kraũjo akmuõ rš. hematitas:
kraũjo lašiùkas atlašė́jo (kieno) labai panašaus charakterio: Gal tau tavo tetos kraujo lašiukas atlašėjo, kad taip mėgsti dainas kaip ir ji. Lp.
paskutìnį kraũjo lãšą išsiur̃bti labai išnervinti: Išsiurbk tu man paskutinį kraujo lašą!. Ms.
paskutìnį kraũjo lãšą išvar̃vinti viską atimti: Brolis baigia man paskutinį kraujo lašą išvarvinti. Vkš.
ikì kraũjo lãšo visas jėgas atiduodant: Dirbau lig kraujo lašo, o algos už kitus mažiau tegavau. Varn.
ikì paskutìnio kraũjo lãšo visas jėgas atiduodant: Kovojau, daviaus lig paskutinio kraujo lašo, kol tik perlaužiau aną. Krš. Mes prisiekėm kovoti už tėvynę iki paskutinio kraujo lašo. rš.
kraũjo liejìmas kruvina kova, karas: Nutraukti kraujo liejimą!. rš.
kraũjo mãkas I. nuospauda, trynė:
kraũjo mal̃kas vargas, kankynė: Patropijau pataisyti daug daiktų su vienu tiktai kirviu ir kaištuvu, bet su kokiu kraujo malku!. I. Lytotoj vasaroj šienauti po pelkes yra kraujo malkas. I.
kraũjo praliejìmas žudynės, muštynės: Vienąkart regėjo baisias scenas praliejimo kraujo. Kudir. Bus ten mūsų suėjimas, bus ten kraujo praliejimas. LTR.
kraũjo pralietójas I. žudikas:
kraujų̃ pūslė̃ pikčiurna: Eik tu, kraujų pūsle, tave negalima nė galu piršto paliest!. Mrj.
kraũjo siurbėlė̃ išnaudotojas: Tos mūsų kraujo siurbėlės lai miršta šuns bjauria mirtim!. Vd.
kraũjo siurbẽklis skriaudikas: Aptekom kraujo siurbekliais iš karo metų. Šts.
kraũjo ùpės tẽka vyksta žudynės: Ten broliai Kainais pavirto, kraujo upės teka, žmonės ašaromis plūsta, žaizdose vartosi. Vien.
drum̃sto kraũjo kas negrynos rasės: Nuostabiai atjaunėjęs rasizmo vadas vedė drumsto kraujo dailią vokietaitę. Šein.
grýno kraũjo tikras: Ji buvo gryno kraujo miestietė. Mont.
káršto kraũjo energingas: Labai buvau karšto kraujo, buvau Lietuvos bėgūnas. Šmn.
mė́lyno kraũjo kas aukštos kilmės: Juk mes neturime mėlynojo kraujo princų ir princesių, apie kuriuos skaitome romanuose. Tilv.
nekal̃tas kraũjas prabìlo skriauda paaiškėjo: O nekaltas kraujas anksčiau ar vėliau prabyla. Mrj.
pasiùtusio kraũjo labai smarkus: Pasiutusio kraujo ta merga. Gs.
paskutìnį kraũją lãšinti (kam) labai spausti prie darbo: Būrams jie paskutinį lašina kraują. Donel.
sãvas kraũjas giminė: Skaudu, kai šunes už skvernų graibsto, kai visi pirštais bado, bet kai dar savas kraujas, savo lizdo paukštis.... Marc.
šáltas kraũjas ramumas: Pavojaus metu ne tiek taikli ranka, kiek šaltas kraujas nusveria. Šein.
kraũjas bujójasi apie labai supykusį: Anas kai užsiširdys, tai kraujas bujojas, gatavas muštis. Tvr.
kraũją čiul̃pti išnaudoti: Visokio plauko išnaudotojai negailestingai čiulpė valstiečių kraują. rš.
kraũją gadìnti erzinti, nervinti: Tu man tik kraują gadini vis atsibardamas, neklausydamas. Als. Negeras vyras, tik man kraują gadina. Rš. Nusiramink, negadink sau kraujo, – bando jį raminti Armanas. Cinz. Šitas senas tėvas man tik kraują gadina. Vdš.
kraũją gérti žiauriai išnaudoti: Gana jiems darbo žmonių prakaitą, kraują gerti. Cvir. Ir geria kraują. Grdm.
kraũją iščiul̃pti išnaudoti: Iščiulpę kraują pavergtų tautą, visi apsiginklavę lig dantų. Tilv.
kraũją išė́sti pridaryti rūpesčių: Prasti vaikai išėda kraują tėvams. Šts.
kraũją išgérti iš panagių̃ labai įkyrėti: Kad tu žinotumei, svainele, kokia ta mergelė! Ak, sakau, ji mano kraują iš panagių yra išgėrusi. Simon.
kraũjo išlíeti žudyti: Jų kojos bėga į pikta, jie skuba kraujo išlieti. ŠR.
kraũją išsiur̃bti išnaudoti: Išsiurbė kaip kokie piktieji visą mano kraują. Vvr.
kraũją ištráukti iš nãgo prie darbo prispausti: Tave gerai pavadins, tau kraują iš nago ištrauks. Bsg.
kraũjas kaĩsta jaudinasi: Jam visas kraujas kaista tik nuo lūkesio vėl išgirsti seniai negirdėtą balsą. Šein.
kraũjas kunkuliúoja krūtìnėje ima pyktis: Pagalvojus apie tai, Petrui Balsiui kraujas kunkuliuoja krūtinėje ir rankos savaime gniaužiasi į kumščius. Myk-Put.
kraujù láistyti ginti (nuo priešų): Vadinasi... kai mus išvaro su visomis šaknimis iš tėvynės, iš mūsų tėvų krauju ir prakaitu laistytos žemelės, – tada aukso lietumi laistys... Prakeiktieji!... Pt.
kraũją làkti žiauriai išnaudoti: Gana jums žmonių kraują lakti!. Žem. Atsigėrė žmonių ašarų, dabar kraujo lakti panorėjo. KrvP.
kraũją léisti žudyti: Broliškos rankos brolio kraują leidžia. Kudir.
kraũją líeti
1.kovoti: Kai reikia kraujas lieti, tai mes su vokiečiais lygūs, o kai išeina šitoks reikalas – tai lygybės ir nebėr!. Sruog. Nejaugi žmonės liejo savo kraują už laimę, kad pasitikėtų biurokratais, mulkinančiais vien žodžiais ir pažadais. rš.
2.žudyti: Aplink šventovę jie liejo nekaltą kraują. ŠR.
kraujujè máudyti žudyti: Tai tas kelias, kuriuo šimtmečiais traukdavo plėšrūs arabų, persų, romėnų ir turkų grobikai, maudydami kraštą kraujuje. rš.
kraujuosè máudyti žudyti: Kam žmogus žmogų ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo?. Šein.
kraujujè máudytis būti žudynių kaltininku: Kareivių, darbininkų ir valstiečių kraujuje maudėsi sostas. rš.
kraũjas nepaléidžia yra giminės: Kraujas nepaleidžia, reikia pamylėti. Rm.
kraũjas nešiója labai mėgsta lakstyti: Neiškenčia nelakstęs, pats kraujas nešioja. Rdn.
kraũjas netekė́tų įsipjóvus sakoma apie didelį išgąstį: Ar žinai, kūmai, taip buvau nusigandęs, kad jei kas būtų pjovęs, tai ir kraujas nebūtų tekėjęs. Vien.
kraũją nuléisti susilpninti jėgas: Legionininkai nebepuolė, matyt, gerai nuleidome jiems kraujo. rš. Per paskutiniuosius areštus Kauno darbininkijai nuleista daug kraujo. rš.
kraũją pakùrti sujaudinti: Vienas po kito kaip paverti jie (sapnai) sužėri jo akyse, jam kraują vėl pakuria ir smegenis suveržia. Šein.
kraũją palíeti nužudyti: Jei kas palies kraują žmogaus, to kraujas testo pralietas. Bret.
kraujuosè paplukdýti apie žudynes: Sukilimai, teisybė, buvo numalšinti ir kraujuose paplukdyti. rš.
kraũjas pasilíejo įvyko žudynės: Ne šiandien, tai rytoj tas nekaltas darbininkų kraujas būtų pasiliejęs. Lauc.
kraũją pérėsti pridaryti rūpesčių: Perėda kraują vaikai tėvams. Šts.
kraũją pralíeti
1.žūti: Už laisvę jis kraują praliejo. Dglš.
2.žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį duobėna. Bret.
kraũjo prisigérti labai išnaudoti: Prisigėrę žmonių kraujo ir ašarų, abudu po vienas antro išmirę, vaikams vienos skolos paliko. Žem.
kraũjo prispriñgti žiauriai išnaudoti: Prispringai žmonių kraujo, ateis ir tau ta diena. Ds.
kraũją rýti labai išnaudoti: Ponai vargšų kraują rijo. rš.
kraũją siur̃bti išnaudoti: Mūsų kraują siurbia kaip siurbėlė. Vlkš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiem rūpi. Vd.
kraũjas skrupuliúojasi ima baimė: Skrupuliuojas kraujas, iš to ir sergam karės metais. Šts.
kraujù srovė́ti labai sielvartauti: Ak, širdel, krauju srovėki!. brš.
kraũjas stìngsta ima siaubas: Baisu buvo, kraujas stingo, kuomet viesula medžius su šaknimis rovė. Šein.
kraũjas stìngsta gýslose ima siaubas: Kai pagalvoju, kraujas stingsta gyslose... Mes tai mes, bet kas su vaikais daryti?!. Pt.
kraũjas supúola sutinka: Anuodum supuolė kraujas, t. y. sutinka labai. J.
kraũjas sustìngo gýslose apėmė siaubas: Jis ryškiomis spalvomis ir gyvais vaizdais nupiešė mirties bausmės paveikslą... Man kraujas sustingo gyslose. rš.
kraũją sušiur̃pinti išgąsdinti: Žvakelės (žaltvykslės) sušiurpino kraują. Šts.
kraũją suvarýti į šìrdį labai sujaudinti, išnervinti: Ypač paskutiniai poniutės žodžiai jos kraują suvarė širdin. Mont.
kraũjas sùvirė perpyko: Senas aš, o pagalvojus, tai tik kraujas suverda!. rš.
kraũjas tẽna gyslose rš. ima siaubas:
kraũją tráukti išnaudoti: Šeimininkas labai spaudžia su darbais: traukia kraują kaip siurbėlė. Jnš.
kraũjas užė̃jo perpyko: Jei jam užeina kraujas, kerta kuo papuola. Lš.
kraũjas užsìdegė perpyko: Rimeikienei užsidegė visas kraujas, iš uparos įmanytų visiems akis išdraskytų. Žem. Jau užsidegė kraujas nabagei, ka pulna priešais!. Krš.
kraũjas užšãlo paėmė išgąstis: Užšalo kraujas, kad pamatėm mūšį pirmą kartą. Šts.
kraũjas užšãlo gýslose paėmė siaubas: Užšals tau, seni, kraujas gyslose, kai čigonas arkliavagis suvarstys tvarto duris. rš.
kraũjas ùžvirė perpyko: Nors moku save valdyti, bet šįkart kraujas many užvirė. Pt. Jūra (kumelė) pasileisdavo didžiuoju sodinkeliu, gąsdindama pakeliui žmones ir pakinkytus arklius, kurių nuilsintas kraujas irgi užvirdavo. Ap. O man virte užvirė kraujas!. Dovyd. Giliai giliai susimąsčiau ir – nebeištūrėjau. Užvirė čigoniškas mano kraujas. Švaist.
kraũjas ùžvirė gýslose perpyko: Man kraujas gyslose užvirė. Mrj.
kraũjas vérda pyksta, nervinasi: Jis krato vėzdą, maukšlina ant akių kepurę, nors ji geriausiai laikosi, – tai ženklas, kad meisterio kraujas verda. Cvir. Tu man nedrįsk nė minėti tos mužikės. Visas mano kraujas verda!. Žem.
kraũją vìrinti nervinti: Tie klausimai savo paslaptimi virina jam kraują. rš.
į kraũją įáugti pasidaryti savam, brangiam: Kad man lietuvių kalba į kraują įaugus. Mrj.
į kraujùs padarýti užmušti: Jis nor mane į kraujus padaryti. N.
ikì kraũjo labai (supykti): Su kaimynu susipykau iki kraujo. Mrj.
per kraũją didelėmis pastangomis: Ūkis pas mus jau pakilęs, kad ir per kraują jis pasikėlė. Plv.
per kraujùs didelėmis pastangomis: Liūsti? Tu laukei nuo gyvenos kitos dalies, kitokių dovanų – ne per kraujus pirktos sau duonos. Mač-Kėk.
su kraujaĩs
1.labai sunkiai: Pasiskolinom pavasarį sėklų, o atiduot su kraujais prisėjo. Klt.
2.labai brangiai: Už tą pasiuvimą jis mane su kraujais nulupo. Skr.
kraũjas ir píenas kas labai rausvas, gražus: Ot, vyre, anądien Vaškuose kad mačiau vieną: mergina – kraujas ir pienas, slabna darosi pažiūrėjus, nors nagus krimskis. Paukš. Kaip merga jauna: kraujas ir pienas tavimp. Lz.
kaĩp kraujùs labai skausmingai, per jėgą: Tuos mokesčius lyg kraujus iš mūs traukė. Gs.
cigono kraujas žr cigonas
gaidžio kraujas žr gaidys
miežių kraujas žr miežiai
pienas ir kraujas žr pienas
rugių kraujas žr rugiai
upės eina krauju žr upė
varlės kraujo žr varlė
vilko kraują turėti žr vilkas
žuvies kraujo žr žuvis

pir̃štų bãdymas tyčiojimasis: Daužoma žodžiais mergaitė, plaukusi ašaromis kokį laiką, nebeužtekdama kantrybės kentėti to pirštų badymo bobelių, ieško pasigelbėti, dažnai palįsdama pati po žemės. Žem.
pir̃što bedimù aklai, atsitiktinai: Pranciulis piršto bedimu pasirinko mokytojų seminariją. Andr.
víenas pir̃štas burnojè, kìtas uodegojè apie sunkiai besiverčiantį: Sukė, kombinavo, o dabar vienas pirštas burnoj, kitas uodegoj. Msn. Ot bagočius – vienas pirštas burnoj, kitas uodegoj. Žl.
pir̃što dėjà labai nedidelis plotelis: Kiek čia to mūsų daržo – piršto dėjos. Erž.
pir̃što dėjìmas labai nedidelis plotelis: Kaip piršto dėjimas langučiai [audekle]. Gs. Taip prikupinau pečių kepalų, nepaliko vietos nė piršto dėjimui. Užv.
pir̃štų galaĩs
1.paviršutiniškai, atmestinai: Padarė, ale padarė galais pirštų. LTR.
2.atsargiai: Cit, eikiat pirštų galais!. Varn.
pir̃štų galùs nudègti nepasiekti: Aš dar kartą nusivyliau savo svajonėmis, nudegiau pirštų galus. Tilv.
pir̃štų galaĩs váikščioti (apie ką) labai gerbti: Visi aplink juos pirštų galais vaikščiojo. Žem. O visi vaikšto pro juos pirštų galais, bijo smarkiau įžeisti. rš. Geras buvo žmogus – protingas ir užjaučiantis, jis visą laiką vaikščiojo apie mane pirštų galais, bijodamas užkliudyti dar neužgijusią žaizdą. Ap.
ant pir̃štų galų̃ váikščioti pataikauti: Seniukė tokia sudžiūvusi, prijuostę pasirišusi, vaikšto aplink mus ant pirštų galų. Ap. Vaikšto aplink brigadyrių ant pirštų galų ir galvą linkčioja. Tr. Niekam nereikia meluoti, prieš nieką vaikščioti ant pirštų galų. Avyž.
pir̃što pajùdinimas koks nors darbas: Nė už vieną piršto pajudinimą neužmoka [vaikai]. Krš.
pir̃štų tárpe bežiūrint, nejučiomis: Išeina pinigai pirštų tarpe, nė juste nepajuntam. Gršl.
pir̃štai uodegojè apie nevikrų, nesumanų: Ką jis padarys, kad pirštai uodegoj. Srv.
ilgì pir̃štai vagišius: Darbininkas geras, tik pirštai ilgi. KrvP. Ilgais pirštais buvo merga. Ds.
ìlgus pirštùs turė́ti vaginėti: Kad Tūnaitienė turi ilgus pirštus – Ilžė seniai žino. Simon.
kruvinaĩs pir̃štais sunkiai, daug (dirbti): Dirbti reikia kruvinais pirštais. Dglš.
mãžojo pirštẽlio nepajùdinti nieko nedirbti: Paaukštinimą reikia išsitarnauti, čia ne koldūnų porcija, neužsisakysi restorane, dėl tokio dalyko Telkša mažojo pirštelio nepajudins. Avyž.
penkì pir̃štai apie tai, kas įsigyjama vagiant: Kiek mokėjai? – Penkis pirštus. Šd. Penki pirštai, biškį baimės – ir troba [pastatyta]. Krš.
penkiaĩs pir̃štais nupir̃kti pavogti: Kiba penkiais pirštais nupirksi. Trgn.
póilgius pirštùs turė́ti vaginėti: Pirštus poilgius anas gal turėjo. Lel.
stačiaĩs pir̃štais nerangiai, nevikriai, nenoromis: Dirba stačiais pirštais – bet tik iš akių. Slk. Gana jau, luokmaiša! Stačiais pirštais visur. Ktk.
tirštù pirštù daug, gausiai: Per storulį četvergą tirštu pirštu. Vrn.
trumpì pir̃štai apie gerą, teisingą žmogų: Jis geras žmogus, jo pirštai trumpi. Kt.
víeną pir̃štą prikìšti menkai tepadėti: Jis, kaip kelia maišą, tai tik vieną pirštą prikiša. Ūd.
víenas pir̃štas į bùrną, kìtas į úodegą apie beviltišką padėtį: Kralikus išpjovė, vištos išstipo; dabar vienas pirštas burnon, kitas uodegon. Sur.
pirštùs apsišùtinti apsigauti: Tai merga apsišutino pirštus ten eidama!. Sn.
nė̃ pir̃štui apvynióti visai nieko nėra: Atėjau kambarin – viskas išnešta, nė pirštui apvynioti. Bgs.
pirštù atidùrti į ãkį priminti skriaudą, atlyginti: Dievas neūmus, ale ir nemaršus: pirštu akin ataduria, tik negreit. Mžš. Atadūrė ir jam Dievas pirštu į akį. LTR.
pir̃štą atką́sti privargti: Atkąsi pirštą, kolei vaiką pripratinsi prie darbo. Ds.
atriẽtęs pirštùs gobšus, savanaudis: Visi atrietę pirštus, tik ant savęs. Sur.
pirštùs atsiką́sti privargti: Tik neik pas vaikus, ba aš jau pirštus atsikandau pas juos. Brž.
pir̃štais badýti tyčiotis, pašiepti: Jei mergą prigautą užuodžia, pirštais bado. Krš. Jis neapsikenčia, tik nusispjauna į šalį, rodos, kuo prasikaltęs, rodos, visi pirštais bado. Žem. Visas svietas pirštais bado. Kt. Aš – raštvedys?! Pirštais greit mane badys!. Tilv.
pirštùs èiul̃pti
1.gėrėtis: Bet projektai gražūs, jei tau papasakočiau, galbūt net pirštus čiulptum. Bil.
2.gailėtis, apgailestauti: Ta dabar galės pirštus čiulpti, kad taip pigiai karvę pardavė. Šll.
nórs pirštù dùrk labai tamsu: O tamsi naktis, nors pirštu durk. Dkš.
pirštù dùriamas į ãkį tamsu: Naktis – nors pirštu akį duriama. Šts.
pirštù dùrk į ãkį labai tamsu: Einu, nieko nesmato – pirštu akin durk, ale niekas man neprisidavinėdė. Grv. Tamsu, nors pirštu durk akin. Trgn. Taip tamsu, nors pirštu į akį durk. Kt. Lauke taip tamsu, nors pirštu į akį durk. Erž. Naktį – nors pirštu durk į akį – tokia tamsybė!. Žem.
pirštùs gráužti gailėtis: Pirštus, vaikeli, graužiu, kam jo paklausiau. Marc. Et, kvaila merga, dar grauš pirštus, kad patikėjo ponaičiuku. Vien.
nė̃ pir̃štui įkìšti visai nėra (vietos prisirinkus daugybei): Dėdinos plati pažintis – dar platesnė giminė: sukviestų svečių į veselę pilnas dvaras, nė pirštui įkišti vietos. Žem.
pir̃štą įsiką́sti gailėtis: Vilius skaudžiai pirštą įsikąs atsisakęs Anės Šmitikės, – sako Tūnaitienė. Simon.
pir̃štais iškaišýti išsityčioti, išjuokti: Kas yra pikto, netylėtų, vis tai pirštais iškaišytų. Gmž.
pir̃štais káišioti tyčiotis, pajuokti: Bijau, kad vaikai kaišios pirštais. Tr.
pirštùs káišioti tarp svetimų̃ dùrų kištis į kitų reikalus: Petušinskis mano draugas, aš negaliu tarp svetimų durų pirštų kaišioti. Marc.
pir̃štais kaišýti Šmn. tyčiotis:
nórs pir̃štą ką́sk labai (ko) trūksta: Išdrabstė pinigus ir dabar nežino kaip gyventi – nors pirštą kąsk. Jnšk.
pir̃štą kìšti tarp dùrų kištis į kitų reikalus: Nekišk pirštų tarp durų – nuvers. Krkl. Kam kiša pirštus tarp durų. Dkš.
pirštùs kìšti ir laižýti gėrėtis: Kiša pirštus ir laižo. End.
pirštùs kramtýti gailėtis, graužtis: Atvažiavo namo, o dabar pirštus kramto. Švnč. Tiek pinigo prašvilpė, dar pirštus kramto, bet jau po laiko. Alv. Jis verkė, raudojo, kramtė pirštus. Balč.
pirštùs krim̃stis gailėtis, graužtis: Dabar jis pirštus kremtasi – taip padarė. Pg. Paskui atmindamas vis dažniau sau pirštus krimtos, kam Petro neleido į mokslus. Vaižg.
pirštù krùstelėti vos pareikšti norą: Ona, tik pirštu krustelėjus, puolanti jo valios pildytų. Vaižg.
pirštùs laižýti gardžiuotis: Kad kas duotų tokių silkių, kaip senovėj kad buvo, pirštus laižytumėm. Žeml.
pirštùs láužyti sielvartauti: Motušė valandą pirštus laužė, lyg sakyti nenorėdama. LzP.
pirštùs láužytis sielvartauti: Karalius net pirštus laužėsi iš gailesties. LTR.
pir̃štai lenktì į savè apie savanaudį: Ji (motina) labiausiai gailėjo dienąnakt lydimų įsiūčio, aklo pykčio, težinančių, kad žmonių pirštai lenkti į save, visiems terūpi savas kailis. rš.
pirštù maĩšomas menku laikomas: Kito bėda pirštu maišoma. Plt.
pir̃što nedė́ti
1.neliesti: Tu be mano žinios nedėk nė piršto į mano vaiką. Ml.
2.nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė piršto nededa, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė. Rm.
pirštù nedė́ti nepadėti: Nieko mumiem nedarė, anei pirštu nedėjo. Lp.
nė̃ pir̃što nedė́ti pirštù nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė pirštu piršto nedėsiu. Gs.
pirštù nekabìnti nepatirti: Gerumo jos tu dar pirštu nekabinai. rš.
pirštù nekiẽsti pir̃što nieko nedirbti: Pirmoje po Velykų seredoje nė vienas ūkinykas senovėje nė pirštu piršto nekietė. Valanč.
pir̃što nekìšti
1.nedirbti, nieko neveikti: Tėvas nė piršto nekišdavo. Šmn. Jau tuojaus pietai, o dar niekur nė piršto nėra kišta. Vvr.
2.nekliudyti: O ką?! Aš nė piršto prie paties nekišau. rš.
3.nesidomėti: Tas (žmogelis), kuris buvo jau beveik užaugęs, po mokytojo mirties prie knygų nebekišo nė piršto. Ap.
4.nelįsti: Bet aš žinau, kad geriau niekur nekišti nė piršto. Gruš.
pir̃što nekrùtinti nieko nedaryti: Niekur neina ir piršto nekrutina nieko blogo daryt. Vdk.
pirštù nemainýti pir̃što Šts. nieko nedirbti:
pirštù nemóstelėti nepadėti: Čia (mieste) dykai nė pirštu niekas nemostelės. Žem.
pir̃što nepajùdinti
1.niekuo nesidomėti: Įsimetė į avilį tranas – piršto nepajudina, o kiti už jį turi plušti. Cvir. Su jaunimu reikia daug ir išmintingai dirbti. Kitaip turėsime dar vieną didžiulį miegančių, visa kuo nepatenkintų, bet piršto nepajudinančių būrį su jaunais kūnais ir nuvytusia dvasia. rš.
2.nieko nedaryti: Visi žinojo Pečiūros žiaurumą ir atkaklumą, ne vienas tikėjosi baisių įvykių, tačiau nė vienas ir piršto nepajudino tai grėsmei pašalinti. Vien. Nė piršto nepajudino nekaltiems gelbėti. Sąžinė jo negraužė. Sruog.
pirštù nepajùdinti nieko nedaryti: Dėl kitų nepajudino nei pirštu. KrvP.
pir̃što nepakélti
1.niekam nerūpėti: Ir užmiršt jį per dvi tris dienas suskubo, nieks ir piršto nepakėlė, neparodydamas noro opiau įžvelgt tikrąją priežastį. Cvir.
2.neįskaudinti: Piršto prieš nieką nepakėliau. Mrj.
pir̃što nepaklìbinti nieko nedirbti: Prie darbo nė piršto nepaklibina. Žal.
pirštù nepakliudýti nepadėti: Niekas ir pirštu nepakliudė. Dglš.
pir̃što nepakrùtinti visai nedirbti: Tėvas prie darbo ir piršto nepakrutina. Užp.
pirštù nèpenimas gudrus, apsukrus: Tas pirštu nepenimas, žino, ką šneka. Vencl.
pir̃štų nepraskìrti turėti daug (darbų): Darbų tiek, kad pirštų nepraskiriu. Kvr.
pir̃što nepridė́ti
1.visai neliesti: Žiūrėk, nė piršto prie jo nepridėk. Grž.
2.nieko nedirbti: Kiti dirba, o jis nė piršto neprideda – ponas. Sb. Ir kas aptvarko, apžygiuoja – jis nė piršto neprideda. Mžš. Jis nė piršto nepridėjo, o nori viską gauti. Snt.
pir̃štų nepridùrti nepadėti dirbti, daryti: Nepridūrei savo pirštų, ir nieko neišeina. Dbk.
pir̃što neprikìšti nesirūpinti: Sutikau tik su sąlyga, kad bent porą metų nereikėtų nė piršto prikišti prie naujos vietos. Andr.
pirštù neprìliestas nenukentėjęs: Tik jis vienas liko nuo karo nei pirštu nepriliestas. Lš.
pir̃što nereĩkia apie mėgstantį gerti: Jis jau vyras užaugo, jam prie degtinės piršto nereikia. Jnš. Ištuštinę baltakę, piršto nereikia. Žem.
pir̃što nesiaũsti pirštù nieko neveikti: Darbo nedirbo: pirštu piršto nesiautė. Šts.
pir̃štų nesudė́ti su Dievù apie nežinomą rytojų: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinau, kaip bus. Slv.
pir̃što nesudùrti su Dievù M. apie nežinomą ateitį: Su Dievu piršto nesudūrei, nieko nežinai. Ant.
pir̃štais nesudùrti su Dievù apie nežinomą ateitį (giriantis būsimais laimėjimais): Nesudūrei su Dievu pirštais!. B. Dar nežinai, kaip bus, dar nesudūrei su Dievu pirštais. Ds.
pir̃štų nesukeĩsti nieko nedirbti: Nė pirštų nesukeiti, t. y. niekam nedirbi. J.
pir̃štų nesukìšti su Dievù apie nežinomą ateitį: Ir tu dar su Dievu pirštų nesukišai. Dauk.
pir̃što nesutę̃sti pirštù nieko neveikti: Ne iš gero nieko niekicko neturi – per dienų dienas nei pirštu piršto nesutęsia. Rod.
pir̃štai netùri akúoto nebesiseka dirbti: Pasenau – pirštai akuoto nebturi, o kai jauna buvau, pirštai su darbu rokavos. Šts.
pirštù neužgáuti visai neliesti: Niekas nemušė, nei piršteliu neužgavo. Žem.
pirštù neužkabìnti nekliudyti, nekibti: Jei mums padėsi, tai gali būti visai ramus, niekas tavęs nė pirštu neužkabins. rš.
pir̃štai niẽžti labai rūpi, knita (ką daryti): Advė pasijunta, kad jai stačiai niežti pirštai tverti to vyro nešvarias kudlas, papurtinti jį. Simon. Katram čia pirštai niežtėjo – išvartyta kuparas. Skdt.
pirštùs niẽžti labai rūpi, knita (ką kliudyti, imti): Jau niežti pirštus kokį zbitką padaryti. Skdt.
pir̃štais nubadýti išjuokti: Už tokį darbą tave pirštais žmonės nubadys – ar tu turi sarmatos?!. Jnšk.
nórs pirštùs nučiul̃pk apie ką gražų, geidžiamą: O jau mergelės moterėlės apie Medininkus, tai nors pirštus nučiulpk – vien čiulbuonėlės. Vien.
pirštùs nudègti
1.apsigauti: Pamėginti lengva; tik pirštus nudegus, ar beatsitaisysi?. Vaižg.
2.nukentėti: Vienas jau nudegė pirštus, tai dabar antras lenda. Pg. Ir pats Grinius – šio sumanymo sėjėjas – nudegs pirštus. Avyž.
3.susigėsti: Kai Jonas teisybę pasakė, ir anas pirštus nudegė. Ds.
pirštù nudùrti labai neapkęsti: Kad primanytų, pirštu nudurtų. LTR.
pir̃štais nuródyti išsityčioti: Pirštais tave nurodytų, jei atlaidų drabužiais eitum į vakaruškas. Als. Aukso kubke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei pirštais nurodytas, nei žodžiais nukalbėtas (apie rūtų vainiką). Ukm.
pirštùs nusiką́sti labai gailėtis ar jausti apmaudą: Primanytų – pirštus nusikąstų. Alk.
pirštùs nusvìlti nukentėti, apsigauti, įkliūti: Jis mėgdavo grabštaut, ale vieną kartą pirštus nusvilo. Ėr. Mama man dažnai sakydavo, kad per daug pasitikiu savimi ir anksčiau ar vėliau galiu nusvilti pirštus. rš.
pirštù pajùdinti
1.panorėti: Bagotam tik pirštu pajudinti – ir draugų kiek nori gali turėti. KrvP.
2.ką nors nuveikti: Tiek amžiaus pragyvenau ponu ant savęs, o dabar be jūsų nevalia piršto pajudinti?. Avyž.
pir̃štą pakeĩsti pirštù ką nors dirbti: Kogi parėjai, kad taip nenori pirštu pirštą pakeisti?. Žem.
pir̃štą pakuštýti padirbėti: Per visą savo amželį poni pirštą bijojo pakuštyti. Žg.
pirštù paliẽsti nubausti: Šiandien geri, o ryt verksi, kai Dievas tave už girtuokliavimą savo pirštu palies. Krėv.
pirštù pamóti pakviesti: Jai tik pirštu pamoti tereikia – ir viskas atliekama kaip tikrai poniai. Simon. Pirštu pamok – ir aš čia. Dkš. Jei anas [vyras] pasirodys nevertas tavęs, tu man tik pirštu pamok. Žil. Ko eit tarnaut lyg šuniui, vos svetimas pirštu pamoja?. Zur.
pir̃štą paródyti nubausti: Dievas savo pirštą parodys. Zp.
pirštù pasíekiamas labai arti esantis: Frontas pirštu pasiekiamas, o jautiesi visiškai ramiai. rš.
pir̃štą pasikìšęs tuščiomis, be nieko: Pirštą pasikišęs į veselę nenueisi. Rdn.
ne pirštù pẽnimas gudrus: Tu nemokyk, žinau! Jau ne pirštu penimas. Cvir.
pirštùs prarýti apie ką nors labai gardų: Visi valgom [šviežią žuvį], koks skanumas, rodos, ir pirštus prarytum. Žž.
pir̃štą pridė́ti
1.kiek padirbėti: Kad būtų nonts pirštą pridėjus!. Rd.
2.truputį pakenkti: Mykolas prie tavęs tik pirštą pridėjo. Avyž.
pirštù pridė́ti paliesti: Niekam neleido jos nė pirštu pridėti. Vaižg.
pirštùs pridė́ti
1.padirbėti: Ir aš ten pridėjau pirštus. Btrm.
2.atlikti netikusį darbą: O suspėjo „išgarsėti". Jau pridėjęs pirštelius: suklastojęs raštelius. Tilv.
pirštù priduriamaĩ tuoj pat, greitai: Pirštu priduriamai i karvė ves, bado nebebus. Krž. Pirštu priduriamai reikėjo į mokyklą vesti, ir mirė [vaikas]. Grd. Pirštu priduriamai ir antroji galės tekėti. Krž.
pirštù prikišamaĩ
1.visai arti, labai greitai: Rugiai baltuoja kaskart didžiau, pirštu prikišamai užeis ir rugiapjūtė. Žem. Vestuvės pirštu prikišamai, reikia ir pasiūti, pataisyti. Žem.
2.labai aiškiai: Turėjo pirštu prikišamai parodyti savo tautos kruviną nuoskaudą. Pt. Jei pirštu prikišamai jam neparodai, tai jis ir nemoka padaryti. Alk.
3.labai sočiai: Pirštu prikišamai privalgęs, užgėrė. Valanč.
pir̃štą prikìšti
1.padėti: Kad prikišo savo pirštą, tai buvo prikišta: vežimą tuoj ant kojų pastatėm. rš.
2.bent kiek padirbėti: Pirštus prikiša, ir duok dvidešimtpenkinę. Snt. Neprikišau pats piršto – ir nejuda [darbas]. rš.
3.prisiliesti: Joneliui net akelės žibėjo, bet prie lementoriaus ir piršto prikišti nedrįso. Žem.
pirštùs prilaikýti nevogti: Laimė savo keliu. Tik kad nebūtų arti tamstos blizgančių dalykų... Ir kad pirštus truputį prilaikytum. Gric.
pir̃štai prilim̃pa vagiliauja: Jo pirštai prilimpa. R.
pirštù prisiektinaĩ daug (išgerti): Kai įtraukė žmonės alaus pirštu prisiektinai, tai ir prasidėjo šnekos. Balt.
pirštùs pū̃sti gailėtis (po laiko): Kas tėvo motkos neklauso, tas pirštus pučia. Arm.
pir̃štais rodinė́ti tyčiotis: Visi rodinėja jį pirštais, juokias. Tvr.
pir̃štais ródyti niekinti, tyčiotis: Kur pasisuku, visur mane rodo pirštais. Ds. Ant mergičkų pirštais rodo. Sln. Niekas manęs nesigailėjo, visi rodė pirštais, visi neapkentė. rš.
pirštùs sudègti apsigauti: Mislė (manė) – visus apgaus, bet ėmė pirštus ir sudegė. Ds.
pirštùs sudùrti susitikti, susiimti: Ne palaukš tu man, broleli brangus, su tavim mes dar sudursime pirštus!. Balt. Juk morams reikia mirties, o su mirtimi, apie kurią čia gulėdama galėčiau pasakoti, pirštais tebuvau sudūrusi bėgdama. Jank.
pirštùs sukeĩsti krỹžiais nieko neveikti, tinginiauti: Bet tinginiui į lovą niekas nieko neatneš, o pirštus kryžiais sukeitus, darbai neatliekami. Simon.
pirštùs sutèpti prisidėti prie negarbingo darbo: Ir reikalas tavo praslys kaip ledu, ir pirštai nebus sutepti. Mair.
pir̃štais užbadýti išjuokti: Ar tu iš proto išėjai?! Nori, kad mane mokiniai pirštais užbadytų.... Vien. Kad tik pamato kitaip apsirengusias, tai, rodos, primanę pirštais užbadys. Gs. Jei vienas iš minios atsiranda nesavanaudis, kuriam ne vien savo gerovė terūpi, tą kiti skuba pirštais užbadyti. Pt. Mane čia (Čikagoje) pirštais užbadytų, sakytų, va, eina tas grinorius, kuris verčiasi iš nuomos. Andr. Gerai, kad jo (stribo) nėra jau gyvo: o taip pirštais žmonės užbadytų. Graž.
pir̃štui uždė́ti apie labai nuskurusį: Suplyšęs, nei pirštui uždėt sveikos vietos nerastum. Ds.
pirštù užsispáudęs sùbinę vlg. be dovanų, nieko nenusinešant: Nenueisi pirštu subinę užsispaudęs į krikštynas – reik pyragų. Šts.
pir̃štais varpýti koneveikti, pajuokti: Žmonės ims tave pirštais varpyti: žiūrėkit, sakys, kaip klumpiškės mergos pasiuto. rš.
ne vãkar pirštù žebótas N. patyręs, nekvailas:
ne pirštù žìndžiamas patyręs: Jau nebe pirštu žindžiamas: ir pats supranta, kas reikia daryt. Trgn.
ant pir̃štų tyliai: Vaikščioja ant pirštų. Plv. Kaip anas atsikelia, tai vis ant pirštelių eina, kad vaikų nepažadintų. Grv.
ant pir̃što apvynióti padaryti klusnų: Ant piršto tu mūsų neapvyniosi, mergele.... Dvd.
ant pir̃štų skaičiúojami nedaug yra: Jis didelis meistras. Tokie ant pirštų skaičiuojami respublikoj. Trein.
ant pir̃štų suskaičiúoti gãlima nedaug: Bet juos ant pirštų galima suskaičiuoti. Mont.
ant pir̃štų suskaitýti gãlima nedaug: Kiek jų tuomet buvo – ant pirštų galima suskaityti. Žem. Mes tik vien juodas dienas matom, o tų baltų tai ant pirštų gali suskaityti. Brž.
ant pir̃što suvynióti valdyti ką, daryti paklusnų: Dabar aš anuos lenkiu (pataikauju), o paskui ant piršto suvyniosiu. Užv.
ant pir̃štų váikščioti pataikauti: Vaikščioja ant pirštų apie ją (marčią). Klt.
ant pir̃što vyniójamas labai nuolankus: Kai aš aną pamokysiu, tai ant piršto vyniojamas pasidarys. Krž.
ant pir̃što vynióti
1.valdyti ką, daryti paklusnų: Uošvienė vynio[ja] ant piršto žentą. Varn. Jį kaip nori ant piršto vyniok. Krs.
2.apgaudinėti: Teip mum vynioja visus an piršto. Všn.
ant pir̃što vyniótis būti nuolankiam: Bet jis neprivalo duotis ant piršto vyniotis tai bobai. Simon.
ant pir̃štų žiūrė́ti domėtis, ką veikia: Dabar uošvienė, žinoma, nieko nesakys, bet labai žiūrės martelei ant pirštų, – vėl Žiobrienė. Simon.
apie pir̃štą apvynióti apgauti: Pirmiausia tu, mergyt, žinok – nieko neapvyniosi apie pirštą. Zur.
apie pir̃štą vynióti apgaudinėti: Iš kur jau tokios gudrios, kad visąlaik mus vynios apie pirštą. Zur. Vyniodamas apie vieną pirštą profesionalus, apie kitą pirštą seklys turi apvynioti skaitytoją. Žil.
apliñk pir̃štą apsivynióti padaryti paklusnų: Kaip nori, taip gali jį aplink savo pirštą apsivynioti, destis, išnaudoti. Vaižg.
apliñk pir̃štą apvynióti padaryti paklusnų: Pasakoju tam, kad tave kiekviena merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų kaip siūlą. Krėv.
apliñk pir̃štą vynióti apgaudinėti: Kad tasai mandrasis Šalteikių Karalius duodasi tam žalčiui aplink pirštą vyniojamas, tai tiesiog gėda. Simon.
be pir̃što mielai (gerti): Geria be piršto. Mrc.
į kum̃pą pir̃štą Šts. neteisingas:
į pir̃štą ką́stis gailėtis, graužtis: Nuspirkau neapgalvojus, paskiau kandaus pirštan. Ktk.
iš kumpų̃ pir̃štų vogdamas: Gyvena iš kumpų pirštų, tokia apvagė̃. Lkž.
iš penkių̃ pir̃štų naudodamasis darbo pajamomis, neturėdamas atsargų: Aš gyvenu iš penkių pirštų. Mrj. Jis iš savo penkių pirštelių namus stato. Rm. Iš penkių pirštų reikia gyvent. Krs. Kaip tėvai pradėjo gyvent – iš penkių pirštų. Gdž. Tėvelis tik iš savo penkių pirštų visus maitina. Paukš. Begyveno šiokie tokie, kurie tik iš savo daržo ir iš penkių pirštų vertėsi. Gran.
iš trijų̃ pir̃štų kombinuojant: Iš trijų pirštų dvarą įsigijo. Vencl.
iš pir̃što iščiul̃pti sugalvoti, pramanyti: Tačiau ir tarp šitų tokių negausių kūrinių negaliu nurodyti nė vieno, kurį man būtų pasisekę iščiulpti iš piršto. Balt.
iš pir̃što išláužti
1.išgalvoti, pramanyti: Bet kam čia rūpėjo vamptelėti? Sako, neišlaužė iš piršto, neišlaužė! Kokio čia bereikia išlaužimo!. Žem. Buvo, kaip nebuvo, iš piršto gi neišlauš. Lnkv. Ne, žinau, suprantu, neišlaužei iš piršto. Bet ar kiti tuo patikės?. Avyž.
2.sakoma, kai neįmanoma gauti: Iš kur aš gausiu, ar iš piršto išlaušiu, kad neturiu. Grž.
iš pir̃što išsiláužti užsidirbti: Iš piršto išsilaužė ir nupirko namą. Ėr.
iš pir̃što láužti išsigalvoti, pramanyti: Jei nežinai, iš piršto nelaužk: sakyk tik, ką pats gerai žinai. Grž. Gal iš tikrųjų Petro pagyrimai ne iš piršto laužti – esąs puikus vyras, ne zirzlys, ne įkyruolis. Zur. Tokią kainą ne iš piršto laužiu. Viskas apgalvota ir aptarta. Daut.
iš pir̃što neišláužti neįmanoma gauti: Iš kur tau imsiu: iš piršto neišlaušiu. Lp.
nuo penkių̃ pir̃štų nieko neturint: Nuo penkių pirštų pradėjom, buvom biedni. Grd.
per pirštùs lengvai, netaupant: Ans per pirštus viską praleido – ką aš pati viena užplėšiu!. Krš.
per penkìs pirštùs švil̃pti skaniai miegoti: Rast jau švilpia per penkis pirštus. End.
per pirštùs léisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš nieko nepaisiau, viską leidau per pirštus. Drsk.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Per pirštus nušvilpia, nežiūri nieko. Grd.
per pirštùs pašvil̃pk nieko nepadarysi, po laiko: Pašvilpk per pirštus – tas jau prapuolė, nebgausi. Lk.
per pirštùs veizdė́ti nekreipti dėmesio: Ponas teipag užutrunka, o tikrai per pirštus veizdi ant pagalbės jos. Mork.
per pirštùs žiūrė́ti nekreipti dėmesio: Nesusiprato visai, kad toks Pstrumskis aukauja viršininkui ne dėl pagerbimo, o tik dėl to, idant viršininkas žiūrėtų per pirštus ant jo darbų (= į jo darbus) valsčiuje. Kudir.
prie pir̃što taupiai, šykščiai: Tai bent prie piršto gyvena. Klvr.
pro pirštùs išslýsti Avyž. išsisukti:
pro pirštùs nuléisti nekreipti dėmesio: Taip negalima nuleisti pro pirštus. Avyž.
pro pirštùs pažiūrė́ti nekreipti dėmesio: Marytė jauna, tai daug pasako, dėl to nieko neatsitiks, jei vieną sykį ir pro pirštus pažiūrėsi. Simon.
pro pirštùs praléisti išeikvoti, iššvaistyti: Pro pirštus viską praleido. Krš.
pro pirštùs veizė́ti nieko nepaisyti, nesirūpinti: Jei pro pirštus veizėtumėm, tai duonos jau neturėtumėm. Vkš.
pro pirštùs žiūrė́ti nekreipti dėmesio, nesirūpinti: Pripratę gerti, o neturėdami iš ko, pradeda nuo tėvo vogčioti; tankiai motina, nors numanydama, žiūri į tokius darbus pro pirštus. Žem. Vieni mokytojai iš mokinių reikalauja per daug, o kiti, priešingai, į savo darbą žiūri pro pirštus. Dvd. Man rodos, tu pradedi į mokslą žiūrėti pro pirštus. Mik.
su penkiaĩs pir̃štais nieko neturint: Vargdienys su penkiais pirštais prasigyveno. Šv.
nórs su pirštù dùrk į ãkį apie tamsą: Dabar nū vakaro santėmis – nors su pirštu į akį durk. Lkv.
su pirštù paródyti viską paaiškinti: Nusakau, su pirštu parodau, iš žioplos vis žiopla!. Ds.
su pirštù pérduriamas perkaręs, sulysęs: Čia karvė su pirštu perduriama. Akm.
su pirštù prìduriamas Valanč. labai arti esantis:
tarp (kieno)pir̃štų sudìlti būti pavogtam: Jei tų pinigų dalis ir sudils tarp valdininkų plonų pirštelių, visgi pro tarpupirščius iškris kiek ir bedarbiams. rš.
viršum̃ pir̃štų
1.netiksliai, abejingai: Ką dirba, tai tik viršum pirštų. Ds.
2.su kaupu, užtektinai: Jau jam viršum pirštų pasogos atiduota. Vlk.
kaĩp penkìs pirštùs puikiai (pažinti, mokėti): Aš jį pažįstu kaip penkis pirštus. Šlčn. Linksniuotes žinojau kaip savo penkis pirštus, visus artikelius turėjau kaip kišenėj. Vien. Aš jau jį žinau kaip savo penkis pirštus. Ds.
kaĩp pir̃štas
1.apie vienišą: Vienas aš kaip pirštas! Nei man tėvų, nei man namų!... rš. Sėdžiu ir sėdžiu kaip pirštas, in seną niekas ir nesglaudžia, in mažą dar greičiau. Ck. Visi numirė, likau viena lyg pirštas. Mrj. Kai pirštą mane vieną paliko. M.
2.apie neturtingą: Visas padarynes išvežė, paliko kaip pirštas. Užv. Kada jis paliko plikas kaip pirštas, tada buvo man be vertės. Simon. Apsivedėm, tai gryni kaip pirštai buvom. Arm. O buvo kaip pirštas, plikiausias buvo. Lk. Likome kaip pirštas, visa sudegė. Sug.
kaĩp pir̃štą be nieko, tuščiomis rankomis: Giminės to vyro ją išvarė gryną kaip pirštą. PnmŽ.
kaĩp pirštù į ãkį
1.tikslus: Jonas žiūri pro langą. Kiekvienas žodis – lyg pirštu į akį. Zur.
2.tiksliai: Tu turi baisų liežuvį, bet tu visada pataikai kaip pirštu į akį. Simon. Pataikei kaip pirštu į akį. Skr.
kaĩp pirštù į akìs ryškiai (spigina): Taigi, išėjau, ir man į akis kaip pirštu – plūgas. Saulės nušviestas, žvilga sidabru. Dovyd.
kaĩp pirštù į dañgų tiksliai: Pataikė kaip pirštu į dangų. Krč.
badymas pirštais žr badymas
dienos skaičiuojamos pirštais žr diena
Dievo apvaizdos (rankos)pirštas žr Dievas
Dievo pirštas žr Dievas
Dievas parodė pirštą žr Dievas
ant galų pirštų vaikščioti žr galas
išlaužimas iš piršto žr išlaužimas
ne vakar košę valgė pirštu žr košė
laumės pirštas žr laumė
likimo pirštas žr likimas
gali medų išsemti pirštu žr medus
nė tvarto pirštui žr tvartas
velnio pirštas žr velnias
žodį ištraukti su pirštu žr žodis

abiẽm ausimìs gáudyti įdėmiai klausytis: Ji vaikščiojo tarp stalų ir skaitė iš knygos, o mes abiem ausim gaudėm kiekvieną jos žodį ir skubėjom rašyti. Balt. Vaikas abiem ausim gaudė, ką mes šnekėjom. Rd.
abì ausìs ištem̃pti atidžiai klausyti: Reik abi ausi ištempti, kad suprastum. Trg.
ãtviros aũsys apie viską girdintį: Blogai, kad tavo ausys atviros ten, kur nereikia. Mrk.
ìlgas ausìs turė́ti
1.būti smalsiam: Turėk tu jam tokias ilgas ausis – ką reik ar nereik, girdi!. Gs.
2.būti gerai informuotam: Jis turi ilgas ausis. Skr.
kiáuros aũsys
1.nelaiko paslapčių: Motriškų visuomet kiauros ausys. Tl.
2.greit užmiršta: Motriškųjų kiauros ausys. Valanč.
kur̃čią aũsį atsùkti nekreipti dėmesio: Kai žmogus atsuka kurčią ausį įstatymui, net jai maldos tampa pasibjaurėtinos. ŠR.
pìlnos aũsys daug prisiklausęs: Jis mane mokys, būdavo, pasakos – mano ausys būdavo pilnos. Jrb. Jo ausys būdavo visokių atsitikimų pilnos. Ar.
pìlnas ausìs daug (pripasakojo): Tas svetys mums priošė pilnas ausis. Skr. Pilnas ausis pribarabanijo visokių niekų. Rdm.
raudónos aũsys apie norintį atlikti savo reikalą: Jau raudonos ausys, bėk už kampo. Jnš.
sàvo ausimìs netikė́ti stebėtis (teigimu): O kaipgi tu būsi be stikliuko? – paklausiau aš vis dar netikėdamas savo ausimis. – Man jo nebereikia.... Balt. Inspektorė nenorėjo tikėti savo ausimis. rš.
sàvo ausimìs patikė́ti sunkù stebėtis (pasakymu): Jam buvo sunku patikėti savo ausimis: jie drįsta taip kalbėti!. Vencl.
kíek sàvo aũsį visai (nematyti): Regėsi tiek, kiek savo ausį. Lš.
stãčios aũsys rūpi klausytis, dalyvauti: Užgrajino, tai jau ir ausys stačios. Dg. Bobų visuomet stačios ausys. Žg.
suskliaustomìs ausimìs išsigandęs: Suskliaustom ausim ir išbarto šunies šypsniu suvargusiam veide linkčiojo ir dairėsi Krivickas. Katil.
šlãpios aũsys neig. labai jaunas, pienburnis: Dar ausys šlapios, o į mergas jau eina. Prng.
víena ausimì
1.neatidžiai (klausyti): Viena ausimi klausydama motinos, prisiminė, kaip prieš pusantrų metų ji dar tebegulėjo apkasuose. Marc. Mama viena ausia klausė, ką boba kalba, o pati galvojo, iš kur pinigų reik gauti. Kair.
2.apytikriai, užuominomis (sužinoti): Į rusų literatūrą jie maža kreipdavo dėmesio, o viena ausimi nugirstos nuotrupos sudarė visą jų literatūrinį bagažą. Myk-Put. Viena ausimi girdėjau. Brž. Išgirdau viena ausim. Mrj. Viena ausim kažką buvau girdėjęs, bet netikėjau. Bub.
víenos aũsys apie labai sulysusį: Parvažiavo iš ligoninės – vienos ausys. Kv.
nė̃ víena ausimì visai (nesiklauso): O Poviliokas – nė viena ausim. Duoda sau kūjeliu, lyg čia visai ne apie jį šnekama. Balt. Jo melodijų aš nė viena ausim neklausau. Jnš.
aũsį alsìnti skųstis: Kam reikia savo vargais ausį alsinti. Vd.
ausìs apė́sti apie daug ėdantį: Tiekas kiaulių ir ausis jumim apės. Vrnv. Tos kiaulės ir ausis apės. Švn.
aũsys apkur̃to įkyrėjo klausyti: Toks tų vyrų baubimas, kad man ir ausys apkurto. Jnš.
ausìs apléisti nusiminti: Aš ir vėl ausis apleidžiau, mano viltys žlugo. Ob.
ausìs apsidrãskant godžiai (valgo, ėda): Kad ėda ausis apsidraskydamas. Škn.
ausìs apskáldyti apkulti: Aš jam ausis gerai apskaldysiu. Pbs.
aũsys aptẽkusios turi daug (skolų): Skolomis ir ausys yra ano aptekusios. Dr.
ausìs atáušinti apkulti: Aš tau ausis veik ataušinsiu. Klp.
aũsys atbùko nusibodo klausyti: Man ausys atbuko besiklausant tokių negražių kalbų. Mrj.
aũsys atlė̃po aprimo: Pradėjo kumelaitę važinėt, tai ir atlėpo ausys. Lp.
ausìs atmaũkti apkulti: Aš jam atmauksiu ausis, sode pačiupęs. Ėr.
ausìs atplė́šti įdėmiai klausytis: Neprieteliai savo ausis atplėšę bus, tykodami, ką jis dabar sakys. prš.
ausìs atraitýti apkulti, apdaužyti: Už vogimą obuolių vaikams reikia atraityti ausis, nebenorės daugiau. Jnš.
ausìs atsiskleĩdus labai įdėmiai (klausytis): Klausėmos ausis beveik atsiskleidę. Sd.
ausìs atsitąsýti sakoma giriant skanų valgį: Kai skanu labai, tai sako: nors ausis atsitąsai (atsitąsyk) valgydamas. Plš.
aũsys bìjo nemalonu klausyti: Liaukis su bruzginimu – man jau ausys bijo!. Skd.
aũsys dẽga gėda darosi: Kad kausto jį – ausys dega. Ds.
ausìs draskýtis labai skanu: Pirma paragauk, ausis draskysies. Lnkv.
ausìs drãskant godžiai (valgo, ėda): Tą silkę iškepa, sugrūda bulves, išmaišo, ir valgom ausis draskydami. Sk.
aũsys drẽba
1.godžiai (valgo): Srebia, kad ir ausys dreba. Šv. Prie darbo nė vienas neina, ale obelę apžergę maukia, net ausys dreba. Sk.
2.ima baimė: Nieko nesako, bet ausys dreba. Rš. Tada ausys visiems drebėjo. Rš.
ausų̃ dúoti apkulti: Kitas būtų davęs už tokį darbą ausų, o mano žmogus ničnieko. Skr.
ausimìs gáudyti
1.sunkiai girdėti: Įsiklausę ėmėm ausimis gaudyti lyg kaži kokio milžino atsidūksėjimus, plaukiančius iš labai tolimos vietos. Pt.
2.stengtis išgirsti: Kiekvieną Volterio žodį gaudo mergelė ausim ir per mintį į širdį nuleidžia. Kudir.
ausų̃ gáuti būti apkultam: Gausi ausų, nelįsk!. Gs.
ausìs glóstyti malonu klausyti: Man glostė ausis muzika ir lengvas vėjas, atklydęs nuo ežero bangų. Dovyd.
aũsį įdúoti būti nubaustam: Ko čia spardais, ar ne kumelys! – bara kitą: – kojų nesulaikai... nori ausį įduoti?. Žem.
ausìs išgráužti įkyrėti: Eik tu, tos priegaidės jau ausis išgraužė. Švnč.
ausìs išlýginti apkulti: Žiūrėkite, žiūrėkite, tai išlygino ponams ausis, tai išlygino... – kvatojosi iš užpuolikų praeiviai. Mark. Tu tik žiūrėk, kad tau ausų neišlygintų už tokį darbą. Sk.
aũsys išliñko
1.įdomu (klausyti): Ausys išlinko beklausant – taip mokėjo pasakoti. Dr.
2.privargo: Silpnas arklys: išvarė kelias vagas, ir išlinko ausys. Škn.
ausìs išmazgóti viską atimti, nuskurdinti: Kad tu pasirašei man vekselį, aš tau ir ausis išmazgosiu. Brb.
ausìs išpláuti
1.apkulti: Tik kalbėk daug – tuoj ausis išplaunu ir eisi cypdamas. Lkč. Išplovė ausis ir paleido. Mrj. Verta už tai jam gerai ausis išplaut. Alk.
2.sugėdinti: Tai gerai, kad prie visų jam ausis išplovėm. Vl.
ausìs išplė̃tęs atidžiai (klausyti): Išplėtusios ausis klausėva vedvi (mudvi), ką sako ans. J. Moteriškė palipo ant stogo, išplėtus ausis klausės. Valanč.
ausìs išpū̃sti suklusti: Aš ausis išpūčiau, kad išgirsčiau, ką kalba. Šl.
aũsį išpū̃tęs atidžiai (klausyti): Nori, paseksiu pasaką... Tik klausyk ausį išpūtęs: skrido margas genelis. Cvir.
ausìs išpū̃tęs atidžiai (klausyti): Jam visai nereiktų žinoti, o vis jis išpūtęs ausis klausos. Gs. Šnibždas daktarikės: noriu sugauti žodį, klausau ausis išpūtęs. Jd. Magdelė nors ausis išpūtusi klausėsi, bet mažai tesuprato. Žem.
ausìs išravė́ti prilupti: Gali ana tau ausis išravėti, jei neklausai. Varn.
ausìs išsipláuti atidžiai klausyti: Jei negirdi, išsiplauk ausis. Grg.
aũsys išsìplėtė nustebo: Kaip išgirdau, man ausys išsiplėtė. Ms.
aũsys išsìpūtė nemalonu klausyti: Nuo tų visų kalbų man ausys išsipūtė. Klvr.
ausìs išskaláuti apkulti: Kam mušt? Išskalauk ausis ir paleisk. Dkš.
ausìs išskė̃tęs įdėmiai, susidomėjęs: Mama įdomiai pasakodavo, ausis išskėtę klausydavom. Trg.
ausìs išstatýti stebėtis: Tas ausis išstato – kaip čia yra: čia neturėjai pinigų, čia vėl turi. Pgr.
ausìs ištaisýti apkulti: Ištaisysiu auses gyvatei!. Krš. Pasitrauk, ar nori, kad tau ausis ištaisyčia!. Sk.
ausìs ištaškýti apkulti: Tupikui ausis ištaškyčiau susitikęs. Krš.
ausìs ištem̃pti atidžiai klausyti: Danielius ištempė ausis – Kostė su gerom naujienom nevaikščioja!. Paukš. Na, ištempk ausis. Nuo pat ankstyvo pavasario man bloga nuo tų kalbų. Avyž. Juras atsistojo, ištempė akis ir ausis. Cvir.
ausìs ištem̃pęs atidžiai (klausyti): Klausaus klausaus ausis ištempusi, ne ta daina, apsigavau. Žem. Pati klausė ausis ištempus. Kudir. Mes mažieji tik klausėmės ausis ištempę. Skp. Užsidariusi išstovėjo priemenėlėje visą naktį ir vis ausis ištempusi klausė, kur jos ieško ir ar neateina pirtelėn suimti. Vien. Juozapota, visai nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Bil. Šitaip pasėdėjo, pasiklausė ausis ištempęs. Daut.
ausìs išū̃žti įkyrėti (kalbomis): Ausis išūžė bešnekant. Grd. Neramūs vaikai visiems ausis išūžė. Gs. Ausis visiem išūžė su tais savo plepalais. Lkm. Mergelė man ir ausis išūžė su ta permatoma skarele. Kair.
ausìs išver̃sti atidžiai klausyti: Tss! Išverskite ausis!. Sruog.
ausìs išzỹzti labai įkyrėti (šnekomis): Tos kalbos išzyzė motinai ausis. Bub. Visas ausis man tie vaikai išzyzė. Krč.
ausìs išzur̃zti labai įkyrėti (šnekomis): Ausis išzurzė vaikai: duok to, duok šio. Drsk.
ausìs įtem̃pti įdėmiai klausytis: Norėdama suprasti, kas buvo Irenos sakoma, turėjo ne tik ausis įtempti, bet ir akimis sekti kiekvieną jos stambių lūpų judesį. Pt. Visi keturi klausos įtempę ausis, bet girdi tik griežlę. Šein.
aũsys kabaldúoja sakoma apie meluojantį: Tu meluoji – tau ausys kabalduoja. Vb.
aũsys kaĩsta darosi gėda: Kaži ar šiandien nekaista jiems ausys?. Simon. Kad ėmė sarmatyti, net ausys kaista. Gs. Skirmonio rankoje virpteli teptukas, kaista ausys. Avyž. Kad papuoliau tarp tokių senių, kad bliaukoja, net ausys kaista. Kair.
ausìs karpýti
1.būti atidžiam: Karpyk ausis ir dairykis, kad nepult ko. Pl.
2.baimintis: Kas kaltas, tai ir karpo ausis, kad nepagautų. Užp. Kai privažiavom mišką, arklys ėmė karpyti ausis. Blnk.
ausimìs karpýti
1.žvalgytis: Vartykite šieną ir karpykite ausimis, kad neužeitų lietus. Slk.
2.atidžiai klausyti: Karpyk ausim, maž ką nugirsi. Ktk. Žiūrėk, koks gudrus vaikas, tik karpo ausim, karpo. Blnk.
3.baimintis: Ko tu karpai ausimi be reikalo, ko bijai?. Rdm.
4.piktintis: Ausimis jau tas karpo. Švn.
aũsys klàpsi godžiai (valgo, ėda): Gerai ėda, net jų ausys klapsi. Lzd. Geria, ėda, net jų ausys klapsi. Švn.
aũsys klẽba godžiai (valgo, ėda): Tai svotulis valgo – net ausys kleba. Sn.
aũsys klìba godžiai (valgo, ėda): Ryja, net ausys kliba. Brt.
ausìs kraipýti stebėtis: Visi kraipom ausis, ot nuotykis!. Slč.
ausìs krãtant godžiai (valgyti, ėsti): Padėjau ant stalo pieno ir duonos, kad jie kerta, kad kerta ausis kratydami. Jnš.
aũsys krãtosi godžiai (valgo): Kad burzija, tai net ausys kratos. Krkl.
aũsys krùta
1.godžiai (geria, ėda, valgo): Tai kad geria, kad maukia, net ausys kruta. Šmk. Valgo, net ausys kruta. Antz.
2.sakoma meluojančiam: Ausys kruta, meluoji. Ds. Meluoja, net ausys kruta. Kp. Jau meluoji, ausės kruta. Lnkv.
aũsys kur̃sta nemalonu klausyti: Kamgi, Joneli, žirgini broliuką, dėl tokio niekniekio, kad net ausys man kursta. Km.
aũsys lakiója godžiai (ėda, valgo): Ėsi, net tavo ausys lakios. Lp.
aũsys lãksto godžiai (ėda, valgo): Kad ryna, kad ryna, kad kemša, net ausys laksto!. Škn. Musojus nuo pieno sudėjau kiaulėms – ėda, kad ausys laksto. Lkv. Paurija košę, kad ausys laksto. Krš. Taip kąsdavo tą ridiką su bulbėms, kad ausys lakstydavo. Krž. Kad valgom, tai net ausys laksto, žinai, kad valgyt norim. Kpč.
aũsys làpsi godžiai (ėda, valgo): Iš pradžių mano naujuosius šeimininkus tikriausiai stebindavo mano apetitas, – kirsdavau taip, jog, kaip sakoma, net ausys lapsėdavo. Vencl. Kad taiso, net ausys lapsi. Sv. Kertu aš tą sriubą, net ausys lapsi. Sruog. Piemens ėdė, net ausys lapsėjo. Vaižg. Tai anas valgo, net ausys lapsi. Grv.
aũsį leñkti būti paklusniam: Lenksi ausį savo prisakymump ir sergėsi visų jo įstatymų. Chyl.
aũsys lingúoja godžiai (ėda,valgo): Valgo, kad net ausys linguoja. Grz.
aũsys liñksta
1.godžiai (ėda,valgo): Valgo, net ausys linksta. Arm. Gardu negardu, o kemša, net ausys linksta. Gs. Agurkus su medum šveičia, net ausys linksta. An. Obuolį kad triaunija, net jam ausys linksta. Srv. Jis sėsdavo prie stalo ir kirsdavo, net ausys linkdavo, kaip žmonės geba sakyti. Vencl. Kad tik kas duotų, kirstum, net ausys linktų – apsilaižydamas. Glv.
2.gėda (klausytis): Vis juokai, štukos, nėra už ką pykti. Ogi tos kalbelės apie bobarnę, taip gražios, net ausys linksta!. Žem. Taip aš būk sakęs ir taip sakęs... visokių daiktų priskaitė, net ausys linksta, kas ten pripeizota.... Žem. Dieve mano, suaugusiam ausys linksta klausantis, o ką jau kalbėti apie vaikus!. Avyž. Ausys linksta, kai imi galvoti. Ir reikėjo man šitaip apsijuokti prieš visus. Mark.
3.baisu (klausytis): Kiek senieji žmonės pripasakojo apie tokius kraugerius ponus – ausys linksta. Žem. Net ausys linksta klausant tavo keiksmo. Šk. Jei jos (sienos) staiga prabiltų, ausys mūsų pradėtų linkti!. Tilv. Kad drėbė žodį, net ausys linksta. Ck.
4.malonu (klausytis): Milakniui pasakojant ausys pačios linksta klausytis. Dovyd.
aũsys lìnksi godžiai (valgo): Valgo, net ausys linksi. Šd.
aũsys mãzgosi godžiai (ėda, valgo): Kur neatminsi, valgė mūsų barščius, kad ausys mazgėsi!. LzP. Šeimyna, apsėdusi aplink stalą, kliopia juodą putrą, kad net auses mazgos. Krš. Šlepsi paršiokas, net ausys mazgos. Lkm. Valgysi, kad ausės mazgysis. Kž.
aũsys nebìjo malonu klausyti: Geros peršnektės ausys nebijo. Lš.
ausų̃ nèkelia nesirūpina: Mes nė ausų nekeliam apie jį. Všk.
ausimì nèkliba negyvas: Jau ausim nekliba karvė. Švnč.
nė̃ ausiẽs nekreĩpti nesidomėti: Tas nė ausies nekreipia, ką vaikas šneka. Krš. Visą pusdienį loju loju, kad tau ką – nekreipia nė ausies. Škn.
ausų̃ nekreĩpti nesidomėti: Nekreipia ausų anie vyrai. Klk.
ausiẽs nekrùstelėti visai nesidomėti: Kad apibendrins žemes, Amerikonas net ausies nekrustelėjo. Ap.
ausų̃ nelìzginti būti abejingam, nesidomėti, šalintis: Užvargau, užauginau vaiką, o ji nieko nedavė, nė ausų nelizgino, kai prašiau pagalbos. Simon. Sakyk jam nesakyk, o jis ir ausų nelizgina. Slnt. Sakiau anam, kad eitų prie darbo, o ans nė ausų nelizgina. Grg.
ausų̃ nepalìzginti nekreipti dėmesio, šalintis: Anie per savo užkietėjimą ir ausų nepalizgina. rš.
ausimì nesùkerpa apie rambų, nejudrų: Ot rambuolis arklys – jam duoda lazda, o anas net ausimi nesukerpa. Rod.
ausysè nètelpa negalima visko įsiklausyti: Šneka šneka, net ausyse netelpa. Gs.
ausimìs netikė́ti stebėtis: Aš savo akim ir ausim netikiu, ką matau ir girdžiu.... Vien.
ausimì nèveda
1.visai neklauso: Višta kvaksi, o viščiukai nei tąja ausia neveda. Arm. Lig šiol aš ir ausia nevedžiau, ką kur kas ūtura. Tvr.
2.nepaiso: Anas ir ausia neveda, kad šienas neišdžiūvęs. Prng.
ausìs nuáusti apkulti: Jam už tokį darbą gerai ausis nuaudė. Ds.
ausìs nuė́sti apie daug ėdantį: Tie žąseliai mum ir ausis nuės. Sk.
aũsys nukaĩto pasidarė gėda: Jam net ausys iš gėdos nukaito. Vdžg.
ausìs nuléisti
1.bijoti patraukti dėmesį, laikytis nepastebimam: Visi mes tai matome, tik pritrūksta mums drąsos pasipriešinti... tylime ausis nuleidę. Kudir. Tu tylėk ausis nuleidęs. Lp.
2.pasidaryti nuolaidžiam: Tu nuleisk ausis, nešokinėk prieš jį. Lp.
aũsys nuliñko
1.apėmė nuostaba: Paėmęs mano ranką, kai pradėjo pasakoti iš delno, net man ausys nulinko. Žem. Pasikalbėčiau aš su tavim, žmogeli, kad tau ausys nulinktų. Gric.
2.nemalonu klausyti: Nors sykį liaukis barškėjus, man jau ir ausys nulinko beklausant. Gs. Tegul spokso brigadininkas, tegul bent žodį jam pasako. Atrėš taip, kad ausys nulinks. Bub. Man jau ausys nulinko tų kalbų besiklausant. Lkš.
nórs ausìs nupjáustyk apie tylintį: Tyli abudu, nors ir ausis nupjaustyk. Šmn.
ausìs nuplė́šyti apie gardų valgį: Ausis nuplėšyt galima – taip gardūs cibuliai. Kp.
ausìs nuráuti apkulti: Auses nurausiu susitikęs, tegul tik pasimaišo po kojų. Krš.
ausìs nuravė́ti apkulti: Auses nuravėsiu nutvėręs tą krupį. Krš.
ausìs nusidraskýti apie gardų valgį: Prikepė bandelių, pritaisė – vaikai ausis nusidraskys. Ėr. Gardumėlis – nors ausis nusidraskyk. Pšl. Uogienė – nors ausis nusdraskyk. Tr.
ausìs nusiplė́šyti apie gardų valgį: Ausis nusiplėšys bevalgydami – taip gardu. Grž.
ausìs nutrìnti suniekinti: Čia Fokui nutrynė ponia ausis, nulaužė galybę. Žem.
ausìs pabaĩgti įgristi: Maniau, kad ausis pabaigs tas jos karkinimas. Vlkv.
aũsys pabãlo labai išsigando: Man ir ausys iš baimės pabalo. Brs.
aũsį padė́jęs įtempęs dėmesį, atidžiai: Alfonsas klausės padėjęs ausį. Ps.
aũsys pail̃so nusibodo klausyti: Pasakoja pasakoja, net ausys pailsta beklausant. Gs.
ausìs pakabìnti įsiklausyti: Aš tik auses pakabinau ir nekrutu. Krš.
ausimìs pakarpýti kiek pasiklausyti: Reikia ausim pakarpyt. Ktk.
ausìs pakrãtant godžiai (valgo, ėda): Mano ligota širdis jau streikuoja, aš valgyti nė nenoriu, užtat mano abchazas su imeretinu kerta mano lašinius, ausis pakratydami. Sruog.
aũsį pakreĩpti pasidomėti, išklausyti: Viešpatie, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą, paguosi jų širdį, pakreipsi į juos ausį. ŠR.
aũsį paleñkti išklausyti: Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane. rš. Viešpatie, reikoje palenk manęsp ausį tavo. Mž. Palenkiau tik truputį ausį ir priėmiau ją (išmintį). ŠR.
aũsį paliẽsti išgirsti: Netruko Elzės ausį paliesti ir daugiau panašių pastabų. Pt.
ausìs papū̃sti atidžiai klausytis, suklusti: Ausis papūtę kėblinėja, kur nereikia. Vn. Žiūrėk, visi ausis papūtė. Pgr.
aũsį pasíekti išgirsti, sužinoti: Kreivai prelatas žiūrėjo ir į kamendorių Stripaitį, kurio neteisėti darbeliai jau buvo pasiekę jo ausį. Myk-Put. Mokytoja, kurios ausį tas moterėlių niurnėjimas pasiekė, nė kiek nesutriko. Ap.
ausìs pasíekti išgirsti, sužinoti: Tokios kalbos pasiekia ir tėvų ausis, bet ką padarysi. Snt.
ausų̃ pasigailė́ti susilaikyti, ne viską pasakyti: Abejoti reikia, ar tat buvo daroma mano ausų pasigailint. Pt.
ausìs pasistatýti atidžiai klausyti: Nugis išsižiokit, pastatykitės ausis ir klausykit. Valanč.
ausysè paskambė́ti prisiminti: O Viliaus ausyse paskamba motinos verksmas. Simon.
ausìs paskliaũsti suklusus laukti ko nors įvyksiant: Į metų galą jau eik paskliaudęs ausis: kaip tu algą išmokėsi. Plt.
ausìs pastatýti
1.įdėmiai klausytis: Pastatė ausis ir tėmijosi, ką žmonės kalbės, kad turėtų paskui ką pranešti viršininkui. Kudir. Putna Klykūnuos švaistėsi pablyškęs, ausis pastatęs kaip medžioklėj kiškis. Tilv. Išėjęs į koridorių silenciumo metu, jis pastatydavo ausis, bene išgirs kur rektoriaus ar inspektoriaus žingsnius. Myk-Put. Turiu ausis gerai pastatyt, kad suprasčiau. Smln. Silpnoji pusė pastato ausis ir laukia, kol stiprioji pusė pasakys. Žil.
2.susidomėti, suklusti: Nieko sau pieva, – pastatė ausis Grigas. – Vieno tik atolo galima gerą dešimtį vežimų sušienauti. Krėv. O Šnekutienė pastatė ausis: – Kam tu šitą taikai? Juk ne man?. Simon. O kurgi tas? – paklausė popas Kostas ausis pastatęs. Piet. Ramiai! Aš girdžiu ką, – vadas pastato ausis. – Jūs girdit?. Šein. Abu dvasiškieji tardytojai pastato ausis ir akis. Šein.
ausìs pastãtęs atidžiai (klausyti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Nuo avilio nesitrauk, klausyk ausis pastatęs. Kt. Žmogus būni kaip tas kiškis – tik ausis pastatęs ir klausai. Rod.
ausìs patem̃pęs atidžiai (klausyti): Klauso ausis patempęs. Ds.
nórs aũsį pjáuk labai (pavargti): Vargau privargau, nors ausį pjauk. Slk.
ausìs plė̃sti rš. atidžiai klausytis:
aũsys plýšta apie garsų riksmą ar dainavimą: Rėksmas, klyksmas, beldimas, triukšmas toks, kad net ausys plyšo. rš. Aplenkiu Kavolių kaimą, ten šunų baisi knypava. Ir sukelia jie tokį alasą, net ausys plyšta. Dovyd.
ausìs prabir̃bti prikamuoti, įkyrėti: Tiek mokėdavo pasakų – auses prabirbdavo. Krš.
ausìs prakùlti įkyrėti: Auses prakūlė su toms pasakoms. Krš.
ausìs prarýti galì apie kokį gardumyną: Jeigu druskos pakanka ir ne per tiršta, gali ausis praryti, kai išverda košę [iš arbūzų]. Kp.
ausìs praūžė́ti įkyrėti: Tai, vyrai, ausis man praūžėjo, galvą man kaip puodą padarė. Krėv.
ausìs praū̃žti įkyrėti: Kasdien ateina ir vis klausia: kaip su dvaru? Ausis praūžė!. Balt.
ausìs prazỹzti įkyrėti (kalbomis): Prazyzė auses zyzdama valandų valandas. Krš.
ausìs prignýbti pyktį prislopinti: Pikčiurnienė vaiko nepagavo. Ir ji, ausis prignybusi, nes tie ten prie teismo rūmų dar tebesijuokė, nubėgo prie savo karietos. Simon.
ausimìs prikarpýti pakankamai prisiklausyti: Neprikarpysi ausim paskutinę minutę. Ktk.
ausìs prikùlti įkyrėti (kalbomis): Auses prikūlė su toms pasakoms. Krš. Ausis jau prikūlei... gana jau to skaitymo. Žem.
ausìs prikur̃kti įkyrėti (kalbomis): Prikurkė jaunam vaikinui ausis. Šk.
aũsį prileñkti
1.išklausyti: Meilės ausį prilenk manęsp. Mž.
2.atkreipti dėmesį: Privalome prilenkti anos ausį ant kalbos prasto žmogelio. prš.
ausìs priskaitýti prikaišioti: Gana šaiposi brolienė. Gana priskaitė ausis Sobriai. Simon. Jau dėl Rožės kiek ji priskaito ausis!. Simon.
ausìs priskliaũdus
1.įdėmiai (klausytis): Reikia ausis priskliaudus klausyti, ką kiti apie mus kalba. prš.
2.sunerimus: Linksmas keturių vyrų juokas išlydėjo Pikčiurnienę, kuri išbėgo ausis priskliaudusi. Simon.
ausìs priū̃žti įgristi (ilgomis kalbomis): Priūžė ausis savo prašymais. Švn. Pilnas ausis priūžė. Grdm.
aũsys raĩbsta labai gražu: Čia net ausys raibsta. Vlkv.
aũsys raĩtosi
1.karšta: Troba – ausės raitos, matyt, kad su anglims pakūreno. Ms. Prikūreno pečių, kad ausės raitos. Krš. Aš palipau ant stogo, lipu ir slystu – ausys raitosi, tiek karšta. Sd.
2.šalta: Žiemos rytmečių vėjas spigina, kad ausys raitos. Lkv. Nuo šalčio ausys raitos. Vkš.
3.nemalonu, gėda klausyti: Ausės raitosi tokių kalbų besiklausant. Skd. Ausės raitosi tų tavo anekdotų besiklausant. Krš.
4.godžiai (valgo): Rytoj kad išklegins gaspadinė lašinių, tai ėsim, kad net ausys raitysis!. Lkš. Marijona glemžia, net ausys raitos. Čiurl.
ausìs ramtýti priekaištauti: Aš pasakysiu, pridursiu kai ką, o ji ramtys man ausis iki senatvės. rš.
aũsys raũsta darosi gėda: O tu prisipažink, kad tau kaskart ausys rausdavo, kai jis tau pasakydavo pamokas atsakinėti. Pt. Ir prideda dar tiek visokių niekų, kad ausys ima rausti... nebėr kur dėtis!. Sruog.
aũsį rė́žti nemalonu klausyti: Kiekvienas jų, šitų sakinių, rėžė man ausį neįtikėtinu griozdiškumu, tiesiog kvailumu. Balt. Labai man ausį rėžia jų tūtavimas. Kair.
ausìs rė́žti nemalonu klausyti: Šitokios kalbos Dundelei rėžė ausis kaip stiklas. Mont. Atsakė ausis rėžiąs jų priešų klyksmas. ŠR.
aũsys riẽčiasi nemalonu klausyti: Brūžikliu dremžia, kad net ausys riečias. Švnč.
ausìs skáldyti mušti per galvą: Tu man ausų neskaldysi kitą kartą!. Rm.
ausysè skambė́ti prisiminti: Mano ausyse nuolat skambėdavo kaimynų kalbos apie skolas ir antstolį. Bub. Ir pagalvok, kiek jau metų tatai praėjo, tai dabar taip, kaip šiandien, ausėse tebskamba. Krtn.
aũsys skỹla apie garsų riksmą ar dainavimą: Net ausys skyla nuo tokio rėkimo. Nč.
ausìs skliaudýti
1.atidžiai klausytis: Ausis taipogi skliaudyk neskliaudęs – nebegirdėti paukštelių meilingų balselių. Žem.
2.su baime, įdėmiai klausytis: Ir vyrai ausis skliaudo kaip zuikiai. Vn. Tėvą neša su grabu, žiūriu ir skliaudau auses. Rdn. Skliaudys auses, ar arklį neišves atėjęs. Krš. O tas auses tik skliaudo, dreba kaip epušės lapas. Skd. Kiti ponai ėmė ausis skliaudyti, suprato, jog čia jau šunybė pasidarė. Žem.
3.rengtis sprukti: Buvau nusiminęs, ausis beskliaudąs, į kurią pusę sprukti. Tamsta mus padrąsinai. Žem.
4.stebėtis (kieno kalba): O įlips į sakyklą – ausis tik skliaudyk, kai pradės griauti už degtinę, už vagystes, už apkalbas. Žem. Nėra čia ko ausis skliaudyti – niekus kalba!. Žem.
ausìs skliaũsti
1.atidžiai, su baime klausytis: Aš niekada su tavim negalėjau pakalbėti rimtai. Bet dabar skliausk ausis. Pasakysiu tau tokią rimtą naujieną, kad tu nugriūsi nuo kėdės. Simon. Aš jau ausis skliautau. Vkš. Ausis skliaučiame, kad lyja. J.
2.rengtis sprukti: Mieloji! – ji sakė, o jeigu uošvienė sako „mieloji", tai jau gali pradėti skliausti ausis: išgirsi, kad ir akys apteks. Simon.
ausìs skliautýti su baime klausytis, nerimauti: Kai pasibaidė arklys, ausis skliautau, vežime sėdęs, kol nudauš mane. J. Eidamas per tiltą skliautyk ausis, kad nenušautų. Trk. Girdėdamys tai, tėvai ausis skliautė ir suprato, kame Gustis taip apsčiai pinigų gavo. Valanč.
ausìs spaitýti baimintis: Važiuojant per mišką, arklys ėmė spaityti ausis, ir kad šoks, kad ims eiti, net ugnys iš pasagų lekia. Trg. Važiuojant pro kapus, kumelė ėmė ausis spaityti. Upn.
ausysè speñgia juntama tyla: Kai, pervažiavę Žaliąjį tiltą, išlipome Kauno stoty – net ausyse spengė: čia tokia nežmoniška tyla, tartum būtume pakliuvę į tolimą, nuošalų Europos kaimą. Vencl. Taigi vėl girdžiu, kad miške tylu tylu, net ausyse spengia. Dovyd.
ausìs statýti sunerimus imti klausyti: Arklys stato ausis nuo dviračio. Ėr.
ausysè stovė́ti nejučiomis ar nenoromis prisiminti: Man šita melodija ausyse ir stovi. Slč. Per gegužės mėnesį jos (varlės) iškurkia po balas – ausyse stovi. Vb.
ausìs suglaũsti išsigąsti: Tėvas ausis suglaudė, sako – nesirašys. Srj.
ausìs suglaũdęs
1.apie norintį likti nepastebėtam, neužkabintam: Tylėjau ausis suglaudęs, – pelkės, sakau, tavęs nematę, tik tu manęs neliesk!. Paukš. Jei gerai nežinai, tai ir tylėk ausis suglaudus. Užp. Velnio čia dirbsi, tik tūnok ausis suglaudęs, ateis i[r] nušaus už tą žemę. Iš. Jei katras sugalvodavo ženytis, eidavau ausis suglaudus. Snt.
2.supykęs: Ir eina ausis suglaudęs. Ds.
ausimìs sukarpýti Lp. suklusti:
aũsį sùkti gręžtis šalin: Aš ausį suku – aš nenoriu jos bučiuot. Šmk.
aũsys supùto nemalonu (klausyti): Ką tu čia liurški, sustok, mano jau ir ausės suputo besiklausant!. Šll.
ausìs susiė̃męs išsigandęs: Kad ėmė varyti, kad ėmė kantuot, žmogus ausis susiėmęs išlėkė. Skr.
ausìs suskaitýti Dauk. mušti per galvą: Kazys jam ausis suskaitė per vakarėlį. Šl.
ausìs suskliaũdęs
1.su baime: Kovo mėnesį praleidome ausis suskliaudę, užgniaužę kvapą. rš. Tada gal ir visokios komisijos atlyžtų, žinai, kaip visi ausis suskliaudę klausosi, kas kur dedasi.... Ap.
2.atidžiai (klausyti): Patiks patiks – klausysimės ausis suskliaudę. rš.
ausìs suskliaũsti suklusti išsigandus: Paršas subildėjo – visi ausis suskliautė. Trk. Ko suskliautei auses kaip zuikis?!. Šll.
ausìs suskliaũtęs
1.apie norintį likti nepastebėtam, neužkabintam: Bijodamys vienok arti Trakuose gyvenančio didžio kunigaikščio, ausis suskliautę tylėjo. Valanč.
2.išsigandęs: Suskliautęs ausis smuko šalin. Sim. Veik ant galvų jiems užmaklinau, o tyli abu ausis suskliautę. Balt.
ausìs sustatýti visiems suklusti: Vaikai ausis sustatę klausysmos, ką didiejai šnekės. Rt.
aũsys svỹla
1.karšta: Duoda vantom, kad net ausys svyla. Rd. Kad prikūreno pirtį – ausys svyla. Kair. Jau tu per daug prisigėrei, jau tavo ausys svyla. Jrb. Kur gulim, tai vilkai staugia, o virtuvėj tai ausys svyla. Žal.
2.nemalonu, gėda klausyti: Kad pradeda jos liežuviais malti, kad pradeda pliaukšti – net man, senam velniui, ausys svyla nuo tokių kalbų. rš. Nu ir tavo kalbelė kalbelė – ausys svyla. Šk. Šneka ką, tai ausys svyla. Klp. Jo ausys svyla kaip ugny iš sarmatos. Plv.
nórs ausìs tampýk apie gardų valgį: Gardu, nors ausis tampai (tampyk). Vdš.
ausìs tąsýti labai gardžiai valgyti: Kai grucę su žirniais prasimetam, ausis tąsom. Ml.
aũsys tir̃psta įdomu, malonu (klausyti): Ausys tirpsta besiklausant. Kal.
ausìs tūrė́ti nemalonu klausyti: Kad pradėjo meliodinti, tik tūrėk ausis. Klm.
ausìs uždaužýti įkyrėti (kalbomis): Ausis mano jau uždaužei su tuo savo vakarėliu. Eik, kad jau taip nori!. Kair.
aũsys užkaĩto įsigėrė: Vienam ausys užkaito, kitam iš už apykaklės garuoti pradėjo. Gric.
ausìs užkùlti įkyrėti (kalbomis): Tie visokie barniai, rietynės man ir ausis užkūlė. Užv. Motūzienė auses mamai užkuls su savo kalbomis. Krš.
aũsys užkur̃sta atsibosta klausyti: Ausys užkursta kunigėliui nuo šitų paleistuvysčių. Adm.
aũsį užmèsti pupà dėtis nesuprantančiu: Guli sau pupa ausį užmetęs. Dauk. Tyli kaip pupa ausį užmetęs. Kt.
aũsį užmèsti su pupà dėtis nesuprantančiu: Su pupa ausį užmetus guli, kas jai kaita. Ps.
ausìs užrìšti neleisti klausyti: Plepėjo, žabalijo, rodos, kas jį prašė... tiek žmonių girdėjo... ausis ar dantis kam užriši... tuoj ir iškilo kalbos.... Žem. O kas, lai klausos, ausų žmonėm neužriši. Žg.
ausìs užsiim̃ti gėdytis (klausant): Kai jis pradės pasakot – ausis užsiimkit. rš.
ausìs užsikim̃šti neklausyti: Kas užsikemša ausis vargšo šauksmui, tas pats šauksis ir nebus išgirstas. ŠR.
nórs ausìs užsikim̃šk nemalonu klausyti: Toks aulaburnis, kad jau pasakys ką, tai nors ausis užsikimšk. Dkk.
ausìs ū̃žti varginti, kvaršinti: Pavasarį vasarą ausis tau ūš, iš dainų kad dainuos. Žr.
ausìs užū̃žti įkyrėti (kalbomis): Užūžė auses tos bobos. Krš.
ausìs užzỹzti įkyrėti (kalbomis): Visą dieną zyzia ir zyzia – ausis užzyzė. Jnš.
aũsys výsta nemalonu klausyti: Vyrai juokavo, balsiai juokdamiesi iš savo gudrių žodelių, nuo kurių, kaip svietas sako, ausys vysta, o žemė linksta. LzP.
ausìs zùlinti neig. ilgai ir įkyriai prašyti: Galėjo ir šį rudenį dar pastovėti [neartas laukas]. Bet kas tau davė! Tol lindo tas Benys prie tėvo, tol zulino ausis, kol visiškai užnuodijo gyvenimą ir teko nusileisti. Balt.
ant ausiẽs
1.tyliai, pašnibždomis: Tu, boba, kaukiji ir kaukiji man ant ausies be reikos. Rš.
2.slaptam pokalbiui: Ateik biskį ant ausies pas mane. Snt.
ant ausų̃
1.tyliai, pašnibždomis: Ant ausų šnekėjomės už stalo prie giesmių. Šmk.
2.bematant (išpirko): Prekę, vos pasirodė, tuoj ant ausų išnešė. Nm.
ant ausų̃ krìsti apkursti: Nušalau, ir dabar man labiausiai krito ant ausų. Jrb.
nė̃ ant ausų̃ visai nieko: Jam nė ant ausų nebeliko. Grz. Žmonių daug, padėjo tą vieną lėkštelę, visi kapt kapt – ir jam nė ant ausų nekliuvo. Grz.
apie aũsį sùkti rengtis ar grasinti mušti: Mėnesio neišgyveno ir jau suka vienas kitam apie ausį. Ėr.
apliñk aũsį sùkti rengtis ar grasinti mušti: Aplink ausį sukti. Grž. Mačiau, kaip aną vakarą Jurgis jai kumštį aplink ausį suko. Sk.
į aũsį tyliai, slepiant: Štai man dabar kažkas kušta ausin, kad tu apipyškinai kažkokį Ariją. Krėv. Galėjai jam į ausį kveptelt, kad vakare ateitų. Šl.
į ausìs bū̃gnyti įkyriai kalbėti: Ji man tai visą vakarą būgnija į ausis. rš.
nórs į aũsį dė́k švelnus, mielas: Kas jos šnekumas, meilumas – nors į ausį dėk. Jz. Geras, nors į ausį dėk. KrvP. Ajagi, jos prigludnumas, nors ausin dėk. Ktk. Toks geras, kad nors ausin dėk. Ds.
į aũsį dė́ti numigti: Kad šilta būt, tai dėtų ausin kur po krūmu. Mrs.
į ausìs dė́ti įsiminti: Dėkit tuos žodžius ausysna jūsų. Chyl.
į ausìs dė́tis įsiminti: Reikia į ausis gerai dėtis, kad atsimintum. Šl.
į aũsį įeĩti dingtelėti, prisiminti: Man ir ausin neįėjo, kad lig šiol arklys dar negirdytas. Trgn.
į aũsį įkir̃pti griežtai įsakyti, prigriebti: Jeigu jam į ausį neįkirpsi, tai nelauk, kad atsimintų, kas reikia. Šk.
į aũsį įsidė́k geras, mandagus: Mūsų mokytojas toks mandagus, kad, rodos, į ausį imtum ir įsidėtum. Vl.
į aũsį įsikir̃pti gerai įsidėmėti: Įsikirpk į ausį, ką reikia daryt. Gs.
į aũsį įsikìšti apie paklusnų: Ims tik daryti ką nors ne taip, ji pasakys du žodžius: – Vaciuk, atmink! – Ir Vaciuką galėdavai įsikišti į ausį. Ap.
į aũsį įsùkti įkalbėti, įtikinti: Tėvų buvo įsukta į ausį, kad gražiai su seneliais apsieičiau. Šk.
nórs į aũsį kìšk
1.geras, paklusnus: Vaikis buvo nors į ausį kišk. Krš.
2.minkštas: Molio gi minkštumas, nors į ausį kišk!. Katil. Aš dailiai minkštai suverpiu, į ausį gali kišti. End.
į aũsį krìsti atkreipti dėmesį, įsidėmėti: Žodis buvo negirdėtas, krito į ausį ir užrašė. Škn.
į ausìs kvỹkti prašyti, zaunyti: Nupirk, tėvai, jai tą suknelę, kadai jau man kvykia į ausis. Slv.
į aũsį nedė́k nevertas gyrimo: Nedėk ausin... išlįs. Ds.
į aũsį nedė́ti nekreipti dėmesio: Anie ausin nededa, ką žmonės šneka. Pst.
į aũsį patriū̃byk nieko nepeši: Patriūbyk man į ausį!. Vvr.
į aũsį prieĩti susiprasti: Medžiaširdžiui tokiam ir į ausį neprieina, kad tau sopa. Trgn.
į aũsį pū̃sti pasakoti: Truputį lukterėjusi, kinkuodama savo įmantriai sušukuotą galvą, pūtė tylomis Mineikienei Irena į ausį. Pt.
į ausìs pū̃sti įkyriai pasakoti: Apie Yčą jam pūtė į ausis, kur tik jis bepasisukdavo. rš.
į (kieno)ausìs stótis pasigirsti: Ant tos valandos stojos į ausis ano didis gaudimas ir ūžimas bičių, kurias degančias pagelbėjo. Rs.
į aũsį ū̃žti įkyrėti, varginti: Velnias pramanė ženatvę – vienam niekas neūžia į ausį. Užv.
į ausìs ū̃žti įkyrėti, varginti: Gana gana, neūžk į ausis. Erž.
į aũsį zir̃zti įkyrėti, bartis: Prie darbo niekas nezirzia į ausį, o namie – tos bobos. Jdr.
ikì ausų̃
1.labai daug, užtektinai: Tų pamaldų ir šventimų proga klierikai turėdavo darbo ir rūpesčio iki ausų. Myk-Put. To darbo lig ausų, o naudos nėra. Kp. Pasinėrė į darbą ligi ausų. rš. Įgriso lig ausų man tie seimai!. Sruog. Na, ir prikalbėjom iki ausų. Dkš. Pinigų lig ausų, kogi negert. Kpr. Dabar tokia mada: meluoja, suka visi, bet jeigu ką nugriebia už uodegos, tai kalbų kalbelių iki ausų!. Ap.
2.labai (prasiskolinęs): Jis lig ausų skolose parlindęs. Kp. Lig ausų skolon sulindęs, nebežino ir katro galo stvertis. Užp. Ligi ausų skolose įklimpęs. Snt. Kišk paprikus (kyšius), mėtyk rubliais, nupliksi tuojau, į žydo kišenę įlįsi iki ausų!. Žem.
3.labai (myli): Matai, koks aš į tave iki ausų įsikliopinęs. Cvir. Vyras esąs įsimylėjęs iki ausų. Paukš. Šabaniauskas. Jo klausantis galima gerti arbatą be cukraus. Nemėgstu saldumynų, užtat visos bobos įsimylėjusios jį iki ausų. Avyž. Liudas ir įklimpo ligi ausų, ir nenuleido akių nuo mano klasiokės. Bub.
4.labai (išrausti): Apkaistu iki pat ausų nuo gėdos. Kudir. Veronika, išraudusi iki ausų, pasuko vairą. Avyž. Aš išgirdau, persigandau ir apkaitau lig ausų. Čk.
5.sočiai: Visi parėjo iki ausų prigėrę. Mrj. Nuėjau, tris išgėriau – piltinai pripyliau ligi pat ausų. Grz. Prigėręs lig ausų vėl krautuvėn lekia. Kp.
iš ausiẽs tik klausantis: Jis gaidų nesupranta, iš ausies rėžia. Šk. Iš ausies paimu natą. Dr.
nuo ausiẽs kir̃sti gražiai kalbėti: Ką, vage, kerta nuo ausies, kaip koks tarytum prabaščius. Ašb.
per ausìs siaũra kvailas: Niekas nekaltas, kad per ausis siaura. Kpč.
per víeną aũsį įléisti, per kìtą išléisti nekreipti dėmesio: Ponas iš pradžios tokius pletkus per vieną ausį įleido, per kitą išleido. Žem.
per ausìs eĩna nemalonu klausyti (balso): Tavo balsas skardus, eina per ausis. Rdn. Užsuk radiją – per ausis eina. Ėr.
per ausìs léisti nesidomėti, nekreipti dėmesio: Anas moka per ausis leisti. Šts.
per ausìs nueĩti pasimiršti: Ką tu man kalbėjai, tai man nuėjo per ausis. Lp.
per ausìs nuléisti nesidomėti, nekreipti dėmesio: Kad nori gyvent, daugel reikia nuleist per ausis. Btg.
po ausimì čia pat (girdimas): Kad užcypino po ausia, negali pakęsti. Gs. Dabar mergytė čiulbės ir čiulbės po ausia. Mrc. Traktorius visą naktį po ausia gurgia. Snt.
pro víeną aũsį įeĩna, pro kìtą išeĩna
1.greitai užmiršta: Bet ką pamokslai? Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Myk-Put. Tada ji mažai juo tesidomėjo. Jai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Simon. Tėtės žodžiai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Bub. Brolis mokslingas, o mums, mergelėms, – pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Rsn.
2.nekreipia dėmesio: Sakai nesakai, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Mžš.
pro ausìs įeĩna, pro pãžastis išeĩna Prng. greit užmiršta:
pro ausìs léisti būti abejingam, nekreipti dėmesio: Ūkvedžio įsakymus pro ausis leido. Cvir. Kadangi nei viena iš tų ponių, nei jų minimi žmonės nebuvo Elzei žinomi, tai teko jai visą pašnekesį, taip sakant, leisti pro ausis. Pt.
pro ausìs leñda nemalonu klausyti: Tavo birbimas net pro ausis lenda. Ds.
pro ausìs nuléisti
1.nesiklausyti: Sakyk jam nesakęs – nuleidžia pro ausis!. Jnšk.
2.neišgirsti: Šaukiau, gal neišgirdo, pro ausis nuleido, kad nepareina. Btg.
pro ausìs praeĩti nesudominti: Jūsų paskaita fabrike jam pro ausis nepraėjo. Dvd. Visa pro ausis praėjo. Žrm.
pro ausìs praléisti
1.nekreipti dėmesio, nesusidomėti: Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Bil. Kai aiškina, nesiklauso, praleidžia pro ausis, o dabar reikia, ir nežino. Kair. Viską jis praleisdavo pro ausis, kartais nutylėdamas, o kartais paversdamas įžeidimą juokais. Avyž.
2.neišgirsti: Gal ir sakė, gal aš būsiu pro ausis praleidus. Kair.
pro ausìs praslýsti nesudominti: Tai, ką mes skaitėme, ne visiems praslydo pro ausis. Vencl. Girdėjau, sakė, ale man pro ausis praslydo, neatsimenu. Ar. Iš jos to neatims, ko kiti visai neturėjo arba kas jiems praslydo pro ausis. Dovyd.
pro ausìs prasprū́sti nesudominti, neišgirsti: Joks garsas, joks prisiminimo atšvaitas neturi prasprūsti pro jo ausis ir akis. Ap. Teneprasprūsta pro ausis joks išmintingas posakis. ŠR.
pro ausìs pravarýti nekreipti dėmesio: Jaunam vargai nieko vietoje, pro auses pravaro. Krš.
pro ausìs prašvil̃pti nesudominti, neįsiminti: Jis daug ką kalbėjo, bet man viskas pro ausis prašvilpė. Dkš.
už ausų̃ šiaip taip, vargiai, kam nors padedant: Dėkok, kad tave už ausų iš bėdos ištempiau. Gric. Jei tu, Antanėl, pats nesimokysi, tai aš tavęs už ausų neištempsiu. Skrb.
už abiejų̃ ausų̃ godžiai: Žliaubia [arkliai mišinį] už abiejų ausų. Balt.
už ausų̃ šlãpia neig. labai jaunas, pienburnis: Nosį dar nemoki gerai nusišluostyti, už ausų dar šlapia, o imi ginčytis su senu žmogumi. Simon.
už ausų̃ im̃ti aptarinėti: Ant suolo po žilvičiu sėdim ir kaip kiekvieną šeštadienio vakarą gyvenimo reikalus imam už ausų. Dovyd.
už ausų̃ im̃tis stebėtis: Anas kaip perskaitys pro tave, tai tu už ausų imsies. Lz.
už ausų̃ išmė́tyti lengvai visus išvyti: Pradėjo peštis pusberniai, tai vyrai juos už ausų išmėtė lauk. Gs.
už ausų̃ ištráukti išgelbėti: Po Antano katastrofos jo brolis kunigas Andrius ištraukė juodu už ausų iš bėdos. Trein.
už ausiẽs kìšti gãlima labai geras: Gali už ausies kišti – toks puikus buvo vyras. Dr.
už ausiẽs kuštė́ti gundyti: Mumus šatonas už ausies kušta. Dk.
už ausų̃ tę̃sia apie ką labai rūgštų: O rūgštūs kopūstai, net už ausų tęsia. Pls.
už ausų̃ tráukiamas tingus: Ar tu dar nežinai, kad ji už ausų traukiama. Jnš.
už ausų̃ vedžióti valdyti: Ana jį (vyrą) ažu ausų vedžioja, tai jo visa kas padaryta. Klt.
kaĩp sàvo aũsį niekada (nematyti): Mano užmokestį matys kaip savo ausį. Žem. Išvysi kaip savo ausį. Lz.
kaĩp sàvo ausìs niekada (nematyti): Jei tik būtų nepasivėlavęs Balgos komtūras su savo riteriais, tai lenkai Gardino kaip savo ausų būtų nematę. Vien. Matysi tu jį kaip savo ausis. Alv. Negaus, – ginčijasi Virkulis. – Kaip savo ausų nemato, taip jie ir Berlyno nematys. Simon.
kaĩp ausyjè labai ankšta: Kaip anys ten gyvena: suskimšę, susgrūdę, kaip ausy. Lkm.
kaĩp ant ausiẽs lengvai, greit, noromis (išgerti): Alaus bidoną išmetė kaip ant ausies. Gs. Atneša bliūdelį, tai kaip ant ausies išmeta. Plv.
kaĩp ant ausų̃ greit (suvartoti): Kaip ant ausų išėjo varškėčių bliūdas. Kair.
kaĩp į aũsį apie ankštą patalpą: Įeini kaip į ausį, nėr kur apsisukti. Vvr.
kaĩp į aũsį daũžtas greitai (bėga): Kad dengė namo, tai kaip ausin daužtas. Mrk.
kaĩp į aũsį į̃kirptas greitai (bėga): Bėga kaip ausin įkirptas. Ds.
kaĩp į aũsį plótas labai greitai, skubiai: Liepė kinkyt arklius ir išdūmė kaip į ausį plotas į stotį. rš.
kaĩp iš ausiẽs mažas: Ten visos mergos kaip iš ausies. Vdšk.
kaĩp už ausiẽs greitai, lengvai (suvalgyti, suėsti ar išgerti): Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies. Vj. Kiek čia tų žuvų išvirei – kaip už ausies nuėjo. Dsm. Bliūdą mėsos kaip už ausies sudrunijo. Brt. Jam tik duok gerti – meta kaip už ausies. Kp. Išmaukė stiklinę kaip už ausies. Ut. Mano kiaulė labai greit ėda – kaip už ausies išmeta. Up. Anas kaip žu (už) ausies žumetė. Pls.
kaĩp už ausų̃ greitai, lengvai, noromis (suvalgyti, išgerti): Bakanas duonos kaip už ausų – ir nepamačiau, kaip suvalgė. Slk. Sužlobė, kaip už ausų sušlavė. Trgn. Šėmoji kaip už ausų tris viedrus iškuksėjo. Ds. Tokiem nepenam krūva blynų – kaip už ausų. Lel. Kad ruošė, tai ruošė – lėkštę kaip už ausų išmetė. Užp.
akis ir ausis ganyti žr akis
nei į akį nei į ausį žr akis
avinas užmynė ausį žr avinas
iš (kieno)burnos į Dievo ausį žr burna
dalgį pustyti prie ausies žr dalgis
į Dievo ausį eiti žr Dievas
Dievo ausies nepasiekti žr Dievas
kaip Dievo ausyje žr Dievas
koją už[si]dėti už ausies žr koja
liežuvis lekia apie ausis žr liežuvis
iš (kieno)lūpų į Dievo ausį žr lūpa
kaip meškos ausyje žr meška
pupą užmesti už ausies žr pupa
puse ausies žr pusė
sienos turi ausis žr siena
trupučiai lekios pro ausis žr truputis
zuikio ausis žr zuikis
zuikiui iki ausų žr zuikis

vaikýti, vai̇̃ko, vai̇̃kė tr. [K], RŽ, FrnW
1. R, MŽ, N, [K], L, Š, LL209, Rtr, K.Būg, DŽ, KŽ, Šln, Btg versti lakstyti; varinėti, gainioti, vejoti: Vedžiot, vaikýt reikia, jeigu arklys punta Č. Vaikýdavom, kai išpūsdavo karvę: reikia neduot karvei stovėt Alz. Įžaboja karvę ir vai̇̃ko, varinėja ir praeina [išputimas] Kp. Jei persiėda gyvuliai, tai įdeda lazdą į snukį ir vaiko LTR(Br). Ji jau ne iš vieno girdėjo, kad Pimpės berniokas myli gyvulius, nevaiko jų J.Paukš. Žiemą basos [pačios] nelaikyk, apie gryčią nevaikyk LMD(Nj). Vaikýti po visą trobą NdŽ.
| prk.: Kad tu tokia mažukė tokią širdį (pyktį) vaikai̇̃, tai vaikýk Lp.
^ Vienas laiko, kitas vaiko PPr437, LTR(Skdt). Vėjai laksto po vidų, gali šunis vaikýt (šalta kaip lauke) Ds.
ǁ siuntinėti: Pusantro mėnesio vai̇̃kė vai̇̃kė, kol nustatė [ligą] Dg.
2. [K], M, Rtr, DŽ, KŽ, Pšš, Ldk, Alv, Kpč, Plv, Kbr versti pasišalinti, vyti šalin, baidyti: Vaikýk gyvuolius nuo iškados, t. y. gainiok J. Vaikýt einu karvės [iš daržo] Ad. Lapėnienė ir pūstyklę pametus, kaip karves vai̇̃kius [iš daržo] Slm. Karvės varmus vai̇̃ko LzŽ. Kad pr[i]ejo musių; vaikaũ vaikaũ iš gryčios ir vis nieko negaliu padaryt LKT319(Ant). Pirštų galais [motina] buvo įslinkusi seklyčion ir berželio šaka vaikė nuo veido įkyrias muses S.Zob. Tartum nupūsdami rasas nuo žolės, jie (arkliai) prunkštė ir vaikydami uodus purtėsi M.Katil. Aš nemušu to voro, nevaikaũ; jis man nieko nedaro, tegul gyvena sau Svn. Buvo toks eigulys, nu tai vaikýdavo mum nuo to šieno Lnkv. Vaikýk vištas nuog miežių, o tai išretins Vrnv. Regėjau, kap jis žvirblius iš kanapių akmenais vaikė Lš. Šuva neduoda [katėm] ramybės, vai̇̃ko gi jas, užveja ant pečiaus Kpr. Jo tėvas vaikýdavo vaikus iš aviečių Krs. Kur geresnės pievos, bėga gaspadoriai vaikýtų [dainuojančių bernų] Žb. Vis vai̇̃kė mus, kad neganytume Btrm. Aš dar turiu čėso su mergomi užsiimdinėt, nuog sūnų vaikýt! Drsk. Nuog marčios neparosi bėgiot, kap vaiki̇̀s Drsk. Kas iš to jauno: pasgeria, durnavoja, iš namų vaiko Dg. Po rinką zujo policininkai ir vaikė visus, kas norėjo išsidėlioti savo prekes V.Myk-Put. Išejo bobulė ožio vaikytų [iš darželio] LLDI199(Ob). Mes buvom vaikomi (paraštėje vijami), jog ant savo ūlyčių nedrįsom vaikščioti BBRd4,18.
| Vaikýti nuo savęs pypkės dūmus NdŽ.
| prk.: Nors [Brisius] nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos J.Bil.
^ Porino, kap vištas vai̇̃kė (padrikai, šūkčiodama) Drsk. Kap motina muša – tik musias vai̇̃ko LKKXIII137(Grv). Tirštimai draugės (šeimynos) nevaiko LTR(Lš).
| refl. tr.: Visi tuos uodus vai̇̃kos nuo kojų Pv. Tie žabaliai teip puola, tai vaikýkis vaikýkis Pnm.
3. R, MŽ, Sut, N, NdŽ, KŽ, Snt, Lnkv, Šmn, Jž, LTR(Brž) vytis, gaudyti; persekioti: Iškaitau paršelukus bevaikýdama [į tvartą] Rud. Vaikiaũ kiaulę visur Rod. Tą avį miške bevaikydamas paklydau LTR(Mrj). Šunys, kur vaiko žvėris, užejo sesutę medy[je] (ps.) Btg. Dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidoną užmušei; aš jį vaikau jau kelintas metas BsPIV81(Brt). Atsiliko Šviedrys ir nuklydo toli girion, žmones bevaikydamas V.Krėv. Kur sustojo priešas, mus taip energingai vaikęs? M.Katil. Vejonę darau, vaikausi, vaikau SD387. Žuvis didė, marių smaku vadinama, nuog mažų žuvelių prapuola, kad vaikydama ant krašto ižpuola SPII70.
^ Vaiko kap šuva blusas LTR(Auk). Du kiškiu vaikýsi, nei vieno nepavysi JT371. Suraišiotas, sumazgiotas po karklyną kiaules vaiko (šepetys) M.
vaikýtinai
| refl. tr. SD387, N, Š: Jie vai̇̃kėsi vienas kitą NdŽ. Su kuom vaikýtis [K]. Man vaikantỹs kiaules net šonus padiegė Vlk. Po tam … po visus pakraščius vaikės tą veršį, pakol ant savo pusės pastatė, kolei sugavo DS74(Rs). Atsisėdo Straublys ant viesulo ir nuskrido toli, o Dundulis nusivijo jį ir vaikosi iki šios dienos V.Krėv. Brolis po gires su žvėrimis vaikos A1885,7.
ǁ refl. tr. Lš prk. sekioti, meilintis: Tos bobos jį vai̇̃kės, kai jis mergos ieškojo Jrb. Baltas diedas, galva kap sniegas balta, o jis dar moteriškę vai̇̃kos Vrn.
4. prk. barti: Ką te vaikýsi svetimus [vaikus], sa[vo] nesužiūrai Azr. Nuo gaspadinių gaudavom vaikýt, kam anksti parginėm Šd.
5. DŽ, Dkš, Gdl, Dg prk. kreipti ypatingą dėmesį, paisyti: Miestiškas madas vaikýti NdŽ. Užtat kaimynas nuplikęs, kad jo dukterys madas vai̇̃ko Srv. Du bambiziokai pasikorė, vaikýdami savo puikybę BM86(Brž). Nustos bajorai ponystę vaikyti S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ, Mrj: Šarūnė niekada gandų nesivaikė V.Bub. Ot, prieg žemei dar ledva ritas, o jau madas vai̇̃kos Lp. Papartienė buvo paprasta moteris, kilusi iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, niekad jokių bajorysčių nesivaikė rš.
6. prk. stengtis prilygti, lygintis: Prasimanė didžturčius vaikyti rš.
| refl. NdŽ.
7. refl. DŽ stengtis įgyti, siekti ko: Nesivaikyk garbės, karjeros, pinigų – visa tai burbulas rš. Jis gyveno tėvo paliktuose namuose ir, daug nesivaikydamas, tenkinosi pelnu, gaunamu iš savo verslo J.Balč. Tu nesvaikýk pinigo, bet eik prie lengvesnio darbo Slk. Už obuolių nesivaikaũ (nelabai juos mėgstu) Ppr. Visų vėjų nereik vaikýtis: kur ką pamatęs visko neįsigysi Jrb. Vaikýtis raštininko vietos NdŽ.
8. refl. Dkš pūsti (apie vėją): Kluone tai vėjas vaikỹsis – negulk Kt. Reik an tvarto užkraut, ka vėjas nesivaikỹtų Gs. Atsikėliau, – šalta, vėjai vai̇̃kosi po kambarį VšR.
| prk.: Man širdy pavasariniai vėjai vaikos S.Nėr.
9. pučiant judinti: Vėjas vaiko sniego sūkurius rš. Vėjas yra, vėjas vai̇̃ko medelius, vai̇̃ko gerai Kls.
10. leisti, tirpdyti: Saulė sniegą jau baigia vaikýt Užp.
11. vaisinti, kergti: Veršis vai̇̃ko karvę Dv.
ǁ refl. J, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Rtn, Paį, Všk, Aln, Sv geisti patino, lakstyti, bėginėtis: Karvės vai̇̃kos, reikia jaučio Ldk. Vai̇̃kos Margoja Kp. Mano karvė paskėlė vaikýtis, bet veršio arti nėra Kb. Karvė vai̇̃kės vai̇̃kės, bet dar nepasvaikė Ds. Avys pradėdinėja vaikýtis Dv. Kovos mėnasy jau vai̇̃kos kiškiai Ob.
◊ kiaulès vaikýti eiti griuvinėjant: Kai jau eina girtas, tada sako – kiaulès vai̇̃ko LKKXIII127(Grv).
poveliùs vaikýti toks Užgavėnių žaidimas: Vaikai, važiuokit povẽlių vaikýt, gerai linai augs Ss. Niekas nesugebėdavo taip vikriai perlieti vandeniu per Užgavėnes povelius bevaikančio jaunimo arba rugiapjūtės pabaigtuvininkų kaip Kazys V.Myk-Put.
šuni̇̀s vaikýti bastytis be darbo, valkatauti: O dar̃ pasėjęs negi šuni̇̀s vaikýsi, – reikia dirbt Alv. Jaunatvėj tėvų neklausys – vėliau šunis vaikys LTR(Auk).
vė́jus vaikýti (vaikýtis Vrb) DŽ, NdŽ, Grž; LTR(Pg) nerimtai elgtis, bastytis, trankytis: Buvo jaunikaitis: tas vėjų nevaikė, nešvilpino, netinginiavo Tat. O dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti V.Piet. Kaimas jau taip pripratęs, kad jauni vyrai naktimis vėjus vaiko LTR.
vélnius vaikýti ieškoti priekabių: Žmogus iš nieko vélnius vai̇̃ko Vlkv.
apvaikýti tr.
1. priversti apibėgti, apvyti: Apvaikiaũ aplink Žilionies kluoną Lp.
2. refl. Rtn kiek nusivaikyti, apsibaidyti: Širšių bijodavom, tai apsivai̇̃kom šakom, lapais Srj. Palauk, dabar nepamelši – tegul karvės apsivai̇̃ko Slm.
3. prk. didumą (darbų) nudirbti, atstumti: Jau šiek tiek apvaikiaũ darbus Prn.
| refl. tr.: Andrius vis laukė: apsivaikys darbus, bus laisvesnio laiko V.Bub.
4. žr. pavaikyti 6 (refl.): Jeigu kuri karvė labai ilgai neapsivaiko, tai reikia užrišt ant jos kaklo seną nuo mėsos pantį LTR(Kp).
5. apvaisinti žiedadulkėmis, apdulkinti: Jūsų aguonos nepilnavidurės, apvaikýtos, matyt, laukinėm Pnd.
6. menk. išprievartauti: Baudžiaunykę jaunamartę pirmą naktį pats ponas apvai̇̃ko Sem.
atvaikýti tr. Š, KŽ nuvyti šalin, nubaidyti: Šunį neatvaikýsi nuo savęs Dgp. Mėtė akmenim ir atvai̇̃kė vilką Arm. Aš jau tris kartus atvaikiaũ [kiaules nuo rugių], o tu do nė vieno Sl.
įvaikýti tr. Brb vaikant nukamuoti, įbauginti: Vaikai vištas įvai̇̃kė, nesileidžia artyn Prn. Tas veršis vilko įvaikýtas neaugo Zp.
išvaikýti tr.
1. Q550, SD1157, R, MŽ, S.Stan, Sut, N, [K] Š, L, LL167,175,209, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ, Ps, Vlk, Kpč, Slv išgainioti į šalis, išblaškyti: Ižvaikau, ižbarstau SD318. Šuo avis išvai̇̃kė Jrb. Atalekia senė, lazda rankoj, prikelia prikelia, išvai̇̃ko tas karves [,kad negulėtų, ėstų] Svn. Ant rytojaus tik išginus ponas paleidė šunis, kad kiškius išvaikytų LTR(Kp). Aveles išvai̇̃kė, vilneles išdraikė po laukus, po laukus (d.) Klvr. Jei triukšmas nesiliaus, jie tuoj išvaikys susirinkimą I.Simon. Vilkas ima jas ir išvaiko avis Ch1Jn10,12.
| prk.: Vakarušką lietus išvai̇̃kė Skp. Ir žmonių ten nedaugel liko; ar viesulai juos išvaikė, ar maras išmušė, niekas nežinojo V.Krėv.
^ Raguota karvė visą pulką išvaiko LTR(Rm). Pilnas tvartas raudonų arkliukų, inej[o] vienas juodas ir visus išvaikė (žarijos ir žarsteklis) LMD(Lzd).
ǁ priversti išvykti daugeliui į įvairias vietas: Vaikai kai šuniukai po visą svietą išvaikýti Krm.
2. M, LL213, Rtr, KŽ, Jž išvyti, išvaryti, išvejoti, išbaidyti: Girtas išvai̇̃kė visus vaikus iš dubos J. Marti išvai̇̃kė šeimyną J. Pačią išvai̇̃kė, ir vėl paliks vienas Slm. Ka bus kas jūsų gryčio[je], išvaikýkiat LKT264(RdN). Vaikiau vaikiau i negaliu išvaikýt [karvės iš daržo] Ad. Išvaikýk vištas iš daržo, – viralus išdraskis Rod. Lizduke katinas buvo, špokus išvai̇̃kė, išpjovė Pg. Ašiai ir žabus atsargiai ėmiau, kad jo (paukštelio) neišvaikýč Ob. Tikrai papečyj murma vaidalas! Tik kaip anas reikia išvaikyt? BsPII314. Laumės apsisupa paklote ir ateina, ir išvai̇̃ko iš pirties moteras DrskŽ. Greičiau aždarykit visas [peklos] duris ir langus, ba jis (kalvis) mum visus išvaiki̇̀s (ps.) PnmR.
| prk.: Tai, rokuoja, jau tą nelaimę išvaiki̇̀s, ka nukerta uodegą [giedančiai vištai] Brž. Išvaikęs piktybes ir anų galybes, dangų mumus davė SGI120. Idant … pritęstų savęsp visus, kuriuos tiesa Dievo buvo užbarsčius, kerštas Dievo atadaužęs, o baimė išvai̇̃kius DP347.
^ Nešluota troba piršlius išvaiko TŽIII383. Viena raudona ineina, visus išvai̇̃ko (ugnis) JT359.
| refl. tr., intr. Rtr, KŽ: Išvaikyk kiaules iš daržo. – Išsivaikýk pati Š. Svetimas mergeles tai išsivaikiau LTR(Kpč). Pasiuto senis: savo šeimyną išsivai̇̃kė i gyvena vienas Ėr.
| Senas levas gaišta delto, jog nėra peno, ir jauniej pasenusio ižsivaiko ChJob4,11.
^ Tinginys duoną išsivai̇̃ko Dkš.
ǁ priversti išvykti: Jaunimą iš kaimų išvai̇̃kė, tuščia Kbr.
3. vaikant nuvarginti, nuvaikyti: Išvaikytą kiškį bet koks šuo pagaus rš.
4. vaikant sugrąžinti sveikumą: Dobilų užėdė karvė, išputo, ir led ne led mes ją išvai̇̃kėm Jnšk.
5. refl. tr. kurį laiką vaikytis, gainiotis: Tą vaiką išsivai̇̃kė po visą kalną Rmš.
6. NdŽ išsklaidyti: Išvai̇̃kė debesius vėjas Lp. Ir tep ūkanota bus, paki ūką vėjas ižvaiki̇̀s Lš. Uždaryk duris, vėjas šilumą išvaikỹs Prn. Vėjas iš kambario šilumą išvai̇̃kė Klvr. Reiktų kada nors paausti, dulkes išvaikýti (retai audžiant audeklas apdulka) Upn.
| prk.: Saulės spindulys buvo išvaikęs tam tarpui tamsybę J.Balč. O dabar miegus išvaiko kambarin įsiveržusi saulė – šilta ir vasariška V.Bub.
| refl. prk.: Gerk gerk, mažu sklerozė išsivaikỹs Snt.
ǁ sklaidant (šilumą) išgairinti: Nū pečio nekūriau, tai vėjas visą pirkią per plyšius išvai̇̃kė Rod. Vėjas išvai̇̃kė pirkią, šalta Rod.
7. išleisti, iššvaistyti (pinigus): Išvai̇̃kė piningus begerdamas su panoms Trg.
8. padaryti prastą, silpną, nususinti: Šiemet rugius vėjas išvai̇̃kė Slm. Šąla i šąla kožną naktį, išvaikỹs rugelius Bsg.
9. refl. kurį laiką geisti patino, vaikytis, bėginėtis: Karvė išsivai̇̃kė visą savaitę, ir delto nepasivaikė Š, KŽ.
nuvaikýti tr.
1. Amb, Š, LL119,165,322, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ nuvyti šalin, nugainioti, nubaidyti: Nuvaikýk vištas nuo miežių, kad nelestų Grž. Nuvaikýk nuo girnų vištas! Lel. Puolė su lopeta ir nuvai̇̃kė šunį Ob. Aš tuoj prilėkęs viulkus nuvaikiaũ BM4(Kp). Užles žąsukas avižų, miežių, tu niekap nenuvaikýsi nuo lauko Prn. Skrudėlės prašė, kad anas (berniukas) nuvaikytų mešką LMD(Ukm). Tada nuskrido gegužė girion ir pasakė devynių brolių seseriai, kad ją visi broliai nuvaikė BsPII210(Jž).
| prk.: Badą nuvaikýti NdŽ. Pasimankštyk, gal miegus nuvaikýsi Mrj. Ji papurtė galvą, tarytum tas judesys galėtų nuvaikyti neprašomas mintis rš.
| refl. tr. Š: Nusvaikai̇̃ [uodus], ir tiek, ką juos naikinsi Pnm. Nusvaikýk musias Lp.
| Nusivaikei visus bernus, ir bala žino, ką begausi A.Vaičiul.
| prk.: Išeik oran, tai miegus greit nusvaikýsi Užp.
2. Mrj, PnmA vaikant nuvarginti: Greit nevažiuok, kad nenuvaikýtai arklių Dkš. Kas nuvai̇̃ko, nuvažinėja arklius, blogi esti Bsg. Kam tu arklį tep nuvaikei̇̃, kad net šlapias kap pelė Vrn.
3. Ob, Užp nuleisti, nutirpdyti: Kai saulė pasisukė an žemę, tuoj sniegą nuvai̇̃kė Km. Pirmą sniegą vis nuvai̇̃ko, kad ir daug prisniega Vj.
| Reiks važiuot, bo lig rytdienai gali kelią nuvaikýt Sv.
4. Ldk prastus javus nupjauti; prastai nupjauti: Tokie čia šiemet rugiai – pardien ir nuvaikýsma Sv.
pavaikýti tr.
1. Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Kp kiek vaikyti, pagainioti: Kai pavaikai̇̃, vis tiek bėga tolyn PnmR. Reikia pavaikýt gerai karvė, trint šonai šiaudais [, kai išpunta] Sn. Toj būdelėj seneliukas, trejų metų piemenukas, moka kiaules paganyt ir ožkeles pavaikyt LLDI159(VšR). Kažin kuri iš mergų manė, kad išputusią karvę reiktų smarkiai pavaikyti, kaip darė Endriškėse M.Katil. Jis (skalikas) pakels kiškį, pavaikęs užvarys į šaulį, tik šauk perskeltlūpiui stačiai kakton Blv.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. pasekioti: Paskui visus nepasivaikýsi DŽ1.
2. kurį laiką vaikyti, gainioti: Arklį pavaikýti NdŽ.
| refl. NdŽ.
3. NdŽ, Sdk, Antš, Šmn kiek nuvyti šalin, pabaidyti: Atiš, su lazdele pavaikiaũ, ir nuejo [vištos] Žž. Dar vanagą pavai̇̃ko nuo vištų Alks. Kokis tę mušimas – tik blusas pavaikė Vlk. Karvė pririšta, gálva negali pavaikýt [musių] Ktv. Eik, seni, fermon, nor musias pavaikýsi (juok.) Drsk. Vištos bulbas lupa, pavai̇̃kait LzŽ.
4. vejantis pavyti: Kur jį pavaikýsi? NdŽ.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. tr. pasigaudyti: Tarp išvirtusių medžių galima pasivaikyti ešerių rš.
5. Ds apvaisinti: Jų jautis netikęs: nepavai̇̃ko karvių Ut. Jis pavaikė visas apylinkės kales rš.
| refl. Š, OG291, DŽ, NdŽ, KŽ, Ldk, Ds, Ant, Sl, Kp, Sdb: Karvė pasivai̇̃kė, bus pieno J. Regis, kad telyčia ieško jaučių, nuvesk, tegu pasvai̇̃ko Dbk. Karvė nepasvai̇̃kę Dv. Karvė pasikėlė, prileidom prie jaučio, ir pasivai̇̃kė Bgs. Jau visos pasivai̇̃kę karvės turėjo Grž. Až antro rozo būta pasvaikýta karvės Ktk. Gerai, telyčytė pasvai̇̃kė Aln. Telyčia jau pasvai̇̃kė, kitais metais bus karvė Vj. Abi avelės pasivai̇̃kė, ale atvedė tik po vieną gėrelį Sml. Ar jau pasivai̇̃kė kumelė? Pnd. Prieš išgaišdamas, tas [gyvačių] karalius pasivaikąs su kuria nors gyvate, ir iš jos gimstąs naujas karalius MTtIII128(Kp).
^ Kad Dievas laikis, maž pasvaiki̇̀s Tvr.
6. refl. susikryžminti: Burokai pokietūs tokie, anys, matyt, pasvai̇̃kę su galvijiniais Ob.
| prk.: Nebijok, dėk mėsą prie bulvų: bulvos mėsa nepasvaiki̇̀s Ob.
7. refl. prk. pasekti, atsigimti: Kuo ana ir pasvai̇̃kius, tokia bloga? Ds.
◊ vė́ju pasivai̇̃kęs labai judrus, nepasėda, nenuorama: Tokia jau vė́ju pasvai̇̃kius: dienelės nepabus namie Skdt.
vélniu pasivai̇̃kęs niekam netikęs, prastas: Kad ir ana jau vélniu pasvai̇̃kius Ut. Duona velniu pasvai̇̃kius (gaiži) Kp.
parvaikýti tr.
1. NdŽ vaikant parvyti, parvaryti.
2. vaikant pervarginti: Akėdamas labai parvaikiaũ arklius Mrj. Arkliai parvaikýti, varnos derina (greitai stips) Dkš.
pravaikýti tr.
1. Dv, Arm, Upn nuvyti, išvarinėti: Nuog daržo ir vištą reik pačiam pravaikýt Dv. Pravaikýk kates! Ob. Eik pravai̇̃kai kiaules iš daržo LzŽ.
| refl. tr.: Vydavo bitutės nedorėlį [lokį] iš medžio, tas, pasikočiojęs smėlyje, nuo akių kojomis prasivaikydavo užpuolikes rš.
2. Sn kurį laiką vaikyti, gainioti.
3. LTR(Kpč), Sn vaikant išmankštinti, prajodinėti: Ar žirgelį pravaikei, ar suknelę vėdinai, – oi, ko atjojai, šelmi berneli, pavasario dienelę? LLDII124(Pns).
4. prasklaidyti: Auštant vėjas pravaikė debesis rš.
| prk.: Einu pasivaikščiot, miegus pravaikýt Ig.
privaikýti tr. NdŽ, DŽ1
1. vaikant privarginti: Juos (belaisvius) te privai̇̃kė Slm. Nu jis (sūnus) palakstė, privai̇̃kė kiaulę [iššokusią iš gardo], to dūsuoja, nebagė jau jy te gulia po medeliais ir kelias Slm. Privaikýta piemenų kiaulė, prikapota, kana ar neišsibarstis Ds.
| refl. NdŽ.
2. Vrn suspėti vaikyti: O kur tu juos (viščiukus) privaikýsi! Slm.

×razvaikýti (hibr.) tr. panaikinti: [Lietuvių] mokyklas razvai̇̃kė [1935 m.] Pls.
suvaikýti
1. tr. N, KŽ, Lp vaikant, vejant sugaudyti, sulaikyti, pavyti: Kai išbėgs, nebesuvaikýsi DŽ1. Suvaikýk gi jį! NdŽ. Tai karvė, kokia dragūnas, negali suvaikýt Mrj. Anas vėl atgal – ir negali niekaip bobutės suvaikyt po dangų. Ir tebegaudo ligi šiolei LTR. Jis mėlynanosius nori suvaikýt, darban nuvaryt, ale, ale… Drsk.
| prk.: Nė su margu arkliu nesuvaikýsi jų melagystės Jd. Ašarų suvaikýt negaliu Dv.
^ Suvaikýsi tu pirdalą vandeny Ds. Vaikai, kolei skverne laikai, paleidei – ir nebesuvaikai̇̃ Sdk. Dantys liežuvį sulaiko, bet proto nesuvaiko KrvP(Grnk).
| refl. tr., intr.: Jis šelma, kur aš jį susivaikýsiu Dg. Kur aš su ja (telyčaite) senas susvaikýsiu Rod.
2. tr. [K], M, Rtr, NdŽ suvaryti, sugainioti: Kas juosius suvaikỹs? J. Kiaules reikia suvaikýt Rod. Dievas siunčia perkūniją ir juos (velnius) muša, suvaiko atgal į peklą LTR(Lš).
| refl. tr. NdŽ: Nesusvai̇̃ko gyvulių Žrm. Susivaikiaũ vėl an krūvą iš tų krūmelių [gyvulius] Skrb.
ǁ priversti susikelti, susikraustyti: Tai va, dabar gyvenvietėn suvai̇̃kė visus Pnm.
3. tr. vaikant išvaryti, pabaidyti: Krapukštinosi pelės, ej[o] pelių suvaikýt DrskŽ.
4. tr. NdŽ vaikant nuvarginti: Arklius dykai suvaikiaũ in tą miestą Mrj.
5. suvokti, suprasti: Dabar aš nesuvaikaũ to mokslo Ps. Mano žodyne prie kiekvieno žodžio bus įdėtų sakinių, iš kurių lengviau bus suvaikyti žodžio reikšmė K.Būg. Mokiniai kalbos taisykles turėtų mokytis patys suvaikyti iš nagrinėjamų kalbos mokslui pavyzdžių J.Jabl. Žmogus kartais negali suvaikyti, kaip rašytojo galvota: rusiškai, lenkiškai ar vokiškai A.Sm. Vidurinės priegaidės ženklu žymima ir kai kurių skolinių kirčio vieta, nes čia priegaidė yra nesuvaikoma GrvT16. Nebesuvaikaũ pakrikusių minčių DŽ1. Velnio tu suvaikysi tą ponų meilę rš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Monika kuris laikas murpsojo, visu kūnu atsirėmusi į savo vyrą, nesusivaikydama savo kančiose ir mintyse P.Cvir. Bematant man pasidarė daug ramiau, vėl galėjau susivaikyt savo mintis Mš. Tai kaipgi tada jie kryptis susivaiko? rš. Per tvorą šoko [karvė] ir kieno gerybon inšoko – nesusvaikýsi Kpč. Eik tu, susvaikýk su tokia DrskŽ.
ǁ pastebėti, susekti: Nespėja suvaikýt, kada šuniokas nutrūksta Vžns. Kiek yra rašybų Rygoje, suvaikyti neteko J.Jabl.
ǁ susiorientuoti, susigaudyti: Motociklas skrieja, mokytoja nesuvaiko, kur dangus, kur žemė rš.
| refl.: Niekaip nebesusivaikaũ: o buvo medžiai, buvo kluonas Rm. Sunku čia susivaikýt – tiek daiktų! Jrb. Aš nieko nebesusivaikaũ su tais vaistais Všk.
6. kreipti dėmesį, supaisyti, sužiūrėti: Ar suvaikýsi, ką žmonės apie mane pašneka BŽ237. Kur tu čia senas būdamas jaunus besuvaikýsi Š. Siūkis, vaike, paprastai, kur tu visas madas suvaikýsi Žž. Jo nesuvaikýsi: jis visada vienaip sako, kitaip daro Skrb. Suvaikýsi, ką bobos pramano Alk. Suvaikýsi jo ligõs RdN. Kas suvaikys, ką varnos lesa?! Grž. Čia sunku tos šnẽkos suvaikýt LKT228(PnmA). Suvaikýsi tu dabar svietą: kaip kas išmano, teip ir daro Brž. Apsikentusi daryk savo, ir gana, svieto liežuvių nesuvaikysi Žem. Suvaikysi dabar čia jo norus! V.Krėv.
^ Vėjų ir žmonių kalbų nesuvaikýsi Jrb. Blogų gandų nesuvaikysi, piktų kalbų neišsklaidysi KrvP(Al).
7. refl. tr. prk. susilyginti; prilygti: Tu jo su parėdais nesusvaikýsi: anas bagotas, o tu ubago tarba Rod.
užvaikýti tr.
1. NdŽ už ko ar ant ko užvyti, užvaryti.
| refl. NdŽ.
2. pavyti: Karvės uodegas užkelia, tai neužvaikýsi Škt.
3. DŽ, NdŽ. vaikant labai nuvarginti: Užvaikýtas arklys Lp. Per dieną akėjau, tai arkliai užvaikýti Prn. Ažvai̇̃kė bernioką, tą daryk, tą Ant.
| refl. NdŽ.
ǁ siuntinėjant privarginti: Marčią vyro močia darbais ažvai̇̃kė Skp.

vaikýti, vai̇̃ko, vai̇̃kė tr. [K], RŽ, FrnW
1. R, MŽ, N, [K], L, Š, LL209, Rtr, K.Būg, DŽ, KŽ, Šln, Btg versti lakstyti; varinėti, gainioti, vejoti: Vedžiot, vaikýt reikia, jeigu arklys punta Č. Vaikýdavom, kai išpūsdavo karvę: reikia neduot karvei stovėt Alz. Įžaboja karvę ir vai̇̃ko, varinėja ir praeina [išputimas] Kp. Jei persiėda gyvuliai, tai įdeda lazdą į snukį ir vaiko LTR(Br). Ji jau ne iš vieno girdėjo, kad Pimpės berniokas myli gyvulius, nevaiko jų J.Paukš. Žiemą basos [pačios] nelaikyk, apie gryčią nevaikyk LMD(Nj). Vaikýti po visą trobą NdŽ.
| prk.: Kad tu tokia mažukė tokią širdį (pyktį) vaikai̇̃, tai vaikýk Lp.
^ Vienas laiko, kitas vaiko PPr437, LTR(Skdt). Vėjai laksto po vidų, gali šunis vaikýt (šalta kaip lauke) Ds.
ǁ siuntinėti: Pusantro mėnesio vai̇̃kė vai̇̃kė, kol nustatė [ligą] Dg.
2. [K], M, Rtr, DŽ, KŽ, Pšš, Ldk, Alv, Kpč, Plv, Kbr versti pasišalinti, vyti šalin, baidyti: Vaikýk gyvuolius nuo iškados, t. y. gainiok J. Vaikýt einu karvės [iš daržo] Ad. Lapėnienė ir pūstyklę pametus, kaip karves vai̇̃kius [iš daržo] Slm. Karvės varmus vai̇̃ko LzŽ. Kad pr[i]ejo musių; vaikaũ vaikaũ iš gryčios ir vis nieko negaliu padaryt LKT319(Ant). Pirštų galais [motina] buvo įslinkusi seklyčion ir berželio šaka vaikė nuo veido įkyrias muses S.Zob. Tartum nupūsdami rasas nuo žolės, jie (arkliai) prunkštė ir vaikydami uodus purtėsi M.Katil. Aš nemušu to voro, nevaikaũ; jis man nieko nedaro, tegul gyvena sau Svn. Buvo toks eigulys, nu tai vaikýdavo mum nuo to šieno Lnkv. Vaikýk vištas nuog miežių, o tai išretins Vrnv. Regėjau, kap jis žvirblius iš kanapių akmenais vaikė Lš. Šuva neduoda [katėm] ramybės, vai̇̃ko gi jas, užveja ant pečiaus Kpr. Jo tėvas vaikýdavo vaikus iš aviečių Krs. Kur geresnės pievos, bėga gaspadoriai vaikýtų [dainuojančių bernų] Žb. Vis vai̇̃kė mus, kad neganytume Btrm. Aš dar turiu čėso su mergomi užsiimdinėt, nuog sūnų vaikýt! Drsk. Nuog marčios neparosi bėgiot, kap vaiki̇̀s Drsk. Kas iš to jauno: pasgeria, durnavoja, iš namų vaiko Dg. Po rinką zujo policininkai ir vaikė visus, kas norėjo išsidėlioti savo prekes V.Myk-Put. Išejo bobulė ožio vaikytų [iš darželio] LLDI199(Ob). Mes buvom vaikomi (paraštėje vijami), jog ant savo ūlyčių nedrįsom vaikščioti BBRd4,18.
| Vaikýti nuo savęs pypkės dūmus NdŽ.
| prk.: Nors [Brisius] nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos J.Bil.
^ Porino, kap vištas vai̇̃kė (padrikai, šūkčiodama) Drsk. Kap motina muša – tik musias vai̇̃ko LKKXIII137(Grv). Tirštimai draugės (šeimynos) nevaiko LTR(Lš).
| refl. tr.: Visi tuos uodus vai̇̃kos nuo kojų Pv. Tie žabaliai teip puola, tai vaikýkis vaikýkis Pnm.
3. R, MŽ, Sut, N, NdŽ, KŽ, Snt, Lnkv, Šmn, Jž, LTR(Brž) vytis, gaudyti; persekioti: Iškaitau paršelukus bevaikýdama [į tvartą] Rud. Vaikiaũ kiaulę visur Rod. Tą avį miške bevaikydamas paklydau LTR(Mrj). Šunys, kur vaiko žvėris, užejo sesutę medy[je] (ps.) Btg. Dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidoną užmušei; aš jį vaikau jau kelintas metas BsPIV81(Brt). Atsiliko Šviedrys ir nuklydo toli girion, žmones bevaikydamas V.Krėv. Kur sustojo priešas, mus taip energingai vaikęs? M.Katil. Vejonę darau, vaikausi, vaikau SD387. Žuvis didė, marių smaku vadinama, nuog mažų žuvelių prapuola, kad vaikydama ant krašto ižpuola SPII70.
^ Vaiko kap šuva blusas LTR(Auk). Du kiškiu vaikýsi, nei vieno nepavysi JT371. Suraišiotas, sumazgiotas po karklyną kiaules vaiko (šepetys) M.
vaikýtinai
| refl. tr. SD387, N, Š: Jie vai̇̃kėsi vienas kitą NdŽ. Su kuom vaikýtis [K]. Man vaikantỹs kiaules net šonus padiegė Vlk. Po tam … po visus pakraščius vaikės tą veršį, pakol ant savo pusės pastatė, kolei sugavo DS74(Rs). Atsisėdo Straublys ant viesulo ir nuskrido toli, o Dundulis nusivijo jį ir vaikosi iki šios dienos V.Krėv. Brolis po gires su žvėrimis vaikos A1885,7.
ǁ refl. tr. Lš prk. sekioti, meilintis: Tos bobos jį vai̇̃kės, kai jis mergos ieškojo Jrb. Baltas diedas, galva kap sniegas balta, o jis dar moteriškę vai̇̃kos Vrn.
4. prk. barti: Ką te vaikýsi svetimus [vaikus], sa[vo] nesužiūrai Azr. Nuo gaspadinių gaudavom vaikýt, kam anksti parginėm Šd.
5. DŽ, Dkš, Gdl, Dg prk. kreipti ypatingą dėmesį, paisyti: Miestiškas madas vaikýti NdŽ. Užtat kaimynas nuplikęs, kad jo dukterys madas vai̇̃ko Srv. Du bambiziokai pasikorė, vaikýdami savo puikybę BM86(Brž). Nustos bajorai ponystę vaikyti S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ, Mrj: Šarūnė niekada gandų nesivaikė V.Bub. Ot, prieg žemei dar ledva ritas, o jau madas vai̇̃kos Lp. Papartienė buvo paprasta moteris, kilusi iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, niekad jokių bajorysčių nesivaikė rš.
6. prk. stengtis prilygti, lygintis: Prasimanė didžturčius vaikyti rš.
| refl. NdŽ.
7. refl. DŽ stengtis įgyti, siekti ko: Nesivaikyk garbės, karjeros, pinigų – visa tai burbulas rš. Jis gyveno tėvo paliktuose namuose ir, daug nesivaikydamas, tenkinosi pelnu, gaunamu iš savo verslo J.Balč. Tu nesvaikýk pinigo, bet eik prie lengvesnio darbo Slk. Už obuolių nesivaikaũ (nelabai juos mėgstu) Ppr. Visų vėjų nereik vaikýtis: kur ką pamatęs visko neįsigysi Jrb. Vaikýtis raštininko vietos NdŽ.
8. refl. Dkš pūsti (apie vėją): Kluone tai vėjas vaikỹsis – negulk Kt. Reik an tvarto užkraut, ka vėjas nesivaikỹtų Gs. Atsikėliau, – šalta, vėjai vai̇̃kosi po kambarį VšR.
| prk.: Man širdy pavasariniai vėjai vaikos S.Nėr.
9. pučiant judinti: Vėjas vaiko sniego sūkurius rš. Vėjas yra, vėjas vai̇̃ko medelius, vai̇̃ko gerai Kls.
10. leisti, tirpdyti: Saulė sniegą jau baigia vaikýt Užp.
11. vaisinti, kergti: Veršis vai̇̃ko karvę Dv.
ǁ refl. J, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Rtn, Paį, Všk, Aln, Sv geisti patino, lakstyti, bėginėtis: Karvės vai̇̃kos, reikia jaučio Ldk. Vai̇̃kos Margoja Kp. Mano karvė paskėlė vaikýtis, bet veršio arti nėra Kb. Karvė vai̇̃kės vai̇̃kės, bet dar nepasvaikė Ds. Avys pradėdinėja vaikýtis Dv. Kovos mėnasy jau vai̇̃kos kiškiai Ob.
◊ kiaulès vaikýti eiti griuvinėjant: Kai jau eina girtas, tada sako – kiaulès vai̇̃ko LKKXIII127(Grv).
poveliùs vaikýti toks Užgavėnių žaidimas: Vaikai, važiuokit povẽlių vaikýt, gerai linai augs Ss. Niekas nesugebėdavo taip vikriai perlieti vandeniu per Užgavėnes povelius bevaikančio jaunimo arba rugiapjūtės pabaigtuvininkų kaip Kazys V.Myk-Put.
šuni̇̀s vaikýti bastytis be darbo, valkatauti: O dar̃ pasėjęs negi šuni̇̀s vaikýsi, – reikia dirbt Alv. Jaunatvėj tėvų neklausys – vėliau šunis vaikys LTR(Auk).
vė́jus vaikýti (vaikýtis Vrb) DŽ, NdŽ, Grž; LTR(Pg) nerimtai elgtis, bastytis, trankytis: Buvo jaunikaitis: tas vėjų nevaikė, nešvilpino, netinginiavo Tat. O dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti V.Piet. Kaimas jau taip pripratęs, kad jauni vyrai naktimis vėjus vaiko LTR.
vélnius vaikýti ieškoti priekabių: Žmogus iš nieko vélnius vai̇̃ko Vlkv.
apvaikýti tr.
1. priversti apibėgti, apvyti: Apvaikiaũ aplink Žilionies kluoną Lp.
2. refl. Rtn kiek nusivaikyti, apsibaidyti: Širšių bijodavom, tai apsivai̇̃kom šakom, lapais Srj. Palauk, dabar nepamelši – tegul karvės apsivai̇̃ko Slm.
3. prk. didumą (darbų) nudirbti, atstumti: Jau šiek tiek apvaikiaũ darbus Prn.
| refl. tr.: Andrius vis laukė: apsivaikys darbus, bus laisvesnio laiko V.Bub.
4. žr. pavaikyti 6 (refl.): Jeigu kuri karvė labai ilgai neapsivaiko, tai reikia užrišt ant jos kaklo seną nuo mėsos pantį LTR(Kp).
5. apvaisinti žiedadulkėmis, apdulkinti: Jūsų aguonos nepilnavidurės, apvaikýtos, matyt, laukinėm Pnd.
6. menk. išprievartauti: Baudžiaunykę jaunamartę pirmą naktį pats ponas apvai̇̃ko Sem.
atvaikýti tr. Š, KŽ nuvyti šalin, nubaidyti: Šunį neatvaikýsi nuo savęs Dgp. Mėtė akmenim ir atvai̇̃kė vilką Arm. Aš jau tris kartus atvaikiaũ [kiaules nuo rugių], o tu do nė vieno Sl.
įvaikýti tr. Brb vaikant nukamuoti, įbauginti: Vaikai vištas įvai̇̃kė, nesileidžia artyn Prn. Tas veršis vilko įvaikýtas neaugo Zp.
išvaikýti tr.
1. Q550, SD1157, R, MŽ, S.Stan, Sut, N, [K] Š, L, LL167,175,209, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ, Ps, Vlk, Kpč, Slv išgainioti į šalis, išblaškyti: Ižvaikau, ižbarstau SD318. Šuo avis išvai̇̃kė Jrb. Atalekia senė, lazda rankoj, prikelia prikelia, išvai̇̃ko tas karves [,kad negulėtų, ėstų] Svn. Ant rytojaus tik išginus ponas paleidė šunis, kad kiškius išvaikytų LTR(Kp). Aveles išvai̇̃kė, vilneles išdraikė po laukus, po laukus (d.) Klvr. Jei triukšmas nesiliaus, jie tuoj išvaikys susirinkimą I.Simon. Vilkas ima jas ir išvaiko avis Ch1Jn10,12.
| prk.: Vakarušką lietus išvai̇̃kė Skp. Ir žmonių ten nedaugel liko; ar viesulai juos išvaikė, ar maras išmušė, niekas nežinojo V.Krėv.
^ Raguota karvė visą pulką išvaiko LTR(Rm). Pilnas tvartas raudonų arkliukų, inej[o] vienas juodas ir visus išvaikė (žarijos ir žarsteklis) LMD(Lzd).
ǁ priversti išvykti daugeliui į įvairias vietas: Vaikai kai šuniukai po visą svietą išvaikýti Krm.
2. M, LL213, Rtr, KŽ, Jž išvyti, išvaryti, išvejoti, išbaidyti: Girtas išvai̇̃kė visus vaikus iš dubos J. Marti išvai̇̃kė šeimyną J. Pačią išvai̇̃kė, ir vėl paliks vienas Slm. Ka bus kas jūsų gryčio[je], išvaikýkiat LKT264(RdN). Vaikiau vaikiau i negaliu išvaikýt [karvės iš daržo] Ad. Išvaikýk vištas iš daržo, – viralus išdraskis Rod. Lizduke katinas buvo, špokus išvai̇̃kė, išpjovė Pg. Ašiai ir žabus atsargiai ėmiau, kad jo (paukštelio) neišvaikýč Ob. Tikrai papečyj murma vaidalas! Tik kaip anas reikia išvaikyt? BsPII314. Laumės apsisupa paklote ir ateina, ir išvai̇̃ko iš pirties moteras DrskŽ. Greičiau aždarykit visas [peklos] duris ir langus, ba jis (kalvis) mum visus išvaiki̇̀s (ps.) PnmR.
| prk.: Tai, rokuoja, jau tą nelaimę išvaiki̇̀s, ka nukerta uodegą [giedančiai vištai] Brž. Išvaikęs piktybes ir anų galybes, dangų mumus davė SGI120. Idant … pritęstų savęsp visus, kuriuos tiesa Dievo buvo užbarsčius, kerštas Dievo atadaužęs, o baimė išvai̇̃kius DP347.
^ Nešluota troba piršlius išvaiko TŽIII383. Viena raudona ineina, visus išvai̇̃ko (ugnis) JT359.
| refl. tr., intr. Rtr, KŽ: Išvaikyk kiaules iš daržo. – Išsivaikýk pati Š. Svetimas mergeles tai išsivaikiau LTR(Kpč). Pasiuto senis: savo šeimyną išsivai̇̃kė i gyvena vienas Ėr.
| Senas levas gaišta delto, jog nėra peno, ir jauniej pasenusio ižsivaiko ChJob4,11.
^ Tinginys duoną išsivai̇̃ko Dkš.
ǁ priversti išvykti: Jaunimą iš kaimų išvai̇̃kė, tuščia Kbr.
3. vaikant nuvarginti, nuvaikyti: Išvaikytą kiškį bet koks šuo pagaus rš.
4. vaikant sugrąžinti sveikumą: Dobilų užėdė karvė, išputo, ir led ne led mes ją išvai̇̃kėm Jnšk.
5. refl. tr. kurį laiką vaikytis, gainiotis: Tą vaiką išsivai̇̃kė po visą kalną Rmš.
6. NdŽ išsklaidyti: Išvai̇̃kė debesius vėjas Lp. Ir tep ūkanota bus, paki ūką vėjas ižvaiki̇̀s Lš. Uždaryk duris, vėjas šilumą išvaikỹs Prn. Vėjas iš kambario šilumą išvai̇̃kė Klvr. Reiktų kada nors paausti, dulkes išvaikýti (retai audžiant audeklas apdulka) Upn.
| prk.: Saulės spindulys buvo išvaikęs tam tarpui tamsybę J.Balč. O dabar miegus išvaiko kambarin įsiveržusi saulė – šilta ir vasariška V.Bub.
| refl. prk.: Gerk gerk, mažu sklerozė išsivaikỹs Snt.
ǁ sklaidant (šilumą) išgairinti: Nū pečio nekūriau, tai vėjas visą pirkią per plyšius išvai̇̃kė Rod. Vėjas išvai̇̃kė pirkią, šalta Rod.
7. išleisti, iššvaistyti (pinigus): Išvai̇̃kė piningus begerdamas su panoms Trg.
8. padaryti prastą, silpną, nususinti: Šiemet rugius vėjas išvai̇̃kė Slm. Šąla i šąla kožną naktį, išvaikỹs rugelius Bsg.
9. refl. kurį laiką geisti patino, vaikytis, bėginėtis: Karvė išsivai̇̃kė visą savaitę, ir delto nepasivaikė Š, KŽ.
nuvaikýti tr.
1. Amb, Š, LL119,165,322, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ nuvyti šalin, nugainioti, nubaidyti: Nuvaikýk vištas nuo miežių, kad nelestų Grž. Nuvaikýk nuo girnų vištas! Lel. Puolė su lopeta ir nuvai̇̃kė šunį Ob. Aš tuoj prilėkęs viulkus nuvaikiaũ BM4(Kp). Užles žąsukas avižų, miežių, tu niekap nenuvaikýsi nuo lauko Prn. Skrudėlės prašė, kad anas (berniukas) nuvaikytų mešką LMD(Ukm). Tada nuskrido gegužė girion ir pasakė devynių brolių seseriai, kad ją visi broliai nuvaikė BsPII210(Jž).
| prk.: Badą nuvaikýti NdŽ. Pasimankštyk, gal miegus nuvaikýsi Mrj. Ji papurtė galvą, tarytum tas judesys galėtų nuvaikyti neprašomas mintis rš.
| refl. tr. Š: Nusvaikai̇̃ [uodus], ir tiek, ką juos naikinsi Pnm. Nusvaikýk musias Lp.
| Nusivaikei visus bernus, ir bala žino, ką begausi A.Vaičiul.
| prk.: Išeik oran, tai miegus greit nusvaikýsi Užp.
2. Mrj, PnmA vaikant nuvarginti: Greit nevažiuok, kad nenuvaikýtai arklių Dkš. Kas nuvai̇̃ko, nuvažinėja arklius, blogi esti Bsg. Kam tu arklį tep nuvaikei̇̃, kad net šlapias kap pelė Vrn.
3. Ob, Užp nuleisti, nutirpdyti: Kai saulė pasisukė an žemę, tuoj sniegą nuvai̇̃kė Km. Pirmą sniegą vis nuvai̇̃ko, kad ir daug prisniega Vj.
| Reiks važiuot, bo lig rytdienai gali kelią nuvaikýt Sv.
4. Ldk prastus javus nupjauti; prastai nupjauti: Tokie čia šiemet rugiai – pardien ir nuvaikýsma Sv.
pavaikýti tr.
1. Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Kp kiek vaikyti, pagainioti: Kai pavaikai̇̃, vis tiek bėga tolyn PnmR. Reikia pavaikýt gerai karvė, trint šonai šiaudais [, kai išpunta] Sn. Toj būdelėj seneliukas, trejų metų piemenukas, moka kiaules paganyt ir ožkeles pavaikyt LLDI159(VšR). Kažin kuri iš mergų manė, kad išputusią karvę reiktų smarkiai pavaikyti, kaip darė Endriškėse M.Katil. Jis (skalikas) pakels kiškį, pavaikęs užvarys į šaulį, tik šauk perskeltlūpiui stačiai kakton Blv.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. pasekioti: Paskui visus nepasivaikýsi DŽ1.
2. kurį laiką vaikyti, gainioti: Arklį pavaikýti NdŽ.
| refl. NdŽ.
3. NdŽ, Sdk, Antš, Šmn kiek nuvyti šalin, pabaidyti: Atiš, su lazdele pavaikiaũ, ir nuejo [vištos] Žž. Dar vanagą pavai̇̃ko nuo vištų Alks. Kokis tę mušimas – tik blusas pavaikė Vlk. Karvė pririšta, gálva negali pavaikýt [musių] Ktv. Eik, seni, fermon, nor musias pavaikýsi (juok.) Drsk. Vištos bulbas lupa, pavai̇̃kait LzŽ.
4. vejantis pavyti: Kur jį pavaikýsi? NdŽ.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. tr. pasigaudyti: Tarp išvirtusių medžių galima pasivaikyti ešerių rš.
5. Ds apvaisinti: Jų jautis netikęs: nepavai̇̃ko karvių Ut. Jis pavaikė visas apylinkės kales rš.
| refl. Š, OG291, DŽ, NdŽ, KŽ, Ldk, Ds, Ant, Sl, Kp, Sdb: Karvė pasivai̇̃kė, bus pieno J. Regis, kad telyčia ieško jaučių, nuvesk, tegu pasvai̇̃ko Dbk. Karvė nepasvai̇̃kę Dv. Karvė pasikėlė, prileidom prie jaučio, ir pasivai̇̃kė Bgs. Jau visos pasivai̇̃kę karvės turėjo Grž. Až antro rozo būta pasvaikýta karvės Ktk. Gerai, telyčytė pasvai̇̃kė Aln. Telyčia jau pasvai̇̃kė, kitais metais bus karvė Vj. Abi avelės pasivai̇̃kė, ale atvedė tik po vieną gėrelį Sml. Ar jau pasivai̇̃kė kumelė? Pnd. Prieš išgaišdamas, tas [gyvačių] karalius pasivaikąs su kuria nors gyvate, ir iš jos gimstąs naujas karalius MTtIII128(Kp).
^ Kad Dievas laikis, maž pasvaiki̇̀s Tvr.
6. refl. susikryžminti: Burokai pokietūs tokie, anys, matyt, pasvai̇̃kę su galvijiniais Ob.
| prk.: Nebijok, dėk mėsą prie bulvų: bulvos mėsa nepasvaiki̇̀s Ob.
7. refl. prk. pasekti, atsigimti: Kuo ana ir pasvai̇̃kius, tokia bloga? Ds.
◊ vė́ju pasivai̇̃kęs labai judrus, nepasėda, nenuorama: Tokia jau vė́ju pasvai̇̃kius: dienelės nepabus namie Skdt.
vélniu pasivai̇̃kęs niekam netikęs, prastas: Kad ir ana jau vélniu pasvai̇̃kius Ut. Duona velniu pasvai̇̃kius (gaiži) Kp.
parvaikýti tr.
1. NdŽ vaikant parvyti, parvaryti.
2. vaikant pervarginti: Akėdamas labai parvaikiaũ arklius Mrj. Arkliai parvaikýti, varnos derina (greitai stips) Dkš.
pravaikýti tr.
1. Dv, Arm, Upn nuvyti, išvarinėti: Nuog daržo ir vištą reik pačiam pravaikýt Dv. Pravaikýk kates! Ob. Eik pravai̇̃kai kiaules iš daržo LzŽ.
| refl. tr.: Vydavo bitutės nedorėlį [lokį] iš medžio, tas, pasikočiojęs smėlyje, nuo akių kojomis prasivaikydavo užpuolikes rš.
2. Sn kurį laiką vaikyti, gainioti.
3. LTR(Kpč), Sn vaikant išmankštinti, prajodinėti: Ar žirgelį pravaikei, ar suknelę vėdinai, – oi, ko atjojai, šelmi berneli, pavasario dienelę? LLDII124(Pns).
4. prasklaidyti: Auštant vėjas pravaikė debesis rš.
| prk.: Einu pasivaikščiot, miegus pravaikýt Ig.
privaikýti tr. NdŽ, DŽ1
1. vaikant privarginti: Juos (belaisvius) te privai̇̃kė Slm. Nu jis (sūnus) palakstė, privai̇̃kė kiaulę [iššokusią iš gardo], to dūsuoja, nebagė jau jy te gulia po medeliais ir kelias Slm. Privaikýta piemenų kiaulė, prikapota, kana ar neišsibarstis Ds.
| refl. NdŽ.
2. Vrn suspėti vaikyti: O kur tu juos (viščiukus) privaikýsi! Slm.

×razvaikýti (hibr.) tr. panaikinti: [Lietuvių] mokyklas razvai̇̃kė [1935 m.] Pls.
suvaikýti
1. tr. N, KŽ, Lp vaikant, vejant sugaudyti, sulaikyti, pavyti: Kai išbėgs, nebesuvaikýsi DŽ1. Suvaikýk gi jį! NdŽ. Tai karvė, kokia dragūnas, negali suvaikýt Mrj. Anas vėl atgal – ir negali niekaip bobutės suvaikyt po dangų. Ir tebegaudo ligi šiolei LTR. Jis mėlynanosius nori suvaikýt, darban nuvaryt, ale, ale… Drsk.
| prk.: Nė su margu arkliu nesuvaikýsi jų melagystės Jd. Ašarų suvaikýt negaliu Dv.
^ Suvaikýsi tu pirdalą vandeny Ds. Vaikai, kolei skverne laikai, paleidei – ir nebesuvaikai̇̃ Sdk. Dantys liežuvį sulaiko, bet proto nesuvaiko KrvP(Grnk).
| refl. tr., intr.: Jis šelma, kur aš jį susivaikýsiu Dg. Kur aš su ja (telyčaite) senas susvaikýsiu Rod.
2. tr. [K], M, Rtr, NdŽ suvaryti, sugainioti: Kas juosius suvaikỹs? J. Kiaules reikia suvaikýt Rod. Dievas siunčia perkūniją ir juos (velnius) muša, suvaiko atgal į peklą LTR(Lš).
| refl. tr. NdŽ: Nesusvai̇̃ko gyvulių Žrm. Susivaikiaũ vėl an krūvą iš tų krūmelių [gyvulius] Skrb.
ǁ priversti susikelti, susikraustyti: Tai va, dabar gyvenvietėn suvai̇̃kė visus Pnm.
3. tr. vaikant išvaryti, pabaidyti: Krapukštinosi pelės, ej[o] pelių suvaikýt DrskŽ.
4. tr. NdŽ vaikant nuvarginti: Arklius dykai suvaikiaũ in tą miestą Mrj.
5. suvokti, suprasti: Dabar aš nesuvaikaũ to mokslo Ps. Mano žodyne prie kiekvieno žodžio bus įdėtų sakinių, iš kurių lengviau bus suvaikyti žodžio reikšmė K.Būg. Mokiniai kalbos taisykles turėtų mokytis patys suvaikyti iš nagrinėjamų kalbos mokslui pavyzdžių J.Jabl. Žmogus kartais negali suvaikyti, kaip rašytojo galvota: rusiškai, lenkiškai ar vokiškai A.Sm. Vidurinės priegaidės ženklu žymima ir kai kurių skolinių kirčio vieta, nes čia priegaidė yra nesuvaikoma GrvT16. Nebesuvaikaũ pakrikusių minčių DŽ1. Velnio tu suvaikysi tą ponų meilę rš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Monika kuris laikas murpsojo, visu kūnu atsirėmusi į savo vyrą, nesusivaikydama savo kančiose ir mintyse P.Cvir. Bematant man pasidarė daug ramiau, vėl galėjau susivaikyt savo mintis Mš. Tai kaipgi tada jie kryptis susivaiko? rš. Per tvorą šoko [karvė] ir kieno gerybon inšoko – nesusvaikýsi Kpč. Eik tu, susvaikýk su tokia DrskŽ.
ǁ pastebėti, susekti: Nespėja suvaikýt, kada šuniokas nutrūksta Vžns. Kiek yra rašybų Rygoje, suvaikyti neteko J.Jabl.
ǁ susiorientuoti, susigaudyti: Motociklas skrieja, mokytoja nesuvaiko, kur dangus, kur žemė rš.
| refl.: Niekaip nebesusivaikaũ: o buvo medžiai, buvo kluonas Rm. Sunku čia susivaikýt – tiek daiktų! Jrb. Aš nieko nebesusivaikaũ su tais vaistais Všk.
6. kreipti dėmesį, supaisyti, sužiūrėti: Ar suvaikýsi, ką žmonės apie mane pašneka BŽ237. Kur tu čia senas būdamas jaunus besuvaikýsi Š. Siūkis, vaike, paprastai, kur tu visas madas suvaikýsi Žž. Jo nesuvaikýsi: jis visada vienaip sako, kitaip daro Skrb. Suvaikýsi, ką bobos pramano Alk. Suvaikýsi jo ligõs RdN. Kas suvaikys, ką varnos lesa?! Grž. Čia sunku tos šnẽkos suvaikýt LKT228(PnmA). Suvaikýsi tu dabar svietą: kaip kas išmano, teip ir daro Brž. Apsikentusi daryk savo, ir gana, svieto liežuvių nesuvaikysi Žem. Suvaikysi dabar čia jo norus! V.Krėv.
^ Vėjų ir žmonių kalbų nesuvaikýsi Jrb. Blogų gandų nesuvaikysi, piktų kalbų neišsklaidysi KrvP(Al).
7. refl. tr. prk. susilyginti; prilygti: Tu jo su parėdais nesusvaikýsi: anas bagotas, o tu ubago tarba Rod.
užvaikýti tr.
1. NdŽ už ko ar ant ko užvyti, užvaryti.
| refl. NdŽ.
2. pavyti: Karvės uodegas užkelia, tai neužvaikýsi Škt.
3. DŽ, NdŽ. vaikant labai nuvarginti: Užvaikýtas arklys Lp. Per dieną akėjau, tai arkliai užvaikýti Prn. Ažvai̇̃kė bernioką, tą daryk, tą Ant.
| refl. NdŽ.
ǁ siuntinėjant privarginti: Marčią vyro močia darbais ažvai̇̃kė Skp.

vaikýti, vai̇̃ko, vai̇̃kė tr. [K], RŽ, FrnW
1. R, MŽ, N, [K], L, Š, LL209, Rtr, K.Būg, DŽ, KŽ, Šln, Btg versti lakstyti; varinėti, gainioti, vejoti: Vedžiot, vaikýt reikia, jeigu arklys punta Č. Vaikýdavom, kai išpūsdavo karvę: reikia neduot karvei stovėt Alz. Įžaboja karvę ir vai̇̃ko, varinėja ir praeina [išputimas] Kp. Jei persiėda gyvuliai, tai įdeda lazdą į snukį ir vaiko LTR(Br). Ji jau ne iš vieno girdėjo, kad Pimpės berniokas myli gyvulius, nevaiko jų J.Paukš. Žiemą basos [pačios] nelaikyk, apie gryčią nevaikyk LMD(Nj). Vaikýti po visą trobą NdŽ.
| prk.: Kad tu tokia mažukė tokią širdį (pyktį) vaikai̇̃, tai vaikýk Lp.
^ Vienas laiko, kitas vaiko PPr437, LTR(Skdt). Vėjai laksto po vidų, gali šunis vaikýt (šalta kaip lauke) Ds.
ǁ siuntinėti: Pusantro mėnesio vai̇̃kė vai̇̃kė, kol nustatė [ligą] Dg.
2. [K], M, Rtr, DŽ, KŽ, Pšš, Ldk, Alv, Kpč, Plv, Kbr versti pasišalinti, vyti šalin, baidyti: Vaikýk gyvuolius nuo iškados, t. y. gainiok J. Vaikýt einu karvės [iš daržo] Ad. Lapėnienė ir pūstyklę pametus, kaip karves vai̇̃kius [iš daržo] Slm. Karvės varmus vai̇̃ko LzŽ. Kad pr[i]ejo musių; vaikaũ vaikaũ iš gryčios ir vis nieko negaliu padaryt LKT319(Ant). Pirštų galais [motina] buvo įslinkusi seklyčion ir berželio šaka vaikė nuo veido įkyrias muses S.Zob. Tartum nupūsdami rasas nuo žolės, jie (arkliai) prunkštė ir vaikydami uodus purtėsi M.Katil. Aš nemušu to voro, nevaikaũ; jis man nieko nedaro, tegul gyvena sau Svn. Buvo toks eigulys, nu tai vaikýdavo mum nuo to šieno Lnkv. Vaikýk vištas nuog miežių, o tai išretins Vrnv. Regėjau, kap jis žvirblius iš kanapių akmenais vaikė Lš. Šuva neduoda [katėm] ramybės, vai̇̃ko gi jas, užveja ant pečiaus Kpr. Jo tėvas vaikýdavo vaikus iš aviečių Krs. Kur geresnės pievos, bėga gaspadoriai vaikýtų [dainuojančių bernų] Žb. Vis vai̇̃kė mus, kad neganytume Btrm. Aš dar turiu čėso su mergomi užsiimdinėt, nuog sūnų vaikýt! Drsk. Nuog marčios neparosi bėgiot, kap vaiki̇̀s Drsk. Kas iš to jauno: pasgeria, durnavoja, iš namų vaiko Dg. Po rinką zujo policininkai ir vaikė visus, kas norėjo išsidėlioti savo prekes V.Myk-Put. Išejo bobulė ožio vaikytų [iš darželio] LLDI199(Ob). Mes buvom vaikomi (paraštėje vijami), jog ant savo ūlyčių nedrįsom vaikščioti BBRd4,18.
| Vaikýti nuo savęs pypkės dūmus NdŽ.
| prk.: Nors [Brisius] nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos J.Bil.
^ Porino, kap vištas vai̇̃kė (padrikai, šūkčiodama) Drsk. Kap motina muša – tik musias vai̇̃ko LKKXIII137(Grv). Tirštimai draugės (šeimynos) nevaiko LTR(Lš).
| refl. tr.: Visi tuos uodus vai̇̃kos nuo kojų Pv. Tie žabaliai teip puola, tai vaikýkis vaikýkis Pnm.
3. R, MŽ, Sut, N, NdŽ, KŽ, Snt, Lnkv, Šmn, Jž, LTR(Brž) vytis, gaudyti; persekioti: Iškaitau paršelukus bevaikýdama [į tvartą] Rud. Vaikiaũ kiaulę visur Rod. Tą avį miške bevaikydamas paklydau LTR(Mrj). Šunys, kur vaiko žvėris, užejo sesutę medy[je] (ps.) Btg. Dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidoną užmušei; aš jį vaikau jau kelintas metas BsPIV81(Brt). Atsiliko Šviedrys ir nuklydo toli girion, žmones bevaikydamas V.Krėv. Kur sustojo priešas, mus taip energingai vaikęs? M.Katil. Vejonę darau, vaikausi, vaikau SD387. Žuvis didė, marių smaku vadinama, nuog mažų žuvelių prapuola, kad vaikydama ant krašto ižpuola SPII70.
^ Vaiko kap šuva blusas LTR(Auk). Du kiškiu vaikýsi, nei vieno nepavysi JT371. Suraišiotas, sumazgiotas po karklyną kiaules vaiko (šepetys) M.
vaikýtinai
| refl. tr. SD387, N, Š: Jie vai̇̃kėsi vienas kitą NdŽ. Su kuom vaikýtis [K]. Man vaikantỹs kiaules net šonus padiegė Vlk. Po tam … po visus pakraščius vaikės tą veršį, pakol ant savo pusės pastatė, kolei sugavo DS74(Rs). Atsisėdo Straublys ant viesulo ir nuskrido toli, o Dundulis nusivijo jį ir vaikosi iki šios dienos V.Krėv. Brolis po gires su žvėrimis vaikos A1885,7.
ǁ refl. tr. Lš prk. sekioti, meilintis: Tos bobos jį vai̇̃kės, kai jis mergos ieškojo Jrb. Baltas diedas, galva kap sniegas balta, o jis dar moteriškę vai̇̃kos Vrn.
4. prk. barti: Ką te vaikýsi svetimus [vaikus], sa[vo] nesužiūrai Azr. Nuo gaspadinių gaudavom vaikýt, kam anksti parginėm Šd.
5. DŽ, Dkš, Gdl, Dg prk. kreipti ypatingą dėmesį, paisyti: Miestiškas madas vaikýti NdŽ. Užtat kaimynas nuplikęs, kad jo dukterys madas vai̇̃ko Srv. Du bambiziokai pasikorė, vaikýdami savo puikybę BM86(Brž). Nustos bajorai ponystę vaikyti S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ, Mrj: Šarūnė niekada gandų nesivaikė V.Bub. Ot, prieg žemei dar ledva ritas, o jau madas vai̇̃kos Lp. Papartienė buvo paprasta moteris, kilusi iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, niekad jokių bajorysčių nesivaikė rš.
6. prk. stengtis prilygti, lygintis: Prasimanė didžturčius vaikyti rš.
| refl. NdŽ.
7. refl. DŽ stengtis įgyti, siekti ko: Nesivaikyk garbės, karjeros, pinigų – visa tai burbulas rš. Jis gyveno tėvo paliktuose namuose ir, daug nesivaikydamas, tenkinosi pelnu, gaunamu iš savo verslo J.Balč. Tu nesvaikýk pinigo, bet eik prie lengvesnio darbo Slk. Už obuolių nesivaikaũ (nelabai juos mėgstu) Ppr. Visų vėjų nereik vaikýtis: kur ką pamatęs visko neįsigysi Jrb. Vaikýtis raštininko vietos NdŽ.
8. refl. Dkš pūsti (apie vėją): Kluone tai vėjas vaikỹsis – negulk Kt. Reik an tvarto užkraut, ka vėjas nesivaikỹtų Gs. Atsikėliau, – šalta, vėjai vai̇̃kosi po kambarį VšR.
| prk.: Man širdy pavasariniai vėjai vaikos S.Nėr.
9. pučiant judinti: Vėjas vaiko sniego sūkurius rš. Vėjas yra, vėjas vai̇̃ko medelius, vai̇̃ko gerai Kls.
10. leisti, tirpdyti: Saulė sniegą jau baigia vaikýt Užp.
11. vaisinti, kergti: Veršis vai̇̃ko karvę Dv.
ǁ refl. J, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Rtn, Paį, Všk, Aln, Sv geisti patino, lakstyti, bėginėtis: Karvės vai̇̃kos, reikia jaučio Ldk. Vai̇̃kos Margoja Kp. Mano karvė paskėlė vaikýtis, bet veršio arti nėra Kb. Karvė vai̇̃kės vai̇̃kės, bet dar nepasvaikė Ds. Avys pradėdinėja vaikýtis Dv. Kovos mėnasy jau vai̇̃kos kiškiai Ob.
◊ kiaulès vaikýti eiti griuvinėjant: Kai jau eina girtas, tada sako – kiaulès vai̇̃ko LKKXIII127(Grv).
poveliùs vaikýti toks Užgavėnių žaidimas: Vaikai, važiuokit povẽlių vaikýt, gerai linai augs Ss. Niekas nesugebėdavo taip vikriai perlieti vandeniu per Užgavėnes povelius bevaikančio jaunimo arba rugiapjūtės pabaigtuvininkų kaip Kazys V.Myk-Put.
šuni̇̀s vaikýti bastytis be darbo, valkatauti: O dar̃ pasėjęs negi šuni̇̀s vaikýsi, – reikia dirbt Alv. Jaunatvėj tėvų neklausys – vėliau šunis vaikys LTR(Auk).
vė́jus vaikýti (vaikýtis Vrb) DŽ, NdŽ, Grž; LTR(Pg) nerimtai elgtis, bastytis, trankytis: Buvo jaunikaitis: tas vėjų nevaikė, nešvilpino, netinginiavo Tat. O dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti V.Piet. Kaimas jau taip pripratęs, kad jauni vyrai naktimis vėjus vaiko LTR.
vélnius vaikýti ieškoti priekabių: Žmogus iš nieko vélnius vai̇̃ko Vlkv.
apvaikýti tr.
1. priversti apibėgti, apvyti: Apvaikiaũ aplink Žilionies kluoną Lp.
2. refl. Rtn kiek nusivaikyti, apsibaidyti: Širšių bijodavom, tai apsivai̇̃kom šakom, lapais Srj. Palauk, dabar nepamelši – tegul karvės apsivai̇̃ko Slm.
3. prk. didumą (darbų) nudirbti, atstumti: Jau šiek tiek apvaikiaũ darbus Prn.
| refl. tr.: Andrius vis laukė: apsivaikys darbus, bus laisvesnio laiko V.Bub.
4. žr. pavaikyti 6 (refl.): Jeigu kuri karvė labai ilgai neapsivaiko, tai reikia užrišt ant jos kaklo seną nuo mėsos pantį LTR(Kp).
5. apvaisinti žiedadulkėmis, apdulkinti: Jūsų aguonos nepilnavidurės, apvaikýtos, matyt, laukinėm Pnd.
6. menk. išprievartauti: Baudžiaunykę jaunamartę pirmą naktį pats ponas apvai̇̃ko Sem.
atvaikýti tr. Š, KŽ nuvyti šalin, nubaidyti: Šunį neatvaikýsi nuo savęs Dgp. Mėtė akmenim ir atvai̇̃kė vilką Arm. Aš jau tris kartus atvaikiaũ [kiaules nuo rugių], o tu do nė vieno Sl.
įvaikýti tr. Brb vaikant nukamuoti, įbauginti: Vaikai vištas įvai̇̃kė, nesileidžia artyn Prn. Tas veršis vilko įvaikýtas neaugo Zp.
išvaikýti tr.
1. Q550, SD1157, R, MŽ, S.Stan, Sut, N, [K] Š, L, LL167,175,209, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ, Ps, Vlk, Kpč, Slv išgainioti į šalis, išblaškyti: Ižvaikau, ižbarstau SD318. Šuo avis išvai̇̃kė Jrb. Atalekia senė, lazda rankoj, prikelia prikelia, išvai̇̃ko tas karves [,kad negulėtų, ėstų] Svn. Ant rytojaus tik išginus ponas paleidė šunis, kad kiškius išvaikytų LTR(Kp). Aveles išvai̇̃kė, vilneles išdraikė po laukus, po laukus (d.) Klvr. Jei triukšmas nesiliaus, jie tuoj išvaikys susirinkimą I.Simon. Vilkas ima jas ir išvaiko avis Ch1Jn10,12.
| prk.: Vakarušką lietus išvai̇̃kė Skp. Ir žmonių ten nedaugel liko; ar viesulai juos išvaikė, ar maras išmušė, niekas nežinojo V.Krėv.
^ Raguota karvė visą pulką išvaiko LTR(Rm). Pilnas tvartas raudonų arkliukų, inej[o] vienas juodas ir visus išvaikė (žarijos ir žarsteklis) LMD(Lzd).
ǁ priversti išvykti daugeliui į įvairias vietas: Vaikai kai šuniukai po visą svietą išvaikýti Krm.
2. M, LL213, Rtr, KŽ, Jž išvyti, išvaryti, išvejoti, išbaidyti: Girtas išvai̇̃kė visus vaikus iš dubos J. Marti išvai̇̃kė šeimyną J. Pačią išvai̇̃kė, ir vėl paliks vienas Slm. Ka bus kas jūsų gryčio[je], išvaikýkiat LKT264(RdN). Vaikiau vaikiau i negaliu išvaikýt [karvės iš daržo] Ad. Išvaikýk vištas iš daržo, – viralus išdraskis Rod. Lizduke katinas buvo, špokus išvai̇̃kė, išpjovė Pg. Ašiai ir žabus atsargiai ėmiau, kad jo (paukštelio) neišvaikýč Ob. Tikrai papečyj murma vaidalas! Tik kaip anas reikia išvaikyt? BsPII314. Laumės apsisupa paklote ir ateina, ir išvai̇̃ko iš pirties moteras DrskŽ. Greičiau aždarykit visas [peklos] duris ir langus, ba jis (kalvis) mum visus išvaiki̇̀s (ps.) PnmR.
| prk.: Tai, rokuoja, jau tą nelaimę išvaiki̇̀s, ka nukerta uodegą [giedančiai vištai] Brž. Išvaikęs piktybes ir anų galybes, dangų mumus davė SGI120. Idant … pritęstų savęsp visus, kuriuos tiesa Dievo buvo užbarsčius, kerštas Dievo atadaužęs, o baimė išvai̇̃kius DP347.
^ Nešluota troba piršlius išvaiko TŽIII383. Viena raudona ineina, visus išvai̇̃ko (ugnis) JT359.
| refl. tr., intr. Rtr, KŽ: Išvaikyk kiaules iš daržo. – Išsivaikýk pati Š. Svetimas mergeles tai išsivaikiau LTR(Kpč). Pasiuto senis: savo šeimyną išsivai̇̃kė i gyvena vienas Ėr.
| Senas levas gaišta delto, jog nėra peno, ir jauniej pasenusio ižsivaiko ChJob4,11.
^ Tinginys duoną išsivai̇̃ko Dkš.
ǁ priversti išvykti: Jaunimą iš kaimų išvai̇̃kė, tuščia Kbr.
3. vaikant nuvarginti, nuvaikyti: Išvaikytą kiškį bet koks šuo pagaus rš.
4. vaikant sugrąžinti sveikumą: Dobilų užėdė karvė, išputo, ir led ne led mes ją išvai̇̃kėm Jnšk.
5. refl. tr. kurį laiką vaikytis, gainiotis: Tą vaiką išsivai̇̃kė po visą kalną Rmš.
6. NdŽ išsklaidyti: Išvai̇̃kė debesius vėjas Lp. Ir tep ūkanota bus, paki ūką vėjas ižvaiki̇̀s Lš. Uždaryk duris, vėjas šilumą išvaikỹs Prn. Vėjas iš kambario šilumą išvai̇̃kė Klvr. Reiktų kada nors paausti, dulkes išvaikýti (retai audžiant audeklas apdulka) Upn.
| prk.: Saulės spindulys buvo išvaikęs tam tarpui tamsybę J.Balč. O dabar miegus išvaiko kambarin įsiveržusi saulė – šilta ir vasariška V.Bub.
| refl. prk.: Gerk gerk, mažu sklerozė išsivaikỹs Snt.
ǁ sklaidant (šilumą) išgairinti: Nū pečio nekūriau, tai vėjas visą pirkią per plyšius išvai̇̃kė Rod. Vėjas išvai̇̃kė pirkią, šalta Rod.
7. išleisti, iššvaistyti (pinigus): Išvai̇̃kė piningus begerdamas su panoms Trg.
8. padaryti prastą, silpną, nususinti: Šiemet rugius vėjas išvai̇̃kė Slm. Šąla i šąla kožną naktį, išvaikỹs rugelius Bsg.
9. refl. kurį laiką geisti patino, vaikytis, bėginėtis: Karvė išsivai̇̃kė visą savaitę, ir delto nepasivaikė Š, KŽ.
nuvaikýti tr.
1. Amb, Š, LL119,165,322, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ nuvyti šalin, nugainioti, nubaidyti: Nuvaikýk vištas nuo miežių, kad nelestų Grž. Nuvaikýk nuo girnų vištas! Lel. Puolė su lopeta ir nuvai̇̃kė šunį Ob. Aš tuoj prilėkęs viulkus nuvaikiaũ BM4(Kp). Užles žąsukas avižų, miežių, tu niekap nenuvaikýsi nuo lauko Prn. Skrudėlės prašė, kad anas (berniukas) nuvaikytų mešką LMD(Ukm). Tada nuskrido gegužė girion ir pasakė devynių brolių seseriai, kad ją visi broliai nuvaikė BsPII210(Jž).
| prk.: Badą nuvaikýti NdŽ. Pasimankštyk, gal miegus nuvaikýsi Mrj. Ji papurtė galvą, tarytum tas judesys galėtų nuvaikyti neprašomas mintis rš.
| refl. tr. Š: Nusvaikai̇̃ [uodus], ir tiek, ką juos naikinsi Pnm. Nusvaikýk musias Lp.
| Nusivaikei visus bernus, ir bala žino, ką begausi A.Vaičiul.
| prk.: Išeik oran, tai miegus greit nusvaikýsi Užp.
2. Mrj, PnmA vaikant nuvarginti: Greit nevažiuok, kad nenuvaikýtai arklių Dkš. Kas nuvai̇̃ko, nuvažinėja arklius, blogi esti Bsg. Kam tu arklį tep nuvaikei̇̃, kad net šlapias kap pelė Vrn.
3. Ob, Užp nuleisti, nutirpdyti: Kai saulė pasisukė an žemę, tuoj sniegą nuvai̇̃kė Km. Pirmą sniegą vis nuvai̇̃ko, kad ir daug prisniega Vj.
| Reiks važiuot, bo lig rytdienai gali kelią nuvaikýt Sv.
4. Ldk prastus javus nupjauti; prastai nupjauti: Tokie čia šiemet rugiai – pardien ir nuvaikýsma Sv.
pavaikýti tr.
1. Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Kp kiek vaikyti, pagainioti: Kai pavaikai̇̃, vis tiek bėga tolyn PnmR. Reikia pavaikýt gerai karvė, trint šonai šiaudais [, kai išpunta] Sn. Toj būdelėj seneliukas, trejų metų piemenukas, moka kiaules paganyt ir ožkeles pavaikyt LLDI159(VšR). Kažin kuri iš mergų manė, kad išputusią karvę reiktų smarkiai pavaikyti, kaip darė Endriškėse M.Katil. Jis (skalikas) pakels kiškį, pavaikęs užvarys į šaulį, tik šauk perskeltlūpiui stačiai kakton Blv.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. pasekioti: Paskui visus nepasivaikýsi DŽ1.
2. kurį laiką vaikyti, gainioti: Arklį pavaikýti NdŽ.
| refl. NdŽ.
3. NdŽ, Sdk, Antš, Šmn kiek nuvyti šalin, pabaidyti: Atiš, su lazdele pavaikiaũ, ir nuejo [vištos] Žž. Dar vanagą pavai̇̃ko nuo vištų Alks. Kokis tę mušimas – tik blusas pavaikė Vlk. Karvė pririšta, gálva negali pavaikýt [musių] Ktv. Eik, seni, fermon, nor musias pavaikýsi (juok.) Drsk. Vištos bulbas lupa, pavai̇̃kait LzŽ.
4. vejantis pavyti: Kur jį pavaikýsi? NdŽ.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. tr. pasigaudyti: Tarp išvirtusių medžių galima pasivaikyti ešerių rš.
5. Ds apvaisinti: Jų jautis netikęs: nepavai̇̃ko karvių Ut. Jis pavaikė visas apylinkės kales rš.
| refl. Š, OG291, DŽ, NdŽ, KŽ, Ldk, Ds, Ant, Sl, Kp, Sdb: Karvė pasivai̇̃kė, bus pieno J. Regis, kad telyčia ieško jaučių, nuvesk, tegu pasvai̇̃ko Dbk. Karvė nepasvai̇̃kę Dv. Karvė pasikėlė, prileidom prie jaučio, ir pasivai̇̃kė Bgs. Jau visos pasivai̇̃kę karvės turėjo Grž. Až antro rozo būta pasvaikýta karvės Ktk. Gerai, telyčytė pasvai̇̃kė Aln. Telyčia jau pasvai̇̃kė, kitais metais bus karvė Vj. Abi avelės pasivai̇̃kė, ale atvedė tik po vieną gėrelį Sml. Ar jau pasivai̇̃kė kumelė? Pnd. Prieš išgaišdamas, tas [gyvačių] karalius pasivaikąs su kuria nors gyvate, ir iš jos gimstąs naujas karalius MTtIII128(Kp).
^ Kad Dievas laikis, maž pasvaiki̇̀s Tvr.
6. refl. susikryžminti: Burokai pokietūs tokie, anys, matyt, pasvai̇̃kę su galvijiniais Ob.
| prk.: Nebijok, dėk mėsą prie bulvų: bulvos mėsa nepasvaiki̇̀s Ob.
7. refl. prk. pasekti, atsigimti: Kuo ana ir pasvai̇̃kius, tokia bloga? Ds.
◊ vė́ju pasivai̇̃kęs labai judrus, nepasėda, nenuorama: Tokia jau vė́ju pasvai̇̃kius: dienelės nepabus namie Skdt.
vélniu pasivai̇̃kęs niekam netikęs, prastas: Kad ir ana jau vélniu pasvai̇̃kius Ut. Duona velniu pasvai̇̃kius (gaiži) Kp.
parvaikýti tr.
1. NdŽ vaikant parvyti, parvaryti.
2. vaikant pervarginti: Akėdamas labai parvaikiaũ arklius Mrj. Arkliai parvaikýti, varnos derina (greitai stips) Dkš.
pravaikýti tr.
1. Dv, Arm, Upn nuvyti, išvarinėti: Nuog daržo ir vištą reik pačiam pravaikýt Dv. Pravaikýk kates! Ob. Eik pravai̇̃kai kiaules iš daržo LzŽ.
| refl. tr.: Vydavo bitutės nedorėlį [lokį] iš medžio, tas, pasikočiojęs smėlyje, nuo akių kojomis prasivaikydavo užpuolikes rš.
2. Sn kurį laiką vaikyti, gainioti.
3. LTR(Kpč), Sn vaikant išmankštinti, prajodinėti: Ar žirgelį pravaikei, ar suknelę vėdinai, – oi, ko atjojai, šelmi berneli, pavasario dienelę? LLDII124(Pns).
4. prasklaidyti: Auštant vėjas pravaikė debesis rš.
| prk.: Einu pasivaikščiot, miegus pravaikýt Ig.
privaikýti tr. NdŽ, DŽ1
1. vaikant privarginti: Juos (belaisvius) te privai̇̃kė Slm. Nu jis (sūnus) palakstė, privai̇̃kė kiaulę [iššokusią iš gardo], to dūsuoja, nebagė jau jy te gulia po medeliais ir kelias Slm. Privaikýta piemenų kiaulė, prikapota, kana ar neišsibarstis Ds.
| refl. NdŽ.
2. Vrn suspėti vaikyti: O kur tu juos (viščiukus) privaikýsi! Slm.

×razvaikýti (hibr.) tr. panaikinti: [Lietuvių] mokyklas razvai̇̃kė [1935 m.] Pls.
suvaikýti
1. tr. N, KŽ, Lp vaikant, vejant sugaudyti, sulaikyti, pavyti: Kai išbėgs, nebesuvaikýsi DŽ1. Suvaikýk gi jį! NdŽ. Tai karvė, kokia dragūnas, negali suvaikýt Mrj. Anas vėl atgal – ir negali niekaip bobutės suvaikyt po dangų. Ir tebegaudo ligi šiolei LTR. Jis mėlynanosius nori suvaikýt, darban nuvaryt, ale, ale… Drsk.
| prk.: Nė su margu arkliu nesuvaikýsi jų melagystės Jd. Ašarų suvaikýt negaliu Dv.
^ Suvaikýsi tu pirdalą vandeny Ds. Vaikai, kolei skverne laikai, paleidei – ir nebesuvaikai̇̃ Sdk. Dantys liežuvį sulaiko, bet proto nesuvaiko KrvP(Grnk).
| refl. tr., intr.: Jis šelma, kur aš jį susivaikýsiu Dg. Kur aš su ja (telyčaite) senas susvaikýsiu Rod.
2. tr. [K], M, Rtr, NdŽ suvaryti, sugainioti: Kas juosius suvaikỹs? J. Kiaules reikia suvaikýt Rod. Dievas siunčia perkūniją ir juos (velnius) muša, suvaiko atgal į peklą LTR(Lš).
| refl. tr. NdŽ: Nesusvai̇̃ko gyvulių Žrm. Susivaikiaũ vėl an krūvą iš tų krūmelių [gyvulius] Skrb.
ǁ priversti susikelti, susikraustyti: Tai va, dabar gyvenvietėn suvai̇̃kė visus Pnm.
3. tr. vaikant išvaryti, pabaidyti: Krapukštinosi pelės, ej[o] pelių suvaikýt DrskŽ.
4. tr. NdŽ vaikant nuvarginti: Arklius dykai suvaikiaũ in tą miestą Mrj.
5. suvokti, suprasti: Dabar aš nesuvaikaũ to mokslo Ps. Mano žodyne prie kiekvieno žodžio bus įdėtų sakinių, iš kurių lengviau bus suvaikyti žodžio reikšmė K.Būg. Mokiniai kalbos taisykles turėtų mokytis patys suvaikyti iš nagrinėjamų kalbos mokslui pavyzdžių J.Jabl. Žmogus kartais negali suvaikyti, kaip rašytojo galvota: rusiškai, lenkiškai ar vokiškai A.Sm. Vidurinės priegaidės ženklu žymima ir kai kurių skolinių kirčio vieta, nes čia priegaidė yra nesuvaikoma GrvT16. Nebesuvaikaũ pakrikusių minčių DŽ1. Velnio tu suvaikysi tą ponų meilę rš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Monika kuris laikas murpsojo, visu kūnu atsirėmusi į savo vyrą, nesusivaikydama savo kančiose ir mintyse P.Cvir. Bematant man pasidarė daug ramiau, vėl galėjau susivaikyt savo mintis Mš. Tai kaipgi tada jie kryptis susivaiko? rš. Per tvorą šoko [karvė] ir kieno gerybon inšoko – nesusvaikýsi Kpč. Eik tu, susvaikýk su tokia DrskŽ.
ǁ pastebėti, susekti: Nespėja suvaikýt, kada šuniokas nutrūksta Vžns. Kiek yra rašybų Rygoje, suvaikyti neteko J.Jabl.
ǁ susiorientuoti, susigaudyti: Motociklas skrieja, mokytoja nesuvaiko, kur dangus, kur žemė rš.
| refl.: Niekaip nebesusivaikaũ: o buvo medžiai, buvo kluonas Rm. Sunku čia susivaikýt – tiek daiktų! Jrb. Aš nieko nebesusivaikaũ su tais vaistais Všk.
6. kreipti dėmesį, supaisyti, sužiūrėti: Ar suvaikýsi, ką žmonės apie mane pašneka BŽ237. Kur tu čia senas būdamas jaunus besuvaikýsi Š. Siūkis, vaike, paprastai, kur tu visas madas suvaikýsi Žž. Jo nesuvaikýsi: jis visada vienaip sako, kitaip daro Skrb. Suvaikýsi, ką bobos pramano Alk. Suvaikýsi jo ligõs RdN. Kas suvaikys, ką varnos lesa?! Grž. Čia sunku tos šnẽkos suvaikýt LKT228(PnmA). Suvaikýsi tu dabar svietą: kaip kas išmano, teip ir daro Brž. Apsikentusi daryk savo, ir gana, svieto liežuvių nesuvaikysi Žem. Suvaikysi dabar čia jo norus! V.Krėv.
^ Vėjų ir žmonių kalbų nesuvaikýsi Jrb. Blogų gandų nesuvaikysi, piktų kalbų neišsklaidysi KrvP(Al).
7. refl. tr. prk. susilyginti; prilygti: Tu jo su parėdais nesusvaikýsi: anas bagotas, o tu ubago tarba Rod.
užvaikýti tr.
1. NdŽ už ko ar ant ko užvyti, užvaryti.
| refl. NdŽ.
2. pavyti: Karvės uodegas užkelia, tai neužvaikýsi Škt.
3. DŽ, NdŽ. vaikant labai nuvarginti: Užvaikýtas arklys Lp. Per dieną akėjau, tai arkliai užvaikýti Prn. Ažvai̇̃kė bernioką, tą daryk, tą Ant.
| refl. NdŽ.
ǁ siuntinėjant privarginti: Marčią vyro močia darbais ažvai̇̃kė Skp.

vaikýti, vai̇̃ko, vai̇̃kė tr. [K], RŽ, FrnW
1. R, MŽ, N, [K], L, Š, LL209, Rtr, K.Būg, DŽ, KŽ, Šln, Btg versti lakstyti; varinėti, gainioti, vejoti: Vedžiot, vaikýt reikia, jeigu arklys punta Č. Vaikýdavom, kai išpūsdavo karvę: reikia neduot karvei stovėt Alz. Įžaboja karvę ir vai̇̃ko, varinėja ir praeina [išputimas] Kp. Jei persiėda gyvuliai, tai įdeda lazdą į snukį ir vaiko LTR(Br). Ji jau ne iš vieno girdėjo, kad Pimpės berniokas myli gyvulius, nevaiko jų J.Paukš. Žiemą basos [pačios] nelaikyk, apie gryčią nevaikyk LMD(Nj). Vaikýti po visą trobą NdŽ.
| prk.: Kad tu tokia mažukė tokią širdį (pyktį) vaikai̇̃, tai vaikýk Lp.
^ Vienas laiko, kitas vaiko PPr437, LTR(Skdt). Vėjai laksto po vidų, gali šunis vaikýt (šalta kaip lauke) Ds.
ǁ siuntinėti: Pusantro mėnesio vai̇̃kė vai̇̃kė, kol nustatė [ligą] Dg.
2. [K], M, Rtr, DŽ, KŽ, Pšš, Ldk, Alv, Kpč, Plv, Kbr versti pasišalinti, vyti šalin, baidyti: Vaikýk gyvuolius nuo iškados, t. y. gainiok J. Vaikýt einu karvės [iš daržo] Ad. Lapėnienė ir pūstyklę pametus, kaip karves vai̇̃kius [iš daržo] Slm. Karvės varmus vai̇̃ko LzŽ. Kad pr[i]ejo musių; vaikaũ vaikaũ iš gryčios ir vis nieko negaliu padaryt LKT319(Ant). Pirštų galais [motina] buvo įslinkusi seklyčion ir berželio šaka vaikė nuo veido įkyrias muses S.Zob. Tartum nupūsdami rasas nuo žolės, jie (arkliai) prunkštė ir vaikydami uodus purtėsi M.Katil. Aš nemušu to voro, nevaikaũ; jis man nieko nedaro, tegul gyvena sau Svn. Buvo toks eigulys, nu tai vaikýdavo mum nuo to šieno Lnkv. Vaikýk vištas nuog miežių, o tai išretins Vrnv. Regėjau, kap jis žvirblius iš kanapių akmenais vaikė Lš. Šuva neduoda [katėm] ramybės, vai̇̃ko gi jas, užveja ant pečiaus Kpr. Jo tėvas vaikýdavo vaikus iš aviečių Krs. Kur geresnės pievos, bėga gaspadoriai vaikýtų [dainuojančių bernų] Žb. Vis vai̇̃kė mus, kad neganytume Btrm. Aš dar turiu čėso su mergomi užsiimdinėt, nuog sūnų vaikýt! Drsk. Nuog marčios neparosi bėgiot, kap vaiki̇̀s Drsk. Kas iš to jauno: pasgeria, durnavoja, iš namų vaiko Dg. Po rinką zujo policininkai ir vaikė visus, kas norėjo išsidėlioti savo prekes V.Myk-Put. Išejo bobulė ožio vaikytų [iš darželio] LLDI199(Ob). Mes buvom vaikomi (paraštėje vijami), jog ant savo ūlyčių nedrįsom vaikščioti BBRd4,18.
| Vaikýti nuo savęs pypkės dūmus NdŽ.
| prk.: Nors [Brisius] nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos J.Bil.
^ Porino, kap vištas vai̇̃kė (padrikai, šūkčiodama) Drsk. Kap motina muša – tik musias vai̇̃ko LKKXIII137(Grv). Tirštimai draugės (šeimynos) nevaiko LTR(Lš).
| refl. tr.: Visi tuos uodus vai̇̃kos nuo kojų Pv. Tie žabaliai teip puola, tai vaikýkis vaikýkis Pnm.
3. R, MŽ, Sut, N, NdŽ, KŽ, Snt, Lnkv, Šmn, Jž, LTR(Brž) vytis, gaudyti; persekioti: Iškaitau paršelukus bevaikýdama [į tvartą] Rud. Vaikiaũ kiaulę visur Rod. Tą avį miške bevaikydamas paklydau LTR(Mrj). Šunys, kur vaiko žvėris, užejo sesutę medy[je] (ps.) Btg. Dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidoną užmušei; aš jį vaikau jau kelintas metas BsPIV81(Brt). Atsiliko Šviedrys ir nuklydo toli girion, žmones bevaikydamas V.Krėv. Kur sustojo priešas, mus taip energingai vaikęs? M.Katil. Vejonę darau, vaikausi, vaikau SD387. Žuvis didė, marių smaku vadinama, nuog mažų žuvelių prapuola, kad vaikydama ant krašto ižpuola SPII70.
^ Vaiko kap šuva blusas LTR(Auk). Du kiškiu vaikýsi, nei vieno nepavysi JT371. Suraišiotas, sumazgiotas po karklyną kiaules vaiko (šepetys) M.
vaikýtinai
| refl. tr. SD387, N, Š: Jie vai̇̃kėsi vienas kitą NdŽ. Su kuom vaikýtis [K]. Man vaikantỹs kiaules net šonus padiegė Vlk. Po tam … po visus pakraščius vaikės tą veršį, pakol ant savo pusės pastatė, kolei sugavo DS74(Rs). Atsisėdo Straublys ant viesulo ir nuskrido toli, o Dundulis nusivijo jį ir vaikosi iki šios dienos V.Krėv. Brolis po gires su žvėrimis vaikos A1885,7.
ǁ refl. tr. Lš prk. sekioti, meilintis: Tos bobos jį vai̇̃kės, kai jis mergos ieškojo Jrb. Baltas diedas, galva kap sniegas balta, o jis dar moteriškę vai̇̃kos Vrn.
4. prk. barti: Ką te vaikýsi svetimus [vaikus], sa[vo] nesužiūrai Azr. Nuo gaspadinių gaudavom vaikýt, kam anksti parginėm Šd.
5. DŽ, Dkš, Gdl, Dg prk. kreipti ypatingą dėmesį, paisyti: Miestiškas madas vaikýti NdŽ. Užtat kaimynas nuplikęs, kad jo dukterys madas vai̇̃ko Srv. Du bambiziokai pasikorė, vaikýdami savo puikybę BM86(Brž). Nustos bajorai ponystę vaikyti S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ, Mrj: Šarūnė niekada gandų nesivaikė V.Bub. Ot, prieg žemei dar ledva ritas, o jau madas vai̇̃kos Lp. Papartienė buvo paprasta moteris, kilusi iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, niekad jokių bajorysčių nesivaikė rš.
6. prk. stengtis prilygti, lygintis: Prasimanė didžturčius vaikyti rš.
| refl. NdŽ.
7. refl. DŽ stengtis įgyti, siekti ko: Nesivaikyk garbės, karjeros, pinigų – visa tai burbulas rš. Jis gyveno tėvo paliktuose namuose ir, daug nesivaikydamas, tenkinosi pelnu, gaunamu iš savo verslo J.Balč. Tu nesvaikýk pinigo, bet eik prie lengvesnio darbo Slk. Už obuolių nesivaikaũ (nelabai juos mėgstu) Ppr. Visų vėjų nereik vaikýtis: kur ką pamatęs visko neįsigysi Jrb. Vaikýtis raštininko vietos NdŽ.
8. refl. Dkš pūsti (apie vėją): Kluone tai vėjas vaikỹsis – negulk Kt. Reik an tvarto užkraut, ka vėjas nesivaikỹtų Gs. Atsikėliau, – šalta, vėjai vai̇̃kosi po kambarį VšR.
| prk.: Man širdy pavasariniai vėjai vaikos S.Nėr.
9. pučiant judinti: Vėjas vaiko sniego sūkurius rš. Vėjas yra, vėjas vai̇̃ko medelius, vai̇̃ko gerai Kls.
10. leisti, tirpdyti: Saulė sniegą jau baigia vaikýt Užp.
11. vaisinti, kergti: Veršis vai̇̃ko karvę Dv.
ǁ refl. J, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Rtn, Paį, Všk, Aln, Sv geisti patino, lakstyti, bėginėtis: Karvės vai̇̃kos, reikia jaučio Ldk. Vai̇̃kos Margoja Kp. Mano karvė paskėlė vaikýtis, bet veršio arti nėra Kb. Karvė vai̇̃kės vai̇̃kės, bet dar nepasvaikė Ds. Avys pradėdinėja vaikýtis Dv. Kovos mėnasy jau vai̇̃kos kiškiai Ob.
◊ kiaulès vaikýti eiti griuvinėjant: Kai jau eina girtas, tada sako – kiaulès vai̇̃ko LKKXIII127(Grv).
poveliùs vaikýti toks Užgavėnių žaidimas: Vaikai, važiuokit povẽlių vaikýt, gerai linai augs Ss. Niekas nesugebėdavo taip vikriai perlieti vandeniu per Užgavėnes povelius bevaikančio jaunimo arba rugiapjūtės pabaigtuvininkų kaip Kazys V.Myk-Put.
šuni̇̀s vaikýti bastytis be darbo, valkatauti: O dar̃ pasėjęs negi šuni̇̀s vaikýsi, – reikia dirbt Alv. Jaunatvėj tėvų neklausys – vėliau šunis vaikys LTR(Auk).
vė́jus vaikýti (vaikýtis Vrb) DŽ, NdŽ, Grž; LTR(Pg) nerimtai elgtis, bastytis, trankytis: Buvo jaunikaitis: tas vėjų nevaikė, nešvilpino, netinginiavo Tat. O dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti V.Piet. Kaimas jau taip pripratęs, kad jauni vyrai naktimis vėjus vaiko LTR.
vélnius vaikýti ieškoti priekabių: Žmogus iš nieko vélnius vai̇̃ko Vlkv.
apvaikýti tr.
1. priversti apibėgti, apvyti: Apvaikiaũ aplink Žilionies kluoną Lp.
2. refl. Rtn kiek nusivaikyti, apsibaidyti: Širšių bijodavom, tai apsivai̇̃kom šakom, lapais Srj. Palauk, dabar nepamelši – tegul karvės apsivai̇̃ko Slm.
3. prk. didumą (darbų) nudirbti, atstumti: Jau šiek tiek apvaikiaũ darbus Prn.
| refl. tr.: Andrius vis laukė: apsivaikys darbus, bus laisvesnio laiko V.Bub.
4. žr. pavaikyti 6 (refl.): Jeigu kuri karvė labai ilgai neapsivaiko, tai reikia užrišt ant jos kaklo seną nuo mėsos pantį LTR(Kp).
5. apvaisinti žiedadulkėmis, apdulkinti: Jūsų aguonos nepilnavidurės, apvaikýtos, matyt, laukinėm Pnd.
6. menk. išprievartauti: Baudžiaunykę jaunamartę pirmą naktį pats ponas apvai̇̃ko Sem.
atvaikýti tr. Š, KŽ nuvyti šalin, nubaidyti: Šunį neatvaikýsi nuo savęs Dgp. Mėtė akmenim ir atvai̇̃kė vilką Arm. Aš jau tris kartus atvaikiaũ [kiaules nuo rugių], o tu do nė vieno Sl.
įvaikýti tr. Brb vaikant nukamuoti, įbauginti: Vaikai vištas įvai̇̃kė, nesileidžia artyn Prn. Tas veršis vilko įvaikýtas neaugo Zp.
išvaikýti tr.
1. Q550, SD1157, R, MŽ, S.Stan, Sut, N, [K] Š, L, LL167,175,209, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ, Ps, Vlk, Kpč, Slv išgainioti į šalis, išblaškyti: Ižvaikau, ižbarstau SD318. Šuo avis išvai̇̃kė Jrb. Atalekia senė, lazda rankoj, prikelia prikelia, išvai̇̃ko tas karves [,kad negulėtų, ėstų] Svn. Ant rytojaus tik išginus ponas paleidė šunis, kad kiškius išvaikytų LTR(Kp). Aveles išvai̇̃kė, vilneles išdraikė po laukus, po laukus (d.) Klvr. Jei triukšmas nesiliaus, jie tuoj išvaikys susirinkimą I.Simon. Vilkas ima jas ir išvaiko avis Ch1Jn10,12.
| prk.: Vakarušką lietus išvai̇̃kė Skp. Ir žmonių ten nedaugel liko; ar viesulai juos išvaikė, ar maras išmušė, niekas nežinojo V.Krėv.
^ Raguota karvė visą pulką išvaiko LTR(Rm). Pilnas tvartas raudonų arkliukų, inej[o] vienas juodas ir visus išvaikė (žarijos ir žarsteklis) LMD(Lzd).
ǁ priversti išvykti daugeliui į įvairias vietas: Vaikai kai šuniukai po visą svietą išvaikýti Krm.
2. M, LL213, Rtr, KŽ, Jž išvyti, išvaryti, išvejoti, išbaidyti: Girtas išvai̇̃kė visus vaikus iš dubos J. Marti išvai̇̃kė šeimyną J. Pačią išvai̇̃kė, ir vėl paliks vienas Slm. Ka bus kas jūsų gryčio[je], išvaikýkiat LKT264(RdN). Vaikiau vaikiau i negaliu išvaikýt [karvės iš daržo] Ad. Išvaikýk vištas iš daržo, – viralus išdraskis Rod. Lizduke katinas buvo, špokus išvai̇̃kė, išpjovė Pg. Ašiai ir žabus atsargiai ėmiau, kad jo (paukštelio) neišvaikýč Ob. Tikrai papečyj murma vaidalas! Tik kaip anas reikia išvaikyt? BsPII314. Laumės apsisupa paklote ir ateina, ir išvai̇̃ko iš pirties moteras DrskŽ. Greičiau aždarykit visas [peklos] duris ir langus, ba jis (kalvis) mum visus išvaiki̇̀s (ps.) PnmR.
| prk.: Tai, rokuoja, jau tą nelaimę išvaiki̇̀s, ka nukerta uodegą [giedančiai vištai] Brž. Išvaikęs piktybes ir anų galybes, dangų mumus davė SGI120. Idant … pritęstų savęsp visus, kuriuos tiesa Dievo buvo užbarsčius, kerštas Dievo atadaužęs, o baimė išvai̇̃kius DP347.
^ Nešluota troba piršlius išvaiko TŽIII383. Viena raudona ineina, visus išvai̇̃ko (ugnis) JT359.
| refl. tr., intr. Rtr, KŽ: Išvaikyk kiaules iš daržo. – Išsivaikýk pati Š. Svetimas mergeles tai išsivaikiau LTR(Kpč). Pasiuto senis: savo šeimyną išsivai̇̃kė i gyvena vienas Ėr.
| Senas levas gaišta delto, jog nėra peno, ir jauniej pasenusio ižsivaiko ChJob4,11.
^ Tinginys duoną išsivai̇̃ko Dkš.
ǁ priversti išvykti: Jaunimą iš kaimų išvai̇̃kė, tuščia Kbr.
3. vaikant nuvarginti, nuvaikyti: Išvaikytą kiškį bet koks šuo pagaus rš.
4. vaikant sugrąžinti sveikumą: Dobilų užėdė karvė, išputo, ir led ne led mes ją išvai̇̃kėm Jnšk.
5. refl. tr. kurį laiką vaikytis, gainiotis: Tą vaiką išsivai̇̃kė po visą kalną Rmš.
6. NdŽ išsklaidyti: Išvai̇̃kė debesius vėjas Lp. Ir tep ūkanota bus, paki ūką vėjas ižvaiki̇̀s Lš. Uždaryk duris, vėjas šilumą išvaikỹs Prn. Vėjas iš kambario šilumą išvai̇̃kė Klvr. Reiktų kada nors paausti, dulkes išvaikýti (retai audžiant audeklas apdulka) Upn.
| prk.: Saulės spindulys buvo išvaikęs tam tarpui tamsybę J.Balč. O dabar miegus išvaiko kambarin įsiveržusi saulė – šilta ir vasariška V.Bub.
| refl. prk.: Gerk gerk, mažu sklerozė išsivaikỹs Snt.
ǁ sklaidant (šilumą) išgairinti: Nū pečio nekūriau, tai vėjas visą pirkią per plyšius išvai̇̃kė Rod. Vėjas išvai̇̃kė pirkią, šalta Rod.
7. išleisti, iššvaistyti (pinigus): Išvai̇̃kė piningus begerdamas su panoms Trg.
8. padaryti prastą, silpną, nususinti: Šiemet rugius vėjas išvai̇̃kė Slm. Šąla i šąla kožną naktį, išvaikỹs rugelius Bsg.
9. refl. kurį laiką geisti patino, vaikytis, bėginėtis: Karvė išsivai̇̃kė visą savaitę, ir delto nepasivaikė Š, KŽ.
nuvaikýti tr.
1. Amb, Š, LL119,165,322, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ nuvyti šalin, nugainioti, nubaidyti: Nuvaikýk vištas nuo miežių, kad nelestų Grž. Nuvaikýk nuo girnų vištas! Lel. Puolė su lopeta ir nuvai̇̃kė šunį Ob. Aš tuoj prilėkęs viulkus nuvaikiaũ BM4(Kp). Užles žąsukas avižų, miežių, tu niekap nenuvaikýsi nuo lauko Prn. Skrudėlės prašė, kad anas (berniukas) nuvaikytų mešką LMD(Ukm). Tada nuskrido gegužė girion ir pasakė devynių brolių seseriai, kad ją visi broliai nuvaikė BsPII210(Jž).
| prk.: Badą nuvaikýti NdŽ. Pasimankštyk, gal miegus nuvaikýsi Mrj. Ji papurtė galvą, tarytum tas judesys galėtų nuvaikyti neprašomas mintis rš.
| refl. tr. Š: Nusvaikai̇̃ [uodus], ir tiek, ką juos naikinsi Pnm. Nusvaikýk musias Lp.
| Nusivaikei visus bernus, ir bala žino, ką begausi A.Vaičiul.
| prk.: Išeik oran, tai miegus greit nusvaikýsi Užp.
2. Mrj, PnmA vaikant nuvarginti: Greit nevažiuok, kad nenuvaikýtai arklių Dkš. Kas nuvai̇̃ko, nuvažinėja arklius, blogi esti Bsg. Kam tu arklį tep nuvaikei̇̃, kad net šlapias kap pelė Vrn.
3. Ob, Užp nuleisti, nutirpdyti: Kai saulė pasisukė an žemę, tuoj sniegą nuvai̇̃kė Km. Pirmą sniegą vis nuvai̇̃ko, kad ir daug prisniega Vj.
| Reiks važiuot, bo lig rytdienai gali kelią nuvaikýt Sv.
4. Ldk prastus javus nupjauti; prastai nupjauti: Tokie čia šiemet rugiai – pardien ir nuvaikýsma Sv.
pavaikýti tr.
1. Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Kp kiek vaikyti, pagainioti: Kai pavaikai̇̃, vis tiek bėga tolyn PnmR. Reikia pavaikýt gerai karvė, trint šonai šiaudais [, kai išpunta] Sn. Toj būdelėj seneliukas, trejų metų piemenukas, moka kiaules paganyt ir ožkeles pavaikyt LLDI159(VšR). Kažin kuri iš mergų manė, kad išputusią karvę reiktų smarkiai pavaikyti, kaip darė Endriškėse M.Katil. Jis (skalikas) pakels kiškį, pavaikęs užvarys į šaulį, tik šauk perskeltlūpiui stačiai kakton Blv.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. pasekioti: Paskui visus nepasivaikýsi DŽ1.
2. kurį laiką vaikyti, gainioti: Arklį pavaikýti NdŽ.
| refl. NdŽ.
3. NdŽ, Sdk, Antš, Šmn kiek nuvyti šalin, pabaidyti: Atiš, su lazdele pavaikiaũ, ir nuejo [vištos] Žž. Dar vanagą pavai̇̃ko nuo vištų Alks. Kokis tę mušimas – tik blusas pavaikė Vlk. Karvė pririšta, gálva negali pavaikýt [musių] Ktv. Eik, seni, fermon, nor musias pavaikýsi (juok.) Drsk. Vištos bulbas lupa, pavai̇̃kait LzŽ.
4. vejantis pavyti: Kur jį pavaikýsi? NdŽ.
| refl. NdŽ.
ǁ refl. tr. pasigaudyti: Tarp išvirtusių medžių galima pasivaikyti ešerių rš.
5. Ds apvaisinti: Jų jautis netikęs: nepavai̇̃ko karvių Ut. Jis pavaikė visas apylinkės kales rš.
| refl. Š, OG291, DŽ, NdŽ, KŽ, Ldk, Ds, Ant, Sl, Kp, Sdb: Karvė pasivai̇̃kė, bus pieno J. Regis, kad telyčia ieško jaučių, nuvesk, tegu pasvai̇̃ko Dbk. Karvė nepasvai̇̃kę Dv. Karvė pasikėlė, prileidom prie jaučio, ir pasivai̇̃kė Bgs. Jau visos pasivai̇̃kę karvės turėjo Grž. Až antro rozo būta pasvaikýta karvės Ktk. Gerai, telyčytė pasvai̇̃kė Aln. Telyčia jau pasvai̇̃kė, kitais metais bus karvė Vj. Abi avelės pasivai̇̃kė, ale atvedė tik po vieną gėrelį Sml. Ar jau pasivai̇̃kė kumelė? Pnd. Prieš išgaišdamas, tas [gyvačių] karalius pasivaikąs su kuria nors gyvate, ir iš jos gimstąs naujas karalius MTtIII128(Kp).
^ Kad Dievas laikis, maž pasvaiki̇̀s Tvr.
6. refl. susikryžminti: Burokai pokietūs tokie, anys, matyt, pasvai̇̃kę su galvijiniais Ob.
| prk.: Nebijok, dėk mėsą prie bulvų: bulvos mėsa nepasvaiki̇̀s Ob.
7. refl. prk. pasekti, atsigimti: Kuo ana ir pasvai̇̃kius, tokia bloga? Ds.
◊ vė́ju pasivai̇̃kęs labai judrus, nepasėda, nenuorama: Tokia jau vė́ju pasvai̇̃kius: dienelės nepabus namie Skdt.
vélniu pasivai̇̃kęs niekam netikęs, prastas: Kad ir ana jau vélniu pasvai̇̃kius Ut. Duona velniu pasvai̇̃kius (gaiži) Kp.
parvaikýti tr.
1. NdŽ vaikant parvyti, parvaryti.
2. vaikant pervarginti: Akėdamas labai parvaikiaũ arklius Mrj. Arkliai parvaikýti, varnos derina (greitai stips) Dkš.
pravaikýti tr.
1. Dv, Arm, Upn nuvyti, išvarinėti: Nuog daržo ir vištą reik pačiam pravaikýt Dv. Pravaikýk kates! Ob. Eik pravai̇̃kai kiaules iš daržo LzŽ.
| refl. tr.: Vydavo bitutės nedorėlį [lokį] iš medžio, tas, pasikočiojęs smėlyje, nuo akių kojomis prasivaikydavo užpuolikes rš.
2. Sn kurį laiką vaikyti, gainioti.
3. LTR(Kpč), Sn vaikant išmankštinti, prajodinėti: Ar žirgelį pravaikei, ar suknelę vėdinai, – oi, ko atjojai, šelmi berneli, pavasario dienelę? LLDII124(Pns).
4. prasklaidyti: Auštant vėjas pravaikė debesis rš.
| prk.: Einu pasivaikščiot, miegus pravaikýt Ig.
privaikýti tr. NdŽ, DŽ1
1. vaikant privarginti: Juos (belaisvius) te privai̇̃kė Slm. Nu jis (sūnus) palakstė, privai̇̃kė kiaulę [iššokusią iš gardo], to dūsuoja, nebagė jau jy te gulia po medeliais ir kelias Slm. Privaikýta piemenų kiaulė, prikapota, kana ar neišsibarstis Ds.
| refl. NdŽ.
2. Vrn suspėti vaikyti: O kur tu juos (viščiukus) privaikýsi! Slm.

×razvaikýti (hibr.) tr. panaikinti: [Lietuvių] mokyklas razvai̇̃kė [1935 m.] Pls.
suvaikýti
1. tr. N, KŽ, Lp vaikant, vejant sugaudyti, sulaikyti, pavyti: Kai išbėgs, nebesuvaikýsi DŽ1. Suvaikýk gi jį! NdŽ. Tai karvė, kokia dragūnas, negali suvaikýt Mrj. Anas vėl atgal – ir negali niekaip bobutės suvaikyt po dangų. Ir tebegaudo ligi šiolei LTR. Jis mėlynanosius nori suvaikýt, darban nuvaryt, ale, ale… Drsk.
| prk.: Nė su margu arkliu nesuvaikýsi jų melagystės Jd. Ašarų suvaikýt negaliu Dv.
^ Suvaikýsi tu pirdalą vandeny Ds. Vaikai, kolei skverne laikai, paleidei – ir nebesuvaikai̇̃ Sdk. Dantys liežuvį sulaiko, bet proto nesuvaiko KrvP(Grnk).
| refl. tr., intr.: Jis šelma, kur aš jį susivaikýsiu Dg. Kur aš su ja (telyčaite) senas susvaikýsiu Rod.
2. tr. [K], M, Rtr, NdŽ suvaryti, sugainioti: Kas juosius suvaikỹs? J. Kiaules reikia suvaikýt Rod. Dievas siunčia perkūniją ir juos (velnius) muša, suvaiko atgal į peklą LTR(Lš).
| refl. tr. NdŽ: Nesusvai̇̃ko gyvulių Žrm. Susivaikiaũ vėl an krūvą iš tų krūmelių [gyvulius] Skrb.
ǁ priversti susikelti, susikraustyti: Tai va, dabar gyvenvietėn suvai̇̃kė visus Pnm.
3. tr. vaikant išvaryti, pabaidyti: Krapukštinosi pelės, ej[o] pelių suvaikýt DrskŽ.
4. tr. NdŽ vaikant nuvarginti: Arklius dykai suvaikiaũ in tą miestą Mrj.
5. suvokti, suprasti: Dabar aš nesuvaikaũ to mokslo Ps. Mano žodyne prie kiekvieno žodžio bus įdėtų sakinių, iš kurių lengviau bus suvaikyti žodžio reikšmė K.Būg. Mokiniai kalbos taisykles turėtų mokytis patys suvaikyti iš nagrinėjamų kalbos mokslui pavyzdžių J.Jabl. Žmogus kartais negali suvaikyti, kaip rašytojo galvota: rusiškai, lenkiškai ar vokiškai A.Sm. Vidurinės priegaidės ženklu žymima ir kai kurių skolinių kirčio vieta, nes čia priegaidė yra nesuvaikoma GrvT16. Nebesuvaikaũ pakrikusių minčių DŽ1. Velnio tu suvaikysi tą ponų meilę rš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Monika kuris laikas murpsojo, visu kūnu atsirėmusi į savo vyrą, nesusivaikydama savo kančiose ir mintyse P.Cvir. Bematant man pasidarė daug ramiau, vėl galėjau susivaikyt savo mintis Mš. Tai kaipgi tada jie kryptis susivaiko? rš. Per tvorą šoko [karvė] ir kieno gerybon inšoko – nesusvaikýsi Kpč. Eik tu, susvaikýk su tokia DrskŽ.
ǁ pastebėti, susekti: Nespėja suvaikýt, kada šuniokas nutrūksta Vžns. Kiek yra rašybų Rygoje, suvaikyti neteko J.Jabl.
ǁ susiorientuoti, susigaudyti: Motociklas skrieja, mokytoja nesuvaiko, kur dangus, kur žemė rš.
| refl.: Niekaip nebesusivaikaũ: o buvo medžiai, buvo kluonas Rm. Sunku čia susivaikýt – tiek daiktų! Jrb. Aš nieko nebesusivaikaũ su tais vaistais Všk.
6. kreipti dėmesį, supaisyti, sužiūrėti: Ar suvaikýsi, ką žmonės apie mane pašneka BŽ237. Kur tu čia senas būdamas jaunus besuvaikýsi Š. Siūkis, vaike, paprastai, kur tu visas madas suvaikýsi Žž. Jo nesuvaikýsi: jis visada vienaip sako, kitaip daro Skrb. Suvaikýsi, ką bobos pramano Alk. Suvaikýsi jo ligõs RdN. Kas suvaikys, ką varnos lesa?! Grž. Čia sunku tos šnẽkos suvaikýt LKT228(PnmA). Suvaikýsi tu dabar svietą: kaip kas išmano, teip ir daro Brž. Apsikentusi daryk savo, ir gana, svieto liežuvių nesuvaikysi Žem. Suvaikysi dabar čia jo norus! V.Krėv.
^ Vėjų ir žmonių kalbų nesuvaikýsi Jrb. Blogų gandų nesuvaikysi, piktų kalbų neišsklaidysi KrvP(Al).
7. refl. tr. prk. susilyginti; prilygti: Tu jo su parėdais nesusvaikýsi: anas bagotas, o tu ubago tarba Rod.
užvaikýti tr.
1. NdŽ už ko ar ant ko užvyti, užvaryti.
| refl. NdŽ.
2. pavyti: Karvės uodegas užkelia, tai neužvaikýsi Škt.
3. DŽ, NdŽ. vaikant labai nuvarginti: Užvaikýtas arklys Lp. Per dieną akėjau, tai arkliai užvaikýti Prn. Ažvai̇̃kė bernioką, tą daryk, tą Ant.
| refl. NdŽ.
ǁ siuntinėjant privarginti: Marčią vyro močia darbais ažvai̇̃kė Skp.

uodegõs galẽlis ko nors likutis, truputis: Kad Dievas duotų, kad nors koks uodegos galelis atitektų – vis jau būtų šis tas. Paukš.
už uodegõs gãlo nutvérti likučius gauti: Sėdėjai visą savaitę, marinai ir tik už uodegos galo tenutvėrei!. Paukš.
uodegõs vìzginimas pataikavimas: Nuo uodegos vizginimo geriau gyvena, įtinka vyresniesiems. Krš.
kas úodegą kel̃s šùniui sakoma apie besididžiuojantį: Kas šuniui uodegą kels, jei pats nepasikels. Skr.
kas úodegą pakel̃s šùniui sakoma apie besididžiuojantį: Kas gi šuniui uodegą pakels?. Švn.
sàvo uodegõs bìjosi labai smarkus, visko baidosi: Mūs arklys kai pastovėjo, tai savo uodegos bijosi. Arm.
senà uodegà senis: Kokis sena uodega, o pervirsdo ant jaunų – mergiotės reikia. Grv.
víenos úodegos lìko užsikrimto: Kad ne ji, iš tėvo ir sūnaus, kaip anų kunigaikščio Radvilos šunų, vienos uodegos būtų belikę – būtų kitas kitą užsikrimtę. Vaižg.
víena úodega šìkti vlg. labai draugauti: Kur vienas, ten ir kitas – abudu viena uodega šika. Ėr.
úodegą atmèsti
1.atsigulti: Jau vėl atmetei uodegą. Rdm.
2.sirgti: Skraidė skraidė basa ir atmetė uodegą. Arm. Šį pavasarį ir aš buvau atmetęs uodegą. Dkš. Plikas lakstei ir atmetei uodegą. Krš.
3.pastipti, žūti: Jautis pimt ir uodegą atmetė. Šts. Žmogus tik pykšt lapei iš strielbos – lapė ir atmetė uodegą. Rod. Lapė tik perkando [jauką su nuodais] ir iš karto uodegą atmetė. Vlk.
úodegą atpū̃sti pasidaryti išpuikusiam, didžiuotis: Ėjau per beržyną, vėjelis papūtė, o mano bernelis uodegą atpūtė. Prng.
úodegą atpū̃tęs išdidus: Ana tik eina uodegą atpūtus. Klt. Ko vaikščioji kaip kalakutas uodegą atpūtęs. Rod.
úodegą atsùkti į durìs Vkš. mirti:
úodegą atsvíesti pastipti: Peržiem šėriau šėriau savo arklyną, atėjo pavasaris, ir atsviedė uodegą. Tvr.
uodegà atšìpo nusibodo (sėdėti): Atšipo uodega besėdint. Šln.
uodegomìs badýtis ankštai būti trūkstant vietos: Virtuvė maža, uodegomis badomės visos. Grl.
úodegą bìmbtelėti padvėsti: Vakar mūsų šunelis bimbtelėjo uodegą. Alvt.
uodegà dìlga sakoma apie labai judrų: O tau jau uodega dilga, negali nusėdėt. Alk.
uodegà gręžtà per žemaĩ sakoma apie nesubrendusį, neišmanantį: Padaryčiau, kodėl ne, ale uodega per žemai gręžta. Jrb.
úodegą įkìšti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Poviliuk, tu neklausyk bobų, – perspėjo mano vyras, – neužsidėk su užgintais raštais! Galite visi įkišti uodegas. Kam to reikia?... Žem. Kad manasis ir kvailas. Ką tik pamatė, tam pasakojas, tą vaišina... Įkiš kada nors uodegą. Marc. Lįsk lįsk, kol uodegą įkiši. Šv. Bet kur nesivalkiok, ba kad įkiši uodegą, tai niekas neištrauks. Mrj. Tu nežinai, kur gali įkišt uodegą. Bgt.
2.apsigauti: Įkišo uodegą tą mergą paėmęs. Krš.
3.ištekėti (ppr. blogai): Būdavo, inkišei uodegą – ir nepabėgsi: dabar skiriasi, pasimeta nesutikę. Ant.
úodegą įmer̃kti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Kad reiktų saugotis, tai tuoj įmerktume uodegą. Gs. Dar ir tu kada įmerksi uodegą. Rs. Oi įmerksi uodegą, jei nesiliausi taip daręs. Ss. Sėmė pinigus kaip iš balos, kol uodegą įmerkė. Ps. Pasisaugok ir Mortūno... Ne iš piktos valios – yra uodegą įmerkęs, ir tiek. Ap.
2.apsigauti: Jis, tą žemę pirkdamas, įmerkė uodegą. Skr.
úodegą įskíesti priversti klausyti, prigriebti: Pamėgai į Puodžio lašinius!.. Kad neįskiestų tau uodegos. Krėv.
úodegą įsū́dyti patekti į kalėjimą: Žodį pasakyčiau, kaip matai įsūdytum uodegą!. Skr.
úodegą įšálti būti sulaikytam: O mūsų Matavušas, gal girdėjai, taip pat dvare uodegą įšalęs. Avyž.
uodegà išdỹgs sakoma norinčiam pasirodyti žinovu: Nesenauk – uodega išdygs. Lkš.
úodegą iškìšti neig. ištekėti: Suaugo jau – gana norėtų kur uodegą iškišti. Gs.
úodegą išpū̃tęs neig. be atodairos, nerimtai: Jeigu ta mergučė laksto uodegą išpūtus, tegu laksto – man jos nereikia. Jrb. Jos ėjo ir nuėjo uodegą išpūtę. Drsk.
úodegą išsipìnklioti pasisekti, nenukentėti: Išsipinkliojai uodegą, tai ir džiaukis. Ktk.
úodegą išsiskìrti iš visõs mėsõs prastumo nepastebėti: Bet ir tatuliukas skyrė skyrė, iš visos mėsos ir išsiskyrė uodegą, – juokėsi Juozapas. Žem.
úodegą išsùkti pavykti atsisakyti, išvengti: Tai išsukai uodegą nuo darbo?. Klvr. Kazimiera po savo kūrybinių pergalių pagaliau išsuko uodegą iš partsekretorės pareigų. Trein.
úodegas ištiẽsti pasirodyti daug geresnėmis: Kam mum bruka visokias Dotnuvos paneles (kiaules), kai mūsų lopuotės joms uodegas išties. Trgn.
úodegą jùdinti truputį reikštis: Ag, niekas negina, oro trūksta, surištos rankos, bet vis gali uodegą judinti. Avyž.
úodegą káišioti tarp dùrų mėginti kenkti: Aš tau sakau, tu prisėsk savo uodegą, ir nekaišiok man tarp durų, nes aš tau ją taip priversiu, kad eisi per laukus kniaukdamas kaip morčinis katinas!... Myk-Put.
úodegas karpýti šunìms užsiimti niekais: Liksi be darbo ir eisi karpyti šunims uodegų. Mrs.
úodegą kélti
1.rengtis išvykti, išvažiuoti: Anoji neseniai išvažiavo, o dabar ir toji jau kelia uodegą. Sb. Jau iš pat ryto uodegą kelia, nerimsta. Pnd.
2.didžiuotis: Joną tik pagirk, tai uodegą kelia visais kampais. Vrn.
úodegą kraipýti
1.suktis iš keblios padėties, išsisukinėti: Dabar jis visaip kraipo uodegą, kad tik sausas išeitų iš bėdos. Jnš. Kraipai uodegą, poete! O aš baudžiavos nemačiau. rš.
2.maivytis: Kraipo uodegas mergos, nebžino kaip išsidirbti. Rdn.
úodegą krapštýti nieko neveikti, tingėti: Jis uodegą krapšto už pečiaus. Ėr.
úodegą krùtinti iš anksto džiaugtis: Nėr ko uodegą krutinti, maž ir man neišeis marška įmerkt. Aln.
úodegą láužti versti, skubinti, reikalauti: Ko skubat, ar velnias uodegą laužia!. Šauk. Niekas man uodegą nelaužia: nenorėsiu – neparduosiu!. Krš.
úodegą mègzti rengtis, taisytis kur eiti: Stasė, ir ta mezga uodegą į skaistaturgį. Kair.
úodegą mer̃kti įkliūti: O, ji kada merks uodegą. Mrj.
úodegą mė́tyti suktis iš keblios padėties, išsisukinėti: Jis šiaip ir taip mėto uodegą, bet jau nieko nebus. Alk.
úodegas mezgióti ganyti: Kiaulėms uodegas mezgioti. Grž.
úodegą mìrginti suktis iš keblios padėties, išsisukinėti: Gali uodegos nemirginti, aš viską girdėjau. Alv.
úodegą mìrmindamas strimagalviais: Išlėkė uodegą mirmindama. Sur.
uodegà nenutrū̃ks nieko neatsitiks, garbės nenuplėš (ką darant ar padarius): Gali nueiti – uodega nenutrūks. Mlt. Ne tiek gyvulių liuobėm – nenutrūko uodega, o dabar – viena karvė ir teliukas. Slm. Nenutrūksta uodega namininkams, kaip per penketą metų po dešimtinę atiduoda. Vaižg. Nutrūks čia tau uodega, kad nueisi pas kaimyną. Srv.
uodegõs nepàkelia nuo lóvos Srv. serga:
úodega nepavìzginti nekreipti dėmesio: Napalys į tuos žodžius nė uodega nepavizgindavo, nė nenusišypsodavo į savo motutę paprastu būdu: lyg ne jam tai buvo tarta. Vaižg.
uodegõs neužmègzti šùniui nieko nenuveikti: Jau kur saulė – dar jūs šuniui uodegos neužmezgėt!. Lp.
úodegą nuléisti nusiminti: Lindo lindo visur, dabar nuleido uodegą – niekas jos nepriima. Tršk. Ale kad kunigas Būčys jiems davė per laikraščius, tai net jų vyriausias pravadyrius daktaras Avižonis uodegą nuleido. Vencl.
úodegas nusikramtýti visiems peralkti: Be pašaro per naktį arkliai uodegas nusikramtys. Rs. Reik eit šertis, kiaulės uodegas nusikramtys. Šln. Arkliai vargsta uždaryti, gali uodegas nusikramtyti. Vlkv.
úodegą nusitvérti prastai gauti: Nuo vilko bėgus uodegą nusitvėriau tiktai – šitą pirkelę nusipirkau. Ut.
úodegą nuvìzginti nudvėsti: Kai dėsiu, ir nuvizgins uodegą. KlvrŽ.
úodegą pabrùkęs
1.jausdamasis kaltas, susigėdęs: Išrūko boba uodegą pabrukus. Srv. Kai tik paprašau skolą grąžintie, tai anas, uodegą pabrukęs, ir nubindzina. Ds. Šunes nėrė pabrukę uodegas, ir tik pasilikę įnikdavo loti. Katil.
2.nieko negavęs, nusiminęs: Pardzimbina uodegą pabrukęs. Grk. Ir parvažiavo uodegą pabrukęs. Kair.
uodegà padìlgo užsimanė, panoro (bėgti): Padilgo jam uodega bėgt. Gs.
úodegą padìlgti labai panorėti: Jis padilgo uodegą. Jabl.
úodegą pàgulė sakoma apie ilgai miegantį: Mergos, mergos, kelkite! Ar uodegas pagulėte?. SnV. Ar uodegas pagulėt, kad taip ilgai nesikeliat?. Gs.
úodegą pakélti
1.imti smarkiai bėgti: Kai karvės išgirdo byzdėlę, tuoj pakėlė uodegas. Mlt. Pakėlė uodegą ir kažin kur nubizdeliojo per krūmus. Kp.
2.pulti ką nors daryti: Ir vėl uodegą reiks pakelt pavasarį. Klt. Užsiėmę anys dabar darbais, baisu, – uodegos pakeltos. Dkk. Jau buvo pakėlęs uodegą skirtis, ale paskui susileido, nusmuko noras. Krš.
úodegą pakė́lęs išdidus: O dabar vaikšto uodegą pakėlęs, kad ir penkios dienos, bet pirmininkas. Sur.
úodegą pakélti apie pagyrūną: Kas rudžiui uodegą pakels, kad pats nepakels. Brž. Kas žaliui pakels uodegą, jei pats nepasikelia. Dkš.
úodegą pakìšti sukliudyti: Būčiau gavęs, bet Jonas man uodegą pakišo. Mrj.
úodegą pakliudýti įkliūti: Kramėkis kramėkis viršum ant jo, tik nepakliudyk uodegą. Jnš.
úodegą paklóti parvirsti: Aš tau, vaikeli, sakiau – neik, tu neklausei, ot ir paklojai uodegą. Pg.
úodegą pakreĩpti gerintis, padlaižiauti: Koks geras, eina uodegą pakreipęs. Krš.
úodegą pakuĩžinęs susirietus, susisukus (eiti): Ko čia vaikštai uodegą pakuižinus, ar sergi?. Šln.
uodegojè palìkti smarkiai pralenkti: Genetika paliko visus kitus mokslus toli uodegoje. Žil.
úodegą pamègzti sujusti, sukrusti: Uodegą pamezgu ir lekiu. Srd.
úodegą pamẽzgęs strimagalviais, paknopstomis: Bet tu dantų man nerodyk, tu pasakyk tikrą teisybę, kur taip lakstai uodegą pamezgęs... gaspadoriai turi žinoti. Paukš. Pamezgęs uodegą išlėkė į sodžių, nėjo apsiliuobt. Jnšk. Pasidarėta vaiką – ir žiūrėkita, nelakstykita uodegas pamezgę!. rš. Ir lakstys uodegą pamezgus. Jrb.
úodegą panèšti (vos) paeiti: Tavo šita cibalkė (kumelpalaikė) kaip tik uodegą paneša. Lp.
úodegą papū̃sti
1.išeiti (iš namų): Kaip užaugs, tai uodegą papūs ir neužvysi, o mama kaip nori sau. Ad. Jauniem kas, papūtė uodegą ir išlėkė. Krč. Auginau, mylėjau, o ot papūtė uodegą, ir gana. Ds.
2.nubėgti, nukurti: Kiškis tik papūtė uodegą į mišką. Jnš.
3.imti didžiuotis: Pamatysi, jis uodegą vėl papūs. Skr. Martele, martele, o toji martelė uodegą papūtus vaikščioja. Pv. Duoda valią bobai, tai ir siunta uodegą papūtus. Trgn.
úodegą pariẽtęs nerimtai, kvailiodamas (bėgioja): Kaipgi, leisiu aš ją bėginėti, uodegą parietus!. Krėv. O mes kaip paršeliai lakstom aplink uodegas parietę. Kin.
úodegą paródyti
1.pamesti, palikti, išeiti: Tai tavo geroji, tavo vikrioji, – šaukė motina, – parodė tau uodegą!. Žem. Rodos, kaip svietas auginome, sveikatą dėjome, mokėme, o jie tau tik uodegas parodė, ir tiek. Vaikykis juos dabar, kad nori.... Paukš. Ta merga jiems uodegą parodys, man rodos. Alk. Netikusį tokį [vyrą] turėjo, parodė uodegą, ir vargsta viena su keturiais vaikais. Krš.
2.pabėgti: Vaikas iš kailio nerias, kad pavytų kiškį, bet tas tik parodė uodegą ir nustriksėjo. Ps.
úodegą partrū́kti neig. parsidaužti, sugrįžti: Nepartrūksta uodegą tas, jau reikia eit gulti, dabar daužysis per visą naktį. Pkr.
úodegą pasimẽzgęs strimagalviais: Ji tik paknybo prie knygų kelias minutes ir lekia uodegą pasimezgus lakstyti. Skr.
úodegą paspáusti išsigąsti: Dabar jūs visi šventi ir geri! Paspaudėt uodegas kaip katinai, pieną palieję... O anksčiau tai kaip ciuckiai lojote!. Myk-Put. Pagaliau ir keturkojai, jos balsą išgirdę, uodegą paspaudžia. Vaižg.
úodegą paspáudęs apie pabėgimą, išėjimą: Jaunas, uodegą paspaudęs ir miestan. Šmn. Nesitikėjęs to meistras labai nusistebėjo ir paspaudęs uodegą (turbūt iš gėdos) dūlino pro duris. Bil.
úodegą paspráudęs susigėdęs: Ir išėjo uodegą paspraudęs. rš. Vyriausybė, uodegą paspraudusi, nieko nedrįsta, nes neteisi yra. rš.
úodegą pastatýti Krš., neig. nusibaigti:
úodegą pasvìlęs be atodairos (laksto): Pati laksto uodegą pasvilus, o namai pastyrę. Srv.
úodega paviksnóti įkliūti: Ans paviksnos uodega kokioj tvoroj už grobstinėjimą. Šts.
úodegą pavil̃kti vos paeiti: Ne, negaliu [eiti], uodegos nepavelku. Rdm.
úodegą pavìzginti
1.įsiteikti, prisigerinti: Kas uodegą pavizgina, liežuvį paplonina, iš pirmininko daugiau ką išpeša. Krš. Uodegą pavizgina, nagus pablizgina ir algą susižeria. Krč.
2.parodyti dėkingumą: Šuo už tą bent uodegą būtų pavizginęs, o tu įkandai ir palieki. LzP.
úodega pavìzginti įsiteikti, prisigerinti: Moka visos uodega pavizginti, gerinas, tyko ko. Drsk.
úodegą prikir̃pti
1.suvaržyti laisvę: Tėvas prikirpo uodegą, ir nebeina sūnelis pas mergas. Škn. Zara jai prikirps uodegą, kaip atvažiuos vaikas. Lz.
2.nubausti: Prikirps jam dar uodegą už kyšius. An.
úodegą primýgti nusiraminti, nelakstyti (prispaudus bėdai): Primygs jau dabar uodegą ir Sidukienei, kai močia numirė. Skdt.
úodegą primiñti prigriebti, prispausti: Labai nosį rietė, kol uodegos neprimynė. Rs.
úodegą pririẽsti suvaržyti laisvę: Priries kada uodegą merga – bus ramus. Drsk.
úodegą prirìšti suvaržyti laisvę: Ištekėjo tetulė, pririšo uodegą mergaitei, nebegalia bizdinėt iš kiemo į kiemą. Ppl. Kad jau esi pririšta uodega, tuojau bėgi namien. Yl. Vaiką turi, pririšta uodegėlė. Krš.
úodegą prisė́sti apsiraminti, aprimti: Kai šmaukšteliau per kiškas, tai tuoj prisėdo uodegą. Alk. Palakstė palaksčius ir prisėdo uodegą: mato, kad niekas neišeis. Vl. Ar tu neprisėsi uodegos, bjaurybe tu!. Skr. Sušliok diržu, tai prisės uodegą!. Slm.
úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę. rš.
úodegą prispáusti
1.suvaržyti laisvę: Diedoko uodega prispausta (vedė). Dbk. Vieną rozą uodegą prispaus, ką vogia. Azr.
2.ištikti (nelaimei): O kad kokia uodegą prispaustų, nebijok, prie namų glausis. Trgn.
3.suteikti vargo: Žiema kiekvienam žvėriui uodegą prispaudžia ir žmonių neaplenkia. rš. Dabar abu geri, kai bėda uodegą prispaudė. KrvP.
úodegą prispáudęs klusniai, niekur nesikišant: Sėdėkit uodegas prispaudę namuose. Kv.
úodegą prisvìlti patekti į bėdą: Ten gudri lapė uodegą prisvilusi. prš.
úodegą prišálti ilgai užtrukti: Išėjo boba rasalo ir uodegą prišalo. Mrj.
uodegà prišãlo patyrė vargo: Prišalo [vokiečiams] uodega, nuklydus į Rusijos šaltas gilybes. Trein.
úodegą pritráukti apraminti nubaudus: Pritrauks jiems uodegas. Lp.
úodegą privérti suvaržyti: Privėrė uodegas viršininkams, nebegali ūžti, vogti. Krš.
úodegą raitýti
1.gerintis, pataikauti: Uodegą raito – tik duok. Rdn. Su vyrišku neužsitikėk: pamato gražesnę ir raito uodegą. Krš.
2.jaudintis, džiaugtis: Mergos uodegas raitys, kad atvažiuos kavalieriai. Krš.
úodegą riẽsti
1.didžiuotis, šiauštis: Neriesk taip uodegos – aš neišsigąsiu. Nėr. Didelis čia daiktas, neriesk uodegos!. Blnk.
2.gretintis norint pagauti: Tas katinas besarmatis vis prie kanarkiukių uodegą riečia. Rs.
úodegą ródyti būti nedėkingam: Aš jam gerą darau, o jis man uodegą rodo. Vel.
uodegà rukčiója ima baimė: Dabar ir ano uodega rukčioja. Krkl.
úodegas subèsti labai draugauti: Ar nebepersiskirs – abudu uodegas subedę lig vakaro išsėdi. Ėr.
úodegą sukinė́ti meilintis: Kuo žmona daugiau sukinės uodegą apie kitus, tuo bus gražesnė meilė. rš.
úodegą sùkinti vilioti: Mat pempė, nors ir poniška, šilkais apsitempusi, bet pamatė jauną išsirpusį vyrą, tai ir sukina uodegą. Paukš.
úodegą sùkti
1.stengtis išvengti (bėdos), išsisukinėti: Dabar kiekvienas suka uodegą. Mlt. Dabar šiaip sukęs uodegą, taip sukęs – nieko nepadaro. Vlkv. Suka uodegą ir šiaip ir taip, kad tik nereiktų eiti prie kūlimo. Lkč. Kitą savaitę pristatysit man sąrašus, kurie gali, bet nedirba ir visokiais būdais uodegą suka. Mark. Nesuk uodegos kaip sena lapė! Aš jau žinau, ko čia atėjai!... Gran.
2.stengtis: Suksma uodegą, kad jie nesusitiktų. Sb.
3.nedorai elgtis, svetimauti: Ana bjauri, uodegą sukė, o anas juokėsi. Šlčn.
4.meilintis: Jau anos uodegas suka, tos katės. Grž.
5.džiaugtis: Vilkas kaip šoko ant kiškio ir griuvo. – Jau, – sako, – dabar prispaudžiau! – ir uodegą suka. Vlk.
úodega sùkti meilintis: Gudri lapė: tai uodega suka, tai vėl įkanda. Kudir.
úodegą sùkti į ruñdą išsisukinėti: Gana tau uodegą į rundą sukt, bene nežinau, ką dirbai. Stak.
úodegą suraũkus strimagalviais: Tai kaip movė tas Klaipėdon suraukęs uodegą. Svn.
uodegomìs susimierúoti susilyginti: Su beržais uodegom nesusimieruosi. Dkš.
úodegą užleñkti pastipti: Kaip pašėrėjo čystais šiaudais karvę, tai ir ažulenkė uodegą. Arm.
úodegą užmègzti sujusti, sukrusti: Purkšt, uodegą užmezgė ir išdūmė. Grž.
úodegą užmẽzgęs strimagalviais: Uodegą užmezgęs laksto per bobas. Grk.
úodegą užpū̃sti pasipūsti, užpykti: Uodegą užpūtė ir išlėkė. Pvn.
úodegą užriẽsti
1.supykti: Kelis metus dirbo, ir buvo gerai, o dabar dėl kažko užrietė uodegą. Jnš. Uodegą užrietė ir į Telšius išvažiavo. Krš.
2.pradėti merginėti: Jaunos užsimanė. Pakišo pirmąją po velėna ir užrietė uodegą. Bub.
úodegą užriẽtęs
1.strimagalviais, be atodairos: Iš ryto atalėkė uodegą užrietus pinigų skolint, gal gert pritrūko. Krs. Jaunas [vyras] irgi blogai – ir laksto palei mergas uodegą užrietęs. Svn. Nemokos krupė, tik laksto uodegą užrietusi. Krš.
2.apie tinginiavimą: Kad martelę gaučiau, aš gulėčiau uodegą užrietęs. Šd. Jis tik bezda uodegą užrietęs. Gs.
úodegą užriẽsti ant nùgaros labai išpuikti: [Merga] uodegą net ant nugaros užriečia [įsigijus vaikiną]. Lp.
úodegą užver̃sti supykti, užsiožiuoti: Nulėkė uodegą užvertusi. Krš.
úodegą vìrbinti bijant pataikauti: Seniau uodegas virbino prieš Maskuvą, dabar ničnieko čia nebijo, vagia be sarmatos. Krš.
úodegą vìzginti
1.būti nuolankiam, pataikauti: Prie seno pirmininko lindo lindo, dabar jau prie naujojo vizgina uodegą. Krs. Mano vaikai ne šunyčiai. Prieš kiekvieną uodegos nevizgins. Marc. Danielius vėl tylės, Klemas vėl kalbės, suks, vizgins uodegą. Bub. Žemguliai iki šiol niekam nevizgino uodegos, nevizgins jos ir toliau. Mik. Uodegas visi vizgina, – pirmininkas vis geriau paskiria. Krš.
2.džiaugtis: Be reikalo vizgini uodegą. Blnk.
3.išsisukinėti, slėpti tiesą: Tu man nevizgink uodegos! Pasakyk, kas tau atsitiko važiuojant. Saj.
4.vaizduoti jaunesnį negu iš tikro yra: Jau grabu atsiduoda, o uodegą dar vizgina. LTR.
úodega vyzgóti pataikauti: Prie ponų glaustis, uodega vyzgoti. Vaižg.
ant sàvo uodegõs savarankiškai gyvenantis: Ant savo uodegos tai kožna gaspadinė. Drsk.
ant sàvo uodegõs atsisė́sti pradėti gyventi savarankiškai: Atsisėdo ant savo uodegos, dabar pažins. Mlt.
ant uodegõs atsisė́sti susirgti: Iš pašalimo ir pati ant uodegos atsisėdo!. Žem.
ant uodegõs mìnti sekti iš paskos, eiti pridurmui: Maršrutą pametėm, o čia jau priešai beveik ant uodegos mina. rš.
ant uodegõs nunèšti dingti: Gailėjai dolerio stikleliui išlenkti – gyvenimo suodžiams ir sielvartams nuo širdies nuplauti, o dabar viską ant uodegos nunešė – viską!. Marg.
ne į úodegą dė̃sis nėra kitos išeities: Paknigždės ir ažmigs, ne uodegon dėsis. Ktk.
į úodegą eĩk toks keiksmas: Rytoj bus svečių. – Eik į uodegą su savo svečiais!. Dr.
į úodegą įkir̃pti prigriebti: Oi, atsargiai, Liudeli, įkirps tau į uodegą koks meškeriotojas!. Myk-Put.
į úodegą įkrė̃sti prilupti: Reikia jam gerai uodegon įkrėst. Sv.
į úodegą įlį̃sti niekais nueiti, pražūti, dingti: Gal buvo kada draugas, dabar į uodegą įlindo. Grnk.
į úodegą įpìlti prilupti: Kai gerai jam dabar įpylė uodegon, tai tuoj geresnis liko. Ds.
į (kieno)úodegą įsikìbęs apie sekiojimą paskui: Su kamisorium nieko nesuvoksi, – prabilo Jonas: – buvo žadėjęs ir pats streikuoti, o dabar jis į ponų uodegą įsikibęs laksto, abiem pusėm ariamas. Žem.
į úodegą įsikìšti piktai sakoma atmetant: Į uodegą įsikišk tuos savo pinigus, dabar man jų nereikia!. Skr.
į úodegą įsisègti nuolat sekioti: Vaikas nė kiek nenori vienas pabūti, visą dieną įsisegęs į uodegą. Jnš.
į úodegą įsitvérti sekioti: Įsitvėręs į uodegą bėgai iš paskos ir klausei. Katil.
į úodegą kir̃sti mušti: Jis – kalinių atstovas valdžioje. Kam reikia į uodegą kirsti, jis kerta. Sruog.
į úodegą kìšti piktai atsisakoma ką paimti: Tegu jis tuos savo popierius į uodegą kiša, – nusispjovė vaikinas, – kam man jų reikia?. Žem.
į úodegą lį̃sti labai pataikauti: Pirma į uodegą lindo, o dabar nebenori nieko padėt. Pkr. Lįsk lįsk jam į uodegą – pamatysi, kaip bus!. Šln.
į úodegą lį̃sti be muĩlo Krš. labai pataikauti:
į úodegą pàpterti padėkoti: Dar tu šitam diedui uodegon papterk, kad anas visa ką padaro. Klt.
į úodegą pàpterk nieko negali padaryti: Pripjauta guli gal penki vežimai, ir papterk tu jam uodegon, – lietus ir lietus. Slk.
į úodegą papū̃sk nieko nepadarysi, nepakeisi padėties, taip ir bus: Kad aš išeisiu, papūskit man į uodegą!. Šln. Prisiskolino pinigų, važiavo ir išvažiavo – papūskit uodegon. Pv. Va tau, išdūmė su visais pinigais, ir papūsk jam uodegon!. Mžš. Nuvažiavo autobusas, o dabar papūsk į uodegą!. Šil. Dabar gali jam į uodegą papūsti!. Jrb. Papūsk man į uodegą – negausi iš manęs nė cento!. Krč.
į úodegą pašnỹpšti negalėti nieko padaryti: Pašnypšk man į uodegą. Kv.
į úodegą pašvil̃pk nieko nepadarysi, nepakeisi padėties, taip ir bus: Pašvilpk į uodegą, nebėr piningų. Krš. Pašvilpk man į uodegą!. Šll.
į úodegą patur̃k nieko nepadarysi, nepakeisi padėties: Paturk man į uodegą, aš tavęs neapstoviu. Krok.
į úodegą pū̃sk
1.nieko nepadarysi, nepakeisi padėties: Ką tu bernui padarysi – pūsk jam uodegon. Ant.
2.dingo, nebėra: Pūsk į uodegą silkei – nebėr. Šts.
pãlei úodegą nebaisus: Protokolas mums palei uodegą. Gs.
pãskui (kieno)úodegas pasekióti kiek paganyti: Pasekios paskui karvių uodegas ir išmoks gražaus apsiėjimo su žmonėmis. Balt.
pãskui (kieno)úodegą sekióti ganyti: Nuo aštuonių lig aštuoniolikos metų paskui kiaulės uodegą sekiojo. Mlt. Jis pradėjo paskui karvės uodegą sekiot vos tik ėmęs persirist per grumstą. Mik.
per úodegą vos vos: Aš tik tik per uodegą išsisukau nuo šluotos. Jrb.
po úodega išeĩti būti išleistam, išeikvotam: Turėjau pinigų, po uodega išėjo viskas. Krk.
po uodegõs lakstýti sekioti, prižiūrėti: Rast ten velnius varinėja, jug po uodegos nelakstau. End.
prie uodegõs
1.visai arti (laiko atžvilgiu): Smertis buvo prie pat uodegos. Bsg.
2.visai arti (vietos atžvilgiu): Vokietys yr prie pat uodegos. Akm.
prie uodegõs prisisẽgęs apie sekiojimą: Vaikas visą dieną sekioja prisisegęs prie uodegos. Jnš.
prie uodegõs stovė́ti prisistójus stropiai prižiūrėti: Ans pats nestovi prisistojęs prie kožnos uodegos. End.
nė̃ prie uodegõs visai nepatinka: Ans man nė prie uodegos. Kl.
su ùždegta úodega skubant, trumpam (atvykti): Vis atvažiuoji su uždegta uodega. Vj.
už uodegõs gáudyti prispirti atiduoti: Kai pradėjo už uodegos gaudyti, pradėjo po miestelį lakstyti skolintis. Kl.
už uodegõs griẽbti priversti už ką atsakyti, prigriebti, pričiupti: Na, o tave tuoj – už uodegos! – pakėlė balsą draugas. – Ir ką tatai beištaisysi: nugara su uodega vis grečiom. Kad griebs, tai griebs... – atsakė jam Kasparas. rš.
už uodegõs kẽliamas sunykęs, liesas: Sako, ir šiemet karvės už uodegų keliamos. Jnš.
už uodegõs nesimãto pil̃vo labai liesas: Taip daug priėdė, kad už uodegos pilvo nesimato. iron.
už uodegõs nugriẽbti pagauti darantį nusikaltimą: Dabar tokia mada: meluoja, suka visi, bet jeigu ką nugriebia už uodegos, tai kalbų kalbelių iki ausų!. Ap.
už uodegõs pagriẽbti priversti už ką atsakyti, pričiupti: Reikia tokius pagriebt už uodegos, kam tokie neteisingi. Mžš.
už uodegõs paim̃ti Dg. priversti už ką atsakyti, pričiupti:
už uodegõs prikir̃pti pagauti darius nusikaltimą: Jau tave prikirpo už uodegos. Lkš.
už uodegõs stvérti priversti už ką atsakyti, pričiupti: Reikia viršininką stvert už uodegos, ką nesumokėjo. Drsk.
už uodegõs turė́ti
1.griežtai prižiūrėti: Už uodegos turėjo boba, tai negėrė. Kb.
2.sučiupti, išaiškinti: Pradėjo iš džiaugsmo net girtis, kad jau turįs už uodegos paslaptinę lietuvių organizaciją. Kudir.
kaĩp uodegà apie sekiojimą: Ir eina paskui manęs kaip uodega. Krš. Nieko neveikdama, kiekviena eina ir eina įkandin savo vyro: viena mažiau, kita didžiau atsilikusi velkasi paskui kaip uodegos. Žem. Kam tu mane sekioji kaip uodega?. Krs.
kaĩp úodegą prisvìlęs apie ilgai kur sėdintį: Ko čia sėdi kaip uodegą prisvilęs?. Rs.
kaĩp į úodegą įgéltas apie nerimstantį, šokinėjantį: Julius laksto kaip uodegon įgeltas. Grž.
kaĩp į úodegą į̃kirptas apie nerimstantį, šokinėjantį, bėgantį be atodairos: Straksi kaip į uodegą įkirpta. Vlkv. Vaikai zylioja po kluoną kaip uodegon įkirpti. Alz. Lakstė kaip uodegon inkirpti, kad šieno duotų paspjaut. Aln.
kaĩp į úodegą įką́stas apie nerimstantį, šokinėjantį: Tu kaip į uodegą įkąsta lakstai. Slnt.
kaĩp į úodegą papū̃tęs nieko nepešęs: Veselija susimaišė, taip ir parėjome kaip ing uodegą papūtę. Bs.
arklio uodega nenutrūks žr arklys
kaip avis į uodegą įkirpta žr avis
dagį pakišti po uodega žr dagys
[kaip] dagys po uodega žr dagys
dantys dygsta uodegoje žr dantis
kaip su dirse uodegoje žr dirsė
druskos paberti ant uodegos žr druska
gaidžiui papūsti į uodegą žr gaidys
kaip gaidžio uodega žr gaidys
nei galvoje nei uodegoje žr galva
nei į galvą nei į uodegą žr galva
giltinė suka apie uodegą žr giltinė
gyvatės uodega žr gyvatė
jautį sukti už uodegos žr jautis
kaip iš kalės uodegos žr kalė
po kalės uodegai nueiti žr kalė
paskui karvės uodegas [pa]sekioti žr karvė
katės uodega žr katė
katė nuneš ant uodegos žr katė
kaip katės uodega žr katė
kaip katė su pūsle prie uodegos žr katė
katino uodegoje žr katinas
kaip katinas uodegą laužomas žr katinas
kiaulių uodegas mezgioti žr kiaulė
nuo kiaulių uodegos neatrištas žr kiaulė
paskui kiaulės uodegą sekioti žr kiaulė
kipšas uždėjo uodegą žr kipšas
kojos sulindo į uodegą žr koja
kregždės uodega žr kregždė
kumelė kumeliui, kumelys uodegai žr kumelė
kaip iš kumelės uodegos ištrauktas žr kumelė
lapės uodega žr lapė
lapės uodegą rodyti žr lapė
kaip lapė su uodega žr lapė
lopetinskis prie uodegos žr lopetinskis
ožio uodegą laikyti žr ožys
ožkos uodega žr ožka
pempės šveičia uodegas žr pempė
pipirų užberti ant uodegos žr pipiras
pirštai uodegoje žr pirštas
rankos uodegoje žr ranka
smėlis byra iš uodegos žr smėlis
iš po startos uodegos išsprūdęs žr starta
šarka nuneš ant uodegos žr šarka
šyvį laikyti už uodegos žr šyvis
šuo šunį šuns uodega viks žr šuo
šuns uodega žr šuo
šuns uodegoje žr šuo
šuns uodegos klausyti žr šuo
ant šuns uodegos žr šuo
į šuns uodegą žr šuo
trumpas šuo prie uodegos žr šuo
šuniui atiduoti ant uodegos žr šuo
šuniui mesk ant uodegos žr šuo
šuniui nueiti ant uodegos žr šuo
šuniui nuleisti ant uodegos žr šuo
šuo nunešė ant uodegos žr šuo
šuo nusinešė ant uodegos žr šuo
šuniui nušvilpti ant uodegos žr šuo
šuo paneštų ant uodegos žr šuo
šuniui pilamas ant uodegos žr šuo
šuniui sudėti ant uodegos žr šuo
šuo užklotų uodega žr šuo
nei šuo nei uodega žr šuo
šuo prie uodegos žr šuo
į velnio uodegą žr velnias
(kieno) velnio uodega ilgesnė žr velnias
velnias įsuko uodegą žr velnias
velnias laužia uodegą žr velnias
velnias nu[si]nešė ant uodegos žr velnias
velnias uždėjo uodegą žr velnias
velnias užkišo uodegą žr velnias
veršio uodega žr veršis
kaip viksva uodegoje žr viksva
vilko uodega žr vilkas
bėgusio vilko uodega žr vilkas
kaip iš vilko uodegos žr vilkas
sulig vištų uodegų eiti žr višta
zuikiui ant uodegos žr zuikis

vė́jo áušelis vėpla: Jaunas, ir toks vėjo aušelis. Yl.
vė́jo bizū̃nas plevėsa, vėjavaikis: O aš tau sakau – liaukis su tais savo vėjo bizūnais. Sruog.
vė́jo botãgas plevėsa, vėjavaikis: Rimto reikalo jam, tokiam vėjo botagui, negalima patikėti. Mrj. Vedęs išeis į protą... nevedęs, kaip yra sakoma, vėjo botagas.... Žem. Et, vėjo botagėlis, skiedžia, ir klausyt pikta, ir negali iš gryčios varyt. Srv. Apylinkėj ėmė švaistytis kažkokie tokie vėjo botagai. Gric. Jolanta – ne vėjo botagas, tikra patarška, amžinai nenustygstanti, nieko giliai į širdį neimanti.... Zur.
vė́jo brazdaĩ juok. vaistai nuo nesamos ligos: Reikia sumaišyt vėjo brazdų, džiovinto sniego. Ds.
vė́jo brólis
1.lengvabūdis, nerimtas žmogus: Mano Jurgis žmogus doras, ne girtuoklis ir ne koks vėjo brolis. LzP. Pranį visi žinojo, kad vaikinas savęs vertas, ne koks vėjo brolis. LzP. Kam susibičiuliavai su tuo vėjo broliu, ar geresnio draugo neradai?. Brs.
2.nepastovus, greit išnykstantis dalykas: Aš žinojau, kad pinigas yra vėjo brolis ir dėl jo prakaito neliejau, prieš jį ant kelių nepuoliau, ne!. Marg.
vė́jo diẽnos trys dienos prieš Užgavėnes: Vėjo dienose nedirba. J.
vė́jų duktė̃ vėjavaikė, plevėsa: Buvai tu vėjų švilpiančių duktė – taip ir likai. Sruog.
vė́jai galvojè lengvabūdiškas: Rodos, koks jaunikėlis būtų. Et, vėjai tik galvoje. Žem. Tam Sauliui tai tiktai vėjai galvoj. Alz. Vaikas dar jaunas, galvoj vėjai. Ss. Vyresnėlis, Adomas, taigi nieko, o jaunėlis – jam tiktai vėjai galvoj. Balt. Kaip jūsų Linas? Rimtas ar vėjai galvoje? – kambaryje pasitinka Jolanta. Zur.
vė́jų kalbà plepalai: Juk ji ir pati žino, kad tai neįmanoma, kad tai vėjų kalba, svaičiojimai. Simon.
vė́jų keliaĩs eĩti netvarkingai gyventi: Ar aš tau nesakiau, ar aš nekalbėjau, o tu, bernužėl, vėjų keliais ėjai. LTR. Negražu vedusiam vyrui eit vėjų keliais. Mrj.
vė́jų keliaĩs išeĩti pradėti netvarkingai gyventi: Daug jaunų vėjų keliais išeina. Krš.
vė́jo keliaĩs váikščioti netvarkingai gyventi: Vyro neturiu namuose, jis vėjo keliais vaikšto, paukščių lizde miega. Rm.
vė́jo kulkà Trk. viesulas:
vė́jo kumelỹs Vžns. laumžirgis:
vė́jo lakū̃nas lengvapėdis: Vėjo lakūnas: kur vėjas pučia, čia linksta. Ggr.
vė́jų laukaĩs eĩti netvarkingai gyventi: Jos žmogus jau seniai vėjų laukais eina, nebus gero. Pv.
vė́jo lekẽtas vėjavaikis, plevėsa: Jie yra nerūpestingi, gal ir tuščiagalviai, arba vėjo leketai. Vd.
vė́jo malū̃nas kng. įsivaizduotas priešas: Šitam mano gimtam lizde būk tu, Prani, nuo šiol don Kichotas. Kovok su vėjo malūnais. Trein.
vė́jo malūnė̃lis patarška, plepys: Kalbi – vėjo malūnėlis!. Šl. Aš esu kaip vėjo malūnėlis: aš pikliavoju pikliavoju. Plt.
vė́jo mergiótė vėjavaikė, plevėsa: Šarūnė – vėjo mergiotė, motinos išpopinta. Bub.
vė́jo niekaĩ netikęs dalykas: Vėjo niekai yra gerti. J.
vė́jų padáuža Šts. vėjavaikis, plevėsa:
vė́jo padráika vėjavaikis, plevėsa: O jeigu būtų ir sumojęs, ar išdrįstų su ja susidoroti? Puošeiva, tuščialiežuvis, vėjo padraika!. Avyž.
vė́jo pagalỹs vėjavaikis, plevėsa: Kad tas mano brolis vėjo pagalys. Dkš.
vė́jo pãmušalas vėjavaikis, plevėsa: Tai kurgi tu, vėjo pamušale?! – klausia tėvas ir akimis rodo į saulę, jau pusryčių aukštumoje iškilusią. Dovyd. Jau tas vaikas tikras vėjo pamušalas – nieko doro iš jo neišeis. Klov. Vėjo pamušalas taip ir nebeužsigyvens. Ut. Merga – tai vėjo pamušalas. Kt. Ar ir tu jau vėjo pamušalas pasidarei?. Auk. Tas vėjo pamušalas visada su visokiomis išdaigomis. Bor. Ji tinginė, miegalė, vėjo pamušalas!. LzP.
vė́jų papáuška vėjavaikis, plevėsa: Jis toks vėjų papauška. Grk.
vė́jo papliáuška vėjavaikis, plevėsa: Čia reikia žmogaus, o ne tokio vėjo papliauškos. Trg.
vė́jo pãpūta vėjavaikis, plevėsa: Išleidom, rodos, dukterį į namus, bet vyras vėjo papūta, tai reiks ubagei likti su vaikais. Brt.
vė́jų pãsaka svaičiojimai: Ta vėjų pasaka yra. Sd.
vė́jo pãsmakas vėjavaikis, plevėsa: Kas vėjo pasmakas, tas geras, o kas išmintingas, tas prastas. J.
vė́jo patárška vėjavaikis, plevėsa: Ale kitą jauną mesk į šalį prieš ją. Ką ten piemenė – vėjo patarška. Katil.
vė́jo patáuška vėjavaikis, plevėsa: Irena tebebuvo grynas vaikiūkštis, tikra vėjo patauška. Vaižg. Jis visą laiką kalba niekus – tikras vėjo patauška. Mrj. Kame esi matęs kitą tokią vėjo pataušką?!. Slnt.
vė́jo paũkštis vėjavaikis, plevėsa: Prie tokio vėjo paukščio ką tu prisikabinsi. Krš. Prisibendravai su visokiais vėjo paukščiais, – kad atsitinka vyras, kuris nori tavęs, tai ir eik. Brs.
vė́jų rõžė gražuolė: Jauna šauni moterytė, žandai raudoni, vėjų rožė. Krč.
vė́jo skver̃nas vėjavaikis, plevėsa: Kam jis man reikalingas, toks vėjo skvernas. Mark.
vė́jo švil̃pis Plt. vėjavaikis:
vė́jo tauškalaĩ svaičiojimas: Et, jūs paerzinat savo mergučes, bet tai tik vėjo tauškalai. rš.
vė́jo tauškỹnė vėjavaikis, plevėsa: Šis yra Petro švogeris, vėjo tauškynė ir baisus bimbalas. rš.
vė́jo vaĩkas
1.vėjavaikis, plevėsa: Nežinai, kokia iš manęs vėjo vaikas. Nėr. Vėjo vaikas vėjais ir eina. Krs. Ne vėjo vaikai, rimti. Tlž.
2.kankorėžis: Jonai, parvežk mums šiandien iš miško vėjo vaikų. Brž. Tu, tėve, parvežk vaikam iš miško vėjo vaikų. Všk.
vė́jo vamzdẽlis Pošk. pagyrūnas:
vė́jo vėtỹklė vėjavaikis, plevėsa: Kur jis ten pabus, toks vėjo vėtyklė. Stak. Ką tu su tuo vėjo vėtykle prasidedi? Apsirikai. Slv.
ant vė́jo vėtỹklės bet kur (eiti): Nagi eik ant vėjo vėtyklės, kad nežinai kur eit. Jrb.
vė́jo votãgas vėjavaikis, plevėsa: Dabar vėjo votagams gyvenimas: be bausmės gyvena. Krš.
devynì vė́jai pùčia galvojè labai išsiblaškęs: Jam šiandien devyni vėjai galvoj pučia. Kt.
dykì vė́jai plepalai, niekai: Ką čia sapalioji dykus vėjus, jei nežinai, sakyk – nežinau. Plt.
gaivùs vė́jas geros naujovės: Pasikeitė ir dainavimo mokytojas, iš savo repertuaro išvijęs ašarėles ir motinėles, įsileisdamas daugiau gaivaus vėjo. Ap.
gaĩvūs vė́jai pàpūtė atsirado gerų pakitimų: Gaivūs pertvarkos vėjai papūtė ir Lietuvoje. rš.
gerù vė́ju išmìsti gyvam likti, išgyventi: Jei išmisim geru vėju, reiks tuos staldelius taisyti. End.
gerù vė́ju krìtęs iš prigimimo teigiamas, neištižęs: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštpaučiu arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas. Dauk.
gerù vė́ju liñkęs palankiai nusiteikęs: Jei geru vėju linkęs, paskolins. Šts.
gerì vė́jai pàpūtė atsirado teigiamų pakitimų: Geri vėjai papūtė kaime. rš.
gerù vė́ju vir̃sti gerai augti: Kad būtų geru vėju virtęs tas veršis, jau būtų karvė. Ms.
vė́ju gývas badmiriauja: Vėju nebus gyvulys gyvas. Graž.
jókie vė́jai neùžpučia saugus, aprūpintas: Jeigu jums kada bus kas negerai, kreipkitės į mane – jokie vėjai neužpūs. Vl.
keturíems vė́jams bet kur, į visas puses (išvaryti): Visus išvarė lauk keturiems vėjams. rš.
keturiaĩs vė́jais išeĩti neduoti naudos: Mano daiktai išėjo keturiais vėjais. Rm.
kitì vė́jai pàpūtė pasikeitė situacija: Kaukaze karai, tai čia trinas, papūs kiti vėjai, sudiev. Krš.
kitì vė́jai pùčia atsirado kas nors nauja, pasikeitė laikai: Anykščių padangėje jau pūtė kiti vėjai: jau buvo atgauta spauda. Vien.
kokiẽ vė́jai pùčia kokia padėtis: Tiesa, dėl politinės taktikos, aš manau, jūs nesate neakylus, gerai nujaučiate, kokie dabar vėjai pučia. Paukš.
kitókie vė́jai pùčia keičiasi padėtis: Bet dabar ėmė kitokie vėjai pūsti. Pt.
naujì vė́jai pàpūtė atsirado kas nors nauja: Nuo pernai metų papūtė nauji vėjai. Myk-Put.
negẽras vė́jas pàpūtė atsirado grėsmė: Pajutęs, kad čia papūtė negeras vėjas, išbėgo į Poltavą. Kudir.
paláidas vė́jas lengvabūdis, vėjavaikis: Yra ir moterų palaidų vėjų. Dkš.
vė́ju sótus alkanas: Vaikščioja vėju sotus. Prng.
šaltų̃ vė́jų prastas, niekam tikęs: Šaltų vėjų gaspadinė. An. Be nesi tik šaltų vėjų kalvis?. Plt.
šaltų̃ vė́jų supustýtas prastas, niekam tikęs: Piemuo šaltų vėjų supustytas: piemuo gano, ir piemenį ganyk. Krok. Iš mano vyro darbininkas šaltų vėjų supustytas: laukas dirvonuoja, o jis tąsosi be darbo. Jz. Jis gaspadorius šaltų vėjų supustytas. Vlk.
tùščias vė́jas niekai: Ir tenegundo tavęs pagyros: žmonių svaičiojimas – tai tuščias vėjas!. Mač-Kėk.
tuštì vė́jai pùsto galvojè apie lengvabūdį, plevėsą: Pienas iš panosės dar neišdžiūvo, tai ir pusto tušti vėjai galvoje. Krėv.
víenu vė́ju
1.labai greitai; per trumpą laiką: Taip Sapiehui vienu vėju pasitaisius ir jau beketant į Žemaičius danginties, valdymieras mūsų vyskupystės Puzyna nusiuntė į Vilnių raitą. Valanč. Jeigu laiku pajuntu, pro duris išsprunku, jeigu neužspėju – sugauna vienu vėju. Vkš. Atvežė ligonį po operacijos, mane vienu vėju kitur paguldė. Rdn.
2.labai greitai (eiti, bėgti): Raktą ant grindų pametė ir iš klėties išlėkė vienu vėju. LzP. Nieko netrukus vienu vėju, kaip sako, pagrįžo namo. Tl. Vienu vėju atsidūrė miestely. Skp. Vienu vėju lekia. Kp. Arklys potingis buvo – parlėkė vienu vėju [vilko išsigandęs]. Žr.
visaĩs vė́jais išeĩti pasileisti: Vaikai tai jo visais vėjais išėjo. Slm.
visų̃ vė́jų pùčiamas neturintis tvirto pagrindo: Jei taip gyvensite, visų vėjų pučiami būsite. Jabl.
visì vė́jai ùžpučia labai skriaudžiamas: Siratą visi vėjai užpučia. Tr.
visì vė́jai pro šãlį apie vienišių: Pasiliksi vienas, visi vėjai tau pro šalį. Alz.
vė́ją apgrę̃žti euf. nusilaukinėti, nusišlapinti: Išėjęs apgręžk vėją ir vėl sugrįžk. Krs.
vė́ju apìpūstas neskanus, nešviežias: Mėsa vėju apipūsta, nenorėjau imt. Lkm.
vė́jais ateĩti būti lengvai gaunamam: Atėjo [turtas] vėjais – išėjo vėjais. Ds.
vė́jas àtpūtė netikėtai atėjo, pasirodė: Iš pradžių eidavau vis su baime širdy: juk ginkluoti žmonės ir kaži kokių vėjų atpūsti. Pt. Kokis dabar vėjas tave atpūtė?. Vlkv. Taigi, Savūnyte, ne šiaip mane čia vėjas atpūtė. Tėvelis viską minėjo. Zur.
vė́jo bìjo būti pavogtam: Ar ta tvora vėjo nebijo?. Skr.
vė́jo bùs rukùtei Vlkv. gausi mušti; būsi baramas:
vė́jo dúoti barti, bausti: Sutikęs aš jam duosiu vėjo. Vrb. Aš nuėjęs jam kad duosiu vėjo, tai jis žinos!. Mrj. Davė Mykolui vėjo [žmona]. Rš. Davė anas vėjo karvei. Dglš.
vė́jais eĩti
1.virsti niekais, vykti be naudos: Kas iš to dirbimo, kad viskas vėjais eina. Krš. Šeimininkei neprižiūrint viskas eina vėjais. Btg. Tegu viskas eina dūmais, tegu viskas eina vėjais... Tegu lieka nuogas laukas!. Gric.
2.pasileisti, tvirkti: Eina mergos vėjais, ir gana. Krš. Tų mėlynanosių daugėja, vyrai visai vėjais eina. Drsk. Du vaikai, ir tie vėjais eina – da kaip nuo ko nuzvybt (pavogti). Pns. Vaikai man nepasiskųs nė vienas, ba jie tik iš gero gyvenimo vėjais eina. KzR.
vė́jus gáinioti nerimtai elgtis: Negainiok vėjų – nesugausi. Dauk.
vė́ją gáudyti neįmanoma rasti: Dabar saugojo kiekvieną jo žingsnį. Ko gero išmaus, ir vėl gaudyk vėją. Daut.
vė́jus gáudyti nerimtai elgtis, šėlti: Leiskite jam vesti. Pačią turėdamas ir jis vėjų negaudys. Vaižg. Ir tu, Poviliuk, eik gulti – mokais į kunigus, o visus niekus skaitai, visus vėjus gaudai.... Žem. Pranašai tik vėjus gaudo, ne žodis iš Dievo jų kalba. ŠR. Jai ne mokslas rūpi, ji tik vėjus gaudo. Skr. Prie darbo varyk – nebgaudys vėjų. Krš. Kuris bernas vėjus gaudo, neik už jo. Ign. Mama vargsta dėl dukrelės, o ji vėjus gaudo. Mrj.
vė́ją gáudyti laukè neįmanoma rasti: Be reikalo išleidote Dolengą... Dabar gaudyk vėją lauke. Vencl. Vakarų pasaulyje firma, padariusi broką, atsiprašo ir viską pataiso, o čia pinigus paėmė ir gaudyk vėją lauke. rš.
vė́jus gáudyti laukuõs kvailioti: Ką jis veikia? – Gaudo vėjus laukuos. Bgt.
vė́ją gáudyti kiáuru maišù niekais užsiimti: Negaudyk kiauru maišu vėjo. Lkš.
vė́jus gáudyti plãštakomis nerimtai elgtis: Tos motriškos vėjus plaštakomis gaudo. Tl.
vė́jai gáudo žõdį apie nesilaikantį pažado: Mainaus žmogaus žodį vėjai gaudo. Asv.
vė́jus gáudyti po laukùs neįmanoma rasti: Gaudyk vėjus po laukus, kas ištraukė. Žem.
vė́jus gáudyti po svíetą bastytis be tikslo: O kad išėjo vėjus gaudyti po svietą, jau ir dabar niekas ano nemato ir nežino, ar bėra gyvas, ar ne su savo raganišku darbu. Šmk.
vė́jus gáudyti su kiáuru maišù užsiiimti niekais, tuščiai dirbti: Išėjo su kiauru maišu vėjų gaudyti. Šk.
vė́ją gáudyti su maišù užsiimti niekais, tuščiai dirbti: Ką tu ten eisi vėjo su maišu gaudyti. Gr. Dabar žmogus taip išėjęs ir gaudyk vėją su maišu. Kv.
vė́ją gáudyti su rėčiù Mrk. užsiimti niekais, tuščiai dirbti:
vė́jus gáudyti su regzčiù užsiimti niekais, tuščiai dirbti: Vėjus su regzčiu gaudo eidama. Vž.
vė́jo gáuti būti išbartam: Gavau nuo mamos vėjo, kad ne laiku grįžau. Mrj. Bernas gauna vėjo, kad nemoka kaip reikia varinėti arklių. rš. Parėjau naktį, tai gavau vėjo nuo žmonos. Mrj.
vė́ją gérti
1.labai norėti: Šita vėją geria in jo sūnų. Klt. Norėjo, vėją gėrė in to buto. Švnč. Vėją geriu in grybų. Dglš.
2.labai domėtis: Anas an žmonos nata (labai) vėją gėrė. Švnč.
vė́ju gérti labai domėtis: Tai tavo mylimasis, kurį tu per dieną vėju gėrei. LTR. Ir aš, kur nors nutrūkęs galvą, vėju geriu kiekvieną iš namų atklydusią žinutę. rš.
vė́ju gyvénti badmiriauti: Kaip aš sėdėsiu be nieko, vėju gi negyvensiu, reikia karvelė pirkt. Klt. Nori, kad vėju [karvė] gyventų – reikia duot ėsti. Žl. Ana tiktai dvasia ir vėju gyvena, o kai vėju gyvena, tai bus ne darbininkė. Gmž.
vė́jo ieškóti laukè
1.nežinia ko nori: Tavo tėvas ieško vėjo lauke, o motiną sutikau bevažiuojančią kažin kur. rš.
2.neįmanoma sužinoti: Nei šitie blankai, nei kiti pasirašyti ne mano ranka! O kieno – ieškok lauke vėjo!. Vien. Aš neisiu ir neieškosiu lauke vėjo. Švnč.
vė́jo ieškóti laukuosè nežinia ko nori: Kur eisi vėjo laukuose ieškot!. Vrn.
vė́jai išdulkė́jo iš galvõs surimtėjo: Kad kas su pašleikomis šonus nulaidytų, visi vėjai iš galvos išdulkėtų. Vkš.
vė́ju išeĩti virsti niekais: Vėju išeina viskas. Vn.
vė́jais išeĩti
1.virsti niekais: Menkas juokas, kad tūkstantės vėjais gali išeiti. Krš. Kaip vėjais gauti [pinigai], tai vėjais ir išeina. Kp. Visą gyvenimą ma[no] sopulys: ką ažkrutėjau, vėjais išė[jo]. Grv. Genio turtai išėjo vėjais. Pc.
2.pasileisti, ištvirkti: Augino dukterį vieną – vėjais išėjo. Ps. Šitaip eidamas ne vienas vėjais išėjo. LTR.
vė́jais išléisti nugyventi: Tokį gerą ūkį vėjais išleido. Jnš.
vė́ją kélti bartis, triukšmauti: Tėvai kelia vėją, neleidžia naktims valkiotis. Jrb. Diedas vėją kelia. Aln. Cenzorius, išgirdęs poeto sarkazmą, ėmė kelti vėją. Andr.
vė́ju kvepė́ti
1.būti nerimtam (apie kalbą): Jo kalba vėju kvepia. Vlkv.
2.labai patikti: Man toj gruciukė vėju kvepia, taip seniai aš ją virus, niekaip nenusperku. Šein.
vė́ją kráuti į kùbilą tinginiauti: Ką sūnus veikia? – Ogi vėją kubilan krauna. Klt.
vė́ju léisti eikvoti, švaistyti: Skaitys skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Žem.
vė́jais léisti eikvoti, švaistyti: Ar ilgai taip sūnus tėvo pinigus vėjais leis?!. Vb. Leisk dabar vėjais miltus, kai visa žiema prieš akis. Balt. Laiko turėjome gana daug, bet vėjais jo neleisdavome. rš.
vė́jais lė́kti niekais eiti, žlugti: Ūkėn gersi, visa vėjais lėks. Kb.
vė́jais lė́kti pro ausìs būti neišgirstam: Vaikams tėvų žodžiai vėjais pro auses lekia. Krš.
vė́jus málti
1.niekus kalbėti: Sėdav pasisėdusiu ir vėjus malav. Jdr.
2.apgaudinėti: Ilgai tu mums čia vėjus malsi. Avyž.
vė́jo matýti patirti nemalonumų: Už tą vagystę tai dar jis gana vėjo matys. Skr.
vė́jams mė́tyti veltui plepėti: Jis savo žodžio vėjams nemėto. Lzd.
vė́ju mìsti badmiriauti, badauti: Piemenėlis vėju minta. Adm. Ašara per veidus krinta, anas vėju kasdien minta. Lkm.
vė́jais mùštas skylėtas, suplyšęs: Jų namai vėjais mušti, pro skyles šunes landžioja. Jnš.
vė́jai mùšasi po gálvą lengvabūdiškas: Jaunas, durnas – vėjai mušas po galvą. Krš.
vė́jas nèpučia niekas nežino: Nuo Vaičienės betariant, nė vėjas nepučia, kaip persikėlė grūdai iš vienos į kitą klėtį. Žem. Kad aš ką duodu, visi žino, o kai patys atėję pasiima, niekas nežino, nė vėjas nepučia. Akm. Padirbo, pardavė, nė vėjas nepūtė. Pj. Nė vėjelis nepūtė, kad atvažiuosi. Krš.
vė́jas nepū́stelėjo niekas nesužinojo: Nė vėjas nepūstelėjo, o kiek jin tų bulvių parsivežė. Jnš.
vė́jo nėrà subinėjè vlg. atėjo senatvė: Kad vėjo subinėje nebėra, ir sėdėk pečių apsižergęs. End.
vė́jo nešiójama plùnksna lengvabūdis: Argi ji gali būti tokia vėjo nešiojama plunksna?. Dvd.
vė́jas nẽša labai sulysęs, menkas: Kai atvedė, juos vėjas nešė, o tas juos atganė. Graž. Kai po egzaminų parvažiuoja, tai ją neša vėjas. Graž.
vė́jus nèšti rẽzginėmis nerimtai elgtis, kvailioti: Jaunimas dabar neša vėjus rezginėmis. Klvr.
vė́jo nudúoti išbarti: Kai nuduosiu vėjo, tai tuoj nutilsta. Sur.
vė́jais nudulkė́ti niekais virsti: Tokiu būdu mano projektas nudulkėjo vėjais. Blv.
vė́jais nueĩti
1.niekais virsti: Vėjais visas palikimas nuėjo, nemokėjo suvartoti. Krš. Jis buvo sumanus ir darbštus vyras, todėl Elzės trys tūkstančiai būtų nenuėję vėjais. Mont. Visas mūsų vargas, triūsas, gūdžių naktų darbas – vėjais nuėjo!. Vien. Tokias kliūtis pati dariau, kol mano jaunystė nuėjo vėjais. Snt.
2.būti nesėkmingam: Tūmaitienei jau trečios piršlybos nueina vėjais. Simon. Jis ryžosi padaryti visa, kad jo mintis vėjais nenueitų. Jabl. Pradžiugau, kad mano pamokslas gal ne visai vėjais nuėjo. Pt. Kunigaikštis staiga mirė, visa lenkelių viltis ir džiaugsmas vėjais nuėjo, ir mes nosį nuleidome. Žem.
3.pasileisti, ištvirkti: Jos visi vaikai vėjais nuėjo. Prn.
vė́jais nuléisti iššvaistyti, pragaišinti: Tai ir tebuvo vienintelė man duota akimirka, kurią aš taip nevykusiai vėjais nuleidau. Katil. Visą turtą vėjais nuleido. Krš.
vė́ju nunèšti teig. greitai sudoroti: Motiejus visiems savo šeimyną leido į talką; dabar jam paskutiniam supuolusi visa jaunuomenė įmano vėju jo javus nunešti. Žem.
vė́jais nunèšti iššvaistyti: Ta bendrovė vėjais nuneš piningus. Rdn.
vė́jais nušvil̃pti dingti, nueiti niekais: Kiek turto vėjais nušvilpia. rš.
vė́jai pagãvo buvo iššvaistyta: Ką daviau vaikeliams, tuojau vėjai pagavo. End.
vė́ją pagáuti laukè neįmanoma rasti: Lauke pagausi vėją! Muknickas kur užeis – tenai jis savas. Sruog.
vė́ją pagáuti laukuosè neįmanoma rasti (vagį): Nukabino tuos sūrius kas nors naktį, o dabar pagauk vėją laukuose. Šil.
vė́ją pakélti
1.imti barti: Nueik pas juos, pakelk vėją, tai gal duos ką. Pš. Kad pakėlė vėją ta boba, tai ausės nulinko visiems. Krž. Vėją reikia pakelt, tada dar pasitvarko. Drsk. Jeigu tik girtas pareis, pakelsiu vėją. Vkš. Vyras parėjęs namo kad pakėlė vėją. Mrj. Ką tu pasakytum, jeigu aš pakelčiau vėją?. Cvir. Pakėliau vėją: kaipgi taip, mes, vietiniai, metų metus laukiam, o iš kažkur atsibaldžiusiam kaip ant lėkštės padėta. Avyž.
2.imti triukšmauti: Kai du kvailiai sueina, tai ir pakelia vėją. Šn.
vė́jai pakỹla triukšmauja: Bobos užsičirškia, vėjai pakilna. Rdn.
vė́ju paléisti
1.iššvaistyti, pragaišinti: Tokį ūkį vėju paleido. Krėv. Ir kas per merga! Tėvo piningus vėju paleido. Mžk. Kaip pinigai keitėsi, viską vėju reikėjo paleist. Kpč.
2.nekreipti dėmesio, nepaisyti: Kokis aš tėvas, kad ji vėju paleido mano žodį?!. Krėv. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškė ir juokavo. Regis, kad ir pamokslą būtų užmiršę, kunigo žodžius vėju paleidę. Šein.
vė́jais paléisti
1.iššvaistyti, pragaišinti: Stipriai įsitvėręs turėk, nepaleisk ūkio vėjais. Užp. Tėvas turtus krovė dūsaudamas, o sūnus viską vėjais paleido. Mrj. Uždangstyk bulbas, burokus – viso darbo vėjais nepaleisk. Alz. Ką namo pargabenote, vėjais paleidau. ŠR.
2.išvaržyti: Prieš trejetą metų valdžia jo vos vėjais nepaleido. Marc.
3.nekreipti dėmesio, nepaisyti: Vėjais paleidai mokytojų žodžius. Antš.
vė́ju pàmuštas skylėtas, suplyšęs: Sustingau bažnyčioje – matai, kokie mano apdarai. Vėju pamušti, – rodo Gugis savo senus kailinaičius. Krėv.
vė́jo pànešamas leisgyvis, silpnas: Kad tu tokia liesutė, menkutė, lengvutė, vėjo panešama. Kl.
vė́jo pàpučiamas
1.leisgyvis, silpnas: Kiek gali su tokiu vėjo papučiamu arkliu pavežti. Mrj. Vaikščiot neina: aš slabnas – vėjo papučiamas. Erž. Boba vėjo papučiama, o dar girnas suka. Tvr. Vėjo papučiama, o zirzuliuoja nepatenkinta. Rdn. Jis po tos ligos vėjo papučiamas. Lkč. Karvė vėjo papučiama. Dglš.
2.bevalis, nerimtas: Rimtą vaikį kur tu rasi – visi vėjo papučiami. Krš.
3.visų skriaudžiamas: Visi vėjo papučiami – kokie čia mes ūkininkai. Rdn.
vė́ju pasė́ti iššvaistyti: Amerikoj prakaitu grobė, namie vėju pasėjo. KrvP.
vė́ju pasmìrsti būti neskaniam: Be cibulio valgis vėju pasmirsta. Plv.
vė́jo pérpučiamas leisgyvis, silpnas: Motociklą pirk, ale marčios vėjo perpučiamos man ant jo neatvežk. Skrb. Ne, ne procės paukštelis! Smulkintelys, išblyškęs, vėjo perpučiamas, nė kokio tvirtumo prie darbo. Žem. Karvė išmito menkai – vėjo perpučiama. Lkv.
vė́jas pypurúoja nieko nėra, tuščia: Po tavo dimžakus (kišenes) vėjas pypuruoja. Klp.
vė́jais praléisti iššvaistyti, pragaišinti: Jis toks siaustas, praleidžia vėjais pinigus. Rk. Praleidė vėjais gyvenimėlį. Tr. Kurią nors dieną praleidęs vėjais, esu savimi nepatenkintas. Cvir.
vė́jus pranèšti R., M., N. apmulkinti, apgauti:
vė́jų primálti primeluoti: Vėjų primalė, ir gavom susibarti. Krš. Moteriškė visokių vėjų primalusi. rš.
vė́jas prìpūtė Ml. apie nėščią merginą:
vė́jų pripū̃sti netikusių idėjų prikišti: Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau vėjų pripūtė! – juokėsi šeimininkas. Žem.
vė́jo pùčiamas
1.silpnas, prastas: Arklys buvo vėjo pučiamas. Ėr. Bulbom varinėt davė tokią kumelčeną vėjo pučiamą. Sml. Jo karvės vėjo pučiamos. Plv. Nors atsikėlė iš patalo, bet dar visa vėjo pučiama. Tr.
2.bevalis, nerimtas: Mano sūnus vėjo pučiamas: kur vėjas pučia, čia ir linksta. Vkš.
3.visų skriaudžiamas: Ne bile kame mergelė auga: vėjelio nepučiama, žmonelių neapkalbama. Klvr.
vė́jų pùčiamas
1.bevalis: Jis vėjų pučiamas, visų klauso, reik ar nereik. Prn.
2.visų skriaudžiamas: Kieno ta mergaitė, vėjužių pučiama, žmonužių kalbama. JD.
vė́jo pū̃stas neskanus, nešviežias: Mes viską valgėm – ieškojome vėjo pūsto taukučio. Kpč.
vė́jai pùčia galvojè lengvabūdiškas: Koks tėvas, toks sūnus – abiem vėjai galvo[je] pučia. Varn.
vė́jai pùčia į akìs sunku gyventi: Vargdieniui vis vėjas į akis pučia. Vlkv.
vė́jas stáugia galvojè lengvabūdiškas: Ką, brol, padarysi, kad mergos galvoje visada vėjas staugia. Krėv.
vė́jo stùmdomas
1.besveikatis, silpnas: Eina vėjo stumdomas. Vlkv.
2.benamis: Jis visą gyvenimą buvo vėjo stumdomas. Vlkv.
vė́ją sugáudyti neįmanoma rasti: Ir dabar jau toli Didjonis, o už poros savaičių išeis iš kalėjimo ir kažkur atsidurs – sugaudysi vėją. Lauc.
vė́ją sugáuti laukè neįmanoma rasti: Sugauk dabar lauke vėją!. Vien.
vė́ją sukélti Sb. išbarti:
vė́jai sùkasi galvojè lengvabūdiškas: Jai sukasi vėjai galvoj. Jon.
vė́jais sulakstýti greitai suplyšti: Kol nenešioji, tai stovi, o paimk nešioti, tai vėjais sulaksto. Kdl.
vė́jo supustýtas prastas, netikęs: Ar tai jie (vaikai) vėjo supustyti, ar jie neišprausti, neiššukuoti?. rš.
vė́ju šẽriamas badaujantis: Vėju šeriamas nenutuks. LTR.
vė́jai šóka Švnč. tuščia, nieko nėra:
vė́jai šóka kadrìlį galvojè apie lengvabūdį: Jo galvoj vėjai kadrilį šoka. Tr.
vė́jus šukúoti nieko neveikti: Ką mes gero suveikiam prastą dieną? Bet sau vėjus šukuojam, skvernais žemę šluojam. Balt.
vė́jai švel̃pia po gãlvą apie lengvabūdišką elgesį: Vyrai neremti, vėjai vis po galvas švelpia, nors būtų ir seniausias. Krš.
vė́jai švìlpauja tuščia, nieko nėra: Slapčia susiorganizavęs varguomenės komitetas vylėsi pašalpų iš valstybės iždo, kuriame po eilinės vagystės ir taip švilpavo vėjai. Skodž.
vė́jas švìlpauja tuščia, nieko nėra: Stogai kiauri, sandėliuose vėjas švilpauja. rš.
vė́jas švìlpauja galvojè lengvabūdiškas: Jo galvoj vėjas švilpauja. Ktk.
vė́jai švìlpauja galvojè lengvabūdiškas: Ir tegul niekas nemano, kad jo galvoje vėjai švilpauja. Bub.
vė́jai švìlpauja kišẽnėje neturi pinigų: Žinau – vaikams duonos neužteko, o kišeniuje vėjai švilpauja. Krėv. Ir bėdų nebūtų, kad kišeniuj vėjai nešvilpautų. KrvP. Finansų politikoj yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie turi krūvas pinigų, ir tie, kurių kišenėje vėjai švilpauja. rš.
vė́jas švìlpauja kišẽnėse neturi pinigų: Kur aš kelsiuos [į miestą] – vėjas švilpauna kišenėse. Žž.
vė́jas švìlpauja paausiaĩs lengvabūdiškas: Dar tau, vaike, vėjas paausiais švilpauja. Akn.
vė́jas švìlpauja po kišenès Ktk. neturi pinigų:
vė́jai švil̃pia tuščia, nieko nėra: Jo aruoduos švilpia vėjai. Ds. Kalbaus kalboj vėjai švilpia. Šll.
vė́jo švil̃piamas lengvabūdis, nerimtas žmogus: Vėjo švilpiama, šakar makar, nepašnekės kaip žmogus. Šauk.
vė́jas švil̃pia galvojè apie lengvabūdišką žmogų: Seniai jau praėjo tie laikai, kada galvoje vėjas švilpdavo, trankydavosi po kamaras ir to pakakdavo. Bor.
vė́jai švil̃pia galvojè Jrb. pusprotis:
vė́jas švil̃pia kišẽnėje neturi pinigų: O biesam tas tavo arklys, kai kišenėj vėjas švilpia? Gal dykai daktaras važiuos?. Balt.
vė́jai švil̃pia kišẽnėje neturi pinigų: Viskas bringsta, greitai vėjai kišenėse švilps. Krš. Ką gi nupirksi, kai kišenėse vėjai švilpia. Ds.
vė́ją uždė́ti iškoneveikti: Pats vėją uždėk, ir pijokai sklandžiais išrūks. Žg.
vė́jai ùžpūtė apie netikėtą apsilankymą: Tai kokie gi vėjai čion tave užpūtė?. Švaist.
vė́jas ū̃žia galvojè apie lengvabūdį, padaužą: Jaunas dar berniukas, vėjas galvoj ūžia. rš.
vė́jus vaikýti
1.vaikščioti be tikslo, bastytis: Kaip nesičiaupysi, jeigu man paliepė Vitortas netrukus prišnekinti Aldoną, kad ji metus Erdivilą bėgtų su juoju vėjus vaikyti. Piet. Ir dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti. Piet.
2.neklausyti:
vė́jų vaikýtis neturėti tvirto nusistatymo: Kas vaikosi vėjų, neturi sveikos nuovokos. ŠR.
vė́jai váikšto galvojè pusprotis: Kam dar viltį čia sudėjai, jei galvoj tau vaikšto vėjai. Tilv.
vė́jai váikščioja po gálvą pusprotis: Jiems vėjai vaikščioja po galvą. Grd.
ant vė́jo
1.be reikalo: Geras šuo ant vėjo neloja. Vl. Ką mes dirbom, vargom, tas viskas ant vėjo. Brž.
2.be naudos, tuščiai: Kiek yra žmonių, vargsta be medžių, neturi pagalėlio valgyt išsivirti, sudegina ant vėjo. Žem. Žodžiai vienok šitie nuskriejo ant vėjo. Piet. Paėmė algą ir taip paleido ant vėjo. Ds. Svaido piningus tik ant vėjo. Krš.
ant vė́jų be reikalo: Tai ne toks žmogus, kad ant vėjų šnekėtų. Kudir.
ant keturių̃ vė́jų be tikslaus adreso: Iškeliavom į svietą ant keturių vėjų – ieškom šakelės sukti sau lizdelį. Žem.
ant tùščio vė́jo nenurodant aiškios vietos: Kur tu jį siųsi ant tuščio vėjo. Lp.
ant vė́jo eĩti
1.virsti niekais: O senis ką pasakys ar padarys – viskas ant vėjo eina. Pjv. Su tabako dūmais eina ant vėjo milijonai rublių. Kudir.
2.atlikti gamtos reikalą, laukinėtis:
ant vė́jo išeĩti
1.niekais išvirsti: Nė tos žemės besusitvarkėm, nė beapsiženijom, ir išėjo taip ant vėjo viskas. Tl. Jaunystė kaip ant vėjo išėjo [betarnaujant]. Šmn. Žodžiai ant vėjo neišeis, į kningas pareis. Krš. Mes daug ką susapnuojame, ir visa kas ant vėjo išeina. Simon.
2.nusišlapinti: Kur čia išeit ant vėjo?. An.
ant vė́jo išléisti veltui eikvoti, netaupyti: Dar nemokėdamas šaudyti, daug kartų ant vėjo išleidė [paraką]. Pšl. Vienas brolis pypkę kūrenęs ir visą savo uždarbį su dūmais ant vėjo išleidęs. Sln.
ant vė́jo nueĩti niekais pavirsti: Nuėjo viskas ant vėjo, ką buvau prakaitu uždirbęs. Ar. Prisdavė (pravertė) man tavo žodžiai, nenuėjo ant vėjo. Sn. Iš jo akių šis ponas tuoj įspėjo – visi grasinimai nueis ant vėjo. Mont. Su tokiu karštumu prie darbo keliaukite sau į Lenkiją: ten nenueis ant vėjo jūsų išmintis ir iš darbo bus tikra nauda. Kudir.
ant vė́jų nuléisti nekreipti dėmesio, palikti be eigos: Būtų velytina, kad kožnas tikras lietuvis šitą svarbų reikalą nenuleistų ant vėjų. A.
ant vė́jo paléisti
1.nekreipti dėmesio, neprisiminti: Vieni žodį girdėtą o neišmanytą drin tinginio savo taip ant vėjo paleidžia. Dk. Tuos žodžius ant vėjo paleisiu. Srj.
2.eikvoti, švaistyti: Dėjo dėjo piningus ir ant vėjo paleido. Krš.
3.duoti valią, neprižiūrėti: Paleistumi vaikus ant vėjo – nebsugaudytumi. Rdn.
ant vė́jo palìkti
1.leisti išnykti, pragaišinti: Ką tu bėgsi, ir paliks ant vėjo!. Varn.
2.niekais virsti, išnykti: Akis užmerksi – viskas liks ir paliks ant vėjo. End.
ant vė́jo pū̃sti veltui eikvoti, netaupyti: Perka niekus [marti], piningus tik pučia ant vėjo. Krš.
ant vė́jo sė́ti veltui eikvoti, netaupyti: Ano mokslus nesėjo ant vėjo. Tl.
ant vė́jo varýti veltui eikvoti, netaupyti: Taupyk, o tamsta sylą ant vėjo varai. Krš.
į vė́ją veltui: Visa jis į vėją kalbėjo. Simon. Šitaipo ir jūs kad liežuviais neišduotumbit kalbos išmanomos, kaipogi bus išmanyta, kas yra kalbėta? Nes tiktai ing vėją kalbėsite. Bit. Pranašai kalbėjo į vėją ir nebuvo gavę Dievo atsakymo. Skv.
vė́jas į akìs nesiseka, bloga: Biednesniam vis vėjas į akis ir į akis. Žal.
vė́jai į akìs nesiseka, bloga: Neturtingam visi vėjai į akis. Rz.
į grýnus vė́jus išléisti niekams išeikvoti: Sako, kad ana išleido auksinius į grynus vėjus. Kl.
į kẽturis vė́jus
1.bet kur (eiti): Arba tu mesk tą darbą, būk kaip visi, arba eik sau į keturis vėjus. rš.
2.visaip (išblaškyti): Buvęs lenkas spyrė apkaustytu atpenčiu į pasimaišiusį vaikų vežimėlį, ištaršė į keturis vėjus vystyklus. Andr.
į kẽturis vė́jus paléisti išvaryti: Bieliūnų Vincas kaltino vyrus, kad jie jo nepaklausė ir Dalengą paleido į keturis vėjus. Vencl. O Jurgiui taip sunku buvo patikėti, kad Navikas tikrai išdrįstų paleisti į keturis vėjus tokį Vilkalakį. rš.
į pū̃stą vė́ją be naudos: Ar porą šimtų iškrėtė į pūstą vėją. Gs.
į visùs vė́jus
1.nežinia kur (išeiti): Niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus paskui savo pavogtus eržilus. Bor.
2.visaip (išblaškyti): Bet aš anus iškra[i]kysiu visup vėjup. Bret. Aš išsklaidysiu juos į visus vėjus. Skv.
į visùs kẽturis vė́jus paléisti išvaryti, priversti išsidanginti: Išveskite iš mano parapijos ribų ir paleiskite į visus keturis vėjus. Bor.
į vė́ją spáusti nešdintis: Duosiu tau pinigų ir spausk į vėją!. Prk.
ne iš vė́jo buvo priežastis, pagrindas, ne iš niekur nieko: Aš žinau, ką kalbu. Ne iš vėjo pagriebiau savo pažiūras, kaip kad jaunieji dažnai daro. Pt.
iš keturių̃ vė́jų iš visur: Iškelkit pietus ir sukvieskit iš visų keturių vėjų elgetas. PnmR. Jie surinks jo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo vieno dangaus pakraščio iki kitam. Skv.
nuo keturių̃ vė́jų iš visur: Ir surinko išrinktuosius jo nuog keturių vėjų, nuog kraštų dangaus iki kraštams jo. Bit. Vartinykai buvo tie nuog keturių vėjų: ties užtekėjimą, ties nusileidimą, ties pusiaunaktį ir ties pietus. Chyl.
nuo vė́jo vir̃sta silpnas: Kur anas kuls, kad anas nuo vėjo virsta. Arm.
per vė́ją kvepė́ti labai norėti ko (valgyti): Kai aš lazarete buvau, tai man kopūstai su bulvėm per vėją, rodos, kvepėjo. Lš.
per vė́ją nueĩti niekais virsti, išnykti: Bernelio meilumas per vėją nuėjo, širdin neužėjo. Ml. Nueis per vėją linksmumas, nukris nuo veidelio gražumas. Žl.
eĩk po šim̃ts vė́jų švelnus keiksmas, siekiant atsikratyti kuo: Eik po šimts vėjų, nė atsidūsėti gali!. Žr.
prieš vė́ją atpū̃sti nugalėti, įveikti (galingesnį): Kažin kas kaip teskaito ar terašo, dėlto prieš vėją niekas neatpūs ir nieko nepadarys.... Žem. Nieko nepadarysi – ar prieš vėją atpūsi!. Krtn. Bet sakyk, Mikėli, ką mes padarysime? Ar prieš vėją atpūsime?. Simon.
prieš vė́ją nepapū̃si Upt. didesnei jėgai nepasipriešinsi: Jei visi stoja, tai ir tu stok, prieš vėją nepapūsi. rš. Prieš vėją nepapūsi, tik grynas liksi. Grv. Anksčiau vėliau – vis tiek surasim. Tada ir tave, dėdė Juza, o kam tau šito reikia? Prieš vėją nepapūsi, kaip žmogus tau sakau. Balt.
prieš vė́ją neužpū̃sti nenugalėti (galingesnio): Prieš vėją neužpūsi. Trgn.
prieš vė́ją pū̃sti priešintis, nepaklusti (stipresniam): Ir mes jau dar (dabar) prieš vėją pučiam. Grv. Supraskit – kur ir kokius laikus gyvenat? Vienąkart nustokit pūtę prieš vėją: neužteks plaučių. Ap.
su vė́ju labai greitai: Gandai su vėju sklinda. KrvP.
su devyniaĩs vė́jais
1.labai greitai: Išsigando, parlėkė su devyniais vėjais. Krš.
2.įtūžus, barantis (pareiti): Vyras parėjo namo su devyniais vėjais. PnmA.
su víenu vė́ju labai greitai: Atlekia su vienu vėju bobelė. Vn. Mes nulėkėm su vienu vėju. Grd.
su vienaĩs vė́jais nesuprantamai, nesąmoningai (kalbėti): Nupezo senis, nušneka su vienais vėjais. Krš.
su vė́jais paléisti palikti be turto, nuskurdinti: Geriau tu nekelki balso prieš mane, juk žinai, kad aš galiu tave paleisti su vėjais ir dulkėmis. Vaičiul.
su vė́ju supū̃sti Alk. greitai padaryti: Aš tau su vėju nesupūsiu. KrvP.
už pū̃stą vė́ją dėl niekų: Ką čia judu už pūstą vėją karščiuojatės. Skr.
kaĩp vė́jas
1.greitas: Traški ir linksma kaip vėjas mergiščia. Katil.
2.greitai: Našus vyras, eina kaip vėjas. Krš. Kalnas ne kalnas, anas kaip vėjas eina. Nmč. Verpt nė trukt, aust nė stukt, o šokt kaip vėjas. Mrj. Jautis lekia an juos kaip vėjas ir bliūvoja. Grv.
3.greitai (apie laiką): Taip mylima ir lepinama keletas dienų kaip vėjas pralėkė. Žem. Vasara prabėgo kaip vėjas. Varn.
kaĩp vė́ju greitai: Va tik lengva, kad eini, tai kaip vėju. Rš.
kaĩp vė́jo kamuolỹs apie greitą: Greitas kaip vėjo kamuolys. Krk.
kaĩp vė́jas laukè apie nevykdomą pažadą: Jų pažadai kaip vėjas lauke. Melas ir klasta!. Vien.
kaĩp vė́jo vėtỹklė apie vėjavaikį, padaužą: Ana tokia kaip vėjo vėtyklė – į tėvą. Jrb.
kaĩp vė́jas išpùstė visi išvyko, išsikraustė: Kiek čia buvo žmonių, kiek džiaugsmo, o kaip vėjas išpustė. Krš.
kaĩp vė́jas ìšpūtė
1.visi išvyko, išsikraustė: Visus vaikus kaip vėjas išpūtė [iš kaimo] – sẽniai tupim. Rdn. Vaikai išvažiavo, kaip vėjas visus iš kaimo išpūtė. Žln.
2.išeikvota, dingo: Iš tų taupomųjų nieko nėra – kaip vėjas viską išpučia. Krš.
kaĩp vė́jo nẽšamas greitai: Ėjau kaip vėjo nešama. Kb.
kaĩp vė́jas nùpūtė staiga dingo: Sielvarto užteko tik tol, kol uždariau trobos duris. Atsidūrus kieme, jį tartum vėjas nupūtė. Gric.
kaĩp vė́jo pùčiamas
1.silpnas, menkas: Sulauksi septyniasdešimt metų ir būsi kaip vėjo pučiama. Blnk.
2.visų skriaudžiamas: Aš augau kaip ir vėjo pučiamas žmogus. Šmn.
kaìp vė́jo suláužytas kreivai, susilenkus: Eina kaip vėjo sulaužytas. Arm.
kaĩp vė́ju supū̃sti labai greitai padaryti: Vis viena kaip vėju supūtė. Tvr.
kaĩp ant vė́jo nesusitarus: Važiavo taip kaip ant vėjo, tuščiais parvažiavo. Krš.
kaìp per vė́ją lengvai: Ir Strazdo dalgis kerta kuo didžiausią pradalgę lyg per vėją. Simon.
dulkės nepapūsi prieš vėją žr dulkė
gaisrų vėjas žr gaisras
galva pilna vėjų žr galva
galva pasiūta vėjais žr galva
galvą pripūsti vėjų žr galva
lauko vėjas žr laukas
žodį leisti vėjais (ant vėjo) žr žodis
žodį mėtyti vėjams žr žodis
žodžius švaistyti vėjais žr žodis

rankà sf. (2) K, (4) LKKXI173(Zt), Rod; SD315, H182, Sut, M, rañkos pl. (2)
1. viršutinė žmogaus galūnė nuo peties iki pirštų galų; šios galūnės dalis nuo riešo iki pirštų galų: Dešinė rankà, kairė rankà KI584. Tiesioji (dešinioji) rankà Dv. Su rankomis vėduoti J. Rañkos pirštas NdŽ. Rankų žiedas R31. Mokoja (mosuoja) rankà Grv. Siūbuoju rankomis SD90. Tamstai ranka pavargo berodant Lnkv. Ana tik rankoms skleida, o nėko nesako Dr. Moteriškė sklaido rankas Pš. Atkišęs per visą rankos tiesimą popierėlį, skaito siuvėjas P.Cvir. Dievo dukružėlės … jį nešios ant rankų Sch9. Ant rankų nor nešiojama B. Muni užlingavo sena matušelė, muni užnešiojo ant baltų rankelių StnD12. Tą šitai ant rankų nešioja DP39. Eina basi, nešasi čebatus rañkosna LKT359(Ktv). Kiek jie laiko bus ant rañkų nešami [tie vaikai] Šln. Visi vyrai po rañką surišti ir eina Skr. Mano nulaužta buvo ta rankà, pasigadino Šl. Davė rañką gelbėti, kiteip negalėjo LKT146(Nd). Rankàs aukštyn! NdŽ. Sako, i rankàs palaužė, ne vieną užmušė Btrm. Man ranka – ar tai prieš kokias darganas, ar galu mėnesio – kaip nukirsta rš. Uždrebėjo ma[n] kojos ir rañkos, baisu pasdarė Eiš. Man kūnas nutirpo, nė rañkos negaliu pakelt [iš išgąsčio] Erž. Rankos kap grėbliai (nutirpusios) Aps. Reik darbuoties – rankos į kebeklius pavirto Kl. Rankos rudinį ka suaižėjo, į mieles (labai) Trk. Kojos netikę, o rañkom ai da aukštai užlipč Mlk. Malėjos miltinos rañkos NdŽ. Kad aš abidi ranki̇̀ turėčiau sveiki, išmaityčiau visus Sg. Nėr toks uždarbis [vienrankiui], kai su abidim rañkim Sg. Juodos kojos tinginio, juodos rañkos darbininko Stl. Nusbosta – guliu guliu, ažtirpsta rañkos ir kojos Kp. Kap uždabojau, ką namas dega, pamielino kojas, pakirto rankas, netekau žado Vrn. Rankàs pakerta – jau nepagaliu dirbt Klt. Sopančios rañkos Krs. Kad ranka iš pečio skauda, tai bus lietaus LTR(Žgč). Mama dejuoja su rankà Ktk. Ana rankà negali Ign. Šiandie daug dirbau – rankàs gelia Rs. Nuo ravėjimo gėlė juosmenį, tirpo rankos sp. Dejuo[ja] rankoms iš rugių bėrimo Ggr. Rañkos stingsta nuo darbo Klt. Pavargo, nepakelia rañkų Drsk. Variau, variau muses, net ranką iš peties ištraukė Lnkv. Rankas trauka iš pat širdies, kad reik šiaudų prikrautas kestes nešti mašinuojant Šts. Rankose didelė senatvė, o reik ravėti daržus Lž. Žaizdos buvo rañkose ir kojose DP176. Lazdelė rañkoj – visas gerumas (nieko neliko, tik senatvė) Ck. Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman J.Bil. Da drūtesnė būčia, kad rañkos nedrebėt Rmš. Lazdą ant ranką imk Ps. Nuo viršaus im rañkosu Prng. Imk rañkostan AruP80(Švnč). Ema su abim rañkim LKT99(Pvn). Imk su abim rañkim Lkv. Paėmė su plika rankà Všk. Mamytė mūsų su bitėm plikom rañkom, nė jai gildavo Mšk. Gal užtatai išdžiūvo obelys, kad tu nedavei savo rankà (pati nepaskyrei skiepų) Ktv. Gėlė rañko[je], knyga rañko[je] i bačiukai (eidavo basos į bažnyčią) Skdv. Kai kada pakeli rañką, tai mašina nuveža Mlk. Ot priskrutė[ja]u, rankàs kojas ažkrutė[ja]u (labai pavargau) LKKXIII134(Grv). Kurgi anys apsvalgę (apsinuodiję), kai duodi, kap sako, viena rankà, tas pats valagas Smal. Kalavijas abišaliai aštras, viena ranka turimas SD239. Su abim rankim už pūčkos plongalio nusitvėręs TP1881,24. Su abidvim rañkim į delnus sau plodams …, puldams, sprandą nusisuko JD856. Abiem rañkiem Sv. Virvės storos, kaip ranka apimt Prng. Davinėjo žalio vyno į baltas rankeles JD319. Del to rankosn šitą mokslą trumpą imkiat Mž12. Teisusis Simeonas ėmė rankosn savo PK159. Vyrai imdavo rañkosn aną dalį sakramento DP139. Atnešė anys jam dovanas ing namus rankosu savo BB1Moz43,26. Iššoko gyvatė (angis) iš karščio ir įsikando rankos jo BtApD28,3. Pridėjęs galą vinies šventosp rañkosp jo, pradėjo ją kryžiausp smarkiai mušt DP176. Ką turi rañkon? FrnS220(Mrk). Reikia peilis kešenėj turėt, ale i rañkose LKT22(Plm). Aš nieko neturėjau į rankàs Rmč. Nerado nieko, tiektai pelenus rañkoje DP140. I rañkoj šautuvo neturėjau (nė neliečiau, nevartojau) Dsn. Akėčių nei rañkon neturėj[o] (nebuvo nei paėmęs, neakėjo) Lp. Aš alulio iž mažumės negeriu, o vynelio nei rankelėn neimu (neprisiliečiu) KrvD229. Senesni žmonės plūgų rañkon neimdavo, sako, žemę sugadins Šmn. Pieštuko nedavė į rankàs LKT224(Bb). Atsisveikindamas karštai paspaudė ranką J.Balč. Būdavo, žanduosan bučiuodavomės, ė dabar rañkom sveikinas Dglš. Antroji rankelė dar nepabučiuota tebėra Žem. Močia tik linksia, o tėvas iš džiaugsmo trina rankas (žento dovanas žiūrinėdami) Vb. Rankas pakelti dangop B. Duok mums rankoms nusiplauti vandens Šts. Burnelę prausiaus, rankas mazgojau, nuskandinau žiedelį JD801. Tę mergelė lelijėlė drobeles skalavo, o rankelėlès mazgojo (d.) Vs. Davei botagą rankon i teganai kiaules Dglš. Turi tep kap rankosa Lp. Šnapšę i dabar gerti gal, by tik pakeli rañką Plng. Oi geria, stiklinė jam iš rañkos neišeina Slm. Jug ir ano rankà atkeltà vien – tinka mušties Ms. Anas kap kirs dyka rankà, tas vagis i nuvirto Vdš. Vyro ranka palieka vyro – skaudesnė, nereikia muštis Žml. Jis paėmė jos seną dreblią ranką, palaikė savo rankose J.Paukš. O darbinyko rañkos kai arimas (suskirdusios) Mrj. Jo rañkos – arimai (įdiržusios), o josios kaip raštininkės Snt. Rankos kietos kaip geležinės, sutrintos, pajuodusios nuo darbo Žem. Rañkos juodos kaip nedėguliai Krs. Rankų kietumėlis – kaip replės rš. Kam ją bevarai, a nematai, ka jau rankà kai kultuvė Sk. Ilgos rañkos kai Lazdijų vagies Smn. Tai moteriškei abidi koji ir ranki̇̀ lūžusi Krg. Parvažiavo iš karo be rankų Šr. Anas tiktaik sa vienai rankái Zt. Ir pečiai rankų jo stiprūs per rankas sylingojo Jakūbo BB1Moz49,24. Nė vieno ranka jo (kalno) nedasilytės BB2Moz19,13. Viena rankà du vyru parita Trk. Padabok, kap mano rañkos šaltos Nmč. Šiandie šalta diena, kad rañkose tep šalta Mrs. Rankosnan sušalau, kojosnan sušalau Žrm. Rankas susitvėrę, ėjova toliau rš. Juodu eit, rañkomis susitvėrusiu KI585. Pademi rankas kam SD260. Po ranki̇̀ paėmė, nuvedė, pasodino krėslan Kls. Eisiu eisiu pavaikščioti tais siaurais takeliais, susiėmus už rankelių su mažais vaikeliais LTR(Trak). Duok greičiau rañką, ir einam! Bgs. Prieš kalnelį raitas jojau, pakalnėlėn rankoj vedžiau NS1110. Tuo nusileidęs pirmasis brolis ir vedąsis rankoj trejų metų sūnelį (ps.) J.Jabl. Išein mūsų brolelis iš stainės, išsiveda žirguželį rankoj StnD17. Tu vis da su rankà nešiojies (skauda ranką) Mlk. Eina be kepurės, o ausis vis tiek rañkoj laiko (rankas priglaudęs prie ausų) Trak. Sveikina jį, ima jį rankosna ir, po pažastėmis jas padėję, veda SPII164. Jis stov, rankàs susiėmęs KI584. Ir sumainė aukso žiedus ant baltų rankẽlių (d.) Šmn. Jok in kitą kaimelį ir dabokis mergelę an eiklesnių kojelių, an baltesnių rankẽlių DrskD87. Rankẽlę daviau, pasižadėjau, žiedelį dovanojau JV269. Ekšę, mano mergužėle, duok man baltą rankužėlę LTR(Lp). Išeina mergelė kaip rūtų kvietkelė, ji ma[n] davė baltą ranką, aš jai dovanėles JV1058. Tada aš dainuosiu, tada linksma būsiu, kap savo berneliu rankèlę paduosiu DrskD130. Dieną grėblelis, naktį spragilėlis, skaudės mano rankeláitės JD1554. Duok ranką man, jei tau sunku: aš vesiu ją žvaigždžių keliais Mair. Man ranką padavei jautriai ir jauną širdį atdarei bendros žvaigždės vardu Mair. Mūs avelės nebaikščios – eina in rankàs Ktk. Kaip senas žvirblys, pripratęs prie rañkų (nebaikštus) Pn. Rymo ant rankelių, žiūri per langelį, ar nepamatys savo bernelio (d.) Plv. Vaiko rankutės griežiniuotos rš. Rankiū́tė maža Plš. Rankė̃lė LKGI265(Knv). Rankeliū́tės šaltos Švnč. Ne taip kalbino, kaip čestavojo, baltas rankeles apdovanojo JD413. O tu, mergelė, tu, balta rankelė, ginsiv mudu jaučius į žalią lankelę JD745. Rankelės mano balčiausios, balčiausios, o kam jūs pateksit, mieliausios, mieliausios? JV1054. Rañkos baltos, ar mokėsi malti (d.) Dbg. Ko rūdyja žiedužėliai ant baltų rankelių? KlvD10. Kokia imtie mergytelė, a baltųjų rankelių, a baltųjų rankytelių? (d.) Tvr. Turėjo… rankėlytė[je]… lazdužikę Jrk102. Meilių žodelių tau nekalbėsiu, rankužėlės nespausiu V.Krėv. Laimink, motinele, nor šalta rankele (rd.) Dglš.
| prk.: Ant sidabrinės jos galvos uždėjo skausmas geležinę ranką S.Nėr. Ištieskime atvira širdimi vieni antriems taikos ranką V.Krėv. Ranka mus spaudžia geležinė, krūtinę apkala ledais Mair. Galingas plačiapetis ąžuolas aukštai iškėlęs gumbuotas rankas J.Balt. Ir beržai rankas į dangų ties sveikint gerves, grįžtančias gulbes S.Nėr. Žmogus negali būti ištisai kaltas, jis tėra žaislelis likimo rankose J.Avyž.
^ Tėvo ranka viena muša, kita glosto An. Tėvo ranka lengviausia LTR(Srj). Savo rankà – ne močeka Rod. Ranka duoda, ranka ima, ranka muša, ranka glosto LTR(Jnš). Rankos šeria, rankos peria PPr228. Juodos rankos, balta putra LMD. Juodos rankos pasaulį peni LTR(Vlkj). Juodums rankums darbo niekada nepritrūksta LTR(Vdk). Baltos rankos tik pono ir kunigo LTR(Šl). Darbininkės rankelės juodos, bet širdelė balta LTR(Kri). Baltos rankos, kol mergelė, juodos, kai martelė KrvP(Vlk). Ubagas ubagui rañką padavė (senis vedė nelabai gudrią merginą) Btg. Ta ant lentos – kitai už rankos LTsV153. Viena ranka glosto, antra peša S.Dauk. Ką turi rañkoj, tai žinai, kad jau tavo Mrj. Paimk akis į rankàs, ir rasi Ms. Išsiimk akis rañkon, kad nematai! Drsk. Nė vienas į savo ranką nekanda Sch94(Rg). Į save vis ranka riestesnė LTsV99. Kožno rankà ne močia – vis in save Str. Ir švento rankos in save Vrn. Kito rañkoj vis baronka didesnė Dglš. Ne vienos rankos ant svieto Ds. Akim nevieriji, tai rañkom krapštai Smal. Dešine ranka budavoja, kaire ardo Pšl. Ranka už ranką, širdis už širdį LTsV248. Kas muno ranko[je], tas tavo kakto[je] Skd. Bjaurus žmogus – kas ranko[je], tas kakto[je] (jei supyko) Dr. Su tokiuo kalbėk, tai ir akmenį rañkoj turėk Sv. Nemušk motiną – rankà nudžius Snt. Visa pamesi, rankas sudėsi in kriūtinės, ilsėsies (mirsi) Aps. Dalė [vestuvėse] vaikio neturėjo, sėdėjo, rankàs susinėrusi Krš. Viena ranka pasiklosi, kita užsiklosi Krs. Viena rankà pinigus paima, kita – krautuvėn Antr. Daba rieki abraką, tai i rankà linksta – baisiausiai sudžiūvus ta duona Jnš. Kad duos, tad ir ranka linktelės (dosniai) – pyrago, sūrio Žem. Rankà rañką plauk, i abi bus baltos Erž. Ranka ranką mazgoja, o abi nor balti būti B. Ranka ranką prausia, kad abi būtų baltos LTR(Grv). Jis į degutą rankų nekiš LTR(Srd). Ką atduosi rañkom (paskolinsi), to ir kojom nemožnės suieškot Str. Atdavei rañkom, privaikščiosi kojom Pls. Viena ranka pametęs, ne abidvim nebepaimsi Lkv. Duodama rankà nuo Dievo, nereikia atstumt Dbk. Duodamoji rankà niekada nenudžiūs LKT156(Grz). Išsimiega rañkai kojai (sočiai) Ds. Už rañkos nepaėmęs, nevadyk vagiu Lp. Šūdo par abi ranki̇̀ [gausi] Sl. Neduok rankos bučiuot, kol jauna: greit sena būsi Ds. Kunigui duok ir dar ranką bučiuok LTR(Vdšk). Viena ranka tiesi, antra – kreiva, vienas galas medinis, antras geležinis (dalgis) Grk. Storas senelis daug rankų turi (ąžuolas) LTR(Krtn). Kojomis minta, rankomis kitiems atiduoda (obelis) LTsV494. Kas visom rankom dirba? (pirštinės) Rs. Girio[je] kirstas, mieste pirktas, ant rankelių verkia (smuikas) Jrg. Be rankų, be kojų marškinių prašo (pagalvis) Ml. Be kojų, be rankų duris atidaro (vėjas) Dkšt. Bėga be kojų, muša be rankų (vilnis) LTR(Vrn). Be kojų eina, be rankų dirba (vėjas) LTR(Klvr). Be rankų namus pastato (paukštis) Jrg. Be rankų, be kojų išsikasė sau duobę ir atsigulė (akmuo) Arm. Be rankų, be kojų duobelę suka (riešutas) Lz. Be kojų, be rankų ant medžių užlipa (apynys) Sim.
ǁ loc. sing. čia pat, arti: Jautis bauba: galas ranko[je] – subadys bematant Šts. Pasiutusi buvo – kaip galas rañko[je], nuknebo nosė Krš. Metų galas ranko[je], gal sukties ant vienos kojos vaikis Dr. Jau badas ranko[je]: pavasarinelis paršelis tris šimtus kaštuo[ja] Ggr.
2. pl. ir sing. žmogaus viršutinė galūnė kaip darbo įrankis: Su rañkums rauna linus, tokie prasti, žolėti Erž. Mes rañkom išsikūlėm visus rugius Rm. Iškuldavai (iškuldavo) viską su rañkum, su spragilais Mšk. Kadai vėtydavo grūdus rañkom Antr. Čia rañkom girnas suka Šlčn. Reikė[jo] rañkom mėšlas kratyt Mrc. Būd[av]o, rañkom visa daro Žrm. Miežius dalge jau pjauna, o rugius vis rañkom (pjautuvu) Ml. Dar̃ darželiuose moteres meta rañkom [bulves] Žln. Visa reikėj rañkomi dirbt LKKII167(Zt). Dirbk sa rañkom, o ne sa kojom! Zt. Laikyk su rañkums (stipriai) Krž. Turi rankosna žagrę Rud. Iškasiau rañkomi Zt. Dirba prie statybai – pardien kirvis rañkose Klt. Žmogus ima rankós ylą ir bado čebatan Lz. Ketverius metus tai sa rankà prapenėjau [ligonį], tai sa rankà paguldžiu ir pakeliu Eiš. Savo pinigais, savo rañkom padarė Pb. Su abiem rañkom laužk duonytę, bo su viena neuždirbai LKT273(Krs). Darbo tur pilnas rankàs Ktč. Rankõmi ir aš galėtau dirbt – kojomi nepagaliu Drsk. Aš negaliu išmokti be rankų važiuoti [dviračiu] Lnkv. Savo ranka R111. Savo rankà ką daryti NdŽ. Su tėvo rankà iškasė pinigus (ps.) Dgč. Patęsė pečelin numirusį ir jo rankà išsikasė pinigus (ps.) Šmn. Tuos pinigus užkeikė, ka be dvylekos galvų i be mano rañkos niekas jų nepaims Lnkv. Užkasiu piningus, kad be muno rañkos niekas neiškastų Erž. Dirbkitegi kožnas savo rankomis, idant turėtumbit ką duoti pavargusiam BPII277. Jaunesnis sūnus išėjo keturiolkos metų, dirba, rañkose darbo turi LKT221(Žm). Kieku rañkų reikia dirbt? KlbIII24(Lkm). Pabūtum, sakau, tu mano kailyje, pamojuotum moteriškom rankom, visi tavo šykštumai per pakaušį tau išeitų J.Balt. Mano pati geras rankàs turi Lkm. Ji moteris gerų rañkų – ką nusitvers, tą padarys Rm. Jo rañkos geros Dglš. Aš dešimt rañkų tai neturiu, negaliu visiem suspėt Mrj. Smarki buvo ranka, ka davė su lazda Mžk. Namuose nieko iš rañkos netampai (rankomis sunkiai nedirbi) Rm. Per katrą rañką dirbi? Alk. Per vieną rañką tik grėbiu Gs. In verpsčio padeda ir rañkosu paturi – kap kas nori daro (dirba) Lnt. Iš kur tu išmokai grajyt, kad armonikos ranko[je] neturėjai? Ps. Muno žodžiu, savo ranka plakit, kiek norit, – pasakė baronas Šts. Palaiminta toj rankà, ką kirvį išrado A.Baran. Be gaspadinės rañkų nieko nė[ra] Sk. Visur reikia rañkų (be darbo nieko nėra) Ėr. In ūkės be arklio kai be rañkų – ani pradėt Skdt. Nors be tavęs man kaip be rankų, bet ką gi darysiu V.Krėv. Ir galva tau nūnai nieko nepadės, jei rankos darbo nemokės KrvP(Mrk). Rankẽlės visa ko moka, i galvelė gera Klt. Žmogaus ranka daug pasidarbavo, apvalydama žemę J.Avyž. Ką žmogaus ranka sukūrė, ir sugriauti žmogaus ranka gali V.Krėv. Ale aš pažiūrė[ja]u – tokias grąžtelis su rañkom padarytas (labai puikus) Aps. Viskas gerai, lyg Mortos ranka čia būtų tvarkiusi V.Krėv. Tas žirgas ne mūs ranka augintas, ne mūs pievų žole mitęs, ne šaltinių vandenį gėręs V.Kudir. Socialistinei Lietuvai būdingas tas gamtos vaizdas, kuriame jaučiama kuriančioji žmogaus ranka (sov.) rš. Jaunimas čia savo rankomis atstatė daug mokyklų sp. Galvos darbas labai vargina žmogų, rankų darbas tiek neįvargina J.Jabl. Lengvo rankų darbo nemoka – nei siūti, nei megzti Žem. Ten J. Jablonskis žiūrinėjo gražius rankų darbus, šnekino moteris, domėjosi jų kalba KlbV59(J.Balč). Oi, tai vis mano rankẽlių darbas! LKT383(Lš). Katris [bernelis] pažįsta iš mažų dienelių mano rañkų darbelį DrskD194. Malonu veizėti, ka rañkų darbais pasirėdys LKT105(Lkv). Iš savo rañkų darbo misti KI585. Jei darbą savo rankelių valgysi, pašlovintas būsi Mž424. Aš išmokysiu savo mergytę visų rankų darbelį: anytą jausti, šeimyną bausti, mane gražiai apskalbti KlvD96. Eš moku ir noriu išardyti bažnyčią Dievo, kuri rankomis yra padaryta VlnE196. Prakeiktas yra tas, kas rankomis drožinėta CII475. Tėvynė pagelbon šaukia visus, kas ginklą rankoj gali vartoti V.Krėv. Iš mano rañkų nežiūrėkit (patys duoną pelnykitės)! Lp. Aš nenoriu iš jūs rañkų dabot Aps. Neteks man iš tavo rañkų žuvies pavalgyt (nepažvejosi) Ob. Kai savo rankà gyvenam – gerai (kol gali dirbti) Klt. Tarybiniai žmonės savo rankomis sukūrė socializmą (sov.) sp. Vargingai savo rañkomis maitintis KI585. Žemės neturiu, iš rankų gyvenu Ut. Ne teip jau lengva iš rankų pragyvent Srv. Toki jauna, sarmata būtų iš kito rankų gyvent Srv. Iš savo rañkų turia gyvęt Jrb. Mano rankomis jie susikrovė lobį rš. Apie visokį daiktą reik vis rañkų Grš. Man kirvis ne po ranki̇̀ (netinkamas) Dkšt. Rankàs nuėmė, kol sutarkavau bulves kugeliui Jnš. Pakolei darbas rankų nepakirto, anksti keliu, vėlai guluos rš. Tik rankàs atkirtai in šitą darbą (nesisekė padaryti) Pls.
^ Ranka rankai nelygu PPr50. Darbas ranko[je] tirpsta Lk. Geros rankos ir blogą darbą pataiso KrvP(Mrk). Blogos rankos ir gerą pagadins PPr30. Turi auksines rankas, o smalinę gerklę Pls. Aukso rankos, vilko gerklė Erž. Daug rankų didžią naštą pakelia VP11. Prašom į talką, bus rankà daugiau Plv. Akys pamatys, rankos padarys KrvP(Jnš). Akys baisinykės, rankos darbinykės Šd. Akelės baidyklėlės, o rankèlės darbinykėlės Drsk. Rankom dirbk, liežuviu kalbėk Pšl. Darmai rañkos dirbt neniežti (netraukia) LKKXIII134(Grv). Nuo darbo rankos nenupliš LTR(Paį). Nenukris rañkos, jeigu biškį pasijudinsi Šv. Dvejom rankom niekas nedirba, vis vienom (atkertama giriantis daug padirbus) Trgn. Gaspadoriui ne berno liežuvio reik, ale jo rankų LTR(Vdk). Viena ranka tik užpakalį pasikasyti An. Svetima rankà subinei kasyti tiktai Lkv. Svetimos rankos žarijoms žerti LTR. Vyrų rañkos tik žarijoms semt Trgn. Ūkė[je] be vyriško rañkų blogai, be motriškos – suirutė Rdn. Jai iš keturių̃ rañkų ir yra Dv. Ji mėgdavo klausytis skambinimo keturiomis rankomis rš.
3. pl. prk. darbo jėga, darbininkai: Šalis plati, rankų visur reikia, ir ieškok, kur geriau V.Bub. Daug mūsų kolūkiuose yra šviesių protų, stiprių rankų, kurios be galo daug padaro (sov.) sp. Buities tarnybai labai reikalingos jaunos rankos sp. Už tas samdytąsias rankas kasmet brangiau prisiėjo mokėti Pt.
| Daugiausia darbo rankų gaunama iš atodirbių rš. Dabar tūkstančiai darbininkų atleidžiami iš darbo, todėl darbo rankos siūlyte siūlosi V.Mont.
4. sing. pusė, šonas: Ant kalniuko Marcelios [gryčia], o po šita rankà – Agotos gryčelė Všn. Po kairės rañkos pirmas numelis Slnt. Anie kapai, arba pilys, yra … išvažiavus ant kalno po kairei rañkai BM64. Anas gyvena po kairei rañkai, in balą Pls. Pamačiau kairėn rankon gražų gyvenimą FrnS12. Užžengė dangun, sėdi po dešinei rankai Dievo tėvo visogalinčio MP6. Jeigu aprenki kairę ranką, tada eisiu dešinėn rankon Ch1Moz13,9.
5. sing. ir pl. prk. valdžia, valia, vadovavimas: Valdžią į savo rankas paėmė stambūs žemvaldžiai ir buržuazija (sov.) rš. Visas suvažiavimo prezidiumas buvo komunistų rankose (sov.) rš. Prūsų Lietuvoje administracija ir teismai buvo vokiečių rankose rš. Kitos rañkos papuolei nieko nedavė Ant. Gyvenom po dvarus, pažinau ir ponų rankàs Btg. Papulsi tu ma[no] rankõsna! Dv. Po jo rankà visi verkia Jnš. Čia tėvo griežta rankà viską tvarko PnmA. Pilni namai, o tvirtos rankos nėra V.Bub. Tegul visas kraštas sužino, kad aš turiu kietą ranką ir nebus pasigailėjimo niekam V.Myk-Put. Biškį rankàs atleido (ėmė neprižiūrėti): tas sau plėšias, tas sau plėšias Bt. Sùėmė rañkon (sudrausmino), o tai ana buvo pradėjus lakstyt po kermošius Skdt. Dabar papuolei po mano rañkai, svieto gūbytojau! BM92. Gyvenam po Dievo rankà Pn. Ką gi galia žandaras sakyt, ka jis po mano rañkom Brž. Prisiverksi, mergele, an bernelio rañkų DrskD114. Visa yr Dievo rankoj VP50. Dievas vienok antraip paguldo, nes vis est jo rankosa Mž338. Priimk mus po savo ranka PK165. Vienas išdavė, o kiti išbėginėjo ir prastojo jį vienytį rañkose priesakių jo DP145. Laikė savo rañko[je] viską, kol akis užmerkė Stl. Laikyti savo rankoje priešą ar draugą vis tiek naudinga ir malonu V.Krėv. Iki šiol jis kietai laikė namus savo rankose J.Avyž. Mes rankõs papuolom [vokiečiams] Imb. Neprieteliams į rankàs įpulti KI584. Turiu pranešti, valdove, kad tavo priešas lenda tiesiog tau į rankas V.Krėv. Patis iš geros valios davės rankosn priesakių savų, norint gerai žinojo visa, ką turėjo kentėt DP147. Iš mano rankų niekas gyvas neišeidavo, kas tik eidavo šituom keliu LTR(Slk). Iš rankų priešo gelbėkit mane, iš kankintojo rankų išpirkit mane V.Krėv. Mane iš rankos faraono išgelbėjo BB2Moz11,22. Ir buvau pro langą pintinėje žemyn nuleistas per mūrą ir iš rankų jo išejau VlnE35. Jei nebesuimtų vagies, tai jis jau visai išspruktų iš jo rankų J.Balč. Idant ir mes… kančias ir sopulius meiliai priimdinėtumbime kaip iž rañkos jo DP183. Žmogus nemielai nori vargus iš Dievo rañkos priimti KII43.
^ Dievo rankos ilgos LTR(Ds).
6. sing. prk. galybė, jėga: Ant galo tiesos ranka dasiekė piktadėjus ir suspaudė V.Kudir. Apie laišką ir tą, kuris jį rašė, užmiršk: ne Dievo lėmimą, bet velnio ranką čia matau V.Krėv. Ar ne per Mindaugo ranką, riteri, ištiko ordiną visi kruvini smūgiai V.Krėv. Invesk jas (žmones) … tavo šventybėspi (į šventyklą), Pone, kurią tavo ranka pagatavijo BB2Moz15,17. Koksai vienok tatai bus bernelis, nes ranka Viešpaties buvo su juo DP461. Bei anys regėjo egipcianus, išdvėsusius ant krašto marių, ir aną didžią ranką, kurią Ponas ant egipcianų parodęs buvo BB2Moz14,30-31. Jo ranka bus pryš kožną ir kožno ranka pryš jį BB1Moz16,4. Erodas pridėjo ranką, kad vargintų kai kuriuos iš bažnyčios BbApD12,1.
7. sing. ir pl. prk. globa, rūpinimasis, dispozicija: Jo ranko[je] i teliukai, i viščiukai Upt. Tai paršiukai papenėt reikia, i tai viščiukai an ma[no] rañkų Vlk. Suieškojau, muno rañko[je] viskas Krš. Visi dirbdavom, ale viskas tėvo rañko[je] buvo Mžš. Visus pinigus į savo rañką susirenk N. Paimk savo rañkostan, kitaip prapuls Klt. Pinigai mėgsta rankàs kietas (taupias) Klt. Kai arkliai, tai jau kožno vyro buvo rañkose LKT183(Prnv). Gero šeimininko rankose šiaudai yra nemažas turtas sp. Visai beprasmiškos kokios nors derybos ar nuolaidos, kai mūsų rankose ginklai ir pinigai J.Gruš. Norėčiau betgi, kad tas leidimas pasiliktų mūsų rankose J.Jabl. Kas mano rankoj, tai mano, nors tai būtų ne priešo, bet draugo kalavijas V.Krėv. Ana, kad gerosa rañkosa (gerai auklėjama), būt gera mergina Btrm. Kodėl tamsta jaudiniesi? – atklausė Urbutis. – Mergina labai gerose rankose J.Balt. Kaip balta žąselė pūkuose, taip ir gero vyro rankose JD1569. Gal da tau teko jo rañkoj būt (pas jį mokytis) Slm. Tai nėr tėvo rankų jai LTR(Ds). Tėvų nė[ra] rañkos – jau negal sutvarkyti Trk. Pamotė jau ne ta rankà, i gana Raud. An svetimų rañkų sėdi vaikas Lp. An motinos rankelių tai nemačiau vargelio LTR(Slk). Nor su juo vieną dieną gyvensiu, bet in jo rankų pamirsiu Prng. In jos rañkų suvis neatsidedu Dglš. Į svieto rankàs (tarnauti) išejau septynių metų Vn. Nu dešimt metų išejau į svetimas rankàs Up. Po svetimas rankàs kiek vargo matėm Rdn. Tamstos raštai … atėjo į mūsų rankas A1884,325. Tėvas sūnų myl ir jam vis ing jo ranką padavė BPII238. Imk dūšias rankosna tavo Mž385. Ant galo duost dvasią savą Dievui tėvui savam, atduodamas visa rankosn jo DP177. Vislab eit per mano rankàs KI585. Iš muno rañkų [vaikas] išejo i susirgo Grd. Iš rankų išleisti N.
^ Gerose rankose ir nešeriamas gyvulys tunka KrvP(Btr). Eik anies Dievo rañkon (tegu jiems Dievas padeda), nor anies man blogai darė Prng.
8. pl. apie priklausymą, buvimą nuosavybėje: Žemė bėgtinai bėga į vienas rankas A1884,158. Kartelių ir trestų rankose neretai susitelkia septynios aštuonios dešimtosios tam tikros pramonės šakos visos gamybos rš. Mes esame tėvynės piliečiai, kol žemė mūsų rankose Pt. Šitie namai jau antrose rañkose (kito savininko) PnmA. Į trečias rankàs parejom (treti gyventojai esame): tėvai, sesuo, dabar mas gyvenam Pvn. Ko verkiant reikia, neišleisi iš rankų rš.
9. sing. ir pl. prk. pagalba, parama: Džiaugiuos, ka ma[n] tą vaiką didįjį atvežė – didelė rankà Jrb. Nėra ko ir abejoti – išsiversią ir be Vlado rankų rš.
ǁ užvadas, pagalbininkas: Mano visa rankà – Jūratė Švnč. Jau toks geras tas vaikas buvo – motinos rankà Jrb. Dešimties metų vaikas – pačios rañkos Rdn.
ǁ palaima: O ranka Viešpaties buvo su juo ChLuk1,66. Dievo ranka B.
10. sing. sugebėjimas, sėkmė: Tokią jau ranką turi: ką ažgirdo – tuoj perprato, ką pamatė – tuoj padarė Trgn. Pagadino ranką Ds. Reiks mainyt avižų sėklą, gal ranką pataisys Sml. Paršai išėjo iš rañkos – nevykę Jnš.
11. sing. sutikimas tekėti: Jogaila vedė derybas su Dimitrijum Donskojum ir prašė jo dukters rankos rš. Ne viens jaunas jaunikaitis jos rankos norėjo BsO84. Jei sutiksi su jo valia, mano rañką gauti gali (d.) Btg.
12. Vlk, Vrn, Drsk, Ds arklo ar plūgo rankena: Anksčiau plūgo rañkos i dišlius buvo medinis, tik palyčia i noragas geležinis Vdš. Kap tik užsiekė plūgo rankas, o jau arė Nmn. Plūgo rankà nulūžo Rdš.
13. N, Yl, Vgr pjautuvo ar dalgio rankena: Įdėk dalgiuo naują rañką Ms. Mano sesulės aukso pjautuvas, sidabrinė rankytelė LMD(Ml).
14. ąsa nusitverti, laikyti: Puodai buvo be rañkų, krugli Šlčn. Čigūnė – juodas puodas su dviem rañkom, o sagonas – be rañkų Žln. Su rankà tai uzbonas Nmn. Uzbonėlio rankà Kb.
15. pasaitas, lankelis: Kašelė su ranka Trgn. Ė kur tavo kašės rankà pragaišo? Vdš.
16. N, Lzd kelio rodyklė: Ansgatės y[ra] ranka, ten parašyta, kur sukas tas kelalis Šts. Ot čia tujau po kairei būs ranka ant Ėgarių Ms. Ten tropysi kelią, ba rankà yra Lš.
17. Mžk, Skd, Vkš, Slnt, Dr ratelio stiebas su skersinuku, į kurį įstatoma prievarpstė: Į ranką įkiša pryvarpstę Brs.
18. sėdimasis verpstės galas: Pataisyk ranką, ba kap attruks, tai dar gali verpstė užmušt vaiką Nč.
19. krosniakaištis: Ar uždarei rañką? Knv.
20. toks ilgio matas (apie 80 cm): Dvie[jų] rankų ir užteks – kiek te jai sijonui reikia Trgn.
21. teisė dalyvauti kelis kartus žaidime, ėjimas: Tau dvie rankų neduosma Ut.
22. rašysena: Raštas, ranka SD251. Tikra (paties, ne kito) ranka rašytas SD315.
23. parašas: Padėk savo rañką (pasirašyk) Alv. Parašymas rankos SD263.
◊ [su] abiẽm [sàvo] rañkomis visiškai, mielai: Abiem rankom yra palaikytina ta tikroji sentencija MT174. Prie šitos malonės tveruosi su abiem savo rankiem LC1886,38.
abiẽm rañkomis gáudyti labai rūpintis: Abiem rankom gaudžiau sveikatą An.
ant greitõs rañkos paskubomis: Gavome laišką, mūsų gaspadinės ant greitõs rañkos siunčia šį tą Jnšk. Ant greitõs rañkos nuvažiuokium, pasiimsma kepurę ir grįšma Slm.
ant rañkos
1. KI584 iš anksto (duoti dalį suderėto užmokesčio, algos): Suderėjus reikia duoti ant rañkos, kad neatsimestų Jnš. Jei nori, kad kitam neparduotau, tai duok kelis litus an rañkos Alv. Kupčiai suderėjo jautį su išmintingaisiais broliais ir paliko pusę piningų ant rañkos BM251(Škn). Davei ant rañkos, ir negausi Slm.
2. grynų pinigų: Šimtą devyniasdešimt gauna ant rañkos Skdv.

ant rañkų nešióti ST212(B), Mžš labai mylėti, gerbti: Tėvą tai ant rañkų nešiója Ds. Koks pestūnas visai motinos neveiza, o tas vargo bitis ant rañkų nešiója KlK6,56(Krš).
ant sàvo rañkos (rañkų) savarankiškai: Jau geriau, ka galėtum ant sàvo rañkos gyvent Šlu. Ir turi ant sàvo rañkų savą kapeiką Vdk.
antrà rankà Jž;
añtros rañkos apie patikimą padėjėją: Mūsų dvarininkas yra per poniškas, nepaslenka visa ir visur pats prižiūrėti, linkęs visur pasitikėti prievaizdu, ūkininkauti antromis rankomis rš.
atbulomi̇̀s rañkomis; atãgalia (atgalià) rankà Ut nerūpestingai; nevikriai; tingiai; kaip pakliūva: Daro vis atbulõm rañkom Švn. Imi kap atbulõm rañkom LKT197(KzR). Kitas dirba, stengiasi, o kitas dirba lyg atbulõm rañkom Mrj. Brūkštelėjo atgalià rankà pakampiais, dėl to visi voratinkliai pasiliko Stl. Duona karti atagalia ranka paduota LTR(Km).
be rañkų [pa]li̇̀kti labai įvarginti rankas: Žoles vilko vilko – be rañkų pali̇̀ko Rd. Be rañkų [darbininkė] liẽka Pst.
dešinióji (dešinė̃) rankà patikimiausias pavaduotojas, patikėtinis: Riškus pasidarė dešinioji pono ranka: važinėjo į Liepoją, į Mintaują, į Rygą su javais, sėmenimis, linais LzP. Jis jo dešinė̃ rankà KI584.
devýnios rañkos mokėjimas burti: Kastulis devynias rankas turėjo, nuo visų gyvačių kirtimo ažužadėdavo Trgn. Gal tau devynios rankos, kad taip tropniai gydai Trgn.
dykomi̇̀s rañkomis
1. be nieko: Gavau laišką, ne dykõm rañkom grįžau iš paštos Jnšk.
2. be dovanų: Dykõm rañkom negi nueisi?! Ds.

gerà rankà apie sekimąsi kurioje nors srityje: Mano gerà rankà: kur aš sėjau, ten gerai auga Gs.
geràs rankàs turė́ti sėkmingai ką nors padaryti: Šitas stalius geràs rankàs tùri PnmA.
grýna rankà be gudrumo, suktumo: Manęs grýna rankà nepaims (neapgaus) Dglš.
į rañką bučiúoti labai prašyti: Ji būt ėjus, bet nori, kad į rañką bučiúotų Snt. Rañkostnan bučiúotum, kad tik atvažiuot Rš.
į rañką pabučiúoti padėkoti: Ims ir dar į rañką pabučiuõs Jnš.
į (kieno) rankàs žiūrė́ti (veizė́ti) laukti, kol ką duos, paduos: Aš į marčių rankàs nenoru veizė́ti Vn. O dabar į rankàs kito turi žiūrė́ti Rs.
į rañką (rañkon Grv, Sl) ei̇̃ti sektis gyventi, ūkininkauti, auginti: Iš jų kada nusperki paršelį, tai visada ei̇̃na rañkon Lkm. Nei̇̃na karvė rañkon Dglš. Kokios spalvos žibenkštį matai, tokios spalvos gyvulį laikyk, tai ei̇̃s rañkon Vdšk. Katės iš namų nenešk – gyvuliai neis rankon Ds. Jaunatvė, sveikata, meilė, perteklius, garbė tiekė kuone ponišką gyvenimą, tik vaikai nėjo rankon Vaižg. Gera, kai viskas ei̇̃na rañkon Kp. Nei̇̃na Marytei į rañką mokinės Pc. Jiems dobilai į rañką ei̇̃na: kasmet abu daržinės galai pilni Sml.
į (an) rankàs prinèšti leisti sėkmingai vykti: Šitam mėnesy bus teliokas, kad Dievas gerai prinèš an rankàs Trgn.
ilgèsnė rankà apie turimą pagalbininką (paprastai paauglį): Kad ir jauna mergiotė, bet vis bus ilgèsnė man rankà Rz. Jau rankà ilgèsnė – turiu sūnų Rm. Tai vis rankà ilgèsnė (yra ūgtelėjęs vaikas) Plv.
i̇̀lgas rankàs turė́ti linkti vagiliauti: Jis prastas žmogus: i̇̀lgas rankàs tùri Mrj. Jos vyrą išvarinėdė – anas i̇̀lgas rankàs turė́[jo] LKKXIII21(Grv).
iš laisvõs rañkos laisvai parduodant: Daugiau už tą kumelę negautum i iš laisvos rankos Dl.
iš pirmų̃jų rañkų tiesiog, be tarpininkų: Užpirkimas iš pirmų̃jų rañkų KŽ.
iš (kieno) rañkos (kieno) dėka, per (ką): Krioku jau dvejus metus iš tavo rañkos, – skundės pijoko pati Šts. Užpuolė iš vokyčio rañkų raupai [1914 m.] Grd. Jis vis laikėsi tos nuomonės, kad aš pasidariau turtingas tik iš jo geros rankos J.Balč. Kurmelis iš mano rankos turi pačią kaip svogūną Žem. Kai brolis, kuris iš jo rankos valdo Lietuvą, nepanorės karaliaus klausyti, gali visaip būti, net karas gali kilti V.Krėv.
iš po [kójų ir] rañkų iš čia pat, bematant: Iš po rañkų pagriebė šaukštą Jnš. Iš po rañkų prapuolė pirštinės Jnš. Vilkas nunešė avelę iš po mano rañkų Klt. Tai man iš po rañkų išsprūdo KI585. Mūs buvo daug, [vilkas] bijoj[o] imt iš po kójų i rañkų [šunį] Vlk.
iš rañkos į bùrną ką uždirba, tuoj išleidžia: Toks jų ir gyvenimas – iš rankos burnon Sb.
iš rañkos nuei̇̃ti turėti nuostolių: Daug iš rañkos nuẽjo Dbč.
iš rañkų į rankàs [pér]ei̇̃ti
1. patekti vis kitam asmeniui: Pinigas tur eit iš rañkų į rankàs Vlkv. Esant prekinei gamybai, kai gaminama nebe sau pačiam vartoti, bet mainams, prekės būtinai pereina iš rankų į rankas rš.
2. būti tai vienos, tai kitos kovojančios šalies valdžioje: Ypač įnirtingai buvo kovojama dėl pilių prie Nemuno, Kryžiuočių ordino ir Lietuvos pasienyje; jos dažnai ėjo iš rankų į rankas MLTEII128. Vėliau Kražiai per kelis šimtmečius ėjo iš rankų į rankas rš.

iš rañkų kri̇̀sti
1. netekti: Taip viskas, kas brangu, man krint iš rankų: tėvynė, jos šviesa irgi Namų Ugnelė Vd.
2. Kt nesisekti (dirbti).

iš rañkų nekriñta (darbas) apie nuolat dirbantį: Liūdo, ilgėjosi kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jai iš rankų nekrito LzP.
iš rañkų paléisti
1. atiduoti kito nuosavybėn: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu rš. Ūkio iš savo rankų nenorėjo paleisti K.Bor.
2. perleisti kitam: Kol paeinu, nepaléisu samčio iš savo rañkų Krš.

iš rañkų namie (šerti, penėti): Mūso karvė iš rañkų šerama KlvrŽ. Nepenim karvių iš rankų – būna lauku Arm. Reikia duot vištom iš rañkų: dabar šlapia, negalia miežiuos nueit Ob.
išskėstomi̇̀s rañkomis mielai, su džiaugsmu: Niekas manęs nei Kaune, nei kur kitur nelaukia išskėstomis rankomis rš.
iš trečių̃jų rañkų per tarpininkus: Žinių apie Lietuvą ir lietuvius gauna iš trečiųjų rankų, o ne iš mūsų, dėl to dažniausiai tos žinios netikros, vienašališkos rš.
iš vienõs rañkos išvien, sutartinai: Jiedu lošia iš vienõs rañkos, abu prieš mane Jnš.
kad táu rañkos atidžiū́tų toks keiksmas: Kap ažpyksta drūčiai an[t] ko, tada sako: kad táu rañkos atdžiū́t! LKKXIII122(Grv).
kai̇̃p rankà atim̃ti (nuim̃ti) staiga išnykti, pradingti (ligai, skausmui, miegui): Metus sirgau, gulėjau, gėriau vaistus – nieko, ėgi nuo žolynų kai̇̃p rankà atàėmė Rš. Kai̇̃p rankà sopstą atàėmė Mlt. Visas ligas kaip ranka nuims LTR(Slk). Išgėriau virinto ožkos pieno su česnaku, ir slogą kaip ranka nuėmė Lnkv. Kad aš akis suleisč parnakt! Kai̇̃ rankà nùėmė miegą Klt.
kai̇̃p rankà nukir̃sti griežtai pasakyti: Daugiau nieko nepasakė, kai̇̃p rankà nukir̃to, ir nutilo Sk.
kám kóją, kám rañką nudaũžti prastai, atmestinai dirbti: Kám kóją, kám rañką nudaũžia – kokis tę jo darbas, drenai anas padaro LKKXIII123(Grv).
kur̃ kója, kur̃ rankà Alv, Arm be tvarkos, be nuoseklumo: Jis nuo seno kur̃ rankà, kur̃ kója dirba Ps. Dainos mano – tai jau kur̃ kója, kur̃ rankà Lkš.
laisvà rankà nedaug darbo: Be vyro [moterims] laisvèsnė rànka Grd.
laisvàs rankàs turė́ti būti neužimtam, netrukdomam: Abu kunigai laiko kasdienines savo mišias, o kad rankas nori turėti laisvas visai dienai, tai laiko jas su patamsėliu J.Balt.
lengvà (laimi̇̀nga Ss) rankà apie sekimąsi kurioje nors veiklos srityje: Jo lengva ranka: jei pasodina gėles ar nukerpa plaukus – greit auga Pn. Tu, vaikeli, laikyk medelį, tavo lengvà rankà, tai greičiau prigis PnmA.
lengvà rankà nerūpestingai, neapgalvotai (ką daryti): Lengvà rankà viską išdoliojo ir sau neliko Dkš. Neišdalink visko lengvà rankà – pačiam prireiks kada PnmA.
leñgvą rañką turė́ti sėkmingai ką nors padaryti: Jisai turi lengvą ranką – jam sekasi ėryčiai romyt Ss.
namų̃ rankà visiems ir dažnai reikalingas: Senelis buvo namų̃ rankà Šk. Tas peilis namų̃ rankà Ss. ×
nuo rañkos (rañkų) ei̇̃ti (kri̇̀sti) (vok. von der Hand gehen) sektis: Darbas visiškai neina nuo rankos I.Simon. Anam darbas krimta nu rankų Brs.
nuo rañkos léisti atsisakyti (paslaugų, turto): Kai turime šitokį darbštuolį, pradedu galvoti, ar nevertėtų leisti Vasilį nuo rankos? J.Avyž. Reikia veršelį greičiau leisti nuo rankos, Strazdienė pirmoji užsiprašė, jai ir parduodame J.Avyž.
nuogomi̇̀s rañkomis DP237 be nieko.
pagálbos rañką ištiẽsti padėti, pagelbėti: Yra moteris, kuri nenusigąsta jokių pavojų jam ištiesti pagalbos ranką V.Myk-Put.
per [rañkų] rankàs ei̇̃ti patekti vis kitam savininkui: Ponui mirus, teip tas dvaras ir ė̃jęs par rankàs Skr. Šitas ūkis jau per daug rankų ėjo prš. Eina par rankų rankas Ėr. Teip i ei̇̃na tas ūkiukas par rankų̃ rankàs Erž.
per rankàs ei̇̃ti Vkš tokia figūra, ratelį šokant, kai eina pro kitas kitą, rankų plaštakomis susiimdami.
per rañką léisti Lp bet kaip dirbti, pro pirštus žiūrėti.
per svi̇́eto rankàs ei̇̃ti Ad būti visų naudojamam: Negerai, kap per svi̇́eto rañkom ei̇̃na bezvėnas Dglš.
pirmóji (pirmà) rankà patikimiausias pavaduotojas, patikėtinis: Jis mano pirmóji rankà Al. Mano vienas žentas maž mokytas tė[ra], ans jau pri žambio, antras pamokytas – pirmininko pirmà rankà Šts. Jei pristatysi, tai būsi pri manęs pirma ranka, o jei ne, tai aš tave gyvą sukaposiu DS106(Rs).
plikomi̇̀s rañkomis be ginklo: Sutikus baltąjį lokį plikomis rankomis, užtenka pasipurtinti ir surėkti, kad lokys nubėgtų Blv. Nu, o jegu lauke kur užpultų, plikõm rañkom – pražuvęs LKT159(Škt).
po rankà (rañkos)
1. arti, patogioje vietoje, parankiai: Pasidėk kepurę po ranka, kad nereikėtų ieškoti Jnš. Toks daiktas visada turi būti po rankà Up. Kad nepapuolė po rankà, tai neėmė (nevogė) Ds. Čia tau, mano miela, po ranka yr visko, ko tik tu nori Brt. Ir sūrio papjaustyta buvo po Dovydonio ranka, ir ragaišio visa žiauberis J.Balt. Būk visada po rankà, kad galėčiau pasisiųsti Up. Tas biesas atgulė vidurė[je], tą vaikį pasiguldė tatai po rañkos Brs.
2. atsitiktinai (pasitaikyti, pasipainioti): Koks lektorius po ranka pakliuvo, kokia paskaita papuolė, – tokia skaitoma sp.
3. iš patogios pusės: Sėsk po mano rankà, gausi vežimą Jnš.

po rañkos ei̇̃ti sektis auginti: Gyvoliai eita po rankos Šts.
prie rañkos
1. R71 parankiui, arti, prie savęs: Peilį buvau čia į pat prie rañkos pasidėjus, i vė nebė[ra] Sk. Aš tai turiu šičion prie rañkos KI585.
2. pasisiunčiamas, parankinis: Ka būtų koks vaikinas pri rañkos Grg. Tos būs gaspadinei pri rankos Klk. Tas vaikas … tėvams didžiai buvo prie rankos ir daug žingsnių jiems užčėdijo BsPI121. Buvo gerai, ka anie gyveno: a ką parnešti – vis buvos kas nors čia pat pri rañkos Ms.

prie rañkos ei̇̃ti sektis auginti: Viskas anam ejo pry rankos MitI75. Idant bitys prie rankos eitų, reikia žalįjį ketvergą bičių avilių kepures su vienas kitu sumainyti LTR.
prie rañkos prinèšti leisti sėkmingai vykti: Kad Dievas pri rankos rugius prineštų B.
prie rañkų
1. visai nebetoli: Jau ruduo, bulbakasis pri rañkų Krš.
2. arti, prie savęs: A turi pri rañkų adatą su siūlu? Krš.
3. pasisiunčiamas, parankinis: Pri rañkų už pusmergikę buvau Užv. Dvare buvau pri rañkų Šts. Mergos pri lauko darbų mums nereik, samdysme tik pri rankų mergikę Vdk.

prie rañkų laikýti penėti: Vieną paršą pjausim, kitą laikýsim žiemą prie rañkų Skr.
rankà ant rañkos lygiomis, be priedo: Nemaino rankà an rañkos Žrm.
prieš rañką į neįprastą pusę: Prieš rañką kasti labai nepatogu Jnš. Reikia gerti iš eilės, neužbėk prieš ranką Jnš.
rankàs [kójas] išbučiúoti labai padėkoti: Už tokią dovaną buvo gatavas rankàs išbučiúoti Jnš. Namą dovanotas rankàs kójas išbučiuõs Jnš.
rankàs dė́ti tekėti: Tada paklaus, ar nori dėti su juo rankas J.Paukš.
rankàs (rañką) [pri]dė́ti (priki̇̀šti LzP)
1. darbuotis, padirbėti: Rankų nepridėsi – ir nieko nėra [darže] Ėr. Ne rañkų motina nèdeda – taip užpyko KlK6,65(Krš). Rañką nebeprydė́si, a bebūsi geras [marčiai]?! Vn. Ranką dės – ir jau gatava K.Bor.
2. prisidėti, dalyvauti: Tebūna, kaip manai! Tik aš prie to rankos nepridėsiu V.Krėv.

rañką pridė́jus prie širdiẽs nuoširdžiai, atvirai: Pridėjęs ranką prie širdies, bent pats sau pasakyk: „Netiesa, netiesa!“ V.Bub.
rankàs sudė́ti pailsėti: Plūkiuos, dirbu, dieną naktį rankų nesudedu J.Balt.
rankàs [ant pil̃vo] su[si]dė́jus (susikei̇̃tus Šmk) be darbo: Rankas sudėjęs nieko negali laukti Ėr. Aš jug nesėdžiu sudė́jus rankàs: nuo pat ryto šveity i šveity, nėr kada nė pavalgyt Kair. Ko sėdi, rankàs susidė́jus! Slk. Sėdžia namie, susidė́jus rankàs, i algą ema Mžš. Mes, gaspadoriai, visi dirbam, rankų nelaikom ant pilvo sudėję J.Balt.
rañkų pridėji̇̀mas darbas: Be rañkų prydė́jimo nėko nėra Šv.
rankà dùrsterti apgraibomis, greitosiomis, prastai ką daryti: Vyras čia ranka dursteri, tę dursteri – kokis tę ano darbas Grv.
rankà ei̇̃na sekasi gyventi, auginti: Pradžia moterystės labai ranka ejo: mylėjo vienas antrą ir nieko jiems netrūko M.Valanč. Kur moterystėj sutikimo nėra, ten niekas negal ranka eiti Jzm. Neina ranka jam gyvenimas Brs. Tep man tos bitės ejo ranka, kad medaus neturėjau kur dėt Vrn. Anam gyvoliai ranka eita Als. Šitie paršeliai jau nei̇̃na rankà Klt.
rañkomis ei̇̃ti stumdytis: Susimildamas, tik rankom neik! Slm.
rankàs périmti
1. būti susilažinimo liudininku: Juodu sulygo [ristis], kas ten jiedviem ir rankàs párėmė Plt.
2. Grd padėti dirbti, pavaduoti: Aš viena – mun nėr kas rankàs párema Rdn. Mergelkos už vyrų išejo, penki vaikiukai liko – nėkas mun rañkų nepárema Rdn.

rañką dúoti
1. pažadėti: Davei̇̃ rañką per Žolines bernu (žadėjai imti už berną) Lp.
2. KŽ laiduoti, garantuoti: Aš duodu tau už jį ranką, kaip kad jam esu davęs už tave V.Krėv.

rañką (rankàs) pa[si]dúoti susitaikyti: Ir rañką pàdavėm vieni in vieną ranką, ir susejom, ir itep padarėm Zt. Pasiduokit visi rankas, būkit gražiuoju! J.Balt.
rankàs paganýti su pasitenkinimu primušti: Nors kartą rankas paganiau J.Balt.
rankà į rañką
1. vienas prieš kitą, iš arti: Ranka ing ranką SD404.
2. N arti, po ranka.
3. vieningai: Ranka į ranką, petys į petį rš. Gyvename visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį A.Vencl. Milijonai įvairių tautybių žmonių čia dirba ranka rankon, siekdami vieno tikslo sp.

rañkos pakaštavóti gauti mušti, lupti: Mergelkos nė katra nė[ra] gavusios ano rankos pakaštavoti Žr.
rankàs sukei̇̃sti (sukir̃sti; J.Dov) VP33, J paduoti vienas kitam ranką žodžiui patvirtinti.
rañką kélti (kilóti) mušti, pulti: Kol manęs neskriaudžia ir nesikėsina pagrobti, kas mano yra, nekelsiu prieš jį rankos V.Krėv. An tavę siratos rankelės nekelsiu LTR(Ašm). Ale tai matai, rupūžė: rañką pakė́lė! Ktv. Sakydavo: nekélk rañkos pryš tėvą – ranka iš peties išdžiūs Erž. Liežuviu lok, ale rankų nekilok LTR(Kur).
rañką pakélti balsuoti: O kai reikėjo balsuoti už pasiūlymą mesti Senavaitį iš partijos, niekas nepakėlė rankos V.Bub.
rañkos nekỹla (nesi̇̀kelia, nèkelia) nėra noro (ką daryti): Kap pamirė vyras, rañkos nekỹla krutėt LKKXIII134(Grv). Nieko negaliu – nesi̇̀kelia rañkos dirbt suvis Rš. Tai nenori [dirbt], tai rañkos nèkelia Pls.
rankà nekỹla nesiryžta: Nekilo ranka išmesti senuosius bitininkystės įrankius V.Bub. Markauskas ne kartą pagalvodavo: reikia nupjauti topolį. Tačiau nekilo ranka V.Bub.
rañką pakylė́ti užsimoti: Jis pakylėjo ranką ant vagies mušti J.
rankàs kójas pakir̃sti sustingti iš baimės: Keršis neišmanė nė ką begalvoti. O jau visai rankas kojas pakirto ir šaltas prakaitas pasipylė čiurkšlėmis, kai ratuose pasigirdo silpnas, širdį veriantis dejavimas J.Avyž.
rañką (rañkos) kni̇̀ta (kniẽti) labai norisi, rūpi: Knita knita ranką, kad išleisti J. Jam rañkos kniẽti ka teip padaryt Mlk. Seniai knita rankos jum atkeršyti Dkk.
rankàs ap[si]krė̃sti (antsikrė̃sti J) sugadinti gyvenimą, užtraukti nelaimę: Api̇̀krėtei man rankàs Ktk. Kas taũ (tave) paims, tai tik rankàs apskrė̃s Trgn.
rankàs kratýti (nukratýti, pakratýti, apkrė̃sti) atsisakyti: Ji bijo, rankàs krãto Jrb. Kur čia jam beišgyt: visi ir daktarai jau rankàs nukrãtė Užp. Būk žmogus, nors tu rankų nepakratyk Varn. Būč seniai išbėgusi, rankas pakračiusi, kad ne šliūbas būtų pririšęs Žem. Išvažiuosma rankàs pakrãtę – nebnoram purvą bristi Rdn. Kai sužinojo visus jos darbus, pakrãtė rankàs, ir nereik Skr. Norėjau pirma pas jį pirkt tos karvės, ale kap papaisiau, ką kvara, tai ir rankàs àpkrėčiau Arm.
rankàs láužyti labai gailėtis, sielvartauti: Išejo motulė an didžio dvarelio, senas rankas laužydama, ašeras lėdama TŽII269(Mrk). Motina rankàs láužė, ė vaiko jau nėra LKKXIII134(Grv).
rañką láužk jokiu būdu, niekaip: Tu to tai rañką láužk – nežinosi Šts.
rankàs nuléisti netekti noro, vilties, nusiminti: Nuléisti rankàs pirm laiko neapsimoka LKT102(Vg). Blogai padariau, ka nuléidau rankàs i toliau nebesimokiau Btg. Jis dirbo, rankų nenuleidė Ėr. Stovi mergelė, rankas nuleidus LTR(Ig). Dirbk, nenuleisdamas rankų, ir laimėsi LTR(Srd). Japonai nuléidė rankàs, pasidavė Ėr.
rankà pamóti nekreipti dėmesio: Rankà reikia pamót [į tokį prastą darbą] Imb.
rañkoje nešióti labai mylėti, gerbti: Kad tave paimčiau, rankoj nešiočiau LTR(Brž).
rañkos piningai̇̃ rankpinigiai: Atvažiuos i tujau klaus, kiek nori, tiek i tiek, nu tujau rañkos pi̇̀ningus Plng.
rankàs pláuti padėti, pagelbėti: Anys vienas kitam rankàs pláuna LKKXIII138(Grv).
rañkose pū́sta (supùvo) (darbas) apie prastai ir lėtai dirbantį: Pati vyrą namuosa likdo – ano rañkose darbas pū́sta LKKXIII134(Grv). Nesibai̇̃dai [berno], geras darbinykas – jo rañkose darbas nesupùs LKKXIII134(Grv).
rankàs suri̇̀šti
1. atimti veikimo laisvę, suvaržyti iniciatyvą: O jūs, taip atkakliai tylėdamas, mums surišate rankas ir gal visai be reikalo save skandinate rš.
2. susituokti, susijungti: Jei mislinai, mergužėle, atgalio sugrįžtie, tai reikėjo su berneliu rañkų nesuri̇̀štie DrskD144.

rankà pasi̇́ekiamas (dasi̇́eksi) visai arti, čia pat: O už daržo ranka pasiekiamas snaudė jo vienkiemis J.Avyž. Mano namai jau rankà pasiekiami̇̀ Jnš. Nors karvė čia pat, beveik ranka pasiekiama, bet mudvi keliavova tolimą kelią I.Simon. Miestelis netoli – ir rankà dasi̇́eksi Rš.
rankàs išskė̃sti įsigalėti, išplėsti savo valdžią: Ka prūsas (vokietis) nebūt gavęs rañkų išskė̃st, būt kitep buvę Gs.
rankàs praski̇̀rti atsikvėpti, pailsėti: Darbo tiek, kad nėra kada nė rañkų praski̇̀rt Ssk. Rañkų praski̇̀rt per darbus negaliu Pc. Darbų – nei rankų praskirt! Rod. Už šitą vaiką tai nepràskiriu rañkų Vlk.
rañkoms praski̇̀rti būtiniausiems reikalams: Užsidirbau kelius rublius, bus rañkoms praski̇̀rt Ktk.
rañkų tárpe čia pat, bematant: Rankų tarpe vaikas prapuolė Žem.
rañką įtaisýti išmokti, įgusti, įprasti: Esu įtai̇̃siusi rañką, lengvai išnarpalioju Rdn. Įtai̇̃sė rañką, dabar ilgai būs [duona] kailiaraugis Krš. Įtaisiáu rañką eiti ankstie rytą [daržų] laistyti Krš. Rañką įtai̇̃sė vogti, a nenutvers?! Rdn. Įtai̇̃sė rañką, šiks i šiks [vaikas] to[je] lovikė[je] Krš.
rankàs tèpti[s] prisidėti prie kokio nors negarbingo darbo: Savo rankų netepsiu jokiais popieriais rš. Prie svetimų žmonių nenorėjau rankų teptis rš.
rañką (kam) ištiẽsti
1. susitaikyti, bendrauti: O jeigu pralaimėsim [rinkimus]? – neramiai paklausė viršaitis Utkus. – Tada lieka ištiesti ranką tiems, kas laimės, – pasakė klebonas J.Balt.
2. padėti, suteikti pagalbą: Kaimas jaučia šventą pareigą ištiesti miestui ranką, aprūpinti jo žmones duona sp.

rankàs turė́ti pajėgti dirbti: Dirbt rañkų jau neturiù Ad. Kai rankàs turė́jau, dirbau PnmA.
rankàs užver̃sti
1. nieko nedirbti: Aš apsiženysiu seną, ažuver̃siu rankàs – nieko nebus Dv.
2. apgauti (merginą): Rankàs ažver̃čia, an rankų pameta, gyventuvę sutrina LKKII222(Lz).

rañką atvérti duoti, dalyti: Duodi peną visokiam kūnui, atveri ranką savą o sotini vis, kas gyvena pagal pamėgimą tavo MKr41. Savo dosningą rañką atvérti KI584.
sausà rankà be dovanų: Jis prie to daktaro sausà rankà nepriėjo tik Jrb.
sàvo rankà
1. savavališkai: Sàvo rankà nieko neėmiau Dglš.
2. savarankiškai: Jis gyvena sava ranka Klm.

suli̇̀g rankà tuoj pat: Uždirbęs leidau sulig ranka ir esu ubagas senatvė[je] Šts.
šaltomi̇̀s rañkomis atmestinai, prastai: Dirba šaltõm rañkom, atgrubnagis toks Ob.
šuñs rankàs ir kójas turė́ti būti darbščiam ir greitam: Aš šuñs turė́jau rankàs i kójas Erž.
te rankà raginant lažintis: Te rankà, jei tu ją gausi! Lp.
trečiõs rañkos apie tolimesnį, atsarginį padėjėją: Jis ar buvo trečiõs rañkos Krč.
tuščià rankà Žem be dovanų: Kas tavęs klausys tuščia ranka – papyragyk Šts.
tuščiomi̇̀s rañkomis
1. be nieko: Sugrįžo tuščium̃s rañkums Rs. Viešpatis … noteis tuščiomis arba nuogomis rankomis DP237.
2. be dovanų: Jug nenueisi tuščium̃s rañkums į veselę! Krš.

už rañką ilgèsnis Ds apie pasisiunčiamą, sugebantį pagelbėti vaiką: Jau muno vaikas už rañką ilgèsnis Pln. Jau Vytukas už rañką ilgèsnis, man pačiai mažiau žygių Rs. Už rañką ilgèsnis, tokį gali pasisiųsti Krš. Kūdikelis kaip pėdelis, tėvas sako: – Garbė Dievui, mano sūnus jau už ranką ilgesnis S.Dauk. Jau už ranką ilgèsnis i pačios [vaikas], jau vis šioks toks užvadėlis pačiai Sk.
už rañkomis iš anksto (duoti): Piningai už rañkoms uždėti, negaliu beatsisakyti, turiu pirkti Šts.
už rañkos nutvérti pagauti vagiant: Džiaugiesi, kad už rankos nenutvėrė? rš.
vienà rankà Jrb apie išvien, sutartinai veikiančius: Mes vienà rankà – visi zgadoj gyvenam Strn. Ką tu jiems padarysi – jų vienà rankà Skdv. Mes su jais vienà rankà Mrj.
vi̇́ena rankà sutartinai: Visi vi̇́ena rankà buvo Vlkv. Su rajonu vi̇́ena rankà eina, ką padarysi Grd. Anys vi̇́ena rankà gyvena LKKXIII138(Grv).
vi̇́eną rañką laikýti (turė́ti) sutartinai veikti, elgtis: Tėvams reik vi̇́eną rañką laikýti: jei vienas bara, kitas užsto[ja], vaikai į velnius galia išeiti Krš. Vi̇́eną rañką visi tùra, nieko nepadarau Pj.
vi̇̀sos rañkos pragyvenimo šaltinis: Mums žemė – vi̇̀sos rañkos Ktk.