba nusgandus priskėlė ir senį, bet ir tas nieko negalėjo padaryt BsPII195.
ǁ refl. atsikelti (miegojus): Ponas girdžia, prisi̇̀kelia ir prašo (ps.) Brž.
8. atgaivinti (iš numirusių): Iš numirusių neprikelsi LTR(Rs). Ką mačys verksmas, vis tiek jau nebeprikelsi Skdt. Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų Mair. Prikeliu iš numirusių R34. Einį kone iš numirusių prikėlė I.Simon. Jį ižg numirusių prikėlė DP200. Sūnų mano prikėliau iž numirusių SPII125.
| Šis miestas beveik iš griuvėsių prikeltas (atstatytas) rš. Žemę, priešo išdegintą, žemę ištryptą atkovojom ir prikėlėm gyventi rš. Ir šilima užlies laukus, prikels žolelę lepią K.Kors.
| refl. intr., tr.: Eisiu eisiu į kalnelį, prisikelsiu motinėlę DvD381. Kurtiniai girdi, numirę prisikeliasi NTLuk7,22. Priekėliausi ir dabar su tavimi esmi Mž251-252. Tėvynė prisikėlus dainom skambės iš naujo S.Nėr.
9. prk. daryti, kad kas atsirastų; sukelti: Netrūnyk, ligą prikelsi J. Meisa nesveikų gyvolių prikela visokias ligas IM1878,21. Ka pradedi galvoti, mintis mintį pri̇̀kela KlvrŽ. Kalba prikela kalbą Šts. Roda rodą pri̇̀kela (bekalbant atsiranda daugiau temų) Krtn. Vaizduotė prikėlė jam įspūdžius rš. Meilę širdyje prikelti KII28. Barnį tarp brolių prikel CII570. Prikel debesis dangaus, teikdams žemei lytaus Mž241.
| Tur jo brolis tą moteriškę paimti ir savo broliui vaikų prikelti NTLuk20,28.
| refl. tr.: Anądien pavaikščiojo po lauką ir vėl prisikė́lė ligą (atkrito, iš naujo susirgo) Iš. Vaikeli tu mano, tu ligą begulėdamas prisikélsi Skr. Pykau ir keikiau, net ligą sau prisikėliau Mrj.
10. refl. prikilti, prisipildyti pučiantis, kylant: Maža muštukė, greit prisikė́lė smetonos (mušant sviestą) Ėr.
sukélti, sùkelia, sukė́lė tr.
1. sudėti ką (daug) aukščiau: Sukė́liau vaikus an pečiaus ir pats ataguliau Sdk. Pasistaipysi, lig sukelsi akmenis, malkas į vežimą J.
| refl. tr.: Vokyčiai ant zomato buvo susikėlę ermetas Šts.
2. aukštyn ką (daug) pakelti, užversti: Visus drabužius lig nuogo kūno ant galvos sukėlus M.Valanč.
| refl. tr.: Ta, susikėlusi sijonus, ka kūrė namie Žg.
3. patampyti aukštyn: Sukelk maišą, daugiau pareis Pc.
4. dar kartą suarti, supurenti: Riekėm, kartojom, sukėlėm pūdymus rugiams ir pasėjom Lk. Pradėjus žolėms augti apynojė[je], reik su lopetomis žemę sukelti visame apynoje S.Dauk.
5. padaryti, kad po daugiau imtų (mašina, girnos): Sukelti ir suleisti kulamą mašiną tik mašinorius temoka Šts.
6. paaukštinti; sukasti: Reikia pylimą sukelt, kad pavasarį vanduo nebėgtų Ėr.
7. pakėlus nuo žemės sustatyti ant šono: Mindą reik sukelti, reik statyti ant kanties, kad išdžiūtų Šts. Reikia eiti bañdos (durpių) sukélt Lzd.
ǁ sušiaušti: Speigas sukėlė gruodą Šts. Kel[ia]s suspaustas, nėr sukelti gruodai, gal važiuoti su ratais Šts. Gruodai sukelti, negal nė paeiti, nė pavažiuoti Šts.
ǁ surausti: Kurmrausų kūgiais yra sukėlę kurmiai pievose Šts.
8. refl. visiems sukilti, atsikelti (iš lovos pabudus): Pagaliau, kai išaušo, susikėlė Girnių vaikai A.Vien. Jau visi miegaliai susikėlė Vdn. Susikėlė visa šeimyna, pašokome iš patalų ir mes Vdn. Visi susikėlė Ėr. Rytą visi suskė́lė, o kazokas miega Ml. Ant rytojaus susikėlė dvaro žmonės ir rado visus svirnus dykus BsPII309. Visi susikė́lė ir nuejo ieškot to žiburio BM80.
9. pabudinti, sužadinti (visus) iš miego: Sukė́lė greitai tarnus Tvr.
| refl. tr.: Atsikėliau su maža dienele, susikėliau visą šeimyną Jnšk.
10. pažadinti, suerzinti; sujudinti; paskatinti, priversti veikti, judėti: Kalpokienė visą sodžių sukėlė, tave keikdama V.Krėv. Štai, kad sukėliau sodos šunis! Kaip velniai suniko loti! Žem. Kad nesukeltų sklypininkų šunų, Antanas jojo toliau nuo trobų, laukais A.Vien. Nė vieno šuns nesukėlęs prisiartino Mykolas prie Gailiūno trobelės ir sustojo A.Vien. O kas gi kuosas sukėlė (išbaidė), galviji neraliuotasai! rš.
| Pertraukčiau (pašluočiau) kiek, bet bijau dulkių sukelti rš. Vėjas sukelia dulkių ant plento Rsn. Sukelta dulkė nugulė žemėn P.Cvir.
11. paskatinti, sukurstyti ką veikti: Tu, močiute senutėle, manęs jauno neliūdėk, priešas mus kovon sukėlė – per kiemelį palydėk (d.) Gs. Valstietį balandžiai sukelia kartais prieš save, tiktai žirniaudami žarduose J.Jabl.
12. daryti, kad kas atsirastų: Tabokas čiaudulį sukėlė Šts. Po saulės grįžimo jūra ir be vėjo sukela vilnis, randas sukelta Plng. Autorius jaučiasi čia, matyt, svarboką mūsų kalbos dalyką sukeliąs skaitytojui J.Jabl. Tragedija sukelia žiūrėtojams baimės, užuojautos ir nusistebėjimo jausmus rš. Kaimyno sūnaus laiškas sukėlė raudas P.Cvir. Bombardavimas sukėlė tokių didelių gaisrų Londone rš. [Prasti orai] sukela ligas ir gyvį, gadinantį apynius S.Dauk. Šie vaistai sukelia norą valgyti rš. Duot man į sukeliamą čia klausimą savo atsakymą J.Jabl.
| refl.: Susi̇̀kela žiburelis ir užsileida, negali panokti nė norėdamas Šts.
| Gal jau nervos kokios suskė́lė Švnč.
13. suskaudinti: Alus, gertas su orielka, sukela paširdžius Šts. Poniški valgiai sukela vidurius Šts.
14. suvadinti, sušaukti, sukviesti: Ta poni, nieko nežinodama, tujau sukėlė paliciją Vž. Pėsčiūsius nebgal sukelti S.Dauk.
15. surinkti: Norima sukelti užtenkamą sumą pinigų rš.
16. suruošti, suorganizuoti, padaryti (suėjimą, pokylį): Sukelsim didelį balių Šts. Sukėlęs buvo kursus Šts.
17. padaryti (sumišimą, triukšmą ir t. t.): Ėmėsi visų galimų priemonių, kad sukeltų sumišimą rš. Didžiausią triukšmą sukėlė dėl niekų Mrk.
| refl.: Vaina itokia suskė́lė Ad.
18. refl. susikraustyti, susidanginti (gyventi): Devynduonių ūlytėlė išdegė, tai žmonės susikėlė gyventi arčiau Pc.
19. refl. pasigauti, imti augti: Suskėlė tankus medžias augt Vrnv. Nor vasarojas pageltęs, bet kad palyjės lietulis – tai suskels, sustaisys Rod.
20. refl. susiruošti: Suskėlėm trys vyrai piningų kasti Krt.
21. refl. užsigeisti patino (apie gyvulius): Skraido mūsioj karvė, moi suskėlė ingi veršius Arm.
22. refl. persišaldyti: Vaikeli, kad tu susikelsi, paskui ant senatvės nepakūprinsi! Kdl.
◊ ant kójų (į kójas) sukélti išjudinti, priversti judėti: Jaunieji visą kaimą sukėlė ant kojų rš. Vargšas [meškinas] taip susikrimto, jog ėmė niršti ir visą girią ant kojų sukėlė rš. Visus žmonės į kojas sukėlė tas gaisras Šts.
gi̇̀rnas sukélti pabloginti darbą, lengvai leisti: Jau par daug sukė́lei gi̇̀rnas, musintais, ka tos plunksnos teip stambiai suplėšytos Slnt.
užkélti, ùžkelia, užkė́lė tr.
1. pakelti, padėti ką aukščiau: Aš užkė́liau ant viršaus vežimo žmogų, grėblį J. Smakas atplaukęs vieną galvą užkėlė ant kranto ir išsižiojo BsPIII24. Keliaująsis savo koją ant sausos žemės užkel srš.
| refl. tr.: Kajetonas užsirūkė ir išdidžiai užsikėlė koją ant kojos rš. Centnerį užsikeli? Sdk. Jis užsikėlė mūsų sūnų ant kojų ir susimąstęs stebėjo vaiką rš.
2. per daug, per aukštai pakelti (pakeltinę): Ar pakeltinės tik neužkėlei, kad arklys dūsta? Saugok, neužkélk pakeltinės, ba gali arkliui dusulį invaryt Trgn. Ana vis šaukia, kad arklys ažkéltas, ė aš nesuprantu, ką sako Sdk.
3. aukštyn pakelti: Tai gražiai bėgo mano žirgelis, galvelę užkeldamas (d.) Rtn.
4. refl. užeiti, iškilti: Kad užsikė́lė debesys tamsiausias Ad. Skubinkit vežt, ba debesys užsi̇̀kelia Mlt. Bus [sūnui] ant kaktos žvaigždės, o ant viršugalvio bus saulė, o ant pakaušio bus mėnulis užsikėlęs (ps.) LMD(Dkš). Mažą rykštelę … įsodinsiu ant kalno aukšto ir užsikeliančio SPI310.
^ Užsikélsi kaip mūras, nusileisi kaip varna Ds.
5. uždėti už ko nors: Arklys ažkė́lė koją až vadelės Ds. Bene buvai koją už kaklo užkėlusi? J.
6. uždėti keliant: Geros bėgsenos arklys užkela pėdą į pėdą Žd.
7. refl. prieš įvažiuojant į kitą kelią, kiek pasukti į priešingą pusę, kad posūkis nebūtų staigus: Važiuojant pri susisukimo reikia užsikelti; neužsikėlęs gali įvažiuoti į griovį Akm. Seklus arklys atsenka kelį, pats moka ir užsikelti sukdamas į kitą kelį Vkš. Staigiai nesuk, išversi vežimą: leisk arkliuo užsikelti Šts.
8. padidinti, paaukštinti (kainą, atlyginimą), pabranginti: Jei neužkel̃s algos, tai atsisakyk Lp. Jei geras būsi, tai kitais metais algą užkelsiu Gs. Pirkliai užkėlė cieną už tą drobelę Jnšk.
ǁ pastiprinti: Draugas Vincas atsikvėpė ir užkėlė balsą rš.
9. paskirti į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas: Princas Vilius savo svodbos dienoje būsiąs į majorą užkeliamas Kel1881,63.
10. refl. atsikelti gulėjus, pabudus iš miego: Arklys nelabai ėda: jau neužsi̇̀kelia (baigia dienas) Ig. Anksčiau užsikė́liau, tai jau ir pavalgiau, ir apsitrūsiau Igl. Užsikėlė anksti Klvr. Vyrų pirkioje jau nebebuvo – jie, vos užsikėlę, išėjo kluonan kultų V.Krėv. Rytą tik užsi̇̀kelia ir bėga į mokyklą Prn. Šiandie ryte anksti užsikėliau, tai noriu miego Pns. Kai užsikė́liau, da saulė buvo netekėjus Mrj. Jau anyta užsikė́lė, tai ir marčią apkalbėjo Trak. Kélkis, broleli, negulėk ir užsikėlęs nesėdėk Mrc. Ir šiandie pietumi užsikė́lei Rdm. Aš užsikelsiu anksti rytelį Ndz. Užsikė́liau dar su ugnè Lp. Aš užsikėliau anksti rytelio, išėjau arti lygaus laukelio Sem. Užsikelk, močiute, užsikelk, širdele FM. Užsikėlus motinėlė nerado dukrelės (d.) Brt. Kokį darbelį dirbsi, teip anksti užsikėlus? BsO214. Atsigulei be patalo, užsikėlei be klapato On.
11. pralenkti ką, anksčiau atsikeliant: Ana anksčiau kelia – nenori, kad užkeltum kits J. Jo nėkas neužkelia: pirm saulei tekant, jis jau darbuojas laukuose Yl. Nėkas jo neužkel̃s: vėliau gula, anksčiau kelia Ll. Namiškio nėkas negal užkelti Ggr.
12. uždaryti, užverti keliant (vartus): Užkelk greičiau vartus, kad arkliai neišeitų Grdž. Aš tuos svetelius išleisiu, kiemo vartelius užkelsiu LTR(Pnd). Ir išėjo tetušelis, ir užkėlė vartelius D107. Prijojau kiemelį – užkelti varteliai LTR(Sab). Svetimų vartų nežukelsi, o burnos nežudarysi Rod. Užkeliu vartus R417. Užkelk kluoną (kluono vartus) Trs.
| refl.: Nuo piršlių kiemo vartai neužsikeldavo rš. Vartai kaip patys atsikėlė, taip patys ir užsikėlė rš.
13. suruošti, suorganizuoti: Dabar užkela vakarelius ir mokyklose Šts. Ministeris užkėlė medžioklę Šts. Liuob užkels balių, sukvies galybes svečių LTR.
14. užkviesti, užprašyti: Ažkė́lė visą giminę veselion Švnč.
15. refl. supykti: Užsikėlė ant mumi jie Prn.
◊ kanópas (kójas) užkélti menk. numirti, pasibaigti: Nebėr jau senutės, užkė́lė kójas Srv. Nuo tokio valgio možna greit kanópas užkélt Ut.
kójas užsikélti ant sprándo sakoma apie ilgai negrįžtantį: Kol koją ant sprando neužsikels, tol nepareis Vdžg.

Daugiau informacijos

im̃ti

Apibrėžtis

im̃ti, i̇̀ma (ẽma), ė̃mė K, Š; SD114, B, R, M
I. tr., intr.
1. čiupti, stverti ranka, pirštais ar kokiu įrankiu: Kad emi̇̀, im̃k greičiau! Slm. Kam emi̇̀ tokį didelį obulą – nesuvalgysi! Als. Im̃k žiupsnelį aguonų! Slm. Nereikia nieko rankosna im̃ti OG400. Ėmęs indelį vandens M.Valanč. Skruzdėlė, ėmus gražų grūdą iš savo aruodo, nešėsi Tat. Reikia imtienai geresnių daiktų ažu šituos niekus Ds. Imtè (imkite) vaiką! Švnč. Im̃' (imk) tu pirma! Dsn. Tu, stikleli baltasis, į rankeles imamasis JD1029. Mesiu šviesų kardelį, imsiu naują žagrelę DvD7. Mesk gromatą rašyti, imk grėblelį taisyti JD1103. Vyrai imdavo rankosn aną dalį DP139. Kodrinag ubagas su tavimi netur imt (orig. impt) ėdesio DP33. Imt (orig. impt) nemaruonies rūbą DP33.
| Ima mane už rankelės, veda už stalelio (d.) Vlk. Ema už rankelių, veda ant seklyčią NS527.
| Tik pribėgo, ėmė už krūtų ir trenkė Joną į žemę Lp.
| Štai imki mūsų tvirtą ranką ir kelkis, mylimoji žeme! S.Nėr. Tas žmonių kalbeles rankelėm imsim NS1078.
| prk.: Tų namų ugnis neims (nelies) TŽIV480. Neik prie ugnies, o pradės tave ugnis im̃ti Skr. Vėjas iš visų pusių gerai ima (pučia) Gs. Ko gi šitas svetelis įėjo: ar ugnelės imtų (įsižiebti, užsidegti), ar kelelio klaustų? Užp. Oi ūžia ūžia sieros girnelės, oi ima ima mano viekelį (d.) Eiš. Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450. Ka (= kad) jo ir smertis neima (ilgai jis nemiršta)! Gs. Liga ima (griebia) ir jaunikius, ir stiprius vyrus BPII459. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji jam galvą ėmė KlvD246.
| Kelmus imdami (raudami), radę ir pamatus VoL294.
| Už balto stalo martelę rėdė, aukštoj klėtelėj rūtelę ėmė (nuo galvos rūtų vainiką) LB100. Po eglele, po žaliąja imti vainikėliai Niem17. Jaunos mošelės vainiką ėmė JV684.
| Mėsą iš puodo im̃ti (griebti) K.
| Jie ėmė (sėmė) suodžius iš pečiaus CII169. Bul'bas iš rūsio ẽma (semia ir į maišus pila) Slm.
| Žiūrėk, imu (nešuos, vežuos) šitą knygą pasiskaityti Jrb. O kad aš išjosiu į svečią šalelę, imsiu vieną dobilėlį su savimi drauge D2. Imk ir muni drauge su savi, josiam abudu į svečią šalelę (d.) S.Dauk.
^ Imk tave velniai (sakoma supykus, keikiantis)! Vlkv. Imsia juos galai! Rod. Im̃ tau velniai! Ds. Ìmai jį budelis, t. y. lai budelis jį ima J. Ima jį balti arimai (magilos, šaltos dienos)! B. Ima jį dievai! MŽ. Imai tave bala su tavo žirgeliu! JV1073. Pinigai imami (tikri, geri) R168. Darbo nė kokio neleido anai vyras nė į rankas imti (neleido dirbti) Žem. Reikia likimą imti už vadžių (reikia kovoti, nepasiduoti likimui) rš. Gyvenimą reikia imti, taip sakyt, už ragų A.Vien. Mergučės, imkim dainą (uždainuokim)! Skr. Pati iš savęs viską ima (prasimano) Skr. Kareivius visada aštriai ima (griežtai laiko) I.Simon. Imkit ausin kalbą mano (klausykit)! Ch1Moz4,23. Nevalgyk paskutinio kąsnelio – niekas šoktų neim̃s (neves, nekvies) Slm. Šiandie dvasią i̇̀ma, kai išeini (labai šalta) Pc. Vos prie jos durų prieini – kvapą i̇̀ma (labai dvokia; darosi labai nedrąsu) Skr.
| refl.: Im̃kis savo daiktus ir eik Kp. Kelkitės, sūneliai, imkitės dalgelių! d.
| Jis vėl nutvėrė dalgę ir ėmėsi pradalgio rš.
| Nieko nesiimkit (nesivežkit, nesineškit) su savim į kelią SkvLuk9,3.
| Kodrin to nimies (= neimies) po akimis savo? MP239.
| Šiandien labai žuvys imas (griebia meškerę, kimba ant meškerės) Lš. Vilkas įkišo šulinin uodegą ir laukia, kole žuvys imsis (ps.) Rš.
| prk.: Rūpinuosi, imuosi apie ką SD39.
2. dirti, lupti (odą, žievę): Diedas davai (pradėjo) ožkai kailį imt Tvr. Kad Mikita ožį pjovė, Mikitienė skūrą ėmė JD1360.
^ Neklausyk, neklausyk – im̃s tau tėvas kailį (muš tave)! Slm.
3. valyti, doroti (javus, šieną, daržoves): Rugius pjaut pradėdinėjam, pievas i̇̀mam (šieną pjaunam, vežam) Ad. Kitą savaitę im̃siam ir mes runkelius Dov. Metas im̃t apyniai Ėr. Apynėli žaliasis, puruonėli gražusis, tave ėmė nuo kartelių, mane vedė už rankelių JV677.
4. rėžti, užsibrėžti (vagą, pradalgį, barą): Ar tai jis mažą pradalgį i̇̀ma? Skr. Ašmininkas žambis platesnę vagą ema Trk. Kam taip platų barą emi̇̀ (linus raudama)! Slm.
5. žymėti; daryti: Matinykas pleną ẽma Slm.
6. nešioti, dėvėti (drabužius): Šis raištis maž tèimtas (tenešiotas) Šts. Drabužiai maž teimti, tenešioti Dr.
7. dirbti, įtempus jėgas; traukti (sunkumą): Mūs Juodis kalnan labai gerai ima Lš. Šešetas arklių neimtų̃ (nepavežtų), o jis vienas varo Srj. Rąstas sunkus, vienas arklys neima (nepaveža) Lb. Vežėjas pliauškina botagu, dėl to arkliai ir ima (žengia) tokius didelius žingsnius I.Simon. Bet jau im̃kit grynai (smarkiai čiupkit dirbti)! Alk.
| refl.: Karšta šienapjūtė, svietelis su šienais i̇̀mas Rod. Iš kapitų ėmiáus (smarkiai dirbau), mažne patrūkau Skd.
8. refl. intr., tr. pradėti dirbti, stvertis (darbo); ryžtis; įsipareigoti: Mūsų šalis ėmėsi kurti istorijoje negirdėtu maštabu elektrines, kasti milžiniškus kanalus A.Vencl. Ar prie lauko imsies (ieškosi vietos), ar prie amato? V.Kudir. Imuos ką, prademi, ketinu, ketu, žadu R153. Imas ar pratęs imtis ne savo darbą dirbti J.Jabl. Tu per daug emi̇́es, tai ir nepadirbi Slm. Prie darbo ėmės jauni, karšti vyrai V.Kudir. Ir tas miegalis vieną kartą ė̃mės darbo Als. Apie mergystę taryta: kas jos gali imtis, teimies DP598.
9. refl. mokytis: Bet dar ir daugiaus iš mūsų pasakos im̃kis K.Donel. Jei kuri imasi iš savęs, nors priešokiais … paėmusi pieštuką, kiek pabraižo Žem. Gerai ė̃mėsi – ir pabaigė mokslą Ėr. Jis labai gerai emas Pmp. Jų visi vaikai labai i̇̀masi Rm. Jei nesiimsi̇̀ pats per save, tai joks mokytojas neišmokins tavęs Nč. Per daug mokslą ant savo galvos imdamos (per daug mokydamasis), susirgo M.Valanč. Ot mūsų susiedo vaikai tai gerai imasi mokslan Alv. Pastebėta, jog mergaitės ne mažiau už vyrus imasi mokslo rš.
10. refl. pratintis: Nesiim̃k vis taip nosies traukt – negražu! Slm. Arklys ẽmas naravą Slm.
| refl.: Kad pakalbi ką, tai imas tuoj į galvą (jaudinasi, pyksta) Jnšk. Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau Srv.
11. prk. lengvai (aštriai) pjauti, rėžti, kirsti, kirpti (apie peilį, kirvį, žirkles): Gerai išgaląstas peilis i̇̀ma viską Snt. Neseniai galandau peilį, o jau nebèima Srv. Ans turėjo gerą pjūklą, į medį ė̃mė kaip į sviestą Vvr. Gero šienpjovėlio gera dalgelė – i̇̀ma Rod. Mano dalgė vilkaplaukio nèima Pšl. Ot dalgė aštra: ima kai ugnė! Švnč. Kaip tu tekinai tą kirvį, kad jis nieko nèima – reikia pagaląsti Mrj. Geležė visiškai nebèima – reikia pagaląst! Sml. Visai mintuvai nèima braukt (neaštrūs) Rdm.
| refl.: Su šunkoju (dalgiu) neemas kirtis (nesikerta), su klėbiniu jau emas Šts.
12. traukti: Juoda drapana labai dulkes ir šilimą ẽma Slm.
| Tamsi drapana greit dėmes ima Ėr.
13. kąsti (apie dažus), dažyti: Geroja rauda (skaisčiai raudoni dažai) gerai ẽma Ppl. Šunio vilnų nė kokia daryla nèema Ds. Prasti darylai: nèema Slm.
14. prk. dėti (į burną); valgyti (ėsti, ryti); gerti: Motina, kai ajerus geria, i̇̀ma cukraus gabaliuką į burną Skr.
| Paršą visu geroji (geriausia) laikyti: peną geriau ima kaip kiaulė Vkš. Net akimu (akimi) ima, kad valgo Arm. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau BsV94.
| Martynas ima sriubsnį ir pastato butelį ant stalo I.Simon.
| Mano dėdė ima (geria, girtauja) iki dainavimui Alvt. Jau, berneli, tu šiandien ė̃męs Alk. Ėmę apipenus (nuodus) DP40. Imk, švoger, burniukę (gerk), neužlaikyk! Skr. Jis niekad nė į burną neėmė arielkos (negėrė) V.Kudir. Baltai ẽma (valgo), juodai triema (šakalys dega, juodi angliai griūna žemėn) Lz.
| refl.: Nei sveikas, nei kvaras – niekas nesopa, ė valgyt niekas nesi̇̀ima (nesivalgo) Prng.
15. reikalauti: Projektavimas ima daug laiko sp. Sviestas ẽma druską (sviestui reikia daug druskos – nesūrus sviestas negardus) Slm. Retan skietan suvertas audeklas ẽma daug ataudų Slm. Mokslas ima pinigų Gs.
II. tr.
1. šaukti (į karo tarnybą); mobilizuoti: Rudenį vėl im̃s naujokus Als. Ar jūsų sūnaus do šiemet nèėmė? Slm. Žemaičiai nebgalėjo beglobti žemgalių, turėdamys visur imtūsius kareivius išleistus S.Dauk.
| Ėmė į ginklą (mobilizavo karui) S.Dauk.
2. pirkti gyvulius, grūdus (valstybei); rekvizuoti (karo reikalams): Rajone jau ẽma grūdus Alz.
| Kaip sužinojom, kad vokyčiai ims karves, išvarėm į mišką Als.
3. vesti (į nelaisvę); areštuoti: Kurie pasiduoda, tus ẽma į nelaisvę Als.
| Milicija nekaltų nèema Kp.
4. užkariauti; laimėti: Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe rš.
| Imu, gaunu miestą SD41. Kiekvienas namas reikia im̃ti Kp.
5. prk. eiti (miegui, juokui); ištikti (pykčiui, baimei); paliesti: Monikos neėmė miegas P.Cvir. Dainuot ir šokti šiandien ima noras T.Tilv. Snaudulys i̇̀ma, eisiu gult Ėr. Šitokiu važiavimu miegas tik i̇̀ma, ir daugiau niekas Švnč. Šiandien miegas i̇̀ma, gali būti lietaus Pc. Jo miegas nèima OG82. Ka man juokas ėmė par talką KlvrŽ. Kad juokas ima, tai reiks verkt (priet.) Ds. Vedė mane šokti, ėmė mane džiaugsmas JD1001. Baisumas, baugumas ema Šts. Mane ema gėda prieš tuos žmones, kurie daug daugiau už mane yra nudirbę rš. Žiovulys i̇̀ma Pkr. Ema raudonis, tokių kalbų klausantys Šts. Čiauduliai ẽma Šts. Rūpesneliai ẽma širdį Šts. Nerimas ėmė galvą, gailestis spaudė širdį V.Piet. Nuovargis ima J.Jabl. Neima jo dygliai Arm. Peiliu valgyti neseka: diegliai ims (priet.) TŽIII372. Kiekvieną valandą vis didesnė jį ėmė nekantrybė rš. Mane zlastis ẽma KlvrŽ. Pyktis mane ẽma, žiūrint ant tavo darbą Slm. Mani nė ėdis neema (nesinori valgyti) iš to rūpesnio Šts. Kai padirbi lauke, labiau i̇̀ma valgymas Ėr. Ka nesveikas, tai greit ir šaltis i̇̀ma Vlkv. Nė darbas nebema (nebesinori dirbti) pavargusio žmogaus Ggr.
| refl.: Sako, nu tokios arbatos valgyti labai ẽmas (noris) Skd.
III. tr.
1. priimti; priglobti: Imkim (= imk mane) savęspi srš. Tą žmogų meldė, kad jis ją imtų po toms lupsnimis BsPI11.
| Ar tave į prieglaudą neima? Ėr. Emu į karšinčius, sutinku laikyti pas savi senatvėj S.Dauk.
2. vesti (pačią); gauti į namus (užkurį): Žmogus tave nori imti, vieta gera A.Vencl. Jei nemisliai im̃t, tai nereikė ir šidyt (vilioti) Trgn. Kas žada, to nelauk, bet ẽma, tai ir eik Užp. Kuri turėjo didesnį pasogą, tą ir ėmė Srv. Kad nor ant akmenio, bet ima, tai ir teka Prng. Jis ją im̃tų visu glėbiu, kad ji už jo eitų Skr. Žadėjai mañ imti, žadėjai mylėti (d.) Pnd. Nebegrįši, sesutyte, iš kur buvai imta (d.) Pnd. Tu mano mergele jaunoji, iš trijų šimtų rinktoji, o iš ketvirto imtoji LB136. Duosiu šimtelį, kad nori, im̃ka, jeigu dukrelė mano patinka (d.) Kp. Ši trečioji, svetimoji, ta man tinka, tą aš imsiu KlpD25. Atjojo jojo Varšuvos žaunieriai, paėmė ė̃mė Lietuvos mergelę (d.) Dkšt. Iš to kiemelio mergelę ėmiau JV931. O Lemach ėmė sau dvi moteri Ch1Moz4,19. Aš tave imù už savą moterį. Aš tave imù už savą vyrą DP69.
| refl.: Jūs vėlai ėmėtės ir vedėtės Db. Aš im̃čiuos (= imčiaus) karalių už vyrą BM86. Jin i̇̀masi ū́žkurį Jnšk. Daugelienė dabar galės kitą žentą im̃ties Pc. Sąmišiai suliūbon imtiesi (vesti) MT222.
3. samdyti: Im̃k mane už nešiotoją (samdyk vaiko auginti, nešioti)! Slm. Im̃k mane už berną! Gs.
| refl.: Vienas ūkininkas ėmės vaikiną, kurs jam žąsis ganytų TDrVII158.
4. rinktis, skirtis (globėju, pavyzdžiu): Jį ema už globėją ž.
| refl.: Jį dabar paveikslu imkis J.Jabl. Tave imuosi šiandien už savo motiną brš.
5. savintis: Sakyk, kam jis i̇̀ma svetimą turtą K.Donel. Tai aš emù šitą skarelę Slm. Im̃k šitą žiedą, man jo nebereikia! Ppl.
^ Kad suvalgei košę, imk ir puodą (kad jau viską paėmei, imk ir likučius) S.Dauk. Kad velnias paėmė kirvį, teema ir kotą S.Dauk. Ėmė velnias arklį, teima ir vežimą Srj. Kad giltinė paėmė kirvį, teema ir kotą VP20.
| refl.: Kad neturi, tegu i̇̀masi Ėr.
| prk.: Gana daug kalbos pavyzdžių imuos čia ir iš žemaičių kalbos tarmių J.Jabl. Šios rūšies pavyzdžiams šį tą ėmiaus ir iš lietuviškųjų Prūsų ir Klaipėdos krašto laikraščių J.Jabl.
IV. tr.
1. gauti; įgyti; turėti: Tėvas ėmė ordinariją ir algos dvi dešimti Žem. Kur siratai imti tėvą, kad jo nėr! Arm. Darbininkai ėmė po grašį I. Jų vaikai geras algas mieste ẽma Slm. Kursai prašo, ima BtMt20,7. Imčia dalią PK586. Sąnariai … ima vienas nuog antro drūtybę VoK13. Idant imčia gerybę VoK48. Prašykite, tieg, ir imsite DP220. Pikta tavo ė̃mė, o gera savo davė DP200. Man valia yra šita duoti ir vėl imti BPI349.
^ Imti geriau nekai duoti Ds. Duoda – imk, muša – bėk Krn. Duok anam pipirų, kad žirnių neema Šll. Manęs jaunos neklausei, savo valią vis ėmei (darei kaip tinkama) JD960. Danguj žemėj ėmęs ir duok (kur nori gauk, bet duok, būtinai duok) Slm.
2. skolintis: Nuolat jie iš mum tai šį, tai tą ẽma Ppl.
^ Imdamas sakalo akis turi, atduodamas – šuns (paskolinti nori gerą daiktą, atiduoti prastą) B. Imdamas turi vanago akis, atiduodamas – šunies VP18.
3. pirkti: Keturi ė̃mėm bilietus (prie bilietų kasos keturi stovėjom) Tršk. Grūdą vis i̇̀ma, o kiaulę ne visados Žlp. Gyvulius labai ėmė Sld. Sunku sužinoti, kada im̃s žąsis Kt.
4. nuomoti: Jie ima kambarį rš.
5. prašyti; reikalauti (parduodant); plėšti, lupikauti: Kiek imi̇̀, kupčiuli, už tą peilį? Alk. Jis pigiau ima už darbą Pt.
| Imu pinigus, mokestį R114. Toks man daktaras – tik pinigams imti J.Jabl.
| Žinojo, kad viršininkas mėgsta užtraukti ir „ima“ [kyšius] V.Kudir. Sakai, urednykas lietuvis bus ir ims kyšius lietuviškai taip pat B.Sruog.
6. euf. vogti: Tai žmonės – nuo mirštančio ir miegančio i̇̀ma Skr. Vagys tik akminį nèema Šts.
7. kilti, rastis: Vilkas visumet į mišką veizda, nes iš krūmo yra imtas M.Valanč. Visa, kas ižg žemės imto yra, ing žemę pavirs DP580.
^ Girioj imtas, krome pirktas, paėmus ant rankų, gailiai verkia (smuikas) Vkš.
| refl.: Stebėjosi, iš kur imasi tas ramumas rš. Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas A.Baran. Šitas gražus padavimas ne iš mano pramonės, bet iš knygų imas A1885,37. Nėr žinios, iš kur ėmės – lyg iš dangaus iššoko Kltn. O tu kap čia ėmeisi? Lš. Iš kur te jo ir emas: kožnądien sako, ir vis šviežias Skdt. Kur anas pas mus ėmusis itokis durnas? Vrnv. Regis, iš smalos te ir emas toj degtinė Ut. Iš kur itokis bernas ėmės? OG87. Nežinia, iš kur ėmės karpos Ad. Oi iš kur imas gaili raselė be juodo debesėlio, o iš kur imas tai ašarėlės ant to balto veidelio? (d.) Kb. Šventė … pirm devynių šimtų ir šešių dešimtų metų pradžią savą ėmusi DP507.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; smarkiai augti: Ir rugiai be lietaus nelabai i̇̀mas Al. Atolas gražiau i̇̀mas už pirmą žolę Srv. Ale va kap greitai žolė i̇̀masi! Al. Ir mun skaudulys pradėjo imtis Up. Pamidorai kad i̇̀mas iš kailio, tai imas! Pc.
2. rūgti, fermentuotis: Alus nèema raugo Šts.
| refl.: Alus jau i̇̀masi, matyt, gerai nutaikintas užduot Ėr.
3. refl. pradėti degti, įsidegti: Kaip tiktai ėmė kurti iš antro karto ugnį, ir pradėjo imtis ps. Malkos jau ẽmas Slm.
| prk.: Saulėtekio šaly ėmėsi skaistus žaras (prieš saulės tekėjimą darėsi raudonas dangus) rš.
4. kepinti, kepant gelsvinti, rausvinti (duoną, pyragus): Pasižiūrėk pečiun, ar ẽma duoną Slm.
| refl.: Pyragai ẽmas (kepa, kepdami gelsvėja) po pečiu Šts.
VI. tr., intr.
1. versti, velti (imtynėse): Mergaites priimta imti viena ranka rš.
2. refl. rungtis, ristis, eiti imčių: Eimi ant ko, imuosi su juom R19. Bernai i̇̀masi i̇̀masi, kol persiima, – tada vienas pasidaro galva, kiti jo privengia Sml. Jie visą valandą imasi, ir nė vienas neprisiveikia Vad. Da tu nori su manim imtis? LB179. Mažesni vaikai bovijasi besiimdami prš. Einame imtis! Vrb. Kaip eisim im̃tis, ar išgalėsiu? Alk. Pradėjo imtis – vienas kitam nieko nepadaro BsPIV22.
3. pulti (kovoje, rungtynėse): Jus (= juos) imkim be baimės RD194.
| Viršų ema (nugali kovoje, rungtynėse) JD193. Nežinau, katrie ėmė viršų Pn.
| prk.: Tiesa visuomet ima viršų rš.
4. refl. kovoti; grumtis; ginčytis, spirtis: Kariauju, imuos R135. Tenai prūsai su lietuviais kaip levai imas Ldvn. Ir ėmėsi ėmėsi, ir smakas įmušė tą vaikiną iki juostai LB179. Galinčius su levu girioje ėmėsi LTI14. Vyrai ėmės kaip jaučiai rš.
| prk.: Jau seniai imas dvi pasaulėžiūros rš. Jis su smerčiu ėmėsi NTLuk22,44.
| Būta gi štukos, ir anas do emas (ginčijasi)! Sdk. Jis labai su moterim i̇̀mas (ginčijasi, barasi) Jnšk. Per visądien ėmės kap šunes Arm.
| Imasi jiej vienas už kitą (vienas kitą užstoja) Mrk. Jis visados už mane i̇̀masi Lš.
5. prispyrus klausti, kvosti; barti; erzinti, pašiepti: Atejo visi į stubą ir ją pradėjo imti, kad pasakytų, kur kas stovi Vlk.
| Atėję pradėjo mane im̃ti Alk.
| Ją ẽma visi už bailumą Slm. Tėvas ėmė sūnų ant dančio (barė), ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo Rod. Kap ėmiau ant dančio (erzinau) – tik paraudo! Rod. Aš jį dabar už neteisingą priesaiką imsiu nagan (barsiu) Lš. Už tuos šmeižtus aš ją drūčiai ėmiau į nagą Skr. Aš imsiu jį nagan B.
6. loti, pjauti (apie šunis): Vidurnakty klausau, šunes kad i̇̀ma, kad i̇̀ma – paklydusį žmogų užpuolė! Brt. Da gi jaunas šuniūkštis, ir kaip ẽma! Sdk. Siundai nesiundai, jis vis nèima gyvulių Gs. Kad i̇̀ma šuo, kad i̇̀ma, ir niekas neišeina pasitikti! Srv. Mūsų šuo labai kiaules i̇̀ma Lš. Ką čia teip i̇̀ma šunys? Ėr.
| refl. prk.: Kasdien anys i̇̀mas (baras, riejas) kap šunes Arm.
VII. tr., intr.
1. pradėti: Im̃ti kalbėti BŽ60. Motina vis dažniau ėmė neišeiti iš namų P.Cvir. Ėmė pūst pavasarinis vėjas, baigs visai džiovinti arimus rš. Pagaliau ir jie ėmė mokytis J.Jabl. Imk darbą dirbti! J.Jabl. Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios Žem. Jis ėmė laukti, kad aš pareičiau Grž. Išsirito vaikas iš lovos – kad ėmė rėkt, kad ėmė! Jrb. Ėmiaũ pjaut, ėmiaũ rėžt, ėmiaũ visus [lašinius] išsinešt (d.) Kp. Pustyt im̃s Pc. Nežinai, nei į kurį galą eit, nei ką im̃t Skr. Imdami gyventi, randam jau visa ir gana patogiai įtaisyta J.Jabl.
| refl.: Ėmėsi pelėda taip save girti JD593. Dantys emas gesti nuo keptų gilių ėdimo Ggr.
2. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo staigumui, stiprumui, netikėtumui reikšti: Ką tu darytum, Eliut, jeigu aš imčiau staiga ir numirčiau? P.Cvir. Tujau ėmęs sušukau Žem. Ėmiau išlipiau žemė[je], prigaudžiau dujai pūru uodų ir musių BM145. Ėmė ir pasakė Slnt. Jis ima pareina namo Lkš. Ema ir atima pačiai pinigus Plng. Ẽma tie arkliai ir neveža vežimo Šts. Kam čia laikai kirvį – im̃s kas ir nuneš! Jnšk. Ẽma durys ir atsidaro Šts. Vieną rytą ta bobelė ėmusi kiek ir pamigusi Dg.
| refl.: Ši ėmusis ir sudegino [eženą] ugny S.Dauk.
◊ im̃ti sė́klą rinkti gėlių ar daržovių sėklą: Emù jau našlaičių sė́klą Slm.
| Emù astrus (astrų sėklą) Slm.
im̃ti stãlą kraustyti, rinkti po valgymo nuo stalo indus: Im̃k greičiau stãlą: man reikia rašyt! Slm. Baikit valgyt, bo aš stãlą emù! Ppl.
im̃ti (im̃tis) kepùrę sveikintis ar reikšti pagarbą kepurės pakėlimu: Jis man sutikęs kepùrę ẽma (ẽmas) Slm. Prieš ponus reikė kepùrę im̃t (im̃tis) Slm.
im̃ti mẽdų kopti, kopinėti (bites): Šiandien bus gera diena bitėms kopti, medui imti J.Jabl.
im̃ti dróbę (áudeklą) traukti, lankstyti paklotą baltinti audeklą: Ji rado tetulę, pievoj drobę imančią rš.
im̃ti mãtą (miẽrą) matuoti ir pažymėti dydį: Rankovės mierą imsiu Vb.
im̃ti fotogrãfiją fotografuoti, traukti: Jis moka patagrãpijas im̃t Slm.
im̃ti rugiùs griebti pjaunamus dalgiu rugius ir rišti į pėdus: Kas ims rugius? Upt. Kai aš buvau dešimties metų, rugius imdavau Gdž.
im̃ti linùs grėbliu ar kabliu kasti į kūlius paklotus linus: Linai atsistovėję, o nėra kam im̃t Ppl. Mūsų linai do neimti, do lineliai do neimti, daililia, daililia, dailiute, daililia! (d.) Slm.
im̃ti pi̇́eną grieti (grietinę nuo pieno): Daba neturiu laiko: pi̇́eną emù Slm. Do trys puodynės liko im̃t Slm.
im̃ti gálvą nuo smalkių pradėti skaudėti galvai: Išimkit juškas: gálvą ẽma [garai]! Slm.
imti jautį (aviną, kuilį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ar ėmė karvė jautį? Šts. Ale kas yr, ka (= kad) ana (kiaulė) neema kuilių? KlvrŽ. Pjauk tą avį, avinų neėmusią (nepasiburkštusią) Šts.
im̃ti į gálvą (į širdį) atsiminti, bijoti, rūpintis, jaudintis: Neimk į galvą tų mano žodžių Plng. Nereikia blogi daiktai ir galvõn im̃t Trgn. Baras, tegul baras, o tu neim̃k galvõn (nekreipk dėmesio, nesirūpink, nebijok)! Slm. Iš pradžių nelabai tai ėmiau į širdį Mš.
| Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas M.Valanč.
| Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450.
im̃ti žõdį susirinkime gauti pirmininko leidimą kalbėti; kalbėti susirinkime: Žodį ima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp.
im̃tis prõto mokytis; susiprasti: Vaikai, skaitykit ir imkitės proto! M.Valanč. Ak, ben proto imkitės ir bandykit, o ne vis abejokit! K.Donel. Imkis ben biskį proto, ką šneki! Vvr. Bent dabar reik imties proto (susiprasti) S.Dauk. Imkis proto vieną kartą! Skr.
im̃tis gė́dą gėdintis: Tu gėdą imkis taip ir sakyti! Šts.
antim̃ti, añtima (añtema), añtėmė (dial.) tr.
1. parduodant daugiau paimti, gauti negu prekė verta, sulygta; perimti: Ana už sviestą pusę rublio añtėmė Als. Aš neantemu už vaistus: už pirktus piningus atiduodu Šts. Man miltų añtėmė daugiau Krtn. Neužmiršk ir ant muilo antim̃ti (uždirbti) Šts.
2. refl. suimti, suareštuoti: Antsiėmė tris keturis žmones I.Simon.
3. vaišinti, priimti: Antėmė visus, prašė, kad vaišintumėmos Šts.
4. užpulti; nubarti; kaltinti: Añtėmė mani pati už arielką Šts. Visi tą mažąjį añtema Šts.
| refl. tr., intr.: Tau tik rūpa kitą antsiim̃ti, o pats esi kelmų prisiėdęs Šts. Ant žmogaus pratekusio visi antsi̇̀ema, t. y. kaltina J. Ar vienas Juodeikis beantsiema KlvrŽ.
5. pradėti: Añtėmė muni varginti Dr.
| refl. tr.: Vyras pačią antsiėmė pjūklyti Šts. Antsiimk mane lojoti už ką norint S.Dauk.
6. refl. apsiimti, sutikti: Nebantsiimk nė prašoma gaspadinauti Nt.
7. refl. užmušti, nužudyti: Esu antsiėmusi žąsis, kiaules Šts.
| Brolių gyvastį jis yra jau vieną kartą antsiėmęs LC1886,8.
apim̃ti, àpima (àpema, api̇̀ema, api̇́ema), àpėmė (api̇̀ėmė, api̇́emė) J
I. tr.
1. SD197, K kiek nuo paviršiaus paimti, aprinkti: Aš visų [giliukų] nerenku, paviršį àpimu tik Bsg.
| prk.: Žvirbliai paviršiuo visus rugius àpėmė (aplesė) Šts.
2. nuimti: Kam skepetą apim̃ti (nurišti) K.
3. apgniaužti; apglėbti, apkabinti: Apimu, apkabinu SD197. Ką turiu apėmus, tai mano Mš. Neim̃k tiek, kiek neapi̇̀emi (neapi̇́emi)! Slm. Apimk mane rankomis savo! I. Uoselis jau drūtas – glėbiu nebapi̇́emu Slm. Mano pati tiek pastorėjo, kad net apimti negaliu Žž.
^ Kluonas glėbiu sekas apim̃t (labai mažas) Lp. Žu stalų sėdi ponai – visi neapimami̇̀ (labai stori, drūti) Vlk.
| refl.: Pyragą nuvežiau daktarui klėbiu neapėmęs (labai didelį) Šts. Saujo[je] apsiėmusi benešanti taboką Šts.
4. apsupti; apsemti: Apėmė vanduo iki juostai BsPIII72.
| Seniai yra žeme apimtas (miręs) SGII64.
5. aprėpti, paliesti: Ateinančius lygiai kaip ir dabarykščius daiktus apiema MKr246.
6. refl. apsitraukti, apsinešti: Peiliai tokie apsiė̃mę – negal benušveisti Krtn.
7. refl. J, M, Š pasižadėti, sutikti (ką padaryti); įsipareigoti: Ona su džiaugsmu apsiėmė viską sutvarkyti P.Cvir. Apsiimu, ant savęs imu R266. Nenoriu, neapsimu to R96. Aš apsi̇̀ėmiau (pasižadėjau) žinią duoti KII303. Aš esmi apsiė̃męs keliauti KI534. Donį žvėdams (švedams) mokėti apsiėmė S.Dauk. Ar apsiimsi padirbti mun ratus? Krtn. Siuvėjis iki šeštadienio apsiėmė pasiūti Up. Jis neapsiima mums padėti kulti Klvr. Neapsima padaryt Lp. Viską apsim̃čiau, viską apsim̃čiau, ale valgyt virt nenoriu – smertis į akis (nenoriu kaip mirties) Skr. Šunys apsiėmė vergauti žmonėms M.Valanč. Apsiėmė viens bernelis dėl vainiko plaukti StnD17. Aš, niekad melagiu nebuvęs, meluoti neapsiimu rš.
| Tumaitienė apsiėmė (pasižadėjo) jau daugiau nebepiršti I.Simon.
| Apsiimkim (susitarkim) kits kitą graudenti ir vesti PG. Aš n’apsiimsiu, kaip jis nor KII78.
| Jei tave didis koksai nor prie savęs vadinti, tai neapsiimkis (nesutik) BbSir13,12.
| Aba tatai išpildytų, ką apsiėmė MP148. Apsiimu ko ažu kitą SD440. Apsiimu kam SD200.
II. tr.
1. aprinkti (rekvizuojant): Vokyčiai apėmė arklius – nebėr doro arklio Šts.
2. paimti (į nelaisvę); užkariauti (miestą, žemę), paimti: [Rymionai] apėmė neprietelius į nevalią Tat.
| Piles apėmė S.Stan. [Mindaugas] yra lietuvių valstybės įsteigėjas, kuris vėliau apėmė didelius žemės plotus rš. Italijos karumenė apėmė Rymą VŽ1905,210.
3. užimti (valdžią, sostą), paimti: Naujas karalius apėmė valdžią S.Stan. Apėmė valdžią jo sūnus Gmž. Apimant naujam ciesoriui sostą, visi valstijos gyventojai priversti yra prisiekti V.Kudir.
| Vyriausybę (valdžią) apimti (paimti) Tat. Apėmę vyskupijos valdymą, išsikėlė iš Petrapilio į Alsėdžius EncIX18.
4. dial. psn. paveldėti: Po jo smerties vaikai àpėmė gaspadorystę BM209. Apėmė namus, vedė sau pačią Rp. Sūnus Justinas, dailiai jį palaidojęs, apėmė tėviškę M.Valanč. Po mano galvos apimsi didelį turtą, būsi turtingas Ašb.
5. pradėti (įsčiose): Sūnus, kurį tu žyvate apimsi ir pagimdysi, bus karalius brš.
6. Srv pagauti; paliesti; apsvaiginti; sujudinti; sujaudinti: Ją visą apėmė baimė, ir ji pagaliau pradėjo verkti J.Balč. Jis baimės àpimtas KBI13. Apimti baimės, nedrįso nė akių pakelti nuo žemės J.Balč.
| Miegas api̇̀ėmė, ir atsiguliau Ut. Vaiką miegas àpėmė Ml. Miegas teip apėmė, akys pačios merkiasi Ėr. Kad api̇̀ėmė mane miegas, tai nors mirk Ds. Ją apimdavo tingulys rš. Per šilumas mane baisus tinginys àpima Gs. Buvau skausmo apimtas rš. Nededa višta, turbūt bus džiovos apimtà (serganti džiova) Skr. Tūleropomis ligomis ir mūkomis apimtas Bru. Tankiai užeina sunkios ir smertelnos ligos ir apima daugelį Tat. Pasiutimo ligos apimtas (serga pasiutimo liga) Brt. Tėvas, didžiausio sielvarto apimtas, lakstė po kabinetą rš. Mane apėmė pyktis Lš. Jį apėmė pykčio jausmas rš. Žmones apėmė panika rš. Prakaitas apema (išpila), kad adatą nulauži Šts. Apėmė raudonis (paraudo) par tokias kalbas nepadorias Šts. Šilima apėmė (išmušė, sušilau), lig išpasakojau visą pasaką Šts. Žvilgsnis nerimo apimtas rš. Jį apėmė gobšumas rš. Viena mintis apėmė smagenis (jis tik viena tegalvojo) rš. Degtinė apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį M.Valanč. Galvą apimanti (apsvaiginanti) kūpka KII223. Rodos, tik tris čėrkas išgėriau, o taip mane àpėmė Rs. Atves karaliui širvą žirgą, išteptą nuodais; kaip tik karalius sės ant jo, apims (paveiks) visą nuodai, ir bus mirtis BsMtI13. Užmiršti jausmai apėmė dūšią V.Piet. Drebėjimas ir išgąstis jas apėmė BPI191. Išgąstis apėmė sargus Mž277. Liga apimts BPI191.
III. tr.
1. išnuomoti, nusamdyti: Apim̃k sau tą gyvenimą ir gyvenk J. Ir kambarį ten àpėmiau, ir baldą įsitaisiau pradžiai gyvenimo Skr. Numeliai buvo apimti Šts. Apėmė artimam mieste namelius BsPII84. Vakar buvo koks [žmogus] apim̃ti malūno Pl. Žemę turim apėmę, bet keturiūse hektarūse su karve, su arkliu neišsitenkam Šts.
| Aušelis buvo dvare padriačikas: pats stogų nedengdavo, bet tik apimdavo Skr.
2. skolintis: Nekreipkis nuo to, kurs prie tave apimti nor B.
3. refl. tr. apsikrėsti, prisilipdyti (apie ligą): Karpas visuomet apsi̇̀ima Trgn.
IV. tr.
1. apsupti; paliesti; siekti: Revoliucinis judėjimas apėmė visą šalį rš. Taikos šalininkų sąjūdis apima vis naujus gyventojų sluoksnius sp. Požiediniai lapai apima (apauga) stiebą rš. Gumbas apėmęs šaknies kaklelį rš. Krapų aliejumi trinama sausgilos apimtas vietas rš. Sako, maro liga tuoj visą kraštą apima Lš. Tamsybės apėmusios žemę turėjo Tat. Ugnelė buvo apėmusi visą trobą (per gaisrą) rš. Kur būta jo trobų, plieskia ugnelė, kluonas ir tvartai jau apimti rš. Ji viską apėmė akimis (apžiūrėjo) rš. Jis apė̃męs iš karto dvi vieti (dviejose vietose dirba) BŽ160.
2. kiek apkepinti, apgelsvinti iš paviršiaus (duoną, pyragus): Pečius nekarštas buvo ir neàpėmė (duonos) Bsg. Taip gražiai duoną apėmė (duona pradėjo kepti, pluta parudavo) Rs. Pečius nelabai karštas, tai nei kiek neapiima duonos Ml. O gerai paskėlė, api̇̀ėmė, bus gera duona Ut.
V. tr.
1. pulti, įveikti: Aš jį lengvai àpimu Lš. Ma[n] dabar atrodo, kad anuos apim̃s Alk. Žvėrys jau paukščius apima (d.) Nm. Mus jis du kartu apėmė (puolė), o mus nė vieno neužmušė BsPII259.
| prk.: Trys pjovėjai, ir tiek rugių perdien negalėjo apimti (įveikti, nupjauti) Lš.
2. suvaldyti; apraminti: Negaliu tą eržilą apim̃t Žal. Kas juos apim̃s tokiuos išdykusius vaikus! Gž. Na, kap tu ten àpimi tuos vaikus? Alk. Ta žmona nelabai (nedaug) jį apima Vlkv. Mūs vaikai toki išdykę, kad niekas jų negali apim̃ti Brt.
| Plati gaspadorysta – sunku apim̃t (sutvarkyti) Žal.
3. nuraminti: Išlaistykit man kelelį, kad anas nerūktų, ir apimkit motinelę, kad ana neverktų (d.) Tvr.
VI. tr. būti nelaisvam (neturėti laiko); susilygti (kokį darbą atlikti): Žmogus àpimtas, neturi laiko Žlp.
| refl.: Jis tada apsiėmė darbo kitam sodžiu[je] Upt. Pas mus jau berniokas apsimė (sutiko už algą tarnauti) Jnšk. Vėl apsi̇̀ėmė avelių ganytų BM52. Žmonės, kuriems jis buvo apsiėmęs tarnauti, buvo kažkokie keisti J.Balč. Jis didžiu daiktu apsiėmęs yra KII326.
◊ apim̃ti jáutį (ãviną, kui̇̃lį, óžį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Apėmė jautį – būs vesianti Kl. Žalionė (žaloji karvė) apėmė jautį Skd. Ta karvė yr neàpemanti jáutį Krtn. Ir mūsų žiemmitė apėmė jaučius KlvrŽ. Ožka mūsų ožius apė̃musi Plt.
apsiim̃ti su jáučiu (ãvinu, kui̇̃liu, óžiu) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Varom kiaulę jau pri trečio kuilio – neapsiema, ir gana Bržr. Karvė apsiėmė su jaučiu Eig.
atim̃ti, àtima (àtema, atàema), àtėmė (atàėmė) tr.
1. ką iš ko išplėšti, išveržti: Atim̃ti parsimetęs atimsi, bet induot neinduosi Dkš. Iš žmogaus možna atim̃t, o neseka insiūlyt Lp.
| refl.: Atsiim̃k, kas tavo K. Liepė atimtis (pasiimti atgal) pinigus BsPII26. Tavorą atimtis, o pinigus sugrąžinti Jzm.
2. atitraukti; pašalinti: Atim̃k (atitrauk) koją – tik nesugriuvau Sdk. Tarpai tarp kolonų paprastai užstatomi atimamomis sienomis rš. Ar žirnius atimk (pašalink), ar kiaulę paimk – abiejų neteksi Slnt. Arba gyvulį užmušk, arbą iškadą atimk Tr. Akmuo buvo atimtas nuo kapo SkvJn20,1. Viskas nuo stalo buvo atimta (nukraustyta) BsPI41. Kai kada ir bobų vaistai pamačija – vagi, kaip ranka ataėmė tinimą Ut. Ot pridėk šito tepalo, tai pamatysi, kaip greit sopę atim̃s Ds. Tik išgėrė [vaistus], ligą kaip ranka atėmė Lnkv. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima V.Kudir. Ir tą pačią sveikatą àtima kaip su ranka Krtn.
| Nukertu, atimu R10. Visi beržų drūtgaliai atimti Ėr.
| prk.: Pirma protą àtima, paskui pinigus Ėr. Afektą nopykantos idant nuog jų atimtų DP18.
^ Atimu žodį iš burnos (susilaikau kalboje) B. Velnias tave atimtų taip baisiai dejuoti! Žem. Kad tave tūkstantis peklų atimtų! Dr. Kad tavę paraliai atimtum! J. Velniai kur atim̃tų, tai smagiai pasijuokiau! Skr. O kad tave, kumpi, kelmai atim̃tų! Skd.
| refl.: Viens vieną, kits kitą atsėmė (atsiėmė, pasiėmė) Vlkv.
| Durys neatsidaro, taip atsiima [be pakabų] Mrj.
| prk.: Kiba mano vaikeliam protelis atsi̇̀ėmė Lp.
3. paimti, pasiimti: Sūnus visus àtėmė (išsikvietė pas save): ir brolius, ir seseris, ir tėvus Skr. Atimk tą nedorą karalių! PP23.
| prk.: Dievai, atimki šelmį bernelį – našluže benašlaučiau JV785. Atėmei tėvą ir motinėlę, atimk ir mane šią našlaitėlę (d.) Grž. Oi žeme, juoda žemele, atėmei matušę, atimk ir mani! (d.) Žem. Verčiau mane [, Dieve,] būtum atė̃męs į jo vietą (verčiau aš būčiau jo vietoje miręs) Skr. Neatimk manęs iš šio svieto viduj dienų mano Mž475.
| refl.: Atsiimk tą savo vaiką: jau jis man nusibodo nešioti Šn. Mažesnę seserį atsiėmė Db.
4. R8, M paimti, nusavinti: Kas čia mano kiaušius àtėmė? PP12. O švogerėliai, balti broleliai, atėmė žirgužėlį, įvedė į stainelę JV36. Ir atėmei tiemdviem (iš tų dviejų žmonių) tą meitėlį J.Jabl. Jam àtėmė visą turtą BŽ230. Vis ką gerą radę atėmė M.Valanč. Toj kumelė kaip paseno, o velnias neatėjo jos atimt, tai jis ją pardavė BsPIV52. Jam atėmė visą šarvą ir ginklą jo DP120.
| Tu iš meilės vis esi man davęs ir atpenč nuog manęs ataėmęs Mž434.
^ Kad velnias atėmė kirvį, teima ir kotą (tegul viskas prapuola)! Rz, S.Dauk. Jis pagatavas (pasirengęs) iš ubago terbą atimti (jis godus) Lnkv. Neatimk nuo ubago lazdos – šunes papjaus Krk. Atėmei, Dieve, karvę, tai pasiimk ir ožką (tegul viskas prapuola) Užp. Beatimsi iš žąsino avižas (ką davęs, nebesugrąžinsi) Škn. Iš šunies kaulą neatimsi Bsg.
5. suvalyti, sudoroti (javus, šieną): Cibulius nurausiu, į terbeles sukimšiu, ir bus iš po kojų àtimta Skr. Ar javas, ar vaisius – sykį laikas atėjo atim̃ti, turi atim̃ti: paskui gadinasi Skr. Geriau, kap visus dobilus gerus àtimi Kt. Negalėjo atimti vasarojaus [per lietų] Žr. Atėmus javus, ražienas aparti rš.
6. pareikalauti; užimti (laiko): Mano dalykai man visą laiką atima J.Jabl. Daug laiko Aldonai atimdavo komjaunuolių būrys, mugės paruošimas ir visa kita rš.
7. pašaukti, paimti (į karo tarnybą): Man sūnų atėmė į žalnierius Plng.
8. daryti nejautrų; suparalyžiuoti; apsvaiginti: Visą pusę jo atėmė R. Koją atėmė paralyžius rš. Jis pajuto savo rankas ir kojas jau nutirpus, tarytum kas jas atėmęs būtų rš. Man dažnai atima visą kūną, jau tik kas negerai yr vidury (viduj) Skr. Kai išgeri tų liekarstų, tai atima ir rankas, ir kojas Upt. Tas vynas toks stiprus: mun atėmė visus kaulus Plng. Ag aš negi girtas, visą protą tebeturiu, ale vot rankas, kojas atàėmė, ir nebegaliu paeit Ds. Paralyžiaus atimta, Nastelė išgulėjo 36 metus Šts. Banaitienei viena ranka atimtà ir sutinus Pc. Atėmė ir rankas, ir kojas – nebevaldo Lnkv. Jy labai serga: pusė atimtà (nebevaldo vienos kūno pusės) Slm. Kojas àtėmė, nebegalėjo vaikščiot Ėr. Jam atėmė žadą (jis nebegali kalbėti) Sv. Atėmė kryžkaulį kumelei Šts. Gal gripą turiu, kad atėmė skonį Lš.
| refl.: Teip atsi̇̀ėmė kojos visai (negaliu vaikščioti) Plv. Bėgtų boba, bet kojos rankos atsiėmė V.Piet. Jis tep kap atsiėmęs šiandien Srj.
9. gauti: Už savo nedorus darbus teisingą užmokesnį atėmiau M.Valanč. Prašykit, o atimsite brš. Atėmęs tokią žinę, patsai nenorėjo nėkaip tikėti S.Dauk. O kada pasibaigė metas, atėmė algos dvylekį BsPIV24. Jei gerai darysi, atimsi užmokesnį S.Stan. Idant kožnas pagal savo gyvenimą atimtų algą BPII525. Kas teisu bus, atimste VlnE33.
| refl.: Atsiimsi (būsi nubaustas), vaikeli, kada nors už savo nedorybes rš. Nale (= na, ale) jis nuo jos ir atsims Šn. Atimsitės rytoj Šatėse (jums atkeršysiu)! Šts. Ele, sudraskei sąsiuvinį – atsiim̃si! Skr. Kai parvažiuos tėtė, tai atsiim̃si diržų už išdykavimus Gs. Na, tu už šitą darbą gerai nuo tėvo atsiimsi (gausi mušti)! Brt. Bernai ilgą popietį sau atsiėmė (ilgai po pietų miegojo) Jnšk. Padielnyką atsiimti (iš sekmadienio pirmadienį pagiriomis sirgti) Grž.
10. nupirkti: Atvežkiat visus viščiukus, aš atimsu Up. Jei man būtų tikęs, tai aš būčiau iš jo atėmęs už kokius dvidešimt rublių Lk.
11. daug paimti už darbą, nuplėšti: Dvi skrandas pasiuvo, šimtą keturiasdešimt rublių àtėmė Skr.
12. pavogti: Jekė su klasta slaptoms Katrynos àtima ražą K.Donel.
13. atskirti; nutraukti, nujunkyti (žindomą vaiką ar gyvulį): Atimu, atskiriu SD208. Per anksti ir negerai vaiką nuo savęs atim̃t Ds. Kumelys sušiuro, kaip atėmiau nu kumelės Šts. Atimk teliuką nuo karvės Ėr. Būtum jau seniai atė̃mę telioką, kad nemislytumėm veislei laikyt Ds. Levas atimtas vaikus (nuo levo atėmė vaikus) WP217.
^ Bliauna kaip telias, nuo karvės àtimtas Mrk.
14. sunaikinti; panaikinti, uždrausti: Yra tokių vaistų, kai užduoda karvėm, tai iš kitų [karvių] atima pieną Gs. Raganiai karvėm pieną atimdavo, avelėm vilnas sumažindavo Ob. Ir atėmė (pašalino) gnusus nuo Paraono CII927.
| prk.: Aš tau kalbą atimsiu, kad tu nesisakysi LB198. Ir atėmė (nuplėšė) tavo šlovę, visą gražumėlį (d.) Kpč. Protą atim̃ti BŽ22. Visoki laimė yra jiems atimta Blv. Ir atimčiau ligas iš jūsų tarpo Skv2Moz23,25. Ans nor martės (= marčios) sveikatą atimt BzF40. Liga ataėmė iš žmogaus energiją rš. Ka užspiegia tokiu plonu balsu, tai ma[n] visai atima balsą (negaliu giedot) Gs.
| Atimu, pametu įstatymą R35.
| Iš jo paskaitą atàėmė, nebedavė skaityt Slm.
| Linksmybės … niekas jau mumus … notims DP215.
| Grafas atėmė sau gyvybę (nusižudė) rš. Ir dėl to norėjo atimti gyvenimo (nužudyti) A.Baran.
15. atskaičiuoti; sumažinti: Nuo viso skaitliaus nutraukiu, atimu, atrokuoju R13. Atimti vieną atkarpą iš antros reiškia sudaryti tokią naują atkarpą, kurią sudėjus su atimtąja gautume tą atkarpą, iš kurios buvo atimta Mš.
^ Kas tas per daiktas: kuo daugiau atimsi, tuo didesnis bus? (duobė) I.Simon. Kad pridedi, lieka mažiau, o kad atimi, lieka daugiau (pridenk žiburį ir atidenk) Šl. Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl.
| refl.: Daug vingio atsiema einant tiesiáu Šts. Tiesiau važiuojant, žinoma, vingis atsiema (atsimeta) Šts.
16. refl. mirti: Laukėm laukėm per visą naktį, niekaip ligonis neatsiima Vdšk. Baigdamas tuos žodžius, atsiėmė Gmž. Jau vienas atsi̇̀ėmė, tuoj gal ir kitas Mlt.
17. refl. atsitraukti, atšalti: Jie kažkaip nuo mūs atsiėmę Prl. Nuo pernai metų Tamulioniai nuo mūs atsiėmė Prl. Kas tu nūnai tep atsiėmęs (nenusiteikęs) dirbi?! Nmn.

×daim̃ti, dàima, dàėmė (hibr.) tr. ppr. su neiginiu nepaimti kiek reikiant: Dračka (užrėžimas, žymė) kai kur perimta, o kai kur nedaimta Dv.
įim̃ti, į̇̃ima (į̇̃ema), į̇̃ėmė tr.
1. įgriebti; paimti: Kiek riešučių į̇̃ėmei saujon? Slm.
| refl. tr., intr.: Lapė nešės lapytį insiė̃mus (dantimis paėmusi, įsikandusi) ažu kaklo Dv.
| Jis augdavo taip sparčiai, kaip sužeistas, bet giliai šaknimis į žemę įsiėmęs (įsirausęs, įsikabinęs) medelis V.Myk-Put.
| prk.: Į širdį įsiėmė alkanos šaknys V.Myk-Put.
2. įdėti, įsiurbti (į burną); suvalgyti: Vos tik į̇̃ėmei arbatos į burną, turi vėl išspjauti Užv. Įemu druskos ir gargaliuoju Šts. Į burną nieko negalėjau įimt Vlkv. Per visądien nei kąsnelio duonos neinėmiau nastruos – nesuvalgiau Vrnv. Jis sveikas: gerai į̇̃ima į save Skr.
| Per didelis stikliukas, negali įim̃t (išgerti) Skr. Aš jau buvau drūčiai įėmęs (įgėręs) ir nebepastovėjau ant kojų Skr.
| refl.: Tos šaunios žolės (vaistažolės) lengvai įsiima (nešlykštu gerti) LC1879,10.
3. įsmaugti, įtraukti, susiaurinti (drabužį): Nesiūk tik tep maišiškai, ale įimk šonus! Alk. Jakutė ties viduriu įimta, tai nereikės prie jos nė dirželio Gs. Pasiūk sermėgą, per liemenį į̇̃imtą Alk.
4. įsiminti, įsidėmėti; išmokti: Reikia stiprinti atmintį jau tuomet, kada ji yra gebsni nedaug ką įimti rš.
| refl. tr.: Ji viską sunkiai į galvą įsiima rš.
| Kokį norint tinkamą sau amatą įsiimti ir versliją S.Dauk.
5. refl. tr., intr. įprasti: Įsiim̃k tik teip sakyt, ir turėsi paržodį Srv.
| Insiėmė kokią durnystę galvon, ir pliauškia Ut. Insiėmė kai šuva nuo metų lot Vj.
6. refl. tr. prk. prisigydyti, įsisavinti: Jaunuolė tarytum įsiėmė visus geriausius jausmus, mūsų liaudies išpuoselėtus sp. Ksaveras vis sąmoningiau įsiėmė Kauno įspūdžių į sielą Vaižg. Prisiminė jaunystė ir jos giedros, skaisčios akimirkos – tos, kurias siela įsiėmė ir saugojo rš. Moksleiviai privalo savintis ir įsiimti visa, kas žmonijos pelnyta rš.
7. surinkti, pelnyti (pinigus): Jis daug piningų įrinko, į̇̃ėmė KI508. Kursai daug įima, turi ir didelius išdavimus prš. Kokios žemės įimami̇́ejie (perkamieji) piningai KII4. Jos augintinis buvo … daugiau pinigų išdavęs nekaip įėmęs BsV107. Jis jau daug įėmė pinigų (avansu išėmė) An.
8. įsiskolinti: Esav įėmusiu už butą, kaip beišsimokėsiav? Šts. Skolės iñėmė Ln.
9. pirkti išsimokėtinai: Javų daug į̇̃ėmė uošvis ant bargo J. Daug visokių prekių įėmiau sankrovoje Š. Jau už kokį šimtą įėmiau Alk.
| refl.: Lig galui mėnesio daug įsi̇̀ima prekių krautuvėje Š.
10. refl. įsidegti, įsigalėti (apie ugnį): Ugnis ėmės ėmės ir insi̇̀ėmė, dabar jau gerai dega Ds.
11. apkepti: Juk jin (duona) įimta Bsg.
12. užkariauti, paimti; laimėti: Miestą įim̃ti KII88. Vokiečiai norėjo inimtie žemę, ne žmones BsVVIII. Užpuolė sultono vaiskai miestą Tacca ir jį su šturmu įėmė I.Simon. Pilis buvusi netoli Vilniaus, kurią kryžokai 1393 m. norėjo įimti A1884,38. Rymą įims jo priešininkai A1885,86. Pilis neinimama būsianti LTII514.
13. užimti: Ir Lietuva yra inėmusi menką [pasaulio] dalelę LTI565.
14. įveikti, nugalėti: Tokia boba kap melnyčia, ir jei su ja susiimtai, tai kažin ar inimtái Alv. Jau aš savo draugų neinimu Kls. Aš jį lengvai iñimu Lš. Šitą meškos inimt negalėjo, jį levai … sudraskė LTI22. Spiečių leisk per vilko gerklę – jo jokios bitės neįims! Vlk. Kazys savo brolio neinims Vlk.
15. refl. tr. pradėti dirbti, užsiimti: Kokį norintis darbą įsiimti S.Dauk.
išim̃ti, i̇̀šima (i̇̀šema), išėmė tr.
1. ištraukti; pašalinti: Išim̃k iš akies krislą J. Tėvas su dviem žentam atėjo ir išėmė kumeliuką iš balos BsPII128. Atklapos (kamanų dalys) yr išimamos [važiuojant] ir įdedamos [jojant] Rt. Duoną iš pečiaus išimti (ištraukti) KI145.
| prk.: Gražiai išema (išskiria) vikus iš miežių [trejeris] Pl. Sėmenai, linai trąšas [dirvos] i̇̀šima Skr. Kai įlenda liga, tai neišimsi Jnšk. Argi aš tau išimsiu sopulį? Lp.
| Išėmėme (išlupome) kuprą, pripylėme pupų NS695. Mes išimsim (išgriešime) akis JD410. Skerdžius išėmė (iškėlė iš lizdelio) mano vaikelius JD552.
| Bulvių išėmei (išvertei) krūmą, tai vanduo tik gur gur Ss.
| Plauksiu jūres maružėles, aš išimsiu (išgriebsiu iš vandens) žiedužį JD1127. Kaip išimsiu žiedelį iš jūružių dugnelio, perstos visi kalbėję Niem26. Antelės išims man vainikėlį FrnS127. Mėsą iš puodo išim̃ti, lizdą išim̃ti, bitis išim̃ti KI145. Nėra kada grūdai iš pečiaus išema (išsemia) Ds. Aš, atėjus namo, neguliau, išėmus pečių kūriau Klt. Iš rūsies i̇̀šėmė bulbes J.
| Tu išėmei ger gyvatoj savoj (tau gera buvo gyventi) DP272.
^ Ant delno širdies neišimsi (jei netiki, neįtikinsi), piktiem žmonėm nasrų neužimsi (pikti žmonės vis ką pikta kalbės, jų nenutildysi) Ašm. Nupjauk galvą, išimk (išplėšk) širdį, duok kalbėt (birbynė, plunksna) B. Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava Trgn. Motynišką savo širdį išėmus parodyč A.Baran. Ką prastas įdės, nė geras nebišims (kai gausi mušti, reiks kentėti) Plt. Ką mes įdėsim, ponas neišims (gausi mušti, nepadės nė pono užtarimas) Žem. Bėga kaip akių i̇̀šimtas (bėga skubėdamas, nieko nežiūrėdamas) K.Būg, Šd, Slv.
| refl. intr., tr.: Turi išsiė̃musius (išsiė̃musis, išsiė̃musi) J. Per žiemą visas galas dobilų išsiima (daržinės galą sušeriame) Jnšk. Išsiim̃k pats, aš negaliu Kdl. Išsiim̃k peilį Sld. Išsiėmęs iš pastogės grumstų mušamąjį kūjelį, iššliaužė tyloms į sodžių rš.
| Išsiėmiau porą šimtų rublių sidabru M.Valanč. Vienądien įdedami pinigai (į kasą), o kitą išimami̇̀ (atgal paimami) Žal.
2. išgelbėti, išvaduoti: Teatmen Poną savo Kristų iš numirusių prisikėlusį ir norintį bei galintį jį iš tos bėdos išimti BPII40. Aš juos iš smerties išimsiu BPII8. Idant mus išimtų ižg prakeikimo DP5. Idant mes … galėtumbim išimti būti Mž174.
3. išvalgyti; išgerti: Kai padirbi, tai pusbliūdį išimi lengvai Vl. Kaip griebė, tai visą stiklinę iškart išėmė Žal. Įpuolęs į karčemą, išėmiau malką Grg.
4. išnaikinti; išdildyti: Išim̃ti dėmes BŽ77. Spalvas išim̃ti BŽ23. Karštas vanduo visa ką i̇̀šima Trgn.
| Da ne visą várputį i̇̀šėmei (išakėjai) Kt.
| Gilią duobę i̇̀šėmė Ėr.
| Žuviai vidurius i̇̀šėmė Rm.
| Dantį i̇̀šėmė (ištraukė) Rm.
| prk.: Pragyt pragijo, bet sveikatą išėmė Prng.
5. išskirti: Neišema pasukų, ir yr greitasviestis Šts.
| Sako, kad išims [iš susisiekimo] šitą autobusą Krsn.
6. išlyginti: Pardžiūvus skarelė – neišima rukšlių [laidynė] Sml.
| prk.: Pabuvęs vieną mėnesį pas mane, išėmė jis garankštes (pariebėjo) Lš.
7. išmokti; pasisavinti; nukopijuoti: Mano kalba neprigimta: iš kitų šalių, pusių žemaičių išimta LTI514.
| refl. tr.: Durną madą išsiėmei neit gult iš vakaro Sdk. Kokią jūs madą, vaikai, išsiėmėt vis vienas kitą draskiotis? Ds. Po žodį išsiimsi (prisiminsi), ir bus graži [daina] Ad. Raštą [audeklui] buvau išsiėmusi nu kaimynės Dr.
8. iškirsti, išpjauti, išgriežti: Kalaviją išimu SD41. Va, čia kiek išimsi, ir bus gerai Mlt.
9. išpildyti (drabužį, autuvą); tikti matui: Platumas nei̇̀šima ilgumo Ėr. Man per erdvą žiponą pasiuvo, aš jo neišimu Lš. Aš šituos kailinius gerai i̇̀šimu Brt. Kur tau jis išims tokią mierą! Ds. Jo siuvimus visada labai gražiai i̇̀šimu Dl. Pečius kailinių dėlto i̇̀šimi, nor neišrodai storas Alv. Da ir ãnas gerai (kaip reikiant) šitų kalniokų nei̇̀šima Trgn. Tu, vaike, dar mažas, dar tėvo kelnių neišim̃si Ml. Ne kožnas sūnus tėvo išsegtą išima Rod. Šituos pavalkus išimdavo Sartasai Sdk. Jo koja neišima čebato Iš. Vaikas dar neišima tėvo batų Pbr.
10. iššaukti, išmobilizuoti; išrekvizuoti: Išėmė į karą visus vyrus Šts. Į vainą išimti̇̀ vyrai Gs. Nebėr arklių, visus i̇̀šėmė [kareiviai] Ėr.
11. gauti; paimti iš anksto: Kiek ans iš tos pasėlės i̇̀šima, o netura ir netura piningų Plt.
| Berniokui buvo 400 algos, du šimtus i̇̀šėmė, da du liko Jnšk.
12. išpirkti; nupirkti: Žmonės apstojo ratus ir kaipmat išėmė visus paršus Ėr.
| Paprašyk, kad bilietą išim̃t Trgn. Nuėjo stotin ir i̇̀šėmė bilietą Slm.
| Išimk alaus tuziną, aš pagydysiu tavo švykštulį Ggr. Išėmė ans ir antrą pusbutelkę – beturįs piningų Šts.
| refl. tr.: Nuėjom stotin, išsiėmėm bilietus Viln. Aš išsiimsiu bilietą Ut. Ar jau bilietą išsiėmei? Krtn. Jurgis su savo draugu išsiėmė degtinės butelį ir pradėjo gerti rš.
13. išreikalauti: Išėmė iš mane mokestį Srj.
| refl. tr.: Išsiimsiu išimtinę ir eisiu į miestelį gyventi Vkš. Butą pragėrė, beišsiėmė išimtinę Šts. Išsiėmė arklį, karvę ir gyvena karšybo[je] Lnk.
14. euf. pavogti: Jam bažnyčioj pinigus iš kišenės išėmė Jnšk.
15. išskirti, daryti išimtį: Klausykitės tada visi, neišemu nei vieno ir visiems sakau Sz. Visas salas mes gerai žinome, tai tiesa, bet išėmus Šventąją V.Piet. Išėmus vieną mirtį, nėr ant šio pasaulio nieko be vaisto DP522. Visas žmones mylėt liepia, o nieko ižg čia neišima DP528.
išimtinai̇̃ Žmonės … tebesitenkino beveik išimtinai maldų knygomis ir kalendoriais rš.
| refl. tr.: Par nedėlią vieną dieną išsiemu, neitu pri darbo Šts.
◊ medų išimti pažiūrėti, iškopinėti bites: Išimu medų SD259. Dar kiti labai gudriai nora daryti, ir medų išema pirm šilų žydėjimo S.Dauk. ×
ant parankos išimti už užstatą laikinai, iki teismo iš kalėjimo išvaduoti: Sėdėjo kalėjime, dabar tėvas išėmė ant parankos Ėr. ×
mierą išimti išmatuoti: Vesiuos pri siuvėjo, išims mierą, suknę juodą pasiūs Žem. Jis atėjo mūs langų mieros išim̃t Lš.
nuim̃ti, nùima (nùema), nùėmė
I. tr.
1. pašalinti; nutraukti: Pūtė toks didelis vėjas, jog reikėjo nuimti visas bures J.Balč. Medinis tiltas, pradėjus šalti arba ledams eiti, būdavo išardomas ir nuimamas rš. Nuėmė jam pančius SkvApD22,30. Nu stalo nuimti B. Nuims šinkorka kepurėlę JD1040. Man vis vien kai kaltūną nuėmė, kai dukterį išdaviau Ml. Pamačijo šitos liekarstos, kaip ranka nuėmė [skausmą] Skdt. Šiemet jau obuoliukų nesimato – kap ranka nùimta (visai nėra) Arm. Išsimiegosi – kaip ranka nuim̃s (nebebūsi pavargęs) Slm. Aš nùėmiau (nurinkau) kaupą, nebebirs bulvės iš pūro J. Nė dešimtos dalies [kiaušių] nesuvalgys, nė kaupo nenuims Žem. Nùimam (nukeliam) puodą nu ugnies StngŽ67. Subėga vilkai an eglę ir rodavojas, kaip reikia nuimt siuvėjas nuo eglės BsPII322. Būt jie nuėmę vainikėlį, būt jie pašėrę žirgužėlius JD27. Jis nuėmė vainikėlį kaip ryto raselę, jis uždėjo nuometėlį kaip tamsią naktelę BsO67. Vainikeli muno, žaliukeli muno, šį vakarą ant galvelės, o ryto[j] rytelį užtekės saulelė, nuims tavi nu galvelės StnD15.
| prk.: Jau geriausias vyšnias strazdai nuėmė (nulesė) Gs. Sugrįžk, bernyti, sugrįžk jaunasis, tu, nuėmęs vainikėlį, pats šalin išjosi JV236. O ir ateina tas šelmis bernelis ir nùėmė vainikėlį nuo mano galvelės JD499. Galvojom, kad lis – truputį dažtelėjo (tekštelėjo), nùėmė (nuplovė) dulkes, ir vėl gražu Grž. Nuėmė kietumą, kad patryniau dalgį su raudonai įkaitintu gelžiu (atleido ašmenis) Šts. Noriu, kad mokesnis būtų sumažintas arba kad jis būtų nuimtas rš. Nuimti sopulį BŽ148. Jam šlovę nùėmė (nuplėšė) Jz. Visai tau garbę nùėmė Gs. Anas man nei uždės, nei nuims garbės Ds. Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes ps. Jau jį nuėmė nuo darbo (atleido iš tarnybos) sp. Sunkumas arba našta sielos est nuimama DP436.
| refl. tr., intr.: Nusiėmiau nuo pečių uodus ir musis BM145. Sako, esą plaukų, katrie nusiima (galima nuimti) Ds. Atsitikdavo dažnai, labai dažnai, kada tėvas Karalius nusiimdavo (nusijuosdavo) diržą I.Simon. Palik mus – tarė, skubiai nusiimdama (nusimaudama) pirštinę rš. Mes jį (šunį iš medžio) nusiimsma (nusikelsime) BsPII322. Be vainiko pasilikus, nusiimsi ir kasnykus O.
| prk.: Jis nuo savęs kaltę nusiima (išsiteisina) rš. Dienos prisidėjo, o nakties nusi̇̀ėmė (sumažėjo) Ėr.
2. nudirti, nulupti (odą, luobą): Daktaras nuėmė akių vilkį Krš. Negalėjo viens odą nuimti CI50. Žumušė lapę, kailį nuėmė Rod. Nušaus tave strielčiukėlis, nuims tavo kailelį VoL350. Kad tiktai [dvylis] pagaišo, rakalis nuėmė jam skūrą Tat. Mes nuimsim lokei lūpas JD965. Indėnai gali kartais apiplėšti keleivius ir nuimti jiems skalpus J.Balč.
^ Nuo vieno jaučio dviejų kailių nenuimsi (per daug neuždirbsi) NžR. Tėvas žadėjo tau skūrą nuimti (mušti) Rm.
3. suvalyti, sudoroti (javus, daržoves): Rudenį kolūkiečiai nuėmė neblogą derlių J.Avyž. Kolūkiai be nuostolių nuėmė visų žemės ūkio kultūrų derlių sp. Ar jau baigiat imt? – Jau mes viską nùėmėm Gs. Jau nùėmėm javus, suvežėm Šts. Kai nuimi javus nuo laukų, visi darbai gynėti Rod. Bulvės ir burokai jau nuimti (nukasti, sudoroti nuo daržo) Jnšk. Prieš nedėlią ir daržus nuims Pls. Da pašariniai runkeliai nenuimti Kt. Tujau reik apynius nuimti S.Dauk.
| refl. intr., tr.: Kai javai nusiims, bus lengviau ganyti J.Avyž. Po tam einam germūles nusiim̃ti StngŽ71.
4. padaryti planą, nuotrauką ir kt.: Jis turėjo nueit dvidešimt penkis kilometrus, planus nuim̃t, viską sužymėt Raud.
| refl.: Dukryte, nueik į miestą ir nusiimk (nusitrauk, nusifotografuok) Žg. Nusiėmėm dėl paso Ktk. Reiks ir man kada su tėveliu nusiim̃t Vžns.
5. iškirsti, nupjauti, nukirsti: Mūsų atminime miškus nùėmė Lb. Pirmiau šilo būta, dabar šilas nùimta Tvr. Nuim̃k tą šaką nuo rąsto! Ds. Nuim̃k šitą išsikišimą Mlt. Aš labai bijau, kad man rankos nenuim̃tų Plv. Skaldė kūlius, ir nuėmė rankos pirštus su paraku Plng. Tam nelaimingam žmogui reikėjo visą ranką nuimti prš. Pakaustei ant visų keturių – ar nenuim̃s kam kojas (ar neišspirs, neišmuš)? Gs. Budelis nuėmė galvą M.Valanč. Aš tau galvą dalgiu nuimsiu rš. Jau žino katinas, kad jau visiem galvas nuėmė BsPIV287. Aš tau nuimsiu galvą su šituo kardu Gž. Girdėjau, kad tu vienu rankos pakėlimu šimtą galvų nuimi! BsPIII285. Nùėmė mano sūnelio galvelę ant baisios vainelės (d.) Nč. Šviedrią šoblią parodė, jai galvelę nuėmė TD58. Kaip tik ėjo pirma kulka, galvelę nuėmė TDrIV159. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji galvą nuėmė (d.) Ms. Aš tau galvą nuimsiu, kad tu mane apgausi Ds. Padarytų jis man teip, aš jam galvą nuimčiau Srv. Jeigu neišgydysi apsiėmęs, tai aš tau galvą nuimsiu BsPII284. Tu jam galvą nuimk, o anas vis savo gieda, ir gana Švnč. Žybt, ir nùėmė vokytį nu kojų Žr.
| Nenuėmiau taikinio (nepataikiau, nekliudžiau), ir šūvis nuejo pro šalį Šts.
| Taip gerą banką [kortomis lošiant] nuimi (nukerti, išloši) rš.
| refl. tr.: Imsiu šoblią, imsiu šveitrią, sau galvelę nusiimsiu d.
6. užmušti, nušauti: Jis iškart tris antis nùėmė (nušovė) Lš. Šautuvas nenuema zuikį Trk. Jo strielba ir iš tolo nuima kiškį Ck. Aš jį iš dubeltaukos nuimsiu Alv. Patruliai tyliai prislinko prie apylinkės, nuėmė sargybinius rš. Ir kvailys, kad tik turėtų šautuvą, teip lekiantį kiškį nuimtų Srv.
7. nukąsti, nudažyti: Kur gera kvarba, tai ir siūlus gerai nùima Trgn. Kad nors jau kvorba gerai nuimtų Sdk. Kaip tik prastus siūlus kišt ton pačion kvarbon, tai nùima gražiausia Lkm. Prasti dažai nenuėmė baltų vilnų, tik apžilino Ggr.
II. tr.
1. nuvarginti, nukamuoti; apsvaiginti; sustinginti: Nùima rankas, kol priverži vežimą Rz. Kas šiandien buvo Alytuj, tai arklius ratais nuėmė Alv. Nùėmė nuog visko, ne tik jau nuog kojų – visą pagynė Lp.
2. sujaudinti; paveikti; nupurtyti: Aštrus tėvelio pabarimas baisiai mane nuėmė Š. Ji išėjo į gatvę, ir ją visą net nuėmė: netoliese nešė grabą A.Vien. Kai pamačiau Jonuką, tik nuėmė visą Sdk. O žmogų daug nùima kokis nesmagumas Lp. Pamatau jį, ir nùima visą Trgn. Baimė nuėmė ją visą, širdis nuo krūtinės tartum atitrūko rš. Pamačiusi savo draugę, ligos nuimtą, dar labiau nusigando A.Vien. Kai tik išejau iš pirties, visą ir nùėmė (apsirgau) Ktk. Visas tik nùimtas, koks perbalęs Trgn. Liga nùėmė visą Ds. Nieko jam nesopa, tik taip visas nùimtas guli Užp. Žmogus nuimtas kvarabos guli kai malkapagalis Prng. Taip bloga man pasidarė, taip nuėmė visą, kad net pastovėti nebegalėjau An. Man kažin ko pusiau nùėmė, gal jau reiks sirgt Slm. Geras vynas greičiau žmogų nuima (apsvaigina) kap arielka Prng. Spiritas gali taip nuimti, kad nieko nebejausi Slm. Išgėriau keletą stiklelių – tik šiulta šiulta, ir nuėmė visą Ds. Kap parūkau stiprą tabaką, tai tep galvą ir nuima Lš. Kap pabuvau in oro, tai šaltis suvisai kojas nùėmė Arm. Mane šaltis kad nùėmė – jau reiks turbūt sirgt Ds. Išėjau ant orą, tuoj šiurpas nùėmė Ėr. Šaltis nuema ligoną Šts. Šaltis nùėmė visą Ds. Visą nùėmė šaltis Jnšk.
3. refl. pasigerti: Ėmė nùsėmė gražiai Lp. Nusėmęs buvo visai Lp. Išgėrė kelias čėrkas ir tep nusi̇̀ėmė, kad nei paeit negali Mrs.
III. tr. samdyti; nuomoti: Reikėjo tau vienam visas vagonas nuim̃tiej Trgn. Čia jau Jusys nuėmė ganiavą, reikė anksčiau Ut. Kad nùima ežerus, tai ir tinklus turi Trgn.
| refl. tr.: Tura nusiėmusi miestalė[je] kvaterą Dr.
paim̃ti, pàima (pàema), pàėmė
I. tr., intr.
1. pačiupti, pastverti ranka, pirštais, dantimis, kokiu įrankiu: Daugelis vartė rankose paimtus ginklus J.Balt. Paimk dainyčią (milžtuvę) ir nueik palaidyk karvę Lzd. Paimk raktelius, padėk ginklelius, eik į svirną ilsėti (d.) Plt. Paėmė nešioti ant rankelių JV601. Aš paduškos nevogiau, penkiais pirštais paėmiau NS198. O meška, paė̃mus su savo kanopa, metė jam an akių LB168. Paėmė vaiką iš karalienės BM19. Man iš po akių vilkas pàėmė paršą Grš. Aš paėmiau (įsitvėriau) jam už rankos Blv. Paimk trumpai kamanėles, kad nė neskambėtų JV927. Žuvų yra, tik neina jas paim̃ti (sužvejoti) Kbr. Niekas nepàėmė to lydžio – vis išlekia Ėr. Nubėgs lig keliu[i] [pasibaidęs arklys], ir paims (sulaikys) žmonės Slm. Puci, puci, Briseli, paim̃k (siundo šunį)! KlvrŽ. Šuo ne visada katę pàima (pagauna) KzR. Paim̃s (pakels ir pradės vyti) šuva kiškį, tai penkius kilometrus nepaleidžia Ėr. Mūsų šunes buvo ne bet kokie: jie paimdavo hienas ir vilkus naguosna Blv. Tai kad ką norėsi paimt (įsidėti) in krepšį, tai tik sakyk: „Eik in krepšį!“ BsPIV23. Kažno ar an du vežimu paimsma (sukrausim) Sdk. Dėl to litra (= litras) daug pieno paima Trgn. Ėjau arklių paimti (išvesti) nuo rugienų Rd. Jonas ir tai nepaėmė šio pikčiurnos [arklio], o tu paimsi̇̀ Trgn. Ko gi šitie sveteliai čionai suvažiavo? … Argi mane jaunuolytės pagiimtų (paimti ir išvežti)? (d.) Jž. Vėl paėmė (nusivedė) į labai aukštą kalną SkvMt4,8. Pàimamas (pakeliamas) tiltas K. Paimk (atmatuok) šimtą žingsnių nuo čia ir įkišk biržį Ut. Niekas mus neįtikins paimti kitą kelią (pasukti kitu keliu) rš. Aš paskui nepàėmiau (nepasukau) tuo keliu Lp.
| prk.: Pakilo vėtra, paėmė jo akrotą, metė ing akmeninį krantą marių Tat. Mus žiemys nepàima (neužpučia) per girią KzR. Kai pàėmė vėjas, tai dakalkos skalam skalam Gs. Nėra kas paim̃t (pjaunant maža žolės) Vlkv. Čia visai maža žolė, net dalgis nepàima Trgn.
| Paimk tu ją kokiam darbe (ji gerai dirba, nesusilyginsi su ja)! Dr. Iš ausies pàemu (įsidėmiu, išmokstu) natį Dr. Syla meilės nepaimsi (mylėt nepriversi) Tvr. Košės yla nepaimsi Aps. Do ir jos plika ranka nepaimsi (ji neprasta, nepaniekinsi) Ds. Ketvertą [vaikų] paėmė žemė (keturi vaikai mirė) Kt. Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė (atkreipė į jos žodžius dėmesį) rš. Reik vaiką pri savęs paim̃ti (žindyti) KlvrŽ. Kad vel[nia]s paėmė kirvį, teema ir kotą (kad jau daug kas žuvo, tegul žūva ir kas liko) D168. Tylėk, paimsuot rykštę (plaksiu tave, mušiu)! Kv. Paimkit jam pagalį! rš. Ar nereiks tam svečiui šluotą paim̃t (ar nereiks svečią išvaryt)? Alk. Bent sykį savaitėj netikėtai paimdavo šluotą (pašluodavo kambarį) rš. Kad tave velniai paimtų! Ut. Kad jį pirmutinė kulka paim̃tų! Brt. Kad taũ žemė paimtų! Ut. Kad taũ paimtų̃ smertis! Arm.
| refl. tr., intr.: Patamsy toks mažas obuolys pasiėmė Ėr. Žmogus, ant kelmo pasilipęs, mietą pasiėmęs J. Pàsėmiau nosinę Vlkv. Ana pati pasi̇̀ima, nereikia duot Trgn. Ar tas siūlas pasi̇̀ėmė (audžiant įsiaudė)? Rdm. Ar negali pats pasim̃t sau valgyt? Ds. Pasiėmė krėslą ir atsisėdo priešais J.Balč. Vaikiukai pasiėmė pančius vyti Žem. Jau toks pats darbą pasiima (žino, kada ir ką dirbti) Gs. Aš jau turiu pasiim̃t vyšnią ant širdies (turiu suvalgyt vyšnią), taip rūgšties noriu Skr. Iš pasiimtų (įsidėtų) tų pinigų kelionei beliko visai maža J.Balč. Laivas turėjo pasiimti kuro J.Balč. Kiek pàsimi ant stalo, tiek suvalgai Skr. Vėl vaikščiosiva, pasiėmę (susikabinę) už rankų rš. Pasiėmęs už rankelės, į dvarelį vedės (d.) Vdk. Pasiimk (pasikelk) andaroką: susišlapinsi Rdm. Jis kas rytas eidavo žemyn į kaimą, pasiimdavo ožkas ir varydavos aukštyn į ganyklas Mš. Pasiėmęs šunis, eina medžiotų Blv. Nuvažiavo į viešbutį pasiimti Audos su Paspartutu J.Balč. Tėvą pasiėmė pas save BsPI168.
| prk.: Mes negalime laukti malonių iš gamtos; mūsų uždavinys pasiimti jas iš jos rš. Pasiimk akis į ranką (gerai žiūrėk) ir atrasi Dr.
2. įsmaugti; patrumpinti (drabužį): Matai, Marė dar su paimtu jaku I.Simon. Gali paimti paimką bent par porą pirštų Brs.
3. sudoroti, suvalyti (javus): Vasarą visko yr, viskas gera, tik reikia paim̃t Skr. Ka trąšų būtų, paim̃tų savo derlių Krtn.
4. patempti, pajudinti; pagalėti ką dirbti: Kumeliotė nepaima šito vežimo Skdt. Šyvasis kad paėmė vežimą, ir bėrasis pagavo traukti Dr. Jeig arklys iš karto gerai nepàema, tai paskui sunku beprisivyt Ds. Nepaim̃s (nepaveš) ir iš vietos tavo kuinas šito vežimo Ktk.
5. priversti; paspausti prie darbo; prialsinti: Vakar arklį gerai pàėmėm, tai šiandien štyvas Slm.
| Na, bet reiks save paimti į rankas (susidrausminti, prisispausti prie darbo) rš. Paėmęs save į rankas, aš abejingai pasakiau rš.
6. refl. pasiryžti: Pasiėmė eiti svieto žvalgyti BsPII145. Pasiim̃siuos ir išmoksiu Šts.
7. refl. apsiimti: Tenepasiema nėkur eiti, teateita linų rauti Nt.
8. užmušti, nudėti, nušauti: Vienu kirčiu penkias muses paėmiau Vdžg. Tokiu šautuvu kiškio nepaimsi̇̀ Lkm.
9. paveikti, paliesti; priimti, pritraukti: Sviestą gali paim̃t koks kvapas Ėr. Šalčio pàimtos bulvės Ėr.
| Taukai nepaema sūrimo, nepriema druskos Šts.
10. įdėti, įtraukti į burną; pavalgyti, paėsti; suėsti, išgerti: Jei jos vyras paims tavo vaistų, tai tuoj liks sveikas rš. Išalkęs buvau, nu tai gražiai pàėmiau Ll. Ta kumelė daug į save pàima – neiššersi Rs. Ir paršiukai paima daug grūdų Stl. Mūs kiaulelė tai pàima to ėdesio: tuščias ir tuščias lovys Skr. Kai lauke sniegas, vištos maisto pàima (reikia joms daug lesalo) Skr. Pàėmėm (išgėrėm) užėję po porą burniukių Skr. Mudvi dažnai pàimam Šilinėj Skr. Pàima per viršų (per daug išgeria) Ėr. Dalba jau beveik neabejojo, kad jie abudu su savo svainiu paimsią tą statinaitę kaip nieką rš. Mūsasis kunegas yr šnapšę paemąs ir numinę pakeląs Tl. Keturias stiklines pàemi kavos, tai drūtas Prn. Steponą vėl sakė esant slinką, savo burną paimantį (išgeriantį, girtaujantį) M.Valanč. Šnapso daug į save pàima (daug išgeria) Rs.
| refl. tr.: Petia pasiėmė pilną burną oro A.Vencl.
11. pareikalauti: Tiek arklių iššert, kiek tai pàima Lkš. Tas darbas paėmė daug laiko rš.
12. refl. pasižadėti; apsiimti: Mindovė (= Mindaugas) krikštytis pasiėmė S.Dauk. Yra didelė gėda nu kitų paskolyti ir pasiimti jiems atduoti, o nėkados skolos nemokėti S.Dauk. Jokūbas, didžiai įsimylėjęs, pasiėmė tarnauti M.Valanč. Kiti pasiima padirbti … trobesius, gelžies kelius, tiltus M.Valanč.
13. suprasti; įsidėmėti: Ne mūs galvai paim̃t, ką jis čia rašo Vlkv. Aš tų litarų negaliu paimt Ml. Senis tuoj paėmė jo nupasakojimą, o aš nė kaip negalėjau paimti Kltn. Ko paimt negal silpnybė mūsų SGI143. Kad mokslą nori paimti, turi gerai valgyti Dr. Mokslą yr paėmusi (mokyta) Šts.
| refl.: Nė vienas vaikas nepasiėmė, tik aš vienas buvau išmokęs, supratęs Šts.
II. tr.
1. pašaukti (į kariuomenę): Murka nepaimtas J.Jabl. Ir paėmė mane jauną į kareivių pulkelį JD765.
2. išvesti (į nelaisvę); areštuoti: Visą dešimtį giminių į nevalę paėmė ir į Asiriją nuvedė S.Stan. Buvo ir sekretorių paė̃mę Ėr. Ar tiesa, kad tavo gaspadorių pàėmė? Švnč.
| refl.: Jie nedavė pasiim̃t (nepasidavė) Skr.
3. užkariauti; laimėti: Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai negalėtų paimti rš. Supraskite pagaliau, brangūs draugai, kad valdžią reikia paimti jėga, kova, sukilimu rš. Laisvės nekrinta iš dangaus, jos yra paimamos, tarp kitko, gerai organizuotos darbininkų partijos dėka rš.
4. užeiti, ištikti, apimti (baimei, juokui): Jį paėmė rūpesnis ir baimė J.Bil. Kad pàėmė juokas! Pc. Jau jį visą baimė paėmė LTI172. Lakstė boba, bailės paimta Rd. Vilių paėmė nemalonus šiurpas I.Simon. Mane paėmė miegas rš. Arklys gulasi, keliasi, paima jį karštis rš. Tik išėjau į orą, tuojau paėmė šaltis Jnšk. Tus būtum ir piktumu paėmęs Pln. Kogi juokies lyg durno (= durnumo) paimtà?! Ds. Paėmė rūpestėlis, kad atjoja bernelis (d.) Kp. Žmogus rūpesčio pàimtas J.Jabl. Maža ką pykčio paimtas gali prisakyt ant žmogaus Ds. Ka pàėmė jį liga, vos išsigaiveliavo Gs. Gal ir šita akis paimta [ligos], kad vis juoduliukai maišosi, kaip musytės skraido Al. Eik gult – atrodai kap visas ligos pàimtas Gs. Paėmė jį kokia nogloji, va jau trečia diena guli Arm. Jei mane paima skaudulys, tai aš gulu Lp. Pàėmė mane gailestis į jį bežiūrint Gs. Ūkininkę džiaugsmas paima J.Jabl. Ją visą paėmė skausmas J.Balč. Paėmė ir juos noras pašūkauti J.Jabl. Pamotę paėmė pavydas TŽV640.
| Mane širdis paėmė (užpykau), kai supratau, kad anas pavogė mano rūbus Prng. Kolei jis prisiruošia išvažiuot, tai jį ir pusrytis pàema (ateina pusryčiai) Kvr. Man gailu paėmė (pasidarė) bičių Šts. Negulėk ant pečiaus, ba paims (sugaruos) galvą Alk. Kad mielės paimtų (kad prasidėtų rūgimas), deda miltų į numinę Ggr. Ale greit pàėmė rūgštis agurkus (greit įrūgo) Slm.
| refl. tr.: Stingulys pasėmė jį kiaurai rš.
III. tr.
1. vesti (moterį); ištekėti; gauti žentą, užkurį: Paimu moterį SD448. Kriauza apsisvarstė ir paėmė jo Mortą P.Cvir. Bet kur tu, Onike, dingsi, neturėdama pasogos? … kas gi tave paims pliką? Žem. Auk ir lauk, aš tave paimsiu Lnkv. Vaitkiukas pàėmė Dailidžiukę Skr. Jis turi paėmęs mano seserį Mrs. Mes tavo dukrelės paimt norėjom J.Jabl. Tai kas, kad jauną paim̃s Dgl. Labai noriąs paimt sau jauną mergytę až pačią BsPII240. Pàėmė ir su namais, ir su žeme Ad. Pasėjau linelius, kur lyguma, paėmiau panelę, kur mylima NS613. Cit, neverki, panytėle, sugrįšiu ir sugrįžęs iš vaiskelio paimsiu (d.) Pnd. Tobijošius užaugęs paėmė moterį S.Stan. Paėmiau pačią ir todėl negaliu ateiti brš. Suliūbiju, jog tave paimsiu DP69. Bau nežadėjai kuriai kitai paimti jos ažu moterį? brš.
| Ar turi gerą ir nepriverstą norą šitą, kurį regi ties tavimi stovintį, ažu vyrą paimti? brš. Ant Zosikės trakšt ir paimu žentą! Žem.
| refl. tr.: Tu pasiimsi sau lygią I.Simon. Pabus pabuvęs (pagyvens), o paskui, kokią norės, tokią pasiim̃s Skr. Vainikais rėdydavo senieji tuos, kurie pasiimdavo SPI225.
2. pasamdyti, priimti į darbą: Buvome paėmę plūkėją linų plūkti Jnšk. Reiks paim̃t vaiku[i] nešiotoją Slm.
| refl. tr.: Pasiimsiu dienyką (padienį), padės mišką suvežt Jnšk.
3. pasisavinti; nusavinti: Gaspadinystę pàėmiau Rdm. Kad pergalė būtų visiška ir galutinė, reikia dar paimti visa tai, kas vertinga kapitalizme, pasiimti visą mokslą ir kultūrą rš. Čia yra šis tas paimta ir iš Kuršaičio žodyno J.Jabl.
| refl. tr.: Atiduok, kas mano, ir pasiim̃k, kas tavo BŽ248. Savo radęs, gali pasiimti Pp.
| Vokiečiai tiktai prūsų vardą turi pasiėmę rš.
IV. tr.
1. gauti, įgyti: Kiek pàėmei ažu rugius? Sdk. Keletą rublių už uogas paėmėm Mrj. Ar jau pàėmei kokius devynis rublius už pamidorus? Jnšk. Nėr iš ko paimti pinigų (neturiu ko parduoti) Jnšk. Juo daugiau paimsi, juo daugiau išleist reiks Jž. Paėmiau paėmiau, tris šimtus rublelių paėmiau (d.) Upn. Paėmė kaip už kviečius (brangiai) Ukm. Laišką nuo tavęs paėmė Jonas Pš. Dažnai iš pašto grometą paimdavome Pt. Ar pàėmėt pinigus, kur siuntėm? Jnšk. Jeigu jūs paimsite šį laišką, tai prašom atsakyti rš.
| Gira plutą paema kaip dangtį (ant giros pluta užsideda) Šts. Kad ėstų kiaulė, veikiai paimtų kūną (suriebėtų) Šts. Tai jau jis, drąsą paėmęs (įsidrąsinęs), kai davė jai, kai davė! Skr.
| refl. tr.: Ar jie pasiima sveikatos to[je] Palango[je], ar nu papratimo važiuo[ja]? Dr. Su žmogumi nuolatos begyvendamas, [arklys] žmogaus būdą pasiima Blv.
2. pasiskolinti: Puidokas iš banko pàėmė pora tūkstančių Up.
| refl. tr.: Savo [pinigų] nesutekdavom, reikdavo ir iš bankos pasiim̃t Slm.
3. nupirkti: Gaila buvo nepaimti Ėr. Turėjo aviečių – tuoj pàėmė Ut. Paim̃k kokią bandutę vaikam lauktuvių Alk. Mieste be pinigo nė aguonos grūdo nepaim̃si Jnšk. Ale tai dyvai, kad ir už du šimtu nemožna paim̃t BM33.
| refl. tr.: Turim pasiė̃mę šiek tiek miško Užv.
4. išsinuomoti: Cigonai ant žiemos paima kambarį ar mieste, ar kur kitur Skr. Trejus metus turėjau tą sodą paėmęs Ėr.
5. euf. pavogti: Nepalik pernakt drapanų ant tvoros – da kas paim̃s! Slm. Kaipo gal kas ineit namuosna stiprojo ir jam paimt šarvus jo, jei nesurištų pirmai aną stiprąjį BtMt12,29.
6. refl. paaugti, patarpti: Gerai tas lietus – gal kiek pasiims vasarojus Srv. Kaip tik palijo, tai tep žolė ir pasėmė Lš.
V. tr.
1. įveikti, nugalėti (imtynėse); laimėti: Kas, kad jis mažas, o gerą vyrą pàima Ll. Vyras kaip bačkiukas, nedaug kas jį ir paims Srv. Jis stipras, aplinkui nėra nė vieno, kas jį paimtų rš. Mūsų avinas jūsiškį labai lengvai pàima Up. Šuva geros katės nepaima Ėr. Kiekvienas šuo mūsų kudlį paims Srv. Anys turėjo seniau meitėlį, kad visos ūlyčios šunes nepaimdavo Ds.
| Šiandien visos dirvos nepaimsma (neįveiksim aparti) Ll. O jie puikiai vedasi, ne bet kas juos paims (susilygins su jais)! Ėr. Iš nieko pinigų susikrovė, ir paimk tu jį, kad nori! Ds. Paim̃k tu ją (ji labai gudri)! Švnč. Tu jo nepaimsi̇̀: kur prieis, te jo viršus Trgn. Kazys daugiau rado riešutų. – Paim̃si Kazį! Trs. Paim̃k tu ją kokiam darbe! Ds. Jį sunku paim̃t ant kalbos Skr.
2. pabarti, prispirti, griežtai su kuo pasielgti: Paim̃k gerai [vaiką], tai nebelakstys, kur nereikia! Slm. Paim̃k, ir prisipažins Slm. Ją kad paėmė močia, tai net raudot pradėjo Slm.
| refl.: Pasiima pasiima su bobom, ir vėl tuoj geras Jnšk. Einam pasiimt! Mrs.
3. apgauti: Manęs nepaimsi: aš vėtytas ir mėtytas rš. Dabar ir mažo vaiko nebepaimsi Ds. O jo geruoju nepaimsi (lengvai neapgausi): ne pirštu perintas, ne bačkoj augintas Pkr.
| Aš jį paėmiau į maišą (apgavau, apsukau) Gs.
VI. tr. pradėti: Trečią nedėlią paėmėm gyvent Ml. Kad būt dviejuo paimta velėti, būt jau pabaigta Užv. Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti! Vnž. Nuėmėm pusę rugių lauko, paimam kitą valyti rš.
| refl.: Duona pasiėmė rūgti Šts. Kad susitūrėtų stogas, reik kloti su prielotėms: stogas kiteip pasiema eiti Šts. Du metai suėjo, treti pasiėmė Ukm. Pasiema vėl gailėtis S.Dauk.
VII. intr. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo stiprumui, staigumui pažymėti: Rodosi, papūtus vėjeliui, paims pasikels rūkas rš. Paėmė ir numirė Švnč. Jis norėjo paimti ir šaudyti į bizonus J.Balč.
◊ žõdį (bal̃są) paim̃ti gauti susirinkime pirmininko leidimą kalbėti: Žodį paima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp. Staiga paėmė balsą Raidžius Db.
kantrýbę paim̃ti iškęsti, susivaldyti: Kantrýbę paė̃mus, reik kęst ir tylėt Gs. Klausydamas jo kalbos, aš kantrybės nepaimu Trgn.
pasiim̃ti ùždavinį (páreigas, priédermę, atsakomýbę) įsipareigoti: Jau pasiėmė pareigas šiuo atžvilgiu sp. Vadas pasiima ant savęs priedermę ginti silpnesnius nuo pavojaus Blv. Pasiimti atsakomybę rš.
rū́gštį paim̃ti pradėti rūgti: Duona labai rūgštį paėmė negardžią (negardžiai įrūgo) Užp. Įkišė [giron] dvi riekes [duonos], ir pàėmė nuo duonos rū́gštį Sl.
vir̃šų paim̃ti nugalėti, laimėti: Mes tvirtai tikėjomės, kad partinė pareiga labai greitai paims viršų prieš natūralų norą „išlieti tulžį“ rš. Paėmė prekybos kovoje viršų J.Balč.
paim̃ti į nãgą (ant nagų̃) pabarti: Miestely kad pàėmė jį ant nagų̃ (ėmė barti) Bd. Ka pàėmė gerokai į nãgą, vaikelis ir krokti pradėjo Vvr.
paim̃ti ant dantų̃ pabarti; apkalbėti; pašiepti: Susitikęs savo švogrių, kap paimsiu ant dantų (išbarsiu), tada jis žinos, kap gyvena ant svieto Nč. Kai aš ją paimsiu ant dantų, tai ji žinos, kap pletkus vedžiot! Alv. Tai da Kaziokas kad paimt an dantų, neturėtum ką sakyt Skdt. Jie mane kap paėmė ant dantų, tai vos aš ištrūkau Lš. Jis tai jau kad paima ką ant dantų (apkalba)! Bd. Paimk paimk in dantų, o tai labai razumnas Ut. Ka mans visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti Ll.
paim̃ti ant liežùvio pašiepti: Bandydavo jam įskaudinti, paimdami ant liežuvio (pašiepdami, erzindami) V.Myk-Put.
paim̃ti ant barõno kamantinėti, tardyti: Paėmė jį ant barono, kur jis pavadį padėjo Rdm.
linùs paim̃ti paklotus linus pakelti, sugrėbti į kūlius: Oi kas tau, motule, linelius paims? TŽI182. Ir paėmiau žalią liną, tindralialia žalią liną d.
paim̃ti jáutį (kui̇̃lį) pasivaikyti, pasibėgioti (apie gyvulių patelę): Karvė jau paėmė jaučius B.
périmti, périma (pérema, per̃ima), pérėmė
I. tr.
1. imti ką per pusiau, pusiau: Kalė parema šunytį par pilvą ir nešas Šts. Párimk (sulenk) tą siūlą, ir susuksiam trilinką! Šts.
2. prk. kiaurai paimti, pereiti; patraukti, paimti: Ot smarkus vėjas – ir per kailinius périma! Lš. Párėmė vė[ja]s, ir gavau reumatizmą Dr. Tas vė[ja]s párima žmogų kiaurai Užv.
| Mariutė tik perėmė akim ir mirė Lz. Jau ir anas velnio périmtas (nebegeras, niekai) Dglš. Kas jam rėžt, kap jis velnio perimtas (užpykęs, pagedęs) Lp.
3. nukelti, sugriauti (tiltą): Tiltas yr parimtas, kad negalėtų kareiviai par upį parsikelti Šts. Kryžiokai, užstalė[je] sėdėdamys, pamatė atskriejančius žemaičius, vos bepaskubėjo tiltus parimti ir tuomi savi gelbėti S.Dauk.
4. paimti iš vienų rankų į kitas: Lotsas tuoj nuėjo perimti vairo iš kapitono rš. Perima sūnų iš mano rankų ir stato aslon rš. Išeina mergelė, balta lelijėlė, mano žirgą perimdama, mane žadindama (d.) Mlt. Toliau périms malūnas Srd. O su laiku ir sklypininkų žemeles perimsime mūsų familijos nuosavybėn A.Vien.
5. per daug paimti: Aš arkliu[i] ėmiau seradėliaus, bet perėmiau per daug Rtn. O ką man reiškia ir perimt pinigų – mokėsiu, kur juos dėt! Srv. Tau párėmė, vaikali, tu parmokėjai Šts. Laukia, kad terminas išplauktų, o sumą périmtų Lp. Viršų perėmei (per daug įsigėrei) Dj. Negalimas yra dalykas, kad žmogus, kiek tiek gerdamas arielkos, neperimtų saiko srš.
6. pertraukti: Perimsiu tavo ūturką (kalbą) Ml.
7. nuraminti: Niekas man neparims mano širdelės Švnč.
8. refl. nustoti (ppr. su neiginiu): Nepersiima žmonės eit, eina ir eina Lz.
9. paimti: Neperėmė niekur kareiviai Lp. Kad tu mano gėrybą perėmei, tai ir mano dukterį im' Tvr. Ans parema gromatas iš pačtos J.
10. refl. prisispausti (prie darbo): Kai pati pérsiėmiau, tai ir išmokau skaityti Ds.
11. prk. sujaudinti: Jį šita žinia buvo labai pérėmusi KI113. Taip buvau perimtas, kad užsidegiau žiburį V.Kudir. Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas Ns1832,5. Jo žodžiai mano širdį pérėmė KI646. Perimtõs dvasios (entuziastiškas) KII174.
| refl.: Saulius visais dalykais taip pérsiėmė (susirūpino), kad nei miegoti, nei valgyti nebegalėjo Vaižg. Baltos rožės likimą dainavo taip persiėmusi rš. Persiėmęs (karštai) kalbėjo Ob.
12. imti kiaurai; persunkti: Ardami vejos neparema (negiliai aria) Šts. Alkogolis priguli prie tų nuodų, kurie perima visą organizmą V.Kudir. Koks medis duoda vaisių, tas párimtas (šalčio griebtas, nušalęs) Ėr. Párėmė šaltis mane Ėr. Sušąlu, šaltis perima R122. Mane visą párėmė šiurpas Ėr. Esu skaudumų parimta Šts. Vakarop šaltis mus perėmė kiaurai rš. Kaip ledu perima žmogų FrnS176. Kad ne vėjas, tai šitoks šaltis da taip greit neperimtų Ds. Tos smarvės jis visas périmtas Lš. Šitas sopulys perimantis ligi smegenų Mrk. Negardūs kopūstai, kad dūmų perimti Lš. Šitie vaistai visus kampus pérėmė (visi kampai nuo tų vaistų kvepia) Lš. Barščiai périmti silke (= silkės) Smn.
| prk.: Tas ypatingas liūdnumas, kurio beveik visos [dainos] perimtos LTII98.
^ Perėmė apvyniai misą (ir ramusis supyko) B. Su juo nebesusikalbėsi, jis kitų périmtas (įtikintas) Ėr.
| refl.: Kvepėjimais visokiais pérsiemi, prisigeri FrnS175.
| prk.: Ir mobilizuotieji, ir palydintieji susikaupę, rūstūs, persiėmę viena nepalenkiama valia: sutriuškinti fašistinius įsibrovėlius J.Balt. Dailininkai, kaip ir rašytojai, turi labiau studijuoti marksizmą-leninizmą, persiimti komunizmo mokslu (sov.) sp.
13. perdažyti kiaurai; perkąsti: Vis tiek da raudona – ir mėlyni darylai nepérėmė Vb.
14. išsirpinti: Dar nepérimtos (neišsirpusios) kap reikiant avietės Brš.
15. suvartoti; suvalgyti, suėsti; sugerti: Mes páremam karvių pieną, neparduodam Šts. Aš vienas párimsiu visus taukus Šts. Sugrįžę pavalgėm juodo vėdaro su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių, ir tus perėmėm M.Valanč. Karves prasčiausiai tešera, vien šiaudais: arkliai viską parema (ir dobilus, ir šieną, ir miltus suėda) Plt. Katės parema anai visą pastijolką, visas varškes, visą pyragą Plt.
II. tr.
1. paveikti, ištikti (apie baimę, ligą ir pan.): Perima žmogų baimė Vaižg. Bailė perėmė, net šiurpulys nukratė Ds. Matos gi, kad visas išgąsčio perimtas Sdk. Baimė párėmė mani Šts. Mergaitė buvo baimės siaubo perimta rš. Jonas, visas baimės perimtas, akies mirksny viską permislijo BsPIII49. Vargonai perima kūną šiurpu rš. Ją perimdavo drebulys, kai tik pamatydavo pastorienę rš. Perima mus didis pasipiktinimas prš. Esti laimingas, kad liga neperima Vaižg. Mūs šunį pérėmė (šuo pasiuto): jau iš po nakties neradom Krok. Jis man lyg périmtu atrodo! Lš. Ko tu čia keikies lyg perimta? Lš.
2. pervarginti, pertempti: Pérėmė ranką, linus raudama Mrj. Berinkdamas bul'bas, visai pérėmiau ranką Al. Pérėmiau, linus bebrukdama, per riešelį dešinę ranką Mrk. Žalius rugius bepjaudama, ranką pérėmiau Kb. Rišdama kviečius, pérėmiau ranką, tai visa nedėlia skaudėj[o] Rdm. Negręžk viena paklodžių, ba ranką périmsi Grl. Neimk tep pilna sauja, ba ranką perimsi! Lš.
| refl.: Jaunas persiim̃si, ant senatvės atsirūgs Vb. Visas šlapias šiaudus vilko, mat ir persiėmė Vb.
3. perkirsti (rankas lažinantis, derantis): Susilažino [juodvarnis su skruzdėlėmis], kitos perėmė rankas ps. Kunigaikšti, tu perimki jų rankas V.Piet.
4. surišti (rankas tuokiantis): Ir išeina kunigėlis, išsineš knygeles, párem rankas su stulele, parkeitė žiedelius JD406.
5. refl. apsiimti: Ans pársiims nuvažiuoti ir skolą užmokėti J.
6. refl. tr. prisiimti: Ana papirkta pársiėmė ant savęs visą anų kaltę J. Pársiimk ant savęs tą vagystę Šts.
7. sulaikyti (einantį, bėgantį), užstoti; užpulti: Gal kas arklį pérėmėt? Rk. Périmk mano kumelį! Lp. Ana, kiaulė namo lekia, vykis, Juozuli, gal dar perimsi! Mrs. Vakar aš ėjau, tai Abieciūnas mane perėmė Srj. Ryto metą pradėjo žmonės pasakoti kaži ką paštą parėmus, paštorių nušovus M.Valanč. Geriau nakvok, nes dar gali vilkas périmt Lš. Mokytojau, neikit ing mišką – perims vilkas! Kpč. Neikie neikie, duktele, vakaruot, perims tave berneliai žemaičių! (d.) Tvr. Seniai čia vagiai (= vagys) périmdavo žmones Kpč.
| refl. tr.: Žiūrėk, tavo kiaulė bėga namo, bėk pérsiimsi! Jz. Būdavo, važiuoji kur – ponas persiima ir atima arklius su vežimu Vs. Vakar persiėmiau moteriškę, uogas nešančią, ir pirkau [uogų] Vs. Beeinančias per mišką moteris pérsiėmė plėšikas su peiliu rankoje Jz.
8. nustabdyti; nustelbti: Įsidedi gerai pipirų į burną, tai périma kartumas skaudėjimą [danties] Gs.
9. patikti, pasitikti, sutikti: Šiandie mūsiškiai atvažiuos iš Vilniaus, reiks eit jų perimt Švnč. Pati ejau tėvelio perimtie Tvr. Išeik tu, tėvai, périmk svečius! Tvr. Mesiu sviesiu verpstelį pasuolėn, bėgsiu greitai tėvelio perimtie (d.) Ml.
III. tr.
1. suprasti, suvokti; išmokti: Nu, o aš to vis negaliu párimti Up. Dar ans nebaigė pasakoti, o aš jau viską párėmiau Up. Kol perimi, tai, rodos, viskas sunku Švn. Ar dabar jau périmi? Skr. Aš niekap negaliu périmt, kas jis do vienas Rdm. Jau visokį raštą galiu šiap tep périmt Nč. Žiūrėk, kap aš dirbu, tai ir tu périmsi Lš. Jis greitai perėmė [lošimą] Lp. Pérėmei tu ją (dainą) Tvr. Aš greit perėmiau lietuvišką raštą Žž.
| refl. tr., intr.: Negaliu aš persiimt tų visų giminysčių An. Mano berniokas labai sunkiai persiema uždavinius Užp. Mokiau mokiau, rodžiau rodžiau, kaip tą keturnytą užtaisyti – nepérsiima, ir gana Sml. Sunku persimtiej tokiam vaikui Ktk. Ką jam paaiškini, tuoj pérsiima Jrb. Elementorių greit persiėmė, tik su uždaviniais nekaip stumiasi Srv. Greitai persiėmei pats siūti Vv. Žiūrėk, kap jis daro, tai ir tu persiimsi Lš.
2. persvarstyti, pergalvoti: Taip viską galvoj perėmęs, verčiasi [jis] ant paskutinio šono rš.
IV. tr. barti; mušti; su visais iš eilės persimušti: Kai perėmiau gerai, tai tuoj atanešė viską, ką buvo pavogęs Vj. Kad jį perėmė ta boba, net man sarmata Ml. Aš jį taip pérėmiau, kad net išraudo Dgč. Antrą dieną jau susimušė su Kaze, piemeniu susiedo, ilgainiuo visus vaikus parėmė M.Valanč.
V.
1. refl. persikelti, perrūgti (apie tešlą, pyragus): Persiėmė pyragai Rod.
2. refl. perliepsnoti, perdegti: Namai jau buvo persiėmę, kol gesintojai subėgo Grž.
VI.
1. refl. persirungti: Eime pérsiimt! J.Jabl. Tas stipresnis, tas stipresnis – persiimkit glėbiais, tai ir be kalbos žinosit! Ds. Ekše (= eik šen), padėk ma[n] medį perskelt, tada ir persimt galėsim! Vlkv. Matai, gyvulėliai turi pérsiimti, kai sugenam: be to nežinotų, kas vyresnis, kas turi klausyti Sml. Einam pérsiimti, tai žinosim, katras drūtesnis! Grl. Porą kartų parsiėmė, ir papluko krau[ja]s Up. Jei nori, su tuo gali parsiimti S.Dauk. Kuris eis su manim pársiimti? Trg. Dar aš turiu senį – prosenį, apžėlusį, apsamanojusį – eik tu su juom persiimti BsPI31.
2. refl. ginčytis, bartis: Man tas jau iš dienų įkyrus daiktas dėl tokių dalykų su sudirgusiu svietu pársiimties MitI70.
3. refl. susitaikyti: Kaip anie besugyvena? – Tai nėko, jau pársiėmę Lkv.
VII.
1. tr. permušti, panaikinti: Perfumai prakaitą (prakaito kvapą) parema Kal.
2. refl. sumažėti: Na, turguj avių kaip balos. – Ruduva (= ruduo). Bet greit avys pérsims Rod.
◊ rankàs périmti pavaduoti: Keturiolikos metų dukrelė … jau motynai rankas parima Žem. Sūnus, kad būtų nemiręs, būtų tėvuo rankas parėmęs Šts. Tu nė raišo žmogaus neparemi rankų Grg.
praim̃ti, pràima (pràema), pràėmė tr.
1. imti pro šalį, nepaimti, nepataikyti paimti: Ėmė ėmė ir praėmė Jnšk.
2. pradėti imti, pradėti vartoti, leisti: Turiu šimtą nepràimtą Plt. Ana pràėmė naują puodą sviesto J. Nepraim̃k paskutinės taukų puodynėlės! Slm. Trys sviesto palivonai dar nė nepraimti̇̀ Paį. Kai praimi išsimainęs dešimčiavą, tai tuoj išeina pinigai Ds. Jau mes bulves iš rūsio pràėmėm Up. Ano rūsio nenorim praim̃t Ėr. Mes jau kitą duobę bulvių pràėmėm Lš. Vienas maišas pràimtas, o kitas čielas Pl. Na, da to[ji] sierčikų skrynelė nepraimtà (dar nė vienas degtukas iš jos neišimtas) Rm. Abi pràimtos [degtukų dėžutės] J.Jabl. Da nepraimta bačka vyno stovėjo BsPIII11. [Duok, Dieve, svočiai] aruode kampelio nepraimti NS759. Nupraustas muilo galas, o prašo kaip už nepraimtą Šts. Matosi ir kalnas, tada dar buvęs nepraimtas (nepradėtas kasti), nužėlęs čiobreliais, bitinėliais rš. Viršuj kalno praimta skylė Pn. Bagota kaip eglė šakota: šimtą nepraimtą, tūkstantį tura Pln. Kaip praimsiu daržinukę, gersim saldžią arielkutę JV670.
3. dial. paimti, pašalinti: Praim̃' šitą staluką iš po kojų Švnč. Praim̃k kraustulius iš po kojų Rod. Praim' (nukelk) savo katilą, man reikia statyt Švnč. Aš savo katilą praim̃siu Tvr.
4. iš anksto paimti: Praėmė šoferis piningus, o nenora bevežti į Šidlavą Šts.
5. refl. apsiimti (tarnauti), parsisamdyti: Rasi ir prasi̇̀ėmė ana pri Keblio Grg. Mūsų buvusiasis vaikis jau prasiėmęs Grg.
priim̃ti, pri̇̀ima (pri̇̀ema, pri̇́ema), pri̇̀ėmė, pri̇́emė
I. tr.
1. paimti, pačiupti: Penki geležiniai pirštai priima spausdintą arkužą ir kloja krūvon Blv. Koją priėmęs beiškelsi iš lovos – taip buvom pavargę morinę vežę [per Užgavėnes] Šts. Še, da priimk šitą triūbelę BsPIII48. Sarmata rankosna priimt ito bliūdo Arm. O tu, mano broleli, priimk šviesų kardelį, o ben iškirsi mano vargelį iš anytos vartelių! JV619. Ir priėmė žalią vyną į baltas rankeles JD318. Iškeltą apynvarptį priema antras darbininkas S.Dauk. Parnešė pilnas rankas priėmęs obulų Šts. Verkė tėvelis, mandieružę nešdamas, da gailiau verkė sūnelis priimdamas BsO274. Tamsta gausi arklius priimti (atvažiuotus paimti, nukinkyti, pagirdyti) SI184.
| prk.: Žodžius mano ausimis priimk (išgirsk) Mž510.
| refl. tr., intr.: Per visądien nepri̇̀sėmė jokio darbo Arm. Kad sunku, tai prisiim̃k ranka Ds. Reik medžių prisiim̃ti (pasirinkti), eitant par sodą, nu šunų Nt. Buntą siūlų prisiėmusys, beneranti pirštinę Šts. Prisiėmęs klėbį knygų benešąs Ggr.
2. priliesti: Rankos sutrūko, nieko negaliu priim̃ti Ėr. Įsuodino ragažę, kad jau baisu priimt Krsn. Kartis tokia apteršta, kad negali nė priim̃ti su ranka Trg. Su balta ranka nepriėmiau J. Karšta geležis – nė priimti negali Gs. Ranka suplyšus, tai ką tik pri̇̀ėmei, tai kaip peiliu Trgn. Pečius teip prikūrintas, kad negalima nei ranka priimti Ėr. Gelžis įkaista, nė priimti negal Šts. Ot kad sudžiuvo dobilai – nė priim̃ti nemožna! Pc. Kad jau nušalau visą veidą, o už nosies tai nė priimt negaliu Srv. Baisu čia priim̃ti tuos kviečius – byra Pc.
3. daug išimti; daug pridėti: Daug medaus pri̇̀imat Ėr. Priėmė kubilus medaus par vasarą Šts.
4. priglobti, sugauti gimstantį (apie priėmėją): O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti Vaižg.
| Onai, ką priėmė veršį, septyni darbadieniai Skr.
5. sutikti paimti, neatmesti: Priimk tu šitą mano naštą kaip dovaną iš grįžusio sūnaus K.Kors. Dovenos priimtos suriša žmogų M.Valanč. Jam ir marškinius nusivilkęs atiduok, ir tai priims Ds. Dėku broliui už tą meilę, kad priėmei vainikėlį JD48. Mokykla jau pilna, pareiškimų nebepri̇́ema Slm.
| prk.: Mes priimam teisingą kritiką ir sveikiname ją rš. Radęs Lietuvoje tą rašybą, priėmiau ją ir savo vadovėliui J.Jabl. Išsikalbėjimų nepriema M.Valanč. Duodatės pasimokydint ir gerą rodą priimat K.Donel. Id tave tikrai mylėtumbim, žodžius tavo priimtumbim PK23. Idant mumus … išmintį jam priimtiną … dovanot teiktųs DP231. O anas nori su manim kalbėtis, visada mano kalbą priema Dbk. Ji nepri̇̀ima mano kalbos (nenori su manim kalbėtis), snukį suka tolyn Ėr. Gerai priimu, nepadyviju R405. Juoką priimąs žmogus buvo ans (nepykdavo už pajuokavimą) Gršl. Kur pri̇̀ima juoką (nepyksta už pajuokavimą), te ažeinu Mlt. Juokas juoką priema Šts. Tavo malda nebus priimtà (išklausyta) KI68-69. Padaryk mus sau mielus ir priimamus KlM1713. Širdis nepriima (nesinori valgyti) Ėr. Senis davė jam pietus, ką tik širdis priėmė (ko tik jis norėjo) BsPII77. Jei nepriima (nėra apetito, nesinori), tai ir alkanas būdamas nevalgysi Vj. Akys nora, bet širdis nebepriema Jn. Nu, kad ir negersi, ale nors sveikatą priimk (nors gurkšnelį išgerk, neatmesk sveikatos linkėjimo užgeriant) Sdk. Kiek valgysi, tiek – nors loską priim̃k Gs. Jam labiausiai pieną pri̇̀ima (jis labiausiai mėgsta pieną) Ktk. Galima viską valgyti, ką tik širdis priema (ko tik nori) Žem. Dabar nieko širdis nepriema Žem. Ar tu priimi šalimą (ar mėgsti pirty vanotis)? Jnšk. Mano akys nepriema akuliorių: skauda Šts.
6. refl. tr., intr. nesipriešinti: Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios, kuri kokios prisiėmė (sutiko išgerti) Žem. Pradeda pradeda šidyt, ale kaip tik prisi̇̀ema (nepyksta), tai ir nebėr kas daro Sdk. Kur nori praleis arba prisims (priskirs sau) nebūtą sužeidimą rš. Kito neprisiema (nesutinka) nešiojama kaip tik motynos Šts. Tie suvis neprisiėmė gerti? Rm. Svečias nieko neprisi̇̀ima (nieko nevalgo) Ėr. Kai vaikai kitų nemato mėsą valgant, ir patys neprisiima Sv.
| Prisim̃k, Boles, durnių (sutik, kad pralošei)! Lp. Ana prisiima viską ant savęs (sutinka už viską atsakyti) Ds. Nebeprisiėmė daktaro (nebenorėjo gydytis, nesutiko, kad gydytoją atvežtų) Ėr. Sakiau, ale neprisiima (neprisipažįsta) jisai iš tolo Smn.
7. refl. tr. pasižadėti atlikti, apsiimti, įsipareigoti: Laikraštyje tėra maža žinutė apie darbo valstiečių prisiimtus įsipareigojimus (sov.) sp. Prašė prisimti tą garbingą pareigą rš. Jonukelis vėl prisiima, ka pavogęs iš ponios marškinius (ps.) Ml. Jin pabūt prisiėmė Rz. Smertį priimiaus (sutikau mirti) P.
8. pritarti kam; ką pripažinti, patvirtinti: Galbūt taryba galėtų bendro reikalo labui priimti rezoliuciją, kurios projektą, mano paruoštą, aš tuojau perskaitysiu rš. Pasiūlęs ir kelis projektus, kurie buvo visų priimti J.Jabl. Priegaidžių skyrimas vėliau buvo visų priimtas EncIX515. Jų parėdką priimt nakčia galiu (jų tvarka man patinka), su jais gyvent – ne Prn.
9. paimti; įsitverti: Priėmiau už rankai, ka nepavirstų, ir nuvedžiau į vietą Šts. Už baltųjų rankelių tėvelį priimsiu JD140. Močiute, tai priimdavai už baltos rankelės TŽI303.
| refl. tr.: Prisiimk rankoves, palietą vilkdamas, kad rankovių nesusmauktumi Šts. Nagi prisim̃k rankoves ir vilkis, pažiūrėsim, ar gražiai pasiuvo Jrb.
10. prispausti (prie darbo): Jie darbinyką moka priimt prie darbo Ėr. Na, dabar jie tą savo Petrutę ir pri̇̀ėmė Skr. Jį gerai priėmė darban Lp. Rytoj tave priim̃siu prie rugių Upt. Kai gerai priimsiu pri darbo, išlakstys visos kvailystės Ll. Darbu gerai priima Vlkv.
| Perdien priim̃tų (privargintų) prie dalgės Ėr.
| refl.: Gana jau man darbuit, jau nemaža prisiėmiau (privargau) per visą sa[vo] buitelę Rod.
11. prisiurbti, pritraukti: Brandingų (gerai pribrendusių) rugių miltai daug vandens priema Šts.
| prk.: Pažinimas yra receptyvus aktas, jis tepriima tai, ką jam teikia objektas EncIX207.
| refl. tr.: Prisi̇̀ėmė [v]andens traukinys ir nušniokštė toliau Šts. Audinys neprisi̇̀ima dažų (nesidažo) BŽ432.
12. pavartoti; pritraukti į burną; privalgyti; prigerti: Priims pilną burną [arielkos] Lp. Nenoriu vyšnių, aš jau šiandien rūgšties iki soties priėmus Skr. Idant … vaistą priimtų DP191.
| Kaip į burną vandenio priėmę, tylėjo ir smalsuoliai A.Vien.
13. reikalauti; mėgti: Žemė labai priima darbą (reikia gerai išdirbti, kad javai augtų) Srv. Jis pri̇̀ima didelį prašymą (jį reikia labai daug prašyti, kad ką padarytų ar į svečius ateitų) Jnšk. Žirnis pri̇̀ema sūrumą (nesūrūs žirniai neskanūs) Šts. Retas, nuskydęs audeklas nepriema ataudų Ggr. Baikštus arklys nepri̇̀ima botago (baikštaus arklio nereikia botagu kapoti, baikščiam arkliui nereikia botago) Ėr. Priimu, kenčiu darbą SD260.
14. palaikyti kuo, už ką: Ką už juoką priim̃ti BŽ432. Per ger priimu R244. Tai jau nepriimk nieko už pikta I.Simon. Ir, ką aš steliavau, už ger šį sykį priim̃kie K.Donel. Aš tik pasijuokiau, o jis kaip teisybę pri̇́ema Slm. Ažu gera priimu (orig. prijmu) SD178. Neapsirik, avies už bobą nepriimk! Skdv.
II. tr.
1. mielai sutikti įsileisti (į namus); priglausti, leisti kam būti savo tarpe: Mielai priimčiau tave, dukrele, vargelio nepaimsiu d. Kad pri̇̀ėmei mane jauną, priim̃k ir žirgelį! (d.) Dkš. Priimti priimtum prie savo dalelės, ale kad mes matom, kad tu be rūtelės (d.) Vlk. Priėmėm kaip žmonės, ė ana man trobą terš rš. Visi jie mane nuoširdžiai priėmė ir džiaugėsi rš. Kad tavęs nei svietas, nei Dievas priimtų! Švnč.
| Dukrele, priimk (suvaryk tvartan) karveles! dz. Karo vartus atdarykie, žirgelį priimkie d. Išeik, tėvuli, ant dvaro, priimk (pasitik, sutik) talkelę nuog baro VoL457. Svečią namuosan priimti VoK33. Ir priimtų jus ing … gyvenimus DP12. Kas jus priims, tasai mane priim BPII50. Oi žeme, žeme, žeme sieroji, oi kam priėmei tėvą, motulę? d. O mergelės, mergužėlės jaunosios, ar priimste kareivėlį nakvoti? JD631. Ar nepriim̃tumėt naktigulto? Slm. Kad nepriimi pargulėt, priimk nors parstovėt Bsg.
| Priimu išsūnį, išdukterę B. Priimu per kūdikį, įsūnį, išdukterę, per priepeną R26.
^ Priėmė kai šiltą vilną (mielai, gerai priėmė) B.
| refl. tr.: Jau ją tėvai prisiėmė BsPIII246. Prisimkitės kits kitą Bb11PvK15,7.
| Vai, mergele, pasislink, mane jauną prisiim̃k (leisk šalia atsisėsti) (d.) Sl.
2. įrašyti, įregistruoti: Daug studentų šiemet priėmė į universitetą Viln. Ar pri̇́emė jūsų vaiką mokyklon? Slm. Ir jį jau pri̇́emė kolektyvan (į kolūkį) (sov.) Slm.
3. išklausyti: Apie dvyliktą valandą viršininkas priimdavo interesantus P.Cvir.
4. pavaišinti, vaišinti, mylėti: Priėmė, pavalgydeno kaip žmogų (kaip reikiant) Trgn. Kuo svečius priim̃sim? – Žąsiena, antiena, vištiena Kp. Priimti svečią N. Svečius priim̃ti KI226. Ar gerai te tave priėmė? Mrs. Toki geri žmonės – gerai priėmė Dkš. Kad jau neturi kuo priimt, tai nė neprašyk [svečių] Sdk. Ar gražiai pri̇̀ėmei svečius? Vlkv. Nuėjom pas Skrinskus, tai dar mudu priėmė Mrj. Ne tik nakvynę davė, ale da ir pri̇̀ėmė Ktk. Jos mane priėmė kap geriausią svečią Lš. Neturim mėsos – kuom priimsim svečius? Ndz. Jį gražiai priėmė, sodina ir girdo, valgydina VoL301. Kuom priimsiu tuos svetelius? JD725. Buvau svečiu, o nepriėmėt mane GNMt25,43. Svečius mylįs, priimąs SD64.
| Meiliai šneku, meiliais žodžiais priimu (kalbinu, užimu) R244.
5. užimti (užkurį, žentą): O tai dukteriai žentą pri̇̀ėmė Lp.
| refl. tr.: Ir Banaitienė prisi̇̀ėmė žentą Pc. Jis an jos prisiėmė žentą Alv. Toj mergaitė pri̇̀sėmė žentą Lp.
6. rinktis, skirtis: Jonas … už motiną sau ją priima DP506.
| refl. tr.: Kurs jį per mokytojį savo jaunystės prisiėmęs buvo prš.
7. gauti, turėti: Kurgi priimsi mėsos žėdnai dienai Užp. Kur te priimtum mes šieno, kad karves šertum šienu! Trgn.
| Jau, sūnel, kiek aš vargo priėmiau (turėjau, iškentėjau), tegu Dievas lenkia! Klt.
8. įgyti: Kad vieko neteksi, protą priimsi B. Kaip tiektai jis savo tikrus metus prieaugs, ir protą prieims Mž124.
| refl. tr.: Kiek tu iž (= už) tą nusilpusį gaidį prisiimsi̇̀ (gausi parduodamas) Rod.
| Duodu labą dienelę šitai aukštai klėtelei, kur ištiesiau savo krasną stogelį ir prisiėmiau razumėlio Kb.
| Gyvulys nuog gyvulio pri̇̀sima tokios veislės (atvedamas toks, gauna tokią pat ypatybę) Db. Prisiėmęs mažesnius intakus, gauna Ebro vardą EncVII382. Pakorė vieną tėvūną už tą, jog priėmė krikštą (leidosi apkrikštijamas) nuo mečeivių, ne nuo danų S.Dauk. Sakramentą priimsi VoK28. Prieims krikštą (apsikrikštys) Mž133. Minichai, … į klioštorių eidami, pašventinimą priimlavo Vln46.
^ Senas jautis sunkiai mokslą priima (senam sunku mokytis) B.
9. pridėti: Stačiai kelias blogas, aplink – daug priimsi̇̀ (bus toliau eiti, važiuoti) Trgn.
| Jis bešienaudamas ir iš mano pusės pievos priėmė (prigriebė, sau prisidėjo, pievą perpjovė) Up.
10. išimti, pripirkti (išsimokėtinai): Priėmė tiek daiktų ant skolos, dabar, jei nori, pasiusk bemokėdamas Vvr. Labai daug priima prekių be pinigų Lp.
11. refl. prigyti: Daug obelaičių buvo pričiepijęs, ale pasitaikė lietus, tai mažai teprisiėmė Sdb. Priskiepinau penkias obelaites, ir tik viena prisi̇̀ėmė Rdm. Visi skiepai šiemet prisiėmė Nč.
| Čiepai neprisiėmė Rmš. Jį triskart čiepijo, ir vis neprisi̇̀ėmė Lš. Šitą vaiką jau duroz (du kartus) skiepinom, ir nepri̇̀sima Rdm. Raupai prisi̇̀ima BŽ67.
12. refl. prk. įsigalėti: Bielinskis, Gercenas savo mokslo, publicistikos ir meno veikalais paruošė dirvą marksizmo-leninizmo idėjoms Rusijoj prisiimti rš. Prisiimti svetimų papročių BŽ67. Tokie numanymai, žinoma, visur labai prisiėmė Gmž. Sėkla prisiėmė širdy jo MP101.
13. tr. užperėti: Po šita višta visi priimti kiaušiniai Lp.
◊ priim̃ti sė́klos pririnkti augalų grūdų sėklai: Pri̇́emiau sė́klos ir glazdikų, ir razetų Slm.
| refl. tr.: Prisi̇́emiau ir morkų sė́klos, ir rasodos Slm. Prisi̇̀ėmėm šiemet daug rūtų sė́klos Jnšk.
prisiim̃ti jáutį (kùmelį) (apie gyvulių patelę): Karvė neprisiėmė jautį, neapkuldino karvės Šts. Kumelė nė iš tolo kumelio neprisiima Ds. tai̇̃p pri̇̀imta toks paprotys, taip įprasta: Pas mus tai̇̃p jau pri̇̀imta Trg. Tai̇̃p nepri̇̀imta BS8.
kai̇̃p pri̇̀imta kaip daroma, kaip įprasta: Padavęs man ranką, kaip priimta baltųjų, parodė į tą pusę, kur buvo matyti sniego trobelės rš.
suim̃ti, sùima (sùema), sùėmė
I. tr., intr.
1. sugriebti; surinkti; paimti: Suim̃k šiaudus nuo klojimo laito! Vb. Lošikai suėmė kortas ir sukilo nuo žemės A.Vien. Kai medų (labai norėdami) visą turtą sùėmė Sld. Žentas suim̃s senio visus turtus Upt.
| prk.: Ale suimkim tai tuoj krūvon ir priveskim pavyzdį Blv. Visos raidės, draugėn suimtos, vadinasi abėcėlė J.Jabl. Į savo rašinį suimu daugiausia tuos linksnių ir prielinksnių kalbos dalykus J.Jabl. Reikia visuomet medžiagą iš visų kronikų suimti LTII393. Nesilytėdamas variantų, keliais žodžiais suimsiu tik nuogą faktą V.Kudir. Plačiau išplitę kalbos reiškiniai yra suimami (suvedami) į dėsnius EncIX513. Akys nebsuema (nebemato) ir par akuliorius ž.
^ Kad jį diegliai suimtų! Pls.
| refl. tr.: Atsipeikėjo ir, susiėmusi kibirus, kopė į kalną rš. Paskui susiėmė nuo stalo valgymus ir išjojo BsPII287. O ji jaijai liepė susimt viską ir eit šalin BsPI11. Jis, nieko nežiūrėdamas, tuos pinigus sau susiėmė, pakavojo BsMtI37.
2. suvalyti (javus, šieną, daržoves): Ar jau suėmė javus? Mrk. Suim̃ti nuog laukų gėrybą dz. Mes jau nuo lauko suėmėm, liko tik bulbės nukasti Grz. Šiemet par mus darbas spėja, jau visa ką suėmėm nuo lauko Ml. Kai vieni nesuima javus, kiti bėga [padėt] suimt Mrj. Kad ščeslyvai suimtum rugius, tai šiemet duonos turėtum Nč. Pas mus kai kurie jau javus suėmė Lš. Supulkim, vyručiai, suimkime šienelį! Ašb. Nupjovęs šieną, veiza, kad tik galėtų suimti Dr. Kas dirba, tas ir sùima javus Ėr.
| refl.: Susiėmęs nors tiek, parejau Žem. Kai lietus pakęs (kai nelis), tai ir vasarojus susims [nuo laukų] Alv.
3. įsitverti; iš abiejų pusių paimti ką ir spausti; suspausti: Plaukai striuki, suimt negali Ėr. Tavo plaukai striuki – nėr už ko suimti Jnšk. Sùėmiau Jurgį už kaklo Vb. Jis man kad sùėmė (suspaudė) ranką, tai ko neatsisėdau Lš. Anyta suėmė kirmėlę pirštais A.Vien. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius nežvangės KlpD58. Ei, tu lokė, tu lokutė, suimk mano galvą! JD562. Pakelk duris girgždančias, suimk raktus skambančius JD823. Palaikykie žirgužėlį, kad nešokinėtų, suimk trumpai kamanėles, kad nesuskambėtų LB108. Reikėj[o] suimti (susupti, suvynioti) į vystyklėlį, reikėj[o] įmesti į Dunojėlį (d.) VšR. Priėjęs suėmė Oną už pažastų ir kėlė juokaudamas rš. Jis koją kuo rūpestingiausiai suėmė (sulaužytą sudėjo) ir įdėjo į luobus, kad sugytų rš. Vilką visi suėmė (surėmė) ir išstūmė S.Dauk. Jau ne laikas, močiute, jau ne laikas, širdele, kad suėmėm baltom rankom ir sumainėm žiedeliais (d.) Kp. Suimk akis saujon, tai užvysi LTIII461. Suėmė kaip bagočių už širdies Mrj. Sùema strėnas linus beraunant (įskausta, įsopsta strėnas) Trš. Dievaži, tylėk – arba liežuvį tau suimsiu (nutildysiu, gausi mušti)! rš. Jei aš tau nesuimsiu dantų – nekur aš būsiu! Lp. Bėk, galvą suėmęs (greitai bėk, bėk, nieko nežiūrėdamas) Šts. Niekas labai nesuima, kad tu čia ir šokinėji (niekas nebijo) Trgn. Gal kas apie jį ir suima galvą (gal kas jo ir bijo), ale tiktai ne ašiai Trgn. Visi žmonės jį sùėmė (laikė) už didžiausią poną Tvr. Ar tankiai tave suima (ar dažnai tu apkvaišti)? Ml. Toksai buvo, trumpai suimant (trumpai sakant), atsakymas prš. Jisai darbą sùima gerai (greit ir gerai dirba) Skr. Verdantin [vandenin] indeda [kiaušinį], tai aštriai sùima (greit išverda) Vrn. Rūpesniai sùėmė širdį Šts.
| refl. tr., intr.: Susiim̃k (susitvarkyk) plaukus! Lš. Iš išgąsčio jis susiėmė galvą Žvr. Eita širdį suė̃musys (susiėmusi), stingsta visa Šts. Jog regime, kad medžias ir akmenes stipriai suguldinos ir suėmės, drąsiai įeime DP575. Kad ėmė varyt (plūsti), kad ėmė kantuoti, žmogus, ausis susiė̃męs (labai greitai) išlėkė Skr. Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmusi bėgtumi Slnt. Reikia, susiėmus galvą, bėgti šalin rš. Nuo šitokio bėk, galvą susiėmęs Ds. Jie šaukia galvas susiėmę (balsu šaukia) A1884,12. Kap papaisiau aš in tų rugelių, tai plaukų susėmiau (nustebau, išsigandau) Arm. Jos visos trys, šonus susiė̃mę (skaudamais šonais), eina Upt. Vienakis juokėsi, susiimdamas šonus, iš neregio (labai juokėsi) Tat. Pilvus susiėmę juokęsi tuokart pamariškiai I.Simon. Nerėk kaip smaugama, susiim̃k biškį (susivaldyk), ir neatrodys taip baisiai Vkš. Jai labai reikėjo susiimti (susivaldyti, susilaikyti), kad nepatrūktų juokais Raudienei čia tebėsant I.Simon. [Ji] paraudo ir kalboje užsikirto, bet tuoj susiėmusi (susivaldžiusi) ėmė vėl pasakoti Pt. Prieš mūsų žmogų visi susiima vienon kekėn (susivienija, eina iš vieno) Rod.
4. tam tikru būdu sudėti (rankas): Rankas suimti N. Verkia gailiai mergužėlė, rankeles suėmus (d.) Srj. Kai pašalo, tai visi džiaugias suėmę rankas, kad purvo nebebus Ds.
| refl. tr.: Susiimu rankas R419. Jis stovi, rankas susiė̃męs KI584. Nieko nedirbantis žinogus gal sau vaikštinėti, susiėmęs rankas rš. Senelis susiėmė rankas, atsiduso, akis užmerkė ir numirė Ašb. Keiksi, rankas susiėmus, rytą vakarėlį (d.) Kpč. Liepė rankas susiimti Tat. Aš su ištiestoms ir susėmusioms rankomis tau liaupsę sakysiu brš.
5. susiaurinti, sutrumpinti (drabužį): Kleidą suim̃ti KII383. Sijonas krenta nu strėnų, reik suim̃ti apjuostuvę Vkš. Suimk dar ir antrą suimką – matai, kad dar smuks par kulšis Brs.
6. surinkti: Suėmė visą drąsą (įsidrąsino) ir drebančiu balsu pašaukė rš. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suėmė visas savo spėkas ir pasijudino BsPIII51. [Berniukas,] suėmęs visas savo jėgas (labai greitai, kiek galėdamas), pasileido bėgti rš.
7. supulti (prie darbo), pasispausti, pasistengti: Led tik visi suėmę užkūrė ugnį Upt. Kai sùėmėm vakar visi – dobilų laukas ir ant šono (nupjautas) Rs.
| refl.: Nemanyk, kad pradžioje tereikia susiimti, o paskui galima ir šiaip sau švilpauti rš. Truputį susiim̃kit, vyručiai, kad ligi vakarui šitą plotelį nupjautumėt Žvr. Reikės susiim̃ti ir atkasti duobę Lnkv. Teks ir tau, moč, rimčiau susimti sp. Su tais tvartais turi susiim̃t (pasistengti daugiau, smarkiau dirbti, kad pastatytų) Gs. Rygiečiai [futbolininkai] antrą kėlinį smarkiai susiėmė ir jį užbaigė 2:0 savo naudai sp.
8. prk. sutraukti, susiurbti: Balta spalva nesuima šiluminių spindulių rš. Garuojantis vanduo daug suima (suvartoja) šilimos rš. Gutacija pasireiškia tais atvejais, kai šaknys daug vandens suima, o lapai mažai jo teišgeria EncIX909.
| Daugumas rašytojų suėmė savin (pasisavino) senųjų rašytojų pažiūras rš.
II. tr.
1. sušaukti, sumobilizuoti: Vsevolodas, suėmęs daugybę kareivių, puolė ant lečių S.Dauk. Kur jai dėt, tiek suėmus! Lp.
2. sulaikyti, areštuoti: Nusikaltėlį sùėmė DŽ.
3. priimti: Avių turiu suimtų [ganyti], negaliu išeiti iš numų Šts.
| refl. tr.: Tura susiėmęs dešimtį karvių į ganyklą Štk.
4. suvaryti, uždaryti: Šiandien suėmiau tris karves tvartan Dkšt. Ir atėjo mergužėlė, ir paprašė tėvulėlį, kad suimtų žirgužėlį in stonelę, in naująją LB138.
5. ištikti, užeiti: Suėmė juokas Plng. Baimė sùėmė Ėr. Tuojau vėl jį suėmė baimė, kuri buvo pranykus Mš. Daugiau taip šį suėmus baimė, taip suėmus, kad šis nebeišmanąs nė penkių Sln. Kai jau miego suimtas, tai ar kelsi, ar ne, nebeis valgyti Grž. Moteriškę snaudulys suima rš. Sùėmė toks miegas, nuėjau ir atsiguliau Ėr. Į rytą tai jau tikrai snaudas suim̃s Skr. Mortą suėmė saldus, svaiginąs silpnumas J.Avyž. Kap sùėmė [skausmas] dantį, tai neturėjau kur dėtis Arm. Kap sùėmė dantis, nor tu gyvas žemynon kaskis! Lp. Bene karštligė tiktai mane norėtų suimti rš. Kap suėmė sunki liga, viso padūmojau Arm. Atkratos kai sùėmė, paleipėjau gerokai Srv. Ligos suimtas, mirė Šts. Ir valios susmukimas suima žmogų panašiai kaip liga rš. Strėnas skausta, vėruliai sùėmė Als. Mislijau nesulauksiu ir ryto, kai sùėmė diegliai Skdt. Smarkiai suėmė liga Smn. Naktį staiga suėmė šaltis P.Cvir. Sotus žvirblis ir smarkesnį šaltį pakenčia, o kai suima kartu šaltis ir badas, tai ir galas Mš. Miške toks suėmė šaltis, nors ant ugnį gyvas lįsk Ėr. Kap namie sėdi prie šilto pečio, tai sveikas, o kaip tik išeina laukan, tai suima kaip kartelį Arm. Jį suėmė diegliai, sopuliai Lp. Deginantis skausmas suėmė vidurius P.Cvir. Mane suėmė ilgumas (ilgesys) rš. Mane apmaudas suėmė P.Cvir. Gal paskui ir mus suims noras (gal įsinorėsime) Pn. Sopuliai suims DP14. Skraidė skraidė miegas ir sùėmė galvą (apėmė snaudulys) Arm. Kai suema galvą sopčius imtinai, tai tik galva neskyla Ml. Nedaryk anksti juškų: galvą suims (sugaruos) Slk. Man smalkės sùėmė galvą Alk. Kraustykis nuo pečiaus, da suims galvą Kš. Smalkės man galvą sùėmė Gs. Garai galvą suim̃s Brš. Teip sùėmė pirty galvą, kad ledva nameliokan išsverdėjau Ds. Suėmė galvą, kad ir atsikelt negaliu Vrn. Jaujoj taip buvo galvą suėmę, kad ko tik nenumiriau Alz. Dėl tavo bėdų kitos galvos nesuim̃s (neskaudės) Trgn. Degtinės stiklelį išgėrė, vienu akies mirksniu suėmė jį (apsvaigino) rš.
6. vaišinti: Svečiuose smarkiai nesuėmė, tai tuojau grįžo namo Vdžg.
7. suprasti; suvokti; atsiminti: Man aiškina, o aš vis nesuimu Gs. Ar suimi, žmogau, ką tau pasakoja? Lp. Kas gali suimti, ką jis kalba! Krsn. Negaliu suimti, kaip tai gali būti rš. Anas jau nieko nebesùema Sv. Tokia tavo ir smagalvė, kad nieko nesuimi Skp. Moč, ar suėmei, ką kunigas kalbėjo? Žem. Jis man ilgai aiškino, bet aš nė kap negalėjau suimt Lš. Nesuimsi dar̃ nei kur pradžia, nei pabaiga Al. Būta ko nesuimt, kaip padirbt didžiulė (smuikas bosas)! Smn. Gera galva visa sùima Ds. Tiek pripasakojo, kad mano nė galva negalia suim̃ti Up. Nesuimu (neišmokstu) taip greitai dainą J. Kad nesuima (nemoka, neišmano), tai ko dar būva pašte? Kp. Dainuoja dar ir kitokias dainas, tik visų daininykė į galvą nebesuima (nebeatsimena) Plv. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą (supras) svarbią laikraščio įtalpą V.Kudir.
^ Suim̃k tu kreivo rato sliedą (suprask tu jį, supaisyk) Krok.
III.
1. tr. gauti, sudaryti: Tiek pinigų suėmiau pernai, ė kur dėjos? Sdk. Daug pinigų sùima Ėr. Žiūrėk, kiek anas iš visur tų pinigų suima Ds. Buvo galima suim̃t šimtą rublių Plv.
2. refl. tr. įsigyti: Nedavė man jaunai nei stogelio ištaisytie, razumėlio susiimtie, pasogėlio susaugytie (susiauginti) (d.) Vlk.
IV.
1. refl. pradėti smarkiai augti, vešėti: Kad susi̇̀ėmė mūs miežiai, net juodi! Rdm. Po šio lietaus miežiai tep susiėmė ir žaliuoja kap rūta Švnč. Ale tavo taboka susi̇̀ėmė Ktk. Po šiltaus lietaus vasarojas tep gražiai susiėmė Švnč. Po lietaus ir pievos susi̇̀ėmė Ds. Reiks burokai su trąša palaistyt, tai maž dar susim̃s Ml. Tik po lietaus tai tep viskas ir sùsėmė augt Švn.
2. refl. pradėti rūgti, degti: Pats gardumas pieno, tik susiėmęs, nerūgštus da Pn. Ar surūgęs pienas? – Biskį gal susėmęs Lp. Man daros (rodos), kad visas miestas susėmė ugnėn (pradėjo degti, suliepsnojo) Lp.
3. tr. apkepinti; apimti: Labai suėmė ragaišį, pluta kieta (krosnyje šiluma griebė, apkepino) Ėr. Pečius gerai iškūrintas, ragaišį sùėmė Upt. Reikia gerai prikūryt pečius, kad duonelę suim̃tų Lnkv. Duoną greit suėmė, pečius buvo karštas Jon.
| refl.: Duona nesusiima, kad kaminas atdarytas Lp.
4. refl. sueiti, sulipti į vieną vietą; susitraukti, susimušti: Sidabra (upė) … miesto lauke išsišakoja ir po kokio viorsto vėl susiema į vieną vietą BM176. Dar virink nors valandą, tada tik susiims Lš. Sviestas blogai susiima, tai bus didžiasviestis Dkšt. Tuoj susiims sviestas, tai užvalgysim rš. Kol sultys nesusiims, neišeis kastinis Dr.
V. tr.
1. užpulti, loti: Ką tie šunys teip sùėmė? Ėr. Šuva kaip sùėmė aveles, tuoj atsirado daržuose Upt.
2. užpulti barti, kvosti: Kad sùėmė jį visi! Ds. O, jis juos gerai sùėmė! Srv. Vagis, smarkiai suimtas, tuoj prisipažįsta Slnt. Mokinį, kai nusikalsdavo, striukai suimdavo (griežtai apibardavo) Mš. Aš tave kap šiltą vilną suimsiu (įveiksiu, nugalėsiu) Brt.
3. refl. susibarti, susiginčyti, susipykti: Vedu ten stipriai susiėmėm Šts. Dėl šio reikalo mudu gerokai susiėmėm rš.
| Jiedu susimdavo liežuviais (susibardavo) rš.
4. refl. eiti ristynių, imtynių: Nu, susiim̃kiam – matysiam, katras stipresnis Vkš. Susiėmė, ir nė vienas, nė kitas neįsiveikė VoL326. Susiimsim, pažiūrėsim, katras stipresnis Jnšk.
5. refl. susikibti, susikirsti, susikauti: Susiėmė kardomis muštis S.Dauk. Susėmė kautis Lp. Atsprogo staibio kaulas, taip buvo susiėmę mušties Šts. Iš pykčio susiėmė du vyrai rš. Ląstoj gaidžiai tas prieš tą ir susėmė pešynion (ps.) Rod.
VI. intr. pradėti: Žiogai suimdavo labiau čirkšėti rš. Kad sùima mergos dainuot, net medžiai linksta Vlk. Atdaręs aulį, skubiai suimk dirbti, kad kaimynų bičių nepagundytum prie vogimo srš. Ir man nakčia kad suėmė krūminį gelti, maniau neiškęsiu, ir gana A.Vencl. Kad suėmė vidurius pjauti! Krt.
| refl.: Kaip susima žuvys nerštis, tai ir apkursta Rod. Kad susėmė bartis, net jų ausys paraudo! Rod. Kad susi̇̀ėmė su Petru bartis, net už kriūtų nusitvėrė! Alv. Kai susim̃s giedot, tai net giria žvaga! Rš.
◊ suim̃ti į nãgą (į rañką) sudrausminti: Suimk gerai save į nagą (prisiversk, susivaldyk), ir atsikratysi nu to kūrinimo Vkš. Kaip suim̃s tave gerai ant nagus (kai prispirs), viską pasakysi Upt. Aš tave suimsiu nagan (griežtai su tavim pasielgsiu) BŽ123. Sùėmė rañkon (sudrausmino), o tai ana buvo pradėjus lakstyt po kermošius Skdt.
suim̃ti stãlą nukraustyti, nurinkti nuo stalo indus: Suimk stalą! Šn.
suimti rugius surinkti ir sudėti į pėdus nupjautus rugius: Mergaitė visus rugius po dalge suėmė, motinai nė iš gryčios nereikėjo išeiti Srv.
suim̃ti linùs pakelti ir surišti į kūlius paklotus linus: Mes jau linus suėmėm ir išmynėm Vb. Sùėmėm broliuko geltonus lineliùs (d.) Kp.
užim̃ti, ùžima (ùžema), ùžėmė
I. tr.
1. suimti; pagauti; pasiekti: Nekirpk (nepjauk) morkų lapų taip trumpai, paskuo nebužimsi Trk.
| Užuėmė (pagavo) jie žuvų daugybę BtLuk5,6.
| Įkelk karves tik kiek liežuviu užima (pasiekia, užsiekia) Gs.
| refl.: Maž koto teužsiima, ir lūžta dalgio kotas Šts. Užsiėmė už baltųjų rankelių, nusivedė an didžiąją karčemelę (d.) Ml.
2. uždengti, uždaryti: Senutė priejuoste užima jam burną P.Cvir. Užima burną, kad nė kvapo neišleistumėte V.Kudir. Užimk kraną, ir nebėgs vanduo! Skr. Ką smaugti, kam kaklą užim̃ti KII363. Užėmus tada akis, graudžiai ašarojo Vp. Užimk duris, neįleisk to bestijos Plng. Ažimk duris, tai per aukštinį išbėgs Arm. Dėdule, ir aš eisiu rozu. – Nogi kiba aš užimsiù (pastosiu) tau kelią Lp.
| prk.: Ar užimsi, kad visiems pasakoja Skr. Pradės juoktis – žmonėm burnos neužimsi Rm.
| refl. tr.: Juokiasi, užsiėmęs rankom burną Ėr. Užsiėmiau akis su ploščium rš. Užsiimk burną su ranka, kad dedi nuodus lapei Trk. Motina, lyg nusigąsdama, užsiėmė ausis rš. Užsiim̃k (suspausk pirštais) nosį, ir nebetekės [kraujas] Slm.
3. užkimti; imti skaudėti (gerklę, kaklą): Ir galvą sopa, ir kaklą ažùėmė Trgn. Nevalgyk šaltų obelių, bo vėl gerklę užim̃s Pc. Kad ažùėmė gerklę, tai ir iššnekėt negaliu Sdk. Ažùėmė gerklę, negaliu šnekėt Ds. Kaklą užėmusi, žekes pri kaklo tvėrė S.Dauk. Kaklą liga užėmė, ir nė kalbėt negali Ss. Man vis, kad tik pašąlu, ažùema gerklę Antš. Piktas kaklas, ùžimtas kaklas KI581. Da va pašalai, ir užùema gerklę Ut.
4. sulaikyti, užturėti: Neužim̃si, kad lis Gs. Kulkos neužim̃s Lp. Lietaus neužim̃si Slm.
| Tuoj mane užims (sučiups, sulaikys) girinykas Mrj.
| prk.: Pailsau, net kvapą ùžėmė Gs. Aš išsigandau, kad ir dvasią užėmė Krtn. Kaip aš nusileidau [rogutėmis nuo kalno], man širdį užėmė Pln. Užėmė žadą, ir nebegali ištart nė vieno žodžio Rm. Jam taip suspausdavo širdį, kad jis nieko galvoti nebegalėdavo, net žadą užimdavo rš. Dvasią ùžėmė lekiant (uždusau) Pc. Speigas užimdavo kvapą rš. Elementoriaus lapai paveiksluoti, užimdavo net amą mums rš.
^ Man Pondzies (Dievas) yr davęs, neužėmęs (dosniai davęs) Šts.
5. intr. neleisti, uždrausti: Argi tu man užimsi rūkyt! Lp. Bene tu man užimsi: jei aš noriu, tai ir eisiu Nmn. Teisėjas man toliau ùžėmė kalbėti Lš.
6. užstoti, neleisti eiti, važiuoti; grąžinti: Ji įsileido bėgti, bet aš toks greitas, ir ją ùžėmiau Lš. Užimk karves – jau artinasi prie javų Lp. Užim̃k avis nuo javų Krok. Užim̃k karvę nuo javų! Al. Vijausi, vijausi ir tik nuo Kazio kluono užėmiau arklius į namus Lzd. Užėmė jis tą jautį ir varo namo BsPII227. Atėjo bernelis iš dvaro, užėmė jautelius ir varo (d.) Vlk.
| refl. tr.: Ažsi̇̀ėmė skatus iš avižų ir nusvarė kieman Grv. Ale vėl iš po akmens pakalnėje išlindo dar didesnis milžinas; užsiėmė kelis galvijus ir nusivarė BsMtI14.
7. užsibrėžti, pasiskirti: Ùžėmė rugių lauką pjauti per pusę (užėmė pusę lauko per kartą) Jnšk. Gera gervė (mentelė) tura užimti platų blomą, tura trąšiau kasti Varn. Kam ùžėmei tokį didelį barą? Jnšk.
| refl. tr.: Vieną vyšnią užsiim̃kit ir nuskinkit gatavai Skr. Aš nusivariau į pūdymėlį ir užsiėmiau ilgą varstelį Sln. Aš tokią didelę kelionę užsi̇̀ėmiau BM168.
8. pradėti, užsidėti: Jie jokių darbų neùžima Gs. Reiks užim̃ti kada lopyti kaldras Pc. Viską mes ùžimam dirbti, ale kad nepaspėjam Pc. Ot velyk užimkime kitą šneką V.Piet. Nereikalingą daiktą ùžėmė Lp. Vakar ir aš ùžėmiau naują darbą Brt. Žiūrėk, jau jis kitą kokį darbą ùžėmė Skr. Aš jau buvau užmigusi ir sapną užėmusi, kai pabudino Skr. Tuokart užėmė mokyt aną kalbos MPs. Vieną vakarą anie (zuikiai) buvo užėmę ūkštauti Lkv. Žiemą, kai nesi kokio darbo užėmęs, gali ir padykauti Srv.
9. pasiryžti; užsispirti; pradėti: Tvartus plytinius užėmė (pasirengė statyti) Gs. Pono siuntiniai pamatė tokį arklį, užėmė pirkti BsPII146.
| refl. tr., intr.: Ans užsiema darbą dirbti J. Užsiėmiau būdą išrašyti S.Dauk. Pasistatė gryčelę ir gyvent užsiėmė TDrIV265. Be reikalo tu užsi̇̀ėmei šitą darbą Lp. Užsiėmiau karštai dėl savo brolių lietuvių storoties A1885,91. Oi neužsiimk, jauna seserėle, neužsiimk šių sunkių darbelių (d.) Srd. Užsiėmiau jo nebepriimti į namus Skr. Užsi̇̀ėmė ją išvaryti [iš namų] Pc.
10. priimti, prisiimti: Visai tai ant savęs užėmė WP2. Ant savęs užėmė mūkas MT37.
11. refl. užstoti: Aš užsiėmiau už jįjį ir išgelbėjau J.
12. išgerti (vaistus): Pirma reikėjo šituos vaistus užim̃t Skr.
13. intr. įgerti, įkaušti: Jau tas vyrukas yr užė̃męs Krtn. Aš vakar smarkiai ùžėmiau degtinės Up. Tas girtuoklis jau buvo gerai drąsos užėmęs (iki drąsumo įkaušęs) TDrVII243.
II. tr.
1. paimti, okupuoti: Užima pabriką Lp.
| Siernauskis su ponu Šimonavičia ir būriu žmonių norėjo užimti gabalą žemės, būk kalvinams priderančios M.Valanč.
2. turėti: Visi žino, kad Indija užima žemės ploto milijoną keturis šimtus tūkstančių ketvirtainių mylių J.Balč. Aleksiukas užima tikrąją pirmininko vietą tarp abiejų tėvų Vaižg. Jaunieji tarybinės inteligentijos kadrai užima vis žymesnę vietą socialistinėje statyboje (sov.) sp. Kadrų parinkimas, paskirstymas ir auklėjimas užima (turi) ypatingai svarbią vietą mūsų partijos veikloje (į kadrų parinkimą, paskirstymą ir auklėjimą kreipiamas ypačiai didelis dėmesys) (sov.) sp.
3. užvaldyti, pasisavinti: Jis nori sostą užimti rš. Nutarė jie karaliūną Joną nužudyt ir užimt jo karališką vietą MPs.
4. apgyventi: Namus užimu R67. Atbėga lapė, atranda savo gyvenimą užimtą ps. Mano avilį turi kano bitės užėmę Ėr.
5. prikrauti, pripilti: Daržinė dabar su vasariniais šiaudais užimta Jnšk. Turiu maišą, ale užimtas (netuščias) Ėr. Paskui atsigersi: sklenyčią ažuėmiau su pienu Mlt.
| refl.: Kaip arpavojom, tai visi maišai grūdais ažsiėmė Sdk. Užsiėmė visos puodynės – nebėr kur košt pieno Slm.
6. uždėti; užsėsti; užstoti: Užim̃k man vietą traukiny! Slm. Ažim̃k ir man vietą eilėj! Ds. Vaikai, sėskit – langus turit užėmę! Ut. Mama, neužim̃k stalo – mum reikia! Pc. Skubyk, sėsk, kad tavo vietą kitas neužim̃tų Skr.
| Rentinys mažne pusę rejos užimąs S.Dauk. Briauninę jos zoną užima kareivių žygis LTIII522.
| Moterys užėmė mūsų vietas siloso duobėj (stojo į mūsų vietą, mus pavadavo) J.Balt.
7. part. praet. nenuvalytas (apie lauką): Laukas buvo ùžimtas – žirniai nenukirsti Lp. Laukai da užimti – nėr kur ganyt Slm.
8. paimti, reikalauti: Staklės trobo[je] ùžema daug vietos Als. Vietos visuomet daug užimdavo P.Cvir.
| Nedaug užims tas darbas laiko mums T.Tilv.
9. paliesti; užlieti: Užėmė dyguliai abiejose pusėse plaučių Šts.
| Pavasarį upė visas pievas užėmė Švnč.
| prk.: O visokių piktybių ir bjaurybių šaknys jau užėmė visą dirvą Ašb.
10. paveikti, ištikti, užeiti: Ir miegas ją užùėmė Prng. Kad ažùem jį sopė! Tvr. Kad teip drūčiai zapalenija ùžėmė, tai jau neišgis Skr.
11. refl. prasidėti: Užsiėmė kepenų liga rš.
III. tr.
1. sudominti kuo (pvz., svečius): Užim̃k tu anus, o aš bėgsu kiaušinių pri Sketrėnės Pp. Jei manęs nebus, tai užimk svečius Škn.
| Sunku širdį užimt kvietkoms, širdis klaus, kur mielas yr Vnž.
| Jis buvo geras užimt estrados laiką (estradoje dainuoti, vaidinti, neduoti publikai nuobodžiauti) rš.
2. vaišinti: Užimant svečius, visados reikia atminti, kad visi tam reikalingi indeliai būtų išmazgoti rš. Ar kuo ùžėmė tave? Grž. Aš nuėjau pas juos miežių paprašyt, o jie man' kaip viešnią užėmė Ps.
IV. tr.
1. gauti (užkurį, žentą): Iš tų dukterų ant vyriausios užimtas užkurys LTI534. Ji viena mergučė buvo, ir jai žentą ùžėmė Skr. Vienas bajoras apgarsino visose karalystėse, kad jis turi dukterį ir nori sau žentą užimti ant savo dukters BsPIII56.
| refl. tr.: Viena sesuo ištekėjo, ė kita užsi̇̀ėmė užkurį Ds. Ji užsi̇̀ėmė žentą ant to gyvenimo Skr.
| Neikie, dukrele, už seno bernelio, neužsiimkie sau didžio vargelio (d.) Tvr.
2. užpirkti: Jau mišia ažuimta Trgn.
3. nusinuomoti: Būdavo, ùžimam svetimų žemių Dglš. Kas užėmė prūdą, tas ir žvejo[ja] Šts. Velnias prikalbinėja senelį, kad ažimtų nuo pono dirvonus BsPII205. Neik su rasa pievos ažimt, o kermošiun mergos (pačios) rinkt (flk.) Ml.
| refl. tr.: Užsi̇̀ėmiau pryšininkę ir gyvenu Šts. Užsiėmė tėvas Giratiškėse balos šmotą Ds. Mes par ją gyvenam, užsiėmę pirkią Ad. Užsiim̃ti reik nakvynę Plt. Noriu užsiimti krautuvę Šts. Užsiimdavęs ir linam žemės Ds. Ažsiėmė žemės iš dvaro Ad.
4. refl. parsisamdyti, apsiimti: Ažsiimtum ganyt, tai daugiau per metus aždirbtum nei Latvijoj Švnč. Išsyk bekalbėdamas pamatei, koks ūkinykas – kad geras, gali užsiimt pas jį dirbt Srv.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; augti: Iš pat pavasario cukriniai gerai užsiėmė Sdb. Pavasarį užsiėmė žolės želti, bet be lytaus išstembo Ggr. Miežiai taip gražiai buvo užsiė̃mę, net buvo miela žiūrėti Brt. Kad kerpė pievoj prapuls, užsiims dirsės augti Šts. Batviniai buvo užsiėmę augti, bet išdegė Šts. Užsiėmė ir auga pušynėlis vidury laukų Vlk. Berželių pilna, pušiukė kur ne kur užsi̇̀ima (auga, išdygsta) KzR.
| Senoji žaizda jau vėl užsi̇̀ėmė (pradėjo tvinkti) Up.
2. užraugti: Nekokios buvo mielės, o dėlto užėmė alų Srv.
3. refl. pradėti rūgti: Šiandien rytą jau alus buvo užsiėmęs, apsitraukęs puta MTtIV152. Dar tik neseniai padarytas alus, teip greit neužsiėmė Srv. Žiūrėk, kad užsiimtų rūgti, įmesk duonos plutą Dr. Kad užsiimtų mielės, deda įkaitintą akmenį, alų darydami Vrn. Alus užsi̇̀ėmė (ėmė apynius į viršų varyti, putoti) Skr. Jei višta palesa salyklos, alus užsiima savo rūgščia (priet.) TŽIII347.
4. refl. užsidegti, pradėti degti, įsiliepsnoti: Eglinės šakos tuojau užsiėmė, ir šimtas kibirkščių nulėkė į padangę LzP. Marškinėliai įkaito, blykst liepsna užsiėmė Vaižg. Žiūriu – jau ir visas stogas užsi̇̀ėmė Gs. Gesters ugnelė – ir vėl ažsi̇̀ema Ds. Nu nu, durniuok, durniuok, kol liepsna šiauduos užsiims! Ktk. Jau kluonai baigė degti; užsiėmė tvartai Ašb. Kaip tik matai užsiėmė ir visa daržinė Jnšk. Kaip žùsėmė (užsiėmė) ugnis – nuo vieno galo sodžiaus net kitan, ir supleškėjo visas Rod.
| prk.: Ūmai, re (regi), toks gabalas dangaus užsiima pazaru Vaižg.
| Vyras užsiėmė (užsispyrė) ir neleido kitur danginties – kilo barnis M.Valanč.
| Nieko sau šaltelis: visi mūsų langai užsiėmė (užšalo) Ps.
VI. tr. užpulti; smarkiai pabarti: Aš jį užim̃siu, kam jis tokias kalbas paleido Šlv. Ot dabar kad užim̃tumėt gerai, tai ir prisipažintų Gž. Jį gerai užim̃k už tą melą Alk. Užim̃k gerai, ir pasisakys, kur padėjęs peilį Kair. Jeigu jis negerai dirba, tai užimk jį Vrb.
VII. tr.
1. būti nelaisvam (nuo darbo), dirbti, neturėti kada: Meistrai labai ažimti̇̀ per šiuos metus Kp. Moterys gi tuo laiku tankiausiai užimtos esti su audimu BM224. Ji dabar užimtà Skr. Vilius nepakėlė akių, o dėjosi esąs labai užimtas valgio I.Simon.
| prk.: Tą senį užėmė mislys visokios BsPIII11.
| refl.: Visi darže užsiėmę su darbu BM153. Tep užsiėmęs darbu, kad nė negirdėjo, kai aš jį pavadinau Rmš. Kiek ji dabar užsiė̃mus! Kt. Žmonės dabar su miškais užsiė̃mę (kerta, veža mišką) Jnšk. Ilgą laiką gali būti užsiėmęs tuo pačiu dalyku (dirbti tą patį darbą, tuo pačiu dalyku domėtis) rš.
| Aš laikraščių platinimu visai neužsiimu sp. Mano vyras knygom užsiėmė Ig. Jis nieku neužsiimdavo (nieko daugiau nemėgo, nieko neveikdavo) kaip tik šaudymu BsPIII253. Jis, būdavo, užsiima vis gaudymu žuvų BsPIV60.
^ Nemoki meluot, tai neužsiimk melu LTR.
2. refl. prasidėti, sueiti į draugystę: Ko tu užsi̇́emi su tuo durnium – neužsiim̃k, ir nelįs! Slm. Ji su kokiais piemengaliais neužsi̇̀ima Skr.

Daugiau informacijos

pramùšti

Apibrėžtis

mùšti, -a, -ė (-o)
1. tr. R, K, DP104 teikti skausmą smūgiais: Mušu veidan SD271. Per ausį mušti N. Su šporais į paslėpsnas muša Ėr. Mušei žirgelį vis per galvelę KrvD180. Už tokį darbą tu esi muštinas Skd. Man regis, kad tokio mùštienai nereikia, da labai mažas Ut. Anas mùšė žmones, tijūnas Pb. Muši̇̀ nèmuši – vis tiek savo daro Gs. Gal tu per galvą mušamas, kad teip bijai? LTR(Šmn). Perkūnijos bijau kaip šuo mùšamas Brs. Kodėlei muši artimojį savo? BB2Moz2,13. Veidan muštas, papeiktas Mž442. Tris kartus buvau plaktas rykštėmis, vieną kartą buvau muštas akmenimis Bt2PvK11,25. Tas pertinas, mùštinas, pro langą mestinas (d.) Kl.
^ Man į širdį kaip mušte muš, o ana juokas, pilvą suspaudusi Šts. Pats muša, pats rėkia Pnd. Kvailį ir bažnyčioj muša Slk. Eisi į dvarą – gausi mušt, neisi – gausi mušt PPr73. Mušti norėdamas, ir ant pečiaus suras LTR(Vdk). Kas nori šunį mušt, tai ir lazdą randa LTR(Krn). Duodamas imk, mušamas bėk rš. Sykį muštas i pamojavimo bijo LTR(Vdk). Nemušk arklio botagu, o mušk avižom LTR. Jei nemušė tėvas motina, muš visas svietas PPr151. Už vieną muštą duoda dešimt nemuštų Bsg.
| refl.: Susitikusi abidvi šali pradėjo kyvoties, paskiaus mušties su kumstėmis ir brūkliais, pagalop pradėjo šaudyties M.Valanč. Daugiau mùšas ir geria, kaip darbą dirba Pb. Ko judu čia mušatos? J.Jabl. Mačiau mùšantis Grž. Radau du žmones mušančius Ndz. Jei nori mùštis, tai sau galvą daužyk in sieną, o ne kitam Ds. Mušas gaidys su žąsinu Dt. Po vieną mušąsis SD268.
^ Kas mušas, tas glušas Ds.
ǁ prk. barti, kritikuoti: Ji mùšdavo i mùšdavo ją su liežuviu Šln. Sulaikyti tempus – tai reiškia atsilikti. O atsilikusius muša rš. Šiandien išnyko ir kai kurie uolūs poezijos kritikai, mušę poetus ne už tai, apie ką jie rašė, bet už tai, ko jų rinkiniuose nebūdavo A.Vencl.
ǁ varyti, ginti (važiuojant): Be reikalo tokį galą arklį mùšt Skr. Lakstė, mušė po dirvas arklį nežmoniškai Ėr.
ǁ part. praet. prk. mokytas, patyręs: Visi mes buvom mušti vyrukai, bet jis visų muščiausias rš. Jis ant to muštas, tai padarys Mrk. Jūs an ito mušti̇̀, tai ir suprantat Arm.
2. tr. pulti su ginklais priešą, stengiantis nugalėti kovoje, mūšyje; naikinti: Mušk priešą nesidairydamas! rš. Miškas ir neprietelių muštie griūdamas padėjęs A.Baran.
| Aš buvau didžiam kare, ten didį mūšį mušė, ten kardų tvorą tvėrė RD47. Ponas užu jus bajų muš (kariaus) BB2Moz14,14.
| refl.: Palei Trakais mùšėsi cielą mėnesį Sem. Šitam daikte mùšės mažai Dkšt.
3. tr. atimti gyvybę, užmušti, žudyti: Jūsų broliuką kulkelė mušė LTR(Slk). Jo kardas kaip perkūnas mušė meškas ir briedžius V.Krėv. Lapkričio ir gruodžio mėn. audinės mušamos kailiukams rš. Imsiu strielbelę, mušiu anteles KrvD29. To bitės miršta, to vilkai avis muša V.Krėv. Mušiau mušiau gylius nuo karvės Sdk. Kad mùšt, temušiẽ [bomba], ką daba padarysi žmogus Erž. Gandras varles muša žemėn Pkl. Mušk žemėn tą bjaurybę Žg. Kas ten eis į tą pušyną gyvačių mušt (niekas nenorės ten gyventi)! Ėr.
| prk.: Kai dieną pjauni, saulė muša žemėn (labai kaitina) Krtn. Tokia šiluma, kad muštè mùša, troškina Skr.
^ Vely (verčiau) utėlės mušti, ne svetimi pinigai skaityti Dkš.
ǁ skersti, pjauti: Jautį mušė, pjovė ožį CII431. Mušu keltuvas SD14. Vakar mušiau jaučią, šiandiej kitą NS800. Vieną kiaulę mušė kūdą, kitą da peni Alk. Tretieji kunigai buvo vadinami kriveičiai, tie gyvolius mušo, ant apieros atvestus S.Dauk.
4. tr., intr. daužyti, tvoti: Jau penkiasdešimt metų, kaip prakalą (priekalą) mušu Mžk. Pakulnines paklodes kultuvėm mušdavo Vb. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo kojų muša (kala) geležinius pančius J.Bil. Kai mentele mùša per dalgę, tai ana žolę gerai ima Dv. Toks jau buvo gražus buliukas: nė į viedrą mušė [girdomas], nė nieko Jrb. Lapė uodegą mušanti į žemę džiaugdamos S.Dauk. Vyriškis eidamas smarkiai į šonus rankas mušė rš. Martynas muša sau lengvai per burną, lyg norėdamas numalšinti žiovulį, bet jis jaudinasi I.Simon. Krūtysna mušti B. Visi muša į rankas (ploja) Pgg. Eikium, mergos, šiluosna, muškium rankom delnuosna KrvD140. Ėjo giedotojai … viduj mergų, būbnu mušančiųjų Mž291. Senis patraukė smičium per stygas, mušė taktą batu į grindis rš. Ant dešiniosios rankos smiliaus ilgą nagą užsiauginęs buvo, su kuriuo įpratimą turėjo sprigtus mušti (spriegti) P.Cvir. Aš nemokėsiu staklelėm mušti (austi) LTR(Glv). Visi kniūpsti pulkime, kakta žemę muškime SGI109. Pasakė, nuėjo namų pusėn, kietai mušdama padais drėgną žemę J.Balt. Mūsų marti labai greiti …: svirno dureles muštel (orig. mustel) mušė (trenkė), išeidama daužtel daužė NS708. Sviestas kietas kaip akmuo: mušk (smarkiai mesk, trenk jį) į sieną – nesutiš Klp. Mušk tą obuolį žemėn Vb. Kriuša mušė, lapužius numušė; šalna šalo, žiedužius nušalo LB31. Iš pakelės topolio viršūnės per tankias šakas iššlamši varna, sunkiai mušdama (plasnodama) sparnais rš. Bangos ėmė mušti į laivo šoną J.Balč. Vėjai, pūskit, marios, muškit, vainikėlį kraštan neškit LTR(Knv). Kaitrią dienelę, kai vilnelės nemuša, kai šviesi saulelė šviečia – matyti giliai giliai ežero viduje aukšti dvarų bokštai V.Krėv. Didelės bangos mušė (plakdamos varė) laivą atgal J.Balč. Pasirodė ir Elzė, aukšta lyg liepa ir balta, saulės ir vėjo mažai temuštu veidu J.Balt. Čia vėjai muša (blaško), dėl to braškės ir neauga Lkž. Pradėjo mùšti, laužti duris – aš viduo[je] Mžk. Ka norit, muškit (laužkit) duris Brž.
| Paimsim grėblelį, mušim (sklaidysime) pradalgelius LTR(Ad).
| Užtenka pasirašyti, antspaudo mušti (spausti) nereikia rš. Mano atminime pasuose pirštus mušdavo (pirštų atspaudus darydavo) sp.
| Šniūrą mušti (įtemptą, suodiną virvę staiga paleisti, norint pasiženklinti rąste išilginę liniją, kuria pjauti lentą) Plng.
| refl.: Į lango stiklą, klaikiai zvimbdama, mušėsi laukinė bitė rš. Ir ėmė jūros bangos muštis į aukštą krantą Mš. Grįžo namuosu, mušdamies ing krūtis savas DP181.
ǁ tr. daužyti į gabalus: Lieki vynelį į purvynėlį, muški stiklelį į akmenėlį DvD162. Barborele, barborele (boruže), lėk į dangų: tavo vaikai puodus muša Slnt.
| Šnekė[jo], ka i seminariją mùš (bombarduos) Gs.
ǁ tr. smulkinti, trupinti: Mušù salietrą dėl barščių Vb.
ǁ tr. pradaužti (lukštą): Deda bulvių, taukinės, pila smetonos, pipirų, lapelių deda, mùša kiaušinį Klvr.
| Miestely sustoję kiaušiniais mùšdavo Rz. Kas moka gerai mušti kiaušiniais, tas par Velykas daug prisimuša Slk.
| refl. tr.: Mùškis ir valgyk [kiaušinį] Nmč.
5. tr. kulti (spragilais): Mes jau baigiam rugius mùšti Lš. Ar ateisi šįvakar linų mùšti? Skr. Kitąsyk su spragilais pats mùšdavau linus Šk. Linų mušamóji mašina Erž.
6. tr. Brš, Lš plūkti: Septyni aštuoni vyrai mùša molį medinėm kūlėm Ds. Molio mùšamasis kirvis (toks medinis įnagis moliui plūkti) Šts. Vyrai mùša krosnį iš molio Ck. Pečius muštas iš molio Brsl. Jei turite molio, muškit iš jo nors kūtes, klojimus Žem.
| Senis Vydmantas buvo matęs, kaip keliai iš akmens mušama (grindžiama) ir išlaikoma Vaižg. Čia jau mùštas kelias Rs. Oi ir atjojo jaunas bernelis muštuoju vieškelėliu LTR(Bgs). Eisiu eisiu pas močiutę muštaisiais takeliais LTR(Žl).
7. tr. R90, Šlčn muštuvyje plakti grietinę, sviestą sukti: Dažniausiai sviestas mušamas iš raugintos grietinės rš. Supila smetoną ir mùša sviestą Ndz.
^ Iš gražumo sviesto nemuši LTR(Zp).
| refl.: Butely sviestas mušasi tik liekarstai Ėr. Nèsmuša sviestas (sunku sumušti) Lp.
8. tr. Kdl, Al grūdant spausti (aliejų): Petras nuvažiavo aliejaus mùšti Rdm. Vyrus pristatė mušti linų ir kanapių aliejaus rš. Ne tik iš sėmenų, ir iš aguonų aliejų mùša Gs.
9. tr. kalti (metalą, pinigus): Iš tavo aukso žiedelių mušiu žirgui padkavą Gdr. Rasta ir monetų, muštų Rygoje rš. Užmokės … muštais dorelėliais JD635.
^ Kur pinigas muštas, te i giliuoja Plv.
ǁ fotografuoti: Mušė patagrapijas Lp. Portretą mušti Ds.
10. tr. Jnšk, Mžk, Pnd apkalti, aptraukti, apsiūti: Namą lentom mùša Kzt. Jų daržinė nieko sau: apalkom mušta Paį. Muštas dymo balnelis, bėro plauko žirgelis (d.) Švnč. Pasisiūdinau muštus kailinius Slnt. Vidun įėjo pusamžis vyriškis, apsivilkęs nemuštais puskailiniais, įsispyręs į gilias klumpes J.Balt. Kad nupirko skarelę, tai kaip grabam mušt Ds.
muštai̇̃ adv.: Pastačiau sau po tam didę muštai ištaisytą gėtrą, pridengtą su apsmalinta drobe dėl uždangos nuog lytaus I.
| refl.: Anąnedėl pas Vilką gryčią mùšės lentom Slm.
11. tr. daryti trynes, nuospaudas: Kaip tik prakaituoja kojos, taip ir muša pūsles vandenines Rm.
12. tr. jungti ką į draugę, risti (į gabanas), plekuoti: Kaimynai jau rovė linus, o mūsiškių dar žirniai klojėjo nemušti į gabanas, raudojo byrėdamos avižos išilgai šniūro J.Balt.
ǁ Grš, Dov, Slv, Vvr kietai vyti (virves): Šiandien mùšma virves Up. Virvės gyvoliams rišti mušamos prytaisu, kurį kai kas muštuvais vadina Sg. Tinkluo virvės y[ra] mùšamos Šts.
13. tr., intr. skambinti daužant į ką: Varpus mušė, eina į kitą pusę pasitikti parakvijos Žem. Kai įėjau į bažnyčią, visais varpais mušė LTR(Nm). Laikas būtų jau pusryčio leisti, bet žagrės (pakabinto kur norago) dar nemuša Grž. Lentą kumiečiams mùšo Krš.
ǁ tr. skambinti valandas (apie laikrodį): Laikrodis bokšto pusiaunaktį muša S.Nėr. Kremliaus kurantai muša valandas A.Vencl. Abudu laikrodžiai visados rodė ir mušė tą patį laiką J.Balč. Šešias mušus, eina pusryčio Žem. Vienas laikrodis buvo sieninis, mušamas Ėr. Mùšamas laikrodis buvo įmūrytas sieno[je] Šts.
14. intr., tr. lošti (kortomis): Rėdininkai … mėgdavę kitkartą mušti kortas su svečiais iš piningų A1884,263. Šnekės, marmės, pradės kortomis mušti Žem. Bene kleidai piningus, mušdamas su kartomis? P. Mušdamys kartoms iš pinimgų, daro suktybes, apgaules brš.
ǁ paimti kirtį, kirsti (lošiant): Tūzas mùša karalių (kortuojant) Sb. Korta mušanti R340. Viskas numatyta, – vėl atsiliepė Fogas, mušdamas kortą J.Balč.
| Jeigu yra mušimas, būtinai turi mùšt (žaidžiant šaškėmis) Sb.
| refl.: Daviau mušties, nenoru taip už sykio spausti Krš.
ǁ bet ką žaisti: Atsimenu, jūs tada futbolą mùšėt Skr. Ben motriškos futbolo nèmuša Slnt. Kepures mušti JR106. Riešutai mušti Šts. Anie sako, kad ritinį mušam Kal. Vejoje miestučiais žaidė, pievoj mušdavo ratelį rš. Einam ripkos mušt Rm. Vyrai tekinį muša rš. Piemenys su velniu liub tekinį muš, o dabar juokas iš velnio Šts. Teterviną mušti Lp. Einam čibylos mušti Vb.
| refl.: Gaidžiais muštis Šts.
15. tr. mažinti: Kainas mùšti DŽ. Kartą nenuėjai – tau darbadienius muša, po vieną, po du (sov.) Rm.
16. tr., intr. trenkti (apie griaustinį, žaibą): Perkūnas muša SD251. Perkūnas mušė į liepą rš. Nestok po medžiu – griausmas mùša An. Ar perkūnas griovė, ar žaibais mušė? RD28. Griausk, griaustinėlis, mušk, perkūnėlis! NS1260.
17. tr. ištikti: Stabas jį ištiko, mùšė KII156. Jo liežuvis buvo stabu muštas brš. Jie, aklumu mušti, jį neatrado, kačeig [ieškomasis] vis čia pat buvo brš.
18. intr., tr. Ut šauti: Šautuvas gerai mùša Kltn. Išėję an lauko tuoj norėjo išmėgint, begu gerai muša [šautuvas] BsPII247. Aš šiandien į zuikį mušau du šūviu ir nenušoviau Up. Su provyta pūčka tik mùša, tik mùša [paukščius] K.Donel. Na, vyrai, duokit man cielių mùšt Skr.
19. intr. plakti, plazdėti, tvinkčioti: Tirdami pulsą, sužinome, kaip dažnai širdis muša rš. Kai išgirdau apie nelaimę, taip išsigandau, kad širdis kaip su kūju mùša Jnš. Tvinkt, tvinkt, tvinkt smilkiniuose mušė kraujas rš. Atvežė į ligoninę, da pulsas mùšė Jrb. Mūsų tikra širdis už mūs gentę muša (esame jai atsidavę, jai gyvename) A1885,55.
^ Dega be ugnies, mùša be lazdos (širdis) Prng.
ǁ smarkiai plakti: Ka keliu viedrą, man širdis ima mùšt Sem. Jaunas mirė: širdį turėjo mùšamą (sirgo širdies liga) Šts.
| refl.: Kai pasirūpina ko, tuoj širdis mùšasi Jnšk. Širdis mùšas mano, negaliu krutėt (dirbti) Švnč.
20. intr. veržtis, verstis (ppr. iš vidaus į viršų, į lauką), plūsti, trykšti: Staiga su trenksmu šovė vienas kamštis, ir putoto skysčio fontanas šnypšdamas mušė į viršų V.Myk-Put. Paskalanduok, paskui atkimšk, tai mùš Gs. Alus stiprus, smarkiai muša Gs. Iš po žemės ėmė mušti šaltinis rš. Kodėl rinkos šulnys, kuris visados mušė vynu, dabar išdžiūvo ir net vandens nėra? J.Balč. Ten vanduo net per viršų mùša Alk. Kraujas myžle pradeda mušt par burną ir par nosį Jrb. Kai apsinuodiji valgiu, prakaitas mùša Rm. Kolomanui po tų žodžių pradėjo kraujas mušt į galvą Ašb. Matau, kaip kraujas muša į veidą rš. Iš kambario šiluma mùša kai iš pirties Mrj. Visi nekantriai laukė, kada sugirgždės virtuvės durys, pro kurias mušė svogūnų ir taukų kvapas rš. Iš kambario mušė šviesa rš. Saulė muša į bokštą, tujau patekės Šts. Žvakę užgesink. Matai, ugnis į langą muša V.Kudir.
| Nuolanki, meili, rodos, pats gerumas nuo jos muša Žem.
muštinai̇̃ adv.: Kai pradarai langą ir duris, tai oras muštinai̇̃ mùša (pasidaro skersvėjis) Jnšk.
| refl.: Vanduo mušėsi iš žemės rš. Duris uždaryk: dūmai mušas į stubą! Jrb. Gegužės kukuoja, piemenėliai dainuoja, net garsas mušas į dangų Žem.
| prk.: Teisybės žodžiai mušasi iš mano širdies V.Mont. Nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi Žem.
ǁ tr. kelti į viršų: Matai, kaip tie pamidorai atželas mùša aukštyn Lnkv. Šuliny jo nėra, – kalbėjo bernas. – Jei būtų – burbulas muštų (burbuliuotų) rš. Puodai šniokštė, šnypštė, kunkulus mušė (kunkuliavo) rš.
ǁ tr. varyti priešais: Ar matei antelę ant marių, pirma savęs vilnelę mušančią? BsO386. Pūsk, vėjeli, mušk vilnelę, nešk vainiką į kraštelį LTR(Srd).
ǁ tr. daryti iškilusį, ryškinti: Viennytas yr nusijotas kaip rėtis, neturia nė kokio skyriaus, o trinytis muša rieves išskypai, o lamstytas – vingurtai Ggr.
ǁ intr. staiga kilti, atsirasti (minčiai, sumanymui): Jam mušo galvon gera mintis rš. Anam mùšo į galvą lengvai prabagotėti Kv. Mùšo šumas į galvą Kv.
21. refl. skverbtis, brautis, lįsti: Višteliai pirkion mùšas, moj lest nori Rod. Kai striauniam vandeny žuvys nebegali užsilaikyt, mùšas į užtakius Srv.
| prk.: Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės S.Dauk. Galvon mušasi visokios mislys Pl. Ėmė muštis galvon mislis Antš. Visokie klausimai mušasi Marei į galvą Žem. Šitos tiesos labai stipriai galvon ir širdin mušas A.Baran.
ǁ sunkiai kur vykti, kakti: Mes mùškimės link miško, tenai rasim lapių Klvr. Jei tas nemačina, tada jau mušamės (važiuojame) pas gydytoją Rš.
ǁ labai stengtis ką gauti, ką pasiekti: Mùšas visa sveikata (labai peršasi) LTR(Ds). Jis an pinigų nesmušė (ką uždirbdavo – pravalgydavo) Lp. Į ponus mušasi rš. Ir mano sūnelis į mokslus mùšasi Šk. Jisai ne taip ant žemę mušasi ir gerai gyvena Pg. Pusę dienos mušamės, kol prasimanom kokio darbelio (taip nėra ko veikti) J.Balt.
22. refl. blaškytis, daužytis: Mušės motulė kap pilka antelė, sūnelį savo belydėdama V.Krėv. Ne paukštis po narvelį mušės – tai širdis daužės neramiai S.Nėr.
^ Mušas kaip žuvis po vandenį Dl.
23. refl. lakstytis, vaisintis: Ar jau mušėsi kumelė? Ėr. Jau avys mušas, tai baronai gainioja, vaikos Vlk. Geros avys: tep anksti, o jau visos mùšės Arm.
24. refl. sunkiai dirbti, plūktis, vargti: Žmogus muši̇́es muši̇́es, ir vis sunku su pinigais Srv. Mušuos vis su darbais vienas, o valgytojų daug Ut. Visokiom madom (būdais) jis, žmogus, mušės: žemes dirbo, vaikus ganyt leisdavo, o kaip nieko, teip nieko Trgn. Tylėdami tempė arkliai vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų rš. Pakyrėjo man su vaikais par dienas muštis Vkš. Mušosi su darbais kaip plikas po dilgynes LTR(Krp). Mušaũs per visą savo gyvenimą kap žuvis apie vandenį Arm.
25. tr. stumti, varyti atgal: Visai netraukia, dūmus atgal mùša Šn. Kol (kodėl) gi teip muša dūmus iš pečiuko? Sdk. Užkūrėm – vėjas liepsną mùša į stubą, negali Skr.
| refl.: Kad dūmai tiesiog į dangų kyla, tai bus geras oras, o kai jie mušasi žemyn – blogas Prk.
26. intr. smarkiai skraidyti aukštyn, žemyn, aplink: Jei anksti pavasarį labai daug uodų ir jie pulkais muša, tai tais metais derės linai LTR(Rm). Ore mušė įvairiomis kryptimis šikšnosparniai rš.
27. intr. leisti kokį smarkų kvapą, atsiduoti kuo: Dešra labai cibuliais mùša Jnš. Arbata svilėsiais mùša Jnš.
28. intr. būti panašiam, panėšėti: Nudariau sruogas mėlynai, bet labiau mùša į juodumą, ir tiek Šl. Lietuviško cukraus spalva muša iš balto į mėlyną, nelietuviško – į geltoną Lnkv. Gal ir ne aukso buvo, bet į auksą mušė Lnkv.
| refl.: Broliukas daugiaus į mamą mùšas Prk.
29. refl. sukti, pasiduoti į kurią pusę: Eik šituo keliu, paskui mùškis į dešinę Mrj.
ǁ driektis, būti nutįsusiam: Ligi Lenkčių mùšasi Eržvilko parapija Erž.
30. tr. siųsti (telegramą): Muša telegramą į namus rš. Policiją kėlė, telegramus mušė Žem. Ans laive yra telegrãmams mùšti Krš.
◊ devyni̇̀ avinai̇̃ galvõj (po gálvą) mùšasi
1. Vkš, LMD(Žg) labai rūpi, daug rūpesčių: Prasidžiaugiau neišpasakytai, kaip šiandien Domė parnešė Tavo grometą, nes jau man devyni avinai mušos po galvą Žem.
2. apie lengvabūdį, negudrų žmogų: Anam devyni avinai po galvą mušas Škn.

diñdarą (di̇̀ndas, diñderį) mùšti tinginiauti, dykinėti: Pirmiau ne darbo žiūrėjo, ne motinai padėjo, dindarą mušo su vaikais pavirvytė[je] Trš. Vyras atsirado: ne darbo veiza, ale di̇̀ndas pavenčiais mùša Krš. Dindas tebmuša vaikai, darbo nedirba Šts. Par kiauras dienas diñderį mùša, o darbo bijo Kl. Tu nėko nedirbi, o diñderį tik muši̇̀ Slnt.
į gálvą mùšti svaiginti: Tai alaus smarkumas: stiklą išgėrei, ir tuoj mùša į gálvą Ėr. Tas alus dikčiai mùša į gálvą Kv. Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų A.Vien.
į krūti̇̀nę mùštis prisipažinti kaltu, apgailestauti savo veiksmus: O aš nemoku muštis į krūtinę rš. Neprikaišiokit, riteriai, karaliui Mindaugui, bet muškitės krūtinėn V.Krėv.
iš pečių̃ mùšti sunkiai dirbti, stengtis: Nieko nereikia iš pečių mušt Ėr.
iš savę̃s mùštis sunkiai kvėpuoti, merdėti: Ligonis pradėjo iš savęs muštis ir pagaliau mirė Ldk.
kai̇̃p varpañ (lentõn) mùšti plačiai kalbėti: Kaipgi nežino, kad jau visi kaip varpan muša Ut. Vičvisi kap lenton mùša in tavę Vrnv.
knãpkį (knõpkę) mùšti Erž linkčioti snaudžiant: Pradėjau knõpkę mùšti i nuejau gultis Krž. A jau knõpkę muši̇̀? Krž.
kuñkulą mùšti Pg čiulkinį grūsti (apie uodus).
mùštis galvojè būti mintyje, neduoti ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius Žem.
obuoliai̇̃s mùštas Glv išmargintas apskritomis dėmėmis, obuolmušis: Obuoliais muštas arklys SD368.
prie žẽmės mùšti slopinti: Mùša pri žemės – pasiutęs tvankinimas Krš.
rãtą mùšti Prk daryti tokią kūno mankštą (verstis į šoną ratu, remiantis tai rankomis, tai kojomis).
svi̇́estą mùšti pro kits kitą lakstyti aukštyn žemyn (apie uodus, mašalus); čiulkinį grūsti: Jei uodai muša sviestą, bus šiltas oras MTtV40.
šónais mùšti (l. bić bokami) sunkiai alsuoti: Kumelė pervyta – šónais tik mùša Alk. Karšta – katė tik šónais mùša Rdm.
tãbalą mùšti tabaluoti kojomis: Pradėjau su kojoms mušti tabalą rš. Mušk tabalą tu, mušk, iki ateis tau papunis su diržu! Brs.
valandà mùša artėja koks laikas: Žemiškoji kelionė baigta, jau muša mirties valanda J.Balt.
antmùšti, añtmuša, añtmušė (antmùšo) (ž.) tr. užkalti: Lankus ant bačka reik antmušti S.Dauk.
apmùšti, àpmuša, àpmušė tr.
1. kiek pamušti, apkulti: Jį apmušė gerai, išmušė jam kailį Plk. Tu gerokai apmušei, gal ir be reikalo Al. Kai mažesnis, tai gal jį ir api̇̀muša Sdk.
| refl.: Prisigėrę gi prikalba viso ko, apsipyksta, apsibara, apsimuša rš.
^ Nu i valgai apsimùšdamas (daug, godžiai)! Rs. Nu i ėdi apsimùšdamas, da susirgsi Ll. Kad srėbiau šį vakarą putrą apsimùšdamas Brs.
2. apnaikinti: Apmùšo svieto daug (per karą) Šts.
3. Grd, Rdn spragilu apdaužyti, apkulti: Padėk rugių kokį klojimą apmùšt Ėr. Pirma reikia apmùšt, tada krėst [kūliai] Kp. Klojimą àpmušėm, ir išaušo Alv. Mes šiandien visus linus apmušėm Žž. Oi, kas tau, motule, linelius apmuš? KrvD206.
| refl. tr.: Truputaitį apsi̇̀mušiau [linų] Vlk.
4. didumą nukrėsti, nudaužyti: Apmùšk obalius nuo obalės J.
5. apkaupti, rankomis apspaudant žemę: Ne vien vieną kartą reik apmušti ar aprausti žemėmis tabokų diegus, bet du kartu S.Dauk. Čia jau apmušti kopūstai Šts.
6. K aptraukti, apsiūti, apkalti ką iš viršaus: Išėjęs į laukiamąjį, jis dar keletą sekundžių patūpčiojo prie oda apmuštų kabineto durų rš. Nedideliame kambaryje su dviem langais į gatvę už žalia medžiaga apmušto stalo sėdėjo pliktelėjęs vyras rš. Apmuštas rykas geležimis B. Atvarslai geltonos odos, plėškės blizga, sidabro plokštelėm apmuštos I.Simon. Apmuštos šlajos (pakaltos geležimis) N. Grabas buvo gražus, api̇̀muštas kai šilku Dglš. Apmušiau knygą Rdm. Siuvėjas man kailinius apmušė Ėr. Man tėvas vakar naujas kurpes apmùšo su tvirta oda Up. Namas mūsų api̇̀muštas lentelėm Krns. Naują namą reikės dar iš viršaus lentom apmùšti Up. Lankais kubilą apmùšk J. Àpmuša [žagrę noragais] (apkausto) ir aria Vv. Tvora apimušta štankietais Šr. Apkalu, apmušu, padengiu sienas lentelėmis SD56.
| refl. tr.: Čia sau apsi̇̀mušiau palaikiu apymušalu žiuponelį, tai ir turėsiu žiemai apsivilkimo Prng. Apsi̇̀mušė lentutėm, kaminą įtaisė KzR.
ǁ refl. tr. apsitverti: Neapsimùši arukus – šmūkšt karvė Pj.
7. baigti, nudirbti (darbus): Didžiuosius darbus jau greit apmušiù, tada galėsma važiuot Vilniun Vžns. Jau didesnius darbus apimušiau, turėsiu valno čėso Prng.
| refl.: Negalim darbais apsimùšt Ds. Biškį apsimušáu su darbais Krš. Kai apsimùšim, reiks prie bičių prieit Gs. Nepaskumbi vienų reikalų apsimùšti, kaip jau naujų atsiranda Vvr. Su skolom jau baigiu apsimùšti Ds.
ǁ refl. apsiginti: Vamboliai ūža aplei ausis, nebgali apsimùštis Prk.
8. refl. Kv, Yl pasilakstyti, apsivaisinti: Kumelė apsi̇̀mušė su drigantu J.
◊ pilvùs àp(si̇̀)mušant labai daug, be saiko (valgyti): Privalgė, pilvą apsimušdamós Krkl. Ėda, pilvus apmušdami̇̀ Vkš. Valgykit, pilvus apmušdamos Dr. Valgo, pilvą apmušdamós, ben neparsivalgykiat! Šts. Turam visa ko, ėsma, pilvus apsimušdami̇̀ Krš.
atmùšti, àtmuša, àtmušė
1. tr. SD208, KI25 sulaikyti, atremti puolimą, smūgį: Atmušim visus puolimus rš. Jis jų kardus atmušė ir jiem abiem galvas nukirto BsPIII182. Atmušk jų strėlas degančias, mus nužudyti geidžiančias Mž54.
| prk.: Ineini jų gryčion, tai teip mušte ir atàmuša (atstumia, atitrenkia atgal) smardvė Ds.
^ Delnu kūjo neatmuši J.Jabl.
2. intr. mušimu atsilyginti, atkeršyti: Muštas àtmuša, mylėtas atmyli Bsg.
| refl.: Neatiduoda pinigus, tai ką aš jam daugiau galiu daryt? Nors atsimušu BsPIV201. Urėdas taip ir tykoja, kad tik prie ko nors prikibus ir gavus atsimušti rš.
| Galėsit nors į tą senį atsimùštie, ką jis judu sumušė BsPIV245.
3. tr. apmušti, apkulti: Vaiką atàmušiau užpykus Prng. Vakar aš jį atàmušiau OG361. Mama, būdavo, i per rankas atàmuša Dglš.
ǁ įkirsti, skaičiuojant smūgių skaičių: Dvylika rykščių atàmušė, tai gulia kruvinas Brsl.
4. tr. atgauti, atimti kovojant, grumiantis: Erelį turėjo užpulti kiti du ar trys ereliai, norėję atmušti grobį J.Balč. Prirengė savo vaiską, atėjęs užpuolė an to karaliaus, atmušė nuog jo viską, ką tik turėjo paėmęs no jo tėvo BsPIII175. Žmonės apstojo kalinį ir norėjo atmušti M.Valanč. Bijojaus, tariau nes, kad mi notmuštumei dukterų tavo Ch1Moz31,31.
5. tr. atginti, nuvaryti šalin: Kiaulės be pagalio nuo lovio neatmuši̇̀ Ėr. Eik uždengt mėsą: negali katę atmùšt Jrb. Bet tik pakaštavos, daugiau neatmuši KrvP(Jnš).
| refl. tr., intr.: Puola musės, kad sunku ir atsimùšti Up. Kai atsiras agurkų, negalėsiu vaikų atsimùšti Kn. Negalia motriška atsimušti nu stirnos Šts. Tos vištos puola par duris, negali nė atsimùšt Jrb. Kai žmogus turi gerai, tai neatsimuša nuo draugų Jnš. Mano duktė turia apgamą ant sprando – na i neatsimuša vyrais Štk. Niekad nepilk atgal į šulinį vandenį – varlių neatsimuši LTR(Zp).
| prk.: Ne ko daryti, nebatsimuši žmogus nuo bėdos BM403. Nepaskumbi nu vienų mokesnių atsimùšti, jau kiti pareję Vvr. Pati matai – nuo darbų neatsimušu J.Balt.
ǁ prk. atlikti, padaryti: Jei ryt bus gražus oras, mes daug darbo atmùšim Brt. Kad ir daug nenuveikia, bet vis kiek atmuša Gs.
| refl. tr.: Kai darbus atsimùšim, važiuosim į miestą Šn.
6. refl. atsikirsti (lošiant kortomis): Jis atidavė visus savo kozerius ir nebeturi kuo atsimùšti Jnš.
7. tr. smūgiais atpalaiduoti ką prikaltą, pritvirtintą, prikibusį: Atmùšk lentą – kam prikalei?! Ėr. Atmušu spyną Sut. Su bindoku (toks kirvis) reikia skiedras dideles atmùšt Rdš. Atmušk sniegus nu batų, eidamas į trobą Šts. Kaip dėjo į kuprą, ir àtmušė plaučius Skr. Ma[n] kepenas atmušė, tai kvapą kap tik varo – negaliu kvėpuot Vrn.
| prk.: Karklavijos àtmuša skreples (galima atkosėti) Šts.
| refl.: Kad atsivertų siera žemelė, kad atsimuštų baltos lentelės, … kad atsikeltų mano močiutė JD1229.
ǁ suduodant, sutrenkiant atidaryti: Vilkas, pilnas drąsybės, atmušęs duris, įpuolė ing vidų IM1858,40. O jei užkelti vario varteliai, atmuški, žirgeli, nor su kojelėms JV193.
| Duobę atmušę (atkasę), visi pamatėm supuvusias bulves Žmt.
ǁ Slm atkimšti: Tuoj atneš šviežio alaus – va tik naują bačką atàmušė Dbk. Jis àtmušė litrą ir dar sėdos gert Lš. Tuoj šitas atmušė butelį arielkos SI304.
ǁ nutraukti, numušti: Kojų pirštus àtmušė Krm.
8. tr. daužant į ką kietą, atšipinti: Dalgį į kelmus àtmušė Alk. Čia dalgį pagalandai, čia jau, žiūrėk, atmùšęs į akmenį Vdk. Neatmùšk kirvio! Ėr. Gavau pasogos atmuštą kaltą, juodą šuniuką, veršiuką baltą LTR(Pnd).
| refl.: Mano dalgė jau visai atsi̇̀mušė Lš. Kirvis atsi̇̀mušė į žemę Rm. Atsimušo kirvis, atsikapojo, tus nūlykulius bekapojant Lk.
9. tr. sutrenkti: Àtmušė kiaušą, tai raparaciją (operaciją) darė Lp.
10. tr. padaryti skaudamus (kojų padus) nuo ilgo ėjimo kietu keliu, skaudamas (rankas), nuo sunkių darbų: Atmušiau kojas in akmenis, kalnais eidamas Vrn. Atamušė žvyrelis kojeles, ataplakė vilnelė akeles (d.) Švnč. Àtmušiau padus ir nebegaliu paeiti Rm. Ausdama rankas atmušiau, tai tirpsta Ig. Linus išsiderėt tai gudrus, o prie darbo – rankos atmuštos! J.Balt.
| refl. tr., intr.: Tokiu kietu keliu kojas arkliai atsimùš Užv. Basam nuo kieto kelio kojos atsimuša Ds.
ǁ refl. tr. suskaudinti sutrenkiant ar trankant į ką: Atsimušiau koją bespirdamas Krk. Višta, pradėjus tokį kietą kiaušinį kirsti, atsimuša sau snapą rš.
11. tr. BŽ76 nukalti (pinigus).
12. tr. išspausdinti: Gerai padarei, kad užsakei iš naujo atmušti tą knygelę rš. Ot kur Juozienė atmuštà (aprašyta laikraštyje)! Lp.
13. tr. nufotografuoti: Nuvedė Klubą pas fotografą, atmušė jį ir nusiuntė atgal į Kalvariją V.Kudir. Gražiai fotografija atmušta Ut.
| refl.: Reiks kada atsimùšt, ba reiks dokumentuostan patagrapijų Dglš. Jis atsi̇̀mušė raitas an arklio Alv. Reikėj[o] visai draugei atsimùšt Dv.
14. tr. atgręžti, atmesti atgal (spindulius, šviesą): Apie atmuštąją nuo Žemės [saulės] šviesą dabar galime spręsti iš kai kurių Mėnulio stebėjimų P.Slavėn. Balta spalva atmuša saulės spindulius rš. Prie namų saulė atmuša – gerai auga Vlkv.
| refl.: Šviesa nuo veidrodžio, šilima nuo sienos atsimuša Ds. Lempa reikia apgaubt baltu popierium – geriau šviesa atsi̇̀muša Krd.
ǁ daryti, kad atsispindėtų: Veidrodis atmušė negražų, menką kūną ir liesą veidą rš.
| refl.: Atsimuša saulė SD208. Saulės spinduliai atsimuša veidrodyje rš. Elzytė pamatė atsimušusį vandeny savo veidą ir baisiai išsigando J.Balč.
ǁ refl. prk. pasireikšti išorės požymiais: Jo veide buvo atsimùšęs vidaus nerimas BŽ20.
15. tr. atitrenkti į ką: Atskrend sakalėlis per žalią girelę, atmušė sparnelius į sausą eglelę LTR(Lbv).
| refl.: Kitąsyk, regėdavos, atsimušime į stačias kalno uolas ir nudardėsime į bedugnę A.Vien. Potvyniui užėjus, srovė atsimušė tuos į namus, bet negalėjo jų pajudinti brš. Bėgdamas kelio nemačiau ir kopūstuos taip griuvau, kad net žandas man sutino, atsimušęs į kelmyną B.Sruog. Giesmių balsas, į mišką kaip į sieną atsimušęs, garsiai kilo į padanges Žem. Tuščioje gatvėje skambiai atsimušė šūvių aidas rš.
^ Žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną Jnš. Atsimušė kap lietus į ledą KrvP(Jz).
16. refl. prk. turėti teigiamą poveikį, rasti atbalsį: Tikiu, kad šitas mano paraginimas atsimuš, ras atbalsį širdyje visų lietuvių prš. Kalbos apie laisvę turėjo savaip atsimušti valstiečių galvose A.Janul. Vyro rūpestis atsimušė moteriškės širdyj LzP.
ǁ turėti įtaką, atsiliepti: Jei tėvai vagiai, tai tas atsi̇̀muša ir vaikuosa Rod. Jau man tai kap priburta: kai tik suvalgysiu pieno po mėsai, tai i atsi̇̀muša Ml.
17. tr. paveržti nuo ko, nukonkuruoti: Anas tuoj àtmušė visus pirkėjus nuo kitų krautuvinykų Ds. Atmùšo nu tos mergos tėvai, ans labai norėjo Krš. Atmùšo vyrą nu kitos i gyvena Grd. Aš galėč nuo jo atmušt tą paną, kad norėč Ut. Sesuo atmuša nuo manęs visus kavalierius Krsn. Pas Marcelę buvo dveji piršliai, ir sako, kad antrieji pirmuosius atmuš Ldk.
| Šito boba an grožio da ir mergas kitas atmùš (praneš, viršys) Trgn.
ǁ tr. atgrėsti: Jo neatmuši nuo to Pgg. Ką ką, bet norą pliektis diržais atmušė rš. Atmušė nuo valgymo (nesinori valgyti) Rod. Išmetami ar sudarkomi straipsniai visai atmušė norą veltui bekelti balsą sopamaisiais klausimais Vaižg.
^ Nuo blogo mušdamas neatmuši LTR(Jnš).
| refl.: Puln puln pri mergos ir atsi̇̀muša – bijo ir susitikti Krš.
×18. (vok. aufschlagen) tr. atverti, atversti, atskleisti (knygą): Atmušu, atveru knygas R38. Knygas atmušti, atverti KI266.
| refl. tr.: Ką knygoje atsimušti, susiieškoti KII81.
19. tr. atskirti, atidalyti: Šniūrelį atàmušė žemės Aps.
| refl.: Gyveni, vargsti vienas kap toj gervė, nuo pulko atsimùšus Ck.
20. tr. atskaityti, sumažinti: Aš per tave sugaišinau dvi dienas, ir man dabar iš algos atmuš penkis auksinus V.Kudir. Šituo keliu eidami, atmušite daug kelio Gs.
| refl. tr., intr.: Duok man, dėde, pinigų – nag paskui atsimuši̇̀ iš mano algos Jž. Atsi̇̀muša už šviesą ir butą, algos beliekta šimtas Šts. Brolis sugrįžęs atsimuš savo dalią Zr.
21. refl. remtis, atsidurti į ką: Miškas atsi̇̀muša į Kadžio lauką Krkn.
22. refl. apsimokėti, sugrįžti (išlaidoms): Bėda tik pradžiai krautuvę uždėti, paskui atsimuša ir pinigai, ir viskas Jž. Kad įsitaisytum kromą, tai nors ir daug išeitų, ale paskui tie pinigai dėlto atsimuštų Kp. Pulką keselių pridirbi, tada da atsi̇̀muša, o taip neatsimoka Brž.
23. refl. ateiti, atvykti: Svečias vakar in mus atsi̇̀mušė Mrs. Jie norėjo pas mus per šventes viešnagėn atsimùšt Dg. Kap tu tokį tolį per purvyną atsimušei in mus? Dglš. Gilumas sniego – led atsimušiau Ds. Kažin kas atsimuš: sapnavau, kad mušas du vyrai Srv.
| Į pačtą tokios naujienos atsi̇̀muš greitai (greitai sužinomos) Krš.
×24. tr. atsiųsti: Mun visa širdis išlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitau Šts.
◊ žõdį atmùšti piktai atsakyti, atsikirsti: Koks tai, po velnių, tėvas?! – su piktumu atmušė man žodį Plikis V.Piet.

×damùšti, dàmuša, dàmušė (hibr.)
1. tr. baigti kiek reikia, iki galo mušti: Mušk nedamušk, gink nedagink LTR(Žg).
^ Jis truputį nedàmuštas (ne viso proto) Žal.
2. refl. su vargu prieiti, privažiuoti kur reikia: Kad tik mes dasimùštum iki plento, tai tuomet būtum kap namie Mtl. Nežinau, kaip aš čia lig švogerio dasimušiu par tokią purvynę Bsg. Kol dasimušiau prie vežimo, jo jau nebebuvo Pun. Kada tu dasmuši, vėlai nuvažiavęs į malūną Kpč.
| Seni žmonys greičiau dasimùš in smertį (sulauks mirties) On.
ǁ pasiekti ką užsibrėžtą, pageidaujamą: Tau, broli, tik į vaiską eiti. Iki feldfebelio galėtum dasimušti rš. Gabus vaikas, tai pats per save in mokslą dasi̇̀muša Btr.
įmùšti, į̇̃muša, į̇̃mušė K
1. tr. SD392 įkalti: Stipriai įmùšk mietą į žemę J. Inmušk gerai kuolą karvei, ba ištrauks Km. Nė vinio nėr įmušęs į tą trobą, o gauna didlius piningus Pgg. Krėslan kojos añmuštos Gdr.
2. tr. įgrūsti, įkišti: Jau jį smakas inmušė iki juostai in žemę BsPIV154. Velnias akmenį tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin intmušęs A.Baran. Vilkas pro langą norėjo pasižiūrėtie, ė tuo čėsu avinas iš ažupkalio iñmušė jį vidun BM48. Ir išdūrė Zidikiui akis ir įmušė jį pančiuosna BB2Kar25,7.
| prk.: Darbo patyrimo į tuščią galvą neįmuši J.Avyž. Du dalykai greičiausiai jam įmušdavo snaudulį – skaitymas ir dar jeigu kas jam barzdą skusdavo P.Cvir.
ǁ smūgiu įvaryti: Įvartį įmušti į varžovų vartus rš.
3. refl. įklimpti: Žiūri – arklio galva, o arklys visas žemė̃s (į žemes) įsimušęs MPs. Jų karvė ten klampyne kad insimušė, tai vos mes ją iš ten ištraukėm Lš.
4. refl. kertant, daužant įsikabinti į ką: Briedis, ledu eidamas, turi nagom į jį įsimušti (kad nesugriūtų) Kp.
5. tr. mušant įvaryti, įginti: Išlėkė kiaulė, tai led aš ją beį̇̃mušiau gurban Sb.
6. tr. ką išugdyti, įdiegti mušimu: Jie nori vaikams gerą įbausti bei įmušti prš. Vieną velnią [išdykėliui] išmuši, dešimt įmùši Pj.
7. refl. įsibrauti: Kada kryžokai įsimušė į Lietuvą, atėjo iki Raudonpilies A1883,201. Priešai kyliu įsimušdavo į miestą rš. Įsimušė ant vidų galvažudžiai Pn. Angelė antron [mašinon] vos įsi̇̀mušė (įlipo, įsigrūdo) Slm.
| prk.: Gieda vieversėlis, įsimušęs debesuosna rš. Tarpais kietas gegutės kukavimas lyg plaktukas įsimušdavo į žiogų cirpimą rš. Buvo tokia krauligė įsimùšus (įsigalėjus) čia Pgg.
8. tr. sunkiai kur įterpti.
| prk.: Vargais negalais mes ir savo Jonuką įmušėm (įstatėme) į mokyklą Pkp.
ǁ refl. per vargą kur patekti: Ma[n] galva apsisuko to[je] girio[je], ale kad į kelią įsimuščiau, tai žinočiau, kur pareit Jrb.
9. refl. įsitraukti: Kartais taip įsi̇̀muši į darbą, kad net miela Rm. Tarp saũ bobos kai supyksta, baras baras, brūkš – ir kiton kalbon įsi̇̀muša (persimeta) Slm.
10. tr. kalant įspausti žymę, ženklą: Virš šovinio lizdo įmuštas šautuvo numeris, dirbtuvių ženklai rš. Sidabrinės juostelės paviršius puoštas specialiu kalteliu įmuštais ornamentais rš.
| Parašysiu gromatėlę aukso litarėlėm ir įmušiu pečentėlę – rūtų vainikėlį NS1054.
11. tr. suplūkti, išvažinėti: Kelias išlyginta, iñmušta Str. Įmuštas kelias Rod. Važiuoju važiuoju – vėl du keliai inmušti Dbk. Nes jei užbirs [sėkla] ant įmušto kelio, tad nė vienu būdu užaugt negali DP99.
12. tr. padaryti kietą nuo darbo: [Kalvio] rankos įmuštos Rm.
13. intr. įtrenkti: Žaibai inmuša, kur tu nori brš.
14. refl. tr. užsigauti, susitrenkti: Paklausta, ar nieką neįsimušus, ji linksmai atsakė: „Ne, nes puldama mačiau, kad mane du baltu kūdikėliu ik žemės ant savo rankų nulydėjo“ BsV60.
15. tr. primušti, apkulti: Sugavęs vagį, į̇̃mušiau, t. y. įkarnaporijau, įaušiau J. Iñmušė vaiką, ką be reikalo verkia Lzd. Neisiu naktį: gal kas įmušti įbūti Trk. Kas rengiasi kitą įmušti, turia neužmiršti, kad ir pats galia gauti Skdv. Į̃mušė į̇̃mušė, tai jie (arkliai) pradė[jo] paskui nešt Gs. Menkas iš jo arklys: kiek įmuši, tiek invažiuoji Rod.
| prk.: Kaip juokdamos gali mergą įmušti (įskaudinti), taip keikdamos gali išgirti Žem.
^ Pats [mušti] negavęs, kito neįmuši Šts.
16. tr. Grd, Rd pajėgti daužyti, kulti, mušti: Kiek įmùši [spragilu], tiek – tu tik pytark (pritark) Pj. Boba sakius: „Kaip tu čia kuli, kad šiaudai aukštyn šoka? Žiūrėk, kaip aš duodu, tai net prilimpa! Tai aš, boba, daug daugiau inmušu“ BsV288.
| refl.: Vienas neintsi̇̀mušam, tai dviese [jam duodame] Lp.
17. intr. sutarti (dainuojant): Kai gerai iñmuša, ir tabalas (dainuška) gražus Km.
18. tr. pramušus supilti į ką: Du kiaušiniu įmušiau [į ragaišį] Ėr. Kiaušinių anmùš, sviesto pridės – gardūs pyragai Pb. Įmùšk kiaušinių į alų – sveika Skr.
19. refl. vis apie tą patį galvoti, negalėti atsikratyti kokios minties: Man įsi̇̀mušė, kad neišėmiau iš avilio popierio Ps. Kas jam įsi̇̀muša, tai ir pats velnias neperkalbės Svn.
20. refl. pasidaryti turinčiu kokių ypatybių: Kas buvo į piningus įsimušęs, nu to ir atims turtą Šts. Kai įsimušo į turtus, tai tų mūsų neturtingųjų nė nebepažįsta Brs. Ar čia seniai toks pat vargdienys buvo, kaip ir mes, o dabar, veizėk, įsimušo į turtus, ir ponas Šv. Jau buvom į turtus beįsimušą, bet užejo karė Plt. Akyse visų giriamas ir gerbiamas, įsimuša į puikybę Žem. Tas žmogus yr dideliai įsimušęs skūpumą Vvr.
◊ gálvą (galvõn) įsimùšti Rk būti apimtam, užvaldytam kokios nors minties: Jam įsi̇̀mušė į gálvą, kad jis serga Krkn. Jai jau ansmùš kas galvõn – neperkalbėsi Mlt. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?! Vaižg. Ką tu čia įsi̇̀mušei galvõn?! Š. Insi̇̀mušė galvõn, kad mamutė apsirgs Dbk.
į gálvą įmùšti N apsvaiginti: Stiprus gėrimas už karto įmušė į galvą rš.
su kuolù neįmùšti nepriversti imtis: Su kuolu būt neįmušę prie tos žemės, jei būčia žinojęs Alk.
išmùšti, i̇̀šmuša, i̇̀šmušė
1. tr. ištrenkti smūgiu ką laikomą ar kur besilaikantį: Darbininkai išmuša jam revolverį iš rankų ir veržiasi kieman J.Bil. Staiga jo peilį, kuriuo jis karbuoja suolą, kažkas išmuša iš nagų P.Cvir. Paukšt ir išmùšo man pypkę iš nagų Šv. Išmušė iš karo žygininkų rankų kalavijus K.Būg. Išmùšk dantį iš grėblio šiekštos Km. Atleka tuo kartu du baisiu kazoku, išmuša jį iš žirgo su dideliu smūgiu BsO181.
| Rado jie krašte luotą, vilnies išmuštą (išmestą) BsMtI148.
| prk.: Neišmuš tautoms iš rankų nieks jųjų laisvės vėliavos A.Vencl.
^ Cento iš rankų neišmuši (labai šykštus) LTR(Žg).
| refl.: Apvertę sutrenkiame delnu vazono dugną, ir visas žemės kamuolys su šaknimis išsimuša iš vazono sp.
2. tr. K mušant išvaryti: Išmušti juos iš šių įsitvirtinimų buvo nelengva rš. Kada tik pasigėręs parvažiuodavo, tuoj Joną išmušdavo iš gryčios į jaują SI186. Šunį su naščiais išmušė iš trobos Šts. Pavasarį į tą gandralizdį ir atskrido lauktieji paukščiai – svečiai, bet mūsų gandrai juos išmušė ir išvaikė A.Vien. Vienus [žąsiukus] išmuša iš avižų – kiti sulenda Gs. Išmùšk katę lauk Skr. Išmùšk muses pro langą Ėr.
| prk.: Aš jam tą pasiutimą išmušiu! Skr. Aš tau greit išmušiu iš galvos (priversiu pamiršti) Petrą, – sako tėvas dukrai rš. Pylė į kailį vaikuo – protelis anam i̇̀šmuštas Krš.
^ Vieną velnią išmuša [iš išdykėlio], o dešimt įmuša Rmč. Kuris visus išgąsčius ir bijojimus išmuša mumus ižg širdies DP448.
| refl. prk.: Ženklą palikt teikės, idant neišsimuštų žmonėms iž atminties ana gerybė jo MP49.
3. tr. išžudyti: Per karą išmùš daug vyrų Užv. Ko kirviai neišmušė, kardai neiškapojo, šyvi žirgai išmindė V.Krėv. Kiekviena šalta naktis išmuša jų (vabzdžių) daugybes J.Jabl.
^ Žąsų pulkas kaip išmuštas miega J.Paukš. Kad kiškiui ne kojos, būt visus išmušę Erž.
4. tr. R46 išdaužti, išlaužti; išversti: Akį, dantį išmušti KI150. Iš šitokio mažučio (kapsulės) ir pirštus, ir akį i̇̀šmušė Nmč. Gretimų kamerų draugai išmušė duris rš. Mano dùres an zoviesų – neišmuši̇̀, paki šviesu Smn. Ba tu išmušái langą J. Karvė jau vėl i̇̀šmušė kuolą Rdm.
| refl. tr.: Griūdamas nuo suolo, vaikas išsi̇̀mušė dantį Š.
5. tr. išnarinti: Kaip virto, koją iš čiurniuko ir išmùšo Užv. To lakūno koja nulaužta, petys išmuštas Rd.
| refl. tr.: Stojau ant taburetės ir virtau su ja, ranką išsi̇̀mušiau Rm. Aš per orą lėkiau lėkiau ir kai kritau ant žemės, ir išsimušiau koją BsMtII30.
| Puolė uodas iš aržuolo, išsimušė (susilaužė) šonkaulį LB135.
6. tr. išversti, išsukti (pradalgį) kertant: Tokie dideli rugiai buvo, kad išmùšti pradalgio negalėjo Rm. Kad būt lietaus buvę, tai būt pradalgių nemožnėję išmùšt Pc. Šie metai Dievo dovanos yra: pradalgiai neišmušami LzP.
| Ji eidama gerai sijoną i̇̀šmuša (klostes mėto), tik puku, puku, puku Jnšk.
ǁ išdaužyti, išblaškyti (pradalgius): Žolė tanki, iš pradalgio neišmuši Rm. Ateina pulkas seselių, išmuš šienelį iš pradalgelių Rš.
7. tr. išdulkinti, daužant kuo ar į ką: Išmušk gerai maišą, ka nebūtų miltinas Vvr. Paltus išmušiau, surišiau ir pakabinau Ds.
8. tr. kultuve išskalbti, išvelėti: Eik, išmuši̇̀ žlugtą Vžns. Nueik prie kaimyno balos ir išmušk marškinius Trgn.
9. tr. išbraukti brauktuve: Išmùš išmùš [linus] kultuvėm, nu ir tada an pievos [klos] Pb. Įsvilę yr linai – be spalio negal išmušti Dr.
10. tr. BPII25, DP170 primušti, prilupti: Vyras ją išmušė, iškruvino Tvr. Išmušė abiem nugaras ir išginė iš sodo BsPIII85. Aš labai išvargytas, i̇̀šmuštas Lp. Vėzdu išmušu SD13.
| refl.: Ar išsimušti nori, ko lendi?! Šts. Mušės mušės gryčioj, tai da paskui ant kiemo išsi̇̀mušė Ds. Kažin, a besueis: išsidraskė, išsimùšo kaip du nelabiejai Krš.
11. tr. Krš išmokyti mušimu: Ją vis mušė ir mušė už grabinėjimą (vagiliavimą), bet neišmušė Skr. Drigantą reikia mokėt išmùšt, išjodinėt Skr.
12. tr. iškapoti (krušai): Tep išmušė ledai vasarojų, kaži a atsigriebs Kt. Ėmė, užėjo ledai ir išmušė jo tuos miežius teip, kad su žeme sulygino BsPIV126. Aldros debesiai medžius išlaužo, javus i̇̀šmuša Grž.
13. tr. smogiant į kietą daiktą, padaryti šukę ašmenyse: Išmušiau dalgį dviejuose daiktuose Gs. Ìšmušei dalgiui ašmenis Klvr. Kaulų geruoju kirviu nekapok – išmuši Ds. Kas i̇̀šmušėt kirvį? Alk.
14. tr. (visus) sukulti, sugurinti: Išmušė, išdaužė stiklines, nei su kuo atsigert Sb.
| refl.: Bet jau ėmė ir išsimušė [puodukai] Lp. Išsimùšo visi puodaliai, o naujų nė balso Šts.
15. tr. laimėti (kiaušinį), mušant kiaušinius: Su tuo margučiu šešis kiaušinius išmušiau Raud. Kai miklenau, tai atrodė, kad kiaušinis visai barba, o dabar žiūrėk, kiek su juo išmušiau Ssk. Ne tau su savo šlekiu iš jo išmùšti Ssk.
| refl. tr.: Ar daug kiaušinių išsimušei? Grž. Aš iš jo kiaušinį išsimušiau Lš.
ǁ refl. laimėti kovojant: Mušas kiek metų i nėko neišsi̇̀muša kariaudami Krš.
16. tr. smūgiais padaryti minkštesnį, išplakti, išploti: Išmušta mėsa greičiau iškepa rš. Išvirtas bulves pasūdyti, išmušti sp.
17. tr. išdrembti, išduobti: Tokios duobės ant kelio išmuštos, kad negalima visai važiuoti Gž. Šlapiam kely su vežimais kaip bematant išmuša duobes Žvr. Giliai išmušti̇̀ dumbravai Ėr. Nevyk arklio – kelias i̇̀šmuštas, labai tranko Kb. Ašis stebulę i̇̀šmuša, išplerina Krsn.
| refl.: Ties mūsų kiemu labai išsimùšęs kelias Š. Čia taisysi netaisysi – vis išsimuš tokioj šlapynėj duobės Ds. Buvo kap tik, bet dabar išsi̇̀mušė (pasidarė per didelė skylė) Lš.
| Su marškone [kojine] kišu (aunuosi), kol išsimuš (išsitemps) [naujas veltinis]; kai išsimuš, apsiausiu su vilnone Bsg.
18. tr. Grd, Pb iškulti (spragilais): Visą kūlę savim turėjo išmušti Jdr. Lig pietų išmùšme tą klojimą [rugių], o po pietų krėsme kūlius Bsg.
19. tr. nuskambinti (apie laikrodį): Bokšto laikrodis išmušė tiktai tris, bet jau buvo visai tamsu J.Jabl. Išmušė pusę vienuolikės J.Balč. Išmùšo dvyleka KlvrŽ.
20. tr. išsukti (sviestą).
| refl.: Mušk sviestą, iki aliai kruopelė išsimuš Ds. Da neišsimušęs sviestas, da maslionkos[e] daug kruopelių Ds.
ǁ praleisti kurį laiką mušant (sviestą): Per visą dieną šiandie išmušiau sviestą – daug mušimo turėjau Jnšk.
21. tr. išspausti (aliejų): O kiek jums aliejaus išmušė? rš.
22. tr. Nmč, Grv išplūkti: Klojimo asla dailiai yra išmušta moliu, taip pat ir dubos asla Žem. Tokia asla iš molio išmuštà buvo Krm. Padas iš molio i̇̀šmuštas, kietas Pb. Daržinė moliu išmuštà Krš. Išpildavo su žemėms, išmùšdavo, i klojimas Vn.
ǁ padaryti kietą nuo vaikščiojimo, važinėjimo, išminti: Per mišką eiti gera – takas labai išmuštas Žž. Eisiu eisiu pas motulę išmuštais takeliais, susiėmus už rankelių su mažais vaikeliais TDrIV55(Vlk). Takai apie namus tik stovi išmušta Dgč. Visa pieva karvių išmušta, kai padas Švnč.
23. tr. iš vidaus iškalti, išklijuoti: Kajutės buvo išmuštos storu veltiniu, kad apsaugotų nuo šalčio rš. Karieta, tamsiai raudonai poliruota, spindi lyg veidrodis: viduje raudonu aksomu išmušta I.Simon. Sienas išmùšom popieriais Skdv. Kalkiais išmušk sienas (ištinkuok) Vlkš.
| refl. tr.: Kamara popieriais išsimušta Ds. Išsimùšom sienas su panieru Grd.
24. tr. atspausti; išspausdinti: Matai, koks pečintas (antspaudas) išmuštas su karaliaus galva – tie popieriai negali žūti Jnšk. Tas karalius tą vaiką po pravardei išmušė in gazietas, kad toks ir toks vaikas išgydė jo dukterį BsPIII235.
| Jo (pono) partigrapija an akmens išmuštà Grd. Turėjo dekį su briedžiais išmuštais (išpieštais) Rd.
25. intr. iššauti: Jis šovė vilką, bet šautuvas neišmušė Trgn. Bernužėlis atjodamas, iš plintelės išmušdamas: išeik še, uošvuže (d.) Nm.
26. tr., intr. atsirasti, pasirodyti, iškilti, išsiveržti į viršų: Teip i̇̀šmušė prakaitas, net visi marškiniai šlapi Trgn. Gerk liepų žiedų, kad išmuštų prakaitas Lnkv. Jį net karštas prakaitas i̇̀šmušė pamačius tą žmogų Rz. Šiluma išmuša ne vieną valstietį, važiuojantį netvarkingu tiltu sp. Gasiūno veidą išmušė raudonos dėmės J.Avyž. Į viršų tas [kumelės] pienas liuob išmùšti tymus (išberdavo šašais) Grd. Kas jau tyloms po pelenais žėrėjo, tai į gyvą liepsną išmušė Ns1859,2.
| refl.: Mano tokia mada: tuo[j] prakaitas išsi̇̀muš, i gana Šmk. Grėtei pradeda rausti veidai, prakaitas išsimuša ant viso kūno I.Simon. Kraujas išsi̇̀mušė pro burną, ir greit mirė Jnšk. Tik išsimušė ugnis pro kaminą, ir ėmė namai degti Jnšk. Liepsna išsi̇̀muša KI150.
| Slogos išsimùšo, ant nosies puškiukas auga Krš. Jam puškai (šašai, niežai) išsi̇̀muša, išvirsta KI150. Votis išsi̇̀mušė Tvr. Šaltis išsi̇̀muša, išvirsta KI150. Aukšta ir išlaki lyg pušis, skaisčiai raudonuojančiais žandais, išsimušusia juodų plaukų garbana iš po skarelės, klūpo ji rausvoj žvakių šviesoj J.Balt.
ǁ refl. išaugti, iškilti aukštyn: Tai išsi̇̀mušė drebulės į aukštį! Skr. Vyras gražus, išsimušęs į ūgį, į petį rš.
27. refl. su vargu ištrūkti, išlįsti, išsibrukti, išsikapstyti: Stiprus, ka jis iš dvijų išsi̇̀muša Trg. Išsimùšo iš kareivių rankų i pabėgo Vn. Išsi̇̀mušė iš to namo Ad. Iš po Jono da lengvai išsi̇̀mušu Ds. Išmuštis iž tos minios, iž šitų tumultų svietiškų DP574. Buvo labai šlapias ruduo, ir jo arkliai niekaip negalėjo išsimušti iš purvo SI211. Jų kumelė kap tik išsimušė iš anos klampynės Lš. Arklys labai privargo, paki in vieškelio išsimušiau Ktk.
| Į viršų išsimušė (pakilo) vieversys sp.
| prk.: Mušies mušies žmogus ir negali iš to vargo išsimušti Rod. Iš ketvirtos vietos apskrityje negalim išsimušti sp. Kad tik iš skolų išsimuš, ta būs vyrai – vieta gera Brs.
28. refl. prasiveržti kur: Pamėginsime pro Puziniškį išsimušti į tą vieškelį, kur eina nuo Pasvalio į Panevėžį Pt.
| prk.: Ir mums reikia į laisvę išsimušti Žem. Zubrickas pamėgino išsimušti į platesnį karjeros kelią Vaižg.
ǁ didelėmis pastangomis iškilti, pasiekti ką pageidaujamą: Per savo liežuvį iš grioviakasio išsimušė į dešimtininkus rš. Jis stengės išsimušti į vadovaujančias vietas rš.
29. refl. išsikišti, išlįsti, išsišauti, išryškėti paviršiuje: Liesas, išsimušę šonkauliai, įdubusi krūtinė A.Vencl. Norėjos apkabinti jo mylimą liesą ilgą kaklą su išsimušusiomis gyslomis A.Vencl.
30. tr. ištraukti, ištempti: Arkliai led išmušė vežimą per ežią Ėr.
31. tr. iškreipti iš tikro kelio, krypties, normalios būsenos: Kai kas užuolankais noria pravažiuoti, tai išmuša žmogų iš kelio Jnšk. Kap pareini vėlai, tai tik mus iš miego išmuši Kb. Tokiuom balsu kai paema, ir kitus išmuša [iš tono] Ds.
| prk.: Grubus vyro tonas galutinai išmušė iš pusiausvyros žmoną rš. Prasidėjęs karas išmušė iš vėžių ir mūsų kiemo gyventojus rš. Drižas bandė kalbėti toliau, bet vėl pašaipi replika išmušė jį iš vėžių rš. Vidaus gyvenimas išmuštas iš paprastos vagos rš.
^ Kad ir uodas, o arklį iš vėžės išmuša PPr193.
| refl.: Išsimùš arkliai iš kelio Mlt. Pusnys, tamsu – tuoj išsi̇̀mušėm iš kelio Rs. Kartais, kai išsimušdavo iš kelio, nakvodavo riteris miške A.Vien. Tik ar neišsimušėm mes iš teisingos krypties? sp.
| prk.: Iš kalbos išsimušė Ad. Bešnekėdamas išsi̇̀mušė iš liežuvio Lš. Kai Bugailiškis nusiskundė, kad Ančiulis išvaręs juos, Budreika galutinai išsimušė iš pusiausvyros rš. Pasitaiko, išsimuša žmogus iš vėžių J.Avyž.
32. refl. išeiti iš ko, netekti, pristigti ko: Visai išsimušiau iš pinigų – neturiu nei kuo druskos nusipirkti Ant. Išsi̇̀mušė visai iš rūbų Dgl. Išsi̇̀mušiau iš jėgų, nei lango negaliu uždaryt Alv. Sunkiai dirba, išsi̇̀mušė iš sveikatos Pnd. Teip išsi̇̀mušė iš sveikatos, kad nebegalia dirbt Tršk. Visą naktį nemiegojau – išsi̇̀mušiau iš miego Lz. Davė, pylė, pats iš kvapo išsimušė J.Balt.
33. intr. būti ryškiam, išsiskirti: Kai ant žalio juodu atausim, tai neišmùš. Kai ant žalio raudonu atausim, tai išmùš Mrj.
34. intr. pabrėžiant tartį, akcentuoti: Ne visi vienok veliuoniškiai lietuviai taip didžiai i̇̀šmuša par nosį JDIII(VIIIpsl.).
| O smagumas (kirtis) tiktai tarčių kokybę raidžiaus eikštėn teišmuša A.Baran. Jis ar rašo, ar kalba, išmuša neapsakytai Antš.
35. tr. išgerti: Te, išmušk pusę stiklinės šitų vaistų, tai būsi sveikas Žž. Da vakar litrą [degtinės] išmušėm Jrb. Einam, išmùšim kokią bonkutę Alk.
◊ ×adynà i̇̀šmušė atėjo laikas kam įvykti: Mano adynà jau išmùšo, aš jumis apleidu BM352.
ãkmenį gáuti dañčiui išmùšti apie labai šykštų: Tame kieme tegausi akmenį dantie išmušti VP45.
iš dienų̃ išsimùšti Rod sukvailėti.
iš galvõs išsimùšti pasimiršti: Man ta pavardė iš galvõs išsi̇̀mušė Žml.
iš véido išsimùšti atrodyti labai suvargusiam, sulysusiam, paliegusiam: Iš véido išsimùšęs, kaip šaukštas Ėr. Turbūt vakaruškose buvai, kad taip išsi̇̀mušei iš véido Rm.
káilį (skū̃rą) išmùšti primušti, prilupti: Už tokius darbus aš tau kailį išmušiu Žvr. Už tokį išdykavimą reikia tik gerai išmušti kailį Jnš. O tas žmogus jam skū̃rą i̇̀šmušė ir paleido LB173. Velniui kailio neišmuši LTR(Zp).
su kūlè (su kuolù) neišmùšti jokiu būdu neišvaryti, nepakeisi: Jo ir su kuolu iš ten neišmuši (neišjudinsi) Ds. Jau kad inlindo kas galvon, tai ir su kūle neišmuši̇̀ (nepakeisi įsitikinimo) Ds.
valandà i̇̀šmušė atėjo laikas (kam įvykti): Vėl išmušė valanda, kada reikia pakelti kardą rš.
paišmùšti, pai̇̀šmuša, pai̇̀šmušė (dial.) tr. išdaužti, išdaužyti: Langai pai̇̀šmušta Str.
numùšti, nùmuša, nùmušė tr.
1. nudaužti: Su lazda nùmušė nuo šakos obuolį Sb. Numušė bobutė ožiui ragelį NS1352. Tik saugokis, kad automobiliai nosies nenumuštų P.Cvir. Julius atitraukia duris, vikriai numušdamas menką spynelę rš. Ji turi labai dažnai sustoti po medžiu, į jį atsiremti ir numušti nuo padų prilipusį sniegą I.Simon.
^ A, kad taũ velniai! Kiek užaugau, tiek nùmušiau (sakoma, sudavus galvą į žemų durų staktą) Ut.
| refl. tr.: Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, oi ir nusmušė savie galvelę LTR(Lš).
^ Kas aukštai nosį kelia, į adveriją nusimuša LTR.
ǁ refl. tr. daužant, trepsint nusipurtyti, nukratyti: Kojas snieginas nusimušo į grindis, ir po patalu Šts.
2. Q162 užmušti, nužudyti: Mūsų būrio vadą numušė Rdš. Spąstai nùmušė pelę J. Numušiu piemenį, ir ižspaitysis avys DP148. Pasistengė Kain prieš savo brolį Habel ir numušė BB1Moz5,8. Žmonės bijojos, idant nebūtų akmenimis numušti BtApD5,26.
ǁ nutrenkti: Kad tave dievaitis numuštų! B.
ǁ paskersti: Vaike, numùšk drąsa jautuką sau nupenėjęs K.Donel.
ǁ refl. KII230 užsimušti.
3. nukapoti (krušai), sunaikinti: Ledai labai dideli buvo – nùmušė daržus Šlčn.
4. Vlk nušauti: Tę šaudo, neik – da numùš Jrb. Paukšt i nùmušė tą kiaunę Gg. Zuikius gerai nùmuša, bet į taikinį nepataiko Gs. Šiandien šauliai – priešo lėktuvų medžiotojai numušė du priešo lėktuvus sp.
| refl. tr.: Kad turėtau šaudyklę, nusmuštáu paukštį Rod. I šernas gal papult nusimùšt Prn.
5. nutraukti, nudaužti: Šaudyklė siūlą nùmušė Kt. Mūsų drigantas ir storiausią virvę numuša Lš. Paimk stipresnę virvę – baltoja karvė bezyliodama numuš Km.
6. parblokšti, pargriauti: Tu mane numušei – aš atsikėliau, bet kai tave numuš, tai tu niekados nebeatsikelsi LTR(Pšl). Ką tu čia kalbi – tas Juozas tave griūdamas numùšt Ob.
7. nurungti, nugalėti: Didesnis, ans aną numùšo Krš. Kažin, kuris kurį numùštų Up. Mūsų gaidys nùmuša svetimą Rm. „Arklių karaliaus“ kiti arkliai nenumùš Šts. Kai žmonės važiuoja ir tas tą aplenkdinėja, tai katrį aplenkia, tas ir būna numuštas Nč.
8. refl. kaunantis nueiti: Vokiečiai lig Maskvos buvo nusimušę Tlž.
9. paimti kirtį žaidžiant ar lošiant: Vienu mušimu nùmušiau net šešius (žaidžiant šaškėmis) Sb. Aš su čirvių tūzu numušiau jo čirvių dešimkę Brs.
10. atmesti, nubraukti: Pagaliau nuo to asmens pelno dar numušamas kapitalo draudimas rš. Numušė penkis darbadienius, kad kasė savo bulves Ėr. Neėjai kokią dieną, i[r] nùmuša penkias Rz.
11. sumažinti, susilpninti: Serganti karvė – pusę kainos numùšo Krš. Kai auga bedarbių armija, lengva numušti darbininkams algas rš. Su kum numùšo tą kraujo spaudimą? Krš. Pridėk burokuos virinto [v]andenio, gal nors kiek rūgštumą numùš Ds. Valgyk girienę, tai numùš norą gert Lp. Ūkai numuša žvaigždžių šviesą P.Slavėn. Abiejų draugų nepagarbus elgesys smarkiai numušė Beniui nuotaiką J.Avyž. Toks jos nusiskundimas nuotaikos ne tik nenumušė, bet dar pakėlė J.Paukš. Skaitytojas lengvai patikės, kad visi tie girdėti ir matyti daiktai labai numušė mano troškimą amžinai gyventi J.Balč. Rūpestis labai numuša kelionės įdomumą rš. Toksai darbas tik vardą nùmuša Ll. Kam teip numùšt (paniekinti) žmogų? Upt.
12. mušant, kaunantis nuvaryti, nuginti: Rusas numùšo vokytį lig Šilutės Pj. Vakare negali numùšti gulti, o rykmetė[je] – negali prižadinti Skdv. Jo lazda nuo tos mergos nenumuši̇̀ Ds. Aš tuos vilkus numušiau, tą bitelę įsidėjau į ausį i nuėjau sau LTR(Lnkv). Jis atsiminė, kad šermukšnine lazda gali velnią numuštie BsPIV142.
13. nublokšti: Jis kaip pūsterėjo per abi šnirpli, tai anuos teip kaip perkūnas numušė atgal, ir jau daugiau neatsivijo BsPIV166.
14. mušimu atgrasinti, nupratinti: Įpras kur kiaulė, tai nebenumuši Ds. Kaip jį jau mušė nuo kūrymo, ė ar numušė? Ds. Niaugi aš tavęs nenumušiu nuo nosies krapštymo? Ds.
15. užgauti, sutrenkti, suduoti: Jis numušė į akmenį koją rš. Da jūs man lįste pri retelio (ratelio), tai numùšiu nagus! Rs. Ans yr be galo skūpas: gaus kur skatiką – numùši narius, nepaleis KlvrŽ.
| refl. tr.: Parejo numie, rankas, nagus nusimùšęs Krtn.
16. aplupti, apkulti: Toks rėksnys buvo, tai iš nekantrybės, būdavo, ir nùmušu Gs. Aš, kai mušdavau, numùšdavau už kaltę Skr. Jis jąją nùmušė J. Kad būtau numùšęs [vaiką], tai būt atsiminęs Lp. Nei mane barė mielas tėvelis, nei motulė numušė LTR(Btr). Bagotas nubars, o puikus numuš, o vargo bernelio meilūs žodeliai (d.) Vlk.
| refl.: Nusi̇̀muša, nusiduoda, apent į darbą eita Jdr.
17. kultuve išskalbti, išvelėti: Numùšk rūbus su kultuve Ds.
18. nukulti (linų galvenas): Linus kada nurauja, tai reikia numùšt Kri. Linai nuraut, išdžiovyt, numùšt, paklot, paimt, išmint, išbraukt Lp. Dar nenumuštà nė sauja linų Rs. Numušė broliukas geltonus linelius LTR(Žl). Dėl tavo mušimo bus lineliai numušti JV258.
| refl.: Linų galvutės nusikaršdavo, nusimušdavo su stiebo viršūnėlėmis rš.
19. Rš, Všk nuskambinti valandas (apie laikrodį): Taip ji darbavosi ir nepajuto, kaip numušė dvylika valandų LTR(Kp). Laikrodis numušė pirmą valandą rš.
20. nuplūkti, išplūkti: Pečius buvo molio nùmuštas Yl. Rejo[je] liuob be plytų numùš iš gryno molio krosnį Brs. Kai mūsų tėvai ėjo dvarystę, tai jie nùmušė [iš molio] tuos mūrus Jnšk.
21. numinti, išminti: Takutis numuštas par sodą į stubą Skr.
ǁ kreivai, į vieną pusę nuvažinėti: Tep nùmuštas an laukų kelias, kad raguitės visąčės eina šonu Nč. Kelias negeras malkas iš medžio vežt – šalysna nùmuštas, tai raguitės žuskrisdo ir žuskrisdo šalysna Rod.
22. kietai nuvyti (virvę): Per dieną gali lengvai vadžias numùšt Slv.
| refl. tr.: Reikės kokius du pavadžius nusimušti Grš. Nusi̇̀mušė senelis vadžias iš linų Erž.
23. išgrįsti, iškloti: Kad aš žinojus, kur motulė nuduos, būčia čirvoncais numušus kelelius (d.) Ml.
24. nufotografuoti: Gerai pavyko jam tave numušti Smn. Ar čia teipos numùš, kap Kaune? Lp.
| refl. tr., intr.: Prie paso reikia nusimušti fotografijos Lš. Šiandie buvau nusmùšt Švnč.
25. refl. išvargti, nusikamuoti: Vakar aš tiek nusi̇̀mušiau, kad šiandien vos kojas bepavelku Šš.
26. refl. Lp nueiti, nusidanginti: Aš, musėt, buvau prie ano ravo nusimùšus Bsg. Nu kurgi šitos mano karvės bus nūnai nusmùšę: visur išieškojau, ir kap nėra, tep nėra Dbč.
◊ kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimùšiu kóją pas tave Kt. Kitusyk visi atė[jo], visi koją nusimušė pas juos Gs. Tai da aš vis tėviškė[je] kóją nusi̇̀mušu Plv.
kopū̃stą numùšti Dkk mesti akmenuką taip, kad jis atšoktų nuo vandens paviršiaus.
nuo kánto numùšti nuginčyti: Kap mes an jo atsisėdom, tai čyst nùmušėm nuo kánto Ml.
nuo kójų numùšti
1. atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, teip numùš nuo kójų Ds.
2. nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas rš.
3. sugadinti nuotaiką: Aš, taip pasakydamas, visiškai nùmušiau jį nuo kójų Šlv.

nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, privargti, nusivaryti: Senė visai nusimušė nuo kojų sp. Tie rugiai tokie tiršti (tankūs), taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų Bsg. Eit negaliu, kap nùsmušiau nog kojų, – itep toli Arm.
pamùšti, pàmuša, pàmušė tr.
1. šiek tiek mušti, aplupti, apdaužyti: Kai jį jau Šilkalny pàmušė, tai nuo to laiko ramesnis pasidarė Šn. Itą mergą ir uošvį macnai pàmušė Dv. Reikia pamùšt – pasileidę, neklauso Vrn. Pàmušė vienas kitą Dv.
| refl.: Pàsmušė bernai Dv. Man knita pasimušt su kuo nors Kp. Kai girti, tai maga ir pasimùšti Pc. Einam sniegu pasimušt Vb. Seseres pàsmušė ir davai sūdytis (teistis) Arm.
ǁ part. praes. prk. pusėtinas, vidutiniškas: Pamušamà kumelė – gali važiuoti Jrb. Ar geri arkliai? – Pamušami̇̀ Jrb.
pamušamai̇̃ adv.: Mes gyvenam pamušamai̇̃ Jrb.
2. padaužyti, paplakti: Atejo py vieno jaujo vienas vyras ir pamušo į duris LTR(Klp). O kad tu taip sudžiūtum, kaip ant marių lendružė, vėjužio papučiama, vilnužės pamušama JD928.
3. galėti mušti: Už saũ stipresnio nepamuši̇̀ Sb.
| refl. prk.: Su tokiais nepasimuši (nepasiginčysi) – duok, ir tiek Ėr.
4. nuginti, išvaryti kur: Karves pamùšk į pagirį i tegu ėda Stak. Jį jau ir iš tenai pamùšo Up. Būčiau valdžia, tai pamùščiau tokią motiną kvailiot po pasaulį, o vaikus atiduočiau į vaikų namus Skr.
5. R267 nužudyti, išmušti, išžudyti: Pamušė daug žmonių Dkšt. Daug svieto tada pàmušė Plš. Pirkių daug sudegino ir šeimynų pàmušė Šlčn. Metė dvi granatas ir pàmušė žmones Eiš. Buvo Jobui … keltuva atimta … ir pamušti piemenys bei tarnai Mž433. Ir nusiuntęs pamušė visus bernelius, kurie buvo Betleeme ir visuose kraštuose jo DP417.
ǁ R, Q447 paskersti, papjauti: Galvijį pamùšti KI25. Jūs savo vestuvėms tikriausiai turbūt jautį pamùšot Up. Rudenį gyvolius pavalgai pamušus, prylaidus ir paršus paskerdus, žąsis ir antis papjovus, gaspadorius vaišino savo šeimyną dešromis, vėdarais S.Dauk. Jautį pamušė meisai ir sušėrė žmonis (žmonėms) Šts. Šiandien pamùšom paršą Krž. Padaryk alaus, pamùšk porą gaidžių, susikviesk kaimynus, ir bus puota Srv. Kiekvienas ūkinykas Velykos[e] aviną už save bei savo šeimyną pamušlavo (pamušdavo) MTP42.
ǁ nušauti: Vakar mūsų tėtis zuikį pamušė Skr. Kiek zuikių pamušei medžiodamas? Vv.
| refl. tr.: Buvo paršas nupenėtas – jijė pasi̇̀mušė Jrb. Varniuką pasimušim ir išsikepsim Lnkv.
ǁ pašauti: Pamušiau zuikį, tegu šuo gaudo Gs. Trys naikintojai be perstojo šaudė į pamuštąjį tanką rš.
6. SD276 nugalėti, pavergti: Iš tikro sunku bus tokius pamušti žmones, kurie geriau tinka sudegti, nekaip mūsų valdiniais būti M.Valanč. Buvo didžiavyriai, bet mažesnius spaudė, pilnus laisvės mano vaikus pamušė vergijon A.Baran. Atsirado keleivis, kuris norėtų padėt kunigaikščiui pamuštie neprietelių BsPIV82. Šiteip pamušė Jozua visą žemę BBJoz10,41.
| prk.: Lenkų įtekmė pamušė Jogailą, ir jis pradėjo kalbėti lenkiškai Blv.
7. partrenkti, pargriauti: Ratai jį ant žemės pamùšo Up. Maniau, kad mane arklys po savo kanopomis pamuš Pt. Neprietelius savo po savo kojoms pamušo SPI261. Kibkimės – matysi, kaip aš tave pamušiù Rk. Varna pamėgins skristi prieš vėją ir puola pamušta kaip akmuo žemėn rš. Pamušė viedrus, patąsė nėšius, papylė vandenėlį TDrV19.
| prk.: Anų ištvermė taip lengvai nebuvo pamušama prš.
8. smarkiai užgauti, sutrenkti: Daugelis po susirėmimų išeidavo su nuplėšta švarko rankove, pamušta koja P.Cvir. Pamùšiu koją, tai žinosi! Mrj. Ana pàmušė koją šuns J. Must, pinkaules kas pamùšo, ka eiti̇̀ raišdamas Vvr. Ka pamùši, karvės i pareis, kojas ant pečių susidėjusios KlvrŽ. Kariška mantakriska ir trenkia ar ranką pamuša Gs. Viena jo akis buvo pamušta rš. Galvą pàmušei ir palikai, ale anis pabėgo Šlčn.
^ Nedžiaukis vilku raišu, kojos nepamušęs LTR(Škn).
| refl. tr., intr.: Pasimùšo ranką pasigėręs Pp. Nagas pasimušė karvei, tai ir iš vietos nebegalima buvo toliau pavaryt Užp.
9. paveržti: Menkas iš tavęs vyras, jei jis galėjo tą mergą nuo tavęs pamùšti Jnšk. Algis aną pamùšo nu kito vaikio Krš. Žiūrėk, aš kai pamušiu nuo jo mylimą Srv.
10. daug vaikščiojant kietu keliu, suskaudinti, pritrankyti (kojų padus): Toks kietas kelias – pàmušiau kojas Ktk. Toli basas ėjau – kojas pàmušiau Ėr. Padus pàmušiau bevaikščiodamas, o naudos nėr Rs. Pareidamas iš miesto, pàmušė kojas, vos bepaeina Jnš.
| refl. tr., intr.: Kojas atmyniau, pasi̇̀mušiau beeidamas J. Pasi̇̀mušiau kojas, tai vaikščioju kap zuikys Kt. Plentu važiuojant, nekaustyti arkliai greit kojas pasi̇̀muša Snt. Kol nuejau Vilniun, tai čysta pasmušiau Arm. Pasi̇̀mušė kojos in žvyrą, toliau negaliu eit – nors sėdėk atsisėdęs Ktk. Aš jau visai pasi̇̀mušiau, negaliu toliau eiti Jz. Arklys pasi̇̀mušė ir šlubuoja Št. An gruodingo kelio arkliai greit pàsmuša Rod. Nekaustytas arklys par tokį gruodą tai kaipmat pasimùš Pln. Pasimušė kojytėlės nuo šio didžio vieškelėlio NS1178.
ǁ refl. nuo staigių ir įtemptų judesių pasidaryti skaudžiam: Pasimuš rankos, nepratus austi Šts. Ronpjoviams (rąstų pjovėjams) sunkus darbas: pasimuša rankos ir kojos Šts.
11. kiek apnešioti, padėvėti: Batai pamušti̇̀, ale žiemą laikys Mrj.
| refl.: Da geras [švarkas], ale jau rankovės pasi̇̀mušė Rdm.
12. pakalti, pakaustyti: Batam reikia naujus puspadžius pamùšti Jnš. Pamušk arkliui padkavą Dglš. Sunkiai subeldė pasagomis pamuštais kulnais rš.
^ Turtuolio padas auksu pamuštas, o širdis titnagu grįsta LTR.
ǁ pakalti, kad lįstų giliau: Pamušk kylį B.
13. SD265 įsiūti, įdėti iš vidaus drabužio: Jo paltas kailiais pàmuštas Ktk. Man kailinius pàmušė Jnšk. Kailiniai lapėms pamušti N. Kailiniais pamuštà paltukė Smn. Pàmušiau palitą vata Knv.
^ Žodžiais drabužio nepamuši VP52. Gudri kalba suktybėmis pamušta KrvP(Drsk).
| refl. tr.: Ant žiemos reiks pasimùšti talubėlės, turėsiu šiltesnę drapaną Jnšk.
ǁ iškloti, išklijuoti po kuo: Reikės po abicais dar laikraščių pamùšti Up.
| prk.: Į dangų tekyla tie, kurie tėra vėjais pamušti, tušti kaip pūslės Vaižg.
14. palenkti, pasikišti po savimi: Karvė pamùšo galvą po savęs ir nudvėsė Užv.
| refl.: Ejo [vaikas] ropla, ranka pasimùšo – i susidevė nosį Krš.
ǁ panarinti (akis): Jaučias akis pamušė po blakstienoms ir tuoj pradėjo gaišti Vlk.
15. iškapoti, išdaužyti (krušai): Kruša apynius pamuš S.Dauk. Pamušė teipag ledai visokią žolę lauko Ch2Moz9,25.
ǁ išlaužyti, išguldyti: Tas švidras (didelis vėjas) ir rugius pàmušė: vietom net išgulė Ut.
16. sudaužyti, išdaužti: Drabnuosna kąsneliuosna pamušė [stikliukus] Aps. Vėjas papūs, tai ir langus pamùš Aps.
| refl.: Pàsmušė lango stiklas Dv. Nuvirto nuog stalo puodas ir pasi̇̀mušė Šlčn.
ǁ pradaužti (kiaušinius): Pamušti kiaušiniai Lp. Vakar visus pàmušiau, pàmušiau kiaušinius Šlčn.
ǁ supilti pradaužus, įmušti: Į kukulaičius pamùšt užteks vieno kiaušinuko Gs.
17. apgriauti, apdaužyti: Septynias šeimynas suvežė vienon pirkion, ir toj pamušta Lz. Druskinykus iš antaro rozo pàmušė (bombomis apmėtė) Azr.
18. truputį pakulti, padaužyti spragilu: Pamušk iškratytus iš kūlio šiaudus Knv. Pamušk varpas – jose yra dar daug grūdų Knv.
19. kiek pasukti (sviestą): Lig šiol aš mušiau, dabar tu pamušk sviestą Ėr.
20. išplūkti: Gruntais pamušu aslą SD67.
21. išdrembti, išduobti: Negalima važiuot, ba kelias labai pamuštas an duobių Btr.
22. pakreipti: Kepurę pamušęs ant to šono, iš kur saulė kaitina, jis rūko papirosą I.Simon.
ǁ refl. pasukti, pasiduoti kuria kryptimi: Aš pasi̇̀mušiau į gerą kraštą, tai radau Gs. Ėjau į Žvirgždaičius, pasi̇̀mušiau į dešinę i paklydau Žvr. Onut, žąsiukai pasi̇̀mušė į tę Žvr.
| Pasmušk in Agotą, gausi gerą pasogą Rod.
23. refl. kiek paplakti, paplazdėti, patvinkčioti: Pasi̇̀muša pasimuša širdis i vėl baiki Ant.
24. refl. laimėti, gauti (pinigų): Kaip reik man piningų pasimušti Prk. Šiandien daug piningų pasimušiau – pardaviau bulius Prk.
25. refl. MŽ, K, Pšl, Kp, Grv pasilakstyti, apsivaisinti (apie gyvulius): Pasimušė kumelė B. Kumelė pasi̇̀mušė, kitąmet bus kumelys Skr. Bėrokę leidom prie kumelio, bet nežinau, ar pasi̇̀mušė Jz. Ar pasimušė avis? – Mušės, bet nežinau, ar pasmušė Nč.
ǁ prk. prarasti garbę: Jau Ona pasi̇̀mušė Ut. Pasimušus, kas ją ims Ut.
26. refl. atsigimti, būti panašiam į ką: Terpu kokių žmonių gyvena, tokiais pàsmuša Lp.
×27. (l. rozbić, brus. paзбiць) išskirstyti, išdalyti: Mūs ūlyčią pàmušė an vienasėdžių Rod. An sklypų pàmušė Vvs. Kolionijom pàmušė – kitas gyvenimas Str.
◊ gálvą pamùšti atsigulti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik an rytą pàmušėm gálvas Užp.
ši̇̀rdį pamùšti palenkti prie savęs: Na, kas girdėjo, kad tiktai par 10 mėnesių galėtų žmogus teip pamušti sau visų širdis rš.
parmùšti, par̃muša, par̃mušė tr.
1. R smūgiu pargriauti, partrenkti: Tekinis vaiką parmùšo ant žemės Skdv. Vaiką par̃mušė arklys po kojų, jau kelinta savaitė, kai nevaikščioja Srv. Žmogus neišlaiko – par̃muša vėjas Ob. Lazda jį parmušė OsG155. Ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane (tiltą) parmuš lytis V.Kudir. Perkūns … aužuolą žalią parmušė RD62.
| Mane parmuš ta degtinė, jau matau Ar.
| refl. tr.: Parsi̇̀mušiau ant laiptų ir ėmiau duot Skr. O šyvokas kap šoko, parsi̇̀mušė poną LB257.
ǁ prk. priblokšti, sutrikdyti: Tokia kalba jį visai parmùšo Up. Nusiminusi ir, sakytum, dar labiau gyvenimo parmušta Mykolienė J.Marc.
2. mušimu iškankinti, atimti jėgas: Kasdien duodamas į kailį, vaiką par̃mušė, o dabar tas sudžiūvęs kaip skiedra Skr. Tas piemuo jau visai par̃muštas Alk.
3. nukamuoti, išvarginti: Akmenis beveždamas, tik arklius par̃mušiau Všt. Besitrankydamas arklius parmùšo – vienos skūros Ll. Parmušti̇̀ arkliai (nepabėga greitai) Gdl. Par̃mušė arklius tas šalaputris Plv.
| Parmušiau kojas beeidamas, ir vis nieko nerandu Krsn. Rankas gali parmùšti su tokiais [sunkiais] grėbliais Gž.
| refl.: Kur čia būsiu linksmas – parsimùšęs (išvargęs, paskendęs) darbuos Vb.
4. paskersti, papjauti: Parmùšim kiaulę, ir bus mėsos Alvt.
5. refl. su triukšmu pareiti: Tik apie rytą parsi̇̀mušė namo girtas Sb.
pérmušti tr.
1. labai smarkiai užgauti, suduoti, sutrenkti: Pármušei gyvolį, ir raišo J. Vaikščioja kaip šuva pármuštas Ėr. Piemuo su basliu kiaulę pármušė Up.
| refl. tr.: Senutė žiemą parkrito ir strėnas pársimušė Skr. Iškrito uodas iš ąžuolėlio, parsimušė galvelę į ąžuolėlio šakelę LTR(Krč).
ǁ mušimu sukelti išsimetimą: Nemušk kumelingos kumelės, ba gali pérmušti Alk. Kap pérmušė karvę – išsimetė, tai ir po karvei Lp.
2. primušti, prilupti: Kai gerai pérmuša, tai jau tada bijo Gs.
ǁ refl. iki valios mušusis nustoti: Pársimušo, parsidevė mūso jauniejai, dabar nuščiuvo Krš. Dieną naktį šaudosi, pakol parsi̇̀muša Ėr.
ǁ per daug primušti: Močia jau nepérmuš, kad kepštelės kiek Skdt.
| refl.: Žmonės parsigeria, parsimuša Ėr.
3. mūšyje nugalėti, gauti viršų, įveikti: Mes jau neprietelius pérmušėm, nė vienas jų n'išbėgo Jrk138. Kelkitės, stipriai kovokit, kol dar neste parmušti PG.
4. perskelti, perdaužti: Eina toliau, rado du varnu raujantis ant kaulo kumelės; ėmęs nuvijo, o tą maitkaulį permušė, numetė vienam pusę ir kitam pusę BsPIII192. Kitas su spragilu ir šonkaulius mažne parmušė man S.Dauk. Jis tą akmeną permušė, ir išbėgo zuikys [iš to akmens] LB197. Tokį didelį gražų molinį iš nakties radome pármuštą Skr.
| Rugiai geri: pradeda pjauti – pradalgės nepármušamos Grd.
| Algos nė permušto grūdo negavo J.Balt.
5. neduoti baigti, pertraukti (kalbą): Janė turia tokią madą pérmušt kito kalbą Skr. Pérmušei žodį – užmiršau, ir ką sakyt norėjau Slm. Aš pérmušiu jūsų niūksmą Aps.
6. kiaurai perkalti, persmeigti: Tavo rankos ir kojos vinimis buvo permuštos brš.
7. pertverti: Parmušė kambarį lentom Ėr.
8. iš naujo aptraukti: Kėdes permušėme šviesesne medžiaga rš.
9. iškulti (spragilais): Ekšę, Jonai, padėsi pérmušt klojimą Alv.
ǁ iš naujo perkulti: Susivaro į krūvą, da reik pármušti: cielų [linų] galvikių nulekia Grd.
10. pašokti šokį, patrepsėti: Ir judu da ant šalčio galit pérmušt po kokį [šokį] Gs.
11. sukirsti, sudaužti (rankas sulygus): Galop sulygo ir permušė rankas LzP.
12. refl. prasiveržti, prasiskverbti: Pro kitas duris nebegal persimušti: žmonys visur grūdasi Žem. Keistutis su sauja vyrų narsuolių persimušė į kalnus V.Kudir.
| Sienos plikos, storiausio mūro, pro kurias nė koks balsas nepersimuša Žem. Šviesa vos tik persimuša per tirštą ir miglotą orą Žem.
ǁ persimesti: Seniau čia ejo Merkys, bet persimušė kiton vieton Vrn.
ǁ per viršų iškilti: Jau vijoklis per tvorą pérsimušė (peraugo) Rod.
13. būti labiau juntamam (apie kvapą), viršyti stiprumu, nuslopinti (kitokį kvapą, spalvą): Kopūstai pérmušė burokų kvapą Ldk. Šaltu vandeniu išplausi, ir pérmuš silkės kvapą Šl. Indėk plutą vandenin, gal kvapą pérmuš Ktk. Lempos šviesa pérmuša geltoną spalvą Ds. Dažos, tepas, ale nepármuša geltonumo Krš.
14. perpūsti, pertraukti: Tai įknisk [kojas] dabar į šiaudus, kad užpūtis nepermuštų J.Balt.
15. refl. apsiginti, atsikratyti: Aš niekaip neparsimušu musims: pula i pula Krtn.
16. refl. per daug iškilti (rūgstant): Duona pérsimušus, tai kepelai sunku padaryt Vlk. Duona pérsimušė, tai ir an ližės nesturi Rod.
piemùšti, pi̇́emuša, piemùšo (dial.) tr. priskirti, prijungti: Viskas pymuštà pie Saugų (prie Saugų apylinkės) Sg. Patiktum, kad mus py Šilutės pymùštum Sg. Kuokštai tapo piemušti pie Sakūčių Kin.
pramùšti, pràmuša, pràmušė tr.
1. SD183 smūgiu padaryti skylę, pradaužti, praskelti: Pràmušė galvą kiaurai J. Įkaitinti keptuvėje sviestą ir, pramušus lukštus, suleisti kiaušinius rš. Nuo vamzdžių kokybės labai priklauso šūvio pramušamoji jėga ir taiklumas rš. Stipri elektros srovė pramušė izoliaciją rš.
^ Kakta sienos nepramuši LTR. Tykam nepramuš galvos N. Tėvų ašaros dangų pramuša LMD(An). Žodis galvos nepramuša B. Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą, rasi auksą (kiaušinis) Vad.
| refl. tr.: Neišdykaukit – galvas prasmùštat! Alks. Prasimušė nosį, su sniegais laidydamys Šts.
2. perverti, perdurti: Jaučia … vinis, kurios jam rankas ir kojas pramušt turėjo DP153.
3. refl. prasiskverbti, prasiveržti: Partizanai prasimušė iš apsupimo sp. Magistras su savo kareiviais triskart prasimušė per karaliaus kariuomenę LTII401. Tik prasi̇̀mušiau pro žmones Trgn. Šunkeliais ketinome į antrą vieškelį prasimušti (šiaip taip įvažiuoti) Pt.
| Dabartiniai intakai kai kuriose vietose staiga meta vieną klonį ir prasimuša į gretimą, sudarydami staigius posūkius rš.
| Net saulės spindulys negalėjo prasimušti pro medžių tankius lapus J.Balč. O giria vis darėsi nykesnė, tamsesnė, ir jau nebeprasimušdavo pro spygliuočių medžių šakas saulės spinduliai A.Vien. Per visus vienok balsus prasimuša plūdimas tąsomo Kiškio V.Piet.
4. refl. prk. vargais negalais pasiekti ką pageidaujamą: Darbininkas, nors ir prasimušdavo į aukštesnį mokslą, negalėdavo gauti tarnybos sp. Teodoras prasimuša ligi buhalterio vietos viename fabrike rš. Sunku buvo, kol į meistrus prasi̇̀mušiau Lkš. Per vargą prasi̇̀mušė į žmones Jnš. Jis vienas pats turėjo prasimušti į gyvenimą rš.
5. refl. prasiveržti iš vidaus į viršų, į paviršių: Žmonės pasakoja, kad šio šaltinėlio prieš kelerius metus nebuvę ir tik dabar jis iš žemės gelmių prasimušęs P.Cvir. Kaip tik atvertė [akmenį], tuojaus prasimušė vanduo BsPIII237. Man prasi̇̀mušė kraujas iš nosies ir kad ėjo, kad ėjo! Skr. Virto, krau[ja]s par nosį prasimùšo, i mirė Krš. Prasi̇̀mušė kraujas pro burną PnmR. Ugniai visiškai prasimušus, dūmai nyksta Vd. Ant kaktos prasimušė prakaito lašai rš. Dideliu akmeniu prislėgta kertėje gumšojo statinė, pilna kopūstų, iš kurių buvo prasimušę drumzlinos putos rš.
| Jis vis lėtai auga, bet kai prasimùš, tai ir augs Lš. Dabar kap palijo, tai ir žolė prasmušė augti Lš.
6. refl. prasikišti į priekį: Tumosa (jo sodyba, namai) in čia prasi̇̀muša Brb.
7. nuvarginti, prikamuoti: Kojas pramuši ir nieko [grybų] negausi Krkn.
8. išdrembti, išduobti: Sunkus vežimas pramušė pievą Dglš.
| refl.: Ir vieškeliu jau kelias prasimušęs Srv.
9. praskaldyti: Pramušk kokį dešimtį pagalių Žr.
10. pralošti, mušant kiaušiniais: Nemušk su juo: aš tau sakau, kad jo stipresnis – pramuši paskutinį Ssk. Aš jau po Velykų: pramušiau visus kiaušinius Ssk.
11. pragerti: Pinigų kišenę turia, reik pramùšt visus Jrb.
ǁ praleisti, prašvilpti: Pramùš piningus, negali paduoti Grd.
◊ akmeñs negáuti gálvai prasimùšti apie labai šykštų: Iš jo tai nei akmens negáusi gálvai prasimùšti Pnd.
galvà pramuštà apie labai didelį palinkimą, patraukimą kam, rūpinimąsi kuo: Jo ant mokslo pramuštà galvà Kvr. Galvà pramuštà ant amato Vžns. Knygom tai tiesiog jos galva pramušta P.Vaičiūn. Jaunose dienose iš tiesų turėjau pramuštą galvą prie visokių sumanymų J.Balč. Mano galvà pramuštà, kad tik važinėt Ut. Jam galvà pramuštà dėl tų žuvų Ig. Visų galvos Amerika pramuštos V.Krėv. Anas gabus – pramuštà galvà šoferiu Rk. Jos galvà pramuštà lėkti, tiktai lėkti Pc. Mano galvà buvo pramuštà, kap dūduot Nmč.
pro šóną pramùšti pragerti, išeikvoti: Kad pràmuši pro šóną, tai neturi Krkn.
primùšti, pri̇̀muša, pri̇̀mušė
1. tr. suteikti skausmo smūgiais, prilupti: Aš tave primùšiu, ko nežiūrai žąsukų! Rdm. Kitas likęs tėvo primuštas ir iš namų išvarytas Žem. Žmogus, primuštas žmogžudžio, vaitoja SI132.
^ Šiandie aš negaliu – kaip su pagaliu pri̇̀muštas, visas nuimtas Jnšk.
primuštinai̇̃ adv.: Ans jį muša primuštinai̇̃ J.
2. tr. daug nužudyti: Zanavykijoj daug pri̇̀mušta kareivių [karo metu] Gs. Primùšo par karą daug vyrų Krš. Daug aš čia buvau primùšęs žiurkių Pc.
3. tr. smarkiai suduoti, užgauti, pritrenkti: Jį medis puldamas pri̇̀mušė, ir nuo to numirė Kt. Koją pri̇̀mušiau Ėr.
| refl.: Krito ant ledo aukštininkas ir prisi̇̀mušė Lkš. Man dreba širdis: ji apvirs, prisimuš, dar ir kaulus susilaužys I.Simon. To[je] duobė[je] šeši žmonys prisimùšos Krš.
4. tr. Ut įskaudinti (einant ilgai, kietu keliu): Pri̇̀mušiau kojas, o nieko gero Ar. Taip gerai parvažiavau, nė kojų nepri̇̀mušiau (eidamas būtų primušęs) Rs. Platus vieškelelis, sieri akmeneliai, ten kojeles primušo, padkavelės pridilo LTR(Mžk).
| refl.: Labai prisi̇̀mušė kojos beeinant Lnkv.
ǁ prikamuoti ilgu ėjimu: Bevažinėdamas teip primušiau arklį, kad tik bepaina Dgl.
| refl.: Prisimùšus (nusivariusi nuo ilgo ėjimo) karvė, nė pavest nebegalima Srv.
ǁ refl. privargti, prisikamuoti: Per rugiapjūtę prisi̇̀mušėm su darbais Jnš. Ot prisi̇̀muši, kol dobilus nupjauni, Dieve saugok! Vb.
5. tr. pritrinti (pūslę): Man pri̇̀mušė kojų apačias pūslių, nebegaliu nė paeit Jnšk. Būdavo, paki primali kubilus miltų, tai milinis ir pūsles an delnų primuša Žž.
ǁ sužaloti dažnu daužymu, trynimu: Jis pats tuojau nuskubėjęs į tvartą žiūri – ligi gyvos mėsos primuštas arkliui sprandas! rš. Pavalkai buvo didoki – ariant kumelei petį primušė Ėr. Kietas balnelis arkliui nugarą pri̇̀mušė Jon.
| refl. tr.: Nežargyk pavalkų – arkliai pečius prisimuš MTtVI36.
6. tr. SD119, Grv prikalti, pritvirtinti: Primùšk prie sienos kartį rūbam džiaut Sv. Matai, atšokus lenta – primušk paėmęs Ds. Po apačia dugno teip pat reik dėti lanką ir jo galus primušti su vinimis pri šonų bačkos S.Dauk. Prie durų primušta lentutė su parašu rš. Arkliui padkavas primušti N. Danteliai pri̇̀mušta [verpiamojo ratelio sparne] Nmč. Eglinių šakų pakapoję, tris karteles an stulpą pri̇̀muša išilgos – ir yra statinių tvora Vdn. Pri̇̀mušė lentą prie sienos knygom pasidėti Lzd. Po keturias poras puspadžių per dieną pri̇̀muša Vad. Buvo kryžiausp primuštas Mž451. Primušė jam rankas ir kojas medžiop kryžiaus DP146.
| refl. tr.: Tu prisimuškie, mano mergužėle, tą margą gromatėlę prie skrynios antvožėlio (d.) Jrb.
ǁ daug prikalinėti: Primušta kuolų sienon Pb.
7. tr. paskelbti mušant, daužant į ką: Penktadienį turgų primušė (paskelbė mušdami į lentą) Yl.
8. tr. daug pridaužyti: Primuši̇̀ daug riešutų, tai aš ir nesuvalgysiu Srj.
| refl. tr.: Kiaušinių prisi̇̀mušiau, lakšinių pasidariau Vlkv. Kiaušienės prisimùš (prisikeps), ką turės – suvalgys, ir guli Skr.
9. tr. daug išmušti, išrausti: Bombos daug duobių pri̇̀mušė Pn.
10. tr. prikimšti, prigrūsti: Pri̇̀mušu kopūstų du kubelu Vn. Kluonas ir daržinės erdvios, iki pat šelmens primuštos pašarų J.Balt. Daržinėlę pilną prikimšiau, primušiau kaip su lazda Ut.
| Pilną trobą garų primùšo (prileido), viralus beverdant Varn.
^ Vakaruškininkų pirkia kaip mušte primušta (labai daug jų) J.Paukš.
| refl.: Klumpės beregint prisimušė šitos šaltos pliurzos, ėmė spausti kojas, veržti apivarus J.Balt.
ǁ refl. daug sueiti, prisirinkti, prisikimšti: Kai prismušė stotin daugis žmonių, tai nebuvo šalta Kpč. Parvažiuojant prisimùšo mašina – varvėte varvėjom suprakaitavę Krš.
11. tr. SD160, Lz, Žž, Trgn, Gž užtaisyti (šaunamą ginklą): Vaikai, nečiupinėkit šautuvo, ba pri̇̀muštas – dar nusišauste Kvr. Nei parako, nei šratų – neturiu kuo šautuvo primùšt Ut. Armota buvo tuojau primušta J.Balč.
| refl. tr.: Kol prismušiau muškietą, ir zuikis pabėgo Lp.
12. tr. priploti, priplūkti: Visus javus lietus pri̇̀mušė in žemę – ir pjaut bus negera Ds. Pasėjau miežius, o lietus primušė; dabar vė atakėjau, kad žemė būt minkštesnė Dglš. Lietus primušė visas dulkes rš. Jau pri̇̀mušė sniegą [važinėdami] Ukm. Kietas kelias lengva primušt Ut.
| refl.: Pasleidęs sniegas pri̇̀smuša po arklio kanopom Rod.
13. tr. kietai, glaudžiai pridaužti, prispausti: Muštuvai pri̇̀muša siūlus Prn. Kap tu čia audi, primùšk geriau – audimas labai retas Kt. Stvėrė net po kelis pėdus iš karto, bloškė juos ant laito, koja vis primušdamas prie kitų pėdų J.Balt.
14. tr. banguojant atnešti, priplakti: Atnešė vilnys švendrų pundą, jis tą pundą pasigriebė ir užsigulė, tai jį vilnys primušė prie salos kranto BsPIV181.
| refl.: Liūno dalis plaukioja kurį laiką po ežerą, kol, prisimušusi į pakraštį, priauga rš. Prisi̇̀mušė jie ant kraštą, išlipė iš laivės BM15.
15. refl. su vargu prieiti prie ko, prisibrauti, prisigrūsti: Sunkiai prisi̇̀mušiau prie kasos Kp. Nė prisimùšt negalėjau per žmones Srv. Kol prisimuši̇̀ bilieto nusipirkt, galia ir traukinys išeit Slm. Ir važiuok, kai an traukinį neprisi̇̀muši! Trgn. Daug vargo padės, kol prisimùš prie malūno Ėr. Dėl sodiškių cukrus nepri̇̀smušamas Lš.
16. tr. prijungti, priskirti: Algirdas daugiaus gudus veikė, plėšdamas nuo jų žemės kampus ir primušdamas prie Lietuvos V.Piet. Mizarai primušti̇̀ in Didžiasalį (jų vaikai privalės lankyti Didžiasalio mokyklą) Lp. Dabar ta vieta primušta miestelin Pb. Tą daržą nuo jo paėmė ir pri̇̀mušė prie visų daržų Gž. O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė ir linksmai gyvęt jiems ūbą primušė lauko K.Donel. Primušk ir tą dvidešimt pri visos sumos Bt.
17. refl. pritapti, prisiplakti: Gal pri̇̀smušė mūs karvė kur prie svetimų karvių, kad jos niekur nerandam Nč. Prisimùšo pri mūso toks senis ne iš šen, ne iš ten Krš.
| Jei neprisimùš (neprisimes) kokia liga, dar galiu pagyventi Krš.
18. tr. Jnšk, Ut pridėti, prispausti (antspaudą): Pri̇̀mušė antspaudą prie laiško ir nunešė Gž. Rašiau gromatėlę aukso litarėlėm ir primušiau pečetėlę rūtų vainikėliu LTR(Sv). In grabo duris pečatį primušė A.Baran.
ǁ prilipdyti: Ben aštuonias markutes pri̇̀mušė an siuntinio Užp.
19. tr. mušant atvaryti: Jauną į kaimą i su pagaliu negal primùšti Krš.
20. refl. atvykti, atkeliauti: Tiek, sapnavau, mušiaus – gal jau prismùš kas nors Skdt.
×21. (vok. anschlagen) intr. sotinti, stiprinti, eiti į sveikatą, į naudą: Prasti valgiai žmogui labiausiai prideringi, pri̇̀muša KI493. Jis daug alaus išgeria, ale turbūt jam ir primuša, kad toks diktas Všt. Kad ji (degtinė) ma[n] visą čėsą nieko neprimuša, tai aš jos nė nenoriu Gs.
◊ kai̇̃p kūlè (búože) pri̇̀mušta sausakimšai prisigrūdę: O žmonių – kai̇̃ kūlè pri̇̀mušta Skdt. Kai̇̃p kūlè pri̇̀mušta, nei kur kojos beįkelt PnmR. An vakarėlio tai pilna pirkia ir priemenė buvo žmonių – kap búože pri̇̀mušta Nč.

×razmùšti, ràzmuša, ràzmušė (l. rozbić, brus. paзбiць) tr. išdalyti, suskirstyti: In tris laukus ràzmušta: vienas pūdymui, kitas rugiam, trečias vasarojui Brsl. Nedidelis kaimas, vienkiemiais ràzmuštas Švnč.
sumùšti, sùmuša, sùmušė
1. tr. suteikti skausmo smūgiais, apkulti: [Onelės] nugarėlė ir šonai – viena mėlynė – kaip obuolys sumušta Žem. Tas nurėdė, sumùšo Kin. Kaip varno plunksną jį sumušo LTR. Atavežė sùmuštą kai obuolį OG415. Vienus sumušė, kitus užmušė Ch1Mr12,5. Sukultas ir sumuštas esmi lyšnai Mž469. Aš kap sùmuštas (visą skauda) Alk.
ǁ sugelti: Ar tę nesumuš jumis bitės? Vl.
2. refl. pradėti muštynes: Kap čia mes sùsmušėme su tavim, aš ir pati nežinau Al. Bajoru du susimušė tarp savęs P.
^ Susibaręs – už piktojo žodžio, susimušęs – už didžiojo vėzdo NžR.
ǁ R354, Šts pradėti karą.
3. tr. nugalėti kare, kautynėse: Priešus sumušė – į šipulius, į dulkes sumalė rš. Neprieteliai sumušė mano vaiską BM168.
ǁ prk. įrodyti nepagrįstumą, sugriauti: Mes sumušėme visus tuos argumentus rš. Tam tikslui parinkome nesumušamus (nepaneigiamus) faktus rš. Autorius pats sumuša save (sugriauna savo argumentus) rš.
4. tr. Ėr sukapoti, suplūkti: Ledai lauką, javus sùmušė, sukūlė KI579. Sùmušė, suplakė tas lytus tuos dobilus, kad visai negali papjauti Gs. Akys nenoromis verkia, pamačius [ledų] sumuštus javus I.Simon. Linus kai patalą paklojo, taip sumušė Klt. Yr miežių daug sumuštų̃ lietaus Slm. Taipo tapo sumušti linai ir miežiai, nesa miežiai buvo išplūdę ir linai galvas gavę BB2Moz9,31. Šiemet iš bičių maža bus [medaus]: lietus duos i sumùš žolėsnan [bites] Pb.
5. tr. užgauti, sutrenkti: Man ir sùmušė petį Str. Jonukas kelelį sùmušė Užp.
| Kosulys galvą sùmuša (sutranko) Vkš.
| refl. tr., intr.: Vakar beeidamas koją susi̇̀mušiau Smn. Pakaušį sùsmušė Nmč. Griuvo in žemę ir susi̇̀mušė krūtinę Klvr. Susimùšęs obuolys ir įpuvęs Rdn.
ǁ refl. susidurti: Kuone kaktom susimušė su įgėrusiu darbininku rš. Susimùšo du traukiniai kame čia Rd.
6. tr. sutrinti (nuospaudas, pūsles): Delnai nuo arimo teip sumušti, kad nė pasisveikint negaliu Upt. Jam nuo rašymo ant piršto mazolius sùmuštas Skr. Sumùš, sudirbs mazolius medkurpiai Rdn.
| refl.: Dabar jis drožė kiauras dienas. Net jo rankos išlyžyje susimušė juoda gargaždėta karpa, nuolat trūkinėjanti ir apsipilanti krauju J.Balt. Ant kojų papautai susi̇̀mušė Up. Susimuš poputės, bulves bekasant Varn.
ǁ sužaloti dažnu daužymu, trynimu: Pavalkai sumušę bėrųjų arklių pečius rš. Sumuša kinkymai arklį, ir prisimeta moliūkas Šts.
7. tr. nuvarginti, nukamuoti: Prie karčemos sumušti arkleliai šalčiu dreba, badu žvengia LTR(Šmk). Mes sumušti̇̀, pavargę Dv.
| refl.: Par vasarą tik susi̇̀mušiau Ktk.
8. tr., intr. Nj suduoti, sutrenkti: Sumùšo arklys kojoms i prapuolė Mžk. Jis sumušė delnais į kelius rš. Kai pribėgsi prie dvarelio, sumušk kojas į žemelę MitV277. Adomas pašoko iš savo vietos, sumušė kojom (kaukštelėjo vieną kulnį į kitą) ir kareiviškai atidavė pagarbą A.Vencl. Jau sùmušė ir į būgnus JV428.
9. intr. suskambėti: Sugimuškit, skardūs varpeliai, ar neišgirs mano tėvelis ir motinytė, ar neateis gi in mane siratytę LTR(Žmt).
10. refl. susidaužti stiklais prieš geriant: Susimùškim ant pirmos pažinties Jnš.
11. intr. susilažinti (garsiai sujungiant rankas): Jei netiki, kad Barono karvė perplaukė skersai Malinio ežerą, sumùškim iš litro Ds.
12. tr. iškirsti, išpjauti (pradalgį): Nupjovė rūtelę, nupjovė mėtelę ir sumušė didžius pradalgėlius LTR(Brž). Atadainuoja pulkas broliukų, sumuš šienelį ant pradalgėlių LTR(Ob).
13. tr. supjauti du pradalgius į vieną: Čia po dvi sumuštos pradalgės, aš misliu, kad užteks tų dobilų Šn. Sumušk abu pradalgiu, padaryk sumuštinį Ssk.
14. tr. braukiant sudėti (linus) į didesnes saujas ir sulyginti: Jūs tik iš spalių išbraukit, aš paskui sumušiù Sdk. Mažai sùmušei linus: darant į pundelius, bus daug darbo Rk.
15. tr. sujungti: Krūvon sùmušė kolionijas Lp. Kaip tiktai sùmušė [kolūkius], kitą vardą davė Vžns. Tę keli gyvenimai sùmušta į draugę (į vieną kaimą) Plv. Sumùšo dvi ūki į vieną Vn. Du kiemu į vieną sùmušė Pgg. Sumùšo, subendrijo rajonus Grd. Sumušk viską į vieną vietą ir pasakyk, kiek reiks mokėti Ssk. Kas nepaklausė, kas neužmokėjo, tai už viską sumušė sumušė, ir paskui mokėk, kad nori Nč.
| Kolei visus pinigus sùmušė (susumavo), tai net prakaitas išpylė Ssk. Ji neplaikstė tų pinigų, tik tei[p] vertė vertė, i sumušė ant skaitliuko Jrb.
| refl.: Abi partijos susmušė vienon Vlk. Susmušė motijon (į būrį) visi Arm.
16. refl. vešliai išaugti, sutankėti: Ot susi̇̀mušė žirniai – kap miškas Lš. Ot susmùšęs javas! Kb. Lubinas buvo resvokas, o dar̃ kad sùsmušė, tai uodas snukio neinkišt Rod.
17. intr. sutarti, sutikti: Tai, toks su tokiuo ir sùmuša, geras žmogus nepritiks prie jų Srv. Petras su Antanu sùmuša dar geriau – kaip tikri broliai Srv.
| refl.: Tos dvi mergos taip susimušę, kai dvi sesers: niekada pikto žodžio negirdėtis Vdk.
ǁ sutarti, derintis (garsams): Kai pulke dainuot, labai sùmuša: vienos žemai, kitos laibai Skp.
18. tr. sukalti, kalant padaryti: Turi lengvius vežimus, padarytus be gelžies, nes viską sumuša ir sukylija medinėmis vinimis A1884,155. Sumušei kokį lovį, ir gerai – kokio grabo reikia! Brž. Žmogus miršta, reikia sumùšt iš lentų rakštys (karstas) Arm. Iš lentelių sumušta skrynelė Gdr.
ǁ sudėti į kalamą daiktą: Nupirk 50 pūdų geležies ir šešias bačkas misinginių spilkų ir pas kalvį duok sumušt viską in vieną lazdelę BsPIV274.
ǁ suvartoti kalant: Sùmušėm visus cvekus Lp.
19. tr. sudaužyti į gabalus, suskaldyti: Į šipulius sumùšti BŽ98. Aš į kietą uolą sumušiau žibintą V.Myk-Put. Puodelį jis netyčia sumušo J.Jabl. Vaikai, prisipažinkit, kas sumušė stiklinę Paį. Ir sumušė puodą, tą molinį puodą BsO281. Sumùšta da ką, šiteip daužydamos Lkm. Arklys kojom sùmušė tą vežimą Dglš. Sumušė mūs ąžuolą griausmas Švnč.
^ Kakta sienos nesumuši̇̀ Mrk.
| refl.: Aš nė pats nežinau, kaip iškrito ir susi̇̀mušė Paį. Nukris ir susmùš [lėkštė] Nmč. Stiklinė nulėkė nuo stalo ir susi̇̀mušė Plš.
20. tr. pradaužus lukštą, supilti: Sumušti dešimtį kiaušinių kartu su baltymais ir tryniais rš.
21. tr. sugrūsti, susmulkinti: Druską sùmušam drabnai – kai miltai pasdaro Kkl. Pelus piestoj sùmušam, su rugiais sumaišom ir malam girnose Dgč.
22. tr. daužant padaryti minkštesnį: Sumušta mėsa SD104.
23. tr. susukti (sviestą): Sumùšk rytdienai bent kiek sviesto Trgn. Turi laiko, gali sumùšt sviestą Dgl. Sumušė didžiulį sviestą Srv.
| refl. tr., intr.: Suk antraip sviestą, greičiau susimùš Užv. Kada karvės telingos, tai daug sviestas nebesusi̇̀muša Rm. Susi̇̀mušiau sviesto Bgt.
ǁ nuo teliūskavimosi pasidaryti (putoms): Sumuštoms upės putoms nusitepti ir apsidaryti – nu suskio Šts. Plaukia vainikas linguodamas, žalią putą sumušdamas (d.) Pkr.
24. tr. išspausti (aliejų).
| refl. tr.: Nusivežė centnerį sėmenų į Žvyrius ir aliejaus susi̇̀mušė Skr.
25. tr. suplakti, sukratyti: Ka jau supjaustei ridikus, tai uždėk druskos ir uždengtus sumùšk – būs daugiau sulčių Vdk.
26. tr. suplūkti: Sùmušė tą molį, ir namas Švnč. Sukirsdavo pirkią, paskui sumùšdavo pečių Dglš. Pẽčiai buvo iš molio sùmušta Str. Kelias, prieš pertraukiant darbą vakare, turi būti kaip reikiant sumuštas, pakamšuotas ir visai tvirtas VĮ.
ǁ maigant, daužant kietai suspausti, suslėgti: Su mušekliu sumùšk kopūstus J. Reikia sveikatos sumùšt tokia bačka kopūstų Skdt. Sumùšk gerai kopūstus, kad daugiau skystimo būt PnmR.
ǁ grėbliu padaryti, sukirsti (pleką): Plostas [šieno] reikia sumùšt kupeton ar vežiman Nmč.
27. tr. suminti, sutrypti: Riši karvę – sumùš kojom žolę Lb. Sumùšot taką par daržus Krš.
28. tr. suvyti (virvę): Turi laiko, tai sumùšk tuodu viržpalaikius Slv. Kietai yr sumùšę, negal nė grandies įdėti Grg.
29. tr. sugrūsti, suvaryti: Jau kap dar̃ mergos, tai mergos: in čebatus kojas tik sumùšę – kap kazokai! Al. Tas levas perpykęs kaip jau griebs per aržuolą ir sumušė nagus po tris colius in aržuolą BsPIII283.
30. intr. užeiti, pakilti: Kad sùmušė karštis, vaikas tuoj paliko raudonas Pmp.
31. tr. suvaikščioti: Aštuoniasdešimt kilometrų sùmušė par dieną Bsg.
◊ délnus sumùšti pasisveikinti, paspaudžiant rankas: Vyrai sumušė delnus, moterys pasibučiavo rš.
rankàs (rañkom) sumùšti patvirtinti susitarimą: Susitarė ir rankàs sùmušė Ut. Jei sutinkate, tai ir rankas galime sumušti Vaižg. Suderėjo, sùmušė rankàs ir duoda pinigus Pb. Sùmušė rañkom Gs.
užmùšti, ùžmuša, ùžmušė tr.
1. R nužudyti (ppr. smūgiu): Įpykinti žemaičiai būk ketinusys jį užmušti M.Valanč. Jo brolis galėjo ir žmogų ažmùšt Nmč. Akmenimis ažumuštas SD82. Susiedai suejo ir ùžmušė vilką Trak. Paėmiau pagalį ir užùmušiau aš tą gyvatę Sb. Spąstai pasidirgo ir užmušė pelę J. Baroniukas kai insikeignojo (įsibėgėjo), kai davė jam kakton i ažumušė iškart Rš. Kai daviau žąsinui lazda per galvą, tik neažùmušiau Ds. Namo atėjo sveikas [iš karo], neažùmušė Kp. Aš dar atmenu, jog negalėjom į ganyklas išleisti karvelių: tujaus ar meška užmušė, ar vilkai sudraskė M.Valanč. Užmušiau žvirblį, išviriau širdį JV758. Kaimynas pakritęs ir negyvas; mat jį perkūnas užmušė (nutrenkė) BsMtI11. Pusė lašo nikotino užmuša katę, lapę, šunį rš. Žaltys, baziliškas vadinamas, pačiu pavyzdėjimu akių žmogų ažumuša SD8. Ir indavėt kalaviją jų rankosna, idant mus užmuštų BB2Moz5,21.
| Kad tokia buvo sutukus, tai kraujas ùžmušė (staiga mirė) Gs. Sukaitęs pasmaudė – paplekcija ir ažùmušė Ds. Gimdytojus ir vaikus užmuš maras (mirs nuo maro) Mž427. Prigavo mane ir per jį užmimušė BtPvR7,11.
^ Toks vyras – jo kūju neažmùštum (stiprus) Imb. Bėga kaip tėvą užmušęs (labai greitai) KrvP(Plm). Tėvą motiną užmušus tik, šiandie eiti (toks prastas oras) Kdn. Maža gyvatė didį jautį užmuša LTR(Jz). Vienas šerną užmušė, o kitas mėsą valgo LTR. Žodis užmuša, žodis ir pagimdo TŽV598. Kad tave grausmas ažmuštų̃! Ds. Muša muša, o nieko neužmuša (širdis) LTR(Pnd).
užmuštinai̇̃ adv.
1. mirštamai: Kareiviai užmuštinai mušė nekaltus žmones M.Valanč.
2. labai, kone iki užmušimo: Užmuštinai̇̃ muša savo vaikus Krž. Tokį blogą vaiką mušk mušk žumuštinai̇̃ Rod. Neduok Dieve, ištekėti už pijoko vyro: girtas parvažiavęs muš užmuštinai̇̃ Užv. Muša užmuštinai̇̃ ir dar nori, kad pati gera būtų Srv.
| refl.: Kap davė aukštielnykas an ledo, ir ažsi̇̀mušė Krd. Tu krisyt (krisi) vėleis, užsimùšyt (užsimuši) Vn. Seniau smertin užsimùšdavo, dabar nebesgirdi Kkl. Kap virto žmogus ir žùsmušė Pls. Ažùsmušė abudu [motociklu važiuodami] Dv. Tu patis užmušies, jei, ką liepia vaistytojas, saugot nenori DP243.
^ Kai bus nelaimė, tai ir an pečiaus ažsimuši̇̀ Trgn. Žiurkė aruode užsi̇̀muša – nebėr nei grūdo Ėr. Kad tu užsimuštum ant pernykščio ledo! LTR(Šmn). Draugė maža, o duonos nėr – nors užsimùšk in sieną Lp. Padėjo kažkur duoną – gali užsimùšti beieškodamas (niekaip nerasi) Jnš. Kažkur padėjo peilį – užsimùšk (kad ir kažin ką darytum) nerasi Jnš. Užsimùšęs tu pas mane kapeikos nerasi Jnšk. Užsimùšęs dirsės nerasi Skr. Gal užsimùšęs ir rastum kokią vieną blusą Skr. Ieškok užsimùšęs, vis tiek nerasi Jrb. Nė užsimùšęs jos nerastum Skr. Mat, ieško užsimušdamas autų, o autai jo [ieško] Srv. Žmonės sodina cukrinius [runkelius] užsimušdami̇̀ (labai skubėdami) Šd. Kiaulės ėda užsimùšdamos (labai godžiai) Rd. Ana gi až jo ažsimùšus (eina iš galvos), Dievuli aukštuli! Str.
užsimuštinai̇̃ adv.
1. mirštamai: Užsimuštinai̇̃ muštis Š.
2. labai smarkiai, su dideliu noru: Griebia užsimuštinai̇̃ Pn. Žmonės tenai lekia užsimuštinai Pmp. Bernas užsimetė užsimuštinai̇̃ važiuot an turgų Ėr.
ǁ paskersti, papjauti.
| refl. tr.: Tokie vyrai paršo neužsi̇̀muša! Aš jau papjaučiau Jrb.
ǁ prk. pražudyti, sužlugdyti: Tai jau visai užmuštų mūsų kraštą toks darbas A1884,369. Tokiu būdu buvo ketinę tą laikraštį užmušti A1884,288. Kritikos atsiliepimas buvo užmušantis rš.
ǁ ištikti: Tarnas mano guli namie, stabu užmuštas BPI184. Jėzus … bylojo stabu užmuštamuojam VlnE118.
ǁ labai smarkiai sutrenkti, sužeisti: Jau kartą mane tas aitvaras (arklys) užùmušė Vb.
| refl.: Atsimeni, kaip aš anais metais užsimùšęs buvau? Slm.
ǁ prk. labai įžeisti, įskaudinti, pritrenkti: Seniau vyresnio žmogaus tãvim nevadins, o dabar „tujai“ ir „tujai“ – teip ir ažùmuša Ut. Tu dabar tai mane užmušei An. Juos pavadink biednais, tai visiškai užmuši (labai įsižeis) LTR(Ds).
^ Dažnai juoku žmogų užmuša labiau, negu kuolu KrvP.
ǁ apsvaiginti: Nuo dviejų čėrkų i užmušė mane Upt. Tas alus buvo toks ùžmušamasis (stiprus) Krg.
| Miegakulis visada miegu žumuštas Rod.
2. nustelbti, nuslopinti, sunaikinti: Žirnių užkramtysiu – užmuš [degtinės] kvapą burnoj J.Balt. Česnako sultys užmuša nuodus rš. To žolė ažùmuša kviečius Dbk.
ǁ nugalėti kalboje, įtikinti: Savo žodžiu užmušė visus (susirinkime) Rk.
ǁ sulaikyti, užgniaužti, nutraukti: Jam ta žinia ùžmušė kvapą Brt. Kad tu prapultum, arielkos stiprumas! Kvapą ažùmušė Ktk. Šaltas oras dūką (kvapą) ùžmuša Rdm. Užmušė žadą Šts.
3. sutrenkti, užgauti (ppr. akį): Davė akmeniu, ùžmušė akį, ir daryk dar̃ žmogus ką nori tokioj darbymetėj Krok. Bene boba tau akis užmùšo, kad taip pamėlynavę Kair. Pakėlė galvą, žiūru – akys ùžmuštos, užmėlenavusios Krš. Kad būdavo kitas gavęs į antakį, sakydavo: antakiai užmušti̇̀ Smln. Baisus apledijimas, mačiau žmogų ùžmuštu paakiu Plt.
| refl. tr.: Užsi̇̀mušė akį Klvr. Užsimušiu kojelę, pardildysiu padkavą TDrV116.
ǁ smūgiu, sutrenkimu padaryti: Na, ir gumbą tau ùžmušė Šk.
| refl. tr.: Virto ant slenksčio ir kaktoj ragą užsi̇̀mušė Skr.
4. nukirsti silpnesnę kortą (lošiant): Atidaviau visus kozerius ir nebeturiu kuo užmùšti Jnš.
5. išmesti, išmušti į viršų: Atslenka per upę kokia tep kap i stubelė, net vilnį užmušė tep an kranto (ps.) Mrj.
| refl.: Marių vilnys iki arti viršaus kalno užsimušė BsPI56.
6. Kkl, Trak, Rmč užkalti: Užmùšk skylę, kad paršai neišlįstų Lš. Ateina žiema, reikia užmùšt skliautas Trgn. Žumušk tvartinio duris, kad meitelys neišsimuštų Rod. Daržinės kampas reikia užmùšt lentelėm kokiom Skdt. Ėmė ir ažùmušė tos bačkos dugną Arm. Užmušo mietus, užkėlė vartus, neleido žmonių važiuoti LTR(Tl).
ǁ atitverti: Užmùšim [kertėje lentomis] Joną, ir tegu sau gyvena Lp. Kiaules reikėjo šalinėj užmùšti, dabar jau būtų meitelukai Brt. Žumùšk penimį, kad neskraidyt kur nereikiant Rod.
ǁ refl. užsidaryti, užsitrenkti: Sulindo vaikai į skrynę, viršus užsimùšo – ką nenuslopo Krš.
7. pradaužus supilti (kiaušinį): Užmušk kiaušinį kokį in petelnios ir pavalgysi KlbX133.
8. užkimšti, užtaisyti: Butelius reikia kietai užmùšti, kad alus neišsivadėtų Jnšk.
| Užmušti su štempeliu pakulas (užtaisant šautuvą) Šts.
ǁ part. praet. prk. pilnas: Šieno du vežimai užmušti̇̀ sugrebota Al. Penkis ùžmuštus vežimus mėšlo išvežėm Lš. Čia kavalkas kelio – du kilometrai užmušti̇̀ Alv.
užmuštai̇̃ adv.: Tę bus trys vežimai šieno užmuštai̇̃ Lp. Šieno užmuštai̇̃ šalinę prikrovėm Lš.
9. labai suvarginti, nukamuoti: Kur tu važiuosi per balas – arklius užmuši! Ar. Toks gaspadorius kaip tik paima arklį, ir ažumuša, lieka tik skūra Dgl. Užmùši arklį, tokiu oru važiuodamas Rs. Vargo ùžmuštas (labai suvargęs) Arm. Ažùmuštas, ažkultas, kurgi – vienas in (ant) tiek žemės Dbk. Jo arkliai žiemą vasarą užmušti Trs. Arklys ažùmuštas, nenori važiuot Str.
| refl.: Su tais rąstais čyst užsimušáu Skdv. Tu užsimuši̇̀ su tuo mazgojimu Kp. Argi būtų taip susenėjęs – darbais ažsi̇̀mušė, ir gana Ds. Anas amžinai nuo darbų užsimùšęs Ds.
| Vis nėr kada – su tais darbais užsimušęs (labai užsiėmęs) J.Paukš.
10. refl. tr. užsidirbti sunkiu darbu; užgyventi: Vyras mušės mušės, o ką gi jis užsi̇̀mušė? Kp.
ǁ su vargu, per ilga įsigyti, pasiekti: Užsimušėm in gerų paukščių Dgl.
11. refl. vargais negalais, besiblaškant užmigti: Led ne led užsi̇̀mušiau, užsimigdžiau Ds.
12. part. praet. labai panašus į ką: Jis tai ùžmuštas tėvulis Al.
◊ kai̇̃p ùžmuštas kietai (miega): Miegojau kaip užmušta Pg.
nórs užmùšk (užsimùšk) jokiu būdu: Nors tu ažmùšk, nieko nepadarysi! Mlt. Nor tu ją užmùšk, ji savo, ir gana! Rdm. O išeit, koc užsimùšk, nėra kur Rd.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (78)

nušvil̃pti

pašvil̃pti

ei̇̃ti

padei̇̃ti

antvil̃kti

parvil̃kti

suver̃žti

sukélti

im̃ti

pramùšti