×kalãtyti, -ija, -ijo (brus. кaлaцiц)
1. tr. M mušti, daužyti: Su vėzdu kalãtyk šonus jam, tai jis nemandravos J.
2. tr. tinti, plakti: Vyrai, einam dalgių kalãtyti Kal.
3. tr., intr. verpti, klebetuoti, triukšmą daryti: Užteks, nebekalãtyk! Krkn.
4. intr. [K] bartis, ginčytis.

×dasikalãtyti; Sut prisibelsti.

×įkalãtyti intr. įsakyti, įkalti, kad įsidėmėtų: Juk tiek įkalãtijau, vis tiek užmiršo Ms.

×iškalãtyti tr. išpliekti, išperti: Šeimininkas iškalatijo kumelei kailį Rdn. Sūnus iškalãtijo vagį, t. y. išmušė J.

×nusikalãtyti nuvargti, nusivaryti, nuilsti: Ir gyvuliai, ir žmonės par dieną nusikalãtija Skr.

×prikalãtyti tr. J primušti.

×sukalãtyti
1. intr. supliekti, suduoti: Priejęs su lazda sukalatyk ir pabėk Tv. Sukalatysu gerai į kuprą, ir apsistosi bliovusi Vvr.
2. tr. sumindyti, sutrypti: Gyvuoliai dirvą taip sukalãtijo, kad ir įarti nebgalės Varn. Vaičkus savo arkliais visus dobilus sukalatijęs Ub.
3. tr. suvaikščioti: Pamislyk, tokį kelią sukalãtijau Vdk.
4. tr. suplakti, suteliuskuoti, sumaišyti: Sakiau, kad jau sukalãtyti kiaušiniai, ale kur jis tau vierys Mrs. Motina išėmė iš po vištos tris sukalãtytus kiaušinius Kč.
5. tr. sujaukti, suversti: Tik įleisk į kamarą, viską sukalãtija aukštyn kojom Rs. Trobo[je] viskas buvo taip gerai sutvarkyta, ale įejo tas latras ir viską sukalãtijo Vdk.
6. refl. R409, MŽ551, [K] susibarti, susiginčyti.

×užkalãtyti
1. intr. Dr užkirsti, užduoti.
2. tr. uždaryti miltais sriubą: Reikia jau prėskas užkalãtyt Drsk.

×kalatóti, -ója, -ójo (brus. кaлaтaць) K.Būg, BS88, NdŽ, kàlatoti, -oja, -ojo K
1. žr. kalatyti 1: Pirmąsyk girdžiu, kad piemuo vyrą kalatója Slv.
| Kam da kàlatoji, matai, kad jau sviestas sumuštas! Ldvn. Ar tai jau sviestą kalatóji? Plk.
2. tr. klibinti: Jau milinys (malant girnomis) išsikalatojo, mat visi kas rytas kalatoja Gdl.
3. tr. purtyti, kratyti: Mažiausias rytmetinis vėjelis tave kalatoja, linguoji ir linguoji (sakoma nendrei) Tat.
4. intr. plaktis linguojant: Ilgai gyveno lendrė, kalatódama į visas puses nuo mažo vėjelio Vl.
5. refl. drebėti, virpėti: Jis labai kalatójasi – jam šalta Al. Vincukas net kalatójas iš šalčio Kpč.
6. refl. teliūskuoti; kliukėti: Iš kibiro vanduo kalatójasi Lp. Kiaušiniai ilgai pagulėję, tai dabar kalatójasi Vrn.

×iškalatóti
1. refl. Gdl išklibti; plg. kalatoti 2.
2. tr. išplakti: Kiaušinius iškalatojau ir pasaldžiau – gali pilt pyraguosa Drsk.

×nusikalatóti nuvargti, nusivaryti: Oi, kap aš šiandien nusikalatójau! Gs. Kalatóte nusikalatójęs par dieną, t. y. pavargęs J.

×pakalatóti tr.
1. padaužyti, suduoti: Tu mane tik neklausyk, vaikeli, tai kad pakalatósiu, paėmęs už ausų, tai net čypsi Mrs.
2. pateliuskuoti; paplakti: Duok man pakalatóti šitame butelyje vandenį Krok.
| Man kiaušinius pakalatótai Drsk.

×sukalatóti tr.
1. sumušti: Šeimininkė per vestuves dešimt lėkščių sukalatójo Snt.
| Žmonės subėgę vėl jį sukalatojo Jrk40. Jis juodu taip sukalatot davė, kad juodu vos paeit galėję BsPI79.
2. suplakti, suteliuskuoti: Kur tep tą grietinę sukàlatojai, kad net sviestas ant viršaus! Mrj. Prieš vartodamas vaistus, juos gerai sukalatok Mrc.
| refl.: Šitie kiaušiniai švieži, tik, bevežant į turgų, susikalatójo, užtat ir kliuksi Prn.

×užkalatóti tr. užkratyti: Neužkalatók vaiko besupdamas, matai, kad net lopšys braška Rud.

kàdaruoti, -uoja, -avo, kadarúoti, -úoja, -ãvo
1. intr. kyboti supantis, kabaldžiuoti, tabaluoti, plevėsuoti: Vėjuo putant sukabinti ryšuleliai pastogė[je] kadarãvo Mžk. Pakaruoklis kadarúoja Ukm. Skurliai, atskaręs kadaras nuo drabužio kàdaruoja J. Sudžiūvusi šermukšnio šakelė su raudonų uogų kekėmis kadaravo palangėje rš. Nebaigtas prisiūti lopas kadaruoja rš. Dideli auskarai kadaravo paausiuose rš. Barzdos tik kàdaruoja, kap jie laksto Gs. Jam už diržo kadaravo ilga virvė rš. Pašauta ranka padribusi kàdaruo J. Kap tu čia atsisėdai į vežimą: kojos kadaruo[ja]! VšR. Kap tu užsirišai, kad virvė kadaruoja! Mrj. Jis rankos neturi, tik tuščia rankovė kadaruoja Grš. Ilgas šilkinis kutas kàdaruoja antkišeny Raud. Jo galva kadaravo į visas puses NmŽ. Tavo liežuvis tiesiog kadaruoja rš. Žilų plaukų pluoštas kadaravo ant kaktos rš. Iš jų kadaravo išlindusios tokios gelsvai pilkos ir pailgos galvelės rš. Koks čia raikštis iš po tavo sermėgos kàdaruoja? Rs.
| refl.: Antai lauke ant toros skurliai kadaruojas Vdk. Viedras, parištas prie vežimo, kàdaravosi Vrb. Lempa kàdaruojas po luboms Grk. Pats vežime, o kojos kadaruojasi Vrb.
2. intr. klibėti, klebetuoti, judėti: Kai važiuoji, ta lenta ir kadarúoja Kair. Mano vienas dantys kàdaruoja Gs.
3. tr. Tv vilkti, nešti: Ji kàdaruoja šiaudus iš klojimo į klėtį Skr. Ir kàdaruosi kaip katė pelę Jrb.
4. tr. supti, judinti: Baltinius ant tvoros vėjas kadaruoja Krsn.
atkàdaruoti
1. intr. bėgant atmaskatuoti: Atbėga zuikutis, atstrikuoja, jo šalia auselės atkadarúoja JD979.
2. intr. ateiti, atvykti kadaruojant: Ale sakyk tu man, kad jis netingi taip dažnai atkadaruoti Pg.
3. tr. atgabenti, atnešti kadaruojant: Mačiau, ir ji krepšį atkadarãvo Vdžg.
įkàdaruoti tr. įgabenti, įnešti: Nustebau, kad į mano kambarį lavoną įkàdaravo Skr.
iškàdaruoti tr. išgabenti, išnešti: Ji mano knygas iškàdaravo Skr.
nukàdaruoti
1. tr. numesti kadaruojant: Eik prisegt [skalbinius] – tuoj nukàdaruos vėjas Gs.
2. tr. nugabenti, nunešti, nuvežti: Tu gausi tas vilnas į Skirsnemunę nukàdaruot Skr. Kur nukàdaravo (nuvežė už devynių mylių) mergą J.
3. intr. nuvykti, nuvažiuoti: Kuiną pasikinkęs jis į turgų nukàdaravo Gl.
4. refl. nusivaryti, nusibaigti, galą gauti: Nusikàdaravau (nusivaikščiojau, nusidirbau) per dieną Gs.
| Po kelių dienų ir nuskadaravo (galą gavo) Ig.
pakàdaruoti intr. patabaluoti, pamaskatuoti: Paukštelio plunksna pakadaravo ir nukrito žemyn rš.
| refl.: Jis prastos galvos: pasikadaravo (pasisupo) kiek, tuoj ir vemia Št.
parkàdaruoti
1. tr. pargabenti, parnešti: Tu gausi eiti sąsiuvinių į Skirsnemunę parkàdaruot Skr.
2. refl. pareiti, parsivilkti: Ji vis su savo viešniomis parsikàdaruoja Snt.
prisikàdaruoti prisibėgioti, prisirūpinti: Tai prisikadaravau, net galva susisukė Št.

raliúoti, -iúoja, -iãvo
1. intr., tr. Kos50, G105, M, DŽ apdainuoti galvijus ganykloje: Linksmas piemuo raliúoja: ralio mano karvutė auksaragė, cinaragė, šilkaplaukė, ilguodegė, kod neėdi, ar ne žali žolelė, ar ne šilkų pievelė, ar ne dobilynė, ar ne ratilynė, ar ne raskilynė, ralio, ralio J. Pagiry piemenėliai raliuoja, o paplentėj juodmargės ganos S.Nėr. Kad aš myliu gyvolėlius, aš gražiai raliúoju Jnšk. Kad keltavai būtų linksmiau, tai raliuodavom LTR(Dkšt). Kai buvau mažiutė, lopšely liūliavau, kai pasiaugėjau, karvytes raliavau LTR(Ob). Visi kalneliai pradės žaliuoti ir piemenėliai lauke raliuoti BM411.
2. intr., tr. dainuoti, giedoti; švilpiniuoti (dūdele): Nu, ale tu neblogai raliuoji, visus perrėki Km. Kai tep, tai raliúoja, o dabar tai tyli Klt. Svietas aria ir raliuoja, mūsų pūdymas žaliuoja LTR(Slk). Vai gaidžiai gaidžiai, kas zo gaidžiai, kad per naktį raliãvo (d.) Plm. Raliúoja kaip gyvuliai – argi gražu Sdk. Maldingai skurdus piemenėlio ragelis saulėleidžio giesmę rugienoj raliuoja V.Myk-Put. Ji taip pat norėjo karklo dūdele raliuoti rš.
3. intr. gerti, girtauti: Raliúoja i raliúoja Jozupas Dglš.
apraliúoti
1. tr. apdainuoti: Ak, laukai gimtieji, dainių apdainuoti, piemenų dūdelėm seniai apraliuoti rš.
2. refl. persivalgyti: Jau kap gardu tai ris ir ris, kol apsraliuos Švnč.
atraliúoti
1. tr. atvaryti gyvulius dainuojant: Ar tu jau greit atraliúosi? Ds.
2. intr. ateiti dainuojant: Jau ir vaikai atraliúoja Ds.
įraliúoti tr. įstengti apdainuoti: Ir įraliúoja gi mūsų piemenys miške galvijus Š.
išraliúoti tr.
1. Ds raliuojamai padainuoti.
2. pašvilpiniuoti: An vamzdelio šią tą ir anas išraliúoja Ds.
3. raliuojant praleisti: Visi tavo takeliai išdainuoti, visos tavo dienelės išraliuotos NS699.
4. raliuojant išganyti, nuganyti: Neišraliúokit, piemenėliai, mano rugių Š.
nuraliúoti
1. intr. raliuojant nueiti, nubėgti: Nuraliãvo, nušturmuliavo piemenys kitan galan lauko Ds.
2. refl. tr. raliuojant nusivaryti: Aš nusvariau, nusraliavau šėmuosius jautelius LTR(Rm).
paraliúoti intr.
1. padainuoti apie gyvulius ganant: Piemuo papietavęs ir paraliavęs užmigo ant samanyno rš. Po aukso raselę, po šilkų pievelę jūs čia paėste, jūs čia paraliúoste J.
| refl. tr.: Nusivariau žalion girion jautelių pasganyti, pasraliuoti juodmargius jautelius LTR(Kvr).
2. pagiedoti, padainuoti: Vyrai tai nors paraliúoja, kai sueina Trgn.
suraliúoti intr.
1. sudainuoti: Kai sugindavom, tai ir visi kartu suraliúodavom Ds.
2. imti švilpiniuoti: Suraliavo švilpynės rš.
užraliúoti intr. uždainuoti: Užraliuos piemenėliai rš.

kurìs kótas kažkas negera: Jau kuris kotas pas juos yra. Trgn.
kótas (jo...)nemãtę tiek to: Kotas jo nematę!. Ds.
ant kóto iškélti pakritikuoti: Ne vieną tokį niurzglį „Šluota" jau suskubo iškelti ant koto, o kai kuriuos nuversti nuo koto. rš.
į kótą tinkamas: Ta merga būtų jamui į kotą ženytis. J.
kótas į kótą visai tokie patys, vienodi: Abu labu tokiu – kotas į kotą. Ps.
į pat kótą kaip tik, visai tinkamas: Jam tos kelnės į pat kotą. Skr. Kaip šit Srutienei į pat kotą.... Žem.
ikì paskutìnio kóto visai (nusigyventi): Jis nusigyveno iki paskutinio koto. Krok.
iš kóto išvir̃sti
1.apsvaigti nusigėrus: Tiek nusigėrė, kad iš koto išvirto. Grž.
2.netekti sveikatos: Kitą kartą jauni greičiau iš koto išvirsta kaip tie seniai. Grž. Kad ir jauni visi išvirtę iš koto, nei šiokie nei tokie. Sur.
3.pasenti: Jei jaunas neves, per daug išvirs iš koto. Šts.
iš kóto nuléisti papjauti: Tegu tik dar pasišoka prieš mane, tai nei neapsižiūrės, kaip iš koto nuleisiu aš jį. Lš.
iš kóto vir̃sti nusigerti, apsvaigti: Užtat padarė alų, kad nuo trijų stiklinių iš koto virsti – ponams su prastesniu nepasirodysi. Paukš.
nuo kóto
1.niekam tikęs: Tą kavalierių gyrėt gyrėt, o jis visai nuo koto. Gs.
2.visai prastai, netikusiai: Tai eisim pažiūrėt arklio: gal jau nuo koto nušėrei. Vlkv. Jau jis nuo koto nusimokino. Alk. Jis jau visai nusigyveno nuo koto. Mrj. Jau tu čia nuo koto nusikalbėjai. Klvr.
nuo kóto nukrìsti nusigerti: Vakar vakare aš nukritau nuo koto. Sd.
nuo kóto nusivarýti
1.netekti jėgų, nuvargti (einant, dirbant): Aš besivežiodamas visai nusivarysiu nuo koto. Krtn. Vincė besistengdamas visai nuo koto nusivarė. Šll.
2.nusigyventi, nuskursti: Visai nuo koto nusivarė. Dkš.
3.moraliai smukti: Vyrai nuo koto yr nusivarę gatavai. Krš.
nuo kóto nusmaũkti nugyventi, nusmukdyti: Prireiks – perkels kitur. Gal ir vėl į tokią pat nuo koto nusmauktą įmonę. Gric.
nuo kóto nuvarýti
1.atimti sveikatą, išsekinti: Tas šnapšelis aną nuvarė nuo koto. Krš.
2.nugyventi, nuskurdinti: Pirmininkai buvo stribokai iš miestelių, nuvarė ūkes nuo koto visai. Rdn.
nuo kóto nuver̃sti
1.pargriauti: Vienas du sutašė (primušė), nuo koto nuvertė. Tr.
2.sukritikuoti:
nuo kóto nuvir̃sti
1.nepastovėti, nepaeiti (nusigėrus): Pagėrė, kad net nuo koto nuvirto. Vj.
2.netekti užimamos vadovaujamos vietos:
3.netekti sveikatos ar mirti: Ką gi žinai, gal katras sužūsit, gal katras nuvirsit nuo koto, tai juodai dienai verčiau pasitaupykit. Mžš.
per kótą pérsvirti pasenti: Vaikis per kotą persviręs ir nebegauna žmonos. Šts. Toksai per kotą sviręs persviręs: snaudė snaudė ir nusisnaudė. Rdn.
per kótą pérvirsti pasenti: Esu jau pervirtusi per kotą. Šts.
per kótą pū̃sti neig. mirti: Jau mirė, jau pučia per kotą. Dr.
su kótu didelis: Laimė su kotu. Sdb.
kaĩp kótas į kótą labai sutinkantys: Abu įtiko kaip kotas į kotą. I.
kablys atitiko kotą žr kablys
kirvis atitiko kotą žr kirvis
vanagas nelaužia koto žr vanagas

jódyti, -o, -ė K, J, Š, NdŽ, LVI745; SD73, M
1. iter. joti 1: Aš ten jau dukart jódžiau Lš. Jodė tankiai į nuotakos kiemą S.Dauk. Gustis pirko arklį ir jodė į zalietas M.Valanč. Jūs trys iš vieno kaimo jodote į kitą V.Piet. Tatai mano juodbėrėlis prie mergelių jodyti KlpD74. Sūneli mano, mano jaunasis, kur jodei šią naktelę ant bėrojo žirgelio? BsO66. O aš šiąnakt naktužėlę po giružę jódžiau JV1014. Jodai, nejodai, šelmi bernužėli, tu mane tik negausi (d.)! J.Jabl. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodydamas LTR. Aš pasiimsu širvą žirgelį, aš ir jodysu po smiltynelį (d.) Plt. Tu po svietą jódei JV811.
| Aš nepaspėsiu žirgelį šerti, kožną dienelę muštriai jodyti StnD182.
| Yra par mane treigys kumelys, anas nejódytas, tai tu jį prajódysi Ad. Jauniklis arklys, niekur nejodytas, įbėgo stačiai arklidėn Blv. Reiks ir tau savo kumelę jódyti Brs. Kad ir nupirksi [žirgelį], bet nejodysi (d.) J.Jabl. Mynioja pievas, jódo, benorėk ko prišienauti! Šts.
^ Visi jódo, niekas nepašeria (slenkstis) J.Jabl.
2. tr. prk. varginti, skriausti: Pasakoja, kad seniau kiekvienas ponas tol jódydavo savo vergus, lig anys galą gaudavo, lyg kokius šunis Ob. Anas savo gyvenimu svietą jodė ir jodė Tvr. Tu, tėve, dar turi galvą ant pečių, ir negali tavęs bobos jodyti rš.
3. intr. laipioti, karstytis: Kur jodai kai katinas! Sv.
| refl.: Kaip ožkos karklynais jodos Šll.
4. refl. OG299, Š išdykauti, siausti, bėgioti; daužytis, triukšmauti: Vaikai, nesijódykit! J.Jabl. Ar nenustosit, vaikai, o tai besijódydami ir sprandus nusisuksit! Šmk. Vaikai, nesijódykit, dar langą išmušit! Žvr. Valgyt, jódytis tai jie pirmutiniai, o prie darbo paskutiniai Vb. Na, ko jūs čia dabar jodotės, žiūrėkit galvijų! Kp. Mūsų vaikas tai jódos ir jódos nuo vienos lovos ant kitos Kair. Šuo tingėdamas padavė katei, katė besijodydama ir numetė [prašymą] BsPIII54.
| Pavakariais besijodąs po sodas arba kaimas Jzm. Jódosi per naktis, o rytmetį miega lig priešpiečių NmŽ. Ko jódotės kaip arkliai! Ds.
5. tr. šipinti: Kai pamačiau, kad jis per daug jodo mano peiliuką, atsiėmiau Šauk.
◊ ant sprándo (sprándu, ant kãklo) jódyti išnaudoti, kankinti, skriausti: Kai susivienysim, buržujai nebegalės mums jodyt ant sprando sp. Vyras jódo moteriai ant kãklo Brž. Vaikai įmanytų Zosei sprandu jodyti Žem.
apjódyti; B, R62 iter. apjoti 1:
^ Mažas žirgelis visą lauką apjódo (pjautuvas) Tvr.
atjódyti
1. iter. atjoti 1: Jaunikiai atjódė kelius sykius prie mergos J.
2. tr. prk. atšipinti: Pjūklas taip atjódytas, kad nieko neima Mrj. Atjódyti peilį atjódo, o sugaląsti nesugalanda Grz.
3. refl. J iki valios atsidaužyti, atsitriukšmauti: Kol tėvo nebuvo, jūs atsijodėt kiek gana Skr.
įjódyti tr. iter. įjoti.
1. įjodinėti, prajodinėti: Arklys neįjodytas eina piestu Gmž.
2. įnešti, įgabenti: Tas kilbasas įjódė taip aukštai į kaminą, nė pasiekt nemožna Bsg.
išjódyti iter. išjoti:
1. Vyrai išjódė arklius dobilienon J.
| O aš išjódžiau tris šimtus kiemelių ir vieną, o aš negavau tokios mergužėlės kaip tave JV371.
2. Pasidedi kokį daiktą, tai tuoj ir išjodo vaikai Užp.
3. Bekirsdamas žabus akmenyne, kirvį išjódžiau Jž.
4. J.Jabl Visus, kas ją supykdo, boba tuoj pro duris išjodo Š.
5. tr. prajodinėti: Šiandien gausi išjodyt eržilą BsMtII122.
6. tr. išversti, išrausti, sujaukti: Mat kiaulė negali ėst, neišvertus lovio, turi jin jį išjódyt Bsg. Visa išjodyta Vaižg.
7. tr. ištrempti, išmindyti: Rytoj, žiūrėk, bus visa pieva išmindyta, kareivių išjodyta J.Jabl.
8. refl. išsidūkti, išsišėlti: Išsijodę pradėjo kalbėti apie pamokas Pč.
nujódyti tr.
1. BŽ149 iter. nujoti 1: Nujodyk (nujok) arklius į ganyklą Akm. Aš tave į dvylika adynų nujodysiu (raitą nugabensiu) ten …, kur tavo ta pana BsMtII49.
2. refl. nusivaryti šėlstant, dūkstant, išdykaujant: Nusijódo po vakaruškas, paskui miegt lig pusryčio Ll.
3. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Barė tėvas sūnelį, kam nujodė žirgelį Mrc. Nujódė žirgą (lig nuvargstant) J.Jabl. Būti pasamdinyku – ne pyragai: greitai nujódo sveikatą Mrc.
4. nudėti, nukišti: Žėdną daiktą vis nujódo, niekados nerasi, kur pasidedi Užp. Kaip parodysu, ir nujodysi Akm. Nenujódyk tu man nuo suolo batus Bgt. Nenujodyk nuo stalo puodelio Grk.
5. nuplėšti, nudyžti, nunešioti: Per metus nujódžiau savo drobužius Šauk.
pajódyti tr., intr.
1. iter. pajoti 1: Pajodžiau, pajodžiau an arklio ir mečiau Nč.
| Pajódyk vaiką, tik žiūrėk, kad nenumestų Gs. Tėte, pajódyk mane [ant sprando] Kt. Pajodė, vėl tą žirgą paleido, o pats triūsia apie savo darbą BsMtI159.
| refl.: Ma[n] pavydėjo žirgelį šerti, kas nedėlėlę pasijódyti JD1101.
2. refl. paišdykauti, pasiausti: Aš jum pasijódysiu (grūmoja vaikams)! Srv.
parjódyti
1. tr. jojant nuvaryti, nukamuoti: Parjodytas arklys B. Aš arklelį ir antrą parjodžiau, … jūsump jodydamas AruP182. Jodei, parjodei bėrą žirgužėlį, … mane jauną augindamas, močiutę gaišindamas JV353.
2. refl. pargrįžti, parsibaladoti: Vienas namie, o kits parsijódys kada Bsg.
3. refl. patriukšmauti kurį laiką: Apie metus jis parsijodė BsV352.
prajódyti tr.; R63
1. bejodant pražudyti; sunaikinti: Devynis takelius pramynė, dešimtą žirgelį prajodė (d.) Ml.
2. prajodinėti: Prajódyk jauną ašvieną J. Prajodyk mano sartį Dkš. Gali joti an šito arklio – jis jau prajódytas Ig. Yra tvarte žirgas, tai tu jį, ženteli, prajodykie BsMtII83.
sujódyti
1. intr. nujoti ir sugrįžti: Imk palšį, tai greičiau sujódysi Alk. Pagalvojau sau, jog Kazimieras nepyks už tai, kad aš, sujodęs į Kražius, vėl paleisiu arklelį, sėdau ir jojau M.Valanč.
2. tr. sumindyti jojant: Sujodžiau (sudildžiau) tiltelį ristu žirgeliu Ds. Jok atsargiai, nesujodyk vaikų! Lš. O kad tave paralis – sujódei visas kūčkeles! Lp.
užjódyti tr.
1. OG102 nuvaryti, nukamuoti: Ažjódžiau žirgelį jodinėdamu Lz.
2. užuiti: Gera pati vyrui kelią rodo, pikta – barniais užjodo rš. Senis jau užjodytas: visur jis kaltas, visada jis kaltas rš. Jie tą merginą ten užjódys Alk. Jis buvo niurna vyras, bobos užjodytas rš.
3. refl. užsikarti, užlipti: Užsijódė, užsikrapštė kačiokas ant kamodos miegot Bsg.

jódyti, -o, -ė K, J, Š, NdŽ, LVI745; SD73, M
1. iter. joti 1: Aš ten jau dukart jódžiau Lš. Jodė tankiai į nuotakos kiemą S.Dauk. Gustis pirko arklį ir jodė į zalietas M.Valanč. Jūs trys iš vieno kaimo jodote į kitą V.Piet. Tatai mano juodbėrėlis prie mergelių jodyti KlpD74. Sūneli mano, mano jaunasis, kur jodei šią naktelę ant bėrojo žirgelio? BsO66. O aš šiąnakt naktužėlę po giružę jódžiau JV1014. Jodai, nejodai, šelmi bernužėli, tu mane tik negausi (d.)! J.Jabl. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodydamas LTR. Aš pasiimsu širvą žirgelį, aš ir jodysu po smiltynelį (d.) Plt. Tu po svietą jódei JV811.
| Aš nepaspėsiu žirgelį šerti, kožną dienelę muštriai jodyti StnD182.
| Yra par mane treigys kumelys, anas nejódytas, tai tu jį prajódysi Ad. Jauniklis arklys, niekur nejodytas, įbėgo stačiai arklidėn Blv. Reiks ir tau savo kumelę jódyti Brs. Kad ir nupirksi [žirgelį], bet nejodysi (d.) J.Jabl. Mynioja pievas, jódo, benorėk ko prišienauti! Šts.
^ Visi jódo, niekas nepašeria (slenkstis) J.Jabl.
2. tr. prk. varginti, skriausti: Pasakoja, kad seniau kiekvienas ponas tol jódydavo savo vergus, lig anys galą gaudavo, lyg kokius šunis Ob. Anas savo gyvenimu svietą jodė ir jodė Tvr. Tu, tėve, dar turi galvą ant pečių, ir negali tavęs bobos jodyti rš.
3. intr. laipioti, karstytis: Kur jodai kai katinas! Sv.
| refl.: Kaip ožkos karklynais jodos Šll.
4. refl. OG299, Š išdykauti, siausti, bėgioti; daužytis, triukšmauti: Vaikai, nesijódykit! J.Jabl. Ar nenustosit, vaikai, o tai besijódydami ir sprandus nusisuksit! Šmk. Vaikai, nesijódykit, dar langą išmušit! Žvr. Valgyt, jódytis tai jie pirmutiniai, o prie darbo paskutiniai Vb. Na, ko jūs čia dabar jodotės, žiūrėkit galvijų! Kp. Mūsų vaikas tai jódos ir jódos nuo vienos lovos ant kitos Kair. Šuo tingėdamas padavė katei, katė besijodydama ir numetė [prašymą] BsPIII54.
| Pavakariais besijodąs po sodas arba kaimas Jzm. Jódosi per naktis, o rytmetį miega lig priešpiečių NmŽ. Ko jódotės kaip arkliai! Ds.
5. tr. šipinti: Kai pamačiau, kad jis per daug jodo mano peiliuką, atsiėmiau Šauk.
◊ ant sprándo (sprándu, ant kãklo) jódyti išnaudoti, kankinti, skriausti: Kai susivienysim, buržujai nebegalės mums jodyt ant sprando sp. Vyras jódo moteriai ant kãklo Brž. Vaikai įmanytų Zosei sprandu jodyti Žem.
apjódyti; B, R62 iter. apjoti 1:
^ Mažas žirgelis visą lauką apjódo (pjautuvas) Tvr.
atjódyti
1. iter. atjoti 1: Jaunikiai atjódė kelius sykius prie mergos J.
2. tr. prk. atšipinti: Pjūklas taip atjódytas, kad nieko neima Mrj. Atjódyti peilį atjódo, o sugaląsti nesugalanda Grz.
3. refl. J iki valios atsidaužyti, atsitriukšmauti: Kol tėvo nebuvo, jūs atsijodėt kiek gana Skr.
įjódyti tr. iter. įjoti.
1. įjodinėti, prajodinėti: Arklys neįjodytas eina piestu Gmž.
2. įnešti, įgabenti: Tas kilbasas įjódė taip aukštai į kaminą, nė pasiekt nemožna Bsg.
išjódyti iter. išjoti:
1. Vyrai išjódė arklius dobilienon J.
| O aš išjódžiau tris šimtus kiemelių ir vieną, o aš negavau tokios mergužėlės kaip tave JV371.
2. Pasidedi kokį daiktą, tai tuoj ir išjodo vaikai Užp.
3. Bekirsdamas žabus akmenyne, kirvį išjódžiau Jž.
4. J.Jabl Visus, kas ją supykdo, boba tuoj pro duris išjodo Š.
5. tr. prajodinėti: Šiandien gausi išjodyt eržilą BsMtII122.
6. tr. išversti, išrausti, sujaukti: Mat kiaulė negali ėst, neišvertus lovio, turi jin jį išjódyt Bsg. Visa išjodyta Vaižg.
7. tr. ištrempti, išmindyti: Rytoj, žiūrėk, bus visa pieva išmindyta, kareivių išjodyta J.Jabl.
8. refl. išsidūkti, išsišėlti: Išsijodę pradėjo kalbėti apie pamokas Pč.
nujódyti tr.
1. BŽ149 iter. nujoti 1: Nujodyk (nujok) arklius į ganyklą Akm. Aš tave į dvylika adynų nujodysiu (raitą nugabensiu) ten …, kur tavo ta pana BsMtII49.
2. refl. nusivaryti šėlstant, dūkstant, išdykaujant: Nusijódo po vakaruškas, paskui miegt lig pusryčio Ll.
3. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Barė tėvas sūnelį, kam nujodė žirgelį Mrc. Nujódė žirgą (lig nuvargstant) J.Jabl. Būti pasamdinyku – ne pyragai: greitai nujódo sveikatą Mrc.
4. nudėti, nukišti: Žėdną daiktą vis nujódo, niekados nerasi, kur pasidedi Užp. Kaip parodysu, ir nujodysi Akm. Nenujódyk tu man nuo suolo batus Bgt. Nenujodyk nuo stalo puodelio Grk.
5. nuplėšti, nudyžti, nunešioti: Per metus nujódžiau savo drobužius Šauk.
pajódyti tr., intr.
1. iter. pajoti 1: Pajodžiau, pajodžiau an arklio ir mečiau Nč.
| Pajódyk vaiką, tik žiūrėk, kad nenumestų Gs. Tėte, pajódyk mane [ant sprando] Kt. Pajodė, vėl tą žirgą paleido, o pats triūsia apie savo darbą BsMtI159.
| refl.: Ma[n] pavydėjo žirgelį šerti, kas nedėlėlę pasijódyti JD1101.
2. refl. paišdykauti, pasiausti: Aš jum pasijódysiu (grūmoja vaikams)! Srv.
parjódyti
1. tr. jojant nuvaryti, nukamuoti: Parjodytas arklys B. Aš arklelį ir antrą parjodžiau, … jūsump jodydamas AruP182. Jodei, parjodei bėrą žirgužėlį, … mane jauną augindamas, močiutę gaišindamas JV353.
2. refl. pargrįžti, parsibaladoti: Vienas namie, o kits parsijódys kada Bsg.
3. refl. patriukšmauti kurį laiką: Apie metus jis parsijodė BsV352.
prajódyti tr.; R63
1. bejodant pražudyti; sunaikinti: Devynis takelius pramynė, dešimtą žirgelį prajodė (d.) Ml.
2. prajodinėti: Prajódyk jauną ašvieną J. Prajodyk mano sartį Dkš. Gali joti an šito arklio – jis jau prajódytas Ig. Yra tvarte žirgas, tai tu jį, ženteli, prajodykie BsMtII83.
sujódyti
1. intr. nujoti ir sugrįžti: Imk palšį, tai greičiau sujódysi Alk. Pagalvojau sau, jog Kazimieras nepyks už tai, kad aš, sujodęs į Kražius, vėl paleisiu arklelį, sėdau ir jojau M.Valanč.
2. tr. sumindyti jojant: Sujodžiau (sudildžiau) tiltelį ristu žirgeliu Ds. Jok atsargiai, nesujodyk vaikų! Lš. O kad tave paralis – sujódei visas kūčkeles! Lp.
užjódyti tr.
1. OG102 nuvaryti, nukamuoti: Ažjódžiau žirgelį jodinėdamu Lz.
2. užuiti: Gera pati vyrui kelią rodo, pikta – barniais užjodo rš. Senis jau užjodytas: visur jis kaltas, visada jis kaltas rš. Jie tą merginą ten užjódys Alk. Jis buvo niurna vyras, bobos užjodytas rš.
3. refl. užsikarti, užlipti: Užsijódė, užsikrapštė kačiokas ant kamodos miegot Bsg.

lèsti, lẽsa, lẽsė
1. tr. SD457, R, K imti maistą snapu: Gaidys per tvorą perlips ir belès J. Sako, kad kielės bitis lẽsančios Mžk. Prilesus višta per tvorą peršoka ir vėl lesa LTR(Krk). Kad vištos žolę lesa, tai bus dargana Srv.
^ Ir gaidys nelẽsęs negieda Sl. Kas kas, tas ir les PPr42. Įnamio višta dviem snapais lesa Trg.
2. tr. prk. žirnius, uogas ar kitus daiktus valgyti: Silpnai lẽsat uogas Mrj. A jau lèsyt (tu lesi), vaikali? Pj.
^ Ką lesei̇̃, kad taip gražiai giedi! (užgautas atsikerta) Smn.
3. tr., intr. kapoti, kirsti su snapu: Genys užskridęs ant pečių vieno darbinyko ir pradėjęs lest nugaron BM52.
| prk.: Gendviliui nosis jau smakrą lesa, tuoj visai susiglaus rš. Su nosia leiterę lẽsa ir lẽsa – knapt, knapt (važiuodami susnūdę linkčioja) Gs.
^ Varna varnai akies nelesa TŽIII376.
4. tr., intr. prk. kirsti, mušti, duoti: O aš tik lesù ir lesù arklį kulnan, kad tik paspėčia Slm. Kad lẽsė, tai lẽsė Joną, kamburin prispyrę Užp. Nutvėriau lazdą iš kampo ir pradėjau lèsti jam per visas puses Žvr. Pargriovę kad lẽsa galvon! Mlt. Zigmantas labai skaniai jį lesė, net pasišokinėdamas V.Piet.
| Net prakaitas iš jo bėga, kap anas lẽsa (spragilu kulia) suslenkęs Arm.
| Kad pradėjo lèst (šaudyti) iš kulkosvaidžių, tai visus pamušė Rš.
^ Visi trys broleliai asnavą (metmenis) lẽsa (kulia) Vlk.
aplèsti, àplesa, àplesė tr.
1. šiek tiek, didumą nulesti: Žvirbliai àplesė uogas KI189. Paukščiai nereikalingus vabzdžius aplesė, apnaikino rš.
2. refl. apsiryti nuo lesalo, persilesti: Knopsai kaip varna, mėšlu apsilẽsusi Als.
3. prk. apkulti, apmušti: Vincą ir Alovėj gerai àplesė – kelias dienas sirgo Alv.
atsilèsti, atsi̇̀lesa, atsi̇̀lesė
1. Š nusipenėti, nutukti, atsiganyti (apie paukščius): Žąsys atsilesė ant lauko J.Jabl. In žolės žąsys greičiau atsilesa, nekaip in grūdų Vj.
2. iki soties prilesti: Atsi̇̀lesė kalakutai, nebenori lest Rm.
įlèsti, į̇̃lesa, į̇̃lesė
1. refl. įnikti lesti: Višta įsi̇̀lesė Š.
2. intr. prk. įkirsti, įpilti: Vaike, nešauk taip prieš tėvą – kai įlèsiu tau į klyną, tai aprimsi Žvr.
3. tr., intr. prk. įgerti, įkaušti: Gerokai vyrelis įlẽsęs, virtuoja eidamas Srv. Šnapšelę įlesą̃s buvo žmogus Šts.
išlèsti, i̇̀šlesa, i̇̀šlesė tr.
1. R, K lesti iki nebeliekant (iki galo): Žvirbliai kviečius i̇̀šlesė Rm.
2. LL289 iškapoti, iškirsti snapu: Gervė labai tankiai eidavo ant dirvos artojaus ir sėjinius iš šaknių išlesdavo Tat.
nulèsti, nùlesa, nùlesė tr.
1. K išlesti nuo kokio ploto: Grūdus nuo dirvų nùlesė paukščiai J. Nei aš nulesiau kviečių dirvelę, nei aš pabaidžiau bėrus žirgelius (d.) J.Jabl. Žąsys avižas nùlesė, sumynė Rm.
2. prk. skinant suvalgyti: Tu nežinai, kokias Žagarės vyšnias nulesėm! rš.
3. refl. nusipenėti lesant: Tas balandis nusilẽsęs, riebus yr Lkv.
4. lesimu nugalėti: Kalakutas nùlesa pateles Šts. Šlubą vištą kitos nùlesa Rm.
5. Šlv prk. numušti, nupešti, nugalėti: Didesnis mažesnį nùlesė Rm.
6. refl. Up, Vv nuvargti, nuilsti, nusivaryti, nusibaigti: Visai nusi̇̀lesė maišus benešiodamas Sdb. Nusilẽsęs parėjo kaip žąsiukas Ėr. Kad tu ten bebūdamas ir visiškai nusi̇̀lesei (sublogai) Jnšk.
7. refl. nusigerti, nusikaušti: Nuo Nainio alaus greit nusilesė daugis P.Cvir. Jis dar iš ryto, atkimšinėdamas butelius, taip nusilesė, jog dabar gulėjo daržinėje paslikas A.Vien. Nusilesė kaip žąsytis, aguonų prilesęs Šll. Stiklelis po stikleliui ir taip nusi̇̀lesiau, kad vos parėjau Kt. Nuo kelių stiklų jau ir nusi̇̀lesa Slm. Vyrai nusilẽsę nugriuvo po suolu Sn. Bepareinąs toroms tvarstydamos, gatavai nusilesęs Skd.
palèsti, pàlesa, pàlesė
1. intr. R, K pasisotinti lesant: Vištos pàlesė J.
^ O, riebus – nė varna nepalestų (iron.) Dkš. Kiek iškasi, tiek palèsi Pnd. Ką pakasi, tą palesi LTR(Zp, Vdžg).
| refl.: Badu marinama vištelė rado žolės ir vabalėlių pasilest rš.
^ Kiek aš pasikasiu, tiek aš pasilèsiu Grš.
2. Pgg sulesti: Ir visus aguonos grūdus pàlesė gaidys Rod.
pérlesti tr. prk. šiek tiek, tam kartui pavalgyti: Ką čia dar senas žmogus smaliečkausi – pérlesei kiek, ir gana Ml.
pralèsti, pràlesa, pràlesė tr.
1. prakirsti, prakapoti snapu: Sode nukritę obuoliai vištų pralesti Rm.
2. Dr prk. pramušti, prakirsti: Kas tau kaktą pràlesė? Skr.
| refl. tr.: Supykę prasi̇̀lesė pakaušius Ds.
3. prk. prakiurdyti: Kas tau pakaušį pràlesė? Vaikščioja su kiaura kepure Jnšk. Pralestà kepurė Šts.
4. refl. prasigerti: Jau visai prasi̇̀lesė – nei valgyt nebeturi Ds.
prilèsti, pri̇̀lesa, pri̇̀lesė
1. tr. prisisotinti lesant: Vištos pri̇̀lesė grūdų Ėr.
^ Arklys sulyso – varna neprilestų KrvP(Pln).
| refl. tr. K: Žvirbliai, prisilesę išsirpusių uogų, čiurškavo po vyšnias Žem.
2. refl. prk. prisivalgyti: Prisi̇̀lesiau iki kaklo, ačiū Trg.
3. tr. pripildyti, prikimšti lesant: Gaidys pri̇̀lesė gūžį Jrb.
4. tr. prk. primušti: Pri̇̀lesė boba vyrą, ir daryk ką nori! Ds.
5. intr. prigerti, prikaušti: Prilẽsęs girtas knobso J.
| refl.: Prisi̇̀lesė senis ir užsnūdo Vlkv. Rugių ašarų (degtinės) prisilẽsęs Bržr.
6. refl. privargti, prisivaryti: Lig vakaro prisi̇̀lesiau, kojos nebenori keltis Ėr.
sulèsti, sùlesa, sùlesė tr.
1. R, K lesti iki pabaigos, suvartoti lesalą: Vanags su vaikais daug sùlesė vištų K.Donel. Žvirbliai sulès grūdus vištom Ėr. Ir paukščiai tavo kūną sules BB1Moz40,19.
^ Jau aš daug kruopų esu sulesęs TŽIV511. Gaidys, ką iškas, tą ir sules VP14. Atimk, kad nori, iš žąsino sùlestas avižas Rm. Abu labu: gaila, kad vištos mažų nesulesė KrvP(Btr). Negi blynais namai dengti – varnos nesulès, tai nėr ko ir skubinas (sakoma tam, kas labai skuba namo) Trgn. Kad tave varnai sulestų! B.
| refl.:
^ Kiek užsikasi, tiek susilèsi (kiek užsidirbsi, tiek turėsi) Ėr.
2. prk. suvalgyti: Sulèsdavau po uzboną aviečių Dgl.
3. prk. sumušti: Kad būt jo neatgynę, būt tabokinėm sulẽsę Ds.
užlèsti, ùžlesa, ùžlesė
1. intr. šiek tiek palesti: Žvirbliai, kad tik ùžlesa kmynų, dvesia Pc. Varyk karvelius iš klėties, jau ùžlesė Ds. Atskrido trys juodvarniai, ažulesė dvėslenos ir tuoj galą gavo rš.
2. tr. užkapoti su snapu: Tave varnos užlès Lp. Užlesė ją, užpjovė prakeiktosios J.Balt.
3. intr. prk. užduoti, užkirsti: Anam vakar gerai ùžlesė par galvą Up.
4. intr. prisigerti, įkaušti: Jau ans yr gerai užlẽsęs Pln.

pìlnas ùžpakalis neig.
1.apie sotumą: Pilni užpakaliai – nebžino ko ėsti, ko gerti. Rdn. Kad bus išalkusi, suvalgys ir plutas, sakau, – griežtai pareiškė Simonaitis. – Dabar ką, dabar užpakalis pilnas.... Simon.
2.apie girtą:
plìkas ùžpakalis beturtis: Pasinaudojo jo geru ir paleidė pliku užpakaliu. Tr. Veterinaras mano, kad jo vienintelis tikras mokslas, kad baigusi Teresėlė lakstys pliku užpakaliu, amžinai vėpsos tėvui į kišenę. Ap.
ùžpakalyje atlìkti nieko nereikšti: Ir tavo visi turtai užpakaly atliks, jeigu jo nemylėsi. Upt.
ùžpakalį atmèsti susirgti: Laksto atsisagstęs, atmes užpakalį, sargink tu, motyn!. Krš. Atmetė jau užpakalį ir ji. Mrk.
ùžpakalį atsùkti
1.būti nedėkingam, nenorėti bendrauti: Juk tai savas žmogus. Tai ne Erna, kuri man užpakalį atsuko. Simon. Kišė kišė, davė davė viską, o dabar tas užpakalį atsukė. Mžš.
2.išeiti, atsitolinti: Jos į akis saldinės: giria, vaišina; tik užpakalį atsuk, ir plaka. Skr.
3.pabėgti: Keistutas velijos toje vietoje mirti, nekaip užpakalį kryžeiviams atsukti. Dauk.
ùžpakaliais badýtis ankštai, susikišus būti, gyventi: Bobų prisirinko pilna gryčia – užpakaliais badosi. Ėr. Trobelę nutarėme suręsti kiek didesnę, kad nereikėtų užpakaliais badytis. rš.
ùžpakalį bučiúoti pataikauti: Gražiausius juodžemius jiems atkapčiavo, nes užpakalį jie grafams bučiavo. Tilv.
ùžpakalis dìlga apie išdykėlį, vertą pylos: Jau tau dilga užpakalį, turbūt nori mušti gaut. Bgt.
ùžpakalis gróbsto márškinius suima baimė: Kaip užpakalis marškinius grobsto, gerybė žmogaus!. Krš.
ùžpakalį išpraũsti primušti: Pasigavai žirniuos, tai išprausei išprausei užpakalį, kad pusę metų neprisėstų!. Ds.
ùžpakalio nedarýti iš burnõs Kt. laikytis žodžio, nemeluoti:
ùžpakalio nesíekti péntimi smarkiai bėgti: Kad užpjudysiu šunim, tai pentim užpakalio nesieksi. Mrc.
ùžpakalis niẽžti
1.apie išdykėlį, vertą pylos: O pas Simonaičius – oho! Ten man nebuvo leista kalbėtis, ką jau besakyti apie dūkimą, apie žaidimą apsaugok Dieve. – Ar jau tavo užpakalis niežti? – tykojančiai paklausdavo dėdė. Simon. Tau, vaike, užpakalis niežti, ir tiek, kad vis kasdien suleidi gyvulius į javus. Grž. Kokie biesai dabar? – suriko Dovydonis nuo krosnies. – Nusidykinėjot abu, nusirijot, užpakaliai niežti?. Balt.
2.rūpi: Jam tik lėkt kur užpakalis niežti. Ėr.
ùžpakalį paródyti nenorėti bendrauti, išsiskirti: Kovojai kovojai už darbo žmones, o kai šiltą sodybėlę nusipirkai, ir užpakalį mums buvai parodęs. Marc. Kiek pagyveno krūvoje, ir boba parodė užpakalį. Tr. Už gerą rodą užpakalį parodo. Krkl.
ùžpakalį prikir̃pti prigriebti: Ot, kad ir jam užpakalį prikirptų. Sur.
ùžpakalį prisė́sti pabūti, niekur neiti, aprimti: Aš tavęs neleidžiu, prisėsk užpakalį. Rs. Prisėsk užpakalį, kad pelė neįlįstų. Gž.
ùžpakalį prisùkti būti nedėkingam, nenorėti bendrauti: Šitas, prieteliai mano, užpakalį man prisuka. P.
ùžpakalyje stovė́ti būti mažiausiam: Jau ir man atsibodo užpakalyj visų stovėt. Jrb.
ùžpakalį sùkti pralaimėjus trauktis: Velija toj vietoj atlikti nekaip kryžiokams užpakalį sukti. Dauk.
ant sàvo ùžpakalio atsisė́sti pradėti savarankiškai gyventi: Kaip ant savo užpakalio atsisės, gal nebsius, gal protingesnis pasidarys. Rdn. Ant savo užpakalio atsisės, bus gerai. Azr.
ant ùžpakalio atsisė́sti pasiligoti, nusivaryti nuo kojų: Metus dirbau ir atsisėdau ant užpakalio, nebėra kojų. Slnt. Atsisėdęs ant užpakalio kad būsi, tada pailsėsi. Plng.
į ùžpakalį bučiúoti neig. nusižeminus dėkoti: Gavęs ganyklos, jis gatavas ponui į užpakalį bučiuoti. Jnš.
į ùžpakalį įsikìbti neatsitraukti, pristoti: Nelakstyk į užpakalį įsikibęs. NmŽ.
į ùžpakalį kìbti pričiupti: Tadul baimė [vagį] paėmė, kaip milicija užpakalin kibo. Drsk.
į ùžpakalį kìšti apie niekam netinkamą, nereikalingą: Nieko nėr iš jo: kišk į užpakalį. Dov.
į ùžpakalį lį̃sti neig. pataikauti: Dabar jis lankstosi ten prieš vokiečius, lyg kad kitaip ir negali būti, lenda jiems į užpakalį ir dar yra net dėkingas jiems. Simon.
į ùžpakalį pašvil̃pk nieko nebepadarysi, nepakeisi: Pašvilpk tu jam dabar į užpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti. Trg.
į ùžpakalį spìriamas negabus, nesumanus, prasčiokas: Žemaitis ne į užpakalį spiriamas tėra, ant šakės ano nepakratysi. Čiurl. Tas tai buvo į užpakalį spiriamas. Pp.
į ùžpakalį žiū́rėti neig. pataikauti: Aš niekam nežiūrėjau užpakalin. Vrn.
iš ùžpakalio protìngas po laiko susipranta: Iš užpakalio protingas, iš priekio durnas. Dbk.
pãskui ùžpakalį neváikščioja niekas tikrai nežino esmės: Žmonės paplepa, niekas paskui ano užpakalį nevaikščioja. Brs.
su sávo ùžpakaliu platavóti ištvirkauti: Platavojo merga su savo užpakaliu. Krš.
akis turėti užpakalyje žr akis
galvą atsukti į užpakalį žr galva
galvą pridėti prie užpakalio žr galva
grabas stuksi į užpakalį žr grabas
keliu į užpakalį žr kelis
kojos mušasi į užpakalį žr koja
kojos sulindo į užpakalį žr koja
kulnai mušasi į užpakalį žr kulnas
kulnys siekia užpakalio žr kulnis
kaip šlapias lapas prie užpakalio žr lapas
be muilo lenda į užpakalį žr muilas
kaip nabaštiko užpakalis žr nabaštikas
pelai byra iš užpakalio žr pelai
pelenai byra iš užpakalio žr pelenai
pentimi nesiekti užpakalio žr pentis
pipirą grūsti užpakalyje žr pipiras
smėlis byra iš užpakalio žr smėlis
smilgos neįkiši į užpakalį žr smilga
subinė užpakalyje žr subinė
velnias kabina bezmėną (buožę)į užpakalį žr velnias
nors žemę rėžyk užpakaliu žr žemė

1 plū̃kti, -ia, -ė, plū́kti NdŽ
1. tr. J.Jabl mušti, grįsti (molio aslą, krosnį ir kt.): Aš plūkiu žemę aslai, pečių iš molio J. Jaujoj reikės naują pečių plū̃kt Lnkv. Klojimo laitas neseniai plūktas Pbr. Atėjo Kaziukas klojimu[i] laito padėtų plū̃kti Slm. Vyrai klaime plū̃kė padą Ds. Ar molis nenusėjo (nepavyko), ar vieta pačeravota – kasmet padą plūkiu, ir vis šerpėtas Trgn. Rodos, teip neseniai gryčią plūkiaũ, o kiek jau duobių atsirado Paį. Jie grendymą plūkia Klvr. Pirma į žemes gerai įmuša akmenis, o tik paskui krečia molį ir plū̃kia krosnį Pnd. Gyniau, ariau dirvonuose, plūkiau pečių lydimuose NS847. Griautiniuose kapuose mirusieji dažnai apdedami dideliais akmenimis, kartais laidojami iš molio plūktose duobėse aukštielninki arba ant šono EncIX1012. Asla plūkto molio, po ją bėgioja žiemą vasarą basi vaikai rš. Lyg kregždžių lizdai atrodo iš molio plūkti namai rš.
^ Nušyla, nudirba rugius bepjaudamas, kaip molį plū̃kdamas Slnt.
2. tr. M, Škn valyti spalius (nuo linų), brukti (linus): Ana plū̃kia linus J. Linus plū̃kti su plūktuve Jnš. Daba su mašinom linus plū̃kia Lnkv. Linus plū̃kt geri žmonės pradeda su gaidžiais Pšl. Išmynus linus, moterys plūkia, arba bruka Pn. Visa talka išėjo linų plū̃kt Ukm.
3. tr. kaupti, apkasti: Trys vagelės da neplūktos tebėra Slm. Ji nuėjo kopūstų plū̃kt Kkl. Reikia plū̃kt kopūstai Dglš.
4. tr., intr. Lnkv, Sml smarkiai mušti, pliekti: Ot žmogus – plū̃kia arklį lazda be jokio reikalo Dgl. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Šiandien žąsinas tą vaikelį kad nutvėrė plū̃kti! Rd. Gausi plū̃kti! Šl.
| refl. Arm: Kad tik susitiks abu, tai ir plū̃kias kaip gaidžiai Ds. Jis su pačia kiekvieną dieną plū̃kias Srv.
5. intr. Pžrl sunkiai dirbti, vargti: Tiek plūkėm visi prakaituoti, ir nieko negavom Ut. Plūki̇̀ plūki̇̀ žmogus, pasižiūri, ka i smertis ant nosies Jnš. Per dieną plū̃kus, vakare nei valgyti nesinoria, tik į lovą virsti Nmk. Dirba, plūkia, prakaitauja – šiaip ne teip keža BM454. Visą gyvenimėlį dirbau, plūkiau, baltų rankų nesudėjau J.Balt. Žmona plūkė apie pečių A.Vien. Morta plūkė ant vežimo pūsdamos LzP. Plūk neplūkęs – vis tiek neišsimaitinsi rš.
| Plūkiau, plūkiau, ledvai išprašiau Škn.
| refl. Slm: Plū̃kėsi viena su vaikais Rs. Rudenį ūkininkai plūkiasi su darbais par naktis Jnš. Plū̃kias par dienas, o nieko neturi Skp. Vasarą kiauras dienas plū̃kiams po laukus On. Kam čia plūki̇́es su tais daržais Ut. Visą gyvenimą plūkiaũs kaip arklys Dbk. O naujakuriai beviltiškai plūkėsi tekusiose jiems blogose žemėse J.Dov. Mes vieni čia plūkėmės, o tu nežinia kur vėjus gaudei rš.
6. intr. sunkiai, su vargu eiti: Važiavom plū̃kėm par purvynus, par pusnis Škn. Pėsti plū̃kėm nuo pat stotelės Rd. Kiti turi po kumelę, o tu pėsčias plū̃k an Panevėžį Ėr. Žmonės plūktè plū̃kia Užpaliuos Sv. Pasku reiks pėsčiam plū̃kt Rgv. Plūki diena dienon, kad net kojos sutinsta Vj. Mum da du varstai reiks pėstiem plū̃kt Užp. Ne juokas tau plū̃kt tiek kelio pavasarį! Ut. Greitomis užsimetusios skarą, kitos ir visai vienplaukės, pasikaišiusios sijonus, plūkė per purvyną į galą kaimo V.Myk-Put. Negi tuščiomis plūksi tokį gabalą, – atsakė keleivis Vaižg.
| refl.: Pametus reiks plū̃ktis į Pasvalį Ps. Plū̃kis tu man šitokį kelią! Sb. Takeliu, remdamasi lazdos, plūkėsi kažkokia senutė rš.
7. tr. šnek. smarkiai valgyti: Vaikas padirbėjęs kad plū̃kia mėsą Lnkv. Plū̃k, nežiūrėk – mokyklo[je] valgyt niekas neduos Mšk.
8. refl. turlytis, turkšti: Antys tiek plū̃kias po [v]andenį – bus lietaus Vžns.
◊ kójas plū̃kti vargstant eiti: Be reikalo kójas plūkei̇̃ Sdk. Už jį parnakt po dirvas plūkiù kójas BM68.
1 apiplū̃kti, -ia, api̇̀plūkė tr.
1. mušant apdėti moliu: Mėšlyno pakraščius apiplūkti moliniu pylimu rš. Norint apsaugoti šulinį nuo mikroorganizmų ir kitokių nešvarumų, reikia apie rentinį apiplūkti moliu bent iki dviejų metrų gilumo rš. Kad krosnis neišsiskirtų, didieji akmenys, kurie sudaro krosnies pagrindą, būdavo apiplūkiami moliu rš.
2. apmušti, apspaudyti (molį, žemes): Apiplū̃k su kūlele molį klojime Ėr. Akmenį jis apkasė ir koja apiplūkė iš pakraščių rš. Kuo apiplūks kapą, pijokėlį mano? – Lopetom atvirkščiom, širdele mano! LTR(Ps).
3. kiek apvalyti nuo spalių (linus), apibrukti: Apiplū̃k paviršiam linus – bus geri parduot Ėr.
| refl. tr.: Plūkėjas jau saują linų ir apsi̇̀plūkė Lnkv.
4. plūkiant apkasti, apkaupti: Apiplū̃k kopūstus Ds. Reikia uždabot [bulves], reikia apiplū̃kt Zr. Visus kopūstus api̇̀plūkė Kkl.
5. kratant apiplauti: Bulbos žemiuotos, reikia apiplūkt per šulnį nusnešus Prng.
6. Š, LL135 apmušti, apdaužyti: Vakaruškose bernai jį gerokai api̇̀plūkė Rm. Jį abudu broliai apstojo ir api̇̀plūkė Ėr. Dažnai savo vaikus apiplūkiù Rk.
1 atplū̃kti, -ia, àtplūkė
1. tr. smarkiai primušti, pridaužyti: Ot atplūkiau, kad anas ir dešimtam ažusakys! Arm.
2. tr. tapšnojant išjudinti, atgaivinti: Nebūt manęs Šereikienė ataplūkus, gal jau ir tan svietan nukeliaučiau Trgn.
3. intr. Š, Slč, Ds su vargu, sunkiai ateiti, atvykti: Šitiek kelio atplū̃kt, ir da nesėdi – geras kojas turi An. Kaipgi tu, vaikeli, ataplūkei tokiuo purvynu Ant. Beveik visi jie atplūkia pėsti, privargę, nusikamavę rš.
| refl.: Atsiplū̃k tu man per tokias pusnis! Sb. Dieve mylėk, tiek kelio atsiplū̃k! Slm. Sušilom ir pavargom, kol tiek kelio pėsti atsi̇̀plūkėm Grž. Stora, pilvą atkišusi atsiplūkia, atvirtuoja krikštomočia J.Paukš.
1 įplū̃kti, -ia, į̇̃plūkė tr.
1. LL260 išmušti (molio aslą, krosnį ir kt.): Klojime gerą padą į̇̃plūkėm Jnšk. Įplū̃k gerai klojimo padą, kad moliai nesilupinėtų Ėr. Vakar į̇̃plūkiau pečiun laitą Slm. Troba pastatyta, belieka tik krosnis įplū̃kti Š. Pamatus žabais lig langų aptvėrė, žemėmis apipylė, aslą raudono molio įplūkė rš.
| refl. tr.: Pečių insi̇̀plūkėm Kvr. Pasistačius pirkia, reikia tuoj krosnis įsiplū̃kti Š.
2. smarkiai prilupti: Virvagaliu kai inplūksiù – nereiks daugiau lįst, kur nereikia Klt.
1 išplū̃kti, -ia, i̇̀šplūkė
1. tr. Vdš, Kkl, Jnš išmušti, išgrįsti (molio aslą, krosnį ir kt.): Gerai i̇̀šplūkėm savo gryčios aslą Ut. Laitas gerai padarytas, i̇̀šplūktas, kad būt lygus Vb. Įdėjo naujus langus, išplūkė padą, ir vėl troba kaip nauja Lnkv. Kol rugiai tebėra lauke, reikia gerai klojimą su moliu išplū̃kti Kair. Gurbų asla turi būti išplūkta moliu rš.
| refl. tr.: Jis išsivalė trobelės vidų, išsiplūkė ištižusią aslą Vaižg.
ǁ išminti, išmušti: Plytoms molis turi būt gerai i̇̀šplūktas Pžrl.
2. tr. išvalyti spalius (nuo linų), išbrukti: Išplūkė linelius, oi, iššukavo linelius, oi LTR(Sml).
| refl. tr.: Šįmet linus anksti išsi̇̀plūkėm Rd.
3. tr. plūkiant ištaisyti, išlyginti: Sukasėm ežias (lyses), i̇̀šplūkėm terpežius ir pasodinom agurkus Š.
| refl. Š.
4. tr. Aln iškapstyti: Vištos i̇̀šplūkė visą ežią Ut.
5. tr. primušti, apdaužyti: Išplūkė asilą su vėzdu Blv.
6. tr. daužant išdulkinti: Reikės išplū̃kti patalynę Vdk.
7. refl. Š nusidirbti, nuvargti, netekti jėgų: Kad išsi̇̀plūkiau perdien, net po krūtine aitru Ds. Paskutiniuosius du kilometrus ligi kaimo jis žingsniavo pėsčias ir galutinai išsiplūkė iš jėgų rš.
8. intr. sunkiai išeiti, išvažiuoti, išbristi: A da i̇̀šplūkei tokiu bjauriu keliu? Vdk.
| refl.: Arkliai jokiu būdu negalia išsiplū̃kti par sniegą Vdk. Kad įvažiavau balon, kad aš kaip iš jos paskui išsiplū̃kčiau! Ds.
| prk.: Už biednuomenę, už prastus vargšus žmones, niekada ligi šiol iš skurdo negalėjusius išsiplūkt žmones! rš.
1 nuplū̃kti, -ia, nùplūkė
1. tr. Grž nuvalyti spalius (nuo linų), nubrukti: Linus nuplū̃kti reik, nušukuoti, suverpti ir išausti Kž. Geras vyras nuplū̃kia pundelį per dieną Jnš. Mes vienos linelius nùplūkėm Rz.
2. refl. tr. mušant kultuve, išplauti, nuvelėti: Pačios nusivežėm ir pačios nusi̇̀plūkėm rūbus Ds.
3. tr. nudirbti: Ar jis nedirbo, ar namų nežiūrėjo, ar darbų nenuplūkė už visus samdinius mūsų kieme? J.Balt.
4. refl. Sml nusikamuoti dirbant, nusivaryti: Per dieną visai nusi̇̀plūkė prie rugių pjovimo Jnš. Ale ir nusi̇̀plūkiau par rugiapjūtę! Ut. Parvasar in lauko teip nusiplūki, kad, rodos, net kvepia žiema Vj. Keliu ropoja nusiplūkusi, varvanti prakaitu kumelšė J.Balt. Plačią pradalgę imi – nusiplūksi rš.
5. tr. nuvarginti einant: Jis kojas nuplūkė bevaikščiodamas rš.
| refl.: Ūkininko kojos gana per savo gyvenimą nusiplūkia rš.
6. intr. Dgl, Ds, Slm su vargu toli nueiti, nuvažiuoti: Par dieną ir nùplūki į Kauną Ar. Nuplū̃kt tokį kelią tai ne juokai, o dar žiemos laike Lnkv. Nùplūkiau tokį šmotą kelio, ir nieko neradau Paį.
| refl.: Be reikalo nusi̇̀plūkiau Pandėlin šiandiej Pnd.
1 paplū̃kti, -ia, pàplūkė
1. tr. smarkiai pamušti, padaužyti: Jeigu avis gėriuko nemyli, tai tą avį reikia kelnių juozmeniu paplūkt, paplūkt, tai tada pradės mylėt LTR(Kp).
2. refl. pasidarbuoti, pavargti: Kiek pasiplūkęs, vežėjas, matyt, pavargo rš. Dabar tu su jais pasiplūk rš.
1 parplū̃kti, -ia, par̃plūkė
1. tr. nukamuoti, nuvarginti: Arklius parplūksit, o po rugiapjūtės pūdymą kas apkartos? J.Balt. Parplūktos kojos prašyte prašosi mazgojamos rš.
| refl. Eina namo parsiplūkę, juodi kai velniai, surūkę LTR(Ob).
2. intr. sunkiai iš toli pareiti, parvažiuoti, parvykti: Vaikas tokiu šlapiu keliu kol parplūkė namo, tai visas buvo šlapias Pš. Na, tai aš ir keliausiu. Kol pėsčia parplūksiu P.Vaičiūn.
| refl.: Jis turėjo kojomis parsiplūkti namo LTR(Lnkv).
1 pérplūkti
1. tr. iš naujo išplūkti: Padą jau reikia perplūkt Trgn. Klojimo laitas buvo parplūktas ir visos duobelės užlygytos Ps.
2. refl. labai nusiplūkti, pervargti: Gūnia durų properšoj nusitalaškavusi žemyn lyg persiplūkusios bobos sijonas J.Balt.
1 prasiplū̃kti, -ia, prasi̇̀plūkė
1. tr. Mšk prasivalyti nuo spalių (linų).
2. sunkiai pradirbti, pravargti: Visą amžių prasiplūkė Butkys po svetimus kiemus, plačiuose buožių laukuose (sov.) J.Balt. Visą naktį prasiplūkė rš.
1 priplū̃kti, -ia, pri̇̀plūkė
1. tr. plūkiant padaryti kietą, sumušti, prispausti: Smagiai mat važiavo, greit lakstė, tai pri̇̀plūkė žemę Slm. Lietus pri̇̀plūkė dirvą, negalima rugių sėt Ds. Kiemas nupilti žvyrium ir priplūkti, kad nedulkėtų Db. Gazono sėklas reikia priplūkti rš.
2. tr. plūkiant prikimšti, pripildyti: Klojime reikia padą išlygint, duobes molio priplūkt Ėr.
| prk.: Pirkia graži, ale gerai jai priplūkė (įdėjo) pinigo Mlt.
3. tr. priplakti, išguldyti: Visus kviečius pri̇̀plūkė lietus prie žemės Ktk. Lietus pri̇̀plūkė visus linus Ds. Smagus lietus negerai – priplū̃kia javus in žemę Skdt.
4. tr. plūkiant pristatyti, pridurti: Prašė priplū̃kt plūktinį Slm.
5. intr. išvalyti linus nuo spalių, pribrukti: Šiemet linų daug priplū̃ksim Ėr.
6. tr. smarkiai primušti: Jie berną, radę agurkuose, gerokai pri̇̀plūkė Ėr. Tylėk, ba kad priplūksiù lazda, tai net skalysi! Km. Aš jį kad priplūkiau, tai jis daugiau nebestumdys Ds. Tik priplūkt reikia bernioką už tokį ganymą Ssk. Vagį taip priplūkė, kad daugiau nebenorės vogt Sdb. Ažu tavęs ir mane gali te priplū̃kt Sdk.
7. tr. privarginti einant: Taip kojas pri̇̀plūkiau, kad ir pajudinti negaliu Svn.
8. refl. sunkiai prisidirbti, privargti: Prisi̇̀plūkiau per dieną prie tų linų mynimo Ėr. Tiek prisiplūkiau, kad vos bepaeinu Ps. Per dieną prisiplūki žmogus, kad vakare ir rankų negali pakelt Km. Prisi̇̀plūkė ir ji žmona per visą gyvenimą Slm. Aš jau prisi̇̀plūkiau, gal tu ben kiek paartum Ut. Jūs susmilkę, jūs surūkę lekiat namo prisiplūkę Pn.
9. intr. daug prieiti, prisirinkti, priplūsti: Kad pri̇̀plūkė, tai pri̇̀plūkė žmonių pilna rinka! Sv.
10. refl. su vargu prieiti, prisiartinti: Šiaip taip prisiplūkę prie pirmos geležinkelio stotelės, draugai netrukus turėjo bėgti ir iš ten rš.
11. intr. sunkiai, su vargu privaikščioti: Kiek aš pri̇̀plūkiau par visą žiemą, o kelias nedoras, ažpustytas! Ut.
12. tr. smarkiai privalgyti: Iš ryto kaip priplūkiau gerai lašinių su kopūstais, tai per dieną valgyt nenorėjau Mšk.
◊ kójas priplū̃kti einant privargti: Beieškodamas arklių kójas pri̇̀plūkiau Ėr. Tik kójas pri̇̀plūkiau, o nieko gera negavau Svn. Pri̇̀plūkiau kójas – tiek kelio Ds. Tai pri̇̀plūkiau kójas – kelias blogas Dglš.
1 suplū̃kti, -ia, sùplūkė
1. tr. sumušti, išgrįsti (molio aslą, krosnį, tvartą ir kt.): Iš molio suplūkia grendimą Pš. Sùplūkiau plūktinį pečių Brž. Nekaip tu mum padą sùplūkei: ir nelygus, ir ỹra Ds. Suplū̃k padą su arkliašūdžiais, ir stovės tau pusę vieko Vdš. Jaujos krosnį suplūkdavo iš molio, palikdami plačią angą rš. Gerai suplūktoje duobėje uždengtas alyvuotu brezentu stovėjo motoras rš.
2. tr. suplakti, suguldyti: Šitas lietus rugius sùplūkė Ktk. Ledai rugius baisiai sùplūkė Trgn. Išgraužtos pievos, suplūkti javai T.Tilv.
3. tr. sumušti: Vyrai vilką sùplūkė, sudaužė ir užmetė ant malkinės stogo Ukm.
| refl. tr.: Gerai bernai susi̇̀plūkė vienas kitą Trs.
4. tr. smarkiai sulyti: Ir tave bent kartą lietus sùplūkė Ds.
5. intr. Btr su vargu, toli suvaikščioti: Ne juokai suplū̃kt tiek kelio! Srv. Ir tolumas gi nesvietiškas, gal ben dvidešim sùplūkiau varstų Ut. Ir suplū̃k tu man tokį kelią! Kkl. Be reikalo tik tokį kelią sùplūkiau Ds.
◊ kójas suplū̃kti einant nuvargti: Sùplūkei kójas be vieno reikalo Lkm. Et, be reikalo tik kójas sùplūkiau Ds.
1 užplū̃kti, -ia, ùžplūkė tr.
1. plūkiant užlyginti: Ažplū̃k klaime padą, matai, ištrupėjęs Ds. Gerai išlygintas silosuojamo pašaro paviršius užplūkiamas gerai išminkytu riebiu moliu rš.
| prk.: Už tvoros – vėl pusnys, užplūkusios (užvertusios, užgriovusios) kaimo gatvę J.Balt.
2. plūkiant (linus) uždirbti: Jei linus plūksi, vis kapeiką kitą užplū̃ksi Ėr.
| refl. tr. Rm.
3. Lg užmušti: Girtas buvo, išsitraukė iš vežėčių lentą ir ažùplūkė nabagą Ds.
4. nuvarginti sunkiu darbu: Seniūnas dabar užplūks jį rš.
| refl.: Tai anys ažsiplū̃kę, ažsiplū̃kę, gal jau ir galą taip gaus Ob.
5. sunkiai, su vargu uždirbti: Jau keturiasdešimt rublių ùžplūkė bekirsdamas miškus Bsg. Tu tai viską kruvinu prakaitu užplūkei J.Avyž. Ar gali ji dabar, senatvėje, taip lengvai paleisti iš rankų tai, ką užplūkė per ilgus metus? rš.
| refl. tr.: Juodadarbiu pabūsiu ir užsipūkęs ne tokį ūkelį nusipirksiu rš.