(ką, kuo, iš ko) aštriu įrankiu dalyti, kirpti, pjauti dalį iš didesnio gabalo: Sti̇̀klą rė́žia rėžtuvù. Bepigù rė́žti dir̃žą i̇̀š svetimõs nùgaros (flk.).

(ką, kam, kuo) smailiu, aštriu daiktu brėžti, daryti žymę paviršiuje: Rė́ždavome puši̇̀s, im̃davome der̃vą. Bráunantis per̃ krū́mus šãkos rė́žė mán véidą. Teñ, kur̃ katė̃s rė́žta nagù, li̇̀ko rándas. | prk.: Lėktùvai [raketà] rė́žė órą [dañgų]. | (ką, kam) spaudžiant, veržiant, brėžiant daryti žymę, ruožą: Patránkų rãtai rė́žė giliàs vėžès. Rãtai rė́žia pùrią žẽmę lýg norãgai. Tvirtai̇̃ surištà vir̃vė rė́žė jám rankàs.

(ką) skersti, pjauti: Rytój kiaũlę rė́šime.

beasm. (ką, kam) labai skaudėti; sin. diegti, raižyti, varstyti: Mán tai̇̃ vi̇̀durius, tai̇̃ šóną rė́žia.

(ką) labai erzinti, dirginti (akis, ausis): Rė́žiančios spal̃vos. Ši̇̀ spalvà mán ãkį rė́žia. | beasm.: Ji̇̀ tai̇̃p gar̃siai kal̃ba, kàd nèt aũsį rė́žia.

(kuo, su kuo, kam, į ką) kirsti, trenkti, smogti: Ji̇̀s rė́žė mán kùmščiu [alkū́ne] į̇̃ krūti̇̀nę. Nelį̇̃sk, nès kai̇̃p rė́šiu sù rýkšte [sù botagù]!

atvirai, drąsiai, tiesiai ar užsidegus, smarkiai kalbėti, sakyti; sin. drožti: Ji̇̀s vi̇̀ską [vi̇̀są tiẽsą] rė́žia į̇̃ aki̇̀s. Ti̇̀k niẽko jái nesakýk – kai̇̃p rė̃š atgal̃, tai̇̃ pasigailė́si prasižiójęs. Pártijos lýderis rė́žė tulži̇̀ngą [ugni̇̀ngą] kal̃bą.

(ką) smarkiai, su užsidegimu griežti, dainuoti: Muzikántai rė́žia pòlką, nèt kójos kilnójasi!

tràkti, trañka (trañksta Pln, Žr, traksta MitI328), trãko intr. NdŽ, KŽ; G117, M, L, Rtr, Š
1. Yl siusti, sirgti pasiutlige: Baltųjų tepalių degančias anglis maišyti į lakalą – šuo netraks Šts. Trakti gali ne tiktai šunys (nors tie dažniausiai tranka), bet ir kitoki gyvuoliai Vaižg.
2. eiti iš galvos, kvaišti: Buvo laikų, kada trakta viską užmirštant dėl filosofijos Vaižg.
^ Juo plinka, juo tranka SkrT, TŽI314(Sd).
3. I, Kl, Šts, Varn nerimti, siusti, dūkti, šėlti: Trañka jau tavo šunes, t. y. liušijas į linksmumą J. Ko tas arklys taip trañka, negali nė suvaldyti! DŽ. Su arkliais gerai sekės, arkliai netrãko Krt. Nu paties ubago trankąs tas arklys: biškį kas čiurkšterėjo, i patrako Skd. Arklys tranka, kol pažaboja A.Sal. Sẽniai didliai trañka, ka prigera Krtn. Tujaus grajys, šoks, eis, tràks, dainiuos Yl. Užvakar vakarą labai vaikai trãko i katinas laigė – jau, sakau, būs lytaus Plt. Vaikai tranka, daužos, neras iš kailio Kv.
4. TS1899,3 labai pykti, niršti, rūstauti: Siunti, tranki̇̀, pats nežinai ko Trk. Parejęs ka trañka, ka trañka – pasiuto Trk. Ans par amžių tràkdavo Škn. Ir teip tatai abidvi trako, kad negalėjau nieko teisybės bepasakyti S.Čiurl.
5. žr. trakuoti 4: Trakuoju, tranku, keluos pryš S.Dauk. Gailėdamiesi savo liuosybės, valsčių ir turtų, vėliaus ar anksčiaus turės trakti S.Dauk.
6. smarkiai ką daryti, duotis: Teip anie trañka su toms pyliavoms Krtn.
įtràkti intr.
1. Rtr, Š, BŽ326, KŽ labai įpykti, įniršti, įtūžti: Vyresnybė įtrãko ant buntauninkų (maištininkų), t. y. įpyko J. Įtrakáu gatavai, sakau: ak tu, paršeli! Krž. Įtrakęs kad ims lupti, ims perti dvasios pasiklausydamas Žem. Netikėliai įtraks ir neva ginklu ginklą ramdys S.Dauk.
2. refl. įsidūkti, įsisiausti: Įsitràks sau anie, aple [linų] mynimą nebėra į galvą Kl.
ištràkti žr. patrakti 1: Lapės ištrako, o suskis suėdė uodegas Ggr.
nutràkti tr.; Sut pašiepti.
patràkti intr. Rtr, KŽ; LL134, L
1. BŽ41, DŽ, FrnW, Pln, Všv susirgti pasiutlige, pasiusti: Patrãkęs šuo G103, BzF189. Šuo patrãko Lkv. Muni patrãkęs šuo apriejo NmŽ. Patrãkęs šuo: mūso pačių šuo įkando Stk. Trisdešimt penki metai palikusi našlė: muno vyrą vilkas patrãkęs suėdė Lnk. Atbėgęs šuo uodegą nuleidęs, tariau, kad patrakęs S.Dauk. Labanauskis tardamas, kad šuo patrako, paėmė šautuvą ir paukšt peršovė šunį M.Valanč.
^ Ana boba kaip katė patrakusi kabinėjas J. Pula it šuo patrakęs Skd.
2. Klvr išeiti iš proto, pakvaišti: Ką darai? Ar patrakai̇̃?! DŽ1. Gal tu patrakai̇̃ šiteip lėkdamas, gali užsimušt Krs. Ar patrakai̇̃ prieš aušrą žadint?! Krk. Sakau, a patrãko ans, a ką Lnk. Reikia visai patrakti, kad atsakytum tokiam jaunikiui rš. Tėvas vos nepatrako, norėjo vengro ieškoti, bet kame berasi M.Valanč. Pradėjo putoti ir vaipyties it patrakusi M.Valanč.
3. Dov, Šlvn imti šėlti, smarkauti, siausti: Karvės patraks, kaip imsi leisti į lauką pavasarį, kad nėra žolės, t. y. namie jau nebenorės ėsti šiaudų J. Pasibaidė arkliai, ka patrãko, po ganinklas ka pašėlo lakstyti Bdr. Pusė[je] kalno arkliai patrãko, ans nukrito nū vežimo BM366(Grg). Kumelei antsmuko dugninis ant kulnų, i ana patrãko Štk. Kaip tiktai pasileidau nu kalno, teip i patrãko arkliai Krt. Ka tie patrãko arkliai, leida, o plūgus nenumesi Gršl. Arkliai kai patrãko, tai vos į dumblyną neišvertė Snt. O jo kumelės iš baimės patrako ir pametė kelią HI.
ǁ part. praet. Dr pasiutęs, pašėlęs, smarkus: Arkliai visumet buvo patrãkę Krt. Dideliai patrãkusi buvo ta senmergė Všv. Ka buvo vieną sykį tiek patrãkusios [merginos], plika bamba (trumpais sijonais) vaikščiojo End. Pačios girdėjota lygiai dabar, kaip patrakusioji Kielikė traukė dainuodama per girią! Vd. Jau baltas kumelys y[ra] šmėkla patrãkusiasis Šts.
| prk.: Neparnešė patrãkusios kapeikos, viską vyras pragėrė Šts.
4. įniršti, įdūkti, pašėlti: Kaip patrãko ans – nusiputojęs Šts. Jis patrako iš pykčio Pš.
5. įsisiautėti (apie gamtos reiškinius): Kad patrako šalti, negal tverties Šts. Šiandien patrãko oras Mrj. Patrako audra Db. Nejau ir jūra patrako it šuo, išsižiojo kaip ožka pjaunama M.Valanč.
6. imti ką įnirtingai daryti, įnikti: Ana patrãko vogti, pludungauti J. Iš lėktuvo ka patràks šaudyti, pasikavosi moliniame tvarte Lnk. Vieną kartą sūdės buvo užsidegusios, – patrãko bildėti KlvrŽ. Šunys kad nepatraks cypti, kaukti! Šts. Kad patràks arkliai bėgt, kai pamatė stuburą Vp. Kol neišgirsta kiaulė žydų trūbą, tol nepatranka eit į daržus Kos234. Sušalus dantys patrañksta skaudėti Ggr.
ǁ blogai įvykti: Ka Kazei teip patràktų, i žemes išspardytų Trk.
7. griebtis maišto, sukilti: Dalis lietuvių patrako, ir ne vien kaimynai, pilionys, bet ir diduomenė susitarusys ujo laukan kryžeivių įgules S.Dauk. Storasta, krūpaudamas, kad svietas įpuolęs į rūpesnį nepatraktų, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus arti S.Dauk.
8. praet. pašėlo, pasiuto (nusistebėjimui reikšti): A patrãko, kaip lyna! Vkš. Ar patrako gatavai, kas čia tik dedasi?! rš.
ǁ praet. apie ką labai smarkų, didelį: Patrãkęs skausmas DŽ1. Patrãkęs skanumas tų grybų! Krt. Patrãkęs puolimas tų musėlių Lkv. Jau čia patrãkusi nesąmonė Yl.
| A patrãkęs, ka teip rūksta [pečius]! Tl.
patrãkusiai labai, smarkiai: Ans patrakusiai myli tavo seserę, t. y. pasomusiai J. Kojos šala patrãkusiai Kl. Patrakusiai bėga arkliai Pč.
9. sukvailti, nebepakelti (apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę): Geriau pieną [gerti] vasarą: šiltà – patràkti reik Brs.
10. refl. ppr. imper. žinokitės, pašėlkite (sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo): Važiuoju numie, ir patrakiatės su savo paroda! ž. Tepatrañkas, nenoriu tokios valdžios! Bdr. Lai patrañkas visi tie baltiejai i raudoniejai, mun bi Lietuva! Šts.
◊ kad tù patràktum Šll toks keiksmas.
kaip (lýg, lýgu, i̇̀t) patrãkęs (patrãkusi) Slv, Kbr, Krs, Ds, Lzd labai smarkiai (ką daro): Jis bėga kai̇̃p patrãkęs NdŽ. Lyg patrakęs cypia ir rėkia jis vis tą patį I.Simon. Vaikiai lygu patrakę paskuo motriškos lek J. Ka leka numie kai̇̃p patrãkęs Yl. Ka pasileido eiti arkliai kaip patrakę, vežimas į čiuntas sulakstė Vvr. Arklys ėmė spardytis lýg patrãkęs Jnš. Važiavau kaip patrãkęs, tik vėjas pro ausis švilpė Snt. Vaikai dūksta kai̇̃p patrãkę Grdž. Žvejoti driaudė, grapas puolė kai̇̃p patrãkęs Plt. Ans kiaurai gėrė kai̇̃p patrãkęs Yl. Žmonės į nuodėmes nepultų lyg patrakę, jei jos būtų bjaurios A.Vaičiul. Žydai it patrakę novijo kits kitą M.Valanč.
pasitrañka gálvą kas bus, tas: Lai patrañkas gálvą, eisu stačiai ant baidyklės Šts.
pritràkti intr. užtektinai trakti, prisidūkti, prišėlioti: Liuob neš kuršį, visokioms madoms liuob pritràks Kl.
sutràkti intr. J, NdŽ smarkiai supykti, užsiusti: Kunegas buvo sutrakęs, bet parpyko Šts. Bernelis sutrãko, jau padirbo draką JD1472.
užtràkti intr. NdŽ, Grg smarkiai supykti, užsiusti: Papunis jau užtrãko, ka nekeluos Yl. Kad užtrako [boba], mažne ir akis išplėšė S.Dauk.

(ką) daryti, kad lūžtų pusiau, į gabalus, į dalis: Kám tù lãzdą láuži? Žiaurùs apiplėši̇̀mas kuròrte: dė̃l šim̃to eũrų žmõgų bãdė peiliù ir̃ láužė káulus.

(ką, ko, nuo ko, ant ko) jėga atskirti dalį nuo visumos: Láužti mármurą. Láužk ragai̇̃šio ir̃ válgyk. Vė́jas mẽdį láužia. Trỹs sesùtės añt kalnẽlio láužė šakàs nuõ beržẽlio (flk.) | sngr. (ką, ko): Láužkis gabalė̃lį sū́rio.

(ką) versti, griauti, daužti: Užsikir̃to spynà, nègi reikė̃s láužti duri̇̀s.

sngr. (į ką, pro ką) veržtis, brautis: Láužiasi į̇̃ vi̇̀dų prõ duri̇̀s. Grū́dasi, láužiasi į̇̃ autobùsą, negãli paláukti ki̇̀to!

beasm. (ką) smarkiai skaudėti; sin. gelti: Menkà sveikatà – krūti̇̀nę skaũda, nùgarą láužia. Káulus láužia – jaũ, matýt, gri̇̀pas.

(ką) fizikoje – keisti kryptį: Vanduõ [lę̃šis] šviesõs spiñdulius láužia. | įvr.: Akiẽs laužiamóji galià.

ppr. būt. kart. dlv. (ką) lenkti kampu: Laužti̇̀ kampai̇̃. Laužtà li̇̀nija. Stógas láužtu galù. Láužtas smãkras. Laužti̇̀ añtakiai.

šnek. (prie ko) versti, spirti: Tėvai̇̃ manè láužė priẽ mókslų. Ói, kai̇̃p mùs fi̇̀zikas láužė!

skélti, skẽlia (skélti Zt), skė́lė K; R, MŽ199, OsG72, N, Sut, L
1. tr. DŽ kirsti, dalyti pusiau, į dalis: Riekiu, skeliu SD111. Tu skeli̇̀ medį, o ana su plaštaka skėlė jam par ausį J. Kam skeli pagalį? J.Jabl. Iš lazdų (lazdynų) skẽlia [skalas], skusdo ir pina su šiaudais sėtuves Pls. Pagalaitį skẽlia, pririša prie milo Žrm. Lašinių nei to, nei to [meitėlio] neskė́lė (nerėžė išilgai), tik tep sukapojo an mėsos Lp. Aš šiandien kerą skelù, ryto[j] dieną su šakele kabinu, poryto[j] su grėbleliu Sd. Itas klynas gerai skẽlia pagalius Vrnv. Misliu sau – geras bus grąžyt [grąžtelis], neskel̃s Aps. Ir kaip koks smarkus bindokas skéldavo kaulus K.Donel. Sūris buvo kirviu skeltas, o sviestu blizgėjo ir burnoj tirpo S.Čiurl.
| Nuo danties skė́lė (kirto) žandikaulį (tokią operaciją darė) Jrb.
| refl. K: O žemė trešėjo, ir olės skėlės Ch1Mt27,51.
2. tr. skaldant, kertant daryti, gaminti: Iš šakutelių pinsiu važelį širvam žirgui kinkyt, iš liemenelio skelsiu jungelį šėmiem veršeliam jungt (d.) Lkm. Kirskit žalią liepelę, skélkit baltas lenteles JV292.
3. tr. dalyti perpus ar į dalis: Žemę per pusę skelsi – nei vienam gyvenimas, nei kitam V.Bub.
| Tą klausimą reikia skelti į du Blv.
| refl. tr.: Žemę skélsimės perpus Ėr.
ǁ skirti dalį ko: Duktė tekėjo, tai skė́lė iš tos pačios žemės Pn.
| refl. tr.: Valakas vis dėlto yra mudviejų, ir aš išėjęs tuoj nuo tavęs pusę skeliuos su visa puse kad ir tavo pasistatytų trobų Vaižg.
ǁ atskirti nuo ko: Oi skėlė, skėlė žalią rūtelę nuog diemedėlio LTR.
ǁ refl. prk. būti atsiskyrusiam, šalintis, skirtis: Anas nor bagotesnis, ale nuo kitų nesiskelia Ad.
4. tr. Klt siūti su įkirpimu, su skeltuku: Švarkai šonūse skelti̇̀ Rdn. Už kelio biškį skéltos dar tos kelnės Trk. Dabar daugumas siuvas vėl skéltus [paltus] Dkk. Su skeltu paltu gera eiti, gera joti, tik negera užsikloti LTR(Kvt).
5. tr. pramušti, pradaužti, sužaloti: Vis iš avarijų: tai galvos skéltos, tai šonkauliai laužti Ob.
ǁ Skp pjaustyti dalimis: In tris dalis skeliu cibulį Klt. Norėjau bulbas skelt Dv.
6. mušti, smogti: Skélk į kaktą, daugiau nebelįs! Jnš. Kad skélsiu par žandą, tai žinosi keiktis! Dgl. Tu tai nelįsk in mane, bo kad skélsiu intausin, tai tuoj nuvirsi! Sv. Atsitrauk, be kai skélsiu ausin, tai žinosi, kur pipirai auga! Ds. Iš baimės ji tiesiog nebesurado žodžių pasiteisinti ir skėlė jam antausį J.Avyž. Dabar ir ausin darmai niekas nèskelia (juok.) Ktk. Kai skelsiu per puodynę (galvą), tai prašvis! Gl. Atstok, o skélsu į prusną, ka daugiau nebnorėsi! Plt. Su tuo karštu samčiu ka skélsiu į tą kramę, i žinosi! Trk. Judošiams skelsiu per pat makaulę! Žem.
^ Kogi tu tęjauka rėki, lygu tave kas skẽlia! Lz.
ǁ intr. belsti, trenkti: Batais šaligatvį smarkiai skeldamas, Valentas skubėjo į nurodytą darbo vietą J.Paukš. Jis taip kulnimi skeldavo (trepteldavo šokdamas), kad net jaunoji prie jo labiau lipdavo rš.
7. tr. Sut, DŽ skiltuvu ar kuo kitu išgauti ugnį: Titnagai, sako, buvo, skélti reikėjo į kempines Vž. Liuob skélti kažkaip iš kokio ten titnago [ugnį] Krtn. Nuog beržo grybus paima ir skẽlia ugnį Dv. Kaip tik išėjo, tuojaus skėlė skiltuvą, senis pribuvo MPs. Sudžiūvęs buvau žmogus, galėjo ugnį skelti iš munęs (juok.) Šts.
| Žaibai po vienas kito skelia ugnį (plieskia) Pt.
| prk.: Protesto balsas, toks griežtas ir savas, skėlė žaibus iš širdies V.Mont. Talento kibirkštis man tenka skelti iš savęs katorgišku darbu J.Gruš.
8. intr. trenkti, kirsti (apie žaibą): Žaibas kaip skė́lė ir užudegė klojimą Krs. Jeigu skels [perkūnas], tai vis skels tan akmenin LTR(Kp). Ant didelio akmenio nereikia sėdėti – galia žaibas skélti Antš.
9. tr. Krd, Skm, Lš privirinti plieną ant ašmenų: Aš skeliù kirvį su plienu, o tu skelk dalgį, kurs yra ant anskalų paskirtas J.
10. labai skaudėti (galvą): Galvą skẽlia, žyvatą sopa Dv. Teip skẽlia galvą, teip smel̃kia! Krč. Šiandiej man galvą skeltè skẽlia Ds. Net galvą skẽlia nuo rūpesčių Rod. Jo širdį skėlė didžiausias sopulys rš. Pirkaitę kūrenant, galvą sugavo, tai dabar pakaušį kad skẽlia, kad skẽlia! Užp. Galvą skẽlia kai kirviu Švnč. Eik tu, vaikali, čia šitai skel tą kaulą Ms. Man nūnai galvą skẽlia, kap klynais varo Arm.
11. smarkiai eiti, bėgti ir pan.: Pavalgiau, o dabar skelsiu į Krekenavą Krkn. Ot skė́lėm greitai: per valandą parėjom Bgs. Visi dūmė šilelin. Skėliau ir aš, kiek kojos neša J.Dov.
12. tr. šnek. smarkiai šokti: Jonas kad skẽlia polką – už visus daugiau Ds. Klubo salėje vaikinai skelia šeiką V.Bub.
13. tr. šnek. drąsiai sakyti, rėžti: Aš mat tiesiai į akis tiesos neskėliau Rmš. Skelia žodį po žodžio, sakinį po sakinio deda rš.
14. lošti (kortomis): Aš kiekvieną šeštadienį pulką (preferansą) ten skeliu J.Paukš. Tenai kortomis skelia, o skelia ne iš juoko. Tai jo sena liga LzP.
◊ kai̇̃p į gálvą skéltas
1. labai garsiai, smarkiai (rėkia, šaukia): Rėkė kaip į galvą skeltas J.Jabl(Als). Ko bliauni kai̇̃p galvõn skéltas?! Ds.
2. labai greitai, skubiai (bėga, lekia ir pan.): Nubėgo kai̇̃p į gálvą skéltas J.Jabl(Užv). Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio Vaižg.

net dañtys skẽlia ùgnį labai garsiai, smarkiai (kalba): Kai eina – net žemė dreba, kai kalba – net dantys ugnį skelia TŽIV512.
net skẽlia Ob labai (raudonas): Boba raudona net skẽlia, o sveikatos nėr Dkk.
net ugni̇̀s skẽlias iš pãdų labai smarkiai (lekia, bėga): Kad lekia, kad katuoja, net dangus su žeme maišos, ugnis iš padų skelias LTR(Smn).
net vyžà skẽlia ùgnį labai smarkiai (eina, lekia, šoka, dirba): Kad šoksma, net ugnį vyža skels Ds. Kad mėžia par purvyną, net vyža ugnį skelia Sv. Kai išeis tokia grėbėja grėbt, tai net vyžà ùgnį skel̃s Trgn.
antskélti, añtskelia, antskė́lė (ž.) tr. Š užmesti, privirinti plieną (ppr. ašmenims): Nuvežk plūgą į kalvę – lai añtskelia noragą Skd. Antskélk mun ekėtes J.Jabl(Als). Antskélti kirvį Jn(Kv). Noragus, kirvį su plienu antskė́liau J.
◊ ši̇̀rdį antskélti pasistiprinti, atsigauti: Išklūkiau (išprašiau) skybulelį lašinių širdžiai antskelti Ggr.
apskélti, àpskelia, apskė́lė tr. skeliant, žiebiant apsukti aplink ką: Reik galvą apskélti su skiltuvu nu ugnies lekančiosios Lnk. Ir smilkė, ir laumės žolių supešusi iš patvorių padėdavo po priegalvėliu; senajai Šimkuvienei leido anglis sumesti, titnagu apskelti I.Simon.
atskélti, àtskelia, atskė́lė Š, BŽ79; SD1108, Q12, R, N, M, L
1. tr. Ps skeliant atidalyti, atplėšti: Atskélk skalą nuo skalinio J. Lentos kraštas atskéltas DŽ1. Atskélk pagaliuką, bus purvui nukrapštyt Sb. Vieną pliauskę atskė́lė Pb. Vienai blogai: niekas pagalelio neatskéls, maišelio nepakels Krš. Kalnai it atskelti nusileidžia į vandenį A.Vien.
| refl. tr. DŽ1: Gal šakalio neatsiskė́lei, kad negali įkurt? Slm. Atsiskélk balaną ir pasišviesi Rgv. Atsiskélk pagalioko i inkursi Klt.
2. tr. atskirti, atidalyti nuo visumos: Te nuo Meškelio atskė́lė du vienkiemiu Slm. Galulaukė[je] penkius ektarus atskė́lė Grž. Darbininkai tikėjosi atskelsią dalį įgulos ir nuvesią ją paskui save rš.
| Atskeltas [nuo bažnyčios] SD217.
^ Abu kaip vieno kelmo – nei gražiu neatskirsi, nei piktu neatskelsi KrvP(Ndz).
| refl.: Atsiskėlė nuo bažnyčios Blv.
3. intr. šnek. piktai atsakyti, atšauti, atrėžti: Kai vis atskélsi, tai ir bijos Ds.
įskélti, į̇̃skelia, įskė́lė K; R, Sut, N, L
1. tr. DŽ1 padaryti plyšį, įskilimą kertant, kalant: Džiūsta įskeltà kartelė grėblio kotui Sb. Įskė́lę pagalioką, įspraudėm gyvatę ir nešamės namo Š. Kaltu stulpą inskėlė ir liepė meškai savo pirštus skylėn kišti LTR(Aln). [Kirviu] į labai didelį kelmą jis įskėlė didelį plyšį BsPI102.
^ Be skiedros ir pagalio neinskélsi Rod.
ǁ įlenkti: Ta obels šaka i stogą įskė́lė KzR.
2. tr. pajėgti skelti: Malkos sunkiai į̇̃skeliamos DŽ1.
3. tr. praskaldyti, prakapoti: Inskélk malkų prakurt pečių Rod.
4. tr. Nč įsmeigti, įbesti, įkirsti: Peilis uodegon įskeltas LTR(Mrc). Kad būtų šiekšta, būt kirvis inskeltas LMD(Tvr).
ǁ Vdš įsprausti, kad sugnybtų: Katei inskė́lė pagalį uodegon i paleidė Ml.
5. tr. įlaužti, sužaloti: Čia vienam, čia kitam [žąsiukui] įskeltà to[ji] kojelė Mšk.
6. intr. šnek. įtvoti, užkirsti (smūgį): Pamėginęs būtai tu senovėje taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada V.Krėv. Reiks įskélt į ausį, tada atsiminsi Dkš.
7. tr. padaryti įkarpą, skeltuką: Švarką įskélti užpakalyje DŽ. Švarkas nugaroje įskeltas rš.
8. tr. LL227, Dglš skeliant įžiebti, uždegti: Įskélk ugnį su skiltuvu iš titnango (titnago) J. Neiñskeli skiltuvo, duok man – inskélsiu Ds. Kad nesi įgudęs, tai ugnies ir neįskélsi Brs. Įskélti šovinį DŽ.
| prk.: Senio akyse nauji laikai įskėlė išdidumo kibirkštėles J.Avyž. Mažiausias moters prieštaravimas įskeldavo negreit užgesinamą vyro pyktį P.Cvir. Greičiausiai rekrutai ir įskels tą kibirkštį (bus akstinas), kuri uždegs sukilimo gaisrą V.Myk-Put.
| refl. tr.: Neturi degtukų, tai įsiskélk iš titnago ugnies Š.
9. tr. nutiesti, išvesti: Buvo įskéltas kelalis stačiai į kapus Šts.
10. tr. Bru įskiepyti.
| prk.: Esi įskeltas ing gerą alyvos medį BtPvR11,24. Ir įskélt jon ščiepelius visokių gamtų šventųjų DP96. Vierą … ing širdis … įskelti ir įšakninti MKr31.
ǁ prk. įdiegti, įtvirtinti: Galėjo stipriaus įskelti tose šalyse krikščionystę Gmž.
◊ į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti, nutarti: Insiskė́lė galvõn neskeltie gyvenvietėn Adm.
kai̇̃p įskéltas labai garsiai, smarkiai (rėkia, šaukia): Ikpiet rėkė kàp inskéltas Rod. Rėkia vison galvon kàp inskéltas Arm.
išskélti, i̇̀šskelia, išskė́lė tr. K, Š; M
1. DŽ1 skeliant padaryti: Iš to lenkto uosio galėsim išskélti šlajom pavažas Sml. Iš balto diemedėlio išskelsiu irklelį LTR(Mrj). Ei išskel̃s, išskel̃s baltas lentužėles, dirbdins naujas staklužėles JV49. O kai jis pakirs žalią liepelę, išskels baltas lenteles N352.
2. refl. tr. skeliant atsidalyti: Te balana, išsiskélk šupulį dantims išsikrapštyti Š.
3. smūgiu išdaužti, išrėžti (dalį ko): Velnias rėžęs [blezdingai] su lenciūgu, uodegą kaip skelte išskėlęs S.Dauk.
4. refl. išsikelti, atsiskirti: Išsiskė́lę iš sodžiaus, dabar sau gyvenam vieni Š.
5. Sut, L, NdŽ, DŽ1 skeliant išgauti, įžiebti: Senovė[je] nebuvo tų degtukų, išskéldavo ugnį Žr. Ižskeliu ugnį SD117. Matai, tai tu esi už mane tvirtesnis, kad tu ugnį iš akmino išskeli Sln.
| prk.: Pakilk! ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės, iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens V.Myk-Put.
| refl.: Raudys, išsiskėlęs iš titnago, pypkiavo rš.
6. refl. prasikalti, praskilti: Išsikalo vištelis, išsiskėlė SD413.
7. kurį laiką labai skaudėti: Dvi paras galvą išskė́lė, nemigau KzR.
8. šnek. drąsiai išsakyti, išrėžti: Aš jam viską išskėliau akysna Dkšt.
nuskélti, nùskelia, nuskė́lė tr.
1. K skeliant atidalyti: Nuskė́lė [akmens] gabalą sklepu[i] Drsk. Medys kuris per pusę nuskéltas, kuris visai nulaužtas Šr. Įsiutęs perkūnas nuskėlė ąžuolo viršūnę, sudraskė šakų vainiką rš. Nuskélti lentos kraštą DŽ.
| refl. tr. K.
2. šnek. smūgiu sužaloti, numušti, pramušti: Nuskėlė pakaušį su pagaliu Plng. Vienam antakį nuvožė, kitam kaktą nuskėlė LTR(Kp). Kiek nulaužei rankų, kojų, kiek nosių nuskėlei LTR(Kbr).
| refl. tr.: Prašyk pondievo sveikatos i kad sektumias dar darbas, ka kramę nenusiskeltumi kame beidamas Trk.
3. šnek. nušauti: Aš juos du nuskė́liau i pabėgau Jrb.
4. nukirpti: Vienas palas nuskéltas, kitas ne Sdk.
paskélti, pàskelia, paskė́lė
1. tr. skeliant atidalyti, atskelti: Paskéldavo medžių i žibindavo Krž.
| refl. tr.: Padėk po pečiu pliauckų – nebėra iš ko šakalių pasiskelti Jnš.
2. tr. Ser pajėgti skelti.
3. tr. NdŽ kurį laiką skelti.
4. intr. šnek. palošti: Kadangi mes kaip tik keturiese, tai, aš manau, galėtume kortomis paskelti J.Balč.
pérskelti tr. K; SD324, H, R330, N, Sut, M
1. DŽ skeliant perdalyti: Perskeltas SD320. Párskelti medį J. Vinkšną reik skaldyti į rinkį – párskelti negal Ms. Pagalys su šaka, nepérskelia, keikias Klt. Perkūnija y[ra] trenkusi – į kelius šmotus y[ra] tatai párskeltas tas ąžuolas Jdr. Pagalį parpjauni par pusę ir párskeli Krm. Lazdyną nukerta i daugiau párskelia LKT218(Bsg). Reikia perskelt kairioja gyvulio ausis ir tuo krauju patrint gyvulio panosė LTR(Kp). Giliai įvarytas kylys perskėlė medį P.Cvir. Pyko [Laurynas], kam ugnį kuria ne perskeltu, o visu degtuku J.Balt. Vagiu perskeliu ką SD93. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o nenulaužyti BB3Moz1,17.
| Pérskelti atomą NdŽ.
^ Našlaičių ašaros akmenį perskelia LTR(Ut).
| refl. K.
ǁ supjaustyti: Kai verdi, tai reikia pérskelt bulbos Sdk.
ǁ NdŽ susidėti iš kelių dalių, būti nevientisam: Kanopa perskelta SD105. Perskeltus nagus tur R330. Dėl ko blezdingos uodega parskelta? S.Dauk.
| Vis, kas nagus perskel (kieno nagai perskelti) ir grumul tarp žvėrų, tatai valgykiat BB3Moz11,3.
2. perskirti, perdalyti: Didelius pėdus pusiau párskėlė Kv.
| Sklypą perskelsim pusiau J.Balt. Ir perskėlei marius po veidu jų, teip jog perėjo viduriu marių sausomis ChNe9,11.
| Spalio revoliucija perskėlė visą pasaulį į dvi sistemas: kapitalizmo sistemą ir socializmo sistemą (sov.) rš.
| refl.: Alyvų kalnas pusiau persiskels BBZak14,4.
3. Šts pasiūti su įkirpimu, su skeltuku: Užpakaly paltukas parskéltas Pn. Anims reikės pasiūdinti šarkus parskeltoms subinėms LTR(Krt).
4. DŽ1, Klt šnek. pradaužti, pramušti: Ne šventoji nė aš tesu – galiu párskelti tau kramę Trk. Parskė́lė galvą, ir tiek Pc. Pérskelta buvo ranka Smal.
| refl. tr. DŽ1: Kame jūs tą kaktą párskėlę[si]? LKT58(Lkž). Mama irgi būtų atvažiavusi, bet yra pársiskėlusi lūpą Trk.
^ Jau ką pas tetą tu gausi, – akmenio galvai pérsiskelt negautai Krok.
praskélti, pràskelia, praskė́lė tr.
1. kiek įskelti: Praskélti lazdos galą DŽ.
2. praskaldyti: Praskélk šakalių – nebus kuo įkurti Lnkv. Tas Kazė jau toks lebeda, kad nė malkų nemoka praskélti! Krtn. Praskė́lė balanų nedaugį ir atsigulė Arm.
| refl. tr.: Praskélkis skibų, antsidėk Dr.
3. DŽ pramušti, pradaužti: Pasisaugok, kad tau galvos nepraskel̃tų Grž. Jam jau lūpa praskelta B.Sruog.
^ Našlaičių ašaros ir akmenį praskelia Kt.
| refl. tr. DŽ: Lėkdamas nuo suolo, ir galvą prasiskė́lė Užp. Jei akmenio neparsivežtai, galvai prasiskélt nerastai (neakmenuota vieta) Rud.
^ Pas tą skūpuolį negausi akmenio galvai prasiskélt Mrj. Iš ano gali gauti tik akminą galvai prasiskélti Krš.
4. refl. tr. skeliant įsižiebti, uždegti: Reikia ugnies prasiskélti DŽ.
priskélti, pri̇̀skelia, priskė́lė tr. NdŽ; I
1. Klt priskaldyti: Priskélk balanų J. Prikapotai malkos kojų rankelių, priskeltai balanų mano petelių, privytai pantelių mano kaselių (d.) Eiš.
2. priskirti: Pryskė́lė mumis pry Šilalės [rajono] Grd.
| Ing kurį prilyginimą mirties ir mes esme priskeltai̇̃s DP423.
3. Rtr, Klp, Brs, Grg, Užv privirinti, primesti plieno ašmenims: Dalgiui plieno priskélti KI53. Kirviui plieną priskélti, užmesti KII201. Priskeltà geležis BŽ425. Kirvis kaip nūdylna, atbunka, reik pryskélti Lkv. Priskélsu kirvį, tik duok antskalą Tl. Kalvis priskėlė nudilusius noragus Up. Plienu priskeliu D.Pošk. Pryskélti jekšį BzF169.
^ Mani pagydė – teip kaip plienu priskė́lė Jrb. Kaip su plienu širdį priskėlė (atgaivino) Kv.

×razskélti, ràzskelia, razskė́lė (hibr.) tr.
1. perskelti: Prie kamliui pagalys sunku razskélt Dglš. Grauzmas akmenį razskė́lė Aps.
2. susimušti, susidaužti: Lėkdamas paslydavo ir galvą razskė́lė GrvT94.
suskélti, sùskelia, suskė́lė
1. refl. tr. įsižiebti ugnį: Kanopele vartus atsikelsiu, packavele ugnelę susiskelsiu LTR(Vlk).
2. tr. sulydyti, sudurti: Suskélk gelžį Als.
3. suduoti, sušerti: Abiem rankom smagiai suskėlė jam per ausis J.Balč.
4. tr. šnek. smagiai papasakoti: Jeigu kas, jis ne tokią istoriją suskels V.Bub.
5. tr. šnek. sulošti: Suskélkim kortom Pn. Suskélti akytės (sulošti „dvidešimt vieną“ akį) NdŽ.
užskélti, ùžskelia, užskė́lė
1. tr. skeliant užžiebti, uždegti: Užskelia ugnį iš pinties Rdš. Kap žùskelia ugnį [, pypkę degdamas], iš tolo rodos kūrinas Pls.
2. tr. prilydyti, užmesti: Nešu kirvį į kalvę, kad plieno užskeltų Vkš.
3. intr. šnek. užduoti, sušerti: Pristoja prie to vaiko šitas, tai tas neiškentęs ir užùskelia Slm. Užskė́lei per ausį ir eik sau Pc.

1 rė́žti, -ia, -ė, rė̃žti Eiš
1. tr. R, K, I, M kuo aštriu pjauti dalį iš didesnio gabalo, kirpti tam tikros formos atkarpą, ruožą: Rė́žk audimą ant marškinių, o iš skūros nagines bernams J. Potam tik rė́ža kožna ritinius i siuva LKT103(Klm). Tegul mergelė neverkia, manęs bernelio palaukia. Oi, tegu rėžia man marškinėlius iš plonųjų drobelių LTR(Ds). Eisiu į klėtelę, rėšiu tris drobeles, rėšiu broliui ir dieveriui ir šelmai berneliui LTsI315. Antvožą vožė, drobelę rė́žė (d.) Tvr. O kam tu rėži drobužes, o kam tu rašai raštužius? ArchIV603. Reik rė́žti audeklą iš staklių, ba velenėlis per storas Kt. Žada rė́žti kasas žemė Krš. O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia. Taip, kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų K.Donel. Aš turėjau barborėlį, plonai rėžtą, tankiai pytą RD16. Stiklui rė́žti reikia gero pripratimo Brs. Kai rė́žia stiklą, nets deimantas dejuoja – džer, džer Ps. Nerėžkim (nerėžykime, neraižykime dalimis) jos (jupos), bet apė ją meskim burtas BtJn19,24.
^ Bepigu rėžti diržą iš svetimos nugaros Rz. Bepigu iš kito nugaros platų rėžį rėžti Up. Bepigu iš svetimo kailio nerėžti plačias nagines Sch83. Iš svetimo diržo nerėžk plačios naginės J. Iš svetimos nugaros gal platį diržą rėžti, o pri savo baimė ir peilį prikišti Plt. Iš svetimos skūros neiškada rėžt B. Bepig rėžt svetimą skūrą B. Meška girioj, o skūrą rėžia B. Ne iš anų kailio rėžis rėžamas (ne jie atsako, todėl neatsakingai ir dirba) Lkv. Siaurai tekliūna, kas plačiai rė́žia Kv. Kas plačiai rėžia, tam siaurai tetenka Sch95. Rėžk iš pado (imk, kai nėra iš ko paimti)! B. Mėlynu mesta, rudu atausta, aukso peiliu rėžta (aušra) LTR.
ǁ skirti matuojant (žemės plotą, sklypą): Kap pas jus arus rė́žia? Klvr. Noreikių dvarą dalina, daug kam rėžia, o man nėr J.Balt.
ǁ skirti iškirsti tam tikrą ruožą: Jau daugiau kaip šimtas metų, kai Latvijoje rėžiamos 40 – 60 m pločio plynojo kirtimo biržės sp.
2. tr. SD329, KBII148, I smailiu, aštriu daiktu brėžti, daryti žymę paviršiuje: Rėža su nagais dže dže dže – būs žąsinas geras veislei, o jei tūpčio[ja] – prastas Ggr. Pyška ana pati po eglynus – rė́žia smalą (tam tikru rėžikliu daro įbrėžimus žievėje, kad sakai bėgtų) Lb. Rė́ždavom pušis, imdavom smalą Klt. Rė́žti ratą aplinkui NdŽ. Baigiam prasikeikt, kad mum lentas reikia šniūravot arba rė́žt Slm.
^ Nors šikna žemę rė́žk (kad ir kaip būtų sunku), bet turi padaryt Plv. Eina jautis baubdamas, dangų ragu rėždamas (griaustinis ir žaibas) LTR.
ǁ spaudžiant, veržiant daryti žymę, ruožą: Lig stabulių rėžė, kad Aginskis karieta važiavo Šts. Ratai klimpsta į purią žemę, rėžia ją lyg noragai V.Bub.
| refl.: Te rankas greičiau atriš. Į mėsą virvės rėžias B.Sruog.
3. tr. prk. judant per ką, skrosti (vandens paviršių, orą): Valtis kaip paukštė skrenda, rėždama sustingusį ežero paviršių rš. Lėktuvas lengvai ir stangriai rėžė orą rš. Perkūno oželis rėžia dangų viršum kemsuotos, purienų salomis nuauksintos pievos rš.
ǁ prk. eiti, tiestis per ką skersai, kirsti: Upelis siauru siūlu rėžia lankas A.Vencl.
4. tr. SC50 žeisti kuo aštriu brėžiant.
| refl. N: Ir anys šaukė didžiai, ir rėžėsi (pjovės) peiliais ir ylomis BB1Kar18,28.
^ Du tekiai rė́žiasi, net baltos putos drimba (girnos ir miltai) Dv.
ǁ tr., intr. drėksti, durti (apie krislą, rakštį ir kt.): Taip akį rė́ž[ia], paveizėk, be nėr krislas įkritęs Užv. Rė́žė [vaikui] akį, nulakinau į Šiaulius – išėmė rakštį Rdn. Rė́ž[ia] į rietą [pakulinių kelnių spaliai] – nebgaliu paeiti Všv.
5. tr. rantyti, raižyti, graviruoti: Rastas medyje rė́žtas vaizdelis BŽ233. O motyna jo ėmė du šimtu sidabrinykų ir davė juos zalatoriui, kursai padarė iš to rėžtą abrozą ChTeis17,4.
6. intr., tr. I, DŽ smogti, kirsti, tvoti: Nematytas pyktis – tuoj rė́žia! Sdk. Džiunkt ka rė́š su tuo žiužiu Lpl. Kaip rė́žė galvon – ir guli negyvas Mžš. Kaip rėš su šermukšnio lazda per galvą – ponaitis suriko ir nusibaigė Všk. Bizūnu kaip rėžė bobai par nugarą, to ir nudribo Všn. Vaike, gausi rė́žti! Sg. Rė́žk gerai į ausį – tuoj pradės klausyti! Ssk. Ar nenutilsi! Kap rėšiu, tai užčiaupsi savo srėbtuvę! Alv. Jei rėži ką koštuvu, tą žmogų šunes pjaus TŽIII365. Arkliui kad rėžė su botagu, net nutrūko Sd. Piemuo rė́žė lazda karvei Švn. Rė́žk katei su rykšte, kad prie bliūdų nelįstų Snt. Rė́žė kardu slibinui – nulėkė viena galva (ps.) Sdk. Rėžiau šuniui į makaulę, ir padvėsė S.Dauk. Bernas pašoko nog stalo, kaipgi rėš gaspadoriui su šaukštu į kaktą! BsPII116. Ka rėžė duris, ir butas nusiskambėjo Vvr. Ki̇̀tas tankiai rė́šma, ki̇̀tas retai (kuldami spragilais) Všv.
| Griausmas kaip rė́žė (trenkė), ir užumušė kumelę An. Anam iš medžio labai buvo smagu šaut, tai kaip jis jam pamierav tiesiog in gerklę, kaip rėžė, tas vilkas nusivertė nuo kuilio BsPIV284.
^ Par kudlas šunie rėši (eisi elgetaudamas), kad slinkis būsi Šts.
7. tr. smarkiai mesti, trenkti: Pagriebė kiauliukę ir rėžė į žemę LTR(Mrj). Jei ką rasi tame inde, rėžk į žemę VoL318.
8. intr. virsti, kristi, griūti: Ka rė́žė ant pilvo įsibėgėjęs, mažne galą gavo Vvr. Ot smagiai rė́žė beržas pro egliotes! Ds. Pumpt, ka rė́žė obulas ant galvos! Vvr.
| refl.: Vakar kad rė̃žės mašina su priekaba ravan! Slm.
9. tr., intr. šnek. sparčiai pjauti, kirsti (javus, šieną): Rugius jau rė́žiat? Upt. Dvejom dalgėm kviečius kad rė́žia, tai rė́žia! Pc. Kombainai rė́žia didžiausius plotus – Dievuliau, kad reiktų kaip seniau, rankom Mžš. Vyrai pardien miške malkas rė́žė (kirto) Ds. O mes rė́žėme rė́žėme ir nurėžėme iki pusryčių lanką Skr. Vaikinas pasispjaudė pūslėtus delnus ir iš peties ėmė rėžti pradalgę po pradalgės rš. Ale kad rė̃žia (kasa) žmonės bulbas savas! Slm.
10. intr. šnek. greitai eiti, važiuoti: Dabar turi gerai rė́žt, kad tave einant nesutemtų Snt. Rytoj rė́šim į Kauną Grl. Žmogus rėžė pro šalį BsV193. Antanai, rytoj rėži nuo ryto namo? Slm.
11. tr. šnek. daug, godžiai valgyti, gerti: Mano gaspadinė česnaką rė̃žė ir rė̃žė ir susigydė Slm. Rė̃žk da bent vieną – nepasigersi Slm. Rė́žam alų – iš miežių geras alus Vn.
12. tr., intr. šnek. smarkiai griežti, dainuoti, giedoti: Senas negali nustigt, kai muzika rė́žia, o ką bekalbėt apie jaunus Srv. Muzikantai rėžia, net langai birbia Žem. Padavė jam smuiką, jis rėžia, o tie ledakiejai šoka BsPIV48. Muzikantai tuom tarpu rėžė maršą rš. Kad rėžia polką, net aukštyn kelia! Ds. Rė́žia giesmes visokias Rod. Gaidį nubaidžiau nuo palangės, o tas, įlėkęs į bezdus, kad rė́žia, tai rė́žia kakarykū! Vkš. Jis gaidų nesupranta: iš ausies rėžia Šk. Vilkas kiaulę tancavojo, žąsis skripkon rė́žė (d.) Švnč. Kur dūda dūduos, te mane nuduos, kur skripka rė̃š, tenai nuveš (d.) Prng.
13. intr. šnek. šiaip ką smarkiai daryti: Gulėk, rytą mes lig devynių rėšma (miegosime) Slm. Kiti iš piningų ka anie rė́ža, ka anie rė́ža [kortomis]! KlvrŽ. Jau čiela sutka, kaip rė́žia lietus – kada anas ir nustos Ds.
14. atvirai, drąsiai, tiesiai, smarkiai sakyti, kalbėti, pasakoti: Rė́žia, rė́žia akysna, vis jos teisybė Klt. Jis netylėjo, ale ir aš jam gerai rė́žiau Trgn. Rė́ža [vaikai] tokius žodžius kaip seniai Rdn. Ein žodžiai kaip sulipdyti – galėtų eiti mitingų rė́žti Trk. Rė́žia jam viską į akis Gs. Anas teisingai rė́žia, akỹs Ob. Rėžiu tiesą in akis, ir viskas Btr. Kad jis ims rė́žt pasakas! Lp. Pasakyk žodį – ka ji rė̃š atgal! Jnš.
15. tr., intr. skausmui verti, labai skaudėti, diegti: Tiek rė́ža galvą, ka negaliu ištūrėti Trk. Vidurius, šoną rė́žia DŽ. Ka stipri [degtinė], tai neit per vidurius rė́žia Gs.
16. tr. daryti nemalonų pojūtį, dirginti, erzinti (apie ryškią spalvą, stiprų garsą, skambėjimą): Taip drūtai kalba, net ausį rė́žia Šmn. Šita spalva man akį rė́žia Mrj. Jos apsirengimas labai akį rė́žia Jnš. Šitokios kalbos Dundelei rėžė ausis kaip stiklas V.Mont. Kito kalba nerė́žia, o kito tai ir labai rė́žia Mrj.
rė́žiančiai adv.: Plaukai buvo šviesūs, akys rėžiančiai žydros I.Simon. Rėžiančiai spiegė pjūklai rš.
◊ bùrną rė́žti R, N, KII71 piktai kalbėti, plūsti: Španiolams taip burną prieš Vokietiją berėžiant, skaitytojai norės patirti, kokia jų macis LC1885,37.
dañgų ragù (dangù rãgą) rė́žti pūstis, didžiuotis: Eik eik, ans dangù rãgą rė́ža, o žeme sparną brauka Ms. Nežino nei kaip eiti – ragu dangų rėžia LTR(Žg). Statragė lig nežanota dangų ragu rė́žia J. Atabėga oželelis, dañgų ragù rė́ždamas, žemę pilvu plėšdamas (d.) Lb. Nusipirkau oželį, dañgų ragù rė̃žiantį, barzda žemę šluojantį Kp.
kãklą rė́žti versti skubėti: Niekas kãklo nerė́žia, nuskasiu [bulves] Aln.
[nė] nagù (nageliù) nerė́žtas (nerė́žtum) labai panašus: Tai panašus į tėvą – nagù nerė́žtas, tėvas o tėvas! Dkš. Tu tėvo ir trupinius surinkęs, nė nagù nerė́žtas Ldvn. Abu kai vienas: nė nagu nerėžta LTR(Alk). Mūs Stasia – gyvas Jasius, nei nageliù nerė́žta Lp. Abu su tėvu vienoki – nei nagù nerė́žtai Rdm.
spar̃ną rė́žti
1. sparną nuleidus, sukti ratą, gretinantis prie patelės (apie gaidį): Toks dar mažas gaidukas, o jau spar̃ną rė́žia Žgč.
2. suktis apie merginas, meilintis: Ir Petras jau rė́žia spar̃ną aplink panas Užp. Ans aplei Rūtikę spar̃ną rė́ža Krž. Mat, ir tu jau sparną rėži, gal jau nori lizdelį susukti Brs. Vladukas, pamatęs svetimų mergaičių keletą, užniko apie jas kaip gaidys sparną rėžti Žem. Rėžia kaip gaidys sparną LTR(Pp).

sparnai̇̃s žẽmę rė́žti būti išdidžiam: Eina, sparnai̇̃s žẽmę rė́ždamas Mrj.
1 aprė́žti tr., aprė̃žti, -ia, àprėžė
1. Š apipjauti, apkirpti: Atskrabas aprė́žk dėl naginių vaikams J. Kūdikius aprėžti (jiems drobę sukirpti) N.
| refl. J.
2. kuo aštriu apibrėžti, įpjauti aplink: Peiliu aprėžia aplink mano galvą ir ėmęs skūrą nutraukia su plaukais LTR(Slk). Jis tuo iš kišeniaus peilį, tam eržilui aprėžė kojas, skūrą užraitojo BsPIV254. Aprė́žė čebatus (nupjovė batų galvas) Lp.
ǁ kandžiojant apiplėšyti, apdraskyti: Sako, [vilkai] visą karvę aprė́žę OG95. Telyčiūtė kojas ištiesus, aplink pilvą aprė́žta [vilko] Klt.
3. N, K, Sut apvesti aplinkui liniją, ruožą, apskritimą, apibrėžti, apskriesti: Nuėjęs į budynes, aprėžk su šia kreida ant suolo ratą ir į jį atsisėsk LTR(Slk). Čia mano žemė, – pasakė jis ir aprėžė aplink save ratą J.Avyž. Pasiimk žvakę ir knygą ir su žvake vieną kartą aprėžk apie kozelnyčią LTR(Ob). Aprė́žei ratą ir stok vidury JR27.
| refl. tr., intr.: Tu apsrėžk apie save ratą nykščiu ir peržegnok, tada stovėk ir niekam teisybės nesakyk LTR(Ds). Apsirėžė aplinkui save su degančia grebenyčios žvake ir meldžiasi (ps.) Jž. Atsisėdo ažustalėj, apsirė́žė ratą raudoną ir laukia velnio (ps.) Šmn. Tai tu nueik an mano kapo, su tuom peiliu apsirėžk didelį ratą ir sėdėk BsPIV62.
4. išvesti, nustatyti (ribą): Mindaugo aktas padeda aprėžti ribas ir likusiajai anų metų Sėlos žemės daliai K.Būg. O paskuo antejo tokie metai, vienkiemius tokius padarė, jau aplink ūkes aprė́žė Ms.
ǁ atskirti (ribomis): Geometrinis kūnas yra erdvės dalis, iš visų pusių aprėžta įsivaizduojamu paviršiumi rš.
5. apriboti, apibrėžti: Jie būdavo atsiunčiami į lagerį neaprėžtam laikui – nuo trijų savaičių iki šešių mėnesių B.Sruog. Kiekvieno gabumai aprėžti rš. Jo valdžia aprėžta J.Jabl. Vadinasi, tėvų išlaidos yra įstatymu aprėžtos J.Balč.
| refl. tr.: Ūkėje apsirėžė (nusistatė) sau labai tiesų kelią V.Kudir.
◊ spar̃ną aprė́žti sparną nuleidus, apsukti ratą (apie gaidį): Aprė́žė [gaidukas] spar̃ną, kut kut vištas jau šauka Krš.
1 atrė́žti
1. tr. R38, N, Š, DŽ atpjauti, atkirpti dalį iš didesnio gabalo: Atrė́žk drobės, tai pasiūsiu marškinius Nč. Prasta medžiaga, bet kai jau buvo atrė́žta, turėjau imt Srv. Atrė́žk man aršiną gelumbės Rk. Atrėžė stuomenuką LTR(Ldvn). Atrėžęs drobės kąsnelį, nunešk dar kriaučiui Dg. Atsidarė komodą, atrė́žė drobės šmotą iš ritulio Bsg. Atrėžk nagines su peiliu J. Atrėžk ir man lašinių šmotą Vžns. Atrė́žė lašinių bryzą Vkš. Tai žemės gabalas, atrėžtas norago išara P.Vaičiūn.
^ Kad pasakiau, tai kap atrė́žiau (nebekeisiu žodžio) Ml. Va, tik truputį pabirinau trąšų, ė, žiūrėk, rugiai kap atrė́žta (labai žymu, skiriasi, kur tręšti, kur ne) Grv.
| refl. Š.
ǁ Vdk matuojant paskirti, atidalyti: Atrė́žė man [arus] berželio mėnesį Klvr. Atrė́žia aplaižytai [žemės] Dsn. Pykosi, pykosi, ale ant galo nors kertelę lauko atrė́žė Petrui Srv. Jam matinykas pali dvarą atrė́žė šmotelį pievos Ssk.
| refl. tr.: Žemę juk ne slapta atsirėžiau, o valdžia davė rš.
2. drąsiai, griežtai atsakyti, atkirsti: Davė vieną klausimą, atrė́žiau, tai daugiau neklausė Mrj. Atrė́žei tam išjuokai, ir sučiaupė burną Slk. Aš jam viską atrė́žiau į akis Srv. Spjaudėsi Tamošius vaikščiodamas, ūsus kramtė, o žmonos paklaustas, kas jam yra, atrėžė: – Savo puodų žiūrėk! LzP. Martynas nori [Gaidienei] atrėžti, nori pasakyti baisų žodį I.Simon. Jis atrėžė kap iš rago Klvr. Jis atrė́žė kap senis Dg.
3. intr. atkeršyti: Aš tau rytoj atrė́šiu, nemislyk Stlm.
4. smarkiai ateiti, atidrožti: Tik užgirdau – atrė́žia per mišką pulkas bernų, atšaukoja Ds.
1 įrė́žti
1. tr. R293,344, Sut, K, Š, DŽ įpjauti, įbrėžti: Įrė́žiau į skūrą negerai J. Žievė peiliu įrėžtà DŽ1. Į kailio kampiuką įrė́žia, jei pametei [žymę] – ir prapuolė kailiukas Grz.
| refl.: Tarp jo antakių įsirėžė statmena raukšlė rš.
ǁ refl. prk. palikti įbrėžtą žymę: Didis skausmas įsirėžęs jo kaktoje rš.
2. tr. SD85, I padaryti įkarpą, įręsti, įrantyti: Įrėžk mano vardą į kryžių Rg.
| refl. N, Š.
3. tr. NdŽ sužeisti, kuo aštriu brėžiant, įdrėksti.
| refl. tr.: Su skarda įsirė́žiau koją DŽ1.
4. refl. įsmigti, įsikirsti, įsiremti: Įsirėžė vežimas, ledva išvežė Dkš. Valtis įsirėžė į smėlėtą dugną rš.
ǁ prk. įsiterpti: Čia į aukštą krantą įsirėžęs Rašių ežeras rš.
5. refl. prk. įstrigti, įsmigti (į galvą, į atmintį): Tos dienos įspūdžiai ilgam laikui įsirėžė į jo atmintį V.Myk-Put. Tie žodžiai įsirėžė kaip įpjauti medžio žievėje ir neišnyko, augant medžiui rš. Kiekvienam giliai įsirėžia vaizdas motinos, vogčiomis skarelės kampu nubraukiančios nejučia ištryškusią ašarą sp. Okupacijos žaizdos giliai įsirėžusios širdyje J.Dov.
6. tr. braukiant įžiebti: Inrė́žk sierciką (degtuką), tai pamatysi, kur kepurė Sv.
7. intr. DŽ1 įkirsti, įkrėsti, įpilti (rykščių): Gal nori, kad užpakalin įrė́žčiau! Ds. Sūdas prisūdijo Baltrui prie visų įrėžti į nugarą dvidešimtį rykščių Ašb.
8. tr. smagiai, tvirtai įrašyti: Kažko nepataikiau atsakyti, ir J. Jablonskis prie mano akių įrėžė klasės žurnale „kuolą“ KlbV72. Redaktorius išvadino mane žiopliu ir vos papeikimo neįrėžė sp.
◊ kai̇̃p nagù įrė́žtas labai panašus: Moterų vaidmenų atlikėjos buvo be priekaišto: abi – tikros kaimietės, kaip nagu įrėžtos rš.
1 išrė́žti, išrė̃žti, -ia, i̇̀šrėžė
1. tr. SD413, K, M, DŽ1 išpjauti, iškirpti (ppr. ką pailgą): Drobės i̇̀šrėžiau du kavalkus ir paklojau – testa klojėjas Vlk. Dar gerai, kad nei̇̀šrėžė [audeklo] Eiš. Iš šitos eglės reiks išrė́žt lentų Ds. Išrė́žiau vienas nagines J. Dimus jau išrė́žei? Dglš. Išrė́žk man audeklo marškiniams Lš. Išrė́žė iš senio nugaros tris diržus BM146(Šd). Išrė́žė [iš odos] tokius šniūrukus kaip voteguo storumo Vvr.
| refl. tr.: Išsirė́žk sau an marškinių, ba ir vaikščiosi su grynu pilvu Nč. Leisk man tau iš nugaros diržą išsirė́žti Š.
ǁ atmatuoti, paskirti (žemės plotą, sklypą):
^ Išrė̃š tau Dievas kalioniją Paseirin (Leipalingio kapinėse), kad tu jos tep nori! Lp.
| refl. tr.: Tą lanką dvaras, lažininkus paleisdamas, buvo tyčia sau išsirėžęs Vaižg.
2. tr. SD418, BŽ78 išpjaustyti, išrantyti, išdrožti, išraižyti: Nusimovė nuo piršto žiedą su išrėžtu vardu, pravarde Brt. Žiede išrėžiama sužieduotuvių data rš. Ir imsi du sardonikso akmeniu ir išrėši ant jų vardus sūnų Izraeliaus Ch2Moz28,9.
| refl. MitI226.
3. tr. išspausti, išbrėžti: Per laukus išrė́žtos didžiausios provėžos Mrj. Armotų ratai išrėžė gilias vėžes rš.
| refl.: Išseko gera jo nuotaika, per visą kaktą jam išsirėžė raukšlė rš.
ǁ praminti, išvesti (kelią): Pro juos tę b[uv]o išrė́žtas naujas kelelis (ps.) Gs.
4. tr. Ds išpjauti, iškirsti (javus, žolę, medžius): Par dieną tą pievą išrė́žėm Pc. Čigonas išrėžė pradalgį ir atsigulė rš. Prieš karą jie daug girių išrė́žė Vdžg.
5. tr. kandžiojant išžudyti (ppr. apie žvėris): Kurmienės vištas a septynias [lapė] išrė́žusi Pj. Sykį vilkas įsisuka, tai jau visą būrį išrė́š Smln. Įlipo ant kopėčikės [šeškas], išrė́žė vištas Erž. Kad tik nepaveizėsi, tujau žiurkės būs išrė́žusios vištyčius Štk. Kaip reikia, vieno ūkininko susirgo arkliai, kito avis vilkas išrėžė, o beveik kiekvienoje sodoje aplinkui ėmė karvės sirgti ir daugumas išdvėsė LzP.
6. drąsiai, smarkiai išsakyti, išdrožti: Jis išrė́žė, išrė́žė, kas jam reikėjo, ir viskas! Pun. Išrė́žiau viską akỹs Skdt. Išrė́žė anas jiem visą praudą Dglš. Visą teisybę ana išrė́žė anam Kv. Išrė́žiau, ką tik žinojau, daugiau nei neklausė Mrj.
7. tr. šnek. smarkiai išdainuoti: Kai įsidainavo, tai visokias dainas išrėžė Gs.
8. tr., intr. šnek. smarkiai išvalgyti, išgerti: Šitiek valgymo išrė́žt tokiam burlokui tai vieni juokai Dgl. Oi, jis išrė̃žia – nežymu, kad gėręs Slm. Pats gi su savo bernu išrėžė po kelis [stiklelius] Ašb.
9. intr. šnek. smarkiai suduoti, sudrožti, supliekti: Išrė́žė botagu kiaulei per šonus Arm. Paims bizūną, išrėš in skūrą, išvarys visą blogą natūrą! LTR(Ant).
10. pavykti, susiklostyti, susidėti aplinkybėms: Kažin kaip tau išsirė́š su tuo teismu? Užv. Prastai išsirė́žė su piningais – ištraukė visus Šts. Kaip tau par karą išsirė́žė? Šts. Puikiai išsirė́žė gyvenimas Šts.
1 nurė́žti, nurė̃žti, -ia, nùrėžė
1. tr. SD1150, K, DŽ nupjauti, nukirpti dalį iš viso gabalo: Nurė́žiau galą audimo J. Tik žiūrėk, nenurė́žk kažno kaip Ssk. Aš tau nurėšiu, tuto, baltas drobeles, tuto (d.) Tj. Tamsta nurė́ši du metrus šito audeklo Žvr. Atnešė kita lašinių plaštaką nurėžusi LzP. Kreivai nurė́žiau stiklą Rk. Mikoniokas nùrėžė stiklą – ir mūsų mašina nebekiaura Slm.
^ Bepigu iš svetimo kailio nurėžti plačios naginės LTR. Iš pašto nė kokios žinios nepaėmėm, lyg rėžte kas būtų nurėžęs Pt. Kur tik mėšlu pakrupota – javai kap nurė́žt (labai žymu, skiriasi, kur tręšti, kur ne) Rod. Rugiai geri, kap nurė́žt Rod.
| refl. tr.: Tu dar, paskutinioji, nusirė́žk kasą Krš.
ǁ sumažinti (sklypą): Nurėžti žmogui asmeninį sklypą, nubausti jį – didelio mokėjimo nereikia sp.
2. tr. nubrėžti, nudrėksti: Kūleliai brūkš ir nùrėžė duris, kaip nešė Slm. Vienai [pušiai] kad duota [perkūno] – žievė teip ir nurė́žta Ob.
3. tr., intr. įspausti ruožą: Sliedelis nurė́žtas dviračiu Dglš.
| Kap suklėstė vežimą, tai nurėžė ir nurėžė (nuvažiavo, ratais rėždamas) per pievas Rod.
4. tr. apvesti (liniją), apskrieti: Apskritus, lyg kaip cirkeliu nurė́žtas KII372.
5. tr. Ktk nupjauti, nukirsti: Šiandien didelį šmotą pievos nurėžiau Lbv. Ar nurė́šit ryt rugius? Km. Paspaudę visą lauką rugių nurėžėm per vieną dieną rš. Nurė́ža eglę ir prisirenka šiuškių Vdk. Abu senu beržu nurė́žė GrvT54.
6. tr. griežtais žodžiais nutraukti, nukirsti (kito kalbą): Jis rėžte nurėžė tam nepraustaburniui šnektą rš.
7. intr. nudiegti: Nurė́žia par kriūtinę kai peiliu [, sužinojus blogą žinią] Klt. Net par kriūtinę nurė́žė, kai pamačiau šitą žmogų Klt.
8. tr., intr. padeginti, padirginti (gerklę): Čia tai kas kita, tai nors nurėžia [degtinė], o ką ta buiza, tai čia man šioks gėrimas! Ašb.
9. intr. numigti: Buvo pogulio gal nurė̃žęs gerai? Slm.
1 parė́žti, parė̃žti, -ia, pàrėžė
1. tr. DŽ1, KlvrŽ, Lk papjauti, paskersti: Ar jau parė́žėt tą kiaulę? Pžrl. Pjovikui tik duok, besiveizant kiaulę parė́ža Vvr. Jau laikas būtum prylaidą parė́žti Slnt. Pjoviau sėklinius dobilus ir zuikį parė́žiau Mrj. Tu gulinėji su vyrais, aš tave parė́šu po peiliu! Rdn.
| refl. tr.: Tris kiaules pasirė́žėm, meisų turam Rdn. Kurs nor, tas i pasirė́ža karvę Plik.
ǁ papjauti (dantimis): Avinis vilkas parė́žė avį mūs Gs. Ar ne tu, lapute, gaidį parė́žei? Skr. Kai tik pasisuka žiurkė, tuoj katė parė́žia Srv. Žiurkes parė́žia [katinas] didžiausias – su savim lygias Erž.
2. intr. pabrėžti, pabraukti: Gaidys tik parėžė sparnu pakojėj – ir an vištos Tvr. Aplink jos (šarkos) per žemę parėžė su koja LTR(Ant).
3. tr. papjaustyti: Parė́žiau vyrams lašinių, rūgusio pieno padėjau Skr.
4. tr. įpjauti: Jis gerklės nepersipjovė, tik lašinį parė́žė Skr.
5. tr. šnek. drąsiai, tiesiai pasakyti: Aš parė́šiu visa, nesisarmatysiu Sdk.
6. tr. smarkiai pakulti: Rėžk laukan, dvi valandas – parė̃ši daug Slm.
7. refl. kiek paklimpti, įsmigti: Kap važiavau per balą, tai vežimas ir pasirė́žė Sn.
◊ spar̃ną parė́žti pasimeilikauti, pasisukti apie merginą: Pas ją atjoja [karininkas], kad apsisuktų, sparną aplinkui parėžtų J.Paukš.
1 pérrėžti
1. tr. SD326, Sut, K perpjauti, perkirpti, perdrėksti į dvi dalis: Párrėžiau pusiau skūrą J. Parplėšė visą kulšę i batą párrėžė [šernas su iltimis] Vdk.
ǁ perdalyti, perskelti: Ir jis perrėžė vis pusiau BB1Moz15,10. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o ne nulaužyti BB3Moz1,17.
| refl. tr.: Lauką pusiau pérsirėšite Lp.
2. tr. DŽ1 kuo aštriu brėžiant, giliai įpjauti, perskrosti: Pérrėžė jaučio pilvą, ir išbėgo žarnos Alv. Lūšis, gindama vaikus, geriausiam medžiokliniam šuniui vienu ypu pilvą perrėžia sp. Vanagas, kad ans paema grobį, tujau ans atvertęs párrėža su snapu Sd. Nugi susimušė pasigėręs, ir jam kaklą pérrėžė Mrj. Atadarę atrado vaikelį da gyvą, nors su perrėžtais viduriais BsPII188.
| prk.: Tylą perrėžia greitosios pagalbos automobilio sirena V.Bub.
| refl. tr. DŽ1: Su stiklu koją pársirėžiau Brs.
3. tr. prk. judant per ką, perkirsti, perbrėžti: Bevalgant užėjo debesis, ūmai sutemo, pakilo vėjas, žaibas perrėžė dangų, nušvietė mūsų gryčios vidų A.Vien. Mėlyną tamsą perrėžė žalia raketa J.Dov.
4. intr. sudrožti, suduoti, užkirsti: Ė kas gi tau per blauzdas pérrėžė, gal supykai su kuo? Ds. Tu pérrėžei, aš ir atgijau Grv. Nustilk, ba pérrėšiu! Lp.
1 prarė́žti tr.
1. R312, K, DŽ1 prakirpti, prapjauti: Toly laby tos kojos tįsta, jam i tas kelnių kalaškas prarė́žė Šmk. Praė́žk man šitą maišelį, paskum vėl užsiūsi Ssk.
ǁ kerpant nukrypti: Žiūrėk, neprarė́žk pro liniją Ssk.
2. kuo aštriu rėžiant, giliai įpjauti, įbrėžti: Kaip pajutus meška, kad pilvas prarė́žtas, nesavu balsu subliovus BM68. Tai aš noriu prarėžt pilvą ir išimt tuos pinigus BsPIV63. Pilvą prarė́žk, mėsinėdamas paršą J. Dešinė ranka aprišta ir parišta; kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon. Viršutiniais žandais erkės prarėžia gyvulio odą, o paskui į žaizdą įkiša straubliuką rš.
| refl. DŽ1.
3. prk. judant per ką, perskrosti, perkirsti: Greit judėdamas, laivo priekis prarėžė rūką rš. Vakaro prieblandą prarėždavo žalia, raudona raketa sp.
4. N pradėti kirpti, pjauti po gabalą (audeklo): Vienas rietimukas tik prarė́žtas Rdm.
5. praminti, padaryti provėžas: Važiavom, tai niekien nei neprarėžta (apie kelią) Vlk.
6. Lpl, Krtn šnek. praleisti pinigus (girtaujant, lošiant): Rėžė prarė́žė, parejo be kapeikos Krš. Prie loterijos – Drūktenis daugiausia prarėžia Žem.
| refl.: Iš pinigų kartas rėžė ir prasirėžė Šts.
1 prirė́žti, prirė̃žti, -ia, pri̇̀rėžė
1. tr. prikirpti, pripjauti, patrumpinti: Prirė́žk man kvartūką Ssk.
2. tr. paskirti, primatuoti (žemės sklypą): Dokumentus parodžiau, i iš karto mun prirė́žė dalį Mžk. Vienasėdžiai nevienodo didumo daromi: kur žemė geresnė, tam mažiau prirėžiama rš. Dalis tų sklypų buvo paimti ne iš prirėžtos prie palivarkų žemės, o iš valstiečiams priklausiusių ir bendrų kaimo žemių rš.
| refl. tr.: O kaip reikia, mudu, štai, prisirėžėva gretimų trejetą valakų, kad turėtuva lygiai po šimtą dešimtinių Vaižg.
3. intr. brėžiant pasiekti: Prirėžk su paišeliu lig pat linijos Ssk.
4. refl. tr. prisikirsti: Nuvažiavai miškan, prisirė́žei kiek reikia ir parsivežei [malkų] Rm.
5. intr., tr. šnek. daug prigerti (ppr. degtinės): Šitos degtinėlės kad prirėži žmogus, tai ir pakliūvi Pl. Prirė́žę parejo, vos an kojų pastova Krš.
| refl.: Taip prisirėžę, kad net akys pabalusios rš.
6. refl. tr. šnek. daug prisipirkti: Prisrė́žė siūlų ir neturi kur dėt Klt.
1 surė́žti, surė̃žti, -ia, sùrėžė
1. tr. K reikiamai, tinkamai supjaustyti, sukarpyti, sukirpti: Per dvi dienas į visus namo langus surė́žė stiklus Brs. Jau surėžti, jau pasiūti [tavo marškinaičiai] RD74. Ilgainiuo Liudvė pramoko marškinius surėžti ir pasiūti M.Valanč. Kita rieks pyragą taip po biškį, o kita surė́š tų pyragų malkas Žr.
^ Kiek džiaugsmo turėdavai, kai visame lauke gulėdavo vaga prie vagos kaip rėžte surėžtos (lygios, tiesios) rš.
2. intr., tr. DŽ1, Trk suduoti, sukirsti: Surė́žė su rykšte, vaikas ir nutilo Up. Surėžė par kritę, ir paleido Šts. Surė́žk gi arkliui! Ds. Surė́žk tu jam botagu! Lp. Vitviniu jam surė́žkit Arm. Kaip surė́šim par pilvą, bus arielkos par pilna! JD753. Par jomarką įsvadino tą vaiką į arklį ir surėžė su bizūnu par šonus M.Valanč. Ir tada staiga jai pašoko toks pyktis, kad vyrui vos per dantis nesurėžė rš. Surė́žk tris sykius į tą akmenį, ir atsiras budinkas (ps.) Žr. Kam gerai nugarą išskalbti, ką gerai supilti, surė́žti KI473. Arklį surė́žiu K.
3. intr., tr. šnek. išgerti, sugerti: Mes do te surė̃ždavom čėrką, kai nuvažiuodavom Slm. Svečiam reikia surė̃žt Slm.
4. smarkiai sugriežti, sudainuoti: Trūbininkai pradžiai surė́žė maršą Dr. Mes dažnai po punktelį surė́ždavom Ds. Būdavo, surėžiame kokį šokį ar lietuvių liaudies dainą rš.
5. intr. šnek. smarkiai užlyti: Volungė priš lytų šauka „surė́š“ Lkv.
1 užrė́žti, užrė̃žti, -ia, ùžrėžė
1. tr. DŽ1 užbrėžti, užžymėti: Duok tu man paišelio lentom užrė́žt Ds. Su peiliu užrė́žk J. Čia durnai užùrėžė sklypą – nėr nė kur karvės prisirišt Slm. Garsinu tų didvyrių vardus, su kuriais mane padavimai supažindino, kurių vardai užrėžti šventu raštu ant ąžuolo lentų ir kietųjų akmenų šventose gabijose V.Krėv.
^ Kur su mėšlu kviečiai, tai kaip ažrė́žta (labai skiriasi, žymu, kur tręšta, kur ne) Ds. Šniūras [lauko] tiesus kap užrė́žta Lp. Tavo javas visur kaip užrėžtas V.Krėv.
ǁ refl. pasidaryti rievėtam, lyg įveržtam: Iš riebumos net kaklas žusrė́žęs Rod.
2. tr. užbrėžti, uždegti (degtuką): Ažrė́žk degtuką, nesmato! Klt.
| refl. tr.: Ažsirė́žiau sierčiką, ir dabojam Mlk. Vis ažsirė́žia ažsirė́žia degtuką, ieškojo gal ko Klt.
3. tr. išarti pirmą vagą; užarti lauko galus: Vaciau, padėk man užrė́žt Aln.
4. refl. tr. nusistatyti, užsibrėžti: Pirmame numeryje dėl nekurių raštų rašytojai užsirėžė sau tą kelią, padėjo kampinius akmenis V.Kudir.
5. intr. DŽ1, Gd, Nv, Krš, Dv užduoti, užkirsti, sušerti: Kai ažrė́šiu, tai žinosi! Ds. Kai užrė́šiu, tai eisi, kur pipirai auga! Trgn. Užrė́žė gerai par galvą Ėr. Užrėžė bobutė ožiui par pat uodegą LTR(Plt). Sykį palšmargei užrė́žiau votegu Šll. Supykęs per butelio kaklą užrėžė, kaklas canktelėjo ir nukrito LzP.
6. smarkiai užgriežti, uždainuoti: Tai skardumas balso: užrėš, tai net miškai skamba Ds. Muzikontas kad užrė́žė polką! Ėr. Kur skripka ažrėš, te mane nuveš (d.) Prng. Užrėžė kapelija taip graudingai Žem. Muzikantas atsistojo ties langu ir užrėžė A.Vencl.
7. refl. tr., intr. šnek. prisigerti, prisipampti (degtinės): Guli, degtinės užsirė́žusi Gr. Pirmą kartą dabar jam gerti tikos – per daug užsirėžė LTI41.
8. intr. šnek. smarkiai užlyti: Gerai, kad užrė́žė lietaus, o jau viskas buvo indžiūvę Ds.
9. tr. šnek. daug užprašyti: Didelę kainą užrėžė maišelininkas už šiuos prabangos dalykus rš.
10. refl. šnek. labai užpykti, užsigauti: Jis jau an tavę kap užsirėžė, tai nigdi neatsileis Nč.
◊ ùžrėžė kai ant pãdo; B, N gerai padarė, pasisekė.

treñkti, -ia, -ė KBII154, KII211, K, Š, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ; R, MŽ, M, L
1. intr. su labai smarkiu garsu mušti, daužti (apie perkūniją): Griaustinis ka griaudžia, treñkia i treñkia LKT240(Žml). Parkūnija ka treñkė, kūlį aprietėjau DūnŽ. Tiktai žibt, tik medis plumpt, tai, sakau, gal treñkė jin, sako, kad ne Jž. Perkūnas treñkė į medį Plšk. Gal jau artie treñkė, kad net ugnis paspylė Klt. Sužaibav[o] i ka treñkė, ko langai neišbyrė[jo] Gs. Vieną kartą treñkė visai arti manęs Vrb. Treñkė, net siena sudrebėjo, mės net numirėm Žl. Nelabai treñkė – pliaukšterėjo biškį, girdžiu – rėksmas (kažką nutrenkė) Vdn.
ǁ intr., tr. pataikyti mušant (apie perkūną, žaibą): Griaustinis treñkė į medį DŽ. Ka treñkė perkūnija į tą ąžuolą, suskaldė Bb. Ka į kurį medį perkūnija treñka, išeina į miženas End. Tų namų perkūnas netreñks Lnkv. Vienas buvo [perkūno] treñktas šuva, tai labai bijojo Kvr. Čiut spėjo paeit kelis žingsnius, ka treñks tam eliksniu[i] LKT265(RdN). Vienan galan treñkė, o kitan užsidegė [klojimas] Kpč. Nesėdėk languos, a tai treñks Mlk. Kodėl perkūnas netrenkia šio pasaulio, jei išgali, dulkėmis nepaverčia?! V.Krėv.
^ Mano žodžiai trenkia kaip perkūnas V.Kudir. Nelaimė trenkė kaip graustinė, sudužo ir sutrupėjo puikios jo viltys Žem. Kad tave perkūnas trenktum negriovęs! J. Kad tave žieminis perkūnas trenktų! LTR(Pns). Kad jį perkūnas treñktų, tą šaltį! Prn. Kad perkūnas trenktų į visą jų lizdą! Ašb. Kad jį griauzmas trenktų̃, tokį vagį! Vj. Treñk tave galas! Einam! Mrj. Kad jo ir perkūnas netreñkia! Snt. Kad jau, Dieve, nedavei karvės, tai tegul perkūnas trenkia ir ožką LTR(Pnd). Į žemaitį perkūnas niekumet netrenka LTR(Krtn). Nei jį giltinė pjauna, nei perkūnas treñkia Slč. Tankiai žaibuoja, tiktai netrenkia (dantys) LTR(Grk).
ǁ krėsti (apie elektrą): Nekišk nagų prie elektros – treñks DŽ1.
ǁ prk. kelti stulbinantį įspūdį: O paskui trenkė vieną rytą žinia: „Vilties“ klubas uždarytas, yra areštuotų J.Balt.
2. intr. griausmingai sudundėti, sugriaudėti: Treñks minos, vos gyvas liksi Žln. Kad treñkė kaip iš armatos, mažne ir ausys apkurto Vvr.
ǁ dundėti, griaudėti: Nubudom, kad jau langų nebėra, durų, ir niekas nebetreñkia Sb. Kas te trenkia, kas te pyška po žalią girelę LTR(Kp). Tas devyngalvis jau junta, kad treñkia žemė (ps.) LKT273(Vb).
ǁ garsiai, kurtinančiai (su)aidėti (ppr. apie muziką): Muzika trenkė puikios nakties vidury J.Balč. Prieplaukoje prie senutės Vytauto bažnyčios trenkė dūdų orkestro maršai J.Dov.
ǁ Sut, OGLII336 gausti, ūžti: Ale kad Salamiesčio vargonai užsikišę, teipgi duslūs, seniau kas užgros, tai treñkia bažnyčia Slm. Kad pasiuto jaučiai rėkt nesavais balsais, tik pyška, treñkia, ūžia visa ferma Krs.
| O kad įėjo Jėzus ing namus ano kunigaikščio ir išvydo vamzdinykus ir minią tetrenkiančią DP368.
| impers.: Ūžia, treñkia galvoj – nebėr dora, kad greičiau tik numirčia Slm.
ǁ bilsčioti, trinkčioti, dardėti: Par stotį čia pristabdo, ne tiek treñkia [traukiniai] Skp. Tiek treñkia, tiek ūžia tos mašinos – nepatinka ma[n] Rd. Visgi užgirsiu kur trenkiant su rateliais ir eisiu tan balsan ir susitiksiu LTR. Prasidėjo akmenimis grįstas kelias, mūsų vežimai trenkė, tarškėjo rš.
ǁ triukšmauti: Vaikai treñkia, laksto po trobą DŽ. Savo vaikų jau neapsiklausom, o kai da sueina kaimynų, tai tik treñkia, bilda Krs. Vaikai treñkė, alasijo, net nusbodo Skdt.
3. intr., tr. JI95, LL203 staigiai, stipriai suduoti (ppr. su garsu), kirsti, daužti: Vis trenk ir dauž N. Jis galva į sieną treñkė KBI23. Treñkti ranka, kumščiu į stalą NdŽ. Treñkti sau į krūtinę NdŽ. Kad tik nesupančioji [karvės], treñkia kelius kartus ir ištraukia kuolą Slm. Į geležį treñk tei[p], i ta lūžta, o čia žmogus! Bb.
ǁ NdŽ suduoti uždarant, smarkiai užverti, užvožti (ppr. duris): Tortas ka kepi, negali duris treñkti, suzmenga Bt. Treñkia duris, net vaikas suburzda Gs. Dėdė Mikas, durim trenkęs, nužingsniavo pro palanges K.Bink. Treñkė skrynę, neprileido pri audeklų Krš.
ǁ mušti, įkirsti, sudrožti: Trenk į kuprą su kumste, teeinie zurnydamas J. Treñkti kam akmeniu į galvą NdŽ. Danutė trenkia jam per ausį ir nubėga K.Saj. Ka treñktumėt mane, ir ištikšč Bb. Kaip treñksiu, tai žinosi! Kogi steni po perkūnais!? Rdd. Ona akies mirksnyj[e], įsispjovus į saują, trenkė tam šiaučiui į ausį BsPIII35(Nm).
| prk.: Prie gelžkelio pylimo trys kasėjai staigiai mirė saulės trenkti Pč.
4. tr. staigiai, stipriai bloškiant suduoti į ką: Nelūžta – treñk į žemę, mažu luš Dkš. Vėtra laivą treñkė į uolą NdŽ. Aš tą palivoną ka trenkiaũ į akminą, tik šukės liko LKT157(Grz). Perpykęs mozūras išnešė laukan tą dyną, kaip trenks int akmenį, … zuikis pašokęs – bėgt BsPIII249(Graž). Trenkia piktai verpstį į sieną V.Krėv. Užeina skaudėti, nors galvą treñk į sieną Krš.
| refl. K: Automobilis treñkėsi į medį DŽ1. Eidamas kai trenkiaũs stulpan, net akỹs sužaibavo Ktk. Čia toks Pilypaitukas iš Smalgių, girtas lėkė motociklu ir trenkėsi į autobusą V.Bub.
ǁ intr. NdŽ koja suduoti (treptelėjant ar spiriant): Kaip te mes vienas kitas susijuokėm, tai kad treñkė koja padlagan [mokytojas] Pl. I vis su ta basoja [koja] treñka į žemę Varn. Arklys nekantriai prunkščia, trenkia užpakalinėm kojom ir uodega daužo šonus I.Simon.
ǁ tr., intr. daužyti, trankyti: Pradėjo treñkt durysan, Liucijon, kelkis! Ad.
| Kelias, kad jį mėgina treñkt šokinėdami ratai, nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka K.Donel.
ǁ intr. NdŽ kratyti: Ratai treñkia J.Jabl(Skp). Nebekrato, nebetreñkia važiuojant Antš.
| Kaip greit paleido, kaip ratai trenkė per tais šaknis, dugninė nulūžo, pametė pinigus BsPIII189(Brt).
5. tr. blokšti nuo savęs, stumti šalin: Kaip čiupo už kalnieriaus, kaip treñkė an grindų! Šmn. Kad aš taũ treñksiu iš tų rogių! Krč. Tai kad trenks jį aukštielnioką, net žiežirbos iš akių išėjo LTR(Kp). Kai ją treñkė į vidurį aslos [nuomaris] Ar. Staigiai atsilenkiu, in šoną treñkia mane Drsk.
| Reikėjo vėl iš kluono treñkt [sukaitusį šieną] Prn.
| prk.: Prisikėlęs smertį trenkė, viernuosius savo aplankė A.Baran.
^ Netrenk Dievą medžiuosna B.
| refl.: Ką tu pririši: anos (karvės) iš rankų treñkas i tik mauna numie Trk. Vežimą veržė ir treñkės aukštielnioka Šmn. Tuomsyk išrovė kelmą ir trenkėsi kaip perkūnija į marias BsPIII51(Nm).
6. tr. Sem smarkiai mesti, sviesti: Paims bulbę, pakels, vėl atgal bliūdan meta, treñkia, ot kiaulė! Pv. Pusę viščioko parnešiau [iš kulinarijos], dvokia – ka trenkiaũ šunim Ukm. Klumpes trenkei̇̃ po laška ir vaikščioji basa Alv. Nusivilkęs trenkė į žemę savo striukę ir dar nusivalė į ją kojas K.Saj. Velnias kad trenks žmogų į žemę MPas. Lipa lipa diedas dangun, o maišą sunku nešt. Jau treñks, ale da neša (ps.) Str. Meskie trenkie marių žolynėlius, bėkie vykie Onutės pulkelį LTR(VšR).
ǁ prk. siųsti (ppr. į nuošalią vietą): Po mokslo treñkė nutrenkė į kokį kaimą tolybėse Krš.
7. intr. šnek. liautis, mesti; atsisakyti ką daryti: Tai ji treñkė mėšlus kratyt ir parlėkė namo LKT230(Jz). Dirbau dirbau, pjoviau pjoviau, rankas nuskaudo ir trenkiaũ Pv. Aš jau trenkiaũ ravėt DrskŽ. Trenk sėt ir eik namo LTR(Vrn). Tėvas treñkė ir nerūkia Btr.
8. tr. šnek. palikti, pamesti: Tokią gerą moteriškę paėmė, atvažiavo Vilniun ir treñkė Vlk. Treñk tokį lauk, kam jo (girtuoklio) tau reik Prn. Vyras pijokas buvo, tai jy treñkė jį Dg. Pagyveno su jąj ir treñkė jis ją Ktv. Treñkia motką (perekšlę) ir eina lest [viščiukai] Dg.
9. intr. Gs smogti, turėti atatranką: Būtų geras šautuvas, tik treñkia DŽ. Šautuvai inrūdiję, treñkia [petin] Lp.
10. refl. NdŽ judant, daužant rankas ar kojas šildytis: Ir jis dar treñkiasi, šildosi DŽ.
ǁ prk. ramintis, guostis, stengtis prasiblaškyti: Kai dar dirba, treñkiasi – užsimiršta Brž. Treñkias merga, susgavus vaiką Ktk.
11. intr., tr. šnek. smarkiai ką daryti (šokti, dainuoti ir pan.): Ka treñkė trūbininkai, ta treñkė – visa soda skleidės Vvr. Šokėjai trenkia, net žemė dreba Žem. Šokiai didžiausi, būdavo, šokam, treñkiam Slm. Ka šoksma, ka treñksma – dulkės rūks End. Kai vakare išeisim, tai treñksim dainą visi su broliais Snt.
12. intr. DŽ turėti kokį kvapą (ppr. nemalonų), atsiduoti (kuo): Pienas trenkia česnakais L712. Duonelė šito jau treñkia pelėsiais Krs. Vanduo geležia treñkia Dkš. Ka tę kokiom šaknim, kokiu alksniu treñkia [šulinio vanduo] Dg. Vanduo treñkia žolėm Šl. Jau mėsa senumu trenkia Klov. Lašiniai rudi, senumu treñkia, – kaip juos gali valgyt?! Mžš. Kokia čia mėsa – vėju treñkia Pv. Senos bulbės išleida neskanumą tokį, treñka kaži kum tokiu Krš. Sviestas pelėsiais treñkia Ll. Negardūs nūnai kopūstai, puodu treñkia ir neseka valgyt Nč. Kokis jūs nūnai viralas – dūmais treñkia Kb. Jų alus treñkia burokais Jrb. Negaliu gerti [degtinės], smirda treñka mun iš tolo, dunsu Rdn. Treñkia kaži kuo, gal žibalu Kdn. Didžiųjų žuvų mėsa nelabai skani – dumblais treñkia Škt. Iš tos šviesios, saulėtos dienos ji dar nenorėjo eiti į tamsią, dūmais trenkiančią gryčią V.Myk-Put.
| impers.: Iš visų kampų tik raugu treñkia Sn. Palatoje trenkia sukrešėjusiu krauju rš.
ǁ priminti ką, panėšėti: Tavo kalba treñkia Jurbarku Trg. Anie (Seredžiaus gyventojai) jau teip pasakys, treñkia į žemaičių [tarmę] Pžrl. Aš jau biškį an berną trenkiu, jau didesnis – par vienus metus paaugau Dj.
13. tr. JI342 drausti, barti.
14. intr. šnek. greitai važiuoti, bėgti: Jis treñkė namo KŽ. Nei dulkių, nei purvo, tik trenk ir trenk A.Vien.
15. tr. šnek. smarkiai, skubiai gabenti: Petras alaus bačką kad treñkia, tai treñkia! Slk.
^ Treñkia kaip velnias močią Slk. Kur tave biesas trenka? Kv.
16. refl. šnek. vykti, dangintis: Ten pirmiau buvo, tegu tę ir dabar treñkias Gs. Pas vieną pristojo – nepabuvo, tai dar treñksis pas kitą Dkš. Kur aš treñksiesiu nežinodama nieko? KzR. Pasigėrė, tegu namo treñkiasi Kt. Aš niekur netreñksuos, numie sėdėsu Slnt. Kožną vakarą kaži kur treñkas i tik apyaušriais pareita Šll. Kur jau vė trenksi̇́es?! Pns. Kokio galo trenktis dar kažkur, jeigu ir čia gerai? K.Bor.
17. išgerti, išmesti: Vakar suejom, tai galva galvon po litrą kap treñkėm, nei paeit negalėjom Al.
ǁ tr. gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): Ka treñka, ka treñka, žalčiai, sprogsta! Rdn.
18. tr. šnek. drožti, rėžti: Vokyčiai ka treñkė tokį prisakymą – visus gyvolius surašyti End. Nu, maželi, treñk lig dešimties! Tv.
◊ į gálvą (kam) treñkia (kas) apsvaigsta: Kai paskaitau, tai galvõn treñkia Dg.
į gálvą treñkti
1. apsvaiginti: Tuoj šnapsas treñkė į gálvą Jsv. Rods, mažai išgėriau, ale smarkiai treñkė į gálvą Rs. Saulelės spindulys treñkė man galvõn, labai vėmiau, uždegimas smagenų buvo Kpč.
2. staiga susigalvoti, rastis mintyse: Tai jam treñkia į gálvą KI83. Kas vaikuo į gálvą treñks, negali žinoti Akm.

į nósę treñkti skleisti stiprų, dažnai nemalonų kvapą: Treñka vaistai į nósę, su kum tavi ištepė? Krš. Surūgę drobužiai, jau taip treñka į nósę Krš. Susistovėję purvai treñka į nósę Rdn. Vyrams reik tokio dikalono (odekolono), ka treñktų biškį į nósę Krš.
liežùviais treñkti liežuvauti: Moters liežùviais treñkia tep Kbr.
[šlapiù] maišù (mazgotè) treñktas Mrc labai keistas, kvailokas: Sako, jos ir vyras maišù treñktas Zr. Anas buvo maišù treñktas, nesuskalbėsi, būdavo Vdšk. Šlapiù maišù treñktas tu, ar ką? Mrj. Jis kiuoktelėjęs, mazgotè treñktas Mrj.
úodegą į žẽmę treñkti padvėsti: Tai jau mūsų širvoji turbūt treñks úodegą į žẽmę Šmk.
žõdį (žodžiù) treñkti piktai ką pasakyti, drožti, rėžti: Aš jam kad sutikęs treñksiu žõdį! Mrj. Jis papratęs žodžiù treñkt Antš.
aptreñkti, -ia (àptrenkia), àptrenkė tr.
1. Rtr, KŽ apmušti, apdaužyti: Aptreñk grumslus ant dirvos su kirvpente J.
2. KŽ aptrypti, aplyginti: Kelias neaptrenktas N.
3. BŽ209 smūgiu apsvaiginti, pritrenkti.
| refl.: Dabar ką gi, apsitrenkęs ir ligoninėj gulėjau On.
4. prk. apibarti, sudrausti: Jei mergelė susidėjo su kavalieriais, aš apšumysu, aptreñksu Kv.
5. refl. Kkl, Brž, Rm, Pg, Dglš judant kiek apšilti: Buvau sušalęs, bet palėkiau varstą tekinas ir apsi̇̀trenkiau Ėr. Pabėk paskum rages, apsitreñk – juk sustyrai Žlp. Ar da vis kojos šąla, ar jau kiek apsitrenkei? Slm. Iš pradžios buvo šalta, o paskui, kai pradėjau dirbt, apsitrenkiau Bsg.
6. prk. atšvęsti (ppr. triukšmingai): Gerą balių aptrenkėm par Uršulines Šts.
7. apsiprasti, nebejausti skirtumo: Iš karto tik bloga naujoj vietoj, o paskum apsitreñksi, ir bus gerai Svn.
ǁ atbukti, pasidaryti nelabai jautriam: Vienas tiktai jo žodis, jog mano ausys, nuo lenkiškos kalbos apsitreñkę, nebenumaną lietuviškų žodžių smagumo (kirčio) A.Baran.
atitreñkti, -ia (ati̇̀trenkia), ati̇̀trenkė K, Š, NdŽ; N
1. tr. trenksmu (ppr. perkūnijos) atgaivinti: Atatreñka žolę grausmas Aln. Kol žilvitis griaustinio neatitrenktas, dūdos neišsuksi Grž. [Griaustinis] žemę atatrenkia, pradeda žolės augt LTR(Šmn).
| refl.: Kad gegutė pradeda kukuot ir griaustinis griaust, žemė atsitreñkia ir nabeiškadija žmonėm Žml.
| Ačiū Dievui, atsitreñks žemė, pradės viskas augt Lnkv.
2. tr. smūgiu priversti atšokti: Attrenksi klumpį prišalusį iššokęs iš lovos ir parbėgsi į trobą iš kamaros Grg.
| refl. J.Jabl: Mušk su pilvu, tai atsitrenks BsMtII161(Vb).
| prk.: Žodis toks, kad jauti, kaip jis nuo žemės atsitreñkia Pl.
ǁ KI121, Rtr triukšmingai, smarkiai atidaryti: Jis atatrenkė duris J. Staigiu judesiu atitrenkia jas (duris) plačiai ir, nežiūrėdama į daugybę siuvančių žmonių koridoriuje, šaukia Pt.
3. tr., intr. suduoti, atmušti (į ką): Laikrodis nebeina, gal sutrenkiau, bet į kietą daiktą, rodos, neati̇̀trenkiau Rm. Tos durys àttrenka į tą benkį Dov.
| impers.: Dar važiuojant ati̇̀trenka, matyt, kad dar yra pašalo Brs.
| refl. Š, KŽ: Atsitreñkti į akmenį BŽ278. Atsitrenkė pakaušiu į duris ir palengva susmuko rš. Atsi̇̀trenkė į lenciūgą [veršis], ka virto, i kojos pasistatė į viršų Bdr. Atsi̇̀trenkė į medį su mašina i nubrozgino visą šoną Jrb. Čianai toks molis, baltožemė: kuolą kalk, i atsitrenkia ant medį LKT272(Ps). Kur ratai atsi̇̀trenkia [į pašalusią žemę], tai lengva važiuot Lp. Užėjęs ant kalvos, lyg į ką atsitrenkęs, sustojo Tautrimas I.Simon. Šūvis pervėrė sermėgą, tačiau kulka ant knypkio atsitrenkė LC1885,43.
| prk.: In jį atsitrenki̇̀ kai į sieną Kt. Žodžiai atsitrenkia nuo tavęs, kaip žirniai nuo sienos Db.
4. tr. atblokšti, atsviesti: Atgalion atitrenkė CII236.
5. tr. KŽ, Šll judant atšildyti: Atitrenkė pirštus sušalusius J. Ne pro šalį būtų išlipus pabėgėti. Ir arkliui lengviau traukti į kalną, ir kojas atitrenki K.Saj. Led atitrenkiau kojas – tep šalta Rmš.
| refl.: Paleisk šunį: labai sušalęs, atsitreñks Dbk.
6. tr. Š, Ser, Lp, Lkv smūgiu pakenkti, atkrėsti: Jis man kap davė, tai ir jeknas àttrenkė Kb. Vyru[i] tai arklys ati̇̀trenkė širdį Pnd.
| refl. tr.: Atsi̇̀trenkė jeknas, ir nuog to vėžys papuolė Klt.
7. triukšmingai, greitai atvažiuoti, atbėgti, atjoti: Kas čia atatreñkia (atbarška) J.Jabl(Skp). Tuoj po vidudienio tik atatreñkia vaikai iš paežerės rėkdami, kad Algis prigėrė Dkk. Galų gale atitrenkia gydytojas TS1899,4. Pamatėm – širmu kumeliu atatreñkia pusbroliai Kvr. Atatreñkia, atūžia arklys piestu Šmn. Tik atatrenkia, atjoja vienas raitas per ūlyčią LTR(Kvt). Atitreñkia, atvažiuoja kaži kas Brž. Užgirdo apie vidunaktį – kas tę atatrenkia LTR.
| refl.: Kas ten do vienas atsitreñkia? Dkš.
8. refl. šnek. atvykti, atsidanginti (ppr. be reikalo): Buvo atsitreñkę tie pijokai čia, išginiau Krš. Atsitreñkusios bobos iš kaži kur Žg. Ko čia ta boba atsi̇̀trenkė neprašyta? Kt. Vėl tas prieplaka čia atsi̇̀trenkė Šn.
įtreñkti, -ia (į̇̃trenkia), į̇̃trenkė
1. intr., tr. FrnW, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rsn, Pgg, Vkš trenkiant pataikyti į ką, kliudyti: Perkūnija įtrenkė N. Jeigu perkūnas į̇̃trenkė, i sudegdavo namai PnmŽ. Perkūnas kluoną į̇̃trenkė Kt. Perkūnas teip skaudžiai treikė[ja], veizėk, būs kur i įtreñkęs Plt. Jeigut kur į̇̃trenka į medį, medį suplėšo Vg. Į trobą į̇̃trenkė, o žmona į stubą buvo Plšk. Perkūnžole rūko pirkias, kad perkūnas neįtrenktų LTR(Vrn). Dabar žaibas į tą medį į̇̃trenkė Jrk48-49. Jei į triobą perkūnas įtrenkia, ugnį galima užgesinti tik ožkos pienu BsMtI25. Jei perkūnas į ledus į̇̃trenka (esant užšalusioms upėms), nelauk gero pavasario Kv.
^ Kad tave perkūnas į devynius stuomenis įtreñktum! J.
ǁ intr. BzF190, KŽ prk. įsiskverbti, patekti: Karališkieji žodžiai visų vokiečių žemėsa įtrenkė TP1880,43.
2. tr. Š, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ įdaužti, įskelti: Marti į̇̃trenkė bliūdą, ir įplyšo J. Iñtrenktas kiaušinis Lb.
| refl. Š, KŽ: Indas įsitreñkęs nuo užgavimo, sugriūti nor J.
3. tr., intr. Q36, B, K, KŽ sumušti, suduoti, užgauti: Koją įtrenkti N. Mužikuo su keliu į užpakalį į̇̃trenkė Plng. Ir nešios tavę [angelai] ant rankų, kad neįtrenktumbei į akmenį savo koją Bb1Mt4,6.
| refl. tr., intr. N, K, KI70, KŽ: Galvą į šaką įsitreñkti, įsidaužti KI84. Akmuo, į kurį koją įsitreñkia KI83. Šėpis į uolą įsidaužė, įsi̇̀trenkė KII211. Dovydas įsitrenkė į vartus CII564. Krovinį išmetus laivas turėjo palengvėti ir ne taip smarkiai įsitrenkti į pasiektą seklumą SkvApD27,18(komentarai).
ǁ tr. pažeisti: Žmogus prisivertime, tai est tikruosa sopėjimuosa ir išgąsčiuosa sąžinės nuog zokano įtrenktųjų gauna atleidimą griekų MT81.
4. įstumti, įsviesti, įmesti: Pastvėrė dvi žuvis; iñtrenkė trobon Drsk. Kad būt intreñkus nor pale savim [į vandenį] Ktv. Intreñksim, ir suės tave kiaulės Stk. Tą [užmuštą] žmogų rado ravan iñtrenktą Dg. Į̃trenkėm į ratus [girtuoklį], ir važiuok Pc.
| prk.: Labiau bijokit to, katras i dūšią, i kūną gal įtrenkt į peklą brš.
5. intr. įkristi, pataikyti: Par karą įtrenkė [sviedinys] į koją, dėl to įsimetė rožė Lnk.
ǁ vožtelėti, suduoti: Reik įtreñkti tokiam į snukį, i neprasidės su mergoms Plng.
6. tr. netikėtai duoti, apdovanoti: Ilgai teks tau laukti, kol dėdė ką nors įtreñks Vkš.
7. intr. šnek. greitai, su triukšmu įvažiuoti, įbėgti: Tik spėjom pareit, piršliai ir intrenkė kieman kai perkūnas Dkk. Intrenkia intrenkia kieman šito mergytė su lineika, baisu, turto kiek, rūbų visokių LTR(Pnm). Vaikai iñtrenkė gryčion kai kumeliai ir pribudino Dkk. Jau ruošėms miegot, ir iñtrenkė moma Sv. Kai intrenkėme į Piatigorską, saulė buvo dar aukštai A.Vien.
| refl.: Atskubėjęs įsitrenkiau į kambarį rš.
8. tr. šnek. įgerti, įmesti: Kaži ką vyriškas sakytum, jei pati rytą parsivilktum įtreñkusi, susmirdusi Rdn.
9. tr. šnek. įtaigiai pasakyti, išrėžti: Įtrenkė pamokslą, už tą ir išvežė Šts.
◊ į metùs (į ámžių) įtreñkti pasenėti: Įtreñkę į metùs jau gerai Vn. Jau jis įtreñkęs į metùs Erž. Ji pati, neskaitant rieškutės popieriukų, nieko neturi ir jau merga, į amžių įtrenkusi I.Simon.
ištreñkti, -ia (i̇̀štrenkia), i̇̀štrenkė
1. tr. NdŽ trenkiant padaryti, išmušti: Kai perkūnas trenkė, i i̇̀štrenkė prūdelį Šd.
ǁ refl. BsPII63(Kln) pažirti, pabirti (ppr. nuo smūgio): O kada patrenkė į žemę pūrą, išsitrenkė iš pūro daug piningų aukso ant žemės DS79(Rs).
2. tr. K, M, L, Rtr, BŽ76, KŽ staigiu smūgiu išmušti: Brolis i̇̀štrenkė man iš rankų kultuvą dėl to, kad rikdžiau kulti Š. Skydai, ištrenkti iš rankų, lėkė į šalis V.Piet. Pamišo, matai, visiems ir žemė, ir liuosybė, kad maskolius ištrenkė ginklą iš nagų! A1884,156. Ir tau kilpinį iš tavo kairės išdaušiu (ištrenksiu), ir tavo strėlas iš tavo dešinės išmesiu BBEz39,3.
3. tr. Rtr, NdŽ išdaužti, iškulti: Langą i̇̀štrenkė, tik dundena dundena (šaudo) PnmR.
4. tr. M smūgiu išsviesti, išmesti (iš kur): Nevažiuok arkliu iš kalno, bo tave ištreñks! LKT223(Jon). Dievas liepė perkūnui velnius ištrenkti iš dangaus TDrI130(Plv).
| Jau šieną i̇̀štrenkė (iškrovė) Iš.
| prk.: [Su knyga] kad gerai kliudęs, ištrenktų̃ ar visą mokslą, ar tai kokią dalį [iš atminties] BM39(An).
ǁ LVI820, Vlk pašalinti, išblokšti: Ištreñkti mušeiką pro duris DŽ1. Girtą iš autobuso ištrenktáu, ir gulėk an kelio Pv.
| Iš traktoristų i̇̀štrenkė Trk. Itą mokytoją i̇̀štrenkė kitur Pls.
5. išmesti (kur), numesti, nusviesti (ppr. kaip nereikalingą): Užpykau ir i̇̀štrenkiau ją (gėlę) Rm. Kašiką ištreñk priemenion Dg. Eidamas ištreñk tą lanktį į prieangį Pc. Karvę papjovė, o vidurius ištrenkė in lauką Krn.
6. tr. smūgiu sužaloti, pakenkti, išmušti: Daba čia akį buvo ištreñkęs tas Jonelis jau Trk. Dar jis ir broliui kelis dantis ištrenkė prš.
| refl. tr. Š, KŽ: Išsi̇̀trenkiau koją iš nario J.
7. intr. kiek laiko trinkėti, bildėti (ppr. važiuojant): Visą naktį i̇̀štrenkė keliu pro šalį važiuodami iš turgaus žmonės Š.
8. smarkiai, triukšmingai išskubėti: Išvažiavo, i̇̀štrenkė Š. Sėdo ir i̇̀štrenkė kaip grausmu Ds. Išgirdo senelis su bobute, kad susiedas pasikinkęs arklį ištreñkia su ratais daktaro parvežt ton ūlyčion Kp. Jau valanda bus, kaip i̇̀štrenkė kermošiun Užp.
9. išvykti, išsidanginti (ppr. be reikalo): Vakare jau žiūrėk – išsi̇̀trenkė kur, tai paryčiu grįžta Slv. Perkūnai žino, kur ans išsi̇̀trenkė! Šll. Išsitreñkia visi iš namų, aš viena trūsiu Gs. Kur jau išsi̇̀trenkė tiej vaikai? Pns. Išsi̇̀trenkė į kokį pasvietį, ką ten sugainiosi! Krš.
10. tr. šnek. išgerti, išmesti: Susėdę vyrai i̇̀štrenkė po butelį alaus, po pusbonkį degtinės Jnš. Puslitrį i̇̀štrenkė ir eina galvas užlaužę Vlk. Ìštrenkė pusbutelį bematant Kltn.
11. tr. šnek. suruošti, surengti: Balių i̇̀štrenkė dideliausį Žr.
◊ bùrną ištreñkti išgerti (svaigalų): O ką dirbs, jei nori bùrną ištreñkti?! Krt.
kai̇̃p iš perkū́no rãgo i̇̀štrenktas labai greitai (bėga): Parbėgo kai̇̃p iš perkū́no rãgo i̇̀štrenktas Šts.
nutreñkti, -ia (nùtrenkia), nùtrenkė
1. tr. K, M, L, Rtr, DŽ, KŽ užmušti (apie žaibą, elektrą): Perkūnas jį nùtrenkė KI248. Nuo perkūno nutrenktas N. Perkūno nùtrenktas NdŽ. Kaip davė perkūnas, žmogų nùtrenkė Rm. Stovėjo po medžiu, i nùtrenkė Jrb. Kepurė tolyn nunešta, sveika, o žmogus [žaibo] nùtrenktas Svn. Dideli lytai užeidavo, ta graustinis nutreñkdavo, ta uždegdavo Krž. Užėjo lietus, arklius paliko ir ejo į gryčią, o arklius nùtrenkė Grž. Šitai, ka perkūnas nùtrenka žmogų, ta tą sykį reik į žemę kasti Žlb. An kapų [žaibas] nùtrenkė dujan Pnd. Ganinklos[e] nū̃trenkė žmogų an vietos Brs. Jagu nenutreñktas žmogus būsi, tai da išbėgsi Antš. Penkis jaučius nùtrenkė [elektra] negyvai Krs. Jį nutreñks tos lektros (elektra), ka tei[p] girtas eis Erž. Tik kad davęs perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs LTsIV588. Perkūnija trenkdama kožnąkart velnūkštį nutrenkia, per tai jie pusėtinai išbaigti ėsą BsMtII56(Tlž). Viešpatie, tarnas manas guli namuose oru nùtrenktas DP73. Vienas arty sargybės stoviąsis žalnierius taipojau nu žaibo nutrenktas Kel1881,158.
| A perkūnija nùtrenka, aba teip vė[ja]s išverta [medžius] Vž. Miške medį kur nutrenkė griaustinis, tą į sieną nedės Bsg.
^ Kad jį perkūnas nutreñktų! NdŽ. Kad tave perkūnas (apačioje kad tave dievaitis) numuštų, nutrenktų B355. Kad tave perkūnas nutrenktų vidury žiemos! LTR(Šmk). Karalius kaip perkūno nùtrenktas stovėjo Sch170. Kaip tavęs perkūnas nenutreñkia tokios glušės?! Skrb.
| refl.: Tas nusi̇̀trenkė su elektra, gražus vyras buvo Erž.
ǁ ištikti, paralyžiuoti: Būta dėl ko apsimesti paralyžiaus nutrenktam. Kaip dieną aišku – jo sąžinė nešvari rš. Paralyžiumi nùtrenkė gulintį lovoje DP346. Nùtrenktos yr kojos tavos, jog ant kelio Viešpaties prisakymų pažygėt negali, nùtrenktas liežuvis tavas ant įvadinimo ir garbinimo vardo Viešpaties DP350.
2. tr. užmušti, nudėti: Akmuo taip jam pataikė į galvą, jog jį tuojau negyvai nùtrenkė NdŽ. Ale būtų nutreñkęs vietoj[e], i viskas Trk. Perėmė ir nùtrenkė Švnč. Ka duotų valią, tujau nutreñkčiu Varn. Močia, paėmus kačergą, genio nekliudžius, ė vaiką nutreñkus BM51(Skp). Vienu šūviu nutrenkiau tris kurapkas rš. Kaip atsirado mašinos, nebgalėjo su kumelaičiais važiuoti, tujau nutreñktų tą kumelaitį End. Kirviu kaip dėjo, nùtrenkė Rk.
ǁ smūgiu apsvaiginti: Vaikis siūlė nutrenkti peniukšlį kirpente ar kūle į kaktą ir tada sau be vargo padurti M.Katil.
ǁ prk. priblokšti, apstulbinti: Mane šitas stebuklingiausias iš visų matytųjų reginių stačiai nutrenkė Šlč. Vagis, nutrenktas karaliaus išminties, puolė veidu prieš jo sostą S.Nėr.
3. tr. H155, Rtr, Š mušant, kliūvant užgauti, atmušti: Jis rankas nutrenkė lauždamas medį J. Man labai ranką nùtrenkė kirvis, kai tu mušei su šlėga Alk. Nùtrenkiau ranką, ir dabar tirpsta Upt. Oi, oi! – suriko senis, – visą subinę nùtrenkiau BM195(Krkn).
| refl. tr., intr. H155, R29, MŽ38, MŽ2187, Sut, NdŽ, DŽ1, KŽ: Užbėgmi ant ko, užsigaunu, nusitrenkiu į ką R25, MŽ32. Nusitrenkiu koją R, MŽ. Koją nusitrenkti į ką N. Žmogus nùsitrenkė koją, kad ančkrito ant jos rąstas J. Laimė, kad kojos kaulas nenusitrenkė Snt. Nusi̇̀trenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva Slm. Nusi̇̀trenkiau alkūnę į sieną Ėr. Javus kulant vieną ranką nusitrenkė Kin. Kogidėl? Jog ne iš vieros, bet kaipo iš darbų zakono (tai ieškojo). Nes nusitrenkė ing akmenį pasižeidimo BtPvR9,32.
ǁ numušti, užgauti suduodant: Graibykis čia, kol nutreñksu nagus! Vvr. Nekišk prie vielų nagų: rankas nutreñks Krš. Sako [gydytojai], a kokią gyslą a nė[ra] nutreñkę galvo[je] Trk.
| Sunkiai padirbau prie burokų, tai širdis pradėjo mušt, nervus nùtrenkė Nj. Patsai sau elektriška mašina rankos nervus teip nùtrenkė, kad jau rankos nesuvaldo A.Baran.
4. tr. daužant atskirti, numušti: Mašinuojant juo nū̃trenka miežio akuotus, o su spragilais nenū̃trenka akuotų Šts.
| refl.: Vežant reik aulius aukštynokus atversti, idant medaus koriai nenusitrenktų S.Dauk.
ǁ refl. pririštam nusitraukti: Bernas, velnias, priėjęs prie Velzebubo, tėškė su krapyla kelissyk į akis, tas nusitrenkė ir išbėgo BsMtII9(Nm).
ǁ prk. numušti, sumažinti: Nùtrenkė mokestį Vrn.
5. tr. Rtr, Š, KŽ staigiai, stipriai nusviesti, nublokšti, numesti: Jį arklys nùtrenkė nuo balno DŽ1. Arklys pasibaidęs mane nùtrenkė NdŽ. Tas arklys baidos – ans muni nutreñks Trk. Kap pasistrošino arklys, ir nutrenkė mane nuo balno Mrk. Būt nutreñkęs arklys Gs. Matai, įsikaustę visi kaip varlės kiauše: negreitai tokį nuo žirgo nutrenksi!.. V.Krėv. Ak, iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes! S.Nėr.
| prk.: Iš gerovės aukštybių senatvėje generolas įvykių nutrenkiamas į elgetos padėtį rš.
^ Kad juos perkūnas nutrenktų į pat peklos dugną! V.Myk-Put.
| refl. tr.: Elena nusitrenkė pasistiepus nuo pečiaus išdžiūvusių šakalių V.Krėv.
6. tr. šnek. smarkiai ar nevykusiai numesti, nublokšti: Nùtrenkė pliauską nuo peties ant žemės NdŽ. Paėmė už apikaklės, apsuko apsukęs ir nutrenkė į patvorį BIII204(Škn). Tuos nùtrenkei [marškinius], kitus apsivilkai Iš. Tik žiūrėk – viedrą į šulinį nenutreñk! Jrb. Ar čia tavo kaliošai nutrenkti̇̀? Pc. Mergšė tyčia vieną blyną nùtrenkė an grindų Srj. Tuojaus velnias raštus man nùtrenkė po kojų LB230. Nutrenkė po plynių pančius, kaliniams duris atvėrė B.Sruog.
| refl. tr. Mrj.
ǁ išsiųsti (ppr. į nuošalią vietą): Tik saugokis, ka nenutreñktų į pašalį Ub. Jau kelinta savaitė kurso draugai nieko kita ir nekalbėjo, tiktai kaip čia bus pavasarį, kur nutrenks likimas rš.
ǁ prk. liautis, atsisakyti ką daryti: Šnapšę nū̃trenkiau į šalį, nebgeru Varn.
ǁ palikti, apleisti, pamesti: Ant kelio per Didįjį karą nùtrenkė kas mažą vaiką Žž.
7. tr. SD428, Sut, N, KŽ trenksmu apkurtinti, nustelbti (ppr. garsą): Nutrenkiu, nukurtinu SD220. Kurčias, negirdžiąs, nutrenktas SD60.
| Pagadinau aš ausį: ma[n] labai diegė tą ausį, pavilgiau komparavo spirito, vatos įkišau i nùtrenkė būgnelį Lkč.
ǁ prk. užgožti: Nutreñkti (balsą) BŽ96. Tranksmas eižomų nu perkūnijos akmenų ir medžių su ūžesiu krušos ir lytaus nutrenkia ne vien balsus rykaujančių, bet ir pačių trimičių S.Dauk.
ǁ prk. nustelbti: Žmonės mato: tu akių neišdursi, savo kalbom nenutreñksi Skr. Inspektorius pasišaukė pišorių ir norėjo visu pirmu nutrenkti šauksmu ir gandinimu, kad išgautų tiesą TS1896,7.
ǁ pašalinti veikimą: Šarmas rūgštį nùtrenkia, ir jos gaižumas prapuola Mrj.
ǁ sumažinti, susilpninti: Skausmą laikinai nùtrenkė Mrj.
8. intr. šnek. greitai ir ppr. triukšmingai nuvažiuoti, nudardėti: Pasikinkęs arklį nùtrenkiau į miestą DŽ1. Kažkas į didžiąjį [kaimo] galą su ratais teip smarkiai nùtrenkė Jnšk. Nutrenkė ir nutrenkė su savo račiukais kiek tik kerta Grž. Geru arkliu netruksi kermošiun nutreñkt Ds. Antanas Puodžiūnas išnešė iš vidaus antklodėn susuptą savo žmoną, padėjo ją į vežimą ir, riktelėjęs kaži ką Agnieškai, nutrenkė nubrazdėjo toliau nuo gaisro vietos A.Vien.
9. tr. šnek. nudanginti (ppr. be reikalo): Kur tave nelabasis nùtrenkė! DŽ1.
| refl.: Bala jį žino, kur jis nusi̇̀trenkė DŽ1. Paklausk, kur aš nebuvau nusitreñkęs! Slnt. Kur jau buvai nusitreñkęs tiek čėso?! Pns. Kad ir nusitrenkia kaži kur, lyg čia mažai tų vakarėlių! Mrj.
10. tr. nuraminti, nuslopinti, numaldyti: Eš nutrenkiu ir nuramdau savo kūną, jeib kitiems nesakyčiau (nemokyčiau), o pats kaltas būčiau BPII168.
| refl.: Jie patys (priešininkai) tur nusitrenkti ir pulti (mirti) RBPs27,2.
11. tr. pasmerkti: Siųstas … buvo žaltys … nuog velino moteriškėsp, idant … nutrenktų visą giminę žmonių DP598. Priderąs daiktas yra …, idant berneliai, kurie svetima nuodėme, tai yra pirmagime, yra nutrenkti, idant svetimu intikėjimu būtų pagelbėti DP227.
ǁ išjuokti, pažeminti: Tie teipag, kurie buvo nukryžiavoti su Juo (Kristumi), nutrenkė Jį Ch1Mr15,32.
12. tr. šnek. nuvalkioti, niekais nuleisti, nualinti: Vienas du metai – ir nutreñks žemę [be mėšlo] Gs.
| refl. Rm: Nusitreñkęs bernas – kas galia už jo eit! Sml. Kad jis buvo nusitreñkęs, jokia kita merga nebūt ėjus Mžš. Naktim nesivalkiok – nusitreñksi Ėr.
13. tr. šnek. triukšmingai ką padaryti (atšvęsti, atšokti): Nū̃trenkėm balių, krikštynas Šts. Prygrindė[je] esu ne vieną polką nutreñkusi Sd.
◊ ×vógą nutreñkti mirti: Tas prūsas Trempas jau vógą nùtrenkė Plv.
patreñkti, -ia (pàtrenkia), pàtrenkė; H155, R, MŽ
1. tr. KŽ kiek suduoti, sukirsti, trinktelėti: Aš tyčia pàtrenkiau duris, kad išgirstum Rm.
ǁ sukrėsti: Nepatrenk rašančiam J. Jei grižą turi, tai reikia padėti ranką ant slenksčio ir su kirvio penčia duoti par slenkstį, kad patrenktų, tai atšoks į vietą LTR(Rs).
2. intr. NdŽ kelis kartus trenkti, patrinkėti (apie perkūną).
ǁ padundėti: Kai patreñkia [patrankos], nušviečia, paskui vėl te sutemsta Sb.
3. tr. N ištikti, mušti: Stabas jį patrenkė, kad daugiaus kalbėti negalėjo RB1Mak9,55.
| Eik į šalį, patrenktàsai! Jnš.
4. tr. NdŽ, KŽ pamesti, patėkšti: O kada patrenkė į žemę pūrą, išsitrenkė iš pūro daug aukso piningų ant žemės BsPII63.
ǁ prk. daug duoti, teikti: Lauk, patrenksiu, o pats negali pasidaryti! Ll.
ǁ prk. mesti, palikti, atsisakyti: Ištekėjo piemenė, pàtrenkė mokslą, viską Iš.
5. tr. smūgiu sužaloti, pagadinti: Pernai pàtrenkė krūtinę besiveikiant (besiimant), tai šįmet pas daktarus ir pas daktarus Skr. Patreñksu koją paršeliuo, bet sugausu pririšti Lk. Pàtrenkė drigantas stibuklį, i gavom pripjauti arklį Šts. Ūkininkas kulia spragilu, o velnias žardkarčia daužo kviečių šaknis ir patrenkė savo rankas LTR(Tt).
| refl. tr., intr.: Nervos, matai, pasi̇̀trenkė smarkiai, palikau ligonis Skdv. Jis kojas buvo pasitrenkęs [iš aukšto bešokdamas] LC1881,26.
6. triukšmingai ką padaryti (padainuoti, pagriežti, pašvęsti ir pan.).
7. tr. NdŽ smarkiai pabarti.
8. intr. NdŽ turėti kiek nemalonų ar neįprastą kvapą, atsiduoti.
9. tr. šnek. nudžiauti, pavogti: I pàtrenkė muno peilį Krtn. Nė veizėte neapsiveizėjau, kaip kažin kas kirvį pàtrenkė Slnt. Kad ma[n] ją (užrašų knygą) kas patreñktų, aš daugiau nerašyčiau Rg.
10. pasigerti, apsisvaiginti.
partreñkti, -ia (par̃trenkia), par̃trenkė
1. tr. N, K, Rtr, DŽ, FrnW, KŽ pargriauti, parblokšti: Jis par̃trenkė bulių NdŽ. Par̃trenkėm kiaulę, i nudūrė Mžš. Dviratis par̃trenkė vaiką Rm. Pasispardė [ožiukas], partrenkė senelį ir nulėkė sau oru SI250(Rdn). Žmogus su didele dėže bėgdamas partrenkia klouną ir pats parvirsta J.Gruš. Tu aplenkei sanitarinę mašiną, partrenkei dviratininką ir nušvilpei nė nesustojęs K.Saj.
^ Jį ir snergliu partreñktum (toks silpnas) Tr.
| refl. tr.: Tas vilkas an krūtinės ir parsi̇̀trenkė jį Dsm.
ǁ prk. sukrėsti, priblokšti: Žinia par̃trenkė ją NdŽ. Par̃trenkė muni, kaip sužinojau [apie nelaimę] Grd.
2. tr. primušti: Eikit į žirnius, dar kas partreñks Rd.
3. triukšmingai parvažiuoti, parvykti: Mes da guliam, o jy iš pieninės jau partreñkia Mžš. Su naujais ratais par̃trenkė Sdb. Kelios jūs tę vakar iš Žagarės par̃trenkėt?! Škn.
| refl. NdŽ, DŽ1.
4. tr. šnek. triukšmingai parvežti, pargabenti: Ne piemenį, o tikrą ąžuolą partrenkiau! – šyptelėjo Poviliokas J.Balt.
5. parsibastyti, parsidanginti: Iš kur teip vėlai parsitrenkei? Slnt. Jau biesas – nei pietų parsitreñkia, nei nieko Jnk. Aplakstė aplakstęs pusę svieto ir vėl čia parsi̇̀trenkė Lkč. Ko jis čia parsi̇̀trenkė, ar negalė[jo] tę būt?! Gs. Visą dieną kažkur daužėsi, o vakare parsi̇̀trenkė namo Jnš.
pértrenkti (pertreñkti), -ia, pértrenkė Rm, Slm
1. tr. trenkiant perskelti, perdaužti: Pártrenkiau pusiau indą J. Ans jau gal turėti kokiu du šimtu metų, tas ąžuolas; y[ra] buvusi perkūnija, aną trenkusi pártrenkusi Jdr. Su stabulės galu anam partrenkė tą kaulą – sutrupino aną Štk.
2. tr. Rdn labai smarkiai užgauti, suduoti, permušti: Nelįsk, pártrenksu kaip šunį Krš. Gerai, ka kas i pártrenktų tokį pasiutusį Vdk. Tik par aguonos grūdą mani nepártrenkė (nesuvažinėjo) Pc.
^ Eina kaip pártrenkta Žg.
3. intr. šnek. su trenksmu perbėgti, pervažiuoti: Arklys kaip griausmas par tiltą pértrenkė Slm.
4. tr. padaryti kitonišką, permušti, užgožti: Pasitepa su kum tenai, paplauna, pártrenka tą žilumą – pasijaunina Krš.
5. tr. šnek. neduoti baigti, šiurkščiai pertraukti (kalbą): Bešnekant ana muni pártrenkė Krš. Stačiūkė, begėdė – kaip ana vyresniam kalbą pártrenka! Rdn.
6. refl. Jz persiimti, išbandyti jėgas: Pérsitrenkit, katra drūtesnė Krn.
7. tr. Vlk, Lp paskelbti užsakus.
pietreñkti, piẽtrenkia, piẽtrenkė (dial.) žr. pritrenkti 6: Pỹtrenkė mašina žmogų, ir šalin buvo (mirė) Šlu.
pratreñkti, -ia (pràtrenkia), pràtrenkė
1. intr. NdŽ trenkiant (ppr. žaibui) nepataikyti.
2. tr. NdŽ pramesti, prasviesti pro šalį.
3. tr. K, KŽ pramušti, padaryti skylę: Titus ant pylimų ožius užgabenti ir su tais mūrus pratrenkti paliepė Jrk. Ledą pràtrenkiau ir išėmiau lydeką, pri ledo prisiklojusią Šts.
4. tr. mušant sužeisti: Kiekvienas neišmanėlis gali pratrenkti galvą rš.
| tr. KŽ: Koją, ranką prasitreñkti KI121. Galvą į mūrą (trenkdamas) prasitreñkti, prasidaužti KI354.
5. su trenksmu pravažiuoti, praskubėti: Trečioj valandoj tai keliais arkliais pràtrenkė Slm. Neužvažiavo žentas pas mus, pràtrenkė pro šalį namo Ds. Caras pratrenkė, prašvilpė kaip viesulas pro šalį J.Bil.
6. intr. šnek. trenkiant praleisti laiką: Pràtrenkėm visą naktį uliodami M.Unt.
7. tr. šnek. pragerti, praleisti girtaujant: Pràtrenkė septynius rublius i parejo šlitinas Krš. I munasis pràtrenkė dešimtį rublių Rdn.
pritreñkti, -ia (pri̇̀trenkia), pri̇̀trenkė K; N
1. tr. Š, FrnW, NdŽ, KŽ trenkimu apsvaiginti: Vieną žmogų perkūnas užmušė, vieną pri̇̀trenkė PnmŽ. Tuo kartu tai kitą pri̇̀trenkė berniuką, te nelabai toli, kaimynystoj, ale anas atgijo LKT329(Ktk). Nešė oran pri̇̀trenktą, kasė žemėsna, ale atsigyvelėjo Vdn. Anksčiau visos žuves su ikrais buvo, dar̃ jy (žuvis) pritrenktà [elektra] – vaisiaus neturi Dg. Žmona, kaip išsinešė su pritrenkta mergyte pas Milašiūnienę, taip namo ir nebegrįžo A.Vien. Ans pritrenkė gyvatę šiandien J.
^ Stovėjo lyg pri̇̀trenktas DŽ. Kaip ant jo visi puolo, tai dabar kaip pri̇̀trenktas Antš. Jūs mane kap su žaibu pri̇̀trenkėt Rmš. Kad tave kur griausmas pritrenktų! rš. Visi nutyla lyg pritrenkti I.Simon.
ǁ prk. sukelti staigų nemalonų jausmą ar stulbinantį įspūdį: Aš buvau pritrenktà nuo tokios žinios Smln. Pasijutau baisiai pritrenkta, didelė nemokša, nieko, ničnieko nežinanti kvailė I.Simon. Bet motina būdavo taip pritrenkta tėvo teisybės, kad tiktai linkčiojo galvą ir kalbėjo labai kaltu balsu J.Balt.
2. tr. KŽ, DŽ1 trenkiant užgauti ar sužeisti: Kap tus arklys šoko viršu, pri̇̀trenkė mane, bet nesužeidė Kpč. Ją čia buvo arklys pritreñkęs, tai ligoninėj gulė[jo] Švnč. Vyrui nulaužta koja, o žmona stipriai pritrenktà NdŽ. Šitą ranką kai ma[n] pri̇̀trenkė, tai ir dabar negaliu pakelt, kad ką noru paimtie Vlkv. Vienam [žmogui] tik kojos buvo pri̇̀trenktos Pnd. Ana muni prỹtrenkė su durėms Krš.
| refl. BzF190, Š, FrnW, NdŽ, KŽ: Nukrito nuo taukšto, prisitreñkus buvo Jrb. Petras prisitreñkęs su motociklu buvo, tris savaites pragulėjo Krs. Tai vėl nusigandimo Janei buvo, kai sužinojo, kad vaikas prisi̇̀trenkė Slm. Jau kaimynas buvo betveriąs jiems (vaikams) už nugaros, tik tum tarpu parvirto ir prisitrenkė LTR(Žgč).
3. tr. prigriebti pažeidžiant: Speigas pritrenkė bulves (ausis, nosį) Skdv. Pri̇̀trenkė šaltis žolynus Mrc. Pri̇̀trenkė šalna [bulves], sausuma, dykiai nukasė bulbes Mrc.
| prk.: Kap pri̇̀trenkė mane toj liga, tai dabar aš ne darbinykas Nč.
4. tr. smūgiu pridaryti: Durys tik pri̇̀trenktos buvo Dg.
5. intr. trepsėti, mušti taktą (koja): Ans visumet grajydamas su koja pri̇̀trenka Vvr. Tie padai buvo mediniai, nu ka pritreñksam šokdami, ka būs ko klausyties Klk.
6. tr. šnek. smarkiai primušti, prilupti: Pritreñkti gerai už tokį darbą aną ir tegul žinos tuokart Vvr. Pasakysiu kokį žodį – do pritreñks girtas Klt. Žadėjo su durėms pritreñkti už liežuvį Krš.
7. refl. FrnW judant, daužant susišildyti.
ǁ FrnW prk. užsimiršti, nusiraminti.
8. tr. šnek. pripilti kupiną, pritvoti: Pri̇̀trenkė lėkštę – pajudint negal, liejas Erž.
9. tr. šnek. sugauti, susičiupti: Prỹtrenkė vagį Šts.
10. tr. prk. ginčijantis įveikti, nugalėti: Prỹtrenkė kaip lydeką, užrokavo Šts.
11. įkaušti, pasigerti.
| refl. NdŽ: I muno vyralis prisitreñkęs beparkūjavo iš patalkio Šts.
◊ lýg [šlapiù] maišù pri̇̀trenktas Klvr puskvailis: Jis toks, lýg šlapiù maišù pri̇̀trenktas Dkš.
sutreñkti, -ia (sùtrenkia), sùtrenkė K; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 garsiai sudundėti, sugriausti: Reikia, kad lytų ir grausmas sutrenktų̃, tada žolė auga Aln. Vėl žaibas ir griaustinė tankiai sutrenkė Žem. Kai pavasarį sutrenkia griaustinis, tada jau galima eit maudytis LTR(Šmn). Gegužės pabaigoje sutrenkia pirmos trumpos, bet smarkios perkūnijos Vr. Grėtikė labai nusigandusi, kai perkūnija sutrenkusi I.Simon.
| impers.: Akių mirksnyje ugnis blykstelėjo, ore sutrenkė – ir vienos gazelės nebėra Blv.
2. intr. imti trenkti, trinksėti: Nuo Palėvenės, tos su dominikonų vienuolyno baltu mūru, sutrenkė, sudundėjo arklių kanopos J.Balt. Eina eina, užgirdo – sutrenkė rateliai LTR. Ūmai būstinės durys taip sutrenkė, jog garsas nuaidėjo tartum šūvis rš.
3. tr., intr. smarkiai vieną su kitu sudaužti, sudurti: Aš kelis iš jų sùtrenkiau vieną į kitą makaulėmis NdŽ. Einam, Lauryną pasišauksim, sutrenksim stiklinėm, kad žiežirbos iš akių pasipiltų! J.Balt.
| refl.: Kaip pradės [perkūnas] padangėse akmenis leisti, tai net žarijos ritasi, kaip akmens susitrenkia BsMtI24. Susitrenkė šime ryte vienas bėgąsis trūkis su vienu stovinčiu Kel1881,58.
| Laivai susi̇̀trenkė į uolą NdŽ.
4. tr. N, Rtr, KŽ staigiu, stipriu smūgiu sukulti, suskaldyti, suardyti: Sutrenkiau bliūdą J. Anos tą uzbonuką užkart sutreñks Dv.
| Buvom prieg remontų, kur sutrenkti namai [karo metu], sumušta Kpč. Perkūnas sùtrenkė gūžtą, ir starkas išlėkė, o jo vaikas sudegė Ps.
| refl.: Ką veiks tau molio puodas prie varinio puodo, nesa jei susitrenkia, tada jis pagenda CI89.
5. tr. kiek sukrėsti, suduoti: Tik nereik sutreñkt, biškį jeigu tarkšt, i sprogsta [parakas] Škt. Kap sùtrenkė [ginklą], ir šovė Pls. Ką ji padarė, ar sùtrenkė [lempelę], ar ką, kad nedega Db.
6. intr. NdŽ staigiai, smarkiai suduoti, sukirsti, smogti: Sutreñkti kumščiu į stalą DŽ. Kad sutreñks sutreñks į stalą! Grž. Su koja sùtrenka supykęs Rdn. O šeimyną, vaikus – kad sutrenks koja į žemę, tai skliundžiumis visi lekia, kur tetės liepiami Žem.
7. tr. Rtr, NdŽ smarkiai užgauti, sumušti ar sužeisti: Rąstas koją sùtrenkė DŽ1. Aš lėkiau, sùtrenkiau koją Ob. Mane tik sùtrenkė tus arklys, nesužeidė Kpč. Karvė sùtrenkė man galvą Rm. Galvą buvau sutreñkęs geležia Švnč. Jam sùtrenkė galvą i prakirto Jrb. Sùtrenkė medžias [tėvui] galvą Ktk. Vištos minkštkiaušius laido, musėt kas nors sùtrenkė Lkv. O kur smarkiai sùtrenkta ar užgauta – apvyniot bulbių lapais, visiškai apleidžia tą sutinimą Upn. Vabolė krito ant žemės, tris kartus apsisuko, nebagei galvą sùtrenkė PP11. Jei gyvą raumenį sutrenksime, raumuo tatai pajunta rš. Visus nervus sùtrenkė Erž.
| refl. tr., intr. N, LL316, Š, DŽ1, KŽ: Krisdamas taip susi̇̀trenkiau, jog buvau nustojęs sąmonės NdŽ. Vakar puoliau an ledo ir susi̇̀trenkiau – tai ir šiandien dar sopa Krkš. Krito aukštynyka, galvą susi̇̀trenkė Bb. Tapenaus, tapenaus in daikto, negalėjau paeit sustreñkus Klt. Susi̇̀trenkiau kelį į akminį Trk. Jug buvau susitrenkusi, bet Dievas mylėjo, neprisimetė liga Plng. Nuog bažnyčios nupuolė, labai sùstrenkė Mrc. Iškrito iš vežimo ir labai susitrenkė S.Stan. Susimušė galvelę, susitrenkė širdelę (d.) Mrj.
8. tr. Ser smūgiu atkrėsti, atitrenkti: Sùtrenka rankas su lapsėtuvais kulant, atsiviepsi lig ausų Šts.
9. tr. trenkiant įlaužti: Sutrenktąją nendrę jis nesudaužys ir gruzdantį knatą jis neišgesys brš.
10. intr. uždrožti, suduoti: Sutreñks gaspadorius, i klausys Yl.
11. garsiai, kurtinančiai suaidėti (apie muziką, dainą); imti triukšmingai griežti ar dainuoti: Gatvėj sùtrenkė orkestras DŽ1. Sutrenkė muzikantai, sudaužė kojomis į žemę šokėjai Žem. Sutrenkė būgnas, užgeso elektra salėje J.Balt.
12. tr. NdŽ sudrausti, subarti: Sùtrenkiau vaikus, kad spiestų lygu apsėsti Šts. Sudraustų [klebonas], sutrenktų, ir liautųsi ta apsimetėlė piktinus žmones S.Čiurl.
13. įveikti, nugalėti: Aš tavo žirgus ir raitelius sutrenksu CII1039. Dangaus žvaigždės kris ir danguje esančios galybės bus sutrenktos brš. Todėlei drebėkit jūs, puikūs valdovai, sutrenks jus lygybės pajėga rš.
14. refl. šnek. susirinkti, susibėgti: Jaunimas susi̇̀trenkė į padūkimą Prn.
15. tr. šnek. drožti, rėžti (kalbą, šokį ir pan.): Sutreñkiam smarkiai dainą, vyrai! Dr.
| Sutreñkiam abidvi, supletkavojam apie jaunimą, apie blogybes RdN.
ǁ NdŽ triukšmingai atšvęsti: Ne aš būsiu, jeigu nesutrenksim vestuvių! J.Balt.
◊ į ãslą (į bãtą) sutreñkti smarkiai pašokti: O vakare tai gali į aslą sutrenkti M.Katil. Sùtrenkėm į bãtą par Kalėdas neblogai Lk.
užtreñkti, -ia (ùžtrenkia), ùžtrenkė
1. tr. K, M, LL315, L, Rtr, Š, DŽ, FrnW, KŽ su trenksmu uždaryti, užverti, užversti: Ùžtrenkė jam panosėj duris NdŽ. Aš tik [v]andinį pamečiau i duris spėjau užtreñkti Krtn. Užtrenkė duris supykus Jnš. Užtrenkęs duris pusbernis nubėgo pas antrąjį brolį LTR(Pkr). Šoko atgal į savo trobą ir užtrenkė duris, kad ir sienos drebėjo Vd. Ji tuo duris užtreñks jau priešais nosį Rg. [Duktė] išbėgo greit lauk iš svirno, užtrenkus užrakino duris BsPII126(Srd). Motina pravėrė kamarėlės duris ir skubiai jas užtrenkė A.Vien. Nustebusi aš pirma pažvelgiau į motiną, kuri, užtrenkusi knygą, savo kiek trumpareges akis įsmeigusi į langą, jau keliasi I.Simon.
| prk.: Kristui gemant Dievas užtrenkęs jai (raganai) visus kelius LTI207.
^ Giltinei durų neažtrenksi̇̀ JT269.
| refl. Š, NdŽ, DŽ1: Nutilo kiemuose kibirai, užsitrenkė nakčiai durys rš. Už nugaros užsitrenkė geležinės durys I.Simon. Durelės užsitrenkė, automobilis pajudėjo, pakėliau galvą – ne tamsta S.Čiurl.
ǁ DŽ1 uždaryti taip, kad užsirakintų automatinis užraktas: Duris ùžtrenkiau ir dabar negaliu ineit Klvr. Ùžtrenkė duris, neįeinu Varn.
| prk.: Ans iššokęs (netinkamai pasielgęs) užtreñks dures kitims, kitas nebgaus Krš.
2. intr. garsiai sutrinksėti, subildėti: Užgirdo jie, kad smagiai užtrenkia, – suprato duktė, kad tėvas užsiveja, blogai dabar būs LTR.
3. tr. NdŽ apsvaiginti ar užmušti (apie žaibą, elektrą): Trenkė ir ùžtrenkė griaustinis žmogų Ėr. A dabar taigi da nesgirdėjo šituos laikuos, da nieko neažùtrenkė [perkūnas] LKT329(Ktk). Mūs kaimo vieną ažùtrenkė perkūnas Trgn. Karvę perkūnas ùžtrenkė Mrj. Žentą mano buvo užtreñkus elektra, buvo visai negyvas Sdb. Jos diedą elektra ažùtrenkė Žl. Jungė vaikas [televizorių], i ažùtrenkė Klt. Kalbėdavo, kad perkūnas velnią užtrenkia LTR(Kt). Žmogui dūmą užtraukus, perkūnas kad trenkė į pypkę: žmogų užtrenkė, o velnias, matyt, pabėgo LTsIV526. Geriau tave, bernužėli, perkūnai užtrenktų, negu mano vainikėlį po kojų sumintum LTR(Ukm).
^ Kad jus visus perkūnas užtrenktų! BsPIV265. Kad tave sunki mūka užtrenktų! B, N.
4. tr. užmušti smogiant, suduodant, bloškiant: Stūmė tą žmogelį nuo laiptų ir ažùtrenkė Trgn. Mašina ùžtrenkė briedį Vrn. Kaip skrido paukštė, anas ją šėrė ir ažutrenkė LTR(Ds). Vėgėles žiemą užtrenka su kirviu Šts.
| refl.: Žiūriu, a jis da gyvas; sakau, mažu jau užsitreñkęs Jrb. Puldamas iš medžio užsi̇̀trenkė Rmš. Kad kiek, vaikas būt užsitreñkęs – puolė nuo stogo Alv.
5. tr. Vs trenkimu pakenkti, sužaloti: Par sprandą nėrė, nervą ùžtrenkė Rdn. Muno kojos yra ùžtrenktos Ub. Netrankyk durų – žąsiukus užtreñksi (nebeišsiris iš kiaušinių) Alk.
| Perkūnas užtrenka karvėms tešmenis, jei randa tvartūse pavasarį tebesančias Ggr.
| refl. Vrn: An ledo kai griuvau ir užsi̇̀trenkiau Upn.
ǁ prk. sukrėsti, prislėgti: Tei[p] užtreñkia žmogų, ne verkia, ne nieko (kai didelė nelaimė) Rd.
6. tr. užmesti, užsviesti, nukišti: Dėdis ieško vadžių, bara muni, sako – tu kur norint ùžtrenkei Vgr.
ǁ apleisti, neprižiūrėti: Nenoriu užtreñkti – pagirdysiu veršį lig rudens Rs.
7. tr. N, I, Š, DŽ, KŽ Dr, Jnšk apkurtinti: Skaudus balsas užtrenkia ausis J. Mano šita ausis užtrenktà, labai mažai girdžiu Šk. Jų muzika būdavo tokia garsi, jog man net ausis užtrenkdavo J.Balč. Tokia muzika ausis užtreñkia, visai apkursti žmogus Jd. Nuo trenksmų ausis ùžtrenkė VšR. Munie y[ra] ausys ùžtrenktos keturiolektais metais Rt. Neužtreñk ausų su savo muzikoms Šts. Žviega paršai, kad ir ausis ùžtrenka Šts. Pasakojo, kad jai ausis užtrenkė šoviniai Žem. Jeib paskiaus n'ateitų ir ausis mano užtrenktų CII635.
ǁ NdŽ, KŽ nustelbti, nuslopinti: Užtreñkti (balsą) BŽ148. Tu moki visokių [dainų]! Tik sušuk, nesnausk, užtrenksim visus! Žem. Viena radijo stotis užtrenkia kitą, trukdo kitai rš. Motorų staugimas užtrenkia jo žodžius J.Dov.
ǁ užgožti, nustelbti: Visus atsineštus drėgmės ir prakaito kvapus užtrenkė tas stiprus kadugiu pasmilkytų lašinių kvepėjimas rš. Gailų šiaudų kvapą užtrenkė parako dūmas rš.
ǁ refl. netekti galios: Vėjas prie miško užsitreñkia Brš.
8. tr. judant, daužant rankas ar kojas sušildyti: Rankų niekaip negaliu ažtreñkt – šalta ir šalta Mlt.
| refl. tr., intr.: Užsitreñkti kojas NdŽ. Važiuoti šalta, eidamas dar užsitrenki̇̀ DŽ. Kad ir kojos neažsitreñkia – šalta ir šalta Mlt. Šalta, kaipgi, ale visgi ažsitrenki̇̀ Sdk. Pabėgėk ir ažsitrenksi̇̀ Sv. Šalta stoviniuot šalty, ale užsitrenki̇̀ žmogus Kp. Rankos ažsitreñkia, ir maskatuoji po vandenį Šmn. Aš bent varstą bėgu, lig ažsitrenkiu, o anas sėdi ir nesušąla Ob. Batai maži, neužsitrenksi̇̀ Ds. Arklys pats bėga, nori ažsitreñkt Trgn. Tėvas važiuos važiuotas, o tu eik pėsčia – geriau užsitrenksi A.Vien.
^ Nuogas žiemą neažsitrenksi̇̀ Vžns.
ǁ refl. NdŽ prk. nusiraminti, susitvardyti, užsimiršti: Kur einu, tai vis rūpi, tik dirbdamas kiek užsitrenkiu Ėr. Ažsitreñkia darbu anas, kai nedirbs, tai suvis su juo nesugyvens Klt. Negali pamiršt, negali ažsitreñkt, ir sapne ją mato Brž. Ėmėsi jų (darbų) nematytu užsidegimu, kad tik užsitrenktų nuo visko, užmirštų viską J.Balt. Valentas brido purvinu keliu – manė užsitrenksiąs, mintis kitur nustumsiąs J.Paukš. Naudos iš tų kalbų jokios. Et, bet tik pačiam tomis kalbomis užsitrenkus Vaižg.
9. intr. NdŽ užkirsti, suduoti: Burbėsi, užtreñksu iš lazdos! Rdn. Kluinėte atsikluinėjo, kaip ùžtrenkė par subinę Krš. Ale kaip tik vieną ir antrą [rykštę] užtrenkė per šikinę, teip tasai, pakėlęs galvą, ėmė sakyti DS168(Rs).
| prk.: Jo viena kalba užtreñkia (bjauri, nemaloni) Ėr.
10. tr. NdŽ smarkiai užkvėpinti, užsmardinti: Visą gatvę ùžtrenka dikalonas, kad eita grapėnė Lk.
11. intr., tr. šnek. imti aidėti, griežti: Pačiu laiku ùžtrenkė ir muzika NdŽ. Biržuos vargonai stiprūs, tai kad užtreñkia, net sienos bilda Ppl.
12. tr. šnek. užtraukti: Užtreñkiam kokią dainą, mergos Dr.
13. tr. labai užpilti, užversti: Užejo kokia rankiotė (menkas debesėlis), ir užùtrenkė lietaus Sug.
14. tr. šnek. gausiai duoti, užversti: Užùtrenkė, užpylo pinigais [teismą], ir nei šunys nelojo An.

treñkti, -ia, -ė KBII154, KII211, K, Š, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ; R, MŽ, M, L
1. intr. su labai smarkiu garsu mušti, daužti (apie perkūniją): Griaustinis ka griaudžia, treñkia i treñkia LKT240(Žml). Parkūnija ka treñkė, kūlį aprietėjau DūnŽ. Tiktai žibt, tik medis plumpt, tai, sakau, gal treñkė jin, sako, kad ne Jž. Perkūnas treñkė į medį Plšk. Gal jau artie treñkė, kad net ugnis paspylė Klt. Sužaibav[o] i ka treñkė, ko langai neišbyrė[jo] Gs. Vieną kartą treñkė visai arti manęs Vrb. Treñkė, net siena sudrebėjo, mės net numirėm Žl. Nelabai treñkė – pliaukšterėjo biškį, girdžiu – rėksmas (kažką nutrenkė) Vdn.
ǁ intr., tr. pataikyti mušant (apie perkūną, žaibą): Griaustinis treñkė į medį DŽ. Ka treñkė perkūnija į tą ąžuolą, suskaldė Bb. Ka į kurį medį perkūnija treñka, išeina į miženas End. Tų namų perkūnas netreñks Lnkv. Vienas buvo [perkūno] treñktas šuva, tai labai bijojo Kvr. Čiut spėjo paeit kelis žingsnius, ka treñks tam eliksniu[i] LKT265(RdN). Vienan galan treñkė, o kitan užsidegė [klojimas] Kpč. Nesėdėk languos, a tai treñks Mlk. Kodėl perkūnas netrenkia šio pasaulio, jei išgali, dulkėmis nepaverčia?! V.Krėv.
^ Mano žodžiai trenkia kaip perkūnas V.Kudir. Nelaimė trenkė kaip graustinė, sudužo ir sutrupėjo puikios jo viltys Žem. Kad tave perkūnas trenktum negriovęs! J. Kad tave žieminis perkūnas trenktų! LTR(Pns). Kad jį perkūnas treñktų, tą šaltį! Prn. Kad perkūnas trenktų į visą jų lizdą! Ašb. Kad jį griauzmas trenktų̃, tokį vagį! Vj. Treñk tave galas! Einam! Mrj. Kad jo ir perkūnas netreñkia! Snt. Kad jau, Dieve, nedavei karvės, tai tegul perkūnas trenkia ir ožką LTR(Pnd). Į žemaitį perkūnas niekumet netrenka LTR(Krtn). Nei jį giltinė pjauna, nei perkūnas treñkia Slč. Tankiai žaibuoja, tiktai netrenkia (dantys) LTR(Grk).
ǁ krėsti (apie elektrą): Nekišk nagų prie elektros – treñks DŽ1.
ǁ prk. kelti stulbinantį įspūdį: O paskui trenkė vieną rytą žinia: „Vilties“ klubas uždarytas, yra areštuotų J.Balt.
2. intr. griausmingai sudundėti, sugriaudėti: Treñks minos, vos gyvas liksi Žln. Kad treñkė kaip iš armatos, mažne ir ausys apkurto Vvr.
ǁ dundėti, griaudėti: Nubudom, kad jau langų nebėra, durų, ir niekas nebetreñkia Sb. Kas te trenkia, kas te pyška po žalią girelę LTR(Kp). Tas devyngalvis jau junta, kad treñkia žemė (ps.) LKT273(Vb).
ǁ garsiai, kurtinančiai (su)aidėti (ppr. apie muziką): Muzika trenkė puikios nakties vidury J.Balč. Prieplaukoje prie senutės Vytauto bažnyčios trenkė dūdų orkestro maršai J.Dov.
ǁ Sut, OGLII336 gausti, ūžti: Ale kad Salamiesčio vargonai užsikišę, teipgi duslūs, seniau kas užgros, tai treñkia bažnyčia Slm. Kad pasiuto jaučiai rėkt nesavais balsais, tik pyška, treñkia, ūžia visa ferma Krs.
| O kad įėjo Jėzus ing namus ano kunigaikščio ir išvydo vamzdinykus ir minią tetrenkiančią DP368.
| impers.: Ūžia, treñkia galvoj – nebėr dora, kad greičiau tik numirčia Slm.
ǁ bilsčioti, trinkčioti, dardėti: Par stotį čia pristabdo, ne tiek treñkia [traukiniai] Skp. Tiek treñkia, tiek ūžia tos mašinos – nepatinka ma[n] Rd. Visgi užgirsiu kur trenkiant su rateliais ir eisiu tan balsan ir susitiksiu LTR. Prasidėjo akmenimis grįstas kelias, mūsų vežimai trenkė, tarškėjo rš.
ǁ triukšmauti: Vaikai treñkia, laksto po trobą DŽ. Savo vaikų jau neapsiklausom, o kai da sueina kaimynų, tai tik treñkia, bilda Krs. Vaikai treñkė, alasijo, net nusbodo Skdt.
3. intr., tr. JI95, LL203 staigiai, stipriai suduoti (ppr. su garsu), kirsti, daužti: Vis trenk ir dauž N. Jis galva į sieną treñkė KBI23. Treñkti ranka, kumščiu į stalą NdŽ. Treñkti sau į krūtinę NdŽ. Kad tik nesupančioji [karvės], treñkia kelius kartus ir ištraukia kuolą Slm. Į geležį treñk tei[p], i ta lūžta, o čia žmogus! Bb.
ǁ NdŽ suduoti uždarant, smarkiai užverti, užvožti (ppr. duris): Tortas ka kepi, negali duris treñkti, suzmenga Bt. Treñkia duris, net vaikas suburzda Gs. Dėdė Mikas, durim trenkęs, nužingsniavo pro palanges K.Bink. Treñkė skrynę, neprileido pri audeklų Krš.
ǁ mušti, įkirsti, sudrožti: Trenk į kuprą su kumste, teeinie zurnydamas J. Treñkti kam akmeniu į galvą NdŽ. Danutė trenkia jam per ausį ir nubėga K.Saj. Ka treñktumėt mane, ir ištikšč Bb. Kaip treñksiu, tai žinosi! Kogi steni po perkūnais!? Rdd. Ona akies mirksnyj[e], įsispjovus į saują, trenkė tam šiaučiui į ausį BsPIII35(Nm).
| prk.: Prie gelžkelio pylimo trys kasėjai staigiai mirė saulės trenkti Pč.
4. tr. staigiai, stipriai bloškiant suduoti į ką: Nelūžta – treñk į žemę, mažu luš Dkš. Vėtra laivą treñkė į uolą NdŽ. Aš tą palivoną ka trenkiaũ į akminą, tik šukės liko LKT157(Grz). Perpykęs mozūras išnešė laukan tą dyną, kaip trenks int akmenį, … zuikis pašokęs – bėgt BsPIII249(Graž). Trenkia piktai verpstį į sieną V.Krėv. Užeina skaudėti, nors galvą treñk į sieną Krš.
| refl. K: Automobilis treñkėsi į medį DŽ1. Eidamas kai trenkiaũs stulpan, net akỹs sužaibavo Ktk. Čia toks Pilypaitukas iš Smalgių, girtas lėkė motociklu ir trenkėsi į autobusą V.Bub.
ǁ intr. NdŽ koja suduoti (treptelėjant ar spiriant): Kaip te mes vienas kitas susijuokėm, tai kad treñkė koja padlagan [mokytojas] Pl. I vis su ta basoja [koja] treñka į žemę Varn. Arklys nekantriai prunkščia, trenkia užpakalinėm kojom ir uodega daužo šonus I.Simon.
ǁ tr., intr. daužyti, trankyti: Pradėjo treñkt durysan, Liucijon, kelkis! Ad.
| Kelias, kad jį mėgina treñkt šokinėdami ratai, nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka K.Donel.
ǁ intr. NdŽ kratyti: Ratai treñkia J.Jabl(Skp). Nebekrato, nebetreñkia važiuojant Antš.
| Kaip greit paleido, kaip ratai trenkė per tais šaknis, dugninė nulūžo, pametė pinigus BsPIII189(Brt).
5. tr. blokšti nuo savęs, stumti šalin: Kaip čiupo už kalnieriaus, kaip treñkė an grindų! Šmn. Kad aš taũ treñksiu iš tų rogių! Krč. Tai kad trenks jį aukštielnioką, net žiežirbos iš akių išėjo LTR(Kp). Kai ją treñkė į vidurį aslos [nuomaris] Ar. Staigiai atsilenkiu, in šoną treñkia mane Drsk.
| Reikėjo vėl iš kluono treñkt [sukaitusį šieną] Prn.
| prk.: Prisikėlęs smertį trenkė, viernuosius savo aplankė A.Baran.
^ Netrenk Dievą medžiuosna B.
| refl.: Ką tu pririši: anos (karvės) iš rankų treñkas i tik mauna numie Trk. Vežimą veržė ir treñkės aukštielnioka Šmn. Tuomsyk išrovė kelmą ir trenkėsi kaip perkūnija į marias BsPIII51(Nm).
6. tr. Sem smarkiai mesti, sviesti: Paims bulbę, pakels, vėl atgal bliūdan meta, treñkia, ot kiaulė! Pv. Pusę viščioko parnešiau [iš kulinarijos], dvokia – ka trenkiaũ šunim Ukm. Klumpes trenkei̇̃ po laška ir vaikščioji basa Alv. Nusivilkęs trenkė į žemę savo striukę ir dar nusivalė į ją kojas K.Saj. Velnias kad trenks žmogų į žemę MPas. Lipa lipa diedas dangun, o maišą sunku nešt. Jau treñks, ale da neša (ps.) Str. Meskie trenkie marių žolynėlius, bėkie vykie Onutės pulkelį LTR(VšR).
ǁ prk. siųsti (ppr. į nuošalią vietą): Po mokslo treñkė nutrenkė į kokį kaimą tolybėse Krš.
7. intr. šnek. liautis, mesti; atsisakyti ką daryti: Tai ji treñkė mėšlus kratyt ir parlėkė namo LKT230(Jz). Dirbau dirbau, pjoviau pjoviau, rankas nuskaudo ir trenkiaũ Pv. Aš jau trenkiaũ ravėt DrskŽ. Trenk sėt ir eik namo LTR(Vrn). Tėvas treñkė ir nerūkia Btr.
8. tr. šnek. palikti, pamesti: Tokią gerą moteriškę paėmė, atvažiavo Vilniun ir treñkė Vlk. Treñk tokį lauk, kam jo (girtuoklio) tau reik Prn. Vyras pijokas buvo, tai jy treñkė jį Dg. Pagyveno su jąj ir treñkė jis ją Ktv. Treñkia motką (perekšlę) ir eina lest [viščiukai] Dg.
9. intr. Gs smogti, turėti atatranką: Būtų geras šautuvas, tik treñkia DŽ. Šautuvai inrūdiję, treñkia [petin] Lp.
10. refl. NdŽ judant, daužant rankas ar kojas šildytis: Ir jis dar treñkiasi, šildosi DŽ.
ǁ prk. ramintis, guostis, stengtis prasiblaškyti: Kai dar dirba, treñkiasi – užsimiršta Brž. Treñkias merga, susgavus vaiką Ktk.
11. intr., tr. šnek. smarkiai ką daryti (šokti, dainuoti ir pan.): Ka treñkė trūbininkai, ta treñkė – visa soda skleidės Vvr. Šokėjai trenkia, net žemė dreba Žem. Šokiai didžiausi, būdavo, šokam, treñkiam Slm. Ka šoksma, ka treñksma – dulkės rūks End. Kai vakare išeisim, tai treñksim dainą visi su broliais Snt.
12. intr. DŽ turėti kokį kvapą (ppr. nemalonų), atsiduoti (kuo): Pienas trenkia česnakais L712. Duonelė šito jau treñkia pelėsiais Krs. Vanduo geležia treñkia Dkš. Ka tę kokiom šaknim, kokiu alksniu treñkia [šulinio vanduo] Dg. Vanduo treñkia žolėm Šl. Jau mėsa senumu trenkia Klov. Lašiniai rudi, senumu treñkia, – kaip juos gali valgyt?! Mžš. Kokia čia mėsa – vėju treñkia Pv. Senos bulbės išleida neskanumą tokį, treñka kaži kum tokiu Krš. Sviestas pelėsiais treñkia Ll. Negardūs nūnai kopūstai, puodu treñkia ir neseka valgyt Nč. Kokis jūs nūnai viralas – dūmais treñkia Kb. Jų alus treñkia burokais Jrb. Negaliu gerti [degtinės], smirda treñka mun iš tolo, dunsu Rdn. Treñkia kaži kuo, gal žibalu Kdn. Didžiųjų žuvų mėsa nelabai skani – dumblais treñkia Škt. Iš tos šviesios, saulėtos dienos ji dar nenorėjo eiti į tamsią, dūmais trenkiančią gryčią V.Myk-Put.
| impers.: Iš visų kampų tik raugu treñkia Sn. Palatoje trenkia sukrešėjusiu krauju rš.
ǁ priminti ką, panėšėti: Tavo kalba treñkia Jurbarku Trg. Anie (Seredžiaus gyventojai) jau teip pasakys, treñkia į žemaičių [tarmę] Pžrl. Aš jau biškį an berną trenkiu, jau didesnis – par vienus metus paaugau Dj.
13. tr. JI342 drausti, barti.
14. intr. šnek. greitai važiuoti, bėgti: Jis treñkė namo KŽ. Nei dulkių, nei purvo, tik trenk ir trenk A.Vien.
15. tr. šnek. smarkiai, skubiai gabenti: Petras alaus bačką kad treñkia, tai treñkia! Slk.
^ Treñkia kaip velnias močią Slk. Kur tave biesas trenka? Kv.
16. refl. šnek. vykti, dangintis: Ten pirmiau buvo, tegu tę ir dabar treñkias Gs. Pas vieną pristojo – nepabuvo, tai dar treñksis pas kitą Dkš. Kur aš treñksiesiu nežinodama nieko? KzR. Pasigėrė, tegu namo treñkiasi Kt. Aš niekur netreñksuos, numie sėdėsu Slnt. Kožną vakarą kaži kur treñkas i tik apyaušriais pareita Šll. Kur jau vė trenksi̇́es?! Pns. Kokio galo trenktis dar kažkur, jeigu ir čia gerai? K.Bor.
17. išgerti, išmesti: Vakar suejom, tai galva galvon po litrą kap treñkėm, nei paeit negalėjom Al.
ǁ tr. gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): Ka treñka, ka treñka, žalčiai, sprogsta! Rdn.
18. tr. šnek. drožti, rėžti: Vokyčiai ka treñkė tokį prisakymą – visus gyvolius surašyti End. Nu, maželi, treñk lig dešimties! Tv.
◊ į gálvą (kam) treñkia (kas) apsvaigsta: Kai paskaitau, tai galvõn treñkia Dg.
į gálvą treñkti
1. apsvaiginti: Tuoj šnapsas treñkė į gálvą Jsv. Rods, mažai išgėriau, ale smarkiai treñkė į gálvą Rs. Saulelės spindulys treñkė man galvõn, labai vėmiau, uždegimas smagenų buvo Kpč.
2. staiga susigalvoti, rastis mintyse: Tai jam treñkia į gálvą KI83. Kas vaikuo į gálvą treñks, negali žinoti Akm.

į nósę treñkti skleisti stiprų, dažnai nemalonų kvapą: Treñka vaistai į nósę, su kum tavi ištepė? Krš. Surūgę drobužiai, jau taip treñka į nósę Krš. Susistovėję purvai treñka į nósę Rdn. Vyrams reik tokio dikalono (odekolono), ka treñktų biškį į nósę Krš.
liežùviais treñkti liežuvauti: Moters liežùviais treñkia tep Kbr.
[šlapiù] maišù (mazgotè) treñktas Mrc labai keistas, kvailokas: Sako, jos ir vyras maišù treñktas Zr. Anas buvo maišù treñktas, nesuskalbėsi, būdavo Vdšk. Šlapiù maišù treñktas tu, ar ką? Mrj. Jis kiuoktelėjęs, mazgotè treñktas Mrj.
úodegą į žẽmę treñkti padvėsti: Tai jau mūsų širvoji turbūt treñks úodegą į žẽmę Šmk.
žõdį (žodžiù) treñkti piktai ką pasakyti, drožti, rėžti: Aš jam kad sutikęs treñksiu žõdį! Mrj. Jis papratęs žodžiù treñkt Antš.
aptreñkti, -ia (àptrenkia), àptrenkė tr.
1. Rtr, KŽ apmušti, apdaužyti: Aptreñk grumslus ant dirvos su kirvpente J.
2. KŽ aptrypti, aplyginti: Kelias neaptrenktas N.
3. BŽ209 smūgiu apsvaiginti, pritrenkti.
| refl.: Dabar ką gi, apsitrenkęs ir ligoninėj gulėjau On.
4. prk. apibarti, sudrausti: Jei mergelė susidėjo su kavalieriais, aš apšumysu, aptreñksu Kv.
5. refl. Kkl, Brž, Rm, Pg, Dglš judant kiek apšilti: Buvau sušalęs, bet palėkiau varstą tekinas ir apsi̇̀trenkiau Ėr. Pabėk paskum rages, apsitreñk – juk sustyrai Žlp. Ar da vis kojos šąla, ar jau kiek apsitrenkei? Slm. Iš pradžios buvo šalta, o paskui, kai pradėjau dirbt, apsitrenkiau Bsg.
6. prk. atšvęsti (ppr. triukšmingai): Gerą balių aptrenkėm par Uršulines Šts.
7. apsiprasti, nebejausti skirtumo: Iš karto tik bloga naujoj vietoj, o paskum apsitreñksi, ir bus gerai Svn.
ǁ atbukti, pasidaryti nelabai jautriam: Vienas tiktai jo žodis, jog mano ausys, nuo lenkiškos kalbos apsitreñkę, nebenumaną lietuviškų žodžių smagumo (kirčio) A.Baran.
atitreñkti, -ia (ati̇̀trenkia), ati̇̀trenkė K, Š, NdŽ; N
1. tr. trenksmu (ppr. perkūnijos) atgaivinti: Atatreñka žolę grausmas Aln. Kol žilvitis griaustinio neatitrenktas, dūdos neišsuksi Grž. [Griaustinis] žemę atatrenkia, pradeda žolės augt LTR(Šmn).
| refl.: Kad gegutė pradeda kukuot ir griaustinis griaust, žemė atsitreñkia ir nabeiškadija žmonėm Žml.
| Ačiū Dievui, atsitreñks žemė, pradės viskas augt Lnkv.
2. tr. smūgiu priversti atšokti: Attrenksi klumpį prišalusį iššokęs iš lovos ir parbėgsi į trobą iš kamaros Grg.
| refl. J.Jabl: Mušk su pilvu, tai atsitrenks BsMtII161(Vb).
| prk.: Žodis toks, kad jauti, kaip jis nuo žemės atsitreñkia Pl.
ǁ KI121, Rtr triukšmingai, smarkiai atidaryti: Jis atatrenkė duris J. Staigiu judesiu atitrenkia jas (duris) plačiai ir, nežiūrėdama į daugybę siuvančių žmonių koridoriuje, šaukia Pt.
3. tr., intr. suduoti, atmušti (į ką): Laikrodis nebeina, gal sutrenkiau, bet į kietą daiktą, rodos, neati̇̀trenkiau Rm. Tos durys àttrenka į tą benkį Dov.
| impers.: Dar važiuojant ati̇̀trenka, matyt, kad dar yra pašalo Brs.
| refl. Š, KŽ: Atsitreñkti į akmenį BŽ278. Atsitrenkė pakaušiu į duris ir palengva susmuko rš. Atsi̇̀trenkė į lenciūgą [veršis], ka virto, i kojos pasistatė į viršų Bdr. Atsi̇̀trenkė į medį su mašina i nubrozgino visą šoną Jrb. Čianai toks molis, baltožemė: kuolą kalk, i atsitrenkia ant medį LKT272(Ps). Kur ratai atsi̇̀trenkia [į pašalusią žemę], tai lengva važiuot Lp. Užėjęs ant kalvos, lyg į ką atsitrenkęs, sustojo Tautrimas I.Simon. Šūvis pervėrė sermėgą, tačiau kulka ant knypkio atsitrenkė LC1885,43.
| prk.: In jį atsitrenki̇̀ kai į sieną Kt. Žodžiai atsitrenkia nuo tavęs, kaip žirniai nuo sienos Db.
4. tr. atblokšti, atsviesti: Atgalion atitrenkė CII236.
5. tr. KŽ, Šll judant atšildyti: Atitrenkė pirštus sušalusius J. Ne pro šalį būtų išlipus pabėgėti. Ir arkliui lengviau traukti į kalną, ir kojas atitrenki K.Saj. Led atitrenkiau kojas – tep šalta Rmš.
| refl.: Paleisk šunį: labai sušalęs, atsitreñks Dbk.
6. tr. Š, Ser, Lp, Lkv smūgiu pakenkti, atkrėsti: Jis man kap davė, tai ir jeknas àttrenkė Kb. Vyru[i] tai arklys ati̇̀trenkė širdį Pnd.
| refl. tr.: Atsi̇̀trenkė jeknas, ir nuog to vėžys papuolė Klt.
7. triukšmingai, greitai atvažiuoti, atbėgti, atjoti: Kas čia atatreñkia (atbarška) J.Jabl(Skp). Tuoj po vidudienio tik atatreñkia vaikai iš paežerės rėkdami, kad Algis prigėrė Dkk. Galų gale atitrenkia gydytojas TS1899,4. Pamatėm – širmu kumeliu atatreñkia pusbroliai Kvr. Atatreñkia, atūžia arklys piestu Šmn. Tik atatrenkia, atjoja vienas raitas per ūlyčią LTR(Kvt). Atitreñkia, atvažiuoja kaži kas Brž. Užgirdo apie vidunaktį – kas tę atatrenkia LTR.
| refl.: Kas ten do vienas atsitreñkia? Dkš.
8. refl. šnek. atvykti, atsidanginti (ppr. be reikalo): Buvo atsitreñkę tie pijokai čia, išginiau Krš. Atsitreñkusios bobos iš kaži kur Žg. Ko čia ta boba atsi̇̀trenkė neprašyta? Kt. Vėl tas prieplaka čia atsi̇̀trenkė Šn.
įtreñkti, -ia (į̇̃trenkia), į̇̃trenkė
1. intr., tr. FrnW, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rsn, Pgg, Vkš trenkiant pataikyti į ką, kliudyti: Perkūnija įtrenkė N. Jeigu perkūnas į̇̃trenkė, i sudegdavo namai PnmŽ. Perkūnas kluoną į̇̃trenkė Kt. Perkūnas teip skaudžiai treikė[ja], veizėk, būs kur i įtreñkęs Plt. Jeigut kur į̇̃trenka į medį, medį suplėšo Vg. Į trobą į̇̃trenkė, o žmona į stubą buvo Plšk. Perkūnžole rūko pirkias, kad perkūnas neįtrenktų LTR(Vrn). Dabar žaibas į tą medį į̇̃trenkė Jrk48-49. Jei į triobą perkūnas įtrenkia, ugnį galima užgesinti tik ožkos pienu BsMtI25. Jei perkūnas į ledus į̇̃trenka (esant užšalusioms upėms), nelauk gero pavasario Kv.
^ Kad tave perkūnas į devynius stuomenis įtreñktum! J.
ǁ intr. BzF190, KŽ prk. įsiskverbti, patekti: Karališkieji žodžiai visų vokiečių žemėsa įtrenkė TP1880,43.
2. tr. Š, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ įdaužti, įskelti: Marti į̇̃trenkė bliūdą, ir įplyšo J. Iñtrenktas kiaušinis Lb.
| refl. Š, KŽ: Indas įsitreñkęs nuo užgavimo, sugriūti nor J.
3. tr., intr. Q36, B, K, KŽ sumušti, suduoti, užgauti: Koją įtrenkti N. Mužikuo su keliu į užpakalį į̇̃trenkė Plng. Ir nešios tavę [angelai] ant rankų, kad neįtrenktumbei į akmenį savo koją Bb1Mt4,6.
| refl. tr., intr. N, K, KI70, KŽ: Galvą į šaką įsitreñkti, įsidaužti KI84. Akmuo, į kurį koją įsitreñkia KI83. Šėpis į uolą įsidaužė, įsi̇̀trenkė KII211. Dovydas įsitrenkė į vartus CII564. Krovinį išmetus laivas turėjo palengvėti ir ne taip smarkiai įsitrenkti į pasiektą seklumą SkvApD27,18(komentarai).
ǁ tr. pažeisti: Žmogus prisivertime, tai est tikruosa sopėjimuosa ir išgąsčiuosa sąžinės nuog zokano įtrenktųjų gauna atleidimą griekų MT81.
4. įstumti, įsviesti, įmesti: Pastvėrė dvi žuvis; iñtrenkė trobon Drsk. Kad būt intreñkus nor pale savim [į vandenį] Ktv. Intreñksim, ir suės tave kiaulės Stk. Tą [užmuštą] žmogų rado ravan iñtrenktą Dg. Į̃trenkėm į ratus [girtuoklį], ir važiuok Pc.
| prk.: Labiau bijokit to, katras i dūšią, i kūną gal įtrenkt į peklą brš.
5. intr. įkristi, pataikyti: Par karą įtrenkė [sviedinys] į koją, dėl to įsimetė rožė Lnk.
ǁ vožtelėti, suduoti: Reik įtreñkti tokiam į snukį, i neprasidės su mergoms Plng.
6. tr. netikėtai duoti, apdovanoti: Ilgai teks tau laukti, kol dėdė ką nors įtreñks Vkš.
7. intr. šnek. greitai, su triukšmu įvažiuoti, įbėgti: Tik spėjom pareit, piršliai ir intrenkė kieman kai perkūnas Dkk. Intrenkia intrenkia kieman šito mergytė su lineika, baisu, turto kiek, rūbų visokių LTR(Pnm). Vaikai iñtrenkė gryčion kai kumeliai ir pribudino Dkk. Jau ruošėms miegot, ir iñtrenkė moma Sv. Kai intrenkėme į Piatigorską, saulė buvo dar aukštai A.Vien.
| refl.: Atskubėjęs įsitrenkiau į kambarį rš.
8. tr. šnek. įgerti, įmesti: Kaži ką vyriškas sakytum, jei pati rytą parsivilktum įtreñkusi, susmirdusi Rdn.
9. tr. šnek. įtaigiai pasakyti, išrėžti: Įtrenkė pamokslą, už tą ir išvežė Šts.
◊ į metùs (į ámžių) įtreñkti pasenėti: Įtreñkę į metùs jau gerai Vn. Jau jis įtreñkęs į metùs Erž. Ji pati, neskaitant rieškutės popieriukų, nieko neturi ir jau merga, į amžių įtrenkusi I.Simon.
ištreñkti, -ia (i̇̀štrenkia), i̇̀štrenkė
1. tr. NdŽ trenkiant padaryti, išmušti: Kai perkūnas trenkė, i i̇̀štrenkė prūdelį Šd.
ǁ refl. BsPII63(Kln) pažirti, pabirti (ppr. nuo smūgio): O kada patrenkė į žemę pūrą, išsitrenkė iš pūro daug piningų aukso ant žemės DS79(Rs).
2. tr. K, M, L, Rtr, BŽ76, KŽ staigiu smūgiu išmušti: Brolis i̇̀štrenkė man iš rankų kultuvą dėl to, kad rikdžiau kulti Š. Skydai, ištrenkti iš rankų, lėkė į šalis V.Piet. Pamišo, matai, visiems ir žemė, ir liuosybė, kad maskolius ištrenkė ginklą iš nagų! A1884,156. Ir tau kilpinį iš tavo kairės išdaušiu (ištrenksiu), ir tavo strėlas iš tavo dešinės išmesiu BBEz39,3.
3. tr. Rtr, NdŽ išdaužti, iškulti: Langą i̇̀štrenkė, tik dundena dundena (šaudo) PnmR.
4. tr. M smūgiu išsviesti, išmesti (iš kur): Nevažiuok arkliu iš kalno, bo tave ištreñks! LKT223(Jon). Dievas liepė perkūnui velnius ištrenkti iš dangaus TDrI130(Plv).
| Jau šieną i̇̀štrenkė (iškrovė) Iš.
| prk.: [Su knyga] kad gerai kliudęs, ištrenktų̃ ar visą mokslą, ar tai kokią dalį [iš atminties] BM39(An).
ǁ LVI820, Vlk pašalinti, išblokšti: Ištreñkti mušeiką pro duris DŽ1. Girtą iš autobuso ištrenktáu, ir gulėk an kelio Pv.
| Iš traktoristų i̇̀štrenkė Trk. Itą mokytoją i̇̀štrenkė kitur Pls.
5. išmesti (kur), numesti, nusviesti (ppr. kaip nereikalingą): Užpykau ir i̇̀štrenkiau ją (gėlę) Rm. Kašiką ištreñk priemenion Dg. Eidamas ištreñk tą lanktį į prieangį Pc. Karvę papjovė, o vidurius ištrenkė in lauką Krn.
6. tr. smūgiu sužaloti, pakenkti, išmušti: Daba čia akį buvo ištreñkęs tas Jonelis jau Trk. Dar jis ir broliui kelis dantis ištrenkė prš.
| refl. tr. Š, KŽ: Išsi̇̀trenkiau koją iš nario J.
7. intr. kiek laiko trinkėti, bildėti (ppr. važiuojant): Visą naktį i̇̀štrenkė keliu pro šalį važiuodami iš turgaus žmonės Š.
8. smarkiai, triukšmingai išskubėti: Išvažiavo, i̇̀štrenkė Š. Sėdo ir i̇̀štrenkė kaip grausmu Ds. Išgirdo senelis su bobute, kad susiedas pasikinkęs arklį ištreñkia su ratais daktaro parvežt ton ūlyčion Kp. Jau valanda bus, kaip i̇̀štrenkė kermošiun Užp.
9. išvykti, išsidanginti (ppr. be reikalo): Vakare jau žiūrėk – išsi̇̀trenkė kur, tai paryčiu grįžta Slv. Perkūnai žino, kur ans išsi̇̀trenkė! Šll. Išsitreñkia visi iš namų, aš viena trūsiu Gs. Kur jau išsi̇̀trenkė tiej vaikai? Pns. Išsi̇̀trenkė į kokį pasvietį, ką ten sugainiosi! Krš.
10. tr. šnek. išgerti, išmesti: Susėdę vyrai i̇̀štrenkė po butelį alaus, po pusbonkį degtinės Jnš. Puslitrį i̇̀štrenkė ir eina galvas užlaužę Vlk. Ìštrenkė pusbutelį bematant Kltn.
11. tr. šnek. suruošti, surengti: Balių i̇̀štrenkė dideliausį Žr.
◊ bùrną ištreñkti išgerti (svaigalų): O ką dirbs, jei nori bùrną ištreñkti?! Krt.
kai̇̃p iš perkū́no rãgo i̇̀štrenktas labai greitai (bėga): Parbėgo kai̇̃p iš perkū́no rãgo i̇̀štrenktas Šts.
nutreñkti, -ia (nùtrenkia), nùtrenkė
1. tr. K, M, L, Rtr, DŽ, KŽ užmušti (apie žaibą, elektrą): Perkūnas jį nùtrenkė KI248. Nuo perkūno nutrenktas N. Perkūno nùtrenktas NdŽ. Kaip davė perkūnas, žmogų nùtrenkė Rm. Stovėjo po medžiu, i nùtrenkė Jrb. Kepurė tolyn nunešta, sveika, o žmogus [žaibo] nùtrenktas Svn. Dideli lytai užeidavo, ta graustinis nutreñkdavo, ta uždegdavo Krž. Užėjo lietus, arklius paliko ir ejo į gryčią, o arklius nùtrenkė Grž. Šitai, ka perkūnas nùtrenka žmogų, ta tą sykį reik į žemę kasti Žlb. An kapų [žaibas] nùtrenkė dujan Pnd. Ganinklos[e] nū̃trenkė žmogų an vietos Brs. Jagu nenutreñktas žmogus būsi, tai da išbėgsi Antš. Penkis jaučius nùtrenkė [elektra] negyvai Krs. Jį nutreñks tos lektros (elektra), ka tei[p] girtas eis Erž. Tik kad davęs perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs LTsIV588. Perkūnija trenkdama kožnąkart velnūkštį nutrenkia, per tai jie pusėtinai išbaigti ėsą BsMtII56(Tlž). Viešpatie, tarnas manas guli namuose oru nùtrenktas DP73. Vienas arty sargybės stoviąsis žalnierius taipojau nu žaibo nutrenktas Kel1881,158.
| A perkūnija nùtrenka, aba teip vė[ja]s išverta [medžius] Vž. Miške medį kur nutrenkė griaustinis, tą į sieną nedės Bsg.
^ Kad jį perkūnas nutreñktų! NdŽ. Kad tave perkūnas (apačioje kad tave dievaitis) numuštų, nutrenktų B355. Kad tave perkūnas nutrenktų vidury žiemos! LTR(Šmk). Karalius kaip perkūno nùtrenktas stovėjo Sch170. Kaip tavęs perkūnas nenutreñkia tokios glušės?! Skrb.
| refl.: Tas nusi̇̀trenkė su elektra, gražus vyras buvo Erž.
ǁ ištikti, paralyžiuoti: Būta dėl ko apsimesti paralyžiaus nutrenktam. Kaip dieną aišku – jo sąžinė nešvari rš. Paralyžiumi nùtrenkė gulintį lovoje DP346. Nùtrenktos yr kojos tavos, jog ant kelio Viešpaties prisakymų pažygėt negali, nùtrenktas liežuvis tavas ant įvadinimo ir garbinimo vardo Viešpaties DP350.
2. tr. užmušti, nudėti: Akmuo taip jam pataikė į galvą, jog jį tuojau negyvai nùtrenkė NdŽ. Ale būtų nutreñkęs vietoj[e], i viskas Trk. Perėmė ir nùtrenkė Švnč. Ka duotų valią, tujau nutreñkčiu Varn. Močia, paėmus kačergą, genio nekliudžius, ė vaiką nutreñkus BM51(Skp). Vienu šūviu nutrenkiau tris kurapkas rš. Kaip atsirado mašinos, nebgalėjo su kumelaičiais važiuoti, tujau nutreñktų tą kumelaitį End. Kirviu kaip dėjo, nùtrenkė Rk.
ǁ smūgiu apsvaiginti: Vaikis siūlė nutrenkti peniukšlį kirpente ar kūle į kaktą ir tada sau be vargo padurti M.Katil.
ǁ prk. priblokšti, apstulbinti: Mane šitas stebuklingiausias iš visų matytųjų reginių stačiai nutrenkė Šlč. Vagis, nutrenktas karaliaus išminties, puolė veidu prieš jo sostą S.Nėr.
3. tr. H155, Rtr, Š mušant, kliūvant užgauti, atmušti: Jis rankas nutrenkė lauždamas medį J. Man labai ranką nùtrenkė kirvis, kai tu mušei su šlėga Alk. Nùtrenkiau ranką, ir dabar tirpsta Upt. Oi, oi! – suriko senis, – visą subinę nùtrenkiau BM195(Krkn).
| refl. tr., intr. H155, R29, MŽ38, MŽ2187, Sut, NdŽ, DŽ1, KŽ: Užbėgmi ant ko, užsigaunu, nusitrenkiu į ką R25, MŽ32. Nusitrenkiu koją R, MŽ. Koją nusitrenkti į ką N. Žmogus nùsitrenkė koją, kad ančkrito ant jos rąstas J. Laimė, kad kojos kaulas nenusitrenkė Snt. Nusi̇̀trenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva Slm. Nusi̇̀trenkiau alkūnę į sieną Ėr. Javus kulant vieną ranką nusitrenkė Kin. Kogidėl? Jog ne iš vieros, bet kaipo iš darbų zakono (tai ieškojo). Nes nusitrenkė ing akmenį pasižeidimo BtPvR9,32.
ǁ numušti, užgauti suduodant: Graibykis čia, kol nutreñksu nagus! Vvr. Nekišk prie vielų nagų: rankas nutreñks Krš. Sako [gydytojai], a kokią gyslą a nė[ra] nutreñkę galvo[je] Trk.
| Sunkiai padirbau prie burokų, tai širdis pradėjo mušt, nervus nùtrenkė Nj. Patsai sau elektriška mašina rankos nervus teip nùtrenkė, kad jau rankos nesuvaldo A.Baran.
4. tr. daužant atskirti, numušti: Mašinuojant juo nū̃trenka miežio akuotus, o su spragilais nenū̃trenka akuotų Šts.
| refl.: Vežant reik aulius aukštynokus atversti, idant medaus koriai nenusitrenktų S.Dauk.
ǁ refl. pririštam nusitraukti: Bernas, velnias, priėjęs prie Velzebubo, tėškė su krapyla kelissyk į akis, tas nusitrenkė ir išbėgo BsMtII9(Nm).
ǁ prk. numušti, sumažinti: Nùtrenkė mokestį Vrn.
5. tr. Rtr, Š, KŽ staigiai, stipriai nusviesti, nublokšti, numesti: Jį arklys nùtrenkė nuo balno DŽ1. Arklys pasibaidęs mane nùtrenkė NdŽ. Tas arklys baidos – ans muni nutreñks Trk. Kap pasistrošino arklys, ir nutrenkė mane nuo balno Mrk. Būt nutreñkęs arklys Gs. Matai, įsikaustę visi kaip varlės kiauše: negreitai tokį nuo žirgo nutrenksi!.. V.Krėv. Ak, iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes! S.Nėr.
| prk.: Iš gerovės aukštybių senatvėje generolas įvykių nutrenkiamas į elgetos padėtį rš.
^ Kad juos perkūnas nutrenktų į pat peklos dugną! V.Myk-Put.
| refl. tr.: Elena nusitrenkė pasistiepus nuo pečiaus išdžiūvusių šakalių V.Krėv.
6. tr. šnek. smarkiai ar nevykusiai numesti, nublokšti: Nùtrenkė pliauską nuo peties ant žemės NdŽ. Paėmė už apikaklės, apsuko apsukęs ir nutrenkė į patvorį BIII204(Škn). Tuos nùtrenkei [marškinius], kitus apsivilkai Iš. Tik žiūrėk – viedrą į šulinį nenutreñk! Jrb. Ar čia tavo kaliošai nutrenkti̇̀? Pc. Mergšė tyčia vieną blyną nùtrenkė an grindų Srj. Tuojaus velnias raštus man nùtrenkė po kojų LB230. Nutrenkė po plynių pančius, kaliniams duris atvėrė B.Sruog.
| refl. tr. Mrj.
ǁ išsiųsti (ppr. į nuošalią vietą): Tik saugokis, ka nenutreñktų į pašalį Ub. Jau kelinta savaitė kurso draugai nieko kita ir nekalbėjo, tiktai kaip čia bus pavasarį, kur nutrenks likimas rš.
ǁ prk. liautis, atsisakyti ką daryti: Šnapšę nū̃trenkiau į šalį, nebgeru Varn.
ǁ palikti, apleisti, pamesti: Ant kelio per Didįjį karą nùtrenkė kas mažą vaiką Žž.
7. tr. SD428, Sut, N, KŽ trenksmu apkurtinti, nustelbti (ppr. garsą): Nutrenkiu, nukurtinu SD220. Kurčias, negirdžiąs, nutrenktas SD60.
| Pagadinau aš ausį: ma[n] labai diegė tą ausį, pavilgiau komparavo spirito, vatos įkišau i nùtrenkė būgnelį Lkč.
ǁ prk. užgožti: Nutreñkti (balsą) BŽ96. Tranksmas eižomų nu perkūnijos akmenų ir medžių su ūžesiu krušos ir lytaus nutrenkia ne vien balsus rykaujančių, bet ir pačių trimičių S.Dauk.
ǁ prk. nustelbti: Žmonės mato: tu akių neišdursi, savo kalbom nenutreñksi Skr. Inspektorius pasišaukė pišorių ir norėjo visu pirmu nutrenkti šauksmu ir gandinimu, kad išgautų tiesą TS1896,7.
ǁ pašalinti veikimą: Šarmas rūgštį nùtrenkia, ir jos gaižumas prapuola Mrj.
ǁ sumažinti, susilpninti: Skausmą laikinai nùtrenkė Mrj.
8. intr. šnek. greitai ir ppr. triukšmingai nuvažiuoti, nudardėti: Pasikinkęs arklį nùtrenkiau į miestą DŽ1. Kažkas į didžiąjį [kaimo] galą su ratais teip smarkiai nùtrenkė Jnšk. Nutrenkė ir nutrenkė su savo račiukais kiek tik kerta Grž. Geru arkliu netruksi kermošiun nutreñkt Ds. Antanas Puodžiūnas išnešė iš vidaus antklodėn susuptą savo žmoną, padėjo ją į vežimą ir, riktelėjęs kaži ką Agnieškai, nutrenkė nubrazdėjo toliau nuo gaisro vietos A.Vien.
9. tr. šnek. nudanginti (ppr. be reikalo): Kur tave nelabasis nùtrenkė! DŽ1.
| refl.: Bala jį žino, kur jis nusi̇̀trenkė DŽ1. Paklausk, kur aš nebuvau nusitreñkęs! Slnt. Kur jau buvai nusitreñkęs tiek čėso?! Pns. Kad ir nusitrenkia kaži kur, lyg čia mažai tų vakarėlių! Mrj.
10. tr. nuraminti, nuslopinti, numaldyti: Eš nutrenkiu ir nuramdau savo kūną, jeib kitiems nesakyčiau (nemokyčiau), o pats kaltas būčiau BPII168.
| refl.: Jie patys (priešininkai) tur nusitrenkti ir pulti (mirti) RBPs27,2.
11. tr. pasmerkti: Siųstas … buvo žaltys … nuog velino moteriškėsp, idant … nutrenktų visą giminę žmonių DP598. Priderąs daiktas yra …, idant berneliai, kurie svetima nuodėme, tai yra pirmagime, yra nutrenkti, idant svetimu intikėjimu būtų pagelbėti DP227.
ǁ išjuokti, pažeminti: Tie teipag, kurie buvo nukryžiavoti su Juo (Kristumi), nutrenkė Jį Ch1Mr15,32.
12. tr. šnek. nuvalkioti, niekais nuleisti, nualinti: Vienas du metai – ir nutreñks žemę [be mėšlo] Gs.
| refl. Rm: Nusitreñkęs bernas – kas galia už jo eit! Sml. Kad jis buvo nusitreñkęs, jokia kita merga nebūt ėjus Mžš. Naktim nesivalkiok – nusitreñksi Ėr.
13. tr. šnek. triukšmingai ką padaryti (atšvęsti, atšokti): Nū̃trenkėm balių, krikštynas Šts. Prygrindė[je] esu ne vieną polką nutreñkusi Sd.
◊ ×vógą nutreñkti mirti: Tas prūsas Trempas jau vógą nùtrenkė Plv.
patreñkti, -ia (pàtrenkia), pàtrenkė; H155, R, MŽ
1. tr. KŽ kiek suduoti, sukirsti, trinktelėti: Aš tyčia pàtrenkiau duris, kad išgirstum Rm.
ǁ sukrėsti: Nepatrenk rašančiam J. Jei grižą turi, tai reikia padėti ranką ant slenksčio ir su kirvio penčia duoti par slenkstį, kad patrenktų, tai atšoks į vietą LTR(Rs).
2. intr. NdŽ kelis kartus trenkti, patrinkėti (apie perkūną).
ǁ padundėti: Kai patreñkia [patrankos], nušviečia, paskui vėl te sutemsta Sb.
3. tr. N ištikti, mušti: Stabas jį patrenkė, kad daugiaus kalbėti negalėjo RB1Mak9,55.
| Eik į šalį, patrenktàsai! Jnš.
4. tr. NdŽ, KŽ pamesti, patėkšti: O kada patrenkė į žemę pūrą, išsitrenkė iš pūro daug aukso piningų ant žemės BsPII63.
ǁ prk. daug duoti, teikti: Lauk, patrenksiu, o pats negali pasidaryti! Ll.
ǁ prk. mesti, palikti, atsisakyti: Ištekėjo piemenė, pàtrenkė mokslą, viską Iš.
5. tr. smūgiu sužaloti, pagadinti: Pernai pàtrenkė krūtinę besiveikiant (besiimant), tai šįmet pas daktarus ir pas daktarus Skr. Patreñksu koją paršeliuo, bet sugausu pririšti Lk. Pàtrenkė drigantas stibuklį, i gavom pripjauti arklį Šts. Ūkininkas kulia spragilu, o velnias žardkarčia daužo kviečių šaknis ir patrenkė savo rankas LTR(Tt).
| refl. tr., intr.: Nervos, matai, pasi̇̀trenkė smarkiai, palikau ligonis Skdv. Jis kojas buvo pasitrenkęs [iš aukšto bešokdamas] LC1881,26.
6. triukšmingai ką padaryti (padainuoti, pagriežti, pašvęsti ir pan.).
7. tr. NdŽ smarkiai pabarti.
8. intr. NdŽ turėti kiek nemalonų ar neįprastą kvapą, atsiduoti.
9. tr. šnek. nudžiauti, pavogti: I pàtrenkė muno peilį Krtn. Nė veizėte neapsiveizėjau, kaip kažin kas kirvį pàtrenkė Slnt. Kad ma[n] ją (užrašų knygą) kas patreñktų, aš daugiau nerašyčiau Rg.
10. pasigerti, apsisvaiginti.
partreñkti, -ia (par̃trenkia), par̃trenkė
1. tr. N, K, Rtr, DŽ, FrnW, KŽ pargriauti, parblokšti: Jis par̃trenkė bulių NdŽ. Par̃trenkėm kiaulę, i nudūrė Mžš. Dviratis par̃trenkė vaiką Rm. Pasispardė [ožiukas], partrenkė senelį ir nulėkė sau oru SI250(Rdn). Žmogus su didele dėže bėgdamas partrenkia klouną ir pats parvirsta J.Gruš. Tu aplenkei sanitarinę mašiną, partrenkei dviratininką ir nušvilpei nė nesustojęs K.Saj.
^ Jį ir snergliu partreñktum (toks silpnas) Tr.
| refl. tr.: Tas vilkas an krūtinės ir parsi̇̀trenkė jį Dsm.
ǁ prk. sukrėsti, priblokšti: Žinia par̃trenkė ją NdŽ. Par̃trenkė muni, kaip sužinojau [apie nelaimę] Grd.
2. tr. primušti: Eikit į žirnius, dar kas partreñks Rd.
3. triukšmingai parvažiuoti, parvykti: Mes da guliam, o jy iš pieninės jau partreñkia Mžš. Su naujais ratais par̃trenkė Sdb. Kelios jūs tę vakar iš Žagarės par̃trenkėt?! Škn.
| refl. NdŽ, DŽ1.
4. tr. šnek. triukšmingai parvežti, pargabenti: Ne piemenį, o tikrą ąžuolą partrenkiau! – šyptelėjo Poviliokas J.Balt.
5. parsibastyti, parsidanginti: Iš kur teip vėlai parsitrenkei? Slnt. Jau biesas – nei pietų parsitreñkia, nei nieko Jnk. Aplakstė aplakstęs pusę svieto ir vėl čia parsi̇̀trenkė Lkč. Ko jis čia parsi̇̀trenkė, ar negalė[jo] tę būt?! Gs. Visą dieną kažkur daužėsi, o vakare parsi̇̀trenkė namo Jnš.
pértrenkti (pertreñkti), -ia, pértrenkė Rm, Slm
1. tr. trenkiant perskelti, perdaužti: Pártrenkiau pusiau indą J. Ans jau gal turėti kokiu du šimtu metų, tas ąžuolas; y[ra] buvusi perkūnija, aną trenkusi pártrenkusi Jdr. Su stabulės galu anam partrenkė tą kaulą – sutrupino aną Štk.
2. tr. Rdn labai smarkiai užgauti, suduoti, permušti: Nelįsk, pártrenksu kaip šunį Krš. Gerai, ka kas i pártrenktų tokį pasiutusį Vdk. Tik par aguonos grūdą mani nepártrenkė (nesuvažinėjo) Pc.
^ Eina kaip pártrenkta Žg.
3. intr. šnek. su trenksmu perbėgti, pervažiuoti: Arklys kaip griausmas par tiltą pértrenkė Slm.
4. tr. padaryti kitonišką, permušti, užgožti: Pasitepa su kum tenai, paplauna, pártrenka tą žilumą – pasijaunina Krš.
5. tr. šnek. neduoti baigti, šiurkščiai pertraukti (kalbą): Bešnekant ana muni pártrenkė Krš. Stačiūkė, begėdė – kaip ana vyresniam kalbą pártrenka! Rdn.
6. refl. Jz persiimti, išbandyti jėgas: Pérsitrenkit, katra drūtesnė Krn.
7. tr. Vlk, Lp paskelbti užsakus.
pietreñkti, piẽtrenkia, piẽtrenkė (dial.) žr. pritrenkti 6: Pỹtrenkė mašina žmogų, ir šalin buvo (mirė) Šlu.
pratreñkti, -ia (pràtrenkia), pràtrenkė
1. intr. NdŽ trenkiant (ppr. žaibui) nepataikyti.
2. tr. NdŽ pramesti, prasviesti pro šalį.
3. tr. K, KŽ pramušti, padaryti skylę: Titus ant pylimų ožius užgabenti ir su tais mūrus pratrenkti paliepė Jrk. Ledą pràtrenkiau ir išėmiau lydeką, pri ledo prisiklojusią Šts.
4. tr. mušant sužeisti: Kiekvienas neišmanėlis gali pratrenkti galvą rš.
| tr. KŽ: Koją, ranką prasitreñkti KI121. Galvą į mūrą (trenkdamas) prasitreñkti, prasidaužti KI354.
5. su trenksmu pravažiuoti, praskubėti: Trečioj valandoj tai keliais arkliais pràtrenkė Slm. Neužvažiavo žentas pas mus, pràtrenkė pro šalį namo Ds. Caras pratrenkė, prašvilpė kaip viesulas pro šalį J.Bil.
6. intr. šnek. trenkiant praleisti laiką: Pràtrenkėm visą naktį uliodami M.Unt.
7. tr. šnek. pragerti, praleisti girtaujant: Pràtrenkė septynius rublius i parejo šlitinas Krš. I munasis pràtrenkė dešimtį rublių Rdn.
pritreñkti, -ia (pri̇̀trenkia), pri̇̀trenkė K; N
1. tr. Š, FrnW, NdŽ, KŽ trenkimu apsvaiginti: Vieną žmogų perkūnas užmušė, vieną pri̇̀trenkė PnmŽ. Tuo kartu tai kitą pri̇̀trenkė berniuką, te nelabai toli, kaimynystoj, ale anas atgijo LKT329(Ktk). Nešė oran pri̇̀trenktą, kasė žemėsna, ale atsigyvelėjo Vdn. Anksčiau visos žuves su ikrais buvo, dar̃ jy (žuvis) pritrenktà [elektra] – vaisiaus neturi Dg. Žmona, kaip išsinešė su pritrenkta mergyte pas Milašiūnienę, taip namo ir nebegrįžo A.Vien. Ans pritrenkė gyvatę šiandien J.
^ Stovėjo lyg pri̇̀trenktas DŽ. Kaip ant jo visi puolo, tai dabar kaip pri̇̀trenktas Antš. Jūs mane kap su žaibu pri̇̀trenkėt Rmš. Kad tave kur griausmas pritrenktų! rš. Visi nutyla lyg pritrenkti I.Simon.
ǁ prk. sukelti staigų nemalonų jausmą ar stulbinantį įspūdį: Aš buvau pritrenktà nuo tokios žinios Smln. Pasijutau baisiai pritrenkta, didelė nemokša, nieko, ničnieko nežinanti kvailė I.Simon. Bet motina būdavo taip pritrenkta tėvo teisybės, kad tiktai linkčiojo galvą ir kalbėjo labai kaltu balsu J.Balt.
2. tr. KŽ, DŽ1 trenkiant užgauti ar sužeisti: Kap tus arklys šoko viršu, pri̇̀trenkė mane, bet nesužeidė Kpč. Ją čia buvo arklys pritreñkęs, tai ligoninėj gulė[jo] Švnč. Vyrui nulaužta koja, o žmona stipriai pritrenktà NdŽ. Šitą ranką kai ma[n] pri̇̀trenkė, tai ir dabar negaliu pakelt, kad ką noru paimtie Vlkv. Vienam [žmogui] tik kojos buvo pri̇̀trenktos Pnd. Ana muni prỹtrenkė su durėms Krš.
| refl. BzF190, Š, FrnW, NdŽ, KŽ: Nukrito nuo taukšto, prisitreñkus buvo Jrb. Petras prisitreñkęs su motociklu buvo, tris savaites pragulėjo Krs. Tai vėl nusigandimo Janei buvo, kai sužinojo, kad vaikas prisi̇̀trenkė Slm. Jau kaimynas buvo betveriąs jiems (vaikams) už nugaros, tik tum tarpu parvirto ir prisitrenkė LTR(Žgč).
3. tr. prigriebti pažeidžiant: Speigas pritrenkė bulves (ausis, nosį) Skdv. Pri̇̀trenkė šaltis žolynus Mrc. Pri̇̀trenkė šalna [bulves], sausuma, dykiai nukasė bulbes Mrc.
| prk.: Kap pri̇̀trenkė mane toj liga, tai dabar aš ne darbinykas Nč.
4. tr. smūgiu pridaryti: Durys tik pri̇̀trenktos buvo Dg.
5. intr. trepsėti, mušti taktą (koja): Ans visumet grajydamas su koja pri̇̀trenka Vvr. Tie padai buvo mediniai, nu ka pritreñksam šokdami, ka būs ko klausyties Klk.
6. tr. šnek. smarkiai primušti, prilupti: Pritreñkti gerai už tokį darbą aną ir tegul žinos tuokart Vvr. Pasakysiu kokį žodį – do pritreñks girtas Klt. Žadėjo su durėms pritreñkti už liežuvį Krš.
7. refl. FrnW judant, daužant susišildyti.
ǁ FrnW prk. užsimiršti, nusiraminti.
8. tr. šnek. pripilti kupiną, pritvoti: Pri̇̀trenkė lėkštę – pajudint negal, liejas Erž.
9. tr. šnek. sugauti, susičiupti: Prỹtrenkė vagį Šts.
10. tr. prk. ginčijantis įveikti, nugalėti: Prỹtrenkė kaip lydeką, užrokavo Šts.
11. įkaušti, pasigerti.
| refl. NdŽ: I muno vyralis prisitreñkęs beparkūjavo iš patalkio Šts.
◊ lýg [šlapiù] maišù pri̇̀trenktas Klvr puskvailis: Jis toks, lýg šlapiù maišù pri̇̀trenktas Dkš.
sutreñkti, -ia (sùtrenkia), sùtrenkė K; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 garsiai sudundėti, sugriausti: Reikia, kad lytų ir grausmas sutrenktų̃, tada žolė auga Aln. Vėl žaibas ir griaustinė tankiai sutrenkė Žem. Kai pavasarį sutrenkia griaustinis, tada jau galima eit maudytis LTR(Šmn). Gegužės pabaigoje sutrenkia pirmos trumpos, bet smarkios perkūnijos Vr. Grėtikė labai nusigandusi, kai perkūnija sutrenkusi I.Simon.
| impers.: Akių mirksnyje ugnis blykstelėjo, ore sutrenkė – ir vienos gazelės nebėra Blv.
2. intr. imti trenkti, trinksėti: Nuo Palėvenės, tos su dominikonų vienuolyno baltu mūru, sutrenkė, sudundėjo arklių kanopos J.Balt. Eina eina, užgirdo – sutrenkė rateliai LTR. Ūmai būstinės durys taip sutrenkė, jog garsas nuaidėjo tartum šūvis rš.
3. tr., intr. smarkiai vieną su kitu sudaužti, sudurti: Aš kelis iš jų sùtrenkiau vieną į kitą makaulėmis NdŽ. Einam, Lauryną pasišauksim, sutrenksim stiklinėm, kad žiežirbos iš akių pasipiltų! J.Balt.
| refl.: Kaip pradės [perkūnas] padangėse akmenis leisti, tai net žarijos ritasi, kaip akmens susitrenkia BsMtI24. Susitrenkė šime ryte vienas bėgąsis trūkis su vienu stovinčiu Kel1881,58.
| Laivai susi̇̀trenkė į uolą NdŽ.
4. tr. N, Rtr, KŽ staigiu, stipriu smūgiu sukulti, suskaldyti, suardyti: Sutrenkiau bliūdą J. Anos tą uzbonuką užkart sutreñks Dv.
| Buvom prieg remontų, kur sutrenkti namai [karo metu], sumušta Kpč. Perkūnas sùtrenkė gūžtą, ir starkas išlėkė, o jo vaikas sudegė Ps.
| refl.: Ką veiks tau molio puodas prie varinio puodo, nesa jei susitrenkia, tada jis pagenda CI89.
5. tr. kiek sukrėsti, suduoti: Tik nereik sutreñkt, biškį jeigu tarkšt, i sprogsta [parakas] Škt. Kap sùtrenkė [ginklą], ir šovė Pls. Ką ji padarė, ar sùtrenkė [lempelę], ar ką, kad nedega Db.
6. intr. NdŽ staigiai, smarkiai suduoti, sukirsti, smogti: Sutreñkti kumščiu į stalą DŽ. Kad sutreñks sutreñks į stalą! Grž. Su koja sùtrenka supykęs Rdn. O šeimyną, vaikus – kad sutrenks koja į žemę, tai skliundžiumis visi lekia, kur tetės liepiami Žem.
7. tr. Rtr, NdŽ smarkiai užgauti, sumušti ar sužeisti: Rąstas koją sùtrenkė DŽ1. Aš lėkiau, sùtrenkiau koją Ob. Mane tik sùtrenkė tus arklys, nesužeidė Kpč. Karvė sùtrenkė man galvą Rm. Galvą buvau sutreñkęs geležia Švnč. Jam sùtrenkė galvą i prakirto Jrb. Sùtrenkė medžias [tėvui] galvą Ktk. Vištos minkštkiaušius laido, musėt kas nors sùtrenkė Lkv. O kur smarkiai sùtrenkta ar užgauta – apvyniot bulbių lapais, visiškai apleidžia tą sutinimą Upn. Vabolė krito ant žemės, tris kartus apsisuko, nebagei galvą sùtrenkė PP11. Jei gyvą raumenį sutrenksime, raumuo tatai pajunta rš. Visus nervus sùtrenkė Erž.
| refl. tr., intr. N, LL316, Š, DŽ1, KŽ: Krisdamas taip susi̇̀trenkiau, jog buvau nustojęs sąmonės NdŽ. Vakar puoliau an ledo ir susi̇̀trenkiau – tai ir šiandien dar sopa Krkš. Krito aukštynyka, galvą susi̇̀trenkė Bb. Tapenaus, tapenaus in daikto, negalėjau paeit sustreñkus Klt. Susi̇̀trenkiau kelį į akminį Trk. Jug buvau susitrenkusi, bet Dievas mylėjo, neprisimetė liga Plng. Nuog bažnyčios nupuolė, labai sùstrenkė Mrc. Iškrito iš vežimo ir labai susitrenkė S.Stan. Susimušė galvelę, susitrenkė širdelę (d.) Mrj.
8. tr. Ser smūgiu atkrėsti, atitrenkti: Sùtrenka rankas su lapsėtuvais kulant, atsiviepsi lig ausų Šts.
9. tr. trenkiant įlaužti: Sutrenktąją nendrę jis nesudaužys ir gruzdantį knatą jis neišgesys brš.
10. intr. uždrožti, suduoti: Sutreñks gaspadorius, i klausys Yl.
11. garsiai, kurtinančiai suaidėti (apie muziką, dainą); imti triukšmingai griežti ar dainuoti: Gatvėj sùtrenkė orkestras DŽ1. Sutrenkė muzikantai, sudaužė kojomis į žemę šokėjai Žem. Sutrenkė būgnas, užgeso elektra salėje J.Balt.
12. tr. NdŽ sudrausti, subarti: Sùtrenkiau vaikus, kad spiestų lygu apsėsti Šts. Sudraustų [klebonas], sutrenktų, ir liautųsi ta apsimetėlė piktinus žmones S.Čiurl.
13. įveikti, nugalėti: Aš tavo žirgus ir raitelius sutrenksu CII1039. Dangaus žvaigždės kris ir danguje esančios galybės bus sutrenktos brš. Todėlei drebėkit jūs, puikūs valdovai, sutrenks jus lygybės pajėga rš.
14. refl. šnek. susirinkti, susibėgti: Jaunimas susi̇̀trenkė į padūkimą Prn.
15. tr. šnek. drožti, rėžti (kalbą, šokį ir pan.): Sutreñkiam smarkiai dainą, vyrai! Dr.
| Sutreñkiam abidvi, supletkavojam apie jaunimą, apie blogybes RdN.
ǁ NdŽ triukšmingai atšvęsti: Ne aš būsiu, jeigu nesutrenksim vestuvių! J.Balt.
◊ į ãslą (į bãtą) sutreñkti smarkiai pašokti: O vakare tai gali į aslą sutrenkti M.Katil. Sùtrenkėm į bãtą par Kalėdas neblogai Lk.
užtreñkti, -ia (ùžtrenkia), ùžtrenkė
1. tr. K, M, LL315, L, Rtr, Š, DŽ, FrnW, KŽ su trenksmu uždaryti, užverti, užversti: Ùžtrenkė jam panosėj duris NdŽ. Aš tik [v]andinį pamečiau i duris spėjau užtreñkti Krtn. Užtrenkė duris supykus Jnš. Užtrenkęs duris pusbernis nubėgo pas antrąjį brolį LTR(Pkr). Šoko atgal į savo trobą ir užtrenkė duris, kad ir sienos drebėjo Vd. Ji tuo duris užtreñks jau priešais nosį Rg. [Duktė] išbėgo greit lauk iš svirno, užtrenkus užrakino duris BsPII126(Srd). Motina pravėrė kamarėlės duris ir skubiai jas užtrenkė A.Vien. Nustebusi aš pirma pažvelgiau į motiną, kuri, užtrenkusi knygą, savo kiek trumpareges akis įsmeigusi į langą, jau keliasi I.Simon.
| prk.: Kristui gemant Dievas užtrenkęs jai (raganai) visus kelius LTI207.
^ Giltinei durų neažtrenksi̇̀ JT269.
| refl. Š, NdŽ, DŽ1: Nutilo kiemuose kibirai, užsitrenkė nakčiai durys rš. Už nugaros užsitrenkė geležinės durys I.Simon. Durelės užsitrenkė, automobilis pajudėjo, pakėliau galvą – ne tamsta S.Čiurl.
ǁ DŽ1 uždaryti taip, kad užsirakintų automatinis užraktas: Duris ùžtrenkiau ir dabar negaliu ineit Klvr. Ùžtrenkė duris, neįeinu Varn.
| prk.: Ans iššokęs (netinkamai pasielgęs) užtreñks dures kitims, kitas nebgaus Krš.
2. intr. garsiai sutrinksėti, subildėti: Užgirdo jie, kad smagiai užtrenkia, – suprato duktė, kad tėvas užsiveja, blogai dabar būs LTR.
3. tr. NdŽ apsvaiginti ar užmušti (apie žaibą, elektrą): Trenkė ir ùžtrenkė griaustinis žmogų Ėr. A dabar taigi da nesgirdėjo šituos laikuos, da nieko neažùtrenkė [perkūnas] LKT329(Ktk). Mūs kaimo vieną ažùtrenkė perkūnas Trgn. Karvę perkūnas ùžtrenkė Mrj. Žentą mano buvo užtreñkus elektra, buvo visai negyvas Sdb. Jos diedą elektra ažùtrenkė Žl. Jungė vaikas [televizorių], i ažùtrenkė Klt. Kalbėdavo, kad perkūnas velnią užtrenkia LTR(Kt). Žmogui dūmą užtraukus, perkūnas kad trenkė į pypkę: žmogų užtrenkė, o velnias, matyt, pabėgo LTsIV526. Geriau tave, bernužėli, perkūnai užtrenktų, negu mano vainikėlį po kojų sumintum LTR(Ukm).
^ Kad jus visus perkūnas užtrenktų! BsPIV265. Kad tave sunki mūka užtrenktų! B, N.
4. tr. užmušti smogiant, suduodant, bloškiant: Stūmė tą žmogelį nuo laiptų ir ažùtrenkė Trgn. Mašina ùžtrenkė briedį Vrn. Kaip skrido paukštė, anas ją šėrė ir ažutrenkė LTR(Ds). Vėgėles žiemą užtrenka su kirviu Šts.
| refl.: Žiūriu, a jis da gyvas; sakau, mažu jau užsitreñkęs Jrb. Puldamas iš medžio užsi̇̀trenkė Rmš. Kad kiek, vaikas būt užsitreñkęs – puolė nuo stogo Alv.
5. tr. Vs trenkimu pakenkti, sužaloti: Par sprandą nėrė, nervą ùžtrenkė Rdn. Muno kojos yra ùžtrenktos Ub. Netrankyk durų – žąsiukus užtreñksi (nebeišsiris iš kiaušinių) Alk.
| Perkūnas užtrenka karvėms tešmenis, jei randa tvartūse pavasarį tebesančias Ggr.
| refl. Vrn: An ledo kai griuvau ir užsi̇̀trenkiau Upn.
ǁ prk. sukrėsti, prislėgti: Tei[p] užtreñkia žmogų, ne verkia, ne nieko (kai didelė nelaimė) Rd.
6. tr. užmesti, užsviesti, nukišti: Dėdis ieško vadžių, bara muni, sako – tu kur norint ùžtrenkei Vgr.
ǁ apleisti, neprižiūrėti: Nenoriu užtreñkti – pagirdysiu veršį lig rudens Rs.
7. tr. N, I, Š, DŽ, KŽ Dr, Jnšk apkurtinti: Skaudus balsas užtrenkia ausis J. Mano šita ausis užtrenktà, labai mažai girdžiu Šk. Jų muzika būdavo tokia garsi, jog man net ausis užtrenkdavo J.Balč. Tokia muzika ausis užtreñkia, visai apkursti žmogus Jd. Nuo trenksmų ausis ùžtrenkė VšR. Munie y[ra] ausys ùžtrenktos keturiolektais metais Rt. Neužtreñk ausų su savo muzikoms Šts. Žviega paršai, kad ir ausis ùžtrenka Šts. Pasakojo, kad jai ausis užtrenkė šoviniai Žem. Jeib paskiaus n'ateitų ir ausis mano užtrenktų CII635.
ǁ NdŽ, KŽ nustelbti, nuslopinti: Užtreñkti (balsą) BŽ148. Tu moki visokių [dainų]! Tik sušuk, nesnausk, užtrenksim visus! Žem. Viena radijo stotis užtrenkia kitą, trukdo kitai rš. Motorų staugimas užtrenkia jo žodžius J.Dov.
ǁ užgožti, nustelbti: Visus atsineštus drėgmės ir prakaito kvapus užtrenkė tas stiprus kadugiu pasmilkytų lašinių kvepėjimas rš. Gailų šiaudų kvapą užtrenkė parako dūmas rš.
ǁ refl. netekti galios: Vėjas prie miško užsitreñkia Brš.
8. tr. judant, daužant rankas ar kojas sušildyti: Rankų niekaip negaliu ažtreñkt – šalta ir šalta Mlt.
| refl. tr., intr.: Užsitreñkti kojas NdŽ. Važiuoti šalta, eidamas dar užsitrenki̇̀ DŽ. Kad ir kojos neažsitreñkia – šalta ir šalta Mlt. Šalta, kaipgi, ale visgi ažsitrenki̇̀ Sdk. Pabėgėk ir ažsitrenksi̇̀ Sv. Šalta stoviniuot šalty, ale užsitrenki̇̀ žmogus Kp. Rankos ažsitreñkia, ir maskatuoji po vandenį Šmn. Aš bent varstą bėgu, lig ažsitrenkiu, o anas sėdi ir nesušąla Ob. Batai maži, neužsitrenksi̇̀ Ds. Arklys pats bėga, nori ažsitreñkt Trgn. Tėvas važiuos važiuotas, o tu eik pėsčia – geriau užsitrenksi A.Vien.
^ Nuogas žiemą neažsitrenksi̇̀ Vžns.
ǁ refl. NdŽ prk. nusiraminti, susitvardyti, užsimiršti: Kur einu, tai vis rūpi, tik dirbdamas kiek užsitrenkiu Ėr. Ažsitreñkia darbu anas, kai nedirbs, tai suvis su juo nesugyvens Klt. Negali pamiršt, negali ažsitreñkt, ir sapne ją mato Brž. Ėmėsi jų (darbų) nematytu užsidegimu, kad tik užsitrenktų nuo visko, užmirštų viską J.Balt. Valentas brido purvinu keliu – manė užsitrenksiąs, mintis kitur nustumsiąs J.Paukš. Naudos iš tų kalbų jokios. Et, bet tik pačiam tomis kalbomis užsitrenkus Vaižg.
9. intr. NdŽ užkirsti, suduoti: Burbėsi, užtreñksu iš lazdos! Rdn. Kluinėte atsikluinėjo, kaip ùžtrenkė par subinę Krš. Ale kaip tik vieną ir antrą [rykštę] užtrenkė per šikinę, teip tasai, pakėlęs galvą, ėmė sakyti DS168(Rs).
| prk.: Jo viena kalba užtreñkia (bjauri, nemaloni) Ėr.
10. tr. NdŽ smarkiai užkvėpinti, užsmardinti: Visą gatvę ùžtrenka dikalonas, kad eita grapėnė Lk.
11. intr., tr. šnek. imti aidėti, griežti: Pačiu laiku ùžtrenkė ir muzika NdŽ. Biržuos vargonai stiprūs, tai kad užtreñkia, net sienos bilda Ppl.
12. tr. šnek. užtraukti: Užtreñkiam kokią dainą, mergos Dr.
13. tr. labai užpilti, užversti: Užejo kokia rankiotė (menkas debesėlis), ir užùtrenkė lietaus Sug.
14. tr. šnek. gausiai duoti, užversti: Užùtrenkė, užpylo pinigais [teismą], ir nei šunys nelojo An.

slū́gti, -sta (sluñga LKKXI134), -o intr. BŽ106, Rtr; BzF172, L, slùgti LKKXI134
1. M mažėti lygiui, sekti, kristi (apie vandenį): Prieš lytų vanduo slū́gsta, prieš pagadą kyla Gs. Slū́gte nuslūgs vanduo upio vasarą J. Upė slū́gsta J.Jabl.
2. N, K, M atsileisti (apie sutinimą): Slū́gsta putmenys, t. y. susileidžia J. Slū́gsta sutinimas K.Būg. Tas pirštas, kur pjautas, buvo smarkiai užpykęs, dabar jau slū́gsta Krs.
3. smegti, dubti, gulėtis, kristi: Duona atrūgusi slūgs J. Aplink rentinį, šulnį iškasus, žemės slū́gsta tris keturias dienas Vkš.
| Vienam gaspadoriui vis iš aruodo grūdai slūgstą ir slūgstą (semiami mažėją) Sln. Kaitino taip smarkiai, kad pradėjo slūgti sniegas rš.
4. kristi, mažėti (apie šaltį): Šalčiai kiek pradėjo slūgti rš.
5. prk. mažėti, silpnėti: Jo gera nuotaika ir ankstesnis pasitikėjimas savimi greitai slūgo rš. Tas dvasinis įtempimas, kurį ji išgyveno pasiryždama, po truputį slūgo rš. Slūgsta tarptautinė įtampa sp. Apėmęs jį susijaudinimas pamažu slūgo rš.
6. prk. kristi kainai: Rugiai y[ra] slū́gę, atpigę Šts.
◊ slū́gti žemỹn eiti menkyn, prastyn: Mano ūkė per tai žemyn slūgsta: ir nelaiku ariasi, ir nelaiku sėjasi V.Piet.
apslū́gti intr.
1. Š, Rtr kiek nusekti: Vanduo apslū́go upė[je] J. Aš palaukiau apie valandą laiko, kol potvynis kiek apslūgo J.Balč.
2. K aplink atsileisti (apie sutinimą).
atslū́gti intr. Š, Rtr, NdŽ; M, L
1. J nusekti: Upė jau atslū́go – bus galima maudytis Ml. Truputį atslū́go [v]anduo Krs. Po lytaus buvo upė par krantus išlipusi, bet greitai tvanas atslū́go Klp. Atslūgo [ežeras], kaip įspėjo jo vardą Kos196.
| Iš skruostų atslūgsta (nuteka atgal) kraujas rš.
2. Q452, SD369,387, N, K, Sut, RtŽ atsileisti (apie sutinamą), subliukšti: Atslūgsta skaudulys R, MŽ. Votis, pakūnys, spaugas, skaudulys atslū́go J. Buvo ranka suputusi, dabar jau atslū́go Vkš. Skaudulys buvo bepradedąs augti, al atslū́go Lkv. Taip buvo suputęs kaip avilys, bet, pridėjus šutintų liubystrų, putmenys atslūgo Škn. Atslūgus geresnė koja Ps. Šiandien tinimas jau biskį atslūgo Vv. Per naktį atslū́gsta, per dieną vėl sutinsta koja Upn. Vakar dar labai buvo ištinęs žandas, šiandien kiek atslūgo Vs. Jo gumbas jau visai atslū́go Lš. Perėjo, atslū́go ta pėda, ale primint negalėjau KzR.
3. sumažėti (apie skausmą): Pirma skaudėj[o] ir ranką, ale dabar atslū́go Vlk.
ǁ pasijusti geriau, pasitaisyti: Labai sirgau, dar̃ atslū́gau ir geriau miegu Dbč.
4. atsileisti, sumažėti, nukristi: Šiandien šaltis jau atslū́go Mžk. Vėjas vakare atslūgsta prš.
5. prk. prarasti įkarštį, aprimti, sumažėti, praeiti: Atslūgo noras Šts. Buvo jau beįnirstąs lygti, bet atslū́go Plt. Jis pirma buvo baisiai ant manęs užpykęs, bet dabar jau atsluñga Lš. Grėtės vakarykštis pyktis ant uošvienės lyg ir atslūgęs I.Simon. Vasarą, atslūgus laukų darbams, Akvilė su Keršiu iškėlė vestuves J.Avyž. Su skausmu pamažu atslūgo ir pyktis K.Saj. Pamatė merga berną – ir atslū́go (nustojo nervintis) Pv. Kap jy išej[o], tai jau aš atslūgau, o tai nei bėk, nei rėk Pv. Atslūgo pirmieji įspūdžiai rš. Atslūgo reakcija rš.
6. prk. atšalti, imti šalintis, vengti: Pyko žmonys i nu darbo atslū́go Lnk. Ans jau ar atslū́gęs nu tos Rozalijos, ar nebeinąs Plt.
◊ ragai̇̃ atslū́go praėjo noras: Jau, sako, atslū́go ragai̇̃ su statybom jam Slm.
širdi̇̀s atslū́gsta praeina pyktis, neramumas: Bet pareinu, pamatau, ir atslūgsta širdis, tik skaudu ir graudu pasidaro V.Krėv.
įslū́gti intr. Rtr įdubti, įlinkti: Žemė įslū́go Š. Kauburėlis kiek įslūgęs, žole apaugęs rš.
nuslū́gti intr. Rtr
1. Š, DŽ, NdŽ nusekti: Nuslūgo vanduo upio J. Vanduo jau nuslū́go, upė greit visai įeis į savo vagą Srv. Šiana (šiandien) visai nuslū́go vanduo – baigias tvanas LKT127(Erž). Nuslùgs kiek potvynis, ir vėl važiuoji [uždarbiauti] Krs. Kai Nemunas (ledai Nemune) išeina, tai pievos ir laukai nuslū́gsta PnmA. Jau Nemunas nuslū́go, o buvo kokį metrą pakilęs Prn. Vyno šulinys nuslūgo labai žemai MPas.
| Tegul nuslū́gsta [skrandyje] barščiai – kam čia gert ūmai pieno LKT251(Šd).
2. Sut, N, K, Š, SPI85 atsileisti, sumažėti (apie sutinimą), subliukšti: Maišelis nuslū́go NdŽ.
3. Š susigulėti, susislėgti: Prisikrovė daug, o kai nuslūgo – tik biskis Gs. Po kelių šimtų metų žemė nuslūgo ir vanduo apsėmė namus rš. Kai tešla pakils, reikia ją išmaišyti, kad nuslūgtų sp. Žemė gali nuslūgti ir pakilti rš. Pati Dubysa siauresnė teka; aukšti jos kalnai lyg kad nuslūgo Mair.
ǁ paslinkti žemyn, nusmukti: Nuslū́go žemyn pušis, kaip smeltį vėjis nunešė J.
4. NdŽ sumažėti (apie šaltį ar karštį): Jau biskį šaltis nuslū́go Brb. Karštis nuslūgo Vr.
| Kai nuslū́gs tas kraujas (kraujo spaudimas), tai ir akys pasitaisys Rs.
5. nurimti, praeiti: Kelias kelias toks negerumas, kaip tik paimu česnako – ir nuslū́gsta Upn.
| prk. NdŽ: Vėl jo sielos nerimas ir keistas jausmų antplūdis nuslūgo, dingo J.Marc. Jo sumanymai vesti kaip greit pakildavo, taip greit ir nuslūgdavo A.Vien. Minia parimtėjo, jos ūpas nuslūgo rš. Nuslūgo budelių narsa, jie liko nugalėti S.Nėr.
◊ kai̇̃p slúogas nuslū́go DūnŽ labai palengvėjo, pasidarė ramu.
nuo galvõs nuslū́go nebekvaršina: Viena bėda nuslū́go nuo galvõs Mrj.
paslū́gti intr. NdŽ paslinkti žemyn: Ta meška nubėgo, lapė žemy[n] paslū́go i išlindo (ps.) Jrb.
praslū́gti intr.
1. NdŽ pastebimai nukristi (vandens lygiui).
2. NdŽ sumažėti, dingti (skausmui, karščiui ir pan.).
prislū́gti intr. NdŽ slūgstant priartėti.
suslū́gti intr. K, Rtr
1. NdŽ nukristi lygiui, nusekti: Suslūgo, nuslūgo vanduo upėj LTR(Sln). Greit suslū́gsta upė Ėr. Duobelytės suslūgę, su rankom lydekytes sugaudavom Krkn.
2. atsileisti (apie sutinimą): Putmenys suslū́go J. Suslūgo skaudulys Trk. Kakle esantiejie augmeniai kaip kokie skauduliai atsivėrė ir suslūgo LC1887,48.
3. Pn susislėgti, sukristi: Suslū́gęs kapas NdŽ. Jau kalnas suslū́go, o didelis ir aukštas buvo Mrj. Žalumynai greit susluñga [pilve] Ob. Jei atadrėgis pabūtų, sniegas suslū́gtų Ėr. Šalinė jau buvo suslūgusi iki palėpių rš. Į nesuslūgusią dirvą pasėti žieminiai kviečiai blogiau krūmija J.Krišč. Durpynas jau seniai nusausintas, suslūgęs ir pradėjęs pūti rš.
4. suglebti, sutižti: Visi ištisą dieną vaikščiojo suslūgę, dejavo, kad šutina labai rš.
5. sumenkėti, sulysti: Jisai suslū́go suslū́go, akys, veidai sukrito, ir mirė Skr.
ǁ nušiurti, nutriušti, sumažėti: Suslūgo jos gelsvos, sunkios kasos J.Avyž.
6. susmukti, apalpti: Rytą rado zakristijonas suslūgusią mergą Ad.
užslū́gti Rtr, NdŽ
1. intr. užeiti sunkumui, užgulti, užsikimšti: Užslū́go krūtinė BŽ154. Užslūgo nosis, ausys rš.
ǁ prk. užeiti, prasidėti: Netrukus užslūgo Stolypino reakcija rš.
2. intr., tr. nustoti skaudėti: Užslūgo dantis M.Valanč.
3. intr. užmigti: Ligonis užslū́go, t. y. užmigo J.

1 kùrti, -ia, kū́rė
1. tr. R, Sut, N, K daryti, kad kūrentųsi, degti; šildyti: Kùrk ugnį ant ugniavietės J. Kùrk karštai, dėk tirštai J. Aš kuriù pečių, t. y. žiebiu ugnį po pečiumi J. Pagiry ugnį kūriau J.Jabl. Pirtį kuria, kad šilta būtų J.Jabl. Sulaukusios ryto, nekūrė nė pečiaus A.Vien. Jei iš šiaudų, skiedrų, drožlių ir skujų turi kurti ugnį, niekados nedėk jų daug vienkartu S.Dauk. Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs A.Baran. Kovas, kurdamas pypkę pas ugnį, pamatė barščiuose išvirtą didelį šmotą lašinių Žem. Reikia katilą kùrti (degti ugnį po katilu) Ėr. Ėgi jau pečių kùr' (kurk) Švnč. Tu krošėsi, o aš kakalį kursiu M. Kursi ugnelę neraginama, šluosi aslelę nedulkindama (d.) Kltn. Kuriu pečių SD239. Troba kuriama SD79.
^ Gerai ugnį kurt prie kelmo (kero) sauso B.
| refl. tr., intr. K: Kurias ugnis ir be vėjo Lp. Nei ugnis kùrias, nei vanduo verda – jauno bernelio širdelė vysta (d.) Rod. Pats kuriasi ugnį ir kepa Kt.
2. tr. K statyti, rengti: Ei kūriau kūriau margą dvarelį ant aštuonių kampelių KlvD224. Savą butą ant uolos kuria CII671. Jei Viešpats nebudavoja namų, tada noprosnai dirba, kurie anus kuria BBPs127,1. Į šilą ėjau, šilužyj kirtau, pagirėj laivą kūriau RD9.
| prk.: Lietuvių tauta, ilgus metus kovojusi dėl tarybinės valdžios, šiandien entuziastiškai kuria naują gyvenimą, laimingą, turtingą ir kultūringą (sov.) A.Vencl. Už ją kovoję, lieję kraują – mes kuriame Lietuvą naują K.Kors. Mes savo darbu kuriame sau ateitį sp.
| refl. tr., intr.: Pradės kurtis miestelis A.Vien. Paskui pradėjo kùrtis daugiau namų Alvt.
3. tr. steigti, organizuoti: Draugiją kùrti NdŽ. Eik į šiaurę naujos valstybės kurtų A.Vien.
| refl.: Tai buvo tuomet, kai Lietuva kūrėsi P.Cvir.
4. refl. apsigyventi: Aš kuriuos į trobą, t. y. kraustaus į naują gyvatą, kur niekada negyvenau J.
5. tr. turtinti: Girtuoklis šinkorius kitus kùria, t. y. kelia, o save ničija J.
^ Sūnus namus kùria, o duktė bėdas buria Lel.
6. tr. ką nors nauja, vertinga daryti mokslo, meno, literatūros ir kitose srityse: Literatai, architektai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai su įkvėpimu kuria didingą meną sp. Pati vaizduotė gali būti dvejopa: atgaminamoji ir kuriamoji sp. Žmogus turi ką nors kurti J.Marc. Kùriamas dalykas yra kūrinys FT.
| refl. sp.
7. tr. versti, spirti, reikalauti: Aš kuriu aną važiuoti į turgų J. Ar jį kùrsi, ar nekùrsi, vis tiek nebegrąžins auksino Rs. Jau kùria mokestis mokėt Užp. Kùrk tėvą, kad nupirktų dviratį Ut.
8. intr. greitai bėgti, eiti, dumti: Kùrsiu namomui, t. y. eisiu greitai, bėgsiu J. Sutiko ją (lapę) lokys, mato, kad ta kuria be dvasios J.Balč. Užkritęs kurk raitas, kaip matai būsi už akių Žem. Kryžeiviai po ta pergale kurti pradėjo S.Dauk. Matai, kiškis per lauką kad kùria Ssk. Žiūrau, kad kùria, kad kùria šuva per laukus Mrs. Kurk greičiau namo, lietus ateina! Svn. Kùrk greitąja Gmž. Kad kū́rė ant namų Šv. Kū́riau, kiek tik kojos išnešė Vl.
◊ ×pẽklą kùrti barnius kelti, rietis, bartis: Bažijas, kremta (krenta) an žemės, o numie pẽklą kùra Krš.
1 antkùrti, añtkuria, antkū́rė (ž.) tr. užkurti (ugnį): Antkūriau pečių, bet nedaug Šts.
1 apkùrti, àpkuria, apkū́rė tr.
1. Š ugnį aplink sukurti: Ugnį aplink àpkuri (apdedi malkomis puodą) Ėr. Nuneša skiedrų, àpkuria aplink puoduką ir sušildžia vaiku[i] pieną Lp.
2. pakurti: Aš apkū́riau sagoną su karšta ugnimi, t. y. medžių daug įdėjau, ir puodai pradėjo šėveliais eiti J. Baltajai (karvei) nunešk (gerti) apkū́rus (vakarienę) K.Būg(Ds). Pečių apkùrsiu kap matai Vlk. Eik atnešk vandenio, o aš puodą apkùrsiu Vlkv. Apkùrk priejęs prie pečiuko bulves, greičiau išvirs Ds.
| refl.: Apsišlavėm, apsikū́rėm Rmš.
3. R352, N, KII287 apstatyti, statant apsupti.
1 atkùrti, àtkuria, atkū́rė
1. tr. iš naujo, vėl pakurti (ugnį), iš naujo įkaitinti: Pečių būtinai reikia atkùrti, nebeiškeps – jau visiškai atšalo Šl. Pirtį atkū́rė, tada linus baigė mint Prng. Mažai garo beliko, reiks atkurti pakrosnį Brs.
2. tr. M nuimti malkas nuo ugnies.
3. tr. atstatyti, kas buvo sugriauta: Mes ne tik atkuriame tai, kas buvo sugriauta, bet keliame savo pramonę į aukštesnę techninę pakopą sp.
| refl.: Atsikūrė ir pasipuošė daugelis mūsų respublikos miestų sp. Lietuvoje prasidėjo ramus gyvenimas, atsikūrė senosios sodybos, radosi naujų rš.
| Liga josios atsikū́rė, t. y. atsigavo J.
4. tr. iš naujo įsteigti, suorganizuoti: Atkurti partiją rš.
5. tr. atvaizduoti tikrovę meno kūrinyje: Literatūra turi didžiai meniškai ir teisingai atkurti gyvenimą rš. Dailininkas objektyviai atkurdavo matytų reginių įspūdžius rš.
6. tr. atsiminus įsivaizduoti, atstatyti, atgaminti: Reikia atkurti galvoje vaizdus visų įvykių rš. Dabar, atkurdamas praeitį, aš kartais pats sunkiai tikiu, kad visa taip buvo rš. Dešimtimis sykių jis atkūrė visas progas, kuriomis buvę galima pabėgti rš.
| Indų formas sunku atkurti, nes neišliko nė vieno sveiko puodo rš.
7. intr. J, Š smarkiai atbėgti, atidumti: O čia per krūmus atkuria pats leitenantas J.Balt. Visi … atkū́rė OG171. Mažasis Petriukas atkū́rė paskiausiai Skr. Tik pamačiau – kiškis atàkuria Ds. Buvo atkū́ręs pri mūso šaukdamas Dr.
1 įkùrti, į̇̃kuria, įkū́rė
1. tr. K įdegti, įkūrenti: Vos įkū́riau ugnį, medžiai šlapi J. Įkuriu kakalį R114. Kada mes jį inkursim, šitą pečiuką? Lp. Malkos šlapios – reikia kokių šakalių įkùrti Paį. Iškelsiu jums puotą, įkursiu išblėsusius laužus V.Myk-Put.
| refl. intr., tr.: Kai įsi̇̀kuria malkos, tai paskui ir šlapios dega Ds. Padegus laužas tuojau įsikūrė rš. Vyriškis įsikūrė (užsidegė) pypkę rš.
| prk.: Kur pageidos insikūrę – meilės ugnis nyksta BM452. Nenugalima meilė įsikuria jo širdyje rš. Kad kiek, tai ir įsikū́rė (įpyko) Tj.
2. tr. pastatyti, įrengti: Šitą sodžių įkūrė mūsų senelis J.Jabl. Buvo sau giriose butas įkūrę S.Dauk. Per trumpą laiką troba buvo įkurta S.Dauk. Trobos įkurtos į visus galus (baigtos) Šts. Reik ant tos žemės įkùrti gyvatą, gyvenimą J.
| refl. tr.: Įsikūrus šioks toks ūkis, dabar reiktų pati vesti Š.
3. tr. apgyvendinti, įtaisyti: Mane įkū́rė (įkurdino) salėje J.Jabl.
| refl.: Ir jie žada čia įsikurti J.Jabl. Mūsų gandrai neduoda kitiems tame pačiame sodžiuje įsikurti A.Vien. Įsikurkit žemėj, tėvams jūsų pažadėtoj M.Valanč. Visų pirmieji gyventojai paupiūse tegalėjo įsikurti S.Dauk. Pietinėje Žiemgaloje lietuvių įsikurta labai senai (seniai) K.Būg. Jis puikiai čia įsikū́rė, užsiveisė sodą ir gyvena Ėr. Aš įsikū́riau į trobą, t. y. parsikrausčiau J.
| Abu su žmona insikūrėm kaip stovim (nieko neturėdami) Dbk.
4. tr. įsteigti: Lietuvos mokslų akademija buvo įkurta 1941 metais sp.
| Vienybę tarp jų įkurti N.
| refl. tr., intr.: Įsikūrė nauja draugija rš. Juto laikraščio trūkumą ir rūpinosi jį įsikurti rš.
5. tr., intr. įkurstyti, įkalbėti: Iñkuria boba bernus, kad tep darytų, kap ji nori! Lp. Iñkuria iñkuria – ir tiej eina Lp. Jam kas inkū́rė, kad neduotų pinigų Lp.
6. intr. smarkiai įbėgti: Klupiniais arklys įkū́rė į kalną su vežimu Dr. Kad inkū́rė be kvapo! Ds.
◊ į pir̃tį įkùrti į bėdą įvaryti: Muni į pir̃tį įkū́rė su tais draugiškais vekseliais Šts.
1 iškùrti, i̇̀škuria, iškū́rė
1. tr. pakurti, iškūrenti: Šiaudais pečiaus neiškùrsi Rm. Vienas vieną subatą iškuria pirtį, kitas kitą Azr.
| refl.: Kai pečius išsikūrė, tai mėsą pakišo po pečium, kad iškeptų LTR(Tt).
2. tr. N pastatyti.
3. intr. Š smarkiai išbėgti: Tu jį sulojojai, sugėdinai kaip šunį, ir jis iškūrė namo nė neatsisveikinęs I.Simon. O kad tik viskas nutils, aš išsprūsiu ir į girią iškursiu Tat. Kurgi jūsų vaikai iškū́rė? Ut. Vienu vėju numie (namo) iškūrė Vkš. Jis jau valandėlė, kai iškūrė į miestą Šk.
1 nukùrti, nùkuria, nukū́rė intr. Jnš, Slm, Švn, Ssk, Alk smarkiai nubėgti: Galėjo, užsisėdęs kumelę, nukurti atgal Žem. Vyrukas nukūrė pustekinis J.Marc. Vilkas, vargais negalais ištrūkęs, vėl į girią nukūrė rš. Išsmuko vienmarškinis laukan, nukūrė namon BsPIII260. Nukū́rė nuo baidyklės kap patrakęs Kš. Nukū́rė kaip jaują padegęs Slnt. Nukūrė numie, uodegą papūtęs Vkš.
1 pakùrti, pàkuria, pakū́rė
1. tr. SPI243, K padėti malkų ir jas uždegti; pašildyti kūrenimu: Taip pakuriame pečius, kaip ir ans J. Senelė pradžiugo, krosnį pakūrė P.Cvir. Ar pakū́rėt pečių? Šv. Prašė, kad pakurtų pirtį Rm. Pakùrk kamarą, kad bulvės nesušaltų Paį. Jau viskas gatava, tik reikia pakùrti ugnį Vv. Pakūrė ugnelę po žaliąja liepele VoL445. Tarnai buvo pakūrę ugnį iš anglių viduj namų BPI371.
| prk.: Aš atėjau [meilės] ugnį pakurt ant žemės NTLuk12,49. Matai ir jauti – liepsna širdį pakūrė rš.
^ Degė laužą – pakūrė gaisrą KrvP(Šk). Vargas pakuria papades rš. Vienu medžiu pàkuria du pečiu (karvės liežuvis) Škn.
| refl. tr.: Prisinešė vandens, pasikūrė pečių rš.
2. tr. R, K pastatyti, įrengti: Miestą sau pakursim brangių akmenaičių, saulužės langaičių KlvD241. Pakūriau juodą laivaitį su aštuoniais kampaičiais RD9. Kur kraujas bėgo, rožė žydėjo; kur kūns gulėjo, dvarą pakūriau LB63. Mes avių gardus čia pakursime CII384. Pakur butą savo kaip voras CII547. Ir jis pakūrė sau namus mieste Dovydo BB1Krn16,1. Tada pakūrė jis tinai (tenai) altorą BB1Moz26,25. Išardysiu skūnes mano ir didesnes pakursiu BBLuk12,18.
| refl. tr.: Butą pasikurti BsV122.
3. tr. paimti į nagą, pabarti; prispirti: Aš jį kai pakūriau, tai visą skolą atidavė Rš. Aš jį už tokį darbą pakùrsiu Vdš. Ot pakū́riau, net šlapias nuejo Lkm. Itegi anas ją pakū́rė OG363.
| prk.: Kad pakū́rė man' (mane) pilvas šiąnakt (vidurius paleido) Ign.
4. intr. smarkiai nubėgti, nudumti: Tai pasakiusi, ji pakūrė namo I.Simon. Vaikinai, šūvių pabūgę, pakūrė A1885,62. Vagys buvo jau seniai pakūrę BsPI123. Aš ir pakū́riau iš anų rankų, nebepriginė munęs Ggr. Pakū́rė į šalį Šv. Žvirbleli mano, kam' tavo lizdelis, kam tu pakūrei nuo savo patelės? KlpD3.
5. intr. pabėgti po kuo, palįsti: Kaip vijurkas pakūrė po prieklėčiu Jnšk.
◊ į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakū́rė į kójas Dr.
pir̃tį pakùrti paimti į nagą, prigriebti, išbarti: Čia tėvas pirtį pakūrė sūnui palaidūnui B.Sruog. Tėvas sužinojęs pakur̃s jum visiem pir̃tį, bus neklausyt! Ėr.
1 parkùrti, par̃kuria, parkū́rė intr. greitai parbėgti, pardumti: Gerai apkultomis strėnomis tuodu išmintingieji parkūrė namo rš. [Šuo] išsprūdęs namo by sudegęs parkūrė S.Dauk. Vaikai tekini parkū́rė iš girios Brt. Parkūrė kaip dūmas namo An. Pabuvo dieną ir parkū́rė namo Trgn. Jis parkū́rė iš Klaipėdos Gr.
1 pérkurti
1. tr. nedaug pakūrenti; iš naujo pakūrenti: Labai nekūrinau, tik dusyk pérkūriau Krok. Pečių kiek pérkūriau OG57. Tokiam šalty reiktų bent du kartu pečiuką kamaroj pérkurt Ds. Pavakariais ir vėl pirtį pérkurk Trgn. Tavo dabar viso darbo – tai tik ką pérkuri pečių, o tep guli ir guli Arm.
| Atnešk, da iškeps – aš pečių pérkūriau Lkm.
2. tr. iš naujo sukurti, padaryti: Jis norėjo naujai perkurti visą gyvenimą rš.
3. tr. perkalbėti: Ans perkūrė vyrus, o merga tėvus, t. y. perkalbėjo J.
4. intr. perbėgti: Jis perkūrė per butą rš.
1 prakùrti, pràkuria, prakū́rė tr.
1. R, K pradėti kūrenti, uždegti malkas; nedaug pakūrenti: Prakùrk ugnį J. Palik tas sausas šakas, bus pečiui prakùrt Paį. Prakùrk ugnį – blynų iškepsiu Jnšk. Šlapios malkos, negalima nei prakùrti Gg. Imk sausų skiedrų ir prakùrk krosnį Lš. Visi medžiai šlapitelaičiai, nebūs ryto[j] nė ugnies su kuo prakùrti Užv. Kas rytais vakarėliais prakūrė tau ugnelę, tau klojo patalėlį? J.Jabl. Aušrinė ugnį prakūrė KlvD335. Ir ugnelę jai prakūriau pusrytukus virti RD1.
| Dabar daug nekūrenam – pràkuriam kiek, kol valgyt išverda Paį.
2. pastatyti, įrengti: Miestą … prakursim iš brangių akmenaičių, iš saulužės langaičių Sch13.
| Ir prakūrė jie ramų ir linksmą gyvenimą savo namučiuose V.Piet.
3. padaryti turtingą, pralobinti: Jis mane prakū́rė Gmž. Sūnus visą giminę prakū́rė Kair. Gavau po pačios gatavą, prakùrtą vietą Šts. Prakùrtas lizdas, sutupėtas, o šiandieną išdraskytas Šts. Broliai su seserim prakūrė svetimą mergą Pc.
| refl. tr.: Jau prasikūriau gyvenimą J.
4. refl. prasigyventi, pralobti; turėti naudą: Ir mes dabar prasikùrsim Pn. Iš menturio prasikū́rė (iš maža ko prasigyveno) Kp. Kas taip moka verstis, kaip Juozas: iš pradžių nieko neturėjo, o dabar matai, kaip prasikū́rė J.Jabl. Geriau su juo neprasidėk – neprasikùrsi iš jo (su juo) (neturėsi jokios naudos) Ėr. Ji tik girtis temoka – iš jos audimo neprasikùrsi Pšl. Nebedaug praskùrsi iš tų čebatų (nedaug jais pasinaudosi) Sdk.
^ Su svetima manta neprasikursi rš. Ožka prasikurt, ožka pasibaigt PPr64.
1 prikùrti, pri̇̀kuria, prikū́rė tr.
1. R25, N pridėti malkų į ugnį: Prikū́riau pečių, t. y. pridėjau pilną pečių medžio J.
| Medžius prie ugnies arba puodo prikurti (pridėti) CI110.
2. sukurti ką trūkstamą, prigalvoti: Reikia pramanyti, prikurti, ko trūksta rš.
3. N pristatyti, prišlieti (pastatą) prie kito pastato: Gretai (greta) prikuriu R20.
1 ×razkùrti, ràzkuria, razkū́rė (hibr.) tr. užkurti (ugnį): Pririnkom malkos ir razkū́rėm ugnį Dv.
1 sukùrti, sùkuria, sukū́rė
1. tr. R, K įdegti (ugnį): Sukuriu ugnį SD173. Sukùrk ugnį J. Mergikė atsikėlusi sukūrė ugnį, užkaitė pusrytį Žem. Jie sukūrė didelę ugnį, prie kurios glaudėsi vyrai, šildydamiesi rankas J.Jabl. Sukùrk ugnelę, pusryčio virsim Ėr. Aš močiutę nulenkiau, jai ugnelę sukūriau (d.) Nm. Bepigu pri sukurtos ugnies nešildytis S.Dauk. Sukūrė ugnį viduje dvaro, nes šalta buvo SE253.
| prk.: Kai sukurs širdyj tavo šventos meilės liepsną, tu, inkaitęs visas, užmiršk visus daiktus A.Baran.
| refl. tr.: Matyti, ir piemenys sėdi ten kažkur po pušele ar egle, gal net ugnį susikūrę V.Krėv. Būdavo, nakties kai išjojam, tai susi̇̀kuriam ugnį Ds. Susikursim ugnužėlę, degysim vainiką KlvD71. Trys cigonai susitarę girioj ugnį susikūrė JD383.
2. tr. pastatyti, įrengti; sutvarkyti: Bežemių rankos fabriką sukūrė T.Tilv. Ar negerai rasti sukurtą gyvenimą? Žem. Čionai jau buvo sukùrta, sugatavota Grž.
| prk.: Iš griuvėsių sukursiu aš naują pasaulį S.Nėr.
| refl. tr.: Jis ten susikūręs sau gyvenimą Škn.
3. tr. suorganizuoti, įsteigti: Visiškai galima vienoje šalyje sukurti socialistinę visuomenę (sov.) rš. Sukùrti pramonę DŽ.
| refl.: Vilniuje susikūrė Laikinoji revoliucinė Lietuvos darbininkų ir valstiečių vyriausybė (sov.) sp.
4. tr. sukelti, sukurstyti: Vaidą sukuriu SD21.
5. refl. apsigyventi: Latviai buvo susikūrę abiem Dauguvos žemupio pusėm A.Janul.
6. tr. naudą suteikti, praturtinti: Dėdė daktaras juos visus sukū́rė Ėr. Bepiga jam gyvent, kai uošvis gerai sukū́rė Š. Vis tiek tu tinginio nesukùrsi Ds. Tas brolis dabar jį sukur̃s parvažiavęs Jnšk.
| refl.: Šeimininkas manė nedaug susikurti svečiu, kuris pats riša asilą tvarte J.Balč. Suskùrsi, kad kokioj, su tais tinginiais Ut. Vokiečiai mūsų miškais jau susikūrė Vaižg. Iš manęs vieno nesusikursi BM48. Linkiu tau iš mano rankos susikurti Blv. Svetimu geru nesuskùrsi Ds. Svetimu prakaitu da nei vienas nesuskūrė ir nesuskurs Lel. Jų vaikas tinginys – neką iš tokio susikùrsi Slm. Nesusikùrsi tu su juo Rm. Nesuskū́riau iš jūsų, vaikai, – nieko jūs man nepadedat Dbk. Kam reikėjo imti, žinai, kad nesusikùrsi iš ubago lazdos Sml. Mergaitės liuobimu (šėrimu) nesusikursi (nebūsi patenkintas) Rm. Nuo manęs geriaus žiniomis susikurs A.Baran.
7. refl. tr. susidėti, susitaupyti: Trečius metus Indrišiui tarnauju, iškišęs liežuvį lakstau, tai gal manai, kad daug algos susikūriau J.Balt.
8. tr. ką nors nauja daryti meno, mokslo, literatūros srityse: Apie apynį mūsų liaudis yra sukūrusi nemaža dainų ir patarlių rš.
| refl. tr., intr.: Per dešimt metų susikūrė lietuvių tarybinė literatūra, menas, muzika (sov.) A.Vencl.
| prk.: Ponas Skrodskis negriauna jos susikurto laimingų kūdikystės laikų paveikslo V.Myk-Put.
9. tr. pastatyti pastatą vieną prie kito: Gretai (greta) sukurti N. Sukūrę gyvenam (greta arba viename name) N.
sukurtinai̇̃ adv.: Juodu sukurtinai gyvena (abu vienuose namuose) MŽ.
10. intr. sulakstyti ten ir atgal: Sukū́riau triskart J.
◊ bãlą sukùrti sukelti barnius: Kap atvažiuoja pas mus, tai visada bãlą sùkuria Lš.
pir̃tį sukùrti įvaryti baimės, prigriebti: Jiems pirtį sukurs Vilniuje rš.
ùgnį sukùrti sukelti vaidus: Atejęs sukū́rė didžiausią ùgnį – pasakė, kad mūso merga išleido liežuvius, ir pasiuto barties Dr.
1 užkùrti, ùžkuria, užkū́rė
1. tr. K uždegti, įžiebti ugnį: Ažudegu, ažukuriu SD262. Užkùrk pečių, t. y. užmesk, pridėk medžių daugiau J. Užkūrė keletą laužų A.Vien. Kiaulių neganei, kad ugnies nemoki užkurti J.Jabl. Kalnavertis … užkūrė ugnį BsMtII139. Bet idant matušė nepamatytų, sulipo ant šieno ir užkūrė pypkas savo M.Valanč. Gal jau reikia katilas užkurt? Sb. Mano miela prietelka, užkurk žiburėlį! LMD(Kp). Ar užkū́rei (užkaitei) bulves? Ds.
| prk.: Saulė užkūrė krūtinę šaltą S.Nėr.
| refl. tr.: Užsikū́ręs šeimininkas kūrena pečių Žsl. Šeimininkas užsikūrė pypkę Žem. Aš pypkelę užsikūriau, pas Maušiuką atsidūriau LTR(Pn).
2. tr. padegti: Pastebėjęs šią naktį papušynėj ugnį, iš karto maniau, bene bus kas pušyną užkūręs I.Simon. Ne tik mano, činkšt ir jo trobas ažkū́rė Sld. O ir užkūrė sausą liepelę iš pašaknėlių VoL433. Lėkiau kaip peklą užkū́ręs (labai smarkiai) Dbk.
3. tr. prk. sujaudinti, uždegti, paveikti: Pyktis užkūrė vyrą rš. Vienas žodis visus taip užkūrė, kad vos nekilo muštynės Ds.
^ Anas kai pradeda pasakot, tai visą pirkią užkuria juoku (priverčia juoktis, prajuokina) Ml.
| refl.: Petronės akys buvo užsikūrusios pykčiu, tačiau tuoj ir vėl pasruvo ašaromis J.Marc. Kad užsikū́rė, kad pradėjo bartis! Dgl. Kai tik pasakiau, tai jis ir užsikūrė kap ugnis (supyko) Lš. Nėra už ką, o užsikuria kap žiežurba (supyksta) Kb. Ko tu čia tep užsikū́rei (įsikarščiavai) kap žėžė! Lp.
4. refl. prk. parausti, užkaisti: Lūpos mėlynos, veidai užsikūrė Lp. Jono akys išsiplėtė, ir jo veidai užsikūrė rš. Mergaitė užsikūrė iš sarmatos Rod. Kai susigėdau, veidas užsikū́rė Dkšt.
5. tr. apimti ligai, karščiui; uždegti: Ir galvą užkūrė (karštis apėmė) Lp.
| refl.: Kad užsikū́rė akis, kad ėmė skaudėti P.Aviž(Prnv). Traškanos gleivingos, užsikūrusiais atvejais gausios P.Aviž. Antriniai iritai užsikuria iš kitų akies ligų P.Aviž. Užsikū́rus galva karščiu, net dega Ds.
6. tr. sukelti: Priešas įsibrovė ir užkūrė karą rš. Ir kas užkūrė tą ugninį viesulą? rš.
| Mikrobai užkuria katarinį gleivinės uždegimą P.Aviž.
7. tr. prispirti, užpulti, į nagą paimti, pareikalauti: Kai užkūrėme, tai per 24 valandas ne tik pats išsikraustė, bet ir savo šeimyną išgabeno A.Vien. Užkūrė laumę, kad atvestų Mildutę BsPII227. Kai užkùrsiu, ana tuoj man skolą grąžins Ds. Užkùrk, tegul pinigus jis tau atiduoda, galgi dovanosi jam! Užp. Kai užkū́riau gerai, tai tuoj atsirado ir pinigai, ir šaukštai Ob. Kai užkū́rė, tuoj prisipažino Pnm. Kad užkū́rė jį vytis, tai net dulkės rūko Nč. Užkū́rė surast žirkles Kp. Kas čia užkū́rė važiuot? Lp. Kai užkū́rė mañ bobos, kadgi aš jas atsginč[iau] Ktk. Darbai užùkuria (spiria, ragina) Pl.
| refl.: Ko užsikūrei, šelmi berneli, ant manęs vargdienėlės? KlvD258. Bet užsikūriau laukti ir teisybę prieiti rš.
8. tr. N užstatyti trobesio viršų.
9. intr. užduoti: Su kureliu užkūrė, t. y. uždavė J.
10. intr. smarkiai užbėgti: Pagužom užkūrė ant kalno Jnšk. Katinas užkū́rė ant aukšto Rm.
11. tr. psn. vesti (žmoną): O jei vyrui anam nepatinka užkurti savo svainę, tada turi svainė jo eiti po vartų vyresniųjų BB5Moz25,7.
◊ ùgnį (×pẽklą) užkùrti barnius, vaidus sukelti: Tik įkelia koją į vidų, ir ùžkuria ùgnį Jnšk. Užkū́rei pẽklą atejęs, reikė čia tau pradėt Ut.
pir̃tį (dū́lį, vántą) užkùrti paimti į nagą, išbarti ar išperti: Aš tai mergiotei noriu tokią pirtį užkurti, kad jai akys paraudonuotų rš. Aš jum kap užkursiu pirtį visiem, tai tuoj išdulkėsit! Vv. Užkū́riau jai pir̃tį Alk, Rdm. Kai užkur̃s gaspadinė dū́lį, eisit rūkdami Krn. Ūžkit ūžkit, bet kai užkur̃s tėvas vántą, tai bus! Alk. Jis jiem užkur̃s vántą Lp.

1 kùrti, -ia, kū́rė
1. tr. R, Sut, N, K daryti, kad kūrentųsi, degti; šildyti: Kùrk ugnį ant ugniavietės J. Kùrk karštai, dėk tirštai J. Aš kuriù pečių, t. y. žiebiu ugnį po pečiumi J. Pagiry ugnį kūriau J.Jabl. Pirtį kuria, kad šilta būtų J.Jabl. Sulaukusios ryto, nekūrė nė pečiaus A.Vien. Jei iš šiaudų, skiedrų, drožlių ir skujų turi kurti ugnį, niekados nedėk jų daug vienkartu S.Dauk. Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs A.Baran. Kovas, kurdamas pypkę pas ugnį, pamatė barščiuose išvirtą didelį šmotą lašinių Žem. Reikia katilą kùrti (degti ugnį po katilu) Ėr. Ėgi jau pečių kùr' (kurk) Švnč. Tu krošėsi, o aš kakalį kursiu M. Kursi ugnelę neraginama, šluosi aslelę nedulkindama (d.) Kltn. Kuriu pečių SD239. Troba kuriama SD79.
^ Gerai ugnį kurt prie kelmo (kero) sauso B.
| refl. tr., intr. K: Kurias ugnis ir be vėjo Lp. Nei ugnis kùrias, nei vanduo verda – jauno bernelio širdelė vysta (d.) Rod. Pats kuriasi ugnį ir kepa Kt.
2. tr. K statyti, rengti: Ei kūriau kūriau margą dvarelį ant aštuonių kampelių KlvD224. Savą butą ant uolos kuria CII671. Jei Viešpats nebudavoja namų, tada noprosnai dirba, kurie anus kuria BBPs127,1. Į šilą ėjau, šilužyj kirtau, pagirėj laivą kūriau RD9.
| prk.: Lietuvių tauta, ilgus metus kovojusi dėl tarybinės valdžios, šiandien entuziastiškai kuria naują gyvenimą, laimingą, turtingą ir kultūringą (sov.) A.Vencl. Už ją kovoję, lieję kraują – mes kuriame Lietuvą naują K.Kors. Mes savo darbu kuriame sau ateitį sp.
| refl. tr., intr.: Pradės kurtis miestelis A.Vien. Paskui pradėjo kùrtis daugiau namų Alvt.
3. tr. steigti, organizuoti: Draugiją kùrti NdŽ. Eik į šiaurę naujos valstybės kurtų A.Vien.
| refl.: Tai buvo tuomet, kai Lietuva kūrėsi P.Cvir.
4. refl. apsigyventi: Aš kuriuos į trobą, t. y. kraustaus į naują gyvatą, kur niekada negyvenau J.
5. tr. turtinti: Girtuoklis šinkorius kitus kùria, t. y. kelia, o save ničija J.
^ Sūnus namus kùria, o duktė bėdas buria Lel.
6. tr. ką nors nauja, vertinga daryti mokslo, meno, literatūros ir kitose srityse: Literatai, architektai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai su įkvėpimu kuria didingą meną sp. Pati vaizduotė gali būti dvejopa: atgaminamoji ir kuriamoji sp. Žmogus turi ką nors kurti J.Marc. Kùriamas dalykas yra kūrinys FT.
| refl. sp.
7. tr. versti, spirti, reikalauti: Aš kuriu aną važiuoti į turgų J. Ar jį kùrsi, ar nekùrsi, vis tiek nebegrąžins auksino Rs. Jau kùria mokestis mokėt Užp. Kùrk tėvą, kad nupirktų dviratį Ut.
8. intr. greitai bėgti, eiti, dumti: Kùrsiu namomui, t. y. eisiu greitai, bėgsiu J. Sutiko ją (lapę) lokys, mato, kad ta kuria be dvasios J.Balč. Užkritęs kurk raitas, kaip matai būsi už akių Žem. Kryžeiviai po ta pergale kurti pradėjo S.Dauk. Matai, kiškis per lauką kad kùria Ssk. Žiūrau, kad kùria, kad kùria šuva per laukus Mrs. Kurk greičiau namo, lietus ateina! Svn. Kùrk greitąja Gmž. Kad kū́rė ant namų Šv. Kū́riau, kiek tik kojos išnešė Vl.
◊ ×pẽklą kùrti barnius kelti, rietis, bartis: Bažijas, kremta (krenta) an žemės, o numie pẽklą kùra Krš.
1 antkùrti, añtkuria, antkū́rė (ž.) tr. užkurti (ugnį): Antkūriau pečių, bet nedaug Šts.
1 apkùrti, àpkuria, apkū́rė tr.
1. Š ugnį aplink sukurti: Ugnį aplink àpkuri (apdedi malkomis puodą) Ėr. Nuneša skiedrų, àpkuria aplink puoduką ir sušildžia vaiku[i] pieną Lp.
2. pakurti: Aš apkū́riau sagoną su karšta ugnimi, t. y. medžių daug įdėjau, ir puodai pradėjo šėveliais eiti J. Baltajai (karvei) nunešk (gerti) apkū́rus (vakarienę) K.Būg(Ds). Pečių apkùrsiu kap matai Vlk. Eik atnešk vandenio, o aš puodą apkùrsiu Vlkv. Apkùrk priejęs prie pečiuko bulves, greičiau išvirs Ds.
| refl.: Apsišlavėm, apsikū́rėm Rmš.
3. R352, N, KII287 apstatyti, statant apsupti.
1 atkùrti, àtkuria, atkū́rė
1. tr. iš naujo, vėl pakurti (ugnį), iš naujo įkaitinti: Pečių būtinai reikia atkùrti, nebeiškeps – jau visiškai atšalo Šl. Pirtį atkū́rė, tada linus baigė mint Prng. Mažai garo beliko, reiks atkurti pakrosnį Brs.
2. tr. M nuimti malkas nuo ugnies.
3. tr. atstatyti, kas buvo sugriauta: Mes ne tik atkuriame tai, kas buvo sugriauta, bet keliame savo pramonę į aukštesnę techninę pakopą sp.
| refl.: Atsikūrė ir pasipuošė daugelis mūsų respublikos miestų sp. Lietuvoje prasidėjo ramus gyvenimas, atsikūrė senosios sodybos, radosi naujų rš.
| Liga josios atsikū́rė, t. y. atsigavo J.
4. tr. iš naujo įsteigti, suorganizuoti: Atkurti partiją rš.
5. tr. atvaizduoti tikrovę meno kūrinyje: Literatūra turi didžiai meniškai ir teisingai atkurti gyvenimą rš. Dailininkas objektyviai atkurdavo matytų reginių įspūdžius rš.
6. tr. atsiminus įsivaizduoti, atstatyti, atgaminti: Reikia atkurti galvoje vaizdus visų įvykių rš. Dabar, atkurdamas praeitį, aš kartais pats sunkiai tikiu, kad visa taip buvo rš. Dešimtimis sykių jis atkūrė visas progas, kuriomis buvę galima pabėgti rš.
| Indų formas sunku atkurti, nes neišliko nė vieno sveiko puodo rš.
7. intr. J, Š smarkiai atbėgti, atidumti: O čia per krūmus atkuria pats leitenantas J.Balt. Visi … atkū́rė OG171. Mažasis Petriukas atkū́rė paskiausiai Skr. Tik pamačiau – kiškis atàkuria Ds. Buvo atkū́ręs pri mūso šaukdamas Dr.
1 įkùrti, į̇̃kuria, įkū́rė
1. tr. K įdegti, įkūrenti: Vos įkū́riau ugnį, medžiai šlapi J. Įkuriu kakalį R114. Kada mes jį inkursim, šitą pečiuką? Lp. Malkos šlapios – reikia kokių šakalių įkùrti Paį. Iškelsiu jums puotą, įkursiu išblėsusius laužus V.Myk-Put.
| refl. intr., tr.: Kai įsi̇̀kuria malkos, tai paskui ir šlapios dega Ds. Padegus laužas tuojau įsikūrė rš. Vyriškis įsikūrė (užsidegė) pypkę rš.
| prk.: Kur pageidos insikūrę – meilės ugnis nyksta BM452. Nenugalima meilė įsikuria jo širdyje rš. Kad kiek, tai ir įsikū́rė (įpyko) Tj.
2. tr. pastatyti, įrengti: Šitą sodžių įkūrė mūsų senelis J.Jabl. Buvo sau giriose butas įkūrę S.Dauk. Per trumpą laiką troba buvo įkurta S.Dauk. Trobos įkurtos į visus galus (baigtos) Šts. Reik ant tos žemės įkùrti gyvatą, gyvenimą J.
| refl. tr.: Įsikūrus šioks toks ūkis, dabar reiktų pati vesti Š.
3. tr. apgyvendinti, įtaisyti: Mane įkū́rė (įkurdino) salėje J.Jabl.
| refl.: Ir jie žada čia įsikurti J.Jabl. Mūsų gandrai neduoda kitiems tame pačiame sodžiuje įsikurti A.Vien. Įsikurkit žemėj, tėvams jūsų pažadėtoj M.Valanč. Visų pirmieji gyventojai paupiūse tegalėjo įsikurti S.Dauk. Pietinėje Žiemgaloje lietuvių įsikurta labai senai (seniai) K.Būg. Jis puikiai čia įsikū́rė, užsiveisė sodą ir gyvena Ėr. Aš įsikū́riau į trobą, t. y. parsikrausčiau J.
| Abu su žmona insikūrėm kaip stovim (nieko neturėdami) Dbk.
4. tr. įsteigti: Lietuvos mokslų akademija buvo įkurta 1941 metais sp.
| Vienybę tarp jų įkurti N.
| refl. tr., intr.: Įsikūrė nauja draugija rš. Juto laikraščio trūkumą ir rūpinosi jį įsikurti rš.
5. tr., intr. įkurstyti, įkalbėti: Iñkuria boba bernus, kad tep darytų, kap ji nori! Lp. Iñkuria iñkuria – ir tiej eina Lp. Jam kas inkū́rė, kad neduotų pinigų Lp.
6. intr. smarkiai įbėgti: Klupiniais arklys įkū́rė į kalną su vežimu Dr. Kad inkū́rė be kvapo! Ds.
◊ į pir̃tį įkùrti į bėdą įvaryti: Muni į pir̃tį įkū́rė su tais draugiškais vekseliais Šts.
1 iškùrti, i̇̀škuria, iškū́rė
1. tr. pakurti, iškūrenti: Šiaudais pečiaus neiškùrsi Rm. Vienas vieną subatą iškuria pirtį, kitas kitą Azr.
| refl.: Kai pečius išsikūrė, tai mėsą pakišo po pečium, kad iškeptų LTR(Tt).
2. tr. N pastatyti.
3. intr. Š smarkiai išbėgti: Tu jį sulojojai, sugėdinai kaip šunį, ir jis iškūrė namo nė neatsisveikinęs I.Simon. O kad tik viskas nutils, aš išsprūsiu ir į girią iškursiu Tat. Kurgi jūsų vaikai iškū́rė? Ut. Vienu vėju numie (namo) iškūrė Vkš. Jis jau valandėlė, kai iškūrė į miestą Šk.
1 nukùrti, nùkuria, nukū́rė intr. Jnš, Slm, Švn, Ssk, Alk smarkiai nubėgti: Galėjo, užsisėdęs kumelę, nukurti atgal Žem. Vyrukas nukūrė pustekinis J.Marc. Vilkas, vargais negalais ištrūkęs, vėl į girią nukūrė rš. Išsmuko vienmarškinis laukan, nukūrė namon BsPIII260. Nukū́rė nuo baidyklės kap patrakęs Kš. Nukū́rė kaip jaują padegęs Slnt. Nukūrė numie, uodegą papūtęs Vkš.
1 pakùrti, pàkuria, pakū́rė
1. tr. SPI243, K padėti malkų ir jas uždegti; pašildyti kūrenimu: Taip pakuriame pečius, kaip ir ans J. Senelė pradžiugo, krosnį pakūrė P.Cvir. Ar pakū́rėt pečių? Šv. Prašė, kad pakurtų pirtį Rm. Pakùrk kamarą, kad bulvės nesušaltų Paį. Jau viskas gatava, tik reikia pakùrti ugnį Vv. Pakūrė ugnelę po žaliąja liepele VoL445. Tarnai buvo pakūrę ugnį iš anglių viduj namų BPI371.
| prk.: Aš atėjau [meilės] ugnį pakurt ant žemės NTLuk12,49. Matai ir jauti – liepsna širdį pakūrė rš.
^ Degė laužą – pakūrė gaisrą KrvP(Šk). Vargas pakuria papades rš. Vienu medžiu pàkuria du pečiu (karvės liežuvis) Škn.
| refl. tr.: Prisinešė vandens, pasikūrė pečių rš.
2. tr. R, K pastatyti, įrengti: Miestą sau pakursim brangių akmenaičių, saulužės langaičių KlvD241. Pakūriau juodą laivaitį su aštuoniais kampaičiais RD9. Kur kraujas bėgo, rožė žydėjo; kur kūns gulėjo, dvarą pakūriau LB63. Mes avių gardus čia pakursime CII384. Pakur butą savo kaip voras CII547. Ir jis pakūrė sau namus mieste Dovydo BB1Krn16,1. Tada pakūrė jis tinai (tenai) altorą BB1Moz26,25. Išardysiu skūnes mano ir didesnes pakursiu BBLuk12,18.
| refl. tr.: Butą pasikurti BsV122.
3. tr. paimti į nagą, pabarti; prispirti: Aš jį kai pakūriau, tai visą skolą atidavė Rš. Aš jį už tokį darbą pakùrsiu Vdš. Ot pakū́riau, net šlapias nuejo Lkm. Itegi anas ją pakū́rė OG363.
| prk.: Kad pakū́rė man' (mane) pilvas šiąnakt (vidurius paleido) Ign.
4. intr. smarkiai nubėgti, nudumti: Tai pasakiusi, ji pakūrė namo I.Simon. Vaikinai, šūvių pabūgę, pakūrė A1885,62. Vagys buvo jau seniai pakūrę BsPI123. Aš ir pakū́riau iš anų rankų, nebepriginė munęs Ggr. Pakū́rė į šalį Šv. Žvirbleli mano, kam' tavo lizdelis, kam tu pakūrei nuo savo patelės? KlpD3.
5. intr. pabėgti po kuo, palįsti: Kaip vijurkas pakūrė po prieklėčiu Jnšk.
◊ į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakū́rė į kójas Dr.
pir̃tį pakùrti paimti į nagą, prigriebti, išbarti: Čia tėvas pirtį pakūrė sūnui palaidūnui B.Sruog. Tėvas sužinojęs pakur̃s jum visiem pir̃tį, bus neklausyt! Ėr.
1 parkùrti, par̃kuria, parkū́rė intr. greitai parbėgti, pardumti: Gerai apkultomis strėnomis tuodu išmintingieji parkūrė namo rš. [Šuo] išsprūdęs namo by sudegęs parkūrė S.Dauk. Vaikai tekini parkū́rė iš girios Brt. Parkūrė kaip dūmas namo An. Pabuvo dieną ir parkū́rė namo Trgn. Jis parkū́rė iš Klaipėdos Gr.
1 pérkurti
1. tr. nedaug pakūrenti; iš naujo pakūrenti: Labai nekūrinau, tik dusyk pérkūriau Krok. Pečių kiek pérkūriau OG57. Tokiam šalty reiktų bent du kartu pečiuką kamaroj pérkurt Ds. Pavakariais ir vėl pirtį pérkurk Trgn. Tavo dabar viso darbo – tai tik ką pérkuri pečių, o tep guli ir guli Arm.
| Atnešk, da iškeps – aš pečių pérkūriau Lkm.
2. tr. iš naujo sukurti, padaryti: Jis norėjo naujai perkurti visą gyvenimą rš.
3. tr. perkalbėti: Ans perkūrė vyrus, o merga tėvus, t. y. perkalbėjo J.
4. intr. perbėgti: Jis perkūrė per butą rš.
1 prakùrti, pràkuria, prakū́rė tr.
1. R, K pradėti kūrenti, uždegti malkas; nedaug pakūrenti: Prakùrk ugnį J. Palik tas sausas šakas, bus pečiui prakùrt Paį. Prakùrk ugnį – blynų iškepsiu Jnšk. Šlapios malkos, negalima nei prakùrti Gg. Imk sausų skiedrų ir prakùrk krosnį Lš. Visi medžiai šlapitelaičiai, nebūs ryto[j] nė ugnies su kuo prakùrti Užv. Kas rytais vakarėliais prakūrė tau ugnelę, tau klojo patalėlį? J.Jabl. Aušrinė ugnį prakūrė KlvD335. Ir ugnelę jai prakūriau pusrytukus virti RD1.
| Dabar daug nekūrenam – pràkuriam kiek, kol valgyt išverda Paį.
2. pastatyti, įrengti: Miestą … prakursim iš brangių akmenaičių, iš saulužės langaičių Sch13.
| Ir prakūrė jie ramų ir linksmą gyvenimą savo namučiuose V.Piet.
3. padaryti turtingą, pralobinti: Jis mane prakū́rė Gmž. Sūnus visą giminę prakū́rė Kair. Gavau po pačios gatavą, prakùrtą vietą Šts. Prakùrtas lizdas, sutupėtas, o šiandieną išdraskytas Šts. Broliai su seserim prakūrė svetimą mergą Pc.
| refl. tr.: Jau prasikūriau gyvenimą J.
4. refl. prasigyventi, pralobti; turėti naudą: Ir mes dabar prasikùrsim Pn. Iš menturio prasikū́rė (iš maža ko prasigyveno) Kp. Kas taip moka verstis, kaip Juozas: iš pradžių nieko neturėjo, o dabar matai, kaip prasikū́rė J.Jabl. Geriau su juo neprasidėk – neprasikùrsi iš jo (su juo) (neturėsi jokios naudos) Ėr. Ji tik girtis temoka – iš jos audimo neprasikùrsi Pšl. Nebedaug praskùrsi iš tų čebatų (nedaug jais pasinaudosi) Sdk.
^ Su svetima manta neprasikursi rš. Ožka prasikurt, ožka pasibaigt PPr64.
1 prikùrti, pri̇̀kuria, prikū́rė tr.
1. R25, N pridėti malkų į ugnį: Prikū́riau pečių, t. y. pridėjau pilną pečių medžio J.
| Medžius prie ugnies arba puodo prikurti (pridėti) CI110.
2. sukurti ką trūkstamą, prigalvoti: Reikia pramanyti, prikurti, ko trūksta rš.
3. N pristatyti, prišlieti (pastatą) prie kito pastato: Gretai (greta) prikuriu R20.
1 ×razkùrti, ràzkuria, razkū́rė (hibr.) tr. užkurti (ugnį): Pririnkom malkos ir razkū́rėm ugnį Dv.
1 sukùrti, sùkuria, sukū́rė
1. tr. R, K įdegti (ugnį): Sukuriu ugnį SD173. Sukùrk ugnį J. Mergikė atsikėlusi sukūrė ugnį, užkaitė pusrytį Žem. Jie sukūrė didelę ugnį, prie kurios glaudėsi vyrai, šildydamiesi rankas J.Jabl. Sukùrk ugnelę, pusryčio virsim Ėr. Aš močiutę nulenkiau, jai ugnelę sukūriau (d.) Nm. Bepigu pri sukurtos ugnies nešildytis S.Dauk. Sukūrė ugnį viduje dvaro, nes šalta buvo SE253.
| prk.: Kai sukurs širdyj tavo šventos meilės liepsną, tu, inkaitęs visas, užmiršk visus daiktus A.Baran.
| refl. tr.: Matyti, ir piemenys sėdi ten kažkur po pušele ar egle, gal net ugnį susikūrę V.Krėv. Būdavo, nakties kai išjojam, tai susi̇̀kuriam ugnį Ds. Susikursim ugnužėlę, degysim vainiką KlvD71. Trys cigonai susitarę girioj ugnį susikūrė JD383.
2. tr. pastatyti, įrengti; sutvarkyti: Bežemių rankos fabriką sukūrė T.Tilv. Ar negerai rasti sukurtą gyvenimą? Žem. Čionai jau buvo sukùrta, sugatavota Grž.
| prk.: Iš griuvėsių sukursiu aš naują pasaulį S.Nėr.
| refl. tr.: Jis ten susikūręs sau gyvenimą Škn.
3. tr. suorganizuoti, įsteigti: Visiškai galima vienoje šalyje sukurti socialistinę visuomenę (sov.) rš. Sukùrti pramonę DŽ.
| refl.: Vilniuje susikūrė Laikinoji revoliucinė Lietuvos darbininkų ir valstiečių vyriausybė (sov.) sp.
4. tr. sukelti, sukurstyti: Vaidą sukuriu SD21.
5. refl. apsigyventi: Latviai buvo susikūrę abiem Dauguvos žemupio pusėm A.Janul.
6. tr. naudą suteikti, praturtinti: Dėdė daktaras juos visus sukū́rė Ėr. Bepiga jam gyvent, kai uošvis gerai sukū́rė Š. Vis tiek tu tinginio nesukùrsi Ds. Tas brolis dabar jį sukur̃s parvažiavęs Jnšk.
| refl.: Šeimininkas manė nedaug susikurti svečiu, kuris pats riša asilą tvarte J.Balč. Suskùrsi, kad kokioj, su tais tinginiais Ut. Vokiečiai mūsų miškais jau susikūrė Vaižg. Iš manęs vieno nesusikursi BM48. Linkiu tau iš mano rankos susikurti Blv. Svetimu geru nesuskùrsi Ds. Svetimu prakaitu da nei vienas nesuskūrė ir nesuskurs Lel. Jų vaikas tinginys – neką iš tokio susikùrsi Slm. Nesusikùrsi tu su juo Rm. Nesuskū́riau iš jūsų, vaikai, – nieko jūs man nepadedat Dbk. Kam reikėjo imti, žinai, kad nesusikùrsi iš ubago lazdos Sml. Mergaitės liuobimu (šėrimu) nesusikursi (nebūsi patenkintas) Rm. Nuo manęs geriaus žiniomis susikurs A.Baran.
7. refl. tr. susidėti, susitaupyti: Trečius metus Indrišiui tarnauju, iškišęs liežuvį lakstau, tai gal manai, kad daug algos susikūriau J.Balt.
8. tr. ką nors nauja daryti meno, mokslo, literatūros srityse: Apie apynį mūsų liaudis yra sukūrusi nemaža dainų ir patarlių rš.
| refl. tr., intr.: Per dešimt metų susikūrė lietuvių tarybinė literatūra, menas, muzika (sov.) A.Vencl.
| prk.: Ponas Skrodskis negriauna jos susikurto laimingų kūdikystės laikų paveikslo V.Myk-Put.
9. tr. pastatyti pastatą vieną prie kito: Gretai (greta) sukurti N. Sukūrę gyvenam (greta arba viename name) N.
sukurtinai̇̃ adv.: Juodu sukurtinai gyvena (abu vienuose namuose) MŽ.
10. intr. sulakstyti ten ir atgal: Sukū́riau triskart J.
◊ bãlą sukùrti sukelti barnius: Kap atvažiuoja pas mus, tai visada bãlą sùkuria Lš.
pir̃tį sukùrti įvaryti baimės, prigriebti: Jiems pirtį sukurs Vilniuje rš.
ùgnį sukùrti sukelti vaidus: Atejęs sukū́rė didžiausią ùgnį – pasakė, kad mūso merga išleido liežuvius, ir pasiuto barties Dr.
1 užkùrti, ùžkuria, užkū́rė
1. tr. K uždegti, įžiebti ugnį: Ažudegu, ažukuriu SD262. Užkùrk pečių, t. y. užmesk, pridėk medžių daugiau J. Užkūrė keletą laužų A.Vien. Kiaulių neganei, kad ugnies nemoki užkurti J.Jabl. Kalnavertis … užkūrė ugnį BsMtII139. Bet idant matušė nepamatytų, sulipo ant šieno ir užkūrė pypkas savo M.Valanč. Gal jau reikia katilas užkurt? Sb. Mano miela prietelka, užkurk žiburėlį! LMD(Kp). Ar užkū́rei (užkaitei) bulves? Ds.
| prk.: Saulė užkūrė krūtinę šaltą S.Nėr.
| refl. tr.: Užsikū́ręs šeimininkas kūrena pečių Žsl. Šeimininkas užsikūrė pypkę Žem. Aš pypkelę užsikūriau, pas Maušiuką atsidūriau LTR(Pn).
2. tr. padegti: Pastebėjęs šią naktį papušynėj ugnį, iš karto maniau, bene bus kas pušyną užkūręs I.Simon. Ne tik mano, činkšt ir jo trobas ažkū́rė Sld. O ir užkūrė sausą liepelę iš pašaknėlių VoL433. Lėkiau kaip peklą užkū́ręs (labai smarkiai) Dbk.
3. tr. prk. sujaudinti, uždegti, paveikti: Pyktis užkūrė vyrą rš. Vienas žodis visus taip užkūrė, kad vos nekilo muštynės Ds.
^ Anas kai pradeda pasakot, tai visą pirkią užkuria juoku (priverčia juoktis, prajuokina) Ml.
| refl.: Petronės akys buvo užsikūrusios pykčiu, tačiau tuoj ir vėl pasruvo ašaromis J.Marc. Kad užsikū́rė, kad pradėjo bartis! Dgl. Kai tik pasakiau, tai jis ir užsikūrė kap ugnis (supyko) Lš. Nėra už ką, o užsikuria kap žiežurba (supyksta) Kb. Ko tu čia tep užsikū́rei (įsikarščiavai) kap žėžė! Lp.
4. refl. prk. parausti, užkaisti: Lūpos mėlynos, veidai užsikūrė Lp. Jono akys išsiplėtė, ir jo veidai užsikūrė rš. Mergaitė užsikūrė iš sarmatos Rod. Kai susigėdau, veidas užsikū́rė Dkšt.
5. tr. apimti ligai, karščiui; uždegti: Ir galvą užkūrė (karštis apėmė) Lp.
| refl.: Kad užsikū́rė akis, kad ėmė skaudėti P.Aviž(Prnv). Traškanos gleivingos, užsikūrusiais atvejais gausios P.Aviž. Antriniai iritai užsikuria iš kitų akies ligų P.Aviž. Užsikū́rus galva karščiu, net dega Ds.
6. tr. sukelti: Priešas įsibrovė ir užkūrė karą rš. Ir kas užkūrė tą ugninį viesulą? rš.
| Mikrobai užkuria katarinį gleivinės uždegimą P.Aviž.
7. tr. prispirti, užpulti, į nagą paimti, pareikalauti: Kai užkūrėme, tai per 24 valandas ne tik pats išsikraustė, bet ir savo šeimyną išgabeno A.Vien. Užkūrė laumę, kad atvestų Mildutę BsPII227. Kai užkùrsiu, ana tuoj man skolą grąžins Ds. Užkùrk, tegul pinigus jis tau atiduoda, galgi dovanosi jam! Užp. Kai užkū́riau gerai, tai tuoj atsirado ir pinigai, ir šaukštai Ob. Kai užkū́rė, tuoj prisipažino Pnm. Kad užkū́rė jį vytis, tai net dulkės rūko Nč. Užkū́rė surast žirkles Kp. Kas čia užkū́rė važiuot? Lp. Kai užkū́rė mañ bobos, kadgi aš jas atsginč[iau] Ktk. Darbai užùkuria (spiria, ragina) Pl.
| refl.: Ko užsikūrei, šelmi berneli, ant manęs vargdienėlės? KlvD258. Bet užsikūriau laukti ir teisybę prieiti rš.
8. tr. N užstatyti trobesio viršų.
9. intr. užduoti: Su kureliu užkūrė, t. y. uždavė J.
10. intr. smarkiai užbėgti: Pagužom užkūrė ant kalno Jnšk. Katinas užkū́rė ant aukšto Rm.
11. tr. psn. vesti (žmoną): O jei vyrui anam nepatinka užkurti savo svainę, tada turi svainė jo eiti po vartų vyresniųjų BB5Moz25,7.
◊ ùgnį (×pẽklą) užkùrti barnius, vaidus sukelti: Tik įkelia koją į vidų, ir ùžkuria ùgnį Jnšk. Užkū́rei pẽklą atejęs, reikė čia tau pradėt Ut.
pir̃tį (dū́lį, vántą) užkùrti paimti į nagą, išbarti ar išperti: Aš tai mergiotei noriu tokią pirtį užkurti, kad jai akys paraudonuotų rš. Aš jum kap užkursiu pirtį visiem, tai tuoj išdulkėsit! Vv. Užkū́riau jai pir̃tį Alk, Rdm. Kai užkur̃s gaspadinė dū́lį, eisit rūkdami Krn. Ūžkit ūžkit, bet kai užkur̃s tėvas vántą, tai bus! Alk. Jis jiem užkur̃s vántą Lp.