Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (50)
pérpustyti
Apibrėžtis
pustýti, pusto (-i̇̀ja; N), pùstė (-i̇̀jo; N)
1. tr. Q618, R, N, K, Rš, Dbk, Km, Btg, Čk, Akm, Ll, Brs galąsti, aštrinti (dalgį, skustuvą): Pustýk dalgį su pustykle J. Pustýkit dažniau dalgius, kad skudriau imtų Šl. Reikia mokėt ir dalgę pustýt Sdk. Nepustýk taip greitai, dar ranką įsipjausi Paį. Dar nė dalgio pustýt nemoka, o dedasi baisus vyras Kt. Ar tu gerai moki skustuvą pustýti? Up. Dalgį kai pùsto – seidi gaidi, seidi gaidi, višta pati, višta pati Mžk. Brusu pùsto dalgę JnšM. Čiviruoja cyrulelis, pusto dalgį pjovikelis RD142. Puikus bernelis nemok art, nei šieno pjaut, nei plieno dalgelį gražiai pustyt NS1060. Žalio[je] lankelė[je] šieną tepjaukit, te dalgelius pustykit JV586. Tik kažin kur toli girdėjos atbalsis, lyg kas dalgį pustytų: šiap – tap, šiap – tap! LzP.
^ Nepustýsi – nepjausi, neprašysi – negausi Sug.
| refl. tr.: Riezninkas atėjęs jo (jaučio) pjauti, pustąsis peilį Sln.
2. intr., tr. Q611, R, N, K nešioti sniegą, smėlį (apie vėją): Vėjis sniegus pùsto į krūvas J. Tai pùsto: dangus su žeme maišosi Mrj. Kelias pustýtas – tai lietaus bus Strn. Šiandien iki pietų pustė Brs. Snigo snigo ir dabar pùsto Vrb. Ore pusto Grž. Sugrįžo ji nuo vandens, sako: „Labai pusto, ar neturite kūlelį šiaudų užkišt šulinukui?“ BsPIII211. Kad vėjelis pustys, saulelė sušildys JV913. Vėjo pustomos (pučiamos) smiltys lekia ir krinta aplinkui J.Jabl. Pustomo smėlio dirvoje atliekami bandymai sp. Per visas Kalėdas ir šalo, ir snigo, ir pustė I.Simon. Šluona dulkes, pùsto į rinkį Gd. Noreika užbaigė duoną, jo pirkioje vėjas pusto J.Avyž.
^ Pùsto – prašo duonos lusto (sakoma pustant, sningant) Vlk. Girto kalbą vėjai pusto V.Krėv. Bėga meška narnendama, baltas pusnis pustydama (girnos) Ds. Eina meška murmendama, baltus ūsus pustydama Aps. Nė kubkoj laikytas, nė vyne mirkytas – šalto oro naikintas, šalto vėjo pustytas (rugių vainikas) LTsIV702.
ǁ darinėti, varstyti (apie vėją): Vėjukas pradėjo pustýtie duris Aps.
3. tr. kvapą pučiant šildyti: Ka pùsto nagus, ka pùsto atgėlusi Krš. Pusčiáu rankas par šalčius Grd. Šildyk, pustyk, mergužėle, man baltas rankeles (d.) Alk. Vienai [kasėjai] pradeda nagai šalti: atsistojusi pradeda ji pustyti pirštus – vis kryžiais muša rankomis sau per pečius I.Simon.
^ Paskiaus pustysi rankas, bet neb laiku VP37.
| refl. tr.: Spragatis, šaltis… tas diedas dreba, pùstos nagus Lp. Šalta [šoferiui] – pustýkias nagus, kelius kasinėkias Rdn.
4. intr., tr. pučiant aušinti, vėdinti: Įsipilk putros ir pustýk po biskį Lp. Tą arbatą geria, tik pùsto Bgt. Pakabyk tą mantelį ant vielos, i tegu pùsto vėjas Jrb.
^ Nudegęs liežuvį su karštu, ir į šaltą pusto VP35.
5. tr. pučiant atskirti grūdus nuo pelų: Kas tu per vyras, kad nemoki rugius pustyti! Brt. Beeidamas, bekeliaudamas atėjo į tokią vietą, kur žmonės renka grūdus po vieną iš pelų arba pusto iš saujos BsMtI30. Aplink krūvą [rugių] daug žmonių i pùsto rugius Švnč.
ǁ daužyti, blaškyti (akuotus): Miežius pirmiau iškulia, paskui jų grūdus spragelais pùsto Nč. Nepustýtų miežių nieks nenori pirkti Nč.
6. tr. pučiant stengtis uždegti ar užgesinti: Ji užsikvempė ir, pustydama ugnį, manė Žem.
pustýtinai adv.: Priėjęs pri altoriaus, ėmė žvakes pustýtinai pustyti Dr.
7. tr. pučiant suteikti: [Velnias] ėmęs pustyti dvasią į tą savo lipytąjį žmogų LMD(Sln).
8. intr. pūsti (apie vėją): Pusto vėjas, pučia SD285.
9. tr. gražinti, puošti: Ana savo vaikus pùsto nogniai Šll. Eina merga į koplyčią puikiai parėdyta, su levendrų vainikėliu, aukseliu pustyta JV326. Neįmanė, kaip jas puošti, pustyti, kaip jų visus užgaidus išpildyti Žem. Ne tau augyta, ne tau pustyta [merga] B.
| refl.: Prieš ką gi jūsų merga taip pùstos, kiba ruošias ištekėt Trgn. Seniokas, svečius pamatęs, tik pùstos Dgl. Iš kur anas pustýsis, kad neturi gerų rūbų Ut. Nėkas nepùstos, eidamas į darbą Krš.
ǁ raityti: Bernuželi mūsų, nepustykie ūsų prieš panelę mūsų (d.) Ad. Antanelis mūsų, nepustykie ūsų. Tu negausi, tu negausi Domicelios mūsų (d.) Prng.
10. godžiai valgyti, šveisti: Kad pùsto, kaip kelias dienas nevalgęs Dgl. Aš tai kad pustaũ, tai pustaũ – kad ir dantų neturiu Švnč. Kad pùsto nuo stalo, nieko nepalieka Ds. Pustýk, pustýk, daugiau nieko nebus Mlt. Kad man moma įdėjo, aš ir pustaũ Šmn. Jis pùsto, net nesirauko Krd.
^ Pusto, ale iš savo lusto Prng.
11. intr. šnek. smagiai ką daryti (šienauti, vaikščioti): Viena žagre aria – aruodeliai pilni, viena dalge pùsto – tarpelės pilnos VoL397. O tu pustai̇̃ kaklą razsisegęs po miestelį Arm.
◊ délnus pustýti (pustýtis) DŽ rengtis ką daryti: Každaila pustęsis delnus lyg imtynėms su meška rš.
į dùlkes pustýti griauti, naikinti: Bažnyčias, klioštorius, piles į dulkes pustė S.Dauk.
apipustýti, appustýti K; Q565
1. intr., tr. Q565, Sut, N, K, M, Š apnešti sniegu, smėliu ar kt.: Sniegais apipùstė vėžes, takus, pėdas J. Sniegas marškinius an tvoros apipùstė Alv. Apipùstė visur Pc. Čia, miško aikštelėje, dar daug buvo sniego, ir eglė atrodė lyg apipustyta rš. Tas keistas senis sėdėjęs ant apipustyto kauburio J.Balč. Šuostelėjo oro banga, akuotais apipustydama vyrus J.Avyž.
2. tr. SD213 apipūsti, nupūsti, nušluostyti: Apipustýk stalą, reikia valgyt duot Ds.
3. refl. pasidabinti, pasipuošti: Apsitaisius, apsipùsčius kaip kokia jaunamartė Sl.
atpustýti tr.
1. atšipinti pustant, užgaląsti: Koks gi pustytojas, kad dalgę atpustai̇̃ Mlt.
| refl.: Dalgė atspùstė, kad tau nogla, kaip sunku pjaut Mlt.
2. refl. tr. atsiraityti, atsimesti: Atsisegė atsipùstė visus švarkus Š.
| Atsipùstė ūsus, užsidėjo kepurę ant galvos ir išėjo Pg.
3. pustant atidengti, nupustyti: Keliaujant po Neringą, dažnai galima pamatyti atpustytas tamsios žemės dėmes rš. Atpustomi kadaise po smėliu palaidoti kaimai rš.
4. Lš atšildyti pučiant, atgaivinti: Atpùstė rankas Vlkv.
5. įkurti, įdegti pučiant: Ugnį begesančią atpusčiaũ J.
6. šnek. smarkiai primušti: Anoj seredoj švenčioniškiai bernai tai atpùstė vieną žulką, kad net kepurstom ejo Ml. Atpùstė gerai per ausis ir paleidė Krd.
| Greit pasibaigė [karo veiksmai], ale atpùstė drūtai Str.
7. numesti šalin: Atmėtė atpustė visa nuo tako Š.
8. refl. atsiginti, apsiginti: Reik mokėti nu žulikų atsipustýti Šts. Vos beatsipusčiáu tais smurglonais Šts.
9. ateiti: Na, ir atsipùstė tie vyrai per tokį orą Alvt.
įpustýti
1. intr., tr. K įvaryti, įpūsti (sniegą) į vidų: Per plyšes įpùstė sniego, ir sudrėko grūdai Užv. Stogą padirbu …, kad neįlytų, žiemą kad neįsnigtų, neįpustytų PP33. Visas kelias be sniego, o į provėžas įpustýta LKKIX154. Pro išdužusį langelį įpùsto Š. Ne tik vėjai švaistos po trobą, bet ir sniegą įpùsto Š.
2. tr. pučiant įkurti, įdegti: Duktė jau įpùstė ugnį J. Čirkš, įskela skiltuvą ir įpùsto dėglę Šts.
3. tr. įtaisyti, įpuošti: Įpùstė vyras savo jaunai pačiai gražiausius rūbus Š.
| refl. tr., intr.: Įsitaisė įsipùstė šventėms gražiausius rūbus Š. Gera inspustýtiej, kai yra iš ko Trgn. Eidama miestelin, kad įsipùsto, tai tik grožėkis Lkč. Toj mūs Magdė tai ir insipùsčius Mrs. Mergos tos šilkiniais insipùstę Lp. Tie berniukai insirėdę, insipustę, gražūs kap ponaičiai Žž.
išpustýti tr.
1. N išaštrinti, išgaląsti: Jis man puikiai skustuvą išpùstė Plk. Britvą išpùstė, kad net plauką ima, pjauna Plv. Gerai išpustýk dalgį Vvr. Peilį taip išpusčiáu, ka plauką ema Ll. Jau žirgeliai pabalnoti vis dėl mūs brolelių ir kardeliai išpustyti kirst priešams galvelę (d.) Knv. Da neišpusčiau plieno dalgelio ir pamačiau mergelę keleliu ateinant LTR(Mrj).
^ Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi PPr30. Ką neišpustỹs budė, tą išpustỹs šonai (sunku bus pjauti) Alvt.
| refl. tr.: Britvą išsipusčiaũ: dabar ema kaip sviestą Ps. Išsipustęs gerai dalgę, smagiai pjausi Užg.
2. Sut išnešioti, pašalinti pustant, pučiant (sniegą, smėlį, dūmus ir kt.): Visą sniegą išpustė, laukai pliki, o daubos pilnos Brs. Išpustė vėjas smiltis į visas šalis rš. Vežė mane Vilnių miestan, Vilnių miestas brukavotas, mūsų, brolių išvaikščiotas, atodūsiais išpustytas, ašarėlėm išlaistytas (d.) Vlk. Atidaryk langą, tai dūmus išpustỹs Skr. Atidarei duris, ir vėjas šilumą išpùstė Prn. Sausą siečką išpùsto iš lovio [arkliai] Lp. Kaip užejo vėjas, tai visas rugių gubas išpùstė po laukus Ds. Kapinynas ilgainiui buvo išpustytas, ir jo tyrinėjimai žymesnių rezultatų nedavė rš.
^ Nutilkite rėkusios, kad jus kur vėjai išpustytų! V.Krėv.
3. išvalyti, išvėtyti, išpūsti (atskiriant pelus nuo grūdų): Sutrink varpą, išpustýk akuotus ir paragauk grūdų Al. Išpustýk man saują kviečių, pažiūrėsiu, ar gražūs šiemet grūdai Brt. Pelų prieš vėją su zūbais neišpustysi Vdk. Buvę pusčiai, ką išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus BsMtII135. Išvėtė rugius – tai kap badai (lyg) išpustýti Lp.
| prk.: Išpùstė (ištuštino) mane badelis kap dulkes prieš šventę Prng.
| refl. tr.: Saują pasisemia, išsipùsto pelus ir valgo Dkš. Tada baudžiauninkai, negalėdami duonos valgyt, išsipustydavo rugių saujas ir su vandeniu nugerdavo BsPIII8.
4. KI163 atšaldyti, išgairinti: Vėjis išpùstė žigždrus, sniegus, karštą strovą J. Kokiu vėju labai išpùsto trobą Krš. Kambary šalta, vėjo išpustýta Šn. Išpustýti visi pašaliai, šalta, negal tvertis Plng. Kai didelis vėjas, tai tuoj išpùsto stubą, negali spėt nė prišildyt Gs.
5. nugairinti, įskaudinti: Akys kaip vėjo išpustytos, smakras dreba J.Avyž. Lietučio išlyta, vėjo išpustyta, dėl to balta, raudona JV373.
6. išmėtyti, išblaškyti: Kasamoji mašina bulves išpùsto į šalis Šts. Mašina palaikė buvo ir išpùstė vilnas į viršų, dorai nesušukavo Ggr. Kai priėjo, tik išpùstė akmenis iš vežimo, ot syla! Dgl.
7. prk. išgainioti, išvaikyti: Įsisuko į vaikių būrį ir visus beregint išpùstė Brs. Sustoję norėjo primušti, bet, tvėręs pagalį, visus išpusčiaũ On.
8. niekais išleisti, iššvaistyti: Ką tėvas per visą savo gyvenimą surinko, tai sūnus laidokas per vienus metus išpùstė Vrn. Pranys visus pinigus išpùstė Dl. Išpùstė kai vėjas tėvo palikimą par kelius metus Jnš.
| prk.: Juk išpustėm mudu savo jaunystę kaip pelus J.Marc.
9. išpuošti, išdabinti: Išlepinta, išpustyta, išsitaisiusi, tratanti, muslinuota, krakmoluota, ir eis pastyrusi kaip pūslė Žem. Ištaisė tėvas dukterį, išpùstė Š. Savo dukteris išpusčiáu kaip lėles Šll. To torto nė neparagausi: tei[p] išpustýta, ką tu tę nagus ki̇̀ši Šmk.
| refl.: Atėjo visas išsipùstęs lyg ne prie darbo Dkš. Vaikščio[ja] išsipùstęs kaip miesčionis Skdv. Išsipùstė, kaip piršlėm važiuodamas Dbk. Išsipùstė, išsičiustijo kaip tikra pana Paį. Kad išsipùstę atejo vakarėlin mergos, tai yr ko pažiūrėt Užp. Ponios aukštomis nematytomis skrybėlėmis išsipusčiusios vaikštinėjo Žem. Dabar jis buvo jau nebe apdriskęs studentas, bet išsipustęs ponaitis Ašb.
^ Varge būdamas, dienų n’išsipustysi B.
10. šnek. išvalgyti, išsrėbti: Du bliūdu išpùstė Ds. Jis išpùstė pilną bliūdą batvinių Vdn.
11. šnek. ištalžyti, atskaldyti: Anam tiktai reik antausius gerai išpustyti – daugiau nėko LMD(Gd).
◊ délnus išsipustýti viską išleisti, išeikvoti: Neišpustýkis delnų̃, visiaip galia būti Slnt.
kaip išpustýtas sveikas, gražus: Rytoj būsiu kaip išpustytas Brs. Atsikėliau miegojęs kaip išpustytas, našus Šts. Pyragai buvo kaip išpustýti Rt. Palikau kaip tuo gimęs, išpustýtas (kai išsiprausiau pirtyje) Trk.
nupustýti tr.
1. N pustant sudilinti, atbukinti: Jaučiuos kaip nupustytas ir į patvorį numestas dalgis J.Marc.
| refl.: Reikia išsikalti dalgį, visai nusipùstė Bsg.
2. nunešti, nupūsti (sniegą, smėlį): Kur sniegą nupùstė, bus plikymė ant kelio J. Visą sniegą nupùstė nuo kelio Dkš. Banga nupùstė sėjimus Ggr. Kad nupustytų gelsvą pieskelį LTR(Trak). Vincukai mano, broliukai mano, nugipustýkai baltą smėlelį, mažgi priskels gi mano tėvelis (rd.) Ds.
| prk.: Tenupusto vėtros laukuosna tokius jo sumanymus, jei jie yra! V.Krėv.
| refl.: Nusipùsto smėliukas toks, nusiaria Vdk.
3. nuvalyti, nukratyti, nubraukti pustant: Nupustýk, Onyt, suolus, svečias ateina Ds. Nupustýk sniegą nuo batų Ktk. Tu tėvą nupustýk, matai, kad apipultas visas bičių Jrb. Didelių anglių nupustýs, įdės [į kisielių] Všv.
| Vėjas yra kelią nupùstęs KI34–35.
| refl. tr.: Nūsipùstė keptų ropučių ir ėda Vn.
4. nugraibyti: Nupustýtas pienas vis riebesnis už mašinuotą Ggr.
5. Užg nugairinti: Lūpos nusproginėjo, vė[ja]s nupùstė Gd. Lijo, snigo, rasa krito ant mano skrynelių. O kai privažiavau anytos laukelį, ir nupustė, nudžiovino nuo mano skrynelių JV877. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Š.
6. nudaužyti: Nupustýti miežių akuotus Nč.
7. refl. nusirengti: Ineis, tai tuoj nuspùsto, kaip ir svečias Sdk.
8. Km šnek. smarkiai ką padaryti (nupjauti, nulėkti): Trys pjovėjai išejo, tai pievą kaip matai nupùstė Užp.
| refl.: Šliužus užsidė[jo] i nuspùstė per lauką, darbo nedaboja Ml.
◊ kaip nupustýtas sveikas, gražus: Arkliai kaip nupustýti, tik žvilga Ldvn.
papustýti
1. tr. Pžrl, Alk, Tvr, Žg pagaląsti, paaštrinti: Na, ir nemoki dalgio papustýti Mšk. Papustýk dalgę į uolą Pnm. Papustýk peilį Ds. Nepapjausi šienelio, nepapustęs dalgelio JD361.
| refl. tr.: Pasipustýk dalgę, geriau ims Ėr. Vyrai savo dalgius pasipùstė Prk.
2. tr. kiek panešioti (sniegą, smėlį): Jis neparodys liuosas, papustomas smiltis brš.
3. intr. papūsti, padvelkti (apie vėją): Liep vėjukams papustyt, balta skarma nubarstyt d.
4. refl. tr. pasišildyti pučiant: Rankas pasipùstė Vlkv.
5. refl. pučiant prasiaušinti: Gali pasipustýti, kad ir karšta putra Užv.
6. refl. pasipuošti: Ot tau su jaunimu: paspùstė i nuejo Prng. Kad jau pasipùsčius atėjo! Skr.
ǁ refl. tr. pasiraityti: Pasipùstė ūsus, susišukavo ir išėjo Ėr.
7. intr., tr. šnek. smagiai pavalgyti: Atsisėdau, kad papusčiaũ, kad papusčiaũ! Ds. O, anas mėsos gerai papùsto Mlt.
◊ délnus (danti̇̀s, kójas, padùs, rankàs) pasipustýti pasirengti ką daryti: Su šeimyniškiais kirtosi, dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau rš. Pasipustýk délnus ir eik žabų kapot Šln. Paspustysma, vyrai, kojas – viens, du, trys On. Pasipustýk padùs, ir bėgava Jrb. Velnias, padus pasipustęs, leidosi bėgti aplink žemę S.Nėr. Kad aš jam, rankàs pasipùstęs, vieną antausį kirtau! Skr. Pasipùstė rankàs ir ėmė šliuožti į medį Žvr.
pérpustyti tr.
1. pučiant pernešti: Vėjas perpusto jas (smilteles) iš vienos vietos į kitą sp. Smėlio kopos ir volai perpustomi rš.
2. pučiant nugairinti: Duktė pagal motiną į panelę augo, vėjo neperpustoma, saulutės nedeginama LzP.
prapustýti tr.
1. Knv, Vrn pustant nunešti šalin, nupustyti: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų gelsvą pieskelį, tai pamatytau grabo lentelę, tai pabudytau radną motulę (rd.) Kls.
ǁ pustant padaryti matomą: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų grabo lentelę (rd.) Nč.
2. pučiant kvapą padaryti permatomą: Moteriškosios prapustytuose languose pavėpsojo, kol jaunieji pralėkė Žem.
3. refl. kiek nusigiedrinti: Prasipùstė jau, gal neblys (nebelis) Vn.
4. nušluostyti, prapūsti (dulkes): Prapustyk [suolą] ir sėskis Lp.
pripustýti tr.
1. K pučiant prinešti: Žiemos giliausios, sniego pripustys lig karklų viršūnių Škn. Pernai kad čia pripùstė tą kiemiuką sniego – su stogu buvo lygiai Rs. Pasterblys reikia užkišti, kad nepripustýtų Dglš. Vėjas jums akis pripustýs, juk jis pusto tei[p] kai žiemą Smln. Pripustyti visi tvartai Vj. Žiūrėk, sesute, koksai laikelis, kad pripustytas rūtų darželis (d.) Š. Jei sniego pripusto visus pašalius, pastoges, greit jį nuleis TŽIII342.
2. refl. tr. prisivalyti pučiant priemaišas iš grūdų: Prisipusčiaũ du kišenius žirnių ir dabar kremtu Brt.
3. refl. prisipuošti: Atėjo prisipùstęs OG345.
4. šnek. godžiai pavalgyti, prišveisti: Viralo tai nors pripustai̇̃ Ds. Tiek pripusčiaũ kopūstų, kad net pilvą plėšia Vžns. Tik pripustýk lig davaliai, kad ir bulbų, ir būsi sotus Krd. Pripustýk pripustýk, būsi soti ir bagota Vdšk. Pripustaũ lašinių Dglš.
supustýti
1. tr. išpustyti, pagaląsti: Pustas reikalingas dalgei supustýt Gdr. Duok, aš tau supustýsiu dalgę Jz. Dalgę reikia supustýt, kad ana geriau pjautum žolę Pb. Paimk pielyčią ir supustýk pjūklą Mžk.
| refl. tr.: Dabar tikrai gerai susipusčiáu, dalgis eis kaip vė[ja]s Brs.
2. tr. Švnč pustant sudilinti, sugaląsti: Supustei̇̃ bepustydamas visus ašmenis Ds.
| refl.: Per ilgą pustymą ir sidoklis susipùsto Ėr. Paskui pjoviau pjoviau kiek metų, kol visiškai susipustė, sudilo [dalgė] Vaižg.
3. tr. Q656, K pustant sunešti, supūsti: Supùstė vėpūtinius, kad negali išlipti, išvažiuoti J. Par mum nesupùsto, vis palygiai sniego būva Ob. Pusnių patoriais kas supùstė! Šv. Supùsto kalnus kalnus, neišbrisi, neišeisi Pp. Kartą toks šturmas … aukštas smilčių kopas supustė BsV382. Šitokio buvusio miško sluoksnio paviršiuje, kuris dabar padengtas supustyto smėlio kopų, aptinkamos ir neolito gyvenvietės, arba stovyklavietės rš.
| refl.: Daug sniego susipùsto KI66.
4. tr. nugairinti, sušiurpinti: [Rūtų vainikėlis] susnigtas, sulytas, vėjo supustytas LTR(Lš). Susnigta, sulyta, vėjo supustyta LTR(Vv).
5. tr. šnek. suvalgyti, sušveisti: Kaip smagiai padirbėjau, tai beveik pusbakanį duonos supusčiaũ Dgl. Jis supusto per kartą ragaišio bandą Ėr. Tai kad žinotum, bakaną duonos ir bliūdą kopūstų supùstė Mlt. Susėdo, bliūdą blynų supùstė, ir sotūs Ds. Diedukas supustýdavo i monus, kur nuo vaikų likdavo Dglš.
6. intr. šnek. suvaikščioti, sulakstyti: Kap regi supusčiaũ miestan Rod. Tep toli supùstė, ir kojų nesopa Arm.
7. intr. šnek. suduoti: Kartą per snukį supusčiaũ, tai dabar nekimba Ml. Nelįsk, ba da kas kakton supustỹs Gg. Diedas ožkai lazda supùstė ir išvarė iš namų Grv.
◊ šaltų̃ vė́jų supustýtas netikęs, negeras, tingus žmogus: Iš mano vyro darbinykas šaltų̃ vė́jų supustýtas: laukas dirvonuoja, o jis tąsosi be darbo Jz. Jis gaspadorius šaltų̃ vė́jų supustýtas Vlk. Tai jau kokis šaltų̃ vė́jų supustýtas Krok.
užpustýti
1. tr. pustant atšipinti, užgaląsti: Nemokėdamas užpustei̇̃ ašmenis, tai ir nebepjauna Ds. Užpustei̇̃ dalgį ir nori, kad pjautų Užp. Jau užpustýta dalgė, be plakimo nebepapjausi Kp.
| refl.: Bloga pjaut toj skruzdėlynėj: pustyk ir pustyk, dalgė tuoj užsipùsto – ir vėl plak Kp.
2. tr., intr. R, N, K, Jrb užnešti sniegu, smėliu: Sniegas užpùstė kelį J. Per tris dienas užpùstė visus pašalius ir tvoras Ukm. Čia eini, čia užpùsto Erž. Lauke pusto, užpustýs kelius, nebišvažiuosiam Skd. Sniego labai daug, traktoriai pračystija kelius, i vė ažpùsto Dglš. Ažpùsto šulnį Dglš. Župùstė vėjas ravelius Rod. Užpustyti keliai ir takeliai, – kur ėjai žygiavai – nežymu S.Nėr.
3. intr. šnek. užvalgyti: O, kad ažpusčiaũ, tai ažpusčiaũ, nesnorės valgyt Dkšt.
1. tr. Q618, R, N, K, Rš, Dbk, Km, Btg, Čk, Akm, Ll, Brs galąsti, aštrinti (dalgį, skustuvą): Pustýk dalgį su pustykle J. Pustýkit dažniau dalgius, kad skudriau imtų Šl. Reikia mokėt ir dalgę pustýt Sdk. Nepustýk taip greitai, dar ranką įsipjausi Paį. Dar nė dalgio pustýt nemoka, o dedasi baisus vyras Kt. Ar tu gerai moki skustuvą pustýti? Up. Dalgį kai pùsto – seidi gaidi, seidi gaidi, višta pati, višta pati Mžk. Brusu pùsto dalgę JnšM. Čiviruoja cyrulelis, pusto dalgį pjovikelis RD142. Puikus bernelis nemok art, nei šieno pjaut, nei plieno dalgelį gražiai pustyt NS1060. Žalio[je] lankelė[je] šieną tepjaukit, te dalgelius pustykit JV586. Tik kažin kur toli girdėjos atbalsis, lyg kas dalgį pustytų: šiap – tap, šiap – tap! LzP.
^ Nepustýsi – nepjausi, neprašysi – negausi Sug.
| refl. tr.: Riezninkas atėjęs jo (jaučio) pjauti, pustąsis peilį Sln.
2. intr., tr. Q611, R, N, K nešioti sniegą, smėlį (apie vėją): Vėjis sniegus pùsto į krūvas J. Tai pùsto: dangus su žeme maišosi Mrj. Kelias pustýtas – tai lietaus bus Strn. Šiandien iki pietų pustė Brs. Snigo snigo ir dabar pùsto Vrb. Ore pusto Grž. Sugrįžo ji nuo vandens, sako: „Labai pusto, ar neturite kūlelį šiaudų užkišt šulinukui?“ BsPIII211. Kad vėjelis pustys, saulelė sušildys JV913. Vėjo pustomos (pučiamos) smiltys lekia ir krinta aplinkui J.Jabl. Pustomo smėlio dirvoje atliekami bandymai sp. Per visas Kalėdas ir šalo, ir snigo, ir pustė I.Simon. Šluona dulkes, pùsto į rinkį Gd. Noreika užbaigė duoną, jo pirkioje vėjas pusto J.Avyž.
^ Pùsto – prašo duonos lusto (sakoma pustant, sningant) Vlk. Girto kalbą vėjai pusto V.Krėv. Bėga meška narnendama, baltas pusnis pustydama (girnos) Ds. Eina meška murmendama, baltus ūsus pustydama Aps. Nė kubkoj laikytas, nė vyne mirkytas – šalto oro naikintas, šalto vėjo pustytas (rugių vainikas) LTsIV702.
ǁ darinėti, varstyti (apie vėją): Vėjukas pradėjo pustýtie duris Aps.
3. tr. kvapą pučiant šildyti: Ka pùsto nagus, ka pùsto atgėlusi Krš. Pusčiáu rankas par šalčius Grd. Šildyk, pustyk, mergužėle, man baltas rankeles (d.) Alk. Vienai [kasėjai] pradeda nagai šalti: atsistojusi pradeda ji pustyti pirštus – vis kryžiais muša rankomis sau per pečius I.Simon.
^ Paskiaus pustysi rankas, bet neb laiku VP37.
| refl. tr.: Spragatis, šaltis… tas diedas dreba, pùstos nagus Lp. Šalta [šoferiui] – pustýkias nagus, kelius kasinėkias Rdn.
4. intr., tr. pučiant aušinti, vėdinti: Įsipilk putros ir pustýk po biskį Lp. Tą arbatą geria, tik pùsto Bgt. Pakabyk tą mantelį ant vielos, i tegu pùsto vėjas Jrb.
^ Nudegęs liežuvį su karštu, ir į šaltą pusto VP35.
5. tr. pučiant atskirti grūdus nuo pelų: Kas tu per vyras, kad nemoki rugius pustyti! Brt. Beeidamas, bekeliaudamas atėjo į tokią vietą, kur žmonės renka grūdus po vieną iš pelų arba pusto iš saujos BsMtI30. Aplink krūvą [rugių] daug žmonių i pùsto rugius Švnč.
ǁ daužyti, blaškyti (akuotus): Miežius pirmiau iškulia, paskui jų grūdus spragelais pùsto Nč. Nepustýtų miežių nieks nenori pirkti Nč.
6. tr. pučiant stengtis uždegti ar užgesinti: Ji užsikvempė ir, pustydama ugnį, manė Žem.
pustýtinai adv.: Priėjęs pri altoriaus, ėmė žvakes pustýtinai pustyti Dr.
7. tr. pučiant suteikti: [Velnias] ėmęs pustyti dvasią į tą savo lipytąjį žmogų LMD(Sln).
8. intr. pūsti (apie vėją): Pusto vėjas, pučia SD285.
9. tr. gražinti, puošti: Ana savo vaikus pùsto nogniai Šll. Eina merga į koplyčią puikiai parėdyta, su levendrų vainikėliu, aukseliu pustyta JV326. Neįmanė, kaip jas puošti, pustyti, kaip jų visus užgaidus išpildyti Žem. Ne tau augyta, ne tau pustyta [merga] B.
| refl.: Prieš ką gi jūsų merga taip pùstos, kiba ruošias ištekėt Trgn. Seniokas, svečius pamatęs, tik pùstos Dgl. Iš kur anas pustýsis, kad neturi gerų rūbų Ut. Nėkas nepùstos, eidamas į darbą Krš.
ǁ raityti: Bernuželi mūsų, nepustykie ūsų prieš panelę mūsų (d.) Ad. Antanelis mūsų, nepustykie ūsų. Tu negausi, tu negausi Domicelios mūsų (d.) Prng.
10. godžiai valgyti, šveisti: Kad pùsto, kaip kelias dienas nevalgęs Dgl. Aš tai kad pustaũ, tai pustaũ – kad ir dantų neturiu Švnč. Kad pùsto nuo stalo, nieko nepalieka Ds. Pustýk, pustýk, daugiau nieko nebus Mlt. Kad man moma įdėjo, aš ir pustaũ Šmn. Jis pùsto, net nesirauko Krd.
^ Pusto, ale iš savo lusto Prng.
11. intr. šnek. smagiai ką daryti (šienauti, vaikščioti): Viena žagre aria – aruodeliai pilni, viena dalge pùsto – tarpelės pilnos VoL397. O tu pustai̇̃ kaklą razsisegęs po miestelį Arm.
◊ délnus pustýti (pustýtis) DŽ rengtis ką daryti: Každaila pustęsis delnus lyg imtynėms su meška rš.
į dùlkes pustýti griauti, naikinti: Bažnyčias, klioštorius, piles į dulkes pustė S.Dauk.
apipustýti, appustýti K; Q565
1. intr., tr. Q565, Sut, N, K, M, Š apnešti sniegu, smėliu ar kt.: Sniegais apipùstė vėžes, takus, pėdas J. Sniegas marškinius an tvoros apipùstė Alv. Apipùstė visur Pc. Čia, miško aikštelėje, dar daug buvo sniego, ir eglė atrodė lyg apipustyta rš. Tas keistas senis sėdėjęs ant apipustyto kauburio J.Balč. Šuostelėjo oro banga, akuotais apipustydama vyrus J.Avyž.
2. tr. SD213 apipūsti, nupūsti, nušluostyti: Apipustýk stalą, reikia valgyt duot Ds.
3. refl. pasidabinti, pasipuošti: Apsitaisius, apsipùsčius kaip kokia jaunamartė Sl.
atpustýti tr.
1. atšipinti pustant, užgaląsti: Koks gi pustytojas, kad dalgę atpustai̇̃ Mlt.
| refl.: Dalgė atspùstė, kad tau nogla, kaip sunku pjaut Mlt.
2. refl. tr. atsiraityti, atsimesti: Atsisegė atsipùstė visus švarkus Š.
| Atsipùstė ūsus, užsidėjo kepurę ant galvos ir išėjo Pg.
3. pustant atidengti, nupustyti: Keliaujant po Neringą, dažnai galima pamatyti atpustytas tamsios žemės dėmes rš. Atpustomi kadaise po smėliu palaidoti kaimai rš.
4. Lš atšildyti pučiant, atgaivinti: Atpùstė rankas Vlkv.
5. įkurti, įdegti pučiant: Ugnį begesančią atpusčiaũ J.
6. šnek. smarkiai primušti: Anoj seredoj švenčioniškiai bernai tai atpùstė vieną žulką, kad net kepurstom ejo Ml. Atpùstė gerai per ausis ir paleidė Krd.
| Greit pasibaigė [karo veiksmai], ale atpùstė drūtai Str.
7. numesti šalin: Atmėtė atpustė visa nuo tako Š.
8. refl. atsiginti, apsiginti: Reik mokėti nu žulikų atsipustýti Šts. Vos beatsipusčiáu tais smurglonais Šts.
9. ateiti: Na, ir atsipùstė tie vyrai per tokį orą Alvt.
įpustýti
1. intr., tr. K įvaryti, įpūsti (sniegą) į vidų: Per plyšes įpùstė sniego, ir sudrėko grūdai Užv. Stogą padirbu …, kad neįlytų, žiemą kad neįsnigtų, neįpustytų PP33. Visas kelias be sniego, o į provėžas įpustýta LKKIX154. Pro išdužusį langelį įpùsto Š. Ne tik vėjai švaistos po trobą, bet ir sniegą įpùsto Š.
2. tr. pučiant įkurti, įdegti: Duktė jau įpùstė ugnį J. Čirkš, įskela skiltuvą ir įpùsto dėglę Šts.
3. tr. įtaisyti, įpuošti: Įpùstė vyras savo jaunai pačiai gražiausius rūbus Š.
| refl. tr., intr.: Įsitaisė įsipùstė šventėms gražiausius rūbus Š. Gera inspustýtiej, kai yra iš ko Trgn. Eidama miestelin, kad įsipùsto, tai tik grožėkis Lkč. Toj mūs Magdė tai ir insipùsčius Mrs. Mergos tos šilkiniais insipùstę Lp. Tie berniukai insirėdę, insipustę, gražūs kap ponaičiai Žž.
išpustýti tr.
1. N išaštrinti, išgaląsti: Jis man puikiai skustuvą išpùstė Plk. Britvą išpùstė, kad net plauką ima, pjauna Plv. Gerai išpustýk dalgį Vvr. Peilį taip išpusčiáu, ka plauką ema Ll. Jau žirgeliai pabalnoti vis dėl mūs brolelių ir kardeliai išpustyti kirst priešams galvelę (d.) Knv. Da neišpusčiau plieno dalgelio ir pamačiau mergelę keleliu ateinant LTR(Mrj).
^ Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi PPr30. Ką neišpustỹs budė, tą išpustỹs šonai (sunku bus pjauti) Alvt.
| refl. tr.: Britvą išsipusčiaũ: dabar ema kaip sviestą Ps. Išsipustęs gerai dalgę, smagiai pjausi Užg.
2. Sut išnešioti, pašalinti pustant, pučiant (sniegą, smėlį, dūmus ir kt.): Visą sniegą išpustė, laukai pliki, o daubos pilnos Brs. Išpustė vėjas smiltis į visas šalis rš. Vežė mane Vilnių miestan, Vilnių miestas brukavotas, mūsų, brolių išvaikščiotas, atodūsiais išpustytas, ašarėlėm išlaistytas (d.) Vlk. Atidaryk langą, tai dūmus išpustỹs Skr. Atidarei duris, ir vėjas šilumą išpùstė Prn. Sausą siečką išpùsto iš lovio [arkliai] Lp. Kaip užejo vėjas, tai visas rugių gubas išpùstė po laukus Ds. Kapinynas ilgainiui buvo išpustytas, ir jo tyrinėjimai žymesnių rezultatų nedavė rš.
^ Nutilkite rėkusios, kad jus kur vėjai išpustytų! V.Krėv.
3. išvalyti, išvėtyti, išpūsti (atskiriant pelus nuo grūdų): Sutrink varpą, išpustýk akuotus ir paragauk grūdų Al. Išpustýk man saują kviečių, pažiūrėsiu, ar gražūs šiemet grūdai Brt. Pelų prieš vėją su zūbais neišpustysi Vdk. Buvę pusčiai, ką išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus BsMtII135. Išvėtė rugius – tai kap badai (lyg) išpustýti Lp.
| prk.: Išpùstė (ištuštino) mane badelis kap dulkes prieš šventę Prng.
| refl. tr.: Saują pasisemia, išsipùsto pelus ir valgo Dkš. Tada baudžiauninkai, negalėdami duonos valgyt, išsipustydavo rugių saujas ir su vandeniu nugerdavo BsPIII8.
4. KI163 atšaldyti, išgairinti: Vėjis išpùstė žigždrus, sniegus, karštą strovą J. Kokiu vėju labai išpùsto trobą Krš. Kambary šalta, vėjo išpustýta Šn. Išpustýti visi pašaliai, šalta, negal tvertis Plng. Kai didelis vėjas, tai tuoj išpùsto stubą, negali spėt nė prišildyt Gs.
5. nugairinti, įskaudinti: Akys kaip vėjo išpustytos, smakras dreba J.Avyž. Lietučio išlyta, vėjo išpustyta, dėl to balta, raudona JV373.
6. išmėtyti, išblaškyti: Kasamoji mašina bulves išpùsto į šalis Šts. Mašina palaikė buvo ir išpùstė vilnas į viršų, dorai nesušukavo Ggr. Kai priėjo, tik išpùstė akmenis iš vežimo, ot syla! Dgl.
7. prk. išgainioti, išvaikyti: Įsisuko į vaikių būrį ir visus beregint išpùstė Brs. Sustoję norėjo primušti, bet, tvėręs pagalį, visus išpusčiaũ On.
8. niekais išleisti, iššvaistyti: Ką tėvas per visą savo gyvenimą surinko, tai sūnus laidokas per vienus metus išpùstė Vrn. Pranys visus pinigus išpùstė Dl. Išpùstė kai vėjas tėvo palikimą par kelius metus Jnš.
| prk.: Juk išpustėm mudu savo jaunystę kaip pelus J.Marc.
9. išpuošti, išdabinti: Išlepinta, išpustyta, išsitaisiusi, tratanti, muslinuota, krakmoluota, ir eis pastyrusi kaip pūslė Žem. Ištaisė tėvas dukterį, išpùstė Š. Savo dukteris išpusčiáu kaip lėles Šll. To torto nė neparagausi: tei[p] išpustýta, ką tu tę nagus ki̇̀ši Šmk.
| refl.: Atėjo visas išsipùstęs lyg ne prie darbo Dkš. Vaikščio[ja] išsipùstęs kaip miesčionis Skdv. Išsipùstė, kaip piršlėm važiuodamas Dbk. Išsipùstė, išsičiustijo kaip tikra pana Paį. Kad išsipùstę atejo vakarėlin mergos, tai yr ko pažiūrėt Užp. Ponios aukštomis nematytomis skrybėlėmis išsipusčiusios vaikštinėjo Žem. Dabar jis buvo jau nebe apdriskęs studentas, bet išsipustęs ponaitis Ašb.
^ Varge būdamas, dienų n’išsipustysi B.
10. šnek. išvalgyti, išsrėbti: Du bliūdu išpùstė Ds. Jis išpùstė pilną bliūdą batvinių Vdn.
11. šnek. ištalžyti, atskaldyti: Anam tiktai reik antausius gerai išpustyti – daugiau nėko LMD(Gd).
◊ délnus išsipustýti viską išleisti, išeikvoti: Neišpustýkis delnų̃, visiaip galia būti Slnt.
kaip išpustýtas sveikas, gražus: Rytoj būsiu kaip išpustytas Brs. Atsikėliau miegojęs kaip išpustytas, našus Šts. Pyragai buvo kaip išpustýti Rt. Palikau kaip tuo gimęs, išpustýtas (kai išsiprausiau pirtyje) Trk.
nupustýti tr.
1. N pustant sudilinti, atbukinti: Jaučiuos kaip nupustytas ir į patvorį numestas dalgis J.Marc.
| refl.: Reikia išsikalti dalgį, visai nusipùstė Bsg.
2. nunešti, nupūsti (sniegą, smėlį): Kur sniegą nupùstė, bus plikymė ant kelio J. Visą sniegą nupùstė nuo kelio Dkš. Banga nupùstė sėjimus Ggr. Kad nupustytų gelsvą pieskelį LTR(Trak). Vincukai mano, broliukai mano, nugipustýkai baltą smėlelį, mažgi priskels gi mano tėvelis (rd.) Ds.
| prk.: Tenupusto vėtros laukuosna tokius jo sumanymus, jei jie yra! V.Krėv.
| refl.: Nusipùsto smėliukas toks, nusiaria Vdk.
3. nuvalyti, nukratyti, nubraukti pustant: Nupustýk, Onyt, suolus, svečias ateina Ds. Nupustýk sniegą nuo batų Ktk. Tu tėvą nupustýk, matai, kad apipultas visas bičių Jrb. Didelių anglių nupustýs, įdės [į kisielių] Všv.
| Vėjas yra kelią nupùstęs KI34–35.
| refl. tr.: Nūsipùstė keptų ropučių ir ėda Vn.
4. nugraibyti: Nupustýtas pienas vis riebesnis už mašinuotą Ggr.
5. Užg nugairinti: Lūpos nusproginėjo, vė[ja]s nupùstė Gd. Lijo, snigo, rasa krito ant mano skrynelių. O kai privažiavau anytos laukelį, ir nupustė, nudžiovino nuo mano skrynelių JV877. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Š.
6. nudaužyti: Nupustýti miežių akuotus Nč.
7. refl. nusirengti: Ineis, tai tuoj nuspùsto, kaip ir svečias Sdk.
8. Km šnek. smarkiai ką padaryti (nupjauti, nulėkti): Trys pjovėjai išejo, tai pievą kaip matai nupùstė Užp.
| refl.: Šliužus užsidė[jo] i nuspùstė per lauką, darbo nedaboja Ml.
◊ kaip nupustýtas sveikas, gražus: Arkliai kaip nupustýti, tik žvilga Ldvn.
papustýti
1. tr. Pžrl, Alk, Tvr, Žg pagaląsti, paaštrinti: Na, ir nemoki dalgio papustýti Mšk. Papustýk dalgę į uolą Pnm. Papustýk peilį Ds. Nepapjausi šienelio, nepapustęs dalgelio JD361.
| refl. tr.: Pasipustýk dalgę, geriau ims Ėr. Vyrai savo dalgius pasipùstė Prk.
2. tr. kiek panešioti (sniegą, smėlį): Jis neparodys liuosas, papustomas smiltis brš.
3. intr. papūsti, padvelkti (apie vėją): Liep vėjukams papustyt, balta skarma nubarstyt d.
4. refl. tr. pasišildyti pučiant: Rankas pasipùstė Vlkv.
5. refl. pučiant prasiaušinti: Gali pasipustýti, kad ir karšta putra Užv.
6. refl. pasipuošti: Ot tau su jaunimu: paspùstė i nuejo Prng. Kad jau pasipùsčius atėjo! Skr.
ǁ refl. tr. pasiraityti: Pasipùstė ūsus, susišukavo ir išėjo Ėr.
7. intr., tr. šnek. smagiai pavalgyti: Atsisėdau, kad papusčiaũ, kad papusčiaũ! Ds. O, anas mėsos gerai papùsto Mlt.
◊ délnus (danti̇̀s, kójas, padùs, rankàs) pasipustýti pasirengti ką daryti: Su šeimyniškiais kirtosi, dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau rš. Pasipustýk délnus ir eik žabų kapot Šln. Paspustysma, vyrai, kojas – viens, du, trys On. Pasipustýk padùs, ir bėgava Jrb. Velnias, padus pasipustęs, leidosi bėgti aplink žemę S.Nėr. Kad aš jam, rankàs pasipùstęs, vieną antausį kirtau! Skr. Pasipùstė rankàs ir ėmė šliuožti į medį Žvr.
pérpustyti tr.
1. pučiant pernešti: Vėjas perpusto jas (smilteles) iš vienos vietos į kitą sp. Smėlio kopos ir volai perpustomi rš.
2. pučiant nugairinti: Duktė pagal motiną į panelę augo, vėjo neperpustoma, saulutės nedeginama LzP.
prapustýti tr.
1. Knv, Vrn pustant nunešti šalin, nupustyti: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų gelsvą pieskelį, tai pamatytau grabo lentelę, tai pabudytau radną motulę (rd.) Kls.
ǁ pustant padaryti matomą: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų grabo lentelę (rd.) Nč.
2. pučiant kvapą padaryti permatomą: Moteriškosios prapustytuose languose pavėpsojo, kol jaunieji pralėkė Žem.
3. refl. kiek nusigiedrinti: Prasipùstė jau, gal neblys (nebelis) Vn.
4. nušluostyti, prapūsti (dulkes): Prapustyk [suolą] ir sėskis Lp.
pripustýti tr.
1. K pučiant prinešti: Žiemos giliausios, sniego pripustys lig karklų viršūnių Škn. Pernai kad čia pripùstė tą kiemiuką sniego – su stogu buvo lygiai Rs. Pasterblys reikia užkišti, kad nepripustýtų Dglš. Vėjas jums akis pripustýs, juk jis pusto tei[p] kai žiemą Smln. Pripustyti visi tvartai Vj. Žiūrėk, sesute, koksai laikelis, kad pripustytas rūtų darželis (d.) Š. Jei sniego pripusto visus pašalius, pastoges, greit jį nuleis TŽIII342.
2. refl. tr. prisivalyti pučiant priemaišas iš grūdų: Prisipusčiaũ du kišenius žirnių ir dabar kremtu Brt.
3. refl. prisipuošti: Atėjo prisipùstęs OG345.
4. šnek. godžiai pavalgyti, prišveisti: Viralo tai nors pripustai̇̃ Ds. Tiek pripusčiaũ kopūstų, kad net pilvą plėšia Vžns. Tik pripustýk lig davaliai, kad ir bulbų, ir būsi sotus Krd. Pripustýk pripustýk, būsi soti ir bagota Vdšk. Pripustaũ lašinių Dglš.
supustýti
1. tr. išpustyti, pagaląsti: Pustas reikalingas dalgei supustýt Gdr. Duok, aš tau supustýsiu dalgę Jz. Dalgę reikia supustýt, kad ana geriau pjautum žolę Pb. Paimk pielyčią ir supustýk pjūklą Mžk.
| refl. tr.: Dabar tikrai gerai susipusčiáu, dalgis eis kaip vė[ja]s Brs.
2. tr. Švnč pustant sudilinti, sugaląsti: Supustei̇̃ bepustydamas visus ašmenis Ds.
| refl.: Per ilgą pustymą ir sidoklis susipùsto Ėr. Paskui pjoviau pjoviau kiek metų, kol visiškai susipustė, sudilo [dalgė] Vaižg.
3. tr. Q656, K pustant sunešti, supūsti: Supùstė vėpūtinius, kad negali išlipti, išvažiuoti J. Par mum nesupùsto, vis palygiai sniego būva Ob. Pusnių patoriais kas supùstė! Šv. Supùsto kalnus kalnus, neišbrisi, neišeisi Pp. Kartą toks šturmas … aukštas smilčių kopas supustė BsV382. Šitokio buvusio miško sluoksnio paviršiuje, kuris dabar padengtas supustyto smėlio kopų, aptinkamos ir neolito gyvenvietės, arba stovyklavietės rš.
| refl.: Daug sniego susipùsto KI66.
4. tr. nugairinti, sušiurpinti: [Rūtų vainikėlis] susnigtas, sulytas, vėjo supustytas LTR(Lš). Susnigta, sulyta, vėjo supustyta LTR(Vv).
5. tr. šnek. suvalgyti, sušveisti: Kaip smagiai padirbėjau, tai beveik pusbakanį duonos supusčiaũ Dgl. Jis supusto per kartą ragaišio bandą Ėr. Tai kad žinotum, bakaną duonos ir bliūdą kopūstų supùstė Mlt. Susėdo, bliūdą blynų supùstė, ir sotūs Ds. Diedukas supustýdavo i monus, kur nuo vaikų likdavo Dglš.
6. intr. šnek. suvaikščioti, sulakstyti: Kap regi supusčiaũ miestan Rod. Tep toli supùstė, ir kojų nesopa Arm.
7. intr. šnek. suduoti: Kartą per snukį supusčiaũ, tai dabar nekimba Ml. Nelįsk, ba da kas kakton supustỹs Gg. Diedas ožkai lazda supùstė ir išvarė iš namų Grv.
◊ šaltų̃ vė́jų supustýtas netikęs, negeras, tingus žmogus: Iš mano vyro darbinykas šaltų̃ vė́jų supustýtas: laukas dirvonuoja, o jis tąsosi be darbo Jz. Jis gaspadorius šaltų̃ vė́jų supustýtas Vlk. Tai jau kokis šaltų̃ vė́jų supustýtas Krok.
užpustýti
1. tr. pustant atšipinti, užgaląsti: Nemokėdamas užpustei̇̃ ašmenis, tai ir nebepjauna Ds. Užpustei̇̃ dalgį ir nori, kad pjautų Užp. Jau užpustýta dalgė, be plakimo nebepapjausi Kp.
| refl.: Bloga pjaut toj skruzdėlynėj: pustyk ir pustyk, dalgė tuoj užsipùsto – ir vėl plak Kp.
2. tr., intr. R, N, K, Jrb užnešti sniegu, smėliu: Sniegas užpùstė kelį J. Per tris dienas užpùstė visus pašalius ir tvoras Ukm. Čia eini, čia užpùsto Erž. Lauke pusto, užpustýs kelius, nebišvažiuosiam Skd. Sniego labai daug, traktoriai pračystija kelius, i vė ažpùsto Dglš. Ažpùsto šulnį Dglš. Župùstė vėjas ravelius Rod. Užpustyti keliai ir takeliai, – kur ėjai žygiavai – nežymu S.Nėr.
3. intr. šnek. užvalgyti: O, kad ažpusčiaũ, tai ažpusčiaũ, nesnorės valgyt Dkšt.
prapustýti
Apibrėžtis
pustýti, pusto (-i̇̀ja; N), pùstė (-i̇̀jo; N)
1. tr. Q618, R, N, K, Rš, Dbk, Km, Btg, Čk, Akm, Ll, Brs galąsti, aštrinti (dalgį, skustuvą): Pustýk dalgį su pustykle J. Pustýkit dažniau dalgius, kad skudriau imtų Šl. Reikia mokėt ir dalgę pustýt Sdk. Nepustýk taip greitai, dar ranką įsipjausi Paį. Dar nė dalgio pustýt nemoka, o dedasi baisus vyras Kt. Ar tu gerai moki skustuvą pustýti? Up. Dalgį kai pùsto – seidi gaidi, seidi gaidi, višta pati, višta pati Mžk. Brusu pùsto dalgę JnšM. Čiviruoja cyrulelis, pusto dalgį pjovikelis RD142. Puikus bernelis nemok art, nei šieno pjaut, nei plieno dalgelį gražiai pustyt NS1060. Žalio[je] lankelė[je] šieną tepjaukit, te dalgelius pustykit JV586. Tik kažin kur toli girdėjos atbalsis, lyg kas dalgį pustytų: šiap – tap, šiap – tap! LzP.
^ Nepustýsi – nepjausi, neprašysi – negausi Sug.
| refl. tr.: Riezninkas atėjęs jo (jaučio) pjauti, pustąsis peilį Sln.
2. intr., tr. Q611, R, N, K nešioti sniegą, smėlį (apie vėją): Vėjis sniegus pùsto į krūvas J. Tai pùsto: dangus su žeme maišosi Mrj. Kelias pustýtas – tai lietaus bus Strn. Šiandien iki pietų pustė Brs. Snigo snigo ir dabar pùsto Vrb. Ore pusto Grž. Sugrįžo ji nuo vandens, sako: „Labai pusto, ar neturite kūlelį šiaudų užkišt šulinukui?“ BsPIII211. Kad vėjelis pustys, saulelė sušildys JV913. Vėjo pustomos (pučiamos) smiltys lekia ir krinta aplinkui J.Jabl. Pustomo smėlio dirvoje atliekami bandymai sp. Per visas Kalėdas ir šalo, ir snigo, ir pustė I.Simon. Šluona dulkes, pùsto į rinkį Gd. Noreika užbaigė duoną, jo pirkioje vėjas pusto J.Avyž.
^ Pùsto – prašo duonos lusto (sakoma pustant, sningant) Vlk. Girto kalbą vėjai pusto V.Krėv. Bėga meška narnendama, baltas pusnis pustydama (girnos) Ds. Eina meška murmendama, baltus ūsus pustydama Aps. Nė kubkoj laikytas, nė vyne mirkytas – šalto oro naikintas, šalto vėjo pustytas (rugių vainikas) LTsIV702.
ǁ darinėti, varstyti (apie vėją): Vėjukas pradėjo pustýtie duris Aps.
3. tr. kvapą pučiant šildyti: Ka pùsto nagus, ka pùsto atgėlusi Krš. Pusčiáu rankas par šalčius Grd. Šildyk, pustyk, mergužėle, man baltas rankeles (d.) Alk. Vienai [kasėjai] pradeda nagai šalti: atsistojusi pradeda ji pustyti pirštus – vis kryžiais muša rankomis sau per pečius I.Simon.
^ Paskiaus pustysi rankas, bet neb laiku VP37.
| refl. tr.: Spragatis, šaltis… tas diedas dreba, pùstos nagus Lp. Šalta [šoferiui] – pustýkias nagus, kelius kasinėkias Rdn.
4. intr., tr. pučiant aušinti, vėdinti: Įsipilk putros ir pustýk po biskį Lp. Tą arbatą geria, tik pùsto Bgt. Pakabyk tą mantelį ant vielos, i tegu pùsto vėjas Jrb.
^ Nudegęs liežuvį su karštu, ir į šaltą pusto VP35.
5. tr. pučiant atskirti grūdus nuo pelų: Kas tu per vyras, kad nemoki rugius pustyti! Brt. Beeidamas, bekeliaudamas atėjo į tokią vietą, kur žmonės renka grūdus po vieną iš pelų arba pusto iš saujos BsMtI30. Aplink krūvą [rugių] daug žmonių i pùsto rugius Švnč.
ǁ daužyti, blaškyti (akuotus): Miežius pirmiau iškulia, paskui jų grūdus spragelais pùsto Nč. Nepustýtų miežių nieks nenori pirkti Nč.
6. tr. pučiant stengtis uždegti ar užgesinti: Ji užsikvempė ir, pustydama ugnį, manė Žem.
pustýtinai adv.: Priėjęs pri altoriaus, ėmė žvakes pustýtinai pustyti Dr.
7. tr. pučiant suteikti: [Velnias] ėmęs pustyti dvasią į tą savo lipytąjį žmogų LMD(Sln).
8. intr. pūsti (apie vėją): Pusto vėjas, pučia SD285.
9. tr. gražinti, puošti: Ana savo vaikus pùsto nogniai Šll. Eina merga į koplyčią puikiai parėdyta, su levendrų vainikėliu, aukseliu pustyta JV326. Neįmanė, kaip jas puošti, pustyti, kaip jų visus užgaidus išpildyti Žem. Ne tau augyta, ne tau pustyta [merga] B.
| refl.: Prieš ką gi jūsų merga taip pùstos, kiba ruošias ištekėt Trgn. Seniokas, svečius pamatęs, tik pùstos Dgl. Iš kur anas pustýsis, kad neturi gerų rūbų Ut. Nėkas nepùstos, eidamas į darbą Krš.
ǁ raityti: Bernuželi mūsų, nepustykie ūsų prieš panelę mūsų (d.) Ad. Antanelis mūsų, nepustykie ūsų. Tu negausi, tu negausi Domicelios mūsų (d.) Prng.
10. godžiai valgyti, šveisti: Kad pùsto, kaip kelias dienas nevalgęs Dgl. Aš tai kad pustaũ, tai pustaũ – kad ir dantų neturiu Švnč. Kad pùsto nuo stalo, nieko nepalieka Ds. Pustýk, pustýk, daugiau nieko nebus Mlt. Kad man moma įdėjo, aš ir pustaũ Šmn. Jis pùsto, net nesirauko Krd.
^ Pusto, ale iš savo lusto Prng.
11. intr. šnek. smagiai ką daryti (šienauti, vaikščioti): Viena žagre aria – aruodeliai pilni, viena dalge pùsto – tarpelės pilnos VoL397. O tu pustai̇̃ kaklą razsisegęs po miestelį Arm.
◊ délnus pustýti (pustýtis) DŽ rengtis ką daryti: Každaila pustęsis delnus lyg imtynėms su meška rš.
į dùlkes pustýti griauti, naikinti: Bažnyčias, klioštorius, piles į dulkes pustė S.Dauk.
apipustýti, appustýti K; Q565
1. intr., tr. Q565, Sut, N, K, M, Š apnešti sniegu, smėliu ar kt.: Sniegais apipùstė vėžes, takus, pėdas J. Sniegas marškinius an tvoros apipùstė Alv. Apipùstė visur Pc. Čia, miško aikštelėje, dar daug buvo sniego, ir eglė atrodė lyg apipustyta rš. Tas keistas senis sėdėjęs ant apipustyto kauburio J.Balč. Šuostelėjo oro banga, akuotais apipustydama vyrus J.Avyž.
2. tr. SD213 apipūsti, nupūsti, nušluostyti: Apipustýk stalą, reikia valgyt duot Ds.
3. refl. pasidabinti, pasipuošti: Apsitaisius, apsipùsčius kaip kokia jaunamartė Sl.
atpustýti tr.
1. atšipinti pustant, užgaląsti: Koks gi pustytojas, kad dalgę atpustai̇̃ Mlt.
| refl.: Dalgė atspùstė, kad tau nogla, kaip sunku pjaut Mlt.
2. refl. tr. atsiraityti, atsimesti: Atsisegė atsipùstė visus švarkus Š.
| Atsipùstė ūsus, užsidėjo kepurę ant galvos ir išėjo Pg.
3. pustant atidengti, nupustyti: Keliaujant po Neringą, dažnai galima pamatyti atpustytas tamsios žemės dėmes rš. Atpustomi kadaise po smėliu palaidoti kaimai rš.
4. Lš atšildyti pučiant, atgaivinti: Atpùstė rankas Vlkv.
5. įkurti, įdegti pučiant: Ugnį begesančią atpusčiaũ J.
6. šnek. smarkiai primušti: Anoj seredoj švenčioniškiai bernai tai atpùstė vieną žulką, kad net kepurstom ejo Ml. Atpùstė gerai per ausis ir paleidė Krd.
| Greit pasibaigė [karo veiksmai], ale atpùstė drūtai Str.
7. numesti šalin: Atmėtė atpustė visa nuo tako Š.
8. refl. atsiginti, apsiginti: Reik mokėti nu žulikų atsipustýti Šts. Vos beatsipusčiáu tais smurglonais Šts.
9. ateiti: Na, ir atsipùstė tie vyrai per tokį orą Alvt.
įpustýti
1. intr., tr. K įvaryti, įpūsti (sniegą) į vidų: Per plyšes įpùstė sniego, ir sudrėko grūdai Užv. Stogą padirbu …, kad neįlytų, žiemą kad neįsnigtų, neįpustytų PP33. Visas kelias be sniego, o į provėžas įpustýta LKKIX154. Pro išdužusį langelį įpùsto Š. Ne tik vėjai švaistos po trobą, bet ir sniegą įpùsto Š.
2. tr. pučiant įkurti, įdegti: Duktė jau įpùstė ugnį J. Čirkš, įskela skiltuvą ir įpùsto dėglę Šts.
3. tr. įtaisyti, įpuošti: Įpùstė vyras savo jaunai pačiai gražiausius rūbus Š.
| refl. tr., intr.: Įsitaisė įsipùstė šventėms gražiausius rūbus Š. Gera inspustýtiej, kai yra iš ko Trgn. Eidama miestelin, kad įsipùsto, tai tik grožėkis Lkč. Toj mūs Magdė tai ir insipùsčius Mrs. Mergos tos šilkiniais insipùstę Lp. Tie berniukai insirėdę, insipustę, gražūs kap ponaičiai Žž.
išpustýti tr.
1. N išaštrinti, išgaląsti: Jis man puikiai skustuvą išpùstė Plk. Britvą išpùstė, kad net plauką ima, pjauna Plv. Gerai išpustýk dalgį Vvr. Peilį taip išpusčiáu, ka plauką ema Ll. Jau žirgeliai pabalnoti vis dėl mūs brolelių ir kardeliai išpustyti kirst priešams galvelę (d.) Knv. Da neišpusčiau plieno dalgelio ir pamačiau mergelę keleliu ateinant LTR(Mrj).
^ Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi PPr30. Ką neišpustỹs budė, tą išpustỹs šonai (sunku bus pjauti) Alvt.
| refl. tr.: Britvą išsipusčiaũ: dabar ema kaip sviestą Ps. Išsipustęs gerai dalgę, smagiai pjausi Užg.
2. Sut išnešioti, pašalinti pustant, pučiant (sniegą, smėlį, dūmus ir kt.): Visą sniegą išpustė, laukai pliki, o daubos pilnos Brs. Išpustė vėjas smiltis į visas šalis rš. Vežė mane Vilnių miestan, Vilnių miestas brukavotas, mūsų, brolių išvaikščiotas, atodūsiais išpustytas, ašarėlėm išlaistytas (d.) Vlk. Atidaryk langą, tai dūmus išpustỹs Skr. Atidarei duris, ir vėjas šilumą išpùstė Prn. Sausą siečką išpùsto iš lovio [arkliai] Lp. Kaip užejo vėjas, tai visas rugių gubas išpùstė po laukus Ds. Kapinynas ilgainiui buvo išpustytas, ir jo tyrinėjimai žymesnių rezultatų nedavė rš.
^ Nutilkite rėkusios, kad jus kur vėjai išpustytų! V.Krėv.
3. išvalyti, išvėtyti, išpūsti (atskiriant pelus nuo grūdų): Sutrink varpą, išpustýk akuotus ir paragauk grūdų Al. Išpustýk man saują kviečių, pažiūrėsiu, ar gražūs šiemet grūdai Brt. Pelų prieš vėją su zūbais neišpustysi Vdk. Buvę pusčiai, ką išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus BsMtII135. Išvėtė rugius – tai kap badai (lyg) išpustýti Lp.
| prk.: Išpùstė (ištuštino) mane badelis kap dulkes prieš šventę Prng.
| refl. tr.: Saują pasisemia, išsipùsto pelus ir valgo Dkš. Tada baudžiauninkai, negalėdami duonos valgyt, išsipustydavo rugių saujas ir su vandeniu nugerdavo BsPIII8.
4. KI163 atšaldyti, išgairinti: Vėjis išpùstė žigždrus, sniegus, karštą strovą J. Kokiu vėju labai išpùsto trobą Krš. Kambary šalta, vėjo išpustýta Šn. Išpustýti visi pašaliai, šalta, negal tvertis Plng. Kai didelis vėjas, tai tuoj išpùsto stubą, negali spėt nė prišildyt Gs.
5. nugairinti, įskaudinti: Akys kaip vėjo išpustytos, smakras dreba J.Avyž. Lietučio išlyta, vėjo išpustyta, dėl to balta, raudona JV373.
6. išmėtyti, išblaškyti: Kasamoji mašina bulves išpùsto į šalis Šts. Mašina palaikė buvo ir išpùstė vilnas į viršų, dorai nesušukavo Ggr. Kai priėjo, tik išpùstė akmenis iš vežimo, ot syla! Dgl.
7. prk. išgainioti, išvaikyti: Įsisuko į vaikių būrį ir visus beregint išpùstė Brs. Sustoję norėjo primušti, bet, tvėręs pagalį, visus išpusčiaũ On.
8. niekais išleisti, iššvaistyti: Ką tėvas per visą savo gyvenimą surinko, tai sūnus laidokas per vienus metus išpùstė Vrn. Pranys visus pinigus išpùstė Dl. Išpùstė kai vėjas tėvo palikimą par kelius metus Jnš.
| prk.: Juk išpustėm mudu savo jaunystę kaip pelus J.Marc.
9. išpuošti, išdabinti: Išlepinta, išpustyta, išsitaisiusi, tratanti, muslinuota, krakmoluota, ir eis pastyrusi kaip pūslė Žem. Ištaisė tėvas dukterį, išpùstė Š. Savo dukteris išpusčiáu kaip lėles Šll. To torto nė neparagausi: tei[p] išpustýta, ką tu tę nagus ki̇̀ši Šmk.
| refl.: Atėjo visas išsipùstęs lyg ne prie darbo Dkš. Vaikščio[ja] išsipùstęs kaip miesčionis Skdv. Išsipùstė, kaip piršlėm važiuodamas Dbk. Išsipùstė, išsičiustijo kaip tikra pana Paį. Kad išsipùstę atejo vakarėlin mergos, tai yr ko pažiūrėt Užp. Ponios aukštomis nematytomis skrybėlėmis išsipusčiusios vaikštinėjo Žem. Dabar jis buvo jau nebe apdriskęs studentas, bet išsipustęs ponaitis Ašb.
^ Varge būdamas, dienų n’išsipustysi B.
10. šnek. išvalgyti, išsrėbti: Du bliūdu išpùstė Ds. Jis išpùstė pilną bliūdą batvinių Vdn.
11. šnek. ištalžyti, atskaldyti: Anam tiktai reik antausius gerai išpustyti – daugiau nėko LMD(Gd).
◊ délnus išsipustýti viską išleisti, išeikvoti: Neišpustýkis delnų̃, visiaip galia būti Slnt.
kaip išpustýtas sveikas, gražus: Rytoj būsiu kaip išpustytas Brs. Atsikėliau miegojęs kaip išpustytas, našus Šts. Pyragai buvo kaip išpustýti Rt. Palikau kaip tuo gimęs, išpustýtas (kai išsiprausiau pirtyje) Trk.
nupustýti tr.
1. N pustant sudilinti, atbukinti: Jaučiuos kaip nupustytas ir į patvorį numestas dalgis J.Marc.
| refl.: Reikia išsikalti dalgį, visai nusipùstė Bsg.
2. nunešti, nupūsti (sniegą, smėlį): Kur sniegą nupùstė, bus plikymė ant kelio J. Visą sniegą nupùstė nuo kelio Dkš. Banga nupùstė sėjimus Ggr. Kad nupustytų gelsvą pieskelį LTR(Trak). Vincukai mano, broliukai mano, nugipustýkai baltą smėlelį, mažgi priskels gi mano tėvelis (rd.) Ds.
| prk.: Tenupusto vėtros laukuosna tokius jo sumanymus, jei jie yra! V.Krėv.
| refl.: Nusipùsto smėliukas toks, nusiaria Vdk.
3. nuvalyti, nukratyti, nubraukti pustant: Nupustýk, Onyt, suolus, svečias ateina Ds. Nupustýk sniegą nuo batų Ktk. Tu tėvą nupustýk, matai, kad apipultas visas bičių Jrb. Didelių anglių nupustýs, įdės [į kisielių] Všv.
| Vėjas yra kelią nupùstęs KI34–35.
| refl. tr.: Nūsipùstė keptų ropučių ir ėda Vn.
4. nugraibyti: Nupustýtas pienas vis riebesnis už mašinuotą Ggr.
5. Užg nugairinti: Lūpos nusproginėjo, vė[ja]s nupùstė Gd. Lijo, snigo, rasa krito ant mano skrynelių. O kai privažiavau anytos laukelį, ir nupustė, nudžiovino nuo mano skrynelių JV877. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Š.
6. nudaužyti: Nupustýti miežių akuotus Nč.
7. refl. nusirengti: Ineis, tai tuoj nuspùsto, kaip ir svečias Sdk.
8. Km šnek. smarkiai ką padaryti (nupjauti, nulėkti): Trys pjovėjai išejo, tai pievą kaip matai nupùstė Užp.
| refl.: Šliužus užsidė[jo] i nuspùstė per lauką, darbo nedaboja Ml.
◊ kaip nupustýtas sveikas, gražus: Arkliai kaip nupustýti, tik žvilga Ldvn.
papustýti
1. tr. Pžrl, Alk, Tvr, Žg pagaląsti, paaštrinti: Na, ir nemoki dalgio papustýti Mšk. Papustýk dalgę į uolą Pnm. Papustýk peilį Ds. Nepapjausi šienelio, nepapustęs dalgelio JD361.
| refl. tr.: Pasipustýk dalgę, geriau ims Ėr. Vyrai savo dalgius pasipùstė Prk.
2. tr. kiek panešioti (sniegą, smėlį): Jis neparodys liuosas, papustomas smiltis brš.
3. intr. papūsti, padvelkti (apie vėją): Liep vėjukams papustyt, balta skarma nubarstyt d.
4. refl. tr. pasišildyti pučiant: Rankas pasipùstė Vlkv.
5. refl. pučiant prasiaušinti: Gali pasipustýti, kad ir karšta putra Užv.
6. refl. pasipuošti: Ot tau su jaunimu: paspùstė i nuejo Prng. Kad jau pasipùsčius atėjo! Skr.
ǁ refl. tr. pasiraityti: Pasipùstė ūsus, susišukavo ir išėjo Ėr.
7. intr., tr. šnek. smagiai pavalgyti: Atsisėdau, kad papusčiaũ, kad papusčiaũ! Ds. O, anas mėsos gerai papùsto Mlt.
◊ délnus (danti̇̀s, kójas, padùs, rankàs) pasipustýti pasirengti ką daryti: Su šeimyniškiais kirtosi, dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau rš. Pasipustýk délnus ir eik žabų kapot Šln. Paspustysma, vyrai, kojas – viens, du, trys On. Pasipustýk padùs, ir bėgava Jrb. Velnias, padus pasipustęs, leidosi bėgti aplink žemę S.Nėr. Kad aš jam, rankàs pasipùstęs, vieną antausį kirtau! Skr. Pasipùstė rankàs ir ėmė šliuožti į medį Žvr.
pérpustyti tr.
1. pučiant pernešti: Vėjas perpusto jas (smilteles) iš vienos vietos į kitą sp. Smėlio kopos ir volai perpustomi rš.
2. pučiant nugairinti: Duktė pagal motiną į panelę augo, vėjo neperpustoma, saulutės nedeginama LzP.
prapustýti tr.
1. Knv, Vrn pustant nunešti šalin, nupustyti: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų gelsvą pieskelį, tai pamatytau grabo lentelę, tai pabudytau radną motulę (rd.) Kls.
ǁ pustant padaryti matomą: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų grabo lentelę (rd.) Nč.
2. pučiant kvapą padaryti permatomą: Moteriškosios prapustytuose languose pavėpsojo, kol jaunieji pralėkė Žem.
3. refl. kiek nusigiedrinti: Prasipùstė jau, gal neblys (nebelis) Vn.
4. nušluostyti, prapūsti (dulkes): Prapustyk [suolą] ir sėskis Lp.
pripustýti tr.
1. K pučiant prinešti: Žiemos giliausios, sniego pripustys lig karklų viršūnių Škn. Pernai kad čia pripùstė tą kiemiuką sniego – su stogu buvo lygiai Rs. Pasterblys reikia užkišti, kad nepripustýtų Dglš. Vėjas jums akis pripustýs, juk jis pusto tei[p] kai žiemą Smln. Pripustyti visi tvartai Vj. Žiūrėk, sesute, koksai laikelis, kad pripustytas rūtų darželis (d.) Š. Jei sniego pripusto visus pašalius, pastoges, greit jį nuleis TŽIII342.
2. refl. tr. prisivalyti pučiant priemaišas iš grūdų: Prisipusčiaũ du kišenius žirnių ir dabar kremtu Brt.
3. refl. prisipuošti: Atėjo prisipùstęs OG345.
4. šnek. godžiai pavalgyti, prišveisti: Viralo tai nors pripustai̇̃ Ds. Tiek pripusčiaũ kopūstų, kad net pilvą plėšia Vžns. Tik pripustýk lig davaliai, kad ir bulbų, ir būsi sotus Krd. Pripustýk pripustýk, būsi soti ir bagota Vdšk. Pripustaũ lašinių Dglš.
supustýti
1. tr. išpustyti, pagaląsti: Pustas reikalingas dalgei supustýt Gdr. Duok, aš tau supustýsiu dalgę Jz. Dalgę reikia supustýt, kad ana geriau pjautum žolę Pb. Paimk pielyčią ir supustýk pjūklą Mžk.
| refl. tr.: Dabar tikrai gerai susipusčiáu, dalgis eis kaip vė[ja]s Brs.
2. tr. Švnč pustant sudilinti, sugaląsti: Supustei̇̃ bepustydamas visus ašmenis Ds.
| refl.: Per ilgą pustymą ir sidoklis susipùsto Ėr. Paskui pjoviau pjoviau kiek metų, kol visiškai susipustė, sudilo [dalgė] Vaižg.
3. tr. Q656, K pustant sunešti, supūsti: Supùstė vėpūtinius, kad negali išlipti, išvažiuoti J. Par mum nesupùsto, vis palygiai sniego būva Ob. Pusnių patoriais kas supùstė! Šv. Supùsto kalnus kalnus, neišbrisi, neišeisi Pp. Kartą toks šturmas … aukštas smilčių kopas supustė BsV382. Šitokio buvusio miško sluoksnio paviršiuje, kuris dabar padengtas supustyto smėlio kopų, aptinkamos ir neolito gyvenvietės, arba stovyklavietės rš.
| refl.: Daug sniego susipùsto KI66.
4. tr. nugairinti, sušiurpinti: [Rūtų vainikėlis] susnigtas, sulytas, vėjo supustytas LTR(Lš). Susnigta, sulyta, vėjo supustyta LTR(Vv).
5. tr. šnek. suvalgyti, sušveisti: Kaip smagiai padirbėjau, tai beveik pusbakanį duonos supusčiaũ Dgl. Jis supusto per kartą ragaišio bandą Ėr. Tai kad žinotum, bakaną duonos ir bliūdą kopūstų supùstė Mlt. Susėdo, bliūdą blynų supùstė, ir sotūs Ds. Diedukas supustýdavo i monus, kur nuo vaikų likdavo Dglš.
6. intr. šnek. suvaikščioti, sulakstyti: Kap regi supusčiaũ miestan Rod. Tep toli supùstė, ir kojų nesopa Arm.
7. intr. šnek. suduoti: Kartą per snukį supusčiaũ, tai dabar nekimba Ml. Nelįsk, ba da kas kakton supustỹs Gg. Diedas ožkai lazda supùstė ir išvarė iš namų Grv.
◊ šaltų̃ vė́jų supustýtas netikęs, negeras, tingus žmogus: Iš mano vyro darbinykas šaltų̃ vė́jų supustýtas: laukas dirvonuoja, o jis tąsosi be darbo Jz. Jis gaspadorius šaltų̃ vė́jų supustýtas Vlk. Tai jau kokis šaltų̃ vė́jų supustýtas Krok.
užpustýti
1. tr. pustant atšipinti, užgaląsti: Nemokėdamas užpustei̇̃ ašmenis, tai ir nebepjauna Ds. Užpustei̇̃ dalgį ir nori, kad pjautų Užp. Jau užpustýta dalgė, be plakimo nebepapjausi Kp.
| refl.: Bloga pjaut toj skruzdėlynėj: pustyk ir pustyk, dalgė tuoj užsipùsto – ir vėl plak Kp.
2. tr., intr. R, N, K, Jrb užnešti sniegu, smėliu: Sniegas užpùstė kelį J. Per tris dienas užpùstė visus pašalius ir tvoras Ukm. Čia eini, čia užpùsto Erž. Lauke pusto, užpustýs kelius, nebišvažiuosiam Skd. Sniego labai daug, traktoriai pračystija kelius, i vė ažpùsto Dglš. Ažpùsto šulnį Dglš. Župùstė vėjas ravelius Rod. Užpustyti keliai ir takeliai, – kur ėjai žygiavai – nežymu S.Nėr.
3. intr. šnek. užvalgyti: O, kad ažpusčiaũ, tai ažpusčiaũ, nesnorės valgyt Dkšt.
1. tr. Q618, R, N, K, Rš, Dbk, Km, Btg, Čk, Akm, Ll, Brs galąsti, aštrinti (dalgį, skustuvą): Pustýk dalgį su pustykle J. Pustýkit dažniau dalgius, kad skudriau imtų Šl. Reikia mokėt ir dalgę pustýt Sdk. Nepustýk taip greitai, dar ranką įsipjausi Paį. Dar nė dalgio pustýt nemoka, o dedasi baisus vyras Kt. Ar tu gerai moki skustuvą pustýti? Up. Dalgį kai pùsto – seidi gaidi, seidi gaidi, višta pati, višta pati Mžk. Brusu pùsto dalgę JnšM. Čiviruoja cyrulelis, pusto dalgį pjovikelis RD142. Puikus bernelis nemok art, nei šieno pjaut, nei plieno dalgelį gražiai pustyt NS1060. Žalio[je] lankelė[je] šieną tepjaukit, te dalgelius pustykit JV586. Tik kažin kur toli girdėjos atbalsis, lyg kas dalgį pustytų: šiap – tap, šiap – tap! LzP.
^ Nepustýsi – nepjausi, neprašysi – negausi Sug.
| refl. tr.: Riezninkas atėjęs jo (jaučio) pjauti, pustąsis peilį Sln.
2. intr., tr. Q611, R, N, K nešioti sniegą, smėlį (apie vėją): Vėjis sniegus pùsto į krūvas J. Tai pùsto: dangus su žeme maišosi Mrj. Kelias pustýtas – tai lietaus bus Strn. Šiandien iki pietų pustė Brs. Snigo snigo ir dabar pùsto Vrb. Ore pusto Grž. Sugrįžo ji nuo vandens, sako: „Labai pusto, ar neturite kūlelį šiaudų užkišt šulinukui?“ BsPIII211. Kad vėjelis pustys, saulelė sušildys JV913. Vėjo pustomos (pučiamos) smiltys lekia ir krinta aplinkui J.Jabl. Pustomo smėlio dirvoje atliekami bandymai sp. Per visas Kalėdas ir šalo, ir snigo, ir pustė I.Simon. Šluona dulkes, pùsto į rinkį Gd. Noreika užbaigė duoną, jo pirkioje vėjas pusto J.Avyž.
^ Pùsto – prašo duonos lusto (sakoma pustant, sningant) Vlk. Girto kalbą vėjai pusto V.Krėv. Bėga meška narnendama, baltas pusnis pustydama (girnos) Ds. Eina meška murmendama, baltus ūsus pustydama Aps. Nė kubkoj laikytas, nė vyne mirkytas – šalto oro naikintas, šalto vėjo pustytas (rugių vainikas) LTsIV702.
ǁ darinėti, varstyti (apie vėją): Vėjukas pradėjo pustýtie duris Aps.
3. tr. kvapą pučiant šildyti: Ka pùsto nagus, ka pùsto atgėlusi Krš. Pusčiáu rankas par šalčius Grd. Šildyk, pustyk, mergužėle, man baltas rankeles (d.) Alk. Vienai [kasėjai] pradeda nagai šalti: atsistojusi pradeda ji pustyti pirštus – vis kryžiais muša rankomis sau per pečius I.Simon.
^ Paskiaus pustysi rankas, bet neb laiku VP37.
| refl. tr.: Spragatis, šaltis… tas diedas dreba, pùstos nagus Lp. Šalta [šoferiui] – pustýkias nagus, kelius kasinėkias Rdn.
4. intr., tr. pučiant aušinti, vėdinti: Įsipilk putros ir pustýk po biskį Lp. Tą arbatą geria, tik pùsto Bgt. Pakabyk tą mantelį ant vielos, i tegu pùsto vėjas Jrb.
^ Nudegęs liežuvį su karštu, ir į šaltą pusto VP35.
5. tr. pučiant atskirti grūdus nuo pelų: Kas tu per vyras, kad nemoki rugius pustyti! Brt. Beeidamas, bekeliaudamas atėjo į tokią vietą, kur žmonės renka grūdus po vieną iš pelų arba pusto iš saujos BsMtI30. Aplink krūvą [rugių] daug žmonių i pùsto rugius Švnč.
ǁ daužyti, blaškyti (akuotus): Miežius pirmiau iškulia, paskui jų grūdus spragelais pùsto Nč. Nepustýtų miežių nieks nenori pirkti Nč.
6. tr. pučiant stengtis uždegti ar užgesinti: Ji užsikvempė ir, pustydama ugnį, manė Žem.
pustýtinai adv.: Priėjęs pri altoriaus, ėmė žvakes pustýtinai pustyti Dr.
7. tr. pučiant suteikti: [Velnias] ėmęs pustyti dvasią į tą savo lipytąjį žmogų LMD(Sln).
8. intr. pūsti (apie vėją): Pusto vėjas, pučia SD285.
9. tr. gražinti, puošti: Ana savo vaikus pùsto nogniai Šll. Eina merga į koplyčią puikiai parėdyta, su levendrų vainikėliu, aukseliu pustyta JV326. Neįmanė, kaip jas puošti, pustyti, kaip jų visus užgaidus išpildyti Žem. Ne tau augyta, ne tau pustyta [merga] B.
| refl.: Prieš ką gi jūsų merga taip pùstos, kiba ruošias ištekėt Trgn. Seniokas, svečius pamatęs, tik pùstos Dgl. Iš kur anas pustýsis, kad neturi gerų rūbų Ut. Nėkas nepùstos, eidamas į darbą Krš.
ǁ raityti: Bernuželi mūsų, nepustykie ūsų prieš panelę mūsų (d.) Ad. Antanelis mūsų, nepustykie ūsų. Tu negausi, tu negausi Domicelios mūsų (d.) Prng.
10. godžiai valgyti, šveisti: Kad pùsto, kaip kelias dienas nevalgęs Dgl. Aš tai kad pustaũ, tai pustaũ – kad ir dantų neturiu Švnč. Kad pùsto nuo stalo, nieko nepalieka Ds. Pustýk, pustýk, daugiau nieko nebus Mlt. Kad man moma įdėjo, aš ir pustaũ Šmn. Jis pùsto, net nesirauko Krd.
^ Pusto, ale iš savo lusto Prng.
11. intr. šnek. smagiai ką daryti (šienauti, vaikščioti): Viena žagre aria – aruodeliai pilni, viena dalge pùsto – tarpelės pilnos VoL397. O tu pustai̇̃ kaklą razsisegęs po miestelį Arm.
◊ délnus pustýti (pustýtis) DŽ rengtis ką daryti: Každaila pustęsis delnus lyg imtynėms su meška rš.
į dùlkes pustýti griauti, naikinti: Bažnyčias, klioštorius, piles į dulkes pustė S.Dauk.
apipustýti, appustýti K; Q565
1. intr., tr. Q565, Sut, N, K, M, Š apnešti sniegu, smėliu ar kt.: Sniegais apipùstė vėžes, takus, pėdas J. Sniegas marškinius an tvoros apipùstė Alv. Apipùstė visur Pc. Čia, miško aikštelėje, dar daug buvo sniego, ir eglė atrodė lyg apipustyta rš. Tas keistas senis sėdėjęs ant apipustyto kauburio J.Balč. Šuostelėjo oro banga, akuotais apipustydama vyrus J.Avyž.
2. tr. SD213 apipūsti, nupūsti, nušluostyti: Apipustýk stalą, reikia valgyt duot Ds.
3. refl. pasidabinti, pasipuošti: Apsitaisius, apsipùsčius kaip kokia jaunamartė Sl.
atpustýti tr.
1. atšipinti pustant, užgaląsti: Koks gi pustytojas, kad dalgę atpustai̇̃ Mlt.
| refl.: Dalgė atspùstė, kad tau nogla, kaip sunku pjaut Mlt.
2. refl. tr. atsiraityti, atsimesti: Atsisegė atsipùstė visus švarkus Š.
| Atsipùstė ūsus, užsidėjo kepurę ant galvos ir išėjo Pg.
3. pustant atidengti, nupustyti: Keliaujant po Neringą, dažnai galima pamatyti atpustytas tamsios žemės dėmes rš. Atpustomi kadaise po smėliu palaidoti kaimai rš.
4. Lš atšildyti pučiant, atgaivinti: Atpùstė rankas Vlkv.
5. įkurti, įdegti pučiant: Ugnį begesančią atpusčiaũ J.
6. šnek. smarkiai primušti: Anoj seredoj švenčioniškiai bernai tai atpùstė vieną žulką, kad net kepurstom ejo Ml. Atpùstė gerai per ausis ir paleidė Krd.
| Greit pasibaigė [karo veiksmai], ale atpùstė drūtai Str.
7. numesti šalin: Atmėtė atpustė visa nuo tako Š.
8. refl. atsiginti, apsiginti: Reik mokėti nu žulikų atsipustýti Šts. Vos beatsipusčiáu tais smurglonais Šts.
9. ateiti: Na, ir atsipùstė tie vyrai per tokį orą Alvt.
įpustýti
1. intr., tr. K įvaryti, įpūsti (sniegą) į vidų: Per plyšes įpùstė sniego, ir sudrėko grūdai Užv. Stogą padirbu …, kad neįlytų, žiemą kad neįsnigtų, neįpustytų PP33. Visas kelias be sniego, o į provėžas įpustýta LKKIX154. Pro išdužusį langelį įpùsto Š. Ne tik vėjai švaistos po trobą, bet ir sniegą įpùsto Š.
2. tr. pučiant įkurti, įdegti: Duktė jau įpùstė ugnį J. Čirkš, įskela skiltuvą ir įpùsto dėglę Šts.
3. tr. įtaisyti, įpuošti: Įpùstė vyras savo jaunai pačiai gražiausius rūbus Š.
| refl. tr., intr.: Įsitaisė įsipùstė šventėms gražiausius rūbus Š. Gera inspustýtiej, kai yra iš ko Trgn. Eidama miestelin, kad įsipùsto, tai tik grožėkis Lkč. Toj mūs Magdė tai ir insipùsčius Mrs. Mergos tos šilkiniais insipùstę Lp. Tie berniukai insirėdę, insipustę, gražūs kap ponaičiai Žž.
išpustýti tr.
1. N išaštrinti, išgaląsti: Jis man puikiai skustuvą išpùstė Plk. Britvą išpùstė, kad net plauką ima, pjauna Plv. Gerai išpustýk dalgį Vvr. Peilį taip išpusčiáu, ka plauką ema Ll. Jau žirgeliai pabalnoti vis dėl mūs brolelių ir kardeliai išpustyti kirst priešams galvelę (d.) Knv. Da neišpusčiau plieno dalgelio ir pamačiau mergelę keleliu ateinant LTR(Mrj).
^ Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi PPr30. Ką neišpustỹs budė, tą išpustỹs šonai (sunku bus pjauti) Alvt.
| refl. tr.: Britvą išsipusčiaũ: dabar ema kaip sviestą Ps. Išsipustęs gerai dalgę, smagiai pjausi Užg.
2. Sut išnešioti, pašalinti pustant, pučiant (sniegą, smėlį, dūmus ir kt.): Visą sniegą išpustė, laukai pliki, o daubos pilnos Brs. Išpustė vėjas smiltis į visas šalis rš. Vežė mane Vilnių miestan, Vilnių miestas brukavotas, mūsų, brolių išvaikščiotas, atodūsiais išpustytas, ašarėlėm išlaistytas (d.) Vlk. Atidaryk langą, tai dūmus išpustỹs Skr. Atidarei duris, ir vėjas šilumą išpùstė Prn. Sausą siečką išpùsto iš lovio [arkliai] Lp. Kaip užejo vėjas, tai visas rugių gubas išpùstė po laukus Ds. Kapinynas ilgainiui buvo išpustytas, ir jo tyrinėjimai žymesnių rezultatų nedavė rš.
^ Nutilkite rėkusios, kad jus kur vėjai išpustytų! V.Krėv.
3. išvalyti, išvėtyti, išpūsti (atskiriant pelus nuo grūdų): Sutrink varpą, išpustýk akuotus ir paragauk grūdų Al. Išpustýk man saują kviečių, pažiūrėsiu, ar gražūs šiemet grūdai Brt. Pelų prieš vėją su zūbais neišpustysi Vdk. Buvę pusčiai, ką išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus BsMtII135. Išvėtė rugius – tai kap badai (lyg) išpustýti Lp.
| prk.: Išpùstė (ištuštino) mane badelis kap dulkes prieš šventę Prng.
| refl. tr.: Saują pasisemia, išsipùsto pelus ir valgo Dkš. Tada baudžiauninkai, negalėdami duonos valgyt, išsipustydavo rugių saujas ir su vandeniu nugerdavo BsPIII8.
4. KI163 atšaldyti, išgairinti: Vėjis išpùstė žigždrus, sniegus, karštą strovą J. Kokiu vėju labai išpùsto trobą Krš. Kambary šalta, vėjo išpustýta Šn. Išpustýti visi pašaliai, šalta, negal tvertis Plng. Kai didelis vėjas, tai tuoj išpùsto stubą, negali spėt nė prišildyt Gs.
5. nugairinti, įskaudinti: Akys kaip vėjo išpustytos, smakras dreba J.Avyž. Lietučio išlyta, vėjo išpustyta, dėl to balta, raudona JV373.
6. išmėtyti, išblaškyti: Kasamoji mašina bulves išpùsto į šalis Šts. Mašina palaikė buvo ir išpùstė vilnas į viršų, dorai nesušukavo Ggr. Kai priėjo, tik išpùstė akmenis iš vežimo, ot syla! Dgl.
7. prk. išgainioti, išvaikyti: Įsisuko į vaikių būrį ir visus beregint išpùstė Brs. Sustoję norėjo primušti, bet, tvėręs pagalį, visus išpusčiaũ On.
8. niekais išleisti, iššvaistyti: Ką tėvas per visą savo gyvenimą surinko, tai sūnus laidokas per vienus metus išpùstė Vrn. Pranys visus pinigus išpùstė Dl. Išpùstė kai vėjas tėvo palikimą par kelius metus Jnš.
| prk.: Juk išpustėm mudu savo jaunystę kaip pelus J.Marc.
9. išpuošti, išdabinti: Išlepinta, išpustyta, išsitaisiusi, tratanti, muslinuota, krakmoluota, ir eis pastyrusi kaip pūslė Žem. Ištaisė tėvas dukterį, išpùstė Š. Savo dukteris išpusčiáu kaip lėles Šll. To torto nė neparagausi: tei[p] išpustýta, ką tu tę nagus ki̇̀ši Šmk.
| refl.: Atėjo visas išsipùstęs lyg ne prie darbo Dkš. Vaikščio[ja] išsipùstęs kaip miesčionis Skdv. Išsipùstė, kaip piršlėm važiuodamas Dbk. Išsipùstė, išsičiustijo kaip tikra pana Paį. Kad išsipùstę atejo vakarėlin mergos, tai yr ko pažiūrėt Užp. Ponios aukštomis nematytomis skrybėlėmis išsipusčiusios vaikštinėjo Žem. Dabar jis buvo jau nebe apdriskęs studentas, bet išsipustęs ponaitis Ašb.
^ Varge būdamas, dienų n’išsipustysi B.
10. šnek. išvalgyti, išsrėbti: Du bliūdu išpùstė Ds. Jis išpùstė pilną bliūdą batvinių Vdn.
11. šnek. ištalžyti, atskaldyti: Anam tiktai reik antausius gerai išpustyti – daugiau nėko LMD(Gd).
◊ délnus išsipustýti viską išleisti, išeikvoti: Neišpustýkis delnų̃, visiaip galia būti Slnt.
kaip išpustýtas sveikas, gražus: Rytoj būsiu kaip išpustytas Brs. Atsikėliau miegojęs kaip išpustytas, našus Šts. Pyragai buvo kaip išpustýti Rt. Palikau kaip tuo gimęs, išpustýtas (kai išsiprausiau pirtyje) Trk.
nupustýti tr.
1. N pustant sudilinti, atbukinti: Jaučiuos kaip nupustytas ir į patvorį numestas dalgis J.Marc.
| refl.: Reikia išsikalti dalgį, visai nusipùstė Bsg.
2. nunešti, nupūsti (sniegą, smėlį): Kur sniegą nupùstė, bus plikymė ant kelio J. Visą sniegą nupùstė nuo kelio Dkš. Banga nupùstė sėjimus Ggr. Kad nupustytų gelsvą pieskelį LTR(Trak). Vincukai mano, broliukai mano, nugipustýkai baltą smėlelį, mažgi priskels gi mano tėvelis (rd.) Ds.
| prk.: Tenupusto vėtros laukuosna tokius jo sumanymus, jei jie yra! V.Krėv.
| refl.: Nusipùsto smėliukas toks, nusiaria Vdk.
3. nuvalyti, nukratyti, nubraukti pustant: Nupustýk, Onyt, suolus, svečias ateina Ds. Nupustýk sniegą nuo batų Ktk. Tu tėvą nupustýk, matai, kad apipultas visas bičių Jrb. Didelių anglių nupustýs, įdės [į kisielių] Všv.
| Vėjas yra kelią nupùstęs KI34–35.
| refl. tr.: Nūsipùstė keptų ropučių ir ėda Vn.
4. nugraibyti: Nupustýtas pienas vis riebesnis už mašinuotą Ggr.
5. Užg nugairinti: Lūpos nusproginėjo, vė[ja]s nupùstė Gd. Lijo, snigo, rasa krito ant mano skrynelių. O kai privažiavau anytos laukelį, ir nupustė, nudžiovino nuo mano skrynelių JV877. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Š.
6. nudaužyti: Nupustýti miežių akuotus Nč.
7. refl. nusirengti: Ineis, tai tuoj nuspùsto, kaip ir svečias Sdk.
8. Km šnek. smarkiai ką padaryti (nupjauti, nulėkti): Trys pjovėjai išejo, tai pievą kaip matai nupùstė Užp.
| refl.: Šliužus užsidė[jo] i nuspùstė per lauką, darbo nedaboja Ml.
◊ kaip nupustýtas sveikas, gražus: Arkliai kaip nupustýti, tik žvilga Ldvn.
papustýti
1. tr. Pžrl, Alk, Tvr, Žg pagaląsti, paaštrinti: Na, ir nemoki dalgio papustýti Mšk. Papustýk dalgę į uolą Pnm. Papustýk peilį Ds. Nepapjausi šienelio, nepapustęs dalgelio JD361.
| refl. tr.: Pasipustýk dalgę, geriau ims Ėr. Vyrai savo dalgius pasipùstė Prk.
2. tr. kiek panešioti (sniegą, smėlį): Jis neparodys liuosas, papustomas smiltis brš.
3. intr. papūsti, padvelkti (apie vėją): Liep vėjukams papustyt, balta skarma nubarstyt d.
4. refl. tr. pasišildyti pučiant: Rankas pasipùstė Vlkv.
5. refl. pučiant prasiaušinti: Gali pasipustýti, kad ir karšta putra Užv.
6. refl. pasipuošti: Ot tau su jaunimu: paspùstė i nuejo Prng. Kad jau pasipùsčius atėjo! Skr.
ǁ refl. tr. pasiraityti: Pasipùstė ūsus, susišukavo ir išėjo Ėr.
7. intr., tr. šnek. smagiai pavalgyti: Atsisėdau, kad papusčiaũ, kad papusčiaũ! Ds. O, anas mėsos gerai papùsto Mlt.
◊ délnus (danti̇̀s, kójas, padùs, rankàs) pasipustýti pasirengti ką daryti: Su šeimyniškiais kirtosi, dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau rš. Pasipustýk délnus ir eik žabų kapot Šln. Paspustysma, vyrai, kojas – viens, du, trys On. Pasipustýk padùs, ir bėgava Jrb. Velnias, padus pasipustęs, leidosi bėgti aplink žemę S.Nėr. Kad aš jam, rankàs pasipùstęs, vieną antausį kirtau! Skr. Pasipùstė rankàs ir ėmė šliuožti į medį Žvr.
pérpustyti tr.
1. pučiant pernešti: Vėjas perpusto jas (smilteles) iš vienos vietos į kitą sp. Smėlio kopos ir volai perpustomi rš.
2. pučiant nugairinti: Duktė pagal motiną į panelę augo, vėjo neperpustoma, saulutės nedeginama LzP.
prapustýti tr.
1. Knv, Vrn pustant nunešti šalin, nupustyti: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų gelsvą pieskelį, tai pamatytau grabo lentelę, tai pabudytau radną motulę (rd.) Kls.
ǁ pustant padaryti matomą: Kad duot Dievulis giedrą dienelę, kad prapustytų grabo lentelę (rd.) Nč.
2. pučiant kvapą padaryti permatomą: Moteriškosios prapustytuose languose pavėpsojo, kol jaunieji pralėkė Žem.
3. refl. kiek nusigiedrinti: Prasipùstė jau, gal neblys (nebelis) Vn.
4. nušluostyti, prapūsti (dulkes): Prapustyk [suolą] ir sėskis Lp.
pripustýti tr.
1. K pučiant prinešti: Žiemos giliausios, sniego pripustys lig karklų viršūnių Škn. Pernai kad čia pripùstė tą kiemiuką sniego – su stogu buvo lygiai Rs. Pasterblys reikia užkišti, kad nepripustýtų Dglš. Vėjas jums akis pripustýs, juk jis pusto tei[p] kai žiemą Smln. Pripustyti visi tvartai Vj. Žiūrėk, sesute, koksai laikelis, kad pripustytas rūtų darželis (d.) Š. Jei sniego pripusto visus pašalius, pastoges, greit jį nuleis TŽIII342.
2. refl. tr. prisivalyti pučiant priemaišas iš grūdų: Prisipusčiaũ du kišenius žirnių ir dabar kremtu Brt.
3. refl. prisipuošti: Atėjo prisipùstęs OG345.
4. šnek. godžiai pavalgyti, prišveisti: Viralo tai nors pripustai̇̃ Ds. Tiek pripusčiaũ kopūstų, kad net pilvą plėšia Vžns. Tik pripustýk lig davaliai, kad ir bulbų, ir būsi sotus Krd. Pripustýk pripustýk, būsi soti ir bagota Vdšk. Pripustaũ lašinių Dglš.
supustýti
1. tr. išpustyti, pagaląsti: Pustas reikalingas dalgei supustýt Gdr. Duok, aš tau supustýsiu dalgę Jz. Dalgę reikia supustýt, kad ana geriau pjautum žolę Pb. Paimk pielyčią ir supustýk pjūklą Mžk.
| refl. tr.: Dabar tikrai gerai susipusčiáu, dalgis eis kaip vė[ja]s Brs.
2. tr. Švnč pustant sudilinti, sugaląsti: Supustei̇̃ bepustydamas visus ašmenis Ds.
| refl.: Per ilgą pustymą ir sidoklis susipùsto Ėr. Paskui pjoviau pjoviau kiek metų, kol visiškai susipustė, sudilo [dalgė] Vaižg.
3. tr. Q656, K pustant sunešti, supūsti: Supùstė vėpūtinius, kad negali išlipti, išvažiuoti J. Par mum nesupùsto, vis palygiai sniego būva Ob. Pusnių patoriais kas supùstė! Šv. Supùsto kalnus kalnus, neišbrisi, neišeisi Pp. Kartą toks šturmas … aukštas smilčių kopas supustė BsV382. Šitokio buvusio miško sluoksnio paviršiuje, kuris dabar padengtas supustyto smėlio kopų, aptinkamos ir neolito gyvenvietės, arba stovyklavietės rš.
| refl.: Daug sniego susipùsto KI66.
4. tr. nugairinti, sušiurpinti: [Rūtų vainikėlis] susnigtas, sulytas, vėjo supustytas LTR(Lš). Susnigta, sulyta, vėjo supustyta LTR(Vv).
5. tr. šnek. suvalgyti, sušveisti: Kaip smagiai padirbėjau, tai beveik pusbakanį duonos supusčiaũ Dgl. Jis supusto per kartą ragaišio bandą Ėr. Tai kad žinotum, bakaną duonos ir bliūdą kopūstų supùstė Mlt. Susėdo, bliūdą blynų supùstė, ir sotūs Ds. Diedukas supustýdavo i monus, kur nuo vaikų likdavo Dglš.
6. intr. šnek. suvaikščioti, sulakstyti: Kap regi supusčiaũ miestan Rod. Tep toli supùstė, ir kojų nesopa Arm.
7. intr. šnek. suduoti: Kartą per snukį supusčiaũ, tai dabar nekimba Ml. Nelįsk, ba da kas kakton supustỹs Gg. Diedas ožkai lazda supùstė ir išvarė iš namų Grv.
◊ šaltų̃ vė́jų supustýtas netikęs, negeras, tingus žmogus: Iš mano vyro darbinykas šaltų̃ vė́jų supustýtas: laukas dirvonuoja, o jis tąsosi be darbo Jz. Jis gaspadorius šaltų̃ vė́jų supustýtas Vlk. Tai jau kokis šaltų̃ vė́jų supustýtas Krok.
užpustýti
1. tr. pustant atšipinti, užgaląsti: Nemokėdamas užpustei̇̃ ašmenis, tai ir nebepjauna Ds. Užpustei̇̃ dalgį ir nori, kad pjautų Užp. Jau užpustýta dalgė, be plakimo nebepapjausi Kp.
| refl.: Bloga pjaut toj skruzdėlynėj: pustyk ir pustyk, dalgė tuoj užsipùsto – ir vėl plak Kp.
2. tr., intr. R, N, K, Jrb užnešti sniegu, smėliu: Sniegas užpùstė kelį J. Per tris dienas užpùstė visus pašalius ir tvoras Ukm. Čia eini, čia užpùsto Erž. Lauke pusto, užpustýs kelius, nebišvažiuosiam Skd. Sniego labai daug, traktoriai pračystija kelius, i vė ažpùsto Dglš. Ažpùsto šulnį Dglš. Župùstė vėjas ravelius Rod. Užpustyti keliai ir takeliai, – kur ėjai žygiavai – nežymu S.Nėr.
3. intr. šnek. užvalgyti: O, kad ažpusčiaũ, tai ažpusčiaũ, nesnorės valgyt Dkšt.
apšiẽpti
Apibrėžtis
1 šiẽpti, -ia, -ė Rtr, Š, DŽ
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
nukir̃pti
Apibrėžtis
1 kir̃pti, ker̃pa, -o
1. tr. SD356 rėžti žirklėmis: Su žirklėmis kir̃pk karpus pakraščiais drobulės įkapėms J. Plaukus, popierių, avis kir̃pti K. Avinėli, baronėli, kir̃psim tau vilnelę Dkš. Žemė kaip varškė, pievos – kaip avį kirpk Šv. Geras kirvis: medį kirpte nukirpau Tršk. Ni tu verpi, ni tu kerpi JD556. Avelių kerpamos žirklės Grž. Žirklė kerpama R304. Kirptoji dedirvinė (herpes tonsurans) rš. Kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa DP147. Judas nuėjo kirptų avių savo BB1Moz38,12.
| prk.: Laikrodžio rodyklės kirpo (rodė) dvyliktą valandą Gs.
^ Vieną avį kerpant, kitai kinkos dreba J.Jabl. Avį kerpant, ožka dreba RD213.
2. tr. prk. išnaudoti: Ar ilgai leisimės jiems kirpti, kaip kirpo mus per šimtą metų? rš.
3. tr. rėžti audeklą siuvant: Kas kerpa, tas siuva Lp.
4. tr. rantą, užkarpą ręsti (suleidžiant rąstus): Su kirviu kir̃pk gerą karpą ant medžio, kad kertės susimegztų budavojant J.
5. tr. arti: Pūdymas sužėlęs sunkus yra kirpti ir, kol rugius pasėsi, nepigu išdirbti D.Pošk.
6. intr. pakartotinai suglausti ir vėl atleisti (ausis): Kiškelis lekia lygiom pievelėm, kerpa gudriom auselėm A.Strazd.
7. tr., intr. prk. ėsti, skaudinti; gnybti: Stipras alus kerpa liežuvį Rk. O ir karti manoji [multankė], sakytau, raganos barščiai. Net liežuvį kerpa rš. Baisiai šalta: net ausis ker̃pa Ds. Kai su vėju, tai ker̃pa ausis kaip žirklėm Sdk. Ir rasos šaltumas, net kojas kerpa Srv. Žąsinas vilkuo vis į kenkles su snapu kerpa (gnybia) S.Dauk.
8. intr. prk. smagiai eiti: Kas jam paspės eiti, teip ker̃pa Srv.
9. tr. prk. godžiai valgyti, ryti: Ale apetitą gerą turi, kerpi̇̀ gerai duoną Skr. Karvė tik kerpa, tik kerpa šiaudus Vlkv.
10. tr. prk. barti: Už ką jie tave vakar teip kir̃po? Skr.
11. tr. prk. apgauti: Žiūrėk, kad jis tavęs nekirptų̃ Lš.
1 apkir̃pti, àpkerpa, -o tr.
1. truputį, ne visai nukirpti: Juras apkirpo jam (Kaziukui) paausiukus, sušukavo P.Cvir. Jam (Samsonui) bemiegant, apkirpo galvą ir išdavė jį filistinams S.Stan.
| refl. tr.: Gera, kad patys sau apskerpa Sdk. Nes jei neapsidengia moteriškė, teapsikerpa Bt1PvK11,6.
2. aplinkui kirpti: Aš apkirpaũ plaukus aplinkui galvos J.
3. prk. apgauti: O tai apkir̃po jį čigonas Smn.
1 atkir̃pti, àtkerpa, -o
1. tr. Š kerpant atskirti dalį nuo viso: Atkir̃pk man gabaliuką Kp.
| prk.: Baltstogės apygardoj, ką tik atkirptoj nuo Varšuvos kunigaikštijos, bajorai iškėlė baudžiavų klausimą rš.
2. refl. tr. sau dalį nuo viso kirpti: Daug kartų primieruok, kol atsikirpsi: atsikirpęs nebeatidėsi Vaižg.
3. tr. kerpant atšipinti, padaryti nebeaštrų: Neatkirpk žirklių į kailiakraštį Ds.
4. intr. prk. atsakyti: Jis moka kiekvienam atkir̃pt Mrc.
1 įkir̃pti, į̇̃kerpa, -o
1. tr., intr. žirklėmis įrėžti, įpjauti: Birbia kai avis, į uodegą įkirpta P.Cvir. Laksto kaip uodegon inkirptas Ut. Nebekirpk, per toli jau įkirpai Š. Įkirpk jam į ausį, tai gal neužmirš Gs. Kišenės įkirptos (prakirpus medžiagą, įleistos į vidų) rš.
2. tr. įręsti: Kas čia į duris tą karpą įkirpo? Krkl. Seniau spaudindavo kningas įkirptomis į lentą litaromis A1884,22.
3. tr., intr. prk. duoti, paskirti, nubausti: Dvejus metus kalėjimo inkir̃po Dbk. Gal dar didesnę bėdą arba pabaudą įkirps J.Balt. Įkir̃po, kad visą amžių atsiminsiu Vj.
4. intr. prk. mušti, duoti rykščių: Matai, kai įkirpaũ vaikui į uodegą, koks geras pasidarė Srv.
5. refl. prk. apsigauti: Ar nesakiau, kad insikirpsi, pirkdama tuos čeverykus! Btr.
◊ į aũsį įsikir̃pti gerai įsidėmėti: Įsikir̃pk į aũsį, kas reik daryti Gs.
1 iškir̃pti, i̇̀škerpa, -o tr.
1. žirklėmis išrėžti iš viso gabaliuką: Kiauliaropės vainiklapiai giliai iškirpti rš.
| prk.: Per saulės užtemimus mėnulis labai švariai iškerpa saulės dalį rš.
| refl. tr.: Jei kas tave išgandino, tai pritykojęs išsikirpk jo plaukų ir pasirūkyk, ir nesirgsi Š.
2. žirklėmis išrėžti kokią formą: Pormą i̇̀škerpa veluk tikslo J.
1 nukir̃pti, nùkerpa, -o tr.
1. žirklėmis nurėžti, nupjauti, patrumpinti: Nukirptus plaukus reikia visada sudeginti Prk. Vilna nukirpta N. Nukirps tau liežuvį, kad ir šnibždomis nesišauktum Gmž. Kur ilgas plaukas, nukirpk J.
2. žirklėmis pašalinti (vilnas, plaukus): Monika sėdėjo prie surištos, pusiau nukirptos avies ir pasakojo kareiviui savo vargus P.Cvir. Javai į javą visoje dirvoje, lygūs kaip nukirpti Tat. Nukirpo kaip avį (negražiai) TŽIII378.
^ Išėjo vilnų, parėjo pats nukirptas prš.
| refl. tr.: Ans nusikir̃po plaukus J. Jis nusikirpo sau galvą (galvos plaukus) SkvApD18,18.
1 pakir̃pti, pàkerpa, -o tr.
1. žirklėmis ką patrumpinti: Buvo tatai rudais, pakirptais uostais, plono balselio žmogutis Žem. Pakir̃pkit sparnus, tai nelakios Sn. Pakir̃pk man plaukus, jau toki užaugo, kad net į ausis lenda Kt. Žolę pakir̃pti BŽ98. Tai pjovėjas, rugiena kai pakirptà, lygi! Tvr.
^ Pàkirptu pryšakiu – jau pilna (nėščia), nebetoli prie laiko; kad drūktėja, ir sijoną pakelia Škn.
| refl. tr.: Net miesto mergos trumpiau pasikirpo sijonus ir plaukus Vaižg.
2. bent kiek, dalį nukirpti: Reikia pakir̃pt plaukų ir parūkyt Ds.
3. nukirpti: Reikia papraust avys ir pakir̃pt Dv.
| refl. tr.: Reiks eit paskirpt plaukai an Gasparą Sdk.
4. prk. tirpyti: Jau saulelė paskirpo, aštrų sniegą pakirpo A.Strazd.
5. prk. apgauti: Nebijok, tu to žalčio nepakirpsi! Upt.
1 pérkirpti tr.; SD326, N žirklėmis į dvi dalis padalyti: Pusiau audeklą párkirpk J. Párkirpk pusiau ir turėsi du abrūsus Als.
1 prakir̃pti, pràkerpa, -o tr.
1. žirklėmis kerpant, padaryti skylę: Prakirpk skylę galvai iškišti! Als. Nugaro[je] tyčioms prakirptas prarėžukas M.Valanč. Sijonas siauras, šonuose siūlės, dešimt centimetrų nuo apačios prakirptas rš.
| prk.: Kažkoks žmogulis kinietiškos išvaizdos, vos prakirptomis akimis, juokingos šnekos, giesta P.Cvir.
2. žirklėmis nukirpti mažą plotelį: Prakirpo po kaklu vilnų (kad geriau papjauti būtų) rš.
1 prikir̃pti, pri̇̀kerpa, -o tr.
1. žirklėmis kerpant gauti: Gausiai priauginama avių ir prikerpama vilnų rš.
2. kerpant ką patrumpinti: Pašėlęs tas kriaučius, žiūrėk, kaip jis tai bobai sijoną prikir̃po J. Reikia tam riestauodegiui sparnus prikirpti, kad apsiramintų Grž.
| refl. tr.: Kad ilgas bus, priskir̃ps [rūbapusę] Ds.
3. ką iškirptą viršuj prisiūti: Viršuj prikirptas širdies formos rumbas I.Simon.
4. prk. patraukti atsakomybėn: Dabar ir juos prikir̃po ažu miško vogimą Vžns. Ir vagiui prieina galas, kai pri̇̀kerpa Vžns.
5. prk. nubausti; priteisti: Teismas tau prikirps, žinosi, kas tai yra per daug! rš. Rodos, ir jam kelias dešimtis rublių prikir̃po Up. Jam už tą vagystę prikirps kokius penkis mėnesius Jrb.
6. prk. sumokėti, prikišti: Prikir̃po penkiolika kapeikų už praganytas karves Lk.
7. prk. apgauti, apvilti: Mergiukę apgauna vaikiukas – prikir̃po, nukropė Škn. Ėjo ėjo kelis metus ir prikirpo jis ją Bsg.
◊ liežùvį prikir̃pti sudrausti (ką): Aš tau liežùvį prikirpsiù! Ml.
nei̇̃ prikir̃pti, nei̇̃ pridùrti be jokių trūkumų: Jo darbas tai nei prikirpt, nei pridurt Lš.
úodegą prikir̃pti nubausti (ką): Prikir̃ps jam dar úodegą už kyšius An.
1 sukir̃pti, sùkerpa, -o
1. tr. žirklėmis padaryti iš medžiagos dalis, iš kurių bus siuvamas drabužis: Pasiūti ir aš moku, tik nemoku sukir̃pti Als. Sukirpo jis vakare kurpes, o rytą manė pradėti siūti J.Balč.
| prk.: Tai buvo augalotas, stipriai sukirptas, nors ne per dailiai susiūtas vyras Vaižg. Panašiai būdavo sukerpama ir daugelis apsakymų vadinamąja pramonine tematika A.Vencl.
2. tr. sulyginti: Abidvi lygios kaip sukirptos Ds. Po abiejom šalimi kelio medžiai, tik medžiai visi lygūs kap sukirpti Rod. Du vaikai vienodo didumo – kap sukirpti Vlk.
3. tr. supjaustyti: Kelias dienas dirbęs ir sukirptus medžius į žaką susikrovęs, vakare namo paėjo Jrk28.
4. tr. sujungti rąstus, galuose išrenčiant tam tikrus rančius: Kertė dailiai sukirpta, t. y. padarytos geros karpos J. Ar jau sukirpai namui pamatinius? Vv.
5. intr. ausis pajudinti, suglaudžiant ir vėl iškeliant: Ot rambuolis arklys – jam duoda lazda, o anas net ausim nesukerpa! Rod.
6. intr. šmaikščiu daiktu suduoti: [Piršlys] pasiima botagą užpuolusiam šuniui „per apikaklę sukirpti“ MTtVII52.
1 užkir̃pti, ùžkerpa, -o
1. tr. padaryti rantį, užręsti: Su peiliu užkirpk karpą J. Užkirpaũ abu galu lazdos Š. Užkirpk ant lazdos lygiai du mėterius Sn. Ant to brankto viržis nesilaiko: gilesnius užkirpk karbus Jrb. Ar jau abi klumpes užkirpai (padarei rantelius vielai kalti)? Alk.
2. tr. suleisti rąstus: Tas naujasis meistras prastai sąsparas užkerpa Plk.
3. tr. kirpimu uždirbti: Katros čiutnos, gerai pakirpdavo, tai daug užkir̃pdavo Skr.
4. intr. prk. šmaikščiu daiktu užrėžti, suduoti: Dėlto gi gerai užkir̃po rykštele! Ut.
1. tr. SD356 rėžti žirklėmis: Su žirklėmis kir̃pk karpus pakraščiais drobulės įkapėms J. Plaukus, popierių, avis kir̃pti K. Avinėli, baronėli, kir̃psim tau vilnelę Dkš. Žemė kaip varškė, pievos – kaip avį kirpk Šv. Geras kirvis: medį kirpte nukirpau Tršk. Ni tu verpi, ni tu kerpi JD556. Avelių kerpamos žirklės Grž. Žirklė kerpama R304. Kirptoji dedirvinė (herpes tonsurans) rš. Kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa DP147. Judas nuėjo kirptų avių savo BB1Moz38,12.
| prk.: Laikrodžio rodyklės kirpo (rodė) dvyliktą valandą Gs.
^ Vieną avį kerpant, kitai kinkos dreba J.Jabl. Avį kerpant, ožka dreba RD213.
2. tr. prk. išnaudoti: Ar ilgai leisimės jiems kirpti, kaip kirpo mus per šimtą metų? rš.
3. tr. rėžti audeklą siuvant: Kas kerpa, tas siuva Lp.
4. tr. rantą, užkarpą ręsti (suleidžiant rąstus): Su kirviu kir̃pk gerą karpą ant medžio, kad kertės susimegztų budavojant J.
5. tr. arti: Pūdymas sužėlęs sunkus yra kirpti ir, kol rugius pasėsi, nepigu išdirbti D.Pošk.
6. intr. pakartotinai suglausti ir vėl atleisti (ausis): Kiškelis lekia lygiom pievelėm, kerpa gudriom auselėm A.Strazd.
7. tr., intr. prk. ėsti, skaudinti; gnybti: Stipras alus kerpa liežuvį Rk. O ir karti manoji [multankė], sakytau, raganos barščiai. Net liežuvį kerpa rš. Baisiai šalta: net ausis ker̃pa Ds. Kai su vėju, tai ker̃pa ausis kaip žirklėm Sdk. Ir rasos šaltumas, net kojas kerpa Srv. Žąsinas vilkuo vis į kenkles su snapu kerpa (gnybia) S.Dauk.
8. intr. prk. smagiai eiti: Kas jam paspės eiti, teip ker̃pa Srv.
9. tr. prk. godžiai valgyti, ryti: Ale apetitą gerą turi, kerpi̇̀ gerai duoną Skr. Karvė tik kerpa, tik kerpa šiaudus Vlkv.
10. tr. prk. barti: Už ką jie tave vakar teip kir̃po? Skr.
11. tr. prk. apgauti: Žiūrėk, kad jis tavęs nekirptų̃ Lš.
1 apkir̃pti, àpkerpa, -o tr.
1. truputį, ne visai nukirpti: Juras apkirpo jam (Kaziukui) paausiukus, sušukavo P.Cvir. Jam (Samsonui) bemiegant, apkirpo galvą ir išdavė jį filistinams S.Stan.
| refl. tr.: Gera, kad patys sau apskerpa Sdk. Nes jei neapsidengia moteriškė, teapsikerpa Bt1PvK11,6.
2. aplinkui kirpti: Aš apkirpaũ plaukus aplinkui galvos J.
3. prk. apgauti: O tai apkir̃po jį čigonas Smn.
1 atkir̃pti, àtkerpa, -o
1. tr. Š kerpant atskirti dalį nuo viso: Atkir̃pk man gabaliuką Kp.
| prk.: Baltstogės apygardoj, ką tik atkirptoj nuo Varšuvos kunigaikštijos, bajorai iškėlė baudžiavų klausimą rš.
2. refl. tr. sau dalį nuo viso kirpti: Daug kartų primieruok, kol atsikirpsi: atsikirpęs nebeatidėsi Vaižg.
3. tr. kerpant atšipinti, padaryti nebeaštrų: Neatkirpk žirklių į kailiakraštį Ds.
4. intr. prk. atsakyti: Jis moka kiekvienam atkir̃pt Mrc.
1 įkir̃pti, į̇̃kerpa, -o
1. tr., intr. žirklėmis įrėžti, įpjauti: Birbia kai avis, į uodegą įkirpta P.Cvir. Laksto kaip uodegon inkirptas Ut. Nebekirpk, per toli jau įkirpai Š. Įkirpk jam į ausį, tai gal neužmirš Gs. Kišenės įkirptos (prakirpus medžiagą, įleistos į vidų) rš.
2. tr. įręsti: Kas čia į duris tą karpą įkirpo? Krkl. Seniau spaudindavo kningas įkirptomis į lentą litaromis A1884,22.
3. tr., intr. prk. duoti, paskirti, nubausti: Dvejus metus kalėjimo inkir̃po Dbk. Gal dar didesnę bėdą arba pabaudą įkirps J.Balt. Įkir̃po, kad visą amžių atsiminsiu Vj.
4. intr. prk. mušti, duoti rykščių: Matai, kai įkirpaũ vaikui į uodegą, koks geras pasidarė Srv.
5. refl. prk. apsigauti: Ar nesakiau, kad insikirpsi, pirkdama tuos čeverykus! Btr.
◊ į aũsį įsikir̃pti gerai įsidėmėti: Įsikir̃pk į aũsį, kas reik daryti Gs.
1 iškir̃pti, i̇̀škerpa, -o tr.
1. žirklėmis išrėžti iš viso gabaliuką: Kiauliaropės vainiklapiai giliai iškirpti rš.
| prk.: Per saulės užtemimus mėnulis labai švariai iškerpa saulės dalį rš.
| refl. tr.: Jei kas tave išgandino, tai pritykojęs išsikirpk jo plaukų ir pasirūkyk, ir nesirgsi Š.
2. žirklėmis išrėžti kokią formą: Pormą i̇̀škerpa veluk tikslo J.
1 nukir̃pti, nùkerpa, -o tr.
1. žirklėmis nurėžti, nupjauti, patrumpinti: Nukirptus plaukus reikia visada sudeginti Prk. Vilna nukirpta N. Nukirps tau liežuvį, kad ir šnibždomis nesišauktum Gmž. Kur ilgas plaukas, nukirpk J.
2. žirklėmis pašalinti (vilnas, plaukus): Monika sėdėjo prie surištos, pusiau nukirptos avies ir pasakojo kareiviui savo vargus P.Cvir. Javai į javą visoje dirvoje, lygūs kaip nukirpti Tat. Nukirpo kaip avį (negražiai) TŽIII378.
^ Išėjo vilnų, parėjo pats nukirptas prš.
| refl. tr.: Ans nusikir̃po plaukus J. Jis nusikirpo sau galvą (galvos plaukus) SkvApD18,18.
1 pakir̃pti, pàkerpa, -o tr.
1. žirklėmis ką patrumpinti: Buvo tatai rudais, pakirptais uostais, plono balselio žmogutis Žem. Pakir̃pkit sparnus, tai nelakios Sn. Pakir̃pk man plaukus, jau toki užaugo, kad net į ausis lenda Kt. Žolę pakir̃pti BŽ98. Tai pjovėjas, rugiena kai pakirptà, lygi! Tvr.
^ Pàkirptu pryšakiu – jau pilna (nėščia), nebetoli prie laiko; kad drūktėja, ir sijoną pakelia Škn.
| refl. tr.: Net miesto mergos trumpiau pasikirpo sijonus ir plaukus Vaižg.
2. bent kiek, dalį nukirpti: Reikia pakir̃pt plaukų ir parūkyt Ds.
3. nukirpti: Reikia papraust avys ir pakir̃pt Dv.
| refl. tr.: Reiks eit paskirpt plaukai an Gasparą Sdk.
4. prk. tirpyti: Jau saulelė paskirpo, aštrų sniegą pakirpo A.Strazd.
5. prk. apgauti: Nebijok, tu to žalčio nepakirpsi! Upt.
1 pérkirpti tr.; SD326, N žirklėmis į dvi dalis padalyti: Pusiau audeklą párkirpk J. Párkirpk pusiau ir turėsi du abrūsus Als.
1 prakir̃pti, pràkerpa, -o tr.
1. žirklėmis kerpant, padaryti skylę: Prakirpk skylę galvai iškišti! Als. Nugaro[je] tyčioms prakirptas prarėžukas M.Valanč. Sijonas siauras, šonuose siūlės, dešimt centimetrų nuo apačios prakirptas rš.
| prk.: Kažkoks žmogulis kinietiškos išvaizdos, vos prakirptomis akimis, juokingos šnekos, giesta P.Cvir.
2. žirklėmis nukirpti mažą plotelį: Prakirpo po kaklu vilnų (kad geriau papjauti būtų) rš.
1 prikir̃pti, pri̇̀kerpa, -o tr.
1. žirklėmis kerpant gauti: Gausiai priauginama avių ir prikerpama vilnų rš.
2. kerpant ką patrumpinti: Pašėlęs tas kriaučius, žiūrėk, kaip jis tai bobai sijoną prikir̃po J. Reikia tam riestauodegiui sparnus prikirpti, kad apsiramintų Grž.
| refl. tr.: Kad ilgas bus, priskir̃ps [rūbapusę] Ds.
3. ką iškirptą viršuj prisiūti: Viršuj prikirptas širdies formos rumbas I.Simon.
4. prk. patraukti atsakomybėn: Dabar ir juos prikir̃po ažu miško vogimą Vžns. Ir vagiui prieina galas, kai pri̇̀kerpa Vžns.
5. prk. nubausti; priteisti: Teismas tau prikirps, žinosi, kas tai yra per daug! rš. Rodos, ir jam kelias dešimtis rublių prikir̃po Up. Jam už tą vagystę prikirps kokius penkis mėnesius Jrb.
6. prk. sumokėti, prikišti: Prikir̃po penkiolika kapeikų už praganytas karves Lk.
7. prk. apgauti, apvilti: Mergiukę apgauna vaikiukas – prikir̃po, nukropė Škn. Ėjo ėjo kelis metus ir prikirpo jis ją Bsg.
◊ liežùvį prikir̃pti sudrausti (ką): Aš tau liežùvį prikirpsiù! Ml.
nei̇̃ prikir̃pti, nei̇̃ pridùrti be jokių trūkumų: Jo darbas tai nei prikirpt, nei pridurt Lš.
úodegą prikir̃pti nubausti (ką): Prikir̃ps jam dar úodegą už kyšius An.
1 sukir̃pti, sùkerpa, -o
1. tr. žirklėmis padaryti iš medžiagos dalis, iš kurių bus siuvamas drabužis: Pasiūti ir aš moku, tik nemoku sukir̃pti Als. Sukirpo jis vakare kurpes, o rytą manė pradėti siūti J.Balč.
| prk.: Tai buvo augalotas, stipriai sukirptas, nors ne per dailiai susiūtas vyras Vaižg. Panašiai būdavo sukerpama ir daugelis apsakymų vadinamąja pramonine tematika A.Vencl.
2. tr. sulyginti: Abidvi lygios kaip sukirptos Ds. Po abiejom šalimi kelio medžiai, tik medžiai visi lygūs kap sukirpti Rod. Du vaikai vienodo didumo – kap sukirpti Vlk.
3. tr. supjaustyti: Kelias dienas dirbęs ir sukirptus medžius į žaką susikrovęs, vakare namo paėjo Jrk28.
4. tr. sujungti rąstus, galuose išrenčiant tam tikrus rančius: Kertė dailiai sukirpta, t. y. padarytos geros karpos J. Ar jau sukirpai namui pamatinius? Vv.
5. intr. ausis pajudinti, suglaudžiant ir vėl iškeliant: Ot rambuolis arklys – jam duoda lazda, o anas net ausim nesukerpa! Rod.
6. intr. šmaikščiu daiktu suduoti: [Piršlys] pasiima botagą užpuolusiam šuniui „per apikaklę sukirpti“ MTtVII52.
1 užkir̃pti, ùžkerpa, -o
1. tr. padaryti rantį, užręsti: Su peiliu užkirpk karpą J. Užkirpaũ abu galu lazdos Š. Užkirpk ant lazdos lygiai du mėterius Sn. Ant to brankto viržis nesilaiko: gilesnius užkirpk karbus Jrb. Ar jau abi klumpes užkirpai (padarei rantelius vielai kalti)? Alk.
2. tr. suleisti rąstus: Tas naujasis meistras prastai sąsparas užkerpa Plk.
3. tr. kirpimu uždirbti: Katros čiutnos, gerai pakirpdavo, tai daug užkir̃pdavo Skr.
4. intr. prk. šmaikščiu daiktu užrėžti, suduoti: Dėlto gi gerai užkir̃po rykštele! Ut.
nušiẽpti
Apibrėžtis
1 šiẽpti, -ia, -ė Rtr, Š, DŽ
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
sukrùšti
Apibrėžtis
1 krùšti, -a (-ia, kruñša), -o (-ė)
1. tr. R182, MŽ242, N, K, NdŽ, Ak, Ukm grūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Krušia miežius, bus kruopų Ldk. Krùškite krušinį, grucę, grūdus malti putrai J. Nekruštų miežių prastos kruopos Užp. Kviečiai reikia krùšti, tai gerai suvirs ir bus minkšti Žl. Jų blynai visai neskanūs, turbūt nekruštų miežių Ob. Ragaišio turbūt jau užsinorėjot, kad miežius krùšat Srv.
kruštinai̇̃ adv.: Kruštinai̇̃ sukrušė kruštienę Grž.
| refl. tr.: Čia pat krùšos miežius kruopoms, grucei ir avižas šustiniams Vaižg.
2. tr. grūsti, trinti, smulkinti: Krùša košę Pln. Lig nepradėjus krùšti arba smulkinti, reik obuolius švariai nuplauti Jn.
3. tr. grumdyti (plaunamas daržoves): Ona su grūstuvu krùša burokus Šl. Pirm virimo krùšk (grumdyk žemes su menturiu) bulves kubiliuke J.
4. tr. daužyti, plūkti: Sunkūs kareivių batai plūko kelius, krušo plentus rš. Ledai krùša (suklo[ja]) rugius J.
5. tr. kimšti, murdyti, grūsti: Obulus tik krùša į kešenes, nėko neveiza Šll. Pagrobė skalą ir uždegęs krušo liepsną į baisų reginį LzP.
| Vienus smaugė ir šaudė, kitus ing turmą krušo rš. Malūną atrado krušte prikruštą (labai pilną) žmonių rš.
6. tr. prk. įkyriai siūlyti, brukti: Nekrùšk to savo tavoro, ans nėkam netikęs Kv. Krùša piningus į akis, kad atiduočio prekę pigiau Varn.
7. tr. badyti, daužyti, gurinti: Slinkis mietu krušamas Sr. Ožys ožką krùša (su ragais) J. Regimu virbu sau akis kruša Plt.
| Dantis, langus krùšti DŽ.
| prk.: Jis krušė (kamavo) mane visą gyvenimą Ant.
| refl.: Tenai krùšasi (smarkiai šaudosi iš patrankų) Ėr.
8. tr., intr. Vj, Upt valgyti, kimšti; kramtyti, krimsti: Ką tu čia kruši? Lp. Visi susėdo krùšti Mrj. Kad atsisėdot, tai kruškit! Pn. Ar jau nèkruši? Gs. Nekrùšk vienos žuvies be duonos! Ll. Vaikai krùša ir krùša duoną par visą dienelę Pln. Krùša sausą duoną lygiai nei valgęs, nei matęs (labai noriai) Trgn.
| Būdo (būdavo), jaunime per Kalėdas pakampiais tik krùša riešutus Vlk. Išalkęs Jonukas kad krùša sausą sūrį net apsiseilėjęs An. Jis kruša saldainius kap voverė riešutus Lš.
9. tr. Grž glėbesčiuoti, grumdyti: Vyrai tik kruša mergas, ir tiek Lnkv.
| refl.: Paleistuviai, jum čia kruštis! Vad.
10. refl. siausti, išdykauti: Krùšas, kuliasi tarpu savęs, siaučia Šll.
11. refl. stumdytis, grūstis, lįsti: Ėmė kruštis, važiuoti žmonės Ėr. Vaikai, ko jūs čia krùšatės?! Klvr. Mėnesiena buvo ypač šviesi; ir žuvys tiesiog krušte krušosi į tinklą rš. Kokios daugybės gyvuliukų grūdosi ten ir krušosi! J.Balč. Krùšasi ir laipioja vienas per kitą NdŽ.
12. tr. varyti, vyti: Krùšk bandą į ganyklą ir eik šieno grėbti Kv.
1 apkrùšti, àpkruša (apkruñša Š, api̇̀kruša), -o tr.
1. Lp apgrūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Apkruši miežius – geresnes kruopas valgysi Ukm. Apkrušti̇̀ miežiai – i verdam buzą Vrn. Api̇̀krušam piestoj grikius, girnom sumalam, tada verdam grikių košę Vdn.
2. apgrumdyti (plaunamas daržoves): Šias bulves reikia apkrùšti, kad juo būtų švaresnės Rt.
1 atkrùšti, àtkruša, -o
1. tr. atmušti, atšipinti: Skustuvą vaikai atkrušo Kltn.
2. refl. atsikratyti: Atsikrùšk nors kada nuo tos mergos Skr.
1 įkrùšti, į̇̃kruša (įkruñša Š), -o (į̇̃krušė Š) tr. Kv įkišti, įbrukti: Įkrùšo į kešenę obulą (obuolį) Šll. Tik, sakau, gyvus jumis į peklą įkrùšti Kin.
| refl. tr., intr. Š: Iš baimės dėl koravonės įsikrušo piktadėjas sau šaukštą į kaklą ir tuomi užtrokšdamas savo galą gavo LC1886,48. Įsikrušo (įsibrovė) [priešas] į vidų valstijos rš.
1 iškrùšti, i̇̀škruša (iškruñša Š), -o (i̇̀škrušė Š) tr.
1. Š išmušti, išgrūsti, išgurinti: Piemenys iškrùšo langus Tl. Buvo langus lentomis apsikalę, nes ledas visus stiklus buvo iškrušęs Mš. Argi storojys iškrušti jam dantis? P. Kaip marčią mušo, dantis iškrušo JV949.
2. tr. visus išmušti, išdaužyti: Susimušo, pyragus iškrušo KlvrŽ.
3. išvaryti, išvyti: Iškrušk arklį iš javų Šln. Ir iš ten iškrušo Tv. Žemaičiai kuone plikomis rankomis iškrušo Bartalamiejų į Prūsų žemę rš. Karves i̇̀škruša į aptvarą, o patys dinderį muša Kv. Kaip vargo paukštyčiai, iš lizdo iškrušti! TŽVI388.
| prk.: Keistas jam buvo tas jausmas, ir jis visomis pajėgomis stengėsi išguiti jį, iškrušti iš savo vidaus rš.
4. šiaip taip įsiūlyti, išduoti, iškišti: Galų galais iškrušáu (pardaviau) tą savo kumelę Akm. Nor pašėlusiai savo mergelkas iškrùšti (išleisti už vyrų) Šll.
5. Lzd, Gl išgėdinti.
1 nukrùšti, nùkruša, -o (nùkrušė) tr.
1. N, Rk, Švn, An, Jž nugrūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Tik neužmiršk miežių prieš maldamas nukrùšti Sv. Teip stipriai stova, jog grūstuvė[je] tegal tus kiautus [dobilų sėklų] nukrušti S.Dauk. Nukrušę [miežius], tam tikromis geldomis nėkočiomis nunėkoję, paskui malė, jei reikėjo tam tikrų miltų Vaižg. Nukruštas grūdas daug baltesnis Žl. Paimk miežių, įpilk į piestą ir nukrùšk PnmA. Reikia miežiai nukrušti, tai kruopos bus be ašakų Užp. Iš nukruštų miežių miltų raguoliai esti daug gardesni Sl. Išverda avižos, tada išdžiovena, tada nukruša, sumala, sumaišo su vandeniu ir valgo Vdn. Ar nukrušai kviečius? Tr. Miežiai nukrušti SD244. Reikia salyklą nukrùšt (daigus nudaužyti) su šiečka Ėr.
| refl.: Kai nusi̇̀kruša ašakos, atlieka brendulai Kp.
2. nugrumdyti (plaunamas daržoves): Pirm virimo nukrušk bulves kubiliuke, plaudamas su menturiu, t. y. nugramdyk J. Jei neturi darbo, tai nors bulbes nukrùštum Paį.
3. nudraskyti, nudaužyti: Vėjas šiandien visus kviečių žiedus nukrùš Vb. Šiemet obuolių nebus – ledai žiedus nùkrušė Vb.
4. nuvaryti, nuvyti: Velniai tą žmogų su kačergoms į peklą ir nukrùšo (ps.) Šauk.
5. nukišti, nudėti: Kas muno nagines į užpečkį nukrùšo? Up.
6. numynioti: Gaidys vištą nukrùšo Šll.
7. refl. užsimušti: Du jaunu nusikrùšo [autokatastrofoje] Sg.
1 pakrùšti, pàkruša, -o (pàkrušė) tr.
1. apgrūsti kiek piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Bent kiek pakrušė piestoj miežius – jam jau ir kruopos An.
2. užvalgyti, užkrimsti, pagraužti: Kai nėra ko valgyti, tai ir griežtis ar ropė galima pakrušti PnmA.
1 pérsikrušti baigti veržtis, brautis: Palaukiam, kol žmonys pársikruš Up.
1 prakrùšti, pràkruša, -o tr. pramušti, prarakti: Su gelžiniu virbu mūro sieno[je] skylę prakrùšo Up.
| refl. tr.: Kur tu sau kaktą prasikrušái? Up.
1 prikrùšti, pri̇̀kruša, -o (pri̇̀krušė) tr.
1. grūdant privalyti grūdų, pridaryti kruopų: Ji prisipylė į piestą sorų, prikrušo kruopų rš.
2. pridėti, prikimšti, primurdyti: Prikrùšo pilnas kišenes grūšių Šll. Prikrùšk po balkiu žemių Dr. Kalinys (kalėjimas) prikruštas žmonių M.Valanč.
| refl. tr. Ssk: Prisikrùšo pilnas kišenes obulų Šll.
3. privalgyti, prikimšti: Ar jau gi tu pri̇̀krušei? Ssk. Pri̇̀krušiau pri̇̀krušiau blynų, tai dabar sotus esu Pnd.
1 sukrùšti, sùkruša, -o (sùkrušė) tr.
1. R412 susmulkinti, sutrinti: Molį reik džiovinti ant kakaliu, sukrušti jį smulkiai, paskui supilti į draugelę S.Dauk. Daug žmonių mito sukrušta žieve medžių M.Valanč. Sukrušę kanapius, kepa su tais kepaišius M.Valanč. Tu nukaisk i sukrušk bulves, o aš atsinešiu miltų – išsivirsiav košės Dr. Bulves į košę sukrùšo Krkl. Gulia po patalais sukruštų plunksnų, idant miegtančio nebadytum ir nebudintum S.Dauk.
2. BŽ481 sudaužyti, sugurinti: Veždamas į turgų visus kiaušinius sukrušáu Tv. Vaikai, kuris puodelį sukrùšot? Up.
| prk.: Švyturys iš kieto plieno užgrūdytas liepsnose. Tad ne marių siausmo sienai besukrušti jo dvasia J.Jan.
3. primušti, sumušti: Nelauk, kolei tave sukruš, bet tu jį pirmiau Vlk. Kiek kadaise ponai mužikų sukrùšo, tai sunku ir apsakyti Gg.
| Neprietelius gal jis mušti, kurie mus nor sukrùšti (sunaikinti) PG.
| refl.: Susimušo, susikrušo naginė su autu Pšl.
4. užmušti: Numetė nuo stogo pačią ir sukrùšo Sg.
5. sukišti, sukimšti, sumurdyti: Man per tave visą cigarnyčią su papirosu į gerklę sukrušo LzP. Į tą skrynią daug daiktų sukrušau J.Jabl.
| Kam taip tankiai sukrušei? Taip susodinti burokai mažučiai bus Trs. Į tokią ankštą vietą tiek žmonių sukrùšti! Kin. Lytys yr sukruštos N.
| refl. Ssk: Kur žmonės gyvena susikrušę, ten ir trachoma lengviau yra gauti P.Aviž. Tiktai po nekurias vietas buvo nesusikrùšusios ledinės BM323. Keli vežimai ant viens kito susikrušę TP1880,43.
| Mums tie darbai taip susikrušė į vieną krūvą, kad nebežinome už ko griebtis rš.
6. atiduoti, sukišti: Motyna viską sukrùšo vaikams Šll.
7. suvalgyti, sukimšti, sugraužti: Sukrùšk šitą riekę ir eik an darbą Trgn. Aš sukrušaũ tris obuolius ir nenoriu valgyti Mrj. Grūšią, obuolį sùkrušu, i gerai Gs. Vaikas sùkrušė man visą plutą Pšl. A davė kokį obuolį sukrùšt? Upt.
1 užkrùšti, ùžkruša, -o tr., intr. Lzd užkąsti, užvalgyti: Einam, mergos, užkrùšim, geriau bus dirbt Klvr. Tai duok nor tep ko užkrušt, jei pietų neduodi! Rdm. Dabar užkrùšk biskį, o parėjęs pavalgysi! Gs.
1. tr. R182, MŽ242, N, K, NdŽ, Ak, Ukm grūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Krušia miežius, bus kruopų Ldk. Krùškite krušinį, grucę, grūdus malti putrai J. Nekruštų miežių prastos kruopos Užp. Kviečiai reikia krùšti, tai gerai suvirs ir bus minkšti Žl. Jų blynai visai neskanūs, turbūt nekruštų miežių Ob. Ragaišio turbūt jau užsinorėjot, kad miežius krùšat Srv.
kruštinai̇̃ adv.: Kruštinai̇̃ sukrušė kruštienę Grž.
| refl. tr.: Čia pat krùšos miežius kruopoms, grucei ir avižas šustiniams Vaižg.
2. tr. grūsti, trinti, smulkinti: Krùša košę Pln. Lig nepradėjus krùšti arba smulkinti, reik obuolius švariai nuplauti Jn.
3. tr. grumdyti (plaunamas daržoves): Ona su grūstuvu krùša burokus Šl. Pirm virimo krùšk (grumdyk žemes su menturiu) bulves kubiliuke J.
4. tr. daužyti, plūkti: Sunkūs kareivių batai plūko kelius, krušo plentus rš. Ledai krùša (suklo[ja]) rugius J.
5. tr. kimšti, murdyti, grūsti: Obulus tik krùša į kešenes, nėko neveiza Šll. Pagrobė skalą ir uždegęs krušo liepsną į baisų reginį LzP.
| Vienus smaugė ir šaudė, kitus ing turmą krušo rš. Malūną atrado krušte prikruštą (labai pilną) žmonių rš.
6. tr. prk. įkyriai siūlyti, brukti: Nekrùšk to savo tavoro, ans nėkam netikęs Kv. Krùša piningus į akis, kad atiduočio prekę pigiau Varn.
7. tr. badyti, daužyti, gurinti: Slinkis mietu krušamas Sr. Ožys ožką krùša (su ragais) J. Regimu virbu sau akis kruša Plt.
| Dantis, langus krùšti DŽ.
| prk.: Jis krušė (kamavo) mane visą gyvenimą Ant.
| refl.: Tenai krùšasi (smarkiai šaudosi iš patrankų) Ėr.
8. tr., intr. Vj, Upt valgyti, kimšti; kramtyti, krimsti: Ką tu čia kruši? Lp. Visi susėdo krùšti Mrj. Kad atsisėdot, tai kruškit! Pn. Ar jau nèkruši? Gs. Nekrùšk vienos žuvies be duonos! Ll. Vaikai krùša ir krùša duoną par visą dienelę Pln. Krùša sausą duoną lygiai nei valgęs, nei matęs (labai noriai) Trgn.
| Būdo (būdavo), jaunime per Kalėdas pakampiais tik krùša riešutus Vlk. Išalkęs Jonukas kad krùša sausą sūrį net apsiseilėjęs An. Jis kruša saldainius kap voverė riešutus Lš.
9. tr. Grž glėbesčiuoti, grumdyti: Vyrai tik kruša mergas, ir tiek Lnkv.
| refl.: Paleistuviai, jum čia kruštis! Vad.
10. refl. siausti, išdykauti: Krùšas, kuliasi tarpu savęs, siaučia Šll.
11. refl. stumdytis, grūstis, lįsti: Ėmė kruštis, važiuoti žmonės Ėr. Vaikai, ko jūs čia krùšatės?! Klvr. Mėnesiena buvo ypač šviesi; ir žuvys tiesiog krušte krušosi į tinklą rš. Kokios daugybės gyvuliukų grūdosi ten ir krušosi! J.Balč. Krùšasi ir laipioja vienas per kitą NdŽ.
12. tr. varyti, vyti: Krùšk bandą į ganyklą ir eik šieno grėbti Kv.
1 apkrùšti, àpkruša (apkruñša Š, api̇̀kruša), -o tr.
1. Lp apgrūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Apkruši miežius – geresnes kruopas valgysi Ukm. Apkrušti̇̀ miežiai – i verdam buzą Vrn. Api̇̀krušam piestoj grikius, girnom sumalam, tada verdam grikių košę Vdn.
2. apgrumdyti (plaunamas daržoves): Šias bulves reikia apkrùšti, kad juo būtų švaresnės Rt.
1 atkrùšti, àtkruša, -o
1. tr. atmušti, atšipinti: Skustuvą vaikai atkrušo Kltn.
2. refl. atsikratyti: Atsikrùšk nors kada nuo tos mergos Skr.
1 įkrùšti, į̇̃kruša (įkruñša Š), -o (į̇̃krušė Š) tr. Kv įkišti, įbrukti: Įkrùšo į kešenę obulą (obuolį) Šll. Tik, sakau, gyvus jumis į peklą įkrùšti Kin.
| refl. tr., intr. Š: Iš baimės dėl koravonės įsikrušo piktadėjas sau šaukštą į kaklą ir tuomi užtrokšdamas savo galą gavo LC1886,48. Įsikrušo (įsibrovė) [priešas] į vidų valstijos rš.
1 iškrùšti, i̇̀škruša (iškruñša Š), -o (i̇̀škrušė Š) tr.
1. Š išmušti, išgrūsti, išgurinti: Piemenys iškrùšo langus Tl. Buvo langus lentomis apsikalę, nes ledas visus stiklus buvo iškrušęs Mš. Argi storojys iškrušti jam dantis? P. Kaip marčią mušo, dantis iškrušo JV949.
2. tr. visus išmušti, išdaužyti: Susimušo, pyragus iškrušo KlvrŽ.
3. išvaryti, išvyti: Iškrušk arklį iš javų Šln. Ir iš ten iškrušo Tv. Žemaičiai kuone plikomis rankomis iškrušo Bartalamiejų į Prūsų žemę rš. Karves i̇̀škruša į aptvarą, o patys dinderį muša Kv. Kaip vargo paukštyčiai, iš lizdo iškrušti! TŽVI388.
| prk.: Keistas jam buvo tas jausmas, ir jis visomis pajėgomis stengėsi išguiti jį, iškrušti iš savo vidaus rš.
4. šiaip taip įsiūlyti, išduoti, iškišti: Galų galais iškrušáu (pardaviau) tą savo kumelę Akm. Nor pašėlusiai savo mergelkas iškrùšti (išleisti už vyrų) Šll.
5. Lzd, Gl išgėdinti.
1 nukrùšti, nùkruša, -o (nùkrušė) tr.
1. N, Rk, Švn, An, Jž nugrūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Tik neužmiršk miežių prieš maldamas nukrùšti Sv. Teip stipriai stova, jog grūstuvė[je] tegal tus kiautus [dobilų sėklų] nukrušti S.Dauk. Nukrušę [miežius], tam tikromis geldomis nėkočiomis nunėkoję, paskui malė, jei reikėjo tam tikrų miltų Vaižg. Nukruštas grūdas daug baltesnis Žl. Paimk miežių, įpilk į piestą ir nukrùšk PnmA. Reikia miežiai nukrušti, tai kruopos bus be ašakų Užp. Iš nukruštų miežių miltų raguoliai esti daug gardesni Sl. Išverda avižos, tada išdžiovena, tada nukruša, sumala, sumaišo su vandeniu ir valgo Vdn. Ar nukrušai kviečius? Tr. Miežiai nukrušti SD244. Reikia salyklą nukrùšt (daigus nudaužyti) su šiečka Ėr.
| refl.: Kai nusi̇̀kruša ašakos, atlieka brendulai Kp.
2. nugrumdyti (plaunamas daržoves): Pirm virimo nukrušk bulves kubiliuke, plaudamas su menturiu, t. y. nugramdyk J. Jei neturi darbo, tai nors bulbes nukrùštum Paį.
3. nudraskyti, nudaužyti: Vėjas šiandien visus kviečių žiedus nukrùš Vb. Šiemet obuolių nebus – ledai žiedus nùkrušė Vb.
4. nuvaryti, nuvyti: Velniai tą žmogų su kačergoms į peklą ir nukrùšo (ps.) Šauk.
5. nukišti, nudėti: Kas muno nagines į užpečkį nukrùšo? Up.
6. numynioti: Gaidys vištą nukrùšo Šll.
7. refl. užsimušti: Du jaunu nusikrùšo [autokatastrofoje] Sg.
1 pakrùšti, pàkruša, -o (pàkrušė) tr.
1. apgrūsti kiek piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Bent kiek pakrušė piestoj miežius – jam jau ir kruopos An.
2. užvalgyti, užkrimsti, pagraužti: Kai nėra ko valgyti, tai ir griežtis ar ropė galima pakrušti PnmA.
1 pérsikrušti baigti veržtis, brautis: Palaukiam, kol žmonys pársikruš Up.
1 prakrùšti, pràkruša, -o tr. pramušti, prarakti: Su gelžiniu virbu mūro sieno[je] skylę prakrùšo Up.
| refl. tr.: Kur tu sau kaktą prasikrušái? Up.
1 prikrùšti, pri̇̀kruša, -o (pri̇̀krušė) tr.
1. grūdant privalyti grūdų, pridaryti kruopų: Ji prisipylė į piestą sorų, prikrušo kruopų rš.
2. pridėti, prikimšti, primurdyti: Prikrùšo pilnas kišenes grūšių Šll. Prikrùšk po balkiu žemių Dr. Kalinys (kalėjimas) prikruštas žmonių M.Valanč.
| refl. tr. Ssk: Prisikrùšo pilnas kišenes obulų Šll.
3. privalgyti, prikimšti: Ar jau gi tu pri̇̀krušei? Ssk. Pri̇̀krušiau pri̇̀krušiau blynų, tai dabar sotus esu Pnd.
1 sukrùšti, sùkruša, -o (sùkrušė) tr.
1. R412 susmulkinti, sutrinti: Molį reik džiovinti ant kakaliu, sukrušti jį smulkiai, paskui supilti į draugelę S.Dauk. Daug žmonių mito sukrušta žieve medžių M.Valanč. Sukrušę kanapius, kepa su tais kepaišius M.Valanč. Tu nukaisk i sukrušk bulves, o aš atsinešiu miltų – išsivirsiav košės Dr. Bulves į košę sukrùšo Krkl. Gulia po patalais sukruštų plunksnų, idant miegtančio nebadytum ir nebudintum S.Dauk.
2. BŽ481 sudaužyti, sugurinti: Veždamas į turgų visus kiaušinius sukrušáu Tv. Vaikai, kuris puodelį sukrùšot? Up.
| prk.: Švyturys iš kieto plieno užgrūdytas liepsnose. Tad ne marių siausmo sienai besukrušti jo dvasia J.Jan.
3. primušti, sumušti: Nelauk, kolei tave sukruš, bet tu jį pirmiau Vlk. Kiek kadaise ponai mužikų sukrùšo, tai sunku ir apsakyti Gg.
| Neprietelius gal jis mušti, kurie mus nor sukrùšti (sunaikinti) PG.
| refl.: Susimušo, susikrušo naginė su autu Pšl.
4. užmušti: Numetė nuo stogo pačią ir sukrùšo Sg.
5. sukišti, sukimšti, sumurdyti: Man per tave visą cigarnyčią su papirosu į gerklę sukrušo LzP. Į tą skrynią daug daiktų sukrušau J.Jabl.
| Kam taip tankiai sukrušei? Taip susodinti burokai mažučiai bus Trs. Į tokią ankštą vietą tiek žmonių sukrùšti! Kin. Lytys yr sukruštos N.
| refl. Ssk: Kur žmonės gyvena susikrušę, ten ir trachoma lengviau yra gauti P.Aviž. Tiktai po nekurias vietas buvo nesusikrùšusios ledinės BM323. Keli vežimai ant viens kito susikrušę TP1880,43.
| Mums tie darbai taip susikrušė į vieną krūvą, kad nebežinome už ko griebtis rš.
6. atiduoti, sukišti: Motyna viską sukrùšo vaikams Šll.
7. suvalgyti, sukimšti, sugraužti: Sukrùšk šitą riekę ir eik an darbą Trgn. Aš sukrušaũ tris obuolius ir nenoriu valgyti Mrj. Grūšią, obuolį sùkrušu, i gerai Gs. Vaikas sùkrušė man visą plutą Pšl. A davė kokį obuolį sukrùšt? Upt.
1 užkrùšti, ùžkruša, -o tr., intr. Lzd užkąsti, užvalgyti: Einam, mergos, užkrùšim, geriau bus dirbt Klvr. Tai duok nor tep ko užkrušt, jei pietų neduodi! Rdm. Dabar užkrùšk biskį, o parėjęs pavalgysi! Gs.
įkrim̃sti
Apibrėžtis
krim̃sti, krem̃ta, krim̃to
1. tr., intr. SD68, SPI302, R, K, Kls, Yl kietą daiktą valgyti, ėsti, graužti: Sengalvėlė suglaudžia visas burnelės raukšles, lyg rūgštų obuolį krimsdama P.Cvir. Jum tik juoda duona krimsti, karčias bėdas tankiai kęsti A.Strazd. Karvė atrają kremta Trak. Gyvulėliai, per žiemą krimtę sausą pašarą, dabar gauna jau minkštos žolelės J.Jabl. Tasai viedmorius (raganius) krim̃to krim̃to tą medžią (mišką), paka neperkrimto sau kelio (ps.) Lz. Iš jaunų metų kaulus krim̃sčia, o ant senystos mėsą Lz. Vaikai krem̃ta ledus kaip saldainį Up. Kam taip žalius [obuolius] kremti: dantis atšipsi! Grž. Su patinkamu vyru tai ir sausą plutą krimsdamà būč laiminga Užp. Reik man našta nešti ir krimst pluta kieta Vnž. Krimstè kremtù, tik vis nesaldu J. Vergais tapę, turi lauke gulėti, kaulus krimsti M.Valanč. Kremta kietą pelų duoną, šaltinėly mirkindami DvD369. Neatarišu mazgo – nors dantim krim̃sk Trgn. Aš morkas kaip šiltą vilną kremtu (lengvai graužiu) Žvr. Davei kieto sūrio, tai pusę dienos krimtaũ Rk. Oi, krimskit geltonų riešutelių, oi, kąskit raudonų uogelių! (d.) Ml. Tas velnias kulkas kremta, kad net iš dantų žarijos krinta BsPIV49. Ar ne tujai, voverėl, riešutėlius krimtai? NS223. Iš skausmo liežuvį savo teip krims, kaip tartum suėsti norės P. Naujus drabužius reik sulaistyti vandeniu, kad žiurkės nekrimstų LTR(Kltn).
| Ale pasakyk, ką arklys žino, kur kitam krimst (kasyti), kai niežti? Ds.
| Vieni laiko, o kiti į sėdynę krem̃ta (kerta, muša) Smn.
| Rūdis … krims kūnus jūsų BtJokL5,3. Vopninius akmenis gerai išdeginant, … iš jų išeina anglinis gazas ir jie pavirsta į … kremtančią, arba verdančią, vopną A1884,351.
^ Sudžiūtsubinė kaulus kremta (mintuvai ir linai arba kanapės) ST455. Kremta kaip šuo blusas PPr376. Ponas, it musę krimtęs, išdūlino iš žmogaus namų P.Cvir. Sūnus obuolius kremta, tėvo dantys atšimpa B, Erž. Cisnako nekrimsi – nė nesmirdės (jei nebūsi ką pikta padaręs, niekas nekaltins) Gs. Dantys visų tik sau kremta, bet ne kitam KrvP(Sk). Bekrimsdamas dantis atsikando S.Dauk. Kas sėjo, kas rovė, o kam teko ropės krimsti TŽIII378.
| refl. tr.: Uodegas kremtasi paršeliai iš bado, bet ėdalo nežiūri! I.Simon.
2. neduoti ramybės, prikaišinėti; barti, uiti: Ji krim̃to vyrą tol, kol šis pasakė NdŽ. Antsistojo kaip pikta dvasia i kremta muni visą laiką Vkš.
| Jokūbai, gėdą prie žmonių darai, Kamilę krimsti teisės neturi B.Sruog. Senukas vaikelius savo mylėjo: jų nepjovė i nepielavo, nekrimto Tat. Įejęs pradėjo čia visus krimsti, lojoti P. Jaučiu, kad ji mane krims visą dieną Ašb. Inveikus žmogus nepabūna teip, ale vis kitą krem̃ta Trgn. Krem̃ta močia marčią kaip ragana Ktk. Ans muni kožną dieną krem̃ta dėl tų savo kningų Slnt. Kam tą vaiką taip kremti, gali į ligas išvaryti! Užv. Kame kremta kits kitą, ten džiūsta patys ir vieta M.Valanč. Nieko neturėjo, tik labai bjaurią pačią: dieną ir naktį jį ta pati krimsdavo BsMtII21. Kremta kitus apkalbomis brš.
| Medlinčiai buvo tyčia pasodinti Normantams krimsti (erzinti) Vaižg.
| refl.: Judvi kremtatės ir kremtatės per dienas Vrb. Sunku gyvent taip terpu savęs krem̃tantis Dkk.
3. jaudinti, kankinti, graužti (apie mintis, jausmus ir pan.): Ir jo širdyje kilo maudulys, kuris jį krimto nuo pat Adomo grįžimo dienos A.Vencl. Ten sielvartas jo niekados nekrimsdavo J.Paukš. Abejonės jį ėmė krimsti J.Bil. Tai širdį kremta N. Mano sąžinė mane nekremta B. O tavo širdis dėl to neskauda, ir sąžinė nė tavęs nekremta? I.Simon. Sąžinė jį krem̃ta KI543. Tavo sielą nuolat kamuos, krims mintis, kad gyvybė, turtas kybo ant plaukelio Ašb. Kremtą žodžiai N. Kremta mus didis skausmas, kiek tiktai kartų atsimename rš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės? Vnž. To ak gailiuos, tai kremt mane PG. Savyje turėdams kremtančią sąžinę, dieną ir naktį jį sloginančią Ns1832,5. Juos … kremta jų pikta siela DP244. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą BPII304. Nuo kremtančios skolos atvalnytas MšK. Linksmi būkite sviete be kremtančių rūpesčių MšK.
4. rūpintis, sielotis: Tu krimsies, kam tuomet bareisi S.Nėr. Antanas su žmona dieną naktį krimtosi vaikų nesulaukdami A.Vien. Šiandien nereikia per daug tuo krimstis V.Myk-Put. Yr čia ko krimstis, kad karvė išdvėsė – kita užaugs Dkk. Kogi taip be priežasties kremties? V.Kudir. Ilgiau nebegaliu savy taip krimstis Mair. Aš kremtuos (dyžuos, gailiuos) tą padaręs J. Neskrimsk, maž anas dabar laimingesnis Ut. Krim̃skis nesikrim̃sk, vis vien kitep nebus Mtl. Krim̃skis ir krim̃skis žmogus kaip dėl kokių nelabųjų Vvr. Dėl tokių nėkų neverta krim̃stis Up. Petras, pametęs pinigus, labai krimtosi Trs. Bet kad nesumanė, kaip greitai galėtų pralobti, tai labai krimtosi MPas. Nemačija nieko, kad mes ir kažina kaip krimsimės LC1883,31. Kremtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki SD68.
5. prk. žįsti: Moteriškę vaikas kremta Mrc. Jau dideli [paršai], o da kiaulę krem̃ta Gs. Veršiukas jau antra nedėlia kremta karvę, reikia atskirt Mrs. Paršų krem̃tamą kiaulę reikia gerai šert Lš. Reikia mylėti kiaulę – paršiukų kremtama Stl. Veršis karvę krem̃ta (žinda be reikalo) Rs.
◊ gálvą krim̃sti neduoti ramybės ko reikalaujant: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti! Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo Rp. Nekrim̃sk man galvõs su savo batų pirkimu! Jnšk.
kai̇̃p lẽdą (ri̇́ešutą, rópę, rópes) krim̃sti lengvai (ką daryti): Ūtarijam lietuviškai: kàp lẽdą krem̃tam (labai gerai kalbame) Dv. Ruskai – kàp lẽdą kremtù Azr. Drožia iš knygos, kai̇̃p rópes krem̃ta (labai gerai skaito) Rz. Jis skaito, kai̇̃p rópę krem̃ta Km. Vienok pasakė viską ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto V.Kudir. Skaityk – kaip ledą krimsk (aiškiai skaityk), tai gražu! Vl.
kei̇̃merį krim̃sti toks vaikų žaidimas, kur dviese, susitarę iš ko nors, stengiasi vienas antrą užklupti pamiršus sutartą žodį, ženklą ar veiksmą: Kremta keimerį iš pašauktynių, iš prisėstynių, iš parduotynių, iš pašoktynių, iš pristotynių LTR(Kltn). Kas su manim krims keimerį? Prk.
krỹžiaus gãlą krim̃sti beviltiškai stengtis: Nieko vargui nepadarysi, norins kryžiaus galą krimsi LMD(Rs).
nagùs (nagàs, pirštùs) krim̃sti(s) graužtis, sielvartauti ką negerai padarius: Jei nori, nagùs krim̃sk, o vis tiek nebepadės Vvr. Nekrimsk sau nagų, vis tiek nebatgausi Slnt. Ė dabar nagàs krem̃ta OG283. Dabar jis pirštùs krem̃tasi taip padaręs Pg.
pelès krim̃sti žaidžiant spėti, kam teko dalijamas žiedas: Vienas žiedą dalina, o vienas peles kremta Vlk.
ūsùs (bar̃zdą) krim̃sti būti susirūpinusiam, sielvartauti: Tylėjo ir senas Mykis, tik ūsus savo krimto V.Krėv. Ponas barzdą krim̃sdamas sako Dglš. Nuvažiav[o] anas bar̃zdą krim̃sdamas (raukydamasis) Dglš.
apkrim̃sti, àpkremta, apkrim̃to tr. K, Š; SD220, Q77 apgraužti, apkramtyti: Kaulą apkrimtaũ J. Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo – uodega neciela? Atsakė: tatai šunys bjaurybės apkrimto M.Valanč. Neik tvartan valgydamas, pelės gyvulius apkrim̃s Klt.
atkrim̃sti, àtkremta (atkrem̃ta), atkrim̃to
1. tr. Š nugraužti, nukąsti; atkąsti: Aš velyčiau, kad visos kita kitai atkrimstumėte uodegas M.Valanč. Pavirsk katinėliu, pažiūrėsim, ar neatkrims tau pelės uodegos V.Krėv.
| refl. tr.: Atsikrim̃sk cukraus ir gerk su [v]andeniu Ds. Te, atsikrim̃sk mano kaulo! (sakoma supykus) Ds. Pusę barzdos atsikrim̃to pats sau Dglš.
2. intr. atrajoti: Karvės sugulė ir atkrem̃ta Nmn.
3. refl. atsigauti, pasitaisyti: Jau an ma[no] motulės kapo avis išbėgus atsikrim̃stų (paėstų, taip apžėlęs žole) Rod. Kap tik išej[o] arkliai ganiavon, tai žu dievaičio (per mėnesį) ir atsikrim̃to, ką ir kaulų neprast Rod. Kap išeis stotkelis an žolės – atsikrim̃s Rod. Paganinėk tu ją po saradelią, moža ana atsikrim̃s nedaugį Arm. Paganindinėjau arkliu[i] dobilus, dabok, kap greitai atsikrimto Pls.
4. refl. kandant atsikirsti, sutraškėti tarp dantų: Krimst atsikrimto į kažką dantis Grž.
5. tr. atšipinti, atkirsti (dantis): Nuo rūgštynių labai dantis àtkremti Ds.
6. tr. prk. prikankinti ujimu, priekaištavimais: Atkrim̃s da juos senė, paki numirs Trgn.
7. refl. prk. iki soties, iki pačiam nusibostant rieti, priekaištauti: Sunku ir apsakyt, kaip iš pradžios krimto, o dabar tykesnis – matyt, atsikrim̃to Dkk.
įkrim̃sti, į̇̃kremta, įkrim̃to tr.
1. Kos33, N, I įstengti graužti, įkąsti: Tokį kietą sūrį kaip tu įkrimtai̇̃? J. Senis nebegali žiauberies įkrim̃sti Š. Kieta kremzlė – neiñkremtu Alv.
| prk.: Jau patį darbo sunkumą įkrimtáu (įveikiau) Varn.
2. N prk. nuvarginti, įkyrėti plūdimu, barimu, nedavimu ramybės, įskaudinti: Kaip aną pati į̇̃kremta, tas nė miego nebužmiegta Užv. Ar ten ponia įkremta, ar darbo nevalioja… Tokia išbalusi Žem. Bet, da norėdama biškį įkrimsti, pridėjo Sz. Ir įkrim̃to gi mane pati už pinigų pametimą Š.
| Mane tiek kartų įkrimto iki skausmų rš.
iškrim̃sti, i̇̀škremta, iškrim̃to tr.
1. SD412, K, Š išgraužti, iškąsti; išvalgyti, išėsti: Kam tu, varly, šaukštą valgydamas iškrimtai̇̃? Ds. Pagatava esti ir akis gyvoliams iškrimsti PP33. Bernai ropeles ravėjo, beravėdami iškrimto, net jų danteliai išvirto Tvr.
| prk.: Pagatavas su dantim iškrimst (atimti) nuo manęs LTR(Ds).
iškrimstai̇̃ adv.: Lapų pakraščiai iškrimstai dantyti Mt.
2. daug ko sukrimsti: Čielą tarbą riešutų aš iškrimtaũ J.
3. R45, N prk. išvaryti barimu, plūdimu, išėsti: Uošvė žentą iškrim̃to, išvairėjo J.Jabl. Iškrim̃to marčią iš namų Ktk. Užsimanė iškrimsti mane iš Šelpiamojo komiteto rš.
| refl. tr.: Katra marti katrą išsikrim̃s iš namų Š.
4. prk. išgauti, išreikalauti nuolat prašant, neduodant ramybės, priekaištaujant: Sūnų ir sūnienę krimto jis tik tol, kol rudenį neiškrimto visos išimtinės Vaižg.
5. refl. prk. kurį laiką išsisieloti, susirūpinusiam, neramiam prabūti: Visą vakarą išsikrim̃to motyna, vienus vaikus namie palikusi Š.
6. prk. išžįsti: Gana tau, vaikel, krimst mane, jau paskutinį lašą iškrimtai̇̃ Ds.
7. prk. išnaikinti: Visus miškus iškrim̃to, nei medelio parodai nepaliko Tvr.
◊ gálvą iškrim̃sti privarginti rūpesčiais: Tas šelmis iškrim̃to gálvą Mtl. Vaikas su prašymais iškrimto galvą Jnš.
nukrim̃sti, nùkremta, nukrim̃to tr.
1. SD379, Q8, N, K nukąsti, nukramtyti, nugraužti: Jis virvelę nukrim̃to J. Pikta koja tave (medelį) sutremps, galvijai nukrims J.Avyž. Nes tai bitėms daug darbo būtų, kol jos visus tus [šiaudinio avilio] šiaudų galus nukrimstų S.Dauk. Ganyt kirtimuose negalima – gali gyvuliai nukąst ar nukrimst metūges dygstančio medžio rš.
^ Glostyk pono šunį, kad nelotų – kol tau ranką nukrims KrvP(Krs).
| refl. tr.: Nusikrim̃to ans nagus lig pat gyvnagių Vvr.
2. sukandžioti, sugilti: Arklio pečiai nukrimsti musių, net baisu žiūrėt Ds.
3. prk. nugalėti kremtant keimerį: Su Onele krimtau keimerį, bet ji mane nukrimto Pkr.
pakrim̃sti, pàkremta, pakrim̃to
1. tr. K graužiant pažeisti: Apyninis kirmis pakremta apynių šaknis, nu ko jos pradeda pūti S.Dauk. Sodą kiškiai čystai pakrim̃to Lz.
| Rūbus jūsų kandys pakrimto WP11.
2. tr. pergraužti, perkąsti: Siūlą pakrim̃sk J. Šuo pakrim̃to virvelę ir pabėgo Up. Krimto krimto [vilkai eglę], bet pakrimsti jos negalėjo Mc. Taksis lapės nebepaleido, gerklę pakrimto PP40. Kada tai nusiduos? – Kada boba kaltą pakrims LTR.
3. tr., intr. kiek užvalgyti (užėsti), pakąsnoti; suvalgyti, sukrimsti: Seniau jie ir rugienių šiaudelių pakrim̃sti gaudavę Grž. Griežčio pakrim̃tęs sotus nebūsi Ds. Gera, kai yr gerų obuolių pakrim̃st Ds. Išsitraukęs iš kišenės pakrimtau duonos plutą rš. Aš jau pakrimtáu – nenoriu daugiau Rsn. Pakrimskim riešutų, kolei yra Ds.
| Pamerks anas arbaton baranką ir pakrim̃s Gdr.
| refl. tr.: Daili ji mergina, nors ir vargo spaudžiama augusi ir ne kartą juodos duonelės su druska pasikrimtusi dirbo I.Simon. Pasikrimtus ridikėlių į turgų važiuosi JV256.
4. tr. prk. šiek tiek pabarti, paerzinti, neduoti ramybės: Jam užeina noras pakrimsti senutę P.Cvir. Virkšnos tik ieško, ką čia saviškių dabar radus pakrimsti: tu kaltas, tu kaltas! Vaižg. Čepienė be kokio reikalo pakremta savo marčią Sz.
pérkrimsti, perkrim̃sti Slm
1. tr. SD295, R, M perkąsti, pergraužti: Riešutą párkrimsk, parkąsk J. Norėdamas kandūlį suvalgyti, turi kietą kevalą párkrimsti Krkl. Kad tik nutvers arklys kur kokią virvę, ir pérkremta Ds. Vilkai pribėgo eglę ir ėmė ją krimsti; krimto krimto, bet perkrimsti jos negalėjo rš. Ar gali vilkai eglę parkrim̃sti, žmogui nuo jų įlipus? Š.
2. intr. kiek užkąsti: Atsigulė ant pabalėlio šiek tiek pasilsėti ir perkrimsti Vb.
3. tr. prk. įsigilinti, išnagrinėti, perprasti: Supraskit jūs, perkrimskit, kada ką pikta pasergėsit srš.
4. tr. prk. nukankinti barimu, plūdimu, paėsti: Parkrim̃s mošos greit savo marčią Š.
prakrim̃sti, pràkremta, prakrim̃to tr.
1. K prakąsti, pragraužti: Karvė suuodė javą, ir, prakrimtusi maišą, ėdė, kiek tik norėjo V.Krėv. Va, kokia arklio skylė sermėgoj prakrimstà Ds.
| refl. tr. K.
2. prk. kurį laiką pražįsti: Apžios vaikas spenį ir prakremta pernakt Ds.
◊ gálvą prakrim̃sti neduoti ramybės, nuvarginti priekaištais: Kada išvytas iš karčemos Maušius važiavo lauk iš kaimo, Maušienė visą galvą jam prakrimto rš.
prikrim̃sti, pri̇̀kremta, prikrim̃to tr.
1. prigraužti, privalgyti: Tai prikremtu an juos nuejęs obuolių! Ds.
| prk.: Aš prikrimtau, tėvukeli, rūstųjų žodelių Prng.
| refl. tr.: Ten prisikrimsi obuolaičių, ten prisikrimsi riešutaičių Grž.
2. prk. privarginti, įkyrėti (barimu, ujimu, prašymu): Kiek jie mañ' pri̇̀kremta! Trgn. Kiek tu mañ' prikremti su savo prašymais! Ds.
3. prk. nuvarginti žindimu: Junkysiu jau kada vaiką, gana mane prikrim̃to Ds.
sukrim̃sti, sùkremta, sukrim̃to tr.
1. R, K, Rz sukrimsnoti, sukramtyti, sugraužti, suvalgyti: Tuoj sukrim̃stum riešutus Ėr. Negaliu sukrim̃st dantim Ck. Te ir tu saują riešutų sukrimsk J. Vaikiščias visus obuolius išsinešė iš darželio ir visus godžiai kaip meitėlis sukrimto Tat. Žiūriu, morkai suėsti, visi sukrimsti – išėdos [paliktos] Bsg. Tokio didelio griežčio vienas nesukrimsiu Trgn. Nė kaulelio negavau sukrimsti J.Jabl. Šunys ir kaulus sukrim̃to Krkl. Sukrim̃to anas dešrą ir atsigulė miego Lz. Šalta kojoms – sukrimsk žirnius Btg. Atbėgo tuoj tos visos pelės, tuoj grūdus sukrimto Brt.
| prk.: Tu įmanytum, tai jį gyvą sukrimstum (pražudytum, sunaikintum) Ds.
^ Nesukrimtęs kiautą, kanduolą neragausi S.Dauk.
| refl. tr.: Sako, pasiutęs žmogus pats saũ susikremtąs Ds. Iš gėdos net pirštus ėmė krim̃stis Lp.
2. prk. suardyti, sunaikinti (sveikatą): Tas palaidūnas man visą sveikatą sukrimto Alv. Svetimos bėdos sukrim̃to Ktk.
| Mirė vėžio sukrimstas rš.
3. prk. sudaužyti: Žiūrėk, nesukrim̃sk tu puodelio, jau matos, kad ištėkši Pbs. Mūsų vi̇̀sa baigia sukrimsti (visus indus išdaužyti) Ds. Jau, padla, sukrimtai̇̃ tokią gražią torielką Vrn.
4. prk. sujaudinti barimu, priekaištais: Nesuskubau kojos įkelti, tuojau turi mane sukrimsti: šio nėr, to nėr Žem.
5. refl. prk. susibarti, susipykti: Oligarchai vieni su kitais susikrimto EncVII892. Suskrim̃to jie jau senai, bet da ir šiandiej negali vienas kitam akỹs (į akis) pažiūrėt Rk.
6. susirūpinti, susisieloti: Ji pajuto, kad jos sužadėtinis šiandien susikrimtęs, kitoks kaip visada, prislėgtas jai nežinomų ir nesuprantamų minčių J.Dov. Jam buvo juokinga, kad narsusis, niekad nesijaudinęs majoras, atrodo, dėl niekniekio susikrimto rš. Dėl tėvo mirties ir dabar vaikšto susikrim̃tęs Žg. Susikrimtaũ labai iš jo nelaimės A.Baran. Močia susikrim̃to dėl vagystės Ds. Ir aš buvau labai susikrim̃tus Užp. Kodėl tu šiandien tep susikrim̃tęs, kiba kas bloga atsitiko? Gž. Kur gali būti gražus: vis susikrimtęs, vis susirūpinęs! Šl. Kad jau susikrim̃tęs žmogus iš to rūpesčio, nė valgyt negali Bsg. Susikrimtęs, kaip rykščių gavęs LTR(Rs).
| Po tėvelio mirties ir mamytė smarkiai susikrimto (sunyko nuo širdies skausmo, susibaigė) Ldk.
7. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Kumeliukas per vasarą kumelę sukrim̃to Ėr. Ir gėreliai per vasarą aveles sùkremta Ėr. Tie paršai pagonai tiek sukrim̃to tą kiaulę nabagę, kad led tik bepaeina Sml.
užkrim̃sti, ùžkremta (užkrem̃ta), užkrim̃to
1. tr., intr. užkąsti, užvalgyti: To sauso sūrio biškiuką užkrim̃su, daugiau nėko nevalgysu Užv. Užkrimsti nespėja rš.
2. tr. negyvai užkandžioti, papjauti: Buldogas visus užkrimtęs negyvai, nors ir pats buvęs stipriai sužeistas Blv. Šunys, uodegėlę nutvėrę, lapę iš olos išvilko ir užkrim̃to Jrk50.
| refl. tr.: Kad ne ji, iš tėvo ir sūnaus, kaip anų kunigaikščio Radvilos šunų, vienos uodegos būtų belikę – būtų kits kitą užsikrimtę Vaižg.
3. tr. sukąsti: Veidas pavyto ir pagelto, atsirado daugybė raukšlių, užkrimstos lūpos reiškė slopinamą sopulį LzP.
4. tr. prk. užuiti: Mergiotė nepratus – užkrim̃s šeimyna Ktk. Kokia tu močia! Vaikai užaugę taũ (tave) užkrim̃s už tokius tavo darbus! Trgn.
5. tr. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Mane vaikas užkrem̃ta, o kas tau – dyka Ds. Reikia atskirt paršai nuo kiaulės, ba jau kiaulę gražickai užkrim̃to Nč. Ką čia bevažiuosi kumele – vaiko užkrimsta Ds. Mūs kiaulė nekap atrodo, ba paršų užkrimstà Lš.
1. tr., intr. SD68, SPI302, R, K, Kls, Yl kietą daiktą valgyti, ėsti, graužti: Sengalvėlė suglaudžia visas burnelės raukšles, lyg rūgštų obuolį krimsdama P.Cvir. Jum tik juoda duona krimsti, karčias bėdas tankiai kęsti A.Strazd. Karvė atrają kremta Trak. Gyvulėliai, per žiemą krimtę sausą pašarą, dabar gauna jau minkštos žolelės J.Jabl. Tasai viedmorius (raganius) krim̃to krim̃to tą medžią (mišką), paka neperkrimto sau kelio (ps.) Lz. Iš jaunų metų kaulus krim̃sčia, o ant senystos mėsą Lz. Vaikai krem̃ta ledus kaip saldainį Up. Kam taip žalius [obuolius] kremti: dantis atšipsi! Grž. Su patinkamu vyru tai ir sausą plutą krimsdamà būč laiminga Užp. Reik man našta nešti ir krimst pluta kieta Vnž. Krimstè kremtù, tik vis nesaldu J. Vergais tapę, turi lauke gulėti, kaulus krimsti M.Valanč. Kremta kietą pelų duoną, šaltinėly mirkindami DvD369. Neatarišu mazgo – nors dantim krim̃sk Trgn. Aš morkas kaip šiltą vilną kremtu (lengvai graužiu) Žvr. Davei kieto sūrio, tai pusę dienos krimtaũ Rk. Oi, krimskit geltonų riešutelių, oi, kąskit raudonų uogelių! (d.) Ml. Tas velnias kulkas kremta, kad net iš dantų žarijos krinta BsPIV49. Ar ne tujai, voverėl, riešutėlius krimtai? NS223. Iš skausmo liežuvį savo teip krims, kaip tartum suėsti norės P. Naujus drabužius reik sulaistyti vandeniu, kad žiurkės nekrimstų LTR(Kltn).
| Ale pasakyk, ką arklys žino, kur kitam krimst (kasyti), kai niežti? Ds.
| Vieni laiko, o kiti į sėdynę krem̃ta (kerta, muša) Smn.
| Rūdis … krims kūnus jūsų BtJokL5,3. Vopninius akmenis gerai išdeginant, … iš jų išeina anglinis gazas ir jie pavirsta į … kremtančią, arba verdančią, vopną A1884,351.
^ Sudžiūtsubinė kaulus kremta (mintuvai ir linai arba kanapės) ST455. Kremta kaip šuo blusas PPr376. Ponas, it musę krimtęs, išdūlino iš žmogaus namų P.Cvir. Sūnus obuolius kremta, tėvo dantys atšimpa B, Erž. Cisnako nekrimsi – nė nesmirdės (jei nebūsi ką pikta padaręs, niekas nekaltins) Gs. Dantys visų tik sau kremta, bet ne kitam KrvP(Sk). Bekrimsdamas dantis atsikando S.Dauk. Kas sėjo, kas rovė, o kam teko ropės krimsti TŽIII378.
| refl. tr.: Uodegas kremtasi paršeliai iš bado, bet ėdalo nežiūri! I.Simon.
2. neduoti ramybės, prikaišinėti; barti, uiti: Ji krim̃to vyrą tol, kol šis pasakė NdŽ. Antsistojo kaip pikta dvasia i kremta muni visą laiką Vkš.
| Jokūbai, gėdą prie žmonių darai, Kamilę krimsti teisės neturi B.Sruog. Senukas vaikelius savo mylėjo: jų nepjovė i nepielavo, nekrimto Tat. Įejęs pradėjo čia visus krimsti, lojoti P. Jaučiu, kad ji mane krims visą dieną Ašb. Inveikus žmogus nepabūna teip, ale vis kitą krem̃ta Trgn. Krem̃ta močia marčią kaip ragana Ktk. Ans muni kožną dieną krem̃ta dėl tų savo kningų Slnt. Kam tą vaiką taip kremti, gali į ligas išvaryti! Užv. Kame kremta kits kitą, ten džiūsta patys ir vieta M.Valanč. Nieko neturėjo, tik labai bjaurią pačią: dieną ir naktį jį ta pati krimsdavo BsMtII21. Kremta kitus apkalbomis brš.
| Medlinčiai buvo tyčia pasodinti Normantams krimsti (erzinti) Vaižg.
| refl.: Judvi kremtatės ir kremtatės per dienas Vrb. Sunku gyvent taip terpu savęs krem̃tantis Dkk.
3. jaudinti, kankinti, graužti (apie mintis, jausmus ir pan.): Ir jo širdyje kilo maudulys, kuris jį krimto nuo pat Adomo grįžimo dienos A.Vencl. Ten sielvartas jo niekados nekrimsdavo J.Paukš. Abejonės jį ėmė krimsti J.Bil. Tai širdį kremta N. Mano sąžinė mane nekremta B. O tavo širdis dėl to neskauda, ir sąžinė nė tavęs nekremta? I.Simon. Sąžinė jį krem̃ta KI543. Tavo sielą nuolat kamuos, krims mintis, kad gyvybė, turtas kybo ant plaukelio Ašb. Kremtą žodžiai N. Kremta mus didis skausmas, kiek tiktai kartų atsimename rš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės? Vnž. To ak gailiuos, tai kremt mane PG. Savyje turėdams kremtančią sąžinę, dieną ir naktį jį sloginančią Ns1832,5. Juos … kremta jų pikta siela DP244. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą BPII304. Nuo kremtančios skolos atvalnytas MšK. Linksmi būkite sviete be kremtančių rūpesčių MšK.
4. rūpintis, sielotis: Tu krimsies, kam tuomet bareisi S.Nėr. Antanas su žmona dieną naktį krimtosi vaikų nesulaukdami A.Vien. Šiandien nereikia per daug tuo krimstis V.Myk-Put. Yr čia ko krimstis, kad karvė išdvėsė – kita užaugs Dkk. Kogi taip be priežasties kremties? V.Kudir. Ilgiau nebegaliu savy taip krimstis Mair. Aš kremtuos (dyžuos, gailiuos) tą padaręs J. Neskrimsk, maž anas dabar laimingesnis Ut. Krim̃skis nesikrim̃sk, vis vien kitep nebus Mtl. Krim̃skis ir krim̃skis žmogus kaip dėl kokių nelabųjų Vvr. Dėl tokių nėkų neverta krim̃stis Up. Petras, pametęs pinigus, labai krimtosi Trs. Bet kad nesumanė, kaip greitai galėtų pralobti, tai labai krimtosi MPas. Nemačija nieko, kad mes ir kažina kaip krimsimės LC1883,31. Kremtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki SD68.
5. prk. žįsti: Moteriškę vaikas kremta Mrc. Jau dideli [paršai], o da kiaulę krem̃ta Gs. Veršiukas jau antra nedėlia kremta karvę, reikia atskirt Mrs. Paršų krem̃tamą kiaulę reikia gerai šert Lš. Reikia mylėti kiaulę – paršiukų kremtama Stl. Veršis karvę krem̃ta (žinda be reikalo) Rs.
◊ gálvą krim̃sti neduoti ramybės ko reikalaujant: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti! Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo Rp. Nekrim̃sk man galvõs su savo batų pirkimu! Jnšk.
kai̇̃p lẽdą (ri̇́ešutą, rópę, rópes) krim̃sti lengvai (ką daryti): Ūtarijam lietuviškai: kàp lẽdą krem̃tam (labai gerai kalbame) Dv. Ruskai – kàp lẽdą kremtù Azr. Drožia iš knygos, kai̇̃p rópes krem̃ta (labai gerai skaito) Rz. Jis skaito, kai̇̃p rópę krem̃ta Km. Vienok pasakė viską ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto V.Kudir. Skaityk – kaip ledą krimsk (aiškiai skaityk), tai gražu! Vl.
kei̇̃merį krim̃sti toks vaikų žaidimas, kur dviese, susitarę iš ko nors, stengiasi vienas antrą užklupti pamiršus sutartą žodį, ženklą ar veiksmą: Kremta keimerį iš pašauktynių, iš prisėstynių, iš parduotynių, iš pašoktynių, iš pristotynių LTR(Kltn). Kas su manim krims keimerį? Prk.
krỹžiaus gãlą krim̃sti beviltiškai stengtis: Nieko vargui nepadarysi, norins kryžiaus galą krimsi LMD(Rs).
nagùs (nagàs, pirštùs) krim̃sti(s) graužtis, sielvartauti ką negerai padarius: Jei nori, nagùs krim̃sk, o vis tiek nebepadės Vvr. Nekrimsk sau nagų, vis tiek nebatgausi Slnt. Ė dabar nagàs krem̃ta OG283. Dabar jis pirštùs krem̃tasi taip padaręs Pg.
pelès krim̃sti žaidžiant spėti, kam teko dalijamas žiedas: Vienas žiedą dalina, o vienas peles kremta Vlk.
ūsùs (bar̃zdą) krim̃sti būti susirūpinusiam, sielvartauti: Tylėjo ir senas Mykis, tik ūsus savo krimto V.Krėv. Ponas barzdą krim̃sdamas sako Dglš. Nuvažiav[o] anas bar̃zdą krim̃sdamas (raukydamasis) Dglš.
apkrim̃sti, àpkremta, apkrim̃to tr. K, Š; SD220, Q77 apgraužti, apkramtyti: Kaulą apkrimtaũ J. Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo – uodega neciela? Atsakė: tatai šunys bjaurybės apkrimto M.Valanč. Neik tvartan valgydamas, pelės gyvulius apkrim̃s Klt.
atkrim̃sti, àtkremta (atkrem̃ta), atkrim̃to
1. tr. Š nugraužti, nukąsti; atkąsti: Aš velyčiau, kad visos kita kitai atkrimstumėte uodegas M.Valanč. Pavirsk katinėliu, pažiūrėsim, ar neatkrims tau pelės uodegos V.Krėv.
| refl. tr.: Atsikrim̃sk cukraus ir gerk su [v]andeniu Ds. Te, atsikrim̃sk mano kaulo! (sakoma supykus) Ds. Pusę barzdos atsikrim̃to pats sau Dglš.
2. intr. atrajoti: Karvės sugulė ir atkrem̃ta Nmn.
3. refl. atsigauti, pasitaisyti: Jau an ma[no] motulės kapo avis išbėgus atsikrim̃stų (paėstų, taip apžėlęs žole) Rod. Kap tik išej[o] arkliai ganiavon, tai žu dievaičio (per mėnesį) ir atsikrim̃to, ką ir kaulų neprast Rod. Kap išeis stotkelis an žolės – atsikrim̃s Rod. Paganinėk tu ją po saradelią, moža ana atsikrim̃s nedaugį Arm. Paganindinėjau arkliu[i] dobilus, dabok, kap greitai atsikrimto Pls.
4. refl. kandant atsikirsti, sutraškėti tarp dantų: Krimst atsikrimto į kažką dantis Grž.
5. tr. atšipinti, atkirsti (dantis): Nuo rūgštynių labai dantis àtkremti Ds.
6. tr. prk. prikankinti ujimu, priekaištavimais: Atkrim̃s da juos senė, paki numirs Trgn.
7. refl. prk. iki soties, iki pačiam nusibostant rieti, priekaištauti: Sunku ir apsakyt, kaip iš pradžios krimto, o dabar tykesnis – matyt, atsikrim̃to Dkk.
įkrim̃sti, į̇̃kremta, įkrim̃to tr.
1. Kos33, N, I įstengti graužti, įkąsti: Tokį kietą sūrį kaip tu įkrimtai̇̃? J. Senis nebegali žiauberies įkrim̃sti Š. Kieta kremzlė – neiñkremtu Alv.
| prk.: Jau patį darbo sunkumą įkrimtáu (įveikiau) Varn.
2. N prk. nuvarginti, įkyrėti plūdimu, barimu, nedavimu ramybės, įskaudinti: Kaip aną pati į̇̃kremta, tas nė miego nebužmiegta Užv. Ar ten ponia įkremta, ar darbo nevalioja… Tokia išbalusi Žem. Bet, da norėdama biškį įkrimsti, pridėjo Sz. Ir įkrim̃to gi mane pati už pinigų pametimą Š.
| Mane tiek kartų įkrimto iki skausmų rš.
iškrim̃sti, i̇̀škremta, iškrim̃to tr.
1. SD412, K, Š išgraužti, iškąsti; išvalgyti, išėsti: Kam tu, varly, šaukštą valgydamas iškrimtai̇̃? Ds. Pagatava esti ir akis gyvoliams iškrimsti PP33. Bernai ropeles ravėjo, beravėdami iškrimto, net jų danteliai išvirto Tvr.
| prk.: Pagatavas su dantim iškrimst (atimti) nuo manęs LTR(Ds).
iškrimstai̇̃ adv.: Lapų pakraščiai iškrimstai dantyti Mt.
2. daug ko sukrimsti: Čielą tarbą riešutų aš iškrimtaũ J.
3. R45, N prk. išvaryti barimu, plūdimu, išėsti: Uošvė žentą iškrim̃to, išvairėjo J.Jabl. Iškrim̃to marčią iš namų Ktk. Užsimanė iškrimsti mane iš Šelpiamojo komiteto rš.
| refl. tr.: Katra marti katrą išsikrim̃s iš namų Š.
4. prk. išgauti, išreikalauti nuolat prašant, neduodant ramybės, priekaištaujant: Sūnų ir sūnienę krimto jis tik tol, kol rudenį neiškrimto visos išimtinės Vaižg.
5. refl. prk. kurį laiką išsisieloti, susirūpinusiam, neramiam prabūti: Visą vakarą išsikrim̃to motyna, vienus vaikus namie palikusi Š.
6. prk. išžįsti: Gana tau, vaikel, krimst mane, jau paskutinį lašą iškrimtai̇̃ Ds.
7. prk. išnaikinti: Visus miškus iškrim̃to, nei medelio parodai nepaliko Tvr.
◊ gálvą iškrim̃sti privarginti rūpesčiais: Tas šelmis iškrim̃to gálvą Mtl. Vaikas su prašymais iškrimto galvą Jnš.
nukrim̃sti, nùkremta, nukrim̃to tr.
1. SD379, Q8, N, K nukąsti, nukramtyti, nugraužti: Jis virvelę nukrim̃to J. Pikta koja tave (medelį) sutremps, galvijai nukrims J.Avyž. Nes tai bitėms daug darbo būtų, kol jos visus tus [šiaudinio avilio] šiaudų galus nukrimstų S.Dauk. Ganyt kirtimuose negalima – gali gyvuliai nukąst ar nukrimst metūges dygstančio medžio rš.
^ Glostyk pono šunį, kad nelotų – kol tau ranką nukrims KrvP(Krs).
| refl. tr.: Nusikrim̃to ans nagus lig pat gyvnagių Vvr.
2. sukandžioti, sugilti: Arklio pečiai nukrimsti musių, net baisu žiūrėt Ds.
3. prk. nugalėti kremtant keimerį: Su Onele krimtau keimerį, bet ji mane nukrimto Pkr.
pakrim̃sti, pàkremta, pakrim̃to
1. tr. K graužiant pažeisti: Apyninis kirmis pakremta apynių šaknis, nu ko jos pradeda pūti S.Dauk. Sodą kiškiai čystai pakrim̃to Lz.
| Rūbus jūsų kandys pakrimto WP11.
2. tr. pergraužti, perkąsti: Siūlą pakrim̃sk J. Šuo pakrim̃to virvelę ir pabėgo Up. Krimto krimto [vilkai eglę], bet pakrimsti jos negalėjo Mc. Taksis lapės nebepaleido, gerklę pakrimto PP40. Kada tai nusiduos? – Kada boba kaltą pakrims LTR.
3. tr., intr. kiek užvalgyti (užėsti), pakąsnoti; suvalgyti, sukrimsti: Seniau jie ir rugienių šiaudelių pakrim̃sti gaudavę Grž. Griežčio pakrim̃tęs sotus nebūsi Ds. Gera, kai yr gerų obuolių pakrim̃st Ds. Išsitraukęs iš kišenės pakrimtau duonos plutą rš. Aš jau pakrimtáu – nenoriu daugiau Rsn. Pakrimskim riešutų, kolei yra Ds.
| Pamerks anas arbaton baranką ir pakrim̃s Gdr.
| refl. tr.: Daili ji mergina, nors ir vargo spaudžiama augusi ir ne kartą juodos duonelės su druska pasikrimtusi dirbo I.Simon. Pasikrimtus ridikėlių į turgų važiuosi JV256.
4. tr. prk. šiek tiek pabarti, paerzinti, neduoti ramybės: Jam užeina noras pakrimsti senutę P.Cvir. Virkšnos tik ieško, ką čia saviškių dabar radus pakrimsti: tu kaltas, tu kaltas! Vaižg. Čepienė be kokio reikalo pakremta savo marčią Sz.
pérkrimsti, perkrim̃sti Slm
1. tr. SD295, R, M perkąsti, pergraužti: Riešutą párkrimsk, parkąsk J. Norėdamas kandūlį suvalgyti, turi kietą kevalą párkrimsti Krkl. Kad tik nutvers arklys kur kokią virvę, ir pérkremta Ds. Vilkai pribėgo eglę ir ėmė ją krimsti; krimto krimto, bet perkrimsti jos negalėjo rš. Ar gali vilkai eglę parkrim̃sti, žmogui nuo jų įlipus? Š.
2. intr. kiek užkąsti: Atsigulė ant pabalėlio šiek tiek pasilsėti ir perkrimsti Vb.
3. tr. prk. įsigilinti, išnagrinėti, perprasti: Supraskit jūs, perkrimskit, kada ką pikta pasergėsit srš.
4. tr. prk. nukankinti barimu, plūdimu, paėsti: Parkrim̃s mošos greit savo marčią Š.
prakrim̃sti, pràkremta, prakrim̃to tr.
1. K prakąsti, pragraužti: Karvė suuodė javą, ir, prakrimtusi maišą, ėdė, kiek tik norėjo V.Krėv. Va, kokia arklio skylė sermėgoj prakrimstà Ds.
| refl. tr. K.
2. prk. kurį laiką pražįsti: Apžios vaikas spenį ir prakremta pernakt Ds.
◊ gálvą prakrim̃sti neduoti ramybės, nuvarginti priekaištais: Kada išvytas iš karčemos Maušius važiavo lauk iš kaimo, Maušienė visą galvą jam prakrimto rš.
prikrim̃sti, pri̇̀kremta, prikrim̃to tr.
1. prigraužti, privalgyti: Tai prikremtu an juos nuejęs obuolių! Ds.
| prk.: Aš prikrimtau, tėvukeli, rūstųjų žodelių Prng.
| refl. tr.: Ten prisikrimsi obuolaičių, ten prisikrimsi riešutaičių Grž.
2. prk. privarginti, įkyrėti (barimu, ujimu, prašymu): Kiek jie mañ' pri̇̀kremta! Trgn. Kiek tu mañ' prikremti su savo prašymais! Ds.
3. prk. nuvarginti žindimu: Junkysiu jau kada vaiką, gana mane prikrim̃to Ds.
sukrim̃sti, sùkremta, sukrim̃to tr.
1. R, K, Rz sukrimsnoti, sukramtyti, sugraužti, suvalgyti: Tuoj sukrim̃stum riešutus Ėr. Negaliu sukrim̃st dantim Ck. Te ir tu saują riešutų sukrimsk J. Vaikiščias visus obuolius išsinešė iš darželio ir visus godžiai kaip meitėlis sukrimto Tat. Žiūriu, morkai suėsti, visi sukrimsti – išėdos [paliktos] Bsg. Tokio didelio griežčio vienas nesukrimsiu Trgn. Nė kaulelio negavau sukrimsti J.Jabl. Šunys ir kaulus sukrim̃to Krkl. Sukrim̃to anas dešrą ir atsigulė miego Lz. Šalta kojoms – sukrimsk žirnius Btg. Atbėgo tuoj tos visos pelės, tuoj grūdus sukrimto Brt.
| prk.: Tu įmanytum, tai jį gyvą sukrimstum (pražudytum, sunaikintum) Ds.
^ Nesukrimtęs kiautą, kanduolą neragausi S.Dauk.
| refl. tr.: Sako, pasiutęs žmogus pats saũ susikremtąs Ds. Iš gėdos net pirštus ėmė krim̃stis Lp.
2. prk. suardyti, sunaikinti (sveikatą): Tas palaidūnas man visą sveikatą sukrimto Alv. Svetimos bėdos sukrim̃to Ktk.
| Mirė vėžio sukrimstas rš.
3. prk. sudaužyti: Žiūrėk, nesukrim̃sk tu puodelio, jau matos, kad ištėkši Pbs. Mūsų vi̇̀sa baigia sukrimsti (visus indus išdaužyti) Ds. Jau, padla, sukrimtai̇̃ tokią gražią torielką Vrn.
4. prk. sujaudinti barimu, priekaištais: Nesuskubau kojos įkelti, tuojau turi mane sukrimsti: šio nėr, to nėr Žem.
5. refl. prk. susibarti, susipykti: Oligarchai vieni su kitais susikrimto EncVII892. Suskrim̃to jie jau senai, bet da ir šiandiej negali vienas kitam akỹs (į akis) pažiūrėt Rk.
6. susirūpinti, susisieloti: Ji pajuto, kad jos sužadėtinis šiandien susikrimtęs, kitoks kaip visada, prislėgtas jai nežinomų ir nesuprantamų minčių J.Dov. Jam buvo juokinga, kad narsusis, niekad nesijaudinęs majoras, atrodo, dėl niekniekio susikrimto rš. Dėl tėvo mirties ir dabar vaikšto susikrim̃tęs Žg. Susikrimtaũ labai iš jo nelaimės A.Baran. Močia susikrim̃to dėl vagystės Ds. Ir aš buvau labai susikrim̃tus Užp. Kodėl tu šiandien tep susikrim̃tęs, kiba kas bloga atsitiko? Gž. Kur gali būti gražus: vis susikrimtęs, vis susirūpinęs! Šl. Kad jau susikrim̃tęs žmogus iš to rūpesčio, nė valgyt negali Bsg. Susikrimtęs, kaip rykščių gavęs LTR(Rs).
| Po tėvelio mirties ir mamytė smarkiai susikrimto (sunyko nuo širdies skausmo, susibaigė) Ldk.
7. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Kumeliukas per vasarą kumelę sukrim̃to Ėr. Ir gėreliai per vasarą aveles sùkremta Ėr. Tie paršai pagonai tiek sukrim̃to tą kiaulę nabagę, kad led tik bepaeina Sml.
užkrim̃sti, ùžkremta (užkrem̃ta), užkrim̃to
1. tr., intr. užkąsti, užvalgyti: To sauso sūrio biškiuką užkrim̃su, daugiau nėko nevalgysu Užv. Užkrimsti nespėja rš.
2. tr. negyvai užkandžioti, papjauti: Buldogas visus užkrimtęs negyvai, nors ir pats buvęs stipriai sužeistas Blv. Šunys, uodegėlę nutvėrę, lapę iš olos išvilko ir užkrim̃to Jrk50.
| refl. tr.: Kad ne ji, iš tėvo ir sūnaus, kaip anų kunigaikščio Radvilos šunų, vienos uodegos būtų belikę – būtų kits kitą užsikrimtę Vaižg.
3. tr. sukąsti: Veidas pavyto ir pagelto, atsirado daugybė raukšlių, užkrimstos lūpos reiškė slopinamą sopulį LzP.
4. tr. prk. užuiti: Mergiotė nepratus – užkrim̃s šeimyna Ktk. Kokia tu močia! Vaikai užaugę taũ (tave) užkrim̃s už tokius tavo darbus! Trgn.
5. tr. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Mane vaikas užkrem̃ta, o kas tau – dyka Ds. Reikia atskirt paršai nuo kiaulės, ba jau kiaulę gražickai užkrim̃to Nč. Ką čia bevažiuosi kumele – vaiko užkrimsta Ds. Mūs kiaulė nekap atrodo, ba paršų užkrimstà Lš.
nukrim̃sti
Apibrėžtis
krim̃sti, krem̃ta, krim̃to
1. tr., intr. SD68, SPI302, R, K, Kls, Yl kietą daiktą valgyti, ėsti, graužti: Sengalvėlė suglaudžia visas burnelės raukšles, lyg rūgštų obuolį krimsdama P.Cvir. Jum tik juoda duona krimsti, karčias bėdas tankiai kęsti A.Strazd. Karvė atrają kremta Trak. Gyvulėliai, per žiemą krimtę sausą pašarą, dabar gauna jau minkštos žolelės J.Jabl. Tasai viedmorius (raganius) krim̃to krim̃to tą medžią (mišką), paka neperkrimto sau kelio (ps.) Lz. Iš jaunų metų kaulus krim̃sčia, o ant senystos mėsą Lz. Vaikai krem̃ta ledus kaip saldainį Up. Kam taip žalius [obuolius] kremti: dantis atšipsi! Grž. Su patinkamu vyru tai ir sausą plutą krimsdamà būč laiminga Užp. Reik man našta nešti ir krimst pluta kieta Vnž. Krimstè kremtù, tik vis nesaldu J. Vergais tapę, turi lauke gulėti, kaulus krimsti M.Valanč. Kremta kietą pelų duoną, šaltinėly mirkindami DvD369. Neatarišu mazgo – nors dantim krim̃sk Trgn. Aš morkas kaip šiltą vilną kremtu (lengvai graužiu) Žvr. Davei kieto sūrio, tai pusę dienos krimtaũ Rk. Oi, krimskit geltonų riešutelių, oi, kąskit raudonų uogelių! (d.) Ml. Tas velnias kulkas kremta, kad net iš dantų žarijos krinta BsPIV49. Ar ne tujai, voverėl, riešutėlius krimtai? NS223. Iš skausmo liežuvį savo teip krims, kaip tartum suėsti norės P. Naujus drabužius reik sulaistyti vandeniu, kad žiurkės nekrimstų LTR(Kltn).
| Ale pasakyk, ką arklys žino, kur kitam krimst (kasyti), kai niežti? Ds.
| Vieni laiko, o kiti į sėdynę krem̃ta (kerta, muša) Smn.
| Rūdis … krims kūnus jūsų BtJokL5,3. Vopninius akmenis gerai išdeginant, … iš jų išeina anglinis gazas ir jie pavirsta į … kremtančią, arba verdančią, vopną A1884,351.
^ Sudžiūtsubinė kaulus kremta (mintuvai ir linai arba kanapės) ST455. Kremta kaip šuo blusas PPr376. Ponas, it musę krimtęs, išdūlino iš žmogaus namų P.Cvir. Sūnus obuolius kremta, tėvo dantys atšimpa B, Erž. Cisnako nekrimsi – nė nesmirdės (jei nebūsi ką pikta padaręs, niekas nekaltins) Gs. Dantys visų tik sau kremta, bet ne kitam KrvP(Sk). Bekrimsdamas dantis atsikando S.Dauk. Kas sėjo, kas rovė, o kam teko ropės krimsti TŽIII378.
| refl. tr.: Uodegas kremtasi paršeliai iš bado, bet ėdalo nežiūri! I.Simon.
2. neduoti ramybės, prikaišinėti; barti, uiti: Ji krim̃to vyrą tol, kol šis pasakė NdŽ. Antsistojo kaip pikta dvasia i kremta muni visą laiką Vkš.
| Jokūbai, gėdą prie žmonių darai, Kamilę krimsti teisės neturi B.Sruog. Senukas vaikelius savo mylėjo: jų nepjovė i nepielavo, nekrimto Tat. Įejęs pradėjo čia visus krimsti, lojoti P. Jaučiu, kad ji mane krims visą dieną Ašb. Inveikus žmogus nepabūna teip, ale vis kitą krem̃ta Trgn. Krem̃ta močia marčią kaip ragana Ktk. Ans muni kožną dieną krem̃ta dėl tų savo kningų Slnt. Kam tą vaiką taip kremti, gali į ligas išvaryti! Užv. Kame kremta kits kitą, ten džiūsta patys ir vieta M.Valanč. Nieko neturėjo, tik labai bjaurią pačią: dieną ir naktį jį ta pati krimsdavo BsMtII21. Kremta kitus apkalbomis brš.
| Medlinčiai buvo tyčia pasodinti Normantams krimsti (erzinti) Vaižg.
| refl.: Judvi kremtatės ir kremtatės per dienas Vrb. Sunku gyvent taip terpu savęs krem̃tantis Dkk.
3. jaudinti, kankinti, graužti (apie mintis, jausmus ir pan.): Ir jo širdyje kilo maudulys, kuris jį krimto nuo pat Adomo grįžimo dienos A.Vencl. Ten sielvartas jo niekados nekrimsdavo J.Paukš. Abejonės jį ėmė krimsti J.Bil. Tai širdį kremta N. Mano sąžinė mane nekremta B. O tavo širdis dėl to neskauda, ir sąžinė nė tavęs nekremta? I.Simon. Sąžinė jį krem̃ta KI543. Tavo sielą nuolat kamuos, krims mintis, kad gyvybė, turtas kybo ant plaukelio Ašb. Kremtą žodžiai N. Kremta mus didis skausmas, kiek tiktai kartų atsimename rš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės? Vnž. To ak gailiuos, tai kremt mane PG. Savyje turėdams kremtančią sąžinę, dieną ir naktį jį sloginančią Ns1832,5. Juos … kremta jų pikta siela DP244. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą BPII304. Nuo kremtančios skolos atvalnytas MšK. Linksmi būkite sviete be kremtančių rūpesčių MšK.
4. rūpintis, sielotis: Tu krimsies, kam tuomet bareisi S.Nėr. Antanas su žmona dieną naktį krimtosi vaikų nesulaukdami A.Vien. Šiandien nereikia per daug tuo krimstis V.Myk-Put. Yr čia ko krimstis, kad karvė išdvėsė – kita užaugs Dkk. Kogi taip be priežasties kremties? V.Kudir. Ilgiau nebegaliu savy taip krimstis Mair. Aš kremtuos (dyžuos, gailiuos) tą padaręs J. Neskrimsk, maž anas dabar laimingesnis Ut. Krim̃skis nesikrim̃sk, vis vien kitep nebus Mtl. Krim̃skis ir krim̃skis žmogus kaip dėl kokių nelabųjų Vvr. Dėl tokių nėkų neverta krim̃stis Up. Petras, pametęs pinigus, labai krimtosi Trs. Bet kad nesumanė, kaip greitai galėtų pralobti, tai labai krimtosi MPas. Nemačija nieko, kad mes ir kažina kaip krimsimės LC1883,31. Kremtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki SD68.
5. prk. žįsti: Moteriškę vaikas kremta Mrc. Jau dideli [paršai], o da kiaulę krem̃ta Gs. Veršiukas jau antra nedėlia kremta karvę, reikia atskirt Mrs. Paršų krem̃tamą kiaulę reikia gerai šert Lš. Reikia mylėti kiaulę – paršiukų kremtama Stl. Veršis karvę krem̃ta (žinda be reikalo) Rs.
◊ gálvą krim̃sti neduoti ramybės ko reikalaujant: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti! Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo Rp. Nekrim̃sk man galvõs su savo batų pirkimu! Jnšk.
kai̇̃p lẽdą (ri̇́ešutą, rópę, rópes) krim̃sti lengvai (ką daryti): Ūtarijam lietuviškai: kàp lẽdą krem̃tam (labai gerai kalbame) Dv. Ruskai – kàp lẽdą kremtù Azr. Drožia iš knygos, kai̇̃p rópes krem̃ta (labai gerai skaito) Rz. Jis skaito, kai̇̃p rópę krem̃ta Km. Vienok pasakė viską ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto V.Kudir. Skaityk – kaip ledą krimsk (aiškiai skaityk), tai gražu! Vl.
kei̇̃merį krim̃sti toks vaikų žaidimas, kur dviese, susitarę iš ko nors, stengiasi vienas antrą užklupti pamiršus sutartą žodį, ženklą ar veiksmą: Kremta keimerį iš pašauktynių, iš prisėstynių, iš parduotynių, iš pašoktynių, iš pristotynių LTR(Kltn). Kas su manim krims keimerį? Prk.
krỹžiaus gãlą krim̃sti beviltiškai stengtis: Nieko vargui nepadarysi, norins kryžiaus galą krimsi LMD(Rs).
nagùs (nagàs, pirštùs) krim̃sti(s) graužtis, sielvartauti ką negerai padarius: Jei nori, nagùs krim̃sk, o vis tiek nebepadės Vvr. Nekrimsk sau nagų, vis tiek nebatgausi Slnt. Ė dabar nagàs krem̃ta OG283. Dabar jis pirštùs krem̃tasi taip padaręs Pg.
pelès krim̃sti žaidžiant spėti, kam teko dalijamas žiedas: Vienas žiedą dalina, o vienas peles kremta Vlk.
ūsùs (bar̃zdą) krim̃sti būti susirūpinusiam, sielvartauti: Tylėjo ir senas Mykis, tik ūsus savo krimto V.Krėv. Ponas barzdą krim̃sdamas sako Dglš. Nuvažiav[o] anas bar̃zdą krim̃sdamas (raukydamasis) Dglš.
apkrim̃sti, àpkremta, apkrim̃to tr. K, Š; SD220, Q77 apgraužti, apkramtyti: Kaulą apkrimtaũ J. Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo – uodega neciela? Atsakė: tatai šunys bjaurybės apkrimto M.Valanč. Neik tvartan valgydamas, pelės gyvulius apkrim̃s Klt.
atkrim̃sti, àtkremta (atkrem̃ta), atkrim̃to
1. tr. Š nugraužti, nukąsti; atkąsti: Aš velyčiau, kad visos kita kitai atkrimstumėte uodegas M.Valanč. Pavirsk katinėliu, pažiūrėsim, ar neatkrims tau pelės uodegos V.Krėv.
| refl. tr.: Atsikrim̃sk cukraus ir gerk su [v]andeniu Ds. Te, atsikrim̃sk mano kaulo! (sakoma supykus) Ds. Pusę barzdos atsikrim̃to pats sau Dglš.
2. intr. atrajoti: Karvės sugulė ir atkrem̃ta Nmn.
3. refl. atsigauti, pasitaisyti: Jau an ma[no] motulės kapo avis išbėgus atsikrim̃stų (paėstų, taip apžėlęs žole) Rod. Kap tik išej[o] arkliai ganiavon, tai žu dievaičio (per mėnesį) ir atsikrim̃to, ką ir kaulų neprast Rod. Kap išeis stotkelis an žolės – atsikrim̃s Rod. Paganinėk tu ją po saradelią, moža ana atsikrim̃s nedaugį Arm. Paganindinėjau arkliu[i] dobilus, dabok, kap greitai atsikrimto Pls.
4. refl. kandant atsikirsti, sutraškėti tarp dantų: Krimst atsikrimto į kažką dantis Grž.
5. tr. atšipinti, atkirsti (dantis): Nuo rūgštynių labai dantis àtkremti Ds.
6. tr. prk. prikankinti ujimu, priekaištavimais: Atkrim̃s da juos senė, paki numirs Trgn.
7. refl. prk. iki soties, iki pačiam nusibostant rieti, priekaištauti: Sunku ir apsakyt, kaip iš pradžios krimto, o dabar tykesnis – matyt, atsikrim̃to Dkk.
įkrim̃sti, į̇̃kremta, įkrim̃to tr.
1. Kos33, N, I įstengti graužti, įkąsti: Tokį kietą sūrį kaip tu įkrimtai̇̃? J. Senis nebegali žiauberies įkrim̃sti Š. Kieta kremzlė – neiñkremtu Alv.
| prk.: Jau patį darbo sunkumą įkrimtáu (įveikiau) Varn.
2. N prk. nuvarginti, įkyrėti plūdimu, barimu, nedavimu ramybės, įskaudinti: Kaip aną pati į̇̃kremta, tas nė miego nebužmiegta Užv. Ar ten ponia įkremta, ar darbo nevalioja… Tokia išbalusi Žem. Bet, da norėdama biškį įkrimsti, pridėjo Sz. Ir įkrim̃to gi mane pati už pinigų pametimą Š.
| Mane tiek kartų įkrimto iki skausmų rš.
iškrim̃sti, i̇̀škremta, iškrim̃to tr.
1. SD412, K, Š išgraužti, iškąsti; išvalgyti, išėsti: Kam tu, varly, šaukštą valgydamas iškrimtai̇̃? Ds. Pagatava esti ir akis gyvoliams iškrimsti PP33. Bernai ropeles ravėjo, beravėdami iškrimto, net jų danteliai išvirto Tvr.
| prk.: Pagatavas su dantim iškrimst (atimti) nuo manęs LTR(Ds).
iškrimstai̇̃ adv.: Lapų pakraščiai iškrimstai dantyti Mt.
2. daug ko sukrimsti: Čielą tarbą riešutų aš iškrimtaũ J.
3. R45, N prk. išvaryti barimu, plūdimu, išėsti: Uošvė žentą iškrim̃to, išvairėjo J.Jabl. Iškrim̃to marčią iš namų Ktk. Užsimanė iškrimsti mane iš Šelpiamojo komiteto rš.
| refl. tr.: Katra marti katrą išsikrim̃s iš namų Š.
4. prk. išgauti, išreikalauti nuolat prašant, neduodant ramybės, priekaištaujant: Sūnų ir sūnienę krimto jis tik tol, kol rudenį neiškrimto visos išimtinės Vaižg.
5. refl. prk. kurį laiką išsisieloti, susirūpinusiam, neramiam prabūti: Visą vakarą išsikrim̃to motyna, vienus vaikus namie palikusi Š.
6. prk. išžįsti: Gana tau, vaikel, krimst mane, jau paskutinį lašą iškrimtai̇̃ Ds.
7. prk. išnaikinti: Visus miškus iškrim̃to, nei medelio parodai nepaliko Tvr.
◊ gálvą iškrim̃sti privarginti rūpesčiais: Tas šelmis iškrim̃to gálvą Mtl. Vaikas su prašymais iškrimto galvą Jnš.
nukrim̃sti, nùkremta, nukrim̃to tr.
1. SD379, Q8, N, K nukąsti, nukramtyti, nugraužti: Jis virvelę nukrim̃to J. Pikta koja tave (medelį) sutremps, galvijai nukrims J.Avyž. Nes tai bitėms daug darbo būtų, kol jos visus tus [šiaudinio avilio] šiaudų galus nukrimstų S.Dauk. Ganyt kirtimuose negalima – gali gyvuliai nukąst ar nukrimst metūges dygstančio medžio rš.
^ Glostyk pono šunį, kad nelotų – kol tau ranką nukrims KrvP(Krs).
| refl. tr.: Nusikrim̃to ans nagus lig pat gyvnagių Vvr.
2. sukandžioti, sugilti: Arklio pečiai nukrimsti musių, net baisu žiūrėt Ds.
3. prk. nugalėti kremtant keimerį: Su Onele krimtau keimerį, bet ji mane nukrimto Pkr.
pakrim̃sti, pàkremta, pakrim̃to
1. tr. K graužiant pažeisti: Apyninis kirmis pakremta apynių šaknis, nu ko jos pradeda pūti S.Dauk. Sodą kiškiai čystai pakrim̃to Lz.
| Rūbus jūsų kandys pakrimto WP11.
2. tr. pergraužti, perkąsti: Siūlą pakrim̃sk J. Šuo pakrim̃to virvelę ir pabėgo Up. Krimto krimto [vilkai eglę], bet pakrimsti jos negalėjo Mc. Taksis lapės nebepaleido, gerklę pakrimto PP40. Kada tai nusiduos? – Kada boba kaltą pakrims LTR.
3. tr., intr. kiek užvalgyti (užėsti), pakąsnoti; suvalgyti, sukrimsti: Seniau jie ir rugienių šiaudelių pakrim̃sti gaudavę Grž. Griežčio pakrim̃tęs sotus nebūsi Ds. Gera, kai yr gerų obuolių pakrim̃st Ds. Išsitraukęs iš kišenės pakrimtau duonos plutą rš. Aš jau pakrimtáu – nenoriu daugiau Rsn. Pakrimskim riešutų, kolei yra Ds.
| Pamerks anas arbaton baranką ir pakrim̃s Gdr.
| refl. tr.: Daili ji mergina, nors ir vargo spaudžiama augusi ir ne kartą juodos duonelės su druska pasikrimtusi dirbo I.Simon. Pasikrimtus ridikėlių į turgų važiuosi JV256.
4. tr. prk. šiek tiek pabarti, paerzinti, neduoti ramybės: Jam užeina noras pakrimsti senutę P.Cvir. Virkšnos tik ieško, ką čia saviškių dabar radus pakrimsti: tu kaltas, tu kaltas! Vaižg. Čepienė be kokio reikalo pakremta savo marčią Sz.
pérkrimsti, perkrim̃sti Slm
1. tr. SD295, R, M perkąsti, pergraužti: Riešutą párkrimsk, parkąsk J. Norėdamas kandūlį suvalgyti, turi kietą kevalą párkrimsti Krkl. Kad tik nutvers arklys kur kokią virvę, ir pérkremta Ds. Vilkai pribėgo eglę ir ėmė ją krimsti; krimto krimto, bet perkrimsti jos negalėjo rš. Ar gali vilkai eglę parkrim̃sti, žmogui nuo jų įlipus? Š.
2. intr. kiek užkąsti: Atsigulė ant pabalėlio šiek tiek pasilsėti ir perkrimsti Vb.
3. tr. prk. įsigilinti, išnagrinėti, perprasti: Supraskit jūs, perkrimskit, kada ką pikta pasergėsit srš.
4. tr. prk. nukankinti barimu, plūdimu, paėsti: Parkrim̃s mošos greit savo marčią Š.
prakrim̃sti, pràkremta, prakrim̃to tr.
1. K prakąsti, pragraužti: Karvė suuodė javą, ir, prakrimtusi maišą, ėdė, kiek tik norėjo V.Krėv. Va, kokia arklio skylė sermėgoj prakrimstà Ds.
| refl. tr. K.
2. prk. kurį laiką pražįsti: Apžios vaikas spenį ir prakremta pernakt Ds.
◊ gálvą prakrim̃sti neduoti ramybės, nuvarginti priekaištais: Kada išvytas iš karčemos Maušius važiavo lauk iš kaimo, Maušienė visą galvą jam prakrimto rš.
prikrim̃sti, pri̇̀kremta, prikrim̃to tr.
1. prigraužti, privalgyti: Tai prikremtu an juos nuejęs obuolių! Ds.
| prk.: Aš prikrimtau, tėvukeli, rūstųjų žodelių Prng.
| refl. tr.: Ten prisikrimsi obuolaičių, ten prisikrimsi riešutaičių Grž.
2. prk. privarginti, įkyrėti (barimu, ujimu, prašymu): Kiek jie mañ' pri̇̀kremta! Trgn. Kiek tu mañ' prikremti su savo prašymais! Ds.
3. prk. nuvarginti žindimu: Junkysiu jau kada vaiką, gana mane prikrim̃to Ds.
sukrim̃sti, sùkremta, sukrim̃to tr.
1. R, K, Rz sukrimsnoti, sukramtyti, sugraužti, suvalgyti: Tuoj sukrim̃stum riešutus Ėr. Negaliu sukrim̃st dantim Ck. Te ir tu saują riešutų sukrimsk J. Vaikiščias visus obuolius išsinešė iš darželio ir visus godžiai kaip meitėlis sukrimto Tat. Žiūriu, morkai suėsti, visi sukrimsti – išėdos [paliktos] Bsg. Tokio didelio griežčio vienas nesukrimsiu Trgn. Nė kaulelio negavau sukrimsti J.Jabl. Šunys ir kaulus sukrim̃to Krkl. Sukrim̃to anas dešrą ir atsigulė miego Lz. Šalta kojoms – sukrimsk žirnius Btg. Atbėgo tuoj tos visos pelės, tuoj grūdus sukrimto Brt.
| prk.: Tu įmanytum, tai jį gyvą sukrimstum (pražudytum, sunaikintum) Ds.
^ Nesukrimtęs kiautą, kanduolą neragausi S.Dauk.
| refl. tr.: Sako, pasiutęs žmogus pats saũ susikremtąs Ds. Iš gėdos net pirštus ėmė krim̃stis Lp.
2. prk. suardyti, sunaikinti (sveikatą): Tas palaidūnas man visą sveikatą sukrimto Alv. Svetimos bėdos sukrim̃to Ktk.
| Mirė vėžio sukrimstas rš.
3. prk. sudaužyti: Žiūrėk, nesukrim̃sk tu puodelio, jau matos, kad ištėkši Pbs. Mūsų vi̇̀sa baigia sukrimsti (visus indus išdaužyti) Ds. Jau, padla, sukrimtai̇̃ tokią gražią torielką Vrn.
4. prk. sujaudinti barimu, priekaištais: Nesuskubau kojos įkelti, tuojau turi mane sukrimsti: šio nėr, to nėr Žem.
5. refl. prk. susibarti, susipykti: Oligarchai vieni su kitais susikrimto EncVII892. Suskrim̃to jie jau senai, bet da ir šiandiej negali vienas kitam akỹs (į akis) pažiūrėt Rk.
6. susirūpinti, susisieloti: Ji pajuto, kad jos sužadėtinis šiandien susikrimtęs, kitoks kaip visada, prislėgtas jai nežinomų ir nesuprantamų minčių J.Dov. Jam buvo juokinga, kad narsusis, niekad nesijaudinęs majoras, atrodo, dėl niekniekio susikrimto rš. Dėl tėvo mirties ir dabar vaikšto susikrim̃tęs Žg. Susikrimtaũ labai iš jo nelaimės A.Baran. Močia susikrim̃to dėl vagystės Ds. Ir aš buvau labai susikrim̃tus Užp. Kodėl tu šiandien tep susikrim̃tęs, kiba kas bloga atsitiko? Gž. Kur gali būti gražus: vis susikrimtęs, vis susirūpinęs! Šl. Kad jau susikrim̃tęs žmogus iš to rūpesčio, nė valgyt negali Bsg. Susikrimtęs, kaip rykščių gavęs LTR(Rs).
| Po tėvelio mirties ir mamytė smarkiai susikrimto (sunyko nuo širdies skausmo, susibaigė) Ldk.
7. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Kumeliukas per vasarą kumelę sukrim̃to Ėr. Ir gėreliai per vasarą aveles sùkremta Ėr. Tie paršai pagonai tiek sukrim̃to tą kiaulę nabagę, kad led tik bepaeina Sml.
užkrim̃sti, ùžkremta (užkrem̃ta), užkrim̃to
1. tr., intr. užkąsti, užvalgyti: To sauso sūrio biškiuką užkrim̃su, daugiau nėko nevalgysu Užv. Užkrimsti nespėja rš.
2. tr. negyvai užkandžioti, papjauti: Buldogas visus užkrimtęs negyvai, nors ir pats buvęs stipriai sužeistas Blv. Šunys, uodegėlę nutvėrę, lapę iš olos išvilko ir užkrim̃to Jrk50.
| refl. tr.: Kad ne ji, iš tėvo ir sūnaus, kaip anų kunigaikščio Radvilos šunų, vienos uodegos būtų belikę – būtų kits kitą užsikrimtę Vaižg.
3. tr. sukąsti: Veidas pavyto ir pagelto, atsirado daugybė raukšlių, užkrimstos lūpos reiškė slopinamą sopulį LzP.
4. tr. prk. užuiti: Mergiotė nepratus – užkrim̃s šeimyna Ktk. Kokia tu močia! Vaikai užaugę taũ (tave) užkrim̃s už tokius tavo darbus! Trgn.
5. tr. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Mane vaikas užkrem̃ta, o kas tau – dyka Ds. Reikia atskirt paršai nuo kiaulės, ba jau kiaulę gražickai užkrim̃to Nč. Ką čia bevažiuosi kumele – vaiko užkrimsta Ds. Mūs kiaulė nekap atrodo, ba paršų užkrimstà Lš.
1. tr., intr. SD68, SPI302, R, K, Kls, Yl kietą daiktą valgyti, ėsti, graužti: Sengalvėlė suglaudžia visas burnelės raukšles, lyg rūgštų obuolį krimsdama P.Cvir. Jum tik juoda duona krimsti, karčias bėdas tankiai kęsti A.Strazd. Karvė atrają kremta Trak. Gyvulėliai, per žiemą krimtę sausą pašarą, dabar gauna jau minkštos žolelės J.Jabl. Tasai viedmorius (raganius) krim̃to krim̃to tą medžią (mišką), paka neperkrimto sau kelio (ps.) Lz. Iš jaunų metų kaulus krim̃sčia, o ant senystos mėsą Lz. Vaikai krem̃ta ledus kaip saldainį Up. Kam taip žalius [obuolius] kremti: dantis atšipsi! Grž. Su patinkamu vyru tai ir sausą plutą krimsdamà būč laiminga Užp. Reik man našta nešti ir krimst pluta kieta Vnž. Krimstè kremtù, tik vis nesaldu J. Vergais tapę, turi lauke gulėti, kaulus krimsti M.Valanč. Kremta kietą pelų duoną, šaltinėly mirkindami DvD369. Neatarišu mazgo – nors dantim krim̃sk Trgn. Aš morkas kaip šiltą vilną kremtu (lengvai graužiu) Žvr. Davei kieto sūrio, tai pusę dienos krimtaũ Rk. Oi, krimskit geltonų riešutelių, oi, kąskit raudonų uogelių! (d.) Ml. Tas velnias kulkas kremta, kad net iš dantų žarijos krinta BsPIV49. Ar ne tujai, voverėl, riešutėlius krimtai? NS223. Iš skausmo liežuvį savo teip krims, kaip tartum suėsti norės P. Naujus drabužius reik sulaistyti vandeniu, kad žiurkės nekrimstų LTR(Kltn).
| Ale pasakyk, ką arklys žino, kur kitam krimst (kasyti), kai niežti? Ds.
| Vieni laiko, o kiti į sėdynę krem̃ta (kerta, muša) Smn.
| Rūdis … krims kūnus jūsų BtJokL5,3. Vopninius akmenis gerai išdeginant, … iš jų išeina anglinis gazas ir jie pavirsta į … kremtančią, arba verdančią, vopną A1884,351.
^ Sudžiūtsubinė kaulus kremta (mintuvai ir linai arba kanapės) ST455. Kremta kaip šuo blusas PPr376. Ponas, it musę krimtęs, išdūlino iš žmogaus namų P.Cvir. Sūnus obuolius kremta, tėvo dantys atšimpa B, Erž. Cisnako nekrimsi – nė nesmirdės (jei nebūsi ką pikta padaręs, niekas nekaltins) Gs. Dantys visų tik sau kremta, bet ne kitam KrvP(Sk). Bekrimsdamas dantis atsikando S.Dauk. Kas sėjo, kas rovė, o kam teko ropės krimsti TŽIII378.
| refl. tr.: Uodegas kremtasi paršeliai iš bado, bet ėdalo nežiūri! I.Simon.
2. neduoti ramybės, prikaišinėti; barti, uiti: Ji krim̃to vyrą tol, kol šis pasakė NdŽ. Antsistojo kaip pikta dvasia i kremta muni visą laiką Vkš.
| Jokūbai, gėdą prie žmonių darai, Kamilę krimsti teisės neturi B.Sruog. Senukas vaikelius savo mylėjo: jų nepjovė i nepielavo, nekrimto Tat. Įejęs pradėjo čia visus krimsti, lojoti P. Jaučiu, kad ji mane krims visą dieną Ašb. Inveikus žmogus nepabūna teip, ale vis kitą krem̃ta Trgn. Krem̃ta močia marčią kaip ragana Ktk. Ans muni kožną dieną krem̃ta dėl tų savo kningų Slnt. Kam tą vaiką taip kremti, gali į ligas išvaryti! Užv. Kame kremta kits kitą, ten džiūsta patys ir vieta M.Valanč. Nieko neturėjo, tik labai bjaurią pačią: dieną ir naktį jį ta pati krimsdavo BsMtII21. Kremta kitus apkalbomis brš.
| Medlinčiai buvo tyčia pasodinti Normantams krimsti (erzinti) Vaižg.
| refl.: Judvi kremtatės ir kremtatės per dienas Vrb. Sunku gyvent taip terpu savęs krem̃tantis Dkk.
3. jaudinti, kankinti, graužti (apie mintis, jausmus ir pan.): Ir jo širdyje kilo maudulys, kuris jį krimto nuo pat Adomo grįžimo dienos A.Vencl. Ten sielvartas jo niekados nekrimsdavo J.Paukš. Abejonės jį ėmė krimsti J.Bil. Tai širdį kremta N. Mano sąžinė mane nekremta B. O tavo širdis dėl to neskauda, ir sąžinė nė tavęs nekremta? I.Simon. Sąžinė jį krem̃ta KI543. Tavo sielą nuolat kamuos, krims mintis, kad gyvybė, turtas kybo ant plaukelio Ašb. Kremtą žodžiai N. Kremta mus didis skausmas, kiek tiktai kartų atsimename rš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės? Vnž. To ak gailiuos, tai kremt mane PG. Savyje turėdams kremtančią sąžinę, dieną ir naktį jį sloginančią Ns1832,5. Juos … kremta jų pikta siela DP244. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą BPII304. Nuo kremtančios skolos atvalnytas MšK. Linksmi būkite sviete be kremtančių rūpesčių MšK.
4. rūpintis, sielotis: Tu krimsies, kam tuomet bareisi S.Nėr. Antanas su žmona dieną naktį krimtosi vaikų nesulaukdami A.Vien. Šiandien nereikia per daug tuo krimstis V.Myk-Put. Yr čia ko krimstis, kad karvė išdvėsė – kita užaugs Dkk. Kogi taip be priežasties kremties? V.Kudir. Ilgiau nebegaliu savy taip krimstis Mair. Aš kremtuos (dyžuos, gailiuos) tą padaręs J. Neskrimsk, maž anas dabar laimingesnis Ut. Krim̃skis nesikrim̃sk, vis vien kitep nebus Mtl. Krim̃skis ir krim̃skis žmogus kaip dėl kokių nelabųjų Vvr. Dėl tokių nėkų neverta krim̃stis Up. Petras, pametęs pinigus, labai krimtosi Trs. Bet kad nesumanė, kaip greitai galėtų pralobti, tai labai krimtosi MPas. Nemačija nieko, kad mes ir kažina kaip krimsimės LC1883,31. Kremtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki SD68.
5. prk. žįsti: Moteriškę vaikas kremta Mrc. Jau dideli [paršai], o da kiaulę krem̃ta Gs. Veršiukas jau antra nedėlia kremta karvę, reikia atskirt Mrs. Paršų krem̃tamą kiaulę reikia gerai šert Lš. Reikia mylėti kiaulę – paršiukų kremtama Stl. Veršis karvę krem̃ta (žinda be reikalo) Rs.
◊ gálvą krim̃sti neduoti ramybės ko reikalaujant: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti! Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo Rp. Nekrim̃sk man galvõs su savo batų pirkimu! Jnšk.
kai̇̃p lẽdą (ri̇́ešutą, rópę, rópes) krim̃sti lengvai (ką daryti): Ūtarijam lietuviškai: kàp lẽdą krem̃tam (labai gerai kalbame) Dv. Ruskai – kàp lẽdą kremtù Azr. Drožia iš knygos, kai̇̃p rópes krem̃ta (labai gerai skaito) Rz. Jis skaito, kai̇̃p rópę krem̃ta Km. Vienok pasakė viską ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto V.Kudir. Skaityk – kaip ledą krimsk (aiškiai skaityk), tai gražu! Vl.
kei̇̃merį krim̃sti toks vaikų žaidimas, kur dviese, susitarę iš ko nors, stengiasi vienas antrą užklupti pamiršus sutartą žodį, ženklą ar veiksmą: Kremta keimerį iš pašauktynių, iš prisėstynių, iš parduotynių, iš pašoktynių, iš pristotynių LTR(Kltn). Kas su manim krims keimerį? Prk.
krỹžiaus gãlą krim̃sti beviltiškai stengtis: Nieko vargui nepadarysi, norins kryžiaus galą krimsi LMD(Rs).
nagùs (nagàs, pirštùs) krim̃sti(s) graužtis, sielvartauti ką negerai padarius: Jei nori, nagùs krim̃sk, o vis tiek nebepadės Vvr. Nekrimsk sau nagų, vis tiek nebatgausi Slnt. Ė dabar nagàs krem̃ta OG283. Dabar jis pirštùs krem̃tasi taip padaręs Pg.
pelès krim̃sti žaidžiant spėti, kam teko dalijamas žiedas: Vienas žiedą dalina, o vienas peles kremta Vlk.
ūsùs (bar̃zdą) krim̃sti būti susirūpinusiam, sielvartauti: Tylėjo ir senas Mykis, tik ūsus savo krimto V.Krėv. Ponas barzdą krim̃sdamas sako Dglš. Nuvažiav[o] anas bar̃zdą krim̃sdamas (raukydamasis) Dglš.
apkrim̃sti, àpkremta, apkrim̃to tr. K, Š; SD220, Q77 apgraužti, apkramtyti: Kaulą apkrimtaũ J. Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo – uodega neciela? Atsakė: tatai šunys bjaurybės apkrimto M.Valanč. Neik tvartan valgydamas, pelės gyvulius apkrim̃s Klt.
atkrim̃sti, àtkremta (atkrem̃ta), atkrim̃to
1. tr. Š nugraužti, nukąsti; atkąsti: Aš velyčiau, kad visos kita kitai atkrimstumėte uodegas M.Valanč. Pavirsk katinėliu, pažiūrėsim, ar neatkrims tau pelės uodegos V.Krėv.
| refl. tr.: Atsikrim̃sk cukraus ir gerk su [v]andeniu Ds. Te, atsikrim̃sk mano kaulo! (sakoma supykus) Ds. Pusę barzdos atsikrim̃to pats sau Dglš.
2. intr. atrajoti: Karvės sugulė ir atkrem̃ta Nmn.
3. refl. atsigauti, pasitaisyti: Jau an ma[no] motulės kapo avis išbėgus atsikrim̃stų (paėstų, taip apžėlęs žole) Rod. Kap tik išej[o] arkliai ganiavon, tai žu dievaičio (per mėnesį) ir atsikrim̃to, ką ir kaulų neprast Rod. Kap išeis stotkelis an žolės – atsikrim̃s Rod. Paganinėk tu ją po saradelią, moža ana atsikrim̃s nedaugį Arm. Paganindinėjau arkliu[i] dobilus, dabok, kap greitai atsikrimto Pls.
4. refl. kandant atsikirsti, sutraškėti tarp dantų: Krimst atsikrimto į kažką dantis Grž.
5. tr. atšipinti, atkirsti (dantis): Nuo rūgštynių labai dantis àtkremti Ds.
6. tr. prk. prikankinti ujimu, priekaištavimais: Atkrim̃s da juos senė, paki numirs Trgn.
7. refl. prk. iki soties, iki pačiam nusibostant rieti, priekaištauti: Sunku ir apsakyt, kaip iš pradžios krimto, o dabar tykesnis – matyt, atsikrim̃to Dkk.
įkrim̃sti, į̇̃kremta, įkrim̃to tr.
1. Kos33, N, I įstengti graužti, įkąsti: Tokį kietą sūrį kaip tu įkrimtai̇̃? J. Senis nebegali žiauberies įkrim̃sti Š. Kieta kremzlė – neiñkremtu Alv.
| prk.: Jau patį darbo sunkumą įkrimtáu (įveikiau) Varn.
2. N prk. nuvarginti, įkyrėti plūdimu, barimu, nedavimu ramybės, įskaudinti: Kaip aną pati į̇̃kremta, tas nė miego nebužmiegta Užv. Ar ten ponia įkremta, ar darbo nevalioja… Tokia išbalusi Žem. Bet, da norėdama biškį įkrimsti, pridėjo Sz. Ir įkrim̃to gi mane pati už pinigų pametimą Š.
| Mane tiek kartų įkrimto iki skausmų rš.
iškrim̃sti, i̇̀škremta, iškrim̃to tr.
1. SD412, K, Š išgraužti, iškąsti; išvalgyti, išėsti: Kam tu, varly, šaukštą valgydamas iškrimtai̇̃? Ds. Pagatava esti ir akis gyvoliams iškrimsti PP33. Bernai ropeles ravėjo, beravėdami iškrimto, net jų danteliai išvirto Tvr.
| prk.: Pagatavas su dantim iškrimst (atimti) nuo manęs LTR(Ds).
iškrimstai̇̃ adv.: Lapų pakraščiai iškrimstai dantyti Mt.
2. daug ko sukrimsti: Čielą tarbą riešutų aš iškrimtaũ J.
3. R45, N prk. išvaryti barimu, plūdimu, išėsti: Uošvė žentą iškrim̃to, išvairėjo J.Jabl. Iškrim̃to marčią iš namų Ktk. Užsimanė iškrimsti mane iš Šelpiamojo komiteto rš.
| refl. tr.: Katra marti katrą išsikrim̃s iš namų Š.
4. prk. išgauti, išreikalauti nuolat prašant, neduodant ramybės, priekaištaujant: Sūnų ir sūnienę krimto jis tik tol, kol rudenį neiškrimto visos išimtinės Vaižg.
5. refl. prk. kurį laiką išsisieloti, susirūpinusiam, neramiam prabūti: Visą vakarą išsikrim̃to motyna, vienus vaikus namie palikusi Š.
6. prk. išžįsti: Gana tau, vaikel, krimst mane, jau paskutinį lašą iškrimtai̇̃ Ds.
7. prk. išnaikinti: Visus miškus iškrim̃to, nei medelio parodai nepaliko Tvr.
◊ gálvą iškrim̃sti privarginti rūpesčiais: Tas šelmis iškrim̃to gálvą Mtl. Vaikas su prašymais iškrimto galvą Jnš.
nukrim̃sti, nùkremta, nukrim̃to tr.
1. SD379, Q8, N, K nukąsti, nukramtyti, nugraužti: Jis virvelę nukrim̃to J. Pikta koja tave (medelį) sutremps, galvijai nukrims J.Avyž. Nes tai bitėms daug darbo būtų, kol jos visus tus [šiaudinio avilio] šiaudų galus nukrimstų S.Dauk. Ganyt kirtimuose negalima – gali gyvuliai nukąst ar nukrimst metūges dygstančio medžio rš.
^ Glostyk pono šunį, kad nelotų – kol tau ranką nukrims KrvP(Krs).
| refl. tr.: Nusikrim̃to ans nagus lig pat gyvnagių Vvr.
2. sukandžioti, sugilti: Arklio pečiai nukrimsti musių, net baisu žiūrėt Ds.
3. prk. nugalėti kremtant keimerį: Su Onele krimtau keimerį, bet ji mane nukrimto Pkr.
pakrim̃sti, pàkremta, pakrim̃to
1. tr. K graužiant pažeisti: Apyninis kirmis pakremta apynių šaknis, nu ko jos pradeda pūti S.Dauk. Sodą kiškiai čystai pakrim̃to Lz.
| Rūbus jūsų kandys pakrimto WP11.
2. tr. pergraužti, perkąsti: Siūlą pakrim̃sk J. Šuo pakrim̃to virvelę ir pabėgo Up. Krimto krimto [vilkai eglę], bet pakrimsti jos negalėjo Mc. Taksis lapės nebepaleido, gerklę pakrimto PP40. Kada tai nusiduos? – Kada boba kaltą pakrims LTR.
3. tr., intr. kiek užvalgyti (užėsti), pakąsnoti; suvalgyti, sukrimsti: Seniau jie ir rugienių šiaudelių pakrim̃sti gaudavę Grž. Griežčio pakrim̃tęs sotus nebūsi Ds. Gera, kai yr gerų obuolių pakrim̃st Ds. Išsitraukęs iš kišenės pakrimtau duonos plutą rš. Aš jau pakrimtáu – nenoriu daugiau Rsn. Pakrimskim riešutų, kolei yra Ds.
| Pamerks anas arbaton baranką ir pakrim̃s Gdr.
| refl. tr.: Daili ji mergina, nors ir vargo spaudžiama augusi ir ne kartą juodos duonelės su druska pasikrimtusi dirbo I.Simon. Pasikrimtus ridikėlių į turgų važiuosi JV256.
4. tr. prk. šiek tiek pabarti, paerzinti, neduoti ramybės: Jam užeina noras pakrimsti senutę P.Cvir. Virkšnos tik ieško, ką čia saviškių dabar radus pakrimsti: tu kaltas, tu kaltas! Vaižg. Čepienė be kokio reikalo pakremta savo marčią Sz.
pérkrimsti, perkrim̃sti Slm
1. tr. SD295, R, M perkąsti, pergraužti: Riešutą párkrimsk, parkąsk J. Norėdamas kandūlį suvalgyti, turi kietą kevalą párkrimsti Krkl. Kad tik nutvers arklys kur kokią virvę, ir pérkremta Ds. Vilkai pribėgo eglę ir ėmė ją krimsti; krimto krimto, bet perkrimsti jos negalėjo rš. Ar gali vilkai eglę parkrim̃sti, žmogui nuo jų įlipus? Š.
2. intr. kiek užkąsti: Atsigulė ant pabalėlio šiek tiek pasilsėti ir perkrimsti Vb.
3. tr. prk. įsigilinti, išnagrinėti, perprasti: Supraskit jūs, perkrimskit, kada ką pikta pasergėsit srš.
4. tr. prk. nukankinti barimu, plūdimu, paėsti: Parkrim̃s mošos greit savo marčią Š.
prakrim̃sti, pràkremta, prakrim̃to tr.
1. K prakąsti, pragraužti: Karvė suuodė javą, ir, prakrimtusi maišą, ėdė, kiek tik norėjo V.Krėv. Va, kokia arklio skylė sermėgoj prakrimstà Ds.
| refl. tr. K.
2. prk. kurį laiką pražįsti: Apžios vaikas spenį ir prakremta pernakt Ds.
◊ gálvą prakrim̃sti neduoti ramybės, nuvarginti priekaištais: Kada išvytas iš karčemos Maušius važiavo lauk iš kaimo, Maušienė visą galvą jam prakrimto rš.
prikrim̃sti, pri̇̀kremta, prikrim̃to tr.
1. prigraužti, privalgyti: Tai prikremtu an juos nuejęs obuolių! Ds.
| prk.: Aš prikrimtau, tėvukeli, rūstųjų žodelių Prng.
| refl. tr.: Ten prisikrimsi obuolaičių, ten prisikrimsi riešutaičių Grž.
2. prk. privarginti, įkyrėti (barimu, ujimu, prašymu): Kiek jie mañ' pri̇̀kremta! Trgn. Kiek tu mañ' prikremti su savo prašymais! Ds.
3. prk. nuvarginti žindimu: Junkysiu jau kada vaiką, gana mane prikrim̃to Ds.
sukrim̃sti, sùkremta, sukrim̃to tr.
1. R, K, Rz sukrimsnoti, sukramtyti, sugraužti, suvalgyti: Tuoj sukrim̃stum riešutus Ėr. Negaliu sukrim̃st dantim Ck. Te ir tu saują riešutų sukrimsk J. Vaikiščias visus obuolius išsinešė iš darželio ir visus godžiai kaip meitėlis sukrimto Tat. Žiūriu, morkai suėsti, visi sukrimsti – išėdos [paliktos] Bsg. Tokio didelio griežčio vienas nesukrimsiu Trgn. Nė kaulelio negavau sukrimsti J.Jabl. Šunys ir kaulus sukrim̃to Krkl. Sukrim̃to anas dešrą ir atsigulė miego Lz. Šalta kojoms – sukrimsk žirnius Btg. Atbėgo tuoj tos visos pelės, tuoj grūdus sukrimto Brt.
| prk.: Tu įmanytum, tai jį gyvą sukrimstum (pražudytum, sunaikintum) Ds.
^ Nesukrimtęs kiautą, kanduolą neragausi S.Dauk.
| refl. tr.: Sako, pasiutęs žmogus pats saũ susikremtąs Ds. Iš gėdos net pirštus ėmė krim̃stis Lp.
2. prk. suardyti, sunaikinti (sveikatą): Tas palaidūnas man visą sveikatą sukrimto Alv. Svetimos bėdos sukrim̃to Ktk.
| Mirė vėžio sukrimstas rš.
3. prk. sudaužyti: Žiūrėk, nesukrim̃sk tu puodelio, jau matos, kad ištėkši Pbs. Mūsų vi̇̀sa baigia sukrimsti (visus indus išdaužyti) Ds. Jau, padla, sukrimtai̇̃ tokią gražią torielką Vrn.
4. prk. sujaudinti barimu, priekaištais: Nesuskubau kojos įkelti, tuojau turi mane sukrimsti: šio nėr, to nėr Žem.
5. refl. prk. susibarti, susipykti: Oligarchai vieni su kitais susikrimto EncVII892. Suskrim̃to jie jau senai, bet da ir šiandiej negali vienas kitam akỹs (į akis) pažiūrėt Rk.
6. susirūpinti, susisieloti: Ji pajuto, kad jos sužadėtinis šiandien susikrimtęs, kitoks kaip visada, prislėgtas jai nežinomų ir nesuprantamų minčių J.Dov. Jam buvo juokinga, kad narsusis, niekad nesijaudinęs majoras, atrodo, dėl niekniekio susikrimto rš. Dėl tėvo mirties ir dabar vaikšto susikrim̃tęs Žg. Susikrimtaũ labai iš jo nelaimės A.Baran. Močia susikrim̃to dėl vagystės Ds. Ir aš buvau labai susikrim̃tus Užp. Kodėl tu šiandien tep susikrim̃tęs, kiba kas bloga atsitiko? Gž. Kur gali būti gražus: vis susikrimtęs, vis susirūpinęs! Šl. Kad jau susikrim̃tęs žmogus iš to rūpesčio, nė valgyt negali Bsg. Susikrimtęs, kaip rykščių gavęs LTR(Rs).
| Po tėvelio mirties ir mamytė smarkiai susikrimto (sunyko nuo širdies skausmo, susibaigė) Ldk.
7. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Kumeliukas per vasarą kumelę sukrim̃to Ėr. Ir gėreliai per vasarą aveles sùkremta Ėr. Tie paršai pagonai tiek sukrim̃to tą kiaulę nabagę, kad led tik bepaeina Sml.
užkrim̃sti, ùžkremta (užkrem̃ta), užkrim̃to
1. tr., intr. užkąsti, užvalgyti: To sauso sūrio biškiuką užkrim̃su, daugiau nėko nevalgysu Užv. Užkrimsti nespėja rš.
2. tr. negyvai užkandžioti, papjauti: Buldogas visus užkrimtęs negyvai, nors ir pats buvęs stipriai sužeistas Blv. Šunys, uodegėlę nutvėrę, lapę iš olos išvilko ir užkrim̃to Jrk50.
| refl. tr.: Kad ne ji, iš tėvo ir sūnaus, kaip anų kunigaikščio Radvilos šunų, vienos uodegos būtų belikę – būtų kits kitą užsikrimtę Vaižg.
3. tr. sukąsti: Veidas pavyto ir pagelto, atsirado daugybė raukšlių, užkrimstos lūpos reiškė slopinamą sopulį LzP.
4. tr. prk. užuiti: Mergiotė nepratus – užkrim̃s šeimyna Ktk. Kokia tu močia! Vaikai užaugę taũ (tave) užkrim̃s už tokius tavo darbus! Trgn.
5. tr. prk. žindimu nuvarginti, sužįsti: Mane vaikas užkrem̃ta, o kas tau – dyka Ds. Reikia atskirt paršai nuo kiaulės, ba jau kiaulę gražickai užkrim̃to Nč. Ką čia bevažiuosi kumele – vaiko užkrimsta Ds. Mūs kiaulė nekap atrodo, ba paršų užkrimstà Lš.
parkálti
Apibrėžtis
1 kálti, kãla, kãlė (kãlo) K, Š; R, M
1. tr., intr. kūju mušti, mušant varyti, smeigti: Kurpius kala, kausto čebatą BsPIII14. Kãlo kylius, nukėlė šėpo apačią, ir tik tuokart atdarė KlvrŽ. Čia kalk, čia nelenda Šll. Čia puspadžiai ne kálti, o siūti Brt. Vagį (kablį) į sieną kala J.Jabl.
| Širdys plakė, kaip kūjais kalo Vaižg.
| Bonifaco širdis kalė lyg plaktuku – skaudžiais, greitais dūžiais rš.
kaltinai̇̃ adv.: Jis kaltinai (kūjaičiu) įvaromas rš.
2. tr., intr. mušti, plakti, tvoti: Ot vyras – jam kala per pečius, o anas stovi Dgl. Kai pradėjau kalti lazda, tai tuoj paleido rankas Ds. Kad kãlo, tai kãlo ir jį Ds. Šits, rodos, žmogus nieko, bet kiti broliai pačias kaldavo Gs. Kreivink kaklą sūnaus tavo jaunybėje jo, ir kalk šonus jo, kolai mažas yra DP65.
3. tr., intr. taukšėti, kalenti, klekenti; tiksėti: Mašinėle mergaitė raštą kala T.Tilv. Be atvangos smulkiai ir sausai kalė grindis nenutilstančių šokikų užkulniai rš. Tuo tarpu da kãla [laikrodis] Alk. Svirtis kala kai plaktuku LTIII457. Kai jis atsigavo, kulkosvaidžiai kalė kažkur visai arti rš. Išgirdom kalant darbininką genį E.Miež. Dantys dantį kala iš šalčio Arm. Eik į trobą, ko čia pusplikis kali dantimis Skd. Vilkas kala dantimis iš piktybės S.Dauk. Kala kala (šaudo) – kokią valandą Gs. Žiogeliai kalė ir kalė žolėje rš. Gandraičiai dantis kala, sparnus plasčioja, greit išlėks Šts.
4. tr., intr. prk. nuolat sakyti, įkalbinėti; įmokyti: Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynienei į galvą Žem. Tau nors šimtą rozų kalk, o tu vis savąją Ktk. Toj ragana tol kalė, tol lojo karaliui, kol karalius liepė jį (ožiuką) papjaut (ps.) Brt. Jam vis kala ir kala, kad ženytųs Mrs.
kaltinai̇̃ adv.: Kaltinai̇̃ įkalau, ka tik nėko neužmirštų, o vis tiek nėko nemačijo Vvr.
5. dėtis į galvą, (ppr. mechaniškai) mokytis: Mergaitės ir per pamokas kala Ut. Klasėj ar šokiuose mokais ir mokaisi, dieną ir naktį niekus kali T.Tilv.
| refl. tr.: Tuos žodžius vyriškis kalėsi (dėjosi) į galvą rš. Aš kaldavausi pamokas Jn.
6. tr., intr. kirsti, kapoti: Pradėjo anas kált kirviu – kapoja ir juokias Dgl. Jis skylę kãla vartikšliui Ėr. Dar vaikų neturi, o jau praustis nekotaitę kala Kb. Teip šąla, lyg kálte kãla Klp. Genys medy skylę kãla Dkš. Kãla kap genys lizdą Plv.
ǁ tr. kapojant gaminti: Reiktų kalt (iš akmens nukalti, iškapoti, padaryti) naujos girnos Slm.
7. tr. aštrinti, plakti (girnas): Jis pats mokėjo girnas kálti, nereikėjo jam nė girnakalio Lš. Jie turi norakinį plaktuką girnom kálti Lš. Kazas girnas turi kálti, po tam grūdus smulkiai malti JD181.
^ Girnų nekalsi, sūnaus nebarsi – geros duonos nevalgysi Mrk. Davatkos liežuvis mala kap nekaltos girnos Al.
8. refl. lįsti, dygti; veržtis, sprogti: Kai kur iš lomų kalėsi žolė P.Cvir. Kalėsi iš po pernykščių lapų melsvos žibuoklės A.Vien. Baravykas ką tik kãlasi iš žemės Pc. Po lietaus jau ir bulvės pradės káltis Lš. Tikras pavasaris: paupy kalas žolė Ut. Greitai pradės pumpurai káltis Krp. Iš varpų kalasi balti grūdai T.Tilv. Jam pradėjo kaltis ūsai Lp. Vaikui dantys kãlasi BŽ496. Ir mano bernioko šit tik antruos metuos pradėjo dantes kaltis Užp. Kai mergaitėm pradeda kakos kaltis, tai bernai sako: „Tu in viedrą griuvai“ LTR(Slk).
| prk.: [Vyriškio] pakaušyje jau kalasi (rodosi) plikė rš.
9. refl. luptis, skilti, riedėti, ristis (paukščiukams iš kiaušinių): Viščiukas, žąsiukas rieta kiaušinyje; surietėjęs kalasi, išsikala; išsikalęs išsirita J. Pagaliau kiaušiniai pradėjo káltis po vienas kito Lp. Nesikala viščiukai – gal kad medžių sprogime Skp. Ančiukai jau šiandie turi pradėt káltis Trgn. Jau kalasi viščiukai, greit išsiris rš.
10. tr., intr. M, Š metalą kūju plakti: Mes turime be atvangos kalti ant visų priekalų rš. Kalvis kãla su kūjumi J. Rado kalvį kalvėj kãlant BM75.
^ Vienas kala, kitas zalatija (vienas gerai kalba, kitas dar geriau; apkalba, bliauzgia) Ut, Rs, Pnd, Jrb. Kalk geležį, kol karšta Lnkv, Slk, Brt. Kalk, pakol karštas gelžis VP22. Kalk plieną, kol yr įkaitęs Lp. Kalus kalus, reik ir pazalatyti NžR. Kalk su velniu an pusės (kalk vieną kartą geležin, o kitą priekalan), ir seksis Ds.
ǁ tr. iš metalo ką daryti: Kalu pinigus SD13, MŽ414. Lietuviai teip pat kãlo ir aukso pinigus J. Ką jūs kalste iš žiedelių, ką jūs siūste iš galionų? Krp. Ringoj kalti pentineliai, Danskoj megztos kamanelės KlpD108. Ne karčemos gerta, pinigėliai kalti JR43. Iš žiedelių auksinėlių kalsva po du pentinėliu Nj. Grašį kala su didžiu darbu mincorius SPI337.
^ Kur pinigas kaltas, čia jis ir galioja Sim(Klp).
11. tr. prk. kurti, organizuoti: Jie proletarų laisvę kalė be poilsio – dienas, naktis (sov.) S.Nėr. Dauguma mūsų valstiečių jau kala savo darbu kolektyvinę bendrą laimę (sov.) sp. Visa šalis kalė pergalę prieš nepakenčiamą priešą sp.
| refl. tr.: Tesikalie jie (jaunesnieji) sau naują gyvenimą J.Bil.
12. tr. prk. uždirbti (pinigus): Jis jau gimnazijos suole piešiniais kala pragyvenimą, mokymosi sąlygas sp.
13. tr. prk. taupyti, dėti, krauti: Tėvas pinigus tik kala ir kala Žem. Taupiai per metų metus jis kalė centą prie cento sp. Jis kãla (krauna) pinigėlius BŽ172.
14. tr. plakti, tinti (dalgį), aštrinti: Pati šienapjūtė dabar, vyrai tik kala dalges Rd. Ar iki pietų ir kalsi tu tą dalgį? Lkv. Da dalgės nekáltos, o jau reikia eit pjauti Lel. Nemokėdamas dalgį kalai ir sutraukei Ml. Ar jau reikia kált dalgė? Trgn. Iš ryto visur kãla dalgius Mšk. Dalgį kálti Kv.
◊ káltas numáltas panašus: Sūnus į tėvą káltas numáltas Šmk.
1 apkálti, àpkala, àpkalė (apkãlo) tr.
1. prk. apdaužyti; apmušti: Apkalu, apmušu SD56. Apkãlo jį, kad ir savoj ūlyčioj Ds. Apkala vaikas berną, ir tiek Dgl.
2. kalimu ką kuo aptraukti, apmušti: Šliures àpkalė, t. y. prie medžių prikalė odas Snt. Tamsus namelis lentoms apkaltas rš.
| refl. tr.: Apsikalk (apsimušk) klojimą lentom Ėr.
3. aptverti: Paprašyčia savo mielo broliukėlio, kad apkaltų man darželio žoles balesėliais Lnkv.
4. kalviu būnant aptarnauti: Paparčiai kalvės neturėjo: Auškis ateidamas liuob apkals papartiškius Šts.
5. apkaustyti: Apkalu lankais SD256. Apkalu geležim SD222. Apkaltas rykas geležimis B. Apkalė ratus rš. Danties paviršius lyg plienu apkaltas Blv.
| Molis apkãlo sėjimus Šts. Atsiranda žemė balta, žemė šalčio jau apkalta BsO298.
| prk.: Tamsos ir prietarų grandinėmis buvo apkalusi buržuazija kaimo darbo žmones (sov.) sp.
^ Mėsos kalnas geležim apkaltas (žiedas) Rk.
| refl.: Nusivilk tą žiponą – ir būna apsikalęs (apsivilkęs)! Pc.
6. surakinti, atimti laisvę, pasodinti į kalėjimą: Jis parėjęs tuoj tėvą apkalė į kalėjimą Pgg. Lenciūgais apkalu SD222. Apkaltas esmi R115. Laikau apkaltą R162. Anie àpkalė vagį, t. y. į kalinį (kalėjimą) įdėjo J. Moteros dar ginčijo, bet įrodymų buvo užtektinai, dėl to jas tuojau apkalė (suėmė) Kel1932,143. Vyresnybė suėmė žmogžudį, apkalo ir nuvežė į turmą M.Valanč. Nutveria patį kunigaikštį ir su jo tarnais apkala S.Dauk. Būdamas jau apkaltas saituose DP17. Karalius papykęs Joną apkalė BPI29. Apkaltuosius išvedęs Mž272.
7. refl. tr. pamėgti, pamilti, prie ko prisirišti: Apsikalo vieną vaiką, a kitų avis nemato Varn. Žąsinas mylėjo apsikalęs tik vieną žąsį, o kitų ne Varn. Ans apsikalęs šią mergą J.
◊ ši̇̀rdį apkálti patraukti, pavilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžiojo paskui jį už nosies Žem.
1 atkálti, àtkala, àtkalė (atkãlo) tr.
1. atmušti: Atkálk duris, langenyčias! Slm. Atkėlė vartus, atkalė kuolus, priėmė nakvynėlėn TDrIV43(Vlk). Tai vaikas plaktuku atkalė [durų skląstį] Klvr.
| prk.: Tokiam kavalieriui verta dar snukį atkálti (sumušti) Trgn. Retai atkaldamas (aiškiai tardamas) žodžius, paklausė Survila rš. Jau atkálta atkálta mamutė (duktė labai panaši į motiną) Skr.
2. atšipinti kalant: Kaltą atkaliau Skr. Lapė nubėgo užukalnėn, atkalo atkalo kirvynus in akmenį ir atanešė atraitotais ašmenimis TDrIV202(Dglš).
| refl.: Argi jau ir šitas kirvis atsikãlęs? Lš.
3. refl. tr. atidirbti, atsimokėti: Išsyk turėjau skolos, bet dabar jau atsi̇̀kaliau Šn.
1 įkálti, į̇̃kala, į̇̃kalė (įkãlo)
1. tr. įmušti, įvaryti kalant: Tą vinį įkálk į sieną J. Įkalu, įmušu SD392. Sienoj inkálta lentukė Klvr. Raudonas semaforas lyg milžino akis įkaltas tamsoje K.Kors. Įkalu vinį R115. Įkalti kuolelius JD1072. Tada rikes tolyn įkala K.Donel1. Stovi kaip įkaltas BŽ55. Pri žemės kaip įkalti buvom Šts. Aš tuos akinius užsidėjau, rodos, kad kitas akis į̇̃kaliau Skr.
| refl. tr., intr.: Įsikálk sienon vinį, tai turėsi kur rūbus pasikabinti Š. Įsikaliau kalne kuolaitį KlvD250. Dantys yra įsikalę į žandikaulių duobutes rš.
^ Mietu nesusijuosi, virve neįsikálsi Jrb.
2. intr., tr. prk. įdėti į atmintį, įsakmiai įsakyti: Įkalti į galvą BŽ43. Kvailam vis tiek į galvą proto neįkalsi Lš. Mokyklose mokslą vaikams kalte įkala rš. Kiek jam įkalė, tiek žino Šn.
| refl. tr., intr.: Į galvą įsikalė mintis, kad jis jau miršta rš. Kad geriau įsikalčiau kiekvieną žodį, skaitau garsiai P.Cvir. Kai kokį vinį insikaliau galvon, tai ir nepamirštu Kb. Viena (pasaka) giliai pomėtyj mano įsikalė BM24.
3. intr. prk. įdirbti, uždirbti: Juk jau daug pas jį yra įkalta, bet neturim iš ko atiduot, ir tiek Jnš.
4. tr. surakinti, į pančius įdėti: Į geližius įkalei Ns1832,3.
◊ į gálvą (kãktą) įsikálti gerai įsidėmėti: Inskãlo galvõn durną mislį Ds. Tai ir įsikalkit kakton: ne tas stipras, kas smogia, bet kas atlaiko rš.
1 iškálti, i̇̀škala, i̇̀škalė (iškãlo) tr.
1. išmušti, išvaryti kalant: Išmušu, iškalu vinį SD408. Iškálk virbalus iš balžienų ekėčių J.
2. prk. mechaniškai išmokti: Rytdienai šitų pamokų iškalt negalėsiu Ds. Jis labai negabus: kiekvieną lekciją turi iškalti Snt.
3. iškirsti, iškapoti: Ižrėžiu, ižpjaustau, ižkalu ant akmenio SD329. Ižkaltas akmuo SD30. Iškalk tu čia skylę Rod. Ant to akmenio šiokį iškalo parašą M.Valanč. Kelias sekundes pastovėjo kaip iš akmens iškaltas Mš. Akmenyje iškáltame DP182.
| refl. tr., intr.: Genio medy skylė išsikalta Ds.
| prk.: Kalte išsikals (susiformuos) jo karakteras J.Jabl.
4. išplakti (girnas): Kaip čia iškálti girnas?! Sdk. Girnos iškaltos, nėr vandens, nėr malinio Šts.
5. refl. A1885,127 išdygti: Kaip uždiržt žemė, bulbės stovi pasvadintos, kol beišsikala J. Nuo išsikalusios žolės kvapo apsisuko galva rš.
6. iššauti, iškišti: Daboja, net akis iškalęs (išpūtęs, išsproginęs) Ml.
| refl.: Grėtė pakelia akis ir pamato siaurą, su išsikalusiais skruostikauliais Martyno veidą I.Simon. Žandai išsikalę to žmogaus Šts.
7. refl. išriedėti, išsiristi: Išsikalus žvirblaičiams, vėl ateis sunkus tėvams darbas – vėl reikės ieškoti vikšrų vaikams penėti J.Jabl. Išsikalo vištelis, išsiskėlė SD413. Viščiukas išsikala ir išsirita iš kiaušinio Š.
8. padaryti kalant: Jis iškalė gražią porą kilpų ir žąslus rš.
9. atpalaiduoti: Iš geležinių pančių iškala rš.
10. išaštrinti, išplakti (dalgį): Iškálti dalgį Grš. Iškalė dalgę su balankom Švnč. Iškálk man dalgį Jrb, Trgn. Neiškalęs dalgelio, nepapjausi žolelės JD361.
| refl. tr.: Tai gerai bus [plaktukas] nor namie tėvui dalgį išsikált LB201.
1 nukálti, nùkala, nùkalė (nukãlo) tr.
1. numušti, nudaužti; nuvaryti: Nekišk rankų po plaktuku, bo nagus nukálsiu Ėr. Nukãlo, ir ką tu padarysi Ds. Tai jau tavo nagai nerimsta, nukálsiu, tai nurims Ln.
| Lankai buvo nukalti̇̀ nuo girnų Ėr.
| refl. tr.: Kaldamas vinį, nusi̇̀kalė pirštus Trgn.
2. padaryti kalant: Kalviai lazdą nukãlo dvylikos birkuvų (ps.) Užv. Aš vinį nukálčio naują, tave bekaldamà, bemokydama Grg. Paėmė nukãlo geležinį verpstę Dglš. Kalvis nùkala naujus noragus J. Gasparas kai nukaldavo [žiedą], tai nepažinsi, kad nepirktas Sdk. Tėvas nukals vario tiltelį J.Jabl(Žg). Rūpinuos, kad būtų nukaltas žiedelis J.Jabl. Jisai davė tokį lenciūgą nukált LB163. Turiu brolį kalviuką, nukals vario tiltuką JV395. Iš sidabro piningų nukalti KBI12.
^ Iš pakavos priekalą nukalo (pasigyrė) LTR(Ds).
| refl. tr.: Reiktų da kitas kirvis nuskálti Ds. Aš nusikalsiu vario dalgelį, aš nušienausiu žalią rūtelę Šln. Ans nusikaldavo kirvį J. Ir nuskalau padkavėles, ir nulėjau kamanėles NS1030.
3. prk. sukurti: Jaunius turėjo … nukalti gramatikos terminus LTII321(J.Jabl). Leninas nukalė naują revoliucijos teoriją, proletariato taktiką revoliucijoje (sov.) rš.
| refl. tr.: Tarybų valdžia mums suteikė sąlygas patiems nusikalti sau laimę (sov.) sp.
ǁ įkurti, suorganizuoti: Skirtingi ir įvairiarūšiai yra tie elementai, iš kurių darbininkų klasei tenka nusikalti savo partiją (sov.) rš.
ǁ pasiekti, laimėti: Savo laisvę ir nepriklausomybę didžioji ukrainiečių tauta nukalė ir apgynė ilgus amžius trukusioje kovoje su svetimšaliais engėjais ir pavergėjais (sov.) rš. Tarybinės Armijos pergalės prieš fašistinius agresorius buvo nukaltos visos tarybinės liaudies (sov.) sp.
4. kalant pastatyti: O jie man nukals aukštą klėtelę ant keturių kampelių Vlk.
| Tvartą veršiams staldè nukalti KI25.
5. refl. kalant (apie kalvį) nusigyventi: Buvo kalvis labai biednas, ilgainiuo visai nusikãlo Dr.
6. refl. prk. nusigerti: Visai nusikãlęs nuėjo namo Bsg.
1 pakálti, pàkala, pàkalė (pakãlo)
1. tr. pamušti: Pakalk šaknį obelies su kaltu: be kalto negal prieiti pri sergančios šaknies Šts.
| Pakalk biškį tvirčiau pakalėlį J.
2. tr. iš apačios prikalti: Kad ne šventa diena, tai jau būčiau pakalęs puspadžius rš.
3. intr. padirbėti kalvėje: Kalvis dar kurį laiką pakalo Rz.
4. tr. pakaustyti: Jis turėjo arklį baltą, an visų kojų pakaltą Rod.
5. tr. paaštrinti: Duokit, aš jums kirvelius pakalsiu TDrIV202(Dglš).
6. refl. pamėgti: Šuo pasikalęs ant mėsos – kito nieko neėda, tik mėsą, tik noria mėsos J.
1 parkálti, par̃kala, par̃kalė
1. tr. parbaigti, nuvaryti, nukamuoti: Arkliai nuo darbų parkálti Gs.
| refl.: Tep parsikãlęs, kad vos pasivelka Šn. Į rudenį tai aš su tais darbais parsi̇̀kaliau, kad jau Gs.
2. intr. pareiti, parplūkti: Tai juokas, šitiek kelio parkalėm (dėl to ir kojos sopa) Lp.
1 pérkalti tr.; SD295
1. kiaurai pervaryti, permušti: Párkalk kiaurai vinį J. Cvekiuku párkalsiu Vl. Davė perkalt vinimis SGI117.
| refl. tr.: Pamokino jį per padus savo kurpių geležinius negelius persikalti Ns1857,6.
2. perkelti prie kuolo pririštą gyvulį į kitą vietą: Pareidama pérkalk ir karves Rdm. Eik pérkalsi arklį, bo mož jau bus išėdęs Grv. Pérkalk karvę kiton vieton! Drsk.
3. prk. perkalbėti: Ji ir šunelį būt perkalus savo prašymu Prng. Nieks jo neperkals V.Kudir.
4. iš naujo nukalti (kalvėje): Plieno kardą jis su meile į arklą spindintį perkals K.Kors. Nu šis vėl sugrįžęs pas tuos kalvius, vėl liepęs par nauja parkalti Skr.
ǁ iš naujo pagaminti: Tarybinė Armija daugelį savo ginklų perkalė į traktorius (sov.) A.Vencl.
5. prk. perdirbti žodį: Jauniaus santara tėra lietuviškai perkaltas lotyn. consonans LTII324(J.Jabl).
1 prakálti, pràkala, pràkalė tr.
1. pramušti, pradaužti: Kad galvos neprakaltų Lp. Pràkalė pakaušį Skr.
| prk.: Dangų ir žemę akimis prakalkim V.Mont.
^ Lašas po lašo ir akmenį prakala Krtn. Našlaičių ašaros ir akmenį prakala Ds. Jo galva ant mokslo prakalta (jis labai nori mokytis, labai mokosi) Btg.
| refl.: Greitai greitai prasikals vanduo, nuo kalnelių pradės tekėti upeliai rš.
2. prakirsti, prakapoti:
^ Stuobrys per visą svietą, genys per visą vieką kala, kala ir neprakala (kelias ir arklys) Trgn.
3. refl. išdygti: Nespėjo žolė prasikálti, jau ir gena Gs. Ar jau Jonukui visi dančiukai prasikalė? Šl. Ūsiukai prasikalė rš.
| prk.: Pirmas kultūros grūdelis prasikalė P.Cvir. Kalvelių kupros vis labiau prasikala iš po sniego sp. Iš už debesų prasikalė delčia J.Avyž.
4. refl. BŽ80 praskilti; išriedėti (iš kiaušinio, ikrų): Visi kiaušiniai kartu prasikalė Lš. Jau kiaušiniai prasikalę, greit išeis viščiukai Prng.
| Kas yr – prasi̇̀kala greit, ale kad išsirist [viščiukai] negali Sdk. Šiąnakt dar trijų viščiukų prasikalta Ds. Be vištos galima susilaukti viščiukų prasikalant rš.
| Jaunos žuvys iš ikrelių prasikala nevienodu laiku T.Ivan.
5. kurį laiką dirbti kalvio darbą: Aš visą vieką pràkaliau žagres Brsl.
6. prk. pragerti: Tėvas visus pinigus prakalė Jrb.
1 prikálti, pri̇̀kala, pri̇̀kalė tr.
1. SD302 primušti, prisegti kuo: Vinimi, negeliu prikalu, primušu R26. Lentyną prie sienos prikálk J. Prikalė raštą prie durių Ns1857,6. Gaidelis šeštas, ant girnos prikaltas, kojele mina, saujele pila Mrc. Nemiegu, o kap prikãlę lovo[je] laiko (tingisi labai keltis) Gs. Prikaltasis prie skūnės vanagas labai didelis Rg. Tartum kokia nematoma jėga prikalė jį prie žemės rš. Nors prikalk liežuvį, vis tiek pasakys, neiškęs Dbk.
| prk.: Partijos vadas buvo prikaltas prie patalo (sunkiai sirgo) rš.
2. daug sukalti ko: Prikalti daug (vinių), prikalinėti BŽ266.
3. pririšti, pritvirtinti prie kuolo: Pri̇̀kaliau karves in dirvono Dbk. Nuejęs pri̇̀kalu karvę – žiūrėk, ir ištraukia kuolelį Lp. Arklius nakčiai ant dobilų prikalame Srv.
4. prk. prikalbėti, prisakyti: Prišnekėję, prikalę pamokslų ir patarimų Žem. Ar ne jūs man ausis prikalėte, kaip duok, teip duok karalių? rš.
5. pridirbti (iš metalo): Jau prikalta daugel plieno, ateis dėl jų (ponų) tokia diena! A.Strazd.
6. prk. uždirbti: Prikalė pinigų Lp.
| refl. tr.: Ji turi pinigų prisikalusi rš.
7. sudaužti: Na, prikalkime stikliukus! Mrj.
1 sukálti, sùkala, sùkalė
1. tr. sumušti, suvaryti mušant: Sukalu, sumušu SD444. Prikirto miške pagalių ir sukalė juos į žemę K.Kors.
| refl.: Šitan medin labai lengvai vinys susikals Ds.
2. tr. kalimu ką padaryti: Plaustas iš ramstų sukáltas J. Sukalė trūną tep, kap lovį Lp. Maž sukalsi (padirbsi) kokį kuparėlį ant greitosios Sdk. Reikia dar man akėčios sukalt Alv. Mislijom lentų paims, mažu kokią daržinikę sukals Skr.
| prk.: Tai buvo tvirtai sukalta šeima (visi tėvo klausė) rš.
| refl. tr.: Vienas kitas susikalė pastogę gyvuliui P.Cvir.
3. tr. privarginti, priplūkti: Ėjau plentu ir kojas sukaliau PnmA.
4. intr., tr. suvaikščioti: Be reikalo tokį kelią sùkaliau Up. Tiek daug sukaliau, o nieko nelaimėjau Up. Jau tris kartus sùkaliau į vakarėlį Vdžg.
5. tr. prk. susakyti, priminti: Motina sukalė viską, kas reikalinga, sūnui į galvą rš.
6. tr. kalimu ką kam sunaudoti: Jie kalavijus savo į noragus sukals CII213.
| refl.: Vienų vinių kiek pãduos susikala! Ds.
7. tr. prk. uždirbti, sutaupyti: Kiek ta rankelė yra prisidirbusi, kiek skatiko sukalusi Žem. Žmogus dirba, netingi, tai ir sùkala kokį šimtiką Alv. Per didelį spaudimąsi jis sukaldavo kiek pinigų Ėr.
| refl. tr.: Jis susikalęs pinigų rš.
8. tr. sukaustyti: Sukals kojas klevo vageliais Prng.
9. refl. prk. sudygti: Ar matai, kaip gražiai susikals kviečiai! Vv.
10. tr. sumušti: Jį sukalė, sukaustė čebatais Alk.
11. intr. suduoti, smogti: Sùkalė samčiu par pakaušį Krkl.
12. refl. tr. susidurti: Šoko per langą ir kojas susikalė LTR(KzR).
1 užkálti, ùžkala, ùžkalė (užkãlo)
1. intr. užduoti, uždaužti: Gerai kad kas užkáltų tokiam – daugiau nesivalkiotų Ėr. Nekišk pirštų, ba, kai užkálsiu per nagus, eisi kaukdamas Srv. Man smarkiai užkãlo par nosį Krtn. Aš noriu par tą pypką užkálti KlvrŽ. Kad užkaláu, ėjo kiaulė brungzdama (kiaulę žaidžiant) Šts.
| refl. tr., intr.: Susimušė vaikėzai ir, matyt, viens kitam gerokai užsi̇̀kalė Ėr.
| Ant kaktos užsikaliau didžiulį guzą rš.
| Kad tu šitaip ant mane pasakei, tai dabar užsikalkie (nekalbėk) Lš.
2. tr. kalimu uždaryti, užtaisyti, užvaryti: Jau stipriai užkaliau bačką Rk. Užkėlė vartus, užkalė kuolus, užleido lenciūgužėlius JV160. Vinimis palenktomis užkalu R369. Prisiminė, kad rėmai užkalti J.Dov. Užkalk užkalą, tai kirvis nebkris J.
3. refl. prk. mechaniškai mokantis, nusikamuoti: Tu kali kali ir užsikali: kai pabaigsi gimnaziją, nė savo vardo nebežinosi Ut.
4. tr. uždirbti, kalvio darbą dirbant; su vargu uždirbti: Ans grašį užkala, t. y. uždirba kalimu J. Nebijok, jis kūjeliu nemaža pinigo ùžkala Ėr. Kiek kali, tiek ir užkali žmogus Grž.
| refl. tr.: Jis kaukši nuolat po kalvę ir, matyt, užsi̇̀kala pinigo Ėr. Aš bematant šimtą rublių užsi̇̀kaliau Šn.
5. tr. prk. uždaryti: Būk ir būk namie lyg užkaltas Gs. Kaip užkalė namie, tai niekur nei neišleidžia į svietą Vv.
1. tr., intr. kūju mušti, mušant varyti, smeigti: Kurpius kala, kausto čebatą BsPIII14. Kãlo kylius, nukėlė šėpo apačią, ir tik tuokart atdarė KlvrŽ. Čia kalk, čia nelenda Šll. Čia puspadžiai ne kálti, o siūti Brt. Vagį (kablį) į sieną kala J.Jabl.
| Širdys plakė, kaip kūjais kalo Vaižg.
| Bonifaco širdis kalė lyg plaktuku – skaudžiais, greitais dūžiais rš.
kaltinai̇̃ adv.: Jis kaltinai (kūjaičiu) įvaromas rš.
2. tr., intr. mušti, plakti, tvoti: Ot vyras – jam kala per pečius, o anas stovi Dgl. Kai pradėjau kalti lazda, tai tuoj paleido rankas Ds. Kad kãlo, tai kãlo ir jį Ds. Šits, rodos, žmogus nieko, bet kiti broliai pačias kaldavo Gs. Kreivink kaklą sūnaus tavo jaunybėje jo, ir kalk šonus jo, kolai mažas yra DP65.
3. tr., intr. taukšėti, kalenti, klekenti; tiksėti: Mašinėle mergaitė raštą kala T.Tilv. Be atvangos smulkiai ir sausai kalė grindis nenutilstančių šokikų užkulniai rš. Tuo tarpu da kãla [laikrodis] Alk. Svirtis kala kai plaktuku LTIII457. Kai jis atsigavo, kulkosvaidžiai kalė kažkur visai arti rš. Išgirdom kalant darbininką genį E.Miež. Dantys dantį kala iš šalčio Arm. Eik į trobą, ko čia pusplikis kali dantimis Skd. Vilkas kala dantimis iš piktybės S.Dauk. Kala kala (šaudo) – kokią valandą Gs. Žiogeliai kalė ir kalė žolėje rš. Gandraičiai dantis kala, sparnus plasčioja, greit išlėks Šts.
4. tr., intr. prk. nuolat sakyti, įkalbinėti; įmokyti: Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynienei į galvą Žem. Tau nors šimtą rozų kalk, o tu vis savąją Ktk. Toj ragana tol kalė, tol lojo karaliui, kol karalius liepė jį (ožiuką) papjaut (ps.) Brt. Jam vis kala ir kala, kad ženytųs Mrs.
kaltinai̇̃ adv.: Kaltinai̇̃ įkalau, ka tik nėko neužmirštų, o vis tiek nėko nemačijo Vvr.
5. dėtis į galvą, (ppr. mechaniškai) mokytis: Mergaitės ir per pamokas kala Ut. Klasėj ar šokiuose mokais ir mokaisi, dieną ir naktį niekus kali T.Tilv.
| refl. tr.: Tuos žodžius vyriškis kalėsi (dėjosi) į galvą rš. Aš kaldavausi pamokas Jn.
6. tr., intr. kirsti, kapoti: Pradėjo anas kált kirviu – kapoja ir juokias Dgl. Jis skylę kãla vartikšliui Ėr. Dar vaikų neturi, o jau praustis nekotaitę kala Kb. Teip šąla, lyg kálte kãla Klp. Genys medy skylę kãla Dkš. Kãla kap genys lizdą Plv.
ǁ tr. kapojant gaminti: Reiktų kalt (iš akmens nukalti, iškapoti, padaryti) naujos girnos Slm.
7. tr. aštrinti, plakti (girnas): Jis pats mokėjo girnas kálti, nereikėjo jam nė girnakalio Lš. Jie turi norakinį plaktuką girnom kálti Lš. Kazas girnas turi kálti, po tam grūdus smulkiai malti JD181.
^ Girnų nekalsi, sūnaus nebarsi – geros duonos nevalgysi Mrk. Davatkos liežuvis mala kap nekaltos girnos Al.
8. refl. lįsti, dygti; veržtis, sprogti: Kai kur iš lomų kalėsi žolė P.Cvir. Kalėsi iš po pernykščių lapų melsvos žibuoklės A.Vien. Baravykas ką tik kãlasi iš žemės Pc. Po lietaus jau ir bulvės pradės káltis Lš. Tikras pavasaris: paupy kalas žolė Ut. Greitai pradės pumpurai káltis Krp. Iš varpų kalasi balti grūdai T.Tilv. Jam pradėjo kaltis ūsai Lp. Vaikui dantys kãlasi BŽ496. Ir mano bernioko šit tik antruos metuos pradėjo dantes kaltis Užp. Kai mergaitėm pradeda kakos kaltis, tai bernai sako: „Tu in viedrą griuvai“ LTR(Slk).
| prk.: [Vyriškio] pakaušyje jau kalasi (rodosi) plikė rš.
9. refl. luptis, skilti, riedėti, ristis (paukščiukams iš kiaušinių): Viščiukas, žąsiukas rieta kiaušinyje; surietėjęs kalasi, išsikala; išsikalęs išsirita J. Pagaliau kiaušiniai pradėjo káltis po vienas kito Lp. Nesikala viščiukai – gal kad medžių sprogime Skp. Ančiukai jau šiandie turi pradėt káltis Trgn. Jau kalasi viščiukai, greit išsiris rš.
10. tr., intr. M, Š metalą kūju plakti: Mes turime be atvangos kalti ant visų priekalų rš. Kalvis kãla su kūjumi J. Rado kalvį kalvėj kãlant BM75.
^ Vienas kala, kitas zalatija (vienas gerai kalba, kitas dar geriau; apkalba, bliauzgia) Ut, Rs, Pnd, Jrb. Kalk geležį, kol karšta Lnkv, Slk, Brt. Kalk, pakol karštas gelžis VP22. Kalk plieną, kol yr įkaitęs Lp. Kalus kalus, reik ir pazalatyti NžR. Kalk su velniu an pusės (kalk vieną kartą geležin, o kitą priekalan), ir seksis Ds.
ǁ tr. iš metalo ką daryti: Kalu pinigus SD13, MŽ414. Lietuviai teip pat kãlo ir aukso pinigus J. Ką jūs kalste iš žiedelių, ką jūs siūste iš galionų? Krp. Ringoj kalti pentineliai, Danskoj megztos kamanelės KlpD108. Ne karčemos gerta, pinigėliai kalti JR43. Iš žiedelių auksinėlių kalsva po du pentinėliu Nj. Grašį kala su didžiu darbu mincorius SPI337.
^ Kur pinigas kaltas, čia jis ir galioja Sim(Klp).
11. tr. prk. kurti, organizuoti: Jie proletarų laisvę kalė be poilsio – dienas, naktis (sov.) S.Nėr. Dauguma mūsų valstiečių jau kala savo darbu kolektyvinę bendrą laimę (sov.) sp. Visa šalis kalė pergalę prieš nepakenčiamą priešą sp.
| refl. tr.: Tesikalie jie (jaunesnieji) sau naują gyvenimą J.Bil.
12. tr. prk. uždirbti (pinigus): Jis jau gimnazijos suole piešiniais kala pragyvenimą, mokymosi sąlygas sp.
13. tr. prk. taupyti, dėti, krauti: Tėvas pinigus tik kala ir kala Žem. Taupiai per metų metus jis kalė centą prie cento sp. Jis kãla (krauna) pinigėlius BŽ172.
14. tr. plakti, tinti (dalgį), aštrinti: Pati šienapjūtė dabar, vyrai tik kala dalges Rd. Ar iki pietų ir kalsi tu tą dalgį? Lkv. Da dalgės nekáltos, o jau reikia eit pjauti Lel. Nemokėdamas dalgį kalai ir sutraukei Ml. Ar jau reikia kált dalgė? Trgn. Iš ryto visur kãla dalgius Mšk. Dalgį kálti Kv.
◊ káltas numáltas panašus: Sūnus į tėvą káltas numáltas Šmk.
1 apkálti, àpkala, àpkalė (apkãlo) tr.
1. prk. apdaužyti; apmušti: Apkalu, apmušu SD56. Apkãlo jį, kad ir savoj ūlyčioj Ds. Apkala vaikas berną, ir tiek Dgl.
2. kalimu ką kuo aptraukti, apmušti: Šliures àpkalė, t. y. prie medžių prikalė odas Snt. Tamsus namelis lentoms apkaltas rš.
| refl. tr.: Apsikalk (apsimušk) klojimą lentom Ėr.
3. aptverti: Paprašyčia savo mielo broliukėlio, kad apkaltų man darželio žoles balesėliais Lnkv.
4. kalviu būnant aptarnauti: Paparčiai kalvės neturėjo: Auškis ateidamas liuob apkals papartiškius Šts.
5. apkaustyti: Apkalu lankais SD256. Apkalu geležim SD222. Apkaltas rykas geležimis B. Apkalė ratus rš. Danties paviršius lyg plienu apkaltas Blv.
| Molis apkãlo sėjimus Šts. Atsiranda žemė balta, žemė šalčio jau apkalta BsO298.
| prk.: Tamsos ir prietarų grandinėmis buvo apkalusi buržuazija kaimo darbo žmones (sov.) sp.
^ Mėsos kalnas geležim apkaltas (žiedas) Rk.
| refl.: Nusivilk tą žiponą – ir būna apsikalęs (apsivilkęs)! Pc.
6. surakinti, atimti laisvę, pasodinti į kalėjimą: Jis parėjęs tuoj tėvą apkalė į kalėjimą Pgg. Lenciūgais apkalu SD222. Apkaltas esmi R115. Laikau apkaltą R162. Anie àpkalė vagį, t. y. į kalinį (kalėjimą) įdėjo J. Moteros dar ginčijo, bet įrodymų buvo užtektinai, dėl to jas tuojau apkalė (suėmė) Kel1932,143. Vyresnybė suėmė žmogžudį, apkalo ir nuvežė į turmą M.Valanč. Nutveria patį kunigaikštį ir su jo tarnais apkala S.Dauk. Būdamas jau apkaltas saituose DP17. Karalius papykęs Joną apkalė BPI29. Apkaltuosius išvedęs Mž272.
7. refl. tr. pamėgti, pamilti, prie ko prisirišti: Apsikalo vieną vaiką, a kitų avis nemato Varn. Žąsinas mylėjo apsikalęs tik vieną žąsį, o kitų ne Varn. Ans apsikalęs šią mergą J.
◊ ši̇̀rdį apkálti patraukti, pavilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžiojo paskui jį už nosies Žem.
1 atkálti, àtkala, àtkalė (atkãlo) tr.
1. atmušti: Atkálk duris, langenyčias! Slm. Atkėlė vartus, atkalė kuolus, priėmė nakvynėlėn TDrIV43(Vlk). Tai vaikas plaktuku atkalė [durų skląstį] Klvr.
| prk.: Tokiam kavalieriui verta dar snukį atkálti (sumušti) Trgn. Retai atkaldamas (aiškiai tardamas) žodžius, paklausė Survila rš. Jau atkálta atkálta mamutė (duktė labai panaši į motiną) Skr.
2. atšipinti kalant: Kaltą atkaliau Skr. Lapė nubėgo užukalnėn, atkalo atkalo kirvynus in akmenį ir atanešė atraitotais ašmenimis TDrIV202(Dglš).
| refl.: Argi jau ir šitas kirvis atsikãlęs? Lš.
3. refl. tr. atidirbti, atsimokėti: Išsyk turėjau skolos, bet dabar jau atsi̇̀kaliau Šn.
1 įkálti, į̇̃kala, į̇̃kalė (įkãlo)
1. tr. įmušti, įvaryti kalant: Tą vinį įkálk į sieną J. Įkalu, įmušu SD392. Sienoj inkálta lentukė Klvr. Raudonas semaforas lyg milžino akis įkaltas tamsoje K.Kors. Įkalu vinį R115. Įkalti kuolelius JD1072. Tada rikes tolyn įkala K.Donel1. Stovi kaip įkaltas BŽ55. Pri žemės kaip įkalti buvom Šts. Aš tuos akinius užsidėjau, rodos, kad kitas akis į̇̃kaliau Skr.
| refl. tr., intr.: Įsikálk sienon vinį, tai turėsi kur rūbus pasikabinti Š. Įsikaliau kalne kuolaitį KlvD250. Dantys yra įsikalę į žandikaulių duobutes rš.
^ Mietu nesusijuosi, virve neįsikálsi Jrb.
2. intr., tr. prk. įdėti į atmintį, įsakmiai įsakyti: Įkalti į galvą BŽ43. Kvailam vis tiek į galvą proto neįkalsi Lš. Mokyklose mokslą vaikams kalte įkala rš. Kiek jam įkalė, tiek žino Šn.
| refl. tr., intr.: Į galvą įsikalė mintis, kad jis jau miršta rš. Kad geriau įsikalčiau kiekvieną žodį, skaitau garsiai P.Cvir. Kai kokį vinį insikaliau galvon, tai ir nepamirštu Kb. Viena (pasaka) giliai pomėtyj mano įsikalė BM24.
3. intr. prk. įdirbti, uždirbti: Juk jau daug pas jį yra įkalta, bet neturim iš ko atiduot, ir tiek Jnš.
4. tr. surakinti, į pančius įdėti: Į geližius įkalei Ns1832,3.
◊ į gálvą (kãktą) įsikálti gerai įsidėmėti: Inskãlo galvõn durną mislį Ds. Tai ir įsikalkit kakton: ne tas stipras, kas smogia, bet kas atlaiko rš.
1 iškálti, i̇̀škala, i̇̀škalė (iškãlo) tr.
1. išmušti, išvaryti kalant: Išmušu, iškalu vinį SD408. Iškálk virbalus iš balžienų ekėčių J.
2. prk. mechaniškai išmokti: Rytdienai šitų pamokų iškalt negalėsiu Ds. Jis labai negabus: kiekvieną lekciją turi iškalti Snt.
3. iškirsti, iškapoti: Ižrėžiu, ižpjaustau, ižkalu ant akmenio SD329. Ižkaltas akmuo SD30. Iškalk tu čia skylę Rod. Ant to akmenio šiokį iškalo parašą M.Valanč. Kelias sekundes pastovėjo kaip iš akmens iškaltas Mš. Akmenyje iškáltame DP182.
| refl. tr., intr.: Genio medy skylė išsikalta Ds.
| prk.: Kalte išsikals (susiformuos) jo karakteras J.Jabl.
4. išplakti (girnas): Kaip čia iškálti girnas?! Sdk. Girnos iškaltos, nėr vandens, nėr malinio Šts.
5. refl. A1885,127 išdygti: Kaip uždiržt žemė, bulbės stovi pasvadintos, kol beišsikala J. Nuo išsikalusios žolės kvapo apsisuko galva rš.
6. iššauti, iškišti: Daboja, net akis iškalęs (išpūtęs, išsproginęs) Ml.
| refl.: Grėtė pakelia akis ir pamato siaurą, su išsikalusiais skruostikauliais Martyno veidą I.Simon. Žandai išsikalę to žmogaus Šts.
7. refl. išriedėti, išsiristi: Išsikalus žvirblaičiams, vėl ateis sunkus tėvams darbas – vėl reikės ieškoti vikšrų vaikams penėti J.Jabl. Išsikalo vištelis, išsiskėlė SD413. Viščiukas išsikala ir išsirita iš kiaušinio Š.
8. padaryti kalant: Jis iškalė gražią porą kilpų ir žąslus rš.
9. atpalaiduoti: Iš geležinių pančių iškala rš.
10. išaštrinti, išplakti (dalgį): Iškálti dalgį Grš. Iškalė dalgę su balankom Švnč. Iškálk man dalgį Jrb, Trgn. Neiškalęs dalgelio, nepapjausi žolelės JD361.
| refl. tr.: Tai gerai bus [plaktukas] nor namie tėvui dalgį išsikált LB201.
1 nukálti, nùkala, nùkalė (nukãlo) tr.
1. numušti, nudaužti; nuvaryti: Nekišk rankų po plaktuku, bo nagus nukálsiu Ėr. Nukãlo, ir ką tu padarysi Ds. Tai jau tavo nagai nerimsta, nukálsiu, tai nurims Ln.
| Lankai buvo nukalti̇̀ nuo girnų Ėr.
| refl. tr.: Kaldamas vinį, nusi̇̀kalė pirštus Trgn.
2. padaryti kalant: Kalviai lazdą nukãlo dvylikos birkuvų (ps.) Užv. Aš vinį nukálčio naują, tave bekaldamà, bemokydama Grg. Paėmė nukãlo geležinį verpstę Dglš. Kalvis nùkala naujus noragus J. Gasparas kai nukaldavo [žiedą], tai nepažinsi, kad nepirktas Sdk. Tėvas nukals vario tiltelį J.Jabl(Žg). Rūpinuos, kad būtų nukaltas žiedelis J.Jabl. Jisai davė tokį lenciūgą nukált LB163. Turiu brolį kalviuką, nukals vario tiltuką JV395. Iš sidabro piningų nukalti KBI12.
^ Iš pakavos priekalą nukalo (pasigyrė) LTR(Ds).
| refl. tr.: Reiktų da kitas kirvis nuskálti Ds. Aš nusikalsiu vario dalgelį, aš nušienausiu žalią rūtelę Šln. Ans nusikaldavo kirvį J. Ir nuskalau padkavėles, ir nulėjau kamanėles NS1030.
3. prk. sukurti: Jaunius turėjo … nukalti gramatikos terminus LTII321(J.Jabl). Leninas nukalė naują revoliucijos teoriją, proletariato taktiką revoliucijoje (sov.) rš.
| refl. tr.: Tarybų valdžia mums suteikė sąlygas patiems nusikalti sau laimę (sov.) sp.
ǁ įkurti, suorganizuoti: Skirtingi ir įvairiarūšiai yra tie elementai, iš kurių darbininkų klasei tenka nusikalti savo partiją (sov.) rš.
ǁ pasiekti, laimėti: Savo laisvę ir nepriklausomybę didžioji ukrainiečių tauta nukalė ir apgynė ilgus amžius trukusioje kovoje su svetimšaliais engėjais ir pavergėjais (sov.) rš. Tarybinės Armijos pergalės prieš fašistinius agresorius buvo nukaltos visos tarybinės liaudies (sov.) sp.
4. kalant pastatyti: O jie man nukals aukštą klėtelę ant keturių kampelių Vlk.
| Tvartą veršiams staldè nukalti KI25.
5. refl. kalant (apie kalvį) nusigyventi: Buvo kalvis labai biednas, ilgainiuo visai nusikãlo Dr.
6. refl. prk. nusigerti: Visai nusikãlęs nuėjo namo Bsg.
1 pakálti, pàkala, pàkalė (pakãlo)
1. tr. pamušti: Pakalk šaknį obelies su kaltu: be kalto negal prieiti pri sergančios šaknies Šts.
| Pakalk biškį tvirčiau pakalėlį J.
2. tr. iš apačios prikalti: Kad ne šventa diena, tai jau būčiau pakalęs puspadžius rš.
3. intr. padirbėti kalvėje: Kalvis dar kurį laiką pakalo Rz.
4. tr. pakaustyti: Jis turėjo arklį baltą, an visų kojų pakaltą Rod.
5. tr. paaštrinti: Duokit, aš jums kirvelius pakalsiu TDrIV202(Dglš).
6. refl. pamėgti: Šuo pasikalęs ant mėsos – kito nieko neėda, tik mėsą, tik noria mėsos J.
1 parkálti, par̃kala, par̃kalė
1. tr. parbaigti, nuvaryti, nukamuoti: Arkliai nuo darbų parkálti Gs.
| refl.: Tep parsikãlęs, kad vos pasivelka Šn. Į rudenį tai aš su tais darbais parsi̇̀kaliau, kad jau Gs.
2. intr. pareiti, parplūkti: Tai juokas, šitiek kelio parkalėm (dėl to ir kojos sopa) Lp.
1 pérkalti tr.; SD295
1. kiaurai pervaryti, permušti: Párkalk kiaurai vinį J. Cvekiuku párkalsiu Vl. Davė perkalt vinimis SGI117.
| refl. tr.: Pamokino jį per padus savo kurpių geležinius negelius persikalti Ns1857,6.
2. perkelti prie kuolo pririštą gyvulį į kitą vietą: Pareidama pérkalk ir karves Rdm. Eik pérkalsi arklį, bo mož jau bus išėdęs Grv. Pérkalk karvę kiton vieton! Drsk.
3. prk. perkalbėti: Ji ir šunelį būt perkalus savo prašymu Prng. Nieks jo neperkals V.Kudir.
4. iš naujo nukalti (kalvėje): Plieno kardą jis su meile į arklą spindintį perkals K.Kors. Nu šis vėl sugrįžęs pas tuos kalvius, vėl liepęs par nauja parkalti Skr.
ǁ iš naujo pagaminti: Tarybinė Armija daugelį savo ginklų perkalė į traktorius (sov.) A.Vencl.
5. prk. perdirbti žodį: Jauniaus santara tėra lietuviškai perkaltas lotyn. consonans LTII324(J.Jabl).
1 prakálti, pràkala, pràkalė tr.
1. pramušti, pradaužti: Kad galvos neprakaltų Lp. Pràkalė pakaušį Skr.
| prk.: Dangų ir žemę akimis prakalkim V.Mont.
^ Lašas po lašo ir akmenį prakala Krtn. Našlaičių ašaros ir akmenį prakala Ds. Jo galva ant mokslo prakalta (jis labai nori mokytis, labai mokosi) Btg.
| refl.: Greitai greitai prasikals vanduo, nuo kalnelių pradės tekėti upeliai rš.
2. prakirsti, prakapoti:
^ Stuobrys per visą svietą, genys per visą vieką kala, kala ir neprakala (kelias ir arklys) Trgn.
3. refl. išdygti: Nespėjo žolė prasikálti, jau ir gena Gs. Ar jau Jonukui visi dančiukai prasikalė? Šl. Ūsiukai prasikalė rš.
| prk.: Pirmas kultūros grūdelis prasikalė P.Cvir. Kalvelių kupros vis labiau prasikala iš po sniego sp. Iš už debesų prasikalė delčia J.Avyž.
4. refl. BŽ80 praskilti; išriedėti (iš kiaušinio, ikrų): Visi kiaušiniai kartu prasikalė Lš. Jau kiaušiniai prasikalę, greit išeis viščiukai Prng.
| Kas yr – prasi̇̀kala greit, ale kad išsirist [viščiukai] negali Sdk. Šiąnakt dar trijų viščiukų prasikalta Ds. Be vištos galima susilaukti viščiukų prasikalant rš.
| Jaunos žuvys iš ikrelių prasikala nevienodu laiku T.Ivan.
5. kurį laiką dirbti kalvio darbą: Aš visą vieką pràkaliau žagres Brsl.
6. prk. pragerti: Tėvas visus pinigus prakalė Jrb.
1 prikálti, pri̇̀kala, pri̇̀kalė tr.
1. SD302 primušti, prisegti kuo: Vinimi, negeliu prikalu, primušu R26. Lentyną prie sienos prikálk J. Prikalė raštą prie durių Ns1857,6. Gaidelis šeštas, ant girnos prikaltas, kojele mina, saujele pila Mrc. Nemiegu, o kap prikãlę lovo[je] laiko (tingisi labai keltis) Gs. Prikaltasis prie skūnės vanagas labai didelis Rg. Tartum kokia nematoma jėga prikalė jį prie žemės rš. Nors prikalk liežuvį, vis tiek pasakys, neiškęs Dbk.
| prk.: Partijos vadas buvo prikaltas prie patalo (sunkiai sirgo) rš.
2. daug sukalti ko: Prikalti daug (vinių), prikalinėti BŽ266.
3. pririšti, pritvirtinti prie kuolo: Pri̇̀kaliau karves in dirvono Dbk. Nuejęs pri̇̀kalu karvę – žiūrėk, ir ištraukia kuolelį Lp. Arklius nakčiai ant dobilų prikalame Srv.
4. prk. prikalbėti, prisakyti: Prišnekėję, prikalę pamokslų ir patarimų Žem. Ar ne jūs man ausis prikalėte, kaip duok, teip duok karalių? rš.
5. pridirbti (iš metalo): Jau prikalta daugel plieno, ateis dėl jų (ponų) tokia diena! A.Strazd.
6. prk. uždirbti: Prikalė pinigų Lp.
| refl. tr.: Ji turi pinigų prisikalusi rš.
7. sudaužti: Na, prikalkime stikliukus! Mrj.
1 sukálti, sùkala, sùkalė
1. tr. sumušti, suvaryti mušant: Sukalu, sumušu SD444. Prikirto miške pagalių ir sukalė juos į žemę K.Kors.
| refl.: Šitan medin labai lengvai vinys susikals Ds.
2. tr. kalimu ką padaryti: Plaustas iš ramstų sukáltas J. Sukalė trūną tep, kap lovį Lp. Maž sukalsi (padirbsi) kokį kuparėlį ant greitosios Sdk. Reikia dar man akėčios sukalt Alv. Mislijom lentų paims, mažu kokią daržinikę sukals Skr.
| prk.: Tai buvo tvirtai sukalta šeima (visi tėvo klausė) rš.
| refl. tr.: Vienas kitas susikalė pastogę gyvuliui P.Cvir.
3. tr. privarginti, priplūkti: Ėjau plentu ir kojas sukaliau PnmA.
4. intr., tr. suvaikščioti: Be reikalo tokį kelią sùkaliau Up. Tiek daug sukaliau, o nieko nelaimėjau Up. Jau tris kartus sùkaliau į vakarėlį Vdžg.
5. tr. prk. susakyti, priminti: Motina sukalė viską, kas reikalinga, sūnui į galvą rš.
6. tr. kalimu ką kam sunaudoti: Jie kalavijus savo į noragus sukals CII213.
| refl.: Vienų vinių kiek pãduos susikala! Ds.
7. tr. prk. uždirbti, sutaupyti: Kiek ta rankelė yra prisidirbusi, kiek skatiko sukalusi Žem. Žmogus dirba, netingi, tai ir sùkala kokį šimtiką Alv. Per didelį spaudimąsi jis sukaldavo kiek pinigų Ėr.
| refl. tr.: Jis susikalęs pinigų rš.
8. tr. sukaustyti: Sukals kojas klevo vageliais Prng.
9. refl. prk. sudygti: Ar matai, kaip gražiai susikals kviečiai! Vv.
10. tr. sumušti: Jį sukalė, sukaustė čebatais Alk.
11. intr. suduoti, smogti: Sùkalė samčiu par pakaušį Krkl.
12. refl. tr. susidurti: Šoko per langą ir kojas susikalė LTR(KzR).
1 užkálti, ùžkala, ùžkalė (užkãlo)
1. intr. užduoti, uždaužti: Gerai kad kas užkáltų tokiam – daugiau nesivalkiotų Ėr. Nekišk pirštų, ba, kai užkálsiu per nagus, eisi kaukdamas Srv. Man smarkiai užkãlo par nosį Krtn. Aš noriu par tą pypką užkálti KlvrŽ. Kad užkaláu, ėjo kiaulė brungzdama (kiaulę žaidžiant) Šts.
| refl. tr., intr.: Susimušė vaikėzai ir, matyt, viens kitam gerokai užsi̇̀kalė Ėr.
| Ant kaktos užsikaliau didžiulį guzą rš.
| Kad tu šitaip ant mane pasakei, tai dabar užsikalkie (nekalbėk) Lš.
2. tr. kalimu uždaryti, užtaisyti, užvaryti: Jau stipriai užkaliau bačką Rk. Užkėlė vartus, užkalė kuolus, užleido lenciūgužėlius JV160. Vinimis palenktomis užkalu R369. Prisiminė, kad rėmai užkalti J.Dov. Užkalk užkalą, tai kirvis nebkris J.
3. refl. prk. mechaniškai mokantis, nusikamuoti: Tu kali kali ir užsikali: kai pabaigsi gimnaziją, nė savo vardo nebežinosi Ut.
4. tr. uždirbti, kalvio darbą dirbant; su vargu uždirbti: Ans grašį užkala, t. y. uždirba kalimu J. Nebijok, jis kūjeliu nemaža pinigo ùžkala Ėr. Kiek kali, tiek ir užkali žmogus Grž.
| refl. tr.: Jis kaukši nuolat po kalvę ir, matyt, užsi̇̀kala pinigo Ėr. Aš bematant šimtą rublių užsi̇̀kaliau Šn.
5. tr. prk. uždaryti: Būk ir būk namie lyg užkaltas Gs. Kaip užkalė namie, tai niekur nei neišleidžia į svietą Vv.
atė́sti
Apibrėžtis
ė́sti, ė́da (ė́sti, ė́sta, ė́ma Lz, ė́dma), ė́dė (ė́do)
1. tr., intr. imti maistą (apie gyvulius, paprastai kramtant): Žmonės valgo, galvijai ė́da, paukščiai lesa Š. Tokio pyrago nė šuo neės Jnš. Tokio paršo da nemačiau – jis ėda ir ėda Gs. Jaučiai neė́da remunių J. Kad šuva ar katė žolę ėda, tai bus lietaus Sml. Čia kiaulių ėstas kibiras, imk kitą J.Jabl. Čia kiaulių ėdamas lovys J.Jabl. Čia nelabai ė́damas šienas, avims reikia parinkti ėdamèsnio Š. Skardeliuos labai ėdamà žolė Ds. Galvijai neturia ko ė́stienai Pl. Sakė [telyčiotė] ėdañt, geriant Ds. Ėskit, žirgužėliai, juodi juodbėrėliai, baltuosius dobilėlius JV260. Teėdiẽ žirgelis po žalią lanką JD792. Šunytėliai ėst ižg trupučių, kurie byra nuog skomių Viešpatų jų DP113.
^ Sermėga sermėgą ėda D167. Astanka ėsti neprašo D168. Nei šunies pamestą neėstum (pat.) D167. Pigią mėsą šunes ėda Sim. Ė̃stų šuva mėsą, bet pinigų nė̃są Ss. Arklys neė́dęs arklo netraukia Mrk. Ne tas arklys avižas ė́da, kur plūgą traukia, ale tas, kur stainėj stovi Bsg. Kurs arklys avižų papiltų nė́st? Sch74. Kad grūduos pelė pastiptų, tokios nei katė neėstų Sim. Per daug ir kiaulė neėda Grv.
| refl. tr.: Lapė žuvis ė́das Dv.
ǁ lesti: Nei vienus metus tep neė́dė strazdai vyšnias Vlkv.
2. (dial.) intr., tr. SPII106 valgyti: Ans daug ė́da Kv. Mum ė́st noris Zt. Prašom ė́sti, sveteliai Zt. Pati ė́di, o jai neduodi Pls. Tu neė́sk taip daug tos męsos Plik. Ėmi (valgau) SD147, SD78. Kad ligonis ė́da, pro ausis trupučiai leka, o sakos sergąs Šts. Uogas gerai suvirinsma liūb, cukraus pridėsma, tai ė́sk ir norėk Krš. Ė́dami mėnesiai (kuriais daug valgoma vaisių, uogų…) K. Vaikai, eikiat ė́sti! Pgr. Tas valgis ė́damas, ir aš pats ė́džiau Yl. Ė́s neė́s, by tik po nose turės Up. [Dievas] pats save mums liepė ėsti ir mūką savo atminti Mž420. Ėme ir geriame net ik apsirijimui ir girtavimui DP488.
^ Nearsi nesėsi – duonos neėsi PPr46. Neėsi padažytą, bet nulaižytą B. Ne ėst prašo zopostas B. Kur dirbi, ten ir ėsk Krp. Ėsti kaip arklys, dirbti kaip gaidys Vvr. Dirbk, kad akys lįstų, ėsk, kad pilvas plyštų Srv.
ǁ intr. misti, gyventi: Ė́dė dvi žiemi be duonos Šts.
3. intr. menk. godžiai valgyti, sprogti, ryti: Ėda kap penkias dienas nevalgęs Mrj. Ėda kai iš badų parėjęs LTR(Jz). Ar tu ė́damą ligą gavai, kad tei[p] ė́di? Skr. A, ta ragana dar ė́da! J. Ė́sk, kad ė́di, ne – atimsiu! Grž. Nor ėsdami̇̀ nutilkit – da užspringsit! Dkš.
^ Nei pats ė́da, nei kitam duoda Trgn. Ėst – ponui, dirbt – žmogui PPr74.
4. tr. kąsti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tų vabalų baisybės – ė́da ė́da tuos gyvulius Gs. Paskutinė plikiam bėda, kai juos pikti uodai ėda A.Strazd. Blusų ė́damas vaikas Grž. Mane ėmė utės ėst Plv.
5. tr. kapoti, gadinti: Nailono neėda kandys, neveikia bakterijos, pelėsiai rš. Visas drapanas baigia pelės ė́st Jnšk. Beveliji, idant rūbus … kandės ėstų DP242.
ǁ pūdyti, naikinti: Stubą grybas ė́da Jrb.
6. tr., intr. chemiškai veikiant graužti: Ė́da muilas akis Sdk. Druska ė́da ronoj K. Jaujoj dūmai labai akis ė́da Jnšk. Baltinius į šarmą merkiau, dabar rankas taip ė́da Up. Nuo ė́damų liekarstų akys pasidarė dar blogesnės Žd.
| Rėmuo ėda Prk.
7. tr. ardyti organizmą, kelti ligą: Degtinė sveikatą ė́da Al. Rūkymas sveikatą ė́da Rm. Landuonis piršto kaulą ė́da Als. Must ė́damoji sukata ir prisimetė – valgo be sotės, o į pažytką neina Skd. Vėžys vidurius ė́da Rm. Liga ėdė jo sąnarius, kaip rūdys ėda metalą rš. Mano lapus vėjas krėtė, mano žiedus šalna ėdė LTR(Lš). Kirmėlės mane ėsti (ėda) SD316.
ǁ skaudėti: Nugarą, strėnas ė́da, i gana Trk. Nedėlios dieną baisiai ė́dė galvą KlvrŽ. Vai, ir šaltis, net kaulus ėda V.Krėv.
ǁ refl. smelktis, graužtis: Skaudulys į roną ė́dasi vis gilyn KI564.
8. tr. trinti, graužti: Megztinė kaklą labai ė́da Sdk. Duok man aną grėblį, šitas labai rankas ė́da Slm.
9. tr. jaudinti, kankinti, graužti: Jų, rodos, neėda jokios abejonės J.Avyž. Šitas nežinojimas tik žmones ė́da Užp. Iš visų pusių ėda žmogų rūpesčiai rš. Niekas taip žmogų neėda kaip skolos rš. Meilės ugnis jį ė́da KI441. Susierzinimas ėste ėda žmogų rš. Aa, lengvai užaugai, o mus ėdė darbas ir vargas V.Kudir.
| refl.: Tėtis baisiai ėdėsi dėl tos nelaimės rš. Visokios mintys lenda į galvą, ėdžiausi visą naktį Upt.
10. tr. vartojant plėšyti, ardyti, gadinti: Toki piemeniokai ėstè rūbus ė́da Mlt. Šįmet ta žiema tai ė́da tuos ratus (visad gruoblėtas kelias) Gs.
ǁ Plš naikinti: Pavasarį saulė ir vėjas labai ė́da sniegą Lš.
11. tr. barti, rieti, persekioti: Ė́da ir ė́da žmogų dienų dienom Jnšk. Ir tas viršaitis mane ė́da Pc. Ko tu mane ė́di kaip šuo? Jrb. Žmogus vienas kitą ėda, kaip žuvis žuvį ryja J.Jabl. Trejus metelius ėdė mane redaktorius be duonos ir be druskos rš. Amžinai ė́sdavo mane, kad aš šoku Vb. Tu ė́di kitus kaip rūdis geležį Šmk. Ė́damas žmogus (nekenčiamas, varginamas) Grž.
| refl.: Jiedu broliai, bet tarpusavy ė́dasi ir ė́dasi Gž. Nūnai mūsų bobos ė́das per visądien Arm. Ė́dasi kaip šunys Jnš. Tu tik ė́dies ir ė́dies su žmonim Sn. Skundėsi, ė́dėsi vienas kitą Gs.
12. tr. mušti: Po miestelį vadžiojas ir tep ė́da, tep ė́da nagaika! Lp. Kap imsiu ė́st, minėsi ik žaliomjom šluotom Lz. Ale tie nestupina, ėda katarinką (groja ir groja)! Lp.
| refl.: Ir pradėjo už kepurę su kūlokais ėstis LTR(Alv). Prieš vainas tai šitaip ė́dėsi, mušėsi, peiliais varstėsi [žmonės] Lp.
◊ akimi̇̀s ė́sti[s] sakoma apie pykstantį: Ir ieško, ir vienas kitą seka, taip ir ėda akimis, vis žiūri, kad tiktai kuris pirmas nesurastų J.Balt. Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamosi akimis ir dūsaudamos iš pykčio rš.
aki̇̀s ė́sti kelti nemalonumą: Nepamiršk, kad teisybė akis ėda rš.
gálvą ė́sti
1. priekaištauti, krimsti: Bobos jam gálvą ė́da namie Ėr. Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą BsMtI120.
2. Skr kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą Brt.
kei̇̃marį ė́sti JII65 toks žaidimas.
ši̇̀rdį (si̇́elą) ė́sti kelti rūpestį, kankinti: Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Nuliūdimas širdis jų ėdė rš. O keistas, skaudus nerimas ėdė sielą ne dienom, bet valandom J.Marc.
apė́sti tr. K; SD197
1. nuėsti aplink: Tą vietą apėdus, pakelk truputį toliaus rš.
| refl.: Eik parkelk karves, juk apsiė́dė Brs.
ǁ ėdant suvartoti, nuėsti: Jau visur žolė apėstà Ds.
ǁ refl. ėdant pamažėti (ko): Žolė apsimažinus, apsiė́dus Krn.
2. ėdant ar valgant nustumti, skriausti kitą: Avelė vis karvę apė́da – ana vis pirma pirma ir išrenka geresnę žolę Ds. Stipresnieji paršeliai apėda menkesniuosius rš. Kad ir apė́stas buvo teliokas, o an velėnos pastaisė Ds. Neapė́sk tu jį dideliai J.
| prk.: Jie temokėjo šokinėti aplink apėdamuosius (skriaudžiamuosius), jiems pataikauti kalboje Vaižg.
3. refl. beėdant aprimti, nustoti laksčius: Kai avys apsiė́da, gerai ganyt Erž. Apsiėdė karvės mano, nebgyliuo[ja] Trk. Kai karvės apsiė̃s, galėsi pareit namo Pc.
| Mūsų karvė, pirmą kartą išvaryta į ganyklą, tuoj apsiė́dė (pradėjo ėsti) Rm.
4. refl. užvalgyti ką kenksminga, nuodinga: Apsiėdė senos męsos i daba serga Kv. Durnaropių tu, gaspadinėle, apsiėdei, ar ką? J.Balt. Mergaitė žaliu margučiu apsiėdė, ir vemia Grš.
^ Ko lakstai kaip drignių apsė́dęs? Mlt.
5. apkandžioti (apie vabzdžius. parazitus ir kt.): Utėlių apėstà karvyščia, ale gal išsitaisys Ds.
6. apgraužti: Atsiranda kirmėlė ir apė́da lapus Pls.
| Tiekas kiaulių ir ausis jumim apiė̃s Vrnv.
ǁ sukapoti, sugadinti: Jo kalniai kandžių apėsti̇̀ Ds.
7. prigelti: Bitės ir jį apė́dė Arm.
8. pjaunantis nuveikti: Geras šuva ir vilką apė́da Lš.
◊ ši̇̀rdį apė́sti iškankinti: Jau vargai ir ši̇̀rdį apė́dė Rod.
atė́sti
1. tr. nuėsti (dalį): Pelė pusę [pupos] atėdė PP48.
2. intr. ėdant ateiti: Karvė lig pat linų atė́dė Kp.
3. tr. suėsti ar suvalgyti lygiai su kuo nors kitu: Dvi avelės beveik karvę atė́da Ds. Ans didžiausį vyrą atė́da Užv. Esu apėdrus, munęs neatėsi Šts.
4. refl. beėdant pasitaisyti, suriebėti: Kovo mėnesį jis išlenda iš urvo, atsiėda, atsipeni rš. Žiemą jo kumeles reikia basliais kilnoti, o vasarą, kai atsiėda, tai nei nuvaldyt negali Srv. Kap atsiės karvės, tada bus daugiau pieno Arm.
5. refl. iki soties prisiėsti ar prisivalgyti: Tai atsiė́dė mūs penimės, nei viralu užpilto nenori ėst Rdm. Kiaulė balandų jau atsiė́dė, mina po kojų Skr. Jau atsiė́dėm grybų (nebenorime jų valgyti) KlvrŽ.
ǁ refl. įgristi (apie vienodą maistą ar pašarą): Reikia kiaulei sumalt kokių kitų grūdų – avižiniai miltai jau atsiė́dė Ds. Man kukurūzos visai nusibodo ir atsiė́dė Š.
6. tr. apgraužti, apnaikinti: Iš pavasario kirmėlės atėdė sodą, tai obuolių nėra Arm.
7. tr. beėdant pagadinti (dantis): Medėdžio arklio y[ra] atėsti dantys Trk.
^ Duona dantis atėdė (apie žmogų, kuris, darbo neturėdamas, kažką išsigalvoja) Rdm.
| refl. tr.: Arkliai dantis atė́dės Als.
8. tr. atšipinti: Dalgę atė́džiau Rdm.
| refl.: Jau mano dalgė visai atsiėdė ir neima Lš.
9. tr. pririeti, pribarti: Da atė̃s naminiai man, kad tiek pinigų šiandiej praleidžiau Trgn.
10. refl. nusibosti, įkyrėti: Buvau pas juos tik dvi savaites, bet taip atsiė́dė, lyg būčiau metus išbuvusi Ds.
×daė́sti (hibr.) intr.
1. papildomai valgant privalgyti: Kur nedaėsma, dabambėsma Varn.
2. įgristi, įkyrėti: Kiek ji man daėda, žmogui negali apsakyt Mrj. Vasarą daė́da stotkai ganyt Vrn. Kūlimas kaip daėsdavo! Tj.
^ Daėdė kaip davatkai poteriai PPr321.
| refl.: Dasiė́dė tos tavo kalbos iki gyvo kaulo Kdn.
◊ ši̇̀rdį daė́sti įgristi: Daė́dė jau jis man ši̇̀rdį Azr.
įė́sti; R113
1. intr. galėti suėsti: Karvė daugiau įėda ir perdirba Vaižg.
2. refl. įsitraukti į valgymą, daug suvalgyti: Įsiėdė duonelės ji tenai Žem. Teip labai jau įėdėmės ir įgėrėmės, jog tatai ant vienų pietų prarandame, kuo galėtumbime per kiekas dienų … pramist DP488.
3. refl. įsipenėti, įsiganyti: Insiė́dė kap kiaulė Azr. Ale jom ir gerai – įsipenėję, įsiė́dę kai meškos Bsg. Tu tep įsiėdęs, sprandas kap buliaus Brt. Sarčiukas įsiė́dęs, net šonai blizga Antš. Dabar jis toks storas, įsiė́dęs Ll. Karvės įsiė́dė, pieno kiek gana! Lp. Niekur nevažiuojam, tai arklys kad insė́dė – kaip tešla Trgn.
4. refl. ėdant, kandant įsibrauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Žiūriu, kas čia man niežti, ogi erkė įsiė́dus Lp. Niežai giliaus bus įsiėdę odoje BB3Moz13,7.
5. refl. chemiškai veikiant įsigauti gilyn: Dažai taip įsiėdė į rankas, kad niekaip negaliu nuplauti Jnš. Rūdys į geležį įsiė́dusios, geležis įrūdyjusi KI61. Nuodų … mažumelis ir į … roną įsiėdęs TP1880,40.
| prk.: Giliai įsiėdė piktenybė brš. Išdavystė kaip rūdis įsiėdė į sielą rš.
ǁ refl. gilėti ardant organizmą: Pirštų sulenkimuose gilios, ligi kaulų įsiėdusios žaizdos rš.
6. tr. nutrinti: Žiūrėk, kiek virvė įė́dė karvei parages Ds.
7. tr. įduoti, įskųsti: Mūsų žinojime, ans nekaltas, bet aną įė́dė koks žmogus Šts.
8. tr. prikankinti žodžiais: Aš įė́džiau, t. y. įkrimtau, įbariau J. Taip jis mus įėdė su tais pinigais Trgn.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Tiek mun įė́dė, kad i pamislyti nenoru Skdv. Įė́dė žmogui ligi gyvo kaulo! Nmn. Oi, kaip įėdė tie žmonės! rš.
| refl.: Man tas darbas įsiėdė ligi gyvo kaulo Jnšk. Jau man tas važiavimas į gyvą mėsą įsiė́dė Vlkv. Tos kalbos įsiė́dė visiems Skdv.
10. refl. įsigeisti, užsimesti: Insiė́dė baronai muštis, tai niekap jų negali atskirt Alv.
| [Našlės] įsiėdusios už vyrų tekėt norėjo DP565.
◊ gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių, privarginti: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą rusams A1885,77.
išė́sti tr. K; SD412, R43
1. viską ar visus suėsti: Kiaulė įpuolus išė́dė tešlą Š. Žvirblis dideliai supyko, kai visus vaikus lapė išė́dė Slnt. Galvijai išė́dė mūsų burokus Ds. Jis (lokys) avilius išardo ir korius išėda Blv.
| refl.: Ganykla teip išsiė́dė (nebėra žolės) Ėr.
2. ėdant išduobti: Rado vieną dešrą pelės išėstą J.Jabl.
3. išvalgyti: Mergučės, kuri paviršius išė́dėt? Skr. Vaikai išė́sią visus barščius J.
4. refl. įsipenėti, įsiganyti: Ponai yra išsiė́dę, gerą turia išėdį Šts. Kumelys išsiė́dęs eina į piestą Šv. Išsiė́dęs kaip jautis Ll. Išsiėdęs kai barsukas LTR.
^ Išsiėdusi kaip kunigo gaspadinė PPr76.
ǁ refl. nuo gero maisto išlepti: Išsiė́dę jūs esate, kad toks pyragas nepatinka Šts.
5. iškapoti, išgadinti: Musys išė́dė lapus kopūstams Šts. Visi kopūstai vikšrų išėsti rš.
6. chemiškai paveikti: Laikėt supuvusius pamidorus ant stalo, kol išė́dė kvarbą Krd.
ǁ prakiurdinti: Rūgštis milą išė́dė Skdv. Možna šarmas supilt ir baltajan katilėlin, nepaspės išė́st Sdk.
7. suardyti gyvus audinius: Kiaurai roną išė́dė Skdv. Valgo cukerkas, ir išėda dantis Gdl.
ǁ sukelti skausmą, sužaloti: Pridera įsitaisyti platesnius brylius, idant kaitra akių neišėstų V.Kudir. Jam akuotas išė́dė akį Ėr.
^ Lig saulė patekės, mums rasa ir akis išės Sim. Dūmai ne sarmata, akių neišė̃s Azr.
ǁ sugadinti: Tegul Dievas susimyla, ji sveiko žmogaus sveikatą išė́da! Skr.
8. išgraužti, pratrinti: Peilis greit kišenes išėda Ds.
ǁ refl. atšipti, išdilti: Minkšta geležė greit išsiėda Rod.
9. pašalinti, išnaikinti, išdaužyti: Į tą daržą gausit sėti kanapius, kanapiai išė́da žoles Grg. Ledai išė́da rugius, o sniegai išgula Šts. Kas kablį išė́dė iš sienos – buvo įkaltas, ir nebėr! Ėr. Aš tau langą išėsiu, tada žinosi! rš.
| Kap sustoj ė́st keturiesa, tai beregint ir išėdė (iškirto) delenką Lp. Šerkšniukai jau šiemet du kirviu išė́dė (išdaužė ašmenis) Lp. Tu man (manęs) neišė́si ir dantimi (nieko nepadarysi)! Lp.
10. prilupti, primušti: Pastvėręs diržą, kad išė́siu aš jam šlaunis, tai daugiau nelandžios svetimuosna soduosna Nč. Išė́sk tu ją, ba ana neranda daikto Lz.
11. išbarti: Išė́džiau aš jį an visų šonų Alv.
| refl.: Išsiė́dei su juo, tai dar an manę užsiė́dei! Lp.
12. nuolatiniais barniais ar skundimais išvaryti: Tai tas mat ėdė ėdė ir išė́dė ir vienas atliko ponavot Ut. Berną merga išė́dė iš tos vietos Alk. Susitarė ir išė́dė jį iš namų Ėr.
◊ aki̇̀s išė́sti įgristi: Oi, da išės akis ir žiema Skdt. Jam vienumas išė́dė aki̇̀s Švnč.
[baltõs] dúonos išsiė́sti įsipenėti: Išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti Žem. Paskiaus išlepę ir išsiėdę baltos duonos pradėjo valiūkauti IM1857,47.
gálvą (kraũją) išė́sti prikankinti: Tie rūpesčiai išė́dė gálvą Rs. Su savo gerklėmis išėdėt man galvą Ėr. Mano galva yr išėsta, nebmoku dainų nė pasakų Šts. Prasti vaikai išė́d kraũjį tėvams Šts.
pil̃vą išsiė́sti įsiganyti, įsipenėti: Pil̃vą tur išsiė́dęs, nė drabužis nebsutenk Šts.
protą (ši̇̀rdį) išė́sti; ši̇̀rdį su kraujai̇̃s (urvai̇̃s) išė́sti prikankinti: Ana mun ši̇̀rdį yr išė́dusi urvais KlvrŽ. Negyvas darbas ir skurdas ėste išėsdavo iš šviesuomenės protą ir širdį Vaižg. Širdį su kraujais išėda ligoniuo, kad gerai dūmai trobo[je] tyvelio[ja] Šts.
×nadė́sti (hibr.) intr. įgristi, nusibosti: Kad greičiau numirt, nadė́do gyvent Brsl.
nuė́sti tr.; R5
1. nugraužti, nukrimsti: Galvijai dobilus nuė́dė KI35. Žiūriu – avižos nuėstos J.Jabl. Negu kiaulės buvo ant rugių ir nuė́dė taip J. Štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Čiepų kiškiai šiemet da nenuė́dė Pc. Karvė šiaudus nuėda nu pastogės – tokie žemi buvo stogai Šts.
| refl.: Nusiė́dė visi pašaliai, kruvina žemė beliko Užv. Nusiė́dė kumelė, parkelk Šts. Nusiė́dusios ganyklos, tos karvės nėko nebužėda Krš.
2. ėdant nustumti, nuskriausti, apėsti: Kiaulės nuė́da, užtai jis toks užskurdęs Gs. Ta kiaulikė visus paršiukus nuė́da Užv. Didesni paršai nuė̃s mažesnį Ėr. Aš nesu nė vieno nuė́dusi, nugėrusi, nė munęs nenuė́skiat, sveteliai Šts.
3. (dial.) nuvalgyti: Smetoną nu viršaus nuė́dė, o pieną paliko Kv.
4. refl. nusipenėti, nutukti: Taip nusiė́dė, kad lašinių nebepaneša Jnš. Kiaulė taip nusiėdė, kad jau ant užpakalio sėdi Ds. Kai tik boba nusiėda, tai ir darbo nėra Pc. Buvo kaip šakalys, o iš Amerikos grįžo nusiėdęs kaip meitėlis Kp.
5. apkandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Utėlių nuė́stas žmogelis Grž.
6. nukapoti, nugraužti: Gluosnių lapus kartais visiškai nuėda plaukuoti juosvi vikšrai rš.
| Suskis nuėdė karčius Skd.
| prk.: Netekėk už jo, jis toks bjaurus – nuė̃s (nuraus) tau visus plaukus nuo galvos Lnkv.
7. chemiškai veikiant nugraužti, sužaloti: Jo rankos sakų nuėstos rš. Šarmas kruvinai nuėda rankas Ėr. Vitrijolas net lovos šriubus nuė́dė Skr.
8. sugadinti, sudilinti: Jo veidas raupų nuėstas rš.
^ Žmogus, dantis nuė́dęs, proto neįgauni Slnt.
9. prk. sukirsti kalboje: Kad nuėdžiau, tai neturėjo nei ko sakyt Al.
◊ kei̇̃mariu nuė́sti Kal žaisti laimint tokį žaidimą.
paė́sti
1. intr. pasisotinti (apie gyvulius): Bėris buvo visados sočiai paėdęs rš. Ant pūdymų gyvuliam yra ko paė́st Jnšk. Šeimininkas pykdavo, kad neleidžia ožkoms paėsti MPs.
| refl.: Nuėjai kai vilkas, avelės pasė́dęs, raugelėdamas Ml. Karvytėlės tepasiėda, bo kad nepriės, bus mum bėda A.Strazd.
2. tr. suėsti, suvalgyti: Vilkai, vilkai, kam tu bobos paršus paė́dei? Rod. Ir parinko tas baronkas, paė́dė Arm.
3. (dial.) intr. pavalgyti: Vaikai musėt paė́dė jau Kv. Paėda paėdęs ir išeita vaikų mokyti lig pat juodo vakaro Šts.
| refl.: Ar gana jau pasiė́dei? Zt. Mes pasiėdėm dabar putros su sviestu TDrVII176. Sėskis, iš kišenės pasiėskis (nevaišinsiu) Šts. Vien verėno pasiė́dęs negali stavoti pjauti par dieną Šll.
4. intr. menk. godžiai pavalgyti, paryti: Gerai, kad tu paė́dus ir namus turi Kp.
^ Begėdis vis paėdęs LTR.
5. tr. K iš apačios pagraužti.
6. tr. chemiškai veikiant pagraužti: Kai muilas paė́da, akim šviesiau pasidaro Jnšk.
7. tr. pratrinti, nuzulinti: Pieskos kojeles man paė́dė, rasa akeles man užlėjo Vlk. Paėda šniūrą, reik lenciūgo karvei Šts.
8. tr. prk. suardyti, sugraužti: Jo sveikata rūpesčių paėsta rš.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Ir šuniui šitoks gyvenimas paėstų Ds. Jau man ta jo kalba paė́dė iki gyvo kaulo Up.
10. tr. įpykinti: [Neleidimas galvijų ganyti miške] kruvinai paėda smulkiuosius pamiškių ar paganyklių gyventojus rš.
◊ dúonos paė́sti gerai pagyventi: Jau paėdė duonos girininkas, gali eit laukan iš vietos! Lkš.
ši̇̀rdį paė́sti labai įgristi, įsipykti: Rusų caras paė́dęs buvo ši̇̀rdį visims Šts. Jau kaip tos kiaulės paė́dė širdį, neduok tu Dieve! Užv. Tu man lig kraujo ši̇̀rdį paė́dei! Lk. Žiema paė́dė man širdį Š. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė Pt. Paėdei tu man širdį Skm.
parė́sti tr.
1. beėdant ar bevalgant sudilinti: Nuseno, dantis parė́dė Lp.
2. prk. suardyti, sugraužti (sveikatą): Parė́dei tu mano sveikatą, galvijau! Ds. Ji mane ir parė́dė, o ne kitas Skr.
◊ danti̇̀s parė́sti (ant ko) ilgai dirbus, gerai nusimanyti: Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir danti̇̀s parė́džiau! An.
ši̇̀rdį parė́sti labai įgristi, įsipykti: Tikra nelaisvė taip širdį parėdė, kad jų ir su pagaliu neprivarysi VŽ1905,184.
pérėsti
1. intr. šiek tiek užėsti: Arkliai jau kiek pérėdė, važiuojam toliau Kp.
2. refl. K per daug suėsti: Kai gyvuliai persiėda dobilų ar kitų kokių želmenų, tai jie išpursta Kp. Pratrydo arklys, rugių persiėdęs Plv. Ant derlios dobilienos leisdamas gyvuolius, dabok, kad nepersiėstų rš.
3. (dial.) refl. per daug suvalgyti: Pérsiėdė, net akys išsprogo Grk. Mes neturam meisos lig pársiėdant Šts. Ans riaugia pársiėdęs J. Gal pársiėsti, tiek daug ėda Kv.
4. refl. menk. per daug priryti, persiryti: Neėsk tiek daug – pársiėsi Skr.
5. tr. beėdant sudilinti, sugadinti: Nuo blogo pašaro arkliai dantis párėdė Skr.
ǁ refl. atbukti, atšipti: Dalgė jau pérsiėdė Al.
6. tr. chemiškai veikiant sugraužti: Rūdys geležį pérėdė Ėr.
7. tr. kiaurai perardyti (gyvą audinį): Navikas perauga aplinkinį audinį, perėda jį, suardo rš.
8. tr. nukamuoti, iškankinti: Su tokiu piktumu čystai párėdė mano kantrybę Kv. Ji dabar visokių rūpesčių parėsta, kai voratinklis Vdžg.
9. refl. įsirieti, įsipykti: Kai tada nepársiėdėm, nei dabar ne sarmata suseit Bsg.
◊ ši̇̀rdį (kraũją) pérėsti labai įgristi, įsipykti: Užtenka, vaikučiai, pérėdėt man ši̇̀rdį, riejot visą gyvenimą Ėr. Rūpesniai párėdė ši̇̀rdį Šts. Septynias pačias ne niekus turėjau, párėdė ši̇̀rdį kaip kirmys kokios JD432. Parėda kraujį vaikai tėvams Šts.
velnių̃ pérsiėdęs turintis blogų minčių: O, jis velnių̃ pársiėdęs! Skr.
praė́sti
1. tr. K išėsti skylę: [Nudvėsusį arklį] išvilko į pakluonę, ir šunes jau jam visą šoną praėdė Vaižg.
2. intr. praleisti laiką beėdant: Per visą išgrytą (rytą) praėdė karvės pievoj! Nč.
3. (dial.) refl. Šts labai daug suvalgyti, persivalgyti: Ans suvisu prasiė́dė – bliūdo bulvynės neužteko Užv.
4. tr. menk. praleisti maistui, pravalgyti: Nusiperka saldainių i praėda piningus KlvrŽ.
| refl. tr.: Jūs viską prasiė́sit! Skr.
5. tr. chemiškai veikiant pragraužti: Praė́dė kiaurai druska pirštą J.
6. tr. pratrinti, pragraužti: Ratas vežimo kripę praė́dė Up.
ǁ pratirpdyti: Vietomis sniegas jau saulės ir lietaus praėstas rš.
ǁ ėdant ar valgant sudilinti:
^ Dantis praėdęs, proto neįgijęs S.Dauk.
◊ danti̇̀s praė́sti (ant ko) gerai nusimanyti, ilgai dirbus kurį darbą: Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis Lkč. Aš jau dantis praėdžiau, šitą duoną valgydamas (tuo amatu besiversdamas) Sv.
priė́sti K
1. intr. B prisisotinti (apie gyvulius): Peliutė taip priėdė, kaip niekumet dar nebuvo ėdusi J.Jabl. Taip priėdęs, kad už uodegos pilvo nesimato (iron.) Sim. Katinas priėdė lig žiaunų Blv. Ten mūsų žirgeliai bus priėdę ir prigėrę J.Jabl. Paršas priėdęs liustėjas J.
^ Avis, avis bubelė, beeidama priė́sta (špūlė) Sch65.
| refl. K: Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda SI59. Ir tarp paukščių rods tūls randasi sukčius, kurs gardžiai prisiė́st slaptoms savo numuša draugą K.Donel.
2. intr. ėdant prieiti (lig kur): Jau karvės priėdė iki avižų Ds.
3. (dial.) tr., intr. DP126 privalgyti: Visi priė́dė lig sotės Kv. Ar gana priė́dei? Zt. Jau any priė́dė tos mėsos Lz.
^ Begėdis vis priėdęs LTR(Šll). Kad nepriėdei, ir neprilaižysi Sd.
| refl. tr., intr.: Vaikai uogų prisiė́dė, kiek norėjo Kv.
4. tr., intr. menk. prisiryti: Išviriau tą didžiąją lydeką, kad priė́stų Jrb. Ale ir prikrėtei – nei ubagas, grūšių priė́dęs Kt.
| refl. tr., intr.: Ar jau prisiėdėt mėsos? J.Jabl.
^ Vaikščioja lyg musmirių prisiėdęs (nusiminęs) Vl.
5. tr. pribarti, pririeti: Gana priė́dė ir ją tėvai až tą berną Trgn. Da priė̃s tave uošviai, ligi tu jų išsibodėsi Ds.
◊ ši̇̀rdį prisiė́sti prisikankinti, prisikentėti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su savo vyru Rod.
velnių̃ pri[si]ė́dęs turintis kokių blogų minčių, norų: Tavo uošvis, matyt, irgi velnių priėdęs, kad užsispyrė tave iškraustyt Lkč. Tas velnių̃ prisiė́dęs kaip avižų (piktas) Yl.
suė́sti tr.; R
1. sunaudoti maistui (kalbant apie gyvulius): Geros kiaulės: ką paduosi, tą suė́da Sb. Šuva suėdė vištuką Mrs. Arklys suė́dė gubą Kp. Pikta žvėris jį suvalgė (paraštėje suėdė) BB1Moz37,20.
^ Laižos kaip katinas, pelę suėdęs Sim. Jei Dievas norės, tai kiaulės nesuės NžR.
| refl.: Oho, kiek vieno šieno per metus susiė́da Ds.
2. (dial.) suvalgyti: Pusę kepalo duonos suė́dė ant sykio Kv. Daug ana tų cukierkų suė́da Pls. Bengam duonelę suė́sti, o juk grapiškai neėdam Dr.
| refl. tr.: Tu sau viens tą kėžą susiė́stai! Jrk128.
3. menk. godžiai suvalgyti, suryti: Pasidėjau duonos, o tu suė́dei! Žg. Svotai suė́dė ė́dė kiaulę šeriuotą Ds.
^ Kaip suėdei voverį, taip suėsk ir puodą Sln. Grįžęs iš darbo, buvo taip išalkęs, kad gatavas šunį suė́sti Jnš. Ans suėstų ir šunį, kad ne uodega LTR(Kv).
4. refl. įsiganyti, nutukti: Riebus, susiėdęs arklys Šts. Arkliai, galvijai susiėda, susigano ant lauko J.Jabl.
5. sukandžioti, papjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Uodai suė́dė vaiką, tai dar̃ miegot negali Smn. Uodai kad pikti, gali suėsti Gg.
^ Šimtas uodų kumelę suėda Kv. Kad tave utėlės (kirmėlės) suėstų! B.
6. sukapoti, sugadinti: Trandys suė́dė – palavikai byra Krn. Žiurkės (pelės) suė́da kūlius Ėr. Nekraukite sau skarbų ant žemės, kur kandys ir rūdys suėsti SE124.
7. chemiškai veikiant sugraužti: Geležį, plieną rūdys suėda rš. Žiūrėk, kad pliorka rūbų nesuėstų Lš.
8. suardyti organizmą, įskaudinti: Buvo gražus vyras, dabar susitraukęs, suėstas degtinės Kt. Garai man galvą suė́dė Ar. Kai ateis šitas senis su savo kaminėliu (pypke), tai ir dumia, kol galvas suė́da An. Esu visa ligos suėsta Šts. Šaltis suė́dė kojas Km.
ǁ sugraužti, sugadinti (sveikatą): Suėdė sveikatą toks gyvenimas Ėr. Tas neklaužada visą mano sveikatą suėdė rš. Tas prakeiktas trimestro galas pusę nervų suėdė J.Avyž.
^ Šykštuolį suėda rūpesčiai, veltėdį – pasileidimas Sim.
| refl. tr.: Prie tokios šykštuklės peralkusi kaip šuo lakstai, susiėsi sveikatą Žem.
9. refl. susikrimsti, susirūpinti: Mama susiė́dusi, kad vaikai neskiepyti Pp. Ko toks susiė́dęs atrodai? Up.
10. sunaikinti: Šalna užėjo ir suėdė linus Ėr. Jo naudą liepsnos suė́dė KII121. Malka ugnies suėdamà KBI48. Šviežias sniegas senąjį suė́da Btg.
| prk.: Mokestis, užkrautas pastovių kapitalų įmonei, gali suėsti visą įmonės pelną rš.
11. prk. pražudyti: Suė́dė ans mane amžinai Kv. Įkišo liežuvį ir žmogų suė́dė Rm. Suė́dei vyrą, suė́dei vaikus, ėsk ir mane Dbk. Suėdė mūsų Petrą ta berazumė Upt. Tu man visą gyvenimą suėdei rš. Suė́dė jis mano jaunas dienas Sv. Suė́dei mano dieneles kaip šile radęs uogeles JD775. Suėdei mergą, o dabar kitos važiuosi ieškoti K.Bor.
^ Viena bėda ne bėda, dvi trys – ir žmogų suėda Krč. Kad tave laukai suėstų! J. Kad taũ žemyna suėstų tokį žmogutėlį! Arm.
suėstinai̇̃ adv.: Ėda vienas kitą suėstinai Blv.
| refl.: Merga susiė́dė, o jos kavalierius prapuolė Šts. Ištekėjo už girtūklio ir susiė́dė ant amžių Up. Parleidei viską par gerklę (pragėrei), ir džiaukis susiė́dęs Up.
ǁ suvarginti krimtimu, nemalonumais: Suėdmi, sukremtu, papjauju R147.
ǁ sudaužyti, sukulti, sulaužyti: Jau suė́dė tas išdykėlis stiklinę Pp. Suė́dė stiklinę, nė druskos nepasiėmė Kl. Katė ir vėl suė́dė puodynę Stč. Ans jau suėdė šukas Dr.
ǁ sugaišinti: Ši suvažiavimo dalis praėjo audringiausiai ir suėdė daugiausia laiko rš.
ǁ refl. sudilti: Dalgė, ilgai pjaunama, susiė́da Rod.
ǁ refl. būti labai užsiėmusiam: Esu susiė́dusi su visokiais darbais, neturu laiko nė sveikatos Šts.
12. refl. susirieti, susibarti: Susiė́dė bobos dėl niekų KzR. Susiė́dam kap šunys Drs. Kad susiė́dė anyta su marčia! Rod. Dabar da geru, bet kai sykį susiė̃s, tai jau ir ėsis Gs. Bernai dėl mergos taip susiė́dė, net muštynės kilo Jnš.
13. sumušti: Aš jam suė́siu snukį, tai jis daugiau nelįs Gž.
ǁ būti primuštam: Tylėk, bo va suė́si pagalį (gausi pagaliu)! Ėr. Užmi̇̀nk užmi̇̀nk ant kojos, tai vėzdą suė́si Pc. Liaukis rėkti – suė́si diržą! Skr.
◊ akimi̇̀s suė́sti sakoma apie atidžiai, piktai žiūrintį: Jis kaip įsižiūrėjo į valgančius, kad gatavas akim̃ suė́sti Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akim suėsti Sv.
be dúonos, be drùskos (gývą) suė́sti sakoma labai nekenčiant: Aš tave be dúonos, be drùskos suė́siu! An. Primanęs jis suėstų be duonos, be druskos Gs. Jis taip nekenčia valkatų, kad gatavas juos gyvus suėsti Jnšk.
kei̇̃merį suė́sti toks žaidimas: Suėda keimerį iš prigulimo, iš padavimo, iš pašaukimo, t. y. pirmam nugulti, paduoti, pašaukti JII66.
ši̇̀rdį suė́sti iškankinti: Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs J.Paukš.
ši̇̀rdį susiė́sti susikrimsti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo … Širdį tik susiėdžiau parėjęs – ir gana Žem.
užė́sti
1. intr. kiek paėsti: Grįžęs atgal, tik truputį užėdė jautis ir pasidarė sotus SI58. Šunelis užėdęs ir vėl smakso Sln. Užė́dė ir stovi karvės Pc. Arklys užė́dė, važiuosme miškan Mlt. Kur gali būt geri gyvuliai, kad pas mus niekur nėr užėdamõs žolės Nč.
2. tr., intr. menk kiek užvalgyti: Ar nėr ko užė́st? Lp. Užė́dėm, kaip plienu užmetėm (labai gardžiai užvalgėme) KzR.
3. (dial.) užvalgyti: Nu tei užė́dėm, važiuokiam Krš.
| refl. tr., intr.: Meisos sau užsiė́di, arbatos užsigeri, ir gerai Užv.
4. tr. suėsti, sudraskyti: Vanagas tai ir didžiulę vištą žuė̃s Pls.
5. tr., intr. suėsti ar suvalgyti ką nors kenksminga: Matyt, ko norintais užė́dė, ka serga Kv. Pupamedis yra labai nuodingas, todėl reikia saugoti, kad gyvuliai jo lapų neužėstų rš.
| refl. tr., intr.: Karvė užsiė́dė cukrinių runkelių uodegų, ir turėjo papjaut Kt.
^ Papaiko kaip durnaropių užsiė́dęs Lkč. Susiraukęs lyg musmirių užsiėdęs LTR.
6. tr. ėdant nustumti, nuskriausti kitą: Meitėliai viens kitą užėda KzR. Mažesnieji paršai kūdesni – didesnieji juos užė́da, nustumia nuo lovio Grš. Arkliai krūvoj buvo, tai kumeliuką ir užė́dė Lš. Šita kiaulė žieminių užė́sta Brt.
7. tr. ėdant sugadinti: Arklys užėdė dantis – užaugo sparnai šalyse Šts. Nesveiko arklio yr užėsti dantys, su užkartomis Trš.
8. tr. labai sukandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tave musios užė̃s pas mus Šč. Atėjo utėlių užė́stas Lp.
ǁ mirtinai sugelti: Bitės keturias žąsis ažė́dė Arm.
9. tr. užkankinti: Užė̃s vaiką su darbais Jnš. Vargas ažė́dė Arm.
ǁ nustelbti: Seradėlė užė́da javą Lp.
10. tr. pražudyti: Jau jis tą užė́dė žmogų Lp.
11. tr. užrieti, užbarti, užsipulti: Ažė́dė jis man dėl to arklio – lygiai aš kaltas, kad apšlubo Trgn. Užė́dė savo pačią smertelnai Kv.
užėstinai̇̃ adv.: Vienas kitą užėstinai ėda Mrj.
| refl.: Nereik užsiėsti ant žmogaus, gal jis ir visai nekaltas Krok.
12. refl. užpykti, įniršti: Ko jis taip ant tavęs užsiėdė? rš. Visi baisiausiai ant manęs užsiėdę Lkč.
ǁ užsispirti: Užsiė́džiau ir pastačiau ant savo Btr. Aš kap užsiė́džiau (įnikau), tai tol kūliau, kol iškūliau Lp.
◊ ši̇̀rdį užė́sti labai įgristi, įsipykti: Ažė́dė ana man ši̇̀rdį, ažė́dė Ds.
1. tr., intr. imti maistą (apie gyvulius, paprastai kramtant): Žmonės valgo, galvijai ė́da, paukščiai lesa Š. Tokio pyrago nė šuo neės Jnš. Tokio paršo da nemačiau – jis ėda ir ėda Gs. Jaučiai neė́da remunių J. Kad šuva ar katė žolę ėda, tai bus lietaus Sml. Čia kiaulių ėstas kibiras, imk kitą J.Jabl. Čia kiaulių ėdamas lovys J.Jabl. Čia nelabai ė́damas šienas, avims reikia parinkti ėdamèsnio Š. Skardeliuos labai ėdamà žolė Ds. Galvijai neturia ko ė́stienai Pl. Sakė [telyčiotė] ėdañt, geriant Ds. Ėskit, žirgužėliai, juodi juodbėrėliai, baltuosius dobilėlius JV260. Teėdiẽ žirgelis po žalią lanką JD792. Šunytėliai ėst ižg trupučių, kurie byra nuog skomių Viešpatų jų DP113.
^ Sermėga sermėgą ėda D167. Astanka ėsti neprašo D168. Nei šunies pamestą neėstum (pat.) D167. Pigią mėsą šunes ėda Sim. Ė̃stų šuva mėsą, bet pinigų nė̃są Ss. Arklys neė́dęs arklo netraukia Mrk. Ne tas arklys avižas ė́da, kur plūgą traukia, ale tas, kur stainėj stovi Bsg. Kurs arklys avižų papiltų nė́st? Sch74. Kad grūduos pelė pastiptų, tokios nei katė neėstų Sim. Per daug ir kiaulė neėda Grv.
| refl. tr.: Lapė žuvis ė́das Dv.
ǁ lesti: Nei vienus metus tep neė́dė strazdai vyšnias Vlkv.
2. (dial.) intr., tr. SPII106 valgyti: Ans daug ė́da Kv. Mum ė́st noris Zt. Prašom ė́sti, sveteliai Zt. Pati ė́di, o jai neduodi Pls. Tu neė́sk taip daug tos męsos Plik. Ėmi (valgau) SD147, SD78. Kad ligonis ė́da, pro ausis trupučiai leka, o sakos sergąs Šts. Uogas gerai suvirinsma liūb, cukraus pridėsma, tai ė́sk ir norėk Krš. Ė́dami mėnesiai (kuriais daug valgoma vaisių, uogų…) K. Vaikai, eikiat ė́sti! Pgr. Tas valgis ė́damas, ir aš pats ė́džiau Yl. Ė́s neė́s, by tik po nose turės Up. [Dievas] pats save mums liepė ėsti ir mūką savo atminti Mž420. Ėme ir geriame net ik apsirijimui ir girtavimui DP488.
^ Nearsi nesėsi – duonos neėsi PPr46. Neėsi padažytą, bet nulaižytą B. Ne ėst prašo zopostas B. Kur dirbi, ten ir ėsk Krp. Ėsti kaip arklys, dirbti kaip gaidys Vvr. Dirbk, kad akys lįstų, ėsk, kad pilvas plyštų Srv.
ǁ intr. misti, gyventi: Ė́dė dvi žiemi be duonos Šts.
3. intr. menk. godžiai valgyti, sprogti, ryti: Ėda kap penkias dienas nevalgęs Mrj. Ėda kai iš badų parėjęs LTR(Jz). Ar tu ė́damą ligą gavai, kad tei[p] ė́di? Skr. A, ta ragana dar ė́da! J. Ė́sk, kad ė́di, ne – atimsiu! Grž. Nor ėsdami̇̀ nutilkit – da užspringsit! Dkš.
^ Nei pats ė́da, nei kitam duoda Trgn. Ėst – ponui, dirbt – žmogui PPr74.
4. tr. kąsti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tų vabalų baisybės – ė́da ė́da tuos gyvulius Gs. Paskutinė plikiam bėda, kai juos pikti uodai ėda A.Strazd. Blusų ė́damas vaikas Grž. Mane ėmė utės ėst Plv.
5. tr. kapoti, gadinti: Nailono neėda kandys, neveikia bakterijos, pelėsiai rš. Visas drapanas baigia pelės ė́st Jnšk. Beveliji, idant rūbus … kandės ėstų DP242.
ǁ pūdyti, naikinti: Stubą grybas ė́da Jrb.
6. tr., intr. chemiškai veikiant graužti: Ė́da muilas akis Sdk. Druska ė́da ronoj K. Jaujoj dūmai labai akis ė́da Jnšk. Baltinius į šarmą merkiau, dabar rankas taip ė́da Up. Nuo ė́damų liekarstų akys pasidarė dar blogesnės Žd.
| Rėmuo ėda Prk.
7. tr. ardyti organizmą, kelti ligą: Degtinė sveikatą ė́da Al. Rūkymas sveikatą ė́da Rm. Landuonis piršto kaulą ė́da Als. Must ė́damoji sukata ir prisimetė – valgo be sotės, o į pažytką neina Skd. Vėžys vidurius ė́da Rm. Liga ėdė jo sąnarius, kaip rūdys ėda metalą rš. Mano lapus vėjas krėtė, mano žiedus šalna ėdė LTR(Lš). Kirmėlės mane ėsti (ėda) SD316.
ǁ skaudėti: Nugarą, strėnas ė́da, i gana Trk. Nedėlios dieną baisiai ė́dė galvą KlvrŽ. Vai, ir šaltis, net kaulus ėda V.Krėv.
ǁ refl. smelktis, graužtis: Skaudulys į roną ė́dasi vis gilyn KI564.
8. tr. trinti, graužti: Megztinė kaklą labai ė́da Sdk. Duok man aną grėblį, šitas labai rankas ė́da Slm.
9. tr. jaudinti, kankinti, graužti: Jų, rodos, neėda jokios abejonės J.Avyž. Šitas nežinojimas tik žmones ė́da Užp. Iš visų pusių ėda žmogų rūpesčiai rš. Niekas taip žmogų neėda kaip skolos rš. Meilės ugnis jį ė́da KI441. Susierzinimas ėste ėda žmogų rš. Aa, lengvai užaugai, o mus ėdė darbas ir vargas V.Kudir.
| refl.: Tėtis baisiai ėdėsi dėl tos nelaimės rš. Visokios mintys lenda į galvą, ėdžiausi visą naktį Upt.
10. tr. vartojant plėšyti, ardyti, gadinti: Toki piemeniokai ėstè rūbus ė́da Mlt. Šįmet ta žiema tai ė́da tuos ratus (visad gruoblėtas kelias) Gs.
ǁ Plš naikinti: Pavasarį saulė ir vėjas labai ė́da sniegą Lš.
11. tr. barti, rieti, persekioti: Ė́da ir ė́da žmogų dienų dienom Jnšk. Ir tas viršaitis mane ė́da Pc. Ko tu mane ė́di kaip šuo? Jrb. Žmogus vienas kitą ėda, kaip žuvis žuvį ryja J.Jabl. Trejus metelius ėdė mane redaktorius be duonos ir be druskos rš. Amžinai ė́sdavo mane, kad aš šoku Vb. Tu ė́di kitus kaip rūdis geležį Šmk. Ė́damas žmogus (nekenčiamas, varginamas) Grž.
| refl.: Jiedu broliai, bet tarpusavy ė́dasi ir ė́dasi Gž. Nūnai mūsų bobos ė́das per visądien Arm. Ė́dasi kaip šunys Jnš. Tu tik ė́dies ir ė́dies su žmonim Sn. Skundėsi, ė́dėsi vienas kitą Gs.
12. tr. mušti: Po miestelį vadžiojas ir tep ė́da, tep ė́da nagaika! Lp. Kap imsiu ė́st, minėsi ik žaliomjom šluotom Lz. Ale tie nestupina, ėda katarinką (groja ir groja)! Lp.
| refl.: Ir pradėjo už kepurę su kūlokais ėstis LTR(Alv). Prieš vainas tai šitaip ė́dėsi, mušėsi, peiliais varstėsi [žmonės] Lp.
◊ akimi̇̀s ė́sti[s] sakoma apie pykstantį: Ir ieško, ir vienas kitą seka, taip ir ėda akimis, vis žiūri, kad tiktai kuris pirmas nesurastų J.Balt. Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamosi akimis ir dūsaudamos iš pykčio rš.
aki̇̀s ė́sti kelti nemalonumą: Nepamiršk, kad teisybė akis ėda rš.
gálvą ė́sti
1. priekaištauti, krimsti: Bobos jam gálvą ė́da namie Ėr. Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą BsMtI120.
2. Skr kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą Brt.
kei̇̃marį ė́sti JII65 toks žaidimas.
ši̇̀rdį (si̇́elą) ė́sti kelti rūpestį, kankinti: Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Nuliūdimas širdis jų ėdė rš. O keistas, skaudus nerimas ėdė sielą ne dienom, bet valandom J.Marc.
apė́sti tr. K; SD197
1. nuėsti aplink: Tą vietą apėdus, pakelk truputį toliaus rš.
| refl.: Eik parkelk karves, juk apsiė́dė Brs.
ǁ ėdant suvartoti, nuėsti: Jau visur žolė apėstà Ds.
ǁ refl. ėdant pamažėti (ko): Žolė apsimažinus, apsiė́dus Krn.
2. ėdant ar valgant nustumti, skriausti kitą: Avelė vis karvę apė́da – ana vis pirma pirma ir išrenka geresnę žolę Ds. Stipresnieji paršeliai apėda menkesniuosius rš. Kad ir apė́stas buvo teliokas, o an velėnos pastaisė Ds. Neapė́sk tu jį dideliai J.
| prk.: Jie temokėjo šokinėti aplink apėdamuosius (skriaudžiamuosius), jiems pataikauti kalboje Vaižg.
3. refl. beėdant aprimti, nustoti laksčius: Kai avys apsiė́da, gerai ganyt Erž. Apsiėdė karvės mano, nebgyliuo[ja] Trk. Kai karvės apsiė̃s, galėsi pareit namo Pc.
| Mūsų karvė, pirmą kartą išvaryta į ganyklą, tuoj apsiė́dė (pradėjo ėsti) Rm.
4. refl. užvalgyti ką kenksminga, nuodinga: Apsiėdė senos męsos i daba serga Kv. Durnaropių tu, gaspadinėle, apsiėdei, ar ką? J.Balt. Mergaitė žaliu margučiu apsiėdė, ir vemia Grš.
^ Ko lakstai kaip drignių apsė́dęs? Mlt.
5. apkandžioti (apie vabzdžius. parazitus ir kt.): Utėlių apėstà karvyščia, ale gal išsitaisys Ds.
6. apgraužti: Atsiranda kirmėlė ir apė́da lapus Pls.
| Tiekas kiaulių ir ausis jumim apiė̃s Vrnv.
ǁ sukapoti, sugadinti: Jo kalniai kandžių apėsti̇̀ Ds.
7. prigelti: Bitės ir jį apė́dė Arm.
8. pjaunantis nuveikti: Geras šuva ir vilką apė́da Lš.
◊ ši̇̀rdį apė́sti iškankinti: Jau vargai ir ši̇̀rdį apė́dė Rod.
atė́sti
1. tr. nuėsti (dalį): Pelė pusę [pupos] atėdė PP48.
2. intr. ėdant ateiti: Karvė lig pat linų atė́dė Kp.
3. tr. suėsti ar suvalgyti lygiai su kuo nors kitu: Dvi avelės beveik karvę atė́da Ds. Ans didžiausį vyrą atė́da Užv. Esu apėdrus, munęs neatėsi Šts.
4. refl. beėdant pasitaisyti, suriebėti: Kovo mėnesį jis išlenda iš urvo, atsiėda, atsipeni rš. Žiemą jo kumeles reikia basliais kilnoti, o vasarą, kai atsiėda, tai nei nuvaldyt negali Srv. Kap atsiės karvės, tada bus daugiau pieno Arm.
5. refl. iki soties prisiėsti ar prisivalgyti: Tai atsiė́dė mūs penimės, nei viralu užpilto nenori ėst Rdm. Kiaulė balandų jau atsiė́dė, mina po kojų Skr. Jau atsiė́dėm grybų (nebenorime jų valgyti) KlvrŽ.
ǁ refl. įgristi (apie vienodą maistą ar pašarą): Reikia kiaulei sumalt kokių kitų grūdų – avižiniai miltai jau atsiė́dė Ds. Man kukurūzos visai nusibodo ir atsiė́dė Š.
6. tr. apgraužti, apnaikinti: Iš pavasario kirmėlės atėdė sodą, tai obuolių nėra Arm.
7. tr. beėdant pagadinti (dantis): Medėdžio arklio y[ra] atėsti dantys Trk.
^ Duona dantis atėdė (apie žmogų, kuris, darbo neturėdamas, kažką išsigalvoja) Rdm.
| refl. tr.: Arkliai dantis atė́dės Als.
8. tr. atšipinti: Dalgę atė́džiau Rdm.
| refl.: Jau mano dalgė visai atsiėdė ir neima Lš.
9. tr. pririeti, pribarti: Da atė̃s naminiai man, kad tiek pinigų šiandiej praleidžiau Trgn.
10. refl. nusibosti, įkyrėti: Buvau pas juos tik dvi savaites, bet taip atsiė́dė, lyg būčiau metus išbuvusi Ds.
×daė́sti (hibr.) intr.
1. papildomai valgant privalgyti: Kur nedaėsma, dabambėsma Varn.
2. įgristi, įkyrėti: Kiek ji man daėda, žmogui negali apsakyt Mrj. Vasarą daė́da stotkai ganyt Vrn. Kūlimas kaip daėsdavo! Tj.
^ Daėdė kaip davatkai poteriai PPr321.
| refl.: Dasiė́dė tos tavo kalbos iki gyvo kaulo Kdn.
◊ ši̇̀rdį daė́sti įgristi: Daė́dė jau jis man ši̇̀rdį Azr.
įė́sti; R113
1. intr. galėti suėsti: Karvė daugiau įėda ir perdirba Vaižg.
2. refl. įsitraukti į valgymą, daug suvalgyti: Įsiėdė duonelės ji tenai Žem. Teip labai jau įėdėmės ir įgėrėmės, jog tatai ant vienų pietų prarandame, kuo galėtumbime per kiekas dienų … pramist DP488.
3. refl. įsipenėti, įsiganyti: Insiė́dė kap kiaulė Azr. Ale jom ir gerai – įsipenėję, įsiė́dę kai meškos Bsg. Tu tep įsiėdęs, sprandas kap buliaus Brt. Sarčiukas įsiė́dęs, net šonai blizga Antš. Dabar jis toks storas, įsiė́dęs Ll. Karvės įsiė́dė, pieno kiek gana! Lp. Niekur nevažiuojam, tai arklys kad insė́dė – kaip tešla Trgn.
4. refl. ėdant, kandant įsibrauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Žiūriu, kas čia man niežti, ogi erkė įsiė́dus Lp. Niežai giliaus bus įsiėdę odoje BB3Moz13,7.
5. refl. chemiškai veikiant įsigauti gilyn: Dažai taip įsiėdė į rankas, kad niekaip negaliu nuplauti Jnš. Rūdys į geležį įsiė́dusios, geležis įrūdyjusi KI61. Nuodų … mažumelis ir į … roną įsiėdęs TP1880,40.
| prk.: Giliai įsiėdė piktenybė brš. Išdavystė kaip rūdis įsiėdė į sielą rš.
ǁ refl. gilėti ardant organizmą: Pirštų sulenkimuose gilios, ligi kaulų įsiėdusios žaizdos rš.
6. tr. nutrinti: Žiūrėk, kiek virvė įė́dė karvei parages Ds.
7. tr. įduoti, įskųsti: Mūsų žinojime, ans nekaltas, bet aną įė́dė koks žmogus Šts.
8. tr. prikankinti žodžiais: Aš įė́džiau, t. y. įkrimtau, įbariau J. Taip jis mus įėdė su tais pinigais Trgn.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Tiek mun įė́dė, kad i pamislyti nenoru Skdv. Įė́dė žmogui ligi gyvo kaulo! Nmn. Oi, kaip įėdė tie žmonės! rš.
| refl.: Man tas darbas įsiėdė ligi gyvo kaulo Jnšk. Jau man tas važiavimas į gyvą mėsą įsiė́dė Vlkv. Tos kalbos įsiė́dė visiems Skdv.
10. refl. įsigeisti, užsimesti: Insiė́dė baronai muštis, tai niekap jų negali atskirt Alv.
| [Našlės] įsiėdusios už vyrų tekėt norėjo DP565.
◊ gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių, privarginti: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą rusams A1885,77.
išė́sti tr. K; SD412, R43
1. viską ar visus suėsti: Kiaulė įpuolus išė́dė tešlą Š. Žvirblis dideliai supyko, kai visus vaikus lapė išė́dė Slnt. Galvijai išė́dė mūsų burokus Ds. Jis (lokys) avilius išardo ir korius išėda Blv.
| refl.: Ganykla teip išsiė́dė (nebėra žolės) Ėr.
2. ėdant išduobti: Rado vieną dešrą pelės išėstą J.Jabl.
3. išvalgyti: Mergučės, kuri paviršius išė́dėt? Skr. Vaikai išė́sią visus barščius J.
4. refl. įsipenėti, įsiganyti: Ponai yra išsiė́dę, gerą turia išėdį Šts. Kumelys išsiė́dęs eina į piestą Šv. Išsiė́dęs kaip jautis Ll. Išsiėdęs kai barsukas LTR.
^ Išsiėdusi kaip kunigo gaspadinė PPr76.
ǁ refl. nuo gero maisto išlepti: Išsiė́dę jūs esate, kad toks pyragas nepatinka Šts.
5. iškapoti, išgadinti: Musys išė́dė lapus kopūstams Šts. Visi kopūstai vikšrų išėsti rš.
6. chemiškai paveikti: Laikėt supuvusius pamidorus ant stalo, kol išė́dė kvarbą Krd.
ǁ prakiurdinti: Rūgštis milą išė́dė Skdv. Možna šarmas supilt ir baltajan katilėlin, nepaspės išė́st Sdk.
7. suardyti gyvus audinius: Kiaurai roną išė́dė Skdv. Valgo cukerkas, ir išėda dantis Gdl.
ǁ sukelti skausmą, sužaloti: Pridera įsitaisyti platesnius brylius, idant kaitra akių neišėstų V.Kudir. Jam akuotas išė́dė akį Ėr.
^ Lig saulė patekės, mums rasa ir akis išės Sim. Dūmai ne sarmata, akių neišė̃s Azr.
ǁ sugadinti: Tegul Dievas susimyla, ji sveiko žmogaus sveikatą išė́da! Skr.
8. išgraužti, pratrinti: Peilis greit kišenes išėda Ds.
ǁ refl. atšipti, išdilti: Minkšta geležė greit išsiėda Rod.
9. pašalinti, išnaikinti, išdaužyti: Į tą daržą gausit sėti kanapius, kanapiai išė́da žoles Grg. Ledai išė́da rugius, o sniegai išgula Šts. Kas kablį išė́dė iš sienos – buvo įkaltas, ir nebėr! Ėr. Aš tau langą išėsiu, tada žinosi! rš.
| Kap sustoj ė́st keturiesa, tai beregint ir išėdė (iškirto) delenką Lp. Šerkšniukai jau šiemet du kirviu išė́dė (išdaužė ašmenis) Lp. Tu man (manęs) neišė́si ir dantimi (nieko nepadarysi)! Lp.
10. prilupti, primušti: Pastvėręs diržą, kad išė́siu aš jam šlaunis, tai daugiau nelandžios svetimuosna soduosna Nč. Išė́sk tu ją, ba ana neranda daikto Lz.
11. išbarti: Išė́džiau aš jį an visų šonų Alv.
| refl.: Išsiė́dei su juo, tai dar an manę užsiė́dei! Lp.
12. nuolatiniais barniais ar skundimais išvaryti: Tai tas mat ėdė ėdė ir išė́dė ir vienas atliko ponavot Ut. Berną merga išė́dė iš tos vietos Alk. Susitarė ir išė́dė jį iš namų Ėr.
◊ aki̇̀s išė́sti įgristi: Oi, da išės akis ir žiema Skdt. Jam vienumas išė́dė aki̇̀s Švnč.
[baltõs] dúonos išsiė́sti įsipenėti: Išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti Žem. Paskiaus išlepę ir išsiėdę baltos duonos pradėjo valiūkauti IM1857,47.
gálvą (kraũją) išė́sti prikankinti: Tie rūpesčiai išė́dė gálvą Rs. Su savo gerklėmis išėdėt man galvą Ėr. Mano galva yr išėsta, nebmoku dainų nė pasakų Šts. Prasti vaikai išė́d kraũjį tėvams Šts.
pil̃vą išsiė́sti įsiganyti, įsipenėti: Pil̃vą tur išsiė́dęs, nė drabužis nebsutenk Šts.
protą (ši̇̀rdį) išė́sti; ši̇̀rdį su kraujai̇̃s (urvai̇̃s) išė́sti prikankinti: Ana mun ši̇̀rdį yr išė́dusi urvais KlvrŽ. Negyvas darbas ir skurdas ėste išėsdavo iš šviesuomenės protą ir širdį Vaižg. Širdį su kraujais išėda ligoniuo, kad gerai dūmai trobo[je] tyvelio[ja] Šts.
×nadė́sti (hibr.) intr. įgristi, nusibosti: Kad greičiau numirt, nadė́do gyvent Brsl.
nuė́sti tr.; R5
1. nugraužti, nukrimsti: Galvijai dobilus nuė́dė KI35. Žiūriu – avižos nuėstos J.Jabl. Negu kiaulės buvo ant rugių ir nuė́dė taip J. Štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Čiepų kiškiai šiemet da nenuė́dė Pc. Karvė šiaudus nuėda nu pastogės – tokie žemi buvo stogai Šts.
| refl.: Nusiė́dė visi pašaliai, kruvina žemė beliko Užv. Nusiė́dė kumelė, parkelk Šts. Nusiė́dusios ganyklos, tos karvės nėko nebužėda Krš.
2. ėdant nustumti, nuskriausti, apėsti: Kiaulės nuė́da, užtai jis toks užskurdęs Gs. Ta kiaulikė visus paršiukus nuė́da Užv. Didesni paršai nuė̃s mažesnį Ėr. Aš nesu nė vieno nuė́dusi, nugėrusi, nė munęs nenuė́skiat, sveteliai Šts.
3. (dial.) nuvalgyti: Smetoną nu viršaus nuė́dė, o pieną paliko Kv.
4. refl. nusipenėti, nutukti: Taip nusiė́dė, kad lašinių nebepaneša Jnš. Kiaulė taip nusiėdė, kad jau ant užpakalio sėdi Ds. Kai tik boba nusiėda, tai ir darbo nėra Pc. Buvo kaip šakalys, o iš Amerikos grįžo nusiėdęs kaip meitėlis Kp.
5. apkandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Utėlių nuė́stas žmogelis Grž.
6. nukapoti, nugraužti: Gluosnių lapus kartais visiškai nuėda plaukuoti juosvi vikšrai rš.
| Suskis nuėdė karčius Skd.
| prk.: Netekėk už jo, jis toks bjaurus – nuė̃s (nuraus) tau visus plaukus nuo galvos Lnkv.
7. chemiškai veikiant nugraužti, sužaloti: Jo rankos sakų nuėstos rš. Šarmas kruvinai nuėda rankas Ėr. Vitrijolas net lovos šriubus nuė́dė Skr.
8. sugadinti, sudilinti: Jo veidas raupų nuėstas rš.
^ Žmogus, dantis nuė́dęs, proto neįgauni Slnt.
9. prk. sukirsti kalboje: Kad nuėdžiau, tai neturėjo nei ko sakyt Al.
◊ kei̇̃mariu nuė́sti Kal žaisti laimint tokį žaidimą.
paė́sti
1. intr. pasisotinti (apie gyvulius): Bėris buvo visados sočiai paėdęs rš. Ant pūdymų gyvuliam yra ko paė́st Jnšk. Šeimininkas pykdavo, kad neleidžia ožkoms paėsti MPs.
| refl.: Nuėjai kai vilkas, avelės pasė́dęs, raugelėdamas Ml. Karvytėlės tepasiėda, bo kad nepriės, bus mum bėda A.Strazd.
2. tr. suėsti, suvalgyti: Vilkai, vilkai, kam tu bobos paršus paė́dei? Rod. Ir parinko tas baronkas, paė́dė Arm.
3. (dial.) intr. pavalgyti: Vaikai musėt paė́dė jau Kv. Paėda paėdęs ir išeita vaikų mokyti lig pat juodo vakaro Šts.
| refl.: Ar gana jau pasiė́dei? Zt. Mes pasiėdėm dabar putros su sviestu TDrVII176. Sėskis, iš kišenės pasiėskis (nevaišinsiu) Šts. Vien verėno pasiė́dęs negali stavoti pjauti par dieną Šll.
4. intr. menk. godžiai pavalgyti, paryti: Gerai, kad tu paė́dus ir namus turi Kp.
^ Begėdis vis paėdęs LTR.
5. tr. K iš apačios pagraužti.
6. tr. chemiškai veikiant pagraužti: Kai muilas paė́da, akim šviesiau pasidaro Jnšk.
7. tr. pratrinti, nuzulinti: Pieskos kojeles man paė́dė, rasa akeles man užlėjo Vlk. Paėda šniūrą, reik lenciūgo karvei Šts.
8. tr. prk. suardyti, sugraužti: Jo sveikata rūpesčių paėsta rš.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Ir šuniui šitoks gyvenimas paėstų Ds. Jau man ta jo kalba paė́dė iki gyvo kaulo Up.
10. tr. įpykinti: [Neleidimas galvijų ganyti miške] kruvinai paėda smulkiuosius pamiškių ar paganyklių gyventojus rš.
◊ dúonos paė́sti gerai pagyventi: Jau paėdė duonos girininkas, gali eit laukan iš vietos! Lkš.
ši̇̀rdį paė́sti labai įgristi, įsipykti: Rusų caras paė́dęs buvo ši̇̀rdį visims Šts. Jau kaip tos kiaulės paė́dė širdį, neduok tu Dieve! Užv. Tu man lig kraujo ši̇̀rdį paė́dei! Lk. Žiema paė́dė man širdį Š. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė Pt. Paėdei tu man širdį Skm.
parė́sti tr.
1. beėdant ar bevalgant sudilinti: Nuseno, dantis parė́dė Lp.
2. prk. suardyti, sugraužti (sveikatą): Parė́dei tu mano sveikatą, galvijau! Ds. Ji mane ir parė́dė, o ne kitas Skr.
◊ danti̇̀s parė́sti (ant ko) ilgai dirbus, gerai nusimanyti: Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir danti̇̀s parė́džiau! An.
ši̇̀rdį parė́sti labai įgristi, įsipykti: Tikra nelaisvė taip širdį parėdė, kad jų ir su pagaliu neprivarysi VŽ1905,184.
pérėsti
1. intr. šiek tiek užėsti: Arkliai jau kiek pérėdė, važiuojam toliau Kp.
2. refl. K per daug suėsti: Kai gyvuliai persiėda dobilų ar kitų kokių želmenų, tai jie išpursta Kp. Pratrydo arklys, rugių persiėdęs Plv. Ant derlios dobilienos leisdamas gyvuolius, dabok, kad nepersiėstų rš.
3. (dial.) refl. per daug suvalgyti: Pérsiėdė, net akys išsprogo Grk. Mes neturam meisos lig pársiėdant Šts. Ans riaugia pársiėdęs J. Gal pársiėsti, tiek daug ėda Kv.
4. refl. menk. per daug priryti, persiryti: Neėsk tiek daug – pársiėsi Skr.
5. tr. beėdant sudilinti, sugadinti: Nuo blogo pašaro arkliai dantis párėdė Skr.
ǁ refl. atbukti, atšipti: Dalgė jau pérsiėdė Al.
6. tr. chemiškai veikiant sugraužti: Rūdys geležį pérėdė Ėr.
7. tr. kiaurai perardyti (gyvą audinį): Navikas perauga aplinkinį audinį, perėda jį, suardo rš.
8. tr. nukamuoti, iškankinti: Su tokiu piktumu čystai párėdė mano kantrybę Kv. Ji dabar visokių rūpesčių parėsta, kai voratinklis Vdžg.
9. refl. įsirieti, įsipykti: Kai tada nepársiėdėm, nei dabar ne sarmata suseit Bsg.
◊ ši̇̀rdį (kraũją) pérėsti labai įgristi, įsipykti: Užtenka, vaikučiai, pérėdėt man ši̇̀rdį, riejot visą gyvenimą Ėr. Rūpesniai párėdė ši̇̀rdį Šts. Septynias pačias ne niekus turėjau, párėdė ši̇̀rdį kaip kirmys kokios JD432. Parėda kraujį vaikai tėvams Šts.
velnių̃ pérsiėdęs turintis blogų minčių: O, jis velnių̃ pársiėdęs! Skr.
praė́sti
1. tr. K išėsti skylę: [Nudvėsusį arklį] išvilko į pakluonę, ir šunes jau jam visą šoną praėdė Vaižg.
2. intr. praleisti laiką beėdant: Per visą išgrytą (rytą) praėdė karvės pievoj! Nč.
3. (dial.) refl. Šts labai daug suvalgyti, persivalgyti: Ans suvisu prasiė́dė – bliūdo bulvynės neužteko Užv.
4. tr. menk. praleisti maistui, pravalgyti: Nusiperka saldainių i praėda piningus KlvrŽ.
| refl. tr.: Jūs viską prasiė́sit! Skr.
5. tr. chemiškai veikiant pragraužti: Praė́dė kiaurai druska pirštą J.
6. tr. pratrinti, pragraužti: Ratas vežimo kripę praė́dė Up.
ǁ pratirpdyti: Vietomis sniegas jau saulės ir lietaus praėstas rš.
ǁ ėdant ar valgant sudilinti:
^ Dantis praėdęs, proto neįgijęs S.Dauk.
◊ danti̇̀s praė́sti (ant ko) gerai nusimanyti, ilgai dirbus kurį darbą: Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis Lkč. Aš jau dantis praėdžiau, šitą duoną valgydamas (tuo amatu besiversdamas) Sv.
priė́sti K
1. intr. B prisisotinti (apie gyvulius): Peliutė taip priėdė, kaip niekumet dar nebuvo ėdusi J.Jabl. Taip priėdęs, kad už uodegos pilvo nesimato (iron.) Sim. Katinas priėdė lig žiaunų Blv. Ten mūsų žirgeliai bus priėdę ir prigėrę J.Jabl. Paršas priėdęs liustėjas J.
^ Avis, avis bubelė, beeidama priė́sta (špūlė) Sch65.
| refl. K: Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda SI59. Ir tarp paukščių rods tūls randasi sukčius, kurs gardžiai prisiė́st slaptoms savo numuša draugą K.Donel.
2. intr. ėdant prieiti (lig kur): Jau karvės priėdė iki avižų Ds.
3. (dial.) tr., intr. DP126 privalgyti: Visi priė́dė lig sotės Kv. Ar gana priė́dei? Zt. Jau any priė́dė tos mėsos Lz.
^ Begėdis vis priėdęs LTR(Šll). Kad nepriėdei, ir neprilaižysi Sd.
| refl. tr., intr.: Vaikai uogų prisiė́dė, kiek norėjo Kv.
4. tr., intr. menk. prisiryti: Išviriau tą didžiąją lydeką, kad priė́stų Jrb. Ale ir prikrėtei – nei ubagas, grūšių priė́dęs Kt.
| refl. tr., intr.: Ar jau prisiėdėt mėsos? J.Jabl.
^ Vaikščioja lyg musmirių prisiėdęs (nusiminęs) Vl.
5. tr. pribarti, pririeti: Gana priė́dė ir ją tėvai až tą berną Trgn. Da priė̃s tave uošviai, ligi tu jų išsibodėsi Ds.
◊ ši̇̀rdį prisiė́sti prisikankinti, prisikentėti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su savo vyru Rod.
velnių̃ pri[si]ė́dęs turintis kokių blogų minčių, norų: Tavo uošvis, matyt, irgi velnių priėdęs, kad užsispyrė tave iškraustyt Lkč. Tas velnių̃ prisiė́dęs kaip avižų (piktas) Yl.
suė́sti tr.; R
1. sunaudoti maistui (kalbant apie gyvulius): Geros kiaulės: ką paduosi, tą suė́da Sb. Šuva suėdė vištuką Mrs. Arklys suė́dė gubą Kp. Pikta žvėris jį suvalgė (paraštėje suėdė) BB1Moz37,20.
^ Laižos kaip katinas, pelę suėdęs Sim. Jei Dievas norės, tai kiaulės nesuės NžR.
| refl.: Oho, kiek vieno šieno per metus susiė́da Ds.
2. (dial.) suvalgyti: Pusę kepalo duonos suė́dė ant sykio Kv. Daug ana tų cukierkų suė́da Pls. Bengam duonelę suė́sti, o juk grapiškai neėdam Dr.
| refl. tr.: Tu sau viens tą kėžą susiė́stai! Jrk128.
3. menk. godžiai suvalgyti, suryti: Pasidėjau duonos, o tu suė́dei! Žg. Svotai suė́dė ė́dė kiaulę šeriuotą Ds.
^ Kaip suėdei voverį, taip suėsk ir puodą Sln. Grįžęs iš darbo, buvo taip išalkęs, kad gatavas šunį suė́sti Jnš. Ans suėstų ir šunį, kad ne uodega LTR(Kv).
4. refl. įsiganyti, nutukti: Riebus, susiėdęs arklys Šts. Arkliai, galvijai susiėda, susigano ant lauko J.Jabl.
5. sukandžioti, papjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Uodai suė́dė vaiką, tai dar̃ miegot negali Smn. Uodai kad pikti, gali suėsti Gg.
^ Šimtas uodų kumelę suėda Kv. Kad tave utėlės (kirmėlės) suėstų! B.
6. sukapoti, sugadinti: Trandys suė́dė – palavikai byra Krn. Žiurkės (pelės) suė́da kūlius Ėr. Nekraukite sau skarbų ant žemės, kur kandys ir rūdys suėsti SE124.
7. chemiškai veikiant sugraužti: Geležį, plieną rūdys suėda rš. Žiūrėk, kad pliorka rūbų nesuėstų Lš.
8. suardyti organizmą, įskaudinti: Buvo gražus vyras, dabar susitraukęs, suėstas degtinės Kt. Garai man galvą suė́dė Ar. Kai ateis šitas senis su savo kaminėliu (pypke), tai ir dumia, kol galvas suė́da An. Esu visa ligos suėsta Šts. Šaltis suė́dė kojas Km.
ǁ sugraužti, sugadinti (sveikatą): Suėdė sveikatą toks gyvenimas Ėr. Tas neklaužada visą mano sveikatą suėdė rš. Tas prakeiktas trimestro galas pusę nervų suėdė J.Avyž.
^ Šykštuolį suėda rūpesčiai, veltėdį – pasileidimas Sim.
| refl. tr.: Prie tokios šykštuklės peralkusi kaip šuo lakstai, susiėsi sveikatą Žem.
9. refl. susikrimsti, susirūpinti: Mama susiė́dusi, kad vaikai neskiepyti Pp. Ko toks susiė́dęs atrodai? Up.
10. sunaikinti: Šalna užėjo ir suėdė linus Ėr. Jo naudą liepsnos suė́dė KII121. Malka ugnies suėdamà KBI48. Šviežias sniegas senąjį suė́da Btg.
| prk.: Mokestis, užkrautas pastovių kapitalų įmonei, gali suėsti visą įmonės pelną rš.
11. prk. pražudyti: Suė́dė ans mane amžinai Kv. Įkišo liežuvį ir žmogų suė́dė Rm. Suė́dei vyrą, suė́dei vaikus, ėsk ir mane Dbk. Suėdė mūsų Petrą ta berazumė Upt. Tu man visą gyvenimą suėdei rš. Suė́dė jis mano jaunas dienas Sv. Suė́dei mano dieneles kaip šile radęs uogeles JD775. Suėdei mergą, o dabar kitos važiuosi ieškoti K.Bor.
^ Viena bėda ne bėda, dvi trys – ir žmogų suėda Krč. Kad tave laukai suėstų! J. Kad taũ žemyna suėstų tokį žmogutėlį! Arm.
suėstinai̇̃ adv.: Ėda vienas kitą suėstinai Blv.
| refl.: Merga susiė́dė, o jos kavalierius prapuolė Šts. Ištekėjo už girtūklio ir susiė́dė ant amžių Up. Parleidei viską par gerklę (pragėrei), ir džiaukis susiė́dęs Up.
ǁ suvarginti krimtimu, nemalonumais: Suėdmi, sukremtu, papjauju R147.
ǁ sudaužyti, sukulti, sulaužyti: Jau suė́dė tas išdykėlis stiklinę Pp. Suė́dė stiklinę, nė druskos nepasiėmė Kl. Katė ir vėl suė́dė puodynę Stč. Ans jau suėdė šukas Dr.
ǁ sugaišinti: Ši suvažiavimo dalis praėjo audringiausiai ir suėdė daugiausia laiko rš.
ǁ refl. sudilti: Dalgė, ilgai pjaunama, susiė́da Rod.
ǁ refl. būti labai užsiėmusiam: Esu susiė́dusi su visokiais darbais, neturu laiko nė sveikatos Šts.
12. refl. susirieti, susibarti: Susiė́dė bobos dėl niekų KzR. Susiė́dam kap šunys Drs. Kad susiė́dė anyta su marčia! Rod. Dabar da geru, bet kai sykį susiė̃s, tai jau ir ėsis Gs. Bernai dėl mergos taip susiė́dė, net muštynės kilo Jnš.
13. sumušti: Aš jam suė́siu snukį, tai jis daugiau nelįs Gž.
ǁ būti primuštam: Tylėk, bo va suė́si pagalį (gausi pagaliu)! Ėr. Užmi̇̀nk užmi̇̀nk ant kojos, tai vėzdą suė́si Pc. Liaukis rėkti – suė́si diržą! Skr.
◊ akimi̇̀s suė́sti sakoma apie atidžiai, piktai žiūrintį: Jis kaip įsižiūrėjo į valgančius, kad gatavas akim̃ suė́sti Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akim suėsti Sv.
be dúonos, be drùskos (gývą) suė́sti sakoma labai nekenčiant: Aš tave be dúonos, be drùskos suė́siu! An. Primanęs jis suėstų be duonos, be druskos Gs. Jis taip nekenčia valkatų, kad gatavas juos gyvus suėsti Jnšk.
kei̇̃merį suė́sti toks žaidimas: Suėda keimerį iš prigulimo, iš padavimo, iš pašaukimo, t. y. pirmam nugulti, paduoti, pašaukti JII66.
ši̇̀rdį suė́sti iškankinti: Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs J.Paukš.
ši̇̀rdį susiė́sti susikrimsti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo … Širdį tik susiėdžiau parėjęs – ir gana Žem.
užė́sti
1. intr. kiek paėsti: Grįžęs atgal, tik truputį užėdė jautis ir pasidarė sotus SI58. Šunelis užėdęs ir vėl smakso Sln. Užė́dė ir stovi karvės Pc. Arklys užė́dė, važiuosme miškan Mlt. Kur gali būt geri gyvuliai, kad pas mus niekur nėr užėdamõs žolės Nč.
2. tr., intr. menk kiek užvalgyti: Ar nėr ko užė́st? Lp. Užė́dėm, kaip plienu užmetėm (labai gardžiai užvalgėme) KzR.
3. (dial.) užvalgyti: Nu tei užė́dėm, važiuokiam Krš.
| refl. tr., intr.: Meisos sau užsiė́di, arbatos užsigeri, ir gerai Užv.
4. tr. suėsti, sudraskyti: Vanagas tai ir didžiulę vištą žuė̃s Pls.
5. tr., intr. suėsti ar suvalgyti ką nors kenksminga: Matyt, ko norintais užė́dė, ka serga Kv. Pupamedis yra labai nuodingas, todėl reikia saugoti, kad gyvuliai jo lapų neužėstų rš.
| refl. tr., intr.: Karvė užsiė́dė cukrinių runkelių uodegų, ir turėjo papjaut Kt.
^ Papaiko kaip durnaropių užsiė́dęs Lkč. Susiraukęs lyg musmirių užsiėdęs LTR.
6. tr. ėdant nustumti, nuskriausti kitą: Meitėliai viens kitą užėda KzR. Mažesnieji paršai kūdesni – didesnieji juos užė́da, nustumia nuo lovio Grš. Arkliai krūvoj buvo, tai kumeliuką ir užė́dė Lš. Šita kiaulė žieminių užė́sta Brt.
7. tr. ėdant sugadinti: Arklys užėdė dantis – užaugo sparnai šalyse Šts. Nesveiko arklio yr užėsti dantys, su užkartomis Trš.
8. tr. labai sukandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tave musios užė̃s pas mus Šč. Atėjo utėlių užė́stas Lp.
ǁ mirtinai sugelti: Bitės keturias žąsis ažė́dė Arm.
9. tr. užkankinti: Užė̃s vaiką su darbais Jnš. Vargas ažė́dė Arm.
ǁ nustelbti: Seradėlė užė́da javą Lp.
10. tr. pražudyti: Jau jis tą užė́dė žmogų Lp.
11. tr. užrieti, užbarti, užsipulti: Ažė́dė jis man dėl to arklio – lygiai aš kaltas, kad apšlubo Trgn. Užė́dė savo pačią smertelnai Kv.
užėstinai̇̃ adv.: Vienas kitą užėstinai ėda Mrj.
| refl.: Nereik užsiėsti ant žmogaus, gal jis ir visai nekaltas Krok.
12. refl. užpykti, įniršti: Ko jis taip ant tavęs užsiėdė? rš. Visi baisiausiai ant manęs užsiėdę Lkč.
ǁ užsispirti: Užsiė́džiau ir pastačiau ant savo Btr. Aš kap užsiė́džiau (įnikau), tai tol kūliau, kol iškūliau Lp.
◊ ši̇̀rdį užė́sti labai įgristi, įsipykti: Ažė́dė ana man ši̇̀rdį, ažė́dė Ds.
