Duomenų, perduodamų ryšio kanalu, kiekis per laiko vienetą (pvz.: bitas per sekundę (b/s), kilobitas per sekundę (Kb/s), megabitas per sekundę (Mb/s)).

Bitas³, papildantis baitą, kompiuterio žodį² arba kitokią duomenų porciją taip, kad visų bitų, lygių vienetui, skaičius būtų lyginis.

Duomenų įrašymo arba persiuntimo klaida, pastebima, kai duomenų baite, žodyje arba kitokioje dalyje, kuri buvo papildyta lyginumo bitu, bitų, lygių vienetui, skaičius nėra lyginis.

Duomenų įrašymo arba persiuntimo klaida, pastebima, kai duomenų baite, žodyje² arba kitokioje dalyje, kuri buvo papildyta lyginumo bitu, vienetui lygių bitų skaičius nėra lyginis.

Duomenų persiuntimo spartos matavimo vienetas, lygus vienam tolydžiojo signalo kaitos periodui per sekundę.
Pavadintas prancūzų telegrafijos specialisto Ž. M. E. Bodo (Jean Maurice Emile Baudot) vardu. Pradžioje buvo naudojamas telegrafo spartai matuoti, dabar – dažniausiai modemo spartai apibūdinti.
Per vieną signalo kaitos periodą paprasčiausiu atveju galima persiųsti vieną bitą, o kai moduliavimas sudėtingesnis – keletą. Todėl bodas nelygus bitų skaičiui per sekundę. Pavyzdžiui, 9600 bitų per sekundę spartos modemas faktiškai veikia 2400 bodų sparta, nes per vieną periodą persiunčiami 4 bitai.

Daugialaidė linija, kuria persiunčiami duomenys, adresai ir komandos (valdymo signalai) tarp kompiuterio komponentų: procesoriaus, atminties, diskų įtaisų.
Kiekvienai šių informacijos rūšių gali būti skiriama atskira magistralė arba viskas persiunčiama viena magistrale. Tada magistralės laidai skirstomi į grupes (duomenims, adresams, komandoms).
Kiekvienas bitas persiunčiamas atskiru laidu. Magistralės būna 8, 16, 32 ir 64 bitų.
Kompiuteriai turi prie magistralės prijungtus plėtotės lizdus. Per juos prie kompiuterio galima prijungti naujas plokštes ir taip išplėsti jo galimybes.

Duomens kodas, kuris pakeitus jame bet kurio bito reikšmę, tampa neleistinu ir iš jo galima nustatyti, kuris bitas buvo pakeistas ir ištaisyti klaidą.
Panaudojamas perteklumas, t. y. duomeniui skiriama daugiau bitų, negu koduojant įprastu būdu. Paprasčiausias kodas – duomens kodas pakartotas tris kartus, t. y. užrašytas trimis vienodomis bitų eilutėmis. Tada pakeitus kurį nors vieną bitą bus aišku, kad teisingos tos dvi eilutės, kurios tarpusavy lygios, ir pagal tai atkurti sugadintą eilutę. Tačiau tai labai neekonomiška, nes reikalingos atminties kiekis patrigubėja.
Yra ekonomiškesnių būdų, paremtų kodų pozicijų skirtumu. „Atstumas“ tarp tikrų duomenų kodų turi būti ne mažesnis kaip trys pozicijos. Vieno bito pakeitimas pakeičia kodą per vieną poziciją. Todėl įvykus klaidai galima vienareikšmiškai nustatyti poziciją, buvusią prieš įvykstant klaidai. Taip koduojant, pavyzdžiui, vienam šešioliktainiam skaitmeniui pakanka trijų papildomų bitų, t. y. skaitmens kodas pailgėja 75 %.