Termino paieška - staiga pakilti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (44)

išplū́sti

Apibrėžtis

plū́sti, -ta (plū́džia [K]; N), plū́do (plū́dė [K]; N)
1. intr. H, R143 tekėti, bėgti, srovėti: Voryčia pro ilgąjį tiltą plū́sta į Šyšą Šlu. Jūra plūstanti par Žvingius ir Pagramantį P. Upė tebebuvo pavasariškai gili, ir jos srovė veržliai plūdo per dugno akmenis rš. Ižg čystos versmės čystos upės plū́sta DP559.
| prk.: Greitai laikas plūsta I.
^ Auksinais upės nei Ameriko[je] neplūsta LTR(Vdk).
2. intr. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, piltis: Verkia jauna mergužėlė, ašarėlės plūsta Grk. Kraujas iš nosies labai plūsta Ut. Žaizda nebuvo didelė, tačiau kraujas, nespėjęs sukrešėti, vėl ėmė plūsti rš. Plū́do iž jo versmės kraujo didės DP169. Kraujas plūstè plū́sta Mrj. Kūmutei seilės plūsta rš. Upės vandenio gyvo plūs BtJn7,38.
| Mindaugas pajuto, kaip kraujas karštomis bangomis plūsta jam į galvą rš.
ǁ veržtis, sklisti (apie šviesą, garsą): Atrodo, kad į kambarį plūstanti šviesa yra prisotinta šito skambaus paukščių čiulbesio rš. Įėję į kiemą, jie nustebo, išgirdę muziką name ir pamatę šviesą plūstant iš ilgos langų eilės rš. Pro plūstantį gatvės triukšmą prie laukujų durų sučeža žingsniai rš.
ǁ dvelkti, pūsti: Iš rūsio plūsta vėsa rš. Vėjas plūdo plačia, lygia banga rš. Prastumia langą ir, plūstant gaiviam orui, galvoja rš.
3. intr. Lž, Ds tvinti, kilti: Tik pryš audrą taip jūra plūsta, į kopas eina Plng. Ežeras plū́sta, kad vanduo kelias J. Vanduo plū́sta į aukštą, kaip užlyna, o senka žemyn nuo sausros J. Upės plū́sta Kv.
4. intr. būti užtvindytam, apsemtam: Laukai plū́sta vandeniu Kv. Plū́do paplūdo laukai [v]andeniu Smal.
5. intr. gausiai tekant apsipilti, apsilieti: Akys ašaromis plū́do KII237. Visi karaliai krauju plūs KlvD138. Širdis alpsta, lūpos džiūsta, ašarėlėmis žemė plū́sta JV616. Tada kluonai tavo bus pilni javų ir prosa tavo jaunu vynu plūs BPI352.
| prk.: Jo širdis plūsta … atsikeršyjimu (geidžia keršto) KI97.
6. intr. R, K skendėti: Akys ašarose plū́sta Grž. Šilkų kasnykas dūmuose rūko, aukso žiedelis kraujuose plūdo DvD14. Plū́sta kraujuose J(Als).
| Darbininkai prakaite plūdo rš.
| prk.: Mintyse plūstu (esu paskendęs mintyse) Šts. Ponai plū́sta ištaigose (ištaigingai gyvena) Šts.
7. intr. NdŽ, Lž kilti į paviršių: Pasvara yra, kad tinklas neplū́stum į aukštą J.Jabl(Als).
8. (plg. l. płynąć) intr. kilti, atsirasti, pareiti: Vienas ižg antro plūsta ir išeit DP238. Iž ko eimi, plūstu, ižteku SD257. Iš čion jau plūsta visa gera J.Jabl(Dk). Nuog piktybės dvejopa žala plū́sta – ir mums, ir tiemus, kuriuos žeidžiame DP559. Nuog jo plūsta atleidimas griekų MP163. Nuog tavę visos gėrybės eiti ir plūsta KlbIII241.
9. intr. gausiai plaukti (apie pajamas, lėšas): Spaudinimui raštų (= Raštams spausdinti) jau plūsta pininginės aukos rš.
^ Ir mun ne iš varmo subinės piningai plūsta LTR(Vdk).
10. intr. gausiai plisti, sklisti: Kražiai gal skaityties už šaltenį, iš kurio par kelis amžius plūdo apšvietimas į Žemaičius M.Valanč.
11. intr. LTR(Žg) daugeliui kartu eiti, traukti: Kur tie žmonės taip plū́sta? Jrb. Žemę į nuomą paduoda ir į miestus plūsta LTR(Plv). Plū́sta iš vieno galo miesto į antrą su ūžesiu virtinės žmonių BM306(Pvn). Plūdo [žmonės] par kits kitą BzF157. Žmonės vis plūdo ir plūdo A.Vien. Plū́sta i plū́sta tų vaikų – ir iš kur anų tiek?! Štk. Turėjo plūst jop visos tautos DP458. Žmonės, is visų pusių plūsdamys, laikė budynę M.Valanč.
12. intr. K gausiai rastis, lietis (žodžiams): Teplūsta tavo burna tais šlovnais daiktais Kel1862,205.
^ Ko širdis pilna, tas iš burnos plūsta LTR(Klp). Kuo širdis pilna yra, tuo burna plūsta BBMt12,34.
13. intr. Grž, Pkr, Pmp eiti, klajoti: Tas plūsta po visą svietą, negauna vietos Slm. Kur tik einu, kur tik plūstu, niekas neramina, ir pilkoji gegutėlė širdelę skurdina LTR. Plūsdamas po pasaulį pamačiau, kad visur vargsta ir kankinas paprasti žmonelės A.Vien.
14. intr. Grv klejoti, kliedėti: Sirgo, sirgo, o in galo ėmė plūst Arm. Sako, plū́sta OG340. Išsigandęs vaikas naktį dažnai plūsta Švnč.
15. tr., intr. N, [K], Gdr, Rk niekus kalbėti, pliaukšti: Ką čia dabar plū́sti? Ut. Jis pats nežino, ką plū́sta Pnd. Kaip žalioj girelėj medžių šakos lūžta, taip ant mūsų jaunų svietas kalbom plūsta LTR(Aln). Daug dyvinų daiktų pasigėręs plū́sti galėjo K.Donel. Tu niekus be razumo plūsti MŽ. Poniški vaikai, su būriškais susisėdę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso ir taip viens, kaip kits niekus be razumo plū́sta K.Donel. [Vestuvininkai,] niekus visokius plū́sdami, juokias K.Donel. Tu, plūdžiau, ko tu niekus plūdi! Prng.
16. tr., intr. Jrb, Al, Drsk, Vžns keikti, koneveikti: Plūsta moterys suėję ant viena kitos Plv. Plū́sti, tai plū́sk, tik nemušk Smn. Plūdo per akis Lp. Įpykęs tuoj ėmė mane plū́sti Vrb. Tuščia jos, nevažiuokim pro ją, kad ji labai plūsta Lš. Pradėjo ant durniaus visaip plūstie už jo durną darbą BsPIII110(Lnkl). Tada kaimynės supuolė ir pradėjo visaip jį plūsti, o rinkos moterys, kaip žinote, plūsti moka gerai J.Balč. Jis plūdo jį bjauriausiais žodžiais rš. Laumė … prašė, prašė ir nuėjo sau plūsdama BsPIII313(Klvr). Plūstamų žodžių ir jie daug pasako J.Jabl. Plū́stamas rašinys NdŽ.
^ Ar boba plū́sta, ar kalė loja – vis tiek vėjas nuneša Mrk.
| refl.: Jonai̇̃ pykstasi, Antanai̇̃ plū́stasi J.Jabl.
17. refl. Krkn nepadoriai kalbėti, keiktis: Nu ir moka jis plūstis, negalima nei klausyt Alv. Nesimokyk, vaikeliuk, tu plū́stis Mrk. Žiūrėkit, vaikai, nesiplū́skit! Lp. Mandagumu jūs niekados nepasižymėjot, o plūstis – meistras! J.Dov.
| Žvirbliai plū́dosi kaip koki bernai NdŽ.
◊ ãšaromis (ãšarose) plū́sti graudžiai verkti: Plūdo ašaromis kitos moteriškės M.Valanč. Žinau, kaip buvau, nežinau, kaip būsiu, gal per visą savo amžių ašarė̃lėm plū́siu (d.) Ps. Tas padegėlis ašarose plūsta Sz. Žinok, miela motinėle, kad taip nebebūsiu, kas dienelė valandėlė ašarė̃lės[e] plū́siu Kp. Kas baltą dienelę [bernelis] ašarėlės[e] plūsta NS968.
širdi̇̀s kraujai̇̃s plū́sta skaudu, liūdna darosi, širdį gelia: Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta A.Baran. Širdis kraujais plūsta atsiskirt reikiant V.Kudir.
širdi̇̀s kunkuliai̇̃s plū́sta Šts darosi pikta.
pi̇́enu ir medumi̇̀ plū́sti (plg. lot. lacte et melle fluere, l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Prisiekė tau duoti žemę, pienu ir medumi plūstančią BB2Moz13,5. Ižvežčia jas iž tos žemės geron ir plačion žemėn, žemėn, plūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,8.
antplū́sti (ž.) intr.
1. užsilieti, užbėgti: Ančplū́s [v]anduo, i nūmirks viskas Užv. Ant ledo vanduo antplū́dęs bus antrūgos J.
2. daugeliui kartu ateiti, atvykti, užplūsti: Iš kur tų pjovėjų teip antplū́do? KlvrŽ. Žvėdai iš Kuršo į Žemaičius antplūdusys M.Valanč.
| prk.: Žąsys didliai yr antplū́dusios (daug žąsų, žąsų sezonas) Krtn.
3. paplisti, pasklisti: Pirma kūlėm su spragilais, pasku antplū́do mašinos Grg. Tie šokiai antplū́do po karo Kl. Vėl antplūsta kitokios mados rš.
apiplū́sti
1. intr. užtvinti: Apiplū́s pievos vandeniu, kaip užtvenks upę Varn. Visi daržai apiplū́do vandenimi J.
2. tr. užlieti, užtvindyti: Plačius, lygius laukus… Sidabra pavasarį …, išeidama iš savo kraštų, kone visus apiplū́sta BM177(Jnš).
3. tr. apspisti, apnikti, užplūsti: Apiplū́do tą kraštą visoki parėjūnai Skr.
4. (plg. l. opływać) intr. SD228 gausiai turėti, pertekti: Visomis malonėmis apiplū́sta DP626. Svieto mylėtojai … sakos apiplūstą visu geru SPII100.
5. tr. Š apkeikti.
◊ ãšaromis apsiplū́sti Grž graudžiai pravirkti.
pi̇́enu ir medumi̇̀ apiplū́sti (plg. l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Išvesiu jus … žemėn, apiplūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,17.
atplū́sti intr.
1. Š atitekėti, atbanguoti: Vilnys atplūsta rš.
2. ateiti, atklysti: Atplū́dę buvo cigonai Sg. Aš esu atplū́dęs (ne vietinis), čia esu jau keturiasdešimt metų Btg.
| prk.: Atplūdo kitos mintys Vd. Reiškėsi naujosios srovės, atplūdusios su naujosios kartos moksleivija Vaižg.
| refl.: Iš kur tu čia atsiplūdai, valkata? rš.
įplū́sti intr.
1. Š įtekėti.
2. įsiveržti, įeiti (apie orą): Su šalta saulės šviesa įplūsta klasėn kažin kokia maloni srovė rš. Gausi oro srovė įplūdo į ištroškusius plaučius rš.
3. Š užtvinti.
4. įkristi į skystį, įplaukti: Maža musėlelė įplū́do į pieną Užv.
5. refl. Š įnikti keiktis.
išplū́sti
1. intr. Q257 ištekėti, išbėgti: Vanduo išplū́do iš tos skylės Prk. Ašarų srovė jam iš akių išplūdo Ns1856,2. Daugesn vandenio ižg jų akių ižplūstų, o nei nū yra vandenio po visą pasaulį DP11. Ižg kūno numirusio ižplūdo kraujas ir vanduo DP182. Judošius … perplyšo pusiau, ir išplū́do visos įsčios jo DP165.
2. intr. Pln išplaukti į paviršių, išplukti: Pavasarį išplū́do [skenduolis] JnšM. Nešvarumai išplūsta į viršų rš. Išplū́do i plūduruo[ja] katinas šulnė[je] Krš. Štai išplūdo iš po vandens septynios karvės S.Stan. Tik staigu pliaušku pliaušku ir išplū́do ant vandens laumė Š. Viename krašte pasinėrė, o antrame išplū́do vaikas J.
^ Išplū́do sėlena į viršų (sakoma apie nevykėlį) Vvr.
3. intr. išsileisti, ištirpti: Jeib kalnai ties tavimi išplūstų CII1038.
4. intr. išplaukti, išplaukėti: Miežiai buvo išplūdę ir linai galvas gavę BB2Moz9,31.
5. intr. išaugti, išvešėti: Iš jų (supuvusių grybų) trąšos želmenais aplinkom išplūsta A.Baran. Koki iš to išplūsta vaisiai? brš.
6. (plg. l. wypływać) intr. kilti, eiti (iš kur): Ta gražybė jo yra kaip versmė, iž kurios visokia sutverta gražybė ižteka ir ižplūsta SPI171.
7. intr. išplisti, pasklisti: Kiteip serga žmogus, kuris turi trichinas pilve, žarnose, kiteip tas, po kurio visą kūną yra išplūdę rš.
8. intr. daugeliui išeiti, išvykti: Išplū́do daug anų į Ameriką Krš.
9. intr. išklysti, iškrypti iš tiesos kelio: Reikia mums tuo labiaus dabotis to, ką girdėjom, idant kada neišplūstumbim BtPvŽ2,1. Išplūdusi širdis jo įveikta … buvo Ns1837,1.
10. tr. Vv, Trgn iškeikti, iškoneveikti: Kad išplūdo, tai išplūdo tą vagį Ldvn. Išrėkė, išplū́do – apsisuko, ir vėl gerai Dkš. Išplū́do mane kap tik įmanydama Mrj. Tai jį išplūdau, kap tik man in galvą atejo Kb. Kap šunį išplū́dau Lš. Ana mane visa gerkle išplū́do Dglš. Išplū́do mane, ir tiek J.
| refl. Š.
nuplū́sti intr.
1. nutekėti: Akmena nuplūsta ing Prūsus IM1857,41.
2. gausiai nutekėti, nuplaukti: Kasmet į Aralo ežerą nuplūsta apie 20 milijonų m3 vandens rš.
3. daug išbėgti, ištekėti: Anai nuplūs kraujas J. Nuplūdus ašaroms, pasidarė jai lengviau Žem.
4. užtvinti, užsilieti: Jei staigu atšils, [v]andeniu nuplūsiam Ggr.
| Rūtų vainiką žirgui sušėrė, šilko kasnykas krauju nuplūdo (d.) Ad.
5. daugeliui kartu nueiti: Minia triukšmingai nuplūdo paskui senį rš.
6. nueiti, nuvykti, nusidanginti: Mano avinėlis į kažkurias padalijas nuplū́do Skr. Viena dalis nuplūdo ing pasvietį, šiandien Meklemburgu vadinamą S.Dauk. O aš nulėkdama, o aš nuplūsdama į tėvelio sodelį, kukavau rytelį ir vakaružėlį LTR(Ar).
7. išnykti: Buvo nuplūdę vilkai ir vėl antplūdo po karo Šts.
ǁ praeiti, dingti: Ta mada nuplūdo Nt. Seniai nuplūdo pjūklai šeškadančiai Šts.
8. nuklysti, nukalbėti: Galiu nuplū́st kalboj – patai̇̃sai mane Švnč.
9. (plg. l. spływać) atsirasti, kilti, būti gaunamam: Jei kas mūsimp yra padūksio, jei kas malonės …, tatai nuog anos (Marijos) nuplūsta DP626.
paplū́sti intr.
1. imti gausiai tekėti, pasilieti: Paplū́do iš žaizdos kraujas Kp. Ašaros upeliais iš akių paplū́do ArchXL96. Stambios kaip žirniai ašaros paplūsdavo per veidus rš.
| Mudu eisiav lauka[n], pasku paplū́s (susišlapins) Prk.
2. pritekėjus telkšoti: Prie miestelio paplū́sta vanduo Plš.
3. patvinti, pakilti: Susmuko, pasileido sniegai, kad net upės paplū́do Skr. Kaip aš gailiai apsiverkiau, marelės paplūdo TDrV34(Tvr). Daug greičiau upės paplūsta dėl lietaus rudenį rš. Jei tas ašaras surinktum, pasidarytų srauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų nunešti šalin vargą, bėdas J.Bil.
4. Kzt užtvinti: Lytoti buvo metai: į dirvas neįbridom, pievos paplūdo, šienas supuvo J.Jabl(Žem). Kloniai vandeniu paplūdo, pasidarė jūra, ežerai Mš. Kur tau nustos [lijus], paplūdo visi pašaliai vandeniu Žem. Paplū́stančios pievos Ggr. Lova paplūsta, kad su stintomis (apsišlapinęs) atsikelia vaikas J.
5. skendėti (kame): Visi laukai paplū́do vandenė[je] Šll. Jau visi namai paplū́do balo[je] Vv. Guli guli bernužėlis kraujuose paplūdęs, stovi stovi žirgužėlis galvelę nuleidęs (d.) Gdr.
| prk.: Arielkoj paplūdę stovi (labai geria) Km. Kad būt nemirę mano tėveliai, būč nepaplūdus svieto vargeliuos LTR(Ut). Tu paplūsi, tu paskęsi mano ašarėlėse Vb. Visa jau žemė griekuose paplūdo A.Baran.
6. gausiai tekant apsilieti, apsipilti: Seneliui sudrebėjo balsas ir paplūdo ašaromis akys rš. Ranka krauju paplū́do J.Jabl(Als). Krauju paplū́do karvė Antz. Tektų tavo širdžiai kovoje kraujais paplūsti J.Jabl.
| prk.: Paplūsti vargais I.
7. Sut, Vrn, Lnkv, Vvr iškilti, išplukti į paviršių: Tiek lijo, i šieno kupstukai paplū́do Grd. Kaip šavau, lydeka tuo paplū́do Als. Žuvys paplūsta į viršų, kaip prỹtrenka Štk. Ženyčiuos aš tave, kad akmuo paplūstų LTR(Jnš). Ledas paplū́dęs ant vandens J. Tiltukas plūdura jau paplūdęs Žem.
8. nuplaukti: Ir paplūdo [bernelis] in mareles vaduot vainikelio LMD.
9. paplisti, pasklisti: Paskui tą sėtuvę su spietliumi įdėkiat į stotką ir viršuj akminį uždėkiat, kad nepaplūstų [bitės] S.Dauk. Paplū́do po svietą tokios baisios žinios Imb. Malonus jausmas paplūsdavo po visą mano kūną rš.
10. daugeliui kartu eiti, imti traukti, pasipilti: Žmonių paplū́do pilni keliai Alvt. Ar iš kiaurosios tiek paplū́do žmonių! Srv. Kad paplū́do kareivių, baisu ir žiūrėti! Kair. Iš salės paplū́do žmonės DŽ.
| Paplūs ant ponų visokios pasakos, įvairūs juokai Žem.
11. gausiai atsirasti, priaugti: Bul'bos reikia gelbėti: jau žolė paplū́do Slm.
12. imti, pradėti ką daryti: Kaip paplū́do skruzdėlės eit, kaip papliupo – bus lietaus Pš. Paplūdo visi už vienas kito šaukti Žem.
13. pakvaišti, pasiusti: Dabar jau visai paplūdo, pradeda ir lempas daužyti LTR(Klp). Suėdei tu mane kap šuva paplūdęs LTR(Ldvn).
14. papliaukšti, paplepėti: Neklausyk, ji daug paplū́sta Slm. Jam nevalnia nieko sakyt, galia paplū́sti kai kam Slm.
15. pakeikti, pabarti: Jis paplū́do jai, tai dvi pari gavo Lp.
| refl.: Diedas su boba pasiplū́do, pasibarė, ir tiek Vrn.
◊ ãšarose (ãšaromis, verksmè) paplū́sti graudžiai pravirkti: Ana ãšarose paplū́do Kv. Gal tėvynę tau išplėšė, kad tu taip nuliūdai, ar sau prieglaudos nebrandi, kad verksme paplūdai? Kp. Kur akeles pakėliau, ašarėlėm paplūdau NS502. Ė ir sugrįžęs savon šalelėn, ašarėlėms paplūsiu A.Baran. Visas pasaulis paplūs ašaromis I.Simon.
širdi̇̀s kraujai̇̃s paplū́sta pasidaro skaudu, liūdna, graudu: Garsus plaktuko pokšėjimas sklido po visus namų kampelius, atsiliepdamas visose paplūdusiose kraujais širdyse rš.
parplū́sti intr. gausiai užeiti: Užpuldavo kokie pikti kaimynai arba ir iš svetur parplūdusios gaujos prš. Taip daug klausytojų parplūsta, kad mano namuose nei vietos nebliekta LC1887,11.
pérplūsti
1. tr. plūstant pereiti per viršų: Jūroms užbrėžiant rubežius ir įsakymus apskelbiant [v]andenims, kad neparplūstų pašalių savo M.Valanč.
2. intr. būti pervežamam, pergabenamam (apie didelį kiekį): Su eizenbonės vežimais perplūstančiuosius javus BzF157.
priplū́sti intr.
1. atitekėti, atbėgti: Venta priplūsta iš Šiaulių pavieto IM1857,41.
2. gausiai pritekėti, prisilieti: [V]andenio priplūdo visas ežeras LTR(Dkk). Akys priplūdo ašarų rš. Atvertą ir kraujo priplūdusią žaizdą parodyt dainoj nelinksmoj ateinu rš. Pilna burna seilių priplūdo rš. Karolis jaučia, kad jo skruostai priplūsta kraujo rš.
ǁ prisipildyti, prisklisti: Visa pirkia priplūdo ugnies drauge su stipriu perkūno trenksmu rš.
3. gausiai prieiti, prisirinkti: Kad priplū́do šiandien svieto! Ds. Tada priplūdo daugybė kareivių ir klausia, ko jis reikalauja BsMtII251. Visas pajūris buvo priplūdęs žmonių rš. Priplū́do čia žmonių marios DŽ.
4. priklysti: Prie mano bandos priplū́do kažkieno avinas Skr. Kažin kieno šuo pas mus priplū́do ir būna Šmk.

×razplū́sti (hibr.) intr. pasklisti, iškrikti: Prancūzai ejo razplū́dę Brsl.
suplū́sti intr.
1. sutekėti, subėgti: Tarpukalviuose telkšo ledynų laikotarpy suplūdę vandens sp. Gyvulys gali nugaišti pritrūkus kraujo stambiose kraujagyslėse, jam suplūdus į kapiliarus rš.
| Nuo to šalčio netrukus visa gyvybė suplūdo į viršutinę kūno dalį rš.
2. apsipilti, užsilieti: Šilko vainikas kraujais suplūdo, aukso žiedeliu žirgą pakaustė (d.) Ad.
3. daugeliui kartu sueiti, sutraukti, suplaukti: Suplū́sta [į turgų] žmonių mašinų mašinos Grd. Matai, kad prie bliūdo, tai tuoj visi suplūdo Ds.
| Sakiau, ka suplū́s visi darbai už sykio Pvn.
4. paleisti paskalą, sušnekti nei šį, nei tą: Čiagi buvo suplū́dę, ką trečiadienį bus atlaidai Str.
5. Kls niekus, nesąmones susapnuoti: Susapnuoji, suplū́sti nei šiai, nei tai Vlk.
| refl.: Ar aš tai tep sapny susplūdau, ar tai tikrai buvo Tvr.
6. sukvailioti, išprotėti: Po šiltinės visai suplū́do Pnd. Kalba kaip ir suplū́dęs Pnd.
7. refl. susibarti: Susiplūdo su savo žentu K.Bor.
užplū́sti
1. intr. pakilti, patvinti: Daba upukas paršokamas, o kad užplū́s, gausi pabristi Vgr. Visi upiai užplū́do J.
2. intr. būti paplukusiam, užlietam, pasemtam: Ažplū́do pieva Sl. Visa pieva užplū́dusi vandenimi J. Teip jau buvom užplū́dę, užtvinę Brž.
3. tr., intr. užsemti, užtvindyti, užlieti: Ėmė leisti, ir užplū́do kelią Grž. Vanduo užplū́do, ir supuvo šienas J.Jabl(Šlv). Vanduva kad užplūdo iš upės, kad net vertimus (arimus) semia Smn. Jūra ne kartą užplūsdavo žemynus sp. Bangos šnarėjo, užplūsdamos smėlį rš. Gausios ašaros užplūdo jos akis rš.
| prk.: Šilto jausmo banga užplūdo Katrytės širdį V.Myk-Put. Užplūdęs silpnumas pakirto kojas, ir jis atsisėdo J.Avyž.
ǁ užsitraukti, užslinkti: Dūmais tik ažplū́do, i nieko nesiregi Rš.
4. intr. apsipilti, užsilieti, užtvinti: Jos veidas nubalo, o žydros akys ašaromis užplūdo LzP. Akys ašaromis ir krauju užplū́dusios ir užtemusios DP145.
5. intr. iškilti, išplukti į paviršių: Kopūstai puode užplū́do Sl. Kai plūksnelė nuskęs, akmenelis užplūs, tada ašiai, motinele, aš in tave sugrįšiu (d.) Ml. Jeigu inspėsi šito ežeriuko vardą, tau užplū̃s maišas pinigų Plš.
6. tr., intr. gausiai užeiti, užplaukti: Minia užplūdo ir juos nustūmė J.Balč. Fašistų žiaurios gaujos užplūdo kaimus ir miestus E.Miež. Miestą buvo užplūdę turistai A.Vencl.
| prk.: Atrodo, tarsi rašytojas pasakotų, neturėdamas jokio išankstinio plano, pasiduodamas užplūstančių vaizdų srovei rš. Sunkūs prisiminimai, staiga užplūdę jos galvą, užgniaužė žodžius rš.
7. intr. ateiti, užklysti: Iš kur jin čia užplū́do? Ar.
| prk.: Tokia graži buvo ta dainė, rasti užplū́s į mintį Vgr. Ginčijas, kas vien jam užplūsta galvon Blv.
^ Be supratimo boba: kas užplū́do [į galvą], tą išgrūdo (pasakė) Krš.
8. intr. užeiti (už ko), užslinkti: Ar gaila, kad saulė už girių užplūdo ir apdengė žemę nakties tamsumu? Mair.
9. intr. gausiai užaugti, užželti, užeiti: Kur anksčiau driekėsi apkasai, viskas užplūdo tankia žole rš.
10. tr. užpulti, užstelbti: Žirnikai užplūsta rugius, sunki būs rinkti, nė atplėšti negal Šts.

Daugiau informacijos

razplū́sti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

prasprógti

Apibrėžtis

sprógti, -sta, -o K, Š, DŽ, NdŽ
1. intr. dėl tam tikros reakcijos staiga su stipriu smūgiu išskirti energiją: Laivo triumuose sprogo siera, ir laivas akimirksniu nuskendo sp. Sprogstamosiomis medžiagomis vadinami junginiai arba jų mišiniai, kurie nuo smūgio užsiplieskia, virsta dujomis ir išskiria daug šilumos K.Daukš. Grynos šviečiamosios dujos dega nesprogdamos rš. Sprogstamosios dujos PolŽ62.
| prk.: Atrodė, kad tučtuojau sprogs (prasiverš) sukilimas V.Myk-Put. Sprogo naujas juokas I.Simon.
ǁ part. praes. lingv. staiga nutrūkstantis ar pritilstantis (apie priegaidę, garsą): Sprógstančioji, arba lūžtančioji, priegaidė K.Būg. Priebalsis d yra sprogstamas K.Būg. Sprogstamàsis garsas NdŽ.
2. intr. L, Rtr suirti, sugriūti, sutrūkti į dalis nuo stipraus smūgio, sukelto staiga išsiskyrusios energijos: Par karą sprógo stotis, mūso visi langai iš tos virtuvės išbiro Lpl. Sprógo tas akmuo i prikirto pri sienai tą mergelę Trkn. Ale tik biškį pakrapštinėjau, sprógo – ir akies neliko Yl. Ka tik ans ras kokias sprogstamósias tas bombas, ka ans leis ir išsprogdins Akm. Suvirtom į griovį, apsukui bombos sprógsta Žg. Anie įmetė ampoles kokias sprógstančias Brs. Kai davė butelis, sprógo, apšutino i burną, i rankas Antr. Bačka sprógo, su žibalu apliejo, i mirė Jrb. Yra ir vieną kartą gyvenime sprogstančių žvaigždžių rš.
3. intr. Q79, Sch83, K, Dkš, Skrb atsirasti plyšiui, įtrūkti: Reiktum būti sprogtinomis trobomis nuo šilumos J. Reik duoti [neklaužadai], ka subinė sprõgtum! Rdn. Ans trenkės į tą mašiną, i sprógo galva anam Gršl. Šoko nuo dviračio, sprógo plaučių gyslos Dbč. Jum ausys kad nesprógt nuo mano dainų! Bb. Čia iškyla spuogas, čia sprógsta Stl. Kodė tavo kailinių nugara sprógus? Grnk. Ašis geležinė iš smarkumo įlindo į žemę i sprógo par pusę BM199(Grnk). Įpyliau karšto vandens, ir sprógo stiklinė Šlv. Nuo alaus statinės sprógsta Stak. Rąstas [bitėms] buvo apdengtas su stogu, ka neaplytų, ka nuo saulės nesprógtų, neaižėtų Sk. Obuolys, kritęs nū obels, sprogo ir sueižėjo Žem. Šunys vos nesprogo, berydamys meisą M.Valanč. Parnešė sprógtinas (nuo kurių galima patrūkti) naštas Slnt.
| prk.: Galva sprógsta, tep skauda Prn. Galva ūžė, sprogo skausmu Žem.
^ Tegul prastas pilvas sprõgs, negu geras valgis vėjais nueis Plv. Nekimšk per daug – pilvas sprogs LTR(Srd). Iš visų šalių vargas spaudžia, nors imk ir sprok! J.Jabl. Gale lauko puodas sprogsta (aušta) Kos196.
4. intr. labai prisipildžius būti tempiamam, plečiamam: O jau sprógsta anam viduriai – prigėręs to vandens Lk. Nuo tų pelų i sprógsta daba veršiam pilvai, ka užėda jų Rd. Nebegaliu tverti, man burna pusiau sprogsta! LMD(Sln).
| Vyras kaip išsiėdė – neb tas, sprógsta raudoniu (labai raudonas) Lkv.
sprógstančiai sprogstančiai̇̃: Sprogstančiai̇̃ priėdė kiaulės bulvių J.
5. intr. KlG97, VlnE4, BtMt24,32, H158, R, D.Pošk, Sut, N, KII9, K, M, J, L, Rtr, Vvr, Šlv, Plt, Šmn, Tvr skleisti pumpurus, lapuoti: Sprogsta medžias SD239. Įčiepinau i žiūriu: sprógsta – prigys Jrb. Vyšnios sykiu sprógsta ir žydi Dkš. Kai medžiai sprógsta, visados atšąla Ob. Pumpurai buvo besprógstą, i še – užšalo baisiausiai Krš. Dar̃gi lapai nėra sprógę Dv. Jau ka nesprógusius medžius užgriauja, tai pavasario gero greit nelauk Bgt. Jei miškas ilgai sprogsta, tai, sako, bus tais metais blogi metai LTR(Auk). Kuojos nerši aliksniam sprogstant LTR(Km). Nesprók nesprók, aržuolėli, šiąnakt bus šalnelė (d.) Smn. Sprogsta rožės, sprogsta rūtos, sprogsta lilijelės, sprogsta mano jaunos dienos kaip darže žolelės KlpD31. Veizdėkit … ant visų medžių: kad jau sprógsta, žinote, jog jau arti yra vasara DP12-13. Kad pradest jo (figmedžio) šaka sprogt, … numanot, jog arti vasara yra Ch1Mt24,32.
| prk.: Ė tu, šarka. Dar jauna esi. Dar tik sprogsti P.Vaičiūn. Ką tik buvau besprógstanti kaip darže rūtelė JD142.
^ Medum sėji – pipirai sprogsta B887. Medų pasėjai – pipirai sprogsta S.Dauk. Nei sprógsta, nei žydi – ir uogos esti (ėglius) Al.
ǁ dygti, kaltis: Jiem ūsai kaip tik pradeda sprogti, siunta Ar. Kad barzda pradeda sprogti, tai jie plaukučius išrauja rš.
6. intr. nuo karščio atitrūkus šokti, lėkti tolyn: Nurimę sustojom prie tviskančio laužo, kur žiežirbos čirkšdamos sprogsta į veidus V.Myk-Put. Kaip sprogo ugnies sprogulė į mane, ir išdegė man užpakaly drevę BsPII93.
7. intr. NdŽ, Krkl lįsti į paviršių, iššokti, išvirsti: Puta šaltas vė[ja]s, ka ir akys sprógsta lauku Krtn. Vincas tik dairosi į visas puses, kad net akys sprogsta K.Bor.
8. intr. Kos180, NdŽ, Trgn švisti, aušti: Dienelė sprogo grįžtant iš vaišių Dr. Aušrai sprogstant, Liuprektas puolė ant lietuvių abažo S.Dauk.
9. intr. Rtr, Jdr stipti, dvėsti: Ko veršelis sprógo, mun uždarbė, o tau, daktare, negarbė (sako kailialupys) Slnt. Vaikai, tik nemuškit ir netraiškykit [bitės]: ana ne sprógsta, o miršta Žg. Musmirės tai tos nuodingos, musės nuo jų sprógsta Žg. Čigonai tik duodavai i duodavai į šonus, kad tik bėgtų arklys kad ir sprógdamas Mšk.
^ Ir arklys sprogdamas spiria LTR(Pp). Nesprogs žiurkė ant aruodo LTR(Jnš, Žg).
ǁ būti arti dvėsimo, galuotis: Sprógo sprógo karvė kokį mėnesį Krš.
10. galą gauti, mirti: Anie sprógsta žemėn, netura nėko Krtn. Nedovenosu, kad i sprógsu, nedovenosu! Varn. Vos pakobrinu – rodos, ka jau sprógsiu šiandien Trk. Tesprõgstie ans ir ano vaikai už tokias jeibes! Rdn. Sprógau žemė[n], į torą įkibusi ejau, ale ano pagelbos neprašiau Krš.
^ Koks gimė, toks i sprógs LKT156(Grz). Koks jau velnias gimė, toks ir sprõgs Pš. Melagiu gimęs, melagiu ir sprogs LTR(Ds). Vilku gimęs, vilku i sprogs Trš.
sprogtinai̇̃ adv.: Nepjauk teip sprogtinai̇̃ Slnt.
11. intr. Jnš, Vlkj, Ar, Skd, Kv atlėgti, kristi, liautis: Sprógo šaltis – ir alsuoti lengviau pasidarė Slnt. Argi tas šaltis nesprõgs, ilgai vargys? Jrb. Sakiau, kad, stojus jaunam mėnesiui, sprõgs šaltis – ir sprógo Srv. Pašala pašala gerokai, veizėk, ir sprógsta šaltis Vvr. Vakar suskaičiau dvyleka plikagalvių, ir šaltys sprógo Krž.
ǁ pasibaigti, išsekti: Bronė – kantri motriška, ale jau kentalas sprógo Rdn. Senims yr kantrybė sprógusi, veizant į jaunų darbus, i bamba Krš.
12. intr. prk. nueiti niekais, būti išleistam, išeikvotam: Anam sprógo šimtinelė iš kišenei, kol vaiką pagydė Dr. Štai švogeris paprašė į kūmus – pusrublis sprogo M.Katk.
13. godžiai valgyti, gerti, ryti: Nesprók tiek daug! Pln. Ans sprógsta ką pagrobdamas Kv. Tie žalčiai tranai darbo nedirba, o tik medų sprógsta Rdn. Sprógti težinai, o pri darbo nėko neišmanai Šauk. Jau mun duoną ėdėt, rijot, sprógot! Krž. Sprók, ką turi po nosės! Žr. Eikit greičiau sprógt, jau kadai išviriau! Vdžg. Užteks tau sprógt, palik da ir man Sv. Toks karštis – vandenį tik sprógstam bepradėm NmŽ. Oho, kad sprógsta, net ausys linksi Kp. Tas arklys toks pasiutęs, groba tas avižas ir sprógsta Sd. Ateina i sprógsta lapus burokų tos senės vištos Šd.
| prk.: Sprók mano gerą (naudokis) i gerk mano ašaras! Ps.
14. gerti alkoholinius gėrimus: Sprógsta i sprógsta par dienas, o vaikai netura ko ėsti Kv. Nesprógęs dreba visas kaip kisielius (apie alkoholiką) Krš. Visi tik sprógsta, tik ryna tą smarvę Rdn. Gavo algą i sprógsta, o čia keturi vaikai Rdn. Sprógo kas dieną degtinę ir prasprogo savo ūkį Dr. Tau tai užtruks, nebeturėsi iš ko sprogti Žem. Tie visi duoda jam sprogti, tai ir parsivelka namo snukiu ardamas I.Simon. Kad tik turėčiau kuo girdyti, o sprogstančių bus! LzP.
^ Ka velnias prišoks, ir iš kirvio koto sprógs Škn.
15. intr. menk. pulti, gvieštis, siekti: Senovė[je] sprógdavo tie vyrai ant tų pinigų kai velniai Jrb.
16. intr. menk. vargti: Sprógau visą dieną ant mašinos stalo, kad kūlėm Šts.
◊ ãkys [iš kaktõs] sprógsta
1. sakoma stebintis: Įvertė lašinių [į lėkštę] – ãkys sprógsta KlK12,69(Rdn).
2. sakoma ką sunkiai darant: Tavo ir ãkys sprógsta tą akmenį kelant Dr. Dirbsi, prūnysi, ka ãkes iš kãktos sprógs Krš.

badù sprógti badauti: Vaikai sprógsta badù, netura ką duoti Žr.
galvà sprógsta [pusiáu] užgula sunkios mintys: Pasiklausai, kas senovė[je] buvo, plaukai stojas, galvà sprógsta pusiáu LKT80(Ub).
iš ãpmaudo (iš pỹkčio, iš piktùmo) sprógti labai pykti: Aš iš ãpmaudo galiu sprógti Rsn. Susiedė iš piktumo ko nesprogsta! BsPII73. Tegu ji sprogsta iš apmaudo, tegu šėlsta rš. Kaip man rodos, žmogus sprogsta iš pykčio rš.
iš juõko (juokai̇̃s, juokù) sprógti labai juoktis: Žiūrint į girtus, galima sprógti iš juõko Jnš. Teip mumis išjuokino, kad mes sprógom juokai̇̃s Sd. Net sprógsta juokù Pc.
iš pavỹdo sprógti labai pavydėti: Raganos dukra … šilko marškinius išvydo – vos nesprogo iš pavydo S.Nėr.
iš puikýbės sprógti labai puikuotis: Na, bet iš puikýbės sprógsta! Mrj.
mólio bùlys sprógo suiro didelis draugiškumas: Sprógo mólio bùlys ir juodum, bet par daug ir laižės Brs.
net dañtys sprógsta apie godžiai valgantį: Išėjus sargybiniui, sesuo metėsi valgyti: duoną laužia, sviestą su pirštu tepasi, arbatą pilasi, kad kemša, net dantys sprogsta Žem.
širdi̇̀s sprógsta [pusiáu] Rz, Ndz labai skaudu, liūdna, gaila: Muno širdis pusiau sprogsta S.Dauk. Kaip tau širdi̇̀s nesprógo vaikus palikti ir išvažiuoti! Krš. Tai to jauno bernelio žirgelis žvengia, o man, jaunai mergelei, širdelė sprogsta LTR(Mrc). Gailu veizėti į tą vaiką – širdi̇̀s sprógsta pusiáu Skd. Tėvam širdis sprogo matant, kaip jų turtai pusiau skyla Vaižg.
širdi̇̀s sprógsta iš džiaũgsmo PnmA labai linksma: Širdelė sprogsta man iš džiaugsmo! Vd.
šónai vos nesprógsta iš juõko labai ima juokas, labai juokinga: Vakar, grėbdamas šieną, kai ėmė apie grėblį dainuoti, tai visų mūsų šonai vos nesprogo iš juoko V.Krėv.
tulži̇̀s sprógo prasiveržė pyktis: Na, žinai, ir aš nebetylėjau. Čia mano tulžis sprogo I.Simon.
apsprógti intr.
1. aplink įtrūkti, įskilti: Aprėžė su ta magnasava kulkele …, tuojau mūras apsprogo kaip stiklinės dugnas BsPII146.
2. sudygti, sulapoti, sužaliuoti: Apauga, apsprógsta – gražu, o dabar medžiai pliki Klt. Tik ką apsprógę dobilai Klt.
ǁ visam apdygti: Sėklas užnešė (atpūtė vėjas), ir apsprógo laukas pušelėms Prk.
ǁ įsimesti: Rožė (liga) jam ant veido apsprogo TP1880,46. Dedervinė apsprógo BzF175.
3. nudvėsti: Apsprógo kiaulių vieną metą čia nemažai Užv.
4. būti arti dvėsimo: Apsprógusį veršį pripjovė ir meisą išpardavojo Vkš.
atsprógti intr.
1. NdŽ, Vdk, Grd, Rdn atskilti, atitrūkti, atplyšti: Koja pakrypterėjo, ir atsprógo, atplyšo kaulelis Mžk. Krito nu vežimo, atsprógo šonkaulis kaži kaip Krš. Dalgio briauna atsprógo Lž. Uzbono ausis atsprógo Vkš. Žiežirba atsprógo nuo ugnies Rmš.
ǁ atsiknoti, atšokti: Vaikai, jau atsprógo medžių žievė, dabar galim dūdas sukt Plv. Sako, ka jai raumenys atsprógo nu kulšies Rs.
2. Š, Srd, Tj, Vlk vėl išsiskleisti, išleisti atžalas, atželti, sulapoti: Nušalęs uosis vėl atsprogo iš pašakių Šts. Atsigavo, atsprógo obelės nušalusios Lnk. Šakutės atsprógsta, gal atsigaus vyšnios iššalę Jz. Atsprogs mano žali lapai, ataugs mano viršūnėlė (d.) Ndz. Atsprok atsprok, ąžuolėli, jau žiema praėjo LTR. Kiti javai atsigavo, roputės ir atsprogo TP1881,38.
3. refl. menk. pasitenkinti gėrimu: Na, ar jau atsisprógai? Paį.
įsprógti
1. intr. Š, Trk įskilti, įplyšti, įdužti: Medis įsprógęs J. Puodas yr biškį įsprógęs, gali pilti pieną – netekės Vkš. Įsprógęs stiklas NdŽ. Žemė insprógus, vanduo susgers Aps. Staibukaulis nėra palūžęs, bet tiktai įsprogęs M.Valanč.
2. intr. K, Rtr, NdŽ atitrūkus įšokti, įlėkti, įkristi: Sprogo krosnyje žarija, įsprógo lovon ir uždegė šiaudus Š.
3. prisivalgyti.
4. intr. menk. įsigerti, įgerti: Aš esu biskį įsprógęs Slnt.
◊ širdi̇̀s įsprógo labai kas įkyrėjo: Širdi̇̀s yr įsprógusi, visai paėdė širdį Krš.
išsprógti
1. intr. Q391, H184, BŽ37, Jrb, Kv, Tv, Sd, Grž, Dl iššokti į paviršių, išsiveržti, išsikišti, išvirsti: Lūpos kiečiau susičiaupė, ir kaktoj išsprogo didelė kaip driežas mėlyna gysla J.Marc. A kelnės traukas, a tu drūktėji – subinė išsprógusi Krš. Pilvas išsprógęs kai baisiausio pono Rs. Velnio akys yr išsprógusios, raudonos ir žiba kaip žarijos Vkš. Akys išsprógusios kaip žalčiuo, misliju, ka ans mun dės! Trk. Rėžė su votegu, ir išsprógo akys Trk. Par akį trinkt, akis ir išsprógo Kal. Visi susirinko, rūko rūko [pypkę] – net akys išsprógo LKT273(Krs).
^ Gerk su protu, kad ir akys išsprogtų KrvP(Plv). Kad tau akys išsprógtų už tokį darbą! Vkš.
ǁ išpampti: Išsprogę, išsiliję parejo, o išejo sulysę Šts.
ǁ pasirodyti, ištrykšti: Anundžio net ašaros išsprogsta nuo tų Deveikos žodžių P.Cvir.
2. tr. išsproginti, išversti: Žiūri išsprogęs akis Lnkv. Ko žiūri teip akis išsprogęs? Grž. Akis akiplėšiškai išsprogęs, lūpą pakabinęs J.Paukš.
3. intr. K, NdŽ išlėkti atitrūkus, atskilus: Jei žarija iš krosnies išsprogsta pleškėdama, bus piktas svečias Kp.
ǁ tr. atskelti: Peilis lai išsprógtu viduriu, bet dar papjaunamas Šts.
4. žr. įsprogti 1: Išsprógęs lange stiklas NdŽ.
5. intr. Q62, K, N, Rtr, DŽ1, Dbč, Žln, Pv, Dbk išskleisti pumpurus, sulapoti: Radasto šakelės pusiau išsprógusiais pumpurais NdŽ. Medžiai išsprogsta R46, MŽ62. Jau, mačiau, išsprógę žilvitėliai žali, pusė lapelių išleista Sug. Beržams išsprógus, ąžuolai dar tebesti pliki Š. Išsprógę jau uogelės Klt. Pumpurai jau išsprógo J. Kadai jau išsprógo, ka taip nesteigas augti greitai Vgr. Kad šalnelės nebijočia, per naktį išsprogčia LTR(Ldvn). Kap išsprogs išlapos tvorelėn kuolelis, tai tada paimsiu aš tave, mergele LTR(Lp). Nukris lapeliai, išsprogs ir kiti, numirs tetužis, kur gausu kitą RD171. Neišsprogs girelė[je] sausoji lazdelė JD1515. Kol ąžuolai neišsprógo, kailinių nepadėk PnmA.
| prk.: Iš to pat graikų su romėnais kelmo ir mūsų tauta yra išsprogus rš. Christus, sūnus Dievo, iš jo širdies išsprogo Mž343.
6. godžiai suvalgyti, išgerti, išryti: Visą bulbynę išsprógo Pvn. Velniškas yr ėdimas muno uošvėnės: išsprogtų ir kiminus iš sienotarpių Šts.
7. išgerti (alkoholinių gėrimų): Tą butelį išsprógsta, perka kitą – to negana Rdn. Tu vienas išsprógai, o py manęs neatnešei Plik.
8. intr. Krš, Tv, Šd visiems galą gauti, išdvėsti: Ka išsprogs gyvaliai, nusipirksu kitus LTR. Visos mūsų kiaulės išsprógo Vkš. Ir mano arkliai išsprogs Žem.
ǁ neprigyti, išdžiūti: Kur išsprógo sėtiniai, burokų įdiegiau Rdn.
9. visiems išmirti: Jauni išvažinėjo, kaip seniai išsprógsma, kas kaime bedirbs! Rdn.
◊ ãkys [ant kaktõs] išsprógo
1. Upn labai nustebo: Nuo tos žinios jam ãkys an kaktõs išsprógo Rs. Žvilgt už daržinės – man i ãkės an kaktõs išsprógo: tie [vokiečiai] jau [karvei] ragus bekertą LKT106(Klm).
2. sakoma ką sunkiai, jėgas įtempus darant: Ãkys išsprógo, kol tokį maišą atvilko Kair.
nusprógti intr.
1. Š, NdŽ, Krtn, KlvrŽ, Rt, Šv, Rs sutrūkti, suskilti: Kubilo lankai nusprógsta, [kubilas] sugriūna, pardžiūna Plt. Nusprógęs lankas, pataisyk tą kubiliuką Krš. Nusprogo klumpis, ir parejau basas Šts.
ǁ suskirsti, nušašti: Lūpos nusprógo Kv. Gumbeli, kad tavo liežuvėlis būtų nusprogęs [už įskundimą]! Žem.
2. J, Š, L, Rtr, NdŽ, Sd, Lk, Všv, Stak, Vdžg, Skr, Lkč, Žž, Rd, Mšk, Šd nudvėsti, nustipti: Karvė užsirijo bulvių i nusprógo Rs. Da buvo veršis anos susirgęs, a pargirdėm, a paršėrėm – vos nenusprógo Als. A tokį pilną viedrą duodi veršiuo – nūsprógs Lkv. Negink taip, o kumelė nūsprógs Up. Jos (žiurkės) užėdę tų nuodų – mat nusprógę Ps. Senas buvo ir nusprógo tas mūsų bėrasai arklys Skrb. Neištūrės karvė nenusprogusi tokio[je] ganyklo[je] Šts. Ir tankiai žmogus randi – skersai kelio kurmis ėjęs ir nusprogęs LMD(Sln).
^ Nusprogo meška, mesk ir dūdas į šalį Sln. Gaidys manė manė ir nusprogo Krt.
3. Š, NdŽ, Pln, Žr, Šlv, Jnšk, Užv, Snt menk. mirti, galą gauti: Sakov, par tas dvi dieni nenusprógs [nevalgę] Slnt. Mažne nusprógo begerdamas Trk. Buvo ten darbų, būtumėt nusprógę, kad taip būtumėt dirbę kaip mas Varn. Jei kas pastatytų pri tokio darbo mūso vaikus – nusprõgtų Lks. Nusprógsiu, bet neisiu operacijos dirbti Trk. Nei ai nepasakė – nūsprógo, i gan Klp. Kaip tas vartas nusprógo, žmogaus širdis ataugo JD956. Pasiutęs gerumas! toj vilkaunėj ko nenusprogau! LzP. Baigu nusprógti Kv. Dėl ano gali nusprógti – toks arklaširdis Trk. Nusprógs kaip ubago paršelis beėsdama Krtn. Par aštuonioleka metų karaliavęs, o devyniolektūsiūs parsirgęs nusprogo M.Valanč.
^ Kol riebusis sulys, tai liesasis nusprogs (padvės) Sln. Ka tu ben nusprõgtumi! Dr.
nusprogtinai̇̃ adv.: Dainiuos ten anie, gers nusprogtinai̇̃ Šts.
ǁ refl. nusigaluoti (dirbant): Badą giniau, kito nieko, o dirbau visą amžių nusprogdamós Nt. Lai nusprogstas nerti su tokiais linkstančiais virbalais! Šts.
4. Šd, Lnkv, Rs, Šll, Vkš, Lk, Ms menk. užskursti, sulysti, sumenkėti: Aš tokia padvėsusi buvau, nusprógusi, aš negalėjau tarnauti, neturėjau jėgos Jdr. Jis daba toks nusprógęs, ka baisu žiūrėti Krž. Kur jau nusprógęs koksai paršas, niekas neperka Mžš. Ir ans pamato, kad vaikas vedasi tokį nusprogusį šunį skandinti LTR(ž.).
| Įdevė tris keturius nusprógusius obulus Ms. Tokia nusprogusi obelelė besanti su mažais obuleliais Žr.
nusprógusiai adv.: Nusprógusiai (tingiai) bedarbuojanties tiek berandas ir gero[je] buto[je] Šts.
5. End nuskursti, nusigyventi: Nūsprógę yra, nūvarė ūkę Pj. Nūsprógęs toks kolektyvas Jdr. Ka biednas, sakydavo – ans nusprógęs Kv.
nusprógusiai Apei anus visi nusprógusiai gyvena Grg.
6. Stak sumažėti, paliauti: Palauk, nevažiuok, ben speigas nusprógs Slnt. Kad šaltis nusprogtų, reik suskaityti visų po dvyleka – vienakių, plikių, ruišių ir raudonplaukių Vkš.
7. nusigerti: Buvo nusisprogęs bežulikaudamas Šts. Jis taip nusisprógo, kad vos bepaeina Bsg. Jau tu šiandie ir vėl nusisprógai Paį.
8. Vdk menk. išdykti, pasidaryti piktam, įžūliam: Tai nusprógęs vaikas! Erž.
9. M išsiskleisti (apie pumpurą).
◊ juokai̇̃s (iš juõko) nusprógti labai juoktis: Ką tu juokų pydirbai: galėjom nusprógti juokai̇̃s Dov. Mes mažne nusprógom iš juõko KlvrŽ. Petras liubaus ka pasakys, juokai̇̃s nusprógdavom LKT102(Vg). Ten juokai̇̃s nusprõgtumi iš to muno darbo Žr.
pasprógti intr.
1. BzF175, NdŽ įtrūkti, supleišėti: Pasprógsta tegu kiek, padžiūsta an ugnies bulbos Klt. Papai nu saulės pasprógę, neduodas [karvė] milžti Rdn.
ǁ NdŽ apačioje įtrūkti.
2. NdŽ paželti, pakilti: Žolikė pasprõgs, lengviau šert bus Pgg.
| prk.: O Dainavos šalies berneliai džiaugsmu pasprogo, kad atėjo didiems žygiams metas V.Krėv.
3. NdŽ išvirsti, išlįsti į viršų: Viena akis toki yr baltesnė, biškį tokios pasprógusios tos akys Trk.
4. Brž nudvėsti, nugaišti: O karvė buvo jau pasprógusi Šlu.
5. persitempti, nusivaryti, patrūkti: Pasprógusi kumelė buvo, dėl to ir neatėmė Vvr. Mūso arklys vakar pasprógo Kl.
6. menk. numirti, galą gauti: Mažne pasprógau betempdama tą maišą Ms. Gal daugiau nebmatysmos, gal pasprógsu Krš.
7. NdŽ, Žd, KlvrŽ, Šln, Bsg menk. godžiai pavalgyti, pagerti, paryti: Pasprógo, o nė dėkui, nė užgraužo – toks kiaulė Kv. Dirbsi kaime – būsi pasprógęs Krš.
8. menk. pagerti alkoholinių gėrimų: Pasprógę velniškai įkyri̇̀ Krš.
| refl. Mžš, Kair: Pasisprógti važinėjovos, ne piršties Šts. Atvažiavo pasisprógti, pagerti, paėsti – tokie žentai Rdn. Nuo alaus nebūtų teip pasisprógęs, kad kitko nebūtų buvę Grž.
◊ juokai̇̃s pasprógti labai juoktis: Visi gali juokais pasprogti LTR(Klp).
pérsprogti
1. intr. L, Rtr, Brs, Nv, Klk perplyšti, perskilti: Taukš taukš pársprogo lankai bosuo Šts. Tie balti kiaušiniai nestipriais kevalais – keli parsprógo Mžš. Tuščias katilas ant ugnies parsprogo LTR(Žg). Siena kad pársprogusi a supuvusi, tai anie (širšūnai) ten gyvena Tl. Šakelė trekš sukama, obuolys šliūkšt per lapus ir bubt po kojų, net persprogo ir sultys ištiško Vaižg. Bet iš to didžio jo (kiškio) juoko abidvi lūpos parsprogo LMD(Sln). Tuo tarpu ledas parsprogo, ir arklys įmurmėjo ravan Sz. Kepėja išsižiojusi kepė, jei duona pársprogo Sd. O jau kriokimas [tankų], Dieve susimylėk, galva gali persprogti J.Paukš. Iš didelio gailesio senutės širdis persprogo TS1900,9. Šeimyna gal pársprogti beėsdami [obuolius] Krš. Kaip gėrė tas milžinas antrą kartą [v]andinį, ir parsprogo LTR(ž.). Blezdinga gieda: rytą vakarą, rytą vakarą lapynė – jei nori, pársprok Mžk. Ji pérsprogtų iš pavydo NdŽ.
^ Kad tu i parsprógtum! (keik.) Bsg. Nors persprok – niekas tuo nepatikės rš.
2. kurį laiką godžiai valgyti.
3. persivalgyti: Susprogo cielą bliūdą košės i pársisprogo, i daba serga Kv.
4. persigerti alkoholinių gėrimų: Pársisprogę nebžino ką betauzyti Pvn. Dieną gėrė mieste i pársisprogo, o daba serga Kv. Ką anie bežino pársisprogę! Krš.
5. tr. menk. girtaujant netekti, prarasti: Pargėrė, pársprogo protą, blūdija Rdn.
6. intr. sumažėti (apie šaltį): Ant ryto parsprógo šaltis Ps.
7. M, NdŽ žr. išsprogti 1.
◊ pẽčius pérsprogo gimė mergaitė: A nežinai, Petruo pẽčius pársprogo! Krš.
mólio sùbinė pérsprogo paliovė draugavę, susipyko: Ne ilgam ta meilė – parsprogs molio subinė J. Visumet molio subinė parsprogsta su didžiu balsu – teip būs ir vokyčiuo Šts.
piesisprógti (dial.) Prk žr. prisprogti 5 (refl.): Pysisprógęs voliosis kai kiaulė Sg. Į pakrūmę eita pysisprógę Kin.
prasprógti
1. intr. NdŽ kiek įtrūkti, įplyšti: Prasprógęs vėdaras juo skanesnis Šts. Pamidorai prasprógę prasprógę – kas anims? Krš. Prasprógo lūpa, i vėžys įsimetės Krš. Kaip pyspaudė, tas skaudulys prasprógo pradėm Plik.
2. intr. Sut, NdŽ, Pv kiek praskleisti pumpurus, sulapoti: Jau prasprógo medelio čiepas, atsigaus Šts. Žolikė bežaliuojanti, medžiai prasprógę Šv. Vai, prasprogtau, kaip rūtelė pražydėtau, kad tave, berneli, gyvą žirgelis parneštų V.Krėv. Rykštė Aarono naktį prasprogus SPII2324.
| prk.: Oi kap uždaboju tave bernelį, prasprog mano širdelė, prasišviečia akelės KrvD17. Nenubudo tik jausmai jauno bernelio, neprasprogo jo širdis V.Krėv.
3. iššvaistyti girtaujant, pragerti: Prasprógti greitas, nepalaiko rublio Krš. Prasprógo visą algą, a tatai žmogus?! Rdn. Atejęs pilną vietelę rado, pilnus pašalius, o prarijo, prasprógo viską Pp. Tėvas viską prasprogs, vis girtas, vis girtas Žem. Tai jau vėl visus pinigus prasprogai, nevidone! I.Simon.
4. girtaujant nusigyventi: Rupūžė tas, prasisprógęs, prasibuvęs Lk.
prisprógti Rtr
1. tr. sprogstant prikristi: Prisprógsta valgis [žiežirbų] K.
2. intr. NdŽ iki kurios vietos įskilti.
3. intr. NdŽ apsiskleisti (pumpurais).
4. daug privalgyti, prigerti, priėsti: Prisprógau tų kleckų lig kaklo Trk. Koks čia darbinykas, prisprógo tik lašinių ir išėjo Žmt. Priėste, prisprogste, kur gerti gauste? Nueiste į balą, ten galą gauste (pabrolių pašiepimas) LMD(Sln). Ar durnaropių senis prisprogo, ar kurių galų! P.Vaičiūn. Katė, strazduičių prisprogus, tris dienas neina į triobas LTR(Lnkv). Ale ragana jau tiek buvo priputus, tiek prisprogus vandenio, kad jau buvo tep kap prisukta votis LTR(Smn).
| prk.: Prisprogo muno prakaito Krkl. Daug tu prisprógai (gavai), kad muni įskundei?! Vvr. Ana prisprógusi yr visokių velnių – ana galia nebeiti numie Trk.
| refl. tr., intr.: Prisisprógai iki rumbo, nors ačiū pasakytum Snt. Parejo karvės iš lauko prisisprógusios dobilų, vos į staldą įtelpa Šv.
| prk. tr.: Jis tų turtų prisisprógęs neužžinomai Dkš.
5. prigerti, prilakti alkoholinių gėrimų: Pareina keturiums prisprógęs, i viskas Krš. Amžinatėlis sau prisprógęs išmušo visus langus Žeml. Prisprógęs nė vienas nenora apsileisti Trk. Veizu, ka atvažiuona prisprógęs arielkos, ka ta mašina eina vizgių vizgais Vkš. Kas nora, lig mėlenumo prisprógsta Rdn. Prisprógsta iki žemės graibymo, o paskum serga Pn.
| refl. Jdr, Sd, Mžk, Rdn, Lk, Skdv, Šauk, Žlp, Jrb: Prisisprógo, mažai kojėse stovėjo Užv. Nieko pelno iš jo uždarbio – kasdien prisisprógęs Mžš. Prisisprógęs – ką su anuo susirokuosi: nei penki, nei devyni Trk. Eik tu, kvaily! prisisprogęs plempi, nė pats nesižinai ką Žem.
^ Prisisprógusi boba už velnį baisiau Krš.
6. nuskęsti, prigerti: Upis yr gili – i kiek prisprógsta Krš. Ka nebūčiu ištraukęs, būtų klane prisprógęs Krš. Kumelė prisprógo Pajuodgiry Sml.
susprógti Rtr, NdŽ
1. intr. nuo sprogimo subyrėti, sugriūti: Susprógo ginklų sandėlis DŽ. [Lėktuvas,] krypuodamas sparnais, nusklendė ištuštėjusia padange už miško ir ten susprogo, nepasiekęs žemės J.Avyž. Tą pečių uždarė, ir susprogo tas pečius iš tos piktvarlės garo DS139(Šmk).
2. intr. BzF175, LL214 suskilti, sutrūkti: Stiklas susprógo DŽ. Susprógęs vandentiekio vamzdis NdŽ. Varlakiai – liga tokia: šunta tarp pirštų, susprógsta, sutrūkinėja Žg. Viena jo klumpė susprogusi ir sutraukta viela I.Simon. Pečius buvo didelis molinis, nudrėbtas, ka nesusprógtų Gršl.
3. intr. Slm išskleisti pumpurus, sužaliuoti, sulapoti: Beržai susprógs kaipmat, nespėsi apsižvalgyti Krš. Kolei medžiai nesusprógę, tai žolės ir nėra Ktk. Jei iš karto susprógsta alksniai ir beržai, tai vasara nei šlapia, nei sausa Upn. Ir susprogo visi medžiai, ne visi žydėjo LMD(Kb).
ǁ sudygti: Kvietys bile žemėj susprógsta Gs.
4. godžiai suvalgyti, suėsti, suryti: Šuo susprógo meisą Šts. Špokai susprógo pusę viešnių Rdn. Daug susprogsta tos bjaurybės kiaulės Rm. Karvapilviai tie pijokai, patį velnį galia susprógti Krš. Atejo girtas, tai ir bandeles, ir uogas – visa nuo stalo susprógo Ut. Suėdėt, susprogot man treigį jautį su nagais, su ragais, su visais daiktais (pasišaipymas iš pabrolių) LTR(Sln).
ǁ prk. sudaužyti, sugadinti: Patį puikiąjį bliūdą susprógai Slnt.
5. tr. menk. sugrobus pasinaudoti: Susprógai muno šimtelius (buvau paskolinęs ir nebeatidavei) Lkv. Susprogai išlupęs nuo mūsų tokius pinigus, susprogai, suėdei vaiką! Žem.
užsprógti
1. intr. NdŽ atsprogus užkristi.
2. intr. sulapojus užkeroti: Medžiai užsprogę, ir nieko nematyti pro langą Ggr.
3. užryti, užvalgyti.
4. tr., intr. menk. užlakti, užgerti svaigiųjų gėrimų: Kas vyrams rūpa – tik užsprógti myžalo kokio Trk.

Daugiau informacijos

ištrū́kti

Apibrėžtis

trū́kti, -sta (-a, truñka Msn), -o intr. K, DŽ; R, MŽ
1. OsG13, Sut, SchL134, KBII149, K, Rtr, KŽ atsiskirti, atsidalyti, pertrūkti į dvi ar daugiau dalių: Bet atsitiko nelaimė – trūko Rožytės karolių vėrinėlis, ir visi karoliai pabiro J.Paukš. Kaip trūko terbos pasaitas, kad lėkė ta terba par tvorą ir pasiliko DS300(Grk). Muzikantas grajina – tai strūnos tik trū́ksta, trū́ksta Pv. Diržas trū́ko NdŽ. Kap patęsiau, tep ir trū́ko [virvė] LzŽ. Tavo virvė trū́ksta J. Anys (siūlai) jau supuvę – trū̃ks i trū̃ks vijant Klt. Prastai suverpta – trū́ksta ir trū́ksta [siūlai audžiant] Jd. Išaudi an dienos pusantros sienos, kada ir dvi, kai netrū́ksta [siūlai], kai gerai suverpta Kp. Atrodo, bovelna stipra, netrùks, kai ausiu An. Ausk i dainuok – netrū́ko [siūlai] Pš. Močiute, trūksta! – Ausk, duktel, iki ant vienos pasiliksi B927. Dvilinka netrūksta B1013, MŽ389, N. Linai su spaliu trūksta N. Lininiai šniūrai nėkumet netrū̃ksta Pln. Kur rateliai išsigrąžė, čia virvelės trūko; trūkte trūko virvelaitės KlvD274. Ar netrūksta valaknėlės, ar nebyra sėmenėlės? LTR(Upn). Pamir̃kai kūralaišius, ba trū́ksta Švnč. Trupėjo akmuo, kibirkščiavo, atplaišos lakstė aplink, o Kazys kalė ir kalė, kol trūko grandis V.Bub. Kai skubinsies, vis tai trùks, tai luš Švnč. Susitaisyk, ka nėkas nelūžtų, netrū́ktų Dr. Tokie asiūkliai būdavo, kur auga balos[e], tai jie trū́ksta, tokie minkšti Slm. Ne raistuos samanos sausos, trū́ksta – netinka namui Upn.
| prk.: Tas [minties] siūlas trū́ko, pradėjau kitą kalbą Všt. Senelis pats gydytojas, numanęs, kad jo gyvybės siūlas baigia trūkti, traukia mane į save Pt.
^ Virvė par daug įtempta trūksta VP50. Ilga žarna trūksta LTR(Kz). Kur supuvę, ten ir trūksta PPr268(Rk). Kur plona, ten trū́ksta NdŽ. Mįslė mįslelė, parvidur (per pilvą) gyslelė, kai ta gysla truks, visas pilvas dubs (sija) LTR.
ǁ lūžti: Kada trū́ksta [kartis], tai tos ragutelės par ledą tolyn nuslysta, nuvažiuoja Aps. Lankas ir geležinis trū́ksta JnšM. Pasiimk tokiam velniu tokią lazdą, kad nei netrūktų̃ Drsk. Kad trū́ko to kartis, paltis muilan – ir momytei tiesiai ant veido Svn.
2. prk. vykti su pertrūkiais, trūkinėti: Kalba trūko, kaip kartais trūksta įtemptas viržis, nes ilgu buvo K.Bor. Kad ir vėlyvas buvo laikas, pašnekėsys netrūko J.Dov. Balsas jam trū́ko NdŽ. Magdalena pradėjo pasakoti trūkstamu balsu savo gyvenimo darbus rš. Nakties tykumoje tesigirdėjo kai kurių vyrų gilus, trūkstamas kvėpavimas rš.
| Mat kad važiuoja iš bažnyčios, kelias netrū́ksta (vežimas prie vežimo) Pc.
trū́kstamai adv.: Dieve, kur mano drąsa, kur mano ugningas žodis dingo, kurio klausydamiesi draugai garsiai šaukdavo ir netrūkstamai plodavo rš.
ǁ impers. nustoti kam vykti: Lijo lijo ir trū́ko – pagãdinasi Drsk.
3. ŠT241, Kp, Pg, PnmŽ rastis plyšiui, skylei, skilti į dalis, plyšti, sprogti: Žiūrėk, ko nors susijaudinai, trūko širdies ar smegenų gyslelė, ir tavęs nebėr J.Paukš. A tau ginsla galvo[je] trū́ko, ka taip duodys (dūksti)?! Krš. Va man gyslelės trū́ksta [kojų], tai mėlynmargė visa Slm. Kai kada pasopsta [smilkiny], misliju, gal gyslelė trùks Žl. Nugurkaulio gysla buvo trū́kusi LKT142(Kin). Trū́ko klupstis mãžai – nesveika DrskŽ. Skaudulys trūksta N. Kap ažsijuokė – ir trū́ko jo votis gerklėn Grv. Tokie guzai atsirado i trū́ko Žeml. Auglys kaip trū́ko, širdį apliejo i mirė Krkl. Spaugai trū́ksta ir plečias po visą kūną Mlt. Plėnia trū́ko – i kraujas užejo an žarnų Brž. Sodindavo nuo tos kėdės ant lovos – buvo pilvas trū́kęs Ppl. Trū́ksta į ausį plėvė, i žmogus nebegirda Rsn. Ir ausis gali trūktie nuo riksmo LMD(Ldvn). Buvo apendicitas trū́kę Dbč. Trū́ko viduriai, ir mirė moteriškė Dg. Gali širdis trū́kt: moma vaiką pametė Drsk. Tai iš to gailesčio trū́ko jos širdis, ir ta numirė Plv. Čia buvo kaulas trū́kę, tai kap padirbėji sunkiai – ir sopa Pv. Sliduma tokia buvo, griuvo – trū́ko galva Kpč. Kaip duosiu kirvio penčiu, tai net galva trùks! Lel. Iž didelio juoko jam ir lūpa trū́ko Mlk. Ragana tą vandenį gėrė, gėrė ir, prigėrus daug, trūko LTR(Mrj). Būdavo, alyviniai net trū́ksta: razsikėtę tik in obelės Klt. Petras nutaikė [kraušinį] į pačią viršūnytę – klerkt ir trūko A.Mišk. Tos bulbės greit suverda: trū́ksta i subyra Mžš. Kai kviečiukus išverdi, tai grūdas būna trūkęs, minkštas Gdr. Palaidai dėk, be trū́ksta dešra bulbinė Klt. Jei duona pusiau pečiuj trūksta, tai kas nors iš giminės atsiskirs LTR(Auk). Vėl stiklas trū́kęs Ssk. Puodas trū́kęs NdŽ. Trùks puodynė, vanduo išsilies Rmš. Kad trùkt bosas, kur vynas rūgsta, lai prigertum Slm. Turi abiem rankom už šiknos, ba trū́kus suknelė Sn. An tavę visa kas trū́ksta kap an kuolo Grv. Visa rankytė ištino, pradėjo trū́kt marškiniukai Upn. Urėdas jojo paskui, tai jai kap davė rapnyku, tai jos marškiniai ir trū́ko, ir kraujai išsiliejo nat! Užg. Trū́ko pelėpė – i lyja vidun Dglš. Užuėmė žuvies vislą didelę teip, juog tinklas jų trūko SE158. Užudangas bažnyčios trūko, uolos plyšo PK162. Uolos trūko, žemė judo, numirėliai atsibudo A.Baran. Pirmoj vainelėj žirgelis klupo, antroj vainelėj kardelis trūko LTR(Krsn). Buvo kluonas išmuštas su moliu; ka su spragelu užduodi, ka netrūktų tas kluonas Vvr. Tokias nestoras karteles deda, kad neplyštų, netrū́ktų [molinio tvarto siena] Jnšk. Trū́ko ledas po kojums Rs. Jei liūnas trū́ktų, tai nueitum skradžiai žemę Ob. Jei trùkt [Raigardo] derna, tai nueitai skradž žemės Drsk.
| prk.: Debesỹs trū́ko ir pasileido lyt Mrj. Jau trū́ksta per pusę debesys – gal pas mus nelis Gs. Tegu lija; palis ir nustos, dangus netrùks DrskŽ. Bet kai aš matau gaujas kūno ir dvasios išsigimėlių didžiuojantis savo nesveikumu, tai mano kantrybė beregint trūksta J.Balč. Jų kantrybė gali trūkti kiekvieną akimirką rš.
^ Verčiau likus [valgio], nekai pilvui trūkus LTR(Šil). Oi oi, mano šonai trùks – ką čia dar suvalgius! (apie besotį) KzR. Juokias, kad žandai trū́ksta Jrb. Ko mūs šonai netrū́ko iž juoko Sn. Ko mūs žarnos netrū́ko [iš juoko]! Lp. Gana [valgyti], paskui trūksiu Žl. Negerk tiek daug – trū́ksi Snt. Pijokas tai kai karvė brogoj: trū́k – neišgersi Lel. Nuog vargų gali ir galva trū́kt DrskŽ. Teip kosėjau, atrodo, galva trùks parpus Kvr. Ma[n] galva ko per pusę netrū́ksta [traukiant dantį] Všt. Prisirašė daug, pilna knyga, kad galva trū̃ks – reikia atminties geros Trgn. Tu darbais trū́ksi – kiek darbų daug LKKXII119(Grv). Kad savo žemės turėtų – trūktų, bet dirbtų Strn. Netrū́kus būtum, kad i paruošus [valgyti] Klt. Galvoji: imsi ir trū́ksi Dg. Būdavo, rėk, nors te trū́k Mlt. Vos netrū́kau iš pykčio Snt. Gali trū́kt iš piktumo! Kbr. Jau sėdi, ir tik trū́kt! (tuoj pravirks) Pv. Buvo [debesis] kap trū́kt (rodėsi, kad tuoj pradės lyti) Švnč. Jau ji ant kranto, tik trū́kt (tuoj gimdys) Plv. Tik trū́kt, ar aštuonių mėnasių jau Klt. Boba kap tik trū́kt Dglš. Čia baisiai gerus giedorius turiam – plyšta trū́ksta Skp. Gale lauko bačka (puodas Mrj) trūko (saulė patekėjo) LTR(Vlkv), Prl, Škn, Jnšk. Trenkė perkūnas iš aukštai, trūko dorė – pabiro vaikai (spragilas ir kuliami žirniai) LTR. Užmysiu mąslę, po padu pūslę, toj pūslė kap trūko – an viso svieto parūko (pampotaukšlis) LTR(Lzd).
ǁ darytis su išmuštomis vietomis, šukėtam: Kirvis trū́ksta NdŽ; N.
ǁ kam perplyšus rastis, pasidaryti (apie skylę, plyšį): Pasku [sutinusioje kojoje] pradėjo skylės trūkti Krtn.
4. skirsti, skeldėti, trūkinėti: Muno pirštai trū́kdavo Vdk. Tos kojos trū́kę sutrūkę, tai ašaros byra kap žirniai iš akių Srj. Neturi kur dėtis su tom kojom: trū́ksta, kraujai iš blauzdų bėga Vdn. Ogi ažupenčiai ir man kad trū́ksta – gi basa vaikštai vaikštai Rk. Sako, jeigu basas garnį pirmą kartą pamatai, tai kojos labai trūksta LMD(Vlkv). Bet nakties rasos per maža lūpoms trūkstančioms gaivinti S.Čiurl.
ǁ triušti: Pūsta tavo skaistieji veideliai, trūksta tavo geltonos kaselės LTR(Brt).
5. Mrj, Srj, Dg, Grv, Lel, Ppl sprogti: Netoli bomba trū́ko ir dūmai paspylė Mlt. Kad būt trū́kus to granata, tai būt ažmušus Kp. Tai da man po kojom išlėkė iš sterblės [granatos] – i netrū́ko Kvr. Tai čia va baloj snariadai (sviedmiai) trū́ko, tai ažu salos (kaimo) Aps.
| Kad alus rūgsta, putų stora karta pasidaro: viena trū́ksta, kita kyla – smarkiai rūgsta LKT241(Žml).
6. NdŽ skirtis nuo ko, atskilti, atplyšti: Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi užgautos M.Katil. Trū́ksta byra putino uogelės kap mergelių gailios ašarelės (d.) Švnč.
| prk.: Tikra duktė, nuo širdies trū́kus Aln. Septynis kartus trū́kom (skyrėmės), lig užsakai išejo, bet daugiau nebtrūkinėjom Šts.
^ Tolei uzboną neša, kolei ąsa trū́ksta Ds. Lauk, kada vilko bėgusio uodega trùks Dglš.
ǁ pririštam nusitraukti: Perniai arklys kai buvo pradėjęs trū́kt, tai kasnakt Trgn.
7. Dgč, Ml, Trgn, Krš staiga imti veržtis: Iš silpnybės trū́ko kraujas par nosį Klt. Jo kraujas trū́ko pro burną Dglš. Kraujas trū́ko – ir mirė Dgp. Akmenį atavertė – ir trū́ko [v]anduo LMD(Ign). Kai ejo vanduo, kai trū́ko, kai išvertė medžius, ajegi! Lb.
| prk.: Jaučiau trūkusį savo apmaudą rš.
8. staiga pradėti ką daryti: Kaip trū́ko ana verkt, pasižiūrėjęs an ją ir aš Ob. Trū́kai čia dabar raudot kap veršis! Vdš.
9. Lp mažėti, kristi, atlėgti (apie šaltį): Šaltis trūksta Rud. Šaltis trū́ko, galėt šilčiau bus Mrc.
ǁ darytis silpnesniam (apie jutimo organus): Ve, a su akiniais; ar akės trū́ksta? Lkv.
10. stigti, stokoti ko tam tikro, reikiamo kiekio: Arkliui pirkt trūkstąs šimto litų Kp. A netrū́ksma bulbių sėklai? LKT108(Tt). Šiemet pašaro mes trū́ksim, bus maža Nj. Da gal kokio vežimo šieno trū́ksme, reiks kur prašyt Krs. Kiek [avižų], trū́kstu, tiek ir emu Kp.
| Bulbienė druskos trū́ksta Pš. Tas viralas yr buvęs trū́kęs druskos Šts.
| impers.: Trū́ksta pirmųjų trijų puslapių NdŽ. Vienos kapeikos trū́ko – negalėjau nupirkti Pln. Jau žmogus turėjo laiko – cento trū́ko Gršl. Žaginių trū́ko, tai ejau krūmuos kirstų Svn. Žirginiais vadydavo, dėdavo į duoną, ka trū́kdavo griūdų Bt. Ana (duona) neskani: čia trū́ksta raugo, čia trū́ksta kvynų Lpl. Geriau tegu lienka, ne ką trū́ksta paskui Pv. Patys anie (sūnūs) buvo septyni, žirgai vėl septyni – nei trūko, nei liko LTR. Trū́ko vieno arklio vežt mašinai LKT270(Brž). Vieno aro trū́ko lig dešimties aktarų Kl. Mes kalbūs – par mum nelabai trùks kalbos Sl. Pasiklojo po galva samanų ir užmigo trūkstamo miego miegoti M.Katk. Gailesys taip gniaužė širdį, jog krūtinėj trūko oro J.Balt. Jai trūksta oro, jai darosi ankšta krūtinėje I.Simon. Vaistus tuos imi imi – oro trū́ksta, nemiegu Žln. Studentui ėmė trūkti kvapo ir norom nenorom sulėtino žingsnį rš. Mieste man kvapo vis trū́ksta Vp. Baigias amžius, nieko nebėr – kvapo trū́ksta Žl. Pareisu į pusę kalno ir ilsėsu – dvasios trū́ksta Pln. Dvasios trū́ksta, o labiau rykmetį Krž. Ar anai proto trū́ktum – nėko nedirba Trk. Visur mums trūksta kultūringų darbo žmonių J.Jabl. Stigo visur žmonių, trūko rankų P.Cvir. Tūkstantį kartų rengėsi važiuoti pas ją, prašyti atleidimo, bet vis trūko drąsos rš. Kambaryje trūksta šviesos rš. Vis trū́ksta tų dienų, vis netura kada Krš. Da biškį trū́ksta lig aštuoniosdešimties Alz. Mun lig šimto jau dvyleka metų betrū́ksta Ms. Nedirbau valdžion (valdiško darbo) ilgai, triej metų stažo trùks DrskŽ. Pamačiau, kad trū́ksta dviejų kumelių̃ Pgg. Šiose rungtynėse abiejose komandose trūko po vieną pagrindinės sudėties žaidėją sp. Vieno gaspadoriaus išejo keturi kult, trūksta penkto kūlėjo (ps.) Brž. Trūkstamieji pinigai dažnai skolinami banke FT. Anam akies trū́ksta Šll. Mun trū́ksta vieno danties, o anam – visi iškirmėję Pln. Galo tos pasakos trūksta AruP19.
^ Kap trū́kęs proto vyras, geria Drsk. Jei išminties kur trūksta, te ir protas greit dūksta LTR(Ut). Kuriam proto trū́ksta, nė nupirkęs nebįduosi Šts. Nugena kalnais, pargena kalnais, skaito šimtais, dešimtimis, i vis vieno trūksta (mestuvai) Plt.
trū́kstančiai adv.: Piningų tetura trūkstančiai Plt.
ǁ impers. neturėti pakankamai proto, būti neprotingam: Ką tu su juo susikalbėsi – jam gi trū́ksta Slm. Kitas jau prikvaršęs, trū́ksta gerai Btg. Ne vienam trū́ksta – daug ne šiokių, ne tokių Krš. Kai įsišneka, tai jauti, kad biskį trū́ksta Mrj. Sako, tau čia (galvoje) trū́ksta, ka tu teip kalbi Vvr. Ar jam netrū́ksta? NdŽ.
^ Kam trūksta – neįdėsi Vkš. Galvoje trū́ksta – ūkyje tuščia Grš.
ǁ impers. (nedaug) stigti ko, kad kas įvyktų, atsitiktų, ką padarytų: Kieme šulinys, už vienų vartų – vieškelis, už kitų – dūzgiąs avilys. Ar daug čia trūksta iki nelaimės? rš. Nedaug ko betrūko, kad jį suimtų, įkištų į kalėjimą arba ištremtų į katorgą V.Myk-Put. Maža trūko, kad vargšui studentui akys būtų paplūdusios ašarom rš. Būtumėt radę, tik kelių minutų tetrū́ko (ką tik išvažiavo) Sutk. Tiktai vieno truputelio trū́ko, būtų i primušę Šv. Maž betrū́ko, kad muni neužmušė ant vietai Skd. Mažai betrūko anam pabėgti Lk. Par nago juodymą betrū́ko, i būtų nuvažiavę Šts. Nu matai, beproti tu, bridai – kiek tau trū́ko nuskęsti! Pln. Kiek čia betrū́ko – užmušt galėjo šakės Plvn. Velniams tiek i tetrū́kę – tik muni prisivilioti Tv. Nedaug betrū́ksta, kad ir tu laukais pradėtum lakstyt Užp. Nedaug trū́ksta, kad be kelnių liktum (nusigyventum) Pnd. O tiktai to i betrū́ksta Trk. Ta širdis toki tė[ra], anai tiek tetrū́ksta Trk.
11. jausti ko stoką, nepriteklių, nebuvimą, trūkumą: Trū́kstam duonos NdŽ. Kaip vargsi, Joneli, teip, by tik duonos netrū́ktumi Pn. Pyrago netrū́ksma, ka tik piningų būtų buvę Rdn. Pasiutusiai medžių trū́kstam Pkl. Anksčiau ans alaus netrū́kdavo – darydavo i darydavo Žg. Sveikatos greit trū́ksi, niekam nereikalinga būsi Švnč. Visas amžius ir praejo bėdo[je]: ta to trū́kę, ta šio trū́kę Krš. Kas ko trūkęs – [tam] duoda Šts. Dėkui Ponadievuo, visa ko turiam, nėko nesam trū́kę Užv. Žmogus viso ko trū́kstantis Pš. Poros gyvenimo jei neišmanai, daug ko trū́ksti Bb. Jie visko turi, tik vienos gaspadinės trū́ksta Šmn. Katras katro yra trū́kęs daba, sakyk?! Pvn. Jie sėdi stoties restorane, gurkšnoja vyną ir lėtai, lyg trūkdami kalbos, šnekučiuojasi rš. Turto neturėjau, nereikėjo man jo, bet valgyti netrūkau rš. Tas gaspadorius katalikas buvo ir visa ko netrūkęs, vienok meilės skūpas BM355(Tl). Tada senis su savo dukteri labai ilgai gyveno, nieko netrūkdami BsPII318.
^ Darbininkas žmogus duonos netruks Sln.
| impers. MitI66: Tam duonelės trū́ksta, tam putrelės trū́ksta Yl. Par visą gavėnę liuob silkės visumet netrū́ks Skd. Alutis saldus rūgsta, mums nėkumet netrūksta LTR(Plt). Dabar i tų medžių trū́ksta, vis nepirkau Žeml. Netrū́ko jau to darbo – siuvau i siuvau Žeml. Mokslo trū́ko, abelnai visko trū́ko Grv. Labai būt gerai gyvent, bet tos sveikatėlės trū́ksta Ūd. Visais galais apsikrovęs, jam nieko netrū́ksta Kb. Pirmininkas gerai įsišėręs – ko jam trū́ksta? Jrb. Ir pavalgęs, ir apsivilkęs, tai ko jam bieso trū́ksta dar? Krd. Ko gi trū́ksta! – aviža šikną drasko! (nebežino ko norėti) Pv. Tujau nupirks baranką, nu i tiek i tetrū́ksta vaikuo Krt. Ko trùks – vis tėvų prašo Adm. Ko trùks, vis iš tėvų tęs Drsk. Tada vaikai geri, kai jiem trū́ksta Bsg. Tik tada mes (utėlės) apleidžiam savo žmogų, kada jam nieko nebetrūksta, visko pilnas ir be jokių rūpesnių LTR(Kp). Lytaus netrū́ko nu pavasario Trk. Kur šaltinis, čia vandens netrū́ksta Krg. Miške raistų netrū́ksta: vienas pasibaigia, kitas prasideda Šil. Kaklas užkibęs, i tų slogų netrū́ksta Trk. Balso jam (ponaičiui) trūko, šnekėjo kaip iš po žemės LzP. Netrū́ksta tokių pavyzdžių ir Lietuvoj rašytuose lenkiškuose raštuose J.Balč. Bėdų par karą netrū́ko Lpl. Netrū́ksta man vargelių, netrū́ksta ašarėlių LTR(Plv). Ir pritrūko sesytėlė žaliųjų rūtelių, da netrūko motynėlei gailių ašarėlių NS498. Ko gi jum dabar trū́ksta, kad taip pjaunatės? Km. Ko trū́ksta, geras vaikiukas, a tu misliji geresnį gauti? Trk. Ko jam betrūkst, jei ne karūnos! rš. Tik jai batelių ir betrū́ko Lkv. Nekaštavojus negal žinoti, ko trūksta [viralui] Pln. Eik, sako, suskanink, jei ko betrū́ksta Brs. Seklyčioje trūko geležim kaustytos skrynios rš. Trūkstamų vaistų knyga KlK21,6. Žmogui daug ko trūksta, kad galėtų jaustis visai laimingas FT. Dūdelė – tik kai ko nors trūksta, kai širdį ilgesys plėšo J.Paukš. Gimtinės oro man trūksta, saulelės tavo akių S.Nėr. Visur ir visados trūksta man tavęs! Pč.
^ Ubagui mažai ko trūksta, o šykštam visa (viso M) ko negana VP48. Viskas gerai: kelnės aukštai, pypkė rūksta, tabako netrūksta Kb. Kam pypkė rūksta, tam nieko netrūksta LTR(Šll). Dūmas rūksta, nieko netrū́ksta, tik pinigų Klvr. Dievas atras, ko kam trūksta, iš kur dūmai rūksta KrvP(Ktk). Balai esant, kipšo netrūks LTR(Erž). Kur trumpa, ten trūksta Kp, Tr, Lš. Juo trumpa (trumpas Lkv, striuga NžR), juo trūksta A.Baran, J.Jabl. Kur striukas, te ir trūksta Grž. Nugi, Dieve mano: kam striuka, tai i trū́ksta Mžš.
trū́kstančiai adv.: Trūkstančiai ir Lietuvo[je] tebūs šį metą Plt.
12. J, Srj, Ppl, Pnd, Slm pradėti mažiau duoti pieno: Jau nori trū́kt [karvė] Vdn. Karvės jau ima trū́kt, kiek čia to pieno Gž. Jau trū́ksta trū́ksta karvelė, jau mažiau pieno Klt. Karvė trū́ksta regiančiom Dglš. Kokios karvės: neseniai po teliukais, o jau trū́ksta Ut. Karvės trū́ksta – pienas kai smala, kartus Klt. Trūkstanti̇̀ karvė, mažai pieno Rdn. Trūkstančiõs karvės pienas neskanus Rdn. Visada trū́kstančių karvių pienas kartus Erž. Trū́kstančios [karvės grietinę] reik ilgiau mušti, o vedusios nėko netrunka sumušti [sviestą] Kv. Karvė jau baigė trukt – nebuvo ko įdėt svečiam Mžš.
13. mažėti (apie pieną): Trūksta pienas karvėms M. Trū́ksta vis [karvės] pienas, mažėja, vali ažtraukt Klt.
14. apvirti, apšusti, apsitraukinti (ppr. prieš verdant kitame vandenyje): Barkščiai jau trū́ksta, zars galės dėti į varinį Lkv.
15. greitai eiti, bėgti: Palauk, kur daba trū́ksti? Krž. Visi į tą nibrę trū́ksta NdŽ. Jis greit į Kauną trūko Šk. Tu trū́k, o aš vysiu! Pl.
◊ ar lū̃š (ar plỹš), ar trū́ks kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Sykį pradėjau, reik baigt: a lùš, a trùks Snt. Ar luš, ar truks, tik pazvelyk man čia jau nakoti DS253. Ar plyš, ar trūks – nepasiduosiu VP6. ×
dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta (kam) Krsn apie ne visai protingą.
gálvą trū́kdamas (trū́kęs) labai greitai, galvotrūkčiais, strimgalviais (puolė, spruko ir pan.): Visi galvas trūkdami puolė į savo vietas rš. Spruko galvą trūkdamys S.Dauk. Galvą trūkęs atgal bėgu S.Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs S.Dauk.
gálvą trū́kti
1. NdŽ, Lg, Kair, Nmk greitai, galvotrūkčiais bėgti, eiti, sprukti, skubėti: Trū́ksma gálvą visi ten, t. y. eisma JI407. Kur taip galvą trūksti? J.Balč. Trū́kit gálvas į kiemą, ko čia dūkstat! Jnš. Kur tas suskis piemuo gálvą trū́ksta? Jn(Kv).
2. DŽ dūkti, siausti, šėlti: Ieško, gálvą trū́ksta, ir nieko neranda Sb. Kad čia dūda būtų, seniai galvas trūktų LTR(Kp). Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis velniuškose Gmž.
3. skubintis (ką padaryti, atlikti): Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūks galvą juos praleisti LzP.
4. galą gauti: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolelei, galvelę atleistų NS1256.
5. patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos A.Baran.

(kieno) lankai̇̃ trū́ko pagimdė: Jo bobos šiąnakt lankai̇̃ trū́ko Mlt.
[ar] lū́žta [ar] trū́ksta kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Jeigu Bušė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti I.Simon. Ar lūžt, ar trūkst – važiuok, ir gana Sln.
meškà gálvą trū́ksta apie netvarką: Parejau – numūs meškà gálvą trū́ksta Trk.
[ti̇̀k, tiktai̇̃] paũkščio (paũkštės, balañdžio, gérvės, gul̃bės Gs) pi̇́eno trū́ksta (tetrū́ksta; Žem, betrū́ksta); Sln sakoma, kai yra visa ko, nieko netrūksta: Vakarienė – taip bent Elzei rodėsi – buvo tokia, kad jai tik paukščio pieno tetrūko Pt. Tame dvare tik paukščio pieno betrūko LTR(Ob). Labai vaišinga: apikelia apikelia stalą, kad tiktai̇̃ paũkštės pi̇́eno tetrū́ksta Pl. Gavai valaką, vyrą prie valako, gervės pieno trūksta?! J.Balt. Gervės pieno jiem tik trūksta LTR(Pn). Koks jo gyvenimas! Ko tu būsi trūkusi! Nebent balandžio pieno Žem. Jiems nieko netrūksta, tik gulbės pieno LTR(Rs).
rū̃ks trū̃ks kiek galėdamas, iš paskutiniųjų: Rū́ks trū́ks kitą sykį eini repečkas – i padarai Btg.
sprándą trū́kdamas labai greitai, galvotrūkčiais (bėga): Bėgau sprandą trūkdamas, šaukiau kaip pusgalvis, ir … nesustojo S.Čiurl. Lapute, kūmute, kas tau atsitiko, kad tu taip trūkdama sprandą bėgi? J.Balč.
sprándą trū́kti NdŽ
1. BŽ98 greitai eiti, bėgti, nešdintis: Kur dabar trūksi sprandą? J.Jabl. Tu nori kažkur trūkti sprandą ir palikti mane su vaikais badu mirti! J.Balč. Trū́k sprándą nuo mano galvos! Jnš. Trū́k sprándą iš čia, kur tau patinka! Br.
2. KI32 galą gauti: Vienąkart jis turi sprandą trūkti ir trūks per mane I.Simon. Važiuok, trū́k sprándą! Snt. Jok, ženteli, trūk sprandelį JV86.

strangai̇̃ trū́ko pašlijo, neatlaikė sveikata: Tu žiūrėk, ka ir tau netrūktų strangai Skdv.
širdi̇̀s trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę Vrp1889,148.
tõ betrū́ko; tõ dar trū́ko sakoma stebintis, reiškiant nepasitenkinimą: To betrūko, kad mes dar jam mokėtumėm! J.Balt. Na, to betrūko! Pluta atsivedęs Būblį… Toks tokį susirado! I.Simon. To betrūko, norėjo su peiliu papjauti! Als. To dar trūko, kad tave seną minėtumėm rš.
trū́k [sau] gálvą! toks nepiktas nusikeikimas: Eik, trū́k gálvą! Pn. Trūk sau galvą! M.
[nors] trū́k juokù apie ką labai juokingą: lš jos kalbos tai nors trū́k juokù, būdavo Slm. Trū́k juokù, dabar kai pamisli Ppl. Moka nusakyt – kad gražias pasakas sakydavo, tai trū́k juokù Kpr. Dabar gi kai kalba [netaisyklingai], tai trū́k juokù Skp. Trū́k tu juokù iš to vaiko! Iš.
trū́ko lū́žo (plýšo Užp) Slk nesvarbu kaip, bet kaip, paskubomis: Kad padaris ką, tai trū́ko plýšo Blnk. Padarė trū́ko lū́žo ir sėdi – ot tinginė! Lel. Skubinas – trū́ko lū́žo, ka tik padaryt Švnč. Negi žiūria, kad geriau, ale trū́ko plýšo padirbo ir vėl sėdžia dyka Pnd. Trū́ko plýšo, greit greit išvelėjau Pl. Tai man darbinykas – trū́ko lū́žo, bet padarė Rod. Koks te darbas – trū́ko plýšo Kp. Trū́ko plýšo – ka tik ženytis Mžš. Par man trū́ko lū́žo (kalbu nepagalvojęs) – išjuokiau ir nuejau Trgn.
trū́ko netrū́ko kas bebūtų, beatsitiktų: Ravė[ja], ka i negalia – trū́ko netrū́ko Šv.
trū́k plýšk Mrj kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Trūk plyšk, bet vaidink, kitaip jų spektaklis sužlugs rš. Trū́k plýšk, o padaryk! Ds.
trū̃ks laikỹs kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Namie savo moterim pasakė, o moters – trūks laikys – norėjo būti pačios ūkininkėm K.Bor. Aš parduosiu, ir gana – trùks laikỹs Vv. Trùks laikỹs – velnias (ponas Gs) atsakys Žvr.
trū̃ks lū̃š (plỹš Sk) kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Truks luš, o aš pasieksiu savo! A.Vencl. Trùks lùš – pirksiu! Mrj. Truks pliš, vis tiek aš čia nebūsiu Snt. Trū́ks plýš – turu padaryti Pln. Trū́ks plýš, bet tam mulkiuo tikrai kailį išpersu Skd. Trūks pliš, o arielkos reik Žem. Truks pliš, bet reikia ryžtis rš. Jis trùks pli̇̀š padaris Tr. Trùks pli̇̀š – turiu padaryt! Dkš.
(kam) trū́ksta [dešim̃to Pkr, deviñto Krkn, peñkto Bsg, pusañtro Rz, vi̇́eno Skr, Gršl, Ps, Pš] bálkio [galvojè, į gálvą]; trū́ksta devynių̃ bálkių apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio, ans lyg ir nepilno proto Kv. Jam, matyt, i galvo[jè] trū́ko bálkio Vrt. Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio į gálvą Pln. A šeši, a septyni vaikai anie buvo, i visims po bal̃kį trū́kdavo Krž. Vienam žmogui devynių balkių trūko LTR(Ukm).
(kam) trū́ksta į gálvą (į pakáušį Pln) End apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta jai į pakáušį, nėra doros Grd. Jam trū́ksta į gálvą vis tiek Jrb.
trū́ksta iš tõ ãbrino apie ne visai protingą žmogų: Biškį trū́ksta iš to ãbrino Šts.
(kam) trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių apie ne visai protingą žmogų: Dar jai, matyt, trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių Gs.
trū́ksta kõšės į gálvą (į kiáutą) apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta biskį kõšės į gálvą Plv. Trū́ksta kõšės į kiáutą – ir gyvena biednai Varn.
(kam) trū́ksta [dviejų̃ Zr, kelių̃ Sld, trijų̃ Zr] lentẽlių [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Jam galvõj lentẽlių trū́ksta Trgn.
(kam) trū́ksta nuo šim̃to penkių̃ apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta nu šim̃to penkių̃ Vkš.
(kam) trū́ksta sraigtẽlių (šriū̃bo Gršl) [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Sakė, jai sraigtelių trūksta, vėjas galvoje rš. Abiem trū́ksta šriū̃bo galvõ[je] Mžš.
(kam) trū́ksta vienõs klepkõs (lentẽlės, palõs) Švn; trū́ksta vi̇́eno põsmo (sti̇̀pino, šùlo) [galvojè, galvõn] NdŽ; trū́ksta dviejų̃ klepkų̃ apie ne visai protingą žmogų: Jam trūksta vienos lentelės LTR(Šd). Jis kuoktelėjęs, jam trūksta vienos palos Mrj. Jai trū́ksta vi̇́eno sti̇̀pino, negudri tokia mergiotė Krs. Iki šiol nežinojau, jog tam žmogeliui vieno šulo trūksta I.Simon. Jam trū́ksta vi̇́eno šulẽlio Tr. Jam trūksta galvon vienos klepkos Lš. Tau, mergaite, tai jau dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta Krsn.
trū́kti iš juõko (juokai̇̃s Trgn, Lš, Klvr, Gs, juokù Ds, Svn, Pg, Gdr, Žln) smarkiam juokimuisi nusakyti: Beždžionės taip raitėsi ir kraipėsi, jog Paspartutas ko netrūko juokais J.Balč. Trū́kom juokù tada abidvi iš to vaiko Slm. Aš trū́kstu juokù, negaliu, iš to jo virimo Mžš. Oi, vos netrūkau iš juoko! Upn.
trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ karštai, energingai: Jis trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ ima NdŽ.
aptrū́kti intr. Rtr
1. B, Sut, Srj aplink įtrūkti, įplyšti, įskilti: Aptrū́ko aludė SD228. Bačka aptrūko N. Pakšt – ir aptrū́ko aplink visą [graižas] Lp. Mūsų kaminas nuo šalčio aptrū́ko Ds. Čia nedaugį aptrū́kę (apie dviračio ventilį) Btrm.
2. KŽ, LzŽ, Dv apiplyšti, apdriksti, apskurti: Aptrū́ko jau šeimynos drabužiai J. Jau paskutinis apsisegelas applyšo, aptrū́ko Rod.
| Neprisrinkęs, aptrū́kęs žmogus LKKXIII28(Grv). [Piemenėlis] toks apskuręs; aptrū́kęs, terbelę pasiėmęs, votagą Lk. Atejo pri jų maža ubagelė: aptrūkusi, pusbasė, nušašusi M.Valanč. Paliko biednas kai ubagas aptrūkęs brš.
ǁ Dv, Sn apirti, apgriūti, aptrupėti: Stogai aptrū́kę, apiplyšę Grd. Aptrū́kę visi pašaliai Šts. Š. Juzupas, atradęs namelius Motinos Švenčiausios aptrūkusius, kaip reikiant aptaisė M.Valanč. Medy pirkutė nedidukė, pašlijus, sena, aptrūkus LTR(Rod).
3. DŽ kiek suskirsti, suskeldėti: Kojos kiek aptrū́kę, peršti Gs.
4. truputį pristigti: Mašina jau darbo aptrūko Jnšk.
| refl. impers.: Aptrū́kstas sukraus ir bagotims Šts.
5. nustoti duoti pieno: Nusto[jo], aptrū́ko karvė Dglš.
6. apšusti, apvirti, apsitraukti: Grobus užraišioji stipriai, įmeti į karštą vandinį, aptrū́ko Tl. Tos kepenos jau virtos yr, aptrū́ksta Tl.
atitrū́kti intr. BŽ307, attrū́kti K, GrvT36, Dv; RtŽ, atatrū́kti Š; SD1108
1. K, RtŽ, Rtr, NdŽ, KŽ; Nmč, Ds daliai ko atplyšti, atskilti: Virvės galas atitrū́ko DŽ. Trumpas galelis attrū́ko Žrm. Mūro šmotas attrū́ko ir nugriuvo Sn. Kap ledas didelis attrū́ko [nuo ledyno], išbraukė visą girią [slinkdamas] Ad. Jeigu kepalo kraštas atitrūksta, tai kas nors iš šeimos atsiskirs LTR(Auk).
| prk.: Sūnus gi, nuo širdies atatrū́kęs Aln.
2. kam pritvirtintam ar priaugusiam nuo ko atplyšti, atskilti, atšokti: Kultuvas macnas: kai kuli, neatitrùks Aps. Parūdijo, attrū́ko [šulinyje] viedras Drsk. Attrū́ko lentelė nuog tvoros LzŽ. Tiej vartai attrū́ko ir griuvo Lz. Kai peiliu aprėžta – atatrū́ko padai guminių [batų] Klt. Atatrū́ko burkelės rankovė, prisiūk Klt. Attrū́ko [girnų] lapelė – reikia pririštie Grv. Jų krašte auga toks medis, kuris po keturiasdešimt metų atitrūksta nuo šaknų ir, užėjus pirmai audrai, išvirsta J.Balč. Gelsta ir, atitrūkę nuo šakų, lėtai leidžiasi skroblų ir lazdynų lapai rš. Sunkiai pakėlė – ir attrū́ko [inkstas] Pls. Subrendę nareliai nuo kirmėlės kūno gali atitrūkti rš. Skystis atitrūksta nuo sienelių ir juda kaip laisva čiurkšlė rš.
| prk.: Jie yra amžinai atitrūkę nuo to krūmo, iš kurio išaugę A.Sm.
^ Kas te – arkliui uodega atatrùks, ką duosi išart porai vagelių?! Švnč. Atatrū̃ks šikinė, kad kaladžiūtę perpjaus?! Klt. Tavo tėvu pririšk liežuvį, tai atitrùks (sakoma apie labai plepų) Pv.
3. DŽ, KŽ, Slk, Dglš, Grv, Pls, Lz, Ker, Nmč, Pb, Rdš, Žž, Iš, Kpč, Sn, Alv pasileisti, nusitraukti, nutrūkti (pririštam, pritvirtintam): Karvė atatrū́ko visus kopūstus išrijo, išmindė Švnč. Gal jau mano karvė atatrū́ko, kad atejai? Dg. Atatrū́ksta teliokas, tai lekia in karvę žįst Klt. Attrū́ko jaučias ir dav[ė] ragais Azr. Attrū́ko kumelys ir skrist ingi kumelaitę Dv. Šuoj piktas, gali attrū́kt ir inkąst Drsk. Attrū́ko šuoj nuog raikštės Lp. Tuoj ta kalė atitrū́ko, atlėkė Graž. Dabojam, kad neattrū̃kt šuva Dv. Kai atitrùks, nepagausi Dkš. Primdėlė attrū́kus, bėgt Tvr.
^ Piktas šuva atitrū́kęs dantų neklausia Trgn. Laksto kai šuva, atatrū́kęs nuo lenciū́go Tr.
4. kiek nuplyšti, nudriksti, nuskurti: Atitrū́kusios padelkos, t. y. atskurusios, atspurusios J. Rubaškos attrū́kę Pls.
5. nutolti, atsitolinti: Mes abu prisisukam savo ledžinkas ir, nuo kranto atitrūkę, leidžiamės ledo žvilgantin tolin I.Šein.
ǁ pakilti, atsiplėšti: Lėktuvas, išsukęs į pakilimo taką, dar smarkiau sugaudė motorais ir įsibėgėjęs nepastebimai atitrūko nuo žemės rš. Arkliukas, atitrūkęs kojomis nuo dugno, ėmė plaukti P.Cvir.
6. nukrypti kitur (apie žvilgsnį): Vaikų akys atitrūko nuo viralo ir nustebusios žiūrėjo į jo veidą rš.
7. išvykti, pasišalinti: Negaliu atitrū́kt nuo namų Db. Nuo jo (tavo) spinduliavo kažkokia jauki šiluma, kurios pasigesdavo, ilgesnį laiką atitrūkęs nuo namų J.Avyž. Jei klientai būdavo toliau – išvažiuodavo su vežimu ir nuo mielų namų atitrūkdavo ištisas savaites J.Ap.
8. DŽ prk. prarasti ryšį, pasidaryti svetimam, atsitolinti: Ne, rytoj poryt reikės keltis, juk visiškai esi atitrūkęs nuo gyvenimo I.Simon. Kerpė buvo vienišas, atitrūkęs nuo žmonių rš. Vienai, tik vienai akimirkai atitrūkau nuo dabarties ir pasinėriau į praeitį rš. Yra daiktas žalingas būt šalyje ir atatrū́kt nuog kaimenės Viešpaties DP402.
ǁ nukreipti dėmesį kitur: Štraitnideris, neatitrūkdamas nuo muzikos, kilsteli ranką J.Gruš.
9. DŽ, Ss, Btr, Lš, Dv, An, Krs, Srv rasti laisvo laiko, atspėti, atpulti: Atitrūkęs nuo darbo, įnikdavo į knygą K.Bor. O ir ne viena moteris, atitrūkusi nuo vakaro ruošos, bėgo pasiklausyti naujienų V.Myk-Put. Atitrūkę nuo darbo, pakaitomis rinkdavos pas kits kitą raštų pasiskaitytų A.Sm. Atatrū́ksta dienelę nuo darbo, tai audžia Klt. Dieną kiek attrūkdamà siuvu Rdm. Šitas pirštines tik atitrūkdama numezgiau Vlkv. Kap attrūksiu nuog darbo, atskrisiu pas tau Rod. Atlėk kada atitrū́kęs – juk netoli gyveni Rm. Tep do atatrū́ktum, pasrinktum [riešutų] Ck. Atatrūkęs ką kito darau SD124.
| Atatrū́kęs laiko apskaičiuosiu ir atsilyginsiu drauge Š.
10. Ds vėl pradėti duoti pieno: Jau atitrū́ko karvė – turu pieno Trš.
11. Š greitai atbėgti, atidumti: Kaip užkutrino bites, tai kaip mat atatrū́ko Sb.
12. atsikelti gyventi: Žmonės atitrū́ksta į miestus NdŽ.
◊ gálvą atitrū́kti Šts, Šln atvykti, atsibastyti, atsibelsti: Kur aš tave dėsiu? Protas man atitrūkti galvą į miestą! Žem. Upė pirmu jau tekėjo, nekaip kryžokai čia galvą attrūko M.Valanč. Paskui į miestus atitrūksta galvas ir kiti pelnininkai, net iš tolimųjų svetimų šalių Vaižg. Atitrūko galvas kazokai, ir pasipylė žmonių kraujas Vaižg.
nuo mótinos sijõno atitrū́kti pasidaryti savarankiškam: Kai tik nuo sijõno mótinos atatrū́ko, ir nue[jo] Švnč.
įtrū́kti intr. Rtr; N
1. R, MŽ, MŽ2119, K, DŽ, NdŽ, KŽ atsirasti plyšiui, įskilti: Dalgio ašmenys įtrū́ko J. Dalgė jau įtrū́kus, nepapjausi Ėr. Įtrū́kęs, įskilęs arba įdužęs puodas Š. Įtrūkę, o kartais ir nauji indai buvo apipinami beržų tošimis rš. Lytis, ant kurios mes taip ilgai stovėjome kartu, kažkur įtrūko, ir dabar dvi jos pusės iš lėto skiriasi rš. Man dantis įtrū́ko Rm. Rūta (lango stiklas) įtrūksta N.
ǁ įplyšti, įdriksti: Virvė įtrū́ko, ne visai nutrūko Š. Kojinė buvo truputį įtrūkusi rš. Tas maišiukas įtrū́kęs čia Jrb.
ǁ tr. įskelti: Nelėk – pavirsi, įtrū́ksi subinkaulį End.
2. Plt nutrūkus įlįsti, įsipainioti, įstrigti (apie siulą): Belenkant špuolę įtrū́ko galas, i negal berasti Krt.
3. įdubti, kristi: Giliai intrū́kus vaiko bambelė Rod. Kiaulės tos žviegdamos laksto po tvartą įtrukusiais šonais Vdk.
4. įsmukti: Neintrū́k liūnan, nereiks i uogų! Klt.
5. R, MŽ, MŽ2119, N patekti kur, įkliūti: Dabar aš įtrū́kau kaip į rūtų daržą (ištiko nelaimė) Snt.
| prk.: Į tikrai didę gyvasties priegadą įtrūko jis prš.
6. Plt pritrūkti, pristigti: Daug neįtrū́kstam šviesos: pakilst vė[ja]s ir privaro [akumuliatorių] Šts. Paršeliai maž teįtrūko bulvių, vis bulvėms buvo penami Ggr.
7. nustoti duoti pieno, užtrūkti: Bene įtrū́ks žiemmilžė Slnt.
8. Sut, M, KŽ įsibrauti, įsiveržti, įpulti: Staiga į kambarį įtrū́ko mano tarnaitė NdŽ.
◊ gálvą įtrū́kti galvotrūkčiais įbėgti: Įtrū́ko gálvą ir sušuko Šts.
ištrū́kti, -sta (-a LKKXIV203(Zt)), -o intr. LKKXIV203(Zt); L
1. K, Š, DŽ, KŽ, Pln, Dkš, Ldk, Žl kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti: Ištrū́ko guzikas, saga, apvarsčiai iš naginių J. Drūtai insiūtas guzikas neištrùks Lš. Kriūtinė išvėpus, ba, matai, ben du guzikai ištrū́kę Trgn. Kokią te mergiotę šokino, o kaip senos kelnios, guzikas ištrū́ko, kelnios an kulnų, tai tik miškan surėkęs [nulėkė] Slm. Žiūrėk, ka ta kilpa tik neištrūksta LKKV159. Guzikėlis ištrū̃ks marškinių – ir atrasi (apie prastą pievą) Adm.
2. Smln atplyšus, atskilus, atitrūkus iškristi, išbyrėti, ištrupėti: Dantis ištrū́ko: klebėjo klebėjo – išbyrėjo Bsg. Su plikais krumpliukais kaip dėjo – ištrū́ko dantis Ppl. Man neskaudėdavo [dantų] – ištrū́ksta be skausmų On. Išlėkė pieniniai [dantys], ištrū́ko nuo tų saldainių Slm. Ištrū́ko beliavonė (emalis): šmaukš – ir atsilupė šmotas Svn. Ką te, vaikel: vieni stati [plaukai], kiti ištrū́kę Pl. Dauši į vienas antrą [klumpius], ka iškristų sniegai, nu ir užkulnis, jei nori, ir ištrū́ks Kl. Zovieckas (vyris) ištrū́kęs, ir durys gerai nebeužsidaro Šl.
3. pratrūkti, praplyšti, persprogti: Nesėsk ant žemės – kelnės ištrū̃ks Graž. Mun ta rožė (liga) augo, suaugo ir ištrū́ko Yl. Anai, sako, ištrū́ks putminys ir ana kris Yl. Ir apsiuvas (paraštėje burtika, bortė) aplinkui skylę, kursai ją sutrauktų, jeib neperplyštų (ištrūktų) BB2Moz28,32.
ǁ kam perplyšus, prakiurus atsirasti (apie skyę, plyšį): Plyšys ton gryčion ištrū́kęs Antš. Vyruo dvyleka skylių šone ištrū́ko Eig.
ǁ būti pralaužtam, pramuštam, iširti: Pylimas ištrūko N.
4. Rg laikomam ar pritvirtintam išslysti, išsmukti, išsprūsti: Pavadis ištrū́ko iš rankų NdŽ. Rodos, kaip te ištrùks iš rankų, ale atseina Trgn. Ištrū́ko ienos Aru17(Grv). Jeigu verpiant siūlas ištrūksta iš rankos, tai bus greitu laiku svečių LMD(Tvr). O kai ištrū́ksta [starkui] gyvatė, tai ir voliojas an kluono tenai Kp.
| prk.: Viskas iš jo nagų ištrūko (viską prarado) BsPI28. Rodos, širdis ištrùks, kap plaka Grv.
ǁ BŽ85, NdŽ prk. išsprūsti (apie žodžius): Iš jo lūpų blogas žodis neištrū̃ks Pls. Paskutiniai žodžiai kažkaip savaime ištrūko rš. Skausminga aimana ištrūko iš mergelės krūtinės rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda J.Balt.
5. NdŽ, Ėr laikomam, pririštam išsiveržti, išsprūsti: Ištrūkau iš jos (motinos) glėbio, kumščiais trinu akis, kad nebėgtų ašaros A.Vencl. Tas (sučiuptas vagis) pro duris veržtis, jis ištrū́ko, lėkė, o mano Juozas kad vejas ir aš kad vejuos iš paskos Kp. Arkliai eina labai smarkiai, tik turėk, kad neištrū́ktų Žl. Telyčia iš manę ir ištrū́ko – nebeįveikiu išturėt Plvn. Arklys pasbaidė ir ištrū́ko iš rankų LzŽ. Ištrū́ko ir nurūko karvė Dglš. Kačiokas ištrū́ko iš rankų An. Iš vyro gi neištrū́ksi – jo sveikata kitokia Pv. Ale stipras ir ištrūkai̇̃ Alks. Kad nutvėrė manę prie jaujos velniai, čiut ištrū́kau, net skvernas va nuplyšo Pl. Tada ožys, kap ištrūko iš diedo, ir pabėgo LTR(Šlčn). Ožka, likus viena, tąsės tąsės ir ištrūko BsPII319.
^ Ot ramu – kai lapei iš kilpos ištrū́kus Švnč.
ǁ B336, R47,121, MŽ62,158, K, M, Š, NdŽ, KŽ, Srj, Dg, Pb, Ėr, Rm, Srd, Vrt, Vdk atskirtam, uždarytam, varžomam, nelaisvam, neišleidžiamam ir pan. išsilaisvinti, išsiveržti, pabėgti, pasprukti: Ne padyvas, kai ištrūko B. Paleidžiu, duomi ištrūkt R97, MŽ127. Plaukdamas ištrūkstu R120, MŽ158. Vargiai ištrūko N. Jis sveikas iš plėšiko ištrū́ko NdŽ. Kad tu tiktai ištrūktum iš čionai… B.Sruog. Ilgą pamokslą išklausęs, Juozas ištrūko nuo pono LzP. Milicija paėmė jį, al anas ištrū́ko Dbk. Par mėnesį vieną ar dukart nusigeria ištrū́kęs iš namų Krs. Nebėk, neištrū́ksi Snt. Mat, sako, kai tu greitas, tai ištrūkai̇̃ Sb. Nu, sako, daba jau vis tiek ans nebištrū́ks An. Ansivedė jį tęnai, tas ištrū́ko Grv. Lenda bet kur žmonės, kad tik ištrū́kt miestan Kp. Kada i ištrūksiù tokion peklon papuolęs? Glv. Pernykščiai šaldra koks atsiplovęs Alančių kaimona vaikų mokytų, bet, susiriejęs su gaspadoriais, ištrūko kažin kur Blv. Ė bitės kap kada ir ištrū́ksta Aps. Ištrū́ksta [spiečius], nulekia miškan Vdn. Šuniui nėr kur dedas, jau neištrùks iš vilko Aps. [Zuikelis] moka ištrūktie nuog vilko šunies Tat. Iš strielčiukų išbėgsiu, iš kurtelių ištrūksiu KrvD151. Vilkas užejo kada ir išpjovė avis: vieną papjovė, kitą papjovė, o gėriokai ir ištrū́ko Kvr. O kada pro šalį prajojo, tum tarpu iš tos karčemos ištrūko dvi aveli balti DS141(Šmk). Šunys ištrūko pirma bėgti Vaižg. Pavasarį kad ištrūks žirgas iš tvarto, tai kad nueis, kojas viršun pamėtėdamas! Rod. Veršiai ka ištrū́kdavo, uodegas užrietę eina par laukus Erž. Jeigu vienas kumeliokas ištrū́ko, ir kitus ištrauks Skp. Karvė kaip šoko ir ištrū́ko iš gardinio Užp. Avys ištrūksią Ktk. Tas gaidukas ištrūkęs, in sodelį nurūkęs LLDI490(Lš). Nors ir kažin už kokių geležų jį uždarysi, vis tiek ištrūks LTR(Kp). Tie velniai, ištrūkę iš krepšio, kalvėj stogą nukėlė ir nuė[jo] in pragarą BsPIV25(Brt). Visi bandymai ištrūkti iš ledų nelaisvės nueidavo niekais K.Bor. Žuvis ištrū́ko iš tinklo Lp. Ižtrū́ko tuo veikiaus [Zacheus] iž anos minios ir nutekėjo pirm DP574.
| prk.: Dūšelė mūsų ištrūko kaip žvirblelis iž žabangų MP76.
^ [Juozas] pašoko kaip gyvatės įgeltas ir spruko pro duris lyg iš ugnies ištrūkęs V.Krėv. Kur leki kaip iš peklos ištrū́kęs? Sv. Teip buvo žmogui likta – nu likimo neištrū́ksi Nmk. Gailisi vanagėlis, kad ištrūko karvelėlis! KrvP(Stk). Ištrū́ksi kai grūdas iš girnų Švnč.
| refl.: Pirma norėj[o] slūžyt, o dar̃ jau nor išsitrū́kt namo Vrnv.
ǁ H170, H, KŽ prk. išsigelbėti, išsisukti iš ko: Nuo tų vargų lietuviai negalėjo ištrūkti A1886,99. Kaip naujai gimęs, ka iš tokios ligos ištrū́kau Grd. Gal kaip ir ištrū́ksu iš tos ligos Rdn. Kiekvienas manė, kad ištrū́ks iš smerčio Vdk. Da žingsnį – ir būtų iš mirties ištrū́kęs Kt. Jei turi žemės, turi taisyti visus kelius, viską, neištrū́ksi Snt. Per aną karą per jaunas buvau, per šitą per senas – teip ir ištrū́kau [nuo kariuomenės] Lkš. Ištrū́ko tik nuo mokslo, čia ir vėl [dirba] Sutk. Sūnus iš senbernystos ištrū́ktų Pžrl. Greitai ji ir visai ištrūks iš motinos globos rš. Nykštukas, iš anųdviejų nagų ištrū́kęs, an namų link drožė Jrk25. Ižg valdžios velino vargu išmuštis ir ižtrūkt turi DP121. Kuo veikiaus ižtrūkęs iž saitų šatono, bėk gailėjimop nuodėmių DP165. Kad galėtų ištrūkti negėręs, [Martynas] patsai ėjo su buteliu aplinkui I.Simon. Negalėjo iš pradžių ištrūkti iš užplūdusių minčių Db.
^ Jau kas kam žadėta – neištrū́ksi Jrb. Dievo sūdui neištrūksi prš.
6. KŽ, VšR, Kp ištaikyti laisvo laiko; radus laisvo laiko, išvykti kuriam laikui: Jei kuriam pavyksta ištrūkti kelias dienas sodžiun, tai dar nedidelė proga sodiečio sielai ir jo buičiai pažinti A.Sm. Reikalai tie neleidžia ištrūkti ir giminėlių pasižiūrėti T.Tilv. Gal aš tikrai pabandysiu ištrūkti. Bent savaitei K.Saj. Ištrū́kom tik pietų Sn. Gal ištrūksiu kelias dienas Trs. Kaip katra ištrū́ksim, tai vis namo bėgsim Snt. Ji neištrū́ksta su tais darbais Jrb. Negaliu ištrū́kt prastą dieną Rtn. [Šeimyna] ka sekmadienį jau ištrū́kdavo išeiti į miesčiuką kur, o teip par savaitę nėkur Krž.
7. An paplūsti, išsiveržti: Tik juodas dūmas ištrū́ko, daugiau nėko neliko Kv. Tokiu balsu, kaip kada prūdas su daug vandens ištrūksta iš savo vietos DS202(Šmk).
8. Akm trūkti, stigti: Iš šimto metų Ruikienei daug neištrū́ksta Šts. Da dvijų mėnesių anai ištrū́ks [iki metų] Trkn.
◊ gálvą (sprándą Vkš, Kl, Jnš) ištrū́kti Š, KŽ, Plt, Vkš, Mžk, KlvrŽ, Šlv, Šl, Ėr; Kos161, S.Dauk, Žem galvotrūkčiais išbėgti, išdumti, išsitrenkti: Ir tas jau ištrū́ko gálvą J. Ištrū́ko gálvą ir nepareina Pc. Tas vėl ištrū́ko gálvą: su juo nei radęs, nei pametęs Jnš. Ištrū́ko gálvą tartum piktosios dvasios apsėstas Grž. Neištrū́kit galvų̃, greit ateisiu Ktk. Žvėdai ištrūko galvą į savą žemę M.Valanč. Ištrūko sprandą kažkur Peterburgan, tiek jį daugiau ir tematysi B.Sruog. Jis pats sprándą ištrū́ko, ne aš išvijau NdŽ.
| Ištrū́ko sprándą (skubotai ištekėjo) už plecininko NdŽ.
kaip (lyg) iš badų̃ [saitų̃] ištrū́kęs apie godžiai valgantį, ryjantį, puolantį valgyti, ryti: Valgo kap iš badų̃ ištrū́kęs Dglš. Tu lyg iš badų̃ saitų̃ ištrū́kęs viską griebi tuoj ėst Alk. Tie žmonės kaip iš badų̃ ištrū́kę puola in uogas Slk. Kai iš badų̃ ištrū́kę – puola in lovį visos [vištos] Klt.
nutrū́kti intr. Rtr, DŽ; L
1. R, MŽI298, K, N, Dgč, Aps, Grv, Švnč, Nm, Krž; Bdr atsidalyti, perplyšti pusiau, pertrūkti: Virvė nutrū́ko pusiau J. Nutrū́ko raikštis tempiamas NdŽ. Su tuo akminiu par tą virvę suplakiau – nutrūko Kl. Naginės, kad nutrùks sąvaržai, išplers, nuo kojų atstos, išplatės JIII68–69. Kap nutrū́ko virvė [besisupant], tai pusėn daržo nulėkė Aps. Netrauk, pamatysi – pokšt ir nutrùks Mlk. Jei su linu suriši, pakš tas linas i nutrū́ko End. Esti bovelna netikus, papelėjus – nutrū́ksta Kvr. Sukrus siūlas greit nutrūksta Lp. [Vydamas siūlus] vis žiūri: nu tai nutrū́ko, tai prisimezgi vėl, ir nuveji špūlią Kp. Kai prastai suverpta, tai tiktai táukš [audžiant], tai nutrū́ko Kp. Man jau gerklę sopa nuo rėkimo; tikrai koki gysla nutrū́ko LKT290(Ppl). O kaip už tvoros užsikabino – tas diržas nutrūko, ir jis (vilkas) stojo žmogum BsPIV106(Brt). Gal jūsų nutrū́ko šilko vadelės? (d.) Slk.
| prk.: Kaip šiandie atsimenu: pasisukiau nuo palto siūlų nuimt, tik kliukt kriūtinėj – nutrū́ko Slk. Mūsų kalbos siūlas nutrūko P.Vaičiūn. Čia mano minčių gija nutrūksta rš. Šnekėjau, ir mintis nutrū́ko, ir neatsimenu, ką sakiau PnmA. Ne vienas tik Perlis laukia, kada mano gyvenimo gija nutrūks V.Krėv. Per atostogas ryšys su leidykla nutrūko V.Myk-Put. Nusileidžiant galėjo sugesti radijo stotis ir tokiu būdu nutrūkti ryšys K.Bor. Nutrūko paskutinis ryšys su mano mamos gimtine, kur taip mėgdavau paviešėti Pč. Netoli pamiškės, keliukui nutrūkus, sunkvežimis sustojo A.Rūt.
^ Jeigu jau nutrūko – nebesulipdysi LTR(Km). Netempk stygų, kai nutruks – nesuriši TŽIII380. A, ilga virvė nutrū́ksta (kai ilgai draugauja, tai ir išsiskiria) Aln. Ilgas sietas nutrū́ksta, o anuodums nenutrū́ko (susituokė) End. Meilė kaip seilė: ištįso ir nutrū́ko Klp.
ǁ lūžti, nulūžti: Abu kaulai pokšt – ėmė i nutrū́ko Sb.
2. KŽ, Trk prk. baigtis, liautis, nebesitęsti kokiam vyksmui: Kariuomenės manevrai turėjo nutrū́kti NdŽ. Derybos vėl nutrū́ko NdŽ. Jos akys patvino ašaromis, jos balsas užsikirto ir nutrūko I.Simon. Nutrūko kalbos, ir visi susimąstė LzP. Iš mūs (lietuvių) juokdavos [sibiriečiai]: kaip jūs kalbat, ka nenutrū́ksta: vir vir vir, vir vir vir PnmŽ. Kelis žodžius pasakei – nutrū́ko, i vė nieko nežinai Slv. Jaunesnį nepaklausia apie ką nors, tai nutrū́ksta jam ta kalba Snt. Pasku jau skirys kožnas sau, jau ta dainė nutrū́ksta Lpl. Irma kvatojasi, bet ūmai jos juokas nutrūksta V.Bub. Klegesys staiga nutrūksta, pasidaro tokia kebli tyla I.Simon. Tik žiūri – tarp tokių alksnelių liepsna pliu pliu pliu iškyla ir vėl nutrūksta LTR(Kp). Linai nuo garų sumirko, linamynis nutrū́ko Vdžg. Nutrū́ko šimtai (dideli pinigai) eiti iš Lietuvos į Rosiją tėvams, kaip mirė geroji duktė Lk. Dabar nutrū́ko žmonių tikėjimas Šts. Draugysta nutrū́kusi, nešnekas Krš. Nelauktai ir visam laikui nutrūko jauno poeto kūryba rš. Mano džiaugsmas ūmai nutrūkdavo rš.
nutrū́kstamai adv.: Kažkas bėga ir alsuoja sunkiai, nutrūkstamai rš.
3. R, MŽ, Sut, N, K, Š, NdŽ, KŽ, Bt, Arzn kam pritvirtintam nuo ko atitrūkti, nuplyšti, atskilti: Viršus [knygos] šikšninis, norint jau kandžių ir paėstas, ir segutės nutrūkusios, bet dar aiškiai rodo stropumą, su kuriuom knyga aptaisyta buvo Vrp1890,70. Neim až ąsos, nutruks KlbIV80(Mrk). Sunkiau roputes, nutrū́ko varinio ąsa Šv. Nutrū́ko kadokės ūsas, tai basa sniege i ataginiau Klt. Buvo nutrū́kę naščiai Pb. Šulinės svirtė nutrū́ko – pataisyk Pln. Bėgsi smarkiai, tas klumpis nutrū́ks Yl. Viena kulnė nutrū́ko, išbėgom laukan, prisikalėm su akminu Vgr. Kas jau mašinai buvo: tas nutrū́ko, tas nūdilė Trk. Jeigu dužyklė nutrū́kusi, ta pasviedei šalin, gerą dužyklę paėmei Trk. Maž jo nutrū́ko kas, kai maišus kilojo Klt. Žmogus jaučia savyje lyg kad esą nutrūkę – ar tai nuo širdies, ar nuo jeknų (apie trūkį) LTR(And). Tai kaip jis jam (vagiui) davė per abi blauzdi skersai, ir nutrūko kojos BsPIV258(Brt). Tam vilkui uodega nutrūkus, ir nubėgęs Sln. Tuo tarpu kareivis griebė velnią už skverno, bet skvernas nutrūko, ir velnias pabėgo LTR(Žal). Visi knygos lapai nutrū́kę nutrū́kę Ps. Nutrūkę uolų gabalai Blv.
| prk.: Vis tiek vaikas, nuo širdies nutrū́kęs Aln. Su „a“ nutrūko ir „j“: vės, pjovės Jn. Džiaugiaus, ka nutrūkus nuo vyro Bsg.
^ Žmona numirs, tai kap viedro saitas nutrū́ksta, o tėvo kito nebus Plv. Tolei puodu vandens eiti, iki ąsa nutrūksta PrLXVII24. Puodas vandenį neša, kol ąsa nutrū́ksta Rgv. Uzboną neš, kol ąsa nutrùks Dbk. Nutrū́ksta šito ąsa lig laiko Trgn. Kur mano nenutrū́ko! Ml. Tau ir vėdaras nutrùks šiteip [sunkiai] kilojant Slk. Kai tik, rodos, jų tie liežuviai nenutrū́ksta besigiriant! Jrb. Dainiuo[ja] kiaurą dieną, i kaip anam liežuvis nenutrū́ksta Pp. Ar nuo subinės kas nutrū́ko? J. Jug tam klebonuo krapyla būtum nenutrūkusi, kad būtum ir veltuo grabą pakrapijęs Dr. Ne meistro galva nutrū́ko (sakoma, kai apgailestaujama kam nors sudužus, sulūžus) Kal.
ǁ kam atitrūkus nukristi: Viedras nutrū́ko šulnin, kap ištęst? Drsk.
4. NdŽ, Ėr, Upt, Šmn, Krs, Žl, Antr, Klt, Mlk, Vvr pririštam, pritvirtintam pasileisti, nusitraukti: Nutrūks nuo virvių kumečio arklys – ir vaikščiok dvaran keturias penkias dienas! A.Vien. Bent penkios šešios karvės – tai nutrū́ko, tai kuolą ištraukė, tai iškadą padirbo kai kur Kp. Kai užpuolo sparvos, tai karvė ir nutrū́ko nuo virvės Skrb. Nutrū́ksta karvė, par daržais eina Ob. Paprato teliūkštis, tai nutruñka ir nutruñka Lel. Nutrū́kęs galvijas ne tiek suės, kiek paklos Trgn. Ka tai nebepaeina gyvulys (kumelė) kojom, ir tos da nepririša [taip], kad nenutrūktų̃ Kpr. Ožkos nutrū́kta, kiek žmogus pasiekia, žievė nuryta, ir nudžiuvo obelė Antz. Mat ta ožka, jam išejus, nutrū́ksta, tai ką gi jai daugiau daris [kaimynai], pririša Plvn. Bijau šunioko, kad anas nenutrū́ktum Nmč.
5. NdŽ, KŽ, Šts, Krž, Stl, Vdk nuplyšti, nuskurti, nudriksti (apie drabužius): Nutrū́kęs sijonas, t. y. nuskirdęs J. Šita sermėga jau visai nutrū́ko Pln. Nutrū́ksta drabužis ant nugaros kiaurai būdamas Varn. Vaikai paprastai buvo pliki ar su nutrūkusiais marškineliais apvilkti M.Valanč. Dabar jau teks naminiais dėvėti, nes tavo krominiai visi skindeliais nutrūko Žem.
ǁ Skd, Up, Erž, Grz apie žmogų: Tėvas nutrū́ko, vaikai nuskaro – reik apsiūti visus Varn. Nutrūkau, nuplyšau ir valgyti išalkau LTR(Kl). Nūplyšęs, nūtrū́kęs kaip baidyklė Pvn. Gẽra, nutrū́kęs i valkiojas Rt. Nutrū́kęs buvai, nutrū́kęs ir esi, nutrū́kęs ir būsi savo dieną Plt. Ko tu eini ubagais teip nutrū́kęs, nuplyšęs? Gd. Nutrū́kęs kaip ubagas Kltn.
ǁ NdŽ apirti, apgriūti, apšepti: Pakrūmėj nutrūkusioj butoj gyvena vyras su motere, Jurgis su Morta M.Valanč. Iš senovės kaip buvo, taip ir tebė[ra] tie budinkai – stogai nutrū́kę Žr. O kitas žmogelis buvo dideliai dideliai biednas: trobos jo nutrūkusios, gyvoliai išdvėsę, jau nei pats neturia ko ėsti LTR(Vdk). Lygut tau nutrū́ktum vežimas, jeigut paskolinsi į turgų nuvažiuoti Slnt.
6. R5, N pristigti, pritrūkti ko: Labai nutrū́kau sveikatos, senyn… Kpr. Nutrunku, to pristokstu, to netenku MŽ6. Ir anys nieko nenutrūko (viršuje pristoko) skaitliuje BB1Sam25,7.
7. patrūkti, persitempti: Nutrū́ko, ką padavė skatynom (gyvuliams) Arm. Tuo pačiu laiku [padirbėsi], negi nutrū́ksi Pl.
8. DŽ1, Pl surasti atspėjamo laiko, nulikti: Vincas ir Onutė, ligi tik nutrū́ko nuo liuobos, bėgo į pamiškę baslių tvoroms tašytis Vaižg. Kur nutrū́kus vis ateina in mane An. Kur nutrū́kęs vis pulk ant gyvuolį Kp. Kur nutrūkęs – vis su knygom Tr. Da ir grybaut nutrū́kus kada išbėgdavo Krs. Kai sulaukiam šienapjūtės, bėgam laukan kur nutrūkę LTR(Kz).
| Po šiltinės ji vis ėjo bažnyčion, kada laiko nutrūkusi J.Balt. Nutrū́kusi valandėlę, nueik ir paravėk man daržą! NdŽ. Kai tik nutruñka kiek piemuo, tuojau bėga į kaimą Srv.
9. Švnč nustoti, imti mažiau duoti pieno, užtrūkti: Jum gerai, kai do šlaką pieno turit, o mūs karvė jau suvis nutrū́ko Krd. Nutrū́ko karvė, suvis pieno neduoda Klt. Nutrū́ksta karvė, kai aždarai tvartan Klt. Karvė karšty nutrū́ko Dglš.
10. Všn, Kp sumažėti, pasibaigti, nebebūti: Nutrū́ko pienas karvės Dkš. Karvė meta dantis, pienas nutrùks Klt. Pienas labai nutrū́ko Ėr. Vienukart nutrū́ko pienas, patys nežinom, kas tai karvei yr Mžš. Šmukšt nutrū́ko tabakas – ir pritrūko rūkymo Skr. Taigi nutrū́ko sveikata Lb. Jiems dabar nutrùks pelnas J.Jabl.
ǁ impers. Mrs, PnmR apie pajamų, išteklių netekimą, mažėjimą: Daug ir jam nutrūko B. Nutrūksta man R, MŽ, N. Matai, kaip nutrū́ko, kai pieno nebeparduodam Srv. Viena karvė išdvėsė, kita, tai vis nutrū́ksta Ad. Kai tik nebegaus par šalį, jam tuoj nutrùks Jnšk.
11. nusitrenkti, nukliūti: Jis buvo nutrū́kęs už Pandėlio Ppl. I kur anie nutrū́ko daba? Grdm.
◊ bùdelis gálvą (sprándą End) gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Nagus maliavo[ja], o trobo[je] bùdelis gálvą gãlia nutrū́kti End.
gálvą nutrū́kti
1. NdŽ galą gauti, užsimušti: Nesikarstyk teip aukštai, da gálvą nutrū́ksi Paį. Movė į pakalnę, kuo nenutrū́ko gálvą Krš. Kad tu gálvą kur nutrū́ktum! Šl. Ka tu nutrū́ktumi gálvą geriau, ne ko tu muni apgautumi! Brs. Kad būtum, berneli, kur galvą nutrūkęs, ne man jaunuolėlei galvelę apsukęs LTR(Vb). Būtų piktas darbas, kada kas … pro langą nuog rieklių šoktų ir šiteipo galvą nutrūkęs sau pats smertį duotų BPI273.
2. DŽ, KlvrŽ, Ėr, Grž nubėgti, nulėkti, nusitrenkti kur: Kana kur nutrūko galvą Kos126. Ot kultas nevelėtas, nutrū́ko kaži kur gálvą Jnšk. Tautvilas nutrūko galvą pas savo gentis prš. Kad ir aš, kur nors nutrūkęs galvą, vėju geriu kiekvieną iš namų atklydusią žinutę rš.

káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip káilis nutrū́ko Rt.
kaip gálvą nutrū́kęs
1. apie intensyviai, įtemptai ką darantį, dirbantį: Lakstyk lakstyk (dirbk) kaip gálvą nutrū́kus Jnš.
2. apie sutrikusį, susijaudinusį, sunerimusį: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs A.Vencl.

kai̇̃p nuo bãdo siẽto nutrū́kęs apie godžiai valgantį: Ryna, ėda kai̇̃p nu bãdo siẽto nutrū́kęs Rdn.
kójos nenutrū̃ks nieko neatsitiks (kur nuėjus): Nubėgsu – mun kójos nenutrū́ks Dr. ×
kramul̃kę nutrū́kti galą gauti: I kaip tu, neprieteliau, įsikabinai, ka tu tą kramul̃kę nenutrū́kai? Sd.
meškà gálvą nutrū́ktų; meškà gálvą gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Po klėtis ir trobą – meška galvą nutrūktų Žem. Čia toks ponas gyvena teip, ka meškà gálvą gãlia nutrū́kti Lnk. Meška galvą būtum nutrūkusi į trobą įejusi – aslo[je] vienos duobės Tl. Pryšininkę sutvarkyk – meškà gálvą gãlia nutrū́kti! Rdn.
nórs (nóns) [tu] gálvą nutrū́k sakoma patekus į sunkią, be išeities būklę: Nórs gálvą nutrū́k čia patamsy Skp. Nėra grybos, nóns tu gálvą nutrū́k Kž. Nórs gálvą nutrū́k, kas man darbo! Šts.
nutrū́ko kakà (spenỹs Ds) Ds neliko pajamų šaltinio: Anuprą išmetė iš sandėlinykų – nutrū́ko kakà Str.
rai̇̃kštės nutrū́ko galvõn sukvailėjo: Mokinatės ir nutrū́ksta rai̇̃kštės galvõn DrskŽ.
rañkos nenutrū́ks Lg nieko neatsitiks: Nenutrū́ktum vyriškuo rañkos, ka padėtum pakelti Rdn. Rañkos nenutrùkt, galėtau išplaut, ale toki nosis susukę Brb.
sprándą nutrū́kti
1. N, NdŽ, KŽ, Kl, Vkš, Plt, Rs galą gauti, užsimušti; prisitrenkti, susižeisti: O gal čia nelaimingasis ir kokiuo stebuklu bus sprandą nutrūkęs? K.Būg. Ji nusigandusi aukštynaika iš vežimo išvirto ir sprandą nutrūko BsPI25. Nuog uolos patys nusivertė ir sprandą nutrūko BPII340. Išsikorė į miestą ir ten sprándą nutrū́ko Vkš. Vargšas mažne nutrū́ko ir sprandą PP41. Kad jis sprandą kur nutrūktų! J.Jabl. Kad tu sprandą nutrūktumbei! B485. Sprandą nutrūkstu R83, MŽ109. Sprándą vaikas nutrū́ko, jei naktį rėka End. Iškrito voras iš ąžuolelio ir nutrūko sprandelį LTR(Skd, Dr).
2. nubėgti, nudumti: Čia nieko neradęs, jis nutrū́ko sprándą į kitą sodą NdŽ.

stùkis nenutrū̃ks nieko neatsitiks (ką padarius, padirbėjus): Kas namie guli, gali ir palesinti. Stukis nenutrūktų I.Simon. Kad tu bent vieną kartą pasakytum „tėvas“, „tėve“, stukis nenutrūktų, – pagraudeno motina I.Simon.
širdi̇̀s nutrū́ko apie smarkų supykimą, susijaudinimą: Kaip jis girtas pareina, man tik širdi̇̀s nutrū́ksta: sakau, geriau nepareik! Mžš. Nutrū́ko širdi̇̀s – nebgaliu paveizėti [supykus] Krš.
širdi̇̀s nutrū́kusi apie apėmusį silpnumą, paprastai norint valgyti: Širdi̇̀s nutrū́kusi, norėčio rūgštelės kokios atsigauti Šts. Nutrū́kusi širdi̇̀s paliko, be meisos pavalgius Šts. An duonos biškilelį sviesto antdėk, teip y[ra] širdi̇̀s nutrū́kusi End.
uodegà nenutrùks Dbk, Ds, Ktk, Skdt nieko neatsitiks (ką padarius): Gali nueit – uodegà nenutrùks Mlt. Nutrùks jau čia tau uodegà, kad nueisi pas kaimyną Srv. Ne tiek gyvulių liuobėm, nenutrū́ko uodegà, o dabar – viena karvė ir teliukas Slm. Nenutrūksta uodega namininkams, kai per penketą metų po dešimtinę atiduoda Vaižg.
vélnias gãli gálvą nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: O tūs kambariūs vélnias gãlia gálvą nutrū́kti! Varn.
patrū́kti intr. Rtr; L
1. R, MŽ, N, K, M, NdŽ, KŽ, LzŽ, Dr perplyšti pusiau, nutrūkti: Virvė patrū́ko J. Beatrišant virvė patrū́ko KI3. Patrū́ks siūliukas ir iškris guzikelis Krš. Vieliukė [mašinoje] patrùks – ir stovėk an kelio Adm. Motinai ta ranka atbulyn pasidavė: tai tie susiuvimai, po operacijos kur buvo, patrū́ko Bsg. Aš pasleidžiau toliau bėgti – man juosta patrūko LTR(Ob). Ar nepailso juodbėriai žirgeliai, ar nepatrū́ko šilkinės vadelės? (d.) Šmn. Patrūko žal's šilkelis N274, RD185. Palūžo ardamėlis, patrūko drelinėlė KlvD32. Patrūko trilynėlė, sulūžo irklužėlis LB27.
| Žabangai patrūko, o mes biedni ižgelbėti MP76.
^ Jei gysla patrūks, visas pilvas pagriūs (skersbalkis ir namas) LTR(Šl).
2. N, M pertrūkti, persprogti, įplyšti: Patrūksta skaudulys R. Patrūkus kojų pirštam vasarą ir vilnonį siūlą riša par tą plyšelį, ir sugyja Sln.
3. R, MŽ, Lz suplyšti, sudriksti: Alkūnės patrū́ko Grv. O diedo duktė su kailinukais patrū́kusiais nuejo ir viso atnešė (ps.) Dv.
4. sutrūkinėti, suskirsti, suskeldėti: Do i dabar patrū́kę karvės kakos Klt. Ar mano kojaitės patrū́kę patrū́kę DrskŽ.
5. kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti, ištrūkti: Net guzikai kelinių patrū́ko iš to juoko Auk.
6. NdŽ nusitraukti pririštam, nutrūkti: Patrūko šuo ir pabėgo iš mūsų Srj. Ta karvė buvo patrū́kus: nuo kaklo atsikabino tą spruduklį Jrb.
7. R363, MŽ487, Sut, N, DŽ, NdŽ, KŽ gauti trūkį; persitempti, sveikatą pagadinti (ppr. sunkiai dirbant, keliant ir pan.): Apilsęs nuo bėgimo, stabtelėk ir atsikvėpk, kad nepatrū́ktumei I. Ar tik nebūsi patrūkęs, kurį sunkų daiktą kilnodamas? V.Krėv. Per daug nespulk kilot, gana jau mano viduriai nusleidę – patrū́kus Pv. Nekel (nekelk) sunkiai, bo patrū́ksi LzŽ. Kelia akmenis – patrùks DrskŽ. Nestyruok viena, padėsiu, do patrū́ksi – šitoks maišas! Klt. Jis kėlė centnerį, patrū́ko i mirė Jrb. Nesylykias par daug – susirgsi, patrū́ksi Pln. Nebėk teip greit, dar patrū́ksi bebėgdamas Srv. Neskraidyk teipo, bo patrū́ksi Pls. Nedirbk teip smagiai – patrū́ksi Kp. A nepatrū́ksi tik bedirbdamas?! Mšk. Kai darbe patrū́ksi, nieko nebereiks Tr. I gaspadoriai patrū́kdavo nuo tų darbų Sutk. Pačio[je] jaunystė[je] patrū́ko, patrū́ko nuo sunkių darbų Krs. Dirbo lig patrū́kdamas Plt. Arnikas arba drūtažolės – kap žmogus patrū́ksta nuog sunkaus darbo, tai geria Kpč. Vaikai bovydamies nigdi nepatrū́ko Ob. Skruzdėlė taip skubėjo, kad bebėgdama patrūko rš. Taip išmokytas žirgas ir kelyje patrūks, bet nesiduos aplenkiamas A.Mišk. Arkliai nuo to nepatrū̃ks NdŽ. Velnias, sako, bekuldamas net patrūkęs BsV288.
| prk.: Pernai daug obuolių buvo, obelaitė patrū́ko (išseko) Snt.
^ Išgirdęs tas giesmes, tu iš juoko patrūktumei rš. Čiut nepatrū́kau juokais! Pln. Čiut nepatrūko rėkdama Gg. Gali iš juokų patrūkti KrvP(Mrk). Kada tinginys patrū́ksta Gl, Snt. Tinginys i miegodamas patrū́ksta Jrb. Tinginys (Slinkis Pln) greičiau patrūksta Vdžg. Tinginys arba patrūks, arba sušals Gdž. Tinginys patrū́ksta, skūpus permoka Dkš. Ji šnekėt ir šnekėt – ir patrū́kt bešnekėdama Mrk. Jūs čia patrū́ksit berašydama Plv. Dvare būdamas patrū́ksi – peklo[je] vietos negausi Slnt. Dvarui reik dirbt, kad nepatrū́ktum, o dvaras duoda, kad neišmistum Skr. O ka tu patrū́ktum! Rs.
ǁ pasidaryti nebetikusiam, sugesti (apie sveikatą): Viskas žmogaus patrūko Rod. Kiek aš gyvensiu – patrū́kus mano širdis Brt.
8. kurį laiką pakankamai neturėti, stigti: Patrū́kom duonelės NdŽ.
| impers.: Pora metų (mums) pinigų patrū́ko NdŽ.
9. netekti proto, pamišti, pasiusti: Ar jūs patrū́kę esat, kad jūs visi tokias dideles iškadas darot dėl niekų? PP48.
10. NdŽ imti mažiau duoti pieno.
11. NdŽ pasprukti, pabėgti.
partrū́kti intr. NdŽ, Pln, Varn skubiai parbėgti, parlėkti, pardumti: Aš iš Rygos partrūkau led tik 5 lapkričio Žem. Partrūko, parbėgo namo vienu gaistu K.Būg. Kai pamatė, kas te per pyragai, partrū́ko namo Sb.
◊ gálvą partrū́kti NdŽ parbėgti, parlėkti, pardumti.
pértrūkti intr.
1. Sut, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ trūkti pusiau: Pártrūko virvė J. Pértrūko ražončius: par bažnyčią bar bar poteriai Skdt. Teip ūždavo galva: žy žy – sakau, gal partrùks visos gyslos Mžš. Visi įsikibo į tą lanką, tas lankas partrūko Yl.
ǁ perskilti, persprogti, perlūžti: Sudavė pagalį į žemę – pagalys pertrūko J.Paukš. Sako, deviau į pilvą, tas bliūdas sau pūkš i pártrūko pusiau Kl. Tas arbūzas partrū́ko parpus Sb. Ragana paskutinį [vandenį] norėjo išryti, tiktai pukšt – ir pertrūko BsPIII20.
| prk.: Partrū́kęs Vilnius an dvi pusi – mat upė eina Antš.
^ Toks liesas, laibas, per liemenį, rodos, pertrūks J.Paukš. Ka duoda dideli lašai, kad, rodos, partrū́ksiu par pusę Rd. Šiandie kad išvirė vakarienę, tai išvirė – nors imk ir pértrūk [bevalgydamas] Lp. Ko nepértrūko iš piktumo! Gl. Atradau dingusį Anskį – nors ir plyšo, bet nepertrūko širdis I.Simon.
ǁ Sut prk. atsiskirti, pasidalyti (į grupes): Ir veikiai pertrūko ant tūlų sektų DP444.
2. NdŽ prk. paliauti, baigtis kokiam vyksmui, eigai, procesui: Topylio meilė nebepertrūks dabar iki grabo lentos! Žem. Be parstojimo gieda saldžią giesmę nepartrūkstančio mylėjimo tavęs P. Teip tasai gyvatos nepértrūkstąsis kelias… nerodžias aptrukintu net ant paties galo DP582.
3. ppr. part. Str būti persmaugtam per liemenį: Lekančios skruzdėlės, partrūkusios tokios Krž. Tokie y[ra] tarakonai didumo kai širšilai, tokie partrū́kę Bsg. Ta motiniukė yr ilgesnė kaip bitė, tiktais par vidurį daugiau pártrūkusi Vgr. Kas iš tos mergos, kad pértrūkus kap tranas Rod. Aš pertrūkus kaip skruzdėlė rš. Ana (skruzdė) tep skubėjo pas Dievą, kad partrūko, i dabar tokia partrūkus (ps.) Str.
4. part. DŽ, NdŽ, KŽ, Škn, Sml, Upt, Brž, Rz, Lnkv, Srv, Skr, Vdžg, Lzd būti peralkusiam, ištroškusiam, perkarusiam: Partrūkę lig vakaro yr paršeliai kaip sliekai Trk. Karvės partrū́kę, nuo ryto negėrę Ėr. Partrū́kusios tos karvės tik žiūri, o kibirai tušti Grnk. Pértrūkus karvė kai tranas Pls. Ganei ganei ir keltuvos pértrūkusios Rod. Arklys visas putotas, net garuoja, šlapias, pertrūkęs – pirštu perdurtum Kp. Pértrūkęs esu, nebepaeitu Als. Neėda nėko i vaikščio[ja] pártrūkęs kaip vilkas Trk. Valkiojas kaip šuo pártrūkęs Žd. Parkorę, pártrūkę kaip gončai tie girtūkliai Krš. Dabar tik kad plonesnė: neėda [merginos], parkarę, partrū́kę kai stirnos kad būtų Bsg. Vilkas šunie sako: – Aš esu sudžiūvęs kaip kurtas partrūkęs PP35.
5. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pienas pértrūko, tai neturiu rodos su mažais vaikais Ml.
6. per daug sukrekėti: Žiūri, kad par daug nepártrūktų tas pienas [, kai daro varškę] Krkl. Pártūkusio pieno trupus sūris Up.
◊ smi̇̀lga nepértrūko apie menką priežastį supykti: Smi̇̀lga nepértrūko – visi baliai razbirėjo Švnč.
sprándą pértrūkti NdŽ skubiai kur išvykti, išdumti.
širdi̇̀s pértrūkusi apie didelį sielvartą: Širdi̇̀s jųjų pártrūkusi, kad nesuleidžia žanytis anudum J.
pietrū́kti (dial.) žr. pritrūkti 1: Pytrū́kau šiaudų Dov.
pratrū́kti intr.
1. Q43, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ, LzŽ praplyšti, prasprogti, prakiurti: Skaudulys pratrūko B, R33, MŽ45, J. Neseniai pratrū́ko skaudis, tai didžiulė skylė paliko Krs. Man' kai mažą vaiką vartė, kolik nuo kaulo pratrūko votis šito[ji] LKT320(Zr). Man šič visur randai, mat labai liedavo tą galvą šašan va: išsikelia šašas – ir pratrūksta, ir sulimpa tie visi plaukai Kpr. Vakar ką aš čia dirbau, teip sopėjo, teip sopėjo [pirštą] – mat ir sutrinta pūslė ir pratrū́kus Kpr. Palauk šę, kad da tas mano pirštas pratrū̃ks! Jrb. Kaulas galvos čia pratrū́ko už ausies, tai girdėjimą jam pagadino Grš. Pratrū́kę lūpos Žg. Karvei pratrū́ko tešmuo Trk. Anam tas žakas pratrū́kęs, i visas smėlis išbiręs Dov. Bet dažnai maišai pratrūkdavę, tai ir akmenys ant žemės byrėjo LTsIV424.
| Galima nustapyt liūnui pratrū́kus Lš. Supies supies liekne – ir pratruksta žemė Skp. Eina per tokią balą, jis tuščiom perėjo, o ji kaip vilko akmenis, bala pratrū́ko ir nuskambėjo toj jo Jadžia BsPIV41(Brt).
| prk.: Debesys jau tik pratrū́kt, o anys da tik vežimą krauna Ktk. Šiandie dẽbesys tik tik pratrū́kt ir lyt Kt.
^ O kalbų kalbų – kaip iš pratrūkusio maišo K.Bor. Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrū́ko A.Baran.
2. KŽ, Kp, Rš, Ds staiga imti gausiai tekėti, prasiveržti: Pratrū́ko tiesiog iš žemių paversmis Alks. Aukštasai upelis jau pratrū́ko – bus daug vandenio Lel. Beržuona pratrū́ko, jau ledus nue[jo] LzŽ. Ka pratrū́ko kraujai iš nastrų ir iš nosies, tai visa paklotė buvo kruvina Pls. Gulėjau gulėjau, paskum par nosį, par burną kraujas pratrū́ko Grd. Pratrū́ko kraujas iš nosies Kb. Ašaros vėl pratrūksta Sz. Pratrūko visi šuliniai didžios gilybės BB1Moz7,11.
| prk.: Iš šito stalo pratrūko versmė, tekinanti upes dvasiškas A.Baran.
3. NdŽ prk. staiga būriu pasklisti, pasipilti: Žmonės pratrū́ko iš salės DŽ1. Žmonės it trūkte pratrūko iš laivo A.Vien. Pagaliau pratrūksta ir važiuotieji rš. Orams atšilus, pratrūko, pasipylė paukščių virtinės sp.
4. prk. staiga imti reikšti jausmus (žodžiais, juoku, ašaromis ir pan.): Dovydonis dabar turėjo pratrūkti, aprėkti šeimininkę ir, žinoma, neduoti arklių J.Balt. Koks beširdis! Koks beširdis! – pagaliau pratrūko ji ir ėmė nervingai vaikštinėti po virtuvėlę rš. Nors visada stengiuosi nepamesti galvos, bet kartais imu ir pratrūkstu rš. Nepratrū́k nepratrū́k, kai reiks – nebegalėsi [verkti] Ds.
| Stoties viršininkas pratrūko visais perkūnais Vaižg. Minia pratrūko šauksmais rš. Visi namai pratrūko gailiu verksmu Db. Kodėl ji nepratrūksta džiaugsmo ašaromis? I.Simon. Iš nevilties lengva pratrūkti ir pykčiu, ir neapykanta rš. Ida pagalvojo pagalvojo ir pratrūko juokais I.Simon. Žiūrėk, Onut! Vagi, – šūktelia Kamantonių Albina, pratrūkdama juoku V.Bub.
5. prk. staiga imti smarkiai reikštis (apie psichinius, gamtos, fizinius ir kt. reiškinius): Saulei dar netekėjus, krūmuose, medžiuose paukščių giesmei dar nepratrūkus, jiedu, švarkus nusimetę, jau stojo į pradalges J.Paukš. Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrū́ko A.Baran. Įdūriau galvą į kabojusią mamos sermėgą, kad nors kiek pritildyčiau balsu pratrūkusį verksmą K.Saj. Čiaudulys pratrū́ko Ut. Pratrūksta iš dangaus lietus rš. Kap pratrū́ko lietus, tai kap iš maišo Ml. Audra pratrū́ko NdŽ. Pratrū́ks vieną sykį – svietas be karo negalia būti Krš. Po vidudienio pūga pratrūko visa savo jėga rš. Ne peikt jį noriu, gal tik pasiguosti jausmais, kurie staiga žmoguj pratrūksta B.Sruog. Šituomi žodžiu pratrūko jausmai A.Baran. Tik kai retkarčiais dėl ko nors supykdavo, pratrūkdavo nesuvaldoma aistra V.Myk-Put.
| Aušra rytuos, tamsų nakties dangų raudonai nudažius, aukso spinduliais pratrūksta Mš.
6. NdŽ, Ut, Lp, Šlv staiga imti smarkiai ką daryti: Visi pratrū́ko bėgti DŽ1. Visa kompanija pratrūko juoktis A.Vien. O drybsoti čia kaip telius – žinai? – pratrūko jis bartis J.Balt. Tas tai jau kaip pratrùks kalbėt – nebesulaikysi Dj. Visi trū́kte pratrū́ko šaukti, ka neteisybė Krš. Vis da laikės laikės, ė kaip tik tėvui sakyt sudiev – ir pratrū́ko raudot Sdk. Jau kai pratrū́ko žmonės važiuot bažnyčion, tai nebus galo Ds. Kai pratrū́ko iš to galo važiuot: vienas prie kito, vienas prie kito Trs. Tai po pernai metų pratrū́ko augt Al. Kabo debesys, tik reikia pratrūkt lyt An. Upės pratrūko ledais plaukti rš. Kiau, kiau, kiau!.. – pratrūko loti plonyčiu balsu J.Balt.
7. NdŽ kurį laiką neduoti pieno, būti užtrūkusiai.
◊ gálvą pratrū́kti NdŽ pro šalį galvotrūkčiais nubėgti, nulėkti.
širdi̇̀s pratrū́ko apie didelio sielvarto prasiveržimą: Kenčiau… Nebegaliu! Širdis pratrūko B.Sruog.
pritrū́kti intr.; Sut
1. M, L, Rtr, NdŽ, KŽ patirti stoką, stygių, pristigti: Kaip abradniai elgs, pritrūks J. Aš piningų pritrūkau N. Nebijok, su anuo nepražūsi – duonelės nepritrū́ksi Pln. Jau duonos pritrū́ko, ans jau pjauna rugius Lž. Mat reikia mažiau išsivirt, kad vis pritrū́ktum, tai neparsivalgysi, nereiks sirgt Mžš. Žinai, ka tų vėjų nebūdavai, pritrū́kdavai miltų Pš. Pritrūkau šaro, reikės pirkt Vlk. Pavasarį pritrū́ko anie pašaro Pln. Žiemą, būdavo, pritruñkam vandens Bgs. Sunku te jom misti, živnasties pritrunka LTR(Ob). Būtumėm buvę, bet valgyti pritrūkom MPs. Ponas su batais vaikščiojo apsiavęs, o tu klumpio dar pritrū́ksi Tl. Pritrūkai darbo emi ir rūkai Krns. Reik didliai sunkiai dirbti par dieną – tie nešėjai jau pritrū́ks jėgos Ms. Tokiomis klaikiomis sąlygomis gyvendamas ir dvasios milžinas turėjo pritrūkti jėgų K.Bor. Ir pritrūko sesutėlės žalių rūtytėlių, nepritrūko motinėlė gailių ašarėlių LTR(Pnm). Jis par dieną ir par naktį kalbėtų ir nepritrūktų̃ [kalbos] Pnd. Maigau dumples – ir sveikatos pritrū́kau Aln. Kai pritrūkau sveikatos, pradėjau siuvinėt Al. Parbėgti gavusi, beveik pritrū́kusi jau dvasios, beveik pakritusi Kl. Pritrū́kau dvasios – mun sunku [dainuoti] Lk. Užsivertė ąsotį ir gėrė gėrė, kol jam kvapo pritrūko A.Rūt. Ponas pritrūko kantrybės K.Bor. Bet aš meldžiu už tavi, idant nepritrūktumi tikėjimo M.Valanč. Mažne dienos pritrū́kom tam šienuo [sugrėbti] Žr. Noru daug ko padirbti, pritrū́kstu laiko Žlb.
| prk.: Knato pritrū́kusios užgeso žvakelės JD1507. Tik jaunimas, didesnę laisvę pajutęs, šoko dūko, kol lempa, žibalo pritrūkus, pradėjo rauktis J.Paukš. Varnių katedros bažnyčia pritrūko kanaunykų su giedotojais M.Valanč. Jau seniai pritrūko žodžių kantrios bakūžėlės S.Nėr.
^ Niekas bėdų an pirštų neskaito, bo pritrùks Skrb. Melavau melavau – i pritrū́kau galo (nebeatsiminiau) Jnš. Nu, garbė Dievui, kad susivokei! Motyna ir akių pritrūko beverkdama M.Valanč. Begerdamas midų pritrūksi vandens LTsV136(Auk).
| impers.: Pritrūksta čia jiem maisto, gėralo ir kitų reikalingų dalykų A1883,112. Bet jis tada tesirodo, kai svečiams pritrūksta alaus J.Paukš. Sviestas buvęs nebuvęs, kad tik tos duonelės nepritrū́ktum dideliai End. Pritrū́ko maišų Vs. Pritrū́ko kėdžių atsisėst Vl. Leidžiuos leidžiuos, ir pritrū́ko diržo didesniam aukštume nekaip viršūnė tamstos grytelės BM146(Šd). Pritrùks tau kapeikos – niekap negausi [nusipirkti] Prn. Tai matai, ka jau pritrū́ko sveikatos Žg. Atidaviau sveikatą kitiem, dabar pačiam pritrū́ko PnmR. Pritrū́ko mum kelio – ir nebaigėm šnekos RdN. Kambaryje oro pritrū́ko NdŽ. Kad aš tokių vaistų paemu, juo galiu išdainiuoti, o taip pritrū́ksta dvasios Žr. Ir pritrūko sesutėlei žaliųjų rūtelių, nepritrūko motinėlei gailių ašarėlių LLDIII536(Grš), Brž. Sakė pasakas visi susėdę, ir pritrūko jiem pasakų LTR(Vrn). Abu [seneliai] buvauni, svieto matę, tai kalbos, matyt, jiems nepritrūkdavo A.Mišk. Darbininkų pradeda pritrūkti visur prš. Jau man pritrūko kantrybės laukti, kada gi pagaliau pasibaigs mano vargas V.Krėv. Dabar pritrū́ko artimo meilės Skp. Jam pritrūko drąsos pasakyti tiesą rš. Važinėjantis ir laiko pritrùks Prn. Vis to laiko mun pritrū́ksta Lkv.
^ Juodums rankums darbo nėkada nepritrūksta LTR(Vdk). Giminių nepritruks, kol aruode bus KrvP(Mrk). Gerų norų ir blogam žmogui nepritrūksta KrvP(Vlk). Dievas kantrus, bet ir jam kantrybės pritrūksta TŽIII389.
pritrūktinai
| refl.: Visa jau prisitrū́ksta žmogus an senatuvę PnmR.
2. netekti, nustoti: Tėvo pritrūkęs, augo po priveizėjimu tetutės M.Valanč. Nuslydo ir Jurgis, tėvo pritrūkęs Ds. Dieve neduok, kad būtų mobilizacija – pritrū́kčiau vaikų Lnkv. Nustodamys Jono, pritrūko gero paveizdo dėl savęs M.Valanč.
| impers.: Aštuoni užaugo vaikai. Pritrū́ko ir man vaikų (visi išėjo iš namų) Stk.
3. NdŽ pradėti mažiau duoti pieno: Karvės pritrū́ko – atėdė dantis oboliais Klt. Nedaduriu nieko iš namų, tai karvė pritrū́ko Klt.
4. refl. NdŽ prisidūkti, prisišėlti.
◊ gálvas pritrū́kti daug prisirinkti, sueiti: Pritrū́ksta gálvas mūsų pilna troba Šts.

×raztrū́kti (hibr.)
1. žr. pertrūkti 1: Girnų kumelė (virvutė) raztrū́ko Aps. Kaip truktelėjo – žarnos raztrūko, ir visi velniai nugarmėjo, prilakė mariosan DvP112. Jau mano bačkos raztrū́ko lankai Dv.
ǁ Rato kaladka raztrū́ko LzŽ. Imi pirštais, tai jau raztrū́ksta uoga – po šalčiui minkštos Klt. Kad puodas – būt raztrū́kęs, ė kai galva – ažgijo (juok.) Švnč.
| Ūžt liūnas – raztrū́ko Dglš.
2. susprogti: Bomba raztrū́ko – ir nieko nematai Nmč.
3. labai stengiantis suspėti, persiplėšti: Visur gi neraztrū́ksi – reikia ir namie [dirbti] Rod.
sutrū́kti intr. K, Rtr, NdŽ, KŽ; MŽ, N, M, L
1. DŽ1 perplyšti pusiau ar į kelias dalis: Sutrū́ko virvė vežimą beveržant J. Avių nereikia su botagu kirsti, bo botagas greit sutrūksta LTR(Rs). Priš pat kalną ėmė i sutrū́ko plėskė Žr. Muno buvo sutrū́kę kinkymai Als. Vyžai subrinko, ąsos sutrū́ko Jz. Sako, ievos (pakanktės) tavo sutrū́kę Švnč. Tie [telefono] laidai supuvę, sutrū́kę, kad kada reikia skambyt, tai negali Snt. Žarnos į kelis daiktus sutrū́ko LKKIX161. Suluš naujos staklelės, sutruks šilkų nytelės LLDII135(Grš). O kai sutrūko visų šešių virželiai, tai ir suvirto visi šeši žirgeliai KlvD211. Veželis sulūžo, pavalkai sutrūko LLDII173(Dkšt). Tik sutrūko kilpinėlė, tik vilyčia lūžo B.Sruog.
| prk.: Pančiai vergijos sutrū́ko NdŽ.
ǁ sudužti, subyrėti į dalis: Stiklinė nuo karštos arbatos sutrū́ko DŽ1. Pati nukrito [nuo tvarto] – i kiaušiniai sutrū́ko Snt. O kieksyk sutrū́ksta jis (ratas) permier besisukdams! K.Donel. Sutrū́ko visi lankai statinės Lp. Sutrū́ks į tavo kramę tas menturis Šts. Kirvio pentis gali sutrū́kt JT296. Visõs gatvės tvoros sutrū́ko [, kai šovė] Vlkv. Tą vaiką beauklėjant šešios lazdos sutrū́ko: vieną velnią išmušė, o dešimt įmušė Šk. Bėras žirgas po manim suklupo, šviesus kardas per pusę sutrūko LTR(Nm). Jei jis (brolis) žus, tai sutruks žiedelis ant piršto LTR(Ig). Sucipo tik velnias, kad trenkė lopšį ant žemės, kad į šipulius sutrūko LTR(Grk). Kaipgi rėš [bernas] gaspadoriui su šaukštu į kaktą, kad tas į šmotelius sutrūko BsPII116. Aną dieną ėjau per kiemą ir puoliau, tai sutrūko mano stikliniai bateliai LTR(Žal). Sutrūkusias medines numetė, apsiavė kitom BsPIII249(Graž).
^ Nebijok, ne kiaušiniai, nesutrùks Snt. Ka šaukia, ka krokia – viskas galia sutrū́kt Jrb. Užkliūvu – duodu (smarkiai virstu), kad galiu sutrū́kt Erž. Nerėkyk tu to vaiko; sutrùks jis berėkdamas Plv. Tai gardu – galiu sutrū́kt bevalgydama Snt. Kad gėriau, kad gėriau – sutrū́kt galėjau! Snt. Kokia tai gėda: iš tos gėdos gali sutrū́kt Jrb.
ǁ sukristi (apie bulves): Pavirė kiek – i sutrū́ko miltuosa viskas, pavirė – ir subyrėjo [bulvės] Kzt. Ale kaip dabar sutrū́ksta [bulvės], nevierysi Žl. Tei sutrū́kusios tos bulvės, kad amen Jrb.
2. NdŽ prk. baigtis, liautis kokiam vyksmui: Čia sutrūko jos žodžiai, karštos ašaros vilgino vyro krūtinę LzP. Dainelė sutrūko, ir krepšelis iškrito jai iš rankų LzP. Sutrū́ko (nutrūko) darbo laikas – negaunu pensijos Trš.
3. NdŽ suskilti: Sutrūkusi puodo vieta aplipyta beržo tošimi ir susiūta virvele rš. Kad pikšterė[jo] važnyčia iš botago, net langai sutrūko! BsMtII215(Graž). Sutrùks stiklinė – indėk šaukštuką Ldvn. Šulnio triūba sutrū́ko Aln. Padas sutrū́ko – duona nekepa Lzd. Sutrū́ko žemė Lp. Tokia buvo sausra, nat pabaliai sutrū́ko Srj. Prieš leidimą ledas sutrū́ksta, paskui išvaro [ledus] Aln. Jei žiemą ledas sutrūksta – vasara bus sausa LTR(Auk). Sutrū́kę aulai Lp. Sutrū́ksta anys (plaukai) i, matai, suskyla šitos gi viršūnės Dbk. Geltonos slyvos, išsižioję, sutrū́kę Kvr. Nesutrū́kę da tavo vyšnios tos Graž. Bulbės sutrū́kę, su ravais Drsk. Par didelį augimą jos (bulvės) sutrūksta Žl. Kai juokiasi [žmonės], tai duona sutrū́ksta Upn. Žalias ąžuolas nuog saulės, nuog vėjo sutrū́ksta Pv. Sutrūkę medžiai, turbūt lietus užkenkė Dkš.
4. NdŽ, Sk, Jnšk, Dglš, Ssk, Strn, Pun, Kpč, Srj, PnmŽ, Plk, Jrb suskirsti, suskerdėti: Nuo darbo sutrū́kę, supjaustytos kai peiliu rankos Dgč. Pajuodusios, sutrū́kusios rankos – dirba i dirba Krš. Rankos sutrū́ko nuo vėjo Mlk. Mano rankos kojos sutrū́kę po daržus Drsk. Parejo visą dieną ravėjus, tai neturi kur rankų dėt: delnai sutrū́kę, pirštų galai kaip sopuliai Slk. Nei kiek negalėjo basas uliot – tuoj sutrū́ksta kojos, kaip peiliu supjaustytos Žl. Nuog braidymo po upę kojos suskyla, sutrū́ksta, net kraujas eina Dg. Kojos nuo rasos sutrū́ksta Užp. Kelnės buvo pašukinės, blauzdos sutrū́ksta, kruvinos Sutk. Kojos pardien šlapiai, tai sutrū́ksta terpupirščiai Klt. Bėda būna, kap tos pentys suskilinėja, sutrū́ksta Lš. Kaip sutrū́ksta pėdos, tai, sako, kaltūnas Upn. Liežiuvis sutrū́kęs Vlkv. Sutrū́ko karvės speniai Lel. Karvė spardos, ba kakos sutrū́kę Str.
5. N, NdŽ sukiurti, sudriksti, suplyšti: Jo kelnės sutrū́kusios Grd. Marškiniai sutrū́kę – reikia susegt Rg. Per metus laiko, o ką – visi rūbai sutrū́ksta! Vrb. [Rauginant kailius] druskos prideda: šlapi tie kailiai, nebešilti, sutrū́kę – lopai lopai Kvr. Tarnaitė adė sutrūkusias kojines rš.
6. sprogti, susprogti: Kad būt sutrū́kus granata, tai būt viskas susmaišę Plv. 1870 m. granotos sutrūkdavo į 19–30 skeveldrų prš.
7. part. būti persmaugtam per liemenį: Sutrū́kusi kaip skruzdė ta poni su trauktine Šts.
8. pristigti, pritrūkti: Sutrū́ko duonos, tai per̃kasi Lp. Ka duonos sutrū́ktų, tai badas būtų Vdk.
9. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pririši – bliauna [karvė], pienas sutrū́ksta Erž.
10. Vdk, Klm nustoti duoti pieną, užtrūkti: Sutrū́ko ta karvė – ėst nėra ką Erž. Kada karvės sutrū́ksta, pieno nėr, tada jau reik žalbarščių padaryti Žlp. Daba, kaip sutrū́ko gatavai karvė, nustojom nešti į pieninę Grd.
11. sutrikti: Mokytiesiams kaži kas su miegu yr sutrū́kę: vartos vartos, grybikes ryna Krš.
12. susitraukti, sukrekėti: Pienas jau sutrū́ko Vkš. Sutrū́kęs pienas – ne visai surūgęs Lk. Pastačiau kelis pieno puodus ant pečiaus, kad sutrūktų Up.
◊ rai̇̃kštės sutrū́ko sukvailėjo: Mokinatės, ir sutrū́ksta šitokios rai̇̃kštės Drsk.
užtrū́kti Rtr
1. intr. Ds, Bsg užlūžti, įskilti, įtrūkti: Naga užtrū́ko – reiks kiba atkirpt Ml. Būta jau seniai ažtrū́kusio [nago] – teip būt nelūžęs Sdk. Karvė šliubuoja – naga ažtrū́ko Klt. Užtrū́kęs kiaušinis – saugokis, kad neištept Ktk.
2. intr. DŽ, NdŽ, Lš nutrūkus įlįsti, įstrigti, užsislėpti (apie siūlo galą): Siūlas užtrū́ko, nerandu galo Knv. Žutrū́kęs siūlas Pls.
| prk.: Atnešk adatą: žutrū́ko špulia, tai galas reikia rast Nč.
3. intr. suskirsti, suskerdėti: Rankos ažtrū́kę Dglš.
4. intr. N, K, L, NdŽ, KŽ nustoti duoti pieno: Karvė benori užtrū́kti J. Užtrū́ko karvė – nė lašo pieno nebė[ra] Vvr. Pelėkė (karvė) visai užtrū́ko, tik krekenos bebėga Žgč. Mūsų žalmargė užtrū́ko sausai Kur. Karvę reik užleisti – būs ilgiau užtrū́kusi Trk. Karvė pieno mažiau duoda, kai ilgai neužtrū́ksta Ldk. Kitos karvės striuką laiką teužtrū́ksta Grž. Žiemą karvės užtrū́kdavo – srėbdavom nedarytus barščius PnmŽ. Šiaudus ėsdavo karvės, tai daugiausia žiemą karvės ažtrū́ksta gi Skp. Pašaras blogas, karvės užtrū́ko Ll. Ažtrùks karvė nuo bulbienių Klt. Užtrùks karvė, tai reiks padėt dantis ant lentynos Msn. Anie laiko tą karvę: užtrū́ks anims, užtrū́ks visims Trk. Karvė pasiliko bergždžia, užtrū́ko – i turėjo parduot Jrb. Dabar kaip ir užtrūkstamà [karvė] – nedaug to pieno Slm. Kaip ožka pryš saulės grįžimą užtrū́ko [karvė] Krtn. Mūsų karvės pačiu pieno laiku mažne užtrūkstai AruP19(S.Dauk).
| Duok joms nevaisingus žyvatus ir užtrūkusias krūtis CII715.
ǁ nustoti dėti kiaušinius: Vištelės da neužtrū́ko – išsikepu kiaušinį Yl.
5. intr. prapulti, nebebūti, pasibaigti: Dabar šilimos – pienas užtrū́ko Slm. Pranienė dejavo, sakė, kad baisiai užtrū́ko karvėm pienas Mžš. Karvė suvis ažušerta, pienas ažtrū́kęs Švnč. Niekad neužtrū́ksta – bėga i bėga vandva vergenė[je] Jnšk. Kiek pakūkčiojus, ašarų upeliui užtrūkus, jis vėl atsimena senelį tokį, koks jis dar buvo gyvas I.Simon. Nabagei Martynienei užtrūko duonelė… Žem.
| impers.: Užtrū́ko gėrimų – Gorbačiovas nebleida, liepa dirbti Rdn. Tik pas mum užtrū́ko to lietaus RdN.
ǁ impers. apie pajamų, išteklių netekimą, sumažėjimą: Vieną sykį i tavie užtrū́ks – par plačiai ejai End. Stepanauckui dabar užtrùks – nustos lakęs Klvr.
6. liautis, pasibaigti, sustoti kokiam vyksmui, eigai, procesui: Užtrūks, sako, jai tie darbai. Galės žiūrėti, iš kur ji tada maitinsis I.Simon. Tu jau greit pasakai, ka užtrū́ktų tuojau kalba Jrb. Šiaip aš iškalbus, bet kai yra svarbus reikalas, užtrūksta žadas, ir gana rš. Kai čia atejau, visos dainuškos užtrū́ko Šmn. Kaip tik ėmė Žulikauskis painiotis po Vilnių, tuoj visos žinios užtrūko, niekas nė į laikraščius žinių neparašo Žem. Užtrūks jai valiūkavimas, reikės pratinties prie darbo Žem. Anksčiau autobusai pro čia važinėdavo, o paskui užtrū́ko Plv.
7. intr. užkietėti (apie vidurius): Užtrūkę viduriai rš.
8. tr. prarasti: Užtrūkau dvasią – blakt ir sėdaus Ggr.
◊ [auksi̇̀nė, melžiamà, melžiamóji] karvẽlė (kárvė Up, karvùtė Snt) užtrū́ko Krs neteko lengvai įgyjamo pragyvenimo, pelno šaltinio: Užtrūktų ir jai melžiamoji karvelė, kad numirtų Žem. Užtrū́ko karvùtė melžamóji Lkv. Užtrū́ks karvẽlė tau vieną sykį, ka tėvų neteksi NmŽ. Kol buvo, tai ėmė, vežė, leido, dabar melžiamà karvutė užtrū́ko Grž. Valdžiai pasikeitus, daugeliui užtrùks karvùtė Jnš. Palaukš, užtrùks jam i šita karvùtė, nebus dėdienės – nebus iš ko glemžt Šk. Užtrūks auksinė karvutė – Amerikoj bus da didesnis nedarbas rš.

Daugiau informacijos

pratrū́kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

sukélti

Apibrėžtis

kélti, kẽlia, kė́lė
I. tr. imti, stumti ką aukštyn; dėti ką į aukštesnę vietą.
1. ką sunkų imti aukštyn: Akmenį kė́liau ir tuoįtimpos nieko nepadariau J. Kelk pūrą. Ar pakelsi nuo žemės? Pn.Vakar sunkiai kėliau, dabar dieglys šone Skp. Tokiu būdu kaip ir paprastų lėktuvų sparnuose atsiranda statmena keliamoji jėga EncIX1254. Rankos keliamasis raumuo rš. Keliamasis kranas nuleidinėja jiems plytas E.Miež. Sukant keliamąsias rankenas važiuojamasis ir lauko ratai pakyla į aukščiausią padėtį rš. Hidraulinis keliamasis mechanizmas rš. Keliamoji svirtis rš.
2. išlaikyti, atlaikyti kokį sunkumą (spaudžiant kam žemyn); nešti ant savęs, ant savo paviršiaus: Ledas jau ir gyvulį gali kelt Lš. Karolių kaklai nekelia Žem. Ledas visur jau kẽlia Rm. Balos paviršius tik žmogų kẽlia (su arkliais neįvažiuoja) Kp. Ledas nei kẽlia, nei lūžta Tvr. Pašalimas buvo didelis – jau kė́lė žmogų Vvr. Na, ir kelias dabar – nei kẽlia, nei laužia Alk. Pašoliu arklį kéla Als. Žiema buvo speiguota ir visur kelanti S.Dauk. Žemė kelia žolę, žolė kelia rasą J.Jabl(Rm). Kad tave, berneli, žemelė nekeltų TŽII331. Ašaružių žemužė nekėlė JV862. Kad nemirtų – žemė nekeltų, kad negimtų – svieto nebūtų Lnkv. Oi kad tave, senas diedai, žirgelis nekeltų TŽI229. Pas mus šiemet obuolių – šakos nèkelia Ds.
| prk.: Rankos nèkela darbų (per daug darbų) Šts. Iš baimės rankos nutirpę nèkelia veikt Švnč. Gėrėm, kiek galva kėlė Vlkv. Anas geria arielką, ale ir kelia (nepasigeria, daug gali išgerti) Arm. Jo kaklas skolų nèkelia, o pats girtauja Lš. Mano širdis nèkelia dabot in alkaną žmogų Prng. Mėsos nė akys nekėlė B.
3. SD274 kentėti, kęsti: Bėdą ar sielvartą kartu su kuo kélti (kentėti) BŽ133. [Kerštą] jis vienas apsiėmė kelti BPI422.
4. dėti, nešti ką į aukštesnę ar į kitą vietą: Kelk maišą į ratus Pn. Matai, kokių gabalų pilna žemė pritrupinta! Ko galo negavau bekeldamas į dangų ps. Sėmenis kélti (linų galvanas į kurtinį, salyklinį dėti džiovinti) Kv. Kélk klėtin maišą nuo prieklėčio Kp. Kėliau kojas kilpelėse, rankas kamanose Rdm.
5. duoti kam aukštesnę padėtį, daryti, kad kiltų: Mes visada tvirtai ir drąsiai kelsime savo vėliavą anksčiau už kitus rš. Iškili krūtinė juda, lyg iš apačios kas ją keltų P.Cvir. Ir kėlė motina ant rankų į saulę būsimąjį žmogų E.Miež. Eit mergelė verkdama, rankas aukštyn keldama KlpD89. Eina koją už kojos keldamas Skd. Kaip beita (beeina)? – Kaip koją kelu, teip ir eita (eina) Nt. Kai ažgro[jo], tai net kojas kẽlia Ml. Ei, žirgai, žirgeli, mano juodbėrėli, kaip aš josiu pas mergelę, kelk aukštai galvelę JV128. Du karveliai klane gėrė, gerdami dūmojo: „Ar mum gerti, ar negerti, ar sparneliai kelti?“ Gdr. Galvą skauda, net plaukus kelia Švnč. Kelkit kardus, muškit būgnus, štai kur mano bernužis JD992. Negali nuskint, toj obelis kelia šakas aukštyn BsPIV93. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia, juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia A.Baran.
| Upė ledą jau kẽlia (vanduo kyla) Kp. Kurmiai kelia daržus Lnk. Speigas kelia kraukšlį Trš. Ė! pradė[jo] kurmis, žemes keldamas, artintis prie lizdo BsPII22. Saulė motulė kėlė [rugių daigelius] į dangų E.Miež.
| Statmuo į duotąją tiesę keliamas Mš.
| prk.: Kad šneka, net gryčią kelia (labai balsiai šneka) Ds.
^ Kas aukštai nosį kelia, į adveriją nusimuša (sakoma išdidžiam žmogui) Rz. Juo katę glosto, juo uodegą kelia Sch84. Katė glostoma kuprą kelia B.
6. refl. lipti, kilti aukštyn: Baltas rūkas kelias ties tamsia pakalne S.Nėr. Iš pievų kėlėsi rūkas V.Myk-Put. Pilka migla nuo šaltinėlio kėlės V.Myk-Put. Dūmai kelias aukštyn R39. Kelias juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis LTR(Srj). Vanduo keliasi viršun ledo TŽIII342. Dėl žento kelkis į dangų, dėl marčios lįsk į žemę Bsg. Kiek įmini, tiek kelias tas molis Skr. O kitos bitys tujaus paskui judvims iš aulio kelias, ir staiga visas spietlius šalin leka S.Dauk. Migla kėlėsi nuo žemės CII122.
| Takelis kėlėsi į kalną rš. Ant aušros kad saulė artinas, kelias anoji žvaizdė, kurią aušros žvaizde vadina DP502.
| prk.: Kap ėmė rėkt, net namai kelias Arm.
| refl.:
^ Nesikelk su gandrais, su varnoms nukrisi Vl. Neskelk aukščiau savo nosies (nesididžiuok) LTR(Ds).
7. nuimti: Kels nu galvelės rūtų vainikelį, maus nu pirštelio sidabro žiedelį KlpD60.
ǁ nukaisti nuo ugnies: Kelsiu – išvirė bulbės Ėr.
8. kabinti, imti nuo vyrių (duris, langą, vartus…): Norėjom duris kelti, bet jis pats pasidavė Lnkv.
9. refl. nusilupti, nuaugti, nueiti (apie nagus): Iš nušalimo nagai kelas žemėn Šts.
10. arti, plėšti: Mas jau baigam kélti pūdymą Užv. Jaunas artojas kelia dirvoną, niūksi ant kuino, dainą niūniuoja J.Jan. Dvaro dirvos dar nekeltos LzP. Vieversys užgiedojo, reikia aštrint noragus ir eit kelt laukus Lz. Kai aš nueisiu tokioj šaly, kur dirvonus kelia NS995. Oi, katinai, katinėli, ko dirvonų nekėlei, ko linelių nesėjai? Vaižg.
keltinai̇̃ adv.: Keltinai̇̃ sėti batviniai tokie buvo: sėji iš rankos, vos po keturių savaičių pararsi (padarysi ežias) Šts.
II. tr. aukštinti, didinti, stiprinti.
1. daryti ką aukštesnį, pakilesnį: Kareivio turia būti krūtinė kelta Šts. Dabar vėl mada keltais pečiais (apie drabužius) Sdk.
2. prk. daryti ką labiau gerbiamą, garsinti: Pas mus geri žmonės keliami Žem. Tas mergaites anie be galo kéla Slnt.
3. prk. skirti ką į aukštesnes pareigas, į aukštesnę vietą: Ar galėjo ciecorius be žinios popiežiaus į karalius ką kelti? S.Dauk.
4. refl. prk. pūstis, didžiuotis: Jis žino, kad motė aukštai keliasi I.Simon. O motina juk visada sako: „Nesikelk, vaikeli, nesikelk! Kas aukštyn šoka, žemyn krinta!“ I.Simon. Anas jau per daug viršun kelias Prng.
5. prk. siūlyti rinkti: Bus keliami kandidatai į vietinių tarybų valdžios organų deputatus (sov.) sp. Kelti kandidatus į Seimą sp.
6. prk. aukštinti, stiprinti, didinti: Kelkite naftos gavimo ir perdirbimo tempus! rš. Ar nuneši mane į uošvelę, ar kelsi šlovę pas mergelę? LTR(Pun). Antrąją [dukterį] kelia (didina metus), o vyresniąją mina (mažina metus) Antz. Kelti laipsniu (mat.) rš.
| Šitoj aukštai keliama dainelė, reikia jai aukšto balso Prng.
7. gerinti, plėsti: Dažnas tarpueilių purenimas kelia derlių sp.
| refl.: Yra kėlusys Klaipėda, palyginti su vokyčių laikais Plng.
8. prk. girti: Įteikdamas [dovanas] kiekvienas kėlė savo dovanos nepaprastumą J.Balč.
III. statyti.
1. tr. padėti kam atsistoti, daryti, kad stovėtų, statyti: Po ligos dar visą mėnesį karvę kélti gavom Trg. Pavasarį, būdavo, gyvulius kelia (patys nepajėgia atsistoti) Skrd. Kelamos karvės bloga varškė S.Dauk. Ko nekeliat mumis jaunas iš balto stalelio? Žem.
| Man tėvelis nepaklausė, neatėjo svirties keltų NS85(Vb). Bet prireikus jis ir mūrininką pavaduoja, ir zėdus traukia, ir sparus kelia I.Simon.
| Mergos išejo linų kelti (rinkti nuo pievos atsistovėjusių linų) Ll.
2. intr. stotis (parvirtus, sėdėjus): Komanduojant: kelk! – greitai atsikelti ir taisyklingai atsistoti rš. Ir kėlęs aukščiausias byskupas vidurin klausė DP158.
^ Į klaną puolęs, sausas nekelsi J.Jabl.
| refl.: Kelkis iš tos pelkės Šts. Parpuolei, ale kelkis P. Kelkitės, viešnelės, iš to suolelio JD1495. Šeimyna kėlėsi nuo stalo A.Vencl.
^ Į balą puolęs, sausas nesikelsi Kbr.
3. intr. R39 stotis, lipti iš guolio pabudus iš miego, pagijus iš ligos: Aš gulu vėlai, o kelù anksti J. Kas anksti kelia, tas dantis krapšto Bsg. Pūguotą dieną zuikis nekela Šts. Jis kelia saulei netekėjus E.Miež. Kelkite, kelkite, kelkite… varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia V.Kudir. Cyrulis čiurkščio[ja] – kélk! J. Tėvai, kelk, tėvai! P.Cvir. Dviejų daiktų žmogus niekad negailėjo: kad anksti kėlė, apmaudoj tylėjo rš. Žmogau, kelk, vilks dabar būt tave papjovęs BsPI9. Anksti už tai gulė ir vėlai kėlė Jrk64. Dar gaideliai negiedojo, kaip mamužė kėlė KlpD18. Anksti rytą kėliau, vandenėlio ėjau JV6. Kelk, seserelė, mano viešnelė, ar dar tu neišmiegojai? StnD20. Kelsi rytelį te nekeliama, kursi ugnelę neraginama JV949. Jam nerūpėjo rytelį kelti JV986. Tik jam rūpėjo rytelis kelti, pentinužiai nušveisti JD174. Bagočiaus mergelė kėlus dejavo, o vargo mergelė dirbus dainavo Klvr. Išėjo lig nekėlęs (labai anksti) Rt. Sakė mane kaimynėliai anksti nekelanti JD39. Jaunūmenė, ankstie kėlusi, laistė [v]andeniu tebgulinčiūsius M.Valanč. Jau diena, keliamas laikas Rm. Buvo pats keliamasis laikas J.Jabl. Anksti kėlus … reiks mums žirgus pasišerti KlvD7. Anksti rytą keldamai, baltą burną prausdamai stovi bernytis prie šalies KlvD324. Vėlai kėlęs, dirbsi susivėlęs LTR(Zp).
| refl. SD406, R, K: Močiutė kė́lės anksti rytelį Sn. Kelkis nedrybsojęs! J(Ds). Kelkis, berneli, negulėk ir atsikėlęs nestovėk! Brb. Jurgeli, jog tu žadėjai kelties lig su tamsa Slnt. Kelkis, kelkis, mergužėle, vesk žirgelį in rūtų darželį Gg. Jai nerūpėjo rytelį kéltis Vb. Kélkis kultų! Skp. Kelkisi, motule! Mrc. Keliẽs (kelkis), martele! Dsn. Keliesa, martele, iš aukšto svirnelio NS621(Kpr). Keliesi, tetušėl, tujai ilgai miegi NS331(Ppl). Kelies, Viešpatie, kodrin miegsi? DP79. Būt [taip anksti dar] nesikelta, kad nebūt atsibaladojęs Lp. Gulėt … per vienus metus niekad nekelantis DP11. Ką tau pridės ankstie kėlusys? Slnt. Kas rytą keldamos į senatvę įmini Sim. Gyventi kelias senas Vilnius A.Vencl. Saulužė anksti kėlės RD27.
| Įsirgęs atgulė ir daugiau nebesikėlė M.Valanč. Vieną rytą ir Taučiuvienė nebesikėlė (susirgo) Vaižg.
4. intr. Mž244, BPII38 atgyti (iš numirusių): Tuojaus ta pana kėlė sveika BsMtI18.
| refl.: Neskels kaulai didžiavyrių iš senelių kapo A.Baran. Ką jau besivers juoda žemytėlė, ką jau besikels mano motinėlė NS1308(Brž). Iš numirusių keltis SD454. Trečią dieną kelsis iž numirusių DP212.
5. tr. prk. statyti aikštėn, prieš akis; nurodyti, duoti svarstyti, vykdyti: Šito klausimo aš nė nekelsiu Ašb.
6. refl. prk. atgyti, atstatyti savo padėtį: Amžiais pavergta kelias tėvynė; jos atgimimą jaučia dvasia Mair. Iš vargo kėlėsi šalis, išaugt lig saulės pasiryžus K.Kors. Griuvėsiuose keliasi namai saulėti A.Vencl. Laisva tauta gyventi kėlės S.Nėr. Štai netikėtai kėlėsi tauta ir iš naujo kovojo dėl savo būvio I.Simon. Neilgai trukus pilis kėlėsi iš irų S.Dauk. Nebkelsis senieji piningai Lž.
IV. tr. žadinti, budinti, skatinti; sujusti.
1. žadinti, budinti iš miego: Anksti, anksti be galo, prieš saulę tave kėlė S.Nėr. Jei jis miega, visada jį reikia kelti – pats neatsibunda Grz. Kė́liau kė́liau ir negaliu prikelti Kt. Eik, kél' tu juos valgyt Dglš. Darbas kelia, darbas guldo Al. Močiulė ėjo dukrelės kelti NS341(Brž). Kelsi rytelį nekelama (nekelamoji JV625) JV624.
2. baidyti iš guolio, priversti bėgti, skristi (žvėrį, paukštį): Lapę kėliau strielčiams, bet nenušavo Sd.
3. skatinti atsirasti: Taboka kosulį kela Šts. Arielka kẽlia į vymą J. Keldavo jam tulžį ir konvulsijas rš. Kela lytų, bet ar lys? Šts. Iš vakarų kela tokius galvuotinius, būs pylos (didelio lietaus) Vvr. Patepiau [nudegusią ranką], tai pūslių nekėlė Ds.
4. kviesti, šaukti: Visuotinąjį susiėjimą kels utarninke LC1885,40. Tėvūnai suvadino senuosius savo apygardos į kokią noris pavietę, lauko ar girios, kas vadinos vyrus į kuopą kelti S.Dauk. Tuo nuveikę, kareivius kel ir kariauną tiek(ia) S.Dauk.
| Policiją kėlė, telegramus mušė, išjodino žmogų į jomarką ieškoti arklavagio Žem.
5. refl. sukilti prieš ką, maištauti: Nes kelsis giminė prieš giminę ir karalystė prieš karalystę BtMr13,8. Daug kėlėse pryš mane Mž507. Ir kėlusis visà roda DP163.
6. refl. Bsg, Švnč, Dglš geisti, norėti (patino) (apie gyvulius): Kiaulė tekiuos kẽlias Kp. Nepilk pamuilių karvei – nesikel̃s jaučiuos Ds. Karvė kelias ant veršių Vj.
V. tr. atsirasti, dygti, augti; pūsti; skleisti.
1. refl. atsirasti: Nuo ko keliasi visokios ligos? – Nuo nešvarumo Srv. Kėlėsi neteisūs liudininkai CII1036. Tokie kėlės neprieteliai lietuviams ir žemaičiams nu šiaurei S.Dauk.
| Kelias vėjas R403. Lietus keliasi nuo pietų Ėr. Ir kėlės balsas nuo aukšto dangius, ir plaukė per kalnus V.Krėv. Smarvė nuo jų lavonų kelsis CII553. Didi maištai ir sujudimai veldamų prieš savuosius karalius … kėlės DP498.
2. refl. kilti, atsirasti: Žodžiai yra keltiniai (derivativa), kurie nuo kitų pradinių žodžių kelas S.Dauk.
3. berti (apie spuogus): Negalima mušt žmogaus šluotražiu – muštą pradės kelt šunvotės LTR(Dkk). Gal nuo rūdymo blauzdas pradėjo kelt kokiais guzeliais Sdk.
4. refl. dygti, augti: Gero[je] žemė[je] daigas greit keliasi Ėr. Po lietaus ir avižos pradeda keltis Ėr. Ir mūsų žirniai iš pavasario taip gražiai kėlės Sdk. Dobilų antra žolė nesikelia (neauga) Trs. Kelmas ir kamėnas medžio stačiai iš šaknių kelas S.Dauk. Dabar kad užlytų, tai rugiai keltųs Užp. Pievos nesi̇̀kelia (nepradeda žaliuoti) Ėr. Kai nedygo, tai nedygo, o kai kẽlias, tai net iš dirvos virsta Trgn.
| Gal votis kel̃sis kojoj, kad taip skauda Dbk. Man ant dešiniosios akies miežis kẽlas Vkš.
| Man pirštas keliasi Ds. Kai kojos papadės keliasi, tai baisiai skauda ir odą plėšia Ds.
5. daryti, kad pūstųs, rūgtų: Geros, kūmutėle, tavo mielės, kad kẽlia ragaišį Jnšk. Kad kopūstai nekeltų vidurių, rauginant į juos reikia dėti krapų rš. Įdeda į pyragą kelamõsios druskos ir iškepa pampokšlį Varn. Parnešk kelamų̃jų pročkų Als.
| Su purvu, su velėnžeme žemė iškaužo, yra kelanti Šts. Pri kelančios žemės mėšlai yra dedami ant rugių viršaus, pasėjus Šts.
6. tukinti: Kas gi arklį kelia – avižos Lp.
7. turtinti: Beržoro kunigus kapai kela: čia laidojas žmonys iš tol tolesniai Gršl.
8. refl. pūstis, kilti, rūgti: Tešla kẽlias BŽ67. Gerų mielių nupirkai – ragaišis labai gerai kelias Dbk. Pažiūrėk, ar duona nesi̇̀kelia Ktk. Nelabai kelias blynai – miltai gal pasalo Sdk. Kelias kaip ant mielių! LTR(Lnkv).
9. ilginti: Tie buvo keliamieji metai J.Jabl.
VI. tr. gabenti iš vienos vietos į kitą; verti, daryti.
1. gabenti danginti ką į kitą vietą: Rudenį jau reiks ir trobas kélt kolkozan Ktk.
| Kada bus keliamieji egzaminai? J.Jabl.
| Kai kurie dialektai mėgsta kirtį iš galūnės kelti arčiau žodžio pradžios A.Vencl.
| refl.: Mesk tu tą savo trobelę ir kelkis pas mane gyventi J.Balt. Turtingieji grasino, jog nenorinčius keltis [į vienkiemius] nustums į pačius paraisčius J.Balt. Keliasi iš Panevėžio į Kauną J.Jabl. Kuriems gi teko keltis į laukus (viensėdžiais) – tų kelias buvo kietas ir sunkus T.Tilv.
^ Kur kélsies, čia plunksnos dulkės (keldamasis vis kai ką turėsi palikti, kai ko netekti) J.
2. gabenti per vandenį valtimi į kitą krantą: Kélk mane valty par upį J. Ties Tumpais kelią̃ [su valtim per Šešupę] Gs. Grapas kėlė su laivais lenkus iš Palangos į Poznanę Plng. Kelk, bernužėli, par ežerėlį, aš eisiu pas močiutę JD830. Dirbysiu laivelį, kelsiu per mareles KlpD46. [Kopūstus] kẽlia parduot į miestus StngŽ72. Ką šiepimi kélti KI475. Minija buvo kelama: turėjo ne tiltą, bet plūstą Lnk.
3. perrišti į kitą vietą (gyvulius ganykloje): Tėvas karvių kelt nuejo Dgl. Karvės da tebėr nekéltos Ėr. Avys turbūt nuo pat ryto nė kartą nekéltos Srv. Matyt, kad arklys yra tėvuko kéltas, kad nekvankso Brs.
4. daryti, verti (vartus): Užmiršai jau, ir kurion pusėn mūsų vartai keliami J.Balt. Viena sesytė brolytį rėdė, o ši antroji vartelius kėlė RD37. Vandenėlio ėjau, vario vartus kėliau JD1001. Nekelk vartus iki galo KlvD92.
VII. tr. rengti, organizuoti ką.
1. rengti (pokylį, suėjimą): Veselę kė́lė, ir aš ten buvau Als. Kartu vestuves kelsime B.Sruog. Žyle pelėda versiuos, bet krikštynas kelsiu Žem. Praeina dvi savaitės, ir piršlys su jaunikiu važiuoja susitarti, kada kels vestuves LTR. Par juos labai gerą pagrabą kėlė Vžns. Kelsim šokius ir mes Lkš. Šeštadienį kélsim vakarušką Vdžg. Kelti vaišes, laidotuves, nūbangas Kv. Aušrinė svotbą kėlė Sch4. Žvẽją (žvejonę) kélti KI83. Puotas kuo puikiausias kelia A1884,307. Liuob pietus jims kelti M.Valanč. Palaidojus nabaštiką, gėrynę arba pagrabą kėlė S.Dauk. Didelis bankietas keltas buvo S.Stan. Jie komedijas, balvonų šventes kėlė Ns1858,3. Kožną rudenį Žemaičiuose keliami jaučių turgūs A1884,93. Česnį keliù R. Andie [svočios] stalą (vaišes) kėlė Broniai Lp. Kelia jomus stalus, pilnus neižsakytos gardybės SPII101.
| Ar jis mišias kėlė? Srj.
2. daryti (triukšmą, neramumą…): Juokeis, siautei ir triukšmą kėlei – pilni namai skambėjimo džiugaus K.Kors. O tie šilko marškinėliai pasiutimą senei kėlė S.Nėr. Šiandieną žvirbliai lermą kela po kanapius KlvrŽ. Toli lakinėjau, kur karaliai vainą kelia Nm. Motina siutinį kéla (siunta, širsta) KlvrŽ. Nekelkiat muštynių! Rt. Vėl karą kelk su juo Ėr. Sienos vainą kela iš šalčio: eižė[ja], sproginė[ja] Varn. Jisai per dieną gėrė, naktyj peštynes kėlė BsO237. Kur žirgeliai liustą kėlė, žemelė skardyta KlpD18. Maištą kélti BŽ37. Riaušes kélti BŽ19. Netvarką kélti BŽ23. Muzikę daryti, kélti KII73.
| Ponios su vėduoklėmis kėlė vėją J.Balč.
◊ ant kójų kélti sukelti, išjudinti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį rš.
ant šė́pos kélti tyčiotis, šaipytis iš ko: Nekelk ant šėpos Gs.
bal̃są kélti priešintis, protestuoti: Nekélk bal̃so prieš tėvus Varn.
Diẽvui nekė́lus labai anksti, pro tamsą: Kelia Dievui nekėlus! LTR(Alk).
į padánges kélti labai garbinti, šlovinti: Pasaulis pergalėtojus kelia į padanges rš.
į puikýbę kéltis didžiuotis, išdidžiam būti: Nereik, vyre, keltis taip į puikybę rš.
kalbàs kélti apkalbėti, šmeižti: Kaip vėjai pūtė, medžių šakas laužė, taip mudu jaunu sviets kalbelėms kėlė BsO10. Bevelyčiau jau seniai Dunojuj nuskendęs, ne kad savo mergužei tokias kalbas kelčiau JD527. Paliauja ir mudu sviets kalbelėms kėlęs Nm.
kepùrę kélti sveikinti (pasisveikinti ir atsisveikinti): Aš jai kėliau kepurėlę, ji man nė žodelio J.Jabl. Sudievu, mergele, keliu kepurėlę (d.) Smn. Ant žirgelio sėdai, kepurėlę kėlei KlpD24.
kóją (kójos) kélti žengti, eiti: Eglei neramu: bijo kelti kojos iš tėvų namų S.Nėr. O tu tenai nežinosi, kaip kojelių kelti JD318. Jisai, kol gyvas, nekėlė kojos į jojo pirkią rš. Kad tu čia man daugiau ir kójos nekel̃tum! Ut. Žiūrėk, kad nė kojos nekéltum iš namų! Gs. Ir šuva kelia koją į svodbą Sim.
rañką kélti mušti; kėsintis mušti; užpulti: Kol mane pasmerksit, kad aš prieš savo tėvą ranką kėliau, man pasiaiškinti leiskit B.Sruog. Jau daugiau nebarsiu, rankelės nekelsiu, valios neturėsiu Vrn.
rugiùs kélti parugėm vaikščiojant dainuoti (per tam tikras apeigas): Tarpujurgėj jaunimas vaikšto parugėm, dainuoja – rugiùs kélia Prng. Mergos, einam rugiùs kẽlt! Prng.
úodegą kélti rengtis išvykti: Ano neseniai išvažiavo, o dabar ir to jau kelia uodegą Sb.
antkélti, añtkelia, antkė́lė (ančkélti Kv, Rt, K.Būg) (ž.) tr.
1. dėti ką ant ko, užkelti: Antkélk ant vežimo tą vaiką Slnt. Antkėlė ant nugaros maišą Krtn. [Lapė] liepė liūtui gultis, o žmogui antkelti tą medį ant viršaus S.Dauk.
| refl. tr.: Rankas antsikė́lė ant galvos Krtn. Imkiat pinigų, po kiek antsikelste, ir neškiatės iškasę Bržr.
| prk.: Pats antsikėlei tą antžygį Šts. Neantsikelk ir pats sau vargą Šts.
2. prk. daryti, kad ateitų, užtraukti: Antkéls dar lytaus tos kaitros, pamatysi! Šts.
3. prk. didinti, aukštinti, pakelti: Antkélti mokesnį J. Antkėlė brangiau mokėti mokesnius Plng. Seniejai [žmonės] añtkela sau metus, sendinas Šts.
apkélti, àpkelia (api̇̀kelia), apkė́lė tr.
1. apdėti kuo: Stalas apkeltas gėrybėm Antš.
2. aplenkti, anksčiau už ką atsikeliant iš miego: Visus apkė́liau Alk. Kelk kelk, jau tave jis apkė́lė: jis valgo, o tu guli Plv. Šiandien tu mane apkėlei, ryt aš tave apkélsiu Plv. Vincė pajuto, kad jis jau apkeltas rš.
3. aplenkti: Aš ją su dviem linų pradalgėm apkė́liau Skr.
4. aptikti, apsirinkti: Apkėliau gerą mišką Lnkv. Tu jau apkė́lei ten ką, kad eini ir eini kas vakaras Ps.
| Lėnesnis kur ir neapikelia panos Brž.
| refl. tr.: Ar turi apsikėlus siuvėją? Pnd. Jis dabar brunetę apsikė́lė Krk. Aš apsikėliau ir vedžiau žmonelę Svn.
5. apjuokti, pašiepti: Kam reikia žmogų apkélti Nj. Šitą berną visos mergos apkeldavo Brž.
6. apkalbėti, apšmeižti: Tą berną jau apkė́lė ten Ps. Jis geras žmogus: be reikalo jį tik apkė́lė Klov. Kas mane bus apkė́lęs? Dov. Laukinius žmones iš mažumės mums yra apkėlę būtais ir nebūtais daiktais Vr. Apkeliamų svečių nereik Db. Ne vienam kaimelyj mergelė augo … žmonužių n'apkalbama, šnektužių neapkeliama BsO225.
7. refl. apsitverti: Apsikėlęs drotimis Šts.
8. refl. atsiginti, atsikratyti: Čia drėgmės negali apsikélti Žlp.
◊ (su) kalbomi̇̀s (apkalbomi̇̀s, melai̇̃s, méile) ap(si)kélti apkalbėti: Savo brolėnę kalbõms apkė́lė Užv. Išgirdusys apei tai, žmonės apkėlė abudu su kalbomis, pasakė Jūzupą esant slinkiu M.Valanč. Apvynėli žalusis, puronėli gražusis, tave tvoroms aptvėrė, mane kalboms apkėlė JV676. Apkalboms apkėlė, o nekaltai Šts. Ji muni visokioms kalboms apkėlė Skdv. Melais apkelti LmŽ276.
| Pas juos pasimaišyk, tai kad apkels meile Antš. Eisiu aš tau svieto kalboms apsikelti – kad nesulauktumi! Šts. Tik kalboms apsikėlėm, o pelną vel[nia]s atėmės Šts.
atkélti, àtkelia, atkė́lė tr.
1. įstengti ką pakelti iš vietos: Led atkė́liau sunkų kūjį J. Gaidys sunkus, negaliu atkélt Ėr. Gal tu, brol, arklio jėgas turi? Jaunam neatkelti iš vietos tokios naštos!.. V.Krėv. Jeigu tekinio neàtkeli, tai sunkus vežimas Pc. Sunkus vaikas, kap atkelt Arm. Gelžis toks buvo, kurio penki vyrai nevaliojo atkelti P. Žmogelis paėmė … dalgį, neatkėlė nė nuo žemės BsMtII8.
2. prk. atlaikyti, išlaikyti (sunkumą, smūgį): Močiutė smūgio neatkėlė – iš skausmo jai trūko širdis Vaižg.
3. nukelti ką į šalį, toliau nuo savęs: Atkelk rugių pėdus nuo tako Ds. Ratų galo negaliu atkelt Ėr.
| Trys akys atkeliamos atgal ant kairiojo virbalo rš.
| Atkėlė tuos vaistus šalin (uždraudė gerti) Jrb. Atkelk vyną tavo nuog tavęs Ch1Sam1,13.
4. atidėti ką tolesniam laikui ar pakelti į priekį: Ji atkela kelionę iki trijų mėnesių S.Dauk. Atkėlė šventę priekin Ds.
5. truputį į viršų pakelti: Ketvirtą dieną gulia, galvos jau nebatkela PP74. Atkėlęs tą verbūzą ka davė į krūmalį, verbūzas sutižo Krtn. Akis atkelia (pažiūri) rš.
| refl. tr.: Anas atsikelia kirvį i jau derinas kirst galvon Tvr.
6. atplėšti, atlupti, atversti; atarti: Atkelkit grindį, rasit rupūžę BsPIV123. Lapė … pavogė bandelę pyrago: ji plutą atkėlė, minkštimą išėdė BsPIV285. Kaip dantys dygo, tai atkėlė smegenis Kt.
| Dobilieną žadam atkélti ir vėl sėti avižas Ll. Pavasarį liuob reiks [ariant, plėšiant dirvoną] atkelti, iškelti velėną, o vis su žambiu Plng.
7. pastatyti ką parvirtusį, gulintį, sėdintį: Vilkas jau kelis kartus atkėlė [apvirtusį ant nugaros] grambuolį ir pastatė ant kojų I.Simon. Jis atkėlė mergaitę ir glaudė ją prie savo krūtinės Vd.
| refl.: Jis bandė atsikélti KII312. Prieš žilą galvą atsikelk N. Stovėjusieji atsisėsdavo, sėdėjusieji atsikeldavo SkvJn18,18(komentarai).
| prk.: Sugniužus po našta vergavimo dienų, atsikelia tauta S.Nėr.
^ Kad atsikeltų, dangų paremtų J.Jabl. Į klaną puolęs, sausas neatsikelsi Sch84. Iš balos atsikė́lęs, nenorėk sausas būti Bsg.
8. suimti, surinkti (ant žemės paskleistus, suklotus linus): Atsibuvusius linus jau atkėlėm Up. Šiandien linus teatkėlėm Žem.
9. refl. atsistoti, išlipti iš guolio, iš patalo pabudus iš miego ar pagijus iš ligos: Ryt atsikelsiu dar prieš saulėtekį Krok. Atsi̇̀keliu anksti, nė cypt, nė brakšt Skr. Aš atsikelsiu, žirgą pasbalnosiu, saulei tekant išjosiu LTR. Atsikėlė dainuodamas, atsigulė dejuodamas Mrk. Atsikelt pirm dienos B. Atsikelk ma[n] ryto[j] pro gaidį Jrk. Atsikė́lęs nuo pirmo gaidžio ir rėkauja Skr. Anksti rytą atsikėlei, mergelę lydėjai JD42. Aš atsikelsiu ir nekeldama (= nekeliama) KlvD328. Atsikėlė tėtužėlis dukrelių budytie Niem17. Ankstie rytą atsikėliau ir nuejau į darželį D63. Kai rytoj parjosiu arklius, žiūrėk, kad man atsikėlęs būtum J.Jabl.
| Greitas mano traktorėli, jau saulutė atsikėlė – kelk ir tu rš.
| Parėjęs kaip atsigulė ant pečininko, taip daugiau ir nebeatsikėlė A.Vien. Jonas tik dabar atsikėlė iš ligos patalo P.Cvir.
^ Anksti atsikėlęs nesgraudinsi Trgn.
atsikeltinai adv.: Antroje dienoje jis atsigulė n'atsikeltinai Kel1862,38.
10. atgaivinti: Kas numirė, to nebeatkels Mžk.
ǁ refl. atgyti: Kūnai stebuklingu būdu atsikels iš numirusių srš.
11. atlikti, atšvęsti (pokylį): Ana atkė́lė pagrabą, šermenis su savo nauda, su savo svietu, t. y. nereikėjo pirkti J. Atkélti metų sukaktuves J. Jie labai geras vestuves atkėlė Lš. Užteko meisos visam metuo ir veselei atkélti Slnt. Atkė́liau veseliją Dv. Atkėlė balių rš. Jau arielkas (piršlybas, sugertuves) atkė́lė Lp.
12. Kb atlaikyti (mišias): Šiandien labai greitai kunigas atkėlė mišias Vrn.
13. atgabenti, atkraustyti: Pas mus atkėlė naują mokytoją Vv.
| refl.: Mes neseniai atsikėlėm čia gyvent Lnkv.
14. keliant atidaryti, atverti (vartus): Pamatę tetą įeinant į savo kiemą, žmonės išbėgdavo jos pasitikti, atkelti vartų P.Cvir. Atkelk vartus – svotai atvažiuoja Lš. Atkélk vartus (ž. karkles) J. Ir išejo matušelė ir atkėlė vartelius D107. O ši trečioji, visų jaunoji, vartus atkėlė ir palydėjo Slk. Išeikie, mergele, atkélkie vario vartus Klvr. Šviesus mėnesėlis vartužius atkėlė KlvD210.
^ Viena bėda kitai bėdai vartus àtkelia Skr.
| refl. tr.: Vartus pats atsikelk Als.
15. refl. užeiti, užtikti: Nuė[jo] anas girion paliuitie; vaikščio[jo], vaikščio[jo] ir atsikėlė in lapės (ps.) Tvr.
16. refl. atsirasti, kilti: Iš ko jinai (peteliškė) atsi̇̀kelia, nėr žinios – sutverta ir laksto Gdr.
◊ kóją atkélti ateiti: Ans bijo pas mus ir kóją atkélti Als. Neatkélsiu aš pas tave kójos, ne! Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia Srv.
kójas (kulni̇̀s, padùs) atkélti daug dirbti, pasimiklinti; paskubėti, ką dirbant: Prie žemės (žemės ūkio darbų) reik atkélt kójas Gs. Atkélk gerai kulni̇̀s, pasiskubink, tai išeisi, o ne, tai ir būk namie (nesuspėjęs darbo padirbti) Gs. Reikia gerai padùs atkélt, kad viską paruoštum Slv.
kulnų̃ neàtkelia silpnas, ligotas: Katras kulnų neatkelia, ir tas burną atveria (d.) Nm.
žõdį atkélti atsakyti: Ar neturi atkélti žõdį, t. y. atsakyti jamui J.
įkélti, į̇̃kelia, įkė́lė
1. tr. ką sunkų pakėlus įdėti į ką: Įkélk maišą į vežimą J. Įkėlė avilį į vinkšnelę Ėr.
| refl. tr.: Įsikėlęs su sūnum į drobynas kelis centnerius javų išvažiavo į miestą A.Vencl.
2. tr. įstatyti, įdėti: Mūka šopuke įkelta Žem. Šį vakarą karvė koją įkėlė į pieną bemelžant LMD.
3. refl. įsikraustyti, įsidanginti: Įsikélsime butan, kai bus pabaigtas taisyti Š.
4. refl. prk. iškilti: Taip įsikėlė (pasižymėjo) su savo gabumu tarp jaunuomenės, kad bernai išrinko jį staršina rš.
^ Žentas įsikė́lė (= išsikėlė) su gandrais, nukrito su varnomis J.
5. intr. įplaukti valtimi: Dar neįkėliau į pusę marelių, o ir ištiko šiaurusis vėjelis JD758.
| refl.: Mes įsikélsim ežeran Tvr.
6. tr. padidinti, pakelti (kainą varžybose): Vertelgos įkėlė kainas ložėms ligi dviejų šimtų dolerių rš. Už viens kito įkė́lė daug, o paskui niekas neperka Gs.
◊ kóją įkélti bent kiek įeiti: Daugiau ji čia man ir kojos neįkels V.Mont. Jų gyvolių neleisim nė kojos įkelti Žem. Neįkel̃s jis kójos į mano gryčią Bsg. Kad tik aš ten įkélsiu kóją, manęs nebeišvarys Lnkv. Kur pirma gyvulys negalėdavo kojos įkelti, ten dabar auga gražiausi javai arba želia puikiausios pievos rš. Kad velniui duodi koją įkelti, tai gausi ir sostą jam pataisyti Sim.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibstos Šts.
iškélti, i̇̀škelia, iškė́lė tr.
I. išimti, ištraukti, išlaipinti; pakelti aukštyn, pakilti; išarti, išplėšti.
1. išimti ką (ppr. sunkų) iš kur nors: Iškélk kūdikį iš lopšio J. Žiobt ir apžiojo žuvis meškerę, ir iškėliau lyną Šts. Iškélkite mums avį iš gardo Š. Sunkus ligonis: iškelamas, įkelamas (pats negali nei išlipti, nei įlipti į lovą) Šts. Su dvim ausim iškelamas rendelis Šts. Iškelti (ištraukti) pinigus iš kišenės Ėr. Kryžeivis iškėlė (išmetė) jį iš žirgo S.Dauk.
| Kursai iškėlei mane iš ūlyčios smerties Mž521.
| refl. tr.: Išsikélsite, ne ką dariusios, ir pačios [avį iš gardo] Š.
2. truputį pakelti iš apačios: Šalnos pavasarį gali rugius iškélt Ėr. Pavasario šalnos dobilus iškėlė Trg. Pašalas iškėlė rugius Šts. Velėnžemę (durpžemę), kad šąla, – iškela, kad lyna – pralyna Šts. Iškelama žemė ilgai stova iškaužojusi Šts. Kap iškėlė dantį (skaudantis dantis atrodo iškilęs, pailgėjęs), tai valgyt negaliu Arm. Kelkis, kad tau dantis iškelt! Rod. Buvo gražiai pasinešę kopūstai, ale kurmiai iškėlė Rdm. Ledą [vanduo] iškėlė visuos upeliuos [pavasarį] BM419. Upė jau didelė, ledas iškéltas Grž. Toj pupa užaugo iki stogui, iškėlė kūlelį ir augo augo BsPIV34.
| Palindęs po gero arklio papilve jį iškeldavo kaip ėriuką P.Cvir.
3. išlaipinti, išsodinti: Kad neturi bilieto, pirmo[je] stoty iškel̃s Šd. Priešas dabar vėl pastatė didelį laivyną ir rengiasi iškelti kariuomenę į mūsų žemę J.Balč.
| refl.: Paskuo, išsikėlęs į antrą pusę upės, teriojo apygardas mečeivių S.Dauk. Nutarė išsikelti ant kranto [iš laivo] rš.
4. išgabenti, išsiųsti į kitą vietą: Kaip tik vaitui netinka koks sūdžia, tuoj jį iškelia Pš. Iškeltieji rado naujokynes, žemę nekilotą, krūmokšliais apaugusią Vaižg.
| refl.: Tarnas Simas išsikėlė iš dvaro ir laimingas pragyveno savo amžių MPas. Aš išsikėliau į Gardino šalį rš.
5. išimti iš vietos pakeliant, nukabinti nuo vyrių (duris, vartus): Jei neleisi, iškelsime duris Žem. O ir atėjo seselių pulkas, o ir iškėlė turmo duružes JV106. Vagis iškėlė langą ir įlindo į trobą Als. Vartus iškėlei ir išardei KlM1653.
6. pakelti aukštyn, kad būtų labiau matomas ar užimtų aukštesnę padėtį: Mes vėliavą taikos iškelkim! sp. Aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose J.Bil. Iškelsime karūnas CII187. Iškėlęs žagarą, žmogelis žąsis varė į miestą parduoti J.Jabl. Iškelkime rankas!.. B.Sruog.
| Visi kiemai buvo užgriozdoti užkinkytais arkliais ir iškeltomis ienomis vežimais A.Vien.
| Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią, kaip gaidys, vištas gainiodams, gandina žmones K.Donel. Nenor akių savo iškelti BPII362. Ant tos vietos mano paveikslą ižkėlė DP15. Iš tiesiosios taško iškelti jai (jos) statmenį (geom.) rš.
^ Iškėlė kaip šunį ant girnų (iron. labai išgyrė) LTR.
7. truputį pakelti aukštyn: Toliau jas (avižas) mala iškeltomis girnomis Blv.
8. refl. iškilti, pakilti (aukštyn): Šis (sakalas) išsikelia aukštyn, po tam krinta kaip vilyčia Blv. Erelis išsikėlęs paleido, ir vėžlys ant uolomis susikūlė S.Dauk. Dūmai išsikel N.
^ Išsikėlė su gandrais, nusileido su varnoms (gerai pradėjo, prastai baigė) Pln.
9. refl. darytis, būti aukštesniam už ką: Varpinyčia išsi̇̀kelia iš miesto butų KII246. Viršūnė yra labai aukštai išsikėlusi A1885,88. Iš jūrių išsi̇̀kelia uola KI394.
10. refl. išlįsti: Kur kaminas iš stogo išsikela (kyšo), ten medžiai nuo visų pusių par dvi pėdi netura prisikišti S.Dauk.
11. refl. iškilti, išplūsti į paviršių: Vaškas, kaip lengvesnis už aliejų, išsikel į viršų A1885,54. Piningai buvo išsikėlę [iš žemės], bet nemokėjau paimti Dr. Maišas nugarmėjo galan (dugnan), broliai pastovėjo, pažiūrėjo, kad durnius vėl neišsikeltų, ir parėjo namo BsPII253.
12. išplėšti, išarti, velėną išversti: Aš viena dirvonėlį iškėliau NS56.
II. tr. paaukštinti, padidinti, pastiprinti; išskirti iš kitų; išaugti, įsigalėti.
1. padaryti ką aukštesnį, pakilesnį: Iškeltas kelias (aukštesnis už pakeles) rš.
| refl.: Vienur išsi̇̀kela, antrur išsitempa, ir par tai dumšlės audekle darosi J.
2. prk. padaryti ką labiau gerbiamą, išaukštinti: Darbas iškelia žmones sp. Aną iškels, šį pažemins Brž. Tvirtas nenuolaidumas darbe taip jį iškėlė gyvenime rš. Jį paniekino, o save patys iškėlė BPII421. Idant juos ižkeltų DP230.
| refl.: Kas išsikelia (didžiuojasi), bus nužemintas SE183. Nė vienas savo didžios giminės dėlei netur išsikelti BPI82. Gundžia svietas … ant rinkimo peningų, idant galėtumbei paaukštintis ir iškeltis ant kitų DP488.
3. išskirti iš kitų: Kova už taiką visuose kontinentuose iškėlė šimtus poetų, savo liepsningą žodį skiriančių karo kurstytojams pasmerkti ir žmonijos ateičiai apginti (sov.) sp.
4. prk. pasiūlyti, rekomenduoti: Mane iškėlė kandidatu į rajono tarybos deputatus (sov.) sp.
5. padidinti, paaukštinti, pastiprinti: Jie iškėlė cienią rugių [brangiai mokėdami] Nj.
| Balsą negerai i̇̀škelia bei nuleidžia KI37. Kam taip iškeli [balsą dainuodamas] – tūrų maža Sdk. Jos balsas labai iškeliantis (aukštas) Ad. Iškelk balsą tavo kaip trūbą ir pasakyk žmonėms mano BPII83.
iškeliančiai adv.: Iškeliančiai veda, tai sunku tūravoti Antš.
6. prk. padaryti vyresniu, skirti į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas: Vyriausybė iškėlė į krašto viršininkus generolą kunigaikštį Palubinskį M.Valanč. Liko iškeltas į aficierius V.Kudir.
| refl.: Geida į gudrinčius ir šios pasaulės išminčius išsikelti S.Dauk.
7. refl. įsigalėti, išaugti: Ugnelė buvo dar neišsikėlusi, kad pajutom gaisrą Šts.
| Išsikėlė miestas septynias mylias platumo ir ilgumo Jsv.
III. tr. pastatyti; atsikelti; prisiminti.
1. SD21 pastatyti (namus): Namus iškelti N. Iškelsim trobas, namus Ukm.
2. prk. parodyti, pastatyti aikštėn, prieš akis; duoti svarstyti, vykdyti; paskelbti: Visos vadovėlio klaidos iškelti aikštėn ir čia pat pataisyti yra tiesiog negalimas daiktas laikraštyje J.Jabl. Ir kelte iškelti tas veiksnys aikštėn visiškai negalima J.Jabl. Iškelk mūsų darbus, ką mes padarėm per trejais metais Dglš. Darbininkai iškelia politinius reikalavimus dėl demokratinių laisvių, iškelia lozungą „Šalin caro autokratiją!“ sp. Tik rūpestingai stebint ir iškeliant savo ir kitų trūkumus galima nuolat augti ir tobulėti sp. Jau pirmąją dieną iškėlė (davė) jam tiek visokių klausimų, kad ir per pusę metų neatsakysi J.Balt. Bylai pradėti (bylai iškelti) reikalingas įrodymas (reikia įrodymų turėti) J.Jabl. Dvi … žmoni mumus ant pamokslo ir ant pavaizdo iškelti turim DP471.
3. refl. atsikelti iš miego: Išsimiegojau, išsikė́liau ir nuejau sveikas Dv. Ar išsikelsi kada kai meška iš laužo Sln. Aš išsikėliau ankstų rytelį, ėmiau rankelėn naują dalgelę (d.) Vrnv. Kad anas neišsikelt! Guli ir guli, o darbai nedaryti Rod.
4. pagydyti: Daktaras beiškėlė iš ligos Šts. Redeñcija, galvonas ir kromo (krautuvės) gvozdikeliai – tos mane beiškėlė, būčio numirusi, kad ne jos Dr.
5. prisiminti: Jau senybos dainos užmiršta, reikia jas iškelt, prisimint Rš.
| refl.: Išsikela žodis besikalbant Šts.
IV. tr. pakelti iš guolio; sukilti; susiruošti kur.
1. BŽ383 medžiojant pabudinti iš guolio (žvėrį), priversti bėgti: Šuva kiškį iškėlė Kp. Išleidė leidė juodus kurtelius, kad jie iškeltų pilkus kiškelius (d.) Ds.
2. refl. pakilti: Išsikėlė vėjelis ir nupūtė laivelį LTR(Rš). Išsikėlė iš marių vėtrelė ir nulaužė ąžuolo šakelę (d.) Prng.
ǁ sukilti prieš ką: Iki kolei mano neprieteliūs ant manęs išsikels? Bb1Ps13,3.
3. refl. išsiruošti kur (vykti): O pats kur taip ankstie išsikėlei ? Žem. Išsikėliau eiti numie ž. Išsikėlusi buvau į viešnes seseriai Ggr. Buvo vėl išsikėlusys lietuviai į Padauguvį eiti S.Dauk. Ė kurgi jūs visi teip išsikėlėt? Sdk. Kol jis išsikéls, praeis metai Skdv. Kol jis prie kokio darbo išsikéls, žiūrėk, kiti jau ir baigia Up.
V. tr. išpūsti; išplatinti.
1. išpūsti: Žalibarščių tiek daug nesriuobk, ir neiškels vidurių Srv. Gardu būt valgyt, ale pilvą iškėlė Ktk.
| Kai apdegiau, tai kad iškėlė pūsles Tvr. Nuo darbo pūslės in rankų iškelta kap drobė Tvr.
2. refl. išrūgti, iškilti: Pyragas taip išsikėlė, kad net per kraštus drimba Pš. Kokias tu čia mieles parvežei, kad nė kiek neišsikėlė pyragai? Srv. Duona labai išsikė́lė – gerai užminkiau Jnšk. Kai šalta, tai duona mažai išsi̇̀kelia Ds.
3. nuberti: Spuogais iškė́lė Skp.
4. išplatinti, paskleisti (kalbas): Iškėlė kalbą, kad ne anos vaikas Šts. Ans yra daug iškeląs kalbų, o vis malagingų Šts.
VI. tr. surengti ką iškilmingą, pasirodyti.
1. surengti ką iškilmingą: Puikią veseilę iškėlė Dkš. Iš to begalinio džiaugsmo jie iškėlė didelį pokylį S.Nėr. Balių tokį iškėlė, kad visi žvirbliai prigėrė Rtn. Bematant įvyko pasitarimas, kokias iškelt vaišes P.Cvir. Jie iškėlė vestuves – tris savaites gėrė, šoko, ūžė LTR. Jis iškėlė didelę puotą, į kurią suprašė visą miestą J.Balč. Iškėlė bobutė ožiuko pietus NS1353(Sv). Atvažiavo meška su midučio bačka, ė kiškelis ilgakojis veselią iškėlė LTR. Svodbą, krikštynes, šermenis išrėdau, iškeliu R46.
| Iškėlę muštynes yra baudžiami kalėti rš.
2. pradėti vilkėti, nešioti (naują drabužį): Kada savo naujus kailinius iškelsi? Skdv.
| refl. tr.: Kada gi tu išsikelsi savo suknią pranešiot? Užp.
3. refl. iškilmingai pasirodyti: Tai kada gi išsikelsi su nauju paltu? Sdk. Su tokiuo vyru an žmonės neišsikelsi Ds. Klaikus daiktas, kad išsikė́lus kūma: ir tortų, ir viso kad apdėjus stalus! Kp.
◊ gálvą iškė́lęs išdidžiai: Vaikšto iškėlęs galvą, nė kalbėt nekalba Ėr.
į padánges (padángėsna) iškélti labai išgarbinti: Ji yra per daug laidokė, kad būtų galima ją iškelti padangėsna Blv.
į pãdebesius iškélti labai nudžiuginti: Tie žodžiai iškėlė Viktorą į padebesius rš.
iš klùmpių iškélti užmušti: Už tai gali kas iš klumpių iškelt Vrn.
kóją iškélti truputį išeiti: Tik iškėliau iš klojimo koją, o jie jau ir pypkiauja A.Vien. Būk namie, ka man nėkur iš trobos kójos neiškéltumi Vvr. Aš visą žiemą kójos neiškė́liau KlvrŽ. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelt Srv. Neteko sveikatos, ir kójos iš namų nei̇̀škelia Alv. Kaip tiktai vakaras, pritema, tai žmonės iš grinčios bijosi po vieną ir kojos iškelti BsMtI105.
nósį iškė́lęs išdidus: Aukščiau iškėlęs nosį vaikščiojo aplink Dovis I.Simon.
nósį iškélti didžiuotis: Tu, nenaudėli, dėl ko taip i̇̀škeli nósį? K.Donel.
pir̃tį iškélti plakti (baudžiant): Koks jis tėvas, kad nemoka sūnaus suvaldyti! Iškéltų pir̃tį, ir klausytų sūnus Srv.
nukélti, nùkelia, nukė́lė
1. tr. nuimti ką buvusį uždėtą: Nukelk nuo prieždos kruopas Paį. Ir nukėlė tymo balną nuo bėro žirgelio JV1073. Tie velniai, ištrūkę iš krepšio, kalvėj stogą nukėlė ir nuė[jo] in pragarą BsPIV25. Šiemet bulbų daug ir gražios: išrauni bulbienį, tai kaip vištą nuo kiaušinių nukeli Trgn. Tiltelis vandenio nukeltas, o balkės visos trys tebesilaiko rš. Įsmego klumpio dugnas į purvyną, ir nukė́liau viršų: išbėgau iš klumpio koja nešinas Šts. Nuog šaukimo anų vienkartu rodėsi, kad ir stogą nukels I. Kai ažgroja, tai, rodos, ir pirkią nukel̃s Trgn. Trūbininkai būtų laukus nukėlę, bet nėkas neužpirko Ggr. Jis su savo gerkle visą sodžių nukelia – toks gerklỹnė! Jnšk.
ǁ nukaisti: Virė virė su kunkulu, išvirė, nukė́liau puodą lauk (nuo ugnies) Skr.
2. tr. nuleisti, nuimti (žemyn): Nukelti skaitmuo dalijant rš. Nuog kryžiaus Jį nuokėlė Mž444.
| refl.: Purvas apsiurba klumpį, ir nusikela viršus Šts. Šerdešnykas sulinko, ir vežimas nusikėlė Rd. Gerai, kad ratai nusikėlė, būt mañ' arklys užmušęs belėkdamas Ds.
| prk.: Visą dieną mėšlą vertė, ant rytojaus nusikėlė jam pasturgalis (nebevaldo pasturgalio) Lnkv.
3. tr. prk. numesti, nuversti: Valdybos (valdžios) ane nenukéls Lk. Nu sosto nukėlė dėl jo smarkumo S.Dauk. Nukėlė galinčiuosius nuog sosto, paaukštino žemuosius DP471.
4. tr. pašalinti, panaikinti: Kaltenybę nu jo kaip sagoną trikojį nu ugnies, nu [v]ąšo nukelk J. Kas užlaiko kūną savo sveikatoj, tasai nukelia nuog savęs visokius kentėjimus, galinčius atsitikti I. Nukė́lė (nunešė vanduo) Nemuno ledus, o jau buvo sustatyti Lp. Karalius nukéls tėvų žudymo paprotį (ps.) Šts. Ir niekas nenukels to prakeikimo srš. Nokelk nuog manęs narsą tavo Mž67. Nukėlė nuog tavęs nusidėjimus tavo SPII66.
5. refl. nusikratyti: Tuo rūpesniu noriu nusikélti, apkyrėjo berūpinties Šts. Nusikėliau plunksnoms plėšyti, pasilsėsu dabar Šts.
6. tr. pažadinti, pabudinti iš miego: Anksti mane nukė́lė mėšlo kratyt Gs.
7. intr. atsikelti iš miego: Turbūt negerai nukėlė, kad toks surūgęs Gs.
8. tr. nugabenti, nusiųsti į kitą vietą: Jį nukėlė į Kliučiką už urėdą Skr. Stebuklingi sąskambiai tarsi tikrai nukelia klausytoją į tą nepaprastą pasaulį rš. Keldami žodžio dalį į kitą eilutę, vienos balsės nepaliekam nenukeltos J.Jabl.
| refl.: Jis nusikelia į savo vaikystės laikus V.Myk-Put.
9. tr. atidėti (vėlesniam laikui): Bylą nukelti Vr. Susirinkimas nukeltas kitai dienai rš. Turint nenuokelamą reikalą duoną kepti iš miltų nuog sudygusių grūdų, imti išpula saują pelenų IM1878,22.
10. refl. išaugti: Jei geri metai būna, tai tankiai pasėti grikiai nùskelia, o jei koki, pasilieka toki patys Nč.
11. tr. nuimti, nuvalyti (javus): Nepasėjau ir nenukėliau Arm.
12. tr. nuberti, pritvinkti, užpūliuoti: Kaip nutraukė marškinius per nugarą, tai nukėlė visą naujom votim Km. Nukėlė spuogais liežuvį rš. Nuo piktšašių labai skauda nukeltoji vieta Pnd.
| refl.: Kojos pirštas nusikėlė, negaliu apsiaut Pnd.
13. refl. apsigauti: Aš su arkliais nusikė́liau bemainydamos Kal.
◊ karū̃ną nukélti pažeminti: Ar karūną nukels, kad pašnekėsi su žmogum Jrb.
kepùrę nukélti kepurės nukėlimu pasveikinti: Noreika nukėlė kepurę besiartinančiam Lamsargiui J.Avyž. Abu atvykėliai nukelia žemai jam kepures rš.
kóją nukélti bent kiek nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten Ggr.
kortàs nukélti išburti kortomis: Jis pirma kortas nukeldavo, o paskui pasakydavo, kokia liga sergi Kn.
vainikė̃lį nukélti atimti nekaltybę: Tu mane norėjai apgauti ir vainikelį nukelti S.Dauk.
žiñgsnį nukélti nueiti: Kur tik nukelsi žingsnį, visur apleista, netvarka Vvr.
pakélti, pàkelia, pakė́lė tr.
I. pajėgti ką paimti aukštyn, išlaikyti, iškęsti; iškelti aukštyn, padėti ką aukščiau, arčiau, į šalį; pašalinti.
1. pajėgti ką sunkaus paimti aukštyn: Imkiatav vienu įtempimu, vienu įstingu, ir pakélsitav akmenį J. Svetimos rankos nepadedamas jis negalėjo nei atsisėsti, nei pakelti šaukšto J.Dov. Jis to maišo nepakel̃tų Brš. Kai sirgau, nė šiaudo nuo žemės nepakėliau Šr. Tokį maišą atburbino – nuo žemės nepakélt Sdk. Pakelamąjį turtą gaspadinė išvežės, o kitą – giminės Šts. Atneš staklelę nepakeliamą, andė[jo] siūlelį nepaaudžiamą (d.) Švnč. Nes riša naštas sunkias ir nepakeliamas ir deda jas ant pečių žmonių BtMt23,4.
^ Daug rankų didžią naštą pakelia LTR. Svyru, svyru, kad pakelsiu šimtą vyrų (svarstyklės) An.
| prk.: Nebepakėlė visų darbų rš. Kokia tai gėda yra [eiti ubagais] žmogui, pakelančiam darbą dirbti S.Dauk. Vienam žmogui surinkti panašus žodynas yra tiesiog nepakeliamas darbas rš.
pakeliamai̇̃ adv.: Kalvis alsavo sunkiai, lyg baigęs nepakeliamai varginantį darbą A.Vencl.
pakéltinai adv.: Jam ant pečių nepakeltinai užsikabinėdavo BsV86.
| prk.: Jau dabar daktars pagarbinimų nepakéltinai (labai daug) gavo [už išgydymą] Sch222.
| refl. tr.: Karvė riebi, mėsų nepasikelia Skr. Vasarą, kai toks tvankas, šilima, nepasikeli žmogus pats savęs Skr.
2. pajėgti išlaikyti, atlaikyti, ištverti, išgalėti; iškęsti: Ir tokį tatai žygį reikėjo pakelti, o vis per tą bjaurybę gaidį rš. Bangos šėlo, putojo, gyvatėmis raivės, ir atrodė, kad laivas audros nepakels E.Miež. Jis nedaug šalčio, vyno įstengia pakélti KII313. Durna galva daug nepakelia [gerti] LTR(Šll). Galiu gert, galiu gert, negaliu pakelti JD1317. Susimilki, nebepilki iš tos butelkelės: mažas mano augumelis, negaliu pakelti KlpD64. Pakeląs gera be užkandos ir nepasigera Bržr. Nepakeląs buvo ir negėrė Šts. Kiek bado ir šalčio matęs, kiek mūšio pakėlęs! Žem. Akys šviesą nepàkelia KII313. Širdis nepakelia skriaudos S.Nėr. Sveikas būdamas ligą pakeli Sim. Jau tokio sielvarto nepakelsiu Dbk. Ar kas ir kančių tiek pakelti galės, kiek jis dėl tavęs, numylėta? Mair. Ale pakelti gyvenimo vargams tai moteriškė yra nepalyginamai galingesnė Blv. Tautrimienė pyksta tik iš pasiutimo, gerų dienų nepakeldama I.Simon. Priseina skausmą ir šaltį pakelti Krtn. Lengvai tu pakeli gyvenimą rš. Pakėlė daug kalbelių, daug neviernų žodelių LB34. Nepakėlė ji kalbų, ir išėjo iš čia Jrb. Aš tavo vargus tau pakéltinus noriu padaryti KI407. Abydą kantriai pakelt VoK33. Uolos skeldėjo, kaip būtų negalėdamos ižkęst ir pakelt piktumo DP181. Dabar jumus tieg daug turiu sakyt, bet nū negalite pakelt DP217.
^ Raskažiaus nepakėlė, o bėdą visados M.Valanč. To laukam, ko noriam, o kas atsitinka, tą pakelam M.Valanč. Kas ką tauzija, kas netauzija – vis toms boboms nepakélti (vis bobos kaltos) Krš. Kas ką padarys, vis man nepakélti Kv. Tam biesuo nepakélti Kal.
3. padėti ką į aukštesnę vietą: Pakelk mane ant žemosios šakos Blv.
4. iškelti ką aukštyn; duoti kam aukštesnę padėtį: Pàkeliu galvą – šviesu! Slm. Sopa man galvelę, negaliu pakelt LTR. Pakeliu tiltą R40. Tiltas pakeliamas SD425. O dabar ir žodelio nekalba, baltos rankelės nepakelia (d.) Slk. Gyvenamosios jau sparai pakelti I.Simon. Baltos burės pakeltos, vėjų ištemptos I.Simon. Štai viesulo sūkurio vėl pakelti tie lapai ir virpa, ir šlama, ir skraido V.Myk-Put. Tas nuėjęs norėjo skintie, toj obelis pakėlė šakas aukštyn BsPIV93. Siuvėjas buvo žemas, su aukštyn pakeltais ūsais P.Cvir. Erelis, pagavęs vėžlį, pakėlė jį į aukštybes S.Dauk. Ir vėjas pamikėlė ir nuogabeno mane BBEz11,24. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius – nežvangės KlpD58. O, motynėlė mano, o kaip tu pakelsi tas naujas lenteles, o kaip pakelsi tą sierą žemelę JD1181. Nepakėliau aš kojelių nuo karnų vyželių, nepakėliau baltų rankų nuo mažų vaikelių (d.) Ad. Kvapą jų gardų nuo žemės vėjelis į dangų pakėlė HI. Kruopas malant reikia girnas pakélti Vkš. Pakėliau ausis [žuviai] – juodos! Ėr.
| prk.: Mūsų mokytojas turi būti pakeltas į tokį aukštį, kuriame jis niekad nėra stovėjęs rš. Pakelkite tad, mieliausieji, ištikimas širdis savas DP591. Savavãliai… papūstas burnas savas pakėlė ik' dangumus ir bluznijo DP533. O ansjau pakėlė veidą savo langop Ch2Kar9,32. Dukters Sion … vaikščioja kaktą pakėlusios BPII196. Sėdome laivan ir tuojau pakėlėme inkarą (išplaukėme) Š.
^ Kas pakels šunie uodegą, jei ne pats (kas pagirs, jei pats nepasigirsi) Sim. Pakėlė kaip šunį ant girnų Užv. Miestelį visą ant dūmais pakėlė (sudegino) KlvrŽ. Į dangų rankas pakėliau (buvau labai patenkintas), kad gavau gerai už karvę Trk.
| refl. tr.: Kelnes pasikelsiu, strėnų kad nepjautų žemai nuleistos Šts.
5. refl. užimti aukštesnę padėtį, pakilti: Tetervinas nespėjo pasikelt, ir sudraskė lapė Ėr. Kalvis vos susivaldė netrinktelėjęs per bedantę burną, bet ranka buvo sunki, nepasikėlė A.Vencl. Lydeka buvo saulė[je] pasikėlusi: čekš ir išnėriau su užnarve Šts. Pasikels didelis kalnas Šr. Rausvas žiedo pumpurėlis, iš pavėsio pasikėlęs, į saulutę kaitrią, šviesią pro lapus galvutę tiesia V.Myk-Put. Paryčiu rūkas vėl pasikėlė rš. Paskėlė vanduo (patvino) Vlk. Visa krūtinės ląsta pasikėlusi į viršų rš. Bet neskuba debesėlis, – vos ant miško pasikėlęs žiūri žiūri ežeran K.Bink. Bitėms dūmai nepatiko, jos ėmė greičiau kopti avilin, o kitos net pasikėlė ir nulėkė V.Krėv. Į kalną pasikėlė E.Miež.
^ Pasikėlė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas Sim.
6. padėti arčiau, duoti: Valgyte, ką pakels jums BtLuk10,8. Po tam pakėlė jamui valgyt Ch1Moz24,33. O jie pakėlė jam dalį žuvies kepusios ir korį medaus DP194.
7. pašalinti, panaikinti: Tu griekus mūsų pakeli Mž574.
II. paaukštinti, padidinti, pastiprinti, pagerinti, paskirti į aukštesnes pareigas.
1. padaryti ką pakilesnį, aukštesnį, paaukštinti: Šį petį reikia truputį pakelti [siuvant] rš. Potvynis kap pakelia vandenį Lp. Daržai kurmių pakelti̇̀ (surausti) Rod. Karvė ne tep jau ėda, gal dantys bus pakelti (skauda) Lš.
| refl.: Termometras pasikėlė net lig 42° rš. Pasikėlusi upė B. Vilnys, debesys pasi̇̀kelia lyg kokie kalnai KI123.
2. didinti, aukštinti, stiprinti: Žiūrėk, atsilikėlis pakėlė savo išdirbio normą J.Avyž. Anglijoje buvo pakeltos kainos 60-čiai prekių sp. Pabranginu, pakeliu brangybę SD46. Pakélti skaičių antru laipsniu BŽ60. Stengdamiesi toliau pakelti laukų derlingumą, kolūkiečiai mokosi kursuose (sov.) sp. Prakalbau į žmones pakeldamas jų drąsą Š. Linksma naujiena pakelia žmogaus dvasią, įkvepia jam drąsos ir paragina jį veikliau darbuotis rš. Darome visa, ką galime, mokslingumui pakelti rš. Vienas skiemuo visuomet esti kiek tvirtesniu, labiau pakeltu balsu tariamas K.Būg. [Lakštingala] čia pakelia balsą, čia vėl nuleidžia J.Jabl. Pakeltu balsu dainavo toliau Martynas I.Simon. Pakėlus balsą nekuri žmona ižg minios tarė jam DP562. Ir pakėlens balsą nuosiverkė BB1Moz27,38.
| refl.: Duona buvo pigi, tiktai šienas tepasikėlė į didelę prekę rš. Naktį ligoniui visada labiau karštis pasikelia Ds.
3. padaryti energingesnį, patenkintą: Dūksta lyg pakeltas Vj. [Petras] tuo patimi regėjimu teip buvo pakeltas ir įlinksmintas, teip kad ant ano kalno norėjo ant amžių liktis DP595.
4. pagerinti, išplėtoti: Svarstė įvairius planus, kaip pakelti kultūrą P.Cvir. Kas juos (Jablonskio raštus) atsidėjęs perskaitys, tikrai pakels gimtosios kalbos mokėjimą J.Balč. Nor ūkininkus pakélt, būvį pagerint Gl. Elektrinė pakels kolūkį rš. Kap stojos pirminyku, tai sako: „Aš kolūkį pakélsiu“ Trak.
5. paskirti ką į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas; paaukštinti tarnyboje: Pakelti generolu BŽ445. Dar po metų jį vėl pakėlę J.Balč. Kad taip mane skyriaus viršininku pakeltų rš. Jis už drąsą pakeltas į karininkus rš. Jį vaitu pakėlė Ss. Kunigus pakėlė į kanauninkus M.Valanč. Mažąjį sūnų pakėlė savo karšinčiu S.Dauk. Nesutiko veikiai svietas kito rikio arba karaliaus sau pakelti S.Dauk. Pakeliu per vyresnį, valdoną R40. Erelis pakėlė gegę lakštingalosna Blv. Į dievus pakeliu MŽ490.
6. refl. tr. pasiaukštinti, pasididžiuoti: Jis moka save pasikelti Jnšk.
III. pastatyti, padaryti, kad stotųsi, keltųsi, kad būtų svarstomas; pagydyti; pastatyti (kokį trobesį).
1. pastatyti, padaryti, kad stovėtų: Pakelu, pastatau stačią R37.
| refl.: Sėmė šaukštą, kitą ir pasikėlė [Lapinas] iš užuskobnių V.Krėv. Berta pasikėlė ir žingtelėjo pirmyn rš. Žirgelis jau nepasikėlė [suklupęs], tik gailiai žiūrėjo V.Krėv. Jau apleido mane spėkos, vos tik galiu pasikelti Gr.
2. paimti, suimti nuo žemės (atsigulėjusius linus): Reiktų linai pakélt, be supus klojėdamies Ds. Per daug anksti linus pakėlėm, da neišvargo Ll. Ir pakė́liau linelį, ir pakėliau baltą liną JD282.
3. pagydyti: Kažin, ar mane bepakélsit? Ėr. Karalius siuntė visus savo kiemo gydytojus ir liepė rūpintis kaip nors ją pakelti iš ligos J.Balč.
| refl.: Nebepasikels jis iš šitos ligos Užp.
4. refl. atsikelti pabudus iš miego: Pasikeliu su saule Vdn. Rytą nevėlai paskėliau Gdr. Aš paskė́liau anksti rytelio Švnč. Boba ryte paskė́lus Dkšt. Kad nors pasikeltumėm teip anksti Sdk. Anksti rytą pasikė́liau, svirno duris prasivėriau Tvr. Da aš nebariau [mergelės], tiktai pamokiau, kad pasikeltų anksti rytelio Ad. Išvažiavo tik paskėlę Lp.
5. prk. statyti prieš akis, duoti svarstyti, spręsti, nagrinėti: Jis pakėlė labai svarbų klausimą rš. Nagrinėdavo bylas, jam įteiktas ar jo pakeltas rš. Žmonės pakelia bylą A1884,177.
6. R292 pastatyti (namus): Tai mes pakelsim pirkią ik debesėlių mėlynų! sp.
IV. pažadinti; paskatinti ką veikti; sukviesti; susiruošti kur; geisti patino.
1. pažadinti, pabudinti iš miego: Miegantį pakelsi, tinginį pasiųsi, ale iš tuščios vietos tai nieks nėra Sln. Gero piemens nereik pakélt: jis pats atsikelia ir išgena Žž. Ar jau vaikai pakélti? Nm. Aš, močiutės pakeltoji, niekad anksti n'atsikėliau JV341.
| refl. tr.: Ir mane pasikélk [prie darbo], kai pats kelsi Gs. Vincė miega, nueik, pasikélk, ir padės paverst vežimą Pc.
2. išbaidyti, priversti bėgti, skristi (žvėrį, paukštį): Čia užtikome ramunėlėse vieversėlio lizdą, ten vėl šuo pakėlė kiškį P.Cvir. Šuo liuob pakéls zuikį ir atgins į pakeltąją vietą Dr. Kvaukš, kvaukš – šuo lo[ja] zuikį pakėlęs Šts. Kartais tekdavo pakelti laukinių paukščių pulką rš. Eidamas žmogus pàkelia muses Ėr. Kodėl jūs, mano šuneliai, šiandien nieko nepakėlėt? LTR(Ob).
3. refl. sukilti, sujusti: Prūsų jaunimas pasikela, už kits kitą ginklus nutvera RD194. Apsirgo mergaitė, gal kirmėlės paskėlė Rdm. Nes prieš mane pasikėlė, kurie užumušt norėjo PK54.
4. pakviesti, sušaukti, suvadinti: Vokyčiai ir šventą dieną liuob varovus pakéls į lapes eiti Šts. Liepė kapeliją muzikantų pakelti Šts.
5. refl. pasiruošti (kur vykti, ką daryti): Pavasariop mokytojas pasikėlė išvažiuoti kur toliau, į Rusijos didžiuosius miestus rš. Kur pasikėlei taip vėlai vakarėly? JV496. Jūs kurgi paskė́lėt visi eit tokiam ore? Užp. Tik pasikélk kur eit, – ir jis tuojau [paskui] Srv. Rožė paskė́lus pamergiuõs Ds. Aš pasikeliu pasikeliu išvažiuot, bet dar vis atlieku Ds. Jau svečiai viškum buvo pasikė́lę eit, ale lietus užėjo Slm. Gaisrininkai pasikėlė važiuoti Šts. Leisk jau, leisk: kad pasikėlė, nebsulaikysi Srv. Virt paskėlė (pradėjo), ar tu matai? Sdk. Idant pasikėlę keliautumbim BB1Moz43,8.
6. refl. geisti jaučio, tekio (apie gyvulius): Karvė pasikėlė jaučiuos Pnd. Kiaulė in tekių paskė́lė Ktk. Kai tik užstovas pamato, kad telyčios pasikelia, tada tuoj jas su jaunu jaučiuku ataskiria ir gano skyrium (atskirai) Slm.
V. padaryti, kad atsirastų, iškiltų; išaugti, pakilti; praturtinti; paskleisti.
1. padaryti, kad atsirastų, iškiltų; atpūsti: Didė giružėlė ma[n] rasužę pakėlė JV938. Šiaurys iš tolimų pakraščių pakelia juodus debesis rš.
| refl.: Migla pasikelia R40. Naktį kad jau buvo pasikė́lęs vėjas Srv. Pasikė́lė ugnelė pačiam vidukaimy Srv. Niaukstos, žiūrėk, gal po pietų pasikels lietus Bsg. Be tų paukščių iš tikro pasikeltų miestuose marai Blv. Jūros šuo, sopuliui pasikėlus, gali ašaras lieti kaip žmogus Blv. Ir pasikėlė didis gandas, ir nuklydo per girias tamsiausias V.Krėv. Ant galo pasikelia Liutavaris eirogališkis aplink 1291 m. A1885,76.
2. refl. paaugti į viršų, ištįsti: Po lietu[i] kad paskė́lė vasarojus! Ut. Mažu da lubinas kiek paskel̃s Grv. Rugiai ėmė jau plaukt, net ir kviečiai pasikėlė rš. Svietas kitas paskėlė (nauja karta išaugo) Arm.
3. refl. pasipūsti, pakilti, išrūgti: Šituo rozu duona gerai paskė́lė Ut. Kai duona paskel̃s, tuoj ir minkyk Ktk. Ragaišis nepasikėlė, mielės nebegeros Ėr. Jau blynas paskė́lė, tai reikia ant kito šono verst Švnč.
4. sutinti: Kad duos mušt lineika per ranką – net ranką pàkelia Prng. Pakéltas veidas, net strokas paisyt Arm.
| refl.: Išsipjaudinau pasikėlusią žarną (apendiksą) Grg.
5. praturtinti, duoti progą prasigyventi, paremti, pagelbėti: Šių metų derlius mane pakėlė Srv. Tos pievos pàkelia laukus Sdr.
| refl.: Ugnelė visą gyvenimą sudegino, tai teip sunku pasikelt Antš. Po karui anys labai pasikėlė Užp. Su vogtu daiktu nepasikelsi Šts. Jeigu pasikelsi, ale par sunkią dvarystą nedaturėsi J.
6. paskleisti, paleisti: Paskalą pakėlė Krtn. Taip pakėlė svietas didžias kalbeles, kad aš išlesiau kviečių dirveles LTR(Ktk). Man rodos, jogei tie patys, kurie tokias kalbas pakėlė, joms nevierija Sz.
VI. perkelti į kitą vietą.
1. refl. intr., tr. persidanginti, persigabenti (į kitą vietą): Reikėjo pasikélti: soda skirstės į aprubes Nt. Paskėlėm toliau nuo kelio Všn. Pasikelti [trobas] gavom materijolo [iš valdžios] Dr. Pasikeliu, šalin traukiuos su abazu, vaisku R34.
2. perrišti į kitą vietą (gyvulius ganykloje): Neužmiršk arklio pakélt, kai eisi pro šalį Sdk. Kam pakėlėt karvę par visą lenciūgą: ne tiek nuėdė, kiek numynė Trk. Sartąjį dobiluos pakélk, reiks važiuoti Dgl. Tėvas būs arklius į atolą pakėlęs Vkš.
| refl. tr.: Nekelk karvės, aš pats pasikelsiu Ėr.
VII. surengti, padaryti ką iškilmingą, triukšmingą.
1. surengti, padaryti (pokylį, suėjimą): Didelį pokylį pakels Žem. Išleistuvėms žmonės [matininkui] bankietą pakėlė LzP. Pakėliau karališkus pietus Nt. Teip vieną kartą užmislijo jos pietus pakélt BM139. Pakėlė įmaningas įvedlybas M.Valanč. Gaspadorius linksmindamos pakėlęs namiškiams puotą, arba gėrynę S.Dauk. Svodbą pakeliu R207. Pakelia mumus pašventinimą DP576. Žmogus koksai stalą pakloj, alba pakel, svečius kokius pakvietęs BPI64. Stalas jo visada buvo pakeliamas penčenkomis ir visu geriausiu gėrimu BPII195. Tada pakėlė jis jiemus stalą, bei anys valgė ir gėrė BB1Moz26,30. Ieškodavo keliautojų, kuriemus stalą pakeltų ir papenėtų juos SPII102.
| refl. tr.: Kad nenori brolis, tegu nekela man veselės, aš pats pasikelsiu Vkš. Jie tą mėsą greit suvalgys – balių pasikel̃s Pc. Šokį pasikelti be šnapšės, be muštynių nėkas negynio[ja] Šts.
2. padaryti, sukelti: Tik atėjo, tuoj skandalą ir pakėlė Ds. Su savo liežuviu tik piktumą pàkeli Gs. Ano neužkabink: pakels riziką, nebengsi su girtu Šts. O kaip tu prilygsi jauną mergužėlę, tai tu pakelsi kasdien vaidužėlį (vaidysies) JV592. Į bažnyčią jojau, karčemo[je] sustojau ir su savo mergužėlę lustužį pakėliau (linksminausi) LB23. Užtiktas prie pikto darbo tuoj pakelia riksmą V.Kudir. Barnį pakeliu B. Jis ir pats pakelia baisų pragarą rš. Kada jis bylojo, ir pakėlė šturmą, kursai pakėlė vilnis BBPs107,23.
| refl.: Tuo irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikė́lė K.Donel. Audra pasikėlė Dkš. Vėjas kyla, pasi̇̀kelia KII354. Didis šturmas pasikėlė B. Buvo baisus škandalas pasikėlęs Bgs. Kai vaina paskė́lė, tai ir jį paėmė Švnč. Pasikėlė septynių metų karas BsPI74. Baisus alasas … paskė́lė BM71. Barniai pasi̇̀kelia Aps. Ėmė grajyt – kad pasikėlė vakaruškos! rš. Pasikėlė vaidas terpei jų BPI363.
◊ aki̇̀s pakélti pažiūrėti, pažvelgti: Nepakeldamas į savo gelbėtoją akių, Dzikas sugrubusiom rankom segiojosi paltą rš. Pakelu akis – jau beauštanti̇̀ Šts. Visą vakarą negalėjau akių̃ pakélt dėl brolio šunybių Užp. Aš negaliu į bernelį nei akių pakelti LTR(Bgs). Grėtė beveik akių nepakelia į svetimąjį I.Simon. Kaip bus akis pakelti į žmones? rš. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kap aš nepakeliu į svietą akelių Mrj. O ir ateina bernelių pulkelis, nepakėlė nė akelių ant manęs mergelės JD499. Bijo akių pakelti kaip vilkas Sb. Pakels nuo knygos pavargusias akis rš. O jis, pakėlęs akis į savo mokytinius, sakė SkvLuk6,20. Pakėlęs tad akis savas … išvydo Abraomą nuog tolo DP267.
ant kójų pakélti sujudinti, paskatinti ką veikti: Vedėjo žodžiai skyriaus darbininkus pakėlė ant kojų naujam darbui sp. Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus! Upt. Kai atėjo su armonika muzikantas, tuoj visus pakė́lė ant kójų Sdk.
ant stógo pakélti viešai paskelbti: Anam pasakyk, kaip ant stogo pakelk – nelaiko sekreto Šts.
bal̃są pakélti
1. rš pradėti griežtai kalbėti.
2. pasipriešinti: Vargas buvo tam, kas pakeldavo balsą prieš kruvinuosius engėjus sp. Pakelkim drąsiai mes savo balsus prieš priešą J.Bil.

gi̇̀rnas pakélti pabloginti darbą, lengviau leisti: Tu jau par daug gi̇̀rnas pakė́lei: nemintus linus krauni Kl.
į pui̇̃kę (į puikýbę) pasikélti išdidžiam pasidaryti, didžiuotis, išpuikti: Negirk, da į pui̇̃kę pasikel̃s Gs. Pasikėlė in puikybę, sako tėvui: „Ką aš pas tave būsiu“ BsPIV149. Asilas pasikėlė puikybėn, ėmė didžiuotis Blv.
pakéltą ši̇̀rdį turė́ti labai norėti: Turė́jo pakéltą ši̇̀rdį ištekėt Ėr.
kepùrę pakélti pasveikinti kepurės pakėlimu: O jis man davė labas dienužes, jis man pakėlė ir kepuružę JD201. Aš pakėliau kepurėlę – ji man nė žodelio Klvr.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs Rs.
kójas (kulni̇̀s) pakélti imti bėgti: Zuikutis susiprato – pakėlė kulnis, bėga Tat. Pakė́lė ir Vanka (rusai) kójas, kai pradėjo smalyt (šaudyti) Skdt.
nósį pakélti
1. pasidaryti išdidžiam, pasipūsti: Nu jau anas dabar pakė́lė nósį, kai tokiuo činu stojo Ktk.
2. supykti: Žiūrau, kad jau nósį pakė́lęs, tai pats susdirbsiu Lzd.

pečiùs pakélti nustebti: Tas ir pečius pakėlė, kad teip brangiai prašo Šts.
rañką pakélti
1. mušti ką, skriausti: Niekas daugiau nuo to laiko nebedrįso pakelti prieš jį rankos J.Balč. Kas ranką pakelia prieš liaudį – prieš liaudį tas ir atsakys E.Miež.
2. priešintis: Rasime vaikų, kurie drįsta prieš savo motiną ranką pakelti rš.

sparnùs pakélti Jnš rengtis išvykti.
ši̇̀rdį pakélti maloniai nuteikti: Esu privalgius: širdis pakelta Tv.
taũrę pakélti pasakyti kalbą, linkėjimus, pakeliant taurę: Pakélti taurę už kieno sveikatą BŽ152.
žiñgsnį pakélti paeiti: A nesakiau tau, ka man nė žiñgsnio nu trobos nepakéltumi Vvr.
vė́ją pakélti imti triukšmauti: Nuėjęs pakelsiu vėją, net sermėgos lopiniai lakstys Skdt.
parkélti, par̃kelia, parkė́lė
1. tr. pargabenti, parsiųsti ką gyventi iš kitur: Kai pirmąją mokyklą čia sutvėrė, jį už mokytoją parkė́lė Skr. Sako, parkéls kitą viršininką Slnt.
| refl.: Jau bus dešimtė metų, kaip anie čia parsikė́lė gyventi Užv.
2. tr. pargabenti ką vandens keliu, valtimi: Kartais liuobam menkių parkélsma po penkiasdešimt kapų, o kartais tuščiais pargrįšma Plng. Reikėjo gyvulius valtimis namon parkelti prš.
| refl. tr.: Pasternokus parsi̇̀keliam namie (= namo) StngŽ71.
3. intr. pamažu pareiti, parvykti: Koją už koją parkė́liau iš Darbėnų Dr. Skubkiam greičiau dirbti, o jau lytaus par̃kela Vvr.
pérkelti tr.
1. per ką nors pernešti, permesti: Párkelk jįjį par tvorą J. Arklys koją parkėlė [per vadelę, viržą] Ėr. Bet ką tik jis parkėlė koją par slenkstį, kaip sukliko, suvirko kūdikėlis BsPII74.
2. per daug pakelti ką: Nepérkelk bekeldamas pakeltuvės, kad arklys nesugriūt Ds. Ir arklys šniokia, kai balnelis pérkeltas Ds.
3. pergabenti, perdėti į kitą vietą: Mikę jau du kartus perkėlė (persodino) į kitą suolą P.Cvir. Maišus pérkėliau į traktorinius ratus Mlt. Idealybė yra ne kas kitą kaip materialybė, perkelta į žmogaus galvą ir joje perpavidalinta rš. Nebeverš – guzikus parkėliau (kitoje vietoje įsiuvau) Ėr.
| Perkeliant mokinius iš trečios klasės į ketvirtą, buvo rastas vienas mokinys, pirmojo laipsnio dovanų vertas rš.
| Jei derlingą veislę iš gero grumto parkelsi į prastesnį, nebus teip derlinga S.Dauk. Jis perkėlė jį į šitą šalį SkvApD7,4.
| refl.: Tuojau persikėlė visi į netolimą salą rš. Ir Agotai teko persikelti į kitą vietą rš. Į popieriaus lapelius persikėlė beveik visi vaikų namai, pradedant teta Palione rš. Jis persikelia mintimis į kalnus P.Cvir.
4. sukeisti: Kad čia viens ir tas pats, tik žodžiai pérkelti Grl. Lošiamąsias kortas pérkelia arba nukelia Ss.
5. pergabenti per vandenį (valtimi): Su kelta párkelk par upį J. Toj boba perkėlė juos per upę BsPIV122. Sėsk į mano laivelį, parkelsiu par jūreles JD513.
| refl.: Kad rasč[ia] aldiją, tai pérsikelč[ia] per upę Tvr. Jei jūs mane nekelsit, aš pati persikelsiu Mrj. Aš parsikelčiau par Nemunėlį JD715. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73.
6. perrišti į naują vietą (gyvulius, pririštus ganykloje): Mikutis pagalvojo, kad grįžtant akląją reikės perkelti į kitą dobilienos vietą P.Cvir. Pérkelk arklius arčiau pievos Rdm. Nuėjau gyvulius pérkelt Brt. Pareidamas namo karves pérkelk Sdk. Parkelk arklius, kad paėstų prieš darbą Ėr. Nubėk, arklį pérkelk kitan daiktan, ba jau tę visą žolę išėdė Prng.
7. refl. sunkų daiktą keliant patrūkti, apsirgti: Tu esi sunkiai kėlus ir pérsikėlus Lnkv. Aš antrą kartą persikėliau Rm. Mykolas, kur bus buvęs, kur nebuvęs, vis šast prie Mortos – ir žiūri, kad ji nepersikeltų, kad rūpestis jos nevargintų rš.
8. refl. per daug iškilti, perrūgti: Reikia pridėti miltų, kad ragaišis neparsikeltų Ėr. Parsikels ragaišis – kurk pečių Ėr. Kai tik minkšta duona, tai persikels (atšoks kepant pluta) Pc.
9. užtrukti bekeliant: Savaitę liuob párkels (praeidavo visa savaitė bekeliant) vestuves Šts.
10. išgyti: Musėt mirs ligonas – nebepárkels Lkv.
11. daryti vagas, vagoti: Pasėję batvinius, po trijų keturių dienų párkela, t. y. padaro vagas Šts.
◊ aki̇̀s pérkelti atsimerkti: Antanukas pakels galvelę, perkels pabalusias akeles ir vėl merkiasi Žem. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę Rt. Párkelu aki̇̀s, veizu – Antė besąs Grg. Ta, perkėlus akis, žvalgėsi po trobą Žem. Išgirdusi jo balsą, akis parkėlė S.Dauk.
prakélti, pràkelia, prakė́lė tr.
1. pro šalį ką pranešti: Girtas neprakela kojos pro koją Šts. Koją pro koją neprakela, toks slinkumas Šts.
2. praverti, pradaryti, keliant į viršų (vartus): Prakélk man vartus J. Prakélk labiau vartus, ba nepravažiuosim Ss. Truputį prakelti vartai Ėr. Vartus prakė́lėt, šunis lodinot Mrj. Vartelius prakeldama, žodelį pratardama klausinėjo dukružėlės: – Beg su visu pareini? JV618. Kada vartelius prakelsiu, tai ne kartą apsiverksiu Šln.
ǁ atkloti: Prakelsi kaldrą – blusos tik šoka Gs. Diedas padabo[jo] vienam gale tinklą prakė́lęs, prakėlė kitą galą – i čia tas pats Švnč.
3. pralenkti, anksčiau už kitus atsikeliant: Nėkas ano neprakéls, nėkas nepraguls Pln. Manęs nėkas neprakels, aš pirm saulės atsikelu Plt.
4. pakelti, panešti; nukelti ką, padarant vietos: Ugniavietė prakeliama SD51. Tą suolą prakélsim Ėr.
5. viršyti, pralenkti: Daug dukterų atneš turtus, bet tu prakeli visas VlnE161. Prakel auksas sidabrą Q537. Anie … kemšas … ant urėdų …, idant … turtais kitus prakeltų DP517.
6. prk. padaryti aukštesnį, aukštinti, vertinti: Amatoriai prakela bačkos obulinę ne kaip butelkų S.Dauk. Bus sūdas labai kietas su tais, kurie čion prakeltais bu[v]o DP484. Prakeltas ant kitų SD296.
prikélti, pri̇̀kelia, prikė́lė tr.
1. arčiau pastatyti, padėti, pririšti: Prikelk prie stalo uslaną Lp.
| Toli yra, nepasieka – prikelk arčiau [karvę prie dobilų] Krtn.
2. daug pridėti, prigabenti, iškelti: Gandrines kaulų prikela, kad kaimynuo gandrai nestovėtų Šts. Buvo šventė, pilnas miestas buvo vėliavų prikeltas Skr. Gali da čia daug prikélt žmonių Ėr.
3. prigabenti valtimi: Po Seredžiumi daugiau prikėlė (privežė valtimi), kai nukėlė Skr.
4. pridėti, padidinti: Valsčius prikėlė kapus, padidino, kad užtektų kur laidoties Dr. Priarsi vagelę – prie aruodo prikelsi lentelę PPr49.
5. pastatyti (parvirtusį, gulėjusį, sėdėjusį): Parpuolusį, silpnesnį už save prikels, o ne pastums P.Cvir. Tada visi nusigando, parvirtusį nuo žemės prikėlė BsPIII21. Liuob kriokins, bliūdins jaunąją, kol iš stalo prikels Dr.
| refl. tr.: Rado savo arklį, prisikėlė ir parjo[jo], laimingai in savo tėvo dvarą BsPIII174.
6. surinkti, pakelti (nuo žemės atsiklojėjusius linus): Linai atsiklojėjo, laikas prikélt Skr. Ir prikėliau žalią liną JD251. Linus pakloja, tada prikelia, į pundus riša Zp.
7. SD21 pribudinti, prižadinti (iš miego): Eik, prikélk tą miegalių Vvr. Negal prikėlti kaip lokio iš laužo Sim. Močiutė mano, širdelė mano, prikelk anksti rytelį, gaideliams negiedojus JV278. Kas mudu anksti prikels? JV638.
| refl. tr.: Boba nusgandus priskėlė ir senį, bet ir tas nieko negalėjo padaryt BsPII195.
ǁ refl. atsikelti (miegojus): Ponas girdžia, prisi̇̀kelia ir prašo (ps.) Brž.
8. atgaivinti (iš numirusių): Iš numirusių neprikelsi LTR(Rs). Ką mačys verksmas, vis tiek jau nebeprikelsi Skdt. Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų Mair. Prikeliu iš numirusių R34. Einį kone iš numirusių prikėlė I.Simon. Jį ižg numirusių prikėlė DP200. Sūnų mano prikėliau iž numirusių SPII125.
| Šis miestas beveik iš griuvėsių prikeltas (atstatytas) rš. Žemę, priešo išdegintą, žemę ištryptą atkovojom ir prikėlėm gyventi rš. Ir šilima užlies laukus, prikels žolelę lepią K.Kors.
| refl. intr., tr.: Eisiu eisiu į kalnelį, prisikelsiu motinėlę DvD381. Kurtiniai girdi, numirę prisikeliasi NTLuk7,22. Priekėliausi ir dabar su tavimi esmi Mž251-252. Tėvynė prisikėlus dainom skambės iš naujo S.Nėr.
9. prk. daryti, kad kas atsirastų; sukelti: Netrūnyk, ligą prikelsi J. Meisa nesveikų gyvolių prikela visokias ligas IM1878,21. Ka pradedi galvoti, mintis mintį pri̇̀kela KlvrŽ. Kalba prikela kalbą Šts. Roda rodą pri̇̀kela (bekalbant atsiranda daugiau temų) Krtn. Vaizduotė prikėlė jam įspūdžius rš. Meilę širdyje prikelti KII28. Barnį tarp brolių prikel CII570. Prikel debesis dangaus, teikdams žemei lytaus Mž241.
| Tur jo brolis tą moteriškę paimti ir savo broliui vaikų prikelti NTLuk20,28.
| refl. tr.: Anądien pavaikščiojo po lauką ir vėl prisikė́lė ligą (atkrito, iš naujo susirgo) Iš. Vaikeli tu mano, tu ligą begulėdamas prisikélsi Skr. Pykau ir keikiau, net ligą sau prisikėliau Mrj.
10. refl. prikilti, prisipildyti pučiantis, kylant: Maža muštukė, greit prisikė́lė smetonos (mušant sviestą) Ėr.
sukélti, sùkelia, sukė́lė tr.
1. sudėti ką (daug) aukščiau: Sukė́liau vaikus an pečiaus ir pats ataguliau Sdk. Pasistaipysi, lig sukelsi akmenis, malkas į vežimą J.
| refl. tr.: Vokyčiai ant zomato buvo susikėlę ermetas Šts.
2. aukštyn ką (daug) pakelti, užversti: Visus drabužius lig nuogo kūno ant galvos sukėlus M.Valanč.
| refl. tr.: Ta, susikėlusi sijonus, ka kūrė namie Žg.
3. patampyti aukštyn: Sukelk maišą, daugiau pareis Pc.
4. dar kartą suarti, supurenti: Riekėm, kartojom, sukėlėm pūdymus rugiams ir pasėjom Lk. Pradėjus žolėms augti apynojė[je], reik su lopetomis žemę sukelti visame apynoje S.Dauk.
5. padaryti, kad po daugiau imtų (mašina, girnos): Sukelti ir suleisti kulamą mašiną tik mašinorius temoka Šts.
6. paaukštinti; sukasti: Reikia pylimą sukelt, kad pavasarį vanduo nebėgtų Ėr.
7. pakėlus nuo žemės sustatyti ant šono: Mindą reik sukelti, reik statyti ant kanties, kad išdžiūtų Šts. Reikia eiti bañdos (durpių) sukélt Lzd.
ǁ sušiaušti: Speigas sukėlė gruodą Šts. Kel[ia]s suspaustas, nėr sukelti gruodai, gal važiuoti su ratais Šts. Gruodai sukelti, negal nė paeiti, nė pavažiuoti Šts.
ǁ surausti: Kurmrausų kūgiais yra sukėlę kurmiai pievose Šts.
8. refl. visiems sukilti, atsikelti (iš lovos pabudus): Pagaliau, kai išaušo, susikėlė Girnių vaikai A.Vien. Jau visi miegaliai susikėlė Vdn. Susikėlė visa šeimyna, pašokome iš patalų ir mes Vdn. Visi susikėlė Ėr. Rytą visi suskė́lė, o kazokas miega Ml. Ant rytojaus susikėlė dvaro žmonės ir rado visus svirnus dykus BsPII309. Visi susikė́lė ir nuejo ieškot to žiburio BM80.
9. pabudinti, sužadinti (visus) iš miego: Sukė́lė greitai tarnus Tvr.
| refl. tr.: Atsikėliau su maža dienele, susikėliau visą šeimyną Jnšk.
10. pažadinti, suerzinti; sujudinti; paskatinti, priversti veikti, judėti: Kalpokienė visą sodžių sukėlė, tave keikdama V.Krėv. Štai, kad sukėliau sodos šunis! Kaip velniai suniko loti! Žem. Kad nesukeltų sklypininkų šunų, Antanas jojo toliau nuo trobų, laukais A.Vien. Nė vieno šuns nesukėlęs prisiartino Mykolas prie Gailiūno trobelės ir sustojo A.Vien. O kas gi kuosas sukėlė (išbaidė), galviji neraliuotasai! rš.
| Pertraukčiau (pašluočiau) kiek, bet bijau dulkių sukelti rš. Vėjas sukelia dulkių ant plento Rsn. Sukelta dulkė nugulė žemėn P.Cvir.
11. paskatinti, sukurstyti ką veikti: Tu, močiute senutėle, manęs jauno neliūdėk, priešas mus kovon sukėlė – per kiemelį palydėk (d.) Gs. Valstietį balandžiai sukelia kartais prieš save, tiktai žirniaudami žarduose J.Jabl.
12. daryti, kad kas atsirastų: Tabokas čiaudulį sukėlė Šts. Po saulės grįžimo jūra ir be vėjo sukela vilnis, randas sukelta Plng. Autorius jaučiasi čia, matyt, svarboką mūsų kalbos dalyką sukeliąs skaitytojui J.Jabl. Tragedija sukelia žiūrėtojams baimės, užuojautos ir nusistebėjimo jausmus rš. Kaimyno sūnaus laiškas sukėlė raudas P.Cvir. Bombardavimas sukėlė tokių didelių gaisrų Londone rš. [Prasti orai] sukela ligas ir gyvį, gadinantį apynius S.Dauk. Šie vaistai sukelia norą valgyti rš. Duot man į sukeliamą čia klausimą savo atsakymą J.Jabl.
| refl.: Susi̇̀kela žiburelis ir užsileida, negali panokti nė norėdamas Šts.
| Gal jau nervos kokios suskė́lė Švnč.
13. suskaudinti: Alus, gertas su orielka, sukela paširdžius Šts. Poniški valgiai sukela vidurius Šts.
14. suvadinti, sušaukti, sukviesti: Ta poni, nieko nežinodama, tujau sukėlė paliciją Vž. Pėsčiūsius nebgal sukelti S.Dauk.
15. surinkti: Norima sukelti užtenkamą sumą pinigų rš.
16. suruošti, suorganizuoti, padaryti (suėjimą, pokylį): Sukelsim didelį balių Šts. Sukėlęs buvo kursus Šts.
17. padaryti (sumišimą, triukšmą ir t. t.): Ėmėsi visų galimų priemonių, kad sukeltų sumišimą rš. Didžiausią triukšmą sukėlė dėl niekų Mrk.
| refl.: Vaina itokia suskė́lė Ad.
18. refl. susikraustyti, susidanginti (gyventi): Devynduonių ūlytėlė išdegė, tai žmonės susikėlė gyventi arčiau Pc.
19. refl. pasigauti, imti augti: Suskėlė tankus medžias augt Vrnv. Nor vasarojas pageltęs, bet kad palyjės lietulis – tai suskels, sustaisys Rod.
20. refl. susiruošti: Suskėlėm trys vyrai piningų kasti Krt.
21. refl. užsigeisti patino (apie gyvulius): Skraido mūsioj karvė, moi suskėlė ingi veršius Arm.
22. refl. persišaldyti: Vaikeli, kad tu susikelsi, paskui ant senatvės nepakūprinsi! Kdl.
◊ ant kójų (į kójas) sukélti išjudinti, priversti judėti: Jaunieji visą kaimą sukėlė ant kojų rš. Vargšas [meškinas] taip susikrimto, jog ėmė niršti ir visą girią ant kojų sukėlė rš. Visus žmonės į kojas sukėlė tas gaisras Šts.
gi̇̀rnas sukélti pabloginti darbą, lengvai leisti: Jau par daug sukė́lei gi̇̀rnas, musintais, ka tos plunksnos teip stambiai suplėšytos Slnt.
užkélti, ùžkelia, užkė́lė tr.
1. pakelti, padėti ką aukščiau: Aš užkė́liau ant viršaus vežimo žmogų, grėblį J. Smakas atplaukęs vieną galvą užkėlė ant kranto ir išsižiojo BsPIII24. Keliaująsis savo koją ant sausos žemės užkel srš.
| refl. tr.: Kajetonas užsirūkė ir išdidžiai užsikėlė koją ant kojos rš. Centnerį užsikeli? Sdk. Jis užsikėlė mūsų sūnų ant kojų ir susimąstęs stebėjo vaiką rš.
2. per daug, per aukštai pakelti (pakeltinę): Ar pakeltinės tik neužkėlei, kad arklys dūsta? Saugok, neužkélk pakeltinės, ba gali arkliui dusulį invaryt Trgn. Ana vis šaukia, kad arklys ažkéltas, ė aš nesuprantu, ką sako Sdk.
3. aukštyn pakelti: Tai gražiai bėgo mano žirgelis, galvelę užkeldamas (d.) Rtn.
4. refl. užeiti, iškilti: Kad užsikė́lė debesys tamsiausias Ad. Skubinkit vežt, ba debesys užsi̇̀kelia Mlt. Bus [sūnui] ant kaktos žvaigždės, o ant viršugalvio bus saulė, o ant pakaušio bus mėnulis užsikėlęs (ps.) LMD(Dkš). Mažą rykštelę … įsodinsiu ant kalno aukšto ir užsikeliančio SPI310.
^ Užsikélsi kaip mūras, nusileisi kaip varna Ds.
5. uždėti už ko nors: Arklys ažkė́lė koją až vadelės Ds. Bene buvai koją už kaklo užkėlusi? J.
6. uždėti keliant: Geros bėgsenos arklys užkela pėdą į pėdą Žd.
7. refl. prieš įvažiuojant į kitą kelią, kiek pasukti į priešingą pusę, kad posūkis nebūtų staigus: Važiuojant pri susisukimo reikia užsikelti; neužsikėlęs gali įvažiuoti į griovį Akm. Seklus arklys atsenka kelį, pats moka ir užsikelti sukdamas į kitą kelį Vkš. Staigiai nesuk, išversi vežimą: leisk arkliuo užsikelti Šts.
8. padidinti, paaukštinti (kainą, atlyginimą), pabranginti: Jei neužkel̃s algos, tai atsisakyk Lp. Jei geras būsi, tai kitais metais algą užkelsiu Gs. Pirkliai užkėlė cieną už tą drobelę Jnšk.
ǁ pastiprinti: Draugas Vincas atsikvėpė ir užkėlė balsą rš.
9. paskirti į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas: Princas Vilius savo svodbos dienoje būsiąs į majorą užkeliamas Kel1881,63.
10. refl. atsikelti gulėjus, pabudus iš miego: Arklys nelabai ėda: jau neužsi̇̀kelia (baigia dienas) Ig. Anksčiau užsikė́liau, tai jau ir pavalgiau, ir apsitrūsiau Igl. Užsikėlė anksti Klvr. Vyrų pirkioje jau nebebuvo – jie, vos užsikėlę, išėjo kluonan kultų V.Krėv. Rytą tik užsi̇̀kelia ir bėga į mokyklą Prn. Šiandie ryte anksti užsikėliau, tai noriu miego Pns. Kai užsikė́liau, da saulė buvo netekėjus Mrj. Jau anyta užsikė́lė, tai ir marčią apkalbėjo Trak. Kélkis, broleli, negulėk ir užsikėlęs nesėdėk Mrc. Ir šiandie pietumi užsikė́lei Rdm. Aš užsikelsiu anksti rytelį Ndz. Užsikė́liau dar su ugnè Lp. Aš užsikėliau anksti rytelio, išėjau arti lygaus laukelio Sem. Užsikelk, močiute, užsikelk, širdele FM. Užsikėlus motinėlė nerado dukrelės (d.) Brt. Kokį darbelį dirbsi, teip anksti užsikėlus? BsO214. Atsigulei be patalo, užsikėlei be klapato On.
11. pralenkti ką, anksčiau atsikeliant: Ana anksčiau kelia – nenori, kad užkeltum kits J. Jo nėkas neužkelia: pirm saulei tekant, jis jau darbuojas laukuose Yl. Nėkas jo neužkel̃s: vėliau gula, anksčiau kelia Ll. Namiškio nėkas negal užkelti Ggr.
12. uždaryti, užverti keliant (vartus): Užkelk greičiau vartus, kad arkliai neišeitų Grdž. Aš tuos svetelius išleisiu, kiemo vartelius užkelsiu LTR(Pnd). Ir išėjo tetušelis, ir užkėlė vartelius D107. Prijojau kiemelį – užkelti varteliai LTR(Sab). Svetimų vartų nežukelsi, o burnos nežudarysi Rod. Užkeliu vartus R417. Užkelk kluoną (kluono vartus) Trs.
| refl.: Nuo piršlių kiemo vartai neužsikeldavo rš. Vartai kaip patys atsikėlė, taip patys ir užsikėlė rš.
13. suruošti, suorganizuoti: Dabar užkela vakarelius ir mokyklose Šts. Ministeris užkėlė medžioklę Šts. Liuob užkels balių, sukvies galybes svečių LTR.
14. užkviesti, užprašyti: Ažkė́lė visą giminę veselion Švnč.
15. refl. supykti: Užsikėlė ant mumi jie Prn.
◊ kanópas (kójas) užkélti menk. numirti, pasibaigti: Nebėr jau senutės, užkė́lė kójas Srv. Nuo tokio valgio možna greit kanópas užkélt Ut.
kójas užsikélti ant sprándo sakoma apie ilgai negrįžtantį: Kol koją ant sprando neužsikels, tol nepareis Vdžg.

Daugiau informacijos

antlė̃kti

Apibrėžtis

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

Daugiau informacijos

išlė̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

užlė̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

žemė

Apibrėžtis

žẽmės ãpačia sunkiai, varganai: Ten, kalėjime, anie gyvena žemės apačia. Krtn. Nors žemės apačia, vis tiek liuob gaus. Lnk.
žẽmės druskà svarbus dalykas: Didžiausia pareiga yra būti liaudies vadais, būti tos žemės druska, kurioje likimas pastatė juos budėti. Pt. Juos pats V. Christus praminė ne tiektai druska žemės, bet ir šviesybe pasaulio. Dk.
žẽmės dùlkė menkysta: O aš, žemės dulkė, keturių klasių kunigas, vos įšventintas.... Vien. Ir tu tikies bendraut su žemės dulke?. rš.
žẽmės dúona pumpotaukšlis: Žemės duona paruduoja. Dv.
ikì žẽmės graĩbymo apie nusigėrimą: Gerkim, vyrai, iki žemės graibymo. Pn. Dabar tik duok [degtinės]: kad lupa, tai lupa, kartais ligi žemės graibymo. Jrb. Išgeria, ale lig normai, ne lig žemės graibymui. Mžš.
ikì žẽmės graĩbstymo apie nusigėrimą: Prisisprogsta iki žemės graibstymo, o paskui serga. Pn. Prisigeria dabar vyrai ir bernai lig žemės graibstymo. Žln.
netolì žẽmės graĩbstymo apie nusigėrimą: Jis niekada nepraranda saiko [gerdamas], o vakar buvo netoli žemės graibstymo. Avyž.
žẽmės gum̃bas mažas vaikas: Žemės gumbas dar tik toks, o jau prie vyrų skaitosi. Plv. Ar neisi namo, tu žemės gumbe!. Švn.
žẽmės kir̃minas neig. žmogus: Jis turi kentėti ir liūdėti, mylėti ir neapkęsti, džiaugtis ir verkti, kaip daro visi žmonės – tie žemės kirminai. Mont.
žẽmės knisė́jas žemdirbys, artojas: Jo vaikai visi bus žemės knisėjai. Paukš. Ne amatininkas vyras buvo, žemės knisėjas. Vdk.
žẽmės knisìkas žemdirbys, artojas: Laimingi žemės knisikai! Laimingas, kas pats ją dirba, pats jai vergauja!. Vaižg. Žemės knisikas buvau, tai labai įdomiai ko ir nežinau. Snt.
žẽmės knyslė̃ žemdirbys, artojas: O Valentinas? – Paprastas žemės knyslė. Avyž. Tai pats būsi žemės knyslė, a?. rš.
žẽmės knyslỹs žemdirbys, artojas: Žemės knyslys buvau visą amžių. Varn.
žẽmės kuilỹs viesulas: Ištiko didelis viesulas, kurį pas mumis vadina žemės kuiliu, žemės ožiu. Šmk.
žẽmės kùrmis
1.žemdirbys, artojas: Ir surūgęs, aklas žemės kurmio gyvenimas jo netraukė. Bor. Kaimas jau man priprastas – aš jau žemės kurmis. Bt.
2.prastuolis: Mes esame menki žemės kurmiai. Tilv. Ai, tu žemės kurmi, dirbk savo darbą, nesikišk į tas politikas. Krš.
žẽmės obuolỹs bulvė: Juodišius, apsimetęs kurčias, velka ir velka krepšius, pilnus rausvų ir balkšvų žemės obuolėlių. Pt.
žẽmės ožỹs Šmk. viesulas:
ant žẽmės pavir̃šiaus nėrà miręs: Ant žemės paviršiaus to velnio nebėr. Krš.
nuo žẽmės pavir̃šiaus nušlúoti sunaikinti: Reikia agresorius nušluoti nuo žemės paviršiaus. rš.
žẽmės plùnksna LBŽ. žalčialunkis:
žẽmės rauslỹs žemdirbys: Mes tai tokie vargdieniai, žemės rausliai. End.
žẽmės rõjus ideali laimės vieta: Šią valandą buvo tai žemės rojaus kampelis. LzP.
žẽmės rumbà P. pavasarinė viksva: Vasarojų sėk į žemės rumbą nusiveizėjęs. Šts. Jau žemės rumbos žydi, galima karves ginti [į ganiavą]. Grg.
žẽmės taukaĩ paprastoji poniabudė: Žemės taukai yra toks grybas, baisiai smirda. Bdr. Miške tie tatai kur auga žemės taukai, anie kaip piršto galas. Plt. Žemės taukai tokie kaip kiaušinis be kevalo. Erž.
žẽmės vãbalas
1.darbštuolis: Ans yra žemės vabalas, dirba ir dirba be perstojimo. Dr. Žemės vabalas esu, vis rūpesniai, vis leki ir leki. Jdr. Su vedega ir su kastuvu ateina žemės vabaliūkštis žmogėnas į ištisą kalną. Vaižg.
2.prastuolis: Už milijonus neatkentėsiu aš, paprasčiausias žemės vabalas, bet prie savo laimės neisiu per kitų kančias, per kitų skriaudą.... Pt. Čiurlionio ciklai tokie nepermatomi, tokie ypatingi... aukštos minties. Gal jo artizmas ir didelis, bet ne žemės vabalams, o gal tik man nesuprantami. Žem.
žẽmės žiedaĩ LBŽ. elninis laumriešutis:
žẽmėje daugiaũ negù viršujè
1.paslaptingas: Jo daugiau žemėje negu viršuje. Mrj.
2.atsikertama niekinančiam mažą: Tu nedabok, kad aš mažas, ma[no] žemėje daugiau kaip viršuj. Prng.
didžióji žẽmė laisva šalies teritorija, jos reguliarioji armija (partizanams): Jis palaikė ryšius su vietiniais gyventojais okupuotų garnizonų dislokavimo vietose, ir tai leido operatyviai informuoti didžiąją žemę apie padėtį priešo užnugaryje. rš.
juodà žẽmė sielvartas: Jei būtų pralošę, būtų juoda žemė buvusi. Krš. Ta karvė duos duos, bliaus bliaus nemelžta visą dieną – juoda žemė. Kč.
kad (tave...)kiaurà žẽmė toks piktas linkėjimas: Tau tik su kiaulėmis būti!.. Kad tave perkūnas! Kad tave kiaura žemė!... Žem.
kiáura žemè nueĩti nugrimzti: Čičinsko triobos nuėjo kiaura žeme. Rm.
žẽmėse kìta tíek atsikertama niekinančiam mažą: Tai kas kad mažas, kita tiek žemėse. Ds.
lengvà žẽmė tebùs sakoma apgailint mirusį: O sudie sudie, žirgeli, – te lengva bus tau žemelė!. Sruog.
pažadė́toji žẽmė brangi, maloni vieta: Nežinojau, kaip ten, toje Marijampolėje, kas toji gimnazija, bet ji mane nenugalimai traukė kaip pažadėtoji žemė.... Vencl. Gal čia niekada nieko ir nebuvo, tiktai miglota prisiminimų linija, kai vaikas žvelgdavo pro langą į tą pusę ir kai rodydavosi, kad tenai, toli, yra jo pažadėtoji žemė. Ap.
kaĩp šventà žẽmė nešiója Ds. sakoma piktinantis kieno nors nedorumu: Kaip ta šventa žemė nešioja tokį bjaurų žmogų!. Jnš. Kaip tave dar lig šiol šventa žemė nešioja!. Užp.
žẽmėmis apsiklóti mirti: Kad nesgydyčiau, būč seniai žemėm apsiklojus. Tr. Nebevieni metai, kaip mano motulė žemėm apsiklojus. Šmn.
žemè apsinèšti papilkėti: Jis neilgai jau gyvens – jo veidas žeme apsinešęs. rš.
žẽmę árti nósimi girtam griuvinėti: Pasigėrė ir nosim žemę aria. Vlkv.
žẽmę ãriant nósimi apie girtą: Eina žemę nosim ardama. Kv. Itas laidokas namuosa dar nebuvo, regi, eina nosia žemę ardamas. Grv. Nuėjo girtas nose žemę ardamas. Mrj.
žẽmę ãriant su nósimi šlitinėjant: Eina su nosia žemę ardamas. Skr.
žemè atsidúoti būti persenusiam: Sena boba, jau žeme atsiduoda. Dglš.
žẽmės atsiką́sti pargriūti (partrenktam): Vabaliuko neužminsiu, bet kad jau paleidai liežuvį, žemės atsikąsi. Bsg.
žẽmė atsivė́rė kiauraĩ apie pykčio proveržį: Koks žodis [marčiai] nepatiks, kiaurai žemė atsivertų, oi oi oi!. Grž.
žẽmę badýti sùbine vlg. labai stengtis: Nors subine žemę badyk, vis tiek nieko nepadarysi. Ob.
žẽmę badýti šikinè vlg. labai stengtis: Nors tu šikine žemę badyk – kaip nebėr, taip nebėr. Ds. Šikine žemę badytų, utėlę Rygon nuvarytų dėl tų pinigų. Svn.
žẽmė bìlda taip ir turi būti: Sykį žodį pasakiau – žemė bilda!. Jrb.
žemè bū́ti nusižeminti, tylėti: Jis tokio gymio – ūmus. Nėr jam kur sylos dėt, dėl to ir ūžia. Kai tik jis pradeda – būk žeme, vaikeli. Cvir.
žẽmėje bū́ti apie mirusį: Tiek ir tegyveno, ta dabar seniai jau žemėj yra. Sd. Sako, mano tėvas jau antra dešimtis metų, kaip žemėj yra. Gd.
žẽmėse bū́ti apie mirusį: Pats mažasai seniai žemėse. Šmn. Stefanija jau žemėse, amen. Drsk.
ar žẽmė dẽga sakoma skubančiam: Ar žemė dega, kad taip leki?. Varn.
žẽmė dẽga po kójomis labai neramu, netvirta padėtis: Dega žemė po kolonizatorių kojomis!. rš. Karas baigiasi, draugai! Priešui baisu!.. Žemė dega po jo kojomis. Priešas bijo. Dvd.
žẽmė drẽba
1.apie energingą judėjimą: Taigi aš ir sakau! Eini tu – žemė dreba, šneki – ugnis byra!. rš. Jauni šoka – žemė dreba, seni šoka – dantys kleba. Pnd. U, eina boba, žemė dreba. Krš.
2.apie skardų balsą: Taip groja, net žemė dreba. Užp.
žẽmė drẽba po kójų netvirta padėtis: Kas čia gali prasidėti su bankais, kada žemė po kojų dreba! Šiandien tu indėlius krausi, o rytoj – pašmaukšt sukilimas, ir nujos tavo turtelį.... rš.
žẽmę graibýti svyrinėti girtam: Kad pamylėjau, tai žemę graibydamas parėjo. Skdv. Girtas kaip šiaučius, eina žemę graibydamas. Pnd. Kaimas žinojo – Vincas atitrūko nuo grandinės ir prisimaukęs kur nors žemę graibo. Bub.
žẽmę graibýti su rañkomis labai sielvartauti: Iš to pergyvenimo tik žemę graibo su rankomis. Sd.
žẽmę graibstýti svyrinėti girtam: Kožną vakarą pareini žemę graibstydamas. Varn.
žẽmėje gulė́ti būti mirusiam: Vakar suėjo dveji metai, kai mano mamutė guli žemelėj. Stak.
žẽmė kvẽpia
1.visai silpnas, arti mirties: Jam jau žemė kvepia, tik šiltas gyvas. Lš. Kur eini, juk tau žemė kvepia. Gs. Tėvui žemė kvepia, o jis dar visko prisirinkęs. Erž. Aš savo jau pragyvenau, jau man žemė kvepia. Bgt. Riejas, o jau žemė kvepia. Krš. Metas pro metą bėga, jau pasenom, jau žemė kvepia. Jrb.
2.labai nori eiti (apie mažą vaiką): Žemė labai kvepia – pradėjo eiti. Krč.
žẽmė kvẽpia blỹnais arti mirties: Man jau žemutė blynais kvepia. Snt. Tai va, vaikai, man jau žemė blynais kvepia. Ldv. Kam man tos žemės, jau man žemė blynais kvepia. Erž.
žẽmė kvẽpia dúona artėja mirtis: Jau žemė duona kvepia. Bt.
žẽmė kvẽpia óbuoliu
1.labai miela: Jau kai tokiam aukštam name gyvensi, tai žemė obuoliu kvepės. Mrj. Ten žemė obuoliu kvepia. Dg.
2.visai silpnas, arti mirties: Jau jam žemė obuoliu kvepia, reikia jau tokiam ženytis!. Alv.
žẽmė kvẽpia obuoliaĩs visai silpnas, arti mirties: Žemė obuoliais kvepia, o tau vis dar maža. Pn. Nieko nebus, jau aiškiai matosi, kad jam žemė obuoliais kvepia. Lkč. Jau jam žemė kvepia obuoliais. Ps.
žẽmė kvẽpia pyragù visai silpnas, arti mirties: Žemė jau pyragu kvepia, ale kada atkąsi, nežinia. Vrn.
žẽmė liñksta
1.sakoma apie smarkų balsą, šaukimą, keiksmą, griežimą: Šluotos beveik neišleisdavo iš rankos, apsisukdama talžė ja, kur papuolė, o nuo keiksmo, kaip žmonės sako, žemė linko. LzP. Kitados išėjusi šeimyna į laukus, dainuodavusi, kad žemė linkdavusi, dangus skambėdavęs. Simon. Kai grodavo dūda, tai net linko žemė. Ign. Jauni keikūnai, rusiškai ūžina, kad žemė linksta. Krš.
2.smarkiai ką daro: Kad nuvažiuoja, duoda su ta Želviene, tik žemė linksta. Trk.
žẽmę maišýti su dangumì visokiais būdais kliudyti: Mūsų klubo nenorėjo leist kunigai: žemę su dangum maišė, kad tik negautų susimest krūvon geležinkelio darbininkai!. rš.
žẽmę matúoti girtam strapinėti: Ėjo matuodamas žemę. Kb.
žẽmė nèdega (po kuo) nėra priežasties nerimauti: Tuo tarpu žemė po mumis nedega ir ant kulnų dar niekas nelipa. Vien.
žẽmės negáuti kójomis būti pakartam: Kad tik būtų sugrobę, tai būtų kojomis nebegavęs žemės. Žem.
žẽmės negriẽbti kójomis smarkiai (bėgti): Leidosi, nė kojomis žemės negriebė. Vn.
žẽmės nekliùdo apie greit einantį: Žemės nekliudo, kaip eina. Lp.
žẽmės neliẽsti kójomis smarkiai (eiti): Eina kojom žemės neliesdamas. KrvP.
žẽmės nelypáuti kójomis apie smarkiai judantį: Kai šoka, kojom žemės nelypauna. Rod. Tai uliavojo jaunas jaunimėlis, kojom žemelės nelypaudami. Rod.
žẽmės nelýpoti
1.apie greit einantį: Jis kad eina, tai net žemės nelypoja. Lš. Ir eina ji tartum žemės nelypodama. Vien.
2.apie gražiai šokantį: Va katris lengvai šoka, rodos, kad jis žemės nelypoja. Mrk.
žẽmės nelýpoti kójomis apie greit einantį: Lekia, kad net kojom žemės nelypoja. Lp.
žẽmės nelypsnóti apie greitą ėjimą: Aš išsėdau iš žirgelio, nelypsnojau nė žemelės, kepurėlė rankoj, o aš pas mergelę. Klvr.
žẽmės nelýpstyti kójomis apie greitai einantį: Kai ištrūko – nuėjo nelypstęs kojom žemės. Alvt.
žẽmės nematýti sakoma daug ko esant: Tų lepšikių – nematyti žemės: parsinešiau gurbą ir ryšulį. Skr.
žẽmės nemãto
1.apie labai girtą: Gėrėm, kad net žemės nebematėm. Dl.
2.apie labai išdidų: Labai būdavo mandras, eidavo, tai žemės nematydavo. Aln.
žẽmės nènešamas rūstus, nusiminęs: Jis žemės nenešamas parėjo iš teismo pralošęs. Dr.
žẽmės nesíekdamas labai greitai: Atalėkė žemės nesiekdamas iš džiaugsmo. Krs.
žẽmės nesíekia kójomis
1.apie smarkų ėjimą, bėgimą: Eina kaip vėjas, kojomis žemės nesiekdamas. Grž. Ir rambiausias arklys vieškelyje pastato ausis ir jau be botago ima risnoti, o jo gavęs, nebesiekia kojom žemės. Andr. Jau kad lėkiau, net kojom žemės nesiekiau. Lkm. Pasigėrė arielkos, tai kojomis žemės nesiekia. Mrk.
2.apie labai smarkų: Kai aš jauna buvau, kojom žemės nesiekiau, o kai pasenau – duonos neįkandu. Btg.
3.sakoma pasibaigus mėsos atsargoms: Dabar mėsos nevalgo, kas kojom žemės nesiekia. Grž.
4.miręs: Ita bobelė jau kojom žemės nesiekia. Grv.
žẽmės nesíekia kulnaĩs apie smarkų ėjimą, bėgimą: Kad lėkiau – kulnais žemės nesiekiau!. Šmn.
žẽmę nuárti nósimi pargriūti: Kaip davė bobai, toji ir nuarė nosimi žemę. Kb.
žẽmėmis nueĩti papilkėti (veidui): Toks vyras buvo, o dabar veidas žemėm nuėjęs. Blnk. Baisu žiūrėti: visas veidas jo žemėm nuėjęs. Aln.
žẽmę pabučiúoti pargriūti (partrenktam): Kad vožė į šnyples, tuoj žemę pabučiavo. Jnš.
žemè padúoda visai silpnas, laikas mirti: Išdvėsėli, tu jau žeme ir paduodi!. Ds.
žẽmė pàšaukė mirė: Kreivinasi kojos, jau pašauks žemukė. Drsk.
kad (tave...)žẽmė prarýtų toks keiksmas: Kad tave žemė prarytų!. Gs.
žẽmė prìglaudė mirė: Dabar, Maniuse, gal man pirmiau... – parodė nykščiu į salono duris. – Kai ją žemė priglaus. Dovyd.
žẽmę rašýti kitù galù labai stengtis: Nors jūs rašykite kitu galu žemę, tai vis tiek. Krok.
nórs žẽmę rė́žysi šiknà vlg. jokiomis sąlygomis, jokiu atveju: Neduosiu, nors šikna žemę rėžysi!. Vlk.
nórs žẽmę rė́žyk ùžpakaliu jokiu atveju, niekaip: Nors užpakaliu žemę rėžykite – aš duoto žodžio nekeisiu. rš.
žẽmę rė́žti sparnaĩs didžiuotis: Eina sparnais žemę rėždamas. Mrj.
žẽmė rū̃ksta smarkiai, greitai (bėga): Žiūriu, kad kaičia visi namo, tai net žemė rūksta!. Srj.
žẽmė skìriasi apie smarkų veiksmą: Arkliai būdavo geri: net žemė skiriasi, būdavo, kai važiuoja. Krs. Keikia, net žemė skiriasi. Mrj.
kad (kam)žẽmė skìrtųsi jokiu būdu: Už ko norėsi, už to tekėk; bet už kuprio, kad čia man žemė skirtųs, niekuomet neištekėsi!. Šein.
žẽmė skìriasi po kójų apie smarkų bėgimą, ėjimą: Tai bent vyras: kai eina, žemė po kojų skiriasi. Dkš.
žẽmė slýsta iš po kójų apie netvirtą padėtį: Tai pavaduotoją pribloškė. Pajuto – žemė slysta iš po kojų. Zur. Žemė slydo jai iš po kojų, ji atsirėmė baltos ir slidžios sienos.... Mart. Juk visko žmogus prisigalvoji, kai slysta žemelė iš po kojų. Mik.
žemè smirdė́ti būti persenusiam, sukriošusiam: Bijo į jį glaustis – smirdi žeme. Klt. Žeme jau smirda anas. Ds. Diedas jau žeme smirda, dar bobos rūpi. Žl.
žemès spárdyti niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemes spardo. Trk. Tėvas žemes spardė, tiek gyniojo vesti. End.
žẽmė tráukia arti mirtis: Aštunta dešimtis, jau žemė traukia. Krš.
žẽmę úodžia arti mirties: Aš paslenkus, ale ir ana jau žemę uodžia. Klt.
žẽmė úodžiasi neilgai gyvens, arti mirtis: Gudonas, tai tas visų seniausias – jau jam gal nebetoli žemelė uodžias. Pbr.
žẽmė užbìro akìs mirė: Pirklys buvo nelaimingas, kol jo nematančias akis užbiro juoda žemė. Bs.
žemès ver̃sti labai ieškoti: Žiūrėk, tik nenukišk kur, kad vėl nereiktų žemes verst, kol rasi. Jnš.
žẽmė vìrpa apie skardų balsą: Žemė virpa, kad tu rokuojies. Trk.
ant žẽmės gul̃tis sakoma apie smarkų juoką: Anys kaip pradėjo juoktis, tai gulės ant žemės. Str.
ant juodõs žẽmės susikriñtant smarkiai (verkti): Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė ant juodos žemės susikrisdama. Kltn.
ant žẽmės sėdė́ti neaugti: Dobilai sėdi ant žemės – nėr šiemet. Klt.
į júodą žẽmę atsigul̃ti mirti: Senutis jau keleri metai atsigulė į juodą žemelę, dar prieš numirimą atsiėmęs nuo vaikų savo penkiolika rublių. Žem.
į sàvo žẽmę važiúoti mirti: Važiuosma greitai į savo žemę. Rdn.
į žẽmę eĩti mirti: Senka viskas, senka, einu į žemę. Krš. Kurie buvo silpni, visi ėjo į žemę. PnmŽ. Ką ten, eini į žemę, nebėr gražumo. Sn.
į žẽmę gul̃ti mirti: Jei netikęs, nevark, žemėn gulk. Drsk.
į žẽmę įkìšti palaidoti: Nespėja į žemę įkišti, kitos [žmonos] veizas ir čiumpa. Krš.
į žẽmę įlį̃sti palaidotam būti: Keturiasdešimt metų – ir įlindo į žemę. Snt. Į žemę įlindai, ir kaip būtumei negyvenęs, kaip tavęs nebuvo. Krš.
į žẽmę įmùrdyti palaidoti: Nuveš į žemę įmurdyti: kiek yra visur prikištų, amžinai niekas negyvens. Rdn.
į žẽmę įsikàsti mirti: Nori pats, kad tik greičiau įsikastų žemė̃s. Alks.
į žẽmę įsmẽgo dingo: Vokiečio nė balso, rodos – į žemę įsmego. Žem.
nórs į žẽmę įsmèk sakoma gėdijantis: Iš gėdos nors į žemę įsmek. Plt.
į žẽmę kàsti gývą stengtis pražudyti: Negana be vainos, anas gyvą žemėn kasa. Ml.
į žemès kàstis
1.labai sielvartauti: Kai numirė tėvas, ji stačiai į žemes kasės. Alk.
2.energingai gintis, teisintis, nepripažinti: O ji ginasi, į žemes kasasi, kad taip nesakius. Mrj. Ji į žemes kasasi, girdi, ji nepaėmė. Dkš.
į žẽmę kìšti palaidoti: Kad ir gailėtųs, turi į žemę kišti. Grd.
į žẽmę liñkstant apie smarkų juoką: Juokiasi net į žemę linkdamas. Prng.
į žẽmę lį̃sti mirti: Mes jau pasenę, veik lįsime į žemę. Simon. Būk tu nežinau kas, lįsi į žemę, neišsisuksi. Rdn. Lįsk į žemelę, ir gana, ir viskas pasibaigia: ir darbai, ir vargai. Yl.
į žemès lį̃sti mirti: Šitiek vargo išvargęs ir lįsk in žemes. Ps. Nenori niekas žemėsna lįst, geriau čia gyvent. Drsk.
gyvám į žẽmę lį̃sti
1.sakoma jaučiantis labai silpnam, nuskriaustam: Moterys beįmanytų gyvos su vaikais į žemę lįstų: rauda, verkia, meldžiasi. Pt. Taip užeina liūdna, kad nenoriu gyvent, Dieve, rodos, lįsk gyvas žemė̃s. Aln.
2.sakoma nežinant ar priverstam ką daryti: Pamatys ką mergaitės, tai grizina – nors tu gyvas žemėn lįsk, o jom duok!. Krok. Tiesiog nežinau, kur dingsiu. Nors gyva lįsk į žemę, – atsiduso. LzP. Dabar ne, – rytoj. Ką darysi – gyvas į žemę nelįsi. Pasiūsiu visoms, parėdysiu kaip lėles. Cvir. Kaip apsdairė visuosna šonuosna, ažvydo sūnų ir vainot pradėjo, ale gyva žemėn nelįsi. Grv.
3.sakoma gėdijantis: Kiekvieną žodį palydėdavo kvatojimas, kad nors kiek ir gyvas lįsk į žemę. Mark.
gyvám į žemès lį̃sti
1.sakoma jaučiantis silpnam: Jaučiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemėsna lindęs. Bil.
2.sakoma patekus į sunkią padėtį: Nors tu gyvas žemėsna lįsk, kai valgyt nori. Sld.
nórs į žẽmę lį̃sk
1.sakoma gėdijantis: Kai suklys dainuodamas, tai nors žemė̃s lįsk. Ds. Kas iš šalies ką ant jo pasako, nors į žemę lįsk!. Žem.
2.sakoma patekus į didelį vargą: Vyrą varo į kariūmenę, iššaukė į policiją... kur dingsiu dabar, kur pasidėsiu su kūdikiais... nors į žemę lįsk. Žem.
į žẽmę mìnti niekinti: Sena, į žemę minama. Krš.
į žẽmę mùrdyti smukdyti, kenkti: Lietuviai suprastėjo: vienas kitą į žemę murdo, ėda. Rdn.
gývas į žemę neįlį̃si yra kokia nors išeitis: Ką dabar darysi, gyvas į žemę neįlįsi. Grž.
į žẽmę nelį̃si yra kokia nors išeitis: Bėda tai bėda, bet vis į žemę nelįsi. Šmk.
gývas į žẽmę nesulį̃si yra kokia nors išeitis: O ką darysi nėjęs? Gyvas į žemę juk nesulįsi – valgyti reikia.... Paukš.
į žemès nueĩti mirti: Taip be laiko ir nuėjo žmogus žemėsna. Slk.
į žẽmę padė́ti palaidoti: Vienut [dukterį] turėjo ir tą žemėn padėjo. Grv.
į žemès pakàsti pražudyti: Iš sveiko galėtų išeiti labai geras ir Lietuvai naudingas kalbininkas. Tik nepakask žemėsna šios dovanos!. Būg.
nórs į žẽmę prasmèk sakoma gėdijantis: Sutikęs žmogų, akis nedrįstu pakelti. Nors prasmek į žemę. Vaičiūn.
į žẽmę riñktis pamažu visiems mirti: Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis dėlto palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Žem.
į žẽmę smègti
1.silpnai jaustis, norėti miego: Smengu į žemę, kaip noriu miego!. Brs. Prieš oro atmainas esu visa į žemę smenganti. Šts.
2.nykti: Sniego per žiemą mažai tebuvo, dabar tas pats, rodos, staiga į žemę smenga. Žem.
3.netekti vertės: Per tokias perkaitas piningas tankiai smenga į žemę. Krš.
į žẽmę sugul̃ti išmirti: Visi žemėn sugulsim. Tr.
į žẽmę sukìšti daug nužudyti: Žmonių sukišė nekaltai žemėn ir patys sulindo. Blnk.
į žemès sulį̃sti išmirti: Visi turtų mušasi, žemėsna sulįs, nieko nereiks. Drsk. Ne tokie galiūnai sulindo į žemes ir niekas nebeprisimena, o ką čia mes, prasti žmonės!. Krš.
į žemès sumálti suniekinti: Lietuviai mokam smerkties, save į žemes sumalti. Krš.
į žẽmę sumìnti suniekinti: Išsiskyrusi, tėvą vaikams į žemę sumina. Rdn.
į žemès važiúoti mirti: Pilvą plėšia, va žemės[na] liepia važiuot. Sur.
į žẽmę vir̃sti mirti: Kaip į žemę reikia virsti, žemę atidavė. Krš.
tegùl skrãdžiai į žẽmę sakoma piktinantis ko blogumu: Kai apsipratau [gyvenvietėje], tai nieko, o anksčiau tai tegul skradžiai žemėn!. Vv.
iš žẽmės ìškasa būtinai (gauna, duoda): Tegu nors iš žemės iškasa! Kiek kaštuos, tiek!. Gric. Susirgęs neturi daktarui – mirk sau, – prisidėjo kita, – o numirus dar užmokėk kunigui, nors iš žemės iškasęs. Žem. Nors iš žemės iškasiu, turiu arklį gauti. Jdr. Duok, ir viskas. Nors iš žemės iškask. Grdm. Nors iš žemės iškask, o man kad būtų!. Mrj. Nors iš žemės iškask, bet piniginė kad būtų. Lnkv.
iš žẽmių iškàsti būtinai rasti ar gauti: Man iš žemių iškask Joną. Dkš. Jeigu norės, iš žemių iškas. Sur. Jis tave iš žemių iškas, bet stengsis surasti. Mark. Prieš kelias minutes visas pulkas jūsiškių buvo. Gal trisdešimt knygų ištempė. Vien poeziją. Ar iš žemės beiškasiu?. Zur.
iš žẽmės iškeliáuti mirti: Vieną sykį reiks iškeliauti iš šios žemelės. Klp.
iš žẽmių neiškàsi niekur negausi: Kai nėr, tai iš žemių neiškasi. Trgn.
kiauraĩ žẽmės prasmègti dingti (iš gėdos): Rodžiau būč kiaurai žemės prasmegęs. Negaliu pamiršt to apjakimo. rš.
nuo žẽmės atáugti apie pusbernį: Tik ataugo neataugo nuo žemės, ir jis listinas prie mergų. Rod. Dar nuo žemės neataugo, o jau rūko. Arm.
nuo žẽmės atsiplė́šti apie pusbernį: Ne, tu man pradedi patikti. Nuo žemės dar neatsiplėšė, o jau dygus!. Balt. Tai šelmis! Vos spėjo nuo žemės atsiplėšti, o jau kaip išvedžioja!. Bub.
nuo žẽmės gróbstyti labai žiūrėti savo naudos: Ne pėsčias ir Lebedys: tas tai į dangų žiūri, o nuo žemės grobsto, ir ką bepadaro – vis kreivai, vis iš kito kišenės savon. Vien.
nuo žẽmės nušlúoti išnaikinti: O! kada ateis tokie laikai, kai tokios siurbėlės bus nuo žemės nušluotos!. Simon. Lėktuvai visą miestelį nušlavė nuo žemės. Mrj.
nuo žẽmės pakìlti paaugti: Mortai nuo žemės kiek pakilus, viena teta, panelė Malvina, ėmė dailinti jos sielą. LzP.
nuo žẽmės pasistiẽbti paaugti: Ogi metai kiti, ir jis pasistiebs nuo žemės, eis piemenauti, ir pravers jam šitas mokslas!. Balt.
pagal̃ žẽmę visai mažas: Vaikas dar pagal žemę, o jau armoniką tampo. Ėr.
per žemès nueĩti prasmegti, dingti: O trečią naktį ir nuėjo per žemes. Lb.
per žemès varýti labai peikti, plūsti: Per žemes varo savo vaiką. Klt.
po žemè miręs: Gal Vytutis jau po žeme. Žem. Mama jau po žeme buvo. Kč. Abu jau ilsis po žeme, galėję tarti „mano mažyte". Dovyd. Trys sūnai jau po žeme. Drsk. Po žemele seniai mano augimo, visos po žemele. Slnt.
po žẽmėmis miręs: Ana jau seniai po žemėm, o aš dar vaikščioju. Dglš. Vaistų gi geriausių apsikrovus, tai ir gyvena, o kad ne, tai seniai būt po žemėm. Plvn. Kai dirbdavom, tai va ir gyvenu, o kas jau bijo darbo, tai seniai jau po žemėm. Kp.
po júoda žemè miręs: Maž tu ant rudenio gali būt po juoda žemyte. Žl.
po júoda žemè ilsė́tis būti mirusiam: Iš to būrelio vienas tik Petkevičius tesulaukė šių laikų gyvas, o kiti visi ilsisi jau po juoda žemele. Žem.
po žemelè apsikàsti būti mirusiam: Jei ant lovos gulėt, verčiau po žemele apsikast. Vdk.
po žemè eĩti mirti: Žmonės geri apsies be jų, tegul eina po žeme. Tat.
po žẽmėmis eĩti mirti: Užgimei, pagyvenai, atvargai, atsidžiaugei, kiek tau skirta buvo, ir eik po žemėm, užleisk vietą kitam. Trein.
po žemè gulė́ti būti mirusiam: Jau mano visi draugai guli po žeme. Kpč. Mano seni jau po žemele guli. Srj.
po žẽmėmis gulė́ti būti mirusiam: Diedas mano kadaisčia guli po žemėm. Klt. Ot gyvenimas, pavydžiu tam, kas po žemėm guli. Str.
po žẽmėmis léisti laidoti: Kai mane leisit po žemėm, tai, žiūrėkit, tik jau netoli tėvo. Andr.
po žẽmėmis lį̃sti mirti: Jaunas žmogus, keturiasdešimt metų nėr – jau reikia lįst po žemėm. Dgč.
po žemè nueĩti mirti: Kiek jau mano amžiaus kaimynų nuėjo po žeme. Slk. Toks netikęs buvo, ir nuėjo po žeme, o aš likau. Kpč.
po žẽmėmis nueĩti mirti: Tai daug jaunų nuėjo po žemėm. Ut.
po žẽmėmis pakàsti palaidoti: Lageryje dykinėja ir rašytojas Miltakys iš Barstyčių bažnytkaimio, kurio pluksna ne vieną valsčiaus poną pakasė po žemėm. Andr.
po žẽmėmis pakìšti palaidoti: Kai numirsi, po žemėm pakiš, ir gerai. Ds. Pažiūrėsiu, kai tu senę pakiši po žemėm, ar tau bus nuobodu. Sur.
po žemè palį̃sti mirti: Tai, jaunystėj palindo po žeme. Šn. Daužoma žodžiais mergaitė, plaukusi ašaromis kokį laiką, nebeužtekdama kantrybės kentėti to pirštų badymo bobelių, ieško pasigelbėti, dažnai palįsdama ir pati po žeme. Žem. Jei ne pagalba, būčiau po žeme palindęs. Mrj.
įmãnęs po žemè palį̃stų didelė gėda: Martynienė įmaniusi būtų po žeme palįsti. Žem.
po žẽmės sugul̃ti išmirti: Kiek sugulo po žemės galijotų, smarkūnų, rods, gyvens ir gyvens. Krš.
po žẽmėmis sukìšti daugelį sunaikinti, palaidoti: Nepabaidė jų carai ar kaizeriai, nesukišo po žemėmis dabartinis vokietis, tai ko bijot naujoviško ruselio – raudonojo. Zur.
prie žẽmės mažas: Birželis baigiasi, vasarojus prie žemės. Vg. Aš dar visai prie žemės tebebuvau, gatavai vaikas. NmŽ.
prie žẽmės krìsti prisiekti: Žinau aiškiai, čia galiu prie žemės kristi. Trk.
prie žẽmės leñkti norėti miego: Musėt bus lytaus, kad prie žemės lenkia. Varn.
prie žẽmės liñkti kumpti, senti, silpti: [Motinikė] kas dieną didžiau linko prie žemės, ir sunku jai buvo šeimininkauti. LzP.
prie žẽmės prikrìtęs
1.godžiai: Paršeliai išalkę: geria pieną prikritę prie žemės. Šts.
2.graudžiai: Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi prikritęs prie žemės nuogos. Nėr.
prie žẽmės prirem̃ti prigriebti: Priremk prie žemės, kad žinotų!. Prn.
prie žẽmės prisikrìtęs labai (ką daryti): Vaikai klykia verkia prie žemės prisikrisdami. Žem. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama. JD. Tėvelis prie žemės prisikrisdamas veiza, kame uždirbti tą rublelį. End.
prie žẽmės riẽsti varginti, išnaudoti: Tave, biednas žmogau, spaudžia, riečia prie žemės. Jdr.
skersaĩ žẽmę prasmègti apie didelę gėdą: Iš gėdos gali skersai žemę prasmegti. Dkš.
skrãdžiai žẽmę nueĩti dingti: Te skradžiai žemę visi nueina! – sušuko ji. Mont.
skrãdžiai žẽmę nugarmė́ti dingti: Man rodės, kad būtų geriau skradžiai žemę nugarmėti, negu daugiau padaryti tokį baisų nusikaltimą. Vencl.
tegùl skrãdžiai žẽmę toks keiksmas: Tegul tave skradžiai žemę, jau ką kaip nubajys (nupasakos). Dg.
nórs skrãdžiais žẽmės prapùlk sakoma apie gėdijimąsi: Tokią sarmatą apturėjau – nors skradžiais žemės prapulk. Upn.
skrãdžiais žẽmių prasmègti dingti: Šalin tu, gyvate!Skradžiais žemių prasmek!. Šein.
su žemè maišýti šmeižti: Kieme jam pasakė, kad Kastė jį su žeme maišanti. Paukš.
su žẽmėmis maišýti šmeižti: Katras čia nori, kad su žemėmis maišytų, labiau vyrai. Krš.
su žemè sulýginti visiškai sunaikinti: Insterburgo pilį su žeme sulygino. Dauk. Keršijo su žeme sulyginti anus. Stan. Ir apguls tave (Jeruzalę), ir suspaus tave ižg visų šalių, ir su žeme tave sulygins. Dk. Kaip išvažiuosiu, tai ir namą griausiu – su žeme sulyginsiu. Pv. Paskui, kai iš vakarų siūbtelėjo, svieteli, galvoju: sutryps, šįkart tikrai su žemele viską sulygins. Zur.
su žemè sumaišýti
1.įveikti: Kaip puolė, visus su žeme sumaišė. Rsn.
2.sunaikinti: Tokį ąžuolyną su žeme sumaišėm. Niekam širdies neskauda. Ap.
3.apšmeižti: Kol jam duodi, tol geras, o kai nebegaus, su žeme sumaišys. Jnš.
su žẽmėmis sumaišýti
1.visiškai sugriauti: Na ir dėjo. Geležinkelio stotį su žemėm sumaišė. Bub.
2.apšmeižti: Ką nedarė! Jie mane su žemėm sumaišė. Jrb.
3.sukritikuoti: O viename žurnale – didelis straipsnis, kur mano knyga ir aš pats sumaišyti su žemėmis. Vencl. Su žemėmis sumaišė vyrukus. Ko tik neprisiuvo: beidėjiškumą, patriotizmo stoką. rš.
su žemè sutriñti visai sunaikinti: Mes ardome jūsų gyvenimą, mes griauname jį, – stipriai pamygo jis tuos žodžius ir atsistojo prieš mane. Tarytum sunaikinti mane rengėsi, visai su žeme tykojo sutrinti. Šein.
už žẽmę juodèsnis labai liūdnas: Ponas sugrįžęs iš miško juodesnis už žemę. Vien. Kai Rožanas atsitokėjo ir atsikėlė, buvo ir už žemę juodesnis. Vien.
kaĩp žẽmė
1.apie visiškai tylintį: Ar tu ant jo barkis, ar mušk, ar peik – nė lūpų nepravers, tylės kaip žemė, ir gana. Žem. Ėjo gandai, kad jį pašovė, paskui visaip kankino, kad jis išduotų savo draugus, bet jis tylėjo kaip žemė. Mont. Visi jam drebia kaip šuniui akysna, o jis tyli kaip žemė. Mrc. Aš tylėjau kaip žemė ir dirbau, tarsi nieko negirdėdamas. SnV. Senas dabar tupėk ir tylėk kaip žemė. Krš.
2.apie nuliūdusį: Vieną dieną buvo juodu nuliūdusiu it žemė. Vaižg. Stovėjo pilkas kaip žemė, kietai sukandęs dantis. Alz.
kaĩp žemẽlė
1.apie girtą: Kelinta diena girtas ir girtas kaip žemelė. Mžš. Dieve, ką gi veš šieną, girtas kaip žemelė!. Slm. Kurgi prisigėrei kaip žemelė?. Ob.
2.labai (geria): Jau kad pradeda gert, tai taip ir geria kaip žemelė. Slm.
kaĩp kiaurà žẽmė prarìjo staiga dingo: Jetus tu manoji! Kaip kiaura žemė mano daiktus praryna!. Krš.
kaĩp žẽmės nelypódamas greitai (bėga): Niuta tartum lėkte lėkė, abu su jaunikaičiu įsilinksminę, našūs, skrido tartum nelypodami žemės. LzP. Ir eina ji tarytum žemės nelypodama. Vien.
kaĩp žẽmės nènešamas nuliūdęs: Eina kaip žemės nenešamas. Šts.
kaĩp žẽmės netẽkęs nusiminęs: Žmona užsiašarojusi, mergos akys paraudusios nuo verkimo, matyti, o tu pats kaip žemės netekęs. Krėv.
kaĩp žẽmę pardãvęs nusiminęs: Dabar marti sėdi kaip žemę pardavusi. Vaižg. Eina kaip žemę pardavęs. Aln. Vaikščioja kaip žemę pardavęs. Krkl. Ko tu šiandien toks liūdnas, kaip žemę pardavęs?. Dbk. Na, tu dabar – lyg žemę būtum pardavęs, o ne ponas trijų šimtų margų. Simon.
kaĩp žemès pardãvęs nusiminęs: Ko niūrai lyg žemes pardavęs?. Gs. Valgėm tylėdami lyg žemes pardavę. Mont. Eina galvą nudūręs, kaip žemes pardavęs. NmŽ.
kaĩp žẽmė prarìjo dingo: Pikčiurnienė vaiko nepagavo, jis dingo kažkur už trobų, lyg žemė jį būtų prarijusi. Simon. Giraitėje jis išspruko mums iš rankų. Kaip žemė bus jį prarijusi. Sav.
kaĩp į žẽmę į̃kastas nustebęs: Giniotis sustojo lyg į žemę įkastas. – Kad jį kur kotas! – šūktelėjo senis. Avyž.
kaĩp į žẽmę suvarýtas sustingęs: Žmonės stovėjo kaip suvaryti žemėn. Šein.
kaĩp į žẽmę prasmègti apie staigų dingimą: Būrelis ūmai atsirasdavo lyg iš žemės išdygęs ir ūmai pradingdavo lyg į žemę prasmegdamas. rš. Žiūrėk, jos iš tiesų prapuola, tartum į žemę prasmenga. rš.
kaĩp iš žẽmės išdýgo Brt. staiga, netikėtai atsirado: Jauni žmonės įžengė į saloną ir išvydo, lyg iš žemės išdygusį, aslos viduryj bestovintį Donatą. Pt.
kaĩp iš po žẽmės tyliai, dusliai: Jau girdi ne perkūnų dundėjimą, o patrankų. Sako, tuo tarpu lyg iš po žemės. Simon. Suprastėjusi, šneka kaip iš po žemės. Krš.
kaĩp iš po žẽmių
1.tyliai, dusliai: Kalba kaip iš po žemių. Jnšk. Balsas kaip iš po žemių, vos girdėtis. Varn. Pranutė tyki buvo labai – kaip ir iš po žemių, būdavo, kalba. Slm.
2.apie blogai atrodantį: Mano brolis arielką geria ir juodas kaip iš po žemių. Slč.
kaĩp iš po žẽmės išdýgo staiga, netikėtai pasirodė: Barzdočius jau buvo besodinąs ją sau ant kelių, kaip stipri ranka sugrobė jį už apykaklės: kaip iš po žemės išdygo jaunas vyras. LzP. Džiaugiuosi ne pačiu pasiskaitymu, bet tuo, jog žemaitiškas laikraštis kaip iš po žemių išdygo. Žem.
kaĩp žẽmė nuo dangaũs apie labai besiskiriančius: Mano auklėjimas, tiesa, skiriasi, kaip žemė nuo dangaus, nuo anų didžponių auklėjimo. Pt.
kaĩp po žemè liūdnas: Dar (dabar) jaunimas kaip po žeme. Kpč.
kaĩp po žẽmėmis prislėgtas, liūdnas: Eis eis, gers gers po nedėlią, o tu, moterėl, kaip po žemėm. Mžš. Jaunimas dabar kaip po žemėm. Aln.
kaĩp skersaĩ žẽmę nueĩti dingti: Griebėsi ir visi žiūrėti Bindoko, tas vienok tartum skersai žemę nuėjo. Piet.
kaĩp skrãdžiai žẽmės prasmègti apie dingimą: Jis dingo, tarytum skradžiai žemės prasmego. rš.
akis delbti į žemę žr akis
akis nudurti į žemę žr akis
akis užpilti žemėmis žr akis
bamba atidygo nuo žemės žr bamba
dangus žemė žr dangus
danguje žemėje ėmus žr dangus
kaip danguje taip ir ant žemės žr dangus
dangų [su]maišyti su žeme žr dangus
dangus sukibęs (sulipęs)su žeme žr dangus
dangus maišosi (susimaišė)su žeme žr dangus
nei į dangų nei į žemę žr dangus
tarp dangaus ir žemės žr dangus
kaip dangus nuo žemės žr dangus
diedo žemė žr diedas
karaliaus žemė žr karalius
klynas velkasi žeme žr klynas
nė basa koja nesistoti ant žemės žr koja
kojos nelimpa į žemę žr koja
kojos nesiekia žemės (žemių) žr koja
kojos smenga į žemę žr koja
kojos lig žemės žr koja
kulnai nesiekia žemės žr kulnas
du metrus žemės duoti žr metras
miltų žemė žr miltai
kaip musė po žemėmis žr musė
nosį įbesti į žemę žr nosis
paliaukis siekia žemę žr paliaukis
į pipirų žemę išginti (išsiųsti, išvaryti, išvyti) žr pipiras
saulė raičiojasi (railioja, ridinėja, ritinėjasi)žeme žr saulė
snapo nepakelia nuo žemės žr snapas
stagarą trenkti į žemę žr stagaras
tėvų žemė žr tėvai
ne tėvo žemė, ne sūnūs aria žr tėvas

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (44)

išplū́sti

razplū́sti

prasprógti

ištrū́kti

pratrū́kti

sukélti

antlė̃kti

išlė̃kti

užlė̃kti

žemė