Artėjant gegužės 7-ąją minimai Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paskelbti LRT žodis ir LRT posakis. Juos iš šio sezono laidų rinko iš LRT žurnalistų ir laidų vedėjų sudaryta komisija, taip pat žiūrovai ir klausytojai. [...]
Visuomenės (žiūrovų ir klausytojų) nuomone, du žodžiai surinko tiek pat balsų. Tai slydmetis ir „Gustavo enciklopedijoje" nuskambėjęs naujadaras lydekolakis [...].

– Taigi čia aš, ūkininkas Anupras, tavo kaimynas, gyvenu prie miško, negi nepažinai?
– Kad tave kur galas, žinoma, kad nepažinau. Anuprai, negi čia tu? Kas tau atsitiko? Ko tavo veidas toks ištisęs – gal kokio prasto maisto prisivalgei, apsinuodijai? Gerai jautiesi?
– Net nežinau, Lapine, ką tau ir pasakyti. Supranti, aš taip pat čia neseniai mėginau žvejoti. Iš pradžių ne kažin kaip sekėsi, užsisvajojau ir staiga, tikėsi ar ne, pagavau auksinę žuvelę. Ta ir sako: prašyk, ko nori, tik paleisk mane atgal į vandenį. Tai aš ir paprašiau, sakau: noriu, kad visos šio ežero lydekos būtų mano. Auksinė žuvelė kažkaip keistai žybtelėjo savo gudriomis, klastingomis akelėmis ir tarė: bus viskas taip, kaip nori, tapsi lydekų karaliumi, tik paleisk mane. Aš ją paleidau ir va kuo pavirtau – lydekolakiu. Žinai gi, būna vilkolakiai – žmonės, kurie dėl prakeiksmo ar šiaip savo noru virsta pusiau žmogumi, pusiau vilku, o aš pavirtau lydekolakiu. [...]
– Po perkūnais, mieli žiūrovai, jūs matėt? Negi taip gali būti? Gal man tik pasivaideno? Ne, aš jau geriau eisiu namo, kol kokiu lapiolakiu nepavirtau.

Ak, taip, ir dar elementariausias mandagumas – atsakyti į laiškus, net jei atsakymas ir neigiamas. Prancūzai yra išlavinę laiškų (taip pat ir neigiamų) rašymo meną beveik iki atskiro kalbos porūšio. Lietuviai, jeigu neatsako į laišką, tai, žinok, atsakymas by default, pagal nutylėjimą, – “ne“.

Štai ir vėl siluetai iš mano vaiksytės: drąsios, ryžtingos, pasitikinčios moterys, rankos išskėstos, lyg norėtų apkabinti visatą, kojos plačiai išžergtos, tvirtai įaugusios į žemę. [...] Ir tos atviros akys, patamsintos makiažo, – taip, bet jos panašios į pasiruošusių pulti kačių akis. Neišsigąs, nesuvirpės, tik ne su tokiais apsiaustais ir šiurkštaus tvido kostiumėliais, ne su tokiais aulinukais iki pat kelių. Tikros piratės su moteriškais portfeliais grobiui ir arkliškais godžiais dantimis.

Viename iš paskutinių interviu grupės lyderis Oderus Urungus (David Brockie) teigė, jog tas “protiškai atsilikusių pankrokiškų gabalų“ etapas baigėsi su 1999 metų albumu “We Kill Everything“, kuriame buvo “sukergti“ patosiškas country ir pankrokas.

Taip pat post-punk nebuvo nei pankroko kritika, nei jo, savo kreatyviuoju/produktyviuoju pavyzdžiu įkūnyta, analizė; taip pat ir ne metodas, kuriuo būtų galima siekti suprasti pankrokiškąsias šaknis.

„Devils‘ Playground“ susilieja pankrokiškas gaivališkumas, energija ir atlikėjo patirtis, išgyvenimai.