1 leméntis, -ẽnasi, -ẽnosi gerintis, meilintis, limentis: Šuva mane pažino: tuoj prilėkė ir lemẽnas Mrs. Kai visai mažas buvau, kambaryje prie mamos lemendavausi Mš. Jis lemẽnasi prie jo Brt. Lemenas kap šuva Pun.
ǁ tykoti, taikstytis: Bolesius lemẽnosi prie baronkų krepšio, tai gal jis kelias baronkas ir pasiėmė Lš.
1 prisileménti prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Prisilemẽno kap meleta VšR. Ėmė jis ten kažkap ir prisilemẽno prie jų Kbr.

(ką) daryti geresnį už vidutinį, taisyti: Gẽrinti materiãlinę gyvéntojų pãdėtį. Gẽrinti prodùktų kokýbę. • ant. bloginti.

sngr. (kam, prie ko) stengtis gerai elgtis, įsiteikti; sin. meilintis, pataikauti: Gẽrinasi anýtai. Gẽrinosi priẽ senẽlio. Pỹko, nir̃šo, šmei̇̃žė, dabar̃ gẽrinasi, pataikáuja. Õ kõ čià šità poniùtė gẽrinasi kai̇̃p šuõ (labai gerinasi)?

perdėtai rūpintis, visokiais būdais stengtis įsiteikti, kartais ir gadinant nuolaidžiavimu; sin. paikinti: Výras lẽpina žmóną gėlėmi̇̀s. Tėvai̇̃ manè lẽpino dė̃mesiu, nè pinigai̇̃s. Kõ tù tuõs vaikùs tai̇̃p lẽpini, pamatýsi, užli̇̀ps jiẽ táu añt galvõs! | prk.: Regãtos dalyviùs lẽpino sáulė ir̃ vė́jas. Kuròrtas žiẽmą lẽpina ramýbe. Miškai̇̃ lẽpina grybãvimo mėgė́jus. | neig. (ko): Gyvẽnimas jõ nelẽpino.

Kovotojas su klimato atšilimu.

vérginti, -ina, -ino K.Būg, Rtr, BŽ464, DŽ, NdŽ, KŽ; D.Pošk, S.Dauk žr. vergti:
1. Nenorime nieko verginti, nenorime ir patys būti vergais Vaižg.
2. Čia verginami žmonys dvare, baudžiavo[je] J. Ans vergina žmonis prie darbo J.
3. stengtis įsiteikti, vergiškai pataikauti, keliaklupsčiauti.
įvérginti tr.; Sut padaryti vergu, priversti vergauti: Ką Kristus surinko, tai velinas per heretikus vagia ir išvadžioja ižg gardo mizernas avis paikąsias ir sau jas paduost ir įvérgina dėl naudos savos ir dėl menkos garbės ir šlovės savo DP246.
nuvérginti NdŽ, KŽ žr. nuvergti 1: Kaipogi tvino krikščionys vokyčiai it vandenys į tą kraštą metas po meto ir tenai lečius vėl nuvergino S.Dauk. Lietuvai reikėjo nuverginti dalytinius kunigaikščius prš. Kol mes čia gėrėm, ūliojom, ten priešininkai mūsų dvarus sudegino, draugus ir artimuosius nuvergino V.Krėv.
suvérginti NdŽ žr. suvergti.

mi̇̀lminti, -ina, -ino
1. intr., tr. J apgaulingai vilioti, žadėti: Pradėjo tas biesas pono nabaštikas milminti, įkalbinėti mums Žem. Ans tą mergą mi̇̀lmina, mi̇̀lmina, o kaip reiks žanytis, i nebžanysias Lkv. Jis mane visą laiką mi̇̀lmino, mi̇̀lmino, o kai reikia, tai ėmė ir nedavė Up.
2. intr. atidėlioti, vilkinti: Ans mane neveda, tik mi̇̀lmina ir mi̇̀lmina Kv.
apmi̇̀lminti tr. apgauti: Po sūdu išpasakosi, kaip mus ponas apmilmino Žem.
išmi̇̀lminti tr. Plk, Pkp išvilioti: Tam tespausdiną tuos raštus vokiečiai, kad galėtų nuo mūsų pinigus išmilminti, išvilioti Žem. Mažai teturėjau grūdų, atejo, prašė, prašė, ir išmi̇̀lmino End.
^ Iš jo nei dančiui rakčio neišmi̇̀lminsi (apie taupų ar šykštų žmogų) Nmk.
pami̇̀lminti tr. pavilioti: Milmink, bene pami̇̀lminsi mergą audėją JIII43.
primi̇̀lminti
1. tr. prikalbėti: Primi̇̀lmino eiti į pirtį Krkl.
2. refl. prisigerinti, įsiteikti: Prisimi̇̀lmino gerumu, atsiskyrė blogumu Krkl.

vi̇̀lbinti (-yti K; R, R185), -ina, -ino I, K, BzBkIII309, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ; D.Pošk, S.Dauk, Sut, RtŽ
1. tr. SD1189, R246, MŽ329, N, [K], Kos36, Ls, Š, K.Būg traukti, masinti (ppr. apgaulingai) prie savęs, viliojant kuo: Vilioju ką, vilbinu SD137. Vilbinu, prijunkiu SD389. Vi̇̀lbina su saldainiais, ant saũ traukia Pl. Kaip arlas, vilbindamas skristų jauniklius savo,… išskėtė sparnus savo ir pasiėmė jį Ba5Moz32,11. Kam jis mus lyg mažus vaikus vilbina kažkuo? V.Myk-Put. Ir masina [vaiskrūmis] raudonomis uogomis, vilbina praskrendančius paukščius rš.
2. intr. SD170 stengtis įsiteikti, meilintis, gerintis.
3. tr. R, N, KŽ pajuokti, pašiepti, erzinti.
4. tr., intr. KŽ, Nm vilkinti, atidėlioti, delsti: Žydas vi̇̀lbino, t. y. ant toliau vilko skolos neatiduodamas J. Jis tik laiką vi̇̀lbina, kad tik nereiktų tų pinigų atiduot Stak. Su skola jis vis vi̇̀lbina DŽ1. Vi̇̀lbinom vi̇̀lbinom, o tas pyragas kilo prikilo, drimba par kraštus Jrb. Tai nė nevi̇̀lbyk, nueik kokią dieną Snt. Veltuo gydais, kuomet ilgai bevilbinant liga sustiprėjo rš.
5. tr. K, L raminti, maldyti.
ǁ JI276 drausti: Jis vi̇̀lbino mane neeiti KŽ.
apvi̇̀lbinti tr.
1. KŽ kalbant, raminant įtikinti, apgauti: Ką tuščiais žodžiais, pažadėjimais apvi̇̀lbinti KI29. Gyvenimas jį augina žiaurumu ir švelnumu kaip neapvilbinamas teisėjas ir malonus geradaris Vd. Aš ne vaikas, kurs kalbomis apvilbinamas Vd.
2. KŽ padaryti ramesnį, klusnesnį, apmalšinti: Šunį apvi̇̀lbinti K. Arklį apvi̇̀lbinti KI687.
įvi̇̀lbinti
1. tr. J, Š, Rtr, KŽ įvilioti, įmasinti.
2. refl. BzF198, KŽ įsiteikti, įsigerinti: Jis ir nemenkai bus prie jų įsivilbinęs buvęs TP1881,8.
išvi̇̀lbinti intr.; SD1203 vilbinant išgauti, išvilioti: Išvi̇̀lbinti iš ko pinigų DŽ.
nuvi̇̀lbinti tr.; SD217, Sut, N nuvilioti, pavilioti ką nuo ko.
pavi̇̀lbinti tr. Sch16, K
1. Sut, N, KlvD311, L, KŽ kiek vilbinti, vilioti, masinti: Įsteljęs (=įstelgęs) [tetužis] betupint pavilbino, atlaužęs žvirblytį nubildino RD18. Gaidys, pašokęs puikiai nuo vamzdžio, tik laukia, kad jį pavilbytum V.Piet.
2. tr. NdŽ kurį laiką raminti, malšinti.
3. intr. pamoti: Iškišęs galvą pavilbina man pirštu, kad aš prieičiau arčiau B.Sruog.
pérvilbinti tr.; Ser pervilioti, nuvilioti kitur.
privi̇̀lbinti tr. I; SD1148,149, D.Pošk, Sut pritraukti, privilioti, primasinti: Privadinu, privilbinu SD1151. Privilbindami dūšias netvirtas, turėdami širdį išpratintą godulystėje, sūnai prakeikimo GN2Ptr2,14.
suvi̇̀lbinti tr. suvilkinti: Jis mane suvi̇̀lbino su savo darbais, aš jau būčiau seniai rugius nupjovęs Skr.
užvi̇̀lbinti tr. NdŽ; Ser užvilioti.

malonė́ti, -ė́ja (malõni), -ė́jo, malónėti, -ėja, -ėjo
1. tr. myluoti, glamonėti: Tavo vaikeliai tave malonės, bučiuos J.Balč. Motina malonėjo kūdikį rš. Jau greičiau liuobsiu kiaules per visą savo amžių, nekaip malonėsiu svetimą mano širdžiai vyrą rš.
| refl.: Pirmiau malonė́jas, t. y. mylinas, o po tam myluojas milsninkai J. Vyrai [įsigėrę] juokavo, malonėjosi, bučiavosi Žem. Besimalonėdami viens kitam akis iškabinėjo LTR(Žg).
ǁ meiliai su kuo elgtis: Kol jaunas buvau, visi malonėjo Skm. Jis ją ir šiaip, ir taip malonė́ja (kalbina, nori palenkti į savo pusę), o ji vis šiaušias Sml. Patelė peri, o patinėlis ją peni ir visaip malonėja Blv.
2. tr. meilikauti, stengtis įsiteikti, pataikauti: Šunį malonė́ja, kad nekąstų Sml.
| refl.: Pareini namo, tai šunelis ir malonėjasi: ir uodega vizgina, ir apie kojas sukinasi Paį. Dabar tai tu malonėjiesi, o ką pirma sakei? Paį. Saldžiais žodžiais prie ko meilautis; malonė́tis KII162. Pradėjo pri Mertyno malonėtis, jam meilingai šnekėdams BsPI101.
3. refl. gėrėtis, džiaugtis, mėgautis kuo: Vėl malonėjausi Nemuno krantų gražumu rš. Aš tuom malonė́juos, džiaugiuos KII27. Patelė girdi linksmą dainiušką patinėlio ir malonėjas jąja Blv.
4. intr. rodyti kam savo palankumą, būti maloniam su kuo: Konstantinas malonėjo krikščionims Gmž.
| refl.: Jis man didei linkęs, geras. Jis manimi malonė́jas KII379.
5. tr., intr. sukelti malonumo jausmą: Pamėgink nors kartą pamesti valgęs tuokart, kada ima tau gomurį be galo malonėti Blv. Pasakyk man, Čepiene, ar malonu tau būdavo, kad tave [vyro] motina krimsdavo? – Ko malonės (kur čia bus malonu!), būdavo, verksiu verksiu najus (nuėjus) kamaron Sz.
| refl.: Tie akiniai taip malonė́jas (tinka, malonūs) akims Akm. Malonė́jas parsivežti šieną, kai gražus oras Krk.
6. intr. R, K labai norėti ką daryti, trokšti ką gauti, turėti savo malonumui, pageidauti ko: Malonėčia žinoti, kas ten darosi V.Piet. Malonėčiau tiktai būtinai gauti netrukus korektūrą J.Jabl. Kožnas malonėtų [gauti] lengvesnį duonos kąsnelį Jnš. Mergaitės auga, malonės rūbelį, kraitelį kokį nors Skr. Malonėčiau pasiklausyti Mš. Kiaulės duoda lašinius ir pramentalą, be kurio nelabai malonėtum valgytie viralą Rp. Malonė́tų ir jis ateit, tik niekas neprašo Vdžg. Malonė́jo žmogus dar išgyt Skr. Aslą šluodama aš malonė́jau, kad įtikčiau J. Ir mes malonim, kad tik geriau būtų Vrb. Kiekvienas vis to cento maloni Gs. O vilks mėsos, ne šieno, malonėjo V.Kudir. Jis ateidavo pas mūsų Moniką, jis jos labai malonė́jo Skr. Taip smarkiai dirbau todėl, kad malonėjau dovanų rš.
| refl.: Nemalonė́jos (nebuvo malonu) man eiti tokie miglotie, bet ejau pagrybauti Nt. Man būtų gera ta kraitelė: malonė́jasi (norisi, būtų malonu) valgyt įsidėt Rm.
7. tr., intr. maloniai, gražiai prašyti: Aš tamstas malonė́ju gerti Lp. Aš labai tamstos malonėčiau, kad man šį tą paaiškintumei Blv. Malonėjau bernioką [kad važiuotų] – tas bijo J.Jabl.
8. intr. teiktis ką padaryti: Malonėk, dar įpilk, dar gersiu ir antrą DvD292. Svečias malonėjo tarti žodį jaunimui rš. Taigi malonė́k parvažiuoti Kt. Kas malonėja mane atlankyti, palydžiu su dėkingumu rš.
apmalonė́ti
1. tr. apglamonėti, apglostyti: Šypsojo prieš ją rūtų darželis, apmalonėtas rūpestingų jos rankelių VŽ1905,98.
2. refl. J labai pamilti.
įsimalonė́ti
1. LL196 prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Jis įsimalonė́jo prie jo BŽ55.
2. tr. įsimylėti: Sūnus įsimalonė́jo tą mergą, apsikavo (apsikovė) dėl to, kad ana tiko jamui, ir apsižanijo su ana J.
išmalonė́ti tr. išprašyti: Jei geruoju neduos, piktuoju iš jo neišmalonė́si Ėr.
pamalonė́ti
1. tr. pamyluoti, paglamonėti; maloniai pakalbinti: Pamalonėk nors kiek tą vaiką, matai, kaip jis tavęs pasiilgo Srv. Pamalonė́k šunį, kad nekąstų Sml.
| refl.: Jonas ėjo šaltyn ir šiurkštyn. Kartais, norint jai pasimalonėti, stumia šalin Žem.
2. intr. įsigeisti ko savo naudai: Pamalonė́jau gauti miežių grucei J.
| refl.: Pasimalonė́jau gauti šieno J.
3. refl. daryti ką su pasitenkinimu, su malonumu, su pasigardžiavimu: Suėsti viešai kačių veislė nemėgsta, bet, ką nors papjovusi, velka slapton vieton ir tenai ėda pasimalonėdama Blv.
primalonė́ti
1. tr. paveikti, palenkti į savo pusę, maloniai kalbinant, vaišinant ir pan.: Piemuo, Mortos primalonėtas saldainiais, sakė matęs Julių vieną rytą išėjusį iš Elzės namų rš. Primalonė́jau važiuoti bernioką J.Jabl.
| refl. tr.: Ji prisimalonėjo šunį ir prie tvarto durų pririšo rš.
2. refl. KII162 prisimeilinti, prisigerinti, įsiteikti kam: Tas prisimalonė́jęs prašė duonos kąsnelį Jrk28. Iš senovės jie mėgsta prisimalonėti prie ponų rš.
susimalonė́ti pasidaryti maloniems, susigerinti: Begerdami susimalónėjom ir susitaikėm Šts.

vérgiškas, -a adj. (1) KII178, K, Rtr, DŽ, KŽ, ver̃giškas (1) DŽ2; R323, MŽ433, I, Sut, M, LL109
1. būdingas vergui, toks kaip vergo: Vergiškas gyvenimas I. Sekmoj [dienoj] bus šventas suvadinimas, nedarysit nė jokio darbo vergiško Ch3Moz23,8. Bet tai veikias todrin, jog neturime širdes sūniškos, bet vérgišką DP79.
vérgiškai ver̃giškai DŽ2; M, L, KŽ: Vérgiškai, kaip koks verginis KII178.
2. N žr. 2 verginis 2: Vérgiškas žmogus, kurs vergijo[je] gimęs ir augęs J. Kaip parodės amžiuose mūsų ant ano vergiško kario ir kituose kariuose jų prieš ciesorių ir karalius savuosius tikrus Francijoj, Nyderlande ir kitur DP85.
vérgiškai adv., ver̃giškai; N: Ver̃giškai gimęs, skursnai augęs, tai reikdavo padėt ganyt Snt.
3. L prk. nuolankus, pataikūniškas, besistengiantis įsiteikti.
vérgiškai Aš užgauti tavęs nenorėjau, valdove, tik vergiškai kalbėti dar nepripratau V.Krėv. Geriau žūti šitam nelaimingam kraštui, negu taip vergiškai apleisti dievus V.Krėv.
4. prk. beatodairiškas, aklas: Pasitaikydavo, kad Stašys dėl savo vergiško klusnumo ir neapdairumo pakenkdavo kaimynams V.Myk-Put. Teip, rodos, išaugo beveik vergiškas tikėjimas į vieno arba kito žmogaus išmanymą Vd. Vérgiškas sekimas (pamėgdžiojimas) NdŽ. Vérgiškas (pažodinis) vertimas DŽ1. Vergiškas laikymasis originalo ir formos reikalavimai taip suvaržė vertėjus, kad jų kalboj ir stiliuj jaučiamas dirbtinumas V.Myk-Put.
vérgiškai adv.: Vyskupai vergiškai jam atsidavę Gmž. Savo vertime jis vergiškai laikėsi ebraiškų žodžių rš. Jis (Vilentas) vietomis vergiškai laikėsi vokiško teksto, vertė pažodžiui, todėl pasitaiko nelengvai suprantamų frazių rš. Verčiama vergiškai žodis po žodžio A.Sal.

šliñti, šli̇̀na (šlẽna), šlỹnė (šli̇̀nė, šli̇̀no A.Baran)
1. refl. žr. šlyti 1 (refl.): Siena jau šli̇̀nas Ds.
2. FrnW žr. šlyti 3.
| refl.: Nesišliñk: nestiprai turis, nukrisi Ds. Šlenúos NdŽ.
3. refl. vengti, išsisukinėti: Baisus tinginys: teip šli̇̀nas nuo darbo, teip šli̇̀nas! Pbs.
atšliñti, àtšlina, atšlỹnė (àtšlinė)
1. refl. žr. atšlyti 3 (refl.): Atsišliñk in sieną Ds. Ar ne stipriau bus turėt sienos atsišlỹnus? Sdk. I vė lažion atsišlynė LTR(Tvr).
2. žr. atšlieti 3: Reikia kokiuo paspirku atšliñt bolika, ba labai supuvus Ds.
| refl.: Tik viena koja atsistoju, o kita tik atsi̇̀šlinu Mlt.
nusišliñti, nusi̇̀šlina, nusišlỹnė išvengti, išsisukti: Dirbs tau! Tik ir žiūrės kur nusišliñt! Mlt.
pašliñti, pàšlina, pašlỹnė (pàšlinė)
1. žr. pašlyti 2.
| refl.: Pasišliñk an sieną, kad nenugriūtum Ds.
2. tr. Mlt, Ldk pakišti, duoti ko, norint įsiteikti, palenkti.
3. intr. pasakyti ką piktai, nemaloniai, pamauti, uždrėbti: Kai anas man pàšlinė, tai neturėjau kur akių dėt Trgn.
prišliñti, pri̇̀šlina, prišlỹnė (pri̇̀šlinė) žr. prišlieti 1: Akėčias prišlink prie sienos Ldk.
| refl.: Prisi̇̀šliniau prie tvoros ir nuvirtau apsnūdęs su visa tvora Ds. Susėdova. Arti arti. Paskum dar artėliau prisišlinėva rš.
sušliñti, sùšlina, sušlỹnė (sùšlinė) žr. sušlieti 3: Koks čia pečius – bet tik sùšlintas Ds.
| prk.: Be vyro da vieną vaiką sùšlinė (susigriebė, įsitaisė) Dglš.
| refl. tr.: Nusipirko truputį žemelės ir susi̇̀šlinė molio trobelę Ds.
užšliñti, ùžšlina, užšlỹnė (ùžšlinė)
1. refl. užsiremti: Kur tu užsi̇̀šlinei – nuburbėsi! Ds.
2. refl. žr. užšlieti 1 (refl.): Ažsiglausk, ažsišliñk nuošalyj Zr.
3. intr. nemandagiai pasakyti, užvažiuoti, uždrėbti: Kad jau vaikai nebijo tėvam ažušliñt, tai jau paskutinis galas! Trgn.