šnek. pamažu, nevikriai eiti; sin. bindzinti, slimpinti, vilktis: Kur̃ gõžini tókiu óru? Jáunas, tvi̇̀rtas, õ gõžina sù krepšiù kai̇̃p var̃geta.

gõglinti (-yti Skr), -ina, -ino intr. pamažu eiti, dvoklinti, vėplinti: Kur gõglini, galvą užlaužęs? Erž. Ale tu jau ir gõglini lyg koks gogla Lkš. Gõglini lyg pamesto ieškodamas Snt. Ir pats nežino, kur gõglina, galvą užkėlęs Škn. Gõglina – kaip tik kruta, kepurę ant akių užsimaukęs Skr.
atgõglinti intr. pamažu ateiti, atvėplinti: Jau, antai, atgõglina ir tas išsižiojėlis Skr.
įgõglinti intr. pamažu įeiti, įvėžlinti: Visai nežiūro, kur eina, dėl to ir ingõglino in balą Lzd.
išgõglinti intr. pamažu, nevikriai išeiti: Išgõglino į kaimynus, o dabar nepareina Brt.
nugõglinti intr. pamažu, nevikriai nueiti, nuslampinti: Begrybaudamas kažin kur nugõglino Bgt. Ar nematei, kur nugõglino kumelė su kumeliuku? Alvt.
pagõglinti intr. vos vos, šiaip taip paeiti: Tik pagõglina, nepasivelka gerai Vl.
pargõglinti intr. vos vos, šiaip taip, pamažu, nevikriai pareiti: Kol pargõglinsu, tai ir naktis ateis Brt.
pragõglinti intr. praeiti, pražioplinti (pro šalį): Nė nepastebėjęs pragõglino pro šalį Šk.
prigõglinti tr., intr. pamažu, nevikriai prieiti: Kai prigõglinau tiltą, žiūriu – anoj pusėj žiburys Alvt.

ker̃vinti (-yti), -ina, -ino intr. Als, Rm; Kos45, N pamažu, nevikriai eiti, kėblinti, joti: Senis koja už kojos ker̃vina, t. y. eina palengva J. Ligonis ker̃vina, po ligos vaikščio[ja], led paeina J. Reikės ker̃vyt namo Skr. Kačiokai bėgiot dar negali, ale jau kervina į visas puses Žl.
atker̃vinti intr. Š; MŽ389, R291, N pamažu, nevikriai ateiti, atjoti: Sušilau, kol atker̃vinau Vl. Senis par lauką atker̃vina Skr. Jis atkervina, t. y. atjoja pamažu J.
įker̃vinti intr. Š palengva, nevikriai įeiti, įjoti.
išker̃vinti intr. Š palengva išeiti, išjoti: Jau pusė dvylikos buvo, kaip jis išker̃vino Vl.
nuker̃vinti intr. palengva nueiti, nujoti: Aš pati nuker̃vinsiu Ėr. Kas tenai nuker̃vino pagiriais? Vl. Jis dažnai į turgų nukervina Krkl. Ko čia eisi pėsčias, ar negali nukervinti, kumelę užsėdęs? Krkl. Nukervink (nujok) apveizdėti kraitį J.
parker̃vinti intr. palengva pareiti, parjoti: Jis auštant parkervino Rs.

gõglinti (-yti Skr), -ina, -ino intr. pamažu eiti, dvoklinti, vėplinti: Kur gõglini, galvą užlaužęs? Erž. Ale tu jau ir gõglini lyg koks gogla Lkš. Gõglini lyg pamesto ieškodamas Snt. Ir pats nežino, kur gõglina, galvą užkėlęs Škn. Gõglina – kaip tik kruta, kepurę ant akių užsimaukęs Skr.
atgõglinti intr. pamažu ateiti, atvėplinti: Jau, antai, atgõglina ir tas išsižiojėlis Skr.
įgõglinti intr. pamažu įeiti, įvėžlinti: Visai nežiūro, kur eina, dėl to ir ingõglino in balą Lzd.
išgõglinti intr. pamažu, nevikriai išeiti: Išgõglino į kaimynus, o dabar nepareina Brt.
nugõglinti intr. pamažu, nevikriai nueiti, nuslampinti: Begrybaudamas kažin kur nugõglino Bgt. Ar nematei, kur nugõglino kumelė su kumeliuku? Alvt.
pagõglinti intr. vos vos, šiaip taip paeiti: Tik pagõglina, nepasivelka gerai Vl.
pargõglinti intr. vos vos, šiaip taip, pamažu, nevikriai pareiti: Kol pargõglinsu, tai ir naktis ateis Brt.
pragõglinti intr. praeiti, pražioplinti (pro šalį): Nė nepastebėjęs pragõglino pro šalį Šk.
prigõglinti tr., intr. pamažu, nevikriai prieiti: Kai prigõglinau tiltą, žiūriu – anoj pusėj žiburys Alvt.

(per ką) bėgti nesmarkiai striuoksint; sin. šokuoti: Avẽlės kepersúoja per̃ pi̇́evą.

eiti nevikriai, svyruojant, krypuojant į šalis: Kur̃ kepersúoji i̇̀š pàt rýto?

kebeldúoti, -úoja, -ãvo intr., kèbelduoti, -uoja, -avo
1. nevikriai eiti; šlubuoti: Kebeldúo[ja] kūdikis, kad eina rėplomis, arba ubagas su krukiais po pažastėmis J. Kèbelduoja kaip koks kebelda Rs. Žiūri – iš antro galo sodžiaus siuvėjas šlubas gatve bekebelduojąs Žem.
2. judėti, krutėti, kabalduoti: Keblus daiktas vežant, nešant kebelduo[ja] – kebeldai, kebeldai J.
atkebeldúoti intr. kebelduojant ateiti: Atkebelduoja žilaūsis senis rš.
įkebeldúoti intr. kebelduojant įeiti: Senė įkebeldavo į pirkią rš.

kebeldúoti, -úoja, -ãvo intr., kèbelduoti, -uoja, -avo
1. nevikriai eiti; šlubuoti: Kebeldúo[ja] kūdikis, kad eina rėplomis, arba ubagas su krukiais po pažastėmis J. Kèbelduoja kaip koks kebelda Rs. Žiūri – iš antro galo sodžiaus siuvėjas šlubas gatve bekebelduojąs Žem.
2. judėti, krutėti, kabalduoti: Keblus daiktas vežant, nešant kebelduo[ja] – kebeldai, kebeldai J.
atkebeldúoti intr. kebelduojant ateiti: Atkebelduoja žilaūsis senis rš.
įkebeldúoti intr. kebelduojant įeiti: Senė įkebeldavo į pirkią rš.

plùmpčioti, -ioja, -iojo intr., plumpčióti, -iója, -iójo
1. sunkiai, nevikriai eiti, plumpsėti: Kumelė bėga plùmpčiodama, neturia išeigos geros Šts. Kas tę per purvyną plùmpčioja? Vlk.
2. kristi: Nuo šakų, kaip kepures palikę gvildus, gilės plumpčioja žemėn rš.
3. plumpinti, mosuoti: Vištos taip ėmė kudakuoti, plumpčioti ir blaškytis, tartum į jų būrį būtų šimtas vanagų nusileidę P.Cvir.
atplùmpčioti intr. sunkiai ateiti: Jau ubagas vėl atplùmpčioja Vlk.

(ką) sunkiai nešti, gabenti, kraustyti (griozdiškus daiktus): Ar̃ ver̃ta tą̃ spi̇̀ntą griõzdinti añt aũkšto?

(ką, kuo) krauti, versti (griozdais): Senùtė visókiais daiktai̇̃s ė̃mė griõzdinti tar̃pdurį.

menk. nevikriai, neatsargiai eiti, slinkti ar pan.: Kur̃gi griõzdini?!