Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (356)
įki̇̀lti
Apibrėžtis
ki̇̀lti, kỹla (-sta, kỹlna), -o intr.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
nušvil̃pti
Apibrėžtis
1 švil̃pti, -ia, -ė
1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš.
^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.
švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon.
| refl. K.
ǁ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją.
ǁ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ.
| refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts.
ǁ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.
2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdami̇̀ namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt.
^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk.
ǁ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts.
ǁ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž.
3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp.
4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš.
5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm.
ǁ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš.
6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn.
7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm.
^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant).
ǁ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš.
ǁ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn.
^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn.
8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn.
| prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt.
ǁ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531.
9. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr.
ǁ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš.
10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk.
| prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš.
^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb.
11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd.
ǁ pranešinėti, skleisti (paprastai gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr.
12. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv.
13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv).
14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs.
^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk).
15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.
◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.
toli̇̀ švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo toli̇̀ švil̃pia Snt. Toli̇̀ švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.
vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.
1 apšvil̃pti, -ia (àpšvilpia J, Krok), àpšvilpė tr. Rtr, NdŽ, KŽ; N, L
1. švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką: Apšvil̃pti kalbėtoją DŽ1. Studentai išmetė jį į gatvę ir apšvilpė V.Myk-Put. Jos padarė savo karjerą neapšvilptos, be šauksmų ir be sąmyšio rš.
2. šnek. pridaryti nuostolių, aptuštinti: Pijų àpšvilpė (apvalgė) šiti svečiai Krok.
| refl.: Kiek uždirba pinigų, tai pavažinėja po Lietuvą ir parvažiuoja apsišvil̃pęs Krok.
3. Lk, Trg, Lp šnek. apgauti, apmauti: Už tokį nieką didelius pinigus sumokėjai – tai apšvilpė jis tave! Lš. Ar dabar žmonės? Tik nusisuk, apsižiopsok, tuoj apsuks, apšvilps, iš panosės paskutinį grūdelį nudžiaus J.Balt.
| Vaikis apšvilpė (suvedžiojo, prigavo) mergą ir pametė Šts.
| refl. Brs: Tai, matykis, apsi̇̀švilpei su cukriniais runkeliais Vlkv.
4. šnek. apvogti: Čigonai atej[o], àpšvilpė tą moteriškę Kpč.
1 atšvil̃pti, -ia (àtšvilpia), àtšvilpė
1. intr. Š, NdŽ, KŽ švilpiant atvykti.
2. tr. BsMtI28, KŽ švilpiant pašaukti, prišaukti: Atšvilpiau – pargrįžta, pas tilto jau buvo nuejęs Dr.
3. intr. švilpimu atsiliepti: Jei grapuo sušvilpus neatšvilpsi, ryto metą gausi rykščių (apie dvaro panaktinį) Plng.
| refl. Plng: Mes tau švilpėm, o tu neatsi̇̀švilpei Prn. Į mano švilpimą niekas neatsišvilpė rš.
4. intr. su švilpesiu atlėkti, atskrieti: Priešo sviedinys atšvilpė prie pat mūsų apkasų rš. Kaži kas atšvilpia per lauką: švilpt švilpt švilpt švilpt – su didžiausiu vėju LTsIV506.
5. intr. su švilpesiu artėti (apie vėją, viesulą ir pan.): Atàšvilpė [viesulas] nuo žiemių Krs. Ir vėjas kad àtšvilpia in tą namą, sukalioja ir švirkština Dg.
6. labai greit atbėgti, atvažiuoti ir pan.: Nori gaut nuo tėvų [pinigų], àtšvilpia tuojau KzR. Karalius žemaičių atšvilpė su pasiutusiu greitumu J.Šliūp. Trenkė armotos, atšvilpė automobilis A.Vien.
1 įšvil̃pti, -ia, į̇̃švilpė
1. intr. Rtr švilpiant įeiti.
2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti.
3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114.
4. labai greit įbėgti: Įbėgo, į̇̃švilpė kaip viesulas Š.
5. tr. prk. įteigti.
| refl. tr.: Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t., tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia – įsisako Vd.
6. smarkiai įmesti, įsviesti.
1 iššvil̃pti, -ia, i̇̀ššvilpė Rtr, BŽ85; N, K, LL288,296
1. tr., intr. galėti, įstengti švilpti: Dikčiai geri kornetistai, anie moka iššvil̃pti į dikčiai aukštą balsą End. Galiam, sako, ir sylas pamėginti, katras smarkiau iššvil̃ps Žr.
2. intr. NdŽ švilpiant išeiti.
3. tr. BBMik6,16 švilpimu išreikšti panieką, pasityčioti.
4. tr. BŽ166, NdŽ, KŽ išvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, nepasitenkinimą: Žiūrėtojai i̇̀ššvilpė teatro vaidintojus Š. Aš i̇̀ššvilpiau piemenį iš trobos (par švilpimą) J.
5. tr. šnek. pašalinti, išgrūsti: Jis jau nebe pulkininkas ir iš posto seniai iššvilptas rš.
6. labai greit išbėgti, išlėkti, išvažiuoti ir pan.: Jis šoko iš vietos ir iššvilpė pro duris rš. Per kelias minutes i̇̀ššvilpė [bičių spiečius], i baigta Plv. Užuot ėjusi kur nors tarnauti, ji iššvilpė į pasaulį rš.
7. tr. išpūsti, išgairinti: Vėjas gryčią i̇̀ššvilpė Ds.
8. intr. šnek. būti labai greit išeikvotam: Pinigai švilpte iššvil̃pia Šmn.
1 nušvil̃pti, -ia (nùšvilpia), nùšvilpė J, Š, KŽ
1. žr. 1 sušvilpti 1: Kai tryliktą sykį jis nùšvilpė, smarkiai nusigando Vlkš. Kai prie namų prejo, tai kažin kas nuo pečių nušoko, nušvilpė, nusikvatojo, ir nėr nei avelės, nei nieko LTR(Slk.)
| refl.: Leiskit mane ant dvaro tris sykius nusišvilpt LTR(Mrj).
| prk.: Barbėk, senas pūzre, kiek nori, man nusišvilpt ant tavęs (tu man nieko nereiški) rš. Jam į viską pasaulyje buvo tik nusišvilpt rš.
ǁ intr. švilpiamu, šnypščiamu balsu pratarti: Tss! Tss! – nušvilpė per dantis Jonas TS1897,6.
2. tr., DŽ1 švilpimu pranešti, paskelbti: Išeinant [iš miesto] pirmą valandą nùšvilpė Ėr. Londone buvo nušvilpta pora aliarmų rš.
3. intr. DŽ1 švilpiant nutolti.
| prk.: Čia pažadu, čia apsisuku, ir jau pažadėjimas nušvilpė! V.Kudir.
4. tr. NdŽ, Nm, Šts nuvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, panieką: Tą kalbėtoją bežiūrint nušvilpė Grž. Minios išjuoktas, nušvilptas, purvais mėtytas, plaukia jis vienas iš miesto į miestą rš. Genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus J.Marcin.
5. intr. švilpiant nulėkti, nuskrieti: Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn J.Balč.
6. intr. su švilpesiu nutolti (apie vėją): Nušvilpė vėjas, sučežėjo lapai rš.
7. greit nubėgti, nuvažiuoti, nujoti ir pan.: Jis nùšvilpė kaip kulipka NdŽ. Žiūrėk, Tamošius dar nušvil̃pia į miestą Jd. Nušvil̃pk pas dėdę parnešt tabokos Lg. Raitelis kaip vėjas nušvilpė nuo kalno LTR(Sml). Traukinys ir vėl nušvilps laukais S.Nėr. Užsėdo ant arklio ir vėjais kasžin kur nušvilpė A1885,121.
8. tr. šnek. labai greitai padaryti: Aš jai nušvil̃pt (greit nuravėti) tuos daržus galiu Ps.
9. intr. šnek. tolyn nuskrieti: Pakračiau ranką, ir žiedas nuo rankos nùšvilpė Skr. Jaučias kaip užkabino ragais už užpakalio, kaip metė, teip jis ir nùšvilpė Krs.
10. tr. šnek. nusviesti, nukišti: Tų pirštinių nenušvil̃pk, bus geros! Rm. Kur nùšvilpei mano kepurę? Ėr.
11. tr. šnek. veltui išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Nešvilpauk! Tėvas nùšvilpė [turtus], ir tu nušvil̃psi Krs.
12. tr. šnek. nugyventi, nuskurdinti: Buta tėvų surėdyta buvo kaip skleininčia, o sūnus stojo gyventi – i kaip matai nùšvilpė Plt.
| refl. Šts: Tas švaistūnas tai jau visai nusišvil̃pęs Mrj. Tėvas labai gerai gyveno, o sūnus visai nusi̇̀švilpė Grl. Nusišvilpė greitai prastą pačią gavęs KlvrŽ.
ǁ refl. nusivalkioti: Su mergoms pradėjo lakstyt i nusi̇̀švilpė visai Jrb.
13. intr. šnek. vykstant smarkiam veiksmui dingti, išnykti: Starkuos vakar stuba nùšvilpė (sudegė) Gs.
14. pavogti, nukniaukti: Paliko nakčiai kieme [kibirą], ir nùšvilpė Trg. Marškinius nū toros nū̃švilpė Kv. Kad jį kur bala, nùšvilpė kepurę Vp.
15. tr. šnek. suvedžioti, prigauti; plg. 1 apšvilpti 3: Mergę nušvilpė, atmetė ir su kita ėmė draugauti Šts.
16. nusišlapinti: Nusišvilpt mums visiems, koją pakėlus, ant tų tamstos pyliavų, ponas Džiugai J.Avyž.
◊ niẽkais (vė́jais) nušvil̃pti dingti, likti be naudos, be rezultato: Kiek turto vėjais nušvilpia rš. Jų pastangos niekais nušvilpė rš.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Par pirštùs nùšvilpia, nežiūria tavęs [gydytojas] Grd.
1 pašvil̃pti, -ia (pàšvilpia), pàšvilpė K, Š, Rtr, NdŽ; N, M, L
1. intr. K, DŽ1, KŽ kiek švilpti: Garma gyvatės, kaip pašvil̃pia žynys, t. y. lenda, kavojas JI415. Ji liepė pašvilpti į arklio ausį, ir jam iššoko puikiausi rūbai LTR(Brt). Kalba pašvilpdamas Mrj.
^ Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs pašvilpt gali (prastos, menkos) LTsV848(Ps). Pašvilpsi, kaip duonos neteksi A.Damb. Pašvil̃pk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas! (atsikertama gąsdinančiam) Gs. Pašvil̃pk ant žąsų, kad nelestų avižų (nieko nepadarysi, nepabaidysi) LKT168(Grk).
| refl. K.
ǁ tr. švilpiant atlikti melodiją: Pašvil̃pti dainelę NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką švilpti.
3. intr. NdŽ, Varn galėti, įstengti švilpti: Jeigu širdies nebeturia (silpnos širdies), nebepašvil̃pt Slm.
4. tr. J, NdŽ švilpiant pašaukti: Pabėgęs pašvil̃pk vyrus pusryčių Gs. Turu du dantis: vieną šunie pašvil̃pti, kitą košei pakabinti (juok.) Lnk.
| refl. tr.: O tas jauniausis dabar pasišvilpė deimantinį arklį LTR(Erž).
ǁ prk. pasakyti, paliepti: Tau pašvil̃ps – ant vienu piršteliu šokinėsi Trk. Pauliai tai laimė: pàšvilpė va – ir atvažiavo [į talką] Slm.
5. intr. kelti švilpesį:
^ Didžiausias, plačiausias, aukščiausias, greičiausias, lekia pašvilpdamas, pakaukdamas, paūždamas (vėjas) Krok.
| refl.: Vilnys eina pasišvilpdamos rš.
6. intr. būti kurį laiką smarkiai mosuojamam: Tik pàšvilpė kaponė, i nuravė[ja]u burokus Dglš.
7. tr. šnek. greit numesti, nusviesti: Pašvilpė [skerspjūklį] dilgėlėsna rš.
8. greit nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti.
9. pavogti, nukniaukti.
10. tr. šnek. paprastai sustabarėjusiuose pasakymuose kalbant apie situaciją, kai nebegalima nieko padaryti, pakeisti ar pabauginti: Ką jis man pašvil̃ps – bile sykį aš pinigus atgriebsiu Alk. Nieko nebepašvil̃psi, ponas grape Slnt. Nieko nebipašvil̃psi, vaikali, paleidęs balandį iš nagų Vvr. Ka būt[ų] neprilindęs, i pašvil̃pk Krtn. Je, pašvilpk – pamesto daikto nebatrasi Šts. Šiandien aš čia, rytoj – kur Dievas pirštu pamos: algą paėmiau, ir pašvilpk man! J.Balt. Tėvas išėjo su pinigais, o dabar gali pašvil̃pt Jnš. Pašvil̃ps jiem tėvas – išnešė i neataduos Klt. Pašvil̃ps! Gaidys kiaušinį sudės (to niekada nebus)! Alv. [Jeigu būtų buvusi kita valdžia,] būt pàšvilpta (nieko nebūtų gauta) Pkn.
◊ pašvil̃pk i sùbinę (į úodegą Šll, Lkš, į ùžpakalį, per pirštùs) nieko nebepadarysi, po laiko: Daba pašvil̃pk į sùbinę, kai vyžos į sykį (užaugusį sūnų vėlu auklėti) Erž. Pašvil̃pk tu jam dabar į ùžpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti Trg. Pašvil̃pk par pirštùs – tas jau prapuolė, nebgausi Lk.
1 paršvil̃pti, -ia (par̃švilpia), par̃švilpė
1. intr. švilpiant pareiti: Jau ir anas švilpukas paršvil̃pia iš miško Ėr.
2. tr. NdŽ švilpiant parkviesti, paršaukti: Paršvil̃pk iš užjaujo bulbakasius, pietai jau išvirė Dr.
3. intr. su švilpesiu parlėkti: Jiem tep bekalbant klauso – paršvilpia to jo švogerio lazda! LTR(Lzd).
ǁ parskristi: Špogai jau par̃švilpė iš šiltojo krašto Dr.
4. labai greit parbėgti, parvažiuoti ir pan.: Su tokiuo arkliu netruksi namo paršvil̃pt Slm. Iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo J.Bil.
1 péršvilpti
1. intr. praleisti laiką švilpiant: Vėl pradėjo švilpti, vienas baigia, kitas pradeda, taip visose pusėse nutęsdami peršvilpė Žem.
2. intr. šnek. labai greit pervažiuoti: Nu kalno ragelės liuob páršvilpti par visą upę Vkš.
3. tr. šnek. greit permesti, persviesti: Trišakė kaladė ant kiemo buvo, o jis péršvilpė ją par stogą Rm.
1 prašvil̃pti, -ia (pràšvilpia), pràšvilpė Rtr; LL185
1. intr. NdŽ su švilpesiu pralėkti, praskrieti: Keletas šviečiančiųjų kulkų serijų prašvilpė lyguma įvairiomis kryptimis rš. Grumstas pro pat galvą pràšvilpė Skr.
| prk.: Daugybė visokių minčių prašvilpė pro jo smegenis J.Paukš. Visa mano ironija prašvilpė pro šalį, nė trupučio nekliudžiusi rš.
2. intr. su švilpesiu pučiant pralėkti: Viesulas pràšvilpė par apyaušrį, anksti Krs.
3. labai greit, smarkiai prabėgti, pravažiuoti ir pan.: Nespėjau nė sumatyt – tik pràšvilpė pro šalį Slv. Pràšvilpė kaip vėjas su ragėms Dr. Kaip ir perkūnas pràšvilpė automobilis rš.
ǁ NdŽ, Tl, Stč, Sv labai greit praeiti (apie laiką): Praėjo tos dienos, kap vėjas pràšvilpė, kap i nebuvę KzR. Prašvilpė gyvenimas kaip viena diena J.Paukš. Savaitė švilpte prašvilpia rš.
4. lengvabūdiškai išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Tei[p] ūždamas netruks prašvil̃pt viską Jrb. Kap bematai pràšvilpė ūkį, dabar grynas kap misingis Alk. Tąja bjaurybe [degtine] ir namus tuoj prašvilpsi Šn. Prašvil̃pia pinigus, kaip tik ką gauna Šr. Pry ano piningas nepastova, tujau pràšvilpa visus, kiek tik tura Vvr.
| Matyt, našlys – kur nors pačią prašvilpė P.Cvir.
^ Ką tėvai sudėjo, tą vaikai pràšvilpė Krs.
| refl. Ser, NdŽ: Prasi̇̀švilpei, tai dabar pažaliuosi be duonos ir be sėklių Ds. Jis greit ir prasišvilpė: pardavė ūkį ir su Elze išvažiavo į Ameriką rš.
ǁ prk. tuščiai praleisti (laiką): Aldonai pagailo lengvabūdiškai prašvilptų dienų J.Avyž. Visą gyvenimą tinginystėje prašvilpė prš.
1 prišvil̃pti, -ia (pri̇̀švilpia End), pri̇̀švilpė
1. intr. NdŽ pakankamai švilpti.
| refl. Ser, NdŽ.
2. intr. sukelti į švilpimą panašų garsą: O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūkstančia Vaižg.
3. tr. NdŽ, Trk, Šl, Ėr švilpiant prišaukti, prikviesti: Nešvilpk gryčio[je] – velnią prišvil̃psi Sml. Prišvilpk arklį, kad tavi gelbėtų (ps.) Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nei prisišvilpę, nei prisišaukę Rasutės ėmė žiūrėti, kas to mėlyno maišelio viduj K.Saj.
4. tr. pripūsti: Šaltas vėjas prišvilpia ausis rš.
| prk.: Mano vyrelis, kol mane apmovė, lakštingalomis ir mėnesienomis man visą galvą prišvilpė B.Sruog.
5. intr. šnek. labai greit priartėti, prilėkti: O čia Adomėlis ir prišvilpė [šokdamas] su Elze prie brolių J.Balt.
6. tr. euf. prišlapinti: Sriubos prisisrėbsat, a neprišvil̃psat lovos?! End.
1 sušvil̃pti, -ia (sùšvilpia), sùšvilpė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. intr. LL45,314, DŽ1, Dr, Všv, Varn trumpai pašvilpti, švilptelėti: Sušvil̃pt reikėjo, i būtų naję (nuėję) toliau Jrb. Sùšvilpė – šunys subėgo Sd. Kai tik sušvilpė bernas tąj[a] dūduke, pradėjo bėgt iš visų pusių zuikiai LTR(Šil). Gyvatė kaip sùšvilpė, net langai išbyrėjo BM222(Jsv).
2. tr. NdŽ, KŽ švilpiant sušaukti, sukviesti: Švilptè sušvil̃pk šunis, tai subėgs J. Čia pat gyvenam, jeigu gerai švilpsi – sušvil̃psi Šmk. Sušvil̃pk visus pri pietų iš žardienos Dr.
| refl. tr. NdŽ: Saulei nusileidus nereik švilpti, nes velnią atšvilpsi, o gali ir daugybę jų susišvilpti BsMtI28.
ǁ refl. Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Medžiotojai susi̇̀švilpė DŽ1. Kad nepaklystumėm krūmuose, kartas nuo karto susišvilpdavome Šlč. Susišvilpė valkatos rš.
3. intr. pratisai sučiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Volungėlė čia pat į ausį sušvilpė Žem. Ant sausos obelies šakos tupėdamas strazdas (varnėnas) kelis kartus sušvilpia I.Simon. Sušvilpė varnėnas sp.
4. intr. DŽ1, KŽ suūkti: Sùšvilpė, ir traukinys pradėjo važiuoti J.Balč.
5. intr. lekiant, judant sukelti švilpesį: Akmuo sušvilpė ore rš. Povilas šmaukštelėjo botagu. Botagas sušvilpė ore rš. Sušvilpė oras kaip giria vėtroje K.Bor.
6. intr. NdŽ sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją): Sušvilpdavo kamine iš laukų atklydęs vėjas rš. Tasai [ožiukas] kad šoks, tik vėjas sušvilpė, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo LTR(Auk).
7. greit subėgti, suvažiuoti ir pan.
8. tr. šnek. greit sumesti, susviesti: Kiek tik turėjo, visus sùšvilpė Pc.
1 užšvil̃pti, -ia (ùžšvilpia), ùžšvilpė
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Žln žr. 1 sušvilpti 1: Ùžšvilpė, kiškiai sulėkė LKT36(Pv). Zalnierius išėjęs užšvilpė: visi vyrai iš girios parėjo LB218.
2. intr. pradėti švilpti: Apie dvylikę bažnyčioj tik ažušvilpė, ažucypė, ir tuoj vienas grabas atsivėrė LTR(Slk).
3. tr. NdŽ švilpimu užšaukti, užkviesti (ant ko, už ko, pas ką).
| refl. tr.: Užsišvil̃pti pas save NdŽ.
4. tr. NdŽ, KŽ švilpimu nustelbti, nugalėti; geriau, stipriau, garsiau švilpti.
5. refl. NdŽ švilpiant pavargti.
6. intr. NdŽ imti kaukti, staugti (apie stipriai pučiantį vėją).
7. labai greit užbėgti, užlėkti, užšokti: Aš kaip kulipka užšvilpiau už pečiaus TS1901,6-10.
8. tr. šnek. greit užmesti, užsviesti: Tik capt kepurę nuo galvos, švilpt ir užšvilpė ant stogo Ėr.
9. tr. prk. pareikalauti daugiau (didesnės kainos): Jeigu senai mašinai duoda keturiolika [tūkstančių], tai naujai tūkstantį možna užušvil̃pt Slm.
1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš.
^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.
švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon.
| refl. K.
ǁ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją.
ǁ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ.
| refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts.
ǁ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.
2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdami̇̀ namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt.
^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk.
ǁ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts.
ǁ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž.
3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp.
4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš.
5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm.
ǁ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš.
6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn.
7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm.
^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant).
ǁ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš.
ǁ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn.
^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn.
8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn.
| prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt.
ǁ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531.
9. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr.
ǁ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš.
10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk.
| prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš.
^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb.
11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd.
ǁ pranešinėti, skleisti (paprastai gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr.
12. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv.
13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv).
14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs.
^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk).
15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.
◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.
toli̇̀ švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo toli̇̀ švil̃pia Snt. Toli̇̀ švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.
vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.
1 apšvil̃pti, -ia (àpšvilpia J, Krok), àpšvilpė tr. Rtr, NdŽ, KŽ; N, L
1. švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką: Apšvil̃pti kalbėtoją DŽ1. Studentai išmetė jį į gatvę ir apšvilpė V.Myk-Put. Jos padarė savo karjerą neapšvilptos, be šauksmų ir be sąmyšio rš.
2. šnek. pridaryti nuostolių, aptuštinti: Pijų àpšvilpė (apvalgė) šiti svečiai Krok.
| refl.: Kiek uždirba pinigų, tai pavažinėja po Lietuvą ir parvažiuoja apsišvil̃pęs Krok.
3. Lk, Trg, Lp šnek. apgauti, apmauti: Už tokį nieką didelius pinigus sumokėjai – tai apšvilpė jis tave! Lš. Ar dabar žmonės? Tik nusisuk, apsižiopsok, tuoj apsuks, apšvilps, iš panosės paskutinį grūdelį nudžiaus J.Balt.
| Vaikis apšvilpė (suvedžiojo, prigavo) mergą ir pametė Šts.
| refl. Brs: Tai, matykis, apsi̇̀švilpei su cukriniais runkeliais Vlkv.
4. šnek. apvogti: Čigonai atej[o], àpšvilpė tą moteriškę Kpč.
1 atšvil̃pti, -ia (àtšvilpia), àtšvilpė
1. intr. Š, NdŽ, KŽ švilpiant atvykti.
2. tr. BsMtI28, KŽ švilpiant pašaukti, prišaukti: Atšvilpiau – pargrįžta, pas tilto jau buvo nuejęs Dr.
3. intr. švilpimu atsiliepti: Jei grapuo sušvilpus neatšvilpsi, ryto metą gausi rykščių (apie dvaro panaktinį) Plng.
| refl. Plng: Mes tau švilpėm, o tu neatsi̇̀švilpei Prn. Į mano švilpimą niekas neatsišvilpė rš.
4. intr. su švilpesiu atlėkti, atskrieti: Priešo sviedinys atšvilpė prie pat mūsų apkasų rš. Kaži kas atšvilpia per lauką: švilpt švilpt švilpt švilpt – su didžiausiu vėju LTsIV506.
5. intr. su švilpesiu artėti (apie vėją, viesulą ir pan.): Atàšvilpė [viesulas] nuo žiemių Krs. Ir vėjas kad àtšvilpia in tą namą, sukalioja ir švirkština Dg.
6. labai greit atbėgti, atvažiuoti ir pan.: Nori gaut nuo tėvų [pinigų], àtšvilpia tuojau KzR. Karalius žemaičių atšvilpė su pasiutusiu greitumu J.Šliūp. Trenkė armotos, atšvilpė automobilis A.Vien.
1 įšvil̃pti, -ia, į̇̃švilpė
1. intr. Rtr švilpiant įeiti.
2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti.
3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114.
4. labai greit įbėgti: Įbėgo, į̇̃švilpė kaip viesulas Š.
5. tr. prk. įteigti.
| refl. tr.: Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t., tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia – įsisako Vd.
6. smarkiai įmesti, įsviesti.
1 iššvil̃pti, -ia, i̇̀ššvilpė Rtr, BŽ85; N, K, LL288,296
1. tr., intr. galėti, įstengti švilpti: Dikčiai geri kornetistai, anie moka iššvil̃pti į dikčiai aukštą balsą End. Galiam, sako, ir sylas pamėginti, katras smarkiau iššvil̃ps Žr.
2. intr. NdŽ švilpiant išeiti.
3. tr. BBMik6,16 švilpimu išreikšti panieką, pasityčioti.
4. tr. BŽ166, NdŽ, KŽ išvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, nepasitenkinimą: Žiūrėtojai i̇̀ššvilpė teatro vaidintojus Š. Aš i̇̀ššvilpiau piemenį iš trobos (par švilpimą) J.
5. tr. šnek. pašalinti, išgrūsti: Jis jau nebe pulkininkas ir iš posto seniai iššvilptas rš.
6. labai greit išbėgti, išlėkti, išvažiuoti ir pan.: Jis šoko iš vietos ir iššvilpė pro duris rš. Per kelias minutes i̇̀ššvilpė [bičių spiečius], i baigta Plv. Užuot ėjusi kur nors tarnauti, ji iššvilpė į pasaulį rš.
7. tr. išpūsti, išgairinti: Vėjas gryčią i̇̀ššvilpė Ds.
8. intr. šnek. būti labai greit išeikvotam: Pinigai švilpte iššvil̃pia Šmn.
1 nušvil̃pti, -ia (nùšvilpia), nùšvilpė J, Š, KŽ
1. žr. 1 sušvilpti 1: Kai tryliktą sykį jis nùšvilpė, smarkiai nusigando Vlkš. Kai prie namų prejo, tai kažin kas nuo pečių nušoko, nušvilpė, nusikvatojo, ir nėr nei avelės, nei nieko LTR(Slk.)
| refl.: Leiskit mane ant dvaro tris sykius nusišvilpt LTR(Mrj).
| prk.: Barbėk, senas pūzre, kiek nori, man nusišvilpt ant tavęs (tu man nieko nereiški) rš. Jam į viską pasaulyje buvo tik nusišvilpt rš.
ǁ intr. švilpiamu, šnypščiamu balsu pratarti: Tss! Tss! – nušvilpė per dantis Jonas TS1897,6.
2. tr., DŽ1 švilpimu pranešti, paskelbti: Išeinant [iš miesto] pirmą valandą nùšvilpė Ėr. Londone buvo nušvilpta pora aliarmų rš.
3. intr. DŽ1 švilpiant nutolti.
| prk.: Čia pažadu, čia apsisuku, ir jau pažadėjimas nušvilpė! V.Kudir.
4. tr. NdŽ, Nm, Šts nuvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, panieką: Tą kalbėtoją bežiūrint nušvilpė Grž. Minios išjuoktas, nušvilptas, purvais mėtytas, plaukia jis vienas iš miesto į miestą rš. Genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus J.Marcin.
5. intr. švilpiant nulėkti, nuskrieti: Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn J.Balč.
6. intr. su švilpesiu nutolti (apie vėją): Nušvilpė vėjas, sučežėjo lapai rš.
7. greit nubėgti, nuvažiuoti, nujoti ir pan.: Jis nùšvilpė kaip kulipka NdŽ. Žiūrėk, Tamošius dar nušvil̃pia į miestą Jd. Nušvil̃pk pas dėdę parnešt tabokos Lg. Raitelis kaip vėjas nušvilpė nuo kalno LTR(Sml). Traukinys ir vėl nušvilps laukais S.Nėr. Užsėdo ant arklio ir vėjais kasžin kur nušvilpė A1885,121.
8. tr. šnek. labai greitai padaryti: Aš jai nušvil̃pt (greit nuravėti) tuos daržus galiu Ps.
9. intr. šnek. tolyn nuskrieti: Pakračiau ranką, ir žiedas nuo rankos nùšvilpė Skr. Jaučias kaip užkabino ragais už užpakalio, kaip metė, teip jis ir nùšvilpė Krs.
10. tr. šnek. nusviesti, nukišti: Tų pirštinių nenušvil̃pk, bus geros! Rm. Kur nùšvilpei mano kepurę? Ėr.
11. tr. šnek. veltui išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Nešvilpauk! Tėvas nùšvilpė [turtus], ir tu nušvil̃psi Krs.
12. tr. šnek. nugyventi, nuskurdinti: Buta tėvų surėdyta buvo kaip skleininčia, o sūnus stojo gyventi – i kaip matai nùšvilpė Plt.
| refl. Šts: Tas švaistūnas tai jau visai nusišvil̃pęs Mrj. Tėvas labai gerai gyveno, o sūnus visai nusi̇̀švilpė Grl. Nusišvilpė greitai prastą pačią gavęs KlvrŽ.
ǁ refl. nusivalkioti: Su mergoms pradėjo lakstyt i nusi̇̀švilpė visai Jrb.
13. intr. šnek. vykstant smarkiam veiksmui dingti, išnykti: Starkuos vakar stuba nùšvilpė (sudegė) Gs.
14. pavogti, nukniaukti: Paliko nakčiai kieme [kibirą], ir nùšvilpė Trg. Marškinius nū toros nū̃švilpė Kv. Kad jį kur bala, nùšvilpė kepurę Vp.
15. tr. šnek. suvedžioti, prigauti; plg. 1 apšvilpti 3: Mergę nušvilpė, atmetė ir su kita ėmė draugauti Šts.
16. nusišlapinti: Nusišvilpt mums visiems, koją pakėlus, ant tų tamstos pyliavų, ponas Džiugai J.Avyž.
◊ niẽkais (vė́jais) nušvil̃pti dingti, likti be naudos, be rezultato: Kiek turto vėjais nušvilpia rš. Jų pastangos niekais nušvilpė rš.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Par pirštùs nùšvilpia, nežiūria tavęs [gydytojas] Grd.
1 pašvil̃pti, -ia (pàšvilpia), pàšvilpė K, Š, Rtr, NdŽ; N, M, L
1. intr. K, DŽ1, KŽ kiek švilpti: Garma gyvatės, kaip pašvil̃pia žynys, t. y. lenda, kavojas JI415. Ji liepė pašvilpti į arklio ausį, ir jam iššoko puikiausi rūbai LTR(Brt). Kalba pašvilpdamas Mrj.
^ Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs pašvilpt gali (prastos, menkos) LTsV848(Ps). Pašvilpsi, kaip duonos neteksi A.Damb. Pašvil̃pk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas! (atsikertama gąsdinančiam) Gs. Pašvil̃pk ant žąsų, kad nelestų avižų (nieko nepadarysi, nepabaidysi) LKT168(Grk).
| refl. K.
ǁ tr. švilpiant atlikti melodiją: Pašvil̃pti dainelę NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką švilpti.
3. intr. NdŽ, Varn galėti, įstengti švilpti: Jeigu širdies nebeturia (silpnos širdies), nebepašvil̃pt Slm.
4. tr. J, NdŽ švilpiant pašaukti: Pabėgęs pašvil̃pk vyrus pusryčių Gs. Turu du dantis: vieną šunie pašvil̃pti, kitą košei pakabinti (juok.) Lnk.
| refl. tr.: O tas jauniausis dabar pasišvilpė deimantinį arklį LTR(Erž).
ǁ prk. pasakyti, paliepti: Tau pašvil̃ps – ant vienu piršteliu šokinėsi Trk. Pauliai tai laimė: pàšvilpė va – ir atvažiavo [į talką] Slm.
5. intr. kelti švilpesį:
^ Didžiausias, plačiausias, aukščiausias, greičiausias, lekia pašvilpdamas, pakaukdamas, paūždamas (vėjas) Krok.
| refl.: Vilnys eina pasišvilpdamos rš.
6. intr. būti kurį laiką smarkiai mosuojamam: Tik pàšvilpė kaponė, i nuravė[ja]u burokus Dglš.
7. tr. šnek. greit numesti, nusviesti: Pašvilpė [skerspjūklį] dilgėlėsna rš.
8. greit nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti.
9. pavogti, nukniaukti.
10. tr. šnek. paprastai sustabarėjusiuose pasakymuose kalbant apie situaciją, kai nebegalima nieko padaryti, pakeisti ar pabauginti: Ką jis man pašvil̃ps – bile sykį aš pinigus atgriebsiu Alk. Nieko nebepašvil̃psi, ponas grape Slnt. Nieko nebipašvil̃psi, vaikali, paleidęs balandį iš nagų Vvr. Ka būt[ų] neprilindęs, i pašvil̃pk Krtn. Je, pašvilpk – pamesto daikto nebatrasi Šts. Šiandien aš čia, rytoj – kur Dievas pirštu pamos: algą paėmiau, ir pašvilpk man! J.Balt. Tėvas išėjo su pinigais, o dabar gali pašvil̃pt Jnš. Pašvil̃ps jiem tėvas – išnešė i neataduos Klt. Pašvil̃ps! Gaidys kiaušinį sudės (to niekada nebus)! Alv. [Jeigu būtų buvusi kita valdžia,] būt pàšvilpta (nieko nebūtų gauta) Pkn.
◊ pašvil̃pk i sùbinę (į úodegą Šll, Lkš, į ùžpakalį, per pirštùs) nieko nebepadarysi, po laiko: Daba pašvil̃pk į sùbinę, kai vyžos į sykį (užaugusį sūnų vėlu auklėti) Erž. Pašvil̃pk tu jam dabar į ùžpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti Trg. Pašvil̃pk par pirštùs – tas jau prapuolė, nebgausi Lk.
1 paršvil̃pti, -ia (par̃švilpia), par̃švilpė
1. intr. švilpiant pareiti: Jau ir anas švilpukas paršvil̃pia iš miško Ėr.
2. tr. NdŽ švilpiant parkviesti, paršaukti: Paršvil̃pk iš užjaujo bulbakasius, pietai jau išvirė Dr.
3. intr. su švilpesiu parlėkti: Jiem tep bekalbant klauso – paršvilpia to jo švogerio lazda! LTR(Lzd).
ǁ parskristi: Špogai jau par̃švilpė iš šiltojo krašto Dr.
4. labai greit parbėgti, parvažiuoti ir pan.: Su tokiuo arkliu netruksi namo paršvil̃pt Slm. Iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo J.Bil.
1 péršvilpti
1. intr. praleisti laiką švilpiant: Vėl pradėjo švilpti, vienas baigia, kitas pradeda, taip visose pusėse nutęsdami peršvilpė Žem.
2. intr. šnek. labai greit pervažiuoti: Nu kalno ragelės liuob páršvilpti par visą upę Vkš.
3. tr. šnek. greit permesti, persviesti: Trišakė kaladė ant kiemo buvo, o jis péršvilpė ją par stogą Rm.
1 prašvil̃pti, -ia (pràšvilpia), pràšvilpė Rtr; LL185
1. intr. NdŽ su švilpesiu pralėkti, praskrieti: Keletas šviečiančiųjų kulkų serijų prašvilpė lyguma įvairiomis kryptimis rš. Grumstas pro pat galvą pràšvilpė Skr.
| prk.: Daugybė visokių minčių prašvilpė pro jo smegenis J.Paukš. Visa mano ironija prašvilpė pro šalį, nė trupučio nekliudžiusi rš.
2. intr. su švilpesiu pučiant pralėkti: Viesulas pràšvilpė par apyaušrį, anksti Krs.
3. labai greit, smarkiai prabėgti, pravažiuoti ir pan.: Nespėjau nė sumatyt – tik pràšvilpė pro šalį Slv. Pràšvilpė kaip vėjas su ragėms Dr. Kaip ir perkūnas pràšvilpė automobilis rš.
ǁ NdŽ, Tl, Stč, Sv labai greit praeiti (apie laiką): Praėjo tos dienos, kap vėjas pràšvilpė, kap i nebuvę KzR. Prašvilpė gyvenimas kaip viena diena J.Paukš. Savaitė švilpte prašvilpia rš.
4. lengvabūdiškai išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Tei[p] ūždamas netruks prašvil̃pt viską Jrb. Kap bematai pràšvilpė ūkį, dabar grynas kap misingis Alk. Tąja bjaurybe [degtine] ir namus tuoj prašvilpsi Šn. Prašvil̃pia pinigus, kaip tik ką gauna Šr. Pry ano piningas nepastova, tujau pràšvilpa visus, kiek tik tura Vvr.
| Matyt, našlys – kur nors pačią prašvilpė P.Cvir.
^ Ką tėvai sudėjo, tą vaikai pràšvilpė Krs.
| refl. Ser, NdŽ: Prasi̇̀švilpei, tai dabar pažaliuosi be duonos ir be sėklių Ds. Jis greit ir prasišvilpė: pardavė ūkį ir su Elze išvažiavo į Ameriką rš.
ǁ prk. tuščiai praleisti (laiką): Aldonai pagailo lengvabūdiškai prašvilptų dienų J.Avyž. Visą gyvenimą tinginystėje prašvilpė prš.
1 prišvil̃pti, -ia (pri̇̀švilpia End), pri̇̀švilpė
1. intr. NdŽ pakankamai švilpti.
| refl. Ser, NdŽ.
2. intr. sukelti į švilpimą panašų garsą: O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūkstančia Vaižg.
3. tr. NdŽ, Trk, Šl, Ėr švilpiant prišaukti, prikviesti: Nešvilpk gryčio[je] – velnią prišvil̃psi Sml. Prišvilpk arklį, kad tavi gelbėtų (ps.) Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nei prisišvilpę, nei prisišaukę Rasutės ėmė žiūrėti, kas to mėlyno maišelio viduj K.Saj.
4. tr. pripūsti: Šaltas vėjas prišvilpia ausis rš.
| prk.: Mano vyrelis, kol mane apmovė, lakštingalomis ir mėnesienomis man visą galvą prišvilpė B.Sruog.
5. intr. šnek. labai greit priartėti, prilėkti: O čia Adomėlis ir prišvilpė [šokdamas] su Elze prie brolių J.Balt.
6. tr. euf. prišlapinti: Sriubos prisisrėbsat, a neprišvil̃psat lovos?! End.
1 sušvil̃pti, -ia (sùšvilpia), sùšvilpė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. intr. LL45,314, DŽ1, Dr, Všv, Varn trumpai pašvilpti, švilptelėti: Sušvil̃pt reikėjo, i būtų naję (nuėję) toliau Jrb. Sùšvilpė – šunys subėgo Sd. Kai tik sušvilpė bernas tąj[a] dūduke, pradėjo bėgt iš visų pusių zuikiai LTR(Šil). Gyvatė kaip sùšvilpė, net langai išbyrėjo BM222(Jsv).
2. tr. NdŽ, KŽ švilpiant sušaukti, sukviesti: Švilptè sušvil̃pk šunis, tai subėgs J. Čia pat gyvenam, jeigu gerai švilpsi – sušvil̃psi Šmk. Sušvil̃pk visus pri pietų iš žardienos Dr.
| refl. tr. NdŽ: Saulei nusileidus nereik švilpti, nes velnią atšvilpsi, o gali ir daugybę jų susišvilpti BsMtI28.
ǁ refl. Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Medžiotojai susi̇̀švilpė DŽ1. Kad nepaklystumėm krūmuose, kartas nuo karto susišvilpdavome Šlč. Susišvilpė valkatos rš.
3. intr. pratisai sučiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Volungėlė čia pat į ausį sušvilpė Žem. Ant sausos obelies šakos tupėdamas strazdas (varnėnas) kelis kartus sušvilpia I.Simon. Sušvilpė varnėnas sp.
4. intr. DŽ1, KŽ suūkti: Sùšvilpė, ir traukinys pradėjo važiuoti J.Balč.
5. intr. lekiant, judant sukelti švilpesį: Akmuo sušvilpė ore rš. Povilas šmaukštelėjo botagu. Botagas sušvilpė ore rš. Sušvilpė oras kaip giria vėtroje K.Bor.
6. intr. NdŽ sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją): Sušvilpdavo kamine iš laukų atklydęs vėjas rš. Tasai [ožiukas] kad šoks, tik vėjas sušvilpė, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo LTR(Auk).
7. greit subėgti, suvažiuoti ir pan.
8. tr. šnek. greit sumesti, susviesti: Kiek tik turėjo, visus sùšvilpė Pc.
1 užšvil̃pti, -ia (ùžšvilpia), ùžšvilpė
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Žln žr. 1 sušvilpti 1: Ùžšvilpė, kiškiai sulėkė LKT36(Pv). Zalnierius išėjęs užšvilpė: visi vyrai iš girios parėjo LB218.
2. intr. pradėti švilpti: Apie dvylikę bažnyčioj tik ažušvilpė, ažucypė, ir tuoj vienas grabas atsivėrė LTR(Slk).
3. tr. NdŽ švilpimu užšaukti, užkviesti (ant ko, už ko, pas ką).
| refl. tr.: Užsišvil̃pti pas save NdŽ.
4. tr. NdŽ, KŽ švilpimu nustelbti, nugalėti; geriau, stipriau, garsiau švilpti.
5. refl. NdŽ švilpiant pavargti.
6. intr. NdŽ imti kaukti, staugti (apie stipriai pučiantį vėją).
7. labai greit užbėgti, užlėkti, užšokti: Aš kaip kulipka užšvilpiau už pečiaus TS1901,6-10.
8. tr. šnek. greit užmesti, užsviesti: Tik capt kepurę nuo galvos, švilpt ir užšvilpė ant stogo Ėr.
9. tr. prk. pareikalauti daugiau (didesnės kainos): Jeigu senai mašinai duoda keturiolika [tūkstančių], tai naujai tūkstantį možna užušvil̃pt Slm.
padsliñkti
Apibrėžtis
sliñkti, sleñka (-a Zt, -sta, slenkia R), -o (sleñkė) intr. K, Rtr, Š; H, N, I, Sut, L
1. lėtai judėti, stumtis iš vienos vietos į kitą: O tos vilnys, in kraštą beslinkdamos, išneša tas angelėlių ašaras V.Krėv. Audeklas sliñksta per veleną žemyn Ps. Slenkančioji kopa ŽŪŽ65. Laikrodžio rodyklės lėtai slenka sp.
| Slenkamasis augimas – ląstelių augimas ilgyn, smailiais galais įsiterpiant vienoms į kitų tarpą BTŽ.
| prk.: Skystos ir palšos sutemos slinko į trobą J.Marc. Kambarin slinko vakaro šešėliai rš.
2. SD36, Q308, I šliaužti: Pilvu slinkti B822. Liuobąs pryš saulėtekį susisukti šiaudų ryšį i sliñkti pri to kūlio Brs. Išvydo žaltį, slenkantį par kelį S.Dauk. Kitą sykį būk žmogus miegojęs ir prie jo slinko kirminas įkąsti LTR(Žgč). Jaučiu, kad per patalus kaži kas sleñka arty Rg. Ko tu čia guli purvyne – slink nor pilvu ant žolyno LTR(Mrj). Pri žemės prisimesdamas, pilvu sliñkdamas pažemiais eit PP84. Ir vis, kas ant pilvo slenka (rėplioja) BB3Moz11,42. Kirmėlės … ant žemės slenka CI1114. Ma[n] kopūstų tarplysė[je] beslenkant, jau rundinokas skivytas an uodegos užkrito MitII51.
slinktinai̇̃ adv.: Nepaslenku. – Neslink slinktinai̇̃ – pilvą pasirakštinsi (pasijuokiama iš aptingusio) End.
3. lėtai eiti: Gumbas slinko per kluoną į rugių lauką Žem. Ir tik kai ima darytis vėsu, kaulus labiau ima mausti, seniai, nelinksmi ir tylūs, slenka į vidų J.Paukš. Sleñka kaži kur kaip višta Trk. Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą sleñka K.Donel. Sliñkim pamaži: kol nueisim, i tei sutems Jrb. Tas trukla neina, tik sleñka Dkš. Štai žiūri – į svečius pas jąją vilkas slenka V.Kudir. Ko slenki it bestrėnis prie varškės LTR.
| prk.: Metai po metų sliñksta žmogus žemyn Alks. Jo apmaudas slinko nuo Mymės ant to bjaurybės Kazo Žem. Anims gerai, ka rublis sleñka (kad gauna pelno), o tu plikdykias Vgr. Prieš akis slinko vaikytės vaizdai rš.
^ Teisybė visada slinkte slenka, o melagystė lėkte lekia LTR(Brž). Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slinkte slenkia V.Piet. Kas paskui slenka – likučius renka LTsV352(Vlk).
| refl.: Joj vis sleñkas pagal sieną Dbč.
ǁ sėlinti: Jisai sliñko sliñko, tasai, katras jau vagis [buvo], prislinko i paėmė tą karalaitę (ps.) Rdd. Visi slinko mišku labai atsargiai, bijodami, kad po kojų netrekštelėtų nė žabelis J.Balč. Katė susigaužus slinksta prie pelės LKGIII537(Tr).
ǁ prk. būti labai pamažu vykdomam: Žemaičiuose švietimas tik vėžio žingsniu teslenka Žem. Tačiau slinkte tik slenka jųjų darbas Vd.
4. lėtai važiuoti, plaukti: Jau sleñka traukinys Mrj. Ir sieliai slenka taip iš lėto E.Miež. Laivas taip tyliai slenka, jog girdi jį palydinčios žuvėdros klykesį P.Cvir. Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus J.Gruš. Pro jos langą slinko vežimai su šienu V.Kudir.
ǁ lėtai sroventi, tekėti: Vanduo slenka dirvožemiu ne tik gilyn, bet ir į šonus nuolydžio kryptimi rš. Nemunas … slenka pakriaušėms … lėtas A1884,279.
5. KlK3,42 atitrūkus nuolaiduma leistis, griūti, birti, kristi (apie žemę): Pakriaušius sleñka KII140. Žemė sleñka nuo kalno J. Melioratoriai niekaip negalėjo iškasti to prūdo: slenka ir slenka žemės Kkl. Jam rodėsi, kad žemė dar slenka iš po jo kojų rš.
6. smukti, slysti: Man sliñksta [kaproninė skarelė], i nepakenčiu aš jų Grnk. Šilkinė skarelė nesmagu: labai sliñksta nuo galvos – nesikenčia Mžš.
ǁ impers. būti slidu: Tada sliñko, keliai buvo bjauri Ub.
7. lėtai judėti erdve: Debesis sleñka iš lengvo J. Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys A.Vien. Ir tiršto rūko kamuoliai šlaitais į viršų slenka V.Myk-Put.
ǁ Ėr apie dangaus kūnus: Mėnuo slenka, slenka tyliai kaip išbalus mergina S.Nėr. Saulė jau slinko vakarop rš. Saulelė sliñksta už miškų ir kalnų BM104(Sb).
8. NdŽ, DŽ1 iš lėto eiti (apie laiką): Slinko diena po dienos J.Jabl. Tyliai slinko naktis P.Cvir. Vėlyvas ruduo slinko nuobodžiai, kankinamai A.Vencl. Gyvenimas slinko su metais I.Simon. Diena slenka vakarop P.Vaičiūn. Slenka slenka tavo dienos kaip žydėjimas purienos! B.Sruog. Slinko sunkios ir ilgos minutės rš. Leidos saulelė už debesėlio, ir diena slinko prie vakarėlio LKGII605(Lnkv). Laikas slenka labai lėtai, vėžlio žingsniu rš. Slinko metai po metų rš.
ǁ pamažu artėti: Pietai sleñka jau, artyn eina Trk.
9. N, K, I, Pc, Ldvn, Dg, Ob, Ant kristi (apie plaukus): Plaukai sluoksnomis sleñka jam nuo galvos J. Plaukai sleñka, eina kaip vanduo Klvr. Plaukai man tai saujom sleñka Al. Plaukai sliñksta, vadinas, nervai silpsta Sk. Kailinių vilna sleñka Lp.
10. trauktis arčiau: Ko čia slenki̇̀, ar negali sėdėti ant vietos? J. Jono kviečiami, slinko arčiau stalo Žem. Sliñk ant stalą Krs. Sliñk arčiau [prie stalo] Ėr. Sliñkit, sveteliai, už stalo! Upt. Slink aukštyn N.
| prk.: Ant tę jau sleñka statybos – greit nugriaus ir jų triobas Jrb.
| refl.: Slinkis artyn pečiaus Gs. Dažiniams pakvipus, tuoj iš visų kerčių ima prie stalo slinktis Vaižg. Prašom sliñktis užu stalo Pl. Sliñkitės, sveteliai, ant stalą Kp. Prašom sliñktis, senai laukiamas sveteli! Sv. Nesisliñkit, nesiglauskit, svoteliai, prie sienos JV540.
11. linkti į ką: Tas vyras pradėjo prie jos sliñkti Jrb. Žaliosios rūtelės suvyto, nulinko, kad mano širdelė prie bernelio sliñko LTR(Pnd).
12. turėti noro, netingėti: Aš nepaslenku eiti, o tu slenki̇̀ kalbėti, dirbti J. Nė patriarko nebslenka klausyti Žlv.
13. I blukti, šusti (apie spalvą).
◊ akmuõ sleñka nuo širdiẽs darosi lengviau, ramiau: Akmuo neslinko nuo širdies, tamsi praraja nešviesėjo J.Marc.
prie širdiẽs sliñkti būti mėgstamam (apie valgį): Žąsies mesa neslenka pri širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą Šts.
antsliñkti, añtslenka, -o (ž.) intr.
1. atplūsti: Išvydęs didžias vilnis antslenkant, nusigando, pradėjo grimzti M.Valanč.
2. žr. užslinkti 2: Nieko netrukus antslinko juodas debesis M.Valanč.
3. žr. užslinkti 4: Nelaimei antslinkus, vilkias praslinksiant VP32.
apsliñkti, àpslenka, -o Rtr
1. tr. R205, N, K slenkant aplink apeiti, apsukti.
ǁ atslinkus apgaubti, apimti: Ir atėjo debesis, ta apglobo juos (paraštėje užtemo, apslinko) BBMr9,7.
2. intr. apgriūti: Piliakalnio šlaitai gana statūs, kiek apslinkę rš. Apžėlę volai, vartai atdaryti, apslinkę grabės, kuolai išardyti A1884,307.
3. tr. Š apšliaužti: Suolu pagal jis apsliñko visą užstalį J.
4. intr. J aptingti: Parejau, apslinkáu ir sėdu Krg. Apslinkáu ir aš į senatvę Šts. Apsliñkęs siūti, išejo nu kriaučiaus BM392(Šts).
atsliñkti, àtslenka, -o K, J, Rtr; R94, N, Skr
1. intr. K, Š atšliaužti: Jau bebaigiant virt, ateina milžinas, peržengė per medžius, krantus ir, prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną BsPIII23. Kad ben žaltienė ne taip palengva atslinktų! Vd.
2. intr. Sdr, Upn, Rm tyliai, pamažu ateiti: Jis ir pas mus àtslenka Dkš. Atsliñkit, tėvuk, kada nors Alk. Kaip da šernai čia neàtslenka! Upt. Boba šile grybus rinko, štai liesvinčius ataslinko A.Strazd. Kad būtai, berneli, pančeka užspringęs, nei per tėvo langą pas mane atsliñkęs (d.) Rdm.
| prk.: Atsliñks liuobei silpnumas toks: tiktai krypu krypu į vieną pusę, į kitą Krš. Liūdesys atslenka paskui sava brolį skausmą rš.
3. intr. lėtai judant oru, priartėti: Matau atslenkant lytų su perkūnija, norėčiau būti po stogu M.Valanč. Migla atslinks lankon rš. Vakar į pavakarę atslinko iš kažkur žvarbi ūkana rš. Praėjus kelioms dienoms, iš pietų atslinko šilto oro srovė rš.
4. intr. ateiti, prisiartinti (apie laiką): Àtslenka jau ir ruduo NdŽ. Pamažu atėjo atslinko taip laukiamas pavasaris I.Simon. Iš rytų atslinko šėmas vakaras rš. Štai tretieji jau atslenka metai sp.
5. tr. atstumti, atitraukti: Atsliñkit [griozdus nuo suolo] ir sėskit Grv. Aš atslinksiu šitas draperijas rš.
6. refl. Q615, N pasitraukti, paeiti atgal: Atsitraukiu, atsislenkiu SD1106.
◊ ãkys àtslenka patiria tiesą: Atsliñko ãkes prieš patį smertį Drsk.
×dasliñkti, dàslenka, -o (hibr.)
1. intr. prieiti, priartėti: Daslinkome iki durų rš.
2. refl. netingėti, prisirengti: Aš pati nedasi̇̀slenku važiuot Žrm.
įsliñkti, į̇̃slenka, -o intr. K, Rtr, NdŽ; Q147, R115,310, N, LL284
1. J.Jabl įšliaužti, įsliuogti: Vos įslinkaũ (įsliuogiau) į medį prie paukščių J. Ieva, po daržą bevaikščiodama, pamatė įslinkusį į užgintąjį medį žaltį M.Valanč.
2. įsisprausti, įsitaisyti: Svečias pirmas įsliñko ažustalėn Š.
| refl.: Įsisliñk giliau ažustalėn, kogi čia taip iš krašto sėdi Š.
3. iš lėto, tyliai įeiti: Įslinko jis į girią, ir nematyt Jrb. Nedrąsiai pro atviras duris įslinko Šarūnas J.Avyž. Ta pasku ir įsliñko ten pri tokio kaimyno Jdr. Štai vieną dieną įslenka pirkelėn žmogus Ašb. Baugščiai įslinko į virtuvę katinas ir atsitūpė po stalu I.Simon.
| prk.: Lyg tarytum ramumas teip dūšion intsliñko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko A.Baran. Su pasaka įslinko į širdį karšta meilė TS1902,12.
| refl. Rtr.
4. pamažu įvažiuoti, įriedėti: Automobilis įslinko pro vartus rš.
5. byrant įgriūti, sukristi: Žemė gale klėties įsliñko – ar ne šulnio ten būta kada Š. Šitas kalnas įsliñks palengvo Nemunan Š.
išsliñkti, i̇̀šslenka, -o intr. Rtr
1. K tyliai išeiti: Kaži kur juodu išsliñko Jrb. Iš priemenės išslinko žilas, plaukais apžėlęs senis J.Paukš.
| prk.: Neduža sveikata, nejauti, kap išslenka, iššliaužia iš žmogaus Alv.
2. B, N iškristi (apie plaukus).
3. Š išslysti: Iš ančio nosinė (skarelė) išsliñko ir nukrito ant žemės J. Tas vaikas, žinai, sujudėjo – ans iš rankų ir išsliñko lauk Lk.
| prk.: Pinigas greitai i̇̀šslenka Rmš.
nusliñkti, nùslenka, -o intr.
1. H184, K, M, Š nuropoti: Nusliñko, nuropojo iš skausmo pri [v]andens Rdn. Kad kirminėlis, nuslinkęs žemyn, prašė dalies, vaikesas koja sutrėškė jį Blv. Piršliai [žalčio] tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka BsPIII317.
2. nueiti iš lėto: Kai naktį jie užmigo, jis nusliñko į jų kambarį NdŽ. Atsigaivėjo boba, nūsliñko lig kaimynų Pvn. Nusliñksu parsivesti karvę Šts. Nusliñksime palengva ir ligi tų krūmų Smln. Temstant ir mudu nusliñkova pas juos Jrb. Nuslinkęs iki tvoros galo, jis pasijuto stovįs prie daktaro namų P.Cvir. Vilkas nuslinko tankumynu Ašb. Ir nuslinko kai debesis Sln.
| prk.: Kalvio akys nuslinko į dvilinkas pauparių būdų eiles Žem.
3. pamažu nuvažiuoti: Ant galo ratai su kūnu vyskupo nuslinko Varnių linkan M.Valanč.
| refl.: Metė viską ir nusisliñko toliau Bn.
4. Amb nuolaiduma nubyrėti, nukristi: Žemės nuo kranto vėl nuslenka į griovį rš. Galas [prikrauto šieno] vežimo nusliñko Ėr.
| Namas jau nusliñkęs (įgriuvęs, susmegęs) Pnm.
5. lėtai judant nusistumti nuo ko: Tokie ledo kalnai galėjo nuslinkti tiktai nuo apledėjusių salų K.Bor.
ǁ nutirpti: Lygia dalia, vos sniegui nuslinkus, diegė cibules ir sėjo morkus M.Valanč. Kad tik nusliñko sniegas, tai ir varo [galvijus] Ktv.
ǁ atslūgti: Pakol nuslinko tai vandenėlis, bernelis mergelę jau priviliojo TDrV174(Vlk).
| refl.: Jau pavandenis nusisliñko Vlk.
6. nusileisti: Man visi viduriai nusliñkę žemyn Pnd. Ant jo plačios kaktos, ant akių buvo nuslinkęs plaukų kuokštas J.Marc. Nuslenkantieji lapai BTŽ242.
| prk.: Apatinis intervalas nuslinksta lig kvartai LTII100(Sab).
nuslinktinai̇̃ adv.: Lapai nuoslinktinai grutėti, balžanuojantys P.
7. nueiti tolyn erdve: Nusliñko debesys, ir vėl saulelė skaisčiai nušvito NdŽ. Žiūrėk! Debesėlis slinko slinko ir nuslinko P.Vaičiūn.
ǁ apie dangaus kūnus: Saulė nuslinko į guolį baltą S.Nėr.
8. praeiti (apie laiką): Dar kiek laiko nusliñko besibaudžiant NdŽ. Nusliñko metai, nei rugių, nei bulbų – badas Dglš. Pypkiuojant, kortuojant laikas nepamatytas nuslinks Pt. Daug nuslinko ramių, giedrų ir niūrių metelių praeitin rš. Daug iškentėjai nuslinkusiuose metuose brš. Turėtų mums tas čėsas dykai nuslinkti SE181.
9. L, Rtr nukristi, išsmukti (apie plaukus): Nuslenka plaukai B. Plaukai pabėga, nuslenka R43. Plaukai nusliñko nuo galvos J. Po šiltinės dažnai plaukai žmogui nùslenka NdŽ. Jam visi plaukai nusliñko nuo galvos Kb. Didelėm kasom nereikia dyvytis – nuslinks (priet.) Vlž. Iš kažkur iššoko juodas katinas – liesas, nuslinkusiais plaukais rš. Apžiūrėk avis, ba nusliñko vilna Lp.
^ Be valios Dievo ir plaukas žmogui nuo galvos nenuslenka brš.
ǁ nusinerti, nueiti: Senasis nagas buvo nuslinkęs, dabar užsidėjo naujas, jis toks jautrus I.Simon. Ir valkius nuslinko nuo jo akių kaip plėvelė nuo pauto CII553.
10. refl. pasitraukti tolyn: Kur tu nusislinkai̇̃ nuog šviesos? Lp.
11. SD15, Sut, LL232 nublukti, nušusti, nusišerti (apie spalvą): Šitie dažai nenuslenka rš.
12. NdŽ nučiaužti, nuslysti, nusmukti: Nuslinkaũ nuo kranto J. Tai ji nusliñko per arklio užpakalį (ps.) Žž. Įlinko lovelė, nuslinko kaldrelė, – bėk bėk, berneli jaunasis (d.) Žr.
| prk.: Iš tokių didelių namų nusliñko (atsidūrė) tik an šešmargio – per gėrimą vis Plv.
13. nutekėti, nubėgti: Vynas lengvai nuslenka N. Ašara senukui raukšlėmis nuslinko S.Nėr.
14. praeiti, liautis, baigtis (apie ligą, negerumą, rūpestį ir pan.): Su vandeniu nugėriau tą tabletę, i tuo nusliñko nuo širdies Jrb. Tabliečių, ka jau dikčiai bėda, ta jau pradedu vartoti, i vėl nūslenka Kv. Ka atsiraugu, ta biškį nūsliñksta Lkv. Išgėriau vaistų, ir nusliñko PnmA. Man didelis rūpestis nuo širdies nusliñko Mrj. Sumesk porą čerkelių, tuojau visi blogumai nuo širdies nuslinks rš. Visi išgąsčiai laimingai nuslinko Žem. Paprašai, ka dovenotų, ir nùslenka viskas Krš. Kai su žmogum pasišneki, nùslenka viskas Žlp. Nusliñko šėla, ir vėl gerai Rm. Drauge su prakaitu lengva palengva ir slogutis nuslenka A1884,134. Rodos, kožnam nuslinko nu širdies sunkus nuliūdimas Sz. Man tai jau nors viena bėda nusliñko nuo galvos Kt. Kai sužinojau, ka brolis pasveiko, teip ir nusliñko sunkumas nuo krūtinės Skrb.
ǁ išnykti, dingti: Nuo jo lūpų retai kada nuslinkdavo šypsena sp.
15. būti kurį laiką juntamam, pastebimam, atsirasti ir išnykti: Jo veidu nuslinko susirūpinimas J.Avyž. Poetės veidu nuslinkdavo susimąstymo ir skausmo šešėlis A.Vencl. Kreivėnienės nugara nuslenka šaltukas V.Bub. Prisiminus jos (raganos) baisius geltonus dantis, nykštukams net šaltis per nugarą nuslinko K.Saj.
◊ lyg kálnas nusliñko labai palengvėjo: Lyg kalnas nuslinko nuo manęs, kada galop ir jis pasikėlė Pt.
pasliñkti, pàslenka (pàslenkia), -o (pàslenkė)
1. intr. Sut pasitraukti (artyn ar tolyn): Toliau pàslenku ant suolu sėdėdamas J. Jonukas paslinko už stalo Žem. Senis iš kerčios paslinks, vietą prie pečiaus parinks LTR(Mrj).
| Kad rasi pasliñkusį kiaušinį, tai pastumk vėl po višta LKT255(Pg).
| refl.: Pasisliñkit, moterėlės, pasisliñkit arčiau prie stalo Skrb. Vaike, tu ant šę pasislink Vdžg. Pasisliñk toliau už stalo Ėr. Nepasi̇̀slenka kaip apatinė girnų pusė Prn. Aš jau pasi̇̀slinkiau, pasisliñkit ir jūs ant man Kp. Pasliñkis, gulsu ir aš Šts. Oi panele, pasislink, mane jauną tu priimk (d.) Ob. Aš nebijau, – sako kurpius ir pasislinko tolyn už stalo BsPIII286.
2. tr. SD274 pastumti, patraukti: Pasliñkime stalą arčiau lango DŽ1. Valgykite, – paslinko jis keptuvę merginai rš. Kada jau raganiūkštė gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto (ps.) Brt.
| prk.: Tas biskį pasliñko (atidėjo) darbą, ir aš visai gerai apsidirbau Gs.
3. intr. N, K pamažu paeiti, patraukti kuria kryptimi: Gulti dar nesinorėjo – išėjo laukan. Paslinko iki pakluonės J.Paukš. Taip paslinkę dešimtį minučių, jie pasiekė mažos upės krantą J.Balč.
| refl. N, Rtr: Pasislink truputį, galelį J.Jabl.
4. refl. kiek paeiti (apie dangaus kūnus): Saulė apsiniaukia, pasislinkdama už debesiuko sp.
5. refl. atvažiuoti: Agota sėdėj[o] sėdėj[o], tai kap galėj[o] našlys pasislinkt, tai ana ir ištekėj[o] žu jo Rod.
6. intr. I, Sut, Jzm, BzF172, Ser, NdŽ netingėti, turėti noro: Jei pasliñksiu, tai ateisiu J. Jei kas pasliñktum, virbinę torą užtvertum Jdr. Pàslenka su tuo vaiku modžiotis Lkv. O tu pàslenki plunksnas plėšyti? Slnt. Ar tu bepàslenki taip anksti keltis? Skd. Buvo tokių žmonių, norinčių mušti i pàslenkančių Trk. Kas, vaikai, pasliñks dėdyną palydėti? Skdv. Nepasliñko eiti daugiaus mokslo Dov. Brigadierius kenta dėl judums: ne vienas pàslenkatav dirbti, ne antras Kl. Nepàslenku ne vaikščiot Vgr. Tiek nepàslenku tų vežimų kraut! Vkš. Je nori, šok, je nepàslenki, nešok Brs. Iš tų pasakų, ilgos yr[a], aš nebipàslenku anų išpasakoti Ms. Aš toks šiandien esu nepasleñkąs darbo dirbti Kal. Ans paslenkąs yra: a suramontuoti ką, a padirbti Štk. Tinginė, nepàslenki linguoti vaiką Grdm. Dabar nebipàslenku plėšų [pintinėms] ieškoties Grd. Nebepàslenku i aš kaip pirma: sunkios i kojos, i rankos pasidarė Jnš. Juokus vadžioti nepaslenku: aš jau neb vienos dienos beesu (nejaunas) Gršl. Nepaslinkdamys patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti S.Dauk. Tankiai nepaslenku daugel ko skaityti ir klausyties M.Valanč. O kūltupis nepasliñko eiti kasti PP81.
^ Jei nepàslenki, reik patepti (atkertama sakančiam „nepaslenku ką nors daryti“) Slnt. Tinginys ir valgyti nepàslenka Sd. Galvos nepaslinkdamas šukuoti, spjauk kitam į akis VP15.
nepaslinktinai̇̃
×padsliñkti, pàdslenka, -o (hibr.) tr. prisitraukti artyn: Vogdami (vogčiomis) neėsk, o padsliñk [lėkštę arčiau] LKKXIV218(Zt).
parsliñkti, par̃slenka, -o intr.
1. K, NdŽ pareiti iš lengvo: Tai jau parslinkai̇̃ Jrb.
2. pamažu parvažiuoti: Po vieną kitą jau parsliñko Gs. Iš kur par̃slenki teip daug maišų prisimetęs [į vežimą]? Dr.
| prk.: Devintas grūdas visumet parsliñko į svirną Užv.
pérslinkti intr.
1. K, Ser peršliaužti per ką: Nakties čėse per rymijonų eiles perslinkęs, lauko žolių maistui parsinešdavo Jrk.
2. pamažu pereiti: Malonus ir susimąstęs josios veidas perslinkdavo šaline puikios šventovės nava rš.
3. refl. pajėgti išvažiuoti, persistumti: Prastos mašinos tai pérsislenka [keliu] Rud.
4. pamažu išplisti: Prisimeta nosies sloga, kuri perslenka net ant gomurio plonės V.Kudir.
5. būti kurį laiką juntamam, atsirasti ir išnykti: Šaltas šiurpulys perslinko per jų nugarą rš. Jo veidu perslinko nejaukumo šešėlis Pt.
prasliñkti, pràslenka (-sta), -o K, Š, Rtr, NdŽ; N, LL190,191, Ser
1. intr. slenkant praeiti pro šalį: Audros debesys prasliñko šonais DŽ1. Debesys nelijusios prasliñko J.
| Pro mane praslinko kaži kieno šešėlis rš. Frontui praslinkus, aš persikrausčiau į Birėtiškį rš.
| refl. Rtr.
2. intr. iš lėto pravažiuoti: Ir troleibusas praslenka lyg skalikas, ant pasaito pririštas rš.
3. intr. praeiti (apie laiką): Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato tų radinių svarbumą J.Jabl. Taip praslinkdavo jo tarnybinė diena P.Cvir. Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų Mair. Jau kiek metų prasliñksta, kap šitie septyni broliai vargsta Dglš. Valandai praslinkus, įejo pri jo kaži koks tarsi pusponis M.Valanč. Metam prasliñkus, parvažiavo sūnus namo BM121(Rz).
^ Gadynė praslinkusi visados geresnė rodos už esančią VP14.
praslinktinai̇̃
4. tr. tarpą padaryti, praskirti: Dieduli dieduli, praslink man lubeles (sako pupa) LTsIII190(Šlčn). Boba sako: – Diedai diedai, prasliñk lubas (ps.) Pls.
| refl.: Juodvi greit prasisliñko ir į vidurį senį pasodino Skr.
5. intr. praeiti, baigtis: Ma[n] tik tamsu akise, kartu, ale tuo[j] kiek prasliñko Jrb. Vienai nelaimei ar pagundai praslenkant, kita ateina M.Valanč. Yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę V.Krėv. Diena per dieną slenka, bet bėdos nepraslenka KrvP(Iš). Laimė ir nelaimė praslenka ilgainiu VP28. Dar anksti, kaitra nepraslinko V.Krėv.
prisliñkti, pri̇̀slenka (-sta), -o K, Š; Sut, N, LL22
1. intr. prieiti, prisėlinti: Prislenkiu SD305. Ans, prisliñkęs pri tų piemenų su tąj vyte, ka pagavęs duoti! Krp. Ana (katė) tura prisliñkti artie, prieis, burną palaižys, pauosti nės KlvrŽ. Jis prislinko prie tvoros ir dirstelėjo pro plyšį V.Mont. Uogeles rinko, meiliai prislinko, prislinkęs takšt pabučiavo (d.) Gr. Žmogus [pasilenkęs] nematė, kaip tas levas prie jo prislinko BsPIII267.
| refl. SD1127,149: Prisisliñkęs jį įkando K.
2. tr. NdŽ prieiti, prišliaužti.
3. intr. priartėti (apie laiką): Prislinko dvylikta valanda rš.
4. intr. Rtr prisitraukti, priartėti: Prisliñk arčiau J. Jis arčiau prislinko prie ugnies sp.
| refl. Rtr: Prisisliñk arčiau prie Petro, bus geriau kalbėtis Kp.
ǁ refl. prk. prisidėti: Prisislinksiu ir aš teipogi prie pagyrimo tavęs TS1900,1.
5. tr. NdŽ priartinti, pritraukti.
6. intr. daug prisisunkti, pridribti: Prisliñko į šulnį purvo – kaip išvalyti Rdn.
ǁ prisipildyti ko slenkančio, byrančio: Siena pažymėta seniai jau prislinkusiu žemės grioviu I.Simon. Tie prūdai prisliñko (užako) Vgr.
susliñkti, sùslenka, -o intr.
1. K, NdŽ iš lėto sueiti: Labai tykiai suslinkom į didįjį kambarį J.Balt.
2. suėjus, suartėjus susėsti: Susliñko visi ažustalėn Š.
ǁ refl. vienam prie kito arčiau prieiti, prisėsti, prisispausti: Visi penki pirkliai sutiko ir susislinko arčiau, pasisodinę svečią į vidurį J.Balč. Po du susisliñkę ir kalbasija Kp. Susisliñkite, ir aš dar atsisėsiu prie stalo Pc. Susisliñkit arčiau prie stalo – vietos užteks Ėr. Taip Stepui bešnekant, visi seniai susislinko į daiktą pasiklausyti Ašb. Susislinkit, susislinkit, sveteliai, už stalų LTR(suv.).
3. pamažu suslūgti, susmegti: Žemė, iš rudens aparta, suslenka Kv. Dabar nedidelis, susliñkęs toks kalnas Pgg. Iš ko suslinko aukštas kalnelis? KlvD324.
ǁ įdubti: Kaip te buvo, kad susliñko žemė ir ežerėlis pasidarė Šd.
užsliñkti, ùžslenka, -o K
1. intr. DŽ užsipildyti kuo slenkančiu, byrančiu; užgriūti: Molijoj grioviai bežiūrint užslenka Brs. Šulinys jau užsliñkęs, niekas neiškuopia Dt. Duobė užsliñko žemėm, ale da gili Ėr. Dabar anos jau užsliñkusios y[ra], tos vilkaduobės Tl. Užsliñko, užaugo ta duobė Krm. Seniai nusausintų dirvų grioviai užslinko, apaugo krūmais rš. To[je] vieto[je] seniai dvaras buvo i užslinko LKT122(Rs). Tvenkinys užslinko Ser. Upelis dar neužsliñkęs, o kūdra jau visai užsliñkus PnmA.
ǁ užželti: Jeigu šarką supykdysime – šulinys išseks arba žali maurai užslinks flk. Užslinko keliai berželiais, takeliai dobilėliais LTR(Srj).
2. intr. užeiti ant ko arba už ko, slenkant erdve: Mėnulis užsliñko už debesų BŽ171. Ant saulės užslinko stori debesys – nebekaitina Žem. Saulė jau buvo perpus užslinkus už kalno J.Balč. Saulė užsliñko už kopų NdŽ, DŽ1.
3. tr. slenkant užtemdyti, uždengti: Tasgatis, ar nematot, debesis užslinko saulę ir nebšvieta kaip reikiant M.Valanč.
| Namus tuos sutemos užslinko S.Nėr.
4. intr. prk. atsirasti, įsivyrauti: Ant jo veido užslinko šešėlis J.Dov. Užslinko prieblanda rš. Užslinko tyla ir kelionės nuovargis rš. Dirstelėjo į langą, už kurio jau buvo užslinkus naktis V.Kudir.
5. intr. ateiti, prasidėti: Užslinko šlapios ir purvinos rudens dienos V.Bub. Duok Dieve, idant užslinkstančiai metai geresniais būtų brš.
6. intr. traukiantis užlįsti: Tėvas, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios Žem. Čia jis, užslinkęs užstalėn, ėmė rašyti J.Paukš.
7. refl. pasistumti, prisitraukti: Siūlas an siūlo užsi̇̀slenka [audžiant] Lp.
8. intr. prk. apsitraukti, užtemti: Akys teip mun nušvinta, a ùžslenka – i viskas Nmk.
1. lėtai judėti, stumtis iš vienos vietos į kitą: O tos vilnys, in kraštą beslinkdamos, išneša tas angelėlių ašaras V.Krėv. Audeklas sliñksta per veleną žemyn Ps. Slenkančioji kopa ŽŪŽ65. Laikrodžio rodyklės lėtai slenka sp.
| Slenkamasis augimas – ląstelių augimas ilgyn, smailiais galais įsiterpiant vienoms į kitų tarpą BTŽ.
| prk.: Skystos ir palšos sutemos slinko į trobą J.Marc. Kambarin slinko vakaro šešėliai rš.
2. SD36, Q308, I šliaužti: Pilvu slinkti B822. Liuobąs pryš saulėtekį susisukti šiaudų ryšį i sliñkti pri to kūlio Brs. Išvydo žaltį, slenkantį par kelį S.Dauk. Kitą sykį būk žmogus miegojęs ir prie jo slinko kirminas įkąsti LTR(Žgč). Jaučiu, kad per patalus kaži kas sleñka arty Rg. Ko tu čia guli purvyne – slink nor pilvu ant žolyno LTR(Mrj). Pri žemės prisimesdamas, pilvu sliñkdamas pažemiais eit PP84. Ir vis, kas ant pilvo slenka (rėplioja) BB3Moz11,42. Kirmėlės … ant žemės slenka CI1114. Ma[n] kopūstų tarplysė[je] beslenkant, jau rundinokas skivytas an uodegos užkrito MitII51.
slinktinai̇̃ adv.: Nepaslenku. – Neslink slinktinai̇̃ – pilvą pasirakštinsi (pasijuokiama iš aptingusio) End.
3. lėtai eiti: Gumbas slinko per kluoną į rugių lauką Žem. Ir tik kai ima darytis vėsu, kaulus labiau ima mausti, seniai, nelinksmi ir tylūs, slenka į vidų J.Paukš. Sleñka kaži kur kaip višta Trk. Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą sleñka K.Donel. Sliñkim pamaži: kol nueisim, i tei sutems Jrb. Tas trukla neina, tik sleñka Dkš. Štai žiūri – į svečius pas jąją vilkas slenka V.Kudir. Ko slenki it bestrėnis prie varškės LTR.
| prk.: Metai po metų sliñksta žmogus žemyn Alks. Jo apmaudas slinko nuo Mymės ant to bjaurybės Kazo Žem. Anims gerai, ka rublis sleñka (kad gauna pelno), o tu plikdykias Vgr. Prieš akis slinko vaikytės vaizdai rš.
^ Teisybė visada slinkte slenka, o melagystė lėkte lekia LTR(Brž). Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slinkte slenkia V.Piet. Kas paskui slenka – likučius renka LTsV352(Vlk).
| refl.: Joj vis sleñkas pagal sieną Dbč.
ǁ sėlinti: Jisai sliñko sliñko, tasai, katras jau vagis [buvo], prislinko i paėmė tą karalaitę (ps.) Rdd. Visi slinko mišku labai atsargiai, bijodami, kad po kojų netrekštelėtų nė žabelis J.Balč. Katė susigaužus slinksta prie pelės LKGIII537(Tr).
ǁ prk. būti labai pamažu vykdomam: Žemaičiuose švietimas tik vėžio žingsniu teslenka Žem. Tačiau slinkte tik slenka jųjų darbas Vd.
4. lėtai važiuoti, plaukti: Jau sleñka traukinys Mrj. Ir sieliai slenka taip iš lėto E.Miež. Laivas taip tyliai slenka, jog girdi jį palydinčios žuvėdros klykesį P.Cvir. Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus J.Gruš. Pro jos langą slinko vežimai su šienu V.Kudir.
ǁ lėtai sroventi, tekėti: Vanduo slenka dirvožemiu ne tik gilyn, bet ir į šonus nuolydžio kryptimi rš. Nemunas … slenka pakriaušėms … lėtas A1884,279.
5. KlK3,42 atitrūkus nuolaiduma leistis, griūti, birti, kristi (apie žemę): Pakriaušius sleñka KII140. Žemė sleñka nuo kalno J. Melioratoriai niekaip negalėjo iškasti to prūdo: slenka ir slenka žemės Kkl. Jam rodėsi, kad žemė dar slenka iš po jo kojų rš.
6. smukti, slysti: Man sliñksta [kaproninė skarelė], i nepakenčiu aš jų Grnk. Šilkinė skarelė nesmagu: labai sliñksta nuo galvos – nesikenčia Mžš.
ǁ impers. būti slidu: Tada sliñko, keliai buvo bjauri Ub.
7. lėtai judėti erdve: Debesis sleñka iš lengvo J. Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys A.Vien. Ir tiršto rūko kamuoliai šlaitais į viršų slenka V.Myk-Put.
ǁ Ėr apie dangaus kūnus: Mėnuo slenka, slenka tyliai kaip išbalus mergina S.Nėr. Saulė jau slinko vakarop rš. Saulelė sliñksta už miškų ir kalnų BM104(Sb).
8. NdŽ, DŽ1 iš lėto eiti (apie laiką): Slinko diena po dienos J.Jabl. Tyliai slinko naktis P.Cvir. Vėlyvas ruduo slinko nuobodžiai, kankinamai A.Vencl. Gyvenimas slinko su metais I.Simon. Diena slenka vakarop P.Vaičiūn. Slenka slenka tavo dienos kaip žydėjimas purienos! B.Sruog. Slinko sunkios ir ilgos minutės rš. Leidos saulelė už debesėlio, ir diena slinko prie vakarėlio LKGII605(Lnkv). Laikas slenka labai lėtai, vėžlio žingsniu rš. Slinko metai po metų rš.
ǁ pamažu artėti: Pietai sleñka jau, artyn eina Trk.
9. N, K, I, Pc, Ldvn, Dg, Ob, Ant kristi (apie plaukus): Plaukai sluoksnomis sleñka jam nuo galvos J. Plaukai sleñka, eina kaip vanduo Klvr. Plaukai man tai saujom sleñka Al. Plaukai sliñksta, vadinas, nervai silpsta Sk. Kailinių vilna sleñka Lp.
10. trauktis arčiau: Ko čia slenki̇̀, ar negali sėdėti ant vietos? J. Jono kviečiami, slinko arčiau stalo Žem. Sliñk ant stalą Krs. Sliñk arčiau [prie stalo] Ėr. Sliñkit, sveteliai, už stalo! Upt. Slink aukštyn N.
| prk.: Ant tę jau sleñka statybos – greit nugriaus ir jų triobas Jrb.
| refl.: Slinkis artyn pečiaus Gs. Dažiniams pakvipus, tuoj iš visų kerčių ima prie stalo slinktis Vaižg. Prašom sliñktis užu stalo Pl. Sliñkitės, sveteliai, ant stalą Kp. Prašom sliñktis, senai laukiamas sveteli! Sv. Nesisliñkit, nesiglauskit, svoteliai, prie sienos JV540.
11. linkti į ką: Tas vyras pradėjo prie jos sliñkti Jrb. Žaliosios rūtelės suvyto, nulinko, kad mano širdelė prie bernelio sliñko LTR(Pnd).
12. turėti noro, netingėti: Aš nepaslenku eiti, o tu slenki̇̀ kalbėti, dirbti J. Nė patriarko nebslenka klausyti Žlv.
13. I blukti, šusti (apie spalvą).
◊ akmuõ sleñka nuo širdiẽs darosi lengviau, ramiau: Akmuo neslinko nuo širdies, tamsi praraja nešviesėjo J.Marc.
prie širdiẽs sliñkti būti mėgstamam (apie valgį): Žąsies mesa neslenka pri širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą Šts.
antsliñkti, añtslenka, -o (ž.) intr.
1. atplūsti: Išvydęs didžias vilnis antslenkant, nusigando, pradėjo grimzti M.Valanč.
2. žr. užslinkti 2: Nieko netrukus antslinko juodas debesis M.Valanč.
3. žr. užslinkti 4: Nelaimei antslinkus, vilkias praslinksiant VP32.
apsliñkti, àpslenka, -o Rtr
1. tr. R205, N, K slenkant aplink apeiti, apsukti.
ǁ atslinkus apgaubti, apimti: Ir atėjo debesis, ta apglobo juos (paraštėje užtemo, apslinko) BBMr9,7.
2. intr. apgriūti: Piliakalnio šlaitai gana statūs, kiek apslinkę rš. Apžėlę volai, vartai atdaryti, apslinkę grabės, kuolai išardyti A1884,307.
3. tr. Š apšliaužti: Suolu pagal jis apsliñko visą užstalį J.
4. intr. J aptingti: Parejau, apslinkáu ir sėdu Krg. Apslinkáu ir aš į senatvę Šts. Apsliñkęs siūti, išejo nu kriaučiaus BM392(Šts).
atsliñkti, àtslenka, -o K, J, Rtr; R94, N, Skr
1. intr. K, Š atšliaužti: Jau bebaigiant virt, ateina milžinas, peržengė per medžius, krantus ir, prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną BsPIII23. Kad ben žaltienė ne taip palengva atslinktų! Vd.
2. intr. Sdr, Upn, Rm tyliai, pamažu ateiti: Jis ir pas mus àtslenka Dkš. Atsliñkit, tėvuk, kada nors Alk. Kaip da šernai čia neàtslenka! Upt. Boba šile grybus rinko, štai liesvinčius ataslinko A.Strazd. Kad būtai, berneli, pančeka užspringęs, nei per tėvo langą pas mane atsliñkęs (d.) Rdm.
| prk.: Atsliñks liuobei silpnumas toks: tiktai krypu krypu į vieną pusę, į kitą Krš. Liūdesys atslenka paskui sava brolį skausmą rš.
3. intr. lėtai judant oru, priartėti: Matau atslenkant lytų su perkūnija, norėčiau būti po stogu M.Valanč. Migla atslinks lankon rš. Vakar į pavakarę atslinko iš kažkur žvarbi ūkana rš. Praėjus kelioms dienoms, iš pietų atslinko šilto oro srovė rš.
4. intr. ateiti, prisiartinti (apie laiką): Àtslenka jau ir ruduo NdŽ. Pamažu atėjo atslinko taip laukiamas pavasaris I.Simon. Iš rytų atslinko šėmas vakaras rš. Štai tretieji jau atslenka metai sp.
5. tr. atstumti, atitraukti: Atsliñkit [griozdus nuo suolo] ir sėskit Grv. Aš atslinksiu šitas draperijas rš.
6. refl. Q615, N pasitraukti, paeiti atgal: Atsitraukiu, atsislenkiu SD1106.
◊ ãkys àtslenka patiria tiesą: Atsliñko ãkes prieš patį smertį Drsk.
×dasliñkti, dàslenka, -o (hibr.)
1. intr. prieiti, priartėti: Daslinkome iki durų rš.
2. refl. netingėti, prisirengti: Aš pati nedasi̇̀slenku važiuot Žrm.
įsliñkti, į̇̃slenka, -o intr. K, Rtr, NdŽ; Q147, R115,310, N, LL284
1. J.Jabl įšliaužti, įsliuogti: Vos įslinkaũ (įsliuogiau) į medį prie paukščių J. Ieva, po daržą bevaikščiodama, pamatė įslinkusį į užgintąjį medį žaltį M.Valanč.
2. įsisprausti, įsitaisyti: Svečias pirmas įsliñko ažustalėn Š.
| refl.: Įsisliñk giliau ažustalėn, kogi čia taip iš krašto sėdi Š.
3. iš lėto, tyliai įeiti: Įslinko jis į girią, ir nematyt Jrb. Nedrąsiai pro atviras duris įslinko Šarūnas J.Avyž. Ta pasku ir įsliñko ten pri tokio kaimyno Jdr. Štai vieną dieną įslenka pirkelėn žmogus Ašb. Baugščiai įslinko į virtuvę katinas ir atsitūpė po stalu I.Simon.
| prk.: Lyg tarytum ramumas teip dūšion intsliñko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko A.Baran. Su pasaka įslinko į širdį karšta meilė TS1902,12.
| refl. Rtr.
4. pamažu įvažiuoti, įriedėti: Automobilis įslinko pro vartus rš.
5. byrant įgriūti, sukristi: Žemė gale klėties įsliñko – ar ne šulnio ten būta kada Š. Šitas kalnas įsliñks palengvo Nemunan Š.
išsliñkti, i̇̀šslenka, -o intr. Rtr
1. K tyliai išeiti: Kaži kur juodu išsliñko Jrb. Iš priemenės išslinko žilas, plaukais apžėlęs senis J.Paukš.
| prk.: Neduža sveikata, nejauti, kap išslenka, iššliaužia iš žmogaus Alv.
2. B, N iškristi (apie plaukus).
3. Š išslysti: Iš ančio nosinė (skarelė) išsliñko ir nukrito ant žemės J. Tas vaikas, žinai, sujudėjo – ans iš rankų ir išsliñko lauk Lk.
| prk.: Pinigas greitai i̇̀šslenka Rmš.
nusliñkti, nùslenka, -o intr.
1. H184, K, M, Š nuropoti: Nusliñko, nuropojo iš skausmo pri [v]andens Rdn. Kad kirminėlis, nuslinkęs žemyn, prašė dalies, vaikesas koja sutrėškė jį Blv. Piršliai [žalčio] tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka BsPIII317.
2. nueiti iš lėto: Kai naktį jie užmigo, jis nusliñko į jų kambarį NdŽ. Atsigaivėjo boba, nūsliñko lig kaimynų Pvn. Nusliñksu parsivesti karvę Šts. Nusliñksime palengva ir ligi tų krūmų Smln. Temstant ir mudu nusliñkova pas juos Jrb. Nuslinkęs iki tvoros galo, jis pasijuto stovįs prie daktaro namų P.Cvir. Vilkas nuslinko tankumynu Ašb. Ir nuslinko kai debesis Sln.
| prk.: Kalvio akys nuslinko į dvilinkas pauparių būdų eiles Žem.
3. pamažu nuvažiuoti: Ant galo ratai su kūnu vyskupo nuslinko Varnių linkan M.Valanč.
| refl.: Metė viską ir nusisliñko toliau Bn.
4. Amb nuolaiduma nubyrėti, nukristi: Žemės nuo kranto vėl nuslenka į griovį rš. Galas [prikrauto šieno] vežimo nusliñko Ėr.
| Namas jau nusliñkęs (įgriuvęs, susmegęs) Pnm.
5. lėtai judant nusistumti nuo ko: Tokie ledo kalnai galėjo nuslinkti tiktai nuo apledėjusių salų K.Bor.
ǁ nutirpti: Lygia dalia, vos sniegui nuslinkus, diegė cibules ir sėjo morkus M.Valanč. Kad tik nusliñko sniegas, tai ir varo [galvijus] Ktv.
ǁ atslūgti: Pakol nuslinko tai vandenėlis, bernelis mergelę jau priviliojo TDrV174(Vlk).
| refl.: Jau pavandenis nusisliñko Vlk.
6. nusileisti: Man visi viduriai nusliñkę žemyn Pnd. Ant jo plačios kaktos, ant akių buvo nuslinkęs plaukų kuokštas J.Marc. Nuslenkantieji lapai BTŽ242.
| prk.: Apatinis intervalas nuslinksta lig kvartai LTII100(Sab).
nuslinktinai̇̃ adv.: Lapai nuoslinktinai grutėti, balžanuojantys P.
7. nueiti tolyn erdve: Nusliñko debesys, ir vėl saulelė skaisčiai nušvito NdŽ. Žiūrėk! Debesėlis slinko slinko ir nuslinko P.Vaičiūn.
ǁ apie dangaus kūnus: Saulė nuslinko į guolį baltą S.Nėr.
8. praeiti (apie laiką): Dar kiek laiko nusliñko besibaudžiant NdŽ. Nusliñko metai, nei rugių, nei bulbų – badas Dglš. Pypkiuojant, kortuojant laikas nepamatytas nuslinks Pt. Daug nuslinko ramių, giedrų ir niūrių metelių praeitin rš. Daug iškentėjai nuslinkusiuose metuose brš. Turėtų mums tas čėsas dykai nuslinkti SE181.
9. L, Rtr nukristi, išsmukti (apie plaukus): Nuslenka plaukai B. Plaukai pabėga, nuslenka R43. Plaukai nusliñko nuo galvos J. Po šiltinės dažnai plaukai žmogui nùslenka NdŽ. Jam visi plaukai nusliñko nuo galvos Kb. Didelėm kasom nereikia dyvytis – nuslinks (priet.) Vlž. Iš kažkur iššoko juodas katinas – liesas, nuslinkusiais plaukais rš. Apžiūrėk avis, ba nusliñko vilna Lp.
^ Be valios Dievo ir plaukas žmogui nuo galvos nenuslenka brš.
ǁ nusinerti, nueiti: Senasis nagas buvo nuslinkęs, dabar užsidėjo naujas, jis toks jautrus I.Simon. Ir valkius nuslinko nuo jo akių kaip plėvelė nuo pauto CII553.
10. refl. pasitraukti tolyn: Kur tu nusislinkai̇̃ nuog šviesos? Lp.
11. SD15, Sut, LL232 nublukti, nušusti, nusišerti (apie spalvą): Šitie dažai nenuslenka rš.
12. NdŽ nučiaužti, nuslysti, nusmukti: Nuslinkaũ nuo kranto J. Tai ji nusliñko per arklio užpakalį (ps.) Žž. Įlinko lovelė, nuslinko kaldrelė, – bėk bėk, berneli jaunasis (d.) Žr.
| prk.: Iš tokių didelių namų nusliñko (atsidūrė) tik an šešmargio – per gėrimą vis Plv.
13. nutekėti, nubėgti: Vynas lengvai nuslenka N. Ašara senukui raukšlėmis nuslinko S.Nėr.
14. praeiti, liautis, baigtis (apie ligą, negerumą, rūpestį ir pan.): Su vandeniu nugėriau tą tabletę, i tuo nusliñko nuo širdies Jrb. Tabliečių, ka jau dikčiai bėda, ta jau pradedu vartoti, i vėl nūslenka Kv. Ka atsiraugu, ta biškį nūsliñksta Lkv. Išgėriau vaistų, ir nusliñko PnmA. Man didelis rūpestis nuo širdies nusliñko Mrj. Sumesk porą čerkelių, tuojau visi blogumai nuo širdies nuslinks rš. Visi išgąsčiai laimingai nuslinko Žem. Paprašai, ka dovenotų, ir nùslenka viskas Krš. Kai su žmogum pasišneki, nùslenka viskas Žlp. Nusliñko šėla, ir vėl gerai Rm. Drauge su prakaitu lengva palengva ir slogutis nuslenka A1884,134. Rodos, kožnam nuslinko nu širdies sunkus nuliūdimas Sz. Man tai jau nors viena bėda nusliñko nuo galvos Kt. Kai sužinojau, ka brolis pasveiko, teip ir nusliñko sunkumas nuo krūtinės Skrb.
ǁ išnykti, dingti: Nuo jo lūpų retai kada nuslinkdavo šypsena sp.
15. būti kurį laiką juntamam, pastebimam, atsirasti ir išnykti: Jo veidu nuslinko susirūpinimas J.Avyž. Poetės veidu nuslinkdavo susimąstymo ir skausmo šešėlis A.Vencl. Kreivėnienės nugara nuslenka šaltukas V.Bub. Prisiminus jos (raganos) baisius geltonus dantis, nykštukams net šaltis per nugarą nuslinko K.Saj.
◊ lyg kálnas nusliñko labai palengvėjo: Lyg kalnas nuslinko nuo manęs, kada galop ir jis pasikėlė Pt.
pasliñkti, pàslenka (pàslenkia), -o (pàslenkė)
1. intr. Sut pasitraukti (artyn ar tolyn): Toliau pàslenku ant suolu sėdėdamas J. Jonukas paslinko už stalo Žem. Senis iš kerčios paslinks, vietą prie pečiaus parinks LTR(Mrj).
| Kad rasi pasliñkusį kiaušinį, tai pastumk vėl po višta LKT255(Pg).
| refl.: Pasisliñkit, moterėlės, pasisliñkit arčiau prie stalo Skrb. Vaike, tu ant šę pasislink Vdžg. Pasisliñk toliau už stalo Ėr. Nepasi̇̀slenka kaip apatinė girnų pusė Prn. Aš jau pasi̇̀slinkiau, pasisliñkit ir jūs ant man Kp. Pasliñkis, gulsu ir aš Šts. Oi panele, pasislink, mane jauną tu priimk (d.) Ob. Aš nebijau, – sako kurpius ir pasislinko tolyn už stalo BsPIII286.
2. tr. SD274 pastumti, patraukti: Pasliñkime stalą arčiau lango DŽ1. Valgykite, – paslinko jis keptuvę merginai rš. Kada jau raganiūkštė gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto (ps.) Brt.
| prk.: Tas biskį pasliñko (atidėjo) darbą, ir aš visai gerai apsidirbau Gs.
3. intr. N, K pamažu paeiti, patraukti kuria kryptimi: Gulti dar nesinorėjo – išėjo laukan. Paslinko iki pakluonės J.Paukš. Taip paslinkę dešimtį minučių, jie pasiekė mažos upės krantą J.Balč.
| refl. N, Rtr: Pasislink truputį, galelį J.Jabl.
4. refl. kiek paeiti (apie dangaus kūnus): Saulė apsiniaukia, pasislinkdama už debesiuko sp.
5. refl. atvažiuoti: Agota sėdėj[o] sėdėj[o], tai kap galėj[o] našlys pasislinkt, tai ana ir ištekėj[o] žu jo Rod.
6. intr. I, Sut, Jzm, BzF172, Ser, NdŽ netingėti, turėti noro: Jei pasliñksiu, tai ateisiu J. Jei kas pasliñktum, virbinę torą užtvertum Jdr. Pàslenka su tuo vaiku modžiotis Lkv. O tu pàslenki plunksnas plėšyti? Slnt. Ar tu bepàslenki taip anksti keltis? Skd. Buvo tokių žmonių, norinčių mušti i pàslenkančių Trk. Kas, vaikai, pasliñks dėdyną palydėti? Skdv. Nepasliñko eiti daugiaus mokslo Dov. Brigadierius kenta dėl judums: ne vienas pàslenkatav dirbti, ne antras Kl. Nepàslenku ne vaikščiot Vgr. Tiek nepàslenku tų vežimų kraut! Vkš. Je nori, šok, je nepàslenki, nešok Brs. Iš tų pasakų, ilgos yr[a], aš nebipàslenku anų išpasakoti Ms. Aš toks šiandien esu nepasleñkąs darbo dirbti Kal. Ans paslenkąs yra: a suramontuoti ką, a padirbti Štk. Tinginė, nepàslenki linguoti vaiką Grdm. Dabar nebipàslenku plėšų [pintinėms] ieškoties Grd. Nebepàslenku i aš kaip pirma: sunkios i kojos, i rankos pasidarė Jnš. Juokus vadžioti nepaslenku: aš jau neb vienos dienos beesu (nejaunas) Gršl. Nepaslinkdamys patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti S.Dauk. Tankiai nepaslenku daugel ko skaityti ir klausyties M.Valanč. O kūltupis nepasliñko eiti kasti PP81.
^ Jei nepàslenki, reik patepti (atkertama sakančiam „nepaslenku ką nors daryti“) Slnt. Tinginys ir valgyti nepàslenka Sd. Galvos nepaslinkdamas šukuoti, spjauk kitam į akis VP15.
nepaslinktinai̇̃
×padsliñkti, pàdslenka, -o (hibr.) tr. prisitraukti artyn: Vogdami (vogčiomis) neėsk, o padsliñk [lėkštę arčiau] LKKXIV218(Zt).
parsliñkti, par̃slenka, -o intr.
1. K, NdŽ pareiti iš lengvo: Tai jau parslinkai̇̃ Jrb.
2. pamažu parvažiuoti: Po vieną kitą jau parsliñko Gs. Iš kur par̃slenki teip daug maišų prisimetęs [į vežimą]? Dr.
| prk.: Devintas grūdas visumet parsliñko į svirną Užv.
pérslinkti intr.
1. K, Ser peršliaužti per ką: Nakties čėse per rymijonų eiles perslinkęs, lauko žolių maistui parsinešdavo Jrk.
2. pamažu pereiti: Malonus ir susimąstęs josios veidas perslinkdavo šaline puikios šventovės nava rš.
3. refl. pajėgti išvažiuoti, persistumti: Prastos mašinos tai pérsislenka [keliu] Rud.
4. pamažu išplisti: Prisimeta nosies sloga, kuri perslenka net ant gomurio plonės V.Kudir.
5. būti kurį laiką juntamam, atsirasti ir išnykti: Šaltas šiurpulys perslinko per jų nugarą rš. Jo veidu perslinko nejaukumo šešėlis Pt.
prasliñkti, pràslenka (-sta), -o K, Š, Rtr, NdŽ; N, LL190,191, Ser
1. intr. slenkant praeiti pro šalį: Audros debesys prasliñko šonais DŽ1. Debesys nelijusios prasliñko J.
| Pro mane praslinko kaži kieno šešėlis rš. Frontui praslinkus, aš persikrausčiau į Birėtiškį rš.
| refl. Rtr.
2. intr. iš lėto pravažiuoti: Ir troleibusas praslenka lyg skalikas, ant pasaito pririštas rš.
3. intr. praeiti (apie laiką): Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato tų radinių svarbumą J.Jabl. Taip praslinkdavo jo tarnybinė diena P.Cvir. Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų Mair. Jau kiek metų prasliñksta, kap šitie septyni broliai vargsta Dglš. Valandai praslinkus, įejo pri jo kaži koks tarsi pusponis M.Valanč. Metam prasliñkus, parvažiavo sūnus namo BM121(Rz).
^ Gadynė praslinkusi visados geresnė rodos už esančią VP14.
praslinktinai̇̃
4. tr. tarpą padaryti, praskirti: Dieduli dieduli, praslink man lubeles (sako pupa) LTsIII190(Šlčn). Boba sako: – Diedai diedai, prasliñk lubas (ps.) Pls.
| refl.: Juodvi greit prasisliñko ir į vidurį senį pasodino Skr.
5. intr. praeiti, baigtis: Ma[n] tik tamsu akise, kartu, ale tuo[j] kiek prasliñko Jrb. Vienai nelaimei ar pagundai praslenkant, kita ateina M.Valanč. Yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę V.Krėv. Diena per dieną slenka, bet bėdos nepraslenka KrvP(Iš). Laimė ir nelaimė praslenka ilgainiu VP28. Dar anksti, kaitra nepraslinko V.Krėv.
prisliñkti, pri̇̀slenka (-sta), -o K, Š; Sut, N, LL22
1. intr. prieiti, prisėlinti: Prislenkiu SD305. Ans, prisliñkęs pri tų piemenų su tąj vyte, ka pagavęs duoti! Krp. Ana (katė) tura prisliñkti artie, prieis, burną palaižys, pauosti nės KlvrŽ. Jis prislinko prie tvoros ir dirstelėjo pro plyšį V.Mont. Uogeles rinko, meiliai prislinko, prislinkęs takšt pabučiavo (d.) Gr. Žmogus [pasilenkęs] nematė, kaip tas levas prie jo prislinko BsPIII267.
| refl. SD1127,149: Prisisliñkęs jį įkando K.
2. tr. NdŽ prieiti, prišliaužti.
3. intr. priartėti (apie laiką): Prislinko dvylikta valanda rš.
4. intr. Rtr prisitraukti, priartėti: Prisliñk arčiau J. Jis arčiau prislinko prie ugnies sp.
| refl. Rtr: Prisisliñk arčiau prie Petro, bus geriau kalbėtis Kp.
ǁ refl. prk. prisidėti: Prisislinksiu ir aš teipogi prie pagyrimo tavęs TS1900,1.
5. tr. NdŽ priartinti, pritraukti.
6. intr. daug prisisunkti, pridribti: Prisliñko į šulnį purvo – kaip išvalyti Rdn.
ǁ prisipildyti ko slenkančio, byrančio: Siena pažymėta seniai jau prislinkusiu žemės grioviu I.Simon. Tie prūdai prisliñko (užako) Vgr.
susliñkti, sùslenka, -o intr.
1. K, NdŽ iš lėto sueiti: Labai tykiai suslinkom į didįjį kambarį J.Balt.
2. suėjus, suartėjus susėsti: Susliñko visi ažustalėn Š.
ǁ refl. vienam prie kito arčiau prieiti, prisėsti, prisispausti: Visi penki pirkliai sutiko ir susislinko arčiau, pasisodinę svečią į vidurį J.Balč. Po du susisliñkę ir kalbasija Kp. Susisliñkite, ir aš dar atsisėsiu prie stalo Pc. Susisliñkit arčiau prie stalo – vietos užteks Ėr. Taip Stepui bešnekant, visi seniai susislinko į daiktą pasiklausyti Ašb. Susislinkit, susislinkit, sveteliai, už stalų LTR(suv.).
3. pamažu suslūgti, susmegti: Žemė, iš rudens aparta, suslenka Kv. Dabar nedidelis, susliñkęs toks kalnas Pgg. Iš ko suslinko aukštas kalnelis? KlvD324.
ǁ įdubti: Kaip te buvo, kad susliñko žemė ir ežerėlis pasidarė Šd.
užsliñkti, ùžslenka, -o K
1. intr. DŽ užsipildyti kuo slenkančiu, byrančiu; užgriūti: Molijoj grioviai bežiūrint užslenka Brs. Šulinys jau užsliñkęs, niekas neiškuopia Dt. Duobė užsliñko žemėm, ale da gili Ėr. Dabar anos jau užsliñkusios y[ra], tos vilkaduobės Tl. Užsliñko, užaugo ta duobė Krm. Seniai nusausintų dirvų grioviai užslinko, apaugo krūmais rš. To[je] vieto[je] seniai dvaras buvo i užslinko LKT122(Rs). Tvenkinys užslinko Ser. Upelis dar neužsliñkęs, o kūdra jau visai užsliñkus PnmA.
ǁ užželti: Jeigu šarką supykdysime – šulinys išseks arba žali maurai užslinks flk. Užslinko keliai berželiais, takeliai dobilėliais LTR(Srj).
2. intr. užeiti ant ko arba už ko, slenkant erdve: Mėnulis užsliñko už debesų BŽ171. Ant saulės užslinko stori debesys – nebekaitina Žem. Saulė jau buvo perpus užslinkus už kalno J.Balč. Saulė užsliñko už kopų NdŽ, DŽ1.
3. tr. slenkant užtemdyti, uždengti: Tasgatis, ar nematot, debesis užslinko saulę ir nebšvieta kaip reikiant M.Valanč.
| Namus tuos sutemos užslinko S.Nėr.
4. intr. prk. atsirasti, įsivyrauti: Ant jo veido užslinko šešėlis J.Dov. Užslinko prieblanda rš. Užslinko tyla ir kelionės nuovargis rš. Dirstelėjo į langą, už kurio jau buvo užslinkus naktis V.Kudir.
5. intr. ateiti, prasidėti: Užslinko šlapios ir purvinos rudens dienos V.Bub. Duok Dieve, idant užslinkstančiai metai geresniais būtų brš.
6. intr. traukiantis užlįsti: Tėvas, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios Žem. Čia jis, užslinkęs užstalėn, ėmė rašyti J.Paukš.
7. refl. pasistumti, prisitraukti: Siūlas an siūlo užsi̇̀slenka [audžiant] Lp.
8. intr. prk. apsitraukti, užtemti: Akys teip mun nušvinta, a ùžslenka – i viskas Nmk.
parki̇̀lti
Apibrėžtis
ki̇̀lti, kỹla (-sta, kỹlna), -o intr.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
pašvil̃pti
Apibrėžtis
1 švil̃pti, -ia, -ė
1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš.
^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.
švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon.
| refl. K.
ǁ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją.
ǁ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ.
| refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts.
ǁ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.
2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdami̇̀ namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt.
^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk.
ǁ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts.
ǁ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž.
3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp.
4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš.
5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm.
ǁ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš.
6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn.
7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm.
^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant).
ǁ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš.
ǁ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn.
^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn.
8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn.
| prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt.
ǁ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531.
9. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr.
ǁ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš.
10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk.
| prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš.
^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb.
11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd.
ǁ pranešinėti, skleisti (paprastai gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr.
12. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv.
13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv).
14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs.
^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk).
15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.
◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.
toli̇̀ švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo toli̇̀ švil̃pia Snt. Toli̇̀ švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.
vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.
1 apšvil̃pti, -ia (àpšvilpia J, Krok), àpšvilpė tr. Rtr, NdŽ, KŽ; N, L
1. švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką: Apšvil̃pti kalbėtoją DŽ1. Studentai išmetė jį į gatvę ir apšvilpė V.Myk-Put. Jos padarė savo karjerą neapšvilptos, be šauksmų ir be sąmyšio rš.
2. šnek. pridaryti nuostolių, aptuštinti: Pijų àpšvilpė (apvalgė) šiti svečiai Krok.
| refl.: Kiek uždirba pinigų, tai pavažinėja po Lietuvą ir parvažiuoja apsišvil̃pęs Krok.
3. Lk, Trg, Lp šnek. apgauti, apmauti: Už tokį nieką didelius pinigus sumokėjai – tai apšvilpė jis tave! Lš. Ar dabar žmonės? Tik nusisuk, apsižiopsok, tuoj apsuks, apšvilps, iš panosės paskutinį grūdelį nudžiaus J.Balt.
| Vaikis apšvilpė (suvedžiojo, prigavo) mergą ir pametė Šts.
| refl. Brs: Tai, matykis, apsi̇̀švilpei su cukriniais runkeliais Vlkv.
4. šnek. apvogti: Čigonai atej[o], àpšvilpė tą moteriškę Kpč.
1 atšvil̃pti, -ia (àtšvilpia), àtšvilpė
1. intr. Š, NdŽ, KŽ švilpiant atvykti.
2. tr. BsMtI28, KŽ švilpiant pašaukti, prišaukti: Atšvilpiau – pargrįžta, pas tilto jau buvo nuejęs Dr.
3. intr. švilpimu atsiliepti: Jei grapuo sušvilpus neatšvilpsi, ryto metą gausi rykščių (apie dvaro panaktinį) Plng.
| refl. Plng: Mes tau švilpėm, o tu neatsi̇̀švilpei Prn. Į mano švilpimą niekas neatsišvilpė rš.
4. intr. su švilpesiu atlėkti, atskrieti: Priešo sviedinys atšvilpė prie pat mūsų apkasų rš. Kaži kas atšvilpia per lauką: švilpt švilpt švilpt švilpt – su didžiausiu vėju LTsIV506.
5. intr. su švilpesiu artėti (apie vėją, viesulą ir pan.): Atàšvilpė [viesulas] nuo žiemių Krs. Ir vėjas kad àtšvilpia in tą namą, sukalioja ir švirkština Dg.
6. labai greit atbėgti, atvažiuoti ir pan.: Nori gaut nuo tėvų [pinigų], àtšvilpia tuojau KzR. Karalius žemaičių atšvilpė su pasiutusiu greitumu J.Šliūp. Trenkė armotos, atšvilpė automobilis A.Vien.
1 įšvil̃pti, -ia, į̇̃švilpė
1. intr. Rtr švilpiant įeiti.
2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti.
3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114.
4. labai greit įbėgti: Įbėgo, į̇̃švilpė kaip viesulas Š.
5. tr. prk. įteigti.
| refl. tr.: Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t., tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia – įsisako Vd.
6. smarkiai įmesti, įsviesti.
1 iššvil̃pti, -ia, i̇̀ššvilpė Rtr, BŽ85; N, K, LL288,296
1. tr., intr. galėti, įstengti švilpti: Dikčiai geri kornetistai, anie moka iššvil̃pti į dikčiai aukštą balsą End. Galiam, sako, ir sylas pamėginti, katras smarkiau iššvil̃ps Žr.
2. intr. NdŽ švilpiant išeiti.
3. tr. BBMik6,16 švilpimu išreikšti panieką, pasityčioti.
4. tr. BŽ166, NdŽ, KŽ išvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, nepasitenkinimą: Žiūrėtojai i̇̀ššvilpė teatro vaidintojus Š. Aš i̇̀ššvilpiau piemenį iš trobos (par švilpimą) J.
5. tr. šnek. pašalinti, išgrūsti: Jis jau nebe pulkininkas ir iš posto seniai iššvilptas rš.
6. labai greit išbėgti, išlėkti, išvažiuoti ir pan.: Jis šoko iš vietos ir iššvilpė pro duris rš. Per kelias minutes i̇̀ššvilpė [bičių spiečius], i baigta Plv. Užuot ėjusi kur nors tarnauti, ji iššvilpė į pasaulį rš.
7. tr. išpūsti, išgairinti: Vėjas gryčią i̇̀ššvilpė Ds.
8. intr. šnek. būti labai greit išeikvotam: Pinigai švilpte iššvil̃pia Šmn.
1 nušvil̃pti, -ia (nùšvilpia), nùšvilpė J, Š, KŽ
1. žr. 1 sušvilpti 1: Kai tryliktą sykį jis nùšvilpė, smarkiai nusigando Vlkš. Kai prie namų prejo, tai kažin kas nuo pečių nušoko, nušvilpė, nusikvatojo, ir nėr nei avelės, nei nieko LTR(Slk.)
| refl.: Leiskit mane ant dvaro tris sykius nusišvilpt LTR(Mrj).
| prk.: Barbėk, senas pūzre, kiek nori, man nusišvilpt ant tavęs (tu man nieko nereiški) rš. Jam į viską pasaulyje buvo tik nusišvilpt rš.
ǁ intr. švilpiamu, šnypščiamu balsu pratarti: Tss! Tss! – nušvilpė per dantis Jonas TS1897,6.
2. tr., DŽ1 švilpimu pranešti, paskelbti: Išeinant [iš miesto] pirmą valandą nùšvilpė Ėr. Londone buvo nušvilpta pora aliarmų rš.
3. intr. DŽ1 švilpiant nutolti.
| prk.: Čia pažadu, čia apsisuku, ir jau pažadėjimas nušvilpė! V.Kudir.
4. tr. NdŽ, Nm, Šts nuvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, panieką: Tą kalbėtoją bežiūrint nušvilpė Grž. Minios išjuoktas, nušvilptas, purvais mėtytas, plaukia jis vienas iš miesto į miestą rš. Genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus J.Marcin.
5. intr. švilpiant nulėkti, nuskrieti: Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn J.Balč.
6. intr. su švilpesiu nutolti (apie vėją): Nušvilpė vėjas, sučežėjo lapai rš.
7. greit nubėgti, nuvažiuoti, nujoti ir pan.: Jis nùšvilpė kaip kulipka NdŽ. Žiūrėk, Tamošius dar nušvil̃pia į miestą Jd. Nušvil̃pk pas dėdę parnešt tabokos Lg. Raitelis kaip vėjas nušvilpė nuo kalno LTR(Sml). Traukinys ir vėl nušvilps laukais S.Nėr. Užsėdo ant arklio ir vėjais kasžin kur nušvilpė A1885,121.
8. tr. šnek. labai greitai padaryti: Aš jai nušvil̃pt (greit nuravėti) tuos daržus galiu Ps.
9. intr. šnek. tolyn nuskrieti: Pakračiau ranką, ir žiedas nuo rankos nùšvilpė Skr. Jaučias kaip užkabino ragais už užpakalio, kaip metė, teip jis ir nùšvilpė Krs.
10. tr. šnek. nusviesti, nukišti: Tų pirštinių nenušvil̃pk, bus geros! Rm. Kur nùšvilpei mano kepurę? Ėr.
11. tr. šnek. veltui išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Nešvilpauk! Tėvas nùšvilpė [turtus], ir tu nušvil̃psi Krs.
12. tr. šnek. nugyventi, nuskurdinti: Buta tėvų surėdyta buvo kaip skleininčia, o sūnus stojo gyventi – i kaip matai nùšvilpė Plt.
| refl. Šts: Tas švaistūnas tai jau visai nusišvil̃pęs Mrj. Tėvas labai gerai gyveno, o sūnus visai nusi̇̀švilpė Grl. Nusišvilpė greitai prastą pačią gavęs KlvrŽ.
ǁ refl. nusivalkioti: Su mergoms pradėjo lakstyt i nusi̇̀švilpė visai Jrb.
13. intr. šnek. vykstant smarkiam veiksmui dingti, išnykti: Starkuos vakar stuba nùšvilpė (sudegė) Gs.
14. pavogti, nukniaukti: Paliko nakčiai kieme [kibirą], ir nùšvilpė Trg. Marškinius nū toros nū̃švilpė Kv. Kad jį kur bala, nùšvilpė kepurę Vp.
15. tr. šnek. suvedžioti, prigauti; plg. 1 apšvilpti 3: Mergę nušvilpė, atmetė ir su kita ėmė draugauti Šts.
16. nusišlapinti: Nusišvilpt mums visiems, koją pakėlus, ant tų tamstos pyliavų, ponas Džiugai J.Avyž.
◊ niẽkais (vė́jais) nušvil̃pti dingti, likti be naudos, be rezultato: Kiek turto vėjais nušvilpia rš. Jų pastangos niekais nušvilpė rš.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Par pirštùs nùšvilpia, nežiūria tavęs [gydytojas] Grd.
1 pašvil̃pti, -ia (pàšvilpia), pàšvilpė K, Š, Rtr, NdŽ; N, M, L
1. intr. K, DŽ1, KŽ kiek švilpti: Garma gyvatės, kaip pašvil̃pia žynys, t. y. lenda, kavojas JI415. Ji liepė pašvilpti į arklio ausį, ir jam iššoko puikiausi rūbai LTR(Brt). Kalba pašvilpdamas Mrj.
^ Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs pašvilpt gali (prastos, menkos) LTsV848(Ps). Pašvilpsi, kaip duonos neteksi A.Damb. Pašvil̃pk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas! (atsikertama gąsdinančiam) Gs. Pašvil̃pk ant žąsų, kad nelestų avižų (nieko nepadarysi, nepabaidysi) LKT168(Grk).
| refl. K.
ǁ tr. švilpiant atlikti melodiją: Pašvil̃pti dainelę NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką švilpti.
3. intr. NdŽ, Varn galėti, įstengti švilpti: Jeigu širdies nebeturia (silpnos širdies), nebepašvil̃pt Slm.
4. tr. J, NdŽ švilpiant pašaukti: Pabėgęs pašvil̃pk vyrus pusryčių Gs. Turu du dantis: vieną šunie pašvil̃pti, kitą košei pakabinti (juok.) Lnk.
| refl. tr.: O tas jauniausis dabar pasišvilpė deimantinį arklį LTR(Erž).
ǁ prk. pasakyti, paliepti: Tau pašvil̃ps – ant vienu piršteliu šokinėsi Trk. Pauliai tai laimė: pàšvilpė va – ir atvažiavo [į talką] Slm.
5. intr. kelti švilpesį:
^ Didžiausias, plačiausias, aukščiausias, greičiausias, lekia pašvilpdamas, pakaukdamas, paūždamas (vėjas) Krok.
| refl.: Vilnys eina pasišvilpdamos rš.
6. intr. būti kurį laiką smarkiai mosuojamam: Tik pàšvilpė kaponė, i nuravė[ja]u burokus Dglš.
7. tr. šnek. greit numesti, nusviesti: Pašvilpė [skerspjūklį] dilgėlėsna rš.
8. greit nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti.
9. pavogti, nukniaukti.
10. tr. šnek. paprastai sustabarėjusiuose pasakymuose kalbant apie situaciją, kai nebegalima nieko padaryti, pakeisti ar pabauginti: Ką jis man pašvil̃ps – bile sykį aš pinigus atgriebsiu Alk. Nieko nebepašvil̃psi, ponas grape Slnt. Nieko nebipašvil̃psi, vaikali, paleidęs balandį iš nagų Vvr. Ka būt[ų] neprilindęs, i pašvil̃pk Krtn. Je, pašvilpk – pamesto daikto nebatrasi Šts. Šiandien aš čia, rytoj – kur Dievas pirštu pamos: algą paėmiau, ir pašvilpk man! J.Balt. Tėvas išėjo su pinigais, o dabar gali pašvil̃pt Jnš. Pašvil̃ps jiem tėvas – išnešė i neataduos Klt. Pašvil̃ps! Gaidys kiaušinį sudės (to niekada nebus)! Alv. [Jeigu būtų buvusi kita valdžia,] būt pàšvilpta (nieko nebūtų gauta) Pkn.
◊ pašvil̃pk i sùbinę (į úodegą Šll, Lkš, į ùžpakalį, per pirštùs) nieko nebepadarysi, po laiko: Daba pašvil̃pk į sùbinę, kai vyžos į sykį (užaugusį sūnų vėlu auklėti) Erž. Pašvil̃pk tu jam dabar į ùžpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti Trg. Pašvil̃pk par pirštùs – tas jau prapuolė, nebgausi Lk.
1 paršvil̃pti, -ia (par̃švilpia), par̃švilpė
1. intr. švilpiant pareiti: Jau ir anas švilpukas paršvil̃pia iš miško Ėr.
2. tr. NdŽ švilpiant parkviesti, paršaukti: Paršvil̃pk iš užjaujo bulbakasius, pietai jau išvirė Dr.
3. intr. su švilpesiu parlėkti: Jiem tep bekalbant klauso – paršvilpia to jo švogerio lazda! LTR(Lzd).
ǁ parskristi: Špogai jau par̃švilpė iš šiltojo krašto Dr.
4. labai greit parbėgti, parvažiuoti ir pan.: Su tokiuo arkliu netruksi namo paršvil̃pt Slm. Iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo J.Bil.
1 péršvilpti
1. intr. praleisti laiką švilpiant: Vėl pradėjo švilpti, vienas baigia, kitas pradeda, taip visose pusėse nutęsdami peršvilpė Žem.
2. intr. šnek. labai greit pervažiuoti: Nu kalno ragelės liuob páršvilpti par visą upę Vkš.
3. tr. šnek. greit permesti, persviesti: Trišakė kaladė ant kiemo buvo, o jis péršvilpė ją par stogą Rm.
1 prašvil̃pti, -ia (pràšvilpia), pràšvilpė Rtr; LL185
1. intr. NdŽ su švilpesiu pralėkti, praskrieti: Keletas šviečiančiųjų kulkų serijų prašvilpė lyguma įvairiomis kryptimis rš. Grumstas pro pat galvą pràšvilpė Skr.
| prk.: Daugybė visokių minčių prašvilpė pro jo smegenis J.Paukš. Visa mano ironija prašvilpė pro šalį, nė trupučio nekliudžiusi rš.
2. intr. su švilpesiu pučiant pralėkti: Viesulas pràšvilpė par apyaušrį, anksti Krs.
3. labai greit, smarkiai prabėgti, pravažiuoti ir pan.: Nespėjau nė sumatyt – tik pràšvilpė pro šalį Slv. Pràšvilpė kaip vėjas su ragėms Dr. Kaip ir perkūnas pràšvilpė automobilis rš.
ǁ NdŽ, Tl, Stč, Sv labai greit praeiti (apie laiką): Praėjo tos dienos, kap vėjas pràšvilpė, kap i nebuvę KzR. Prašvilpė gyvenimas kaip viena diena J.Paukš. Savaitė švilpte prašvilpia rš.
4. lengvabūdiškai išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Tei[p] ūždamas netruks prašvil̃pt viską Jrb. Kap bematai pràšvilpė ūkį, dabar grynas kap misingis Alk. Tąja bjaurybe [degtine] ir namus tuoj prašvilpsi Šn. Prašvil̃pia pinigus, kaip tik ką gauna Šr. Pry ano piningas nepastova, tujau pràšvilpa visus, kiek tik tura Vvr.
| Matyt, našlys – kur nors pačią prašvilpė P.Cvir.
^ Ką tėvai sudėjo, tą vaikai pràšvilpė Krs.
| refl. Ser, NdŽ: Prasi̇̀švilpei, tai dabar pažaliuosi be duonos ir be sėklių Ds. Jis greit ir prasišvilpė: pardavė ūkį ir su Elze išvažiavo į Ameriką rš.
ǁ prk. tuščiai praleisti (laiką): Aldonai pagailo lengvabūdiškai prašvilptų dienų J.Avyž. Visą gyvenimą tinginystėje prašvilpė prš.
1 prišvil̃pti, -ia (pri̇̀švilpia End), pri̇̀švilpė
1. intr. NdŽ pakankamai švilpti.
| refl. Ser, NdŽ.
2. intr. sukelti į švilpimą panašų garsą: O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūkstančia Vaižg.
3. tr. NdŽ, Trk, Šl, Ėr švilpiant prišaukti, prikviesti: Nešvilpk gryčio[je] – velnią prišvil̃psi Sml. Prišvilpk arklį, kad tavi gelbėtų (ps.) Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nei prisišvilpę, nei prisišaukę Rasutės ėmė žiūrėti, kas to mėlyno maišelio viduj K.Saj.
4. tr. pripūsti: Šaltas vėjas prišvilpia ausis rš.
| prk.: Mano vyrelis, kol mane apmovė, lakštingalomis ir mėnesienomis man visą galvą prišvilpė B.Sruog.
5. intr. šnek. labai greit priartėti, prilėkti: O čia Adomėlis ir prišvilpė [šokdamas] su Elze prie brolių J.Balt.
6. tr. euf. prišlapinti: Sriubos prisisrėbsat, a neprišvil̃psat lovos?! End.
1 sušvil̃pti, -ia (sùšvilpia), sùšvilpė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. intr. LL45,314, DŽ1, Dr, Všv, Varn trumpai pašvilpti, švilptelėti: Sušvil̃pt reikėjo, i būtų naję (nuėję) toliau Jrb. Sùšvilpė – šunys subėgo Sd. Kai tik sušvilpė bernas tąj[a] dūduke, pradėjo bėgt iš visų pusių zuikiai LTR(Šil). Gyvatė kaip sùšvilpė, net langai išbyrėjo BM222(Jsv).
2. tr. NdŽ, KŽ švilpiant sušaukti, sukviesti: Švilptè sušvil̃pk šunis, tai subėgs J. Čia pat gyvenam, jeigu gerai švilpsi – sušvil̃psi Šmk. Sušvil̃pk visus pri pietų iš žardienos Dr.
| refl. tr. NdŽ: Saulei nusileidus nereik švilpti, nes velnią atšvilpsi, o gali ir daugybę jų susišvilpti BsMtI28.
ǁ refl. Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Medžiotojai susi̇̀švilpė DŽ1. Kad nepaklystumėm krūmuose, kartas nuo karto susišvilpdavome Šlč. Susišvilpė valkatos rš.
3. intr. pratisai sučiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Volungėlė čia pat į ausį sušvilpė Žem. Ant sausos obelies šakos tupėdamas strazdas (varnėnas) kelis kartus sušvilpia I.Simon. Sušvilpė varnėnas sp.
4. intr. DŽ1, KŽ suūkti: Sùšvilpė, ir traukinys pradėjo važiuoti J.Balč.
5. intr. lekiant, judant sukelti švilpesį: Akmuo sušvilpė ore rš. Povilas šmaukštelėjo botagu. Botagas sušvilpė ore rš. Sušvilpė oras kaip giria vėtroje K.Bor.
6. intr. NdŽ sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją): Sušvilpdavo kamine iš laukų atklydęs vėjas rš. Tasai [ožiukas] kad šoks, tik vėjas sušvilpė, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo LTR(Auk).
7. greit subėgti, suvažiuoti ir pan.
8. tr. šnek. greit sumesti, susviesti: Kiek tik turėjo, visus sùšvilpė Pc.
1 užšvil̃pti, -ia (ùžšvilpia), ùžšvilpė
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Žln žr. 1 sušvilpti 1: Ùžšvilpė, kiškiai sulėkė LKT36(Pv). Zalnierius išėjęs užšvilpė: visi vyrai iš girios parėjo LB218.
2. intr. pradėti švilpti: Apie dvylikę bažnyčioj tik ažušvilpė, ažucypė, ir tuoj vienas grabas atsivėrė LTR(Slk).
3. tr. NdŽ švilpimu užšaukti, užkviesti (ant ko, už ko, pas ką).
| refl. tr.: Užsišvil̃pti pas save NdŽ.
4. tr. NdŽ, KŽ švilpimu nustelbti, nugalėti; geriau, stipriau, garsiau švilpti.
5. refl. NdŽ švilpiant pavargti.
6. intr. NdŽ imti kaukti, staugti (apie stipriai pučiantį vėją).
7. labai greit užbėgti, užlėkti, užšokti: Aš kaip kulipka užšvilpiau už pečiaus TS1901,6-10.
8. tr. šnek. greit užmesti, užsviesti: Tik capt kepurę nuo galvos, švilpt ir užšvilpė ant stogo Ėr.
9. tr. prk. pareikalauti daugiau (didesnės kainos): Jeigu senai mašinai duoda keturiolika [tūkstančių], tai naujai tūkstantį možna užušvil̃pt Slm.
1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš.
^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.
švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon.
| refl. K.
ǁ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją.
ǁ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ.
| refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts.
ǁ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.
2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdami̇̀ namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt.
^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk.
ǁ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts.
ǁ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž.
3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp.
4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš.
5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm.
ǁ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš.
6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn.
7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm.
^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant).
ǁ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš.
ǁ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn.
^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn.
8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn.
| prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt.
ǁ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531.
9. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr.
ǁ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš.
10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk.
| prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš.
^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb.
11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd.
ǁ pranešinėti, skleisti (paprastai gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr.
12. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv.
13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv).
14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs.
^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk).
15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.
◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.
toli̇̀ švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo toli̇̀ švil̃pia Snt. Toli̇̀ švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.
vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.
1 apšvil̃pti, -ia (àpšvilpia J, Krok), àpšvilpė tr. Rtr, NdŽ, KŽ; N, L
1. švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką: Apšvil̃pti kalbėtoją DŽ1. Studentai išmetė jį į gatvę ir apšvilpė V.Myk-Put. Jos padarė savo karjerą neapšvilptos, be šauksmų ir be sąmyšio rš.
2. šnek. pridaryti nuostolių, aptuštinti: Pijų àpšvilpė (apvalgė) šiti svečiai Krok.
| refl.: Kiek uždirba pinigų, tai pavažinėja po Lietuvą ir parvažiuoja apsišvil̃pęs Krok.
3. Lk, Trg, Lp šnek. apgauti, apmauti: Už tokį nieką didelius pinigus sumokėjai – tai apšvilpė jis tave! Lš. Ar dabar žmonės? Tik nusisuk, apsižiopsok, tuoj apsuks, apšvilps, iš panosės paskutinį grūdelį nudžiaus J.Balt.
| Vaikis apšvilpė (suvedžiojo, prigavo) mergą ir pametė Šts.
| refl. Brs: Tai, matykis, apsi̇̀švilpei su cukriniais runkeliais Vlkv.
4. šnek. apvogti: Čigonai atej[o], àpšvilpė tą moteriškę Kpč.
1 atšvil̃pti, -ia (àtšvilpia), àtšvilpė
1. intr. Š, NdŽ, KŽ švilpiant atvykti.
2. tr. BsMtI28, KŽ švilpiant pašaukti, prišaukti: Atšvilpiau – pargrįžta, pas tilto jau buvo nuejęs Dr.
3. intr. švilpimu atsiliepti: Jei grapuo sušvilpus neatšvilpsi, ryto metą gausi rykščių (apie dvaro panaktinį) Plng.
| refl. Plng: Mes tau švilpėm, o tu neatsi̇̀švilpei Prn. Į mano švilpimą niekas neatsišvilpė rš.
4. intr. su švilpesiu atlėkti, atskrieti: Priešo sviedinys atšvilpė prie pat mūsų apkasų rš. Kaži kas atšvilpia per lauką: švilpt švilpt švilpt švilpt – su didžiausiu vėju LTsIV506.
5. intr. su švilpesiu artėti (apie vėją, viesulą ir pan.): Atàšvilpė [viesulas] nuo žiemių Krs. Ir vėjas kad àtšvilpia in tą namą, sukalioja ir švirkština Dg.
6. labai greit atbėgti, atvažiuoti ir pan.: Nori gaut nuo tėvų [pinigų], àtšvilpia tuojau KzR. Karalius žemaičių atšvilpė su pasiutusiu greitumu J.Šliūp. Trenkė armotos, atšvilpė automobilis A.Vien.
1 įšvil̃pti, -ia, į̇̃švilpė
1. intr. Rtr švilpiant įeiti.
2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti.
3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114.
4. labai greit įbėgti: Įbėgo, į̇̃švilpė kaip viesulas Š.
5. tr. prk. įteigti.
| refl. tr.: Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t., tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia – įsisako Vd.
6. smarkiai įmesti, įsviesti.
1 iššvil̃pti, -ia, i̇̀ššvilpė Rtr, BŽ85; N, K, LL288,296
1. tr., intr. galėti, įstengti švilpti: Dikčiai geri kornetistai, anie moka iššvil̃pti į dikčiai aukštą balsą End. Galiam, sako, ir sylas pamėginti, katras smarkiau iššvil̃ps Žr.
2. intr. NdŽ švilpiant išeiti.
3. tr. BBMik6,16 švilpimu išreikšti panieką, pasityčioti.
4. tr. BŽ166, NdŽ, KŽ išvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, nepasitenkinimą: Žiūrėtojai i̇̀ššvilpė teatro vaidintojus Š. Aš i̇̀ššvilpiau piemenį iš trobos (par švilpimą) J.
5. tr. šnek. pašalinti, išgrūsti: Jis jau nebe pulkininkas ir iš posto seniai iššvilptas rš.
6. labai greit išbėgti, išlėkti, išvažiuoti ir pan.: Jis šoko iš vietos ir iššvilpė pro duris rš. Per kelias minutes i̇̀ššvilpė [bičių spiečius], i baigta Plv. Užuot ėjusi kur nors tarnauti, ji iššvilpė į pasaulį rš.
7. tr. išpūsti, išgairinti: Vėjas gryčią i̇̀ššvilpė Ds.
8. intr. šnek. būti labai greit išeikvotam: Pinigai švilpte iššvil̃pia Šmn.
1 nušvil̃pti, -ia (nùšvilpia), nùšvilpė J, Š, KŽ
1. žr. 1 sušvilpti 1: Kai tryliktą sykį jis nùšvilpė, smarkiai nusigando Vlkš. Kai prie namų prejo, tai kažin kas nuo pečių nušoko, nušvilpė, nusikvatojo, ir nėr nei avelės, nei nieko LTR(Slk.)
| refl.: Leiskit mane ant dvaro tris sykius nusišvilpt LTR(Mrj).
| prk.: Barbėk, senas pūzre, kiek nori, man nusišvilpt ant tavęs (tu man nieko nereiški) rš. Jam į viską pasaulyje buvo tik nusišvilpt rš.
ǁ intr. švilpiamu, šnypščiamu balsu pratarti: Tss! Tss! – nušvilpė per dantis Jonas TS1897,6.
2. tr., DŽ1 švilpimu pranešti, paskelbti: Išeinant [iš miesto] pirmą valandą nùšvilpė Ėr. Londone buvo nušvilpta pora aliarmų rš.
3. intr. DŽ1 švilpiant nutolti.
| prk.: Čia pažadu, čia apsisuku, ir jau pažadėjimas nušvilpė! V.Kudir.
4. tr. NdŽ, Nm, Šts nuvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, panieką: Tą kalbėtoją bežiūrint nušvilpė Grž. Minios išjuoktas, nušvilptas, purvais mėtytas, plaukia jis vienas iš miesto į miestą rš. Genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus J.Marcin.
5. intr. švilpiant nulėkti, nuskrieti: Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn J.Balč.
6. intr. su švilpesiu nutolti (apie vėją): Nušvilpė vėjas, sučežėjo lapai rš.
7. greit nubėgti, nuvažiuoti, nujoti ir pan.: Jis nùšvilpė kaip kulipka NdŽ. Žiūrėk, Tamošius dar nušvil̃pia į miestą Jd. Nušvil̃pk pas dėdę parnešt tabokos Lg. Raitelis kaip vėjas nušvilpė nuo kalno LTR(Sml). Traukinys ir vėl nušvilps laukais S.Nėr. Užsėdo ant arklio ir vėjais kasžin kur nušvilpė A1885,121.
8. tr. šnek. labai greitai padaryti: Aš jai nušvil̃pt (greit nuravėti) tuos daržus galiu Ps.
9. intr. šnek. tolyn nuskrieti: Pakračiau ranką, ir žiedas nuo rankos nùšvilpė Skr. Jaučias kaip užkabino ragais už užpakalio, kaip metė, teip jis ir nùšvilpė Krs.
10. tr. šnek. nusviesti, nukišti: Tų pirštinių nenušvil̃pk, bus geros! Rm. Kur nùšvilpei mano kepurę? Ėr.
11. tr. šnek. veltui išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Nešvilpauk! Tėvas nùšvilpė [turtus], ir tu nušvil̃psi Krs.
12. tr. šnek. nugyventi, nuskurdinti: Buta tėvų surėdyta buvo kaip skleininčia, o sūnus stojo gyventi – i kaip matai nùšvilpė Plt.
| refl. Šts: Tas švaistūnas tai jau visai nusišvil̃pęs Mrj. Tėvas labai gerai gyveno, o sūnus visai nusi̇̀švilpė Grl. Nusišvilpė greitai prastą pačią gavęs KlvrŽ.
ǁ refl. nusivalkioti: Su mergoms pradėjo lakstyt i nusi̇̀švilpė visai Jrb.
13. intr. šnek. vykstant smarkiam veiksmui dingti, išnykti: Starkuos vakar stuba nùšvilpė (sudegė) Gs.
14. pavogti, nukniaukti: Paliko nakčiai kieme [kibirą], ir nùšvilpė Trg. Marškinius nū toros nū̃švilpė Kv. Kad jį kur bala, nùšvilpė kepurę Vp.
15. tr. šnek. suvedžioti, prigauti; plg. 1 apšvilpti 3: Mergę nušvilpė, atmetė ir su kita ėmė draugauti Šts.
16. nusišlapinti: Nusišvilpt mums visiems, koją pakėlus, ant tų tamstos pyliavų, ponas Džiugai J.Avyž.
◊ niẽkais (vė́jais) nušvil̃pti dingti, likti be naudos, be rezultato: Kiek turto vėjais nušvilpia rš. Jų pastangos niekais nušvilpė rš.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Par pirštùs nùšvilpia, nežiūria tavęs [gydytojas] Grd.
1 pašvil̃pti, -ia (pàšvilpia), pàšvilpė K, Š, Rtr, NdŽ; N, M, L
1. intr. K, DŽ1, KŽ kiek švilpti: Garma gyvatės, kaip pašvil̃pia žynys, t. y. lenda, kavojas JI415. Ji liepė pašvilpti į arklio ausį, ir jam iššoko puikiausi rūbai LTR(Brt). Kalba pašvilpdamas Mrj.
^ Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs pašvilpt gali (prastos, menkos) LTsV848(Ps). Pašvilpsi, kaip duonos neteksi A.Damb. Pašvil̃pk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas! (atsikertama gąsdinančiam) Gs. Pašvil̃pk ant žąsų, kad nelestų avižų (nieko nepadarysi, nepabaidysi) LKT168(Grk).
| refl. K.
ǁ tr. švilpiant atlikti melodiją: Pašvil̃pti dainelę NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką švilpti.
3. intr. NdŽ, Varn galėti, įstengti švilpti: Jeigu širdies nebeturia (silpnos širdies), nebepašvil̃pt Slm.
4. tr. J, NdŽ švilpiant pašaukti: Pabėgęs pašvil̃pk vyrus pusryčių Gs. Turu du dantis: vieną šunie pašvil̃pti, kitą košei pakabinti (juok.) Lnk.
| refl. tr.: O tas jauniausis dabar pasišvilpė deimantinį arklį LTR(Erž).
ǁ prk. pasakyti, paliepti: Tau pašvil̃ps – ant vienu piršteliu šokinėsi Trk. Pauliai tai laimė: pàšvilpė va – ir atvažiavo [į talką] Slm.
5. intr. kelti švilpesį:
^ Didžiausias, plačiausias, aukščiausias, greičiausias, lekia pašvilpdamas, pakaukdamas, paūždamas (vėjas) Krok.
| refl.: Vilnys eina pasišvilpdamos rš.
6. intr. būti kurį laiką smarkiai mosuojamam: Tik pàšvilpė kaponė, i nuravė[ja]u burokus Dglš.
7. tr. šnek. greit numesti, nusviesti: Pašvilpė [skerspjūklį] dilgėlėsna rš.
8. greit nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti.
9. pavogti, nukniaukti.
10. tr. šnek. paprastai sustabarėjusiuose pasakymuose kalbant apie situaciją, kai nebegalima nieko padaryti, pakeisti ar pabauginti: Ką jis man pašvil̃ps – bile sykį aš pinigus atgriebsiu Alk. Nieko nebepašvil̃psi, ponas grape Slnt. Nieko nebipašvil̃psi, vaikali, paleidęs balandį iš nagų Vvr. Ka būt[ų] neprilindęs, i pašvil̃pk Krtn. Je, pašvilpk – pamesto daikto nebatrasi Šts. Šiandien aš čia, rytoj – kur Dievas pirštu pamos: algą paėmiau, ir pašvilpk man! J.Balt. Tėvas išėjo su pinigais, o dabar gali pašvil̃pt Jnš. Pašvil̃ps jiem tėvas – išnešė i neataduos Klt. Pašvil̃ps! Gaidys kiaušinį sudės (to niekada nebus)! Alv. [Jeigu būtų buvusi kita valdžia,] būt pàšvilpta (nieko nebūtų gauta) Pkn.
◊ pašvil̃pk i sùbinę (į úodegą Šll, Lkš, į ùžpakalį, per pirštùs) nieko nebepadarysi, po laiko: Daba pašvil̃pk į sùbinę, kai vyžos į sykį (užaugusį sūnų vėlu auklėti) Erž. Pašvil̃pk tu jam dabar į ùžpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti Trg. Pašvil̃pk par pirštùs – tas jau prapuolė, nebgausi Lk.
1 paršvil̃pti, -ia (par̃švilpia), par̃švilpė
1. intr. švilpiant pareiti: Jau ir anas švilpukas paršvil̃pia iš miško Ėr.
2. tr. NdŽ švilpiant parkviesti, paršaukti: Paršvil̃pk iš užjaujo bulbakasius, pietai jau išvirė Dr.
3. intr. su švilpesiu parlėkti: Jiem tep bekalbant klauso – paršvilpia to jo švogerio lazda! LTR(Lzd).
ǁ parskristi: Špogai jau par̃švilpė iš šiltojo krašto Dr.
4. labai greit parbėgti, parvažiuoti ir pan.: Su tokiuo arkliu netruksi namo paršvil̃pt Slm. Iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo J.Bil.
1 péršvilpti
1. intr. praleisti laiką švilpiant: Vėl pradėjo švilpti, vienas baigia, kitas pradeda, taip visose pusėse nutęsdami peršvilpė Žem.
2. intr. šnek. labai greit pervažiuoti: Nu kalno ragelės liuob páršvilpti par visą upę Vkš.
3. tr. šnek. greit permesti, persviesti: Trišakė kaladė ant kiemo buvo, o jis péršvilpė ją par stogą Rm.
1 prašvil̃pti, -ia (pràšvilpia), pràšvilpė Rtr; LL185
1. intr. NdŽ su švilpesiu pralėkti, praskrieti: Keletas šviečiančiųjų kulkų serijų prašvilpė lyguma įvairiomis kryptimis rš. Grumstas pro pat galvą pràšvilpė Skr.
| prk.: Daugybė visokių minčių prašvilpė pro jo smegenis J.Paukš. Visa mano ironija prašvilpė pro šalį, nė trupučio nekliudžiusi rš.
2. intr. su švilpesiu pučiant pralėkti: Viesulas pràšvilpė par apyaušrį, anksti Krs.
3. labai greit, smarkiai prabėgti, pravažiuoti ir pan.: Nespėjau nė sumatyt – tik pràšvilpė pro šalį Slv. Pràšvilpė kaip vėjas su ragėms Dr. Kaip ir perkūnas pràšvilpė automobilis rš.
ǁ NdŽ, Tl, Stč, Sv labai greit praeiti (apie laiką): Praėjo tos dienos, kap vėjas pràšvilpė, kap i nebuvę KzR. Prašvilpė gyvenimas kaip viena diena J.Paukš. Savaitė švilpte prašvilpia rš.
4. lengvabūdiškai išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Tei[p] ūždamas netruks prašvil̃pt viską Jrb. Kap bematai pràšvilpė ūkį, dabar grynas kap misingis Alk. Tąja bjaurybe [degtine] ir namus tuoj prašvilpsi Šn. Prašvil̃pia pinigus, kaip tik ką gauna Šr. Pry ano piningas nepastova, tujau pràšvilpa visus, kiek tik tura Vvr.
| Matyt, našlys – kur nors pačią prašvilpė P.Cvir.
^ Ką tėvai sudėjo, tą vaikai pràšvilpė Krs.
| refl. Ser, NdŽ: Prasi̇̀švilpei, tai dabar pažaliuosi be duonos ir be sėklių Ds. Jis greit ir prasišvilpė: pardavė ūkį ir su Elze išvažiavo į Ameriką rš.
ǁ prk. tuščiai praleisti (laiką): Aldonai pagailo lengvabūdiškai prašvilptų dienų J.Avyž. Visą gyvenimą tinginystėje prašvilpė prš.
1 prišvil̃pti, -ia (pri̇̀švilpia End), pri̇̀švilpė
1. intr. NdŽ pakankamai švilpti.
| refl. Ser, NdŽ.
2. intr. sukelti į švilpimą panašų garsą: O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūkstančia Vaižg.
3. tr. NdŽ, Trk, Šl, Ėr švilpiant prišaukti, prikviesti: Nešvilpk gryčio[je] – velnią prišvil̃psi Sml. Prišvilpk arklį, kad tavi gelbėtų (ps.) Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nei prisišvilpę, nei prisišaukę Rasutės ėmė žiūrėti, kas to mėlyno maišelio viduj K.Saj.
4. tr. pripūsti: Šaltas vėjas prišvilpia ausis rš.
| prk.: Mano vyrelis, kol mane apmovė, lakštingalomis ir mėnesienomis man visą galvą prišvilpė B.Sruog.
5. intr. šnek. labai greit priartėti, prilėkti: O čia Adomėlis ir prišvilpė [šokdamas] su Elze prie brolių J.Balt.
6. tr. euf. prišlapinti: Sriubos prisisrėbsat, a neprišvil̃psat lovos?! End.
1 sušvil̃pti, -ia (sùšvilpia), sùšvilpė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. intr. LL45,314, DŽ1, Dr, Všv, Varn trumpai pašvilpti, švilptelėti: Sušvil̃pt reikėjo, i būtų naję (nuėję) toliau Jrb. Sùšvilpė – šunys subėgo Sd. Kai tik sušvilpė bernas tąj[a] dūduke, pradėjo bėgt iš visų pusių zuikiai LTR(Šil). Gyvatė kaip sùšvilpė, net langai išbyrėjo BM222(Jsv).
2. tr. NdŽ, KŽ švilpiant sušaukti, sukviesti: Švilptè sušvil̃pk šunis, tai subėgs J. Čia pat gyvenam, jeigu gerai švilpsi – sušvil̃psi Šmk. Sušvil̃pk visus pri pietų iš žardienos Dr.
| refl. tr. NdŽ: Saulei nusileidus nereik švilpti, nes velnią atšvilpsi, o gali ir daugybę jų susišvilpti BsMtI28.
ǁ refl. Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Medžiotojai susi̇̀švilpė DŽ1. Kad nepaklystumėm krūmuose, kartas nuo karto susišvilpdavome Šlč. Susišvilpė valkatos rš.
3. intr. pratisai sučiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Volungėlė čia pat į ausį sušvilpė Žem. Ant sausos obelies šakos tupėdamas strazdas (varnėnas) kelis kartus sušvilpia I.Simon. Sušvilpė varnėnas sp.
4. intr. DŽ1, KŽ suūkti: Sùšvilpė, ir traukinys pradėjo važiuoti J.Balč.
5. intr. lekiant, judant sukelti švilpesį: Akmuo sušvilpė ore rš. Povilas šmaukštelėjo botagu. Botagas sušvilpė ore rš. Sušvilpė oras kaip giria vėtroje K.Bor.
6. intr. NdŽ sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją): Sušvilpdavo kamine iš laukų atklydęs vėjas rš. Tasai [ožiukas] kad šoks, tik vėjas sušvilpė, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo LTR(Auk).
7. greit subėgti, suvažiuoti ir pan.
8. tr. šnek. greit sumesti, susviesti: Kiek tik turėjo, visus sùšvilpė Pc.
1 užšvil̃pti, -ia (ùžšvilpia), ùžšvilpė
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Žln žr. 1 sušvilpti 1: Ùžšvilpė, kiškiai sulėkė LKT36(Pv). Zalnierius išėjęs užšvilpė: visi vyrai iš girios parėjo LB218.
2. intr. pradėti švilpti: Apie dvylikę bažnyčioj tik ažušvilpė, ažucypė, ir tuoj vienas grabas atsivėrė LTR(Slk).
3. tr. NdŽ švilpimu užšaukti, užkviesti (ant ko, už ko, pas ką).
| refl. tr.: Užsišvil̃pti pas save NdŽ.
4. tr. NdŽ, KŽ švilpimu nustelbti, nugalėti; geriau, stipriau, garsiau švilpti.
5. refl. NdŽ švilpiant pavargti.
6. intr. NdŽ imti kaukti, staugti (apie stipriai pučiantį vėją).
7. labai greit užbėgti, užlėkti, užšokti: Aš kaip kulipka užšvilpiau už pečiaus TS1901,6-10.
8. tr. šnek. greit užmesti, užsviesti: Tik capt kepurę nuo galvos, švilpt ir užšvilpė ant stogo Ėr.
9. tr. prk. pareikalauti daugiau (didesnės kainos): Jeigu senai mašinai duoda keturiolika [tūkstančių], tai naujai tūkstantį možna užušvil̃pt Slm.
praki̇̀lti
Apibrėžtis
ki̇̀lti, kỹla (-sta, kỹlna), -o intr.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
suki̇̀lti
Apibrėžtis
ki̇̀lti, kỹla (-sta, kỹlna), -o intr.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
1. keltis aukštyn: Kyla aukštyn darbininkų – revoliucijos vėliava (sov.) rš. Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys J.Dov. Migla kỹlna Lkv. Raudona saulė kilo iš Rytų ant darbo rankų kruvinų, pūslėtų T.Tilv. Pro vinkšnas kyla mėnuo rš. Plečiasi, kyla Spalio ugnis (sov.) rš. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas K.Kors. Prieš giedrą dūmai kỹla į viršų Dkš. Kilst iš marių mėlyns garas KlvD88. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Putos kyla iš armens ant liūlio J. Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo, lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo A.Baran. Garsas kỹla KI122. Kraujas man staiga kỹla (šoka) į galvą, į veidą KI116. Einame ilgais koridoriais, kylame laiptais T.Tilv.
| prk.: Kelias lengvai kilo į kalną Pč. Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo Žem. Akloji ir kylančioji žarna rš. Kylanti aorta (anat. aorta ascendens) rš.
^ Nėkados nekilk aukštyn svetimais sparnais LTR(Šll). Kas nekyla, tas prisvyla rš. Kas kilsta su gandrais, nutupia su varnomis LMD.
2. stotis gulėjus ar sėdėjus: Visi kyla anksti, reik kelti ir manie J. Moteris, ligos suspausta, iš lovos nekyla rš. Pasirodo … jenerolui, tik ką kilusiam iš lovos BsPIV29. Ans iš ligos jau nebekils BM250.
3. keltis iš mirusiųjų: Kukuo[ja] gegelė žalio[je] girelė[je], nebekilst matušė, mūsų senoji JD497.
4. prk. pradėti judėti, imtis aktyvaus veikimo prieš ką: Į kovą už taiką kyla visa pažangioji žmonija sp. Kad žmonės neturėtų vargo, tai nė nekiltų vieni prieš kitus rš. Po truputį visi ėmė kilti prieš jį J.Balč. Pasakiau žodį, tuo kilo an manęs Alk. Su mažu pulku nekilki ant Algimanto V.Piet. Pradėjo kilt kelios žemės an to karaliaus LB221.
| Prieš karo beprotybę kyla pykčio bangos rš.
5. eiti, vykti: Laikas kilti namo Sdb. Kur sekmadienį kilsi? Klov. Kilkime į Rambyno šventę! prš. Senolis vos atsikėlė ir beki̇̀lstąs į miestą J. Vasarą žvejui visada reikia toliau kilti į jūrą rš. Kilti (plaukti) į vėją Klp. Nu, švoger, aš jau ki̇̀lsiu ant namų Skdv. Ketindamas ryto metą toliaus kilti M.Valanč.
6. darytis aukštesniam, aukštėti lygiu; augti (apie pastatus): Prie pat miško kilo nauja sodyba J.Dov. Miestas kilo iš griuvėsių rš. Kyla kyla elektrinės, šviesos ryt už mylių plis (sov.) rš. Vilkaviškis smarkiau kỹla, kap Naumiestis Gs. Betono tiltas iš vandens ant upės kyla T.Tilv. Matai, kad auga medžiai, kad kỹla! Lnkv.
| Pienutį pamaišyk, kad neprisviltų, o kai ims kilti, nukaisk nuo ugnies rš. Dabar vanduo Nemune drūčiai ki̇̀lęs Skr. Barometras tačiau vis nekilo J.Balč.
7. didėti, stiprėti: Mes esame kylanti, einanti į pergalę partija (sov.) rš. Nacija yra ne šiaip sau istorinė kategorija, o tam tikros epochos, kylančios kapitalizmo epochos, istorinė kategorija (sov.) rš. Nuo dabar tik kilsme, augsme L.Gir. Žmonių susipratimas kils rš. Ryte buvo šilčiau, o į vakarą pradėjo šaltis kilti Dkš. Jau dabar ir tie mokslai kyla ir kyla aukštyn (reikia ilgiau mokytis) Gs.
| Pono Skrodskio balsas nežymiai kyla ir ima skambėti aštriau V.Myk-Put.
8. brangėti: Dabar linai pradėjo kiek ki̇̀lti Plt. Paskui kils turgus, tai papelnysim BsPIV202.
9. klestėti, tarpti: Mūsų tarybinėje Tėvynėje kasmet kyla tarybinių žmonių kultūra ir gerovė (sov.) sp.
10. pūstis, rūgti (apie tešlą): Duona, pyragai įmaišyti kỹla, laikas jau kepti J. Tešla kỹla KI105. Nekilo pyragai, duokš mielių nors lašelį Žem. Pažiūrėk, ar jau kyla pyragai Rdm.
^ Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo Žem.
11. pradėti rastis, prasidėti: Kilo ginčas, triukšmas Žem. Muštynės kildavo dažniausiai visai be reikalo A.Vien. Streikai kyla rš. Naujas gyvenimas kyla Tarybų Lietuvos kaime (sov.) sp. Naujos kalbos kyla S.Nėr. Jo vaizduotėj ėmė kilti dideli planai A.Vencl. Gali kilti ir didžių abejonių J.Jabl. Man lyg neapykantos jausmas kyla tuomet prieš jį širdyje J.Jabl. Kilo noras daryti gerą darbą J.Balč. Aplink stalą kilo juokas I.Simon. Duris pradaras paliko, idant, nelaimei kilus, galėtų išsprukti M.Valanč. Kiekviena kalba kilsta iš žodžių S.Dauk. Žmonys pritrūko duonos, ir kilo badas BM258. Kilo maras rš. Jos krūtinėj lėtai ėmė kilti pyktis rš. Gal kilt nesusipratimas rš. Tuomet man kilo silpna išsigelbėjimo mintis J.Balč. Nu menko debeselio gali ki̇̀lti didelė audra Varn. Apie dešimtą valandą vėjas ėmė kilti J.Balč. Kilęs vėjas išvaiko tuos debesis Grž. Iš peršalimo tai daug ligų kỹla Klvr. Pas mus daug vestuvių kỹla Gs. Jau du sykiu ki̇̀lo ten varžytynės Gs. Teip ir kỹla pasakos iš šito Rod. Akmenis dėk į miltus: neki̇̀ls kandys (flk.) Tl. Mūs senelei bėda kilo, kad stiklelis ranko[je] yra JD1385. Didis pranašas kilo mūsų tarpe SkvLuk7,16. Po karo ir pradėjo ki̇̀lti radijos pas visus Krš.
^ Iš mažos kibirkšties didis kilsta gaisras Kair. Dūmai be ugnies nerūksta, kalbos be priežasties nekilsta Mrk. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį S.Dauk.
12. paeiti (iš ko), gimti: Jis iš aukštos giminės ki̇̀lęs KI30. Simonas Stanevičius kilęs iš žemaičių bajorų šeimos rš. Iš čia jis ir sentėviai jo buvo kilę rš. Iš kur kilęs, ten ir žiūri LTR(Krp). Vilkas gyrėsi, jog jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadino chamu LTR.
13. pradėti augti: Taip miela sėti į dirvą ir laukti iš jos kylančio javo rš. Rugiai labai kỹla Ėr. Šiemet javai vėlai kỹla Alk. Jau pradės ir miežiai kilti Prnv.
14. išeiti iš savo urvo, iš guolio, iš nuolat stovimos vietos: Kada tik medžiotojas išeidavo, zuikiai kildavo už varsto, ir negalėdavo nušauti rš. Ant šviežio sniego šeškai kilsta, reik eiti šeškinėti Šts. Žuvis yra kilusi, kad kuisių sankulas pakilsta vakarais Ggr. Baidyklių kilstamu laiku (vidurnaktį) nebijau eiti Šts.
15. geisti patino (apie gyvulius): Karvė nėra kilusi, nėra jaučio ėmusi Tršk. Karvė nekilo prie jaučio, ir pardaviau Tršk.
16. rodytis (vaizduotėje): Prieš akis kyla kaimas gimtinis rš. Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis J.Balt.
atki̇̀lti intr.
1. ateiti, atvykti, atkeliauti: Led atkilaũ pas tavę, t. y. atėjau J. Iš kur atkilai, kuriais keliais? rš. Pagaliau atki̇̀lo ir patys garbingieji svečiai Rs. Aplink pavakarę ir atki̇̀lsu Slnt. Tyčioms buvo par jūrą atkilęs S.Dauk. Ejo tolesniai ir atkilo į nelab didelę sodą BsPII50. Ryto tu atkilk pas mane į svečius nė pėsčia, nė važiuota LTR(Lnkv). Nevartoja pas mus – iš kitur atkilęs žodis Krn. Ir pamiškėlė kap tik sušilo, visi paukšteliai tuojau atkilo LTR(Brt). Debesis atkỹlna, būs lytaus Lkv. Vėl viena banga atkilo Vd.
2. atsidanginti, atsikraustyti: Mano protėviai esą atkilę čia kur nuo Paprūsės Jž. Daugelis ir senųjų gyventojų irgi yra vėliau atkilę rš. Kai tik atkilau į šitą kaimą, tuojautės ir apsirgau Brt.
3. atsikelti: Jau kuris laikas ji nebeatkyla nuo krėslo su račiukais rš. Kai palijo, tuoj ir avižos atki̇̀lo nuo žemės Rm. Ar tu atkilai̇̃ (nuo žemės, kai tave kėlė)? Gž.
| prk.: Priemiesčiai netruko iš griuvėsių ir degėsių atkilti rš.
4. pabusti iš miego, atsikelti: Iš ryto kaip atkilsi, užkaisk katilą vandens LzP.
5. gerai augti: Ir buvusiuos smiltynuos kviečiai atkyla E.Miež.
įki̇̀lti intr.
1. keliantis atsirasti kame: Paukštis įki̇̀lo debesin Š.
2. pasikelti, iškilti (aukštyn): [Saulė] aukščiaus įkyla, ir dienos prasitęsia BM318.
3. įsisiautėti, pasikelti: Prajusį [= praėjusį] rudenį įki̇̀lo didelis vėtras StngŽ66.
iški̇̀lti intr.
1. pakilti (aukštyn): Kur jau saulė iškilo, laikas prie darbo Žem. Saulelė, iškilusi į pusryčius, karštai ėmė kaitinti Žem. Negali aukščiau paties savęs iškilti J.Jabl. Vieversėlis iškilo į dangaus aukštybes J.Balč. Iškils juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis (d.) Vl.
| Drąsiai aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė! Mair.
^ Su gandrais iškilo, su varnom nusileido Lp.
2. atsirasti paviršiuje ko, išsikišti, išnirti, išplūsti: Viduj jūros staiga iškilo sala Mš. Kalnai iš jūros iškilo S.Dauk. Netoliese iškilo žmogaus siluetas P.Cvir. Ar seniai čia iškilo paminklai ties narsiųjų kareivių kapu rš. Vietoj degėsių iškilo nauji, šviesūs darbininkų nameliai rš. Rūkų vainikuose pilis ramiai, iš ežero iškilus, tūno K.Bink. Aš užmerkiu akis – ir iš rūko baltas žydintis sodas iškyla E.Miež. Ta įmetė skepetą, ir iškilo tiltas BM279. Teip tuo iškilo kraujo putos BsPIV65. Jis tokios sriubos pripils, kad tau gumbas ant pilvo iškils rš. Senasis po vandeniu ėmęs panėrė ir po valandėlės kūzt iški̇̀lo su sidabro kirviu Jrk20. Tiek lytaus buvo, kad, rodės, žemė ant vandenio iškilus Skr. Štai ir iškyla iš jūružių marelių juods kadagių laivelis KlvD35.
| prk.: Tokio darbo nepaslėpsi, veikiai vien iškils į viršų Skd.
3. atsirasti, prasidėti: Iškilo lytūs, ir bitės neprisinešė kiek reikiant medaus Gs. Buvo iškyląs lytus, o nelijo Šts. Kad iškilo pusnis (ėmė pustyti)! Rdm. Kieme iškilo ugnis per vaikų neatsargumą prš. Iškils šiaurus vėjelis, nukrės klevo raselę JV1074. Iškilo didi vėtrelė, sulijo mano žirgelį Ds. Prieš jį iškilo daugybė naujų ir įdomių faktų J.Dov. Nori nenori, savaime iškyla marčios klausimas P.Cvir. Džiaugėsi kiekvienu naujai atsiradusiu darbu, iškilusiu rūpesčiu ir ėmėsi jų nematytu užsidegimu J.Balt. Iški̇̀lo kalba apie karą BŽ171. Manyje (= man) iškilo abejonės rš. Iškilo sunkūs metai BsV136.
4. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai iški̇̀lo, metas jau kepti J. Skubėkiat duoną kepti – labai iški̇̀lusi Krp. Kol išsikūrens [krosnis], ir duona iškils Žem.
5. išaugti; aukštam pasidaryti: Kur remunė, kur usnė iškilus, o javų nėr Skr. Jau mūrai iškilo aukštyn Žem. Greta kelių mūrinių namų, dviem aukštais iškilusių, kyšojo mediniai namukai rš.
6. išsiskirti iš kitų savo pranašumu: Iški̇̀lo daug naujų žmonių DŽ3.
7. išeiti (į priešakinius), pasidaryti (garbingam): Moterys jau seniai iš atsilikusių iškilo į priešakines (sov.) rš. Vilkos visą metą ant galo, o dabar iškilo į priekį Gršl. Jis iškilo į valstiečius pirmūnus (sov.) sp. Tu per mane į tokį vardą iškilai Šn.
8. išeiti, išvykti, išsikelti: Nu o kur jau dabar iškylni̇̀? Lkv. Mokytojai rimta eisena iškilo iš klasės rš. Teip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos S.Dauk. Sėliai, užėmus lietuviams jų žemę, iškyla per Dauguvą rytinėn Vidžemėn K.Būg.
| refl.: Gerai, kad boba noria išsiki̇̀lti nuo manęs J.
9. griebtis; ištikti: Iškilo į teismą dėl mušimos menturiais Ggr.
10. pasirodyti (vaizduotėje): Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas A.Vencl. Tarp džiaugsmo, laimės ir dainų iškyla man dabar dažnai seni vaizdai kovos dienų K.Kors.
◊ áikštėn iški̇̀lti pasidaryti aiškiam: Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją rš. Jungtis (tarinio) tokiuose sakiniuose gali ir aikštėn iškilti J.Jabl.
óras iški̇̀lo ėmė pustyti: Kad iški̇̀lo óras, ledva parvažiavom Rdm.
nuki̇̀lti intr.
1. nuvykti, nukeliauti kur: Iš mūsų pelėdų gana toli pietvakarių kryptimi nukyla mažasis apuokas T.Ivan. Reikia į miestą nuki̇̀lt Alvt. Kaip laimingai nukilote į Vilnių? Pkr. Kur buvai nuki̇̀lęs? Grz. Nuki̇̀lome į pievas su maža dienele, kad ne taip būtų šilta pjauti Jnšk. Nuki̇̀lęs ten nėko nebradau Slnt.
| Atsiminimų pažadintas Pjeras savo vaizduotėje tuojau nukilo į praeitį rš.
2. pasikelti nuo ko aukštyn: Nesužinos, jei žmogui nepavyks nukilti nuo žemės ant kitų planetų rš. Jie buvo nukilę nuo žemės ir vis kilo kilo rš.
3. atsiskirti nuo parūgų (apie rūgštų pieną): Pieną pakišk po pečiaus, kad nukiltų Škn. Įstačiau į židinį puodynę su pienu, gal nukils Škn.
4. atsikelti miegojus (anksti): Kad tep nuki̇̀ltų apie aušrą Alk. Tų darbų begalės, reiktų nuki̇̀lti dar tamsy Gs.
paki̇̀lti intr.
1. užlipti kur aukštai: Elena net nepajuto, kaip pakilo į kalną rš. Čikas pakilo laiptais aukštyn rš. Į tribūną pakyla Stalininės premijos laureatas (sov.) sp.
2. pasikelti aukštyn: Rogės ūmai pakilo į orą, atsitrenkė į kažką ir prasmego pusnyje rš. Saulė jau kur pakilo Skd. Drauge su pirmutiniais orkestro akordais pakyla scenos uždanga A.Vien. Darjalo tarpukalnėje pakilo rūkas A.Vien. Šiandien pakylam į aukštį, kur saulė pavasario teka K.Kors. Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paki̇̀lo KI121.
| prk.: Dabar iš griuvėsių pakyla puikūs kvartalai, gausios kultūrinės įstaigos ir mokyklos (sov.) sp.
3. atsikelti sėdėjus, gulėjus, miegojus, sirgus: Sauliūnas nuo kėdės pakilo E.Miež. Svečias netrukus pakilo ir išsidangino P.Cvir. Pakilo iš savo vietos ir šiaip prašneko J.Jabl. Pakilus nuo stalo jaunoji puola į kojas tėvams, giminėms ir kožnam vienam svečiui JV596(išnašoje).
| Pakils gėlelė suminta S.Nėr. Pakilkite iš tamsos, pakilkite iš dulkių! S.Nėr. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula J.Jabl. Sveikinu drėgną pavasario žemę, iš miego ir ledo pakilusią V.Myk-Put. Gaidys, anksti pakilęs, gieda Tat. Liepė … ryto gi anksti pakilt ir į arklidę nueit MitI376. Nuo ryto laiku (anksti) paki̇̀lo, dabar miego nori Vkš. Pakyli̇̀ rytą, tai dar valgyti nesinori Rdm. Anksti ryte pakilęs išbėgo an kalno Jrk87.
| Jis jau pakyla iš ligos J. Tas nespėjo pakilt, tai kitas apsirgo Gs.
4. prk. patekėti (apie saulę, mėnulį): Dar anksti – saulutė vos tik iš nakties tepakilo rš. Debesų properšoj jau pradėjo brėkšti mėnulis, kuris netrukus pakilo A.Vencl. Rytas ties juo (mišku) pakilo (išaušo) skaistus rš. Saulutė paki̇̀lo, kai buvom į Rusnę Šlu.
5. pradėti judėti prieš ką, sukilti: Pakilo rusai ir lietuviai – visi drauge – petys petin E.Miež. Į kovą už taiką pakyla vis nauji milijonai žmonių sp. Cinokai kaip pakilo ant manęs, pagatavi suėsti! Žem. Ale pakilo kits karalius ant jo uošvio, stojo an vainos BsPIV169.
6. staiga pradėti ką veikti: Juk per mane Katrė ir pakilo rieties Žem. Sarčiai pakilo [bėgti], brikelė sudardo, ir jau mielų svečių nebėr rš. Kai čia nusausino, kad paki̇̀lo augti berželiai Rm. Mes pakilome šviesą platinti rš.
7. pasirengti kur: Lyg paukštis skrist pakilus jo dvasia T.Tilv. Buvo jau paki̇̀lus ženytis, ale vėl aprimo Alk. Tai jau pas mergas pakilai̇̃? Al.
8. išsidanginti, išsigabenti: Kad pakilti (= norint pakilti) iš čia, reik kelių vežimų daiktams J.
9. pasidaryti aukštesnio lygio, patvinti (apie upę): Pakilus upė raitosi vaga T.Tilv. Aukščiausiai pakyla Nilas rugsėjo pradžioje, paskui ima palengva slūgti rš. Labai lijo, upė net buvo pakilus Ėr.
| prk.: Černyševskis nesugebėjo, teisingiau, negalėjo dėl Rusijos gyvenimo atsilikimo pakilti iki Markso ir Engelso dialektinio materializmo (sov.) rš.
| Ta karvė mum pakilo į penkiolika litrų (pradėjo duoti penkiolika litrų pieno) Rd.
10. pasidaryti garbingesniam: Jis pats nežinojo, kiek daug pakilo tada žmonių akyse rš. Marius pakilo dėl savo narsybės kovose rš. Fogo vardas vėl pakilo J.Balč.
11. padidėti, pastiprėti: Naktį šaltis žymiai pakilo J.Balč. Prekė (kaina) rugių smarkiai pakilo V.Kudir. Spalio revoliucijos dėka milžiniškai pakilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas kolonijose ir priklausomose šalyse (sov.) sp. Namie būdamas, dviem kilogramais pakilaũ (pasunkėjau) Lš.
12. pabrangti: Pakilo linai – subruzkiam minti Dr. Paki̇̀lo arkliai, o mes to pokylio nežinojom Lp.
13. pagerėti: Pakilo studentijos mokymo ir auklėjimo kokybė (sov.) sp.
14. išsipūsti, išrūgti (apie tešlą): Pyragai par daug pakils Lkv. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, leisti jai pakilti rš. Iš pakilusios tešlos daryti pyragaičius rš.
15. atsiskirti nuo išrūgų (apie pieną, grietinę): Padėk tą pieną ant kuknės, ans paki̇̀ls Lkv. Smetonas paki̇̀lo Lkv.
16. ištinti: Tau kairysis žandas paki̇̀lęs Šlv. Jam žaizda paki̇̀lo Slv. Kiaulėms pakilo liaukos Šts. Žinotum, viduriai paki̇̀lę, toks karštumas Upt.
17. atsirasti, prasidėti: Apmaudas su ašaromis vėl pakilo jos krūtinėje P.Cvir. Pakilo bildesys, klegesys Žem. Visas jomarkas pakilo apie skrynią: grobstė, varžėsi, pardavinėjo, barėsi Žem. Pakilo juokų, naujienų pasakojimų Žem. Vieną dieną kerštai zvaidai pakilo jų bute Žem. Kas čia pasidarė, iš kur ta liga pakilo? Žem. Sodžiuj pakilo tikra suirutė A.Vien. Dėl kelionės aplink žemę pakilo tokių didelių ir karštų ginčų J.Balč. Pakilo baisus triukšmas J.Balč. Paki̇̀lo mūšys Vlkv. Pakilęs vėjas nuo senos Nevos per žemę neša gaivią Spalio dainą (sov.) rš. Vėtra staiga paki̇̀lo KII35. Išgąstingas šauksmas paki̇̀lo KI64. Iš to karas paki̇̀lo KII284. Pavydas jame paki̇̀lęs KII125. Staiga pakilo kalbos, ir ėmė šnekėt visa pakrantė rš. Iš visų pusių pakilo balsai V.Kudir. Pakilo baisus maras BM365. Pakilo lenkmetis Gs. Baisi pekla pakilo dėl to nieko Plv. Pakỹla ir dainų daugiau (ateina noras dainuoti, prisimeni daugiau) Plv. Kad kokia pakyla puiki veselia …, tai jis eina palinksmint BsPIV47. O kilo, pakilo šiaurusis vėjelis JD911. Pakils vėtrelė, išpūs lizdelį NS114. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD5. Pakils šalnelės – atjos piršleliai LTR(Lkč).
| Pakilo tarpe jų kitas mokytojas rš.
^ Pakilo tvanas, nutrūko dzvanas (sakoma apie piršlybas, kai kelias pabjūra) Srv.
18. paaugti: Kiek nuo pelkės pakils augalas, tiek jam ir bus gyvenimo rš. Vasarojus apdygo taip gražiai ir pakilo kaip dūmas rš. Rugiai per kelias dienas pakilo Ėr. Per naktį toks gražus atolas paki̇̀lo Stl. Jeigu liepos mėnesį linai jau pakilę, tai bus linų Alk. Šitas vaikas greit ir auga: kas sykis vis daugiau pakilęs Vv.
19. prasigyventi, praturtėti: Pakilo jie su krautuve Srv. Tie vaikai pakilo, jau gyvena rš. Kolūkis negali pats paki̇̀lt, ka žmonės nežiūrės Žsl.
20. užpykti: Dėl tarno šiurkštaus pasakymo ponas labai pakilo rš. Vis prašo piningų; aš jau pakilau: kaip piningų, taip piningų Šts.
21. pasidaryti aukštesnio tono: Jos balsas pakilo iki laukinio cypimo rš.
22. geisti patino (apie gyvulius): Karvė paki̇̀lus in veršį Rmš. Kumelė paki̇̀lus į kumelį Rmš.
◊ põpieriai paki̇̀lo reikalai pagerėjo: Filijo Fogo popieriai vėl pakilo J.Balč.
parki̇̀lti intr.
1. pareiti, parvykti (namo): Vyrai parki̇̀lsta iš jomarko Tl. Ar tat jau parkilai iš Užvenčio? Užv.
2. atsidanginti, atvykti iš kitur čia gyventi: Į Naumiestį neseniai parkilo naujas advokatas rš.
pérkilti intr. persikelti: Mikalojus buvo tik perkilęs į savo naująją sodybą rš.
praki̇̀lti intr.
1. sukilti iš miego: Teip bijojau naktį; kai prakilo visi, smagiau pasidarė Bsg.
2. praturtėti, turtingesniam pasidaryti: Kol jis neturtingas, tai teisingas, o kad jis praki̇̀ltų, tai būtų pasiutęs Skr.
priki̇̀lti intr.
1. kam rūgstant, pučiantis, pasidaryti pilnam: Priki̇̀lo duonos (alaus) kubilaitis su kaupu Šts. Pilnas dubuo prirūgęs (prikilęs) tešlos rš.
2. kam kylant pasidaryti pilnam, prisipildyti: Pievelė prikilo vandens Grg. Prikilo vandenio lig pat lizdu BsMtII145. Pilnas kiaulininkas priki̇̀lo srutų Pgr.
3. priželti, priaugti (daug): Žolių priki̇̀lo baisybės [darže] Gs.
suki̇̀lti intr.
1. visiems atsikelti sėdėjus, gulėjus, pabudus iš miego; atgyti: Vienu sykiu sukilo nuo stalo Žem. Tos laumės … teip tuo' sukilo iš staklių ir išė[jo] savo keliais BsPIV140. Iš ryto tą dieną visi anksčiau sukilo P.Cvir. Anksti suki̇̀lo visa šeimyna kulti J. Atsikelk rytą laiku, nelauk sukilstančių vaikių LMD(Lpl). Pro langus smelkėsi blyški šviesa, sunku buvo įžiūrėti praeinantį žmogų, bet miestas jau sukilo rš. Kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės M.Valanč. Paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo Žem.
^ Aukso lenta pakilo, visi žmonės sukilo (saulė) Antz.
2. imtis aktyviai veikti (prieš ką): Darbininkai sukilo prieš engėjus ir pasiekė pergalę (sov.) rš. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą (sov.) rš.
3. sukrusti, sujusti ką veikti: Džiaugtis, gyventi daigas sukruto, kurti, mylėti žemė sukilo S.Nėr. Sulig tuo jo pasakymu visi sukilo rėkti Žem. Kad sukils sukilę, kad ims rėkti, klykti Blv.
4. visiems atgyti, pradėti judėti: Aukštybių bočius … įsakė ereliui vaikus perėti pavasario laike lig vabolėms nesuki̇̀lus PP12. Degutu gydydavo vaikus, kuriems sukildavo kirminai rš. Šie nežymūs kaimo griuvėsiai, rodos, sukilo ir tapo gyvi J.Marc. Ant to balso suki̇̀lo visas dvaras BM398.
| prk.: Tartum sapne sukyla prisiminimai apie praeitį rš.
5. imti augti: Iš pat pavasario žiemkenčiai sukilo tamsiomis garbanomis P.Cvir. Po šito lietaus sukilo bulvės Skr. Kad kiek užlynotų, tai javai dar sukiltų Jnšk. Ar jau suki̇̀lo tavo daigai? Slnt. Taip sukilo pievos, kad retas vyras įstengė pilną pradalgę išsukti J.Avyž.
6. įsibanguoti: Pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras rš. Juodo Nevėžio vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai Mair. Jūrios skaudžiai sujudusios, suki̇̀lusios KII336. Sukilusi jūra Plng. Jei Venta sukilo, žinok – būs lytaus Šauk.
| prk.: Skausmo banga Dono širdyje pradeda atslūgti, sukilę jausmai nurimsta J.Marc.
7. pakilti, prasidėti: Vėtra sukilsta N. Umars sukilo, ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Sukils vainos LTR(Upn).
8. atsiskirti nuo parūgų, pavirsti į varškę (apie pieną): Uždėk puodą ant pirkšnių, kad sukiltų pienas Ll. Kad žildiniai suki̇̀lo, reik parūgas nusunkti žemėn J. Jau, musit, pienas yra sukilęs, kad smetonas toks kietas Plt.
užki̇̀lti intr.
1. pakilti, prasidėti: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem. Užki̇̀lo vėtra, debesis storas – bus smarkus, bangus lietus J. Aš myliu užkylančią audrą I.Simon. Dabar jau ir praded ledai krist, sakė anie, kad tik niužkiltų (= neužkiltų) perkūnija Jrk48. Kad užki̇̀lo vėtra, vos stogo nenunešė Skr. Nekuriam medžiotojui bemedžiojant, didi perkūnija užkilo BsMtII57. Ir užkilo šiaurys vėjas, ir nupūtė vainikėlį Jrb. Mums beprausiant burnužėles, ir užkilo rytvėjėlis JD725. Beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis KlvD60. Užkils šalnelė, pakąs žolelę DvD213. Užkilki, vėjeli, užtekėk, saulele, nupustyk, nušildyk nuo žirgo raselę (d.) Grl. Užkils didi tvanai brš.
| Užkilo revoliucija Brš.
| Kad užkilsta pykti, visas dreba Šts. Šitam, lauke beklausant, piktumas užkilo Jrk37.
2. iškilti aukštyn: Toks juodas debesiukas užki̇̀lo - bus lytaus Skr. Gal užkil̃s vėl iš kur debesis Pc. Užkyl juodas debesėlis, aplys mano šienelis KlvD278. Užkilo ant pat viršaus perkūnija Vvr. Ilgai migdinsiu …, lik pačių pusrytėlių, pakol užkils saulelė JV231.
^ Lig dangaus užkilau, klane nuskendau (lietaus lašas) Sb.
3. patvinti: Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo Žem. Upeliai užki̇̀lę – kad numals (vandens malūnu), ir nuseks Šts. Kai užkils vandenys – paukščių milijonai randasi, nė su pelkvežiu nepavežtumi Šts.
4. iškilti į paviršių: Iš gelmės užkilo dvi jūrų jungpravos Kel1881,39.
5. sukilti prieš ką: Visos galybės velnio ant mūsų smarkiai užkilo PK135.
6. užpykti: Kad ans ant manęs užki̇̀lo, džiaugiaus duris suradęs Užv. Kad užkiláu, kad užnikau barti! Šts.
išli̇́eti
Apibrėžtis
1 li̇́eti, -ja (liẽna [K], lẽja), -jo (lė́jo K.Būg)
1. tr., intr. SD131, R, K pilti (skystį): Li̇́ek lauk tą vandenį! Skr. Žiūrėk, pieną li̇́eji! Ar. Viršų kamino teuždenga su šlapiu maišu ir vis ant to maišo v[a]ndenį teleja S.Dauk. Lejù srutas an obelų Pp. Ir turi ant jos lieti aliejų BB3Moz2,1. Bet jauną vyną reikia liet naujuosna sūduosna Ch1Luk5,38. Su vandeniu liek, ir nubėgs sniegas J. Būriai semia vandenį ir lieja (būriais, tarpais vis lyja ir lyja) Plv. Lẽja kaip ledu Slnt.
| Tuo iš visų septynių galvų pradė[jo] liet an jo ugnia (ps.) Brt.
| prk.: Ėmė liete lieti pagyras rš. Tepradžiunga vargo žmonės, – lieja skausmą dainose! B.Sruog. Aš savo dvasę liesiu ant tavo vaikų brš.
^ Kur geria, te lẽja Ds.
2. tr. Kt laistyti, drėkinti: Šiandien reiks lieti runkelius, bo labai karšta Žž. Sesuo lẽja daržą Als. Lejù [daržus], ką darysi: nenoru be daržų palikti Užv. Liejau rūtą, liejau mėtą, liejau lelijėlę (d.) Nm. Ne už piningus liejo mindą, bet atsilietinai Brs.
^ Vienas liejo, antras gėrė, trečias augo (lietus, žemė ir žolė) LTR(Lbv).
ǁ šlakstyti: Bėda siratėlei ant svieto gyventi, pilni jos takeliai ašarėlių lieti (d.) Skr. Ašaromis skruostus savus liejo KN268.
| refl.: Vėl prakaitu liejas (apsilieja) artojaus kakta rš.
3. tr. gesinti pilant vandenį: Vanduo nėjo ugnies lieti, vilkas nėjo ožkos pjauti J.Jabl. Eina vanduo ugnį li̇́eti JD82. Sausas, neli̇́etas anglis reik laikyti prosuo Šts.
4. refl. gausiai tekėti; plaukti srove: Iškilmingas istorinis momentas: Nemuno vanduo liejasi į naująją vagą sp. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis niekais po visur išsklaidyta jų galia J.Bil. Lẽjas ašaros visiem iš linksmybės BM95. Prakaitas liejosi jo veidu rš. Per pirštus čiurkšlėmis liejosi kraujas J.Marc. Kad krau[ja]s be reikalo nelietumias M.Valanč.
^ Du šuniu rejas, balti kraujai lẽjas (girnos ir miltai) Kv.
| prk.: Taku liejosi žmonių, galvijų, vežimų ir geležies srautai rš. Štai ėmė į tvartą lietis ryto šviesa P.Cvir. Iš jo burnos be perstojo liejosi sąmojis, sukeldamas nuoširdų kvatojimąsi pirkėjų būryje ir priviliodamas praeivius J.Avyž. Kažkoks naujas, aštrus ir blaivus jausmas liejosi Nikalojaus krūtinėn rš.
5. refl. per viršų tekėti, išeiti iš vagos: Kad upės lẽjas iš miegų (vagų), atsodos paliekta Šts. Drumstas upeliukas šniokštė, liedamasis iš lėkštų krantų J.Dov.
| prk.: Ruduo liejos gėrybėmis rš.
6. tr. daryti, kad tekėtų, versti tekėti: Bailė ir markatnumas lẽja ašaras iš akių Aniutės BM90. Kraujo ižg naujo nelieja ižg kūno savo DP140. Kraują jų leja SE173. Tu skaitai ir ašaras, mano varge liejamas brš.
7. tr. prk. skleisti: Saulelė anksti kyla iš anapus miškų, liedama pirma savęs ant žaros raudoną šviesą Žem. Pirkioje šilta, lempa lieja ramią šviesą rš.
| refl.: Nelygiu jūros paviršium liejosi mėnulio šviesa rš. Iš po jo pirštų liejosi šauni daina A.Vencl. Pušys tyliai ošia, per mišką liejasi jų amžina giesmė V.Mozūr. Liejasi dainos po kraštą rš.
8. tr., intr. smarkiai suduoti, mušti, kirsti, šerti: Kad li̇́ejau, tai li̇́ejau išdykėliui į kailį Grk. Kad liesiu keletą diržų, tai nereiks vagišiauti Pžrl. Nusišvilpė kažkas krūmūse, o aš tik lejù arkliams! Šts. Li̇́eti su botagu J. Kad ne tas žmogus, tai [nuo chuliganų] būt gauta li̇́eti Srd. Aš tau kad li̇́esiu už ilgą liežuvavimą! Všn. Galgi čia tau kas par kaunierių lẽja – kiek gali, tiek dirbk Ut. Vaikali, neožaukis – li̇́eti gausi! Vvr. Tas vaikas lietinas, muštinas, duotinas Šv.
9. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ausdavo, li̇́edavo, net atsibosdavo man Ps. Kad leja žodį – kaip kirviu kerta Ds. Klausyk, kad lieja (tiksi) mano laikrodis, tai lieja Pn.
10. tr. pienu ar grietine balinti (sriubą): Viralą liek, kai tik pradės virti Trgn. Ar li̇́ejai batvinius? Skp. Ir inpylė močekelė nelietų batvinių, ir pastatė našlaiteliam tamsiai po lentyna (d.) Prng.
| refl. tr.: Kuo gi liesies batvinius? Kp.
11. intr. paskalas leisti, apkalbėti: Lieja visi kaip varpu, kad anas su merga susidėjęs Trgn.
12. tr., intr. Lb, Ss dėti minkštus kiaušinius: Vištos pavasarį tik li̇́eja li̇́eja Alk. Gal labai riebios vištos, kad lẽja? Sdk. Mano visos vištos li̇́eja Vdš. Višta kiaušinius lẽja, laisto Dsn. Žąsiai negalima suduot botagu – lieja kiaušinius LTR(Kzt).
13. tr. skleisti rašalą (apie popierių): Popierius lieja rašalą rš.
◊ ãšaras li̇́eti verkti: Be reikalo leji̇̀ ãšaras – nebeprikelsi iš numirusių Ds. Nors ir ašaras liesi, jauna būt negalėsi LTR(Klvr). Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti S.Stan. Neverk, mergele, neliek ašarėlių JD1476. Siratėlė sėdėdama verkia, ašarėles liena (d.) Krč.
kraũją li̇́eti kruviną kovą kovoti: Mūsų liaudis ne tam liejo kraują ilgų metų kovoje dėl laisvės, kad ji vėl leistų save pavergti A.Vencl. Už gyvenimą liejome kraują, pagyvensim kaip niekad gražiai rš.
[deviñtą] prãkaitą li̇́eti sunkiai dirbti (prakaituojant): Kumetis visą savo amžių liejo prakaitą dėl juodos duonos kąsnelio sp. Dirbdamas prakaitą liejau J.Jabl. Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau PPr27. Deviñtą prãkaitą li̇́eja, o traktoriaus neužveda Tršk.
piktùmą [tul̃žį] li̇́eti DŽ labai pykti, apmaudauti: [Policija] lieja savo piktumą, drasko namus, gąsdina vaikus, nėščias moteris V.Kudir.
1 antli̇́eti, -ja (añtleja), -jo (ž.) tr., ančli̇́eti
1. užpilti ant viršaus: Aš ten nespėjau antli̇́eti KlvrŽ. Vilnis ančli̇́eja, t. y. ančdaužia luotą J.
2. ištekinti: Na, tu turbūt nė vienos ašaros šiandien neantliesi I.Simon.
1 apli̇́eti, -ja (àpleja), -jo tr.
1. SD199, R, K, I apipilti iš viršaus: Ji jam vainiką uždėjo ir meilės mostimi apliejo RD203. Tokia šiluma išvertė, visas kūnas lyg vandeny apli̇́etas Skr. Smarkiau sužaibavus, kiekvienas skubėdavo pasitraukti nuo lango, kad veido „variu neaplietų“ rš.
| prk.: Skaisti šviesa aplieja vakarais aikštę sp. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Apsiliejau koją [semdamas vandenį] Pc. Tai jis jam kaip rėžė, tai, girdi, net smala akmuo apsiliejo! BsPIV80.
| prk.: Šią dainelę dainuojant, šilima apsiliedavo širdis J.Marc.
2. SD200 liejant suteršti, aplaistyti kuo: Tie girtuokliai visą stalą aplė́jo Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas valgydamas apsili̇́eja kaip liūlas J. Neapsili̇́ek prausdamasis marškinių Ds. Apsiliejus pilvą kai kunigo piemenė Sln. Apsiliejo kaip svočios mergaitė Dl.
3. Skd palaistyti, sudrėkinti žemę, kad augtų (apie augalus): Ar jau apli̇́ejot daržą? Skr. Su moliniu vandenimi apli̇́ejau diegus J. Apli̇́ejau morkus, kvietkas Skr.
| prk.: Šaknis tavąsias mes apliesim savuoju prakaitu, krauju K.Kors.
| refl. tr.: Duok man viedrą – noriu gėles apsili̇́eti Skr.
4. apšlakstyti, sudrėkinti: Ašaromis apliejo mano galvą rš.
5. apsemti, užtvindyti: Upė miestą aplieja N. Jūrė, jas (salas) apliejanti, praminta yra jūre Karaibų I.
| refl.: Tuo apie tą miestą apsiliejo vanduo Brt. Apsili̇́ejo visas kraštas Užv.
◊ ãšaromis (verksmù) apsili̇́eti apsiverkti: Duktė ašaroms apsiliejo S.Stan. Visi ten didžiu verksmu apsiliejo brš.
kraujai̇̃s (kraujù) apsili̇́eti Nm susikruvinti: Gavęs smūgį per galvą, apsiliejo krauju ir klupo ant žemės V.Myk-Put.
prãkaitu apsili̇́eti labai suprakaituoti: Raulas, nors apsiliejo prakaitu ir gerklė išdžiūvo, dalgio nepaleido V.Kudir.
tulžim̃ apsili̇́eti labai supykti: Tėvas sužinos, kad mes alui leidžiame pinigus, tulžim apsilies rš.
1 atli̇́eti
1. tr. pilant atskirti dalį nuo viso, atpilti: Neužmiršk pamelžus katei bent lašą atli̇́eti Ds.
2. tr. palaistyti (dalį): Rytoj rytą tris vagutes atliesi ir kitas tris pasodysi Skr.
3. intr. liejant pristabdyti kilimą (verdančio skysčio): Nebuvo šalto vandenio atlieti, ir išbėgo kruopos Ds.
4. tr. nupilti atgal: Pasėmus vandens neatliek šulnin Kp.
5. refl. Brs tuo pačiu liejimo darbu atsilyginti (dirbant prie plaktinių durpių).
atsilietinai̇̃ adv. atbūtinai (lieti): Visas liejėjas atsilietinai̇̃ buvau suvadinęs Brs. Atsilietinai talkinėtis Brs.
6. refl. lietis, tekėti atgal, grįžti į pirmykščią padėtį, atslūgti: Gausiai atsiliejant kraujui atgal į širdį, gaunama galvos smegenų išemija rš. Marios kas diena … ižsileja ir vėl iž kraštų sugrįžta arba atsileja savo vieton SPI270.
| Sviestas man vis atsilieja (atsiraugėja pavalgius) – aš negaliu jo valgyti Dl. [Liga] viduriuose jau atsiliepia, ką tik valgo – atsilieja atgal Žem.
7. refl. atsilyginti, atsikeršyti (už išlietas ašaras): Tai gerai jiem! – džiaugėsi daugelis. – Žmonių ašaros atsilieja V.Krėv.
8. atidrėkinti: Kai palyja, vanduo dirvas atlieja Ėr.
9. refl. prk. greitai ateiti, prisiartinti: Tas griaustinis atsilieja artyn rš
◊ ši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį Antš.
ši̇̀rdis atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis teip atsiliejo Kp.
1 įli̇́eti, -ja (į̇̃leja), -jo
1. tr. K truputį įpilti: Įli̇́ek biškį vandens J. Įli̇́ejo į skyvį (dubenį) ėsti Sg. Spirgintus taukus įliet SD439. Idant pen (bent) vieną šlakelį pašvęsto vyno įlietų ing vandenį DP139.
2. tr. prk. įdėti: Jis į tą dainą įliejo visą savo sielą rš. Į tą darbą įliejo visą savo jaunystės energiją sp. Motina įliejo į mano krūtinę (suteikė) vilties rš.
3. refl. prk. įsijausti, įsigyventi: Jis savo kūryboje gili kurianti asmenybė, sugebanti įsilieti į kuriamuosius objektus rš.
4. tr. prk. įtraukti, įjungti: Reikia visas jėgas įlieti į bendrąją kontrolę rš.
| refl.: Daug naujų specialistų įsiliejo į visas liaudies ūkio šakas (sov.) sp.
5. tr., intr. Pln suduoti, įkirsti, įkrėsti: Oi, tau reikia įli̇́et – jau nieko nebebijai! Ds. Pagavo ir anli̇́ejo gerai Pb. Būrai norėjo už tai aną štarkiai įlieti TDrVII180.
6. intr. pavesti (?): Dėdė man įli̇́ejo, t. y. pavedė pinigus atimti nuo jo skolininkų J.
1 išli̇́eti, -ja (i̇̀šleja), -jo tr.
1. SD324, K, Trkn išpilti iš ko, ant ko: Išli̇́ek taukus iš indo J. O kaip išdarinėjo tą žuvytę, tai toj tuos žvynus išliejo laukan BsPIV153. Kam išlėjai rašalą? Blnk. Lietus išli̇́eja iš debesų visą vandenį J. Tada semk imk vandinio iš upės ir išliek ant sausos žemės BB2Moz4,9.
| prk.: Dainos tiesiog iš širdies išlietos ant popieros V.Kudir.
| refl.: Benzinas gali išsilieti ir padidinti gaisrą rš.
| prk.: Kole par jį daklausi, tai i ūtarka išsili̇́eja (užmiršti, nebesuvoki ką sakyti) Ml.
^ Truks puodynė – vanduo išsiliẽs (baigsis kantrybė) Rmš.
2. DP233 prk. gausiai suteikti: Ant mūsų išlieja dovanas savo Tat. Išliek ant mūsų loską tavo MKr21.
3. daryti, leisti, kad išbėgtų, ištekėtų, išvarvėtų: Teišleja akys ašarelę P. Ten išliečiau ašarėles kaip sraują upelę (d.) Užp. Šlakus kruvino prakaito … išliejo DP153. Kraujus savus išliejai PK130.
| refl.: Kaip lyte (= liete) išsili̇́eja kraujas J.
4. palaistyti, sudrėkinti: Stubos gerai neišliejai – dulkės kyla [šluojant] Skr.
5. prk. išsakyti, išdėstyti, išreikšti: Išliejo jam ir visus savo vargus ir priespaudas A.Vien. Pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus V.Kudir.
| refl.: Sunkumas krūtinę slėgė, ir norėjosi savo sūnui išsilieti J.Paukš.
6. refl. išeiti iš krantų, patvinti: Ižsileja upė SD324. Išsiliejo upės, patvino upeliai, pelkės virto ežerais A.Vien. Lėvuo negilus – pavasarį išsili̇́eja plačiai Ps.
| prk.: Lyg pavasarinis srautas išsiliejusi maskviečių jūra daugiau kaip dvi valandas žygiavo Raudonąja aikšte, sveikindama kosmoso nugalėtoją sp.
7. refl. prk. išaugti, pereiti į ką: Jų ginčas perėjo į rietenas, gresiančias išsilieti į atvirą nesantaiką rš. Jo užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus P.Cvir.
ǁ pasireikšti kuo: Nacionalinė priespauda veikė visu smarkumu, neretai išsiliedama pogromais ir skerdynėmis rš.
8. refl. SD321 paplisti, pasklisti: Mokytojo darbas turi plačiai išsilieti už mokyklos sienų sp. Skambėk, daina, plačiai tu išsilieki, banguok laukais, netylanti daina V.Mozūr. Tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis; meilė tarp jų išsiliejo, prasidžiugo ir lietuvis S.Stan. Aušra neišplieskia gaisru: ji išsilieja ramiu rausvumu rš.
9. išpilti šašais, spuogais: Pašalau, ir išli̇́ejo galvą Ds. Visą galvą išliejo, net kepure negalima užsidėtie Ad. Kad išlė́jo galvelę tai mergytei Kp. Visa galvelė išlieta OG90.
10. išmušti, išplakti: Tie vaikai užaugo, jam išli̇́ejo nugarą i išvijo Lnkv.
◊ ãpmaudą (nar̃są, pagi̇́ežą, pãpykį, pỹktį, piktùmą, tul̃žį) išli̇́eti labai supykus išsibarti, išsiplūsti ar kaip kitaip palengvinti sau širdį: Jis atėjo pas adjutantą išlieti savo apmaudo ir nepasitenkinimo rš. Togidėl ant mūsų išliejai narsą tavo brš. Nors išliejo pagiežą ant Liudo, bet nepasidarė lengviau J.Avyž. Išlieju papykį R48. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Protingas yra tas, kurs savo pykčio neišlieja kitiems rš. Negalėjo savo piktumą ant jo išlieti BsPI62. Jis išliejo ant manęs visą tulžį Jrb.
ãšarų išli̇́eti
1. prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo A.Vien.
2. privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai J.Balč.
prãkaito išli̇́eti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus Jnš.
ši̇̀rdį išli̇́eti nuoširdžiai visą išsipasakoti: Kad galėtų kam nors savo širdį išlieti, kuri jau perdaug listina! I.Simon.
1 nuli̇́eti, -ja (nùleja), -jo
1. tr. R6 kiek nupilti nuo ko: Nenuliejau nė lašo (pildama į puodelį pieną) Db. Gėrimo truputelį nuliejo ant žemės S.Dauk.
2. tr. nupilti, išpilti žemyn: Ant stogo telipa ir tenuleja [į kaminą] kelis viedrus v[a]ndens arba geriaus šarmo S.Dauk. Rodos, debesys buvo didelis, bet truputį nuliejo lietaus, ir išsipagadijo Rk.
| refl.: Didelis debesies plyšimas žemyn nusiliejo LC1880,37.
3. tr. apipilti, perpilti kuo: Nuplovus langą nulieti švariu vandeniu rš.
| Tada ragana kaip tik papūtė, tuojaus kaip ledu nuliejo MPs. Kaip nuliejau gerklę karštu vandeniu (arbata), tai tuoj geriau pasidarė Upt.
| prk.: Niekas nedrįs nulieti (paerzinti, įskaudinti) piktesniu žodžiu rš.
| refl. tr.: Ona, nusiliejusi vandeniu rankas, nuo tvoros nusimauna milžtuvę ir pritupia prie karvės rš.
4. tr. prk. nušviesti, nutvieksti, nuspalvinti: Saulė auksinėmis varsomis nuliejo medžius rš. Taip plaukėme abu, nulieti saulės K.Kors. Raudonis nuliejo veidą rš.
5. tr. liejant kuo nunaikinti: Nuli̇́eti karpas šitaip galima: kad mėnuo tėra trijų naktų, atsistok priš mėnesį, liek vandenį ant savo karpos ir nekalbėkis tą naktį nė su kuo Trk.
6. intr. prk. nukalbėti: Čiagi par mus bobos nuli̇́ejo, kad ana nebetekėsiant Trgn.
7. refl. prk. nuslinkti, nuplaukti: Pavargusius žmones sparnais palytėjus, į tolius tamsa nusiliejo rš.
8. intr. smarkiai suduoti, primušti: Tave reik po pirmu nuli̇́eti, o paskuo tik valgyti duoti Šv. Tie kad nuli̇́ejo par kuprą Lnkv.
◊ pỹktį nuli̇́eti išbarti, išplūsti ką iš piktumo: Nuli̇́ejo nuli̇́ejo ana savo pỹktį ir vėl gera Rk.
1 pali̇́eti, -ja (pàleja), -jo tr.
1. R papilti (skystą daiktą): Nepali̇́ek vandens! J. Puodas sudaužytas, pienas palietas Ar. Kas palieta, jau nesusemsi BsPIII6. Žemė lygi kaip palieta Mc. Mergaitei viedrą pali̇́ejo Mrj.
| Laistytiniai blynai kepami po pečium: tešlą palieja po pečium Vl. Gera, kai yr kiaušinių: atejo svečias, paliejai [į keptuvę], ir yr kuo pamylėt Ds.
^ Susipranta katė pieną paliejus J.Jabl. Pieno palieto visos katės laižo J.Jabl. Palieto pieno visom katėm gana Rod. Vyruo mirus sakoma: vaikiuo vieta kaip palieta (labai gera, galima viskuo naudotis); o pačiai mirus sakoma: mergei vieta kaip palieta Plt. Jis nepali̇́eja šnapsą (mėgsta išgerti) Plv.
| refl.: Pienas pasili̇́ejęs nutiško ant žemės J. Velniūkštis keberėkšt išvirto ir pasiliejo ing smalą BsMtII58.
2. palaistyti (augalus) kad augtų: Motina paliejo daržoves Vvs. Reikės šį vakarą daržą pali̇́eti Up. Nėks nepali̇́ejo taboko, dabar jau ir pagelto Pgr. Paliek rūteles vandeniu, o lelijėlę vyneliu LTR(Upn). Paleju ką SD261.
| prk.: Augo laisvė, tik krauju palieta S.Nėr.
3. refl. pradėti tekėti, pasipilti: Vanduo visas atgal pasiliejo BsPIII20. Iš to velnio tik smala pasiliejo BsPIV49.
| prk.: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nutručijo, nutručijo! Žem. Ir vėlei dainos sidabrinės tau iš krūtinės pasilies S.Nėr. Atsiminimai imdavo kilti jam prieš akis, pasiliedavo eilėraščiai kaip iš rago rš.
4. refl. išsilieti, patvinti: Imsrė plačiau šįryt pasili̇́ejus Jrb. Upė pasiliejo iš krantų Vr. Tolimajame lauke upelis tai plačiai pasilieja lygumose, tai siaurai, giliai įsigraužia versmėtose liūnų pakalnėse Vaižg.
5. tr. prk. paskleisti: Buvo te kas, nebuvo, o matai, kokias kalbas žmonės paliejo Trgn. Lietuvių tauta iš savo lūpų paliejo dainų upes rš.
| refl.: Buvo tik vienoj vietoj tokia dedervinė, ė dabar po visą nugarą paslėjo (išplito) Sdk.
| Kambario tamsumoje pasiliedavo reti liūdnos melodijos garsai P.Cvir. Tuo tarpu krašte pasilieja sukilimas rš.
6. refl. plačiai pabirti, pasklisti: Knygą paimu, tai paslėjo visi raštai (raidės) Dglš.
7. tr. padėti (minkštą kiaušinį): Žiūrėk – višta ant lovos kiaušinį paliejo Ds.
◊ pali̇́eti kraũją nužudyti, užmušti: Jei kas palies kraujį žmogaus, to kraujas testo praliets BPII501.
1 pérlieti tr.
1. iš vieno į kitą pilti, perpilti: Jis parliejo arielką į savo plėkštinę rš.
| prk.: Reikia nulenkti galvą prieš didybę minčių bei meilės, kurią visą ji perliejo ant savo visuomenės rš.
2. visą palaistyti: Tris sykius pérliejom daržą, ir jau stovi Skr. Daržovių rasodą anksti rytą perliekime vandeniu rš.
3. perpilti kuo: Išplovus puodą perlieti švariu vandeniu rš. Ar gerai párliejai (plaunant) bulves? Up. Ir artoją perlieja, kad javai geriau užderėtų rš. Nuraudo mergaitė, kaip karštu vandeniu perlieta Ėr. Lyg šuva, pamazgomis perlietas, viks viks pasirangė Vaižg.
| prk.: Ligonas dega bi liepsno[ja], bi šaltis párleja Šts. Nusigandau, ir kojas kaip liete párliejo Šts. Šiurpulys nugarą perliejo S.Čiurl. Aš pajuntu, kaip karšta srovė perliejo man kūną J.Marc. Draugiškumo jausmas Adomėliui šilta banga perlieja Petro krūtinę V.Myk-Put.
| refl.: Jis visada šaltu vandeniu persilieja rš.
4. refl. liejantis, tekant perbėgti per viršų: Kai aš buvau toks (mažas), tai Šaltuono[je] vanduo arkliams par nugarą pársiliejo, o dabar vištai ligi kelėnų Rs.
ǁ liejantis persiversti: Mat tos vilnys kaip persilieja, tai ir suputoja baltai rš.
5. tr., intr. mušti, suduoti, sušerti: Kai pérliesiu pančiu, tai žinosi Vžns. Basliu kur atsistojęs parliẽs Ėr. Kad aš tau perliesiu vyčia per blauzdas, tai žinosi, kaip reikia klausyt Dgl. Čia ne šitaip glostyt, ale jam perliet reikia Ds. Jis arklių be reikalo nenervina, botagu netikėtai jų neperlieja Vaižg.
1 pieli̇́eti, -ja (pi̇́eleja), -jo žr. 1 prilieti 2: Visus kampus pyli̇́ejo Sg. Laistės su vandeniu, pyli̇́ejo butą, kuknę Pj.
1 prali̇́eti, -ja (pràleja), -jo tr.
1. kiek išlieti, palieti: Ir paslydo jauna kojelė, ir praliejo žaliąjį vynelį V.Krėv. Ir praliejo mergužėlė vandenėlį, ir pametė kibirėlius viduje viešo kelelio V.Krėv. Ant žemės praliejo N.
2. SD296 ištekinti, išlieti (kraują, ašaras): Bendras kraujas, pralietas už laisvę ir tiesą, čia sutvirtino amžinus mūsų ryšius rš. Dunojus kraujo praliejo Šarūnas, o Šviedrys jau nemunus V.Krėv. Jisai už mus … savą brangiausią kraują pralėjo DP242.
^ Kas jį užmuša, pats savo kraują pralieja (apie uodą) LTR(Rk). Ašaros greitai išdžiūsta, tik ne tos, kurias motutė pralieja KrvP(Jz).
| refl.: Daugel kraujo ten prasliejo, ne vienas jauną sa[vo] galvelę ten paguldė V.Krėv. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas Vd.
3. prabalinti (pienu): Prali̇́ek putrą su pienu, t. y. prabalink J. Dar nėr pieno, ir prėskinys neprali̇́etas Trgn. Karvė užtrūko – nė[ra] kuo putros prali̇́eti Plt. Kuom praliesma? – Žalčio pienu LTR(Slk). Kam tau to pieno? – Kruopams prali̇́eti JD1536. Kokias bulbas valgyste: pramestas (riebalais uždarytas) ar pralietas? Vdš.
| refl.: Ir prasli̇́et nėra kuo Trgn. Krupnykelį pienu prasileji – tai ir valagas Prng.
4. pragerti: Ans latras anądien du šimtus rublių prali̇́ejo Grk.
◊ ãšaras prali̇́eti B apsiverkti: Aš tiek ir tiek ãšarų prali̇́ejau ir dar turu li̇́eti Krš. Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras prali̇́ejo LzP.
kraũją prali̇́eti
1. būti nužudytam, nukankintam: Šventieji drin viešpaties kraują pralėjo DP57.
2. žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį (Juozapą) duobėna BB1Moz37,22.
pralieta laktis laimė, gerumas: Pralieta laktis meluoti melagiams J.
1 prili̇́eti, -ja (pri̇̀leja), -jo tr.
1. pripilti: Kad atvažiuo[ja] kada, grietinės pri̇̀leju Pln.
^ Karieta aukso prilieta (žarijos krosnyje) Užp.
2. R22 liejant priteršti, prilaistyti: Tu vis pri̇̀leji prausdamos Als. Vaikai davės – pryli̇́eta troba Vn.
1 suli̇́eti, -ja (sùleja), -jo
1. tr. sušlapinti, sudrėkinti liejant; aplieti: Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš. Priėję prie namų, vyrai stengdavosi mergas sulieti PnmA.
2. tr. sudrėkinti, apšlakstyti: Lenkų žemė ašaromis ir krauju sulieta (d.) Nm.
3. tr. liejant suteršti: Vyrai begerdami ir staltiesę suliejo Als.
| refl. tr.: Susiliek tu man teip užpakalį! Skr.
4. tr. liejant suplakti, padaryti kietą, supuolusį, suzmekusį: Žemė lietaus sulietà, kaip lenta Ds.
| refl.: Žemė, iš rudens aparta, per žiemą susilieja (susiguli) ir apsidengia žieve rš.
5. refl. sutekėti, subėgti į vieną vietą: O kaip tik nujojo toliau nuo krašto, [prasiskyręs] vanduo susiliejo BsPIV239.
6. intr. suduoti, sušerti, sukirsti: Suli̇́eti (koja į žemę), sukirsti, suduoti J.Jabl. Kad neina, botagu suli̇́ek! Rm. Suli̇́ek per žemę! Rm. Suli̇́ejau su votegu KlvrŽ. Vieną kartą tesuli̇́ejo, bet randą kelias dienas nešiojau Km. Išvedei arklius iš kiemo, numovei apinasrius, suliejai tais pačiais, ir jie atsiduria krūmuose bent už trijų varstų Vaižg.
^ Kas nori šuniui sulieti, tas lazdą atras rš.
1 užli̇́eti, -ja (ùžleja), -jo
1. tr., intr. užpilti ant ko, už ko: Pirtyj su šaltu vandeniu užlieti rš. Užlėjo užlėjo kraujelio garelį NS496. Neužli̇́ek už bato aulo vandens Als.
| refl. tr.: Reik biskį kvepylų užsili̇́et: šiandie po turgų vaikščiosiu, po miestą Jrb.
2. tr. liejant užgesinti, nuslopinti veikimą: Užli̇́ek – nebereikia Ds. Tvanas ugnies neužlėjo NS230. Aš paprašiau vandenį, kad ugnį užlietų JD82.
| prk.: Duok stiklelį šen, brolyti, duok užliet vargus rš.
3. tr. užpilti, paskandinti: Tą jų laivelį užlies vanduo Pn.
| refl.: Ažusileja eldija SD431. Eldija vilniomis uždengės (užliejos) Ev.
4. tr. apsemti, užtvindyti: Motiejukai auga pavasario vandens užliejamose pievose rš. Kad ažlė́jo lietus dirvas, negalima ir ineit Ds. Visą žemę užlėjo [v]andeniu O. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas BsPIII50. Leidžiama daryti ir elgtis, kaip kas nori, kad ir baisiai nežmoniškai, žemė užliejama jos sūnų krauju J.Balč.
| Užlies tau širdį taukai, ir numirsi tu kaip vambolė rš.
| prk.: Nesuskaitomos darbininkų, kareivių ir jūreivių minios užliejo (pripildė) Petrogrado gatves sp. Kryžeiviai plūdo vilnimis ant Lietuvos žemės, idant aną užlietų S.Dauk. Kažkas, lyg gailesčio banga, užliejo jo širdį J.Marc. Nesuprantama šilima užliejo krūtinę, ir rankos pačios tiesėsi apkabinti draugą rš. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas rš. Lengvas, vos pastebimas rausvumas užlieja jos pablyškusį veidą rš. Raudonis užlieja Pauliaus kaklą ir ausis rš. Taip, kerštas vėl užliejo jos krūtinę I.Simon. Niūri tyla užliejo gatves rš.
| refl.: Iš kraujo spaudimo užsi̇̀leja krau[ja]s an smagenų Krš. Kad dėbtelės krauju iš pykčio užsiliejusiom (pasruvusiom) akim, tai, kaip perkūno trenktas, atšoksti Vaižg.
5. refl. užsisrėbti: Valeras valgė po daug daug šaukštų užsiliedamas Vaižg.
6. intr. užduoti, sušerti: Tik tu mun užli̇́ek! Kl. Kad tu gi bijai arkliui užliet per nugarą Ds. Laimė katino, kad neteko užli̇́et su lazda Lg. Bent dviem varnom ažlėjau su botagu Vžns. Kaimiečiai vos tik mums per sprandą neužliejo rš.
7. tr. užbalinti (pienu): Jau pritrūkom smetonos – reiks užliet batviniai su pienu Brž. Pieno paslikau tik kruopom užlieti Užp. Man ir kopūstai gardžiau užlieti̇̀ Slm. Padėjo prie snukio užlietos sriubos bliūdą Rk. Kruopas baltai ažlėjau Vžns. Užli̇́ejau biškelį viralą su pienu, ir visai kitas valgis yr Vvr. Su kuo užliesim? – Su karvės pienu NS284.
| refl.: Kas tau neduoda valgyt, užsiliek ir ryk! Ds.
8. refl. N pasiskleisti (apie rašalą ant popieriaus): Ažusileja popierius aba litera SD431.
◊ ãšaromis užsili̇́eti labai verkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdant, išpažįsta kaltybę savo M.Valanč. Užsilieju su apsčiomis ašaromis ir užkeiku tave rš. Ažusilieję kruvinom ašarom, keiks patys save brš.
užli̇́eti aki̇̀s pasigerti: Apsiryna valgiūse ir macniais trunkais užleja sau akis P.
už káilio užli̇́eti išgerti svaiginamojo gėrimo: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau nėkumet nebegali širdingai mylėti M.Valanč.
1. tr., intr. SD131, R, K pilti (skystį): Li̇́ek lauk tą vandenį! Skr. Žiūrėk, pieną li̇́eji! Ar. Viršų kamino teuždenga su šlapiu maišu ir vis ant to maišo v[a]ndenį teleja S.Dauk. Lejù srutas an obelų Pp. Ir turi ant jos lieti aliejų BB3Moz2,1. Bet jauną vyną reikia liet naujuosna sūduosna Ch1Luk5,38. Su vandeniu liek, ir nubėgs sniegas J. Būriai semia vandenį ir lieja (būriais, tarpais vis lyja ir lyja) Plv. Lẽja kaip ledu Slnt.
| Tuo iš visų septynių galvų pradė[jo] liet an jo ugnia (ps.) Brt.
| prk.: Ėmė liete lieti pagyras rš. Tepradžiunga vargo žmonės, – lieja skausmą dainose! B.Sruog. Aš savo dvasę liesiu ant tavo vaikų brš.
^ Kur geria, te lẽja Ds.
2. tr. Kt laistyti, drėkinti: Šiandien reiks lieti runkelius, bo labai karšta Žž. Sesuo lẽja daržą Als. Lejù [daržus], ką darysi: nenoru be daržų palikti Užv. Liejau rūtą, liejau mėtą, liejau lelijėlę (d.) Nm. Ne už piningus liejo mindą, bet atsilietinai Brs.
^ Vienas liejo, antras gėrė, trečias augo (lietus, žemė ir žolė) LTR(Lbv).
ǁ šlakstyti: Bėda siratėlei ant svieto gyventi, pilni jos takeliai ašarėlių lieti (d.) Skr. Ašaromis skruostus savus liejo KN268.
| refl.: Vėl prakaitu liejas (apsilieja) artojaus kakta rš.
3. tr. gesinti pilant vandenį: Vanduo nėjo ugnies lieti, vilkas nėjo ožkos pjauti J.Jabl. Eina vanduo ugnį li̇́eti JD82. Sausas, neli̇́etas anglis reik laikyti prosuo Šts.
4. refl. gausiai tekėti; plaukti srove: Iškilmingas istorinis momentas: Nemuno vanduo liejasi į naująją vagą sp. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis niekais po visur išsklaidyta jų galia J.Bil. Lẽjas ašaros visiem iš linksmybės BM95. Prakaitas liejosi jo veidu rš. Per pirštus čiurkšlėmis liejosi kraujas J.Marc. Kad krau[ja]s be reikalo nelietumias M.Valanč.
^ Du šuniu rejas, balti kraujai lẽjas (girnos ir miltai) Kv.
| prk.: Taku liejosi žmonių, galvijų, vežimų ir geležies srautai rš. Štai ėmė į tvartą lietis ryto šviesa P.Cvir. Iš jo burnos be perstojo liejosi sąmojis, sukeldamas nuoširdų kvatojimąsi pirkėjų būryje ir priviliodamas praeivius J.Avyž. Kažkoks naujas, aštrus ir blaivus jausmas liejosi Nikalojaus krūtinėn rš.
5. refl. per viršų tekėti, išeiti iš vagos: Kad upės lẽjas iš miegų (vagų), atsodos paliekta Šts. Drumstas upeliukas šniokštė, liedamasis iš lėkštų krantų J.Dov.
| prk.: Ruduo liejos gėrybėmis rš.
6. tr. daryti, kad tekėtų, versti tekėti: Bailė ir markatnumas lẽja ašaras iš akių Aniutės BM90. Kraujo ižg naujo nelieja ižg kūno savo DP140. Kraują jų leja SE173. Tu skaitai ir ašaras, mano varge liejamas brš.
7. tr. prk. skleisti: Saulelė anksti kyla iš anapus miškų, liedama pirma savęs ant žaros raudoną šviesą Žem. Pirkioje šilta, lempa lieja ramią šviesą rš.
| refl.: Nelygiu jūros paviršium liejosi mėnulio šviesa rš. Iš po jo pirštų liejosi šauni daina A.Vencl. Pušys tyliai ošia, per mišką liejasi jų amžina giesmė V.Mozūr. Liejasi dainos po kraštą rš.
8. tr., intr. smarkiai suduoti, mušti, kirsti, šerti: Kad li̇́ejau, tai li̇́ejau išdykėliui į kailį Grk. Kad liesiu keletą diržų, tai nereiks vagišiauti Pžrl. Nusišvilpė kažkas krūmūse, o aš tik lejù arkliams! Šts. Li̇́eti su botagu J. Kad ne tas žmogus, tai [nuo chuliganų] būt gauta li̇́eti Srd. Aš tau kad li̇́esiu už ilgą liežuvavimą! Všn. Galgi čia tau kas par kaunierių lẽja – kiek gali, tiek dirbk Ut. Vaikali, neožaukis – li̇́eti gausi! Vvr. Tas vaikas lietinas, muštinas, duotinas Šv.
9. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ausdavo, li̇́edavo, net atsibosdavo man Ps. Kad leja žodį – kaip kirviu kerta Ds. Klausyk, kad lieja (tiksi) mano laikrodis, tai lieja Pn.
10. tr. pienu ar grietine balinti (sriubą): Viralą liek, kai tik pradės virti Trgn. Ar li̇́ejai batvinius? Skp. Ir inpylė močekelė nelietų batvinių, ir pastatė našlaiteliam tamsiai po lentyna (d.) Prng.
| refl. tr.: Kuo gi liesies batvinius? Kp.
11. intr. paskalas leisti, apkalbėti: Lieja visi kaip varpu, kad anas su merga susidėjęs Trgn.
12. tr., intr. Lb, Ss dėti minkštus kiaušinius: Vištos pavasarį tik li̇́eja li̇́eja Alk. Gal labai riebios vištos, kad lẽja? Sdk. Mano visos vištos li̇́eja Vdš. Višta kiaušinius lẽja, laisto Dsn. Žąsiai negalima suduot botagu – lieja kiaušinius LTR(Kzt).
13. tr. skleisti rašalą (apie popierių): Popierius lieja rašalą rš.
◊ ãšaras li̇́eti verkti: Be reikalo leji̇̀ ãšaras – nebeprikelsi iš numirusių Ds. Nors ir ašaras liesi, jauna būt negalėsi LTR(Klvr). Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti S.Stan. Neverk, mergele, neliek ašarėlių JD1476. Siratėlė sėdėdama verkia, ašarėles liena (d.) Krč.
kraũją li̇́eti kruviną kovą kovoti: Mūsų liaudis ne tam liejo kraują ilgų metų kovoje dėl laisvės, kad ji vėl leistų save pavergti A.Vencl. Už gyvenimą liejome kraują, pagyvensim kaip niekad gražiai rš.
[deviñtą] prãkaitą li̇́eti sunkiai dirbti (prakaituojant): Kumetis visą savo amžių liejo prakaitą dėl juodos duonos kąsnelio sp. Dirbdamas prakaitą liejau J.Jabl. Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau PPr27. Deviñtą prãkaitą li̇́eja, o traktoriaus neužveda Tršk.
piktùmą [tul̃žį] li̇́eti DŽ labai pykti, apmaudauti: [Policija] lieja savo piktumą, drasko namus, gąsdina vaikus, nėščias moteris V.Kudir.
1 antli̇́eti, -ja (añtleja), -jo (ž.) tr., ančli̇́eti
1. užpilti ant viršaus: Aš ten nespėjau antli̇́eti KlvrŽ. Vilnis ančli̇́eja, t. y. ančdaužia luotą J.
2. ištekinti: Na, tu turbūt nė vienos ašaros šiandien neantliesi I.Simon.
1 apli̇́eti, -ja (àpleja), -jo tr.
1. SD199, R, K, I apipilti iš viršaus: Ji jam vainiką uždėjo ir meilės mostimi apliejo RD203. Tokia šiluma išvertė, visas kūnas lyg vandeny apli̇́etas Skr. Smarkiau sužaibavus, kiekvienas skubėdavo pasitraukti nuo lango, kad veido „variu neaplietų“ rš.
| prk.: Skaisti šviesa aplieja vakarais aikštę sp. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Apsiliejau koją [semdamas vandenį] Pc. Tai jis jam kaip rėžė, tai, girdi, net smala akmuo apsiliejo! BsPIV80.
| prk.: Šią dainelę dainuojant, šilima apsiliedavo širdis J.Marc.
2. SD200 liejant suteršti, aplaistyti kuo: Tie girtuokliai visą stalą aplė́jo Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas valgydamas apsili̇́eja kaip liūlas J. Neapsili̇́ek prausdamasis marškinių Ds. Apsiliejus pilvą kai kunigo piemenė Sln. Apsiliejo kaip svočios mergaitė Dl.
3. Skd palaistyti, sudrėkinti žemę, kad augtų (apie augalus): Ar jau apli̇́ejot daržą? Skr. Su moliniu vandenimi apli̇́ejau diegus J. Apli̇́ejau morkus, kvietkas Skr.
| prk.: Šaknis tavąsias mes apliesim savuoju prakaitu, krauju K.Kors.
| refl. tr.: Duok man viedrą – noriu gėles apsili̇́eti Skr.
4. apšlakstyti, sudrėkinti: Ašaromis apliejo mano galvą rš.
5. apsemti, užtvindyti: Upė miestą aplieja N. Jūrė, jas (salas) apliejanti, praminta yra jūre Karaibų I.
| refl.: Tuo apie tą miestą apsiliejo vanduo Brt. Apsili̇́ejo visas kraštas Užv.
◊ ãšaromis (verksmù) apsili̇́eti apsiverkti: Duktė ašaroms apsiliejo S.Stan. Visi ten didžiu verksmu apsiliejo brš.
kraujai̇̃s (kraujù) apsili̇́eti Nm susikruvinti: Gavęs smūgį per galvą, apsiliejo krauju ir klupo ant žemės V.Myk-Put.
prãkaitu apsili̇́eti labai suprakaituoti: Raulas, nors apsiliejo prakaitu ir gerklė išdžiūvo, dalgio nepaleido V.Kudir.
tulžim̃ apsili̇́eti labai supykti: Tėvas sužinos, kad mes alui leidžiame pinigus, tulžim apsilies rš.
1 atli̇́eti
1. tr. pilant atskirti dalį nuo viso, atpilti: Neužmiršk pamelžus katei bent lašą atli̇́eti Ds.
2. tr. palaistyti (dalį): Rytoj rytą tris vagutes atliesi ir kitas tris pasodysi Skr.
3. intr. liejant pristabdyti kilimą (verdančio skysčio): Nebuvo šalto vandenio atlieti, ir išbėgo kruopos Ds.
4. tr. nupilti atgal: Pasėmus vandens neatliek šulnin Kp.
5. refl. Brs tuo pačiu liejimo darbu atsilyginti (dirbant prie plaktinių durpių).
atsilietinai̇̃ adv. atbūtinai (lieti): Visas liejėjas atsilietinai̇̃ buvau suvadinęs Brs. Atsilietinai talkinėtis Brs.
6. refl. lietis, tekėti atgal, grįžti į pirmykščią padėtį, atslūgti: Gausiai atsiliejant kraujui atgal į širdį, gaunama galvos smegenų išemija rš. Marios kas diena … ižsileja ir vėl iž kraštų sugrįžta arba atsileja savo vieton SPI270.
| Sviestas man vis atsilieja (atsiraugėja pavalgius) – aš negaliu jo valgyti Dl. [Liga] viduriuose jau atsiliepia, ką tik valgo – atsilieja atgal Žem.
7. refl. atsilyginti, atsikeršyti (už išlietas ašaras): Tai gerai jiem! – džiaugėsi daugelis. – Žmonių ašaros atsilieja V.Krėv.
8. atidrėkinti: Kai palyja, vanduo dirvas atlieja Ėr.
9. refl. prk. greitai ateiti, prisiartinti: Tas griaustinis atsilieja artyn rš
◊ ši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį Antš.
ši̇̀rdis atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis teip atsiliejo Kp.
1 įli̇́eti, -ja (į̇̃leja), -jo
1. tr. K truputį įpilti: Įli̇́ek biškį vandens J. Įli̇́ejo į skyvį (dubenį) ėsti Sg. Spirgintus taukus įliet SD439. Idant pen (bent) vieną šlakelį pašvęsto vyno įlietų ing vandenį DP139.
2. tr. prk. įdėti: Jis į tą dainą įliejo visą savo sielą rš. Į tą darbą įliejo visą savo jaunystės energiją sp. Motina įliejo į mano krūtinę (suteikė) vilties rš.
3. refl. prk. įsijausti, įsigyventi: Jis savo kūryboje gili kurianti asmenybė, sugebanti įsilieti į kuriamuosius objektus rš.
4. tr. prk. įtraukti, įjungti: Reikia visas jėgas įlieti į bendrąją kontrolę rš.
| refl.: Daug naujų specialistų įsiliejo į visas liaudies ūkio šakas (sov.) sp.
5. tr., intr. Pln suduoti, įkirsti, įkrėsti: Oi, tau reikia įli̇́et – jau nieko nebebijai! Ds. Pagavo ir anli̇́ejo gerai Pb. Būrai norėjo už tai aną štarkiai įlieti TDrVII180.
6. intr. pavesti (?): Dėdė man įli̇́ejo, t. y. pavedė pinigus atimti nuo jo skolininkų J.
1 išli̇́eti, -ja (i̇̀šleja), -jo tr.
1. SD324, K, Trkn išpilti iš ko, ant ko: Išli̇́ek taukus iš indo J. O kaip išdarinėjo tą žuvytę, tai toj tuos žvynus išliejo laukan BsPIV153. Kam išlėjai rašalą? Blnk. Lietus išli̇́eja iš debesų visą vandenį J. Tada semk imk vandinio iš upės ir išliek ant sausos žemės BB2Moz4,9.
| prk.: Dainos tiesiog iš širdies išlietos ant popieros V.Kudir.
| refl.: Benzinas gali išsilieti ir padidinti gaisrą rš.
| prk.: Kole par jį daklausi, tai i ūtarka išsili̇́eja (užmiršti, nebesuvoki ką sakyti) Ml.
^ Truks puodynė – vanduo išsiliẽs (baigsis kantrybė) Rmš.
2. DP233 prk. gausiai suteikti: Ant mūsų išlieja dovanas savo Tat. Išliek ant mūsų loską tavo MKr21.
3. daryti, leisti, kad išbėgtų, ištekėtų, išvarvėtų: Teišleja akys ašarelę P. Ten išliečiau ašarėles kaip sraują upelę (d.) Užp. Šlakus kruvino prakaito … išliejo DP153. Kraujus savus išliejai PK130.
| refl.: Kaip lyte (= liete) išsili̇́eja kraujas J.
4. palaistyti, sudrėkinti: Stubos gerai neišliejai – dulkės kyla [šluojant] Skr.
5. prk. išsakyti, išdėstyti, išreikšti: Išliejo jam ir visus savo vargus ir priespaudas A.Vien. Pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus V.Kudir.
| refl.: Sunkumas krūtinę slėgė, ir norėjosi savo sūnui išsilieti J.Paukš.
6. refl. išeiti iš krantų, patvinti: Ižsileja upė SD324. Išsiliejo upės, patvino upeliai, pelkės virto ežerais A.Vien. Lėvuo negilus – pavasarį išsili̇́eja plačiai Ps.
| prk.: Lyg pavasarinis srautas išsiliejusi maskviečių jūra daugiau kaip dvi valandas žygiavo Raudonąja aikšte, sveikindama kosmoso nugalėtoją sp.
7. refl. prk. išaugti, pereiti į ką: Jų ginčas perėjo į rietenas, gresiančias išsilieti į atvirą nesantaiką rš. Jo užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus P.Cvir.
ǁ pasireikšti kuo: Nacionalinė priespauda veikė visu smarkumu, neretai išsiliedama pogromais ir skerdynėmis rš.
8. refl. SD321 paplisti, pasklisti: Mokytojo darbas turi plačiai išsilieti už mokyklos sienų sp. Skambėk, daina, plačiai tu išsilieki, banguok laukais, netylanti daina V.Mozūr. Tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis; meilė tarp jų išsiliejo, prasidžiugo ir lietuvis S.Stan. Aušra neišplieskia gaisru: ji išsilieja ramiu rausvumu rš.
9. išpilti šašais, spuogais: Pašalau, ir išli̇́ejo galvą Ds. Visą galvą išliejo, net kepure negalima užsidėtie Ad. Kad išlė́jo galvelę tai mergytei Kp. Visa galvelė išlieta OG90.
10. išmušti, išplakti: Tie vaikai užaugo, jam išli̇́ejo nugarą i išvijo Lnkv.
◊ ãpmaudą (nar̃są, pagi̇́ežą, pãpykį, pỹktį, piktùmą, tul̃žį) išli̇́eti labai supykus išsibarti, išsiplūsti ar kaip kitaip palengvinti sau širdį: Jis atėjo pas adjutantą išlieti savo apmaudo ir nepasitenkinimo rš. Togidėl ant mūsų išliejai narsą tavo brš. Nors išliejo pagiežą ant Liudo, bet nepasidarė lengviau J.Avyž. Išlieju papykį R48. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Protingas yra tas, kurs savo pykčio neišlieja kitiems rš. Negalėjo savo piktumą ant jo išlieti BsPI62. Jis išliejo ant manęs visą tulžį Jrb.
ãšarų išli̇́eti
1. prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo A.Vien.
2. privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai J.Balč.
prãkaito išli̇́eti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus Jnš.
ši̇̀rdį išli̇́eti nuoširdžiai visą išsipasakoti: Kad galėtų kam nors savo širdį išlieti, kuri jau perdaug listina! I.Simon.
1 nuli̇́eti, -ja (nùleja), -jo
1. tr. R6 kiek nupilti nuo ko: Nenuliejau nė lašo (pildama į puodelį pieną) Db. Gėrimo truputelį nuliejo ant žemės S.Dauk.
2. tr. nupilti, išpilti žemyn: Ant stogo telipa ir tenuleja [į kaminą] kelis viedrus v[a]ndens arba geriaus šarmo S.Dauk. Rodos, debesys buvo didelis, bet truputį nuliejo lietaus, ir išsipagadijo Rk.
| refl.: Didelis debesies plyšimas žemyn nusiliejo LC1880,37.
3. tr. apipilti, perpilti kuo: Nuplovus langą nulieti švariu vandeniu rš.
| Tada ragana kaip tik papūtė, tuojaus kaip ledu nuliejo MPs. Kaip nuliejau gerklę karštu vandeniu (arbata), tai tuoj geriau pasidarė Upt.
| prk.: Niekas nedrįs nulieti (paerzinti, įskaudinti) piktesniu žodžiu rš.
| refl. tr.: Ona, nusiliejusi vandeniu rankas, nuo tvoros nusimauna milžtuvę ir pritupia prie karvės rš.
4. tr. prk. nušviesti, nutvieksti, nuspalvinti: Saulė auksinėmis varsomis nuliejo medžius rš. Taip plaukėme abu, nulieti saulės K.Kors. Raudonis nuliejo veidą rš.
5. tr. liejant kuo nunaikinti: Nuli̇́eti karpas šitaip galima: kad mėnuo tėra trijų naktų, atsistok priš mėnesį, liek vandenį ant savo karpos ir nekalbėkis tą naktį nė su kuo Trk.
6. intr. prk. nukalbėti: Čiagi par mus bobos nuli̇́ejo, kad ana nebetekėsiant Trgn.
7. refl. prk. nuslinkti, nuplaukti: Pavargusius žmones sparnais palytėjus, į tolius tamsa nusiliejo rš.
8. intr. smarkiai suduoti, primušti: Tave reik po pirmu nuli̇́eti, o paskuo tik valgyti duoti Šv. Tie kad nuli̇́ejo par kuprą Lnkv.
◊ pỹktį nuli̇́eti išbarti, išplūsti ką iš piktumo: Nuli̇́ejo nuli̇́ejo ana savo pỹktį ir vėl gera Rk.
1 pali̇́eti, -ja (pàleja), -jo tr.
1. R papilti (skystą daiktą): Nepali̇́ek vandens! J. Puodas sudaužytas, pienas palietas Ar. Kas palieta, jau nesusemsi BsPIII6. Žemė lygi kaip palieta Mc. Mergaitei viedrą pali̇́ejo Mrj.
| Laistytiniai blynai kepami po pečium: tešlą palieja po pečium Vl. Gera, kai yr kiaušinių: atejo svečias, paliejai [į keptuvę], ir yr kuo pamylėt Ds.
^ Susipranta katė pieną paliejus J.Jabl. Pieno palieto visos katės laižo J.Jabl. Palieto pieno visom katėm gana Rod. Vyruo mirus sakoma: vaikiuo vieta kaip palieta (labai gera, galima viskuo naudotis); o pačiai mirus sakoma: mergei vieta kaip palieta Plt. Jis nepali̇́eja šnapsą (mėgsta išgerti) Plv.
| refl.: Pienas pasili̇́ejęs nutiško ant žemės J. Velniūkštis keberėkšt išvirto ir pasiliejo ing smalą BsMtII58.
2. palaistyti (augalus) kad augtų: Motina paliejo daržoves Vvs. Reikės šį vakarą daržą pali̇́eti Up. Nėks nepali̇́ejo taboko, dabar jau ir pagelto Pgr. Paliek rūteles vandeniu, o lelijėlę vyneliu LTR(Upn). Paleju ką SD261.
| prk.: Augo laisvė, tik krauju palieta S.Nėr.
3. refl. pradėti tekėti, pasipilti: Vanduo visas atgal pasiliejo BsPIII20. Iš to velnio tik smala pasiliejo BsPIV49.
| prk.: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nutručijo, nutručijo! Žem. Ir vėlei dainos sidabrinės tau iš krūtinės pasilies S.Nėr. Atsiminimai imdavo kilti jam prieš akis, pasiliedavo eilėraščiai kaip iš rago rš.
4. refl. išsilieti, patvinti: Imsrė plačiau šįryt pasili̇́ejus Jrb. Upė pasiliejo iš krantų Vr. Tolimajame lauke upelis tai plačiai pasilieja lygumose, tai siaurai, giliai įsigraužia versmėtose liūnų pakalnėse Vaižg.
5. tr. prk. paskleisti: Buvo te kas, nebuvo, o matai, kokias kalbas žmonės paliejo Trgn. Lietuvių tauta iš savo lūpų paliejo dainų upes rš.
| refl.: Buvo tik vienoj vietoj tokia dedervinė, ė dabar po visą nugarą paslėjo (išplito) Sdk.
| Kambario tamsumoje pasiliedavo reti liūdnos melodijos garsai P.Cvir. Tuo tarpu krašte pasilieja sukilimas rš.
6. refl. plačiai pabirti, pasklisti: Knygą paimu, tai paslėjo visi raštai (raidės) Dglš.
7. tr. padėti (minkštą kiaušinį): Žiūrėk – višta ant lovos kiaušinį paliejo Ds.
◊ pali̇́eti kraũją nužudyti, užmušti: Jei kas palies kraujį žmogaus, to kraujas testo praliets BPII501.
1 pérlieti tr.
1. iš vieno į kitą pilti, perpilti: Jis parliejo arielką į savo plėkštinę rš.
| prk.: Reikia nulenkti galvą prieš didybę minčių bei meilės, kurią visą ji perliejo ant savo visuomenės rš.
2. visą palaistyti: Tris sykius pérliejom daržą, ir jau stovi Skr. Daržovių rasodą anksti rytą perliekime vandeniu rš.
3. perpilti kuo: Išplovus puodą perlieti švariu vandeniu rš. Ar gerai párliejai (plaunant) bulves? Up. Ir artoją perlieja, kad javai geriau užderėtų rš. Nuraudo mergaitė, kaip karštu vandeniu perlieta Ėr. Lyg šuva, pamazgomis perlietas, viks viks pasirangė Vaižg.
| prk.: Ligonas dega bi liepsno[ja], bi šaltis párleja Šts. Nusigandau, ir kojas kaip liete párliejo Šts. Šiurpulys nugarą perliejo S.Čiurl. Aš pajuntu, kaip karšta srovė perliejo man kūną J.Marc. Draugiškumo jausmas Adomėliui šilta banga perlieja Petro krūtinę V.Myk-Put.
| refl.: Jis visada šaltu vandeniu persilieja rš.
4. refl. liejantis, tekant perbėgti per viršų: Kai aš buvau toks (mažas), tai Šaltuono[je] vanduo arkliams par nugarą pársiliejo, o dabar vištai ligi kelėnų Rs.
ǁ liejantis persiversti: Mat tos vilnys kaip persilieja, tai ir suputoja baltai rš.
5. tr., intr. mušti, suduoti, sušerti: Kai pérliesiu pančiu, tai žinosi Vžns. Basliu kur atsistojęs parliẽs Ėr. Kad aš tau perliesiu vyčia per blauzdas, tai žinosi, kaip reikia klausyt Dgl. Čia ne šitaip glostyt, ale jam perliet reikia Ds. Jis arklių be reikalo nenervina, botagu netikėtai jų neperlieja Vaižg.
1 pieli̇́eti, -ja (pi̇́eleja), -jo žr. 1 prilieti 2: Visus kampus pyli̇́ejo Sg. Laistės su vandeniu, pyli̇́ejo butą, kuknę Pj.
1 prali̇́eti, -ja (pràleja), -jo tr.
1. kiek išlieti, palieti: Ir paslydo jauna kojelė, ir praliejo žaliąjį vynelį V.Krėv. Ir praliejo mergužėlė vandenėlį, ir pametė kibirėlius viduje viešo kelelio V.Krėv. Ant žemės praliejo N.
2. SD296 ištekinti, išlieti (kraują, ašaras): Bendras kraujas, pralietas už laisvę ir tiesą, čia sutvirtino amžinus mūsų ryšius rš. Dunojus kraujo praliejo Šarūnas, o Šviedrys jau nemunus V.Krėv. Jisai už mus … savą brangiausią kraują pralėjo DP242.
^ Kas jį užmuša, pats savo kraują pralieja (apie uodą) LTR(Rk). Ašaros greitai išdžiūsta, tik ne tos, kurias motutė pralieja KrvP(Jz).
| refl.: Daugel kraujo ten prasliejo, ne vienas jauną sa[vo] galvelę ten paguldė V.Krėv. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas Vd.
3. prabalinti (pienu): Prali̇́ek putrą su pienu, t. y. prabalink J. Dar nėr pieno, ir prėskinys neprali̇́etas Trgn. Karvė užtrūko – nė[ra] kuo putros prali̇́eti Plt. Kuom praliesma? – Žalčio pienu LTR(Slk). Kam tau to pieno? – Kruopams prali̇́eti JD1536. Kokias bulbas valgyste: pramestas (riebalais uždarytas) ar pralietas? Vdš.
| refl.: Ir prasli̇́et nėra kuo Trgn. Krupnykelį pienu prasileji – tai ir valagas Prng.
4. pragerti: Ans latras anądien du šimtus rublių prali̇́ejo Grk.
◊ ãšaras prali̇́eti B apsiverkti: Aš tiek ir tiek ãšarų prali̇́ejau ir dar turu li̇́eti Krš. Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras prali̇́ejo LzP.
kraũją prali̇́eti
1. būti nužudytam, nukankintam: Šventieji drin viešpaties kraują pralėjo DP57.
2. žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį (Juozapą) duobėna BB1Moz37,22.
pralieta laktis laimė, gerumas: Pralieta laktis meluoti melagiams J.
1 prili̇́eti, -ja (pri̇̀leja), -jo tr.
1. pripilti: Kad atvažiuo[ja] kada, grietinės pri̇̀leju Pln.
^ Karieta aukso prilieta (žarijos krosnyje) Užp.
2. R22 liejant priteršti, prilaistyti: Tu vis pri̇̀leji prausdamos Als. Vaikai davės – pryli̇́eta troba Vn.
1 suli̇́eti, -ja (sùleja), -jo
1. tr. sušlapinti, sudrėkinti liejant; aplieti: Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš. Priėję prie namų, vyrai stengdavosi mergas sulieti PnmA.
2. tr. sudrėkinti, apšlakstyti: Lenkų žemė ašaromis ir krauju sulieta (d.) Nm.
3. tr. liejant suteršti: Vyrai begerdami ir staltiesę suliejo Als.
| refl. tr.: Susiliek tu man teip užpakalį! Skr.
4. tr. liejant suplakti, padaryti kietą, supuolusį, suzmekusį: Žemė lietaus sulietà, kaip lenta Ds.
| refl.: Žemė, iš rudens aparta, per žiemą susilieja (susiguli) ir apsidengia žieve rš.
5. refl. sutekėti, subėgti į vieną vietą: O kaip tik nujojo toliau nuo krašto, [prasiskyręs] vanduo susiliejo BsPIV239.
6. intr. suduoti, sušerti, sukirsti: Suli̇́eti (koja į žemę), sukirsti, suduoti J.Jabl. Kad neina, botagu suli̇́ek! Rm. Suli̇́ek per žemę! Rm. Suli̇́ejau su votegu KlvrŽ. Vieną kartą tesuli̇́ejo, bet randą kelias dienas nešiojau Km. Išvedei arklius iš kiemo, numovei apinasrius, suliejai tais pačiais, ir jie atsiduria krūmuose bent už trijų varstų Vaižg.
^ Kas nori šuniui sulieti, tas lazdą atras rš.
1 užli̇́eti, -ja (ùžleja), -jo
1. tr., intr. užpilti ant ko, už ko: Pirtyj su šaltu vandeniu užlieti rš. Užlėjo užlėjo kraujelio garelį NS496. Neužli̇́ek už bato aulo vandens Als.
| refl. tr.: Reik biskį kvepylų užsili̇́et: šiandie po turgų vaikščiosiu, po miestą Jrb.
2. tr. liejant užgesinti, nuslopinti veikimą: Užli̇́ek – nebereikia Ds. Tvanas ugnies neužlėjo NS230. Aš paprašiau vandenį, kad ugnį užlietų JD82.
| prk.: Duok stiklelį šen, brolyti, duok užliet vargus rš.
3. tr. užpilti, paskandinti: Tą jų laivelį užlies vanduo Pn.
| refl.: Ažusileja eldija SD431. Eldija vilniomis uždengės (užliejos) Ev.
4. tr. apsemti, užtvindyti: Motiejukai auga pavasario vandens užliejamose pievose rš. Kad ažlė́jo lietus dirvas, negalima ir ineit Ds. Visą žemę užlėjo [v]andeniu O. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas BsPIII50. Leidžiama daryti ir elgtis, kaip kas nori, kad ir baisiai nežmoniškai, žemė užliejama jos sūnų krauju J.Balč.
| Užlies tau širdį taukai, ir numirsi tu kaip vambolė rš.
| prk.: Nesuskaitomos darbininkų, kareivių ir jūreivių minios užliejo (pripildė) Petrogrado gatves sp. Kryžeiviai plūdo vilnimis ant Lietuvos žemės, idant aną užlietų S.Dauk. Kažkas, lyg gailesčio banga, užliejo jo širdį J.Marc. Nesuprantama šilima užliejo krūtinę, ir rankos pačios tiesėsi apkabinti draugą rš. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas rš. Lengvas, vos pastebimas rausvumas užlieja jos pablyškusį veidą rš. Raudonis užlieja Pauliaus kaklą ir ausis rš. Taip, kerštas vėl užliejo jos krūtinę I.Simon. Niūri tyla užliejo gatves rš.
| refl.: Iš kraujo spaudimo užsi̇̀leja krau[ja]s an smagenų Krš. Kad dėbtelės krauju iš pykčio užsiliejusiom (pasruvusiom) akim, tai, kaip perkūno trenktas, atšoksti Vaižg.
5. refl. užsisrėbti: Valeras valgė po daug daug šaukštų užsiliedamas Vaižg.
6. intr. užduoti, sušerti: Tik tu mun užli̇́ek! Kl. Kad tu gi bijai arkliui užliet per nugarą Ds. Laimė katino, kad neteko užli̇́et su lazda Lg. Bent dviem varnom ažlėjau su botagu Vžns. Kaimiečiai vos tik mums per sprandą neužliejo rš.
7. tr. užbalinti (pienu): Jau pritrūkom smetonos – reiks užliet batviniai su pienu Brž. Pieno paslikau tik kruopom užlieti Užp. Man ir kopūstai gardžiau užlieti̇̀ Slm. Padėjo prie snukio užlietos sriubos bliūdą Rk. Kruopas baltai ažlėjau Vžns. Užli̇́ejau biškelį viralą su pienu, ir visai kitas valgis yr Vvr. Su kuo užliesim? – Su karvės pienu NS284.
| refl.: Kas tau neduoda valgyt, užsiliek ir ryk! Ds.
8. refl. N pasiskleisti (apie rašalą ant popieriaus): Ažusileja popierius aba litera SD431.
◊ ãšaromis užsili̇́eti labai verkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdant, išpažįsta kaltybę savo M.Valanč. Užsilieju su apsčiomis ašaromis ir užkeiku tave rš. Ažusilieję kruvinom ašarom, keiks patys save brš.
užli̇́eti aki̇̀s pasigerti: Apsiryna valgiūse ir macniais trunkais užleja sau akis P.
už káilio užli̇́eti išgerti svaiginamojo gėrimo: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau nėkumet nebegali širdingai mylėti M.Valanč.
suli̇́eti
Apibrėžtis
1 li̇́eti, -ja (liẽna [K], lẽja), -jo (lė́jo K.Būg)
1. tr., intr. SD131, R, K pilti (skystį): Li̇́ek lauk tą vandenį! Skr. Žiūrėk, pieną li̇́eji! Ar. Viršų kamino teuždenga su šlapiu maišu ir vis ant to maišo v[a]ndenį teleja S.Dauk. Lejù srutas an obelų Pp. Ir turi ant jos lieti aliejų BB3Moz2,1. Bet jauną vyną reikia liet naujuosna sūduosna Ch1Luk5,38. Su vandeniu liek, ir nubėgs sniegas J. Būriai semia vandenį ir lieja (būriais, tarpais vis lyja ir lyja) Plv. Lẽja kaip ledu Slnt.
| Tuo iš visų septynių galvų pradė[jo] liet an jo ugnia (ps.) Brt.
| prk.: Ėmė liete lieti pagyras rš. Tepradžiunga vargo žmonės, – lieja skausmą dainose! B.Sruog. Aš savo dvasę liesiu ant tavo vaikų brš.
^ Kur geria, te lẽja Ds.
2. tr. Kt laistyti, drėkinti: Šiandien reiks lieti runkelius, bo labai karšta Žž. Sesuo lẽja daržą Als. Lejù [daržus], ką darysi: nenoru be daržų palikti Užv. Liejau rūtą, liejau mėtą, liejau lelijėlę (d.) Nm. Ne už piningus liejo mindą, bet atsilietinai Brs.
^ Vienas liejo, antras gėrė, trečias augo (lietus, žemė ir žolė) LTR(Lbv).
ǁ šlakstyti: Bėda siratėlei ant svieto gyventi, pilni jos takeliai ašarėlių lieti (d.) Skr. Ašaromis skruostus savus liejo KN268.
| refl.: Vėl prakaitu liejas (apsilieja) artojaus kakta rš.
3. tr. gesinti pilant vandenį: Vanduo nėjo ugnies lieti, vilkas nėjo ožkos pjauti J.Jabl. Eina vanduo ugnį li̇́eti JD82. Sausas, neli̇́etas anglis reik laikyti prosuo Šts.
4. refl. gausiai tekėti; plaukti srove: Iškilmingas istorinis momentas: Nemuno vanduo liejasi į naująją vagą sp. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis niekais po visur išsklaidyta jų galia J.Bil. Lẽjas ašaros visiem iš linksmybės BM95. Prakaitas liejosi jo veidu rš. Per pirštus čiurkšlėmis liejosi kraujas J.Marc. Kad krau[ja]s be reikalo nelietumias M.Valanč.
^ Du šuniu rejas, balti kraujai lẽjas (girnos ir miltai) Kv.
| prk.: Taku liejosi žmonių, galvijų, vežimų ir geležies srautai rš. Štai ėmė į tvartą lietis ryto šviesa P.Cvir. Iš jo burnos be perstojo liejosi sąmojis, sukeldamas nuoširdų kvatojimąsi pirkėjų būryje ir priviliodamas praeivius J.Avyž. Kažkoks naujas, aštrus ir blaivus jausmas liejosi Nikalojaus krūtinėn rš.
5. refl. per viršų tekėti, išeiti iš vagos: Kad upės lẽjas iš miegų (vagų), atsodos paliekta Šts. Drumstas upeliukas šniokštė, liedamasis iš lėkštų krantų J.Dov.
| prk.: Ruduo liejos gėrybėmis rš.
6. tr. daryti, kad tekėtų, versti tekėti: Bailė ir markatnumas lẽja ašaras iš akių Aniutės BM90. Kraujo ižg naujo nelieja ižg kūno savo DP140. Kraują jų leja SE173. Tu skaitai ir ašaras, mano varge liejamas brš.
7. tr. prk. skleisti: Saulelė anksti kyla iš anapus miškų, liedama pirma savęs ant žaros raudoną šviesą Žem. Pirkioje šilta, lempa lieja ramią šviesą rš.
| refl.: Nelygiu jūros paviršium liejosi mėnulio šviesa rš. Iš po jo pirštų liejosi šauni daina A.Vencl. Pušys tyliai ošia, per mišką liejasi jų amžina giesmė V.Mozūr. Liejasi dainos po kraštą rš.
8. tr., intr. smarkiai suduoti, mušti, kirsti, šerti: Kad li̇́ejau, tai li̇́ejau išdykėliui į kailį Grk. Kad liesiu keletą diržų, tai nereiks vagišiauti Pžrl. Nusišvilpė kažkas krūmūse, o aš tik lejù arkliams! Šts. Li̇́eti su botagu J. Kad ne tas žmogus, tai [nuo chuliganų] būt gauta li̇́eti Srd. Aš tau kad li̇́esiu už ilgą liežuvavimą! Všn. Galgi čia tau kas par kaunierių lẽja – kiek gali, tiek dirbk Ut. Vaikali, neožaukis – li̇́eti gausi! Vvr. Tas vaikas lietinas, muštinas, duotinas Šv.
9. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ausdavo, li̇́edavo, net atsibosdavo man Ps. Kad leja žodį – kaip kirviu kerta Ds. Klausyk, kad lieja (tiksi) mano laikrodis, tai lieja Pn.
10. tr. pienu ar grietine balinti (sriubą): Viralą liek, kai tik pradės virti Trgn. Ar li̇́ejai batvinius? Skp. Ir inpylė močekelė nelietų batvinių, ir pastatė našlaiteliam tamsiai po lentyna (d.) Prng.
| refl. tr.: Kuo gi liesies batvinius? Kp.
11. intr. paskalas leisti, apkalbėti: Lieja visi kaip varpu, kad anas su merga susidėjęs Trgn.
12. tr., intr. Lb, Ss dėti minkštus kiaušinius: Vištos pavasarį tik li̇́eja li̇́eja Alk. Gal labai riebios vištos, kad lẽja? Sdk. Mano visos vištos li̇́eja Vdš. Višta kiaušinius lẽja, laisto Dsn. Žąsiai negalima suduot botagu – lieja kiaušinius LTR(Kzt).
13. tr. skleisti rašalą (apie popierių): Popierius lieja rašalą rš.
◊ ãšaras li̇́eti verkti: Be reikalo leji̇̀ ãšaras – nebeprikelsi iš numirusių Ds. Nors ir ašaras liesi, jauna būt negalėsi LTR(Klvr). Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti S.Stan. Neverk, mergele, neliek ašarėlių JD1476. Siratėlė sėdėdama verkia, ašarėles liena (d.) Krč.
kraũją li̇́eti kruviną kovą kovoti: Mūsų liaudis ne tam liejo kraują ilgų metų kovoje dėl laisvės, kad ji vėl leistų save pavergti A.Vencl. Už gyvenimą liejome kraują, pagyvensim kaip niekad gražiai rš.
[deviñtą] prãkaitą li̇́eti sunkiai dirbti (prakaituojant): Kumetis visą savo amžių liejo prakaitą dėl juodos duonos kąsnelio sp. Dirbdamas prakaitą liejau J.Jabl. Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau PPr27. Deviñtą prãkaitą li̇́eja, o traktoriaus neužveda Tršk.
piktùmą [tul̃žį] li̇́eti DŽ labai pykti, apmaudauti: [Policija] lieja savo piktumą, drasko namus, gąsdina vaikus, nėščias moteris V.Kudir.
1 antli̇́eti, -ja (añtleja), -jo (ž.) tr., ančli̇́eti
1. užpilti ant viršaus: Aš ten nespėjau antli̇́eti KlvrŽ. Vilnis ančli̇́eja, t. y. ančdaužia luotą J.
2. ištekinti: Na, tu turbūt nė vienos ašaros šiandien neantliesi I.Simon.
1 apli̇́eti, -ja (àpleja), -jo tr.
1. SD199, R, K, I apipilti iš viršaus: Ji jam vainiką uždėjo ir meilės mostimi apliejo RD203. Tokia šiluma išvertė, visas kūnas lyg vandeny apli̇́etas Skr. Smarkiau sužaibavus, kiekvienas skubėdavo pasitraukti nuo lango, kad veido „variu neaplietų“ rš.
| prk.: Skaisti šviesa aplieja vakarais aikštę sp. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Apsiliejau koją [semdamas vandenį] Pc. Tai jis jam kaip rėžė, tai, girdi, net smala akmuo apsiliejo! BsPIV80.
| prk.: Šią dainelę dainuojant, šilima apsiliedavo širdis J.Marc.
2. SD200 liejant suteršti, aplaistyti kuo: Tie girtuokliai visą stalą aplė́jo Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas valgydamas apsili̇́eja kaip liūlas J. Neapsili̇́ek prausdamasis marškinių Ds. Apsiliejus pilvą kai kunigo piemenė Sln. Apsiliejo kaip svočios mergaitė Dl.
3. Skd palaistyti, sudrėkinti žemę, kad augtų (apie augalus): Ar jau apli̇́ejot daržą? Skr. Su moliniu vandenimi apli̇́ejau diegus J. Apli̇́ejau morkus, kvietkas Skr.
| prk.: Šaknis tavąsias mes apliesim savuoju prakaitu, krauju K.Kors.
| refl. tr.: Duok man viedrą – noriu gėles apsili̇́eti Skr.
4. apšlakstyti, sudrėkinti: Ašaromis apliejo mano galvą rš.
5. apsemti, užtvindyti: Upė miestą aplieja N. Jūrė, jas (salas) apliejanti, praminta yra jūre Karaibų I.
| refl.: Tuo apie tą miestą apsiliejo vanduo Brt. Apsili̇́ejo visas kraštas Užv.
◊ ãšaromis (verksmù) apsili̇́eti apsiverkti: Duktė ašaroms apsiliejo S.Stan. Visi ten didžiu verksmu apsiliejo brš.
kraujai̇̃s (kraujù) apsili̇́eti Nm susikruvinti: Gavęs smūgį per galvą, apsiliejo krauju ir klupo ant žemės V.Myk-Put.
prãkaitu apsili̇́eti labai suprakaituoti: Raulas, nors apsiliejo prakaitu ir gerklė išdžiūvo, dalgio nepaleido V.Kudir.
tulžim̃ apsili̇́eti labai supykti: Tėvas sužinos, kad mes alui leidžiame pinigus, tulžim apsilies rš.
1 atli̇́eti
1. tr. pilant atskirti dalį nuo viso, atpilti: Neužmiršk pamelžus katei bent lašą atli̇́eti Ds.
2. tr. palaistyti (dalį): Rytoj rytą tris vagutes atliesi ir kitas tris pasodysi Skr.
3. intr. liejant pristabdyti kilimą (verdančio skysčio): Nebuvo šalto vandenio atlieti, ir išbėgo kruopos Ds.
4. tr. nupilti atgal: Pasėmus vandens neatliek šulnin Kp.
5. refl. Brs tuo pačiu liejimo darbu atsilyginti (dirbant prie plaktinių durpių).
atsilietinai̇̃ adv. atbūtinai (lieti): Visas liejėjas atsilietinai̇̃ buvau suvadinęs Brs. Atsilietinai talkinėtis Brs.
6. refl. lietis, tekėti atgal, grįžti į pirmykščią padėtį, atslūgti: Gausiai atsiliejant kraujui atgal į širdį, gaunama galvos smegenų išemija rš. Marios kas diena … ižsileja ir vėl iž kraštų sugrįžta arba atsileja savo vieton SPI270.
| Sviestas man vis atsilieja (atsiraugėja pavalgius) – aš negaliu jo valgyti Dl. [Liga] viduriuose jau atsiliepia, ką tik valgo – atsilieja atgal Žem.
7. refl. atsilyginti, atsikeršyti (už išlietas ašaras): Tai gerai jiem! – džiaugėsi daugelis. – Žmonių ašaros atsilieja V.Krėv.
8. atidrėkinti: Kai palyja, vanduo dirvas atlieja Ėr.
9. refl. prk. greitai ateiti, prisiartinti: Tas griaustinis atsilieja artyn rš
◊ ši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį Antš.
ši̇̀rdis atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis teip atsiliejo Kp.
1 įli̇́eti, -ja (į̇̃leja), -jo
1. tr. K truputį įpilti: Įli̇́ek biškį vandens J. Įli̇́ejo į skyvį (dubenį) ėsti Sg. Spirgintus taukus įliet SD439. Idant pen (bent) vieną šlakelį pašvęsto vyno įlietų ing vandenį DP139.
2. tr. prk. įdėti: Jis į tą dainą įliejo visą savo sielą rš. Į tą darbą įliejo visą savo jaunystės energiją sp. Motina įliejo į mano krūtinę (suteikė) vilties rš.
3. refl. prk. įsijausti, įsigyventi: Jis savo kūryboje gili kurianti asmenybė, sugebanti įsilieti į kuriamuosius objektus rš.
4. tr. prk. įtraukti, įjungti: Reikia visas jėgas įlieti į bendrąją kontrolę rš.
| refl.: Daug naujų specialistų įsiliejo į visas liaudies ūkio šakas (sov.) sp.
5. tr., intr. Pln suduoti, įkirsti, įkrėsti: Oi, tau reikia įli̇́et – jau nieko nebebijai! Ds. Pagavo ir anli̇́ejo gerai Pb. Būrai norėjo už tai aną štarkiai įlieti TDrVII180.
6. intr. pavesti (?): Dėdė man įli̇́ejo, t. y. pavedė pinigus atimti nuo jo skolininkų J.
1 išli̇́eti, -ja (i̇̀šleja), -jo tr.
1. SD324, K, Trkn išpilti iš ko, ant ko: Išli̇́ek taukus iš indo J. O kaip išdarinėjo tą žuvytę, tai toj tuos žvynus išliejo laukan BsPIV153. Kam išlėjai rašalą? Blnk. Lietus išli̇́eja iš debesų visą vandenį J. Tada semk imk vandinio iš upės ir išliek ant sausos žemės BB2Moz4,9.
| prk.: Dainos tiesiog iš širdies išlietos ant popieros V.Kudir.
| refl.: Benzinas gali išsilieti ir padidinti gaisrą rš.
| prk.: Kole par jį daklausi, tai i ūtarka išsili̇́eja (užmiršti, nebesuvoki ką sakyti) Ml.
^ Truks puodynė – vanduo išsiliẽs (baigsis kantrybė) Rmš.
2. DP233 prk. gausiai suteikti: Ant mūsų išlieja dovanas savo Tat. Išliek ant mūsų loską tavo MKr21.
3. daryti, leisti, kad išbėgtų, ištekėtų, išvarvėtų: Teišleja akys ašarelę P. Ten išliečiau ašarėles kaip sraują upelę (d.) Užp. Šlakus kruvino prakaito … išliejo DP153. Kraujus savus išliejai PK130.
| refl.: Kaip lyte (= liete) išsili̇́eja kraujas J.
4. palaistyti, sudrėkinti: Stubos gerai neišliejai – dulkės kyla [šluojant] Skr.
5. prk. išsakyti, išdėstyti, išreikšti: Išliejo jam ir visus savo vargus ir priespaudas A.Vien. Pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus V.Kudir.
| refl.: Sunkumas krūtinę slėgė, ir norėjosi savo sūnui išsilieti J.Paukš.
6. refl. išeiti iš krantų, patvinti: Ižsileja upė SD324. Išsiliejo upės, patvino upeliai, pelkės virto ežerais A.Vien. Lėvuo negilus – pavasarį išsili̇́eja plačiai Ps.
| prk.: Lyg pavasarinis srautas išsiliejusi maskviečių jūra daugiau kaip dvi valandas žygiavo Raudonąja aikšte, sveikindama kosmoso nugalėtoją sp.
7. refl. prk. išaugti, pereiti į ką: Jų ginčas perėjo į rietenas, gresiančias išsilieti į atvirą nesantaiką rš. Jo užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus P.Cvir.
ǁ pasireikšti kuo: Nacionalinė priespauda veikė visu smarkumu, neretai išsiliedama pogromais ir skerdynėmis rš.
8. refl. SD321 paplisti, pasklisti: Mokytojo darbas turi plačiai išsilieti už mokyklos sienų sp. Skambėk, daina, plačiai tu išsilieki, banguok laukais, netylanti daina V.Mozūr. Tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis; meilė tarp jų išsiliejo, prasidžiugo ir lietuvis S.Stan. Aušra neišplieskia gaisru: ji išsilieja ramiu rausvumu rš.
9. išpilti šašais, spuogais: Pašalau, ir išli̇́ejo galvą Ds. Visą galvą išliejo, net kepure negalima užsidėtie Ad. Kad išlė́jo galvelę tai mergytei Kp. Visa galvelė išlieta OG90.
10. išmušti, išplakti: Tie vaikai užaugo, jam išli̇́ejo nugarą i išvijo Lnkv.
◊ ãpmaudą (nar̃są, pagi̇́ežą, pãpykį, pỹktį, piktùmą, tul̃žį) išli̇́eti labai supykus išsibarti, išsiplūsti ar kaip kitaip palengvinti sau širdį: Jis atėjo pas adjutantą išlieti savo apmaudo ir nepasitenkinimo rš. Togidėl ant mūsų išliejai narsą tavo brš. Nors išliejo pagiežą ant Liudo, bet nepasidarė lengviau J.Avyž. Išlieju papykį R48. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Protingas yra tas, kurs savo pykčio neišlieja kitiems rš. Negalėjo savo piktumą ant jo išlieti BsPI62. Jis išliejo ant manęs visą tulžį Jrb.
ãšarų išli̇́eti
1. prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo A.Vien.
2. privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai J.Balč.
prãkaito išli̇́eti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus Jnš.
ši̇̀rdį išli̇́eti nuoširdžiai visą išsipasakoti: Kad galėtų kam nors savo širdį išlieti, kuri jau perdaug listina! I.Simon.
1 nuli̇́eti, -ja (nùleja), -jo
1. tr. R6 kiek nupilti nuo ko: Nenuliejau nė lašo (pildama į puodelį pieną) Db. Gėrimo truputelį nuliejo ant žemės S.Dauk.
2. tr. nupilti, išpilti žemyn: Ant stogo telipa ir tenuleja [į kaminą] kelis viedrus v[a]ndens arba geriaus šarmo S.Dauk. Rodos, debesys buvo didelis, bet truputį nuliejo lietaus, ir išsipagadijo Rk.
| refl.: Didelis debesies plyšimas žemyn nusiliejo LC1880,37.
3. tr. apipilti, perpilti kuo: Nuplovus langą nulieti švariu vandeniu rš.
| Tada ragana kaip tik papūtė, tuojaus kaip ledu nuliejo MPs. Kaip nuliejau gerklę karštu vandeniu (arbata), tai tuoj geriau pasidarė Upt.
| prk.: Niekas nedrįs nulieti (paerzinti, įskaudinti) piktesniu žodžiu rš.
| refl. tr.: Ona, nusiliejusi vandeniu rankas, nuo tvoros nusimauna milžtuvę ir pritupia prie karvės rš.
4. tr. prk. nušviesti, nutvieksti, nuspalvinti: Saulė auksinėmis varsomis nuliejo medžius rš. Taip plaukėme abu, nulieti saulės K.Kors. Raudonis nuliejo veidą rš.
5. tr. liejant kuo nunaikinti: Nuli̇́eti karpas šitaip galima: kad mėnuo tėra trijų naktų, atsistok priš mėnesį, liek vandenį ant savo karpos ir nekalbėkis tą naktį nė su kuo Trk.
6. intr. prk. nukalbėti: Čiagi par mus bobos nuli̇́ejo, kad ana nebetekėsiant Trgn.
7. refl. prk. nuslinkti, nuplaukti: Pavargusius žmones sparnais palytėjus, į tolius tamsa nusiliejo rš.
8. intr. smarkiai suduoti, primušti: Tave reik po pirmu nuli̇́eti, o paskuo tik valgyti duoti Šv. Tie kad nuli̇́ejo par kuprą Lnkv.
◊ pỹktį nuli̇́eti išbarti, išplūsti ką iš piktumo: Nuli̇́ejo nuli̇́ejo ana savo pỹktį ir vėl gera Rk.
1 pali̇́eti, -ja (pàleja), -jo tr.
1. R papilti (skystą daiktą): Nepali̇́ek vandens! J. Puodas sudaužytas, pienas palietas Ar. Kas palieta, jau nesusemsi BsPIII6. Žemė lygi kaip palieta Mc. Mergaitei viedrą pali̇́ejo Mrj.
| Laistytiniai blynai kepami po pečium: tešlą palieja po pečium Vl. Gera, kai yr kiaušinių: atejo svečias, paliejai [į keptuvę], ir yr kuo pamylėt Ds.
^ Susipranta katė pieną paliejus J.Jabl. Pieno palieto visos katės laižo J.Jabl. Palieto pieno visom katėm gana Rod. Vyruo mirus sakoma: vaikiuo vieta kaip palieta (labai gera, galima viskuo naudotis); o pačiai mirus sakoma: mergei vieta kaip palieta Plt. Jis nepali̇́eja šnapsą (mėgsta išgerti) Plv.
| refl.: Pienas pasili̇́ejęs nutiško ant žemės J. Velniūkštis keberėkšt išvirto ir pasiliejo ing smalą BsMtII58.
2. palaistyti (augalus) kad augtų: Motina paliejo daržoves Vvs. Reikės šį vakarą daržą pali̇́eti Up. Nėks nepali̇́ejo taboko, dabar jau ir pagelto Pgr. Paliek rūteles vandeniu, o lelijėlę vyneliu LTR(Upn). Paleju ką SD261.
| prk.: Augo laisvė, tik krauju palieta S.Nėr.
3. refl. pradėti tekėti, pasipilti: Vanduo visas atgal pasiliejo BsPIII20. Iš to velnio tik smala pasiliejo BsPIV49.
| prk.: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nutručijo, nutručijo! Žem. Ir vėlei dainos sidabrinės tau iš krūtinės pasilies S.Nėr. Atsiminimai imdavo kilti jam prieš akis, pasiliedavo eilėraščiai kaip iš rago rš.
4. refl. išsilieti, patvinti: Imsrė plačiau šįryt pasili̇́ejus Jrb. Upė pasiliejo iš krantų Vr. Tolimajame lauke upelis tai plačiai pasilieja lygumose, tai siaurai, giliai įsigraužia versmėtose liūnų pakalnėse Vaižg.
5. tr. prk. paskleisti: Buvo te kas, nebuvo, o matai, kokias kalbas žmonės paliejo Trgn. Lietuvių tauta iš savo lūpų paliejo dainų upes rš.
| refl.: Buvo tik vienoj vietoj tokia dedervinė, ė dabar po visą nugarą paslėjo (išplito) Sdk.
| Kambario tamsumoje pasiliedavo reti liūdnos melodijos garsai P.Cvir. Tuo tarpu krašte pasilieja sukilimas rš.
6. refl. plačiai pabirti, pasklisti: Knygą paimu, tai paslėjo visi raštai (raidės) Dglš.
7. tr. padėti (minkštą kiaušinį): Žiūrėk – višta ant lovos kiaušinį paliejo Ds.
◊ pali̇́eti kraũją nužudyti, užmušti: Jei kas palies kraujį žmogaus, to kraujas testo praliets BPII501.
1 pérlieti tr.
1. iš vieno į kitą pilti, perpilti: Jis parliejo arielką į savo plėkštinę rš.
| prk.: Reikia nulenkti galvą prieš didybę minčių bei meilės, kurią visą ji perliejo ant savo visuomenės rš.
2. visą palaistyti: Tris sykius pérliejom daržą, ir jau stovi Skr. Daržovių rasodą anksti rytą perliekime vandeniu rš.
3. perpilti kuo: Išplovus puodą perlieti švariu vandeniu rš. Ar gerai párliejai (plaunant) bulves? Up. Ir artoją perlieja, kad javai geriau užderėtų rš. Nuraudo mergaitė, kaip karštu vandeniu perlieta Ėr. Lyg šuva, pamazgomis perlietas, viks viks pasirangė Vaižg.
| prk.: Ligonas dega bi liepsno[ja], bi šaltis párleja Šts. Nusigandau, ir kojas kaip liete párliejo Šts. Šiurpulys nugarą perliejo S.Čiurl. Aš pajuntu, kaip karšta srovė perliejo man kūną J.Marc. Draugiškumo jausmas Adomėliui šilta banga perlieja Petro krūtinę V.Myk-Put.
| refl.: Jis visada šaltu vandeniu persilieja rš.
4. refl. liejantis, tekant perbėgti per viršų: Kai aš buvau toks (mažas), tai Šaltuono[je] vanduo arkliams par nugarą pársiliejo, o dabar vištai ligi kelėnų Rs.
ǁ liejantis persiversti: Mat tos vilnys kaip persilieja, tai ir suputoja baltai rš.
5. tr., intr. mušti, suduoti, sušerti: Kai pérliesiu pančiu, tai žinosi Vžns. Basliu kur atsistojęs parliẽs Ėr. Kad aš tau perliesiu vyčia per blauzdas, tai žinosi, kaip reikia klausyt Dgl. Čia ne šitaip glostyt, ale jam perliet reikia Ds. Jis arklių be reikalo nenervina, botagu netikėtai jų neperlieja Vaižg.
1 pieli̇́eti, -ja (pi̇́eleja), -jo žr. 1 prilieti 2: Visus kampus pyli̇́ejo Sg. Laistės su vandeniu, pyli̇́ejo butą, kuknę Pj.
1 prali̇́eti, -ja (pràleja), -jo tr.
1. kiek išlieti, palieti: Ir paslydo jauna kojelė, ir praliejo žaliąjį vynelį V.Krėv. Ir praliejo mergužėlė vandenėlį, ir pametė kibirėlius viduje viešo kelelio V.Krėv. Ant žemės praliejo N.
2. SD296 ištekinti, išlieti (kraują, ašaras): Bendras kraujas, pralietas už laisvę ir tiesą, čia sutvirtino amžinus mūsų ryšius rš. Dunojus kraujo praliejo Šarūnas, o Šviedrys jau nemunus V.Krėv. Jisai už mus … savą brangiausią kraują pralėjo DP242.
^ Kas jį užmuša, pats savo kraują pralieja (apie uodą) LTR(Rk). Ašaros greitai išdžiūsta, tik ne tos, kurias motutė pralieja KrvP(Jz).
| refl.: Daugel kraujo ten prasliejo, ne vienas jauną sa[vo] galvelę ten paguldė V.Krėv. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas Vd.
3. prabalinti (pienu): Prali̇́ek putrą su pienu, t. y. prabalink J. Dar nėr pieno, ir prėskinys neprali̇́etas Trgn. Karvė užtrūko – nė[ra] kuo putros prali̇́eti Plt. Kuom praliesma? – Žalčio pienu LTR(Slk). Kam tau to pieno? – Kruopams prali̇́eti JD1536. Kokias bulbas valgyste: pramestas (riebalais uždarytas) ar pralietas? Vdš.
| refl.: Ir prasli̇́et nėra kuo Trgn. Krupnykelį pienu prasileji – tai ir valagas Prng.
4. pragerti: Ans latras anądien du šimtus rublių prali̇́ejo Grk.
◊ ãšaras prali̇́eti B apsiverkti: Aš tiek ir tiek ãšarų prali̇́ejau ir dar turu li̇́eti Krš. Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras prali̇́ejo LzP.
kraũją prali̇́eti
1. būti nužudytam, nukankintam: Šventieji drin viešpaties kraują pralėjo DP57.
2. žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį (Juozapą) duobėna BB1Moz37,22.
pralieta laktis laimė, gerumas: Pralieta laktis meluoti melagiams J.
1 prili̇́eti, -ja (pri̇̀leja), -jo tr.
1. pripilti: Kad atvažiuo[ja] kada, grietinės pri̇̀leju Pln.
^ Karieta aukso prilieta (žarijos krosnyje) Užp.
2. R22 liejant priteršti, prilaistyti: Tu vis pri̇̀leji prausdamos Als. Vaikai davės – pryli̇́eta troba Vn.
1 suli̇́eti, -ja (sùleja), -jo
1. tr. sušlapinti, sudrėkinti liejant; aplieti: Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš. Priėję prie namų, vyrai stengdavosi mergas sulieti PnmA.
2. tr. sudrėkinti, apšlakstyti: Lenkų žemė ašaromis ir krauju sulieta (d.) Nm.
3. tr. liejant suteršti: Vyrai begerdami ir staltiesę suliejo Als.
| refl. tr.: Susiliek tu man teip užpakalį! Skr.
4. tr. liejant suplakti, padaryti kietą, supuolusį, suzmekusį: Žemė lietaus sulietà, kaip lenta Ds.
| refl.: Žemė, iš rudens aparta, per žiemą susilieja (susiguli) ir apsidengia žieve rš.
5. refl. sutekėti, subėgti į vieną vietą: O kaip tik nujojo toliau nuo krašto, [prasiskyręs] vanduo susiliejo BsPIV239.
6. intr. suduoti, sušerti, sukirsti: Suli̇́eti (koja į žemę), sukirsti, suduoti J.Jabl. Kad neina, botagu suli̇́ek! Rm. Suli̇́ek per žemę! Rm. Suli̇́ejau su votegu KlvrŽ. Vieną kartą tesuli̇́ejo, bet randą kelias dienas nešiojau Km. Išvedei arklius iš kiemo, numovei apinasrius, suliejai tais pačiais, ir jie atsiduria krūmuose bent už trijų varstų Vaižg.
^ Kas nori šuniui sulieti, tas lazdą atras rš.
1 užli̇́eti, -ja (ùžleja), -jo
1. tr., intr. užpilti ant ko, už ko: Pirtyj su šaltu vandeniu užlieti rš. Užlėjo užlėjo kraujelio garelį NS496. Neužli̇́ek už bato aulo vandens Als.
| refl. tr.: Reik biskį kvepylų užsili̇́et: šiandie po turgų vaikščiosiu, po miestą Jrb.
2. tr. liejant užgesinti, nuslopinti veikimą: Užli̇́ek – nebereikia Ds. Tvanas ugnies neužlėjo NS230. Aš paprašiau vandenį, kad ugnį užlietų JD82.
| prk.: Duok stiklelį šen, brolyti, duok užliet vargus rš.
3. tr. užpilti, paskandinti: Tą jų laivelį užlies vanduo Pn.
| refl.: Ažusileja eldija SD431. Eldija vilniomis uždengės (užliejos) Ev.
4. tr. apsemti, užtvindyti: Motiejukai auga pavasario vandens užliejamose pievose rš. Kad ažlė́jo lietus dirvas, negalima ir ineit Ds. Visą žemę užlėjo [v]andeniu O. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas BsPIII50. Leidžiama daryti ir elgtis, kaip kas nori, kad ir baisiai nežmoniškai, žemė užliejama jos sūnų krauju J.Balč.
| Užlies tau širdį taukai, ir numirsi tu kaip vambolė rš.
| prk.: Nesuskaitomos darbininkų, kareivių ir jūreivių minios užliejo (pripildė) Petrogrado gatves sp. Kryžeiviai plūdo vilnimis ant Lietuvos žemės, idant aną užlietų S.Dauk. Kažkas, lyg gailesčio banga, užliejo jo širdį J.Marc. Nesuprantama šilima užliejo krūtinę, ir rankos pačios tiesėsi apkabinti draugą rš. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas rš. Lengvas, vos pastebimas rausvumas užlieja jos pablyškusį veidą rš. Raudonis užlieja Pauliaus kaklą ir ausis rš. Taip, kerštas vėl užliejo jos krūtinę I.Simon. Niūri tyla užliejo gatves rš.
| refl.: Iš kraujo spaudimo užsi̇̀leja krau[ja]s an smagenų Krš. Kad dėbtelės krauju iš pykčio užsiliejusiom (pasruvusiom) akim, tai, kaip perkūno trenktas, atšoksti Vaižg.
5. refl. užsisrėbti: Valeras valgė po daug daug šaukštų užsiliedamas Vaižg.
6. intr. užduoti, sušerti: Tik tu mun užli̇́ek! Kl. Kad tu gi bijai arkliui užliet per nugarą Ds. Laimė katino, kad neteko užli̇́et su lazda Lg. Bent dviem varnom ažlėjau su botagu Vžns. Kaimiečiai vos tik mums per sprandą neužliejo rš.
7. tr. užbalinti (pienu): Jau pritrūkom smetonos – reiks užliet batviniai su pienu Brž. Pieno paslikau tik kruopom užlieti Užp. Man ir kopūstai gardžiau užlieti̇̀ Slm. Padėjo prie snukio užlietos sriubos bliūdą Rk. Kruopas baltai ažlėjau Vžns. Užli̇́ejau biškelį viralą su pienu, ir visai kitas valgis yr Vvr. Su kuo užliesim? – Su karvės pienu NS284.
| refl.: Kas tau neduoda valgyt, užsiliek ir ryk! Ds.
8. refl. N pasiskleisti (apie rašalą ant popieriaus): Ažusileja popierius aba litera SD431.
◊ ãšaromis užsili̇́eti labai verkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdant, išpažįsta kaltybę savo M.Valanč. Užsilieju su apsčiomis ašaromis ir užkeiku tave rš. Ažusilieję kruvinom ašarom, keiks patys save brš.
užli̇́eti aki̇̀s pasigerti: Apsiryna valgiūse ir macniais trunkais užleja sau akis P.
už káilio užli̇́eti išgerti svaiginamojo gėrimo: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau nėkumet nebegali širdingai mylėti M.Valanč.
1. tr., intr. SD131, R, K pilti (skystį): Li̇́ek lauk tą vandenį! Skr. Žiūrėk, pieną li̇́eji! Ar. Viršų kamino teuždenga su šlapiu maišu ir vis ant to maišo v[a]ndenį teleja S.Dauk. Lejù srutas an obelų Pp. Ir turi ant jos lieti aliejų BB3Moz2,1. Bet jauną vyną reikia liet naujuosna sūduosna Ch1Luk5,38. Su vandeniu liek, ir nubėgs sniegas J. Būriai semia vandenį ir lieja (būriais, tarpais vis lyja ir lyja) Plv. Lẽja kaip ledu Slnt.
| Tuo iš visų septynių galvų pradė[jo] liet an jo ugnia (ps.) Brt.
| prk.: Ėmė liete lieti pagyras rš. Tepradžiunga vargo žmonės, – lieja skausmą dainose! B.Sruog. Aš savo dvasę liesiu ant tavo vaikų brš.
^ Kur geria, te lẽja Ds.
2. tr. Kt laistyti, drėkinti: Šiandien reiks lieti runkelius, bo labai karšta Žž. Sesuo lẽja daržą Als. Lejù [daržus], ką darysi: nenoru be daržų palikti Užv. Liejau rūtą, liejau mėtą, liejau lelijėlę (d.) Nm. Ne už piningus liejo mindą, bet atsilietinai Brs.
^ Vienas liejo, antras gėrė, trečias augo (lietus, žemė ir žolė) LTR(Lbv).
ǁ šlakstyti: Bėda siratėlei ant svieto gyventi, pilni jos takeliai ašarėlių lieti (d.) Skr. Ašaromis skruostus savus liejo KN268.
| refl.: Vėl prakaitu liejas (apsilieja) artojaus kakta rš.
3. tr. gesinti pilant vandenį: Vanduo nėjo ugnies lieti, vilkas nėjo ožkos pjauti J.Jabl. Eina vanduo ugnį li̇́eti JD82. Sausas, neli̇́etas anglis reik laikyti prosuo Šts.
4. refl. gausiai tekėti; plaukti srove: Iškilmingas istorinis momentas: Nemuno vanduo liejasi į naująją vagą sp. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis niekais po visur išsklaidyta jų galia J.Bil. Lẽjas ašaros visiem iš linksmybės BM95. Prakaitas liejosi jo veidu rš. Per pirštus čiurkšlėmis liejosi kraujas J.Marc. Kad krau[ja]s be reikalo nelietumias M.Valanč.
^ Du šuniu rejas, balti kraujai lẽjas (girnos ir miltai) Kv.
| prk.: Taku liejosi žmonių, galvijų, vežimų ir geležies srautai rš. Štai ėmė į tvartą lietis ryto šviesa P.Cvir. Iš jo burnos be perstojo liejosi sąmojis, sukeldamas nuoširdų kvatojimąsi pirkėjų būryje ir priviliodamas praeivius J.Avyž. Kažkoks naujas, aštrus ir blaivus jausmas liejosi Nikalojaus krūtinėn rš.
5. refl. per viršų tekėti, išeiti iš vagos: Kad upės lẽjas iš miegų (vagų), atsodos paliekta Šts. Drumstas upeliukas šniokštė, liedamasis iš lėkštų krantų J.Dov.
| prk.: Ruduo liejos gėrybėmis rš.
6. tr. daryti, kad tekėtų, versti tekėti: Bailė ir markatnumas lẽja ašaras iš akių Aniutės BM90. Kraujo ižg naujo nelieja ižg kūno savo DP140. Kraują jų leja SE173. Tu skaitai ir ašaras, mano varge liejamas brš.
7. tr. prk. skleisti: Saulelė anksti kyla iš anapus miškų, liedama pirma savęs ant žaros raudoną šviesą Žem. Pirkioje šilta, lempa lieja ramią šviesą rš.
| refl.: Nelygiu jūros paviršium liejosi mėnulio šviesa rš. Iš po jo pirštų liejosi šauni daina A.Vencl. Pušys tyliai ošia, per mišką liejasi jų amžina giesmė V.Mozūr. Liejasi dainos po kraštą rš.
8. tr., intr. smarkiai suduoti, mušti, kirsti, šerti: Kad li̇́ejau, tai li̇́ejau išdykėliui į kailį Grk. Kad liesiu keletą diržų, tai nereiks vagišiauti Pžrl. Nusišvilpė kažkas krūmūse, o aš tik lejù arkliams! Šts. Li̇́eti su botagu J. Kad ne tas žmogus, tai [nuo chuliganų] būt gauta li̇́eti Srd. Aš tau kad li̇́esiu už ilgą liežuvavimą! Všn. Galgi čia tau kas par kaunierių lẽja – kiek gali, tiek dirbk Ut. Vaikali, neožaukis – li̇́eti gausi! Vvr. Tas vaikas lietinas, muštinas, duotinas Šv.
9. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ausdavo, li̇́edavo, net atsibosdavo man Ps. Kad leja žodį – kaip kirviu kerta Ds. Klausyk, kad lieja (tiksi) mano laikrodis, tai lieja Pn.
10. tr. pienu ar grietine balinti (sriubą): Viralą liek, kai tik pradės virti Trgn. Ar li̇́ejai batvinius? Skp. Ir inpylė močekelė nelietų batvinių, ir pastatė našlaiteliam tamsiai po lentyna (d.) Prng.
| refl. tr.: Kuo gi liesies batvinius? Kp.
11. intr. paskalas leisti, apkalbėti: Lieja visi kaip varpu, kad anas su merga susidėjęs Trgn.
12. tr., intr. Lb, Ss dėti minkštus kiaušinius: Vištos pavasarį tik li̇́eja li̇́eja Alk. Gal labai riebios vištos, kad lẽja? Sdk. Mano visos vištos li̇́eja Vdš. Višta kiaušinius lẽja, laisto Dsn. Žąsiai negalima suduot botagu – lieja kiaušinius LTR(Kzt).
13. tr. skleisti rašalą (apie popierių): Popierius lieja rašalą rš.
◊ ãšaras li̇́eti verkti: Be reikalo leji̇̀ ãšaras – nebeprikelsi iš numirusių Ds. Nors ir ašaras liesi, jauna būt negalėsi LTR(Klvr). Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti S.Stan. Neverk, mergele, neliek ašarėlių JD1476. Siratėlė sėdėdama verkia, ašarėles liena (d.) Krč.
kraũją li̇́eti kruviną kovą kovoti: Mūsų liaudis ne tam liejo kraują ilgų metų kovoje dėl laisvės, kad ji vėl leistų save pavergti A.Vencl. Už gyvenimą liejome kraują, pagyvensim kaip niekad gražiai rš.
[deviñtą] prãkaitą li̇́eti sunkiai dirbti (prakaituojant): Kumetis visą savo amžių liejo prakaitą dėl juodos duonos kąsnelio sp. Dirbdamas prakaitą liejau J.Jabl. Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau PPr27. Deviñtą prãkaitą li̇́eja, o traktoriaus neužveda Tršk.
piktùmą [tul̃žį] li̇́eti DŽ labai pykti, apmaudauti: [Policija] lieja savo piktumą, drasko namus, gąsdina vaikus, nėščias moteris V.Kudir.
1 antli̇́eti, -ja (añtleja), -jo (ž.) tr., ančli̇́eti
1. užpilti ant viršaus: Aš ten nespėjau antli̇́eti KlvrŽ. Vilnis ančli̇́eja, t. y. ančdaužia luotą J.
2. ištekinti: Na, tu turbūt nė vienos ašaros šiandien neantliesi I.Simon.
1 apli̇́eti, -ja (àpleja), -jo tr.
1. SD199, R, K, I apipilti iš viršaus: Ji jam vainiką uždėjo ir meilės mostimi apliejo RD203. Tokia šiluma išvertė, visas kūnas lyg vandeny apli̇́etas Skr. Smarkiau sužaibavus, kiekvienas skubėdavo pasitraukti nuo lango, kad veido „variu neaplietų“ rš.
| prk.: Skaisti šviesa aplieja vakarais aikštę sp. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Apsiliejau koją [semdamas vandenį] Pc. Tai jis jam kaip rėžė, tai, girdi, net smala akmuo apsiliejo! BsPIV80.
| prk.: Šią dainelę dainuojant, šilima apsiliedavo širdis J.Marc.
2. SD200 liejant suteršti, aplaistyti kuo: Tie girtuokliai visą stalą aplė́jo Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas valgydamas apsili̇́eja kaip liūlas J. Neapsili̇́ek prausdamasis marškinių Ds. Apsiliejus pilvą kai kunigo piemenė Sln. Apsiliejo kaip svočios mergaitė Dl.
3. Skd palaistyti, sudrėkinti žemę, kad augtų (apie augalus): Ar jau apli̇́ejot daržą? Skr. Su moliniu vandenimi apli̇́ejau diegus J. Apli̇́ejau morkus, kvietkas Skr.
| prk.: Šaknis tavąsias mes apliesim savuoju prakaitu, krauju K.Kors.
| refl. tr.: Duok man viedrą – noriu gėles apsili̇́eti Skr.
4. apšlakstyti, sudrėkinti: Ašaromis apliejo mano galvą rš.
5. apsemti, užtvindyti: Upė miestą aplieja N. Jūrė, jas (salas) apliejanti, praminta yra jūre Karaibų I.
| refl.: Tuo apie tą miestą apsiliejo vanduo Brt. Apsili̇́ejo visas kraštas Užv.
◊ ãšaromis (verksmù) apsili̇́eti apsiverkti: Duktė ašaroms apsiliejo S.Stan. Visi ten didžiu verksmu apsiliejo brš.
kraujai̇̃s (kraujù) apsili̇́eti Nm susikruvinti: Gavęs smūgį per galvą, apsiliejo krauju ir klupo ant žemės V.Myk-Put.
prãkaitu apsili̇́eti labai suprakaituoti: Raulas, nors apsiliejo prakaitu ir gerklė išdžiūvo, dalgio nepaleido V.Kudir.
tulžim̃ apsili̇́eti labai supykti: Tėvas sužinos, kad mes alui leidžiame pinigus, tulžim apsilies rš.
1 atli̇́eti
1. tr. pilant atskirti dalį nuo viso, atpilti: Neužmiršk pamelžus katei bent lašą atli̇́eti Ds.
2. tr. palaistyti (dalį): Rytoj rytą tris vagutes atliesi ir kitas tris pasodysi Skr.
3. intr. liejant pristabdyti kilimą (verdančio skysčio): Nebuvo šalto vandenio atlieti, ir išbėgo kruopos Ds.
4. tr. nupilti atgal: Pasėmus vandens neatliek šulnin Kp.
5. refl. Brs tuo pačiu liejimo darbu atsilyginti (dirbant prie plaktinių durpių).
atsilietinai̇̃ adv. atbūtinai (lieti): Visas liejėjas atsilietinai̇̃ buvau suvadinęs Brs. Atsilietinai talkinėtis Brs.
6. refl. lietis, tekėti atgal, grįžti į pirmykščią padėtį, atslūgti: Gausiai atsiliejant kraujui atgal į širdį, gaunama galvos smegenų išemija rš. Marios kas diena … ižsileja ir vėl iž kraštų sugrįžta arba atsileja savo vieton SPI270.
| Sviestas man vis atsilieja (atsiraugėja pavalgius) – aš negaliu jo valgyti Dl. [Liga] viduriuose jau atsiliepia, ką tik valgo – atsilieja atgal Žem.
7. refl. atsilyginti, atsikeršyti (už išlietas ašaras): Tai gerai jiem! – džiaugėsi daugelis. – Žmonių ašaros atsilieja V.Krėv.
8. atidrėkinti: Kai palyja, vanduo dirvas atlieja Ėr.
9. refl. prk. greitai ateiti, prisiartinti: Tas griaustinis atsilieja artyn rš
◊ ši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį Antš.
ši̇̀rdis atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis teip atsiliejo Kp.
1 įli̇́eti, -ja (į̇̃leja), -jo
1. tr. K truputį įpilti: Įli̇́ek biškį vandens J. Įli̇́ejo į skyvį (dubenį) ėsti Sg. Spirgintus taukus įliet SD439. Idant pen (bent) vieną šlakelį pašvęsto vyno įlietų ing vandenį DP139.
2. tr. prk. įdėti: Jis į tą dainą įliejo visą savo sielą rš. Į tą darbą įliejo visą savo jaunystės energiją sp. Motina įliejo į mano krūtinę (suteikė) vilties rš.
3. refl. prk. įsijausti, įsigyventi: Jis savo kūryboje gili kurianti asmenybė, sugebanti įsilieti į kuriamuosius objektus rš.
4. tr. prk. įtraukti, įjungti: Reikia visas jėgas įlieti į bendrąją kontrolę rš.
| refl.: Daug naujų specialistų įsiliejo į visas liaudies ūkio šakas (sov.) sp.
5. tr., intr. Pln suduoti, įkirsti, įkrėsti: Oi, tau reikia įli̇́et – jau nieko nebebijai! Ds. Pagavo ir anli̇́ejo gerai Pb. Būrai norėjo už tai aną štarkiai įlieti TDrVII180.
6. intr. pavesti (?): Dėdė man įli̇́ejo, t. y. pavedė pinigus atimti nuo jo skolininkų J.
1 išli̇́eti, -ja (i̇̀šleja), -jo tr.
1. SD324, K, Trkn išpilti iš ko, ant ko: Išli̇́ek taukus iš indo J. O kaip išdarinėjo tą žuvytę, tai toj tuos žvynus išliejo laukan BsPIV153. Kam išlėjai rašalą? Blnk. Lietus išli̇́eja iš debesų visą vandenį J. Tada semk imk vandinio iš upės ir išliek ant sausos žemės BB2Moz4,9.
| prk.: Dainos tiesiog iš širdies išlietos ant popieros V.Kudir.
| refl.: Benzinas gali išsilieti ir padidinti gaisrą rš.
| prk.: Kole par jį daklausi, tai i ūtarka išsili̇́eja (užmiršti, nebesuvoki ką sakyti) Ml.
^ Truks puodynė – vanduo išsiliẽs (baigsis kantrybė) Rmš.
2. DP233 prk. gausiai suteikti: Ant mūsų išlieja dovanas savo Tat. Išliek ant mūsų loską tavo MKr21.
3. daryti, leisti, kad išbėgtų, ištekėtų, išvarvėtų: Teišleja akys ašarelę P. Ten išliečiau ašarėles kaip sraują upelę (d.) Užp. Šlakus kruvino prakaito … išliejo DP153. Kraujus savus išliejai PK130.
| refl.: Kaip lyte (= liete) išsili̇́eja kraujas J.
4. palaistyti, sudrėkinti: Stubos gerai neišliejai – dulkės kyla [šluojant] Skr.
5. prk. išsakyti, išdėstyti, išreikšti: Išliejo jam ir visus savo vargus ir priespaudas A.Vien. Pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus V.Kudir.
| refl.: Sunkumas krūtinę slėgė, ir norėjosi savo sūnui išsilieti J.Paukš.
6. refl. išeiti iš krantų, patvinti: Ižsileja upė SD324. Išsiliejo upės, patvino upeliai, pelkės virto ežerais A.Vien. Lėvuo negilus – pavasarį išsili̇́eja plačiai Ps.
| prk.: Lyg pavasarinis srautas išsiliejusi maskviečių jūra daugiau kaip dvi valandas žygiavo Raudonąja aikšte, sveikindama kosmoso nugalėtoją sp.
7. refl. prk. išaugti, pereiti į ką: Jų ginčas perėjo į rietenas, gresiančias išsilieti į atvirą nesantaiką rš. Jo užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus P.Cvir.
ǁ pasireikšti kuo: Nacionalinė priespauda veikė visu smarkumu, neretai išsiliedama pogromais ir skerdynėmis rš.
8. refl. SD321 paplisti, pasklisti: Mokytojo darbas turi plačiai išsilieti už mokyklos sienų sp. Skambėk, daina, plačiai tu išsilieki, banguok laukais, netylanti daina V.Mozūr. Tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis; meilė tarp jų išsiliejo, prasidžiugo ir lietuvis S.Stan. Aušra neišplieskia gaisru: ji išsilieja ramiu rausvumu rš.
9. išpilti šašais, spuogais: Pašalau, ir išli̇́ejo galvą Ds. Visą galvą išliejo, net kepure negalima užsidėtie Ad. Kad išlė́jo galvelę tai mergytei Kp. Visa galvelė išlieta OG90.
10. išmušti, išplakti: Tie vaikai užaugo, jam išli̇́ejo nugarą i išvijo Lnkv.
◊ ãpmaudą (nar̃są, pagi̇́ežą, pãpykį, pỹktį, piktùmą, tul̃žį) išli̇́eti labai supykus išsibarti, išsiplūsti ar kaip kitaip palengvinti sau širdį: Jis atėjo pas adjutantą išlieti savo apmaudo ir nepasitenkinimo rš. Togidėl ant mūsų išliejai narsą tavo brš. Nors išliejo pagiežą ant Liudo, bet nepasidarė lengviau J.Avyž. Išlieju papykį R48. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Protingas yra tas, kurs savo pykčio neišlieja kitiems rš. Negalėjo savo piktumą ant jo išlieti BsPI62. Jis išliejo ant manęs visą tulžį Jrb.
ãšarų išli̇́eti
1. prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo A.Vien.
2. privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai J.Balč.
prãkaito išli̇́eti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus Jnš.
ši̇̀rdį išli̇́eti nuoširdžiai visą išsipasakoti: Kad galėtų kam nors savo širdį išlieti, kuri jau perdaug listina! I.Simon.
1 nuli̇́eti, -ja (nùleja), -jo
1. tr. R6 kiek nupilti nuo ko: Nenuliejau nė lašo (pildama į puodelį pieną) Db. Gėrimo truputelį nuliejo ant žemės S.Dauk.
2. tr. nupilti, išpilti žemyn: Ant stogo telipa ir tenuleja [į kaminą] kelis viedrus v[a]ndens arba geriaus šarmo S.Dauk. Rodos, debesys buvo didelis, bet truputį nuliejo lietaus, ir išsipagadijo Rk.
| refl.: Didelis debesies plyšimas žemyn nusiliejo LC1880,37.
3. tr. apipilti, perpilti kuo: Nuplovus langą nulieti švariu vandeniu rš.
| Tada ragana kaip tik papūtė, tuojaus kaip ledu nuliejo MPs. Kaip nuliejau gerklę karštu vandeniu (arbata), tai tuoj geriau pasidarė Upt.
| prk.: Niekas nedrįs nulieti (paerzinti, įskaudinti) piktesniu žodžiu rš.
| refl. tr.: Ona, nusiliejusi vandeniu rankas, nuo tvoros nusimauna milžtuvę ir pritupia prie karvės rš.
4. tr. prk. nušviesti, nutvieksti, nuspalvinti: Saulė auksinėmis varsomis nuliejo medžius rš. Taip plaukėme abu, nulieti saulės K.Kors. Raudonis nuliejo veidą rš.
5. tr. liejant kuo nunaikinti: Nuli̇́eti karpas šitaip galima: kad mėnuo tėra trijų naktų, atsistok priš mėnesį, liek vandenį ant savo karpos ir nekalbėkis tą naktį nė su kuo Trk.
6. intr. prk. nukalbėti: Čiagi par mus bobos nuli̇́ejo, kad ana nebetekėsiant Trgn.
7. refl. prk. nuslinkti, nuplaukti: Pavargusius žmones sparnais palytėjus, į tolius tamsa nusiliejo rš.
8. intr. smarkiai suduoti, primušti: Tave reik po pirmu nuli̇́eti, o paskuo tik valgyti duoti Šv. Tie kad nuli̇́ejo par kuprą Lnkv.
◊ pỹktį nuli̇́eti išbarti, išplūsti ką iš piktumo: Nuli̇́ejo nuli̇́ejo ana savo pỹktį ir vėl gera Rk.
1 pali̇́eti, -ja (pàleja), -jo tr.
1. R papilti (skystą daiktą): Nepali̇́ek vandens! J. Puodas sudaužytas, pienas palietas Ar. Kas palieta, jau nesusemsi BsPIII6. Žemė lygi kaip palieta Mc. Mergaitei viedrą pali̇́ejo Mrj.
| Laistytiniai blynai kepami po pečium: tešlą palieja po pečium Vl. Gera, kai yr kiaušinių: atejo svečias, paliejai [į keptuvę], ir yr kuo pamylėt Ds.
^ Susipranta katė pieną paliejus J.Jabl. Pieno palieto visos katės laižo J.Jabl. Palieto pieno visom katėm gana Rod. Vyruo mirus sakoma: vaikiuo vieta kaip palieta (labai gera, galima viskuo naudotis); o pačiai mirus sakoma: mergei vieta kaip palieta Plt. Jis nepali̇́eja šnapsą (mėgsta išgerti) Plv.
| refl.: Pienas pasili̇́ejęs nutiško ant žemės J. Velniūkštis keberėkšt išvirto ir pasiliejo ing smalą BsMtII58.
2. palaistyti (augalus) kad augtų: Motina paliejo daržoves Vvs. Reikės šį vakarą daržą pali̇́eti Up. Nėks nepali̇́ejo taboko, dabar jau ir pagelto Pgr. Paliek rūteles vandeniu, o lelijėlę vyneliu LTR(Upn). Paleju ką SD261.
| prk.: Augo laisvė, tik krauju palieta S.Nėr.
3. refl. pradėti tekėti, pasipilti: Vanduo visas atgal pasiliejo BsPIII20. Iš to velnio tik smala pasiliejo BsPIV49.
| prk.: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nutručijo, nutručijo! Žem. Ir vėlei dainos sidabrinės tau iš krūtinės pasilies S.Nėr. Atsiminimai imdavo kilti jam prieš akis, pasiliedavo eilėraščiai kaip iš rago rš.
4. refl. išsilieti, patvinti: Imsrė plačiau šįryt pasili̇́ejus Jrb. Upė pasiliejo iš krantų Vr. Tolimajame lauke upelis tai plačiai pasilieja lygumose, tai siaurai, giliai įsigraužia versmėtose liūnų pakalnėse Vaižg.
5. tr. prk. paskleisti: Buvo te kas, nebuvo, o matai, kokias kalbas žmonės paliejo Trgn. Lietuvių tauta iš savo lūpų paliejo dainų upes rš.
| refl.: Buvo tik vienoj vietoj tokia dedervinė, ė dabar po visą nugarą paslėjo (išplito) Sdk.
| Kambario tamsumoje pasiliedavo reti liūdnos melodijos garsai P.Cvir. Tuo tarpu krašte pasilieja sukilimas rš.
6. refl. plačiai pabirti, pasklisti: Knygą paimu, tai paslėjo visi raštai (raidės) Dglš.
7. tr. padėti (minkštą kiaušinį): Žiūrėk – višta ant lovos kiaušinį paliejo Ds.
◊ pali̇́eti kraũją nužudyti, užmušti: Jei kas palies kraujį žmogaus, to kraujas testo praliets BPII501.
1 pérlieti tr.
1. iš vieno į kitą pilti, perpilti: Jis parliejo arielką į savo plėkštinę rš.
| prk.: Reikia nulenkti galvą prieš didybę minčių bei meilės, kurią visą ji perliejo ant savo visuomenės rš.
2. visą palaistyti: Tris sykius pérliejom daržą, ir jau stovi Skr. Daržovių rasodą anksti rytą perliekime vandeniu rš.
3. perpilti kuo: Išplovus puodą perlieti švariu vandeniu rš. Ar gerai párliejai (plaunant) bulves? Up. Ir artoją perlieja, kad javai geriau užderėtų rš. Nuraudo mergaitė, kaip karštu vandeniu perlieta Ėr. Lyg šuva, pamazgomis perlietas, viks viks pasirangė Vaižg.
| prk.: Ligonas dega bi liepsno[ja], bi šaltis párleja Šts. Nusigandau, ir kojas kaip liete párliejo Šts. Šiurpulys nugarą perliejo S.Čiurl. Aš pajuntu, kaip karšta srovė perliejo man kūną J.Marc. Draugiškumo jausmas Adomėliui šilta banga perlieja Petro krūtinę V.Myk-Put.
| refl.: Jis visada šaltu vandeniu persilieja rš.
4. refl. liejantis, tekant perbėgti per viršų: Kai aš buvau toks (mažas), tai Šaltuono[je] vanduo arkliams par nugarą pársiliejo, o dabar vištai ligi kelėnų Rs.
ǁ liejantis persiversti: Mat tos vilnys kaip persilieja, tai ir suputoja baltai rš.
5. tr., intr. mušti, suduoti, sušerti: Kai pérliesiu pančiu, tai žinosi Vžns. Basliu kur atsistojęs parliẽs Ėr. Kad aš tau perliesiu vyčia per blauzdas, tai žinosi, kaip reikia klausyt Dgl. Čia ne šitaip glostyt, ale jam perliet reikia Ds. Jis arklių be reikalo nenervina, botagu netikėtai jų neperlieja Vaižg.
1 pieli̇́eti, -ja (pi̇́eleja), -jo žr. 1 prilieti 2: Visus kampus pyli̇́ejo Sg. Laistės su vandeniu, pyli̇́ejo butą, kuknę Pj.
1 prali̇́eti, -ja (pràleja), -jo tr.
1. kiek išlieti, palieti: Ir paslydo jauna kojelė, ir praliejo žaliąjį vynelį V.Krėv. Ir praliejo mergužėlė vandenėlį, ir pametė kibirėlius viduje viešo kelelio V.Krėv. Ant žemės praliejo N.
2. SD296 ištekinti, išlieti (kraują, ašaras): Bendras kraujas, pralietas už laisvę ir tiesą, čia sutvirtino amžinus mūsų ryšius rš. Dunojus kraujo praliejo Šarūnas, o Šviedrys jau nemunus V.Krėv. Jisai už mus … savą brangiausią kraują pralėjo DP242.
^ Kas jį užmuša, pats savo kraują pralieja (apie uodą) LTR(Rk). Ašaros greitai išdžiūsta, tik ne tos, kurias motutė pralieja KrvP(Jz).
| refl.: Daugel kraujo ten prasliejo, ne vienas jauną sa[vo] galvelę ten paguldė V.Krėv. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas Vd.
3. prabalinti (pienu): Prali̇́ek putrą su pienu, t. y. prabalink J. Dar nėr pieno, ir prėskinys neprali̇́etas Trgn. Karvė užtrūko – nė[ra] kuo putros prali̇́eti Plt. Kuom praliesma? – Žalčio pienu LTR(Slk). Kam tau to pieno? – Kruopams prali̇́eti JD1536. Kokias bulbas valgyste: pramestas (riebalais uždarytas) ar pralietas? Vdš.
| refl.: Ir prasli̇́et nėra kuo Trgn. Krupnykelį pienu prasileji – tai ir valagas Prng.
4. pragerti: Ans latras anądien du šimtus rublių prali̇́ejo Grk.
◊ ãšaras prali̇́eti B apsiverkti: Aš tiek ir tiek ãšarų prali̇́ejau ir dar turu li̇́eti Krš. Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras prali̇́ejo LzP.
kraũją prali̇́eti
1. būti nužudytam, nukankintam: Šventieji drin viešpaties kraują pralėjo DP57.
2. žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį (Juozapą) duobėna BB1Moz37,22.
pralieta laktis laimė, gerumas: Pralieta laktis meluoti melagiams J.
1 prili̇́eti, -ja (pri̇̀leja), -jo tr.
1. pripilti: Kad atvažiuo[ja] kada, grietinės pri̇̀leju Pln.
^ Karieta aukso prilieta (žarijos krosnyje) Užp.
2. R22 liejant priteršti, prilaistyti: Tu vis pri̇̀leji prausdamos Als. Vaikai davės – pryli̇́eta troba Vn.
1 suli̇́eti, -ja (sùleja), -jo
1. tr. sušlapinti, sudrėkinti liejant; aplieti: Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš. Priėję prie namų, vyrai stengdavosi mergas sulieti PnmA.
2. tr. sudrėkinti, apšlakstyti: Lenkų žemė ašaromis ir krauju sulieta (d.) Nm.
3. tr. liejant suteršti: Vyrai begerdami ir staltiesę suliejo Als.
| refl. tr.: Susiliek tu man teip užpakalį! Skr.
4. tr. liejant suplakti, padaryti kietą, supuolusį, suzmekusį: Žemė lietaus sulietà, kaip lenta Ds.
| refl.: Žemė, iš rudens aparta, per žiemą susilieja (susiguli) ir apsidengia žieve rš.
5. refl. sutekėti, subėgti į vieną vietą: O kaip tik nujojo toliau nuo krašto, [prasiskyręs] vanduo susiliejo BsPIV239.
6. intr. suduoti, sušerti, sukirsti: Suli̇́eti (koja į žemę), sukirsti, suduoti J.Jabl. Kad neina, botagu suli̇́ek! Rm. Suli̇́ek per žemę! Rm. Suli̇́ejau su votegu KlvrŽ. Vieną kartą tesuli̇́ejo, bet randą kelias dienas nešiojau Km. Išvedei arklius iš kiemo, numovei apinasrius, suliejai tais pačiais, ir jie atsiduria krūmuose bent už trijų varstų Vaižg.
^ Kas nori šuniui sulieti, tas lazdą atras rš.
1 užli̇́eti, -ja (ùžleja), -jo
1. tr., intr. užpilti ant ko, už ko: Pirtyj su šaltu vandeniu užlieti rš. Užlėjo užlėjo kraujelio garelį NS496. Neužli̇́ek už bato aulo vandens Als.
| refl. tr.: Reik biskį kvepylų užsili̇́et: šiandie po turgų vaikščiosiu, po miestą Jrb.
2. tr. liejant užgesinti, nuslopinti veikimą: Užli̇́ek – nebereikia Ds. Tvanas ugnies neužlėjo NS230. Aš paprašiau vandenį, kad ugnį užlietų JD82.
| prk.: Duok stiklelį šen, brolyti, duok užliet vargus rš.
3. tr. užpilti, paskandinti: Tą jų laivelį užlies vanduo Pn.
| refl.: Ažusileja eldija SD431. Eldija vilniomis uždengės (užliejos) Ev.
4. tr. apsemti, užtvindyti: Motiejukai auga pavasario vandens užliejamose pievose rš. Kad ažlė́jo lietus dirvas, negalima ir ineit Ds. Visą žemę užlėjo [v]andeniu O. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas BsPIII50. Leidžiama daryti ir elgtis, kaip kas nori, kad ir baisiai nežmoniškai, žemė užliejama jos sūnų krauju J.Balč.
| Užlies tau širdį taukai, ir numirsi tu kaip vambolė rš.
| prk.: Nesuskaitomos darbininkų, kareivių ir jūreivių minios užliejo (pripildė) Petrogrado gatves sp. Kryžeiviai plūdo vilnimis ant Lietuvos žemės, idant aną užlietų S.Dauk. Kažkas, lyg gailesčio banga, užliejo jo širdį J.Marc. Nesuprantama šilima užliejo krūtinę, ir rankos pačios tiesėsi apkabinti draugą rš. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas rš. Lengvas, vos pastebimas rausvumas užlieja jos pablyškusį veidą rš. Raudonis užlieja Pauliaus kaklą ir ausis rš. Taip, kerštas vėl užliejo jos krūtinę I.Simon. Niūri tyla užliejo gatves rš.
| refl.: Iš kraujo spaudimo užsi̇̀leja krau[ja]s an smagenų Krš. Kad dėbtelės krauju iš pykčio užsiliejusiom (pasruvusiom) akim, tai, kaip perkūno trenktas, atšoksti Vaižg.
5. refl. užsisrėbti: Valeras valgė po daug daug šaukštų užsiliedamas Vaižg.
6. intr. užduoti, sušerti: Tik tu mun užli̇́ek! Kl. Kad tu gi bijai arkliui užliet per nugarą Ds. Laimė katino, kad neteko užli̇́et su lazda Lg. Bent dviem varnom ažlėjau su botagu Vžns. Kaimiečiai vos tik mums per sprandą neužliejo rš.
7. tr. užbalinti (pienu): Jau pritrūkom smetonos – reiks užliet batviniai su pienu Brž. Pieno paslikau tik kruopom užlieti Užp. Man ir kopūstai gardžiau užlieti̇̀ Slm. Padėjo prie snukio užlietos sriubos bliūdą Rk. Kruopas baltai ažlėjau Vžns. Užli̇́ejau biškelį viralą su pienu, ir visai kitas valgis yr Vvr. Su kuo užliesim? – Su karvės pienu NS284.
| refl.: Kas tau neduoda valgyt, užsiliek ir ryk! Ds.
8. refl. N pasiskleisti (apie rašalą ant popieriaus): Ažusileja popierius aba litera SD431.
◊ ãšaromis užsili̇́eti labai verkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdant, išpažįsta kaltybę savo M.Valanč. Užsilieju su apsčiomis ašaromis ir užkeiku tave rš. Ažusilieję kruvinom ašarom, keiks patys save brš.
užli̇́eti aki̇̀s pasigerti: Apsiryna valgiūse ir macniais trunkais užleja sau akis P.
už káilio užli̇́eti išgerti svaiginamojo gėrimo: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau nėkumet nebegali širdingai mylėti M.Valanč.
užli̇́eti
Apibrėžtis
1 li̇́eti, -ja (liẽna [K], lẽja), -jo (lė́jo K.Būg)
1. tr., intr. SD131, R, K pilti (skystį): Li̇́ek lauk tą vandenį! Skr. Žiūrėk, pieną li̇́eji! Ar. Viršų kamino teuždenga su šlapiu maišu ir vis ant to maišo v[a]ndenį teleja S.Dauk. Lejù srutas an obelų Pp. Ir turi ant jos lieti aliejų BB3Moz2,1. Bet jauną vyną reikia liet naujuosna sūduosna Ch1Luk5,38. Su vandeniu liek, ir nubėgs sniegas J. Būriai semia vandenį ir lieja (būriais, tarpais vis lyja ir lyja) Plv. Lẽja kaip ledu Slnt.
| Tuo iš visų septynių galvų pradė[jo] liet an jo ugnia (ps.) Brt.
| prk.: Ėmė liete lieti pagyras rš. Tepradžiunga vargo žmonės, – lieja skausmą dainose! B.Sruog. Aš savo dvasę liesiu ant tavo vaikų brš.
^ Kur geria, te lẽja Ds.
2. tr. Kt laistyti, drėkinti: Šiandien reiks lieti runkelius, bo labai karšta Žž. Sesuo lẽja daržą Als. Lejù [daržus], ką darysi: nenoru be daržų palikti Užv. Liejau rūtą, liejau mėtą, liejau lelijėlę (d.) Nm. Ne už piningus liejo mindą, bet atsilietinai Brs.
^ Vienas liejo, antras gėrė, trečias augo (lietus, žemė ir žolė) LTR(Lbv).
ǁ šlakstyti: Bėda siratėlei ant svieto gyventi, pilni jos takeliai ašarėlių lieti (d.) Skr. Ašaromis skruostus savus liejo KN268.
| refl.: Vėl prakaitu liejas (apsilieja) artojaus kakta rš.
3. tr. gesinti pilant vandenį: Vanduo nėjo ugnies lieti, vilkas nėjo ožkos pjauti J.Jabl. Eina vanduo ugnį li̇́eti JD82. Sausas, neli̇́etas anglis reik laikyti prosuo Šts.
4. refl. gausiai tekėti; plaukti srove: Iškilmingas istorinis momentas: Nemuno vanduo liejasi į naująją vagą sp. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis niekais po visur išsklaidyta jų galia J.Bil. Lẽjas ašaros visiem iš linksmybės BM95. Prakaitas liejosi jo veidu rš. Per pirštus čiurkšlėmis liejosi kraujas J.Marc. Kad krau[ja]s be reikalo nelietumias M.Valanč.
^ Du šuniu rejas, balti kraujai lẽjas (girnos ir miltai) Kv.
| prk.: Taku liejosi žmonių, galvijų, vežimų ir geležies srautai rš. Štai ėmė į tvartą lietis ryto šviesa P.Cvir. Iš jo burnos be perstojo liejosi sąmojis, sukeldamas nuoširdų kvatojimąsi pirkėjų būryje ir priviliodamas praeivius J.Avyž. Kažkoks naujas, aštrus ir blaivus jausmas liejosi Nikalojaus krūtinėn rš.
5. refl. per viršų tekėti, išeiti iš vagos: Kad upės lẽjas iš miegų (vagų), atsodos paliekta Šts. Drumstas upeliukas šniokštė, liedamasis iš lėkštų krantų J.Dov.
| prk.: Ruduo liejos gėrybėmis rš.
6. tr. daryti, kad tekėtų, versti tekėti: Bailė ir markatnumas lẽja ašaras iš akių Aniutės BM90. Kraujo ižg naujo nelieja ižg kūno savo DP140. Kraują jų leja SE173. Tu skaitai ir ašaras, mano varge liejamas brš.
7. tr. prk. skleisti: Saulelė anksti kyla iš anapus miškų, liedama pirma savęs ant žaros raudoną šviesą Žem. Pirkioje šilta, lempa lieja ramią šviesą rš.
| refl.: Nelygiu jūros paviršium liejosi mėnulio šviesa rš. Iš po jo pirštų liejosi šauni daina A.Vencl. Pušys tyliai ošia, per mišką liejasi jų amžina giesmė V.Mozūr. Liejasi dainos po kraštą rš.
8. tr., intr. smarkiai suduoti, mušti, kirsti, šerti: Kad li̇́ejau, tai li̇́ejau išdykėliui į kailį Grk. Kad liesiu keletą diržų, tai nereiks vagišiauti Pžrl. Nusišvilpė kažkas krūmūse, o aš tik lejù arkliams! Šts. Li̇́eti su botagu J. Kad ne tas žmogus, tai [nuo chuliganų] būt gauta li̇́eti Srd. Aš tau kad li̇́esiu už ilgą liežuvavimą! Všn. Galgi čia tau kas par kaunierių lẽja – kiek gali, tiek dirbk Ut. Vaikali, neožaukis – li̇́eti gausi! Vvr. Tas vaikas lietinas, muštinas, duotinas Šv.
9. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ausdavo, li̇́edavo, net atsibosdavo man Ps. Kad leja žodį – kaip kirviu kerta Ds. Klausyk, kad lieja (tiksi) mano laikrodis, tai lieja Pn.
10. tr. pienu ar grietine balinti (sriubą): Viralą liek, kai tik pradės virti Trgn. Ar li̇́ejai batvinius? Skp. Ir inpylė močekelė nelietų batvinių, ir pastatė našlaiteliam tamsiai po lentyna (d.) Prng.
| refl. tr.: Kuo gi liesies batvinius? Kp.
11. intr. paskalas leisti, apkalbėti: Lieja visi kaip varpu, kad anas su merga susidėjęs Trgn.
12. tr., intr. Lb, Ss dėti minkštus kiaušinius: Vištos pavasarį tik li̇́eja li̇́eja Alk. Gal labai riebios vištos, kad lẽja? Sdk. Mano visos vištos li̇́eja Vdš. Višta kiaušinius lẽja, laisto Dsn. Žąsiai negalima suduot botagu – lieja kiaušinius LTR(Kzt).
13. tr. skleisti rašalą (apie popierių): Popierius lieja rašalą rš.
◊ ãšaras li̇́eti verkti: Be reikalo leji̇̀ ãšaras – nebeprikelsi iš numirusių Ds. Nors ir ašaras liesi, jauna būt negalėsi LTR(Klvr). Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti S.Stan. Neverk, mergele, neliek ašarėlių JD1476. Siratėlė sėdėdama verkia, ašarėles liena (d.) Krč.
kraũją li̇́eti kruviną kovą kovoti: Mūsų liaudis ne tam liejo kraują ilgų metų kovoje dėl laisvės, kad ji vėl leistų save pavergti A.Vencl. Už gyvenimą liejome kraują, pagyvensim kaip niekad gražiai rš.
[deviñtą] prãkaitą li̇́eti sunkiai dirbti (prakaituojant): Kumetis visą savo amžių liejo prakaitą dėl juodos duonos kąsnelio sp. Dirbdamas prakaitą liejau J.Jabl. Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau PPr27. Deviñtą prãkaitą li̇́eja, o traktoriaus neužveda Tršk.
piktùmą [tul̃žį] li̇́eti DŽ labai pykti, apmaudauti: [Policija] lieja savo piktumą, drasko namus, gąsdina vaikus, nėščias moteris V.Kudir.
1 antli̇́eti, -ja (añtleja), -jo (ž.) tr., ančli̇́eti
1. užpilti ant viršaus: Aš ten nespėjau antli̇́eti KlvrŽ. Vilnis ančli̇́eja, t. y. ančdaužia luotą J.
2. ištekinti: Na, tu turbūt nė vienos ašaros šiandien neantliesi I.Simon.
1 apli̇́eti, -ja (àpleja), -jo tr.
1. SD199, R, K, I apipilti iš viršaus: Ji jam vainiką uždėjo ir meilės mostimi apliejo RD203. Tokia šiluma išvertė, visas kūnas lyg vandeny apli̇́etas Skr. Smarkiau sužaibavus, kiekvienas skubėdavo pasitraukti nuo lango, kad veido „variu neaplietų“ rš.
| prk.: Skaisti šviesa aplieja vakarais aikštę sp. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Apsiliejau koją [semdamas vandenį] Pc. Tai jis jam kaip rėžė, tai, girdi, net smala akmuo apsiliejo! BsPIV80.
| prk.: Šią dainelę dainuojant, šilima apsiliedavo širdis J.Marc.
2. SD200 liejant suteršti, aplaistyti kuo: Tie girtuokliai visą stalą aplė́jo Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas valgydamas apsili̇́eja kaip liūlas J. Neapsili̇́ek prausdamasis marškinių Ds. Apsiliejus pilvą kai kunigo piemenė Sln. Apsiliejo kaip svočios mergaitė Dl.
3. Skd palaistyti, sudrėkinti žemę, kad augtų (apie augalus): Ar jau apli̇́ejot daržą? Skr. Su moliniu vandenimi apli̇́ejau diegus J. Apli̇́ejau morkus, kvietkas Skr.
| prk.: Šaknis tavąsias mes apliesim savuoju prakaitu, krauju K.Kors.
| refl. tr.: Duok man viedrą – noriu gėles apsili̇́eti Skr.
4. apšlakstyti, sudrėkinti: Ašaromis apliejo mano galvą rš.
5. apsemti, užtvindyti: Upė miestą aplieja N. Jūrė, jas (salas) apliejanti, praminta yra jūre Karaibų I.
| refl.: Tuo apie tą miestą apsiliejo vanduo Brt. Apsili̇́ejo visas kraštas Užv.
◊ ãšaromis (verksmù) apsili̇́eti apsiverkti: Duktė ašaroms apsiliejo S.Stan. Visi ten didžiu verksmu apsiliejo brš.
kraujai̇̃s (kraujù) apsili̇́eti Nm susikruvinti: Gavęs smūgį per galvą, apsiliejo krauju ir klupo ant žemės V.Myk-Put.
prãkaitu apsili̇́eti labai suprakaituoti: Raulas, nors apsiliejo prakaitu ir gerklė išdžiūvo, dalgio nepaleido V.Kudir.
tulžim̃ apsili̇́eti labai supykti: Tėvas sužinos, kad mes alui leidžiame pinigus, tulžim apsilies rš.
1 atli̇́eti
1. tr. pilant atskirti dalį nuo viso, atpilti: Neužmiršk pamelžus katei bent lašą atli̇́eti Ds.
2. tr. palaistyti (dalį): Rytoj rytą tris vagutes atliesi ir kitas tris pasodysi Skr.
3. intr. liejant pristabdyti kilimą (verdančio skysčio): Nebuvo šalto vandenio atlieti, ir išbėgo kruopos Ds.
4. tr. nupilti atgal: Pasėmus vandens neatliek šulnin Kp.
5. refl. Brs tuo pačiu liejimo darbu atsilyginti (dirbant prie plaktinių durpių).
atsilietinai̇̃ adv. atbūtinai (lieti): Visas liejėjas atsilietinai̇̃ buvau suvadinęs Brs. Atsilietinai talkinėtis Brs.
6. refl. lietis, tekėti atgal, grįžti į pirmykščią padėtį, atslūgti: Gausiai atsiliejant kraujui atgal į širdį, gaunama galvos smegenų išemija rš. Marios kas diena … ižsileja ir vėl iž kraštų sugrįžta arba atsileja savo vieton SPI270.
| Sviestas man vis atsilieja (atsiraugėja pavalgius) – aš negaliu jo valgyti Dl. [Liga] viduriuose jau atsiliepia, ką tik valgo – atsilieja atgal Žem.
7. refl. atsilyginti, atsikeršyti (už išlietas ašaras): Tai gerai jiem! – džiaugėsi daugelis. – Žmonių ašaros atsilieja V.Krėv.
8. atidrėkinti: Kai palyja, vanduo dirvas atlieja Ėr.
9. refl. prk. greitai ateiti, prisiartinti: Tas griaustinis atsilieja artyn rš
◊ ši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį Antš.
ši̇̀rdis atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis teip atsiliejo Kp.
1 įli̇́eti, -ja (į̇̃leja), -jo
1. tr. K truputį įpilti: Įli̇́ek biškį vandens J. Įli̇́ejo į skyvį (dubenį) ėsti Sg. Spirgintus taukus įliet SD439. Idant pen (bent) vieną šlakelį pašvęsto vyno įlietų ing vandenį DP139.
2. tr. prk. įdėti: Jis į tą dainą įliejo visą savo sielą rš. Į tą darbą įliejo visą savo jaunystės energiją sp. Motina įliejo į mano krūtinę (suteikė) vilties rš.
3. refl. prk. įsijausti, įsigyventi: Jis savo kūryboje gili kurianti asmenybė, sugebanti įsilieti į kuriamuosius objektus rš.
4. tr. prk. įtraukti, įjungti: Reikia visas jėgas įlieti į bendrąją kontrolę rš.
| refl.: Daug naujų specialistų įsiliejo į visas liaudies ūkio šakas (sov.) sp.
5. tr., intr. Pln suduoti, įkirsti, įkrėsti: Oi, tau reikia įli̇́et – jau nieko nebebijai! Ds. Pagavo ir anli̇́ejo gerai Pb. Būrai norėjo už tai aną štarkiai įlieti TDrVII180.
6. intr. pavesti (?): Dėdė man įli̇́ejo, t. y. pavedė pinigus atimti nuo jo skolininkų J.
1 išli̇́eti, -ja (i̇̀šleja), -jo tr.
1. SD324, K, Trkn išpilti iš ko, ant ko: Išli̇́ek taukus iš indo J. O kaip išdarinėjo tą žuvytę, tai toj tuos žvynus išliejo laukan BsPIV153. Kam išlėjai rašalą? Blnk. Lietus išli̇́eja iš debesų visą vandenį J. Tada semk imk vandinio iš upės ir išliek ant sausos žemės BB2Moz4,9.
| prk.: Dainos tiesiog iš širdies išlietos ant popieros V.Kudir.
| refl.: Benzinas gali išsilieti ir padidinti gaisrą rš.
| prk.: Kole par jį daklausi, tai i ūtarka išsili̇́eja (užmiršti, nebesuvoki ką sakyti) Ml.
^ Truks puodynė – vanduo išsiliẽs (baigsis kantrybė) Rmš.
2. DP233 prk. gausiai suteikti: Ant mūsų išlieja dovanas savo Tat. Išliek ant mūsų loską tavo MKr21.
3. daryti, leisti, kad išbėgtų, ištekėtų, išvarvėtų: Teišleja akys ašarelę P. Ten išliečiau ašarėles kaip sraują upelę (d.) Užp. Šlakus kruvino prakaito … išliejo DP153. Kraujus savus išliejai PK130.
| refl.: Kaip lyte (= liete) išsili̇́eja kraujas J.
4. palaistyti, sudrėkinti: Stubos gerai neišliejai – dulkės kyla [šluojant] Skr.
5. prk. išsakyti, išdėstyti, išreikšti: Išliejo jam ir visus savo vargus ir priespaudas A.Vien. Pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus V.Kudir.
| refl.: Sunkumas krūtinę slėgė, ir norėjosi savo sūnui išsilieti J.Paukš.
6. refl. išeiti iš krantų, patvinti: Ižsileja upė SD324. Išsiliejo upės, patvino upeliai, pelkės virto ežerais A.Vien. Lėvuo negilus – pavasarį išsili̇́eja plačiai Ps.
| prk.: Lyg pavasarinis srautas išsiliejusi maskviečių jūra daugiau kaip dvi valandas žygiavo Raudonąja aikšte, sveikindama kosmoso nugalėtoją sp.
7. refl. prk. išaugti, pereiti į ką: Jų ginčas perėjo į rietenas, gresiančias išsilieti į atvirą nesantaiką rš. Jo užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus P.Cvir.
ǁ pasireikšti kuo: Nacionalinė priespauda veikė visu smarkumu, neretai išsiliedama pogromais ir skerdynėmis rš.
8. refl. SD321 paplisti, pasklisti: Mokytojo darbas turi plačiai išsilieti už mokyklos sienų sp. Skambėk, daina, plačiai tu išsilieki, banguok laukais, netylanti daina V.Mozūr. Tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis; meilė tarp jų išsiliejo, prasidžiugo ir lietuvis S.Stan. Aušra neišplieskia gaisru: ji išsilieja ramiu rausvumu rš.
9. išpilti šašais, spuogais: Pašalau, ir išli̇́ejo galvą Ds. Visą galvą išliejo, net kepure negalima užsidėtie Ad. Kad išlė́jo galvelę tai mergytei Kp. Visa galvelė išlieta OG90.
10. išmušti, išplakti: Tie vaikai užaugo, jam išli̇́ejo nugarą i išvijo Lnkv.
◊ ãpmaudą (nar̃są, pagi̇́ežą, pãpykį, pỹktį, piktùmą, tul̃žį) išli̇́eti labai supykus išsibarti, išsiplūsti ar kaip kitaip palengvinti sau širdį: Jis atėjo pas adjutantą išlieti savo apmaudo ir nepasitenkinimo rš. Togidėl ant mūsų išliejai narsą tavo brš. Nors išliejo pagiežą ant Liudo, bet nepasidarė lengviau J.Avyž. Išlieju papykį R48. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Protingas yra tas, kurs savo pykčio neišlieja kitiems rš. Negalėjo savo piktumą ant jo išlieti BsPI62. Jis išliejo ant manęs visą tulžį Jrb.
ãšarų išli̇́eti
1. prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo A.Vien.
2. privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai J.Balč.
prãkaito išli̇́eti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus Jnš.
ši̇̀rdį išli̇́eti nuoširdžiai visą išsipasakoti: Kad galėtų kam nors savo širdį išlieti, kuri jau perdaug listina! I.Simon.
1 nuli̇́eti, -ja (nùleja), -jo
1. tr. R6 kiek nupilti nuo ko: Nenuliejau nė lašo (pildama į puodelį pieną) Db. Gėrimo truputelį nuliejo ant žemės S.Dauk.
2. tr. nupilti, išpilti žemyn: Ant stogo telipa ir tenuleja [į kaminą] kelis viedrus v[a]ndens arba geriaus šarmo S.Dauk. Rodos, debesys buvo didelis, bet truputį nuliejo lietaus, ir išsipagadijo Rk.
| refl.: Didelis debesies plyšimas žemyn nusiliejo LC1880,37.
3. tr. apipilti, perpilti kuo: Nuplovus langą nulieti švariu vandeniu rš.
| Tada ragana kaip tik papūtė, tuojaus kaip ledu nuliejo MPs. Kaip nuliejau gerklę karštu vandeniu (arbata), tai tuoj geriau pasidarė Upt.
| prk.: Niekas nedrįs nulieti (paerzinti, įskaudinti) piktesniu žodžiu rš.
| refl. tr.: Ona, nusiliejusi vandeniu rankas, nuo tvoros nusimauna milžtuvę ir pritupia prie karvės rš.
4. tr. prk. nušviesti, nutvieksti, nuspalvinti: Saulė auksinėmis varsomis nuliejo medžius rš. Taip plaukėme abu, nulieti saulės K.Kors. Raudonis nuliejo veidą rš.
5. tr. liejant kuo nunaikinti: Nuli̇́eti karpas šitaip galima: kad mėnuo tėra trijų naktų, atsistok priš mėnesį, liek vandenį ant savo karpos ir nekalbėkis tą naktį nė su kuo Trk.
6. intr. prk. nukalbėti: Čiagi par mus bobos nuli̇́ejo, kad ana nebetekėsiant Trgn.
7. refl. prk. nuslinkti, nuplaukti: Pavargusius žmones sparnais palytėjus, į tolius tamsa nusiliejo rš.
8. intr. smarkiai suduoti, primušti: Tave reik po pirmu nuli̇́eti, o paskuo tik valgyti duoti Šv. Tie kad nuli̇́ejo par kuprą Lnkv.
◊ pỹktį nuli̇́eti išbarti, išplūsti ką iš piktumo: Nuli̇́ejo nuli̇́ejo ana savo pỹktį ir vėl gera Rk.
1 pali̇́eti, -ja (pàleja), -jo tr.
1. R papilti (skystą daiktą): Nepali̇́ek vandens! J. Puodas sudaužytas, pienas palietas Ar. Kas palieta, jau nesusemsi BsPIII6. Žemė lygi kaip palieta Mc. Mergaitei viedrą pali̇́ejo Mrj.
| Laistytiniai blynai kepami po pečium: tešlą palieja po pečium Vl. Gera, kai yr kiaušinių: atejo svečias, paliejai [į keptuvę], ir yr kuo pamylėt Ds.
^ Susipranta katė pieną paliejus J.Jabl. Pieno palieto visos katės laižo J.Jabl. Palieto pieno visom katėm gana Rod. Vyruo mirus sakoma: vaikiuo vieta kaip palieta (labai gera, galima viskuo naudotis); o pačiai mirus sakoma: mergei vieta kaip palieta Plt. Jis nepali̇́eja šnapsą (mėgsta išgerti) Plv.
| refl.: Pienas pasili̇́ejęs nutiško ant žemės J. Velniūkštis keberėkšt išvirto ir pasiliejo ing smalą BsMtII58.
2. palaistyti (augalus) kad augtų: Motina paliejo daržoves Vvs. Reikės šį vakarą daržą pali̇́eti Up. Nėks nepali̇́ejo taboko, dabar jau ir pagelto Pgr. Paliek rūteles vandeniu, o lelijėlę vyneliu LTR(Upn). Paleju ką SD261.
| prk.: Augo laisvė, tik krauju palieta S.Nėr.
3. refl. pradėti tekėti, pasipilti: Vanduo visas atgal pasiliejo BsPIII20. Iš to velnio tik smala pasiliejo BsPIV49.
| prk.: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nutručijo, nutručijo! Žem. Ir vėlei dainos sidabrinės tau iš krūtinės pasilies S.Nėr. Atsiminimai imdavo kilti jam prieš akis, pasiliedavo eilėraščiai kaip iš rago rš.
4. refl. išsilieti, patvinti: Imsrė plačiau šįryt pasili̇́ejus Jrb. Upė pasiliejo iš krantų Vr. Tolimajame lauke upelis tai plačiai pasilieja lygumose, tai siaurai, giliai įsigraužia versmėtose liūnų pakalnėse Vaižg.
5. tr. prk. paskleisti: Buvo te kas, nebuvo, o matai, kokias kalbas žmonės paliejo Trgn. Lietuvių tauta iš savo lūpų paliejo dainų upes rš.
| refl.: Buvo tik vienoj vietoj tokia dedervinė, ė dabar po visą nugarą paslėjo (išplito) Sdk.
| Kambario tamsumoje pasiliedavo reti liūdnos melodijos garsai P.Cvir. Tuo tarpu krašte pasilieja sukilimas rš.
6. refl. plačiai pabirti, pasklisti: Knygą paimu, tai paslėjo visi raštai (raidės) Dglš.
7. tr. padėti (minkštą kiaušinį): Žiūrėk – višta ant lovos kiaušinį paliejo Ds.
◊ pali̇́eti kraũją nužudyti, užmušti: Jei kas palies kraujį žmogaus, to kraujas testo praliets BPII501.
1 pérlieti tr.
1. iš vieno į kitą pilti, perpilti: Jis parliejo arielką į savo plėkštinę rš.
| prk.: Reikia nulenkti galvą prieš didybę minčių bei meilės, kurią visą ji perliejo ant savo visuomenės rš.
2. visą palaistyti: Tris sykius pérliejom daržą, ir jau stovi Skr. Daržovių rasodą anksti rytą perliekime vandeniu rš.
3. perpilti kuo: Išplovus puodą perlieti švariu vandeniu rš. Ar gerai párliejai (plaunant) bulves? Up. Ir artoją perlieja, kad javai geriau užderėtų rš. Nuraudo mergaitė, kaip karštu vandeniu perlieta Ėr. Lyg šuva, pamazgomis perlietas, viks viks pasirangė Vaižg.
| prk.: Ligonas dega bi liepsno[ja], bi šaltis párleja Šts. Nusigandau, ir kojas kaip liete párliejo Šts. Šiurpulys nugarą perliejo S.Čiurl. Aš pajuntu, kaip karšta srovė perliejo man kūną J.Marc. Draugiškumo jausmas Adomėliui šilta banga perlieja Petro krūtinę V.Myk-Put.
| refl.: Jis visada šaltu vandeniu persilieja rš.
4. refl. liejantis, tekant perbėgti per viršų: Kai aš buvau toks (mažas), tai Šaltuono[je] vanduo arkliams par nugarą pársiliejo, o dabar vištai ligi kelėnų Rs.
ǁ liejantis persiversti: Mat tos vilnys kaip persilieja, tai ir suputoja baltai rš.
5. tr., intr. mušti, suduoti, sušerti: Kai pérliesiu pančiu, tai žinosi Vžns. Basliu kur atsistojęs parliẽs Ėr. Kad aš tau perliesiu vyčia per blauzdas, tai žinosi, kaip reikia klausyt Dgl. Čia ne šitaip glostyt, ale jam perliet reikia Ds. Jis arklių be reikalo nenervina, botagu netikėtai jų neperlieja Vaižg.
1 pieli̇́eti, -ja (pi̇́eleja), -jo žr. 1 prilieti 2: Visus kampus pyli̇́ejo Sg. Laistės su vandeniu, pyli̇́ejo butą, kuknę Pj.
1 prali̇́eti, -ja (pràleja), -jo tr.
1. kiek išlieti, palieti: Ir paslydo jauna kojelė, ir praliejo žaliąjį vynelį V.Krėv. Ir praliejo mergužėlė vandenėlį, ir pametė kibirėlius viduje viešo kelelio V.Krėv. Ant žemės praliejo N.
2. SD296 ištekinti, išlieti (kraują, ašaras): Bendras kraujas, pralietas už laisvę ir tiesą, čia sutvirtino amžinus mūsų ryšius rš. Dunojus kraujo praliejo Šarūnas, o Šviedrys jau nemunus V.Krėv. Jisai už mus … savą brangiausią kraują pralėjo DP242.
^ Kas jį užmuša, pats savo kraują pralieja (apie uodą) LTR(Rk). Ašaros greitai išdžiūsta, tik ne tos, kurias motutė pralieja KrvP(Jz).
| refl.: Daugel kraujo ten prasliejo, ne vienas jauną sa[vo] galvelę ten paguldė V.Krėv. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas Vd.
3. prabalinti (pienu): Prali̇́ek putrą su pienu, t. y. prabalink J. Dar nėr pieno, ir prėskinys neprali̇́etas Trgn. Karvė užtrūko – nė[ra] kuo putros prali̇́eti Plt. Kuom praliesma? – Žalčio pienu LTR(Slk). Kam tau to pieno? – Kruopams prali̇́eti JD1536. Kokias bulbas valgyste: pramestas (riebalais uždarytas) ar pralietas? Vdš.
| refl.: Ir prasli̇́et nėra kuo Trgn. Krupnykelį pienu prasileji – tai ir valagas Prng.
4. pragerti: Ans latras anądien du šimtus rublių prali̇́ejo Grk.
◊ ãšaras prali̇́eti B apsiverkti: Aš tiek ir tiek ãšarų prali̇́ejau ir dar turu li̇́eti Krš. Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras prali̇́ejo LzP.
kraũją prali̇́eti
1. būti nužudytam, nukankintam: Šventieji drin viešpaties kraują pralėjo DP57.
2. žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį (Juozapą) duobėna BB1Moz37,22.
pralieta laktis laimė, gerumas: Pralieta laktis meluoti melagiams J.
1 prili̇́eti, -ja (pri̇̀leja), -jo tr.
1. pripilti: Kad atvažiuo[ja] kada, grietinės pri̇̀leju Pln.
^ Karieta aukso prilieta (žarijos krosnyje) Užp.
2. R22 liejant priteršti, prilaistyti: Tu vis pri̇̀leji prausdamos Als. Vaikai davės – pryli̇́eta troba Vn.
1 suli̇́eti, -ja (sùleja), -jo
1. tr. sušlapinti, sudrėkinti liejant; aplieti: Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš. Priėję prie namų, vyrai stengdavosi mergas sulieti PnmA.
2. tr. sudrėkinti, apšlakstyti: Lenkų žemė ašaromis ir krauju sulieta (d.) Nm.
3. tr. liejant suteršti: Vyrai begerdami ir staltiesę suliejo Als.
| refl. tr.: Susiliek tu man teip užpakalį! Skr.
4. tr. liejant suplakti, padaryti kietą, supuolusį, suzmekusį: Žemė lietaus sulietà, kaip lenta Ds.
| refl.: Žemė, iš rudens aparta, per žiemą susilieja (susiguli) ir apsidengia žieve rš.
5. refl. sutekėti, subėgti į vieną vietą: O kaip tik nujojo toliau nuo krašto, [prasiskyręs] vanduo susiliejo BsPIV239.
6. intr. suduoti, sušerti, sukirsti: Suli̇́eti (koja į žemę), sukirsti, suduoti J.Jabl. Kad neina, botagu suli̇́ek! Rm. Suli̇́ek per žemę! Rm. Suli̇́ejau su votegu KlvrŽ. Vieną kartą tesuli̇́ejo, bet randą kelias dienas nešiojau Km. Išvedei arklius iš kiemo, numovei apinasrius, suliejai tais pačiais, ir jie atsiduria krūmuose bent už trijų varstų Vaižg.
^ Kas nori šuniui sulieti, tas lazdą atras rš.
1 užli̇́eti, -ja (ùžleja), -jo
1. tr., intr. užpilti ant ko, už ko: Pirtyj su šaltu vandeniu užlieti rš. Užlėjo užlėjo kraujelio garelį NS496. Neužli̇́ek už bato aulo vandens Als.
| refl. tr.: Reik biskį kvepylų užsili̇́et: šiandie po turgų vaikščiosiu, po miestą Jrb.
2. tr. liejant užgesinti, nuslopinti veikimą: Užli̇́ek – nebereikia Ds. Tvanas ugnies neužlėjo NS230. Aš paprašiau vandenį, kad ugnį užlietų JD82.
| prk.: Duok stiklelį šen, brolyti, duok užliet vargus rš.
3. tr. užpilti, paskandinti: Tą jų laivelį užlies vanduo Pn.
| refl.: Ažusileja eldija SD431. Eldija vilniomis uždengės (užliejos) Ev.
4. tr. apsemti, užtvindyti: Motiejukai auga pavasario vandens užliejamose pievose rš. Kad ažlė́jo lietus dirvas, negalima ir ineit Ds. Visą žemę užlėjo [v]andeniu O. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas BsPIII50. Leidžiama daryti ir elgtis, kaip kas nori, kad ir baisiai nežmoniškai, žemė užliejama jos sūnų krauju J.Balč.
| Užlies tau širdį taukai, ir numirsi tu kaip vambolė rš.
| prk.: Nesuskaitomos darbininkų, kareivių ir jūreivių minios užliejo (pripildė) Petrogrado gatves sp. Kryžeiviai plūdo vilnimis ant Lietuvos žemės, idant aną užlietų S.Dauk. Kažkas, lyg gailesčio banga, užliejo jo širdį J.Marc. Nesuprantama šilima užliejo krūtinę, ir rankos pačios tiesėsi apkabinti draugą rš. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas rš. Lengvas, vos pastebimas rausvumas užlieja jos pablyškusį veidą rš. Raudonis užlieja Pauliaus kaklą ir ausis rš. Taip, kerštas vėl užliejo jos krūtinę I.Simon. Niūri tyla užliejo gatves rš.
| refl.: Iš kraujo spaudimo užsi̇̀leja krau[ja]s an smagenų Krš. Kad dėbtelės krauju iš pykčio užsiliejusiom (pasruvusiom) akim, tai, kaip perkūno trenktas, atšoksti Vaižg.
5. refl. užsisrėbti: Valeras valgė po daug daug šaukštų užsiliedamas Vaižg.
6. intr. užduoti, sušerti: Tik tu mun užli̇́ek! Kl. Kad tu gi bijai arkliui užliet per nugarą Ds. Laimė katino, kad neteko užli̇́et su lazda Lg. Bent dviem varnom ažlėjau su botagu Vžns. Kaimiečiai vos tik mums per sprandą neužliejo rš.
7. tr. užbalinti (pienu): Jau pritrūkom smetonos – reiks užliet batviniai su pienu Brž. Pieno paslikau tik kruopom užlieti Užp. Man ir kopūstai gardžiau užlieti̇̀ Slm. Padėjo prie snukio užlietos sriubos bliūdą Rk. Kruopas baltai ažlėjau Vžns. Užli̇́ejau biškelį viralą su pienu, ir visai kitas valgis yr Vvr. Su kuo užliesim? – Su karvės pienu NS284.
| refl.: Kas tau neduoda valgyt, užsiliek ir ryk! Ds.
8. refl. N pasiskleisti (apie rašalą ant popieriaus): Ažusileja popierius aba litera SD431.
◊ ãšaromis užsili̇́eti labai verkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdant, išpažįsta kaltybę savo M.Valanč. Užsilieju su apsčiomis ašaromis ir užkeiku tave rš. Ažusilieję kruvinom ašarom, keiks patys save brš.
užli̇́eti aki̇̀s pasigerti: Apsiryna valgiūse ir macniais trunkais užleja sau akis P.
už káilio užli̇́eti išgerti svaiginamojo gėrimo: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau nėkumet nebegali širdingai mylėti M.Valanč.
1. tr., intr. SD131, R, K pilti (skystį): Li̇́ek lauk tą vandenį! Skr. Žiūrėk, pieną li̇́eji! Ar. Viršų kamino teuždenga su šlapiu maišu ir vis ant to maišo v[a]ndenį teleja S.Dauk. Lejù srutas an obelų Pp. Ir turi ant jos lieti aliejų BB3Moz2,1. Bet jauną vyną reikia liet naujuosna sūduosna Ch1Luk5,38. Su vandeniu liek, ir nubėgs sniegas J. Būriai semia vandenį ir lieja (būriais, tarpais vis lyja ir lyja) Plv. Lẽja kaip ledu Slnt.
| Tuo iš visų septynių galvų pradė[jo] liet an jo ugnia (ps.) Brt.
| prk.: Ėmė liete lieti pagyras rš. Tepradžiunga vargo žmonės, – lieja skausmą dainose! B.Sruog. Aš savo dvasę liesiu ant tavo vaikų brš.
^ Kur geria, te lẽja Ds.
2. tr. Kt laistyti, drėkinti: Šiandien reiks lieti runkelius, bo labai karšta Žž. Sesuo lẽja daržą Als. Lejù [daržus], ką darysi: nenoru be daržų palikti Užv. Liejau rūtą, liejau mėtą, liejau lelijėlę (d.) Nm. Ne už piningus liejo mindą, bet atsilietinai Brs.
^ Vienas liejo, antras gėrė, trečias augo (lietus, žemė ir žolė) LTR(Lbv).
ǁ šlakstyti: Bėda siratėlei ant svieto gyventi, pilni jos takeliai ašarėlių lieti (d.) Skr. Ašaromis skruostus savus liejo KN268.
| refl.: Vėl prakaitu liejas (apsilieja) artojaus kakta rš.
3. tr. gesinti pilant vandenį: Vanduo nėjo ugnies lieti, vilkas nėjo ožkos pjauti J.Jabl. Eina vanduo ugnį li̇́eti JD82. Sausas, neli̇́etas anglis reik laikyti prosuo Šts.
4. refl. gausiai tekėti; plaukti srove: Iškilmingas istorinis momentas: Nemuno vanduo liejasi į naująją vagą sp. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis niekais po visur išsklaidyta jų galia J.Bil. Lẽjas ašaros visiem iš linksmybės BM95. Prakaitas liejosi jo veidu rš. Per pirštus čiurkšlėmis liejosi kraujas J.Marc. Kad krau[ja]s be reikalo nelietumias M.Valanč.
^ Du šuniu rejas, balti kraujai lẽjas (girnos ir miltai) Kv.
| prk.: Taku liejosi žmonių, galvijų, vežimų ir geležies srautai rš. Štai ėmė į tvartą lietis ryto šviesa P.Cvir. Iš jo burnos be perstojo liejosi sąmojis, sukeldamas nuoširdų kvatojimąsi pirkėjų būryje ir priviliodamas praeivius J.Avyž. Kažkoks naujas, aštrus ir blaivus jausmas liejosi Nikalojaus krūtinėn rš.
5. refl. per viršų tekėti, išeiti iš vagos: Kad upės lẽjas iš miegų (vagų), atsodos paliekta Šts. Drumstas upeliukas šniokštė, liedamasis iš lėkštų krantų J.Dov.
| prk.: Ruduo liejos gėrybėmis rš.
6. tr. daryti, kad tekėtų, versti tekėti: Bailė ir markatnumas lẽja ašaras iš akių Aniutės BM90. Kraujo ižg naujo nelieja ižg kūno savo DP140. Kraują jų leja SE173. Tu skaitai ir ašaras, mano varge liejamas brš.
7. tr. prk. skleisti: Saulelė anksti kyla iš anapus miškų, liedama pirma savęs ant žaros raudoną šviesą Žem. Pirkioje šilta, lempa lieja ramią šviesą rš.
| refl.: Nelygiu jūros paviršium liejosi mėnulio šviesa rš. Iš po jo pirštų liejosi šauni daina A.Vencl. Pušys tyliai ošia, per mišką liejasi jų amžina giesmė V.Mozūr. Liejasi dainos po kraštą rš.
8. tr., intr. smarkiai suduoti, mušti, kirsti, šerti: Kad li̇́ejau, tai li̇́ejau išdykėliui į kailį Grk. Kad liesiu keletą diržų, tai nereiks vagišiauti Pžrl. Nusišvilpė kažkas krūmūse, o aš tik lejù arkliams! Šts. Li̇́eti su botagu J. Kad ne tas žmogus, tai [nuo chuliganų] būt gauta li̇́eti Srd. Aš tau kad li̇́esiu už ilgą liežuvavimą! Všn. Galgi čia tau kas par kaunierių lẽja – kiek gali, tiek dirbk Ut. Vaikali, neožaukis – li̇́eti gausi! Vvr. Tas vaikas lietinas, muštinas, duotinas Šv.
9. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ausdavo, li̇́edavo, net atsibosdavo man Ps. Kad leja žodį – kaip kirviu kerta Ds. Klausyk, kad lieja (tiksi) mano laikrodis, tai lieja Pn.
10. tr. pienu ar grietine balinti (sriubą): Viralą liek, kai tik pradės virti Trgn. Ar li̇́ejai batvinius? Skp. Ir inpylė močekelė nelietų batvinių, ir pastatė našlaiteliam tamsiai po lentyna (d.) Prng.
| refl. tr.: Kuo gi liesies batvinius? Kp.
11. intr. paskalas leisti, apkalbėti: Lieja visi kaip varpu, kad anas su merga susidėjęs Trgn.
12. tr., intr. Lb, Ss dėti minkštus kiaušinius: Vištos pavasarį tik li̇́eja li̇́eja Alk. Gal labai riebios vištos, kad lẽja? Sdk. Mano visos vištos li̇́eja Vdš. Višta kiaušinius lẽja, laisto Dsn. Žąsiai negalima suduot botagu – lieja kiaušinius LTR(Kzt).
13. tr. skleisti rašalą (apie popierių): Popierius lieja rašalą rš.
◊ ãšaras li̇́eti verkti: Be reikalo leji̇̀ ãšaras – nebeprikelsi iš numirusių Ds. Nors ir ašaras liesi, jauna būt negalėsi LTR(Klvr). Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti S.Stan. Neverk, mergele, neliek ašarėlių JD1476. Siratėlė sėdėdama verkia, ašarėles liena (d.) Krč.
kraũją li̇́eti kruviną kovą kovoti: Mūsų liaudis ne tam liejo kraują ilgų metų kovoje dėl laisvės, kad ji vėl leistų save pavergti A.Vencl. Už gyvenimą liejome kraują, pagyvensim kaip niekad gražiai rš.
[deviñtą] prãkaitą li̇́eti sunkiai dirbti (prakaituojant): Kumetis visą savo amžių liejo prakaitą dėl juodos duonos kąsnelio sp. Dirbdamas prakaitą liejau J.Jabl. Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau PPr27. Deviñtą prãkaitą li̇́eja, o traktoriaus neužveda Tršk.
piktùmą [tul̃žį] li̇́eti DŽ labai pykti, apmaudauti: [Policija] lieja savo piktumą, drasko namus, gąsdina vaikus, nėščias moteris V.Kudir.
1 antli̇́eti, -ja (añtleja), -jo (ž.) tr., ančli̇́eti
1. užpilti ant viršaus: Aš ten nespėjau antli̇́eti KlvrŽ. Vilnis ančli̇́eja, t. y. ančdaužia luotą J.
2. ištekinti: Na, tu turbūt nė vienos ašaros šiandien neantliesi I.Simon.
1 apli̇́eti, -ja (àpleja), -jo tr.
1. SD199, R, K, I apipilti iš viršaus: Ji jam vainiką uždėjo ir meilės mostimi apliejo RD203. Tokia šiluma išvertė, visas kūnas lyg vandeny apli̇́etas Skr. Smarkiau sužaibavus, kiekvienas skubėdavo pasitraukti nuo lango, kad veido „variu neaplietų“ rš.
| prk.: Skaisti šviesa aplieja vakarais aikštę sp. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Apsiliejau koją [semdamas vandenį] Pc. Tai jis jam kaip rėžė, tai, girdi, net smala akmuo apsiliejo! BsPIV80.
| prk.: Šią dainelę dainuojant, šilima apsiliedavo širdis J.Marc.
2. SD200 liejant suteršti, aplaistyti kuo: Tie girtuokliai visą stalą aplė́jo Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas valgydamas apsili̇́eja kaip liūlas J. Neapsili̇́ek prausdamasis marškinių Ds. Apsiliejus pilvą kai kunigo piemenė Sln. Apsiliejo kaip svočios mergaitė Dl.
3. Skd palaistyti, sudrėkinti žemę, kad augtų (apie augalus): Ar jau apli̇́ejot daržą? Skr. Su moliniu vandenimi apli̇́ejau diegus J. Apli̇́ejau morkus, kvietkas Skr.
| prk.: Šaknis tavąsias mes apliesim savuoju prakaitu, krauju K.Kors.
| refl. tr.: Duok man viedrą – noriu gėles apsili̇́eti Skr.
4. apšlakstyti, sudrėkinti: Ašaromis apliejo mano galvą rš.
5. apsemti, užtvindyti: Upė miestą aplieja N. Jūrė, jas (salas) apliejanti, praminta yra jūre Karaibų I.
| refl.: Tuo apie tą miestą apsiliejo vanduo Brt. Apsili̇́ejo visas kraštas Užv.
◊ ãšaromis (verksmù) apsili̇́eti apsiverkti: Duktė ašaroms apsiliejo S.Stan. Visi ten didžiu verksmu apsiliejo brš.
kraujai̇̃s (kraujù) apsili̇́eti Nm susikruvinti: Gavęs smūgį per galvą, apsiliejo krauju ir klupo ant žemės V.Myk-Put.
prãkaitu apsili̇́eti labai suprakaituoti: Raulas, nors apsiliejo prakaitu ir gerklė išdžiūvo, dalgio nepaleido V.Kudir.
tulžim̃ apsili̇́eti labai supykti: Tėvas sužinos, kad mes alui leidžiame pinigus, tulžim apsilies rš.
1 atli̇́eti
1. tr. pilant atskirti dalį nuo viso, atpilti: Neužmiršk pamelžus katei bent lašą atli̇́eti Ds.
2. tr. palaistyti (dalį): Rytoj rytą tris vagutes atliesi ir kitas tris pasodysi Skr.
3. intr. liejant pristabdyti kilimą (verdančio skysčio): Nebuvo šalto vandenio atlieti, ir išbėgo kruopos Ds.
4. tr. nupilti atgal: Pasėmus vandens neatliek šulnin Kp.
5. refl. Brs tuo pačiu liejimo darbu atsilyginti (dirbant prie plaktinių durpių).
atsilietinai̇̃ adv. atbūtinai (lieti): Visas liejėjas atsilietinai̇̃ buvau suvadinęs Brs. Atsilietinai talkinėtis Brs.
6. refl. lietis, tekėti atgal, grįžti į pirmykščią padėtį, atslūgti: Gausiai atsiliejant kraujui atgal į širdį, gaunama galvos smegenų išemija rš. Marios kas diena … ižsileja ir vėl iž kraštų sugrįžta arba atsileja savo vieton SPI270.
| Sviestas man vis atsilieja (atsiraugėja pavalgius) – aš negaliu jo valgyti Dl. [Liga] viduriuose jau atsiliepia, ką tik valgo – atsilieja atgal Žem.
7. refl. atsilyginti, atsikeršyti (už išlietas ašaras): Tai gerai jiem! – džiaugėsi daugelis. – Žmonių ašaros atsilieja V.Krėv.
8. atidrėkinti: Kai palyja, vanduo dirvas atlieja Ėr.
9. refl. prk. greitai ateiti, prisiartinti: Tas griaustinis atsilieja artyn rš
◊ ši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį Antš.
ši̇̀rdis atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis teip atsiliejo Kp.
1 įli̇́eti, -ja (į̇̃leja), -jo
1. tr. K truputį įpilti: Įli̇́ek biškį vandens J. Įli̇́ejo į skyvį (dubenį) ėsti Sg. Spirgintus taukus įliet SD439. Idant pen (bent) vieną šlakelį pašvęsto vyno įlietų ing vandenį DP139.
2. tr. prk. įdėti: Jis į tą dainą įliejo visą savo sielą rš. Į tą darbą įliejo visą savo jaunystės energiją sp. Motina įliejo į mano krūtinę (suteikė) vilties rš.
3. refl. prk. įsijausti, įsigyventi: Jis savo kūryboje gili kurianti asmenybė, sugebanti įsilieti į kuriamuosius objektus rš.
4. tr. prk. įtraukti, įjungti: Reikia visas jėgas įlieti į bendrąją kontrolę rš.
| refl.: Daug naujų specialistų įsiliejo į visas liaudies ūkio šakas (sov.) sp.
5. tr., intr. Pln suduoti, įkirsti, įkrėsti: Oi, tau reikia įli̇́et – jau nieko nebebijai! Ds. Pagavo ir anli̇́ejo gerai Pb. Būrai norėjo už tai aną štarkiai įlieti TDrVII180.
6. intr. pavesti (?): Dėdė man įli̇́ejo, t. y. pavedė pinigus atimti nuo jo skolininkų J.
1 išli̇́eti, -ja (i̇̀šleja), -jo tr.
1. SD324, K, Trkn išpilti iš ko, ant ko: Išli̇́ek taukus iš indo J. O kaip išdarinėjo tą žuvytę, tai toj tuos žvynus išliejo laukan BsPIV153. Kam išlėjai rašalą? Blnk. Lietus išli̇́eja iš debesų visą vandenį J. Tada semk imk vandinio iš upės ir išliek ant sausos žemės BB2Moz4,9.
| prk.: Dainos tiesiog iš širdies išlietos ant popieros V.Kudir.
| refl.: Benzinas gali išsilieti ir padidinti gaisrą rš.
| prk.: Kole par jį daklausi, tai i ūtarka išsili̇́eja (užmiršti, nebesuvoki ką sakyti) Ml.
^ Truks puodynė – vanduo išsiliẽs (baigsis kantrybė) Rmš.
2. DP233 prk. gausiai suteikti: Ant mūsų išlieja dovanas savo Tat. Išliek ant mūsų loską tavo MKr21.
3. daryti, leisti, kad išbėgtų, ištekėtų, išvarvėtų: Teišleja akys ašarelę P. Ten išliečiau ašarėles kaip sraują upelę (d.) Užp. Šlakus kruvino prakaito … išliejo DP153. Kraujus savus išliejai PK130.
| refl.: Kaip lyte (= liete) išsili̇́eja kraujas J.
4. palaistyti, sudrėkinti: Stubos gerai neišliejai – dulkės kyla [šluojant] Skr.
5. prk. išsakyti, išdėstyti, išreikšti: Išliejo jam ir visus savo vargus ir priespaudas A.Vien. Pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus V.Kudir.
| refl.: Sunkumas krūtinę slėgė, ir norėjosi savo sūnui išsilieti J.Paukš.
6. refl. išeiti iš krantų, patvinti: Ižsileja upė SD324. Išsiliejo upės, patvino upeliai, pelkės virto ežerais A.Vien. Lėvuo negilus – pavasarį išsili̇́eja plačiai Ps.
| prk.: Lyg pavasarinis srautas išsiliejusi maskviečių jūra daugiau kaip dvi valandas žygiavo Raudonąja aikšte, sveikindama kosmoso nugalėtoją sp.
7. refl. prk. išaugti, pereiti į ką: Jų ginčas perėjo į rietenas, gresiančias išsilieti į atvirą nesantaiką rš. Jo užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus P.Cvir.
ǁ pasireikšti kuo: Nacionalinė priespauda veikė visu smarkumu, neretai išsiliedama pogromais ir skerdynėmis rš.
8. refl. SD321 paplisti, pasklisti: Mokytojo darbas turi plačiai išsilieti už mokyklos sienų sp. Skambėk, daina, plačiai tu išsilieki, banguok laukais, netylanti daina V.Mozūr. Tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis; meilė tarp jų išsiliejo, prasidžiugo ir lietuvis S.Stan. Aušra neišplieskia gaisru: ji išsilieja ramiu rausvumu rš.
9. išpilti šašais, spuogais: Pašalau, ir išli̇́ejo galvą Ds. Visą galvą išliejo, net kepure negalima užsidėtie Ad. Kad išlė́jo galvelę tai mergytei Kp. Visa galvelė išlieta OG90.
10. išmušti, išplakti: Tie vaikai užaugo, jam išli̇́ejo nugarą i išvijo Lnkv.
◊ ãpmaudą (nar̃są, pagi̇́ežą, pãpykį, pỹktį, piktùmą, tul̃žį) išli̇́eti labai supykus išsibarti, išsiplūsti ar kaip kitaip palengvinti sau širdį: Jis atėjo pas adjutantą išlieti savo apmaudo ir nepasitenkinimo rš. Togidėl ant mūsų išliejai narsą tavo brš. Nors išliejo pagiežą ant Liudo, bet nepasidarė lengviau J.Avyž. Išlieju papykį R48. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Protingas yra tas, kurs savo pykčio neišlieja kitiems rš. Negalėjo savo piktumą ant jo išlieti BsPI62. Jis išliejo ant manęs visą tulžį Jrb.
ãšarų išli̇́eti
1. prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo A.Vien.
2. privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai J.Balč.
prãkaito išli̇́eti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus Jnš.
ši̇̀rdį išli̇́eti nuoširdžiai visą išsipasakoti: Kad galėtų kam nors savo širdį išlieti, kuri jau perdaug listina! I.Simon.
1 nuli̇́eti, -ja (nùleja), -jo
1. tr. R6 kiek nupilti nuo ko: Nenuliejau nė lašo (pildama į puodelį pieną) Db. Gėrimo truputelį nuliejo ant žemės S.Dauk.
2. tr. nupilti, išpilti žemyn: Ant stogo telipa ir tenuleja [į kaminą] kelis viedrus v[a]ndens arba geriaus šarmo S.Dauk. Rodos, debesys buvo didelis, bet truputį nuliejo lietaus, ir išsipagadijo Rk.
| refl.: Didelis debesies plyšimas žemyn nusiliejo LC1880,37.
3. tr. apipilti, perpilti kuo: Nuplovus langą nulieti švariu vandeniu rš.
| Tada ragana kaip tik papūtė, tuojaus kaip ledu nuliejo MPs. Kaip nuliejau gerklę karštu vandeniu (arbata), tai tuoj geriau pasidarė Upt.
| prk.: Niekas nedrįs nulieti (paerzinti, įskaudinti) piktesniu žodžiu rš.
| refl. tr.: Ona, nusiliejusi vandeniu rankas, nuo tvoros nusimauna milžtuvę ir pritupia prie karvės rš.
4. tr. prk. nušviesti, nutvieksti, nuspalvinti: Saulė auksinėmis varsomis nuliejo medžius rš. Taip plaukėme abu, nulieti saulės K.Kors. Raudonis nuliejo veidą rš.
5. tr. liejant kuo nunaikinti: Nuli̇́eti karpas šitaip galima: kad mėnuo tėra trijų naktų, atsistok priš mėnesį, liek vandenį ant savo karpos ir nekalbėkis tą naktį nė su kuo Trk.
6. intr. prk. nukalbėti: Čiagi par mus bobos nuli̇́ejo, kad ana nebetekėsiant Trgn.
7. refl. prk. nuslinkti, nuplaukti: Pavargusius žmones sparnais palytėjus, į tolius tamsa nusiliejo rš.
8. intr. smarkiai suduoti, primušti: Tave reik po pirmu nuli̇́eti, o paskuo tik valgyti duoti Šv. Tie kad nuli̇́ejo par kuprą Lnkv.
◊ pỹktį nuli̇́eti išbarti, išplūsti ką iš piktumo: Nuli̇́ejo nuli̇́ejo ana savo pỹktį ir vėl gera Rk.
1 pali̇́eti, -ja (pàleja), -jo tr.
1. R papilti (skystą daiktą): Nepali̇́ek vandens! J. Puodas sudaužytas, pienas palietas Ar. Kas palieta, jau nesusemsi BsPIII6. Žemė lygi kaip palieta Mc. Mergaitei viedrą pali̇́ejo Mrj.
| Laistytiniai blynai kepami po pečium: tešlą palieja po pečium Vl. Gera, kai yr kiaušinių: atejo svečias, paliejai [į keptuvę], ir yr kuo pamylėt Ds.
^ Susipranta katė pieną paliejus J.Jabl. Pieno palieto visos katės laižo J.Jabl. Palieto pieno visom katėm gana Rod. Vyruo mirus sakoma: vaikiuo vieta kaip palieta (labai gera, galima viskuo naudotis); o pačiai mirus sakoma: mergei vieta kaip palieta Plt. Jis nepali̇́eja šnapsą (mėgsta išgerti) Plv.
| refl.: Pienas pasili̇́ejęs nutiško ant žemės J. Velniūkštis keberėkšt išvirto ir pasiliejo ing smalą BsMtII58.
2. palaistyti (augalus) kad augtų: Motina paliejo daržoves Vvs. Reikės šį vakarą daržą pali̇́eti Up. Nėks nepali̇́ejo taboko, dabar jau ir pagelto Pgr. Paliek rūteles vandeniu, o lelijėlę vyneliu LTR(Upn). Paleju ką SD261.
| prk.: Augo laisvė, tik krauju palieta S.Nėr.
3. refl. pradėti tekėti, pasipilti: Vanduo visas atgal pasiliejo BsPIII20. Iš to velnio tik smala pasiliejo BsPIV49.
| prk.: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nutručijo, nutručijo! Žem. Ir vėlei dainos sidabrinės tau iš krūtinės pasilies S.Nėr. Atsiminimai imdavo kilti jam prieš akis, pasiliedavo eilėraščiai kaip iš rago rš.
4. refl. išsilieti, patvinti: Imsrė plačiau šįryt pasili̇́ejus Jrb. Upė pasiliejo iš krantų Vr. Tolimajame lauke upelis tai plačiai pasilieja lygumose, tai siaurai, giliai įsigraužia versmėtose liūnų pakalnėse Vaižg.
5. tr. prk. paskleisti: Buvo te kas, nebuvo, o matai, kokias kalbas žmonės paliejo Trgn. Lietuvių tauta iš savo lūpų paliejo dainų upes rš.
| refl.: Buvo tik vienoj vietoj tokia dedervinė, ė dabar po visą nugarą paslėjo (išplito) Sdk.
| Kambario tamsumoje pasiliedavo reti liūdnos melodijos garsai P.Cvir. Tuo tarpu krašte pasilieja sukilimas rš.
6. refl. plačiai pabirti, pasklisti: Knygą paimu, tai paslėjo visi raštai (raidės) Dglš.
7. tr. padėti (minkštą kiaušinį): Žiūrėk – višta ant lovos kiaušinį paliejo Ds.
◊ pali̇́eti kraũją nužudyti, užmušti: Jei kas palies kraujį žmogaus, to kraujas testo praliets BPII501.
1 pérlieti tr.
1. iš vieno į kitą pilti, perpilti: Jis parliejo arielką į savo plėkštinę rš.
| prk.: Reikia nulenkti galvą prieš didybę minčių bei meilės, kurią visą ji perliejo ant savo visuomenės rš.
2. visą palaistyti: Tris sykius pérliejom daržą, ir jau stovi Skr. Daržovių rasodą anksti rytą perliekime vandeniu rš.
3. perpilti kuo: Išplovus puodą perlieti švariu vandeniu rš. Ar gerai párliejai (plaunant) bulves? Up. Ir artoją perlieja, kad javai geriau užderėtų rš. Nuraudo mergaitė, kaip karštu vandeniu perlieta Ėr. Lyg šuva, pamazgomis perlietas, viks viks pasirangė Vaižg.
| prk.: Ligonas dega bi liepsno[ja], bi šaltis párleja Šts. Nusigandau, ir kojas kaip liete párliejo Šts. Šiurpulys nugarą perliejo S.Čiurl. Aš pajuntu, kaip karšta srovė perliejo man kūną J.Marc. Draugiškumo jausmas Adomėliui šilta banga perlieja Petro krūtinę V.Myk-Put.
| refl.: Jis visada šaltu vandeniu persilieja rš.
4. refl. liejantis, tekant perbėgti per viršų: Kai aš buvau toks (mažas), tai Šaltuono[je] vanduo arkliams par nugarą pársiliejo, o dabar vištai ligi kelėnų Rs.
ǁ liejantis persiversti: Mat tos vilnys kaip persilieja, tai ir suputoja baltai rš.
5. tr., intr. mušti, suduoti, sušerti: Kai pérliesiu pančiu, tai žinosi Vžns. Basliu kur atsistojęs parliẽs Ėr. Kad aš tau perliesiu vyčia per blauzdas, tai žinosi, kaip reikia klausyt Dgl. Čia ne šitaip glostyt, ale jam perliet reikia Ds. Jis arklių be reikalo nenervina, botagu netikėtai jų neperlieja Vaižg.
1 pieli̇́eti, -ja (pi̇́eleja), -jo žr. 1 prilieti 2: Visus kampus pyli̇́ejo Sg. Laistės su vandeniu, pyli̇́ejo butą, kuknę Pj.
1 prali̇́eti, -ja (pràleja), -jo tr.
1. kiek išlieti, palieti: Ir paslydo jauna kojelė, ir praliejo žaliąjį vynelį V.Krėv. Ir praliejo mergužėlė vandenėlį, ir pametė kibirėlius viduje viešo kelelio V.Krėv. Ant žemės praliejo N.
2. SD296 ištekinti, išlieti (kraują, ašaras): Bendras kraujas, pralietas už laisvę ir tiesą, čia sutvirtino amžinus mūsų ryšius rš. Dunojus kraujo praliejo Šarūnas, o Šviedrys jau nemunus V.Krėv. Jisai už mus … savą brangiausią kraują pralėjo DP242.
^ Kas jį užmuša, pats savo kraują pralieja (apie uodą) LTR(Rk). Ašaros greitai išdžiūsta, tik ne tos, kurias motutė pralieja KrvP(Jz).
| refl.: Daugel kraujo ten prasliejo, ne vienas jauną sa[vo] galvelę ten paguldė V.Krėv. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas Vd.
3. prabalinti (pienu): Prali̇́ek putrą su pienu, t. y. prabalink J. Dar nėr pieno, ir prėskinys neprali̇́etas Trgn. Karvė užtrūko – nė[ra] kuo putros prali̇́eti Plt. Kuom praliesma? – Žalčio pienu LTR(Slk). Kam tau to pieno? – Kruopams prali̇́eti JD1536. Kokias bulbas valgyste: pramestas (riebalais uždarytas) ar pralietas? Vdš.
| refl.: Ir prasli̇́et nėra kuo Trgn. Krupnykelį pienu prasileji – tai ir valagas Prng.
4. pragerti: Ans latras anądien du šimtus rublių prali̇́ejo Grk.
◊ ãšaras prali̇́eti B apsiverkti: Aš tiek ir tiek ãšarų prali̇́ejau ir dar turu li̇́eti Krš. Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras prali̇́ejo LzP.
kraũją prali̇́eti
1. būti nužudytam, nukankintam: Šventieji drin viešpaties kraują pralėjo DP57.
2. žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį (Juozapą) duobėna BB1Moz37,22.
pralieta laktis laimė, gerumas: Pralieta laktis meluoti melagiams J.
1 prili̇́eti, -ja (pri̇̀leja), -jo tr.
1. pripilti: Kad atvažiuo[ja] kada, grietinės pri̇̀leju Pln.
^ Karieta aukso prilieta (žarijos krosnyje) Užp.
2. R22 liejant priteršti, prilaistyti: Tu vis pri̇̀leji prausdamos Als. Vaikai davės – pryli̇́eta troba Vn.
1 suli̇́eti, -ja (sùleja), -jo
1. tr. sušlapinti, sudrėkinti liejant; aplieti: Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš. Priėję prie namų, vyrai stengdavosi mergas sulieti PnmA.
2. tr. sudrėkinti, apšlakstyti: Lenkų žemė ašaromis ir krauju sulieta (d.) Nm.
3. tr. liejant suteršti: Vyrai begerdami ir staltiesę suliejo Als.
| refl. tr.: Susiliek tu man teip užpakalį! Skr.
4. tr. liejant suplakti, padaryti kietą, supuolusį, suzmekusį: Žemė lietaus sulietà, kaip lenta Ds.
| refl.: Žemė, iš rudens aparta, per žiemą susilieja (susiguli) ir apsidengia žieve rš.
5. refl. sutekėti, subėgti į vieną vietą: O kaip tik nujojo toliau nuo krašto, [prasiskyręs] vanduo susiliejo BsPIV239.
6. intr. suduoti, sušerti, sukirsti: Suli̇́eti (koja į žemę), sukirsti, suduoti J.Jabl. Kad neina, botagu suli̇́ek! Rm. Suli̇́ek per žemę! Rm. Suli̇́ejau su votegu KlvrŽ. Vieną kartą tesuli̇́ejo, bet randą kelias dienas nešiojau Km. Išvedei arklius iš kiemo, numovei apinasrius, suliejai tais pačiais, ir jie atsiduria krūmuose bent už trijų varstų Vaižg.
^ Kas nori šuniui sulieti, tas lazdą atras rš.
1 užli̇́eti, -ja (ùžleja), -jo
1. tr., intr. užpilti ant ko, už ko: Pirtyj su šaltu vandeniu užlieti rš. Užlėjo užlėjo kraujelio garelį NS496. Neužli̇́ek už bato aulo vandens Als.
| refl. tr.: Reik biskį kvepylų užsili̇́et: šiandie po turgų vaikščiosiu, po miestą Jrb.
2. tr. liejant užgesinti, nuslopinti veikimą: Užli̇́ek – nebereikia Ds. Tvanas ugnies neužlėjo NS230. Aš paprašiau vandenį, kad ugnį užlietų JD82.
| prk.: Duok stiklelį šen, brolyti, duok užliet vargus rš.
3. tr. užpilti, paskandinti: Tą jų laivelį užlies vanduo Pn.
| refl.: Ažusileja eldija SD431. Eldija vilniomis uždengės (užliejos) Ev.
4. tr. apsemti, užtvindyti: Motiejukai auga pavasario vandens užliejamose pievose rš. Kad ažlė́jo lietus dirvas, negalima ir ineit Ds. Visą žemę užlėjo [v]andeniu O. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas BsPIII50. Leidžiama daryti ir elgtis, kaip kas nori, kad ir baisiai nežmoniškai, žemė užliejama jos sūnų krauju J.Balč.
| Užlies tau širdį taukai, ir numirsi tu kaip vambolė rš.
| prk.: Nesuskaitomos darbininkų, kareivių ir jūreivių minios užliejo (pripildė) Petrogrado gatves sp. Kryžeiviai plūdo vilnimis ant Lietuvos žemės, idant aną užlietų S.Dauk. Kažkas, lyg gailesčio banga, užliejo jo širdį J.Marc. Nesuprantama šilima užliejo krūtinę, ir rankos pačios tiesėsi apkabinti draugą rš. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas rš. Lengvas, vos pastebimas rausvumas užlieja jos pablyškusį veidą rš. Raudonis užlieja Pauliaus kaklą ir ausis rš. Taip, kerštas vėl užliejo jos krūtinę I.Simon. Niūri tyla užliejo gatves rš.
| refl.: Iš kraujo spaudimo užsi̇̀leja krau[ja]s an smagenų Krš. Kad dėbtelės krauju iš pykčio užsiliejusiom (pasruvusiom) akim, tai, kaip perkūno trenktas, atšoksti Vaižg.
5. refl. užsisrėbti: Valeras valgė po daug daug šaukštų užsiliedamas Vaižg.
6. intr. užduoti, sušerti: Tik tu mun užli̇́ek! Kl. Kad tu gi bijai arkliui užliet per nugarą Ds. Laimė katino, kad neteko užli̇́et su lazda Lg. Bent dviem varnom ažlėjau su botagu Vžns. Kaimiečiai vos tik mums per sprandą neužliejo rš.
7. tr. užbalinti (pienu): Jau pritrūkom smetonos – reiks užliet batviniai su pienu Brž. Pieno paslikau tik kruopom užlieti Užp. Man ir kopūstai gardžiau užlieti̇̀ Slm. Padėjo prie snukio užlietos sriubos bliūdą Rk. Kruopas baltai ažlėjau Vžns. Užli̇́ejau biškelį viralą su pienu, ir visai kitas valgis yr Vvr. Su kuo užliesim? – Su karvės pienu NS284.
| refl.: Kas tau neduoda valgyt, užsiliek ir ryk! Ds.
8. refl. N pasiskleisti (apie rašalą ant popieriaus): Ažusileja popierius aba litera SD431.
◊ ãšaromis užsili̇́eti labai verkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdant, išpažįsta kaltybę savo M.Valanč. Užsilieju su apsčiomis ašaromis ir užkeiku tave rš. Ažusilieję kruvinom ašarom, keiks patys save brš.
užli̇́eti aki̇̀s pasigerti: Apsiryna valgiūse ir macniais trunkais užleja sau akis P.
už káilio užli̇́eti išgerti svaiginamojo gėrimo: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau nėkumet nebegali širdingai mylėti M.Valanč.
