(kuo, į ką, nuo ko, pro ką, per ką) judėti iš vienos vietos į kitą pėsčiomis: Ei̇̃ti pãkele [gatvè]. Ei̇̃ti greitù žingsniù [apgraibomi̇̀s, atsargiai̇̃, būriù]. Ei̇̃ti per̃ vándenį [per̃ sniẽgą, per̃ žõlę]. Mataũ, ei̇̃na graži̇̀ merginà. Móterys stójasi ir̃ ei̇̃na nuõ stãlo. Ji̇̀ ei̇̃na prõ vartùs į̇̃ gãtvę. Arklỹs ei̇̃na žiñgine [vagà]. Prõ šãlį ė̃jo žmogùs. Ji̇̀s nè ė̃jo, õ bė́go. Ei̇̃k namõ [šaliñ, tolỹn, apliñk].

(į ką, pas ką, prie ko) vykti, judėti, traukti turint tikslą: Kasdiẽn rei̇̃kia ei̇̃ti į̇̃ dárbą [į̇̃ mokỹklą]. Jéi táu skaũda dañtį, turi̇̀ ei̇̃ti pàs gýdytoją. Ei̇̃nam [eimè] válgyti, paskui̇̃ ei̇̃sime priẽ dárbo. Ei̇̃kime pasimáudyti [žvejóti, apsipir̃kti].

(kuo, į ką) važiuoti, plaukti (apie susisiekimo priemonę): Traukinỹs [autobùsas] ė̃mė ei̇̃ti. Nẽmunu ei̇̃na gárlaiviai. Kéltas į̇̃ aną̃ krañtą ei̇̃davo kàs pùsvalandį.

(kuo, nuo ko) smarkiai, greitai lėkti, bėgti, slysti, pulti ir pan.: Šuõ kàd ei̇̃na keliù! Kai̇̃p ei̇̃čiau nuõ kálno [nuõ stógo]!

slinkti (apie laiką): Ei̇̃na diẽnos [mė́nesiai, mẽtai]. Mẽtai ė̃jo, bèt jokių̃ pérmainų nebùvo.

(ką, kame) atlikinėti kokį darbą, pareigas: Ei̇̃ti sargýbą [tarnýbą]. Ji̇̀ mókslus ė̃jo universitetè. Valdýba paskélbė konkùrsą dirèktoriaus pareigóms ei̇̃ti [ei̇̃ti dirèktoriaus pãreigas]. Laikinai̇̃ ei̇̃nantis vedė́jo [mini̇̀stro] pãreigas. | (kuo) atlikti kokią funkciją: Veiksmãžodis sakinyjè dažniáusiai ei̇̃na tãriniu (kalbot.).

veikti (apie mechanizmą): Ar̃ tàvo lai̇̃krodis gerai̇̃ ei̇̃na?

(iš ko) mokytis (apie dėstomąjį dalyką): Ką̃ ei̇̃nate i̇̀š geogrãfijos?

(iš ko, kuo, per ką) plaukti, tekėti, srūti: Upè jaũ ė̃jo ledai̇̃. Prãkaitas ei̇̃na per̃ véidą. Kraũjas i̇̀š pir̃što ei̇̃na.

(per ką, nuo ko, į ką, pro ką, aplink ką) driektis, tęstis: Kẽlias ei̇̃na per̃ mi̇̀šką. Nuõ arkli̇̀dės į̇̃ svir̃ną ei̇̃na dvi̇̀ visái naũjos vė̃žės. Prõ juõs ei̇̃davo geleži̇̀nkelis. Apliñk miẽstą ė̃jo mū́ro si̇́ena. Láiptai ei̇̃na žemỹn.

(iš ko, per ką, į ką, nuo ko) sklisti, plisti: Ji̇̀ nesuprañta, i̇̀š kur̃ ei̇̃na gar̃sas [triùkšmas]. Per̃ gi̇̀rią toli̇̀ ei̇̃na bal̃sas. Gandai̇̃ ei̇̃na i̇̀š lū́pų į̇̃ lū́pas. Šuñs bal̃sas nei̇̃na į̇̃ dañgų (flk.). Ìš padangõs ei̇̃na óras. Ìš kãmino ei̇̃na dū́mai.

(kame, per ką) būti viešai rodomam (apie spektaklį, filmą): Pjèsė ė̃jo šeši̇̀s mė́nesius. Šį̇̃ vãkarą per̃ televi̇̀zorių [ki̇̀no teatrè] ei̇̃na įdomùs fi̇̀lmas.

(iš ko, į ką, per ką) būti leidžiamam, siunčiamam, gabenamam: Ìš káimo [i̇̀š frònto] láiškas ilgai̇̃ ė̃jo. Per̃ Klai̇̃pėdos úostą ei̇̃na daũg krovinių̃. Knygà ė̃jo i̇̀š rañkų į̇̃ rankàs.

(ko, į ką) keisti socialinę padėtį, veiklos pobūdį ir pan.: Einù atóstogų [atostogáuti, į̇̃ ãtsargą, į̇̃ peñsiją].

(už ko) tekėti (už vyro): Ei̇̃̃čiau ùž dailaũs karaláičio.

keltis kitur (gyventi): Ei̇̃ti į̇̃ miẽstą gyvénti.

turėti paklausą (apie prekes): Šiõs knỹgos gerai̇̃ ei̇̃na. Pavãsarį bùlvės labai̇̃ ei̇̃na.

beasm. būti vartojamam; sin. eikvotis: Mùms labai̇̃ ei̇̃na málkos [medùs].

(į ką) pareiti, tilpti: Ki̇́ek stikli̇̀nių vandeñs ei̇̃na į̇̃ kavinùką? Nei̇̃s dėžė̃ į̇̃ bagaži̇̀nę.

(kam, iš ko) būti pelnomam, gaunamam: Jái peñsija jaũ ei̇̃na. Ji̇̀s ti̇̀k žiū̃ri, kàd jám pinigai̇̃ ei̇̃tų. Di̇̀delės pãjamos jám ė̃jo i̇̀š sõdo.

(už ką, su kuo) remti, palaikyti: Ùž jį̇̃ ė̃jo visà klãsė. Ei̇̃k sù mumi̇̀s, sù paprastai̇̃s žmonėmi̇̀s. | (prieš ką) nepalaikyti, prieštarauti: Kai̇̃p jū̃s drį̇̃state priẽš mùs ei̇̃ti?!

(kam) turėti sėkmę; sin. sektis, klotis: Jám ei̇̃na ver̃slas. Parengiami̇́eji darbai̇̃ ė̃jo pui̇̃kiai. | sngr. (kam): Kai̇̃p táu ei̇̃nasi?

bręsti, nokti: Šiẽmet rugiai̇̃ grei̇̃t ei̇̃na.

(į ką) darytis, tapti, virsti: Bùlvės į̇̃ lapùs ei̇̃na.

(ko, ką) žaisti, šokti, rungtis ar pan.: Ei̇̃name slėpỹnių [imtỹnių]. Vaikai̇̃ ratẽlio [ratẽlį] ei̇̃na.

(kuo, per ką) daryti ėjimą (žaidžiant, lošiant): Karãlius ei̇̃na ti̇̀k per̃ vi̇́eną langẽlį. Ei̇̃k ži̇̀rgu. Dabar̃ táu ei̇̃ti.

vartojamas su priesagos -yn prieveiksmiais, nusakant įgyjamą savybę, ypatybę: Pãjamos ė̃jo mažỹn. Diẽnos ei̇̃na ilgỹn. Ligõnis jaũ ei̇̃na sveikỹn.

sliuõgti, -ia, -ė intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Dkš, sliúogti Rtr, NdŽ, Nm
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.

×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.

sliuõgti, -ia, -ė intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Dkš, sliúogti Rtr, NdŽ, Nm
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.

×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.

sliuõgti, -ia, -ė intr. K.Būg, NdŽ, DŽ1, Dkš, sliúogti Rtr, NdŽ, Nm
1. lipti, kilti (lygiu kamienu, stulpu, virve) pasispiriant kojomis ir laikantis rankomis ar leistis žemyn šliaužiant: Kol šakų neprigriebi, reikia sliuogtè sliuõgti į medį Skr. Sliuogdamas į medį, kelnes perplėšė Plk. Tuomet teko į žibintų stulpus sliuogt ir ant kaminų lipt Mš. Katė sliuogia perkūnsargio stulpu P.Cvir. Jie kaip beždžionės sliuogia laivų lynais rš.
| prk.: Ištemptais siūlais aukštyn sliuogė apyniai rš. Spinduliai linksmai sliuõgė sienomis NdŽ. Jau vilnys sliuogia į viršų P.Vaič.
2. šliaužti: Negali stovėt [kiaulė], an pilvo tep ir sliuõgia Azr. Pamatė jis gyvatę sliuogiant skersai kelią rš.
3. lėtai eiti, slinkti: Karavanai vingiuodami sliuõgė NdŽ. Sakyk, Jonai, pas ką tu teip sliuogi̇̀? Skr. Ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių A.Vien. Sliuogė vilkas in bobulę paklausyt, ar užmigo bobulė LTR(Rod).
| Saulė sliuogė vakarop rš.
4. BŽ515 slysti, čiaužti: Slidininkai šypsodamiesi sliuogia tarp apsnigtų beržų rš.
| Ant to šniūro mazgiukai, ka nesliuõgtų ranka Jrb.
5. važiuoti, plaukti: Į geltonuojančių kaitrioje saulėje javų laukus sliuogė kombainai rš. Gatve abiem kryptim sliuogė lengvosios mašinos, zvimbė autobusai rš. Laivas sliuogė pro pilį rš.
6. tekėti, sruventi: Taip pradėjo pilt, tik sliuõgia tas vanduo par langus Vdžg. Iš kairiojo burnos kampo sliuogė per veidą gyva, tamsi srovelė rš.
apsliuõgti, -ia, àpsliuogė intr., tr. Š, apsliúogti Š apšliaužti.

×dasliuõgti, -ia, dàsliuogė (hibr.) intr. prišliaužti: Jis dasliúogęs pavogė jos žiedą (ps.) Kpč.
įsliuõgti, -ia, į̇̃sliuogė intr. Š, įsliúogti Š, Nm
1. K.Būg, Š, BŽ56, Lp, Lkč, Snt, Alvt, Prn šliaužiant įlipti, įkopti: Vaikas buvo įsliuogęs vakar į šitą berželį J.Jabl. Vos įslinkau (įsliúogiau, į̇̃sliuogiau) į medį prie paukščių JI552. Įsliuogęs kaip katinas pasikabino V.Kudir. Apsitaisęs į medį nįsliuõgsi Jrb. Toks lygus medis, be diržo į jį neįsliuõgsi Gs. Kas čia yra įsliuogt vyšnion! Ps. Seniau į aukščiausius stuobrius įsliuõgdavau, o dabar ir į šakotą medį neįlipu Erž. Į pačią viršūnę į̇̃sliuogiau Skr.
2. Š įšliaužti į vidų, įslinkti: Mes įsliuogėme į „skylę“ ir sugulėme, iškišę iš jos galvas rš.
| prk.: Dabar į širdį įsliuogė abejonė rš.
| refl.: Neš tęnai, ka dar kas insisliuõgt (įlįstų vogti) – argi tai padėlys?! Pv.
3. įslysti, įčiaužti: Tuo pakanaliu baugu važiuot – įsliuõgt gali Erž.
išsliuõgti, -ia, i̇̀šsliuogė intr.
1. Rtr, Ser šliaužiant išlipti: Išsliuõgt iš medžio lengviau nekaip medžian įsliuogti Š.
2. lėtai išeiti, išslinkti: Žentas patylomis išsliuogė laukan J.Paukš.
| prk.: Mėnulis išsliuogė iš debesų rš.
3. išslysti: Plerpt išsliuogė iš kišenės butelis rš.
4. išvažiuoti: Mašinos išsliuogė iš gretimų kaimų į plentą rš.
nusliuõgti, -ia, nùsliuogė intr.
1. BŽ522 šliaužiant nusileisti: Įlipau į medį, nusliuogiau žemyn E.Miež. Krizas nusliuogia nuo kumelkos per galvą P.Cvir. Nuo tokio aukšto šiaudų kūgio nùsliuogė i nieko neužsigavo Stak. Mes nusliuogėm šlaitu žemyn rš.
2. nuslysti, nušliaužti, nuslinkti (apie ką sukrautą, uždėtą): Kap tik blogai sukrovėm kūgį, tep kampas ir nùsliuogė Alvt. Akiniai nusliuogė ant paties nosies galo rš.
| prk.: Viskas nuo širdies nùsliuogė Jrb.
3. lėtai nueiti, nuslinkti: Aš pamažu nusliuogiau ligi namų rš. Po akimirkos lapė tylutėliai nusliuogs į tankumyną, ir tiek ją tematysite sp.
parsliuõgti, -ia, par̃sliuogė intr. lėtai pareiti: Tu parsliuogsi linksmutė namo rš.
pérsliuogti
1. intr., tr. perlipti, perkopti: Persliuogęs per tvorą, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn P.Cvir. Pamažu persliuogiau mūrą rš.
2. intr. peršliaužti: Pérsliuok [ant pilvo] kitan daiktan Lp.
prasliuõgti, -ia, pràsliuogė intr.; Ser
1. praeiti: Šlamėdama sijonais, ji prasliuogia pro vyrą rš.
2. pravažiuoti: Jis sulaikė ją už rankos, pamatęs, kad pro pat juos prasliuogė automobilis rš.
prisliuõgti, -ia (pri̇̀sliuogia), pri̇̀sliuogė intr. NdŽ
1. lėtai, atsargiai prieiti, prislinkti: Vis dėlto kas nor pri̇̀sliuogia čia [prie žuvų] Lp. Prisliuogiau prie sienos, pažvelgiau pro lentų plyšį rš.
2. Žvr prišliaužti: Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio BsPIII23.
susliuõgti, -ia, sùsliuogė intr.
1. NdŽ, Ser sušliaužti, sukopti visiems ar daliai.
2. lėtai, atsargiai sueiti: Mes, būdavo, ir susliuogiam visi į teatro vidų J.Paukš.
užsliuõgti, -ia, ùžsliuogė intr.; Ls, Ser šliaužiant užkopti: Užsliuõgti į medį NdŽ. Lietaus nutekamuoju vamzdžiu užsliuogiau į antrą aukštą rš.
| Netrukus Jonas visiškai iš kito šono užsliuogė į kalną rš.

1 pei̇̃kti, -ia, -ė tr.
1. SD139, R, K nepalankiai vertinti, kelti neigiamas savybes: Neeisiu pas ją, kad taip peikia, t. y. šiušina J. Tiek supročio (supratimo): žino, kad giminė – pei̇̃kia vis tiek Rz. Ir geriausią anytą marti peikia TŽIII381. Jau te ne moma, kur savo vaikus pei̇̃kia Dglš. An turgaus savo pei̇̃ksi – neparduosi Mžš. Ir mūsų nepeiktini laukai J.Jabl. Nei ans pei̇̃kė, nei ans keikė – neblogas buvo žmogus Kl. Žmonys pei̇̃kia, kad ji (išrinktoji mergina) niekam varta Mžš. I balsas buvo nepei̇̃kiamas (neblogas) Str. Darbą gavau ne teip labai pei̇̃ktiną Grl. Vasara, rods, buvo nepeiktina, nes buvo gerai šilta BsPIII78. Eikš, mano bernyti, visų peikiamasis, kaip bijūnytis, darže skinamasis! RD70.
| Agrestai nė kokio grunto nepeika, užvis vienok mėgsta žemę juodą S.Dauk.
^ Kas peikia, – sau teikia, kas giria, – kitam skiria Ps. Kas save giria, kitą peikia LTR(Viln). Kas savo prekę peiktų, būtų metamas iš turgaus LTR(Lkv). Katilas puodą peikia, o abu suodžiu PPr372. To niekas nepeikia, kas nieko neveikia Tr. Nepeik pietų, kol alkanas PP218. Negirk pradžios, kad nepeiktum pabaigos PP215. Višta dėl to vandenį peikia, kad plaukti nemoka J.Dov. Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi LTR.
peiktinai̇̃ Tėvams neįtiko niekuo. Ką tik Katrė darė, vis peiktinai Žem. Antanas dabar gyvena nepeiktinai (neblogai) Zr.
| refl. tr.: Jie vienas kitą peikiasi Ėr.
2. R, I, N niekinti, nevertinti: Peikiu, niekinu, ažu nieką turiu SD58. Įstumki peklon neteisūsius, tavo vardą peikiančius Mž400. Jozefas galėtų mus peikti ir užmokėti visą smirdystę, kurią mes jam padarėm BB1Moz50,15. Todėlei peikė (paraštėje nekentė) jį filistai BB1Moz26,14. Veizdėk, bau nori tu … prisiversti pakūtą daryti, alba griekus peikti BPI69. Nepeikia Viešpatis … verksmo anų moterų, kuris iž geros širdies eit DP175.
| refl.: Atvažiuokite, nesididžiuokite, atjokite, nesibijokite, ateikite, nesipeikite tiesiu vieškeliu, kurs akmenimis grįstas (iš kvieslio oracijos) rš. Nesipeikigi … nobažnyste mūsų MKr20. Žmonėmis griešnomis nesipeikia SE153.
3. refl. Alk, Ar, Vv skųstis, būti nepatenkintam savo būkle: Nesipeikiù – gera vieta, geri žmonės Jrb. Ji prieglaudoj pei̇̃kiasi Šn. Gyvenu neblogai, gyvenimu nesi̇̀peikiu Mrj.
^ Ir vištos nesipeikia, kai grūdų paberi rš.
1 atpei̇̃kti, -ia, àtpeikė tr. Gl, Mrj, Lp atkalbėti, atbaidyti, atgrasinti peikiant: Peikė, peikė ir àtpeikė Dkš. Jei ženysiuos, man jos niekas neatpei̇̃ks Rm. Katrą (merginą) padaboja, tą žmonės atpeikia LTR(Sln).
^ Atpeikė kaip katei kačiukus PPr312.
1 įpei̇̃kti, -ia, į̇̃peikė tr. labai išpeikti: Tai mergai kiti į̇̃peikė tą vietą Alk.
1 išpei̇̃kti, -ia, i̇̀špeikė tr.
1. K nepalankiai įvertinti, iškelti trūkumus, neigiamas savybes, paneigti: Ìšpeikė visą mano darbą Mrj. Čia jau jį visi išpei̇̃ks Dglš. Kas, iš kišenės išėmęs, laikrodį deda pri ausies, tas savo laikrodį išpeika (nepasitiki, ar eina) Vkš. Viežlybų kaimynų beigi bičiulių gėdėtis ir juos išpei̇̃kt nei viens neprivalė K.Donel. Ką aš veiksiu tame jaunimėly, žmonužių išpeikiama, žmonužių apkalbama KlvD55.
^ Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi KrvP(Erž). Gerą peiksi – neišpeiksi, blogą girsi – neišgirsi LTR(Grž). Be reikalo nepeik svetimo vaiko, kad tavo neišpeiktų KrvP(Lp).
| refl. Š.
2. paniekinti: Dabar pas mus – motutę pagerbti. Prašom namų neišpeikti, tiesiai iš čia (iš kapinių) ir pas mus, niekur kitur J.Balt. Parašyta yra apie sūnų žmogaus, jog daug nukentės ir bus išpeiktas Ch1Mr9,12. Bus teipag nuog jo išpeikti MP66.
1 nupei̇̃kti, -ia, nùpeikė
1. tr. nepalankiai įvertinti, sumenkinti vertę: Nùpeikė močią, tai ir išsigando [vaikinas], nebėjo užkuriom Krs. Su anyta gyvena ir anytos nenupei̇̃kia Mrj. Jis žmogus nùpeiktas Mrj. Žmonės… ar tau džiova, ar tau speigas, – vis nepatenkinti, vis skundžias ir susitikdami kits kitam visų pirma orą ir dangų nupeikia Vaižg. Kiekvienas stengėsi nupeikt prekę P.Cvir. Jo darbą žmonės nupeikė rš.
2. refl. nusiskųsti: Ans taip nusi̇̀peikė, rodos, tikras ubagas, ir gana Up. Jie nenusipei̇̃kia savo gyvenimu Bsg.
1 papei̇̃kti, -ia, pàpeikė tr.
1. R, K, Vlkv, Kin kiek nepalankiai įvertinti, pakritikuoti: Kad kas papeikia jį, tai nešoks, bus nuknibęs J. Niekur nebuvau papeiktà Msn. Gerai surašiusius [knygas] pagyrė, o blogai pabraižiusius papeikė M.Valanč. Dabar nėra ko ir papei̇̃kia – gyvent možna Mlt. Reikia nepapeikiamo gyvenimo tiemus, kurie yra mokytojais kitų SPII136. Kas neturėjo vaikų, buvo pàpeiktas (smerkiamas) Rmš. Iš žodžių nes tavo būsi nuteisintas ir iš žodžių tavo būsi papeiktas Ch1Mt12,37.
^ Papeiksi vieną, tave papeiks dešimtys KrvP(Lp). Ką boba nuveiks, – velnias nepapeiks LTR. Giriamą pagirs, peikiamą papeiks LTR. Papeikė kaip katei vaikus LTR(Žg).
papeiktinai̇̃ Nepapeiktinai SD10.
2. SD274, CII641, I paniekinti: Žodis … nuog žmonių papeiktas bus Mž334–335. Nė vieno iš tų mažųjų nepapeiktumbit VlnE175. Niekinu, per menką laikau, nieku verčiu, papeikiu R362. Kliaudžios nuog tūkstanties … metų … pažudytos ir papeiktos buvo DP254. O anys papeikė tatai ir ejo vienas ant savo lauko, antras ant savo prekystės BPII464. Jūs nuog kožno turit būti papeikti dėlei mano vardo BPII130. Jis papeikčiausias buvo ir neverčiausias VlnE215.
papeiktinai̇̃
3. refl. pasiskųsti: Jei kas nors man pasipeiks, – žiūrėk! P.Cvir.
1 supei̇̃kti, -ia, sùpeikė tr. Jnšk, Lp išpeikti: Sùpeikė jam tą mergą, ir iširo veselija Pn. Norėjo mane supei̇̃kti, kad į darbą neimtų Pc. Gal kas sùpeikė kumelę, kad nepirko Ėr.
^ Supeikė kap katei vaikus LTR(Alvt).

1 pei̇̃kti, -ia, -ė tr.
1. SD139, R, K nepalankiai vertinti, kelti neigiamas savybes: Neeisiu pas ją, kad taip peikia, t. y. šiušina J. Tiek supročio (supratimo): žino, kad giminė – pei̇̃kia vis tiek Rz. Ir geriausią anytą marti peikia TŽIII381. Jau te ne moma, kur savo vaikus pei̇̃kia Dglš. An turgaus savo pei̇̃ksi – neparduosi Mžš. Ir mūsų nepeiktini laukai J.Jabl. Nei ans pei̇̃kė, nei ans keikė – neblogas buvo žmogus Kl. Žmonys pei̇̃kia, kad ji (išrinktoji mergina) niekam varta Mžš. I balsas buvo nepei̇̃kiamas (neblogas) Str. Darbą gavau ne teip labai pei̇̃ktiną Grl. Vasara, rods, buvo nepeiktina, nes buvo gerai šilta BsPIII78. Eikš, mano bernyti, visų peikiamasis, kaip bijūnytis, darže skinamasis! RD70.
| Agrestai nė kokio grunto nepeika, užvis vienok mėgsta žemę juodą S.Dauk.
^ Kas peikia, – sau teikia, kas giria, – kitam skiria Ps. Kas save giria, kitą peikia LTR(Viln). Kas savo prekę peiktų, būtų metamas iš turgaus LTR(Lkv). Katilas puodą peikia, o abu suodžiu PPr372. To niekas nepeikia, kas nieko neveikia Tr. Nepeik pietų, kol alkanas PP218. Negirk pradžios, kad nepeiktum pabaigos PP215. Višta dėl to vandenį peikia, kad plaukti nemoka J.Dov. Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi LTR.
peiktinai̇̃ Tėvams neįtiko niekuo. Ką tik Katrė darė, vis peiktinai Žem. Antanas dabar gyvena nepeiktinai (neblogai) Zr.
| refl. tr.: Jie vienas kitą peikiasi Ėr.
2. R, I, N niekinti, nevertinti: Peikiu, niekinu, ažu nieką turiu SD58. Įstumki peklon neteisūsius, tavo vardą peikiančius Mž400. Jozefas galėtų mus peikti ir užmokėti visą smirdystę, kurią mes jam padarėm BB1Moz50,15. Todėlei peikė (paraštėje nekentė) jį filistai BB1Moz26,14. Veizdėk, bau nori tu … prisiversti pakūtą daryti, alba griekus peikti BPI69. Nepeikia Viešpatis … verksmo anų moterų, kuris iž geros širdies eit DP175.
| refl.: Atvažiuokite, nesididžiuokite, atjokite, nesibijokite, ateikite, nesipeikite tiesiu vieškeliu, kurs akmenimis grįstas (iš kvieslio oracijos) rš. Nesipeikigi … nobažnyste mūsų MKr20. Žmonėmis griešnomis nesipeikia SE153.
3. refl. Alk, Ar, Vv skųstis, būti nepatenkintam savo būkle: Nesipeikiù – gera vieta, geri žmonės Jrb. Ji prieglaudoj pei̇̃kiasi Šn. Gyvenu neblogai, gyvenimu nesi̇̀peikiu Mrj.
^ Ir vištos nesipeikia, kai grūdų paberi rš.
1 atpei̇̃kti, -ia, àtpeikė tr. Gl, Mrj, Lp atkalbėti, atbaidyti, atgrasinti peikiant: Peikė, peikė ir àtpeikė Dkš. Jei ženysiuos, man jos niekas neatpei̇̃ks Rm. Katrą (merginą) padaboja, tą žmonės atpeikia LTR(Sln).
^ Atpeikė kaip katei kačiukus PPr312.
1 įpei̇̃kti, -ia, į̇̃peikė tr. labai išpeikti: Tai mergai kiti į̇̃peikė tą vietą Alk.
1 išpei̇̃kti, -ia, i̇̀špeikė tr.
1. K nepalankiai įvertinti, iškelti trūkumus, neigiamas savybes, paneigti: Ìšpeikė visą mano darbą Mrj. Čia jau jį visi išpei̇̃ks Dglš. Kas, iš kišenės išėmęs, laikrodį deda pri ausies, tas savo laikrodį išpeika (nepasitiki, ar eina) Vkš. Viežlybų kaimynų beigi bičiulių gėdėtis ir juos išpei̇̃kt nei viens neprivalė K.Donel. Ką aš veiksiu tame jaunimėly, žmonužių išpeikiama, žmonužių apkalbama KlvD55.
^ Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi KrvP(Erž). Gerą peiksi – neišpeiksi, blogą girsi – neišgirsi LTR(Grž). Be reikalo nepeik svetimo vaiko, kad tavo neišpeiktų KrvP(Lp).
| refl. Š.
2. paniekinti: Dabar pas mus – motutę pagerbti. Prašom namų neišpeikti, tiesiai iš čia (iš kapinių) ir pas mus, niekur kitur J.Balt. Parašyta yra apie sūnų žmogaus, jog daug nukentės ir bus išpeiktas Ch1Mr9,12. Bus teipag nuog jo išpeikti MP66.
1 nupei̇̃kti, -ia, nùpeikė
1. tr. nepalankiai įvertinti, sumenkinti vertę: Nùpeikė močią, tai ir išsigando [vaikinas], nebėjo užkuriom Krs. Su anyta gyvena ir anytos nenupei̇̃kia Mrj. Jis žmogus nùpeiktas Mrj. Žmonės… ar tau džiova, ar tau speigas, – vis nepatenkinti, vis skundžias ir susitikdami kits kitam visų pirma orą ir dangų nupeikia Vaižg. Kiekvienas stengėsi nupeikt prekę P.Cvir. Jo darbą žmonės nupeikė rš.
2. refl. nusiskųsti: Ans taip nusi̇̀peikė, rodos, tikras ubagas, ir gana Up. Jie nenusipei̇̃kia savo gyvenimu Bsg.
1 papei̇̃kti, -ia, pàpeikė tr.
1. R, K, Vlkv, Kin kiek nepalankiai įvertinti, pakritikuoti: Kad kas papeikia jį, tai nešoks, bus nuknibęs J. Niekur nebuvau papeiktà Msn. Gerai surašiusius [knygas] pagyrė, o blogai pabraižiusius papeikė M.Valanč. Dabar nėra ko ir papei̇̃kia – gyvent možna Mlt. Reikia nepapeikiamo gyvenimo tiemus, kurie yra mokytojais kitų SPII136. Kas neturėjo vaikų, buvo pàpeiktas (smerkiamas) Rmš. Iš žodžių nes tavo būsi nuteisintas ir iš žodžių tavo būsi papeiktas Ch1Mt12,37.
^ Papeiksi vieną, tave papeiks dešimtys KrvP(Lp). Ką boba nuveiks, – velnias nepapeiks LTR. Giriamą pagirs, peikiamą papeiks LTR. Papeikė kaip katei vaikus LTR(Žg).
papeiktinai̇̃ Nepapeiktinai SD10.
2. SD274, CII641, I paniekinti: Žodis … nuog žmonių papeiktas bus Mž334–335. Nė vieno iš tų mažųjų nepapeiktumbit VlnE175. Niekinu, per menką laikau, nieku verčiu, papeikiu R362. Kliaudžios nuog tūkstanties … metų … pažudytos ir papeiktos buvo DP254. O anys papeikė tatai ir ejo vienas ant savo lauko, antras ant savo prekystės BPII464. Jūs nuog kožno turit būti papeikti dėlei mano vardo BPII130. Jis papeikčiausias buvo ir neverčiausias VlnE215.
papeiktinai̇̃
3. refl. pasiskųsti: Jei kas nors man pasipeiks, – žiūrėk! P.Cvir.
1 supei̇̃kti, -ia, sùpeikė tr. Jnšk, Lp išpeikti: Sùpeikė jam tą mergą, ir iširo veselija Pn. Norėjo mane supei̇̃kti, kad į darbą neimtų Pc. Gal kas sùpeikė kumelę, kad nepirko Ėr.
^ Supeikė kap katei vaikus LTR(Alvt).

ãšarų liejìmas verkimas: Kasdie prakeikimas, ašarų liejimas. Klvr. Didis ašarų liejimas mūsų temdina akis. rš.
ãšarų klónis pasaulis: Tavęsp dūsaujame vaitodami ir verkdami šitame ašarų klony. brš.
ãšarų pakálnė
1.raudojimas (ištikus nelaimei): Žiūrėk, kas dedasi po Gintališkės valsčių! Ten tikra ašarų pakalnė, baisus kraujo praliejimas. Žem. Taip Vilniuje paplūdo ašarų pakalnė, kuri tęsiasi per kelias savaites. Žem.
2.pasaulis: Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje. Bil. O, kaip malonu po kelerių metų sunkios monotoniškos tarnybos ir tirštos nesveikos didelio miesto atmosferos laisvai atsidusti čia, šitame palaimintame ašarų pakalnės kampelyje.... Vien. Vark žmogus visą amžių šioje ašarų pakalnėj. Lnkv. Kokia sūri bebūtų ši ašarų pakalnė, o noro meisteriui iš jos į kitą kraustytis nėr. Cvir. Mirusiam jau vis tiek, ar tu čia, toje ašarų pakalnėje, verksi ar dainuosi. Avyž.
ãšarų pakriū́tė raudojimas: Kai reikia skirtis – ašarų pakriūtė. Lel.
ãšaros pavir̃šiuje greitai verkia: Na jau, tik neverk... tau, Elziut, ašaros per daug paviršiuj. Paukš.
ãšarų pralietójas virkdytojas: Tiktai vienas tykiai joja, tavo jaunas linksmintojas, ašarėlių pralietojas. LTR.
ãšarų var̃vinimas verkimas: Sužiuro Lapelis, sustabdęs laikinai graudžių ašarų varvinimą. rš.
karčiomìs ãšaromis apsipìlti graudžiai pravirkti: Kol veselė ūžė, svečiai viešėjo – Marelei nei šio nei to. Bet kai paliko viena... karčiomis ašaromis apsipylė. Žem.
kẽletą ãšarų išvar̃vinti kiek paverkti: Iš gailesio išvarvink bent keletą ašarų. Valanč.
kruvinomìs ãšaromis graudžiai (verkia): Čia ir mano ir kraitis, ir triūsas, ir kiekviena pėda prakaitu aplaistyta ir kruvinom ašarom apverkta!. Vien. Žinoma, nagus grauš, kruvinom ašarom verks, bet bus per vėlu. Skodž. Motina kruvinom ašarom verkė, kad vaikas neitų. Jnš. Kruvinomis ašaromis tave apverksiu, o jau sulaikyt nesulaikysiu. Kudir.
kruvinomìs ãšaromis užsilíeti graudžiai apsiverkti: Užsilieję kruvinom ašarom keiks patys save. rš.
medìnėmis ãšaromis apie nuduodantį verksmą: Verkia medinėm ašarom. Vj.
paskutìnės ãšaros tikra bėda: Paskutinės ašaros šitie pinigai. Dglš.
pìgios ãšaros apie greit verkiantį: Moterų ašaros labai pigios. Kp.
sausomìs ãšaromis apie veidmainingą liūdesį: Rauda sausom ašarom. Ėr. Apsiverkė sausom ašarom kaip marti anytą laidodama. KrvP.
tìkros ãšaros menkas uždarbis: Ėmėsi prakiurusius puodus taisyti – ne uždarbis, o tikros ašaros. Daut.
víenos ãšaros
1.daug vargo: Sako, prakeiktas dvaras, ten vienos ašaros. Šln.
2.apie ką prastą, menką: Rugeliai gerieji – vienos ašarėlės. Kl. Šieno – vienos ašaros. Varn.
ãšaromis apsilíeti apsiverkti: Duktė ašaromis apsiliejo. Stan. Dovydas, išgirdęs karalių mirusį, apsiliejo ašaromis. Stan.
ãšaromis apsipìlti apsiverkti: Ji ašaromis apsipils – kaip mūsų Mykolėlį apleidau?. Dovyd. Tada motina, pamačiusi juos abu, apsipylė ašaromis. Ap.
ãšaromis apsipraũsti graudžiai apsiverkti: Apsiprausia našlaitėlė gailiom ašarėlėm. Vlk.
ãšaromis apsirýti patirti skriaudą: Kalba – kaip lakštingala gieda, o valią tokiam paduok – ašarom apsirysi. Balt.
ãšaras barstýti verkti: Gromatėlę rašysiu, ašarėles barstysiu. d.
ãšaros bė́ga ima verksmas, liūdesys: Juk kasdien matai, koks tas jų laukelis atrodo. Ašaros bėga pasižiūrėjus. Simon. Ašaros bėga matant, kaip anie vargsta. Varn.
ãšaras braukýti verkti: Tėvų neklausysi, ašaras braukysi. Erž.
ãšaras braũkti verkti: Nesugrįši, sesutėle, į jaunas dieneles, per visą savo amželį brauksi ašarėles. Gr. Pulkelis žuvelių Nemunėliu plaukė, o tavo mergelė ašarėles braukė. d. Mergiokaitė ašarėles braukia. Grv.
ãšarą gáudyti apsiverkti: Maniškė, apsidairiusi, kad nematyčiau, žiūrėk, jau ir gaudo ašarą. Dovyd.
ãšaras gérti nuolat barti: Jis mano ašaras geria. Skr.
ãšaros gùrina péntis apie graudų verkimą: Našlelė taip gailiai verkia, net ašaros pentis gurina. Rod.
ãšarų išlíeti
1.prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo. Vien.
2.privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai. Balč.
ãšarose išsiplaukýti graudžiai apsiverkti: Motina dėl jo ašarose savo išsiplaukytų. Žem.
ãšarą išspáusti
1.pravirkdyti: O ašarėlę sidabrinę ant veido meilė teišspaus. Mair. Ne vieną tau ašarą vargas išspaus, kaip liksi be motkos. Arm.
2.pravirkti sunkiai: Ašarą išspaudžiau ir gavau piningų. Vn.
ãšaras išspáusti pravirkdyti: Pasakodamas savo vargus, ne vienam klausytojui ir ašaras išspaudė. Žem. Taip graudu buvo žiūrėt, kad man net ašaras išspaudė. Skrb.
ãšaras išspáusti iš akių̃ pravirkdyti: Šio pasaulio ižgaišinimas miesto Hieruzalem ižspaudė ašaras ižg akių viešpati mūsų. Dk.
ãšarą išsuñkti bent kiek paverkti: Kad bent vieną ašarėlę būtų per močios pakasynas išsunkus!. Ds.
ãšaras ištráukti privirkdyti: Ir ana mažutėlė kiek man ašarų ištraukė. Ob.
ãšaras láistyti verkti: Nusprendusi buvo ašarų nelaistyti. Cvir.
ãšaromis láistyti apverkti: Motina laistė ašaromis ne ką kitą, o savo praeitį, tos praeities pragiedrulius. rš.
ãšaras líeti verkti: Be reikalo lieji ašaras – nebeprikelsi iš numirusių. Ds. Rūteles ravėjau, ašarėles lėjau. Grv. Reikėjo verkti per nakteles, ašarėles lieti, kol vaikelius užauginau. Lnkv. Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti. Stan. Neliek be reikalo ašarų: akis pagadinsi. Švaist.
ãšaromis líetis graudintis: Eini žmogus ir liejies ašaromis nuog tokio gyvenimo. Arm.
ãšarose máudytis Mrc. ištisai verkti:
ãšarose mirkýti labai virkdyti: Ašarose mirkė savo pačią. Krš.
ãšarose mir̃kti sunkiai gyventi: Ta Kastelė ašarose mirksta, i[r] gana. End.
ãšaras nubraũkti paguosti: Blizgučiams, papuošalams nesigaili pinigų, o mamaitės ašaroms nubraukti – nėra. Žem.
ãšarą nurýti susitramdyti: Tėvas sakydavo: „Lengviau molį sausą nuryti nei ašarą". Ir vis pridurdavo: „Ašarą nuryk...". Dovyd.
ãšarą nurìtinti privargti, prisikentėti: Ne vieną ašarėlę nuritinsi, kaip liksi sirata. Arm.
ãšarą nuspáusti bent kiek apsiverkti: Kazimieras ir net Juoziokas taip pat nuspaudė ašarą. Balt.
ãšaras nušlúostyti paguosti: Daina ir našlaitei ašaras nušluosto. Pš. Kenčiau tyliai, net be ašarų. Žinojau: ašarų man niekada niekas nenušluostė, kas bešluostys dabar, kai jau paaugau. Simon. Ašaras nušluostė vėl linksma žinia. Andr.
ãšaromis paplùkti apsiverkti: O jei ir grįšiu savo šalelėn, ašarėlėms papluksiu. Baran.
ãšaromis paplū́sti graudžiai pravirkti: Ė ir sugrįžęs savon šalelėn ašarėlėms paplūsiu. Baran.
ãšarose paplū́sti sunkiai gyventi: Ana ašarose paplūdo. Kv.
ãšarose paplū́ti graudžiai pravirkti: Dabar ana ašarosa papluvus. Grv.
ãšaras paródyti apsiverkti: Prie tam darbui ir aš ašaras parodžiau. Adm.
ãšarose paskę̃sti daug verkti: Grėtė paskęsta ašarose. Simon. Tai mano moma būdavo ašarose ir ašarose paskendus. Vdš.
(kieno) ãšaromis paspriñgti gauti atpildą (padariusiam ką bloga): Nė viena skriauda žemėje nelieka neatlyginta. Ateis laikas, paspringsite mūsų ašaromis. Avyž. Kad tu paspringtum mūsų ašarom!. Varn.
ãšaromis pérmirkti labai verkti: Atbėgo Gervydienė, permirkusi visa ašaromis, pradėjo tave keikti ir skųstis, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedei. Šein.
ãšaras plaũkdinti virkdyti: Kam mane vargini, gailias ašaras kasdien plaukdini?. Pš.
ãšarose pláukioti gailiai verkti: Kasdien plaukioja ašarose. Arm.
ãšarose plaukýti gailiai verkti: Kas adyna, kas minutė ašarose plaukysi, savo mielai motinėlei nepasisakysi. Šmn.
ãšaromis plaũkti labai verkti: Koks dabar tos pačios gyvenimas, lyg nematome: ašaromis plaukia nabagė. Žem.
ãšarose plaũkti graudžiai verkti: Ašarose plaukdama pareisi iš karčemos vyru vedina. J. Aš kas valanda ašarose plaukiu. Žem.
ãšarose plūdúoti labai verkti: Kaip nendrelė viduj marių nuo vėjo svyruoja, taip aš biedna siratėlė ašarose plūduoju. Ktk.
ãšaras plukdìnti virkdyti: Jeigu neaprinkai, kam mane vargini, gailias ašarėles kasdieną plukdini?. Kb.
ãšaromis plùkti labai verkti: Aš ašaromis plukau, o jis ūžė, gėrė su šiaučiais. Piet.
ãšarose plùkti labai verkti: Iš tikro neįtikėtinas tai daiktas, kad visus linksminąs Bubokas taip ašarose pluktų!. LzP.
ãšaromis plū́sti labai verkti: Plūdo ašaromis kitos moteriškės. Valanč. Ten broliai kainais pavirto, kraujo upės teka, žmonės ašaromis plūsta. Vien. Ji ašaromis plūsta. K. Glosto iš po nusmukusios skarelės išdrikusius plaukus. Abi plūsta ašaromis. Zur.
ãšarose plū́sti labai verkti: Žinok, miela motinėle, kad taip nebebūsiu, kas dienelė valandėlė ašarėlėse plūsiu. Kp.
ãšaras pralíeti
1.apsiverkti: Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras praliejo. LzP. Kai man atnešė, tai aš džiaugiaus, labai džiaugiaus ir ašaras jau praliejau iš džiaugsmo. Pgg.
2.daug verkti: Aš daug ašarų praliejau. B. Aš tiek ir tiek ašarų praliejau ir dar turiu lieti. Krš.
ãšaras prarýti sutramdyti verksmą: Mergaitės mėlynose akelėse pasirodė ašaros, nors ir labai stengėsi jas praryti, kad tėvas nepamatytų. Mš.
ãšarų prarýti daug verkti: Kiek aš ašarų prarijau!. Prk.
ãšarose praũstis sunkiai gyventi: Visą gyvenimą tik ašarose ana prausias. Grv.
ãšarų prisigérti rš. prisikamuoti:
ãšara rìta ãšarą labai verkia: Ašara ašarą rita – kad rauda, kad rauda. Gs.
ãšaras rýti tramdyti verksmą: O aš, prisiglaudusi prie aukštos namų sienos, tyliai rijau ašaras, niekieno nematomas, karčias, ilgėjimosi ir nusiminimo ašaras. Pt. Sūnus neatsiliepė – sėdėjo susikūprinęs ir rijo patylomis ašaras, stengdamasis, kad tėvas nepastebėtų. Krėv. O aš, nors neverkiu, bet ašaras tik ryju ryju. Vien.
ãšaras ródyti verkti: Nerodė ašarų viena Gražutė, nes nenorėjo didinti tėvui skausmo. Balč.
ãšarose skéndėti labai verkti: Sesele, ištekėsi, ašarose skendėsi. Vlk.
ãšarose skę̃sti Baran. labai verkti:
ãšaras spáudžia darosi graudu: Ašaras spaudžia į ją žiūrint. O buvo mergina – kraujas ir pienas. rš.
ãšarą spáusti graudintis: Ji, tolumoj išgirdusi klarnetą, pastatydavo kieme kibirą ir klausydavosi, žiūrėdama į tolį ir jau spausdama ašarą. Ap.
ãšaras spáusti virkdyti: Tos trumpos akimirkos spausdavo jai ašaras. Ap.
ãšaras spáusti iš akių̃ virkdyti: Ir Elzė nė nejuto, kaip toji jos dabar gyvenamoji valanda jai ašaras iš akių spaudė. Pt. Jo žodžiai žmonai spaudė iš akių ašaras. Mont.
ãšaromis spriñgti tramdyti verksmą: Nuleidęs nuo suolo žemėn kojas, pats springsta ašaromis. Vien. Aš pabučiavau šaltą, sustingusią tėvo ranką ir, springdamas ašaromis, vėl įlindau į savo rūsį. Lank. Aš pašokau iš lovos ir springdamas ašaromis sušukau. Ap.
(kieno) ãšaromis spriñgti nesisekti gyventi (padarius kam bloga): Springsta ir anas mano ašaromis. Ds.
ãšaros sùkasi akysè ima graudulys, darosi graudu: Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų. Kudir. Norėjo vaikus paglostyti, ėmė ašaros akyse suktis. Žem. Skaudu darosi, ašaros sukasi man akyse. Pt.
ãšaras suñkti virkdyti: Dvaro skriaudos ašaras sunkia. rš.
ãšaras šluostinė́ti nuolat guosti: Ne aš tave, o tu mane išvarai iš darbo, dar nori, kad ašaras tau šluostinėčiau?. Balt.
ãšaras šlúostyti guosti: Yra kuo pavargėliams ašaras šluostyti. Pt. Nesirūpink, neverksiu, o jei tektų verkti, tu man ašarų nešluostysi. Krėv. Kas gi bešluostys man gailias ašarėles?. Šmn.
ãšaras tráukti virkdyti, graudinti: Net ašaras traukia, klausant tų žodžių. Lp. Kasdien tu mano ašaras trauki. Užp. Bumba-Bumbelevičius, žmogus, kuris įvairių draugijų susirinkimuose, konferencijose ašaras traukdavo, kerėdavo savo kalbomis, po šio trumpo Piščiko klausimo nutilo ir susimąstė. Tilv. Net ašaras miestelėnams traukia, kai saulės zuikučiai ten ima žaisti. Trein. Širdį gel tai skaudžiai, kad ašaras traukia. Vnž.
ãšaras tráukti iš akių̃ norėti verkti: Niekaip negalėjo nusiraminti – ašaras iš akių traukė. Paukš.
ãšaromis užsilíeti graudžiai apsiverkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdint išpažįsta kaltybę savo. Valanč.
ãšara vãro ãšarą vos neverkia: Ašara varo ašarą į tą darbą paisant. Arm.
ãšaros var̃va gaila, skaudu: Ašaros varva į agurklus veizant. Krš.
ãšaras var̃vinti
1.verkti: Iš rankiniuko ištraukė, palikau tuščia, varvink nevarvinęs ašaras. Krš. Martynienė ašaras kaip pupas varvina. Žem. Ar varvini ašaras už nedorybes tavo?. Valanč.
2.skųstis, dejuoti: Ai, niekas dar badu nedvesia, tik ašaras varvina. Krš.
artì ãšarų vos neverkia: Stepunia arti ašarų, ojojoi, sako, kas bus?. Slm.
į ãšaras imti verkti: Valiusė, tokį pamačiusi, vėl į ašaras. Balt. Nykštukai ėmė raminti ją. O Raselė – dar labiau į ašaras. Saj. Miškinis ir dabar, kai išgeria, tuoj į ašaras. Ap.
į gailiàs ãšaras įplaũkti imti liūdėti, verkti: Pasakyk, broliukai, kad jūsų dukrelė didelian vargelin įeina ir gailiõs[na] ašarė̃lės[na] įplaukia. Kp.
į ãšaras léistis pravirkti: Toks mažvaikis – maža kas, ir jau į ašaras leidžias. Slnt.
į ãšaras pùlti pravirkti: Pasakiau, tai mergaitė į ašaras puolė. Prn. Neskubėk pulti į ašaras. Pasikalbėkim geriau. rš.
ikì ãšarų labai: Besiklausydama Aušra vis labiau raudo. Jai buvo gėda ir pikta iki ašarų. Mik. Mes visi kvatojom iki ašarų. rš.
per ãšaras verksmu: Tik per ašaras išprašė palikti karvę. Jnš.
po ãšaras pasiplaukýti graudžiai prisiverkti: Po ašaras pasiplaukysi ir motinėlei nepasakysi. Ds.
po ãšaras plaũkti graudžiai verkti: Aš siratėlė kas miela dienelė po ašarėles plaukiu. JD.
prie ãšarų vos neverkia: Kam verži nuo vaiko lėlę, ar nematai, kad jau prie ašarų. Vkš. Prie ašarų eit vaikai. Jdr.
ãšara prie var̃tų norisi verkti: Ašara man jau prie pat vartų, kaip sakydavo mama. Dovyd.
pro ãšaras verkdamas: Jonai, tai juk tu pats sakei, kad be pinigų neplauksi, – pro ašaras ištaria Petrutė. Ap.
su pusantrõs ãšaros proverksmiais: Atėjo mergaitė su pusantros ašaros. Krs.
su ãšaromis atsipraũsti labai verkti: Įlenda kur į svirną atsiprausti su ašaromis. Žlb.
ãšaros už pirmų̃ vartẽlių apie greit pravirkstantį: Nekirkyk jos – jai jau ašaros už pirmų vartelių. Brt.
artì ãšaros greit verkia: Didelis ir arti ašaros. Arm.
burną prausti ašaromis žr burna
butelio ašaros žr butelis
gaidžio ašara žr gaidys
gaidžio ašaros žr gaidys
kaip gaidžio ašara žr gaidys
kaip gaidžio ašaros žr gaidys
gegutės ašarėlės žr gegutė
karvės ašara žr karvė
katino ašara žr katinas
katino ašaros žr katinas
katinų ašaros žr katinas
kiek katinas ašarų žr katinas
kaip katino ašarą žr katinas
kelio nematyti ašaromis (per ašaras) žr kelias
kregždžių ašarėlė žr kregždė
krokodilo ašaros žr krokodilas
krokodilo ašaras lieti žr krokodilas
krokodilo ašaromis verkti žr krokodilas
kukūžės ašaros žr kukūžė
kulnus daužyti ašaromis žr kulnas
marčios ašaros žr marti
ožkos ašarų reikia žr ožka
kaip ožkos ašaros žr ožka
raganų ašaros žr ragana
rugių ašaros žr rugys
rupkės ašaros žr rupkė
saulės ašara žr saulė
saulės ašarėlės žr saulė
saulės neregėjo nuo ašarų žr saulė
skruostus laistyti ašaromis žr skruostas
smurgai do ašaros žr smurgas
smurgliai ir ašaros žr smurglys
starko ašarėlės žr starkas
tako nematyti ašaromis (per ašaras) žr takas
velnio ašarėlės žr velnias
zuikio ašaros žr zuikis

(kam, ką) duoti sutikimą, nedrausti ką daryti, nesipriešinti, kad kas būtų daroma: Léiskite vaikáms pažai̇̃sti kiemè. Tėvai̇̃ jám vi̇̀ską léidžia. Rai̇̃telis léido árkliui eiti̇̀ žiñgine. Šuõ neléisdavo svetimám žmõgui įei̇̃ti prõ duri̇̀s. Prašiaũ tė́vą, kàd ir̃ mán léistų pavairúoti. Gar̃so signalù miestè léidžiama naudótis ti̇̀k tadà, kai̇̃ grẽsia pavõjus ei̇̃smo saugùmui. | neig. (ko, kam): Tõ įstãtymai neléidžia. Mán są́žinė neléistų jõs skriaũsti. Neléisk órui išei̇̃ti i̇̀š baliòno – užspáusk. | prk.: Garbė̃ neléidžia melúoti. • ant. drausti. | Ji̇̀s léidosi pérkalbamas. Šuõ nesiléidžia paglóstyti [paglóstomas]. Senùtė léidžiasi pagul̃doma į̇̃ lóvą. | (ką, kam) sudaryti sąlygas, įgalinti ką daryti: Gražùs ruduõ léido nuim̃ti vi̇̀są der̃lių. Kõl orai̇̃ léido, vakarieniáudavome sodè. Jéi sveikatà lei̇̃s – di̇̀rbsiu. Kišẽnė vi̇̀ską léido jám darýti. Keliáuti ámžius nebeléidžia.

(ką, ko, į ką, iš ko, pro ką) duoti eiti, važiuoti, plaukti, sklisti: Uždãrius kãsą, lankýtojai į̇̃ pir̃tį nebeleidžiami̇̀. Léido keleiviùs i̇̀š gárlaivio. Uždarýk duri̇̀s, kám léidi šal̃tį! Ar̃ jaũ léidžia gárlaivį į̇̃ úostą? Kárves jaũ léisiu į̇̃ laũką. | neig. (ko, į ką): Niẽko neléidžia į̇̃ vi̇̀dų. Neléisk ožkõs į̇̃ ãvižas! | prk.: Dù langẽliai prõ pur̃vinus stiklùs mažai̇̃ léido šviesõs į̇̃ trõbą.

(ką, į ką) sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis, tapti kuo): Tėvai̇̃ nuspréndė léisti vaikùs į̇̃ mókslus [mókytis]. Léidžiame dùkterį į̇̃ marčiàs.

(ką, už ko) duoti (už vyro); sin. tekinti: Tėvai̇̃ léidžia dùkterį ùž výro [ùž ver̃slininko].

(ką) duoti laisvę, nebelaikyti: Léisk jį̇̃, kám laikai̇̃! Léisk katýtę, tegù bėgiója!

(ką, į ką) rengti kur eiti, vykti: Reikė̃s sū́nų į̇̃ kariúomenę léisti.

(ką, pas ką, į ką) siųsti kokiu tikslu: Kai̇̃ vaikai̇̃ paáugdavo, tėvai̇̃ juõs léisdavo pàs ū́kininkus tarnáuti. Léisiu sū́nų į̇̃ ganỹklą kárvės parvèsti.

(ką) daryti, kad veiktų: Méistras léidžia maši̇̀ną [vari̇̀klį]. | (ką, per ką) atkurti įrašytą vaizdą ar garsą: Léisti vai̇̃zdo į̇́rašą [garsãjuostę]. Galė́site léisti kompiùteryje įrašýtą mùziką. Vaizdãjuostę léidau per̃ visùs leistuvùs, ki̇́ek turiù, bèt nepaléidžia.

(ką, į ką, per ką) daryti, kad kas judėtų vandeniu, oru, žeme ir pan.: Berniùkas léido pasroviui̇̃ laiveliùs. Vaikai̇̃ į̇̃ órą léido áitvarus. Výrai léidžia stikliùką per̃ rankàs. Léidau árklį žiñgsniais [šúoliais, risčià].

(ką, į ką, per ką) mesti, sviesti: Vaikai̇̃ pradė́jo léisti į̇̃ mùs grumstùs. Ji̇̀s ãkmenį léidžia per̃ stógą.

(kam, kuo, į ką) suduoti metamu daiktu: Supỹkęs tė́vas léido sū́nui šáukštu į̇̃ kãktą.

(ką, iš ko, į ką) iš prietaiso sviesti, šauti: Vai̇̃kas i̇̀š laidỹnės léidžia akmenukùs. Ìš lankų̃ léidome į̇̃ juõs strėlès.

(ką, kam, į ką) siųsti (paštu): Àš jám dažnai̇̃ siuñtinius léidžiu į̇̃ miẽstą. Sūnùs kàs mė́nesį léisdavo láiškus į̇̃ namùs.

(ką, kam, po kuo, į ką) švirkšti (vaistų tirpalą ar emulsiją): Šiuõs váistus léiskite põ óda [į̇̃ vèną, į̇̃ raũmenis]. Sunki̇́ems ligóniams léidžiamas mòrfijus. | sngr. (ką, į ką): Ji̇̀ kiekvi̇́eną diẽną léisdavosi váistus (į̇̃ raũmenis).

(ką) teikti apyvartai: Fi̇̀rma lei̇̃s naũją prodùkciją. Konstrùktoriai žãda léisti naũją maši̇̀nos mòdelį.

(ką, ko) rengti spaudai ir spausdinti: Leidyklà lei̇̃s añtrąjį rãštų tòmą. Lietuvojè léidžiama daũg lai̇̃kraščių. Ši̇̀ knygà bùs leidžiamà añtrą kar̃tą.

(ką) sudaryti, priimti ir skelbti (įstatymus ar kitus dokumentus): Įstãtymų leidžiamóji valdžià. Parlameñtas léidžia įstãtymus.

(ką, kam) eikvoti (pinigus): Pi̇̀nigus léidau knỹgoms (pir̃kti). Kám tai̇̃p léidi pi̇̀nigus, pataupýk. | neig. (ko, kam): Neléisk pinigų̃ niẽkniekiams.

(ką, į ką, iš ko) išduoti, išskirti (iš savęs) į aplinką: Žùvys ikrùs léidžia į̇̃ vándenį. Mū́sų avilỹs [bi̇̀tės] léidžia spiẽčių. Sẽnis, gulė́damas lóvoje, jaũ žõdžio nebei̇̀štarė, ti̇̀k léido kažkókius garsùs. Vaikai̇̃ mė́gsta léisti mui̇̃lo bur̃bulus į̇̃ órą. Ìš burnõs výras léido cigarètės dū́mus tiesióg mán į̇̃ véidą.

(ką, į ką, iš ko) auginti, skleisti (atžalas, daigus, šaknis): Mẽdžiai (į̇̃ šónus) ãtžalas léidžia. Slyvà léidžia i̇̀š šaknų̃ ãtžalas. Grū́das jaũ léidžia dáigą. Pasodi̇̀nta gėlė̃ grei̇̃t léido šakni̇̀s į̇̃ žẽmę.

(ką) nelaikyti skysčio ar oro, duoti prasisunkti: Váltis léidžia vándenį. Niẽkam ti̇̀kę bãtai – vándenį léidžia. Stati̇̀nė labai̇̃ pérdžiūvusi, léidžia (vándenį). Vienà automobi̇̀lio padangà léido órą.

(ką, kuo, iš ko, į ką) daryti, kad tekėtų, bėgtų; sin. tekinti, bėginti: Léidžiu vándenį į̇̃ võnią. Žùvininkai léidžia vándenį i̇̀š tveñkinio. Vanduõ léidžiamas vam̃zdžiais [vagomi̇̀s]. Pavãsarį i̇̀š beržų̃ ir̃ klevų̃ léidžia sùlą. | neig. (ko, iš ko): Bè rei̇̃kalo neléisk vandeñs i̇̀š čiáupo.

(ką) lydyti, tirpdyti, skystinti: Vãšką [mielès] léisti. Nuõ kiaũlės pil̃vo nuimti̇̀ taukai̇̃ leidžiami̇̀ atskirai̇̃ ir̃ naudójami viẽtoj svi̇́esto. | sngr. (nuo ko): Žvãkė [sniẽgas, svi̇́estas] nuõ šilumõs léidžiasi.

beasm. būti polaidžiui: Jaũ pradė́jo léisti, sniẽgo grei̇̃t nebebùs. Bemàž vi̇̀są saváitę léido. | beasm. (ką, nuo ko) tirpti nuo paviršiaus (apie sniegą, ledą): Nuõ laukų̃ jaũ léidžia sniẽgą. | beasm. (ką) tirpstant likti be sniego, ledo, pašalo: Trùputį pakūrẽnom ir̃ léidžia lángus. Jaũ bai̇̃gia kẽlią léisti.

(ką, kame, prie ko) būti, gyventi kur arba kaip tam tikrą laiko tarpą: Atóstogas léisime priẽ jū́ros. Laisvãlaikį paprastai̇̃ léidžiu gamtojè. Jaunavedžiai̇̃ medaũs mė́nesį smagiai̇̃ léido Kanãrų salosè. Vãkarus léisdavau vienà. Naudi̇̀ngai léidžiu dienàs. | neig. (ko): Tuščiai̇̃ neléisk lai̇̃ko.

(ką, kuo, į ką) daryti, kad kas slinktų, judėtų žemyn ar į ko vidų: Ki̇̀birą į̇̃ šùlinį léisti. Léisti rąstùs į̇̃ ùpę. Spòrtininkas pamažù léido vė̃liavą žemỹn. Žvejai̇̃ léidžia tinklùs į̇̃ ẽžerą. Leidi̇̀kai javùs léidžia į̇̃ kùliamąją. Leistiniùs šáukštu léidžia į̇̃ vérdantį vándenį. | sngr. (kuo, su kuo, nuo ko, į ką): Ji̇̀s atsargiai̇̃ léidosi láiptais. Autobùsas ė̃mė léistis nuõ kálno į̇̃ pakal̃nę. Vaikai̇̃ (sù) rogùtėmis léidžiasi nuõ kálno. Ji̇̀s nùtarė léistis sù virvè į̇̃ tą̃ duõbę.

sngr. (kame, į ką, ant ko) judėti iš viršaus (oru) žemyn, ant žemės: Lėktùvas léidžiasi (óro úoste). Per̃ lángą mataũ, kai̇̃p léidžiasi añt šakõs kažkóks paũkštis. Parašiùtininkai vi̇́enas põ ki̇̀to léidosi pi̇́evoje [añt pi̇́evos]. Pamažù añt žẽmės léidosi snai̇̃gės. | sngr. (į ką) slėptis už akiračio (apie saulę, mėnulį); sin. sėsti: Sáulė jaũ léidžiasi. Sáulė léidžiasi į̇̃ dẽbesį.

(ką) kirsti, pjauti: Tókias storàs eglès léidžia! Perdiẽn miškè léidom medžiùs.

(ką, kame) mezgant mažinti (akių): Mẽzginio šónuose léidžiama põ dvi̇̀ aki̇̀s pràdedant ir̃ bai̇̃giant ei̇̃lę. Kai̇̃ pasi̇́eksi mãžąjį pirštùką, pradė́k léisti kójinę.

mažinti užprašytą kainą: Prãšo šim̃to li̇̀tų, bèt gál ki̇́ek lei̇̃s. Pigiaũ neléisiu.

sngr. (kuo, iš ko, į ką) eiti, bėgti, plaukti, vykti: Léidžiasi vaikai̇̃ i̇̀š sõdo ki̇́ek ti̇̀k įkabi̇̀na. Pė́sčias [tẽkinas] léidosi namõ. Léidausi į̇̃ keliõnę [į̇̃ žỹgį, į̇̃ kẽlią]. Žvejai̇̃ léidosi į̇̃ jū̃rą ménkių žvejóti. Pasidarýsiu mãžą plaũstą ir̃ léisiuosi upè pasroviui̇̃. Ji̇̀s pérliejo botagù kumẽlę, tà nèt šúoliais léidosi keliù.

sngr. pradėti smarkiai ką daryti: Vaikai̇̃ léidosi bė́gti. Visi̇̀ léidosi ieškóti bėglių̃. Jiẽ léidosi kópti į̇̃ kálną.

sngr. (į ką) įsitraukti į kokį veiksmą: Mókslininkas léidžiasi į̇̃ teòriją [į̇̃ plačiùs apibeñdrinimus]. Ji̇̀s paprastai̇̃ nesiléidžia į̇̃ ginčùs [į̇̃ kalbàs]. Į̃ tókias kombinãcijas àš nesiléisiu. Nesiléisk į̇̃ smùlkmenas.

sngr. (kuo) būti nuožulniam, nuolaidžiam: Teñ léidosi šlai̇̃tas. Stógvamzdis léidosi tarpùlangėmis.

liūliúoti, -iúoja, -iãvo, liuliúoti K
1. intr. banguoti, vilnyti, siūbuoti: Ant vandens vilnys liūliúoja J. Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu Mair. Čia vakar žūdavo dėl vandens stokos augmenija, o šiandien liūliuoja jūros sp. Liūliuoja, ringuoja, čiurlena upeliai per lygias lankas Plv. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Naktį jūrės liūliavo, dieną rožės žydėjo JV32. Dūmai liūliuoja pažemiu TDrIV297(Prng).
| Kaip mane vežė vieškelėliu, javeliai liūliavo LTR(Kdn). Prieš mūsų akis pakalnėje liūliavo melsvas miškelis rš. Iš jo mat darbinykas – liūliuoja kaip mendrelė – bet tik diena prastumt An.
| refl.: Vanduo liūliúojas [jūroje] Lkv.
2. intr. dideliam būriui, dideliu būriu judėti, eiti, būti kur: Einam gi, liūliuojam bobos, po septyniasdešim metų turėdamos Rš. Aikštėje liūliavo tikra jūra žmonių galvų rš.
| Jis sumišusiomis akimis apžvelgė visų išėjimų link liūliuojančius savo parapijonis rš.
| Aplink ją visada bernų tik liūliúoja Ml. Dūmų lig žemei, net liūliuoja Sdk. Jų žemė liūliavo varlėmis BBPs105,30.
3. intr. būti bangų supamam, plūduriuojant sūpuotis: Liūliuos liūliuos plunksnužėlės ant jūrelių marelių JV825. Ant to upelio, ant to srauniojo liūliuo[ja] juodas laivelis JV1083. Neverk, dukryte, gavai gražų bernelį: laive sėdėsi, laive liūliuosi, žuveles begaudysi (d.) J.Jabl. Vai čiučiuos, liūliuos mano vainikėliai vis viršuj vandenėlio FM.
| refl.: Ant bangų liūliuojas gulbių pulkelis rš.
ǁ supantis plaukti: Jūrėms marelėms su laivužiu liūliuosim N117.
| prk.: Gyvenimas tekėjo jiedviem, kaip sapnai sapnavos, kaip svajonė liūliavo V.Krėv.
4. intr. būti išsiliejus, tyvuliuoti: Liūliuoja ežeras Lp. Kaip ežeras liuob liūliúoti vanduo Klk. Rytą atsikeliu – gi visos [upės] liūliúoja Dkš. Dirvose vanduo liūliúo[ja] Kv.
5. tr. supti (dainuojant migdančias dainas), čiūčiuoti, migdyti: Niekas taip švelniai nemoka kūdikio liūliuoti, kaip lietuvės rankos S.Nėr. O aš tave liūliuosiu savo giesmėmis J.Balč. Nesupk kūdikį tylomis, liūliúodamas supk, liūliū, liūliū J. Ji mane liūliavo margajam lopšely, ji mane nešiojo ant baltų rankelių LTR. Išgirstu – jau liūliúoja tos laumės vaikelį (ps.) Lnkv.
| Svaigi mergelių daina liūliavo mane į miegą rš. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja mane miego J.Bil. Po nemiegotos nakties, malonių minčių liūliuojami, ramiai galvomis linguojame rš.
liūliúojamai adv.: Puošnusis vežimėlis, tyliai supdamasis, liūliuojamai rieda, ir vaikas saldžiai miega J.Dov.
| refl. tr.: Tėvas sūnelį auginosi, šilkų lopšelyj liūliavosi KrvD261.
6. tr. supti, linguoti: Supa, liūliuoja bangos valtį, mėto ją, grąžo, o tu, atsidavęs jų valiai, guli aukštielninkas A.Vien.
ǁ vežti supant: Kas jos (karietos) nematė tais laikais, anose smagumo gadynėse, beliūliuojant vieškeliais vyskupą P.Cvir.
7. intr. liumpsėti, linksėti: Liūliúoja žemė pasruvusi, kad eiti J. Kur liūliuojanti žemė, ten apačioj yr vandensmmiltis Skdv.
8. intr. linguoti, dribsėti iš riebumo: Eidamas žmogus riebus, paršai nupenėti liūliúoja kaip kosena, t. y. juda raumens, lašiniai J. Liūliúo[ja] eidama, pilvu varina Rt. Mėsa riebios karvės liūliúo[ja], kad eita J.
ǁ linguojant, palengva, sunkiai eiti: Tai kur liūliúoji? Ds.
9. intr. tinginiauti, dykauti: Svietelis lauke kap bitės darbe, o tu liūliúoji Arm.
atliūliúoti intr.
1. atplaukti supantis: Atliūliuoja laivelis per mareles mėlynas LTR(Ndz). Štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta BsPIII520.
ǁ atsklisti, atskambėti banguojant: Iš kažkur atliūliavo muzikos garsai rš.
2. ateiti, atvažiuoti linguojant: Ir Vinca kaip antelė atliūliuoja Sv. Gal jau Jonas ut nuo miško atliūliúoja Sv.
| Atėjo, atliūliavo pilka minia praeivių rš.
3. Š ateiti, dainuojant dainas su refrenu „liūli“: Pulkas sesučių atadainuoja, pulkas sesučių ataliūliuoja LTR(Aln).
įliūliúoti
1. intr. įeiti liūliuojant, linguojant: Įeina martelė, įliūliuoja NS679.
| prk.: Pro atvirą langą įliūliuos alyvų ir žydinčių rugių kvapas rš.
2. rš plg. užliūliuoti 3.
3. tr. prk. įsūpuoti, įsiūbuoti: Ją pagaudavo muzikos ūpas ir įliūliuodavo jauną krūtinę Vaižg.
išliūliúoti
1. intr. išplaukti liūliuojant, siūbuojant: Laivas išliūliavo į Atlanto vandenis rš.
2. tr. išauginti liūliuojant, supant: An rankelių išnešiojai, an baltųjų išliūliavai KrvD117. Į svetimą kraštą plūsta tiek darbinės spėkos, tiek jau išauklėtų ir išliūliuotų žmonių A1884,362.
| prk.: Tu pasisemk tos žemės saują, tos žemės, iš kurios tu išaugai ir tave išliūliavusi giria išaugo sp. Čionai jie augo ir čionai žuvo, juk jūsų vėjas juos išliūliavo A1884,418.
3. tr. išnešti liūliuojant, sūpuojant: Aš pasamdyčiau šiaurų vėjelį ant poros nedėlėlių, kad išpūstų, išliūliuotų žiedelį į kraštelį BsO80.
4. tr. sunkiai, linguojant ką padaryti: Pakol išliūliuoju (ištraukiu) vandenį iš šulnio, tai net rankas pradeda skaudėt Lš. Maušos vaikai mažuteliai penkias knygas išliūliãvo (išmoko) Plš. Eičiau, prašyčiau jaunų brolelių, kad išpjautų lankelę. O ir išpjovė, ir išliūliavo (surado) [žiedą] devintoj pradalgėlėj DvD89.
nuliūliúoti intr.
1. nuplaukti liūliuojant, supantis: Ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo ten, kur visos tėkmės galas Vaižg. Per mėlynąją Jūros upę nuliūliuoja sieliai rš. O pro gelmę tylią kas tave prišauks, – bangos lilio, lilia nuliūliuos, nuplauks rš.
| Slenka šilai ir eglynai, nuliūliuoja neaprėpiami kolūkio vasarojaus laukai J.Balt.
ǁ nuskambėti, nusklisti (garsui) tolyn: Dainuok, o aidas tos dainelės laukais, pušelėms nuliūliuos LTR(Upn). Pašlaitėmis nuliūliavo maloni daina rš.
2. pamažu, sunkiai linguojant, nueiti, nuvažiuoti: Apsiverkus nuliūliav[o] ir nuliūliav[o] namulio TDrIV228(Rod). O aš nuėjau, aš nuliūliavau į didį jaunimėlį JD174. Paki nuliūliúoji (nuvažiuoji), i vakaras Brb.
3. dideliam būriui nueiti: Minia nuliūliavo į aikštę rš.
paliūliúoti
1. intr. pasisupti, paplūduriuoti: Skiedra įkrito į vandenį, paliūliavo paliūliavo, bet nenuskendo Vaižg.
2. tr. pasupti: Paimk vaiką iš lopšio ir paliūliúok, gal neverks Rs. Miegok, mažyte, aš taũ (tave) paliūliuosiu Dglš. Čiūčia liūlia paliūliuosiu, paliūliavus pabučiuosiu LTR(Plv). Prijodams paliūliavo, atstodams bučiavo JD579.
parliūliúoti
1. intr. parplaukti liūliuojant, supantis: Ei pareit pareit mano brolužis, jūružėms parliūliuoja N238.
2. intr. Kv pareiti linguojant, pamažu: Mačiau karvė parliūliúoja, t. y. pareina iš ganyklos J. Kuoselis girtas parliūliãvo namo Rod.
3. tr. nuvarginti supant, liūliuojant: O aš rankeles parliūliavau, o aš kojeles parmynavau LTR(Mrk).
pérliūliuoti intr.; N perplaukti, pervažiuoti liūliuojant.
praliūliúoti tr. praleisti, prašvilpti: Ką gaudavo, tai abudu ir praliūliúodavo Krok.
priliūliúoti intr. prisiartinti liūliuojant, supantis.
| prk.: Ko nuo amžių svietas laukė, geidė, minė, pranašavo, štai artyn jau prisitraukė, jūrėms laiko priliūliavo J.Mač-Kėk.
suliūliúoti
1. intr. subanguoti, suvilnyti: Jūrės marės suliūliavo JV465.
| Alyvos sužydėjo, suliūliavo rš.
| prk.: Visa minia suliūliavo rš. Visa svetainė nubildėjo, suliūliavo P.Cvir.
2. intr. suplaukti banguojant: Visi upokšniai ir srovūs vandens suliūliuoja į vienas marias rš.
3. tr. padaryti, kad imtų banguoti, liūliuoti: Prašyčiau Dievą …, kad atleistų šaunų vėjužėlį, suliūliuotų maružėles JD994.
4. tr. padaryti, kad susvyruotų, susiūbuotų į šalis: O ir užtiko šiaurusis vėjelis, suliūliavo laivelį, išpuolė mergelė JV429.
užliūliúoti
1. intr. užplaukti liūliuojant: Matau užkylant ir užliūliuojant [laivelį] ant prakilno kiemužėlio KlvD32.
2. tr. užsupti, užmigdyti: Motutė vaikelį užliūliavo, užlingavo rš.
| Senąjį jau baigia užliūliuoti kratus autobusas rš. Užliūliuotas marių srauto, aš guliu tylioj kajutėj B.Sruog.
| prk.: Naktis žemę užliūliavo saldžiuoju miegeliu rš. Mano širdį vėjai užliūliuoja P.Vaičiūn.
3. tr. prk. paveikti sąmonę, nuslopinti kokį kieno jausmą: Ponai dabar pažadais užliūliuoja, o tu jiem – savo balsą atiduok! rš. Šiems žmonėms yra svetimas užliūliuojantis nusiraminimas sp.
4. refl. tr. supant ir dainuojant užsiauginti: Oi ūginosi motka dukrelę… Užsiauginus, užsiliūliavus labai toli nudavė (d.) Kb.

liūliúoti, -iúoja, -iãvo, liuliúoti K
1. intr. banguoti, vilnyti, siūbuoti: Ant vandens vilnys liūliúoja J. Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu Mair. Čia vakar žūdavo dėl vandens stokos augmenija, o šiandien liūliuoja jūros sp. Liūliuoja, ringuoja, čiurlena upeliai per lygias lankas Plv. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Naktį jūrės liūliavo, dieną rožės žydėjo JV32. Dūmai liūliuoja pažemiu TDrIV297(Prng).
| Kaip mane vežė vieškelėliu, javeliai liūliavo LTR(Kdn). Prieš mūsų akis pakalnėje liūliavo melsvas miškelis rš. Iš jo mat darbinykas – liūliuoja kaip mendrelė – bet tik diena prastumt An.
| refl.: Vanduo liūliúojas [jūroje] Lkv.
2. intr. dideliam būriui, dideliu būriu judėti, eiti, būti kur: Einam gi, liūliuojam bobos, po septyniasdešim metų turėdamos Rš. Aikštėje liūliavo tikra jūra žmonių galvų rš.
| Jis sumišusiomis akimis apžvelgė visų išėjimų link liūliuojančius savo parapijonis rš.
| Aplink ją visada bernų tik liūliúoja Ml. Dūmų lig žemei, net liūliuoja Sdk. Jų žemė liūliavo varlėmis BBPs105,30.
3. intr. būti bangų supamam, plūduriuojant sūpuotis: Liūliuos liūliuos plunksnužėlės ant jūrelių marelių JV825. Ant to upelio, ant to srauniojo liūliuo[ja] juodas laivelis JV1083. Neverk, dukryte, gavai gražų bernelį: laive sėdėsi, laive liūliuosi, žuveles begaudysi (d.) J.Jabl. Vai čiučiuos, liūliuos mano vainikėliai vis viršuj vandenėlio FM.
| refl.: Ant bangų liūliuojas gulbių pulkelis rš.
ǁ supantis plaukti: Jūrėms marelėms su laivužiu liūliuosim N117.
| prk.: Gyvenimas tekėjo jiedviem, kaip sapnai sapnavos, kaip svajonė liūliavo V.Krėv.
4. intr. būti išsiliejus, tyvuliuoti: Liūliuoja ežeras Lp. Kaip ežeras liuob liūliúoti vanduo Klk. Rytą atsikeliu – gi visos [upės] liūliúoja Dkš. Dirvose vanduo liūliúo[ja] Kv.
5. tr. supti (dainuojant migdančias dainas), čiūčiuoti, migdyti: Niekas taip švelniai nemoka kūdikio liūliuoti, kaip lietuvės rankos S.Nėr. O aš tave liūliuosiu savo giesmėmis J.Balč. Nesupk kūdikį tylomis, liūliúodamas supk, liūliū, liūliū J. Ji mane liūliavo margajam lopšely, ji mane nešiojo ant baltų rankelių LTR. Išgirstu – jau liūliúoja tos laumės vaikelį (ps.) Lnkv.
| Svaigi mergelių daina liūliavo mane į miegą rš. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja mane miego J.Bil. Po nemiegotos nakties, malonių minčių liūliuojami, ramiai galvomis linguojame rš.
liūliúojamai adv.: Puošnusis vežimėlis, tyliai supdamasis, liūliuojamai rieda, ir vaikas saldžiai miega J.Dov.
| refl. tr.: Tėvas sūnelį auginosi, šilkų lopšelyj liūliavosi KrvD261.
6. tr. supti, linguoti: Supa, liūliuoja bangos valtį, mėto ją, grąžo, o tu, atsidavęs jų valiai, guli aukštielninkas A.Vien.
ǁ vežti supant: Kas jos (karietos) nematė tais laikais, anose smagumo gadynėse, beliūliuojant vieškeliais vyskupą P.Cvir.
7. intr. liumpsėti, linksėti: Liūliúoja žemė pasruvusi, kad eiti J. Kur liūliuojanti žemė, ten apačioj yr vandensmmiltis Skdv.
8. intr. linguoti, dribsėti iš riebumo: Eidamas žmogus riebus, paršai nupenėti liūliúoja kaip kosena, t. y. juda raumens, lašiniai J. Liūliúo[ja] eidama, pilvu varina Rt. Mėsa riebios karvės liūliúo[ja], kad eita J.
ǁ linguojant, palengva, sunkiai eiti: Tai kur liūliúoji? Ds.
9. intr. tinginiauti, dykauti: Svietelis lauke kap bitės darbe, o tu liūliúoji Arm.
atliūliúoti intr.
1. atplaukti supantis: Atliūliuoja laivelis per mareles mėlynas LTR(Ndz). Štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta BsPIII520.
ǁ atsklisti, atskambėti banguojant: Iš kažkur atliūliavo muzikos garsai rš.
2. ateiti, atvažiuoti linguojant: Ir Vinca kaip antelė atliūliuoja Sv. Gal jau Jonas ut nuo miško atliūliúoja Sv.
| Atėjo, atliūliavo pilka minia praeivių rš.
3. Š ateiti, dainuojant dainas su refrenu „liūli“: Pulkas sesučių atadainuoja, pulkas sesučių ataliūliuoja LTR(Aln).
įliūliúoti
1. intr. įeiti liūliuojant, linguojant: Įeina martelė, įliūliuoja NS679.
| prk.: Pro atvirą langą įliūliuos alyvų ir žydinčių rugių kvapas rš.
2. rš plg. užliūliuoti 3.
3. tr. prk. įsūpuoti, įsiūbuoti: Ją pagaudavo muzikos ūpas ir įliūliuodavo jauną krūtinę Vaižg.
išliūliúoti
1. intr. išplaukti liūliuojant, siūbuojant: Laivas išliūliavo į Atlanto vandenis rš.
2. tr. išauginti liūliuojant, supant: An rankelių išnešiojai, an baltųjų išliūliavai KrvD117. Į svetimą kraštą plūsta tiek darbinės spėkos, tiek jau išauklėtų ir išliūliuotų žmonių A1884,362.
| prk.: Tu pasisemk tos žemės saują, tos žemės, iš kurios tu išaugai ir tave išliūliavusi giria išaugo sp. Čionai jie augo ir čionai žuvo, juk jūsų vėjas juos išliūliavo A1884,418.
3. tr. išnešti liūliuojant, sūpuojant: Aš pasamdyčiau šiaurų vėjelį ant poros nedėlėlių, kad išpūstų, išliūliuotų žiedelį į kraštelį BsO80.
4. tr. sunkiai, linguojant ką padaryti: Pakol išliūliuoju (ištraukiu) vandenį iš šulnio, tai net rankas pradeda skaudėt Lš. Maušos vaikai mažuteliai penkias knygas išliūliãvo (išmoko) Plš. Eičiau, prašyčiau jaunų brolelių, kad išpjautų lankelę. O ir išpjovė, ir išliūliavo (surado) [žiedą] devintoj pradalgėlėj DvD89.
nuliūliúoti intr.
1. nuplaukti liūliuojant, supantis: Ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo ten, kur visos tėkmės galas Vaižg. Per mėlynąją Jūros upę nuliūliuoja sieliai rš. O pro gelmę tylią kas tave prišauks, – bangos lilio, lilia nuliūliuos, nuplauks rš.
| Slenka šilai ir eglynai, nuliūliuoja neaprėpiami kolūkio vasarojaus laukai J.Balt.
ǁ nuskambėti, nusklisti (garsui) tolyn: Dainuok, o aidas tos dainelės laukais, pušelėms nuliūliuos LTR(Upn). Pašlaitėmis nuliūliavo maloni daina rš.
2. pamažu, sunkiai linguojant, nueiti, nuvažiuoti: Apsiverkus nuliūliav[o] ir nuliūliav[o] namulio TDrIV228(Rod). O aš nuėjau, aš nuliūliavau į didį jaunimėlį JD174. Paki nuliūliúoji (nuvažiuoji), i vakaras Brb.
3. dideliam būriui nueiti: Minia nuliūliavo į aikštę rš.
paliūliúoti
1. intr. pasisupti, paplūduriuoti: Skiedra įkrito į vandenį, paliūliavo paliūliavo, bet nenuskendo Vaižg.
2. tr. pasupti: Paimk vaiką iš lopšio ir paliūliúok, gal neverks Rs. Miegok, mažyte, aš taũ (tave) paliūliuosiu Dglš. Čiūčia liūlia paliūliuosiu, paliūliavus pabučiuosiu LTR(Plv). Prijodams paliūliavo, atstodams bučiavo JD579.
parliūliúoti
1. intr. parplaukti liūliuojant, supantis: Ei pareit pareit mano brolužis, jūružėms parliūliuoja N238.
2. intr. Kv pareiti linguojant, pamažu: Mačiau karvė parliūliúoja, t. y. pareina iš ganyklos J. Kuoselis girtas parliūliãvo namo Rod.
3. tr. nuvarginti supant, liūliuojant: O aš rankeles parliūliavau, o aš kojeles parmynavau LTR(Mrk).
pérliūliuoti intr.; N perplaukti, pervažiuoti liūliuojant.
praliūliúoti tr. praleisti, prašvilpti: Ką gaudavo, tai abudu ir praliūliúodavo Krok.
priliūliúoti intr. prisiartinti liūliuojant, supantis.
| prk.: Ko nuo amžių svietas laukė, geidė, minė, pranašavo, štai artyn jau prisitraukė, jūrėms laiko priliūliavo J.Mač-Kėk.
suliūliúoti
1. intr. subanguoti, suvilnyti: Jūrės marės suliūliavo JV465.
| Alyvos sužydėjo, suliūliavo rš.
| prk.: Visa minia suliūliavo rš. Visa svetainė nubildėjo, suliūliavo P.Cvir.
2. intr. suplaukti banguojant: Visi upokšniai ir srovūs vandens suliūliuoja į vienas marias rš.
3. tr. padaryti, kad imtų banguoti, liūliuoti: Prašyčiau Dievą …, kad atleistų šaunų vėjužėlį, suliūliuotų maružėles JD994.
4. tr. padaryti, kad susvyruotų, susiūbuotų į šalis: O ir užtiko šiaurusis vėjelis, suliūliavo laivelį, išpuolė mergelė JV429.
užliūliúoti
1. intr. užplaukti liūliuojant: Matau užkylant ir užliūliuojant [laivelį] ant prakilno kiemužėlio KlvD32.
2. tr. užsupti, užmigdyti: Motutė vaikelį užliūliavo, užlingavo rš.
| Senąjį jau baigia užliūliuoti kratus autobusas rš. Užliūliuotas marių srauto, aš guliu tylioj kajutėj B.Sruog.
| prk.: Naktis žemę užliūliavo saldžiuoju miegeliu rš. Mano širdį vėjai užliūliuoja P.Vaičiūn.
3. tr. prk. paveikti sąmonę, nuslopinti kokį kieno jausmą: Ponai dabar pažadais užliūliuoja, o tu jiem – savo balsą atiduok! rš. Šiems žmonėms yra svetimas užliūliuojantis nusiraminimas sp.
4. refl. tr. supant ir dainuojant užsiauginti: Oi ūginosi motka dukrelę… Užsiauginus, užsiliūliavus labai toli nudavė (d.) Kb.