plū́sti, -ta (plū́džia [K]; N), plū́do (plū́dė [K]; N)
1. intr. H, R143 tekėti, bėgti, srovėti: Voryčia pro ilgąjį tiltą plū́sta į Šyšą Šlu. Jūra plūstanti par Žvingius ir Pagramantį P. Upė tebebuvo pavasariškai gili, ir jos srovė veržliai plūdo per dugno akmenis rš. Ižg čystos versmės čystos upės plū́sta DP559.
| prk.: Greitai laikas plūsta I.
^ Auksinais upės nei Ameriko[je] neplūsta LTR(Vdk).
2. intr. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, piltis: Verkia jauna mergužėlė, ašarėlės plūsta Grk. Kraujas iš nosies labai plūsta Ut. Žaizda nebuvo didelė, tačiau kraujas, nespėjęs sukrešėti, vėl ėmė plūsti rš. Plū́do iž jo versmės kraujo didės DP169. Kraujas plūstè plū́sta Mrj. Kūmutei seilės plūsta rš. Upės vandenio gyvo plūs BtJn7,38.
| Mindaugas pajuto, kaip kraujas karštomis bangomis plūsta jam į galvą rš.
ǁ veržtis, sklisti (apie šviesą, garsą): Atrodo, kad į kambarį plūstanti šviesa yra prisotinta šito skambaus paukščių čiulbesio rš. Įėję į kiemą, jie nustebo, išgirdę muziką name ir pamatę šviesą plūstant iš ilgos langų eilės rš. Pro plūstantį gatvės triukšmą prie laukujų durų sučeža žingsniai rš.
ǁ dvelkti, pūsti: Iš rūsio plūsta vėsa rš. Vėjas plūdo plačia, lygia banga rš. Prastumia langą ir, plūstant gaiviam orui, galvoja rš.
3. intr. Lž, Ds tvinti, kilti: Tik pryš audrą taip jūra plūsta, į kopas eina Plng. Ežeras plū́sta, kad vanduo kelias J. Vanduo plū́sta į aukštą, kaip užlyna, o senka žemyn nuo sausros J. Upės plū́sta Kv.
4. intr. būti užtvindytam, apsemtam: Laukai plū́sta vandeniu Kv. Plū́do paplūdo laukai [v]andeniu Smal.
5. intr. gausiai tekant apsipilti, apsilieti: Akys ašaromis plū́do KII237. Visi karaliai krauju plūs KlvD138. Širdis alpsta, lūpos džiūsta, ašarėlėmis žemė plū́sta JV616. Tada kluonai tavo bus pilni javų ir prosa tavo jaunu vynu plūs BPI352.
| prk.: Jo širdis plūsta … atsikeršyjimu (geidžia keršto) KI97.
6. intr. R, K skendėti: Akys ašarose plū́sta Grž. Šilkų kasnykas dūmuose rūko, aukso žiedelis kraujuose plūdo DvD14. Plū́sta kraujuose J(Als).
| Darbininkai prakaite plūdo rš.
| prk.: Mintyse plūstu (esu paskendęs mintyse) Šts. Ponai plū́sta ištaigose (ištaigingai gyvena) Šts.
7. intr. NdŽ, Lž kilti į paviršių: Pasvara yra, kad tinklas neplū́stum į aukštą J.Jabl(Als).
8. (plg. l. płynąć) intr. kilti, atsirasti, pareiti: Vienas ižg antro plūsta ir išeit DP238. Iž ko eimi, plūstu, ižteku SD257. Iš čion jau plūsta visa gera J.Jabl(Dk). Nuog piktybės dvejopa žala plū́sta – ir mums, ir tiemus, kuriuos žeidžiame DP559. Nuog jo plūsta atleidimas griekų MP163. Nuog tavę visos gėrybės eiti ir plūsta KlbIII241.
9. intr. gausiai plaukti (apie pajamas, lėšas): Spaudinimui raštų (= Raštams spausdinti) jau plūsta pininginės aukos rš.
^ Ir mun ne iš varmo subinės piningai plūsta LTR(Vdk).
10. intr. gausiai plisti, sklisti: Kražiai gal skaityties už šaltenį, iš kurio par kelis amžius plūdo apšvietimas į Žemaičius M.Valanč.
11. intr. LTR(Žg) daugeliui kartu eiti, traukti: Kur tie žmonės taip plū́sta? Jrb. Žemę į nuomą paduoda ir į miestus plūsta LTR(Plv). Plū́sta iš vieno galo miesto į antrą su ūžesiu virtinės žmonių BM306(Pvn). Plūdo [žmonės] par kits kitą BzF157. Žmonės vis plūdo ir plūdo A.Vien. Plū́sta i plū́sta tų vaikų – ir iš kur anų tiek?! Štk. Turėjo plūst jop visos tautos DP458. Žmonės, is visų pusių plūsdamys, laikė budynę M.Valanč.
12. intr. K gausiai rastis, lietis (žodžiams): Teplūsta tavo burna tais šlovnais daiktais Kel1862,205.
^ Ko širdis pilna, tas iš burnos plūsta LTR(Klp). Kuo širdis pilna yra, tuo burna plūsta BBMt12,34.
13. intr. Grž, Pkr, Pmp eiti, klajoti: Tas plūsta po visą svietą, negauna vietos Slm. Kur tik einu, kur tik plūstu, niekas neramina, ir pilkoji gegutėlė širdelę skurdina LTR. Plūsdamas po pasaulį pamačiau, kad visur vargsta ir kankinas paprasti žmonelės A.Vien.
14. intr. Grv klejoti, kliedėti: Sirgo, sirgo, o in galo ėmė plūst Arm. Sako, plū́sta OG340. Išsigandęs vaikas naktį dažnai plūsta Švnč.
15. tr., intr. N, [K], Gdr, Rk niekus kalbėti, pliaukšti: Ką čia dabar plū́sti? Ut. Jis pats nežino, ką plū́sta Pnd. Kaip žalioj girelėj medžių šakos lūžta, taip ant mūsų jaunų svietas kalbom plūsta LTR(Aln). Daug dyvinų daiktų pasigėręs plū́sti galėjo K.Donel. Tu niekus be razumo plūsti MŽ. Poniški vaikai, su būriškais susisėdę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso ir taip viens, kaip kits niekus be razumo plū́sta K.Donel. [Vestuvininkai,] niekus visokius plū́sdami, juokias K.Donel. Tu, plūdžiau, ko tu niekus plūdi! Prng.
16. tr., intr. Jrb, Al, Drsk, Vžns keikti, koneveikti: Plūsta moterys suėję ant viena kitos Plv. Plū́sti, tai plū́sk, tik nemušk Smn. Plūdo per akis Lp. Įpykęs tuoj ėmė mane plū́sti Vrb. Tuščia jos, nevažiuokim pro ją, kad ji labai plūsta Lš. Pradėjo ant durniaus visaip plūstie už jo durną darbą BsPIII110(Lnkl). Tada kaimynės supuolė ir pradėjo visaip jį plūsti, o rinkos moterys, kaip žinote, plūsti moka gerai J.Balč. Jis plūdo jį bjauriausiais žodžiais rš. Laumė … prašė, prašė ir nuėjo sau plūsdama BsPIII313(Klvr). Plūstamų žodžių ir jie daug pasako J.Jabl. Plū́stamas rašinys NdŽ.
^ Ar boba plū́sta, ar kalė loja – vis tiek vėjas nuneša Mrk.
| refl.: Jonai̇̃ pykstasi, Antanai̇̃ plū́stasi J.Jabl.
17. refl. Krkn nepadoriai kalbėti, keiktis: Nu ir moka jis plūstis, negalima nei klausyt Alv. Nesimokyk, vaikeliuk, tu plū́stis Mrk. Žiūrėkit, vaikai, nesiplū́skit! Lp. Mandagumu jūs niekados nepasižymėjot, o plūstis – meistras! J.Dov.
| Žvirbliai plū́dosi kaip koki bernai NdŽ.
◊ ãšaromis (ãšarose) plū́sti graudžiai verkti: Plūdo ašaromis kitos moteriškės M.Valanč. Žinau, kaip buvau, nežinau, kaip būsiu, gal per visą savo amžių ašarė̃lėm plū́siu (d.) Ps. Tas padegėlis ašarose plūsta Sz. Žinok, miela motinėle, kad taip nebebūsiu, kas dienelė valandėlė ašarė̃lės[e] plū́siu Kp. Kas baltą dienelę [bernelis] ašarėlės[e] plūsta NS968.
širdi̇̀s kraujai̇̃s plū́sta skaudu, liūdna darosi, širdį gelia: Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta A.Baran. Širdis kraujais plūsta atsiskirt reikiant V.Kudir.
širdi̇̀s kunkuliai̇̃s plū́sta Šts darosi pikta.
pi̇́enu ir medumi̇̀ plū́sti (plg. lot. lacte et melle fluere, l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Prisiekė tau duoti žemę, pienu ir medumi plūstančią BB2Moz13,5. Ižvežčia jas iž tos žemės geron ir plačion žemėn, žemėn, plūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,8.
antplū́sti (ž.) intr.
1. užsilieti, užbėgti: Ančplū́s [v]anduo, i nūmirks viskas Užv. Ant ledo vanduo antplū́dęs bus antrūgos J.
2. daugeliui kartu ateiti, atvykti, užplūsti: Iš kur tų pjovėjų teip antplū́do? KlvrŽ. Žvėdai iš Kuršo į Žemaičius antplūdusys M.Valanč.
| prk.: Žąsys didliai yr antplū́dusios (daug žąsų, žąsų sezonas) Krtn.
3. paplisti, pasklisti: Pirma kūlėm su spragilais, pasku antplū́do mašinos Grg. Tie šokiai antplū́do po karo Kl. Vėl antplūsta kitokios mados rš.
apiplū́sti
1. intr. užtvinti: Apiplū́s pievos vandeniu, kaip užtvenks upę Varn. Visi daržai apiplū́do vandenimi J.
2. tr. užlieti, užtvindyti: Plačius, lygius laukus… Sidabra pavasarį …, išeidama iš savo kraštų, kone visus apiplū́sta BM177(Jnš).
3. tr. apspisti, apnikti, užplūsti: Apiplū́do tą kraštą visoki parėjūnai Skr.
4. (plg. l. opływać) intr. SD228 gausiai turėti, pertekti: Visomis malonėmis apiplū́sta DP626. Svieto mylėtojai … sakos apiplūstą visu geru SPII100.
5. tr. Š apkeikti.
◊ ãšaromis apsiplū́sti Grž graudžiai pravirkti.
pi̇́enu ir medumi̇̀ apiplū́sti (plg. l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Išvesiu jus … žemėn, apiplūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,17.
atplū́sti intr.
1. Š atitekėti, atbanguoti: Vilnys atplūsta rš.
2. ateiti, atklysti: Atplū́dę buvo cigonai Sg. Aš esu atplū́dęs (ne vietinis), čia esu jau keturiasdešimt metų Btg.
| prk.: Atplūdo kitos mintys Vd. Reiškėsi naujosios srovės, atplūdusios su naujosios kartos moksleivija Vaižg.
| refl.: Iš kur tu čia atsiplūdai, valkata? rš.
įplū́sti intr.
1. Š įtekėti.
2. įsiveržti, įeiti (apie orą): Su šalta saulės šviesa įplūsta klasėn kažin kokia maloni srovė rš. Gausi oro srovė įplūdo į ištroškusius plaučius rš.
3. Š užtvinti.
4. įkristi į skystį, įplaukti: Maža musėlelė įplū́do į pieną Užv.
5. refl. Š įnikti keiktis.
išplū́sti
1. intr. Q257 ištekėti, išbėgti: Vanduo išplū́do iš tos skylės Prk. Ašarų srovė jam iš akių išplūdo Ns1856,2. Daugesn vandenio ižg jų akių ižplūstų, o nei nū yra vandenio po visą pasaulį DP11. Ižg kūno numirusio ižplūdo kraujas ir vanduo DP182. Judošius … perplyšo pusiau, ir išplū́do visos įsčios jo DP165.
2. intr. Pln išplaukti į paviršių, išplukti: Pavasarį išplū́do [skenduolis] JnšM. Nešvarumai išplūsta į viršų rš. Išplū́do i plūduruo[ja] katinas šulnė[je] Krš. Štai išplūdo iš po vandens septynios karvės S.Stan. Tik staigu pliaušku pliaušku ir išplū́do ant vandens laumė Š. Viename krašte pasinėrė, o antrame išplū́do vaikas J.
^ Išplū́do sėlena į viršų (sakoma apie nevykėlį) Vvr.
3. intr. išsileisti, ištirpti: Jeib kalnai ties tavimi išplūstų CII1038.
4. intr. išplaukti, išplaukėti: Miežiai buvo išplūdę ir linai galvas gavę BB2Moz9,31.
5. intr. išaugti, išvešėti: Iš jų (supuvusių grybų) trąšos želmenais aplinkom išplūsta A.Baran. Koki iš to išplūsta vaisiai? brš.
6. (plg. l. wypływać) intr. kilti, eiti (iš kur): Ta gražybė jo yra kaip versmė, iž kurios visokia sutverta gražybė ižteka ir ižplūsta SPI171.
7. intr. išplisti, pasklisti: Kiteip serga žmogus, kuris turi trichinas pilve, žarnose, kiteip tas, po kurio visą kūną yra išplūdę rš.
8. intr. daugeliui išeiti, išvykti: Išplū́do daug anų į Ameriką Krš.
9. intr. išklysti, iškrypti iš tiesos kelio: Reikia mums tuo labiaus dabotis to, ką girdėjom, idant kada neišplūstumbim BtPvŽ2,1. Išplūdusi širdis jo įveikta … buvo Ns1837,1.
10. tr. Vv, Trgn iškeikti, iškoneveikti: Kad išplūdo, tai išplūdo tą vagį Ldvn. Išrėkė, išplū́do – apsisuko, ir vėl gerai Dkš. Išplū́do mane kap tik įmanydama Mrj. Tai jį išplūdau, kap tik man in galvą atejo Kb. Kap šunį išplū́dau Lš. Ana mane visa gerkle išplū́do Dglš. Išplū́do mane, ir tiek J.
| refl. Š.
nuplū́sti intr.
1. nutekėti: Akmena nuplūsta ing Prūsus IM1857,41.
2. gausiai nutekėti, nuplaukti: Kasmet į Aralo ežerą nuplūsta apie 20 milijonų m3 vandens rš.
3. daug išbėgti, ištekėti: Anai nuplūs kraujas J. Nuplūdus ašaroms, pasidarė jai lengviau Žem.
4. užtvinti, užsilieti: Jei staigu atšils, [v]andeniu nuplūsiam Ggr.
| Rūtų vainiką žirgui sušėrė, šilko kasnykas krauju nuplūdo (d.) Ad.
5. daugeliui kartu nueiti: Minia triukšmingai nuplūdo paskui senį rš.
6. nueiti, nuvykti, nusidanginti: Mano avinėlis į kažkurias padalijas nuplū́do Skr. Viena dalis nuplūdo ing pasvietį, šiandien Meklemburgu vadinamą S.Dauk. O aš nulėkdama, o aš nuplūsdama į tėvelio sodelį, kukavau rytelį ir vakaružėlį LTR(Ar).
7. išnykti: Buvo nuplūdę vilkai ir vėl antplūdo po karo Šts.
ǁ praeiti, dingti: Ta mada nuplūdo Nt. Seniai nuplūdo pjūklai šeškadančiai Šts.
8. nuklysti, nukalbėti: Galiu nuplū́st kalboj – patai̇̃sai mane Švnč.
9. (plg. l. spływać) atsirasti, kilti, būti gaunamam: Jei kas mūsimp yra padūksio, jei kas malonės …, tatai nuog anos (Marijos) nuplūsta DP626.
paplū́sti intr.
1. imti gausiai tekėti, pasilieti: Paplū́do iš žaizdos kraujas Kp. Ašaros upeliais iš akių paplū́do ArchXL96. Stambios kaip žirniai ašaros paplūsdavo per veidus rš.
| Mudu eisiav lauka[n], pasku paplū́s (susišlapins) Prk.
2. pritekėjus telkšoti: Prie miestelio paplū́sta vanduo Plš.
3. patvinti, pakilti: Susmuko, pasileido sniegai, kad net upės paplū́do Skr. Kaip aš gailiai apsiverkiau, marelės paplūdo TDrV34(Tvr). Daug greičiau upės paplūsta dėl lietaus rudenį rš. Jei tas ašaras surinktum, pasidarytų srauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų nunešti šalin vargą, bėdas J.Bil.
4. Kzt užtvinti: Lytoti buvo metai: į dirvas neįbridom, pievos paplūdo, šienas supuvo J.Jabl(Žem). Kloniai vandeniu paplūdo, pasidarė jūra, ežerai Mš. Kur tau nustos [lijus], paplūdo visi pašaliai vandeniu Žem. Paplū́stančios pievos Ggr. Lova paplūsta, kad su stintomis (apsišlapinęs) atsikelia vaikas J.
5. skendėti (kame): Visi laukai paplū́do vandenė[je] Šll. Jau visi namai paplū́do balo[je] Vv. Guli guli bernužėlis kraujuose paplūdęs, stovi stovi žirgužėlis galvelę nuleidęs (d.) Gdr.
| prk.: Arielkoj paplūdę stovi (labai geria) Km. Kad būt nemirę mano tėveliai, būč nepaplūdus svieto vargeliuos LTR(Ut). Tu paplūsi, tu paskęsi mano ašarėlėse Vb. Visa jau žemė griekuose paplūdo A.Baran.
6. gausiai tekant apsilieti, apsipilti: Seneliui sudrebėjo balsas ir paplūdo ašaromis akys rš. Ranka krauju paplū́do J.Jabl(Als). Krauju paplū́do karvė Antz. Tektų tavo širdžiai kovoje kraujais paplūsti J.Jabl.
| prk.: Paplūsti vargais I.
7. Sut, Vrn, Lnkv, Vvr iškilti, išplukti į paviršių: Tiek lijo, i šieno kupstukai paplū́do Grd. Kaip šavau, lydeka tuo paplū́do Als. Žuvys paplūsta į viršų, kaip prỹtrenka Štk. Ženyčiuos aš tave, kad akmuo paplūstų LTR(Jnš). Ledas paplū́dęs ant vandens J. Tiltukas plūdura jau paplūdęs Žem.
8. nuplaukti: Ir paplūdo [bernelis] in mareles vaduot vainikelio LMD.
9. paplisti, pasklisti: Paskui tą sėtuvę su spietliumi įdėkiat į stotką ir viršuj akminį uždėkiat, kad nepaplūstų [bitės] S.Dauk. Paplū́do po svietą tokios baisios žinios Imb. Malonus jausmas paplūsdavo po visą mano kūną rš.
10. daugeliui kartu eiti, imti traukti, pasipilti: Žmonių paplū́do pilni keliai Alvt. Ar iš kiaurosios tiek paplū́do žmonių! Srv. Kad paplū́do kareivių, baisu ir žiūrėti! Kair. Iš salės paplū́do žmonės DŽ.
| Paplūs ant ponų visokios pasakos, įvairūs juokai Žem.
11. gausiai atsirasti, priaugti: Bul'bos reikia gelbėti: jau žolė paplū́do Slm.
12. imti, pradėti ką daryti: Kaip paplū́do skruzdėlės eit, kaip papliupo – bus lietaus Pš. Paplūdo visi už vienas kito šaukti Žem.
13. pakvaišti, pasiusti: Dabar jau visai paplūdo, pradeda ir lempas daužyti LTR(Klp). Suėdei tu mane kap šuva paplūdęs LTR(Ldvn).
14. papliaukšti, paplepėti: Neklausyk, ji daug paplū́sta Slm. Jam nevalnia nieko sakyt, galia paplū́sti kai kam Slm.
15. pakeikti, pabarti: Jis paplū́do jai, tai dvi pari gavo Lp.
| refl.: Diedas su boba pasiplū́do, pasibarė, ir tiek Vrn.
◊ ãšarose (ãšaromis, verksmè) paplū́sti graudžiai pravirkti: Ana ãšarose paplū́do Kv. Gal tėvynę tau išplėšė, kad tu taip nuliūdai, ar sau prieglaudos nebrandi, kad verksme paplūdai? Kp. Kur akeles pakėliau, ašarėlėm paplūdau NS502. Ė ir sugrįžęs savon šalelėn, ašarėlėms paplūsiu A.Baran. Visas pasaulis paplūs ašaromis I.Simon.
širdi̇̀s kraujai̇̃s paplū́sta pasidaro skaudu, liūdna, graudu: Garsus plaktuko pokšėjimas sklido po visus namų kampelius, atsiliepdamas visose paplūdusiose kraujais širdyse rš.
parplū́sti intr. gausiai užeiti: Užpuldavo kokie pikti kaimynai arba ir iš svetur parplūdusios gaujos prš. Taip daug klausytojų parplūsta, kad mano namuose nei vietos nebliekta LC1887,11.
pérplūsti
1. tr. plūstant pereiti per viršų: Jūroms užbrėžiant rubežius ir įsakymus apskelbiant [v]andenims, kad neparplūstų pašalių savo M.Valanč.
2. intr. būti pervežamam, pergabenamam (apie didelį kiekį): Su eizenbonės vežimais perplūstančiuosius javus BzF157.
priplū́sti intr.
1. atitekėti, atbėgti: Venta priplūsta iš Šiaulių pavieto IM1857,41.
2. gausiai pritekėti, prisilieti: [V]andenio priplūdo visas ežeras LTR(Dkk). Akys priplūdo ašarų rš. Atvertą ir kraujo priplūdusią žaizdą parodyt dainoj nelinksmoj ateinu rš. Pilna burna seilių priplūdo rš. Karolis jaučia, kad jo skruostai priplūsta kraujo rš.
ǁ prisipildyti, prisklisti: Visa pirkia priplūdo ugnies drauge su stipriu perkūno trenksmu rš.
3. gausiai prieiti, prisirinkti: Kad priplū́do šiandien svieto! Ds. Tada priplūdo daugybė kareivių ir klausia, ko jis reikalauja BsMtII251. Visas pajūris buvo priplūdęs žmonių rš. Priplū́do čia žmonių marios DŽ.
4. priklysti: Prie mano bandos priplū́do kažkieno avinas Skr. Kažin kieno šuo pas mus priplū́do ir būna Šmk.

×razplū́sti (hibr.) intr. pasklisti, iškrikti: Prancūzai ejo razplū́dę Brsl.
suplū́sti intr.
1. sutekėti, subėgti: Tarpukalviuose telkšo ledynų laikotarpy suplūdę vandens sp. Gyvulys gali nugaišti pritrūkus kraujo stambiose kraujagyslėse, jam suplūdus į kapiliarus rš.
| Nuo to šalčio netrukus visa gyvybė suplūdo į viršutinę kūno dalį rš.
2. apsipilti, užsilieti: Šilko vainikas kraujais suplūdo, aukso žiedeliu žirgą pakaustė (d.) Ad.
3. daugeliui kartu sueiti, sutraukti, suplaukti: Suplū́sta [į turgų] žmonių mašinų mašinos Grd. Matai, kad prie bliūdo, tai tuoj visi suplūdo Ds.
| Sakiau, ka suplū́s visi darbai už sykio Pvn.
4. paleisti paskalą, sušnekti nei šį, nei tą: Čiagi buvo suplū́dę, ką trečiadienį bus atlaidai Str.
5. Kls niekus, nesąmones susapnuoti: Susapnuoji, suplū́sti nei šiai, nei tai Vlk.
| refl.: Ar aš tai tep sapny susplūdau, ar tai tikrai buvo Tvr.
6. sukvailioti, išprotėti: Po šiltinės visai suplū́do Pnd. Kalba kaip ir suplū́dęs Pnd.
7. refl. susibarti: Susiplūdo su savo žentu K.Bor.
užplū́sti
1. intr. pakilti, patvinti: Daba upukas paršokamas, o kad užplū́s, gausi pabristi Vgr. Visi upiai užplū́do J.
2. intr. būti paplukusiam, užlietam, pasemtam: Ažplū́do pieva Sl. Visa pieva užplū́dusi vandenimi J. Teip jau buvom užplū́dę, užtvinę Brž.
3. tr., intr. užsemti, užtvindyti, užlieti: Ėmė leisti, ir užplū́do kelią Grž. Vanduo užplū́do, ir supuvo šienas J.Jabl(Šlv). Vanduva kad užplūdo iš upės, kad net vertimus (arimus) semia Smn. Jūra ne kartą užplūsdavo žemynus sp. Bangos šnarėjo, užplūsdamos smėlį rš. Gausios ašaros užplūdo jos akis rš.
| prk.: Šilto jausmo banga užplūdo Katrytės širdį V.Myk-Put. Užplūdęs silpnumas pakirto kojas, ir jis atsisėdo J.Avyž.
ǁ užsitraukti, užslinkti: Dūmais tik ažplū́do, i nieko nesiregi Rš.
4. intr. apsipilti, užsilieti, užtvinti: Jos veidas nubalo, o žydros akys ašaromis užplūdo LzP. Akys ašaromis ir krauju užplū́dusios ir užtemusios DP145.
5. intr. iškilti, išplukti į paviršių: Kopūstai puode užplū́do Sl. Kai plūksnelė nuskęs, akmenelis užplūs, tada ašiai, motinele, aš in tave sugrįšiu (d.) Ml. Jeigu inspėsi šito ežeriuko vardą, tau užplū̃s maišas pinigų Plš.
6. tr., intr. gausiai užeiti, užplaukti: Minia užplūdo ir juos nustūmė J.Balč. Fašistų žiaurios gaujos užplūdo kaimus ir miestus E.Miež. Miestą buvo užplūdę turistai A.Vencl.
| prk.: Atrodo, tarsi rašytojas pasakotų, neturėdamas jokio išankstinio plano, pasiduodamas užplūstančių vaizdų srovei rš. Sunkūs prisiminimai, staiga užplūdę jos galvą, užgniaužė žodžius rš.
7. intr. ateiti, užklysti: Iš kur jin čia užplū́do? Ar.
| prk.: Tokia graži buvo ta dainė, rasti užplū́s į mintį Vgr. Ginčijas, kas vien jam užplūsta galvon Blv.
^ Be supratimo boba: kas užplū́do [į galvą], tą išgrūdo (pasakė) Krš.
8. intr. užeiti (už ko), užslinkti: Ar gaila, kad saulė už girių užplūdo ir apdengė žemę nakties tamsumu? Mair.
9. intr. gausiai užaugti, užželti, užeiti: Kur anksčiau driekėsi apkasai, viskas užplūdo tankia žole rš.
10. tr. užpulti, užstelbti: Žirnikai užplūsta rugius, sunki būs rinkti, nė atplėšti negal Šts.

gul̃ti, gùla (gū̃la), gùlė (gùlo)
1. intr. visu kūnu kur nors dėtis: Tai gula, tai sėda rš. Gulėjo ant patalo savo gulamoj kamaroj Ch2Sam4,7. Katė, tykindama griebti, gùla prie žemės Gs.
ǁ eiti ilsėtis, miegoti: Aš gulù devinto[je] adyno[je] J. Vėlai gulù gultinai̇̃, o kelu anksti J. Neturi kur gùla Lkm. Ė kad ir pérnaktuja, tai nègula miego Ad. Gùlamas laikas Šl. Buvo pats gulamasis laikas J.Jabl. Gulamasis varpas nutraukia mano svajonę rš. Skardely guliaũ, skardely kėliau JD28. Po vyšnele patalėlį klojau, aš ten jauna ramų miegą guliau Kls. Eimi gultų SD91. Juos nuvedė daržinėn gultų J.Jabl. Mes norime dar kieme pabėgioti lig neguldamys S.Dauk.
^ Su vištom gùla, su gaidžiais kelia Dkš. Gul̃k su gaidžiu (anksti), kelk su vieverseliu (anksti) – turėsi duonelės Švnč. Juokias visi, net gùla (labai juokiasi) Arm. Kad anas akmeniu gultų̃ (akmeniu pavirstų)! Rod. Gū̃la galva, drimba kojos (sako piemenys, norėdami, kad kiaulės sugultų) OG320. Girtam gul̃ti, senam mirti Varn. Pasigėręs gul̃tų, iškaršęs mirtų Sch82.
gùlusiai adv.: Kiti medžiai šiltose šalėse augą gùlusiai (gulomis) Šts.
gulančiai̇̃ adv.: Gulančiai̇̃ (kad reikėtų gulėti) trumpai tesirgo, vis pavaikščiodama Šts.
gultinai̇̃ adv.: Vakar išgulė gultinai: kosi ir karščio turi Plš.
| refl.: Jis gaudo kvapą, gulasi ant šono P.Cvir. Gul̃tis į patalus K. Arklius supančiojo ir gulasi prie ugnies ganyklėlės vidury rš. Gulusiuos (susigulusiu) kalbasi lig išnaktų Nt.
^ Nesijuok keldamasis (pradžioje), kad neverktai guldamasis (pabaigoje) TŽIII383. Jei arklius stačias šersi (rūpestingai, netingėdamas) – gulęs[is] važiuosi (lengvai, be bėdos važiuosi) Plt.
2. intr. sirgti: Labai nušalau, reiks gul̃ti Rm.
gultinai̇̃ adv.: Gultinai nèguli, ale ir sveikatos neturi Prng.
3. intr. prk. mirti, žūti: Kare guldavo mūsų karių, bet guldavo ir priešų rš.
4. intr. linkti, svirti: Ant pryšakio gùla eidamas – paseno senis Šts. Kur vėjas pūsteria, ten ir anas gùla Rod. Negul̃k ant pjūklo – sunku traukti Šv. Ant rankos guląs dalgis – negeras pjauti Šts. Pjauk kaip gulę rugiai, ką tu čia varpas kapoji! Sdk.
5. intr., tr. spausti, mygti: Kiaulė paršą gula, ar nematai? J.Jabl.
ǁ varginti, kankinti, kamuoti, pulti, griebti: Bet juo toliau, juo sunkesne našta ėmė gulti ant Bruzdulio tas žemės sklypas V.Mont. Jau man vėl sloga gùla Gs. Slogos gula į nosis Trk. Negaliu rūkyt – labai ant krūtinės gùla Alk. Kiekviena liga gulė sunkia našta vargdienių šeimą sp. Ant jo pečių gula rūpesčiai rš. Visa giminė ant jo gùlė Ll. Skolos gulė žmogų rš. Jau su mokesčiais gùla (ragina mokėti) Plv. Ant jų ir laikraščiuos pradėjo gult (pulti) Antš. Jeigu pradės visi gulti (pulti), ir jos kantrybė turės pasibaigti Up. Man bagota širdin gula kaip ir kokia bėda Ob.
6. intr. kristi: Karšto kelio dulkės mums ant veido gulė S.Nėr. Kelnaitės gulė armonikos kvoldais P.Cvir. Ant kaktos gulo balti plaukai rš.
ǁ dengti, supti: Aplinkui gulė jau sutemos, ir artinosi naktis rš. Saulė nušviečia kalnus iš kairės, nuo jų gula ilgi šešėliai rš.
7. tr., intr. pulti, apstoti, apspisti: Atidarytos kasos buvo gulte gulamos nekantrios minios rš.
| prk.: Visas pulkas strazdų kai gul̃s į vyšnias – tik čiulba čiulba! Gs.
8. intr. eiti, traukti, slinkti: Debesys vis labiau gulė iš vakarų P.Cvir. Atilsino kareivius, netrukus iš visos galės gulė į Mozūriją S.Dauk. Tiek vaisko – atrodė, kad gul̃s ir nugul̃s (nueis) kaži kur Gs. Bėk namo, sulysi – debesys gùla Dkš. Čia kaskiat šulinį, čia guls vanduo (iš žemės į viršų plūs) Šts.
9. intr. grimzti, skęsti, sekti, mažėti, stotis, leistis: Akmenėlis viršum plauks, o pūkelis dugnan gul̃s Vlk. Oi eisiu pažiūrėti gilan Dunojėlin, ar giliai gula mano dalelė, ar aukštai kelias manas vargelis Vlk. Tik ką pastatyto trobesio rąstai pradeda gul̃ti (spaustis) Lš. Tep sunkiai darbuojantis, visa mano sveikata gulė dar jaunose dienose Nč.
10. tr. atstoti ką: Pošnia (dirva, žemė) ažu visa neguls Arm.
◊ ant rañkų gul̃ti trukdyti: Negulkit man ant rankų, matot, kad negaliu visko apspėti Alk.
į grãbą gul̃ti mirti: Pats į grãbą gul̃siu, tau kitą išpiršiu JD270.
kur̃ gul̃s kel̃s apie nuolatinį lankytoją: Kur̃ gul̃s kel̃s – vis pas juos Gs.
antgul̃ti (ančgul̃ti Pvn, Varn), añtgula, añtgulė (ž.)
1. žr. užgulti 4: Ko tu čia añtgulei ant manęs? KlvrŽ. Šunkojis (toks dalgis) neantgula ant rankų, išbėga aukštai ir žemai Šts.
| refl.: Aš antgùlęs[is] (prisispyręs) ano klausiau, bet nesakė Krtn.
2. tr. užpulti: Vokyčiai antgula lietuvių rindas S.Dauk.
apgul̃ti, àpgula (api̇̀gula), àpgulė (api̇̀gulė)
1. intr. sugulti; sumigti: Visi api̇̀gulė, o karalius vidurnakty išejo vogti (ps.) Dglš. Jau visi apgùlę Lp.
2. intr. apsinakvoti: Vakar pas mus žmonės prašė apgul̃ti Smn.
| refl.: Pas Jokūbą apsigulė meškininkai M.Valanč.
3. intr. apsirgti: Jau trečia diena, kap àpgulė Rdm. Jis kap àpgulė, tai tris mėnesius sirgo Sn. Api̇̀guliau senyste Ad. Ką jūs darysta, jeigu aš apgulsiù? Sdk. Kad nor neapgultáu ir aš – kas mus tada ligintų? Mrc. Jis ir apgùlęs gyvulius dar šeria Lš.
apgultinai̇̃ adv.: Apgultinai̇̃ serga (taip, kad reikia gulėti) Gdl.
| refl.: Sako, jūsų tetušis apsigùlęs Rd.
4. intr. kiek sukristi, sulinkti (apie javus): Kviečiai àpgulė Ėr.
5. tr. prigulti, prispausti: Kojų rankų apgùlęs neturėsiu (netinginiuosiu) Gmž.
ǁ prk. prislėgti: Juodos mintys kaip šmėklos sunkiai apgulė mažąjį elgetą S.Nėr. Nuliūdimas apgulė jo širdį M.Valanč. Àpgulė žmogų ligos, peržiem išsirgo Rm. Neskanus valgis àpgulė širdį Šts.
6. tr. apsiausti, apsupti, apipulti: Dar tą patį metą kryžokai apgulė pilį Medvėgalį M.Valanč. Neprieteliai miestą apgùlę laiko K. Vyrai stovėjo apgulę valsčių kaip bitės avilį A.Vien. Liepsna apgulė visą namą rš. Ir čion pusnynai visur buvo apgulę namus V.Piet. Visose šalyse apgulę (apsiniaukę), bus lietaus Vrnv. Rūkas apgulė pievas Ds. Nuvažiuok tik su paršais į turgų, tuoj àpgula [pirkėjai] ratus ir bežiūrint išgaudo paršus Jnš. Prie stalo visus suolus àpgulė (apsėdo) Alv. Pilna žvirblių, apgùlę (prie klojimo, kur buvo kulta) Ėr. Apgùlęs avilys – leis [bitės] spiečių Ėr. Apgulti̇̀ [bičių] visi rėmai On. Liepos žiedai apgulti bičių Kp. Ravijos (piktžolės) apgulė batvinius, reik ravėti Als. Socializmo revoliucijos bangos nesulaikomai auga, apguldamos imperializmo tvirtoves (sov.) rš.
| Gaspadinė apgulė visus piningus, gentims nėko nekliuvo Šts.
7. intr. apklimpti: Kaži ar mes čia važiuodami neapgul̃sme? Bsg. Àpgulė ratai [purvynėje], nėr kaip išvažiuoti Bsg. Eik, pažiūrėk, gal kur àpgulė Pc.
atgul̃ti, àtgula, àtgulė
1. eiti miegoti, gulti: Vėlai àtgula jis J. Atgulu, gal užmigsiu rš. Nusirengęs atgulė į savo lovą rš. Vyrai trupučiuką atgulė pogulio Všk. Atàguliau kelias valandėles, dabar geriau bus dirbti Ds. Miegti atgulęs JV1022. Atgul̃k, truputį pamiegok Pg. Reiktų popiet atgul̃ti, bet nėra laiko Kvr. Jie dar neatgùlę K. Mokė jį lig atguldamas tą gražią giesmę S.Dauk. Šis lig neatgulęs nuejęs apveizėti arklelio S.Dauk. Vos kurią pamatė atgulus ar į purvą įbridus, tuojaus plakė ir ginė M.Valanč.
| refl.: Atsi̇̀guliau ant pievokšnio Šl. Cigonai patalus gerus turi, gerai atsi̇̀gula Skr. Pogulio atsi̇̀gulė J.Jabl. Tik neateik tuomet, kada aš būsiu atsigulęs J.Jabl. Šonan atsigulti Zt. Kad pavargęs esi, eik ir atsigulk Klp. Ei atsigul̃' (eik atsigulk) Dsn.
^ Žinotum žmogus, kur virsi, – pats atsigultum Erž. Kad tu akmeniu atsigultái (virstum akmeniu gulėti)! Vlk. Nevalgęs atsi̇̀guli, nemigęs atsikeli Šk. Nevalgęs atsigul̃si, nemiegojęs atsikelsi Kpr. Nesigailėk vėlai atsigùlęs, anksti atsikėlęs Pn.
2. intr. apsirgti: Parėjęs savo trobelėn, kerdžius kaip atgulė, taip ir nebekėlė J.Balt. Jau kaip àtgulė, teip ir nesikėlė Srv. Tuo tarpu Jonikelė jau atgulė, suputo kaklas, pradėjo krenkšti, it šunelis loti M.Valanč. Buvo pasitaisęs, bet išejo, pasivaikščiojo ir vėl atgulė Dglš. Aš buvau atgùlęs savaitę BŽ227.
3. intr. mirti, žūti: Atgulė, tėviškę begindami rš. Atsduso da porą kartų ir atagulė Vj.
4. intr. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koki debesiai àtgula, bus lietaus Vrn.
5. tr. atstoti: Aš pats du darbinykus àtgulu Grv.
◊ į žẽmę atgul̃ti mirti: Kiek žmonių, į žemę atgulusių, kiek į platų pasaulį išklydusių! P.Cvir.
įgul̃ti, į̇̃gula, į̇̃gulė intr.
1. gulti į ką: Aš į̇̃guliau ten J. Ans vėl įgulė į lovą, nieko nesakė BsPII11. Liuob įguls į šiaudus ir miegos, kad neplėštų patalų Šts. Buvau įgùlusi į pat skruzdyną KlvrŽ.
| refl.: Tik įsi̇̀guliau lovon, triokšt lentos, ir išlėkiau Ds.
2. apsirgti: Kaip į̇̃gulau, tai mėnesį ir išgulėjau Rd. Įguliau strėnoms, negaliu pajudėti Šts. Kap iñgulė, tai ir nepaskėlė Arm. Po tokių scenų įguldavo senė LzP.
3. įlinkti, įvirsti, pasvirti: Tas uosis išvirto ir į̇̃gulė į kitus medžius Lkš.
| refl.: Kogi įsigulei (įlindai) dabar į tą langą? J.Balt. Kurgi ryji kaip kiaulė, bliūdan įsigulęs! Ds.
4. įpulti, įsiveržti: Vėjas į̇̃gula į žėglius (juos išpučia) KI78. Įgulė tuojaus į karčemą žmonių rš. Kraujas buvo į kulšį įgulęs (kulšis pradėjus skaudėti) Grg.
5. atsidėti kokiam darbui, įkibti į kokį darbą, įsigilinti dirbti: Tik gerai į darbą įgulk, tujau pabaigsi Trg. Jau visi įgulė rugius pjauti Kb. Anas kai įgula darban, tai nė valgyt nereikia Ds. Kai įgula knygon (labai skaito), tai jau nebeatitrauksi Dbk. Jis dabar įgùlęs ir įgùlęs į tas knygas Gs. Mesk tas plunksnas plėšyt – per dieną įgùlus Bsg. Tai stiprus arklys – kad įgula, didžiausį vežimą paveža Brž. Siuva net įgulęs, nori šiandien baigti Alv.
| refl.: Jeigu jis į ką nors įsigula, tai jau neparkalbėsi Up. Jis vis į knygas įsigùlęs KII30.
6. nuolat kur būti, viešėti: Visą dieną pas juos ir pas juos įgulęs, neina namo Lnkv.
7. įklimpti: Ir mūsų karvė buvo įgùlus toj pačioj vietoj Rm.
išgul̃ti, i̇̀šgula, i̇̀šgulė
1. intr. sugulti: Silpnesni [pirtyje] išguldavo ant grindų P.Cvir. Ar jau visi i̇̀šgulėt, ar jau visi sumigot? Vkš. Jau visi yr išgùlę, jau visi yr išmigę, o dar mano matušėlė ma[n] vartelius atkėlė JV658.
2. intr. susirgti: Visas kaimas išgulė – nebuvo kam nei gyvulių pašerti, nei ligonių slaugyti sp.
3. intr. prie žemės prilinkti (apie javus, augalus): Rugeliai i̇̀šgulė, sunku bus juos nupjaut Arm. Kur pamėžta, javai net išgùlę Rod. Vargas išgùlusiais krūmais nulapojo Tvr.
4. tr. visus nuspausti, nugulti: Ta kiaulė išgul̃s visus paršelius Grg.
nugul̃ti, nùgula, nùgulė
1. intr. atsigulti: Ans jau nùgulė, nežadink J. Svečiai, kol nugul̃s, šnarės po virkščias J. Soda nugùlusi jau buvo, kad grįžom Šts. Tiek skauda tą petį – niekaip negali nugul̃ti Kdl. Net nùgulė iš juoko Rod. Juokės abi, nuguldamos iš juoko rš.
| refl.: Eisiu kiek nusigulti, ir kibsiam į šienus Dr.
2. intr. nusvirti, nulinkti: Kokie te beržai – kempinėm apaugę, nugùlę prie žemės! Bsg. Žilvičiai upelio pakraščiais nugulę rš.
3. tr. nuspausti, nuslėgti: Saugodavo, kad kiaulė nenugultų vaikų P.Cvir. Sauga (saugokis), vaiko nenugulk! Slm. Kiaulė du paršelius nùgulė Up. Vaikus … kartais bemiegodami nugula DP65.
4. tr., intr. nustoti, apspisti, nusėsti (apie daug ką); apdengti, apipulti: Vartai ir tvora nugulta iš abiejų šonų vaikėzų P.Cvir. Suvažiavę žmonys nùgulė visus laukus J. Palei mūs akopą (apkasą) nùgulė (sustojo) siena (frontas) Dsm. Bitės nùgulė visą laką Brš. Kiek varnų – visas laukas nùgultas! Ėr. Jo akys prisimerkia, kaktą raukšlės nugula rš.
| Sukelta dulkė nugulė žemėn P.Cvir. Nugulę rūkai vėl kelias ir sklaistos rš.
5. intr. nuslinkti: Debesies juodumas nugulė į vasaros saulėtekio kraštą P.Cvir. Debesys ant Vilkaviškio nùgulė Alk. Debesys nùgulė anan šonan – nebus lietaus Srj.
6. intr. nusistoti, nusėsti (apie nuosėdas): Nugula mielės alaus SD44. Vandens negerk, palauk, kol smėlys nugul̃s Up.
| Pečius nugul̃s (susileis) J.
ǁ nuslūgti (apie skysčius): Nemuno vanduo jau nùgulė, tuoj pradžius lankos Skr. Šiandien vanduo daugiau nugùlęs, kaip vakar Skr.
7. intr. nuklimpti, nugrimzti: Arklys baloj nepatraukia drūčkų šieno ir nugula Vb.
8. intr. nurimti, nuščiūti: Vėjelis nugulė, dienos pūga nuščiuvo Žem.
pagul̃ti, pàgula, pàgulė
1. intr. atsigulti: Buvau atsikėlusi, apsidirbau ir vėl pàguliau Žd. Pàgulė ir sumigo Pls. Strubuodegis pàgulė po apačios PP57. Paduškos neturėjom – pagul̃ti kepurė tebuvo Plng. Pastatysiu geresnį budinką – būs kur pagul̃ti ir pasėsti Krtn.
| refl.: Ar gausiu pagulties (pernakvoti)? Nt. Guliu pasigùlęs, kad ir neužmingu migtinai Plng. Mes pasigul̃siam ir šliaušiam Krtn. Ir jis nepajuto nei pasigulinčios, nei pasikeliančios BB1Moz19,33.
2. intr. palinkti (apie javus, augalus): Rugiai gerai pagùlę, bus sparūs pjaut Ėr. Cibuliai pagùlę į saulę Ėr. Pagulusiems javams vijoklis kliudo ir pakilti rš.
3. tr. prispausti, prislėgti: Vežimas jį pagulė Kel1932,146. Pàguliau ranką, ir nusmilko (užtirpo) Skr. Pagul̃k kraštus kaldros, tai kaldra nenukris nuo tavęs Lš. Gal pàgulei ką, kad kieta [gulėti]? Srv. Ar uodegas pàgulėt (kad teip ilgai nesikeliat)? Gs. Petras vaikiną blinkt į apačią pagulė rš.
| prk.: Esi toki nuvargusi ar ligos pagulta? Žem. Liga mane pàgulė Als. Žmogelis buvo jau visai ligos pagultas J.Jabl. Aš visa esu skausmo pagulta, visa skaudi Als. Buvo pagulta rauplių ir mirė Šts. Pagultà mirties, o vis dar dirba Skr. Lizdeikis, silpnumu pagultas, nieko daug nebgalėjo veikti I.
4. tr. apsiausti, apsupti: Turkas su prancūzu buvo pagulę Sevastopolį rš. Plėšikai pagulė ir atėmė piningus Up.
pargul̃ti, par̃gula, par̃gulė intr. atsigulti: Betol neskirsiuos nuo bernytėlio, ik kol pargulsiu į juodąjį grabelį N369.
| refl. N: Ne tiek ji rinko [uogeles], kiek graudžiai verkė, ant juodos žemelės parsiguldamà Jrb.
pérgulti intr.
1. dar atsigulti: Anksti atsikėliau, reiks dieną pérgulti (pamiegoti) Pc. Pérgulti kiek reikia Grž.
2. refl. per ką atsigulti: Arklys, pársigulęs skersai griovio, bepūkštuojąs – vos nepadvėsė Šts.
pragul̃ti, pràgula, pràgulė tr. anksčiau už kitus atsigulti: Niekas anos neprakels, niekas nepragul̃s (vėliau už ją nenueis gulti) Pln.
prigul̃ti, pri̇̀gula, pri̇̀gulė
1. intr. prikristi; kiek atsigulti pasilsėti, pamiegoti: Prigulęs ant pilvo, atslinko BsPIII23. Kiškelis prigulė prie žemės ir niekur nebebėgo rš. Oi verkė verkė jauna mergelė, prie žemės priguldama Rod.
| Tik truputį žmogus pri̇̀guli, tuoj kaip kitas pasidarai Vj. Po pusryčių vis mes pri̇̀gulam [pasilsėti] Lš. Vakarą neėdęs tepri̇̀gula, nebnorės ėsti J. Prigulė apypietės, per̃pietės J. Pri̇̀gulė tėvelis saldaus miego Prng. Priguliau ant šiaudų pamiegoti rš. Kad galvą skauda, tai prigul̃k biskį Mrj. Neduoda nei pálsio prigul̃t – eik ir eik Ėr. Kai karvės paėdę prigul̃s – nubėgsiu pasimaudyti Ds. Aš prigulčiau jam prie šalelės JV82. O aš prigulčiau prie jo šalužės kap rūta prie galvelės, prie geltonų kaselių Mrj.
| prk.: Pasidarė tyku, vėjas pri̇̀gulė (aptilo) Pn.
| refl.: Prisiguliau, ir tuoj kelia Skp. Toliau palėkę pamatė vyrą prie ežerą prisigùlus Jrk30.
2. intr. palinkti, pasvirti žemyn: Prigùlusi prie stalo, rašo Lp. Matė ir tėtį, prigulusį prie žagrės ir verčiantį ilgą vagą rš.
| Kad paims dalgę, tai prigulę pjauna (smarkiai) Ėr. Vyrai, prie vakarienės prigùlę, kits kitam davadijo Jrk36. Arkliai net prigulę traukė vežimą Alv. Arklys net priguldamas skrenda Vlk.
3. tr. prispausti, prislėgti atsigulus ant ko: Motina vaiką pri̇̀gulė Lp. Jų kiaulė net du paršu iškart pri̇̀gulė Lš. Ausis, katros nebuvau prigùlęs, ir dabar tebeskauda Škn. Tą mešką radau miške prigultą medžio BsPII14.
4. intr. daug prisirinkti, būti: Ten iš ryto žmonių prigulę daugybė Užp. Vežimas, prigulęs (prisėdęs) vyrų, pravažiavo Ggr. Padirviai yra prigulę vandens Šts.
5. intr. pristoti prie ko, vis kur nors būti, neatsitraukti nuo ko: Jis vis prigulęs čia sėdėjo Žem. Jis čia prigùlęs pas mus, tarsi namiškis Skr. Jis visą laiką pri jų prigùlęs Up. Ir stovės čia prigùlęs, ar gėdos jau neturi, šalin eik! Vvr.
6. intr. pritikti: Rūbas man gerai pri̇̀gul KII189. Aure kad prigula lenta, kaip čia buvusi Ėr. Vai, nors ir uždės [vainikėlį] ant ta[vo] galvelės, nepriguls in galvelę TDrIV7(Kls).
sugul̃ti, sùgula, sùgulė (-o) intr.
1. visiems atsigulti: Jau visi sùgulė miegoti J. Vežimas tik krypt, ir sùgulėm į purvyną Nm. Sùgulėm ratu (naktį prie arklių) OG361. Ėdė ėdė, sùgulė karvės Pc. Sùgulė žvėreliai ant sausų kalnelių (d.) Tvr.
| prk.: Kai važiavom per kaimą, visos panos ant langų sugulo (sužiuro pro langus) Srv. Tai debesys, sugulę akiraty, apačioj tamsūs, viršuje taškuoti P.Cvir.
| refl.: Ant pilvo susigulę, kalbėjomos žardieno[je] Šts.
2. sulinkti, sukniubti (apie javus, augalus): Šitame darže kiekvienais metais javai sùgula Trgn. Sugùlę kviečiai pradeda dygti, stati da ne Ėr.
3. susislėgti, susispausti: Tai nuo gausingo vandens tokia dirva labai sùgula Lš. Sunku pešt, šienas sugulęs Lš.
4. nusėsti, nusistoti: Sugulęs buvo kraujas į nosį, ir reikėjo gydytis Šts. Ant daiktų sugula daug dulkių rš.
5. prisimesti, prikibti: Atsigėriau šalto vandenio, ir kosulys sùgulė in krūtinės Dv.
užgul̃ti, ùžgula, ùžgulė
1. intr. atsigulti pailsėti: Užgul̃k bent dvi valandėles – bus stipriau dirbt Ds. Aš einu biskį užgul̃t Nm.
| Išejai ir ùžgulei (ilgai užtrukai) – negal sulaukti Lkž.
ǁ atsigulti ant viršaus: Tie trys šunys užgulė ant to kapo, kur tas raginis žmogus buvo pakastas BsPI7.
2. tr. paskiau atsigulti: Nėkas neùžgulė, neužkėlė manęs, jauna kad buvau – vis pirmoji kėliau, paskutinė guliau Šts.
3. intr. susirgti: Kaip ùžgulė iš rudenio, tai ligi pavasario teip ir pagulėjo Ds.
4. tr., intr. palinkti, užsikvempti ant ko: Zabelė rašo, labai žemai užgulusi sąsiuvinį P.Cvir. Valgydama neužgulk [ant stalo] Skr.
| refl.: Jis rašo užsigùlęs ant stalo Ėr. Jis, užsigulęs ant bliūdo, ėda J. Neužsigulk ant lango, stiklą išmygsi Ds. Senis, užsigulęs ant bačkos, vėblioja kažin ką BsPIII11.
5. tr. užspausti, gulimu prislėgti: Kiaulė atsivedė penkius paršiukus, bet vieną ùžgulė Trgn. Kiaulė ažugulė ažkart du paršelius Ml. Ùžgulė vyrai su pečiais duris ir neleido įeiti Als.
| Katinas ùžgulė kiškį Ėr. Paukštis buvo užgultas vanago rš.
| prk.: Rūkas užgulė žemę rš. Debesys užgulė dangų A.Vencl. Iš pietų užgulė miestą tiršta tamsa P.Cvir. Tamsi naktis buvo sunkiai užgulusi žemę J.Bil. Greit ir žiemos šalčiai užguls žemę rš. Kai šaltesnė diena užguldavo, Onos sūnus ugnelę kurdavo rš. Senio veidą užguldavo kartais susirūpinimo šešėlis P.Cvir. Pavardės man užkrinta, užgula, nebatminu Šts.
| refl. tr.: Žmogus žiūri, kad tikrai jis pinigų katilą tur užsigulęs BsMtII8.
6. tr. užpulti, apnikti: Kalakutai ùžgulė daržus (daug jeibių daro) Ėr. Kai užgul̃s strazdai vyšnias, tik čeža Gs. Paukščiai ùžgulė trešnes lesti Krtn. Kai vanduo iš visur susileida, kai užgula (užlieja) ravą, tai neišeisi Žlp. Amalas užgulė cibulius Ut. Iššlavus [kambarį], dulkės ùžgula ant visko Ob.
7. tr. užgožti, užstelbti: Idant [avietės] neužgultų daržą S.Dauk. Pasakoja Žemaičių kunigaikštystę kiaurai užgultą buvus tankiais miškais ir traškančiomis giriomis M.Valanč.
8. tr. prk. apsunkinti, prislėgti; ligai, skausmui prispausti: Kapitalistinėse šalyse artėjanti ekonominė krizė sunkia našta užgula darbo moterų pečius (sov.) sp. An blakstienų kai akmenai užgùlę, noriu miego Vlk. Kad aš numirsiu, nieko neužgul̃siu (neapsunkinsiu) Skr. An manę vienos visi darbai žugul̃s Rod. Sunkus apmaudas užgulė širdį rš. Užguls sapnai neramūs rš. Širdį užgulė neramumas rš. Užgula kai vežimas Sln. Man ausis ùžgulė (ausys užsikimšo, užkrito) – gerai negirdžiu Rdm. Ausis užgultà, negirdžiu Blnk. Kai ùžgula nosį, tai net išdūsuoti negalima Užp. Mano nosis užgulta – nesuuodžiu Rdm. Kad ùžgulė gerklę, negaliu ir atsidusti Ds. Debesylų skystimas duodama, skreplėms užgulus gerklę rš. Pasilenkęs ilgai negali dirbti – akis užgula (kraujas subėga) Žlp. Kad rūkei tep daug, tai ir užgulė ant plaučių sunkumas – galėsi dabar kriūnėt Gs. Sunku žmogui, kai bėdos ùžgula Vžns.
^ Kad tave sunki liga užgultų! B.
| refl.: Visas sodžius ant to kiemo užsigula (spaudžia, nusistatęs prieš jį) Antš.
9. tr., intr. įnikti, pradėti; sukrusti; prispausti: Užgùlus tik sūrį niurko, ir daugiau nieko Gs. Užgulė imti, ženytis J. Tėtis užgulė mušti Petriuką rš. Anuodu užgulė vytis rš. Užgulė smarkus vėjas pūsti rš.
^ Mokytoja mokė užgulus (spaudė prie mokslo) Lp. Po švenčių reikės rugius užgul̃ti (imti pjauti) Up. Seniai užgulė ant valgių (pradėjo valgyti) su atsidėjimu V.Piet. Jis jau užgulė (jau reikalauja) mane skolą atiduot Lš. Tėvas tvirčiau užgulė kastuvą (pradėjo kasti) P.Cvir.
užgultinai̇̃ adv.: Tėvas ir motina užgultinai (primygtinai) prašą apgiedoti Sln.
| refl.: Kai ant vieno darbo užsi̇̀gula, tai nė atitraukti negali Up. Vis ant knygų užsigulęs (labai skaito) Ėr.
10. tr. užstoti ką, užimti: Elzė tavo lovą ùžgulė (nebėr vietos tau atsigulti) Vkš. Mano urvelį lapelė ažugulė Prng. Kalnai užgula daug vietos M.Valanč. Pakalnėj yra didelis akmuo – anas ažugulė vandenį (užstojo vandeniui kelią) Klt. Dūmai neina, gal liuktai užgùlę (užakę) Trgn. Neužgulkiat už lempos, vaikai, juk man reik siūti Šts.
◊ ant sprándo užgul̃ti būti išlaikomam: Tie dykaduoniai užgulė ant sprando, ir negali jų atsikratyti Brt.