pãbarzdį paglóstyti apmušti: Gerai, kad ir jam pabarzdį paglostė. Pkn. Ateik, aš tau taip pabarzdį paglostysiu, kad daugiau nebelįsi. Pgr.

(ką) truputį, vos liečiant paglostyti: Mótina glóstelėjo dùkros pláukus.

paplaukiuĩ glóstyti pataikauti, stengtis įtikti: Kai negirtas, visus paplaukiui glostau, užtat man taip gera gyvent ir visi mane myli. Vien.
paplaukiuĩ paglóstyti pagirti, pamaloninti: Tik nepaglostė paplaukiui, ir tuoj bėgt. Balt.

glóstymas sm. (1) → glostyti 1: Vaikui, kaip ir katei, patinka glóstymas Slm. Koks čia glostymas tokioms kietoms rankoms! Als.
paglóstymas sm. (1) → paglostyti 1: Anūkas trynėsi kaip kačiukas, laukdamas paglostymo V.Kudir.
suglóstymas sm. (1) → suglostyti 1: Ok tu suglóstymai čiuprynos – kaip ir sulaižyta! Slm.

glóstyti, -o, -ė tr. K, J, Š; SD59, R, M
1. braukyti ranka, lyginti, liesti: Motina glostė gyvulį P.Cvir. Glosto ranka krūtinę, lyg nuo to jam lengvėtų P.Cvir. Šuniukas, kiek palojęs, pavizgina uodega ir taip prie mūsų gerinasi, jog duodasi glostomas P.Cvir. Tėvas ją ramina, glosto petelius S.Nėr. Senis barzdą glósto Ggr. Petį glósto, prašo, kad dovenočio Dr. Už veidelio glósčiau (d.) Ūd. Kad močiutė šukavo, glostė mano kaseles JD566. Senai motinėlei patalėlį klosčiau, patalėlį klosčiau, galvužėlę glosčiau RD25.
| prk.: Malonus vakarių vėjelis glostė plaukus ir veidą J.Bil. Vėjas plaukelius jai glosto, saulė ašaras nušluosto S.Nėr. Vakariai vėjai berželį purto, rytų vėjužiai glosto L.Gir. Glosto vėjas vėliavų šilką rš. Ir mėnulis žemę glosto sidabriniais spinduliais S.Nėr. Ir ji savo delnu glosto martelę saulutę P.Cvir.
^ Juo katiną glóstai, juo ans uodegą kela Kin. Beglóstoma katė ima šiauštis Pšl. Su viena ranka glósto, su antra peša VP43.
| refl. tr., intr.: Tautrimienė glostosi liemenį I.Simon. Kiekviename žingsny jie glamonėjasi, glostosi P.Cvir. Žaliu vynu galvą glósčiausi JD378. Jam kad būtų viskas gatava, tai jis tik glóstosi ir glóstosi apie save (tvarkosi) Plv.
2. prk. malonėti, pataikauti, girti: Tol geras, pakol glóstai An. Arklį glósto, kol tik pažaboja Slk. Glóstomas vaikas išeina šunim šėko pjauti Grž. Glostė žodeliais, kandžiojo darbeliais flk. Ir teisme vagių neglosto Užp. Ir todėl saulė glostė ir guodė kartu, saulė ta, kuri teka kasdien iš rytų rš. Šeimynos žvilgsniai glostė riebų maišą T.Tilv.
◊ ãkį glóstyti žavėti: Aplinkui žilvičių ir liepų žalumas glosto akį rš. Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės P.Cvir. Akį maloniai glostė vaizdūs kalneliai A.Vencl.
ši̇̀rdį glóstyti teikti malonumą: Kembrio pagyrimai širdį jam glostė Žem. Ką tik jauti, vis ramu – ši̇̀rdį glósto, griaudžia A.Baran.
apglóstyti tr. pabraukyti ranka, palyginti: Bobos keltuvas apglósto, kad būtų čystos Prng. Apvilko, apglóstė iš visų pusių Sdk.
| prk.: Prieš veidrodį save apžiūrėjo, akimi apglostė rš.
atglóstyti tr. atsisveikinant glostyti: O ypačiai palaidojant liūbija žmonės pagal paprastą būdą, grabą atsivėrę, savo numirusįjį atsisveikindami atglostyti ir atbučiuoti BzF84.
išglóstyti tr. sulyginti, išdailinti: Plaukai visada sušukuoti, išglostyti Rod.
nuglóstyti tr.
1. paglostyti: Prieangy tėtukas stabteli, paspaudo delną, nuglosto juo vieną, kitą ūsą P.Cvir.
| Pritūpusis nuglóstau paršelį, kad neturiu ko duoti Šts. Motulė meiliai mane šiąnakt nubučiavo, nuglostė LzP.
| Nuglostytų (nupeštų) karvių plaukus maišė į vilnas ir audė sijonus (baudžiavos laikais Gadūnave) Trk. Tu nuglóstei kasužėles, dukrelę bučiuodamas JV683.
| Nuglóstyk į žemę purvinas rankas (glostydama nusivalyk) Šts.
| prk.: Vėjas nuglosto pasišiaušusią ežią rš.
| Bet motina visus šiurkštumus nuglosto, sulygina P.Cvir.
2. prk. pataikauti: Šiaip sakau „brolis“, o nuglostydamas sakau „brolininkas“ Šv.
3. glostymu (pataikavimu) nuvadinti: Nuglostau geruoju į svirną ir užkabinu, kad išsimiegotų rš.
paglóstyti tr.
1. kiek glostyti: Pasilenkusi paglostė jo kaktą, pabučiavo rš. Praeinant pro žmones, tenka juos užkalbint, stabtelėti, vieną pašukuoti, kitą paglostyti P.Cvir. Katė šlaistos – nori paglóstoma K. Paglóstai šunį! OG343. Jis patylėjo, padūsavo, užsirūkė, paglostė pakaušį rš.
| refl. tr.: Jis pasiglostė kiek susivėlusius plaukus rš.
2. prk. pagirti: Kai sužinos tėvas, nepaglostys tavęs Ėr.
priglóstyti
1. tr. sulyginti, priploti: Mergaitės priglostė plaukus rankom rš.
2. refl. tr. prisivilioti, prisikalbinti, prieiti artyn: Kieme vaikštinėjo dar penkios nemelžtos karvės, o Anelė vis neprisiglostė dvylosios J.Balt. Tada, dar šiaip taip prisiglosčius, galima buvo pamelžti rš.
suglóstyti tr.
1. glostant sulyginti: Kai viskas baigta, aprengta, suglostyta, mergina riša skarutės mazgelį P.Cvir. Suglostyčiau jos plunksneles auksu, cidabrėliu JV141.
| refl. intr., tr.: Senelis susiglostė barzdą rš. Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė KlpD3. Jaunikis, susiglostęs ir susipucavęs, lengvas, tiesus, priešpiečiais nušvytravo Snūdų pusėn P.Cvir.
2. prk. pamalonėti, kam pasigerinti: Suglóstysiu, nusižeminsiu, ir nebepyks [tėvas] Šts.
užglóstyti tr.
1. nutildyti; paslėpti: Su tūkstančiu rublių užglostė Lp.
| refl.: Užsimirš viskas, užsiglostys kaip nebuvę rš.
2. prk. paslėpti: Mes užglostysim jo darbus, ir niekas nežinos Mrk.

añtakius apdáilinti apmušti: Tu tik kišk liežuvį, aš tau antakius apdailinsiu. Žml.
añtakiai kaĩsta apie įgėrusį: Jau man antakiai pradėjo kaist nuo degtinės. Ar.
añtakius kilnóti pykti: Vienas žodį, kitas žodį – žiūriu, jau senasis antakius kilnoja. Sk. Jau tėvas antakius kilnoja. Jrb.
añtakius paglóstyti apmušti: Geriau su juo neprasidėk – kad paglostys antakius, a geriau bus?. Žg.
añtakius raukýti pykti: Be reikalo antakius raukai, niekas tavęs nebijo. Jnš.
añtakius užláužti susiraukti (supykus): Antakius užlaužęs paveizėjo skersom. Šts. Ko niūksai kaip meška antakius užlaužęs?. Plt. Ko tu toks piktas, antakius užlaužęs?. Skd. Kad patraukiau tą stiklinę antakius užlaužus!. Vkš.

Mėsinių galvijų veislė.