gražus, saulėtas oras
blandà, blausà, ū̃kas
apsiniaukęs ar ūkanotas oras
Saulė prasiverždavo pro ūkus ir suspindėdavo giedra bei šiluma rš.

gražus, saulėtas oras
dárgana, lietùs, lytùs
bjaurus, lietingas oras
Buvo kelias dienas pūgos ir darganos, dabar padavė į giedras Sr.
Iš kur lietus, iš ten ir giedra Būg.
A, kaip atsibodo šitas lietus: kelinta diena pliurzanoja, ir tiek – nei giedra, nei lietus Slk.
Dar tris dienas patrauks giedra, o paskui šmakt lietus, ir lyja rš.
Žiogris kumpsta pryš giedrą, purpsta, tiesas pryš lytų Šts.
Po tokio lytaus stojo giedra Krž.
Jei vakarais [gandrai] ilgai klegena – būsianti giedra, jei tyliai stovi – būsią lietaus rš.
Prieš giedrą dėlė ramiai guli indo dugne, o jei artėja lietus – pakyla į vandens paviršių rš.
Nepaderėję javai dėl giedrų ar lytų Dauk.
Žemė prie gargždo nebijo nei giedros, nei lietaus J.
O tie piemenėliai vargdienėliai! Jiems nei lietaus, nei giedros nėra: sušlapę, sušliurę čiužinėjo apie savo bandelę Žem.
Jau kelinta diena riuogno[ja] – nei giedra, nei lytus Brs.
Giedra (be lytaus) gali iškirsti sudygusius rugius Šts.
Dievas davė giedrą, Dievas duos ir lytaus Dauk.
Kamuoliuoti debesys nesiūlė nei giedros, nei ūmo lytaus nežadėjo – tik snaudulį užtraukė prš.
Švygžlė (priesmėlis) bijo ir lietaus, ir giedros Dglš.
Ar giedra, ar lietus, jis (šikšnosparnis) skraido pamiškiais ir ieško pleštakių Blv.
Nelaukia dalgė giedros, o grėblys lietaus Klt.
Spygliuočiai medžiai turi tą savybę, kad prieš lietų nuleidžia šakas, o prieš giedrą pakelia rš.
Nupirko jam porą odinių batelių, kad jis galėtų vaikščioti parke per lietų ir per giedrą rš.
Atėjus vakarui jūs sakote: „Bus giedra, nes dangus raudonas", ir rytmetį: „Šiandien bus lietaus, nes rausta apniukęs dangus" ŠR.
Duok mielą lytų ir giedrą mierną (saikingą) Mž.
Neretai jautri žmogaus pažinimo proceso rodyklė nuo nulinės padalos šokinėja tai į vieną, tai į kitą pusę, rodo tai darganą, tai giedrą prk. rš.
Buvau pasiruošęs priimti jos (meilės) liūtis ir sausras, jos darganą ir giedrą Marcin.

gražus, saulėtas oras
liū́tis
staiga užeinantis ir praeinantis labai smarkus lietus
Taip niekad nieko, nieko nenorėjau, nei turto neturte, nei liūtyje – giedros, kaip tau, sesuo pagairėj pikto vėjo, likimo rankos, tartum motina, geros Braz.

Susijęs su advekcija, t. y. oro masių pernaša horizontalia kryptimi.

praėjusią dieną
rýt, rytõ, rytój
ateinančią dieną
Vakar vienus, šiandien kitus prarijo, o ryt gali tavo eilė būti Krv.
Ne vakar buvai, ne ryto ateisi Sln.
Žmogaus gyvenimas – nuolatinis savojo „aš" kūrimas, todėl rytoj žmogus jau gali būti nebe toks, koks buvo vakar rš.
Vakar jam nereikė pinigų, o ryto reikės J.
Vakar liustėjais (linksminais), o ryto bliausi J.
Vakar apimetė, šiandien įrietė, rytoj suvers nytis skietan ir pradės aust Sl.
Kas buvo vakar ir kas bus rytoj? (diena) LTR.

praėjusią dieną
šiañdie(j), šiañdien, šiandiẽną
dabar esančią dieną
Tai žiema taisosi: vakar lijo, šiandie jau šąla Prn.
Vakar jisai atšliaužė po pietų, o šiandie – kaži Jrb.
Vakar šitokia dienelė buvo, o šiandie, regi, lietus Švnč.
Vakar ratus prisitaisė ir šiandie anksti išvažiavo Pb.
Vakar daug labiau spirgino kaip šiandie Vad.
Vakar nusidavė, kad šiandie bus lietaus Brž.
Kaip vakar, teip ir šiandiej – stalas visas apkrautas valgymais ir gėrimais Jž.
Bobos šiandiej rąžos, mat vakar veselijoj (vestuvėse) buvo Slm.
Vakar suklijavau lentas, o šiandien jau atšoko Up.
Dar vakar ligonis šiek tiek geresnis buvo, o šiandien – jau visai smertelnutukas (mirtinas) Ūd.
Snyguro lauke vakar, snygura ir šiandien J.
Vakar dar labai buvo ištinęs žandas, šiandien kiek atslūgo Vs.
Vakar buvo dangus giedras, šiandien – apsiniaukęs Rm.
Vakar truputį dirbėjau, šiandien bene pabengsiu (pabaigsiu) darbą J.
Jie visadien gėrė – vakar ir šiandien Rud.
Metai bėga, virsta amžiais, vis toks trumpas atrodo laikas – nuo vakar iki šiandien Simon.
Vakar buvo liūdna, o šiandieną linksma Gruš.
Vakar veidu kaip rožė žydėjo, o šiandien nuleido akis Mair.
Vakar puspades prisikalė, o šiandieną [v]anduo eina LTR.
Kodėl [Izaijo] sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien? ŠR.

raũdonuoti, -uoja, -avo intr. K, K.Būg, J.Jabl, Smn, Rt, raudónuoti Lpl, Vkš, raudõnuoti DūnŽ, raudonúoti, -úoja, -ãvo DŽ, Bd, Kli, Dkš; SD118, SD36, R, N, I, M
1. KGr350 būti, darytis raudonam: Y[ra] kaip pelenai [kalkių] dulkės juodos, užkaista – raudónuo[ja] Vgr. Šiltai laikau – raudõnuo[ja] muno pamidorai DūnŽ. Jau braškės raũdonuoja Skr. Tie klevukai tuo pradės raũdonuot – nė žiburio vakare nereikės (juok.) Jrb. Ka tik biškį pradeda raudonúot, skrenda [į vyšnias paukščiai] kaip padūkę i išlesa Lnkv. Žiedas baltas ir raũdonuojąs DP625. Kas teip mielai raũdonuoja kaip rožė? Kas teip mielai baltuoja kaip lilija? DP332. Alksniai raũdonuo[ja] – būs atdrėkis Kl. Kada žiemą ima raudonuoti beržų plonos šakos, tai bus greitu laiku atodrėgis LTR(Ant). Šuo išsižiojęs, žebtai raũdonuo[ja] Nmk. [Karvių] galvos išsipūtusios kaip bačkos, ragų vietos raudonuoja, net baisu pamislyt BsPIII79.
ǁ rodytis, švytėti raudona spalva: Erškėtrožių vainikas raudonuoja Žem. Pro išretėjusią krūmokšnių ir miškų lapiją lyg kraujo dėmės ryškiai raudonuoja putinai ir šermukšniai P.Cvir. Balseminai raudonúoja tarp žaliųjų lapų Šmn. Ale raudonãvo va tokiais žiedaičiais uogos Vlk. Į pamiškį geltonuo[ja], raũdonuo[ja] LKT135(Dov). Kas te raudonúoja? J.Jabl(r.). Nuo šermukšnėlių, nuo putinėlių girelė raudonuoja NS178. Nuo putino, nuo aviečių sodai raudonavo LTR(Trak). Nu putinėlių, nu šermukšnėlių giružė raũdonavo LB19. Paupyje tai čia, tai kitur raudonuodavo pribrendusios nerštui lašišų ikros rš. Kuluradai (Kolorado vabalai) builėse kaip raũdonuo[ja]! Šv. Raudonavo dideli namai su šviesiais, dideliais langais A.Vencl. Raũdonuoja visas kalnas tas [nuo uogų] Grl. Raũdonuo[ja] visa kranta nu bruknių Vž.
| Taip labai [išsipusčius] žydėti ir raudonuoti po laukus ar namus nereikia I.Simon.
| refl.: Visi stogai tik raudonúojasi Smn.
ǁ Vž šviesti raudona šviesa, raudonai švytėti: Vienkiemy jau giedojo gaidžiai, už sodo raudonavo rytai ir blaivėsi viršum laukų dangus A.Vien. Tuo tarpu pro langus vis labiau ima raudonuoti gaisro pašvaistė J.Paukš. Gana miegot! Saulelė raudonuoja B.Sruog. Saulė leidžias, raudonuoja už žemųjų debesų LTR(Ob). Saulutė nusileido, dangus raudonuoja, mergelės po darbo daineles dainuoja (d.) Smn. Aušta, raudonuoja auštrelė RD142.
2. būti įraudusiam, raudonam: Viena Marijona žandais raudonuoja, eina kaip ėjusi, blauzdom blykčiodama J.Balt. Josios veidai raudonavo, juodos akys žaižaravo Db. Raudonúoja [jaunikaitis] kai putinas Krd. Duoną pamirkysi, su putra prisisrėbsi – oi raudónuosi! Kl. Trijų dienų kopūstus valgė – vis tiek raudonãvo Klt.
| Ve, ma[n] čia įgilo, i jau čia raũdonuo[ja] Jrb.
ǁ rausti, kaisti (iš gėdos, nuo šilumos ir pan.): Juokuoti pradėjom, ana raũdonuoti Sg. Kaji ko (kažin ko) tie žandai raudónuo[ja] Trk. Ausys raũdonuo[ja], musėtais, maluoti nori Kv. Ko tu raudonúoji, jei teisybę sakai Šn. Aš pakreipiu šalin ūsą, raudonuoja mergos mūsų O. Raudoniu raudónavo merga iš gėdos J. Ale, vaikali, maluoji i neraudõnuoji! Rdn. Aš gi nieko nesuprantu ir raudonuoju lyg vėžys rš. Tu meluoji, net tau ausys raudonuoja LTR(Brž).
ǁ Prn prk. gėdytis: Jūs pridarėt šunysčių, o tėvas tur raudonúoti Alk. Raudonúoji dabartės, akių nežinai kur dėtienai Lel. Išdėjau viską, raũdonuoja tiktai, nuo to būrio daugiau neužkabydavo Grz. Nė vienas nenori raudonuoti prieš visus sp. Jaunieji bajorėliai raudonuoją už savo tėvus, kad pasirašę skundą rš.
3. prk. persiimti komunistinėmis idėjomis: Jis taip ir pasakė: „Prie bolševikų buvai pradėjęs raudonuoti“ J.Avyž.
apsiraũdonuoti K; N išrausti, iškaisti (ppr. iš gėdos): Jis ant veido veik išblykšta, veik apsiraũdonuoja KI533. Apsiraudonavęs, apgėdintas R302. Jis apsiraudonãvo susigėdęs J. Apsiraudonavo jo skruostai prš. Jis ir pats apsiraudonuodavo gėdėdamosi LC1887,14.
atraũdonuoti intr. artėti važiuojant su raudona šviesa: Kad ir tamsi buvo, matau – atraudónuo[ja] autamabylis Šts. Ar neįveizi, kas ten nū miško atraudónuo[ja] ? Vkš.
įraũdonuoti
1. intr. įgauti raudoną spalvą: Įraudonuõs pamidorai Bsg.
2. tr. raudonai ištepti: Inraudonavo paklotę rasalu Lp.
3. intr. įrausti, įkaisti: Įraudõnuo[ja] vaikas trobo[je] – šilta Rdn. Radusi visus tris vyrus gerai įraudonavusius (įgėrusius) rš. Įraudõnavęs išejo – labai barė Krš.
išraũdonuoti intr. M, Š
1. džiūstant nurausti, parudėti: Išraũdonavo dobilienos – nėra lytaus Grg. Kad giedras metas, išraudónuo[ja] vasarojus, iškaista Ggr.
2. BzF163 išrausti, iškaisti: Grėbėjai sušilę, išraudonavę skuba, pluša už vienas kito Žem. Vyrai vėl išmetė po keletą stiklelių ir jau gerai išraudonavo rš. Ji greit išraudonúoja kaip putinas Rm. Rėkia isteriškai, baisiausiai išraudonuoja, net kertuko akių nebematyti I.Simon. Maž anas visiškai nekaltas – užsipuolei, tai ir išraudonãvo Ds. Anoji tik išraudonãvo, kai ėmė tėvas bart Ldk. Išraudonãvo kai žarija Trgn. Susigėsk ir išraudonuok NžR.
| refl.: Kad išsiraudonuõs tas vaikas, kad susisarmatys! Dbč.
nuraũdonuoti
1. intr. pasidaryti raudonos spalvos: Nuraudónavo uoga ir stovi paržiem Smal.
2. intr. nurausti, nuruduoti džiūstant: Visur nudegė, nuraũdonavo, nieko nėr ėsti karvėms Up. Eik, kalne dygs kas no[rs] – kai tik nėra lytaus, viskas nuraũdonuo[ja] Jrb. Kur atoluo žaliam reiktų būti – nuraudõnavęs Krš.
3. intr. nurausti, nukaisti: Mačiau, kad supyko, nuraudonavo kaip vėžys LzP. Nuraudonãvo kai zelzinas Dglš. Tai išvydęs tamstos gromatą, ir visas pradžiugau, ir nuraũdonavau net lik ausim iš sarmatos A.Baran. Tuojau nuraudonavo, nes susiprato, kad, ištaręs tą žodį, save nužemino visai nereikalingai rš.
4. tr. nudažyti raudonai: Nusidarė, nuraudonãvo stogą Srd.
5. intr. baigti raudonai šviesti (paprastai apie besileidžiančią saulę): Saulelė jau buvo nuraudónavusi, ka parejom Šts.
6. intr. nueiti švytuojant raudonu drabužiu: Ji (Šventmarė) išėjo pro vartus, lėtai žengdama, ir nuraudonavo savo dideliu nauju skepetu S.Čiurl. Marė pasišveitė: apsivilko raudoną nertinį ir nuraudónavo par lauką Vkš.
paraũdonuoti intr. Q421, N, K, Sut, Grl
1. pasidaryti raudonos spalvos: Menkai paraudonuõs pomidorai Ėr. Lapai paraudonuoja purpurine spalva ir ilgokai nenukrinta sp. Pirmojė[je] užardė[je] visumet paraudónuo[ja] i linai KlvrŽ. Verpalus džiovindavo saulėje, kad jie dar skaisčiau paraudonuotų rš. Paraudonãvęs daiktas J.Jabl. Berželiai paraudonavo – bus atodrėgis Klt. Kada pečius nuo karščio paraudonavo, inejo jų kambarin raganiukė ir liepė kvailiui sėst rateliuos LTR(Aln). Jei, saulei leidžiantis, paraudonuoja debesys – bus vėjų LTR(Rk).
^ Gyvas būdamas, juodas buvau, numiręs paraudonavau (vėžys) LTR(Ldvn). Kas po mirties paraudonuoja? – Vėžys Sim.
2. pasidaryti rausvam: I žandukai paraudõnavę, kapanojuos iš ligos jau Rdn. O tas vaikis y jau šlapias, subinukė i tujau paraudónuo[ja] Dr.
ǁ parausti, iškaisti (susigėdus, supykus ir pan.): Petronėlė sumišo, paraudonavo kaip žemuogė Žem. Nepiktas ans tau, je: paraudónuo[ja] kaip kalakutas, ka kas ką pasako Trk. Aš viena žinau, kad pasielgėte kaip bailūs niekšai, ir gėda jūsų veidai neparaudonavo V.Krėv. Jis kaip cibulis paraudonavęs šaukė LC1883,7. Kap žarija paraudonãv[o] Lp. Paraudonavo kaip vėžys LTR(Dr). Iš tos gėdos jis paraudonavo kaip sūris (iron.) LTsV273. Paraudonavęs kaip indiko karoliai LTR(Mrs).
parraũdonuoti intr. pareiti su kuo nors raudonu: Maniau, kad su [raudonais] puodais tu parraũdonuoji Rs.
priraũdonuoti intr. pasidaryti viduje raudonam: Nuo kavos virimo katilas priraudonuo[ja] Užv.
suraũdonuoti
1. intr. visiems pasidaryti raudoniems (ppr. nokstant): Pamidorai buvo vis tokie suraudonãvę, sunokę Pc. Ant dygiųjų erškėčių suraudonuos vynuogių kekės rš.
2. tr. sutepti raudonai: Staltiesę su burokais suraudonavai̇̃ Ėr.
3. intr. įrausti: Suraudõnavo, išgėrė arbatos, ir parejo DūnŽ.
užraũdonuoti intr.
1. M įgyti raudoną spalvą.
ǁ sužysti raudonai: Darželė[je] yra užraudónavusios tos kvietkos Brs.
ǁ nušvisti raudona šviesa: Užraudonavo rytai rš.
2. pasidaryti rausvam, raudonam: Jau ta žaizda ažraudonavus, jau plaukeliai auga Imb. Ano koja užraudõnavo, užputo Užv. Akis, mat, ta užraudonãvo Pc.
ǁ užrausti, užkaisti (iš gėdos, supykus, sušilus ir pan.): Įėjo užraudonavęs nuo šalčio LzP.
| refl. SD436, N, Sut: Užsiraudonãvę stovėj[o] kap sugauta [pusgirtė boba] ir nuvej[o] kap dūmai Lz. Ažusiraudonuoju SD1206,210.
3. pasidaryti komunistiškam: Ažraudónuos visas pasaulis, pamatysi Rš.

1 lémti, lẽmia, lė́mė K, lem̃ti, lẽmia, lė̃mė Kv, Všt, Jrb
1. tr., intr. iš anksto skirti, nustatyti, numatyti kam kokį likimą; pranašauti, skelbti, koks likimas ko laukia (apie dievų, laumių, likimo lėmimą): Laimė lėmė per langą gemančiam kūdikiui ateinantį gyvenimą BsMtI104. O tai duok, Dievai, laimužei lemti bent par mylelę mergytei augti JD218. Gal laimė nelėmė, gal žmonės koją pakišo KrvP(Dbg). Laumės laimę lėmė man jaunai S.Nėr. Apie atsitiktinį pasisekimą sakoma: „taip laimė lėmė“ FT. Laimė lėmė saulužės dienaitę, ir atšilo ežere ledaitis RD3. Ką čia lemi kai laimė Švnč. Ir pamilo visi Meilužę, o ypač senas šešuras Kirklys, kuriam dievai tikros dukružės nebuvo lėmę V.Krėv. Man metų rasi daug lemi, dar rasi mieris man toli PG. Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai; ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas Mair. Kaip kam yra lemtà, taip ir nusiduoda Dov. Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių, nebuvo lemta man pažint gyvenant! B.Sruog. Jeigu perkūnui bus lémta, tai jis mane i stubo[je] ras Erž. Tai buvo jam lémta teip mirti KI225.
^ Be laiko nemirsi, kiek lemta – gyvensi KrvP(Mrk). Gyvenimas parodys, kam lemta ant vežimo sėdėti, kam po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| refl. tr.: Niekas pats sau likimo nesilemia J.Balč.
2. tr. turėti galutinės, sprendžiamos reikšmės, galios; nusverti, sąlygoti: Sėją, būsimą derlių lemia geras pasiruošimas pavasario laukų darbams sp. Kartoteka lėmė žodyno apimtį ir net struktūrą rš. Jo žodis lemiamas ir paskutinis – visi turės sutikti, jei lieps Usninis T.Tilv. Išeidavo dvikovon drąsuoliai, bet pradėti lemiamąjį mūšį vengė abi pusės A.Vien. Lemiama visos pramonės gamybos tolesnio augimo sąlyga yra jos nepaliaujama techninė pažanga rš.
3. tr., intr. burti, spėti, aiškinti ateitį iš tam tikrų ženklų, pranašauti: Žyniai veizėjo į žvaizdes ir lėmė atentį metą laimingą ar nelaimingą pagal to, kokias žvaizdes pirma paregėjo S.Dauk. Iš tų reiškinių lėmė įvairių dalykų: vieni lėmė didelius karus būsiant, kiti pranašavo ateisiant karalių rš. Kiti lema, bet aš netiku, ka blužnis rodytum žiemos speigus Trk.
4. tr. rodyti, žadėti ką būsiant, įvyksiant (apie kokius pranašingus reiškinius, ženklus): Spėja, mena, ką bloga ta kometa lemia: karą, badą, ligas ar kitas kokias nelaimes Mš. Žalčiai ir gyvatės jam lėmė laimę ar nelaimę A.Vien. Giedrią dieną lemia blaivas ir spalvingas vakaro dangus S.Nėr. Jos įdubę skruostai dega bloga lemiančiu raudonumu rš. Dirbtinai ramus, tylus, tačiau kietas Spiritavičiaus balsas nieko gera nelėmė T.Tilv. Rytas išaušo giedras, tylus ir lėmė gražią orę V.Myk-Put. Kunigaikšti, aš sapnavau sapną, kuris gero nelemia nei tau, nei tavo kraštui V.Krėv.
5. intr. traukti, mesti burtus: Paskuo lėmė tarp savęs, kuriai iš tų trijų dalių [gyventojų] reikės numus palikti S.Dauk.
6. intr. spėti, manyti: Kažin, ant ko anie lẽma (spėja pavogus) Krkl. Tu lėmei, jog jis ženysis, ir įvyko – apsiženijo J. Gal bus ir daugiau lyterių [vyšnių], bet tik aš taip lemiù Skr.
| refl.: Kai lémsies, kad neatveš, tai ir neatveš Skr. Nereikia iš anksto lémtis Skr.
ǁ iš anksto sakyti, spręsti: Apei dainas … nieko nesakau ir nelemiu S.Stan. Kas iš Jauniaus rašybos prigis galutinai rašomojoje mūsų kalboje, sunku tuo tarpu lemti J.Jabl.
7. intr., tr. norėti, kad kas įvyktų, būtų, linkėti: Sulauk nepalaimą ant savęs paties, kurią jis kitiems buvo lėmęs brš. Kiek midaus lašų išgėrėm, lemiam tiek saikų javelių KlvD162.
8. intr. nuspręsti, nutarti: Ponas lẽmia tą budinką sugriauti J. Medlinčiai tarp savęs taip lėmė, taip lėmė, savo norą žodžiais įžodė: „Mes nuimsim lokei ausis, padarysim savie batus“ JD965.
9. tr. skirti, nustatyti: Kodėl jūs lemtą darbą dienos n'atlikot? CI744. Apsižadėjęs buvo lemtoje dienoje juos nežeistus jiems išduoti CII768. Lemtas čėsas N. Lemta vieta R67. Jų lemtą algą duoti CI309.
1 aplémti, àplemia, aplė́mė tr.
1. iš anksto pranešti, pasakyti: Tada mirdamas [tėvas] pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimą, kaip tur dėl savęs pačias aprinkti BsPII53.
2. iš anksto numatyti, atspėti: Žmogus nėkumet nėko negali aplem̃ti Krš.
1 atlémti, àtlemia, atlė́mė intr. atspėti: Aš atlė́miau, kas paėmė pinigus J. Atlė́miau ant tos dienos, kad taip bus, t. y. atspėjau J.
1 įlémti, į̇̃lemia, įlė́mė
1. intr. išpranašauti, lemiant pasakyti: Laima įlė́mė, kad tas bernas mano bus, ir taip tapo J.
2. tr. išreikšti, pasakyti: Šaudikliai tarp savęs sutarė sutarė, savo visą dūmą žodžiais taip įlėmė: „Mes išimsim lokiui akis, jau tai nereikės mums žvakės, matysim matysim“ JD410.
1 išlémti, i̇̀šlemia, išlė́mė tr. žr. 1 nulemti 1: Ką tu sau išlemsi, mergele, išrinkta paties dangaus? V.Kudir. Gobšume, ką man ateitis išlems? rš.
1 nulémti, nùlemia, nulė́mė
1. tr., intr. iš anksto paskirti, numatyti kam kokį likimą ar išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Nulemta yra žmogui vieną kartą mirti BPII409. Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių K.Donel. Ateidavo laimė po langu, nulem̃davo laimę (likimą) Sk. Kitą kartą, kad gimdavęs vaikelis, klausdavęsis, ką laimė nulems BsMtI103. Jie nulėmė, kad aš turiu kiaules ganyti (nusigyventi, nusmukti) N.
2. tr. sąlygoti, nusverti, būti svarbiausia priežastimi: Rašytojo literatūrinę reikšmę nulemia tai, kas išlieka iš jo kūrybos būsimiems laikams K.Kors. Moterys – didelė jėga, jų darbas gali daug nulemti sp. Kadrai nulemia viską sp. Juk Žalgirio kova turėjo nulemti, ar žūt, ar būt senovės Lietuvai rš.
3. tr., intr. traukiant, metant burtus, nuspręsti, išrinkti: Tą, kurį nulėmė, taip pat sudegino, kaip jei pirmąjį S.Dauk.
4. intr. pasakyti savo nuomonę, nutarti, nuspręsti: Taip negerai nulėmęs apie ją (laikraščio kalbą), duodu čia žemiau kiek jos ištraukų J.Jabl. Nùlėmėm tus miežius pasėti, nemalsma Krš. Plebonas tur nulemti aną gerą alba piktą santį BB3Moz27,12.
| Jis nulėmė, kad bus giedra, ir yra šiandien J.
5. tr. paskirti, nustatyti (laiką, vietą): Dieną nulemti N. Tur mezliavninkai yškiai nulemtoj vietoj nulemtosa dienosa piningus imti srš. Tėvs …, tos nulemtosios dienos sulaukęs, norėjo savo sūnų uždaryti į tą mūrą BsMtII194. Tada aš tau vietą pasakysu (prirašyta nulemsu), kuriosp jis bėgs BB2Moz21,13.
6. tr. įvertinti, įkainoti: O jis jį teipo tur nulemti, kaip to ranka, kuris pažadėjęs yra, gal nupelnyti BB3Moz27,8.
1 palémti, pàlemia, palė́mė
1. žr. 1 nulemti 1: Laima pàlėmė, ir taip stojos J.
2. intr. nutarti, nuspręsti: Jis pàlėmė parkelti kaimyną į kitą vietą J.
| refl.: Jeigu ji pasilem̃tų ant to važiavimo į Kauną, tai galėtų nebeit dirbt Skr.
3. tr. paskirti: Gemalas yra augymelė mažtiteliausia, paslėpta sėkloj tarp dalių, palemtųjų ant jos kavojimo ir penėjimo P.
4. intr. spėti, tarti, manyti: Girdėt šaudymas, ūžimas, mes vis pàlemiam, kad manevruoja Skr.
5. tr. numatyti: Daug palémtų, pavadintų, maž paskirtų, išrinktų JR93.
6. intr. palinkėti: Palem̃čiau, kad gyvatė įkąstų Skr.
1 prilémti, pri̇̀lemia, prilė́mė tr. iš anksto paskirti, suteikti: Visko gyvenimas pripainioja, visko likimas prilemia rš. Ir laimei sunku čion ką nors gera prilemti V.Piet.
1 užlémti, ùžlemia, užlė́mė
1. tr., intr. Kp, Prng, Btg iš anksto paskirti, nustatyti kam kokį likimą, išpranašauti, paskelbti, koks likimas ko laukia: Dievas mums užlė́mė, t. y. nulėmė blogus metus J. Laimė užlė́mė, kad vaikiukas septintuose metuose prigers Rm. Senovėje, sako, laumės užlemdavusios laimą gimusio kūdikio BsMtI105. Gal laimė užlėmė KrvP(Tršk).
2. tr. užburti; užkeikti: Vėl apsinakvojo pas vieną ūkinyką, kuris turėjo laimės užlemtą avinėlį ir jį vieną tvarte laikydavo BsPIII63. Piningai buvo užlémti, nėkas negalėjo iškasti Ll. Kaip jie užjojo ant užlemto kelio, visi pradėjo snaust LTR(Trg). Senovėj galėdavo užlémt Alk.
3. tr., intr. iš anksto pasakyti, atspėti, kas bus, kaip kas baigsis: Užlémti provą, darbą J.Jabl. Matai, ùžlėmei, kad avis teturės tik vieną gėriuką, o dėlto turėjo tris Srv. Ažùlėmei (tvirtinai, kad bus negerai), ažtat šit' atstiko Trgn. Daboj, gal ir šitokių da neturėsi, – jau ant krosnies sėdėdamas, užlėmė senis Semėnas rš.
4. intr. galutinai ką pasakyti, nustatyti: Spėka (Kraft): „Juk tai stačiai latviškas žodis“, – sako p. Prusas. Vienok man rodos, kad ir čia nereikėtų teip veikiai užlemti J.Jabl.
5. intr. nutarti, nuspręsti: Ponas užlėmė viensėdžius parkelti pri sodos J.
6. tr., intr. paskirti, įsakyti: Užlėmė dvaras važiuoti ant kelių žvirgždo vežti J. Užlemti dienas J. Jam tokį darbą užlė́mė, kad niekas negalėtų padaryti Lp.
7. tr. N pasiūlyti.

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).