Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (358)
pareikaláuti
Apibrėžtis
reikaláuti, -áuja (-áuna), -ãvo
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.
papanupjáustyti
Apibrėžtis
pjáustyti, -o, -ė iter. pjauti.
1. R, K peiliu ar kuo kitu aštriu raižant dalyti į dalis, smulkinti: Pjaustyk mėsą, graižyk burokus J. Kiaulėm žoles pjáusto Dkš. Kaip gera duoną riekėm pjaustyt pietų metu šeimos būry! E.Miež. Kurgi tas mano peilis, tabokos pjáustomas? Mžš. Peilis dailiai skūras pjausto Sz. Aš, matai, nepjáusčiau nagų JnšM. Dantys kaip jei medžių pjáustomojo pjūklo Pln. Kūnus … davė kapot, degint, pjaustyt, rėžyt, kankint DP5. Pjáustyta putra – makaronynė Lk.
^ Neduoda, nor tu jam nagus pjáustyk Lp. Tu jį pjáustyk – jis nepasakys Al. Peilis pjausto, o kraujo nė lašo (duonos raikymas) Pnd.
ǁ prk. judant per ką rėžti, kirsti paviršių, plotą: Žaibai pjausto dangų, perkūnas be atvangos trankosi rš. Laivai lėtai pjaustė vandenį sp.
ǁ žeisti kuo aštriu: Aštrūs švendrų ir kitokių žolių lapai pjaustė kojų blauzdas rš. Jis arklių be reikalo nenervina, atvarslais žandų be reikalo nepjausto Vaižg.
2. drožinėti, rantyti: Kam tą žilvitį pjáustai? Mžš. Vardą ant medžio žievės pjáustyti NdŽ.
3. refl. peiliu badytis: Paskutinis žmogus, kuris drįsta peiliu pjáustytis Dkš.
4. dažnai vieną po kito pjauti mėsai, skersti: Nepjáustysiu dar kol kas [gaidžių] Str. Rudenį pjáusto aveles Dv.
5. pjaudinėti, šienauti: Vasarojų po truputį pjáustom Trs.
6. daryti operaciją.
| refl.: Pjáustytis daugiau n'įšnekys Jrb.
◊ ši̇̀rdį pjáustyti skaudinti, jaudinti: Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto V.Kudir.
apipjáustyti iter. apipjauti.
1. SD223, R64, K, Dv aplink kiek nupjaustyti: Mėsas nuo kaulo apipjáustyk J. Duok alupką (pieštuką) appjáustyt (nudrožti) Mrp.
| refl. tr.: Šitą obuolį gali valgyt, tik apsipjáustyk truputį Rm.
2. suraižyti: Vaikai stalą appjáustę K.
ǁ kiek sužeisti peiliu: Kuliganai aną apipjáustė, o tėvą papjovė Krš.
3. Q82, BPII5, M.Valanč atlikti naujagimiui tam tikrą operaciją pagal žydų religijos ritualą: Vaikelį žydai aštuntoj dienoj appjáustydavo K. Bei ašmą dieną turi mėsą jo plėvelės (paraštėje pirmodės) appjaustyti BB3Moz12,3.
| refl. Ch1Moz17(turinys): Būtų davęs appjáustytis, apkrikštyt ir gundyt girioj DP185.
4. užpuolus kandžiojant nužudyti, sudraskyti (apie plėšrius žvėris): Vilkai apipjáusto kumeliukus Trs.
◊ neapipjáustytomis lū́pomis (neapipjáustytų lū́pų) (kas) neiškalbingas: Štai manęs neklauso Izraelio sūnūs ir kaipgi klausys paraonas, ypač kad aš esu neapipjaustytomis lūpomis Skv2Moz6,12. Prieg tam esmi lūpų neappjaustytų BB2Moz6,12.
atpjáustyti K iter. atpjauti:
1. Išeita daug lašinių ir atpjáustant Šts.
2. Tas galvas [žuvims] reik atpjáustyti, anos nėkam nedera Trkn. Liepė liežuvius atpjaustyti brš. Vienam kojas atpjáustė, kitą nušavo Ad.
3. refl. atšipti, atbukti: Mun šakočka vis atsipjáusto, musėk, yr akmuo ant dugno Užv.
įpjáustyti iter. įpjauti.
1. BB2Moz28,21, R338, K įraižyti, įdrožinėti, paženklinti: Į lašinių bryzą įpjáustyk porcijas, t. y. užznočyk J. Lazda arba rykštė įpjaustyta SD85.
| refl. K.
2. pjaustant įdėti: Įpjáustyk truputį svogūno puodan Š.
išpjáustyti iter. išpjauti.
1. BB2Moz39,3 pjaustant pašalinti visą ar dalį ko: Ėmė, liežuvius visus iš galvų išpjaustė, sudėjo sau in krepšiuką BsPIV155. Užkulus jai išpjaustė, ir pasveiko J.Jabl(Šlv). Tu paėmus sūrį (sugedusias vietas) išpjáustyk Rm.
| Kai ji nuvažiavo, jau vyrą rado ligoninėj išpjáustytą (po skrodimo) Skr.
| refl. tr., intr.: Išsipjáustė sagas iš švarko, o kitų neįsisiuvo Š. Kad neišsipjáustos kiaulpienės, jau baisiai auga Dov.
2. SD329, K išraižyti, išdrožinėti, išrantyti: Gražiai man piemuo išpjáustė lazdelę Š. Ar atminsi bernužėlį, kurs grėblelį tau išpjáustė? B.Sruog. Išpjáustytas visokiom paukštelėm lankas [kinkyti] Švd. Palmų šakelės išpjaustytos R274.
3. refl. pjaustant susivartoti: Par mėnesį laiko išsipjáustė paltis lašinių Jrb.
4. iššienauti: Gavo grovį išpjáustyti ir nūlėkė Pp.
| refl. tr.: Kur pakraščius kokius, kur pašalius duoda išsipjáustyti Užv.
5. refl. pjaustant sudilti, atbukti: Ant išsipjáusčiusio peilio ašmenų galima atsisėsti ir Varšuvon nuvažiuoti (juok.) Nč.
nupjáustyti
1. iter. nupjauti 1: Su peiliu nupjáustyk kotus kopūstų J. Teip pargalėjęs nupjaustė visus devynis liežuvius ir sudėjo į savo tarbą BsPII163. Valgė ir šmotelius nupjaustydamys mėčiojo po stalo S.Dauk. Duok tokiam dalgį – visus kurmrausius nupjáustys Tt. Žiedelius numaustysav ir kaseles nupjaustysav KlpD108.
2. refl. visam išsipjaustyti, išsigraviruoti: Šokinėjo seni fakirai, išsitepę okra ir nusipjaustę kryželiais J.Balč.
panupjáustyti iter. panupjauti 1: Visi sodai paiššalo, kelmus panupjáustėm, o atožalos atžėlė Dv.
papanupjáustyti iter. papanupjauti; pjūklu pjaunant nuleisti nuo kelmo: Papanupjáustė visas kvajeles Dv.
papjáustyti iter. papjauti.
1. J su kuo aštriu kiek pasmulkinti: Jam lašinių papjáustė, kiaušinių paleido Kp. Lašinių papjáustyta, ir kepa Nmč. Bulbas papjáusto drabnai ir verda, [v]andeniu užpylę Pb.
| refl. tr.: Pirmiausia mes pasipjaustėm gero kumpio, pasikepėm jo su kiaušiniais J.Balt. Pasipjáustė to pyrago i valgo Jrb.
2. vieną po kito tiek įpjauti, kad galima būtų nulaužti, nuversti (apie medžius): Medžius, augusius ant kelių, papjaustė S.Dauk.
3. kiek pašienauti: Biškį papjáustytos pievos Rdn.
4. vieną po kito paskersti, išpjauti: Aveles papjáustom ir vežam Vilniun Aps. Tada broliai papjaustė savo karves, veža turgun, parduos jau LTR(Prng).
5. užpuolus vieną po kito kandžiojant sudraskyti (apie plėšriuosius gyvūnus): Vilkas papjáustė visus veršius Ml. Ir to brolio visas aveles papjáustė [vilkas] Tvr. Tos žvėries daug žmonių papjáustyta Ad.
6. vieną po kito perpjauti: Jam atrodė, tarytum jo raumenys būtų papjaustyti rš. Paukščiams liežuvio gyslos papjaustomos BsPI119.
| refl. tr.: Jis savo abidviejų rankų gyvasties gyslas pasipjaustė LC1887,19.
7. supjaustyti dalimis: Anas nuejo liečyt, mergą ėm[ė] papjáustė peiliu, papjáustė – sukraut nesukrauna Lz. Trupinu, smulkiai papjaustau, sulaužau SD46. Ing dalias papjaustau SD321. Kur didelė bulba, reikia papjáustyt Ad.
8. kurį laiką pjaustyti, skrosti: Tenka [gydytojams] papjáustyti ir lavonus Grz.
pérpjaustyti; SD1159 iter. perpjauti 1: Žvakes jis perpjaustė per pusę, norėdamas turėti daugiau šviesos rš.
prapjáustyti
1. K iter. prapjauti 2.
2. tr. truputį, nedidelį kiekį supjaustyti: Maž agurko prapjáustyt? Km.
| refl. tr.: Vakar vakare multoninės (naminio tabako) prasipjausčiau J.Balt.
pripjáustyti iter. pripjauti.
1. K peiliu priraižyti, prismulkinti: Iškepė žvirblelį, iščirškino, pripjaustė torielius JV736. Sūrio pripjáustys Klk.
| refl. tr.: Kas čia tų meisų prisipjáustė i nesuėdė? Krš.
2. užpuolus kandžiojant prigalabyti: Krūvas pelių pripjáustė [katinas] Švnč.
supjáustyti iter. supjauti.
1. R115, K, Ms peiliu ar pjūklu padalyti į dalis, susmulkinti: Pastatė ant žemės pintinę su supjaustytomis eglių šakelėmis I.Simon. Supjaustyk kokį buroką barščiam Paį. Šinkos supjáusčiau JnšM. Mėsą, ridikus supjáustyk griežineliais, plokštekėmis ir sudėk ant torielio J. Sienojį supjáustė OG344.
| Arimą rudenį reikia supjaustyti lėkštinėmis akėčiomis J.Krišč.
^ Da, kol galėjo, bėgo, o paskui jau stojo, nors pavijęs kad ir supjaustyk, jau toliau bėgt negali BsPIV257.
| refl. tr.: Kad dantų neskaudėtų, reikia, susipjausčius džiovintų drignių lapų ir susukus kaip tabaką į papirosą, rūkyti LTR(Šil).
2. R371, OG92, Švnč subadyti, sužeisti (peiliu): Susipešė, ir supjáustė su peiliais Onš.
| refl. tr., intr.: Berniokai peiliais susipjáusto Dglš. Tyčia susipjaustei ranką, tingine tu! J.Balt.
3. padaryti operaciją: Ta mergučė gimė, i jis buvo supjáustytas (operuotas) Jrb. Kojelė supjáustyta Ad.
užpjáustyti iter. užpjauti; pjaustant užberti: Užpjáustysu cibulių, krapų – skani būs šutynelė Krš.
1. R, K peiliu ar kuo kitu aštriu raižant dalyti į dalis, smulkinti: Pjaustyk mėsą, graižyk burokus J. Kiaulėm žoles pjáusto Dkš. Kaip gera duoną riekėm pjaustyt pietų metu šeimos būry! E.Miež. Kurgi tas mano peilis, tabokos pjáustomas? Mžš. Peilis dailiai skūras pjausto Sz. Aš, matai, nepjáusčiau nagų JnšM. Dantys kaip jei medžių pjáustomojo pjūklo Pln. Kūnus … davė kapot, degint, pjaustyt, rėžyt, kankint DP5. Pjáustyta putra – makaronynė Lk.
^ Neduoda, nor tu jam nagus pjáustyk Lp. Tu jį pjáustyk – jis nepasakys Al. Peilis pjausto, o kraujo nė lašo (duonos raikymas) Pnd.
ǁ prk. judant per ką rėžti, kirsti paviršių, plotą: Žaibai pjausto dangų, perkūnas be atvangos trankosi rš. Laivai lėtai pjaustė vandenį sp.
ǁ žeisti kuo aštriu: Aštrūs švendrų ir kitokių žolių lapai pjaustė kojų blauzdas rš. Jis arklių be reikalo nenervina, atvarslais žandų be reikalo nepjausto Vaižg.
2. drožinėti, rantyti: Kam tą žilvitį pjáustai? Mžš. Vardą ant medžio žievės pjáustyti NdŽ.
3. refl. peiliu badytis: Paskutinis žmogus, kuris drįsta peiliu pjáustytis Dkš.
4. dažnai vieną po kito pjauti mėsai, skersti: Nepjáustysiu dar kol kas [gaidžių] Str. Rudenį pjáusto aveles Dv.
5. pjaudinėti, šienauti: Vasarojų po truputį pjáustom Trs.
6. daryti operaciją.
| refl.: Pjáustytis daugiau n'įšnekys Jrb.
◊ ši̇̀rdį pjáustyti skaudinti, jaudinti: Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto V.Kudir.
apipjáustyti iter. apipjauti.
1. SD223, R64, K, Dv aplink kiek nupjaustyti: Mėsas nuo kaulo apipjáustyk J. Duok alupką (pieštuką) appjáustyt (nudrožti) Mrp.
| refl. tr.: Šitą obuolį gali valgyt, tik apsipjáustyk truputį Rm.
2. suraižyti: Vaikai stalą appjáustę K.
ǁ kiek sužeisti peiliu: Kuliganai aną apipjáustė, o tėvą papjovė Krš.
3. Q82, BPII5, M.Valanč atlikti naujagimiui tam tikrą operaciją pagal žydų religijos ritualą: Vaikelį žydai aštuntoj dienoj appjáustydavo K. Bei ašmą dieną turi mėsą jo plėvelės (paraštėje pirmodės) appjaustyti BB3Moz12,3.
| refl. Ch1Moz17(turinys): Būtų davęs appjáustytis, apkrikštyt ir gundyt girioj DP185.
4. užpuolus kandžiojant nužudyti, sudraskyti (apie plėšrius žvėris): Vilkai apipjáusto kumeliukus Trs.
◊ neapipjáustytomis lū́pomis (neapipjáustytų lū́pų) (kas) neiškalbingas: Štai manęs neklauso Izraelio sūnūs ir kaipgi klausys paraonas, ypač kad aš esu neapipjaustytomis lūpomis Skv2Moz6,12. Prieg tam esmi lūpų neappjaustytų BB2Moz6,12.
atpjáustyti K iter. atpjauti:
1. Išeita daug lašinių ir atpjáustant Šts.
2. Tas galvas [žuvims] reik atpjáustyti, anos nėkam nedera Trkn. Liepė liežuvius atpjaustyti brš. Vienam kojas atpjáustė, kitą nušavo Ad.
3. refl. atšipti, atbukti: Mun šakočka vis atsipjáusto, musėk, yr akmuo ant dugno Užv.
įpjáustyti iter. įpjauti.
1. BB2Moz28,21, R338, K įraižyti, įdrožinėti, paženklinti: Į lašinių bryzą įpjáustyk porcijas, t. y. užznočyk J. Lazda arba rykštė įpjaustyta SD85.
| refl. K.
2. pjaustant įdėti: Įpjáustyk truputį svogūno puodan Š.
išpjáustyti iter. išpjauti.
1. BB2Moz39,3 pjaustant pašalinti visą ar dalį ko: Ėmė, liežuvius visus iš galvų išpjaustė, sudėjo sau in krepšiuką BsPIV155. Užkulus jai išpjaustė, ir pasveiko J.Jabl(Šlv). Tu paėmus sūrį (sugedusias vietas) išpjáustyk Rm.
| Kai ji nuvažiavo, jau vyrą rado ligoninėj išpjáustytą (po skrodimo) Skr.
| refl. tr., intr.: Išsipjáustė sagas iš švarko, o kitų neįsisiuvo Š. Kad neišsipjáustos kiaulpienės, jau baisiai auga Dov.
2. SD329, K išraižyti, išdrožinėti, išrantyti: Gražiai man piemuo išpjáustė lazdelę Š. Ar atminsi bernužėlį, kurs grėblelį tau išpjáustė? B.Sruog. Išpjáustytas visokiom paukštelėm lankas [kinkyti] Švd. Palmų šakelės išpjaustytos R274.
3. refl. pjaustant susivartoti: Par mėnesį laiko išsipjáustė paltis lašinių Jrb.
4. iššienauti: Gavo grovį išpjáustyti ir nūlėkė Pp.
| refl. tr.: Kur pakraščius kokius, kur pašalius duoda išsipjáustyti Užv.
5. refl. pjaustant sudilti, atbukti: Ant išsipjáusčiusio peilio ašmenų galima atsisėsti ir Varšuvon nuvažiuoti (juok.) Nč.
nupjáustyti
1. iter. nupjauti 1: Su peiliu nupjáustyk kotus kopūstų J. Teip pargalėjęs nupjaustė visus devynis liežuvius ir sudėjo į savo tarbą BsPII163. Valgė ir šmotelius nupjaustydamys mėčiojo po stalo S.Dauk. Duok tokiam dalgį – visus kurmrausius nupjáustys Tt. Žiedelius numaustysav ir kaseles nupjaustysav KlpD108.
2. refl. visam išsipjaustyti, išsigraviruoti: Šokinėjo seni fakirai, išsitepę okra ir nusipjaustę kryželiais J.Balč.
panupjáustyti iter. panupjauti 1: Visi sodai paiššalo, kelmus panupjáustėm, o atožalos atžėlė Dv.
papanupjáustyti iter. papanupjauti; pjūklu pjaunant nuleisti nuo kelmo: Papanupjáustė visas kvajeles Dv.
papjáustyti iter. papjauti.
1. J su kuo aštriu kiek pasmulkinti: Jam lašinių papjáustė, kiaušinių paleido Kp. Lašinių papjáustyta, ir kepa Nmč. Bulbas papjáusto drabnai ir verda, [v]andeniu užpylę Pb.
| refl. tr.: Pirmiausia mes pasipjaustėm gero kumpio, pasikepėm jo su kiaušiniais J.Balt. Pasipjáustė to pyrago i valgo Jrb.
2. vieną po kito tiek įpjauti, kad galima būtų nulaužti, nuversti (apie medžius): Medžius, augusius ant kelių, papjaustė S.Dauk.
3. kiek pašienauti: Biškį papjáustytos pievos Rdn.
4. vieną po kito paskersti, išpjauti: Aveles papjáustom ir vežam Vilniun Aps. Tada broliai papjaustė savo karves, veža turgun, parduos jau LTR(Prng).
5. užpuolus vieną po kito kandžiojant sudraskyti (apie plėšriuosius gyvūnus): Vilkas papjáustė visus veršius Ml. Ir to brolio visas aveles papjáustė [vilkas] Tvr. Tos žvėries daug žmonių papjáustyta Ad.
6. vieną po kito perpjauti: Jam atrodė, tarytum jo raumenys būtų papjaustyti rš. Paukščiams liežuvio gyslos papjaustomos BsPI119.
| refl. tr.: Jis savo abidviejų rankų gyvasties gyslas pasipjaustė LC1887,19.
7. supjaustyti dalimis: Anas nuejo liečyt, mergą ėm[ė] papjáustė peiliu, papjáustė – sukraut nesukrauna Lz. Trupinu, smulkiai papjaustau, sulaužau SD46. Ing dalias papjaustau SD321. Kur didelė bulba, reikia papjáustyt Ad.
8. kurį laiką pjaustyti, skrosti: Tenka [gydytojams] papjáustyti ir lavonus Grz.
pérpjaustyti; SD1159 iter. perpjauti 1: Žvakes jis perpjaustė per pusę, norėdamas turėti daugiau šviesos rš.
prapjáustyti
1. K iter. prapjauti 2.
2. tr. truputį, nedidelį kiekį supjaustyti: Maž agurko prapjáustyt? Km.
| refl. tr.: Vakar vakare multoninės (naminio tabako) prasipjausčiau J.Balt.
pripjáustyti iter. pripjauti.
1. K peiliu priraižyti, prismulkinti: Iškepė žvirblelį, iščirškino, pripjaustė torielius JV736. Sūrio pripjáustys Klk.
| refl. tr.: Kas čia tų meisų prisipjáustė i nesuėdė? Krš.
2. užpuolus kandžiojant prigalabyti: Krūvas pelių pripjáustė [katinas] Švnč.
supjáustyti iter. supjauti.
1. R115, K, Ms peiliu ar pjūklu padalyti į dalis, susmulkinti: Pastatė ant žemės pintinę su supjaustytomis eglių šakelėmis I.Simon. Supjaustyk kokį buroką barščiam Paį. Šinkos supjáusčiau JnšM. Mėsą, ridikus supjáustyk griežineliais, plokštekėmis ir sudėk ant torielio J. Sienojį supjáustė OG344.
| Arimą rudenį reikia supjaustyti lėkštinėmis akėčiomis J.Krišč.
^ Da, kol galėjo, bėgo, o paskui jau stojo, nors pavijęs kad ir supjaustyk, jau toliau bėgt negali BsPIV257.
| refl. tr.: Kad dantų neskaudėtų, reikia, susipjausčius džiovintų drignių lapų ir susukus kaip tabaką į papirosą, rūkyti LTR(Šil).
2. R371, OG92, Švnč subadyti, sužeisti (peiliu): Susipešė, ir supjáustė su peiliais Onš.
| refl. tr., intr.: Berniokai peiliais susipjáusto Dglš. Tyčia susipjaustei ranką, tingine tu! J.Balt.
3. padaryti operaciją: Ta mergučė gimė, i jis buvo supjáustytas (operuotas) Jrb. Kojelė supjáustyta Ad.
užpjáustyti iter. užpjauti; pjaustant užberti: Užpjáustysu cibulių, krapų – skani būs šutynelė Krš.
sparnas
Apibrėžtis
sparnaĩ plãtūs (kieno) turtingas: Tavo sparnai platesni, gali veselę didelę iškelt. Ck.
sparnùs apkarpýti nuvilti siekius: Barakynuose gyveno ansamblis, alinamas kasdienybės skurdo ir dykinėjančios aplinkos, apkarpant sparnus bet kokiems polėkiams. Andr.
sparnùs apléisti
1.nusiminti: Kaip tik iteip pasakė sviedka (liudytoja) an sūdo (teisme), tai vagis ir apleido sparnus. Rod. Mato, kad jau seniokas sparnelius apleidė. Dbk.
2.nusivilti, sutrikti: Apleidę sparnus kaip šlapios vištos: nei gerti, nei šokti. Krėv. Pirma spyliavo tekėt, o dar (dabar) jau vaikščioja sparnus apleidus. Mrc.
sparnùs apsvìlti nukentėti, nusivilti: Ne kartą mokyti, sparnus apsvilę, mes neskubame išvadų daryt. rš.
sparnùs atléisti aptingti, pasileisti: Dabar ans žaltys atleido sparnus suvisu – toks yra minkškiaušis. Trk.
spar̃ną gáuti užaugti: Dabar vaikai kai tik sparną gauna, tai ir skraido. Gdr.
sparnùs išskė̃sti teig. smarkiai pasireikšti: Laimonas išskėtė savo sparnus Akademinio scenoje, sukūrė brandžiausius vaidmenis. Trein.
sparnùs kélti rengtis išvykti: Tas Steponas skraidė šitiek metų, lakiojo ir dabar vėl kelia sparnus. Bub.
sparnùs kélti aukštaĩ didžiuotis: Buvo jos sunki dalia, tad sparnų aukštai nekėlė. Tilv.
sparnùs kilnóti rengtis išvykti: Mūsų kurse, girdėjau, vienas kitas jau kilnoja sparnus, žada sprukti namo. Saj. Vienas manė tuoj pulti prie senos matušės, antras prie tėvo, trečias prie draugų; visi kilnojo sparnus. Lauc. Mano sankeleiviai irgi ėmė sparnus kilnoti Rusijos linkui. Žem. Mergė kilnoja sparnus, baudžias, žada išeit. Škn.
sparnùs mìrginti rengtis, ketinti (išvykti): Daug mirgino sparnus bėgti iš fronto. Skdv.
sparnùs nudègti nusivilti, nukentėti: Aš nenoriu tavęs matyti nudegusiais sparnais. Vien. Kvaila mergiotė, kaipmat nudegs sparnelius. Bub.
sparnùs nuláužti neleisti aktyviai reikštis, veikti: Gyvenimas seniai sparnus man nulaužė. Pt.
sparnùs nuléisti
1.susitaikyti su likimu, nebesmarkauti: Visą laiką pūtėsi, nenorėjo likti, bet dabar nuleido sparnus. Jnš. Toks buvo drąsus, o dabar ir nuleido sparnus. rš.
2.nusiminti: Ko čia dabar nuleidai sparnus dėl mergiotės?!. Skrb. Aš prižadėjau tau padėti ir padėsiu, bet ir pats nenuleisk sparnų. Avyž.
3.būti silpnam, liguistam: Sparnus nuleidęs kaip Blovieščiaus žąselis. Vgr.
sparnùs nusiléisti būti nuolaidesniam: Bet biškį nusileisk tuos sparnus, sakiau seniai, ragus biškį mažink. Trk.
sparnaĩ nusvìlo nusivylė, apsileido, jėgos nusilpo: Biesui atidaviau už seną skolą jausmus ir širdį, paliko lavonas, tas tik materiališkas gali būti, sparnai nusvilo pelėdai jau turbūt amžinai. LzP.
sparnùs pakélti pasirengti išvykti: Jei kitą kartą ir be reikalo pakelsi sparnus, nieko baisaus – grįši kaip niekur nieko. Vien. Visa palieka močiai, kol vaikai maži: kai paaugs, pakels sparnus ir išlakstys į visas puses. Skrb. Jis jau seniai sparnus pakėlęs į miestą keltis. Mrj. Anas išbizdėjo pakėlęs sparnus. Rš. Ponas advokatas išgyvena šeimos krizę, žmona pakėlė sparnelius. Andr.
sparnùs pakir̃pti pavergti, suvaržyti, atimti laisvę: Kažkokia turtinga našlė pakirpusi paukšteliui sparnelius.... Avyž.
sparnùs paláužti pakirsti jėgas: Ir mylimą žemę sparnais palaužtais apkabinęs, sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens. Myk-Put.
sparnùs paléisti
1.atsisakyti, mesti (darbą): Mėnesį brigados karves išmilžo – sparnus paleido. Pj. Šiandien toks lyg pusšventis, vaikščioja visi sparnus paleidę. Mrj.
2.nusiminti: Kai įsisrigo visi loti, pliotkavoti – čystai sparnus paleidau. Trk. Paleidusi sparnus, tokia netikusi. Krš.
3.suįžūlėti: Tie pijokai buvo labai sparnus paleidę, dabar aptilo. Šd.
sparnùs paléidęs girtas: Vaikščioja žmogelis sparnus paleidęs. Tn.
spar̃ną parė́žti pasimeilikauti: Pas ją atjoja [karininkas], kad apsisuktų, sparną aplinkui parėžtų. Paukš.
sparnùs pasikélti pasirengti išvykti: Ans sparnus pasikėlęs, aš sena – kam tos trobalės ir bereik. Lkž.
sparnùs prikir̃pti atimti laisvę, suvaržyti: Jam jau prikirpo sparnus. Vdkt.
spar̃ną rė́žti meilintis, merginti: Apie jauniausiąją pradėjo sparną rėžti. Ll. Mat ir tu jau sparną rėži, gal jau nori lizdelį susukti. Brs. Vladukas, pamatęs svetimų mergaičių keletą, užniko apie jas kaip gaidys sparną rėžti. Žem. Ir Petras jau rėžia sparną aplink panas. Užp. Dabar jau tau, Dzidorėli, laikas sparną rėžti. Skr. Apie dukterį sparną rėžia, o prasimeta, būk su reikalu atėjęs. Sdb. Skruodys toks, valakinis, jau praplikęs, rėžė sparną apie Emiliją. Dovyd.
sparnùs skė̃sti rengtis vykti: Edvardžiukas jau kuris metas neramus, dažnai vaikščioja Kirdeikiuos ir kažkur skečia sparnus. Andr.
spar̃ną sùkti meilintis, merginti: Tas jaunis suka sparną apie vieną mergaitę, gal ir ženysis. Adm.
sparnùs taisýti rengtis vykti: Suopis tai jau taiso sparnus skristi į savo institutą. Avyž.
spar̃ną tiẽsti stengtis dirbti: Prie ūkio aš mažai sparną tiesiu. End.
sparnaĩ užáugo teig. atsirado pasiryžimo veikti: Pasijutau, kad užaugo man sparnai. rš.
ant sparnų̃ lė̃kti Lp. nenustygti vietoje:
po (kieno)sparnù globoje: Kaip man linksma, kaip man gera po tėvelio sparneliu. Kp. O lovas kasdien pasiklosite patys. Čia jums ne po mamytės sparneliu. Balt. O kaip aš tada vargiai gyvenau po svetimu sparnu!. Ss. Valdė kurį laiką Žemaitiją nuo nieko nepriklausomas arba po talkininkų sparnu. Šein.
po (kieno)sparnaĩs globoje: Nesang po sparnais tavo visas džiaugsmas mano. Petk.
po sparnù laikýti globoti: Tol vaikai, kol po sparnu laikai; paleidai – ir gaudyk vėją laukuose. LTR. Matyt, ne veltui visi mano, kad neprotinga vaiką laikyti po tėvų sparnu. rš.
po (kieno)sparnù tupė́ti būti priklausomam, nesavarankiškam: Bet moterys vis dar tebesame palinkusios po vyro sparnu tupėti. Žem.
po sparnù turė́ti globoti: Laikyk mus visus globoje tavo, turėk visados po sparnu savo. brš.
kaĩp ant sparnų̃ labai greitai: Laikas prabėgo kaip ant sparnų. rš.
po Dievo sparnu žr Dievas
erelio sparnai žr erelis
kaip višteliai nuleidę sparnus žr vištelis
žaibo sparnais žr žaibas
žemę rėžti sparnais žr žemė
įsni̇̀gti
Apibrėžtis
sni̇̀gti, sniñga (sneñga LD351(Sv, Ktk, Lkm), sniẽnga Rud, Ppr, sniẽga LD351(Km), NdŽ, KŽ, Aln, Jrb, sniẽgna, sniẽgti Sch348, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Mrk, Al, Alv, KzR, Vlkv, Grnk; R, MŽ, Rtr, sniẽgsta LD351(Dv), sni̇̀ga LD338(Zt)), sni̇̀go intr. Š, DŽ, NdŽ; H
1. ppr. impers. SD345, Q459, CII475, K, N, Sut, S.Dauk, M, LL231, NdŽ, GTŽ kristi sniegui: Sniegas sniẽgti Aps. Sniegas sniẽga visą dieną J. Sniñga, žiema patalą kloja VšR. Varnos žeme vaikšto – sni̇̀gs Dkš. Sniñga, pusto, teška, ale sniengas mernas Lkv. Ar čia lyja, ar čia sniẽgti? LKT346(Dsn). Kad sniñga dargnu sniegu, bus šlapdrabas, drėgnas sniegas J. Gražiai sniẽga Šk. Pradėjo sni̇̀gtienai Ds. Pradėjo sni̇̀gt nestambiai LKT127(Erž). Ka sniẽga lauke, tai sniẽga! Ar. Sni̇̀go sni̇̀go po kruopytę ir privarė [sniego] Žl. Tuoj lyt pradės, jau drebliais sniẽga Sv. Sniẽgti ir veja, tai pusnys Pls. Sneñga i sneñga, i kada čia jam bus galas! Plm. Užejo sninganti̇̀, pūga – kur eisi tokie Plng. Grįžom sningančiõ[je] Rs. Visu keliu važiavom sningančiõ[je] Škn. Ar sniẽgna, ar ką, eina kult Btrm. Kai sniẽga labai, sunku išvažiuot Lnt. Kolei nèsnigta, tolei ganiava Dglš. Ji nebijos namų savo sningant, nesa jos visi namai tur du dangčiu BBPat31,21. Sniẽga, krečia kai koše Trgn. Ale tokiom didelėm skepetom sniẽga! Trgn. Sniẽga kai lapais, kai trąšom krečia Smal. Ale ir duoda sniegas, tep kap vištom sniẽgti Alv. Sniẽgsta vištom, verčia sniegas vištom Dv. Gaidžiais sniẽgt Rud. Šiandie sniẽgti kap vyžais LKKXIII125(Grv). Sniñga ubago kąsniais Dr, Pp, Krš, Ukm. Na ir sniẽgti bobų kąsniais Mrj, Nmn. Barankom sniñga Rd. Jeigu Kūčiõs sneñga, bus geri linai Ob. Jei sniegti, tai negalima leist medžio – kirmėlės ės LTR(Rš). Jeigu Kalėdų rytą sniẽga, tai tais metais bitės seksis Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant muno žirgelio D71. Sniegas sniega, lietus lyja, tebėr lauke juodbėrėlis LTR(Dgl). Naktį besniẽganti, dieną belyjanti, gale kaimo mergužėlė manęs belaukianti Vlkv. Laigul lyn, laigul sning ant tavo šienelio KlpD37. Ar lyte lyja, ar snigtè sniẽga, ar mano dukrelė gailiai verkia LKT325(Lel).
^ Klevas kai pradės mest lapus, tai kai snigtè sneñga ir sneñga Ob.
sniñgančiai adv.: Sniñgančiai lij Šts.
ǁ tr. kloti sniegu: Kelius sniñga NdŽ.
2. prk. tankiai kristi, byrėti: Litai jiems lyg iš dangaus mana snigte sninga į stalčius J.Paukš.
| Bausmės už tokį nemandagumą snigte snigo ant mano galvos Pt.
3. prk. būriu lėkti, skristi: Kūliu kūliu į avilį kad sneñga, kad sneñga [bitės]! Pc.
antsni̇̀gti (ž.) intr. impers. apsnigti: Sniego paties į dvijų mastų gilumą antsnigo S.Dauk.
apsni̇̀gti ppr. impers. NdŽ
1. tr. K, N, Š, Rtr, LL313, KŽ apiberti sniegu: Visas apsnigtas, nuvargęs eina, grimzdamas giliai sniegan, jaunas keleivis J.Bil. Labai ledas api̇̀snigtas Ob. Visap būna, ir apsniẽga kada [paklotus linus] Švnč. Šįmet apsni̇̀go burokus nekastus, kopūstus nenukirstus J.
| prk.: Žemė apsnigta žiedų lapelyčiais rš.
^ Lekia arklys po putom – kap api̇̀snigtas Tvr.
ǁ intr. apkristi sniegu: Laukėmos nerovę batvinių ir apsni̇̀gom Šts.
^ O darže medžiai lyg apsnigę I.Simon.
2. intr. R, MŽ27 pasnigti: Žiemą kaip tik apsni̇̀go, tai tada nunešiau šitą kapkoną miškan Dgč. Spalio mėnesį apsneñga Rk. Gerai, kad apsni̇̀go, o taip būtų reikėję ganyti Klk.
atsni̇̀gti intr.
1. K, KŽ ateiti su sniegu: Atsniñga juodas debesis Š.
| impers.: O kap smarkiai iš vakarų atsniegti! Vlkv.
2. refl. impers. KŽ smarkiai snigti: Atsisni̇̀go jau per Kalėdas Š.
įsni̇̀gti intr. ppr. impers. K, Rtr; N
1. NdŽ, Ser, KŽ patekti sniegui į vidų: Įsniñga pro plyšius daržinėn Š.
ǁ tr. priberti sniego į vidų: Butas visai į̇̃snigtas KI355.
2. užkristi sniegui, užsnigti ant ko: Ant medžio (= į medį) įsni̇̀go apskardas, ynis, šarma J. Kad rudenį įsniñga į medžių lapus, sako, tą metą vagys vogs Šts. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti S.Dauk.
3. refl. NdŽ, KŽ, Ds, Lp įsismaginti snigti: Kad įsisni̇̀go, tai lig kelių prisnigo Š. Įsisni̇̀go, jau ubago kąsniais drimba Vkš.
išsni̇̀gti ppr. impers.
1. intr. Rtr, KŽ iškristi sniegui: Išsni̇̀gs sniego, i būs šilta Lkv.
2. tr. sudrėkinti, atšaldyti (apie užkrintantį sniegą): Lietaus išlyti, sniego išsnigti – tai raudoni veidužėliai JV170.
3. tr. Š su sniegu nuleisti, išmesti: Turbūt tave išsni̇̀go, kad per tokį sniegą atvykai? Prn.
4. refl. Š, Rtr, KŽ liautis snigus.
nusni̇̀gti impers. Š
1. intr. K, KŽ, LTR(Vlkv, Grv) pereiti trumpam sniegui: Už jūrelių, už marelių nulijo nusni̇̀go su tuo jaunu bernužėliu bekalbant bešnekant DrskD36.
ǁ nueiti tolyn su sniegu: Nusnigo, nubaltavo, nupūtė vėjais žiema rš.
2. tr. Ser nukloti sniegu, apsnigti: Rytą atsikėlę pamatėme nùsnigtus laukus NdŽ.
3. tr. LB18 susnigti: Aš nulytoji, aš nusnigtóji, matušės nutartoji JD69. Nor nulėks, nor parneš – nebus tokios gražios: nulytos, nusnigtos, vėjelio nupūstos LTR(Vrn).
pasni̇̀gti ppr. impers. Rtr, Š, KŽ; M, L
1. intr., tr. Aln iškristi sniegui: Sniego pasni̇̀go naujo Ėr. An linų sniegas pasni̇̀gs – gražūs buvo, baltūs Pls. Iš nakties buvo pàsnigta, bet dabar nuleista Grž. Buvo šviežiai sniego pasnigta, tai rado pėdus LTR(Slk). Kai pasneñga, tada matos, iš kur ateita [šeško], kur nueita Ob. Pasni̇̀gusio[je] vežė mėšlą, ant sniego išbarstė Vdžg. Po švento Kazimiero (kovo 4 d.) tik pasni̇̀go, o teip par visą žiemą buvo brada Dkk. Kada ažušąla, ledas čystas, sniego pasniega Aps.
^ Pasni̇̀go kaip nekrikštytiem (sakoma, jei kas netikėtai atsitinka) Kš.
2. intr. kurį laiką snigti: Dar dieną antrą pasni̇̀gs NdŽ.
3. tr. padengti sniegu: Pasni̇̀go kelius NdŽ.
pérsnigti intr. impers.
1. KŽ kurį laiką snigti.
2. K, KŽ liautis snigus.
prasni̇̀gti intr. NdŽ sningant praeiti: Prasninga žiemos, vasaros pražydi rš.
prisni̇̀gti impers. Š, NdŽ
1. intr. K, L, Rtr, KŽ, Pb, Krs, Sk, Trk daug pasnigti: Sulig namais sniego prisni̇̀gs Dglš. Sniego daug prisniẽga Rtn. Daug sniego prisnienga Vlk. Kiek daug sniego yr prisni̇̀gusi Trk. Šiemet lygiai prisni̇̀gus, pusnų nėr Erž. Kap prisniẽgti, tai eina vaikai mokyklon Pv.
prisnigtinai̇̃ adv.: Prisnigtinai̇̃ snigti NdŽ.
2. tr. Skr priberti sniego: Tavo vilnos jau prisnigtos, o tu nesigėdi LTR(Plv).
ǁ intr. pribirti sniego: O tu meška, tu piktoji, ko laužyne sėdi, kai tavo kudlos prisninga, ar tu nesigėdi? LTR(Ilg).
3. tr. nukloti sniegu, gausiai apsnigti: Klaidžiojo be kelio po prisnigtus laukus J.Balč.
susni̇̀gti
1. intr. NdŽ, DŽ1, N sningant apkristi sniegu: Susni̇̀go visi drabužiai J. Ana globstos, dangstos, kad nesusni̇̀gtų J. Sulyna, susniñga viskas an lauko Krš.
2. tr. impers. apiberti, apkloti sniegu: Visą susni̇̀go Grž. Kurgi eini visas sùsnigtas, nuskratyk [sniegą] – peršlapsi Lel. Parejo sulyta, susnigtà, vėjo nupūsta Nmn. Sùsnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies K.Donel. Nesùsnigtos malkos tai gerai kūrenas Dglš. Ten ant lauko susnigti̇̀ šiaudai Pc.
užsni̇̀gti ppr. impers. Š, NdŽ
1. intr. Rtr, KŽ, Mrc, Brš, Trk iškristi sniegui, pasnigti: Sniegas užsni̇̀go, jau žiema J. Jis karvių nešers: žolės yra – ganys, kol užsni̇̀gs Pc. Ir užsni̇̀go pirmutinis sniegas, suvarėm gyvulius an kūtę Dj. Užsniñga ir vėl nuleidžia Krs. Einu einu, sniego šviežio užsni̇̀gę – ne tako, ne nieko Tl. Žiemą bus ažùsnigta labai Pb.
2. tr. N, K užkloti, užversti, nukloti sniegu: Kelius užsniẽgti Mrc. Kai snenga, tai bėda, mano kelelius visus ažusneñga Ob. Dygo grybai, net užsni̇̀go Mrc. Naktį pėdų neužsni̇̀go, pėdsaks pasiliko JD410. Visos vėžės ažùsnigtos Klt. Pavasarį šiteip žolę kad užsniẽgta, tai trąša Erž. Ant užsnigtõs pašalo, ne ką tejus to šalčio Erž. Pirkia buvo ažùsnigta, dures reikė buvo atkasinėtie Aps. Atvažiuoja, būdavo, tėtytė iš miško ažùsnigtas Skp. Žiemą kai ažusniẽga, tai neišeisi Krd.
ǁ intr. prikristi sniego, apsidengti sniegu: Kelias užsnigęs KII385. Užsnigę grioviai ir keleliai, net vieškelis menkai pažinti I.Simon.
1. ppr. impers. SD345, Q459, CII475, K, N, Sut, S.Dauk, M, LL231, NdŽ, GTŽ kristi sniegui: Sniegas sniẽgti Aps. Sniegas sniẽga visą dieną J. Sniñga, žiema patalą kloja VšR. Varnos žeme vaikšto – sni̇̀gs Dkš. Sniñga, pusto, teška, ale sniengas mernas Lkv. Ar čia lyja, ar čia sniẽgti? LKT346(Dsn). Kad sniñga dargnu sniegu, bus šlapdrabas, drėgnas sniegas J. Gražiai sniẽga Šk. Pradėjo sni̇̀gtienai Ds. Pradėjo sni̇̀gt nestambiai LKT127(Erž). Ka sniẽga lauke, tai sniẽga! Ar. Sni̇̀go sni̇̀go po kruopytę ir privarė [sniego] Žl. Tuoj lyt pradės, jau drebliais sniẽga Sv. Sniẽgti ir veja, tai pusnys Pls. Sneñga i sneñga, i kada čia jam bus galas! Plm. Užejo sninganti̇̀, pūga – kur eisi tokie Plng. Grįžom sningančiõ[je] Rs. Visu keliu važiavom sningančiõ[je] Škn. Ar sniẽgna, ar ką, eina kult Btrm. Kai sniẽga labai, sunku išvažiuot Lnt. Kolei nèsnigta, tolei ganiava Dglš. Ji nebijos namų savo sningant, nesa jos visi namai tur du dangčiu BBPat31,21. Sniẽga, krečia kai koše Trgn. Ale tokiom didelėm skepetom sniẽga! Trgn. Sniẽga kai lapais, kai trąšom krečia Smal. Ale ir duoda sniegas, tep kap vištom sniẽgti Alv. Sniẽgsta vištom, verčia sniegas vištom Dv. Gaidžiais sniẽgt Rud. Šiandie sniẽgti kap vyžais LKKXIII125(Grv). Sniñga ubago kąsniais Dr, Pp, Krš, Ukm. Na ir sniẽgti bobų kąsniais Mrj, Nmn. Barankom sniñga Rd. Jeigu Kūčiõs sneñga, bus geri linai Ob. Jei sniegti, tai negalima leist medžio – kirmėlės ės LTR(Rš). Jeigu Kalėdų rytą sniẽga, tai tais metais bitės seksis Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant muno žirgelio D71. Sniegas sniega, lietus lyja, tebėr lauke juodbėrėlis LTR(Dgl). Naktį besniẽganti, dieną belyjanti, gale kaimo mergužėlė manęs belaukianti Vlkv. Laigul lyn, laigul sning ant tavo šienelio KlpD37. Ar lyte lyja, ar snigtè sniẽga, ar mano dukrelė gailiai verkia LKT325(Lel).
^ Klevas kai pradės mest lapus, tai kai snigtè sneñga ir sneñga Ob.
sniñgančiai adv.: Sniñgančiai lij Šts.
ǁ tr. kloti sniegu: Kelius sniñga NdŽ.
2. prk. tankiai kristi, byrėti: Litai jiems lyg iš dangaus mana snigte sninga į stalčius J.Paukš.
| Bausmės už tokį nemandagumą snigte snigo ant mano galvos Pt.
3. prk. būriu lėkti, skristi: Kūliu kūliu į avilį kad sneñga, kad sneñga [bitės]! Pc.
antsni̇̀gti (ž.) intr. impers. apsnigti: Sniego paties į dvijų mastų gilumą antsnigo S.Dauk.
apsni̇̀gti ppr. impers. NdŽ
1. tr. K, N, Š, Rtr, LL313, KŽ apiberti sniegu: Visas apsnigtas, nuvargęs eina, grimzdamas giliai sniegan, jaunas keleivis J.Bil. Labai ledas api̇̀snigtas Ob. Visap būna, ir apsniẽga kada [paklotus linus] Švnč. Šįmet apsni̇̀go burokus nekastus, kopūstus nenukirstus J.
| prk.: Žemė apsnigta žiedų lapelyčiais rš.
^ Lekia arklys po putom – kap api̇̀snigtas Tvr.
ǁ intr. apkristi sniegu: Laukėmos nerovę batvinių ir apsni̇̀gom Šts.
^ O darže medžiai lyg apsnigę I.Simon.
2. intr. R, MŽ27 pasnigti: Žiemą kaip tik apsni̇̀go, tai tada nunešiau šitą kapkoną miškan Dgč. Spalio mėnesį apsneñga Rk. Gerai, kad apsni̇̀go, o taip būtų reikėję ganyti Klk.
atsni̇̀gti intr.
1. K, KŽ ateiti su sniegu: Atsniñga juodas debesis Š.
| impers.: O kap smarkiai iš vakarų atsniegti! Vlkv.
2. refl. impers. KŽ smarkiai snigti: Atsisni̇̀go jau per Kalėdas Š.
įsni̇̀gti intr. ppr. impers. K, Rtr; N
1. NdŽ, Ser, KŽ patekti sniegui į vidų: Įsniñga pro plyšius daržinėn Š.
ǁ tr. priberti sniego į vidų: Butas visai į̇̃snigtas KI355.
2. užkristi sniegui, užsnigti ant ko: Ant medžio (= į medį) įsni̇̀go apskardas, ynis, šarma J. Kad rudenį įsniñga į medžių lapus, sako, tą metą vagys vogs Šts. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti S.Dauk.
3. refl. NdŽ, KŽ, Ds, Lp įsismaginti snigti: Kad įsisni̇̀go, tai lig kelių prisnigo Š. Įsisni̇̀go, jau ubago kąsniais drimba Vkš.
išsni̇̀gti ppr. impers.
1. intr. Rtr, KŽ iškristi sniegui: Išsni̇̀gs sniego, i būs šilta Lkv.
2. tr. sudrėkinti, atšaldyti (apie užkrintantį sniegą): Lietaus išlyti, sniego išsnigti – tai raudoni veidužėliai JV170.
3. tr. Š su sniegu nuleisti, išmesti: Turbūt tave išsni̇̀go, kad per tokį sniegą atvykai? Prn.
4. refl. Š, Rtr, KŽ liautis snigus.
nusni̇̀gti impers. Š
1. intr. K, KŽ, LTR(Vlkv, Grv) pereiti trumpam sniegui: Už jūrelių, už marelių nulijo nusni̇̀go su tuo jaunu bernužėliu bekalbant bešnekant DrskD36.
ǁ nueiti tolyn su sniegu: Nusnigo, nubaltavo, nupūtė vėjais žiema rš.
2. tr. Ser nukloti sniegu, apsnigti: Rytą atsikėlę pamatėme nùsnigtus laukus NdŽ.
3. tr. LB18 susnigti: Aš nulytoji, aš nusnigtóji, matušės nutartoji JD69. Nor nulėks, nor parneš – nebus tokios gražios: nulytos, nusnigtos, vėjelio nupūstos LTR(Vrn).
pasni̇̀gti ppr. impers. Rtr, Š, KŽ; M, L
1. intr., tr. Aln iškristi sniegui: Sniego pasni̇̀go naujo Ėr. An linų sniegas pasni̇̀gs – gražūs buvo, baltūs Pls. Iš nakties buvo pàsnigta, bet dabar nuleista Grž. Buvo šviežiai sniego pasnigta, tai rado pėdus LTR(Slk). Kai pasneñga, tada matos, iš kur ateita [šeško], kur nueita Ob. Pasni̇̀gusio[je] vežė mėšlą, ant sniego išbarstė Vdžg. Po švento Kazimiero (kovo 4 d.) tik pasni̇̀go, o teip par visą žiemą buvo brada Dkk. Kada ažušąla, ledas čystas, sniego pasniega Aps.
^ Pasni̇̀go kaip nekrikštytiem (sakoma, jei kas netikėtai atsitinka) Kš.
2. intr. kurį laiką snigti: Dar dieną antrą pasni̇̀gs NdŽ.
3. tr. padengti sniegu: Pasni̇̀go kelius NdŽ.
pérsnigti intr. impers.
1. KŽ kurį laiką snigti.
2. K, KŽ liautis snigus.
prasni̇̀gti intr. NdŽ sningant praeiti: Prasninga žiemos, vasaros pražydi rš.
prisni̇̀gti impers. Š, NdŽ
1. intr. K, L, Rtr, KŽ, Pb, Krs, Sk, Trk daug pasnigti: Sulig namais sniego prisni̇̀gs Dglš. Sniego daug prisniẽga Rtn. Daug sniego prisnienga Vlk. Kiek daug sniego yr prisni̇̀gusi Trk. Šiemet lygiai prisni̇̀gus, pusnų nėr Erž. Kap prisniẽgti, tai eina vaikai mokyklon Pv.
prisnigtinai̇̃ adv.: Prisnigtinai̇̃ snigti NdŽ.
2. tr. Skr priberti sniego: Tavo vilnos jau prisnigtos, o tu nesigėdi LTR(Plv).
ǁ intr. pribirti sniego: O tu meška, tu piktoji, ko laužyne sėdi, kai tavo kudlos prisninga, ar tu nesigėdi? LTR(Ilg).
3. tr. nukloti sniegu, gausiai apsnigti: Klaidžiojo be kelio po prisnigtus laukus J.Balč.
susni̇̀gti
1. intr. NdŽ, DŽ1, N sningant apkristi sniegu: Susni̇̀go visi drabužiai J. Ana globstos, dangstos, kad nesusni̇̀gtų J. Sulyna, susniñga viskas an lauko Krš.
2. tr. impers. apiberti, apkloti sniegu: Visą susni̇̀go Grž. Kurgi eini visas sùsnigtas, nuskratyk [sniegą] – peršlapsi Lel. Parejo sulyta, susnigtà, vėjo nupūsta Nmn. Sùsnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies K.Donel. Nesùsnigtos malkos tai gerai kūrenas Dglš. Ten ant lauko susnigti̇̀ šiaudai Pc.
užsni̇̀gti ppr. impers. Š, NdŽ
1. intr. Rtr, KŽ, Mrc, Brš, Trk iškristi sniegui, pasnigti: Sniegas užsni̇̀go, jau žiema J. Jis karvių nešers: žolės yra – ganys, kol užsni̇̀gs Pc. Ir užsni̇̀go pirmutinis sniegas, suvarėm gyvulius an kūtę Dj. Užsniñga ir vėl nuleidžia Krs. Einu einu, sniego šviežio užsni̇̀gę – ne tako, ne nieko Tl. Žiemą bus ažùsnigta labai Pb.
2. tr. N, K užkloti, užversti, nukloti sniegu: Kelius užsniẽgti Mrc. Kai snenga, tai bėda, mano kelelius visus ažusneñga Ob. Dygo grybai, net užsni̇̀go Mrc. Naktį pėdų neužsni̇̀go, pėdsaks pasiliko JD410. Visos vėžės ažùsnigtos Klt. Pavasarį šiteip žolę kad užsniẽgta, tai trąša Erž. Ant užsnigtõs pašalo, ne ką tejus to šalčio Erž. Pirkia buvo ažùsnigta, dures reikė buvo atkasinėtie Aps. Atvažiuoja, būdavo, tėtytė iš miško ažùsnigtas Skp. Žiemą kai ažusniẽga, tai neišeisi Krd.
ǁ intr. prikristi sniego, apsidengti sniegu: Kelias užsnigęs KII385. Užsnigę grioviai ir keleliai, net vieškelis menkai pažinti I.Simon.
pasni̇̀gti
Apibrėžtis
sni̇̀gti, sniñga (sneñga LD351(Sv, Ktk, Lkm), sniẽnga Rud, Ppr, sniẽga LD351(Km), NdŽ, KŽ, Aln, Jrb, sniẽgna, sniẽgti Sch348, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Mrk, Al, Alv, KzR, Vlkv, Grnk; R, MŽ, Rtr, sniẽgsta LD351(Dv), sni̇̀ga LD338(Zt)), sni̇̀go intr. Š, DŽ, NdŽ; H
1. ppr. impers. SD345, Q459, CII475, K, N, Sut, S.Dauk, M, LL231, NdŽ, GTŽ kristi sniegui: Sniegas sniẽgti Aps. Sniegas sniẽga visą dieną J. Sniñga, žiema patalą kloja VšR. Varnos žeme vaikšto – sni̇̀gs Dkš. Sniñga, pusto, teška, ale sniengas mernas Lkv. Ar čia lyja, ar čia sniẽgti? LKT346(Dsn). Kad sniñga dargnu sniegu, bus šlapdrabas, drėgnas sniegas J. Gražiai sniẽga Šk. Pradėjo sni̇̀gtienai Ds. Pradėjo sni̇̀gt nestambiai LKT127(Erž). Ka sniẽga lauke, tai sniẽga! Ar. Sni̇̀go sni̇̀go po kruopytę ir privarė [sniego] Žl. Tuoj lyt pradės, jau drebliais sniẽga Sv. Sniẽgti ir veja, tai pusnys Pls. Sneñga i sneñga, i kada čia jam bus galas! Plm. Užejo sninganti̇̀, pūga – kur eisi tokie Plng. Grįžom sningančiõ[je] Rs. Visu keliu važiavom sningančiõ[je] Škn. Ar sniẽgna, ar ką, eina kult Btrm. Kai sniẽga labai, sunku išvažiuot Lnt. Kolei nèsnigta, tolei ganiava Dglš. Ji nebijos namų savo sningant, nesa jos visi namai tur du dangčiu BBPat31,21. Sniẽga, krečia kai koše Trgn. Ale tokiom didelėm skepetom sniẽga! Trgn. Sniẽga kai lapais, kai trąšom krečia Smal. Ale ir duoda sniegas, tep kap vištom sniẽgti Alv. Sniẽgsta vištom, verčia sniegas vištom Dv. Gaidžiais sniẽgt Rud. Šiandie sniẽgti kap vyžais LKKXIII125(Grv). Sniñga ubago kąsniais Dr, Pp, Krš, Ukm. Na ir sniẽgti bobų kąsniais Mrj, Nmn. Barankom sniñga Rd. Jeigu Kūčiõs sneñga, bus geri linai Ob. Jei sniegti, tai negalima leist medžio – kirmėlės ės LTR(Rš). Jeigu Kalėdų rytą sniẽga, tai tais metais bitės seksis Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant muno žirgelio D71. Sniegas sniega, lietus lyja, tebėr lauke juodbėrėlis LTR(Dgl). Naktį besniẽganti, dieną belyjanti, gale kaimo mergužėlė manęs belaukianti Vlkv. Laigul lyn, laigul sning ant tavo šienelio KlpD37. Ar lyte lyja, ar snigtè sniẽga, ar mano dukrelė gailiai verkia LKT325(Lel).
^ Klevas kai pradės mest lapus, tai kai snigtè sneñga ir sneñga Ob.
sniñgančiai adv.: Sniñgančiai lij Šts.
ǁ tr. kloti sniegu: Kelius sniñga NdŽ.
2. prk. tankiai kristi, byrėti: Litai jiems lyg iš dangaus mana snigte sninga į stalčius J.Paukš.
| Bausmės už tokį nemandagumą snigte snigo ant mano galvos Pt.
3. prk. būriu lėkti, skristi: Kūliu kūliu į avilį kad sneñga, kad sneñga [bitės]! Pc.
antsni̇̀gti (ž.) intr. impers. apsnigti: Sniego paties į dvijų mastų gilumą antsnigo S.Dauk.
apsni̇̀gti ppr. impers. NdŽ
1. tr. K, N, Š, Rtr, LL313, KŽ apiberti sniegu: Visas apsnigtas, nuvargęs eina, grimzdamas giliai sniegan, jaunas keleivis J.Bil. Labai ledas api̇̀snigtas Ob. Visap būna, ir apsniẽga kada [paklotus linus] Švnč. Šįmet apsni̇̀go burokus nekastus, kopūstus nenukirstus J.
| prk.: Žemė apsnigta žiedų lapelyčiais rš.
^ Lekia arklys po putom – kap api̇̀snigtas Tvr.
ǁ intr. apkristi sniegu: Laukėmos nerovę batvinių ir apsni̇̀gom Šts.
^ O darže medžiai lyg apsnigę I.Simon.
2. intr. R, MŽ27 pasnigti: Žiemą kaip tik apsni̇̀go, tai tada nunešiau šitą kapkoną miškan Dgč. Spalio mėnesį apsneñga Rk. Gerai, kad apsni̇̀go, o taip būtų reikėję ganyti Klk.
atsni̇̀gti intr.
1. K, KŽ ateiti su sniegu: Atsniñga juodas debesis Š.
| impers.: O kap smarkiai iš vakarų atsniegti! Vlkv.
2. refl. impers. KŽ smarkiai snigti: Atsisni̇̀go jau per Kalėdas Š.
įsni̇̀gti intr. ppr. impers. K, Rtr; N
1. NdŽ, Ser, KŽ patekti sniegui į vidų: Įsniñga pro plyšius daržinėn Š.
ǁ tr. priberti sniego į vidų: Butas visai į̇̃snigtas KI355.
2. užkristi sniegui, užsnigti ant ko: Ant medžio (= į medį) įsni̇̀go apskardas, ynis, šarma J. Kad rudenį įsniñga į medžių lapus, sako, tą metą vagys vogs Šts. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti S.Dauk.
3. refl. NdŽ, KŽ, Ds, Lp įsismaginti snigti: Kad įsisni̇̀go, tai lig kelių prisnigo Š. Įsisni̇̀go, jau ubago kąsniais drimba Vkš.
išsni̇̀gti ppr. impers.
1. intr. Rtr, KŽ iškristi sniegui: Išsni̇̀gs sniego, i būs šilta Lkv.
2. tr. sudrėkinti, atšaldyti (apie užkrintantį sniegą): Lietaus išlyti, sniego išsnigti – tai raudoni veidužėliai JV170.
3. tr. Š su sniegu nuleisti, išmesti: Turbūt tave išsni̇̀go, kad per tokį sniegą atvykai? Prn.
4. refl. Š, Rtr, KŽ liautis snigus.
nusni̇̀gti impers. Š
1. intr. K, KŽ, LTR(Vlkv, Grv) pereiti trumpam sniegui: Už jūrelių, už marelių nulijo nusni̇̀go su tuo jaunu bernužėliu bekalbant bešnekant DrskD36.
ǁ nueiti tolyn su sniegu: Nusnigo, nubaltavo, nupūtė vėjais žiema rš.
2. tr. Ser nukloti sniegu, apsnigti: Rytą atsikėlę pamatėme nùsnigtus laukus NdŽ.
3. tr. LB18 susnigti: Aš nulytoji, aš nusnigtóji, matušės nutartoji JD69. Nor nulėks, nor parneš – nebus tokios gražios: nulytos, nusnigtos, vėjelio nupūstos LTR(Vrn).
pasni̇̀gti ppr. impers. Rtr, Š, KŽ; M, L
1. intr., tr. Aln iškristi sniegui: Sniego pasni̇̀go naujo Ėr. An linų sniegas pasni̇̀gs – gražūs buvo, baltūs Pls. Iš nakties buvo pàsnigta, bet dabar nuleista Grž. Buvo šviežiai sniego pasnigta, tai rado pėdus LTR(Slk). Kai pasneñga, tada matos, iš kur ateita [šeško], kur nueita Ob. Pasni̇̀gusio[je] vežė mėšlą, ant sniego išbarstė Vdžg. Po švento Kazimiero (kovo 4 d.) tik pasni̇̀go, o teip par visą žiemą buvo brada Dkk. Kada ažušąla, ledas čystas, sniego pasniega Aps.
^ Pasni̇̀go kaip nekrikštytiem (sakoma, jei kas netikėtai atsitinka) Kš.
2. intr. kurį laiką snigti: Dar dieną antrą pasni̇̀gs NdŽ.
3. tr. padengti sniegu: Pasni̇̀go kelius NdŽ.
pérsnigti intr. impers.
1. KŽ kurį laiką snigti.
2. K, KŽ liautis snigus.
prasni̇̀gti intr. NdŽ sningant praeiti: Prasninga žiemos, vasaros pražydi rš.
prisni̇̀gti impers. Š, NdŽ
1. intr. K, L, Rtr, KŽ, Pb, Krs, Sk, Trk daug pasnigti: Sulig namais sniego prisni̇̀gs Dglš. Sniego daug prisniẽga Rtn. Daug sniego prisnienga Vlk. Kiek daug sniego yr prisni̇̀gusi Trk. Šiemet lygiai prisni̇̀gus, pusnų nėr Erž. Kap prisniẽgti, tai eina vaikai mokyklon Pv.
prisnigtinai̇̃ adv.: Prisnigtinai̇̃ snigti NdŽ.
2. tr. Skr priberti sniego: Tavo vilnos jau prisnigtos, o tu nesigėdi LTR(Plv).
ǁ intr. pribirti sniego: O tu meška, tu piktoji, ko laužyne sėdi, kai tavo kudlos prisninga, ar tu nesigėdi? LTR(Ilg).
3. tr. nukloti sniegu, gausiai apsnigti: Klaidžiojo be kelio po prisnigtus laukus J.Balč.
susni̇̀gti
1. intr. NdŽ, DŽ1, N sningant apkristi sniegu: Susni̇̀go visi drabužiai J. Ana globstos, dangstos, kad nesusni̇̀gtų J. Sulyna, susniñga viskas an lauko Krš.
2. tr. impers. apiberti, apkloti sniegu: Visą susni̇̀go Grž. Kurgi eini visas sùsnigtas, nuskratyk [sniegą] – peršlapsi Lel. Parejo sulyta, susnigtà, vėjo nupūsta Nmn. Sùsnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies K.Donel. Nesùsnigtos malkos tai gerai kūrenas Dglš. Ten ant lauko susnigti̇̀ šiaudai Pc.
užsni̇̀gti ppr. impers. Š, NdŽ
1. intr. Rtr, KŽ, Mrc, Brš, Trk iškristi sniegui, pasnigti: Sniegas užsni̇̀go, jau žiema J. Jis karvių nešers: žolės yra – ganys, kol užsni̇̀gs Pc. Ir užsni̇̀go pirmutinis sniegas, suvarėm gyvulius an kūtę Dj. Užsniñga ir vėl nuleidžia Krs. Einu einu, sniego šviežio užsni̇̀gę – ne tako, ne nieko Tl. Žiemą bus ažùsnigta labai Pb.
2. tr. N, K užkloti, užversti, nukloti sniegu: Kelius užsniẽgti Mrc. Kai snenga, tai bėda, mano kelelius visus ažusneñga Ob. Dygo grybai, net užsni̇̀go Mrc. Naktį pėdų neužsni̇̀go, pėdsaks pasiliko JD410. Visos vėžės ažùsnigtos Klt. Pavasarį šiteip žolę kad užsniẽgta, tai trąša Erž. Ant užsnigtõs pašalo, ne ką tejus to šalčio Erž. Pirkia buvo ažùsnigta, dures reikė buvo atkasinėtie Aps. Atvažiuoja, būdavo, tėtytė iš miško ažùsnigtas Skp. Žiemą kai ažusniẽga, tai neišeisi Krd.
ǁ intr. prikristi sniego, apsidengti sniegu: Kelias užsnigęs KII385. Užsnigę grioviai ir keleliai, net vieškelis menkai pažinti I.Simon.
1. ppr. impers. SD345, Q459, CII475, K, N, Sut, S.Dauk, M, LL231, NdŽ, GTŽ kristi sniegui: Sniegas sniẽgti Aps. Sniegas sniẽga visą dieną J. Sniñga, žiema patalą kloja VšR. Varnos žeme vaikšto – sni̇̀gs Dkš. Sniñga, pusto, teška, ale sniengas mernas Lkv. Ar čia lyja, ar čia sniẽgti? LKT346(Dsn). Kad sniñga dargnu sniegu, bus šlapdrabas, drėgnas sniegas J. Gražiai sniẽga Šk. Pradėjo sni̇̀gtienai Ds. Pradėjo sni̇̀gt nestambiai LKT127(Erž). Ka sniẽga lauke, tai sniẽga! Ar. Sni̇̀go sni̇̀go po kruopytę ir privarė [sniego] Žl. Tuoj lyt pradės, jau drebliais sniẽga Sv. Sniẽgti ir veja, tai pusnys Pls. Sneñga i sneñga, i kada čia jam bus galas! Plm. Užejo sninganti̇̀, pūga – kur eisi tokie Plng. Grįžom sningančiõ[je] Rs. Visu keliu važiavom sningančiõ[je] Škn. Ar sniẽgna, ar ką, eina kult Btrm. Kai sniẽga labai, sunku išvažiuot Lnt. Kolei nèsnigta, tolei ganiava Dglš. Ji nebijos namų savo sningant, nesa jos visi namai tur du dangčiu BBPat31,21. Sniẽga, krečia kai koše Trgn. Ale tokiom didelėm skepetom sniẽga! Trgn. Sniẽga kai lapais, kai trąšom krečia Smal. Ale ir duoda sniegas, tep kap vištom sniẽgti Alv. Sniẽgsta vištom, verčia sniegas vištom Dv. Gaidžiais sniẽgt Rud. Šiandie sniẽgti kap vyžais LKKXIII125(Grv). Sniñga ubago kąsniais Dr, Pp, Krš, Ukm. Na ir sniẽgti bobų kąsniais Mrj, Nmn. Barankom sniñga Rd. Jeigu Kūčiõs sneñga, bus geri linai Ob. Jei sniegti, tai negalima leist medžio – kirmėlės ės LTR(Rš). Jeigu Kalėdų rytą sniẽga, tai tais metais bitės seksis Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant muno žirgelio D71. Sniegas sniega, lietus lyja, tebėr lauke juodbėrėlis LTR(Dgl). Naktį besniẽganti, dieną belyjanti, gale kaimo mergužėlė manęs belaukianti Vlkv. Laigul lyn, laigul sning ant tavo šienelio KlpD37. Ar lyte lyja, ar snigtè sniẽga, ar mano dukrelė gailiai verkia LKT325(Lel).
^ Klevas kai pradės mest lapus, tai kai snigtè sneñga ir sneñga Ob.
sniñgančiai adv.: Sniñgančiai lij Šts.
ǁ tr. kloti sniegu: Kelius sniñga NdŽ.
2. prk. tankiai kristi, byrėti: Litai jiems lyg iš dangaus mana snigte sninga į stalčius J.Paukš.
| Bausmės už tokį nemandagumą snigte snigo ant mano galvos Pt.
3. prk. būriu lėkti, skristi: Kūliu kūliu į avilį kad sneñga, kad sneñga [bitės]! Pc.
antsni̇̀gti (ž.) intr. impers. apsnigti: Sniego paties į dvijų mastų gilumą antsnigo S.Dauk.
apsni̇̀gti ppr. impers. NdŽ
1. tr. K, N, Š, Rtr, LL313, KŽ apiberti sniegu: Visas apsnigtas, nuvargęs eina, grimzdamas giliai sniegan, jaunas keleivis J.Bil. Labai ledas api̇̀snigtas Ob. Visap būna, ir apsniẽga kada [paklotus linus] Švnč. Šįmet apsni̇̀go burokus nekastus, kopūstus nenukirstus J.
| prk.: Žemė apsnigta žiedų lapelyčiais rš.
^ Lekia arklys po putom – kap api̇̀snigtas Tvr.
ǁ intr. apkristi sniegu: Laukėmos nerovę batvinių ir apsni̇̀gom Šts.
^ O darže medžiai lyg apsnigę I.Simon.
2. intr. R, MŽ27 pasnigti: Žiemą kaip tik apsni̇̀go, tai tada nunešiau šitą kapkoną miškan Dgč. Spalio mėnesį apsneñga Rk. Gerai, kad apsni̇̀go, o taip būtų reikėję ganyti Klk.
atsni̇̀gti intr.
1. K, KŽ ateiti su sniegu: Atsniñga juodas debesis Š.
| impers.: O kap smarkiai iš vakarų atsniegti! Vlkv.
2. refl. impers. KŽ smarkiai snigti: Atsisni̇̀go jau per Kalėdas Š.
įsni̇̀gti intr. ppr. impers. K, Rtr; N
1. NdŽ, Ser, KŽ patekti sniegui į vidų: Įsniñga pro plyšius daržinėn Š.
ǁ tr. priberti sniego į vidų: Butas visai į̇̃snigtas KI355.
2. užkristi sniegui, užsnigti ant ko: Ant medžio (= į medį) įsni̇̀go apskardas, ynis, šarma J. Kad rudenį įsniñga į medžių lapus, sako, tą metą vagys vogs Šts. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti S.Dauk.
3. refl. NdŽ, KŽ, Ds, Lp įsismaginti snigti: Kad įsisni̇̀go, tai lig kelių prisnigo Š. Įsisni̇̀go, jau ubago kąsniais drimba Vkš.
išsni̇̀gti ppr. impers.
1. intr. Rtr, KŽ iškristi sniegui: Išsni̇̀gs sniego, i būs šilta Lkv.
2. tr. sudrėkinti, atšaldyti (apie užkrintantį sniegą): Lietaus išlyti, sniego išsnigti – tai raudoni veidužėliai JV170.
3. tr. Š su sniegu nuleisti, išmesti: Turbūt tave išsni̇̀go, kad per tokį sniegą atvykai? Prn.
4. refl. Š, Rtr, KŽ liautis snigus.
nusni̇̀gti impers. Š
1. intr. K, KŽ, LTR(Vlkv, Grv) pereiti trumpam sniegui: Už jūrelių, už marelių nulijo nusni̇̀go su tuo jaunu bernužėliu bekalbant bešnekant DrskD36.
ǁ nueiti tolyn su sniegu: Nusnigo, nubaltavo, nupūtė vėjais žiema rš.
2. tr. Ser nukloti sniegu, apsnigti: Rytą atsikėlę pamatėme nùsnigtus laukus NdŽ.
3. tr. LB18 susnigti: Aš nulytoji, aš nusnigtóji, matušės nutartoji JD69. Nor nulėks, nor parneš – nebus tokios gražios: nulytos, nusnigtos, vėjelio nupūstos LTR(Vrn).
pasni̇̀gti ppr. impers. Rtr, Š, KŽ; M, L
1. intr., tr. Aln iškristi sniegui: Sniego pasni̇̀go naujo Ėr. An linų sniegas pasni̇̀gs – gražūs buvo, baltūs Pls. Iš nakties buvo pàsnigta, bet dabar nuleista Grž. Buvo šviežiai sniego pasnigta, tai rado pėdus LTR(Slk). Kai pasneñga, tada matos, iš kur ateita [šeško], kur nueita Ob. Pasni̇̀gusio[je] vežė mėšlą, ant sniego išbarstė Vdžg. Po švento Kazimiero (kovo 4 d.) tik pasni̇̀go, o teip par visą žiemą buvo brada Dkk. Kada ažušąla, ledas čystas, sniego pasniega Aps.
^ Pasni̇̀go kaip nekrikštytiem (sakoma, jei kas netikėtai atsitinka) Kš.
2. intr. kurį laiką snigti: Dar dieną antrą pasni̇̀gs NdŽ.
3. tr. padengti sniegu: Pasni̇̀go kelius NdŽ.
pérsnigti intr. impers.
1. KŽ kurį laiką snigti.
2. K, KŽ liautis snigus.
prasni̇̀gti intr. NdŽ sningant praeiti: Prasninga žiemos, vasaros pražydi rš.
prisni̇̀gti impers. Š, NdŽ
1. intr. K, L, Rtr, KŽ, Pb, Krs, Sk, Trk daug pasnigti: Sulig namais sniego prisni̇̀gs Dglš. Sniego daug prisniẽga Rtn. Daug sniego prisnienga Vlk. Kiek daug sniego yr prisni̇̀gusi Trk. Šiemet lygiai prisni̇̀gus, pusnų nėr Erž. Kap prisniẽgti, tai eina vaikai mokyklon Pv.
prisnigtinai̇̃ adv.: Prisnigtinai̇̃ snigti NdŽ.
2. tr. Skr priberti sniego: Tavo vilnos jau prisnigtos, o tu nesigėdi LTR(Plv).
ǁ intr. pribirti sniego: O tu meška, tu piktoji, ko laužyne sėdi, kai tavo kudlos prisninga, ar tu nesigėdi? LTR(Ilg).
3. tr. nukloti sniegu, gausiai apsnigti: Klaidžiojo be kelio po prisnigtus laukus J.Balč.
susni̇̀gti
1. intr. NdŽ, DŽ1, N sningant apkristi sniegu: Susni̇̀go visi drabužiai J. Ana globstos, dangstos, kad nesusni̇̀gtų J. Sulyna, susniñga viskas an lauko Krš.
2. tr. impers. apiberti, apkloti sniegu: Visą susni̇̀go Grž. Kurgi eini visas sùsnigtas, nuskratyk [sniegą] – peršlapsi Lel. Parejo sulyta, susnigtà, vėjo nupūsta Nmn. Sùsnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies K.Donel. Nesùsnigtos malkos tai gerai kūrenas Dglš. Ten ant lauko susnigti̇̀ šiaudai Pc.
užsni̇̀gti ppr. impers. Š, NdŽ
1. intr. Rtr, KŽ, Mrc, Brš, Trk iškristi sniegui, pasnigti: Sniegas užsni̇̀go, jau žiema J. Jis karvių nešers: žolės yra – ganys, kol užsni̇̀gs Pc. Ir užsni̇̀go pirmutinis sniegas, suvarėm gyvulius an kūtę Dj. Užsniñga ir vėl nuleidžia Krs. Einu einu, sniego šviežio užsni̇̀gę – ne tako, ne nieko Tl. Žiemą bus ažùsnigta labai Pb.
2. tr. N, K užkloti, užversti, nukloti sniegu: Kelius užsniẽgti Mrc. Kai snenga, tai bėda, mano kelelius visus ažusneñga Ob. Dygo grybai, net užsni̇̀go Mrc. Naktį pėdų neužsni̇̀go, pėdsaks pasiliko JD410. Visos vėžės ažùsnigtos Klt. Pavasarį šiteip žolę kad užsniẽgta, tai trąša Erž. Ant užsnigtõs pašalo, ne ką tejus to šalčio Erž. Pirkia buvo ažùsnigta, dures reikė buvo atkasinėtie Aps. Atvažiuoja, būdavo, tėtytė iš miško ažùsnigtas Skp. Žiemą kai ažusniẽga, tai neišeisi Krd.
ǁ intr. prikristi sniego, apsidengti sniegu: Kelias užsnigęs KII385. Užsnigę grioviai ir keleliai, net vieškelis menkai pažinti I.Simon.
išleidi̇̀mas
Apibrėžtis
leidi̇̀mas sm. (2), léidimas (1) Als, léidimos ind. refl. → leisti.
1. K davimas sutikimo kam nors ką daryti, kur vykti: Žiūrėk, kad be mano leidi̇̀mo nei kojos iš namų! Vb.
2. sutikimo raštas: Neturėjo leidimo šautuvui laikyti rš. Kitur galima gauti [geležies] tuo pačiu leidimù (karo metais) Ėr. Tas leidimas niekam negeliavo M.Valanč.
ǁ panaikinimas draudimo: Lygiai kaip ir kitais metais, taip ir šiemet išsižioję lauksime spaudos leidimo K.Būg.
3. refl. nepasipriešinimas, davimasis: Praėjus keletui dešimtų metų, naujoji žmonių karta taip pat juoksis iš mūsų už leidimos išnaudoti Žem.
4. psn. lėmimas: Dievo leidimas R151. Vieną tokią naktį, ar tai netyčia, ar gal Dievo leidimu, sumigo visi TŽIII333.
5. kergimas: Kumelės leidimo laikas yra nuo sausio pradžios lig gegužės pabaigos rš.
6. vidurių skystinimas, viduriavimas: Mėlenės užlaiko léidimą Krš.
7. tekinimas, bėginimas: Kraujo leidimas SD311.
8. dėjimas (kiaušinių be lukšto): Leidimas minkštkiaušių rš.
9. skleidimas, skardinimas, platinimas (kalbų, gandų…): Kalbų nešiojimas, paskelbų leidimas, liežuvavimas LL147.
10. teikimas (apyvartai): Padirbtų pinigų į apyvartą leidi̇̀mas NdŽ.
11. rūpinimasis rengimu ir spausdinimu, spausdinimas: Knygų leidimo komisija rš. Svarbią reikšmę lietuvių nacionalinei kultūrai turi didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimas sp.
12. pateiktas apyvartai leidinys teksto ir apipavidalinimo atžvilgiu: Knyga turėjo baisų pasisekimą: leidimas ėjo po leidimo J.Balč. Šis [gramatikos] leidimas kiek skiriasi nuo pirmojo J.Jabl. Kituose leidimuose, jei teks leisti šitas rašinys ir toliau, turėsiu galbūt kai ką šituo atžvilgiu ir pakeisti J.Jabl.
13. Rm vienu kartu užleisti perėti viščiukai: Pirmo leidi̇̀mo buvo aštuoniolika viščiukų Pc.
14. pervarymas per mašiną: Jeigu pirmu leidimu ne visai lubinai iškuliami, reikia leisti antrą kartą J.Krišč.
15. kišimas, davimas (javų) į mašiną: Patikrinus ir patepus mašiną, reikia atidžiai apžiūrėti automatinį leidiklį ir leidimo stalą, kad ant jų neliktų įrankių arba kitų daiktų rš.
16. LL233 plukdymas.
17. davimas lėšų (mokslui eiti): Jį, žmogų, privarė ir tas mokslo leidimas: vieną leido, kitą leido, ir niekas neišėjo Jnšk.
18. laidojimas: Pasiutęs grabo parvežimas pryš pat léidimą Krš.
19. refl. sumanymas, pasiryžimas: O kita žvakė yra dūmos ir išminties ir intencijos, arba leidimos mūsų ant ko DP557. Toji akis … žymina … tikrumą intencijos, tai yra padūmojimo arba kur leidimos, su kuriuo visus gerus darbus gerus turime daryt DP560.
20. refl. įsitraukimas į kokį dalyką: Leidimasis tieson (į teismo procesą) SD392.
21. refl. NdŽ bėgimas.
22. refl. judėjimas žemyn: Heraklio leidi̇̀masis į pragarą NdŽ.
23. sėdimas (saulės): An saulės leidi̇̀mo parė[jo] Gs. Eina prieš saulės leidi̇̀mą žuvaut Klvr. Saulės leidimè maudės ir prigėrė Mlt.
| Vėjas pučia iš saulės leidi̇̀mo (iš vakarų) Lz.
| refl.: Saulė jau arti leidimosi Ps. Saulės léidimos, raudonà – būs vėjų Krš.
24. įšvirkštimas: Yr papratusi laidoma, vargu vaistų leidimas beišgydys Šts.
25. pustymas (dalgio), galandimas: Nuo leidi̇̀mo jau asla sudilo Lš.
◊ bal̃so leidi̇̀mas rėkavimas: Darbas taip sklandžiai – vienos rankos mosčiojimu ir balso leidimu – čia neina J.Jabl.
apleidi̇̀mas sm. (2) → apleisti.
1. neprižiūrėjimas, nesirūpinimas, užleidimas: Koks to vaiko apléidimas! Turbūt nė savo amželė[je] nepraustas Vvr.
2. refl. netvarkingumas, nešvarumas: Nešvarai ir apsileidimui ne vieta mūsų buityje! rš. Numūse apsileidims ir neviežlybums Jzm. Ar bereik didesnio apsileidimo, kad trobos nėkados neišsišluona?! Vvr.
3. refl. nestropumas, tingumas: Tarnybinis apsileidimas TTŽ. Ar ne apsileidi̇̀mas tave paliko antriem metam?! Dkš. Visi tikėjo, kad Vilius nebuvo išmokęs to, ko reikėjo, iš apsileidimo I.Simon.
ǁ nuolaidumas: Tavo apsileidimas, kad tu anam nedavei į ausį Vvr.
4. SD229 aplenkimas, praleidimas: Apleidime gero daikto VoK37. Už apleidimą velykinės (bažn. išpažinties Velykų laikotarpiu) net kapuose nėra vietos Blv.
5. palikimas vieno be pagalbos: Naktis … apleidimo ir atstojimo malonės tavos VoK53.
6. SD208 atsiskyrimas, pasišalinimas nuo ko: Išplaukėme dienoj sukakties aštuntų metų apleidimo tėvo ir motinos I. Čystatoje ir apleidimè moterų DP142.
7. refl. davimas paimti viršų: Iš priežasties širdies netvirtumo ir apsileidimo ydomis savo nejautam skausmų dūšės mūsų M.Valanč.
8. K, Š, Šts davimas apnikti, apipulti ką; užleidimas kuo.
| prk.: Kad jis strėnų neatkeltų už tokį apleidimą kalboms Brs.
9. refl. apsiželdinimas: Plaukais apsileidimas I.
10. davimas perėti: Kad būtų vištukai su kuodukais, tai reikia kiaušiniai prieš apleidimą paturėt kepurėj LTR(Vrn).
11. sukergimas: Kas iš to tavo apleidi̇̀mo, kad kumelė neprisiėmė Skr.
atleidi̇̀mas sm. (2) → atleisti.
1. K dovanojimas nusikaltusiam, nebaudimas: Tėvas persigandęs prašė sūnaus atleidimo Brt. Piešk smarkios audros siautimą, žydrę nesuterštą, skelbk meilumą, atleidimą, bet kartu ir kerštą J.Jan. Tie du karaliūnai, jo broliai, tuo puolė jam po kojų, melsdami atleidimo BsPIV20. Atleidimas kaltės SD215. Tose dienose … gauna atleidimą ir dovaną kaltybės A1885,82. Mes per jį griekų atleidimą … apturėtumbim Mž230. Tikiu griekų atleidimą MP132. Telinksminis nusidėjęsis, nes jį vadina atléidimop nuodėmių DP47.
| refl. R375, N.
ǁ bažn. nuodėmių išrišimas: Tas grieks teip yra strošnus, jog labai trudnai ir atleidimą tegal gauti P. Davė atleidi̇̀mą [per išpažintį] ir liepė ateit ant kalbos (pasikalbėti) Kp.
2. sumažinimas kietumo, norint padaryti patvaresnį (metalą): Atleidimu vadinamas kartotinis užgrūdintų dirbinių įkaitinimas ir vėlesnis jų ataušinimas rš. Terminis norago apdirbimas susideda iš dviejų operacijų: užgrūdinimo ir atleidimo rš.
3. atlydys, palaidinys: Buvo atleidims. Nuo kelių ir laukų sniegs nubėgo prš.
4. atskiedimas: Sampylinio pieno be atleidimo negal srėbti – rūgštybė baisi Ggr.
5. atpalaidavimas nuo įtempimo: Atleidimas kilpinio SD350.
| refl.: Širdies raumuo nenuvargsta todėl, kad jis ritmiškai dirba – taisyklingai kaitaliojasi susitraukimai ir atsileidimai rš.
6. davimas tekėti (pienui): Pieno atleidimas priklauso nuo karvės nervinio stovio rš.
7. refl. ėmimas lėčiau ką daryti: Dabar visas tekėlas be kokio atsileidimo vienokiu greitumu bėg Kel1881,9.
8. refl. apsileidimas: Iš atsileidimo ir tinginystės brš. Jie duodasi dar vis per tinginystę, atsileidimą, netikėjimą ir neviernybę atsilaikyti brš.
9. R384 paliovimas.
10. BŽ483 pašalinimas iš tarnybos: Darbuotojo atleidimas iš darbo turi turėti pateisinamą priežastį sp.
11. atsiuntimas: Tas taip retai teatleidi̇̀mas laiškų mane jau pykina Sb.
12. refl. mirimas: Sūnus nebuvęs per tėvo atsileidimą Ds. Sako, kad anas da prieš atsileidimą valgęs, šnekėjęs Ds.
×daleidi̇̀mas (hibr.) sm. (2) → daleisti.
1. SD45 davimas sutikimo: Liūtas prašė pono Dievo daleidimo pjauti žmogų LTI54(Bs). Uždraudė zokanykams be žinios ir daleidimo vyskupo rašyti į tretįjį zokaną motriškosios M.Valanč.
2. refl. SD43 nesukliudymas, neprieštaravimas, nusileidimas: Nes pradžio[je] ateita vos tikt mislia, ant galo dasileidimas M.Valanč.
3. lėmimas, skyrimas: O tas erelis iš Dievo daleidimo atgijo BsPIV13. Tokis jau Dievo daleidi̇̀mas Krok.
įleidi̇̀mas sm. (2) → įleisti.
1. SD403 davimas įeiti vidun, priėmimas: Aš tą pusę prižadėjau pirmam kareiviui už įleidimą BsPII30. Įleidimo mokestis, įleidžiamieji pinigai LL282.
| refl. prk.: Įsileidi̇̀mas kokios minties BŽ123.
2. įtekinimas: Eik ir tu gerk už įleidi̇̀mą [alaus iš statinės] Pc.
3. įšvirkštimas: Įleidimas vaistų po oda rš.
4. padavimas į mašiną: Galingumo panaudojimas proporcingas sekundiniam į kuliamosios būgną įleidimui rš.
5. refl. įsitraukimas į kokį veiksmą: Jo akys dėl smarkaus įsileidimo į kalbą vis dar tebebuvo išplėstos rš.
išleidi̇̀mas sm. (2) → išleisti.
1. išrengimas išvykti: Išaušo jau sekmadienis, skirtas Jonelio išleidimui rš.
2. davimas už vyro, į marčias: Oi dėkui, tai dėkui motynėlei … ir už išleidimą už bernelio JV894. Algirdo dukters Joanos išleidimas už karaliaus Kazimiero anūko Kazeko rš.
3. išlydėjimas: Kokio čia išleidi̇̀mo – aš ne viešnia Vb. Išleidimas esant meilė visų didžiausia Km.
4. SD422 laisvės suteikimas: Žiedavimas parodė, kad jos (kurapkos) ne visos pasiliko išleidimo vietoje rš.
| Ižleidimas iž tėvo valdžios SD214.
5. refl. išdykimas, pasileidimas: Vaikeliai, jūs per savo išsileidimą nė patys nenusimanot ką darą M.Valanč. Iš išsileidi̇̀mo gera Sg.
6. aplenkimas, praleidimas: Žodžio išleidimas LL32. Grypšta, arba apostrops, ženklina išleidimą balsinės raidės (literos) rš.
| Tu ir aš, visi be skirtumo ir išleidimo, turėsim nueiti prš.
7. refl. KII307 sutirpimas.
8. išbėginimas, ištekinimas: Išleidimo čiaupas rš. Čia būtų nežmoniškas balius (mušimas) už alaus išleidi̇̀mą Pc.
ǁ davimas išbyrėti: Dėžės dugnas yra žolinis sietas su pailgomis skylutėmis, palenktas į mašinos vidų ir užsibaigiąs išleidimo dėže sėmenims išleisti į elevatorių rš.
9. anga kam išbėgti: Uždarytos teipag buvo versmės prapulties ir išleidimai vandenių dangaus Ch1Moz8,2.
10. darymas, gaminimas (ko skysto): Kad kuo daugiausia atidėti [bulvių] ant išleidimo arielkos I.
11. išdavimas į aplinką: Akėtumas lapų medinių tura privalumą ne vien išleidimo drėgmės, bet ir įsiurbimo jos S.Dauk.
12. davimas išeiti, pasišalinti iš vidaus: Oro išleidimo ventilis uždaromas, ir autoklave didinamas slėgimas rš. Kartais, esant žymiam širdies pasistūmėjimui, reikia imtis pleuros punkcijos ir dalies oro išleidimo rš.
13. išauginimas, išskleidimas: Laukia anų (rūtelių) išaugimo ir žiedelių išleidimo (d.) Pn. Nei žaliavimo rykštės pažeidė žiedo išleidimas DP398.
14. parengimas ir išspausdinimas: Prie šios knygos išleidimo yra prisidėję aukštųjų mokyklų dėstytojai rš.
15. sudarymas ir paskelbimas: Įstatymų išleidimas rš.
16. pateiktas apyvartai leidinys teksto ir apipavidalinimo atžvilgiu; žr. leidimas 13: Pirmasis išleidimas išpardavinėtas prš. Tai antrasis išleidi̇̀mas (išdrukavojimas) giedamųjų knygų KI137.
17. pateikimas apyvartai, pagaminimas: Praėjusiais metais šalies pramonė sėkmingai įvykdė ir viršijo bendrosios produkcijos išleidimo planą sp. Kartu su gamybos priemonių gamyba metai po metų auga liaudies vartojamų prekių išleidimas rš.
18. išeikvojimas, išmokėjimas: Išleidimas pinigų R43. Pas burtinykes eiti tik pinigų išleidimas Skm. Gimimas ar mirimas – vis pinigų išleidimas KrvP(Zr).
| refl.: Kam čia piršlių reikia – tik išsileidi̇̀mas Pl.
nuleidi̇̀mas sm. (2) → nuleisti.
1. nulenkimas: Jau vien iš uodegos nuleidimo galima spėlioti, kad šuo nesveikas rš.
2. padarymas, kad nuslinktų žemyn: Dažnai Antanas vienas arba su draugais ateidavo pavakary į Karo muziejaus sodelį, į vėliavos nuleidimo iškilmes rš.
| refl.: Kepenų nusileidimas rš.
ǁ davimas kam iš aukštai priartėti prie žemės: Kosminių laivų nuleidimo ir nutupdymo sistemos dirbo sklandžiai ir darniai sp.
| refl.: Perlėkimas be nusileidimo rš.
3. refl. R nusėdimas: Nuo saulės tekėjimo lig nusiléidimo prūnijo Krš. Dirbdavo iki saulės nusileidimo Gl. Šviesulio nusileidi̇̀mas BŽ171.
| Ateis daug nuog užtekėjimo saulės ir nuog nusileidimo (iš vakarų) Ch1Mt8,11.
4. prilaikant davimas nuslinkti žemyn, gilyn: Nuleidimas žemyn SD350.
| refl.: Nusileidimas į jūrų gelmes jau nebėra nedaugelio drąsuolių dalia sp.
5. pažeminimas (balso): Tono nuleidimas dviem pustoniam EncIII193.
6. sumažinimas akių skaičiaus neriant: Po pirmos nuleistų akių eilės keturios eilės mezgamos be nuleidimo rš.
ǁ susiaurinimas mažinant akių skaičių (neriant): Trečias kumštinės pirštinės nuleidimo būdas – akys nuleidžiamos pirštinės šonuose rš.
7. nuožulnumas: Nuo peties nuleidimo linijos ant šoninės linijos nuleisti žemyn 1/3 krūtinės apimties (kirpimo brėžinyje) sp.
| refl.: Kranto iškilimai ir nusileidimai rš. Status aštuonių sieksnių nusileidimas, ir štai krantas rš.
8. refl. nuėjimas, nuvažiavimas, nučiuožimas į pakalnę: Nusileidimas nuo kalno prie ežero taip status, ir kelias taip siauras, kad neįpratusiam sukasi galva A.Vien. Labiausiai buvo mėgstami nusileidimai nuo kalnelių ir šlaitų rogutėmis rš.
9. nepaisymas, praleidimas, nepadarymas ko: Ką tiektai čia dūmojimu, žodžiu, darbu, nuleidimù pražengiame DP10.
10. refl. atsisakymas savo nuomonės, nuolaida: Nusileidi̇̀mas gadynės dvasiai BŽ589. Nusileidimo nei iš vienos, nei iš kitos pusės nebuvo galima laukti V.Mont.
11. sumažinimas (kainos): Kainos nuleidimas, nuėmimas BŽ501.
12. refl. pasikliovimas, atsidavimas: Su didžiu paklusnumu ir nusileidimù ant valios… DP152.
13. pašalo išvarymas, sniego nutirpdymas: Prieš kelio nuleidi̇̀mą dar reikia malkų parsivežti Ėr. Nuo sniego nuleidimo nelijo ir nelijo Skr.
14. R7 nutekinimas, nubėginimas: Gerdavo iš pirmojo indo, pritekinto iš pilnos bačkos, ką ir vadino nuleidimas IM1864,8. Jos (Ragutėnos) šventės apeiga vadinusis nuleidimas [alaus statinės] Ragutėnos garbei LTII113. Viduramžiais senatviniams negalavimams pašalinti dažnai būdavo praktikuojamas kraujo nuleidimas sp.
| Kai yra serozinio skysčio, t. y. seropneumotorakso atveju, būtini pakartotiniai eksudato nuleidimai (nutraukimai) rš.
15. rš nusausinimas grioviu ar drenažu.
16. nusausintas plotas: Vandenį nuleido, tai nuleidimo gavom po porą dešimtinių pievos Rš.
paleidi̇̀mas sm. (2) → paleisti.
1. suteikimas laisvės: Jis ir pats nežino, ar išeis ant paleidi̇̀mo (ar jį paleis) Skr.
2. išsiskirstymas (susirinkusių kur nors): Pats žmonių paléidimas Šts. Par patį svieto paléidimą pradėjo šaukti: dega! dega! Brs.
^ Dvylekta – pats velnių paleidi̇̀mas (velniai pasklindą po laukus) Krš.
3. panaikinimas, uždarymas: Karinių ir pusiau karinių organizacijų paleidimas sp.
4. DP276 išdykimas, išpaikimas, ištvirkimas: Raupai kūno ženklina bjaurybes, apsirijimus, girtybes ir kitus jo paleidimus SPI252.
| refl. SD357: Pasileidi̇̀mas jų tų vaikų!.. Negali nė pro kiemą praeiti Jnšk. Šėlti, draskyties tatai y[ra] žmogaus pasileidimas, ir daugiau nėkas Vvr. Pasiléidimas vienas, ka tokia didelė į lovą męža Krš.
5. refl. R263 nesirūpinimas, apsileidimas, tingėjimas.
6. davimas sutikimo kam ką daryti: Be gydytojo paleidi̇̀mo negali nė vienos dienos nukavėt (praleisti) RdN.
7. SD276 atpalaidavimas: Su paleidimu ryšio nereik didžiai skubinties S.Dauk.
8. pašalo varymas, atšilimas; palaidinys: Par tą patį baisiausį paleidi̇̀mą reikėjo važiuoti Vkš. Pats paleidimas, kad sniegas leidžiasi pavasarį J. Pačiam paleidimè ažvarė mokyklai malkų vežt Ds. Par pačius paleidimùs žmogus numirė Užv. Teko važiuoti pačiu paleidimù Slnt. Naktį eiti tokiais paleidi̇̀mais aš bijau Šts. Pavasaris, upių paleidi̇̀mas – vanduo tik kriokščia šniokščia Prng. Pačiu vandens paleidimù reikėjo anam į teismą važiuoti Brs.
9. viduriavimas: Sergąs trichinomis nenori valgyti, gauna vidurių paleidimą rš. Grikinė košė su vašku – nuo pilvo paleidimo Klt.
10. paskleidimas (dažų): Raištis netura paleidimo – gal virinti (dažai nepasileidžia) Šts.
11. M palydėjimas.
12. davimas veikti mechanizmui: Fabriko paleidimas į darbą rš. Paleidimo pamina turi būti aptverta arba turėti kitokį apsauginį įrengimą rš.
13. (su bendratimi) smarkus ko darymas: Toks paleidimas buvo šaudyti – lygu su spragilais Šts.
14. refl. nusileidimas, nusėdimas: Po saulės pasleidi̇̀mui raganos ulioja Krd.
15. nuo veleno atvyniotas austi apmatų kiekis: Vieną paléidimą išaudžiau Krkl.
16. prie vieno staklių šono pritaisytas ramstelis, kuriuo paleidžiamas suktis ir sulaikomas velenas: Pririšk prie paleidi̇̀mo virvelę – pasiekti negaliu Gl.
parleidi̇̀mas sm. (2) → parleisti; liepimas išsiskirstyti, atleidimas iš eitų pareigų: Saimo parleidi̇̀mas, atdėkavojimas KII5.
pérleidimas sm. (1) → perleisti.
1. perdavimas kitam naudotis: Įstatymas reikalauja, kad nekilnojamo turto perleidimas būtų daromas tam tikrais aktais, rašomais pas notarą rš.
2. refl. ne laiku gimdymas, savaiminis abortas: Porą savaičių pasirgusi po persileidimo, Olė grįžo prie savo triūso LzP. Trečio[je] dieno[je] po parsileidimo susirgo, o ketvirto[je] jau ir ant lentos Brs.
3. SD183,KII378 davimas sutikimo.
4. SPI115, B, R170 lėmimas, skyrimas: Kad tai Dievo valia, Dievo toks buvo perleidimas, – sako savo širdyje Kuprius, – to nė vienas Šimonių nenorėjo pažinti I.Simon. Jo perleidimai mūsų protui per aukšti yra Ns1844,4. Juk tai yra sopulingas parleidimas, kad tokia gėda ant namų mūsų krito I.
5. baudimas, bausmė: Baisingu parleidimu pražudė Dievas piktos širdies karalių I. Parleidimas Dievo su toms musimis yra Gršl.
6. LL186 perlaida, čekis.
praleidi̇̀mas sm. (2) → praleisti.
1. padarymas pertrūkio: Tabelninkė jau seniai nebuvo užregistravusi darbo praleidimų rš.
| Toks praleidimas (neįtraukimas faktų) daro didelę spragą chronologijoje Blv.
2. Sut atleidimas, dovanojimas.
3. bažn. išrišimas: Kurių atleisite nuodėmes (norint per krikštą, norint per pakūtą, norint per praleidimą), yra jiemus atleistos DP203.
prileidi̇̀mas sm. (2) → prileisti.
1. SD184 davimas prieiti, prisiartinti.
2. refl. nusileidimas: Iš gero prisiléidimo atiduosu tau pigiau tą paršelį Šts.
3. TTŽ, BŽ123 manymas, teigimas: Hipotezė yra prileidimas tam tikro aiškinimo, kurį stengiamasi įrodyti FT.
4. Blv sukergimas.
5. refl. prisiartinimas: Prisileidimas (priėjimas) prie krašto KII4.
6. lėmimas, bausmė (?): Dievo prileidimo neišvengsi KrvP(Ds).
suleidi̇̀mas sm. (2) → suleisti.
1. SD2,55 glaudus prišliejimas, sujungimas: Dviejų detalių sujungimas vadinamas suleidimu rš. Koks čia [lentų] suleidi̇̀mas, kad plyšiai žymu! Rm. Po langu matosi sniegas – gal yra koks nesuleidi̇̀mas Ut.
2. sukandimas (dantų): Kiekvienas jo dantų suleidimas atima vienai žiurkei gyvybę J.Jabl.
3. papustymas: Vienu suleidimu, gerai dalgei esant, gali visą valandą šienaut Lš.
4. KII307 sutirpdymas.
5. KII305 atidėjimas, neatlikimas.
6. įleidimas, suvarymas vidun: Apie suleidimą spiečių Rdž.
užleidi̇̀mas sm. (2) → užleisti.
1. davimas vietos eilėje pirma savęs: Tik neprasidėkit su užleidi̇̀mais, paliks ir vakaras, kol sulauksma Vb.
2. davimas perėti: Septintą ar aštuntą dieną po vištos užleidimo kiaušinius reikia vėl peržiūrėti rš. Kas iš to tavo užleidi̇̀mo vištos, kad ji neperi! Skr.
3. nustojimas melžti prieš apsiveršiuojant: Prieš užleidimą neramios ir su trumpais bei plonais speniais karvės melžiamos rankomis rš. Staigus užleidi̇̀mas karvėms negerai Kair. Margė ir be užleidimo užtrūks Pc.
4. uždėjimas viršaus (ilgio, pločio, svorio): Metalo sluoksnis, kuris numatytas nupjauti detalę apdirbant, vadinamas užleidimu apdirbimui rš. Tas užleidimas dažnai išneša pusę colio ant ilgio, čvertį colio ant pločio A1884,168.
5. refl. nusėdimas, nusileidimas (saulės): Ažusileidimas saulės SD426. Be saulės ažsileidi̇̀mo namo negi ginsi galvijų Trgn. Atlik su mums, nes jau eit vakarop ir pagrįžo diena užsileidimop Ev.
| Daug ateis nuog užtekėjimo ir užsileidimo (iš vakarų) BPI185.
6. nesirūpinimas, užmetimas: Per visus trejus metus nepastebime jokio apsileidimo, kokio nors mokslo dalyko užleidimo rš.
7. refl. SD437 pasiryžimas, sumanymas.
8. lėmimas: Ir kad mus kas sutinka, tai žinom mes, kad tai visagalinčio užleidims yra brš.
9. Rmš užlos.
1. K davimas sutikimo kam nors ką daryti, kur vykti: Žiūrėk, kad be mano leidi̇̀mo nei kojos iš namų! Vb.
2. sutikimo raštas: Neturėjo leidimo šautuvui laikyti rš. Kitur galima gauti [geležies] tuo pačiu leidimù (karo metais) Ėr. Tas leidimas niekam negeliavo M.Valanč.
ǁ panaikinimas draudimo: Lygiai kaip ir kitais metais, taip ir šiemet išsižioję lauksime spaudos leidimo K.Būg.
3. refl. nepasipriešinimas, davimasis: Praėjus keletui dešimtų metų, naujoji žmonių karta taip pat juoksis iš mūsų už leidimos išnaudoti Žem.
4. psn. lėmimas: Dievo leidimas R151. Vieną tokią naktį, ar tai netyčia, ar gal Dievo leidimu, sumigo visi TŽIII333.
5. kergimas: Kumelės leidimo laikas yra nuo sausio pradžios lig gegužės pabaigos rš.
6. vidurių skystinimas, viduriavimas: Mėlenės užlaiko léidimą Krš.
7. tekinimas, bėginimas: Kraujo leidimas SD311.
8. dėjimas (kiaušinių be lukšto): Leidimas minkštkiaušių rš.
9. skleidimas, skardinimas, platinimas (kalbų, gandų…): Kalbų nešiojimas, paskelbų leidimas, liežuvavimas LL147.
10. teikimas (apyvartai): Padirbtų pinigų į apyvartą leidi̇̀mas NdŽ.
11. rūpinimasis rengimu ir spausdinimu, spausdinimas: Knygų leidimo komisija rš. Svarbią reikšmę lietuvių nacionalinei kultūrai turi didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimas sp.
12. pateiktas apyvartai leidinys teksto ir apipavidalinimo atžvilgiu: Knyga turėjo baisų pasisekimą: leidimas ėjo po leidimo J.Balč. Šis [gramatikos] leidimas kiek skiriasi nuo pirmojo J.Jabl. Kituose leidimuose, jei teks leisti šitas rašinys ir toliau, turėsiu galbūt kai ką šituo atžvilgiu ir pakeisti J.Jabl.
13. Rm vienu kartu užleisti perėti viščiukai: Pirmo leidi̇̀mo buvo aštuoniolika viščiukų Pc.
14. pervarymas per mašiną: Jeigu pirmu leidimu ne visai lubinai iškuliami, reikia leisti antrą kartą J.Krišč.
15. kišimas, davimas (javų) į mašiną: Patikrinus ir patepus mašiną, reikia atidžiai apžiūrėti automatinį leidiklį ir leidimo stalą, kad ant jų neliktų įrankių arba kitų daiktų rš.
16. LL233 plukdymas.
17. davimas lėšų (mokslui eiti): Jį, žmogų, privarė ir tas mokslo leidimas: vieną leido, kitą leido, ir niekas neišėjo Jnšk.
18. laidojimas: Pasiutęs grabo parvežimas pryš pat léidimą Krš.
19. refl. sumanymas, pasiryžimas: O kita žvakė yra dūmos ir išminties ir intencijos, arba leidimos mūsų ant ko DP557. Toji akis … žymina … tikrumą intencijos, tai yra padūmojimo arba kur leidimos, su kuriuo visus gerus darbus gerus turime daryt DP560.
20. refl. įsitraukimas į kokį dalyką: Leidimasis tieson (į teismo procesą) SD392.
21. refl. NdŽ bėgimas.
22. refl. judėjimas žemyn: Heraklio leidi̇̀masis į pragarą NdŽ.
23. sėdimas (saulės): An saulės leidi̇̀mo parė[jo] Gs. Eina prieš saulės leidi̇̀mą žuvaut Klvr. Saulės leidimè maudės ir prigėrė Mlt.
| Vėjas pučia iš saulės leidi̇̀mo (iš vakarų) Lz.
| refl.: Saulė jau arti leidimosi Ps. Saulės léidimos, raudonà – būs vėjų Krš.
24. įšvirkštimas: Yr papratusi laidoma, vargu vaistų leidimas beišgydys Šts.
25. pustymas (dalgio), galandimas: Nuo leidi̇̀mo jau asla sudilo Lš.
◊ bal̃so leidi̇̀mas rėkavimas: Darbas taip sklandžiai – vienos rankos mosčiojimu ir balso leidimu – čia neina J.Jabl.
apleidi̇̀mas sm. (2) → apleisti.
1. neprižiūrėjimas, nesirūpinimas, užleidimas: Koks to vaiko apléidimas! Turbūt nė savo amželė[je] nepraustas Vvr.
2. refl. netvarkingumas, nešvarumas: Nešvarai ir apsileidimui ne vieta mūsų buityje! rš. Numūse apsileidims ir neviežlybums Jzm. Ar bereik didesnio apsileidimo, kad trobos nėkados neišsišluona?! Vvr.
3. refl. nestropumas, tingumas: Tarnybinis apsileidimas TTŽ. Ar ne apsileidi̇̀mas tave paliko antriem metam?! Dkš. Visi tikėjo, kad Vilius nebuvo išmokęs to, ko reikėjo, iš apsileidimo I.Simon.
ǁ nuolaidumas: Tavo apsileidimas, kad tu anam nedavei į ausį Vvr.
4. SD229 aplenkimas, praleidimas: Apleidime gero daikto VoK37. Už apleidimą velykinės (bažn. išpažinties Velykų laikotarpiu) net kapuose nėra vietos Blv.
5. palikimas vieno be pagalbos: Naktis … apleidimo ir atstojimo malonės tavos VoK53.
6. SD208 atsiskyrimas, pasišalinimas nuo ko: Išplaukėme dienoj sukakties aštuntų metų apleidimo tėvo ir motinos I. Čystatoje ir apleidimè moterų DP142.
7. refl. davimas paimti viršų: Iš priežasties širdies netvirtumo ir apsileidimo ydomis savo nejautam skausmų dūšės mūsų M.Valanč.
8. K, Š, Šts davimas apnikti, apipulti ką; užleidimas kuo.
| prk.: Kad jis strėnų neatkeltų už tokį apleidimą kalboms Brs.
9. refl. apsiželdinimas: Plaukais apsileidimas I.
10. davimas perėti: Kad būtų vištukai su kuodukais, tai reikia kiaušiniai prieš apleidimą paturėt kepurėj LTR(Vrn).
11. sukergimas: Kas iš to tavo apleidi̇̀mo, kad kumelė neprisiėmė Skr.
atleidi̇̀mas sm. (2) → atleisti.
1. K dovanojimas nusikaltusiam, nebaudimas: Tėvas persigandęs prašė sūnaus atleidimo Brt. Piešk smarkios audros siautimą, žydrę nesuterštą, skelbk meilumą, atleidimą, bet kartu ir kerštą J.Jan. Tie du karaliūnai, jo broliai, tuo puolė jam po kojų, melsdami atleidimo BsPIV20. Atleidimas kaltės SD215. Tose dienose … gauna atleidimą ir dovaną kaltybės A1885,82. Mes per jį griekų atleidimą … apturėtumbim Mž230. Tikiu griekų atleidimą MP132. Telinksminis nusidėjęsis, nes jį vadina atléidimop nuodėmių DP47.
| refl. R375, N.
ǁ bažn. nuodėmių išrišimas: Tas grieks teip yra strošnus, jog labai trudnai ir atleidimą tegal gauti P. Davė atleidi̇̀mą [per išpažintį] ir liepė ateit ant kalbos (pasikalbėti) Kp.
2. sumažinimas kietumo, norint padaryti patvaresnį (metalą): Atleidimu vadinamas kartotinis užgrūdintų dirbinių įkaitinimas ir vėlesnis jų ataušinimas rš. Terminis norago apdirbimas susideda iš dviejų operacijų: užgrūdinimo ir atleidimo rš.
3. atlydys, palaidinys: Buvo atleidims. Nuo kelių ir laukų sniegs nubėgo prš.
4. atskiedimas: Sampylinio pieno be atleidimo negal srėbti – rūgštybė baisi Ggr.
5. atpalaidavimas nuo įtempimo: Atleidimas kilpinio SD350.
| refl.: Širdies raumuo nenuvargsta todėl, kad jis ritmiškai dirba – taisyklingai kaitaliojasi susitraukimai ir atsileidimai rš.
6. davimas tekėti (pienui): Pieno atleidimas priklauso nuo karvės nervinio stovio rš.
7. refl. ėmimas lėčiau ką daryti: Dabar visas tekėlas be kokio atsileidimo vienokiu greitumu bėg Kel1881,9.
8. refl. apsileidimas: Iš atsileidimo ir tinginystės brš. Jie duodasi dar vis per tinginystę, atsileidimą, netikėjimą ir neviernybę atsilaikyti brš.
9. R384 paliovimas.
10. BŽ483 pašalinimas iš tarnybos: Darbuotojo atleidimas iš darbo turi turėti pateisinamą priežastį sp.
11. atsiuntimas: Tas taip retai teatleidi̇̀mas laiškų mane jau pykina Sb.
12. refl. mirimas: Sūnus nebuvęs per tėvo atsileidimą Ds. Sako, kad anas da prieš atsileidimą valgęs, šnekėjęs Ds.
×daleidi̇̀mas (hibr.) sm. (2) → daleisti.
1. SD45 davimas sutikimo: Liūtas prašė pono Dievo daleidimo pjauti žmogų LTI54(Bs). Uždraudė zokanykams be žinios ir daleidimo vyskupo rašyti į tretįjį zokaną motriškosios M.Valanč.
2. refl. SD43 nesukliudymas, neprieštaravimas, nusileidimas: Nes pradžio[je] ateita vos tikt mislia, ant galo dasileidimas M.Valanč.
3. lėmimas, skyrimas: O tas erelis iš Dievo daleidimo atgijo BsPIV13. Tokis jau Dievo daleidi̇̀mas Krok.
įleidi̇̀mas sm. (2) → įleisti.
1. SD403 davimas įeiti vidun, priėmimas: Aš tą pusę prižadėjau pirmam kareiviui už įleidimą BsPII30. Įleidimo mokestis, įleidžiamieji pinigai LL282.
| refl. prk.: Įsileidi̇̀mas kokios minties BŽ123.
2. įtekinimas: Eik ir tu gerk už įleidi̇̀mą [alaus iš statinės] Pc.
3. įšvirkštimas: Įleidimas vaistų po oda rš.
4. padavimas į mašiną: Galingumo panaudojimas proporcingas sekundiniam į kuliamosios būgną įleidimui rš.
5. refl. įsitraukimas į kokį veiksmą: Jo akys dėl smarkaus įsileidimo į kalbą vis dar tebebuvo išplėstos rš.
išleidi̇̀mas sm. (2) → išleisti.
1. išrengimas išvykti: Išaušo jau sekmadienis, skirtas Jonelio išleidimui rš.
2. davimas už vyro, į marčias: Oi dėkui, tai dėkui motynėlei … ir už išleidimą už bernelio JV894. Algirdo dukters Joanos išleidimas už karaliaus Kazimiero anūko Kazeko rš.
3. išlydėjimas: Kokio čia išleidi̇̀mo – aš ne viešnia Vb. Išleidimas esant meilė visų didžiausia Km.
4. SD422 laisvės suteikimas: Žiedavimas parodė, kad jos (kurapkos) ne visos pasiliko išleidimo vietoje rš.
| Ižleidimas iž tėvo valdžios SD214.
5. refl. išdykimas, pasileidimas: Vaikeliai, jūs per savo išsileidimą nė patys nenusimanot ką darą M.Valanč. Iš išsileidi̇̀mo gera Sg.
6. aplenkimas, praleidimas: Žodžio išleidimas LL32. Grypšta, arba apostrops, ženklina išleidimą balsinės raidės (literos) rš.
| Tu ir aš, visi be skirtumo ir išleidimo, turėsim nueiti prš.
7. refl. KII307 sutirpimas.
8. išbėginimas, ištekinimas: Išleidimo čiaupas rš. Čia būtų nežmoniškas balius (mušimas) už alaus išleidi̇̀mą Pc.
ǁ davimas išbyrėti: Dėžės dugnas yra žolinis sietas su pailgomis skylutėmis, palenktas į mašinos vidų ir užsibaigiąs išleidimo dėže sėmenims išleisti į elevatorių rš.
9. anga kam išbėgti: Uždarytos teipag buvo versmės prapulties ir išleidimai vandenių dangaus Ch1Moz8,2.
10. darymas, gaminimas (ko skysto): Kad kuo daugiausia atidėti [bulvių] ant išleidimo arielkos I.
11. išdavimas į aplinką: Akėtumas lapų medinių tura privalumą ne vien išleidimo drėgmės, bet ir įsiurbimo jos S.Dauk.
12. davimas išeiti, pasišalinti iš vidaus: Oro išleidimo ventilis uždaromas, ir autoklave didinamas slėgimas rš. Kartais, esant žymiam širdies pasistūmėjimui, reikia imtis pleuros punkcijos ir dalies oro išleidimo rš.
13. išauginimas, išskleidimas: Laukia anų (rūtelių) išaugimo ir žiedelių išleidimo (d.) Pn. Nei žaliavimo rykštės pažeidė žiedo išleidimas DP398.
14. parengimas ir išspausdinimas: Prie šios knygos išleidimo yra prisidėję aukštųjų mokyklų dėstytojai rš.
15. sudarymas ir paskelbimas: Įstatymų išleidimas rš.
16. pateiktas apyvartai leidinys teksto ir apipavidalinimo atžvilgiu; žr. leidimas 13: Pirmasis išleidimas išpardavinėtas prš. Tai antrasis išleidi̇̀mas (išdrukavojimas) giedamųjų knygų KI137.
17. pateikimas apyvartai, pagaminimas: Praėjusiais metais šalies pramonė sėkmingai įvykdė ir viršijo bendrosios produkcijos išleidimo planą sp. Kartu su gamybos priemonių gamyba metai po metų auga liaudies vartojamų prekių išleidimas rš.
18. išeikvojimas, išmokėjimas: Išleidimas pinigų R43. Pas burtinykes eiti tik pinigų išleidimas Skm. Gimimas ar mirimas – vis pinigų išleidimas KrvP(Zr).
| refl.: Kam čia piršlių reikia – tik išsileidi̇̀mas Pl.
nuleidi̇̀mas sm. (2) → nuleisti.
1. nulenkimas: Jau vien iš uodegos nuleidimo galima spėlioti, kad šuo nesveikas rš.
2. padarymas, kad nuslinktų žemyn: Dažnai Antanas vienas arba su draugais ateidavo pavakary į Karo muziejaus sodelį, į vėliavos nuleidimo iškilmes rš.
| refl.: Kepenų nusileidimas rš.
ǁ davimas kam iš aukštai priartėti prie žemės: Kosminių laivų nuleidimo ir nutupdymo sistemos dirbo sklandžiai ir darniai sp.
| refl.: Perlėkimas be nusileidimo rš.
3. refl. R nusėdimas: Nuo saulės tekėjimo lig nusiléidimo prūnijo Krš. Dirbdavo iki saulės nusileidimo Gl. Šviesulio nusileidi̇̀mas BŽ171.
| Ateis daug nuog užtekėjimo saulės ir nuog nusileidimo (iš vakarų) Ch1Mt8,11.
4. prilaikant davimas nuslinkti žemyn, gilyn: Nuleidimas žemyn SD350.
| refl.: Nusileidimas į jūrų gelmes jau nebėra nedaugelio drąsuolių dalia sp.
5. pažeminimas (balso): Tono nuleidimas dviem pustoniam EncIII193.
6. sumažinimas akių skaičiaus neriant: Po pirmos nuleistų akių eilės keturios eilės mezgamos be nuleidimo rš.
ǁ susiaurinimas mažinant akių skaičių (neriant): Trečias kumštinės pirštinės nuleidimo būdas – akys nuleidžiamos pirštinės šonuose rš.
7. nuožulnumas: Nuo peties nuleidimo linijos ant šoninės linijos nuleisti žemyn 1/3 krūtinės apimties (kirpimo brėžinyje) sp.
| refl.: Kranto iškilimai ir nusileidimai rš. Status aštuonių sieksnių nusileidimas, ir štai krantas rš.
8. refl. nuėjimas, nuvažiavimas, nučiuožimas į pakalnę: Nusileidimas nuo kalno prie ežero taip status, ir kelias taip siauras, kad neįpratusiam sukasi galva A.Vien. Labiausiai buvo mėgstami nusileidimai nuo kalnelių ir šlaitų rogutėmis rš.
9. nepaisymas, praleidimas, nepadarymas ko: Ką tiektai čia dūmojimu, žodžiu, darbu, nuleidimù pražengiame DP10.
10. refl. atsisakymas savo nuomonės, nuolaida: Nusileidi̇̀mas gadynės dvasiai BŽ589. Nusileidimo nei iš vienos, nei iš kitos pusės nebuvo galima laukti V.Mont.
11. sumažinimas (kainos): Kainos nuleidimas, nuėmimas BŽ501.
12. refl. pasikliovimas, atsidavimas: Su didžiu paklusnumu ir nusileidimù ant valios… DP152.
13. pašalo išvarymas, sniego nutirpdymas: Prieš kelio nuleidi̇̀mą dar reikia malkų parsivežti Ėr. Nuo sniego nuleidimo nelijo ir nelijo Skr.
14. R7 nutekinimas, nubėginimas: Gerdavo iš pirmojo indo, pritekinto iš pilnos bačkos, ką ir vadino nuleidimas IM1864,8. Jos (Ragutėnos) šventės apeiga vadinusis nuleidimas [alaus statinės] Ragutėnos garbei LTII113. Viduramžiais senatviniams negalavimams pašalinti dažnai būdavo praktikuojamas kraujo nuleidimas sp.
| Kai yra serozinio skysčio, t. y. seropneumotorakso atveju, būtini pakartotiniai eksudato nuleidimai (nutraukimai) rš.
15. rš nusausinimas grioviu ar drenažu.
16. nusausintas plotas: Vandenį nuleido, tai nuleidimo gavom po porą dešimtinių pievos Rš.
paleidi̇̀mas sm. (2) → paleisti.
1. suteikimas laisvės: Jis ir pats nežino, ar išeis ant paleidi̇̀mo (ar jį paleis) Skr.
2. išsiskirstymas (susirinkusių kur nors): Pats žmonių paléidimas Šts. Par patį svieto paléidimą pradėjo šaukti: dega! dega! Brs.
^ Dvylekta – pats velnių paleidi̇̀mas (velniai pasklindą po laukus) Krš.
3. panaikinimas, uždarymas: Karinių ir pusiau karinių organizacijų paleidimas sp.
4. DP276 išdykimas, išpaikimas, ištvirkimas: Raupai kūno ženklina bjaurybes, apsirijimus, girtybes ir kitus jo paleidimus SPI252.
| refl. SD357: Pasileidi̇̀mas jų tų vaikų!.. Negali nė pro kiemą praeiti Jnšk. Šėlti, draskyties tatai y[ra] žmogaus pasileidimas, ir daugiau nėkas Vvr. Pasiléidimas vienas, ka tokia didelė į lovą męža Krš.
5. refl. R263 nesirūpinimas, apsileidimas, tingėjimas.
6. davimas sutikimo kam ką daryti: Be gydytojo paleidi̇̀mo negali nė vienos dienos nukavėt (praleisti) RdN.
7. SD276 atpalaidavimas: Su paleidimu ryšio nereik didžiai skubinties S.Dauk.
8. pašalo varymas, atšilimas; palaidinys: Par tą patį baisiausį paleidi̇̀mą reikėjo važiuoti Vkš. Pats paleidimas, kad sniegas leidžiasi pavasarį J. Pačiam paleidimè ažvarė mokyklai malkų vežt Ds. Par pačius paleidimùs žmogus numirė Užv. Teko važiuoti pačiu paleidimù Slnt. Naktį eiti tokiais paleidi̇̀mais aš bijau Šts. Pavasaris, upių paleidi̇̀mas – vanduo tik kriokščia šniokščia Prng. Pačiu vandens paleidimù reikėjo anam į teismą važiuoti Brs.
9. viduriavimas: Sergąs trichinomis nenori valgyti, gauna vidurių paleidimą rš. Grikinė košė su vašku – nuo pilvo paleidimo Klt.
10. paskleidimas (dažų): Raištis netura paleidimo – gal virinti (dažai nepasileidžia) Šts.
11. M palydėjimas.
12. davimas veikti mechanizmui: Fabriko paleidimas į darbą rš. Paleidimo pamina turi būti aptverta arba turėti kitokį apsauginį įrengimą rš.
13. (su bendratimi) smarkus ko darymas: Toks paleidimas buvo šaudyti – lygu su spragilais Šts.
14. refl. nusileidimas, nusėdimas: Po saulės pasleidi̇̀mui raganos ulioja Krd.
15. nuo veleno atvyniotas austi apmatų kiekis: Vieną paléidimą išaudžiau Krkl.
16. prie vieno staklių šono pritaisytas ramstelis, kuriuo paleidžiamas suktis ir sulaikomas velenas: Pririšk prie paleidi̇̀mo virvelę – pasiekti negaliu Gl.
parleidi̇̀mas sm. (2) → parleisti; liepimas išsiskirstyti, atleidimas iš eitų pareigų: Saimo parleidi̇̀mas, atdėkavojimas KII5.
pérleidimas sm. (1) → perleisti.
1. perdavimas kitam naudotis: Įstatymas reikalauja, kad nekilnojamo turto perleidimas būtų daromas tam tikrais aktais, rašomais pas notarą rš.
2. refl. ne laiku gimdymas, savaiminis abortas: Porą savaičių pasirgusi po persileidimo, Olė grįžo prie savo triūso LzP. Trečio[je] dieno[je] po parsileidimo susirgo, o ketvirto[je] jau ir ant lentos Brs.
3. SD183,KII378 davimas sutikimo.
4. SPI115, B, R170 lėmimas, skyrimas: Kad tai Dievo valia, Dievo toks buvo perleidimas, – sako savo širdyje Kuprius, – to nė vienas Šimonių nenorėjo pažinti I.Simon. Jo perleidimai mūsų protui per aukšti yra Ns1844,4. Juk tai yra sopulingas parleidimas, kad tokia gėda ant namų mūsų krito I.
5. baudimas, bausmė: Baisingu parleidimu pražudė Dievas piktos širdies karalių I. Parleidimas Dievo su toms musimis yra Gršl.
6. LL186 perlaida, čekis.
praleidi̇̀mas sm. (2) → praleisti.
1. padarymas pertrūkio: Tabelninkė jau seniai nebuvo užregistravusi darbo praleidimų rš.
| Toks praleidimas (neįtraukimas faktų) daro didelę spragą chronologijoje Blv.
2. Sut atleidimas, dovanojimas.
3. bažn. išrišimas: Kurių atleisite nuodėmes (norint per krikštą, norint per pakūtą, norint per praleidimą), yra jiemus atleistos DP203.
prileidi̇̀mas sm. (2) → prileisti.
1. SD184 davimas prieiti, prisiartinti.
2. refl. nusileidimas: Iš gero prisiléidimo atiduosu tau pigiau tą paršelį Šts.
3. TTŽ, BŽ123 manymas, teigimas: Hipotezė yra prileidimas tam tikro aiškinimo, kurį stengiamasi įrodyti FT.
4. Blv sukergimas.
5. refl. prisiartinimas: Prisileidimas (priėjimas) prie krašto KII4.
6. lėmimas, bausmė (?): Dievo prileidimo neišvengsi KrvP(Ds).
suleidi̇̀mas sm. (2) → suleisti.
1. SD2,55 glaudus prišliejimas, sujungimas: Dviejų detalių sujungimas vadinamas suleidimu rš. Koks čia [lentų] suleidi̇̀mas, kad plyšiai žymu! Rm. Po langu matosi sniegas – gal yra koks nesuleidi̇̀mas Ut.
2. sukandimas (dantų): Kiekvienas jo dantų suleidimas atima vienai žiurkei gyvybę J.Jabl.
3. papustymas: Vienu suleidimu, gerai dalgei esant, gali visą valandą šienaut Lš.
4. KII307 sutirpdymas.
5. KII305 atidėjimas, neatlikimas.
6. įleidimas, suvarymas vidun: Apie suleidimą spiečių Rdž.
užleidi̇̀mas sm. (2) → užleisti.
1. davimas vietos eilėje pirma savęs: Tik neprasidėkit su užleidi̇̀mais, paliks ir vakaras, kol sulauksma Vb.
2. davimas perėti: Septintą ar aštuntą dieną po vištos užleidimo kiaušinius reikia vėl peržiūrėti rš. Kas iš to tavo užleidi̇̀mo vištos, kad ji neperi! Skr.
3. nustojimas melžti prieš apsiveršiuojant: Prieš užleidimą neramios ir su trumpais bei plonais speniais karvės melžiamos rankomis rš. Staigus užleidi̇̀mas karvėms negerai Kair. Margė ir be užleidimo užtrūks Pc.
4. uždėjimas viršaus (ilgio, pločio, svorio): Metalo sluoksnis, kuris numatytas nupjauti detalę apdirbant, vadinamas užleidimu apdirbimui rš. Tas užleidimas dažnai išneša pusę colio ant ilgio, čvertį colio ant pločio A1884,168.
5. refl. nusėdimas, nusileidimas (saulės): Ažusileidimas saulės SD426. Be saulės ažsileidi̇̀mo namo negi ginsi galvijų Trgn. Atlik su mums, nes jau eit vakarop ir pagrįžo diena užsileidimop Ev.
| Daug ateis nuog užtekėjimo ir užsileidimo (iš vakarų) BPI185.
6. nesirūpinimas, užmetimas: Per visus trejus metus nepastebime jokio apsileidimo, kokio nors mokslo dalyko užleidimo rš.
7. refl. SD437 pasiryžimas, sumanymas.
8. lėmimas: Ir kad mus kas sutinka, tai žinom mes, kad tai visagalinčio užleidims yra brš.
9. Rmš užlos.
padas
Apibrėžtis
padùs atkélti pasimiklinti ką dirbant: Reikia gerai padus atkelti, kad viską paruoštum. Slv.
padùs dálgyti knietėti, rūpėti šokti: Ei, jau tau padus dalgo (tuoj dukters vestuvės). Prng.
pãdai dẽga labai skuba, labai rūpinasi: Ar ne padai dega, kad vietoje nepastovi ir trepsi kaip girtas?. KrvP. Aš stoviu, jau mano padai dega – turiu eit namo, ir gana. Jrb. Aš taip skubu, padai dega. Mrj. Jau man iš baimės padai dega. Rmš.
pãdai dìlgsta ima rūpestis: Man padai dilgsta, kad taip mažai laiko. Skr.
pãdai dùlka apie labai skubantį: Kad eina, tai net padai dulka. Gs.
pãdams dúoti smarkiai šokti: Kad davėm padam lig rytui. Skdt.
padùs ištiẽsti atsigulti: Šiandien nė karvės nemilžo – ištiesė padus ir gulėjo. Rm.
padùs laižýti pataikauti, stengtis įtikti: Kur čia nesuprasi... bet padams laižyti neturiu gabumų, – paleido dar piktesnį žodį Domantas. Gruš. Rodau P. Cvirkai [L. Giros pataikaujančius Vailokaičiui eilėraščius], jis tik numoja ranka: – Palik ramybėj, kam jis nelaižė padų. Andr. Ėmė padus laižyti. Msn.
(kieno) nė̃ pãdo nekainúoti apie niekam vertą: Tu mano nė pado nekainuoji!. Skr.
(kieno) pãdo never̃tas niekam tikęs: Adomas tavo pado nevertas, – garsiai tarė Saliutė. Marc.
padùs nupláuti labai pataikauti: Jam gali padus nuplauti ir tai nieko negausi: jis neišsimetąs. Vdk.
pãdai nusmil̃ko pasidarė labai baisu: Tas karstas pradėjo judėti ir ėmė skirtis lentos. Vaikinui net padai nusmilko. ps.
padùs padžiáuti neig. mirti: Niekur nebepabėgsi, padžiausi ir tu padus. Varn.
padùs paródyti skubiai pasišalinti: Pamatė mumis ir parodė padus. Varn. Vaikas nubėgo, tik padus parodė. Mrj.
padùs pasipustýti rengtis ką skubiai daryti: Pasipustyk padus, ir bėgava. Jrb. Pasipustome ir mes padus, – pasiūlė gimnazistas. rš.
padùs pasipùstęs Jrb. apie labai skubantį: Gerai, – sako velnias, – pažiūrėsim, – ir, padus pasipustęs, leidosi bėgti aplink žemę. Nėr.
padùs paspìrginti įvaryti baimės: Paspirginsim poneliams padus. Myk-Put.
padùs pasvìlinti pašaudyti į bėgantį: Kol jiems padų nepasvilins, jie bus čia. rš.
padùs pastatýti neig. nusibaigti: Ji tik tik padų nepastatė. Žlp.
padùs prisvìlinti pagąsdinti: Tyli, niekam nepasakojo, kodėl paskui, prieš pat karą, atgal kirvelį nešė, kas tenai jam padus prisvilino. Zur.
pãdai rū̃ksta
1.apie labai greitai einantį, bėgantį: Vaikas kuduliuoja, net padai rūksta. Alk.
2.apie smarkiai dirbantį: Riša linus, net padai rūksta. Avyž.
pãdai síekia šikìnę vlg. smarkiai (eina, bėga): O durnius kad drožia, kad drožia savo keliu, net jam padai šikinę siekia. Rk.
padùs sušìldyti būnant apsiprasti: Dar čia padų sušildyt nesuspėjo, o jau nori šeimininkaut. KrvP.
padùs sušìlti būnant apsiprasti: [Dabulis sako:] – Nespėjai padų sušilti ir vėl atgal. Marc. Dar padų nesušilus, o jau triukšmą keli. Kt.
padùs svìlinti
1.kankinti, bausti: Pradės [nusikaltėliui] padus svilinti, i pasisakys. Krš. Padus svilink – nesutiksiu. rš.
2.skubinti: Motut, ar kas padus tau svilina? Juk nei skaityti pati moki, nei raštą išmanai. Balt.
pãdai svỹla
1.darosi neramu, gresia persekiojimas: Jau tenai jam padai svyla. Mrj. Kam padai kiek nors svyla, išvažiuoja, atvažiuoja. Dt. O tėvas trina rankas: – Svyla vokiečiui padai, oi svyla. Bub.
2.labai skuba: Bėga, net padai svyla. Mrj.
padùs šìldyti sėsliai gyventi: Gėda kariui burtų bijoti! Ar tik netektų tokiam visą amžių pas krosnį padus šildyti. Krėv.
padùs šìlti būti, gyventi (ppr. neilgai): Aš sakiau, kad jis ten neilgai padus šils. Lš. Mes čia ilgai padų nešilsim!. Lp. Ir čia mažai padus šilo, tuoj išėjo. Klvr.
(kieno) pãdai šỹla gyvena: Neilgai čia jo padai šilo. Prn.
padùs šlúostyti vergiškai tarnauti: Mes, belaukiai, didžialaukiam padus šluostėm. Prn.
pãdais į durìs gul̃ti mirti: Būdavo ir taip, kad, nežiūrint visos jos išmonės, žmogus guldavo, kaip sakoma, padais į duris. Balt.
į pãdą dė́ti smarkiai šokti: Vaikinai siūstelėjo į vidurį daržinės ir, nutvėrę vienas kitam per pusiau, ėmė dėti į padą. Paukš.
į padùs dė́ti
1.smarkiai energingai eiti, bėgti: Nuo ryto pakilęs deda į padus. LTR. Ans jau seniai į padus deda. Varn.
2.smarkiai šokti: Dėjo į padus, kad tik dulkės parūko. Varn. Kad užgrajys, dėsim į padus. Vlkv.
į pãdą dúoti smarkiai šokti: Na, einam duot į padą. Snt.
į padùs dúoti
1.spėriai, greitai ką daryti: Na dabar, pamatysi, į padus duos siūt. Jnš.
2.smarkiai bėgti: Negąsdink, ba jis kai duos į padus, tai tu jį tiek ir matysi. Šn. Kai pamatė mane ateinant, tuoj davė į padus. Žg.
į pãdą líeti smarkiai bėgti: O mes visi tai jau liejom į padą. Plv.
į padùs nuė̃jo buvo gera, malonu: Kaip užgėrė, tai net į padus nuėjo. Smn.
į pãdą padė́ti smagiai pašokti: Dar vieną kitą mergiotę pasikviesime, padėsime į padą. Paukš.
į padùs padū́rė apie labai išsigandusį: Kai nugirdau, ką jie ten tariasi, tai padūrė į padus ir man – kad aš moviau apsisukus namo. Lkč.
į padùs pasvìlinti pašaudyti į bėgantį: Vokiečiai bematant atsidūrė prie Nemuno, bet nuo šiojo greit jiems vėl buvo pasvilinta į padus. rš.
iš pãdų krìsti labai juoktis: Mes visos kritom iš padų. Btg.
iš pãdo rė́žk B., M., K. imk, kai nėra iš ko imti:
nuo víeno pãdo válgyti Trgn. gyventi tėvų ūkyje neatsidalijus:
nuo pãdų nuléisti papjauti, paskersti: Naujiems metams tuojau vieną veršį nuo padų nuleido. Skd.
per padùs nuė̃jo apie išsigandusį: O man taip nuėjo per padus lyg grąžtu. Rmš.
po (kieno)padù priklausantis nuo ko: Ji niekuomet nenorėtų tokio vyro, kuris būtų po jos padu. rš. Jei jos dabar nenugalėsi ir neperauklėsi, tai visą gyvenimą dejuosi po žmonos padu. Dvd. Žinau, jis po tavo padu, tik man nepatinka, kad tu nelabai gerai atrodai. Avyž.
po (kieno)padù laikýti priversti paklusti kieno valiai: Laikys ana daba vyrą po padu. Varn.
po padù mìnti niekinti, nepaisyti: Prastą žodį mink po padu. Krt.
po padù pamìnti niekinti, nepaisyti: Aš jį tuoj pamyniau po padu. Dbk. Ji savo vyrą pamynus po padu. Dkš.
po padù paspáusti nieko nereiškia, lengva nugalėti: Man šitie piemenys tai tik po padu paspaust. Užp.
po padù turė́ti įsakinėti, nurodinėti, spausti, engti: Aš tave po padu turiu. Lp.
kaĩp padùs nudẽgęs apie labai skubantį: Kad pasileido bėgti tiesiai per laukus, kaip padus nudegęs. Varn.
kaĩp ant pãdo užrė́žė B., M., N. gerai atliko, padarė:
po kojų padu paminti žr koja
purvynas po padu žr purvynas
ugnis skelias iš padų žr ugnis
žinią padams žr žinia
šalis
Apibrėžtis
šalimìs dalimìs apie išsisklaidymą: Tai jau mano visi vaikai, anūkai išvažinėjo šalims dalims. Vdk.
sàvo šalìs mėnesinės: Ana jauna ištekėjo, da savo šalies neturėjo. Rš. Kai turi in savo šalies – jau merga. Klt.
šalimìs eĩti nerūpestingai gyventi: Anie visi eina šalimis. KlvrŽ. Pati vien šalimis [eina], kad sveika, o aš vis namie. Šts.
į šãlį
1.apie atmestiną, nereikalingą daiktą, darbą ir pan.: Kai sergi, tai darbas į šalį. Mrj. By tik sniegą nuleidė – klumbes į šalį. Bsg. Nebjuokuosva, nabagale, vedums juokai į šalį. Dauk.
2.neteisėtai (duoti, paimti ir pan.): Ar neduodate iš namų be žinios tėvų arba gaspadorių ing šalį paslapčiomis?. brš. Vis nenuleisk akių, jie (darbininkai) taip ir laukia, kad kur ką nugriebt į šalį. Andr.
3.pradėti svetimauti: Tei[p] tai būtų jiedu gražiai gyvenę, ale kad ji vis į šalį ir į šalį. Slv. Užspaudė vyraitį – į šalį nė žingsnio. Krš.
į šalìs perniek, veltui: Į šalis piningai išlakstė lakstyte. Krš. Aneido gaspadorius, apžiūri kluoną, kad lig Kalėdų ažtekt[ų], kad į šalis neišsimėtytų [šienas]. Grv.
į šãlį eĩk sakoma apie ką daug prastesnį, menkesnį: Kai geresnių turiu, tai šita jau eik į šalį. Smln.
į šãlį eĩti tekėti ar vesti gaunant kraitį ar dalį: Aš išėjau į šalį, kai sesuo ištekėjo. Gž. Mes buvom trylika, tai tėtė mokėjo vaikam, katras ėjo į šalį. Plv. Mergužėle mano, tu ketinai šalin eitie, vai ar moki austie?. d.
į šãlį išléisti ištekinti ar apvesdinti duodant kraitį ar dalį: Seserį išleis į šalį, o tau namai. Alk. Auginai dukreles mus tris kai vieną, išleidei į šalį tik mane vieną. Grl.
į šalìs išvarýti neteisėtai parduoti, išeikvoti: Užtektų to pašaro, kad ponai, ta diduomenė pati į šalis neišvarytų. Plt.
į šãlį léisti tekinti ar vesdinti duodant kraitį ar dalį: Jau antrą dukterį į šalį leidžiam. Als. Pas matušę augau, matušė nemylėjo, kai jau reikėjo šalelėn leisti, matušė pasgailėjo. LTR. Kurį sūnų taikintum į šalį leisti?. Piet.
į šãlį mèsk apie ką prastą, neprilygstantį kam: Oho, tas vaikas kai dirba, tai ir didelį berną mesk į šalį. Srv. Prieš šitą arklį mesk kitus į šalį. Ėr. Kaip skaniai išvirei, tai mėsą mesk į šalį. Ar. Tokią pamatęs, savo Oną mesk į šalį. Šd.
į šãlį mèsti atsisakyti, nustoti ką darius: Grabą įžvilgėk, žmogau, svieto niekus mesk į šalį. prš.
į šãlį padė́k apie ką prastą, neprilygstantį: Prieš naminį [alų] visus padėk į šalį. Alk.
į šãlį pamèsti atsisakyti, nustoti ką darius, dirbus: Pamečiau į šalį ir nebkūrinau. Sd.
į šãlį paspjáuti pranokti, pralenkti grožiu: Aleksą ans paspjauna į šalį. End.
iš šaliẽs
1.pašaliniam būnant, svetimam (stebėti, žiūrėti, klausyti ir pan.): Iš šalies kaip žiūri, iš zūbų tai Šeinauskų familija. Slm. Iš šalies žiūrint net juokai ima. Rod. Pašnekėti iš šalies, rodos, prie žaizdos dėtini žmonys. Žem. Jų darbų ir jų būties prisižiūriu iš šalies. Sruog.
2.papildomai: Iš šalies parduoti nė kokių tų gyvolių dabar nėra. Trk. Iš šalies pasišienauji, kad nori išlaikyt karvutę. Jsv. Vyras daug iš šalies uždirbo. Žr. Aš pati sergu, o da vis iš šalies prisideda didelių sunkumų. Stak. Valgių – to nebūdavo, kad iš šalies kas atneš [į vestuves]. Rsn. Iš šalies neturi padėjimo. Rod.
nuo šaliẽs būnant pašaliniam, svetimam: Visi mato nuo šalies, kad prasti mūsų pavažiavimai (ratai). Jnšk. Nuo šalies girdėjau apie dvasišką akademiją Petropilėje tokią žinią. A.
nuo šaliẽs neĩk teig. sakoma neatsigėrint: Neseniai čia prie mūsų užėjo toks vyras, kad neik nuo šalies – tikrai, ir stiprus, ir gražus. Všv. Apskuto, pašvietė (išpuošė) – neik nuo šalies vyras!. Akm. Švariausia, gražiausia [mergaitė], nuo šalies neik. Krš. Baisiai gražias išaudė, su rožėms, jau nė nu šalies neik jau. Kv. Vežimėlis – nors nė nuo šalies neik: naujas, lengvutėlis, spindi – nors lėles vežiok. Žem. Menkė piene virta skani, nuo šalies neik. Šts.
per šãlį
1.būnant pašaliniam, svetimam (klausyti, žiūrėti, stebėti ir pan.): Man ir per šalį sarmata tokių šnekų klausyt. Mžš. Mes per šalį pasižiūrėsim, kaip čia rodys (vaidins). Jnš. Kai žiūri per šalį, pirminykas – žmogus (geras). Rm.
2.papildomai: Mažai gauni, musėtais per šalį uždirbi?. Rdn. Per šalį kad kiek pasigriebi, tai ir gyveni dar – ką čia iš tos žemės. Srv. Dėl skatiko jis miršta – per šalį iš jo nieko negausi. Jnšk. Ir namõ yra, ir per šalį (ir sau, ir parduoti). Rud. Leido sau per šalį pasiglemžti tokią traškią moteriukę, našlelę. Katil.
3.pasitraukimui žymėti: Jis ūkį atidavė sūnui, pats pasitraukė per šalį. Lnkv. Kaip lietus perstodinėja, tai išlekiam ir rėkiam: – Lietuti, per šalį, per šalį, nunešk gudo paršelį!. Pv.
4.iš kelio, nepakeliui: Labai per šalį!. Lp. prk Man juokai per šalį. Pš.
per šalìs iš kitų (išgirsti, sužinoti): Girdėjau per šalis, kad vienas gyveni. Ds.
per šãlį eĩti be naudos dingti, žūti: Pati tingėjo, jis gėrė, viskas ėjo per šalį. Grd. Su jais (baudžiauninkais), žinoma, ir lenkiškoji kalba ėjo per šalį (buvo nereikalinga). Žem.
per šãlį išléisti neteisėtai pasisavinti, parduoti ir pan.: Meistrai daug plytų ir cemento išleido per šalį. Mrj.
per šalìs léisti apkalbinėti: Ana akys[e] nesako, tik per šalis leidžia. Sv.
per šãlį nuléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Jei jam kas ir piktai pasako, anas per šalį nuleidžia. Tvr.
per šãlį vadìnti pravardžiuoti: Nugi kožną kaip nebūt per šalį vadindavo. Tj.
per šãlį veizė́ti nerūpestingai elgtis: Per šalį veizėdamas valdė, apleido ūkę. Krš.
pro šãlį
1.praėjo, išnyko, pasibaigė ir pan.: Kas yra pro šalį, tas nebgrįš an to pasaulio. Rsn. Jau daug metų pro šalį. Pgg. Po Jono saulė grįžta atgal, i visa vasara yr pro šalį. Nd. Tas yr seniai viskas pro šalį. Rg. Jau diena pro šalį. N. Jau pro šalį tie laikai. Simon.
2.veltui, perniek, niekais: Mirštant viskas paliks pro šalį. Šts. Niekur neišleido piningų pro šalį. Krtn. Nebus pro šalį, jei duosi. Jrb. Ans buvo taupus žmogus, neleido nieko pro šalį. End.
3.papildomai: Pro šalį per mėnesį antrą algą sukrapšto. Krš.
pro šãlį neléisti neatsisakyti (ppr. svaigalų): Jo labai nereikia prašyti, jis neleidžia pro šalį. Jnš.
pro sàvo šãlį praléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Ne teip apaštalai šventi nepiktinas ižg žodžio Viešpaties neišmanyto, nei jį (žodį) pro savo šalį praleidžia. Dk.
pro šãlį praeĩti be naudos pradingti, pražūti: Man rublis nepraeina pro šalį. Rdn. Jei kas bus žadėta, nepraeis pro šalį. Ms.
pro šãlį praléisti
1.nekreipti dėmesio, nepaisyti: Jis tuos žodžius pro šalį praleido. Btg.
2.neteisėtai pasisavinti: Praleidžia durpių pro šalį. Krš.
pro šãlį prapìlti girtaujant praleisti, išeikvoti: Neprapyliau pro šalį, i vaikas dar galės gyventi valandą (kurį laiką). Vn.
pro šãlį prašáuti suklysti, apsirikti: Vieną sykį ir ans prašovė pro šalį. Dov. Prašaudavome pro šalį ir mes, nėra ko slėpti. Balt.
pro šãlį praveizė́ti abejingam būti: Aš pro šalį praveizu, nieko nesakau [už vaikų kvailiojimą]. DūnŽ.
pro šãlį švil̃pti (kam) eiti negirdomis: Mano aiškinimas, mačiau, švilpė dešimtininkui pro šalį. Pt.
ne pro šãlį naudinga, patogu, reikalinga: Kad palytų, būt ne pro šalį. Ktk. Ne pro šalį ir man toks paltas būtų. Lnkv. Būtų labai ne pro šalį geras patarimas, kaip toliau man verstis. Balč. Žmona tau būtų ne pro šalį. Saj. Maniau būsiant ne pro šalį ir pavaišint svečią. Andr. Pasisaugoti visuomet ne pro šalį. Katil.
kaĩp pagal̃ šãlį dẽda sakoma, kai maistas neina į kūną: Valgyti valgau, ale kaip pagal šalį dėčiau. Tt.
akis sukti į šalį žr akis
klastą atmetęs ant šalies žr klasta
nosį sukti į šalį žr nosis
prašanki̇̀nti
Apibrėžtis
šanki̇̀nti (-ýti K, Jrb, Bt, Jdr, Pgg; N), -i̇̀na, -i̇̀no tr. K, K.Būg, Rtr, Š, RŽ, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, Všv, šañkinti, -ina, -ino K.Būg, NdŽ; N, L
1. N, K, J, L, Š, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ, KŽ, Krž versti šokti per kliūtį ar šiaip kur nors: Kumelę šanki̇̀na par tvorą Skr. Šanki̇̀no par torą ans karvę Skdv. Šanki̇̀na, plaka arklius par upę Šv. Šankino žirgą į verpetus ūžančius upės S.Dauk. Kam šankini̇̀ avis į daržą, nespeisk pri tvoros! Trg.
| Šankinant kriupis išsiputa Šts. Be ans žinos, kas tai pati, be nešañkins par pečkaklį dėl menko daikto JV331.
^ Aš esu mokyta, par užpečkį šankyta ir apie pečių apvyta LTR(Vdk). Greitas – nors par žardą šanki̇̀nk Pln.
| intr.: Su arkliu per grabę šanki̇̀nti K. Su arkliu ant ko šanki̇̀nti KII36.
2. NdŽ, KŽ versti šokinėti, piestu stotis: Aukštyn šanki̇̀nti KI640. Patrikas metės it žižilpos ant variuotas eilas kryžeivių pentinais šankindamas žirgą it smaką S.Dauk. Po tėvelių stiklo langu obelių sodelis, čia šankina broliai žirgus, šokti nemokančius KlvD155. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas, pentineliais spausdamas, laužtineles tempdamas StnD14. Atjoja bernelis, jaunas, nevedęs, šankydams, blaškydams bėrą žirgelį KlpD84. Pūtė patrūbočių, šankino meškas M.Valanč. Šankýdavo tas meškas, kad net kudlos dulksta Pgg.
3. Š, NdŽ, Dr, Sd, Tl, Pkl, Lk, Grdm, Pj, Btg vesti šokti, šokinti: Katra mergelė daugiau patiks, tą šanki̇̀ns Skd. Kai tik būdavo vestuvės, tai mane šankýdavo Lkš. Būsi nieko vieto[je], tavęs [neprašytos] niekas nešanki̇̀ns DūnŽ. Ka anas šanki̇̀no, ka suko po prakaitu! Krš. Įkibo į nugarą i šanki̇̀na Grd. Matai, kaip piršlys motyną šanki̇̀na – sijonai dulka Vkš. Ka pradėjo šanki̇̀nti: vienas paleida, kitas ema, vienas paleida, kitas ema Akm. Šanki̇̀ns vaikiai kaip pašėlę muni Klk. Kas daba muni gal šanki̇̀nti jau parsenusią bobą Skdv. Vyras vienas dvi moteriškas šanki̇̀ndavo kadrylių Nmk.
ǁ skatinti šokti: Rusų dainos yra šankinamos, o mūsų liūdnos Ggr.
4. mėtyti šokant, sukinėjantis, supti, sūpuoti, alkuoti: Lėles šanki̇̀nti KII116. Šanki̇̀nti vaiką ant kelių NdŽ. Paskui, paėmęs jį ant rankų, šankino, alkavo, vaikas ratuodamas linksmas juokėsi Žem. Nešio[ja], šanki̇̀na vaiką pasigrobęs DūnŽ. Tu tą vaiką turi̇̀ mėtyt, šankýt Jrb. Pasistatę ant kojų didieji jau vaikščiojantį vaiką šankina, vilioja prie savęs ir supdami talaluoja LMD(Sln). Didesnius vaikus ant kelių pasisvadinę šankindamys liuob dainiuoti Plt. Ai, Dievaliau, kuomet būsiu kaip tėtušėlis? Kuomet šanki̇̀nsiu kūdikėlį? JD238.
ǁ krėsti: Aš mislijau, ka tavi kaip elektra šanki̇̀na End.
5. Žr, Ldv, Vdk, Bt, Šv prk. gąsdinant, barant reikalauti ką (greičiau) daryti, saikinti: Šankinù vaikus, ka skubėtų Krš. Toks pasiutęs, ans šanki̇̀na pačią! Rdn. Pati tingia, o jį (vyrą) šanki̇̀na, kad amen! Žlp. Šankins tave iš lovelės virti večerelę LTR(Žg).
ǁ varginti: Mas esam šanki̇̀nti su kraučysta (buvom įtariami, kad slapta siuvam) DūnŽ.
ǁ įkyriai prašyti: Tie vaikai tik šanki̇̀na mamą, tik šanki̇̀na! Rdn.
ǁ erzinti, įkyrėti: Tos utys ka šankýs mumis Jdr.
6. NdŽ, Vn greitai nešti, vežti, gabenti: Šanki̇̀nom rugius lig sutemstant, iš prakaito ejom Ggr. Šanki̇̀no daktaro, bet ligonas mirė Ggr. Vilkas avį šanki̇̀na ant miško Eig.
7. daryti, kad susitrauktų, sušoktų: Ana šanki̇̀na audeklą, t. y. sudrėkina ir suriečia, kad susitrauktum J. Nešanki̇̀ntas audeklas susitrauk J.
antšanki̇̀nti (ž.) tr.
1. I priversti užšokti.
2. suraizgyti, sugarankščiuoti: Siūlai tiek antšankýti, tiek antsukoti! Ggr.
3. užmesti: Beekėdamas vaikis antšanki̇̀no kumelei ant kojos ekėtes: dabar raišta Skd.
4. užtraukti, užnešti: Perkūnas veikiai antšanki̇̀na lytaus Nt.
apšanki̇̀nti tr.
1. KŽ sukergti: Apšankinù kumelę K.
2. Kl pašokinti: Apšankináu dešimtį panų vakarelė[je] Šts.
atšanki̇̀nti K
1. tr. KŽ versti atšokuoti: Arklį atšanki̇̀nti KI81.
2. intr. K, KŽ atjoti, atšuoliuoti: A, – sako atšankindamas užveizdas, – tai jūs jau pailsę! I.Simon. Jis zovada atgal atšankino, nukopė ir atidavė jam jo žirgą LC1883,34. Tas atšankinęs įdavė amtmonui didelę gromatą prš.
3. tr. atnešti, atgabenti šokant: Šerelienė pintinį [pyragą] atšanki̇̀no Vkš.
4. tr. KII381 atblokšti, atmušti: Žuvis šoka šen, šoka ten – visur atšanklės ir visur atšankina Klp. Po kiekvieno naujo bandymo srovė smarkiai mus atšankindavo prie namo rš.
| prk.: Jo balta kakta kieta kaip uola, pasirengusi atšankinti nuo savęs trenkimus grausmų Žem.
5. tr. KŽ atrakinti: Paleisk (atšanki̇̀nk, padirgink) spyną KI26.
6. tr. padaryti atšokusį, atkerusį, atsiknojusį: Padėjo į saulę ir atšankino priklijuotą medžiagą prš. Marti atšanki̇̀no duoną, kad uošvienė neėstum Šts. Neniurkyk teip, atšankýsi plutą NmŽ.
įšanki̇̀nti tr.
1. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ priversti arba leisti įšokti: Įšanki̇̀nk arklį par tvorą ir paganysi J. Įšankinsi į krūmą tujau, o jau aš būsiu pats pri to arklio LTR(Dr).
2. J, KŽ leisti įsišokinėti, įsižaisti.
3. įmesti, įkrėsti: Neįšanki̇̀nk [spyglių] mun į tešlą End.
4. prk. įvarginti, įkamuoti: Įšankináu tą savo mergę rugiūse (griebiant rugius) Kl.
◊ į kepéndą įšanki̇̀nti apgauti: Munęs, seno vilko, į kepéndą neįšanki̇̀nsi Krt.
iššanki̇̀nti tr.
1. K, KI615, Š, KŽ priversti iššokti, iššokdinti: Iššankýsiu par stogą kaip kriupį ant lentelės Trk.
ǁ mušant pervaryti: Iššanki̇̀na, iškrokina arklius par tą upę Šv.
2. visas (visus) pašokinti: Visas mergas [pabrolys] iššanki̇̀no, anos (pamergės) neveda Rdn. I piršlys visas parėdkininkes, – a dvyleka mergų buvo, – iššanki̇̀no Trk.
3. išnešioti: Nepasėsi vėjuotie – visus morkus iššanki̇̀ns End.
nušanki̇̀nti tr. K
1. KŽ priversti nušokti: Du klebonu nu krasės nušankináu – netikėjo, kad aš toki jauna (nustebę pašoko nuo krasės) Plt.
2. Pkl šokdinant nuvarginti, nukamuoti: Šanki̇̀no, šanki̇̀no velnias [pamotės dukterį], kol tik nūšanki̇̀no (ps.) DūnŽ. Biesalis greit viską parnešė ir nušanki̇̀no aną, negyvai nušanki̇̀no (ps.) Žr.
3. prk. prikamuoti, užvaikyti: Nuvargina, nušanki̇̀na jaunus vyrus to[je] kariūmenė[je] Šts.
4. K greitai nunešti, nuvežti, nugabenti: Nūšanki̇̀nk tėvuon vatinį į daržinę, nora [pokaičio] pagulėti DūnŽ. Nūšankýk [lėkštę], išplaus Vn. Įlipau į lopišį (motociklo priekabą), i nušanki̇̀no į Rietavą Tv.
5. K nuleisti, nuversti: Tik nušanki̇̀nom beržą nu kelmo, o nepjaustėm Šts. Kas iš nuo vėžių nušankinto trūkio būsią LC1886,5.
6. refl. tr. nusidrėksti odą, nusibalnoti: Buvau kelį nūsišanki̇̀nusi Rmč.
pašanki̇̀nti
1. tr. K, KII40, FrnW, KŽ priversti pašokinėti, pašuoliuoti: Pašanki̇̀nti arklį NdŽ.
ǁ priversti pašokti, pakilti: Pašankináu zuikį, bet nenušavau Dr.
2. intr. K, FrnW, KŽ nujoti, nušuoliuoti: Jis ant arklio užsimetęs … ir šuoliais šalin pašankinęs Kel1865,82. Šandaras, giliai pasikloniojęs …, pašankino šalin TP1881,2.
3. tr. FrnW, Nd, Skr, Raud, Akm, Skd pakvietus šokdinti, pašokdinti: Pašankinái mergą ir nepalik vidurė[je] trobos, nuvesk pasvadinti DūnŽ. Niekas nepašanki̇̀no, parpykusi parejo Krš. Kad pašankýt, tai sakydavom: verčiau po ūsu negu po snargliu Šmk. Rask mergę, katrai nepatiktų, kad vaikis pašanki̇̀na Vkš. Pareina čia: nėr tų vaikių – nora, ka pašankiñtum Trk. Kai gerai pašanki̇̀na, i ištaškydavo tas šliurikes Skdv.
4. tr. pamėtyti šokdinant, paūžčioti: Vaiką pakilnojo, pašanki̇̀no, pasidžiaugė Krš. Ekšen, Linele, aš tavi pašanki̇̀nsu End.
5. galėti pabarti, pavarinėti: Rods, lėtas, o parejęs pašanki̇̀na pačią DūnŽ. Vyrą šankina kasdien, galvo[ja], ka i marčią pašanki̇̀ns Vdk.
ǁ BŽ458 paraginti ką daryti, pagreitinti.
ǁ pavarginti: Palauk, aš tavi pašanki̇̀nsu, kad vekselį paduosu į banką Šts.
6. tr. pakratyti: Važiuojant per duobę pašanki̇̀na NdŽ.
7. tr. prk. išlėkdinti (į orą), išsprogdinti: I rokuo[ja] anam padaryti galą – pašanki̇̀nti su paraku Krt. Trys … parako malūnai yra … į orą pašankinti LC1886,32.
paršanki̇̀nti tr. K
1. KŽ priversti parlėkti, paršuoliuoti.
2. Šts skubiai parvežti, parnešti, pargabenti: Nakčia pagal paršanki̇̀nom daktarą Plt. Tik pasakyk anam, o tujau paršanki̇̀na iš miesto, ko tik nori Vvr.
péršankinti tr.
1. K, KŽ priversti peršokti.
2. sukant pagadinti, persukti: Vaikai páršankino laikrodį, nebrodo adynų Ggr.
3. pergabenti, perplukdyti: Šiandien jūrų bangos peršankino vieną šėpį kraštop linkai TP1880,13.
prašanki̇̀nti
1. tr. KI317 priversti pro šalį pralėkti, prašuoliuoti.
2. tr. K, NdŽ pravežti (šuoliuojant): Artileriją šuole prašankino LC1889,39.
3. intr. NdŽ prašuoliuoti.
4. tr. skubant kiek paruošti: Motriškosios, a prašanki̇̀not (prakepėt) šviežios duonos? Plt.
prišanki̇̀nti tr.
1. K, KŽ priversti prieiti, kur atskubėti, prišuoliuoti: Sūnų Kaune prišanki̇̀no pry telepono, aš ir pasikalbėjau Šts.
2. Rs, Skr užtektinai prišokinti: Niekas neprišanki̇̀no munęs, nebuvau iš gražiųjų Krš.
3. prk. prikamuoti, prigąsdinti, prisaikinti: Na ir prišanki̇̀no mane, na ir privelėjo! Rs. Prišanki̇̀no už [vogtą] meisą Pvn.
sušanki̇̀nti tr.
1. K, NdŽ, KŽ priversti visus sušokti: Arklius par tvorą į daržą sušanki̇̀nk J.
2. K, J, KŽ, Klp, Dov, Prk, Vkš daryti, kad susitrauktų, sušoktų: Sušanki̇̀nk su karštu prosu tą bostoną, kad pasiuvus ankštas nebūtų Šts. Pragijuo išaustas, sušanki̇̀ntas audeklas Šts.
ǁ sumušti, sušokdinti: Sušanki̇̀ntos puspadės y[ra] stipriausios Šts.
3. sutraukti, sutirštinti: Pieną šliužu sutraukti, sušanki̇̀nti KI524. Sušankini̇̀ sviestą į krūvą Smln.
užšanki̇̀nti
1. tr. I, K, NdŽ, KŽ priversti užšokti.
2. intr. užšuoliuoti: Du arkliu pasibaidžiusiu užšankino … ant … tilto LC1886,47.
1. N, K, J, L, Š, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ, KŽ, Krž versti šokti per kliūtį ar šiaip kur nors: Kumelę šanki̇̀na par tvorą Skr. Šanki̇̀no par torą ans karvę Skdv. Šanki̇̀na, plaka arklius par upę Šv. Šankino žirgą į verpetus ūžančius upės S.Dauk. Kam šankini̇̀ avis į daržą, nespeisk pri tvoros! Trg.
| Šankinant kriupis išsiputa Šts. Be ans žinos, kas tai pati, be nešañkins par pečkaklį dėl menko daikto JV331.
^ Aš esu mokyta, par užpečkį šankyta ir apie pečių apvyta LTR(Vdk). Greitas – nors par žardą šanki̇̀nk Pln.
| intr.: Su arkliu per grabę šanki̇̀nti K. Su arkliu ant ko šanki̇̀nti KII36.
2. NdŽ, KŽ versti šokinėti, piestu stotis: Aukštyn šanki̇̀nti KI640. Patrikas metės it žižilpos ant variuotas eilas kryžeivių pentinais šankindamas žirgą it smaką S.Dauk. Po tėvelių stiklo langu obelių sodelis, čia šankina broliai žirgus, šokti nemokančius KlvD155. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas, pentineliais spausdamas, laužtineles tempdamas StnD14. Atjoja bernelis, jaunas, nevedęs, šankydams, blaškydams bėrą žirgelį KlpD84. Pūtė patrūbočių, šankino meškas M.Valanč. Šankýdavo tas meškas, kad net kudlos dulksta Pgg.
3. Š, NdŽ, Dr, Sd, Tl, Pkl, Lk, Grdm, Pj, Btg vesti šokti, šokinti: Katra mergelė daugiau patiks, tą šanki̇̀ns Skd. Kai tik būdavo vestuvės, tai mane šankýdavo Lkš. Būsi nieko vieto[je], tavęs [neprašytos] niekas nešanki̇̀ns DūnŽ. Ka anas šanki̇̀no, ka suko po prakaitu! Krš. Įkibo į nugarą i šanki̇̀na Grd. Matai, kaip piršlys motyną šanki̇̀na – sijonai dulka Vkš. Ka pradėjo šanki̇̀nti: vienas paleida, kitas ema, vienas paleida, kitas ema Akm. Šanki̇̀ns vaikiai kaip pašėlę muni Klk. Kas daba muni gal šanki̇̀nti jau parsenusią bobą Skdv. Vyras vienas dvi moteriškas šanki̇̀ndavo kadrylių Nmk.
ǁ skatinti šokti: Rusų dainos yra šankinamos, o mūsų liūdnos Ggr.
4. mėtyti šokant, sukinėjantis, supti, sūpuoti, alkuoti: Lėles šanki̇̀nti KII116. Šanki̇̀nti vaiką ant kelių NdŽ. Paskui, paėmęs jį ant rankų, šankino, alkavo, vaikas ratuodamas linksmas juokėsi Žem. Nešio[ja], šanki̇̀na vaiką pasigrobęs DūnŽ. Tu tą vaiką turi̇̀ mėtyt, šankýt Jrb. Pasistatę ant kojų didieji jau vaikščiojantį vaiką šankina, vilioja prie savęs ir supdami talaluoja LMD(Sln). Didesnius vaikus ant kelių pasisvadinę šankindamys liuob dainiuoti Plt. Ai, Dievaliau, kuomet būsiu kaip tėtušėlis? Kuomet šanki̇̀nsiu kūdikėlį? JD238.
ǁ krėsti: Aš mislijau, ka tavi kaip elektra šanki̇̀na End.
5. Žr, Ldv, Vdk, Bt, Šv prk. gąsdinant, barant reikalauti ką (greičiau) daryti, saikinti: Šankinù vaikus, ka skubėtų Krš. Toks pasiutęs, ans šanki̇̀na pačią! Rdn. Pati tingia, o jį (vyrą) šanki̇̀na, kad amen! Žlp. Šankins tave iš lovelės virti večerelę LTR(Žg).
ǁ varginti: Mas esam šanki̇̀nti su kraučysta (buvom įtariami, kad slapta siuvam) DūnŽ.
ǁ įkyriai prašyti: Tie vaikai tik šanki̇̀na mamą, tik šanki̇̀na! Rdn.
ǁ erzinti, įkyrėti: Tos utys ka šankýs mumis Jdr.
6. NdŽ, Vn greitai nešti, vežti, gabenti: Šanki̇̀nom rugius lig sutemstant, iš prakaito ejom Ggr. Šanki̇̀no daktaro, bet ligonas mirė Ggr. Vilkas avį šanki̇̀na ant miško Eig.
7. daryti, kad susitrauktų, sušoktų: Ana šanki̇̀na audeklą, t. y. sudrėkina ir suriečia, kad susitrauktum J. Nešanki̇̀ntas audeklas susitrauk J.
antšanki̇̀nti (ž.) tr.
1. I priversti užšokti.
2. suraizgyti, sugarankščiuoti: Siūlai tiek antšankýti, tiek antsukoti! Ggr.
3. užmesti: Beekėdamas vaikis antšanki̇̀no kumelei ant kojos ekėtes: dabar raišta Skd.
4. užtraukti, užnešti: Perkūnas veikiai antšanki̇̀na lytaus Nt.
apšanki̇̀nti tr.
1. KŽ sukergti: Apšankinù kumelę K.
2. Kl pašokinti: Apšankináu dešimtį panų vakarelė[je] Šts.
atšanki̇̀nti K
1. tr. KŽ versti atšokuoti: Arklį atšanki̇̀nti KI81.
2. intr. K, KŽ atjoti, atšuoliuoti: A, – sako atšankindamas užveizdas, – tai jūs jau pailsę! I.Simon. Jis zovada atgal atšankino, nukopė ir atidavė jam jo žirgą LC1883,34. Tas atšankinęs įdavė amtmonui didelę gromatą prš.
3. tr. atnešti, atgabenti šokant: Šerelienė pintinį [pyragą] atšanki̇̀no Vkš.
4. tr. KII381 atblokšti, atmušti: Žuvis šoka šen, šoka ten – visur atšanklės ir visur atšankina Klp. Po kiekvieno naujo bandymo srovė smarkiai mus atšankindavo prie namo rš.
| prk.: Jo balta kakta kieta kaip uola, pasirengusi atšankinti nuo savęs trenkimus grausmų Žem.
5. tr. KŽ atrakinti: Paleisk (atšanki̇̀nk, padirgink) spyną KI26.
6. tr. padaryti atšokusį, atkerusį, atsiknojusį: Padėjo į saulę ir atšankino priklijuotą medžiagą prš. Marti atšanki̇̀no duoną, kad uošvienė neėstum Šts. Neniurkyk teip, atšankýsi plutą NmŽ.
įšanki̇̀nti tr.
1. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ priversti arba leisti įšokti: Įšanki̇̀nk arklį par tvorą ir paganysi J. Įšankinsi į krūmą tujau, o jau aš būsiu pats pri to arklio LTR(Dr).
2. J, KŽ leisti įsišokinėti, įsižaisti.
3. įmesti, įkrėsti: Neįšanki̇̀nk [spyglių] mun į tešlą End.
4. prk. įvarginti, įkamuoti: Įšankináu tą savo mergę rugiūse (griebiant rugius) Kl.
◊ į kepéndą įšanki̇̀nti apgauti: Munęs, seno vilko, į kepéndą neįšanki̇̀nsi Krt.
iššanki̇̀nti tr.
1. K, KI615, Š, KŽ priversti iššokti, iššokdinti: Iššankýsiu par stogą kaip kriupį ant lentelės Trk.
ǁ mušant pervaryti: Iššanki̇̀na, iškrokina arklius par tą upę Šv.
2. visas (visus) pašokinti: Visas mergas [pabrolys] iššanki̇̀no, anos (pamergės) neveda Rdn. I piršlys visas parėdkininkes, – a dvyleka mergų buvo, – iššanki̇̀no Trk.
3. išnešioti: Nepasėsi vėjuotie – visus morkus iššanki̇̀ns End.
nušanki̇̀nti tr. K
1. KŽ priversti nušokti: Du klebonu nu krasės nušankináu – netikėjo, kad aš toki jauna (nustebę pašoko nuo krasės) Plt.
2. Pkl šokdinant nuvarginti, nukamuoti: Šanki̇̀no, šanki̇̀no velnias [pamotės dukterį], kol tik nūšanki̇̀no (ps.) DūnŽ. Biesalis greit viską parnešė ir nušanki̇̀no aną, negyvai nušanki̇̀no (ps.) Žr.
3. prk. prikamuoti, užvaikyti: Nuvargina, nušanki̇̀na jaunus vyrus to[je] kariūmenė[je] Šts.
4. K greitai nunešti, nuvežti, nugabenti: Nūšanki̇̀nk tėvuon vatinį į daržinę, nora [pokaičio] pagulėti DūnŽ. Nūšankýk [lėkštę], išplaus Vn. Įlipau į lopišį (motociklo priekabą), i nušanki̇̀no į Rietavą Tv.
5. K nuleisti, nuversti: Tik nušanki̇̀nom beržą nu kelmo, o nepjaustėm Šts. Kas iš nuo vėžių nušankinto trūkio būsią LC1886,5.
6. refl. tr. nusidrėksti odą, nusibalnoti: Buvau kelį nūsišanki̇̀nusi Rmč.
pašanki̇̀nti
1. tr. K, KII40, FrnW, KŽ priversti pašokinėti, pašuoliuoti: Pašanki̇̀nti arklį NdŽ.
ǁ priversti pašokti, pakilti: Pašankináu zuikį, bet nenušavau Dr.
2. intr. K, FrnW, KŽ nujoti, nušuoliuoti: Jis ant arklio užsimetęs … ir šuoliais šalin pašankinęs Kel1865,82. Šandaras, giliai pasikloniojęs …, pašankino šalin TP1881,2.
3. tr. FrnW, Nd, Skr, Raud, Akm, Skd pakvietus šokdinti, pašokdinti: Pašankinái mergą ir nepalik vidurė[je] trobos, nuvesk pasvadinti DūnŽ. Niekas nepašanki̇̀no, parpykusi parejo Krš. Kad pašankýt, tai sakydavom: verčiau po ūsu negu po snargliu Šmk. Rask mergę, katrai nepatiktų, kad vaikis pašanki̇̀na Vkš. Pareina čia: nėr tų vaikių – nora, ka pašankiñtum Trk. Kai gerai pašanki̇̀na, i ištaškydavo tas šliurikes Skdv.
4. tr. pamėtyti šokdinant, paūžčioti: Vaiką pakilnojo, pašanki̇̀no, pasidžiaugė Krš. Ekšen, Linele, aš tavi pašanki̇̀nsu End.
5. galėti pabarti, pavarinėti: Rods, lėtas, o parejęs pašanki̇̀na pačią DūnŽ. Vyrą šankina kasdien, galvo[ja], ka i marčią pašanki̇̀ns Vdk.
ǁ BŽ458 paraginti ką daryti, pagreitinti.
ǁ pavarginti: Palauk, aš tavi pašanki̇̀nsu, kad vekselį paduosu į banką Šts.
6. tr. pakratyti: Važiuojant per duobę pašanki̇̀na NdŽ.
7. tr. prk. išlėkdinti (į orą), išsprogdinti: I rokuo[ja] anam padaryti galą – pašanki̇̀nti su paraku Krt. Trys … parako malūnai yra … į orą pašankinti LC1886,32.
paršanki̇̀nti tr. K
1. KŽ priversti parlėkti, paršuoliuoti.
2. Šts skubiai parvežti, parnešti, pargabenti: Nakčia pagal paršanki̇̀nom daktarą Plt. Tik pasakyk anam, o tujau paršanki̇̀na iš miesto, ko tik nori Vvr.
péršankinti tr.
1. K, KŽ priversti peršokti.
2. sukant pagadinti, persukti: Vaikai páršankino laikrodį, nebrodo adynų Ggr.
3. pergabenti, perplukdyti: Šiandien jūrų bangos peršankino vieną šėpį kraštop linkai TP1880,13.
prašanki̇̀nti
1. tr. KI317 priversti pro šalį pralėkti, prašuoliuoti.
2. tr. K, NdŽ pravežti (šuoliuojant): Artileriją šuole prašankino LC1889,39.
3. intr. NdŽ prašuoliuoti.
4. tr. skubant kiek paruošti: Motriškosios, a prašanki̇̀not (prakepėt) šviežios duonos? Plt.
prišanki̇̀nti tr.
1. K, KŽ priversti prieiti, kur atskubėti, prišuoliuoti: Sūnų Kaune prišanki̇̀no pry telepono, aš ir pasikalbėjau Šts.
2. Rs, Skr užtektinai prišokinti: Niekas neprišanki̇̀no munęs, nebuvau iš gražiųjų Krš.
3. prk. prikamuoti, prigąsdinti, prisaikinti: Na ir prišanki̇̀no mane, na ir privelėjo! Rs. Prišanki̇̀no už [vogtą] meisą Pvn.
sušanki̇̀nti tr.
1. K, NdŽ, KŽ priversti visus sušokti: Arklius par tvorą į daržą sušanki̇̀nk J.
2. K, J, KŽ, Klp, Dov, Prk, Vkš daryti, kad susitrauktų, sušoktų: Sušanki̇̀nk su karštu prosu tą bostoną, kad pasiuvus ankštas nebūtų Šts. Pragijuo išaustas, sušanki̇̀ntas audeklas Šts.
ǁ sumušti, sušokdinti: Sušanki̇̀ntos puspadės y[ra] stipriausios Šts.
3. sutraukti, sutirštinti: Pieną šliužu sutraukti, sušanki̇̀nti KI524. Sušankini̇̀ sviestą į krūvą Smln.
užšanki̇̀nti
1. tr. I, K, NdŽ, KŽ priversti užšokti.
2. intr. užšuoliuoti: Du arkliu pasibaidžiusiu užšankino … ant … tilto LC1886,47.
nérti
Apibrėžtis
2 nérti, nẽria, nė́rė
1. tr. Gr, Krp, Grz, Vžns daryti nėrinį, tinklą; megzti: Ana su virbalais nẽria juostą, pirštines J. Mano bobutė moka gražias pirštines nérti Tl. Mokėjau nérti visiaip: i su virbalais, i su tamburka Ms. Sesuo dienas naktis néra i néra pančekas Trk. Ana greitai nera: besiveizant tura gatavą pirštinę Vvr. Ana moka raštuotas juostas nérti Slnt. Ji nẽria tinklą Lnkv. Užpakaly išgirdau tokį ūžimą, tartum būtų dirbęs koks tuzinas mūsų mezgėjų su neriamomis mašinomis J.Balč.
2. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Nerdamas rankas, jis brūkštelėjo žiedą, kurį jam buvo užmovęs ant piršto žynys J.Balč.
3. tr. sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Trobos kampus, rąstus nérti DŽ.
| refl.: Sprandas nerias su nugarkauliu tam tikrais sąnariais Blv.
| Kas žino, kiek tenai yra upių upelių, kurios su kita kita nerias ir skaidos S.Dauk.
| prk.: Laimė ir nelaimė tvirtai nerias (siejasi) su sveikata ir liga Blv.
ǁ daryti, statyti sukabinant atskiras dalis: Jau kluoną čia nẽria Dkšt.
4. refl. vienytis, jungtis: Mozūrai, mirus kunigaikščiui savo, ėmė nerties su kryžeiviais, savo bendrais S.Dauk.
5. refl. darytis vaisiui, megztis: Jūsų kopūstų galvos sunkiai nẽrias Sdk.
6. tr. mauti ant ko iš virvės, siūlo ar pan. padarytą kilpą: Ne megzte megzk, ale nertè užnerk virvę prie kobinio šienveržio, prie karties galo, prie botkočio J.
nertinai̇̃ adv.: Šniūrą nertinai̇̃ užnerk Lkv. Nertinai̇̃ užsinėriau šaliką ant kailinių dėl puikumo, ne dėl šilimos Šts. Su užnarve žuvis nertinai̇̃ gaudėm Šts.
7. refl. juostis (prijuostę): Tau, tokiai mergei, tokiu kvartūgu nérties nepristovia Plt.
8. tr. K kišti (koją į avalynę): Neriu kojas į pakeles, kurpes R. Kojas į kurpes nerti N.
| Eik, kumelę nérk (kinkyk), važiuokim! Pc.
9. tr. lupti, dirti: Pavasarį nẽria kai karvėm (kai nustimpa) Ėr.
| prk.: Neria (greitai velka, traukia) tuos baltinius nuo kūno Krm.
| refl. Jrb: Skūra nẽrias nuo kupros Jnšk.
| Jei kaulai nèneras, košaliena nėkai, turi gerai pavirinti Krš.
10. intr. prk. versti brangiai mokėti, plėšti: Kas tik gali, tas prisispyręs nẽria nuo tų biednų žmonelių Kair. Ten už viską dvigubai nẽra Krš.
11. refl. mesti odą, kiautą, kailį; lįsti iš odos, kiauto, kailio: Dabar kaip tik neriasi vėžiai rš. Pagaliau šeštąjį kartą neriasi vabzdys iš savo kailio: iš lėlelės išlenda visa plaštakėlė rš. Nertis iš išnaros Grž. Nértis iš odos BŽ81.
| prk.: Nérkis iš žiupono (nusirenk), ba jau laikas Šk.
12. refl. prk. stengtis, plušėti: Par šienapjūtę bare ims nertis išmušt pirmas pradalgį Antš. Jis pats par save nė́rėsi ir įsikabino į aukštesnį mokslą Ėr.
13. intr. Sv, Km, Krš, Krkl, Vdžg smarkiai suduoti, mušti: Kad nė́rė su botagu par galvą! Skr. Nérk par galvą pagaliu – neis ant javus [arklys]! Ėr. Kad nė́riau snukin tam valkatai Ut.
14. tr., intr. smeigti, verti, durti: Su finka nė́rė į pašonę ir užmušo nekaltą žmogų Krš. Nérk (pasismeik su šakutėmis) daugiau [užkandos] Šd. Anas žu tos palkos paėmė ir kap ner̃s tąj palka juos (velnius) terboj! Pls.
15. tr. kreipti: Ko tu akis neri̇̀ žemyn, jei nekalta? DŽ.
◊ aki̇̀s nérti merdėti: Pradėjo vienkart nérti aki̇̀s Gršl.
iš káilio (iš marškinių̃) nértis labai stengtis: Iš kailio neriesi, kol užaugini gyvulį, o paskui už dyka jį nori gauti V.Mont. Nėrės iš kailio norėdamas pasirodyti išsilavinęs žmogus esąs A.Vien. Tėvas iš káilio nẽriasi kraudamas, o sūnus – griaudamas Jnš. Dirba gerai, o jei dar pataikai, iš kailio neriasi Ėr. Nor tu iš káilio nérkis, niekap negali įtikt Mrj. Tu nérkis iš marškinių̃ i duok Krš.
| Mun ne tokie dar javai būtų. Sakau, gyvenčio aš čia, tad mun viskas iš kailio nertųs (smarkiai augtų) BM380.
iš káilio nértas labai panašus į ką: Duktė tojė pati motynysta, t. y. iš káilio nertà motyna J.
káilį nérti mušti: Tėvas jam káilį nérdavo už mažiausią menkniekį Lnkv.
ki̇̀lpą ant kãklo (galvõs) nérti stumti į pražūtį, žlugdyti: Jie patys neria sau kilpą ant kaklo! J.Paukš. A gal taip žmoguo ki̇̀lpą an galvos nérti? Krš.
kū́lį nérti; I.Simon verstis per galvą.
nuodù nérti griūti: Koja kur klius, tai ir neri̇̀ nuodù Str.
óžius nérti vemti: Suėdė šešius kiaušinius be duonos ir be druskos ir pusę dienos nė́rė óžius Šl.
2 antnérti, añtneria, antnė́rė (ž.) tr. J užmauti kilpą.
| refl. tr.: Šis … ansinėrė virvę ir žemyn nusileido iš bokšto BsPII21.
2 apnérti, àpneria, apnė́rė tr.
1. aplink nerti, apmegzti: Juostelių kraštai būdavo apneriami arba apsiuvinėjami spalvotais siūlais rš. Rankšluosčių galai pinikais apnerti rš. Pjauk guzikus lauku ir duok mun apnérti Slnt.
2. numegzti visiems, apmegzti: Motynai reik vaikus apnerti, aplopyti Šts. Senoji ir àpnera, ir apsiūna, marti leka į darbus Rdn. Reik šeimyną apnérti Grg. Saviškius apnė́riau, svetimims nenersu Krš.
| refl.: Iš tų kelių avikių mas apsi̇̀neram Krš.
3. Ėr, Rs apgauti: Apnė́rė gerai tas cigonėlis tas šeimininkes Šmk.
2 atnérti, àtneria, atnė́rė tr.
1. Š atpalaiduoti kilpą: Karvę pakartą atnė́riau Prn.
| refl.: Siūlas atsinėrė nuo verpstės ir pūkšt žemėn Prng. Kada atsinera strangas, arklys nebgalia traukti Kv.
2. atjungti, atpalaiduoti ką sukabintą, prijungtą: Atnérka šitą rąstą, gal da nesupuvęs Slm. Ji atneria rankas, vieną palieka ant kaklo rš. Mergytė krisdama greit laivelio tvėrės, bet šelmis bernelis rankeles atnėrė LTR(Slč).
3. brangiai paimti, nuplėšti: Už vienas kelnes [siuvėjas] penkis litus atnė́rė Kair.
◊ [ir] káilį atnė́ręs (į ką); į (kieno) káilį atnė́ręs Krtn labai panašus į ką: Jos vaikas į tave ir kailį atnėręs I.Simon. Į tėvo káilį atnė́ręs Plng.
2 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė tr.
1. įmegzti nėrinį: Plačiau įnérk tų mėlenųjų siūlų Krš. Nerdami stačiakampį tinklą, ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę, į kurią įneriamos dvi sp.
2. R, Užv įverti: Virvę įnérk į kobinį J. Įnérk siūlą į adatą J.Jabl.
3. K, Lkč įmauti, įkišti: Kojas į kurpes įneru MŽ.
| Pavalkus rasi įnértus į žambį, jei vaikiai latrai Šts.
| refl.: Įsineru į kurpes R. Anksti rytą atsikėlus, į kurpužes įsinėrus, tekina tekina per didį dvarelį LTR(Alvt). Ak, kiek sykių Krizas, į vyžas įsinė́ręs …, po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška K.Donel.
| Pats in plėškę insi̇̀neria (įsikinko) ir aria Kt.
ǁ refl. greitai užsivilkti: Į drabužį kokį įsinérti J. Dar nežinojai, kuo būsi, – gal dar akėt grįši, atgal į sermėgą įsinersi Mš.
4. įsigilinti, įsitraukti: Abudu sėdėjo pasilenkę ties staleliu, įsinėrę į darbą rš.
5. Lp įsmeigti: Erelis trilypis – dvigalvis, baltasis, juodai geležinis – įnėrė į širdį nagus B.Sruog.
| prk.: Įnėrusi akis į knygas gilių giliausiai susimąstydavo rš.
2 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. tr. Pvn išmegzti, numegzti dalį nėrinio: Išnėrę kelias eilutes, vėl pridedame akių skaičių sp. Išnersiu lig galo virbalą ir nebnersiu daugiau Šts.
2. tr. išmegzti raštuotai, padaryti raštą nėrinyje: Tavo pirštinės gražiai išnértos, išrašytos J. Ìšnera muno pati gražiausias pirštines End. Mokėjau gražiausiai viską išnérti Krš. Tuos raštus lengva išnerti rš.
3. tr. pagauti, ištraukti užneriant kilpą: Kitas su ašutiniu naru lydekas išnera Kal.
4. tr. R, Š atmegzti, atrišti:
^ Džiaugas kaip mazgą išnėręs KrvP(Skd).
5. tr. Švnč atleisti, atpalaiduoti ką sujungtą: Ko užsėdai, jaunoji, ažu stalo, kam sunėrei rankeles, kam nuleidai akeles? Išnerkie rankeles, užkelkie akeles Prng.
| refl.: Maž pasikeltų šiaurus vėjulis, dai maž išblaškytų baltą pieskelę, maž išsinertų grabo lentelės Tvr.
6. tr. N, J, Ėr išnarinti, išsukti: Koją išnė́riau šokdamas per ravą Švnč. Abi išnértos kojos Švnč. Išnė́rė pirštą OG102.
| refl. tr., intr.: Dūko dūko su vaikais, kolei koją išsinė́rė Užp. Skausmas buvo toks didelis, atrodė, kad kaulai išsiners rš.
ǁ išlaužti: Su visa šaka išnė́rė Krš.
7. tr. iškelti, užlaužti, atstatyti: Jau ans galvą išnė́ręs, sprandą išvertęs Kin. Kumelys garsiai prunkštė išnėręs galvą, žvingčiojo rš.
8. tr. K išvilkti, išmauti: Šis kaži kaip išnėrė sermėgą ir išspruko iš nagų meškos BM385.
| Petras greitai išnėrė kumelę iš pakinktų, sėdo raitas, ir visi ristute leidosi kaimo link V.Myk-Put.
ǁ intr. išsivilkti, išsimauti; išsiauti: Išnėręs iš jupelės, išspruko iš trobos M.Valanč.
| refl.: Išsinėręs iš drobulės, išspruko iš jų rankų M.Valanč. Plušėjo visi, išsinėrę iš kailinių, nes darbas buvo nelengvas sp. Arklys išsinėrė iš padargų – prastai pakinkytas Šts. Išsi̇̀neria šuo iš lenciūgo Grd.
| Iš klumpių išsinė́rė (nebenešioja), su batais eita Šv.
9. intr. ištrūkti, išsprūsti: Išnėrusi iš jo rankų pabėgo rš.
| refl.: Ungurys man iš rankos išspriūdo, išsinė́rė KII160. Vaikas išsiner̃s (iškris), saugok Brš.
| prk.: Kad jūsų noras, vakar naktį iš burnos išsinėręs, būtų išpildytas BM87.
ǁ refl. prk. išsisukti, išsivaduoti: Veiza tik, kaip pragumą gauti išsinérti [nuo darbo] Plt. Išsinėrė, išsispurdulo iš skolų Šts. O yra daug tokių ligotų lietuvių, besistengiančių išsinerti iš lietuvystės V.Kudir. Jis vienu tuom užimtas yra, kaip iš nelaisvės išsinert rš. Iš senųjų pripratimų nė kiek neišsinėrė rš.
^ Gudrus kitiems patarti, kvailas pačiam iš bėdos išsinerti KrvP(Mrj).
10. tr. pašalinti, numauti odą, nulupti: Išnertus vėžius duoda paršeliams dėl ėdrumo, i pradeda eiti į kūną Šts. Vilkas avinui kailį išnė́rė PP77. Reikės tave papjauti, iš kailio išnerti Vnž.
ǁ išpjauti, išrėžti: Išnė́rė diržą iš nugaros tam seniui (ps.) Btg.
11. refl. intr., tr. nusimesti odą, kiautą, kailį, išlįsti iš odos, kiauto, kailio: Ta gyvatė išsinėrusi puiki pana (ps.) Dr. Žaltys savo odą išsi̇̀neria, iš savo odos išsi̇̀neria KI17. Išsi̇̀nerias gyvatės, bluzganą numeta Grd. Sutikau septynias stirnas, į visas šoviau, ir visų oda išsinėrė, liko ant vietos, o mėsa nubėgo BsPIII300. Iš lėliukių išsineria drugiai rš. Linai turi atsiklojėt, ka išsinertų Ar.
12. suktu būdu išvilioti, išgauti: Nu munęs arkliuką išnė́rė Ll.
13. tr. prk. pavogti, pačiupti: Ką tik čia buvau pasidėjęs, o dabar nėra – išnė́rė jau koks velnias Skr.
14. tr. prk. išgerti, išmaukti: Iš karto išnérk [vaistus], i viskas Krtn. Išnérkite kokį stiklą giros Gdž.
◊ iš káilio (skūrõs) išsinérti labai stengtis: Onytė dėl šito berno tai ir iš káilio išsiner̃s Užp. Gatavas iš kailio išsinerti, kad tik laimę už uodegos galėtų nustverti KrvP(Drsk). Dirba, rodos, ten jis iš skūros išsiners LTR.
iš kiáuto išnérti Ggr mirti.
káilį išnérti Pc primušti, išlupti: Išnérk gerai tu jam káilį Alk.
káilinius išnérti (kam) apgauti: Tu mun kailinių neišnersi, pažįstu tavi Šts.
kū́lį išnérti išsiversti per galvą: Gandrą pamačius, reikia kūlį išversti (išnerti), tad didžiai palankus patampi LTR.
2 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. tr. Užv, Slnt, Krkl numegzti: Ar nunérsi man gražias dvigijines pirštines? Rt. Reik vaikiams pirštines nunérti Grg. Nunė́riau nertinį, tik apkaklės neančdėjau Mžk. Nunertas tinklelis paprastai dar išsiuvinėjamas rš.
| refl. tr. Alk: Ką tu gausi vaikį, kad nė pančekos nemoki nusinérti! Tv. Nusinėrė šilko tinklą Sab.
ǁ megzti, nerti (dalį): Tik dvi aki nunėriau, ir nulūžo [adiklis] Lp.
2. tr. nurišti, kas buvo užnerta: Karvė jau palaida laksto, gal jau lenciūgą nunėrė Ut. Nunérk botagą nuo botkočio Grž.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Su naru nunėriau lydeką Šts.
4. tr. B, R, Rm, Pc, Bsg, Vlkv nuleisti, nudelbti (galvą, akis): Galvą nunėręs jis papasakojo savo paskutinių metų gyvenimą rš. Jau tu ir eini nunėręs galvą, lyg švino pripiltą Lkš. Eina galvą nunėręs kap veršis į karvę KrvP(Alvt). Dilba, kurs akis nunėręs kaip vagis J. Mane sutikęs akis nunė́rė kap šuo Alk. Kap nunė́rė akis žemyn, tai nekilstels Plv. Vos akis nunėriau (nukreipiau dėmesį kitur), jau ir prapuolė Pgg.
5. tr. Dkš nulupti, nudirti: Nunérk šuniuo kailį ir prikišk šiaudų, ka išdžiūtum Slnt. Daktaras tik mulkt ir nunė́rė mano piršto odą Skr. Nunė́rė pilkujui zuikeliui skūrelę Čk. Skūras nunérdavo nu liepukų i pydavo vyžas Erž. Nunėrė kaip kaušą visus niežus Šts. Uždaviau gyvatynės, ligonas nunėrė visus plaukus, bet pagijo Rt.
| refl. intr., tr.: Nuo kojų nusinėrė oda rš. Tol čaižė, kol šiam nusinėrė nugaroje septyni jo odos diržai rš. Dar tu nenušėrei sau bėro žirgelio, dar tu nenusnėrei balneliu[i] kailelio LTR(Srj).
6. tr. nuvilkti, numauti: Par galvas suknutes nunérsim Skr. Nunérsu nu kupros nučiupęs savo švarką Krš.
7. refl. nusimesti odą, kiautą, kailį: Nusinėrę vėžiai ir puntagalviai yra pagrindinis lydekos maistas rš. Vikšrai kelis kartus nusineria rš.
8. tr. prk. apgauti: Ale tai nunė́rė, numaudė žmogų arkliais mainant Pg. Tas pirklys gražiai tave nunėrė J.Balč.
9. tr. prk. pavogti: Kas būtų vieną dešrą nunė́ręs? Grž. Nelaikyk čia tokių daiktų, o tie, besisukinėdami čia, nunérs tau ką Lž.
10. intr. persmelkti, nudiegti: Nusgandau, net pentysna nunėrė Vlk. Iš tos bailos kūnas nunė́rė šiurpais Vlk.
◊ gálvą nunérti užmušti: Tas laidokas pasigėrė, tuoj jam galvą nunėrė LTR(Pkr).
[gyvám] káilį (×skū̃rą) nunérti primušti, prilupti: Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenuner̃tų káilį Dkš. Taip padirbus, tėvas káilį nuner̃tų Krš. Tėvas jums už tai gyviems kailį nuners rš. Gali skū̃rą nunérti su kančiuku J. Gyvam skūrą nunerčiau Rmš.
káilį nunérti Pj išnaudoti, engti: Dvare komisorius įmano žmonėms kailį nunerti Žem.
káilinius nunérti primušti: Aš tau kailinius nunersu už tokį keikimą! Krš.
nósį nunérti nusiminti: Vaikai, nunėrę nosis parkiūtino namo rš.
sprándą nunérti (nusinérti) užsimušti: Tas vaikas dar ir sprandą nuners belaipiodamas tais suolais LTR(Klp). Vos sprando nenusinėriau par tokius kelmynus važiuodamas Šll.
nuo šliùrių nusinérti Šv mirti.
2 panérti, pàneria, panė́rė
1. tr. kiek pamegzti: Kiaulių leku šerti, panérk, Janike, už muni Krš.
2. tr. pritvirtinti užneriant ant ko: Nintys panértos an pakojų Štk.
| refl. tr.: Kad karvės daug pieno duotų, daryti taip: Joninių rytą labai anksti, prieš aušrą, paimti nudėvėtą šluotą, pasinerti senu pančiu ir vilkti per kaimyno pievas (priet.) LTR(Br).
3. tr. KI557, Lkš, Žlv nuleisti, nudelbti, panarinti: Kur tu, panė́ręs akis, niūrinėjai? J. Šiandien jis piktas, žiūri akis panė́ręs Skr. Panėrė akis kaip vagis LTR(Jnš). Panertų̃ akių – negali pažint Mrj. Ko vaikštinėji, galvą panėręs? Krsn. Atsisėdo ant slenksčio ir panėręs galvą, veidą paslėpęs rankose davė valią ašaroms LzP. Panėrusi žemyn galvą, ožka įsibėgėjus puola drąsiai net stipresnį gyvulį rš. Bulius dar žemiau paneria galvą rš. Nepanerk veidą tavo žemyn SE149.
^ Gana gerti, reik ir akis panerti VP15. Gerk ir akis panerk LTR(Pp).
4. tr. nukreipti aukštyn (sustingusias akis), pastėrinti: Kaip baisiai panė́rė akis! Kal. Akys panértos – mirs Šts. Kiti, ant žeme pakritę, akis į dangų panėrusys, sustingusias rankas keldamys, atlydos klūkė S.Dauk.
5. intr. suklupti, nugriūti: Kai aš blogom kojom, greit pàneriu Ml. Kur koja kliūva, ir pàneri Ml. Arklys, eidamas nuo gurvolio, kai panėrė nostrikas! Prng. Tu, arkleli, alkanas žagrėj pagriuvai, ir aš išbadėjęs panėriau žemėn Prng.
^ Arklys an keturių kojų i tai pàneria Ml.
6. intr. prk. brangiai imti, lupti, prašyti: Dabar paner̃s už agurkus Pc.
◊ aki̇̀s panérti mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė LTR(Ms). Gėrė gėrė ir akis panėrė flk.
2 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. klumpant, griuvinėjant pareiti: Nosia led parnė́rė (apie girtą) Lp.
2 pérnerti
1. tr. iš naujo nerti: Išardyk pirštinę ir párnerk Krš.
2. tr. perverti: Pernėrė per skylutę virvę rš.
3. tr., intr. perdurti: Durtuvu pérnėrė pilvą Š(Dglš). Kaip davė su peiliu, teip ir párnėrė kiaurai Srv.
| Raudoni saulės spinduliai pernėrė pilkuosius rūkus rš.
| prk.: Kap žugieda, tai per širdį pérneria (graudu, jaudina) Rod.
4. tr. Jnšk, Lnkv suduoti, uždrožti, užtvoti: Nelįsk, dar parners kas pagaliu kaip šunį! Paį. Aš jam kada nons nugarą párnersiu Vdk. Gal kas párnėrė, kad šlubuoja Kair.
2 pranérti, pràneria, pranė́rė tr.
1. kiek pamegzti, padaryti nėrinio pradžią: Pranėriau to nerinio kelias eileles tik paveizėti, ar tiks raštas Šts.
2. neriant pradurti, sužeisti: Pranėriau pirštą su aštriais virbalais, skauda pirštas Šts.
2 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė tr.
1. KlvrŽ primegzti prie vienos nėrinio dalies kitą: Prinė́riau naujas letenas prie senų blauzdų, prie čiurnių J. Juk kad netingėtumei, ir mano pančekoms galvas priner̃tumei Užv.
ǁ primegzti nėrinį prie ko: Nėriniai prie krašto gali būti prineriami ar atskirai nunerti prisiuvami rš.
2. Šln numegzti tam tikrą kiekį: Kiek gali tų pirštinių prinérti? Krš.
3. SD304 pririšti, prikabinti užneriant kilpą: Lušnapantis – prinérti drobynai prie rūčko Brt. Dviem mažesniems varpams jau prinėrė visai naujas virves rš.
| refl. tr.: Prisinė́riau naują botagą J.
ǁ refl. įkliūti į kilpas, įsikilpoti: Ištraukia kilpas, prisinėrusias žuvų LTsIV289.
4. pririšti, prijuosti (prijuostę): Kas čia būtų, kad aš kvartūgą pasisiūčio pri̇̀neramą (ne ant kaklo kabinamą) Plt.
| refl. tr., intr. J, Vvr, Plng: Aš manau, prisinerk skaistesnę prikyštę S.Čiurl. Prisinérk pryjuostę, kad nesusiteptumei Ms. Grėbėjos basoms kojoms, kvartūgus prisinė́rusios Plt. Dum prisinérs kvartūgum Šts.
5. sujungti, suvienyti: Tie veikalai … neesti atliekančiais ir pačiose persunose priimtais aba persunump prinertais SPII213.
| refl.: Iž aplinkstovių, kurie prisineria (prisijungia, siejasi) ir prieg veikalamus mūsų randasi SPI28.
6. prk. daug prisiplėšti brangiai imant: Pinigo priner̃s visi Pc.
2 sunérti, sùneria, sunė́rė
1. tr. mezgant išnerti drauge: Užbaigiama nerti tinklą taip pat suneriant po dvi paskutines akutes į vieną sp.
2. tr. suvartoti mezgant: Vilnas sunėrėm į nerinį Šts. Daug vilnų išeina – dvim porom [pirštinių] sùnera nemažai Krš. Valė suverpė siūlus i sunérs KlvrŽ.
3. tr. padaryti kilpą: Sunérsiu iš virvių kilpą Skr.
4. tr. sumauti, sukišti: Pirštines į kupetą sunérk, kad neprapultų nuo kita kitos J.
| refl. tr.: Taip galvodamas, rankas į rankoves susinėręs, spūdino namo Žem. Nevaikščiosi, rankų kišenėsna susinėręs rš.
5. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Sunė́rė rankas ant galvos ir žiūria Jrb. Mirtinai išsigandęs, sunertas rankas spaudžia prie krūtinės S.Čiurl. Skurdžiai verkė panytėlė, rankeles sunėrus (d.) Paį. Sunértos baltos rankelės, smėliu užpiltos akelės (d.) Slk. Nesuneriu rankų nuo darbelių Kp.
| refl. intr., tr. Prng, Gdr, Km: Susinera rankas i nepraleida [vestuvininkų] Vn. Ėjo susiglaudę, susinėrę rankomis LzP. Daktarai susinera rankas i veizas, ligoną apstoję, o negydo Šts.
6. tr. SD452 sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Lauke sunėrė maniežą su keturiais dišliais ir lenktiniu skribulu ant viršaus J.Balt. Langų rėmai privalo būti sandariai sunerti kampuose rš. Sùneria tokius keturius pagalius ir sienas – ir staklės Gdr. Vyrai sunėrė (surėmė) pečius ties karties tvirtagaliu ir ėmė sukti karuselę rš.
| prk.: Siunčiu eiles „Pavasaris“ mano kaimyno, nors josios kur ne kur menkai sunertos TŽIV406.
| refl. SD210: Koja sugijo, kaulai susinėrė, žaizda išnyko Blv. Apatinis žandas susineria su kaukole rš.
| prk.: Nemunelis susinera su upe Mūša S.Dauk.
ǁ padaryti, sustatyti ką sukabinant, sujungiant atskiras dalis: Medinę triobą gali per dieną sunérti Ėr. Jau sunėrė klojimą Ktk. Iš pagaliukų suneria rėmelius rš. Krosnis sunertà iš akmenų Šd.
sunertinai̇̃ Trobų rentimas sunertinai VĮ.
7. tr. susidaryti vaisiui, susimegzti galvai: Kartais kopūstų lapai užauga, o galva nesunertà Rk.
8. tr. suvienyti, sujungti: Visi, savo karius sunėrusys, ketino su lietuviais kariauti S.Dauk.
| refl.: Mindovė norėjo lig nesusinėrusius tuos Lietuvos neprietelius nukariauti S.Dauk. Susinėrė užsienyje priešrauplinė draugija Blv.
^ Susnė́rė kap Naviko jaučiai (labai susibičiuliavo) Knv, Kls.
9. tr. suverti: Sunérti ant ko NdŽ.
10. intr. Skr suduoti, sušerti: Sunėriau su vyte katei Ggr. Sunérk pusberniuo par sprandą Ll. Sunė́rė į sprandą gerai, i nutilo Krš.
11. intr. suklupti, sugriūti: Po pačiom durim sunė́riau Lp. Dabar tep slidu, kad galima lengvai sunért Lš.
◊ aki̇̀s sunérti užsimerkti mingant, užsnūsti: Tik sunėriau akis, ažna girdžiu – kas rėkia Vrnv.
rankàs (rankàs kójas) sunė́ręs (susinė́ręs) nieko neveikdamas: Ar gali žmogus rankàs sunė́ręs sėdėti Krš. Tai ką, sėdi, rankàs susnė́rus, eik daržų ravėt! Vdš. Sėda rankàs kójas susinė́rę Krš.
žiáunų nesunérti nesusičiaupti: Visą naktį iškosėjau, net žiáunų nesunė́riau Užp.
2 užnérti, ùžneria, užnė́rė
1. tr. padaryti kilpą mezgant: Nerdami stačiakampį tinklą ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę sp.
2. tr. Lp, Šln užmauti, užtraukti, suveržti kilpą: Netoli trobos jis sustabdė arklį, užnėrė vadžias ant tvoros mieto rš. Melžėja moka suvaldyti: užneria virvę ant smakro taip striukai, kad gyvulys negali nei iš vietos pakrutėti Blv. Tvirtai užnerk votagą ant votkočio Krkl.
| Visų neišžudysi, liks kas tau virvę užners (pakars) sp.
| refl. tr., intr.: Durnelis prisplėšė karnų, nusvijo virvagalį, veršiuką užsinė́rė ir išmiklino turgun (ps.) Prng. Paversk kėdę, įsvadink Marelę, užsinėręs diržą pavažiok po aslą Žem. Paėmė tą tošį, užsinėrė ant šniūriuko ir užsikabino ant kaktos BsPII130. Užsinérk už kojų virvę Všn. Tas gaspadorius virvę užsinėrė ant kaklo ir pasikorė BsV319. Užsinera zuikis užnarvė[je] ir nebgyvas Šts.
| Nebuvo kas paprotina, i užsinė́rė virvę (pasikorė) durnelis Jnš.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Kur parmatomas vanduo, gali lydeką užnérti Pln.
4. tr. užvilkti: Ar jau gali sakyt, kad aprėdytas, jei švarkas užnértas? Skr.
| refl. tr., intr. Klvr: Paėdęs, šiokį tokį škurlį užsinė́ręs, i gerai Krš.
ǁ refl. tr. užsijuosti: Užsinė́riau kvartūgą i eisu ešerių skusti Pln.
5. tr. LTR(Lb) uždėti rankas už ko sujungus, sukabinus pirštus: Kam užnėrei baltas rankas už galvelės savo LTR(Skm).
6. refl. užsimegzti vaisiui: Agurkai jau žydi, mačiau – vienas ažsinė́ręs Mlt.
7. intr. Skr, Krš užduoti: Su diržu smagiai reiktų užnérti už tokias kalbas Ll. Ilgai nesibark: užnérk su rykšte, ir klausys Vdžg. Jau aš tam snargliui tai užnérsiu par snukį Vdk.
8. intr. griuvinėjant, klumpant užeiti, užlipti: Kap pasgėriau, tai ir an kelmo ažnė́riau Prng.
◊ ×lenciū̃gą už lū́pos užnérti (kam) Upt sugauti, sutramdyti.
1. tr. Gr, Krp, Grz, Vžns daryti nėrinį, tinklą; megzti: Ana su virbalais nẽria juostą, pirštines J. Mano bobutė moka gražias pirštines nérti Tl. Mokėjau nérti visiaip: i su virbalais, i su tamburka Ms. Sesuo dienas naktis néra i néra pančekas Trk. Ana greitai nera: besiveizant tura gatavą pirštinę Vvr. Ana moka raštuotas juostas nérti Slnt. Ji nẽria tinklą Lnkv. Užpakaly išgirdau tokį ūžimą, tartum būtų dirbęs koks tuzinas mūsų mezgėjų su neriamomis mašinomis J.Balč.
2. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Nerdamas rankas, jis brūkštelėjo žiedą, kurį jam buvo užmovęs ant piršto žynys J.Balč.
3. tr. sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Trobos kampus, rąstus nérti DŽ.
| refl.: Sprandas nerias su nugarkauliu tam tikrais sąnariais Blv.
| Kas žino, kiek tenai yra upių upelių, kurios su kita kita nerias ir skaidos S.Dauk.
| prk.: Laimė ir nelaimė tvirtai nerias (siejasi) su sveikata ir liga Blv.
ǁ daryti, statyti sukabinant atskiras dalis: Jau kluoną čia nẽria Dkšt.
4. refl. vienytis, jungtis: Mozūrai, mirus kunigaikščiui savo, ėmė nerties su kryžeiviais, savo bendrais S.Dauk.
5. refl. darytis vaisiui, megztis: Jūsų kopūstų galvos sunkiai nẽrias Sdk.
6. tr. mauti ant ko iš virvės, siūlo ar pan. padarytą kilpą: Ne megzte megzk, ale nertè užnerk virvę prie kobinio šienveržio, prie karties galo, prie botkočio J.
nertinai̇̃ adv.: Šniūrą nertinai̇̃ užnerk Lkv. Nertinai̇̃ užsinėriau šaliką ant kailinių dėl puikumo, ne dėl šilimos Šts. Su užnarve žuvis nertinai̇̃ gaudėm Šts.
7. refl. juostis (prijuostę): Tau, tokiai mergei, tokiu kvartūgu nérties nepristovia Plt.
8. tr. K kišti (koją į avalynę): Neriu kojas į pakeles, kurpes R. Kojas į kurpes nerti N.
| Eik, kumelę nérk (kinkyk), važiuokim! Pc.
9. tr. lupti, dirti: Pavasarį nẽria kai karvėm (kai nustimpa) Ėr.
| prk.: Neria (greitai velka, traukia) tuos baltinius nuo kūno Krm.
| refl. Jrb: Skūra nẽrias nuo kupros Jnšk.
| Jei kaulai nèneras, košaliena nėkai, turi gerai pavirinti Krš.
10. intr. prk. versti brangiai mokėti, plėšti: Kas tik gali, tas prisispyręs nẽria nuo tų biednų žmonelių Kair. Ten už viską dvigubai nẽra Krš.
11. refl. mesti odą, kiautą, kailį; lįsti iš odos, kiauto, kailio: Dabar kaip tik neriasi vėžiai rš. Pagaliau šeštąjį kartą neriasi vabzdys iš savo kailio: iš lėlelės išlenda visa plaštakėlė rš. Nertis iš išnaros Grž. Nértis iš odos BŽ81.
| prk.: Nérkis iš žiupono (nusirenk), ba jau laikas Šk.
12. refl. prk. stengtis, plušėti: Par šienapjūtę bare ims nertis išmušt pirmas pradalgį Antš. Jis pats par save nė́rėsi ir įsikabino į aukštesnį mokslą Ėr.
13. intr. Sv, Km, Krš, Krkl, Vdžg smarkiai suduoti, mušti: Kad nė́rė su botagu par galvą! Skr. Nérk par galvą pagaliu – neis ant javus [arklys]! Ėr. Kad nė́riau snukin tam valkatai Ut.
14. tr., intr. smeigti, verti, durti: Su finka nė́rė į pašonę ir užmušo nekaltą žmogų Krš. Nérk (pasismeik su šakutėmis) daugiau [užkandos] Šd. Anas žu tos palkos paėmė ir kap ner̃s tąj palka juos (velnius) terboj! Pls.
15. tr. kreipti: Ko tu akis neri̇̀ žemyn, jei nekalta? DŽ.
◊ aki̇̀s nérti merdėti: Pradėjo vienkart nérti aki̇̀s Gršl.
iš káilio (iš marškinių̃) nértis labai stengtis: Iš kailio neriesi, kol užaugini gyvulį, o paskui už dyka jį nori gauti V.Mont. Nėrės iš kailio norėdamas pasirodyti išsilavinęs žmogus esąs A.Vien. Tėvas iš káilio nẽriasi kraudamas, o sūnus – griaudamas Jnš. Dirba gerai, o jei dar pataikai, iš kailio neriasi Ėr. Nor tu iš káilio nérkis, niekap negali įtikt Mrj. Tu nérkis iš marškinių̃ i duok Krš.
| Mun ne tokie dar javai būtų. Sakau, gyvenčio aš čia, tad mun viskas iš kailio nertųs (smarkiai augtų) BM380.
iš káilio nértas labai panašus į ką: Duktė tojė pati motynysta, t. y. iš káilio nertà motyna J.
káilį nérti mušti: Tėvas jam káilį nérdavo už mažiausią menkniekį Lnkv.
ki̇̀lpą ant kãklo (galvõs) nérti stumti į pražūtį, žlugdyti: Jie patys neria sau kilpą ant kaklo! J.Paukš. A gal taip žmoguo ki̇̀lpą an galvos nérti? Krš.
kū́lį nérti; I.Simon verstis per galvą.
nuodù nérti griūti: Koja kur klius, tai ir neri̇̀ nuodù Str.
óžius nérti vemti: Suėdė šešius kiaušinius be duonos ir be druskos ir pusę dienos nė́rė óžius Šl.
2 antnérti, añtneria, antnė́rė (ž.) tr. J užmauti kilpą.
| refl. tr.: Šis … ansinėrė virvę ir žemyn nusileido iš bokšto BsPII21.
2 apnérti, àpneria, apnė́rė tr.
1. aplink nerti, apmegzti: Juostelių kraštai būdavo apneriami arba apsiuvinėjami spalvotais siūlais rš. Rankšluosčių galai pinikais apnerti rš. Pjauk guzikus lauku ir duok mun apnérti Slnt.
2. numegzti visiems, apmegzti: Motynai reik vaikus apnerti, aplopyti Šts. Senoji ir àpnera, ir apsiūna, marti leka į darbus Rdn. Reik šeimyną apnérti Grg. Saviškius apnė́riau, svetimims nenersu Krš.
| refl.: Iš tų kelių avikių mas apsi̇̀neram Krš.
3. Ėr, Rs apgauti: Apnė́rė gerai tas cigonėlis tas šeimininkes Šmk.
2 atnérti, àtneria, atnė́rė tr.
1. Š atpalaiduoti kilpą: Karvę pakartą atnė́riau Prn.
| refl.: Siūlas atsinėrė nuo verpstės ir pūkšt žemėn Prng. Kada atsinera strangas, arklys nebgalia traukti Kv.
2. atjungti, atpalaiduoti ką sukabintą, prijungtą: Atnérka šitą rąstą, gal da nesupuvęs Slm. Ji atneria rankas, vieną palieka ant kaklo rš. Mergytė krisdama greit laivelio tvėrės, bet šelmis bernelis rankeles atnėrė LTR(Slč).
3. brangiai paimti, nuplėšti: Už vienas kelnes [siuvėjas] penkis litus atnė́rė Kair.
◊ [ir] káilį atnė́ręs (į ką); į (kieno) káilį atnė́ręs Krtn labai panašus į ką: Jos vaikas į tave ir kailį atnėręs I.Simon. Į tėvo káilį atnė́ręs Plng.
2 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė tr.
1. įmegzti nėrinį: Plačiau įnérk tų mėlenųjų siūlų Krš. Nerdami stačiakampį tinklą, ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę, į kurią įneriamos dvi sp.
2. R, Užv įverti: Virvę įnérk į kobinį J. Įnérk siūlą į adatą J.Jabl.
3. K, Lkč įmauti, įkišti: Kojas į kurpes įneru MŽ.
| Pavalkus rasi įnértus į žambį, jei vaikiai latrai Šts.
| refl.: Įsineru į kurpes R. Anksti rytą atsikėlus, į kurpužes įsinėrus, tekina tekina per didį dvarelį LTR(Alvt). Ak, kiek sykių Krizas, į vyžas įsinė́ręs …, po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška K.Donel.
| Pats in plėškę insi̇̀neria (įsikinko) ir aria Kt.
ǁ refl. greitai užsivilkti: Į drabužį kokį įsinérti J. Dar nežinojai, kuo būsi, – gal dar akėt grįši, atgal į sermėgą įsinersi Mš.
4. įsigilinti, įsitraukti: Abudu sėdėjo pasilenkę ties staleliu, įsinėrę į darbą rš.
5. Lp įsmeigti: Erelis trilypis – dvigalvis, baltasis, juodai geležinis – įnėrė į širdį nagus B.Sruog.
| prk.: Įnėrusi akis į knygas gilių giliausiai susimąstydavo rš.
2 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. tr. Pvn išmegzti, numegzti dalį nėrinio: Išnėrę kelias eilutes, vėl pridedame akių skaičių sp. Išnersiu lig galo virbalą ir nebnersiu daugiau Šts.
2. tr. išmegzti raštuotai, padaryti raštą nėrinyje: Tavo pirštinės gražiai išnértos, išrašytos J. Ìšnera muno pati gražiausias pirštines End. Mokėjau gražiausiai viską išnérti Krš. Tuos raštus lengva išnerti rš.
3. tr. pagauti, ištraukti užneriant kilpą: Kitas su ašutiniu naru lydekas išnera Kal.
4. tr. R, Š atmegzti, atrišti:
^ Džiaugas kaip mazgą išnėręs KrvP(Skd).
5. tr. Švnč atleisti, atpalaiduoti ką sujungtą: Ko užsėdai, jaunoji, ažu stalo, kam sunėrei rankeles, kam nuleidai akeles? Išnerkie rankeles, užkelkie akeles Prng.
| refl.: Maž pasikeltų šiaurus vėjulis, dai maž išblaškytų baltą pieskelę, maž išsinertų grabo lentelės Tvr.
6. tr. N, J, Ėr išnarinti, išsukti: Koją išnė́riau šokdamas per ravą Švnč. Abi išnértos kojos Švnč. Išnė́rė pirštą OG102.
| refl. tr., intr.: Dūko dūko su vaikais, kolei koją išsinė́rė Užp. Skausmas buvo toks didelis, atrodė, kad kaulai išsiners rš.
ǁ išlaužti: Su visa šaka išnė́rė Krš.
7. tr. iškelti, užlaužti, atstatyti: Jau ans galvą išnė́ręs, sprandą išvertęs Kin. Kumelys garsiai prunkštė išnėręs galvą, žvingčiojo rš.
8. tr. K išvilkti, išmauti: Šis kaži kaip išnėrė sermėgą ir išspruko iš nagų meškos BM385.
| Petras greitai išnėrė kumelę iš pakinktų, sėdo raitas, ir visi ristute leidosi kaimo link V.Myk-Put.
ǁ intr. išsivilkti, išsimauti; išsiauti: Išnėręs iš jupelės, išspruko iš trobos M.Valanč.
| refl.: Išsinėręs iš drobulės, išspruko iš jų rankų M.Valanč. Plušėjo visi, išsinėrę iš kailinių, nes darbas buvo nelengvas sp. Arklys išsinėrė iš padargų – prastai pakinkytas Šts. Išsi̇̀neria šuo iš lenciūgo Grd.
| Iš klumpių išsinė́rė (nebenešioja), su batais eita Šv.
9. intr. ištrūkti, išsprūsti: Išnėrusi iš jo rankų pabėgo rš.
| refl.: Ungurys man iš rankos išspriūdo, išsinė́rė KII160. Vaikas išsiner̃s (iškris), saugok Brš.
| prk.: Kad jūsų noras, vakar naktį iš burnos išsinėręs, būtų išpildytas BM87.
ǁ refl. prk. išsisukti, išsivaduoti: Veiza tik, kaip pragumą gauti išsinérti [nuo darbo] Plt. Išsinėrė, išsispurdulo iš skolų Šts. O yra daug tokių ligotų lietuvių, besistengiančių išsinerti iš lietuvystės V.Kudir. Jis vienu tuom užimtas yra, kaip iš nelaisvės išsinert rš. Iš senųjų pripratimų nė kiek neišsinėrė rš.
^ Gudrus kitiems patarti, kvailas pačiam iš bėdos išsinerti KrvP(Mrj).
10. tr. pašalinti, numauti odą, nulupti: Išnertus vėžius duoda paršeliams dėl ėdrumo, i pradeda eiti į kūną Šts. Vilkas avinui kailį išnė́rė PP77. Reikės tave papjauti, iš kailio išnerti Vnž.
ǁ išpjauti, išrėžti: Išnė́rė diržą iš nugaros tam seniui (ps.) Btg.
11. refl. intr., tr. nusimesti odą, kiautą, kailį, išlįsti iš odos, kiauto, kailio: Ta gyvatė išsinėrusi puiki pana (ps.) Dr. Žaltys savo odą išsi̇̀neria, iš savo odos išsi̇̀neria KI17. Išsi̇̀nerias gyvatės, bluzganą numeta Grd. Sutikau septynias stirnas, į visas šoviau, ir visų oda išsinėrė, liko ant vietos, o mėsa nubėgo BsPIII300. Iš lėliukių išsineria drugiai rš. Linai turi atsiklojėt, ka išsinertų Ar.
12. suktu būdu išvilioti, išgauti: Nu munęs arkliuką išnė́rė Ll.
13. tr. prk. pavogti, pačiupti: Ką tik čia buvau pasidėjęs, o dabar nėra – išnė́rė jau koks velnias Skr.
14. tr. prk. išgerti, išmaukti: Iš karto išnérk [vaistus], i viskas Krtn. Išnérkite kokį stiklą giros Gdž.
◊ iš káilio (skūrõs) išsinérti labai stengtis: Onytė dėl šito berno tai ir iš káilio išsiner̃s Užp. Gatavas iš kailio išsinerti, kad tik laimę už uodegos galėtų nustverti KrvP(Drsk). Dirba, rodos, ten jis iš skūros išsiners LTR.
iš kiáuto išnérti Ggr mirti.
káilį išnérti Pc primušti, išlupti: Išnérk gerai tu jam káilį Alk.
káilinius išnérti (kam) apgauti: Tu mun kailinių neišnersi, pažįstu tavi Šts.
kū́lį išnérti išsiversti per galvą: Gandrą pamačius, reikia kūlį išversti (išnerti), tad didžiai palankus patampi LTR.
2 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. tr. Užv, Slnt, Krkl numegzti: Ar nunérsi man gražias dvigijines pirštines? Rt. Reik vaikiams pirštines nunérti Grg. Nunė́riau nertinį, tik apkaklės neančdėjau Mžk. Nunertas tinklelis paprastai dar išsiuvinėjamas rš.
| refl. tr. Alk: Ką tu gausi vaikį, kad nė pančekos nemoki nusinérti! Tv. Nusinėrė šilko tinklą Sab.
ǁ megzti, nerti (dalį): Tik dvi aki nunėriau, ir nulūžo [adiklis] Lp.
2. tr. nurišti, kas buvo užnerta: Karvė jau palaida laksto, gal jau lenciūgą nunėrė Ut. Nunérk botagą nuo botkočio Grž.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Su naru nunėriau lydeką Šts.
4. tr. B, R, Rm, Pc, Bsg, Vlkv nuleisti, nudelbti (galvą, akis): Galvą nunėręs jis papasakojo savo paskutinių metų gyvenimą rš. Jau tu ir eini nunėręs galvą, lyg švino pripiltą Lkš. Eina galvą nunėręs kap veršis į karvę KrvP(Alvt). Dilba, kurs akis nunėręs kaip vagis J. Mane sutikęs akis nunė́rė kap šuo Alk. Kap nunė́rė akis žemyn, tai nekilstels Plv. Vos akis nunėriau (nukreipiau dėmesį kitur), jau ir prapuolė Pgg.
5. tr. Dkš nulupti, nudirti: Nunérk šuniuo kailį ir prikišk šiaudų, ka išdžiūtum Slnt. Daktaras tik mulkt ir nunė́rė mano piršto odą Skr. Nunė́rė pilkujui zuikeliui skūrelę Čk. Skūras nunérdavo nu liepukų i pydavo vyžas Erž. Nunėrė kaip kaušą visus niežus Šts. Uždaviau gyvatynės, ligonas nunėrė visus plaukus, bet pagijo Rt.
| refl. intr., tr.: Nuo kojų nusinėrė oda rš. Tol čaižė, kol šiam nusinėrė nugaroje septyni jo odos diržai rš. Dar tu nenušėrei sau bėro žirgelio, dar tu nenusnėrei balneliu[i] kailelio LTR(Srj).
6. tr. nuvilkti, numauti: Par galvas suknutes nunérsim Skr. Nunérsu nu kupros nučiupęs savo švarką Krš.
7. refl. nusimesti odą, kiautą, kailį: Nusinėrę vėžiai ir puntagalviai yra pagrindinis lydekos maistas rš. Vikšrai kelis kartus nusineria rš.
8. tr. prk. apgauti: Ale tai nunė́rė, numaudė žmogų arkliais mainant Pg. Tas pirklys gražiai tave nunėrė J.Balč.
9. tr. prk. pavogti: Kas būtų vieną dešrą nunė́ręs? Grž. Nelaikyk čia tokių daiktų, o tie, besisukinėdami čia, nunérs tau ką Lž.
10. intr. persmelkti, nudiegti: Nusgandau, net pentysna nunėrė Vlk. Iš tos bailos kūnas nunė́rė šiurpais Vlk.
◊ gálvą nunérti užmušti: Tas laidokas pasigėrė, tuoj jam galvą nunėrė LTR(Pkr).
[gyvám] káilį (×skū̃rą) nunérti primušti, prilupti: Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenuner̃tų káilį Dkš. Taip padirbus, tėvas káilį nuner̃tų Krš. Tėvas jums už tai gyviems kailį nuners rš. Gali skū̃rą nunérti su kančiuku J. Gyvam skūrą nunerčiau Rmš.
káilį nunérti Pj išnaudoti, engti: Dvare komisorius įmano žmonėms kailį nunerti Žem.
káilinius nunérti primušti: Aš tau kailinius nunersu už tokį keikimą! Krš.
nósį nunérti nusiminti: Vaikai, nunėrę nosis parkiūtino namo rš.
sprándą nunérti (nusinérti) užsimušti: Tas vaikas dar ir sprandą nuners belaipiodamas tais suolais LTR(Klp). Vos sprando nenusinėriau par tokius kelmynus važiuodamas Šll.
nuo šliùrių nusinérti Šv mirti.
2 panérti, pàneria, panė́rė
1. tr. kiek pamegzti: Kiaulių leku šerti, panérk, Janike, už muni Krš.
2. tr. pritvirtinti užneriant ant ko: Nintys panértos an pakojų Štk.
| refl. tr.: Kad karvės daug pieno duotų, daryti taip: Joninių rytą labai anksti, prieš aušrą, paimti nudėvėtą šluotą, pasinerti senu pančiu ir vilkti per kaimyno pievas (priet.) LTR(Br).
3. tr. KI557, Lkš, Žlv nuleisti, nudelbti, panarinti: Kur tu, panė́ręs akis, niūrinėjai? J. Šiandien jis piktas, žiūri akis panė́ręs Skr. Panėrė akis kaip vagis LTR(Jnš). Panertų̃ akių – negali pažint Mrj. Ko vaikštinėji, galvą panėręs? Krsn. Atsisėdo ant slenksčio ir panėręs galvą, veidą paslėpęs rankose davė valią ašaroms LzP. Panėrusi žemyn galvą, ožka įsibėgėjus puola drąsiai net stipresnį gyvulį rš. Bulius dar žemiau paneria galvą rš. Nepanerk veidą tavo žemyn SE149.
^ Gana gerti, reik ir akis panerti VP15. Gerk ir akis panerk LTR(Pp).
4. tr. nukreipti aukštyn (sustingusias akis), pastėrinti: Kaip baisiai panė́rė akis! Kal. Akys panértos – mirs Šts. Kiti, ant žeme pakritę, akis į dangų panėrusys, sustingusias rankas keldamys, atlydos klūkė S.Dauk.
5. intr. suklupti, nugriūti: Kai aš blogom kojom, greit pàneriu Ml. Kur koja kliūva, ir pàneri Ml. Arklys, eidamas nuo gurvolio, kai panėrė nostrikas! Prng. Tu, arkleli, alkanas žagrėj pagriuvai, ir aš išbadėjęs panėriau žemėn Prng.
^ Arklys an keturių kojų i tai pàneria Ml.
6. intr. prk. brangiai imti, lupti, prašyti: Dabar paner̃s už agurkus Pc.
◊ aki̇̀s panérti mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė LTR(Ms). Gėrė gėrė ir akis panėrė flk.
2 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. klumpant, griuvinėjant pareiti: Nosia led parnė́rė (apie girtą) Lp.
2 pérnerti
1. tr. iš naujo nerti: Išardyk pirštinę ir párnerk Krš.
2. tr. perverti: Pernėrė per skylutę virvę rš.
3. tr., intr. perdurti: Durtuvu pérnėrė pilvą Š(Dglš). Kaip davė su peiliu, teip ir párnėrė kiaurai Srv.
| Raudoni saulės spinduliai pernėrė pilkuosius rūkus rš.
| prk.: Kap žugieda, tai per širdį pérneria (graudu, jaudina) Rod.
4. tr. Jnšk, Lnkv suduoti, uždrožti, užtvoti: Nelįsk, dar parners kas pagaliu kaip šunį! Paį. Aš jam kada nons nugarą párnersiu Vdk. Gal kas párnėrė, kad šlubuoja Kair.
2 pranérti, pràneria, pranė́rė tr.
1. kiek pamegzti, padaryti nėrinio pradžią: Pranėriau to nerinio kelias eileles tik paveizėti, ar tiks raštas Šts.
2. neriant pradurti, sužeisti: Pranėriau pirštą su aštriais virbalais, skauda pirštas Šts.
2 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė tr.
1. KlvrŽ primegzti prie vienos nėrinio dalies kitą: Prinė́riau naujas letenas prie senų blauzdų, prie čiurnių J. Juk kad netingėtumei, ir mano pančekoms galvas priner̃tumei Užv.
ǁ primegzti nėrinį prie ko: Nėriniai prie krašto gali būti prineriami ar atskirai nunerti prisiuvami rš.
2. Šln numegzti tam tikrą kiekį: Kiek gali tų pirštinių prinérti? Krš.
3. SD304 pririšti, prikabinti užneriant kilpą: Lušnapantis – prinérti drobynai prie rūčko Brt. Dviem mažesniems varpams jau prinėrė visai naujas virves rš.
| refl. tr.: Prisinė́riau naują botagą J.
ǁ refl. įkliūti į kilpas, įsikilpoti: Ištraukia kilpas, prisinėrusias žuvų LTsIV289.
4. pririšti, prijuosti (prijuostę): Kas čia būtų, kad aš kvartūgą pasisiūčio pri̇̀neramą (ne ant kaklo kabinamą) Plt.
| refl. tr., intr. J, Vvr, Plng: Aš manau, prisinerk skaistesnę prikyštę S.Čiurl. Prisinérk pryjuostę, kad nesusiteptumei Ms. Grėbėjos basoms kojoms, kvartūgus prisinė́rusios Plt. Dum prisinérs kvartūgum Šts.
5. sujungti, suvienyti: Tie veikalai … neesti atliekančiais ir pačiose persunose priimtais aba persunump prinertais SPII213.
| refl.: Iž aplinkstovių, kurie prisineria (prisijungia, siejasi) ir prieg veikalamus mūsų randasi SPI28.
6. prk. daug prisiplėšti brangiai imant: Pinigo priner̃s visi Pc.
2 sunérti, sùneria, sunė́rė
1. tr. mezgant išnerti drauge: Užbaigiama nerti tinklą taip pat suneriant po dvi paskutines akutes į vieną sp.
2. tr. suvartoti mezgant: Vilnas sunėrėm į nerinį Šts. Daug vilnų išeina – dvim porom [pirštinių] sùnera nemažai Krš. Valė suverpė siūlus i sunérs KlvrŽ.
3. tr. padaryti kilpą: Sunérsiu iš virvių kilpą Skr.
4. tr. sumauti, sukišti: Pirštines į kupetą sunérk, kad neprapultų nuo kita kitos J.
| refl. tr.: Taip galvodamas, rankas į rankoves susinėręs, spūdino namo Žem. Nevaikščiosi, rankų kišenėsna susinėręs rš.
5. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Sunė́rė rankas ant galvos ir žiūria Jrb. Mirtinai išsigandęs, sunertas rankas spaudžia prie krūtinės S.Čiurl. Skurdžiai verkė panytėlė, rankeles sunėrus (d.) Paį. Sunértos baltos rankelės, smėliu užpiltos akelės (d.) Slk. Nesuneriu rankų nuo darbelių Kp.
| refl. intr., tr. Prng, Gdr, Km: Susinera rankas i nepraleida [vestuvininkų] Vn. Ėjo susiglaudę, susinėrę rankomis LzP. Daktarai susinera rankas i veizas, ligoną apstoję, o negydo Šts.
6. tr. SD452 sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Lauke sunėrė maniežą su keturiais dišliais ir lenktiniu skribulu ant viršaus J.Balt. Langų rėmai privalo būti sandariai sunerti kampuose rš. Sùneria tokius keturius pagalius ir sienas – ir staklės Gdr. Vyrai sunėrė (surėmė) pečius ties karties tvirtagaliu ir ėmė sukti karuselę rš.
| prk.: Siunčiu eiles „Pavasaris“ mano kaimyno, nors josios kur ne kur menkai sunertos TŽIV406.
| refl. SD210: Koja sugijo, kaulai susinėrė, žaizda išnyko Blv. Apatinis žandas susineria su kaukole rš.
| prk.: Nemunelis susinera su upe Mūša S.Dauk.
ǁ padaryti, sustatyti ką sukabinant, sujungiant atskiras dalis: Medinę triobą gali per dieną sunérti Ėr. Jau sunėrė klojimą Ktk. Iš pagaliukų suneria rėmelius rš. Krosnis sunertà iš akmenų Šd.
sunertinai̇̃ Trobų rentimas sunertinai VĮ.
7. tr. susidaryti vaisiui, susimegzti galvai: Kartais kopūstų lapai užauga, o galva nesunertà Rk.
8. tr. suvienyti, sujungti: Visi, savo karius sunėrusys, ketino su lietuviais kariauti S.Dauk.
| refl.: Mindovė norėjo lig nesusinėrusius tuos Lietuvos neprietelius nukariauti S.Dauk. Susinėrė užsienyje priešrauplinė draugija Blv.
^ Susnė́rė kap Naviko jaučiai (labai susibičiuliavo) Knv, Kls.
9. tr. suverti: Sunérti ant ko NdŽ.
10. intr. Skr suduoti, sušerti: Sunėriau su vyte katei Ggr. Sunérk pusberniuo par sprandą Ll. Sunė́rė į sprandą gerai, i nutilo Krš.
11. intr. suklupti, sugriūti: Po pačiom durim sunė́riau Lp. Dabar tep slidu, kad galima lengvai sunért Lš.
◊ aki̇̀s sunérti užsimerkti mingant, užsnūsti: Tik sunėriau akis, ažna girdžiu – kas rėkia Vrnv.
rankàs (rankàs kójas) sunė́ręs (susinė́ręs) nieko neveikdamas: Ar gali žmogus rankàs sunė́ręs sėdėti Krš. Tai ką, sėdi, rankàs susnė́rus, eik daržų ravėt! Vdš. Sėda rankàs kójas susinė́rę Krš.
žiáunų nesunérti nesusičiaupti: Visą naktį iškosėjau, net žiáunų nesunė́riau Užp.
2 užnérti, ùžneria, užnė́rė
1. tr. padaryti kilpą mezgant: Nerdami stačiakampį tinklą ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę sp.
2. tr. Lp, Šln užmauti, užtraukti, suveržti kilpą: Netoli trobos jis sustabdė arklį, užnėrė vadžias ant tvoros mieto rš. Melžėja moka suvaldyti: užneria virvę ant smakro taip striukai, kad gyvulys negali nei iš vietos pakrutėti Blv. Tvirtai užnerk votagą ant votkočio Krkl.
| Visų neišžudysi, liks kas tau virvę užners (pakars) sp.
| refl. tr., intr.: Durnelis prisplėšė karnų, nusvijo virvagalį, veršiuką užsinė́rė ir išmiklino turgun (ps.) Prng. Paversk kėdę, įsvadink Marelę, užsinėręs diržą pavažiok po aslą Žem. Paėmė tą tošį, užsinėrė ant šniūriuko ir užsikabino ant kaktos BsPII130. Užsinérk už kojų virvę Všn. Tas gaspadorius virvę užsinėrė ant kaklo ir pasikorė BsV319. Užsinera zuikis užnarvė[je] ir nebgyvas Šts.
| Nebuvo kas paprotina, i užsinė́rė virvę (pasikorė) durnelis Jnš.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Kur parmatomas vanduo, gali lydeką užnérti Pln.
4. tr. užvilkti: Ar jau gali sakyt, kad aprėdytas, jei švarkas užnértas? Skr.
| refl. tr., intr. Klvr: Paėdęs, šiokį tokį škurlį užsinė́ręs, i gerai Krš.
ǁ refl. tr. užsijuosti: Užsinė́riau kvartūgą i eisu ešerių skusti Pln.
5. tr. LTR(Lb) uždėti rankas už ko sujungus, sukabinus pirštus: Kam užnėrei baltas rankas už galvelės savo LTR(Skm).
6. refl. užsimegzti vaisiui: Agurkai jau žydi, mačiau – vienas ažsinė́ręs Mlt.
7. intr. Skr, Krš užduoti: Su diržu smagiai reiktų užnérti už tokias kalbas Ll. Ilgai nesibark: užnérk su rykšte, ir klausys Vdžg. Jau aš tam snargliui tai užnérsiu par snukį Vdk.
8. intr. griuvinėjant, klumpant užeiti, užlipti: Kap pasgėriau, tai ir an kelmo ažnė́riau Prng.
◊ ×lenciū̃gą už lū́pos užnérti (kam) Upt sugauti, sutramdyti.
