Nepatrauklus; nemadingas; nepatrauklu ir pan.

Priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius išgyvenimus. Skiriama: individo vidinis konfliktas - beveik vienodai stiprių, bet priešingų žmogaus motyvų, poreikių, interesų, potraukių ir pan. susidūrimas, konfliktas tarp individų - susidūrimas tokių žmonių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, laikosi nesuderinamų požiūrių į vertybes ir normas ir mėgina jas realizuoti tarpusavio santykiuose, arba tokių žmonių, tarp kurių vyksta konkurencinė kova, nes jie siekia to paties tikslo, o tas tikslas gali būti pasiektas tik vieno iš konfliktuojančiųjų, grupių konfliktas - socialinių grupių, kurios siekia nesuderinamų tikslų ir praktiniais veiksmais trukdo viena kitai, susidūrimas. Individo vidinio konflikto problemą nagrinėja bendroji ir pedagoginė psichologija, patopsichologija, psichoanalizė. Remdamasis vokiečių ir JAV psichologo K. Levino ↑ lauko teorija, rusų psichologas A. Lurija sukūrė 3 tipų individo vidinio konflikto klasifikaciją. Pirmojo tipo konfliktas - būsena, kurioje žmogus turi rinktis vieną iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų. Antrojo tipo konfliktas - tas pats tikslas jį pasirenkančiam individui vienodai patrauklus ir nepatrauklus, kelia ir malonias, ir nemalonias emocijas; šis konfliktas tipas kartais vadinamas ambivalentiniu. Trečiojo tipo konfliktas - būsena, kurioje žmogus turi rinktis vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų. Savita individo vidinio konflikto rūšis - vaidmenų konfliktas: tas pats individas turi atlikti vieną su kitu nesuderinamus vaidmenis. Konflikto tarp individų problemą daugelis psichologų sprendžia remdamiesi motyvacijos arba kognityvine koncepcija. Pirmosios požiūriu, individų ketinimų ir interesų nesuderinamumą, konfliktą sukelia subjektyvūs veiksniai. Šios koncepcijos šalininkai (L. Kouzeris ir kt.) teigia, kad konfliktas yra neišvengiamas socialinės būties, individų ir grupių sąveikos reiškinys. Kognityvinės koncepcijos požiūriu, konfliktą sukelia nesuderinamos konfliktuojančių žmonių žinios, nuomonės, pažinimo strategijos. Be to, teigiama (F. Doičas), kad konfliktas yra realus tik tada, kai dalyviai jį suvokia, įsisąmonina. Rusijos psichologai rėmėsi požiūriu, kad individo elgesį lemia socialiniai istoriniai veiksniai ir dėsningumai, todėl konfliktas yra savotiškas grupės bendros veiklos prieštaravimų atspindys. Eksperimentiškai nustatyta, kad konflikto atsiradimą ir pobūdį lemia grupės sutelktumo lygis. Kuo grupė vieningesnė, labiau susitelkusi, tuo mažesnė galimybė, kad individų interesai sukels vidinius grupės konfliktus. Bendroje veikloje kylantys dalykiniai prieštaravimai daug rečiau negu asmeniniai pažeidžia normalius žmonių tarpusavio santykius. Konfliktui būdingus psichologinius reiškinius galima paaiškinti suvokus grupės, kaip bendros veiklos sistemos, socialines ir psichologines ypatybes.

Būdingas afrodiziakams, t. y. priemonėms (pvz., maistui), sukeliančioms arba didinantiems lytinį potraukį.