Termino paieška - atsakyti visiems

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (60)

burna

Apibrėžtis

burnõs áušinimas tuščios kalbos, plepalai: Tai jau nebe rimta diskusija, ne dalykiškas pasitarimas, o beprasmiškas burnos aušinimas. rš.
burnõs užčiaupìmas nutylėjimas: Per tą burnos neužčiaupimą visos rietenos. Ėr. Dėl burnos neužčiaupimo dabar kentėk. Kt.
burnõs vidùs nepláutas apie nepraustaburnį: Jo burnos vidus neplautas: barstė šimtais ir tūkstantėmis kipšų. Valanč.
ãtbula bùrna be apetito, nenoromis, prisivertus (valgyti): Man šiandien viskas negardu, valgau atbula burna. Mrj.
baĩsią bùrną turė́ti blevyzgoti: Pasiutusi, baisią burną turėjo. Krš.
bjaũrią bùrną turė́ti keikti, plūsti: Tokią bjaurią burną turėjo tas anos vyras: keikas ir keikas, su tuom liežuviu duoda ir duoda visus. Pp. Ta bjaurią burną turėjo, galėjo visus su žeme sumaišyti. Krš.
darkì burnà K. apie negražiai kalbantį:
dìdelę bùrną turė́ti daug, iškalbingai šnekėti: Sako, ana didelę burną turi. Vgr. Toks buvo brigadininkas, ans didelę burną turėjo: sėdi patvory ir meluoja boboms. Akm.
drýža bùrna sušilęs: Va tau vėlai išeit, reikia lėkt dryža burna. Slk.
júoda bùrna smarkiai, iš visų jėgų: Nekelk šito juoda burna, dar kylą išsivarysi. Trgn. Juokiasi juodom burnom. Ktk. Atalėkė berniokas juoda burna – ir žodžio neištaria. Trgn.
kreivàs bùrnas siū́lyti neig. šaipytis, juoktis: O jūs, sūneliai, – taip pat nesiūlykite savo kreivų burnų, šiandien jų nepirksiu!. Cvir.
nešvariõs burnõs nepraustaburnis: Toks nešvarios burnos: burnojas, kad tik kiek. Pš.
patì burnà juõkiasi netveria džiaugsmu: Aš mieguistas, nenorėjau kalbėt, o jai pati burna juokiasi. Jrb.
pilnà burnà pasiturintis: Šileikis ot buvo gaspadorius, pilna burna. Brž.
pìlna bùrna
1.sočiai: Pilna burna pavalgius buvau. Švnč. Žinot, pavalgom pilna burna. Mrj. Galėjom valgyt visko pilna burna. Jrb. Pavalgei pilna burna. Mrs.
2.godžiai: Matai, kaip mūsų karvė šveičia kukurūzus pilna burna. Sk. To paplentės šieno telyčėlė neėda, o tuos šiaudus – pilna burna. Mžš. Šoko prie kumpio, su kirviu skaldė sūrį, gėrė degtinę pilna burna bei ramia sąžine. Andr.
3.atvirai (kalba): Visa soda pilna burna šneka, kad ženysies. Krš. Labiausiai pilna burna kalbėjo Pimpienė. Paukš. Kalba pilna burna, kad tu gyvenimą jau nusipirkęs. Plt. Visi juokiasi pilna burna, vieni – iš pilkasermėgio, kiti – iš vokietuko. Simon.
4.tikrai: Pilna burna tada žadėjo atvažiuot. Trgn. Gal laisviau pilna burna galėsime atsikvėpti gimtojoj, nepriklausomoj šaly. Cvir.
5.smarkiai: Vilius juokėsi pilna burna. Simon. Marti balazija pilna burna. LzP.
plačià bùrna atvirai (kalbėti): Apie tai niekad nekalbi, vaikeli, o kaimynai plačia burna šneka. rš.
plačiõs burnõs bū́ti daug plepėti: Ana yra plačios burnos, t. y. daug plepa. J. Tas žmogus man nepatiko – labai jau plačios burnos buvo. Mrj.
plãčią bùrną turė́ti mėgti bartis: Nieko gero neturėjau, kaip tik vargą, piktą pačią, ką turėjo burną plačią. LTR.
prastà burnà apie nepraustaburnį: Kad jos labai prasta burna, tokia keikūnė, dėl vien to jos niekas neims. Sk.
sáldžia bùrna su apetitu: Nevirsiu nieko vakarienei, suvalgyste kopūstus saldžia burna. Sk.
sausà bùrna nevalgęs: Išėjo sausa burna ir nieko neįsidėjo. Klt. Vaikas visą dieną sausa burna duodas. Šl.
skersà bùrna be apetito, nenoromis, prisiverčiant: Skersa burna valgau, kai skauda dantį. Dglš.
tuščià burnà nevalgęs: Dabar vėl kokį nevėkšlėlį papjaus, ir vėl tuščia burna. Jnš.
víena bùrna sutartinai: Visi viena burna atsiliepė. Krkn.
visà bùrna
1.garsiai: Ligonis kad surėkia visa burna: – Turėkit duris!. Vb. Vaikas kaži ko suriko visa burna, bėk žiūrėti. Šl. Sakysim, Vinceliui Rimšai viskas aišku. Užtat ir juokiasi taip gardžiai, visa burna. rš.
2.laisvai, be baimės (kalba): Čia gali visa burna kalbėti. Rm. Visa burna žmonės šneka, kad ji prisidėjo prie tokių darbų. Kair.
3.mielai, noromis: Jie visi visa burna pritarė, kad reikia duoti arus. Km.
4.smarkiai (lyja): Per dieną smulkus lietus pamažėliai dulkino, o ant vakaro įsitaisė visa burna lyti. Žem.
5.tikrai: Visa burna ūkininkas buvo, aš prisimenu. Gmž.
burnà apmusìjo skurdžiai gyvena: Ir burna jo apmusijusi. Dkšt.
bùrną apšlúostyti apmušti (už bjaurias kalbas): Kad tėvas apšluostytų burną, tai nešnekėtum negražiai. Rmš.
bùrną atidarýti
1.pašnekėti: Koks tas vyras, tas Adomas kvailas! Burnos nemoka atidaryti. Simon. Kad atidarė burną, net baisu klausyti. Ds. Disputas paprastai atsidaro, kai tik vienas iš mokslinčių burną atidaro. Cvir. Kai jis burną atdarė, tai žinojai, kad jis nuo Priekulės. Plšk.
2.imti bartis, prieštarauti: Nespėju žodį pasakyti, tuojau burną atidaro. Ker. Pervežtum per pečius virveliniu, tai neatidarytų daugiau prieš tėvą burnos!. Ds.
bùrną atrìšti padaryti kalbų: Alfonsas tol buvo paniuręs, kol neįsigėrė. Konjakas vėl jam atrišo burną, ir jis kalbėjo tai, ko visai nenorėjo kalbėti. Vien. Nebijok, alus jam tuojau burną atriš – tik klausykis. Jnš.
burnà atsirìšo pradėjo kalbėti: Trečiuos metuos burna [vaikui] atsirišė. Antr.
bùrną atsižióti barti, keikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną prieš mus. Bret.
bùrną atvérti
1.prašnekti: Jis bijo burną atverti. Mrj. Ko tyli, ar negali burnos atverti?. Gs. Per visą metą burnos neatvėriau. Grd. Gal ji ir žino, bet kaip ji man nieko nesako, taip ji ir tau burnos neatvers. Simon. Ir dabar mes negalim atverti burnos. Skv.
2.keikti: Visi tavo priešai atveria burnas prieš tave. ŠR.
burnojè áuga darosi bloga, verčia vemti: Negaliu valgyt, burnoj auga. Sg. Neškit jūs iš čia šitą gyvatę, aš negaliu žiūrėt, mano auga burnoj. Dg.
bùrną áušinti be reikalo, tuščiai kalbėti: Ką aš čia šnekėsiu, neapsimoka burną aušinti. Mrj. Žiūrėk, kad nereiktų man daugiau burnos aušint!. Dkš. Aušink neaušink burnos, nieko negausi. Gs. Rodos, tirpsta, – tyliai nutęsė Mykolas. – Ką čia ilgai burną aušinsim. Marc. Piliečiai, – šaukė krikščionis demokratas, – jūs manot, kad jis dykai burną aušina!. Vien. Jei jau sakau, tai taip ir yra. Aš be reikalo neaušinu burnos. Paukš. Jo neperkalbėsi, aušink burną neaušinęs. Bub. Apie gyvulius, apie kitas pasogos smulkmenas – kam burną aušinti. Zur. Dovanai burną aušini, jis tavęs vis tiek neklausys. Lš. Jurgis, išgirdęs Džipo keistą lojimą ir žinodamas, kad jis burnos dykai neaušina, pagriebė šautuvą ir leidosi balso link. SnV.
bùrną gadìnti lepinti, paikinti: Gardi duona burną gadina. Imb.
bùrną išplìkti (tikėtis) gauti: Mislijo gerai nuo dėdės burną išplikti, ale apsiriko. Užv.
bùrną išsipláuk sakoma blevyzgojančiam, keikiančiam: Išsiplauk burną, tada ir draugų bus. Krkl. Ką tatai kalbi, vaikeli, išsiplauk burną!. Ds.
bùrną laikýti B., R. tylėti, nieko nesakyti: O jūs, moters su mergoms, laikykite burnas!. Donel. Ar tu moki burną laikyti, Ėve?. Simon. O ko nelaiko burnos, ko tauškia niekus?. Šl.
bùrną laikýti už sùbinę vlg. veidmainiauti: Jeigu ji man nepatinka, kaip aš laikysiu savo burną už subinę. Jrb.
burnojè léidžiasi skanus: Bandelės net burnoj leidžias, ką ten besakyti!. Vb. O skanumas pyragų – burnoj leidžias. Pbr.
bùrną mèsti išgerti: Nu ką tėvas, meta burną irgi?. Trk.
burnõs neišplìkti negauti iš šykštuolio: Neišplikau burnos aš už jo stalo. Srd.
burnõs nepravérti tylėti, nieko nesakyti: Tylėjo kaip pasmirdusi, burnos nepravėrė. Krš. Visą vakarą tylėjo – burnos nepravėrė. Krs. Visą vakarą burnos nepravėrė. Grv.
burnõs neskìrti neprašnekti: Ir burnos neskyrė, ir žodžio netarė [marti]. Klt.
burnõs nesulaikýti niekus pliaukšti: Visa nelaimė, kad jis burnos nesulaiko. PnmA.
burnõs nesutaupýti ištisai kosėti: Vakar atšalo kojas, tai per visą naktį nė burnos nesutaupė – keženo ir keženo. Brs.
burnojè neturė́ti niẽko būti alkanam, badauti: Penkta diena, kaip nieko burnoj neturėjau. Pt. Purvini nuo galvos iki kojų, peršlapę, dvi dienas nieko burnoje neturėję, vos krutėjom iš vietos. Lauc. Nors nieko burnoj neturėjo, be kelių bulvių su druska, ėjo tačiau drūtas, nuovargio nejausdamas. LzP. Šiandien dar nieko burnoj neturėjau, todėl alkanas kaip vilkas. Mrj. Likdavau nieko burnoj neturėjus. Ldv.
burnõs neuždarýti neužsičiaupti (nuolat kosint): Tik kiek sušilęs, vėjas pertraukia, ir neuždarai burnos. Jrb.
burnõs neužkìši nepriversi tylėti: Svetimos burnos neužkiši – kuo daugiau dangstysi, tuo labiau vis pleškės pakampiais. Jrb. Žmonėms burnas neužkiši, jie šnekėjo ir šnekės. PnmA.
bùrną nupraũsti ãšaromis pravirkdyti: [Pamotė] nuprausė man burną gailiom ašarėlėm. d.
bùrną nusipraũsti ãšaromis apsiverkti: Nusiprausi burnužėlę graudžiom ašarėlėm. JD.
bùrną paáušinti kiek paplepėti: Mėgo senis paaušinti burną, kai buvo geras ūpas. Krėv.
bùrną paléisti imti keikti, pliaukšti ar verkti: Nekušink to piktšašio; juk kad paleis burną, nė su kuo nebužkiši. Užv. Anos tu neužriesi, kad ana paleis savo burną. Šts. Paleidęs burną, baisu klausyt. Gs. Ir kai paleido savo burną, tai kūliu išvirto iš vidaus Dovydas, visi penketas vaikų ir du samdiniu. Vaižg. Lipkus kartais per daug paleidžia burną. Avyž. Ta vėl ant tėvo burną paleido. Kž.
burnà pasidė́jusi ant pečių̃ apie nusipenėjusį: Yra burna pasidėjusi ant pečių. End.
burnà pasigadìno pasidarė išrankus valgiui: Seniau ir čirškinys gardus buvo, o dabar – burnos pasigadinę, nevalgo. Švnč.
bùrną paskaláuti truputį išgerti svaigalų: Reikės šiandien burną paskalaut – krautuvę atidarė. Škn.
bùrną pastatýti būti nepatenkintam: Burną pastatau. C.
bùrną pašlãpinti truputį išgerti: Prispyrėm, ir burną pašlapino. Rdn.
bùrną plàkti plepėti: Kad paleis burną plakti!. Sd.
bùrną plė́šyti garsiai dainuoti: Kas man už tai, kad aš dykai plėšau plėšau burną, niekas paskui neužlopys. Tvr. Vyrai, kai įgeria, tuojau burną plėšo. Ml.
bùrną plė́šti vemti: Gerk gerk, tik bijau, kad reikės burną plėšti namie. Šts.
bùrną pračiáupti prabilti: Susirinkime tai nė burnos nepračiaupia. Gs.
bùrną prapláuti truputį išgerti svaigalų: Nuėjo burną praplaut pas susiedėlį. Sk.
bùrnas praũsti ãšaromis graudžiai verkti: Ašarėlėm burnas prausėm, burnas prausėm, rankovėlėm nusišluostėm, nusišluostėm. d.
bùrną pravérti prabilti: Kad ji neleidžia nė burnos niekam pravert: pati viena dėsto ir dėsto. Kair.
burnà priáugo pasidarė bloga, vertė vemti: Man burna priauga valgant. Brb.
bùrną pričiáupti pritilti: Pričiaupk kiek burną!. Gs.
bùrną ráuti kiek išgerti: Privėlavau pareiti – buvau burną rovęs. Šts.
bùrną rė́žti plūsti, keikti: Kalnakasiai, susiėjimą belaikydami, per daug burną rėžė. prš.
bùrną skrãbinti (be reikalo) kalbėti: Nereik burnos be reikalo skrabinti. Mžk.
bùrną subùbinti N. primušti:
bùrną sučiáupti
1.nutildyti: Kad neklauso, sučiaupk tokiam burną. Jnš.
2.nutilti, tylėti: Pats taip pat kaltas, sučiaupk burną, kad nori ko gauti. Grž.
bùrną sukáustyti neleisti kalbėti, nutildyti: O mes net paskelbt apie tai per liaudį negalim: rankos surištos, burnos sukaustytos. rš.
burnà susimaĩnė labai išsigando: Išlipiau, jau man burna susmainė – klijanką (klijuotę) pamiršau mašinoj. Str.
bùrną susiriñkti į sáują būti apkultam: Dar ji susirinks burną į saują!. Ldvn.
bùrną suvaldýti neleisti kalbėti, nutildyti: Tu drįsti senam žmogui taip sakyti! Palauk, aš tavo burną suvaldysiu!. Simon. Tu jos burnos nesuvaldysi: toki gimė, toki ir mirs. Sk.
bùrna šìkti vlg. pasigėrus vemti: Senykščiai lietuviai mažiau gėrė, dar jaunuma prijunkus tik burna šiktie. Grv.
burnojè tir̃psta skanus: Tas pyragas burnoj tik tirpsta. Kt. Pyragų skanumas – tirpsta burnoj!. Grg.
bùrną užčiáupti
1.neleisti kalbėti, nutildyti: Jei kita draugė drįstų man panašių juokų krėsti, mokėčiau jai burną užčiaupti. Pt. Mes patys užčiaupsime žmonių burnas, kai ją išleisime už vyro, už lygaus sau žmogaus. Vien. Svetimos burnos neužčiaupsi. Pnd. Žinojo, visiems burnų neužčiaupsi – kuo labiau ginsies, tuo mažiau tavim tikės. Mark. Išpyškino ir iš karto abiem ne tik burnas užčiaupė, bet ir kvapą užgniaužė. Daut. Norėjau gardžiai gardžiai pasijuokti, bet susilaikiau: būčiau motiną skaudžiai įžeidęs ir jai burną užčiaupęs. Švaist.
2.nutilti: Užčiaupk burną, kad negautum per dantis!. Dkš. Pakaks! – stojasi Valunta, jausdamas, kaip sunku šitam žmogui užčiaupti burną. Zur.
bùrną uždarýti
1.nutildyti: Pasiėmęs pirmininko rolę kiekvienam panorėjusiam išsitarti skambaliuku burną uždarė. Pt. Seniai jau girdžiu, prie savo varstoto sėdėdamas, kaip pas mamą atėjusios kaimynės pasakoja apie Manią įvairių daiktų, ir pasižadėjau visa ištirti, o ištyręs, jei netiesa, uždaryti joms burnas. LzP. Pala – pala – pala – pala! Aš dar uždarysiu jums burnas! Visiems uždarysiu. Paukš.
2.nutilti: Uždaryk burną, neaušink be reikalo. Ėr.
3.negalėti veikti: Lai nori, ale piningų neturi ir uždaryk burną (negali pirkti). Krš.
bùrną užim̃ti neleisti kalbėti, nutildyti: Žmonėms burnų neužimsi. Plv. Pasakyč aš tau, klebonėli, tiktai va – burna užimta (priesaika neleidžia). rš. Pradės juoktis – žmonėm burnos neužimsi. Rm. Neužkelsi kitam vartų, o jai burnos neužimsi. Lp.
bùrną užkim̃šti nutildyti: Dabar turėsiu kuo jam burną užkimšti. Sml.
bùrną užkìšti
1.priversti tylėti, nutildyti: Jis užkišo jam burną penkiais rubliais. A. Tik mes vieni, dideli nugalėtojai, tylėsime, tik mums burna bus užkišama. Pt. Žinoma, man ir tau, kas mums – tylėk ir žiūrėk. Bet žmonėms burnų neužkiši. Mik.
2.pavalgydinti: Bučiuotumėt seneliui kojas! Kad ne jis, nežinau, kuo ryt jums burnas užkiščiau, – sakydavo motina vaikams. Cvir. Užkišau jums burnas, dabar galiu lėkt į varnuoges, sako, pilnybė – kekė ant kekės. Sk.
3.duoti kyšį: Jei nenorės ūkininkauti, tai pinigu burną užkišiu, ir vėl eik toliau nuo mano akių. Vien.
bùrną užmèsti įgerti: Jau mama yr užmetusi burną. Jdr.
bùrną užrìšti
1.nutildyti: Durnam burnos neužriši. Ds. Aš visiems užrišiu burnas. Vien. Kitam burnos neužriši, kad ir kalba. Trgn. Nėra tiek ryšių, kad visų burnas užrišt galėtum. Plv. Ar taip buvo, aš tvirtinti negaliu, o ar užriši žmonių burnas?. Dovyd.
2.atimti sugebėjimą kalbėti: Užrišo burną aniem tie mano žodžiai. Šts.
bùrną užsičiáupti tylėti: Kas užsičiaupia burną ir prikanda liežuvį, apsaugo save nuo daug bėdų. ŠR.
bùrną užsiim̃ti rañkomis rodyti pagarbą: Jeigu ilgiau kalbėsiu, jie užsiims burną rankomis. ŠR.
bùrną užsiū́ti
1.uždrausti kalbėti, nutildyti: Ko gi reiktų, jei jis būtų bent kiek mokytas – jei galėtų – na... su ja... nebūtų burna tokia užsiūta. Paukš. Ar tau burną užsiuvo?! Gali kalbėti ir lenkiškai. Lp.
2.taip pasakyti, kad pašnekovas neturėtų ką atsakyti, nukalbėti: Na, ir užkvatojo bobos, na, ir suspigo vaikai, kad krikštasūnis savo krikštatėviui burną užsiuvo. rš.
bùrną vėdìnti (be reikalo) kalbėti: Aš virėjui taip pasakyčiau: kame reikia valdžios, ten nevėdink be reikalo burnos. Blv.
burnojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Veliasi burnoje, negaliu ištart. Ar.
bùrną vérti prieštarauti: Visokie bernigaliai, pusberniai, ir tie prieš tave veria burną. Ėr.
į bùrną dė́ti
1.valgyti: Jau patys nei burnelėn nedėjom mėsos. Lp.
2.gerti svaigalų: Kad jau krautuvę atidarė, kur pakrūmėj gal deda į burną. Sk.
į bùrną įdė́ti
1.viską iki galo išaiškinti: Bet mes tamsūs žmonės, mums reikia ne tik į bliūdą įdėti, bet ir iš bliūdo į pačią burną. Marc. Tokiems vyrams reikia tiesiai į burną įdėti, kitaip jie nesupras. Sl.
2.valgyti: Ko dar pačiam reikia: turi ką į burną įdėt ir džiaukis. Sk. Ką burnon įdėjai, tą ir gerai. Grv.
3.išgerti svaigalų: Buvau įdėjęs į burną, bet negirtas buvau. Šts.
į bùrną įkrìsti turėti naudos: Dėjo pastangų Kordušui patikti, puikiai suprasdamas, kad ir be sutarto atlyginimo jam viena kita kruopa į burną įkris. Marc.
į bùrną im̃ti
1.gerti: Nemėgdavau aš jos, nė į burną neimdavau. Marc. Besąs blaivininkas, neima nė į burną. Krš. Kimbulis šnapso nė į burną neimdavo. Mont. Tai blaivumas žmogaus – nė į burną neima!. Jrb.
2.valgyti: Vaikas košės į burną neima. Jnš. Nenoriu tų aviečių į burną imti, taip negardžios. Grk.
3.negražiai kalbėti: E, Tabalaikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į ranką neimčiau. Simon.
į bùrną įpùlti ateiti į galvą: Šnekėti, kas į burną įpuola. K.
į bùrną įspjáuti labai pataikauti: O kai atėjo Viktoravyčia, ans gatavas į burną įspjauti. Trk.
į bùrną nesitèpti tylėti, nieko nesakyti: Su Kuntupeliu tyčia taikinasi tankiai pasilikti ir pašnekina tyčia, bet Kuntupelis apie kūmystes nė į burną nesitepė. Žem.
į bùrną paim̃ti
1.įgerti: Paėmęs biskį in burną. Drs.
2.valgyti: Sriuba tokia rūgšti, kad negalima paimti į burną. Jnš.
į bùrną pakim̃šti pavalgyti: Žiūrėk, kad burnon turėtum ko pakimšti. Balt.
nė̃ į bùrną
1.visiškai nieko (nesakyti): Pavardžių nė į burną, vis vardais šaukiasi. Žem.
2.visai ne, nieko (nevalgyti, negerti): Kol mes pieno turėjom, mėsos – nė į burną. Kž. Brangvyno – nė į burną. Nd. Visi ragina, ir pats piršlys merkia, tas vis tiek ne – nė į burną. Lk. Jaunesnis vaikas nė į burną neima tos mėsos. An. Aš degtinės nė į burną. Vlk. Geras žentas, ale dėl kompanijos – netikęs. Neįsiūlysi. Nė į burną!. Dovyd.
iš gyvõs burnõs pagal (žmonių) pasakojimą: Renka medžiagą iš gyvos žmonių burnos. rš. Tai norit viską iš gyvos žmonių burnos surankiot?. Vlkv.
iš pirmõs burnõs iš tiesioginio dalyvio: Tad prelatui buvo įdomu išgirsti ką nors apie Kalnynus iš pirmos burnos. Myk-Put.
iš visõs burnõs bjauriai: Iš visos burnos lepterėjo. Dkk.
iš burnõs ištráukti sunkiai prakalbinti: Anam kas žodį iš burnos traukte reikia ištraukti. Vvr.
iš burnõs neišeĩna nuolat kartoja: Kad ir senas jau, ale ledokas (velnias) iš burnos neišeina. Smn.
iš burnõs neìšlekia nesikeikia: Miksinė iš burnos tau niekad neišlekia. Vdš.
iš burnõs nekriñta nuolat kartoja, šneka: Dabar tos vestuvės visiems iš burnos nekrenta. Šl. Eik jau eik, kur čia ne keikūnas: velnias nekrenta jam niekada iš burnos. Kair.
iš burnõs nepaléisti nuolat kartoti: Sužiūrėsi durniaus: insikando kokį žodį ir nepaleidžia iš burnos. Mlt.
iš burnõs tráukti prievarta atimti: Net kąsniai mūsų skaitomi, o vargdieniams tiesiog iš burnos traukiami. Pt.
iš burnõs į bùrną artimai, intymiai (kalbėti): Iš burnos į burną kalbu su juomi. C.
iš (kieno)burnõs į Diẽvo aũsį būtų gerai, kad taip įvyktų: Kad iš tavo burnos Dievo ausin. Trgn.
iš (kieno)burnõs ir Diẽvo kójose nekliudýtų kad linkėjimai neišsipildytų: Kad Dievas duotų iš jūs burnos ir Dievo kojose nekliudytų. Kpč.
nuo burnõs atitráukti atsisakyti ko: Dirbo kaip juodas jautis, paskutinį kąsnelį nuog burnos atitraukdavo, rinko pinigus ir vis mislijo žemę pirkti. On.
nuo sàvo burnõs atitráukus mažai turint (duoti): Nuo savo burnos atitraukęs kvoderį man siūlo ir į saliūną perša. Žem.
nuo burnõs nutráukti mažai turint duoti: Ką nuo burnos nutraukiam, tą tau atiduodam. Lp. Mokiau, vargau, pats nuo burnos nutraukęs, kad tik jam geriau ir greičiau išvargtų tą mokslą. Ut. Nuo savo burnos nenutraukęs kito nepamylėsi. Sln.
per bùrną léisti kartoti: Vienas nuo kito išmoksta ir leidžia per burną. Kž. Vaikai motinos žodžius per burną leidžia, ne kitaip. Krš.
nė̃ prie burnõs nèkiša visai negeria: Čerkos nė prie burnos nekiša, kad siūlo. Trk.
nė̃ prie burnõs negalì prikìšti neskanus: Alus toks gižus, kad nė prie burnos negali prikišti. Plt.
su bùrna aiškiai (kalbėti): Kalbėk, kad kalbi, su burna, o ne su uodega. Sk.
su sausà bùrna nevalgęs: Pas tamstą, dėkavot Dievui, su sausa burna nevaikščioja: dirbk ir valgyk kiek nori, ir mėsiško, ir pieniško nenuvalgoma. Katk.
kaĩp nesavà bùrna be apetito, prisivertus: Žiobura kaip nesava burna. Prng.
kaĩp ne sàvo bùrna nenoromis, be apetito: Tingėdamas ir valgai, kaip ne savo burna. Dbč. Nors buvome alkani, kiekvienas mūsų čiaumojo kažkaip nenoromis, lyg ne savo burna. Vencl.
kaĩp iš vienõs burnõs sutartinai: Žmonės lyg iš vienos burnos sušuko. Šk.
kaĩp iš burnõs labai švelnus, malonus: Toks švelnus vėjelis, kaip iš burnos. Ign.
kaĩp per bùrną gãvęs įžeistas: Gražulis pasijuto kaip per burną gavęs. Vencl.
aukso burna žr auksas
kepti balandžiai lekia į burną žr balandis
Dievas burnoje, velnias už ančio žr Dievas
kaip Dievo burnoje žr Dievas
duoną traukti iš burnos žr duona
keptas karvelis neatlėks pats į burną žr karvelis
kepti karveliai skrenda į burną žr karvelis
kąsnio atitraukimas nuo burnos žr kąsnis
[paskutinį] kąsnį atitraukti nuo burnos žr kąsnis
paskutinį kąsnį ištraukti iš (nutraukti nuo)burnos žr kąsnis
paskuojį kąsnį išgriebti iš burnos žr kąsnis
kąsnio neturėti burnoje žr kąsnis
kąsnis stingsta burnoje žr kąsnis
kąsnį traukti iš burnos žr kąsnis
kruopos neturėti burnoje žr kruopa
liežuvis neįsitenka burnoje žr liežuvis
liežuvio neišlupti iš burnos žr liežuvis
liežuvį turėti burnoje žr liežuvis
liežuvį turėti už burnos žr liežuvis
liežuvį užmiršti burnoje žr liežuvis
iš nosies į burną žr nosis
pyragas išgadina burną žr pyragas
vienas pirštas į burną žr pirštas
pusė burnos žr pusė
puse burnos žr pusė
nė puse burnos žr pusė
per pusę burnos žr pusė
iš rankos į burną žr ranka
užpakalio nedaryti iš burnos žr užpakalis
vandens nedavė burnai praskalauti žr vanduo
kaip vandens įėmęs į burną žr vanduo
kaip vandenį laikant burnoje žr vanduo
kaip vandens prisisėmęs (prisisrėbęs)į burną žr vanduo
žodį pagauti iš burnos žr žodis

Daugiau informacijos

apšnỹpšti

Apibrėžtis

šnỹpšti, -čia (-ta KŽ; N), -tė K, KŽ
1. intr. N, K, M, L, LL70,244, Rtr, Š, DŽ, NdŽ išduoti duslų garsą, panašų į tęsiamą „š“ (apie gyvatę, žaltį, žąsį, besiveržiančius garus ir pan.): Gyvatė, kai eini artyn, šnỹpščia Dkš. Ans (žaltys) teip šnỹpšdamas leida į kojas Plng. Grįžta žalčiai šnypšdami i vėl reikalau[ja] marčios (ps.) Erž. Rupūžė šnỹpščia kai gyvatė Jsv. Žąsinas vaikus gandina, ans pula ir šnỹpšta Pln. O naktį šnỹpštė, purkštė baisiausiai ta baidyklė Gd. Įpykęs bulis mauroja ir šnypščia Grz. Saldus gardus alutis šnypščia ir putoja LTR(Alv). Sėdžiu, girdžiu – šnỹpščia [virdamas pienas], būt visas išejęs Klt. Žalios malkos šnỹpščia kūrendamos J. Ugnis nenora degti, o tik rūksta, smilksta i šnypščia LTR(Vdk). Pečius šnỹpščia, abieda kiba in pietų išvirs Vrnv. Matai, kad katilas šnỹpščia, nuimk nuo ugnies Ut. Virtuvai šnypščia, verda Žem. Garas šnypšdamas veržėsi pro skyles J.Balč. Traukinys dundėdamas ir šnypšdamas atsirito priešais stotį ir sustojo rš. Palubėje kybodama šnypštė alyvinė lempelė rš. Laikrodis terškė ir šnypštė J.Balč. Ragės šnypšta nuplikusiu keliu važiuojant Šts. Nesusgulėjusioj žemėj rugiai šnỹpščia Ds. Pūsta, labai pūsta [bulvės]: perrinkau in kitą aruodą, o šiandien inkišau ranką – net šnỹpščia Pv. Kai lauži tą duonytę, net šnỹpščia ašakos LKT329(Mlt). Aš nuog pečiaus prie durų, čia pečkurys man par blauzdas su karšta kačerga, kad blauzdos spirgdamos net šnypščia! BsPII23(Vl). Ausyse šnỹpščia, pirkia dūmuose stovi, nematau nieko Stk. Man tik šnỹpščia galva – labai sugavo pirty Jnšk. Jau vė[ja]s šnypšta, būs lytaus Krtn. Rugiai kad vis šnỹpščia (geri) Skr. Kulka šnỹpščia K.
| Šnypščiančius garsus nori reikšti vienu ženklu V.Kudir.
| prk.: Ka taip jaunesnė, šnỹpštusi (skridusi) būčiau padangiums su lėktuvais Grd.
^ Šnypščia kaip žalios malkos degdamos Rz. Šnypščiam kaip šlapią kūrendami N. Bešnypščiame kai šlapią kūrędami (menkai begyvename, vos krutame) B210. Kur šnypščia, neruš, ba dantis išmuš Vb. Papūsk, kur šnỹpščia! Kur birbia, neruš, ba dantis išbirbs Srv. Pabučiuok, kur šnỹpščia! Šl. Pernykštė šnỹpštė (apie pasenusį, netikusį daiktą) Dkš. Kas par šiaudus eina nešnypšdamas? (dūmai) Gdž.
šnỹpščiančiai adv., šnypščiančiai̇̃ prk. smarkiai: Darbas eita šnypštančiai Vvr. Prisišėriau arklius šnypštančiai̇̃, nu leisu į miestą, ta (tai) leisu! Vvr.
2. tr. Sut, KII165, Rtr, L, Š, DŽ, NdŽ, End, Klk, Dkš, Dgl valyti nosį išpučiant gleives, šnirpšti, šniurkšti: Į šnipštuką šnỹpšk nosį J. Slogą turi, tai dažnai šnỹpščia DŽ1. Vaikas šnỹpščia snarglį Grz. Eidama per kiemą, ji šnypščia nosį į prijuostę I.Simon. Skepeta nosies šnypšt R265, MŽ354. Šnypštu (šnypščiu) nosį R314.
| refl. tr. Š, NdŽ: Šnỹpškis nosę – tau smurgis yra ištįsęs Klp.
ǁ intr. šniukšėti: Ko čia šnypšti? Sakyk, kas yra, ko trūksta! Vvr.
3. intr., tr. N, NdŽ, Prng pašnibždomis kalbėti, kuždėtis: Suglaudę pečius šnỹpštė šnỹpštė i mat susitarė, velniai! Mžš. Kur tik jas pamatysi, tai vis abi šnỹpščia suskišę Užp. I šnỹpšta bobos pakerčiais, velniai! Rdn. Klausiu, ką čia šnỹpščiat, kas čia yra? Žl.
| refl. Užv, Rdn: Vaikesai šnỹpštės šnỹpštės, o mas neėdusios palikom Trš. Mergoms tik šnỹpšties i zaunyti Krš. Pusvaikių būrys stova susilindę i šnỹpštas Krš. Ateina [Petniūniokas] ir šnypščiasi su Saliamute pakampiais, kažką taria ir nesutaria, į namiškius skersakiuoja J.Balt.
4. intr. NdŽ, Brs tankiai, sunkiai alsuoti pro nosį, šnopuoti: Priėdęs šnỹpšdamas darbuojas J. Šitai Juzelė šnỹpšta, baisiai išsigandęs yra Trk. Šįrytais prisiėdėv abudu, šnỹpštav End. Ir savo pievą pridergtą – tikt gėda sakyti – šnỹpšdams ir rėplindams vis su pjautuvu kirto K.Donel. Kapitonas, nebsumanydamas ką atsakyti, nutilo ir valgė šnypšdamas M.Valanč. Jau tas bus užmigęs, ka pro miegus šnỹpščia Nm.
^ Šnypščia kai arklys LTR(Ds). Šnỹpšta kaip nelabasis, rodos, ka nė alsuoti dorai nemoka Vvr. Šnỹpščia par nosis kai Žibo veršis Sln. Jau ta Vilimienelė bengas žemėn – šnỹpšta antai kaip Bružas i šnỹpšta Trk. Endriejus šnypšta užpečė[je] VP14.
ǁ SD358, Sut plepėti, tarkšti: Čirbu, šnypštu SD1177.
5. intr. Dgč, Šmn, Ėr, Btg, Vdk, Trk nepatenkintam niurnėti, niršti, nekalbėti supykus: Šnỹpšta, puška par dienas, o nežinau dėl ko Kv. Gali šnỹpšti kiek nori, niekas dideliai tavęs nebijo Vvr. Šnỹpšdamos bobos posako[ja] aple tokius dalykus Krš. Visą savaitę šnỹpšta susiraukęs Rdn. Šnypščiantỹs dar̃tės svietas, ką tu padarysi! Brb.
^ Tik užerzyk, tai ir šnỹpščia kap gyvatė Mrj. Šnypščia kaip gyvatė po laužu MTtIII178(Pn). Šnypšta kaip kirmėlė po laužu VP44. Šnypštai it žaltys be ožkos pieno S.Dauk. Šnypščia kaip žaltys, pieno užsigeidęs MTtIII179(Kdn). Ko šnypšti̇̀ kai gyvatė kelme?! Ut. Šnypščia kai šnypštėlė Sln. Šnypšta kaip tetervinas eglalė[je] S.Dauk. Šnypščia kaip ežys maiše LTR(Vv). Nešnypšk kaip ežys pelenuos LTR(Mrj). Šnypšta kaip Prūsų viešpats Šts.
| refl.: Šnỹpštės vaikai visą dieną, kad nedeviau saldainių Varn. Einam parsikreipę, šonais, kaip nebeliai šnỹpštamos Krš.
ǁ eiti supykusiam, įniršusiam: Šnỹpšta pro šalį, nešnekas Grdm.
6. atsidėjus ką dirbti, triūsti, knyburiuoti: Jis šnypščia apie triobas: ir grėblius, ir padarus – viską pataiso VšR. Patyliais apie savo ūkį šnypštė Žem. Jis šnỹpščia ir šnỹpščia apie gyvulius Alvt. Tėvukas vis šnỹpščia po malkinę Alk. Šnỹpštė šnỹpštė ir išaudė audeklą Mrj. Ką tu čia šnypšti̇̀ susigūžęs? Skr. Tylom šnỹpščiam, kol apsiliuobiam Jd.
| refl.: Vienas šnỹpštas, toks nedraugiškas Krš. Ka šnypščiáus, rėdžiaus šalčio bijodama! Rdn.
7. tr. šnek. godžiai valgyti: Pėtnyčia, o jie košelyną tik šnỹpščia Gs.
8. tr. gnybti, valyti dagtį: Aš žvakę šnypštu J. Iš uostų būs šepetelis batams tepti, iš nosės būs čipkas žvakei šnypšti LTR(ž.).
◊ Kalė̃dos (Mártynas) [prie var̃tų] šnỹpščia sakoma, kai baigiasi samdytos šeimynos samdos sutartis: Jau Kalė̃dos pri var̃tų šnỹpšta End. Mártynas šnỹpšta Slnt.
kišẽnėje [kir̃minas, gyvãtė] šnỹpščia nėra pinigų: Kumet kišẽnė[je] kir̃minas šnỹpšta? – Par pupžydį kišẽnė[je] kir̃minas šnỹpšta Dr. Ka kišẽnė[je] šnỹpšta, nieko negali padirbti Ms. Krautuvė[je] y[ra], o ka gyvãtė kišẽnė[je] šnỹpšta End.
net šnỹpščia Jrb labai daug: Te velnių – net šnypščia LTR(Dkk). Kai važiuoji – mašinoj keturi penki vyrai, o bobų net šnỹpščia Dkk.
apšnỹpšti, -čia (àpšnypščia), àpšnypštė tr. šnypščiant nosį ištepti ką gleivėmis, apsnarglėti: Mergės apšnypš ir nusmurglios tokį ištižusį vaikį Šts.
| refl. KŽ.
atšnỹpšti, -čia (àtšnypščia), àtšnypštė intr. K, KŽ šnypščiant prisiartinti: Aš ka leku, ans sako: jau girdu, àtšnypšta, àtšnypšta Lpl. Naktį atšnypštė baisioji gyvatė, ėmė šliaužioti iš visų pusių aplink mano laužą J.Balč. Atūžia, atšnypščia audra rš. Vėjas atšnypštė skardžiais rš.
įšnỹpšti, -čia (į̇̃šnypščia Rod), į̇̃šnypštė
1. intr. KŽ šnypščiant įeiti: Klausau – įšnỹpščia į stubą Gs.
2. refl. Š, KŽ įsileisti šnypšti, šniokšti: Lietus visai dienai insišnypštė Rod.
iššnỹpšti, -čia (i̇̀ššnypščia), i̇̀ššnypštė K, NdŽ
1. tr. Q61, R, MŽ, N, K, LL205, Š, Rtr, NdŽ, KŽ išpūsti iš nosies gleives, iššniurkšti: Iššnỹpšk nosį, kad smurglis nevarvėtum J. Skepeta nosiai iššnypšti R315, MŽ422.
| refl. tr., intr. K, LL205, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Ėr, Lp: Nosį išsišnỹpšti KI151. Išsišnypštu N. Vieną kartą išsišnypščiau į vienos panelės šerpę rš.
2. intr. Ser, KŽ kurį laiką šnypšti.
3. intr. Rtr, Š šnypščiant išeiti.
| refl. prk.: Žodžiai – garas: išsišnypščia ir nebekečia vidaus Vaižg.
4. tr. su įniršiu dusliai ištarti: Jis priėjo prie vieno suimtojo ir pro dantis iššnypštė: – Ir saka[i], kad Maskvoj geriau?! rš.
5. tr. pašnibždomis kalbant išpranašauti, iškalbėti: Bobos, veizėk, šnypšta ir i̇̀ššnypšta ką Krš.
◊ Endriẽjus i̇̀ššnypštė Trk sakoma, kai išeina samdinys, atitarnavęs sutartą laiką.
nušnỹpšti, -čia (nùšnypščia), nùšnypštė NdŽ
1. tr. N, M, J, Rtr, L, KŽ, Skr nušnirpšti, nuvalyti (nosį): Duok šnypštuką, reik vaikui nosį nušnỹpšt Sk. Nùšnypštė nosę kaip mažam vaikuo Up. Nosį į tarpupirštį įspaudęs nùšnypštė NdŽ.
| prk.: Pasakė, kad jie ar nutiltų, ar laukan išeitų, ir tuomi nušnypštė jų tėvyniškumą A1884,98.
^ Kojomis nosės nenušnypši S.Dauk. Stovia ragana su ilga nose, kas tik eina, tas nušnypščia (durų rankena) LTR(Vdk).
| refl. tr., intr. N, K, LL205, NdŽ, KŽ, Sg, Nt, Plt, Grz: Nusišnỹpšk nosį, matai, ka glitė varva Skrb. Aš da turiu eit lauk nosį nusišnypšt BsPIII45(Nm). Jis nusišnypštė į delną rš.
2. intr. kurį laiką pašnypšti: Ka jie gãlą toki degtukai – nušnỹpščia i gęsta Gs.
3. intr. DŽ, NdŽ šnypščiant nutolti: Ta gyvatė nùšnypštė tik į krūmus Vv.
4. intr. nušniokšti, nušnarėti: Nušnypštė lytus, bet mums nelijo Šts.
5. pamažu ką padirbti, pagaminti: Ir jis jau kai ką nušnỹpščia Gs. Vis dėlto tas kalvis nušnypštė gerą plūgą Gl.
6. tr. Q9, KlvrŽ nugnybti, nuvalyti dagtį: Žvakę nušnypštė Vdk.
◊ nósį (nósę) nušnỹpšti Skr suniekinti, apjuokti: Nùšnypštė nósę, ir padaryk ką! Krš. Tokia pana, o nùšnypštė nósę Krš. Tokios tatai naujienos, tavo broliai rašo! Tatai visiems nosis nušnypštė Žem.
pašnỹpšti, -čia (pàšnypščia), pàšnypštė
1. intr. K, NdŽ, KŽ kiek šnypšti.
2. tr. KŽ išvalyti (nosį): Pašnỹpšti nosį NdŽ.
| refl. tr. NdŽ, KŽ.
3. tr., intr. pašnibždėti, pakuždėti: Nelabasis pàšnypštė jai kažką į ausį NdŽ. Po eglelėm pàšnypštė pàšnypštė abudu nulėkę Mžš.
| refl. NdŽ: Vakare atlėkė Mikasė, pasi̇̀šnypštė Pc. Pasi̇̀šnypštė pasi̇̀šnypštė, atsistojo ir išejo Grg.
4. intr. Al kiek parodyti nepasitenkinimą, paniršti: Gera marti: pàšnypšta pàšnypšta, ale neužgauna Krš.
| Paduodi duonos [karvei], – pàšnypšta i neėda Rdn.
5. pamažu padirbti, padirbėti: Kai ką da pàšnypščiu vakarais Iš. Jis bile ką pašnypščia, padirbinėja Skr. Pašnỹpšti apie namus NdŽ.
6. intr. šnek. padaryti, pagąsdinti, pabaidyti: Ką tu, vaikali, anam pašnỹpši Kv. Kuliganai nieko nebijo, pašnỹpšk anims! Krš.
◊ į nósį (į nósę, į úodegą) pašnỹpšti negalėti nieko padaryti: Pašnỹpši mun į úodegą Kv. Pašnỹpšk į nósę Kv.
nórs pašnỹpšk sakoma negalint nieko padaryti: Nieko nėr krautuvė[je], nórs pašnỹpšk! Rdn.
paršnỹpšti, -čia (par̃šnypščia), par̃šnypštė
1. intr. Skr šnypščiant, šnopuojant pareiti: Paršnỹpš numo nušilusi, nuplukusi, vos kvapą atgaudama Užv. Tujau paršnypštęs vel[nia]s LTR(ž.).
2. tr. sunkiai, šnopuojant parnešti: Jis par̃šnypštė sunkumą, t. y. šnypšdamas parnešė J.
3. intr. pykstant, nirštant pareiti: Par̃šnypšta, reik skubėti [virti] Vn.
péršnypšti intr. K
1. nustoti šnypšti: Kad alus páršnypšta, verpelių špunto nebišdauža Ggr.
2. K šnypščiant pervažiuoti į kitą vietą, persikelti.
prašnỹpšti, -čia (pràšnypščia), pràšnypštė
1. intr. NdŽ, KŽ šnypščiant praeiti, pravažiuoti, pralėkti: [Ekspresas] pro muni visu smarkumu pràšnypštė Up.
2. intr. NdŽ įstengti šnypšti.
3. intr. Vaižg su įniršiu dusliai pratarti, prakošti: Teisėjas, išplėtęs akis, pažiūrėjo į mane ir prašnypštė rš.
4. tr. DūnŽ pykstant, nirštant praeiti: Šnypšt šnypšt pràšnypštė pro šalį, parsiutusi, baimės! Krš. Pràšnypštė pro šalį, i viskas Jrb.
5. intr. NdŽ kurį laiką miegoti, šnarpšti.
6. kurį laiką šnypšti, atsidėjus dirbti.
prišnỹpšti, -čia (pri̇̀šnypščia), pri̇̀šnypštė
1. intr. NdŽ pakankamai šnypšti.
2. tr. NdŽ, Gž prišniurkšti valant nosį: Jis pri̇̀šnypštė šnypštuką su snargliais J. Dvi naujas, nepri̇̀šnypštas nosines turiu Jd.
| refl. NdŽ.
3. intr. NdŽ šnypščiant priartėti.
4. tr. sunkiai šnopuojant prinešti: Jau iš vakaro mergos malkų pri̇̀šnypštė, kad tik leisčia į vakarėlį Alvt.
5. intr. pašnibždomis prikalbėti, priskųsti: Buvo kažkas įkišęs liežuvį, prišnỹpštęs Lpl.
ǁ tr. pašnibždomis kalbant, įtikinėjant sukelti: Bet prišnypštė nesandorą pikti liežuviai, ir persiskyrė tartum priešai šviesi pora aukštoji B.Sruog.
sušnỹpšti, -čia (sùšnypščia), sùšnypštė
1. intr. LL314, NdŽ, KŽ trumpai šnypšti: Gyvatė sušnypštė ir kirto [ežiui] krame į snukį ir į lūpas Blv. Žąsys kad sušnypš, sugagens žąsinai K.Bor. Sušnypščia, padūksta suplaktas alus, ima šniokšti lauk rš. Noragas sucypė, sušnypštė, vanduo ėmė virti A.Vencl. Suskambėjo puodeliai, sušnypštė virdulys rš.
2. intr. NdŽ šnypščiant sudegti.
3. tr. NdŽ šnypščiant nosį suvartoti, prisnargliuoti.
| refl. NdŽ.
4. intr. NdŽ pašnibždomis pasakyti, sukuždėti: Niekur tu nebuvai, – sušnypštė ji man į ausį. – Ir nematei nieko. Ir negirdėjai… J.Balt.
5. refl. NdŽ, Gs, Up pašnibždomis susikalbėti, susitarti, susišnibždėti: Jie buvo jau susišnỹpštę, kaip katram sakyt Sb. Susi̇̀šnypštė ir išejo, jau anie (bernai) velnius krės Krš.
6. pamažu padaryti, padirbti.
užšnỹpšti, -čia (ùžšnypščia), ùžšnypštė intr.
1. NdŽ pradėti šnypšti, sušnypšti.
2. šnypščiant nosį, uždrėbti gleivių: Užšnỹpšti ant ko NdŽ.
3. labai įsitraukus į darbą užsimiršti.

Daugiau informacijos

šnỹpšti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

mokė́ti

Apibrėžtis

1 mokė́ti, móka, -ė́jo
1. tr., intr. SD252, R97, K duoti pinigus ar kitokias vertybes, atlyginant už ką nors panaudotą, įsigytą, atliktą ar apsiimtą, įsipareigotą padaryti: Negaliu valioti mokė́ti taip brangiai J. Gėrė dieną, gėrė naktį, mokėt nemokėjo KrvD122. Gėrėm, valgėm, o nėr kuo moka Švnč. Brangiai mokėtas, bet niekam nevertas Vrn. Kam brangest mokė́su Zt. Brangiai mokė́j[o] tuos grybus. Dabar ne tep móka juos Dv. Brangiai tą biedną vilną moki MP276. Visą tą algą sargas iždo par ketverius metus ištikimai mokėjo M.Valanč. Po rublį dieną móka ir valgẽna OG284. Jau rūbus tai, vaike, čėdyk – pinigai mokė́ta Klt. Pirma javu mokė́j[o]: rugiais, miežiais Šlčn. Kokį darbą dirbi, tokią ir algą moka Ds. Reik procentai mokėt – jis neišsimoka BsMtII74. Tavo žemė, tu ir mokestis mokė́k Dkš. Mokamoji diena (diena, kurią moka) Vr. Nori mokỹ (mokėk), nori nemokỹ Prng. Móki ažmoki (daug, brangiai moki), kap ką kas padaro Dglš. O kur mokamója knyga (knyga, kur surašyti mokesčiai)? J.Jabl. Grįžkite, broleliai, į aukštą kalną, kur zvanoja varpai netraukomi, kur raud raudojėliai nemokami JD1203.
^ Ne bagotas moka, ale kaltas (skolingas) Žmt. Kas perka, tas moka Krtn. Ką nuderėsi, nemokėsi Ds. Moki pinigą – žiūrėk tavorą LTR. Viduj nakties tiek možna mokė́t (sakoma, kai kas nors labai pigiai parduodama) Trgn. Ką akys mato, tai kišenis moka NžR. Greibia nagai, o moka nugara KrvP(Pln). Moka kaip tėvo skolą (be jokio reikalo) Ds. Nereikia žadėt, kad nenori mokė́t! Ds.
| refl.: Ne keliškai̇̃ pataisytas buvo muno kelio taislius, ir gavau mokėties piningais Šts.
2. intr. prk. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą:
^ Už gerą geru mokėk PPr137. Žmonės piktu už gera moka Tat.
| refl. Rod.:
^ Juk visada už gerą piktu mokas S.Dauk.
3. tr., intr. Vlkv, Žm, Ob kainuoti, atsieiti: Gorčius druskos tuolaik mokėjo visą auksiną, tris dešimtis skatikų Vaižg. Ir ta medžiaga pašėlusiai moka! Žem. Kelionė tau nieko nemokės, nes aš tave nuvešiu ir parvešiu dovanai Š. Kiek móka šitas arklys? Grš. Jis žino, kiek móka darbas Žml. Ar brangiai moka kiaulėms? J.Jabl. Kiek móka duonai? Sb. Daiktai, taip brangiai mokami, turi būt geri J.Jabl.
^ Laikas moka, ne prekė J.Jabl. Darbas pinigus moka KrvP(Jnš).
| refl.: In pavasarį arkliai gerai mokas Rod. Kiek višta mókasi ant svaro? Jrb.
1 antmokė́ti (ž.) intr. permokėti, duoti viršaus: Brangiai reik antmokė́ti perkant Dr.
1 apmokė́ti
1. tr., intr. atlyginti, sumokėti tai, kas priklauso, privaloma: Ažu mokyklę reikia apmokė́t ir knygas nuspirkt Dgč. Apmokėjo visiems skolininkams BsMtII168. Ma[no] visos mokystos apmokė́ta Rod. JAV moters darbas apmokamas pigiau, negu vyro (sov.) sp. Prašymas turi būti apmokėtas [žyminiu mokesčiu] rš. Apmokamos atostogos rš.
| refl. tr., intr.: Apsimokė́jau visas skolas Š. Kada gi tu apsimokėsi už išmuštus langus? Ob. Apsimokė́jau krautuvė[je] Šts.
ǁ tr. pateisinti, atlyginti įdėtą triūsą, išlaidas: Geras žemės įdirbimas gausiai apmokės darbą rš. Svarbiausia yra tai, kiek karvė duoda pieno, koks jo riebumas ir kaip ji apmoka pašarus rš.
2. intr. prk. atlyginti, atsiteisti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Brangiai apmokėjo, didžiai atkeršijo Dainavos raiteliai už skaistų Meilužės veidą V.Krėv.
3. refl. būti verta, naudinga: Viską pirk i vėl ausk – neapsimóka (neverta) Pn. Šitoks geras rūbas neapsmóka parduot Trgn. Daugiau su jais neapsimóka susidėt, kad jie negali paskolint arklį Mrj. Ė, šiandie negraži diena – neapsimoka anksti keltis Srv. Apsimokamas darbas rš. Oi, oi, vaikeli, kelias neapsimóka (neverta dėl to taip toli vykti) Srj.
^ Apsimoka kaip arkliui šiaudai PPr307.
1 atmokė́ti
1. tr., intr. K duoti pinigus ar kitokias vertybes, atsilyginant už ką, atsiteisiant: Jau įstengia jie ne tik palūkanas nustatytu laiku atiduoti, bet jau gali po kiek ir pačių skolų atmokėti I.Simon. Penėk [mane] tris metus – paskui aš tau atmokėsiu BsMtI66. Kad parduočiau namą, nieks man neatmokė́s, ką aš įsvojau čia piningų J. Atmokė́jo ma[n] už arklį KzR. Aš tau vasarą pienu atmokė́siu Skr.
| refl. tr., intr.: Lažo jos vyro namai neėjo, atsimokėdami pinigais Vaižg. Jau mokesčius atsimokė́jau KzR. Ko negaliu, to nežadu: atsimokėti negalėčio, taip brangiai mišką pirkęs Šts.
ǁ pateisinti įdėtą triūsą, lėšas: Bitėm ka duodi [cukraus], tai paskui jos atmóka Alk.
2. intr., tr. atiduoti priklausomą dalį, pamokėti: Jai atnešė tris tūkstančius ir atmokė́jo, kad išeitų (ištekėtų) Skr. Mendeliui ėmė rastis pinigų. Gal būtų ir patėvį jau atmokėjęs Vaižg.
| refl.: Kas pasiliko į ūkį, tas turėjo atsimokė́ti Vn.
3. atlyginti, atsiteisti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Už vargus ir už skriaudas, už mūs mylimųjų kraują atmokėsiu niekšų gaujai L.Gir. Tais pančiais atmokėjo Kolumbui žmonės už tai, ką jis jiems gera buvo padaręs J.Bil. Aš jus nuo bado pasaugojau, ė tu man blogu atmokėjai Ml. Palaukit, mes jums atmokė́sim! Lnkv.
| refl.: Ji nori atsimokėti uošvienei, tiktai ar nuo šito galo reikia pradėti, – ji nepagalvojo I.Simon. Nenorėdamas likti kaltas, nesigailėjo pinigų atsimokėti tuo pačiu J.Balč. Aš tave išgelbėjau ir pašėriau, o tu teip žadi už gera atsimokėti BsPII14.
^ Už gerą visada blogumu atsimokama LTR(Akm).
4. refl. Brž būti pelningam, apsimokėti: Šimet neatsimóka bulbes parduoti: pigiai moka Vkš. Neatsimóka pienas pirkti Kl.
1 ×damokė́ti (hibr.) tr.; SD458 primokėti, pridėti viršaus: Už tą daiktą teko jam dar tris litus damokėti rš.
^ Ko akimis nedaveizėsi, tą kišene damokėsi LMD.
1 įmokė́ti tr. K sumokėti priklausančią pinigų dalį: Tai tu dar tik vieną teįmokė́jai mokesnį, aš jau visus sumokėjau Š. Penkis rublius įmokėjau rš.
| refl. tr.: Aš dar nario mokesnio tebesu neįsimokė́jęs, tai kaipgi mane gali valdybon rinkti Š.
1 išmokė́ti
1. tr., intr. R50, K sumokėti už ką: Algas išmokė́ti BŽ78. Šmotą pinigų išmokė́jau J. Dabar sakyk, kuo aš tau skolingas, – išmokėsiu Ašb. Aš išmokėsiu [už nuganytus rugelius], berneli, tik nepasakyki tėveliui JD702.
| Kraujais skolas išmokėjai KN253.
| refl. tr., intr.: Motyna rūpinas neišsimokėsianti J.Jabl. Išsimokė́jom, išsiteisėm visas skolas, tai dabar ramu bus gyventi Š. Žiūrėk, kiek vienais mokesčiais per metus išsimoka (išleidžiama mokant), ė kurgi da apsivilkimas, apsiavimas Ds. Gerkim, gerkim, mieli broliai, kuo išsimokė́sim? (d.) Klvr. Neišsimokantis skolininkas TTŽ.
išsimokė́tinai adv. išpirktinai: Siuntinį siuntė išsimokėtinai J.Jabl.
ǁ išpirkti (paprastai svaiginamųjų gėrimų) kam pavaišinti: Išmokėk man alaus Šts.
2. refl. mokėti dalimis kokią pinigų sumą per tam tikrą laiką: Pamaž, pamaž ir išsimokė́siu už tą butą Jnšk. Išsimokamasis pardavimas rš.
išsimokė́tinai adv.: Ką nors nusipirkti išsimokė́tinai DŽ. Nupirko labai pigiai ir ne už grynuosius, o išsimokėtinai A.Vien. Taip ir aš nusipirkau motociklą išsimokėtinai A.Gric.
3. refl. prk. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Taip tatai išsimokėjo už tiek geradėjysčių S.Dauk. Jis už gera tau piktu išsimokės Tat.
4. tr. atiduoti dalį, išleidžiant į marčias ar žentus: Buvo dvi seseri ir du broliu. Dabar viens vieną, antras antrą išmóka Als.
5. refl. duoti pelno, naudos, apsimokėti: Toks darbas neišsimóka J.Jabl. Tau neišsimokė́jo daužytis lig Panevėžiu[i] tokiam šlapumėly – būtum ir čia gavęs tokių daiktų pirkti Jnšk. Keisti vienas svetimas žodis antru, irgi svetimu, neišsimoka K.Būg. Dėl tokių niekų neišsimoka gaišti laiko Jnš. Neišsimóka daug metų braškes laikyti Krm.
1 numokė́ti
1. tr., intr. sumokėti: Visus piningus numokė́ti KII218. Kiekgi už arklį dar numokė́jai? Grž. Tada amtmonui skelančiąją čyžę numokėsiu prš.
2. intr. nusukti mokant: Mokėjo pinigus, nepažiūrėjau, tas ir numokė́jo – dabar griebk atsiraitęs Grž.
1 pamokė́ti
1. intr., tr. Rm, Lp atiduoti pinigais už priklausomą turto dalį: Nenorėdamas žemės skaldyti, pamokėjo savo broliui pinigais Š. Dviem pamokė́s, o su trečiu žemę par pusę pársikirs Užv. Tegu tik kelias iš sklypo, mes pamokėsim Trgn. Pamokė́k tik, aš kad ir šiandien išeinu Srv. Brolis turės dviem pamokė́ti, o jam liks namai Alk. Reikėjo seserims pamokėti ir tėvams išimtinę duoti LzP. Ar tau iš gyvenimo pamokė́jo nors kiek? Skr. Pamokė́k dvi tūkstanti, išeisu ir nė akių nerodysu Krš. Ana norėjo pamókama, t. y. kad jai pamokė́tų J. Nor penkioleka tūkstančių pamókamas Als.
| refl.: Kam čia mums žemė skaldyti, vely kits kitam pasimokėkime Š.
2. intr. atlyginti, užmokėti: Tas ponas gerai jiem pamokėjo ir išsivežė tą vaiką BsPIV117–118. Cidabru kap skiedrom pamokė́jo (ps.) Rod. Paskelbė kaimo vaikams, kad ateitų žirnių rinkti – pamokėsiąs Mš. Mes vienądien [darbininkams] pamokė́jom po auksiną, kitą – po pusantro Arm. Oi, tai pamokėtų svetimai šalelei už žalią rūtelę, už valnias dieneles! (d.) Vlk.
| Pernai kviečiai buvo gerokai pamokami (brangiai už juos mokėjo) Grk. Dabar arkliai pamokami Rs.
| refl. tr., intr.: Pasimokėkite duokles rš. Jei nori – sėdėk [kalėjime], jei nori – pasimokė́k piningais Šts. Arendą pasimokam Onš.
3. intr. būti naudingam, apsimokėti: Tau nepamóka eiti, ba baublys staugia (traukinys švilpia, gãli išgąsdinti) Bgt.
◊ gálva (galvomi̇̀s) pamokė́ti paaukoti gyvybę, žūti: Už kiekvieną žingsnį gaudavo pamokėti keleto narsiųjų kareivių galvomis A.Vien.
1 pérmokėti
1. intr. Jnš per daug sumokėti: Aš parmokė́jau už teliuką Vb. Čia tai gal jau pérmokėjai Užp.
2. tr., intr. sumokėti: Pérmokėk man šimtą tūkstančių, ir žemė bus tavo Rš.
1 primokė́ti
1. tr. K duoti tam tikrą pinigų sumą kaip priedą: Primokė́t[ų] – aš čia negyvenč[iau] (jokiu būdu negyvenčiau) Ktk.
ǁ papildomai užmokėti: Už tą reik rublį primokė́ti Vgr.
2. tr., intr. su neiginiu nesumokėti tiek, kiek reikia: Jis greičiau neprimokės, nekaip permokės J.Paukš. Vėlgi Poleikis už vasarą man nusuko, Kumpis už dvi neprimokėjo J.Balt.
3. intr. prk. gauti atpildą, atkentėti: O nelaimioji burna, kaip aš šią dieną primóku už anuos smagurius tavo! DP15.
◊ mirtimi̇̀ (smerčiù) primokė́ti netekti gyvybės, žūti: Atkirto biednis tas galvą [gyvatės], tručyznos pilną, ale nuo savęs šalin neatmetė ir dėl to smerčiu primokėjo P.
1 sumokė́ti
1. tr., intr. duoti pinigus, atsilyginant už ką nors panaudotą, įsigytą, atliktą ar apsiimtą, įsipareigotą padaryti: Kiek už vištą sumokė́jai? Lkv. Reik sumokė́ti tris šimtus Šlu. Nebarkis, senuti, mes galim sumokėti už tą jautį MPs. Jau sumokėjau visą skolą GK1938,73. Mokesnius patys a sumokė́jot? Slnt. Už tą darbą sumokė́jo jie ma[n] su kaupu Stak.
^ Gal utėlėm sumokėsi? (nėra kuo mokėti) Ukm.
2. intr. prk. netekti, nustoti ko, paaukoti ką dėl kokio tikslo: Už laisvę sumokėjo nemažai T.Tilv.
◊ brángiai sumokė́ti patirti daug nemalonumų, sunkumų: Brangiai sumokėsi, kai paimsi, ko nepadėsi KrvP(Dbg).
1 užmokė́ti
1. tr., intr. R, Smn sumokėti, atlyginti: Kiek suderėjo, tiek užmokė́jo Ėr. Užmokė́k jamjam griežtai, kad nerūgotum J. Aš tau užmokėsiu gyvais pinigais LTR. Tai gausi atvažiuoti, aš jau tą kelį užmokė́siu pati Ms. Mano kuskužėlė Tilžėje pirkta, taip brangiai užmokėta JV373. Kap sulauksium rudenėlio, tada užmokėsium KrvD122. Aš, padoriai užmokėtas, išejau į Plungę M.Valanč. Būsi užmokėtas, pagrajyk Dr. Medus bei vaškas visada gerai yra užmokami S.Dauk. O jei jam tatai pavogs vagis, tada jis tatai jo ponui tur užmokėti BB2Moz22,12. Kas užmokė́tų skolas jo, tasai jam … didę malonę padarys DP194. Tada visiškai užmokės jautį už jautį Ch2Moz21,36. Alga metinė, metuose ažumokama SD79.
^ Užmokės, kad kuolai žaliuos (niekuomet neužmokės) B. Užmokės lopeta (niekuomet neužmokės) B. Užmokės mirus angliais PPr433. Jis tau po smerčiui kviečiais užmokė̃s Nm. Aš tau užmokėsiu – du tuščius, trečią nepilną Grš. Vaikas iškadą daro, bet tėvas tur užmokėti B. Ką akys mato, kešenė užmoka Tsk.
| refl. tr., intr.: Paskui išlipo Fogas ir užsimokėjo vežėjui J.Balč. Saldainiu užsimóku – užmiegta ans be rėksmo Krš. Karvei ganyklą nors užsimokam (tiek mažai karvė duoda pieno) Kp.
ǁ tr. pateisinti, atlyginti įdėtą triūsą: Žemė užmóka jam jo procę taipo, kad dar kita tiek jis pašaro gauna K.Donel1.
2. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Jei užmokės tau Šarūnas, tai kardu ir gaisrais už vargus mano V.Krėv. Už gera jis nor piktu užmokėti S.Dauk. Ką anas darė, tegu jam dievas užmóka Švnč.
| refl.: Nevidonas yra tai tas nedorėlis, kuris savo geradėjams už jų milaširdystę piktu užsimoka Tat.
3. refl. Alv, Šk būti naudingam, apsimokėti: Kai yra grybų, tai mumi užsimóka juos rinkt Mrc. Bartis neužsimoka su jais Brt. Nebužsimóka remontuot tą trobą Vkš. Y[ra] tik dėl sevęs, dėl parduosenos nebužsimóka [laikyti paukščių] Vgr. Jeigu po stiklinę tegersta, neužsimóka ir leist [alaus] Slm. Dovana neužsimóka parduot Sb.
užsimokė́tinai adv.: Mes ant durniaus neverdam, o užsimokė́tinai Slnt.
◊ brángiai (skaũdžiai) užmokė́ti (už ką) patirti daug nemalonumų, sunkumų: Už visokius tamsius darbelius kada nors skaudžiai užmokės Jnš. Levas brangiai užmokėjo už tą puikybę Blv.
gálva užmokė́ti netekti gyvybės dėl kokio padaryto veiksmo: Artinosi dienelė, kurią teks atsakyti už savo nedorybę, reiks užmokėti už didžius vaizbūnų turtus, už kraują pralietą – ne auksu, ne sidabru, ne perlais skaisčiausiais, bet savo puikiąja galvele V.Krėv.
1 paužmokė́ti tr., intr. užmokėti: Paažmokė́j[o] jau až darbadienius Kli.

Daugiau informacijos

paužmokė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

parsikláusti

Apibrėžtis

kláusti, -ia, -ė
1. tr., intr. SD312, R, J, K, M kreiptis į ką su klausimu: Klausiau ir jį, bet nieko neatsakė J.Jabl. Visiems gult einant, klausė jį motyna Jrk13. Įėjęs į stubą, klausė pačios, ar bene davė tą meitėlį įnešt J.Jabl. Ėmė klaust savo motiną, kodėl mum nėr tėvo MPs. Klausia, kiek kainuoja karvė Klvr. Neklausia, ar tu duosi, ar ne Ds. Karalius klausia: „Paaiškyk, kol' į vandenį meti skatiką“ (ps.) Rmš. Nuėjo buton, rado jo seserį sėdint ir klausė to žmogaus: „Iš kur esi?“ BsMtI66. Ka (kad) nuvažiuosu, rankelę spausu, žodelio kláusu End. Klausė savo draugų, ar jie neapsimtų jam prie to darbo pagelbėt Jrk30. Kelio kláuskie! OG391. Dar jis mane klausia priėjęs, kaip atrodo Lnkv. Vai berneliai, vai raiteliai, ko mes pas jus (jūsų) klausium: ar neradot mūs skustelių, šilkeliais išsiūtų? TŽI221. Klausiančiom akim sekiojo jo judesius rš. Pažiūrėk in akis ir klausk sveikatos (iš pamatymo suprasi žmogų) Km. Gali tamsta stebėties ir klausti savęs Jn. Klausčia tave, dukruže, kur tu vaikštinėjai R175. Klauskit tiktai senuosius, kaip lietuvninkai stengėsi prieš kartupelių įvaisinimą K.Donel1. Pagrindinius sakinius, kuriais ko klausiame, vadiname ir klausiamaisiais sakiniais, arba tiesioginiais klausimais J.Jabl. Klausiamasai lapas rš. Klausiamieji įvardžiai (pronomina interrogativa): kas? kuris? katras? koks? J.Jabl. Klausčiau tavęs, bernužėli, oi, koks tavo žirgužėlis? Niem6. Klausė merga žirgo: kokio būdo bernas, kokio būdo bernužis? JV126. Eičiau klausčiau tėtužio, katruo keliu brolytis nujojo LB26. Ir jie klausė jį kalbėdami BtMt12,10. Kurs Dievui Tėvui esti lygus, klausiegu, kurs est tatai PK61. Herodui klausiančiam atsakę est DP629. Nusiuntė … levitus Jonop, idant jį klaustų: „Tu kas esi?“ DP21. Ko mane klausi? Klausk tuos, kurie girdėjo, ką aš bylojau DP158. O jūs manęs neklausiate, kana turiu eit DP216. Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų A.Baran. Genys kiškį klausiąs: kodėl jis esąs toks nuliūdęs? J.Jabl. Klausė saulelė šios dienos darbelio Vlk. Klausė žvirblis čiulbuonėlis tą pilkąjį karvelėlį (d.) Dkš. Klausė putinas šermukšnėlio: o kada mudu užaugsiva? BsO91.
^ Nekláusi – nežinosi Ds. Ar kelio klausi, ar priekabių ieškai? LTR. Kaip klausia, taip ir atsako Ds. Kas klausia, tai neblūdina LTR. Kláusk durnių proto Dbk. Aš tavęs klausiu pinigų, o tu man pasakoji, kad turi vaikų KrvP(Ut). Aš tave klausiu apie antis, o tu man nuo žąsų atsakymą duodi B. Čia – ko nekláusi, to negausi (čia nieko nėra) Krok.
kláusiamai adv.: Vos tik įėjo į trobą ir pamatė nepažįstamą žmogų, klausiamai pažvelgė į vyrą A.Vencl. Abudu klausiamai sužiuro E.Miež.
| refl. SD4: Kas klausias, tas neklysta Sim. Neklauskies to, kuris tau yra ant apgavimo SPII186–187. Ko čia turi klausties – ar to pasiutkailio, arba to maišytgalvio gaspadoriaus? J.Jabl(Žem). Jis kiekvieną nedėlią sukinėjas po alinę ir, kas tik jo klausiasi ko, tuojau duoda patarimą J.Jabl(Žem). Išsigandę, išplėtę akis žiūrime, tarsi klausdamies, kas dabar reikia daryti J.Bil. Gosudarius kláusias jį, ar tavip nėra vaikų (ps.) Lz. Klausiuos tavęs, kur buvai vakar? J. Davė jiemus … už pralydėtoją šitą žvaizdę, idant jau daugesn apie Bernelį neklaustųs DP62. Pradėjo [apaštalai] tarp savęs klaustis, kursai būtų tatai, kuris tai turėtų padaryt DP496.
| Bet žmogus ne visados proto klausias (galvoja, kaip pasielgti) Blv.
2. intr., tr. teirautis, ieškoti: Ar Jono klausiate (ar klausiate, kur yra Jonas)? J.Jabl. Vakar čia buvo kažin kas atėjęs – tavęs klausė J.Jabl. Ar klaũs bilietus [= bilietų] [teatran atėjus]? Ob.
| refl.: Vis kelio kláusias J.Jabl. Klausės manęs kelio P. Į namus nieko nebereikėjo kelio klaustis, nes tiesus plentas ėjo stačiai pro Petkūnus A.Vien. Ar jie kelužį klausias, ar nakvynužės prašo? JV958. Aklas aklą kelio klausias NžR.
| Kogi dabar tyrėjai po kalbas kláusias? A.Baran.
3. intr. teirautis pirkti, įsigyti: Mieste kažin kodėl kláusė vis avižų J.Jabl. Šiemet linų niekas nė nekláusia Ds. Pačios jos moka gražiai austi, jom nereik nei krome klausti Krkn.
4. tr. tikrinti mokinių žinias: Nujaučia, jog ją mokytojas gali klausti J.Paukš.
5. refl. prašyti leidimo, sutikimo: Vaikas, norėdamas kur eiti, kláusias tėvų Sr. Svetimą daiktą emant, reikia klausties savininko, ar jis leidžia imti Sr.
◊ ir nekláusk labai: Ir nekláusk, kaip jam patinka Skdv.
kõ bekláusti tuo labiau: Man pačiam bruko bedieviškas, jums – ko beklausti Žem.
nė̃r kláusta būtinai: Turi̇̀ ateiti, nė̃r kláusta Skr. Čia nė̃r kláusta: nori nenori, turi padaryti Skr. Nė̃r kláusta: kad reik, tai ir imk Skr. Kad reik, tai reik, čia nė̃r kláusta – eik nors į ugnį Skr.
tù nekláusk sakoma kuo giriantis ar guodžiantis: Mano bandelės kad gražiai kepa, tai tu neklausk Krok. Kaip man sunkiai šie metai praėjo, tai tù nekláusk Lkč.
antsikláusti (dial.)
1. tr. surasti klausinėjant: K. Miūlenbachas glysio, visur ieškodamas ir klausinėdamas, niekur negalėjo antsiklausti K.Būg.
2. persilaužti, persiveikti: Negal beantsikláusti širdies J.
apkláusti tr.
1. kai ko paklausti, iškvosti: Daktaras tik apklausė ir nedavė nei vaistų, nei nieko dėl kito karto sakė Ds.
| Viršininkas mane apklausė ir paleido rš. Liudytojus tardytojas ir teismas paprastai klausia, apkláusia GK1939,28. Apkláusiau to[je] sodo[je], nėr avių J.
2. klausinėjant susiieškoti, susirasti: Kap negavo maniežiaus naujo, tai apkláusė seną Rdm. Gal apkláusei kur šieno? Knv. Važiuok, gal apkláusi, kur karvę parduoda Knv. Ir išjojau sa[vo] bėruoju mergelės apklausti Rod. Mes kaip ir apkláusėm [piemenį] Pl.
| refl. tr.: Buvau apsikláusęs arklį, bet atsimečiau, nepirkau Ds. Pirma reikia mergą apsikláust, paskui tik ženytis Rod. Kad apsiklausč kur neblogą mergą, tai galima būt ir man jau vestis Ds. O gerą karvę apsiklausiau Dusetõs, ale posenė Ds. Pilys seniai išgriautos … ir negalima jau buvę jų vietas atrasti arba apsiklausti A1884,48.
atkláusti
1. intr. į klausimą atsakyti klausimu: Jau grįžo, o ko norėjai? – atklausė savo keliu mergaitė rš. O kodė niekas tokį bjaurų smaką neužmuša? – šis vėl atklausė Jrk8. O panaitė graži, a? – Kokia panaitė? – atklausė ukrainietis rš.
2. intr., tr. paklausti: Kaži ką sakė, nebatkláusiau, ir palikau nebsupratęs Grg. Atkláuski, ar reikės, ar nereikės ateiti J. Nepapuolė atkláust, būt prižadėjęs ateit Ut. To aš nebatklausiau Pln. Nebatkláusiau, dėl ko šilsta arkliai, kūtėse uždaryti Gršl. O kiek reikalauji? – atklaus jo dūsaudamas A1885,98. Suvadino visus krikščionis ir kožną atklausė, kodėl jis krikščionis pastojęs Ns1853,2.
| refl.: Tai kurgi važiuosime? – atsiklausė tokiu pat balsu, kaip vasarą klausdavos, į kurį papievį šieno Vaižg. Neturiu nei vieno, kurio, abejodamas kalbos dalykais, visuomet galėčiau atsiklausti Vd.
| prk.: Gyvenk, kaip nori, bet galvos atsiklausdamas, į senus žmones atsižvelgdamas KrvP(Dr).
3. tr., intr. teirautis, prašyti leidimo, sutikimo: Nuvažiavo atkláusti, kažin ar sutiks [tekėti] Trgn. Eikite, atklauste diedą, a duos man tą ponią TDrIV208(Tvr).
| refl.: Reikia tėvų atsiklausti, ar galėsime išvykti rš. Juozalukas nuej[o] atsikláusdamas, ar eis mergina už sūnaus Lp. O kad atsiklausus jos artimųjų? Vaižg. O gal dar atsiklausčiau ir senosios Žaltienės! Vd. Reikia pirma atsikláust, ar ji eis už manęs, o paskui tik piršliais važiuot Lš. Pranas buvo pas Antanią atsikláust Drsk. Važiuosiu rytoj pas Oną atsikláust ir, jei ko, rengsiu veseilią Lp. Atvažiav[o] pas mergą atsiklaust [, ar važiuoti pas ją piršliais] Lp. Buvo pas ją atsikláust, bet nežinia, ar ji už jo eis Alv.
| prk.: Tai buvo ašaros, kurios liejosi neatsiklausdamos, pačios savaime rš.
4. refl. klausiantis kelio atvykti: Led led pas jum atsiklausiau, kažkur terp miškų gyvenat Ps. Klaidžioj čia tamstų vietoj gyvenama: vos atsikláusėm Š. Ką sutikdama, klausiau klausiau ir atsiklausiau, ir radau Šmn.
5. refl. sunkiai atkeliauti, atvykti; atsilankyti: Šiaip taip atsiklausėm į Panevėžį Upt. Atsikláuskit kada į mus Lp. Kaipgi tu čia dabar, vaikeli, šiandie atsikláusei – nei šventė, nei kas Paį.
◊ gývasties atsikláusiant prisiverčiant, sunkiai: Senis valgė, gyvasties atsiklausdamas I.Simon.

×dakláusti (hibr.)
1. intr. išklausti, klausiant sužinoti: Tai nedakláusė manas brolelis o pas mane (palygink baltarusių cпытaццa y кaгo) žodelio (rd.) Rod.
| refl. tr., intr. SD43: Nieko iš jo neišgausi, nedasiklausi rš. Vos ne vos dasikláusiau kelio, būčiau paklydęs Gž. Bet čia darbo nedasiklausęs, keliavau į Pasvalio miestelį M.Valanč.
2. refl. klausiant atvykti: Šiaip ne taip iki jų dasiklausiau Krkl.
įsikláusti
1. klausiantis atrasti: Įsikláusęs gatvėn, namus aš pats atsirasiu iš numerio Š.
2. įsigauti, einant patekti: Kaip čia reikia įsiklaust į trotuarą [, kai gatvėj didelis purvas] Rm.
iškláusti tr., intr. su pastangomis klausiant ką išgauti, iškvosti, išsiteirauti: Led iškláusiau žodį nuo (iš) josios J. Parsigandau – neiškláus manęs (esu be žado) Ggr. Nagi pabandyk tu iš jo iškláust Alk. Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės vaidelotų garsių Mair. Klausu klausu, negaliu išklausti. Ar nebilis ir esi?! Šts. Lauksiu, sako, pakol pabus, ir išklausiu, iš kur jis yra ir kas per vienas BsMtII87. Ar tu neišklausi jo, kur dūšia jo buvo LB196. Eisiu į švedus išklaust teisybės! V.Kudir. Vaiko, kada jis pradeda įgyti protą, visuomet išklausi ko nors Blv. Eik tu, Gabriukai, ar neišklausi, ar iš tolo Sz.
| refl. intr., tr. SD408: Toks svarbus reikalas, ir neišsiklausei A.Vien. Stipruolis išsiklausė, kokie reikalai jį taip skubina J.Balč. Išėjo in girią, išsiklausė …, kurioj vietoj prisilaiko toj žvėris BsPIII283. Išsiklausiau, ar tikrai teip yr Antš. Neišsikláusiau, nežinau, kelintų metų Šts. Išsiklausė kelio Tat. Gerai kelio neišsikláusiau, tai ir paklydau Pc. Šeimyna, gerai išsiklaususi, kurioj vietoj jis su baidykle grūmės, ejo ryto metą veizėti M.Valanč. Išsiklausė, kur gyvena ir pavardę, žadėjo atvažiuot kada Bsg. Reikia gerai išsiklausti, ką reikia nusinešti Rm. Piemuo nenorėjo sakyti, bet šeiminykas vis vien išsikláusė Srv. Tamsta teiktumeis išsiklausti ir dasižinoti LTI426(A.Baran).
nukláusti
1. tr., intr. išklausinėti, išsiteirauti, klausiant sužinoti: Čia visus nukláusė, kaip yr Trgn. Iš visų, sako, patinkelių išklausinėjo, labai smulkiai nukláusė Prng. Lietuviai tai sąvokai išreikšti pamilo būdą, galbūt ir iš žmonių nuklaustą LTII77. O ir nuklaus (paklausė) ten tas katalikų kuningas, ar jis dar norėtų gyvą atrasti savo neprietelių, ar mirusį BzF42.
| refl.: Pirma nusikláuskit, kur pigiau parduoda Kair. Dasigirdęs jisai apie tą žiniūną ir nusiklausęs, kur gyvena, nuvažiavo pas jį BsPIII292.
2. refl. tr. klausinėjant surasti, aptikti: Nusikláusiau, nusiklausinėjau per žmones jaunutę ožkelę, žadu pirkti Jnšk.
3. refl. klausiantis kur nukeliauti: Kol mes pas jį nusikláusėm, atsibodo beeinant Kair.
4. refl. su vargu ką pasiekti, kur nukeliauti: Kaipgi tu per tokį šlapumą aną dieną į Bernatonis nusikláusei, ar neįvirtai balon? Paį.
pakláusti
1. plg. klausti 1: Paklausk, kas ten buvo J. Paklausk tu velnio, kodėl anksčiau čia augo aukso obuoliai, o dabar niekas jau nebeauga J.Jabl. Stotyje, ko tik [ji] paklausė, kiekvienas pasakė ir parodė Žem. Paklausk tetulę, kur padėjo duonkepę rš. Jam buvo labai koktu, ir bijojo, kad kunigas nepaklaustų katekizmo V.Krėv. To pakláusęs, klausk kito Ds. Sakiau tau pakláustienai, ė tu ėmei ir ažmiršai Ds. Paklausiau rūtą ir lelijėlę, mažgi sutikot jaunas dieneles (d.) Slk. Aš tau pakláusiu, kai nueisiu su diržu Ds. Tad nusiuntė du ižg mokytinių savų …, idant jį pakláustų šitais žodžiais DP17.
^ Akių paklausk, pasakys Rk. Visų dantys balti – nepaklausi (nesužinosi, kas kaltas) Šlu.
| refl. tr., intr.: Geriau pasiklausti tris kartus, negu vieną kartą apsirikti Gd. Žadu tavęs pasiklausti, begu moki austi (d.) J.Jabl. Pyksta ir keikiasi [tėvulis], kai jį pasiklausia V.Krėv. Pasiklausdamas kelio, nuvažiuosi tenai J. Pūtė vėjelis pasiklausdamas: kieno pirktas žiedelis? BsO80. Pasiklauski matušėlės, kuriu keliu josma JV211. Tu pasiklauskie senų tėvelių, ar leis šį rudenėlį J.Jabl(FM). Eisiu ant tetušį pasiklaust tetušėlio NS903. Aš nueisiu pas matutę, pasiklausiu motynėlės NS124. Įėjęs pasiklaust kelio FrnS70.
^ Akies pasiklausk (pasižiūrėk), atrasi Jnš. Akių pasiklausk, ir atrasi J.Jabl. Ausų pasiklausk (pasiklausyk), pasakys KrvP(Jnš). Akėti – nė pradėti, austi – nė pasiklausti, o vesti ir tekėti – nors šiandien KrvP(Srv). Laukuose vėjo nepasiklausi – nepasakys rš.
2. refl. prašyti sutikimo, leidimo: Nieko nedarys, nepasiklausęs kito P. Duot rykšte už tai, kad nepasikláusus ima Lzd.
^ Darbas tavęs nepasiklaus, kai nepadirbsi – palauks KrvP(Zp, Vs).
parsikláusti
1. klausinėjant kelio pareiti, parvykti: Šiaip taip parėjo, parsikláusė namo Rm.
2. su vargu iš toli parkeliauti: Kol parsiklausim namo, tai ir vakaras atspirs Lp. Kaip išvarė mane po abazais, vos trečion nedėlion parsikláusiau Lš. Kada tokia bekele parsikláusim namo Rod.
pérklausti
1. tr. N išklausinėti, ištyrinėti: Aš jį po jūsų akim perklausiau, o nieko tų daiktų nerandu BPI379. Teperklausia jisai ir tus kitus, kurie prieg to buvo, kokiuo būdu tas kūdikis apchrikštytas būtų Mž119.
2. tr. išklausinėti pakartotinai, iš naujo: Perklausti liudytoją TTŽ.
3. intr. nesupratus, kas pasakyta, prašyti pakartoti, pakartoti klausimą: Sesuo nesuprato ir perklausė, ką ji sako A.Vien. Jis ne tiek pats klauso, kiek perklausia, net pakartoti prašo kai kuriuos dalykus J.Balt. Niekam neparėjo į galvą perklausti: kas gi tasai tavo Juodžiaus kelmas Vaižg. Netikėdamas savo ausims, jis iš lėto perklausė rš. Iš naujo parklausk, kaip ten buvo J. Atsiprašau, pérklausiu (neišgirdus klausimo) Str.
| Tamstelė ar seniai čionai? – paklausė Riškus. – Ar seniai? – perklausė senis LzP.
prikláusti
1. tr. klausinėjant surasti, aptikti: Tai tu man prikláusk vištą Lp.
2. refl. LL23 klausiant ką pasiekti, nuvykti: Lig šiol mūsiškiai ant Krakuvą neprisiklausia Zr.

×razkláusti (hibr.) tr., intr. išklausti: Anas razklaũs ir tau atsiųs Lz.
sukláusti
1. intr. klausiant sužinoti, išsiklausti: Reiks nueit sukláust, kap tę kur kas yra Lp. Girdėjau kalbant, kad Pranas į žentus eina, tik nesukláusiau kur Srv.
2. tr. išklausinėti (visus): Kur tu čia juos visus sukláusi! Grž.
3. intr. paklausti: Sukláuskit: po dešinei a po kairei? Vrn.
4. refl. tr. klausiant, teiraujantis surasti: Susikláusti negal kelio, kad nemoka kalbos Šts. Pradėjau klausties, bet negal susikláusti Šts.
užkláusti
1. tr., intr. paklausti: Ar tu rimtai kalbi? – užklausė LzP. Nors aš užklausiau gan atsargiai, vienok Garbenis susijaudino Blv. Ažklaustas sūnaus, kas gi jam yra, iš pradžių jis gynės, sakė, kad nieko Dkk. Diedas pagaliaus užklausė, kokis pačėdas BsPIII271. Mes jį užkláusėm, kas jis tokis Alv. Velnias užklausė vagiliaus: „Kur dabar eini?“ SI217.
| refl.: Aš užsiklausiu, kap reik daryt Vrn.
2. refl. tr. klausiant susirasti, apsiklausti: Kad užsikláusiu, tai ir tau pasakysiu Trgn. Ar jau užsikláusei berną? Ds. Pas mus buvo mokytoja užsikláust kambario Gs.

Daugiau informacijos

prikláusti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

įtei̇̃kti

Apibrėžtis

1 tei̇̃kti, -ia, -ė KBII154, K, LVIV156, Š, K.Būg, Rtr, FrnW, DūnŽ; N, L
1. tr. DŽ, NdŽ aprūpinti kuo, duoti, tiekti: Ans tei̇̃kia visokius daiktus, pabūkles, padarynes J. Rupeika pila vyną į taures ir perduoda Daumantui, kuris jas teikia svečiams V.Krėv. Nuo kitų moterų neužsilikdama, pirko ir sau, ir vyrui, teikė drabužį šventadieniui apsivilkti LzP. Jam kas 3–4 valandos reikėjo teikti deguonies pagalvėlį A.Vien. Galima paskolą teikti rš. Saulės spinduliai, susigėrę augalų lapuose, teikia mums deguonį ir augina maistą rš. Dievas prikel debesis dangaus, teikdamas žemei lytaus Mž241.
| Kartais už tokį pasiūlymą teikti žinias jie gaudavo šį tą iš valdžios B.Sruog. Miestams imta sparčiau teikti savivaldos teises rš. Vilniaus aukštoji mokykla teikė mokslo šviesą ir darbo žmonėms – amatininkams rš. Skelbk jame žinią, kurią aš tau teikiu brš. Patarimų tei̇̃kti KŽ. Ketinu tokiame darbe, pakolei ponas Dievas man gyvatą teiks, pasilikti MT(Pratarmė).
^ Kai žmogui reikia, ir Dievas teikia Gmž. Peikia – sau tei̇̃kia (nori pats gauti, turėti) Vlkv, Ds. Kas peikia, tas sau tei̇̃kia Aln, Bsg. Kas kitam peikia, tai sau teikia Nm, Ndz. Ką giria – kitam skiria, ką peikia – tą sau tei̇̃kia Mrj. Kas sau teikia, to nepeikia LTsV97.
| refl. tr. KI280: Nė gyvenõs tei̇̃kias (nesirūpina įsigyti, įsitiekti), nė vaikų žiūria Nmk.
2. tr. daryti, atlikti, veikti kieno naudai: Pirmąją medicininę pagalbą teikia gerai paruošti žmonės sp. Maža buvo ir parama, kurią motina teikdavo paslapčiomis nuo tėvo A.Vien. Pirmenybė dirbti naujame skyriuje bus teikiama geriausiems darbininkams rš. Tei̇̃kti naudos NdŽ, DŽ1.
3. tr. NdŽ reikšti, rodyti kokį nusiteikimą, požiūrį į ką: Jis buvo tau artimas, ir jam gyvam tu didelę garbę teikei V.Krėv. Lietuviai didelę reikšmę teikė dvilypiam riešutui, dvilypei varpai rš. Meisteris parodo neteikiąs reikšmės tam sumanymui P.Cvir.
4. tr. pripažinti, skirti (garbingą vardą): Rašytojo vardas turėtų būti teikiamas tik didelio talento ir ypatingos dvasinės kultūros žmonėms rš.
5. tr. EncIX209 būti kokio išgyvenimo, jausmo, ypatybės priežastimi: Abudu sūnu vien rūpesnius tėvui teteikė LTI497. Tas nepalaužiamas įsitikinimas savo teisumu teikia jam ramybės ir tvirtumo J.Avyž. Žmogui pasitenkinimo teikia pati darbo eiga, jo turinys rš. Tei̇̃kti malonumo NdŽ. Paprasti liaudies žaidimai, neįmantrūs šokiai, rateliai teikia fizinės iškrovos ir dvasinės atgaivos rš.
| Eterinis aliejus teikia šiam augalui malonų, bet stiprų kvapą rš. Apysakai daug patrauklumo teikė nuotykinė intriga, vaizdingas, lyriškas stilius rš.
6. tr. SD354, BŽ27, KŽ siūlyti, rekomenduoti: Aš jums tei̇̃kčiau kitą dalyką NdŽ. Tas paprotys neteiktinas rš. Virtuvę Jablonskis sakydavosi pirmiausia teikęs vadinti „plytai“ (suvalkiečių „mašinai“), ant kurios valgį verdamės LKI49. Teikiamà daina užrašyta seniai NdŽ. Teikiu jums naują dainų knygelę KlpD(prakalba). Kitiems mielai teikiam, ko mums patiems nereikia J.Jabl.
^ Jis kitą peikia, o save teikia VoL454.
ǁ pratarti: Jonas teikė prasčiokėliams baigti kermošių ir eiti namon Rp. O teip teikiuot…, neduokis tiemus vagimus ir latramus išvadžiot DP248.
ǁ piršti: Jis man savo dukterį tei̇̃kia Pkp. Teikia kaip įmanydami Žem.
7. tr. N, S.Dauk, Kos55, O, NdŽ linkėti (gero): Teikiu, gero noriu (orig. noro) kam SD350. Teikiu jums visa gera J.Jabl. Krikščionys mielieji, geidžiu ir teikiu jumus… malonės Viešpaties mūsų DP53. Visi tūkstančius gyvenimo pasisekimų teikė, linkėjimo dainas dainavo rš. Neteiktinas Sut.
neteiktinai̇̃
8. intr. Sut malonėti ką padaryti: Padėkavok Dievui, teikusiam tave aplankyti brš. Prašome, idant šviesybe Dvasios savo šventosios apšviesti teiktumei brš.
| refl. Q628, SD1153, SD312, N, Sut, M, Rtr, LL202, Š, BŽ477, KŽ, FrnW: Teikiuos, gerą valią padarau R402, MŽ542. Jis nesi̇̀teikė atsakyti man NdŽ. Be nesiteiktų atsiliepti kiti kupiškėnai K.Būg. Prašause stancijos, teikiatės duoti! DS172(Rs). Teikis man Tamsta pranešti, ar greit ketini knygelę išleisti Pč. Tamsta siūsi dėl manęs kailinius trumpus, teikias pamieruoti M.Valanč. Dievas teročija (paraštėje teikiasi) man ir vieną dabar (dar) Sūnų priduoti BB1Moz30,24. Idant… tąjag vėl dieną širdyse mūsų teiktų̃s užgimt DP26. Tei̇̃kisig duot ir man anuos visus pritaisymus DP165. Nei jokiam sutvėrimu savamui nesiteikė atleist MP78. Žmogumi stotisi teikeisi MKr1. Prašau tavęs, kad munęs teiktumys išklausyti P. Užmiršti jo nesiteikia KN198.
| iron.: Ar daug čia žuvų? – pagaliau teikėsi paklausti Petras rš. Tik po pusvalandžio prie staliuko teikiasi pasirodyti padavėja sp.
ǁ refl. sutikti būti kuo: Tas žvirbliukas mažučiukas už broliuką teikės, toj varnelė juodasparnė už svočiutes teikės (d.) Auk.
9. intr. noromis ką daryti: Ana kad teikusi, t. y. nevaroma, gerai padirbo J.
| refl. R, R35, MŽ, MŽ47: Teikęsis, pagalvojęs ir papasakojo visokių istorijų Šts. Aš tei̇̃kusis geriau pasiūčio Plt. Kad ans teikias, t. y. gatavyjas, pasigatavyja, tai įsako gražiai pamokslą J.
10. intr. DP168 stengtis įgyti palankumą, gerintis, meilikauti, pataikauti: Kieno norui tei̇̃kdamas, tampa apskaluonimi DP489.
| refl. NdŽ, DŽ1, KŽ, Mžš: Ans prie savo pačios nesigretina, t. y. nesitei̇̃kia, neeina J. Tei̇̃kės tei̇̃kės mumiem Jonas – ir neliko mūs žentas Lp. Bepig jai: turi gražų brolį, tai visos mergos tei̇̃kias Rdm. Jis blogas žmogus – visiem tei̇̃kias Slm. Teip su kokiuo gastinčiu tei̇̃kias, kad su juo kalbėtų Pl. Atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė Vaižg.
11. intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Gmž, Str, Ml, Dkšt sugyventi, sutarti: Tai ramu, kai visa šeimyna tei̇̃kia Ktk. Adeliutė netei̇̃kdavo su savo šešuru Dglš. Anos jau seniai netei̇̃kia abi su močia Klt. Nèteikėm abu visą amžių Lb. Kad anas su visais netei̇̃kia Trgn. Tai, kad tik teiktų̃ terp savę – viso pakaks Sdk. Kaip anys (katinas su šunimi) netei̇̃kia, tai strošna Ds.
12. intr. kirsti, šerti, trenkti: Teikte užteikia su kančiu gerai, t. y. užduoda J.
1 aptei̇̃kti, -ia, àpteikė tr. Rtr; LL19 aprūpinti, apdovanoti: Klioštorių jai pabudavojo ir žeme apteikė rš.
| Jis buvo apteiktas dievinumo atributais J.Šliūp. Malone apteikti LL264.
1 įtei̇̃kti, -ia, į̇̃teikė; R, R422, MŽ572, N, LL179
1. tr. K, J, LL23 įduoti: Ar negalėtum jam štai šito raštelio įtei̇̃kti? Š. Įtei̇̃kti prašymą NdŽ. Iñteikė tokios salietros, kur degina Dglš. Į̃teikė šakę kraut vežimus Grš. Didžiausią kąsnelį iñteikė [pyrago] Str. Aš džiaugiuos, kad neturtingam žmogui įteikiu gerą daiktą SI264. Valdininkas priėjo artyn ir paėmė iš jo raštą įteikti valdovui J.Balč.
| prk.: Į tavo rankas dabar įteikiu savo garbę V.Krėv.
ǁ iškilmingai, oficialiai paduoti, įduoti: Įteikiamàsis (pagyrimo) raštas BŽ229. Įtei̇̃kti kam ordeną NdŽ. Maždaug per vidurį kamblių nukirstų rugių pėdelį, apkaišytą gėlėmis, pjovėjai parnešę įteikdavo šeimininkui, linkėdami jam išgyventi tiek metų, kiek yra parneštame pėde šiaudelių LKVII86.
ǁ Ser padovanoti: Visums reik ką nors įtei̇̃kti, kokią dovanelę Vgr. Iš rajono vyriausybės ejo, sveikino aną, tatai į̇̃teikė anai tokią kningą Jdr. Man už tai skarukę iñteikė Kpč.
2. tr. įduoti kieno globai: Vaiką jau iñteikė močiai, pati neturi kada Klt.
ǁ įsiūlyti, įpiršti: Kunigas Burba vieną seserį iñteikė Artimavičiui, kitą Cicėnui Dglš. Mažu tę intei̇̃ksim mergšę į butą Srj. Mažu kur galėsu aš tave in žentus inteiktie (ps.) Brt.
| Tai į̇̃teikė (įkišo, įbruko) man arklį! Mrj.
3. žr. 1 suteikti 1: Ateiviai… naujiems kaimams įteikė ir kitus naujus vardus A1884,1. Saliamonui didelę išmintį įteikė S.Stan. Garibaldis… trokšta… kožnam visą valnybę įteikti TP1880,41. Atgręžk būdus, mums priešingus, inteik daiktus reikalingus SGI15. Gentys susirinko laimindami jį dėl gėrybių, kokias jam įteikė Dievas S.Stan.
4. žr. 1 suteikti 2: Bevardė gimtis sakiniui taipo pat inteikia naujos reikšmės J.Jabl.
5. tr. skirti, lemti: Kožnam Dievas inteikė, kad stonas mainyt reikia KrvD204.
6. tr. Gs parūpinti vietą, įtaisyti: Laumė… apmainydavus jaunikį arba mergą – ir tokiu būdu įteikdavus savo augintinį į gerą, patogią vietą BsMtI106.
| refl.: Aš velnio rankon esmi įsiteikęs (patekęs) brš.
7. tr. R370, MŽ497 gauti, įgyti: Kad būčia apžiūrėjęs, būčia žinių įteikęs Vlkv.
| refl. tr. I: Įsi̇̀teikiau kardą tokį kietą ir aštrų, kurs trims an sykio galvas nukerta Jrk36. Įsiteikė naujus drabužius rš. Vien pasiturintiems tebuvo galima knygas įsiteikti prš.
8. intr. Q623, SD1150,185, SD41,379, Sut įtikti: Žmonėm neanteiksi̇̀ Švnč. Kas gi gali antei̇̃kt šitai pikčiurnai Žl. Niekas svietui neįtei̇̃kia, ir geriausį žmogų peikia JD9. Prie kuriam broleliui reiks man būtie, kap piktom martelėm reiks antei̇̃ktie (rd.) Ml. Idant įteiktų̃ aniemus, nebijos daryt daiktų, kurie yra prieš valią Dievo DP490. Inteikia kūnui savo aba geiduliamus jo SPI266. Pilotas, norėdamas žmonėmus inteikti, išleidė jiems Barabošių BtMr15,15.
įteiktinai̇̃ Pagal noro tikos, inteiktinai, su inteika tapo SD61.
| refl. BzF187, RtŽ, Š, Rtr, Ser, NdŽ, DŽ1, Ut: Jiems įsitei̇̃kti pirmiausia reikėjo J.Jabl. Ne kiekvienam gerumu įsitei̇̃ksi Mrj. Noriu marčiai įsitei̇̃kti – silkinę kuskelę nupirkau Vkš. Neklausyk ano plepalų: ans teip sako norėdamas įsitei̇̃kti Slnt. Ačiū ažu saldainius, anūkei instei̇̃kt bus Str. Aš insiteiksiù savo anytai: aš užsikelsiu anksti rytelį, tai aš nušluosiu didį dvarelį (d.) Lp. Vyresnysis Severos brolis, pastebėjęs, kaip senio kalba Elzę juokina, įsiteikdamas jai, ėmė senį pašiepti Pt. Kudlius lyžčiojo visus iš eilės, vizgino uodegą ir stengėsi visaip įsiteikti K.Saj.
9. tr. padaryti įtaką, paveikti: Neregitegu, jog nieko neinteikiat? (Cielas) svietas eit paskui jį Ch1Jn12,19.
1 ištei̇̃kti, -ia, i̇̀šteikė tr. LVI816, KŽ
1. išduoti: Žinoma, apie kokius nemalonumus gali rašyti prievaizdas: nederlius, neišteikti (neišmokėti) mokesčiai, sumažėjusios pajamos rš.
ǁ refl. teikiant, dalijant ištekti: Visi prašo, o iš kurgi aš visiem išsitei̇̃ksiu Žl.
2. parūpinti, dovanoti: Užsidirbsiu ir tau auksinį žiedelį išteiksiu LzP. Duoda mums loskas savo ir dovanų dangiškų išteikia brš.
3. padaryti, nuveikti, įvykdyti: Paminėsime, ką latviai i̇̀šteikė irklavimo dalykuose KŽ. Kaimynystėje atsitikę keli myriai lenkė kalbą ant mirties, ant klastų giltinės, kokias jinai išteikia (išdarinėja) dargi su jaunais žmonėms BsV31.
1 nutei̇̃kti, -ia, nùteikė Rtr, Ar
1. tr. KŽ duoti, patiekti: Skyrium nuteikia svaigalų krikštynoms, jungtuvėms A.Janul.
2. tr. Š, FT sukelti kokią nuotaiką, emocijas: Kad tu taip gerai nuteikei mano dukterį, atiduodu tau pusę karalystės ps. Petrą guviai nuteikdavo kiekvienas nugirstas žodis apie sukilimą V.Myk-Put. Nutei̇̃kti vienus prieš kitus DŽ. Ką liūdnai nutei̇̃kti NdŽ. Palankiai nutei̇̃kti ką KŽ.
| refl. KI109, Š, BŽ27, DŽ: Bijau uošviuo žodį pasakyti, nežinau, kaip ans nusitei̇̃kęs Vkš. Teip karingai buvau nusitei̇̃kusi an tų vaikių! Trk. A grėbs šieną, a pjaus, tujau linksmai jau nusitei̇̃kę būs Jdr. Tas žodis pirmą kartą privertė jį nusiteikti atsargiai ir susigūžti savyje V.Myk-Put. Jis atėjo į įstaigą visai blogai nusiteikęs P.Cvir. Kajetonas apsidairo ir gan rimtai nusiteikęs eina prie rašomojo stalo J.Paukš. Visi ateidavo ne tik šventiškai nusiteikę, bet ir šventiškai pasipuošę KlK38,6. Metraščio redakcijos autorius Lietuvai buvo nusiteikęs palankiai rš.
ǁ FT, KŽ sukelti gerą nuotaiką: Kur nebus linksmas, taip svečio nùteiktas J.Jabl. Kuo jį taip nuteikei? J.Jabl. Vaiką nùteikiau, ir nebeverkia Grž. Žmonės jau ir taip gražybių visokių nuteikti Žem.
| refl. N, K, J.Jabl, Š, Rtr, FT, Nm: Jis šiandien nenusitei̇̃kęs KII11,209. Vaikas nusiteikė, t. y. nebrėkia jau, iš piktumo į gerumą atėjo J. Mokiniai tuojau įspėja, ar mokytojas nusitei̇̃kęs, ar ūpingas NdŽ. Tokia nusitei̇̃kusi – i priš ką? Krš. Šį vakarą taip buvo nusiteikęs, jog papasakojo keletą atsitikimų Žem.
3. tr. Q198, CI724, NdŽ, KŽ paveikti, kad būtų linkęs ką daryti, palenkti: Nùteikėm – ir sutiko J.Jabl. Tą tėvą ji pavaišina, nutei̇̃kia i visur pr[i]eina Jrb. Prakilniems darbams jį nuteikia rš. Idant dovanomis Tavo nuteikti būdami, Tave garbintumim MKr47. Nutei̇̃kti ką savo pusėn BŽ150.
| refl.: Aš nusi̇̀teikiau vykti į kaimą BŽ482. Aš nenustei̇̃kęs in tokias kalbas Dg. Aš dar labai jauna, nenusiteikus dar tekėti rš.
4. intr. įtikti, pataikyti: Aš nùteikiau, t. y. taip padariau kaip jis, pagal jo būdą, ir jam patiko mano darbas J. Sunku jai nutei̇̃kti J.
5. refl. pavykti, pasisekti: Ir jiems ne visada nusitei̇̃kia apgaut Lkč. Linai nusiteikė (gerai užaugo) J.Jabl(Ilg). Patalkys neblogiausiai nusi̇̀teikė Vdžg. Kai nustei̇̃kia, žuvų daug sugaunam Blnk. Nenusitei̇̃kęs alus K7.
ǁ KŽ pasitaikyti būti geram: Jeigu nusiteikia oras, jos visu būreliu išlekia pasilakstyti aplink avilį A1885,127.
1 patei̇̃kti, -ia (pàteikia), pàteikė K, Rtr, NdŽ
1. tr. KŽ parūpinti, įtaisyti: Buvo… pateiktas balnas ir šlajikės BM330(Šv). Varnių katedros bažnyčią pagrindė akminimis arba marmurais, tai pačiai pateikė gražius vargonus M.Valanč.
| prk.: Buvo mergai vaiką patei̇̃kęs DūnŽ.
| refl. tr.: Pasitei̇̃kusi vaiką – šlovė prasta DūnŽ.
ǁ malonėti ką duoti: Ana gabalą męsos man pàteikė, t. y. davė J. Jis mums knygelę pateiks J. Ar nepateiktái man vytuškų? Lp.
2. tr. duoti kam ką susipažinti: Komisija pàteikė naują sutarties projektą DŽ1. Keliauninkas pateikė įdomių kelionės įspūdžių rš. Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau rš. Fizikos uždavinių sąlygos gali būti pateikiamos įvairiais būdais rš.
ǁ įduoti, įteikti: Pareiškė savo pretenzijas nukentėję piliečiai, pateikė ieškinius per kratas apgrobti bei nuskriausti valstiečiai A.Vien. Pateikusiems pažymėjimą daroma nuolaida rš.
3. tr. M paruošti, pagaminti, patiekti (paprastai valgyti): Tada ji pàteikė jam tuos pietus Nm. Patei̇̃kti kam valgyti J.Jabl. Nesugeba vyrui ir doros sriubos pateikti rš.
| refl. tr., intr.: Žiemai pasiteikia maisto: žirnių, svogūnų ir bulbių Blv. Reikėjo šiek tiek pasiteikti, pasiruošti tinkamai viešnias priimti LzP. Pasitei̇̃kę [į vestuves] atvažiavo, labai gražiai susitaisę Krš.
4. refl. pasirengti, pasiryžti ką daryti: Abraomas buvo pasiteikęs atiduoti Dievui savo vienaitį sūnų I. Pavargėlė motina… pasiteikė elgetauti, eidama par sodas ir gyvenimus turtingųjų IM1864,25.
5. refl. susitvarkyti, pasidaryti: Dabar valdžia kiteip pasi̇̀teikė Tl.
6. intr. BB2Moz5,8, Sut stengtis įgyti palankumą, gerintis, pataikauti.
| refl. NdŽ: Aš pasi̇̀teikiau jam, t. y. įsimalonėjau J. Sūnus viršininkam pasi̇̀teikė, tai darbą gerą turi Mrc. Jau jei tu mane padarei vyresniuoju, tai gali man dar kitu kuom pasiteikti M.Katk.
7. refl. NdŽ pasidaryti geros nuotaikos.
8. refl. KŽ pasitaikyti, atsitikti: Kad blogas oras atsimetėtų, o geras pasitei̇̃ktų savaime, suskaityk dvylika plikių (juok.) Švnč.
9. refl. tr. pasiteikti: Ta pasiteikė savo draugininkes I.
1 pérteikti
1. tr. NdŽ per daug ko duoti, perduoti.
2. tr. duoti, pasiūlyti, leisti perimti: Pérteikiame savo darbo patirtį visiems darbininkams DŽ1. Įpročiais bei papročiais perteikiamas ankstesniųjų kartų dorovinis patyrimas rš. Ar savo giminės išmintį visą jau perteikei sūneliui? rš.
3. tr. pavaizduoti: Rašytojui pamatyti nepakanka – reikia pajusti, atkurti tikrovę ir perteikti ją meniniais vaizdais T.Tilv. Rašytoja patraukliai piešia aplinką, suprantamai perteikia pažintinę medžiagą rš. Tokių pačių junginių su bendratimi sudaro ir kitų reikšmių veiksmažodžiai, galintys perteikti asmens valią LKGIII165. Tiksliausiai natūralių daiktų vaizdus perteikia fotonuotraukos rš.
4. intr., tr. uždrožti, suduoti, perlieti: Perteik gerai pančiu, tai klausys Srv.
1 pritei̇̃kti, -ia (pri̇̀teikia), pri̇̀teikė tr. K, NdŽ
1. I, KŽ parūpinti, duoti: Ans pritei̇̃ks tau vaiką bandai ganyti J. Vakare prasidės veselia, tai aš tau pritei̇̃ksiu kokį kaulą (sako šuo vilkui) BM256(Grz). Jam karalius davė apsirėdyt šarvu ir smarkius ginklus jam pri̇̀teikė Sch166. Priteik seniui duonos kokį papentį, jeigu pati dar kiek turi Žem. Aš tau tai buvau mislijęs duoti, pritei̇̃kti KII376. Sau priteikiu B. Nor… jam didesnę algą priteikti Kel1865,72. Kurios nemokėjo giedoti, pasiliko pakrosnyje, toms Onikė priteikė darbą: vienai pagalvę į grabą pasiūti, kitai kreizus iškarpyti Žem. Kitsai norėjo vėl… tam visam miestui reikalingąją šilumą priteikti Kel1881,105. Parodyk savo man žaizdas, nuo priešininkų priteiktas KlvD243. Jo galva tebesvaigo dar vis nuo to smūgio, kurį priteikė jo numylėtoji Urtelė rš. Jis jam gerą antausį priteikė LC1889,24.
| refl. tr. NdŽ.
2. daug duoti, priduoti, pritiekti: Pastatė tuos trobesius ir priteikė plytų ketamai statyti bažnyčiai J.Jabl. Atėjo vienas jo aukštųjų urėdninkų, sargams pinigų pritei̇̃kdamas ir žadėdamas da daugiau Jrk95. Storauna jų (lapų) dabosena pryteika daugybę žymių P.
3. R, MŽ įduoti, įteikti: Jis man pri̇̀teikė žvakės galelį, t. y. davė, prikišo J. Pri̇̀teikė jam į purvyną įpuolusįjį duonos kepalą Jrk123. Saulis jaunikaičiui šarvą savo priteikti norėjo S.Stan.
ǁ NdŽ, prš padovanoti: Jis šitas savo karališkas dovanas kam priteikti gal brš.
4. padaryti, kad kas ką patirtų, išgyventų: Kad galėčiau nors trupinėlį smagumo priteikti, palinksminti, pajuokinti Žem. Kurs tau linksmybę priteika brš. Priteiki man šviesos, kaip trokšt širdis brš.
5. padaryti, atlikti, nuveikti ką kieno naudai: Pagalbą priteikti N. Vaikai vis pagalbą kokią pri̇̀teikia Pgg. Tam kūdikiui priteikęs esi, idant jisai per šventą chrikštą atpenč gimtų Mž112.
6. KŽ įduoti kieno globai, įsiūlyti, įkišti: Man visus vaikus pri̇̀teikė, ir turiu vestis Vlkv. Man ją pri̇̀teikė parvežt Gs. Ar velnias dabar priteikė čia tą bedalį pas šitą mergą? BsPIV114. Čia palicija priteikė (priskyrė) žmogelį mūsų pulkeliui A1884,363.
| refl. NdŽ: Atvažiavęs tuojau mėgino prisiteikti (pritapti) prie teatro, norėdamas savo laimę rasti scenoje J.Balč.
ǁ I, BŽ488, NdŽ rekomenduoti: Atsivešiu visus protokolus provos, gal man priteikste advokatą gerą Žem.
| refl. KŽ.
7. I parinkti, pritaikyti, priderinti.
8. refl. K, Š, Rtr, NdŽ stengtis įgyti palankumą, prisigerinti, prisimeilinti: Jei nori kam prisiteikti, daryk jam viską žmoniškai Nz. Siuntė jam zuikius, norėdami prisiteikti LzP. Ateik, man su meile prįsiteik brš.
9. refl. J.Jabl, NdŽ būti linkusiam, norėti ką daryti.
10. refl. prisirengti: Kur prisiteiksi važiuoti į Kauną – brangiai kaštuo[ja] Pln. Neprisi̇̀teikiau nuvažiuoti į Vilnių. Sako, gražus miestas Pln.
1 sutei̇̃kti, -ia (sùteikia), sùteikė KŽ
1. tr. N, Š, Rtr, Tl duoti, parūpinti, patiekti: Sutei̇̃k man duonos bent kąsnelį J. Gal atvažiuos kokis ponelis, gal dar suteiks kelias kapeikas LTR(Alv). Tu dar nenumanai, kas suteikė tiek turto M.Valanč. Sutei̇̃kti kam paskolą DŽ1.
| Jam sùteikė teisę BŽ108. Sutei̇̃kti žodį (leisti kalbėti susirinkime) DŽ1. Kad Dievas jam suteiktų sveikatą, protą Lkš. Tėvas mislio vis, kokį jam (sūnui) amatą suteikti (ps.) Brt. Ką norėjai man sakyti, ar žinelę suteikti? LTR(Mrj). Karalius, vyresnybę jam suteikęs, pradžio[je] 1414 m. nuvyko į Trakus M.Valanč. Dviem giesmėm yra velionis mano brolis suteikęs melodijas Vd. Ačiū už paaiškinimą, kurį man esi suteikęs Blv. Sutei̇̃kti įgaliojimą NdŽ. Sutei̇̃kti vaikams mokslą NdŽ. [Vardų sąrašas] suteiks tyrinėtojams daug šviesos LTI83(K.Būg).
^ Šventa Ona, gera žmona, suteik duoną VP45. Kad tik reikia, Dievas suteikia LTR(Šmn). Ko reikia, tai ir Dievas sutei̇̃kia: va, kad radau kiaušinių! Slm.
ǁ padovanoti: Juzupas suteikė kiekvienam broliui gausias dovenas M.Valanč.
2. tr. būti kokio reiškinio, ypatybės priežastimi: Dvaras nebūtų man tiek džiaugsmo sutei̇̃kęs kaip tas arkliukas RdN. Likimas, amžinas mano priešas, nenorėjo suteikti man tos laimės J.Balč. Tavo kankliai nesuteiks mums stiprinančios galios, kurios mes dabar tiek reikalaujam V.Krėv. Kaimyno sūnaus laiškas suteikė didelio skausmo, sukėlė raudas P.Cvir. Lėnė degte dega man dar vieną smūgį suteikti I.Simon. Suteikti malonumo DŽ1. Po žieve esantis minkštas vytelės sluoksnis suteikia jai gražu blizgesį rš. Priešdėlis suteikia veiksmažodžiui naują leksinės reikšmės atspalvį LKGII14. Tie garsai suteikdavo viskam gyvybę rš. Sutei̇̃kti kalbai aiškumą NdŽ.
3. tr. NdŽ, DŽ1 daryti, atlikti, veikti ką kieno naudai: Žmogus jau nekvėpuoja – dirbtinį kvėpavimą sùteikia Pv. Pagalbą man tada žadėjote ir jos nesuteikę apgavote V.Krėv. Mokėjo suteikti pirmąją pagalbą, jei kaulo lūžis, išsinarinimas ar kokia žaizda rš. Ir aš džiaugiuosi, kai manęs klausosi susidomėję žmonės, kuriems aš galiu suteikti naudos J.Dov.
4. tr. M parodyti kam kokį nusiteikimą: Man sùteikta daug garbės NdŽ. Nesuteikęs man deramos pagarbos, nusidėjo savo broliui karaliui V.Krėv. Valdovas man suteikė garbę pietauti kartu su juo (ps.) J.Balč.
5. tr. Š, Rtr pripažinti, skirti (garbingą vardą): Sutei̇̃kti titulą NdŽ. Sutei̇̃kti kam bajorystę KŽ.
6. tr. pripiršti: Reikia Jurgį jai atpeikti, savo sūnų jai suteikti LTR(Mrj).
7. refl. padaryti malonę, malonėti ką padaryti: Kreditorius susiteikia pratęsti mokėjimo raką rš. Būrai susiteikė ir su jais suderybas padaryti prš.
8. intr. RtŽ, Š, DŽ1, KzR, Vlkv, Lp, Al, Mrs, Lb, Lkm, Kzt, Dgl, Sld, Sdk sugyventi, sutarti: Ans su savo pačia sutei̇̃kia, t. y. nesibara, santaiko[je] gyvena J. Mudvi visada suteikėm ir dabar sutei̇̃kiam Mrj. Mes čia su visais sutei̇̃kiam Dkš. Sesers, ale labai nesutei̇̃kia Plv. Jauni – ir nesùteikia Kbr. Kap negali sutei̇̃kt, tai į sūdą duoda Grv. Kas jau gali sutei̇̃ktie, jei jau moma su dukteria nesutei̇̃kia Švnč. Nesutei̇̃kia jų vaikai, vis mušas i mušas Klt. Nuvažiavo pas sūnų, tai su marčia nesutei̇̃kia Tvr. I velnias su jom būt nesutei̇̃kęs Dglš. Anos terp savę nesutei̇̃kia Ktk. Ot anys gerai sutei̇̃kia: kur eina, vis abu ir abu, niekur nesiskiria Km. Katė labai sutei̇̃kdavo su vištašuniu NdŽ. Nesutei̇̃kia kaip gaidys su kalakutu Lel. Nesutei̇̃kia – kaip kirvis su akmeniu Trgn. Anys teip sutei̇̃kia kaip katė su šuniu Mlt. Sutei̇̃kia kaip katė su pele Šn.
^ Vienas kitą peikia, ažtai nesutei̇̃kia Prng. Sutei̇̃kiant ir sausa pluta gardi Skdt. Dvi katės maiše nesutei̇̃kia Ds.
9. intr. sukirsti, sušerti, suduoti: Pakėlus tada ranką, smagiai suteikė jam per ausį V.Kudir. Su tuom [akmeniu] teip gerai gervei suteikė, kad vienu sykiu abi kojas sutrupino! Tat.
1 užtei̇̃kti, -ia (ùžteikia NdŽ), ùžteikė
1. tr. NdŽ, KŽ, Dkš, Vlkv, Bgt, Br, Nm dosniai duoti, parūpinti ko, patiekti: Ana teikdama užteikė daug pyragų J. Megsiu megztuką, mama siūlų ùžteikė Mrj. Ma[n] ùžteikė vaistų nuo kosulio Kt. Patys privalgė grybų i ùžteikė da mums Jrb. Kaimynas gardžių obuolių ùžteikė Ig. Visiems užteikė po stambų sidabro pinigą Tat.
| Ùžteikė ir man darbą sunkų Ut. Kap užtei̇̃ks parų (nubaus atsėdėti areštinėje skirtą parų skaičių), tai nesius Plv.
2. refl. Rz, Grž panorėti, užsimanyti, užsigeisti: Tai kas, kad senas: kai užsitei̇̃kia, ir sylos atsiranda Pln. Kad užsitei̇̃ks eit, tai nieko nepadaris Pšl. Kad užsitei̇̃ks ko, tai jau nebeparginsi Lnkv.
3. intr., tr. NdŽ, KŽ, Vrb užduoti, užkirsti, sušerti: Su kančiu užtei̇̃kia par pakalą, t. y. gerai užduoda J. Per ausį ausinę ùžteikė Prn. Užteik tu jam su grįžte J.Jabl. Tas diedas, iš užpečkio išlindęs, pašmagojo su rykštaite tiem žvėrim ir jam užteikė – teip tuojaus ir pavirto visi in akmenis BsPIII199. Užtei̇̃k drūčiai, rėžki smarkiai, suliek dikčiai, tai gerai JD726. Kareiviai felčeriui užteikė kelis rimbus per žiuponą rš.

Daugiau informacijos

pérteikti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

uodega

Apibrėžtis

uodegõs galẽlis ko nors likutis, truputis: Kad Dievas duotų, kad nors koks uodegos galelis atitektų – vis jau būtų šis tas. Paukš.
už uodegõs gãlo nutvérti likučius gauti: Sėdėjai visą savaitę, marinai ir tik už uodegos galo tenutvėrei!. Paukš.
uodegõs vìzginimas pataikavimas: Nuo uodegos vizginimo geriau gyvena, įtinka vyresniesiems. Krš.
kas úodegą kel̃s šùniui sakoma apie besididžiuojantį: Kas šuniui uodegą kels, jei pats nepasikels. Skr.
kas úodegą pakel̃s šùniui sakoma apie besididžiuojantį: Kas gi šuniui uodegą pakels?. Švn.
sàvo uodegõs bìjosi labai smarkus, visko baidosi: Mūs arklys kai pastovėjo, tai savo uodegos bijosi. Arm.
senà uodegà senis: Kokis sena uodega, o pervirsdo ant jaunų – mergiotės reikia. Grv.
víenos úodegos lìko užsikrimto: Kad ne ji, iš tėvo ir sūnaus, kaip anų kunigaikščio Radvilos šunų, vienos uodegos būtų belikę – būtų kitas kitą užsikrimtę. Vaižg.
víena úodega šìkti vlg. labai draugauti: Kur vienas, ten ir kitas – abudu viena uodega šika. Ėr.
úodegą atmèsti
1.atsigulti: Jau vėl atmetei uodegą. Rdm.
2.sirgti: Skraidė skraidė basa ir atmetė uodegą. Arm. Šį pavasarį ir aš buvau atmetęs uodegą. Dkš. Plikas lakstei ir atmetei uodegą. Krš.
3.pastipti, žūti: Jautis pimt ir uodegą atmetė. Šts. Žmogus tik pykšt lapei iš strielbos – lapė ir atmetė uodegą. Rod. Lapė tik perkando [jauką su nuodais] ir iš karto uodegą atmetė. Vlk.
úodegą atpū̃sti pasidaryti išpuikusiam, didžiuotis: Ėjau per beržyną, vėjelis papūtė, o mano bernelis uodegą atpūtė. Prng.
úodegą atpū̃tęs išdidus: Ana tik eina uodegą atpūtus. Klt. Ko vaikščioji kaip kalakutas uodegą atpūtęs. Rod.
úodegą atsùkti į durìs Vkš. mirti:
úodegą atsvíesti pastipti: Peržiem šėriau šėriau savo arklyną, atėjo pavasaris, ir atsviedė uodegą. Tvr.
uodegà atšìpo nusibodo (sėdėti): Atšipo uodega besėdint. Šln.
uodegomìs badýtis ankštai būti trūkstant vietos: Virtuvė maža, uodegomis badomės visos. Grl.
úodegą bìmbtelėti padvėsti: Vakar mūsų šunelis bimbtelėjo uodegą. Alvt.
uodegà dìlga sakoma apie labai judrų: O tau jau uodega dilga, negali nusėdėt. Alk.
uodegà gręžtà per žemaĩ sakoma apie nesubrendusį, neišmanantį: Padaryčiau, kodėl ne, ale uodega per žemai gręžta. Jrb.
úodegą įkìšti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Poviliuk, tu neklausyk bobų, – perspėjo mano vyras, – neužsidėk su užgintais raštais! Galite visi įkišti uodegas. Kam to reikia?... Žem. Kad manasis ir kvailas. Ką tik pamatė, tam pasakojas, tą vaišina... Įkiš kada nors uodegą. Marc. Lįsk lįsk, kol uodegą įkiši. Šv. Bet kur nesivalkiok, ba kad įkiši uodegą, tai niekas neištrauks. Mrj. Tu nežinai, kur gali įkišt uodegą. Bgt.
2.apsigauti: Įkišo uodegą tą mergą paėmęs. Krš.
3.ištekėti (ppr. blogai): Būdavo, inkišei uodegą – ir nepabėgsi: dabar skiriasi, pasimeta nesutikę. Ant.
úodegą įmer̃kti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Kad reiktų saugotis, tai tuoj įmerktume uodegą. Gs. Dar ir tu kada įmerksi uodegą. Rs. Oi įmerksi uodegą, jei nesiliausi taip daręs. Ss. Sėmė pinigus kaip iš balos, kol uodegą įmerkė. Ps. Pasisaugok ir Mortūno... Ne iš piktos valios – yra uodegą įmerkęs, ir tiek. Ap.
2.apsigauti: Jis, tą žemę pirkdamas, įmerkė uodegą. Skr.
úodegą įskíesti priversti klausyti, prigriebti: Pamėgai į Puodžio lašinius!.. Kad neįskiestų tau uodegos. Krėv.
úodegą įsū́dyti patekti į kalėjimą: Žodį pasakyčiau, kaip matai įsūdytum uodegą!. Skr.
úodegą įšálti būti sulaikytam: O mūsų Matavušas, gal girdėjai, taip pat dvare uodegą įšalęs. Avyž.
uodegà išdỹgs sakoma norinčiam pasirodyti žinovu: Nesenauk – uodega išdygs. Lkš.
úodegą iškìšti neig. ištekėti: Suaugo jau – gana norėtų kur uodegą iškišti. Gs.
úodegą išpū̃tęs neig. be atodairos, nerimtai: Jeigu ta mergučė laksto uodegą išpūtus, tegu laksto – man jos nereikia. Jrb. Jos ėjo ir nuėjo uodegą išpūtę. Drsk.
úodegą išsipìnklioti pasisekti, nenukentėti: Išsipinkliojai uodegą, tai ir džiaukis. Ktk.
úodegą išsiskìrti iš visõs mėsõs prastumo nepastebėti: Bet ir tatuliukas skyrė skyrė, iš visos mėsos ir išsiskyrė uodegą, – juokėsi Juozapas. Žem.
úodegą išsùkti pavykti atsisakyti, išvengti: Tai išsukai uodegą nuo darbo?. Klvr. Kazimiera po savo kūrybinių pergalių pagaliau išsuko uodegą iš partsekretorės pareigų. Trein.
úodegas ištiẽsti pasirodyti daug geresnėmis: Kam mum bruka visokias Dotnuvos paneles (kiaules), kai mūsų lopuotės joms uodegas išties. Trgn.
úodegą jùdinti truputį reikštis: Ag, niekas negina, oro trūksta, surištos rankos, bet vis gali uodegą judinti. Avyž.
úodegą káišioti tarp dùrų mėginti kenkti: Aš tau sakau, tu prisėsk savo uodegą, ir nekaišiok man tarp durų, nes aš tau ją taip priversiu, kad eisi per laukus kniaukdamas kaip morčinis katinas!... Myk-Put.
úodegas karpýti šunìms užsiimti niekais: Liksi be darbo ir eisi karpyti šunims uodegų. Mrs.
úodegą kélti
1.rengtis išvykti, išvažiuoti: Anoji neseniai išvažiavo, o dabar ir toji jau kelia uodegą. Sb. Jau iš pat ryto uodegą kelia, nerimsta. Pnd.
2.didžiuotis: Joną tik pagirk, tai uodegą kelia visais kampais. Vrn.
úodegą kraipýti
1.suktis iš keblios padėties, išsisukinėti: Dabar jis visaip kraipo uodegą, kad tik sausas išeitų iš bėdos. Jnš. Kraipai uodegą, poete! O aš baudžiavos nemačiau. rš.
2.maivytis: Kraipo uodegas mergos, nebžino kaip išsidirbti. Rdn.
úodegą krapštýti nieko neveikti, tingėti: Jis uodegą krapšto už pečiaus. Ėr.
úodegą krùtinti iš anksto džiaugtis: Nėr ko uodegą krutinti, maž ir man neišeis marška įmerkt. Aln.
úodegą láužti versti, skubinti, reikalauti: Ko skubat, ar velnias uodegą laužia!. Šauk. Niekas man uodegą nelaužia: nenorėsiu – neparduosiu!. Krš.
úodegą mègzti rengtis, taisytis kur eiti: Stasė, ir ta mezga uodegą į skaistaturgį. Kair.
úodegą mer̃kti įkliūti: O, ji kada merks uodegą. Mrj.
úodegą mė́tyti suktis iš keblios padėties, išsisukinėti: Jis šiaip ir taip mėto uodegą, bet jau nieko nebus. Alk.
úodegas mezgióti ganyti: Kiaulėms uodegas mezgioti. Grž.
úodegą mìrginti suktis iš keblios padėties, išsisukinėti: Gali uodegos nemirginti, aš viską girdėjau. Alv.
úodegą mìrmindamas strimagalviais: Išlėkė uodegą mirmindama. Sur.
uodegà nenutrū̃ks nieko neatsitiks, garbės nenuplėš (ką darant ar padarius): Gali nueiti – uodega nenutrūks. Mlt. Ne tiek gyvulių liuobėm – nenutrūko uodega, o dabar – viena karvė ir teliukas. Slm. Nenutrūksta uodega namininkams, kaip per penketą metų po dešimtinę atiduoda. Vaižg. Nutrūks čia tau uodega, kad nueisi pas kaimyną. Srv.
uodegõs nepàkelia nuo lóvos Srv. serga:
úodega nepavìzginti nekreipti dėmesio: Napalys į tuos žodžius nė uodega nepavizgindavo, nė nenusišypsodavo į savo motutę paprastu būdu: lyg ne jam tai buvo tarta. Vaižg.
uodegõs neužmègzti šùniui nieko nenuveikti: Jau kur saulė – dar jūs šuniui uodegos neužmezgėt!. Lp.
úodegą nuléisti nusiminti: Lindo lindo visur, dabar nuleido uodegą – niekas jos nepriima. Tršk. Ale kad kunigas Būčys jiems davė per laikraščius, tai net jų vyriausias pravadyrius daktaras Avižonis uodegą nuleido. Vencl.
úodegas nusikramtýti visiems peralkti: Be pašaro per naktį arkliai uodegas nusikramtys. Rs. Reik eit šertis, kiaulės uodegas nusikramtys. Šln. Arkliai vargsta uždaryti, gali uodegas nusikramtyti. Vlkv.
úodegą nusitvérti prastai gauti: Nuo vilko bėgus uodegą nusitvėriau tiktai – šitą pirkelę nusipirkau. Ut.
úodegą nuvìzginti nudvėsti: Kai dėsiu, ir nuvizgins uodegą. KlvrŽ.
úodegą pabrùkęs
1.jausdamasis kaltas, susigėdęs: Išrūko boba uodegą pabrukus. Srv. Kai tik paprašau skolą grąžintie, tai anas, uodegą pabrukęs, ir nubindzina. Ds. Šunes nėrė pabrukę uodegas, ir tik pasilikę įnikdavo loti. Katil.
2.nieko negavęs, nusiminęs: Pardzimbina uodegą pabrukęs. Grk. Ir parvažiavo uodegą pabrukęs. Kair.
uodegà padìlgo užsimanė, panoro (bėgti): Padilgo jam uodega bėgt. Gs.
úodegą padìlgti labai panorėti: Jis padilgo uodegą. Jabl.
úodegą pàgulė sakoma apie ilgai miegantį: Mergos, mergos, kelkite! Ar uodegas pagulėte?. SnV. Ar uodegas pagulėt, kad taip ilgai nesikeliat?. Gs.
úodegą pakélti
1.imti smarkiai bėgti: Kai karvės išgirdo byzdėlę, tuoj pakėlė uodegas. Mlt. Pakėlė uodegą ir kažin kur nubizdeliojo per krūmus. Kp.
2.pulti ką nors daryti: Ir vėl uodegą reiks pakelt pavasarį. Klt. Užsiėmę anys dabar darbais, baisu, – uodegos pakeltos. Dkk. Jau buvo pakėlęs uodegą skirtis, ale paskui susileido, nusmuko noras. Krš.
úodegą pakė́lęs išdidus: O dabar vaikšto uodegą pakėlęs, kad ir penkios dienos, bet pirmininkas. Sur.
úodegą pakélti apie pagyrūną: Kas rudžiui uodegą pakels, kad pats nepakels. Brž. Kas žaliui pakels uodegą, jei pats nepasikelia. Dkš.
úodegą pakìšti sukliudyti: Būčiau gavęs, bet Jonas man uodegą pakišo. Mrj.
úodegą pakliudýti įkliūti: Kramėkis kramėkis viršum ant jo, tik nepakliudyk uodegą. Jnš.
úodegą paklóti parvirsti: Aš tau, vaikeli, sakiau – neik, tu neklausei, ot ir paklojai uodegą. Pg.
úodegą pakreĩpti gerintis, padlaižiauti: Koks geras, eina uodegą pakreipęs. Krš.
úodegą pakuĩžinęs susirietus, susisukus (eiti): Ko čia vaikštai uodegą pakuižinus, ar sergi?. Šln.
uodegojè palìkti smarkiai pralenkti: Genetika paliko visus kitus mokslus toli uodegoje. Žil.
úodegą pamègzti sujusti, sukrusti: Uodegą pamezgu ir lekiu. Srd.
úodegą pamẽzgęs strimagalviais, paknopstomis: Bet tu dantų man nerodyk, tu pasakyk tikrą teisybę, kur taip lakstai uodegą pamezgęs... gaspadoriai turi žinoti. Paukš. Pamezgęs uodegą išlėkė į sodžių, nėjo apsiliuobt. Jnšk. Pasidarėta vaiką – ir žiūrėkita, nelakstykita uodegas pamezgę!. rš. Ir lakstys uodegą pamezgus. Jrb.
úodegą panèšti (vos) paeiti: Tavo šita cibalkė (kumelpalaikė) kaip tik uodegą paneša. Lp.
úodegą papū̃sti
1.išeiti (iš namų): Kaip užaugs, tai uodegą papūs ir neužvysi, o mama kaip nori sau. Ad. Jauniem kas, papūtė uodegą ir išlėkė. Krč. Auginau, mylėjau, o ot papūtė uodegą, ir gana. Ds.
2.nubėgti, nukurti: Kiškis tik papūtė uodegą į mišką. Jnš.
3.imti didžiuotis: Pamatysi, jis uodegą vėl papūs. Skr. Martele, martele, o toji martelė uodegą papūtus vaikščioja. Pv. Duoda valią bobai, tai ir siunta uodegą papūtus. Trgn.
úodegą pariẽtęs nerimtai, kvailiodamas (bėgioja): Kaipgi, leisiu aš ją bėginėti, uodegą parietus!. Krėv. O mes kaip paršeliai lakstom aplink uodegas parietę. Kin.
úodegą paródyti
1.pamesti, palikti, išeiti: Tai tavo geroji, tavo vikrioji, – šaukė motina, – parodė tau uodegą!. Žem. Rodos, kaip svietas auginome, sveikatą dėjome, mokėme, o jie tau tik uodegas parodė, ir tiek. Vaikykis juos dabar, kad nori.... Paukš. Ta merga jiems uodegą parodys, man rodos. Alk. Netikusį tokį [vyrą] turėjo, parodė uodegą, ir vargsta viena su keturiais vaikais. Krš.
2.pabėgti: Vaikas iš kailio nerias, kad pavytų kiškį, bet tas tik parodė uodegą ir nustriksėjo. Ps.
úodegą partrū́kti neig. parsidaužti, sugrįžti: Nepartrūksta uodegą tas, jau reikia eit gulti, dabar daužysis per visą naktį. Pkr.
úodegą pasimẽzgęs strimagalviais: Ji tik paknybo prie knygų kelias minutes ir lekia uodegą pasimezgus lakstyti. Skr.
úodegą paspáusti išsigąsti: Dabar jūs visi šventi ir geri! Paspaudėt uodegas kaip katinai, pieną palieję... O anksčiau tai kaip ciuckiai lojote!. Myk-Put. Pagaliau ir keturkojai, jos balsą išgirdę, uodegą paspaudžia. Vaižg.
úodegą paspáudęs apie pabėgimą, išėjimą: Jaunas, uodegą paspaudęs ir miestan. Šmn. Nesitikėjęs to meistras labai nusistebėjo ir paspaudęs uodegą (turbūt iš gėdos) dūlino pro duris. Bil.
úodegą paspráudęs susigėdęs: Ir išėjo uodegą paspraudęs. rš. Vyriausybė, uodegą paspraudusi, nieko nedrįsta, nes neteisi yra. rš.
úodegą pastatýti Krš., neig. nusibaigti:
úodegą pasvìlęs be atodairos (laksto): Pati laksto uodegą pasvilus, o namai pastyrę. Srv.
úodega paviksnóti įkliūti: Ans paviksnos uodega kokioj tvoroj už grobstinėjimą. Šts.
úodegą pavil̃kti vos paeiti: Ne, negaliu [eiti], uodegos nepavelku. Rdm.
úodegą pavìzginti
1.įsiteikti, prisigerinti: Kas uodegą pavizgina, liežuvį paplonina, iš pirmininko daugiau ką išpeša. Krš. Uodegą pavizgina, nagus pablizgina ir algą susižeria. Krč.
2.parodyti dėkingumą: Šuo už tą bent uodegą būtų pavizginęs, o tu įkandai ir palieki. LzP.
úodega pavìzginti įsiteikti, prisigerinti: Moka visos uodega pavizginti, gerinas, tyko ko. Drsk.
úodegą prikir̃pti
1.suvaržyti laisvę: Tėvas prikirpo uodegą, ir nebeina sūnelis pas mergas. Škn. Zara jai prikirps uodegą, kaip atvažiuos vaikas. Lz.
2.nubausti: Prikirps jam dar uodegą už kyšius. An.
úodegą primýgti nusiraminti, nelakstyti (prispaudus bėdai): Primygs jau dabar uodegą ir Sidukienei, kai močia numirė. Skdt.
úodegą primiñti prigriebti, prispausti: Labai nosį rietė, kol uodegos neprimynė. Rs.
úodegą pririẽsti suvaržyti laisvę: Priries kada uodegą merga – bus ramus. Drsk.
úodegą prirìšti suvaržyti laisvę: Ištekėjo tetulė, pririšo uodegą mergaitei, nebegalia bizdinėt iš kiemo į kiemą. Ppl. Kad jau esi pririšta uodega, tuojau bėgi namien. Yl. Vaiką turi, pririšta uodegėlė. Krš.
úodegą prisė́sti apsiraminti, aprimti: Kai šmaukšteliau per kiškas, tai tuoj prisėdo uodegą. Alk. Palakstė palaksčius ir prisėdo uodegą: mato, kad niekas neišeis. Vl. Ar tu neprisėsi uodegos, bjaurybe tu!. Skr. Sušliok diržu, tai prisės uodegą!. Slm.
úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę. rš.
úodegą prispáusti
1.suvaržyti laisvę: Diedoko uodega prispausta (vedė). Dbk. Vieną rozą uodegą prispaus, ką vogia. Azr.
2.ištikti (nelaimei): O kad kokia uodegą prispaustų, nebijok, prie namų glausis. Trgn.
3.suteikti vargo: Žiema kiekvienam žvėriui uodegą prispaudžia ir žmonių neaplenkia. rš. Dabar abu geri, kai bėda uodegą prispaudė. KrvP.
úodegą prispáudęs klusniai, niekur nesikišant: Sėdėkit uodegas prispaudę namuose. Kv.
úodegą prisvìlti patekti į bėdą: Ten gudri lapė uodegą prisvilusi. prš.
úodegą prišálti ilgai užtrukti: Išėjo boba rasalo ir uodegą prišalo. Mrj.
uodegà prišãlo patyrė vargo: Prišalo [vokiečiams] uodega, nuklydus į Rusijos šaltas gilybes. Trein.
úodegą pritráukti apraminti nubaudus: Pritrauks jiems uodegas. Lp.
úodegą privérti suvaržyti: Privėrė uodegas viršininkams, nebegali ūžti, vogti. Krš.
úodegą raitýti
1.gerintis, pataikauti: Uodegą raito – tik duok. Rdn. Su vyrišku neužsitikėk: pamato gražesnę ir raito uodegą. Krš.
2.jaudintis, džiaugtis: Mergos uodegas raitys, kad atvažiuos kavalieriai. Krš.
úodegą riẽsti
1.didžiuotis, šiauštis: Neriesk taip uodegos – aš neišsigąsiu. Nėr. Didelis čia daiktas, neriesk uodegos!. Blnk.
2.gretintis norint pagauti: Tas katinas besarmatis vis prie kanarkiukių uodegą riečia. Rs.
úodegą ródyti būti nedėkingam: Aš jam gerą darau, o jis man uodegą rodo. Vel.
uodegà rukčiója ima baimė: Dabar ir ano uodega rukčioja. Krkl.
úodegas subèsti labai draugauti: Ar nebepersiskirs – abudu uodegas subedę lig vakaro išsėdi. Ėr.
úodegą sukinė́ti meilintis: Kuo žmona daugiau sukinės uodegą apie kitus, tuo bus gražesnė meilė. rš.
úodegą sùkinti vilioti: Mat pempė, nors ir poniška, šilkais apsitempusi, bet pamatė jauną išsirpusį vyrą, tai ir sukina uodegą. Paukš.
úodegą sùkti
1.stengtis išvengti (bėdos), išsisukinėti: Dabar kiekvienas suka uodegą. Mlt. Dabar šiaip sukęs uodegą, taip sukęs – nieko nepadaro. Vlkv. Suka uodegą ir šiaip ir taip, kad tik nereiktų eiti prie kūlimo. Lkč. Kitą savaitę pristatysit man sąrašus, kurie gali, bet nedirba ir visokiais būdais uodegą suka. Mark. Nesuk uodegos kaip sena lapė! Aš jau žinau, ko čia atėjai!... Gran.
2.stengtis: Suksma uodegą, kad jie nesusitiktų. Sb.
3.nedorai elgtis, svetimauti: Ana bjauri, uodegą sukė, o anas juokėsi. Šlčn.
4.meilintis: Jau anos uodegas suka, tos katės. Grž.
5.džiaugtis: Vilkas kaip šoko ant kiškio ir griuvo. – Jau, – sako, – dabar prispaudžiau! – ir uodegą suka. Vlk.
úodega sùkti meilintis: Gudri lapė: tai uodega suka, tai vėl įkanda. Kudir.
úodegą sùkti į ruñdą išsisukinėti: Gana tau uodegą į rundą sukt, bene nežinau, ką dirbai. Stak.
úodegą suraũkus strimagalviais: Tai kaip movė tas Klaipėdon suraukęs uodegą. Svn.
uodegomìs susimierúoti susilyginti: Su beržais uodegom nesusimieruosi. Dkš.
úodegą užleñkti pastipti: Kaip pašėrėjo čystais šiaudais karvę, tai ir ažulenkė uodegą. Arm.
úodegą užmègzti sujusti, sukrusti: Purkšt, uodegą užmezgė ir išdūmė. Grž.
úodegą užmẽzgęs strimagalviais: Uodegą užmezgęs laksto per bobas. Grk.
úodegą užpū̃sti pasipūsti, užpykti: Uodegą užpūtė ir išlėkė. Pvn.
úodegą užriẽsti
1.supykti: Kelis metus dirbo, ir buvo gerai, o dabar dėl kažko užrietė uodegą. Jnš. Uodegą užrietė ir į Telšius išvažiavo. Krš.
2.pradėti merginėti: Jaunos užsimanė. Pakišo pirmąją po velėna ir užrietė uodegą. Bub.
úodegą užriẽtęs
1.strimagalviais, be atodairos: Iš ryto atalėkė uodegą užrietus pinigų skolint, gal gert pritrūko. Krs. Jaunas [vyras] irgi blogai – ir laksto palei mergas uodegą užrietęs. Svn. Nemokos krupė, tik laksto uodegą užrietusi. Krš.
2.apie tinginiavimą: Kad martelę gaučiau, aš gulėčiau uodegą užrietęs. Šd. Jis tik bezda uodegą užrietęs. Gs.
úodegą užriẽsti ant nùgaros labai išpuikti: [Merga] uodegą net ant nugaros užriečia [įsigijus vaikiną]. Lp.
úodegą užver̃sti supykti, užsiožiuoti: Nulėkė uodegą užvertusi. Krš.
úodegą vìrbinti bijant pataikauti: Seniau uodegas virbino prieš Maskuvą, dabar ničnieko čia nebijo, vagia be sarmatos. Krš.
úodegą vìzginti
1.būti nuolankiam, pataikauti: Prie seno pirmininko lindo lindo, dabar jau prie naujojo vizgina uodegą. Krs. Mano vaikai ne šunyčiai. Prieš kiekvieną uodegos nevizgins. Marc. Danielius vėl tylės, Klemas vėl kalbės, suks, vizgins uodegą. Bub. Žemguliai iki šiol niekam nevizgino uodegos, nevizgins jos ir toliau. Mik. Uodegas visi vizgina, – pirmininkas vis geriau paskiria. Krš.
2.džiaugtis: Be reikalo vizgini uodegą. Blnk.
3.išsisukinėti, slėpti tiesą: Tu man nevizgink uodegos! Pasakyk, kas tau atsitiko važiuojant. Saj.
4.vaizduoti jaunesnį negu iš tikro yra: Jau grabu atsiduoda, o uodegą dar vizgina. LTR.
úodega vyzgóti pataikauti: Prie ponų glaustis, uodega vyzgoti. Vaižg.
ant sàvo uodegõs savarankiškai gyvenantis: Ant savo uodegos tai kožna gaspadinė. Drsk.
ant sàvo uodegõs atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai: Atsisėdo ant savo uodegos, dabar pažins. Mlt.
ant uodegõs atsisė́sti susirgti: Iš pašalimo ir pati ant uodegos atsisėdo!. Žem.
ant uodegõs mìnti sekti iš paskos, eiti pridurmui: Maršrutą pametėm, o čia jau priešai beveik ant uodegos mina. rš.
ant uodegõs nunèšti dingti: Gailėjai dolerio stikleliui išlenkti – gyvenimo suodžiams ir sielvartams nuo širdies nuplauti, o dabar viską ant uodegos nunešė – viską!. Marg.
ne į úodegą dė̃sis nėra kitos išeities: Paknigždės ir ažmigs, ne uodegon dėsis. Ktk.
į úodegą eĩk toks keiksmas: Rytoj bus svečių. – Eik į uodegą su savo svečiais!. Dr.
į úodegą įkir̃pti prigriebti: Oi, atsargiai, Liudeli, įkirps tau į uodegą koks meškeriotojas!. Myk-Put.
į úodegą įkrė̃sti prilupti: Reikia jam gerai uodegon įkrėst. Sv.
į úodegą įlį̃sti niekais nueiti, pražūti, dingti: Gal buvo kada draugas, dabar į uodegą įlindo. Grnk.
į úodegą įpìlti prilupti: Kai gerai jam dabar įpylė uodegon, tai tuoj geresnis liko. Ds.
į (kieno)úodegą įsikìbęs apie sekiojimą paskui: Su kamisorium nieko nesuvoksi, – prabilo Jonas: – buvo žadėjęs ir pats streikuoti, o dabar jis į ponų uodegą įsikibęs laksto, abiem pusėm ariamas. Žem.
į úodegą įsikìšti piktai sakoma atmetant: Į uodegą įsikišk tuos savo pinigus, dabar man jų nereikia!. Skr.
į úodegą įsisègti nuolat sekioti: Vaikas nė kiek nenori vienas pabūti, visą dieną įsisegęs į uodegą. Jnš.
į úodegą įsitvérti sekioti: Įsitvėręs į uodegą bėgai iš paskos ir klausei. Katil.
į úodegą kir̃sti mušti: Jis – kalinių atstovas valdžioje. Kam reikia į uodegą kirsti, jis kerta. Sruog.
į úodegą kìšti piktai atsisakoma ką paimti: Tegu jis tuos savo popierius į uodegą kiša, – nusispjovė vaikinas, – kam man jų reikia?. Žem.
į úodegą lį̃sti labai pataikauti: Pirma į uodegą lindo, o dabar nebenori nieko padėt. Pkr. Lįsk lįsk jam į uodegą – pamatysi, kaip bus!. Šln.
į úodegą lį̃sti be muĩlo Krš. labai pataikauti:
į úodegą pàpterti padėkoti: Dar tu šitam diedui uodegon papterk, kad anas visa ką padaro. Klt.
į úodegą pàpterk nieko negali padaryti: Pripjauta guli gal penki vežimai, ir papterk tu jam uodegon, – lietus ir lietus. Slk.
į úodegą papū̃sk nieko nepadarysi, nepakeisi padėties, taip ir bus: Kad aš išeisiu, papūskit man į uodegą!. Šln. Prisiskolino pinigų, važiavo ir išvažiavo – papūskit uodegon. Pv. Va tau, išdūmė su visais pinigais, ir papūsk jam uodegon!. Mžš. Nuvažiavo autobusas, o dabar papūsk į uodegą!. Šil. Dabar gali jam į uodegą papūsti!. Jrb. Papūsk man į uodegą – negausi iš manęs nė cento!. Krč.
į úodegą pašnỹpšti negalėti nieko padaryti: Pašnypšk man į uodegą. Kv.
į úodegą pašvil̃pk nieko nepadarysi, nepakeisi padėties, taip ir bus: Pašvilpk į uodegą, nebėr piningų. Krš. Pašvilpk man į uodegą!. Šll.
į úodegą patur̃k nieko nepadarysi, nepakeisi padėties: Paturk man į uodegą, aš tavęs neapstoviu. Krok.
į úodegą pū̃sk
1.nieko nepadarysi, nepakeisi padėties: Ką tu bernui padarysi – pūsk jam uodegon. Ant.
2.dingo, nebėra: Pūsk į uodegą silkei – nebėr. Šts.
pãlei úodegą nebaisus: Protokolas mums palei uodegą. Gs.
pãskui (kieno)úodegas pasekióti kiek paganyti: Pasekios paskui karvių uodegas ir išmoks gražaus apsiėjimo su žmonėmis. Balt.
pãskui (kieno)úodegą sekióti ganyti: Nuo aštuonių lig aštuoniolikos metų paskui kiaulės uodegą sekiojo. Mlt. Jis pradėjo paskui karvės uodegą sekiot vos tik ėmęs persirist per grumstą. Mik.
per úodegą vos vos: Aš tik tik per uodegą išsisukau nuo šluotos. Jrb.
po úodega išeĩti būti išleistam, išeikvotam: Turėjau pinigų, po uodega išėjo viskas. Krk.
po uodegõs lakstýti sekioti, prižiūrėti: Rast ten velnius varinėja, jug po uodegos nelakstau. End.
prie uodegõs
1.visai arti (laiko atžvilgiu): Smertis buvo prie pat uodegos. Bsg.
2.visai arti (vietos atžvilgiu): Vokietys yr prie pat uodegos. Akm.
prie uodegõs prisisẽgęs apie sekiojimą: Vaikas visą dieną sekioja prisisegęs prie uodegos. Jnš.
prie uodegõs stovė́ti prisistójus stropiai prižiūrėti: Ans pats nestovi prisistojęs prie kožnos uodegos. End.
nė̃ prie uodegõs visai nepatinka: Ans man nė prie uodegos. Kl.
su ùždegta úodega skubant, trumpam (atvykti): Vis atvažiuoji su uždegta uodega. Vj.
už uodegõs gáudyti prispirti atiduoti: Kai pradėjo už uodegos gaudyti, pradėjo po miestelį lakstyti skolintis. Kl.
už uodegõs griẽbti priversti už ką atsakyti, prigriebti, pričiupti: Na, o tave tuoj – už uodegos! – pakėlė balsą draugas. – Ir ką tatai beištaisysi: nugara su uodega vis grečiom. Kad griebs, tai griebs... – atsakė jam Kasparas. rš.
už uodegõs kẽliamas sunykęs, liesas: Sako, ir šiemet karvės už uodegų keliamos. Jnš.
už uodegõs nesimãto pil̃vo labai liesas: Taip daug priėdė, kad už uodegos pilvo nesimato. iron.
už uodegõs nugriẽbti pagauti darantį nusikaltimą: Dabar tokia mada: meluoja, suka visi, bet jeigu ką nugriebia už uodegos, tai kalbų kalbelių iki ausų!. Ap.
už uodegõs pagriẽbti priversti už ką atsakyti, pričiupti: Reikia tokius pagriebt už uodegos, kam tokie neteisingi. Mžš.
už uodegõs paim̃ti Dg. priversti už ką atsakyti, pričiupti:
už uodegõs prikir̃pti pagauti darius nusikaltimą: Jau tave prikirpo už uodegos. Lkš.
už uodegõs stvérti priversti už ką atsakyti, pričiupti: Reikia viršininką stvert už uodegos, ką nesumokėjo. Drsk.
už uodegõs turė́ti
1.griežtai prižiūrėti: Už uodegos turėjo boba, tai negėrė. Kb.
2.sučiupti, išaiškinti: Pradėjo iš džiaugsmo net girtis, kad jau turįs už uodegos paslaptinę lietuvių organizaciją. Kudir.
kaĩp uodegà apie sekiojimą: Ir eina paskui manęs kaip uodega. Krš. Nieko neveikdama, kiekviena eina ir eina įkandin savo vyro: viena mažiau, kita didžiau atsilikusi velkasi paskui kaip uodegos. Žem. Kam tu mane sekioji kaip uodega?. Krs.
kaĩp úodegą prisvìlęs apie ilgai kur sėdintį: Ko čia sėdi kaip uodegą prisvilęs?. Rs.
kaĩp į úodegą įgéltas apie nerimstantį, šokinėjantį: Julius laksto kaip uodegon įgeltas. Grž.
kaĩp į úodegą į̃kirptas apie nerimstantį, šokinėjantį, bėgantį be atodairos: Straksi kaip į uodegą įkirpta. Vlkv. Vaikai zylioja po kluoną kaip uodegon įkirpti. Alz. Lakstė kaip uodegon inkirpti, kad šieno duotų paspjaut. Aln.
kaĩp į úodegą įką́stas apie nerimstantį, šokinėjantį: Tu kaip į uodegą įkąsta lakstai. Slnt.
kaĩp į úodegą papū̃tęs nieko nepešęs: Veselija susimaišė, taip ir parėjome kaip ing uodegą papūtę. Bs.
arklio uodega nenutrūks žr arklys
kaip avis į uodegą įkirpta žr avis
dagį pakišti po uodega žr dagys
[kaip] dagys po uodega žr dagys
dantys dygsta uodegoje žr dantis
kaip su dirse uodegoje žr dirsė
druskos paberti ant uodegos žr druska
gaidžiui papūsti į uodegą žr gaidys
kaip gaidžio uodega žr gaidys
nei galvoje nei uodegoje žr galva
nei į galvą nei į uodegą žr galva
giltinė suka apie uodegą žr giltinė
gyvatės uodega žr gyvatė
jautį sukti už uodegos žr jautis
kaip iš kalės uodegos žr kalė
po kalės uodegai nueiti žr kalė
paskui karvės uodegas [pa]sekioti žr karvė
katės uodega žr katė
katė nuneš ant uodegos žr katė
kaip katės uodega žr katė
kaip katė su pūsle prie uodegos žr katė
katino uodegoje žr katinas
kaip katinas uodegą laužomas žr katinas
kiaulių uodegas mezgioti žr kiaulė
nuo kiaulių uodegos neatrištas žr kiaulė
paskui kiaulės uodegą sekioti žr kiaulė
kipšas uždėjo uodegą žr kipšas
kojos sulindo į uodegą žr koja
kregždės uodega žr kregždė
kumelė kumeliui, kumelys uodegai žr kumelė
kaip iš kumelės uodegos ištrauktas žr kumelė
lapės uodega žr lapė
lapės uodegą rodyti žr lapė
kaip lapė su uodega žr lapė
lopetinskis prie uodegos žr lopetinskis
ožio uodegą laikyti žr ožys
ožkos uodega žr ožka
pempės šveičia uodegas žr pempė
pipirų užberti ant uodegos žr pipiras
pirštai uodegoje žr pirštas
rankos uodegoje žr ranka
smėlis byra iš uodegos žr smėlis
iš po startos uodegos išsprūdęs žr starta
šarka nuneš ant uodegos žr šarka
šyvį laikyti už uodegos žr šyvis
šuo šunį šuns uodega viks žr šuo
šuns uodega žr šuo
šuns uodegoje žr šuo
šuns uodegos klausyti žr šuo
ant šuns uodegos žr šuo
į šuns uodegą žr šuo
trumpas šuo prie uodegos žr šuo
šuniui atiduoti ant uodegos žr šuo
šuniui mesk ant uodegos žr šuo
šuniui nueiti ant uodegos žr šuo
šuniui nuleisti ant uodegos žr šuo
šuo nunešė ant uodegos žr šuo
šuo nusinešė ant uodegos žr šuo
šuniui nušvilpti ant uodegos žr šuo
šuo paneštų ant uodegos žr šuo
šuniui pilamas ant uodegos žr šuo
šuniui sudėti ant uodegos žr šuo
šuo užklotų uodega žr šuo
nei šuo nei uodega žr šuo
šuo prie uodegos žr šuo
į velnio uodegą žr velnias
(kieno) velnio uodega ilgesnė žr velnias
velnias įsuko uodegą žr velnias
velnias laužia uodegą žr velnias
velnias nu[si]nešė ant uodegos žr velnias
velnias uždėjo uodegą žr velnias
velnias užkišo uodegą žr velnias
veršio uodega žr veršis
kaip viksva uodegoje žr viksva
vilko uodega žr vilkas
bėgusio vilko uodega žr vilkas
kaip iš vilko uodegos žr vilkas
sulig vištų uodegų eiti žr višta
zuikiui ant uodegos žr zuikis

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (60)

burna

apšnỹpšti

šnỹpšti

mokė́ti

paužmokė́ti

parsikláusti

prikláusti

įtei̇̃kti

pérteikti

uodega