Žemės sukimosi ašies tęsinio sankirtos su dangaus sfera taškai. Š. polius dabar yra per 48′ nuo Grįžulo Ratelių α (Šiaurinės) žvaigždės, p. polius yra Oktanto žvaigždyne. Dangaus poliaus aukštis virš matematinio horizonto lygus stebėjimo vietovės geogr. platumai. Š. poliaus deklinacija yra +90°, p. poliaus –90°.

Tolygus dienos šviesos silpnėjimas po Saulės nusileidimo (vakaro sutema) arba nakties tamsos silpnėjimas prieš Saulės patekėjimą (ryto brėkšta). Sutemą sukelia Saulės šviesos spindulių sklaida aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose. Skiriami 3 sutemų tarpsniai: pilietinė, navigacinė ir astronominė sutema. Pilietinė sutema būna tada, kai Saulės disko centro zenitinis nuotolis yra nuo 90° iki 96° (atviroje vietoje dar galima dirbti, skaityti, rašyti), navigacinė sutema – kai Saulės disko centro zenitinis nuotolis yra nuo 96° iki 102° (laivus arti kranto galima orientuoti pagal kranto objektus), astronominė sutema – kai Saulės disko centro zenitinis nuotolis yra nuo 102° iki 108°, arba nuo 12° iki 18° po horizontu (dangus tamsus, pasirodo silpnos žvaigždės). Po vakaro sutemos prasideda naktis, prieš ryto brėkštą naktis baigiasi. Mažiausia sutemos trukmė pusiaujyje. Tose vietose, kurių geogr. platuma >60°34′, vasarą vakaro sutema susilieja su ryto brėkšta ir būna baltosios naktys; tose vietose, kurių geogr. platuma >66°34′, vasarą kurį laiką (pusę metų ašigalių srityse) Saulė visai nenusileidžia žemiau horizonto ir visą laiką trunka diena; žiemą tose platumose būna naktis.

Silpnas plika akimi vos matomas giedro dangaus švytėjimas po astronominių sutemų (kai Saulė yra giliau negu 18° po horizontu). Susideda iš silpnų žvaigždžių, ūkų ir galaktikų šviesos, tarpžvaigždinių dulkių išsklaidytos Galaktikos šviesos, Zodiako ir atošvaistės šviesos ir atmosferos švytėjimo. Žvaigždžių ir tarpžvaigždinių dulkių išsklaidyta šviesa stipriausa Paukščių Tako plokštumoje ir silpnėja link galaktinių polių. Zodiako šviesa ir atošvaistė yra ties ekliptika, atmosferos švytėjimas stiprėja nuo zenito link horizonto. Tamsiausiomis naktimis zenite, kai jame yra galaktinis polius, švytėjimas žaliojoje spektro srityje nebūna mažesnis kaip 22.0 ryškis iš kvadratinės kampo sekundės. Infraraudonojoje spektro srityje dangaus švytėjimas žymiai stipresnis: ties 1.0 μm jis lygus 18 ryškiui iš kvadr. sekundės, ties 3 μm – 8 ryškiui iš kvadr. sekundės, ties 5 μm – 4 ryškiui iš kvadr. sekundės, o ties 10 μm – net minus 1 ryškiui iš kvadr. sekundės.

Kosm. kūno padėties dangaus sferoje regimasis pokytis dėl stebėtojo vietos kitimo. Parinį paralaksą sukelia Žemės sukimasis apie ašį, metinį paralaksą – Žemės skriejimas aplink Saulę, šimtmetinį paralaksą – Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje. Pagal paralaksą nustatomas atstumas iki stebimo kosm. kūno. Parinis paralaksas lygus kampui, kurio viršūnė yra kosm. kūno centras, o kraštines sudaro kryptys į Žemės centrą ir stebėjimo vietą Žemės paviršiuje. Parinis paralaksas yra didžiausias, jei kosm. kūnas yra stebėjimo vietos horizonte, ir lygus nuliui – jei zenite. Iš horizontinio paralakso nustatomas atstumas iki Saulės sistemos kūnų. Saulės vidutinis horizontinis paralaksas lygus 8.79″, Mėnulio 57′2.61″. Metinis paralaksas lygus stačiojo trikampio, kurio viršūnėse yra Saulė, Žemė ir žvaigždė, smailiajam kampui prie žvaigždės; trikampio įžam-binė lygi atstumui tarp Saulės ir žvaigždės, mažasis statinis – Žemės orbitos didžiajam pusašiui. Dėl didelio žvaigždžių nuotolio nuo Saulės (>1 šm) jų metiniai paralaksai <1″; pvz. Kentauro Proksimos 0.772″, Barnardo žvaigždės 0.545″, Sirijaus 0.380″, Vegos 0.123″. Žvaigždės nuotolis, išreikštas parsekais, lygus jos metinio paralakso, išreikšto lanko sekundėmis, atvirkštinei vertei. Šimtmetinis paralaksas lygus kampui, kuriuo žvaigždė paslenka dangaus sferoje per 1 metus dėl Saulės sistemos skriejimo žvaigždės atžvilgiu. Kadangi žvaigždės turi ir savojo judėjimo greitį, šimtmetinis paralaksas nustatomas tik statistiškai didelei žvaigždžių grupei.