Termino paieška - įsivelti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (39)

apvélti

Apibrėžtis

1 vélti, vẽlia, vė́lė KBII162, K, I, Š, Rtr, BŽ42, DŽ, NdŽ, KŽ; Q604, OsG72, N, M, LL35, L, PolŽ38
1. tr. K taršyti, šiaušti: Plaukus vélti Grv. Kam seserelę skriaudi – plaukelius veli̇̀, pešioji Vkš.
| refl. N: Negal surišti, plaukai vẽlas Trk. Storos lūpos kaip du kaušai, kudlos velias ant pakaušio LTR(Brž).
| Pėtnyčioj reik kaltūnus nuimti, būk daugiaus nevelsias ant galvos rš.
ǁ draikyti, raizgyti: Ar nepadėsi kamuolį – kam tus siūlus veli̇̀ čia dabar? Vkš. Ką tu čia tus siūlus veli̇̀! Dov. Prastas dalgis vẽla žolę, nepapjausi Šts. Šita [kuliamoji] mašina vẽlia rugius (prastai kulia) Ėr.
| refl.: Pirmažolė skirias, o atolas vẽlias, kai dedi žaginin Klt. Kūlaičiai vẽlas po dalgiu Pln. Nei vẽlias, nei niek siūlai Dglš.
ǁ Vvs sūkuriuoti: Pusto, vẽla sniegą į rataną, į dangų trauka Krš.
2. tr. N, Krg, Akn šiaušiant, trinant daryti tvirtesnį, storesnį: Veliamos beveik išimtinai tik gelumbinės medžiagos, austos iš kočiotiniu būdu verptų siūlų LEXXXIII321. Milą veliu R392, MŽ527. Milvelė[je] vė́liau milą, pirštines, žekes J. Blauzdinės veltos SD357. Išaudę milą vẽlia Jnšk. Būdavo vandeninis malūnas, tai milus véldavo ir spausdavo Kp. Pandėly būdavo karšykla ir véldavo, ir dažydavo tuos milus PnmR. Milą vélt vežėm an mašinų alne Ivjon LzŽ. Milus vẽlia, birkas duodinė́ja Rod. Reikia vežt vélt milą, nėra kuom apsisegt Arm. Milą ir patys vė́lė, stupon gurino Žrm. Anas milelį véldavo, aždirbdavo Klt. Milus vė́liau, visa dirbau Sug. Veli̇̀ veli̇̀, veli̇̀ veli̇̀, kaip jau gaurą pradeda paleisti, jau tuokart išplauni aną (milą) Kl. Karštan vandenin milą vẽlia ir anas pasdaro tvirtas ir macnas Aps. Kaip drobinis bus [milas], kad nevélsi, nekirpsi pūko Svn. Véldavo mileliukus – kaip gelumbė, blizga Žl. Tas milas nesiduoda vẽliamas Ėr. Vyrai milą vẽlia, o moterys linus bruka Dkš. Kiti vẽla su rankoms an stalu [milą] Kl. Esu i pati vė́lusi [milą], ne tiktai kitą mačiusi Žlp. Véldavo [milą], į kubilą įsidėdavo i mindavo Vg. Buvo tam tikri tokie kubilai, tą drabužį įdeda į kubilą ir eina visi aplinkuo, su kojoms mynė Akm. Vėlė milus kubelūse, su kojėms mynė anus Varn. Patys vélti liuob [milą], myniosi myniosi, apsuksi Gršl. Pradėjo vaikis milą vélti Nv. Lytaus vanduo yr pats geriausias pančekoms ir pirštinėms vélti Vkš. Būs i dvejos, i trejos pančekos vélti End.
^ Nor ožka balta, bet pasoga velta (nors merga nieko neverta, bet pasoga gera) Švnč. Gunčelės baltos, utėlių véltos (pilnos) Nč.
veltinai̇̃ adv.: Veltinai̇̃ suvelk [milą] Grž.
| refl. tr., intr. N, K, L: Milą šiltą rankom in stalo kočėja, ir milas vẽlias Aps. Brangiai kaip reikdavo mokėt, o tų litų nebūdavo, teip ir namie kiti véldavos [milą] Grž.
ǁ Kpč taršant, trinant, lipdant gaminti ką (iš vilnų, plaukų): Nuobarinė ir avižinė [vilna] vailokam vélt gerà Kvr. Audžiau i nėriau i veilokus vė́liau Sdb. Pirkau sau vailokus, namie véltus, mokėjau dvidešim rublių Mžš. Sviedinius [žaisti] véldavo iš karvių [plaukų], kai šerias; anys, kai susivelia, kieti būna Rk. Skrybėles tę vẽlia Rud. Viena iš tų mergų vėlė skrybėlę ir sako: – Kad mane karaliūnas imtų, aš jam duočiau šitą skrybėlę BsMtI86(Brt). Tavo kepuružė Potsdame velta RD124.
| Čia sena ranka vė́lė (mezgė), tai ir rodyt gėda Gdr.
ǁ refl. taršomam, trinamam sulipti, darytis vientisam: Ne visų avių vẽlias vilnos, reikia parinkt Alz. Kalėdinė [vilna] gera veilokam, vẽliasi Kvr. Kad vẽlias vilnos, gražiai apisuki, ir susivelia [veltiniai] gerai Kpr. Ne visos [vilnos], ne visos – ožkavilnė nesivéldavo, tokia šiukšti, ilga būdavo, tai to ne, nesivéldavo Antš. Žieminė vilna ilgesnė ir nesi̇̀velia tep Pns. Kai nesi̇̀velia, tai spjauk kiek nori [veldamas veltinius] Alz. Kad blogai vẽlias, tai pumpulais susi̇̀velia vilna Svn.
ǁ refl. skalbiamam, drėkinamam gadintis: Tokiam pačiam [vandeny] išvelėk i tokiam pačiam išplausk – nesvel̃s [vilnonė skarelė] Klt. Kai skalbi, tai jie (kutai) vẽliasi, nusipešioja Jdp. Lipdyt nereik [verpiant] – smunka audžiant, nytės velias, labai blogai Pš.
3. tr. trinti (pūsles): Ankšti batai pūsles vẽlia DŽ. Pūsles vẽlia šitie čebatai Klt. Maži čebatai pirštuos pūsles vẽlia Ds.
4. tr. Vvs sukti, vyti (lizdą): Dideli vanagai savo lizdus vẽlia Sem. Kambary pelė jau lizdą vẽlia Rmš. Jau ir garnys parlėkęs savo lizdą velia LTR(Krn).
5. tr., intr. traukti prie savęs ką, lipti kuo: Peilis vẽlia [neiškepusią] duoną Ds. Oje, tai vẽlia peilis! Skr. Kietą medį drožant nevela ablius, o minkštas netura gruzdumo, iš didelio minkštumo vela drožant Šts.
| Geri keliai, purvo lig stabulių nèvelam Krš.
| refl.: Vẽlias šitoj šlapioj žemėj žolė, koks te ravėjimas Klt. Ratas neatšoka, vis vẽlias ir vẽlias [minkšta žemė] Lp.
ǁ tr. lipti (prie ko, ant ko): Anksti rytą saulė kelia, šaltos rasos kojas velia rš.
| refl.: Pyragas žalias suzmegęs velias į dantis, t. y. votulas J. Kažkas vẽliasi ant liežuvio OGLIII308. Žmonių pienas kaip vẽlas pry stiklo, krautuvės i plauti nereik Krš. Šį sykį duona toks čiulkinys: kai valgai, į dantis vẽlias Jrb. Lašiniai rudi pasidaro, vẽliasi ant liežuvio Rm. Labai sprangi mėsa, vẽlias gomury Kp. Ant peilio vẽlias, gliejas į burną [pusžalė duona] Bt. Nebesi̇̀velia ant rankų [gerai išminkyta tešla], išvartai gerai Pš. Mazgoju mazgoju, vẽlas kaip taukai i vẽlas (nenusiplauna) Vgr. Vẽlias sniegas po kojom, lempa Klt. Žiemą po jomis (kurpėmis) labai sniegas vẽliasi PnmŽ. Lietui užlijus, žemė, o labiausiai juodžemė, apsivers į veliantįsi pusnyną A1886,182. Dabar jau rasa bus [po lietaus], pavirš tuoj vẽlias, – molis Krč. Pri molio žemė – vė́lės vė́lės arama Krš. Jei nori žibinimui gauti tyrą alyvą, kurs nei veltuosi, nei turėtų didelę smarvę, imk alyvo 2 latu ir sumaišyk su 8 lašais grynojo vitrijolo A1883,264. Po kojomis vėlėsi purvas, žliugsėjo vanduo V.Myk-Put. Drėgna žemė vėlėsi ant dviračio padangų, nes nuo pat ryto dulkė smulki, panaši į tirštą rūką lijundra J.Avyž.
| Suknelė vẽlias apie kojas Ktk. Nèvelas tas sijonas [apie kojas] Trk.
ǁ intr. daryti, kad kas apliptų, susiteptų: Tavo šitie kailiniai vẽlia (leidžia pūką) Db.
| refl. tr., intr.: Vẽlias (tepa dažais) [nudažyti kailiniai], paskui patirpo taukų, įtrina su taukais i nieko nesi̇̀velia Mšk. Nesivélkit [rankų] – aš greit, lapus papjaustysiu, bulbių patraiškysiu Sk.
6. valgyti: Lašinius vẽlia, žandai tik plyšta Str. Klaptas, veldamas savo bedantėje burnoje blynus, giedojo rš.
7. tr. Klt glamžyti, lamdyti; jaukti: Vẽlia, grūda vaikai patalus Dglš. Nevélk lovos, lipk laukan Vkš. Paskutinę [suknelę] siuvo siuvo, vė́lė vė́lė ilgiausia ir nieko gera nepadarė Slk. Kampukan skarelės vė́liau vė́liau tuos pinigus Krok.
| refl.: Vẽlias mazguosna suraišioti daiktai, nėr kur padėt Klt.
ǁ refl. glamžant, lamdant, jaukiant išdykauti, voliotis: Vaikai vẽlias po lovas Brž.
8. glamžomam, lamdomam mėtytis; būti turimam (apie pinigus): I dabar dar vẽlas tų carinių – puiki buvo piningai Sd. Vėlės šimtas rublių visumet kišenė[je], o dabar… Šts. Pas aną tik auksas nèvelas, o piningų anie tura lig valiai Pln.
9. refl. eiti, slinkti, ristis, vilktis: Vienas atsivėlė ir antras vẽlas J. Pareinu naktį pri tos rejos – toks vẽlas kaip tas šėpas didilis Pkl. Ežis vẽlas par slenkstį į vidų Akm.
10. tr. J griauti, versti.
ǁ intr. Brž imtis, ristis.
| refl.: Einam, Jaunuti, veltis! Kvt.
ǁ refl. Mrj, Švn, Vlk, Vdšk prk. netikusiai meilautis, nerimtai elgtis, trintis: Bernai vẽlias su mergom Dglš.
11. intr. Vkš, Lel, Tr kirsti, trenkti, šerti: Vélk tokiam par snapą, ir atsitrauks Krš. Kai vélsiu snukin, tuoj nutilsi An. Gavau pats, ale ir jam vė́liau atgal Šmn. Kai vė́liau ausin, tai ir nugriuvo Vžns.
12. intr. stačiai, įžeidžiamai sakyti: Nereikėjo tau tep vélt akysna Kpč.
ǁ tr., intr. Alv apkalbėti, kaltinti: Mislio[je] seniai vė́liau …, kad ana yra nečyra, t. y. verčiau, lėmiau J. Vẽlia anta tavę, visap kalba DrskŽ. Anai vė́lė i vė́lė: visur išlakstai, nešvari esi Krš. Ta boba vẽlia i vẽlia tave Grnk.
| Vẽla (prikaišioja) mun tus žodžius, [o] aš visai taip nesakiau Krš.
ǁ tr., intr. keikti: Ka tu veli, t. y. siūloji jį velniams, t. y. keiki J. Vẽlia ir vẽlia vienokiai Ds.
ǁ tr., intr. K suktai, neaiškiai kalbėti, nesakyti tiesos, meluoti: Su boboms nepradėk ginčyties – véls véls i nuvels sau Krš. Kad jau vẽlia senis, kad vẽlia! Graž. Aš rimtai, o jie kažin ką velia M.Katil. Vieną kartą stipriai apie jo tėvų vardus mano klausinėjamas prispirtas vė́lė vė́lė ir nieko tikro nepasakė Sr.
veliamai̇̃ adv.: Velamai̇̃ bekalba, negal nė besuprasti Šts.
veltinai̇̃ adv.: Stačiai sakyk, neveltinai̇̃, būk stačios kalbos Šts.
13. tr. sunkiai ką dirbti (gabenti, kelti ir pan.): Vė́lė i vė́lė darbą dviejuos vyrai Dglš. Aš noriu vélti ant viršaus rąstą, akmenį, maišą ant miegos J. Aš vė́liau striūkį del pliauskų, t. y. boginau J. Palei lentom vẽlia ir užvelia aukštyn akmenį Akn. Pavogęs maišą grūdų ir vẽlia tiesiai per lauką Str. Žiūrėk, kokį vežimą vẽlia (veža) Str. Vežimus vẽlia i vẽlia (krauna) Ad.
14. refl. Šts lėtai dirbti; trainiotis be darbo: Jos darbai velas, t. y. nenudirba greitai J. O tei muno nebspėrumas, velúos velúos Krš. Ko tas judošius vẽlas (namie būna), niekur neina Krš. Nėr tvarkos [kolūkyje], taip vẽlamos vẽlamos Rdn. Nuosakos nė[ra] darbo, vẽlias i vẽlias Sk. Teip žmogus velýs, kol da biškį kojėms paeiti̇̀ End. Ka geras žmogus mun vẽlas, aš pagatava pasiusti Trk. Prasta iš jos darbininkė, lig pietų vẽlias i vẽlias po namus Sk. Va šite i veli̇́es žmogus Dglš. Nėkam nebtinki, nėko nebgali. Ka gyvolį, tujau šmūrkšt papjauna, o žmogus vẽlas vẽlas lig paskutinės minutos, vẽlas i vẽlas End.
| Lai nė akėse nèveluos, – pasakė mun marti ir išvarė Šts.
^ Ana velas kaip veltinys po kešenę J. Tinginys, vẽlias kaip vailokas Brž. Velúos šiandien kaip pakula Krš. Veliasi kai pakulų kuodelis Jrk121.
15. tr., intr. trukdyti, kliudyti: Viską vẽla [valdininkai], nėkas nenora dirbti Krš. Valdininkeliai vẽla vẽla, su ta žeme visims galvas susuko Rdn.
ǁ refl. maišytis, kliūti: Vaikas kaip kankolas velsis po kojomis J. Vaikai, ko jūs čia vẽliatės? Ėr. Vaikali, jetau, ką velýs po kojų, bėk lauko Krš. Vaikų mada vélties didelims po kojų Rdn. Seni pri jaunų vẽlas – tura išdvasioti Jdr. Kad atsigulsiu, nebvélsiuos, o teip i velúos po kojėms Kl. Vẽlas katytis į rinkį kojų Šts. Išmesk katūtį laukan – po kojų tiktai vẽlas Kv. Tik po kojų velties kaip žalčiai! Trk. A vélsys po kojų, tu nūsproga, ka greit prapulk iš akių! Šv. Jei jau supykę, lįsk iš akių, ka nevel̃tumys, ka aš tavęs nematyčio daugiau! Žd. Girnos buvo liuosesniam kambarė[je], ka nevel̃tumias po kojėm Všv. Palaidi šunys ka vẽlas aplink kojas – nekentu KlvrŽ. Vẽliasi po taku A.Sal. Tik nevélkiatės po tako i naktimis nevalkiokiatės Kl. Nesivelk po tako, o gausi į ausį Rt.
| prk.: Šaukiuos visu pirma mokytojus ir moksleivius dėl to, kad jiems tie dalykai artimesni, sakyčiau, net velte veliasi po kojomis K.Būg. Vẽlas mun tos skolos, nėkaip neištaikau sugrąžinti Krš. Tie sąsiuviniai čia ant stalu vien vẽlas Plt.
^ Velýs kaip klumpis palaikis po kojų Jdr. Šiaudas po kojų vẽlas [senam], i gali virsti Varn.
16. tr. stengtis įtraukti, įpainioti: Da kitus vẽlia į tą velnių tancių Plv. Vẽla aną į statybą, o ta spiras Krš. Virbyla dar ir šiaip, ir taip, bet aš pertariau: nevelkim [į tą reikalą] mokytojo V.Bub.
ǁ refl. lįsti, kištis: Kaip šeškus visur vẽlas i vẽlas! Krš. Tu pliurpk ką tu nori tą, o aš nevélsuos, i gana End. Nors Mineikienė suprato, kieno adresu Irena savo pastabas siuntė, bet nepanorėjo šį kartą veltis su sena drauge į barnius Pt. Literatūrinės kalbos šalininkai buvo pasyvesni, kurį laiką į ginčus nesivėlė ir savo nusistatymą reiškė tuo, kad ir toliau vartojo įprastą terminą KlK49,35.
17. intr. euf. leisti dujas (iš žarnyno), orą gadinti: Ko teip bjauriai veli̇̀, bene rūgšto pieno prisipliurpei? Slnt.
◊ ×brỹlių vélti Brs, Ms, Trš tokį žaidimą žaisti (vėlėjas stengiasi sudaužti per kojas kliudantiems jam velti): Velu velu brylių, šiokį brylių, tokį brylių, plačia skyle Štk.
burnojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽliasi burno[je], negaliu ištart Ar. ×
dur̃nių vélti meluoti: Ką tu čia dur̃nių veli̇̀, nei te tep buvo, nei ką Str. Dur̃nių vẽlia akysan Švnč.
galvojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽlas galvo[je], užmiršau Lk. Man viskas galvõj vẽliasi PnmA.
klastàs vélti KII119 sukčiauti.
kùltas nevéltas netikša, mėmė: Daba kožnas kùltas nevéltas tave niekina Ul.
liežuvis vẽliasi DŽ1 neaiškiai taria žodžius: Liežuvis jam velias G120.
liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia Grž.
mi̇̀lą vélti
1. kartoti: Turėtum mane palinksminti, turėtum pats apsidžiaugti. Jis gi vis tą patį milą velia, liūdna, liūdna… B.Sruog.
2. tingėti: Jis ir gerai milą velia Vrb.

pi̇̀kis véltų sakoma keikiantis: Veltų pikis visus darbus! Bene kada jiems bus galas? M.Katil.
sùniekę vélti skursti, vargti: O gyventi turėsime kuo – suniekės velti neteks V.Krėv.
vélnius (velniai̇̃) vélti
1. negerus darbus dirbti: Vélnius vẽla, negeri [žmonės] daba dirba Krš.
2. keiktis: Anas velnių̃ nevė́lęs negali nė trupučio pabūt Ds. Gana tau velniai̇̃ véltie Ds.
1 apvélti, àpvelia, apvė́lė tr. Š, Rtr
1. šiaušiant, trinant padaryti kiek tvirtesnį, storesnį: Tris sienas milo išaudėm ir apvė́lėm Lp. Apvė́liau pirštines DŽ1.
ǁ taršant, trinant, lipdant beveik pagaminti ką (iš vilnų), kiek pavelti: Vienoj dienoj apvė́lau sausai, kitoj aplyginau [veltinius] Žl.
2. daryti, kad apliptų, apkibtų, aplipdyti kuo: Drabužius pūkais apvélti DŽ1. Apvéls tave su plaukais, gink tą katiną Krš.
| Nešluostyk, tie puodai taukuoti, tik tą lupatą àpvelia Jnšk. Jau čia kas prosyta – prosas apvéltas Pv. Man tai degtienė netikdavo su bulbom – api̇̀velia koše Vdn. Šitas liežuvėlis apveltas limpamomis seilėmis J.Jabl. Dažai pridžiūsta prie [šepečio] kotelio, jį apvelia rš. Lupenas sukapoju, miltais àpveliu, tai kad lesa vištos! Bgt. Tuos obuolius apmaišai apmaišai, jau àpveli cukrum, pastovi, ir verdi Plv. Aš mat da kaip ir druska apvė́liau apvė́liau, kad nepelytų Dkk. Tus lašiniukus biškį i druska àpvela àpvela Akm. Reikia kept žuvis anas jau apvéltas Kr.
| refl. Š, Rtr, DŽ1: Pūkais apsivė́lus suknelė Klt. Nevat nusigando, kai pamatė mane išlendantį visą plunksnom apsivėlusį Sln. Kriaukš (perlūžo) pusiau ta kestė – nu ta ten apsivélsi tais šiaudais Lnk. Su šlapiu škurliu [dulkes] šluostysi, apsivéls Krš. A neplaunys, ka grindys tokios apsivė́lusios? Rdn. Netura grindės žiubėjimo – apsivė́lusios Krš. Mes nepaabliuojam tų lentų, neema abliai, kaip pakulos apsi̇̀vela tos lentos Als.
| Apsivė́lė rankos, nebsučiupinėju agrastų Krš. Riebinos lėkštės, apsivė́lusios Krš. Viskas apsivėlę, tiek puodai, tiek bliūdai BsPIV14(Brt). Atvedė jį visą apsivėlusį jovalu BsPIV6(Mšk). Kai apsi̇̀velia visai rankos – dešra išminkyta Bsg. Rankos apsivė́lė tešla Brš. Ale bet jau po lytaus, kad i šlapi jau, apsivė́lusios [bulbės] Akm. Guotės apsivė́lusios žeme yr Trk. Plūgelis apsivė́lė purvu, burokus išvartė [vagojant] Ssk. Apsivel̃s jūsų kojos purvynu, neklampokit Kt. Ratai baigia apsivélt, tuoj nebesisuks Pmp. Batai klimpsta į arimą, apsivelia žemėm, pasidaro sunkūs, vos bepavelkami V.Bub.
^ Teip yra apsivėlusi kaip pereklė višta su perais plunksnoms Klp. Šaukštas apsivė́lęs kap avies koja Rod.
ǁ apvynioti: Kad buvo apvéltas [kūlimo įrenginys], reikėjo taisyti Klp.
| refl.: Apsivė́lė kūleklė [šiaudais] ir nebkula Šts.
3. apglamžyti, aptrinti: Apvélti drabužį DŽ1.
4. refl. Š, Al, Zr, Ds būti, pasidaryti netvarkingam, nešvariam, apsileisti: Visos žinom, kaip ana apsivė́lusi Krš. Apsivė́lęs, apsibuvęs senis, tegul aną balai! Krš. Apsivė́lus purvais senė ir gyvena Sug. Buvo tokia mergina apsivė́lus Šmn. Par tingumą ir žmogus apsi̇̀velia Trgn. Iš mažuities nelaužė darban, tai dabar ir apsvė́lus kai meška Užp. Nieks nebarė, nedraudė, teip apsivė́lė, atrodės, kad teip i reikia Ssk.
| Apsivė́liau (aptingau) ir guliu Adm.
^ Vaikštai kaip autas apsvė́lęs Ut.
ǁ apsiprasti: Apsvė́lau, dabar jau baika, kad ir ką sako, aš savo dirbu, ir tiek Ktk.
5. prk. šiek tiek išlavinti, pamokyti: Pasidaro darželius, ale tik katros kur biskį apvéltos Krok.
| refl.: Jy jau biskį apsivė́lus Krok. Kai žmogus apsivė́lęs šiek tiek, tai gal daugiau ką papasakos PnmR.
6. apkulti: Supeizos i dar apvéls šonus [už gautą blogą pažymį] Krš.
◊ aki̇̀s apvélti Pn, Kb apgauti: Lietuviai da ir neturi gero laikraščio… Ot tiktai yra vienas kitas akims apvelti I.Šein.
káulą apvélti Lš truputį papenėti: Tik kaulą apvėlė ir paskerdė [paršą] – nenupenėjo Krok. ×
šùnio skūrà apsivélti aptingti, apsileisti: Apsivėlėt šunio skūra Lp.
ti̇̀nginiu apsivélti aptingti: Aš dabar jau ti̇̀nginiu apsvė́liau Ml.
1 atvélti, àtvelia, atvė́lė
1. tr. Ds, Dsn atriekti (paprastai daug): Kam atvė́lei tokį lustą duonos – žinai, kad greit reiks susdėt dantis an lentynos Rod.
| refl. tr. Lš.: Atsivė́lei didžiausią riekę duonos, suvalgysi gi tu? Ml. Atsivė́lė bernas duonos didžiausią abyšalę ir įsidėjo ažantin Š(Sl).
| Žalia duona, vélte atvė́liau riekikę (lipo prie peilio) Krš.
2. tr. atgabenti, atnešti, atvežti: Dobilų vežimą atvė́lė Dglš. Atvė́liau močiai tris paršus, tegul ugdo Str. Atvė́lė maišą Š(Dglš).
ǁ atsiųsti: Atvéls tokį laišką – i akės pabals Krš.
3. tr. prk. pagimdyti: Atvė́lė vaiką Š(Dglš).
4. intr. Ak iš naujo atželti, ataugti.
5. refl. Db nelauktam, netikėtam ateiti, atsivilkti: Ans atsivéls, o aš neturiu kuomi vaišinti J. Iš kur ten ans atsivė́lė, nėko nesakė Trk. Žiemkeliu atsivela juodas kaip maišas tiesiai anam viršuj LTR(Krp). Nelaba Mogilė atsivėlusi į lietuvių tautą uždegė netaikas ir kerštus S.Dauk.
6. tr., intr. išmušti, išpliekti: Aš tau šonus atvélsiu Š. Kad atvelsiu lazda per šonus, tai tu net kazoką šoksi Nč. Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmint visą buitį, iš kur kojos dygsta Rod. Maiše indėsiu, turpėm pašersiu, o kančiukėliu šonus atvelsiu LTR(Srj).
7. tr. prk. spręsti: Ne taip konfliktai atveliami Vd.
1 ×davélti, dàvelia, davė́lė (hibr.) tr. baigti velti:
^ Nugi, buvo toks biškį nedavéltas (ne viso proto) Žl.
1 įvélti, į̇̃velia, įvė́lė Rtr, DŽ1, KŽ
1. tr. taršant, šiaušiant įkišti (pirštus, rankas), sugriebti: Įvélti pirštus į plaukus kam NdŽ.
| refl. tr., intr.: Vaikai įsivėlę rankas į tankias garbanas rš. Andriaus pirštai tebebuvo į jo gerbenę įsivėlę rš.
2. tr. NdŽ pakankamai suvelti: Gerai įvéltas milas Š.
ǁ kietai suvelti: Minkšti veilokai, neinvelti̇̀ Klt. Jei [veltinius] apsiūti skyrė oda ar įmauti į batus, tai vėlė laisvai, o jei tiesiog nešioti, įveldavo labai kietai LEXXXIII337.
3. tr. DŽ1 padaryti, kad įsikabintų, priliptų, veliant įraizgyti (į plaukus, vilną, linus): Vieni šoko, kiti dainavo, o kiti iš patamsių mėtėsi varnalėšų kibiais, taikydami įvelti kam į kudlas M.Katil.
| refl. Š, BzF196, KŽ, Rm: Kibis, dagys įsivė́lė į drabužius, į plaukus J. Įsivė́lė plaukuos bitė ir kad ėmė birbt Sb. Šikšnysparnis į plaukus įsi̇̀vela Rsn. Insivel̃s in plaukus šikšnosparnis Mrc. Insvė́lė plaukuosna ar vobalas koks Klt. Jis buvo naginėtas, su trumpais palopytais kailiniukais, rusvuose ūsuose įsivėlę keletas šiaudgalių J.Avyž.
| Vilnos išplautos, bijau, kad kandys neįsivel̃t PnmR.
^ Įsivėlė … kaip žvirblis į barzdą TP1881,34. Įsivė́lė kaip vištytis į pakulas Sd. Ak, kad tu nueitum laukų laukuosan, ką tu insvė́lei mano plaukuosan Plš.
ǁ refl. patekti, įkliūti, įstrigti: Kritau, į tokias trepes įsivė́lė koja i nutratinau (nusilaužiau) Yl. Kaip lipo, ir įsivė́lė į tą torą dratinę Všv. Tame pačiame pavadyje arklys buvo įsivėlęs, įkėlęs koją į patį pavadį ir nesidavė sugaunamas J.Sav. Jis (ūsorius) įsi̇̀velia į tinklą ir išeina iš tinklo: išmuša, prasiardo LKT192(Zp). Ir menkė kartais įsi̇̀vela į tinklą Plng. Kažin kaip įsivė́lė cibukas į tą rankovę Varn.
| Tai dirsė įsivė́lusi (įsimaišiusi) [į gerą sėklą], tai vikis Užv.
ǁ refl. įsikibti: Įsi̇̀vela [vaikas] į sijoną, nepaleida: veskias aną Krš. Vaikas įsivėlė rankiūkštėmis į jos sijoną rš. Šunies ir aš bijau – kitą kartą yr įsivė́lęs į padelkas i pradrėskęs koją, ta jau dabar bijau Sd.
ǁ refl. prk. įkyriai prikibti: Įsivė́lė į muni, šnekina, klausinė[ja] Krš. Įsivė́lė [vaikas] į motyną, nupirk tą, nupirk tą Krš. Tas Jonis įsivė́lė (įsimylėjo) į aną Krš.
4. refl. prk. įsitaisyti, atsirasti, prisimesti: Vėžys įsivė́lė: viską reiks palikt Vdžg. Tai seseriai įsivėlė kaltūnas Smln. Įsivėlė kaltūnai Rp.
| Insi̇̀velia galvon koks neramumas Aln.
5. įtraukti, įpainioti: Į bėdą įvelti ŠT339. Tu muni gali įvélti kur Vn. Įvė́lė ta boba muni į plepalus Krš. Ar tavi kas įvéls į partiją, a stosi? Rdn. Sako, tu neįvélk tą vaiką kur norintais Žeml. Jeib jie kokį demokrotą į jo vietą įveltų BzF196. Manęs tu nebeįvelsi į savo pinkles I.Simon.
| Pirmininką norėjo į laikraščius įvélti (įrašyti) Pj.
^ Saldūs girklai peklon įvelia SE141.
| refl. KŽ, Šts, Akn, Dv: A tat gražiai vyruo įsivélti į bobų reikalus? Krš. Jauni į biznius įsivė́lę, nebnora dirbti Krš. Aš vėl įsivélsiu į tas statybas! Snt. Nesakyk, nenoriu insivélt in kokius pletkus Pv. Buvo į politiką įsivė́lęs Rg. Insvė́lė merga pati nežino kur Klt. XVII a. pabaigoje, kai Lietuvos feodalai buvo įsivėlę į karus, Vilniaus magistratas rūpinosi išsaugoti miesto įtvirtinimus rš. Kaipo atskirų luomų ypatos, moters ne sykį gali ir tarp savęs įsivelti į kovą Pt. Kas jau taip labai nori į teismus įsivelti! I.Simon. Kiekvienas į savo troškimus įsivėlęs vargsta ir ieško be sustojimo patsai nežinodamas ko Vd. Daktaras buvo įsivėlęs į politinę kovą ir toje kovoje vos galvos nepadėjo K.Bor.
^ Tuoj įsi̇̀veli kai utėlė į baroną (į avino kailį), tave tąso paskui Snt.
6. tr. prk. padaryti ką negera: Klaidą rašinyje įvélti DŽ2. O jeigu pats dėl kažko esi kaltas, jei bent menkiausią klaidelę įvėlei, kuri statybos metu išryškėjo? rš.
7. tr. Š, KŽ, LTR(Žg) ką sunkų įkelti, įnešti, įversti, įmesti: Matei, kokį akmenį invė́lė vežiman Str. Kur tę tokį stalą invélsi salėn Db. Akmenį par langą invė́lė Akn. Akmenas invéltas terpežin, kad [kopūstų] galvos būtų kietos (priet.) Žl. Visi didžiu dyvu dyvijos, kaip galėjo meistras išlipti iš teip aukšto bokšto ir kaip galėjo savo pačią įvelti BsPII21(Varn).
| Nesmaudai saulei nusėdus – nelabasis gylėn įvel̃s (įtrauks) Dglš. Jaunamartės kuperin ir akmenį iñvelia Srj. Įvéldavo akminų į drobę, apgaudavo [kraitvežius] Žg.
| refl. tr. KŽ: Įsivė́lė bernas ratuosna maišą rugių Š.
ǁ Rtr įridenti.
| refl. Rtr.
ǁ tr., intr. ko daug pridėti: Kad anvė́liau kvorbos, tai net kaip debesis išejo Glv. Trąšom invė́lė labiausia dirvą Dglš.
ǁ Pn prk. įduoti, įbrukti: Kokią tūkstantę įvė́lė dėl mašinikės, o nesutaisė kaip reik Krš. Būdavo, kai važiuodavai, lašinių invéldavau Dbk. Sulyg pamatysiu Jonuką nebesunyksiant, tuojau įvelsiu Pempei bent porą šimtų Blv.
8. intr. įkirsti, primušti: Aš vakar savo sūnu[i] kap invė́liau žagaru, tai nor bus ne tokis išsivertęs Pls.
9. refl. įeiti, įlįsti, įsibrauti: Ansvė́lė kambarin su kašiku Vdšk. Mat vištų pulkan jau buvo įsivė́lus [lapė] Slm. Tai įsivėlė! Kaip maišas V.Krėv.
| Niaugi anys būtų įsivė́lę (įbridę) vandenin? Akn.
| [Vėjas] visur įlenda, įeiti, įsivelia, vis jam nusilenkia SE120. Atšovus velkę smuko pro tarpkojį katė, ir šalto, traškaus oro blūškis nuliežė veidą ir įsivėlė užantin M.Katil. Anas (arklys) ir vėl paskočioja in kito šono, tai ir vėlei kap insi̇̀velia trąšosna, oi oi Dv.
ǁ aplipti nešvarumais: Visos kašelės purvynan insvė́lę [kasant bulves] Dglš.
ǁ išsitepti: Ar tu negali kačia akių praplaut, eini pas stalą insivė́lęs kap paršas Arm. Ana vis insivė́lę ir insivė́lę kap pateplia Dv.
ǁ įklimpti: Insvė́lę su mašina pusnioj pijokai Klt.
10. refl. įsivolioti: Insvė́lus laškon i guli Klt. Insvė́lęs samanykščioj [briedis] Klt.
11. refl. apsirengti (storais, šiltais drabužiais), įsirengti: Kutroj (žieminiu paltu) insvė́lus Dglš. Šitep įsivė́lęs gali̇̀ net Amerikon važiuot – nesušalsi Vdš.
12. nutukti, sustorėti: Insvė́lus boba Dglš. Insvė́lė ir andarokan nebepareina Ktk. Pagyveno an geros duonos, tai i ansvė́lė Ml. Graži merga, matai, kokia insvė́lus Aln. Insvė́lus boba mėson Klt. Insvė́lęs lašiniuos, nepaskrutina Švnč. Ana karves gano, tai pati ansvė́lus, da i pinigų turi Švnč. Insvė́lęs lašiniuos kaip telius Slk. Nu ir insvė́lus jūs telyčia Ktk. Katinas ansvė́lė, drybso i drybso Tr.
| Šikna tik insi̇̀velia in rudenio Aln.
◊ į čiùprą įsivélti imti mušti: Nelauk, kol įsivelsiu į čiuprą Up. Atsikėlė [Petriukas] nuo žemės ir nesitikėjusiam Stepui įsivėlė į čiuprą LzP. Palauk, įsivélsu aš tau į čiùprą End.
į (kieno) gálvas įsivélti priklausyti (nuo ko): Aš vienas teturiu galvą, o kiti visi į pačių galvas įsivėlę. Pačios perka, pačios parduoda Žem. ×
į kaltū̃ną įsivélti prikibti, reikalauti vesti: Neprasidėk, sakau, įsivéls tokia pludungė tau į kaltū̃ną Krš.
į kauzūrùs (×į kudlàs Slnt) įsivélti imti mušti: Tylėk nesisprečijęs, o įsivélsu į kauzūrùs! Plt. Juozas tad galėjo nors į kauzūrus įsivelti Žem. Tam aš dar įsi̇̀velu į kudlàs, jei gera (geria) Rdn. Būt bobai in kudlàs insvė́lus, – vaiko tik nesumaigė Slk.
į kùprą įvélti primušti: Pusę barzdos man išplėšė, o kiek į kuprą įvėlė rš. ×
į padélkas įsivélti priklausyti nuo ko: Kaip man rodos, aš vienas teturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs, – o visi kiti į pačių padelkas įsivėlę Žem.
į pláukus įsivélti primušti; prigriebti: Tik prilįsk, kai įsivélsiu į pláukus, tai žinosi! Jnš. Įsivė́lė tau mergos į pláukus – neužvadžiosi anų Krš.
į skrei̇̃tą įsivélti prigauti (merginą): Buvo į skrei̇̃tą įsivė́lęs Šts. ×
į skū̃rą įvélti primušti: Gal tau gerokai močia skūrõn invė́lė? Km.
1 papaįsivélti, papaįsi̇̀velia, papaįsivė́lė (dial.) daugeliui prikibti: Papainsivė́lę musaitės Dv.
1 išvélti, i̇̀švelia, išvė́lė Rtr
1. tr. sutaršyti, sušiaušti: Išvel̃s tau galvą, t. y. suvels kaltūną J.
2. tr. veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Išveliam milą ir tada siuvam burnosus LzŽ. Tep jau neišglencavojom, neišvė́lėm kap pirktinį [milą] Kpč.
ǁ refl. tr. Š, Rtr veliant pasigaminti.
3. tr. KI382 išnarplioti ką suveltą, supainiotą, sutaršytą: Išvélk man susipainiojusią pakulinę giją Klp. Kad suvė́lei raikščius, tai dar̃ ir išvélk Krok. Kiek aš tų [susivėlusių] plaukų išvė́lau [šukuodama galvą], i vis yr i yr Klt. Susivėlė kaltūnas ir niekaip nebegalima išvélti Š.
| refl. tr.: Šukeliūtė grebenio va stovi i išsivélk (išsišukuok) galvą Klt.
ǁ išlaisvinti ką įkliuvusį, įstrigusį: Ka žuvis įsivela į metinį, nė išvelti nebgal Šts.
| refl. prk.: Kada tu iš mūs krašto išsivélsi? Rod.
4. tr. kurį laiką narplioti ką suveltą, supainiotą, sutaršytą, šukuoti: Visą dieną išvė́liau veltenas Š.
5. tr. sutepti, suteršti: Katinas man audeklą išvė́lė kaip velnias Lg.
| Deguto? O kokią peklą kursit? Bene kuriai duris išvelti užsimanėt? M.Katil.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kaip veidą išsivė́lei! Ds. Eik, vaikas labai išsivė́lė Lg. [Vaiko] marškinėliai apkibo žiedų kuokeliais ir išsivėlė geltonomis žiedadulkėmis M.Katil.
6. tr. sunkiai išrauti: Žiūrėk, kokį kelmą išvė́lė Str. Liūtas stvėrė beržą glėbin, pavartė i išvėlė su šaknim (ps.) Ml. Išvėliau didelį medį Sv.
ǁ ištraukti: Tave išvel̃s iš eilios žmonių, t. y. išritins J.
| refl. tr.: Anas ir kermošiuj, būdavo, išsivel̃s puodelį iš kešeniaus Sdk. Diedas išsivėlė šukę su mėsa TDrIV296(Prng).
7. tr. iškasti, išrausti: Duobę išvė́lė giliausią Dglš.
8. tr. prk. išmušti, išsukti: Išvė́lė ranką [šautuvo buože] Lp.
| refl. tr.: Puoliau ir išsivė́liau koją Kb.
ǁ išplėšti: Velnias čiupt ir išvėlė akį, ir liko žmogus be akies TDrIV283(Prng).
9. refl. išdykauti, siausti, trintis: Jau menkas tu krutėjas: tik nueini in mergas, išsi̇̀veli – tai visas tavo darbas Rš.
10. tr. iškišti: Nešioja išvėlęs liežuvį kap šuva Kb. Atejo išvėlęs liežuvį lig bambos Kb.
ǁ Btrm, Arm išsproginti, išplėsti (akis): Kur eini išvė́lus akis? Grv. Išvėl[ė] akis lodz šuva dantis Grv. Baisus žmogus, akys išvéltos Str.
11. tr., intr. pasakyti: Išvė́lė išvė́lė, ką turėj[o], pasakė ir nuej[o] Lp.
ǁ tr. išpeikti: Išvė́liau jam po visų akių [merginą, kad nevestų] Lp.
12. refl. prk. gerai paaugti, atsigauti, pasitaisyti: Buvo netikutė, o dabar kad išsivė́lė Aln. Vis buvo mažas ir mažas, o dabar žiūrėk koks vyras išsivė́lė Ck. Dar tik trylika metų bus, o kokia didelė išsivė́lė Str. Ot vyras išsivė́lęs kap žardas Ad. Išsivėlė ir kiaulaitė Pv. Augo augo, išsivė́lė, va koki – kap šulai [paršeliai] Pv.
^ Išsivėlė kap šuva po metų Užg.
◊ aki̇̀s išvélti nustebti: Žiūri, jau net aki̇̀s išvė́lė, kad jau padaryta Grv.
káilį (skùdurus) išvélti primušti: Išvė́lė káilį, bus dabar ramesnis Alk. Išvelia jam kailį, ir tas išbėga LTR(Vlkv). Parejo namo, rado neprietelius, kuriem išvėlė gerai kailį ir išvijo, o pats gyveno su trimi panomis laimingai BsPIII332. Kai pagriebęs išvélsiu skùdurus, tai žinosi! Alvt.
1 nuvélti, nùvelia, nuvė́lė
1. refl. susitaršyti, susišiaušti: Jug į velnius atrodo: apžėlę, apaugę, sprandai nusivė́lę kaip šunų pauodegiai – baimė baimė! (apie jaunuolių išvaizdą) Plt.
2. tr. veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Milai [būdavo] nuvélti par penkis centimetrus storio Grd. Milas gražiai nuvéltas Grž. Bovelna apmes, vilnums ataus, paskuo nuvéls Rdn. Kiti numie kubile nuvéls, suspaus, sukočios [milą] Rdn. Čystą milą vilnonį audė, paskuo nùvela ir pasiūna Akm. Audeklas buvo nuvéltas ir nuspaustas Vkš. Buvo atsiradusi toki mašina gera, ka įduosiam, ka nuvéls, ka spindės drabužiai Pkl.
ǁ Š, DŽ1, Rm, Vkš veliant pagaminti: Jis dėvi skrybėles iš vilnų nuvéltas NdŽ. Nuvė́lė puikius man čebatus! Mrj. Nuvéldavau pardien vailokus Alz. Dėl pykčių žiemos tai turiu da veilokus – Anykščiuos nuvė́lė Slm.
| refl. tr. Š, Sdb: Turu gražius veilokiukus nusivė́lusi, tik par blauzas siauri Krš. Žiemą liūbam tūbus nusivélti Sd. Senesniai gi veilokais [nešioja], nusi̇̀velia Vdn. Va tokiuos ir veilokus turiu, ir tam tyčia nusivė́lus su kaliošais, ale sunku [eiti] Slm. Nusivė́liau tokius veilokus, ka žiema daba nusispjaut Žg. Žaisdavom su sviedinėliu vaikai, nusivéldavom [jį] iš karvės plaukų Svn. Jų kepurės visos palšos, iš šuns uodegų nuvéltos (d.) Plk.
ǁ refl. veliant susitraukti: Argi galėjo milas tiek daug nusivélti? Užv.
3. tr. pašalinti (pasišiaušusį, susivėlusį paviršių), nuskusti, nupjauti, nugramdyti: Kolei nuvė́lė (nuskuto) barzdelę, i britva atšipo Dglš. I glotna pieva – nuvė́liau (nušienavau) Švnč.
ǁ dėvint nutrinti (paviršiaus pūkus), nudėvėti: Kap tu greit kelnes nuvė́lei, da tik du mėnesiai, kap siuvo Mrj.
| refl.: Nusi̇̀velia, nusinešioja, išsiskiedėja išsiskiedėja, pradeda kiurt [milas] Svn.
4. tr. aplipdyti (pūkais ir pan.), apvelti: Rūbai pūkais nuvelti rš.
ǁ išvolioti, nešvarumais ištepti: Tos mergaitės savo paltus nuvė́lė, nušniaukštė Mrj. Visas nuvéltas, numakotas atsikėlė iš dumblynės Grž. Negraibyk, da nuvélsi Kri. Gi kas ten ant turgaus pirks iš jo tą mėsą, nuveltą, nubjaurotą Sln.
| refl.: Nu i kur tu teip nusivė́lei, musiau vėl visus griovius išvoliojai? Žg. Ana girta, nusivaliojusi nusivė́lusi kaip vel[nia]s Trk. Parsinešė nusivėlusią katę Plng. Valgom [keptus žirnius], o nusivė́lę, murzini, bet patenkinti Sk. Jis eina į kalvę, nusi̇̀velia Lg.
^ Nusivėlus kaip kiaulė LTR(Jnš).
5. tr. patepti gydomuoju tepalu: Su kiaušio tryniu nuvela ir paliekta par naktį, rytą numazgoja [pašiurpusią, pleiskanojančią veido odą] Sln.
| refl.: Žaliuoju muilu nusivėlus pabūt, paskui nusimazgot (gydant niežus) Sln.
6. tr. klojant, lipdant padaryti: Gera krovėja moka nuvélti vežimą be kerčių Krš. Šituos molinius tvartus mes nuvė́lėm Iš.
7. tr. padaryti kokį sunkų darbą: Nuvė́lė (nunešė) miestan didžiausį krepšį kiaušinių parduot Švnč. Ažkart nenuvélsi bulbų Dglš.
8. tr. Mrj, Lp, Trk pradanginti, nukišti, nudėti kur: Ir kas galėjo teip tolie nuvélti tą skarą? Sd.
| refl.: Kur toj skepeta galėj[o] nusvélt!? Db. Padėk raktą atskirai, kad nenusivel̃tų kur Šn. Nupuolė ir nusivė́lė Kr.
9. refl. Trk nueiti kur nereikia: Kur ana nusivė́lė, t. y. nuėjo J. Žiūrėk, kur ta karvė nusivė́lusi J.
10. tr. prk. numesti, pašalinti: Ir gaspadorius jau atsikėlęs, nuo savę miego naštą nuvė́lęs šeimyną kelia BM420.
11. intr. suktai, neaiškiai pakalbėti, nepasakyti tiesos, numeluoti: Su boboms nepradėk ginčyties, vels vels i nuvéls sau Krš.
12. nupirkti: Tai nuvė́lė man mamulė šilko suknelelę Švnč.
◊ káilį nuvélti KŽ prilupti: Jei jį sugaus, káilį nuvel̃s gerai, kad ilgai minėtų NdŽ.
1 pavélti, pàvelia, pavė́lė
1. tr. NdŽ kiek sutaršyti, pašiaušti.
| refl. NdŽ: Pasvėlę jau [triušio vilnos], reikia pešt Klt.
2. tr. NdŽ, DŽ1, KŽ kiek veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Išaudžia [milą], tai piestoj grūda, ir tada jau pavéltas Pb. Išplerusios pančekos, reik pavélti Krš. Ka vilnonis [audimas], tai tuo[j] pàvelia [su veliušiu] Plv. Paltelis mileliuko išausta, pavélta Klt. Milelį pavėlė vėlykloj Klt. Tai namie pavéldavo kokį [milą] Žb. Reikėtų pirštines dar biškį pavelti, ale kad nebepaslenku Vkš. Čerkasų priaudžia plonučių an bovelnos, nu tai tada pàvelia kiek, nuspaudžia, net blizga Slm.
| refl. tr., intr.: Volku volkavosi [milą], nu vilnos i pasi̇̀velia Pb. Pirštinės pasivel̃s – nebus didelės Ėr. Su rankom pasvéldavom milus, karštu [v]andeniu piliam, trinam trinam Kvr.
3. tr. sutrinti (pūslę): Mano papadė pavélta – negaliu paeit basa Klt.
4. tr. sutepti: Pavélsit rankas Dv.
| refl. tr. Dv.
5. tr. paglamžyti, palamdyti: Pàvelia po laškas, tada purvina skarele rišas Klt.
6. tr. DŽ1, KŽ pargriauti, parversti, paristi: Pušaloto girio[je] briedis jautį pavė́lė eidamu į veltynes J. Kiti vyrai pavėlė [kiaulę] ir papjovė Pbr. Pavė́lė jis mane apačion Sv. Pavėliau jį apačion, apžergiau ir laikiau abi jo rankas priplojęs prie žemės J.Balt. Verčiasi sniego maišalynė. Sukasi sūkuriais, kurie, rodos, pavels visus po vėjo galybe linkstančius šilus rš.
| prk.: Kai pavė́lė liga, tai tik nenuskapsčiau visiškai Užp. Tai gripas čiut čiut dvi dienas pavė́lė (pakamavo) Ad.
| refl. tr.: Meška žmogų stvėrė i pasvė́lė po savim Prng. Kad jį kur tuoj, tokį šunį, pasivel̃s vištą ir kamuoja Ds. Kad sumanytų Dievą pasvė́lus: – Duok man sveikatą, ir gana! Slm.
ǁ nusodinti, gilyn nustumti, paversti: Tą gerąją žemę pàvela į apačią, nėkas neauga Akm.
ǁ refl. eiti imtynių, ristis, imtis: Galim pasivelt Db.
ǁ paskersti: Baisu, kas da meitėlį pavė́lė Užp. Tai kad pavélsim Velykom! Lp. Pavė́lė didžiausį paršą, o mėsos jau neturi Švnč.
ǁ įtraukti, įsukti: Saugokis, kad mašina nepavéltų Up. Jį pavė́lė po drėlinge Up.
| refl.: Mažai betrūko, kad būtume pasivėlę po jų (tankų) geležiniais vikšrais M.Katil.
7. refl. NdŽ pasipainioti: Apvirsi pasivė́lęs po kojėms Krt. Tujau tas Jonis pasivė́lė Trk. Aš tiktai duodu tiesiáu į trobą, o kas jau užpakalė[je] ka nepasivéltum Kl. Kaip čia tau, sakau, pasivė́lė? Krtn. Višta negalia po kojų pasivélti, aš pagatava sumindyti Šv. Buvo i tų zuikių, pasi̇̀vela, kartais užklysta Yl. Šuo žvirblius keravo[ja], jei tik koks pasivė́lė, capt ir y[ra] kietai Yl. Ka bobos pasi̇̀vela, viską pagadina, negal nė šnapšės beišgerti Šts. Jei šeimininkė neduos, jau ans pats pavogs, jei pasivéls po tako Tl. Katinas pasivėlė tarp kojų, vaikas knabtelėjo ant nosies M.Katil.
ǁ pasitaikyti: Trejus metus ištarnavau, pasivė́lė tas šitai ir apsižanijau Lnk. Nėkas doras nepasi̇̀vela, ir paliekta [senmergė] Šts.
ǁ būti gaunamam, turimam: Retai jam pasi̇̀velia litas NdŽ.
ǁ prk. įlįsti, įsipinti: Ka į tą vištidę (nj.) nebūtų pasivė́lusi dirbti, gal nebūtų pasikartoję [džiova] Grd.
8. tr. įdėti, įversti (ką sunkų): Daro tą skrynią – girnų akmuo didžiausias pavéltas in dugno, nu ir tu panešk kad nori! Brž.
ǁ DŽ1, Pc, Srv paduoti, įbrukti: Ir aš jam pavė́liau sūrelį už gerą ganymą Ėr. Kartais ji man kokį sūrį pàvelia Lnkv.
9. tr. blogai pasakyti: Kol tylia, tylia, al kad pavéls kokį žodį, nė[ra] kur akių kišti Užv.
ǁ NdŽ suktai, neaiškiai pasakyti.
ǁ kiek pakeikti: Aš pavė́liau jį, t. y. siūlojau jįjį velniams J.
10. išleisti kiek dujų (iš žarnyno), orą pagadinti.
| refl. NdŽ.
1 parvélti, par̃velia, parvė́lė tr.
1. Pn, Brž partrenkti, įveikti: Jį parvel̃t ir Petras, nereikia ir stipraus Slm. Jei nekiši kojos, manęs neparvélsi Skrb. Parvė́lau ant žemės aš tą basakojį ir viškai suniurkdžiau Ps. Aš jį parvė́lau Grž. Babutę audra pagavo, parvė́lė i volioja Dj.
| refl. Ppl.
2. pargabenti, parnešti, partempti (ką sunkų): Parvélk pagriebęs medį iš girios dėl pliauskų (skilų), t. y. parnešk J.
3. refl. pareiti: Neparsivela ans, t. y. nepareina J. Laukam laukam – gal i vėliau parsivéls Trk.
1 pérvelti tr.
1. KI324 iš naujo veliant padaryti tvirtesnį, storesnį, naujai suvelti.
2. per daug suvelti: Veizėk, nepárvelk par daug pančekų, kojos nebįkiši Užv.
3. prk. įveikti, nugalėti: Smerčia peklą pérvėlė BzB314.
1 pravélti, pràvelia, pravė́lė
1. NdŽ žr. pavelti 2.
| refl. NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką velti.
3. refl. kurį laiką painiotis, maišytis: Prasivélti po kojomis NdŽ.
4. intr. NdŽ skleidžiant blogą kvapą, dvokiant praeiti pro šalį.
1 privélti, pri̇̀velia, privė́lė tr.
1. kiek veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Vilna apmeti, vilna ataudi ir paskui pri̇̀velia, tai būna milas Pv.
2. NdŽ daug suvelti: Būlo, pri̇̀veliam milo an kiek metų LzŽ.
| refl. tr. NdŽ.
3. NdŽ daug (ppr. siūlų) sunarplioti, suraizgyti.
| refl. NdŽ.
4. DŽ1 padaryti, kad prikibtų, priliptų, veliant priraizgyti: Ana privė́lė jam galvą kibių J. Šiaudų priveltà čiupra NdŽ. Negražu palikt šukas privéltas Krk. Ir par arklius esti [parazitų], ir karčiai reikia ir arkliam [iššvirkšti nuodais], visokių kaltūnų privélta tenai esti Kp.
| impers.: Privė́lė dantis NdŽ. Privė́lė mašiną NdŽ.
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, Plt: Varnalėšų prisi̇̀velia karčiuos Ktk. Kepurė akuotų prisivė́lė – paisėm miežius Ėr. Nuo jų (lakišių) sėklos pavalkuos prisivela LTR. Vilnos buvo su kaltūnais, riebios, susivoliojusios, prisivėlusios usnių ir dagių rš. Prisivė́lė milas pelų – nebeišknebinėjom Varn. Kaip ta karvė nabagė kūtė[je] kad y[ra], šiaudų juo prisi̇̀vela Trk. I vė prisivel̃s veilokai šieno kluone, neik Klt.
| Rodos, ka kokių plaukų būtumei gerklę prisivė́lusies tokių Vgr. Nuo miežinių pelų karvei gerklė prisi̇̀velia akuotų Jrb.
ǁ refl. tr. NdŽ prilimpant ko, prisiraizgant užkišti: Čia akėčia geležinė, čia [rankena] pakelt, jėgu prisi̇̀velia velėnų Avl.
ǁ refl. tr., intr. aplipti, priskresti: Riebinuotas [stiklainis], prisivė́lęs, neišplausi Krš. Kiek prisivė́lė grietinės, koks pienas Rdn. Nuo tarkės puodas prisi̇̀velia KzR. Prisi̇̀velia knatas [nuo prasto žibalo], ir nebedega lempa Ėr. I oda [karvės] geltona, i snukis geltonas, i ausys prisivė́lę, o pienas neriebus KzR. Žiemą, būdavo, neši vandenį gyvuliam [apsiavęs mediniais], ką, jėgu biškį padrėgnas sniegas, labai prisi̇̀velia Rk. Sniego prisi̇̀velia, tai išsikrapštai sniegus, šliures į ranką ir bėgi Snt. Burna seilių tokių prisivė́lusi End. O kad džiūdavo gerklė, džiūna, prisi̇̀velia kažko Sdb. Nenoriu aš tų vaistų, tik burną prisivélsiu Skr. [Ievos] uogos juodos, aitrios, nuo kurių burna pajuosta ir prisivelia rš. Koše pilvas prisivė́lė, visą naktį gumbas gėlė (d.) Kt. Pilvukai (skrandžiai) prisivė́lę, neišsidirbę raštininkų Krš. Alus neėmė, tik apsunko mintys, atbuko kojos ir šlykščiai prisivėlė dūmų plaučiai J.Mik.
^ Peršta, kaip prisivė́lusios akės Krš.
5. NdŽ pridraikyti (vilnų, šiaudų ir pan.): Labai buvo pradėję nešt [velti veltinius], tai suniekinau – pri̇̀velia gryčią Alz.
ǁ Rtr, Snt priteršti, prišiukšlinti: Privė́lė ratus purvo DŽ1. Aš ir pati čia su kojom privė́liau žemių Upn. Bene tie kampai neprivélti šąšlavų Snt. Privė́lė aslą ir paliko neiššluotą Vkš. Katinas privė́lė kampe krūvą Rod.
| refl. Rtr: Tų svetimų [ligoninės šliurių] prisivė́lusių nenoru, savo turu Rdn.
6. sutrinti (pūsles): Blogas kotas kirvio, man pūslių privė́lė Ds. Privė́lė pūsles delnuos, paki nušienavo Klt. [Šakių] kotas ilgas, slidus, nei mozolių pri̇̀velia, neiniek Klt. Neprivéldavo [nuospaudų], kai gyvenom ūlyčioj, ant žemės vis basas Lkm.
| refl.: Pūslės prisvė́lė, negaliu pašienaut Klt.
7. prigabenti, prinešti (ko sunkaus), priversti: Krūsnys privélta an ežios tų akmenų [iš lauko] Pst. Kai pri̇̀velia daugybę [sniego], nei išeit, nei išvažiuot Švnč. Privélta sniego kur skradžiai (labai daug) Švnč. Sniego privélta galas žino Str.
ǁ pridėti, pripilti: Tie sakai vieni negerai, reikia privélti žvyro Sd.
ǁ prk. daug duoti: Kytra razumna, razumnai mokyta, beržo viršūnėlė razumo privėlė LLDII484(Kb).
^ Kad skels, ir tau privels, t. y. duos ėsti J.
8. daug parūpinti, įtaisyti (vaikų): Jeigu boba neartavos, vyras gali tuzinų tuzinus [vaikų] privelt, o vis mergučės bus Skr.
| refl. tr.: Prisivė́lė vaikų mergos Brt. Tik vaikų prisivė́lę čia jiejie Pjv.
9. refl. įsitaisyti, atsirasti, prisimesti: Didelė senatvia, didelė, bet i dar prisivė́lė kažikas, su ta ranka nebgalėjau End.
10. prk. pripiršti, prisukti: Privė́lė mane pri tokio našlio Škt.
| refl. Ar: Ans pry tos mergaitės prisivė́lė Vdk. Misli[ja], gal prisivéls pri kokios mergos Užv.
ǁ refl. prisigretinti: Prisivėlė žvakelė ir nepaleido visu keliu Rt.
11. DŽ1 prk. pridaryti ko negera: Daug visokių baikų girtuokliai privė́lė: dantis nusilaužė, nosis nusiskėlė Plv. Jis visą svietą išmalęs čia atgūrino bėdų privelt Br. Bet kai rytą paėmęs pažiūrėjau, ką ten privėliau (prirašiau), tai visos pagirios išgaravo M.Katil. Žiūrįs – rašysena nekokia – prigrūsta, privelta, čia mažom raidėm, čia didelėm J.Paukš. Aš rašydama pri̇̀veliu daug klaidų Smln.
12. prispausti: Aną akminą prig durų grabo privelta WP47.
◊ į vi̇̀lnas prisivélti įkyriai prikibti: Neik pri anos (mergos), prisivéls tau į vi̇̀lnas, matysi Rdn.
1 ×razvélti, ràzvelia, razvė́lė (hibr.)
1. tr. perpjauti: Levonui koją peiliu razvė́lė Dglš.
2. refl. prk. nutukti, sustorėti: Kai amerikonas razsivė́lė Dglš. Mūs ponas razsivė́lęs, didžiausias Tvr.
1 suvélti, sùvelia, suvė́lė BŽ76, DŽ; M
1. tr. Amb, NdŽ, KŽ, Arm sutaršyti, sušiaušti: Maknos suveltos SD122. Aitvaras jo plaukus suvėlė N. Šikšnosparnis įsikimba į tus plaukus i sùvela Sd. Plaukai ne sušukuoti, o suvelti̇̀ kaip raganų Rdn. Aždaryk [autobuso langą], plaukus suvė́lė vienon krūvon Slk. Laumės taip pat suveliančios arkliams karčius, uodegas rš. Iš to [išsigandimo] Gasparas Slančiauskas ilgai sirgęs, o paskui plaukus į virveles suveltus (apie kaltūną) lig pusė amžiaus nešiojo Sln. Ji pešioja plaukus, juos vis daugiau suveldama I.Simon. Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams velnias vis baisiaus piktųjų sùvelia kudlą K.Donel.
^ Jei pakaušis suvéltas, tai užkurys Ds.
| refl. N, NdŽ, KŽ, DŽ1: Išsišukuok plaukus, o paskui į kaltūną susivel̃s Stak. Greitai išeis visai iš mados šukuoties – susivéls ir eis Krš. Nebeteko tą nedėlią nė iššukuot, sakau, susivel̃s veilokan galva Kp. Jaunitelė baltitelė motriškelė pri vyrų susivė́lusi vaikščio[ja], nestraini End. Susvė́lę drožia vaikai Lnt. Kasdien kasos tai sùsvelia Dg. Aš susvė́lus kap gulėjau, tep ižlindau DrskŽ. Susvė́lei šiandie, tokia negraži Drsk. Susvė́lęs, plaukuotas, alne britku an jo zdairytis LzŽ. Drabužiais suplyšusiais, plaukais susivė́lusiais – kas tik par mados?! Jrb. Nesusi̇̀velia plaukai, aš visada suspynus Klt. Susvė́lęs atejo Sug. Apskretus, susivėlus vaikščioja to[ji] kūtvėla Ėr. Šiandiej susivė́lus mergaitė visa, burna neprausta, o laksto Slm. Kaži kas tas toks paršiukas susivė́lęs: plaukai atgal virsta Jrb. Susivė́lę į grąžtus [plaukai], susisukę baisiausiai Tl. Jei esti susivėlę arklio karčiai, tai sakoma, kad arklys turi kaltūną LTR(Srj). Plaukai ant galvos į veiloką ar į virvutes susivelia, tai jau yr tikras kaltūnas LMD(Sln). Iššukavus galvą, plaukus nemest į sąšlavyną, kad žvirbliai į lizdą neįneštų – tuoj susivelia galva LMD(Sln). Štai tuojaus visi kaip kudlas koks susivė́lęs raičiojos ant aslos ir taipo mėsinėjos, kad viens nosies, kits ausių girdėt nepalaikė K.Donel.
^ Susivė́lė lyg žemaičio vaikas Šn. Susivėlęs kaip vilką vijęs Slm. Susivė́lęs kaip Kuturių velnias LTR(Vdžg). Ko tokia susivėlus kaip Šatrijos ragana LTR(Rs). O kad tu susiveltum! LTR(Šmk). Atsikėlęs, susivė́lęs, snarglys ištįsęs – gali pasibaisėt (kregždės balso pamėgdžiojimas) Rg.
ǁ veliant padaryti šukuoseną: Pro durų tarpą kyštelėjo madingai suveltų ponios Zosės plaukų kupstas rš.
ǁ sudraikyti, suraizgyti: Vėjis ant žiogrių suvė́lė siūlus, t. y. sudraikė J. Siūlus taip suvė́lei, kad nė galo nebatrandu Vkš. Mašinos suvéltus [šiaudus] susidėliok vienas pats Rdn. Nesuvéldavau, nudėdavau vežimus gerai Krš. Suvė́lė po kojom pašarą karvė Klt. Suvélsiat, mums visam būs mėnesie darbo, kol beištaisys [ūdas] Plng. Storą pradalgį suvėlė (suvertė) LTR(Ps). Pradalgiai suvélta, sumušta, nemožna pastatyt Klt. Pradalgė suveltà, nenupjauta kaip reik Rnv.
| Šiaip taip sugrubusiais nagais suvėlė piršto storumo suktinę M.Katil.
| refl. tr., intr.: Kad susivė́lei raiščius, tai dabar išvélk DŽ. Susvė́lė siūlai, neseka ižnarpliot DrskŽ. Pakaria ant tvoros, anys (siūlai) sùsvelia Rod. Bovelna nesusi̇̀velia teip labai, možna ištaršyt Aln. Tus [išbrauktuosius] susukom, kad nesusivéltų linai Klp. O galvenas [nušukuotų linų] i kedeni susivė́lusias, susiraizgiusias Kl. Čia toks vijoklis palei sieną apsiputojęs, susvė́lęs Sb. Kokie prasti [rugiai] rišti būs, ka tų žirnikų (vikių) daug, tokie anie būs susivė́lę End. Jėgu susivė́lusių dobilų, tai reiks dvi dienas pjaut Slm. Nebeatsikloja nuo pluošto i stovėdavo toki susivė́lę spaliai Grž. Anus (kūlius) reik išpešioti, išdailinti, ka nebūtų susivė́lę Rdn. Ruoplis beržas neskilna, gyslotas, susivė́lęs Vg. An paklodžių reik papilt [sudygusius rugius], patrint, ka nebūtų susivė́lę, taip plytom suaugę Grnk. Ans (salyklas) susi̇̀vela sudygęs LKT67(Trš). [Miežių] daigeliai ir šaknys anys gi susivė́lę, išplėšt negaliama Zr. Prižėlę iki juostai, žolė net susivėlus Vrp1889,35. Žolė kaip vilna susivė́lusi stovėjo K.Donel1. Oi žėlė žėlė ir susivė́lė, nei pjaut, nei raut, nei dalge šienaut DrskD226.
ǁ supustyti: Suvė́lė visą sniegą apie bites Dglš.
2. tr. J, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: V[eltuvu] milą suveldavo mindami kojomis arba kaišdami storais kaištuvais (pagaliais) LEXXXIII337. Liuob nedažytų vilnų išaus, suvéls dikčiai, i buvo milas End. Be karšto [vandens] nesuvélsi milo Alz. Kap sùvelia, tai kap lentukė būva [milas] Kpč. Suvéldavo milą, kad anas nebūtum retas Pb. Tokie lygūs, standūs, kai suvelti̇̀ [milai], blizga Kvr. Milelius audžia [moterys], tai sùvelia sùvelia Dg. Suvė́lę milą siuvėm kelines, burnosus LzŽ. Jeigu dvinytas milelis, tai tik sùvelia trupučiuką Vdn. Labai kietai suvéldavo [milą] Gsč. Audžiam an linų milinį, milu ataudžiam, tada duoda suvélt LKT350(Švnč). Milą sùvelia, nuspaudžia, kirpdavo [pūką] Žg. Išaudžiau čerkasą, negalėjo suvélt par plonumą Sdb. Suvėliau milą į tošę Varn. Suvéldavai [naminį milą], lietus nepralydavai Gsč. Milas tokis storas, sùvelia – neženklu, ar jis austas Alv. Kad milą išaudėm, reikėjo suvélti LKT133(Klp). Savo vilnų suvélsam, kaip be milo – kur dingsi Rt. Storus tokius milus išausi, kad suvéls daba vyrai Gršl. Pirštines ir pančekas teip gražiai suvéldavom, ka nė kokių mezgimo ruoželių nebesimatydavo Ps.
^ Vieno milo abudu suvelti̇̀ (vienodi) DrskŽ.
| refl. tr., intr. R, MŽ, Š, NdŽ, DŽ2, Kl, Kpč: Milas jau susivė́lė J. Par naktį, par dieną kulia, velia, kol susi̇̀velia tas audeklas Krm. Veizėk, pirštinės kaip gerai susivė́lė Vkš. Kad nedaug milo, [namuose] susi̇̀velia, būdavo, moterys Alz.
ǁ DŽ1 veliant pagaminti: Veilokam reikia vilnas atskirt, kalėdinėm te užsimušk nesuvélsi Žl. Fabrike per parą suveliama 1000 porų veltinių sp. Fetras … – geros rūšies veltinė medžiaga, suvelta iš plonų vilnų bei triušių, kiškių, kupranugarių ir kt. gyvulių švelnaus minkšto pūko LEVI226.
| refl. tr., intr. Plvn: Daug kas ir susivéldavo veilokus Kpr.
ǁ veliant, taršant, trinant padaryti vientisą, sulipdyti: Vilnos apdorojamos, suklojamos į plokščius ar erdvinius ruošinius ir suveliamos (gaminant fetrą) LTEIII468. Visą vilną nesuvel̃s OG30. Tokios suvéltos vilnos, kaip jas i iškarši Ėr. Sùvelia [vilną] su vaikais šitos avelės Jdp. Kad suvéltos [vilnos] teip smagiai ir tų guzikų pilna Slm. Buvau pasdėjus saujelę pakulų, imta kieno veltos tos mano pakulos, suvéltos in vekulį Lš. Suvélta šitie visi linai, pasdaryta gūžta [pelių] Klt. Linus zurvoliais suvėlė Ds.
| refl.: Vilnas susivė́lusias draskyti J. Katroj vilna menkesnė [, skiriama veltiniams], gera ne tep sùsvelia Kpč. Anys (verpalai) sùsvelia, tik skalauna [juos] Rod. Labai blogos vilnos, susvė́lę – nusizliebia verpiant Aln. Vilnos susvė́lę balnan Klt. Tos vilnos susivė́lusios, neišpašytos – tokie kankolai Trk. Vilna sùsvelia, o valaknas susguli, minkštas tokis pasdaro ir baltas Rud. [Triušio] pagurklėj stovi susvėlę [vilnų] kamuoliai Klt. Biskį toj vilna sùsvelia, kada verdančiu vandeniu užpili ir kočėji Kpč.
ǁ refl. skalbiamam, drėkinamam susigadinti: Vėlė susvė́lė veilokan skarelė Klt. Verdančian vandenin indėta, tai jau susvė́lęs [siūlas]! Pv. Vilnoniai megztiniai, kad nesusiveltų, skalbiami drungname vandenyje rš.
3. tr. DŽ, NdŽ, Ds, Alz sutrinti (pūsles): Suvė́lė pūsles ant kojų Ml. Kol bulbas sukapojo, ant abiejų rankų dvi pūsles suvė́lė Šmn. Čebatai nei mozolius an kojų suvė́lė, paki parejau namo Lel. Sùvelia pūsles rankos[e] par ilgą braukimą Užp. Reikėjo [skuduru] apsukt [rankos], ba suvel̃s kokią pūtį Ob. Labai nelygus milinys, net pūsles suvė́lė Dbk. Šienaunant sùvelia pūslę Vdn. Verbliūgo nagos labai mažos, užtat ant pirštų suveltos storos ir kietos pūslės rš.
| Arkliui pečius suvė́lė Ds.
| refl. DŽ2: Mazolis an šikinės susvel̃s nuo sėdėjimo Aln. Pūslės rankose susi̇̀velia [nuo mėžimo] Švd. Neduok Dieve, kad per darbymetį susiveltų pūslės papautai! Vaižg.
4. refl. veliantis, limpant prisiraizgyti: Lipukai (varnalėšos) itieji plaukuosan kap sùsvelia Grv. Tas lydekas šliaužęs paskui ešerį, iššokusį ant ežero kranto, bet į smiltis susivėlęs atgal kritęs į vandenį Sln.
ǁ patekti, įlįsti: Tie sijonai ligi žemės, aš sakau – susivélsu (susipainiosiu) i pavirsu Klk. Vištos susvė́lę (įlindę) gūžtoj Klt.
5. tr. lipdant padaryti, sulipdyti: Suvelk miltus, virsme parpelius Ds. Iš žąsies pasparnių pūkus išpešus su saldžiais paviršiais suvėlus dėt prie popos Sln.
6. tr. susukti, suvyti (lizdą): Lizdą suvelia ir vaikus veda kuosa kamine Ūd.
| prk.: Širdyje Mažos Lietuvos gyvatė sau lizdą suvėlus prš.
7. tr. Ml kokį sunkų darbą padaryti (sukrauti, suversti): Žiūrėk, kokį vežimą suvė́lė Str.
8. tr., intr. suduoti, sušerti, išmušti: Būtų suvėlęs į snukį Žem. Marška apvilksiu, durpe pašersiu, kančiuku visus šonus suvelsiu LTR(Klvr).
9. tr. suglamžyti, sulamdyti: Suveltà kepurė DŽ. Suvélti drabužiai, suvéltu nevažiuosi žmogus Žvr. Žiūrėk, koks suvéltas rūbas Dbk. Jis labai netausojo drabužių – su naujais medžioti eidavo, o suveltų paskiau nebenorėdavo vilktis LKKXII208.
| Vai, važiuot mieste [autobusu] – visą žmogų sùvelia, sumanko Lkš.
| refl. DŽ2: Rūbeliai susvė́lę Srj.
ǁ NdŽ, KŽ, Plv, Mrj, Tr sujaukti: Besijodydami vaikai po trobą visas lovas suvė́lė Vkš. Jos lova suvelta kap kiauliamigis Dglš. Suvelti̇̀ patalai Trg.
ǁ refl. susimaišyti: Dangus su žeme susivėlę Šts.
ǁ sugadinti: Viskas sunaikyta, suvélta – lygūs laukai Pjv. Taip suvė́lė par laiką, ka žemė niekai, lubizų darbas Rdn.
10. tr., intr. sumenkinti (sveikatą): Septynias [dešimtis metų] pabengiau, suvė́lė, kaip pančiote supančiojo End.
11. refl. pasidaryti netvarkingam, apsileisti: Gražus, kol jaunas, senas susi̇̀veli, susibūni Krš.
12. būti nevikriam, neatidžiam: Gatavai susivė́lusi esi – lig šio čėso pusryčio neišvirei LKT89(End). Dainiuodavom, dabar nieko nebatsiminu, esu susivė́lęs Plt. Tu turi akylas būti, neturi susivė́lęs būti Krg. Susivė́lęs negal būti – greit pabėga žuvė (kai žvejoji) Rmč. Jei gaspadinė kokia susivė́lus, tai gali devynis dvarus turėt (gali būti turtingas, o niekas neišeina) Gs.
13. refl. nutukti, sustorėti: Matai, koks šuniokas, susvė́lė kap velėna Str.
14. supainioti, sutrikdyti: Įsikišo į tarpą kalbant ir suvė́lė visą reikalą su savo durnu protu Dr. Kokios snopos nuejusios viską tik suvéls Krš. To žmogaus viduje rodos suvelti tūli jausmai Vd.
| refl. LC1880,18: Viskas susivė́lė, bobų tie velnio liežuviai Krš.
ǁ padaryti neaiškų: Tie įstatymai suvelti̇̀, žmogus negali suvokti Krš. Mano pasaka būna kažkokia trūkčiojanti, suvelta, sunarpliota – nėra jokio aiškumo rš. Trūko žodžių, raidžių, kitos kėpsojo atvirkščios, sakinys neišnarpliojamai suveltas rš. Dabartinė klasifikacija vien tik suvelia bibliografiją, apsunkina susirasti reikalingą darbą KlbXXVII(1)104.
15. refl. prk. susikivirčyti: Būdavo, mažažemis dėl ko nors susivels su savo kaimynu dvaroniu – ir jis negalės į nieką kitą skųstis, kaip tik į tą patį dvaronį prš.
ǁ kilti neramumams, susidrumsti: A susivéls pasaulė, laikraščiai liūdnai rašo Krš. Lengvai gali į karus susivelti visos tautos Vd.
1 užvélti, ùžvelia, užvė́lė NdŽ, RtŽ
1. refl. KŽ susivelti (apie pūkus, vilnas): Ažsivė́lė ažsibuvo skarelė kralkinė Klt. Ažciravojau, ažsivė́lė [kojinės], i gerai Klt.
ǁ veliantis užsikišti, apsivelti: Ažsivė́lę karštuvai [nupašytomis vilnomis] Dglš. Skylė plaukais ažsivėlė Ds.
2. tr. baigti velti: Meleta kuodelį užvėlė: neškiat laukan kalvaratus, nebeverpsma Ggr.
3. tr. užteršti, priskretinti: Ùžvelia visokiais pelėsiais pilvą (skrandį), tai kapgi nesopės Kpč.
| refl.: Buvo svei̇̃ka [prastas maistas], ne tep skrandžiai buvo užsivė́lę kap dar̃ Kpč. Užsivė́lė knygos, karvė neėda atarijos – pila aliejaus Brb. Daktarai galvojo, kad užsivė́lė ausys, bet ausys švarios Kpč. Tas kaminas buvo užsivė́lęs Graž.
ǁ refl. apsitraukti: Užsivė́lęs stiklas rudu Klvr. Užsivėlė dangus, jau duos lyt perdien Ds.
4. tr. užversti, užgriozdinti: Užvélta pas mane (netvarka) DrskŽ. Čia viskas apleista ir užvélta Kt. Dar̃, žiūrėk, aš kluone jau turiu užvéltus kampus Lzd. Ažvė́lė taką sniegu, i gatava – šitoks geras buvo Klt. Ažuvė́lė taką Pls.
| refl.: Viskas užsivertę, užsivė́lę Klvr.
5. tr. NdŽ, Kč, Ut, Vdn, Akn uždėti ką sunkų, užkelti, užversti: Ar užvė́lei akmenį ant viršaus? J. An duobės užvė́lė didžiausią akmeną Ob. Kad užvė́lė maišą ant nugaros, tai vos partempiau Sv. Užvė́lė terbą žuvų an pečių Dglš. Sūrį akmenu užvélk Dkšt.
| prk.: Tavo širdį sudegino skausmas, varginga jaunystė tavo, todėl iš apmaudo per sunkią naštą užvėlei ant savo sprando V.Krėv. O dabar, nieko niekam neminavoję, užvėlė tokią sumą, kokios jisai seniai jau turbūt nebėra regėjęs! TS1899,2. Užveliate žmonėms sunkiai pakeliamas naštas brš.
| refl. tr.: Užsi̇̀veli ant nugaros dvidešim kilogramų uogų ir neši Šmn.
ǁ duoti: Užvėlė (atsiuntė) jam iš Amerikos strošną papužę rūbų Prng.
ǁ prk. užpulti, užgriūti: Mane va gripas užvė́lė nuo penktadienio Str.
6. intr. Mžk, Up, Šv užduoti, užkirsti: Kad užvélsu par subinę už krokimą Krš. Vieną kartą užvė́liau par nosę, daugiau neblindo Krš. Slėdnus žmogus, bet užpykęs užvė́lė į murzą Ggr. Palauk gi, aš tau užvelsiu! Plv.
| Tavo kumelė labai užvelta, kad sakai – no, tai nė negirdi Užp.
7. intr. stačiai, įžeidžiamai pasakyti: Moka užvélti, labai prasčia boba Krš. Tiek to proto, ka taip beužvė́lusi Krš. Ot tau ir užvė́lė! Grnk.
8. tr. sukietinti, užgrūdinti: Mužiko pirštai ažvelti̇̀ – duok, nesopės Mlt. Galva ažveltà, davė ar nedavė – nei znoko Mlt.
| refl. prk.: Mužikas ažsivė́lęs – ir pekloj nebus baisu Mlt.
9. refl. tr. susitrinti (pūslę): Užsivė́liau pūslę Lp.
ǁ atbukti: Ažsivė́lė peiliai, kirviai Ds. Itiem krūmam škada ir kirvio, bo tik te ašmenys ažsivel̃s Grv.
10. pasidaryti netvarkingam, apsileisti: Užsi̇̀velia vyrai (nedirba žiemą) Lp. Ag, mergom būdama da regis greitesnė buvo, ale, matai, kai išteka, tai užsi̇̀velia Ds. Kada buvai prijunkęs [dirbti], o dar̃ užsivė́lei Lp. Šitokion draugėn žmogus tik užsi̇̀veli Krkš.
ǁ aptekti (darbais), užsikuisti: Ažsivė́lę darbais anys Klt.
11. refl. užsilikti: Užsivė́lė knygos lig šių laikų Šts. Ana užsivėlė viešėti, ta šavalka J.
12. tr. Ukm užsklęsti: Užvélk duris su velke Dbk.
ǁ kietai užrišti, užveržti: Užvélti mazgą NdŽ.
13. išleisti dujas (iš žarnyno), orą sugadinti: Katras teip bjauriai užvė́lėtav, kaip katę į pelinus? Slnt. Jau čia tu užvė́lei, ir žadą trauka Ggr.
◊ kul̃ką užvélti iššauti: Jam kul̃ką ažvė́lei i daugiau nieko tokiam žmogui Str.
nagùs (kam) užvélti sugadinti gyvenimą: Tokia netikus jo pati, tik nagùs žmogui užvė́lė Rdm.

Daugiau informacijos

įvélti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

paterlióti

Apibrėžtis

terlióti, -iója, -iójo Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Vl, Žvr, Ml, térlioti, -ioja, iojo JI90, K.Būg(Kv, Rt), Š, NdŽ, KŽ, Ms, ter̃lioti Rtr, NdŽ, KŽ
1. tr., intr. D.Pošk, I, L, Alk daryti nešvarų, teršti, tepti: Snargliuotas bučiuodamas térlioja ranką J. Pryšera visa ko, térlio[ja] [vaikas] skinstai Rdn.
| prk.: Aš nebnoru nė kningų térlioti dėl tokio spekulianto Štk. Lai tą krikštija jūsų kunegai, bet kitų vaikų aš neleisiu jūsiesiams terlioti M.Valanč.
^ Prastas paukštis, kuris savo lizdą terlio[ja] Lkv.
| refl. tr. KlvrŽ, Žlb: Terliótis rankas NdŽ. Su cibuliais laiškais [dažant margučius] nė rankos nesiterlió[ja], nieko Grnk.
2. tr. Tt čiupinėti, gnaibyti, knėboti, maišyti, jaukti, žagti: Kam tu térlioji tą arbatą, kas galės gerti?! DūnŽ. Kam tu duoną terlióji?! DŽ1. Tėvai, neterliók visą mėsą: vieną verčia, kitą verčia Jrb. Aš pati pasidarau [valgyti], kam man kas terliõs (nenori bendrai valgyti) Kdn. Ans daugiau térlio[ja], nekaip tvarko Slnt.
| refl. tr., intr. L, Ser, Čk, Klp: Vaikai terliójasi po purvynę DŽ1.
3. tr. trempti, malti: Žemė terliójama vežimų NdŽ.
4. tr. šnek. atlikti kokį menkinamą veiksmą: Tik neterliókit (negniaužykit) kačiuko: niekam netiks Trg. Kaip ėmė ryzus terliót (skalbti) nuo ryto, i pietai atėjo Upt. Terlióju terlióju tąs duris, jau ma[n] galva svaigsta Jrb. I su pienišku, a ten meisišku nu kas ten térlios (gamins) vienam antram Vž.
| refl. Kv: Jei teip térliosias (dulksnos) par naktį, dirvalės pralys LKT88(Vž).
5. šiaip taip, pamažu ką daryti, krapštytis: Paims ką dirbti, tai terliõsis terliõsis! DŽ1. Kasdie terliójuos ir nieko nepadarau Vrn. Aš neskęsč, kad vyras bulbas tarkavotų, kad blynus keptų, kad vyras tę terliótųs Žl. A darbo nė[ra], ka térliojys?! Tl. Prauskias greičiau, netérliokias! Rdn. Térliojas, i tiek, kaip žmonys jei dirbtų, būtų padirbę DūnŽ. Pamilšiu aš, ką tu terliósies Jrb. Kiek čia dabar terliósys?! Trg. Bet pradėjai terliótis, pasivėlinai [į autobusą] Slm. Kitas galia térlioties (ruoštis) ir porą valandų Varn. Viena būnu, térliojuos: daržą ravėjau, daba, sakau, eisiu bulvių skabyt Krž. I terliósies čia šventą dieną – jau a kelmas pristojo?! Jrb.
6. be reikalo prasidėti, nenaudingai užsiimti su kuo, gaišti: Kam tau su tokiais niekais terliótis DŽ1. Kas gi terliõsis su tokia boba? NdŽ. Ką čia su joms terliótis, ka tos žarnos tokios plonytės Jrb. Ką čia su tuo ožiuku terliósies, geriau karvę laikyk Btg. Daug prisikepei [varnų] ir išmetei vištoms, neapsimoka nė térlioties Yl. Netérliokias dėl kelių rublių, neik po teismus! Krš.
| Ans nesiterliójo: dėjo į marmūzę, i viskas Grdž. Pailsę bildu bildu susmukom į trobą ir pradėjom su ožkapile terlioties M.Valanč. Jei aš kumet judu pamatysiu vėl besiterliojant su pypkomis, kailį išpersiu M.Valanč.
7. plūsti, koneveikti, dergti: Šuo, ne vyras esi, ka savo kraują (savo vaiką) térlioji DūnŽ. Pripuolusi o térlio[ja], o térlio[ja] tą žmogų End. Tiek keika, tiek térlio[ja] tus tėvus Šv. I kaip draskės, i kaip térliojo! Varn.
| refl.: Eisu aš ten térlioties su boboms! Jdr.
apterlióti tr. Š, apter̃lioti Š
1. Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, Všv, Slnt, Žgč, Plv padaryti nešvarų, apteplioti, apteršti: Jijė tik aptérliojo, t. y. nečystai numazgojo J. Kam tus krėslus aptérliojai? Rdn. Aptérlios [veršiukas] liuob papą i paliks DūnŽ.
| refl. KŽ, Klp, Kal: Visas apsiterliójęs DŽ1. Kaip čia y[ra]: apsitriedei, apsitérliojai Žlb. Mažà… Ima praustis, tik apsiterliója Dkš.
2. Š apčiupinėti, apknėboti, apjaukti, prižagti: Aš jo apterliótą bulvienę nenoriu valgyt Snt.
3. refl. šnek. pamažu apsidirbti: Kol apsitérliosma, ir pietai ateis Užv.
įterlióti
1. tr. įteplioti: Į pasą ilgą pavardę įtérliojo Sg.
2. refl. Š įsipainoti, įsivelti.
išterlióti tr. Š, ištérlioti Š, išter̃lioti Š
1. Rtr, Š, BŽ472, NdŽ, DŽ1, KŽ, Kv, Kdl išteplioti, suteršti, išbjauroti: Išterliójai visą stalą Alk. Neištérliok, gražiai imk! Pj.
| refl. tr., intr. Ser, KŽ, DŽ1, KzR: Išsiterliojo su tomis avietėmis ir skruostus, ir net kaktas rš. Nuskustas bulves vėl išpila ant krūvos, tos išsiterliója ir nebesimato, katra skusta, katra ne Snt. Nesėsk ant žemės – išsiterliósi naują suknelę Lkš.
2. BŽ472, Šll, Jnš išknėzoti, išknėboti, sujaukti: Vaikai košę iškernojo, išmaišė, ištérliojo JII85(Yl).
3. Š, Rtr, KŽ išmalti, ištrempti: Provėžos ant kelio išter̃liotos J.
4. šnek. suvalgyti: Tą medų iki šviežio medaus i išterliójom Smln.
5. prasiplūkti, pragaišti su kuo.
6. refl. išsidirbinėti, išsidarkyti: Išsidirba, išsitérlio[ja] veselė[je] viseip Jdr.
7. Brs, Pvn, Kv, Grd šnek. išplūsti, iškoneveikti: Ištérliojo laikraščiūse, o visai taip nebuvo Krš. Ištérlio[ja], išdirba – ir eik Jdr. I kaip ana muni ištérliojo, i kokiais žodžiais Pln.
| refl. Jdr: Išsitérliojo anuodvi ant turgaus Kv.
nuterlióti tr., nutérlioti KŽ
1. Sd, Kal, End nutepti, apteršti.
2. Ser, Kv šnek. nevykusiai, prastai ką padaryti (ppr. nupiešti, nudažyti): Sienas nuterliójo (negražiai nudažė), kad nė žiūrėti negalima DŽ1. Aviliai bjauriai nuterlióti Ėr. Vel[nia]s pasikavojęs i nuterliojo ją (ožką) LTR(Vdk).
3. nukišti, nudėti, pradanginti: Vežimai ir kumelaitės tai ir prapuolė Kaune be žinios. Ne tai nudvėsė, ne tai žydelis, ant kurio kiemo sustojo, kur nors nuterliojo K.Bor.
paterlióti NdŽ, DŽ1; Ser
1. intr. NdŽ, Kal pateršti, kiek pribjauroti, pridirbti: Patérliojo čia mun karvės Grd.
2. prastai, nerūpestingai ką padirbėti, padaryti (ppr. pateplioti): Mažu biskį tąs lubas paterliósiu su tais dažais Jrb.
3. refl. šnek. užgaišti niekus dirbinėjant, pasikrapštyti: Da būtumi biškį pasitérliojęs, būtumi ir pažiopsojęs Kal.
4. paplūsti, pakoneveikti: Nesu nė vieno žmogaus patérliojusi Jdr.
5. intr., tr. šnek. papasakoti: Balčiūnas moka biškį patérlioti Vgr.
praterlióti šnek.
1. tr. nerūpestingai, prastai atlikti, apdirbti, padaryti: Ne nupjaus [javų], ne nieko, čia pratérlios tokią didelę dirvą Pln.
| refl. tr.: Sakau, prasigrumdykit, prasiterliókit (prasitrinkit, prasiplaukit) marškinius, i bus gerai Btg.
2. refl. užgaišti: Vienas aš tai iki ryto čia prasiterliosiu! rš.
priterlióti tr. Š, NdŽ, priter̃lioti Š
1. NdŽ, DŽ1, Kl, Kal, Stl priteršti, pribjauroti: Išvartyti buteliai, priterliotas, prilaistytas stalas Pč. Prytérliojo indus Šv. O ans ema lovą tą pritérlio[ja] įlipęs Žr. Kitą dvijų [metų] jau apvilks, tujau liuob pritérlios tas kelnes, plauti reiks Krt. Katė mun tujau trobą pritérlio[ja], ans prašos lauku, muno katinas Vvr.
| refl. tr. Ser, NdŽ.
2. ganėtinai prisitvarkyti, prisikrapštyti.
suterlióti tr. Rtr, NdŽ, sutérlioti J, suter̃lioti Rtr, KŽ
1. J, Rtr, NdŽ, KŽ suteršti, subjauroti, supurvinti: Nesutérliok muno kelnes Vn. Čiupinėjo taukinais nagais i sutérliojo kningą Kv.
| prk.: Visados buvai man ir tebesi mūsų atgimimo simbolis, grynų gryniausio, jokio egoizmo nesuterlioto patriotizmo įkūnijimas Pč. Nenūsidėjau [kariuomenėje], nesutérliojo mun bilioto Grd.
^ Darbas – ne šūdas, žmogaus nesuterlio[ja] LTR(Vdk).
| refl. tr. J, Kv: Susiterlióti rankas NdŽ. Neįmink, nesusitérliok kojas Grd. Pana burnikę susiterliójusi su uogums Trg. Užsikabino kvartūgiuką, susitérliojo, ir gana Skdv.
2. sukneboti, sumaišyti, sujaukti: Kažin ką ji čia sutérliojo (sumaišė), o nesisako ką Sg. Bet jei jūs perus arba duonas, tai yra žolių dulkes, sujauksiat su medu, tai jūs tą Dievo doveną bjauriai suterliosiat S.Dauk.
3. sutrempti, sumindžioti: Slidi, kur sutérliotas kelis J.
4. NdŽ šnek. bet kaip, prastai ką atlikti: Paėmęs kokį darbą arba bile kaip suterlioja, arba visiškai sugadina rš.
5. refl. menk. vesti: Susiterliójo, susimetrikavo ir vėl pasimetė Skr.
užterlióti tr.
1. NdŽ užteršti, subjauroti: Langų stiklai užterlióti DŽ1.
| Bebrai užterliójo upelį dumblu Vv.
2. šnek. bet kaip, prastai ką padaryti: Biskis šiaudų užterlióta (uždraikyta) – iš kur ta šiluma bus Vlkv.

Daugiau informacijos

plaukas

Apibrėžtis

per pláuko mẽtą vos vos: Iš visos sylos metė į pačią taip, kad ko tik nabagei galvos neperskėlė, tiktai per plauko metą pro šalį peilis praslydęs į sieną įsmigo. rš.
ikì plaukų̃ šaknų̃ labai (rausti): Kaupys krenkštelėjo sumišęs. Ir išraudo staiga. Iki pat plaukų šaknų. Balt.
gyvàsis pláukas landuonis: Kam yra gyvasiai plaukas, su žolėm gydo. Dgp.
nė̃ gývo pláuko tuščia: O pirkioj – nė gyvo plauko. Žrm.
ìlgas pláukas apie moterį: Kam tu klausai ilgo plauko – turi galvą. Grv. Ilgas plaukas – trumpas protas. Zp.
kàs pláukas taĩ lãšas apie labai suprakaitavusį, sušilusį: Sušilau, suprakaitavau, kas plaukas tai lašas. Dkš.
kìto pláuko ne toks kaip visi: Visai kito plauko žmogus Juozas Misiulis. Krėv. Ta jos duktė jau kito plauko, vis mėgsta kieminėt. Pun.
kitókio pláuko ne toks kaip visi: Turime mes visi savo nuosavą velnią. Kiekvienas pagal savo sukirpimą: kitokio užmojo, kitokio būdo, kitokio plauko. Dovyd.
kitóniško pláuko visai kitoks: Nieko gera iš jo, jis kitoniško plauko, nepridėsi prie tėvo. Sk.
skur̃sno pláuko neturtingas: Skursno plauko mes. Gs.
plaukaĩ stãtūs išsigandęs: Kad ji nieko nedaro – man plaukai tiesiog statūs. RdN.
šil̃to pláuko nematýti nesuplukti, nesušilti: Arklys nematė šilto plauko. Šts.
šil̃to pláuko neturė́ti būti nė trupučio nesušilusiam: O kad Liudvika nė šilto plauko neturi – dirbo ve!. Grš. Šilto plauko nėr turėjęs nė dirbdamas, nė šokdamas. Šv.
tõ patiẽs pláuko visai toks pat: Kartu prie staliuko sėdėjo du jo draugai, kurie iš karto pasirodė Audrei to paties plauko kaip ir jis pats. rš.
víeno pláuko toks pat: Bobos lieka bobos, jos visos vieno plauko. Simon.
nė̃ víenas pláukas nenukrìs nuo galvõs nieko blogo neatsitiks: Nebijok, nė vienas plaukas tau nuo galvos nenukris. Jnšk.
visókio pláuko įvairūs: Šiandien visokio plauko žmonių priėjo. Pc.
žìlas pláukas
1.senatvė: Nusilenk žilam plaukui. Tr. Nepagerbs nei žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi nei kas atsakyti, nei kur akys padėti. Krėv. Niekas jo negalėjo įveikti, tik įveikė senatvė, žilas plaukas. Šein. Ką?! Tyčiotis užsimanėte iš mano žilo plauko. Tilv. Iki žilo plauko ji nepamiršo jo. Šl.
2.senas žmogus: Kur pažvelgsi, vis jauni veidai, tiktai kur ne kur švysteli žilas plaukas. Balt. Aš nenoriu žilo plauko užgauti, todėl nutylėsiu, ką pasakyt turėtau. Krėv.
žìlą pláuką gáuti pasenti: Žilą plauką gaus belakstydamas. Vvr.
žilų̃ plaukų̃ neáuga nevargsta: Tau dėl to karo, matyt, žilų plaukų neauga. Simon.
žìlo pláuko suláukti pasenti: Žilo plauko sulaukei, o neišmanai, kad melstis tik tada gerai, kai nieko nereikia iš Dievo. Balt.
pláukus apė́sti privarginti: Apės ir plaukus tie vištukai, kol užaugs. Alv.
pláukus apráuti apmušti: Kad aprovė jai plaukus – padėjo: truputį liovės. Rd.
pláukus apsiráustyti susipešti: Jau ir plaukus jaunieji apsirausto. Rdn.
plaukaĩ atsistójo pasidarė baisu: Pamačiau tokį muriną pikčių, kad man plaukai atsistojo. Cvir.
plaukaĩ atsistójo piestù pasidarė baisu: Ponaičio net plaukai piestu atsistojo: jau dabar žengsiu smako gerklėj. Ml.
plaukaĩ atsistójo statì pasidarė baisu: Man, sako, ir plaukai stati atsistojo. Trk.
plaukaĩ atsistójo ant galvõs pasidarė baisu: Man plaukai atsistojo ant galvos sužinojus. Dt. Bet kai pakėliau jos galvą nuo kūdikio, man net plaukai ant galvos atsistojo. Mont. Visi plaukai Mataušui ant galvos atsistojo: iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo. Bil.
(kieno) pláuku gyvénti aklai klausyti: Geri vyrukai, kol bobos plauku gyvena. KrvP.
plaukaĩ kẽliasi ant galvõs ima baimė: Kai pamislini, plaukai kelias ant galvos. Vrn.
pláukas nekriñta nuo galvõs nieko bloga neatsitinka: Be Dievo valios ir plaukas nuo galvos nekrinta. Erž.
pláukas nenukrìto nieko neatsitiko: Už tėvo galvos nė plaukas nenukrito. LTR. Be mano rankos – ir plaukas nenukris. Grv.
pláukas nenukrìto nuo galvõs nieko bloga neatsitiko: Be Dievo valios plaukas nuog galvos nenukris. Grv. Bet toliau aš jį imu savo globon ir prisiekti galiu, kad daugiau nuo jo galvos ir plaukas nenukris. Vien. Mano pastogėj nei vienas plaukas nenukris tau nuog galvos. Švaist.
pláukas nepakrutė́jo ant galvõs neturėjo rūpesčių: Kolei tėvas buvo gyvas, tai jam ir plaukas ant galvos nepakrutėjo, jokio klapato neturėjo. Skdt.
nė̃ pláuko nepaláužtų labai nusilptų: Per dvi dieni nevalgę, rytoj nė plauko niekam nepalaužtume. LzP.
pláukas nesuklibė́jo ant galvõs visai nesirūpino: Jos ir plaukas ant galvos nesuklibėjo dėl nieko. Klt.
pláukus nuvarýti labai išvarginti: Duktė motinai baigia plaukus nuvaryt. Švn.
pláuką paliẽsti bent kiek skriausti: Pati jo nebijok: jei nors plauką palies, aš jam sprandą nusuksiu. Jnš.
plaukaĩ pasistójo pasidarė baisu: Man tik plaukai pasistojo, verkt neverkiau. Jnš.
plaukaĩ pasistójo ant galvõs pasidarė baisu: Man ir plaukai pasistojo ant galvos – jau vis tiek čia baido kažin kas. Als.
plaukaĩ pasistójo ant pakáušio pasidarė baisu: Kad aš pasakyčiau, ką ana sakė, tau plaukai ant pakaušio pasistotų!. Krš.
plaukaĩ pasišiáušė apėmė išgąstis: Ką dabar reik daryti? Plaukai pasišiaušė. Ldv.
plaukaĩ pasišiáušė ant galvõs Lš. apėmė išgąstis, nusigando: Šiurpas jį nukrato, plaukai ant galvos pasišiaušia. Šein. Tikt girdėk, aš tokius tau dyvus pasakysiu, kad plaukai tau ant žilos galvos pasišiaušis. Donel.
plaukaĩ pastė̃ro ant galvõs labai išsigando: Sako: kaip buvo strošna, tai plaukai pastėro ant galvos. Grv.
pláukus pašiáušti įvaryti baimės: Kad atėjo bandomasis laikas, man plaukus ir pašiaušė. rš.
pláukus pašiáušti ant galvõs sukelti baimę: Netikėjau tai staigiai minčiai, bet ji net plaukus pašiaušė ant mano galvos. Šein.
plaukaĩ pašiur̃psta apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai. Piet.
plaukaĩ pašiùšo apėmė baimė: Motiejui net plaukai pašiušo, kai pamatė, kad parvežė tiek eglių. Al.
plaukaĩ pašiùšo ant galvõs apėmė baimė: Pamačius tokius išdaigus, net plaukai ant galvos pašiušo. Al.
pláukus plė́štis peštis: Ar jiem pirmoji? Praeis diena kita, ir vėl plaukus plėšis. Žg.
plaukaĩ raũsta ima gėda: Skaitau tą straipsnį ir jaučiu, kad rausta man net plaukai – atrodo, kad, išleisdamas rinkinių, aš padariau siaubingą nusikaltimą. Vencl.
pláukus ráuti labai sielvartauti: Baltas rankas laužė, gelsvus plaukus rovė. Krėv.
pláukus ráutis labai sielvartauti: Močia plaukus rovėsi, iš galvos ko neišėjo. Paukš. Gali plaukus rauties, galvą į sieną duoti – ar padės?. Rdn.
pláukus ráutis nuo galvõs labai sielvartauti: Motina plaukus nuo galvos rovės, kaip pamušė vaikus. Grv.
plaukaĩ stãtosi ant galvõs ima siaubas: Plaukai statos ant galvos, jei reiks per tą žiemą dar vargti. End.
plaukaĩ stója ima siaubas: Apie ją (žiemą) kalbant, net plaukai stoja, kūnas nutirpsta, širdis vaitoja. Kp.
plaukaĩ stója piestù ima siaubas: Apsaugok nuo tokio smūgio! Tik pagalvojus plaukai piestu stoja. Krėv.
plaukaĩ stója statì ima siaubas: Boba visa nutirpo, ant galvos plaukai stati stojo. Žem.
plaukaĩ stója ant galvõs ima siaubas: Tų kalbų klausant, ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai kratė kūną. Bil. Plaukai ant galvos stoja, kraujas stingsta gyslose, manant apie Kražius. Kudir.
plaukaĩ stójasi ima siaubas: Pasiklausai, kas senovėje buvo, – plaukai stojas. Lk.
plaukaĩ stójasi ant galvõs ima siaubas, labai baisu: Nusgandau, tai nusgandau, net plaukai ant galvos stojos. Pls.
plaukaĩ susišiáušė apėmė baimė: Man jau plaukai susišiaušė, bet, misiliju, nepasiduosiu. Lnk.
plaukaĩ sustójo statì siaubas paėmė: Berankiui net plaukai stati sustojo. Žem.
plaukaĩ sustójo statì ant galvõs siaubas paėmė: Persigandau, plaukai ant galvos stati sustojo. Rdn.
pláukus sušiáušti įvaryti baimės: Panašus vaizdas gero pasakotojo lūpose sušiauštų plaukus ne tik mažiems, bet ir dideliems klausytojams. rš.
plaukaĩ sutìno labai įkyrėjo: Nuo tavo zirzimo man jau plaukai sutino. Lnkv.
plaukaĩ šiáušiasi ima baimė, išgąstis: Kai važiuoji per laukus, plaukai šiaušias. Sv. Viliui baugu, jam šiaušiasi plaukai. Simon. Darbo daug – plaukai šiaušias. Krš. Ir vyresniesiems plaukai šiaušias iš baimės. Vaižg. Mano miela Lietuvėle, rašant šiaušiasi plaukai. Geltonuoja mūs laukai, apstatyti šautuvėliais. Tilv.
plaukaĩ šiáušiasi ant galvõs ima baimė, išgąstis: Tokių pasakojimų, aiškinimų vaikai išsižioję klausosi, net plaukai jiems ant galvos šiaušiasi. Žem.
plaukaĩ šiur̃psta ima baimė: Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta. Piet.
plaukaĩ šiur̃psta ant galvõs ima baimė: Man plaukai tik šiurpsta ant galvos. Ds.
plaukaĩ šiùša ima baimė: Kai pagalvoji, tai net plaukai šiuša. Vdn.
pláukui užkrìsti nedúoda labai saugo: Taip myli, kad ir plaukui neduoda užkrist ant jos. Ml.
ant pláuko
1.vos vos: Vieną sykį, Gustavo spiriama kroketuoti Donato kulipką, paleido savo tik tik ant plauko pro šalį. Pt.
2.tiksliai: Nutekina stebules, iškala skyles – visai nemieravęs, ir jam išeina ant plauko. rš.
ant pláuko kabė́ti grėsti pavojui, vos laikytis (gyvybei): Gyvybė tik ant plauko kabėjo. Krkl.
ant pláuko kabóti grėsti pavojui, vos laikytis (gyvybei): Jų dviejų gyvybė kabojo ant plauko. Vencl. Ne kartą ir gyvybė kabojo ant plauko. rš. Sveikata ant plauko kaba, kur čia beeisi. Krč.
ant pláuko kýboti Vvr. būti pavojuje, arti pražūties: Jo likimas kybojo ant plauko. rš.
ant pláuko kỹburti labai silpnai laikytis, būti pavojuje: Bekybura ant plauko, mirs. Dr. Mūsų viršininkas savo vietoje vos ant plauko bekybura. rš.
ant pláuko pakàbti grėsti pavojui: Gyvybė ant plaukelio pakabusi. rš.
nė̃ ant pláuko visai ne, nė kiek: Kol nujoja, kol sukuria laužą, kol jauni, tai nė ant plauko neužmiega. Rud.
be pláuko
1.visiškai (viskas, viską): Kurapkos nebsukrykštauja: prapuolė be plauko. Šts. Viską pavogė, be plauko. Nt.
2.visiškai be nieko: Be plauko ąžuolo palikau, visus iškirto. Dr.
į pláukus įsivélti primušti, prigriebti: Tik prilįsk, kai įsivelsiu į plaukus, tai žinosi!. Jnš. Įsivėlė tau mergos į plaukus – neužvadžiosi anų. Krš.
į pláukus kìbti susipešti: Dar saulei nepatekėjus, jau visi jie krūvoje ir kelia tokį lermą, lyg tuoj kibs kits kitam į plaukus, ne į pievos žolę. Vaižg. Pranculis pasirinko kampą už palmių, kur nereikėjo nei valdžios kritikuoti, nei rodyti išminties, nes čia turėjai tik mokėt gerai lošti šachmatais, nesikarščiuoti, nekibti į plaukus išlošusiems. Andr.
į pláukus susikabìnti susipešti: Nereikės nė metų, kaip į plaukus susikabins, pamatysi. Šl.
į pláukus šókti pulti peštis: Bobos kai susibars, pamatysi, tuoj į plaukus šoks viena kitai. Rd.
ikì paskutìnio pláuko viską smulkiai, rūpestingai: Dasisakysiu aš tau iki paskutinio plauko. Nč.
ne pagal̃ pláuką nepatinka: Man ne pagal plauką, ir nešneku. Ukm.
per pláuką
1.nedaug trūko: Dvaro kūtė per plauką nesudegė. Trk. Per plauką neįlindo (neįkliuvo) ir pats. Grdm. Per plauką gyvas išliko iš tų muštynių. Užv. Katė griebė jas (peles) koja ir tik per plaukelį nepačiupo!. Mš. Ir mes tik per plauką išvengėm panašios krušos. Švaist. Tik per plauką nežuvo brolis Julius. Cvir.
2.visai arti: Per plauką buvo nuo mirties. Vaižg.
per gývą pláuką vos vos (ne): Neužsimušė veikiau per gyvą plauką. Plt.
per meñką pláuką visai nedaug trūko: Per menką plauką nepapuoliau po mašinos. Krš. Per menką plauką būtų išvežę. Erž.
per víeną pláuką visai nedaug trūko: O tą pačią vasarą juk būčiau jos netekusi, per vieną plauką, galima sakyti. Simon.
nė̃ per pláuką visiškai, nė trupučio: Tauko nė per plauką nematyt, o sako – valgyk košę. Rt. Nė per plauką nenusileisiu – geriau tegul mane gyvą sudrasko!. Vkš. Nė per plauką nieko nedavė. Prk. Jo žmona nė per plaukelį negali pakreipti jo paliepimų. Žem. Varžytinės šį kartą turi praeiti tvarkingai, nė per plauką nenukrypstant nuo taisyklių ir sąlygų. Gric. Jis nei per plauką nėra geresnis. K.
po pláuką kiekvienos rūšies po vieną: Gavo pradžiai dalies gyvulių po plauką. Žem.
po pláuko patinkamas: Sutiko po plauko, ir veselė. KlvrŽ.
po pláuku Erž. patinkamai:
ne po pláukui priešingai, nepatinkamai: Motutė gal kokį žodį pasakė ne po plaukui, ir išėjo merga. Kp.
prieš pláuką priešingai, nepatinkamai: Kai teip aš kalbėjau, nepatiko – prieš plauką. Dbk.
prieš pláuką nevarýti elgtis atsargiai su kuo nepalankiai nusiteikusiu: Eržvilkiškį prieš plauką nevaryk, tik po plauku – pažinęs galėsi į antį įsidėt. Erž.
prieš pláuką paglóstyti pakritikuoti: Tegu visuomenė abu paglosto prieš plauką. rš.
prieš pláuką pakedénti pakritikuoti: Vėliau, kai jau mano motina našlavo, ir Prancišiukas pasidarė Pranciškėliu, jis būdavo mūsų namuose vis dažnas svečias ir savo šnekaluose kartais pakedendavo prieš plauką dievotas moterėles. Andr.
prieš pláuką pašukúoti pakritikuoti: Reikia jį gerai prieš plauką pašukuot, tada žinos, kad nedera kelt rankos prieš žmogų. Mark.
prieš pláuką šukúoti kritikuoti: Vakar labai šukavo prieš plauką susirinkime. Slm. Kartą mačiau jį vyriausiojo inžinieriaus kabinete šukuojamą prieš plauką. rš.
su visaĩs plaukaĩs
1.lengvai: Tamsta nuperki tuos naujakurius su visais plaukais. Gric.
2.labai: Pašėlęs su visais plaukais. Pvn.
už plaukų̃ susikìbti susipešti: Pamatysi, pagyvens kiek ir vėl už plaukų susikibs. Rd.
už plaukų̃ vedžiótis muštis: Bobos iš lauko nepareina – susibara, o namie tai ir vedžiojas už plaukų. Ktk. Stancijoje vėl dvi giminaitės vedžiojosi už plaukų, nepasidalindamos kunigo laikrodėliu. rš.
nė̃ pláuko visiškai, visai nieko: Par ją nė plauko nebuvo kiaulių. Aps. Cukro parsinešk – nebėr nė plauko. KlvrŽ. Po kiek sykių išrabavojo dvarą maištininkai: arklio nė plauko nebeliko, duoną, miltus, mėsą po kiek sykių išvežė. Žem.
neĩ pláuko neĩ pėdõs visiškai (nėra): Nei plauko nei pėdos žiemą vilko niekas nebematė. Grz.
kaĩp ant pláuko
1.tiksliai: Nustačiau dureles kaip ant plauko. Slm.
2.vos vos, sunkiai: Dabar viskas laikosi kaip ant plauko. Srv. Per žiemą tai kaip ant plauko laikiaus, vis sirginėjau. Šl.
kaĩp ant pláuko kãbo vos laikosi: Mano gyvybė tai kaip ant plauko kabojo – taip sunkiai sirgau. Užp. Šiais laikais žmogaus gyvenimas kaip ant plauko kabo. Myk-Put.
katės plaukai žr katė
pilna kepurė priaugo plaukų žr kepurė
nė per pusę plauko žr pusė
nei raugo nei plauko žr raugas
šunų plaukų pakėlimas žr šuo
nei taukų nei plaukų žr taukai
vilko plaukai žr vilkas
vilko plauko žr vilkas
vilko plauką turėti žr vilkas

Daugiau informacijos

nuvedžióti

Apibrėžtis

vedžióti, -iója, -iójo Rtr, Š; LL281, L iter. vesti.
1. tr. nuolat padėti vaikščioti: Vaikus nuo amžių vedžiója, aiškina viską apie senovę Srj. O trečia slūgelė žiedelį raičiojo, už baltų rankelių mergelę vedžiojo LTR(Grl). Aš turiu akvatą vedžiotie žabalus ubagus BsPII306.
| prk.: Senį lazda vedžiója Tr.
^ Protas išmintį vedžiója NdŽ. Galva visą žmogų vedžioja LKXIX225. Pinigai po pasaulį vedžioja PPr298. Be rankų, be kojų aklus vedžioja (lazda) Ldvn. Nei akių, nei ausų, o aklus vedžioja (lazda) LTR(Rk). Mėsos kavalkas visą žmogų vedžioja (liežuvis) LTR(Nmn).
ǁ kurį laiką ar nuolat versti eiti: Karvę vedžiódavo [iš lauko] in telioką girdyt Klt. Nudaviau karvę ganytie, nereikia vedžiótie Aps. Man sunku veršioką vedžiót Kvr. Jauną [jautį] vedžiót reikia – jaunas do nemoka [eiti vaga] Pb. Katras arklys tep eina, katras reikia vedžiot [arinėjant bulves] Lt. Vedžióti, išvedžioti arklį [sergantį] J.Jabl. Po lenktynių [žirgą] vedžiója, kad anas atauštų Žl. Aria nevedžiótu arkliu Dglš. Agronomas sukinėjosi apie vedžiojamus po parodos aikštę šokinėjančius įpenėtus arklius J.Balč. Po kiemus ka vedžiójo meškas i beždžiones, ta jau muno mamos amžiuo[je] Krp. Gatvėmis žmogus dramblį vedžiojo J.Jabl.
| prk.: Viedras ažupakaly lapatuoja, mane vedžiója Slk. Galva jau šonan vedžiója (sukasi, svaigsta) Ml. Mano vyras savo valia mane vedžiója Al. Ji (žmona) vyrą vedžiója kaip veršį Jnš. Dar daug yra tokių, kurios ieško kur bernelio užmaut apinasrį ir jį vedžiot Srj.
| Pagaliau įsitikinę, kad uodegos nevedžiojame, t. y. kad niekas mūsų neseka, pasukom į Jonavos gatvę rš.
^ Vienu pavadžiu šešiolika arklių vedžiojau (grėblys) LTR. Du stovi, du guli, penktas vaikščiauna – žmonis vedžioja (durys) Vrnv.
2. tr. kartu einant vis lydėti kur: Labai berniokai vedžiodavo mergas po kermošių Kpr. Valgyt pirma neduoda, tik vedžiója per kampais Ml. Ir tu, vaike, pas mokytoją nevaikščiok ir Alberto nevedžiok A.Rūt. Vedžiója ana ją in daktarą Klt. Tą vaiką vedžiója par daktarus Skrb. Ar jus mama vedžiodavo an poterių? Šmn. Katekizmų muni ka vedžiójo muno tėvelis Žr.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1, KŽ: Pasiuvo ant galvelės tokią kepurytę, pirštelį aprišė, kad nešviestų, ir anas vedžiojas [berniuką] su savim DvP336. Kur eina ar važiuoja, tas te ir savo pačią vis vedžiójas Krs.
3. tr. globoti (jauniklius): To vištytė po sodnelį vaikelius vedžioja J.Jabl(Jnšk). Mano šito mėlynamargė [višta] viščiokus vedžiójo Klt. Kalakutė labai gerai vedžioja ne tik kalakučiukus, bet ir viščiukus išperėjus Skrb.
| refl. tr.: Vedžiójas su saviem kačiuką [katė] Klt. Kiaulė atsivedus sodne du paršiukus vedžiójas Jnš. O paršų daug – debesį [šernės] vedžiójas! Slk. Drėgnuose palių pušynėliuose briedės vedžiojasi savo mažylius sp.
4. refl. NdŽ vaikščioti, draugauti: Vedžiójas du vienu Dglš. Ãnas vedžiójos su Alantos mergom Aln. Jis teip pat su ta merga tebesivedžiója Krs. Tas su kita vedžiójas, o Gūros mergaička pakabinus nosį Slm. Jau kadai kadžių vedžiójas abu, gal ženysis Užp. I vaiką turi, i su kavalieriais vėlek vedžiójasi Upn. Vedžiójas vedžiójas, kolei vaiką sumedžioja Prng. Vedžiójas abu parugėm, dabok, kad veselios nepadaryt Klt.
5. tr. NdŽ, KŽ kurį laiką klaidinti einantį: Tu mane vedžiójai visą naktį po mišką Jdp. Velniai vedžiõs, niekur neuliok [Kūčių] vakare Aln. Pasakojama, kad velniai žmones vedžiójo, medy velnias atsisėdęs grodavo Krkn. Maugaruose yra kalnelis Šunpakaušis, tai, sako, tę velniai vedžióję Antš. Girtą vedžiója kas: kur eis neis, vis tan pačian daiktan ateis Aps. Daugiausia girtą velnias vedžiója Vlk. Svietą labai vedžioja blūdas Aps. Jei kuomet vedžioja naktį, pasižymėk tą vietą, į kurią vis ateini – ten yra pinigai LTR.
^ Vedžiója velnias až nosies ragu užkabinęs (apie kieno nedorą elgesį) Švnč.
ǁ impers. KŽ vaiduokliams rodytis, vaidentis: Vedžiója naktį tę apie dvarą Skdt. Naktyj vieną žmogelį pradėję vedžiot po Anykščių šilelį BM57(Žb).
6. tr. tiesti: Kelius, geležinkelius vedžióti, išvedžióti po visą kraštą DŽ.
| prk.: Lietuvnykai … visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų BM451(A.Baran).
7. intr., tr. rašyti, braižyti, paišyti: Vedžióti plunksna NdŽ, KŽ. Kad aš galėčia teipo kai ponai plūksna vedžiótie Aps. Prisplėšai vištos plūksnų ir vedžióji Dg. Ranka nerimsta, vedžioja linijas V.Bub. Palaižydamas pirštuką, senas tėvas ėmė vedžioti ant popieriaus kirmėlaites, ratukus L.Dovyd. Čia – galvoti vyrai, marguose žemėlapiuose vedžiojantys tau visai nesuprantamus ženklus rš.
| prk.: Likimo ranka mano plunksną vedžiójo NdŽ. Ta pati idėja vedžiojo plunksną ir garsiausiojo armėnų beletristo J.Jabl.
8. intr., tr. braukant kuo rodyti: Šiaudeliu reikdavo vedžiót per knygą [skaitant] Dglš. Su pirštu ėmiau po knygą vedžiót Krok. Viena ranka apkabinęs mieląją Ritelę, kitos rankos pirštais vedžiojo skaitomos legendos tekstą LKXX480. Jonytė atbėgdavo pas jį į lauką, atsinešdavo elementorių ir, šalia atsisėdusi, mokydavo jį, vedžiodama pirščiuku J.Paukš.
9. intr., tr. DŽ traukyti ką kokiu paviršiumi: Būdavo tokių žmonių: paima vytynėlę tokią liepos medžio, jis turi savo rankon, jis va po žemę vedžiója (renka šuliniui vietą) Kpr. Pirščiuku vedžiója ir kalba (užkalba), a skauduolis, a vočiūkštė Ln. Po aslą vedžiója su ta sauja šiaudų, su ugniai, tada i ginasi [nuo blusų] Upn. Tą kūlį ranka vedžióji per paršą – ir svilini tep Ad. Kaip senas bučiuoja – per burnelę, per žandelius kap šluota vedžioja (d.) Prng. Smilga vedžióti po kaklu, aplink kaklą NdŽ. Paimsim jo ranką ir vedžiosim, o jis pasirašys rš.
×10. (sl.) tr. tvarkyti: Ir šeimą turėjo, ir ūkį vedžiójo Upn.
11. tr. DŽ, NdŽ gražinti, daryti apvadus: Adamaškų šniūraukėlė aukseliu vedžiota LLDII75.
12. intr., tr. mojuoti, mosuoti: Ėmė savo kumštį vedžióti palei mūsų nosis NdŽ. Jie vedžiójo kumščiais aplink mūsų nosis, po mūsų nosimis NdŽ.
13. tr. kraipyti, sukioti: Vedžióti žiūroną nuo vieno daikto į kitą DŽ, NdŽ. Vedžiojo žiūronus iš vienos pusės į kitą, atidžiai žiūrėjo rš.
14. tr., intr. Všk dainuoti pirmu balsu: Du mano broliai vedžiójo dainas Žž. Jei kas pradėdavo dainuot, jei kas vedžiójo, tai jauna būdama ir padainuodavau Bsg. Geras vedikas, tai gerai ir vedžiója Sem. Ana ir vedžiója, ne tik turavoja Trgn. Kai blogai vedžiója, sunku ir turavot Kp. Būdavo, ana (sesuo) vedžiója, o mes turavojam Grnk.
| Aš kai jauna buvau, ratelius vedžiódavau – dainuodavom, ir nėr kada pasilsėt Skp. Ratelius vedžiódavau, dainuodavau Šmn.
ǁ tr. NdŽ ringuojant dainuoti: Pone Diev’, padėk pamačyk mano sesulei tyko alasėlio vedžiot LTR(Kb). Per pakasynas moterys vedžioja gaidas iš knygų rš. Seklyčioje merginos altas tebevedžiojo vingrią melodiją rš.
| Tegu ji čionai nekukuoja ir alasėlio nevedžioja LTR(Ldvn). Atsitūps šuo prieangy ir ištisas valandas vedžioja savo meliodijas Pt. Katinėlis rainas vedžio[ja] mergom dainas LTR(Šn). Liepose sutūpę mažorines gaidas vedžioja juodgalvės sniegenos sp.
| Valandomis gaila jai buvo Juozelio, kuris taip liūdnas gaidas savo tošele vedžiojo LzP.
15. refl. Škn bėgtis.
16. tr. nuolat vesti jauniklius: Mažiukus pelė vedžioja kasmet po penkis septynis sykius Kp. Kumeliukus vedžió[jo] žėdni metai [kumelė] Dglš. Sena kiaulė gerus paršiukus vedžioja LTR(Srj). Kiaulė dribt, kiaulė dribt, kiaulė nori miego, par šią naktį nemiegojo, paršelius vedžiójo (d.) Žl.
| refl. tr., intr.: Brolio kiaulė vedžiójosi, tai paršiuką davė Graž.
17. tr. perėti: Ir ta baltė (višta) šįmet vedžiójo [viščiukus] Skr. Kad višta vedžiót [viščiukus], a dabar kas iš jų pirktų? Klt. Trys gi [vištos] viščiukus vedžiója Kp. Dar iki rugpjūčio 7 dienos ši pora kranklių tebevedžiojo savo vaikus T.Ivan.
18. tr. dažnai gimdyti: Kad mane imtų itas bernelis, tai aš jam gražius vaikus vedžiótau (ps.) Asv. Šitokia boba tik vaikam i vedžiót Klt. Su vyru gyvena, vaikų nevedžiója Švnč. Boba ilgai vedžiója [vaikus], o ilgai merga buvus, gali ir neturėt Aln.
^ Jaunoja atvažiavus nuo vinčiaus turi pirmoja iš ratų iššokt – jai bus lengva vaikai vedžiot Klt.
19. tr. imti žmoną: Ar vesi našlelę, ar vedžiosi LLDII362(Vlkv). Vedžiók tu miesto našleles, ne mūsų jaunas mergeles (d.) Btrm.
ǁ skirti, piršti: Svietas tik vedžiója, tik ženija, pats anas nenori Klt.
| refl.: Kietoj žemelėj tad aš gulėsiu, kai su kita vedžiósies (d.) Onš.
20. intr. NdŽ daryti išvadas: Taip vedžioti neleidžia ir tai, kad jie patys seniau nesidėdavo nei gudais, nei lenkais, o visuomet vadindavos lietuviais A.Sm.
21. tr. NdŽ gundyti, vilioti.
◊ akimi̇̀s (aki̇̀s) vedžióti NdŽ, DŽ1, Krkn įdėmiai stebėti, sekti žvilgsniu: Jis mane akim̃ vedžiója, i gana Jrb. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi L.Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą V.Bub. Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos P.Cvir.
apiẽ ker̃tę vedžióti apgaudinėti, mulkinti: Nevedžiók ãpie ker̃tę, aš tavo mislią kiaurai matau Ps. ×
griekai̇̃ vedžiója nuodėmės neduoda ramybės, verčia bloga daryti: Tėvo griekai̇̃ i vaikus vedžiója Klt. Jų tokia šeimyna: anas tėvą uždusino pirty, tai juos griekai̇̃ vedžiója Švnč. ×
grūšẽlėmis vedžiótis būti girtam: Jau tu, tatuti, grūšẽlėm vedžiójies Tvr.
juokùs vedžióti NdŽ juokauti, pokštauti: Moma labai juokùs vedžiója, ka žmonių sueina Rš.
liežuviùs (liežiuviùs, ×pletkùs) vedžióti apkalbinėti: Bobos tik liežiuviùs vedžiója – reikia nereikia Rš. Varusia nekruta, tik liežiuviùs vedžiója Dglš. Ėmei ir iškorei visus liežiuvnykus, tai nors ramiau būt gyvent, kai nebūt kam liežiuviai vedžiot KlK24,68(Slk). Nemoka verpti, nemoka austi, nei staklelių taisyti, tiktai temoka pas susiedėlius liežuvėlius vedžioti LTR(Tj). Nereikia vedžiót plẽtkai; neturi̇̀ ko šnekėt – tylėk Žl. Šitų plẽtkų nevedžiója ana Klt. ×
privi̇̀lijas vedžióti priekaištauti, mokyti: Pradėk pradėk man privilijas vedžioti, – pertraukė vyras, – jei nori gerą žodį išgirsti! Žem. ×
šiūtkàs (štukàs) vedžióti juokauti, pokštauti: Šiūtkàs vedžiójam Dglš. Vyras sėdi pirmagaly ir štukàs vedžiója LKKXIII136(Grv).
už ausių̃ vedžióti valdyti: Ana jį (vyrą) ažù ausių̃ vedžiója, tai jo visa kas padaryta Klt.
už kaklų̃ vedžiótis muštis: Begerdami pradėjo už kaklų̃ vedžiótis Grž.
už kasų̃ (×už kaltū̃nų) vedžióti mušti: Už kaselių vedžiojo, per petelius kapojo LTR(Lš). Diedą až kaltū̃nų vedžiója Klt.
už nósies vedžióti
1. BŽ58, DŽ, NdŽ mulkinti, apgaudinėti: Man nereikia vedžiót už nósies, man nereikia an juoko laikyt Snt. Jis papratęs žmogų už nósies vedžiót Skrb. Aš tau kad duosiu, tai tu manęs už nósies nevedžiósi! Kt. Prastą žmogų visi už nósies vedžiójo Jnš. Apgausi ten savo senį kiekviename žingsny, vedžiosi vyrą už nosies kaip veršį Žem. Nesikišk į politiką ir nesileisk vedžiojamas už nosies K.Saj.
2. viską smulkiai nurodinėti, tvarkyti: Až nósies vedžiójau [vyrą], tai gyveno Klt. Šūdas ne vyras, kad boba už nósies vedžiója Skdt. Až nósies tik asilus vedžiója JT419.

už plaukų̃ vedžiótis muštis: Bobos in lauko nepareina – susibara, o namie tai ir vedžiójas už plaukų̃ Ktk. Giminaitės vedžiojosi už plaukų, nepasidalindamos kunigo laikrodėliu rš.
apvedžióti Š, NdŽ, KŽ
1. iter. apvesti 1: Atvažiuotai, apvedžiótau apie ežerą Onš.
2. iter. apvesti 3: Apvedžiójo mane visą miestą Lp. Aš tave apvedžiósiu po savo laukus Upt. Tėvelis apvedžiójo visur Vrn.
3. iter. apvesti 4: Davė mosties [nuo rožės], paseilino pirštą, apvedžiójo, kažką kalbėjo, ir ta votis užgijo Šmn. Rūkiama ir aplink kaklą triskart apvedžiojama švento Blažio žvake LMD(And).
| prk.: Mongolas žengė į prieangį ir savo lempute rūpestingai apvedžiojo visus kampus V.Aln.
4. DŽ, Alv iter. apvesti 5: Sodas tvoromis apvedžiotas rš. Balakonas nors nešiotas, naujom tesmom apvedžiotas LTR(Lzd). Tos burkos trisiūlės buvo, ir tokiais juodais raikštukais apvedžióta buvo Pns. Sermėgą da apvedžiódavo juodu kasnykėliu Trgn. Davė gražius kailiniukus, geltonai apvedžiótus Vdn.
| Vikšrai melsvai žali, su gelsvai oranžinėmis juostelėmis ir juodomis raudonai apvedžiotomis karpelėmis rš.
| refl. tr.: Apsivedžiójau sijoną dviem eilėm PnmA. Pasisiuvo, apsivedžiojo [kailinukus] Klt.
5. refl. pasibėgti: Karvė vedžiojos ir neapsivedžiójo Škn.
atvedžióti; Ser iter. atvesti 1.
įvedžióti Rtr, NdŽ, KŽ iter. įvesti:
1. Po kits kito įvedžioti LL175.
2. Įvedžiójau po vieną arklius paupin per kamšą Š.
| refl. Rtr, Š.
3. tr. vedžiojant įpratinti (ppr. arklį): Vedžiot vedžiot [ėmiaus] ir invedžiójau arklį Krd.
išvedžióti Rtr, BŽ77, NdŽ; LL175,213, L
1. KŽ iter. išvesti 2: Kai paskėlau, buvo jau visų karvės išvedžiótos Klt. Rasi rytoj stainelę atdarytą ir bėruosius žirgelius išvedžiotus LTR(Ktv). Išvedžiosme žalas, margas karveles LMD(Tvr). Tai išvedžiosiu tavo margus jautelius ir išvežiosiu tavo aukštus kraitelius LTR(Slk). Parsivedė iš Ančiulių dvi karves, – kitos buvo išvedžiotos pas gimines arba parduotos rš.
| refl. tr. Rtr: Jau išsivedžiójau gyvulius Dkš. Kaimynai išsivedžiodavo šėryboms padegėlio gyvulius rš.
2. Š, DŽ, KŽ iter. išvesti 3: Druskiuvienė amžinuotilsį išvedžiójo [po uogynus] ir žinau Žl. Po daržą veršis išvedžióta, ištrepenta gerai Slk. Liepia vedžiot [šunį], kur aš naktį jį ižvedžiósiu Onš.
| An visus daktarus išvedžiójo mane Pl.
| Bet jis išvedžioja minią brš.
| refl. tr. KŽ: Išsivedžiójo vaiką visą dieną, išsivedžiójo po visą miestą Š.
| Jas (mergaites) greit išsivedžioja už pačias po visą pasaulę LTR(Rm).
3. tr. KŽ kurį laiką vedžioti: Išvedžiójau visą dieną Š. Visą naktį mes tą senelį išvedžiójom po krūmus Sk.
| refl. tr. Š.
4. KŽ iter. išvesti 6: Daug draugai išvedžiója Brž.
| refl.: Kam duodasi išsivedžioti tos mergos, kam puola jos taip ant vyrų? I.Simon.
5. DŽ, KŽ iter. išvesti 7: Seniau į mišką įlįsi i nematysi nieko, daba tai keliai po miškus išvedžióti Mšk. Dabar mat po tiesumai čia išvedžióta [keliai] Kpr. Apyžalius dobilus suriša, triūbos išvedžiótos, kad jau vėjas eitų – tai ir išdžiovina Slm. Jug tie tilifonai buvo neišvedžióti pagal kelių̃, buvo po laukus, visur Lc.
| Vanduo išvedžiotas atskirais upeliais į visas puses Šlč.
| Yra išvedžióta elektra Dg.
| refl. tr.: Ir žmonės savaip kiekvienoje žemės raukšlelėje ar gūburiukyje jaučiasi: savaip kelius išsivedžioja, pirkias susistato rš. Siūlą išsivedžiója po gryčią, siūlą timpt, o bulvė pririšta buft Grnk.
| Pats išsidažė [namą], pats elektrą išsivedžiojo Mšk.
6. tr. iškraipyti, išraityti: Visi sąnariai išvedžióti Aln.
| refl.: Išsivedžiója kanalas Dg.
7. tr. išmarginti, išgražinti: Jokia kaimo mergina nemoka tokiais nuostabiais raštais išvedžioti rankšluosčius J.Avyž. [Vainikas] žalių rūtelių pintas, aukseliais išvedžiotas NS1070. Sermėgėlė išvedžióta mašastu Švd. Mano munduris auksu išvedžiotas LTR(Srj). Balta graži jos suknelė šilkais išvedžiota LTR(Tvr). O rudinė išnešiota, žiurkių skūrom išvedžiota LTR(Šn). Eilėmis gulėjo gėlėtos arba auksiniais brūkšniukais išvedžiotos lėkštelės A.Rūt.
| prk.: [Senutės ranka] buvo tokia sausa, tartum džiovinta ir gyslomis lyg virvelėmis išvedžiota A.Vaičiul.
8. tr. išpaišyti, parašyti: Povilas pasitiesė naują sąsiuvinį ir švaraus lapo pakraštėlyje išvedžiojo: 1940 m. V.Bub. Po anos lengvos, giedrios rašysenos galės išvedžioti eilę sunkių, riebių raidžių A.Vaičiul.
9. iter. išvesti 10: Jy (mama) man visus [uždavinius] išvedžiodavo Č.
10. VĮ iter. išvesti 11: Kleomedas išvedžiojo žvaigždes esant tolimomis saulėmis P.Slavėn.
| refl. tr.: Kol visas linijas išsivedžiojo Sld.
11. L, KŽ iter. išvesti 13: O pirmai piršlį ka kardavai, tai tas piršlys ko neišvedžiódavai Mšk. Vilkas primerkė įdubusias akis ir toliau išvedžiojo I.Simon.
12. Dsm iter. išvesti 14: Jis turi gerą balsą, išvedžioja visokias melodijas Jnš. Kad aš linksmai išvedžiočia skambančiu balseliu kaip aukso varpeliu LTR(Ilg). Žiūriu, klebonėlis eina pro daržus mosikuodamas – žinok, dainelę išvedžioja A.Vaičiul. Dundulis išeidavo priešais su smuiku ir juodais, nuo kūjų ir žiežirbų sudiržusiais pirštais nuostabiai mikliai išvedžiodavo suktinius, polkas ir klumpakojus V.Myk-Put.
13. KŽ iter. išvesti 16: Neišvedžiójus būt šitiek vaikų, kad nesveika buvus Klt.
| refl. KŽ.
14. iter. išvesti 17: Jiems (paukščiams) terūpi vaikučiai mūsų krašte išvedžioti Vaižg.
15. tr. užauginti (vaikus, jauniklius): Marjona, vaikus išvedžiojusi, tapo labai pamaldi Vaižg. Vaikus išvedžiójau – nepasisiuvau Švnč.
| Lapė vaikus išvedžió[jo] i urvą užuvertė Str. Vaikus išvedžiós, ana (višta) vėl perės Krž.
| refl. tr.: Vilkai jau vaikus išsivedžiójo Lp. Paukščiai vaikus jau išsivedžiójo, iš lizdų išsileido į orą Ss. Jei kregždė vaikus prieš šventą Petrą išsivedžioja, bus sausa vasara LTR(Srj).
◊ iš kẽlio išvedžióti klaidinti, versti nedorai elgtis: Kam tu vaiką išvedžióji iš kẽlio? Dglš. Kas gi, ar ne girtybė išvedžiója iš kẽlio? Alz.
nuvedžióti
1. Š, NdŽ, KŽ iter. nuvesti 1.
| refl. Ser.
2. iter. nuvesti 9: Iš didesnių tvenkinių galima nuvedžioti vandenį kur nori po pievas, prakasant vagas TS1901,6–10b.
3. refl. nusivalkioti, nueiti šunkeliais: Vedžiojosi vedžiojosi ir visai nusivedžiójo Mrj.
4. tr. nualinti, paleisti vėjais (ūkį): Toki gaspadoriai – nuvedžiójot gaspadorstvą ik tarbos, ik lazdos Vlk.
pavedžióti NdŽ, KŽ iter. pavesti:
1. Išvedam [paralyžiuotą mamą] oran, tai paguldžiam kai kur ant oro, tai pavedžiójam Skp. Pavedžiójo mum po miestą, po muziejus Krs. Vedėjas sutiko pavedžiot mane po žvėryną rš.
| prk.: Geriau nepaleiskite rankos: mes jus tvirtai pavedžiosime gyvenimo takais į vieną tik laimę ir džiaugsmą Vaižg.
| Lenkai suprato, jog lietuvių nepavedžios savo pavadžiu rš.
| refl. tr.: Vakar pasvedžiójau vaiką, tai lyg ir buvo geriau Dg.
2. DŽ Tata išejo bulbų vagotų, eik pavedžiósi arklį Pnd. Moma pavedžiõs arklį [kaupiant bulves] Dgp. Par mėšlavežį piemuo galės pavedžiót arklius Jnš. Paki tik jaunas [jautis] yra, nu tai tada pavedžiõs pavedžiõs – i šitas išmoksta Pb.
| Mėnasį pavedžiõs ančiokus [antis], ir vėl deda kiaušinius Aln.
3. tr., intr. paklaidinti; pasivaidenti: Da ir strielčius pavedžiója, kai po tą mišką medžioja (d.) Slm. Te dažnai pavedžiója Trgn.
4. tr. pakratyti, patampyti: Pirminyką až kriūtinės pavedžiójo nustvėręs – i iškėlė iš čia jį Klt. Taip rūpestingai už ausies pavedžiotas iškaliau visus prisakymus J.Balt.
5. tr. padėti rašyti: Sako, jos ranką tik pavedžiójo, darė dokumentus Krs. Mano ranką pavedžiójo Aps.
6. iter. pavesti 16: Pavedžió[ja]u ranka per galvą Dglš. Turįs dedervinę turi patrinti pirštu šaką lentoje, o paskui tuo pirštu pavedžioti po dedervinę LMD. Kapone (kauptuku) pavedžiója pavedžiója – ot ravėjimas! Klt.
7. tr. pagražinti, pamarginti: Pavedžióta apačia suknelės karunkelėm Klt.
8. intr. balsu tęsti, drebinti: Kap užves sena vilkė, tai vilkynai pavedžiódami kad suims staugt, tai net ant galvos plaukai stojasi Nč.
9. refl. intr., tr. padraugauti, pabūti kartu: Mėgo su ja pasivedžiót Lp. Pavaikštai [per mugę], pasivedžióji su draugėm, su draugais Pl. Pasivedžiója pasivedžiója te laibą, te kokią, ir pameta – neina į ranką (neprisirenka žmonos) Krč.
◊ gai̇̃dį po pùsnį pavedžióti apie menką darbininką: Gaidį po pusnį pavedžiojo ir pavargo KrvP(Mrj, Trg).
už nósies (už panósio) pavedžióti apgaudinėti: Až nósės ne kožną pavedžiósi JT419. Iki šiol Felicija tarpais mulkino tik savo dvariškius, o dabar, ko gero, pavedžios už nosies visą karalystę K.Saj. Nepavedžiósi tu mane už panósio Rd.
parvedžióti tr. NdŽ
1. Ser iter. parvesti 1.
| refl. Ser.
2. atgabenti: Sunku bus parvedžioti jos didi pasogelė LTR(Klt). Ai, žente žente, jaunas vaikeli, tu neparvedžiósi jos didžiosios pasogelės, neparvežiosi jos didžiųjų kraitelių (d.) Prng.
paparsivedžióti (dial.) tr. visus parsivesti: Paparsivedžiójo ana karves, klakt ir griuvo Grv.
pérvedžioti tr.; Ser po vieną nuvesti į kitą vietą: Vieną šeštadienio naktį atrišo jie kiekvienas savojo kiemo šunį ir pervedžiojo į kitus kiemus J.Balt.
pravedžióti tr. NdŽ
1. Ser iter. pravesti 1.
2. palydėti: Kur tu mane vedi, kur tu mane pravedžióji? Dg.
3. pramankštinti, patreniruoti: Pravedžiója arklį, jaunas do, aplink ratu lekia Klt.
privedžióti Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. tr. daug arba dažnai vedžioti: Turės gi ana (senutė) sylos privedžiot vaiką darželin Klt.
2. tr. pakankamai ilgai vedžioti, klaidinti: Ir ne mum vieniem toks įvykis: daug ką ant tos kryžkelės yra privedžioję [velniai] LTsIV517.
3. iter. privesti 15: Privedžióti, parsergėti I. Privedžioja, kad degtinės negertų Tsk.
×4. iter. privesti 17: Mudu jaunus šliūbavojo, meilius žodžius privedžiojo LTR(Lnkv). Kaip ims privedžiot, net ausys linksta Rz. Kunigai iškalbingai sakė šventus daiktus, gražiai privedžiojo Vaižg.
5. refl. prisidraugauti, prisibendrauti: Maža jauna prisvedžiojau su slaunom savo tavorškėlėm LTR(Kb).
◊ ×plẽtkų privedžióti daug apkalbėti: Sueina tada bobos, nu taigi plẽtkų privedžiója Trgn.
suvedžióti tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ iter. suvesti:
1. refl. Svečius tai kaimynai susivedžiódavo Snt.
2. Ruošos pakanka davaliai: visa suvedžiók, ir aveles, ir daržas, sakau, jų šiemet nebelaikysiu Slm. Nu, eit suvedžiót gi gyvuliai, tada – silsėt Mžš. Suvedžiókit karves į namą (tvartą), geriau milžt Pc.
3. iter. suvesti 10: Su medžiais suvedžiódavo, surišdavo tuos kuolus [darydami medines akėčias], kad laikytųsis Pšš. Nusimezgi tai rundinus, tai keturkampus [gabaliukus], paskui suvedžióji Plv.
4. surašyti: Suvedžió[jo] knygosen visų pavardes Dglš.
5. žr. išvedžioti 5: Elektros be tolko suvedžiótos Adm. Suvedžióti šniūrai būdavo ant aukšto Srj.
×6. iter. suvesti 19: Tie žmonys suvedžioj[a], jie i mušas Sk. Supynė, suvedžiójo kaip boba! Šmn.
| Pasišneka, ant visų piktumus suvedžiója ir toliau laksto Švnč.
ǁ refl. įsivelti į apkalbas: Kada tu girdėjai, kad aš susivedžiójau su bobom Ut.
7. ŠT334 iter. suvesti 20: Jauną žmogų ta greit suvedžió[ja] Grnk. Sako, boba velnią suvedžiõs Ktv. Plėšikas turėjo patylėjęs prisipažinti, kad jis buvo suvedžiotas Mš. Anksčiau jis tame mieste buvo žynys ir suvedžiodavo Samarijos gyventojus, sakydamas esąs kažkas didis SkvApD8,9.
| prk.: Gėrimas žmones suvedžiója Bsg.
| refl. tr.: Tai tau, Kase, mane susvedžiótie, tai tau už kito nueitie (d.) Smn. Jei nemislinai pinigų paskolyt, tai kam dar reikėjo susvedžiót Ūd.
8. suvilioti, nuskriausti: Aš dar nė vienos mergaitės gyvenime nesu suvedžiojęs! J.Paukš. Nesupratai tu andai meilės mano, lengvai taip leidais suvedžiojama J.Aist.
9. prigimdyti: Kaip ana ir suvedžiójo tiek vaikų Lel.
◊ liežuviùs suvedžióti apkalbėti: Nebesuvedžioste daugiau liežuvių – užteks KlK24,68(Kair).
užvedžióti tr. NdŽ; RtŽ iter. užvesti.
1. kviesti su savimi: Vilkelis įkaušo ir pradėjo užvedžiót ožką tanciavot (d.) Ps.
2. vedžiojant užauginti: Kalakutė išperėjo trylika, o užvedžiójo tik devynis vaikus Sml.
| refl. tr.: Aš jį užsivedžiojau, užauginau Sln.
3. apgaudinėti: Jei nenori šėnavot, nereik žmonių užvedžiot LTR(Krk).

Daugiau informacijos

pi̇̀nti

Apibrėžtis

pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.

×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.

×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.

Daugiau informacijos

prasipi̇̀nti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

iššùtinti

Apibrėžtis

šùtinti (-yti; Q606), -ina, -ino Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1119, SD242, R, MŽ, Sut
1. tr. N, K, LL172, M, Š pamažu virti (paprastai uždarame inde nedideliame skysčio kiekyje ar garuose), virinti, troškinti: Šùtinti bulves su smetona, žirnius, pupas, t. y. šusti J. Kiaulėm reikia bulbų šùtyt Btrm. Kūčioms bulbes šùtina su žirniais Lkv. Ui, sena višta, kaip kumeliena – šùtyk šùtyk! Mžš. Astė pietums nupenėtą šùtina gaidį K.Donel. Sudeda [mėsą] į puodą, uždeda taukų i šùtina an ugnies a po pečiaus LKT107(Tt). Kai tik alų daro, apynius i šùtina į tą puodą Šd. Rugius šùtinau i daviau karvei prieš teliuką Klt. Kaulus gelia: šutina apynius su taukais ir tepa LMD(Sln). Bruknes šùtinsiu Klt. Mikolaiska vaina (instr. sing.) žmones samanas malė, grikių pelus maišė ir lubinų šùtino, virino Eiš. Tave žalią šùtino, mane jauną budino, apynėli pūruonėli, apynėli žaliasai DrskD256. Šermukšnį šutina ir vartoja moterys nuog savų ligų LTR(Onš). Muno kiaulės pasiutusios – neėda nešùtintų lapų Krš. Čia yra šùtintūs kopūstai Kr. Daržovės, kurios nevalgomos žalios, turėtų būt šutinamos, o tai jų pačių drėgmėje ir uždarytos Vd. Maltinius darom iš šùtintų avižų Smal. Šùtina i dabar kopūstus sausus Kr. Šùtinti kopūstai mun oi kaip tinka! Pvn. Brazdus deda i šùtina kugelį Drsk. Reik šùtyti, kol tie dygliai y[ra] minkšti Dov. Išgerk šùtinto pieno su medum, ir perstos gerklę sopėt Žl. Šùtintas pienas su grietine BŽ43. Kokius mylit kiaušinius: šùtytus ar keptus? Rod.
^ Ir kiaulė geriau ėda šutytas bulbas LTR(Srj).
| refl. tr. K: Šùtinsias ten, kiaulėms virs Lk.
ǁ kaitinant džiovinti (grūdus): Kruopos grikinės yra, ale ne tokios – jos šùtytos dabar Eiš.
2. tr. Žlp gaminti (naminę degtinę): Šùtina šnapsą po miškus Grd.
3. tr. Trk, Lž, Všv, Kv, Stl, Vg, Šmn, Dbk, JnšM, Lp virinti pelenų šarme (drabužius, audinius, siūlus): Tu šùtini drabužius žluginant, o ans vytę po pečiumi J. Tų muilų nebuvo – šùtins pelenūse [drabužius] Grd. Sruogas pelenūse šùtindavom, anas balindavom Vg. [Reikia] velėt, šùtint, ir anys (skalbiniai) tada bus balti Pb. Kap išaudžia, tada tą audeklą mirko, šùtina, baltina Btrm.
| refl.: Su pelenais glitus [v]anduo, greit šùtinas [audeklas], greit išbąla Kvr.
4. tr. Gdr minkštinti, daryti liauną laikant karštame vandenyje ar garuose: Garu šùtina ratlankius Pl. Sukdavom vytis, šùtinom pirty Klt. Šaltekšnis lazdom gerai: nukirsk tu jį ir šaltą lenk, kaip tu jį nori, nei šùtint nereikia Ob. Ratlankiam medį šùtindavo karštam vandeny Slk. Šerdį išlupi, išbrūžini, jos nereikėj[o] šùtyt Pls. Pirtį kūrinai, [v]antą šutinai, Nausėdžių bobutes išvanojai NS663.
5. tr. Q103, R86, MŽ112, KBII190, K, Pun plikyti (verdančiu vandeniu): Šùtintą duoną aš pasidaboju: ana saldi, gardi Slk. Čiobrelius šùtino, arbatą virė [nuo kosulio] Dg. Rumiankas ir vaikamu šùtina Dv. Šùtina šitas ragulkas, geria Pun. Šitas žoleles reikia šùtintie ir gertie Aps. Neapšutinau [miltų], ir stovi nešùtinta Žl. Pelus gyvuliam šerdavom, šùtindavom karštu [v]andeniu Aln.
6. tr. tvilkant valyti: Čėbreliai labai gerai uzbonai šùtintie – pienas gardus Grv.
| refl.: Aždengs šitą diečką [su karštu vandeniu] – i ana tę šùtinas Pb.
7. tr. gydant šildyti, kaitinti skysčiu: Šùtink burną [ramunėlių arbata] – nesopės dantų Klt. Anksčiau šùtino – darė, kad netvinktų jisai (sužeistas pirštas) Upn. [Peršalus] šutint kojas vandeny ir gert žemuogių kartu su šaknim išvirtą arbatą LTR(Šil). Aš kojas šùtinsiu int bulbų, mažu ir pusiaujį šùtinsiu Aps.
| refl. tr. Ss.
8. tr. laikyti šilumoje, daryti, kad kaistų, prakaituotų, šustų: Kam tu šitą vaiką šùtini pirkioj? Klt. Veltiniai koją šùtina PnmA.
| refl.: Jie į kurortus važiuoja, o mum, seniukam, reikia šùtintis (dirbti, prakaituoti karštyje) Grž. An palelių [pirtyje] užlindo ir šùtinas LzŽ. Vasara, o šùtinas su juodais drobužiais – žėlava Krš.
ǁ deginti, tvilkyti: Pirtin an krūsnies vandinio kaip užpili, tai paras net šonus šutina Lš. Saulė ka šùtina, net nė[ra] kur lįst Lnkv. Šùtina skūrą saulė darbuojantys kaitroms Dr.
9. intr. ppr. impers. Š, BŽ161, LzŽ, Žž, Klt, Glv, Ut, PnmR labai šildyti, kaitinti, kepinti (tvankią dieną): Visą dieną šutino kaip puode, bet pavakarėn atvėso truputį V.Krėv. Kiek ta saulė gali šùtyt?! Slv. Ka tep šùtina, bus lytaus Gs. Praejo lietus, ir šùtina Rod. Debesų nematyt, ale šùtina labai Grv. Šùtina, šùtina nuo saulės Pb. Liūtis bus, kad teip šùtina Sug. Kad ir šùtinte šùtina, ale džiovos nėr Krš. Kai lyja ir šùtina, tai šienas labai pūsta Svn.
ǁ karštai kūrenti: Gerai šùtina, šiltai gyvenam Mlt.
10. tr. šiluma ir drėgme gadinti, pūdyti: Kerpė šùtina stogą Šts. Šùtina tolis lentas Grdm. Geriau augtų [augmenija], ale po lietaus šùtina Smal.
11. tr. blukinti: Saulė šùtina drapaną NdŽ.
12. smarkiai mušti: Nugarą šutinti N. Kad ėmė jį lazdomi šùtyt! Lp. Vaiką iš mažo šùtyk, karšk – bus vaikas geras Vlk. Kai pradėjo šùtyt par galvą! Tj. Kad jis ėmė tą katiną šùtyt Jnšk.
ǁ intr. Skd tvoti, trenkti: Tokiam šùtinu par ausį ir einu sau! Krš.
ǁ tr. sviesti, mesti: Šùtink, Prani, [kamuolį] mun! Krtn.
13. godžiai, smarkiai valgyti ar gerti, ėsti, lesti: Ka šùtina košę, barzda puto[ja] Šts. Tik tus saldainius šùtina, pusryčio nenora ėsti iš viso Trk. Nepaskųs išvirti dešros, i šùtinsma Pvn. Na ir šùtino – viso puodo nebėr! Šl. Šùtykit kiek patinka medaus Vb. Šùtink, šùtink – man [v]andenio neiškada Ktk. Tie kalakutyčiai šùtina sau tą žolę Jrb. Žvirbliai šùtina kanapes Lp.
^ Šiupinys šutinti ir tinginiui nesunku J.Jabl.
ǁ Plv, Al, Ktk gerti svaigiuosius gėrimus, girtuokliauti: Kelias dienas šùtinau, tai visiškai nusvariau Dbk. Jis tą naminę šùtina Gs.
14. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Šùtinkiam numie, lytaus ateina Rdn. Šùtina per laukus, kiek kojos įkerta Slv. Aš vieną sykį gavau nuo vokiečio šùtyt Gsč. Aš kaip šùtinu pora arklių! Ob.
15. skubant, smarkiai ką dirbti, daryti: Šùtina (neša) didžiausiais klėbiais medžius į vidų – matysiam, a ilgai anų užteks Vvr. Vakar Ruigiai rugius šùtino (vežė) Šll. I šùtyk (dirbk) su spatu tokiam karšty! Jrb. Atlėkė tų raplanų ir ėmė šùtyt (bombarduoti) Gs. Rugius kai pradės šùtint (pjauti), tai akys nesuregi Sdk. Da ir čia, ant ūlyčios, kad šùtino (griežė) su armonika! Slm. Kur Romas? – Nugi ana an pečiaus šùtina (miega) Al.
16. intr. šnek. smarkiai lyti: Šiandiej šùtino šùtino Ds. Kad gerai šùtytų, žolelė tuoj atsigautų Šmk.
17. tr. šnek. kurti, degti: Pareisiu, ugnį šùtinsiu Gdr.
◊ aki̇̀s šùtinti jausti gėdą: Akis visą valandą šutinau – vis per tavo kvailą galvą KrvP(Alv).
káilį šùtinti Jnš mušti: [Smuklininkas] ėmė šutinti nedorėliui kailį P.Cvir. Kad aš tau imsiu káilį šùtinti! Ll.
lýg šùtintas vėžỹs apie raustantį iš gėdos: Užšnekyti iš netyčių lietuviškai, ypač draugystėje svetimtaučių, paraudonuoja lyg šutintas vėžys V.Kudir.
apšùtinti Rtr
1. tr. K, LL132, KŽ, LKT272(Ps), Skr, Dbg apvirinti, aptroškinti: Anie biškį tik apšùtino tą meisą – i valgykiat Trk. Inpili puodan vandenio, avižų indedi, pastumi pečiun, apšùtini Gdr. Apšùtyk bulvių kiaulėm! Slv. Pastatis sau burokus – apšùtins paršeliam Pb. Mergos apšutino žirnių rš.
| prk.: Apšùtino (šiek tiek pamokė, pralavino), o ne išmokė Vn.
| refl. tr. Klt: Mes bulbes apsišùtinam ir silkes valgom Erž.
2. tr. užpilti verdančiu vandeniu (skalbinius, balinamą audeklą, siūlus): Apšùtink drabužius žlugte, o pasku skalbk J. Iš rozo merki audeklą ceberan, vandeniu karštu apšùtini, tai greičiau bąla Eiš. Audeklą apšùtinai [v]andeniu karštu, [jis] pamirko, tada kloji an žolės Trgn.
| refl. tr.: Apsišùtinau gijas pelenūse (sukišau į pelenus ir apipyliau karštu vandeniu) Šts.
3. tr. SD114, K, KŽ, LKT385(Drsk), Mrc, Ml, Lnt, Aps, Kvr karštu vandeniu apiplikinti, nutvilkyti, apmukinti: Ben kiek apšùtinu duoną, tai negreit sudžiūsta Dkk. Greit peli duona, gal kad apšùtinta Sdk. Šmarškus (bobausius) karštu vandeniu apišùtina Dgp. Gal žemiauoges reikia verdančiu [v]andeniu apšùtint, o tai karsteria Slk. Avižas apšùtina karštu vandeniu ir tada išdžiovina, sumala, ir vadinas šustamilčiais Dg. Anys gi apšùtinta, tiej miltai Btrm. Sausų miltų neryja [karvė], apšùtinu Klt. Tai sėmenų apšutins kojoms pašildyti J.Balt. Aš vilką prišauksiu, tai vilką apšutinsim ir turėsim vilnos LTR(Rod).
| refl.: Miltai [kiaulėms] teip gražiai apsišùtino, nors imk ir valgyk Žl.
4. tr. N, Š, Kt, Lš, Lb, Ds karštais garais, karštu vandeniu apdeginti, apiplikyti, pažeisti: Kai davė butelys, sprogo, apšùtino ir burną, ir rankas Antr. Garas apšùtino jam rankas Plv.
^ Elena, putinu paraudusi, neįkūrusi dar trikojo, spruko kaip vandeniu apšutinta iš trobos V.Krėv. Mano draugas tartum apšutintas kad šoks tolyn!.. T.Ivan.
| refl. intr., tr. Kpč, Sn: Vaikas apsišùtinę LKKIII193(Lz). Apsišùtinau, tuoj pūtim visą iškėlė Ob. Neversk tep [puodo], da apsišùtysi Gs. Verdančiu vandeniu ranką apsišùtinau Ėr.
5. tr. nublukinti (spalvą), nudeginti: Saulė apšùtino man kaklaryšį Db.
6. kiek apmušti, apkulti, apdaužyti: Apšùtino [vaiką] su diržu – pagerėjo Krš. Apšùtinau iš pagalio, gal būs lipšnesnė Krš. Atėjo marti, apšùtino ir uošvį, ir uošvienę Všk.
ǁ mušant priveikti: Ė! delto tave apšùtino! Kam pasidavei? Slk.
7. tr. šnek. apgauti: Ot, mama, matai, apšùtinau poną (ps.) Šln.
| refl. Al: Gana rozą mes apsišùtinom su tais vaistais senais! Krok.
◊ nagùs (pirštùs) apsišùtinti
1. įkliūti: Gal apsišutins nagus, kyšius begriebdamas, svetimus griekus beslėpdamas KrvP(Mrj).
2. apsigauti: Tai merga apsišùtino pirštùs tę eidama! Sn.
atšùtinti Rtr
1. tr. Š, NdŽ, Upt, Pb išvirti, išvirinti: Atšùtino katilą pieno, praaušė i ažmaišė pyragą – minkštumas, baltumas! Klt. Atšùtytas pienas ilgai nepagenda Mžš. Nu, pieną atšùtins albo teip atšaldytą ima Pb. Man porą kiaušinių atšùtyk Vlkv.
2. tr. M, Š atmirkyti karštuose garuose ar vandenyje: Atšùtinam rūbus, išglamžom JnšM.
| refl.: Pirty atsišùtina itas purvis visokis LzŽ.
ǁ refl.: Š pakankamai atsiperti, atsivanoti.
3. tr. šutinimu paveikti, apgydyti: Turia sunkos, kad ar užpūliauja, ar ką, makt stiklinėn ir atšùtina Slm. Šutino, šutino – atšùtino koją (atslūgo sutinimas) Klt.
4. tr. Š, NdŽ šutinant sužaloti, nudeginti, nuplikinti.
5. apmušti, apdaužyti: Ot aš jam atšùtinau, tai net sčiaudėj[o] Rod.
6. iki soties atsivalgyti.
◊ káilį (šónus) atšùtinti primušti: Reikia jum gerai atšùtint káilis diržu, tai nustosta dūkt Ds. Atšùtysiu lazda šónus Rod.

×dašùtinti (hibr.) tr. pakankamai iššutinti: Supyliau [vyną] stiklan, gal anas buvo nedamazgotas, nedašùtintas (vynas pagedo) Žl.
įšùtinti Rtr
1. N, NdŽ žr. iššutinti 1: Inšùtini, su rūškyniais sutaisai ir valgai Drsk.
| refl. tr.: Tai žirnių insišùtini, kap neturi pieno, saldės pasdarai Kpč.
2. tr. SD166, N, Š, KŽ įkaitinti karštu vandeniu ar garais.
| refl.: Da neik in lauką, pirma insišùtyk Kt. Insišùtina gerai [kopūstų kubilas] su karštais akmenais, ir kopūstai būna skanūs Dg.
3. tr. impers. įkaitinti (orą): Dabar tai jau bus perkūnas, labai inšùtinta Upn.
4. suduoti, įkirsti: Lig sienos jį sargyba nulydės, pasieny šimtą rykščių jam įšutins – atlyginti už medicinos meną B.Sruog. Jy vyrą ir inšùtina gerai Drsk.
5. refl. šnek. pakliūti į nemalonią, keblią padėtį, įsivelti, įsipainioti: Mūsų Onutė kad insišùtino, tai insišùtino: nei i tę, nei atgal! Al.
6. įsigerti, įkaušti: Šiandien jis ilgai nepareina, grįš įsišùtinęs Snt.
iššùtinti Rtr
1. tr., intr. Q54, M, LL295, KŽ, Kpč, Srj, Šil, Vv, Auk, Trgn, Kvr išvirti, ištroškinti: Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą ir, kad verdam ką, valgius iššùtina puode ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo, ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam daug, ak daug iškadų gal ūmai padaryti K.Donel. Iššùtino ropučių, i pavalgėm su rūgštu pienu Kv. Lukštuose svogūnų pamerkiam, iššùtinam – labai gražūs kiaušiniai Dg. Iššùtina avižas, pečiuj sagone džiovina Pb. Reikia iššùtint kokių žolių albo aviečių Dv. Iššutyk man pieno Gs.
| refl. tr. KŽ, Žr, Lb, Sug, Knv, Grl, Klvr: Ar ne gerai, kad per mėšlus spirgini spirgus ir kad per rugius į mielą baudžiavą bėgdams argi namėj ką veikdams sau išsišùtini kumpį? K.Donel. Išsišùtini kiaušinį su duona Rud. Reikia bulbų išsišùtyt ir saldės padaryt Eiš.
2. tr. BŽ83, Lž, Brs, Lk, Krš, Grz išvirinti, kad nueitų nešvarumai: Reikia šarmuko padaryti, marškiniukų vaikams iššutinti Žem. Po nedėlę mirkysiam i pelenūse iššùtysiam tokias paklodes numines Žd. Tas gijas išplausma, iššùtinsma, vysma į kamūlius Žr. Iššùtina audeklus šarme, išvelėja su kultuvėm Bsg. Reikia iššùtint [linus] Pb.
| refl. tr., intr.: Vakar išsišùtinau drabužius Tl. Išsišùtydavo [paklodes] – baltos, gražios Sdb.
3. tr. Mžš suminkštinti karštai mirkant medieną: Tą ratlankį reikia labai karštai iššùtyt ir tada lenkt Sml. Karklų priskerta in žiemos, iššùtina pečiuj i kadokes pina Klt. Iššùtinto kadagio šluota kad nusipersi, tvoskės, peršės kelias dienas Šts.
4. tr. Q54, SD416, SD1202, Sut, N, LL292, NdŽ tvilkant išvalyti, išplikyti: Iššutinu bačką B. Iššùtink puodus su karštu vandenimi, kad nerūgtum pienas J. Akmenim diečką kopūstam iššùtina, medum ištrina Klt. Nes kursaig žmogus… yra teip kantrus, kursai to ryko, kurio, viežlybai bylant, išeigoje vartojo, norėtų vėl vartot skomiaip savaip, norint jį geriausiai išmazgotų ir ižšùtintų? DP95.
| Dėdė liepė verdančiu [v]andeniu vilnas iššutint, nes, sako, kandžių privisę BsPII287.
^ Ji mane apvylė. Ji man dabar kaip puodynė neiššutinta P.Vaičiūn.
5. tr. garuose ar karštame vandenyje atmirkyti: Reikia gerai išmirkyt [koją], iššùtint – nulėks i pats mazolis Klt.
| refl. Žl: Išsišùtinu, išsivanoju pirty, tai guliu kai suvystyta Klt.
6. refl. daug prisikūrenti: Kad šiandie jie išsišùtinę, išsikūrenę! Snt.
7. tr. ppr. impers. šilumai ir drėgmei išgadinti, supūdyti: Galėtų ir nebesnigti – rugius pavasarį iššutins rš. Šiluma ir lietus bulves iššùtino Dkš. Buvo stora sniego, o šalčio maža, tai iššùtino pievą Lz.
8. tr. ppr. impers. karščiu, nuodingomis medžiagomis išsvilinti, išdeginti: Pernai iššùtino [augalus], šiemet supūdys Vn. Kaip davė kemikalais, tai visus kvietkus iššùtino Slm.
9. tr. tvilkant sužaloti: Cit, ba akis iššùtysiu kap prancūzuo Vlk.
| refl. tr.: Vaikas su karštu vandeniu išsišùtino akis Ds.
ǁ refl. tr. Rtr nusideginti, nusitvilkyti, išsiplikyti: Sūnelis srėbė to valgio pirmiausia ir išsišutino sau burną – net ašaros ištryško jam iš akių LTR.
10. tr. tvilkant išnaikinti: Jas (skruzdes), čia susiejusias, iškaskiat arba iššutinkiat su karštu [v]andeniumi S.Dauk. Reiktų iššùtint blakutės Ds.
| prk.: [Nuodėmes] ugnis čysčiaus mūspi išdeginti, iššutinti turi SE152. Prigimtos ydos, kad ir iššutintum, sugrįš TŽV608.
11. godžiai išvalgyti, išgerti: Pusbliūdį batvinių iššùtino Krš. Vaikas pieno pusę puodelio iššùtino Grž.
12. tr. šnek. daug išvežti, išgabenti: Didžiausį dobilų vežimą iššùtino į miestą Kv.
13. intr. šnek. kurį laiką smarkiai lyti: Iššùtino [lietus] par visą dieną Ds.
◊ káilį (šónus) iššùtinti Skr primušti, prilupti: Iššùtino tėvas bernu káilį Srj. Iššùtins tau mama šónus Vkš.
nušùtinti Rtr, KŽ
1. tr. K išvirti, ištroškinti: Maž jau nušùtinai bulbas? Vvs. Nušutino tų kiaušinių, pusžalių atnešė, an stalo padėjo BsPIII219(Brt). Gerai nušùtyti kiaušiniai Pv.
| refl. K.
2. tr. J, Trk išvirinti (drabužius): Motyna ėmė sukties aplink katilą su nušutintais skalbiniais Žem. Audeklus nušùtini, išplausti (išplauni) ir džiovini Drsk.
3. tr. Q2, N karštu vandeniu nutvilkyti, numukinti: Prieš kepant grybus reikia pirma karštu vandeniu gerai nušùtinti NdŽ. Užverda vanduo, nušùtinu [džiovintus obuolius], rankom nutrinu nutrinu Žl. Batvinių lapelius supjaustom, tada – puodžiokan ir nušùtinam karštu [v]andeniu Rk. [Vištoms] galvas nukaposiu, nušùtinsiu – nuvešiu turgun Klt. Nušutinu plaukus odų SD57. Paršiuką papjauni, tai namie nesvilini, nušùtini kur paskavojęs [per Didįjį karą] Vdn.
4. tr. karštu vandeniu atmirkyti, suminkštinti: Nušùtinu mazolius, i vė užauga Klt.
| refl. tr.: Karštu [vandeniu] nusišùtink burną, tada švelnu Ktk.
5. tr. N, Š, LL232, E, Žž, Trgn, Ds kuo karštu sužaloti: Nušùtinau ranką – neturiu kur dėtis iš sopės Ktk. Liepia vietą nušutintą tept olyvu, dėt pienu rūgusiu O.
^ Jų ir mergaitė nesveika: visa raudona kaip nušùtinta Slk. Levas kaip nušutytas pradėjo graudžiai rėkt ps. Gal tau velnias ragu šiknon bado, kad leki kaip nušùtintas Ds.
| refl. tr., intr. N, Š, LL232, NdŽ, Brs: Nekišk rankų ant garų – nusišùtinsi Rs. Verdantis vanduo, tik nenusišùtyk! Rm. Ranką garais nusišùtinau, tai kelias dienas sopa ir sopa An.
^ Kas pienu nusišutina, šaltą vandenį muša LMD(Jz).
6. tr. negyvai užplikyti: Privirinus [v]andenio, ėmė ir nušutino tuos visus bačkos[e] LTR(Rk). O anie nežiūri, ar ponas, ar ne ponas, tuo – in brogą ir nušutino kaip šunį BsPIV125(Brt).
7. tr. nublukinti spalvą: Saulė visai nušùtino kepurę – ruda pasidarė Ėr. Nušùtinai kasnykėlius, patrotinai jaunystėlę per sa[vo] durną razumėlį (d.) Vlk.
8. primušti: Tėvo tai bijo, tas mat nušùtydavo Slm. Sugriebus rykštę kai nušùtinsiu, tai nustosta dovytis! Ktk.
9. greitai, sparčiai ką padaryti: Ponią nušùtinau (nuvežiau) į Užreseinį Ll. Aš jau du kartu nušùtinau (nuravėjau) bulbas Slm. Ligi pusryčiui pusę pievos nušùtinau (nušienavau) An. Man kad pjaut, tai pjaut – žibt, ir nušùtinai! Slk.
10. intr. šnek. smarkiai nulyti: Dabar tai palijo gerai, par du kartu kad nušùtino! Slm. Kad nušùtino, net klanai stovi Ds.
11. apgauti: Nušùtino žydas bobą Brž.
12. tr. šnek. nuskurdinti, nugyventi: Nušùtino dvarą su šnapše, ir pats nušuto Šts.
ǁ nugalėti, įveikti: Aš šitaip lošdamas jau ne vieną nušùtinau Mrj.
ǁ nubausti: Po trisdešimt rublių nušùtyt – kiti jau bijõs! Šd.
13. refl. šnek. nusigerti: Žentas negeria be reikalo, tik jau baliuj tai nusišùtina Skp.
◊ káilį nušùtinti NdŽ primušti: O aš jūsų piemenį vis dėlto nukulsiu ir gerai kailį nušutinsiu V.Krėv.
pašùtinti Rtr, KŽ; I
1. tr. Žž, Alv, Krkš kiek išvirti, ištroškinti, pavirinti: Gal pašùtyk burokų Pv. Žirnių pašùtina, valgo su tuoj [grybų] rasalu Dg. Man pašùtino [vaistažolių], pridėjo, ir visas skausmas nue[jo] Eiš. Pašùtina bulbų su lupynom, tas lupynas aplupa Ktv. Tu vaikui pieno pašùtink – kosti Klt. Gaidėnos pašùtinsu – jauną gaiduką pagnybiau! Krš. Kopūstų ten pašùtinsi par vestuves – vestuvės buvo tokios paprastos Klk.
| refl. tr. Krž, Vrn: Paimkim pieno kiek pasišùtyt vaikam Dg. Cibulainės pasišùtinom Erž.
2. tr. N, K, NdŽ, Akm truputį, neilgai pavirti, patroškinti, pakepinti: Bulves pašùtink J. Pašùtinu [jovalą], miltų įdedu i šeru Krtn. Uždedi aliejaus [ant virtų grybų], pašùtini i valgai PnmŽ. Jeigu pieno nėr, nons ramunių pašùtink! Upt. Kai dančius pradeda skaudėt, pašùtydavo [paliejų] i pridėdavo Sdb. Didelėj staunioj maišą skrudėlių pašùtina ir eina vonion Skdt.
| refl. tr., intr. K: Aš išeinu, o tą mėsą judu pasišùtykita Jrb. Instãtai kopūstus pečiun, tepasšùtina LzŽ.
ǁ pakaitinti, padžiovinti (grūdus): Grikius pirma pašùtindavo pečiuj, tada maldavo kruopom Slk.
3. tr. Pb pavirinti (audinius, drabužius): Dabar su milteliais tais, a matai, i pašùtina, i baltai išplauna Trk. Nešutyto audeklo nenubaltysi – reikia gerai pašùtyt Drsk.
4. tr. Grž, Pb karštai pagarinti, suminkštinti (linus, medieną): Kad yra kieti, reik linus pašùtinti su garu Tl. Pašùtintais beržienais stipinus aplenkiu, ir laikos rogės ben dešim metų Šmn. Pečiuj [karklus] pašùtina i pina vyžas Klt.
^ Pagniužo kaip pašutintas karklas rš.
5. tr. paplikyti (karštu vandeniu): Pašùtina karštu [v]andeniu tuos miltus, ir salymas pasdaro JnšM.
6. tr. tvilkant pavalyti: Kur vėsulas susuka žemes, su toms puodynes pašutyk, tai bus ant pusės smetona LMD(Sln).
7. refl. tr. kuo karštu išsiplikyti, išsideginti, susižeisti: Pasišùtysit burnas [karštais kopūstais]! Lp.
8. tr. OG333, Imb pamirkyti (karštame vandenyje), pašildyti, kad pagytų: Pašùtink, vaikel, [tvinkstantį pirštą] karštam [v]andeny, tai tuoj atleis PnmR. Ramuniais pašùtink gerklę, ne teip sopės Klt. Jau galiu vaikščiot, vakar dieną pašùtinau [koją] Lt.
9. intr. ppr. impers. NdŽ, Antr pakaitinti, pakepinti: Kelias dienas pašùtino, i viskas, i po vasaros Krš. Pašùtino valandą – tuoj debesys ū ū i atūžia Mžš. Pašùtino saulė, bus lietaus Mlt. Kelias dienas pašùtina pašùtina, ale kad pàlija, gerai in bulbų Dbč.
10. tr. karštai išmaudyti, išperti: Suprakudijai (padarei žalą) ponui – tas tave pirtin, pašùtina ir dvidešim penkelių vaiskan Pst.
ǁ refl. BŽ384 pašusti, pasikaitinti: An palotkų lipkit pasišùtyt Užg. Pasišùtinau in pečiaus užlipus Klt.
11. tr. papūdyti, palaikyti, kad pašustų: Pašùtinta (ilgai žalia palaikyta, nesūdyta) naginė nestipri Šts.
12. tr. pablukinti (spalvą): Klojam [audeklus] saulėn, kad saulė kiek pašùtytų Dg.
13. tr. šnek. smarkiai pamušti: Dakteras pasilsėjęs davė pašutindamas ir prikalbėdamas užu jų kaltybes LTR. Anksti rytelio [dukrelės] nepabudino, šmirkščia rykštele nepašùtino (d.) Tvr.
14. daug godžiai pavalgyti, pagerti: Po keturius kiaušinius davė, pašùtinom kai dideli Rd. Neina valgyt, o kai atsisėda, tai pašùtina kaip reikiant Slm. Prie darbo tai kaip ir nėra, o prie stalo tai oho kad pašùtina! Sb.
ǁ gerai įkaušti: Tais metais gerai pašùtinom, retai diena tokia pasitaikydavo, kad negertumėm Dbk.
15. intr. šnek. smarkiai palyti: Pašùtins ir nustos Ds.
paršùtinti šnek.
1. intr. Ggr, Dr greitai pareiti, parbėgti, parvykti: Gavęs į sprandą paršùtinau namo Rs.
2. tr. skubant parvežti, pargabenti: Jau lynant paskutinį šieno vežimą paršùtino Kv.
péršutinti
1. tr. K, KŽ, NdŽ, Knv, Lp per ilgai šutinti, pervirinti: Bulbų nepéršutink Dv. Gal paršùto to mėsa – negerai labai paršùtyt Mžš. Kiaušinį turbūt péršutinau Prn.
| refl. NdŽ, KŽ.
2. tr. NdŽ iš naujo, dar kartą šutinti, virinti.
3. refl. M persikaitinti (pirtyje).
4. užduoti, nupliekti: Toks pienburnis reikia tik peršutyt Brž.
5. persivalgyti.
6. greitai perbėgti (per ką).
prašùtinti
1. refl. tr. NdŽ kiek prasivirti: Tujau anie prasišutino tos mėsos i taip atlaikė Užgavėnes LTR(Vdk).
2. tr. šutinant, kaitinant pratrūkinti, prakiurdyti: Votį uždėk pala, karštu vandeniu suvilgęs, tai prašùtis Lš. Pridėjo [žolių], prašùtino koją, i paliko nu [caro] karūmenės Krš.
3. refl. šuntant kiek suminkštėti (apie audeklą): Šutino šutino marškas, tai ir prasišùtino ben kiek – nebe tokios kietos Kp.
4. intr. šnek. kurį laiką praleisti geriant: Aš tai visą šitą savaitę ir prašùtinau Sv.
5. tr. šnek. niekais paleisti: Jis prašùtino visą tėvo dvarą Btr.
6. greitai praeiti, pravažiuoti, pralėkti.
prišùtinti Rtr
1. tr. I, NdŽ, KŽ, Pn, Btrm, Užg, Pns daug privirti, pritroškinti: Marikė prišùtino roputikių kiaulėms Kv. Bulbų prišùtino, an stalo pripylė Asv. Kviečių prišùtina [krosnyje], prigrūda su miešimu ir valgo Adm. Liepė savo pačiai, kad padirbtų misos ir prišutintų pupų BsPII213(Jž). Katilioką prišùtini žuvų Dglš. Prišùtinu mekynų vištom Klt. Mėsos, sako, prišùtinsme, privirsme Str. Boba prišùtino vandenio Pls. Prišùtina ir primargina, kad tų kiaušinių daugis būtų Kpč. Prišùtino ponas kiaušinių ir liepė viščiukus išperėt (ps.) Srj.
| refl. tr. NdŽ: Bulbų prisišùtysi, su salde būd[av]o gardu Dg. Kiaušinių kap prisišùtinam [Velykoms], tai kokį šimtą Dg. Uogaut išvarydavo visus, tai mėlynių prisišùtydavo Mžš. Prisišùtinsiu kiaulėm ėdalo, kad par rytdieną užtektų Ėr.
2. tr. Krs, Ds pavirinti, pakaitinti, kad prišustų, gerai išvirtų ar išsitroškintų: Prišùtink [su pienu] bulbienę, bus gardžiau Skp.
ǁ LzŽ, Rod, Dv, Upn užplikintą šiltai palaikyti, kad pritrauktų: Gumbažoles užpila karštu vandeniu, prišutina ir geria kaip arbatėlę rš. Pelynų uzbonėlį prišùtinau, atsigeriu, būdavo, – ir išgijau Kp. Balto bezo reikia žiedų sudžiovyt, prišùtyt, išplaust ir uždėt, tai užtraukia [žaizdą], gydžia Lzd.
| Tada prišùtinam kiaušinius viena spalva Kp.
| refl. tr.: Prisišùtinau, prigėriau liekvarstų Aps.
3. refl. NdŽ užtektinai prisikaitinti (pirtyje): Prisivanoję, prisišùtinę lekiam oran atvėst Krs.
4. intr. NdŽ prišildyti, prikaitinti (apie saulę).
ǁ tr. karštai prikūrenti: Eik pakūrenk kamarėlę, tik neprišùtyk! Kair.
5. tr. šutinimu, kaitinimu sukelti: Saulyka prišùtino lietaus Rod.
6. primušti, prilupti: Pagavęs sode prišùtino diržu tuos vagilius Ėr. Kai prišùtino jį, tai kelias savaites nesivaldė Srv.
7. daug, sočiai privalgyti, prigerti, priėsti: Naktį [karvė] nusitraukė, prišùtino, kiek anai patiko Škn. Ot kad prišùtinau lašinių, nei vakarienės nenorėsiu! Rd. Prišùtinau sulos – net pilvą kelia Ktk.
| refl. tr., intr. Nv, Jnš: Tai tau dėkui, gaspador, prisišutinau visiems metams J.Marc. Kad prisišùtinau bulvinių blynų – galiu kęst iki vakaro Stak. Prisišùtino gerai, kad net karšta Lp.
◊ káilį prišùtinti primušti: Sako, jis káilį gerai prišùtinęs ir žmonai, ir uošvienei Jnš.
velnių̃ prišùtinęs apie suktą žmogų: Velnių̃ prišùtinęs kaip ankščių, suktas be vieno galo Krš.
sušùtinti tr. Rtr
1. I, K, NdŽ, KŽ, Mšk išvirinti, ištroškinti: Reikia sušùtintie pienuko Grv. Ar sušùtint kiaušinis? Švnč. Po litrai sušùtint i duot rugių [karvei] prieš teliuką Klt. Vakar barščiuosa buvom (ravėjom), tai, sakau, nupjaukim lapus, sušùtysu Kpč. Nedidelę šakelę dievmedžio sušutint ir gert LTR(Tvr). Gyvatę sukapoja kavalkuosna, sušutina ir duoda karvėm LTR(Slk). Sušùtyk bulbų su mundurais (neskustų) Kp. Sėmenas sušutinę kloja prie skaudulių, nuplikusių nudegusių vietų LMD(Sln). Sušùtydavo avižas, kruopų pataisydavo Skrb.
| refl. tr. NdŽ: Man čia reiks telioku miltai susišùtyt Kp.
2. per daug suvirinti, pervirti: Jau sušùtinai mėsą, sakiau, ka imk! Pv. Sušùtintos bulvos nebegardžios: paeina vandeniu Ds.
3. užplikyti, kad suminkštėtų, atmirktų (drabužiai, siūlai): Naktin sušùtykit siūlus Lp.
4. karštai suminkštinti (medieną, linus): [Ievos medžius] atnešę po pečium tuojaus sušutindavo, kad būtų minkšti LMD. Jaujoj sušutini [linus], pasidaro rudi, su tokium čižium Grz.
5. K nuplikyti, nutvilkyti.
| refl.: Jum neprisejo susišùtintie Dgp.
6. sudeginti: Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių, ubagais einančių, kurius sušùtino liepsnos? K.Donel.
ǁ negyvai nutroškinti: Vagonuose [veždami] daug žmonių sušùtino Ėr.
7. NdŽ padaryti, kad labai sušiltų, suprakaituotų, sukaistų: Kam su kaldra užklojot? Sušùtinste vaiką! Grd.
8. padaryti, kad atsirastų iššutimų: Jei nepervystysi, sušùtinsi vaiką Rm.
9. NdŽ netinkamai laikant sugadinti, supūdyti: Nevirina knepšės (žioplės) uogų, sùšutins, i tiek Krš. Perniai sušùtino labai daug bulbių Krs.
10. Nv šnek. primušti, sudaužyti: Nei žodžio neištaręs, kai tik priėjo Pliauga į piemenis, tai ir sušutino juos botagu V.Krėv. Jis tik pasiėmė uzboną, užsimojęs kaip rėžė ir sušùtino galvą Slm.
ǁ intr. suduoti, sukirsti: Liūb gerai anam sušùtins, ka įsius Trk. Sušùtyk arkliui, kad greičiau bėgtų Vdžg.
11. NdŽ, Gršl, Vkš, Užv, Mšk, Vb šnek. daug ir godžiai suvalgyti ar išgerti: Ta teip pasivaržydami sušùtysiam po cielą dešimtį [kiaušinių] Žd. Nesušùtykit viso pyrago, pasilikit vakarui Kair.
12. šnek. greitai suvežti, sugabenti: Par vieną dieną viską sušùtino į daržinę Kv.
13. Vlkv šnek. veltui, be naudos išleisti, sukišti: Šitiek pinigų sušùtinau ir nieko neturiu Lp. Tau aš savo drobę sušùtinau Lp.
◊ batviniùs sušùtinti susikeikti: Ana tik sušùtino batviniùs Ob.
užšùtinti
1. tr. NdŽ, Kpč užpilti karštu vandeniu, užplikyti: Kitąsyk užšùtini [duoną], kad saldesnė būtų Kvr. Užšùtinu pelų kiaulėmi Drsk. Grikines kruopas užšùtydavo: vandeniu užpila, užšunta Dg. Pritarkavos bulbų, užšùtins [v]andeniu čia šiultu Pb. Ažšùtin liepinių žydėjų LzŽ. Užšùtydavo šustinių iš avižinių miltų Rm. [Linų sruogas] užšùtinam karštu vandeniu, tai tas vanduo gi žalias, tai tų žaliaukių duoda gert, ir pereina [geltligė] Dg. Šiandiej ažušùtinom rūbus Ds. Kap jau išima iš stovų, tai jau karštu vandeniu užšùtina šitą audeklą Kpč.
| refl. NdŽ.
2. tr. padaryti, kad šusdamas atmirktų, išsivalytų: Ažušùtinau diečką akmenim kopūstam Klt.
3. intr. ppr. impers. NdŽ, PnmA, Dkš, Vrn, Ds užkaitinti: Iš ryto užšùtino smarkiai, tai lis Gs. Kad užšùtino saulė, tai nėr kur dėtis, prakaitas bėga Ėr. Ažušùtino, debesuojas, matos – lietaus bus Dbk.
4. užduoti, užkirsti: Turi pančiagalį, kad užšùtina! Drsk. Užšùtintų kas tokiam šatonuo, gal nesprogtų Krš. Kad užšùtysiu par kinkas! Kp. Tik jam botagu užšutyk, negailėk LTR(Rm).
5. intr. šnek. nubarti: Boba kap jau užšùtino, tai greitai nuvažiavo parsivežt Ignaciaus Plm.
6. užvalgyti.
7. refl. šnek. įsigerti, įkaušti: Jis negirtas, bet gerokai užsišùtinęs Snt.

Daugiau informacijos

paršùtinti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (39)

apvélti

įvélti

paterlióti

plaukas

nuvedžióti

pi̇̀nti

prasipi̇̀nti

iššùtinti

paršùtinti