Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (54)
atžėgliúoti
Apibrėžtis
2 מėgliúoti, -iúoja, -iãvo intr. KII180, K, Rtr, NdŽ, KŽ, NmŽ; N, L plaukti laivu su burėmis, buriuoti: Šėpis žėgliúoja iš šišion šalin KI27. Kad mes žėgliúojam į mares, ans plauka paskuon Kin. Pietus pavalgęs gali žėgliúoti Dov.
| refl.: Visur tykà, žėgliãvos gana puikiai Rsn.
ǁ tr. kreipti bures: Ant kur žėglius žėgliuosiu KlvD32.
2 ×apžėgliúoti tr. K, KŽ apiplaukti: Šiporiai esą ir Afriką apžėgliavę prš.
2 ×atžėgliúoti intr. K, KŽ atplaukti: Šėpis atžėgliúoja KII180.
2 ×įžėgliúoti intr.
1. K, KŽ įplaukti: Mislijama, kad tai Klaipėdos akrūtas „Emma Johanna“ būsiąs, kursai šiose dienose įžėgliavo LC1887,50.
2. refl. įsipainioti: Arklys vadžiosna insižėgliãvo Prng.
2 ×išžėgliúoti intr. KI615, K, BzB290, KŽ išplaukti: Vėjas yra geras ir šį vakarą … akrūtas išžėgliuos į jūrą LC1887,40. Po trijų mėnesių išžėgliavom ant ekrūto iš Aleksandrijos BBApD28,11.
2 ×nužėgliúoti
1. intr. K, KŽ nuplaukti: Kol jie nužėgliãvo, žiobrius buvo pardavę Rsn.
2. tr. nuimti (malūno sparnų) drobę: Vėjas kyla, man rodos, reik nužėgliúoti sparnus Bgt.
2 ×pažėgliúoti intr. K, KŽ išplaukti: Šalin pažėgliãvęs KI27. Pažėgliavo jie namon žemininkų šauniai išjuokti LTR(Klp). Po šimts pypkių sukeikę, pažėgliavo jie namon TDrVII112(Klp).
2 ×paržėgliúoti intr. K parplaukti: Jie norėjo … jūrėmis atgal namon paržėgliuoti LC1880,50.
2 ×péržėgliuoti tr. perplaukti: Jūres péržėgliuoti KI322.
2 ×pražėgliúoti intr. K, KŽ praplaukti: Žiloje senovėje viens žvejys iš Bardėnų naktyj, dvyliktoj adynoj, pro Rambyną pražėgliuodamas, susimatęs su moterimis panemunyj skalbinį plaujančioms ir meldžiančioms jas su skalbimu ik Ragainės už gerą atlyginimą drauge paimt BsV183.
2 ×prižėgliúoti
1. intr. KI76, K, KŽ priplaukti.
2. tr. pripainioti: Tu nemoki mest an mestuvų, ožkų prižėgliavai̇̃ Ml.
2 ×sužėgliúoti
1. tr. K suglausti (bures).
2. intr. KŽ buriuojant susirinkti į vieną vietą.
3. tr. supainioti: Tai vaikas – siūlus sužėgliãvo, ė dabar narpulk pusę dienos Prng.
| Tu sužėgliavai̇̃ malkas, tai sunku bus išimt Ktk.
| refl.: Siūlai susižėgliãvę i nemožna atnarpult Prng.
2 ×užžėgliúoti tr. uždėti (malūno sparnų) drobes: Užžėgliúok malūną – vėjas silpnas, nesuka Nm.
| refl.: Visur tykà, žėgliãvos gana puikiai Rsn.
ǁ tr. kreipti bures: Ant kur žėglius žėgliuosiu KlvD32.
2 ×apžėgliúoti tr. K, KŽ apiplaukti: Šiporiai esą ir Afriką apžėgliavę prš.
2 ×atžėgliúoti intr. K, KŽ atplaukti: Šėpis atžėgliúoja KII180.
2 ×įžėgliúoti intr.
1. K, KŽ įplaukti: Mislijama, kad tai Klaipėdos akrūtas „Emma Johanna“ būsiąs, kursai šiose dienose įžėgliavo LC1887,50.
2. refl. įsipainioti: Arklys vadžiosna insižėgliãvo Prng.
2 ×išžėgliúoti intr. KI615, K, BzB290, KŽ išplaukti: Vėjas yra geras ir šį vakarą … akrūtas išžėgliuos į jūrą LC1887,40. Po trijų mėnesių išžėgliavom ant ekrūto iš Aleksandrijos BBApD28,11.
2 ×nužėgliúoti
1. intr. K, KŽ nuplaukti: Kol jie nužėgliãvo, žiobrius buvo pardavę Rsn.
2. tr. nuimti (malūno sparnų) drobę: Vėjas kyla, man rodos, reik nužėgliúoti sparnus Bgt.
2 ×pažėgliúoti intr. K, KŽ išplaukti: Šalin pažėgliãvęs KI27. Pažėgliavo jie namon žemininkų šauniai išjuokti LTR(Klp). Po šimts pypkių sukeikę, pažėgliavo jie namon TDrVII112(Klp).
2 ×paržėgliúoti intr. K parplaukti: Jie norėjo … jūrėmis atgal namon paržėgliuoti LC1880,50.
2 ×péržėgliuoti tr. perplaukti: Jūres péržėgliuoti KI322.
2 ×pražėgliúoti intr. K, KŽ praplaukti: Žiloje senovėje viens žvejys iš Bardėnų naktyj, dvyliktoj adynoj, pro Rambyną pražėgliuodamas, susimatęs su moterimis panemunyj skalbinį plaujančioms ir meldžiančioms jas su skalbimu ik Ragainės už gerą atlyginimą drauge paimt BsV183.
2 ×prižėgliúoti
1. intr. KI76, K, KŽ priplaukti.
2. tr. pripainioti: Tu nemoki mest an mestuvų, ožkų prižėgliavai̇̃ Ml.
2 ×sužėgliúoti
1. tr. K suglausti (bures).
2. intr. KŽ buriuojant susirinkti į vieną vietą.
3. tr. supainioti: Tai vaikas – siūlus sužėgliãvo, ė dabar narpulk pusę dienos Prng.
| Tu sužėgliavai̇̃ malkas, tai sunku bus išimt Ktk.
| refl.: Siūlai susižėgliãvę i nemožna atnarpult Prng.
2 ×užžėgliúoti tr. uždėti (malūno sparnų) drobes: Užžėgliúok malūną – vėjas silpnas, nesuka Nm.
išpūškúoti
Apibrėžtis
pūškúoti, -úoja, -ãvo intr., puškúoti
1. Srv, Žvr sunkiai bristi per vandenį, sniegą, purvus: Kur ten pūškúosi naktį: pakinkys porą arklių, ir nuvažiuosme Pc. Nebijo nė sniego, pūškúoja sau be kelio, ir gana Kp. Senis per sniegą kad puškúoja! Pmp. Kurgi pūškúoji net po puta (sukaitęs)? Ds. Man ir vėl teks į Jurbarką pūškúoti Skr. Pūškuoti yra bristi par purvus J.
2. pliauškėti, taškytis (maudantis): Aš moku i plaukti, i pūškúoti, su rankoms kapstyties Pln. Stanelis pūškavo, nardė juodame nakties ežere rš.
3. pupsint plaukti, važiuoti: Upės viduriu Kauno link pūškavo garlaivis rš. Liepgirių brigadoje pūškuoja (dirba) antras traktorius J.Avyž.
4. Kv sunkiai, garsiai kvėpuoti, dvėsuoti, šniokštuoti: Senis pūškúoja, kad sunkumą ant širdies turia J. Ligonis pūškúo[ja] išsižiojęs J. Užilsęs pūškúo[ja], t. y. alsuo[ja] J. Gyvi daiktai, turėdami plaučius, pūškuoja ir kvėpuoja Kos15. Nustojo vaikas verkti, išbalęs, pamėlynavęs sunkiai pūškavo motynos skreite Žem. Margis su šėmiu, panarinę galvas ir pūškuodami šnervėmis, nesijudino iš vietos V.Myk-Put. Kiek tas vaikas pūškúo[ja], lygu avelė Plt. Atejęs į muno metus, ir tu taip pat pūškúosi Brs. Žiemą [kumelė] puškúos puškúos – i nunersu kailį Pvn. Must arklius nori pasproginti, ka teip be proto varai – pasiveizėk, kaip pūškúo[ja] Vvr. Arklelis vos pūškúoja, o jį dar vis plaka Alk. Nepūškúok kaip Brauklio kalė, varlę ginusi (sakoma, kai kas labai rūpinasi menku dalyku) Štk.
| prk.: Perone pūškuoja leisdamas garus melsvas garvežys rš. Pūškuodamas privažiavo garvežys rš.
5. S.Dauk, Kdn, Rt, Kv giliai kvėpuojant miegoti: Bempt bempt sugulėm ir pūškavom M.Valanč. Blusius, parėjęs namo, krito į lovą, pūškavo per dieną be žado Žem. Per kiaurą naktį vienoje lovoje motinėlė pūškavo, antroje Juozas dūsavo Žem. Draugas pūškuoja ir knarkia rš.
6. šniokšti: Laukai žaliuoja, miškai puškuoja LTR(Krk, Žd, Sb). Kai marios liūliuoja, kai vilnios puškuoja, to svieto mergelės į šliūbą važiuoja LTR(Mrk).
7. kunkuliuoti, burbuliuoti: Pažiūrėk, ar jau vanduo pūškuoja, – tai verda Lnkv.
atpūškúoti intr.
1. Pc atbristi, atklampoti, atpūkšėti: Žirgas atpuškúoja par purvus J. Kol per tokį pusnį atpūškuosi, ir vakaras ateis Krok. Uždusau, iki atpūškavaũ per tokį purvyną ir prieš vėją Gs. Atbrido atpūškãvo par sniegą, misliau, kad kažin ką pasakys Kp. Girdžiu – per balą kažkas atpuškúoja, ogi žiūriu – vilkas Ėr. Kitam vakare atšliaužia atapūškuoja žalkčiai (ps.) Dgč.
| prk.: Į Vinkšnabrasčio kolūkį atpūškavo ruduo rš.
2. sunkiai kvėpuojant ateiti: Ledva atpūškavau nuo Jonienės, kad prigirdė alum Ds. Ateina abudu, atpūškuoja senis, vėzdu pasiramsčiuodamas P.Cvir. Ogi atsigręžusi – nuo lovos ateinąs, atpūškuojąs į ją [vaikas] P.Cvir.
3. Gs pūškuojant, pupsint atvažiuoti, atplaukti: Netrukus atpūškavo keleivinis traukinys rš. Kol atpūškãvo garlaivis, atsibodo laukti Skr.
įpūškúoti intr. pavargus įeiti: Išraudonavęs, apšilęs įpūškavo pas Dievą Žem. Ištroškus lapė sodan įpūškuoja rš.
išpūškúoti intr.
1. refl. smagiai išsimaudyti, išsipūškinti: Einam į Sraują – išsipūškuosime dubury, tai ir visokie negerumai bematant išgaruos J.Paukš.
2. sunkiai kvėpuojant išeiti: Iš pirkios išpūškavo drūtas senis rš.
3. pupsint išvažiuoti: Stotis neužmirštama su tuo išpūškuojančiu smagiu traukinėliu rš.
nupūškúoti intr.
1. nubristi, nueiti, nuvažiuoti per vandenį, sniegus, purvyną: Išeik anksti, ir tai gerai, kad iki pietų nupūškúosi Ds. Nupūškúok tokiu šlapiu keliu, o kai nieko negausi – kas iš to Žvr.
2. refl. pavargti pūškuojant: Nusipūškavai̇̃ šiandien, kol suvaikščiojai tokį galą, eik gult Skr. Kad ko diktesnio nuneštum valgyt šienpjoviam – gi nusipuškúoja po balas Srv.
3. Sdb nuplaukti pūškuojant: Garlaivis jau toli nupuškãvo Ukm. Upe spjaudydamas iš kamino žiežirbas į žiemos uostą nupūškuoja garlaivis rš.
parpūškúoti intr.
1. Snt parbristi, parklampoti: Pasižiūrėjo, kaip kuliam, ir vėl namo parpūškãvo Kp. Parpuškãvo tas mano vaikelis per tokią purvynę Srv.
2. sunkiai pareiti: Parpūškãvo senis visas sukaitęs, dusterėjo ir vėl išdūmė Ds. Tėvas žentą prikutavo, žentas namo parpuškavo LTR(Krš). Parbėg žirgelis, jau parpūškuoja, aukso kilpelės šalė[je] svyruoja StnD24.
pérpūškuoti intr. perbristi: Ir greit visi perpūškavo į antrą upelio pusę rš.
prisipūškúoti prisimaudyti: Iki soties prisipūškavome jūroje sp.
1. Srv, Žvr sunkiai bristi per vandenį, sniegą, purvus: Kur ten pūškúosi naktį: pakinkys porą arklių, ir nuvažiuosme Pc. Nebijo nė sniego, pūškúoja sau be kelio, ir gana Kp. Senis per sniegą kad puškúoja! Pmp. Kurgi pūškúoji net po puta (sukaitęs)? Ds. Man ir vėl teks į Jurbarką pūškúoti Skr. Pūškuoti yra bristi par purvus J.
2. pliauškėti, taškytis (maudantis): Aš moku i plaukti, i pūškúoti, su rankoms kapstyties Pln. Stanelis pūškavo, nardė juodame nakties ežere rš.
3. pupsint plaukti, važiuoti: Upės viduriu Kauno link pūškavo garlaivis rš. Liepgirių brigadoje pūškuoja (dirba) antras traktorius J.Avyž.
4. Kv sunkiai, garsiai kvėpuoti, dvėsuoti, šniokštuoti: Senis pūškúoja, kad sunkumą ant širdies turia J. Ligonis pūškúo[ja] išsižiojęs J. Užilsęs pūškúo[ja], t. y. alsuo[ja] J. Gyvi daiktai, turėdami plaučius, pūškuoja ir kvėpuoja Kos15. Nustojo vaikas verkti, išbalęs, pamėlynavęs sunkiai pūškavo motynos skreite Žem. Margis su šėmiu, panarinę galvas ir pūškuodami šnervėmis, nesijudino iš vietos V.Myk-Put. Kiek tas vaikas pūškúo[ja], lygu avelė Plt. Atejęs į muno metus, ir tu taip pat pūškúosi Brs. Žiemą [kumelė] puškúos puškúos – i nunersu kailį Pvn. Must arklius nori pasproginti, ka teip be proto varai – pasiveizėk, kaip pūškúo[ja] Vvr. Arklelis vos pūškúoja, o jį dar vis plaka Alk. Nepūškúok kaip Brauklio kalė, varlę ginusi (sakoma, kai kas labai rūpinasi menku dalyku) Štk.
| prk.: Perone pūškuoja leisdamas garus melsvas garvežys rš. Pūškuodamas privažiavo garvežys rš.
5. S.Dauk, Kdn, Rt, Kv giliai kvėpuojant miegoti: Bempt bempt sugulėm ir pūškavom M.Valanč. Blusius, parėjęs namo, krito į lovą, pūškavo per dieną be žado Žem. Per kiaurą naktį vienoje lovoje motinėlė pūškavo, antroje Juozas dūsavo Žem. Draugas pūškuoja ir knarkia rš.
6. šniokšti: Laukai žaliuoja, miškai puškuoja LTR(Krk, Žd, Sb). Kai marios liūliuoja, kai vilnios puškuoja, to svieto mergelės į šliūbą važiuoja LTR(Mrk).
7. kunkuliuoti, burbuliuoti: Pažiūrėk, ar jau vanduo pūškuoja, – tai verda Lnkv.
atpūškúoti intr.
1. Pc atbristi, atklampoti, atpūkšėti: Žirgas atpuškúoja par purvus J. Kol per tokį pusnį atpūškuosi, ir vakaras ateis Krok. Uždusau, iki atpūškavaũ per tokį purvyną ir prieš vėją Gs. Atbrido atpūškãvo par sniegą, misliau, kad kažin ką pasakys Kp. Girdžiu – per balą kažkas atpuškúoja, ogi žiūriu – vilkas Ėr. Kitam vakare atšliaužia atapūškuoja žalkčiai (ps.) Dgč.
| prk.: Į Vinkšnabrasčio kolūkį atpūškavo ruduo rš.
2. sunkiai kvėpuojant ateiti: Ledva atpūškavau nuo Jonienės, kad prigirdė alum Ds. Ateina abudu, atpūškuoja senis, vėzdu pasiramsčiuodamas P.Cvir. Ogi atsigręžusi – nuo lovos ateinąs, atpūškuojąs į ją [vaikas] P.Cvir.
3. Gs pūškuojant, pupsint atvažiuoti, atplaukti: Netrukus atpūškavo keleivinis traukinys rš. Kol atpūškãvo garlaivis, atsibodo laukti Skr.
įpūškúoti intr. pavargus įeiti: Išraudonavęs, apšilęs įpūškavo pas Dievą Žem. Ištroškus lapė sodan įpūškuoja rš.
išpūškúoti intr.
1. refl. smagiai išsimaudyti, išsipūškinti: Einam į Sraują – išsipūškuosime dubury, tai ir visokie negerumai bematant išgaruos J.Paukš.
2. sunkiai kvėpuojant išeiti: Iš pirkios išpūškavo drūtas senis rš.
3. pupsint išvažiuoti: Stotis neužmirštama su tuo išpūškuojančiu smagiu traukinėliu rš.
nupūškúoti intr.
1. nubristi, nueiti, nuvažiuoti per vandenį, sniegus, purvyną: Išeik anksti, ir tai gerai, kad iki pietų nupūškúosi Ds. Nupūškúok tokiu šlapiu keliu, o kai nieko negausi – kas iš to Žvr.
2. refl. pavargti pūškuojant: Nusipūškavai̇̃ šiandien, kol suvaikščiojai tokį galą, eik gult Skr. Kad ko diktesnio nuneštum valgyt šienpjoviam – gi nusipuškúoja po balas Srv.
3. Sdb nuplaukti pūškuojant: Garlaivis jau toli nupuškãvo Ukm. Upe spjaudydamas iš kamino žiežirbas į žiemos uostą nupūškuoja garlaivis rš.
parpūškúoti intr.
1. Snt parbristi, parklampoti: Pasižiūrėjo, kaip kuliam, ir vėl namo parpūškãvo Kp. Parpuškãvo tas mano vaikelis per tokią purvynę Srv.
2. sunkiai pareiti: Parpūškãvo senis visas sukaitęs, dusterėjo ir vėl išdūmė Ds. Tėvas žentą prikutavo, žentas namo parpuškavo LTR(Krš). Parbėg žirgelis, jau parpūškuoja, aukso kilpelės šalė[je] svyruoja StnD24.
pérpūškuoti intr. perbristi: Ir greit visi perpūškavo į antrą upelio pusę rš.
prisipūškúoti prisimaudyti: Iki soties prisipūškavome jūroje sp.
įi̇̀rti
Apibrėžtis
3 i̇̀rti, i̇̀ria, ýrė
1. tr. varyti laivelį irklais, plukdyti: Valtį i̇̀rti K. Irkit laivą (irkitės) čionai J.Jabl. Sesulę irsim, viešnelę irsim, margas skryneles pervožysim TDrIV13. Yrėjam liepė, kad irtų laivą nuo pakraščio BsPII300.
2. intr. DP78 plaukti laiveliu stumiantis irklais, irkluoti: Gerai i̇̀ria Dkš. Savo lengvais iriamais laivais Finikijos jūrininkai drąsiai leisdavosi į jūras rš. Nuskendo bernužėlis, per jūreles irdamas JD204.
| refl.: Su laivu i̇̀rtis ant vandens, t. y. plaukti J. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73. Toli nesiirk nuo krašto, kad nenuneštų vėjas Dkš. Aukso irklu besiirsit, šilkų tinklu bežūklausit (d.) Žal. Tuoj žmonės sukruto ir atsisėdo irtųs J.Jabl. Jis nustojo yręsis ir ėmė dairytis į krantą iš vandens nešamo luotelio rš.
3. tr. ardyti, draskyti, rausti: Kurmis žemę i̇̀ria J. Ìria žemę katinas (inkaras), kol užlaiko valtį ant upio J.
4. intr. sunkiai, lėtai eiti, važiuoti, skristi, vykti: Ìria kaip vėžys užpakaliu Vrn.
| refl.: Žmogelis i̇̀riasi pamaži sau keliu su savo kumelaite, ir tiek Gž. Anas su savo kuinu kas četvergas turgun i̇̀riasi Dgl. Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai rš.
| prk.: Dabar man aišku, dėl ko tautiškas lietuvių darbas iriasi ne taip greit, kaip galėtų V.Kudir. Iriasi nuo kranto vasaros naktis S.Nėr.
3 ati̇̀rti, àtiria, atýrė intr. atplaukti, irklais stumiantis; nuplaukti: Oi, ir atyrė jaunas bernelis juodamęje laively J.Jabl.
| Prašė jį, idant atirtų maž nuog žemės DP287.
| refl. K: Atsiir bernelis su marguoju luoteliu JD870.
| Per tą laiką laivas tol’ nuo marių atsiyrė BsPII300. Liepė truputį atsiirti nuog krašto MP255.
3 įi̇̀rti, į̇̃iria, įýrė
1. tr. įplukdyti irkluojant: Valtį, laivą žmonės įýrė įtaką, į užtakį J.
2. refl. K įplaukti irkluojant: Įsiýrė vaikai pačian vidurin ežero Š. Kaip įsiyriau ajerynėn, tai niekaip negalėjau išsiirt Ds.
3. refl. po ilgesnio stengimosi pradėti gerai irtis: Iš karto nemokėjau irtis, paskui įsiýriau Š.
4. refl. prk. sunkiai prasigyventi: Šiaip teip įsiýrėm, įsigyvenom ir turim duonos Alk.
3 iši̇̀rti, i̇̀širia, išýrė
1. tr. išplukdyti irkluojant: Valtį iši̇̀rk į krantą Prn.
2. refl. K išplaukti irkluojant: Išsiirsiu iš tos salos I. Ji norinti su juo išsiirti į marias I.Simon.
3. refl. prk. išsimušti, išeiti: Priešakyje tada buvo išsiyrusi Radvilų giminė rš.
3 nui̇̀rti, nùiria, nuýrė tr.
1. nuvaryti irkluojant: Laivą pats turėjau nuirti Mš.
2. refl. K nuplaukti irkluojant: Nusýrėm tan šonan OG363. Jis, valtelę pasisamdęs, nusyrė upėmis į žemės vidurį Ns1857,5. Nusiirk gilyn, o užleiskit tinklus jūsų SE158. Jau nuo krašto nusyrė rš.
3. prk. nugrūsti: Škada, jei nuir̃s (nugrūs, nustums) vaikiną Lp.
4. refl. prk. sunkiai nueiti, nuvažiuoti, nuvykti, nuskristi: Lig nusi̇̀iri pėsčias Antalieptėn, pavargsti Dgl. Toks purvynas, kad vos nusýriau Gž. Plūgas kilstelėjo ir nusiyrė per daržą rš.
3 parsii̇̀rti, parsi̇̀iria, parsiýrė K sugrįžti namo iriantis.
3 périrti
1. tr. pervežti irkluojant: Broleliai mano, sakalėliai mano, perirkit mane jauną per mareles TDrIV13. Perirsiu tave aš per mareles in raudonas uogeles (d.) Lp.
2. intr. perplaukti irkluojant: Périrk per upę Dkš.
| refl.: Aš persiirčiau per Nemunėlį KlvD53. Liepė persiirt į aną šalį marių NTMt8,18. Nereikia perirtis per marias DP36.
3. refl. persigauti, pereiti: Paskui labai sunkiai persiyrė per mišką rš.
3 prasii̇̀rti, prasi̇̀iria, prasiýrė praplaukti irkluojant: Mums pavyko prasiirti pro lūžtančias bangas į ramesnius vandenis prš.
3 prii̇̀rti, pri̇̀iria, priýrė tr.
1. privaryti irkluojant: Ir, priyręs [= priyrę] luotus žemėsp, palikdami visa, sekė jį DP288.
2. refl. K priplaukti, prisistumti irklais: Pri kranto prisiirsiu R237. Su valtele prisiyrė prie krašto BsPI26.
3. refl. prk. su vargu prieiti, prisikasti: Kad tik ligi jo ramiai prisiirtume, o toliau ir Suvaizdis mokės padėt rš. Jis šonu prisiyrė prie inžinieriaus sp.
4. prk. prišlieti: Būt nor tvartelį priýręs (pristatęs šalia kitų namų) Lp.
3 sui̇̀rti, sùiria, suýrė tr.
1. suvaryti irkluojant: Visas valtis sui̇̀rti į daiktą Prn.
2. suvaryti, sugrūsti: Suirtos karvės į salą ir ganosi Lzd.
3. prk. šiaip taip padaryti, sulipdyti: Kap matau, jūs tvartą vis tiktai sui̇̀rsit Lp. Kluoną šiap tep suýrė Prn. Sienyką, paduškytę šiap tep suýriau Lp. Jonas turėjo pirkelę, gal prieš šimtą metų suirtą tvartelį ir daržinę rš.
| refl. tr.: Kad susiir̃s namelį, i ma[n] bus gerai Vrn. Jie jau šiokią ne tokią ir trobą susiýrė Lš. Lauželį sau susiyriau, tai mano gyvenimui bus jo gana Kb. Susiýriau pinigų, tai pirksiu paltą Ig. Susiýriau gražų gyvenimą Ig.
4. klaidinti, painioti: Girdėjom, jog nekurie, išėję nuog mūsų, suyrė jus žodžiais BtApD15,24.
3 užsii̇̀rti, užsi̇̀iria, užsiýrė
1. K ant ko su irklais užplaukti.
2. su vargu užlipti, užeiti, užsikapstyti: Su didele bėda užsiyrė ant kalno rš.
1. tr. varyti laivelį irklais, plukdyti: Valtį i̇̀rti K. Irkit laivą (irkitės) čionai J.Jabl. Sesulę irsim, viešnelę irsim, margas skryneles pervožysim TDrIV13. Yrėjam liepė, kad irtų laivą nuo pakraščio BsPII300.
2. intr. DP78 plaukti laiveliu stumiantis irklais, irkluoti: Gerai i̇̀ria Dkš. Savo lengvais iriamais laivais Finikijos jūrininkai drąsiai leisdavosi į jūras rš. Nuskendo bernužėlis, per jūreles irdamas JD204.
| refl.: Su laivu i̇̀rtis ant vandens, t. y. plaukti J. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73. Toli nesiirk nuo krašto, kad nenuneštų vėjas Dkš. Aukso irklu besiirsit, šilkų tinklu bežūklausit (d.) Žal. Tuoj žmonės sukruto ir atsisėdo irtųs J.Jabl. Jis nustojo yręsis ir ėmė dairytis į krantą iš vandens nešamo luotelio rš.
3. tr. ardyti, draskyti, rausti: Kurmis žemę i̇̀ria J. Ìria žemę katinas (inkaras), kol užlaiko valtį ant upio J.
4. intr. sunkiai, lėtai eiti, važiuoti, skristi, vykti: Ìria kaip vėžys užpakaliu Vrn.
| refl.: Žmogelis i̇̀riasi pamaži sau keliu su savo kumelaite, ir tiek Gž. Anas su savo kuinu kas četvergas turgun i̇̀riasi Dgl. Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai rš.
| prk.: Dabar man aišku, dėl ko tautiškas lietuvių darbas iriasi ne taip greit, kaip galėtų V.Kudir. Iriasi nuo kranto vasaros naktis S.Nėr.
3 ati̇̀rti, àtiria, atýrė intr. atplaukti, irklais stumiantis; nuplaukti: Oi, ir atyrė jaunas bernelis juodamęje laively J.Jabl.
| Prašė jį, idant atirtų maž nuog žemės DP287.
| refl. K: Atsiir bernelis su marguoju luoteliu JD870.
| Per tą laiką laivas tol’ nuo marių atsiyrė BsPII300. Liepė truputį atsiirti nuog krašto MP255.
3 įi̇̀rti, į̇̃iria, įýrė
1. tr. įplukdyti irkluojant: Valtį, laivą žmonės įýrė įtaką, į užtakį J.
2. refl. K įplaukti irkluojant: Įsiýrė vaikai pačian vidurin ežero Š. Kaip įsiyriau ajerynėn, tai niekaip negalėjau išsiirt Ds.
3. refl. po ilgesnio stengimosi pradėti gerai irtis: Iš karto nemokėjau irtis, paskui įsiýriau Š.
4. refl. prk. sunkiai prasigyventi: Šiaip teip įsiýrėm, įsigyvenom ir turim duonos Alk.
3 iši̇̀rti, i̇̀širia, išýrė
1. tr. išplukdyti irkluojant: Valtį iši̇̀rk į krantą Prn.
2. refl. K išplaukti irkluojant: Išsiirsiu iš tos salos I. Ji norinti su juo išsiirti į marias I.Simon.
3. refl. prk. išsimušti, išeiti: Priešakyje tada buvo išsiyrusi Radvilų giminė rš.
3 nui̇̀rti, nùiria, nuýrė tr.
1. nuvaryti irkluojant: Laivą pats turėjau nuirti Mš.
2. refl. K nuplaukti irkluojant: Nusýrėm tan šonan OG363. Jis, valtelę pasisamdęs, nusyrė upėmis į žemės vidurį Ns1857,5. Nusiirk gilyn, o užleiskit tinklus jūsų SE158. Jau nuo krašto nusyrė rš.
3. prk. nugrūsti: Škada, jei nuir̃s (nugrūs, nustums) vaikiną Lp.
4. refl. prk. sunkiai nueiti, nuvažiuoti, nuvykti, nuskristi: Lig nusi̇̀iri pėsčias Antalieptėn, pavargsti Dgl. Toks purvynas, kad vos nusýriau Gž. Plūgas kilstelėjo ir nusiyrė per daržą rš.
3 parsii̇̀rti, parsi̇̀iria, parsiýrė K sugrįžti namo iriantis.
3 périrti
1. tr. pervežti irkluojant: Broleliai mano, sakalėliai mano, perirkit mane jauną per mareles TDrIV13. Perirsiu tave aš per mareles in raudonas uogeles (d.) Lp.
2. intr. perplaukti irkluojant: Périrk per upę Dkš.
| refl.: Aš persiirčiau per Nemunėlį KlvD53. Liepė persiirt į aną šalį marių NTMt8,18. Nereikia perirtis per marias DP36.
3. refl. persigauti, pereiti: Paskui labai sunkiai persiyrė per mišką rš.
3 prasii̇̀rti, prasi̇̀iria, prasiýrė praplaukti irkluojant: Mums pavyko prasiirti pro lūžtančias bangas į ramesnius vandenis prš.
3 prii̇̀rti, pri̇̀iria, priýrė tr.
1. privaryti irkluojant: Ir, priyręs [= priyrę] luotus žemėsp, palikdami visa, sekė jį DP288.
2. refl. K priplaukti, prisistumti irklais: Pri kranto prisiirsiu R237. Su valtele prisiyrė prie krašto BsPI26.
3. refl. prk. su vargu prieiti, prisikasti: Kad tik ligi jo ramiai prisiirtume, o toliau ir Suvaizdis mokės padėt rš. Jis šonu prisiyrė prie inžinieriaus sp.
4. prk. prišlieti: Būt nor tvartelį priýręs (pristatęs šalia kitų namų) Lp.
3 sui̇̀rti, sùiria, suýrė tr.
1. suvaryti irkluojant: Visas valtis sui̇̀rti į daiktą Prn.
2. suvaryti, sugrūsti: Suirtos karvės į salą ir ganosi Lzd.
3. prk. šiaip taip padaryti, sulipdyti: Kap matau, jūs tvartą vis tiktai sui̇̀rsit Lp. Kluoną šiap tep suýrė Prn. Sienyką, paduškytę šiap tep suýriau Lp. Jonas turėjo pirkelę, gal prieš šimtą metų suirtą tvartelį ir daržinę rš.
| refl. tr.: Kad susiir̃s namelį, i ma[n] bus gerai Vrn. Jie jau šiokią ne tokią ir trobą susiýrė Lš. Lauželį sau susiyriau, tai mano gyvenimui bus jo gana Kb. Susiýriau pinigų, tai pirksiu paltą Ig. Susiýriau gražų gyvenimą Ig.
4. klaidinti, painioti: Girdėjom, jog nekurie, išėję nuog mūsų, suyrė jus žodžiais BtApD15,24.
3 užsii̇̀rti, užsi̇̀iria, užsiýrė
1. K ant ko su irklais užplaukti.
2. su vargu užlipti, užeiti, užsikapstyti: Su didele bėda užsiyrė ant kalno rš.
iši̇̀rti
Apibrėžtis
3 i̇̀rti, i̇̀ria, ýrė
1. tr. varyti laivelį irklais, plukdyti: Valtį i̇̀rti K. Irkit laivą (irkitės) čionai J.Jabl. Sesulę irsim, viešnelę irsim, margas skryneles pervožysim TDrIV13. Yrėjam liepė, kad irtų laivą nuo pakraščio BsPII300.
2. intr. DP78 plaukti laiveliu stumiantis irklais, irkluoti: Gerai i̇̀ria Dkš. Savo lengvais iriamais laivais Finikijos jūrininkai drąsiai leisdavosi į jūras rš. Nuskendo bernužėlis, per jūreles irdamas JD204.
| refl.: Su laivu i̇̀rtis ant vandens, t. y. plaukti J. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73. Toli nesiirk nuo krašto, kad nenuneštų vėjas Dkš. Aukso irklu besiirsit, šilkų tinklu bežūklausit (d.) Žal. Tuoj žmonės sukruto ir atsisėdo irtųs J.Jabl. Jis nustojo yręsis ir ėmė dairytis į krantą iš vandens nešamo luotelio rš.
3. tr. ardyti, draskyti, rausti: Kurmis žemę i̇̀ria J. Ìria žemę katinas (inkaras), kol užlaiko valtį ant upio J.
4. intr. sunkiai, lėtai eiti, važiuoti, skristi, vykti: Ìria kaip vėžys užpakaliu Vrn.
| refl.: Žmogelis i̇̀riasi pamaži sau keliu su savo kumelaite, ir tiek Gž. Anas su savo kuinu kas četvergas turgun i̇̀riasi Dgl. Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai rš.
| prk.: Dabar man aišku, dėl ko tautiškas lietuvių darbas iriasi ne taip greit, kaip galėtų V.Kudir. Iriasi nuo kranto vasaros naktis S.Nėr.
3 ati̇̀rti, àtiria, atýrė intr. atplaukti, irklais stumiantis; nuplaukti: Oi, ir atyrė jaunas bernelis juodamęje laively J.Jabl.
| Prašė jį, idant atirtų maž nuog žemės DP287.
| refl. K: Atsiir bernelis su marguoju luoteliu JD870.
| Per tą laiką laivas tol’ nuo marių atsiyrė BsPII300. Liepė truputį atsiirti nuog krašto MP255.
3 įi̇̀rti, į̇̃iria, įýrė
1. tr. įplukdyti irkluojant: Valtį, laivą žmonės įýrė įtaką, į užtakį J.
2. refl. K įplaukti irkluojant: Įsiýrė vaikai pačian vidurin ežero Š. Kaip įsiyriau ajerynėn, tai niekaip negalėjau išsiirt Ds.
3. refl. po ilgesnio stengimosi pradėti gerai irtis: Iš karto nemokėjau irtis, paskui įsiýriau Š.
4. refl. prk. sunkiai prasigyventi: Šiaip teip įsiýrėm, įsigyvenom ir turim duonos Alk.
3 iši̇̀rti, i̇̀širia, išýrė
1. tr. išplukdyti irkluojant: Valtį iši̇̀rk į krantą Prn.
2. refl. K išplaukti irkluojant: Išsiirsiu iš tos salos I. Ji norinti su juo išsiirti į marias I.Simon.
3. refl. prk. išsimušti, išeiti: Priešakyje tada buvo išsiyrusi Radvilų giminė rš.
3 nui̇̀rti, nùiria, nuýrė tr.
1. nuvaryti irkluojant: Laivą pats turėjau nuirti Mš.
2. refl. K nuplaukti irkluojant: Nusýrėm tan šonan OG363. Jis, valtelę pasisamdęs, nusyrė upėmis į žemės vidurį Ns1857,5. Nusiirk gilyn, o užleiskit tinklus jūsų SE158. Jau nuo krašto nusyrė rš.
3. prk. nugrūsti: Škada, jei nuir̃s (nugrūs, nustums) vaikiną Lp.
4. refl. prk. sunkiai nueiti, nuvažiuoti, nuvykti, nuskristi: Lig nusi̇̀iri pėsčias Antalieptėn, pavargsti Dgl. Toks purvynas, kad vos nusýriau Gž. Plūgas kilstelėjo ir nusiyrė per daržą rš.
3 parsii̇̀rti, parsi̇̀iria, parsiýrė K sugrįžti namo iriantis.
3 périrti
1. tr. pervežti irkluojant: Broleliai mano, sakalėliai mano, perirkit mane jauną per mareles TDrIV13. Perirsiu tave aš per mareles in raudonas uogeles (d.) Lp.
2. intr. perplaukti irkluojant: Périrk per upę Dkš.
| refl.: Aš persiirčiau per Nemunėlį KlvD53. Liepė persiirt į aną šalį marių NTMt8,18. Nereikia perirtis per marias DP36.
3. refl. persigauti, pereiti: Paskui labai sunkiai persiyrė per mišką rš.
3 prasii̇̀rti, prasi̇̀iria, prasiýrė praplaukti irkluojant: Mums pavyko prasiirti pro lūžtančias bangas į ramesnius vandenis prš.
3 prii̇̀rti, pri̇̀iria, priýrė tr.
1. privaryti irkluojant: Ir, priyręs [= priyrę] luotus žemėsp, palikdami visa, sekė jį DP288.
2. refl. K priplaukti, prisistumti irklais: Pri kranto prisiirsiu R237. Su valtele prisiyrė prie krašto BsPI26.
3. refl. prk. su vargu prieiti, prisikasti: Kad tik ligi jo ramiai prisiirtume, o toliau ir Suvaizdis mokės padėt rš. Jis šonu prisiyrė prie inžinieriaus sp.
4. prk. prišlieti: Būt nor tvartelį priýręs (pristatęs šalia kitų namų) Lp.
3 sui̇̀rti, sùiria, suýrė tr.
1. suvaryti irkluojant: Visas valtis sui̇̀rti į daiktą Prn.
2. suvaryti, sugrūsti: Suirtos karvės į salą ir ganosi Lzd.
3. prk. šiaip taip padaryti, sulipdyti: Kap matau, jūs tvartą vis tiktai sui̇̀rsit Lp. Kluoną šiap tep suýrė Prn. Sienyką, paduškytę šiap tep suýriau Lp. Jonas turėjo pirkelę, gal prieš šimtą metų suirtą tvartelį ir daržinę rš.
| refl. tr.: Kad susiir̃s namelį, i ma[n] bus gerai Vrn. Jie jau šiokią ne tokią ir trobą susiýrė Lš. Lauželį sau susiyriau, tai mano gyvenimui bus jo gana Kb. Susiýriau pinigų, tai pirksiu paltą Ig. Susiýriau gražų gyvenimą Ig.
4. klaidinti, painioti: Girdėjom, jog nekurie, išėję nuog mūsų, suyrė jus žodžiais BtApD15,24.
3 užsii̇̀rti, užsi̇̀iria, užsiýrė
1. K ant ko su irklais užplaukti.
2. su vargu užlipti, užeiti, užsikapstyti: Su didele bėda užsiyrė ant kalno rš.
1. tr. varyti laivelį irklais, plukdyti: Valtį i̇̀rti K. Irkit laivą (irkitės) čionai J.Jabl. Sesulę irsim, viešnelę irsim, margas skryneles pervožysim TDrIV13. Yrėjam liepė, kad irtų laivą nuo pakraščio BsPII300.
2. intr. DP78 plaukti laiveliu stumiantis irklais, irkluoti: Gerai i̇̀ria Dkš. Savo lengvais iriamais laivais Finikijos jūrininkai drąsiai leisdavosi į jūras rš. Nuskendo bernužėlis, per jūreles irdamas JD204.
| refl.: Su laivu i̇̀rtis ant vandens, t. y. plaukti J. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73. Toli nesiirk nuo krašto, kad nenuneštų vėjas Dkš. Aukso irklu besiirsit, šilkų tinklu bežūklausit (d.) Žal. Tuoj žmonės sukruto ir atsisėdo irtųs J.Jabl. Jis nustojo yręsis ir ėmė dairytis į krantą iš vandens nešamo luotelio rš.
3. tr. ardyti, draskyti, rausti: Kurmis žemę i̇̀ria J. Ìria žemę katinas (inkaras), kol užlaiko valtį ant upio J.
4. intr. sunkiai, lėtai eiti, važiuoti, skristi, vykti: Ìria kaip vėžys užpakaliu Vrn.
| refl.: Žmogelis i̇̀riasi pamaži sau keliu su savo kumelaite, ir tiek Gž. Anas su savo kuinu kas četvergas turgun i̇̀riasi Dgl. Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai rš.
| prk.: Dabar man aišku, dėl ko tautiškas lietuvių darbas iriasi ne taip greit, kaip galėtų V.Kudir. Iriasi nuo kranto vasaros naktis S.Nėr.
3 ati̇̀rti, àtiria, atýrė intr. atplaukti, irklais stumiantis; nuplaukti: Oi, ir atyrė jaunas bernelis juodamęje laively J.Jabl.
| Prašė jį, idant atirtų maž nuog žemės DP287.
| refl. K: Atsiir bernelis su marguoju luoteliu JD870.
| Per tą laiką laivas tol’ nuo marių atsiyrė BsPII300. Liepė truputį atsiirti nuog krašto MP255.
3 įi̇̀rti, į̇̃iria, įýrė
1. tr. įplukdyti irkluojant: Valtį, laivą žmonės įýrė įtaką, į užtakį J.
2. refl. K įplaukti irkluojant: Įsiýrė vaikai pačian vidurin ežero Š. Kaip įsiyriau ajerynėn, tai niekaip negalėjau išsiirt Ds.
3. refl. po ilgesnio stengimosi pradėti gerai irtis: Iš karto nemokėjau irtis, paskui įsiýriau Š.
4. refl. prk. sunkiai prasigyventi: Šiaip teip įsiýrėm, įsigyvenom ir turim duonos Alk.
3 iši̇̀rti, i̇̀širia, išýrė
1. tr. išplukdyti irkluojant: Valtį iši̇̀rk į krantą Prn.
2. refl. K išplaukti irkluojant: Išsiirsiu iš tos salos I. Ji norinti su juo išsiirti į marias I.Simon.
3. refl. prk. išsimušti, išeiti: Priešakyje tada buvo išsiyrusi Radvilų giminė rš.
3 nui̇̀rti, nùiria, nuýrė tr.
1. nuvaryti irkluojant: Laivą pats turėjau nuirti Mš.
2. refl. K nuplaukti irkluojant: Nusýrėm tan šonan OG363. Jis, valtelę pasisamdęs, nusyrė upėmis į žemės vidurį Ns1857,5. Nusiirk gilyn, o užleiskit tinklus jūsų SE158. Jau nuo krašto nusyrė rš.
3. prk. nugrūsti: Škada, jei nuir̃s (nugrūs, nustums) vaikiną Lp.
4. refl. prk. sunkiai nueiti, nuvažiuoti, nuvykti, nuskristi: Lig nusi̇̀iri pėsčias Antalieptėn, pavargsti Dgl. Toks purvynas, kad vos nusýriau Gž. Plūgas kilstelėjo ir nusiyrė per daržą rš.
3 parsii̇̀rti, parsi̇̀iria, parsiýrė K sugrįžti namo iriantis.
3 périrti
1. tr. pervežti irkluojant: Broleliai mano, sakalėliai mano, perirkit mane jauną per mareles TDrIV13. Perirsiu tave aš per mareles in raudonas uogeles (d.) Lp.
2. intr. perplaukti irkluojant: Périrk per upę Dkš.
| refl.: Aš persiirčiau per Nemunėlį KlvD53. Liepė persiirt į aną šalį marių NTMt8,18. Nereikia perirtis per marias DP36.
3. refl. persigauti, pereiti: Paskui labai sunkiai persiyrė per mišką rš.
3 prasii̇̀rti, prasi̇̀iria, prasiýrė praplaukti irkluojant: Mums pavyko prasiirti pro lūžtančias bangas į ramesnius vandenis prš.
3 prii̇̀rti, pri̇̀iria, priýrė tr.
1. privaryti irkluojant: Ir, priyręs [= priyrę] luotus žemėsp, palikdami visa, sekė jį DP288.
2. refl. K priplaukti, prisistumti irklais: Pri kranto prisiirsiu R237. Su valtele prisiyrė prie krašto BsPI26.
3. refl. prk. su vargu prieiti, prisikasti: Kad tik ligi jo ramiai prisiirtume, o toliau ir Suvaizdis mokės padėt rš. Jis šonu prisiyrė prie inžinieriaus sp.
4. prk. prišlieti: Būt nor tvartelį priýręs (pristatęs šalia kitų namų) Lp.
3 sui̇̀rti, sùiria, suýrė tr.
1. suvaryti irkluojant: Visas valtis sui̇̀rti į daiktą Prn.
2. suvaryti, sugrūsti: Suirtos karvės į salą ir ganosi Lzd.
3. prk. šiaip taip padaryti, sulipdyti: Kap matau, jūs tvartą vis tiktai sui̇̀rsit Lp. Kluoną šiap tep suýrė Prn. Sienyką, paduškytę šiap tep suýriau Lp. Jonas turėjo pirkelę, gal prieš šimtą metų suirtą tvartelį ir daržinę rš.
| refl. tr.: Kad susiir̃s namelį, i ma[n] bus gerai Vrn. Jie jau šiokią ne tokią ir trobą susiýrė Lš. Lauželį sau susiyriau, tai mano gyvenimui bus jo gana Kb. Susiýriau pinigų, tai pirksiu paltą Ig. Susiýriau gražų gyvenimą Ig.
4. klaidinti, painioti: Girdėjom, jog nekurie, išėję nuog mūsų, suyrė jus žodžiais BtApD15,24.
3 užsii̇̀rti, užsi̇̀iria, užsiýrė
1. K ant ko su irklais užplaukti.
2. su vargu užlipti, užeiti, užsikapstyti: Su didele bėda užsiyrė ant kalno rš.
paliūliúoti
Apibrėžtis
liūliúoti, -iúoja, -iãvo, liuliúoti K
1. intr. banguoti, vilnyti, siūbuoti: Ant vandens vilnys liūliúoja J. Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu Mair. Čia vakar žūdavo dėl vandens stokos augmenija, o šiandien liūliuoja jūros sp. Liūliuoja, ringuoja, čiurlena upeliai per lygias lankas Plv. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Naktį jūrės liūliavo, dieną rožės žydėjo JV32. Dūmai liūliuoja pažemiu TDrIV297(Prng).
| Kaip mane vežė vieškelėliu, javeliai liūliavo LTR(Kdn). Prieš mūsų akis pakalnėje liūliavo melsvas miškelis rš. Iš jo mat darbinykas – liūliuoja kaip mendrelė – bet tik diena prastumt An.
| refl.: Vanduo liūliúojas [jūroje] Lkv.
2. intr. dideliam būriui, dideliu būriu judėti, eiti, būti kur: Einam gi, liūliuojam bobos, po septyniasdešim metų turėdamos Rš. Aikštėje liūliavo tikra jūra žmonių galvų rš.
| Jis sumišusiomis akimis apžvelgė visų išėjimų link liūliuojančius savo parapijonis rš.
| Aplink ją visada bernų tik liūliúoja Ml. Dūmų lig žemei, net liūliuoja Sdk. Jų žemė liūliavo varlėmis BBPs105,30.
3. intr. būti bangų supamam, plūduriuojant sūpuotis: Liūliuos liūliuos plunksnužėlės ant jūrelių marelių JV825. Ant to upelio, ant to srauniojo liūliuo[ja] juodas laivelis JV1083. Neverk, dukryte, gavai gražų bernelį: laive sėdėsi, laive liūliuosi, žuveles begaudysi (d.) J.Jabl. Vai čiučiuos, liūliuos mano vainikėliai vis viršuj vandenėlio FM.
| refl.: Ant bangų liūliuojas gulbių pulkelis rš.
ǁ supantis plaukti: Jūrėms marelėms su laivužiu liūliuosim N117.
| prk.: Gyvenimas tekėjo jiedviem, kaip sapnai sapnavos, kaip svajonė liūliavo V.Krėv.
4. intr. būti išsiliejus, tyvuliuoti: Liūliuoja ežeras Lp. Kaip ežeras liuob liūliúoti vanduo Klk. Rytą atsikeliu – gi visos [upės] liūliúoja Dkš. Dirvose vanduo liūliúo[ja] Kv.
5. tr. supti (dainuojant migdančias dainas), čiūčiuoti, migdyti: Niekas taip švelniai nemoka kūdikio liūliuoti, kaip lietuvės rankos S.Nėr. O aš tave liūliuosiu savo giesmėmis J.Balč. Nesupk kūdikį tylomis, liūliúodamas supk, liūliū, liūliū J. Ji mane liūliavo margajam lopšely, ji mane nešiojo ant baltų rankelių LTR. Išgirstu – jau liūliúoja tos laumės vaikelį (ps.) Lnkv.
| Svaigi mergelių daina liūliavo mane į miegą rš. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja mane miego J.Bil. Po nemiegotos nakties, malonių minčių liūliuojami, ramiai galvomis linguojame rš.
liūliúojamai adv.: Puošnusis vežimėlis, tyliai supdamasis, liūliuojamai rieda, ir vaikas saldžiai miega J.Dov.
| refl. tr.: Tėvas sūnelį auginosi, šilkų lopšelyj liūliavosi KrvD261.
6. tr. supti, linguoti: Supa, liūliuoja bangos valtį, mėto ją, grąžo, o tu, atsidavęs jų valiai, guli aukštielninkas A.Vien.
ǁ vežti supant: Kas jos (karietos) nematė tais laikais, anose smagumo gadynėse, beliūliuojant vieškeliais vyskupą P.Cvir.
7. intr. liumpsėti, linksėti: Liūliúoja žemė pasruvusi, kad eiti J. Kur liūliuojanti žemė, ten apačioj yr vandensmmiltis Skdv.
8. intr. linguoti, dribsėti iš riebumo: Eidamas žmogus riebus, paršai nupenėti liūliúoja kaip kosena, t. y. juda raumens, lašiniai J. Liūliúo[ja] eidama, pilvu varina Rt. Mėsa riebios karvės liūliúo[ja], kad eita J.
ǁ linguojant, palengva, sunkiai eiti: Tai kur liūliúoji? Ds.
9. intr. tinginiauti, dykauti: Svietelis lauke kap bitės darbe, o tu liūliúoji Arm.
atliūliúoti intr.
1. atplaukti supantis: Atliūliuoja laivelis per mareles mėlynas LTR(Ndz). Štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta BsPIII520.
ǁ atsklisti, atskambėti banguojant: Iš kažkur atliūliavo muzikos garsai rš.
2. ateiti, atvažiuoti linguojant: Ir Vinca kaip antelė atliūliuoja Sv. Gal jau Jonas ut nuo miško atliūliúoja Sv.
| Atėjo, atliūliavo pilka minia praeivių rš.
3. Š ateiti, dainuojant dainas su refrenu „liūli“: Pulkas sesučių atadainuoja, pulkas sesučių ataliūliuoja LTR(Aln).
įliūliúoti
1. intr. įeiti liūliuojant, linguojant: Įeina martelė, įliūliuoja NS679.
| prk.: Pro atvirą langą įliūliuos alyvų ir žydinčių rugių kvapas rš.
2. rš plg. užliūliuoti 3.
3. tr. prk. įsūpuoti, įsiūbuoti: Ją pagaudavo muzikos ūpas ir įliūliuodavo jauną krūtinę Vaižg.
išliūliúoti
1. intr. išplaukti liūliuojant, siūbuojant: Laivas išliūliavo į Atlanto vandenis rš.
2. tr. išauginti liūliuojant, supant: An rankelių išnešiojai, an baltųjų išliūliavai KrvD117. Į svetimą kraštą plūsta tiek darbinės spėkos, tiek jau išauklėtų ir išliūliuotų žmonių A1884,362.
| prk.: Tu pasisemk tos žemės saują, tos žemės, iš kurios tu išaugai ir tave išliūliavusi giria išaugo sp. Čionai jie augo ir čionai žuvo, juk jūsų vėjas juos išliūliavo A1884,418.
3. tr. išnešti liūliuojant, sūpuojant: Aš pasamdyčiau šiaurų vėjelį ant poros nedėlėlių, kad išpūstų, išliūliuotų žiedelį į kraštelį BsO80.
4. tr. sunkiai, linguojant ką padaryti: Pakol išliūliuoju (ištraukiu) vandenį iš šulnio, tai net rankas pradeda skaudėt Lš. Maušos vaikai mažuteliai penkias knygas išliūliãvo (išmoko) Plš. Eičiau, prašyčiau jaunų brolelių, kad išpjautų lankelę. O ir išpjovė, ir išliūliavo (surado) [žiedą] devintoj pradalgėlėj DvD89.
nuliūliúoti intr.
1. nuplaukti liūliuojant, supantis: Ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo ten, kur visos tėkmės galas Vaižg. Per mėlynąją Jūros upę nuliūliuoja sieliai rš. O pro gelmę tylią kas tave prišauks, – bangos lilio, lilia nuliūliuos, nuplauks rš.
| Slenka šilai ir eglynai, nuliūliuoja neaprėpiami kolūkio vasarojaus laukai J.Balt.
ǁ nuskambėti, nusklisti (garsui) tolyn: Dainuok, o aidas tos dainelės laukais, pušelėms nuliūliuos LTR(Upn). Pašlaitėmis nuliūliavo maloni daina rš.
2. pamažu, sunkiai linguojant, nueiti, nuvažiuoti: Apsiverkus nuliūliav[o] ir nuliūliav[o] namulio TDrIV228(Rod). O aš nuėjau, aš nuliūliavau į didį jaunimėlį JD174. Paki nuliūliúoji (nuvažiuoji), i vakaras Brb.
3. dideliam būriui nueiti: Minia nuliūliavo į aikštę rš.
paliūliúoti
1. intr. pasisupti, paplūduriuoti: Skiedra įkrito į vandenį, paliūliavo paliūliavo, bet nenuskendo Vaižg.
2. tr. pasupti: Paimk vaiką iš lopšio ir paliūliúok, gal neverks Rs. Miegok, mažyte, aš taũ (tave) paliūliuosiu Dglš. Čiūčia liūlia paliūliuosiu, paliūliavus pabučiuosiu LTR(Plv). Prijodams paliūliavo, atstodams bučiavo JD579.
parliūliúoti
1. intr. parplaukti liūliuojant, supantis: Ei pareit pareit mano brolužis, jūružėms parliūliuoja N238.
2. intr. Kv pareiti linguojant, pamažu: Mačiau karvė parliūliúoja, t. y. pareina iš ganyklos J. Kuoselis girtas parliūliãvo namo Rod.
3. tr. nuvarginti supant, liūliuojant: O aš rankeles parliūliavau, o aš kojeles parmynavau LTR(Mrk).
pérliūliuoti intr.; N perplaukti, pervažiuoti liūliuojant.
praliūliúoti tr. praleisti, prašvilpti: Ką gaudavo, tai abudu ir praliūliúodavo Krok.
priliūliúoti intr. prisiartinti liūliuojant, supantis.
| prk.: Ko nuo amžių svietas laukė, geidė, minė, pranašavo, štai artyn jau prisitraukė, jūrėms laiko priliūliavo J.Mač-Kėk.
suliūliúoti
1. intr. subanguoti, suvilnyti: Jūrės marės suliūliavo JV465.
| Alyvos sužydėjo, suliūliavo rš.
| prk.: Visa minia suliūliavo rš. Visa svetainė nubildėjo, suliūliavo P.Cvir.
2. intr. suplaukti banguojant: Visi upokšniai ir srovūs vandens suliūliuoja į vienas marias rš.
3. tr. padaryti, kad imtų banguoti, liūliuoti: Prašyčiau Dievą …, kad atleistų šaunų vėjužėlį, suliūliuotų maružėles JD994.
4. tr. padaryti, kad susvyruotų, susiūbuotų į šalis: O ir užtiko šiaurusis vėjelis, suliūliavo laivelį, išpuolė mergelė JV429.
užliūliúoti
1. intr. užplaukti liūliuojant: Matau užkylant ir užliūliuojant [laivelį] ant prakilno kiemužėlio KlvD32.
2. tr. užsupti, užmigdyti: Motutė vaikelį užliūliavo, užlingavo rš.
| Senąjį jau baigia užliūliuoti kratus autobusas rš. Užliūliuotas marių srauto, aš guliu tylioj kajutėj B.Sruog.
| prk.: Naktis žemę užliūliavo saldžiuoju miegeliu rš. Mano širdį vėjai užliūliuoja P.Vaičiūn.
3. tr. prk. paveikti sąmonę, nuslopinti kokį kieno jausmą: Ponai dabar pažadais užliūliuoja, o tu jiem – savo balsą atiduok! rš. Šiems žmonėms yra svetimas užliūliuojantis nusiraminimas sp.
4. refl. tr. supant ir dainuojant užsiauginti: Oi ūginosi motka dukrelę… Užsiauginus, užsiliūliavus labai toli nudavė (d.) Kb.
1. intr. banguoti, vilnyti, siūbuoti: Ant vandens vilnys liūliúoja J. Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu Mair. Čia vakar žūdavo dėl vandens stokos augmenija, o šiandien liūliuoja jūros sp. Liūliuoja, ringuoja, čiurlena upeliai per lygias lankas Plv. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Naktį jūrės liūliavo, dieną rožės žydėjo JV32. Dūmai liūliuoja pažemiu TDrIV297(Prng).
| Kaip mane vežė vieškelėliu, javeliai liūliavo LTR(Kdn). Prieš mūsų akis pakalnėje liūliavo melsvas miškelis rš. Iš jo mat darbinykas – liūliuoja kaip mendrelė – bet tik diena prastumt An.
| refl.: Vanduo liūliúojas [jūroje] Lkv.
2. intr. dideliam būriui, dideliu būriu judėti, eiti, būti kur: Einam gi, liūliuojam bobos, po septyniasdešim metų turėdamos Rš. Aikštėje liūliavo tikra jūra žmonių galvų rš.
| Jis sumišusiomis akimis apžvelgė visų išėjimų link liūliuojančius savo parapijonis rš.
| Aplink ją visada bernų tik liūliúoja Ml. Dūmų lig žemei, net liūliuoja Sdk. Jų žemė liūliavo varlėmis BBPs105,30.
3. intr. būti bangų supamam, plūduriuojant sūpuotis: Liūliuos liūliuos plunksnužėlės ant jūrelių marelių JV825. Ant to upelio, ant to srauniojo liūliuo[ja] juodas laivelis JV1083. Neverk, dukryte, gavai gražų bernelį: laive sėdėsi, laive liūliuosi, žuveles begaudysi (d.) J.Jabl. Vai čiučiuos, liūliuos mano vainikėliai vis viršuj vandenėlio FM.
| refl.: Ant bangų liūliuojas gulbių pulkelis rš.
ǁ supantis plaukti: Jūrėms marelėms su laivužiu liūliuosim N117.
| prk.: Gyvenimas tekėjo jiedviem, kaip sapnai sapnavos, kaip svajonė liūliavo V.Krėv.
4. intr. būti išsiliejus, tyvuliuoti: Liūliuoja ežeras Lp. Kaip ežeras liuob liūliúoti vanduo Klk. Rytą atsikeliu – gi visos [upės] liūliúoja Dkš. Dirvose vanduo liūliúo[ja] Kv.
5. tr. supti (dainuojant migdančias dainas), čiūčiuoti, migdyti: Niekas taip švelniai nemoka kūdikio liūliuoti, kaip lietuvės rankos S.Nėr. O aš tave liūliuosiu savo giesmėmis J.Balč. Nesupk kūdikį tylomis, liūliúodamas supk, liūliū, liūliū J. Ji mane liūliavo margajam lopšely, ji mane nešiojo ant baltų rankelių LTR. Išgirstu – jau liūliúoja tos laumės vaikelį (ps.) Lnkv.
| Svaigi mergelių daina liūliavo mane į miegą rš. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja mane miego J.Bil. Po nemiegotos nakties, malonių minčių liūliuojami, ramiai galvomis linguojame rš.
liūliúojamai adv.: Puošnusis vežimėlis, tyliai supdamasis, liūliuojamai rieda, ir vaikas saldžiai miega J.Dov.
| refl. tr.: Tėvas sūnelį auginosi, šilkų lopšelyj liūliavosi KrvD261.
6. tr. supti, linguoti: Supa, liūliuoja bangos valtį, mėto ją, grąžo, o tu, atsidavęs jų valiai, guli aukštielninkas A.Vien.
ǁ vežti supant: Kas jos (karietos) nematė tais laikais, anose smagumo gadynėse, beliūliuojant vieškeliais vyskupą P.Cvir.
7. intr. liumpsėti, linksėti: Liūliúoja žemė pasruvusi, kad eiti J. Kur liūliuojanti žemė, ten apačioj yr vandensmmiltis Skdv.
8. intr. linguoti, dribsėti iš riebumo: Eidamas žmogus riebus, paršai nupenėti liūliúoja kaip kosena, t. y. juda raumens, lašiniai J. Liūliúo[ja] eidama, pilvu varina Rt. Mėsa riebios karvės liūliúo[ja], kad eita J.
ǁ linguojant, palengva, sunkiai eiti: Tai kur liūliúoji? Ds.
9. intr. tinginiauti, dykauti: Svietelis lauke kap bitės darbe, o tu liūliúoji Arm.
atliūliúoti intr.
1. atplaukti supantis: Atliūliuoja laivelis per mareles mėlynas LTR(Ndz). Štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta BsPIII520.
ǁ atsklisti, atskambėti banguojant: Iš kažkur atliūliavo muzikos garsai rš.
2. ateiti, atvažiuoti linguojant: Ir Vinca kaip antelė atliūliuoja Sv. Gal jau Jonas ut nuo miško atliūliúoja Sv.
| Atėjo, atliūliavo pilka minia praeivių rš.
3. Š ateiti, dainuojant dainas su refrenu „liūli“: Pulkas sesučių atadainuoja, pulkas sesučių ataliūliuoja LTR(Aln).
įliūliúoti
1. intr. įeiti liūliuojant, linguojant: Įeina martelė, įliūliuoja NS679.
| prk.: Pro atvirą langą įliūliuos alyvų ir žydinčių rugių kvapas rš.
2. rš plg. užliūliuoti 3.
3. tr. prk. įsūpuoti, įsiūbuoti: Ją pagaudavo muzikos ūpas ir įliūliuodavo jauną krūtinę Vaižg.
išliūliúoti
1. intr. išplaukti liūliuojant, siūbuojant: Laivas išliūliavo į Atlanto vandenis rš.
2. tr. išauginti liūliuojant, supant: An rankelių išnešiojai, an baltųjų išliūliavai KrvD117. Į svetimą kraštą plūsta tiek darbinės spėkos, tiek jau išauklėtų ir išliūliuotų žmonių A1884,362.
| prk.: Tu pasisemk tos žemės saują, tos žemės, iš kurios tu išaugai ir tave išliūliavusi giria išaugo sp. Čionai jie augo ir čionai žuvo, juk jūsų vėjas juos išliūliavo A1884,418.
3. tr. išnešti liūliuojant, sūpuojant: Aš pasamdyčiau šiaurų vėjelį ant poros nedėlėlių, kad išpūstų, išliūliuotų žiedelį į kraštelį BsO80.
4. tr. sunkiai, linguojant ką padaryti: Pakol išliūliuoju (ištraukiu) vandenį iš šulnio, tai net rankas pradeda skaudėt Lš. Maušos vaikai mažuteliai penkias knygas išliūliãvo (išmoko) Plš. Eičiau, prašyčiau jaunų brolelių, kad išpjautų lankelę. O ir išpjovė, ir išliūliavo (surado) [žiedą] devintoj pradalgėlėj DvD89.
nuliūliúoti intr.
1. nuplaukti liūliuojant, supantis: Ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo ten, kur visos tėkmės galas Vaižg. Per mėlynąją Jūros upę nuliūliuoja sieliai rš. O pro gelmę tylią kas tave prišauks, – bangos lilio, lilia nuliūliuos, nuplauks rš.
| Slenka šilai ir eglynai, nuliūliuoja neaprėpiami kolūkio vasarojaus laukai J.Balt.
ǁ nuskambėti, nusklisti (garsui) tolyn: Dainuok, o aidas tos dainelės laukais, pušelėms nuliūliuos LTR(Upn). Pašlaitėmis nuliūliavo maloni daina rš.
2. pamažu, sunkiai linguojant, nueiti, nuvažiuoti: Apsiverkus nuliūliav[o] ir nuliūliav[o] namulio TDrIV228(Rod). O aš nuėjau, aš nuliūliavau į didį jaunimėlį JD174. Paki nuliūliúoji (nuvažiuoji), i vakaras Brb.
3. dideliam būriui nueiti: Minia nuliūliavo į aikštę rš.
paliūliúoti
1. intr. pasisupti, paplūduriuoti: Skiedra įkrito į vandenį, paliūliavo paliūliavo, bet nenuskendo Vaižg.
2. tr. pasupti: Paimk vaiką iš lopšio ir paliūliúok, gal neverks Rs. Miegok, mažyte, aš taũ (tave) paliūliuosiu Dglš. Čiūčia liūlia paliūliuosiu, paliūliavus pabučiuosiu LTR(Plv). Prijodams paliūliavo, atstodams bučiavo JD579.
parliūliúoti
1. intr. parplaukti liūliuojant, supantis: Ei pareit pareit mano brolužis, jūružėms parliūliuoja N238.
2. intr. Kv pareiti linguojant, pamažu: Mačiau karvė parliūliúoja, t. y. pareina iš ganyklos J. Kuoselis girtas parliūliãvo namo Rod.
3. tr. nuvarginti supant, liūliuojant: O aš rankeles parliūliavau, o aš kojeles parmynavau LTR(Mrk).
pérliūliuoti intr.; N perplaukti, pervažiuoti liūliuojant.
praliūliúoti tr. praleisti, prašvilpti: Ką gaudavo, tai abudu ir praliūliúodavo Krok.
priliūliúoti intr. prisiartinti liūliuojant, supantis.
| prk.: Ko nuo amžių svietas laukė, geidė, minė, pranašavo, štai artyn jau prisitraukė, jūrėms laiko priliūliavo J.Mač-Kėk.
suliūliúoti
1. intr. subanguoti, suvilnyti: Jūrės marės suliūliavo JV465.
| Alyvos sužydėjo, suliūliavo rš.
| prk.: Visa minia suliūliavo rš. Visa svetainė nubildėjo, suliūliavo P.Cvir.
2. intr. suplaukti banguojant: Visi upokšniai ir srovūs vandens suliūliuoja į vienas marias rš.
3. tr. padaryti, kad imtų banguoti, liūliuoti: Prašyčiau Dievą …, kad atleistų šaunų vėjužėlį, suliūliuotų maružėles JD994.
4. tr. padaryti, kad susvyruotų, susiūbuotų į šalis: O ir užtiko šiaurusis vėjelis, suliūliavo laivelį, išpuolė mergelė JV429.
užliūliúoti
1. intr. užplaukti liūliuojant: Matau užkylant ir užliūliuojant [laivelį] ant prakilno kiemužėlio KlvD32.
2. tr. užsupti, užmigdyti: Motutė vaikelį užliūliavo, užlingavo rš.
| Senąjį jau baigia užliūliuoti kratus autobusas rš. Užliūliuotas marių srauto, aš guliu tylioj kajutėj B.Sruog.
| prk.: Naktis žemę užliūliavo saldžiuoju miegeliu rš. Mano širdį vėjai užliūliuoja P.Vaičiūn.
3. tr. prk. paveikti sąmonę, nuslopinti kokį kieno jausmą: Ponai dabar pažadais užliūliuoja, o tu jiem – savo balsą atiduok! rš. Šiems žmonėms yra svetimas užliūliuojantis nusiraminimas sp.
4. refl. tr. supant ir dainuojant užsiauginti: Oi ūginosi motka dukrelę… Užsiauginus, užsiliūliavus labai toli nudavė (d.) Kb.
parliūliúoti
Apibrėžtis
liūliúoti, -iúoja, -iãvo, liuliúoti K
1. intr. banguoti, vilnyti, siūbuoti: Ant vandens vilnys liūliúoja J. Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu Mair. Čia vakar žūdavo dėl vandens stokos augmenija, o šiandien liūliuoja jūros sp. Liūliuoja, ringuoja, čiurlena upeliai per lygias lankas Plv. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Naktį jūrės liūliavo, dieną rožės žydėjo JV32. Dūmai liūliuoja pažemiu TDrIV297(Prng).
| Kaip mane vežė vieškelėliu, javeliai liūliavo LTR(Kdn). Prieš mūsų akis pakalnėje liūliavo melsvas miškelis rš. Iš jo mat darbinykas – liūliuoja kaip mendrelė – bet tik diena prastumt An.
| refl.: Vanduo liūliúojas [jūroje] Lkv.
2. intr. dideliam būriui, dideliu būriu judėti, eiti, būti kur: Einam gi, liūliuojam bobos, po septyniasdešim metų turėdamos Rš. Aikštėje liūliavo tikra jūra žmonių galvų rš.
| Jis sumišusiomis akimis apžvelgė visų išėjimų link liūliuojančius savo parapijonis rš.
| Aplink ją visada bernų tik liūliúoja Ml. Dūmų lig žemei, net liūliuoja Sdk. Jų žemė liūliavo varlėmis BBPs105,30.
3. intr. būti bangų supamam, plūduriuojant sūpuotis: Liūliuos liūliuos plunksnužėlės ant jūrelių marelių JV825. Ant to upelio, ant to srauniojo liūliuo[ja] juodas laivelis JV1083. Neverk, dukryte, gavai gražų bernelį: laive sėdėsi, laive liūliuosi, žuveles begaudysi (d.) J.Jabl. Vai čiučiuos, liūliuos mano vainikėliai vis viršuj vandenėlio FM.
| refl.: Ant bangų liūliuojas gulbių pulkelis rš.
ǁ supantis plaukti: Jūrėms marelėms su laivužiu liūliuosim N117.
| prk.: Gyvenimas tekėjo jiedviem, kaip sapnai sapnavos, kaip svajonė liūliavo V.Krėv.
4. intr. būti išsiliejus, tyvuliuoti: Liūliuoja ežeras Lp. Kaip ežeras liuob liūliúoti vanduo Klk. Rytą atsikeliu – gi visos [upės] liūliúoja Dkš. Dirvose vanduo liūliúo[ja] Kv.
5. tr. supti (dainuojant migdančias dainas), čiūčiuoti, migdyti: Niekas taip švelniai nemoka kūdikio liūliuoti, kaip lietuvės rankos S.Nėr. O aš tave liūliuosiu savo giesmėmis J.Balč. Nesupk kūdikį tylomis, liūliúodamas supk, liūliū, liūliū J. Ji mane liūliavo margajam lopšely, ji mane nešiojo ant baltų rankelių LTR. Išgirstu – jau liūliúoja tos laumės vaikelį (ps.) Lnkv.
| Svaigi mergelių daina liūliavo mane į miegą rš. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja mane miego J.Bil. Po nemiegotos nakties, malonių minčių liūliuojami, ramiai galvomis linguojame rš.
liūliúojamai adv.: Puošnusis vežimėlis, tyliai supdamasis, liūliuojamai rieda, ir vaikas saldžiai miega J.Dov.
| refl. tr.: Tėvas sūnelį auginosi, šilkų lopšelyj liūliavosi KrvD261.
6. tr. supti, linguoti: Supa, liūliuoja bangos valtį, mėto ją, grąžo, o tu, atsidavęs jų valiai, guli aukštielninkas A.Vien.
ǁ vežti supant: Kas jos (karietos) nematė tais laikais, anose smagumo gadynėse, beliūliuojant vieškeliais vyskupą P.Cvir.
7. intr. liumpsėti, linksėti: Liūliúoja žemė pasruvusi, kad eiti J. Kur liūliuojanti žemė, ten apačioj yr vandensmmiltis Skdv.
8. intr. linguoti, dribsėti iš riebumo: Eidamas žmogus riebus, paršai nupenėti liūliúoja kaip kosena, t. y. juda raumens, lašiniai J. Liūliúo[ja] eidama, pilvu varina Rt. Mėsa riebios karvės liūliúo[ja], kad eita J.
ǁ linguojant, palengva, sunkiai eiti: Tai kur liūliúoji? Ds.
9. intr. tinginiauti, dykauti: Svietelis lauke kap bitės darbe, o tu liūliúoji Arm.
atliūliúoti intr.
1. atplaukti supantis: Atliūliuoja laivelis per mareles mėlynas LTR(Ndz). Štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta BsPIII520.
ǁ atsklisti, atskambėti banguojant: Iš kažkur atliūliavo muzikos garsai rš.
2. ateiti, atvažiuoti linguojant: Ir Vinca kaip antelė atliūliuoja Sv. Gal jau Jonas ut nuo miško atliūliúoja Sv.
| Atėjo, atliūliavo pilka minia praeivių rš.
3. Š ateiti, dainuojant dainas su refrenu „liūli“: Pulkas sesučių atadainuoja, pulkas sesučių ataliūliuoja LTR(Aln).
įliūliúoti
1. intr. įeiti liūliuojant, linguojant: Įeina martelė, įliūliuoja NS679.
| prk.: Pro atvirą langą įliūliuos alyvų ir žydinčių rugių kvapas rš.
2. rš plg. užliūliuoti 3.
3. tr. prk. įsūpuoti, įsiūbuoti: Ją pagaudavo muzikos ūpas ir įliūliuodavo jauną krūtinę Vaižg.
išliūliúoti
1. intr. išplaukti liūliuojant, siūbuojant: Laivas išliūliavo į Atlanto vandenis rš.
2. tr. išauginti liūliuojant, supant: An rankelių išnešiojai, an baltųjų išliūliavai KrvD117. Į svetimą kraštą plūsta tiek darbinės spėkos, tiek jau išauklėtų ir išliūliuotų žmonių A1884,362.
| prk.: Tu pasisemk tos žemės saują, tos žemės, iš kurios tu išaugai ir tave išliūliavusi giria išaugo sp. Čionai jie augo ir čionai žuvo, juk jūsų vėjas juos išliūliavo A1884,418.
3. tr. išnešti liūliuojant, sūpuojant: Aš pasamdyčiau šiaurų vėjelį ant poros nedėlėlių, kad išpūstų, išliūliuotų žiedelį į kraštelį BsO80.
4. tr. sunkiai, linguojant ką padaryti: Pakol išliūliuoju (ištraukiu) vandenį iš šulnio, tai net rankas pradeda skaudėt Lš. Maušos vaikai mažuteliai penkias knygas išliūliãvo (išmoko) Plš. Eičiau, prašyčiau jaunų brolelių, kad išpjautų lankelę. O ir išpjovė, ir išliūliavo (surado) [žiedą] devintoj pradalgėlėj DvD89.
nuliūliúoti intr.
1. nuplaukti liūliuojant, supantis: Ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo ten, kur visos tėkmės galas Vaižg. Per mėlynąją Jūros upę nuliūliuoja sieliai rš. O pro gelmę tylią kas tave prišauks, – bangos lilio, lilia nuliūliuos, nuplauks rš.
| Slenka šilai ir eglynai, nuliūliuoja neaprėpiami kolūkio vasarojaus laukai J.Balt.
ǁ nuskambėti, nusklisti (garsui) tolyn: Dainuok, o aidas tos dainelės laukais, pušelėms nuliūliuos LTR(Upn). Pašlaitėmis nuliūliavo maloni daina rš.
2. pamažu, sunkiai linguojant, nueiti, nuvažiuoti: Apsiverkus nuliūliav[o] ir nuliūliav[o] namulio TDrIV228(Rod). O aš nuėjau, aš nuliūliavau į didį jaunimėlį JD174. Paki nuliūliúoji (nuvažiuoji), i vakaras Brb.
3. dideliam būriui nueiti: Minia nuliūliavo į aikštę rš.
paliūliúoti
1. intr. pasisupti, paplūduriuoti: Skiedra įkrito į vandenį, paliūliavo paliūliavo, bet nenuskendo Vaižg.
2. tr. pasupti: Paimk vaiką iš lopšio ir paliūliúok, gal neverks Rs. Miegok, mažyte, aš taũ (tave) paliūliuosiu Dglš. Čiūčia liūlia paliūliuosiu, paliūliavus pabučiuosiu LTR(Plv). Prijodams paliūliavo, atstodams bučiavo JD579.
parliūliúoti
1. intr. parplaukti liūliuojant, supantis: Ei pareit pareit mano brolužis, jūružėms parliūliuoja N238.
2. intr. Kv pareiti linguojant, pamažu: Mačiau karvė parliūliúoja, t. y. pareina iš ganyklos J. Kuoselis girtas parliūliãvo namo Rod.
3. tr. nuvarginti supant, liūliuojant: O aš rankeles parliūliavau, o aš kojeles parmynavau LTR(Mrk).
pérliūliuoti intr.; N perplaukti, pervažiuoti liūliuojant.
praliūliúoti tr. praleisti, prašvilpti: Ką gaudavo, tai abudu ir praliūliúodavo Krok.
priliūliúoti intr. prisiartinti liūliuojant, supantis.
| prk.: Ko nuo amžių svietas laukė, geidė, minė, pranašavo, štai artyn jau prisitraukė, jūrėms laiko priliūliavo J.Mač-Kėk.
suliūliúoti
1. intr. subanguoti, suvilnyti: Jūrės marės suliūliavo JV465.
| Alyvos sužydėjo, suliūliavo rš.
| prk.: Visa minia suliūliavo rš. Visa svetainė nubildėjo, suliūliavo P.Cvir.
2. intr. suplaukti banguojant: Visi upokšniai ir srovūs vandens suliūliuoja į vienas marias rš.
3. tr. padaryti, kad imtų banguoti, liūliuoti: Prašyčiau Dievą …, kad atleistų šaunų vėjužėlį, suliūliuotų maružėles JD994.
4. tr. padaryti, kad susvyruotų, susiūbuotų į šalis: O ir užtiko šiaurusis vėjelis, suliūliavo laivelį, išpuolė mergelė JV429.
užliūliúoti
1. intr. užplaukti liūliuojant: Matau užkylant ir užliūliuojant [laivelį] ant prakilno kiemužėlio KlvD32.
2. tr. užsupti, užmigdyti: Motutė vaikelį užliūliavo, užlingavo rš.
| Senąjį jau baigia užliūliuoti kratus autobusas rš. Užliūliuotas marių srauto, aš guliu tylioj kajutėj B.Sruog.
| prk.: Naktis žemę užliūliavo saldžiuoju miegeliu rš. Mano širdį vėjai užliūliuoja P.Vaičiūn.
3. tr. prk. paveikti sąmonę, nuslopinti kokį kieno jausmą: Ponai dabar pažadais užliūliuoja, o tu jiem – savo balsą atiduok! rš. Šiems žmonėms yra svetimas užliūliuojantis nusiraminimas sp.
4. refl. tr. supant ir dainuojant užsiauginti: Oi ūginosi motka dukrelę… Užsiauginus, užsiliūliavus labai toli nudavė (d.) Kb.
1. intr. banguoti, vilnyti, siūbuoti: Ant vandens vilnys liūliúoja J. Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu Mair. Čia vakar žūdavo dėl vandens stokos augmenija, o šiandien liūliuoja jūros sp. Liūliuoja, ringuoja, čiurlena upeliai per lygias lankas Plv. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Naktį jūrės liūliavo, dieną rožės žydėjo JV32. Dūmai liūliuoja pažemiu TDrIV297(Prng).
| Kaip mane vežė vieškelėliu, javeliai liūliavo LTR(Kdn). Prieš mūsų akis pakalnėje liūliavo melsvas miškelis rš. Iš jo mat darbinykas – liūliuoja kaip mendrelė – bet tik diena prastumt An.
| refl.: Vanduo liūliúojas [jūroje] Lkv.
2. intr. dideliam būriui, dideliu būriu judėti, eiti, būti kur: Einam gi, liūliuojam bobos, po septyniasdešim metų turėdamos Rš. Aikštėje liūliavo tikra jūra žmonių galvų rš.
| Jis sumišusiomis akimis apžvelgė visų išėjimų link liūliuojančius savo parapijonis rš.
| Aplink ją visada bernų tik liūliúoja Ml. Dūmų lig žemei, net liūliuoja Sdk. Jų žemė liūliavo varlėmis BBPs105,30.
3. intr. būti bangų supamam, plūduriuojant sūpuotis: Liūliuos liūliuos plunksnužėlės ant jūrelių marelių JV825. Ant to upelio, ant to srauniojo liūliuo[ja] juodas laivelis JV1083. Neverk, dukryte, gavai gražų bernelį: laive sėdėsi, laive liūliuosi, žuveles begaudysi (d.) J.Jabl. Vai čiučiuos, liūliuos mano vainikėliai vis viršuj vandenėlio FM.
| refl.: Ant bangų liūliuojas gulbių pulkelis rš.
ǁ supantis plaukti: Jūrėms marelėms su laivužiu liūliuosim N117.
| prk.: Gyvenimas tekėjo jiedviem, kaip sapnai sapnavos, kaip svajonė liūliavo V.Krėv.
4. intr. būti išsiliejus, tyvuliuoti: Liūliuoja ežeras Lp. Kaip ežeras liuob liūliúoti vanduo Klk. Rytą atsikeliu – gi visos [upės] liūliúoja Dkš. Dirvose vanduo liūliúo[ja] Kv.
5. tr. supti (dainuojant migdančias dainas), čiūčiuoti, migdyti: Niekas taip švelniai nemoka kūdikio liūliuoti, kaip lietuvės rankos S.Nėr. O aš tave liūliuosiu savo giesmėmis J.Balč. Nesupk kūdikį tylomis, liūliúodamas supk, liūliū, liūliū J. Ji mane liūliavo margajam lopšely, ji mane nešiojo ant baltų rankelių LTR. Išgirstu – jau liūliúoja tos laumės vaikelį (ps.) Lnkv.
| Svaigi mergelių daina liūliavo mane į miegą rš. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja mane miego J.Bil. Po nemiegotos nakties, malonių minčių liūliuojami, ramiai galvomis linguojame rš.
liūliúojamai adv.: Puošnusis vežimėlis, tyliai supdamasis, liūliuojamai rieda, ir vaikas saldžiai miega J.Dov.
| refl. tr.: Tėvas sūnelį auginosi, šilkų lopšelyj liūliavosi KrvD261.
6. tr. supti, linguoti: Supa, liūliuoja bangos valtį, mėto ją, grąžo, o tu, atsidavęs jų valiai, guli aukštielninkas A.Vien.
ǁ vežti supant: Kas jos (karietos) nematė tais laikais, anose smagumo gadynėse, beliūliuojant vieškeliais vyskupą P.Cvir.
7. intr. liumpsėti, linksėti: Liūliúoja žemė pasruvusi, kad eiti J. Kur liūliuojanti žemė, ten apačioj yr vandensmmiltis Skdv.
8. intr. linguoti, dribsėti iš riebumo: Eidamas žmogus riebus, paršai nupenėti liūliúoja kaip kosena, t. y. juda raumens, lašiniai J. Liūliúo[ja] eidama, pilvu varina Rt. Mėsa riebios karvės liūliúo[ja], kad eita J.
ǁ linguojant, palengva, sunkiai eiti: Tai kur liūliúoji? Ds.
9. intr. tinginiauti, dykauti: Svietelis lauke kap bitės darbe, o tu liūliúoji Arm.
atliūliúoti intr.
1. atplaukti supantis: Atliūliuoja laivelis per mareles mėlynas LTR(Ndz). Štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta BsPIII520.
ǁ atsklisti, atskambėti banguojant: Iš kažkur atliūliavo muzikos garsai rš.
2. ateiti, atvažiuoti linguojant: Ir Vinca kaip antelė atliūliuoja Sv. Gal jau Jonas ut nuo miško atliūliúoja Sv.
| Atėjo, atliūliavo pilka minia praeivių rš.
3. Š ateiti, dainuojant dainas su refrenu „liūli“: Pulkas sesučių atadainuoja, pulkas sesučių ataliūliuoja LTR(Aln).
įliūliúoti
1. intr. įeiti liūliuojant, linguojant: Įeina martelė, įliūliuoja NS679.
| prk.: Pro atvirą langą įliūliuos alyvų ir žydinčių rugių kvapas rš.
2. rš plg. užliūliuoti 3.
3. tr. prk. įsūpuoti, įsiūbuoti: Ją pagaudavo muzikos ūpas ir įliūliuodavo jauną krūtinę Vaižg.
išliūliúoti
1. intr. išplaukti liūliuojant, siūbuojant: Laivas išliūliavo į Atlanto vandenis rš.
2. tr. išauginti liūliuojant, supant: An rankelių išnešiojai, an baltųjų išliūliavai KrvD117. Į svetimą kraštą plūsta tiek darbinės spėkos, tiek jau išauklėtų ir išliūliuotų žmonių A1884,362.
| prk.: Tu pasisemk tos žemės saują, tos žemės, iš kurios tu išaugai ir tave išliūliavusi giria išaugo sp. Čionai jie augo ir čionai žuvo, juk jūsų vėjas juos išliūliavo A1884,418.
3. tr. išnešti liūliuojant, sūpuojant: Aš pasamdyčiau šiaurų vėjelį ant poros nedėlėlių, kad išpūstų, išliūliuotų žiedelį į kraštelį BsO80.
4. tr. sunkiai, linguojant ką padaryti: Pakol išliūliuoju (ištraukiu) vandenį iš šulnio, tai net rankas pradeda skaudėt Lš. Maušos vaikai mažuteliai penkias knygas išliūliãvo (išmoko) Plš. Eičiau, prašyčiau jaunų brolelių, kad išpjautų lankelę. O ir išpjovė, ir išliūliavo (surado) [žiedą] devintoj pradalgėlėj DvD89.
nuliūliúoti intr.
1. nuplaukti liūliuojant, supantis: Ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo ten, kur visos tėkmės galas Vaižg. Per mėlynąją Jūros upę nuliūliuoja sieliai rš. O pro gelmę tylią kas tave prišauks, – bangos lilio, lilia nuliūliuos, nuplauks rš.
| Slenka šilai ir eglynai, nuliūliuoja neaprėpiami kolūkio vasarojaus laukai J.Balt.
ǁ nuskambėti, nusklisti (garsui) tolyn: Dainuok, o aidas tos dainelės laukais, pušelėms nuliūliuos LTR(Upn). Pašlaitėmis nuliūliavo maloni daina rš.
2. pamažu, sunkiai linguojant, nueiti, nuvažiuoti: Apsiverkus nuliūliav[o] ir nuliūliav[o] namulio TDrIV228(Rod). O aš nuėjau, aš nuliūliavau į didį jaunimėlį JD174. Paki nuliūliúoji (nuvažiuoji), i vakaras Brb.
3. dideliam būriui nueiti: Minia nuliūliavo į aikštę rš.
paliūliúoti
1. intr. pasisupti, paplūduriuoti: Skiedra įkrito į vandenį, paliūliavo paliūliavo, bet nenuskendo Vaižg.
2. tr. pasupti: Paimk vaiką iš lopšio ir paliūliúok, gal neverks Rs. Miegok, mažyte, aš taũ (tave) paliūliuosiu Dglš. Čiūčia liūlia paliūliuosiu, paliūliavus pabučiuosiu LTR(Plv). Prijodams paliūliavo, atstodams bučiavo JD579.
parliūliúoti
1. intr. parplaukti liūliuojant, supantis: Ei pareit pareit mano brolužis, jūružėms parliūliuoja N238.
2. intr. Kv pareiti linguojant, pamažu: Mačiau karvė parliūliúoja, t. y. pareina iš ganyklos J. Kuoselis girtas parliūliãvo namo Rod.
3. tr. nuvarginti supant, liūliuojant: O aš rankeles parliūliavau, o aš kojeles parmynavau LTR(Mrk).
pérliūliuoti intr.; N perplaukti, pervažiuoti liūliuojant.
praliūliúoti tr. praleisti, prašvilpti: Ką gaudavo, tai abudu ir praliūliúodavo Krok.
priliūliúoti intr. prisiartinti liūliuojant, supantis.
| prk.: Ko nuo amžių svietas laukė, geidė, minė, pranašavo, štai artyn jau prisitraukė, jūrėms laiko priliūliavo J.Mač-Kėk.
suliūliúoti
1. intr. subanguoti, suvilnyti: Jūrės marės suliūliavo JV465.
| Alyvos sužydėjo, suliūliavo rš.
| prk.: Visa minia suliūliavo rš. Visa svetainė nubildėjo, suliūliavo P.Cvir.
2. intr. suplaukti banguojant: Visi upokšniai ir srovūs vandens suliūliuoja į vienas marias rš.
3. tr. padaryti, kad imtų banguoti, liūliuoti: Prašyčiau Dievą …, kad atleistų šaunų vėjužėlį, suliūliuotų maružėles JD994.
4. tr. padaryti, kad susvyruotų, susiūbuotų į šalis: O ir užtiko šiaurusis vėjelis, suliūliavo laivelį, išpuolė mergelė JV429.
užliūliúoti
1. intr. užplaukti liūliuojant: Matau užkylant ir užliūliuojant [laivelį] ant prakilno kiemužėlio KlvD32.
2. tr. užsupti, užmigdyti: Motutė vaikelį užliūliavo, užlingavo rš.
| Senąjį jau baigia užliūliuoti kratus autobusas rš. Užliūliuotas marių srauto, aš guliu tylioj kajutėj B.Sruog.
| prk.: Naktis žemę užliūliavo saldžiuoju miegeliu rš. Mano širdį vėjai užliūliuoja P.Vaičiūn.
3. tr. prk. paveikti sąmonę, nuslopinti kokį kieno jausmą: Ponai dabar pažadais užliūliuoja, o tu jiem – savo balsą atiduok! rš. Šiems žmonėms yra svetimas užliūliuojantis nusiraminimas sp.
4. refl. tr. supant ir dainuojant užsiauginti: Oi ūginosi motka dukrelę… Užsiauginus, užsiliūliavus labai toli nudavė (d.) Kb.
nunérti
Apibrėžtis
1 nérti, nẽria, nė́rė
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
panérti
Apibrėžtis
1 nérti, nẽria, nė́rė
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
pranérti
Apibrėžtis
1 nérti, nẽria, nė́rė
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
prasiūbúoti
Apibrėžtis
siūbúoti, -úoja, -ãvo Rtr, NdŽ; Sut, LL14
1. intr. į šalis linguoti, svyruoti: Lankos žaliuoja, rugeliai siūbuoja Žem. Kur vėjas eina, siūbúoja javai, gaudžia girios (ps.) Sv. Mat, vėjelio supami, siūbuoja jau visi medeliai Vd. Ąžuolai ūkia, ūkia, tai pasiduos vienan šonan, kitan, tankiai nesiūbúoja Ob. Aš nueisiu an jūrių, pažiūrėsiu an marių, kaip vanduo liūliuoja, levendrėlė siūbúoja (d.) Plv. Tik tu matysi … mareles ūžaujančiant, nendružes siūbuojančiant LB125. Šienpjūvėliai pjauna, kartais uždainuoja, širdį sugraudina, net laukai siūbuoja LTR(Mrj). Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė, ar lendružės siūbãvo, ar lendrės siūbãvo? JV567. Papūs vėjeliai, siūbuos javeliai A1884,336. Ant kalno karklai siūbãvo, pakalnėj vanduo liūliavo (d.) Brsl. Žiūriu – prie kelelio eglelė siūbúoja, an jos viršūnėlės gegutė kukuoja (d.) Gg. Už žalių girių, už siūbuojančių ten du broleliai šienelį pjovė LTR(Klvr). O žalioji rūtelė, ji siūbúoja be vėjo DrskD172. Nei vėjai pūtė, nei sodai ūžė, tik lelija siūbavo naujam rūtų daržely LTR(Nmj). Siūbãvo ant marių mendrelė, verkė mergelės, ką bernai melavo (d.) Ad. Siūbãv[o] jos (seselės) galvelė kap mirtos šakelė DrskD55. Parbėg žirgytis, parprunkštavoja, … aukso kilpelės šalia siūbuoja N343. Ko išėjot ing girią (pūščią) regėt? Ar nendrės nuog vėjo siūbuojančios? BtMt11,7. Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė, kad jos nei žagarai sausi siūbúodami barška K.Donel.
^ Gyva būdama, miške siūbavau, o numirus padus bučiavau (grindys) LTsV574(Srd).
| refl. I, Rtr: Rugiai žydantys nuo vėjo putami siūbúojas J. Išėjote … nendrės veizdėtų, kuri nuog vėjo siūbuojas kiekvienon šalin DP20.
ǁ krypuoti: Vėjas kai pučiąs, i siūbúoja [devynių aukštų] namas Klt. Kuolus inkala, kad nesiūbúot [pastatas] Dbč. Sėdo pana in karietą: karieta siūbavo LB93. Šunelis zovada perbėgs, aš (tiltas) taipgi siūbuoju V.Kudir.
ǁ linguoti, kraipantis į šonus ar lenkiantis į priekį ir atgal: Žengia žingsnį priekin viena koja ir siūbúoja Ktk. Vaikinas neskubiai, siūbuojančia eisena žengė į salę J.Dov. Sėdi ant sofos, siūbúoja ir nagus zulina Kt.
ǁ linguojant judėti, pleventi: Iš kakalio tik blykšt! išsimetė ugnelė ir vaikščioja, siūbuoja po grinčią BsMtII213. Bei dvasia Dievo lakstė (paraštėje skradžiojo, siūbavo, lingavo, kilojosi, svyravo) ant vandinio BB1Moz1,2.
2. tr. versti svyruoti, linguoti: Vėjis siūbúo[ja] liemenis medžių J. Vėjas siūbuoja javą P.Cvir. Pūtė gaivus vėjas, siūbuodamas mūsų garlaivį A.Vencl. Pakilo erdvėj spinduliuota banga, – aš varpą siūbuoju galinga ranka V.Myk-Put. Vėjas siūbavo kabantį kirvį, ir šis kaukšėjo, daužėsi į medį LTR(Šil). Švelnus vėjelis siūbavo pušų šakas, medžiai lengvai ošė rš. Ant kiemo vėjas siūbavo medžius A1885,15. Plaukė pylelė par ežerėlį, lendreles siūbuodama LTR(Dr). Dvi moteriški išejo, turinčios sparnus, kuriuos vėjas siūbavo (pūtė) BBZak5,9.
ǁ tr., intr. judinti, kraipant į šalis, į priekį ir atgal, mosuoti: Prijojęs rado bernužėlis tarp tamsiųjų šilų, tarp žaliųjų girių ąžuolėlį plačialapį bestovintį, žalią viršūnėlę besiūbuojantį V.Krėv. Ji rauda garsiai, siūbuodama sušiauštą galvą J.Gruš. Siūbuoju rankomis SD90. Pareit strielčiukas par žalią lanką, strielbele siūbuodamas LTR(Dr).
3. intr. banguoti: Siūbavo upės vilnys J.Jabl. Vilnys siūbavo nuog vėjo A1883,126. Lengvai besiūbavo marios, bangos virto bangelėmis I.Simon. Siūbuoja, banguoja melsvi vandenai V.Myk-Put. Siūbuo[ja] jūros, siūbuo[ja] marės, siūbuo[ja] muno matušelė už [v]andineliams D76. Ein marelės juduodamos, neš vainiką siūbúodamos JD725. Kaipo ant marių vilnios siūbuoja, teip mūsų sesytė sunkiai dūsuoja LTR(Ds). Kad anas tep siūbuotų, kap in marių vandenėlis TDrIV67.
| Laukai siūbavo šilkinėmis bangomis rš. Valentas pūtė krūtinę, rėkė – jam rodėsi, kad jo balsas siūbuodamas plaukia ir atsimuša ten į sodžiaus pakluonę J.Paukš. Krūtinė lyg siūbuoja A1885,389.
| prk.: Tartum marės – troškimai krūtinės vis siūbuoja, siūbuot nenustos Mair. Dabar pasaulis kaip marių vilnys siūbuoja (įaudrintas, neramus) Vvs. Bernyčio dvarelis siūbavo kalbelėmis LMD.
^ Anoj ežero pusėj, moterėle, tai žmonių, sako, kaip marios siūbuoja (labai daug) V.Krėv.
| refl. Rtr: Vanduo siūbúojas, kad vėjis vilnis kelia J. Pašnekučiuojant – o tai buvo pamarėj ant krento – pamatė vandenį siūbuojantis BsMtII241.
ǁ supantis ant bangų, plaukti: Laivas siūbuoja tolyn į jūrą S.Nėr.
4. tr. versti banguoti: Vėjelis pūtė, vandenį siūbãvo (d.) Pkn.
5. intr. svyruoti, linksėti paviršiui, liūlėti: Minkštu kiminų kilimu, nors ir labai siūbuojančiu, gali keletą kilometrų traukti sp. Juodos begalinės girios, siūbuojančios pelkės – liūnai, juodai mėlyni ežerai ežeraičiai B.Sruog. Ateina perkūnija, trenksmas, baisiai žemė siūbúoja po kojų (ps.) Btg. Akỹs mirgėjo, siūbãvo žemė Jd.
6. tr. supti: Poras sylingų žilgalvių siūbavo meiliuosius vaikus ant savo kelių prš. Kūčių vakarą į geldą sudeda visų klumpes po vieną, ir du siūbuoja tą geldą LTR(Klvr).
| refl. NdŽ: Piemenes ant šakų siūbúojas Dglš. Keturi vyrai, siūbuodamys į vieną ir antrą pusę, druską svėrė M.Valanč.
7. intr. neišlaikyti pusiausvyros, svirduliuoti: Jau tas siūbúoja, tuoj grius Dkš. Silpnas žmogus eina siūbúodamas lyg lendrė J. Gyreis, mergele, ne pijokėlė, oi ko eidama siūbavai? LTR(Ppr). Žemė drebės, dangus siūbuos KN238.
8. intr. pamažu eiti: Iš palengvo siūbúojam sau Kn.
9. intr. prk. neturėti pastovumo, tvirtumo: Feodalinės visuomenės sukurtoji pažiūrų sistema jau siūbavo, jau neteko pasitikėjimo rš. Jų netvirtas, siūbuojas mokslas brš. Idant jau nebūtumėm vaikais siūbuojančiais ir nebūtumėm pagaunami nuog visokio vėjo M.Valanč. Jonas nebuvo siūbuojąs kaip nendrė DP21-22. Saugot kovės rėdą nesiūbuojančia širdžia Ch1Krn12,33.
| refl.: Idant daugiaus nebūtumbime vaikais, kurie kaipo vilnys siūbuojas ir vedami yra visokių vėjų mokslo Ch1PvE4,14.
10. intr. prk. būti varginamam, neturėti ramumo: Taip tu jauna siūbuosi, kad į marteles stosi, nuo seserų kalbelių, nuo anytos žodelių LTR(Šd). Taip, sesule, siūbuosi varguose ir bėdose LTR(Ukm). O kai aš, o kai aš už bernelio nuėjau, kaip dilgelė (dilgynė Adm) patvorėly siūbavau (d.) Vlk.
| Siūbuoja mano širdelė be jauno bernelio LTR(Al).
atsiūbúoti
1. intr. siūbuojant atplaukti: Sėdžiu už stalelio, žiūrau per langelį, vai ir atsiūbuoja gintaro laivelis (d.) Sn.
2. tr. siūbuojant atnešti: Ir nuejau pamarėlėn, didžia vilnia buvo: atsiūbãvo, atliūliavo manen navynėlių (d.) Žl.
3. intr. pamažu, sunkiai, siūbuojant ateiti: Namie nieko neradom, tik pamatėm – senelis atsiūbúoja iš kluono Jž.
įsiūbúoti tr.
1. BŽ480, DŽ1 įsupti, įlinguoti: Pro apšalusį stiklą buvo matyti vėjo įsiūbuotas žibintas kiemo viduryje rš. Gerai įsiūbuok, ir nuluš tas stuobrys Vv. Ir ištiko šiaurus vėjas, insiūbavo vyšnelę LTR(Ūd).
| prk.: Tą dainą pas mus per patalkes pirmiausia pradėdavo Klemas Tripirštis ir įsiūbuodavo ją taip, kad nutildavo visas didelis stalas rš.
| refl. Š: Besisupantieji kartais taip įsisiūbuodavo, kad net apsisukdavo aplink rš. Nuleidžiama ant atramų plokštė neturi įsisiūbuoti rš.
| prk.: Antrajame posme ritmas įsisiūbuoja plačiau rš.
2. įsupti bangomis, įbanguoti: Kartais jos (audros) taip įsiūbuoja seklius ežero vandenis, jog įtūžusios bangos lyg jūroje daužo krantus sp. O ant vis dar tebeputojančios, audros įsiūbuotos jūros kranto sėdėjo Vasaros draugas J.Balč.
| refl.: Įsisiūbavo jūra vidurnaktį B.Sruog. Šešupės bangos tyliai sau banguoja, bet jos pavasarį įsisiūbuos V.Mont.
3. prk. išjudinti, įaudrinti: Kaliniai kaišiojo rankas pro geležinius virbus ir mosavo, sveikindamiesi su demonstrantais. Tai dar labiau įsiūbavo minią rš.
| refl.: Plačiai jau buvo įsisiūbavęs lietuvių nacionalinis judėjimas rš. Įsisiūbãvusi minia DŽ1. Ot audra įsisiūbãvo – kas pasidarė pasauly Btg. Reakcija revoliucijai įsisiūbavo, įsigalėjo ir pati nebesižino, kaip beatslūgti Vaižg. Pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu K.Bor. Įsisiūbãvusi širdis NdŽ. Išsijudino žmonės, kaip bangos įsisiūbavo V.Krėv. Visas gyvenimas įsisiūbavo kaip jūra po audros rš.
4. įsismaginti, įšėlti: Jaunimas įsisiūbuodavo ir pradėdavo dainuoti rš. Pokylio nuotaika jau visai įsisiūbavo rš.
^ Insisiūbãvo kai Aiduko kultuvas Trgn.
5. refl. įsismaginti, įsitraukti ką daryti: Tai įsisiūbãvo darbas! Dkš. Įsišnekėję ir įsisiūbavę eiti, nepastebėjo, kaip atsirado prie Stepo buto rš.
išsiūbúoti
1. tr. LL208 įlaiduoti siūbuoti, įsupti: Oi tu eglele, tu siūbuonėle, siūbavai rytą, vėlai vakarėlį, kol išsiūbavai devynias šakeles LTR(Lš).
| refl.: Kad ir išsisiūbavę, milžinai medžiai nykiai ūžė, traškėjo Pt.
2. tr. įlaiduoti supti: Laivą išsiūbavo bangos rš.
3. tr. prk. išjudinti, kad veiktų: Reikia išsiūbuot plačiausias darbo mases ir traukt jas į kovą prš.
4. tr. išjudinti paviršių: Artilerijos trenksmo ir sviedinių sprogimo išsiūbuota žemė kraupiai dūsavo E.Miež.
5. intr. sunkiai išeiti, išsiveržti: Kaip tu (midau) iš pogrindžio išsiūbavai, taip mes iš vergijos išsivaduosim! B.Sruog.
6. tr. mosikavimu, siūbavimu išvarginti: Kojos išmaršuotos, rankos išsiūbuotos, ei, ulei … gyslos ištampytos, drūčiai suvaržytos, ei, ulei… BsO33.
7. tr. prk. banguojamai pagriežti: Būdavo, paims [armoniką] – gal tie jo pirštai ir pakerėti – taip išsiūbuoja ir valcus, ir kadrilius J.Paukš.
nusiūbúoti intr.
1. nusklisti tolyn siūbuojant: Išplaukia rūkas iš mėlynų daubų, nusiūbuoja rugių laukais rš.
2. sunkiai, linguojant nueiti: Mažu dar nusiūbúosiu iki krautuvės Kt. Nusiūbavo kaip svyruoklis, nulingavo kaip vaiduoklis ne šviesiu, plačiu keliu, o aštriom uolų skeveldrom V.Myk-Put.
| Vėliava nusiūbavo artyn prie pilkos kareivių sienos rš.
| prk.: Metai nusiūbuoja lyg jūrų bangos sp.
pasiūbúoti
1. intr. DŽ1 kiek svyruoti, palinguoti: Kai vėjelis pūtė, nė nepasiūbavo LTR(Brt). Pasiūbavo lelijėlė rūtelių daržely LTR(Mrj). Putinėlis pasiūbavo LB154.
ǁ kiek pakrypuoti: Ir papūtė vėjelis, pasiūbavo laivelis, pasiūbavo laivelis, ir įpuolė mergelė (d.) Srj.
| refl.: Dyglių patelės plaukia pasisiūbuodamos rš.
ǁ pasvyruoti, kraipantis į šonus ar lenkiantis aukštyn žemyn: Ėjo, pasiūbuodamas į šonus rš. Kumelė pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio K.Bor. Ne tiek aš audžiau, kiek gailiai verkiau, ant muštuvėlių pasiremdama, ant šaudyklėlės pasiūbuodama LTR(Sn).
| refl.: Pasisiūbuodamas iššliaužia tankas rš.
2. intr. sklisti bangomis (apie melodiją): Jos balsas, skardus, graudus, aidi pasiūbuodamas ir atsiliepia anoj pusėj upės J.Paukš.
3. tr. pasupti: Palinguos, pasiūbuos iš vienos pusės, iš antros Vaižg. Uždėjo grabelį ant dviejų rankšluosčių, paėmė už galų keturios moterys ir taip, lyg pasiūbuodamos, nulingavo ligi kapinių rš.
ǁ DŽ1 įlaiduoti: Pasiūbãvęs akmenį, meta jis par upį J.
4. intr. kiek sulinksėti: Ir užjojo ant tilto, pasiūbãvo sijužės JD160.
parsiūbúoti intr. Lp siūbuojant, linguojant grįžti, būti parnešamam (apie siūbuojantį daiktą): Tik parputoja ristas žirgelis, tik parsiūbuoja ant jo bernelis LTR. Parbėga žirgas ir parpūkštuoja, šalia kilpelės ir parsiūbúoja JD1136. Parbėg žirgelis iš kryguželės … Ir kilpuželės parsiūbuoja MitI206.
prasiūbúoti intr. siūbuojant, linguojant praeiti: Paskui juos prasiūbavo žmonių minios rš.
prisiūbúoti tr. pasiekti siūbuojant, plaukiant: Ir tą siūbavo laivai ant marių, kol prisiūbavo Buenos Aires rš.
| refl.: Prisisiūbaváu pri kranto be irklų Dr.
susiūbúoti
1. intr. DŽ, NdŽ, Ilg imti siūbuoti, sulinguoti: Susiūbavo šilas, palinko pušys ir ėmė suktis ratu tarsi šokdamos mergaitės V.Bub. Kai tik nuvažiavo vargšas į mišką, pasistatė arklius pagal eglę – susiūbavo eglė iš šaknų ir prispaudė abu arklius ant žemės LTsIV227. Papūtė vėjelis, … susiūbavo mieželiai ir žalios avižėlės KrvD140.
2. tr. Graž, Srj sujudinti, kad imtų siūbuoti, linguoti: Reikia susiūbuot [kertamą medį], gal jau ir grius Ūd. Rugeli žiemkentėli, vai tu siūbavai žiemą vasarėlę ir susiūbavai jauną bernelį, plieno dalgelį LTR(Mrj). Vai tu eglele, žiemos siūbuonėle, tu susiūbavai devynias šakeles, o šią dešimtą žalią viršūnėlę (d.) Ig.
3. intr. subanguoti, suvilnyti: O po kojų žemai stebuklingai graži žydi rožėmis Alpių šalis; susiūbavę žali ežerai keturi ją bučiuoja jautriai bangomis Mair. Susiūbavo marios, ir iš marių dugno išplaukė baisus smakas su devynioms galvoms BsPIII24.
4. intr. dideliam būriui sujudėti: Visi kaip jūra susiūbavo gintis B.Sruog. Susiūbãvo žmonės kaip marios NdŽ.
ǁ prk. imti bruzdėti: Susiūbavo čia žmonės vėl: neikime ir neikime ketvirtąją dieną! rš.
5. intr. neišlaikyti pusiausvyros, susvyruoti: Jis susiūbavo ir parkniubo rš.
| Dangaus galybės susiūbuos brš.
| refl. prk.: Ar sykį kilo karas, ar sykį susisiūbãvo (neteko tvarkos) pasaulis?! Smn.
užsiūbúoti intr.
1. TŽI254 pradėti siūbuoti: Papūtė vėjelis, užsiūbavo berželis an aukšto kalnelio KrvD278.
2. NdŽ imti banguoti, vilnyti.
3. NdŽ siūbuojant užeiti.
1. intr. į šalis linguoti, svyruoti: Lankos žaliuoja, rugeliai siūbuoja Žem. Kur vėjas eina, siūbúoja javai, gaudžia girios (ps.) Sv. Mat, vėjelio supami, siūbuoja jau visi medeliai Vd. Ąžuolai ūkia, ūkia, tai pasiduos vienan šonan, kitan, tankiai nesiūbúoja Ob. Aš nueisiu an jūrių, pažiūrėsiu an marių, kaip vanduo liūliuoja, levendrėlė siūbúoja (d.) Plv. Tik tu matysi … mareles ūžaujančiant, nendružes siūbuojančiant LB125. Šienpjūvėliai pjauna, kartais uždainuoja, širdį sugraudina, net laukai siūbuoja LTR(Mrj). Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė, ar lendružės siūbãvo, ar lendrės siūbãvo? JV567. Papūs vėjeliai, siūbuos javeliai A1884,336. Ant kalno karklai siūbãvo, pakalnėj vanduo liūliavo (d.) Brsl. Žiūriu – prie kelelio eglelė siūbúoja, an jos viršūnėlės gegutė kukuoja (d.) Gg. Už žalių girių, už siūbuojančių ten du broleliai šienelį pjovė LTR(Klvr). O žalioji rūtelė, ji siūbúoja be vėjo DrskD172. Nei vėjai pūtė, nei sodai ūžė, tik lelija siūbavo naujam rūtų daržely LTR(Nmj). Siūbãvo ant marių mendrelė, verkė mergelės, ką bernai melavo (d.) Ad. Siūbãv[o] jos (seselės) galvelė kap mirtos šakelė DrskD55. Parbėg žirgytis, parprunkštavoja, … aukso kilpelės šalia siūbuoja N343. Ko išėjot ing girią (pūščią) regėt? Ar nendrės nuog vėjo siūbuojančios? BtMt11,7. Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė, kad jos nei žagarai sausi siūbúodami barška K.Donel.
^ Gyva būdama, miške siūbavau, o numirus padus bučiavau (grindys) LTsV574(Srd).
| refl. I, Rtr: Rugiai žydantys nuo vėjo putami siūbúojas J. Išėjote … nendrės veizdėtų, kuri nuog vėjo siūbuojas kiekvienon šalin DP20.
ǁ krypuoti: Vėjas kai pučiąs, i siūbúoja [devynių aukštų] namas Klt. Kuolus inkala, kad nesiūbúot [pastatas] Dbč. Sėdo pana in karietą: karieta siūbavo LB93. Šunelis zovada perbėgs, aš (tiltas) taipgi siūbuoju V.Kudir.
ǁ linguoti, kraipantis į šonus ar lenkiantis į priekį ir atgal: Žengia žingsnį priekin viena koja ir siūbúoja Ktk. Vaikinas neskubiai, siūbuojančia eisena žengė į salę J.Dov. Sėdi ant sofos, siūbúoja ir nagus zulina Kt.
ǁ linguojant judėti, pleventi: Iš kakalio tik blykšt! išsimetė ugnelė ir vaikščioja, siūbuoja po grinčią BsMtII213. Bei dvasia Dievo lakstė (paraštėje skradžiojo, siūbavo, lingavo, kilojosi, svyravo) ant vandinio BB1Moz1,2.
2. tr. versti svyruoti, linguoti: Vėjis siūbúo[ja] liemenis medžių J. Vėjas siūbuoja javą P.Cvir. Pūtė gaivus vėjas, siūbuodamas mūsų garlaivį A.Vencl. Pakilo erdvėj spinduliuota banga, – aš varpą siūbuoju galinga ranka V.Myk-Put. Vėjas siūbavo kabantį kirvį, ir šis kaukšėjo, daužėsi į medį LTR(Šil). Švelnus vėjelis siūbavo pušų šakas, medžiai lengvai ošė rš. Ant kiemo vėjas siūbavo medžius A1885,15. Plaukė pylelė par ežerėlį, lendreles siūbuodama LTR(Dr). Dvi moteriški išejo, turinčios sparnus, kuriuos vėjas siūbavo (pūtė) BBZak5,9.
ǁ tr., intr. judinti, kraipant į šalis, į priekį ir atgal, mosuoti: Prijojęs rado bernužėlis tarp tamsiųjų šilų, tarp žaliųjų girių ąžuolėlį plačialapį bestovintį, žalią viršūnėlę besiūbuojantį V.Krėv. Ji rauda garsiai, siūbuodama sušiauštą galvą J.Gruš. Siūbuoju rankomis SD90. Pareit strielčiukas par žalią lanką, strielbele siūbuodamas LTR(Dr).
3. intr. banguoti: Siūbavo upės vilnys J.Jabl. Vilnys siūbavo nuog vėjo A1883,126. Lengvai besiūbavo marios, bangos virto bangelėmis I.Simon. Siūbuoja, banguoja melsvi vandenai V.Myk-Put. Siūbuo[ja] jūros, siūbuo[ja] marės, siūbuo[ja] muno matušelė už [v]andineliams D76. Ein marelės juduodamos, neš vainiką siūbúodamos JD725. Kaipo ant marių vilnios siūbuoja, teip mūsų sesytė sunkiai dūsuoja LTR(Ds). Kad anas tep siūbuotų, kap in marių vandenėlis TDrIV67.
| Laukai siūbavo šilkinėmis bangomis rš. Valentas pūtė krūtinę, rėkė – jam rodėsi, kad jo balsas siūbuodamas plaukia ir atsimuša ten į sodžiaus pakluonę J.Paukš. Krūtinė lyg siūbuoja A1885,389.
| prk.: Tartum marės – troškimai krūtinės vis siūbuoja, siūbuot nenustos Mair. Dabar pasaulis kaip marių vilnys siūbuoja (įaudrintas, neramus) Vvs. Bernyčio dvarelis siūbavo kalbelėmis LMD.
^ Anoj ežero pusėj, moterėle, tai žmonių, sako, kaip marios siūbuoja (labai daug) V.Krėv.
| refl. Rtr: Vanduo siūbúojas, kad vėjis vilnis kelia J. Pašnekučiuojant – o tai buvo pamarėj ant krento – pamatė vandenį siūbuojantis BsMtII241.
ǁ supantis ant bangų, plaukti: Laivas siūbuoja tolyn į jūrą S.Nėr.
4. tr. versti banguoti: Vėjelis pūtė, vandenį siūbãvo (d.) Pkn.
5. intr. svyruoti, linksėti paviršiui, liūlėti: Minkštu kiminų kilimu, nors ir labai siūbuojančiu, gali keletą kilometrų traukti sp. Juodos begalinės girios, siūbuojančios pelkės – liūnai, juodai mėlyni ežerai ežeraičiai B.Sruog. Ateina perkūnija, trenksmas, baisiai žemė siūbúoja po kojų (ps.) Btg. Akỹs mirgėjo, siūbãvo žemė Jd.
6. tr. supti: Poras sylingų žilgalvių siūbavo meiliuosius vaikus ant savo kelių prš. Kūčių vakarą į geldą sudeda visų klumpes po vieną, ir du siūbuoja tą geldą LTR(Klvr).
| refl. NdŽ: Piemenes ant šakų siūbúojas Dglš. Keturi vyrai, siūbuodamys į vieną ir antrą pusę, druską svėrė M.Valanč.
7. intr. neišlaikyti pusiausvyros, svirduliuoti: Jau tas siūbúoja, tuoj grius Dkš. Silpnas žmogus eina siūbúodamas lyg lendrė J. Gyreis, mergele, ne pijokėlė, oi ko eidama siūbavai? LTR(Ppr). Žemė drebės, dangus siūbuos KN238.
8. intr. pamažu eiti: Iš palengvo siūbúojam sau Kn.
9. intr. prk. neturėti pastovumo, tvirtumo: Feodalinės visuomenės sukurtoji pažiūrų sistema jau siūbavo, jau neteko pasitikėjimo rš. Jų netvirtas, siūbuojas mokslas brš. Idant jau nebūtumėm vaikais siūbuojančiais ir nebūtumėm pagaunami nuog visokio vėjo M.Valanč. Jonas nebuvo siūbuojąs kaip nendrė DP21-22. Saugot kovės rėdą nesiūbuojančia širdžia Ch1Krn12,33.
| refl.: Idant daugiaus nebūtumbime vaikais, kurie kaipo vilnys siūbuojas ir vedami yra visokių vėjų mokslo Ch1PvE4,14.
10. intr. prk. būti varginamam, neturėti ramumo: Taip tu jauna siūbuosi, kad į marteles stosi, nuo seserų kalbelių, nuo anytos žodelių LTR(Šd). Taip, sesule, siūbuosi varguose ir bėdose LTR(Ukm). O kai aš, o kai aš už bernelio nuėjau, kaip dilgelė (dilgynė Adm) patvorėly siūbavau (d.) Vlk.
| Siūbuoja mano širdelė be jauno bernelio LTR(Al).
atsiūbúoti
1. intr. siūbuojant atplaukti: Sėdžiu už stalelio, žiūrau per langelį, vai ir atsiūbuoja gintaro laivelis (d.) Sn.
2. tr. siūbuojant atnešti: Ir nuejau pamarėlėn, didžia vilnia buvo: atsiūbãvo, atliūliavo manen navynėlių (d.) Žl.
3. intr. pamažu, sunkiai, siūbuojant ateiti: Namie nieko neradom, tik pamatėm – senelis atsiūbúoja iš kluono Jž.
įsiūbúoti tr.
1. BŽ480, DŽ1 įsupti, įlinguoti: Pro apšalusį stiklą buvo matyti vėjo įsiūbuotas žibintas kiemo viduryje rš. Gerai įsiūbuok, ir nuluš tas stuobrys Vv. Ir ištiko šiaurus vėjas, insiūbavo vyšnelę LTR(Ūd).
| prk.: Tą dainą pas mus per patalkes pirmiausia pradėdavo Klemas Tripirštis ir įsiūbuodavo ją taip, kad nutildavo visas didelis stalas rš.
| refl. Š: Besisupantieji kartais taip įsisiūbuodavo, kad net apsisukdavo aplink rš. Nuleidžiama ant atramų plokštė neturi įsisiūbuoti rš.
| prk.: Antrajame posme ritmas įsisiūbuoja plačiau rš.
2. įsupti bangomis, įbanguoti: Kartais jos (audros) taip įsiūbuoja seklius ežero vandenis, jog įtūžusios bangos lyg jūroje daužo krantus sp. O ant vis dar tebeputojančios, audros įsiūbuotos jūros kranto sėdėjo Vasaros draugas J.Balč.
| refl.: Įsisiūbavo jūra vidurnaktį B.Sruog. Šešupės bangos tyliai sau banguoja, bet jos pavasarį įsisiūbuos V.Mont.
3. prk. išjudinti, įaudrinti: Kaliniai kaišiojo rankas pro geležinius virbus ir mosavo, sveikindamiesi su demonstrantais. Tai dar labiau įsiūbavo minią rš.
| refl.: Plačiai jau buvo įsisiūbavęs lietuvių nacionalinis judėjimas rš. Įsisiūbãvusi minia DŽ1. Ot audra įsisiūbãvo – kas pasidarė pasauly Btg. Reakcija revoliucijai įsisiūbavo, įsigalėjo ir pati nebesižino, kaip beatslūgti Vaižg. Pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu K.Bor. Įsisiūbãvusi širdis NdŽ. Išsijudino žmonės, kaip bangos įsisiūbavo V.Krėv. Visas gyvenimas įsisiūbavo kaip jūra po audros rš.
4. įsismaginti, įšėlti: Jaunimas įsisiūbuodavo ir pradėdavo dainuoti rš. Pokylio nuotaika jau visai įsisiūbavo rš.
^ Insisiūbãvo kai Aiduko kultuvas Trgn.
5. refl. įsismaginti, įsitraukti ką daryti: Tai įsisiūbãvo darbas! Dkš. Įsišnekėję ir įsisiūbavę eiti, nepastebėjo, kaip atsirado prie Stepo buto rš.
išsiūbúoti
1. tr. LL208 įlaiduoti siūbuoti, įsupti: Oi tu eglele, tu siūbuonėle, siūbavai rytą, vėlai vakarėlį, kol išsiūbavai devynias šakeles LTR(Lš).
| refl.: Kad ir išsisiūbavę, milžinai medžiai nykiai ūžė, traškėjo Pt.
2. tr. įlaiduoti supti: Laivą išsiūbavo bangos rš.
3. tr. prk. išjudinti, kad veiktų: Reikia išsiūbuot plačiausias darbo mases ir traukt jas į kovą prš.
4. tr. išjudinti paviršių: Artilerijos trenksmo ir sviedinių sprogimo išsiūbuota žemė kraupiai dūsavo E.Miež.
5. intr. sunkiai išeiti, išsiveržti: Kaip tu (midau) iš pogrindžio išsiūbavai, taip mes iš vergijos išsivaduosim! B.Sruog.
6. tr. mosikavimu, siūbavimu išvarginti: Kojos išmaršuotos, rankos išsiūbuotos, ei, ulei … gyslos ištampytos, drūčiai suvaržytos, ei, ulei… BsO33.
7. tr. prk. banguojamai pagriežti: Būdavo, paims [armoniką] – gal tie jo pirštai ir pakerėti – taip išsiūbuoja ir valcus, ir kadrilius J.Paukš.
nusiūbúoti intr.
1. nusklisti tolyn siūbuojant: Išplaukia rūkas iš mėlynų daubų, nusiūbuoja rugių laukais rš.
2. sunkiai, linguojant nueiti: Mažu dar nusiūbúosiu iki krautuvės Kt. Nusiūbavo kaip svyruoklis, nulingavo kaip vaiduoklis ne šviesiu, plačiu keliu, o aštriom uolų skeveldrom V.Myk-Put.
| Vėliava nusiūbavo artyn prie pilkos kareivių sienos rš.
| prk.: Metai nusiūbuoja lyg jūrų bangos sp.
pasiūbúoti
1. intr. DŽ1 kiek svyruoti, palinguoti: Kai vėjelis pūtė, nė nepasiūbavo LTR(Brt). Pasiūbavo lelijėlė rūtelių daržely LTR(Mrj). Putinėlis pasiūbavo LB154.
ǁ kiek pakrypuoti: Ir papūtė vėjelis, pasiūbavo laivelis, pasiūbavo laivelis, ir įpuolė mergelė (d.) Srj.
| refl.: Dyglių patelės plaukia pasisiūbuodamos rš.
ǁ pasvyruoti, kraipantis į šonus ar lenkiantis aukštyn žemyn: Ėjo, pasiūbuodamas į šonus rš. Kumelė pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio K.Bor. Ne tiek aš audžiau, kiek gailiai verkiau, ant muštuvėlių pasiremdama, ant šaudyklėlės pasiūbuodama LTR(Sn).
| refl.: Pasisiūbuodamas iššliaužia tankas rš.
2. intr. sklisti bangomis (apie melodiją): Jos balsas, skardus, graudus, aidi pasiūbuodamas ir atsiliepia anoj pusėj upės J.Paukš.
3. tr. pasupti: Palinguos, pasiūbuos iš vienos pusės, iš antros Vaižg. Uždėjo grabelį ant dviejų rankšluosčių, paėmė už galų keturios moterys ir taip, lyg pasiūbuodamos, nulingavo ligi kapinių rš.
ǁ DŽ1 įlaiduoti: Pasiūbãvęs akmenį, meta jis par upį J.
4. intr. kiek sulinksėti: Ir užjojo ant tilto, pasiūbãvo sijužės JD160.
parsiūbúoti intr. Lp siūbuojant, linguojant grįžti, būti parnešamam (apie siūbuojantį daiktą): Tik parputoja ristas žirgelis, tik parsiūbuoja ant jo bernelis LTR. Parbėga žirgas ir parpūkštuoja, šalia kilpelės ir parsiūbúoja JD1136. Parbėg žirgelis iš kryguželės … Ir kilpuželės parsiūbuoja MitI206.
prasiūbúoti intr. siūbuojant, linguojant praeiti: Paskui juos prasiūbavo žmonių minios rš.
prisiūbúoti tr. pasiekti siūbuojant, plaukiant: Ir tą siūbavo laivai ant marių, kol prisiūbavo Buenos Aires rš.
| refl.: Prisisiūbaváu pri kranto be irklų Dr.
susiūbúoti
1. intr. DŽ, NdŽ, Ilg imti siūbuoti, sulinguoti: Susiūbavo šilas, palinko pušys ir ėmė suktis ratu tarsi šokdamos mergaitės V.Bub. Kai tik nuvažiavo vargšas į mišką, pasistatė arklius pagal eglę – susiūbavo eglė iš šaknų ir prispaudė abu arklius ant žemės LTsIV227. Papūtė vėjelis, … susiūbavo mieželiai ir žalios avižėlės KrvD140.
2. tr. Graž, Srj sujudinti, kad imtų siūbuoti, linguoti: Reikia susiūbuot [kertamą medį], gal jau ir grius Ūd. Rugeli žiemkentėli, vai tu siūbavai žiemą vasarėlę ir susiūbavai jauną bernelį, plieno dalgelį LTR(Mrj). Vai tu eglele, žiemos siūbuonėle, tu susiūbavai devynias šakeles, o šią dešimtą žalią viršūnėlę (d.) Ig.
3. intr. subanguoti, suvilnyti: O po kojų žemai stebuklingai graži žydi rožėmis Alpių šalis; susiūbavę žali ežerai keturi ją bučiuoja jautriai bangomis Mair. Susiūbavo marios, ir iš marių dugno išplaukė baisus smakas su devynioms galvoms BsPIII24.
4. intr. dideliam būriui sujudėti: Visi kaip jūra susiūbavo gintis B.Sruog. Susiūbãvo žmonės kaip marios NdŽ.
ǁ prk. imti bruzdėti: Susiūbavo čia žmonės vėl: neikime ir neikime ketvirtąją dieną! rš.
5. intr. neišlaikyti pusiausvyros, susvyruoti: Jis susiūbavo ir parkniubo rš.
| Dangaus galybės susiūbuos brš.
| refl. prk.: Ar sykį kilo karas, ar sykį susisiūbãvo (neteko tvarkos) pasaulis?! Smn.
užsiūbúoti intr.
1. TŽI254 pradėti siūbuoti: Papūtė vėjelis, užsiūbavo berželis an aukšto kalnelio KrvD278.
2. NdŽ imti banguoti, vilnyti.
3. NdŽ siūbuojant užeiti.
