Nepakankamas žmogaus sugebėjimas (netgi visiškas negalėjimas) pakeisti savo numatytą veiklos programą, kai dėl susidariusių aplinkybių ją pakeisti yra būtina. Skiriamos 3 rigidiškumo rūšys: kognityvinis, afektinis ir motyvacinis. Kognityvinis rigidiškumas - tai sunkumai pertvarkyti suvokimą ir vaizdinius pasikeitus situacijai, afektinis rigidiškumas - afektinių (emocinių) reakcijų į kintančius objektus inertiškumas; motyvacinis rigidiškumas - nepakankamai operatyvus motyvų keitimas, kai žmogui reikia būti lanksčiam, keisti savo elgesio pobūdį. Individui būdingo rigidiškumo lygį lemia asmenybės ypatybių ir aplinkos ypatybių sąveika, uždavinio sudėtingumas, patrauklumas, situacijos pavojingumas, stimuliacijos monotoniškumas.

Kai kurių charakterio bruožų per didelis sustiprėjimas, įsivyravimas, kuris reiškiasi asmenybės neatsparumu psichologiniams poveikiams (sunkiems išgyvenimams, nervinėms psichinėms perkrovoms). Lemia elgesio pobūdį ir kasdieninės veiklos efektyvumą. 1964 vokiečių psichiatras K. Leonhardas sukūrė charakterio akcentuacijos tipologiją. Rusų psichiatras A. Ličko ją modifikavo, pritaikė paauglystės amžiaus tarpsniui. Skiriami šie charakterio akcentuacijos tipai: hipertiminis (būdinga nuolat pakili nuotaika, perdėtas savarankiškumas, aktyvumas, nenuoseklus darbas, didelis šnekumas - vadinamasis minčių skriejimas), cikloidinis (cikliška nuotaikų kaita, periodiškai pasikartojanti depresijos fazė, trunkanti 1-2 savaites), labilusis (dažna, staigi nuotaikų kaita be rimtos priežasties, nuotaikos nulemta savijauta, veiklos kokybė), asteninis neurozinis (greitas nuovargis, polinkis į hipochondriją), sensityvinis (baugštumas, drovumas, nepasitikėjimas savimi, menkavertiškumo jausmas), psichasteninis (neryžtingumas, polinkis į svarstymus ir abejones, greitas įkyrių minčių, vaizdinių atsiradimas), schizoidinis (polinkis būti atsiskyrusiam, poreikio bendrauti sumažėjimas, emocinis šaltumas, nesugebėjimas užjausti), epileptoidinis (impulsyvumas, inertiškumas, konfliktiškumas, nepakantumas, polinkis į disforiją), isteroidinis (didelis noras patraukti aplinkinių dėmesį, polinkis meluoti, fantazuoti ir apsimetinėti, tuščias garbės troškimas, nepasisekus - simuliuojama liga), nepastovusis (valios neturėjimas, pasidavimas svetimai įtakai, nuolatinis įspūdžių, draugijų ieškojimas), konforminis (elgesio šabloniškumas, konservatyvumas, nuolankumas, nekritiškas vyraujančių nuomonių priėmimas). Grynų charakterio akcentuacijos tipų nebūna, vyrauja mišrūs. Charakterio akcentuacija labiausiai būdinga paauglystei; suaugusiųjų charakterio akcentuacija gali virsti psichopatija ( ↑ Psichopatijos). Į charakterio akcentuaciją svarbu atsižvelgti auklėjant ir mokant vaiką ir paauglį, parenkant individualius ir šeimos psichoterapijos būdus.