Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (45)
išpliaũnyti
Apibrėžtis
pliaũnyti, -ija (-yja K), -ijo (-yjo) šnek.
1. intr., tr. plepėti, taukšti niekus: Kiekvienam rūpėjo, ar tai tiesa, ką žmonės pliaunija V.Piet. Negalėjo ramiai pasėdėti, nuolat ginčijosi, pliaunijo V.Kudir. Kas an seilės žuveina, tą ir pliaũnija Rod. Pliaũnija kits kitam niekus J. Gana čia tau pliaũnyt, tu nepraustaburni! Grv. Vis teip savąsias pliaũnyja, nieko gero iš jo neišgirsi Skr.
ǁ blevyzgoti: Pliaũnyti moki kaip senas vežė[ja]s Up.
2. intr. Ds mušti, pliekti: Kai pradės pliaũnyt par pakinklius, tai žinosi! Užp.
3. tr. krimsti, graužti: Rodos, be dantų, ale kad pliaũnija obuolius ir agurkus! Šš.
išpliaũnyti šnek.
1. intr., tr. KI146 išplepėti: Pasakysiu, ką tu išpliaunyti, o ką užtylėti turi rš.
2. tr. išgerti: Šešius viedrus išpliaũnijo On.
papliaũnyti intr., tr. K šnek. paplepėti, pataukšti niekus.
pripliaũnyti intr., tr. šnek. priplepėti: Svietas daugelį pripliaunija viso ko V.Piet.
užpliaũnyti intr. šnek. užduoti, supliekti: Ažpliaũnyk tu jam par blauzdas [botagu] Ds.
1. intr., tr. plepėti, taukšti niekus: Kiekvienam rūpėjo, ar tai tiesa, ką žmonės pliaunija V.Piet. Negalėjo ramiai pasėdėti, nuolat ginčijosi, pliaunijo V.Kudir. Kas an seilės žuveina, tą ir pliaũnija Rod. Pliaũnija kits kitam niekus J. Gana čia tau pliaũnyt, tu nepraustaburni! Grv. Vis teip savąsias pliaũnyja, nieko gero iš jo neišgirsi Skr.
ǁ blevyzgoti: Pliaũnyti moki kaip senas vežė[ja]s Up.
2. intr. Ds mušti, pliekti: Kai pradės pliaũnyt par pakinklius, tai žinosi! Užp.
3. tr. krimsti, graužti: Rodos, be dantų, ale kad pliaũnija obuolius ir agurkus! Šš.
išpliaũnyti šnek.
1. intr., tr. KI146 išplepėti: Pasakysiu, ką tu išpliaunyti, o ką užtylėti turi rš.
2. tr. išgerti: Šešius viedrus išpliaũnijo On.
papliaũnyti intr., tr. K šnek. paplepėti, pataukšti niekus.
pripliaũnyti intr., tr. šnek. priplepėti: Svietas daugelį pripliaunija viso ko V.Piet.
užpliaũnyti intr. šnek. užduoti, supliekti: Ažpliaũnyk tu jam par blauzdas [botagu] Ds.
pripliaũnyti
Apibrėžtis
pliaũnyti, -ija (-yja K), -ijo (-yjo) šnek.
1. intr., tr. plepėti, taukšti niekus: Kiekvienam rūpėjo, ar tai tiesa, ką žmonės pliaunija V.Piet. Negalėjo ramiai pasėdėti, nuolat ginčijosi, pliaunijo V.Kudir. Kas an seilės žuveina, tą ir pliaũnija Rod. Pliaũnija kits kitam niekus J. Gana čia tau pliaũnyt, tu nepraustaburni! Grv. Vis teip savąsias pliaũnyja, nieko gero iš jo neišgirsi Skr.
ǁ blevyzgoti: Pliaũnyti moki kaip senas vežė[ja]s Up.
2. intr. Ds mušti, pliekti: Kai pradės pliaũnyt par pakinklius, tai žinosi! Užp.
3. tr. krimsti, graužti: Rodos, be dantų, ale kad pliaũnija obuolius ir agurkus! Šš.
išpliaũnyti šnek.
1. intr., tr. KI146 išplepėti: Pasakysiu, ką tu išpliaunyti, o ką užtylėti turi rš.
2. tr. išgerti: Šešius viedrus išpliaũnijo On.
papliaũnyti intr., tr. K šnek. paplepėti, pataukšti niekus.
pripliaũnyti intr., tr. šnek. priplepėti: Svietas daugelį pripliaunija viso ko V.Piet.
užpliaũnyti intr. šnek. užduoti, supliekti: Ažpliaũnyk tu jam par blauzdas [botagu] Ds.
1. intr., tr. plepėti, taukšti niekus: Kiekvienam rūpėjo, ar tai tiesa, ką žmonės pliaunija V.Piet. Negalėjo ramiai pasėdėti, nuolat ginčijosi, pliaunijo V.Kudir. Kas an seilės žuveina, tą ir pliaũnija Rod. Pliaũnija kits kitam niekus J. Gana čia tau pliaũnyt, tu nepraustaburni! Grv. Vis teip savąsias pliaũnyja, nieko gero iš jo neišgirsi Skr.
ǁ blevyzgoti: Pliaũnyti moki kaip senas vežė[ja]s Up.
2. intr. Ds mušti, pliekti: Kai pradės pliaũnyt par pakinklius, tai žinosi! Užp.
3. tr. krimsti, graužti: Rodos, be dantų, ale kad pliaũnija obuolius ir agurkus! Šš.
išpliaũnyti šnek.
1. intr., tr. KI146 išplepėti: Pasakysiu, ką tu išpliaunyti, o ką užtylėti turi rš.
2. tr. išgerti: Šešius viedrus išpliaũnijo On.
papliaũnyti intr., tr. K šnek. paplepėti, pataukšti niekus.
pripliaũnyti intr., tr. šnek. priplepėti: Svietas daugelį pripliaunija viso ko V.Piet.
užpliaũnyti intr. šnek. užduoti, supliekti: Ažpliaũnyk tu jam par blauzdas [botagu] Ds.
pribliaũkti
Apibrėžtis
bliaũkti, -ia, -ė intr.
1. Rk, An be perstojimo ar tįstant tekėti, bėgti, žliaukti, srūti: Bliaũkia seilė, gal reiks vemti Kp. Ot noriu valgyt, net seilės iš burnos bliaukia! Dglš. Seilė išsižiojėliui bliaũkia iš burnos Š. Vandens latakai bliaukia nuo langų T.Tilv. Lyja – bliaukte bliaũkia Ds. Taip labai sušilau, kad net prakaitas per veidą bliaũkia Ldk. Ašaros iš akių bliaũkia Ldk. Kad bėga, kad bliaũkia kraujas iš nosies! Pn. Kad suspaudė mėsą – net per pirštus taukai bliaũkia An.
2. smarkiai degti, plieksti, tvieksti: Kad bliaũkia ugnis pro kaktą iš pečiaus, gali suodžiai užsidegti Ds.
3. verkti, žliumbti, žlembti: Jis bliaũkia, kad tėvas neleidžia į miestą Jž. Na, čia bliauksi̇̀ dėl niekų kana kolei, negi vaikas esi! Km.
4. blevyzgoti, bliaugzti: Bernai susirinkę bliaũkia Jnšk.
apibliaũkti, -ia, api̇̀bliaukė
1. tr. aptekinti: Žiūrėk, api̇̀bliaukei seilėm knygą Ktk.
| refl. tr.: Visą pilvą apsi̇̀bliaukei Ktk.
2. intr. aptekėti: Reikia užtaisyti dangtis, dar lyjant gali šienas apibliaũkt Ds.
išbliaũkti, -ia, i̇̀šbliaukė intr. ištekėti: Prakiuro bačka, ir i̇̀šbliaukė visa kopūstų sunka Dgl.
nubliaũkti, -ia, nùbliaukė intr. nutekėti: Daug kraujo nubliaũks, ažsikišk nosį Trgn.
pabliaũkti, -ia, pàbliaukė intr. kurį laiką bliaukti: Seilės pàbliaukė, o dabar karvė vėl sveika Trgn.
prabliaũkti, -ia, pràbliaukė intr. kiek pratekėti: Prabliaũks blogasai kraujas, tai paskui galvos nesopės Trgn.
pribliaũkti, -ia, pri̇̀bliaukė tr. privemti: Trobos aslą pri̇̀bliaukė Škn.
subliaũkti, -ia, sùbliaukė intr. sutekėti: Iš visur šitan klanan subliaũkia [v]anduo Trgn.
užbliaũkti, -ia, ùžbliaukė intr.
1. prilyti: Bliaukė užùbliaukė – visur patapas Ds.
2. refl. smarkiai užsidegti: Kai ažsibliaũkia egliotės, tai tik čirškia (per miško gaisrą) Ds.
1. Rk, An be perstojimo ar tįstant tekėti, bėgti, žliaukti, srūti: Bliaũkia seilė, gal reiks vemti Kp. Ot noriu valgyt, net seilės iš burnos bliaukia! Dglš. Seilė išsižiojėliui bliaũkia iš burnos Š. Vandens latakai bliaukia nuo langų T.Tilv. Lyja – bliaukte bliaũkia Ds. Taip labai sušilau, kad net prakaitas per veidą bliaũkia Ldk. Ašaros iš akių bliaũkia Ldk. Kad bėga, kad bliaũkia kraujas iš nosies! Pn. Kad suspaudė mėsą – net per pirštus taukai bliaũkia An.
2. smarkiai degti, plieksti, tvieksti: Kad bliaũkia ugnis pro kaktą iš pečiaus, gali suodžiai užsidegti Ds.
3. verkti, žliumbti, žlembti: Jis bliaũkia, kad tėvas neleidžia į miestą Jž. Na, čia bliauksi̇̀ dėl niekų kana kolei, negi vaikas esi! Km.
4. blevyzgoti, bliaugzti: Bernai susirinkę bliaũkia Jnšk.
apibliaũkti, -ia, api̇̀bliaukė
1. tr. aptekinti: Žiūrėk, api̇̀bliaukei seilėm knygą Ktk.
| refl. tr.: Visą pilvą apsi̇̀bliaukei Ktk.
2. intr. aptekėti: Reikia užtaisyti dangtis, dar lyjant gali šienas apibliaũkt Ds.
išbliaũkti, -ia, i̇̀šbliaukė intr. ištekėti: Prakiuro bačka, ir i̇̀šbliaukė visa kopūstų sunka Dgl.
nubliaũkti, -ia, nùbliaukė intr. nutekėti: Daug kraujo nubliaũks, ažsikišk nosį Trgn.
pabliaũkti, -ia, pàbliaukė intr. kurį laiką bliaukti: Seilės pàbliaukė, o dabar karvė vėl sveika Trgn.
prabliaũkti, -ia, pràbliaukė intr. kiek pratekėti: Prabliaũks blogasai kraujas, tai paskui galvos nesopės Trgn.
pribliaũkti, -ia, pri̇̀bliaukė tr. privemti: Trobos aslą pri̇̀bliaukė Škn.
subliaũkti, -ia, sùbliaukė intr. sutekėti: Iš visur šitan klanan subliaũkia [v]anduo Trgn.
užbliaũkti, -ia, ùžbliaukė intr.
1. prilyti: Bliaukė užùbliaukė – visur patapas Ds.
2. refl. smarkiai užsidegti: Kai ažsibliaũkia egliotės, tai tik čirškia (per miško gaisrą) Ds.
apipliaũkšti
Apibrėžtis
pliaũkšti, pliaũškia (-čia K; R280), pliaũškė (-tė K; R280)
1. intr. su garsu tikšti, teškenti: Virtuvėj pliauškė į kibirą metamos bulvės rš. Pliaũška kaip parvažiuota pelkė Šv. Tekš tekš eidamas par šlopmę pliauškia J. Tamsumoje pliauškė lietus (smarkiai lijo) rš.
^ Jei Martynas tauškia, Kalėdos pliauškia (lyja) Db.
2. intr. plekšėti: Žuvys pliauškia vandenyje KlvD214. Plauko žuvis ir smagiai pliauškia uodega J.Balč.
ǁ taškytis, terlentis: Pliaũškia kap antis po balą Gž.
| refl.: Tokia da varlys, o nuo [v]andenio nenuginsi – pliaũškias ir pliaũškias Sb.
3. intr. šnek. eiti, važiuoti per vandenį, purvą: Važiavo pliauškė per purvynus Žem. Nuvargęs, sušlapęs, pliaukšk tu dabar žmogus per lytų paskui jų uodegos Žem. Tu par tas pelkes daba pliaũ[k]šk pas ano Lkv. Toks oras, o bobų pilnas kelias į turgų pliaũškia Vrb. Tėvas pliaũškia po kiemą par visą dieną Up. Nuo pat ryto pliaũškėme (braidėme), bet žuvų nepagavome Stak.
4. taukšti, plepėti: Kiek teisybės, nežinau, daug visokių melagingų paskalų pliauškia Žem. Išgirdo kokį žodį ar neišgirdo, o paskui eina visiem ir pliaũškia Paį. Pliaũškia ir pliaũškia, ar reik, ar nereik Dkš. Ką tu čia juokus pliauški̇̀? Trg. Eik tu, švagžde, pliauški̇̀ niekus kai pasiskolinus Jnš. Jijė pliauškia, t. y. ką girdi, tuo[jau] pasako kitam J. Pliuškis, kurs pliauškia visus niekus J. Pliauškia kaip pasamdytas LTR(Skr).
ǁ intr. Šmk, Lp blevyzgoti: Tik piemenys tep pliaũškia Dkš. Ir pliaũškia tie vyrai! Snt.
apipliaũkšti, apipliaũškia, api̇̀pliauškė tr. šnek. apkalbėti (daug ką): Daug visokių pakraščių čia mens (mes) api̇̀pliauškėm Nmk.
atpliaũkšti, atpliaũškia, àtpliauškė intr. šnek.
1. atvažiuoti pliauškiant, taškantis: Ta pačia gatve atpliauškia dar kaži kas važiuotas Žem.
2. refl. Š atsiplepėti, prisiplepėti.
įpliaũkšti, įpliaũškia, į̇̃pliauškė intr. šnek.
1. Š sugebėti plepėti, blevyzgoti.
2. refl. Š įsitraukti plepėti.
išpliaũkšti, išpliaũškia, i̇̀špliauškė šnek.
1. intr. išvažiuoti per purvą: Betemstant apgraibais išpliauškė namo visi po kits kito Žem.
2. tr. ištaškyti, išlaistyti: Kiek ji vandenio išpliaũškia su visais tais skalbimais! Sb.
3. refl. Š iškedėti, išskisti: Išsipliaũškia botagas BŽ485.
4. refl. išsiminti, išsibraidyti, ištižti: Pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai Žem. Čia pasidarė baisios balos, purvynai, išsipliauškė keliai Žem.
5. tr. ištvirkinti: Išpliauška yra išpliaukšta moteriškė J.
6. intr., tr. Jnš, Slk išplepėti: Nespėk išsitarti, tuoj ir išpliaũškia Gs. Tu išpliauškei, ką girdėjai, t. y. pasakei J.
| refl. Š.
nupliaũkšti, nupliaũškia, nùpliauškė intr. šnek.
1. nuvažiuoti, nueiti taškantis, pliauškiant: Šiaip taip nùpliauškiau į miestą Skr.
2. paplepėti, pataukšti: Ot, ką ten boba nùpliauškė, tai ten žiūrėsi jos! Švn. Et, jau nupliauškei kai karvė per balą (nusišnekėjai) Klvr.
ǁ pablevyzgoti: Paloti ir pusbernis buvo linkęs ir nupliaukšdavo ne prasčiau už siuvėją LTR(Dkš). Jis moka dar geriau nupliaũkšti Srv.
papliaũkšti, papliaũškia, pàpliauškė šnek.
1. intr. kiek pliaukšėti: Karveliai papliauškia sparnais, kai skraido Ps.
2. intr., tr. pasrėbti: Pàpliauškė statiniais putros ir išejo pri darbo Lk.
3. intr., tr. paplepėti, pataukšti: Niekus papliauškė Vaižg. Paskaitęs laišką, turi medžiagos papliaukšti šį tą V.Kudir.
◊ liežuviù papliaũkšti paplepėti, pataukšti: Liežuviu papliaukšti lengva Vaižg.
parpliaũkšti, parpliaũškia, par̃pliauškė intr. šnek. pareiti, parvažiuoti pliauškiant, taškantis: Saulei nusileidus, susirinko vyrai, parpliauškė ir bobos, purvinos ligi juostos Žem.
prapliaũkšti, prapliaũškia, pràpliauškė intr. šnek. pravažiuoti pliauškiant, taškantis: Pràpliauškė pro šalį tamabilius ir kad jau aptaškė! Sb.
pripliaũkšti, pripliaũškia, pri̇̀pliauškė tr., intr. šnek. priplepėti, prikalbėti: Pripliauškia gražių žodžių, aukso kalnus prižada, o paskui palieka kaip mergą su vaiku J.Avyž. Kas jums ir pripliauškė tokių niekų? J.Paukš. Pripliauškė man ant jos rš.
supliaũkšti, supliaũškia, sùpliauškė
1. intr. suploti, supliaukšėti: Supliauškęs delnais V.Krėv.
2. refl. šnek. įsitraukti plepėti (visiems): Tiktai kad jau pačiame krašte visu pulku susipliauškusios [varlės] pradėjo nepaprastai garsiai kvarkti, gandras nebeiškentęs kaptelėjo keletą didžiųjų drąsuolių LzP.
užsipliaũkšti, užsipliaũškia, užsi̇̀pliauškė šnek. užsikalbėti: Na, bet ir užsipliauškiau… rš.
1. intr. su garsu tikšti, teškenti: Virtuvėj pliauškė į kibirą metamos bulvės rš. Pliaũška kaip parvažiuota pelkė Šv. Tekš tekš eidamas par šlopmę pliauškia J. Tamsumoje pliauškė lietus (smarkiai lijo) rš.
^ Jei Martynas tauškia, Kalėdos pliauškia (lyja) Db.
2. intr. plekšėti: Žuvys pliauškia vandenyje KlvD214. Plauko žuvis ir smagiai pliauškia uodega J.Balč.
ǁ taškytis, terlentis: Pliaũškia kap antis po balą Gž.
| refl.: Tokia da varlys, o nuo [v]andenio nenuginsi – pliaũškias ir pliaũškias Sb.
3. intr. šnek. eiti, važiuoti per vandenį, purvą: Važiavo pliauškė per purvynus Žem. Nuvargęs, sušlapęs, pliaukšk tu dabar žmogus per lytų paskui jų uodegos Žem. Tu par tas pelkes daba pliaũ[k]šk pas ano Lkv. Toks oras, o bobų pilnas kelias į turgų pliaũškia Vrb. Tėvas pliaũškia po kiemą par visą dieną Up. Nuo pat ryto pliaũškėme (braidėme), bet žuvų nepagavome Stak.
4. taukšti, plepėti: Kiek teisybės, nežinau, daug visokių melagingų paskalų pliauškia Žem. Išgirdo kokį žodį ar neišgirdo, o paskui eina visiem ir pliaũškia Paį. Pliaũškia ir pliaũškia, ar reik, ar nereik Dkš. Ką tu čia juokus pliauški̇̀? Trg. Eik tu, švagžde, pliauški̇̀ niekus kai pasiskolinus Jnš. Jijė pliauškia, t. y. ką girdi, tuo[jau] pasako kitam J. Pliuškis, kurs pliauškia visus niekus J. Pliauškia kaip pasamdytas LTR(Skr).
ǁ intr. Šmk, Lp blevyzgoti: Tik piemenys tep pliaũškia Dkš. Ir pliaũškia tie vyrai! Snt.
apipliaũkšti, apipliaũškia, api̇̀pliauškė tr. šnek. apkalbėti (daug ką): Daug visokių pakraščių čia mens (mes) api̇̀pliauškėm Nmk.
atpliaũkšti, atpliaũškia, àtpliauškė intr. šnek.
1. atvažiuoti pliauškiant, taškantis: Ta pačia gatve atpliauškia dar kaži kas važiuotas Žem.
2. refl. Š atsiplepėti, prisiplepėti.
įpliaũkšti, įpliaũškia, į̇̃pliauškė intr. šnek.
1. Š sugebėti plepėti, blevyzgoti.
2. refl. Š įsitraukti plepėti.
išpliaũkšti, išpliaũškia, i̇̀špliauškė šnek.
1. intr. išvažiuoti per purvą: Betemstant apgraibais išpliauškė namo visi po kits kito Žem.
2. tr. ištaškyti, išlaistyti: Kiek ji vandenio išpliaũškia su visais tais skalbimais! Sb.
3. refl. Š iškedėti, išskisti: Išsipliaũškia botagas BŽ485.
4. refl. išsiminti, išsibraidyti, ištižti: Pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai Žem. Čia pasidarė baisios balos, purvynai, išsipliauškė keliai Žem.
5. tr. ištvirkinti: Išpliauška yra išpliaukšta moteriškė J.
6. intr., tr. Jnš, Slk išplepėti: Nespėk išsitarti, tuoj ir išpliaũškia Gs. Tu išpliauškei, ką girdėjai, t. y. pasakei J.
| refl. Š.
nupliaũkšti, nupliaũškia, nùpliauškė intr. šnek.
1. nuvažiuoti, nueiti taškantis, pliauškiant: Šiaip taip nùpliauškiau į miestą Skr.
2. paplepėti, pataukšti: Ot, ką ten boba nùpliauškė, tai ten žiūrėsi jos! Švn. Et, jau nupliauškei kai karvė per balą (nusišnekėjai) Klvr.
ǁ pablevyzgoti: Paloti ir pusbernis buvo linkęs ir nupliaukšdavo ne prasčiau už siuvėją LTR(Dkš). Jis moka dar geriau nupliaũkšti Srv.
papliaũkšti, papliaũškia, pàpliauškė šnek.
1. intr. kiek pliaukšėti: Karveliai papliauškia sparnais, kai skraido Ps.
2. intr., tr. pasrėbti: Pàpliauškė statiniais putros ir išejo pri darbo Lk.
3. intr., tr. paplepėti, pataukšti: Niekus papliauškė Vaižg. Paskaitęs laišką, turi medžiagos papliaukšti šį tą V.Kudir.
◊ liežuviù papliaũkšti paplepėti, pataukšti: Liežuviu papliaukšti lengva Vaižg.
parpliaũkšti, parpliaũškia, par̃pliauškė intr. šnek. pareiti, parvažiuoti pliauškiant, taškantis: Saulei nusileidus, susirinko vyrai, parpliauškė ir bobos, purvinos ligi juostos Žem.
prapliaũkšti, prapliaũškia, pràpliauškė intr. šnek. pravažiuoti pliauškiant, taškantis: Pràpliauškė pro šalį tamabilius ir kad jau aptaškė! Sb.
pripliaũkšti, pripliaũškia, pri̇̀pliauškė tr., intr. šnek. priplepėti, prikalbėti: Pripliauškia gražių žodžių, aukso kalnus prižada, o paskui palieka kaip mergą su vaiku J.Avyž. Kas jums ir pripliauškė tokių niekų? J.Paukš. Pripliauškė man ant jos rš.
supliaũkšti, supliaũškia, sùpliauškė
1. intr. suploti, supliaukšėti: Supliauškęs delnais V.Krėv.
2. refl. šnek. įsitraukti plepėti (visiems): Tiktai kad jau pačiame krašte visu pulku susipliauškusios [varlės] pradėjo nepaprastai garsiai kvarkti, gandras nebeiškentęs kaptelėjo keletą didžiųjų drąsuolių LzP.
užsipliaũkšti, užsipliaũškia, užsi̇̀pliauškė šnek. užsikalbėti: Na, bet ir užsipliauškiau… rš.
įpliaũkšti
Apibrėžtis
pliaũkšti, pliaũškia (-čia K; R280), pliaũškė (-tė K; R280)
1. intr. su garsu tikšti, teškenti: Virtuvėj pliauškė į kibirą metamos bulvės rš. Pliaũška kaip parvažiuota pelkė Šv. Tekš tekš eidamas par šlopmę pliauškia J. Tamsumoje pliauškė lietus (smarkiai lijo) rš.
^ Jei Martynas tauškia, Kalėdos pliauškia (lyja) Db.
2. intr. plekšėti: Žuvys pliauškia vandenyje KlvD214. Plauko žuvis ir smagiai pliauškia uodega J.Balč.
ǁ taškytis, terlentis: Pliaũškia kap antis po balą Gž.
| refl.: Tokia da varlys, o nuo [v]andenio nenuginsi – pliaũškias ir pliaũškias Sb.
3. intr. šnek. eiti, važiuoti per vandenį, purvą: Važiavo pliauškė per purvynus Žem. Nuvargęs, sušlapęs, pliaukšk tu dabar žmogus per lytų paskui jų uodegos Žem. Tu par tas pelkes daba pliaũ[k]šk pas ano Lkv. Toks oras, o bobų pilnas kelias į turgų pliaũškia Vrb. Tėvas pliaũškia po kiemą par visą dieną Up. Nuo pat ryto pliaũškėme (braidėme), bet žuvų nepagavome Stak.
4. taukšti, plepėti: Kiek teisybės, nežinau, daug visokių melagingų paskalų pliauškia Žem. Išgirdo kokį žodį ar neišgirdo, o paskui eina visiem ir pliaũškia Paį. Pliaũškia ir pliaũškia, ar reik, ar nereik Dkš. Ką tu čia juokus pliauški̇̀? Trg. Eik tu, švagžde, pliauški̇̀ niekus kai pasiskolinus Jnš. Jijė pliauškia, t. y. ką girdi, tuo[jau] pasako kitam J. Pliuškis, kurs pliauškia visus niekus J. Pliauškia kaip pasamdytas LTR(Skr).
ǁ intr. Šmk, Lp blevyzgoti: Tik piemenys tep pliaũškia Dkš. Ir pliaũškia tie vyrai! Snt.
apipliaũkšti, apipliaũškia, api̇̀pliauškė tr. šnek. apkalbėti (daug ką): Daug visokių pakraščių čia mens (mes) api̇̀pliauškėm Nmk.
atpliaũkšti, atpliaũškia, àtpliauškė intr. šnek.
1. atvažiuoti pliauškiant, taškantis: Ta pačia gatve atpliauškia dar kaži kas važiuotas Žem.
2. refl. Š atsiplepėti, prisiplepėti.
įpliaũkšti, įpliaũškia, į̇̃pliauškė intr. šnek.
1. Š sugebėti plepėti, blevyzgoti.
2. refl. Š įsitraukti plepėti.
išpliaũkšti, išpliaũškia, i̇̀špliauškė šnek.
1. intr. išvažiuoti per purvą: Betemstant apgraibais išpliauškė namo visi po kits kito Žem.
2. tr. ištaškyti, išlaistyti: Kiek ji vandenio išpliaũškia su visais tais skalbimais! Sb.
3. refl. Š iškedėti, išskisti: Išsipliaũškia botagas BŽ485.
4. refl. išsiminti, išsibraidyti, ištižti: Pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai Žem. Čia pasidarė baisios balos, purvynai, išsipliauškė keliai Žem.
5. tr. ištvirkinti: Išpliauška yra išpliaukšta moteriškė J.
6. intr., tr. Jnš, Slk išplepėti: Nespėk išsitarti, tuoj ir išpliaũškia Gs. Tu išpliauškei, ką girdėjai, t. y. pasakei J.
| refl. Š.
nupliaũkšti, nupliaũškia, nùpliauškė intr. šnek.
1. nuvažiuoti, nueiti taškantis, pliauškiant: Šiaip taip nùpliauškiau į miestą Skr.
2. paplepėti, pataukšti: Ot, ką ten boba nùpliauškė, tai ten žiūrėsi jos! Švn. Et, jau nupliauškei kai karvė per balą (nusišnekėjai) Klvr.
ǁ pablevyzgoti: Paloti ir pusbernis buvo linkęs ir nupliaukšdavo ne prasčiau už siuvėją LTR(Dkš). Jis moka dar geriau nupliaũkšti Srv.
papliaũkšti, papliaũškia, pàpliauškė šnek.
1. intr. kiek pliaukšėti: Karveliai papliauškia sparnais, kai skraido Ps.
2. intr., tr. pasrėbti: Pàpliauškė statiniais putros ir išejo pri darbo Lk.
3. intr., tr. paplepėti, pataukšti: Niekus papliauškė Vaižg. Paskaitęs laišką, turi medžiagos papliaukšti šį tą V.Kudir.
◊ liežuviù papliaũkšti paplepėti, pataukšti: Liežuviu papliaukšti lengva Vaižg.
parpliaũkšti, parpliaũškia, par̃pliauškė intr. šnek. pareiti, parvažiuoti pliauškiant, taškantis: Saulei nusileidus, susirinko vyrai, parpliauškė ir bobos, purvinos ligi juostos Žem.
prapliaũkšti, prapliaũškia, pràpliauškė intr. šnek. pravažiuoti pliauškiant, taškantis: Pràpliauškė pro šalį tamabilius ir kad jau aptaškė! Sb.
pripliaũkšti, pripliaũškia, pri̇̀pliauškė tr., intr. šnek. priplepėti, prikalbėti: Pripliauškia gražių žodžių, aukso kalnus prižada, o paskui palieka kaip mergą su vaiku J.Avyž. Kas jums ir pripliauškė tokių niekų? J.Paukš. Pripliauškė man ant jos rš.
supliaũkšti, supliaũškia, sùpliauškė
1. intr. suploti, supliaukšėti: Supliauškęs delnais V.Krėv.
2. refl. šnek. įsitraukti plepėti (visiems): Tiktai kad jau pačiame krašte visu pulku susipliauškusios [varlės] pradėjo nepaprastai garsiai kvarkti, gandras nebeiškentęs kaptelėjo keletą didžiųjų drąsuolių LzP.
užsipliaũkšti, užsipliaũškia, užsi̇̀pliauškė šnek. užsikalbėti: Na, bet ir užsipliauškiau… rš.
1. intr. su garsu tikšti, teškenti: Virtuvėj pliauškė į kibirą metamos bulvės rš. Pliaũška kaip parvažiuota pelkė Šv. Tekš tekš eidamas par šlopmę pliauškia J. Tamsumoje pliauškė lietus (smarkiai lijo) rš.
^ Jei Martynas tauškia, Kalėdos pliauškia (lyja) Db.
2. intr. plekšėti: Žuvys pliauškia vandenyje KlvD214. Plauko žuvis ir smagiai pliauškia uodega J.Balč.
ǁ taškytis, terlentis: Pliaũškia kap antis po balą Gž.
| refl.: Tokia da varlys, o nuo [v]andenio nenuginsi – pliaũškias ir pliaũškias Sb.
3. intr. šnek. eiti, važiuoti per vandenį, purvą: Važiavo pliauškė per purvynus Žem. Nuvargęs, sušlapęs, pliaukšk tu dabar žmogus per lytų paskui jų uodegos Žem. Tu par tas pelkes daba pliaũ[k]šk pas ano Lkv. Toks oras, o bobų pilnas kelias į turgų pliaũškia Vrb. Tėvas pliaũškia po kiemą par visą dieną Up. Nuo pat ryto pliaũškėme (braidėme), bet žuvų nepagavome Stak.
4. taukšti, plepėti: Kiek teisybės, nežinau, daug visokių melagingų paskalų pliauškia Žem. Išgirdo kokį žodį ar neišgirdo, o paskui eina visiem ir pliaũškia Paį. Pliaũškia ir pliaũškia, ar reik, ar nereik Dkš. Ką tu čia juokus pliauški̇̀? Trg. Eik tu, švagžde, pliauški̇̀ niekus kai pasiskolinus Jnš. Jijė pliauškia, t. y. ką girdi, tuo[jau] pasako kitam J. Pliuškis, kurs pliauškia visus niekus J. Pliauškia kaip pasamdytas LTR(Skr).
ǁ intr. Šmk, Lp blevyzgoti: Tik piemenys tep pliaũškia Dkš. Ir pliaũškia tie vyrai! Snt.
apipliaũkšti, apipliaũškia, api̇̀pliauškė tr. šnek. apkalbėti (daug ką): Daug visokių pakraščių čia mens (mes) api̇̀pliauškėm Nmk.
atpliaũkšti, atpliaũškia, àtpliauškė intr. šnek.
1. atvažiuoti pliauškiant, taškantis: Ta pačia gatve atpliauškia dar kaži kas važiuotas Žem.
2. refl. Š atsiplepėti, prisiplepėti.
įpliaũkšti, įpliaũškia, į̇̃pliauškė intr. šnek.
1. Š sugebėti plepėti, blevyzgoti.
2. refl. Š įsitraukti plepėti.
išpliaũkšti, išpliaũškia, i̇̀špliauškė šnek.
1. intr. išvažiuoti per purvą: Betemstant apgraibais išpliauškė namo visi po kits kito Žem.
2. tr. ištaškyti, išlaistyti: Kiek ji vandenio išpliaũškia su visais tais skalbimais! Sb.
3. refl. Š iškedėti, išskisti: Išsipliaũškia botagas BŽ485.
4. refl. išsiminti, išsibraidyti, ištižti: Pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai Žem. Čia pasidarė baisios balos, purvynai, išsipliauškė keliai Žem.
5. tr. ištvirkinti: Išpliauška yra išpliaukšta moteriškė J.
6. intr., tr. Jnš, Slk išplepėti: Nespėk išsitarti, tuoj ir išpliaũškia Gs. Tu išpliauškei, ką girdėjai, t. y. pasakei J.
| refl. Š.
nupliaũkšti, nupliaũškia, nùpliauškė intr. šnek.
1. nuvažiuoti, nueiti taškantis, pliauškiant: Šiaip taip nùpliauškiau į miestą Skr.
2. paplepėti, pataukšti: Ot, ką ten boba nùpliauškė, tai ten žiūrėsi jos! Švn. Et, jau nupliauškei kai karvė per balą (nusišnekėjai) Klvr.
ǁ pablevyzgoti: Paloti ir pusbernis buvo linkęs ir nupliaukšdavo ne prasčiau už siuvėją LTR(Dkš). Jis moka dar geriau nupliaũkšti Srv.
papliaũkšti, papliaũškia, pàpliauškė šnek.
1. intr. kiek pliaukšėti: Karveliai papliauškia sparnais, kai skraido Ps.
2. intr., tr. pasrėbti: Pàpliauškė statiniais putros ir išejo pri darbo Lk.
3. intr., tr. paplepėti, pataukšti: Niekus papliauškė Vaižg. Paskaitęs laišką, turi medžiagos papliaukšti šį tą V.Kudir.
◊ liežuviù papliaũkšti paplepėti, pataukšti: Liežuviu papliaukšti lengva Vaižg.
parpliaũkšti, parpliaũškia, par̃pliauškė intr. šnek. pareiti, parvažiuoti pliauškiant, taškantis: Saulei nusileidus, susirinko vyrai, parpliauškė ir bobos, purvinos ligi juostos Žem.
prapliaũkšti, prapliaũškia, pràpliauškė intr. šnek. pravažiuoti pliauškiant, taškantis: Pràpliauškė pro šalį tamabilius ir kad jau aptaškė! Sb.
pripliaũkšti, pripliaũškia, pri̇̀pliauškė tr., intr. šnek. priplepėti, prikalbėti: Pripliauškia gražių žodžių, aukso kalnus prižada, o paskui palieka kaip mergą su vaiku J.Avyž. Kas jums ir pripliauškė tokių niekų? J.Paukš. Pripliauškė man ant jos rš.
supliaũkšti, supliaũškia, sùpliauškė
1. intr. suploti, supliaukšėti: Supliauškęs delnais V.Krėv.
2. refl. šnek. įsitraukti plepėti (visiems): Tiktai kad jau pačiame krašte visu pulku susipliauškusios [varlės] pradėjo nepaprastai garsiai kvarkti, gandras nebeiškentęs kaptelėjo keletą didžiųjų drąsuolių LzP.
užsipliaũkšti, užsipliaũškia, užsi̇̀pliauškė šnek. užsikalbėti: Na, bet ir užsipliauškiau… rš.
atpáistyti
Apibrėžtis
1 páistyti, -o, -ė
1. tr., intr. Q233, Rd, Sb niekus kalbėti, plepėti, sapalioti: Eik eik, nepáistęs niekų! Upt. Senis niekus páisto, o tie durniai klauso išsižioję Jnš. Páistė kaži ką, bet gerai nesupratau, nė kas Erž. Kad nežinai, ką kalbėt, ko čia páistai! Lnkv. Jis paisto paisto labai daug, o nieko nepasako Šl. Ką čia dabar páistai – girdėjai, kad skambino, o kurioj bažnyčioj, nežinai! Srv. Bobos paisto, kad tai esą kaulai milžinų, kurie kitąkart čia gyvenę A1884,55. Kiti páisto, kad jis džiova mirė Šd. Bet (šiaip sau, be pamato) žmonės páisto, kad tas radijus lietų nutraukia Jnšk. Paisto kaip girtas apie tvorą Sdb.
ǁ nepadoriai kalbėti, blevyzgoti: Jų i tėvai, i vaikai buvo pripratę páistyt Sdb. Seni, tu jau, seni, ką tu čia páistai! Stč. Páisto susėdę, šviesą degina – geriau miegotų! Sml.
2. tr., intr. galvoti, mąstyti: Greitai páistyk mislias, t. y. sudėk ir atsakyk ant klausimo J. Eglė mąsto, paisto, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišių be rykų, ir vėl kiūtina pas senę BsPIII319. Gali páistyti per dienas – niekas neišeis Up.
3. tr. kreipti dėmesį, paisyti: Jis nieko nepáisto – keikia, ir tiek! Skr. Nepáistyk, ką jis kalba J.Jabl.
4. tr. renkantis knaisioti, knebinėti: Tai paisto paisto tuos valgius – pilvas ne gromata (sakoma tam, kuris labai renkasi valgį) Vl.
5. tr., intr. austi: Gi mat, vaikel, seniau sakydavom „páistyti“, dabar sako „austi“ Nj.
6. tr. NdŽ painioti, maišyti su kuo kitu.
1 atpáistyti intr. atpasakoti: Aš tai jau nelabai atpáistau Lnkv.
1 išpáistyti
1. tr. LL295 išnarplioti, atmegzti: Paimk ir, laiko turėdamas, tas virvutes išpáistyk Up.
| prk.: Jo kalba buvo neišpaistomas kratinys rš.
2. žr. 1 supaistyti 1: Kas čia išpáistys, kaip su jais yra! Žlp.
1 nupáistyti intr.
1. niekus nukalbėti: Taigi tu, brolau, ir nupáistei dabar: nei ratai, nei dviračiai iš tos tavo kalbos Sml.
2. suvokti, suprasti, supaisyti: Aš ten nelabai nupáistau Pc. Stebimės ir negalime nupaistyti, kas tai per syla elektra rš.
1 papáistyti tr. niekus pašnekėti, pasapalioti, pasvaičioti: Sužiūrėsi, ką jie ten kartais papáisto! Lnkv.
| refl.: Būriais jis pasipáisto, būriais gerai pašneka Šd.
1 pripáistyti tr. Rd prišnekėti nesąmonių, prisapalioti: Visko žmonės pripáisto Upt. Kai neturiu ko rašyt [laiške], tai pripáistau niekų Jnšk. Susirinkę seniai vakarais pripáisto visokių niekų, tai vaikai ir bijo tamson išeiti Lnkv.
1 supáistyti
1. tr., intr. Skp suprasti, suvokti, supaisyti: Bala čia juos supáistys, kaip jie gyvena ir iš ko gyvena Srv. O gal aš ir nebesupaistau, kaip ten buvo Rm. Tu jį supáistysi! Jis nemeluoja, bet ir tiesos nesako Stč. Kas čia tokios kalbos supáistys! Up. Jo buvo daug vaikų, aš jų visų nesupáisčiau (nemokėjau atskirti, pažinti) Sl. Nesupáistau mislių, dūmų savo, atsakant iš katakizos, t. y. nesugaudau, nesumetu, nesudedu J.
2. tr. sunarplioti, suraizgyti, sumegzti: Kas tuos mazgus man supáistė? Up.
1 užpáistyti tr. užpinti, užadyti: Ar jau užpáistei rezginį? Up.
1. tr., intr. Q233, Rd, Sb niekus kalbėti, plepėti, sapalioti: Eik eik, nepáistęs niekų! Upt. Senis niekus páisto, o tie durniai klauso išsižioję Jnš. Páistė kaži ką, bet gerai nesupratau, nė kas Erž. Kad nežinai, ką kalbėt, ko čia páistai! Lnkv. Jis paisto paisto labai daug, o nieko nepasako Šl. Ką čia dabar páistai – girdėjai, kad skambino, o kurioj bažnyčioj, nežinai! Srv. Bobos paisto, kad tai esą kaulai milžinų, kurie kitąkart čia gyvenę A1884,55. Kiti páisto, kad jis džiova mirė Šd. Bet (šiaip sau, be pamato) žmonės páisto, kad tas radijus lietų nutraukia Jnšk. Paisto kaip girtas apie tvorą Sdb.
ǁ nepadoriai kalbėti, blevyzgoti: Jų i tėvai, i vaikai buvo pripratę páistyt Sdb. Seni, tu jau, seni, ką tu čia páistai! Stč. Páisto susėdę, šviesą degina – geriau miegotų! Sml.
2. tr., intr. galvoti, mąstyti: Greitai páistyk mislias, t. y. sudėk ir atsakyk ant klausimo J. Eglė mąsto, paisto, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišių be rykų, ir vėl kiūtina pas senę BsPIII319. Gali páistyti per dienas – niekas neišeis Up.
3. tr. kreipti dėmesį, paisyti: Jis nieko nepáisto – keikia, ir tiek! Skr. Nepáistyk, ką jis kalba J.Jabl.
4. tr. renkantis knaisioti, knebinėti: Tai paisto paisto tuos valgius – pilvas ne gromata (sakoma tam, kuris labai renkasi valgį) Vl.
5. tr., intr. austi: Gi mat, vaikel, seniau sakydavom „páistyti“, dabar sako „austi“ Nj.
6. tr. NdŽ painioti, maišyti su kuo kitu.
1 atpáistyti intr. atpasakoti: Aš tai jau nelabai atpáistau Lnkv.
1 išpáistyti
1. tr. LL295 išnarplioti, atmegzti: Paimk ir, laiko turėdamas, tas virvutes išpáistyk Up.
| prk.: Jo kalba buvo neišpaistomas kratinys rš.
2. žr. 1 supaistyti 1: Kas čia išpáistys, kaip su jais yra! Žlp.
1 nupáistyti intr.
1. niekus nukalbėti: Taigi tu, brolau, ir nupáistei dabar: nei ratai, nei dviračiai iš tos tavo kalbos Sml.
2. suvokti, suprasti, supaisyti: Aš ten nelabai nupáistau Pc. Stebimės ir negalime nupaistyti, kas tai per syla elektra rš.
1 papáistyti tr. niekus pašnekėti, pasapalioti, pasvaičioti: Sužiūrėsi, ką jie ten kartais papáisto! Lnkv.
| refl.: Būriais jis pasipáisto, būriais gerai pašneka Šd.
1 pripáistyti tr. Rd prišnekėti nesąmonių, prisapalioti: Visko žmonės pripáisto Upt. Kai neturiu ko rašyt [laiške], tai pripáistau niekų Jnšk. Susirinkę seniai vakarais pripáisto visokių niekų, tai vaikai ir bijo tamson išeiti Lnkv.
1 supáistyti
1. tr., intr. Skp suprasti, suvokti, supaisyti: Bala čia juos supáistys, kaip jie gyvena ir iš ko gyvena Srv. O gal aš ir nebesupaistau, kaip ten buvo Rm. Tu jį supáistysi! Jis nemeluoja, bet ir tiesos nesako Stč. Kas čia tokios kalbos supáistys! Up. Jo buvo daug vaikų, aš jų visų nesupáisčiau (nemokėjau atskirti, pažinti) Sl. Nesupáistau mislių, dūmų savo, atsakant iš katakizos, t. y. nesugaudau, nesumetu, nesudedu J.
2. tr. sunarplioti, suraizgyti, sumegzti: Kas tuos mazgus man supáistė? Up.
1 užpáistyti tr. užpinti, užadyti: Ar jau užpáistei rezginį? Up.
supáistyti
Apibrėžtis
1 páistyti, -o, -ė
1. tr., intr. Q233, Rd, Sb niekus kalbėti, plepėti, sapalioti: Eik eik, nepáistęs niekų! Upt. Senis niekus páisto, o tie durniai klauso išsižioję Jnš. Páistė kaži ką, bet gerai nesupratau, nė kas Erž. Kad nežinai, ką kalbėt, ko čia páistai! Lnkv. Jis paisto paisto labai daug, o nieko nepasako Šl. Ką čia dabar páistai – girdėjai, kad skambino, o kurioj bažnyčioj, nežinai! Srv. Bobos paisto, kad tai esą kaulai milžinų, kurie kitąkart čia gyvenę A1884,55. Kiti páisto, kad jis džiova mirė Šd. Bet (šiaip sau, be pamato) žmonės páisto, kad tas radijus lietų nutraukia Jnšk. Paisto kaip girtas apie tvorą Sdb.
ǁ nepadoriai kalbėti, blevyzgoti: Jų i tėvai, i vaikai buvo pripratę páistyt Sdb. Seni, tu jau, seni, ką tu čia páistai! Stč. Páisto susėdę, šviesą degina – geriau miegotų! Sml.
2. tr., intr. galvoti, mąstyti: Greitai páistyk mislias, t. y. sudėk ir atsakyk ant klausimo J. Eglė mąsto, paisto, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišių be rykų, ir vėl kiūtina pas senę BsPIII319. Gali páistyti per dienas – niekas neišeis Up.
3. tr. kreipti dėmesį, paisyti: Jis nieko nepáisto – keikia, ir tiek! Skr. Nepáistyk, ką jis kalba J.Jabl.
4. tr. renkantis knaisioti, knebinėti: Tai paisto paisto tuos valgius – pilvas ne gromata (sakoma tam, kuris labai renkasi valgį) Vl.
5. tr., intr. austi: Gi mat, vaikel, seniau sakydavom „páistyti“, dabar sako „austi“ Nj.
6. tr. NdŽ painioti, maišyti su kuo kitu.
1 atpáistyti intr. atpasakoti: Aš tai jau nelabai atpáistau Lnkv.
1 išpáistyti
1. tr. LL295 išnarplioti, atmegzti: Paimk ir, laiko turėdamas, tas virvutes išpáistyk Up.
| prk.: Jo kalba buvo neišpaistomas kratinys rš.
2. žr. 1 supaistyti 1: Kas čia išpáistys, kaip su jais yra! Žlp.
1 nupáistyti intr.
1. niekus nukalbėti: Taigi tu, brolau, ir nupáistei dabar: nei ratai, nei dviračiai iš tos tavo kalbos Sml.
2. suvokti, suprasti, supaisyti: Aš ten nelabai nupáistau Pc. Stebimės ir negalime nupaistyti, kas tai per syla elektra rš.
1 papáistyti tr. niekus pašnekėti, pasapalioti, pasvaičioti: Sužiūrėsi, ką jie ten kartais papáisto! Lnkv.
| refl.: Būriais jis pasipáisto, būriais gerai pašneka Šd.
1 pripáistyti tr. Rd prišnekėti nesąmonių, prisapalioti: Visko žmonės pripáisto Upt. Kai neturiu ko rašyt [laiške], tai pripáistau niekų Jnšk. Susirinkę seniai vakarais pripáisto visokių niekų, tai vaikai ir bijo tamson išeiti Lnkv.
1 supáistyti
1. tr., intr. Skp suprasti, suvokti, supaisyti: Bala čia juos supáistys, kaip jie gyvena ir iš ko gyvena Srv. O gal aš ir nebesupaistau, kaip ten buvo Rm. Tu jį supáistysi! Jis nemeluoja, bet ir tiesos nesako Stč. Kas čia tokios kalbos supáistys! Up. Jo buvo daug vaikų, aš jų visų nesupáisčiau (nemokėjau atskirti, pažinti) Sl. Nesupáistau mislių, dūmų savo, atsakant iš katakizos, t. y. nesugaudau, nesumetu, nesudedu J.
2. tr. sunarplioti, suraizgyti, sumegzti: Kas tuos mazgus man supáistė? Up.
1 užpáistyti tr. užpinti, užadyti: Ar jau užpáistei rezginį? Up.
1. tr., intr. Q233, Rd, Sb niekus kalbėti, plepėti, sapalioti: Eik eik, nepáistęs niekų! Upt. Senis niekus páisto, o tie durniai klauso išsižioję Jnš. Páistė kaži ką, bet gerai nesupratau, nė kas Erž. Kad nežinai, ką kalbėt, ko čia páistai! Lnkv. Jis paisto paisto labai daug, o nieko nepasako Šl. Ką čia dabar páistai – girdėjai, kad skambino, o kurioj bažnyčioj, nežinai! Srv. Bobos paisto, kad tai esą kaulai milžinų, kurie kitąkart čia gyvenę A1884,55. Kiti páisto, kad jis džiova mirė Šd. Bet (šiaip sau, be pamato) žmonės páisto, kad tas radijus lietų nutraukia Jnšk. Paisto kaip girtas apie tvorą Sdb.
ǁ nepadoriai kalbėti, blevyzgoti: Jų i tėvai, i vaikai buvo pripratę páistyt Sdb. Seni, tu jau, seni, ką tu čia páistai! Stč. Páisto susėdę, šviesą degina – geriau miegotų! Sml.
2. tr., intr. galvoti, mąstyti: Greitai páistyk mislias, t. y. sudėk ir atsakyk ant klausimo J. Eglė mąsto, paisto, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišių be rykų, ir vėl kiūtina pas senę BsPIII319. Gali páistyti per dienas – niekas neišeis Up.
3. tr. kreipti dėmesį, paisyti: Jis nieko nepáisto – keikia, ir tiek! Skr. Nepáistyk, ką jis kalba J.Jabl.
4. tr. renkantis knaisioti, knebinėti: Tai paisto paisto tuos valgius – pilvas ne gromata (sakoma tam, kuris labai renkasi valgį) Vl.
5. tr., intr. austi: Gi mat, vaikel, seniau sakydavom „páistyti“, dabar sako „austi“ Nj.
6. tr. NdŽ painioti, maišyti su kuo kitu.
1 atpáistyti intr. atpasakoti: Aš tai jau nelabai atpáistau Lnkv.
1 išpáistyti
1. tr. LL295 išnarplioti, atmegzti: Paimk ir, laiko turėdamas, tas virvutes išpáistyk Up.
| prk.: Jo kalba buvo neišpaistomas kratinys rš.
2. žr. 1 supaistyti 1: Kas čia išpáistys, kaip su jais yra! Žlp.
1 nupáistyti intr.
1. niekus nukalbėti: Taigi tu, brolau, ir nupáistei dabar: nei ratai, nei dviračiai iš tos tavo kalbos Sml.
2. suvokti, suprasti, supaisyti: Aš ten nelabai nupáistau Pc. Stebimės ir negalime nupaistyti, kas tai per syla elektra rš.
1 papáistyti tr. niekus pašnekėti, pasapalioti, pasvaičioti: Sužiūrėsi, ką jie ten kartais papáisto! Lnkv.
| refl.: Būriais jis pasipáisto, būriais gerai pašneka Šd.
1 pripáistyti tr. Rd prišnekėti nesąmonių, prisapalioti: Visko žmonės pripáisto Upt. Kai neturiu ko rašyt [laiške], tai pripáistau niekų Jnšk. Susirinkę seniai vakarais pripáisto visokių niekų, tai vaikai ir bijo tamson išeiti Lnkv.
1 supáistyti
1. tr., intr. Skp suprasti, suvokti, supaisyti: Bala čia juos supáistys, kaip jie gyvena ir iš ko gyvena Srv. O gal aš ir nebesupaistau, kaip ten buvo Rm. Tu jį supáistysi! Jis nemeluoja, bet ir tiesos nesako Stč. Kas čia tokios kalbos supáistys! Up. Jo buvo daug vaikų, aš jų visų nesupáisčiau (nemokėjau atskirti, pažinti) Sl. Nesupáistau mislių, dūmų savo, atsakant iš katakizos, t. y. nesugaudau, nesumetu, nesudedu J.
2. tr. sunarplioti, suraizgyti, sumegzti: Kas tuos mazgus man supáistė? Up.
1 užpáistyti tr. užpinti, užadyti: Ar jau užpáistei rezginį? Up.
nuzaũnyti
Apibrėžtis
zaũnyti, -ija (-yja K), -ijo (-yjo K) KBII193, K.Būg, Rtr, RŽ, DŽ, FrnW menk.
1. intr., tr. Q391,471, R, R172,218,393, MŽ290,429,529, Sut, Kos59, I, M, NdŽ, KŽ, Kv, Vdk, Kl, Dglš niekus kalbėti, plepėti, taukšti: Palauk nezaunijęs MŽ. Plepu, ževernoju, zauniju D.Pošk. Zaunyk, kad tu zaunytumbei B. Tylėk ir nezaunyk N. Jis jam per daug pagavo zaũnyt Sch234. Bernytis zaũnija su mergyte jaučius ganydamu J. Zaũniji nėkus visai Vkš. Ką tu čia zaũniji, vis tiek nėkas neklausysis Grd. Zaũnija visokias nesąmones ligu kluika Lk. Gali sau zaunyti, kiek patinka Ms. Ką čia tas diedas zaũnija? Dl. Ko čia zaũniji kaip šuo, a neisi lauko? KlvrŽ. Zaũnija kaip tas šuo į mėnesį veizėdamas Krš. Nezaũnyk niekus, sakyk griekus (juok.) Skr. Atsistojęs anakur ir zaũnija Grš. Anas kai atsisėda, tai visą dieną ir zaũnyja Vžns. Eik šalin nezaũnijęs Pns. Ko čia zaũniji kaip pasamdytas? Žr. Dar negirtas, o niekus zauniji V.Krėv. Zaunyti jiems valia A1883,196. Tuojau apie skyrimą pradeda zaunyti LC1878,34. Tolesniai tas pats rašytojas dar zaunija: – Tame pasvietė[je], sako, gyvena kiaušrijai S.Dauk. Tauzyk sau ir zaunyk, ką tinkamas, mes žinom, jog būrys daugiaus gal nuvalioti nekaip vienas M.Valanč. Apie Joną tie liežuvnykai daug kaulija ir zaunija SPI82.
2. intr., tr. Q259, Lg, Bsg, Pbs, Dl, Žl, Ut, Rk, Sdb, Dbk, Tr, Kvr, Pn, Švn, Mšk, Vrb, Mrj, Kl, Gršl, Šts, Nt nuolat, įkyriai ko prašyti, kaulyti: Prašyti ir visados zaunyti B750. Pristojęs zaũnijo, pinigų daugiau negavo Skp. Senai zaũnija, tai nebesimėgė, stojau ir padirbau Kp. Zaũnyk nezaũnijęs, pasakiau, i kvit Ps. Zaũnija ir zaũnija: ir jam tokio kvietko reikia Aln. Aštuonias dienas pabuvau [ligoninėje], ale zaũnijau zaũnijau: leiskit namon Bgs. Visu keliu zaũnijo [mergelytė] lėlę nupirkt Pnd. Nupirksiu, nupirksiu, tik nebezaũnyk Kp. Zaũnijo ir zaũnijo kožna diena, kol padirbau neapsikentęs Slm. Kad jau teip zaũnija, duok kokį litą ar ką Paį. Nezaũnyk, bo gausi par kaktą PnmR. Boba, į stubą įėjusi, pirmučiaus dalies meldė, o tą gavusi, pradėjo visokių niekniekių švelniai zaũnyt Sch161.
3. intr. Skd, Yl, Skdv, Šl verkšlenti, žliumbti: Neskenčia, kad zaũnija: teip jau galva išdužyta Ktk. Ale tu tai kaip ir mažas vaikas: zaũniji ir zaũniji, kada gi ir nustosi Sv. I zaunija į kertę įsilindęs Kl. Benk zaũnyti, o da gausi Ms. Be reikalo zaũniji, vis tiek nieko neduosiu Dr. Ko zaũniji kaip merga Vvr.
ǁ priekaištauti, niurzgėti: Vyras zaũnijo mažai pavalgęs Ad. Kad atse[jo] apyžalė duona iškept, tai dabar zaunysi man visą mėnasį Krd. Gaspadorius ir sako: „Kaip tu, bambly, drįsti zaunyt, tokią košę peikt?“ BsPII115.
4. tr., intr. Rs, Btg, Šlv negražiai, nepadoriai kalbėti, piktžodžiauti, blevyzgoti: Nezaũnyk prie žmonių, begėdi tu! Šk. Jokūbas zaũnija visokius nėkus, vaikus veda iš kelio Pln. Svietas zaũnija bjauriai, zyza ir zyza Krš. Yr tokių: zaũnys zaũnys i vis aple antrą galą trauks Rdn. Buvo kriaučius, tas, po parapiją valkiodamasis, kaip drignių prisivalgęs nezaunijo, jaunųjų nepiktino Tat. Motina bardavos: – Nezaunykit! Įsr. Dėl to kad aš ateisiu, tai aš priminsiu jam jo darbus, kurius jis daro ir zaunija piktais žodžiais prieš mus ir tuomi nesikakdina Bb3JnL10,1.
5. intr. Q297, R224, Kri, Paį, Krs, Jnšk, Pkr, Rd, Skp, Lel, Vv loti: Ar nustosi tu zaũnijęs vieną kartą?! Eik būdon! Rm. Vakar perniek zaũnijo ir zaũnijo, sakau, ka taũ vilkai suėst! Grv. Ir šunys nutilo, nės ir jiems gana buvo darbo zaunyti per visą dieną Vrp1889,2.
apzaũnyti tr. menk. apkalbėti, kalbėjimu nurungti: Džiaugiasi iš to tėveliai, kad vaikai, ganydami kiaules, jau apzaunyja didelius M.Jan.
atzaũnyti tr. menk. mėgdžiojant lojimą, atšaukti, paneigti: Aptarytojas atzaunijo šlovę triskart pasuolėj (senovės etikos principas) Gmž.
įzaũnyti menk.
1. intr. Š, NdŽ daug plepėti.
2. tr. įteigti: Augantims tokias nesąmones (bedievystę) lengvu įzaũnyti Krš.
išzaũnyti tr. Š menk.
1. R45,199, MŽ, MŽ61,265, N išplepėti, išpasakoti: Išzaunyti, ištauzyti S.Dauk. Boba išzaũnija visus niekus J.
2. Všk, Paį, Kp, Sv, Tr, Ldk išprašyti, iškaulyti: Tole zaũnijo, kole išzaũnijo Dglš. Išzaũnijo paskutinį rublį Ut.
| refl. tr. Lp: Iš kur čia tas terbas išsizaunijai? Žem.
nuzaũnyti intr. Ds, Mrc menk. nušnekėti, nusišnekėti: Andais Kelnickūtis čystai vėjus nuzaũnijo – musėt anam neb visi numien Šll.
pazaũnyti menk.
1. tr., intr. MŽ, N, Ds paplepėti, pataukšti: Eik ir ten pazaũnyk, čia jau man prizaunijai J. Neprasidėk, pazaũnys i nutils Krš. Tik tu, meldžiamas, tą nepazaũnyk kam BM237(Vl). Pazaũnijo ne šią ne tą – nukvakusi Krš.
| refl.: O pri darbo prėjęs jis ir ne iš dūšios dirbdavo, bet kaip sapnuodamas arba snopsodamas styrodavo po ilgas valandas ar su pypkapalaikiu darbą turėjo, ar su bile kuo pasizaunydavo BsPI91.
2. intr. pažliumbti: Pazaũnyk, seniai jau begirdėjau Vvr.
prazaũnyti intr. menk. praplepėti: Gerą valandą prazaũnijo, nors i duok su pagaliu Krš. Bengi mun ausis prazaũnyti Šts. Teip visą vakarą ir prazaũnijo Ds.
prizaũnyti tr., intr. J, Ds, Rz, Jdr, Kv; D.Pošk, S.Dauk menk. priplepėti: Na ir prizaũnyjo! Jrb. O toj kalė kad prizaũnijo ant mano vaiko! Lp. Daug nėkų prizaũnyti I. Tu prie to nekaltas, pikti liežuviai tau ausis prizaunijo LC1887,15.
| refl.: Prisiplepėti, prisiževernoti, prisizaunyti D.Pošk.
suzaũnyti menk.
1. tr., intr. sušnekėti: Vėplė, kuris suzaunijo, o jūs, kvailos, patikėjot ir riksmą čia keliat, nors dievus laukan nešk V.Krėv. Daro drąsų kalboje, beje, niekus suzaunyt Kel1881,45.
2. refl. tr. zaunijant užsipelnyti: Zaunijo zaunijo ir susizaunijo kačergą Sv.
1. intr., tr. Q391,471, R, R172,218,393, MŽ290,429,529, Sut, Kos59, I, M, NdŽ, KŽ, Kv, Vdk, Kl, Dglš niekus kalbėti, plepėti, taukšti: Palauk nezaunijęs MŽ. Plepu, ževernoju, zauniju D.Pošk. Zaunyk, kad tu zaunytumbei B. Tylėk ir nezaunyk N. Jis jam per daug pagavo zaũnyt Sch234. Bernytis zaũnija su mergyte jaučius ganydamu J. Zaũniji nėkus visai Vkš. Ką tu čia zaũniji, vis tiek nėkas neklausysis Grd. Zaũnija visokias nesąmones ligu kluika Lk. Gali sau zaunyti, kiek patinka Ms. Ką čia tas diedas zaũnija? Dl. Ko čia zaũniji kaip šuo, a neisi lauko? KlvrŽ. Zaũnija kaip tas šuo į mėnesį veizėdamas Krš. Nezaũnyk niekus, sakyk griekus (juok.) Skr. Atsistojęs anakur ir zaũnija Grš. Anas kai atsisėda, tai visą dieną ir zaũnyja Vžns. Eik šalin nezaũnijęs Pns. Ko čia zaũniji kaip pasamdytas? Žr. Dar negirtas, o niekus zauniji V.Krėv. Zaunyti jiems valia A1883,196. Tuojau apie skyrimą pradeda zaunyti LC1878,34. Tolesniai tas pats rašytojas dar zaunija: – Tame pasvietė[je], sako, gyvena kiaušrijai S.Dauk. Tauzyk sau ir zaunyk, ką tinkamas, mes žinom, jog būrys daugiaus gal nuvalioti nekaip vienas M.Valanč. Apie Joną tie liežuvnykai daug kaulija ir zaunija SPI82.
2. intr., tr. Q259, Lg, Bsg, Pbs, Dl, Žl, Ut, Rk, Sdb, Dbk, Tr, Kvr, Pn, Švn, Mšk, Vrb, Mrj, Kl, Gršl, Šts, Nt nuolat, įkyriai ko prašyti, kaulyti: Prašyti ir visados zaunyti B750. Pristojęs zaũnijo, pinigų daugiau negavo Skp. Senai zaũnija, tai nebesimėgė, stojau ir padirbau Kp. Zaũnyk nezaũnijęs, pasakiau, i kvit Ps. Zaũnija ir zaũnija: ir jam tokio kvietko reikia Aln. Aštuonias dienas pabuvau [ligoninėje], ale zaũnijau zaũnijau: leiskit namon Bgs. Visu keliu zaũnijo [mergelytė] lėlę nupirkt Pnd. Nupirksiu, nupirksiu, tik nebezaũnyk Kp. Zaũnijo ir zaũnijo kožna diena, kol padirbau neapsikentęs Slm. Kad jau teip zaũnija, duok kokį litą ar ką Paį. Nezaũnyk, bo gausi par kaktą PnmR. Boba, į stubą įėjusi, pirmučiaus dalies meldė, o tą gavusi, pradėjo visokių niekniekių švelniai zaũnyt Sch161.
3. intr. Skd, Yl, Skdv, Šl verkšlenti, žliumbti: Neskenčia, kad zaũnija: teip jau galva išdužyta Ktk. Ale tu tai kaip ir mažas vaikas: zaũniji ir zaũniji, kada gi ir nustosi Sv. I zaunija į kertę įsilindęs Kl. Benk zaũnyti, o da gausi Ms. Be reikalo zaũniji, vis tiek nieko neduosiu Dr. Ko zaũniji kaip merga Vvr.
ǁ priekaištauti, niurzgėti: Vyras zaũnijo mažai pavalgęs Ad. Kad atse[jo] apyžalė duona iškept, tai dabar zaunysi man visą mėnasį Krd. Gaspadorius ir sako: „Kaip tu, bambly, drįsti zaunyt, tokią košę peikt?“ BsPII115.
4. tr., intr. Rs, Btg, Šlv negražiai, nepadoriai kalbėti, piktžodžiauti, blevyzgoti: Nezaũnyk prie žmonių, begėdi tu! Šk. Jokūbas zaũnija visokius nėkus, vaikus veda iš kelio Pln. Svietas zaũnija bjauriai, zyza ir zyza Krš. Yr tokių: zaũnys zaũnys i vis aple antrą galą trauks Rdn. Buvo kriaučius, tas, po parapiją valkiodamasis, kaip drignių prisivalgęs nezaunijo, jaunųjų nepiktino Tat. Motina bardavos: – Nezaunykit! Įsr. Dėl to kad aš ateisiu, tai aš priminsiu jam jo darbus, kurius jis daro ir zaunija piktais žodžiais prieš mus ir tuomi nesikakdina Bb3JnL10,1.
5. intr. Q297, R224, Kri, Paį, Krs, Jnšk, Pkr, Rd, Skp, Lel, Vv loti: Ar nustosi tu zaũnijęs vieną kartą?! Eik būdon! Rm. Vakar perniek zaũnijo ir zaũnijo, sakau, ka taũ vilkai suėst! Grv. Ir šunys nutilo, nės ir jiems gana buvo darbo zaunyti per visą dieną Vrp1889,2.
apzaũnyti tr. menk. apkalbėti, kalbėjimu nurungti: Džiaugiasi iš to tėveliai, kad vaikai, ganydami kiaules, jau apzaunyja didelius M.Jan.
atzaũnyti tr. menk. mėgdžiojant lojimą, atšaukti, paneigti: Aptarytojas atzaunijo šlovę triskart pasuolėj (senovės etikos principas) Gmž.
įzaũnyti menk.
1. intr. Š, NdŽ daug plepėti.
2. tr. įteigti: Augantims tokias nesąmones (bedievystę) lengvu įzaũnyti Krš.
išzaũnyti tr. Š menk.
1. R45,199, MŽ, MŽ61,265, N išplepėti, išpasakoti: Išzaunyti, ištauzyti S.Dauk. Boba išzaũnija visus niekus J.
2. Všk, Paį, Kp, Sv, Tr, Ldk išprašyti, iškaulyti: Tole zaũnijo, kole išzaũnijo Dglš. Išzaũnijo paskutinį rublį Ut.
| refl. tr. Lp: Iš kur čia tas terbas išsizaunijai? Žem.
nuzaũnyti intr. Ds, Mrc menk. nušnekėti, nusišnekėti: Andais Kelnickūtis čystai vėjus nuzaũnijo – musėt anam neb visi numien Šll.
pazaũnyti menk.
1. tr., intr. MŽ, N, Ds paplepėti, pataukšti: Eik ir ten pazaũnyk, čia jau man prizaunijai J. Neprasidėk, pazaũnys i nutils Krš. Tik tu, meldžiamas, tą nepazaũnyk kam BM237(Vl). Pazaũnijo ne šią ne tą – nukvakusi Krš.
| refl.: O pri darbo prėjęs jis ir ne iš dūšios dirbdavo, bet kaip sapnuodamas arba snopsodamas styrodavo po ilgas valandas ar su pypkapalaikiu darbą turėjo, ar su bile kuo pasizaunydavo BsPI91.
2. intr. pažliumbti: Pazaũnyk, seniai jau begirdėjau Vvr.
prazaũnyti intr. menk. praplepėti: Gerą valandą prazaũnijo, nors i duok su pagaliu Krš. Bengi mun ausis prazaũnyti Šts. Teip visą vakarą ir prazaũnijo Ds.
prizaũnyti tr., intr. J, Ds, Rz, Jdr, Kv; D.Pošk, S.Dauk menk. priplepėti: Na ir prizaũnyjo! Jrb. O toj kalė kad prizaũnijo ant mano vaiko! Lp. Daug nėkų prizaũnyti I. Tu prie to nekaltas, pikti liežuviai tau ausis prizaunijo LC1887,15.
| refl.: Prisiplepėti, prisiževernoti, prisizaunyti D.Pošk.
suzaũnyti menk.
1. tr., intr. sušnekėti: Vėplė, kuris suzaunijo, o jūs, kvailos, patikėjot ir riksmą čia keliat, nors dievus laukan nešk V.Krėv. Daro drąsų kalboje, beje, niekus suzaunyt Kel1881,45.
2. refl. tr. zaunijant užsipelnyti: Zaunijo zaunijo ir susizaunijo kačergą Sv.
pralóti
Apibrėžtis
lóti, -ja, -jo
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
sulóti
Apibrėžtis
lóti, -ja, -jo
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
