Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (358)
aptrė̃kti
Apibrėžtis
trė̃kti, trẽkia, -ė DŽ, OGLI204, FrnW, KŽ, DrskŽ
1. tr. JI95, Vs gadinti, dergti: Kam trėksi tokį gyvuolį ne laiku pjaudamas, t. y. liesą avį vidurvasarį J. Netrėk tep duonos – daugiau neturėsi Lp. Kiaulės ėdalą tik trẽkia Mrs. Šitep gėryba trėkt: visa troba nusėta žirniais! Lp. Netašyk, tu tik medį treki̇̀ Vrn. Tokia siuvėja tik drobę trẽkia Vlk. Tu tik trėkt moki, o padaryt nieko nemoki Lš. Pagamino [ūkininkas] gerą kuolą, kuriuo manė suvanosiąs, jei tikrai yra kokios ten laumės, kurios jam trekia avis TŽIII335(Mrk).
| refl. Lp.
ǁ naikinti, žudyti: Kulkelės lėkė, bernelius trėkė, kap dalgė žolynėlį, lankelės dobilėlį (d.) Mrk.
2. tr. K.Būg, Lp niekais leisti, eikvoti, švaistyti: Treki̇̀ pinigus kaip vandenį NdŽ. Kam treki ūkį? V.Krėv. Neapsimoka an tokio nieko pinigas trėkt Alv. Sūneliai, … mokykiatėse, veikiaus nepateikiat, pateikaudami tėvų lobio netrėkiat Mž16.
^ Tėvas krovė prakaituodamas, sūnus trekia besijuokdamas TŽIII386.
3. tr., intr. FrnW teršti, tepti, purvinti: Nusirengęs uždegė lempą, kuri buvo musių trėkte nutrėkta ir kabojo ties skobnių viduriu V.Krėv.
^ Nė vienas paukštelis savo lizdan netrekia TŽV597(Al). Ir kiaulė savo migin netrekia KrvP.
4. šmeižti, juodinti: Dar̃ ji mane in visus trẽkia Švn.
aptrė̃kti, àptrekia, àptrėkė tr.
1. K.Būg, FrnW, KŽ aprieti: Šuva pasiutęs visas kiaules aptrėks, t. y. sugadins, apries J. Padlos (šunys) pagenda, paskui àptrekia gyvulius Lp.
2. Db apteršti.
| refl. tr.: Apsitrėksi̇̀ kurpaites [purvyne] Lp.
ǁ refl. prk. netekti gero vardo: Kap mergaitės apsi̇̀trekia Lp.
3. Smn, Mtl prk. apšmeižti, apjuodinti.
ištrė̃kti, i̇̀štrekia, i̇̀štrėkė tr.
1. išgadinti, padaryti netinkamą: Turėjom daug senyvių andarokų, bet i̇̀štrėkėm Kb. Nūnai vaikai i̇̀štrėkė daržą Vs.
| refl.: Kad būt karvė neišsitrė̃kus (neišsimetus)! Lp. Išsitrėkė (pragaišo) daug iš jų (vyrų), neparej[o] Lp.
ǁ išžudyti, išmušti: Ìštrėkė visą jų vaiską Lp. Ima žmonės šaudyti, išeina karaliaus žmona ragana, ima kerauti, kulkos atgalio lekia ir žmones muša. Daug ji tokiu būdu ištrėkė žmonių TŽIII325.
2. Sut, Kos86, K.Būg niekais išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Pragėrė [mišką], niekais leido, žydams atiduodavo už pusbonkį, ištrėkė, kiek turėjo V.Krėv. Sūnus i̇̀štrėkė viską, ką tėvas paliko Mrs. Tai kiek žmones i̇̀štrekia pinigų an visokių gėrimų! Alv. Anys … juos (turtus) bevelijo … ant niekniekių ižtrė̃kt DP101.
| refl. Db.
nutrė̃kti, nùtrekia, nùtrėkė tr.
1. sunaikinti, niekais paleisti: Vėjai obuolius nùtrėkė, t. y. ne čėsu nukratė J. Kiek tu čėso nùtrėkei, kiek tu balanų išderkei! Db.
| refl.: Jauno paršo jeknos, plaučiai tai tep ir nùstrekia Dg. Baisu! Ir pinigo tiek neteksi, ir ūkis nusitrėks V.Krėv. Kap nùstrėkė kur, tai ir nerasi Vlk.
ǁ refl. DŽ, TŽIII325(Mrk), KŽ žūti, nugaišti: Daug jaunimo nusi̇̀trėkė dėl ligų NdŽ. Nustrėkė karvė – tokia riebi ir dar tik po telio Mrk. Žala šerstis neina man ranka – tokia buvo godna telyčia ir nùstrėkė Mrc. Ėmė sirgt, sirgt [arklys], tep ir nùstrėkė Mrc.
2. NdŽ, KŽ nuteršti: Lemputė maža, musių nutrėkta V.Krėv.
ǁ refl. prk. sugesti, netekti gero vardo: Nùstrėkė merga – tiesiog nuej[o] šuniu[i] an uodegos Dg.
3. KŽ išeikvoti, iššvaistyti: Jis nùtrėkė, kiek turėjo NdŽ.
patrė̃kti, pàtrekia, pàtrėkė tr. niekais nuleisti: Pàtrėkei paršą, t. y. neišpenėtą ne laike papjovei J.
| prk.: Jo garbė nepatrėkta, alba nepakrutinta, pasiliktų MT98.
ǁ Mrk išnaikinti: Žmonis patrė̃ks [kariaudami], daugiau nieko! Lp.
sutrė̃kti, sùtrekia, sùtrėkė
1. tr. DŽ, NdŽ padaryti netinkamą, sugadinti: Sùtrėkė drabužį betaisydamas DŽ1. Ne tiek valgo, kiek sùtrekia, – kap paršas Pv. Sùtrėkė šitiek medžio ir gerų namų nepastatė! Lp. Nieko nepadarei, tik medžiagą sùtrėkei Mrk. Sùtrėkė tik audeklą, o kas iš jo dar̃ daryt?! Rtn. Kokis nedamokytas tik rūbą sutrė̃kt[ų] Srj. Tik žiūrėk, kad šviežios [mielės] būtų ir žmona veltui miltų nesutrėktų V.Krėv.
| refl. DŽ1, Vlk, Vrn: Šienas [sulytas] sùstrėkė Lp.
| Visa diena sùstrėkė Mrc. Oras sùstrėkė Lp.
ǁ Ser užmušti: Nugriaus kada vėjas [liepą] ant tvartų, gyvulius dar sutrėks V.Krėv. Krisdamos žemyn [kulkos] daug žmonių sutrėkė V.Krėv.
2. tr. išeikvoti, iššvaistyti: Tiek sùtrėkė pinigo ir nieko nesutaisė Alv.
3. intr. apsileisti, apskresti: Nekainas, nu netikęs, nu nežiūro, ar jam gražu, ar ne, sutrė̃kęs žmogus Dg.
ǁ refl. prk. netekti gero vardo: Merga sùstrėkė Lp. Žmogus sùstrėkė Mrc.
užtrė̃kti, ùžtrekia, ùžtrėkė tr.
1. Ser, KŽ sugadinti, uždergti: Pirm sėjos grūdų įdėk į daigą, bandydamas, ar dygs, kad neužtrė̃ktum žemės, jei nedygs JI284. Tokia sėkla tik lauką užtrėksi̇̀ Mrs. Ùžtrėkė rugius, pasnigo anksti, būt nor arkliai pavaikščioję Lp. Tik burną be reikalo ùžtrėkiau [žemėtais grybais] Lp.
2. NdŽ, Lp užteršti, supurvinti.
1. tr. JI95, Vs gadinti, dergti: Kam trėksi tokį gyvuolį ne laiku pjaudamas, t. y. liesą avį vidurvasarį J. Netrėk tep duonos – daugiau neturėsi Lp. Kiaulės ėdalą tik trẽkia Mrs. Šitep gėryba trėkt: visa troba nusėta žirniais! Lp. Netašyk, tu tik medį treki̇̀ Vrn. Tokia siuvėja tik drobę trẽkia Vlk. Tu tik trėkt moki, o padaryt nieko nemoki Lš. Pagamino [ūkininkas] gerą kuolą, kuriuo manė suvanosiąs, jei tikrai yra kokios ten laumės, kurios jam trekia avis TŽIII335(Mrk).
| refl. Lp.
ǁ naikinti, žudyti: Kulkelės lėkė, bernelius trėkė, kap dalgė žolynėlį, lankelės dobilėlį (d.) Mrk.
2. tr. K.Būg, Lp niekais leisti, eikvoti, švaistyti: Treki̇̀ pinigus kaip vandenį NdŽ. Kam treki ūkį? V.Krėv. Neapsimoka an tokio nieko pinigas trėkt Alv. Sūneliai, … mokykiatėse, veikiaus nepateikiat, pateikaudami tėvų lobio netrėkiat Mž16.
^ Tėvas krovė prakaituodamas, sūnus trekia besijuokdamas TŽIII386.
3. tr., intr. FrnW teršti, tepti, purvinti: Nusirengęs uždegė lempą, kuri buvo musių trėkte nutrėkta ir kabojo ties skobnių viduriu V.Krėv.
^ Nė vienas paukštelis savo lizdan netrekia TŽV597(Al). Ir kiaulė savo migin netrekia KrvP.
4. šmeižti, juodinti: Dar̃ ji mane in visus trẽkia Švn.
aptrė̃kti, àptrekia, àptrėkė tr.
1. K.Būg, FrnW, KŽ aprieti: Šuva pasiutęs visas kiaules aptrėks, t. y. sugadins, apries J. Padlos (šunys) pagenda, paskui àptrekia gyvulius Lp.
2. Db apteršti.
| refl. tr.: Apsitrėksi̇̀ kurpaites [purvyne] Lp.
ǁ refl. prk. netekti gero vardo: Kap mergaitės apsi̇̀trekia Lp.
3. Smn, Mtl prk. apšmeižti, apjuodinti.
ištrė̃kti, i̇̀štrekia, i̇̀štrėkė tr.
1. išgadinti, padaryti netinkamą: Turėjom daug senyvių andarokų, bet i̇̀štrėkėm Kb. Nūnai vaikai i̇̀štrėkė daržą Vs.
| refl.: Kad būt karvė neišsitrė̃kus (neišsimetus)! Lp. Išsitrėkė (pragaišo) daug iš jų (vyrų), neparej[o] Lp.
ǁ išžudyti, išmušti: Ìštrėkė visą jų vaiską Lp. Ima žmonės šaudyti, išeina karaliaus žmona ragana, ima kerauti, kulkos atgalio lekia ir žmones muša. Daug ji tokiu būdu ištrėkė žmonių TŽIII325.
2. Sut, Kos86, K.Būg niekais išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Pragėrė [mišką], niekais leido, žydams atiduodavo už pusbonkį, ištrėkė, kiek turėjo V.Krėv. Sūnus i̇̀štrėkė viską, ką tėvas paliko Mrs. Tai kiek žmones i̇̀štrekia pinigų an visokių gėrimų! Alv. Anys … juos (turtus) bevelijo … ant niekniekių ižtrė̃kt DP101.
| refl. Db.
nutrė̃kti, nùtrekia, nùtrėkė tr.
1. sunaikinti, niekais paleisti: Vėjai obuolius nùtrėkė, t. y. ne čėsu nukratė J. Kiek tu čėso nùtrėkei, kiek tu balanų išderkei! Db.
| refl.: Jauno paršo jeknos, plaučiai tai tep ir nùstrekia Dg. Baisu! Ir pinigo tiek neteksi, ir ūkis nusitrėks V.Krėv. Kap nùstrėkė kur, tai ir nerasi Vlk.
ǁ refl. DŽ, TŽIII325(Mrk), KŽ žūti, nugaišti: Daug jaunimo nusi̇̀trėkė dėl ligų NdŽ. Nustrėkė karvė – tokia riebi ir dar tik po telio Mrk. Žala šerstis neina man ranka – tokia buvo godna telyčia ir nùstrėkė Mrc. Ėmė sirgt, sirgt [arklys], tep ir nùstrėkė Mrc.
2. NdŽ, KŽ nuteršti: Lemputė maža, musių nutrėkta V.Krėv.
ǁ refl. prk. sugesti, netekti gero vardo: Nùstrėkė merga – tiesiog nuej[o] šuniu[i] an uodegos Dg.
3. KŽ išeikvoti, iššvaistyti: Jis nùtrėkė, kiek turėjo NdŽ.
patrė̃kti, pàtrekia, pàtrėkė tr. niekais nuleisti: Pàtrėkei paršą, t. y. neišpenėtą ne laike papjovei J.
| prk.: Jo garbė nepatrėkta, alba nepakrutinta, pasiliktų MT98.
ǁ Mrk išnaikinti: Žmonis patrė̃ks [kariaudami], daugiau nieko! Lp.
sutrė̃kti, sùtrekia, sùtrėkė
1. tr. DŽ, NdŽ padaryti netinkamą, sugadinti: Sùtrėkė drabužį betaisydamas DŽ1. Ne tiek valgo, kiek sùtrekia, – kap paršas Pv. Sùtrėkė šitiek medžio ir gerų namų nepastatė! Lp. Nieko nepadarei, tik medžiagą sùtrėkei Mrk. Sùtrėkė tik audeklą, o kas iš jo dar̃ daryt?! Rtn. Kokis nedamokytas tik rūbą sutrė̃kt[ų] Srj. Tik žiūrėk, kad šviežios [mielės] būtų ir žmona veltui miltų nesutrėktų V.Krėv.
| refl. DŽ1, Vlk, Vrn: Šienas [sulytas] sùstrėkė Lp.
| Visa diena sùstrėkė Mrc. Oras sùstrėkė Lp.
ǁ Ser užmušti: Nugriaus kada vėjas [liepą] ant tvartų, gyvulius dar sutrėks V.Krėv. Krisdamos žemyn [kulkos] daug žmonių sutrėkė V.Krėv.
2. tr. išeikvoti, iššvaistyti: Tiek sùtrėkė pinigo ir nieko nesutaisė Alv.
3. intr. apsileisti, apskresti: Nekainas, nu netikęs, nu nežiūro, ar jam gražu, ar ne, sutrė̃kęs žmogus Dg.
ǁ refl. prk. netekti gero vardo: Merga sùstrėkė Lp. Žmogus sùstrėkė Mrc.
užtrė̃kti, ùžtrekia, ùžtrėkė tr.
1. Ser, KŽ sugadinti, uždergti: Pirm sėjos grūdų įdėk į daigą, bandydamas, ar dygs, kad neužtrė̃ktum žemės, jei nedygs JI284. Tokia sėkla tik lauką užtrėksi̇̀ Mrs. Ùžtrėkė rugius, pasnigo anksti, būt nor arkliai pavaikščioję Lp. Tik burną be reikalo ùžtrėkiau [žemėtais grybais] Lp.
2. NdŽ, Lp užteršti, supurvinti.
prigū̃žti
Apibrėžtis
2 gū̃žti, -ia, -ė
1. tr. aptūpti, sparnais dengti, laikyti šiltai, glausti: Višta gū̃žia vištelius J.Jabl.
2. tr. šiltai laikyti, šiltai supti: Aš gūžiù vištytį, t. y. dedu į pūkus, kad sušiltų J.
| refl.: Aš gūžiúos, t. y. lendu į kailinius J.
3. intr. pritūpti (apie vištas), lenktis: Mūs vištos beveik visos gū̃žia (tupiasi, kai nori kas pagauti) Mrs. Šita višta gū̃žia, pagausi Vlk.
4. refl. trauktis į krūvą, į kamuolį, riestis: Stačias gū̃žkis, kaip višta, sparnus išskėtusi, gū̃žiasi ant žemės, kad ją paimtumei J. Jis gūžėsi iš šalčio ir baimės rš. Senelė vis labiau gūžėsi, lyg norėdama visai išnykti rš.
5. tr. gaudyti: Gūžiaũ gūžiaũ vištą, bet nepagūžiaũ Ds.
6. refl. žr. gūžtauti 1 (refl.): Višta gūžias, gal lietaus bus Prng. Vištos tuoj pradės dėti – jau gū̃žiasi Mrj.
7. refl. glaustis, šlietis: Naminės vištos gūžėsi į pastoges Žem.
| Viena prie kitos gūžėsi mažos valstiečio bakūžės sp.
8. tr. glausti, globoti, saugoti: Idant mumis toliau gūžtumi S.Dauk. Stiprink mane ir gūžk S.Dauk.
9. refl. siausti galvas (apie kopūstus): Kopūstų lapai gū̃žiasi jau į galvas, t. y. siaučia (galvas) J.
2 apgū̃žti, -ia (àpgūžia), -ė (àpgūžė) tr.
1. apdengti sparnais: Kita višta visų kiaušinių neapgū̃žia (perėdama) J.Jabl. Kiek apgū̃žia žąsis, tiek ir leidžia perėti Ds. Višta jau visų vištukų nebàpgūža – taip užaugo Užv. Kampe višta viščiukus àpgūžė Ktk.
| refl. tr.: Ant skiedryno [višta] apsigū̃žusi vištukus, o keturių jau nebesą Užv.
2. apdengti; apkamšyti: Kojas apgū̃žti yra apkamšyti, kad būtų šilta J.
| Bobos laiko apgūžusios senus daiktus, nėkam neduoda Šts.
3. nuleisti šakas: Buvom sulindę po ta apgūžusia egle Mrs.
2 atgū̃žti intr. tyliai ateiti: Mes žiūrim, kas čia daba atgū̃žia temstant Bsg.
2 įgū̃žti tr. įtraukti, įlįsti: Jie kaklą apykaklėn ingūžia rš.
| refl.: Miega įsigūžęs (įlindęs į patalus) J.Jabl. Įsigūžęs į skrandą, sėdėjo tėvas A.Vencl. Įsigū̃žęs į kalnierių ėjo, bala jį ten pažinti galėjo Rs.
2 išgū̃žti, -ia (i̇̀šgūžia), -ė (i̇̀šgūžė) tr.
1. šiltai išlaikyti, išsaugoti: Kaip žąsytį i̇̀šgūžiau šiltai po patalais J.
2. išperėti: [Perkūnas], išgūžęs savo šilima perą, paleido jį į pasaulę (mit.) S.Dauk.
2 pagū̃žti, -ia (pàgūžia), -ė (pàgūžė)
1. intr. aptūpti; palįsti po sparnu (apie paukščius): Višta pagūža, o kalakutė nesumano Šts.
| refl. prk.: Kiti, pasigūžę po svetimu sparnu, šaiposi rš.
2. refl. tr. prk. pasirinkti mylimąją: Turėjo panelę pagū̃žęs[is] Šts.
3. intr. pritūpti, tūptelėti (apie paukščius): Gera višta gaudoma pàgūžia Lš. Gaudžiau gaudžiau vištą, bet galop ir man pagūžė Kb.
| refl.: Višta gaudoma pasigū̃žia J.Jabl.
4. tr. patupdyti (apie paukščius): Pagū̃žk vištą Lp. Pàgūžiau vakar gaidį Ut.
| refl. tr.: Pasigūžiau vištytę Ktk.
5. refl. pasilenkti: Pagal tvorą ji eina pasigūžus Ps. Pasigūždamas nudulkėjo per krūmus Ėr.
2 prigū̃žti, -ia (pri̇̀gūžia), -ė (pri̇̀gūžė) intr.
1. pritūpti; prigulti: Jau ir jauniklukės vištaitės prigūžia, jau tuoj dės Rdm. Vilkas prigūžė ir šliaužia in avis Rod. Žiūrėk, kap katinas prigūžęs žvirblį tykoja Lš. Arklys bėga net prigū̃žęs Arm.
| refl.: Mano višta, kai gaudau, prisigū̃žia Rk. Kogi prisigūžei kaip višta, gaidį pamačiusi? Ob. Šuva prisi̇̀gūžė, lyg matydamas kiškį Ktk. Jis peršėrė arkliui botagu, tai širmis net prisi̇̀gūžė Trgn.
2. tyliai daugeliui prieiti, prisirinkti: Visi prigūžė prie stalo rš. Ir prigūžė pilna trobelė baisiausių baidyklių (ps.) Pč.
3. refl. prisišlieti, prisiglausti: Linkutienė prisigūžė arčiau prie Viliaus I.Simon.
| Stovėjo jos (trobos), prisigūžusios prie kalnelio, aukštais medžiais apaugusios V.Myk-Put.
2 sugū̃žti, -ia (sùgūžia), -ė (sùgūžė)
1. tr. surinkti paukščiukus po sparnais: Višta sugū̃žia vištelius savus po sparnais savais DP408.
2. refl. pritūpti, atsitūpti: Vištos gaudomos susigūžia Ldk. Šmukštelėjo pro atviras duris ir susigūžė prie sienos rš. Susigūžiam po medžiu rš.
3. intr. susitraukti, susilenkti; susiglausti: Medžiai sugūžia – susieina šakos su šakoms Skdv.
| refl.: Matė, kaip juodu susigūžusiu parėjo iš laukų I.Simon. Ne lovoj atsigulė, bet kampe susi̇̀gūžė Skr. Tada mes susigūžėm ir kentėm P.Cvir. Vaikelis susigūžęs kupso, gunkso J.Jabl. Jis, susigū̃žęs į kuprą, į kailinius, ringso ant vežimo, kad šalta J. Žąsinas stovi susigū̃žęs, kaklą sutraukęs J. Aš pasitūpsiu vežimo gale, susigūšiu, nebus nė šalta I.Simon. Ji susigūžė nuo šitų žodžių sp.
4. intr. būriu greit kur sueiti, susispiesti: Sùgūžė būrys varnų, tai nurinks visus grūdus Mrs. Visi vaikai sugūžė prie lango rš.
| refl.: Neprieteliai vienoje vietoje susigūžė S.Dauk. Spietlius vienoje kupetoje susigūžia kaip kamūlys pailguotinas Nz.
1. tr. aptūpti, sparnais dengti, laikyti šiltai, glausti: Višta gū̃žia vištelius J.Jabl.
2. tr. šiltai laikyti, šiltai supti: Aš gūžiù vištytį, t. y. dedu į pūkus, kad sušiltų J.
| refl.: Aš gūžiúos, t. y. lendu į kailinius J.
3. intr. pritūpti (apie vištas), lenktis: Mūs vištos beveik visos gū̃žia (tupiasi, kai nori kas pagauti) Mrs. Šita višta gū̃žia, pagausi Vlk.
4. refl. trauktis į krūvą, į kamuolį, riestis: Stačias gū̃žkis, kaip višta, sparnus išskėtusi, gū̃žiasi ant žemės, kad ją paimtumei J. Jis gūžėsi iš šalčio ir baimės rš. Senelė vis labiau gūžėsi, lyg norėdama visai išnykti rš.
5. tr. gaudyti: Gūžiaũ gūžiaũ vištą, bet nepagūžiaũ Ds.
6. refl. žr. gūžtauti 1 (refl.): Višta gūžias, gal lietaus bus Prng. Vištos tuoj pradės dėti – jau gū̃žiasi Mrj.
7. refl. glaustis, šlietis: Naminės vištos gūžėsi į pastoges Žem.
| Viena prie kitos gūžėsi mažos valstiečio bakūžės sp.
8. tr. glausti, globoti, saugoti: Idant mumis toliau gūžtumi S.Dauk. Stiprink mane ir gūžk S.Dauk.
9. refl. siausti galvas (apie kopūstus): Kopūstų lapai gū̃žiasi jau į galvas, t. y. siaučia (galvas) J.
2 apgū̃žti, -ia (àpgūžia), -ė (àpgūžė) tr.
1. apdengti sparnais: Kita višta visų kiaušinių neapgū̃žia (perėdama) J.Jabl. Kiek apgū̃žia žąsis, tiek ir leidžia perėti Ds. Višta jau visų vištukų nebàpgūža – taip užaugo Užv. Kampe višta viščiukus àpgūžė Ktk.
| refl. tr.: Ant skiedryno [višta] apsigū̃žusi vištukus, o keturių jau nebesą Užv.
2. apdengti; apkamšyti: Kojas apgū̃žti yra apkamšyti, kad būtų šilta J.
| Bobos laiko apgūžusios senus daiktus, nėkam neduoda Šts.
3. nuleisti šakas: Buvom sulindę po ta apgūžusia egle Mrs.
2 atgū̃žti intr. tyliai ateiti: Mes žiūrim, kas čia daba atgū̃žia temstant Bsg.
2 įgū̃žti tr. įtraukti, įlįsti: Jie kaklą apykaklėn ingūžia rš.
| refl.: Miega įsigūžęs (įlindęs į patalus) J.Jabl. Įsigūžęs į skrandą, sėdėjo tėvas A.Vencl. Įsigū̃žęs į kalnierių ėjo, bala jį ten pažinti galėjo Rs.
2 išgū̃žti, -ia (i̇̀šgūžia), -ė (i̇̀šgūžė) tr.
1. šiltai išlaikyti, išsaugoti: Kaip žąsytį i̇̀šgūžiau šiltai po patalais J.
2. išperėti: [Perkūnas], išgūžęs savo šilima perą, paleido jį į pasaulę (mit.) S.Dauk.
2 pagū̃žti, -ia (pàgūžia), -ė (pàgūžė)
1. intr. aptūpti; palįsti po sparnu (apie paukščius): Višta pagūža, o kalakutė nesumano Šts.
| refl. prk.: Kiti, pasigūžę po svetimu sparnu, šaiposi rš.
2. refl. tr. prk. pasirinkti mylimąją: Turėjo panelę pagū̃žęs[is] Šts.
3. intr. pritūpti, tūptelėti (apie paukščius): Gera višta gaudoma pàgūžia Lš. Gaudžiau gaudžiau vištą, bet galop ir man pagūžė Kb.
| refl.: Višta gaudoma pasigū̃žia J.Jabl.
4. tr. patupdyti (apie paukščius): Pagū̃žk vištą Lp. Pàgūžiau vakar gaidį Ut.
| refl. tr.: Pasigūžiau vištytę Ktk.
5. refl. pasilenkti: Pagal tvorą ji eina pasigūžus Ps. Pasigūždamas nudulkėjo per krūmus Ėr.
2 prigū̃žti, -ia (pri̇̀gūžia), -ė (pri̇̀gūžė) intr.
1. pritūpti; prigulti: Jau ir jauniklukės vištaitės prigūžia, jau tuoj dės Rdm. Vilkas prigūžė ir šliaužia in avis Rod. Žiūrėk, kap katinas prigūžęs žvirblį tykoja Lš. Arklys bėga net prigū̃žęs Arm.
| refl.: Mano višta, kai gaudau, prisigū̃žia Rk. Kogi prisigūžei kaip višta, gaidį pamačiusi? Ob. Šuva prisi̇̀gūžė, lyg matydamas kiškį Ktk. Jis peršėrė arkliui botagu, tai širmis net prisi̇̀gūžė Trgn.
2. tyliai daugeliui prieiti, prisirinkti: Visi prigūžė prie stalo rš. Ir prigūžė pilna trobelė baisiausių baidyklių (ps.) Pč.
3. refl. prisišlieti, prisiglausti: Linkutienė prisigūžė arčiau prie Viliaus I.Simon.
| Stovėjo jos (trobos), prisigūžusios prie kalnelio, aukštais medžiais apaugusios V.Myk-Put.
2 sugū̃žti, -ia (sùgūžia), -ė (sùgūžė)
1. tr. surinkti paukščiukus po sparnais: Višta sugū̃žia vištelius savus po sparnais savais DP408.
2. refl. pritūpti, atsitūpti: Vištos gaudomos susigūžia Ldk. Šmukštelėjo pro atviras duris ir susigūžė prie sienos rš. Susigūžiam po medžiu rš.
3. intr. susitraukti, susilenkti; susiglausti: Medžiai sugūžia – susieina šakos su šakoms Skdv.
| refl.: Matė, kaip juodu susigūžusiu parėjo iš laukų I.Simon. Ne lovoj atsigulė, bet kampe susi̇̀gūžė Skr. Tada mes susigūžėm ir kentėm P.Cvir. Vaikelis susigūžęs kupso, gunkso J.Jabl. Jis, susigū̃žęs į kuprą, į kailinius, ringso ant vežimo, kad šalta J. Žąsinas stovi susigū̃žęs, kaklą sutraukęs J. Aš pasitūpsiu vežimo gale, susigūšiu, nebus nė šalta I.Simon. Ji susigūžė nuo šitų žodžių sp.
4. intr. būriu greit kur sueiti, susispiesti: Sùgūžė būrys varnų, tai nurinks visus grūdus Mrs. Visi vaikai sugūžė prie lango rš.
| refl.: Neprieteliai vienoje vietoje susigūžė S.Dauk. Spietlius vienoje kupetoje susigūžia kaip kamūlys pailguotinas Nz.
įbèsti
Apibrėžtis
bèsti, bẽda (bẽdžia), bẽdė tr., bẽsti Š
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.
prabèsti
Apibrėžtis
bèsti, bẽda (bẽdžia), bẽdė tr., bẽsti Š
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.
pribèsti
Apibrėžtis
bèsti, bẽda (bẽdžia), bẽdė tr., bẽsti Š
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.
1. kur nors kišti, smeigti, durti: Kuolą reikia įkalt, baslį bèst Pmp. Bedžiaũ per visą dieną kuolus tvorai – net nusibodo Brt. Bèsk baslį į žemę J.
| prk.: Jis paskui savo tėvą žengė taip smarkiai besdamas (mindamas, mušdamas) kojas, lyg norėdamas žemę įlenkti Vaižg. Dieną nebūdavo kada jam dalgis pievon beda rš.
^ Teip tamsu – nors akin besk Skdt.
2. SD104 kasti: Kastuvu bẽda velėną, žemę Brž. Mūsų jau burokus sujudo bèsti Grž.
^ Nebèsk kitam duobės, pats įgriūsi Pn.
3. varyti, siųsti: Sa[vo] žemės neturi, tai vienas bẽdžia pas vieną, kitas pas kitą gyvent Arm. Pastumdėlį sunkiausian darban bẽdžia Arm.
◊ aki̇̀s bèsti kreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Minia smalsiai bedė dygias akis į ją rš.
apibèsti, api̇̀beda, api̇̀bedė tr.
1. apsmeigti, apibedžioti: Griovį api̇̀beda, paskui kasa J.Jabl. Giliai apibẽdęs su šaknim išrausi Lnkv.
2. prk. apvilkti: Vaiką kuo api̇̀bedei, ir gerai Ut.
atbèsti, àtbeda, àtbedė
1. intr. bedant ateiti: Besk besk, ar iki manęs atbèsi Lnkv.
2. tr. atlaužti: Atbèsk man duonos, labai valgyti noriu Trgn.
3. refl. bedant atsiremti, atsidurti: Baslys atsi̇̀bedė į akmeną Ėr.
4. bedant atbukinti: Išgalandau kastuvą, pasaugok, neatbèsk Kp.
| refl.: Gali i pirštai atsibest, berišant pėdus Upt.
įbèsti, į̇̃beda, į̇̃bedė tr.
1. įkišti, įsmeigti, įdurti, įremti: Į̃bedė į žemę baslį Krč. Į̃bedė adatą į audeklą Rm.
| prk.: Įbedė galvą į padušką ir verkia Grž. Kokia ten kumelė – nosį įbẽdus į žemę, led tik gyva Bsg. Iñbedė galvą langan ir stovi Ds.
^ Ko stovi kaip į̇̃bestas, traukis čia artyn An. Nei juda, nei kruta – kaip į̇̃bestas Slm, Pšl.
| refl. tr., intr.: Įsibedė rakštis kojon Ds. Įsibẽdęs du basliù pasikabinau katilėlį ir, susikūręs ugnį, ėmiau bulbes šutinti Š.
2. refl. tr. pasisodinti: Cibulio nėr kur įsibesti Ėr.
◊ aki̇̀s įbèsti nukreipti žvilgsnį, įsižiūrėti: Į̃bedžiau aki̇̀s sienon Š. Jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti J.Bil. Pamatė mergą ir į̇̃bedė aki̇̀s Ds.
išbèsti, i̇̀šbeda, i̇̀šbedė tr.
1. išdurti, persmeigti: Vaikai, žaiskit atsargiau, bo galiat išbèsti kam nors akį Krp.
2. iškasti: Bekasdamas i̇̀šbedžiau sliekų krūvą Lnkv. Šulniakasiai apsiėmė per keturias dienas trijų sieksnių šulnį išbèsti Grž.
nubèsti, nùbeda, nùbedė tr.
1. nusmeigti, nudurti: Nemoki burokų kasti, kad pusę gumbo nùbedi ir žemėj palieki Lnkv. Bedžiodamas daržą, nenubèsk obelies šaknies Kp.
2. užbedus numesti: Paėmęs lopetą, nubèsk kur tolyn tą dergštą Grž.
3. nukasti: Kone visus burokus nùbedėm, da gal kokia ežia bus pasilikusi Grž.
◊ aki̇̀s nubèsti žemyn žiūrėti, nuleisti žvilgsnį: Eina aki̇̀s nubẽdus – ir in žmogų nepadaboja Trgn.
pabèsti, pàbeda, pàbedė tr.
1. kurį laiką besti: Pabèsk už mane baslius, aš pasilsėsiu Rm.
2. padurti, susižeisti: Aš koją pàbedžiau (rakštį įvariau) Ml.
3. pakasti: Dar per sprindį pabèsk žemę Ktk.
| refl. tr.: Šviežių bulvių jau pasi̇̀bedam Grž.
pérbesti tr. perdurti, persmeigti: Kasdamas ilgiausią slieką pérbedžiau pusiau Lnkv.
| prk.: Kad žvilgterėjo, tai i, regis, taũ akim ir pérbedė Ds.
prabèsti, pràbeda, pràbedė
1. tr. pradurti: Neduok to smailaus daikto, gomuriuką gali prabèst Rm.
| Prabèsk duobutę ir įkišk krieną Grž.
2. intr. pro šalį besti: Bedžiau baslį į skylę, bet prabedžiau (nepataikiau) Kp.
3. tr. prakasti: Kad prabèstum keletą vagų, tuoj įkiščia ankstyvųjų bulbių Lnkv.
pribèsti, pri̇̀beda, pri̇̀bedė tr.
1. prismaigstyti: Pribedžiau pilną kamuolį adatų Brt.
| refl. tr.: Pilni rūbai lakišių prisi̇̀bedė Ds.
2. praarti: Pri̇̀bedžiau kelias vagas bulbių, tik eikit rinkti Lnkv.
subèsti, sùbeda, sùbedė tr.
1. susmeigti: Subèsk tuos baslius Ėr. Ilgai mėžę sùbedė šakes ir laukė priešpiečių Lnkv.
2. arti sukišti, subrukti: Abudu šnibžda, nosis subẽdę Ėr. Ar nebepersiskirs – abudu, uodegas subedę, lig vakaro išsėdi Ėr.
3. greitomis pasiūti: Sùbedžiau dukrelei marškinelius, ir nešioja Ml.
4. sukasti: Tiek sùbesta žemės! Ėr.
◊ subèsti aki̇̀s nukreipti žvilgsnį, įdėmiai žiūrėti: Akys į jį subestos rš. Ne tik akis subedė, bet tarytum jis visas užgulė šį žmogų rš.
užbèsti, ùžbeda, ùžbedė
1. tr. užsmeigti, užkišti: Užbèsk iš apačios, paėmęs lopetą, kad raudamas šaknelių nenutraukytum Bsg. Mano (vilko) gerklė nei kuolu neažbedamà, nei ratu neažusukama (ps.) Ml.
^ Sakiau sakiau giesmę, toliau kap kuolu ažùbedė, negaliu atsimint Švnč.
| refl.: Kad tu, vaikščiodamas per kalnais, ant kuolo neužsibèstum Tvr.
^ Užsibedė kai varna an kuolo (į blogą gyvenimą pateko) LTR(Tvr).
2. intr. bedant padaryti žymę: Užbèsk čia J.Jabl.
3. refl. užeiti, užkliūti, sutikti: Kaip ejo, loc kelmas, tai ir užsi̇̀bedė ant viedro Grv. Buvau užsibẽdęs tada ant jo turguj, ale užmiršau paklausti Trgn. Užsibedėm in itų vailokų, tai i nupirkom Švnč.
4. tr. prk. pamatyti: Kada kas tave ieškau, ir tik ùžbedžiau Vlkv.
◊ akimi̇̀s užbèsti pamatyti: Mane ùžbedė akimi̇̀ Vlk.
viršùs
1
Reikšmė
Apibrėžtis
1
aukštutinė ko nors dalis ar vieta
apačià
žemutinė ko nors dalis ar vieta
Sienų viršus sveikas, tik apačia papuvus Gs.
Žandus voverė turi stiprius ir, ką nors bekrimsdama, judina juos iš viršaus į apačią E.
Tinklo apačia skęsta, o viršus plaukia – i tinklas stovia status Smln.
Raudongalvių apačios baltos, o viršai raudoni Vg.
Vienas pjovėjas stovėdavo rąsto viršuje, o kitas – apačioje rš.
Lekiamajai pūslei, tariamam orlaiviui, nuleisti palieka dvi kiauryni: apačioje atvirą, viršuje dangteliu uždengiamą Vaižg.
Vėjas dangum ritena suakmenėjusius debesis pajuodusiais viršais, šviesėjančiom į apačią papilvėm Andr.
Iš viršaus dar nieko [malkos], o apačioj diržingų susisukėlių šakočių pridėta Balt.
Geniai kopinėja medžiais iš apačios į viršų, o tam pritaikytos jų trumpos kojos ir ilgi pirštai Ivan.
Su peštuku gali ir iš apačios šieną išpešti, o su rankom – tik nuo viršaus nuversti Vl.
Iš viršaus velėna, o po apačia – išliežta žemė nuo vandens arba vėjo krante daro pakraušę J.
Nubraukyk juos (byrančius lapus) minkšta šluota nuo viršaus lig apačios, kas didei paskubina užgrūdinimą medžio Dauk.
Ir šitai uždangtis bažnyčios perplyšo ing dvi dali nuo viršaus net ik apačiai Dk. 2 išorinė ko nors dalis ar vieta
apačià
vidinė ko nors dalis ar vieta
Jau ir žymu, katroj audeklo pusė viršuj buvusi, katroj – apačioj Alz.
Viršai tebėr geri, tik apačios iškritę Ds.
Dar (dabar) šilkiniai marškiniai ir apačioj, ir viršuj Dg.
Skrandinio tai iš viršaus medžiaga, iš apačios kailis KzR.
Jug yra tokių, kur iš viršaus šnibžda, iš apačios knibžda (apie paviršutinišką puošnumą) Lk.
Viršuj šilkai, apačioj vilkai Žl. 3 aukštesnioji valdžia ar vieta joje
apačià
žemesnieji valdymo atstovai
Kas iškęstų kritiką iš viršaus, jeigu jos nesušvelnintų liaupsės iš apačios rš.
Tas, kuris turi galią duoti įstatymus, yra viršuje; o tas, kuris turi paklusti, – apačioje brš.
Iki begalybės išpūstas valstybės valdymo aparatas, nuo viršaus iki apačios susaistytas kyšininkavimu, tikra biurokratizmo tvirtovė Avyž.
Viešpats tave padarys galva, o ne uodega, tu būsi visuomet viršuje ir niekad apačioje ŠR.
apačià
žemutinė ko nors dalis ar vieta
Sienų viršus sveikas, tik apačia papuvus Gs.
Žandus voverė turi stiprius ir, ką nors bekrimsdama, judina juos iš viršaus į apačią E.
Tinklo apačia skęsta, o viršus plaukia – i tinklas stovia status Smln.
Raudongalvių apačios baltos, o viršai raudoni Vg.
Vienas pjovėjas stovėdavo rąsto viršuje, o kitas – apačioje rš.
Lekiamajai pūslei, tariamam orlaiviui, nuleisti palieka dvi kiauryni: apačioje atvirą, viršuje dangteliu uždengiamą Vaižg.
Vėjas dangum ritena suakmenėjusius debesis pajuodusiais viršais, šviesėjančiom į apačią papilvėm Andr.
Iš viršaus dar nieko [malkos], o apačioj diržingų susisukėlių šakočių pridėta Balt.
Geniai kopinėja medžiais iš apačios į viršų, o tam pritaikytos jų trumpos kojos ir ilgi pirštai Ivan.
Su peštuku gali ir iš apačios šieną išpešti, o su rankom – tik nuo viršaus nuversti Vl.
Iš viršaus velėna, o po apačia – išliežta žemė nuo vandens arba vėjo krante daro pakraušę J.
Nubraukyk juos (byrančius lapus) minkšta šluota nuo viršaus lig apačios, kas didei paskubina užgrūdinimą medžio Dauk.
Ir šitai uždangtis bažnyčios perplyšo ing dvi dali nuo viršaus net ik apačiai Dk. 2 išorinė ko nors dalis ar vieta
apačià
vidinė ko nors dalis ar vieta
Jau ir žymu, katroj audeklo pusė viršuj buvusi, katroj – apačioj Alz.
Viršai tebėr geri, tik apačios iškritę Ds.
Dar (dabar) šilkiniai marškiniai ir apačioj, ir viršuj Dg.
Skrandinio tai iš viršaus medžiaga, iš apačios kailis KzR.
Jug yra tokių, kur iš viršaus šnibžda, iš apačios knibžda (apie paviršutinišką puošnumą) Lk.
Viršuj šilkai, apačioj vilkai Žl. 3 aukštesnioji valdžia ar vieta joje
apačià
žemesnieji valdymo atstovai
Kas iškęstų kritiką iš viršaus, jeigu jos nesušvelnintų liaupsės iš apačios rš.
Tas, kuris turi galią duoti įstatymus, yra viršuje; o tas, kuris turi paklusti, – apačioje brš.
Iki begalybės išpūstas valstybės valdymo aparatas, nuo viršaus iki apačios susaistytas kyšininkavimu, tikra biurokratizmo tvirtovė Avyž.
Viešpats tave padarys galva, o ne uodega, tu būsi visuomet viršuje ir niekad apačioje ŠR.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
paviršinė ko nors dalis ar vieta vandenyje
dùgnas
apatinė ko nors dalis ar vieta vandenyje
Čia stambimos (stambmenos) nugrimzta į dugną, o smulkmės plūsta į viršų Dauk.
Kap akmenėlis viršum plauks, o plunksnelė dugnan skęs, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu Pls.
dùgnas
apatinė ko nors dalis ar vieta vandenyje
Čia stambimos (stambmenos) nugrimzta į dugną, o smulkmės plūsta į viršų Dauk.
Kap akmenėlis viršum plauks, o plunksnelė dugnan skęs, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu Pls.
3
Reikšmė
Apibrėžtis
viršutinė apavo dalis
pãdas
apatinė apavo dalis
Bateliai an kojų, drabužiniai viršai, o iš apvarčių nuvyti padai buvo Klk.
pãdas
apatinė apavo dalis
Bateliai an kojų, drabužiniai viršai, o iš apvarčių nuvyti padai buvo Klk.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
viršutinė kostiumo medžiaga
pãmušalas, pãmušas
apatinė kostiumo medžiaga
Aš striguosiu pamušalą, o tu – viršų Vl.
Bus iš gelumbės viršus, o iš kailinių – pamušas J.
pãmušalas, pãmušas
apatinė kostiumo medžiaga
Aš striguosiu pamušalą, o tu – viršų Vl.
Bus iš gelumbės viršus, o iš kailinių – pamušas J.
5
Reikšmė
Apibrėžtis
1
išorinė ko nors dalis ar pusė
vidùs
vidinė ko nors dalis ar pusė
Senybos skarelės šilkinės: vidus geltonas, o viršus raudonas, su kutoseliais Prng.
Duona neiškepus, iš viršaus i viduj, tai gyva raštyna (užraugtos duonos tešla) Grv.
Kreigas iš viršaus, pakreigė iš vidaus Smn.
Viršus [antklodės] – vilnom ataustas, o viduj – pridėta pakulų – ir šilta, ir gerai būdavo Alz.
Jam (pilvui) negana, kad tikt iš viršaus jį dabinėjam; bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmyt Donel.
Jei nori, kad augtų ūsai, patepk iš viršaus medumi, o iš vidaus – vištos šūdu, vienas trauks, kitas stums, ir ūsai žels LTR. Srj.
Kai gyvas – viršum kudlom (vilnom), negyvas – vidun kudlom (avies kailis) Ml. 2 išorinis požiūris
vidùs
psichinė būsena
Auklėjimo užduotis yra padaryti vaiką kiek begalint doru iš vidaus ir iš viršaus Blv.
Taip ir jūs iš viršaus rodotės žmonėms teisūs, bet viduj pilni este veidmanystės ir piktybės brš.
Tikrai apsidžiaugs [Akvilė], nors ir neparodys, nesgi yra iš tų, kurios viduje šyla, o iš viršaus nespinduliuoja Avyž.
Vidus viršų taiso (sveikata gerina išvaizdą) Stl.
vidùs
vidinė ko nors dalis ar pusė
Senybos skarelės šilkinės: vidus geltonas, o viršus raudonas, su kutoseliais Prng.
Duona neiškepus, iš viršaus i viduj, tai gyva raštyna (užraugtos duonos tešla) Grv.
Kreigas iš viršaus, pakreigė iš vidaus Smn.
Viršus [antklodės] – vilnom ataustas, o viduj – pridėta pakulų – ir šilta, ir gerai būdavo Alz.
Jam (pilvui) negana, kad tikt iš viršaus jį dabinėjam; bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmyt Donel.
Jei nori, kad augtų ūsai, patepk iš viršaus medumi, o iš vidaus – vištos šūdu, vienas trauks, kitas stums, ir ūsai žels LTR. Srj.
Kai gyvas – viršum kudlom (vilnom), negyvas – vidun kudlom (avies kailis) Ml. 2 išorinis požiūris
vidùs
psichinė būsena
Auklėjimo užduotis yra padaryti vaiką kiek begalint doru iš vidaus ir iš viršaus Blv.
Taip ir jūs iš viršaus rodotės žmonėms teisūs, bet viduj pilni este veidmanystės ir piktybės brš.
Tikrai apsidžiaugs [Akvilė], nors ir neparodys, nesgi yra iš tų, kurios viduje šyla, o iš viršaus nespinduliuoja Avyž.
Vidus viršų taiso (sveikata gerina išvaizdą) Stl.
6
Reikšmė
Apibrėžtis
kryptis aukštyn
žẽmė
kryptis žemyn
Kap dengi šiaudais, tai varpom ing viršų, o kambliais ing žemę Kpč.
Gubos kepurės kotai in viršų, varpos in žemę Pv.
žẽmė
kryptis žemyn
Kap dengi šiaudais, tai varpom ing viršų, o kambliais ing žemę Kpč.
Gubos kepurės kotai in viršų, varpos in žemę Pv.
sukilóti
Apibrėžtis
kilóti, -ója, -ójo žr. kilnoti.
1. nuolat, dažnai kelti ką: Trisdešimt dvejus metus kilojau kalvio kūjį sp. Vyrai akmenis kilojo, rąstus nešiojo V.Krėv. Jaunam sunkiai kiloti nesveika Sdk. Vienas maišus grūdų kilóju Švnč. Būčia bekilojęs klevinę žagrelę,… ne sunkią strielbelę LB98. Lengvas darbas: nereikia nei kilót, nei tąsyt Lzd. Nepajėgiu kilóti – jau didelis Dkš. Vaikas atbudo, jau galvą kilója Ėr. Klausytojų plaukai skrybėles kilojo Vaižg. Kilojamasis mechanizmas rš.
| prk.: Akis mano kiloju KN21.
^ Mes jau arielkos nekilojame, t. y. negeriame J.
| refl.: Vanduo iš lengvo kilojosi (jūroje) J.Balč. Arklys buvo uždusęs, matėsi, kaip jo milžiniškos šnervės kilojosi rš. Ėmė bačkoj pūkšt alus, o rūsy gira kilotis Sab. Mano krūtinė alsuojant smarkiai kilojosi rš.
2. turėti ką rankoje, čiupinėti, vartyti: Aš da skripkos nesu kilojęs rš. Dabar nekilója nei vienas šautuvo Ėr.
| Kiek aš nesakiau, kad ugnies nekilotų (nesišvaistytų su ugnimi) aplink trobas Srv.
3. atlaikyti ką ant savęs, nešti: Kad tau žemyna nekilótų, tokios asabėlės! Arm. Nesang kiekvienas savo naštą kilos BtPvG6,5.
| prk.: Užmetė ant anų jungą, kurį pirmai kilojo I. Daugį kilojau klapatų MKr15.
4. daug kartų kelti, verti (vartus): Viena ranka vartelius kilojau, kita ranka ašareles šluosčiau Dkšt.
^ Be rankų, be kojų vartus kiloja (vėjas) Pnd.
5. kelti, statyti ant kojų: Nuo šito šaro tu pavasarį šitą karvę kilósi (ji pati neatsikels) Vrn. Neturėjom karvės, kurią reikėtų kilót Ūd.
| prk.: Tave ilgiaus kilojo DP9.
6. refl. keltis iš mirusiųjų: Žmonės … pradėjo kilotis DP181.
7. kilnoti ką iš vienos vietos į kitą: Poni kilõs, kol iškilõs visus žmonis J.
| refl.: Valdžios buveinė kilojosi iš vienos vietos į kitą rš.
nesikilótinai adv.: Kurie nesikilotinai, sėdimai gyvena, tų ir trobos nė kiek ne prastesnės Vr.
8. nuolat kelti, gabenti ką valtimi per vandenį: Anas, jau treti metai, kai kilója žmones par Šventąją J.
9. po žiemos pirmą kartą arti; kasti, judinti (žemę): Sukvietė visus savo kaimynus, ir turtingus, ir tuos, kur arklu žemę kilojo V.Krėv. Antšalas jau išėjo, eisim pūdymą kilóti Brt. Dar mūs nekiloti daržai Lp.
| Sode žemė kilota, mano brolis kavotas NS80.
10. refl. kelti pramogėlę, vaišes: Jie kilojosi ir mūsų neprašė Šd.
◊ rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, tik rankų nekilok! LTR.
atkilóti tr.
1. atkelti visus į šalį, nukelti: Puodus tuos reikia atkilót Rm.
2. atkelti, atverti visus (vartus): Žirgeliai pabalnoti, varteliai atkilóti Š. Pilies vartai atkiloti Sab. O trečioji, mažesnioji, vartus atkilojo ir palydėjo LTR.
| refl. tr. Š.
3. po žiemos pirmą kartą išarti: Svietas jau atkilójo, o mūs dar nei vagelė nevaryta Arm.
įkilóti tr. vieną po kito įkelti: Įeina martelė, įlervoja, kreivąsias kojeles įkiloja NS680. Įkilók žąsiukus gardelin Š.
| refl. tr. Š.
iškilóti tr.
1. iškilnoti ką kur: Susikrauk žąsiukus sterblėn ir iškilok palangėn išnešus Ds. Kas čia dabar išvartė, iškilojo mano daiktus? Jnšk.
| refl. tr. Š.
2. visą laiką kilojant praleisti: Per visą savo buitelę vyrą iškilójau an rankų (jis sunkiai sirgo) Rod.
3. išrausti, išversti ką daugelyje vietų: Kurmiai iškilójo ežią Jnšk. Žemė visur iškilóta Sdk. Anksti pavasarį žoles reikia tręšti ir akėti, o jei jos iškilotos, – voluoti rš.
4. išarti: Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? Vaižg. Jis jau visus laukus iškilojo Vlk. Jie bulvėm šįmet per anksti iškilojo Lš.
5. parodyti, išrodyti: Iškilója aukštus kraičius (d.) Kvr.
nukilóti tr. po vieną visus nukelti nuo ko: Bajorai ėmė darytis palivarkus, nukilodami nuo sėdimos žemės ūkininkus Vaižg.
pakilóti tr.
1. keletą kartų pakelti aukštyn ir nuleisti: Nei ten skraidžiojau, nei ten aš buvau, anei sparnelių nepakilojau (d.) Dglš. Per daug pakiloja, tai paskui serga Alv.
| prk.: Šito savo jausmo Sviestavičius nemėgino pakiloti, kokios tai svaros ir vertybės Vaižg.
2. išlaikyti ką, kokį sunkumą ant savęs, pakelti:
^ Žema merga viena koja visą šimtą pakiloja (aguona) TŽV575.
3. pačiupinėti, pakilnoti: Pakilojęs šaudyklę pastačiau kampe rš.
4. paimti, pakelti norint nustatyti svorį: Pakilojau – sunki višta, ale daug nori, tai nepirkau Al.
5. prk. paimti nesiklausus, liesti: Aš svetimo nieko nepakiloju Sdk.
6. parodyti, pavartoti: Kad turi kas šautuvą, negali pakiloti Ėr.
| refl. tr.: Tik paskilok pinigus prie jais, pamatysi, kad nebėr Sdk.
7. refl. išsikelti, išsipūsti: Ir tos rankelės gyslom paskiloja (d.) Km.
8. pirmą kartą (po žiemos) arti: Pakilók bulbieną, tai sėsim miežius Alv. Jau jo ir laukas pakilótas Rod.
| prk.: Savosios kultūros dirvonai pakiloti nebuvo sunku Vaižg.
pérkiloti tr.
1. BŽ362 kitaip sustatyti, perkilnoti: Tai parvedžiosiu jos didžią pasogelę, tai perkilosiu jos aukštus kraitelius (d.) Dglš.
2. atsiminti ką, apie ką mąstyti: Kai vakaruoju viena, tai kiekvieną pérkiloju Rm.
prisikilóti iki sočiai kilotis (iš vienos vietos į kitą): Prisivažinėjo, prisikilojo iš buto į butą vargšelė rš.
sukilóti tr.
1. visus po vieną sukelti kur: Sukilój (sukilok) katilus! OG302. Led sukilojau maišus vežiman Lp.
2. refl. pasišiaušti, aukštyn pasistatyti: Tik plaukai suskilójo suskilójo ant galvos, kai pamačiau tokius valgymus Dbk.
3. truputį pajudinti, pakilnoti: Tai pirmagalines dar sukilója kojas, o pasturgalinių nekelia nei kiek Lp. Dar tik ką sukilójai, tai ir sulėkė visi vaikai, manydami, kad gardumynas Lp.
4. visus sužadinti, sukelti: Reiks jai jaunai išvaikščioti, visa draugelė sukiloti TŽI217.
5. sujudinti, supurenti (žemę): Nor žemelę sukilokit Srj. Vienas aria, tai žemę negražiai sukilója, nebelygią padaro Vaižg.
užkilóti tr. užkelti, uždaryti visus (vartus): Oi užkiloti variniai varteliai, užtraukti lenciūgėliai LTR. Gaspadorius išleisdamas vartus užkilojo NS485. Neužkilókit kiemo vartelių, maž ir sugrįšiu pusėj metelių (d.) Kp. Kai aš parginsiu vėlai vakarėlį, rala, rala, rasiu vartelius užkilotus, rala, rala LMD(Vdn).
1. nuolat, dažnai kelti ką: Trisdešimt dvejus metus kilojau kalvio kūjį sp. Vyrai akmenis kilojo, rąstus nešiojo V.Krėv. Jaunam sunkiai kiloti nesveika Sdk. Vienas maišus grūdų kilóju Švnč. Būčia bekilojęs klevinę žagrelę,… ne sunkią strielbelę LB98. Lengvas darbas: nereikia nei kilót, nei tąsyt Lzd. Nepajėgiu kilóti – jau didelis Dkš. Vaikas atbudo, jau galvą kilója Ėr. Klausytojų plaukai skrybėles kilojo Vaižg. Kilojamasis mechanizmas rš.
| prk.: Akis mano kiloju KN21.
^ Mes jau arielkos nekilojame, t. y. negeriame J.
| refl.: Vanduo iš lengvo kilojosi (jūroje) J.Balč. Arklys buvo uždusęs, matėsi, kaip jo milžiniškos šnervės kilojosi rš. Ėmė bačkoj pūkšt alus, o rūsy gira kilotis Sab. Mano krūtinė alsuojant smarkiai kilojosi rš.
2. turėti ką rankoje, čiupinėti, vartyti: Aš da skripkos nesu kilojęs rš. Dabar nekilója nei vienas šautuvo Ėr.
| Kiek aš nesakiau, kad ugnies nekilotų (nesišvaistytų su ugnimi) aplink trobas Srv.
3. atlaikyti ką ant savęs, nešti: Kad tau žemyna nekilótų, tokios asabėlės! Arm. Nesang kiekvienas savo naštą kilos BtPvG6,5.
| prk.: Užmetė ant anų jungą, kurį pirmai kilojo I. Daugį kilojau klapatų MKr15.
4. daug kartų kelti, verti (vartus): Viena ranka vartelius kilojau, kita ranka ašareles šluosčiau Dkšt.
^ Be rankų, be kojų vartus kiloja (vėjas) Pnd.
5. kelti, statyti ant kojų: Nuo šito šaro tu pavasarį šitą karvę kilósi (ji pati neatsikels) Vrn. Neturėjom karvės, kurią reikėtų kilót Ūd.
| prk.: Tave ilgiaus kilojo DP9.
6. refl. keltis iš mirusiųjų: Žmonės … pradėjo kilotis DP181.
7. kilnoti ką iš vienos vietos į kitą: Poni kilõs, kol iškilõs visus žmonis J.
| refl.: Valdžios buveinė kilojosi iš vienos vietos į kitą rš.
nesikilótinai adv.: Kurie nesikilotinai, sėdimai gyvena, tų ir trobos nė kiek ne prastesnės Vr.
8. nuolat kelti, gabenti ką valtimi per vandenį: Anas, jau treti metai, kai kilója žmones par Šventąją J.
9. po žiemos pirmą kartą arti; kasti, judinti (žemę): Sukvietė visus savo kaimynus, ir turtingus, ir tuos, kur arklu žemę kilojo V.Krėv. Antšalas jau išėjo, eisim pūdymą kilóti Brt. Dar mūs nekiloti daržai Lp.
| Sode žemė kilota, mano brolis kavotas NS80.
10. refl. kelti pramogėlę, vaišes: Jie kilojosi ir mūsų neprašė Šd.
◊ rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, tik rankų nekilok! LTR.
atkilóti tr.
1. atkelti visus į šalį, nukelti: Puodus tuos reikia atkilót Rm.
2. atkelti, atverti visus (vartus): Žirgeliai pabalnoti, varteliai atkilóti Š. Pilies vartai atkiloti Sab. O trečioji, mažesnioji, vartus atkilojo ir palydėjo LTR.
| refl. tr. Š.
3. po žiemos pirmą kartą išarti: Svietas jau atkilójo, o mūs dar nei vagelė nevaryta Arm.
įkilóti tr. vieną po kito įkelti: Įeina martelė, įlervoja, kreivąsias kojeles įkiloja NS680. Įkilók žąsiukus gardelin Š.
| refl. tr. Š.
iškilóti tr.
1. iškilnoti ką kur: Susikrauk žąsiukus sterblėn ir iškilok palangėn išnešus Ds. Kas čia dabar išvartė, iškilojo mano daiktus? Jnšk.
| refl. tr. Š.
2. visą laiką kilojant praleisti: Per visą savo buitelę vyrą iškilójau an rankų (jis sunkiai sirgo) Rod.
3. išrausti, išversti ką daugelyje vietų: Kurmiai iškilójo ežią Jnšk. Žemė visur iškilóta Sdk. Anksti pavasarį žoles reikia tręšti ir akėti, o jei jos iškilotos, – voluoti rš.
4. išarti: Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? Vaižg. Jis jau visus laukus iškilojo Vlk. Jie bulvėm šįmet per anksti iškilojo Lš.
5. parodyti, išrodyti: Iškilója aukštus kraičius (d.) Kvr.
nukilóti tr. po vieną visus nukelti nuo ko: Bajorai ėmė darytis palivarkus, nukilodami nuo sėdimos žemės ūkininkus Vaižg.
pakilóti tr.
1. keletą kartų pakelti aukštyn ir nuleisti: Nei ten skraidžiojau, nei ten aš buvau, anei sparnelių nepakilojau (d.) Dglš. Per daug pakiloja, tai paskui serga Alv.
| prk.: Šito savo jausmo Sviestavičius nemėgino pakiloti, kokios tai svaros ir vertybės Vaižg.
2. išlaikyti ką, kokį sunkumą ant savęs, pakelti:
^ Žema merga viena koja visą šimtą pakiloja (aguona) TŽV575.
3. pačiupinėti, pakilnoti: Pakilojęs šaudyklę pastačiau kampe rš.
4. paimti, pakelti norint nustatyti svorį: Pakilojau – sunki višta, ale daug nori, tai nepirkau Al.
5. prk. paimti nesiklausus, liesti: Aš svetimo nieko nepakiloju Sdk.
6. parodyti, pavartoti: Kad turi kas šautuvą, negali pakiloti Ėr.
| refl. tr.: Tik paskilok pinigus prie jais, pamatysi, kad nebėr Sdk.
7. refl. išsikelti, išsipūsti: Ir tos rankelės gyslom paskiloja (d.) Km.
8. pirmą kartą (po žiemos) arti: Pakilók bulbieną, tai sėsim miežius Alv. Jau jo ir laukas pakilótas Rod.
| prk.: Savosios kultūros dirvonai pakiloti nebuvo sunku Vaižg.
pérkiloti tr.
1. BŽ362 kitaip sustatyti, perkilnoti: Tai parvedžiosiu jos didžią pasogelę, tai perkilosiu jos aukštus kraitelius (d.) Dglš.
2. atsiminti ką, apie ką mąstyti: Kai vakaruoju viena, tai kiekvieną pérkiloju Rm.
prisikilóti iki sočiai kilotis (iš vienos vietos į kitą): Prisivažinėjo, prisikilojo iš buto į butą vargšelė rš.
sukilóti tr.
1. visus po vieną sukelti kur: Sukilój (sukilok) katilus! OG302. Led sukilojau maišus vežiman Lp.
2. refl. pasišiaušti, aukštyn pasistatyti: Tik plaukai suskilójo suskilójo ant galvos, kai pamačiau tokius valgymus Dbk.
3. truputį pajudinti, pakilnoti: Tai pirmagalines dar sukilója kojas, o pasturgalinių nekelia nei kiek Lp. Dar tik ką sukilójai, tai ir sulėkė visi vaikai, manydami, kad gardumynas Lp.
4. visus sužadinti, sukelti: Reiks jai jaunai išvaikščioti, visa draugelė sukiloti TŽI217.
5. sujudinti, supurenti (žemę): Nor žemelę sukilokit Srj. Vienas aria, tai žemę negražiai sukilója, nebelygią padaro Vaižg.
užkilóti tr. užkelti, uždaryti visus (vartus): Oi užkiloti variniai varteliai, užtraukti lenciūgėliai LTR. Gaspadorius išleisdamas vartus užkilojo NS485. Neužkilókit kiemo vartelių, maž ir sugrįšiu pusėj metelių (d.) Kp. Kai aš parginsiu vėlai vakarėlį, rala, rala, rasiu vartelius užkilotus, rala, rala LMD(Vdn).
užkilóti
Apibrėžtis
kilóti, -ója, -ójo žr. kilnoti.
1. nuolat, dažnai kelti ką: Trisdešimt dvejus metus kilojau kalvio kūjį sp. Vyrai akmenis kilojo, rąstus nešiojo V.Krėv. Jaunam sunkiai kiloti nesveika Sdk. Vienas maišus grūdų kilóju Švnč. Būčia bekilojęs klevinę žagrelę,… ne sunkią strielbelę LB98. Lengvas darbas: nereikia nei kilót, nei tąsyt Lzd. Nepajėgiu kilóti – jau didelis Dkš. Vaikas atbudo, jau galvą kilója Ėr. Klausytojų plaukai skrybėles kilojo Vaižg. Kilojamasis mechanizmas rš.
| prk.: Akis mano kiloju KN21.
^ Mes jau arielkos nekilojame, t. y. negeriame J.
| refl.: Vanduo iš lengvo kilojosi (jūroje) J.Balč. Arklys buvo uždusęs, matėsi, kaip jo milžiniškos šnervės kilojosi rš. Ėmė bačkoj pūkšt alus, o rūsy gira kilotis Sab. Mano krūtinė alsuojant smarkiai kilojosi rš.
2. turėti ką rankoje, čiupinėti, vartyti: Aš da skripkos nesu kilojęs rš. Dabar nekilója nei vienas šautuvo Ėr.
| Kiek aš nesakiau, kad ugnies nekilotų (nesišvaistytų su ugnimi) aplink trobas Srv.
3. atlaikyti ką ant savęs, nešti: Kad tau žemyna nekilótų, tokios asabėlės! Arm. Nesang kiekvienas savo naštą kilos BtPvG6,5.
| prk.: Užmetė ant anų jungą, kurį pirmai kilojo I. Daugį kilojau klapatų MKr15.
4. daug kartų kelti, verti (vartus): Viena ranka vartelius kilojau, kita ranka ašareles šluosčiau Dkšt.
^ Be rankų, be kojų vartus kiloja (vėjas) Pnd.
5. kelti, statyti ant kojų: Nuo šito šaro tu pavasarį šitą karvę kilósi (ji pati neatsikels) Vrn. Neturėjom karvės, kurią reikėtų kilót Ūd.
| prk.: Tave ilgiaus kilojo DP9.
6. refl. keltis iš mirusiųjų: Žmonės … pradėjo kilotis DP181.
7. kilnoti ką iš vienos vietos į kitą: Poni kilõs, kol iškilõs visus žmonis J.
| refl.: Valdžios buveinė kilojosi iš vienos vietos į kitą rš.
nesikilótinai adv.: Kurie nesikilotinai, sėdimai gyvena, tų ir trobos nė kiek ne prastesnės Vr.
8. nuolat kelti, gabenti ką valtimi per vandenį: Anas, jau treti metai, kai kilója žmones par Šventąją J.
9. po žiemos pirmą kartą arti; kasti, judinti (žemę): Sukvietė visus savo kaimynus, ir turtingus, ir tuos, kur arklu žemę kilojo V.Krėv. Antšalas jau išėjo, eisim pūdymą kilóti Brt. Dar mūs nekiloti daržai Lp.
| Sode žemė kilota, mano brolis kavotas NS80.
10. refl. kelti pramogėlę, vaišes: Jie kilojosi ir mūsų neprašė Šd.
◊ rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, tik rankų nekilok! LTR.
atkilóti tr.
1. atkelti visus į šalį, nukelti: Puodus tuos reikia atkilót Rm.
2. atkelti, atverti visus (vartus): Žirgeliai pabalnoti, varteliai atkilóti Š. Pilies vartai atkiloti Sab. O trečioji, mažesnioji, vartus atkilojo ir palydėjo LTR.
| refl. tr. Š.
3. po žiemos pirmą kartą išarti: Svietas jau atkilójo, o mūs dar nei vagelė nevaryta Arm.
įkilóti tr. vieną po kito įkelti: Įeina martelė, įlervoja, kreivąsias kojeles įkiloja NS680. Įkilók žąsiukus gardelin Š.
| refl. tr. Š.
iškilóti tr.
1. iškilnoti ką kur: Susikrauk žąsiukus sterblėn ir iškilok palangėn išnešus Ds. Kas čia dabar išvartė, iškilojo mano daiktus? Jnšk.
| refl. tr. Š.
2. visą laiką kilojant praleisti: Per visą savo buitelę vyrą iškilójau an rankų (jis sunkiai sirgo) Rod.
3. išrausti, išversti ką daugelyje vietų: Kurmiai iškilójo ežią Jnšk. Žemė visur iškilóta Sdk. Anksti pavasarį žoles reikia tręšti ir akėti, o jei jos iškilotos, – voluoti rš.
4. išarti: Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? Vaižg. Jis jau visus laukus iškilojo Vlk. Jie bulvėm šįmet per anksti iškilojo Lš.
5. parodyti, išrodyti: Iškilója aukštus kraičius (d.) Kvr.
nukilóti tr. po vieną visus nukelti nuo ko: Bajorai ėmė darytis palivarkus, nukilodami nuo sėdimos žemės ūkininkus Vaižg.
pakilóti tr.
1. keletą kartų pakelti aukštyn ir nuleisti: Nei ten skraidžiojau, nei ten aš buvau, anei sparnelių nepakilojau (d.) Dglš. Per daug pakiloja, tai paskui serga Alv.
| prk.: Šito savo jausmo Sviestavičius nemėgino pakiloti, kokios tai svaros ir vertybės Vaižg.
2. išlaikyti ką, kokį sunkumą ant savęs, pakelti:
^ Žema merga viena koja visą šimtą pakiloja (aguona) TŽV575.
3. pačiupinėti, pakilnoti: Pakilojęs šaudyklę pastačiau kampe rš.
4. paimti, pakelti norint nustatyti svorį: Pakilojau – sunki višta, ale daug nori, tai nepirkau Al.
5. prk. paimti nesiklausus, liesti: Aš svetimo nieko nepakiloju Sdk.
6. parodyti, pavartoti: Kad turi kas šautuvą, negali pakiloti Ėr.
| refl. tr.: Tik paskilok pinigus prie jais, pamatysi, kad nebėr Sdk.
7. refl. išsikelti, išsipūsti: Ir tos rankelės gyslom paskiloja (d.) Km.
8. pirmą kartą (po žiemos) arti: Pakilók bulbieną, tai sėsim miežius Alv. Jau jo ir laukas pakilótas Rod.
| prk.: Savosios kultūros dirvonai pakiloti nebuvo sunku Vaižg.
pérkiloti tr.
1. BŽ362 kitaip sustatyti, perkilnoti: Tai parvedžiosiu jos didžią pasogelę, tai perkilosiu jos aukštus kraitelius (d.) Dglš.
2. atsiminti ką, apie ką mąstyti: Kai vakaruoju viena, tai kiekvieną pérkiloju Rm.
prisikilóti iki sočiai kilotis (iš vienos vietos į kitą): Prisivažinėjo, prisikilojo iš buto į butą vargšelė rš.
sukilóti tr.
1. visus po vieną sukelti kur: Sukilój (sukilok) katilus! OG302. Led sukilojau maišus vežiman Lp.
2. refl. pasišiaušti, aukštyn pasistatyti: Tik plaukai suskilójo suskilójo ant galvos, kai pamačiau tokius valgymus Dbk.
3. truputį pajudinti, pakilnoti: Tai pirmagalines dar sukilója kojas, o pasturgalinių nekelia nei kiek Lp. Dar tik ką sukilójai, tai ir sulėkė visi vaikai, manydami, kad gardumynas Lp.
4. visus sužadinti, sukelti: Reiks jai jaunai išvaikščioti, visa draugelė sukiloti TŽI217.
5. sujudinti, supurenti (žemę): Nor žemelę sukilokit Srj. Vienas aria, tai žemę negražiai sukilója, nebelygią padaro Vaižg.
užkilóti tr. užkelti, uždaryti visus (vartus): Oi užkiloti variniai varteliai, užtraukti lenciūgėliai LTR. Gaspadorius išleisdamas vartus užkilojo NS485. Neužkilókit kiemo vartelių, maž ir sugrįšiu pusėj metelių (d.) Kp. Kai aš parginsiu vėlai vakarėlį, rala, rala, rasiu vartelius užkilotus, rala, rala LMD(Vdn).
1. nuolat, dažnai kelti ką: Trisdešimt dvejus metus kilojau kalvio kūjį sp. Vyrai akmenis kilojo, rąstus nešiojo V.Krėv. Jaunam sunkiai kiloti nesveika Sdk. Vienas maišus grūdų kilóju Švnč. Būčia bekilojęs klevinę žagrelę,… ne sunkią strielbelę LB98. Lengvas darbas: nereikia nei kilót, nei tąsyt Lzd. Nepajėgiu kilóti – jau didelis Dkš. Vaikas atbudo, jau galvą kilója Ėr. Klausytojų plaukai skrybėles kilojo Vaižg. Kilojamasis mechanizmas rš.
| prk.: Akis mano kiloju KN21.
^ Mes jau arielkos nekilojame, t. y. negeriame J.
| refl.: Vanduo iš lengvo kilojosi (jūroje) J.Balč. Arklys buvo uždusęs, matėsi, kaip jo milžiniškos šnervės kilojosi rš. Ėmė bačkoj pūkšt alus, o rūsy gira kilotis Sab. Mano krūtinė alsuojant smarkiai kilojosi rš.
2. turėti ką rankoje, čiupinėti, vartyti: Aš da skripkos nesu kilojęs rš. Dabar nekilója nei vienas šautuvo Ėr.
| Kiek aš nesakiau, kad ugnies nekilotų (nesišvaistytų su ugnimi) aplink trobas Srv.
3. atlaikyti ką ant savęs, nešti: Kad tau žemyna nekilótų, tokios asabėlės! Arm. Nesang kiekvienas savo naštą kilos BtPvG6,5.
| prk.: Užmetė ant anų jungą, kurį pirmai kilojo I. Daugį kilojau klapatų MKr15.
4. daug kartų kelti, verti (vartus): Viena ranka vartelius kilojau, kita ranka ašareles šluosčiau Dkšt.
^ Be rankų, be kojų vartus kiloja (vėjas) Pnd.
5. kelti, statyti ant kojų: Nuo šito šaro tu pavasarį šitą karvę kilósi (ji pati neatsikels) Vrn. Neturėjom karvės, kurią reikėtų kilót Ūd.
| prk.: Tave ilgiaus kilojo DP9.
6. refl. keltis iš mirusiųjų: Žmonės … pradėjo kilotis DP181.
7. kilnoti ką iš vienos vietos į kitą: Poni kilõs, kol iškilõs visus žmonis J.
| refl.: Valdžios buveinė kilojosi iš vienos vietos į kitą rš.
nesikilótinai adv.: Kurie nesikilotinai, sėdimai gyvena, tų ir trobos nė kiek ne prastesnės Vr.
8. nuolat kelti, gabenti ką valtimi per vandenį: Anas, jau treti metai, kai kilója žmones par Šventąją J.
9. po žiemos pirmą kartą arti; kasti, judinti (žemę): Sukvietė visus savo kaimynus, ir turtingus, ir tuos, kur arklu žemę kilojo V.Krėv. Antšalas jau išėjo, eisim pūdymą kilóti Brt. Dar mūs nekiloti daržai Lp.
| Sode žemė kilota, mano brolis kavotas NS80.
10. refl. kelti pramogėlę, vaišes: Jie kilojosi ir mūsų neprašė Šd.
◊ rankàs kilóti mušti: Liežuviu lok, tik rankų nekilok! LTR.
atkilóti tr.
1. atkelti visus į šalį, nukelti: Puodus tuos reikia atkilót Rm.
2. atkelti, atverti visus (vartus): Žirgeliai pabalnoti, varteliai atkilóti Š. Pilies vartai atkiloti Sab. O trečioji, mažesnioji, vartus atkilojo ir palydėjo LTR.
| refl. tr. Š.
3. po žiemos pirmą kartą išarti: Svietas jau atkilójo, o mūs dar nei vagelė nevaryta Arm.
įkilóti tr. vieną po kito įkelti: Įeina martelė, įlervoja, kreivąsias kojeles įkiloja NS680. Įkilók žąsiukus gardelin Š.
| refl. tr. Š.
iškilóti tr.
1. iškilnoti ką kur: Susikrauk žąsiukus sterblėn ir iškilok palangėn išnešus Ds. Kas čia dabar išvartė, iškilojo mano daiktus? Jnšk.
| refl. tr. Š.
2. visą laiką kilojant praleisti: Per visą savo buitelę vyrą iškilójau an rankų (jis sunkiai sirgo) Rod.
3. išrausti, išversti ką daugelyje vietų: Kurmiai iškilójo ežią Jnšk. Žemė visur iškilóta Sdk. Anksti pavasarį žoles reikia tręšti ir akėti, o jei jos iškilotos, – voluoti rš.
4. išarti: Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? Vaižg. Jis jau visus laukus iškilojo Vlk. Jie bulvėm šįmet per anksti iškilojo Lš.
5. parodyti, išrodyti: Iškilója aukštus kraičius (d.) Kvr.
nukilóti tr. po vieną visus nukelti nuo ko: Bajorai ėmė darytis palivarkus, nukilodami nuo sėdimos žemės ūkininkus Vaižg.
pakilóti tr.
1. keletą kartų pakelti aukštyn ir nuleisti: Nei ten skraidžiojau, nei ten aš buvau, anei sparnelių nepakilojau (d.) Dglš. Per daug pakiloja, tai paskui serga Alv.
| prk.: Šito savo jausmo Sviestavičius nemėgino pakiloti, kokios tai svaros ir vertybės Vaižg.
2. išlaikyti ką, kokį sunkumą ant savęs, pakelti:
^ Žema merga viena koja visą šimtą pakiloja (aguona) TŽV575.
3. pačiupinėti, pakilnoti: Pakilojęs šaudyklę pastačiau kampe rš.
4. paimti, pakelti norint nustatyti svorį: Pakilojau – sunki višta, ale daug nori, tai nepirkau Al.
5. prk. paimti nesiklausus, liesti: Aš svetimo nieko nepakiloju Sdk.
6. parodyti, pavartoti: Kad turi kas šautuvą, negali pakiloti Ėr.
| refl. tr.: Tik paskilok pinigus prie jais, pamatysi, kad nebėr Sdk.
7. refl. išsikelti, išsipūsti: Ir tos rankelės gyslom paskiloja (d.) Km.
8. pirmą kartą (po žiemos) arti: Pakilók bulbieną, tai sėsim miežius Alv. Jau jo ir laukas pakilótas Rod.
| prk.: Savosios kultūros dirvonai pakiloti nebuvo sunku Vaižg.
pérkiloti tr.
1. BŽ362 kitaip sustatyti, perkilnoti: Tai parvedžiosiu jos didžią pasogelę, tai perkilosiu jos aukštus kraitelius (d.) Dglš.
2. atsiminti ką, apie ką mąstyti: Kai vakaruoju viena, tai kiekvieną pérkiloju Rm.
prisikilóti iki sočiai kilotis (iš vienos vietos į kitą): Prisivažinėjo, prisikilojo iš buto į butą vargšelė rš.
sukilóti tr.
1. visus po vieną sukelti kur: Sukilój (sukilok) katilus! OG302. Led sukilojau maišus vežiman Lp.
2. refl. pasišiaušti, aukštyn pasistatyti: Tik plaukai suskilójo suskilójo ant galvos, kai pamačiau tokius valgymus Dbk.
3. truputį pajudinti, pakilnoti: Tai pirmagalines dar sukilója kojas, o pasturgalinių nekelia nei kiek Lp. Dar tik ką sukilójai, tai ir sulėkė visi vaikai, manydami, kad gardumynas Lp.
4. visus sužadinti, sukelti: Reiks jai jaunai išvaikščioti, visa draugelė sukiloti TŽI217.
5. sujudinti, supurenti (žemę): Nor žemelę sukilokit Srj. Vienas aria, tai žemę negražiai sukilója, nebelygią padaro Vaižg.
užkilóti tr. užkelti, uždaryti visus (vartus): Oi užkiloti variniai varteliai, užtraukti lenciūgėliai LTR. Gaspadorius išleisdamas vartus užkilojo NS485. Neužkilókit kiemo vartelių, maž ir sugrįšiu pusėj metelių (d.) Kp. Kai aš parginsiu vėlai vakarėlį, rala, rala, rasiu vartelius užkilotus, rala, rala LMD(Vdn).
įreikaláuti
Apibrėžtis
reikaláuti, -áuja (-áuna), -ãvo
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.
nureikaláuti
Apibrėžtis
reikaláuti, -áuja (-áuna), -ãvo
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.
1. tr. atkakliai, primygtinai prašyti, versti ką atlikti: Juk dievai – ne žemės valdovai, kad reikalautų mūsų ištikimybės V.Krėv. Pamiškėj pūtė į ragą ir garsais reikalavo nuleisti tiltus A.Vien. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobutė duotų jam pieno – ir gana V.Krėv. Ko ans reikaláuna, turi duoti Pj. Mažą pasogą [davė], bo nereikalavaũ – dav[ė] karvę ir du paršu Grv. Reikaláuna dabar vaikai visa ko Grd. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama SkvLuk12,48. Kogi dar bereikalaujam liudijimo, nes patys girdėjom iš nasrų jo BtLuk22,71. Nebijosiu nei šaltos, nei tamsios, nei lyjančios, visur būsiu, kur tik manęs reikaláus Skr. Jis tamstos reikaláuja, kad ateitumei pas jįjį J.
| prk.: Tačiau, matyti, gyvenimas iš jos reikalauja daugiau J.Dov. Kaip laikai reikaláu[ja], tokį darbą dirbau: ant tėvo ūkio buvau Ktč. Toks darbas reikaláuja kruopštumo NdŽ. Reikėjo ir alaus daryti par talką, i pyragų kepti, taip buvo įpratę, jau to reikalãvo Lž. Jos įžeista savimeilė reikalavo atpildo rš.
^ Višta jojęs, arklio nereikalausi LTR(Šmk). Duonos ir lustelis prakaito reikalauja KrvP(Skdt).
ǁ norėti, pageidauti: Kiek reikaláuste, tiek mokėsiu Dglš. Aš jau, kiek nori, tiek tau užmoku, a šimtą, a du šimtu, a tris šimtus, kiek tu reikaláuji Jdr. Kur kas reikalãvo, tai [ten] tarnavo (ėjo tarnauti) Tvr. Nesėk taip tankiai žalių rūtelių: nereikalauja mano širdelė LTR(Grš).
2. intr., tr. Q71, H161, R, K būti reikalingam ko, turėti poreikį: Reikia visa mokėti, ko švento ordino labas reikalauja V.Krėv. Tam vyskupu besant, katalikai kas metą reikalavo daugiaus kunegų M.Valanč. Ugnies reikalaujam savo drabužiams skalbti, numams ir stotkams plauti S.Dauk. Visi šito gerumo reikaláuna Rš. Nereikalauja sveiki gydytojo, bet tie, kurie negal BtMr2,17. Žino nes dangujęsis Tėvas jūsų, jog to viso reikalaujate BtMt4,32. Tranų daug, o motinėlė reikaláuja vieno Sml. Mes gi matome, kad gyvuliai druskos nereikalauja, tik žmogus ją valgo J.Balč. Žaidimas reikalauja iš žaidėjų vikrumo ir greitos orientacijos rš. Teisiamųjų bylos ėjo prie galo ir mažai bereikalavo dėmesio ir rūpesčių rš. Apynys mėgsta saulę ir didžiai jos reikalau[ja] S.Dauk. Žemė reikaláuja tręšimo DŽ.
^ Kiekvienas darbas reikalauja laiko PPr44. Nereikalau[ja] plikkaktis šukų, aklas špikulų, kurtas skripyčių, aukštas viršinykas žambio VP33. Gera būtų duona nesirūpinti, kad pilvas jos nereikalautų KrvP(Plv).
3. intr. Jrb bėgtis, ieškotis: Vėlai karvė reikalãvo, o nevedėm, teip i pasiliko Šmk. Mūs kumelė jau vėl reikaláuja Bgt.
ǁ tr. ieškoti, geisti: Ožka bliauja, ožių reikalauja LTR(Srd).
4. intr. būti nelaimingam, vargingam: Šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį S.Dauk. Geriaus tedirba, darydamas ger rankomis, idant turėtų nudalyt reikalaujančiam BtPvE4,28.
5. tuštintis, šlapintis: Maru užkrėstieji krauju vienu reikalavos S.Dauk. Ką darai: reikalaujies ir poteriauji – tai griešiji! LMD(Šk). Ans ten reikalãvęsis i atsistojęs kelnėties Vž.
apreikaláuti
1. tr. sutvarkyti reikalus, atlikti darbus: Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Jis man nors namie reikalus apreikalautų BsPIII165. Drūčiai sugaišau, kol tą Kauną apreikalavaũ Skr.
| refl. tr., intr. N: Tarėsi bematant apsireikalausiąs ir vakariniu traukiniu namo sugrįšiąs J.Jabl. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų (ps.) Brt. Gerai šeštadienį dabar – apsireikaláuji Bgt. Kaip tik apsireikaláusiu, tuojau važiuosma numie Bt. Nuvažiavo tėvas Alytun apsireikaláut prieš šventes Alv. Čia galėj apsireikaláut, tik kas suspėjo Nč. Kaip pagatavosiu ir apsireikalausiu apie save, tai aš tuojaus būsiu … pas jumis TŽVI429.
2. refl. euf. nusituštinti: Tas sūnus Jonas užsimanė eit in girią apsireikalaut BsPIV265. Eik ant puoduko, apsireikaláuk Ss.
3. tr. apvaisinti: Gaidys apreikalavo vištą Lk.
atreikaláuti
1. tr., intr. Š atgal, iš naujo išreikalauti: Kiekviena šalis gali atreikalauti, ką yra davusi rš.
| refl. Š.
2. tr. sutvarkyti, atlikti reikalus: Anas atreikalãvo reikalus, t. y. atliko J.
| refl. J, BŽ328: Ilgai mieste nebūkiam: atsireikaláuk, i važiuojam numie Bt.
◊ laũką atreikaláuti euf. nusituštinti: Lauką atreikalauna ir grįžta į vidų Šts.
įreikaláuti tr. paliepti įeiti: Įreikalãvo žmogelį vidun, raštinėn, ir liepė kažin kokį popierį pasirašyti Š.
| refl. Š.
išreikaláuti
1. tr. Š, DŽ atkakliai, primygtinai prašant, priversti ką atlikti, duoti: Mokytojas sugebėdavo iš mūsų išreikalauti, ko norėdavo A.Vencl. Atitaisyti klaidą, išreikalauti žadėtus lenkų žemei kraštus esame pasiųsti! V.Krėv. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams – Lenkijos karaliams rš. Sako, tai panelė išreikalavusi iš tėvo, kad uždraustų plakti baudžiauninkus V.Myk-Put. Iš tėvo neišreikalaũs nieko Grv. Jei žmonos nuosavybė, tai negalima išreikaláuti [vyro skolos] Grz. Ejau, išreikalaváu siuntimą į Klaipėdą Vvr. Vakar, vaidinimui pasibaigus, buvo Zenonas išreikalautas iš salės ateiti į drabužinę Pt.
| refl.: Klebonas išsireikalavęs buvo keturiais arkliais važiuoti Šts.
2. refl. Š sutvarkyti, atlikti reikalus.
3. refl. euf. nusituštinti: Palauk, aš dar, pryš lipdama į ratus, išsireikaláusu Brs.
nureikaláuti
1. tr. paliepti kur nuvykti: Nureikalãvo mane valsčiun Š.
2. nusituštinti: Nusireikaláuti gali už klojimo Srv.
^ Neik iš miško nenusireikalavęs, į viešes nevalgęs LMD.
pareikaláuti tr.
1. DŽ1, Krm atkakliai, primygtinai paprašyti, priversti ką atlikti: Taip jam pasakysi, kai jis pareikalaus tavęs kaipo žmonos V.Krėv. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo nuo savo kaimyno, šitas, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų BsPIII8. Kaukas teismu pareikalavo dvidešimt penkių rublių rš. Ponas pareikalavo sodiečio, kad atsiprašytų rš. Pareikalãvo – ir atvažiavo [gydytojas] Vlk.
| prk.: Sukilimas pareikalaus iš jo atiduoti liaudžiai visas jėgas V.Myk-Put.
^ Algos pareikalavo, o darbo nei pradėti KrvP(Švnč). Gero ir Dievas pareikalauja, kvailo niekam nereikia LTR(Šmk).
pareikaláutinai
2. užprašyti (kainą): Buvau nuejusi pri to žmogaus, pareikalãvo du šimtu Žeml.
3. refl. pasieiti, apsivaisinti: Bėroji pasireikalãv[o] Vlkv.
prireikaláuti tr. daug ko pareikalauti atlikti: Man visko prisakė, prireikalãvo (daug reikalų susakė sutvarkyti) Dkš.
sureikaláuti
1. tr. iš visų reikalaujant surinkti: Liuob šniūrų sureikalaus iš parakvijos Ggr.
2. refl. tr. suvartoti savo reikalams: Sau susreikaláunu, būdavo, linus Ck.
3. tr. parūpinti, pristatyti: Sureikalãvo tuoj daktarą, i pastaisė [ligonis] Klt.
užreikaláuti žr. pareikalauti 1: Užreikalãvo [duoti] dvidešimti penkius rublius Krš.
