2 nérti, nẽria, nė́rė
1. tr. Gr, Krp, Grz, Vžns daryti nėrinį, tinklą; megzti: Ana su virbalais nẽria juostą, pirštines J. Mano bobutė moka gražias pirštines nérti Tl. Mokėjau nérti visiaip: i su virbalais, i su tamburka Ms. Sesuo dienas naktis néra i néra pančekas Trk. Ana greitai nera: besiveizant tura gatavą pirštinę Vvr. Ana moka raštuotas juostas nérti Slnt. Ji nẽria tinklą Lnkv. Užpakaly išgirdau tokį ūžimą, tartum būtų dirbęs koks tuzinas mūsų mezgėjų su neriamomis mašinomis J.Balč.
2. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Nerdamas rankas, jis brūkštelėjo žiedą, kurį jam buvo užmovęs ant piršto žynys J.Balč.
3. tr. sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Trobos kampus, rąstus nérti DŽ.
| refl.: Sprandas nerias su nugarkauliu tam tikrais sąnariais Blv.
| Kas žino, kiek tenai yra upių upelių, kurios su kita kita nerias ir skaidos S.Dauk.
| prk.: Laimė ir nelaimė tvirtai nerias (siejasi) su sveikata ir liga Blv.
ǁ daryti, statyti sukabinant atskiras dalis: Jau kluoną čia nẽria Dkšt.
4. refl. vienytis, jungtis: Mozūrai, mirus kunigaikščiui savo, ėmė nerties su kryžeiviais, savo bendrais S.Dauk.
5. refl. darytis vaisiui, megztis: Jūsų kopūstų galvos sunkiai nẽrias Sdk.
6. tr. mauti ant ko iš virvės, siūlo ar pan. padarytą kilpą: Ne megzte megzk, ale nertè užnerk virvę prie kobinio šienveržio, prie karties galo, prie botkočio J.
nertinai̇̃ adv.: Šniūrą nertinai̇̃ užnerk Lkv. Nertinai̇̃ užsinėriau šaliką ant kailinių dėl puikumo, ne dėl šilimos Šts. Su užnarve žuvis nertinai̇̃ gaudėm Šts.
7. refl. juostis (prijuostę): Tau, tokiai mergei, tokiu kvartūgu nérties nepristovia Plt.
8. tr. K kišti (koją į avalynę): Neriu kojas į pakeles, kurpes R. Kojas į kurpes nerti N.
| Eik, kumelę nérk (kinkyk), važiuokim! Pc.
9. tr. lupti, dirti: Pavasarį nẽria kai karvėm (kai nustimpa) Ėr.
| prk.: Neria (greitai velka, traukia) tuos baltinius nuo kūno Krm.
| refl. Jrb: Skūra nẽrias nuo kupros Jnšk.
| Jei kaulai nèneras, košaliena nėkai, turi gerai pavirinti Krš.
10. intr. prk. versti brangiai mokėti, plėšti: Kas tik gali, tas prisispyręs nẽria nuo tų biednų žmonelių Kair. Ten už viską dvigubai nẽra Krš.
11. refl. mesti odą, kiautą, kailį; lįsti iš odos, kiauto, kailio: Dabar kaip tik neriasi vėžiai rš. Pagaliau šeštąjį kartą neriasi vabzdys iš savo kailio: iš lėlelės išlenda visa plaštakėlė rš. Nertis iš išnaros Grž. Nértis iš odos BŽ81.
| prk.: Nérkis iš žiupono (nusirenk), ba jau laikas Šk.
12. refl. prk. stengtis, plušėti: Par šienapjūtę bare ims nertis išmušt pirmas pradalgį Antš. Jis pats par save nė́rėsi ir įsikabino į aukštesnį mokslą Ėr.
13. intr. Sv, Km, Krš, Krkl, Vdžg smarkiai suduoti, mušti: Kad nė́rė su botagu par galvą! Skr. Nérk par galvą pagaliu – neis ant javus [arklys]! Ėr. Kad nė́riau snukin tam valkatai Ut.
14. tr., intr. smeigti, verti, durti: Su finka nė́rė į pašonę ir užmušo nekaltą žmogų Krš. Nérk (pasismeik su šakutėmis) daugiau [užkandos] Šd. Anas žu tos palkos paėmė ir kap ner̃s tąj palka juos (velnius) terboj! Pls.
15. tr. kreipti: Ko tu akis neri̇̀ žemyn, jei nekalta? DŽ.
◊ aki̇̀s nérti merdėti: Pradėjo vienkart nérti aki̇̀s Gršl.
iš káilio (iš marškinių̃) nértis labai stengtis: Iš kailio neriesi, kol užaugini gyvulį, o paskui už dyka jį nori gauti V.Mont. Nėrės iš kailio norėdamas pasirodyti išsilavinęs žmogus esąs A.Vien. Tėvas iš káilio nẽriasi kraudamas, o sūnus – griaudamas Jnš. Dirba gerai, o jei dar pataikai, iš kailio neriasi Ėr. Nor tu iš káilio nérkis, niekap negali įtikt Mrj. Tu nérkis iš marškinių̃ i duok Krš.
| Mun ne tokie dar javai būtų. Sakau, gyvenčio aš čia, tad mun viskas iš kailio nertųs (smarkiai augtų) BM380.
iš káilio nértas labai panašus į ką: Duktė tojė pati motynysta, t. y. iš káilio nertà motyna J.
káilį nérti mušti: Tėvas jam káilį nérdavo už mažiausią menkniekį Lnkv.
ki̇̀lpą ant kãklo (galvõs) nérti stumti į pražūtį, žlugdyti: Jie patys neria sau kilpą ant kaklo! J.Paukš. A gal taip žmoguo ki̇̀lpą an galvos nérti? Krš.
kū́lį nérti; I.Simon verstis per galvą.
nuodù nérti griūti: Koja kur klius, tai ir neri̇̀ nuodù Str.
óžius nérti vemti: Suėdė šešius kiaušinius be duonos ir be druskos ir pusę dienos nė́rė óžius Šl.
2 antnérti, añtneria, antnė́rė (ž.) tr. J užmauti kilpą.
| refl. tr.: Šis … ansinėrė virvę ir žemyn nusileido iš bokšto BsPII21.
2 apnérti, àpneria, apnė́rė tr.
1. aplink nerti, apmegzti: Juostelių kraštai būdavo apneriami arba apsiuvinėjami spalvotais siūlais rš. Rankšluosčių galai pinikais apnerti rš. Pjauk guzikus lauku ir duok mun apnérti Slnt.
2. numegzti visiems, apmegzti: Motynai reik vaikus apnerti, aplopyti Šts. Senoji ir àpnera, ir apsiūna, marti leka į darbus Rdn. Reik šeimyną apnérti Grg. Saviškius apnė́riau, svetimims nenersu Krš.
| refl.: Iš tų kelių avikių mas apsi̇̀neram Krš.
3. Ėr, Rs apgauti: Apnė́rė gerai tas cigonėlis tas šeimininkes Šmk.
2 atnérti, àtneria, atnė́rė tr.
1. Š atpalaiduoti kilpą: Karvę pakartą atnė́riau Prn.
| refl.: Siūlas atsinėrė nuo verpstės ir pūkšt žemėn Prng. Kada atsinera strangas, arklys nebgalia traukti Kv.
2. atjungti, atpalaiduoti ką sukabintą, prijungtą: Atnérka šitą rąstą, gal da nesupuvęs Slm. Ji atneria rankas, vieną palieka ant kaklo rš. Mergytė krisdama greit laivelio tvėrės, bet šelmis bernelis rankeles atnėrė LTR(Slč).
3. brangiai paimti, nuplėšti: Už vienas kelnes [siuvėjas] penkis litus atnė́rė Kair.
◊ [ir] káilį atnė́ręs (į ką); į (kieno) káilį atnė́ręs Krtn labai panašus į ką: Jos vaikas į tave ir kailį atnėręs I.Simon. Į tėvo káilį atnė́ręs Plng.
2 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė tr.
1. įmegzti nėrinį: Plačiau įnérk tų mėlenųjų siūlų Krš. Nerdami stačiakampį tinklą, ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę, į kurią įneriamos dvi sp.
2. R, Užv įverti: Virvę įnérk į kobinį J. Įnérk siūlą į adatą J.Jabl.
3. K, Lkč įmauti, įkišti: Kojas į kurpes įneru MŽ.
| Pavalkus rasi įnértus į žambį, jei vaikiai latrai Šts.
| refl.: Įsineru į kurpes R. Anksti rytą atsikėlus, į kurpužes įsinėrus, tekina tekina per didį dvarelį LTR(Alvt). Ak, kiek sykių Krizas, į vyžas įsinė́ręs …, po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška K.Donel.
| Pats in plėškę insi̇̀neria (įsikinko) ir aria Kt.
ǁ refl. greitai užsivilkti: Į drabužį kokį įsinérti J. Dar nežinojai, kuo būsi, – gal dar akėt grįši, atgal į sermėgą įsinersi Mš.
4. įsigilinti, įsitraukti: Abudu sėdėjo pasilenkę ties staleliu, įsinėrę į darbą rš.
5. Lp įsmeigti: Erelis trilypis – dvigalvis, baltasis, juodai geležinis – įnėrė į širdį nagus B.Sruog.
| prk.: Įnėrusi akis į knygas gilių giliausiai susimąstydavo rš.
2 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. tr. Pvn išmegzti, numegzti dalį nėrinio: Išnėrę kelias eilutes, vėl pridedame akių skaičių sp. Išnersiu lig galo virbalą ir nebnersiu daugiau Šts.
2. tr. išmegzti raštuotai, padaryti raštą nėrinyje: Tavo pirštinės gražiai išnértos, išrašytos J. Ìšnera muno pati gražiausias pirštines End. Mokėjau gražiausiai viską išnérti Krš. Tuos raštus lengva išnerti rš.
3. tr. pagauti, ištraukti užneriant kilpą: Kitas su ašutiniu naru lydekas išnera Kal.
4. tr. R, Š atmegzti, atrišti:
^ Džiaugas kaip mazgą išnėręs KrvP(Skd).
5. tr. Švnč atleisti, atpalaiduoti ką sujungtą: Ko užsėdai, jaunoji, ažu stalo, kam sunėrei rankeles, kam nuleidai akeles? Išnerkie rankeles, užkelkie akeles Prng.
| refl.: Maž pasikeltų šiaurus vėjulis, dai maž išblaškytų baltą pieskelę, maž išsinertų grabo lentelės Tvr.
6. tr. N, J, Ėr išnarinti, išsukti: Koją išnė́riau šokdamas per ravą Švnč. Abi išnértos kojos Švnč. Išnė́rė pirštą OG102.
| refl. tr., intr.: Dūko dūko su vaikais, kolei koją išsinė́rė Užp. Skausmas buvo toks didelis, atrodė, kad kaulai išsiners rš.
ǁ išlaužti: Su visa šaka išnė́rė Krš.
7. tr. iškelti, užlaužti, atstatyti: Jau ans galvą išnė́ręs, sprandą išvertęs Kin. Kumelys garsiai prunkštė išnėręs galvą, žvingčiojo rš.
8. tr. K išvilkti, išmauti: Šis kaži kaip išnėrė sermėgą ir išspruko iš nagų meškos BM385.
| Petras greitai išnėrė kumelę iš pakinktų, sėdo raitas, ir visi ristute leidosi kaimo link V.Myk-Put.
ǁ intr. išsivilkti, išsimauti; išsiauti: Išnėręs iš jupelės, išspruko iš trobos M.Valanč.
| refl.: Išsinėręs iš drobulės, išspruko iš jų rankų M.Valanč. Plušėjo visi, išsinėrę iš kailinių, nes darbas buvo nelengvas sp. Arklys išsinėrė iš padargų – prastai pakinkytas Šts. Išsi̇̀neria šuo iš lenciūgo Grd.
| Iš klumpių išsinė́rė (nebenešioja), su batais eita Šv.
9. intr. ištrūkti, išsprūsti: Išnėrusi iš jo rankų pabėgo rš.
| refl.: Ungurys man iš rankos išspriūdo, išsinė́rė KII160. Vaikas išsiner̃s (iškris), saugok Brš.
| prk.: Kad jūsų noras, vakar naktį iš burnos išsinėręs, būtų išpildytas BM87.
ǁ refl. prk. išsisukti, išsivaduoti: Veiza tik, kaip pragumą gauti išsinérti [nuo darbo] Plt. Išsinėrė, išsispurdulo iš skolų Šts. O yra daug tokių ligotų lietuvių, besistengiančių išsinerti iš lietuvystės V.Kudir. Jis vienu tuom užimtas yra, kaip iš nelaisvės išsinert rš. Iš senųjų pripratimų nė kiek neišsinėrė rš.
^ Gudrus kitiems patarti, kvailas pačiam iš bėdos išsinerti KrvP(Mrj).
10. tr. pašalinti, numauti odą, nulupti: Išnertus vėžius duoda paršeliams dėl ėdrumo, i pradeda eiti į kūną Šts. Vilkas avinui kailį išnė́rė PP77. Reikės tave papjauti, iš kailio išnerti Vnž.
ǁ išpjauti, išrėžti: Išnė́rė diržą iš nugaros tam seniui (ps.) Btg.
11. refl. intr., tr. nusimesti odą, kiautą, kailį, išlįsti iš odos, kiauto, kailio: Ta gyvatė išsinėrusi puiki pana (ps.) Dr. Žaltys savo odą išsi̇̀neria, iš savo odos išsi̇̀neria KI17. Išsi̇̀nerias gyvatės, bluzganą numeta Grd. Sutikau septynias stirnas, į visas šoviau, ir visų oda išsinėrė, liko ant vietos, o mėsa nubėgo BsPIII300. Iš lėliukių išsineria drugiai rš. Linai turi atsiklojėt, ka išsinertų Ar.
12. suktu būdu išvilioti, išgauti: Nu munęs arkliuką išnė́rė Ll.
13. tr. prk. pavogti, pačiupti: Ką tik čia buvau pasidėjęs, o dabar nėra – išnė́rė jau koks velnias Skr.
14. tr. prk. išgerti, išmaukti: Iš karto išnérk [vaistus], i viskas Krtn. Išnérkite kokį stiklą giros Gdž.
◊ iš káilio (skūrõs) išsinérti labai stengtis: Onytė dėl šito berno tai ir iš káilio išsiner̃s Užp. Gatavas iš kailio išsinerti, kad tik laimę už uodegos galėtų nustverti KrvP(Drsk). Dirba, rodos, ten jis iš skūros išsiners LTR.
iš kiáuto išnérti Ggr mirti.
káilį išnérti Pc primušti, išlupti: Išnérk gerai tu jam káilį Alk.
káilinius išnérti (kam) apgauti: Tu mun kailinių neišnersi, pažįstu tavi Šts.
kū́lį išnérti išsiversti per galvą: Gandrą pamačius, reikia kūlį išversti (išnerti), tad didžiai palankus patampi LTR.
2 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. tr. Užv, Slnt, Krkl numegzti: Ar nunérsi man gražias dvigijines pirštines? Rt. Reik vaikiams pirštines nunérti Grg. Nunė́riau nertinį, tik apkaklės neančdėjau Mžk. Nunertas tinklelis paprastai dar išsiuvinėjamas rš.
| refl. tr. Alk: Ką tu gausi vaikį, kad nė pančekos nemoki nusinérti! Tv. Nusinėrė šilko tinklą Sab.
ǁ megzti, nerti (dalį): Tik dvi aki nunėriau, ir nulūžo [adiklis] Lp.
2. tr. nurišti, kas buvo užnerta: Karvė jau palaida laksto, gal jau lenciūgą nunėrė Ut. Nunérk botagą nuo botkočio Grž.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Su naru nunėriau lydeką Šts.
4. tr. B, R, Rm, Pc, Bsg, Vlkv nuleisti, nudelbti (galvą, akis): Galvą nunėręs jis papasakojo savo paskutinių metų gyvenimą rš. Jau tu ir eini nunėręs galvą, lyg švino pripiltą Lkš. Eina galvą nunėręs kap veršis į karvę KrvP(Alvt). Dilba, kurs akis nunėręs kaip vagis J. Mane sutikęs akis nunė́rė kap šuo Alk. Kap nunė́rė akis žemyn, tai nekilstels Plv. Vos akis nunėriau (nukreipiau dėmesį kitur), jau ir prapuolė Pgg.
5. tr. Dkš nulupti, nudirti: Nunérk šuniuo kailį ir prikišk šiaudų, ka išdžiūtum Slnt. Daktaras tik mulkt ir nunė́rė mano piršto odą Skr. Nunė́rė pilkujui zuikeliui skūrelę Čk. Skūras nunérdavo nu liepukų i pydavo vyžas Erž. Nunėrė kaip kaušą visus niežus Šts. Uždaviau gyvatynės, ligonas nunėrė visus plaukus, bet pagijo Rt.
| refl. intr., tr.: Nuo kojų nusinėrė oda rš. Tol čaižė, kol šiam nusinėrė nugaroje septyni jo odos diržai rš. Dar tu nenušėrei sau bėro žirgelio, dar tu nenusnėrei balneliu[i] kailelio LTR(Srj).
6. tr. nuvilkti, numauti: Par galvas suknutes nunérsim Skr. Nunérsu nu kupros nučiupęs savo švarką Krš.
7. refl. nusimesti odą, kiautą, kailį: Nusinėrę vėžiai ir puntagalviai yra pagrindinis lydekos maistas rš. Vikšrai kelis kartus nusineria rš.
8. tr. prk. apgauti: Ale tai nunė́rė, numaudė žmogų arkliais mainant Pg. Tas pirklys gražiai tave nunėrė J.Balč.
9. tr. prk. pavogti: Kas būtų vieną dešrą nunė́ręs? Grž. Nelaikyk čia tokių daiktų, o tie, besisukinėdami čia, nunérs tau ką Lž.
10. intr. persmelkti, nudiegti: Nusgandau, net pentysna nunėrė Vlk. Iš tos bailos kūnas nunė́rė šiurpais Vlk.
◊ gálvą nunérti užmušti: Tas laidokas pasigėrė, tuoj jam galvą nunėrė LTR(Pkr).
[gyvám] káilį (×skū̃rą) nunérti primušti, prilupti: Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenuner̃tų káilį Dkš. Taip padirbus, tėvas káilį nuner̃tų Krš. Tėvas jums už tai gyviems kailį nuners rš. Gali skū̃rą nunérti su kančiuku J. Gyvam skūrą nunerčiau Rmš.
káilį nunérti Pj išnaudoti, engti: Dvare komisorius įmano žmonėms kailį nunerti Žem.
káilinius nunérti primušti: Aš tau kailinius nunersu už tokį keikimą! Krš.
nósį nunérti nusiminti: Vaikai, nunėrę nosis parkiūtino namo rš.
sprándą nunérti (nusinérti) užsimušti: Tas vaikas dar ir sprandą nuners belaipiodamas tais suolais LTR(Klp). Vos sprando nenusinėriau par tokius kelmynus važiuodamas Šll.
nuo šliùrių nusinérti Šv mirti.
2 panérti, pàneria, panė́rė
1. tr. kiek pamegzti: Kiaulių leku šerti, panérk, Janike, už muni Krš.
2. tr. pritvirtinti užneriant ant ko: Nintys panértos an pakojų Štk.
| refl. tr.: Kad karvės daug pieno duotų, daryti taip: Joninių rytą labai anksti, prieš aušrą, paimti nudėvėtą šluotą, pasinerti senu pančiu ir vilkti per kaimyno pievas (priet.) LTR(Br).
3. tr. KI557, Lkš, Žlv nuleisti, nudelbti, panarinti: Kur tu, panė́ręs akis, niūrinėjai? J. Šiandien jis piktas, žiūri akis panė́ręs Skr. Panėrė akis kaip vagis LTR(Jnš). Panertų̃ akių – negali pažint Mrj. Ko vaikštinėji, galvą panėręs? Krsn. Atsisėdo ant slenksčio ir panėręs galvą, veidą paslėpęs rankose davė valią ašaroms LzP. Panėrusi žemyn galvą, ožka įsibėgėjus puola drąsiai net stipresnį gyvulį rš. Bulius dar žemiau paneria galvą rš. Nepanerk veidą tavo žemyn SE149.
^ Gana gerti, reik ir akis panerti VP15. Gerk ir akis panerk LTR(Pp).
4. tr. nukreipti aukštyn (sustingusias akis), pastėrinti: Kaip baisiai panė́rė akis! Kal. Akys panértos – mirs Šts. Kiti, ant žeme pakritę, akis į dangų panėrusys, sustingusias rankas keldamys, atlydos klūkė S.Dauk.
5. intr. suklupti, nugriūti: Kai aš blogom kojom, greit pàneriu Ml. Kur koja kliūva, ir pàneri Ml. Arklys, eidamas nuo gurvolio, kai panėrė nostrikas! Prng. Tu, arkleli, alkanas žagrėj pagriuvai, ir aš išbadėjęs panėriau žemėn Prng.
^ Arklys an keturių kojų i tai pàneria Ml.
6. intr. prk. brangiai imti, lupti, prašyti: Dabar paner̃s už agurkus Pc.
◊ aki̇̀s panérti mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė LTR(Ms). Gėrė gėrė ir akis panėrė flk.
2 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. klumpant, griuvinėjant pareiti: Nosia led parnė́rė (apie girtą) Lp.
2 pérnerti
1. tr. iš naujo nerti: Išardyk pirštinę ir párnerk Krš.
2. tr. perverti: Pernėrė per skylutę virvę rš.
3. tr., intr. perdurti: Durtuvu pérnėrė pilvą Š(Dglš). Kaip davė su peiliu, teip ir párnėrė kiaurai Srv.
| Raudoni saulės spinduliai pernėrė pilkuosius rūkus rš.
| prk.: Kap žugieda, tai per širdį pérneria (graudu, jaudina) Rod.
4. tr. Jnšk, Lnkv suduoti, uždrožti, užtvoti: Nelįsk, dar parners kas pagaliu kaip šunį! Paį. Aš jam kada nons nugarą párnersiu Vdk. Gal kas párnėrė, kad šlubuoja Kair.
2 pranérti, pràneria, pranė́rė tr.
1. kiek pamegzti, padaryti nėrinio pradžią: Pranėriau to nerinio kelias eileles tik paveizėti, ar tiks raštas Šts.
2. neriant pradurti, sužeisti: Pranėriau pirštą su aštriais virbalais, skauda pirštas Šts.
2 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė tr.
1. KlvrŽ primegzti prie vienos nėrinio dalies kitą: Prinė́riau naujas letenas prie senų blauzdų, prie čiurnių J. Juk kad netingėtumei, ir mano pančekoms galvas priner̃tumei Užv.
ǁ primegzti nėrinį prie ko: Nėriniai prie krašto gali būti prineriami ar atskirai nunerti prisiuvami rš.
2. Šln numegzti tam tikrą kiekį: Kiek gali tų pirštinių prinérti? Krš.
3. SD304 pririšti, prikabinti užneriant kilpą: Lušnapantis – prinérti drobynai prie rūčko Brt. Dviem mažesniems varpams jau prinėrė visai naujas virves rš.
| refl. tr.: Prisinė́riau naują botagą J.
ǁ refl. įkliūti į kilpas, įsikilpoti: Ištraukia kilpas, prisinėrusias žuvų LTsIV289.
4. pririšti, prijuosti (prijuostę): Kas čia būtų, kad aš kvartūgą pasisiūčio pri̇̀neramą (ne ant kaklo kabinamą) Plt.
| refl. tr., intr. J, Vvr, Plng: Aš manau, prisinerk skaistesnę prikyštę S.Čiurl. Prisinérk pryjuostę, kad nesusiteptumei Ms. Grėbėjos basoms kojoms, kvartūgus prisinė́rusios Plt. Dum prisinérs kvartūgum Šts.
5. sujungti, suvienyti: Tie veikalai … neesti atliekančiais ir pačiose persunose priimtais aba persunump prinertais SPII213.
| refl.: Iž aplinkstovių, kurie prisineria (prisijungia, siejasi) ir prieg veikalamus mūsų randasi SPI28.
6. prk. daug prisiplėšti brangiai imant: Pinigo priner̃s visi Pc.
2 sunérti, sùneria, sunė́rė
1. tr. mezgant išnerti drauge: Užbaigiama nerti tinklą taip pat suneriant po dvi paskutines akutes į vieną sp.
2. tr. suvartoti mezgant: Vilnas sunėrėm į nerinį Šts. Daug vilnų išeina – dvim porom [pirštinių] sùnera nemažai Krš. Valė suverpė siūlus i sunérs KlvrŽ.
3. tr. padaryti kilpą: Sunérsiu iš virvių kilpą Skr.
4. tr. sumauti, sukišti: Pirštines į kupetą sunérk, kad neprapultų nuo kita kitos J.
| refl. tr.: Taip galvodamas, rankas į rankoves susinėręs, spūdino namo Žem. Nevaikščiosi, rankų kišenėsna susinėręs rš.
5. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Sunė́rė rankas ant galvos ir žiūria Jrb. Mirtinai išsigandęs, sunertas rankas spaudžia prie krūtinės S.Čiurl. Skurdžiai verkė panytėlė, rankeles sunėrus (d.) Paį. Sunértos baltos rankelės, smėliu užpiltos akelės (d.) Slk. Nesuneriu rankų nuo darbelių Kp.
| refl. intr., tr. Prng, Gdr, Km: Susinera rankas i nepraleida [vestuvininkų] Vn. Ėjo susiglaudę, susinėrę rankomis LzP. Daktarai susinera rankas i veizas, ligoną apstoję, o negydo Šts.
6. tr. SD452 sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Lauke sunėrė maniežą su keturiais dišliais ir lenktiniu skribulu ant viršaus J.Balt. Langų rėmai privalo būti sandariai sunerti kampuose rš. Sùneria tokius keturius pagalius ir sienas – ir staklės Gdr. Vyrai sunėrė (surėmė) pečius ties karties tvirtagaliu ir ėmė sukti karuselę rš.
| prk.: Siunčiu eiles „Pavasaris“ mano kaimyno, nors josios kur ne kur menkai sunertos TŽIV406.
| refl. SD210: Koja sugijo, kaulai susinėrė, žaizda išnyko Blv. Apatinis žandas susineria su kaukole rš.
| prk.: Nemunelis susinera su upe Mūša S.Dauk.
ǁ padaryti, sustatyti ką sukabinant, sujungiant atskiras dalis: Medinę triobą gali per dieną sunérti Ėr. Jau sunėrė klojimą Ktk. Iš pagaliukų suneria rėmelius rš. Krosnis sunertà iš akmenų Šd.
sunertinai̇̃ Trobų rentimas sunertinai VĮ.
7. tr. susidaryti vaisiui, susimegzti galvai: Kartais kopūstų lapai užauga, o galva nesunertà Rk.
8. tr. suvienyti, sujungti: Visi, savo karius sunėrusys, ketino su lietuviais kariauti S.Dauk.
| refl.: Mindovė norėjo lig nesusinėrusius tuos Lietuvos neprietelius nukariauti S.Dauk. Susinėrė užsienyje priešrauplinė draugija Blv.
^ Susnė́rė kap Naviko jaučiai (labai susibičiuliavo) Knv, Kls.
9. tr. suverti: Sunérti ant ko NdŽ.
10. intr. Skr suduoti, sušerti: Sunėriau su vyte katei Ggr. Sunérk pusberniuo par sprandą Ll. Sunė́rė į sprandą gerai, i nutilo Krš.
11. intr. suklupti, sugriūti: Po pačiom durim sunė́riau Lp. Dabar tep slidu, kad galima lengvai sunért Lš.
◊ aki̇̀s sunérti užsimerkti mingant, užsnūsti: Tik sunėriau akis, ažna girdžiu – kas rėkia Vrnv.
rankàs (rankàs kójas) sunė́ręs (susinė́ręs) nieko neveikdamas: Ar gali žmogus rankàs sunė́ręs sėdėti Krš. Tai ką, sėdi, rankàs susnė́rus, eik daržų ravėt! Vdš. Sėda rankàs kójas susinė́rę Krš.
žiáunų nesunérti nesusičiaupti: Visą naktį iškosėjau, net žiáunų nesunė́riau Užp.
2 užnérti, ùžneria, užnė́rė
1. tr. padaryti kilpą mezgant: Nerdami stačiakampį tinklą ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę sp.
2. tr. Lp, Šln užmauti, užtraukti, suveržti kilpą: Netoli trobos jis sustabdė arklį, užnėrė vadžias ant tvoros mieto rš. Melžėja moka suvaldyti: užneria virvę ant smakro taip striukai, kad gyvulys negali nei iš vietos pakrutėti Blv. Tvirtai užnerk votagą ant votkočio Krkl.
| Visų neišžudysi, liks kas tau virvę užners (pakars) sp.
| refl. tr., intr.: Durnelis prisplėšė karnų, nusvijo virvagalį, veršiuką užsinė́rė ir išmiklino turgun (ps.) Prng. Paversk kėdę, įsvadink Marelę, užsinėręs diržą pavažiok po aslą Žem. Paėmė tą tošį, užsinėrė ant šniūriuko ir užsikabino ant kaktos BsPII130. Užsinérk už kojų virvę Všn. Tas gaspadorius virvę užsinėrė ant kaklo ir pasikorė BsV319. Užsinera zuikis užnarvė[je] ir nebgyvas Šts.
| Nebuvo kas paprotina, i užsinė́rė virvę (pasikorė) durnelis Jnš.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Kur parmatomas vanduo, gali lydeką užnérti Pln.
4. tr. užvilkti: Ar jau gali sakyt, kad aprėdytas, jei švarkas užnértas? Skr.
| refl. tr., intr. Klvr: Paėdęs, šiokį tokį škurlį užsinė́ręs, i gerai Krš.
ǁ refl. tr. užsijuosti: Užsinė́riau kvartūgą i eisu ešerių skusti Pln.
5. tr. LTR(Lb) uždėti rankas už ko sujungus, sukabinus pirštus: Kam užnėrei baltas rankas už galvelės savo LTR(Skm).
6. refl. užsimegzti vaisiui: Agurkai jau žydi, mačiau – vienas ažsinė́ręs Mlt.
7. intr. Skr, Krš užduoti: Su diržu smagiai reiktų užnérti už tokias kalbas Ll. Ilgai nesibark: užnérk su rykšte, ir klausys Vdžg. Jau aš tam snargliui tai užnérsiu par snukį Vdk.
8. intr. griuvinėjant, klumpant užeiti, užlipti: Kap pasgėriau, tai ir an kelmo ažnė́riau Prng.
◊ ×lenciū̃gą už lū́pos užnérti (kam) Upt sugauti, sutramdyti.

mègzti, mẽzga (mezgia), mẽzgė
1. tr. R, K rišti mazgą: Mẽzga mẽzga ir nesumezga mezgo Rm.
| refl. K.
| prk.: Jau [girto] ir liežuvis mezgės (pynėsi), ir krypo jau eidamas Sz.
2. tr. SD50, R, K su virbalais, kabliuku ar mašina nerti nėrinį; su tokia adata daryti tinklą: Aš mazgą, tinklą mezgù, pirštines su virbalais neriu, vežimo galą rezgu J. Mẽzga pirštines Dkš. Išmokyk mane mègzt, tai aš bèmezgu (bradinį)! Lp. Anas taisos žūt – jau visą žiemą tinklą mẽzgia Ob. Ar turi mezgamą mašiną? J.Jabl. Mezgamieji virbalai J.Jabl. Aš pareisiu pas mamytę, išmokys mañ megzti nytis LTR. Ir buvo jupa ne siūta, bet nuog viršaus megzta per visą DP172.
| Vorai … medžiot tinklus tyloms kopinėdami mẽzgė K.Donel.
| prk.: Stabtelėjau šalia jos ir iš lengvo mezgu (pradedu, užvedu) kalbą rš. Jis mezgė (kūrė) sumanymą, kaip pasikviesti pas save Anelę J.Marc. Ji mezgė savo svajones toliau rš.
| refl. K.
3. intr., tr. Mrj, Grž darytis vaisiui: Tuojau pradėjo megzti agurkai Mš. Kad nėr lytaus, nei bulvės negalia mègzti KlvrŽ. Slyvos žydėjo, bet nèmezgė Sb. Nèmezgė žiedus, nebus nė vaisių Dkš.
| refl.: Jau po akuotu mezgasi grūdai T.Tilv. Žiedai jau mẽzgas KI80. Agurkai mẽzgas Kp. Kopūstų jau mẽzgasi galvos Š. Obuoliai mẽzgasi Š. Aviečių šiemet tai labai mẽzgas Kp.
◊ úodegą mègzti ruoštis kur eiti: Stasė ir ta mẽzga úodegą į turgų Kair.
apmègzti, àpmezga, àpmezgė tr.
1. Ds aplink numegzti: Apmezgiau nerinį aplinku J. Megztuko pakraščiai apmegzti žaliais siūlais rš.
2. R68, K visiems numegzti: Apmegsi̇̀ visus, tada eisi Lp.
| refl. K, Š.
atmègzti, àtmezga, àtmezgė
1. tr. K, J atrišti mazgą: Mazgą atmezgu R36. Užtempė mazgą, kad nė atmegzti nebgal Vvr.
^ Nagais neatmegsi, kur dantų reikia Nj, Rz. Ji moka ir užmegzt, ir atmegzt, gudri Alv.
atmezgamai̇̃ adv.: Poetės kūryba neatmezgamai siejasi su tyriausia liaudies kūrybos versme A.Vencl.
| refl.: Mazgas atsi̇̀mezga K. Sumegzk mazgą, kad nebeatsimègztų Jnš.
2. tr. prk. išspręsti: Bus pasakyta, atamezgant tris šituos klausimus A.Baran.
3. intr. mezgimu atsilyginti už prarastą kito mezginį: Reiks atmègzt Klvr.
◊ liežùvis atsimezgė pasidarė kalbus: Išgerkim dar po vieną, kad liežuvis atsimegztų! rš.
įmègzti, į̇̃mezga, į̇̃mezgė
1. tr. R114, K įdėti ką kur, užrišant mazgu, įrišti: Įmegzk man pinigus skarelės ragan; aš pats negaliu įsimegzti, nes man nagai suklupę nuo šalčio Š. Į galą tos virvės įmezgė smailį geležį BsPII21. Įmegzk į štemberį stiprą pasaitą Klp.
| prk.: Ne be reikalo į̇̃mezgė (įmokėjo) aštuonis rublius Bsg.
| refl. tr., intr.: Įsimezgęs botagan akmenioką paleido piemuo anon pusėn upės Š.
| prk.: Kaip kokia pasaka insi̇̀mezga (įstringa) galvon, o kaip kokia – ir užmiršti Klt.
ǁ surišti (mazgą): Į̃mezgiau mazgą J.
2. tr. mezgant, neriant įdėti, įstatyti: Nykštį ne vietoj įmezgė Rm. Dryželiai ar rašteliai būdavo įmezgami vienas nuo kito gana retai rš. Briedžius į̇̃mezgė į megztinuką Sg. Balta pirštinė, ir mėlynas kraščiukas į̇̃megztas Skr.
| refl. tr.: Kulnis nemokėdavo įsimègzt, tai megzdavo kai rankoves Vlkš.
3. refl. įprasti megzti, nerti: Mano ranka insmẽzgus, galiu tamsioj megzt Ml.
4. intr. suduoti, įkirsti: Kad kas gerai į pasturgalį įmègztų, tai žinotų sekioti! Jnšk. Keletą diržų į̇̃mezgė ing uodegą, par duris už kalnieriaus išmetė Žml.
išmègzti, i̇̀šmezga, i̇̀šmezgė tr.
1. išrišti, išnarplioti mazgą: Išmègzti mazgą J. Aš nevertas ir dirželio autuvo jo išmegzt DP23.
^ Džiaugiasi, kaip mazgą sunarstytą išmezgęs KrvP(Ps). Kai lunko mazgą išmezgė (labai gražiai, sklandžiai padarė) B.
neišmegztinai adv.: Neižmegztinai SD428.
| refl. K: Ir išmezgės mazgas ausių jo DP317.
ǁ atmezgus mazgą, išimti ką įrištą: Išmegzk pinigus ir atiduok šen Š.
| refl. tr.: Išsi̇̀mezgė bobutė iš mazgelio pinigus Š.
2. išbaigti megzti, nerti: Palauk, da virbalą išmegsiù Rdm. Ìšmezgu paskutinį virbalą ir einu gult Rm.
ǁ numegzti: Šitiek išmègzt tai juokas! Lp. Pernai i̇̀šmezgiau visą kulį ir sparną (bradinio) Lp.
ǁ išrašyti, išgražinti megztiniais raštais: Megztuke išmegztos gražios tulpės rš. Mano seserys labai gražiai mokėdavo išmègzt Kp. Vietoj kišenių prisiuvamos juostelės, išmegztos tuo pačiu spalvotu apykaklės raštu rš.
| refl. tr., intr.: Vieną vienaip išsi̇̀mezgė, kitą – kitaip Trgn. Pirštinės kai išsi̇̀mezga [tokiais raštais], tai pusė bėdos Kp.
3. mezgant suvartoti: Suverpiau du kamuoliu, tai i̇̀šmezgė Rmš.
numègzti, nùmezga, nùmezgė tr. K, J; R11 nuregzti, nunerti: Tos pirštinės gražiai nùmegztos Ėr. Paklausė mudu tėveliai, kur numegztos kamanėlės (d.) Nm. Mokytas ir iš vieno plauko nùmezga tinklą LTR(Vdk).
| refl. tr. K: Šiemet nùsmezgiau ir sau, ir Jonui švederį Alv. Žalių šilkų tinklužį nusimegsiu pamaži KlvD144.
ǁ išbaigti megzti: Ką gi tu čia vis rašai – eilelę nùmezgi ir rašai? Slm. Virbalą numègzti KI32.
pamègzti, pàmezga, pàmezgė
1. tr. parišti: Iš apačios pamègzk kaspiną Prn. Arkliai turėjo uodigas pàmezgamas (pamegztas) Šts. Būdavo, svotai raiti joja, arklių uodegos pàmegztos Ml.
| refl. tr., intr.: Liuobu pasimègzti kaspinu, abiem pusėm kutuotu Als. Pasi̇̀mezgu kaspiną Als.
ǁ užsukti aukštyn, užriesti (uodegą): Kumelė pàmezgė uodegą ir kap žaibas nuej[o] Vlk. Šek, regi, kap karvės, pamezgę uodegas, skraidžioja, zylioja, o tu prašais namo Vlk. Bėga kaip velniai, uodegas pamẽzgę Šts.
| refl. tr.: Kiškis, striungį pasimezgęs, nor svotijon joti NS38.
ǁ žemyn nuleisti, pabrukti (uodegą): Šunes nusigando ir, uodegas pamezgę, sugrįžo pas mus Blv. Kaip subaudžia, tai šuo, uodegą pamezgęs, ir bėga šalin niurzgėdamas A1884,402.
2. tr., intr. kurį laiką megzti; kiek pamezgėti: Parbėgu ir pàmezgu [kojinę] Lp. Pamezgus tiesiais šonais, kas ketvirta eilė uždedama po vieną akį rš.
◊ úodegą (sùbinę) pamẽzgus menk. be atodairos, labai greit, nerimtai lakstyti, išlėkti: Úodegą pamẽzgus laksto po kaimą Vl. Lakstė ir lakstė úodegą pamẽzgęs Rs. Pamẽzgęs úodegą išlėkė tas mūsų bernas į sodžių, nėjo apsiliuobti Jnšk. Subinę pamezgusi ir laksto ana, namie nestovi J.
primègzti, pri̇̀mezga, pri̇̀mezgė
1. tr. R24 pririšti: Per striukos vadžios, reikia galą primègzt (pridurti) Ėr. Pri̇̀mezgiau galiuką, kad buvo trumpas J. Mazgytė yra drobė, kur pri̇̀mezga audimą J.
| refl.: Nutrūkę voratinklio galai prisimezgė prie medžio šakelių rš.
| prk.: Ot prisi̇̀mezgė kap šuo prie savo šeiminyko Lš.
2. tr. pridurti mezgant, neriant: Nemesk šitos pirštinės – aš ją primègsiu (nuplyšusį galą pridirbsiu) Kt. Kai rankovės ar kojinės taip suplyšta, kad nebeįmanoma gražiai užadyti, nukerpama susidėvėjusi vieta ir primezgama naujai rš.
3. tr. daug prinerti: Pirštinių buvo pri̇̀megzta, tai pardavinėjo Kp.
4. tr. atsirasti, priaugti vaisių iš peržydėjusių žiedų: Primegztų uogų daug Upt. Šiemet daug pri̇̀mezgė agurkų Sml. Ant vienos lysvikės daugiau primẽzgę [agurkų], ant kitos mažiau Skr.
| refl. tr.: Labai buvo prisimẽzgę mažutyčių uogų Kp.
sumègzti, sùmezga, sùmezgė
1. tr. R, K surišti mazgu: Sumègzk, paėmęs galus siūlo Vv. Nutrūko vadelės, reikia sumegzti Ėr. Tas mezgas labai kietai sumegztas Jnšk. Mokėjai sumègzt, mokėk ir atmegzt Sb. Kalės mazgu sumezgė Rz. Arkliui uodegą sumegzti B. Šniūrauka sumezgiamà Ml.
| prk.: Kap tik duoną su duona sùmezgėm (sulaukėme naujos) Švnč.
| refl. tr., intr. K: Kasas susimẽzgus į užpakalį Kt. Susimègzk tuos galus, ir bus raištis Rm.
| Grobai susi̇̀mezgė nu vemsenos, ir mirė Šts. Užpakaly buvo avinas, įkliuvęs ragais savo susimezgusiuose (susiraizgiusiuose) krūmuose Ch1Moz22,13.
| prk.: Ryšiai, jau vienąkart iširę, nesusimegs Mair.
ǁ įrišti: Jis išbėrė sėlenas, ir, dalindamas jas arkliams su ranka, užčiupo sunkų daiktą, sumegztą į drobę J.Balč.
2. tr. sunerti, suregzti į vieną: Gaunama iš kartu sumezgamų akių pynutė rš.
3. tr. suvartoti nėrimui: Ar visus siūlus sùmezgei? Kt.
4. tr. prk. sudaryti, sukurti, suregzti: Ir vyrukas sumezgė istoriją apie nelaimingą meilę P.Cvir. Poetas greit sumegzdavo eilėraščio eilutes rš. Kordušas ėmė žiopčioti, nebepajėgdamas sakinio sumegzti J.Marc. Su mergaitėmis kalbos nesumegzdavo J.Dov.
| refl.: Visi tarpusavy buvo pažįstami, tad pašnekesys susimezgė lengvai V.Myk-Put. Vasariui pasisveikinus ir susipažinus, valandėlę nutrauktos kalbos vėl susimezgė V.Myk-Put.
5. intr. suvokti, suprasti, sugalvoti: Gabrio sūnus už visus greičiausiai sùmezga Ut. Aš nesùmezgu, kaip čia išeina Trgn. Mano galva nesumezga, ar (tai) galėjo būti A.Baran.
| refl.: Greit susi̇̀mezgė, kas atsakyti An.
6. refl. išsiversti, šiaip taip pragyventi, ištekti: Kad da duona nereikt pirkt, o dabar tai tik ką susi̇̀mezgam Ut. Tiktai dėl duonos derinsi, niekam rugių neduosi, tai i susmegsi su duona, sulauksi šviežių rugelių Tvr.
◊ gãlą su galù (galùs su galai̇̃s) sumègzti (susimègzti) šiaip taip pragyventi, ištekti pavalgyti, apsirengti ir pan.: Norvegijos pakraščių gyventojai sumezga galus su galais iš silkių žūklės rš. Tik tik susi̇̀mezgam gãlą su galù Ds.
širdi̇̀s susi̇̀mezgė sakoma turint didelį rūpestį, neramumą: Nebeištariu žodžio, susi̇̀mezgė ši̇̀rdis Kl.
užmègzti, ùžmezga, ùžmezgė
1. tr. K užrišti mazgą: Užmegzk mazgą, kad neišsmuktum J. Ažumezgu neišrištinai SD428. Apsiūsu užmegzdamos, ir būs stipriau Šts. Nesiūk, neužmezgęs siūlo galą Gdž.
^ Nei šuniu[i] uodegos neùžmezgiau (nieko nedirbau) Lp. Tai tinginys – per visą dienelę kad būt nor šuniu[i] mazgą užmẽzgęs Sn. Nemoka nei šuniui uodegos ažmegzt LTII460(Tvr). Mes ùžmezgam (pasakome), tegu jis išriša (paaiškina) Lkč.
| refl.: Per ilgos šaknys sutrumpinamos, kad sodinant neužsimegztų sp.
ǁ įdėti kur, užrišant mazgu: Gautą pinigą tuoj užmegzdavo į mazgelį rš.
ǁ užriesti, užsukti: Kiaulės, uodegas žumezgę, skraido Rod.
2. intr. prk. iš anksto sugalvoti, įsidėti į galvą: Jau užmezgęs turėjau, norėjau sakyti, ir užmiršau Skr. Aš jau seniai ùžmezgiau paklaust, kaip ten buvo su tuo traukiniu Lnkv. Pas jį kaip ùžmegzta (gerai atsikerta) Viln.
| refl.: Tai kad pasakė – kai užsimẽzgęs! Rs. Aš tai užmiršau pasakyt, o užsimẽzgus buvau Jrb. Aš jau buvau užsimẽzgęs viską stačiai pasakyt, ale neišėjo iš kalbos Jrb.
3. intr. prk. ką nors netiesiogine reikšme pasakyti: Kad ùžmezgė jai bernas, tai ùžmezgė, tik nuraudo visa ir tyli An.
4. tr. prk. pradėti (kalbą, bendravimą): Ji pati dažnai užmegzdavo kalbą su Vilkiene I.Simon. Kai ažùmezgi kalbą, ramiau laikas praeina Slk. Užmezgiau įdomių pažinčių ir įsitraukiau į revoliucinę veiklą A.Vien. Lietuvių rašytojai užmezgė glaudžius ryšius su kitų tautų rašytojais rš.
| refl.: Tarp draugų užsimezgė kalba rš.
5. tr. LL313 mezgant užtaisyti, užnerti: Paduok man savo pirštines, užmegsiu skyles Kt.
6. tr. mezgant uždirbti: Ažmègzdavo daug pinigų diedas (megzdavo tinklus parduoti) Dglš.
7. tr., intr. pradėti vaisius: Medis užmezga R. Medis pumpurus užmezga N. Žydėt žydėjo, bet nedaug ùžmezgė Kt. Žiedai … augalų negal užmegzti, nepakliuvus į juos dulkelėms kito žiedo A1885,124. Vaikai nori valgyti vos užmegztą vaisių Vd.
| refl.: Būriais ėjo laukuosna ir iš vandens kėlė su virkščiomis vos užsimezgusias bulbes P.Cvir. Obuoliai tik spėjo užsimegzt – jau jiej ir krenta! Knv. Nor sodas ir labai žydėjo, bet jam̃ maža kas užsi̇̀mezgė Btr. Kol bus žindomas vaikas, kitas neužsimegs rš.
8. refl. prk. išlikti: Užsimezgė kokis paršėkaitis, tai ir tas suvirbino (nugaišo) Lp. Katriej užsi̇̀mezgė [vaikai], tiej eina mokslan Lp.
◊ ant gãlo liežùvio užsimègzti būti pasirengus tuoj pasakyti: Ir turėjai ant galo liežuvio užsimezgęs LTR(Šmn).
į júostos mãzgą užmègzti gerai atsiminti: Užsimègzk júostos mazgañ Vrn.
úodegą užmègzti sujusti, pasikelti: Išbėgo, uodegą užmezgęs Grž. Purkšt, úodegą ùžmezgė ir išdūmė Grž. Užmezgė uodegą, tiek jo ir tematysi Grk. Uodegą užmezgęs laksto par bobas Grk.

šónas šónu labai, visur ir visaip (puošti): Gražina kambarį šonas šonu. Ms.
kitù šónu apver̃sti pakeisti priešingai: Norėjom dideles iškilmes padaryt, Dievas kitu šonu apvertė. Žž.
víenas šónas tóks, kìtas kitóks sakoma apie veidmainį: Ji labai velnių priėdus buvo: vienas šonas toks, kitas kitoks. Sk.
visaĩs šónais vartýtis prisitaikyti gyvenant: Mažas turi visais šonais vartyties. Krš.
šónus apdáilinti prilupti, apmušti: Apdailink anam gerai šonus!. Krp.
šónus apkapóti apmušti: Atvažiuodo namon senis, šatra šonus apkapoja. Grv.
šónus apsìmušant su apetitu, godžiai: Nusipirkau pyrago, ėsiu šonus apsimušdamas. Krš. Valgau sau bulves šonus apsimušdama. Ldv.
šónus apskal̃bti apmušti, aplupti: Paėmęs lazdą, gerai jis tau šonus apskalbs. Jnšk.
šónus apvanóti apmušti: Aš tau, išdykėli, apvanosiu šonus!. Rmš.
šónus atė́sti prilupti: Būt mama šonus atėdus kada. Šlvn.
šónus atitašýti primušti: Vagiui šonus atitašė. Ds.
šónus atkim̃šti atsivalgyti: Šiemet agurkų atkimšau šonus. Lzd.
šónus atkùlti atsivalgyti: Mes jau nūnai atkūlėm šonus obuoliais. Knv.
šónus atšùtinti prilupti: Atšutinsiu lazda šonus. Rod.
šónus atšveĩsti primušti: Gerai atšveičiau jam šonus, kad net pargriuvo. Žž.
šónus atvanóti primušti, prilupti: Jau motulė sužinojo, lazda šonus atvanojo. Drsk. Tol Kaulakys ponavojo, kolei šonus atvanojo. Strazd.
šónus atvañtakoti prilupti: Aš už lazdos, atvantakojau šonus, atvantakojau ir išgujau [katę]. Smn.
šónai brãška labai spaudžia (prie darbo): Tik jau spaudžia prie darbo visus, net šonai braška – nepasidžiaugsi ten pakliuvęs!. Balt.
šónus įdúoti būti sumuštam: Vaikai, liaukitės, įduosiat šonus!. KlvrŽ.
šónus išskaláuti primušti, prilupti: Palauk, išskalausiu aš tau šonus!. Krkn.
šónus išskal̃bti primušti, prilupti: Šonus išskalbti tokiam velniui per mažai!. Šv.
šónus iššùtinti prilupti: Iššutins tau mama šonus. Vkš.
šónus išvanóti primušti, prilupti: Tik ateik – aš tau šonus išvanosiu. Všv. Kai paėmęs kas pagalį šonus išvanos, – tai žinosit landžiot. Paį.
šónus láužyti grūstis (miniai): O žmonių žmonių – šonus laužo!. Rmš.
šónais léisti labai juoktis: Nors tu imk ir šonais leisk iš jo šnekos. Alv.
šónus lýginti mušti: Lygino man šonus šermukšnine lazdele, genėjo blauzdas vis gero norėdamas. rš.
šónais mùšti smarkiai, pailsus kvėpuoti: Kumelė pervyta – šonais tik muša. Alk.
ikì šónai neprakiū̃ra ilgai (miegoti): Jis didelis migšas – miega, iki šonai neprakiūra. Kltn.
võs šónai nesprógsta sakoma apie smarkų juoką: Vakar grėbdamas šieną kai ėmė apie grėblį dainuoti, tai visų mūsų šonai vos nesprogo iš juoko. Krėv.
šónais nueĩti užsimiršti: Jau daug metų man, dėl to ir nueina viskas šonais. Užp.
šónus nuléisti primušti, prilupti: Tylėk, ba kai nuleisiu šonus, tai nė neprisiglausi!. Ds.
šónus nuskal̃bti prilupti: Kad aš tau nuskalbsiu šonus su vytine, tai žinosi!. Sb.
šónus nuvanóti primušti: Tėvas jam nedovanojo, diržu šonus nuvanojo. LTR.
šónus pačiupinė́ti apmušti, prilupti: Pačiupinės tau vaikiai šonus!. Krš.
šónais plàkti sunkiai, daug vaikščioti: Va, trečia diena plaku šonais po visokias įstaigas, paskolą noriu paimti. Vencl.
šónus skal̃bti Vlkv. mušti: Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs, Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo. Donel.
šónus skam̃binti mušti: Jis nuolat skambina pačiai šonus. Ėr.
šónais váikščioti draugauti: Abu su teisėju šonais vaikščioja, o dar nori, kad ką jam teistų. Kp.
šónus vanóti mušti, lupti: Tada medžioklis pačiupo žmogelį už kupros ir ėmė vanoti šonus. Balč.
šónus vañtakoti mušti: Iš tavęs toks ir bernas, kad motka šluota vantakoja šonus. Mrc.
šónus volióti mušti: Žmonom [vyrai] šonų nevoliojo ir neskriaudė. Grnk.
ant šóno
1.visiškai tuščias, išvalgytas: Varinis ant šono. Lkv. Aš barščių dubenį ant šono – ir sotus. rš.
2.girtas: Pagalum jau ant šono. Krš.
ant kìto šóno ver̃stis persigalvoti, kitaip daryti, elgtis: Apsisvarstė, vertės ant kito šono, išvažiavo į miestą. Rdn.
ant víeno šóno visai (nusigyventi): Buvom nusivarę ant vieno šono. Grg.
ant víeno šóno nueĩti pasileisti: Neženytau [dukters], ale bijaus, kad nenueit an vieno šono. Drsk.
ant visų̃ šónų
1.smarkiai (išbarė, išdirbo): Iškoneveikė an visų šonų ir paleido. Sn.
2.visiškai, labai (kvailas): Jau ka durna buvau tai ant visų šonų. Vlk.
ant visų̃ šónų išnešióti labai išbarti: Kai parvažiavo namo piktas, tai išnešiojo anas mane an visų šonų. Rod.
ant šóno nueĩti užsimiršti: Nuėjo ant šono mįslė, užmiršau. Upt.
ant šóno vir̃sti mirti: Katras stipras – gyvena, nestipras – mirk, ant šono virsk. Sur.
į šóną
1.nerūpi: Kai yra blynų, tai mėsa į šoną. Mrj.
2.nevertas: Man visi į šoną prieš jį. Mrj.
į šóną eĩti būti eikvojamam: Tas viskas man ėjo į šoną. Smln. Visur eina šonan – visur vagystės. Vvs.
į šóną nueĩti užsimiršti: Jau tiek metų – nueina visa šonan. Užp.
į šóną paléisti slapta, neteisėtai parduoti: Šonan paleisdavo žuvį. Lb.
į šóną varýti svaiginti: Išgėriau stiklelį, o jau varo mane šonan. Lzd.
iš šóno
1.kaip pašalinis, iš pašalės: Kai žiūri iš šono, tai atrodo labai gera gyvent. Dgl. Sargybą nepastatysi prie mergos, o iš šono nematai. Vlkv. Taip išlojojo, kad ir iš šono klausyt negražu. Trgn. Lyg ir ne šeimininkė čionai būtų, tik iš šono pritapusi, samdinė kaip ir buvusi. Balt.
2.papildomai (gauti, uždirbti): Gerai, kai ir iš šono pinigo gauni. Mrj. Uždirba iš šono. Ds. Kam ir iš šono pasiūdavau. Lb. O rublis koks iš šono prieina, – gerai. Dkk.
iš šónų iš pašalės: Neklausyk, ką kas iš šonų sako. Prn.
iš po šóno slaptai (ką daryti): Anys iš po šono tą krūminę padaro. Lb.
per šóną
1.papildomai (uždirbti, gauti): Per šoną dar gauna į kišenę. Jz.
2.nelegaliai, per pažintį: Pažįsti [pardavėją] ir per šoną [deficito] gali gaut. Drsk.
per šónais atvanóti primušti: Ėjo ubagas per ūlyčią, nešė duonos ir bulbyčių, kad gaspadorius atsižinotų, tai jam per šonais atvanotų. Aps.
per šónais barstýti Grv. mėtyti (pinigus), eikvoti:
per šóną dúoti visą išvalgyti: Kad davė barščiam per šoną. Vkš.
per šónus eĩti ne pagal paskirtį, nelegaliai, neteisėtai eikvoti: Eina valdžios pinigai per šonus. Dbk.
per šónus išeĩti neduoti naudos: Tau per šonus išeis svetimas geras. Mrj.
per šóną nueĩti nepavykti (padaryti): Kai skubiai dirbi, vis per šoną nueina, niekur gerai neatbūsi [skubėdamas]. Sur.
per šóną šlúoti vogti: Visiems pavalgyti užtektų, bet yra, kas šluoja per šoną. Sur.
per šónus tráukti turėti gerą apetitą: Gal tau per šonus traukia tą kisielių?. Mrk.
po šónu netoli, šalia: Jie gyvena visai po šonu. Alk. Po šonu mišką pardavinėjo. Srv. Čia ežerą turim po šonu, tai ten (į Vištytį) nuvažiuojam. Plv.
po šónais netoli, šalia: Čia vanduo po šonais, malkos po šonais – čia labai smagi vieta. Skr.
prie šóno arti, greta: Ir miškas prie šono: grybų, uogų nors maišais nešk. rš. Jau dabar nėra danguj Dievo – mama viena prie šono. Bsg.
pro šóną iš šalies, papildomai (uždirbti, gauti): Kur užsiduodu pro šoną, ten mano. Žl.
pro šóną eĩti neteisėtai eikvotis: Daug [miltų] eina pro šoną. Jnš.
pro šónus išlį̃sti suteikti rūpesčio, nemalonumų: Artistės vardas man vėl išlindo pro šonus. Trein.
pro šónus lį̃sti
1.įkyrėti: Tos ašaros pro šonus man jau lenda. Sruog.
2.daug turėti ko: Kiti sako, kad jai pro šonus imą pinigai lįsti. rš.
pro šóną praléisti išlaidauti: Nepraleiskit pro šoną, spauskit kaip bitės kokios, bo litas yra brangus. Sur.
pro šóną pramùšti pragerti, pasinaudoti: Kad pramuši pro šoną, tai turi. Krkn.
dieglys šone žr dieglys
dieglį išsistumti iš šono žr dieglys
liežuvį pasukti į šoną žr liežuvis
marškinius išversti ant kito šono žr marškiniai
meškos šonai žr meška
uodegą sukti į šoną žr uodega

drė̃bti, drẽbia, -ė
1. tr., intr. K krėsti (kokią tirštą masę): Drė̃bk košę į bliūdą J. Piemuo drė̃bė mergai purvais į akis Sr. Užtekdavę jam paimti dažų, drėbti ant audeklo, ir jau turėdavai šventuolio akį, ranką ar drabužį LTII410.
^ Turtingam ir velnias drẽbia spirgais Erž.
2. tr. gaminti iš molio, krėsti: Šįmet drė̃bsim ir mes kūtę Žg. Pradėjome molinę kamarą drė̃bti Vl. Tvartai molio drėbti̇̀ Krsn. Molio jau prisivežiau, tuoj drėbsme ir pečių Dkk.
3. tr., intr. snigti (šlapiu sniegu): Drẽbia sniegą į akis – ot oras! Upt. Lauke baisiai drẽbia Jnšk. Šlapiu sniegu drẽbia Dkš. Tai tau ir pavasaris – drẽbia kai koše Sdk. Drė̃bė drė̃bė, ir nepadarė rogių kelio Mrs.
4. tr., intr. negražiai mesti, sviesti: Drė̃bė butelį į sieną – šukės teliko Šauk. Nuėjęs drėbiaũ pinigus ant akių ir išėjau Snt. Parėjęs drėbė kur po suolu, paskui nori gerai rasti Dkš. Nunešk ir drėbk jam tiesiai akys[na] Tj.
5. refl. negražiai gultis ar sėstis: Pavalgykita ir eikita drė̃btis Skr. Drė̃bkies ant šieno, kur pasidaboji, t. y. gulkies J. Eik drėbtis, rytoj anksti kelsiu Ėr. Ar neisi drė̃btis – pasigėrė ir skėtoja dar mat! Srv. Pargrįžęs su aušra namo, drėbdavosi į gultą ir gulėdavo LzP.
6. intr., tr. duoti, smogti, trenkti, mušti: Kad drė̃bė par srėbtuvus, tai tuoj kraujais apsipylė Šauk. Drė̃bsu tau su akmeniu į kaktą, daugiau neblojosi Kal. Drėbė jį kniūpsčią ant žemės HI.
| refl.: Kai drė̃bsis kada su mašina, taip smagiai važiuodamas, tai žinos Dbk.
7. tr. negražiai, paviršium ką daryti: Baslį drẽbia (tašo) DŽ.
8. tr., intr. aštriai, nemandagiai ką sakyti, atsikirsti: Kad jau drėbs kokį žodį, tai kito nei išgirsti nebnorėsi Lks. Drė̃bsiu teisybę į akis, nieko nežiūrėsiu Upt. Kol kas da tyliu, bet kai kada drėbsiù, tai nežinos kur akis dėt Dkk. Būtų geriau purvo gniužulu, ne tokiuo žodžiu drėbęs Ukm. Motynai vėl kaip su purvais į akis drėbė Žem.
9. tr. nuleisti žemiau (dalgio) ašmenis: Šitaip negaliu pjauti dvilinkas, reikia dalgė daugiau drė̃bti Jž.
10. intr. prk. augti, didėti: Augi ir drebi į ilgį I.Simon.
11. intr. euf. tuštintis, lengvintis: Nieko iš jo nėr – tik ryt ir drė̃bt Kp.
◊ ne iš mólio drė̃btas nežioplas, nekvailas: Jurgėla ne iš molio drėbtas sp.
antdrė̃bti, añtdrebia, añtdrėbė (ž.) tr. uždrėbti (ant viršaus): Añtdrėbė purvų ant galvos Sr.
apdrė̃bti, àpdrebia, àpdrėbė
1. tr. B, K aptėkšti (kokia tiršta mase): Vaikai bežaisdami mažyliui àpdrėbė purvu akis Paį. Jis purvais mane àpdrėbė Kz.
| refl.: Tik pats neapsidrė̃bk Kp. Apsi̇̀drebiu purvais K.
2. tr. aplipdyti, aptinkuoti: Tik ką nulipdyto puodo paviršius dar būdavo apdrebiamas skystu moliu rš. Atsirado butų, kurių sienos buvo nupintos iš šakų ir apdrėbtos moliu rš.
3. tr., intr. apsnigti (šlapiu sniegu): Malkas visas api̇̀drėbė, apšalo, dabar ir paimti negal Užp. Sniegas visur àpdrėbė, negalima niekur ir prisiglaust Alv. Susnigtas, àpdrėbtas pareini Rm.
4. tr. negražiai, prastai aptašyti: Apdrė̃bk tą medį, bus geras rogėm skersinis Ėr. Dar vieną balanyką apdrė̃bsiu Ėr.
atidrė̃bti, ati̇̀drebia, ati̇̀drėbė
1. tr. atidėti, atkrėsti (kiek ko tiršta): Kai valgyste, tai atadrė̃bkit košės vištom Ds.
2. refl. negražiai atsigulti ar atsisėsti: Atsi̇̀drėbė nenusitaisęs, kas gi tave beprikels! Upt. Atsi̇̀drėbė ant lovos kaip paršas Kl. Guli girčių girčiausias ant suolo atsidrėbęs rš. Atsidrė̃bęs dribso ingis (tinginys) J. Ko atsi̇̀drėbei, ar nemoki gražiai atsisėsti? Zp. Atsidrė̃bs karvė ant tako, nei praeit negalima Ds.
3. intr. šiurkščiai, nemandagiai atsikirsti: Tokiais žodžiais atàdrėbė, kad nebėr kas jam ir atsakyt Ds.
įdrė̃bti, į̇̃drebia, į̇̃drėbė
1. tr. K įdėti, įpilti (ko tiršta), įkrėsti: Į̃drėbė dubenėlin kelius šaukštus skystos košės Š. Šeimininkė įdrėbė visims rūgštaus pieno Šauk.
| refl. tr.: Įsidrė̃bk daugiau košės! Šauk.
2. tr. įmesti (ką sunkų): Vieną bombą į Paežerius į̇̃drėbė Gs. Atnešęs tą stebulę pri degančio jaujo, į̇̃drėbė aną į ugnį Šv.
3. refl. negražiai įsisėsti: Kurgi čia dabar įsi̇̀drėbei važin, leisk vaikus, kad įsisėdę pasivažinėtų Š.
4. tr. dosniai, negailint duoti: Dabar į̇̃drėbiau Igniukuo tris šimtus Žlp. Nebijok, nėkas neįdrėbs tūkstančių Skdv.
ǁ intr. daug užmokėti: Kiek beį̇̃drėbė už pyles? Kl.
išdrė̃bti, i̇̀šdrebia, i̇̀šdrėbė
1. tr. iškrėsti (ką tiršta): Košę iš sagono į bliūdą išdrė̃bk J.
2. refl. tr. išsitinkuoti, išsikrėsti: Išsidrė̃bkim moliu pirkią, tai bus šiltesnė Š.
3. intr. snigti kurį laiką šlapiu sniegu: Visa diena išdrė̃bs Gs.
4. tr. negražiai išmesti, išversti: Visus iš vežimo i̇̀šdrėbė Brt. Aš tave pro langą išdrėbsiu BsPI101.
ǁ prk. pašalinti: Ją iš gimnazijos i̇̀šdrėbė Skr.
5. refl. negražiai atsigulti ar atsisėsti: Gulia išsidrė̃busi par visą lovą Šts. Sūnus sėdėjo išsidrėbęs sofoje, ištiesęs kojas beveik iki vidurio kambario rš.
6. refl. dosniai duoti: Nebijok, šykštus senis, neišsidrebia! Žem. Ans neišsidrė̃bs, nebijok, – geriau nusuks, negu párduos Užv.
7. tr., intr. ką aštriai, nemandagiai į akis pasakyti: Išdrebiu žodžius R288. Ką tik žinojo, tą i̇̀šdrėbė ant akis Ėr. Ìšdrėbė i̇̀šdrėbė jam akỹs visą teisybę, o tas tik raudonuoja Ds. Maža štuka su ja: nueis tau ir išdrė̃bs prie visų, paskui nei raudok, nei giedok iš sarmatos Vb. Boba i̇̀šdrėbė į akis baisiausiais žodžiais Jnšk.
8. intr., tr. smarkiai išaugti, sustorėti: Ana baisiai greitai i̇̀šdrėbė į aukštį Dr. Seniai čia vaikas dar buvo, o dabar išdrėbė, ir už tėvą aukštesnis yra Mžk. Su metais i̇̀šdrėbė visą stuomenį Šll. Kad i̇̀šdrėbė į stuomenį – nė pažinti nebgal Užv.
| refl.: Išsidrėbęs ne tik į veidą, bet ir į pečius rš.
9. tr. padaryti didelį, išdrembti: Geras valgis tik pilvą išdrebia Prng. Bul'bas ryja, net pilvai išdrėbti Ign.
10. refl. išsimesti: Perkaitinau gerai kumelę, tai ir išsi̇̀drėbė Vlk.
11. refl. išsivemti: Seniau buvo minkšta arielka, geresnė, ė dabar pagėręs tik išsi̇̀drebi Prng.
12. refl. euf. išsituštinti: Ir vėl kemši? (valgai) – Greit išsi̇̀drėbei! Grl. Kol parvažiavau, arklys išsi̇̀drėbė Jnšk.
nudrė̃bti, nùdrebia, nùdrėbė
1. tr. nuimti (ką tiršta): Nùdrėbiau nuo viršaus košę, kad nesklistum par kraštus J.
2. tr. nukrėsti iš molio: Kol nudrė̃bsime tvartus, tai ir žiema ateis Vl. Jis gerai moka pečių nudrė̃bti Up.
^ Riebumas mergaitės – kaip nudrėbtà Grl. Arkliai puiki – kaip molio nudrėbti̇̀ Šts. Negražus žmogus: nosis kaip iš molio nudrėbtà Slm. Ne molio nudrėbtas (gražus) B.
| refl. tr.: Iš molio ir žabų nusidrėbiau landynę P.Cvir.
3. tr. negražiai numesti: Įvirsdavo į lovą, rūbus nudrėbęs žemėn rš. Klausk, kur ans nùdrėbė kepurę Vvr. Nudrė̃bk nuo aukšto maišus Šauk.
| refl. tr.: Nusi̇̀drėbė nuo pečių kailinius ir dribo ant suolo Brt.
ǁ prk. pašalinti iš pareigų: Ylakiškiai vos ne vos nudrėbė nevidoną staršiną rš.
4. refl. negražiai nulipti: Nùsdrėbė nuog pečio, pavalgė ir vėlei užsigrūdo Vrnv.
5. tr. negražiai, prastai ką padaryti: Ale ir nùdrėbė (blogai pasiuvo) kailinius – nei šiokiuos, nei tokiuos Ssk. Na ir nùdrėbė (pasiuvo per didelius) kriaučius tam vaikui kailinius – kaip didžiausio vyro! Slm. Kad padirbo, kad nùdrėbė nagines Jnšk. Nùdrėbė kurpes nei į tvorą, nei į mietą Up. Nùdrėbė baslį (bet kaip, prastai aptašė) Jnšk.
6. refl. smarkiai sustorėti: Neseniai ji buvo tokia laibutė, o dabar kad nusidrėbus Slm.
7. refl. prastai, nevykusiai ištekėti: Kad ne jis, ji kažin už kokio būt nusidrė̃bus! Bsg.
8. tr. nužudyti, nudėti: Nutarė mane pasmaugti ar iš pasalų nudrėbt B.Sruog. Didelio čia daikto, kad nudrė̃bs (nušaus)! Grž.
9. tr. J šiurkščiai, nemandagiai ką pasakyti: Niekam ji žodžio nenùdrebia Gž. Ka nudrė̃bs žodį, neit ausys kaista Gs.
padrė̃bti, pàdrebia, pàdrėbė
1. tr. pamesti (ką tiršta): Kam pàdrėbei košę? J. Perplyšo pusiau ir vidurius savo padrėbė BPI375.
2. tr. kiek pakrėsti iš molio: Pàdrėbė kiek [kūtę], ir stovi nebaigta Jnšk.
3. tr. negražiai, ne vietoje pamesti: Pàdrebia įrankius kur pakliūna Up. Guli kaip kokia visiems šunims padrėbta mėsa Vd. Indai kerčioj nemazgoti padrėbti Žem. Ir padrėbė tą [kūną] po vartų miesto BBJoz8,29.
4. refl. negražiai atsigulti, atsitūpti: Pasidrė̃bk ant žolės Plng. Vištos pasdrė̃bę in malkų, o in laktos neina Arm.
5. intr., tr. šiurkščiai, nemandagiai ką pasakyti: Kai padrė̃bs tau boba akỹs, ir sakyt neturėsi ko Ds. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti rš.
6. intr. euf. palikti išmatų: Ėjo kas ir pàdrėbė ant kelio Kp.
pardrė̃bti, par̃drebia, par̃drėbė tr. parmesti, patiesti: Aš jį lengviausiai pardrėbsiu ant žemės Kp.
pérdrėbti tr.
1. parmesti: Aš tave párdrebu ant žemės, aš diktesnis Varn.
2. refl. persiversti (per ką): Ėjo ėjo arklys kalnan, bet paslydãvo koja, ir persidrėbė per ratų ieną Vrn.
3. permušti: Trečia diena guli lyg pérdrėbtas Lš.
4. refl. per daug duoti: Įvarvino [medaus] lašą – nepársidrėbs, nebijok Krš.
pridrė̃bti, pri̇̀drebia, pri̇̀drėbė
1. tr. K pridėti (ko tiršta), prikrėsti: Ana pridrėbė košės bliūdą J. Pilvą molio nepridrėbsi S.Dauk. Ir kepenų neužmiršk, kad storą pri̇̀drebi dešrą K.Donel. Pripilk alaus, pridrėbk medaus, mergytė jaunoji JD1057. Pri̇̀drėbė mėšlo į daržą Rm.
| refl. tr.: Ir jis prisidrėbė pilną kišenę purvo J.Balč.
2. intr. daug prisnigti: Tai kad pri̇̀drėbė visur sniego! Užp. Pri̇̀drėbė sniego – nei išeit, nei išvažiuot Paį.
3. intr. euf. priteršti išmatomis: Pri̇̀drėbė karvė kieme – numesk Kp.
sudrė̃bti, sùdrebia, sùdrėbė
1. tr. sumesti, sukrėsti (ką tiršta): Į bliūdą sùdrėbiau košę visą J. Sudrė̃bk košę puodan Ds.
2. tr. sukrėsti iš molio: Šilus krovė, molius drėbė, ir sùdrėbė Gaudučių dvaro palocių Krt.
3. tr. susnigti šlapiu sniegu: Sudrė̃bs subus tave, kol nueisi Bsg.
4. tr. negražiai sumesti: Šlapias bulves į rūsį sudrėbė Up. Į pečių sùdrėbiau senoviškas knygas Krtn.
5. refl. negražiai susėsti: Į vežimą susidrė̃bę, važiuoj namo sau priėdę Grz.
6. refl. susieiti gyventi be santuokos, susidėti: Dabar tai su tokia boba susidrė̃bęs gyvena Šk. Kaip nežmonės – susidrėbę gyvena Rd. Merga susidrebia su kuo WP62.
7. intr. suduoti, smogti: Aš tau sudrė̃bsu par kiškas KlvrŽ. Sudrė̃bs į kailį su naika, ir eik sau Nt.
8. tr. bet kaip, prastai ką padaryti: Sudrė̃bk (išausk) vyram kokio kelninio, ir tegul tąso Ds. Būk žmogus, sudrė̃bk man ratus Kvr.
9. refl. sustorėti, sudrūtėti: Kad susidrėbė, net pažint nebegalima! Ds. Kad susidrė̃bus boba, tai kaip kupetys Užp. Ale šitas jūsų arklys kad greit susi̇̀drebia (pariebėja) Km. Merga būdama, ana buvo liesa, tik ištekėjus susi̇̀drėbė Ds.
10. refl. euf. pasituštinti ne vietoje, susiteršti išmatomis: Nagi tu vėl susi̇̀drėbei, kodėl laukan nesiprašei? Kp.
uždrė̃bti, ùždrebia, ùždrėbė
1. tr. K užkrėsti (kuo tirštu): Vaikel, tu man uždrėbei ant kelių varškės! Slm. Uždrė̃bk kiek sviesto ant riekės Upt.
2. tr. užtaisyti, užlipdyti (kuo tirštu): Visas pečiaus plyšes su šlapiu moliu ùždrėbiau Up. Pečiuj buvo skylė, tai ùždrėbiau moliu Lzd.
3. intr., tr. užsnigti šlapiu sniegu: Uždrėbė sniego be kokio pašalimo Lnk. Akinius sniegas tuoj uždrebia rš.
4. tr. negražiai užmesti: Laivą galiausiai uždrėbė ant smilčių Rdž. Savo kraustuliais man tik kampus ùždrėbei (užėmei) Lš.
5. refl. užsirioglinti: Kurgi užsi̇̀drėbei ant manęs, pasitrauk! Kp.
6. intr. suduoti, sušerti (kuo sunkiu): Kad vaikai neuždrėbtų dalba per galvą Mc.
7. intr., tr. šiurkščiai, nemandagiai pasakyti: Tai kad ùždrėbė, nė kur akių dėt Upt. Kap aš jam ùždrėbiau, tai jis ir nutilo Kb. Kad ùždreba ans kokį žodį, pradėm ir ausys linksta Vvr.

leñkti, -ia, -ė tr.
1. SD59, R, K daryti nulinkusį, netiesų: Leñk medį į tą pusę J. Taip lenk, kad linktų, o ne taip, kad lūžtų Šauk. Malkos vežimą leñkia (nuo sunkumo) Rm. Dideli raudoni rudeniniai obuoliai net lenkė obelų šakas V.Myk-Put. Žalioj girelėj berželį lenkčiau, berželio rasele burnelę prausčiau RD45. Palinko liepelė nelenkiama JV912. Pasilenksiu sau šakelę lenkiamą Smn. Dilbio srityje yra lenkiamieji raumenys V.Laš.
^ Lenk medį, kol jaunas Brž, Trgn, Krtn. Aukštą medį visi vėjai lenkia KrvP(Krk). Bėda bėdą varo, o trečia kaklą lenkia Arm. Tai ne žmogus, kad, kurion pusėn lenki̇̀, ton ir linksta Rod. Maž sylos turia: kur lenksi, linksta J.
| refl.: Lenkės stalai, nukrauti valgiais Blv.
^ Lenk medį, kol lenkiasi: paskui nepalenksi Vrb.
2. daryti ką lanko formos, riesti: Jis leñkė dėl rogių lenkes iš medžliepio, iš uosių J. Jis leñkia rogėm pavažas Ėr. Lenkiù lanką iš lazdos Sr.
^ Lenkiaũ dieną, lenkiaũ naktį, niekad Dievo diržą nesùlenkiau (kelias) MitII192(BsM).
| refl.: Lankai leñkias daugiausia iš guobos ar klevo Šč.
3. žemyn leisti, sverti: Senelis klausė, žilą galvą ant žemę lenkė V.Krėv. Nė galvos neleñkia (neėda gyvulys) Ds. Svambios varpelės rugelių lenkė ma[n] jaunai galvelę LB105. Miegas lenkia man, brolyti, galvą jau seniai Mair. Kaip jis bėgo, žemelė dundėjo, o eglelės viršūnėles in žemelę lenkė V.Krėv. Be vėjo ievelė šakeles lenkė JV449. Nelenkdams pečių po naštos sunkumu, kaip milžinas stosiu į kovą Mair. Senatvė lenkia jam pečius sp. Jau lenkiamà statinė, todėl su mielėm Grž.
| refl.: Gaidienė lenkiasi prie Martyno peties I.Simon. Dar nelenkusys yra, stati, o eina devintą dešimtį Gršl. Man lenktis negerai Lz.
^ Tu bagotas, o anas badais lenkias (badą kenčia) Tvr. Lenkiasi lenkiasi, parejęs namo išsitiesia (kirvis) Lš.
4. lošti, laužti (peilį, šaudyklę ir pan.): Nèlenkto peilio nepalikdinėk ant stalo Lp. Leñkė (laužė) šaudyklę ir nusišovė Šts. Lenkia pūčkas, riktavoja NS500.
| refl. tr.: Išgėrė ir peilį leñkas, tuo[j] puls muštis Šts.
5. drabužio, odos ir pan. kraštą pariesti: Reikia rankovių galus lenkt, jau atspurę Rm. Sijonas per ilgas, reikia leñkt Prn.
6. einant aplink, supti, siausti: Iš lieknų pakapėse išeidavo keistos žmogystos, keistos, baltos, už rankų pasiėmusios, lenkė visą pilį ir dainavo LzP.
7. einant daryti vingį, lanką, sukti į šalį: Gavau leñkti didelį vingį, dėl to ir pavėlavau Šts. Lenkiau kelią nu šaligatvio – girti virsdami eina Vkš.
ǁ refl. krypti: Saulė jau lenkės į vakarus Pč. O diena buvo pradėjusi vakarop lenktis GNLuk9,12.
8. R192, MŽ255, Šk, Kv, Ds nuo ritės (špūlės) siūlus vynioti, vyti ant lankčio, krijo ar kito kurio prietaiso: Leñk gijas ant lankčio J. Verpalus nuo špūlės leñkti KI592. Motina skubinai lenkė špuoles Žem. Vaiku tebebūdama, lenkė gijas, drožė skalas M.Valanč. O ką mes ar aus, kad verpt ir leñkt nenorėjo K.Donel. Tuojau sėdo jos verpt, kitos – lenkt – tik tolkų prikabino pilną klėtį BsMtI110. Mes verpiam, o Jurgis špūles leñkia Pc.
9. prk. gerti: Taurelę išmoko lenkti kaip trisdešimt metų karčemoje sėdėjęs P.Cvir. Jis lenkia iš paties [butelio] ir kiša kaimynui I.Simon. Ant alkūnės pasirėmęs sėdi rūstas, nešnekus; vien iš boso pasisėmęs lenkia midaus puodukus Mair. Nutraukęs nuo lentynos, savo mylimą baltakę lenkė lenkė lenkė… kol nė lašo nebeliko Žem. Leñk burnikę ir pats, tokiame šaltė[je] pareis ir tau Šv. Lenk (srėbk) lapus, daugiau nieko nebus TŽV612.
10. stengtis paveikti, įtikinti, kreipti norima kryptimi: Kai kunigui nepavyko, vieną vėlų vakarą atėjo lenkti Namiejūno liaudininkai rš. Bet lenkiamas ir nepalenkiamas, žudomas ir vis gyvas lietuvis sėjo savo sėklą P.Cvir. Nelenkęs iš anksto, kur tu ją, žmogus, suvaldysi paskui S.Čiurl. Gal tasai statumas lenkė silpnesnės valios vaikus Vaižg. Kalbėdamas apie savo tautiečius, aš švelninau jų ydas ir kiekvieną daiktą lenkiau į geresnę pusę J.Balč. Žmones, terpu savęs nesutinkančius, veda ir lenkia vienybėn A.Baran. Tolei lenk vaiką, kolei lenkiamas Kpr. Vaikas yra lenkamuoju ir mokomuoju Šts. Ir lenkė jopi savo susimilimą (paraštėje Ir pakreipė jopi savo loską) BB1Moz39,21.
| Ir mane pradėjo lenkti į miegą (apėmė miegas) A.Vencl. Mane vis labiau lenkia miegas rš.
| refl.: Jie galiausiai šimtais ir tūkstančiais tiesospi lenkėsi Ns1832,4.
11. pavijus pro šalį eiti, lėkti ar važiuoti: Visada reikia lenkti kitą važiuotoją iš kairės kelio pusės rš. Ar tu jį lenksi̇̀ važiuodamas? Lp. Bėgau lauką, lenkiau krūmą, tariau, bene išbėgsiu JV560. Tas žirgelis juodbėrėlis bėgdamas vėjelį lenkia, o jo aukso packavėlės in padanges žemę mėto TŽII269.
| Sesuo seserį leñkia (jaunesnė pirma išteka už vyresnę) Ad.
^ Diena lenkė dieną (greit bėgo laikas) rš. Darbas darbą lenka LTR(Šll).
| refl.: Geras žodis su tiesa nesilenkia KrvP(Mlt).
12. prk. būti pranašesniam kuo: Ar tu žinai, kad jis dabar tave leñkia? Rm. Savo vystymosi tempu apskritai mūsų pramonė lenkia ir pralenkia kapitalistinių šalių pramonės vystymąsi (sov.) rš.
13. praleisti: Vieną dieną nešu pieną, kitą lenkiù Drsk. Kai bulves sodinam, tai vieną vagą vis leñkiam Lš. Mikelionį sykį reikėtų leñkt, o sykį važiuot (siųsti su pastote) Vlkv.
14. išskirti: Be tavęs, tave lenkus R42. Nei vienas žmogus, lenkus … Jėzų Christų MT50.
15. apeiti ką vengiant susitikti, šalintis ko: Jei tikrai gaila, nelenk manęs, kartais gerą žodelį duok, o aš tamstai dėkinga būsiu LzP. Nors ir labiausiai skubinosi, lenkė kelio, by tik neit pro aukštus pilies rūmus V.Krėv. Ilžė seniai ieškojo progos [pasikalbėti], bet Barbė lenkė ją, kur ir kaip tiktai galėjo I.Simon. Juk kokia ožka yra ir Domicė, o Petras anos leñkti neturia ko Plt. Leñk tam berazumiui kelią Jnšk. Eisiu kalneliu ir pakalnelėms, lenksu piktą vyrelį Žr. To saugotųsi ir lenktų VlnE2. Vakare kur eidama, neminėk žvėries, kad reikia, lenkiamu susakyk (ne tiesiog, švelnesniu vardu pavadink) Trgn.
| refl. R: Aš lenkiuos nuo josios, t. y. šalinuos J. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės J.Bil. Simanas buvo rimtas, mažakalbis, paprastai lenkėsi žmonių LzP. Lenkėsi jisai plačių ir gilių upių, lenkėsi kiek galėdamas V.Piet. Lenkiaũs iš kelio BM3. Visi jo bijodavo ir iš tolo lenkdavos BsPII183. Pati, rimta moteriškė būdama, lenkdavos barnių VŽ1904,5. Šitokių žmonių lenkis kaip ugnies užkritimo Sdk. Blogų žmonių lenkis iš tolo Užp, Ut. Nesilenk, tai visur užkliūsi Ds. Nepirkęs neleñksys (reiks pirkti) Grg. Oi lenkias lenkias giedra saulelė juodųjų debesėlių KrvD39, TDrIV26 (Kb), Eiš. Mokėk, dukryte, bernelių lenktis JD1229. Taip tu lenksies anytėlės, kaip ugnelės kibirkštėlės JV26. Sparčiais darbeliais, meiliais žodeliais tai motinėlės lenkis BsO258. Lenkiasi tų žodžių, bevelydamas tylėt, negi niekus kalbėt SPII55.
^ Durniaus lenksies, daugiau laimėsi KrvP(Švnč). Girto ir su šieno vežimu lenkis rš. Mėšlo leñkis ne dėl baimės – dėl smarvės Pnd. Kaip velnias kryžiaus jis manęs lenkiasi Rdm.
ǁ praeiti nepalietus ko, praleisti ką: Baras su visais, nė vieno nelenk[ia] KlvrŽ. Visus reikia kviest, nė vieno negali leñkt Skr. Mirtis nelenkia nei seno, nei jauno Skdt. Jos čerkele neleñkia Dkšt. Gerdami gerkit, leiskit aplinkui, nelenkit manę, vargo sesulės KrvD183.
^ Saulė ir kelmo neleñkia (visiems lygiai šviečia) Ds, Šll, Pnd, Prng, An. Nė vieno medelio saulė nelenkia Rz.
16. Skdv, Slnt gerbti, godoti, stengtis įtikti: Marti turia didelę aplanką, žėdną vyresnį turia lenkti, klausyti J. Motynėle mano mylimoji, įkalbinėjai man nuo širdies: tėvus lenkti, klausyti Žem. Dabar aš anus lenkù, o paskuo ant piršto suvyniosu Užv. Kad jau reik gyventi, reik leñkti Škn. Anytą lenksi ir šeimą dengsi, o pati jauna kasdien verksi JV949. Rasim … jauną dukrytę beverpiančią, seną močiutę belenkiančią N58. Nieks nelenks mane jauną meiliuoju žodeliu JV869. Mylėti ir lenkti prigimtą kalbą yra tai doro žmogaus priedermė VŽ1905,67.
^ Lenk saulę ir mėnesį, o žvaigždes pasaučiai B.
| refl.: Tegu … vienas kitą šėnavojas, vienas kito lenkias BM449.
ǁ daryti ką sau palankų, gerintis kam: Ir kalvį reikėjo leñkti (pavaišinti, papirkti) Ėr.
17. refl. teikti pagarbą, sveikinti: Labai žemai lenkiúos, nusižeminęs sveikinu, siunčiu labas dienas BŽ293. Jam (prieš jį) reikia lenktis Lnkv. Vėliavos prieš vieną kitą lenkėsi, sveikinosi Žem. Nesilenksi prieš juos ir negarbinsi brš.
^ Ko aš turiu uodegai lenktis, tai geriau galvai LTR(Šll). Aukšta panelė prieš visus lenkiasi (svirtis) Sim.
18. Ds, Dsn, Ign, Sld ginti, saugoti: Dieve leñk nuo tokios nelaimės! An. Pažaras buvo, kaimynai degė, Dievas leñkė, mes nesudegėm Aps. Kad tik Dievas lenktų! Vdš. Girioj tik šermukšnio lazda telenks nuo piktųjų (brt.) Dglš. O kaip brolį, teip lenk jį DP76.
| refl.: Lenkiuosi, saugausi, serguosi SD26.
◊ aũsį leñkti klausyti, būti paklusniam: Lenksi ausį savo prisakymump ir sergėsi visų jo įstatymų Ch2Moz15,26.
Diẽve leñk!
1. ne, jokiu būdu!: Dieve leñk aš jos nepjausiu! Ad.
2. baisu!: Leñk Dieve, tę velnias sėdi kampe Vdn. Leñk Dieve, šiandiej kaip nuslapatojau Ktk.

keliùs leñkti klauptis: Savo kamarėlėj lenkė kelius prieš visų karalių Karalių I.Simon.
gálvą leñkti
1. sveikinti: Pro šalelę praeidama, man galvelę lenkė JD530.
2. teikti pagarbą: Visa liaudis su didžia meile lenkia galvą savo rašytojai Žemaitei sp. Lenkiau galvelę palei žemelę tėveliui motinėlei (d.) Smn. Gal tau, motinele, nelenkė galvelės, nepakėlė kepurelės? TDrIV45(Klt). Tėvui, močiutei reiks galvelę lenktie, broliams, seselėms „sudievu“ sakytie BsO110. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki! V.Krėv.

liežùvį leñkti mokyti kitaip kalbėti: Mokyklos jau lenkia liežuvį Trak.
nùgarą leñkti būti nuolankiam, paklusniam: Nuo pat jaunystės ji lenkė savo nugarą eksploatatoriams buožėms (sov.) sp. Dorą giria, prieš sukčių nugarą lenkia TŽIII388.
sáulės lankčiù leñktis Pn iš tolo vengti.
ši̇̀rdį leñkti stengtis paveikti, patraukti į ką: Širdį lenkti ant ko N. Lenkei širdį kai nendrelę prie širdies girtuoklio d. Ydant širdį … ant ko lenktų srš.
antleñkti, -ia, añtlenkė (ž.) tr.
1. užlenkti: Kalvis antlenka pryšnagį ant nago, kad pasaga nenuslystum Šts.
2. J, Š uždėti lanką, apjuosti lanku.
3. refl. tr. J lenkiant pritaisyti ką: Rankeną reik antsileñkti dalgiuo Šts. Kampiną antsilenka dalgiuo tik varstuo (vasarojui) Šts.
4. refl. užsikvempti, pasilenkti ant ko: Senelė, antsilenkusi ant jo, klausosi, ar jis jau [miega] I.Simon. Ta pana antsileñkusi par langą šnekas su kitais Užv. Atvertė kūlį ir antsilenkė paveizėti, kas ten po kūlio BM405.
apleñkti, -ia, àplenkė tr.
1. aplink apjuosti, lanku apsupti: Apleñkti kubilą su lanku J. Lanką aplink kibirą apleñkti K. Nuvežiau pas kalvį, kad apleñktų (apkaustytų) man vežimą Vv. Patvoriais vyšnių, slyvų krūmais kaip vainiku sodnas aplenktas Žem. [Laumės] apsirėdžiusios baltais, plonai aplenkiančiais liemenį rūbais LTI142.
ǁ apdengti, apdėti kuo iš visų pusių: Apleñk knygą, tai apdarai nepliš Lš.
| refl. tr.: Apsileñk knygas – nes baigi jau suteršti Mrj.
2. nuleisti žemyn, nusvyrinti: Rūtele mano, žalioji mano, o kam apvytai, žalia būdama, oi kam aplenkei žalias šakeles (d.) Pns. Jeigu sniegas medžius aplenkia – bais mirs žmonės Zr.
3. SD151, R422 apeiti, apjoti, apiplaukti, apvažiuoti aplink, norint ko išvengti: Dvaro užvis neužkenčiu ir aplenkiu jį iš tolo kaip širšių lizdą V.Kudir. Prijodavo pelkių, raistų, ramių ežerėlių, o Šarka visur aplenkdavo ir vėl jodavo ta pačia linkme A.Vien. Mes šešiese paspėjome dar sušokti į laivę ir laimingai aplenkėme uolą J.Balč. Su tinklu àplenkė kliūtą, kad neužkliūtum tinklas J.
| Ir levita, kaip atėjo ant tos vietos, išvydęs jį aplenkė BPII376.
^ Nori nenori, o balą reikia apleñkti LTR(Dkk). Dėl ko kiekvienas ant kelio akmenį aplenkia? (kad akmuo nesilenkia) Sim.
| refl. tr.: Apsilenkiù klaną K. Reikia blogo žmogaus apsileñkt Trgn. Kad aš tavę apsilenkęs (neėmęs, nevedęs), būčia kitą išsirinkęs (d.) Prng. Nuej[o] brolelis šienelio kirstie, apsilenkdamas tą papartelį (d.) Ad.
4. praeiti, pravažiuoti pro šalį, neužsukus kur, nepastebėjus, nepalietus ko, nedavus kam ko: Neaplenkia nei vieno fabriko, dirbtuvės; iš visur kviečia savo draugus, šaukia gatvėn ir vėl eina toliau – ramiai, rimtai, iškilmingai J.Bil. Tamsta kieminėjai vienur ir kitur, o Dusetas apilenkei Blv. Bet laimė, – ji veik visados aplenkdavo šį krantą E.Miež. Ir aplenks mane mirtis, ir kulka nelies S.Nėr. Tą klausimą jūs aplenkiate iš tolo V.Kudir. Kažin kaip čia aplenkė [lietus], kaip marti su dovenoms Vvr. Tave visi svečiai apleñks (neaplankys) Ėr. O kam juos àplenkei (išskyrei, praleidai), reikėjo ir jiem duot žinią Srv. Žada mane kaimynėlis stikleliu apleñkti Vlkv. Teaplenkia mane tas kielichas BtMt26,39. Apšluosiu kojas, brolys (pajaunys) su dovana apleñks Skr. Neapleñk manęs šluodama, ba paskui marti su dovanom apleñks Rdm.
| Kiek čia yr aplenktų̃ (praleistų, nepaliestų) dalykų toj pasakoj[je], visos nebatminu Šts. Kai kokį žodį àplenkiau (praleidau) Ūd. Aplink serga, ir mūsų neapleñks Ėr. Aplenkęs ausies sudėjimo smulkmenas, pasakysiu tik tiek, jog jos viduje yra bubinėlis Blv.
^ Saulė ir kelmo neapleñkia, o tu ir savųjų sutikti nenori Ds. Saulė kelmo neapleñkia, kaip čia gali žmogų apleñkt (pilstant alų) Bsg. Neaplenk vieškelio dėl kelelio mažo S.Dauk.
5. SD151 greičiau einant, važiuojant… palikti kitą užpakaly savęs: Jis pirma iš namų išėjo, o aš aplenkiau ir pirma į miestą nuėjau Mrj. Tą kumelę nedaug kas aplenkia Ds. Šiemet tu manęs nebeaplenksi [lenktynėse] Sdk.
| prk.: Tikrovė aplenkia svajones rš.
| refl.: Šlubis, pirma eidamas, nesidavė apsilenkti Ašb.
6. būti greitesniam, pranašesniam; greičiau padaryti ką už kitą: Iš pradžių linai lėtai auga, užtat piktžolės gerokai juos aplenkia sp. Pagarsėjo kaip neaplenkiama darbininkė J.Avyž. Aš, jaunesnė, àplenkiau seserį (pirma ištekėjau) KzR. Aplenkiau ką kuomi R119.
7. refl. einant priešingomis kryptimis, nesusitikti: Apsilenkėm – aš vienu keliu ėjau, jis kitu Rm. Aš vis laukiu, kada ją sutiksiu, o mūsų jau seniai apsi̇̀lenkta Ds.
8. Jn išskirti: Visi mokytiniai, aplenkus Joną ŽCh232.
9. apsaugoti, apginti: Ogi dabar, aplenk Dieve, kad primanytų, tai viens kitą pražudytų Gmž.
10. refl. nesilaikyti ko, nutolti nuo ko: O tu pabandyk apsilenkti su pareiga, ir išlįsi kaip yla iš maišo J.Avyž. Aš tenai su teisybe apsilenkiau rš.
atleñkti, -ia, àtlenkė K
1. tr. SD210, R419 sulenktą atitiesti arba atgal lenkti: Atgal àtlenkiau gelžį įlinkusį J. Vinis su àtlenkta galvele BŽ213.
| refl.: Tuoj pečiai atsilenkė ir rankos pakilo Vaižg. Perdien roviau neatsilenkdamà Lp. Dirba neatsileñkdamas Rod.
| prk.: Kap sudegėm, tai sunku atsileñkt (prasigyventi) per kiek metų Vrnv.
2. tr. atlošti, atlaužti: Pamatė jo rankoje atlenktą peilį J.Balč. Atlenkiamas (lenktinis) peilis Krsn. Atlenktu briauningu įbėgo pri pačios Šts. Veidrodis kartais įtaisomas ir atlenkiamame stalelio blate rš.
| refl. tr., intr.: Atsilenkė peilį ir susigalando į bato aulą Šts.
| Ir davė jam lazdelę, sakydamas: „prijojęs vartus ar tvorą, pamosuok su ja – vartai atsidarys, tvoros atsilenks“ BsPII136.
ǁ atversti: Atlenkę lapą, pamatysime jį gražiai išmargintą rš.
3. tr. atraityti: Kailiniai sujuosti, apikaklė pastatyta, tik jos kraštai atlenkti, kad nekliudytų pypkei J.Balt.
4. refl. lanku atsitolinti, saugantis ko, nenorint susidurti su kuo; šalintis, vengti ko: Kam tenka žiemą pro tuos ežerokšnius važiuoti, tai gerokai toli nuo jų atsilenkia LTR(Kp). Jų marti nemėgsta bartis, ji gatava musės atsileñkti Jrb. Šunio pasiutusio atsileñk Tsk. Girto žmogaus atsileñk, tai būsi protingesnis Užp. Tu atsilenksi karštos ugnelės LTR(Nm). Kaip atsilenkia mėnuo saulelės, saulelė debesėlių, taip atsileñksiu tavęs, berneli, tavo rūsčios širdelės (d.) Zp. Dukružėle mano, lelijėle mano, tu mokėk atsilenkti jaunųjų mošelių LTR(Šk). Ir visi mano artimieji praeit atsilenkdami, manęs biedno vengdami KN33.
| prk.: Atsilenkia nuog įstatymo (nevykdo, nesilaiko) SE95. Teatsilenkia nuog pikto, o tedaro ger Bt1Ptr3,11.
^ Ir pėdų atsileñk J. Blogo šunies kaip nors gali atsilenkt, o žmogaus blogo neatsilenksi Krkn. Durniaus atsilenkęs – kaip dešimt nuveikęs LTR(Jnš). Kad savo ligą žinotum, už mylios atsilenktum LTR(Šmn).
5. intr. atsakyti, pridurti: Karalienė atlenkė, kad Marė esanti atsigimusi į Šalteikių giminę tik išvaizda I.Simon. Vyresnieji ale ir dar atlenkė… BzF135. Ale berods čia reik vėl atlenkti, kad negalima visiems senųjų pabarimams klausyti brš.
6. refl. gerbti, godoti, stengtis įtikti: Seniau atsleñkdavo vyresnio, o dabar žvėrys, ne vaikai Ut.
◊ añtra atleñkus kitu požiūriu, antra vertus: O antra atlenkus, juk sesuo, mokės atsibarti I.Simon.
rañką atleñkti padaryti kokį darbelį: Tingi ranką atlenkti (durų neuždaro) Lp.
sáulės lanksmù (lankčiù) atsileñkti iš tolo vengti: Kad būč žinojęs tokią mergelę …, būč atsilenkęs saulelės lanksmu JV922. Kad jis žinotų, saulės lankčiu atsilenktų nuo tokios bjaurybės Bsg.
su atlenktai̇̃s galai̇̃s užtektinai, su viršum: Man tų septynių rub. vienam valgiui per mėn[esį] su atlenktais galais užtenka Žem. Kelnės išeis iš tos medžiagos su atlenktai̇̃s galais, aš manau, kad išeis dar ir šalbierka Brs.
įleñkti, -ia, į̇̃lenkė tr. K
1. padaryti lanko formos, netiesų, įgaubti: Gelžį į̇̃lenkiau į vidų J. Įlenkiau lazdą (geležinę) ir nebegaliu ištiesti Š. Lapai tribriauniais pamatais, skiauterėtomis nugarėlėmis, įlenktais paviršiais, statūs P.Snar. Raštuota įlenktais kampais kepuraitė sp. Vertė ir su piktumu ant krūtinės užklaupė ir du šonkaulius į̇̃lenkė Skr. Kenkles įleñkęs lindo vel[nia]s į pušales Lnk.
| refl. K: Įlanka yra vieta, kur upė (jūra) įsilenkus J.Jabl.
2. refl. pasilenkti: Šulnin insleñkęs žiūri ir juokias Sdk. Pjovėja kai insi̇̀lenkė (susilenkusi įniko) pjaut, tai, kol nenupjovė, neatsilenkė Vlk.
3. paraityti, patrumpinti: Tai nieko, kad ilgas, gali gi inleñkt (palenkti, patrumpinti drabužį) Sdk.
4. refl. tr. įsivynioti, įsivyti: Į tinklo mezgamąją šeivą gijas įsilenkti Prk.
5. prk. įgerti: Į̃lenka ir anie, tik girti nerodos Šts.
išleñkti, -ia (i̇̀šlenkia), i̇̀šlenkė tr. K
1. padaryti lanko formos, išgaubti: Jis išvydo artinantis prie jo neregėto didumo bjaurią būtybę ir mojuojant išlenktą kardą J.Balč. Kiškis išlenkė nugarą ir kūrė dar smarkiau rš. Arklys, išlenkęs gražų juodą kaklą, ėjo žingine rš. Dėmių takai mūsų reginyje tuomet atrodo išlenkti į pietų pusę rš.
| refl.: Šoniniai lapai išilgai išsilenkę laivelio pavidalu P.Snar.
ǁ palenkti, nulenkti: Uosio kuolus išlaužė, ievos tvoras išlenkė, žolynėlius išmynė JV545. Rūtelės iškirsčiau, lelijas išlenkčiau, kad aš savo bernužį kasdien pamatyčiau JD403.
ǁ iškloti kuo visą: Išleñkti reikia krežį sviestiniu popieriu, jei nori, kad pirktų uogas Šts.
ǁ refl. išsikišus persisverti, pasilenkti: Pamatė iš [traktoriaus] kabinos išsilenkiantį su raktų dėže Gatulį J.Avyž. Išsilenkęs žiūri, kur tie nuėjo S.Čiurl. Išsi̇̀lenkiau pro duris (išsikišau) Plng.
2. lenkiant padaryti, pagaminti: Pavažas i̇̀šlenka Škn. Tekinius iš vieno medžio išlenka S.Dauk. Aš iš viršūnėlės lingelę išlenksiu, o iš pašaknėlės lovelę padirbsiu LTR(Lnkv).
| refl. tr.: Išsi̇̀lenkiau lanką (iš vinkšnos) Š.
3. pavijus pro šalį praeiti, pralėkti, pravažiuoti, pralenkti: Anas visus savo arkliu išlenkė Ds. Kokiu geru arkliu tai anas važiuojant visus išleñks Vrnv.
ǁ būti greitesniam, pranašesniam, viršyti kitus: Nuoširdžiai dirbo ir pavijo pirmuosius darbinykus, išlenkė juos SPI311. Tai tu jį i̇̀šlenkei: jam [gimė] mergička, o tau sūnus Pkr.
4. refl. prasikeisti susitikus: Duryse susitiko su Edvardu ir, vienas kitam nepasakę nė žodžio, išsilenkė A.Vien. Gal nežinai, katra puse išsileñkt reikia! Ds.
5. refl. apeiti aplink, norint nesusitikti, išvengti ko: Tokio žmogaus geriau viškai išsileñkt, nesusitikt Ds. Neišsi̇̀lenkė giedri saulelė juodojo debesėlio, neišsilenksi̇̀, jauna mergele, manęs jauno bernelio (d.) Rdm. Vai kaip man išsilenkt senos anytos? BsO262. Aš išsilenkiau visokių šalelių, neišsilenkiau našlelio rankelės LTR(Lp).
| prk.: Aš išsilenkiu (išsisuku, išvengiu) su atsakymais Pš. I eisva pri Želvėnės, be to neišsilenksva Slnt.
6. išsukti: Išlenkti iš kelio Grž. Ir išlenkė iš ano kelio, kurį prisakiau jiemus Ch2Moz32,8.
| refl.: Ko teip bėgi ir kodėl iš kelio išsilenkei? BsPII193.
7. prk. išvaryti, išginti: Tuoj tave pro duris lauk išleñksiu Erž.
8. išvyti, išvynioti: Išlenk siūlus į sruogas iš špūlių Bsg. Būk geras, išlenk špuoleles – mun reik verpti Dr. Išlenk špulią ant rekečio Knv.
9. K prk. išgerti: Vasaris į užgėrimą atsakė ir išlenkė savąjį iki dugno V.Myk-Put. Mokėjo jis prisuokti burnelę išlenkti Žem. Šis, paėmęs stiklelį, klukš ir išleñks Plt.
nuleñkti, -ia (nùlenkia), nùlenkė tr.
1. padaryti nulinkusį, netiesų: Nekabink tiek daug ant vieno kablio – nuleñksi Rm. Nulenk vinį žemyn, kad nekliūtų Prn. Vaisiai nulenkė šakas E.Miež. Rūtele žalioji, vai kam nulenkei aukso viršūnėlę? KrvD117. Te nulenkė tvoreles nuo šviesiųjų kardelių JD1072. Kad man skauda petį, kur karvė nùlenkė (išnarino) Skr.
| refl.: Nukrypstu, nusilenkiu, nusisveriu SD161. Laikas, sūnau, miežiai pjautie, varpos nusleñkę Dglš.
ǁ baigti lenkti žemyn (statinę, leidžiant iš jos alų): Ir paskutinę bačką jau nulenkiau (buvo jau leidžiant palenkiama, o dabar visai pasibaigė – nebebėga) Grž.
2. refl. tr. lenkiant pasigaminti: Nusilenkė iš geležies tokią lazdą, kuri svėrė dvylika birkavų LTR.
3. žemyn nuleisti: Ėjo susimąstęs, nulenkęs galvą J.Avyž. Nulenkė mano galvelę gailių dirgėlėlių vainikėlis TDrIV167(Kb). Tas žmogus eina, galvą nuleñkęs Klp.
| refl.: Antanukas ištiesė rankutes ir, sugriebęs nusilenkusios prie jo senelės kaklą, apkabino ir pabučiavo V.Krėv. Martynas nusilenkia veidu ties mažiuku I.Simon.
| Nusilenkė lig žemės vakaro šešėliai V.Mozūr. Palūkėkim iki dienai nusilenkus (pasibaigus) BBTeis19,8.
4. refl. palenkti galvą ar liemenį, teikiant pagarbą, sveikinant: Ponas pamislijo, kad čia koks karalius atvažiuoja, pasuko į šalį, nusiėmė kepurę ir žemai nusilenkė BsMtII7. Galvos nepramuši, senam žmogui nusilenkdamas KrvP(Dbg). Gal tu iš vieno kaulo, kad nusilenkti negali KrvP(Rs). Kam aš turiu kojoms lenktis, aš galiu galvai nusilenkt LTR(Krk).
^ Aukšta merga, ilga kasa, kas prieina, tam nusilenkia (svirtis) flk.
5. refl. prk. nusileisti, paklusti kam, nusižeminti: Lietuvos liaudis niekad nenusilenkė buržuazijos diktatūrai (sov.) rš. Tik žodį tark – prie tavo kojų nusilenks pasaulis B.Sruog. Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau! S.Nėr. Jijė nenoria nusilenkti prieš anytą J. Dar ne vienas čia apsiverks, kol nusilenkt mane privers KrvP(Smn).
6. R6 nuvyti, nuvynioti siūlus nuo ritės ant lankčio: Verpalus nuo špūlės nulenkti KI14. Jau visos špulios priverptos, reikia nuleñkti Ob. Atsinešk lenktuvą ir nuleñk špulias – nebeturiu kur verpt Slm. Reikia siūlai nuo ragočiaus nulenkt Ad.
7. DK93, SPI213 įtikti kam, gerbti, godoti: Sunku aną nuleñkti, tokį pikčiurną Užv. Nemokėjo marti tėvų nuleñkti, dėl to ir geros dienos nematė Vkš.
| refl.: Kad aš netylėčia, nenusileñkčia, nesugyventume Gs. Vyresnio nenusilenkiau J.
ǁ padaryti sau palankų, patraukti į savo pusę, prisigerinti: Vienu tuo paminėjimu nulenkdavo motiną Vaižg. Jei nori iš jo ką gero gauti, turi jį nuleñkti Jrb. Jį reikia pirma kuo nuleñkt, paskui prašyt Ėr. Aš močiutę nulenksiu: jai ugnelę sukursiu LB145. Nulenk seną tėtušėlį ir senąją matušėlę – pažadės dukrelę LTIII416. Aš šunelius nulenksiu: strypų glėbį pririnksiu JD967. Vilkas ateidamas, aviną nešdamas teisėjui nulenkti LTR(Pn). Rasi uošvelę nenulenkiamą, rasi mošelę neprikalbamą JD1497. Rasi anytą nepermanytą ir šešurėlį nenulenkiamą NS605. Nenulenkste to pono jaučiu nei avinu PK46.
| refl.: Seno paklausysiu, mažo nusileñksiu, būsiu slauna panytėlė, kad ir našlaitėlė (d.) Kp. Mes vis jos nusilenkiam, tai ji mums ir gera Skr. O kaip aš įtiksiu senai anytėlei? Kaip nusilenksiu jaunų mošelių? JV884.
8. patenkinti kuo: Duok ko nors gardesnio širdelei nulenkti Svn.
| refl.: Ligonis niekuo nebenusileñkia: nei vištiena, nei arbata (viskas negardu) Sv. Aš tuo valgymu nebenuslenkiù (man nebetinka) Kp. Nei kuo nusileñkt be mėsos Skp. Iš kurgi par mane bus sveikata, kad aš valgymu nenusilenkiù Užp. Dabar tavim Petronėlė nusilenkia, su tavim širdį atsigauna Vaižg.
9. prk. nukreipti, pašalinti: Vagių užpuolimą ir ugnį nulenkei PG. Nulenk nuo manęs visus niekingus ir nederingus žodžius bei darbus brš. Bandę kiti Europos viešpačiai karą nulenkti KA93.
ǁ refl. išvengti, apsisaugoti: Mokėk nusilenkti dagilio šakelės NS1307. Tas nusilenkia piktybių SPII57. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi ir smertis nenusilenkiama pripuolusi SPII95. Nusilenkė (pasislėpė) nuog minios GNJn5,13.
10. prk. nugerti: Nulenkęs ligi pusės, susiraukęs pildė stiklelį Žem.
◊ ausi̇̀s nuleñkti išklausyti: Nulenk ausis tavo balsop maldosp mano Mž477. Klausyk, duktė, o veizėk ir nulenk ausį tavo brš.
ausi̇̀s nuleñkti nusikreipti nuo ko, neišklausyti: Nuo tūlo savo veidą paslepi, savo ausis nulenki ir jam kaip ir pakalą prigręži KlM23.
gálvą nuleñkti
1. paklusti, nusižeminti: Lietuvių tauta nenulenkė galvos prieš engėjus sp.
2. numirti: Vargo vargo ir nùlenkė galvą Arm.
3. prisiglausti kur, gauti pastogę: Ir neturėjo kur galvos savos nulenkt DP347.

nuleñkti lañką (dū̃šią) numirti: Jau man šiemet kad nepriseit lanką nulenkti Vlk. Aš zara dūšelę nulenksiù nuog tokios buities Arm.
ragùs nuleñkti J palaužti puikybę: Teismas jam galia nuleñkt ragùs Kp.
strė́nas nuleñkti Krkl kailį išperti, primušti: Aš tau strė́nas nuleñksu Varn. Pajus mano tėvas, nuleñks tavo strė́nas, bėk, bėk, bėk, berneli Kltn. Kur tu imsi ne savo, potam kas nors strėnas nulenks Lkv.
ši̇̀rdį nuleñkti nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu RD15. Nulenkė širdį savo Ch1Kar11,9.
žõdį nuleñkti užsileisti kalboje: Jei vienas antram nenorės žodžio nulenkti, iš to pasidarys rūstybė, užgauliojimai brš. Dideliai stragi yra, žodžio nenùlenka: pasakai vieną žodį – ana dešimtį Vkš.
paleñkti, -ia (pàlenkia), pàlenkė tr. K
1. R padaryti kiek nulinkusį: Karklelius aš palenksiu RD166. Palenksiu beržą braškantį, pakarsiu šelmį bernelį KlvD21. Aukšti kalneliai neperlipami, drūti medeliai nepalenkiami LTR(Skp). Ei, augo augo žalias klevelis, šakeles palenkdamas JD504. Lenk medį, kol jaunas; kai pasenės, nebepaleñksi Pnd. Suaugusio medžio nebepaleñksi Pšl.
| refl. tr.: Pasi̇̀lenkia šakas ir skina grūšas Klvr. Nusieičiau į girelę, pasilenkčiau sedulėlę JD732.
ǁ padaryti sulinkusį: Jos ir jaunõs buvo pàlenktos kojos Ut. Reikia liežuvis paleñkt (sunku ištarti) Vrn.
| refl.: Tada berželis pasi̇̀lenkė, važelis pasidirbo (ps.) Slk. Suminkštintas ragas pasilenkdavo LTII114.
2. lenkiant pagaminti, padaryti: Pakirsk medžio ir palenk lanktį, nes be lankčio nėra ant ko meta BsPII254. Sulaužei man važelį, eik dabar palenk LTR(Rš). Iš viršūnelės palenks lanktelį, iš tvirtumelės padirbs lovelę LTR(Rš).
| refl.: Lapė nuejo miškan i gieda: „Sviru lingu medeliai, pasleñkte lapei rateliai“ (ps.) Prng.
3. lenkiant patrumpinti: Siuvėjas palenkė švarko rankoves rš. Paleñk man kelnes, ba per ilgos Lš. Suknelė ilga, reikia iš apačios palenkt Prn.
| refl. tr.: Senyn žmogus eini vis mažyn: visi sijonai man jau per ilgi, reikia pasileñkt Jnšk.
4. žemyn nuleisti, pakreipti: Čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas J.Bil. Gal tu vilko kaulo, kad galvos palenkti negali? KrvP(Vlk). Tai gražiai bėgo bėras žirgelis, galvelę palenkdamas JV634. Kėlėsi prieš juos ir palenkė veidą savo žemėsp BB1Moz19,1. Palenk savo ąsotį, kad aš atsigerčiau brš.
| refl.: Ans pasilenkęs sėdi J. Per dieną pasilenkusi linksojau, linus raudama J. Juodu susėdo šalimais ir pasilenkė vienas prie kito J.Dov. Marytė pasilenkė to daiktelio ir suriko iš džiaugsmo J.Jabl. Man tik kapt už sprando, kad aš nei pasileñkt, nei atsistot negaliu Vb. Pasilenkai (pasilenk) ir išsiimkai iš burnos LTR(Ob).
| Nepajuto, kaip jam diena praslinko, o kad jau saulė buvo gerai pasilenkusi į vakarus, jis pasimislijo grįžti namo BsPII157. Ir kaip anys … atėjo, pasilenkusi buvo diena BBTeis19,11. Pasilenkė (kloniojos) ponui žemėspi BB1Moz24,26.
^ Nepasilenk šis, it mietą prarijęs VP33. Kaip kaulą pilvo gale turėdamas, nepasilenka LTR(Šll). Ar pilve kaulas išaugo, kad negali pasilenkti? LTR. Kol didžiasis pasileñks, mažasis ir pagaus Lkv.
5. patraukti į kieno pusę, paveikti: Jis mėgino palenkti į save kovotojus rš. Galų gale jei ne Skrodskis, jis duotųsi palenkiamas ir sutiktų dukterį už Petro leisti V.Myk-Put. Buvo tai nuolaidus žmogus, bet kovoje – kietas ir nepalenkiamas rš. Jos balsas palenkė jį į dorybės kelią J.Jabl. Ji visų širdis į save palenkė Vaižg. Iš pradžių jai nesisekė skaityti, bet paskui knyga į save palenkė LzP. Nieks neprisipiršo, nepalenkama buvo Krš. Jis janją po savim pàlenkė J. Prašymais … palenkt negalėjo DP23. Kas palenkė (nuteikė) girininką, tas gavo miško Lp. Jauną mošulę gal palenksi̇̀ (d.) Msn. Kai paaugs vaikas, nebepaleñksi (nebepriveiksi) Pkr. Palenkt piktop DP60. Ach duktė mano, visiškai palenkei mane ir esi terp tų, kurie drumsčia mane ChTeis11,35.
| refl.: Jis turįs po jo vyriausiąja valdžia pasilenktis (pasiduoti) LC1878,34.
6. paskirti: Amerikoje Pranas Krukelis visą savo gyvenimą palenkia vienam dalykui – doleriams dirbti A.Vencl.
ǁ pajungti: Palaidi gyvenimo faktai čia nebuvo palenkti vieningai idėjinei ir kompozicinei minčiai A.Vencl.
7. prk. išgerti: Išsitraukęs buteliuką, palenkė porą klukšnių Žem. Palenk stiklelį, nėkas nenutiks Klk.
◊ aũsį paleñkti paklausyti: Reikoje palenk manęsp ausį tavo Mž472. Toji … palaiminta, kuryji žodžiui … ausį palenkė DP491. Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane brš.
ši̇̀rdį paleñkti nukreipti, patraukti į ką: Palenkiau širdį maną ant ižpildymo prisakymo tavo DP561.
gálvą paleñkti
1. prisiglausti kur, gyventi: Jog kad lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų DP488.
2. pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę TDrIV18(Vlk).
3. nusižeminti: Kazimieras niekam nepalenkdavo galvos rš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę JD225. Tai išmokai patylom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę paleñkti Dkš.

keliùs paleñkti su pagarba nusilenkti: Palikau sau septynis tūkstančius vyrų, kurie nepalenkė kelių savo Baalui BtPvR11,4.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors valandelei kojeles palenkti Krž.
žõdį paleñkti meiliai, įtinkant pasakyti: Paleñk žõdį, geriau būs Krš.
parleñkti, -ia, par̃lenkė tr. K nulenkti žemėn.
pérlenkti tr. K
1. per daug sulenkti: Medis del kinklankio párlenktas par daug J. Parbėgto arklio y[ra] kojos párlenktos Šts.
ǁ pusiau sulenkti: Perlenkite brėžinį per skersmenį rš.
| refl.: Ko vaikštai persilenkęs, būk tiesus! Ėr.
2. refl. lenkiantis persisverti per ką: Juodu – artimu kaimynu, kone kas dieną sueina, per tvorą persilenkusiu, pasikalba I.Simon. Persilenkė per langą ir šūktelėjo LzP.
3. refl. prasilenkti: Aš, jo turguj ieškodamas, kiek kartų pérslenkiau, ale neregėjau Dglš. Ar neperslenkė pro jus mergelė? Tvr.
4. DŽ prk. perdėti, per toli nueiti (pvz., politikoje).
5. prk. perlaužti, įveikti: Save pérlenkti BŽ357.
praleñkti, -ia, pràlenkė tr.
1. pavijus pro šalį praeiti, pralėkti, pravažiuoti, aplenkti: Aš jį pavijau ir pràlenkiau pro šalį J. Bepigu kvailą apgauti, raišą pralenkti KrvP.
2. refl. susitikus prasikeisti: Siauras kelias, sunku prasileñkt Dbk.
| Kiekviena planeta protarpiais prasilenkia Zodiake su Saule ir tuomet kuriam laikui dingsta iš akių P.Slavėn.
3. refl. einant priešingomis kryptimis, nesusitikti: Mes prasi̇̀lenkėm Jrb.
4. apeiti, išsilenkti: Rožytes aš pralenksu, rūtytes aš pamysu, tai eisu, tai lankysu savo seną mamužę RD166.
| refl.: Po šituo ąžuolu vaidinasi – visi iš tolo jo prasileñkia Srv. Užvertė kelią tokiais drūtais rąstais, jog važiuotas niekaip negalėjo prasilenkti J.Balč. Pro liežuvingą žmogų prasileñkti reikia J. Dabar neprasileñksi lietaus (sulis) Vlkv. Aš, pro vilką prasilenkęs, eisiu namo gulti JD249.
5. praleisti: Praleñks vieną naktį, i vė dausio[ja] Gs. Liga mane pràlenkė (praleido) Šts. Šitą krūmą reik praleñkt, čia nieko nesugausim Kbr.
6. prk. pasirodyti pranašesniam, viršyti: Mūsų statyba pralenkė statybas kapitalistinėse šalyse (sov.) sp. Nepaprastas nakties šviesų įvairumas tiesiog stebino vaizduotę savo nepralenkiamu ir nepalyginamu grožiu A.Vencl. Daiktai, kurie prigimimą pralenkia SPI313. Dirbančiam pavydėk, jį pralenkti panorėk KrvP(Ktk).
| refl.: Tu neturi duotis prasileñkti, apsigauti KII249.
7. refl. nesilaikyti ko, neatitikti ko, nutolti nuo ko: Autoriaus kalba kai kada prasilenkia su įprastinėmis gramatikos bei sintaksės normomis A.Vencl.
^ Gero žmogaus žodis su darbais neprasilenkia KrvP(Rdm).
8. lenkiant siūlus, nepataikyti ant lankčio ragelio: Atlenk siūlą atgal, jug matai, kad jau pràlenkei Slnt.
9. pradaryti, praverti (sukrypusias duris): Pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegąs Žem.
10. refl. susikryžiuoti: Prasilenkiamos tiesiosios (geom.) Z.Žem.
prileñkti, -ia, pri̇̀lenkė tr.
1. SD303, K priartinti lenkiant žemyn: Prilenk prilenk žalią liepelę lig žemei LTR(Tvr). Tik vienas senis, senatvės prilenktas prie pat žemės, keikė malūnininką P.Cvir. Berželiai dar prilenkamys, gal išgenėti Šts. Prilenkia žalčio sprandą MTtIII179. Jau nebgalia: senatvia pri̇̀lenkė (pribaigė) Žr.
| Kad suskauda galva, plaukų su kuskele neprylenku (negaliu priliesti, prispausti) Kl.
| prk.: Tikra meilė prilenks dangų, nuplaus gyvenimo purvus LzP.
^ Lenk medį, kol dar prilenki; bausk vaiką, kol dar priveiki TDrVII432.
| refl. tr., intr.: Telyčia obuolius prisilenkdama nukanda Gs. Prisileñk medį ir skabyk uogas Šts.
| Nes šitai vakars, ir diena prisilenkė (baigėsi) BPI404.
ǁ truputį sulenkti, suriesti: Visai nesuriesk, tik prilenk Als.
2. refl. pasilenkti arti prie ko: Martynas prisilenkia prie lavono ir stebi mirusio veidą I.Simon. Į prūdą neprisilenksi [praustis], prauskis praustuvėj Šts. Kap iš mažens in darbą neprilenki (neįpranta dirbti), tai senystoj neprislenks Rod.
3. lenkiant pridaryti ko: Nepri̇̀lenkiau žiemą lankų, dabar ir negaliu krapšių dirbti Pc.
4. privynioti: Aštuonis posmus jau pri̇̀lenkiau [į lanktį] Gs. Ot prilenkiau siūlų – užteks visam audeklui Vj.
5. priversti: Nujau neprileñktumi mušti žmogaus Dr. Ciesorius kam prilenkė tikėjimą priimti brš.
6. žr. 2 prikumpti: Prilenkusi buvo diena: žemai ejo debesys Kltn.
7. užtikti, užklupti: Prỹlenkė vyrą su kita Šv.
◊ ausi̇̀s prileñkti išklausyti: Bėdoj prilenk savo ausis manęspi brš. Iš gilumo šauku tavęsp… Meilės ausis prilenk manęsp Mž340.
prileñkti kójas prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas, užsidek pypkę Žem. Prileñk kójas, būsi svečias Užv.
ši̇̀rdį prileñkti
1. pamilti, pamėgti: Metai nešnekuos su ana, nepri̇̀lenku širdiẽs Krš. Aš tik negaliu prilenkti širdies prie to žmogaus Vd. Pri tokio senio kaip tą ši̇̀rdį reik prileñkti Krš.
2. patraukti prie ko nors: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį LzP. Prilenk visų kariaujančiųjų širdis ant pakajaus brš.
suleñkti, -ia, sùlenkė tr.
1. R, K padaryti lanko formos, suriesti: Aš tos lazdos nesulenkiu; ji nelinksta J.Jabl. Į lanką ką sulenkti N. Medžius laužyti aš galiu, sulenkti lanką niekaip negaliu Blv. Geležį kalvis sùlenkė Rm.
| Labonis sėdėjo po medžiu, alkūnes pasidėjęs ant sulenktų kelių ir rankomis suspaudęs smilkinius J.Dov. Anos galva nusvyra ant sulenktos alkūnės rš.
^ Tėvo diržas nesulenkiamas (kelias) Pjv.
2. lenkiant padaryti: Pavažos rogėm dailiai sulenktos Ėr.
| refl. tr.: Susilenk porą gerų lankų, nudirbsi doklą Ėr. Ant šakutės susileñkia vąšelius ir meškerioja Lkš.
3. sudėti dvilinką: Suleñkiamas peilis KII56. Sulenkiamos kopėčios rš. Kajetonas užsega portfelį, sulenkia jį ir padeda ant stalo kampo J.Paukš. Jis paėmė raštą, sulenkė jį, įsidėjo už kepurės pamušalo ir išėjo P.Cvir. Jo piniginė buvo sulenkiamà Rm. Suleñk gražiai skarelę, nesuglamžyk Rm.
| refl. tr., intr.: Susileñkęs peilį įsidėjo į kišenę Ėr. Rumbas, peilis susi̇̀lenkė J.
4. padaryti palinkusį žemyn, susikūprinusį: Kalėjimas sulenkė jį ir suvargino V.Kudir. Pavarguliu stojausi ir sulenktas esmi Mž469.
| Adomas suprato ir atjautė motiną ir dukterį. Viena į žemę veik sulenkta amžiaus… Kita vėl pataluosna gulti ruošiasi rš.
| refl.: Darbuojas smarkiai: tarsi penkias menkes neša ant kupros susilenkęs Šts. Susilenkęs dvilinkas eina Ėr. Ans susilenkęs kumpso J.
^ Nesusileñkia, kaip vieno kaulo Ds. Susilenkė kaip Vicento velnias VP43.
5. Brs suvyti, suvynioti siūlus į lanktį: Dvi špules sulenkiau Rm. Šituos verpalus suleñk ant lankčio, tai pažiūrėsim, kiek bus tolkų Snt. Ji sulenkė tuos šilkų siūlus, vakare parginė namon BsPIV89.
◊ suleñkti keliùs priklaupti: Ne kartą kelių nesulenkė I.Simon.
suleñkti kójas
1. atsisėsti: Suleñkit kojas Nd, Skdv.
2. nusižeminti prieš ką: Nesulenksiu prieš jį savo kojų V.Mont.

sùlenktas kriùkis baigta: Pasakytum, ir sulenktas kriukis! rš.
užleñkti, -ia, ùžlenkė tr.
1. K padaryti netiesų, lenktą, užriesti: Ažulenkiu SD164. Epušė gerai duodas ažuleñkt Šlčn. Galima išskaičiuoti išcentrinį pagreitį, kuris kyla, Mėnuliui skriejant užlenktu taku aplink Žemę P.Slavėn. Užleñk vinį Prn. Užlenkiau vielos galą Vlkv.
| refl.: Tarp suskirdusių pirštų ir po ilgais užsilenkusiais nagais matėsi niekad neišplaunamos žemės ir suodžiai rš. Kūnui artėjant prie Saulės, takas aiškiai užsilenkia P.Slavėn.
2. sulenkti (lenktinį peilį): Turėjau tokį gerą užlenkiamą peilį ir pamečiau Vvr.
3. uždėti, užmauti (lanką): Užlenkia lanką ant kubilo J.
4. drabužio, odos ir pan. pakraštį palenkti: Užleñk rankoves, per ilgos Prn. Reikia užleñkti skardos kraštą Pn.
| Užleñk vaiko kojeles su siaustuve, ka nesušaltų Šts.
5. refl. užsigulti, užsikvempti: Užsilenkęs ant stalo, [Karalius] atremia smakrą į rankas ir taip užsisvajojęs ilgai styri I.Simon.
6. užsukti: Traktorius padarė ratą, paskui užlenkė kelis kampus, sustojo J.Avyž.
| refl.: Ejo ejo kap rozas in mane, užsilenkė ežia Vlk.
7. Vvr, Šts užtikti, užklupti, rasti: Užlenkiau anuos begulint, t. y. aptikau J. Nepalaima mane ùžlenkė KII242. Jį vėtra užleñkusi KII269. Mus žada karas užleñkti KI180. Andai Vilius užlenkė juodu taip linksmai bepietaujant – su vynu, su raudonais veidais I.Simon. Sykį, užlenkusi poni Zosę bevalgant duoną, užniko tardyti Žem. Vos beužlenkė kelis tiktai gyvus S.Dauk.
8. apsupti iš visų pusių, užspeisti: Ot ir ùžlenkiau tave į kertę – dabar sugausiu Skd. Ryto metą, auštant, pradėjo šaudyties: anus ùžlenkė Žvirblaičiūse Plt. Neleida išartose dirvose užlenktõs bandos laikyti Skd. Kaimyno berniukas, užlenkęs jį (šunį) kertėj, sudavė didžiai su lazda M.Valanč.
9. žr. aplenkti 5: Tik užleñks visus ir vėl lieka užpakaly Ds. Vežimas mune ùžlenkė netoli numų Šv. Vos užlenkiau karves Lš. Ot, greitumėlis: utėlę užlenkia! (juok.) LTR(Ds).
10. žr. palenkti 5: Mat anys ažleñkia brigadinyką Dbk. Aš tėtutį ažlenksiù, porą veršių nupirksiu LMD(Švnč).
◊ úodegą užleñkti pastipti: Kap pašėrėj čystais šiaudais karvę, tai ir ažùlenkė úodegą Arm.

leñkti, -ia, -ė tr.
1. SD59, R, K daryti nulinkusį, netiesų: Leñk medį į tą pusę J. Taip lenk, kad linktų, o ne taip, kad lūžtų Šauk. Malkos vežimą leñkia (nuo sunkumo) Rm. Dideli raudoni rudeniniai obuoliai net lenkė obelų šakas V.Myk-Put. Žalioj girelėj berželį lenkčiau, berželio rasele burnelę prausčiau RD45. Palinko liepelė nelenkiama JV912. Pasilenksiu sau šakelę lenkiamą Smn. Dilbio srityje yra lenkiamieji raumenys V.Laš.
^ Lenk medį, kol jaunas Brž, Trgn, Krtn. Aukštą medį visi vėjai lenkia KrvP(Krk). Bėda bėdą varo, o trečia kaklą lenkia Arm. Tai ne žmogus, kad, kurion pusėn lenki̇̀, ton ir linksta Rod. Maž sylos turia: kur lenksi, linksta J.
| refl.: Lenkės stalai, nukrauti valgiais Blv.
^ Lenk medį, kol lenkiasi: paskui nepalenksi Vrb.
2. daryti ką lanko formos, riesti: Jis leñkė dėl rogių lenkes iš medžliepio, iš uosių J. Jis leñkia rogėm pavažas Ėr. Lenkiù lanką iš lazdos Sr.
^ Lenkiaũ dieną, lenkiaũ naktį, niekad Dievo diržą nesùlenkiau (kelias) MitII192(BsM).
| refl.: Lankai leñkias daugiausia iš guobos ar klevo Šč.
3. žemyn leisti, sverti: Senelis klausė, žilą galvą ant žemę lenkė V.Krėv. Nė galvos neleñkia (neėda gyvulys) Ds. Svambios varpelės rugelių lenkė ma[n] jaunai galvelę LB105. Miegas lenkia man, brolyti, galvą jau seniai Mair. Kaip jis bėgo, žemelė dundėjo, o eglelės viršūnėles in žemelę lenkė V.Krėv. Be vėjo ievelė šakeles lenkė JV449. Nelenkdams pečių po naštos sunkumu, kaip milžinas stosiu į kovą Mair. Senatvė lenkia jam pečius sp. Jau lenkiamà statinė, todėl su mielėm Grž.
| refl.: Gaidienė lenkiasi prie Martyno peties I.Simon. Dar nelenkusys yra, stati, o eina devintą dešimtį Gršl. Man lenktis negerai Lz.
^ Tu bagotas, o anas badais lenkias (badą kenčia) Tvr. Lenkiasi lenkiasi, parejęs namo išsitiesia (kirvis) Lš.
4. lošti, laužti (peilį, šaudyklę ir pan.): Nèlenkto peilio nepalikdinėk ant stalo Lp. Leñkė (laužė) šaudyklę ir nusišovė Šts. Lenkia pūčkas, riktavoja NS500.
| refl. tr.: Išgėrė ir peilį leñkas, tuo[j] puls muštis Šts.
5. drabužio, odos ir pan. kraštą pariesti: Reikia rankovių galus lenkt, jau atspurę Rm. Sijonas per ilgas, reikia leñkt Prn.
6. einant aplink, supti, siausti: Iš lieknų pakapėse išeidavo keistos žmogystos, keistos, baltos, už rankų pasiėmusios, lenkė visą pilį ir dainavo LzP.
7. einant daryti vingį, lanką, sukti į šalį: Gavau leñkti didelį vingį, dėl to ir pavėlavau Šts. Lenkiau kelią nu šaligatvio – girti virsdami eina Vkš.
ǁ refl. krypti: Saulė jau lenkės į vakarus Pč. O diena buvo pradėjusi vakarop lenktis GNLuk9,12.
8. R192, MŽ255, Šk, Kv, Ds nuo ritės (špūlės) siūlus vynioti, vyti ant lankčio, krijo ar kito kurio prietaiso: Leñk gijas ant lankčio J. Verpalus nuo špūlės leñkti KI592. Motina skubinai lenkė špuoles Žem. Vaiku tebebūdama, lenkė gijas, drožė skalas M.Valanč. O ką mes ar aus, kad verpt ir leñkt nenorėjo K.Donel. Tuojau sėdo jos verpt, kitos – lenkt – tik tolkų prikabino pilną klėtį BsMtI110. Mes verpiam, o Jurgis špūles leñkia Pc.
9. prk. gerti: Taurelę išmoko lenkti kaip trisdešimt metų karčemoje sėdėjęs P.Cvir. Jis lenkia iš paties [butelio] ir kiša kaimynui I.Simon. Ant alkūnės pasirėmęs sėdi rūstas, nešnekus; vien iš boso pasisėmęs lenkia midaus puodukus Mair. Nutraukęs nuo lentynos, savo mylimą baltakę lenkė lenkė lenkė… kol nė lašo nebeliko Žem. Leñk burnikę ir pats, tokiame šaltė[je] pareis ir tau Šv. Lenk (srėbk) lapus, daugiau nieko nebus TŽV612.
10. stengtis paveikti, įtikinti, kreipti norima kryptimi: Kai kunigui nepavyko, vieną vėlų vakarą atėjo lenkti Namiejūno liaudininkai rš. Bet lenkiamas ir nepalenkiamas, žudomas ir vis gyvas lietuvis sėjo savo sėklą P.Cvir. Nelenkęs iš anksto, kur tu ją, žmogus, suvaldysi paskui S.Čiurl. Gal tasai statumas lenkė silpnesnės valios vaikus Vaižg. Kalbėdamas apie savo tautiečius, aš švelninau jų ydas ir kiekvieną daiktą lenkiau į geresnę pusę J.Balč. Žmones, terpu savęs nesutinkančius, veda ir lenkia vienybėn A.Baran. Tolei lenk vaiką, kolei lenkiamas Kpr. Vaikas yra lenkamuoju ir mokomuoju Šts. Ir lenkė jopi savo susimilimą (paraštėje Ir pakreipė jopi savo loską) BB1Moz39,21.
| Ir mane pradėjo lenkti į miegą (apėmė miegas) A.Vencl. Mane vis labiau lenkia miegas rš.
| refl.: Jie galiausiai šimtais ir tūkstančiais tiesospi lenkėsi Ns1832,4.
11. pavijus pro šalį eiti, lėkti ar važiuoti: Visada reikia lenkti kitą važiuotoją iš kairės kelio pusės rš. Ar tu jį lenksi̇̀ važiuodamas? Lp. Bėgau lauką, lenkiau krūmą, tariau, bene išbėgsiu JV560. Tas žirgelis juodbėrėlis bėgdamas vėjelį lenkia, o jo aukso packavėlės in padanges žemę mėto TŽII269.
| Sesuo seserį leñkia (jaunesnė pirma išteka už vyresnę) Ad.
^ Diena lenkė dieną (greit bėgo laikas) rš. Darbas darbą lenka LTR(Šll).
| refl.: Geras žodis su tiesa nesilenkia KrvP(Mlt).
12. prk. būti pranašesniam kuo: Ar tu žinai, kad jis dabar tave leñkia? Rm. Savo vystymosi tempu apskritai mūsų pramonė lenkia ir pralenkia kapitalistinių šalių pramonės vystymąsi (sov.) rš.
13. praleisti: Vieną dieną nešu pieną, kitą lenkiù Drsk. Kai bulves sodinam, tai vieną vagą vis leñkiam Lš. Mikelionį sykį reikėtų leñkt, o sykį važiuot (siųsti su pastote) Vlkv.
14. išskirti: Be tavęs, tave lenkus R42. Nei vienas žmogus, lenkus … Jėzų Christų MT50.
15. apeiti ką vengiant susitikti, šalintis ko: Jei tikrai gaila, nelenk manęs, kartais gerą žodelį duok, o aš tamstai dėkinga būsiu LzP. Nors ir labiausiai skubinosi, lenkė kelio, by tik neit pro aukštus pilies rūmus V.Krėv. Ilžė seniai ieškojo progos [pasikalbėti], bet Barbė lenkė ją, kur ir kaip tiktai galėjo I.Simon. Juk kokia ožka yra ir Domicė, o Petras anos leñkti neturia ko Plt. Leñk tam berazumiui kelią Jnšk. Eisiu kalneliu ir pakalnelėms, lenksu piktą vyrelį Žr. To saugotųsi ir lenktų VlnE2. Vakare kur eidama, neminėk žvėries, kad reikia, lenkiamu susakyk (ne tiesiog, švelnesniu vardu pavadink) Trgn.
| refl. R: Aš lenkiuos nuo josios, t. y. šalinuos J. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės J.Bil. Simanas buvo rimtas, mažakalbis, paprastai lenkėsi žmonių LzP. Lenkėsi jisai plačių ir gilių upių, lenkėsi kiek galėdamas V.Piet. Lenkiaũs iš kelio BM3. Visi jo bijodavo ir iš tolo lenkdavos BsPII183. Pati, rimta moteriškė būdama, lenkdavos barnių VŽ1904,5. Šitokių žmonių lenkis kaip ugnies užkritimo Sdk. Blogų žmonių lenkis iš tolo Užp, Ut. Nesilenk, tai visur užkliūsi Ds. Nepirkęs neleñksys (reiks pirkti) Grg. Oi lenkias lenkias giedra saulelė juodųjų debesėlių KrvD39, TDrIV26 (Kb), Eiš. Mokėk, dukryte, bernelių lenktis JD1229. Taip tu lenksies anytėlės, kaip ugnelės kibirkštėlės JV26. Sparčiais darbeliais, meiliais žodeliais tai motinėlės lenkis BsO258. Lenkiasi tų žodžių, bevelydamas tylėt, negi niekus kalbėt SPII55.
^ Durniaus lenksies, daugiau laimėsi KrvP(Švnč). Girto ir su šieno vežimu lenkis rš. Mėšlo leñkis ne dėl baimės – dėl smarvės Pnd. Kaip velnias kryžiaus jis manęs lenkiasi Rdm.
ǁ praeiti nepalietus ko, praleisti ką: Baras su visais, nė vieno nelenk[ia] KlvrŽ. Visus reikia kviest, nė vieno negali leñkt Skr. Mirtis nelenkia nei seno, nei jauno Skdt. Jos čerkele neleñkia Dkšt. Gerdami gerkit, leiskit aplinkui, nelenkit manę, vargo sesulės KrvD183.
^ Saulė ir kelmo neleñkia (visiems lygiai šviečia) Ds, Šll, Pnd, Prng, An. Nė vieno medelio saulė nelenkia Rz.
16. Skdv, Slnt gerbti, godoti, stengtis įtikti: Marti turia didelę aplanką, žėdną vyresnį turia lenkti, klausyti J. Motynėle mano mylimoji, įkalbinėjai man nuo širdies: tėvus lenkti, klausyti Žem. Dabar aš anus lenkù, o paskuo ant piršto suvyniosu Užv. Kad jau reik gyventi, reik leñkti Škn. Anytą lenksi ir šeimą dengsi, o pati jauna kasdien verksi JV949. Rasim … jauną dukrytę beverpiančią, seną močiutę belenkiančią N58. Nieks nelenks mane jauną meiliuoju žodeliu JV869. Mylėti ir lenkti prigimtą kalbą yra tai doro žmogaus priedermė VŽ1905,67.
^ Lenk saulę ir mėnesį, o žvaigždes pasaučiai B.
| refl.: Tegu … vienas kitą šėnavojas, vienas kito lenkias BM449.
ǁ daryti ką sau palankų, gerintis kam: Ir kalvį reikėjo leñkti (pavaišinti, papirkti) Ėr.
17. refl. teikti pagarbą, sveikinti: Labai žemai lenkiúos, nusižeminęs sveikinu, siunčiu labas dienas BŽ293. Jam (prieš jį) reikia lenktis Lnkv. Vėliavos prieš vieną kitą lenkėsi, sveikinosi Žem. Nesilenksi prieš juos ir negarbinsi brš.
^ Ko aš turiu uodegai lenktis, tai geriau galvai LTR(Šll). Aukšta panelė prieš visus lenkiasi (svirtis) Sim.
18. Ds, Dsn, Ign, Sld ginti, saugoti: Dieve leñk nuo tokios nelaimės! An. Pažaras buvo, kaimynai degė, Dievas leñkė, mes nesudegėm Aps. Kad tik Dievas lenktų! Vdš. Girioj tik šermukšnio lazda telenks nuo piktųjų (brt.) Dglš. O kaip brolį, teip lenk jį DP76.
| refl.: Lenkiuosi, saugausi, serguosi SD26.
◊ aũsį leñkti klausyti, būti paklusniam: Lenksi ausį savo prisakymump ir sergėsi visų jo įstatymų Ch2Moz15,26.
Diẽve leñk!
1. ne, jokiu būdu!: Dieve leñk aš jos nepjausiu! Ad.
2. baisu!: Leñk Dieve, tę velnias sėdi kampe Vdn. Leñk Dieve, šiandiej kaip nuslapatojau Ktk.

keliùs leñkti klauptis: Savo kamarėlėj lenkė kelius prieš visų karalių Karalių I.Simon.
gálvą leñkti
1. sveikinti: Pro šalelę praeidama, man galvelę lenkė JD530.
2. teikti pagarbą: Visa liaudis su didžia meile lenkia galvą savo rašytojai Žemaitei sp. Lenkiau galvelę palei žemelę tėveliui motinėlei (d.) Smn. Gal tau, motinele, nelenkė galvelės, nepakėlė kepurelės? TDrIV45(Klt). Tėvui, močiutei reiks galvelę lenktie, broliams, seselėms „sudievu“ sakytie BsO110. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki! V.Krėv.

liežùvį leñkti mokyti kitaip kalbėti: Mokyklos jau lenkia liežuvį Trak.
nùgarą leñkti būti nuolankiam, paklusniam: Nuo pat jaunystės ji lenkė savo nugarą eksploatatoriams buožėms (sov.) sp. Dorą giria, prieš sukčių nugarą lenkia TŽIII388.
sáulės lankčiù leñktis Pn iš tolo vengti.
ši̇̀rdį leñkti stengtis paveikti, patraukti į ką: Širdį lenkti ant ko N. Lenkei širdį kai nendrelę prie širdies girtuoklio d. Ydant širdį … ant ko lenktų srš.
antleñkti, -ia, añtlenkė (ž.) tr.
1. užlenkti: Kalvis antlenka pryšnagį ant nago, kad pasaga nenuslystum Šts.
2. J, Š uždėti lanką, apjuosti lanku.
3. refl. tr. J lenkiant pritaisyti ką: Rankeną reik antsileñkti dalgiuo Šts. Kampiną antsilenka dalgiuo tik varstuo (vasarojui) Šts.
4. refl. užsikvempti, pasilenkti ant ko: Senelė, antsilenkusi ant jo, klausosi, ar jis jau [miega] I.Simon. Ta pana antsileñkusi par langą šnekas su kitais Užv. Atvertė kūlį ir antsilenkė paveizėti, kas ten po kūlio BM405.
apleñkti, -ia, àplenkė tr.
1. aplink apjuosti, lanku apsupti: Apleñkti kubilą su lanku J. Lanką aplink kibirą apleñkti K. Nuvežiau pas kalvį, kad apleñktų (apkaustytų) man vežimą Vv. Patvoriais vyšnių, slyvų krūmais kaip vainiku sodnas aplenktas Žem. [Laumės] apsirėdžiusios baltais, plonai aplenkiančiais liemenį rūbais LTI142.
ǁ apdengti, apdėti kuo iš visų pusių: Apleñk knygą, tai apdarai nepliš Lš.
| refl. tr.: Apsileñk knygas – nes baigi jau suteršti Mrj.
2. nuleisti žemyn, nusvyrinti: Rūtele mano, žalioji mano, o kam apvytai, žalia būdama, oi kam aplenkei žalias šakeles (d.) Pns. Jeigu sniegas medžius aplenkia – bais mirs žmonės Zr.
3. SD151, R422 apeiti, apjoti, apiplaukti, apvažiuoti aplink, norint ko išvengti: Dvaro užvis neužkenčiu ir aplenkiu jį iš tolo kaip širšių lizdą V.Kudir. Prijodavo pelkių, raistų, ramių ežerėlių, o Šarka visur aplenkdavo ir vėl jodavo ta pačia linkme A.Vien. Mes šešiese paspėjome dar sušokti į laivę ir laimingai aplenkėme uolą J.Balč. Su tinklu àplenkė kliūtą, kad neužkliūtum tinklas J.
| Ir levita, kaip atėjo ant tos vietos, išvydęs jį aplenkė BPII376.
^ Nori nenori, o balą reikia apleñkti LTR(Dkk). Dėl ko kiekvienas ant kelio akmenį aplenkia? (kad akmuo nesilenkia) Sim.
| refl. tr.: Apsilenkiù klaną K. Reikia blogo žmogaus apsileñkt Trgn. Kad aš tavę apsilenkęs (neėmęs, nevedęs), būčia kitą išsirinkęs (d.) Prng. Nuej[o] brolelis šienelio kirstie, apsilenkdamas tą papartelį (d.) Ad.
4. praeiti, pravažiuoti pro šalį, neužsukus kur, nepastebėjus, nepalietus ko, nedavus kam ko: Neaplenkia nei vieno fabriko, dirbtuvės; iš visur kviečia savo draugus, šaukia gatvėn ir vėl eina toliau – ramiai, rimtai, iškilmingai J.Bil. Tamsta kieminėjai vienur ir kitur, o Dusetas apilenkei Blv. Bet laimė, – ji veik visados aplenkdavo šį krantą E.Miež. Ir aplenks mane mirtis, ir kulka nelies S.Nėr. Tą klausimą jūs aplenkiate iš tolo V.Kudir. Kažin kaip čia aplenkė [lietus], kaip marti su dovenoms Vvr. Tave visi svečiai apleñks (neaplankys) Ėr. O kam juos àplenkei (išskyrei, praleidai), reikėjo ir jiem duot žinią Srv. Žada mane kaimynėlis stikleliu apleñkti Vlkv. Teaplenkia mane tas kielichas BtMt26,39. Apšluosiu kojas, brolys (pajaunys) su dovana apleñks Skr. Neapleñk manęs šluodama, ba paskui marti su dovanom apleñks Rdm.
| Kiek čia yr aplenktų̃ (praleistų, nepaliestų) dalykų toj pasakoj[je], visos nebatminu Šts. Kai kokį žodį àplenkiau (praleidau) Ūd. Aplink serga, ir mūsų neapleñks Ėr. Aplenkęs ausies sudėjimo smulkmenas, pasakysiu tik tiek, jog jos viduje yra bubinėlis Blv.
^ Saulė ir kelmo neapleñkia, o tu ir savųjų sutikti nenori Ds. Saulė kelmo neapleñkia, kaip čia gali žmogų apleñkt (pilstant alų) Bsg. Neaplenk vieškelio dėl kelelio mažo S.Dauk.
5. SD151 greičiau einant, važiuojant… palikti kitą užpakaly savęs: Jis pirma iš namų išėjo, o aš aplenkiau ir pirma į miestą nuėjau Mrj. Tą kumelę nedaug kas aplenkia Ds. Šiemet tu manęs nebeaplenksi [lenktynėse] Sdk.
| prk.: Tikrovė aplenkia svajones rš.
| refl.: Šlubis, pirma eidamas, nesidavė apsilenkti Ašb.
6. būti greitesniam, pranašesniam; greičiau padaryti ką už kitą: Iš pradžių linai lėtai auga, užtat piktžolės gerokai juos aplenkia sp. Pagarsėjo kaip neaplenkiama darbininkė J.Avyž. Aš, jaunesnė, àplenkiau seserį (pirma ištekėjau) KzR. Aplenkiau ką kuomi R119.
7. refl. einant priešingomis kryptimis, nesusitikti: Apsilenkėm – aš vienu keliu ėjau, jis kitu Rm. Aš vis laukiu, kada ją sutiksiu, o mūsų jau seniai apsi̇̀lenkta Ds.
8. Jn išskirti: Visi mokytiniai, aplenkus Joną ŽCh232.
9. apsaugoti, apginti: Ogi dabar, aplenk Dieve, kad primanytų, tai viens kitą pražudytų Gmž.
10. refl. nesilaikyti ko, nutolti nuo ko: O tu pabandyk apsilenkti su pareiga, ir išlįsi kaip yla iš maišo J.Avyž. Aš tenai su teisybe apsilenkiau rš.
atleñkti, -ia, àtlenkė K
1. tr. SD210, R419 sulenktą atitiesti arba atgal lenkti: Atgal àtlenkiau gelžį įlinkusį J. Vinis su àtlenkta galvele BŽ213.
| refl.: Tuoj pečiai atsilenkė ir rankos pakilo Vaižg. Perdien roviau neatsilenkdamà Lp. Dirba neatsileñkdamas Rod.
| prk.: Kap sudegėm, tai sunku atsileñkt (prasigyventi) per kiek metų Vrnv.
2. tr. atlošti, atlaužti: Pamatė jo rankoje atlenktą peilį J.Balč. Atlenkiamas (lenktinis) peilis Krsn. Atlenktu briauningu įbėgo pri pačios Šts. Veidrodis kartais įtaisomas ir atlenkiamame stalelio blate rš.
| refl. tr., intr.: Atsilenkė peilį ir susigalando į bato aulą Šts.
| Ir davė jam lazdelę, sakydamas: „prijojęs vartus ar tvorą, pamosuok su ja – vartai atsidarys, tvoros atsilenks“ BsPII136.
ǁ atversti: Atlenkę lapą, pamatysime jį gražiai išmargintą rš.
3. tr. atraityti: Kailiniai sujuosti, apikaklė pastatyta, tik jos kraštai atlenkti, kad nekliudytų pypkei J.Balt.
4. refl. lanku atsitolinti, saugantis ko, nenorint susidurti su kuo; šalintis, vengti ko: Kam tenka žiemą pro tuos ežerokšnius važiuoti, tai gerokai toli nuo jų atsilenkia LTR(Kp). Jų marti nemėgsta bartis, ji gatava musės atsileñkti Jrb. Šunio pasiutusio atsileñk Tsk. Girto žmogaus atsileñk, tai būsi protingesnis Užp. Tu atsilenksi karštos ugnelės LTR(Nm). Kaip atsilenkia mėnuo saulelės, saulelė debesėlių, taip atsileñksiu tavęs, berneli, tavo rūsčios širdelės (d.) Zp. Dukružėle mano, lelijėle mano, tu mokėk atsilenkti jaunųjų mošelių LTR(Šk). Ir visi mano artimieji praeit atsilenkdami, manęs biedno vengdami KN33.
| prk.: Atsilenkia nuog įstatymo (nevykdo, nesilaiko) SE95. Teatsilenkia nuog pikto, o tedaro ger Bt1Ptr3,11.
^ Ir pėdų atsileñk J. Blogo šunies kaip nors gali atsilenkt, o žmogaus blogo neatsilenksi Krkn. Durniaus atsilenkęs – kaip dešimt nuveikęs LTR(Jnš). Kad savo ligą žinotum, už mylios atsilenktum LTR(Šmn).
5. intr. atsakyti, pridurti: Karalienė atlenkė, kad Marė esanti atsigimusi į Šalteikių giminę tik išvaizda I.Simon. Vyresnieji ale ir dar atlenkė… BzF135. Ale berods čia reik vėl atlenkti, kad negalima visiems senųjų pabarimams klausyti brš.
6. refl. gerbti, godoti, stengtis įtikti: Seniau atsleñkdavo vyresnio, o dabar žvėrys, ne vaikai Ut.
◊ añtra atleñkus kitu požiūriu, antra vertus: O antra atlenkus, juk sesuo, mokės atsibarti I.Simon.
rañką atleñkti padaryti kokį darbelį: Tingi ranką atlenkti (durų neuždaro) Lp.
sáulės lanksmù (lankčiù) atsileñkti iš tolo vengti: Kad būč žinojęs tokią mergelę …, būč atsilenkęs saulelės lanksmu JV922. Kad jis žinotų, saulės lankčiu atsilenktų nuo tokios bjaurybės Bsg.
su atlenktai̇̃s galai̇̃s užtektinai, su viršum: Man tų septynių rub. vienam valgiui per mėn[esį] su atlenktais galais užtenka Žem. Kelnės išeis iš tos medžiagos su atlenktai̇̃s galais, aš manau, kad išeis dar ir šalbierka Brs.
įleñkti, -ia, į̇̃lenkė tr. K
1. padaryti lanko formos, netiesų, įgaubti: Gelžį į̇̃lenkiau į vidų J. Įlenkiau lazdą (geležinę) ir nebegaliu ištiesti Š. Lapai tribriauniais pamatais, skiauterėtomis nugarėlėmis, įlenktais paviršiais, statūs P.Snar. Raštuota įlenktais kampais kepuraitė sp. Vertė ir su piktumu ant krūtinės užklaupė ir du šonkaulius į̇̃lenkė Skr. Kenkles įleñkęs lindo vel[nia]s į pušales Lnk.
| refl. K: Įlanka yra vieta, kur upė (jūra) įsilenkus J.Jabl.
2. refl. pasilenkti: Šulnin insleñkęs žiūri ir juokias Sdk. Pjovėja kai insi̇̀lenkė (susilenkusi įniko) pjaut, tai, kol nenupjovė, neatsilenkė Vlk.
3. paraityti, patrumpinti: Tai nieko, kad ilgas, gali gi inleñkt (palenkti, patrumpinti drabužį) Sdk.
4. refl. tr. įsivynioti, įsivyti: Į tinklo mezgamąją šeivą gijas įsilenkti Prk.
5. prk. įgerti: Į̃lenka ir anie, tik girti nerodos Šts.
išleñkti, -ia (i̇̀šlenkia), i̇̀šlenkė tr. K
1. padaryti lanko formos, išgaubti: Jis išvydo artinantis prie jo neregėto didumo bjaurią būtybę ir mojuojant išlenktą kardą J.Balč. Kiškis išlenkė nugarą ir kūrė dar smarkiau rš. Arklys, išlenkęs gražų juodą kaklą, ėjo žingine rš. Dėmių takai mūsų reginyje tuomet atrodo išlenkti į pietų pusę rš.
| refl.: Šoniniai lapai išilgai išsilenkę laivelio pavidalu P.Snar.
ǁ palenkti, nulenkti: Uosio kuolus išlaužė, ievos tvoras išlenkė, žolynėlius išmynė JV545. Rūtelės iškirsčiau, lelijas išlenkčiau, kad aš savo bernužį kasdien pamatyčiau JD403.
ǁ iškloti kuo visą: Išleñkti reikia krežį sviestiniu popieriu, jei nori, kad pirktų uogas Šts.
ǁ refl. išsikišus persisverti, pasilenkti: Pamatė iš [traktoriaus] kabinos išsilenkiantį su raktų dėže Gatulį J.Avyž. Išsilenkęs žiūri, kur tie nuėjo S.Čiurl. Išsi̇̀lenkiau pro duris (išsikišau) Plng.
2. lenkiant padaryti, pagaminti: Pavažas i̇̀šlenka Škn. Tekinius iš vieno medžio išlenka S.Dauk. Aš iš viršūnėlės lingelę išlenksiu, o iš pašaknėlės lovelę padirbsiu LTR(Lnkv).
| refl. tr.: Išsi̇̀lenkiau lanką (iš vinkšnos) Š.
3. pavijus pro šalį praeiti, pralėkti, pravažiuoti, pralenkti: Anas visus savo arkliu išlenkė Ds. Kokiu geru arkliu tai anas važiuojant visus išleñks Vrnv.
ǁ būti greitesniam, pranašesniam, viršyti kitus: Nuoširdžiai dirbo ir pavijo pirmuosius darbinykus, išlenkė juos SPI311. Tai tu jį i̇̀šlenkei: jam [gimė] mergička, o tau sūnus Pkr.
4. refl. prasikeisti susitikus: Duryse susitiko su Edvardu ir, vienas kitam nepasakę nė žodžio, išsilenkė A.Vien. Gal nežinai, katra puse išsileñkt reikia! Ds.
5. refl. apeiti aplink, norint nesusitikti, išvengti ko: Tokio žmogaus geriau viškai išsileñkt, nesusitikt Ds. Neišsi̇̀lenkė giedri saulelė juodojo debesėlio, neišsilenksi̇̀, jauna mergele, manęs jauno bernelio (d.) Rdm. Vai kaip man išsilenkt senos anytos? BsO262. Aš išsilenkiau visokių šalelių, neišsilenkiau našlelio rankelės LTR(Lp).
| prk.: Aš išsilenkiu (išsisuku, išvengiu) su atsakymais Pš. I eisva pri Želvėnės, be to neišsilenksva Slnt.
6. išsukti: Išlenkti iš kelio Grž. Ir išlenkė iš ano kelio, kurį prisakiau jiemus Ch2Moz32,8.
| refl.: Ko teip bėgi ir kodėl iš kelio išsilenkei? BsPII193.
7. prk. išvaryti, išginti: Tuoj tave pro duris lauk išleñksiu Erž.
8. išvyti, išvynioti: Išlenk siūlus į sruogas iš špūlių Bsg. Būk geras, išlenk špuoleles – mun reik verpti Dr. Išlenk špulią ant rekečio Knv.
9. K prk. išgerti: Vasaris į užgėrimą atsakė ir išlenkė savąjį iki dugno V.Myk-Put. Mokėjo jis prisuokti burnelę išlenkti Žem. Šis, paėmęs stiklelį, klukš ir išleñks Plt.
nuleñkti, -ia (nùlenkia), nùlenkė tr.
1. padaryti nulinkusį, netiesų: Nekabink tiek daug ant vieno kablio – nuleñksi Rm. Nulenk vinį žemyn, kad nekliūtų Prn. Vaisiai nulenkė šakas E.Miež. Rūtele žalioji, vai kam nulenkei aukso viršūnėlę? KrvD117. Te nulenkė tvoreles nuo šviesiųjų kardelių JD1072. Kad man skauda petį, kur karvė nùlenkė (išnarino) Skr.
| refl.: Nukrypstu, nusilenkiu, nusisveriu SD161. Laikas, sūnau, miežiai pjautie, varpos nusleñkę Dglš.
ǁ baigti lenkti žemyn (statinę, leidžiant iš jos alų): Ir paskutinę bačką jau nulenkiau (buvo jau leidžiant palenkiama, o dabar visai pasibaigė – nebebėga) Grž.
2. refl. tr. lenkiant pasigaminti: Nusilenkė iš geležies tokią lazdą, kuri svėrė dvylika birkavų LTR.
3. žemyn nuleisti: Ėjo susimąstęs, nulenkęs galvą J.Avyž. Nulenkė mano galvelę gailių dirgėlėlių vainikėlis TDrIV167(Kb). Tas žmogus eina, galvą nuleñkęs Klp.
| refl.: Antanukas ištiesė rankutes ir, sugriebęs nusilenkusios prie jo senelės kaklą, apkabino ir pabučiavo V.Krėv. Martynas nusilenkia veidu ties mažiuku I.Simon.
| Nusilenkė lig žemės vakaro šešėliai V.Mozūr. Palūkėkim iki dienai nusilenkus (pasibaigus) BBTeis19,8.
4. refl. palenkti galvą ar liemenį, teikiant pagarbą, sveikinant: Ponas pamislijo, kad čia koks karalius atvažiuoja, pasuko į šalį, nusiėmė kepurę ir žemai nusilenkė BsMtII7. Galvos nepramuši, senam žmogui nusilenkdamas KrvP(Dbg). Gal tu iš vieno kaulo, kad nusilenkti negali KrvP(Rs). Kam aš turiu kojoms lenktis, aš galiu galvai nusilenkt LTR(Krk).
^ Aukšta merga, ilga kasa, kas prieina, tam nusilenkia (svirtis) flk.
5. refl. prk. nusileisti, paklusti kam, nusižeminti: Lietuvos liaudis niekad nenusilenkė buržuazijos diktatūrai (sov.) rš. Tik žodį tark – prie tavo kojų nusilenks pasaulis B.Sruog. Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau! S.Nėr. Jijė nenoria nusilenkti prieš anytą J. Dar ne vienas čia apsiverks, kol nusilenkt mane privers KrvP(Smn).
6. R6 nuvyti, nuvynioti siūlus nuo ritės ant lankčio: Verpalus nuo špūlės nulenkti KI14. Jau visos špulios priverptos, reikia nuleñkti Ob. Atsinešk lenktuvą ir nuleñk špulias – nebeturiu kur verpt Slm. Reikia siūlai nuo ragočiaus nulenkt Ad.
7. DK93, SPI213 įtikti kam, gerbti, godoti: Sunku aną nuleñkti, tokį pikčiurną Užv. Nemokėjo marti tėvų nuleñkti, dėl to ir geros dienos nematė Vkš.
| refl.: Kad aš netylėčia, nenusileñkčia, nesugyventume Gs. Vyresnio nenusilenkiau J.
ǁ padaryti sau palankų, patraukti į savo pusę, prisigerinti: Vienu tuo paminėjimu nulenkdavo motiną Vaižg. Jei nori iš jo ką gero gauti, turi jį nuleñkti Jrb. Jį reikia pirma kuo nuleñkt, paskui prašyt Ėr. Aš močiutę nulenksiu: jai ugnelę sukursiu LB145. Nulenk seną tėtušėlį ir senąją matušėlę – pažadės dukrelę LTIII416. Aš šunelius nulenksiu: strypų glėbį pririnksiu JD967. Vilkas ateidamas, aviną nešdamas teisėjui nulenkti LTR(Pn). Rasi uošvelę nenulenkiamą, rasi mošelę neprikalbamą JD1497. Rasi anytą nepermanytą ir šešurėlį nenulenkiamą NS605. Nenulenkste to pono jaučiu nei avinu PK46.
| refl.: Seno paklausysiu, mažo nusileñksiu, būsiu slauna panytėlė, kad ir našlaitėlė (d.) Kp. Mes vis jos nusilenkiam, tai ji mums ir gera Skr. O kaip aš įtiksiu senai anytėlei? Kaip nusilenksiu jaunų mošelių? JV884.
8. patenkinti kuo: Duok ko nors gardesnio širdelei nulenkti Svn.
| refl.: Ligonis niekuo nebenusileñkia: nei vištiena, nei arbata (viskas negardu) Sv. Aš tuo valgymu nebenuslenkiù (man nebetinka) Kp. Nei kuo nusileñkt be mėsos Skp. Iš kurgi par mane bus sveikata, kad aš valgymu nenusilenkiù Užp. Dabar tavim Petronėlė nusilenkia, su tavim širdį atsigauna Vaižg.
9. prk. nukreipti, pašalinti: Vagių užpuolimą ir ugnį nulenkei PG. Nulenk nuo manęs visus niekingus ir nederingus žodžius bei darbus brš. Bandę kiti Europos viešpačiai karą nulenkti KA93.
ǁ refl. išvengti, apsisaugoti: Mokėk nusilenkti dagilio šakelės NS1307. Tas nusilenkia piktybių SPII57. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi ir smertis nenusilenkiama pripuolusi SPII95. Nusilenkė (pasislėpė) nuog minios GNJn5,13.
10. prk. nugerti: Nulenkęs ligi pusės, susiraukęs pildė stiklelį Žem.
◊ ausi̇̀s nuleñkti išklausyti: Nulenk ausis tavo balsop maldosp mano Mž477. Klausyk, duktė, o veizėk ir nulenk ausį tavo brš.
ausi̇̀s nuleñkti nusikreipti nuo ko, neišklausyti: Nuo tūlo savo veidą paslepi, savo ausis nulenki ir jam kaip ir pakalą prigręži KlM23.
gálvą nuleñkti
1. paklusti, nusižeminti: Lietuvių tauta nenulenkė galvos prieš engėjus sp.
2. numirti: Vargo vargo ir nùlenkė galvą Arm.
3. prisiglausti kur, gauti pastogę: Ir neturėjo kur galvos savos nulenkt DP347.

nuleñkti lañką (dū̃šią) numirti: Jau man šiemet kad nepriseit lanką nulenkti Vlk. Aš zara dūšelę nulenksiù nuog tokios buities Arm.
ragùs nuleñkti J palaužti puikybę: Teismas jam galia nuleñkt ragùs Kp.
strė́nas nuleñkti Krkl kailį išperti, primušti: Aš tau strė́nas nuleñksu Varn. Pajus mano tėvas, nuleñks tavo strė́nas, bėk, bėk, bėk, berneli Kltn. Kur tu imsi ne savo, potam kas nors strėnas nulenks Lkv.
ši̇̀rdį nuleñkti nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu RD15. Nulenkė širdį savo Ch1Kar11,9.
žõdį nuleñkti užsileisti kalboje: Jei vienas antram nenorės žodžio nulenkti, iš to pasidarys rūstybė, užgauliojimai brš. Dideliai stragi yra, žodžio nenùlenka: pasakai vieną žodį – ana dešimtį Vkš.
paleñkti, -ia (pàlenkia), pàlenkė tr. K
1. R padaryti kiek nulinkusį: Karklelius aš palenksiu RD166. Palenksiu beržą braškantį, pakarsiu šelmį bernelį KlvD21. Aukšti kalneliai neperlipami, drūti medeliai nepalenkiami LTR(Skp). Ei, augo augo žalias klevelis, šakeles palenkdamas JD504. Lenk medį, kol jaunas; kai pasenės, nebepaleñksi Pnd. Suaugusio medžio nebepaleñksi Pšl.
| refl. tr.: Pasi̇̀lenkia šakas ir skina grūšas Klvr. Nusieičiau į girelę, pasilenkčiau sedulėlę JD732.
ǁ padaryti sulinkusį: Jos ir jaunõs buvo pàlenktos kojos Ut. Reikia liežuvis paleñkt (sunku ištarti) Vrn.
| refl.: Tada berželis pasi̇̀lenkė, važelis pasidirbo (ps.) Slk. Suminkštintas ragas pasilenkdavo LTII114.
2. lenkiant pagaminti, padaryti: Pakirsk medžio ir palenk lanktį, nes be lankčio nėra ant ko meta BsPII254. Sulaužei man važelį, eik dabar palenk LTR(Rš). Iš viršūnelės palenks lanktelį, iš tvirtumelės padirbs lovelę LTR(Rš).
| refl.: Lapė nuejo miškan i gieda: „Sviru lingu medeliai, pasleñkte lapei rateliai“ (ps.) Prng.
3. lenkiant patrumpinti: Siuvėjas palenkė švarko rankoves rš. Paleñk man kelnes, ba per ilgos Lš. Suknelė ilga, reikia iš apačios palenkt Prn.
| refl. tr.: Senyn žmogus eini vis mažyn: visi sijonai man jau per ilgi, reikia pasileñkt Jnšk.
4. žemyn nuleisti, pakreipti: Čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas J.Bil. Gal tu vilko kaulo, kad galvos palenkti negali? KrvP(Vlk). Tai gražiai bėgo bėras žirgelis, galvelę palenkdamas JV634. Kėlėsi prieš juos ir palenkė veidą savo žemėsp BB1Moz19,1. Palenk savo ąsotį, kad aš atsigerčiau brš.
| refl.: Ans pasilenkęs sėdi J. Per dieną pasilenkusi linksojau, linus raudama J. Juodu susėdo šalimais ir pasilenkė vienas prie kito J.Dov. Marytė pasilenkė to daiktelio ir suriko iš džiaugsmo J.Jabl. Man tik kapt už sprando, kad aš nei pasileñkt, nei atsistot negaliu Vb. Pasilenkai (pasilenk) ir išsiimkai iš burnos LTR(Ob).
| Nepajuto, kaip jam diena praslinko, o kad jau saulė buvo gerai pasilenkusi į vakarus, jis pasimislijo grįžti namo BsPII157. Ir kaip anys … atėjo, pasilenkusi buvo diena BBTeis19,11. Pasilenkė (kloniojos) ponui žemėspi BB1Moz24,26.
^ Nepasilenk šis, it mietą prarijęs VP33. Kaip kaulą pilvo gale turėdamas, nepasilenka LTR(Šll). Ar pilve kaulas išaugo, kad negali pasilenkti? LTR. Kol didžiasis pasileñks, mažasis ir pagaus Lkv.
5. patraukti į kieno pusę, paveikti: Jis mėgino palenkti į save kovotojus rš. Galų gale jei ne Skrodskis, jis duotųsi palenkiamas ir sutiktų dukterį už Petro leisti V.Myk-Put. Buvo tai nuolaidus žmogus, bet kovoje – kietas ir nepalenkiamas rš. Jos balsas palenkė jį į dorybės kelią J.Jabl. Ji visų širdis į save palenkė Vaižg. Iš pradžių jai nesisekė skaityti, bet paskui knyga į save palenkė LzP. Nieks neprisipiršo, nepalenkama buvo Krš. Jis janją po savim pàlenkė J. Prašymais … palenkt negalėjo DP23. Kas palenkė (nuteikė) girininką, tas gavo miško Lp. Jauną mošulę gal palenksi̇̀ (d.) Msn. Kai paaugs vaikas, nebepaleñksi (nebepriveiksi) Pkr. Palenkt piktop DP60. Ach duktė mano, visiškai palenkei mane ir esi terp tų, kurie drumsčia mane ChTeis11,35.
| refl.: Jis turįs po jo vyriausiąja valdžia pasilenktis (pasiduoti) LC1878,34.
6. paskirti: Amerikoje Pranas Krukelis visą savo gyvenimą palenkia vienam dalykui – doleriams dirbti A.Vencl.
ǁ pajungti: Palaidi gyvenimo faktai čia nebuvo palenkti vieningai idėjinei ir kompozicinei minčiai A.Vencl.
7. prk. išgerti: Išsitraukęs buteliuką, palenkė porą klukšnių Žem. Palenk stiklelį, nėkas nenutiks Klk.
◊ aũsį paleñkti paklausyti: Reikoje palenk manęsp ausį tavo Mž472. Toji … palaiminta, kuryji žodžiui … ausį palenkė DP491. Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane brš.
ši̇̀rdį paleñkti nukreipti, patraukti į ką: Palenkiau širdį maną ant ižpildymo prisakymo tavo DP561.
gálvą paleñkti
1. prisiglausti kur, gyventi: Jog kad lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų DP488.
2. pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę TDrIV18(Vlk).
3. nusižeminti: Kazimieras niekam nepalenkdavo galvos rš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę JD225. Tai išmokai patylom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę paleñkti Dkš.

keliùs paleñkti su pagarba nusilenkti: Palikau sau septynis tūkstančius vyrų, kurie nepalenkė kelių savo Baalui BtPvR11,4.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors valandelei kojeles palenkti Krž.
žõdį paleñkti meiliai, įtinkant pasakyti: Paleñk žõdį, geriau būs Krš.
parleñkti, -ia, par̃lenkė tr. K nulenkti žemėn.
pérlenkti tr. K
1. per daug sulenkti: Medis del kinklankio párlenktas par daug J. Parbėgto arklio y[ra] kojos párlenktos Šts.
ǁ pusiau sulenkti: Perlenkite brėžinį per skersmenį rš.
| refl.: Ko vaikštai persilenkęs, būk tiesus! Ėr.
2. refl. lenkiantis persisverti per ką: Juodu – artimu kaimynu, kone kas dieną sueina, per tvorą persilenkusiu, pasikalba I.Simon. Persilenkė per langą ir šūktelėjo LzP.
3. refl. prasilenkti: Aš, jo turguj ieškodamas, kiek kartų pérslenkiau, ale neregėjau Dglš. Ar neperslenkė pro jus mergelė? Tvr.
4. DŽ prk. perdėti, per toli nueiti (pvz., politikoje).
5. prk. perlaužti, įveikti: Save pérlenkti BŽ357.
praleñkti, -ia, pràlenkė tr.
1. pavijus pro šalį praeiti, pralėkti, pravažiuoti, aplenkti: Aš jį pavijau ir pràlenkiau pro šalį J. Bepigu kvailą apgauti, raišą pralenkti KrvP.
2. refl. susitikus prasikeisti: Siauras kelias, sunku prasileñkt Dbk.
| Kiekviena planeta protarpiais prasilenkia Zodiake su Saule ir tuomet kuriam laikui dingsta iš akių P.Slavėn.
3. refl. einant priešingomis kryptimis, nesusitikti: Mes prasi̇̀lenkėm Jrb.
4. apeiti, išsilenkti: Rožytes aš pralenksu, rūtytes aš pamysu, tai eisu, tai lankysu savo seną mamužę RD166.
| refl.: Po šituo ąžuolu vaidinasi – visi iš tolo jo prasileñkia Srv. Užvertė kelią tokiais drūtais rąstais, jog važiuotas niekaip negalėjo prasilenkti J.Balč. Pro liežuvingą žmogų prasileñkti reikia J. Dabar neprasileñksi lietaus (sulis) Vlkv. Aš, pro vilką prasilenkęs, eisiu namo gulti JD249.
5. praleisti: Praleñks vieną naktį, i vė dausio[ja] Gs. Liga mane pràlenkė (praleido) Šts. Šitą krūmą reik praleñkt, čia nieko nesugausim Kbr.
6. prk. pasirodyti pranašesniam, viršyti: Mūsų statyba pralenkė statybas kapitalistinėse šalyse (sov.) sp. Nepaprastas nakties šviesų įvairumas tiesiog stebino vaizduotę savo nepralenkiamu ir nepalyginamu grožiu A.Vencl. Daiktai, kurie prigimimą pralenkia SPI313. Dirbančiam pavydėk, jį pralenkti panorėk KrvP(Ktk).
| refl.: Tu neturi duotis prasileñkti, apsigauti KII249.
7. refl. nesilaikyti ko, neatitikti ko, nutolti nuo ko: Autoriaus kalba kai kada prasilenkia su įprastinėmis gramatikos bei sintaksės normomis A.Vencl.
^ Gero žmogaus žodis su darbais neprasilenkia KrvP(Rdm).
8. lenkiant siūlus, nepataikyti ant lankčio ragelio: Atlenk siūlą atgal, jug matai, kad jau pràlenkei Slnt.
9. pradaryti, praverti (sukrypusias duris): Pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegąs Žem.
10. refl. susikryžiuoti: Prasilenkiamos tiesiosios (geom.) Z.Žem.
prileñkti, -ia, pri̇̀lenkė tr.
1. SD303, K priartinti lenkiant žemyn: Prilenk prilenk žalią liepelę lig žemei LTR(Tvr). Tik vienas senis, senatvės prilenktas prie pat žemės, keikė malūnininką P.Cvir. Berželiai dar prilenkamys, gal išgenėti Šts. Prilenkia žalčio sprandą MTtIII179. Jau nebgalia: senatvia pri̇̀lenkė (pribaigė) Žr.
| Kad suskauda galva, plaukų su kuskele neprylenku (negaliu priliesti, prispausti) Kl.
| prk.: Tikra meilė prilenks dangų, nuplaus gyvenimo purvus LzP.
^ Lenk medį, kol dar prilenki; bausk vaiką, kol dar priveiki TDrVII432.
| refl. tr., intr.: Telyčia obuolius prisilenkdama nukanda Gs. Prisileñk medį ir skabyk uogas Šts.
| Nes šitai vakars, ir diena prisilenkė (baigėsi) BPI404.
ǁ truputį sulenkti, suriesti: Visai nesuriesk, tik prilenk Als.
2. refl. pasilenkti arti prie ko: Martynas prisilenkia prie lavono ir stebi mirusio veidą I.Simon. Į prūdą neprisilenksi [praustis], prauskis praustuvėj Šts. Kap iš mažens in darbą neprilenki (neįpranta dirbti), tai senystoj neprislenks Rod.
3. lenkiant pridaryti ko: Nepri̇̀lenkiau žiemą lankų, dabar ir negaliu krapšių dirbti Pc.
4. privynioti: Aštuonis posmus jau pri̇̀lenkiau [į lanktį] Gs. Ot prilenkiau siūlų – užteks visam audeklui Vj.
5. priversti: Nujau neprileñktumi mušti žmogaus Dr. Ciesorius kam prilenkė tikėjimą priimti brš.
6. žr. 2 prikumpti: Prilenkusi buvo diena: žemai ejo debesys Kltn.
7. užtikti, užklupti: Prỹlenkė vyrą su kita Šv.
◊ ausi̇̀s prileñkti išklausyti: Bėdoj prilenk savo ausis manęspi brš. Iš gilumo šauku tavęsp… Meilės ausis prilenk manęsp Mž340.
prileñkti kójas prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas, užsidek pypkę Žem. Prileñk kójas, būsi svečias Užv.
ši̇̀rdį prileñkti
1. pamilti, pamėgti: Metai nešnekuos su ana, nepri̇̀lenku širdiẽs Krš. Aš tik negaliu prilenkti širdies prie to žmogaus Vd. Pri tokio senio kaip tą ši̇̀rdį reik prileñkti Krš.
2. patraukti prie ko nors: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį LzP. Prilenk visų kariaujančiųjų širdis ant pakajaus brš.
suleñkti, -ia, sùlenkė tr.
1. R, K padaryti lanko formos, suriesti: Aš tos lazdos nesulenkiu; ji nelinksta J.Jabl. Į lanką ką sulenkti N. Medžius laužyti aš galiu, sulenkti lanką niekaip negaliu Blv. Geležį kalvis sùlenkė Rm.
| Labonis sėdėjo po medžiu, alkūnes pasidėjęs ant sulenktų kelių ir rankomis suspaudęs smilkinius J.Dov. Anos galva nusvyra ant sulenktos alkūnės rš.
^ Tėvo diržas nesulenkiamas (kelias) Pjv.
2. lenkiant padaryti: Pavažos rogėm dailiai sulenktos Ėr.
| refl. tr.: Susilenk porą gerų lankų, nudirbsi doklą Ėr. Ant šakutės susileñkia vąšelius ir meškerioja Lkš.
3. sudėti dvilinką: Suleñkiamas peilis KII56. Sulenkiamos kopėčios rš. Kajetonas užsega portfelį, sulenkia jį ir padeda ant stalo kampo J.Paukš. Jis paėmė raštą, sulenkė jį, įsidėjo už kepurės pamušalo ir išėjo P.Cvir. Jo piniginė buvo sulenkiamà Rm. Suleñk gražiai skarelę, nesuglamžyk Rm.
| refl. tr., intr.: Susileñkęs peilį įsidėjo į kišenę Ėr. Rumbas, peilis susi̇̀lenkė J.
4. padaryti palinkusį žemyn, susikūprinusį: Kalėjimas sulenkė jį ir suvargino V.Kudir. Pavarguliu stojausi ir sulenktas esmi Mž469.
| Adomas suprato ir atjautė motiną ir dukterį. Viena į žemę veik sulenkta amžiaus… Kita vėl pataluosna gulti ruošiasi rš.
| refl.: Darbuojas smarkiai: tarsi penkias menkes neša ant kupros susilenkęs Šts. Susilenkęs dvilinkas eina Ėr. Ans susilenkęs kumpso J.
^ Nesusileñkia, kaip vieno kaulo Ds. Susilenkė kaip Vicento velnias VP43.
5. Brs suvyti, suvynioti siūlus į lanktį: Dvi špules sulenkiau Rm. Šituos verpalus suleñk ant lankčio, tai pažiūrėsim, kiek bus tolkų Snt. Ji sulenkė tuos šilkų siūlus, vakare parginė namon BsPIV89.
◊ suleñkti keliùs priklaupti: Ne kartą kelių nesulenkė I.Simon.
suleñkti kójas
1. atsisėsti: Suleñkit kojas Nd, Skdv.
2. nusižeminti prieš ką: Nesulenksiu prieš jį savo kojų V.Mont.

sùlenktas kriùkis baigta: Pasakytum, ir sulenktas kriukis! rš.
užleñkti, -ia, ùžlenkė tr.
1. K padaryti netiesų, lenktą, užriesti: Ažulenkiu SD164. Epušė gerai duodas ažuleñkt Šlčn. Galima išskaičiuoti išcentrinį pagreitį, kuris kyla, Mėnuliui skriejant užlenktu taku aplink Žemę P.Slavėn. Užleñk vinį Prn. Užlenkiau vielos galą Vlkv.
| refl.: Tarp suskirdusių pirštų ir po ilgais užsilenkusiais nagais matėsi niekad neišplaunamos žemės ir suodžiai rš. Kūnui artėjant prie Saulės, takas aiškiai užsilenkia P.Slavėn.
2. sulenkti (lenktinį peilį): Turėjau tokį gerą užlenkiamą peilį ir pamečiau Vvr.
3. uždėti, užmauti (lanką): Užlenkia lanką ant kubilo J.
4. drabužio, odos ir pan. pakraštį palenkti: Užleñk rankoves, per ilgos Prn. Reikia užleñkti skardos kraštą Pn.
| Užleñk vaiko kojeles su siaustuve, ka nesušaltų Šts.
5. refl. užsigulti, užsikvempti: Užsilenkęs ant stalo, [Karalius] atremia smakrą į rankas ir taip užsisvajojęs ilgai styri I.Simon.
6. užsukti: Traktorius padarė ratą, paskui užlenkė kelis kampus, sustojo J.Avyž.
| refl.: Ejo ejo kap rozas in mane, užsilenkė ežia Vlk.
7. Vvr, Šts užtikti, užklupti, rasti: Užlenkiau anuos begulint, t. y. aptikau J. Nepalaima mane ùžlenkė KII242. Jį vėtra užleñkusi KII269. Mus žada karas užleñkti KI180. Andai Vilius užlenkė juodu taip linksmai bepietaujant – su vynu, su raudonais veidais I.Simon. Sykį, užlenkusi poni Zosę bevalgant duoną, užniko tardyti Žem. Vos beužlenkė kelis tiktai gyvus S.Dauk.
8. apsupti iš visų pusių, užspeisti: Ot ir ùžlenkiau tave į kertę – dabar sugausiu Skd. Ryto metą, auštant, pradėjo šaudyties: anus ùžlenkė Žvirblaičiūse Plt. Neleida išartose dirvose užlenktõs bandos laikyti Skd. Kaimyno berniukas, užlenkęs jį (šunį) kertėj, sudavė didžiai su lazda M.Valanč.
9. žr. aplenkti 5: Tik užleñks visus ir vėl lieka užpakaly Ds. Vežimas mune ùžlenkė netoli numų Šv. Vos užlenkiau karves Lš. Ot, greitumėlis: utėlę užlenkia! (juok.) LTR(Ds).
10. žr. palenkti 5: Mat anys ažleñkia brigadinyką Dbk. Aš tėtutį ažlenksiù, porą veršių nupirksiu LMD(Švnč).
◊ úodegą užleñkti pastipti: Kap pašėrėj čystais šiaudais karvę, tai ir ažùlenkė úodegą Arm.

pjáuti, -na (-ja), pjóvė
1. tr., intr. SD331, H, R314, K peiliu ar pjūklu rėžti, atskirti, dalyti į dalis: Su peiliu pjáuk, žirklės neims [kartono] Vb. Kaip pjovė žuvį, ir išlėkė koks blizgantys daiktas LTR(Ds). Ėjome į paežerę vytelių pjauti rš. Pjáuna ant nūmonės kaip Stirbys lentas Lkv. Pjauti galima rankiniu pjūkleliu rš. Ant ožio pasidėjęs, malkas pjáuna Ktč. Nepjáukit [medžio] iki galo – pasižiūrėkit, į katrą pusę virs Erž. Iš vienos tako pusės ir iš kitos – ilgos krūvos rąstų, pjautais ir dar nepjautais šonais J.Balt. Piela pailginio medžio pjaunama Zr. Ronus pjauti J. Pjautų medžių klėtis Kp. Vieni jam plaukus kerpa, kiti nagus pjauja BsMtI48. Pjauna kaip par vandenį (labai lengvai) Šv. Sopulį pjóvė (operavo) Ck. Aple pendicitą šneka – pjáusią Krš. Iš krūtinės pjóvė mėsas ir čia (prie kojos) dėjo Rm. Radau peilį pjautą (su kuriuo pjovė lašinius) ir padėtą Ėr. Noragas pjauna velėną Gdr.
^ Nors nagus pjáuk, neduoda, ir tiek Dkš. Alsuo[ja] kaip roną pjaudamas LMD. Į kurį pirštą pjausi, tą skaudės prž. Nebūk abiem pusėm pjaunamas LTR(Plt). Devynius kartus atmieruok, dešimtą pjáuk Rod. Kur pjáuni – ten kaulas (vis prasta) Grv. Važiuoju važiuoju – kelio nėr, pjaunu pjaunu – kraujo nėr (laivas) LTR(Brž).
| refl.: Šitas balkos galas pjaũsis (bus pjaunamas) Dkšt.
ǁ tr. pjūklu atidalijant leisti nuo kelmo (medį): Pjáudavo [medžius], ka niekas nematė Grz.
ǁ tr. rėžiant gaminti, daryti: Esanti jų ir lentų pjaunamoji mašina J.Jabl. Lentas pjauti N. Anys pjóvė šitas lentas Pb.
| Pjáuna akselį del arklių Pb.
ǁ tr. prk. judant per ką kirsti paviršių, plotą: Krūtine laivas pjovė bangas – kaip uolas E.Miež. Pjovė žydrą padangę lėktuvas A.Vencl.
ǁ tr. prk. perkirsti, dalyti: Baltas saulės spindulys pjovė perpjauto laivo pusę perpus rš. Priemenė siaura ir ilga, pjauna skersai visą namą J.Balt.
ǁ tr. raižyti, tašyti: Akmenis pjauti ir įsodinti BB2Moz31,5.
ǁ intr. būti aštriam, tinkamam vartoti (apie peilį, pjūklą): Nupirkom naują peilį, bet nieko nepjáuna Ėr.
ǁ refl. rėžiant lenktyniauti: Su anuo neisi pjáuties Vvr.
2. tr. H, R249 kirsti (javus ar šieną) dalgiu, pjautuvu, mašina: Miežius rankom pjóvėm Kls. Kur kiemas, kur ateidėm pjáut Grv. Pjáut nėra ko (maža žolės) Pb. Visą dieną pjauni, nėr kas nešiot [vakare] Mrc. Dalgę reikia supustyt, kad ana geriau pjaũtum žolę Pb. Iš anos pievos pjáudavo dvi žoles Rm. Ateik rugių pjautų J.Jabl(Kp). Rugius gal pjauti po kaklu, į kuprą, į šoną Rugius pjáulavom, pėdus rišlavom Kpč. Būdavo, rugius pjáunam, keturines [giesmes] giedam Švd. Besiveizant atejo [rugių] pjaunamasis laikas LTR(Plng). Žmonių šienpjūvėliai pjáuja, švytuoja JD617. Pjaun žalį šienelį, žalias raskileles, pjaun ir muno dobilelį su žaliu šieneliu D2. Mum šienelį bepjovinti, ataūžia smarkus lietus NS66(Ppl). Rugius bepjaujant, išgirdom būgnužius KlvD128. Rugius pjaudamõs vasarai (vasarą) reikia vėsutę padaryt Zt. Da in kelių (atsiklaupę) pjáudavom mažas avižas Dglš. Miežiai išbalę, pjáutinys jau J. Jau pjaunamas buvo vasarojus Jnšk. Jau rugiai pjautini̇̀ Vdk. Jei avietės išsirpusios, tai rugiai pjaunami LTR. Jau avižos pjáutinos, miežiai dar pjautinesni̇̀ Krž. Kap kurios bobos ir žirnius pjáuna pjautuvais Pls. Pjaunamų̃jų linų galūnėse daugiau yr sėmenų Šts. Pjauju pievą SD108. Ar šita pieva pjaunama? J.Jabl. Su taviškiu vieną lauką pjóvėm Lkm. Tie pakraščiai liko nepjáuta Ėr. Ir penki dabar yra metai, kaip nei arta, nei daguota (paraštėje pjauta) BB1Moz45,6.
| prk.: Kas sėja su verksmu, pjaus su džiaugsmu DP484. Nepailskim niekad gerai darydami, nes savo metą pjáusim gausiai DP492.
^ Eina, kai rugius pjóvęs (pavargęs) Pb. Kiek sėsi, tiek pjausi S.Dauk. Ką pasėsi, tą ir pjáusi Ds. Nesėjęs nepjausi VP33. Kas pirmas pjáus, to avis nebliaus Krž. Lyjant pjauk, giedroj grėbk LTR(Ut). Pjauti sunku, valgyti lengva Grž. Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės KrvP(Erž).
pjautinai̇̃ adv.: Kaip tą vos tepražydusį dobilėlį nupjovė su dalgiu, ir gana. Pjautinai nupjovė rš.
| refl. tr., intr.: Plušėjo, pjóvės pati pievas Grd. Aštuonias dienas rugeliai pjáunas BM144. Rugiai tuoj pjaũsis Ėr. Ka eisi par lauką, neišskirsi, a rugiai, ar atuodogiai, tik vėliau pjáunas (pjaunami) Vdk. Nons drėgnos tos avižėlės, ale pjaunasi (galima pjauti) Jnšk.
3. tr. veržti, įsirėžti (ppr. apie virvę, drabužį): Rankas ir kojas pjovė virvės rš. Pjauna pečius, tokia plona virvė rš. Autai stori pjáuna kojas Lz. Suknutė par pečius siaura, pažastis pjáuja Skr. Aš užsikabinau [maišą], teip pjáuna pažastis Slm.
| refl.: Plonas pantis, arkliui į kojas pjaunas Lš. Ratai pjáunas žemėn Lp.
4. tr. peiliu žudyti: Teip rėkė, teip šaukė, lyg būtum buvęs pjáunamas Slnt. Kitą rytą Benius išėjo į gimnaziją, lyg pjauti vedamas J.Avyž. Kas tave pjáuna (ko rėki kaip pjaunamas)?! Slnt.
| refl.: Kas to jauno vyro do mintis buvo, kad pjóvėsi Skr. Pjáunas tarp savęs – kiek svieto išsipjaus! Krš. Aštuonias valandas pjovės, ne kovės S.Dauk.
ǁ peiliu žudyti mėsai, skersti: Ryto[j] senę avį pjaũs Pc. Pjaujama avis R. Pjautina avis H, N. Menu, baronėlį kap pjóvė Grv. Pjáusim, pjáusim baroniuką Dbg. Nepjáukiam kraliko – kurgi kailį dėsme! Mžš. Močiutė pjóvė pilką antelę JD277. Paršų pjautąją dieną buvo ir kalėdninkai Šts. Arklys par torą kaip pjaunamasis iššoko Šts.
^ Ožkelė tyli nepjaunama PPr272. Nepenėjęs gyvolio, nepjausi, o papjovęs taukų negausi VP33. Devyni vyrai gaidį pjovė LMD.
ǁ prk. marinti, galabyti: Taigi tuose marų metuose ne viena liga žmones pjovus LTsIV691.
5. tr. užpuolus kandžiojant žudyti, draskyti (apie plėšriuosius gyvūnus): Neėda katinas tų kurmių, o pjáuna vis tiek Trk. Strielčius nėjo vilko šaut, vilkas nėjo ožkos pjaut LB131. Lapė vištas pjáuna Vkš. Žąsis kai pjáuna lapė, tai eilioj sukrauna Ob. Gera katė vis žiurkes pjáuna Dkš. Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi V.Krėv.
^ Kur vilkai vaikus veda, ten nieko nepjauna LTR(Klvr). Niekumet artimoji lapė žąsų nepjáuna Plt. Kur anie (šeškai) laikos, ten nepjáuna Brs. Gi žiūriu žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną! J.Jabl.
6. tr. pulti kandžiojant (ppr. apie šunis): Šuo pjáuna kiaulę narsiai J. Kur aš eisu – šunys pjáuna KlvrŽ. Šuniukas mane pjóvė, o dabar nepjáuna Rs. Tas šuva savo [žmogaus] nepjáuna Rm. Šuva nepjáuja mane Lkč. Ka pjáuna, ka pjáuna tas Rudis tą žmogų! Trk.
^ Paskutinį šunys pjauja B. Gera šunims senas pjauti, kai akmenio nesuranda KrvP(Ds). Mesk šunį in kiaulės, kad nepjáuna! Krok. Šuva kalės nepjauna LTR(Srj). Nei vilkas vilko, nei meška meškos nepjauja DP529.
pjautinai̇̃ adv.: Pjautinai pjauna kits kitą J.
ǁ gilti: Kuisiai, bimbalai pjáun J. Uodai labai pjáuna gyvulius miške Ėr. Jei vasarą vabalai gyvulius pjauna, bus lietaus Škn. Tegul mes vargstame, tegul mus utėlės pjauja V.Kudir. Pjáuna kaip pasiutusios tos musys Pp.
| refl.: Bitys tos pjáunas pasiutusiai Erž.
7. refl. R201 rietis, kandžiotis: Šuva … puolė ant gyvatės ir pradėjo su ja pjáutis BM150. Atbėgę vilkai prie trobelės ėmė su šunimis pjautis LTR(Rk). Jau paaugs anys (šernai), vienas su kitu pjáunas Pb. Vieno kiemo šunys nesipjauna Vdk. Kad savo šunys pjaujas, nesikišk nei vienas B. Dviem šunim besipjaunant, katinas mėsą pagrobė KrvP(Mrc). Du kiškiu pjaujas, o baltas kraujas bėg (du girnų akmenys ir miltai) B.
8. tr. raižyti, varstyti, diegti: Man pilvą didei skaust, pjáuja, mane gumbas pjáuja KI566. Ji vis skundžiasi, kad ją gumbas pjáuna Alv. Nuo uogų man ėmė vidurius pjauti Pn. Rėmuo pjauna Šts. Rėmuo pjauja mane N. Pjáuna mane gyvą liga Dglš. Beeitant pradėjo širdį pjáuti Vn. Skauda strėnas, kap peiliu pjáuna Mrj.
9. tr. varginti, kankinti: Tie kalnai (važinėjimas kalnais) tai pjáuja arklius Gs. Pjáuna arklius toks kelias Ėr. Kosulys pjáuna Ps, Mrj. Pjáuja miegas (labai norisi miego) Grš. Mane vakar miegas pjóvė Mrj. Einu gult, miegas pjautè pjáuna Mrj. Mane šiandie silpnumas pjáuna Dkš. Jau mane pjáuja žiovulys (pradėjau labai dažnai žiovauti) Gs. Kur dėsis paukšteliai, šalčio pjaunami, – lenda kur beįmanydami! Jnš. Visą naktį baisūs sapnai pjóvė Užp. Pačią, vaikus darbais pjauni J.Paukš. Visokie rūpesčiai pjáuna žmogų Ėr. Pjauna skola kaip dalgis Rz.
^ Tas kūlimas žmonis pjáuna be peilio Užv. Taip sakydamas, mane be peilio pjáuni Mrj.
ǁ gadinti, kenksmingai veikti: Nepjáuk tamsta širdies su tais vaistais Lnkv. Naminė taboka pjautė pjáuna sveikatą Ukm.
ǁ kenkti, ėsti: Pjóvė ją, skundė – tai žmogus! Jrb.
10. tr. neduoti ramybės, barti, priekaištauti, erzinti, pajuokti: Pjáuna aną [vyras], kam brangiai mokėjo Krš. Nesiliauja Laužada pjovęs manęs dėl to arimo rš. Pamatys kas su vaikiais, pjáus kaip kipšai, neduos ramybės Krš. Paskum tėvas pjóvė muni visus metus kaip koks pjūklas Vdk. Jis jąją pjáuna kaip medžio pjūklu J. Dėl tos panos tu mane pjáuni ir pjáuni Lkš.
11. refl. bartis, ginčytis, nesutarti: Dievaž, nesinorėtų pjautis su Petruliais, visgi jie, uogele, mano šiokia tokia giminė V.Krėv. Pjóvės pjóvės abudu, ale aš nebesikišiau Kp. Kas čia dabar mylisi – visi pjaunasi Ėr. Skieskitės su tėvais – kam pjáuties! Grdm. Ko ten reik pjáuties kiaurai – negaliat būti geruojuo! Trk. Pykstas su ta dukteria ant vietos, pjáunas, lovo[je] gulėdama Trk. Susidėjo dančius, ka galėtų su marčia pjáutis (juok.) Krs.
| prk.: Jo galvoje pjovėsi, ūžė šimtai viena už kitą piktesnių minčių J.Avyž.
^ Pjaunas kaip katė su šuniu LTR(Pšl). Pjaunas kaip katės maiše Šmk.
12. refl. prk. nesiderinti, nesutarti: Šitos spalvos nesipjáuja Kt. Gražūs balsai, nesipjáuja Kt.
13. intr. Kv smogti, mušti: Ka pjóvė ans mun į murzą, net akys pažaliavo! Mžk. Nu, ka pjáusu par dugną bobai, tei žinos pliotkus nešioti! Krš.
14. tr. LTI513 smarkiai groti: Muzikantai pjaun kazoką, mūsų mergos gražiai šoka (d.) Alv.
15. intr. Up greitai važiuoti: Pjáuna su dviračiu, kad nė velnias nesugins Bt. Kur tu pjáuni tokiu bjauriu keliu su dviračiu?! Dr.
ǁ refl. smarkiai sklisti, veržtis: Griūvančių medžių trenksmas ir jų sukelto vėjo ūžesys pjovėsi biržėmis ir skynimais rš.
◊ ei̇̃ti (nuei̇̃ti) šuni̇̀ms šė́ko pjáuti LTIII461(Tvr) niekais virsti: Gyvenimą paskandino skolose ir pats nuėjo šunims šėko pjauti Žem.
óžius pjáuti Skr vemti: Negalėjau žiūrėti, kaip jis pjovė ožius rš.
apipjáuti
1. tr., intr. peiliu, pjūklu aplink įpjauti, aprėžti: Aplink ką pjauti, appjáuti KII255. Apipjovė aplink pirštą Ps. Kamblį appjáunam, kad nebūt storas [kopūsto] lapas Rud. Per pusantros aršinos nuo žemės apipjauna medžią taip, kad galėtų atlupti keturius plačius diržus rš.
ǁ pjūklu iš visų pusių nupjauti (papentį): Visur priversta apipjautų ir neapipjautų medžių, pabėgių, lentų A.Vien.
2. tr. SD203 pjaunant pamažinti, patrumpinti, dalį nupjauti: Paukščiui sparnus appjáuti KI216. Ana apskus galvą savo ir apipjaus nagus savo Ch5Moz21,12.
3. tr. pjaunant atskirti: Appjáuna mėsą, visą, kokia yra an lašinių, visą minkštimą Lz.
4. tr. pjaunant apibarstyti: Visą lovį pjaulais apipjovei Vb.
| refl. tr.: Apsipjóviau kepurę pjuvenom Ėr.
5. tr. Pc nupjauti dalgiu didumą (javų ar šieno): Rugiai jau buvo apipjáuti, o kviečių tę nesėja Ss. Apipjóvę vasarojų, važiuosma vilnų karšt Sdk. Kad nors bent kiek pievas apipjaut, tai pradėtumėm rugius Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas verks, kol mes nedaugį apsipjáusim Arm. Jau šiap tep apsipjoviau rugius, dar̃ galėsiu nor kiek sliptert Nč.
ǁ refl. baigti pjauti: Šįmet apsipjóvėm jau Prn.
ǁ nupjauti dalgiu aplinkui: Apipjauk aplink kelmą Kp. Lauko kampai apipjaunami dalgiais J.Krišč.
6. tr. įveikti, pralenkti pjaunant javus ar žolę: Vis tiek tu manęs neapipjausi Kp. Aš apipjáudavau savo žmoną Dgč.
7. tr. Plv, Klp aprieti: Mūs karves apipjóvė čia toks pasiutęs šuva Alk. Tas šuniukas apipjovė tam gaspadoriui visus gyvulius BsPIV283.
8. tr. įveikti kandžiojant, puolant: Žilukė deglukę appjóvė Lp.
9. refl. apsibarti, susivaidyti: Aš dėl jo apsipjóviau su gerais žmonėmis Kp. Apsipjóvęs su visais kap šuo Nč.
atpjáuti
1. tr. SD216, K peiliu, pjūklu, žirklėmis atskirti dalį: Atpjóviau galą rąsto J. Lašinių du kilogramu atpjóvė Erž. Valgyk, atpjaũs duonos Nmč. Atpjóviau duonos plutą Grv. Nešk drobę atpjóvęs nuog galvos ik kelių Kls. Milo kąsnys tokis atpjáuta Btrm.
^ Atpjauto daikto nebeprilipdysi Ds.
| refl. tr.: Šitų lašinių turėsiu ir aš kiek atsipjauti J.Jabl. Peilis be kriaunų – atsipjausiu lašinių LTR(Švnč). Užsiugdei, pasipjovei [paršą] – atsipjáusi Klt.
ǁ atidalyti, atskirti, atrėžti: Ta muno pasoginė žemė: tėvas kerčią atpjóvė Rdn. Tęnai buvo granica atpjautà (išvesta) Nmč.
2. tr. nupjauti: Ana ažumigo, anos ėmė ir atpjóvė galvą jai Dv. Aš atpjóviau virvelaitę, kad tas šunaitis pabėgt Rdš. Da atpjaũs sau pirštą [su pjautuvu pjaudama rugius] Rod. Jam koją atpjóvė JnšM. Atpjáutas arklys (nupjauti pančiai) – pavogė Grz.
| prk.: Išejo šienaut pievų, tai karvėm atpjóvė pieną (mažiau žolės, todėl ir pieno sumažėjo) Arm.
| refl. tr., intr.: Boba trupino batvinius ir atsipjovė nykštį LTsIII354. Per apipjaustymą atsipjauja atliekantyji šalis kūno DP54.
3. tr. išpjauti dalgiu, nušienauti, kad nekliudytų: Pievas atpjovė, gal vėžauti Šts. Prieš rugiapjūtę pievų [parugėje] neatpjóvė Ds. Tu kelelį par pievą atpjáuk Srv.
| refl. tr.: Reik atsipjáuti kelią – reiks važiuoti Pc.
4. tr. nupjauti dalgiu tam tikrą plotą (javų ar šieno): Lig sniedonei jau atpjovėm rugių gerą barą Ukm.
5. intr. atsilyginti darbu per javų pjovimą: Dėkui, tėveli, až dovaneles: kad gerai būsiu, – tanciais atšoksiu, kad blogai būsiu, – rugiais atpjausiu Švnč.
atsipjautinai̇̃ Kaimynai pas vienas kitą eina rugių pjauti atsipjautinai̇̃ Krtn. Atsipjautinai̇̃ talkinėtis Brs.
6. tr. Skd, Up, Pc, Užp atšipinti, atbukinti: Peilį atpjóviau į kaulą Skdv. Pjaustyk čia visokius velnius – atpjáusi peilį! Trk. Pjūklą atpjóvėm į ąžuolą Skdv. Palik antežius – dalgę atpjáusi Sdk.
| refl. Slnt, Kv: Dalgis jau atsipjóvė – reikės iškalti Skdv. Atsipjáuna dantaičiai, negal beįkąsti Nt.
7. tr. Lš nuvaryti stumiant, kandžiojant: Atpjóvė paršiuką kiaulė nuog lovio Lp.
8. refl. pjaunantis, pešantis ateiti: Šunes atsipjóvė iki stubai Gs.
◊ rugiai̇̃s (kviečiai̇̃s) atpjáuti po smer̃čio Grk, Grg niekada neatsilyginti, negrąžinti skolos: Aš tau po smerčio kviečiais atpjausu LMD(KlvrŽ).

×dapjáuti (hibr.) tr. peiliu pribaigti: Dapjóvė karvę ir pardavė Kb. Musinom dapjáut teluką Rud.
įpjáuti
1. tr., intr. SD439, R115, K peiliu įrėžti: Inpjáuk kiek pagalį, ir nulauši Ds. Tarnas … inpjovė savo rankos pirštan ir savo krauju patepė BsPII302. Neįpjáuk man rankos Š. Inpjáuta buvo, al[e] išgijo, tik rantas liko Šlčn. Rumbas, anpjáuta buvo Pb.
| prk.: Veidas siauras, ilgas, nusmailusiu smakru. Ir akys siauros, įpjautos įstrižai J.Balt.
^ Širdis gela kaip įpjautà Šts. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, būs širdis kaip įpjautà [motinai] Rdn.
| refl. tr., intr.: Kad darbininkai pas ją dirba, tai tik bijok, kad ji į pirštą neįsipjautų duoną beriekdama (tokia šykšti) I.Simon. Neinsipjaũ piršto! Dsn. Vaikai … peiliu ne vieną kartą impjaujas DP222.
ǁ intr. galėti, pajėgti pjauti: Eisiu savo medkotį pasimt, su tum neįpjáunu Erž.
ǁ tr. SD161 įręsti, įrėžti (ženklą): Su peiliu įpjáuk ženklą J. Raštas … įpjautas ant toblyčių Ch2Moz32,16.
2. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Pasdairau – po berželiu sėd[i], nė vieno pėdo neinpjóv[ė] Lz. O da neįpjóviau pusę pradalgėlės, tai aš radau didį radinėlį JD47. Y[ra] jau rugių įpjautų, o dar kame šventa Ona Šts.
3. intr. pajėgti smarkiai pjauti dalgiu: Atrodo ne kažin kas per vyras, bet jis įpjauja Žvr.
4. refl. pjaunant javus ar šieną, įeiti, įžengti: Įsipjóvėm į sodną ir ilsamos pjovėjai sugulę Dr.
5. refl. tr., intr. pjaunant javus ar šieną įsismaginti, įsinašinti: Įsipjóvę vyrai (šieną), nė pusryčio nebenori eiti Š.
6. refl. veržiant įsirėžti, įsispausti: Pančiai arkliui į gyvą kaulą įsipjóvę Alk. Diržai giliai įsipjovė į švelnias mergaitės rankas ir kojas rš. Vėzas iš impato kap ansipjovė akmeninian kalnan, tai kalnas aždrebėjo AruP86(Lz).
7. tr. įvarginti, iškankinti: Aš karo lig čia (ligi kaklo) įpjáuta Vn. Tos dalys (pasogos) įpjóvė visus Vn. Įpjáuna tas tolumas nu kelių, ale kur nupulsi, kas lauk[ia]… Pp.
8. refl. įkyrėti, įgristi: Įsipjóvė tas karas lig kaulo Pj. Meisteriui galutinai įsipjauja tuščia šneka P.Cvir. Įsipjóvė su toms skundoms lig kaklo Jdr.
9. refl. įsipykti, įsivaidyti: Jie taip įsipjóvė, kad negali vienas kito matyt Plv.
10. intr. uždėti, priteisti (baudą): Atsekė rasoms, suėmė – teismas metus ir įpjovė už miško vogimą Ggr.
išpjáuti
1. tr. K pjaunant pašalinti: Patepė išpjautą vietą gydomu vandeniu, ir žaizda užgijo J.Jabl. Kap tu jo (plauko) neišpjáusi, tai anas numirs (ps.) Grv. Žuvies žiaunos išpjaunamos rš. Iš žyvato motinos išpjautas B.
^ Šogeris buvai, šogeris būsi – daba nė su peiliu nebišpjáus Trk. Ne su peiliu anam neišpjáusi, ką žino Šv. Stovi jautis išpjautais šonais, pro nugarą dūmai rūksta (namas) Pnd.
| refl. tr.: Ėmė išsipjovė iš visų smakų galvų liežuvius, susidėjo in krepšį BsPIV277.
| Ji būt vaikų turėjus, ale išsipjóvė juos Skr.
ǁ N iškastruoti: Reikės netrukus jau ir paršelius išpjáuti Up.
2. tr. Grš kurį laiką pjauti pjūklu: Pusę vasarelės išpjóviau malkas Vn.
3. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti: Išpjovė medį ir įmetė jį ten Ch2Kar6,6. Aš išpjausiu šmaikščią rykštę Pb. Išpjáuta dabar miškai, nėra grybų, uogų Pst.
| refl. tr.: Paėmė išsipjovė gerą aliksninę lazdą BM209. Juk ją (lazdą) gali iš kiekvieno krūmo išsipjauti J.Balč. Išsipjóvę linkių, rytoj eisime jau prie rugių Š.
4. tr. pjaunant pjūklu išilgai rąsto pagaminti (lentas): Ei pakirs pakirs žalią skrobluželį, išpjaus baltas lenteles RD149.
ǁ sunaudoti lentoms, lentų gaminimui: Išpjáusma rąstą į lentas Grd.
5. tr. pjūklu pjaunant uždirbti: Roną (rąstą) pjaunant galėjo išpjáuti rublį par dieną Šts.
6. tr. SD410,419 pjaustant, pjaustinėjant padaryti: Stiklus vakar išpjóvė, šiandien deda langus Krš. Padavė jam taurę, išpjautą iš vieno smaragdo J.Balč. Aštriu peiliu ar specialia formele išpjauti tešlainius sp.
7. tr. peiliu ar pjūklu padaryti (skylę, griovelį): Atkalčių viduryje išpjauta širdis (širdies formos skylė) I.Simon.
| refl. tr.: Langą jaujo[je] buvo išsipjovę Krs.
ǁ Jrb stipriai spaudžiant įrėžti, išgremžti: Lytus, sunki vežimai išpjovė provėžas giliausias keliūse Šts.
8. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną), nušienauti: Vincukas pievą išpjóvė i šieną suvežė Krš. Išpjaũs visas balas Strn. Visas šienelis išpjáutas, lyna Krš. Pieva išpjauta, šienas į kupečius sudėtas BM227. Jau pieva išpjautà ir išvežta Krš. Su skrudėlytėm išpjáuna pievą [taupus ūkininkas] Imb. Išpjoviau pievelę dobiluotą NS139. Du barus išpjovė LTR. Aure liūnai visi išpjauti̇̀, šiandien veža šieną Rm. Per dieną pjovė, nieką neišpjovė, šviesų dalgį sulaužė N253.
| refl. tr.: Duoda tą daubikę mun išsipjáuties Pvn. Iš tos ganyvos reikia išsipjáut šienas Ob.
9. tr., intr. pajėgti pjauti dalgiu: Negali išpjáut – toki [geri] dobilai Plk. Žolė neišpjaunamà Brt.
10. tr. dalgiu ar plautuvu pjaunant įstengti padaryti tam tikrą kiekį: An dienos boba išpjáuna kapų tris, ir dvi, ir pusketvirtos Lz.
11. tr., intr. kurį laiką pjauti dalgiu (javus ar šieną): Išpjovęs [šieną] lig pusryčių, parėjo valgyti LTsIV225.
12. tr. pjaunant šieną rasti, užtikti: O ir išpjóvė mano žiedužėlį trečioje pradalgužėlė[je] JD994.
13. tr. pjaunant sudildyti: Išpjáutu dalgiu sunku pjauti Šts.
14. refl. išsiveržti į viršų, iššokti: Kap paorėj[o] per pavasarį, tai visos gyslos išsipjovė Arm.
15. tr. išžudyti peiliu ar šiaip kuo aštriu: Visi jie buvo galvažudžių išpjauti S.Dauk. [Žemaičiai] metūse 1409 viena nakčia pagal vokyčius išpjovė ir jų jungą vienkart su katalikų tikėjimu apent atmetė M.Valanč.
| Išpjáuna su pulemiotu kaip avinus [per karą] Grz.
| refl.: Ar tik neišsipjovė? P.Cvir.
ǁ išskersti mėsai: Pašarų nėr – išpjáuna gyvulius Rm. Viską kai šluota šlavė: iššaudė aveles, išpjóvė kiaules Bgs. Papjūvas, papjovykščius išpjáuk J.
ǁ prk. išnaikinti, išmarinti: Metūse 1798 įsisukusios rauplės išpjovė jo visus vaikus M.Valanč. Daug žmonių išpjovė marai A1884,265. Kiek daug ne laike žmonių karštinė išpjáuna! Užp. Jų vaikus vargas ir bėdos išpjaus! Tat.
16. tr. užpuolus kandžiojant išžudyti (ppr. apie plėšriuosius gyvūnus): Žiemą vilkai šunis išpjóvė Všv. Vilkučiams avis išpjovus, avinai skundžias senam vilkui J.Jabl. Žiūro, ka vilko išpjáuta visos avys Brb.
ǁ geliant išnaikinti: Svetimos bitės mūsų aulius išpjauna S.Dauk.
| refl.: Jei ant to avilio įsispiesdavo, kur stipresnės, išsipjáudavo [bitės] Grz.
17. tr. Ad, Krtn, Jnšk išėsti, išrieti, išvaryti: Išpjóvė, turėjo išeiti Vn. Su ta Zose susipyko, ir išpjóvė iš numų Pln. Šogeris buvai ir būsi: jau munęs niekur neišpjáusi! Trk. Priešininkai geidavo prazidentą iš urėdo išpjauti LC1882,23.
paišpjáuti tr. išrėžti: Iš skūros paišpjóviau diržus Lz.
nupjáuti
1. tr. SD385, K peiliu ar kuo kitu aštriu nurėžti, nuręsti: Teko vargšui pirštas nupjauti rš. Liežuvį nupjovė S.Stan. Būtų nupjovę gelsvas kaseles KlvD7. Negalėjo … su šoble tą ragą nupjáut Sch118. Nupjáuk nagus J. Iš nakties varpas nupjovė rugiams Šts. Viršūnė [pušies] nupjauta Rud. Nupjáuk vytelę kiaulei pavaryti Als.
^ Nupjauk man galvą, išimk širdį, duok kalbėt (žąsies plunksna drožiama rašyti) B.
| refl. tr., intr.: [Medžioklis] nuspjovęs savo sidabrinę sagą LTR(Ds). Nusipjauju lazdą N.
^ Bet kaip jau numirė, tada šitie daiktai kaip pjaute nupjaujasi BPII408.
ǁ pjūklu pjaunant, nuleisti nuo kelmo (medį): Gražiai auga jauni ąžuolai, slapčiai nupjaujami prš.
2. tr. pjūklu pjaunant padaryti, pagaminti (lentas): Gerai anam nupjóvė lentas Pvn.
3. tr. dalgiu nukirsti (javus ar šieną): Dvidešim pūdų nupjaũs rugių Nmč. Žmonės rugius nupjovė – teliukus rugienon veda, riša Tvr. Ar tau rugiai, ar šienas, vis, būdavo, su rankom nupjáut Ob. Mūsų rugiai jau nupjauti̇̀ Pš. Rugius talka nupjoviau A.Baran. Pievą nupjauju, nušienauju R8. Visus nupjáutus dobilus sulijo Srd. Kaip mes pareisim …, šienus nupjáusim JD955. Ar biesas nupjaus tokius laukus! Žem. Miežius pjovė vieni dvariškiai, bet nupjautoje dirvoje pluokštai kėksojo nenupjautų varpų Žem. Nupjóviau pievelę su dobilėliu, parvedžiau mergelę su vainikėliu JD361. Dalgelę suleisiu, žolelę nupjausiu LTR(Lp). Rudenį skubėk pjūties laike nupjauti pjaunamąjį i sukrauti kraunamąjį Šts.
^ Be laiko nupjausi – gardžios duonos neragausi KrvP(Mrc). Priežodis sako: „Su saulele rugius nupjovus, bus duonelė balta“ rš. Nėr ko dejuot pjovėjų – rugiai rugius nupjaus (už rugius galima pasisamdyti) Vlk. Nesidžiauk nupjovęs, pasidžiauk kluonan suvežęs TŽV600.
nupjautinai̇̃ adv.: Geriau rugius rišti yr nupjautinai̇̃ pjaunant Lk. Kad pjauna rugius kaip šieną, sako: pjauna nupjautinai̇̃ Lk.
| refl. tr., intr.: Kaip rugius nupjáunas, mėnesį praleida i kula Brs. Iš bėdos nusipjáutumėme bobos rugius Pc. Kai su pjautuvais pjauni, tai gerai nusipjáuna Antr. Kai rugiai nusipjaũs, tada apmažės darbų Mžš. Rugiai nusipjóvė į gerą laiką LKKIX161. Ans sako: Nusipjaukiat, pūrai, – ir nusipjovė (ps.) S.Dauk.
4. tr. peiliu nužudyti: Aš nieko nesu papjovęs, ne vištą, ne veršį, o kiaulę taip nupjáunu, ka nu: ana užduoda tokią zlastį – žviega, bliauna, čypa Vgr.
ǁ Štk prk. numarinti: Pjūtis nupjovė žmogų Ggr. Pjūtis arklį nupjovė Šts. Aš suvalgiau uogų, ir kad ėmė vidurius pjauti, aš tariau, kad nupjáus Rt.
5. tr. Krš, Užv, Kdn, Grš kandžiojant nugalėti, nuvaryti: Tas paršiukas nupjauna muno kiaulelę, apėda aną Klk. Anas paršiukas nupjáu[ja] šitą i storas toks kai reketys Jrb. Mažąjį paršioką ir kiaulė nupjáuna Trgn. Jei nori, kad bitės nuo kitų bičių atimtų medų ir jas nupjautų, leisk jas avilin per vilko gerklę (priet.) MTtII128.
6. intr. greitai nuvykti, nubėgti: Kai jie nupjaus tolyn, tu atlėk, – sako šuva vilkui (ps.) Rm.
◊ kaip nósį nupjáutas; Žem nusiminęs: Paliko kaip nosį nupjautas po tų žodžių Dr.
panupjáuti
1. tr. pjūklu pjaunant nuleisti nuo kelmo (medį): Mes tas pušis panupjáusim Dv.
2. žr. nupjauti 3: Visi panupjóvė avižas ir pašienavo pievas Dv.
papanupjáuti žr. panupjauti 2: Kap Laurynas, tai bus visa papanupjáuta ir papanurinkta Dv.
papjáuti
1. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti, nuręsti: Tu nueik ant kryžkelės, kur yra gluosnis, papjáuk septynias rykštes ir ateik pas mane LTR(Šk). Kad kas tos lovos galą biskį papjáutų – par ilga Jrb.
| refl. tr.: Tai pasipjausiu žalią rykštelę ir pamokysiu savo martelę D4. Eisiu į beržyną, pasipjausiu beržo rykštę KlvD7. Ta lieknąjį šermukšnį jis kadai kitkart manė pasipjaut meškerei rš.
ǁ peiliu šiek tiek ko nupjauti, pripjauti: Buvai miške ir botagaičių nepapjóvei Ds.
| refl. tr.: Pasipjoviau kadagių kaminui šluostyti Šts. Nuejęs lazdų akėčiom pasipjautų BM67. Aną dieną ėjau vytelių pasipjauti bučiui rš. Pasipjovusi gėlių, mergaitė vėl išėjo iš darželio J.Balč.
ǁ SD263 pjūklu pjaunant nuversti, nuleisti nuo kelmo (medį): Dar vieną uosį turiam papjovę Ktč. Medis koks papjáutas – i liptas Šv.
2. tr. supjauti į dalis, supjaustyti: Į dalis papjauti N. Papjáunam [pušį], paskaldom ir sudedam po siena Dv. Papjáusiu ant lentų sienojus Rod. Daug šį rytą kepalų bus papjauta ant stalų sp.
| Tik papjáuna (sukerpa medžiagą) ir duoda siūt Nmč.
ǁ truputį, dalį nupjauti: Papjóvė galvas [svogūnų prieš sodinimą] Ad.
3. tr. perpjauti: Pripuolęsi papjovė virvę, [pakaruoklė] nukrito dar gyva Žem.
ǁ ne visai nupjauti: Virto papjautos pušys tarsi kokie milžinai rš. Pjautuvu kab pjaunam, tai ir pirštus papjáunam, ir kraujas bėga Lz. Gyslelę papjóvė kokią, i mirė Rdn.
4. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Imk dalgį ir eik vikavižių rytdienai papjauti I.Simon. Prašiau, kad kas mišinio papjáutų – nėr kas papjáuna Antš. Reik prašyt, kad kiaulėm atolo papjáutų Pc.
| refl. tr. Mžš: Einu pasipjáut karvikei šieno LKT104(Pd). Mes pasipjáusiv lanko[je] šienelio, baltųjų dobilėlių JD346. Aš papartėlio nepasipjausiu ir žirgelio nepašersiu (d.) Sn. Ėjau arkliams šėkų pasipjaut BsPI24. Pirminykas davė žmonėm pievų – rytais, vakarais, sako, pasipjáukit Rm.
5. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną): Vartė, kol su rasa, papjautą šieną Vaižg. Avižas papjovė Zt. Jau toli papjóvė rugius nuo miško Rm. Ans eina šieną papjáudamas, žabus pakirsdamas Vgr. Savaitę papjáutas [šienas] išbuvo, gavo lytaus i pašuto Rdn. Lankos gulia papjáutos Skr.
papjautinai̇̃ adv.: Rugius pjauna į eiles kaip šieną, atseit, papjautinai Ggr.
6. tr., intr. galėti, pajėgti pjauti (javus ar šieną): Nemanyk, ir jis neblogai papjauja, kažin dar ar spėtum! Žvr. Parsivedžiau jauną, rugių nepapjáuna JV797. Jonas nepapjáuna – reikės žmogų samdytis Šlv. Kap visai reti, tai nepapjaunami [rugiai] Lp. Ans i su viena ranka papjáuna Krš. Su mašina visai nepapjáusi: vietums išgulusios, o vietums labai daug akmenų Vdk.
7. intr. kurį laiką pjauti dalgiu: Papjóvė kokią valandą ir parejo su dalge Upt. Papjaudavom i penki šeši dalgiai – nuvarai par pusę dienos Grd. Paėmimą papjóvė, ir nori paimt kaip už visą dieną Šmn.
8. tr. SD348, K peiliu ar šiaip kuo aštriu nužudyti: Anas sa[vo] mergos papjáut norėjo Vlk. Šaukė: „Aš tave papjáusuot!“ Vn. Kaunas peiliais, būna, ir papjáuna Rod. Bešienaudamas papjoviau gyvatę Dkš.
| Traukinys žmogų papjóvė (suvažinėjo) Švnč.
^ Visi miega kaip papjauti Ėr. Staiga mirė vyras – kai pjaut papjóvė Erž. Kaip pjáute papjáuna tie vėžiai žmogų Trk. Jis įmanęs kitą nagu papjaũtų Mrj. Papjáuk – nieko nesupranta Nmč. Nevalgo – gali papjáuti Trk.
| refl.: Bobos ko nepasipjóvė Pc. Man geriau su šituo peiliu pasipjaut, o ne tokį gyvulį už vyrą turėt BsMtII100. Galiu jam duoti ar peilį pasipjauti, ar virvę pasikarti KrvP.
ǁ peiliu nužudyti mėsai, paskersti: Papjauti avį J. Ir papjovė veršelį BB3Moz9,8. Papjóviau aš ituos karves, papjóviau telaičius, iš skūros paišpjoviau diržus (ps.) Lz. Papjóvė paršą, nedidelis, ale minkštas Pnd. Papjáuna paršioką, tą suvalgo, tada kitą pjauna Pb. Mes kaip papjaujamos avys rokuojami esme BPII130. Papjaukit antį iškepti ir vištą kur riebią sriubai Žem. Dar didesnis gaidys buvo, ale papjóviau Dt. Avį, žąsį papjauju R9. Šiandiej darbo, kaip kiaulę papjóvus (daug) Šmn.
| refl. tr., intr.: Nė vieną kiaulę da nepasipjóvė Vlkv. Gaspadinė vieną dieną pasipjovė avį vieną DvD264. Pasipjovė vištą kepti J.Jabl. Mėsos mes daug pasipjáudavom, bet mano žmogus nevalgydavo Skr. Tas pęslas pasipjáusias (bus papjautas), mažiau darbo būs Krš. Nelygu gyvolis pasipjauna naginėms: ir šešias vasaras gal išnešioti nagines Šts.
ǁ prk. numarinti: O brolį džiova papjóvė Mrj. Tokius jaunus papjauna džiova I.Simon. Gumbas kone papjovė R.
9. tr. K, Dkš užpuolus kandžiojant nužudyti, sudraskyti: Parėjęs namo, žmogus sužino, kad jo arklys ten pat krūmuose vilko papjautas rš. Siuntė ponas vilką, kad ožką papjautų d. Iš nakties keturios vištos papjáuta Antz. Lapė papjovė visas žąsis, nė vienos nebeliko LTR. Paukščioką papjóvė katė Kp. Šeškus vištas papjóvė Dglš. Varlė papjáudavo kumelę (pavasarį nusilpę arkliai dažnai įklimpdavo į pelkę ir nugaišdavo) Imb.
| prk.: Visi [kareiviai] utėlių papjauti (apnikti, užgraužti), nor semte semk Imb.
^ Daug šunų ir vilką papjauna PPr109. Šimtas varnų ir kumelę papjauna Lkv. Atsimena kap vilkas papjautas avis KrvP(Mrk). Ateit svečias be dantų, papjau[ja] aviną be kaulų (kūdikis ir krūtis) B. Kąsakas kumelę papjóvė (sakoma vis klausiančiam „ką sakai“) Skdt.
| refl. tr.: Pagiriais vilkiščiai vaikščioja: tave pasigaus ir pasipjaus Tat.
ǁ mirtinai sugelti: Anais metais tai man papjovė šunį bitelės Všn. Kaip tikt motina pabengia kiaušelius dėti, tai bitės tus tranus nutvėrusios papjaun S.Dauk.
papjautinai̇̃ adv.: Galvažudžiai vorai pjauna papjautinai Blv.
10. tr. labai suvarginti, nukankinti: Šitokiuo keliu važiuodamas gali ir arklį papjáut Užp. Tos rupūžės avys papjáuna žmogų iki čia (didžiausias vargas vedžioti jas į ganyklą) Skr. Mane bėdos baigia papjáut Sv. Jin vargų papjauta moterėlė Lnkv. Kartais žmogų rūpesčiai papjáuna Mrj. Seniau, būdavo, tos dalios papjáuna žmones Mrj. Baigia papjaut gyvą [darbai] Ds. Bailės papjautas (labai bailus) Dglš.
^ I su liežuviu žmogų gal papjáuti Užv. Čia mane be peilio papjovė, be virvės pakorė KrvP(Kbr). Ji mane be peilio papjáuna savo bumbėjimu Prn. Toks gyvenimas mane be peilio papjáuna Prn.
| refl.: Ji su tuo seniu pasigadino, pasipjóvė (pagadino nervus, sveikatą) Skr.
11. tr. sugadinti: Man senystė gerklę papjóvė, negaliu giedot, nėr balso Ad. Žmonys dabar onaro papjauti̇̀ Dglš. Mielių papjáutas (nusivadėjęs) alus KI239. Uzbonėlis tarė, pusverpėlį barė: „Eik tu laukan iš kamaros, mielių papjautàsis“ JD968.
parpjáuti
1. refl. atšipti, atsipjauti: Piela per daug metų parsipjáuna Prl.
2. tr. visiškai nukamuoti: Parpjaũs arklius [versdami taip sunkiai vežti] Lp. Jis visas ligų parpjáutas Mrj.
pérpjauti
1. tr. pjaunant padalyti į dvi dalis: Perpjaukim tą obuolį pusiau rš.
^ Kaip nori, pjauk – neperpjausi, kaip nori, kirsk – neperkirsi (vanduo) LTR(Srd).
2. tr. K giliai įrėžti, kiaurai perrėžti: Koją párpjovė ligi kaulo Jnšk. Piemuo su peiliu párpjovė sau pirštą J. Kaklą perpjauju, papjauju R11.
| refl. tr., intr.: Išilgai delno pérsipjovė Grž. Nekišk savo nosės, aš [pats] persipjáusiu Slm.
3. tr. Grd, Ldk dalgiu pjaunant užgriebti svetimos dirvos ar pievos: Tu vagis! Perpjovei mano pievą per dvi pradalgi Žem. Kapčių nebuvo, párpjovė ežią, i trukšmas Užv. Jis išmieruos, bet niekieno pievos neperpjaũs Rm.
| refl. Lp.
4. tr. kurį laiką pjauti (javus ar šieną): Visą dieną párpjoviau tą dirvalę Vvr. Párpjausi dvi dieni, o litą tegausi Nt.
5. intr. nustoti raižius, pjovus, kankinus: Parpjovė pjūtis, ir vėl sau sveikas Šts.
piepjáuti, pypjàuti žr. pripjauti 3: Pypjáuk, o su karu parvežk tos žolės Klp.
prapjáuti tr.
1. R pradėti peiliu ar pjūklu pjauti: Prapjáunu paltį lašinių J. Dar yr vienas kepalas duonos neprapjáutas Als. Tiek bijo nu vieno klucį prapjáuti Trk.
2. K peiliu prarėžti, įpjauti.
| refl. tr.: Kad prasipjáusi pirštą, vortinkliu liuob dėti, kad užstabdytų kraują Štk.
ǁ pirmą kartą važiuojant rogėmis per gilų sniegą padaryti provėžas: Kai tik prapjovė provėžas, tai ir geriau važiuot [rogėmis] Gs.
3. pjaunant padaryti skylę, plyšį: Tie maišai dengė visą kūną žmogaus, tikt rankoms, nosei, lūpoms ir akims buvo prapjautos skylės M.Valanč. Žiūro, kad maišas prapjauta ir cukerkų išimta rš.
^ Jos akys kai viksva prapjautos (siauros) Mrc, Sn. Vis tiek tas kačiukas nesveikas – jam akys kaip viksva prapjautos Pc.
4. pradėti dalgiu pjauti (rugius): Dzūkijos valstiečiai stengdavosi savo rugius prapjauti kaimynų nepastebėti rš. Prapjóvė [rugių], tai atanešė surišęs pėdelį mažutį – gaspadoriu[i] pastatė užu stalo Pb. Gervėčių apylinkėse lietuvės moterys, eidamos prapjauti rugių, nešdavosi duonos ir druskos rš.
^ Džiaugiasi, kap rugius prapjovęs KrvP(Mrc).
5. Šv nupjauti kiek javų ar šieno: Vasarojo prapjáus, žąsis ganys Lk. Prapjáus rugių, i kulsi išsiviepęs Trš. Prapjauk šienelio nors pradalgėlį LTR(Kp). Biškį prapjóviau žolės, lei duoda kiauliums Vgr.
| refl. tr., intr.: Prasipjaukiam šieno! Su kuo beprasipjausi, kad dalgis nulūžo Dr. Pakol prasipjáuna, nebuvo niekur rugių pirkt Mrc. Man dalgelė gero plieno, prasipjausiu žalio šieno d.
6. kiek pasismulkinti: Šiečkos reikia kiek prapjáut Švnč.
ǁ supjaustyti kiek malkų: Ka jau reik eiti medžių prapjáuti, ans dyri dyri dyri ir išejo Trk.
7. pjaunant padaryti praėjimą, pravažiavimą: Kelią prapjóvėm pievoj Lp. Aš, rugelius prapjaudama, dobilėlius pamindama, atrasiu kelelį in tėvelį TDrV26.
8. Kš pralenkti pjaunant (javus ar šieną): Esu prapjóvęs visą talką, visus pjovėjus esu prapjóvęs Šts.
pripjáuti tr.
1. JnšM peiliu ar pjūklu prirėžti tam tikrą kiekį: Katilą [obuolių] pripjáusu i suvirinsu obūlynės Krš. Nu pagatavija medy malkos, tę malkų tada pripjáuni, tada praskaldai Lz.
| refl. tr.: Visa ką padariau ir siečkos prispjóviau Grv. Prisipjauti virpstelių rš.
2. Ds, Užp pjaunant patrumpinti: Kad ilgas, pripjáuk Trgn. Dabar i pripjáut redelių nemožna [kai padarei per aukštus] Dglš. Reikia pripjaut ienos šitam arkliukui Sdk.
3. dalgiu prikirsti (javų ar šieno): Gerus rugelius bepjaudama menkų rugelių nepripjovė Rtn. Aš pažiūrėsiu rugių laukely, ar daug pripjovė baltų rugelių (d.) Mrj. Jis pripjóvė šmotą šieno J. Žirnelių pripjóviau kiaulėm Šlčn. Tada pripjáuna saują pirmą [rugių] ir suriš ir atneš gaspadoriu[i] Pb. Jeigu pripjauni paskutinį pėdą pilną, tai daugiau nebepjausi, mirsi (priet.) LTR(Ob).
^ Kad pripjovė – šuniui pasikočioti LTR(Sdb).
| refl. tr.: Dobilo jam te gero buvo, prisipjaũs davaliai Ob.
ǁ refl. iki valiai pjauti (javus, šieną): Aš prisipjóviau lauke rugelių, geltonųjų kvietelių JV494. Aš prisipjóviau lanko[je] šienelio, prisinešiojau plieno dalgelio JD962.
4. refl. pridilti, atbukti: Prisipjóvė peilis, t. y. pridilo J. Ruokaną dieną dalgis neprisipjauna – neapkimba koše Varn.
5. tr., intr. pjaunant dalgiu prieiti, pasiekti: Pardien gal ir pripjáusma lig Vidupievio (pievos vardas) Vb.
pripjautai̇̃ adv.: Kviečius, rugius pjauna pripjautai̇̃, pripjautinai̇̃, prykersmu (pradalgė virsta prie nepjautų) Rt.
pripjautinai̇̃ adv.: Pas mus tik rugius ir pūrus pripjautinai̇̃ tepjauna Brs.
6. I daug priskersti: Vištų pripjáuta priemenėj Bgs.
7. Slnt, Ėr, Ml, Alv pjaunant pribaigti nepagydomai sergantį, dvesiantį gyvulį: Reikės šiame čėse tokią gerą karvę su šviežiu pienu pripjáuti Rdn. Ta karvė bengės, da pripjóvė ir pardavė tą meisą Štk. Gavau pripjáuti veršį, buvo bedvesąs Šts.
8. ne visai papjauti, ne visai nužudyti: Mano kaimyną piktadariai pripjóvė ir paliko pripjáutą (leisgyvį) Mrj.
| Sako, pripjáutas [po operacijos] esąs, vos ne mirštąs Jd.
ǁ užpuolus kandžiojant, draskant ne visai pribaigti: Radau, pripjáutas (dar ne visai vilko papjautas) avis Gs.
9. žr. nupjauti 1: Liežuvį pripjauti bei rankas ir kojas nukirsti BB2Mak7,4. Ausys, nosis jo pripjaujamos BPI190.
10. Ob prierzinti: Tai pripjóvė jį, net nežino, kas daryt! Km.
11. uždėti, priteisti (baudą): Anam pripjóvė tris šimtus rublių pabaudos Krtn.

×razpjáuti (hibr.) Rš žr. perpjauti 1: Bulba razpjauta per pusę Aps.
supjáuti tr.
1. pjaunant susmulkinti, supjaustyti: Malkas supjauti N. Jis paliks tau tas malkas supjauti Grž. Supjovė kaip bematant visus šiaudus BsPIV237.
2. pjaunant sunaudoti: Tie visi medžiai reiks lentõs[na] supjaut, o anie malkos Rk. Visus rąstus į lentas supjovė Pn. Davė mėsos, sako: „Ir tą tik visą ansyk nesupjauk, tai vis galėsi pjaustyt ir pjaustyt“ BsPIV109.
| refl.: Daugiau kaip trečdalis medžio susipjauna į pjuvenas rš.
3. pjaunant pagaminti: Supjáusiu lentas Kb.
| refl. tr.: Aviliui susipjáusiu lentas Ėr. Pasiuntė susipjauti šulų bačkai Vn. Susipjoviau kelias šluotas beržynėly Jnšk. Susipjóvei šluotą beržinę ir parsinešei namo Ob.
4. kuo aštriu sužeisti: Bjauri dabar [linus] rauti: supjáuna, subūna rankas [raunant iš kietos žemės] Krš.
5. dalgiu nupjauti, nukirsti (javus ar šieną): Vyrai paema dalgį šienuo supjáut Klk. Kai supjauna, suriša, gubosna sustato V.Krėv.
| refl. tr.: Susipjóvėm viską – a neims lyt? Gs.
6. dalgiu pjaunant pagaminti tam tikrą kiekį: Su pjautuvu supjóviau šėko dėlei karvės J. Par kėleną gal du vežimu šieno supjauti Sln. Mažai šieno tesupjaudamas, arklių nelaikė M.Valanč. Supjóvėm šešias kapas rugių Ktk. Žolės supjáut reikia kiaulėm Grv. Supjauna visuomet mažiau negu kiti, nors lauko turi tiek V.Krėv. Supjovęs pėdą, tuojau nešė namo gaspadinei S.Dauk. Paskutinį pėdą supjauna didžiausią, tai, sako, – gaspadorius LTR(Auk). Dobilai buvo, kad negali pradalgės supjáuti, turi kirsti aplinkuo Lkv.
| refl. tr., intr.: Susipjovęs esąs tris kupsčiukus Rdn. Susipjaũs ir mūsų šiemet keli vežimėliai šieno Jnšk.
^ Kas verkdamas sėja, tas ant pjūties, susipjovęs pėdą gražių kviečių, nešdamasis džiaugsis Tat.
7. refl. pjaunant prilygti: Dar tu su gerom pjovėjom nesuspjáusi Vlk.
8. refl. Ėr sudilti nuo pjovimo: Jos plieninis pjautuvėlis susipjovė, susipjovė DvD142. Jau mano dalgė visai susipjóvus, tik per colį platumo Alv.
9. sukandžioti: Padabok šunis, kad nesupjautų deglės Žem. Šuo kiaulę supjovė Lp. Svetimi šunys supjóvė mūsų šunuką – neblaka Užv. Ir tu bėgtum, kad šit šuva supjaũt Trgn. Šunys mūsų veršį labai supjóvė Up. Supjaũs kiaulės paršuką Lp.
^ Eina kai šuva supjáutas Rod.
ǁ Up sugilti: Muni bitys supjóvė – rankos už kokių dešimt minučių suputo Žr.
10. refl. susirieti, susipešti vienas kitą kandžiojant: Šunys susipjóvė K. Daržinėj susipjovė katės rš. Katė ir šuo greit susipjauna rš.
^ Savi šunes susipjovė, jie ir susigerins LTR. Ir dvi bitys vienam dobile susipjáuna Krž. Du kiškiuku susipjovė, balti kraujai bėga (girnos) flk.
ǁ refl. susimušti, susigrumti: Jeigu kas valgo svetimu peiliu, jisai su tuom žmogum susipjauna (priet.) LTR(Auk). Pats Bliukeris pirma jojo, pirma jojo, su prancūzu susipjovė, susipjovė JD1150. Kad mes jojom vieškelaičiu, susipjovėm su maskoliais (d.) Nm.
11. supjudyti, sukiršinti: Pasmaišė kokia te nogla atejuonis ir supjóvė žmones Lkm.
12. refl. smarkiai susiginčyti, susivaidyti: Susipjovė medininkas su sendvariškiais Žem. Taip ir išėjom nuo brolio susipjóvę Skr. Abudu susipjóvė kaip šunys Ėr. Susipjovė kaip šunys dėl kaulo PPr419.
13. refl. prk. neatitikti, nesusiderinti, susikirsti: Kartais liaudies išminties dėsniai susipjaudavo su jo paties pastabomis ir samprotavimais rš.
14. sukirsti kalboje, suniekinti: Nedavė bobos ir išsižiot sekretoriui – ažkart supjóvė Ktk. Niaugi anys mum supjautų?! Sdk. Norėjo ir berniuką vestis, tai aš ją supjóviau Švnč.
15. suduoti, sukirsti: Anas jį botagu supjóvė Lz.
užpjáuti
1. tr. SD430 peiliu užręsti: Čia to[je] vieto[je] reik užpjáut, ba nusmuks [užrišta virvė] Pc. Ažpjáuk botkaitį – ažrašyk, bo vėl botagas nusmuks Š. Rykštės nuo balanų skiriasi, ka galai užpjáuti i siūlukai galuose Prn. Ažupjáuta ravelis ir dirželiu pririšta Arm.
2. tr. peiliu ar pjūklu įpjauti: Šitas rąstas netinka pėdžiai – užpjáutas Slm. Užpjauk tą lentą lig tolei ir daugiau nuskelk kirviu Pc. Kiek užpjóviau mėsos, nukirsk kaulą Ėr.
3. tr. pjūklu pjaunant užversti: Užpjovė medį už kelį, negal bepravažiuoti Dr.
4. refl. tr. nupjovus užsidėti: Užsipjóviau lašinių an duonos ir užėdžiau Krš. Užsipjóvei žolikės, i gyna [žaizda] Grd.
5. tr. pjaunant javus ar šieną uždirbti: Po keturius litus moka ant dienos, tai kiek par nedėlę užpjáus? Užv.
| refl. tr. OG92: Pernai a[r] tris šimtus užsipjóvęs šienu Slnt. Rugiapjūtėj per dieną visą pūdą rugių užsipjáuni Lp. Tu mun pjáusi, aš tau – užsipjáusi dienų Krš.
6. tr. pjaunant javus ar šieną užtikti, rasti: Pjauki, bernyti, žalią lankelę, rasi užpjausi aukso žiedelį N408.
7. tr. Dsm, Žln, Mrc kertant rugius nuvarginti (ranką): Nesiskubyk pjaudama, ba ranką užpjáusi Nč. Pirmądien kap pasipjoviau rugių, tep ir ažpjoviau ranką Lz.
8. refl. pjaunant javus ar šieną nueiti, nutolti: Ir ana užsipjòvė tiek toli, kad jau to vaiko nežiūri Zt.
9. tr. Lp papjauti, nužudyti: Senį „učitelių“ užmušę, užpjovę peiliais LzP. Žmona nori tave ažpjáut Lz. Užmuštų, užpjautų̃ dar nėra nė vieno Dv.
| Ale atsigrįžk, ba da traukinys užpjaũs (suvažinės) Kš. Važiavo Vilniun, ir vieną kumelę mašina (traukinys) ažpjóvė Grv.
ǁ papjauti mėsai, paskersti: Telaitį ažpjáuna an šventės Lz. Eik sugáu baronaitį (aviniuką), ažpjáusim, in ugnies sukepsim ir suėsim Lz.
10. tr. užpuolus kandžiojant nužudyti: Sykį vieną elgetą šunes į smertį užpjovė V.Kudir. Vilkas griebė ožį ir užpjovė LTR(Lp). Mūs pačių telyčaitę vilkai užpjóvė Azr. Darykim kokią rodą su kiaulioku: ag anas ažpjaũs kiauliotę Ktk.
užpjautinai̇̃ adv.: [Javų pelė] pjauna užpjautinai savo vaikus ir patelę Blv. Vienas šuo pjauja užpjautinai, t. y. antsmert, negyvai, o antras užpjaumais, t. y. ne antsmert J. Šuva pjauna užpjautinai̇̃ Ėr.
ǁ užgilti: Sako, ka bitys užpjáuna arklį negyvai Žr. Kai[p] veši dobilus tokiam karšty? Juk vapsos arklius užpjaũs Skr. Būtų uodai užpjóvę Dkš.
užpjautinai̇̃ adv.: [Arklius] vabalai užpjautinai pjauja Žem.
11. refl. Ds negyvai užsikandžioti susiriejus: Sako tos pelės: „Tu mus no smerties išgelbėjai – mes būtume užsipjovę“ (ps.) Brt.
12. tr. Alv suvarginti, užkankinti: Su miško vežimu arklius užpjaũs Jnš. Tie žmonės turi būtie nelabai geri, kad tu teip vargo užpjautas Tat.
^ Jie tokie šykštuoliai, kad be peilio užpjaus šeimyną Jnš.
13. tr. Km, Jnš labai pašiepti, užjuokti: Jei tu mušys ir škandalą kelsi, bobos muni užpjáus Krš. Neduoda ir žodžio veptert, tuoj ažpjáuna Ktk. Sarmatlyvam blogai – ažpjáuna Ut. Tave moterys liežuviais užpjaũs Mrj.
14. intr. Up, Vdk užduoti: Užpjauk gerai arkliams su votagu, kaipmat nuvažiuosi! Varn.
15. tr. smarkiai, daug užpilti: Užpjòvė erbicidu – be bičių palikom Vn.
16. tr., intr. Up smarkiai užgroti: Kad užpjovė muzikantai, langai birb! Dr. Vedum bepareitant užpjovė kapelija rš. Kad užpjóvė ant smuiko, tai kojos pačios linksta Skr. Užpjovė muzikantai maršą rš.
◊ po smerčio su rugiais užpjaus VP38 niekada neatsilygins, negrąžins skolos.

pjáuti, -na (-ja), pjóvė
1. tr., intr. SD331, H, R314, K peiliu ar pjūklu rėžti, atskirti, dalyti į dalis: Su peiliu pjáuk, žirklės neims [kartono] Vb. Kaip pjovė žuvį, ir išlėkė koks blizgantys daiktas LTR(Ds). Ėjome į paežerę vytelių pjauti rš. Pjáuna ant nūmonės kaip Stirbys lentas Lkv. Pjauti galima rankiniu pjūkleliu rš. Ant ožio pasidėjęs, malkas pjáuna Ktč. Nepjáukit [medžio] iki galo – pasižiūrėkit, į katrą pusę virs Erž. Iš vienos tako pusės ir iš kitos – ilgos krūvos rąstų, pjautais ir dar nepjautais šonais J.Balt. Piela pailginio medžio pjaunama Zr. Ronus pjauti J. Pjautų medžių klėtis Kp. Vieni jam plaukus kerpa, kiti nagus pjauja BsMtI48. Pjauna kaip par vandenį (labai lengvai) Šv. Sopulį pjóvė (operavo) Ck. Aple pendicitą šneka – pjáusią Krš. Iš krūtinės pjóvė mėsas ir čia (prie kojos) dėjo Rm. Radau peilį pjautą (su kuriuo pjovė lašinius) ir padėtą Ėr. Noragas pjauna velėną Gdr.
^ Nors nagus pjáuk, neduoda, ir tiek Dkš. Alsuo[ja] kaip roną pjaudamas LMD. Į kurį pirštą pjausi, tą skaudės prž. Nebūk abiem pusėm pjaunamas LTR(Plt). Devynius kartus atmieruok, dešimtą pjáuk Rod. Kur pjáuni – ten kaulas (vis prasta) Grv. Važiuoju važiuoju – kelio nėr, pjaunu pjaunu – kraujo nėr (laivas) LTR(Brž).
| refl.: Šitas balkos galas pjaũsis (bus pjaunamas) Dkšt.
ǁ tr. pjūklu atidalijant leisti nuo kelmo (medį): Pjáudavo [medžius], ka niekas nematė Grz.
ǁ tr. rėžiant gaminti, daryti: Esanti jų ir lentų pjaunamoji mašina J.Jabl. Lentas pjauti N. Anys pjóvė šitas lentas Pb.
| Pjáuna akselį del arklių Pb.
ǁ tr. prk. judant per ką kirsti paviršių, plotą: Krūtine laivas pjovė bangas – kaip uolas E.Miež. Pjovė žydrą padangę lėktuvas A.Vencl.
ǁ tr. prk. perkirsti, dalyti: Baltas saulės spindulys pjovė perpjauto laivo pusę perpus rš. Priemenė siaura ir ilga, pjauna skersai visą namą J.Balt.
ǁ tr. raižyti, tašyti: Akmenis pjauti ir įsodinti BB2Moz31,5.
ǁ intr. būti aštriam, tinkamam vartoti (apie peilį, pjūklą): Nupirkom naują peilį, bet nieko nepjáuna Ėr.
ǁ refl. rėžiant lenktyniauti: Su anuo neisi pjáuties Vvr.
2. tr. H, R249 kirsti (javus ar šieną) dalgiu, pjautuvu, mašina: Miežius rankom pjóvėm Kls. Kur kiemas, kur ateidėm pjáut Grv. Pjáut nėra ko (maža žolės) Pb. Visą dieną pjauni, nėr kas nešiot [vakare] Mrc. Dalgę reikia supustyt, kad ana geriau pjaũtum žolę Pb. Iš anos pievos pjáudavo dvi žoles Rm. Ateik rugių pjautų J.Jabl(Kp). Rugius gal pjauti po kaklu, į kuprą, į šoną Rugius pjáulavom, pėdus rišlavom Kpč. Būdavo, rugius pjáunam, keturines [giesmes] giedam Švd. Besiveizant atejo [rugių] pjaunamasis laikas LTR(Plng). Žmonių šienpjūvėliai pjáuja, švytuoja JD617. Pjaun žalį šienelį, žalias raskileles, pjaun ir muno dobilelį su žaliu šieneliu D2. Mum šienelį bepjovinti, ataūžia smarkus lietus NS66(Ppl). Rugius bepjaujant, išgirdom būgnužius KlvD128. Rugius pjaudamõs vasarai (vasarą) reikia vėsutę padaryt Zt. Da in kelių (atsiklaupę) pjáudavom mažas avižas Dglš. Miežiai išbalę, pjáutinys jau J. Jau pjaunamas buvo vasarojus Jnšk. Jau rugiai pjautini̇̀ Vdk. Jei avietės išsirpusios, tai rugiai pjaunami LTR. Jau avižos pjáutinos, miežiai dar pjautinesni̇̀ Krž. Kap kurios bobos ir žirnius pjáuna pjautuvais Pls. Pjaunamų̃jų linų galūnėse daugiau yr sėmenų Šts. Pjauju pievą SD108. Ar šita pieva pjaunama? J.Jabl. Su taviškiu vieną lauką pjóvėm Lkm. Tie pakraščiai liko nepjáuta Ėr. Ir penki dabar yra metai, kaip nei arta, nei daguota (paraštėje pjauta) BB1Moz45,6.
| prk.: Kas sėja su verksmu, pjaus su džiaugsmu DP484. Nepailskim niekad gerai darydami, nes savo metą pjáusim gausiai DP492.
^ Eina, kai rugius pjóvęs (pavargęs) Pb. Kiek sėsi, tiek pjausi S.Dauk. Ką pasėsi, tą ir pjáusi Ds. Nesėjęs nepjausi VP33. Kas pirmas pjáus, to avis nebliaus Krž. Lyjant pjauk, giedroj grėbk LTR(Ut). Pjauti sunku, valgyti lengva Grž. Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės KrvP(Erž).
pjautinai̇̃ adv.: Kaip tą vos tepražydusį dobilėlį nupjovė su dalgiu, ir gana. Pjautinai nupjovė rš.
| refl. tr., intr.: Plušėjo, pjóvės pati pievas Grd. Aštuonias dienas rugeliai pjáunas BM144. Rugiai tuoj pjaũsis Ėr. Ka eisi par lauką, neišskirsi, a rugiai, ar atuodogiai, tik vėliau pjáunas (pjaunami) Vdk. Nons drėgnos tos avižėlės, ale pjaunasi (galima pjauti) Jnšk.
3. tr. veržti, įsirėžti (ppr. apie virvę, drabužį): Rankas ir kojas pjovė virvės rš. Pjauna pečius, tokia plona virvė rš. Autai stori pjáuna kojas Lz. Suknutė par pečius siaura, pažastis pjáuja Skr. Aš užsikabinau [maišą], teip pjáuna pažastis Slm.
| refl.: Plonas pantis, arkliui į kojas pjaunas Lš. Ratai pjáunas žemėn Lp.
4. tr. peiliu žudyti: Teip rėkė, teip šaukė, lyg būtum buvęs pjáunamas Slnt. Kitą rytą Benius išėjo į gimnaziją, lyg pjauti vedamas J.Avyž. Kas tave pjáuna (ko rėki kaip pjaunamas)?! Slnt.
| refl.: Kas to jauno vyro do mintis buvo, kad pjóvėsi Skr. Pjáunas tarp savęs – kiek svieto išsipjaus! Krš. Aštuonias valandas pjovės, ne kovės S.Dauk.
ǁ peiliu žudyti mėsai, skersti: Ryto[j] senę avį pjaũs Pc. Pjaujama avis R. Pjautina avis H, N. Menu, baronėlį kap pjóvė Grv. Pjáusim, pjáusim baroniuką Dbg. Nepjáukiam kraliko – kurgi kailį dėsme! Mžš. Močiutė pjóvė pilką antelę JD277. Paršų pjautąją dieną buvo ir kalėdninkai Šts. Arklys par torą kaip pjaunamasis iššoko Šts.
^ Ožkelė tyli nepjaunama PPr272. Nepenėjęs gyvolio, nepjausi, o papjovęs taukų negausi VP33. Devyni vyrai gaidį pjovė LMD.
ǁ prk. marinti, galabyti: Taigi tuose marų metuose ne viena liga žmones pjovus LTsIV691.
5. tr. užpuolus kandžiojant žudyti, draskyti (apie plėšriuosius gyvūnus): Neėda katinas tų kurmių, o pjáuna vis tiek Trk. Strielčius nėjo vilko šaut, vilkas nėjo ožkos pjaut LB131. Lapė vištas pjáuna Vkš. Žąsis kai pjáuna lapė, tai eilioj sukrauna Ob. Gera katė vis žiurkes pjáuna Dkš. Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi V.Krėv.
^ Kur vilkai vaikus veda, ten nieko nepjauna LTR(Klvr). Niekumet artimoji lapė žąsų nepjáuna Plt. Kur anie (šeškai) laikos, ten nepjáuna Brs. Gi žiūriu žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną! J.Jabl.
6. tr. pulti kandžiojant (ppr. apie šunis): Šuo pjáuna kiaulę narsiai J. Kur aš eisu – šunys pjáuna KlvrŽ. Šuniukas mane pjóvė, o dabar nepjáuna Rs. Tas šuva savo [žmogaus] nepjáuna Rm. Šuva nepjáuja mane Lkč. Ka pjáuna, ka pjáuna tas Rudis tą žmogų! Trk.
^ Paskutinį šunys pjauja B. Gera šunims senas pjauti, kai akmenio nesuranda KrvP(Ds). Mesk šunį in kiaulės, kad nepjáuna! Krok. Šuva kalės nepjauna LTR(Srj). Nei vilkas vilko, nei meška meškos nepjauja DP529.
pjautinai̇̃ adv.: Pjautinai pjauna kits kitą J.
ǁ gilti: Kuisiai, bimbalai pjáun J. Uodai labai pjáuna gyvulius miške Ėr. Jei vasarą vabalai gyvulius pjauna, bus lietaus Škn. Tegul mes vargstame, tegul mus utėlės pjauja V.Kudir. Pjáuna kaip pasiutusios tos musys Pp.
| refl.: Bitys tos pjáunas pasiutusiai Erž.
7. refl. R201 rietis, kandžiotis: Šuva … puolė ant gyvatės ir pradėjo su ja pjáutis BM150. Atbėgę vilkai prie trobelės ėmė su šunimis pjautis LTR(Rk). Jau paaugs anys (šernai), vienas su kitu pjáunas Pb. Vieno kiemo šunys nesipjauna Vdk. Kad savo šunys pjaujas, nesikišk nei vienas B. Dviem šunim besipjaunant, katinas mėsą pagrobė KrvP(Mrc). Du kiškiu pjaujas, o baltas kraujas bėg (du girnų akmenys ir miltai) B.
8. tr. raižyti, varstyti, diegti: Man pilvą didei skaust, pjáuja, mane gumbas pjáuja KI566. Ji vis skundžiasi, kad ją gumbas pjáuna Alv. Nuo uogų man ėmė vidurius pjauti Pn. Rėmuo pjauna Šts. Rėmuo pjauja mane N. Pjáuna mane gyvą liga Dglš. Beeitant pradėjo širdį pjáuti Vn. Skauda strėnas, kap peiliu pjáuna Mrj.
9. tr. varginti, kankinti: Tie kalnai (važinėjimas kalnais) tai pjáuja arklius Gs. Pjáuna arklius toks kelias Ėr. Kosulys pjáuna Ps, Mrj. Pjáuja miegas (labai norisi miego) Grš. Mane vakar miegas pjóvė Mrj. Einu gult, miegas pjautè pjáuna Mrj. Mane šiandie silpnumas pjáuna Dkš. Jau mane pjáuja žiovulys (pradėjau labai dažnai žiovauti) Gs. Kur dėsis paukšteliai, šalčio pjaunami, – lenda kur beįmanydami! Jnš. Visą naktį baisūs sapnai pjóvė Užp. Pačią, vaikus darbais pjauni J.Paukš. Visokie rūpesčiai pjáuna žmogų Ėr. Pjauna skola kaip dalgis Rz.
^ Tas kūlimas žmonis pjáuna be peilio Užv. Taip sakydamas, mane be peilio pjáuni Mrj.
ǁ gadinti, kenksmingai veikti: Nepjáuk tamsta širdies su tais vaistais Lnkv. Naminė taboka pjautė pjáuna sveikatą Ukm.
ǁ kenkti, ėsti: Pjóvė ją, skundė – tai žmogus! Jrb.
10. tr. neduoti ramybės, barti, priekaištauti, erzinti, pajuokti: Pjáuna aną [vyras], kam brangiai mokėjo Krš. Nesiliauja Laužada pjovęs manęs dėl to arimo rš. Pamatys kas su vaikiais, pjáus kaip kipšai, neduos ramybės Krš. Paskum tėvas pjóvė muni visus metus kaip koks pjūklas Vdk. Jis jąją pjáuna kaip medžio pjūklu J. Dėl tos panos tu mane pjáuni ir pjáuni Lkš.
11. refl. bartis, ginčytis, nesutarti: Dievaž, nesinorėtų pjautis su Petruliais, visgi jie, uogele, mano šiokia tokia giminė V.Krėv. Pjóvės pjóvės abudu, ale aš nebesikišiau Kp. Kas čia dabar mylisi – visi pjaunasi Ėr. Skieskitės su tėvais – kam pjáuties! Grdm. Ko ten reik pjáuties kiaurai – negaliat būti geruojuo! Trk. Pykstas su ta dukteria ant vietos, pjáunas, lovo[je] gulėdama Trk. Susidėjo dančius, ka galėtų su marčia pjáutis (juok.) Krs.
| prk.: Jo galvoje pjovėsi, ūžė šimtai viena už kitą piktesnių minčių J.Avyž.
^ Pjaunas kaip katė su šuniu LTR(Pšl). Pjaunas kaip katės maiše Šmk.
12. refl. prk. nesiderinti, nesutarti: Šitos spalvos nesipjáuja Kt. Gražūs balsai, nesipjáuja Kt.
13. intr. Kv smogti, mušti: Ka pjóvė ans mun į murzą, net akys pažaliavo! Mžk. Nu, ka pjáusu par dugną bobai, tei žinos pliotkus nešioti! Krš.
14. tr. LTI513 smarkiai groti: Muzikantai pjaun kazoką, mūsų mergos gražiai šoka (d.) Alv.
15. intr. Up greitai važiuoti: Pjáuna su dviračiu, kad nė velnias nesugins Bt. Kur tu pjáuni tokiu bjauriu keliu su dviračiu?! Dr.
ǁ refl. smarkiai sklisti, veržtis: Griūvančių medžių trenksmas ir jų sukelto vėjo ūžesys pjovėsi biržėmis ir skynimais rš.
◊ ei̇̃ti (nuei̇̃ti) šuni̇̀ms šė́ko pjáuti LTIII461(Tvr) niekais virsti: Gyvenimą paskandino skolose ir pats nuėjo šunims šėko pjauti Žem.
óžius pjáuti Skr vemti: Negalėjau žiūrėti, kaip jis pjovė ožius rš.
apipjáuti
1. tr., intr. peiliu, pjūklu aplink įpjauti, aprėžti: Aplink ką pjauti, appjáuti KII255. Apipjovė aplink pirštą Ps. Kamblį appjáunam, kad nebūt storas [kopūsto] lapas Rud. Per pusantros aršinos nuo žemės apipjauna medžią taip, kad galėtų atlupti keturius plačius diržus rš.
ǁ pjūklu iš visų pusių nupjauti (papentį): Visur priversta apipjautų ir neapipjautų medžių, pabėgių, lentų A.Vien.
2. tr. SD203 pjaunant pamažinti, patrumpinti, dalį nupjauti: Paukščiui sparnus appjáuti KI216. Ana apskus galvą savo ir apipjaus nagus savo Ch5Moz21,12.
3. tr. pjaunant atskirti: Appjáuna mėsą, visą, kokia yra an lašinių, visą minkštimą Lz.
4. tr. pjaunant apibarstyti: Visą lovį pjaulais apipjovei Vb.
| refl. tr.: Apsipjóviau kepurę pjuvenom Ėr.
5. tr. Pc nupjauti dalgiu didumą (javų ar šieno): Rugiai jau buvo apipjáuti, o kviečių tę nesėja Ss. Apipjóvę vasarojų, važiuosma vilnų karšt Sdk. Kad nors bent kiek pievas apipjaut, tai pradėtumėm rugius Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas verks, kol mes nedaugį apsipjáusim Arm. Jau šiap tep apsipjoviau rugius, dar̃ galėsiu nor kiek sliptert Nč.
ǁ refl. baigti pjauti: Šįmet apsipjóvėm jau Prn.
ǁ nupjauti dalgiu aplinkui: Apipjauk aplink kelmą Kp. Lauko kampai apipjaunami dalgiais J.Krišč.
6. tr. įveikti, pralenkti pjaunant javus ar žolę: Vis tiek tu manęs neapipjausi Kp. Aš apipjáudavau savo žmoną Dgč.
7. tr. Plv, Klp aprieti: Mūs karves apipjóvė čia toks pasiutęs šuva Alk. Tas šuniukas apipjovė tam gaspadoriui visus gyvulius BsPIV283.
8. tr. įveikti kandžiojant, puolant: Žilukė deglukę appjóvė Lp.
9. refl. apsibarti, susivaidyti: Aš dėl jo apsipjóviau su gerais žmonėmis Kp. Apsipjóvęs su visais kap šuo Nč.
atpjáuti
1. tr. SD216, K peiliu, pjūklu, žirklėmis atskirti dalį: Atpjóviau galą rąsto J. Lašinių du kilogramu atpjóvė Erž. Valgyk, atpjaũs duonos Nmč. Atpjóviau duonos plutą Grv. Nešk drobę atpjóvęs nuog galvos ik kelių Kls. Milo kąsnys tokis atpjáuta Btrm.
^ Atpjauto daikto nebeprilipdysi Ds.
| refl. tr.: Šitų lašinių turėsiu ir aš kiek atsipjauti J.Jabl. Peilis be kriaunų – atsipjausiu lašinių LTR(Švnč). Užsiugdei, pasipjovei [paršą] – atsipjáusi Klt.
ǁ atidalyti, atskirti, atrėžti: Ta muno pasoginė žemė: tėvas kerčią atpjóvė Rdn. Tęnai buvo granica atpjautà (išvesta) Nmč.
2. tr. nupjauti: Ana ažumigo, anos ėmė ir atpjóvė galvą jai Dv. Aš atpjóviau virvelaitę, kad tas šunaitis pabėgt Rdš. Da atpjaũs sau pirštą [su pjautuvu pjaudama rugius] Rod. Jam koją atpjóvė JnšM. Atpjáutas arklys (nupjauti pančiai) – pavogė Grz.
| prk.: Išejo šienaut pievų, tai karvėm atpjóvė pieną (mažiau žolės, todėl ir pieno sumažėjo) Arm.
| refl. tr., intr.: Boba trupino batvinius ir atsipjovė nykštį LTsIII354. Per apipjaustymą atsipjauja atliekantyji šalis kūno DP54.
3. tr. išpjauti dalgiu, nušienauti, kad nekliudytų: Pievas atpjovė, gal vėžauti Šts. Prieš rugiapjūtę pievų [parugėje] neatpjóvė Ds. Tu kelelį par pievą atpjáuk Srv.
| refl. tr.: Reik atsipjáuti kelią – reiks važiuoti Pc.
4. tr. nupjauti dalgiu tam tikrą plotą (javų ar šieno): Lig sniedonei jau atpjovėm rugių gerą barą Ukm.
5. intr. atsilyginti darbu per javų pjovimą: Dėkui, tėveli, až dovaneles: kad gerai būsiu, – tanciais atšoksiu, kad blogai būsiu, – rugiais atpjausiu Švnč.
atsipjautinai̇̃ Kaimynai pas vienas kitą eina rugių pjauti atsipjautinai̇̃ Krtn. Atsipjautinai̇̃ talkinėtis Brs.
6. tr. Skd, Up, Pc, Užp atšipinti, atbukinti: Peilį atpjóviau į kaulą Skdv. Pjaustyk čia visokius velnius – atpjáusi peilį! Trk. Pjūklą atpjóvėm į ąžuolą Skdv. Palik antežius – dalgę atpjáusi Sdk.
| refl. Slnt, Kv: Dalgis jau atsipjóvė – reikės iškalti Skdv. Atsipjáuna dantaičiai, negal beįkąsti Nt.
7. tr. Lš nuvaryti stumiant, kandžiojant: Atpjóvė paršiuką kiaulė nuog lovio Lp.
8. refl. pjaunantis, pešantis ateiti: Šunes atsipjóvė iki stubai Gs.
◊ rugiai̇̃s (kviečiai̇̃s) atpjáuti po smer̃čio Grk, Grg niekada neatsilyginti, negrąžinti skolos: Aš tau po smerčio kviečiais atpjausu LMD(KlvrŽ).

×dapjáuti (hibr.) tr. peiliu pribaigti: Dapjóvė karvę ir pardavė Kb. Musinom dapjáut teluką Rud.
įpjáuti
1. tr., intr. SD439, R115, K peiliu įrėžti: Inpjáuk kiek pagalį, ir nulauši Ds. Tarnas … inpjovė savo rankos pirštan ir savo krauju patepė BsPII302. Neįpjáuk man rankos Š. Inpjáuta buvo, al[e] išgijo, tik rantas liko Šlčn. Rumbas, anpjáuta buvo Pb.
| prk.: Veidas siauras, ilgas, nusmailusiu smakru. Ir akys siauros, įpjautos įstrižai J.Balt.
^ Širdis gela kaip įpjautà Šts. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, būs širdis kaip įpjautà [motinai] Rdn.
| refl. tr., intr.: Kad darbininkai pas ją dirba, tai tik bijok, kad ji į pirštą neįsipjautų duoną beriekdama (tokia šykšti) I.Simon. Neinsipjaũ piršto! Dsn. Vaikai … peiliu ne vieną kartą impjaujas DP222.
ǁ intr. galėti, pajėgti pjauti: Eisiu savo medkotį pasimt, su tum neįpjáunu Erž.
ǁ tr. SD161 įręsti, įrėžti (ženklą): Su peiliu įpjáuk ženklą J. Raštas … įpjautas ant toblyčių Ch2Moz32,16.
2. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Pasdairau – po berželiu sėd[i], nė vieno pėdo neinpjóv[ė] Lz. O da neįpjóviau pusę pradalgėlės, tai aš radau didį radinėlį JD47. Y[ra] jau rugių įpjautų, o dar kame šventa Ona Šts.
3. intr. pajėgti smarkiai pjauti dalgiu: Atrodo ne kažin kas per vyras, bet jis įpjauja Žvr.
4. refl. pjaunant javus ar šieną, įeiti, įžengti: Įsipjóvėm į sodną ir ilsamos pjovėjai sugulę Dr.
5. refl. tr., intr. pjaunant javus ar šieną įsismaginti, įsinašinti: Įsipjóvę vyrai (šieną), nė pusryčio nebenori eiti Š.
6. refl. veržiant įsirėžti, įsispausti: Pančiai arkliui į gyvą kaulą įsipjóvę Alk. Diržai giliai įsipjovė į švelnias mergaitės rankas ir kojas rš. Vėzas iš impato kap ansipjovė akmeninian kalnan, tai kalnas aždrebėjo AruP86(Lz).
7. tr. įvarginti, iškankinti: Aš karo lig čia (ligi kaklo) įpjáuta Vn. Tos dalys (pasogos) įpjóvė visus Vn. Įpjáuna tas tolumas nu kelių, ale kur nupulsi, kas lauk[ia]… Pp.
8. refl. įkyrėti, įgristi: Įsipjóvė tas karas lig kaulo Pj. Meisteriui galutinai įsipjauja tuščia šneka P.Cvir. Įsipjóvė su toms skundoms lig kaklo Jdr.
9. refl. įsipykti, įsivaidyti: Jie taip įsipjóvė, kad negali vienas kito matyt Plv.
10. intr. uždėti, priteisti (baudą): Atsekė rasoms, suėmė – teismas metus ir įpjovė už miško vogimą Ggr.
išpjáuti
1. tr. K pjaunant pašalinti: Patepė išpjautą vietą gydomu vandeniu, ir žaizda užgijo J.Jabl. Kap tu jo (plauko) neišpjáusi, tai anas numirs (ps.) Grv. Žuvies žiaunos išpjaunamos rš. Iš žyvato motinos išpjautas B.
^ Šogeris buvai, šogeris būsi – daba nė su peiliu nebišpjáus Trk. Ne su peiliu anam neišpjáusi, ką žino Šv. Stovi jautis išpjautais šonais, pro nugarą dūmai rūksta (namas) Pnd.
| refl. tr.: Ėmė išsipjovė iš visų smakų galvų liežuvius, susidėjo in krepšį BsPIV277.
| Ji būt vaikų turėjus, ale išsipjóvė juos Skr.
ǁ N iškastruoti: Reikės netrukus jau ir paršelius išpjáuti Up.
2. tr. Grš kurį laiką pjauti pjūklu: Pusę vasarelės išpjóviau malkas Vn.
3. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti: Išpjovė medį ir įmetė jį ten Ch2Kar6,6. Aš išpjausiu šmaikščią rykštę Pb. Išpjáuta dabar miškai, nėra grybų, uogų Pst.
| refl. tr.: Paėmė išsipjovė gerą aliksninę lazdą BM209. Juk ją (lazdą) gali iš kiekvieno krūmo išsipjauti J.Balč. Išsipjóvę linkių, rytoj eisime jau prie rugių Š.
4. tr. pjaunant pjūklu išilgai rąsto pagaminti (lentas): Ei pakirs pakirs žalią skrobluželį, išpjaus baltas lenteles RD149.
ǁ sunaudoti lentoms, lentų gaminimui: Išpjáusma rąstą į lentas Grd.
5. tr. pjūklu pjaunant uždirbti: Roną (rąstą) pjaunant galėjo išpjáuti rublį par dieną Šts.
6. tr. SD410,419 pjaustant, pjaustinėjant padaryti: Stiklus vakar išpjóvė, šiandien deda langus Krš. Padavė jam taurę, išpjautą iš vieno smaragdo J.Balč. Aštriu peiliu ar specialia formele išpjauti tešlainius sp.
7. tr. peiliu ar pjūklu padaryti (skylę, griovelį): Atkalčių viduryje išpjauta širdis (širdies formos skylė) I.Simon.
| refl. tr.: Langą jaujo[je] buvo išsipjovę Krs.
ǁ Jrb stipriai spaudžiant įrėžti, išgremžti: Lytus, sunki vežimai išpjovė provėžas giliausias keliūse Šts.
8. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną), nušienauti: Vincukas pievą išpjóvė i šieną suvežė Krš. Išpjaũs visas balas Strn. Visas šienelis išpjáutas, lyna Krš. Pieva išpjauta, šienas į kupečius sudėtas BM227. Jau pieva išpjautà ir išvežta Krš. Su skrudėlytėm išpjáuna pievą [taupus ūkininkas] Imb. Išpjoviau pievelę dobiluotą NS139. Du barus išpjovė LTR. Aure liūnai visi išpjauti̇̀, šiandien veža šieną Rm. Per dieną pjovė, nieką neišpjovė, šviesų dalgį sulaužė N253.
| refl. tr.: Duoda tą daubikę mun išsipjáuties Pvn. Iš tos ganyvos reikia išsipjáut šienas Ob.
9. tr., intr. pajėgti pjauti dalgiu: Negali išpjáut – toki [geri] dobilai Plk. Žolė neišpjaunamà Brt.
10. tr. dalgiu ar plautuvu pjaunant įstengti padaryti tam tikrą kiekį: An dienos boba išpjáuna kapų tris, ir dvi, ir pusketvirtos Lz.
11. tr., intr. kurį laiką pjauti dalgiu (javus ar šieną): Išpjovęs [šieną] lig pusryčių, parėjo valgyti LTsIV225.
12. tr. pjaunant šieną rasti, užtikti: O ir išpjóvė mano žiedužėlį trečioje pradalgužėlė[je] JD994.
13. tr. pjaunant sudildyti: Išpjáutu dalgiu sunku pjauti Šts.
14. refl. išsiveržti į viršų, iššokti: Kap paorėj[o] per pavasarį, tai visos gyslos išsipjovė Arm.
15. tr. išžudyti peiliu ar šiaip kuo aštriu: Visi jie buvo galvažudžių išpjauti S.Dauk. [Žemaičiai] metūse 1409 viena nakčia pagal vokyčius išpjovė ir jų jungą vienkart su katalikų tikėjimu apent atmetė M.Valanč.
| Išpjáuna su pulemiotu kaip avinus [per karą] Grz.
| refl.: Ar tik neišsipjovė? P.Cvir.
ǁ išskersti mėsai: Pašarų nėr – išpjáuna gyvulius Rm. Viską kai šluota šlavė: iššaudė aveles, išpjóvė kiaules Bgs. Papjūvas, papjovykščius išpjáuk J.
ǁ prk. išnaikinti, išmarinti: Metūse 1798 įsisukusios rauplės išpjovė jo visus vaikus M.Valanč. Daug žmonių išpjovė marai A1884,265. Kiek daug ne laike žmonių karštinė išpjáuna! Užp. Jų vaikus vargas ir bėdos išpjaus! Tat.
16. tr. užpuolus kandžiojant išžudyti (ppr. apie plėšriuosius gyvūnus): Žiemą vilkai šunis išpjóvė Všv. Vilkučiams avis išpjovus, avinai skundžias senam vilkui J.Jabl. Žiūro, ka vilko išpjáuta visos avys Brb.
ǁ geliant išnaikinti: Svetimos bitės mūsų aulius išpjauna S.Dauk.
| refl.: Jei ant to avilio įsispiesdavo, kur stipresnės, išsipjáudavo [bitės] Grz.
17. tr. Ad, Krtn, Jnšk išėsti, išrieti, išvaryti: Išpjóvė, turėjo išeiti Vn. Su ta Zose susipyko, ir išpjóvė iš numų Pln. Šogeris buvai ir būsi: jau munęs niekur neišpjáusi! Trk. Priešininkai geidavo prazidentą iš urėdo išpjauti LC1882,23.
paišpjáuti tr. išrėžti: Iš skūros paišpjóviau diržus Lz.
nupjáuti
1. tr. SD385, K peiliu ar kuo kitu aštriu nurėžti, nuręsti: Teko vargšui pirštas nupjauti rš. Liežuvį nupjovė S.Stan. Būtų nupjovę gelsvas kaseles KlvD7. Negalėjo … su šoble tą ragą nupjáut Sch118. Nupjáuk nagus J. Iš nakties varpas nupjovė rugiams Šts. Viršūnė [pušies] nupjauta Rud. Nupjáuk vytelę kiaulei pavaryti Als.
^ Nupjauk man galvą, išimk širdį, duok kalbėt (žąsies plunksna drožiama rašyti) B.
| refl. tr., intr.: [Medžioklis] nuspjovęs savo sidabrinę sagą LTR(Ds). Nusipjauju lazdą N.
^ Bet kaip jau numirė, tada šitie daiktai kaip pjaute nupjaujasi BPII408.
ǁ pjūklu pjaunant, nuleisti nuo kelmo (medį): Gražiai auga jauni ąžuolai, slapčiai nupjaujami prš.
2. tr. pjūklu pjaunant padaryti, pagaminti (lentas): Gerai anam nupjóvė lentas Pvn.
3. tr. dalgiu nukirsti (javus ar šieną): Dvidešim pūdų nupjaũs rugių Nmč. Žmonės rugius nupjovė – teliukus rugienon veda, riša Tvr. Ar tau rugiai, ar šienas, vis, būdavo, su rankom nupjáut Ob. Mūsų rugiai jau nupjauti̇̀ Pš. Rugius talka nupjoviau A.Baran. Pievą nupjauju, nušienauju R8. Visus nupjáutus dobilus sulijo Srd. Kaip mes pareisim …, šienus nupjáusim JD955. Ar biesas nupjaus tokius laukus! Žem. Miežius pjovė vieni dvariškiai, bet nupjautoje dirvoje pluokštai kėksojo nenupjautų varpų Žem. Nupjóviau pievelę su dobilėliu, parvedžiau mergelę su vainikėliu JD361. Dalgelę suleisiu, žolelę nupjausiu LTR(Lp). Rudenį skubėk pjūties laike nupjauti pjaunamąjį i sukrauti kraunamąjį Šts.
^ Be laiko nupjausi – gardžios duonos neragausi KrvP(Mrc). Priežodis sako: „Su saulele rugius nupjovus, bus duonelė balta“ rš. Nėr ko dejuot pjovėjų – rugiai rugius nupjaus (už rugius galima pasisamdyti) Vlk. Nesidžiauk nupjovęs, pasidžiauk kluonan suvežęs TŽV600.
nupjautinai̇̃ adv.: Geriau rugius rišti yr nupjautinai̇̃ pjaunant Lk. Kad pjauna rugius kaip šieną, sako: pjauna nupjautinai̇̃ Lk.
| refl. tr., intr.: Kaip rugius nupjáunas, mėnesį praleida i kula Brs. Iš bėdos nusipjáutumėme bobos rugius Pc. Kai su pjautuvais pjauni, tai gerai nusipjáuna Antr. Kai rugiai nusipjaũs, tada apmažės darbų Mžš. Rugiai nusipjóvė į gerą laiką LKKIX161. Ans sako: Nusipjaukiat, pūrai, – ir nusipjovė (ps.) S.Dauk.
4. tr. peiliu nužudyti: Aš nieko nesu papjovęs, ne vištą, ne veršį, o kiaulę taip nupjáunu, ka nu: ana užduoda tokią zlastį – žviega, bliauna, čypa Vgr.
ǁ Štk prk. numarinti: Pjūtis nupjovė žmogų Ggr. Pjūtis arklį nupjovė Šts. Aš suvalgiau uogų, ir kad ėmė vidurius pjauti, aš tariau, kad nupjáus Rt.
5. tr. Krš, Užv, Kdn, Grš kandžiojant nugalėti, nuvaryti: Tas paršiukas nupjauna muno kiaulelę, apėda aną Klk. Anas paršiukas nupjáu[ja] šitą i storas toks kai reketys Jrb. Mažąjį paršioką ir kiaulė nupjáuna Trgn. Jei nori, kad bitės nuo kitų bičių atimtų medų ir jas nupjautų, leisk jas avilin per vilko gerklę (priet.) MTtII128.
6. intr. greitai nuvykti, nubėgti: Kai jie nupjaus tolyn, tu atlėk, – sako šuva vilkui (ps.) Rm.
◊ kaip nósį nupjáutas; Žem nusiminęs: Paliko kaip nosį nupjautas po tų žodžių Dr.
panupjáuti
1. tr. pjūklu pjaunant nuleisti nuo kelmo (medį): Mes tas pušis panupjáusim Dv.
2. žr. nupjauti 3: Visi panupjóvė avižas ir pašienavo pievas Dv.
papanupjáuti žr. panupjauti 2: Kap Laurynas, tai bus visa papanupjáuta ir papanurinkta Dv.
papjáuti
1. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti, nuręsti: Tu nueik ant kryžkelės, kur yra gluosnis, papjáuk septynias rykštes ir ateik pas mane LTR(Šk). Kad kas tos lovos galą biskį papjáutų – par ilga Jrb.
| refl. tr.: Tai pasipjausiu žalią rykštelę ir pamokysiu savo martelę D4. Eisiu į beržyną, pasipjausiu beržo rykštę KlvD7. Ta lieknąjį šermukšnį jis kadai kitkart manė pasipjaut meškerei rš.
ǁ peiliu šiek tiek ko nupjauti, pripjauti: Buvai miške ir botagaičių nepapjóvei Ds.
| refl. tr.: Pasipjoviau kadagių kaminui šluostyti Šts. Nuejęs lazdų akėčiom pasipjautų BM67. Aną dieną ėjau vytelių pasipjauti bučiui rš. Pasipjovusi gėlių, mergaitė vėl išėjo iš darželio J.Balč.
ǁ SD263 pjūklu pjaunant nuversti, nuleisti nuo kelmo (medį): Dar vieną uosį turiam papjovę Ktč. Medis koks papjáutas – i liptas Šv.
2. tr. supjauti į dalis, supjaustyti: Į dalis papjauti N. Papjáunam [pušį], paskaldom ir sudedam po siena Dv. Papjáusiu ant lentų sienojus Rod. Daug šį rytą kepalų bus papjauta ant stalų sp.
| Tik papjáuna (sukerpa medžiagą) ir duoda siūt Nmč.
ǁ truputį, dalį nupjauti: Papjóvė galvas [svogūnų prieš sodinimą] Ad.
3. tr. perpjauti: Pripuolęsi papjovė virvę, [pakaruoklė] nukrito dar gyva Žem.
ǁ ne visai nupjauti: Virto papjautos pušys tarsi kokie milžinai rš. Pjautuvu kab pjaunam, tai ir pirštus papjáunam, ir kraujas bėga Lz. Gyslelę papjóvė kokią, i mirė Rdn.
4. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Imk dalgį ir eik vikavižių rytdienai papjauti I.Simon. Prašiau, kad kas mišinio papjáutų – nėr kas papjáuna Antš. Reik prašyt, kad kiaulėm atolo papjáutų Pc.
| refl. tr. Mžš: Einu pasipjáut karvikei šieno LKT104(Pd). Mes pasipjáusiv lanko[je] šienelio, baltųjų dobilėlių JD346. Aš papartėlio nepasipjausiu ir žirgelio nepašersiu (d.) Sn. Ėjau arkliams šėkų pasipjaut BsPI24. Pirminykas davė žmonėm pievų – rytais, vakarais, sako, pasipjáukit Rm.
5. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną): Vartė, kol su rasa, papjautą šieną Vaižg. Avižas papjovė Zt. Jau toli papjóvė rugius nuo miško Rm. Ans eina šieną papjáudamas, žabus pakirsdamas Vgr. Savaitę papjáutas [šienas] išbuvo, gavo lytaus i pašuto Rdn. Lankos gulia papjáutos Skr.
papjautinai̇̃ adv.: Rugius pjauna į eiles kaip šieną, atseit, papjautinai Ggr.
6. tr., intr. galėti, pajėgti pjauti (javus ar šieną): Nemanyk, ir jis neblogai papjauja, kažin dar ar spėtum! Žvr. Parsivedžiau jauną, rugių nepapjáuna JV797. Jonas nepapjáuna – reikės žmogų samdytis Šlv. Kap visai reti, tai nepapjaunami [rugiai] Lp. Ans i su viena ranka papjáuna Krš. Su mašina visai nepapjáusi: vietums išgulusios, o vietums labai daug akmenų Vdk.
7. intr. kurį laiką pjauti dalgiu: Papjóvė kokią valandą ir parejo su dalge Upt. Papjaudavom i penki šeši dalgiai – nuvarai par pusę dienos Grd. Paėmimą papjóvė, ir nori paimt kaip už visą dieną Šmn.
8. tr. SD348, K peiliu ar šiaip kuo aštriu nužudyti: Anas sa[vo] mergos papjáut norėjo Vlk. Šaukė: „Aš tave papjáusuot!“ Vn. Kaunas peiliais, būna, ir papjáuna Rod. Bešienaudamas papjoviau gyvatę Dkš.
| Traukinys žmogų papjóvė (suvažinėjo) Švnč.
^ Visi miega kaip papjauti Ėr. Staiga mirė vyras – kai pjaut papjóvė Erž. Kaip pjáute papjáuna tie vėžiai žmogų Trk. Jis įmanęs kitą nagu papjaũtų Mrj. Papjáuk – nieko nesupranta Nmč. Nevalgo – gali papjáuti Trk.
| refl.: Bobos ko nepasipjóvė Pc. Man geriau su šituo peiliu pasipjaut, o ne tokį gyvulį už vyrą turėt BsMtII100. Galiu jam duoti ar peilį pasipjauti, ar virvę pasikarti KrvP.
ǁ peiliu nužudyti mėsai, paskersti: Papjauti avį J. Ir papjovė veršelį BB3Moz9,8. Papjóviau aš ituos karves, papjóviau telaičius, iš skūros paišpjoviau diržus (ps.) Lz. Papjóvė paršą, nedidelis, ale minkštas Pnd. Papjáuna paršioką, tą suvalgo, tada kitą pjauna Pb. Mes kaip papjaujamos avys rokuojami esme BPII130. Papjaukit antį iškepti ir vištą kur riebią sriubai Žem. Dar didesnis gaidys buvo, ale papjóviau Dt. Avį, žąsį papjauju R9. Šiandiej darbo, kaip kiaulę papjóvus (daug) Šmn.
| refl. tr., intr.: Nė vieną kiaulę da nepasipjóvė Vlkv. Gaspadinė vieną dieną pasipjovė avį vieną DvD264. Pasipjovė vištą kepti J.Jabl. Mėsos mes daug pasipjáudavom, bet mano žmogus nevalgydavo Skr. Tas pęslas pasipjáusias (bus papjautas), mažiau darbo būs Krš. Nelygu gyvolis pasipjauna naginėms: ir šešias vasaras gal išnešioti nagines Šts.
ǁ prk. numarinti: O brolį džiova papjóvė Mrj. Tokius jaunus papjauna džiova I.Simon. Gumbas kone papjovė R.
9. tr. K, Dkš užpuolus kandžiojant nužudyti, sudraskyti: Parėjęs namo, žmogus sužino, kad jo arklys ten pat krūmuose vilko papjautas rš. Siuntė ponas vilką, kad ožką papjautų d. Iš nakties keturios vištos papjáuta Antz. Lapė papjovė visas žąsis, nė vienos nebeliko LTR. Paukščioką papjóvė katė Kp. Šeškus vištas papjóvė Dglš. Varlė papjáudavo kumelę (pavasarį nusilpę arkliai dažnai įklimpdavo į pelkę ir nugaišdavo) Imb.
| prk.: Visi [kareiviai] utėlių papjauti (apnikti, užgraužti), nor semte semk Imb.
^ Daug šunų ir vilką papjauna PPr109. Šimtas varnų ir kumelę papjauna Lkv. Atsimena kap vilkas papjautas avis KrvP(Mrk). Ateit svečias be dantų, papjau[ja] aviną be kaulų (kūdikis ir krūtis) B. Kąsakas kumelę papjóvė (sakoma vis klausiančiam „ką sakai“) Skdt.
| refl. tr.: Pagiriais vilkiščiai vaikščioja: tave pasigaus ir pasipjaus Tat.
ǁ mirtinai sugelti: Anais metais tai man papjovė šunį bitelės Všn. Kaip tikt motina pabengia kiaušelius dėti, tai bitės tus tranus nutvėrusios papjaun S.Dauk.
papjautinai̇̃ adv.: Galvažudžiai vorai pjauna papjautinai Blv.
10. tr. labai suvarginti, nukankinti: Šitokiuo keliu važiuodamas gali ir arklį papjáut Užp. Tos rupūžės avys papjáuna žmogų iki čia (didžiausias vargas vedžioti jas į ganyklą) Skr. Mane bėdos baigia papjáut Sv. Jin vargų papjauta moterėlė Lnkv. Kartais žmogų rūpesčiai papjáuna Mrj. Seniau, būdavo, tos dalios papjáuna žmones Mrj. Baigia papjaut gyvą [darbai] Ds. Bailės papjautas (labai bailus) Dglš.
^ I su liežuviu žmogų gal papjáuti Užv. Čia mane be peilio papjovė, be virvės pakorė KrvP(Kbr). Ji mane be peilio papjáuna savo bumbėjimu Prn. Toks gyvenimas mane be peilio papjáuna Prn.
| refl.: Ji su tuo seniu pasigadino, pasipjóvė (pagadino nervus, sveikatą) Skr.
11. tr. sugadinti: Man senystė gerklę papjóvė, negaliu giedot, nėr balso Ad. Žmonys dabar onaro papjauti̇̀ Dglš. Mielių papjáutas (nusivadėjęs) alus KI239. Uzbonėlis tarė, pusverpėlį barė: „Eik tu laukan iš kamaros, mielių papjautàsis“ JD968.
parpjáuti
1. refl. atšipti, atsipjauti: Piela per daug metų parsipjáuna Prl.
2. tr. visiškai nukamuoti: Parpjaũs arklius [versdami taip sunkiai vežti] Lp. Jis visas ligų parpjáutas Mrj.
pérpjauti
1. tr. pjaunant padalyti į dvi dalis: Perpjaukim tą obuolį pusiau rš.
^ Kaip nori, pjauk – neperpjausi, kaip nori, kirsk – neperkirsi (vanduo) LTR(Srd).
2. tr. K giliai įrėžti, kiaurai perrėžti: Koją párpjovė ligi kaulo Jnšk. Piemuo su peiliu párpjovė sau pirštą J. Kaklą perpjauju, papjauju R11.
| refl. tr., intr.: Išilgai delno pérsipjovė Grž. Nekišk savo nosės, aš [pats] persipjáusiu Slm.
3. tr. Grd, Ldk dalgiu pjaunant užgriebti svetimos dirvos ar pievos: Tu vagis! Perpjovei mano pievą per dvi pradalgi Žem. Kapčių nebuvo, párpjovė ežią, i trukšmas Užv. Jis išmieruos, bet niekieno pievos neperpjaũs Rm.
| refl. Lp.
4. tr. kurį laiką pjauti (javus ar šieną): Visą dieną párpjoviau tą dirvalę Vvr. Párpjausi dvi dieni, o litą tegausi Nt.
5. intr. nustoti raižius, pjovus, kankinus: Parpjovė pjūtis, ir vėl sau sveikas Šts.
piepjáuti, pypjàuti žr. pripjauti 3: Pypjáuk, o su karu parvežk tos žolės Klp.
prapjáuti tr.
1. R pradėti peiliu ar pjūklu pjauti: Prapjáunu paltį lašinių J. Dar yr vienas kepalas duonos neprapjáutas Als. Tiek bijo nu vieno klucį prapjáuti Trk.
2. K peiliu prarėžti, įpjauti.
| refl. tr.: Kad prasipjáusi pirštą, vortinkliu liuob dėti, kad užstabdytų kraują Štk.
ǁ pirmą kartą važiuojant rogėmis per gilų sniegą padaryti provėžas: Kai tik prapjovė provėžas, tai ir geriau važiuot [rogėmis] Gs.
3. pjaunant padaryti skylę, plyšį: Tie maišai dengė visą kūną žmogaus, tikt rankoms, nosei, lūpoms ir akims buvo prapjautos skylės M.Valanč. Žiūro, kad maišas prapjauta ir cukerkų išimta rš.
^ Jos akys kai viksva prapjautos (siauros) Mrc, Sn. Vis tiek tas kačiukas nesveikas – jam akys kaip viksva prapjautos Pc.
4. pradėti dalgiu pjauti (rugius): Dzūkijos valstiečiai stengdavosi savo rugius prapjauti kaimynų nepastebėti rš. Prapjóvė [rugių], tai atanešė surišęs pėdelį mažutį – gaspadoriu[i] pastatė užu stalo Pb. Gervėčių apylinkėse lietuvės moterys, eidamos prapjauti rugių, nešdavosi duonos ir druskos rš.
^ Džiaugiasi, kap rugius prapjovęs KrvP(Mrc).
5. Šv nupjauti kiek javų ar šieno: Vasarojo prapjáus, žąsis ganys Lk. Prapjáus rugių, i kulsi išsiviepęs Trš. Prapjauk šienelio nors pradalgėlį LTR(Kp). Biškį prapjóviau žolės, lei duoda kiauliums Vgr.
| refl. tr., intr.: Prasipjaukiam šieno! Su kuo beprasipjausi, kad dalgis nulūžo Dr. Pakol prasipjáuna, nebuvo niekur rugių pirkt Mrc. Man dalgelė gero plieno, prasipjausiu žalio šieno d.
6. kiek pasismulkinti: Šiečkos reikia kiek prapjáut Švnč.
ǁ supjaustyti kiek malkų: Ka jau reik eiti medžių prapjáuti, ans dyri dyri dyri ir išejo Trk.
7. pjaunant padaryti praėjimą, pravažiavimą: Kelią prapjóvėm pievoj Lp. Aš, rugelius prapjaudama, dobilėlius pamindama, atrasiu kelelį in tėvelį TDrV26.
8. Kš pralenkti pjaunant (javus ar šieną): Esu prapjóvęs visą talką, visus pjovėjus esu prapjóvęs Šts.
pripjáuti tr.
1. JnšM peiliu ar pjūklu prirėžti tam tikrą kiekį: Katilą [obuolių] pripjáusu i suvirinsu obūlynės Krš. Nu pagatavija medy malkos, tę malkų tada pripjáuni, tada praskaldai Lz.
| refl. tr.: Visa ką padariau ir siečkos prispjóviau Grv. Prisipjauti virpstelių rš.
2. Ds, Užp pjaunant patrumpinti: Kad ilgas, pripjáuk Trgn. Dabar i pripjáut redelių nemožna [kai padarei per aukštus] Dglš. Reikia pripjaut ienos šitam arkliukui Sdk.
3. dalgiu prikirsti (javų ar šieno): Gerus rugelius bepjaudama menkų rugelių nepripjovė Rtn. Aš pažiūrėsiu rugių laukely, ar daug pripjovė baltų rugelių (d.) Mrj. Jis pripjóvė šmotą šieno J. Žirnelių pripjóviau kiaulėm Šlčn. Tada pripjáuna saują pirmą [rugių] ir suriš ir atneš gaspadoriu[i] Pb. Jeigu pripjauni paskutinį pėdą pilną, tai daugiau nebepjausi, mirsi (priet.) LTR(Ob).
^ Kad pripjovė – šuniui pasikočioti LTR(Sdb).
| refl. tr.: Dobilo jam te gero buvo, prisipjaũs davaliai Ob.
ǁ refl. iki valiai pjauti (javus, šieną): Aš prisipjóviau lauke rugelių, geltonųjų kvietelių JV494. Aš prisipjóviau lanko[je] šienelio, prisinešiojau plieno dalgelio JD962.
4. refl. pridilti, atbukti: Prisipjóvė peilis, t. y. pridilo J. Ruokaną dieną dalgis neprisipjauna – neapkimba koše Varn.
5. tr., intr. pjaunant dalgiu prieiti, pasiekti: Pardien gal ir pripjáusma lig Vidupievio (pievos vardas) Vb.
pripjautai̇̃ adv.: Kviečius, rugius pjauna pripjautai̇̃, pripjautinai̇̃, prykersmu (pradalgė virsta prie nepjautų) Rt.
pripjautinai̇̃ adv.: Pas mus tik rugius ir pūrus pripjautinai̇̃ tepjauna Brs.
6. I daug priskersti: Vištų pripjáuta priemenėj Bgs.
7. Slnt, Ėr, Ml, Alv pjaunant pribaigti nepagydomai sergantį, dvesiantį gyvulį: Reikės šiame čėse tokią gerą karvę su šviežiu pienu pripjáuti Rdn. Ta karvė bengės, da pripjóvė ir pardavė tą meisą Štk. Gavau pripjáuti veršį, buvo bedvesąs Šts.
8. ne visai papjauti, ne visai nužudyti: Mano kaimyną piktadariai pripjóvė ir paliko pripjáutą (leisgyvį) Mrj.
| Sako, pripjáutas [po operacijos] esąs, vos ne mirštąs Jd.
ǁ užpuolus kandžiojant, draskant ne visai pribaigti: Radau, pripjáutas (dar ne visai vilko papjautas) avis Gs.
9. žr. nupjauti 1: Liežuvį pripjauti bei rankas ir kojas nukirsti BB2Mak7,4. Ausys, nosis jo pripjaujamos BPI190.
10. Ob prierzinti: Tai pripjóvė jį, net nežino, kas daryt! Km.
11. uždėti, priteisti (baudą): Anam pripjóvė tris šimtus rublių pabaudos Krtn.

×razpjáuti (hibr.) Rš žr. perpjauti 1: Bulba razpjauta per pusę Aps.
supjáuti tr.
1. pjaunant susmulkinti, supjaustyti: Malkas supjauti N. Jis paliks tau tas malkas supjauti Grž. Supjovė kaip bematant visus šiaudus BsPIV237.
2. pjaunant sunaudoti: Tie visi medžiai reiks lentõs[na] supjaut, o anie malkos Rk. Visus rąstus į lentas supjovė Pn. Davė mėsos, sako: „Ir tą tik visą ansyk nesupjauk, tai vis galėsi pjaustyt ir pjaustyt“ BsPIV109.
| refl.: Daugiau kaip trečdalis medžio susipjauna į pjuvenas rš.
3. pjaunant pagaminti: Supjáusiu lentas Kb.
| refl. tr.: Aviliui susipjáusiu lentas Ėr. Pasiuntė susipjauti šulų bačkai Vn. Susipjoviau kelias šluotas beržynėly Jnšk. Susipjóvei šluotą beržinę ir parsinešei namo Ob.
4. kuo aštriu sužeisti: Bjauri dabar [linus] rauti: supjáuna, subūna rankas [raunant iš kietos žemės] Krš.
5. dalgiu nupjauti, nukirsti (javus ar šieną): Vyrai paema dalgį šienuo supjáut Klk. Kai supjauna, suriša, gubosna sustato V.Krėv.
| refl. tr.: Susipjóvėm viską – a neims lyt? Gs.
6. dalgiu pjaunant pagaminti tam tikrą kiekį: Su pjautuvu supjóviau šėko dėlei karvės J. Par kėleną gal du vežimu šieno supjauti Sln. Mažai šieno tesupjaudamas, arklių nelaikė M.Valanč. Supjóvėm šešias kapas rugių Ktk. Žolės supjáut reikia kiaulėm Grv. Supjauna visuomet mažiau negu kiti, nors lauko turi tiek V.Krėv. Supjovęs pėdą, tuojau nešė namo gaspadinei S.Dauk. Paskutinį pėdą supjauna didžiausią, tai, sako, – gaspadorius LTR(Auk). Dobilai buvo, kad negali pradalgės supjáuti, turi kirsti aplinkuo Lkv.
| refl. tr., intr.: Susipjovęs esąs tris kupsčiukus Rdn. Susipjaũs ir mūsų šiemet keli vežimėliai šieno Jnšk.
^ Kas verkdamas sėja, tas ant pjūties, susipjovęs pėdą gražių kviečių, nešdamasis džiaugsis Tat.
7. refl. pjaunant prilygti: Dar tu su gerom pjovėjom nesuspjáusi Vlk.
8. refl. Ėr sudilti nuo pjovimo: Jos plieninis pjautuvėlis susipjovė, susipjovė DvD142. Jau mano dalgė visai susipjóvus, tik per colį platumo Alv.
9. sukandžioti: Padabok šunis, kad nesupjautų deglės Žem. Šuo kiaulę supjovė Lp. Svetimi šunys supjóvė mūsų šunuką – neblaka Užv. Ir tu bėgtum, kad šit šuva supjaũt Trgn. Šunys mūsų veršį labai supjóvė Up. Supjaũs kiaulės paršuką Lp.
^ Eina kai šuva supjáutas Rod.
ǁ Up sugilti: Muni bitys supjóvė – rankos už kokių dešimt minučių suputo Žr.
10. refl. susirieti, susipešti vienas kitą kandžiojant: Šunys susipjóvė K. Daržinėj susipjovė katės rš. Katė ir šuo greit susipjauna rš.
^ Savi šunes susipjovė, jie ir susigerins LTR. Ir dvi bitys vienam dobile susipjáuna Krž. Du kiškiuku susipjovė, balti kraujai bėga (girnos) flk.
ǁ refl. susimušti, susigrumti: Jeigu kas valgo svetimu peiliu, jisai su tuom žmogum susipjauna (priet.) LTR(Auk). Pats Bliukeris pirma jojo, pirma jojo, su prancūzu susipjovė, susipjovė JD1150. Kad mes jojom vieškelaičiu, susipjovėm su maskoliais (d.) Nm.
11. supjudyti, sukiršinti: Pasmaišė kokia te nogla atejuonis ir supjóvė žmones Lkm.
12. refl. smarkiai susiginčyti, susivaidyti: Susipjovė medininkas su sendvariškiais Žem. Taip ir išėjom nuo brolio susipjóvę Skr. Abudu susipjóvė kaip šunys Ėr. Susipjovė kaip šunys dėl kaulo PPr419.
13. refl. prk. neatitikti, nesusiderinti, susikirsti: Kartais liaudies išminties dėsniai susipjaudavo su jo paties pastabomis ir samprotavimais rš.
14. sukirsti kalboje, suniekinti: Nedavė bobos ir išsižiot sekretoriui – ažkart supjóvė Ktk. Niaugi anys mum supjautų?! Sdk. Norėjo ir berniuką vestis, tai aš ją supjóviau Švnč.
15. suduoti, sukirsti: Anas jį botagu supjóvė Lz.
užpjáuti
1. tr. SD430 peiliu užręsti: Čia to[je] vieto[je] reik užpjáut, ba nusmuks [užrišta virvė] Pc. Ažpjáuk botkaitį – ažrašyk, bo vėl botagas nusmuks Š. Rykštės nuo balanų skiriasi, ka galai užpjáuti i siūlukai galuose Prn. Ažupjáuta ravelis ir dirželiu pririšta Arm.
2. tr. peiliu ar pjūklu įpjauti: Šitas rąstas netinka pėdžiai – užpjáutas Slm. Užpjauk tą lentą lig tolei ir daugiau nuskelk kirviu Pc. Kiek užpjóviau mėsos, nukirsk kaulą Ėr.
3. tr. pjūklu pjaunant užversti: Užpjovė medį už kelį, negal bepravažiuoti Dr.
4. refl. tr. nupjovus užsidėti: Užsipjóviau lašinių an duonos ir užėdžiau Krš. Užsipjóvei žolikės, i gyna [žaizda] Grd.
5. tr. pjaunant javus ar šieną uždirbti: Po keturius litus moka ant dienos, tai kiek par nedėlę užpjáus? Užv.
| refl. tr. OG92: Pernai a[r] tris šimtus užsipjóvęs šienu Slnt. Rugiapjūtėj per dieną visą pūdą rugių užsipjáuni Lp. Tu mun pjáusi, aš tau – užsipjáusi dienų Krš.
6. tr. pjaunant javus ar šieną užtikti, rasti: Pjauki, bernyti, žalią lankelę, rasi užpjausi aukso žiedelį N408.
7. tr. Dsm, Žln, Mrc kertant rugius nuvarginti (ranką): Nesiskubyk pjaudama, ba ranką užpjáusi Nč. Pirmądien kap pasipjoviau rugių, tep ir ažpjoviau ranką Lz.
8. refl. pjaunant javus ar šieną nueiti, nutolti: Ir ana užsipjòvė tiek toli, kad jau to vaiko nežiūri Zt.
9. tr. Lp papjauti, nužudyti: Senį „učitelių“ užmušę, užpjovę peiliais LzP. Žmona nori tave ažpjáut Lz. Užmuštų, užpjautų̃ dar nėra nė vieno Dv.
| Ale atsigrįžk, ba da traukinys užpjaũs (suvažinės) Kš. Važiavo Vilniun, ir vieną kumelę mašina (traukinys) ažpjóvė Grv.
ǁ papjauti mėsai, paskersti: Telaitį ažpjáuna an šventės Lz. Eik sugáu baronaitį (aviniuką), ažpjáusim, in ugnies sukepsim ir suėsim Lz.
10. tr. užpuolus kandžiojant nužudyti: Sykį vieną elgetą šunes į smertį užpjovė V.Kudir. Vilkas griebė ožį ir užpjovė LTR(Lp). Mūs pačių telyčaitę vilkai užpjóvė Azr. Darykim kokią rodą su kiaulioku: ag anas ažpjaũs kiauliotę Ktk.
užpjautinai̇̃ adv.: [Javų pelė] pjauna užpjautinai savo vaikus ir patelę Blv. Vienas šuo pjauja užpjautinai, t. y. antsmert, negyvai, o antras užpjaumais, t. y. ne antsmert J. Šuva pjauna užpjautinai̇̃ Ėr.
ǁ užgilti: Sako, ka bitys užpjáuna arklį negyvai Žr. Kai[p] veši dobilus tokiam karšty? Juk vapsos arklius užpjaũs Skr. Būtų uodai užpjóvę Dkš.
užpjautinai̇̃ adv.: [Arklius] vabalai užpjautinai pjauja Žem.
11. refl. Ds negyvai užsikandžioti susiriejus: Sako tos pelės: „Tu mus no smerties išgelbėjai – mes būtume užsipjovę“ (ps.) Brt.
12. tr. Alv suvarginti, užkankinti: Su miško vežimu arklius užpjaũs Jnš. Tie žmonės turi būtie nelabai geri, kad tu teip vargo užpjautas Tat.
^ Jie tokie šykštuoliai, kad be peilio užpjaus šeimyną Jnš.
13. tr. Km, Jnš labai pašiepti, užjuokti: Jei tu mušys ir škandalą kelsi, bobos muni užpjáus Krš. Neduoda ir žodžio veptert, tuoj ažpjáuna Ktk. Sarmatlyvam blogai – ažpjáuna Ut. Tave moterys liežuviais užpjaũs Mrj.
14. intr. Up, Vdk užduoti: Užpjauk gerai arkliams su votagu, kaipmat nuvažiuosi! Varn.
15. tr. smarkiai, daug užpilti: Užpjòvė erbicidu – be bičių palikom Vn.
16. tr., intr. Up smarkiai užgroti: Kad užpjovė muzikantai, langai birb! Dr. Vedum bepareitant užpjovė kapelija rš. Kad užpjóvė ant smuiko, tai kojos pačios linksta Skr. Užpjovė muzikantai maršą rš.
◊ po smerčio su rugiais užpjaus VP38 niekada neatsilygins, negrąžins skolos.

pjáuti, -na (-ja), pjóvė
1. tr., intr. SD331, H, R314, K peiliu ar pjūklu rėžti, atskirti, dalyti į dalis: Su peiliu pjáuk, žirklės neims [kartono] Vb. Kaip pjovė žuvį, ir išlėkė koks blizgantys daiktas LTR(Ds). Ėjome į paežerę vytelių pjauti rš. Pjáuna ant nūmonės kaip Stirbys lentas Lkv. Pjauti galima rankiniu pjūkleliu rš. Ant ožio pasidėjęs, malkas pjáuna Ktč. Nepjáukit [medžio] iki galo – pasižiūrėkit, į katrą pusę virs Erž. Iš vienos tako pusės ir iš kitos – ilgos krūvos rąstų, pjautais ir dar nepjautais šonais J.Balt. Piela pailginio medžio pjaunama Zr. Ronus pjauti J. Pjautų medžių klėtis Kp. Vieni jam plaukus kerpa, kiti nagus pjauja BsMtI48. Pjauna kaip par vandenį (labai lengvai) Šv. Sopulį pjóvė (operavo) Ck. Aple pendicitą šneka – pjáusią Krš. Iš krūtinės pjóvė mėsas ir čia (prie kojos) dėjo Rm. Radau peilį pjautą (su kuriuo pjovė lašinius) ir padėtą Ėr. Noragas pjauna velėną Gdr.
^ Nors nagus pjáuk, neduoda, ir tiek Dkš. Alsuo[ja] kaip roną pjaudamas LMD. Į kurį pirštą pjausi, tą skaudės prž. Nebūk abiem pusėm pjaunamas LTR(Plt). Devynius kartus atmieruok, dešimtą pjáuk Rod. Kur pjáuni – ten kaulas (vis prasta) Grv. Važiuoju važiuoju – kelio nėr, pjaunu pjaunu – kraujo nėr (laivas) LTR(Brž).
| refl.: Šitas balkos galas pjaũsis (bus pjaunamas) Dkšt.
ǁ tr. pjūklu atidalijant leisti nuo kelmo (medį): Pjáudavo [medžius], ka niekas nematė Grz.
ǁ tr. rėžiant gaminti, daryti: Esanti jų ir lentų pjaunamoji mašina J.Jabl. Lentas pjauti N. Anys pjóvė šitas lentas Pb.
| Pjáuna akselį del arklių Pb.
ǁ tr. prk. judant per ką kirsti paviršių, plotą: Krūtine laivas pjovė bangas – kaip uolas E.Miež. Pjovė žydrą padangę lėktuvas A.Vencl.
ǁ tr. prk. perkirsti, dalyti: Baltas saulės spindulys pjovė perpjauto laivo pusę perpus rš. Priemenė siaura ir ilga, pjauna skersai visą namą J.Balt.
ǁ tr. raižyti, tašyti: Akmenis pjauti ir įsodinti BB2Moz31,5.
ǁ intr. būti aštriam, tinkamam vartoti (apie peilį, pjūklą): Nupirkom naują peilį, bet nieko nepjáuna Ėr.
ǁ refl. rėžiant lenktyniauti: Su anuo neisi pjáuties Vvr.
2. tr. H, R249 kirsti (javus ar šieną) dalgiu, pjautuvu, mašina: Miežius rankom pjóvėm Kls. Kur kiemas, kur ateidėm pjáut Grv. Pjáut nėra ko (maža žolės) Pb. Visą dieną pjauni, nėr kas nešiot [vakare] Mrc. Dalgę reikia supustyt, kad ana geriau pjaũtum žolę Pb. Iš anos pievos pjáudavo dvi žoles Rm. Ateik rugių pjautų J.Jabl(Kp). Rugius gal pjauti po kaklu, į kuprą, į šoną Rugius pjáulavom, pėdus rišlavom Kpč. Būdavo, rugius pjáunam, keturines [giesmes] giedam Švd. Besiveizant atejo [rugių] pjaunamasis laikas LTR(Plng). Žmonių šienpjūvėliai pjáuja, švytuoja JD617. Pjaun žalį šienelį, žalias raskileles, pjaun ir muno dobilelį su žaliu šieneliu D2. Mum šienelį bepjovinti, ataūžia smarkus lietus NS66(Ppl). Rugius bepjaujant, išgirdom būgnužius KlvD128. Rugius pjaudamõs vasarai (vasarą) reikia vėsutę padaryt Zt. Da in kelių (atsiklaupę) pjáudavom mažas avižas Dglš. Miežiai išbalę, pjáutinys jau J. Jau pjaunamas buvo vasarojus Jnšk. Jau rugiai pjautini̇̀ Vdk. Jei avietės išsirpusios, tai rugiai pjaunami LTR. Jau avižos pjáutinos, miežiai dar pjautinesni̇̀ Krž. Kap kurios bobos ir žirnius pjáuna pjautuvais Pls. Pjaunamų̃jų linų galūnėse daugiau yr sėmenų Šts. Pjauju pievą SD108. Ar šita pieva pjaunama? J.Jabl. Su taviškiu vieną lauką pjóvėm Lkm. Tie pakraščiai liko nepjáuta Ėr. Ir penki dabar yra metai, kaip nei arta, nei daguota (paraštėje pjauta) BB1Moz45,6.
| prk.: Kas sėja su verksmu, pjaus su džiaugsmu DP484. Nepailskim niekad gerai darydami, nes savo metą pjáusim gausiai DP492.
^ Eina, kai rugius pjóvęs (pavargęs) Pb. Kiek sėsi, tiek pjausi S.Dauk. Ką pasėsi, tą ir pjáusi Ds. Nesėjęs nepjausi VP33. Kas pirmas pjáus, to avis nebliaus Krž. Lyjant pjauk, giedroj grėbk LTR(Ut). Pjauti sunku, valgyti lengva Grž. Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės KrvP(Erž).
pjautinai̇̃ adv.: Kaip tą vos tepražydusį dobilėlį nupjovė su dalgiu, ir gana. Pjautinai nupjovė rš.
| refl. tr., intr.: Plušėjo, pjóvės pati pievas Grd. Aštuonias dienas rugeliai pjáunas BM144. Rugiai tuoj pjaũsis Ėr. Ka eisi par lauką, neišskirsi, a rugiai, ar atuodogiai, tik vėliau pjáunas (pjaunami) Vdk. Nons drėgnos tos avižėlės, ale pjaunasi (galima pjauti) Jnšk.
3. tr. veržti, įsirėžti (ppr. apie virvę, drabužį): Rankas ir kojas pjovė virvės rš. Pjauna pečius, tokia plona virvė rš. Autai stori pjáuna kojas Lz. Suknutė par pečius siaura, pažastis pjáuja Skr. Aš užsikabinau [maišą], teip pjáuna pažastis Slm.
| refl.: Plonas pantis, arkliui į kojas pjaunas Lš. Ratai pjáunas žemėn Lp.
4. tr. peiliu žudyti: Teip rėkė, teip šaukė, lyg būtum buvęs pjáunamas Slnt. Kitą rytą Benius išėjo į gimnaziją, lyg pjauti vedamas J.Avyž. Kas tave pjáuna (ko rėki kaip pjaunamas)?! Slnt.
| refl.: Kas to jauno vyro do mintis buvo, kad pjóvėsi Skr. Pjáunas tarp savęs – kiek svieto išsipjaus! Krš. Aštuonias valandas pjovės, ne kovės S.Dauk.
ǁ peiliu žudyti mėsai, skersti: Ryto[j] senę avį pjaũs Pc. Pjaujama avis R. Pjautina avis H, N. Menu, baronėlį kap pjóvė Grv. Pjáusim, pjáusim baroniuką Dbg. Nepjáukiam kraliko – kurgi kailį dėsme! Mžš. Močiutė pjóvė pilką antelę JD277. Paršų pjautąją dieną buvo ir kalėdninkai Šts. Arklys par torą kaip pjaunamasis iššoko Šts.
^ Ožkelė tyli nepjaunama PPr272. Nepenėjęs gyvolio, nepjausi, o papjovęs taukų negausi VP33. Devyni vyrai gaidį pjovė LMD.
ǁ prk. marinti, galabyti: Taigi tuose marų metuose ne viena liga žmones pjovus LTsIV691.
5. tr. užpuolus kandžiojant žudyti, draskyti (apie plėšriuosius gyvūnus): Neėda katinas tų kurmių, o pjáuna vis tiek Trk. Strielčius nėjo vilko šaut, vilkas nėjo ožkos pjaut LB131. Lapė vištas pjáuna Vkš. Žąsis kai pjáuna lapė, tai eilioj sukrauna Ob. Gera katė vis žiurkes pjáuna Dkš. Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi V.Krėv.
^ Kur vilkai vaikus veda, ten nieko nepjauna LTR(Klvr). Niekumet artimoji lapė žąsų nepjáuna Plt. Kur anie (šeškai) laikos, ten nepjáuna Brs. Gi žiūriu žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną! J.Jabl.
6. tr. pulti kandžiojant (ppr. apie šunis): Šuo pjáuna kiaulę narsiai J. Kur aš eisu – šunys pjáuna KlvrŽ. Šuniukas mane pjóvė, o dabar nepjáuna Rs. Tas šuva savo [žmogaus] nepjáuna Rm. Šuva nepjáuja mane Lkč. Ka pjáuna, ka pjáuna tas Rudis tą žmogų! Trk.
^ Paskutinį šunys pjauja B. Gera šunims senas pjauti, kai akmenio nesuranda KrvP(Ds). Mesk šunį in kiaulės, kad nepjáuna! Krok. Šuva kalės nepjauna LTR(Srj). Nei vilkas vilko, nei meška meškos nepjauja DP529.
pjautinai̇̃ adv.: Pjautinai pjauna kits kitą J.
ǁ gilti: Kuisiai, bimbalai pjáun J. Uodai labai pjáuna gyvulius miške Ėr. Jei vasarą vabalai gyvulius pjauna, bus lietaus Škn. Tegul mes vargstame, tegul mus utėlės pjauja V.Kudir. Pjáuna kaip pasiutusios tos musys Pp.
| refl.: Bitys tos pjáunas pasiutusiai Erž.
7. refl. R201 rietis, kandžiotis: Šuva … puolė ant gyvatės ir pradėjo su ja pjáutis BM150. Atbėgę vilkai prie trobelės ėmė su šunimis pjautis LTR(Rk). Jau paaugs anys (šernai), vienas su kitu pjáunas Pb. Vieno kiemo šunys nesipjauna Vdk. Kad savo šunys pjaujas, nesikišk nei vienas B. Dviem šunim besipjaunant, katinas mėsą pagrobė KrvP(Mrc). Du kiškiu pjaujas, o baltas kraujas bėg (du girnų akmenys ir miltai) B.
8. tr. raižyti, varstyti, diegti: Man pilvą didei skaust, pjáuja, mane gumbas pjáuja KI566. Ji vis skundžiasi, kad ją gumbas pjáuna Alv. Nuo uogų man ėmė vidurius pjauti Pn. Rėmuo pjauna Šts. Rėmuo pjauja mane N. Pjáuna mane gyvą liga Dglš. Beeitant pradėjo širdį pjáuti Vn. Skauda strėnas, kap peiliu pjáuna Mrj.
9. tr. varginti, kankinti: Tie kalnai (važinėjimas kalnais) tai pjáuja arklius Gs. Pjáuna arklius toks kelias Ėr. Kosulys pjáuna Ps, Mrj. Pjáuja miegas (labai norisi miego) Grš. Mane vakar miegas pjóvė Mrj. Einu gult, miegas pjautè pjáuna Mrj. Mane šiandie silpnumas pjáuna Dkš. Jau mane pjáuja žiovulys (pradėjau labai dažnai žiovauti) Gs. Kur dėsis paukšteliai, šalčio pjaunami, – lenda kur beįmanydami! Jnš. Visą naktį baisūs sapnai pjóvė Užp. Pačią, vaikus darbais pjauni J.Paukš. Visokie rūpesčiai pjáuna žmogų Ėr. Pjauna skola kaip dalgis Rz.
^ Tas kūlimas žmonis pjáuna be peilio Užv. Taip sakydamas, mane be peilio pjáuni Mrj.
ǁ gadinti, kenksmingai veikti: Nepjáuk tamsta širdies su tais vaistais Lnkv. Naminė taboka pjautė pjáuna sveikatą Ukm.
ǁ kenkti, ėsti: Pjóvė ją, skundė – tai žmogus! Jrb.
10. tr. neduoti ramybės, barti, priekaištauti, erzinti, pajuokti: Pjáuna aną [vyras], kam brangiai mokėjo Krš. Nesiliauja Laužada pjovęs manęs dėl to arimo rš. Pamatys kas su vaikiais, pjáus kaip kipšai, neduos ramybės Krš. Paskum tėvas pjóvė muni visus metus kaip koks pjūklas Vdk. Jis jąją pjáuna kaip medžio pjūklu J. Dėl tos panos tu mane pjáuni ir pjáuni Lkš.
11. refl. bartis, ginčytis, nesutarti: Dievaž, nesinorėtų pjautis su Petruliais, visgi jie, uogele, mano šiokia tokia giminė V.Krėv. Pjóvės pjóvės abudu, ale aš nebesikišiau Kp. Kas čia dabar mylisi – visi pjaunasi Ėr. Skieskitės su tėvais – kam pjáuties! Grdm. Ko ten reik pjáuties kiaurai – negaliat būti geruojuo! Trk. Pykstas su ta dukteria ant vietos, pjáunas, lovo[je] gulėdama Trk. Susidėjo dančius, ka galėtų su marčia pjáutis (juok.) Krs.
| prk.: Jo galvoje pjovėsi, ūžė šimtai viena už kitą piktesnių minčių J.Avyž.
^ Pjaunas kaip katė su šuniu LTR(Pšl). Pjaunas kaip katės maiše Šmk.
12. refl. prk. nesiderinti, nesutarti: Šitos spalvos nesipjáuja Kt. Gražūs balsai, nesipjáuja Kt.
13. intr. Kv smogti, mušti: Ka pjóvė ans mun į murzą, net akys pažaliavo! Mžk. Nu, ka pjáusu par dugną bobai, tei žinos pliotkus nešioti! Krš.
14. tr. LTI513 smarkiai groti: Muzikantai pjaun kazoką, mūsų mergos gražiai šoka (d.) Alv.
15. intr. Up greitai važiuoti: Pjáuna su dviračiu, kad nė velnias nesugins Bt. Kur tu pjáuni tokiu bjauriu keliu su dviračiu?! Dr.
ǁ refl. smarkiai sklisti, veržtis: Griūvančių medžių trenksmas ir jų sukelto vėjo ūžesys pjovėsi biržėmis ir skynimais rš.
◊ ei̇̃ti (nuei̇̃ti) šuni̇̀ms šė́ko pjáuti LTIII461(Tvr) niekais virsti: Gyvenimą paskandino skolose ir pats nuėjo šunims šėko pjauti Žem.
óžius pjáuti Skr vemti: Negalėjau žiūrėti, kaip jis pjovė ožius rš.
apipjáuti
1. tr., intr. peiliu, pjūklu aplink įpjauti, aprėžti: Aplink ką pjauti, appjáuti KII255. Apipjovė aplink pirštą Ps. Kamblį appjáunam, kad nebūt storas [kopūsto] lapas Rud. Per pusantros aršinos nuo žemės apipjauna medžią taip, kad galėtų atlupti keturius plačius diržus rš.
ǁ pjūklu iš visų pusių nupjauti (papentį): Visur priversta apipjautų ir neapipjautų medžių, pabėgių, lentų A.Vien.
2. tr. SD203 pjaunant pamažinti, patrumpinti, dalį nupjauti: Paukščiui sparnus appjáuti KI216. Ana apskus galvą savo ir apipjaus nagus savo Ch5Moz21,12.
3. tr. pjaunant atskirti: Appjáuna mėsą, visą, kokia yra an lašinių, visą minkštimą Lz.
4. tr. pjaunant apibarstyti: Visą lovį pjaulais apipjovei Vb.
| refl. tr.: Apsipjóviau kepurę pjuvenom Ėr.
5. tr. Pc nupjauti dalgiu didumą (javų ar šieno): Rugiai jau buvo apipjáuti, o kviečių tę nesėja Ss. Apipjóvę vasarojų, važiuosma vilnų karšt Sdk. Kad nors bent kiek pievas apipjaut, tai pradėtumėm rugius Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas verks, kol mes nedaugį apsipjáusim Arm. Jau šiap tep apsipjoviau rugius, dar̃ galėsiu nor kiek sliptert Nč.
ǁ refl. baigti pjauti: Šįmet apsipjóvėm jau Prn.
ǁ nupjauti dalgiu aplinkui: Apipjauk aplink kelmą Kp. Lauko kampai apipjaunami dalgiais J.Krišč.
6. tr. įveikti, pralenkti pjaunant javus ar žolę: Vis tiek tu manęs neapipjausi Kp. Aš apipjáudavau savo žmoną Dgč.
7. tr. Plv, Klp aprieti: Mūs karves apipjóvė čia toks pasiutęs šuva Alk. Tas šuniukas apipjovė tam gaspadoriui visus gyvulius BsPIV283.
8. tr. įveikti kandžiojant, puolant: Žilukė deglukę appjóvė Lp.
9. refl. apsibarti, susivaidyti: Aš dėl jo apsipjóviau su gerais žmonėmis Kp. Apsipjóvęs su visais kap šuo Nč.
atpjáuti
1. tr. SD216, K peiliu, pjūklu, žirklėmis atskirti dalį: Atpjóviau galą rąsto J. Lašinių du kilogramu atpjóvė Erž. Valgyk, atpjaũs duonos Nmč. Atpjóviau duonos plutą Grv. Nešk drobę atpjóvęs nuog galvos ik kelių Kls. Milo kąsnys tokis atpjáuta Btrm.
^ Atpjauto daikto nebeprilipdysi Ds.
| refl. tr.: Šitų lašinių turėsiu ir aš kiek atsipjauti J.Jabl. Peilis be kriaunų – atsipjausiu lašinių LTR(Švnč). Užsiugdei, pasipjovei [paršą] – atsipjáusi Klt.
ǁ atidalyti, atskirti, atrėžti: Ta muno pasoginė žemė: tėvas kerčią atpjóvė Rdn. Tęnai buvo granica atpjautà (išvesta) Nmč.
2. tr. nupjauti: Ana ažumigo, anos ėmė ir atpjóvė galvą jai Dv. Aš atpjóviau virvelaitę, kad tas šunaitis pabėgt Rdš. Da atpjaũs sau pirštą [su pjautuvu pjaudama rugius] Rod. Jam koją atpjóvė JnšM. Atpjáutas arklys (nupjauti pančiai) – pavogė Grz.
| prk.: Išejo šienaut pievų, tai karvėm atpjóvė pieną (mažiau žolės, todėl ir pieno sumažėjo) Arm.
| refl. tr., intr.: Boba trupino batvinius ir atsipjovė nykštį LTsIII354. Per apipjaustymą atsipjauja atliekantyji šalis kūno DP54.
3. tr. išpjauti dalgiu, nušienauti, kad nekliudytų: Pievas atpjovė, gal vėžauti Šts. Prieš rugiapjūtę pievų [parugėje] neatpjóvė Ds. Tu kelelį par pievą atpjáuk Srv.
| refl. tr.: Reik atsipjáuti kelią – reiks važiuoti Pc.
4. tr. nupjauti dalgiu tam tikrą plotą (javų ar šieno): Lig sniedonei jau atpjovėm rugių gerą barą Ukm.
5. intr. atsilyginti darbu per javų pjovimą: Dėkui, tėveli, až dovaneles: kad gerai būsiu, – tanciais atšoksiu, kad blogai būsiu, – rugiais atpjausiu Švnč.
atsipjautinai̇̃ Kaimynai pas vienas kitą eina rugių pjauti atsipjautinai̇̃ Krtn. Atsipjautinai̇̃ talkinėtis Brs.
6. tr. Skd, Up, Pc, Užp atšipinti, atbukinti: Peilį atpjóviau į kaulą Skdv. Pjaustyk čia visokius velnius – atpjáusi peilį! Trk. Pjūklą atpjóvėm į ąžuolą Skdv. Palik antežius – dalgę atpjáusi Sdk.
| refl. Slnt, Kv: Dalgis jau atsipjóvė – reikės iškalti Skdv. Atsipjáuna dantaičiai, negal beįkąsti Nt.
7. tr. Lš nuvaryti stumiant, kandžiojant: Atpjóvė paršiuką kiaulė nuog lovio Lp.
8. refl. pjaunantis, pešantis ateiti: Šunes atsipjóvė iki stubai Gs.
◊ rugiai̇̃s (kviečiai̇̃s) atpjáuti po smer̃čio Grk, Grg niekada neatsilyginti, negrąžinti skolos: Aš tau po smerčio kviečiais atpjausu LMD(KlvrŽ).

×dapjáuti (hibr.) tr. peiliu pribaigti: Dapjóvė karvę ir pardavė Kb. Musinom dapjáut teluką Rud.
įpjáuti
1. tr., intr. SD439, R115, K peiliu įrėžti: Inpjáuk kiek pagalį, ir nulauši Ds. Tarnas … inpjovė savo rankos pirštan ir savo krauju patepė BsPII302. Neįpjáuk man rankos Š. Inpjáuta buvo, al[e] išgijo, tik rantas liko Šlčn. Rumbas, anpjáuta buvo Pb.
| prk.: Veidas siauras, ilgas, nusmailusiu smakru. Ir akys siauros, įpjautos įstrižai J.Balt.
^ Širdis gela kaip įpjautà Šts. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, būs širdis kaip įpjautà [motinai] Rdn.
| refl. tr., intr.: Kad darbininkai pas ją dirba, tai tik bijok, kad ji į pirštą neįsipjautų duoną beriekdama (tokia šykšti) I.Simon. Neinsipjaũ piršto! Dsn. Vaikai … peiliu ne vieną kartą impjaujas DP222.
ǁ intr. galėti, pajėgti pjauti: Eisiu savo medkotį pasimt, su tum neįpjáunu Erž.
ǁ tr. SD161 įręsti, įrėžti (ženklą): Su peiliu įpjáuk ženklą J. Raštas … įpjautas ant toblyčių Ch2Moz32,16.
2. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Pasdairau – po berželiu sėd[i], nė vieno pėdo neinpjóv[ė] Lz. O da neįpjóviau pusę pradalgėlės, tai aš radau didį radinėlį JD47. Y[ra] jau rugių įpjautų, o dar kame šventa Ona Šts.
3. intr. pajėgti smarkiai pjauti dalgiu: Atrodo ne kažin kas per vyras, bet jis įpjauja Žvr.
4. refl. pjaunant javus ar šieną, įeiti, įžengti: Įsipjóvėm į sodną ir ilsamos pjovėjai sugulę Dr.
5. refl. tr., intr. pjaunant javus ar šieną įsismaginti, įsinašinti: Įsipjóvę vyrai (šieną), nė pusryčio nebenori eiti Š.
6. refl. veržiant įsirėžti, įsispausti: Pančiai arkliui į gyvą kaulą įsipjóvę Alk. Diržai giliai įsipjovė į švelnias mergaitės rankas ir kojas rš. Vėzas iš impato kap ansipjovė akmeninian kalnan, tai kalnas aždrebėjo AruP86(Lz).
7. tr. įvarginti, iškankinti: Aš karo lig čia (ligi kaklo) įpjáuta Vn. Tos dalys (pasogos) įpjóvė visus Vn. Įpjáuna tas tolumas nu kelių, ale kur nupulsi, kas lauk[ia]… Pp.
8. refl. įkyrėti, įgristi: Įsipjóvė tas karas lig kaulo Pj. Meisteriui galutinai įsipjauja tuščia šneka P.Cvir. Įsipjóvė su toms skundoms lig kaklo Jdr.
9. refl. įsipykti, įsivaidyti: Jie taip įsipjóvė, kad negali vienas kito matyt Plv.
10. intr. uždėti, priteisti (baudą): Atsekė rasoms, suėmė – teismas metus ir įpjovė už miško vogimą Ggr.
išpjáuti
1. tr. K pjaunant pašalinti: Patepė išpjautą vietą gydomu vandeniu, ir žaizda užgijo J.Jabl. Kap tu jo (plauko) neišpjáusi, tai anas numirs (ps.) Grv. Žuvies žiaunos išpjaunamos rš. Iš žyvato motinos išpjautas B.
^ Šogeris buvai, šogeris būsi – daba nė su peiliu nebišpjáus Trk. Ne su peiliu anam neišpjáusi, ką žino Šv. Stovi jautis išpjautais šonais, pro nugarą dūmai rūksta (namas) Pnd.
| refl. tr.: Ėmė išsipjovė iš visų smakų galvų liežuvius, susidėjo in krepšį BsPIV277.
| Ji būt vaikų turėjus, ale išsipjóvė juos Skr.
ǁ N iškastruoti: Reikės netrukus jau ir paršelius išpjáuti Up.
2. tr. Grš kurį laiką pjauti pjūklu: Pusę vasarelės išpjóviau malkas Vn.
3. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti: Išpjovė medį ir įmetė jį ten Ch2Kar6,6. Aš išpjausiu šmaikščią rykštę Pb. Išpjáuta dabar miškai, nėra grybų, uogų Pst.
| refl. tr.: Paėmė išsipjovė gerą aliksninę lazdą BM209. Juk ją (lazdą) gali iš kiekvieno krūmo išsipjauti J.Balč. Išsipjóvę linkių, rytoj eisime jau prie rugių Š.
4. tr. pjaunant pjūklu išilgai rąsto pagaminti (lentas): Ei pakirs pakirs žalią skrobluželį, išpjaus baltas lenteles RD149.
ǁ sunaudoti lentoms, lentų gaminimui: Išpjáusma rąstą į lentas Grd.
5. tr. pjūklu pjaunant uždirbti: Roną (rąstą) pjaunant galėjo išpjáuti rublį par dieną Šts.
6. tr. SD410,419 pjaustant, pjaustinėjant padaryti: Stiklus vakar išpjóvė, šiandien deda langus Krš. Padavė jam taurę, išpjautą iš vieno smaragdo J.Balč. Aštriu peiliu ar specialia formele išpjauti tešlainius sp.
7. tr. peiliu ar pjūklu padaryti (skylę, griovelį): Atkalčių viduryje išpjauta širdis (širdies formos skylė) I.Simon.
| refl. tr.: Langą jaujo[je] buvo išsipjovę Krs.
ǁ Jrb stipriai spaudžiant įrėžti, išgremžti: Lytus, sunki vežimai išpjovė provėžas giliausias keliūse Šts.
8. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną), nušienauti: Vincukas pievą išpjóvė i šieną suvežė Krš. Išpjaũs visas balas Strn. Visas šienelis išpjáutas, lyna Krš. Pieva išpjauta, šienas į kupečius sudėtas BM227. Jau pieva išpjautà ir išvežta Krš. Su skrudėlytėm išpjáuna pievą [taupus ūkininkas] Imb. Išpjoviau pievelę dobiluotą NS139. Du barus išpjovė LTR. Aure liūnai visi išpjauti̇̀, šiandien veža šieną Rm. Per dieną pjovė, nieką neišpjovė, šviesų dalgį sulaužė N253.
| refl. tr.: Duoda tą daubikę mun išsipjáuties Pvn. Iš tos ganyvos reikia išsipjáut šienas Ob.
9. tr., intr. pajėgti pjauti dalgiu: Negali išpjáut – toki [geri] dobilai Plk. Žolė neišpjaunamà Brt.
10. tr. dalgiu ar plautuvu pjaunant įstengti padaryti tam tikrą kiekį: An dienos boba išpjáuna kapų tris, ir dvi, ir pusketvirtos Lz.
11. tr., intr. kurį laiką pjauti dalgiu (javus ar šieną): Išpjovęs [šieną] lig pusryčių, parėjo valgyti LTsIV225.
12. tr. pjaunant šieną rasti, užtikti: O ir išpjóvė mano žiedužėlį trečioje pradalgužėlė[je] JD994.
13. tr. pjaunant sudildyti: Išpjáutu dalgiu sunku pjauti Šts.
14. refl. išsiveržti į viršų, iššokti: Kap paorėj[o] per pavasarį, tai visos gyslos išsipjovė Arm.
15. tr. išžudyti peiliu ar šiaip kuo aštriu: Visi jie buvo galvažudžių išpjauti S.Dauk. [Žemaičiai] metūse 1409 viena nakčia pagal vokyčius išpjovė ir jų jungą vienkart su katalikų tikėjimu apent atmetė M.Valanč.
| Išpjáuna su pulemiotu kaip avinus [per karą] Grz.
| refl.: Ar tik neišsipjovė? P.Cvir.
ǁ išskersti mėsai: Pašarų nėr – išpjáuna gyvulius Rm. Viską kai šluota šlavė: iššaudė aveles, išpjóvė kiaules Bgs. Papjūvas, papjovykščius išpjáuk J.
ǁ prk. išnaikinti, išmarinti: Metūse 1798 įsisukusios rauplės išpjovė jo visus vaikus M.Valanč. Daug žmonių išpjovė marai A1884,265. Kiek daug ne laike žmonių karštinė išpjáuna! Užp. Jų vaikus vargas ir bėdos išpjaus! Tat.
16. tr. užpuolus kandžiojant išžudyti (ppr. apie plėšriuosius gyvūnus): Žiemą vilkai šunis išpjóvė Všv. Vilkučiams avis išpjovus, avinai skundžias senam vilkui J.Jabl. Žiūro, ka vilko išpjáuta visos avys Brb.
ǁ geliant išnaikinti: Svetimos bitės mūsų aulius išpjauna S.Dauk.
| refl.: Jei ant to avilio įsispiesdavo, kur stipresnės, išsipjáudavo [bitės] Grz.
17. tr. Ad, Krtn, Jnšk išėsti, išrieti, išvaryti: Išpjóvė, turėjo išeiti Vn. Su ta Zose susipyko, ir išpjóvė iš numų Pln. Šogeris buvai ir būsi: jau munęs niekur neišpjáusi! Trk. Priešininkai geidavo prazidentą iš urėdo išpjauti LC1882,23.
paišpjáuti tr. išrėžti: Iš skūros paišpjóviau diržus Lz.
nupjáuti
1. tr. SD385, K peiliu ar kuo kitu aštriu nurėžti, nuręsti: Teko vargšui pirštas nupjauti rš. Liežuvį nupjovė S.Stan. Būtų nupjovę gelsvas kaseles KlvD7. Negalėjo … su šoble tą ragą nupjáut Sch118. Nupjáuk nagus J. Iš nakties varpas nupjovė rugiams Šts. Viršūnė [pušies] nupjauta Rud. Nupjáuk vytelę kiaulei pavaryti Als.
^ Nupjauk man galvą, išimk širdį, duok kalbėt (žąsies plunksna drožiama rašyti) B.
| refl. tr., intr.: [Medžioklis] nuspjovęs savo sidabrinę sagą LTR(Ds). Nusipjauju lazdą N.
^ Bet kaip jau numirė, tada šitie daiktai kaip pjaute nupjaujasi BPII408.
ǁ pjūklu pjaunant, nuleisti nuo kelmo (medį): Gražiai auga jauni ąžuolai, slapčiai nupjaujami prš.
2. tr. pjūklu pjaunant padaryti, pagaminti (lentas): Gerai anam nupjóvė lentas Pvn.
3. tr. dalgiu nukirsti (javus ar šieną): Dvidešim pūdų nupjaũs rugių Nmč. Žmonės rugius nupjovė – teliukus rugienon veda, riša Tvr. Ar tau rugiai, ar šienas, vis, būdavo, su rankom nupjáut Ob. Mūsų rugiai jau nupjauti̇̀ Pš. Rugius talka nupjoviau A.Baran. Pievą nupjauju, nušienauju R8. Visus nupjáutus dobilus sulijo Srd. Kaip mes pareisim …, šienus nupjáusim JD955. Ar biesas nupjaus tokius laukus! Žem. Miežius pjovė vieni dvariškiai, bet nupjautoje dirvoje pluokštai kėksojo nenupjautų varpų Žem. Nupjóviau pievelę su dobilėliu, parvedžiau mergelę su vainikėliu JD361. Dalgelę suleisiu, žolelę nupjausiu LTR(Lp). Rudenį skubėk pjūties laike nupjauti pjaunamąjį i sukrauti kraunamąjį Šts.
^ Be laiko nupjausi – gardžios duonos neragausi KrvP(Mrc). Priežodis sako: „Su saulele rugius nupjovus, bus duonelė balta“ rš. Nėr ko dejuot pjovėjų – rugiai rugius nupjaus (už rugius galima pasisamdyti) Vlk. Nesidžiauk nupjovęs, pasidžiauk kluonan suvežęs TŽV600.
nupjautinai̇̃ adv.: Geriau rugius rišti yr nupjautinai̇̃ pjaunant Lk. Kad pjauna rugius kaip šieną, sako: pjauna nupjautinai̇̃ Lk.
| refl. tr., intr.: Kaip rugius nupjáunas, mėnesį praleida i kula Brs. Iš bėdos nusipjáutumėme bobos rugius Pc. Kai su pjautuvais pjauni, tai gerai nusipjáuna Antr. Kai rugiai nusipjaũs, tada apmažės darbų Mžš. Rugiai nusipjóvė į gerą laiką LKKIX161. Ans sako: Nusipjaukiat, pūrai, – ir nusipjovė (ps.) S.Dauk.
4. tr. peiliu nužudyti: Aš nieko nesu papjovęs, ne vištą, ne veršį, o kiaulę taip nupjáunu, ka nu: ana užduoda tokią zlastį – žviega, bliauna, čypa Vgr.
ǁ Štk prk. numarinti: Pjūtis nupjovė žmogų Ggr. Pjūtis arklį nupjovė Šts. Aš suvalgiau uogų, ir kad ėmė vidurius pjauti, aš tariau, kad nupjáus Rt.
5. tr. Krš, Užv, Kdn, Grš kandžiojant nugalėti, nuvaryti: Tas paršiukas nupjauna muno kiaulelę, apėda aną Klk. Anas paršiukas nupjáu[ja] šitą i storas toks kai reketys Jrb. Mažąjį paršioką ir kiaulė nupjáuna Trgn. Jei nori, kad bitės nuo kitų bičių atimtų medų ir jas nupjautų, leisk jas avilin per vilko gerklę (priet.) MTtII128.
6. intr. greitai nuvykti, nubėgti: Kai jie nupjaus tolyn, tu atlėk, – sako šuva vilkui (ps.) Rm.
◊ kaip nósį nupjáutas; Žem nusiminęs: Paliko kaip nosį nupjautas po tų žodžių Dr.
panupjáuti
1. tr. pjūklu pjaunant nuleisti nuo kelmo (medį): Mes tas pušis panupjáusim Dv.
2. žr. nupjauti 3: Visi panupjóvė avižas ir pašienavo pievas Dv.
papanupjáuti žr. panupjauti 2: Kap Laurynas, tai bus visa papanupjáuta ir papanurinkta Dv.
papjáuti
1. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti, nuręsti: Tu nueik ant kryžkelės, kur yra gluosnis, papjáuk septynias rykštes ir ateik pas mane LTR(Šk). Kad kas tos lovos galą biskį papjáutų – par ilga Jrb.
| refl. tr.: Tai pasipjausiu žalią rykštelę ir pamokysiu savo martelę D4. Eisiu į beržyną, pasipjausiu beržo rykštę KlvD7. Ta lieknąjį šermukšnį jis kadai kitkart manė pasipjaut meškerei rš.
ǁ peiliu šiek tiek ko nupjauti, pripjauti: Buvai miške ir botagaičių nepapjóvei Ds.
| refl. tr.: Pasipjoviau kadagių kaminui šluostyti Šts. Nuejęs lazdų akėčiom pasipjautų BM67. Aną dieną ėjau vytelių pasipjauti bučiui rš. Pasipjovusi gėlių, mergaitė vėl išėjo iš darželio J.Balč.
ǁ SD263 pjūklu pjaunant nuversti, nuleisti nuo kelmo (medį): Dar vieną uosį turiam papjovę Ktč. Medis koks papjáutas – i liptas Šv.
2. tr. supjauti į dalis, supjaustyti: Į dalis papjauti N. Papjáunam [pušį], paskaldom ir sudedam po siena Dv. Papjáusiu ant lentų sienojus Rod. Daug šį rytą kepalų bus papjauta ant stalų sp.
| Tik papjáuna (sukerpa medžiagą) ir duoda siūt Nmč.
ǁ truputį, dalį nupjauti: Papjóvė galvas [svogūnų prieš sodinimą] Ad.
3. tr. perpjauti: Pripuolęsi papjovė virvę, [pakaruoklė] nukrito dar gyva Žem.
ǁ ne visai nupjauti: Virto papjautos pušys tarsi kokie milžinai rš. Pjautuvu kab pjaunam, tai ir pirštus papjáunam, ir kraujas bėga Lz. Gyslelę papjóvė kokią, i mirė Rdn.
4. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Imk dalgį ir eik vikavižių rytdienai papjauti I.Simon. Prašiau, kad kas mišinio papjáutų – nėr kas papjáuna Antš. Reik prašyt, kad kiaulėm atolo papjáutų Pc.
| refl. tr. Mžš: Einu pasipjáut karvikei šieno LKT104(Pd). Mes pasipjáusiv lanko[je] šienelio, baltųjų dobilėlių JD346. Aš papartėlio nepasipjausiu ir žirgelio nepašersiu (d.) Sn. Ėjau arkliams šėkų pasipjaut BsPI24. Pirminykas davė žmonėm pievų – rytais, vakarais, sako, pasipjáukit Rm.
5. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną): Vartė, kol su rasa, papjautą šieną Vaižg. Avižas papjovė Zt. Jau toli papjóvė rugius nuo miško Rm. Ans eina šieną papjáudamas, žabus pakirsdamas Vgr. Savaitę papjáutas [šienas] išbuvo, gavo lytaus i pašuto Rdn. Lankos gulia papjáutos Skr.
papjautinai̇̃ adv.: Rugius pjauna į eiles kaip šieną, atseit, papjautinai Ggr.
6. tr., intr. galėti, pajėgti pjauti (javus ar šieną): Nemanyk, ir jis neblogai papjauja, kažin dar ar spėtum! Žvr. Parsivedžiau jauną, rugių nepapjáuna JV797. Jonas nepapjáuna – reikės žmogų samdytis Šlv. Kap visai reti, tai nepapjaunami [rugiai] Lp. Ans i su viena ranka papjáuna Krš. Su mašina visai nepapjáusi: vietums išgulusios, o vietums labai daug akmenų Vdk.
7. intr. kurį laiką pjauti dalgiu: Papjóvė kokią valandą ir parejo su dalge Upt. Papjaudavom i penki šeši dalgiai – nuvarai par pusę dienos Grd. Paėmimą papjóvė, ir nori paimt kaip už visą dieną Šmn.
8. tr. SD348, K peiliu ar šiaip kuo aštriu nužudyti: Anas sa[vo] mergos papjáut norėjo Vlk. Šaukė: „Aš tave papjáusuot!“ Vn. Kaunas peiliais, būna, ir papjáuna Rod. Bešienaudamas papjoviau gyvatę Dkš.
| Traukinys žmogų papjóvė (suvažinėjo) Švnč.
^ Visi miega kaip papjauti Ėr. Staiga mirė vyras – kai pjaut papjóvė Erž. Kaip pjáute papjáuna tie vėžiai žmogų Trk. Jis įmanęs kitą nagu papjaũtų Mrj. Papjáuk – nieko nesupranta Nmč. Nevalgo – gali papjáuti Trk.
| refl.: Bobos ko nepasipjóvė Pc. Man geriau su šituo peiliu pasipjaut, o ne tokį gyvulį už vyrą turėt BsMtII100. Galiu jam duoti ar peilį pasipjauti, ar virvę pasikarti KrvP.
ǁ peiliu nužudyti mėsai, paskersti: Papjauti avį J. Ir papjovė veršelį BB3Moz9,8. Papjóviau aš ituos karves, papjóviau telaičius, iš skūros paišpjoviau diržus (ps.) Lz. Papjóvė paršą, nedidelis, ale minkštas Pnd. Papjáuna paršioką, tą suvalgo, tada kitą pjauna Pb. Mes kaip papjaujamos avys rokuojami esme BPII130. Papjaukit antį iškepti ir vištą kur riebią sriubai Žem. Dar didesnis gaidys buvo, ale papjóviau Dt. Avį, žąsį papjauju R9. Šiandiej darbo, kaip kiaulę papjóvus (daug) Šmn.
| refl. tr., intr.: Nė vieną kiaulę da nepasipjóvė Vlkv. Gaspadinė vieną dieną pasipjovė avį vieną DvD264. Pasipjovė vištą kepti J.Jabl. Mėsos mes daug pasipjáudavom, bet mano žmogus nevalgydavo Skr. Tas pęslas pasipjáusias (bus papjautas), mažiau darbo būs Krš. Nelygu gyvolis pasipjauna naginėms: ir šešias vasaras gal išnešioti nagines Šts.
ǁ prk. numarinti: O brolį džiova papjóvė Mrj. Tokius jaunus papjauna džiova I.Simon. Gumbas kone papjovė R.
9. tr. K, Dkš užpuolus kandžiojant nužudyti, sudraskyti: Parėjęs namo, žmogus sužino, kad jo arklys ten pat krūmuose vilko papjautas rš. Siuntė ponas vilką, kad ožką papjautų d. Iš nakties keturios vištos papjáuta Antz. Lapė papjovė visas žąsis, nė vienos nebeliko LTR. Paukščioką papjóvė katė Kp. Šeškus vištas papjóvė Dglš. Varlė papjáudavo kumelę (pavasarį nusilpę arkliai dažnai įklimpdavo į pelkę ir nugaišdavo) Imb.
| prk.: Visi [kareiviai] utėlių papjauti (apnikti, užgraužti), nor semte semk Imb.
^ Daug šunų ir vilką papjauna PPr109. Šimtas varnų ir kumelę papjauna Lkv. Atsimena kap vilkas papjautas avis KrvP(Mrk). Ateit svečias be dantų, papjau[ja] aviną be kaulų (kūdikis ir krūtis) B. Kąsakas kumelę papjóvė (sakoma vis klausiančiam „ką sakai“) Skdt.
| refl. tr.: Pagiriais vilkiščiai vaikščioja: tave pasigaus ir pasipjaus Tat.
ǁ mirtinai sugelti: Anais metais tai man papjovė šunį bitelės Všn. Kaip tikt motina pabengia kiaušelius dėti, tai bitės tus tranus nutvėrusios papjaun S.Dauk.
papjautinai̇̃ adv.: Galvažudžiai vorai pjauna papjautinai Blv.
10. tr. labai suvarginti, nukankinti: Šitokiuo keliu važiuodamas gali ir arklį papjáut Užp. Tos rupūžės avys papjáuna žmogų iki čia (didžiausias vargas vedžioti jas į ganyklą) Skr. Mane bėdos baigia papjáut Sv. Jin vargų papjauta moterėlė Lnkv. Kartais žmogų rūpesčiai papjáuna Mrj. Seniau, būdavo, tos dalios papjáuna žmones Mrj. Baigia papjaut gyvą [darbai] Ds. Bailės papjautas (labai bailus) Dglš.
^ I su liežuviu žmogų gal papjáuti Užv. Čia mane be peilio papjovė, be virvės pakorė KrvP(Kbr). Ji mane be peilio papjáuna savo bumbėjimu Prn. Toks gyvenimas mane be peilio papjáuna Prn.
| refl.: Ji su tuo seniu pasigadino, pasipjóvė (pagadino nervus, sveikatą) Skr.
11. tr. sugadinti: Man senystė gerklę papjóvė, negaliu giedot, nėr balso Ad. Žmonys dabar onaro papjauti̇̀ Dglš. Mielių papjáutas (nusivadėjęs) alus KI239. Uzbonėlis tarė, pusverpėlį barė: „Eik tu laukan iš kamaros, mielių papjautàsis“ JD968.
parpjáuti
1. refl. atšipti, atsipjauti: Piela per daug metų parsipjáuna Prl.
2. tr. visiškai nukamuoti: Parpjaũs arklius [versdami taip sunkiai vežti] Lp. Jis visas ligų parpjáutas Mrj.
pérpjauti
1. tr. pjaunant padalyti į dvi dalis: Perpjaukim tą obuolį pusiau rš.
^ Kaip nori, pjauk – neperpjausi, kaip nori, kirsk – neperkirsi (vanduo) LTR(Srd).
2. tr. K giliai įrėžti, kiaurai perrėžti: Koją párpjovė ligi kaulo Jnšk. Piemuo su peiliu párpjovė sau pirštą J. Kaklą perpjauju, papjauju R11.
| refl. tr., intr.: Išilgai delno pérsipjovė Grž. Nekišk savo nosės, aš [pats] persipjáusiu Slm.
3. tr. Grd, Ldk dalgiu pjaunant užgriebti svetimos dirvos ar pievos: Tu vagis! Perpjovei mano pievą per dvi pradalgi Žem. Kapčių nebuvo, párpjovė ežią, i trukšmas Užv. Jis išmieruos, bet niekieno pievos neperpjaũs Rm.
| refl. Lp.
4. tr. kurį laiką pjauti (javus ar šieną): Visą dieną párpjoviau tą dirvalę Vvr. Párpjausi dvi dieni, o litą tegausi Nt.
5. intr. nustoti raižius, pjovus, kankinus: Parpjovė pjūtis, ir vėl sau sveikas Šts.
piepjáuti, pypjàuti žr. pripjauti 3: Pypjáuk, o su karu parvežk tos žolės Klp.
prapjáuti tr.
1. R pradėti peiliu ar pjūklu pjauti: Prapjáunu paltį lašinių J. Dar yr vienas kepalas duonos neprapjáutas Als. Tiek bijo nu vieno klucį prapjáuti Trk.
2. K peiliu prarėžti, įpjauti.
| refl. tr.: Kad prasipjáusi pirštą, vortinkliu liuob dėti, kad užstabdytų kraują Štk.
ǁ pirmą kartą važiuojant rogėmis per gilų sniegą padaryti provėžas: Kai tik prapjovė provėžas, tai ir geriau važiuot [rogėmis] Gs.
3. pjaunant padaryti skylę, plyšį: Tie maišai dengė visą kūną žmogaus, tikt rankoms, nosei, lūpoms ir akims buvo prapjautos skylės M.Valanč. Žiūro, kad maišas prapjauta ir cukerkų išimta rš.
^ Jos akys kai viksva prapjautos (siauros) Mrc, Sn. Vis tiek tas kačiukas nesveikas – jam akys kaip viksva prapjautos Pc.
4. pradėti dalgiu pjauti (rugius): Dzūkijos valstiečiai stengdavosi savo rugius prapjauti kaimynų nepastebėti rš. Prapjóvė [rugių], tai atanešė surišęs pėdelį mažutį – gaspadoriu[i] pastatė užu stalo Pb. Gervėčių apylinkėse lietuvės moterys, eidamos prapjauti rugių, nešdavosi duonos ir druskos rš.
^ Džiaugiasi, kap rugius prapjovęs KrvP(Mrc).
5. Šv nupjauti kiek javų ar šieno: Vasarojo prapjáus, žąsis ganys Lk. Prapjáus rugių, i kulsi išsiviepęs Trš. Prapjauk šienelio nors pradalgėlį LTR(Kp). Biškį prapjóviau žolės, lei duoda kiauliums Vgr.
| refl. tr., intr.: Prasipjaukiam šieno! Su kuo beprasipjausi, kad dalgis nulūžo Dr. Pakol prasipjáuna, nebuvo niekur rugių pirkt Mrc. Man dalgelė gero plieno, prasipjausiu žalio šieno d.
6. kiek pasismulkinti: Šiečkos reikia kiek prapjáut Švnč.
ǁ supjaustyti kiek malkų: Ka jau reik eiti medžių prapjáuti, ans dyri dyri dyri ir išejo Trk.
7. pjaunant padaryti praėjimą, pravažiavimą: Kelią prapjóvėm pievoj Lp. Aš, rugelius prapjaudama, dobilėlius pamindama, atrasiu kelelį in tėvelį TDrV26.
8. Kš pralenkti pjaunant (javus ar šieną): Esu prapjóvęs visą talką, visus pjovėjus esu prapjóvęs Šts.
pripjáuti tr.
1. JnšM peiliu ar pjūklu prirėžti tam tikrą kiekį: Katilą [obuolių] pripjáusu i suvirinsu obūlynės Krš. Nu pagatavija medy malkos, tę malkų tada pripjáuni, tada praskaldai Lz.
| refl. tr.: Visa ką padariau ir siečkos prispjóviau Grv. Prisipjauti virpstelių rš.
2. Ds, Užp pjaunant patrumpinti: Kad ilgas, pripjáuk Trgn. Dabar i pripjáut redelių nemožna [kai padarei per aukštus] Dglš. Reikia pripjaut ienos šitam arkliukui Sdk.
3. dalgiu prikirsti (javų ar šieno): Gerus rugelius bepjaudama menkų rugelių nepripjovė Rtn. Aš pažiūrėsiu rugių laukely, ar daug pripjovė baltų rugelių (d.) Mrj. Jis pripjóvė šmotą šieno J. Žirnelių pripjóviau kiaulėm Šlčn. Tada pripjáuna saują pirmą [rugių] ir suriš ir atneš gaspadoriu[i] Pb. Jeigu pripjauni paskutinį pėdą pilną, tai daugiau nebepjausi, mirsi (priet.) LTR(Ob).
^ Kad pripjovė – šuniui pasikočioti LTR(Sdb).
| refl. tr.: Dobilo jam te gero buvo, prisipjaũs davaliai Ob.
ǁ refl. iki valiai pjauti (javus, šieną): Aš prisipjóviau lauke rugelių, geltonųjų kvietelių JV494. Aš prisipjóviau lanko[je] šienelio, prisinešiojau plieno dalgelio JD962.
4. refl. pridilti, atbukti: Prisipjóvė peilis, t. y. pridilo J. Ruokaną dieną dalgis neprisipjauna – neapkimba koše Varn.
5. tr., intr. pjaunant dalgiu prieiti, pasiekti: Pardien gal ir pripjáusma lig Vidupievio (pievos vardas) Vb.
pripjautai̇̃ adv.: Kviečius, rugius pjauna pripjautai̇̃, pripjautinai̇̃, prykersmu (pradalgė virsta prie nepjautų) Rt.
pripjautinai̇̃ adv.: Pas mus tik rugius ir pūrus pripjautinai̇̃ tepjauna Brs.
6. I daug priskersti: Vištų pripjáuta priemenėj Bgs.
7. Slnt, Ėr, Ml, Alv pjaunant pribaigti nepagydomai sergantį, dvesiantį gyvulį: Reikės šiame čėse tokią gerą karvę su šviežiu pienu pripjáuti Rdn. Ta karvė bengės, da pripjóvė ir pardavė tą meisą Štk. Gavau pripjáuti veršį, buvo bedvesąs Šts.
8. ne visai papjauti, ne visai nužudyti: Mano kaimyną piktadariai pripjóvė ir paliko pripjáutą (leisgyvį) Mrj.
| Sako, pripjáutas [po operacijos] esąs, vos ne mirštąs Jd.
ǁ užpuolus kandžiojant, draskant ne visai pribaigti: Radau, pripjáutas (dar ne visai vilko papjautas) avis Gs.
9. žr. nupjauti 1: Liežuvį pripjauti bei rankas ir kojas nukirsti BB2Mak7,4. Ausys, nosis jo pripjaujamos BPI190.
10. Ob prierzinti: Tai pripjóvė jį, net nežino, kas daryt! Km.
11. uždėti, priteisti (baudą): Anam pripjóvė tris šimtus rublių pabaudos Krtn.

×razpjáuti (hibr.) Rš žr. perpjauti 1: Bulba razpjauta per pusę Aps.
supjáuti tr.
1. pjaunant susmulkinti, supjaustyti: Malkas supjauti N. Jis paliks tau tas malkas supjauti Grž. Supjovė kaip bematant visus šiaudus BsPIV237.
2. pjaunant sunaudoti: Tie visi medžiai reiks lentõs[na] supjaut, o anie malkos Rk. Visus rąstus į lentas supjovė Pn. Davė mėsos, sako: „Ir tą tik visą ansyk nesupjauk, tai vis galėsi pjaustyt ir pjaustyt“ BsPIV109.
| refl.: Daugiau kaip trečdalis medžio susipjauna į pjuvenas rš.
3. pjaunant pagaminti: Supjáusiu lentas Kb.
| refl. tr.: Aviliui susipjáusiu lentas Ėr. Pasiuntė susipjauti šulų bačkai Vn. Susipjoviau kelias šluotas beržynėly Jnšk. Susipjóvei šluotą beržinę ir parsinešei namo Ob.
4. kuo aštriu sužeisti: Bjauri dabar [linus] rauti: supjáuna, subūna rankas [raunant iš kietos žemės] Krš.
5. dalgiu nupjauti, nukirsti (javus ar šieną): Vyrai paema dalgį šienuo supjáut Klk. Kai supjauna, suriša, gubosna sustato V.Krėv.
| refl. tr.: Susipjóvėm viską – a neims lyt? Gs.
6. dalgiu pjaunant pagaminti tam tikrą kiekį: Su pjautuvu supjóviau šėko dėlei karvės J. Par kėleną gal du vežimu šieno supjauti Sln. Mažai šieno tesupjaudamas, arklių nelaikė M.Valanč. Supjóvėm šešias kapas rugių Ktk. Žolės supjáut reikia kiaulėm Grv. Supjauna visuomet mažiau negu kiti, nors lauko turi tiek V.Krėv. Supjovęs pėdą, tuojau nešė namo gaspadinei S.Dauk. Paskutinį pėdą supjauna didžiausią, tai, sako, – gaspadorius LTR(Auk). Dobilai buvo, kad negali pradalgės supjáuti, turi kirsti aplinkuo Lkv.
| refl. tr., intr.: Susipjovęs esąs tris kupsčiukus Rdn. Susipjaũs ir mūsų šiemet keli vežimėliai šieno Jnšk.
^ Kas verkdamas sėja, tas ant pjūties, susipjovęs pėdą gražių kviečių, nešdamasis džiaugsis Tat.
7. refl. pjaunant prilygti: Dar tu su gerom pjovėjom nesuspjáusi Vlk.
8. refl. Ėr sudilti nuo pjovimo: Jos plieninis pjautuvėlis susipjovė, susipjovė DvD142. Jau mano dalgė visai susipjóvus, tik per colį platumo Alv.
9. sukandžioti: Padabok šunis, kad nesupjautų deglės Žem. Šuo kiaulę supjovė Lp. Svetimi šunys supjóvė mūsų šunuką – neblaka Užv. Ir tu bėgtum, kad šit šuva supjaũt Trgn. Šunys mūsų veršį labai supjóvė Up. Supjaũs kiaulės paršuką Lp.
^ Eina kai šuva supjáutas Rod.
ǁ Up sugilti: Muni bitys supjóvė – rankos už kokių dešimt minučių suputo Žr.
10. refl. susirieti, susipešti vienas kitą kandžiojant: Šunys susipjóvė K. Daržinėj susipjovė katės rš. Katė ir šuo greit susipjauna rš.
^ Savi šunes susipjovė, jie ir susigerins LTR. Ir dvi bitys vienam dobile susipjáuna Krž. Du kiškiuku susipjovė, balti kraujai bėga (girnos) flk.
ǁ refl. susimušti, susigrumti: Jeigu kas valgo svetimu peiliu, jisai su tuom žmogum susipjauna (priet.) LTR(Auk). Pats Bliukeris pirma jojo, pirma jojo, su prancūzu susipjovė, susipjovė JD1150. Kad mes jojom vieškelaičiu, susipjovėm su maskoliais (d.) Nm.
11. supjudyti, sukiršinti: Pasmaišė kokia te nogla atejuonis ir supjóvė žmones Lkm.
12. refl. smarkiai susiginčyti, susivaidyti: Susipjovė medininkas su sendvariškiais Žem. Taip ir išėjom nuo brolio susipjóvę Skr. Abudu susipjóvė kaip šunys Ėr. Susipjovė kaip šunys dėl kaulo PPr419.
13. refl. prk. neatitikti, nesusiderinti, susikirsti: Kartais liaudies išminties dėsniai susipjaudavo su jo paties pastabomis ir samprotavimais rš.
14. sukirsti kalboje, suniekinti: Nedavė bobos ir išsižiot sekretoriui – ažkart supjóvė Ktk. Niaugi anys mum supjautų?! Sdk. Norėjo ir berniuką vestis, tai aš ją supjóviau Švnč.
15. suduoti, sukirsti: Anas jį botagu supjóvė Lz.
užpjáuti
1. tr. SD430 peiliu užręsti: Čia to[je] vieto[je] reik užpjáut, ba nusmuks [užrišta virvė] Pc. Ažpjáuk botkaitį – ažrašyk, bo vėl botagas nusmuks Š. Rykštės nuo balanų skiriasi, ka galai užpjáuti i siūlukai galuose Prn. Ažupjáuta ravelis ir dirželiu pririšta Arm.
2. tr. peiliu ar pjūklu įpjauti: Šitas rąstas netinka pėdžiai – užpjáutas Slm. Užpjauk tą lentą lig tolei ir daugiau nuskelk kirviu Pc. Kiek užpjóviau mėsos, nukirsk kaulą Ėr.
3. tr. pjūklu pjaunant užversti: Užpjovė medį už kelį, negal bepravažiuoti Dr.
4. refl. tr. nupjovus užsidėti: Užsipjóviau lašinių an duonos ir užėdžiau Krš. Užsipjóvei žolikės, i gyna [žaizda] Grd.
5. tr. pjaunant javus ar šieną uždirbti: Po keturius litus moka ant dienos, tai kiek par nedėlę užpjáus? Užv.
| refl. tr. OG92: Pernai a[r] tris šimtus užsipjóvęs šienu Slnt. Rugiapjūtėj per dieną visą pūdą rugių užsipjáuni Lp. Tu mun pjáusi, aš tau – užsipjáusi dienų Krš.
6. tr. pjaunant javus ar šieną užtikti, rasti: Pjauki, bernyti, žalią lankelę, rasi užpjausi aukso žiedelį N408.
7. tr. Dsm, Žln, Mrc kertant rugius nuvarginti (ranką): Nesiskubyk pjaudama, ba ranką užpjáusi Nč. Pirmądien kap pasipjoviau rugių, tep ir ažpjoviau ranką Lz.
8. refl. pjaunant javus ar šieną nueiti, nutolti: Ir ana užsipjòvė tiek toli, kad jau to vaiko nežiūri Zt.
9. tr. Lp papjauti, nužudyti: Senį „učitelių“ užmušę, užpjovę peiliais LzP. Žmona nori tave ažpjáut Lz. Užmuštų, užpjautų̃ dar nėra nė vieno Dv.
| Ale atsigrįžk, ba da traukinys užpjaũs (suvažinės) Kš. Važiavo Vilniun, ir vieną kumelę mašina (traukinys) ažpjóvė Grv.
ǁ papjauti mėsai, paskersti: Telaitį ažpjáuna an šventės Lz. Eik sugáu baronaitį (aviniuką), ažpjáusim, in ugnies sukepsim ir suėsim Lz.
10. tr. užpuolus kandžiojant nužudyti: Sykį vieną elgetą šunes į smertį užpjovė V.Kudir. Vilkas griebė ožį ir užpjovė LTR(Lp). Mūs pačių telyčaitę vilkai užpjóvė Azr. Darykim kokią rodą su kiaulioku: ag anas ažpjaũs kiauliotę Ktk.
užpjautinai̇̃ adv.: [Javų pelė] pjauna užpjautinai savo vaikus ir patelę Blv. Vienas šuo pjauja užpjautinai, t. y. antsmert, negyvai, o antras užpjaumais, t. y. ne antsmert J. Šuva pjauna užpjautinai̇̃ Ėr.
ǁ užgilti: Sako, ka bitys užpjáuna arklį negyvai Žr. Kai[p] veši dobilus tokiam karšty? Juk vapsos arklius užpjaũs Skr. Būtų uodai užpjóvę Dkš.
užpjautinai̇̃ adv.: [Arklius] vabalai užpjautinai pjauja Žem.
11. refl. Ds negyvai užsikandžioti susiriejus: Sako tos pelės: „Tu mus no smerties išgelbėjai – mes būtume užsipjovę“ (ps.) Brt.
12. tr. Alv suvarginti, užkankinti: Su miško vežimu arklius užpjaũs Jnš. Tie žmonės turi būtie nelabai geri, kad tu teip vargo užpjautas Tat.
^ Jie tokie šykštuoliai, kad be peilio užpjaus šeimyną Jnš.
13. tr. Km, Jnš labai pašiepti, užjuokti: Jei tu mušys ir škandalą kelsi, bobos muni užpjáus Krš. Neduoda ir žodžio veptert, tuoj ažpjáuna Ktk. Sarmatlyvam blogai – ažpjáuna Ut. Tave moterys liežuviais užpjaũs Mrj.
14. intr. Up, Vdk užduoti: Užpjauk gerai arkliams su votagu, kaipmat nuvažiuosi! Varn.
15. tr. smarkiai, daug užpilti: Užpjòvė erbicidu – be bičių palikom Vn.
16. tr., intr. Up smarkiai užgroti: Kad užpjovė muzikantai, langai birb! Dr. Vedum bepareitant užpjovė kapelija rš. Kad užpjóvė ant smuiko, tai kojos pačios linksta Skr. Užpjovė muzikantai maršą rš.
◊ po smerčio su rugiais užpjaus VP38 niekada neatsilygins, negrąžins skolos.

pjáuti, -na (-ja), pjóvė
1. tr., intr. SD331, H, R314, K peiliu ar pjūklu rėžti, atskirti, dalyti į dalis: Su peiliu pjáuk, žirklės neims [kartono] Vb. Kaip pjovė žuvį, ir išlėkė koks blizgantys daiktas LTR(Ds). Ėjome į paežerę vytelių pjauti rš. Pjáuna ant nūmonės kaip Stirbys lentas Lkv. Pjauti galima rankiniu pjūkleliu rš. Ant ožio pasidėjęs, malkas pjáuna Ktč. Nepjáukit [medžio] iki galo – pasižiūrėkit, į katrą pusę virs Erž. Iš vienos tako pusės ir iš kitos – ilgos krūvos rąstų, pjautais ir dar nepjautais šonais J.Balt. Piela pailginio medžio pjaunama Zr. Ronus pjauti J. Pjautų medžių klėtis Kp. Vieni jam plaukus kerpa, kiti nagus pjauja BsMtI48. Pjauna kaip par vandenį (labai lengvai) Šv. Sopulį pjóvė (operavo) Ck. Aple pendicitą šneka – pjáusią Krš. Iš krūtinės pjóvė mėsas ir čia (prie kojos) dėjo Rm. Radau peilį pjautą (su kuriuo pjovė lašinius) ir padėtą Ėr. Noragas pjauna velėną Gdr.
^ Nors nagus pjáuk, neduoda, ir tiek Dkš. Alsuo[ja] kaip roną pjaudamas LMD. Į kurį pirštą pjausi, tą skaudės prž. Nebūk abiem pusėm pjaunamas LTR(Plt). Devynius kartus atmieruok, dešimtą pjáuk Rod. Kur pjáuni – ten kaulas (vis prasta) Grv. Važiuoju važiuoju – kelio nėr, pjaunu pjaunu – kraujo nėr (laivas) LTR(Brž).
| refl.: Šitas balkos galas pjaũsis (bus pjaunamas) Dkšt.
ǁ tr. pjūklu atidalijant leisti nuo kelmo (medį): Pjáudavo [medžius], ka niekas nematė Grz.
ǁ tr. rėžiant gaminti, daryti: Esanti jų ir lentų pjaunamoji mašina J.Jabl. Lentas pjauti N. Anys pjóvė šitas lentas Pb.
| Pjáuna akselį del arklių Pb.
ǁ tr. prk. judant per ką kirsti paviršių, plotą: Krūtine laivas pjovė bangas – kaip uolas E.Miež. Pjovė žydrą padangę lėktuvas A.Vencl.
ǁ tr. prk. perkirsti, dalyti: Baltas saulės spindulys pjovė perpjauto laivo pusę perpus rš. Priemenė siaura ir ilga, pjauna skersai visą namą J.Balt.
ǁ tr. raižyti, tašyti: Akmenis pjauti ir įsodinti BB2Moz31,5.
ǁ intr. būti aštriam, tinkamam vartoti (apie peilį, pjūklą): Nupirkom naują peilį, bet nieko nepjáuna Ėr.
ǁ refl. rėžiant lenktyniauti: Su anuo neisi pjáuties Vvr.
2. tr. H, R249 kirsti (javus ar šieną) dalgiu, pjautuvu, mašina: Miežius rankom pjóvėm Kls. Kur kiemas, kur ateidėm pjáut Grv. Pjáut nėra ko (maža žolės) Pb. Visą dieną pjauni, nėr kas nešiot [vakare] Mrc. Dalgę reikia supustyt, kad ana geriau pjaũtum žolę Pb. Iš anos pievos pjáudavo dvi žoles Rm. Ateik rugių pjautų J.Jabl(Kp). Rugius gal pjauti po kaklu, į kuprą, į šoną Rugius pjáulavom, pėdus rišlavom Kpč. Būdavo, rugius pjáunam, keturines [giesmes] giedam Švd. Besiveizant atejo [rugių] pjaunamasis laikas LTR(Plng). Žmonių šienpjūvėliai pjáuja, švytuoja JD617. Pjaun žalį šienelį, žalias raskileles, pjaun ir muno dobilelį su žaliu šieneliu D2. Mum šienelį bepjovinti, ataūžia smarkus lietus NS66(Ppl). Rugius bepjaujant, išgirdom būgnužius KlvD128. Rugius pjaudamõs vasarai (vasarą) reikia vėsutę padaryt Zt. Da in kelių (atsiklaupę) pjáudavom mažas avižas Dglš. Miežiai išbalę, pjáutinys jau J. Jau pjaunamas buvo vasarojus Jnšk. Jau rugiai pjautini̇̀ Vdk. Jei avietės išsirpusios, tai rugiai pjaunami LTR. Jau avižos pjáutinos, miežiai dar pjautinesni̇̀ Krž. Kap kurios bobos ir žirnius pjáuna pjautuvais Pls. Pjaunamų̃jų linų galūnėse daugiau yr sėmenų Šts. Pjauju pievą SD108. Ar šita pieva pjaunama? J.Jabl. Su taviškiu vieną lauką pjóvėm Lkm. Tie pakraščiai liko nepjáuta Ėr. Ir penki dabar yra metai, kaip nei arta, nei daguota (paraštėje pjauta) BB1Moz45,6.
| prk.: Kas sėja su verksmu, pjaus su džiaugsmu DP484. Nepailskim niekad gerai darydami, nes savo metą pjáusim gausiai DP492.
^ Eina, kai rugius pjóvęs (pavargęs) Pb. Kiek sėsi, tiek pjausi S.Dauk. Ką pasėsi, tą ir pjáusi Ds. Nesėjęs nepjausi VP33. Kas pirmas pjáus, to avis nebliaus Krž. Lyjant pjauk, giedroj grėbk LTR(Ut). Pjauti sunku, valgyti lengva Grž. Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės KrvP(Erž).
pjautinai̇̃ adv.: Kaip tą vos tepražydusį dobilėlį nupjovė su dalgiu, ir gana. Pjautinai nupjovė rš.
| refl. tr., intr.: Plušėjo, pjóvės pati pievas Grd. Aštuonias dienas rugeliai pjáunas BM144. Rugiai tuoj pjaũsis Ėr. Ka eisi par lauką, neišskirsi, a rugiai, ar atuodogiai, tik vėliau pjáunas (pjaunami) Vdk. Nons drėgnos tos avižėlės, ale pjaunasi (galima pjauti) Jnšk.
3. tr. veržti, įsirėžti (ppr. apie virvę, drabužį): Rankas ir kojas pjovė virvės rš. Pjauna pečius, tokia plona virvė rš. Autai stori pjáuna kojas Lz. Suknutė par pečius siaura, pažastis pjáuja Skr. Aš užsikabinau [maišą], teip pjáuna pažastis Slm.
| refl.: Plonas pantis, arkliui į kojas pjaunas Lš. Ratai pjáunas žemėn Lp.
4. tr. peiliu žudyti: Teip rėkė, teip šaukė, lyg būtum buvęs pjáunamas Slnt. Kitą rytą Benius išėjo į gimnaziją, lyg pjauti vedamas J.Avyž. Kas tave pjáuna (ko rėki kaip pjaunamas)?! Slnt.
| refl.: Kas to jauno vyro do mintis buvo, kad pjóvėsi Skr. Pjáunas tarp savęs – kiek svieto išsipjaus! Krš. Aštuonias valandas pjovės, ne kovės S.Dauk.
ǁ peiliu žudyti mėsai, skersti: Ryto[j] senę avį pjaũs Pc. Pjaujama avis R. Pjautina avis H, N. Menu, baronėlį kap pjóvė Grv. Pjáusim, pjáusim baroniuką Dbg. Nepjáukiam kraliko – kurgi kailį dėsme! Mžš. Močiutė pjóvė pilką antelę JD277. Paršų pjautąją dieną buvo ir kalėdninkai Šts. Arklys par torą kaip pjaunamasis iššoko Šts.
^ Ožkelė tyli nepjaunama PPr272. Nepenėjęs gyvolio, nepjausi, o papjovęs taukų negausi VP33. Devyni vyrai gaidį pjovė LMD.
ǁ prk. marinti, galabyti: Taigi tuose marų metuose ne viena liga žmones pjovus LTsIV691.
5. tr. užpuolus kandžiojant žudyti, draskyti (apie plėšriuosius gyvūnus): Neėda katinas tų kurmių, o pjáuna vis tiek Trk. Strielčius nėjo vilko šaut, vilkas nėjo ožkos pjaut LB131. Lapė vištas pjáuna Vkš. Žąsis kai pjáuna lapė, tai eilioj sukrauna Ob. Gera katė vis žiurkes pjáuna Dkš. Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi V.Krėv.
^ Kur vilkai vaikus veda, ten nieko nepjauna LTR(Klvr). Niekumet artimoji lapė žąsų nepjáuna Plt. Kur anie (šeškai) laikos, ten nepjáuna Brs. Gi žiūriu žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną! J.Jabl.
6. tr. pulti kandžiojant (ppr. apie šunis): Šuo pjáuna kiaulę narsiai J. Kur aš eisu – šunys pjáuna KlvrŽ. Šuniukas mane pjóvė, o dabar nepjáuna Rs. Tas šuva savo [žmogaus] nepjáuna Rm. Šuva nepjáuja mane Lkč. Ka pjáuna, ka pjáuna tas Rudis tą žmogų! Trk.
^ Paskutinį šunys pjauja B. Gera šunims senas pjauti, kai akmenio nesuranda KrvP(Ds). Mesk šunį in kiaulės, kad nepjáuna! Krok. Šuva kalės nepjauna LTR(Srj). Nei vilkas vilko, nei meška meškos nepjauja DP529.
pjautinai̇̃ adv.: Pjautinai pjauna kits kitą J.
ǁ gilti: Kuisiai, bimbalai pjáun J. Uodai labai pjáuna gyvulius miške Ėr. Jei vasarą vabalai gyvulius pjauna, bus lietaus Škn. Tegul mes vargstame, tegul mus utėlės pjauja V.Kudir. Pjáuna kaip pasiutusios tos musys Pp.
| refl.: Bitys tos pjáunas pasiutusiai Erž.
7. refl. R201 rietis, kandžiotis: Šuva … puolė ant gyvatės ir pradėjo su ja pjáutis BM150. Atbėgę vilkai prie trobelės ėmė su šunimis pjautis LTR(Rk). Jau paaugs anys (šernai), vienas su kitu pjáunas Pb. Vieno kiemo šunys nesipjauna Vdk. Kad savo šunys pjaujas, nesikišk nei vienas B. Dviem šunim besipjaunant, katinas mėsą pagrobė KrvP(Mrc). Du kiškiu pjaujas, o baltas kraujas bėg (du girnų akmenys ir miltai) B.
8. tr. raižyti, varstyti, diegti: Man pilvą didei skaust, pjáuja, mane gumbas pjáuja KI566. Ji vis skundžiasi, kad ją gumbas pjáuna Alv. Nuo uogų man ėmė vidurius pjauti Pn. Rėmuo pjauna Šts. Rėmuo pjauja mane N. Pjáuna mane gyvą liga Dglš. Beeitant pradėjo širdį pjáuti Vn. Skauda strėnas, kap peiliu pjáuna Mrj.
9. tr. varginti, kankinti: Tie kalnai (važinėjimas kalnais) tai pjáuja arklius Gs. Pjáuna arklius toks kelias Ėr. Kosulys pjáuna Ps, Mrj. Pjáuja miegas (labai norisi miego) Grš. Mane vakar miegas pjóvė Mrj. Einu gult, miegas pjautè pjáuna Mrj. Mane šiandie silpnumas pjáuna Dkš. Jau mane pjáuja žiovulys (pradėjau labai dažnai žiovauti) Gs. Kur dėsis paukšteliai, šalčio pjaunami, – lenda kur beįmanydami! Jnš. Visą naktį baisūs sapnai pjóvė Užp. Pačią, vaikus darbais pjauni J.Paukš. Visokie rūpesčiai pjáuna žmogų Ėr. Pjauna skola kaip dalgis Rz.
^ Tas kūlimas žmonis pjáuna be peilio Užv. Taip sakydamas, mane be peilio pjáuni Mrj.
ǁ gadinti, kenksmingai veikti: Nepjáuk tamsta širdies su tais vaistais Lnkv. Naminė taboka pjautė pjáuna sveikatą Ukm.
ǁ kenkti, ėsti: Pjóvė ją, skundė – tai žmogus! Jrb.
10. tr. neduoti ramybės, barti, priekaištauti, erzinti, pajuokti: Pjáuna aną [vyras], kam brangiai mokėjo Krš. Nesiliauja Laužada pjovęs manęs dėl to arimo rš. Pamatys kas su vaikiais, pjáus kaip kipšai, neduos ramybės Krš. Paskum tėvas pjóvė muni visus metus kaip koks pjūklas Vdk. Jis jąją pjáuna kaip medžio pjūklu J. Dėl tos panos tu mane pjáuni ir pjáuni Lkš.
11. refl. bartis, ginčytis, nesutarti: Dievaž, nesinorėtų pjautis su Petruliais, visgi jie, uogele, mano šiokia tokia giminė V.Krėv. Pjóvės pjóvės abudu, ale aš nebesikišiau Kp. Kas čia dabar mylisi – visi pjaunasi Ėr. Skieskitės su tėvais – kam pjáuties! Grdm. Ko ten reik pjáuties kiaurai – negaliat būti geruojuo! Trk. Pykstas su ta dukteria ant vietos, pjáunas, lovo[je] gulėdama Trk. Susidėjo dančius, ka galėtų su marčia pjáutis (juok.) Krs.
| prk.: Jo galvoje pjovėsi, ūžė šimtai viena už kitą piktesnių minčių J.Avyž.
^ Pjaunas kaip katė su šuniu LTR(Pšl). Pjaunas kaip katės maiše Šmk.
12. refl. prk. nesiderinti, nesutarti: Šitos spalvos nesipjáuja Kt. Gražūs balsai, nesipjáuja Kt.
13. intr. Kv smogti, mušti: Ka pjóvė ans mun į murzą, net akys pažaliavo! Mžk. Nu, ka pjáusu par dugną bobai, tei žinos pliotkus nešioti! Krš.
14. tr. LTI513 smarkiai groti: Muzikantai pjaun kazoką, mūsų mergos gražiai šoka (d.) Alv.
15. intr. Up greitai važiuoti: Pjáuna su dviračiu, kad nė velnias nesugins Bt. Kur tu pjáuni tokiu bjauriu keliu su dviračiu?! Dr.
ǁ refl. smarkiai sklisti, veržtis: Griūvančių medžių trenksmas ir jų sukelto vėjo ūžesys pjovėsi biržėmis ir skynimais rš.
◊ ei̇̃ti (nuei̇̃ti) šuni̇̀ms šė́ko pjáuti LTIII461(Tvr) niekais virsti: Gyvenimą paskandino skolose ir pats nuėjo šunims šėko pjauti Žem.
óžius pjáuti Skr vemti: Negalėjau žiūrėti, kaip jis pjovė ožius rš.
apipjáuti
1. tr., intr. peiliu, pjūklu aplink įpjauti, aprėžti: Aplink ką pjauti, appjáuti KII255. Apipjovė aplink pirštą Ps. Kamblį appjáunam, kad nebūt storas [kopūsto] lapas Rud. Per pusantros aršinos nuo žemės apipjauna medžią taip, kad galėtų atlupti keturius plačius diržus rš.
ǁ pjūklu iš visų pusių nupjauti (papentį): Visur priversta apipjautų ir neapipjautų medžių, pabėgių, lentų A.Vien.
2. tr. SD203 pjaunant pamažinti, patrumpinti, dalį nupjauti: Paukščiui sparnus appjáuti KI216. Ana apskus galvą savo ir apipjaus nagus savo Ch5Moz21,12.
3. tr. pjaunant atskirti: Appjáuna mėsą, visą, kokia yra an lašinių, visą minkštimą Lz.
4. tr. pjaunant apibarstyti: Visą lovį pjaulais apipjovei Vb.
| refl. tr.: Apsipjóviau kepurę pjuvenom Ėr.
5. tr. Pc nupjauti dalgiu didumą (javų ar šieno): Rugiai jau buvo apipjáuti, o kviečių tę nesėja Ss. Apipjóvę vasarojų, važiuosma vilnų karšt Sdk. Kad nors bent kiek pievas apipjaut, tai pradėtumėm rugius Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas verks, kol mes nedaugį apsipjáusim Arm. Jau šiap tep apsipjoviau rugius, dar̃ galėsiu nor kiek sliptert Nč.
ǁ refl. baigti pjauti: Šįmet apsipjóvėm jau Prn.
ǁ nupjauti dalgiu aplinkui: Apipjauk aplink kelmą Kp. Lauko kampai apipjaunami dalgiais J.Krišč.
6. tr. įveikti, pralenkti pjaunant javus ar žolę: Vis tiek tu manęs neapipjausi Kp. Aš apipjáudavau savo žmoną Dgč.
7. tr. Plv, Klp aprieti: Mūs karves apipjóvė čia toks pasiutęs šuva Alk. Tas šuniukas apipjovė tam gaspadoriui visus gyvulius BsPIV283.
8. tr. įveikti kandžiojant, puolant: Žilukė deglukę appjóvė Lp.
9. refl. apsibarti, susivaidyti: Aš dėl jo apsipjóviau su gerais žmonėmis Kp. Apsipjóvęs su visais kap šuo Nč.
atpjáuti
1. tr. SD216, K peiliu, pjūklu, žirklėmis atskirti dalį: Atpjóviau galą rąsto J. Lašinių du kilogramu atpjóvė Erž. Valgyk, atpjaũs duonos Nmč. Atpjóviau duonos plutą Grv. Nešk drobę atpjóvęs nuog galvos ik kelių Kls. Milo kąsnys tokis atpjáuta Btrm.
^ Atpjauto daikto nebeprilipdysi Ds.
| refl. tr.: Šitų lašinių turėsiu ir aš kiek atsipjauti J.Jabl. Peilis be kriaunų – atsipjausiu lašinių LTR(Švnč). Užsiugdei, pasipjovei [paršą] – atsipjáusi Klt.
ǁ atidalyti, atskirti, atrėžti: Ta muno pasoginė žemė: tėvas kerčią atpjóvė Rdn. Tęnai buvo granica atpjautà (išvesta) Nmč.
2. tr. nupjauti: Ana ažumigo, anos ėmė ir atpjóvė galvą jai Dv. Aš atpjóviau virvelaitę, kad tas šunaitis pabėgt Rdš. Da atpjaũs sau pirštą [su pjautuvu pjaudama rugius] Rod. Jam koją atpjóvė JnšM. Atpjáutas arklys (nupjauti pančiai) – pavogė Grz.
| prk.: Išejo šienaut pievų, tai karvėm atpjóvė pieną (mažiau žolės, todėl ir pieno sumažėjo) Arm.
| refl. tr., intr.: Boba trupino batvinius ir atsipjovė nykštį LTsIII354. Per apipjaustymą atsipjauja atliekantyji šalis kūno DP54.
3. tr. išpjauti dalgiu, nušienauti, kad nekliudytų: Pievas atpjovė, gal vėžauti Šts. Prieš rugiapjūtę pievų [parugėje] neatpjóvė Ds. Tu kelelį par pievą atpjáuk Srv.
| refl. tr.: Reik atsipjáuti kelią – reiks važiuoti Pc.
4. tr. nupjauti dalgiu tam tikrą plotą (javų ar šieno): Lig sniedonei jau atpjovėm rugių gerą barą Ukm.
5. intr. atsilyginti darbu per javų pjovimą: Dėkui, tėveli, až dovaneles: kad gerai būsiu, – tanciais atšoksiu, kad blogai būsiu, – rugiais atpjausiu Švnč.
atsipjautinai̇̃ Kaimynai pas vienas kitą eina rugių pjauti atsipjautinai̇̃ Krtn. Atsipjautinai̇̃ talkinėtis Brs.
6. tr. Skd, Up, Pc, Užp atšipinti, atbukinti: Peilį atpjóviau į kaulą Skdv. Pjaustyk čia visokius velnius – atpjáusi peilį! Trk. Pjūklą atpjóvėm į ąžuolą Skdv. Palik antežius – dalgę atpjáusi Sdk.
| refl. Slnt, Kv: Dalgis jau atsipjóvė – reikės iškalti Skdv. Atsipjáuna dantaičiai, negal beįkąsti Nt.
7. tr. Lš nuvaryti stumiant, kandžiojant: Atpjóvė paršiuką kiaulė nuog lovio Lp.
8. refl. pjaunantis, pešantis ateiti: Šunes atsipjóvė iki stubai Gs.
◊ rugiai̇̃s (kviečiai̇̃s) atpjáuti po smer̃čio Grk, Grg niekada neatsilyginti, negrąžinti skolos: Aš tau po smerčio kviečiais atpjausu LMD(KlvrŽ).

×dapjáuti (hibr.) tr. peiliu pribaigti: Dapjóvė karvę ir pardavė Kb. Musinom dapjáut teluką Rud.
įpjáuti
1. tr., intr. SD439, R115, K peiliu įrėžti: Inpjáuk kiek pagalį, ir nulauši Ds. Tarnas … inpjovė savo rankos pirštan ir savo krauju patepė BsPII302. Neįpjáuk man rankos Š. Inpjáuta buvo, al[e] išgijo, tik rantas liko Šlčn. Rumbas, anpjáuta buvo Pb.
| prk.: Veidas siauras, ilgas, nusmailusiu smakru. Ir akys siauros, įpjautos įstrižai J.Balt.
^ Širdis gela kaip įpjautà Šts. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, būs širdis kaip įpjautà [motinai] Rdn.
| refl. tr., intr.: Kad darbininkai pas ją dirba, tai tik bijok, kad ji į pirštą neįsipjautų duoną beriekdama (tokia šykšti) I.Simon. Neinsipjaũ piršto! Dsn. Vaikai … peiliu ne vieną kartą impjaujas DP222.
ǁ intr. galėti, pajėgti pjauti: Eisiu savo medkotį pasimt, su tum neįpjáunu Erž.
ǁ tr. SD161 įręsti, įrėžti (ženklą): Su peiliu įpjáuk ženklą J. Raštas … įpjautas ant toblyčių Ch2Moz32,16.
2. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Pasdairau – po berželiu sėd[i], nė vieno pėdo neinpjóv[ė] Lz. O da neįpjóviau pusę pradalgėlės, tai aš radau didį radinėlį JD47. Y[ra] jau rugių įpjautų, o dar kame šventa Ona Šts.
3. intr. pajėgti smarkiai pjauti dalgiu: Atrodo ne kažin kas per vyras, bet jis įpjauja Žvr.
4. refl. pjaunant javus ar šieną, įeiti, įžengti: Įsipjóvėm į sodną ir ilsamos pjovėjai sugulę Dr.
5. refl. tr., intr. pjaunant javus ar šieną įsismaginti, įsinašinti: Įsipjóvę vyrai (šieną), nė pusryčio nebenori eiti Š.
6. refl. veržiant įsirėžti, įsispausti: Pančiai arkliui į gyvą kaulą įsipjóvę Alk. Diržai giliai įsipjovė į švelnias mergaitės rankas ir kojas rš. Vėzas iš impato kap ansipjovė akmeninian kalnan, tai kalnas aždrebėjo AruP86(Lz).
7. tr. įvarginti, iškankinti: Aš karo lig čia (ligi kaklo) įpjáuta Vn. Tos dalys (pasogos) įpjóvė visus Vn. Įpjáuna tas tolumas nu kelių, ale kur nupulsi, kas lauk[ia]… Pp.
8. refl. įkyrėti, įgristi: Įsipjóvė tas karas lig kaulo Pj. Meisteriui galutinai įsipjauja tuščia šneka P.Cvir. Įsipjóvė su toms skundoms lig kaklo Jdr.
9. refl. įsipykti, įsivaidyti: Jie taip įsipjóvė, kad negali vienas kito matyt Plv.
10. intr. uždėti, priteisti (baudą): Atsekė rasoms, suėmė – teismas metus ir įpjovė už miško vogimą Ggr.
išpjáuti
1. tr. K pjaunant pašalinti: Patepė išpjautą vietą gydomu vandeniu, ir žaizda užgijo J.Jabl. Kap tu jo (plauko) neišpjáusi, tai anas numirs (ps.) Grv. Žuvies žiaunos išpjaunamos rš. Iš žyvato motinos išpjautas B.
^ Šogeris buvai, šogeris būsi – daba nė su peiliu nebišpjáus Trk. Ne su peiliu anam neišpjáusi, ką žino Šv. Stovi jautis išpjautais šonais, pro nugarą dūmai rūksta (namas) Pnd.
| refl. tr.: Ėmė išsipjovė iš visų smakų galvų liežuvius, susidėjo in krepšį BsPIV277.
| Ji būt vaikų turėjus, ale išsipjóvė juos Skr.
ǁ N iškastruoti: Reikės netrukus jau ir paršelius išpjáuti Up.
2. tr. Grš kurį laiką pjauti pjūklu: Pusę vasarelės išpjóviau malkas Vn.
3. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti: Išpjovė medį ir įmetė jį ten Ch2Kar6,6. Aš išpjausiu šmaikščią rykštę Pb. Išpjáuta dabar miškai, nėra grybų, uogų Pst.
| refl. tr.: Paėmė išsipjovė gerą aliksninę lazdą BM209. Juk ją (lazdą) gali iš kiekvieno krūmo išsipjauti J.Balč. Išsipjóvę linkių, rytoj eisime jau prie rugių Š.
4. tr. pjaunant pjūklu išilgai rąsto pagaminti (lentas): Ei pakirs pakirs žalią skrobluželį, išpjaus baltas lenteles RD149.
ǁ sunaudoti lentoms, lentų gaminimui: Išpjáusma rąstą į lentas Grd.
5. tr. pjūklu pjaunant uždirbti: Roną (rąstą) pjaunant galėjo išpjáuti rublį par dieną Šts.
6. tr. SD410,419 pjaustant, pjaustinėjant padaryti: Stiklus vakar išpjóvė, šiandien deda langus Krš. Padavė jam taurę, išpjautą iš vieno smaragdo J.Balč. Aštriu peiliu ar specialia formele išpjauti tešlainius sp.
7. tr. peiliu ar pjūklu padaryti (skylę, griovelį): Atkalčių viduryje išpjauta širdis (širdies formos skylė) I.Simon.
| refl. tr.: Langą jaujo[je] buvo išsipjovę Krs.
ǁ Jrb stipriai spaudžiant įrėžti, išgremžti: Lytus, sunki vežimai išpjovė provėžas giliausias keliūse Šts.
8. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną), nušienauti: Vincukas pievą išpjóvė i šieną suvežė Krš. Išpjaũs visas balas Strn. Visas šienelis išpjáutas, lyna Krš. Pieva išpjauta, šienas į kupečius sudėtas BM227. Jau pieva išpjautà ir išvežta Krš. Su skrudėlytėm išpjáuna pievą [taupus ūkininkas] Imb. Išpjoviau pievelę dobiluotą NS139. Du barus išpjovė LTR. Aure liūnai visi išpjauti̇̀, šiandien veža šieną Rm. Per dieną pjovė, nieką neišpjovė, šviesų dalgį sulaužė N253.
| refl. tr.: Duoda tą daubikę mun išsipjáuties Pvn. Iš tos ganyvos reikia išsipjáut šienas Ob.
9. tr., intr. pajėgti pjauti dalgiu: Negali išpjáut – toki [geri] dobilai Plk. Žolė neišpjaunamà Brt.
10. tr. dalgiu ar plautuvu pjaunant įstengti padaryti tam tikrą kiekį: An dienos boba išpjáuna kapų tris, ir dvi, ir pusketvirtos Lz.
11. tr., intr. kurį laiką pjauti dalgiu (javus ar šieną): Išpjovęs [šieną] lig pusryčių, parėjo valgyti LTsIV225.
12. tr. pjaunant šieną rasti, užtikti: O ir išpjóvė mano žiedužėlį trečioje pradalgužėlė[je] JD994.
13. tr. pjaunant sudildyti: Išpjáutu dalgiu sunku pjauti Šts.
14. refl. išsiveržti į viršų, iššokti: Kap paorėj[o] per pavasarį, tai visos gyslos išsipjovė Arm.
15. tr. išžudyti peiliu ar šiaip kuo aštriu: Visi jie buvo galvažudžių išpjauti S.Dauk. [Žemaičiai] metūse 1409 viena nakčia pagal vokyčius išpjovė ir jų jungą vienkart su katalikų tikėjimu apent atmetė M.Valanč.
| Išpjáuna su pulemiotu kaip avinus [per karą] Grz.
| refl.: Ar tik neišsipjovė? P.Cvir.
ǁ išskersti mėsai: Pašarų nėr – išpjáuna gyvulius Rm. Viską kai šluota šlavė: iššaudė aveles, išpjóvė kiaules Bgs. Papjūvas, papjovykščius išpjáuk J.
ǁ prk. išnaikinti, išmarinti: Metūse 1798 įsisukusios rauplės išpjovė jo visus vaikus M.Valanč. Daug žmonių išpjovė marai A1884,265. Kiek daug ne laike žmonių karštinė išpjáuna! Užp. Jų vaikus vargas ir bėdos išpjaus! Tat.
16. tr. užpuolus kandžiojant išžudyti (ppr. apie plėšriuosius gyvūnus): Žiemą vilkai šunis išpjóvė Všv. Vilkučiams avis išpjovus, avinai skundžias senam vilkui J.Jabl. Žiūro, ka vilko išpjáuta visos avys Brb.
ǁ geliant išnaikinti: Svetimos bitės mūsų aulius išpjauna S.Dauk.
| refl.: Jei ant to avilio įsispiesdavo, kur stipresnės, išsipjáudavo [bitės] Grz.
17. tr. Ad, Krtn, Jnšk išėsti, išrieti, išvaryti: Išpjóvė, turėjo išeiti Vn. Su ta Zose susipyko, ir išpjóvė iš numų Pln. Šogeris buvai ir būsi: jau munęs niekur neišpjáusi! Trk. Priešininkai geidavo prazidentą iš urėdo išpjauti LC1882,23.
paišpjáuti tr. išrėžti: Iš skūros paišpjóviau diržus Lz.
nupjáuti
1. tr. SD385, K peiliu ar kuo kitu aštriu nurėžti, nuręsti: Teko vargšui pirštas nupjauti rš. Liežuvį nupjovė S.Stan. Būtų nupjovę gelsvas kaseles KlvD7. Negalėjo … su šoble tą ragą nupjáut Sch118. Nupjáuk nagus J. Iš nakties varpas nupjovė rugiams Šts. Viršūnė [pušies] nupjauta Rud. Nupjáuk vytelę kiaulei pavaryti Als.
^ Nupjauk man galvą, išimk širdį, duok kalbėt (žąsies plunksna drožiama rašyti) B.
| refl. tr., intr.: [Medžioklis] nuspjovęs savo sidabrinę sagą LTR(Ds). Nusipjauju lazdą N.
^ Bet kaip jau numirė, tada šitie daiktai kaip pjaute nupjaujasi BPII408.
ǁ pjūklu pjaunant, nuleisti nuo kelmo (medį): Gražiai auga jauni ąžuolai, slapčiai nupjaujami prš.
2. tr. pjūklu pjaunant padaryti, pagaminti (lentas): Gerai anam nupjóvė lentas Pvn.
3. tr. dalgiu nukirsti (javus ar šieną): Dvidešim pūdų nupjaũs rugių Nmč. Žmonės rugius nupjovė – teliukus rugienon veda, riša Tvr. Ar tau rugiai, ar šienas, vis, būdavo, su rankom nupjáut Ob. Mūsų rugiai jau nupjauti̇̀ Pš. Rugius talka nupjoviau A.Baran. Pievą nupjauju, nušienauju R8. Visus nupjáutus dobilus sulijo Srd. Kaip mes pareisim …, šienus nupjáusim JD955. Ar biesas nupjaus tokius laukus! Žem. Miežius pjovė vieni dvariškiai, bet nupjautoje dirvoje pluokštai kėksojo nenupjautų varpų Žem. Nupjóviau pievelę su dobilėliu, parvedžiau mergelę su vainikėliu JD361. Dalgelę suleisiu, žolelę nupjausiu LTR(Lp). Rudenį skubėk pjūties laike nupjauti pjaunamąjį i sukrauti kraunamąjį Šts.
^ Be laiko nupjausi – gardžios duonos neragausi KrvP(Mrc). Priežodis sako: „Su saulele rugius nupjovus, bus duonelė balta“ rš. Nėr ko dejuot pjovėjų – rugiai rugius nupjaus (už rugius galima pasisamdyti) Vlk. Nesidžiauk nupjovęs, pasidžiauk kluonan suvežęs TŽV600.
nupjautinai̇̃ adv.: Geriau rugius rišti yr nupjautinai̇̃ pjaunant Lk. Kad pjauna rugius kaip šieną, sako: pjauna nupjautinai̇̃ Lk.
| refl. tr., intr.: Kaip rugius nupjáunas, mėnesį praleida i kula Brs. Iš bėdos nusipjáutumėme bobos rugius Pc. Kai su pjautuvais pjauni, tai gerai nusipjáuna Antr. Kai rugiai nusipjaũs, tada apmažės darbų Mžš. Rugiai nusipjóvė į gerą laiką LKKIX161. Ans sako: Nusipjaukiat, pūrai, – ir nusipjovė (ps.) S.Dauk.
4. tr. peiliu nužudyti: Aš nieko nesu papjovęs, ne vištą, ne veršį, o kiaulę taip nupjáunu, ka nu: ana užduoda tokią zlastį – žviega, bliauna, čypa Vgr.
ǁ Štk prk. numarinti: Pjūtis nupjovė žmogų Ggr. Pjūtis arklį nupjovė Šts. Aš suvalgiau uogų, ir kad ėmė vidurius pjauti, aš tariau, kad nupjáus Rt.
5. tr. Krš, Užv, Kdn, Grš kandžiojant nugalėti, nuvaryti: Tas paršiukas nupjauna muno kiaulelę, apėda aną Klk. Anas paršiukas nupjáu[ja] šitą i storas toks kai reketys Jrb. Mažąjį paršioką ir kiaulė nupjáuna Trgn. Jei nori, kad bitės nuo kitų bičių atimtų medų ir jas nupjautų, leisk jas avilin per vilko gerklę (priet.) MTtII128.
6. intr. greitai nuvykti, nubėgti: Kai jie nupjaus tolyn, tu atlėk, – sako šuva vilkui (ps.) Rm.
◊ kaip nósį nupjáutas; Žem nusiminęs: Paliko kaip nosį nupjautas po tų žodžių Dr.
panupjáuti
1. tr. pjūklu pjaunant nuleisti nuo kelmo (medį): Mes tas pušis panupjáusim Dv.
2. žr. nupjauti 3: Visi panupjóvė avižas ir pašienavo pievas Dv.
papanupjáuti žr. panupjauti 2: Kap Laurynas, tai bus visa papanupjáuta ir papanurinkta Dv.
papjáuti
1. tr. peiliu ar pjūklu nupjauti, nuręsti: Tu nueik ant kryžkelės, kur yra gluosnis, papjáuk septynias rykštes ir ateik pas mane LTR(Šk). Kad kas tos lovos galą biskį papjáutų – par ilga Jrb.
| refl. tr.: Tai pasipjausiu žalią rykštelę ir pamokysiu savo martelę D4. Eisiu į beržyną, pasipjausiu beržo rykštę KlvD7. Ta lieknąjį šermukšnį jis kadai kitkart manė pasipjaut meškerei rš.
ǁ peiliu šiek tiek ko nupjauti, pripjauti: Buvai miške ir botagaičių nepapjóvei Ds.
| refl. tr.: Pasipjoviau kadagių kaminui šluostyti Šts. Nuejęs lazdų akėčiom pasipjautų BM67. Aną dieną ėjau vytelių pasipjauti bučiui rš. Pasipjovusi gėlių, mergaitė vėl išėjo iš darželio J.Balč.
ǁ SD263 pjūklu pjaunant nuversti, nuleisti nuo kelmo (medį): Dar vieną uosį turiam papjovę Ktč. Medis koks papjáutas – i liptas Šv.
2. tr. supjauti į dalis, supjaustyti: Į dalis papjauti N. Papjáunam [pušį], paskaldom ir sudedam po siena Dv. Papjáusiu ant lentų sienojus Rod. Daug šį rytą kepalų bus papjauta ant stalų sp.
| Tik papjáuna (sukerpa medžiagą) ir duoda siūt Nmč.
ǁ truputį, dalį nupjauti: Papjóvė galvas [svogūnų prieš sodinimą] Ad.
3. tr. perpjauti: Pripuolęsi papjovė virvę, [pakaruoklė] nukrito dar gyva Žem.
ǁ ne visai nupjauti: Virto papjautos pušys tarsi kokie milžinai rš. Pjautuvu kab pjaunam, tai ir pirštus papjáunam, ir kraujas bėga Lz. Gyslelę papjóvė kokią, i mirė Rdn.
4. tr. dalgiu kiek nupjauti (javų ar šieno): Imk dalgį ir eik vikavižių rytdienai papjauti I.Simon. Prašiau, kad kas mišinio papjáutų – nėr kas papjáuna Antš. Reik prašyt, kad kiaulėm atolo papjáutų Pc.
| refl. tr. Mžš: Einu pasipjáut karvikei šieno LKT104(Pd). Mes pasipjáusiv lanko[je] šienelio, baltųjų dobilėlių JD346. Aš papartėlio nepasipjausiu ir žirgelio nepašersiu (d.) Sn. Ėjau arkliams šėkų pasipjaut BsPI24. Pirminykas davė žmonėm pievų – rytais, vakarais, sako, pasipjáukit Rm.
5. tr. nupjauti dalgiu (javus ar šieną): Vartė, kol su rasa, papjautą šieną Vaižg. Avižas papjovė Zt. Jau toli papjóvė rugius nuo miško Rm. Ans eina šieną papjáudamas, žabus pakirsdamas Vgr. Savaitę papjáutas [šienas] išbuvo, gavo lytaus i pašuto Rdn. Lankos gulia papjáutos Skr.
papjautinai̇̃ adv.: Rugius pjauna į eiles kaip šieną, atseit, papjautinai Ggr.
6. tr., intr. galėti, pajėgti pjauti (javus ar šieną): Nemanyk, ir jis neblogai papjauja, kažin dar ar spėtum! Žvr. Parsivedžiau jauną, rugių nepapjáuna JV797. Jonas nepapjáuna – reikės žmogų samdytis Šlv. Kap visai reti, tai nepapjaunami [rugiai] Lp. Ans i su viena ranka papjáuna Krš. Su mašina visai nepapjáusi: vietums išgulusios, o vietums labai daug akmenų Vdk.
7. intr. kurį laiką pjauti dalgiu: Papjóvė kokią valandą ir parejo su dalge Upt. Papjaudavom i penki šeši dalgiai – nuvarai par pusę dienos Grd. Paėmimą papjóvė, ir nori paimt kaip už visą dieną Šmn.
8. tr. SD348, K peiliu ar šiaip kuo aštriu nužudyti: Anas sa[vo] mergos papjáut norėjo Vlk. Šaukė: „Aš tave papjáusuot!“ Vn. Kaunas peiliais, būna, ir papjáuna Rod. Bešienaudamas papjoviau gyvatę Dkš.
| Traukinys žmogų papjóvė (suvažinėjo) Švnč.
^ Visi miega kaip papjauti Ėr. Staiga mirė vyras – kai pjaut papjóvė Erž. Kaip pjáute papjáuna tie vėžiai žmogų Trk. Jis įmanęs kitą nagu papjaũtų Mrj. Papjáuk – nieko nesupranta Nmč. Nevalgo – gali papjáuti Trk.
| refl.: Bobos ko nepasipjóvė Pc. Man geriau su šituo peiliu pasipjaut, o ne tokį gyvulį už vyrą turėt BsMtII100. Galiu jam duoti ar peilį pasipjauti, ar virvę pasikarti KrvP.
ǁ peiliu nužudyti mėsai, paskersti: Papjauti avį J. Ir papjovė veršelį BB3Moz9,8. Papjóviau aš ituos karves, papjóviau telaičius, iš skūros paišpjoviau diržus (ps.) Lz. Papjóvė paršą, nedidelis, ale minkštas Pnd. Papjáuna paršioką, tą suvalgo, tada kitą pjauna Pb. Mes kaip papjaujamos avys rokuojami esme BPII130. Papjaukit antį iškepti ir vištą kur riebią sriubai Žem. Dar didesnis gaidys buvo, ale papjóviau Dt. Avį, žąsį papjauju R9. Šiandiej darbo, kaip kiaulę papjóvus (daug) Šmn.
| refl. tr., intr.: Nė vieną kiaulę da nepasipjóvė Vlkv. Gaspadinė vieną dieną pasipjovė avį vieną DvD264. Pasipjovė vištą kepti J.Jabl. Mėsos mes daug pasipjáudavom, bet mano žmogus nevalgydavo Skr. Tas pęslas pasipjáusias (bus papjautas), mažiau darbo būs Krš. Nelygu gyvolis pasipjauna naginėms: ir šešias vasaras gal išnešioti nagines Šts.
ǁ prk. numarinti: O brolį džiova papjóvė Mrj. Tokius jaunus papjauna džiova I.Simon. Gumbas kone papjovė R.
9. tr. K, Dkš užpuolus kandžiojant nužudyti, sudraskyti: Parėjęs namo, žmogus sužino, kad jo arklys ten pat krūmuose vilko papjautas rš. Siuntė ponas vilką, kad ožką papjautų d. Iš nakties keturios vištos papjáuta Antz. Lapė papjovė visas žąsis, nė vienos nebeliko LTR. Paukščioką papjóvė katė Kp. Šeškus vištas papjóvė Dglš. Varlė papjáudavo kumelę (pavasarį nusilpę arkliai dažnai įklimpdavo į pelkę ir nugaišdavo) Imb.
| prk.: Visi [kareiviai] utėlių papjauti (apnikti, užgraužti), nor semte semk Imb.
^ Daug šunų ir vilką papjauna PPr109. Šimtas varnų ir kumelę papjauna Lkv. Atsimena kap vilkas papjautas avis KrvP(Mrk). Ateit svečias be dantų, papjau[ja] aviną be kaulų (kūdikis ir krūtis) B. Kąsakas kumelę papjóvė (sakoma vis klausiančiam „ką sakai“) Skdt.
| refl. tr.: Pagiriais vilkiščiai vaikščioja: tave pasigaus ir pasipjaus Tat.
ǁ mirtinai sugelti: Anais metais tai man papjovė šunį bitelės Všn. Kaip tikt motina pabengia kiaušelius dėti, tai bitės tus tranus nutvėrusios papjaun S.Dauk.
papjautinai̇̃ adv.: Galvažudžiai vorai pjauna papjautinai Blv.
10. tr. labai suvarginti, nukankinti: Šitokiuo keliu važiuodamas gali ir arklį papjáut Užp. Tos rupūžės avys papjáuna žmogų iki čia (didžiausias vargas vedžioti jas į ganyklą) Skr. Mane bėdos baigia papjáut Sv. Jin vargų papjauta moterėlė Lnkv. Kartais žmogų rūpesčiai papjáuna Mrj. Seniau, būdavo, tos dalios papjáuna žmones Mrj. Baigia papjaut gyvą [darbai] Ds. Bailės papjautas (labai bailus) Dglš.
^ I su liežuviu žmogų gal papjáuti Užv. Čia mane be peilio papjovė, be virvės pakorė KrvP(Kbr). Ji mane be peilio papjáuna savo bumbėjimu Prn. Toks gyvenimas mane be peilio papjáuna Prn.
| refl.: Ji su tuo seniu pasigadino, pasipjóvė (pagadino nervus, sveikatą) Skr.
11. tr. sugadinti: Man senystė gerklę papjóvė, negaliu giedot, nėr balso Ad. Žmonys dabar onaro papjauti̇̀ Dglš. Mielių papjáutas (nusivadėjęs) alus KI239. Uzbonėlis tarė, pusverpėlį barė: „Eik tu laukan iš kamaros, mielių papjautàsis“ JD968.
parpjáuti
1. refl. atšipti, atsipjauti: Piela per daug metų parsipjáuna Prl.
2. tr. visiškai nukamuoti: Parpjaũs arklius [versdami taip sunkiai vežti] Lp. Jis visas ligų parpjáutas Mrj.
pérpjauti
1. tr. pjaunant padalyti į dvi dalis: Perpjaukim tą obuolį pusiau rš.
^ Kaip nori, pjauk – neperpjausi, kaip nori, kirsk – neperkirsi (vanduo) LTR(Srd).
2. tr. K giliai įrėžti, kiaurai perrėžti: Koją párpjovė ligi kaulo Jnšk. Piemuo su peiliu párpjovė sau pirštą J. Kaklą perpjauju, papjauju R11.
| refl. tr., intr.: Išilgai delno pérsipjovė Grž. Nekišk savo nosės, aš [pats] persipjáusiu Slm.
3. tr. Grd, Ldk dalgiu pjaunant užgriebti svetimos dirvos ar pievos: Tu vagis! Perpjovei mano pievą per dvi pradalgi Žem. Kapčių nebuvo, párpjovė ežią, i trukšmas Užv. Jis išmieruos, bet niekieno pievos neperpjaũs Rm.
| refl. Lp.
4. tr. kurį laiką pjauti (javus ar šieną): Visą dieną párpjoviau tą dirvalę Vvr. Párpjausi dvi dieni, o litą tegausi Nt.
5. intr. nustoti raižius, pjovus, kankinus: Parpjovė pjūtis, ir vėl sau sveikas Šts.
piepjáuti, pypjàuti žr. pripjauti 3: Pypjáuk, o su karu parvežk tos žolės Klp.
prapjáuti tr.
1. R pradėti peiliu ar pjūklu pjauti: Prapjáunu paltį lašinių J. Dar yr vienas kepalas duonos neprapjáutas Als. Tiek bijo nu vieno klucį prapjáuti Trk.
2. K peiliu prarėžti, įpjauti.
| refl. tr.: Kad prasipjáusi pirštą, vortinkliu liuob dėti, kad užstabdytų kraują Štk.
ǁ pirmą kartą važiuojant rogėmis per gilų sniegą padaryti provėžas: Kai tik prapjovė provėžas, tai ir geriau važiuot [rogėmis] Gs.
3. pjaunant padaryti skylę, plyšį: Tie maišai dengė visą kūną žmogaus, tikt rankoms, nosei, lūpoms ir akims buvo prapjautos skylės M.Valanč. Žiūro, kad maišas prapjauta ir cukerkų išimta rš.
^ Jos akys kai viksva prapjautos (siauros) Mrc, Sn. Vis tiek tas kačiukas nesveikas – jam akys kaip viksva prapjautos Pc.
4. pradėti dalgiu pjauti (rugius): Dzūkijos valstiečiai stengdavosi savo rugius prapjauti kaimynų nepastebėti rš. Prapjóvė [rugių], tai atanešė surišęs pėdelį mažutį – gaspadoriu[i] pastatė užu stalo Pb. Gervėčių apylinkėse lietuvės moterys, eidamos prapjauti rugių, nešdavosi duonos ir druskos rš.
^ Džiaugiasi, kap rugius prapjovęs KrvP(Mrc).
5. Šv nupjauti kiek javų ar šieno: Vasarojo prapjáus, žąsis ganys Lk. Prapjáus rugių, i kulsi išsiviepęs Trš. Prapjauk šienelio nors pradalgėlį LTR(Kp). Biškį prapjóviau žolės, lei duoda kiauliums Vgr.
| refl. tr., intr.: Prasipjaukiam šieno! Su kuo beprasipjausi, kad dalgis nulūžo Dr. Pakol prasipjáuna, nebuvo niekur rugių pirkt Mrc. Man dalgelė gero plieno, prasipjausiu žalio šieno d.
6. kiek pasismulkinti: Šiečkos reikia kiek prapjáut Švnč.
ǁ supjaustyti kiek malkų: Ka jau reik eiti medžių prapjáuti, ans dyri dyri dyri ir išejo Trk.
7. pjaunant padaryti praėjimą, pravažiavimą: Kelią prapjóvėm pievoj Lp. Aš, rugelius prapjaudama, dobilėlius pamindama, atrasiu kelelį in tėvelį TDrV26.
8. Kš pralenkti pjaunant (javus ar šieną): Esu prapjóvęs visą talką, visus pjovėjus esu prapjóvęs Šts.
pripjáuti tr.
1. JnšM peiliu ar pjūklu prirėžti tam tikrą kiekį: Katilą [obuolių] pripjáusu i suvirinsu obūlynės Krš. Nu pagatavija medy malkos, tę malkų tada pripjáuni, tada praskaldai Lz.
| refl. tr.: Visa ką padariau ir siečkos prispjóviau Grv. Prisipjauti virpstelių rš.
2. Ds, Užp pjaunant patrumpinti: Kad ilgas, pripjáuk Trgn. Dabar i pripjáut redelių nemožna [kai padarei per aukštus] Dglš. Reikia pripjaut ienos šitam arkliukui Sdk.
3. dalgiu prikirsti (javų ar šieno): Gerus rugelius bepjaudama menkų rugelių nepripjovė Rtn. Aš pažiūrėsiu rugių laukely, ar daug pripjovė baltų rugelių (d.) Mrj. Jis pripjóvė šmotą šieno J. Žirnelių pripjóviau kiaulėm Šlčn. Tada pripjáuna saują pirmą [rugių] ir suriš ir atneš gaspadoriu[i] Pb. Jeigu pripjauni paskutinį pėdą pilną, tai daugiau nebepjausi, mirsi (priet.) LTR(Ob).
^ Kad pripjovė – šuniui pasikočioti LTR(Sdb).
| refl. tr.: Dobilo jam te gero buvo, prisipjaũs davaliai Ob.
ǁ refl. iki valiai pjauti (javus, šieną): Aš prisipjóviau lauke rugelių, geltonųjų kvietelių JV494. Aš prisipjóviau lanko[je] šienelio, prisinešiojau plieno dalgelio JD962.
4. refl. pridilti, atbukti: Prisipjóvė peilis, t. y. pridilo J. Ruokaną dieną dalgis neprisipjauna – neapkimba koše Varn.
5. tr., intr. pjaunant dalgiu prieiti, pasiekti: Pardien gal ir pripjáusma lig Vidupievio (pievos vardas) Vb.
pripjautai̇̃ adv.: Kviečius, rugius pjauna pripjautai̇̃, pripjautinai̇̃, prykersmu (pradalgė virsta prie nepjautų) Rt.
pripjautinai̇̃ adv.: Pas mus tik rugius ir pūrus pripjautinai̇̃ tepjauna Brs.
6. I daug priskersti: Vištų pripjáuta priemenėj Bgs.
7. Slnt, Ėr, Ml, Alv pjaunant pribaigti nepagydomai sergantį, dvesiantį gyvulį: Reikės šiame čėse tokią gerą karvę su šviežiu pienu pripjáuti Rdn. Ta karvė bengės, da pripjóvė ir pardavė tą meisą Štk. Gavau pripjáuti veršį, buvo bedvesąs Šts.
8. ne visai papjauti, ne visai nužudyti: Mano kaimyną piktadariai pripjóvė ir paliko pripjáutą (leisgyvį) Mrj.
| Sako, pripjáutas [po operacijos] esąs, vos ne mirštąs Jd.
ǁ užpuolus kandžiojant, draskant ne visai pribaigti: Radau, pripjáutas (dar ne visai vilko papjautas) avis Gs.
9. žr. nupjauti 1: Liežuvį pripjauti bei rankas ir kojas nukirsti BB2Mak7,4. Ausys, nosis jo pripjaujamos BPI190.
10. Ob prierzinti: Tai pripjóvė jį, net nežino, kas daryt! Km.
11. uždėti, priteisti (baudą): Anam pripjóvė tris šimtus rublių pabaudos Krtn.

×razpjáuti (hibr.) Rš žr. perpjauti 1: Bulba razpjauta per pusę Aps.
supjáuti tr.
1. pjaunant susmulkinti, supjaustyti: Malkas supjauti N. Jis paliks tau tas malkas supjauti Grž. Supjovė kaip bematant visus šiaudus BsPIV237.
2. pjaunant sunaudoti: Tie visi medžiai reiks lentõs[na] supjaut, o anie malkos Rk. Visus rąstus į lentas supjovė Pn. Davė mėsos, sako: „Ir tą tik visą ansyk nesupjauk, tai vis galėsi pjaustyt ir pjaustyt“ BsPIV109.
| refl.: Daugiau kaip trečdalis medžio susipjauna į pjuvenas rš.
3. pjaunant pagaminti: Supjáusiu lentas Kb.
| refl. tr.: Aviliui susipjáusiu lentas Ėr. Pasiuntė susipjauti šulų bačkai Vn. Susipjoviau kelias šluotas beržynėly Jnšk. Susipjóvei šluotą beržinę ir parsinešei namo Ob.
4. kuo aštriu sužeisti: Bjauri dabar [linus] rauti: supjáuna, subūna rankas [raunant iš kietos žemės] Krš.
5. dalgiu nupjauti, nukirsti (javus ar šieną): Vyrai paema dalgį šienuo supjáut Klk. Kai supjauna, suriša, gubosna sustato V.Krėv.
| refl. tr.: Susipjóvėm viską – a neims lyt? Gs.
6. dalgiu pjaunant pagaminti tam tikrą kiekį: Su pjautuvu supjóviau šėko dėlei karvės J. Par kėleną gal du vežimu šieno supjauti Sln. Mažai šieno tesupjaudamas, arklių nelaikė M.Valanč. Supjóvėm šešias kapas rugių Ktk. Žolės supjáut reikia kiaulėm Grv. Supjauna visuomet mažiau negu kiti, nors lauko turi tiek V.Krėv. Supjovęs pėdą, tuojau nešė namo gaspadinei S.Dauk. Paskutinį pėdą supjauna didžiausią, tai, sako, – gaspadorius LTR(Auk). Dobilai buvo, kad negali pradalgės supjáuti, turi kirsti aplinkuo Lkv.
| refl. tr., intr.: Susipjovęs esąs tris kupsčiukus Rdn. Susipjaũs ir mūsų šiemet keli vežimėliai šieno Jnšk.
^ Kas verkdamas sėja, tas ant pjūties, susipjovęs pėdą gražių kviečių, nešdamasis džiaugsis Tat.
7. refl. pjaunant prilygti: Dar tu su gerom pjovėjom nesuspjáusi Vlk.
8. refl. Ėr sudilti nuo pjovimo: Jos plieninis pjautuvėlis susipjovė, susipjovė DvD142. Jau mano dalgė visai susipjóvus, tik per colį platumo Alv.
9. sukandžioti: Padabok šunis, kad nesupjautų deglės Žem. Šuo kiaulę supjovė Lp. Svetimi šunys supjóvė mūsų šunuką – neblaka Užv. Ir tu bėgtum, kad šit šuva supjaũt Trgn. Šunys mūsų veršį labai supjóvė Up. Supjaũs kiaulės paršuką Lp.
^ Eina kai šuva supjáutas Rod.
ǁ Up sugilti: Muni bitys supjóvė – rankos už kokių dešimt minučių suputo Žr.
10. refl. susirieti, susipešti vienas kitą kandžiojant: Šunys susipjóvė K. Daržinėj susipjovė katės rš. Katė ir šuo greit susipjauna rš.
^ Savi šunes susipjovė, jie ir susigerins LTR. Ir dvi bitys vienam dobile susipjáuna Krž. Du kiškiuku susipjovė, balti kraujai bėga (girnos) flk.
ǁ refl. susimušti, susigrumti: Jeigu kas valgo svetimu peiliu, jisai su tuom žmogum susipjauna (priet.) LTR(Auk). Pats Bliukeris pirma jojo, pirma jojo, su prancūzu susipjovė, susipjovė JD1150. Kad mes jojom vieškelaičiu, susipjovėm su maskoliais (d.) Nm.
11. supjudyti, sukiršinti: Pasmaišė kokia te nogla atejuonis ir supjóvė žmones Lkm.
12. refl. smarkiai susiginčyti, susivaidyti: Susipjovė medininkas su sendvariškiais Žem. Taip ir išėjom nuo brolio susipjóvę Skr. Abudu susipjóvė kaip šunys Ėr. Susipjovė kaip šunys dėl kaulo PPr419.
13. refl. prk. neatitikti, nesusiderinti, susikirsti: Kartais liaudies išminties dėsniai susipjaudavo su jo paties pastabomis ir samprotavimais rš.
14. sukirsti kalboje, suniekinti: Nedavė bobos ir išsižiot sekretoriui – ažkart supjóvė Ktk. Niaugi anys mum supjautų?! Sdk. Norėjo ir berniuką vestis, tai aš ją supjóviau Švnč.
15. suduoti, sukirsti: Anas jį botagu supjóvė Lz.
užpjáuti
1. tr. SD430 peiliu užręsti: Čia to[je] vieto[je] reik užpjáut, ba nusmuks [užrišta virvė] Pc. Ažpjáuk botkaitį – ažrašyk, bo vėl botagas nusmuks Š. Rykštės nuo balanų skiriasi, ka galai užpjáuti i siūlukai galuose Prn. Ažupjáuta ravelis ir dirželiu pririšta Arm.
2. tr. peiliu ar pjūklu įpjauti: Šitas rąstas netinka pėdžiai – užpjáutas Slm. Užpjauk tą lentą lig tolei ir daugiau nuskelk kirviu Pc. Kiek užpjóviau mėsos, nukirsk kaulą Ėr.
3. tr. pjūklu pjaunant užversti: Užpjovė medį už kelį, negal bepravažiuoti Dr.
4. refl. tr. nupjovus užsidėti: Užsipjóviau lašinių an duonos ir užėdžiau Krš. Užsipjóvei žolikės, i gyna [žaizda] Grd.
5. tr. pjaunant javus ar šieną uždirbti: Po keturius litus moka ant dienos, tai kiek par nedėlę užpjáus? Užv.
| refl. tr. OG92: Pernai a[r] tris šimtus užsipjóvęs šienu Slnt. Rugiapjūtėj per dieną visą pūdą rugių užsipjáuni Lp. Tu mun pjáusi, aš tau – užsipjáusi dienų Krš.
6. tr. pjaunant javus ar šieną užtikti, rasti: Pjauki, bernyti, žalią lankelę, rasi užpjausi aukso žiedelį N408.
7. tr. Dsm, Žln, Mrc kertant rugius nuvarginti (ranką): Nesiskubyk pjaudama, ba ranką užpjáusi Nč. Pirmądien kap pasipjoviau rugių, tep ir ažpjoviau ranką Lz.
8. refl. pjaunant javus ar šieną nueiti, nutolti: Ir ana užsipjòvė tiek toli, kad jau to vaiko nežiūri Zt.
9. tr. Lp papjauti, nužudyti: Senį „učitelių“ užmušę, užpjovę peiliais LzP. Žmona nori tave ažpjáut Lz. Užmuštų, užpjautų̃ dar nėra nė vieno Dv.
| Ale atsigrįžk, ba da traukinys užpjaũs (suvažinės) Kš. Važiavo Vilniun, ir vieną kumelę mašina (traukinys) ažpjóvė Grv.
ǁ papjauti mėsai, paskersti: Telaitį ažpjáuna an šventės Lz. Eik sugáu baronaitį (aviniuką), ažpjáusim, in ugnies sukepsim ir suėsim Lz.
10. tr. užpuolus kandžiojant nužudyti: Sykį vieną elgetą šunes į smertį užpjovė V.Kudir. Vilkas griebė ožį ir užpjovė LTR(Lp). Mūs pačių telyčaitę vilkai užpjóvė Azr. Darykim kokią rodą su kiaulioku: ag anas ažpjaũs kiauliotę Ktk.
užpjautinai̇̃ adv.: [Javų pelė] pjauna užpjautinai savo vaikus ir patelę Blv. Vienas šuo pjauja užpjautinai, t. y. antsmert, negyvai, o antras užpjaumais, t. y. ne antsmert J. Šuva pjauna užpjautinai̇̃ Ėr.
ǁ užgilti: Sako, ka bitys užpjáuna arklį negyvai Žr. Kai[p] veši dobilus tokiam karšty? Juk vapsos arklius užpjaũs Skr. Būtų uodai užpjóvę Dkš.
užpjautinai̇̃ adv.: [Arklius] vabalai užpjautinai pjauja Žem.
11. refl. Ds negyvai užsikandžioti susiriejus: Sako tos pelės: „Tu mus no smerties išgelbėjai – mes būtume užsipjovę“ (ps.) Brt.
12. tr. Alv suvarginti, užkankinti: Su miško vežimu arklius užpjaũs Jnš. Tie žmonės turi būtie nelabai geri, kad tu teip vargo užpjautas Tat.
^ Jie tokie šykštuoliai, kad be peilio užpjaus šeimyną Jnš.
13. tr. Km, Jnš labai pašiepti, užjuokti: Jei tu mušys ir škandalą kelsi, bobos muni užpjáus Krš. Neduoda ir žodžio veptert, tuoj ažpjáuna Ktk. Sarmatlyvam blogai – ažpjáuna Ut. Tave moterys liežuviais užpjaũs Mrj.
14. intr. Up, Vdk užduoti: Užpjauk gerai arkliams su votagu, kaipmat nuvažiuosi! Varn.
15. tr. smarkiai, daug užpilti: Užpjòvė erbicidu – be bičių palikom Vn.
16. tr., intr. Up smarkiai užgroti: Kad užpjovė muzikantai, langai birb! Dr. Vedum bepareitant užpjovė kapelija rš. Kad užpjóvė ant smuiko, tai kojos pačios linksta Skr. Užpjovė muzikantai maršą rš.
◊ po smerčio su rugiais užpjaus VP38 niekada neatsilygins, negrąžins skolos.