Prižiūrėk automobilį, kad jis būtų tvarkingas techniškai. Dabartizmo vaikai bagažinėse nesivežioja atsarginių ratų.

Šiam tikėjimui JAV kultūros ir politikos filosofas Richardas Weaveris net sugalvojo specialų žodį – „dabartizmas“ (presentism). „Dabartizmą“ jis aiškina kaip „provincialų santykį su laiku“. Tikėjimą pažanga ir XXI a. ar kurio kito amžiaus pranašumus išpažįstantiems laiko provincialams visa, kas neatitinka jų gyvenamo laiko madų ir prietarų, atrodo pasenę ir kvaila.

Dauguma mano pažįstamų turi planų, o aš tarp jų esu veikiau išimtis nei taisyklė. Vis dėlto mano bendraamžiai tikriausiai turi tam tikrų dabartizmo požymių. Štai pavyzdys: neseniai abiturientai šventė paskutinį skambutį, mūsų klasė nuvažiavo į restoraną. Jame pasėdėjus valandą dvi, dalis draugų pakilo ieškoti kitos vietos, nes ši atsibodo. Jie buvo mano artimiausi pažįstami, tad prie atsiskyrėlių prisijungiau ir aš, nors, mano galva, restorane kaip tik buvo pradėję darytis jauku.
Su šiuo reiškiniu – blaškymusi nuo vienos vietos prie kitos – susiduriu ne pirmą kartą. Matyt, tai ir yra dabartizmas – naujų potyrių troškulys.

Bene žinomiausias rūkytas sūris – čečilis (sūrio kasa).

Nuo seno čia valgo iš rūgštaus pieno pagamintą „maciūną“ bei jo šaltu vandeniu praskiestą variantą „tan“, visokias sūdytas daržoves ir žoles, suktą sūrį „čečil“ ir minkštą sūrį „žažik“su žolėmis ir žaliais česnakais, įvairiausias mišraines, kurias gaminant naudojamos pupos, visų rūšių žalumynai ir mėsos produktai, plovą „plav“ bei įvairiausius česnakų prieskonius.

Nuostabus reginys Armėnijoje – turgus, ypač vasarą ir rudeniop, kai prekystaliai pilni vaisių ir daržovių: šviežių abrikosų, persikų, figų, vynuogių, granatų, arbūzų, moliūgų, baklažanų, paprikų ir begalės kitų. Šalia jų – šviežia mėsa, basturma (vytinta jautiena), sudžuch (vytintos jautienos ir avienos dešra), žuvis, sūriai (paprastai iš karvės ir avies pieno, pvz., čečilas – itin sūrus ir atrodantis kaip virvelės), prieskoniai, riešutai, kava, ir milžiniški kalnai lavašo.

Sūrį, nesvarbu, kad jis būna patiektas jau supjaustytas gabaliukais, reikia valgyti šakute ir peiliu. Išimtis – čečilas (jis valgomas rankomis) ir minkštieji sūriai, kuriuos galima užsitepti ant bandelės.

Rusijoje gaminama ne tik jau daug nuosavų sūrio rūšių, bet tos, kur iš Kaukazo – adygėjiškasis, suluguni ir čečil – tiesiog puikūs, ir nuostabiai tinka tiek salotoms, tiek ir griliui.

Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentą Algimantą Jucevičių dažniau sutiksi gamtoje, žygiuose ar sąskrydžiuose, negu viešuose renginiuose, tačiau Knygų mugė – išimtis. Čia kalbintas nenuilstantis kalnų turiadų ir „Snaigės“ žygių entuziastas, sako kad mugėje ieškojo reikalingos literatūros ir žemėlapių.

Daugiau naujienų apie kalnų turiadą!

Liepos 20–30 dienomis Kolainių pagrindinės mokyklos moksleiviai dalyvavo šalies vasaros turiadoje „Pietryčių Lietuvos miškų glūdumoje“. Į turiadą susirinko 200 moksleivių iš įvairių Lietuvos kampelių.

[Straipsnio autorius] Šiais metais vėl vyko Jūsų organizuojamos turiados?
[Algimantas Jucevičius] Viena vyko Šiaurės Kaukaze, pradedantiesiems, Bezengi rajone. Tai pakankamai saugus rajonas, kuriame jau ne sykį buvo organizuotos panašios turiados. [...]
Tai dar kartą parodo, kad kalnai prieinami, bet kokio amžiaus žmonėms. Iš 60 – ties dalyvusių turiadoje, jauniausiam Jurgiui Jurgelioniui buvo 8 metai, vyriausiam gerokai virš 70 -ties.

Televizijos laidą apie šių metų vasaros turiadą Altajaus kalnuose, kurios metu buvo įkopta į aukščiausią Altajaus viršūnę Belucha, galite pažiūrėti [...].

Gaila man mūsų visiškai neįgalios valdžios ir buvusių mužikų kaimiečių, kurie negali gyventi be kiaulių, karvių ir šūdų. Negali karvių laikyti mieste, tai nors veršiašunį laiko. O kad kitiems tas jų gyvulys trukdo, tai buvusiems kaiminiams nesvarbu.

Gal jau laikas steigti ir Žmonių globos draugijas? Kaip kitaip apsiginti kad ir nuo šunų gausybės? Vienas čia balso nepakelsi, nes daugelio veršiašunių savininkai – „keturkampiai berniukai“. Nenorėčiau šunų įžeidinėti – jie niekuo dėti. Tai jų šeimininkai elgiasi net ne šuniškai, o kiauliškai.

išvis miesto teritorijoje turi būti draudžiama laikyti vilkšunius. Juk kiaules, veršius draudžiama auginti, o veršiašuniai kažkodėl išimtis. Reikia leisti laikyti tik nedidelius šunis, o veršiašunių šeimininkai lai kraustosi į sodybas, toliau nuo žmonių.

Ši dilema atskleidžia sudėtingos abortų problemos esmių esmę. Simptomiška, kad vieni „lenkų vyrukai“, anot Marijos Aušrinės Pavilonienės, pasisako už absoliutų ir besąlygišką abortų draudimą, kiti – už tam tikras šio draudimo išimtis. Paradoksas, bet kovoje už šventą reikalą savo šventumą desperatiškai įrodinėjantys tomaševskininkai nėra šventi prieš įstatymą.

Tomaševskininkai patenka į savo pačių paspęstus spąstus – sukuria bjaurų juos persekiojančio lietuvio paveikslą ir jau nekenčia to bjauraus sukarikatūrinto litwino. Iš čia visokie aimanavimai ir stenėjimai, isteriškos apeliacijos į tėvynę Lenkiją ir netgi grasinimai dėl lenkų sukelti Lietuvoje Maidaną.

Todėl keista, kad minėti Seimo nariai bei dabartinės Vyriausybės teisingumo ministras, pataikaudamas tomaševskininkų užmačioms, kurių apetitas vis didėja, kursto pažeisti Lietuvos Konstitucijos nuostatą. [...] Tomaševskininkų noras, kad Lietuvos piliečių – Lietuvos lenkų – pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, Lietuvos vietovardžių bei gatvių pavadinimai būtų rašomi ne valstybine kalba, turėtų būti nepriimtinas, nes tuo siekiama nešvarių autonominių tikslų, tolesnio tam tikros dalies lietuvių polonizavimo, Valstybės pamatų griovimo.

Nes tomaševskininkai, nors ir laimi visus rinkimus lenkiškoje Rytų Lietuvos dalyje, bet tikrai neatstovauja visų jos gyventojų pažiūrų. Randasi vis daugiau išsilavinusių ir integruotis į Lietuvos viešąjį gyvenimą, o ne kurti getą siekiančių, Kremliaus propaganda netikinčių Vilnijos žmonių.

Galimybė, kad euras bent trumpam suvienys socialdemokratus ir konservatorius bei nustums nuo lovio, tikriausiai ne juokais išgąsdino viktorininkus, paksistus ir tomaševskininkus.

Apskritai į universiteto pastatus galima gana nesunkiai patekti užvažiuojant nuožulna, viduje yra liftų ar keltuvų.

Mano patogumui įrengtos nuožulnos į mokyklą, aktų ir sporto sales. Sutvarkytos įvažos net į baseino persirengimo kambarius.

Netradiciškai panaudotas ir pastato rūsys - jame stovės ne automobiliai, kuriems aikštelė įrengta priešais pastatą, o dviračiai. Jiems nugabenti į rūsį įrengta speciali nuožulna.

Kaip teigia Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyriaus vyriausiasis eismo koordinatorius Rimas Valkavičius, įgyvendinant programą mieste bus atliekami gatvių ir šaligatvių tvarkymo darbai, įrengiamos apsaugos tvorelės ir atitvaros, taisomi šviesoforai, įrengiamos pėsčiųjų perėjos, žymimos gatvių dangos, statomi kelio ženklai, gerinamos dviratininkų eismo saugumo priemonės, dviratininkams ir neįgaliesiems įrengiamos ir taisomos nuožulnos bei kt.

Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Aldonos Paškevičienės teigimu, Velžio seniūnijoje gyvenančiam neįgaliajam buvo įrengta nuožulna su vežimėliu įvažiuoti į namą, kitam, ramygaliečiui, – keltuvas į daugiaaukščiame name esantį butą. Trečioji pagalbos sulaukusi šeima augina neįgalų sūnų – jų būste įrengtas tualetas.

Patys oficialiai pareikalavę Nemuno krantinėje skubiai įrengti nuožulną, laiptus, lietaus latakus, pritarę rangovo pateiktoms sumoms ir patvirtinę visas projektų korektūras, savivaldybės atstovai paskui tėškė rangovams kaltinimą: šie darbai – savavališki.

Pagal dabartinį Statybos įstatymą visi statomi, rekonstruojami ar kapitališkai remontuojami pastatai turi būti pritaikyti neįgaliųjų specialiems poreikiams. Iki žemiausios lifto sustojimo vietos arba pirmo aukšto, jeigu nėra liftų, turi būti įrengtos nuožulnos. Pastato sklype takai turi būti suprojektuoti taip, kad neįgalūs žmonės galėtų laisvai judėti nuo gatvės iki pastato, nuo pastato iki jo priklausinių, želdynų, poilsio aikštelių, automobilių saugyklos ar garažo. Išimtis padaryta tik renovuojamiems daugiabučiams.

1879-aisiais statytame, o 1984 metais rekonstruotame muziejaus pastate nėra nei nuožulnos neįgaliesiems, nei lifto. [...]
Valdininkė svarsto, jog galbūt kitų metų biudžete būtų įmanoma numatyti pinigų nuožulnai į Civilinės metrikacijos skyrių įrengti.

Glazūruotos akmens masės grindų plytelės gali būti retifikuotos (t.y. apipjautos, stačiais 90 laipsnių kampais, kurias galima sudėti su minimaliu tarpeliu tarp plytelių) arba neretifikuotos (su nedidele nuožulna, kurios dedamos su didesniu tarpeliu tarp plytelių).

Nauji laiptai, terasos, nuožulnos neįgaliųjų vežimėliams, suolai, pavėsinė ir net žiūronai – visa tai atsiras vienoje labiausiai lankomų sostinės vietų. [...]
Kad vaizdais galėtų pasigrožėti neįgalieji, vežimėliams bus įrengtos nuožulnos. Jos bus vingiuotos kaip serpantinas.

O „artistai“ nelabai supranta, kas vyksta. Intelektinio potencialo jie neturi. Todėl konservatoriai sprendimus priima vieni. Ir jų didžiausia bėda, kad turi „lūzerį“ premjerą.

Ateina diplomuotas specialistas į darbą ir nieko nesugeba, nes neturi praktikos. Angliškai tokie žmonės vadinami „lūzeriais“.

Maža to, esą rusiškas „popsas“ – tai tarpuvarčių muzika, nemąstančiųjų, „lūzerių“ ir proletarų penas, kuris kaip ir serialai arba degtinė, reikalingas norint užsimiršti.

[...] dalis aktyvių mūsų šalies žmonių išaugo iš „lūzerių“ (pralaimėjusiųjų) visuomenės ir įkopė į kitą – „vinerių“ (laimėtojų) lygmenį.

Iki trečio kurso iš viso nesuvokiau, ką dėsto ir dėl ko. Jaučiausi truputį lūzeris, nes nieko nepadarydavau, ką liepdavo dėstytojai, jokių etiudų nesuvaidindavau.

Anksčiau ar vėliau į mūsų santykius ateina vyrų pasaulio taisyklės. Privalai konkuruoti, nugalėti, būti pirmas ir niekada – paskutinis, laimėtojas ir niekada – lūzeris.

Lygiavos principas gimdo tik „lūzerius“, nieko kito, griežtai pareiškė gana dažnai su pastaraisiais susiduriantis darbdavys.

Vyrai sako ne „lūzerių“ filosofijai [antraštė]

Ne paslaptis, kad tie, kurie neprisitaiko prie „auksinio jaunimo“, dažnai vadinami „lūzeriais“.

Dėmesio! Geriausi ir subjektyviausi metų rinkimai! Balsuokite už televizijos lyderius ir „lūzerius“*! [antraštė]
Metams artėjant prie pabaigos, daugelis įvairių įstaigų, organizacijų, susivienijimų, profsąjungų, bendruomenių, leidinių ir partijų pradeda visokius rinkimus. „TV publika“ – ne išimtis, štai todėl ir mes skelbiame 2006 metų televizijos lyderių ir „lūzerių“ rinkimus.
* – „lūzeris“ = nevykėlis

Jauna moteris-luzere tyliai arba garsiai verkia balkone nebematydama jokios iseities, ateities, prasmes, tikslo.Nematydama gyvenimo. Verkia, jei neitinka, jei nepritaria jam ar ji supykdo.
Turbut nesat mate ko nors panasaus Nebukit labai griezti
Gal zinot kaip paguosti jaunaja luzere? As nezinau

Seimo rinkimai: antrojo turo „lūzeriai“ ir „čempionai“ [antraštė]

Amerikoje ypač šnairiai žiūrima į nevykėlius – „lūzerius“ (losser). Jų šalinamasi tarsi jie sirgtų maru.

Vasario 9 d. kino teatruose pasirodysiantis naujas režisieriaus Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kaitina dviračių sporto aistruolių kraują. Pagaliau, po 40 metų pertraukos kino kūrėjai gavo leidimą filmuoti prestižinių dviračių lenktynių „Giro dʼItalia“ užkulisius ir pažvelgti į varžybas „iš vidaus“.

Visoms moterims prie mečetės įėjimo išduodami abajai – juodos suknelės su prie jų derinamomis skaromis.

„Dėl šio pranešimo dar labiau didžiuojuosi, kad esu Emyratų pilietis“, – sakė Yacoubas al Shamsi (Jakubas Šamsis), kurio žmona buvo apsigobusi Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) vėliavos spalvų skara ir apsisiautusi juoda skraiste abaja.

"Čiadra", "burka" šiuo atveju būtų tik galvos (bet tikrai ne viso kūno) apdangalas. "Nikabas" - irgi lygiai tas pats. Jis tik skirtas galvai, su plyšeliais akims. O štai "abaja" jau reiškia pilną apdangalą nuo galvos iki kojų.

Nemokėčiau būti šitokia graži su ta abaja. Jausčiausi kvailai kaip palmė, vaidinanti Kalėdų eglutę.

Britė serga sunkia alergija saulei, todėl gali eiti į lauką tik vilkėdama abają ir hidžabą. [...]
„Dabar vilkiu savo drabužius, o ant viršaus užsimetu abają ir hidžabą, tarsi apsivilkčiau paltą. [...]“, – pasakojo D. Queen.

Turbūt nereikia priminti, kad paplūdimyje abajos užsienietei nusiimti taip pat negalima - maudytis teks su visais ilgais drabužiais.

Remdamiesi autentiškais perdavimais, islamo mokslininkai tvirtina, kad teisinga moters apranga yra ši: drabužis laisvai krenta nuo galvos iki pat žemės, apdengdamas, o ne pabrėždamas moters pečius, paslėpdamas moters rankas iki riešų (imtinai), liemenį, klubus, kojas bei pėdas. Šias taisykles tegali atitikti tiktai nuo galvos krentanti plati suknia – abaja (angl. overhead abaya), arba abaja ir platus, ilgas khimaras.

„Nors viešumoje jos visą laiką vaikšto apsigaubusios juodais apdarais – abajais, tačiau tai netrukdo joms domėtis mada. Dažnai praeinančios moterys net pagirdavo mano sukneles“, – savo pastebėjimais dalijosi Ernesta.

Moteris iš ryšių su visuomenės skyriaus kultūros sektoriaus dabar priversta dėvėti visiškai kūną uždengianti tradicinį drabužį abają, nes susilaukė tiesioginių grasinimų.

Abaja dengia visą kūną išskyrus veidą, kojas, ir rankas. [...]
Kalbant apie Musulmoniškų šalių kultūrą negalima užmiršti sunkios ir apribotos moters realybės. [...] Vieni daugiausiai pasakančių yra nuotraukų pora, kurioje yra užfiksuotas užrašas, neleidžiantis moterims maudytis baseine su abajais, [...].
Antrame darbe musulmoniška moteris yra sulyginama su uždengtu pastatu. [...] Kitaip tariant, medžiaga paslepia pastato grožį, kas taipogi įvyksta su moterimi. Jos individualybė, talentai ir grožis yra paslepiami nepermatomo, juodo abajaus.

D. Samuolytę pasitikęs jos vyras – aukščiausioje Saudo Arabijos futbolo lygoje žaidžiantis brazilas Ederas Guteresas Silveira buvo atnešęs juodą, ilgą drabužį. Tai buvo abaja. Apdaras, kurį vilki visos moterys Saudo Arabijos teritorijoje.
Netrukus abaja uždengė visą D.Samuolytės kūną, net plaukus. Tačiau jai, užsienietei, buvo padaryta išimtis – D.Samuolytė neprivalėjo po abaja slėpti veido. [...]
Po abaja Daiva vilkėdavo šortukus, o arabės po išoriniu drabužiu slepia išskirtinę prabangą. Kartais iš po ilgo drabužio kyštelėjęs batas išduodavo, kad moterys dėl savo vyrų puošiasi itin rafinuotai.

Bandelinės praeivius vilioja „ką tik iš orkaitės“ tipo kvapais.

Druskininkiečių ir kurorto svečių pamėgtoje „Boulangerie“ prancūziškoje kepyklėlėje (man kažkodėl neskamba sunkiasvoris žodis bandelinė, kurią bando įteisinti vietinė spauda) ilgai kabėjo žavi Gintaro Žilio fotografijų paroda „Laiko ženklai“.

Ir paaiškėjo, kad tai buvo padaryta ne veltui - bute įrengta bandelinė yra mažne vienintelė šiame komerciniame sostinės rajone.

Prie Aušros vartų esančioje bandelinėje – tas pats psichologinis spaudimas, tik etatiniai išmaldos rinkėjai kiti - jie, matyt, tuos taškus pasidaliję kažkaip, gal įtakos zonomis.

Nors ten jau yra prie pat Maxima ir bandelinė, tačiau kai per pertraukas suplūsta mokiniais iš 2 mokyklų ir dar šiaip vietiniai rajonų gyventojai, tai tiek maximoj tiek bandelinėje būna tiesiog sausakimša, o kaip žinom kebabus mūsų jaunimas mėgsta..

Lapkričio 20 d. prancūziškų bandelių kepyklėlėje „Boulangerie“ atidaryta „Ryto“ gimnazisto Henriko Rudžio fotografijos paroda „Pėdsakai“.
Kamerinėje bandelinės aplinkoje neįmanoma eksponuoti įspūdingo dydžio fotografijos lakštų arba didelių fotopasakojimų [...] Bet parodų šioje erdvėje rengėjai tokio tikslo ir neturi. [...] Tokią erdvę, kitaip nei galerijose ar parodų salėse, ekspoziciją pamato ne tik tie, kas specialiai ateina jos pažiūrėti, bet ir visi bandelinės lankytojai.

Nuo šiol visi Turkijos restoranai, kavinės, kepyklos ir bandelinės privalės skelbti patiekalų kaloringumą.

Prancūzai sako, kad prabanga slypi ne etiketėse, o kiekvieno žmogaus gebėjime dėvėti drabužius. Laisvė neskubant gurkšnoti kavą, užsukti į bandelinę duonos, prisėsti ant suoliuko paklausyti rylos ar parke pašerti gulbes – poelgiai yra mielesni, stilingesni ir svarbesni nei drabužiai.

Bulvaro bandelinės
Šį faktą bent iš pirmo žvilgsnio galėjo patvirtinti faktas, kad pastaruoju metu Šiaulių bulvare ir aplink miesto centrą iš tiesų atsidarė keletas naujų bandelinių. Tačiau pirmoji pakalbinta kepyklėlės, įsikūrusios prieš J. Janonio gimnaziją, pardavėja nuslopino mūsų entuziazmą: nieko panašaus, prekyba vyksta kaip visada – banguotai.

Savaitgaliais su tėvais eidavome į miestą, lankydavome parodas, o paskui užsukdavome į bandelinę prie Rotušės aikštės.

Visi verti apsilankymo Vilniaus barai, restoranai, klubai, koldūninės, bandelinės ir kitos panašaus pobūdžio šaunios vietos ant savo durų turi apvalų lipduką su mano atvaizdu jame, rodančiu „Liuks!“ ženklą.

Kaip ir priklauso kapyklėlei, „Prezo“ parduoda arbatą, kavą ir kitokius nealkoholinius gėrimus. Beje, kavos kokybė dar visai padori, palyginus su kitų bandelinių kavomis (niekaip nesuprantu, kodėl bandelinėse gera kava dažniausiai būna išimtis).

Nauja „bandelinė“ Vilniuje keistu pavadinimu – „Sotas“ [antraštė]
Na, galbūt ši „bandelinė“ ir ne tokia nauja, bet kadangi mes dažniau užsukame į alaus barus, tai ir iki šios vietos užtrukome ateiti.