kap pelių̃ perkū́nas Eina kap pelių̃ perkū́nas tais makatais apsitempęs (apsiskarmaliavęs). Mrj.
kaip (kai, kaip ir, kap, keip, lyg) perkū́nas (perkūnė̃lis, perkū́nija)
1. Kaip perkū́nas pakalnėn nudardėjo (greitai ir su triukšmu). Rk. Prabildino kaip perkū́nas pro šalį. Krč. Telyčia iš tvarto ir davė (išlėkė) kap perkū́nas. Šlčn. Katė kaip perkū́nas par laukus pasleidžia. Pnd. Tuoj vienas susiedas pasikinkė arklį, bežiūriant ištrenkė keip perkū́nas daktaro atvežt. Plvn. Kai lietuviai užejo, davai dzingulius, Salamiestin keip perkū́nai išvažiavom. Slm. Važiuoja kaip ir perkū́nas. Km. Užlėkė prieš kalną kaip perkū́nas ir nuzvimbė Svėdasuos. Km. Važiuoja kap perkūnas. LPP II 344 (Šil). Tu išlėkei kaip perkūnija. (rš). Cigonas išėjo kaip perkū́nija iš sodžiaus. Jnš. Ėjimai arklio – keip perkū́nas!. Slm.
2. Taidenas karštus, smarkus lyg perkūnas. A 1884, 339. Smarki kaip perkū́nija. Pp.
3. [Seniūnas] toks piktas kaip perkū́nas. Pnd. Neikie, mergele, tu už bernelio, rasi dieverėlį kap perkūnė̃lį. (d). Rdš.
4. Parėjo i daužos kai perkū́nas. Rs. Dūksta kai perkū́nas. Ds.
5. Kurgi tu lendi kai perkū́nas!. Pnd.
6. Dabar gi, matai, ryja (geria) kaip ir perkū́nas, be tolko (be saiko). PnmR.
7. Didelis jis toks buvo – kai perkū́nas. Jrb.
8. Didelis kaip velnias, durnas (kvailas) kaip perkūnas. KrvP (Srv).
9. Druni (drybsai) kap perkū́nas visą dieną, tau niekas ne galvoj. Mrc. Atsikerėplino ant suolo lyg perkū́nas, kojos duris siekia. Skr.
10. Bloga žinia kaip perkūnas žmogų trenkia (pribloškia). KrvP (Pun). Ta žinia trenkė į žmones kaip perkūnas, netikėtai. LzP. Mano žodžiai trenkia kaip perkūnas. V.Kudir. Kaip perkūnija trenkė į Antaną Barboros žodžiai. Žem.
11. Ištars žodelį kai perkūnė̃lį (piktą, šiurkštų). (d). Šd.
kaip perkū́nas apie Oškìnio griñčią Sukinėjas kaip perkūnas apie Oškinio grinčią. LTs V 131 (Ar).
kaip perkū́nas dẽbesį Kur siuntinėji mergučę kaip perkū́nas dẽbesį?. Skr.
kaip perkū́nas (perkū́nija) iš giẽdro dangaũs (giẽdrą diẽną)
1. Barono atsilankymas ir jo atneštos žinios nuaidėjo klebonijoj kaip perkūnas iš giedro dangaus. V.Myk–Put. Toji žinia buvo kaip perkūnija iš giedro dangaus. A.Vien. Tokia naujiena Pimpei – kaip perkūnas giedrą dieną. J.Paukš.
2. Jis atsirado visai nelauktai, kaip perkū́nas iš giẽdro dangaũs. Jnš.
kap perkū́nas, pir̃tį uždẽgęs Kur leki kap perkūnas, pirtį uždegęs?. LPP I 347 (Jnšk).
kap perkū́nas po ãkmenis Trankosi kap perkū́nas po ãkmenis. Dkš.
kaip perkū́nas priš žaibùs Vaipos kaip perkū́nas priš žaibùs. Kal.
it perkū́nas žąsiùką Tąso it perkū́nas žąsiùką. KlvrŽ.

Kas daug pasiekė (įgijo meistriškumo) kurioje nors srityje.

juõduoti, -uoja, -avo intr. K.Būg, J.Jabl, Ds, júoduoti Skr, juodúoti, ­úoja, -ãvo Pš, Š; SD35
1. darytis juodam, juodėti: Juo juõduoja, juo tu juodini batus J. Kalakutai pradėjo júoduoti, júoduoti ir pajúoduos KlvrŽ. Dangus juoduo[ja] Šts.
2. būti, rodytis juodam; juodam daiktui eiti, slinkti: Júoda varsa gyvulio juõduoja J. Debesis juõduo[ja], bus lietaus J. Visur juodavo surūkęs, drumzlinas miestas P.Cvir. Kaip naktis juoduoja miškai A.Vien. Degėsių tamsios krūvos bejuoduoja tenai K.Kors. Karo sutryptas juoduoja laukas – be medelio, gėlės S.Nėr. Einu naktį – viskas aplink juõduoja, tamsu Žvr. Juodúoja vakaruose debesys, ar neužeis! Ėr. Kaji kas ten juõduo[ja]? Tl. Pūdymas juodúo[ja] iš tolo Trg. Kas te pamiškėj juodúoja – gyvulys koks ar krūmas? Slm. Ein marelės juodúodamos, neš vainiką siūbuodamos JD725. Paniurusio dangaus fone ryškiai juodavo namų siluetai rš. Vienų akelės … mėlynavo, antrų … juodavo Nm. Kol vaikus užauginom, dirbom juodavom, prakaitavom rš.
^ Vasarą žaliuoja, žiemą juoduoja (medis) Pnd.
| refl.: Musių ant sūrio tik juodúojas Lp. Eina, eina tuoju keliu ir pamatė juoduojantis SI300.
apjuõduoti intr. pasidaryti juodam: Jijė apjuodãvusi J. Nuo lietaus šienas apjuoduoja rš. Sidabrinis žiedas kartais apjuodúoja Slm. Nuo garo ir dūmų susmilkę ir apjuodavę yra MšK.
| refl.: Dalgis neapsijúoduo[ja], neapsigelžiuo[ja], kad su tekelu galandi Šts.
atjuõduoti intr. Š juoduojant ateiti, atslinkti: Debesys vėl atjuõduoja (atkyla juoduodami) Gs. Tai atvažiavo, tai atjuodãvo šitie kupčeliai (d.) Dglš. Atjuõduoja tamsus debesis BŽ261. Atjuodúoja debesis juoda, t. y. ateina J. Merga pamatė keliu … lyg kokį eglyną atjuoduojant (ateinant) BsV125. Baisiausias debesis vėl atjúoduoja Skr. Tik atjúoduoja iš šiaurės, o mes tik grobam šieną, tik grobam Brs.
įjuõduoti intr. Š įgauti juodumą; pajuoduoti: Įjuodãvusios jo rankos skirsta, plaišė[ja] J. Laiko tą mentalą šiltoje vietoje lig gerai įjuoduojant A1883,176.
išjuõduoti intr.
1. juodam pasidaryti, pajuosti: Dantys išjuodavę, kur ne kur auksu lopyti LzP.
2. visam pajuoduoti: Draugelienė išjuodavus šiandie baisiausiai KzR.
nujuõduoti intr.
1. pajuosti: Nujuodãvęs veidas žmogaus iš kūdumo J. Nujuodãvo bulvės, nušalo Žr. Jau nujuodãvę [bulvių] virkščios Gs. Trobelė, nors buvo taip nujuodavusi, kad net blizgėjo, tačiau nebuvo kaip kitų dūminė Vaižg.
2. juodam nueiti, nuslinkti: Anuo kraštu nujuodãvo didelė debesis Pc. Jau visi debesys nujuõdavo į rytus, mažu lytaus nebus Žvr. Lėktuvo šešėlis nujuodavo miškų viršūnėmis rš.
pajuõduoti intr.
1. pasidaryti juodam: Gal jis apalpo ar staigusis maras ištiko – visas pajuodavęs P.Cvir. Bešokant ir kiems pajuodavo, nebliko ir žolės ant kiemo PP16. Medžių lapai pajuodãvo Lp. Iš ligos pajuõdavęs, nebaiškus J. Jis net pajuõdavęs iš pykčio rėkia Šk. Dirbo žmogus pajuoduodamas, o ponas viską atėmė Šts.
2. refl. pasirodyti juodam: Staiga jam pasirodė, pasijuodavo debesys rš.
parjuõduoti intr. pareiti, parslinkti juodam: Parjuõdavo iš vakarų debesys kai mūrai Vvr. Pamatėm, kad kas parjuodúoja (pareina juoduodamas) Pc. Parjuoduoja dvi moterys – Marė ir Bobjonienė I.Simon.
prijuõduoti intr. priskresti juodumų: Ant veido smulkios raukšlelės, prijuodavusios, neišprausiamos – rodė kalvio amatą Žem.
sujuõduoti intr.
1. J, BŽ172 pasidaryti juodam, sujuosti: Sujuodãvęs vasarojus Šd. Iš klapatų sujuodavo kap žemė Švnč. Lietaus pagautas šienas sujuoduoja ir pradeda dulkėti rš. Vaisiai veikiai sujuoduoja rš.
2. juodam pasirodyti: Priešais nelauktai sujuodavo namai rš. Štai plačiajame Dniepre sujuodavo valtis rš. Ant šviesių lango stiklų sujuodavo žmogaus šešėlis Pč.
užjuõduoti intr.
1. pasidaryti juodam: Ir atskrido velniai, net kluonas užjuodavo (ps.) TDrIV287. Užjúodavę vakarai, būs lytaus Šts. Užjúodavo visa šiaurė Brs.
2. pasirodyti, ateiti juodam: Žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama LzP. Kad užjuodúoja debesis! Srv.

Susibūrimas, susirinkimas, vakarėlis.

sprū́sti, -ta, sprū́do intr. Rtr, NdŽ
1. KBII149, Kair smukti, kristi (laikomam, pritvirtintam): Kirvis sprū́sta nuo koto DŽ. Kai bulvė sprū́sta, išneša gerą grabę (nubrazduoja pirštą) Skr. Skaldžiau šakalius, kirvis sprū́do i nukirto pusę nykščio LKT47(Trkn).
| prk.: Šiandien žemė tėvų sprūsta iš rankų rš.
2. N, K, Vlkv, Gršl netekus atramos, neišsilaikius, pakrypus slysti: Sprū́sta koja nuo gruodo, par gruodšalą einant J. Užstojau ant tų durikių, kad aš sprū́siu – ko tik koją nenulūžau LKT127(Erž). Kluoną griovė, sparas sprū́do, i nulaužė koją KzR. Ta kripė sprū́do, jis už tos vielos tvėrė i nutvėrė (buvo nutrenktas) Jrb.
| Grumstai sprūsta jam iš po kojų ir rieda pakalnėn rš. Atsirėmė rankomis vagos, norėjo atsistoti, bet žemė sprūdo iš po kojų J.Avyž.
3. spraustis, bruktis, veržtis: Gyvuoliai sprū́sta iš kūties laukan, negaliu durų praverti J. Ko sprū́sti į tarpą žmonių? J. Bernai kampan ėmė sprūst LTR(Vrnv). Žuvis į varžą jau sprūsta A1885,48. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylikė iš rankų sprūdo LB118. Sprūsta kviečiai iš varpų, eitam pjauti Lk. Įsibridusi prausėsi nuo ašarų patinusį veidą, o smėlis sprūdo pro kojų pirštus J.Avyž. Kalavijai plieno griežia, pašarvėmis sprū́sta (d.) Kp.
4. L, Šr, Žr šnek. smarkiai eiti, bėgti, sprukti: Užėjus lietui, sprū́dau į pastogę DŽ. Gatvės ištuštėjo – kas gyvas sveikas sprūdo užmiestin J.Dov. Patys miškan sprūdo ir galvijus varė IM1861,57. Kai pradėjo tas bartis, tai tik pamatėm, kad svečiai sprū́sta oran Trgn. Sprū́dau Amerikon nuo žandarų Dglš. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojaus sprūdo atgalios BsMtII88(Klvr).
| Vieversiai sprūsta į padanges ir šimtais balsų čirena rš.
atsprū́sti intr.
1. NdŽ atslysti, atsmukti.
2. L, Rtr, DŽ, NdŽ šnek. skubiai, greitai atvykti, netikėtai pasirodyti: Jis atsprū́do, t. y. atšarpavo, atvažiavo greitai J. Jis jau namo atsprūdo Ign. Atsprū́siu kurią dieną ir aš pri jūso Šts. Iš kur tu čia, žmogeli, atsprūdai? BsPIII216(Brt).
3. šnek. rasti atliekamo laiko, atspėti, atpulti: Atsprū́sdamas atvažiuosiu pas jus Vlkv.
įsprū́sti intr.
1. Jrb įslysti, įsmukti: Ir pats gali insprū́st [į šulinį be rentinio], ne tik vaikas Sug. Vienas jųdviejų, į vandenį įsprūdęs, prigėrė BsV105(Rg).
2. įstrigti, įkliūti: Įsprū́dau aš ten į tokį rasalą, lermą, t. y. įsrigau J. Paršas vartuosna insprū́do Mrp. Kažkaip sprūdo ir įsprūdo į tinklą paukštvanagis sp.
| prk.: Keravokis, Vacali, neįsprū́sk Ms.
3. Amb, Š, NdŽ įsibrauti, įsibrukti, įsiveržti: Po valandėlei savųjų pulkas įsprūdo į pilę V.Piet. Kiti skubinosi, kad, greitai į laivą įsprūdę, į jūres įsiirtų Ns1840,2.
| Pro lentomis užkalto lango plyšį įsprūdus saulės juosta gulė ant palubėj kabančios svogūnų pynės P.Cvir.
ǁ J prk. patekti, įsiskverbti: Už neatsargumą gali įsprūsti sutartin visokių nepataisomų klaidų rš. Juk jis gerai ten pas ją įsprū́do (įsisuko, vedė) Skr.
4. Š, Rtr, BŽ43, Ktv, Kkl šnek. greitai įbėgti, įeiti, įsprukti: Mergina, perbridus upelį, įsprūdo į tą tankumyną V.Kudir. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion intsprū́dęs, kailį išnešęs, lietui nepatekęs BM56(Žb). Atrodė, kad po debesis landau ir ieškau kur į dangų įsprūsti BsPIII80. [Lapė] į savo olą įsprū́do Jrk49. Pašavau kiškelį, karklynan insprūdo LTR(Rš).
išsprū́sti intr.
1. SD419, Sut, N staiga išslysti, išsmukti, iškristi (laikomam): Ūmai kiaušinis išsprūsta iš rankų, krinta ir sudūžta A.Gric. Nesitikėtai išsprūdo iš jo rankų mentė M.Valanč. Tempė jis skūrą, tempė, o skūra išsprūdo iš dantų LTR(Dkk). Jam vadelės iš rankų išsprū́do Lš.
| Ledas tuoj pat išsprūdo iš po kojų rš. Tep esu nusiminus – lyg ir žemė iš po kojų išsprū́do Vlkv.
^ Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs (ne prastas esu)! V.Kudir. Veik užkabina, bet neveik išsprūsta (greit pradedama, bet negreit baigiama) ST166.
ǁ išlįsti, iššokti iš vietos: Pradėjo lankstyti, spaudyti – išsprū́do toks medelis Brs. Durys iš kaškų išsprū́do Pln. Karts (kartais) rakštis išsprū́sta laukan, ka pradedi aną krapštyti Klk. Iš akių uždegimo išsprūdo vydis, prasisuko Ggr.
2. H, L, Rtr, DŽ ištrūkti, išsiveržti: Nutvertas paukštis beturint išsprū́do iš rankų J. Tenkinaus išsprū́dęs iš jo rankų Š. Pastveriu avį už kupros, ir ta avis jau nuo manęs neišsprū́sta Skr. Buvau vagilių až pakarpos nutvėręs, ale, varlė, vikriai išsprū́do Km. Tai pasakęs, išsimovė iš sermėgos, išsprūdo iš gerų nagų ir išspruko laukan M.Valanč. Vėgėlę pagavus, reik žiūrėt, ka ji tau neišsprū́stų Jrb. Mergelė smarkiai užsnūdo, zylelė iš rankelių išsprū́do JD679.
| prk.: Jau nuo jo garbė neišsprus V.Kudir. Auklėjamasis darbas labai dažnai išsprūsta iš mokytojų dėmesio rš.
ǁ prk. išsivaduoti, išsigelbėti: Vos spėjo išsprūsti iš prūsų policijos nagų rš. Laimingai išsprūdau giltinei iš nasrų T.Tilv. Retas kuris terp jų beišsprūdo nu giltinės S.Dauk. Ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo kaip nekaltas SPI8. Todėlei, žmogau, tu išgi bėdos kokios išsprūdęs, žinokiesi BPII439.
ǁ N, Prn, PnmA prk. būti nelauktai, netikėtai pasakytam, pareikštam: Milda prikando lūpą, tartum bijodama, kad neišsprūstų nereikalingas žodis J.Avyž. Išsprūsta koks žodelis, kurį galima dvejopai aiškinti V.Kudir. Mane suerzino, ir netyčia žodis išsprū́do Dkš. Aš nenorėjau sakyti, mun išsprū́do Trš. Jeigu tik atidarysiu burną, tuojau išsprūs baisus juokas I.Simon.
^ Paslysta koja negirtam, išsprū́sta žodis nekvailam Ss. Žodis, iš burnos išsprū́dęs, atgal nebegrįžta Pln. Žodis išsprū́do – ir nebepagausi Trgn.
3. Q118,268, B, H170, R, MŽ, NdŽ šnek. greitai išbėgti, išsprukti, pabėgti: Kai paėmiau dirželį, tuoj išsprū́do pro duris Sv. Bernas pro langą išsprū́do – būt primušę kuokinėj Dglš. Tik šiaip teip išsprū́do par tokias balas KlvrŽ. Ana dabar kaip kiškelis džiaugias išsprūdus Sdk. Jiej kap šoko kap vienas i išsprū́do kap vėju Vlk. Vos ne vos pats gyvas beišsprūdęs S.Dauk. Nykštukas pro atdarąsias duris nematant išsprū́do ir pabėgo Jrk26. Spąstai patrūko, ir mes išsprūdom (išejom) BS124,7. Pasidžiaugė su sveikais sąnariais dar išsprūdusi Ns1847,1. Tas kai išsprū́do ir išsprū́do Klt.
4. šnek. išeiti, išvykti, išsibrauti, išsidanginti: Lig Telšių išsprū́do Všv. Kas tik gali, stengiasi išsprūsti už miesto TS1903,9.
paišsprū́sti (dial.) intr. išbėgioti, išvažinėti: Seni išmirę [kaime], jauni paišsprū́dę Ad.
nusprū́sti intr.
1. N, DŽ, Ar neišsilaikius nuslysti, nusmukti, slystant nukristi: Koja nusprū́do nuo liepto į vandenį J. Nusprū́do nū kranto į vandinį ana Kv. Medis nuo ožių nusprū́do ir tiesiog Stankui ant galvos Šk. Kartais, kai nuo kemsynėlės koks vaikas nusprūsta, tai ir pasineria iki pusiau šlapiose samanose LTR(Kp). Trūkis nusprūdęs nuo vėžių LC1886,9. Pastatyk nugarą, ir perkūnas nusprūs – nebįspirs (juok.) Dr. Nu kelmelio nusprūdau ir dūdelę sudaužiau LTR(Gršl). Tai ma[n] nusprūdo aukso žiedelis nuo mažojo pirštelio LTR(Zp).
| Nusprū́do (netyčia prarytas įsmuko) slyvos kauliukas, bus bėda Vlkv.
| prk.: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio J.Avyž.
ǁ staiga nukrypti, išsimušti (iš kelio): Arklys [pelkėje] nusprū́do nuo tako, ėmė skęst Jd.
ǁ iššokti iš vietos: Kai nusprū́sta kaulas, tai skauda Rm.
2. NdŽ šnek. nubėgti, nusprukti: Kiškelis į krūmus nusprū́do DŽ1. Pragumą gavau ir nusprū́dau J. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylutė girelėn nusprūdo (d.) Ktv.
3. šnek. nuvykti, nusidanginti: Aš noriu dar šiandie lig Telšių nusprū́sti KlvrŽ. Aš negaliu niekam pasiskųsti, pas močiutę aš savo nusprū́sti JD1222.
4. Gršl šnek. numirti: Gyveni, kol nusprū́si Sd. Tiktai galvoju, ka karts (kartais) muno motriška nenusprū́stų Vž.
◊ nuo lẽtenų (narių̃ Žr) nusprū́sti menk. mirti: Ana nusprū́do nu lẽtenų Krtn. I muno dėdė nusprū́do nu lẽtenų Dr.
pasprū́sti intr. Rtr, NdŽ
1. N, BzF175 paslysti: Pasprū́do koja mano nuo grumslo, ir parpuoliau, išvirtau J. Pasprū́do i nulūžo koją Vvr. Vąšas pasprū́do i užkabino ma[n] gyvnagį Jrb. Kirvis pasprūdo ir pataikė į kairę ranką prš.
ǁ nukrypti, išsimušti (iš kelio): Iš gero kelio greičiau pasprūsti LTR(Grk).
| prk.: Čia jau tavo galva pasprū́do, kad teip kalbi Krt. Merga pasprū́do (vaiko susilaukė) Grk.
2. Amb šnek. pabėgti, pasprukti: Pasprūdo mums iš rankų nevidonas Vd. Tik mun vienam tepasisekė pasprūsti, visus kitus suėmė Kv. O žmogus, aniems paėjus, linksmas namo pasprū́do Jrk35. Pasprūdęs nuo darbo, dažniausiai jis smarkiai įsigerdavo rš.
| prk.: Ak, nykstu! Ir gyvybė pasprūsta! Vd.
3. nusprūdus patekti po kuo, palįsti: A a apapa, zuikis vaiką lingavo. Belinguodams užsnūdo, po palovės pasprūdo (d.) Kv.
parsprū́sti intr. šnek. greitai sugrįžti, parskubėti: Ilgai nebūk, greitai parsprū́sk Všv.
pérsprūsti intr.; Amb, Rtr persibrauti: Pérsprūsti per sieną NdŽ.
prasprū́sti intr. NdŽ
1. DŽ1, Up, Vdk, Šts paslydus iškrypti iš vietos: Nuo laiptų paslaptu prasprū́do koja mano, ir nukritau J. Prasprū́do koja, i nūlėkiau Grd. Peilis prasprūdo pro šalį, žnikšt ir įsipjoviau Vlkv. Kur tau prasprūs [žambis] bearant, reikės sukartoti Dr.
2. šnek. prasprukti, prasmukti: Skuba, ragina arklius, kad tik greičiau prasprūstų į priešakį rš. Tie trys vyrai jam vis stojos priešai: jei jis skubinos jiems prasprūst, tai ir tie skubinos jam už akių BsV145(Rg).
| prk.: Vos vos prasprū́dau į dešimtą klasę Mrj. Aš nemačiau, kažkaip pro akis prasprū́do Vkš.
prasprūstinai̇̃ adv.: Prasprūstinai̇̃ vė[ja]s puta į daubėtą dalyką Šts.
ǁ prk. būti nepastebėtam: Ir nenoromis kartais prasprū́sta klaida DŽ. Nuo jo aštraus, įdėmaus žvilgsnio neprasprūsdavo nei išviršinės, nei vidinės būdo savybės V.Myk-Put.
prisprū́sti intr.
1. NdŽ slystant priartėti.
2. NdŽ šnek. prisisprausti, prisibrauti: Davatka prisprūdo par minią svieto Šts.
susprū́sti intr. šnek. visiems įsprukti, sulįsti: In urvą visos [pelės] susprū́do Bsg.
užsprū́sti intr. šnek. užlįsti: Ans į tą pirtį už pečiaus užsprū́do Kv.

sprū́sti, -ta, sprū́do intr. Rtr, NdŽ
1. KBII149, Kair smukti, kristi (laikomam, pritvirtintam): Kirvis sprū́sta nuo koto DŽ. Kai bulvė sprū́sta, išneša gerą grabę (nubrazduoja pirštą) Skr. Skaldžiau šakalius, kirvis sprū́do i nukirto pusę nykščio LKT47(Trkn).
| prk.: Šiandien žemė tėvų sprūsta iš rankų rš.
2. N, K, Vlkv, Gršl netekus atramos, neišsilaikius, pakrypus slysti: Sprū́sta koja nuo gruodo, par gruodšalą einant J. Užstojau ant tų durikių, kad aš sprū́siu – ko tik koją nenulūžau LKT127(Erž). Kluoną griovė, sparas sprū́do, i nulaužė koją KzR. Ta kripė sprū́do, jis už tos vielos tvėrė i nutvėrė (buvo nutrenktas) Jrb.
| Grumstai sprūsta jam iš po kojų ir rieda pakalnėn rš. Atsirėmė rankomis vagos, norėjo atsistoti, bet žemė sprūdo iš po kojų J.Avyž.
3. spraustis, bruktis, veržtis: Gyvuoliai sprū́sta iš kūties laukan, negaliu durų praverti J. Ko sprū́sti į tarpą žmonių? J. Bernai kampan ėmė sprūst LTR(Vrnv). Žuvis į varžą jau sprūsta A1885,48. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylikė iš rankų sprūdo LB118. Sprūsta kviečiai iš varpų, eitam pjauti Lk. Įsibridusi prausėsi nuo ašarų patinusį veidą, o smėlis sprūdo pro kojų pirštus J.Avyž. Kalavijai plieno griežia, pašarvėmis sprū́sta (d.) Kp.
4. L, Šr, Žr šnek. smarkiai eiti, bėgti, sprukti: Užėjus lietui, sprū́dau į pastogę DŽ. Gatvės ištuštėjo – kas gyvas sveikas sprūdo užmiestin J.Dov. Patys miškan sprūdo ir galvijus varė IM1861,57. Kai pradėjo tas bartis, tai tik pamatėm, kad svečiai sprū́sta oran Trgn. Sprū́dau Amerikon nuo žandarų Dglš. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojaus sprūdo atgalios BsMtII88(Klvr).
| Vieversiai sprūsta į padanges ir šimtais balsų čirena rš.
atsprū́sti intr.
1. NdŽ atslysti, atsmukti.
2. L, Rtr, DŽ, NdŽ šnek. skubiai, greitai atvykti, netikėtai pasirodyti: Jis atsprū́do, t. y. atšarpavo, atvažiavo greitai J. Jis jau namo atsprūdo Ign. Atsprū́siu kurią dieną ir aš pri jūso Šts. Iš kur tu čia, žmogeli, atsprūdai? BsPIII216(Brt).
3. šnek. rasti atliekamo laiko, atspėti, atpulti: Atsprū́sdamas atvažiuosiu pas jus Vlkv.
įsprū́sti intr.
1. Jrb įslysti, įsmukti: Ir pats gali insprū́st [į šulinį be rentinio], ne tik vaikas Sug. Vienas jųdviejų, į vandenį įsprūdęs, prigėrė BsV105(Rg).
2. įstrigti, įkliūti: Įsprū́dau aš ten į tokį rasalą, lermą, t. y. įsrigau J. Paršas vartuosna insprū́do Mrp. Kažkaip sprūdo ir įsprūdo į tinklą paukštvanagis sp.
| prk.: Keravokis, Vacali, neįsprū́sk Ms.
3. Amb, Š, NdŽ įsibrauti, įsibrukti, įsiveržti: Po valandėlei savųjų pulkas įsprūdo į pilę V.Piet. Kiti skubinosi, kad, greitai į laivą įsprūdę, į jūres įsiirtų Ns1840,2.
| Pro lentomis užkalto lango plyšį įsprūdus saulės juosta gulė ant palubėj kabančios svogūnų pynės P.Cvir.
ǁ J prk. patekti, įsiskverbti: Už neatsargumą gali įsprūsti sutartin visokių nepataisomų klaidų rš. Juk jis gerai ten pas ją įsprū́do (įsisuko, vedė) Skr.
4. Š, Rtr, BŽ43, Ktv, Kkl šnek. greitai įbėgti, įeiti, įsprukti: Mergina, perbridus upelį, įsprūdo į tą tankumyną V.Kudir. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion intsprū́dęs, kailį išnešęs, lietui nepatekęs BM56(Žb). Atrodė, kad po debesis landau ir ieškau kur į dangų įsprūsti BsPIII80. [Lapė] į savo olą įsprū́do Jrk49. Pašavau kiškelį, karklynan insprūdo LTR(Rš).
išsprū́sti intr.
1. SD419, Sut, N staiga išslysti, išsmukti, iškristi (laikomam): Ūmai kiaušinis išsprūsta iš rankų, krinta ir sudūžta A.Gric. Nesitikėtai išsprūdo iš jo rankų mentė M.Valanč. Tempė jis skūrą, tempė, o skūra išsprūdo iš dantų LTR(Dkk). Jam vadelės iš rankų išsprū́do Lš.
| Ledas tuoj pat išsprūdo iš po kojų rš. Tep esu nusiminus – lyg ir žemė iš po kojų išsprū́do Vlkv.
^ Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs (ne prastas esu)! V.Kudir. Veik užkabina, bet neveik išsprūsta (greit pradedama, bet negreit baigiama) ST166.
ǁ išlįsti, iššokti iš vietos: Pradėjo lankstyti, spaudyti – išsprū́do toks medelis Brs. Durys iš kaškų išsprū́do Pln. Karts (kartais) rakštis išsprū́sta laukan, ka pradedi aną krapštyti Klk. Iš akių uždegimo išsprūdo vydis, prasisuko Ggr.
2. H, L, Rtr, DŽ ištrūkti, išsiveržti: Nutvertas paukštis beturint išsprū́do iš rankų J. Tenkinaus išsprū́dęs iš jo rankų Š. Pastveriu avį už kupros, ir ta avis jau nuo manęs neišsprū́sta Skr. Buvau vagilių až pakarpos nutvėręs, ale, varlė, vikriai išsprū́do Km. Tai pasakęs, išsimovė iš sermėgos, išsprūdo iš gerų nagų ir išspruko laukan M.Valanč. Vėgėlę pagavus, reik žiūrėt, ka ji tau neišsprū́stų Jrb. Mergelė smarkiai užsnūdo, zylelė iš rankelių išsprū́do JD679.
| prk.: Jau nuo jo garbė neišsprus V.Kudir. Auklėjamasis darbas labai dažnai išsprūsta iš mokytojų dėmesio rš.
ǁ prk. išsivaduoti, išsigelbėti: Vos spėjo išsprūsti iš prūsų policijos nagų rš. Laimingai išsprūdau giltinei iš nasrų T.Tilv. Retas kuris terp jų beišsprūdo nu giltinės S.Dauk. Ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo kaip nekaltas SPI8. Todėlei, žmogau, tu išgi bėdos kokios išsprūdęs, žinokiesi BPII439.
ǁ N, Prn, PnmA prk. būti nelauktai, netikėtai pasakytam, pareikštam: Milda prikando lūpą, tartum bijodama, kad neišsprūstų nereikalingas žodis J.Avyž. Išsprūsta koks žodelis, kurį galima dvejopai aiškinti V.Kudir. Mane suerzino, ir netyčia žodis išsprū́do Dkš. Aš nenorėjau sakyti, mun išsprū́do Trš. Jeigu tik atidarysiu burną, tuojau išsprūs baisus juokas I.Simon.
^ Paslysta koja negirtam, išsprū́sta žodis nekvailam Ss. Žodis, iš burnos išsprū́dęs, atgal nebegrįžta Pln. Žodis išsprū́do – ir nebepagausi Trgn.
3. Q118,268, B, H170, R, MŽ, NdŽ šnek. greitai išbėgti, išsprukti, pabėgti: Kai paėmiau dirželį, tuoj išsprū́do pro duris Sv. Bernas pro langą išsprū́do – būt primušę kuokinėj Dglš. Tik šiaip teip išsprū́do par tokias balas KlvrŽ. Ana dabar kaip kiškelis džiaugias išsprūdus Sdk. Jiej kap šoko kap vienas i išsprū́do kap vėju Vlk. Vos ne vos pats gyvas beišsprūdęs S.Dauk. Nykštukas pro atdarąsias duris nematant išsprū́do ir pabėgo Jrk26. Spąstai patrūko, ir mes išsprūdom (išejom) BS124,7. Pasidžiaugė su sveikais sąnariais dar išsprūdusi Ns1847,1. Tas kai išsprū́do ir išsprū́do Klt.
4. šnek. išeiti, išvykti, išsibrauti, išsidanginti: Lig Telšių išsprū́do Všv. Kas tik gali, stengiasi išsprūsti už miesto TS1903,9.
paišsprū́sti (dial.) intr. išbėgioti, išvažinėti: Seni išmirę [kaime], jauni paišsprū́dę Ad.
nusprū́sti intr.
1. N, DŽ, Ar neišsilaikius nuslysti, nusmukti, slystant nukristi: Koja nusprū́do nuo liepto į vandenį J. Nusprū́do nū kranto į vandinį ana Kv. Medis nuo ožių nusprū́do ir tiesiog Stankui ant galvos Šk. Kartais, kai nuo kemsynėlės koks vaikas nusprūsta, tai ir pasineria iki pusiau šlapiose samanose LTR(Kp). Trūkis nusprūdęs nuo vėžių LC1886,9. Pastatyk nugarą, ir perkūnas nusprūs – nebįspirs (juok.) Dr. Nu kelmelio nusprūdau ir dūdelę sudaužiau LTR(Gršl). Tai ma[n] nusprūdo aukso žiedelis nuo mažojo pirštelio LTR(Zp).
| Nusprū́do (netyčia prarytas įsmuko) slyvos kauliukas, bus bėda Vlkv.
| prk.: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio J.Avyž.
ǁ staiga nukrypti, išsimušti (iš kelio): Arklys [pelkėje] nusprū́do nuo tako, ėmė skęst Jd.
ǁ iššokti iš vietos: Kai nusprū́sta kaulas, tai skauda Rm.
2. NdŽ šnek. nubėgti, nusprukti: Kiškelis į krūmus nusprū́do DŽ1. Pragumą gavau ir nusprū́dau J. Sesutė saldžiai užsnūdo, zylutė girelėn nusprūdo (d.) Ktv.
3. šnek. nuvykti, nusidanginti: Aš noriu dar šiandie lig Telšių nusprū́sti KlvrŽ. Aš negaliu niekam pasiskųsti, pas močiutę aš savo nusprū́sti JD1222.
4. Gršl šnek. numirti: Gyveni, kol nusprū́si Sd. Tiktai galvoju, ka karts (kartais) muno motriška nenusprū́stų Vž.
◊ nuo lẽtenų (narių̃ Žr) nusprū́sti menk. mirti: Ana nusprū́do nu lẽtenų Krtn. I muno dėdė nusprū́do nu lẽtenų Dr.
pasprū́sti intr. Rtr, NdŽ
1. N, BzF175 paslysti: Pasprū́do koja mano nuo grumslo, ir parpuoliau, išvirtau J. Pasprū́do i nulūžo koją Vvr. Vąšas pasprū́do i užkabino ma[n] gyvnagį Jrb. Kirvis pasprūdo ir pataikė į kairę ranką prš.
ǁ nukrypti, išsimušti (iš kelio): Iš gero kelio greičiau pasprūsti LTR(Grk).
| prk.: Čia jau tavo galva pasprū́do, kad teip kalbi Krt. Merga pasprū́do (vaiko susilaukė) Grk.
2. Amb šnek. pabėgti, pasprukti: Pasprūdo mums iš rankų nevidonas Vd. Tik mun vienam tepasisekė pasprūsti, visus kitus suėmė Kv. O žmogus, aniems paėjus, linksmas namo pasprū́do Jrk35. Pasprūdęs nuo darbo, dažniausiai jis smarkiai įsigerdavo rš.
| prk.: Ak, nykstu! Ir gyvybė pasprūsta! Vd.
3. nusprūdus patekti po kuo, palįsti: A a apapa, zuikis vaiką lingavo. Belinguodams užsnūdo, po palovės pasprūdo (d.) Kv.
parsprū́sti intr. šnek. greitai sugrįžti, parskubėti: Ilgai nebūk, greitai parsprū́sk Všv.
pérsprūsti intr.; Amb, Rtr persibrauti: Pérsprūsti per sieną NdŽ.
prasprū́sti intr. NdŽ
1. DŽ1, Up, Vdk, Šts paslydus iškrypti iš vietos: Nuo laiptų paslaptu prasprū́do koja mano, ir nukritau J. Prasprū́do koja, i nūlėkiau Grd. Peilis prasprūdo pro šalį, žnikšt ir įsipjoviau Vlkv. Kur tau prasprūs [žambis] bearant, reikės sukartoti Dr.
2. šnek. prasprukti, prasmukti: Skuba, ragina arklius, kad tik greičiau prasprūstų į priešakį rš. Tie trys vyrai jam vis stojos priešai: jei jis skubinos jiems prasprūst, tai ir tie skubinos jam už akių BsV145(Rg).
| prk.: Vos vos prasprū́dau į dešimtą klasę Mrj. Aš nemačiau, kažkaip pro akis prasprū́do Vkš.
prasprūstinai̇̃ adv.: Prasprūstinai̇̃ vė[ja]s puta į daubėtą dalyką Šts.
ǁ prk. būti nepastebėtam: Ir nenoromis kartais prasprū́sta klaida DŽ. Nuo jo aštraus, įdėmaus žvilgsnio neprasprūsdavo nei išviršinės, nei vidinės būdo savybės V.Myk-Put.
prisprū́sti intr.
1. NdŽ slystant priartėti.
2. NdŽ šnek. prisisprausti, prisibrauti: Davatka prisprūdo par minią svieto Šts.
susprū́sti intr. šnek. visiems įsprukti, sulįsti: In urvą visos [pelės] susprū́do Bsg.
užsprū́sti intr. šnek. užlįsti: Ans į tą pirtį už pečiaus užsprū́do Kv.

1 láukti, -ia, -ė intr.
1. pasilikti, būti kur nors kurį laiką, tikintis ką nors ateinant, atvykstant, pasirodant: Láukiu svečio atvažiuojant Ėr. Traukinio neilgai reikėjo láukti Prn. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels S.Nėr. Vėl į kiemą pyška nelaukti svečiai S.Nėr. Ak kaip ilgai paskui turite laukti, iki retos žolelės čionai užauga K.Donel1. Ans lauka pavežamas Kv. Láukam ir patys nežinom, ko Krtn. Láukiau metus, palauksiu ir kitus Slnt. Neláukiu, kol sutems, ka nebijoč pareit Pš. Láukiu vaiko pareinant, kap saulės užtekant Krn. Pagados lauk ne su dalgiu, o su grėbliu Akm. O čia jau artėjo Visų šventųjų diena – visų piemenų laukiamiausia diena J.Balt. Nėr ko [jo] laukta: pietuikim! rš. Durų atdarant laukęs ir nesulaukęs, turėjo šalin keliaut BsPI85. Láukiu, nebsulaukiu, ir tą pusę praveizėjau Skd. O, nelaukiamas svečias atvažiuoja! Grž. Láukiamo daikto ilgu láukt Skr. Kada mumim tave láukt: ar ankstą rytelį, ar vėlą vakarą? (iš raudos) Arm. Jei láuktina, palauk J.Jabl. Bėri žirgeliai visi pabalnoti, laukia savo raitojelių StnD25. Rasiu močiutę belaukiančią JV918. Ar būt joti, ar nejoti, ar saulelės laukti? D36. Verkia … vaikeliai, tėvulio belaukdami TŽI255. Ir atjoja tie mūsų laukiamieji KlvD208. Tugu esi, kursai turėjo ateit, aba kito lauksim Ch1Mt11,3.
| prk.: Pliki stabarai pavasario laukia A.Baran. O mūsų rašliava varguolė laukia nesulaukia gabių darbininkų Blv. Vasarojus láukia išsižiojęs lietaus Rk.
^ Ateik belaukiams, išeik bemylims, tai būsi gers svečias B. To laukam, ko noriam, o kas atsitink, tą pakelam VP47. Láuka kaip gervė gydros Kv, Krž. Láukia kaip saulės užtekant Ds. Láukia kap nuvytus žolė rasos Švnč. Láuk kaip suopis lašo Erž. Laukia peslys lietaus Sim. Láukia kap gaidys gaigystės Gs. Visi laukiam jos, liežuvius iškišę (labai laukiam) Ėr. Láukiam išsižioję, kada karvė apsiteliuos Pn. Mums (mūsų) nosys ištįso belaukiant J.Jabl. Nelauk žiemą lietaus, vasarą sniego Vlkj. Neláukia grėblys lietaus Švnč. Lauk galo – bus visko PPr206. Nelauk žadančio, eik už vedančio Užv. Vienas vargas kito belauk CII1123. Nelaimė ateina nelaukiama Šil. Láuksi láuksi, kol sustrauksi Ut. Lauk, šuneli, kol pastips kumelė LTR(Šll). Turi mergą – lauk ir piršlių PPr159. Ryto sulaukęs, lauk ir vakaro PPr228. Laukia kaip lapė jaučio kulės nukrentant (iron.) Škn. Mano pirštinė! – Tavo? Láuk! (jokiu būdu ne) Šts.
láukiamai adv.: Ji laukiamai žiūrėjo į tą pusę, iš kur šaudė savieji rš.
nelauktai̇̃ adv.: Toji netikėta pažintis įvyko visiškai nelauktai abiem pusėm J.Dov.
nelauktinai̇̃ adv.: Tas žmogus visai nelauktinai pasijudino prš. Sielvartinga pasaka, apirašanti tūlą kančią, kuri nelauktinai pripuolė ant jo ChJob(turinys).
| refl.: Ligoninėj láukiasi, kad kas ateitų [aplankyti] Ėr. Laukiuos atsiunčiant Vlk. Karvė besilaukdama (kad ją perkeltų) nusitraukia Šts. Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas J.Jabl(Als). Neláukiatės sutemimo, eikiat, kol šviesi Šts. Nelaukis prašomas, meldžiamas SE168.
ǁ būti nėščiai, turėsiančiai: Moteriška laukiamà, nėščia, prie čėso Škn.
| Viena karvė buvo laukiamà (veršinga) Jnšk. Turėjau karvę láukiamą Šts.
| refl.: Laukias, nėščia yra R320, MŽ428. Ta žmona laukiantysi vaiko J. Moteriškė láukias K; N. O jau ji mažiuko láukėsi Lp. Jis buvo visiškai ažmiršęs, kad žmona laukiasi sūnaus LTR(Dkk).
| Viena [karvė] apsiteliav[o], o kita láukias dar Vlk.
2. tikėtis ką gauti; norėti, kad kas pageidaujama būtų: Taikos ne laukiama – taika iškovojama sp. Tačiau netikėti dalykai paprastai atsitinka tada, kai jų mažiausiai lauki J.Dov. Ligonis vis geresnio laukia N. Kartais nelaukčiausiose (netikėčiausiose) vietose įsijungia visas orkestro ansamblis rš.
| refl.: Láukiasi (norisi), kad būt geriau Lz.
3. būti kam prieš akis: Kokia šiurpi nelaimė laukia jo brolio S.Nėr. Jo darbas laukia didelis, sunkus T.Tilv.
| Netrukus Kasparas buvo pakviestas į vidų, kur jo laukė (buvo parengta) skani vakarienė P.Cvir.
4. trukti, delsti: Pietūs bus už valandos, o gal ir nelauks tiek Rm. Neilgai laukus, ėmė velniai rinktis, ėmė eit BsPII193.
| refl.: Tęsamos, dar láukamos su darbais Ggr.
◊ kad tu neláuktum švelnus keiksmas: Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniotum JD865. Dar buvo kokia morkelė, kad jie nelauktų, arkliai išmynė Bsg.
lai̇̃kas neláukia negalima atidėlioti, gaišti: Laikas nelaukia, visi į darbą! rš.
niẽko neláukus tuojau: Jinai, niẽko neláukus, paprašė malkų Btg.
1 antláukti (ž.) žr. 1 sulaukti 1: Iš nelaimės begali ką antláukti Slnt.
1 apsiláukti laukiant prailgti: Apsiláuks mano senis, numie palikęs (ilgu jam bus) Plng.
1 atláukti tr. sulaukti, pasiekti laukiant: Jau aštuntą dešimtį metų atláukiau Ggr.
| refl. Š: Jonienė darbujo už du: laukė neatsilaukdama, ejo nepaeidama Mrc.
1 ×daláukti (hibr.) žr. 1 sulaukti 1: Vienuoliktą valandą negaliu dalaukt pietų Kn. Kad visi daláuktumėt kitų metų! Lz.
| refl.: Da gal dasilauksime didelės linksmybės rš.
1 išláukti
1. intr. Š, Gs išbūti laukiant: Taip jie išlaukė lig vidunakčio J.Balč. Išláukiau tiek metų, o nieko nesulaukiau gero Slnt.
| refl.: Išsiláukiau, visą dieną parlaukiau Šts.
2. tr. sulaukti (pasiekti laukiant): Nieko neišveizėsi, nieko neišlauksi Žem. Kai reikėjo, tai nebuvo galima išláukti, ištykoti to lytaus Gs.
3. intr. išbūti, praleisti kurį laiką: Po jo mirties, ir metų neišlaukusi, mirė ir pati Pečiūrienė, palikusi savo dukrelę vienų vieną A.Vien. Savaitės neišláukus (nepraleidusi), mušu sviestą Brš.
1 nuláukti
1. intr. Nv kurį laiką palaukti: Nulaukime keleris metus I.Simon. Valandą nuláukusi, išbėgo iš klėtės iš razbainykų rankos Plng. Tas nulaukė, kol ji visai prie namų jau buvo J.Jabl. Ir susigriebdino n'iškęsdamu ir galą nenulaukdamu Jrk62.
2. refl. N ilgai prisilaukti, prisikęsti laukiant: Ana nusiláukė gromatos, t. y. ilgai laukė, lig nubodimo laukė J. Kiek ta Zosė tykojo susieiti Domą, kiek jo nusilaukė ateinant per visą pavasarį Žem. Nusiláukiau, tavęs belaukdama Vkš.
1 paláukti intr.
1. R372, K, J pabūti, pasilikti kurį laiką laukiant: Bet vis dėlto būtų geriau palaukus Blv. Paláuki tu, ugnie, aš atsiųsiu vandenį; palauki tu, vandeni, aš atsiųsiu jautį; palauki tu, jauti, aš atsiųsiu lazdą J.Jabl. Dar palauk vieną minutę rš. Oi dievuliau … buvo palauktie, mano motinėle, šiltos vasarėlės TŽI297. Sėdi sena motulė, dukrelės palaukdama (d.) Kb. Kur eini, paláu (palauk) KzR. Paláukai (palauk), panele,… duok … šalto vandenelio VoL364.
| Na, tai kad tu nesakai teisybę – palauk… BsPIV137. Paláukš (palauk), aš tau parodysiu! Ds. Na, paláu (palauk), – ans sako pačiai savo, – ir vedu uždainiuosva dainą BM403.
^ O, mūs Stasys paláuk še (neprastas, ne bet koks)! Plv.
| refl.: Pasiláukim rytoj kryžkelėj ir eisim kartu į miestą Brt. Ir aš gavau čionai … pasilaukti, iki kol atrašas … parėjo LC1879,23.
2. pabūti tokiam pat, neliečiamam: Bulvės jau nukastos, o šalnos lengvos – daržai palauks (neskubu juos nuimti) rš. Nėr ko taip skubėti su darbais, darbas palauks Jnš.
3. nereikalauti tuojau pat (sumokėti), atidėti (mokėjimą): Ažu prekes palaukiu SD18.
palauktinai̇̃ adv. skolon: Jei palauktinai̇̃ duosi, tai paimsiu, o jei tuoj nori, kad ažsimokėčia, tai neturiu pinigų Sl. Prašykis daktaro, kad gydytų palauktinai̇̃: kad pagysi, jug atsimokėsi par laiką Skd.
| refl.: Aš tik noriu, tu man paaiškink, kur jie (pinigai) dingo, o su atidavimu galėsime pasilaukti J.Balč.
1 parláukti
1. intr. praleisti kurį laiką laukiant: Dar neparlauksi metų, pereis tavo akvata LTR(Al).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Na, tai einam važiuoti. Motina parsilaukė V.Myk-Put.
3. tr. sulaukti pargrįžtančio: Parláuk mane, motynėle, iš kelionės tolimos Nm.
1 pérlaukti
1. tr., intr. Klvr praleisti kurį laiką laukiant: Žiemos neperlauks (nepraleis, mirs), tai žinojo A.Vencl. Krūmuos pasislėpęs perlauki, o paskui vėl į kitą kraštą dumi sp. Laukiau, pérlaukiau, langus pražiūrėjau Lp. Mes jau pérlaukėm [vakarienės metą] Lp. Perlaukiau metus, perlaukiau antrus, niekas manęs nežino LTR(Kpč).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Laukė pársilaukė mama Krš. Kodėl gi taip ilgai nesirodėt? Tavęs jau čia persilaukė rš.
1 praláukti
1. intr. prabūti laukiant: Dvi dienas nekantriai pralaukiau jo ateinant rš. Keletą nakčių jis tenai praláukė manęs Lnkv.
2. tr. praleisti (skirtą kam laiką) belaukiant: Praláukei visą gerąjį laiką Sdk. Nepraláuk laiką, sodyk daržą Skr.
1 priláukti intr.
1. pribūti laukiant, ilgai laukti: Kiek mes jo priláukėm! Lp.
| refl.: Kiek mes jo prisláukėm! Lp. Prisilaukė lyg žuvėdra vandens rš.
2. kiek palaukti, luktelėti: Da, tetele, priláukit Plv. Jei daug darbo turės, tai priláuksim Gs.
3. Užv, Lp sulaukti, pabaigti laukti: Naujos duonos prilaukėm Aru53(Zt). Metas po meto ir paramos priláuksiu Up. Visi didžiai ilgo amžiaus prilaukę S.Dauk. Būtų priláukęs geresnių laikų Ėr. Gegužausma ir grybausma, kol bulvių prilauksma D82. Kviečiai buvo priláukamys (baigiantys nokti), bet dar minkšti Nt.
1 suláukti
1. intr., tr. pasiekti, ko buvo laukiama: Laukiu iki sulaukiant R12. Vakaro sulaukę, visi išėjo gultų (gulėti) J.Jabl. Sveiks ir tu, žmogau, suláukęs vasarą mielą K.Donel. Sveikas, Naujų metų sulaukęs A.Baran. Užugdžiau dukrelę vientūrėlę, sulaukiau piršlelių puikorėlių (d.) J.Jabl. Eikiame, sesers, ant vieškelelio, ar nesulauksme savo brolelio StnD24. O aš sulaukiau, jauna būdama, šio senojo našlelio JV1008. Karalius seniai sulauktą svečią prie savo šalies sodino Jrk140. Pagyveno jiedu metus, sulaukė sūnų BsPIV138. Tą pirmutinę mergaitę sulaukę (mergaitė gimė) Mrj.
| prk.: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio A.Baran.
^ Na jau sulaukei, tep kap žalis žolės! Lp. Kol krikšto mamos marškinių sulauksi, nuogas būsi LTR(Al). Tada tu manę suláuksi, kai pamatysi antį berže verkiančią Rm.
| refl.: Jie susiláukė sūnaus parvažiuojant Ėr. Tenai kalnuose sniegas su sniegu susiláukia (nenutirpsta per vasarą) Nj. Tai ilgas laikas! gal nesusilauksiva, gal dar numirsiva V.Krėv.
| O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė – dar sunkiau rados J.Bil. Ko ji susiláukė (kas jai gimė)? Ėr. Apsidžiaugė, lyg svečių susilaukęs KrvP(Krkn). Gero laukė, pikto susilaukė KrvP(Slv). Ginčydamasis greičiau susilauksi bėdos, negu naudos KrvP(Nmn). Dieve, duok iš ožio pieno gauti, iš gaidžio kiaušinių susilaukti (iron.) KrvP(Vrn). Džiaugias, kaip šviežių rugių duonos susilaukęs KrvP(Mrc).
2. intr., tr. patirti, prigyventi: Kokias gadynes mes suláukėm K.
^ Bloga iš mužiko pono sulaukus PPr71.
| refl.: Ir tu susilauk gi jiems tokios sau garbės! rš. Kaimynai dejuoja, susilaukę bėdos Grž. Šis rinkinys, išleistas rusų kalba, susilaukė nemaža dėmesio ir iš rusų skaitytojų A.Vencl. Ruošiamos Lietuvių dailės draugijos ir Vilniaus dailės draugijos parodos susilaukdavo plačiausio atgarsio spaudoje ir visuomenėje rš.
3. intr. B, Pc išgyventi iki tam tikro laiko: Nesulaukęs nė 50 metų, jis (S.Stanevičius) mirė džiova 1848 m. kovo mėn 10 d. rš. Kai suláuksi mano vieko, tai nė tiek, vaikel, nebegalėsi Jnšk. Senatvės sulaukti visi nor, o sulaukę guodžiasi M. Aš da tavo metų sulauksiu, o jau tu mano ne (jaunesnysis sako vyresniajam) Dkš. Visu kuo buvau savo gyvenime laimingas, žilo plauko susilaukiau J.Bil.
◊ kad tù nesuláuktum niekad taip nebus (švelnus keiksmas): Kad tu nesulauktum, kad tu mane gautum! JD39. Šeimininkas jis esąs! O kad tu nesulauktum! rš. Kad tù nesulaũktum – kaip nuejo, ir prapuolė Slk. Kad jis nesulauktų po mūsų žemę vaikščioti ir iš jos duoną valgyti! V.Kudir. Kad tù niekur nesuláuktum! Krž.
nesulauktà galvà toks plūdimas: Nesulaukta galva, dar ką prasimanys! rš.
màno nesulaukiamóji toks plūdimas: Ma[no] nesulaukiamój, kad aš su tavim vienoj pirkioj pūtau! Rod.
1 užláukti
1. tr. užtęsti laukiant, nieko nedarant: Užláukė ligą, ir nebepagydė daktarai Varn.
2. refl. per ilgai laukti, nusibosti belaukiant: Tu ir užsiláukei, manęs belaukdamas Skd. Bėgu namo, vaikai užsilaũks Ds. Jis mūs užsilaũks! Lp. Jis nuė[jo] ir nuė[jo], o aš galiu užsiláukt! Alk. Žmonės laukė laukė ir užsiláukė čia Ukmergėj Ukm. Tę tavę jau žuslaukė Rod.

1 láukti, -ia, -ė intr.
1. pasilikti, būti kur nors kurį laiką, tikintis ką nors ateinant, atvykstant, pasirodant: Láukiu svečio atvažiuojant Ėr. Traukinio neilgai reikėjo láukti Prn. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels S.Nėr. Vėl į kiemą pyška nelaukti svečiai S.Nėr. Ak kaip ilgai paskui turite laukti, iki retos žolelės čionai užauga K.Donel1. Ans lauka pavežamas Kv. Láukam ir patys nežinom, ko Krtn. Láukiau metus, palauksiu ir kitus Slnt. Neláukiu, kol sutems, ka nebijoč pareit Pš. Láukiu vaiko pareinant, kap saulės užtekant Krn. Pagados lauk ne su dalgiu, o su grėbliu Akm. O čia jau artėjo Visų šventųjų diena – visų piemenų laukiamiausia diena J.Balt. Nėr ko [jo] laukta: pietuikim! rš. Durų atdarant laukęs ir nesulaukęs, turėjo šalin keliaut BsPI85. Láukiu, nebsulaukiu, ir tą pusę praveizėjau Skd. O, nelaukiamas svečias atvažiuoja! Grž. Láukiamo daikto ilgu láukt Skr. Kada mumim tave láukt: ar ankstą rytelį, ar vėlą vakarą? (iš raudos) Arm. Jei láuktina, palauk J.Jabl. Bėri žirgeliai visi pabalnoti, laukia savo raitojelių StnD25. Rasiu močiutę belaukiančią JV918. Ar būt joti, ar nejoti, ar saulelės laukti? D36. Verkia … vaikeliai, tėvulio belaukdami TŽI255. Ir atjoja tie mūsų laukiamieji KlvD208. Tugu esi, kursai turėjo ateit, aba kito lauksim Ch1Mt11,3.
| prk.: Pliki stabarai pavasario laukia A.Baran. O mūsų rašliava varguolė laukia nesulaukia gabių darbininkų Blv. Vasarojus láukia išsižiojęs lietaus Rk.
^ Ateik belaukiams, išeik bemylims, tai būsi gers svečias B. To laukam, ko noriam, o kas atsitink, tą pakelam VP47. Láuka kaip gervė gydros Kv, Krž. Láukia kaip saulės užtekant Ds. Láukia kap nuvytus žolė rasos Švnč. Láuk kaip suopis lašo Erž. Laukia peslys lietaus Sim. Láukia kap gaidys gaigystės Gs. Visi laukiam jos, liežuvius iškišę (labai laukiam) Ėr. Láukiam išsižioję, kada karvė apsiteliuos Pn. Mums (mūsų) nosys ištįso belaukiant J.Jabl. Nelauk žiemą lietaus, vasarą sniego Vlkj. Neláukia grėblys lietaus Švnč. Lauk galo – bus visko PPr206. Nelauk žadančio, eik už vedančio Užv. Vienas vargas kito belauk CII1123. Nelaimė ateina nelaukiama Šil. Láuksi láuksi, kol sustrauksi Ut. Lauk, šuneli, kol pastips kumelė LTR(Šll). Turi mergą – lauk ir piršlių PPr159. Ryto sulaukęs, lauk ir vakaro PPr228. Laukia kaip lapė jaučio kulės nukrentant (iron.) Škn. Mano pirštinė! – Tavo? Láuk! (jokiu būdu ne) Šts.
láukiamai adv.: Ji laukiamai žiūrėjo į tą pusę, iš kur šaudė savieji rš.
nelauktai̇̃ adv.: Toji netikėta pažintis įvyko visiškai nelauktai abiem pusėm J.Dov.
nelauktinai̇̃ adv.: Tas žmogus visai nelauktinai pasijudino prš. Sielvartinga pasaka, apirašanti tūlą kančią, kuri nelauktinai pripuolė ant jo ChJob(turinys).
| refl.: Ligoninėj láukiasi, kad kas ateitų [aplankyti] Ėr. Laukiuos atsiunčiant Vlk. Karvė besilaukdama (kad ją perkeltų) nusitraukia Šts. Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas J.Jabl(Als). Neláukiatės sutemimo, eikiat, kol šviesi Šts. Nelaukis prašomas, meldžiamas SE168.
ǁ būti nėščiai, turėsiančiai: Moteriška laukiamà, nėščia, prie čėso Škn.
| Viena karvė buvo laukiamà (veršinga) Jnšk. Turėjau karvę láukiamą Šts.
| refl.: Laukias, nėščia yra R320, MŽ428. Ta žmona laukiantysi vaiko J. Moteriškė láukias K; N. O jau ji mažiuko láukėsi Lp. Jis buvo visiškai ažmiršęs, kad žmona laukiasi sūnaus LTR(Dkk).
| Viena [karvė] apsiteliav[o], o kita láukias dar Vlk.
2. tikėtis ką gauti; norėti, kad kas pageidaujama būtų: Taikos ne laukiama – taika iškovojama sp. Tačiau netikėti dalykai paprastai atsitinka tada, kai jų mažiausiai lauki J.Dov. Ligonis vis geresnio laukia N. Kartais nelaukčiausiose (netikėčiausiose) vietose įsijungia visas orkestro ansamblis rš.
| refl.: Láukiasi (norisi), kad būt geriau Lz.
3. būti kam prieš akis: Kokia šiurpi nelaimė laukia jo brolio S.Nėr. Jo darbas laukia didelis, sunkus T.Tilv.
| Netrukus Kasparas buvo pakviestas į vidų, kur jo laukė (buvo parengta) skani vakarienė P.Cvir.
4. trukti, delsti: Pietūs bus už valandos, o gal ir nelauks tiek Rm. Neilgai laukus, ėmė velniai rinktis, ėmė eit BsPII193.
| refl.: Tęsamos, dar láukamos su darbais Ggr.
◊ kad tu neláuktum švelnus keiksmas: Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniotum JD865. Dar buvo kokia morkelė, kad jie nelauktų, arkliai išmynė Bsg.
lai̇̃kas neláukia negalima atidėlioti, gaišti: Laikas nelaukia, visi į darbą! rš.
niẽko neláukus tuojau: Jinai, niẽko neláukus, paprašė malkų Btg.
1 antláukti (ž.) žr. 1 sulaukti 1: Iš nelaimės begali ką antláukti Slnt.
1 apsiláukti laukiant prailgti: Apsiláuks mano senis, numie palikęs (ilgu jam bus) Plng.
1 atláukti tr. sulaukti, pasiekti laukiant: Jau aštuntą dešimtį metų atláukiau Ggr.
| refl. Š: Jonienė darbujo už du: laukė neatsilaukdama, ejo nepaeidama Mrc.
1 ×daláukti (hibr.) žr. 1 sulaukti 1: Vienuoliktą valandą negaliu dalaukt pietų Kn. Kad visi daláuktumėt kitų metų! Lz.
| refl.: Da gal dasilauksime didelės linksmybės rš.
1 išláukti
1. intr. Š, Gs išbūti laukiant: Taip jie išlaukė lig vidunakčio J.Balč. Išláukiau tiek metų, o nieko nesulaukiau gero Slnt.
| refl.: Išsiláukiau, visą dieną parlaukiau Šts.
2. tr. sulaukti (pasiekti laukiant): Nieko neišveizėsi, nieko neišlauksi Žem. Kai reikėjo, tai nebuvo galima išláukti, ištykoti to lytaus Gs.
3. intr. išbūti, praleisti kurį laiką: Po jo mirties, ir metų neišlaukusi, mirė ir pati Pečiūrienė, palikusi savo dukrelę vienų vieną A.Vien. Savaitės neišláukus (nepraleidusi), mušu sviestą Brš.
1 nuláukti
1. intr. Nv kurį laiką palaukti: Nulaukime keleris metus I.Simon. Valandą nuláukusi, išbėgo iš klėtės iš razbainykų rankos Plng. Tas nulaukė, kol ji visai prie namų jau buvo J.Jabl. Ir susigriebdino n'iškęsdamu ir galą nenulaukdamu Jrk62.
2. refl. N ilgai prisilaukti, prisikęsti laukiant: Ana nusiláukė gromatos, t. y. ilgai laukė, lig nubodimo laukė J. Kiek ta Zosė tykojo susieiti Domą, kiek jo nusilaukė ateinant per visą pavasarį Žem. Nusiláukiau, tavęs belaukdama Vkš.
1 paláukti intr.
1. R372, K, J pabūti, pasilikti kurį laiką laukiant: Bet vis dėlto būtų geriau palaukus Blv. Paláuki tu, ugnie, aš atsiųsiu vandenį; palauki tu, vandeni, aš atsiųsiu jautį; palauki tu, jauti, aš atsiųsiu lazdą J.Jabl. Dar palauk vieną minutę rš. Oi dievuliau … buvo palauktie, mano motinėle, šiltos vasarėlės TŽI297. Sėdi sena motulė, dukrelės palaukdama (d.) Kb. Kur eini, paláu (palauk) KzR. Paláukai (palauk), panele,… duok … šalto vandenelio VoL364.
| Na, tai kad tu nesakai teisybę – palauk… BsPIV137. Paláukš (palauk), aš tau parodysiu! Ds. Na, paláu (palauk), – ans sako pačiai savo, – ir vedu uždainiuosva dainą BM403.
^ O, mūs Stasys paláuk še (neprastas, ne bet koks)! Plv.
| refl.: Pasiláukim rytoj kryžkelėj ir eisim kartu į miestą Brt. Ir aš gavau čionai … pasilaukti, iki kol atrašas … parėjo LC1879,23.
2. pabūti tokiam pat, neliečiamam: Bulvės jau nukastos, o šalnos lengvos – daržai palauks (neskubu juos nuimti) rš. Nėr ko taip skubėti su darbais, darbas palauks Jnš.
3. nereikalauti tuojau pat (sumokėti), atidėti (mokėjimą): Ažu prekes palaukiu SD18.
palauktinai̇̃ adv. skolon: Jei palauktinai̇̃ duosi, tai paimsiu, o jei tuoj nori, kad ažsimokėčia, tai neturiu pinigų Sl. Prašykis daktaro, kad gydytų palauktinai̇̃: kad pagysi, jug atsimokėsi par laiką Skd.
| refl.: Aš tik noriu, tu man paaiškink, kur jie (pinigai) dingo, o su atidavimu galėsime pasilaukti J.Balč.
1 parláukti
1. intr. praleisti kurį laiką laukiant: Dar neparlauksi metų, pereis tavo akvata LTR(Al).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Na, tai einam važiuoti. Motina parsilaukė V.Myk-Put.
3. tr. sulaukti pargrįžtančio: Parláuk mane, motynėle, iš kelionės tolimos Nm.
1 pérlaukti
1. tr., intr. Klvr praleisti kurį laiką laukiant: Žiemos neperlauks (nepraleis, mirs), tai žinojo A.Vencl. Krūmuos pasislėpęs perlauki, o paskui vėl į kitą kraštą dumi sp. Laukiau, pérlaukiau, langus pražiūrėjau Lp. Mes jau pérlaukėm [vakarienės metą] Lp. Perlaukiau metus, perlaukiau antrus, niekas manęs nežino LTR(Kpč).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Laukė pársilaukė mama Krš. Kodėl gi taip ilgai nesirodėt? Tavęs jau čia persilaukė rš.
1 praláukti
1. intr. prabūti laukiant: Dvi dienas nekantriai pralaukiau jo ateinant rš. Keletą nakčių jis tenai praláukė manęs Lnkv.
2. tr. praleisti (skirtą kam laiką) belaukiant: Praláukei visą gerąjį laiką Sdk. Nepraláuk laiką, sodyk daržą Skr.
1 priláukti intr.
1. pribūti laukiant, ilgai laukti: Kiek mes jo priláukėm! Lp.
| refl.: Kiek mes jo prisláukėm! Lp. Prisilaukė lyg žuvėdra vandens rš.
2. kiek palaukti, luktelėti: Da, tetele, priláukit Plv. Jei daug darbo turės, tai priláuksim Gs.
3. Užv, Lp sulaukti, pabaigti laukti: Naujos duonos prilaukėm Aru53(Zt). Metas po meto ir paramos priláuksiu Up. Visi didžiai ilgo amžiaus prilaukę S.Dauk. Būtų priláukęs geresnių laikų Ėr. Gegužausma ir grybausma, kol bulvių prilauksma D82. Kviečiai buvo priláukamys (baigiantys nokti), bet dar minkšti Nt.
1 suláukti
1. intr., tr. pasiekti, ko buvo laukiama: Laukiu iki sulaukiant R12. Vakaro sulaukę, visi išėjo gultų (gulėti) J.Jabl. Sveiks ir tu, žmogau, suláukęs vasarą mielą K.Donel. Sveikas, Naujų metų sulaukęs A.Baran. Užugdžiau dukrelę vientūrėlę, sulaukiau piršlelių puikorėlių (d.) J.Jabl. Eikiame, sesers, ant vieškelelio, ar nesulauksme savo brolelio StnD24. O aš sulaukiau, jauna būdama, šio senojo našlelio JV1008. Karalius seniai sulauktą svečią prie savo šalies sodino Jrk140. Pagyveno jiedu metus, sulaukė sūnų BsPIV138. Tą pirmutinę mergaitę sulaukę (mergaitė gimė) Mrj.
| prk.: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio A.Baran.
^ Na jau sulaukei, tep kap žalis žolės! Lp. Kol krikšto mamos marškinių sulauksi, nuogas būsi LTR(Al). Tada tu manę suláuksi, kai pamatysi antį berže verkiančią Rm.
| refl.: Jie susiláukė sūnaus parvažiuojant Ėr. Tenai kalnuose sniegas su sniegu susiláukia (nenutirpsta per vasarą) Nj. Tai ilgas laikas! gal nesusilauksiva, gal dar numirsiva V.Krėv.
| O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė – dar sunkiau rados J.Bil. Ko ji susiláukė (kas jai gimė)? Ėr. Apsidžiaugė, lyg svečių susilaukęs KrvP(Krkn). Gero laukė, pikto susilaukė KrvP(Slv). Ginčydamasis greičiau susilauksi bėdos, negu naudos KrvP(Nmn). Dieve, duok iš ožio pieno gauti, iš gaidžio kiaušinių susilaukti (iron.) KrvP(Vrn). Džiaugias, kaip šviežių rugių duonos susilaukęs KrvP(Mrc).
2. intr., tr. patirti, prigyventi: Kokias gadynes mes suláukėm K.
^ Bloga iš mužiko pono sulaukus PPr71.
| refl.: Ir tu susilauk gi jiems tokios sau garbės! rš. Kaimynai dejuoja, susilaukę bėdos Grž. Šis rinkinys, išleistas rusų kalba, susilaukė nemaža dėmesio ir iš rusų skaitytojų A.Vencl. Ruošiamos Lietuvių dailės draugijos ir Vilniaus dailės draugijos parodos susilaukdavo plačiausio atgarsio spaudoje ir visuomenėje rš.
3. intr. B, Pc išgyventi iki tam tikro laiko: Nesulaukęs nė 50 metų, jis (S.Stanevičius) mirė džiova 1848 m. kovo mėn 10 d. rš. Kai suláuksi mano vieko, tai nė tiek, vaikel, nebegalėsi Jnšk. Senatvės sulaukti visi nor, o sulaukę guodžiasi M. Aš da tavo metų sulauksiu, o jau tu mano ne (jaunesnysis sako vyresniajam) Dkš. Visu kuo buvau savo gyvenime laimingas, žilo plauko susilaukiau J.Bil.
◊ kad tù nesuláuktum niekad taip nebus (švelnus keiksmas): Kad tu nesulauktum, kad tu mane gautum! JD39. Šeimininkas jis esąs! O kad tu nesulauktum! rš. Kad tù nesulaũktum – kaip nuejo, ir prapuolė Slk. Kad jis nesulauktų po mūsų žemę vaikščioti ir iš jos duoną valgyti! V.Kudir. Kad tù niekur nesuláuktum! Krž.
nesulauktà galvà toks plūdimas: Nesulaukta galva, dar ką prasimanys! rš.
màno nesulaukiamóji toks plūdimas: Ma[no] nesulaukiamój, kad aš su tavim vienoj pirkioj pūtau! Rod.
1 užláukti
1. tr. užtęsti laukiant, nieko nedarant: Užláukė ligą, ir nebepagydė daktarai Varn.
2. refl. per ilgai laukti, nusibosti belaukiant: Tu ir užsiláukei, manęs belaukdamas Skd. Bėgu namo, vaikai užsilaũks Ds. Jis mūs užsilaũks! Lp. Jis nuė[jo] ir nuė[jo], o aš galiu užsiláukt! Alk. Žmonės laukė laukė ir užsiláukė čia Ukmergėj Ukm. Tę tavę jau žuslaukė Rod.

griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.

ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.

griū́ti, griū̃va (griū̃sta Brž; SD390, griū̃na), griùvo intr.
1. virsti, gulti (apie aukštą daiktą, gyvulį, žmogų…); irti (apie trobą, kalną): Repečkomis perrėpliojęs aslą, griūdavo kniūpsčias į lovą P.Cvir. Griùvo medis ir sutrioškino koją KzR. Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys A.Baran. Griùvo ant ledo ir nosį subalnojo Dglš.
| Jo namas griū̃va BŽ42. Kaimynas griū̃va! Mlt. Tartum kalnas koks griūsta ant jos BM91. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Kaskit sesutę ant aukštų kalnelių negriūvamų, tarp žalių berželių nedžiūvamų (d.) J.Jabl. Kalnai, kalnai, griūkit mane; medžiai, medžiai, muškit mane! (d.) Dkšt.
^ Ne braškantis griū̃va, o stovintis Bsg. Kaip jį stumi, teip griū̃va (pasiduoda kito valiai) Bsg. Matė kertant, nematė griūvant PrLXVII12.
griūtinai̇̃ adv.: Kad jin skubina per ravus, griūtinai̇̃! Bsg.
| refl.: Nebegali̇̀ paeit, griū̃vasi (kai jėgų nebeturi) Jnšk.
2. kristi, pulti: Nugi ant mūs lauko kiek bombų griùvo Vvs. Griū̃na žvaigždė (meteoras krinta) Ad. Vyrai, bėkim! dangus ant mūs griūva BsPIV264. Negriū̃na obuoliai (nekrinta nuo medžio) Tvr. Lietus ėmė smarkiai griū́ti Plk.
^ Obuoliai net griūna (daug ant obels) Ad.
3. dubti: Kad ten žemė griūtų, dangus pultų – būsi mano miela! rš.
4. birti, gurti, trupėti: Bulvės esti miltingos ir griū̃nančios (sukrintančios verdant) Šts. Pyragas toks, kad burno[je] griū̃na Šts.
5. gesti, prastėti, silpti, senti; gležti: Kito ir jauno dantys griū̃va Užp. Kad mėnuo griū̃na (dyla), vagok bulves Šts.
| Negriuvusi (nesutižusi, sumani) buvo audėja, dėl to išeigai šalikus audė Ggr.
6. lėkti, veržtis, gausiai rinktis: Pakelėje kur nors paėmę drąsai, bičiuliai griūva į vidų P.Cvir. Ir ėmė žmonės griūt pas naują daktarą J.Jabl. Kur tie žmonės teip griū̃na? Skd. Šiandien žmonės į susirinkimą griūtè griū̃va Kair. Ant priešo griūti (pulti) BŽ107. Šiltas oras griūte griuvo į kambarius rš. Šnarėdamas į statinę ėmė griūti vanduo A.Vencl. Kaip vilnios marių ant luoto griūtų̃ DP80.
7. prk. pulti, kristi (apie bėdą, skausmą ir t. t.): Ant vargšo visos bėdos griū̃va BŽ42. Viskas (visi darbai) ant mano galvos griuvo Žem. Šitas pyktis kiekvienu akimirksniu gali griūti vien tik ant jo sp.
^ Ir ant velnio griūva perkūnas Vlkj.
8. mirti; kristi, nukautam būti: Aš jau šiemet griū́siu Ėr. Griūna berneliai kap aržuolėliai Mrk. Toj vietoj griuvo tūkstančiai kareivių Gs.
9. žlugti, nieku virsti: Griūva reakcijos stovykla sp. Kapitalistinė santvarka grius taip pat, kaip griuvo baudžiava (sov.) rš. Grius jėga karo šmėklos klaikios rš.
10. gulti pogulio: Gal griū́tum kiek popiet? Ėr. Tuoj po vakarienės ji griūdavo lovon rš.
11. prk. gulti prieš gimdymą, gimdyti: Mūso sodo[je] šiąnakt dvi bobos griūna Šts.
^ Jono namai griùvo – dukterį turi Ds.
12. vešliai augti: Grius kviečiais stepių žemė sausa rš.
13. aptekti kuo, aptekėti, aptinti (apie akis): Įgėriau taip, kad, rodos, griūna ant akių Žlp.
14. linkti į ką, stiprų patraukimą turėti: Karvė į dobilus griū̃va Krok. Jis griūva prie gamtos mokslų rš.
◊ ãkys (kaktà) griū̃va norisi miego: Miego noriu – kakta griūna (raukiasi, lyg sunki darosi) Gs. Jau reiks eit gult – galva sunki, ãkys griū̃va Gs.
iš di̇̀rvos griū̃va vešliai auga: Javai iš dirvos griūva Grž.
širdi̇̀s griū̃na [ãkmeniu] kankina liūdesys, sielvartas: Ma[no] širdis griūna, verkt noris TDrIV235. Nei ugnis dega, nei vanduo verda, mano širdelė akmeniu griūna TDrIV44(Rod).
apgriū́ti
1. tr. apvirsti, apslėgti: Mane rąstai apgriùvo, pagelbėk tu mane PP58. Apgriūkit, kalnai, mane! Jzm. Ir stenėjo žemė, sunkybėm apgriūta IM1861,56.
2. tr. apipulti, apstoti: Apgriuvo jį visi kartu, iš karto visi pradėjo kalbėti P.Cvir.
3. intr. apirti: Labai apgriuvęs piliakalnis rš. Per rudenį šlapumoj ravai apgriuvo, reiks kiek panaujint Ėr.
4. intr. prk. apiplyšti, suirti: Vainorai apgriuvo ant kojos viena naginė, ir pasileidusios apvaros painiojosi po kojų Mc.
5. intr. prk. pašlyti, nusmukti: Jis norėjo tvarkyti apgriuvusį ūkį rš.
apgriùvusiai adv.: Apgriùvusiai begyvena – toros griūna, visi pašaliai lyna Dr.
6. intr. apsileisti, apsmukti: Pats bjauraburnis ir pačią gavo apgriuvusią Ggr.
7. intr. apkristi, suvirti (apie bulves): Kelk puodą, jau apgriuvo bulvės Lš.
8. intr. apsirgti (prieš gimdymą): Kap apgriùs boba, tai reiks ir gaspadoriaut, ir gaspadiniaut Arm.
atgriū́ti intr.
1. virsti atgal: Pamėgino atsikelt, bet dar buvo sustingęs ir atgriuvo atgal Mš. Ariant velėnos atgriū̃va, ir tiek Pc. Ar neatgriùs tos kopėčios? Pc. Teip jie bevalgydami ir begerdami atgriuvo negyvi BM100. Net atgriuvau besijuokdama Lnkv. Kepurė atgriùvo atgal Dv.
2. atgulti: Tik atgriuvai̇̃ biškį – žiūrėk, ir vėl reik keltis Sml.
3. prk. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koks debesys atgriū̃va Ktk. Kad atgriùvo pulkas bernų – pilnas kiemas! Ėr.
| prk.: Kai jauna buvau, tai, būdavo, tik pasmisliji – ir atgriùvo dainų stūkstančia (tūkstantis), ė dabar sunku ir viena atsimint Ad.
įgriū́ti intr.
1. įvirsti: Sprogimo išmuštos priemenės durys įgriuvo į vidų rš. Lubos įgriùvo į vidų J.
| Jo dvaras įgriuvo žemėn rš.
ǁ įdubti: Jo paakiai nuo nemigos buvo įgriuvę, pajuodę rš. Arkliui šonai įgriuvę rš. Įgriuvusios akys rš.
2. įpulti, įkristi: Svočia šulinin ingriuvo O.
^ Nekask kitam duobės, pats ingriū́si Tvr. Balon ingriuvęs, sausas nekelsi Bgs.
3. prk. smarkiai įeiti, įsiveržti: Į Franko įstaigą vakare įgriuvo du vyrai P.Cvir. Įgriuvo pro duris su maišiuku T.Tilv. Prasidėjus susirinkimui, į skaityklą įgriuvo naujas būrys atvykėlių J.Avyž. Įgriuvaũ pasižiūrėt, kaip jūs gyvenat Skp.
| Pro duris pirkion įgriuvo šaltis rš.
4. prk. pradėti, imti: Morta įgriuvo verkti rš.
išgriū́ti intr.
1. išvirsti: Siena išgriùvo J. Supuvus tvora išgriùvo Al. Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, ir nuogi laukai liko A.Baran. Rateliai užkliuvo, melagis išgriuvo Rk. Kas, ar išgriùvę buvot bevažiuodami, kad tokie dumblini? Sml. Nelabai tų žirnių pjausi – išgriùvę (nuo trąšumo) iš dirvos Lnkv.
| Blogas kirvis, kad ašmenys išgriuvo Lš.
| prk.: [Jei žolės nebūtų,] turėtų visi galvijai ir kas giriose laikos badu išgriūti (išgaišti) prš.
2. iširti, nusmukti: Dvaras, niekieno neprižiūrimas, visai išgriuvo TŽIII323.
3. apsileisti, ištižti: Merga dideliai išgriuvusi Krtn.
4. iškristi, išpulti: Daboj, tavo nosotka (nosinė) iš kišeniaus išgriuvo Tvr. Anai̇̃ ir smegenys iš galvos išgriùvo Tvr.
^ Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriùvo J.Jabl. Neruš, ba dantai̇̃ išgriùs (dantis išmušiu) Dv.
5. prk. smarkiai išeiti, išsiveržti: Povilas išjungė motorą, griūte išgriuvo iš kabinos J.Avyž. Visa šeimyna išgriùvo kieman Trgn.
6. įpulti, įkristi: Vaikas išgriuvo upelin Ad.
nugriū́ti intr.
1. nukristi, nupulti; parvirsti: Porą kartų jam taip nugriuvus ir negreit atgavus žadą, tėvai manė jį mirus P.Cvir. Iš arklio kanopos žemė nugriuvus Ad. Nugriū́si [nuo vežimo], tai tada verksi Mrp. Tas kap rikterėjo – nuo visų stogų kaminai nugriuvo (ps.) Brt. Davė man į galvą, aš ir nugriuvau Smn.
^ In pečiaus išaugę, nuog pečiaus nugriuvę (nedaug kur buvę, nedaug ką matę, nieko nesimokę) – ir nieko nemokam Dv.
| prk.: Jam bėda nuo pečių nugriuvo rš.
2. įdubti: Kai išejau su našleliu tanciun, tai po manim žemelė nugriuvo Vlk.
3. prk. būriu nueiti, nuvažiuoti, nukakti: Ai daug svietelio kermošiun nugriùvo! Trgn.
4. atsigulti pogulio, numigti: Eik nugriūk kokį pusvalandį, tuoj pasidarys geriau Pkr.
5. prk. numirti: Kol tėvai gyvi, tai visi tyli, kai tėvai nugrius – kaposis Jnšk. Džiaugiasi boba, kad senis nugriuvo Žmt. Nugriuvo bernužėlis kaip girioj ąžuolėlis (flk.) Sn.
6. prk. nusiminti, susigraudinti: Tėvas, kaip nerado vaikų, tai nuvyto nugriuvo (nusiminė baisiai, susmuko) Pls.
◊ širdi̇̀s nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis TDrIV225(Pls).
pagriū́ti intr.
1. parvirsti: Patvoryje pagriūsi į pusnyną Žem. Tuojaus ta obelis pagriùvo LB231. Ėjo boba, paslydo ir pagriùvo Grz. Pagriuvaũ su vežimu bevažiuojant J. Pastatė namus ant uolos …, o nepagriuvo SPI50.
2. prk. plg. sugriūti 4: Pagriūva (netenka reikšmės) vėl ir kliedėjimas liutichetų DP474.
3. pabjurti, pašlapti: Pagriuvusiu keliu nevažiuosu, lauksu pašalimo Lk.
4. kiek ištižti, suglebti, susmukti: Atrodė pagriùvęs tėvalis, o sūnus da lebedesnis besąs Šts.
ǁ susenti, sukriošti: Vyrėnas da nepagriùvęs, o jau pražilęs Ggr.
5. atgulti (pogulio), numigti: Pusrytis dar neprirengtas, liepiau sūnui kiek pagriūti rš.
6. prk. numirti: Ir pagriùvo žmogelis – sirgo sirgo, bet neišsikasė iš tos ligos Bsg.
pargriū́ti intr.
1. parvirsti, parpulti: Kad ir pargriūsi, negi suduši gal? Sdk. Pargriuvo kaip pelų maišas Rz. Kaip vištelė bėgo, klėtelė pargriuvo NS13.
2. smarkiai parbėgti, pareiti: Parlėkė pargriùvo kaip akis išdegęs Srv.
pérgriūti intr., pergriū́ti
1. pervirsti: Aš pérgriuvau per jį, neužsigavau Ds. Griūtè pergriuvaũ per tvorą Slm.
2. žr. sugriūti 4: Pergriūva pirm ansai klajojimas atskaluonių DP473.
prigriūti intr.
1. privirsti daug: Medžių kad prigriùvę (po vėtros)! Pn.
2. prk. daug prieiti, privažiuoti: Būdavo, kad prigrius porų pilnas laukas, mirga marga! J.Avyž. Pilnas kiemas svečių prigriùvo Št.
3. prigulti, numigti: Privalgius norisi prigriū́t Ėr.
4. vešliai priaugti, užaugti: Žemė įtręšta, tai kad prigriùvo miežių! Ėr. Jeigu teip dabar užlyt, tai avižų kad prigriūt! Ds.
sugriū́ti intr.
1. suvirsti: Vilkai sugriū̃na duobėn Dv.
2. suirti: Tėvai, ar nematei, kad vežimo ratas jau vėl sugriuvęs? I.Simon. Kubilas ant saulės pastovėjo [vasarą] ir sugriùvo Slm. Sugriùvo tvartai Dkš. Sugriùvo pečius, nebgal kurti J.
^ Netaisysi stogo – supūs, neparemsi namų – sugriūs S.Dauk.
3. parvirsti: Kad žinotau, kur sugriūsiu, geriau ten atsisėstau TŽIII79.
ǁ išvirsti, išgulti: Šiemet rugiai sugriùvę Dglš.
4. prk. sužlugti, suirti: Visos šitos karalystės sugrius CII720. Kaime pradėjo merginą erzint, ir sugriuvo vestuvės P.Cvir. Kapitalizmas ne pats savaime sugrius, o jį turi sugriaut darbininkų klasė proletarinės revoliucijos eigoj (sov.) sp.
| Sugriūna (sutrinka) pasaka bepasakojama, o vis par tą, kad galva muno nebišneša Šts.
5. būriu sueiti, susirinkti kur: Vos tik paskelbdavo sueigą, žmonės griūte sugriūdavo ir su didžiausiu dėmesiu klausydavo kiekvieno žodžio rš. Kiek tik jų buvo, sugriùvo pas Stasiulį Grv. Raiteliai sugriuvo tiesiog į mūsų kiemą rš. Visi suėjo, visi sugriùvo, mano mieliausio vieno nebuvo Bsg.
| refl.: Susigriùvo daug žmonių Pd.
6. sugulti: Pasižvalgę vaikai sugriuvo į lovas ir tuojau užmigo Mš.
7. sutižti: Tas mano senis toks sugriuvęs – serga ir serga Grz. Motina nesugriùvusi, o vaikai ištižę Als. Kumelė visai sugriuvo, palinko į senus metus P.Cvir. Ant dantų esu sugriuvęs gatavai (prastus dantis beturiu) Vvr.
| prk.: Ėjo ėjo ir vieną kartą sugriùvo (pristigo sveikatos, nebegali dirbti) Upt.
8. suplyšti, susidėvėti: Batai jau visai sugriuvo – reikės nešti pas šiaučių Krp. Čia tam apynasriui nedaug tereik sugriūti (subaigti irti) Pc.
9. prk. atsigulti (prieš gimdymą): Netrukus Katrė vėl sugriuvo ir pagimdė dukterį M.Valanč. Rapolienė vakar jau sugriùvo Tvr. Petro žmona sugriùvo Lz. Kairienė sugriuvo su sūnum Ukm.
◊ lóva (pẽčius Als) sugriùvo žmona pagimdė: Sugriuvo ir jo lova Ds.
užgriū́ti
1. intr., tr. užvirsti; griūvant užsilyginti (pvz., duobei); pargriūti, parvirsti taip, kad sunku būtų atsikelti: Stogas užgriùvo ant lubų J. Neužgriūk ant viedro patamsy! Sdk. Užgriuvo kalneliai negriaujami, palinko liepelė nelenkiama JV912.
| Šulinys buvo užgriuvęs CII660.
| Lėkit greitai – karvė užgriùvo! Sml. Kurgi prapuolei, gal užgriùvęs buvai? Sb.
| prk.: Jau saulė užgriuvo (nusileido) už girių Tvr.
^ Saulė savo eilo[je] bus, o mums žemės akis užgrius S.Dauk.
2. intr., tr. užeiti (būriu, netikėtai): Svečių visai nelauktai užgriùvo Up. O mes kada nors pas tave į kaimą užgriūsime A.Vencl. Karas užgriuvo netikėtai sp. Ūmai užgriuvo naktis P.Cvir. Užgriuvo šienapjūtės darbai rš. Nebeik – žiūrėk, koks debesys užgriū̃va Sdk.
3. intr., tr. prk. prislėgti, prispausti: Krūtinę sopuliai užgriuvo rš. Užgriùvo kalbelės an mano galvelės neteisios Rdm. Užgriuvo priespauda carinė S.Nėr. Didžiausia ponų renkamų mokesčių dalis užgriūdavo sodiečių nugaras rš. Mane užgriuvo abejonės sp. Brolelį tinginys užgriuvo rš. Skurdu, senatvei užgriuvus rš. Užgriuvo tamsi naktis rš. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi SPII95. Idant sunkus sapnas neužgriūtų Mž78. Teužgriū̃vi ant manęs visi apmaudai ir negandai DP555.
4. intr. aptekti kuo, užslinkti kuo, užsikimšti, užaugti: Žmogus juodplaukis, su užgriuvusia ant akių kakta V.Piet. Jo akutės, taukais užgriuvusios, bailiai blizga sp. Užgriùvę (užtinę) akys Kt. Užgriuvo mano akelės gailiom ašarėlėm Ds. Akys jo kraujais užgriuvo srš. Užgriùvę (užbrinkę) akys, burna tep užtinus Kt. Onelė užgriuvusių akių (tokio gymio, veido sudėjimo) Pš.
| Ausimis mano užgriuvusiomis nebegirdėsiu kalbos (susenęs, kai mirti turėsiu) srš. Nosis užgriùvus, nė patraukt negalima Ds.
| Neliečiami žmogaus kojos takai į buvusias sodybas užgriuvo žole P.Cvir. Takas visai užgriuvo žole, mažai ir bežymu Sdb. Ir vaikus auginau, ir langai kvietkais buvo užgriùvę (auginau daug kambarinių gėlių) Trgn.
◊ širdi̇̀s užgriùvo
1. apėmė pyktis, įniršis: Teip man užgriùvo širdi̇̀s, kad jau ir nesgailiu Mrc. Kai tik jį pamatau, visada užgriū̃va širdi̇̀s Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano rš.
2. labai išsigando: Širdis užgriuvo, veidas nublanko, visas kūnas nutirpo Mrc.

ši̇̀rdį užgriū́ti suneraminti: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas rš.