Programos nuostatų perkėlimas į programą iš kitos programos arba failo.
Tam, kad programa galėtų importuoti, ji turi turėti tokias nuostatas ir jai turėtų būti priimtinas importuojamų nuostatų formatas, kad jį atpažintų ir, jei reikia, galėtų pakeisti jį savuoju formatu. Todėl ne visų programų nuostatas galima importuoti.
Nuostatos paprastai importuojamos į tos pačios paskirties kitą programą (pvz., iš vienos pašto programos į kitą, iš vienos naršyklės į kitą) arba į tos pačios programos kitą versiją. Jei programa turi kitos programos nuostatų importo priemonių, tai gali pati aptikti kitos programos nuostatų failo (-ų) vietą arba paprašyti naudotojo ją nurodyti. Kai kurios programos gali automatiškai importuoti pasirinktas nuostatas diegimo metu.
Dažniausiai nuostatų importas paplitęs elektroninio pašto programose: importuojamos paskyrų nuostatos (pašto serverių vardai, abonento vardas, el. pašto adresas, slaptažodis, pašto tikrinimo ir atsiuntimo intervalai ir kt.).

Muzikos failų glaudinimo formatas, kurio pagrindinis tikslas – sumažinti muzikos kūrinių failų dydį, kad juos būtų galima ekonomiškiau siųsti internetu.
Garso bangos gali būti nusakytos skaičiais, atitinkančiais bangos amplitudę kiekvienu laiko momentu. Aukštos kokybės garso amplitudė išreiškiama 16 bitų skaičiumi ir įrašoma į kompaktinį diską 44100 kartų per sekundę. Vadinasi, stereofoninės muzikos vienai minutei įrašyti reikėtų per 10 gigabaitų kompiuterio diske. O tai padaryti kompiuteriuose ir jų tinkluose praktiškai neįmanoma. MP3 glaudinimas sumažina failo dydį iki maždaug 1 MB vienai minutei, o garso kokybė beveik nenukenčia (žmogaus ausis to beveik nejaučia).
MP3 formato failuose įrašytų muzikos kūrinių klausoma naudojant specialią programinę (arba aparatinę) įrangą – MP3 grotuvus.

Iš daugelio įrašų sudarytas tekstinis failas (duomenų bazė), kuriame laikomi programinės įrangos išteklių eilutės ir jų vertimai.
Kiekvieną failo įrašą atitinka keletas failo teksto eilučių – laukų. Mažiausiai – dvi. Vienoje eilutėje rašomas tekstas originalo kalba, kitoje – teksto vertimas. Vienas nuo kito įrašai skiriami tuščia eilute. Dviejų įrašų pavyzdys:

msgid "Main Menu"
msgstr "Pagrindinis meniu"

msgid "Options"
msgstr "Nuostatos"
Kiti (nebūtini) laukai žymimi specialiaisiais simboliais. Pavyzdžiui, eilutėje, prasidedančioje ženklu „#“ rašomi vertėjo komentarai, po ženklų poros „#.“ rašomi automatiniai komentarai, kuriuos sukuria PO failą tvarkanti programa, po ženklų poros „#,“ rašomos įrašo gairelės, pavyzdžiui, gairelė „fuzzy“ reiškia tikslintiną eilutę. Failo formatas numato vertimo vienaskaitos ir daugiskaitos formų įrašymą.
Specialios programos (pvz., „Poedit“) gali interpretuoti PO failo įrašus ir vaizdžiai juos pateikti lentele. Jos turi priemonių įrašams ieškoti, tvarkyti ir kt.
Dar žr. lokalizacija.

Failas, kuriame laikomas garso įrašas.
Yra įvairių garso failų tipų. Išvardysime keletą dažniau naudojamų:
    WAV – „Windows“ šeimos operacinėse sistemose naudojamas garso failų tipas. Užima daug vietos, garso kokybė prasta;
    MP3 – aukštos kokybės garso formatas, pakuotas, gaunamas iš garso failų pašalinus žmogui negirdimus aukšto dažnio garsus. Šiuo formatu garso įrašus galima laisvai kopijuoti ir platinti;
    WMA – bendrovės „Microsoft“ sukurtas, „Windows“ šeimos operacinėse sistemose naudojamas garso failų tipas. Garso kokybė panaši į MP3, turi apsaugos nuo kopijavimo priemones;
    RAM, RA – „RealAudio“ garso failo tipas, dažniausiai naudojamas srautiniam garso informacijos siuntimui ir interneto radijo stočių transliacijoms.

Programos galimybė naudoti kitos programos duomenis: nuostatas, laiškus, adresus, dokumentus ir pan.
Tam, kad programa galėtų importuoti duomenis, jai turi būti priimtinas importuojamų duomenų formatas ir, jei reikia, ji turi pakeisti jį savuoju formatu. Duomenys gali būti importuojami iš failo, kurio vietą nurodo naudotojas, arba automatiškai iš importuojančioje programoje numatytų šaltinių (tokiu būdu gali būti importuojami elektroniniai laiškai, adresų knygos, adresynai).

Grynojo teksto failas, sudarytas iš eilutėmis vaizduojamų įrašų, kurių laukai skiriami tabuliavimo ženklais arba kitokiais skirtukais.
Paprasčiausias plokščiojo failo pavyzdys – asmenvardžių su kokiais nors duomenimis apie asmenis, pavyzdžiui, adresais, sąrašas.
Plokščiajame faile laikomi plokščiosios duomenų bazės duomenys.

Taškinės grafikos paveikslų kodavimo būdas, kai į failą įrašomas paveikslo bitų atvaizdis ne nuosekliai, o kas kelinta eilutė arba kas kelintas stulpelis pagal aritmetinę progresiją.
Pasiekus paveikslo pabaigą procesas kartojamas nuo paveikslo pradžios su dar neįrašytomis eilutėmis. Pavyzdžiui, paveikslo eilutės gali būti įrašomos tokia eile: 0, 4, 8, 12, 2, 6, 8, 10, 14, 1, 3, 5, 7, 9, 11, 13, 15.
Progresinis kodavimas naudojamas internete. Parsisiuntus failo pradžią jau galima atkurti neryškų paveikslo vaizdą. Kai toliau siunčiamas failas, daugėja parsiųstų eilučių ir paveikslas ryškėja. Toks būdas gerai tinka dideliems paveikslams siųsti lėtai veikiančiu tinklu. Iš dalinio paveikslo vaizdo jau galima spręsti apie paveikslą ir jeigu paaiškėja, kad jis nereikalingas, galima atsisakyti dar nebaigto jo siuntimo.
PNG failuose šiuo būdu koduojamos eilutės ir stulpeliai nuskaitant paveikslą 7 kartus. Progresinėse GIF failuose (jų formatas dar vadinamas GIF89 formatu) – koduojamos tik eilutės. Taip pat gali būti koduojamos naujesnio formato progresinės JPEG failai.