1 varýti, vãro, vãrė
1. tr. SD1120, SD244, H, R, MŽ, Sut, I, KBII176, K, Rtr, Š, KŽ, PnmŽ, Nmč, Lb, Aps, Rk, Krč, Ps, Žg, Plšk, Klk, Lnk, Als, Žr, Lk, Vdk versti judėti kuria nors linkme, ginti, vyti: Varýt arba gỹt – tai čia tas pats On. Aplinkui varyti, apvaryti, apvyti LL129. Atpenč varyti N. Varyk arklius, bandą laukan R170. Krūvon varyti, suvaryti LL232. Reikia bus pekų varýt LKKXVIII165(Zt). Metas jau gyvuliai laukan varýtie Skp. Saulė pateka – ir varai̇̃ [galvijus], saulė sėda – ir jau namo geni Kp. Rytą [kerdžius] triū triū triū, ir jau turi būt an kojų, varýt karves Kdn. Triūbys triūbys [kerdžius] – vãro visi iš kiemų bandas, eina piemenys ir gena Mšk. Rytą paskėlė ir vãro laukan [gyvulius], kas ką turi Vdn. Nušylavo kiek, karves i vãro laukan Klt. Mano tėvynėj piemenai gyvį vãro Dv. [Pavasarį] kiek pirkioj yra žmonių – tai visi eina, visi vãro keltavas Pb. Kiaules vãrėm ganytie Grv. Tiks varýti pavasarį veršius, gyvolius į ganinklą Žlb. Varýdavom [gyvulius] į ganyklas, į kūlynus LKT214(Jnš). Už tų medžių bandotakis Panemunio, kur bandą vãro PnmR. Varýdavo par visą gatvę visus gyvulius kožnas savo Žb. Gyvulius vãroma an linijos LKKXI222(Trak). Toli gi i varýt: per sėtą, per kelią Švnč. Gyvoliai tolie vãromi į laukus Vgr. Ta liuobam karves, arklius tat varýsma į tas ganyklas ganyti Jdr. Varýdavom irgi teip pat: du pirma, du iš paskos, kiti – šonuose LKT214–215(Jnš). Vãrėme keturiesa pulukus – nesuvãrėm Drsk. Ka žąsis vãro, ta būruko[je] teip vãro, o ka anos vienos eita, ta teip kaip lenciūgą trauka End. Gyvolius paskuo vãrė būriais, pulkais Nv. Botagas yra, šmukšteri, o tep tai daugiausia žodžiu varai̇̃ Dg. Vieną [karvę] varai̇̃ – kita atgalio [eina] Kp. Vienus [žąsų pulkus] varai̇̃, kiti lenda Kri. Kiaules ka vãro [į ganyklą], tai atskirai [nuo bandos] Grž. Varýsim [gyvulius] ant rasų – Jurgio rasa vaistai dėl gyvulių Pls. Reikia jau karves varýtie an Jurgio rasos LKKXVII194(Grv). Varýt reikia [karves] an lubino Btrm. Pirmąkart kai varydavo į lauką, smilkydavo Grž. Ans turėjo ganyti karves, ta ankstie vãro lauk End. Visumet nu ryto varýdavo, šešto[je] karves į bandą Vgr. Anas vari̇̀s karves po dvyliktai LzŽ. Kiaules varýdavo [į ganyklą] vėliau, po pusryčio Sk. Kiaules varýkiat, kuilio nepalikiat! (šaukdavo piemenys, rinkdami jas į bandą) Akm. Kelissyk variaũ arklius naktin Drsk. Kap pradeda nuo galo, tai vãro vãro [kaimo gyvulius] Pv. Vaikas nežino nei iš kur pagrąžint, nei iš kur varýt PnmR. Tos telyčios buvo nevãromos (penimos tvarte), išpenėtos Grz. Atejo su šautuvu: varýk varýk kumelę su pakinktais gerais, ratus – visa ką atadavėm [į kolchozą] Avl. Kaip tu ginsi palšus jaučius, varýk vieškelėliu JD620. Bandelę variaũ, purve stovėjau, per elksnių lapus aušros žiūrėjau LB37(Vlkš). Bandelę variau, raselę braukiau, par ašarėles tako nemačiau LTR(Trgn). Kad aš nemačiau saulelės tekanti, kad aš negirdėjau bandelės vãranti Čb. Ganydama varýdama šitep gailiai verkė (d.) Str. Vãro namo gyvulius, [jie] stveria, ėda, graužia – badas Vdn. Varomi̇́ejai gyvoliai noria gerti Trg. Vãro in šulnį gert karves Ktk. Telingų karvių tai nevarýdavo girdyt žiemą Klt. Apie šulinį varai̇̃ [karves] ir nekabina [daržo] Btrm. Varýsiu į kūtę – karvės gyliuo[ja] Mžk. Parpiečio varýdavo namo [karves] Pšš. Mama, keltuvų nevarýk tvartan Pls. Vãro ji tuos teliukus uždaryt Krs. Nevarýk telioko avelinin tvartelin Mlk. Varýsme kiaulę an tekius Pb. Žąsis ir tai varýte varýdavo Rygon pėsčias Kp. Žmogelis žąsis varė į miestą parduoti (ps). J.Jabl. Kad į Kauną varýdavom karves, pėkščias naini (nueini), pėkščias pareini Jrb. Tuokart varýsiam į kūtę karves visumet, lauke bijos žmonys palikti – pavogs Sd. Tas (arklys) pareis pats, nereiks nė vesti, nė varýti – nėko Krtn. Varáu numie tą šunaitį, duodu su akminims, tas šunaitis neita numie Žd.
| Kieno tatai, ką pirm savęs varai? BB1Moz32,17. Tris blusas pagavo, in upelį varo LLDII352(Klvr).
^ Koks gyvulys, teip reikia i varýt Pb. Mar̃čios vãro tėvus iš numų, anas ar varýs kita parėjusi Krš. Nagas – utį į Rygą varỹtum Rdn. O tiej ponai, tiej poneliai, ir jiej dėl pinigo blusą turgun varỹtų Lš. Ot skūpi – už rublį utėlę varýtų Rygon pėsčia Aln. Buvo žmonių, ka jis už centą varýdavo utėlę į Kauną Graž. Dėl kapeikos blusą in Vilnių varỹtų Lzd. Dėl rublio utėlę į Telšius varỹtų Ub. Už centą utėlę į Kauną varytų LTR(Vlkv). Tas Pondievą vãrė iš trobos (apie ateistą) Akm.
varýtinai adv., varýtinos: Tus žydus vãrė varýtinos lauk iš miesto Vkš.
| refl. tr., intr. BzF195, L, Š, KŽ, Všn, LTR(Ign): Eina par ūlyčią, vãrosi [bandą] ir trūbina [skerdžius] Dg. Užstovas jau trūbija – ir tada iš kiemo varai̇̃s jau Ppl. Žagarą padavė – ir varýkis aveles su kiaulėm Krd. A da stovi pasienė[je], – ar eisi pry darbo, karves tujau varýties Šv. Varýsimės ravuosna Dv. Nebevarýkimės, sakom, toliaus gyvulių Žg. Seniau varýdavomės su karvėm – lig kẽlių purvynė, maklynė Ps. Piemenėliai vãrosi su galvijais laukan BM102(Krč). Ir varaũsi aš tais žąsis be kamašų, tiktai su klumpėm tom, apmuštiniais Pns. [Prieš pietus] apent varýkis žąsis į pūdymus ganinti Kl. O klegesys! Rodos, kad prūsai žąsis varosi! J.Balč. Būsi, būsi, paskiau ateis – varýkias numie karves Skd. Ir vãromos tus gyvolelius Vkš. Kėlėsi mano sesytė, varomės pekus namon Gmž(Krd). Bernas nusivarė ožką, priganė priganė, vakarop varos namo KlbXXXIV(1)86(Žem). Vãrėsi arklius kiekvienas į savo tvartą NdŽ. Varykitės galvijus iš šių pievų LTR(Kč).
ǁ tr., intr. Užp, Č, Skp, Bsg, Klk, Lc, KlvrŽ, Rt, Žlb, Dr, Kv apsukui ginti (ppr. arklį) dirbant kokį darbą: Vėliau atsirado arkliniai [mintuvai] – arklį vãro ratu Sk. Arklį kinkys, išklos klojimą, tą rulį į rinkį, tą arklį i varýs Ms. Arklį vieną pakinkys rejo[je] ir varýs par tus nekultus šiaudus Akm. Įkinkydavo arklį į bliukį ir varýdavo į ratą Grz. Ten staliukas buvo vidury [maniežo], žmogus sėdžia i vãro tuos arklius aplinkui Pšš. Varýs arklį viršuo, su volu ir išmùš Lž. Su velenu vãrėm arklį Alz. Vienas žmogus vãro arklius, kitas meta tarp valkų (linus minant) Antr. Aš atsiminu – liuobam eiti arklių varýti minant Bdr. Mes tie paaugliai tą arklį liuobam varýti Kl. Reikia varýt arkliai (kuliant javus) – atsisėdi an rato, ale galva apsisuka Kp. Arklius vãro ir suka tą mašiną Sb. Nu daugiau su arkliu varai̇̃ priklojęs – i iškulia Mšk. Puõdynė[je] esu vãręs arklius, molį taisiau puodininkams Krš.
ǁ Kdl važiuojant, jojant raginti (arklius) greitai ar greičiau bėgti: Varau, raginu arklius SD266. Aš vienas varýsiu arklius, ar ką – senas žmogus Sn. Užgavėnių vakarą pasikinko arklius gerus, vienas atsistoja į kubilą, kiti su botagais tuos arklius vãro Bsg. Tas (kūmas) dar tą kumelę vãro ten jau kiek įmanydamas Lk. Nevarýk taip arklio! NdŽ.
| Joja greit, an visų keturių vãro [arklį] Dbč. Berneli jaunas, margas dobilėli, vai ar toli josi, žirgelį varysi? TŽI252(Mrc). Tęnai aš josiu, žirgą varysiu, jauną galvelę tę aš guldysiu KrvD276. Vai kaip aš išjosiu iš tėvo dvaro, bėk, mano žirgeli, nevaromas LTR(Brt). Sėdái in arklio raitas ir arklį vãrai, kap arklys bėga (ps.) Lz.
ǁ refl. važiuoti: Šilta, malonu važiuot [autobusu], tai ne su arkliu varýtis Pg. Nusibodo labai arkliais važiuot – [būdavo] vãromės vãromės į Kauną Kdn. Penkiese jau galėjo varytis [su vežimu] pilnu žingsniu kad ir nelygiu, vis įkalniau sukančiu keleliu M.Katil.
2. tr. prievarta (ppr. suimtuosius) versti eiti, vesti: Vėliau kazokai atjojo, visus vãrė par miestą mušdami su nagaikoms Žd. Dar toliau vari̇̀s an Prūsų gronyčios per lygus laukus, kur nėra ūlyčios DrskD210. Tuoj keleliu aficieriai jojo, pirma save rekrūtėlius varė LTR(Lš). Kai mus varė pirmą lauką, užkukavo gegužėlė, kai mus varė trečią lauką, užgiedojo sakalėlis (d.) Mrj. Iškasė giliausias duobes ir vãrė ir guldė [žmones] gyvus beveik Rk. Klyksena, šauksena, ka vãrė pri duobės [sušaudyti] – kuriam širdis nesprogo Yl.
| refl. tr.: Šalip vãrės tum taku, spardydami stribokiškai Krš. Apginklavo mumis i pradėjo varýties į frontą Krt.
3. tr. SD1138, Jrb, Alvt, Kč, Ūd, Lp, Btrm, Dv, Mlt, Skdt, Rk, Kpr, Pmp, Sb, Mžš, Plm, Bsg, Vgr, Sd, Yl, Pln, Kv, Skdv versti ką nors daryti, atlikti kokį darbą (ppr. nuėjus, nuvykus), liepti, raginti, siųsti: Galvotrūksčiais varau, stakenu R354, MŽ475. Staigu varyti, spirti, versti I. Varýti prie darbo NdŽ. Būlo, eis varýt darban DrskŽ. Statyt reikėjo – prie darbo anksčiausia varýdavo Grž. Nu mažilelės pri darbo vãrė, dykų nėkas nelaikė Krž. Atejo varýt su bizūnu pie darbų Grv. Pats dirba, vaikelius varo pri darbo Trk. Reik varýti į darbus, nebūs slinki [vaikai] Gršl. Išbiurina tėvai vaikus – nevãro dirbt Drsk. Po pusryčio į kitą darbą liuob varýti Gd. Ką vãrė nevãrė [į darbus] – vis Janavičių Dg. Nuvežė [Sibiran], taigi ieško, vãro darban [tremtinius] Kp. Liuob varýs kaimas (acc. pl.) dvarams dirbti Kal. Linų daug kas turėjo, varýs i vėl minti Šv. Ta tokius vaikus jau toms saujėms skaidyti vis jau varýdavo naktimis Vž. Atėjo žiema – tai in mašiną vãrė kult Upn. Priejus darbylaikuo ir į tus laukus aną vãrė End. Aš anus variáu jau mėšlų kabinti po pokaičio Lk. Varýdavo bobas dvaran šieno grėbt Dglš. Tuosna burokuosna vãro – tokia betvarkė Rod. Senesnius paleidžia važiuot ir bažnyčion, jaunuosiuos gi laukuos vãro Skp. Darban vãrė kasdien, prieg budavojimo, prieg mūravojimo Sn. Vãrė žmonis apkasų kast, dirbt, i tie, i tie Lbv. Rusai vãrė pulkais [į puolimą] in smerčio, in kulkas Aps. Pri tų apkasų mūso nevãrė Šts. Pūdymus, griovius apkasti varýs Lnk. Tėvelis varýdavo į mišką grėbti skujų Vvr. Būdavo, mum, piemenis, varýdavo malkų neštų Ds. Iš pradžių, ka abudu sustojo [į kolchozą], motriškų nedidliai tevãrė dirbti Kl. Aš jau tokia be votago vãroma buvau Užv. Kur vãrė, čia ėjom po visas padalijas Snt. Varu variáu uogauti – vis tiek nejo Varn. Bet poni mumi tankiai bara, ankstie mus pri darbo varo (d.) S.Dauk. Pamotė labai neapkentė savo podukros, visur ją varydavo dirbti LTR(Krž). Kiti mietus antkišę vãro mokyties Brs. Kas iš to ėjimo, kad varýta eina [į mokyklą] Ob. Tinginys – su diržu reik pri kningų varýti Krš. Bažnyčion varo kiekvieną sekmadienį [būdavo] – bedievio [samdinio] nereikia Pl. Moma vãro: eik paguly, eik pamiegy Ml. Saulė nusileidžia, i gulti visus vãro Vdk. Varykit mergas gulti, įsikarkė kaip vištos, negali nė išvaryti Žem. Mane varo perpietės nugult Smln. Tankiai turiu varyti miegoti, nes sėdi per naktis, perrašinėdama gramatiką ar eiles Pč. Varýkit namo – pardien sėdžiu Klt. Varýkiat muni numo karvių milžt LKT104(Pd). Varáu nešties tų ramulių – nenora Vn. Visus vãrė už to stalo Rdn. Daug reikalas vãro [į jūrą], daug noras Grd. Atvažiavo greitoja – tai mane varýte išvarė ligoninėn Ant. Rogėmi važiav[o], vãrė mus Pariečėn [į teismą] Drsk. Kas mus vãrė per tokią̃ lietų – šlapi šlapi Ant. Lig paskutinio vari̇̀s, kad gyvas – ir eik [į puolimą] Kp. Tavę marčios nekęs, broliai slūžytų vari̇̀s JT387. Jei varýsit [tarnauti], tai aš imsiu, prie ežero nueisiu ir nusiskandysiu Kpč. Bėgsi ir nevãroma Kdn. Vienus riša, antrus veža, trečius pėkščius varo [kariuomenėn] S.Dauk. Ai varė varė mudu brolelius in tą Seidoką, in slauną miestą LB111. Vai varys varys mus, tris brolelius, in svetimą šalelę, in karaliaus žemelę LTR(Mrj). Dar šalnelė nenukritus, an šalnelės basą varo, per ugnelę duoną duoda LTR(Glv). Vãro savo tarną pažiūrėt, ar tas senelis gyvas, ar miręs (ps.) Sk. Kitą rytą ir vėl varą tą durnių pas spąstus pasižiūrėti Sln. Dabar bobutė vãro vištytę, kad atnešt pinigų (ps.) LKT269(Pbr). Ir kas metai Anykščius miško kuoptų vãrė A.Baran. Bet mėnesyj gegužės, šį pat pavasarį, padūmes užmokėti ir liepė, ir varė D.Pošk. Mes per sylą varomi [dirbti] esme ir kačei apilstam, tačiau atilsio negaunam BBRd5,5. Kunigas … pradėjęs dvasios varomas evangeliją apsakyti LC1885,11. Kam prašais varomas? J.Jabl(Žem).
| Varýk varýk (vadink, prašyk, kviesk), varýk varýk, gerai, ka da daugiau [kūlėjų], o karts kokie trys, tai kur ten! Mšk.
| prk.: Lėkt myžimas vãro Žl. Lapkričio šalnos, darganos ir šalti vėjai varė žmones į pastoges ir šiltas pirkias V.Myk-Put. Pavasaris dainuodamas varo visus į laukus prš. Bėda vãrė NmŽ.
^ Prieis karvė pri sieto i nevãroma Yl. Tinginį pirma savęs varyk KlK42,78(Aln). Alkanas pilvas ir tinginį darban varo LTR(Srj). Darbas darbą vãro Gs. Varyk arklį avižom, o ne botagu LTR(Brž). Niekas su pagaliu į dangų nevãro Kair. Varo kaip žydo arklį, kol suklumpa Blv.
varýtinai adv., varýtinos: Į mokyklą daba vãro varýtinos – šiokį tokį krapšto Krš.
| refl. tr.: Vãros kartu vaikus ravėt Žg.
ǁ prievarta tekinti: Mama mane vartè (varyte) vãrė už vyro Vrn. Vãro už nemielo tik dėl pinigų Šn. Mergaitei reikia eit, kad ir senas, kad ir negražus – tėvai vãro Pnd. Už nemylimo bernelio man‘ varyte varo LTR(Ut, Antr, Brž). Mane varė tėvutėlis už to šelmio bernužėlio LTR(Pg). Sena motinėlė man‘ barė, man‘ barė, už seno našlelio eit varė, eit varė LLDII448(Pn). Mano tėvelis ne toksai yra, kad mane verkiant varỹs už vyro JV182. Nepatinka man bernelis, vãro mane tėvukelis (d.) Ml. Šio dirvelė, to dirvelė rudenyston, vãro mane motinelė dieveryston (d.) Ign.
ǁ versti persikelti: Dabar gi vãro vienon draugėn (į gyvenvietę) Švnč. Nevari̇̀s, ale netaisis nė gryčios Dkk. Vãrė iš ūlyčių, vėlei suvarė kaip ūlyčion (gyvenvietėn) Sug. Esam vienkiemė[je], nėkas nevãro į grupines Krž.
ǁ versti įstoti: Su šautuvu vãrė į kulkozą, daba – imkiat žemės Krš.
4. tr. LL288, DŽ, Lbv, Žž, Plšk, Stak, Sdk, Pst, Rk, Pin, Jnšk, Rsn, Lž, Sd, Žlb, Bdr, Jdr, Rs versti palikti esamą vietą, ginti kur nors šalin, lauk: Varýk vištas iš pirkios Pls. Variaũ variaũ vištas iš [tik pasėtų] rugių – vis tiek išlesė Klt. Reik kiaules varýt iš dirvos lauk Rg. Jeigu varýsi su šluota [žaltį], tai jis daugiau neateis Kb. Pradėjo su mietais varýti [čigonus], ka pradėjo vištas vogti Všv. Katras nemokė́s kulti į būrį [spragilu], vãro šalin Bt. Svečio varýt niekada nevãrom Graž. Teulioja, nevarýk Mlk. Nevãrai jų niekur Brsl. Tėvas dukrelę barė, svetelius laukan varė LLDII177(Krn). Kam varyti, kam badyti, – duris atdaryti, ir išeis, išvažiuos myliami sveteliai LTR(Plng). Vãraite jūs jį Rš. Nesibark, aš ir nevãromas išeisiu Br. Aš tavęs nei prašau, nei varaũ Dglš. Kol‘ jūs manęs namo nevãrot? Klt. Jeigu manęs nevari̇̀s, čia būsiu Sug. Sėdi savo pirkioj ir sėdės, kas jį vari̇̀s Klt. Niekas gi nevãro, kaip gyvenai, taip ir gyvenk Č. Tujau užstojo muni mesti lauk iš gyvenimo, varýti lauk Ms. Kap sužinojo mano tėvulis, jis mane barė ir iš namų vãrė DrskD40. Anyta barė, šešuras vãrė, už mane jauną nieks neužtarė DrskD134. Ojė, galiat [eiti]: mes nė vãrom, nė draudžiam Mžš. Muni, sakau, nusenusį žmogų vãro iš trobos lauk Kl. Aš šaukiau: nevarýk tu jo, tegu būna! Vl. Tai jūs nenorite manęs klausyti? Ir varote mane už ją (vietoj jos) šalin! Vd. Šalin varo muni jauną, šalin veda muno žirgelį – to liūdžiu StnD18. Tai netropijau savo bernelio, vis mane bara, vis šalin varo LTR(Nm). Senūsius varýti reik į pryšininkę Jdr. Krau[ja]s varýte vãro numie iš tų mūrų (iš miesto) Ms. Visi mañ‘ [girtuoklį] bara, duris atadaro ir laukan vãro (d.) Pnm. Da nepersiskyrė, bet kasdien ją vãrąs Švnč. Atėjo žvirblelis pelėdą varýt, su smaigais, su straigais pelėdą varýt JD381. Eš regėjau vargus mano žmonių Egipte ir jų šauksmą girdėjau ant tų, kurie juos varo (paraštėje verčia) BB2Moz3,7. Bet jus ir iš čia varyte varys BB2Moz11,1. O ans prašė jį labai, kad jo nevarytų iš anos žemės Ch1Mr5,10. O Jėzus, įejęs bažnyčion, pradėjo varyt oran tus, kurie pardavinėjo ir pirko bažnyčioj [karvelius] Ch1Mr11,15. Tokios išlaidos iš gyvenimo (sodybos) nevarỹs Gs.
varýtinai varýtinos: Išvariau varýtinai Kv. Ar tai toks supranta, kas yra savigarba? Išvarys varytinai – įlįs pro plyšelį, ir vėl čia S.Čiurl. Įkyrėjo už gėrimą, varýtinos išgrūdo lauko[n] Krš.
| prk.: Jau varo iš kojos velnią – rūkia tęnaja Pv. O sprandas tinti vis nesiliovė [gyvatei įkandus], ir dūšią iš kūno varė TS1899,2. Ir muš tą žmogų, ka ten tą velnią varýs lauk Gd. Prūsų vyriausybė tada jau pradėjo iš mokyklų varyti lietuvių kalbą rš.
^ Atėjau neprašytas, išeisiu nevarytas PPr107, Gs. Ateik neprašoma, išeik nevãroma Dkšt. Jei atėjo žmogus neprašytas, tai ir išeis nevarytas Vdn. Kas peikia savo tavorą, tą iš turgaus varo VP23. Kas savo negiria (peikia Vl), tą iš turgaus varo LMD(Pn). Tiršta putra šeimynos nevãro Brs. Skolos daiktus išveda, patį varyte išvaro PPr66. Nevaryk kiaulę iš žirnių, pati išeis LMD(Slv). Pirmo perkančio, lygstančio i pirmo piršties atvažiavusio nevarýk Krš. Motriškosios plikį iš namų varo S.Dauk. Mažas Jonukas varo iš miško žąsis pasraitojęs kelnaites (galvą šukuoja) LTR(Vs).
| refl. tr.: Toj susdėjus rankas an galvos vaikšto, kad ją vaikai vãros (stumia iš namų) Mrc.
5. tr. šalinti iš organizmo: Bezdo žievė gerai vandeniui iš vidurių varýt Smln. [Liepynas] žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs, ligas visas lietuvių su prakaitu vãręs A.Baran. Jau rąžuliai vãro lauk ligą Jdr. Ajerų šaknys varo kirmėles [iš vidurių] rš. Kirmėlių vãromasis vaistas KŽ. Ekspirinas (aspirinas) prastas – nevãro in prakaito Vlk. Lakišių ir laukinių našlaičių sudžiovinus virt arbatą: visokias ligas varo iš vidaus LMD(Sln). Rakštis: deda kiškio taukus, geriaus prieš rakštį – tie stuma, varo laukan LMD(Sln). Kadugys gydąs vandens putmenis, varąs vėjus rš. Varo jos (laukinės rožės žiedai) ir priepuolą nuo žmogaus sudėtos sausos į arielką gerant rytą vakarą LMD.
ǁ šalinti iš organizmo liaukų išskyras: Ašara ašarą vãro – negalima išturėt iš sopulio Arm. Bjauriai žalios lūšio akys – net ašaras iš akių vãro Str. Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė Vaižg. Džiovintų [aviečių] vaisių ir šakelių arbata vartojama prakaitui varyti LTEI180. Aguona varo prakaitą ir ramina skausmus rš.
| impers.: Man ašaras vãro Vrnv. Pūliauna [akys] – kap tiktainos oran, i ašaras vãro Ck. Man seiles pradeda varýt, kap tik ką žuvalgau Pls. Kai su akiniais žiūri, tai gerai, o jei be akinių, tai ašaras ir vãro Pl. Seilę tik varo, kai blogumas užeina Dglš. Rytą man galva ūžia, seiles tik vãro ir visa Klt.
ǁ tr., intr. euf. tuštintis, šlapintis: Paralyžavo – gulia pasliaukas, po savim viską vãro Krš. Pro vieną pusę pilam, pro antrą varýkiam lauku (apie girtuoklį) End. Vãro kraujais par visus vidurius (apie sergančias kiaules) Krž. Vãro seilėm, žaliaukėm, Jėzau! KzR. Ožiukai turėtų spiriukais varýt Jrb. Nevarýk tep stačias, galima ir pritūpt Rod. Primušo, kraujais varýte vãrė Krš. Kad tau vidurius susuktų ir tris dienas varytum, kelnių neužsimaudamas V.Bub.
^ Vãro kaip iš medijono Slnt. Nesrėbk nesrėbk tos sriubos – surūgusi: varýsi par tris pušis i par obelies šaką Pln. Anta palenkto medžio visi šunes vãro DrskŽ.
ǁ Dglš versti ką nors tuštintis, šlapintis: Jį teip vãro oran tas alus, jis alaus visai nebegalia gert Mžš. Obūlys ir alus myžti vãro Krš. Neėsk priš miegą, obūlys myžti vãro Krš. Šlapimo varomasis (vaistas) ŽŪŽ144.
| impers. tr.: Vãro lauk – ir myžt, ir sausai Dv. Mane, būdavo, vãro labai šlapintis Kvr. Muni vãro ant srutos, ir nėko nėra Kv. Naktį mañ’ vãro laukan – atskėliau ir ejau Aln. Kas čia y[ra] – teip tankiai vãro lauku End. Jeigu šlapintis vãro, pirmi vaistai – takažolė Grnk.
ǁ impers. tr. MŽ353, Lb, Lp šalinti nuo organizmo paviršiaus, daryti, kad nukristų, nuslinktų: Užsigavau pirštą, o dabar nagą vãro DŽ. Nuo nago atstojo ta panagė, i ėmė varýt nagą Trs. Vãro nagą – užjuodavus Ktk. Dėk alijošiaus – nevari̇̀s nago Vj. Oi, ko oželis tvoroj bliauna, ba jį svoteliai pjauna, an dvaro skūra karo, svoteliam nagus varo KrvD169.
| Ale ir šaltis, net nagus vãro (gelia) Rdm.
ǁ impers. kreivinti, sukioti (ppr. kaulus, sąnarius): Ka tik šalčiau – skauda, o skausmas, toks kaulo skausmas, ka vãro kaulą iš kaulo Ln. Mun jau kojas teip čia vãrė į vidų, susirietusi jau bevaikščiojau Jdr. Kad gyvolį iš kaulų varo, reik plauti garlių sriuba Šts. Ai, sąnarius vãro lauk Snt. Tas prisitąsęs, nuo radikulito pradėjo sąnarius varýt Sdb.
6. tr. DŽ, Skr daug ko ar sunkiai gabenti iš vietos į vietą: Mėšlo vežimus į lauką varýti NdŽ. Dvejais vãrėm ir greit suvežėm tais durpas Gs. Iš miškų liuob varýs, liuob maus pušis Kl. Grįžta vyrai iš miško tik pavakare, ir visuomet Jonas pirmasis varo didžiulį vežimą žabarų J.Balt. Visus į laužą varė dampius, ruzvelkius Trk. Skryneles vežė, pasogą varė LTR(Vlk). Dukrele mano, širdele mano, kur pasogą varysi, baltą šarvą statysi LLDIII163(Mrc). Vari̇̀s turgun – ùžlipė pinigas an sprando (juok.) Sug. Vilnas vãrė į Rygą Krš. Žydai arbatą, daugiáu arbatą varýdavo (veždavo iš Prūsų ir pardavinėdavo) Bt. Gyvolius žydai supirks, į Liepoją varýs Kv. Iš Lietuvos vãro maistą šalonais (ešelonais) Krš. Lietuva sūrius, sviestus, bikonus vãrė į užsienius, gyvolius Krš. Dabar tą kiaulę mėson vãrom – reikia pinigų Rš. Šitą avelę jau mėson vãro, ažtata ją i paleidė Vdš.
ǁ nešti: Kur žmogus po vieną maišą neša, jis po du vãro Jrb.
| Kur bitės stipros, tai vãro ir vãro medų Rod.
ǁ stumti: Mergiotė dviratį vãro Gdr.
| Šėpą varýk prie sienos Jrb. Rykštės skiemenims varyti (audžiant) Rs. Esu ejusi ir aš mėterių tų varýti į Jūrą Kv. Jau mėterius plukdo – mes eisma varýti, nu krašto stumdlioti Vvr. Stoguo kloti reik turėti šiaudų vãromąją lentalę Šts.
| prk.: Ganyklos sodan nevarýk Šmn. Rubežių atgalios varyti N.
| refl. tr., intr.: Dviračiu variaũs par vagą Erž. Varýkis dviratį Lg. O aš varaũsi su tuo pienu Slv.
ǁ perdavinėti: Taip ragindamos varė stiklelį paeiliuo aplink stalą Žem. Varydavo per rankas sagą arba tikrą žiedą (žaisdami) LTR(Ant).
ǁ NdŽ, LzŽ, Vrn, Strn, Pjv, Trg, Varn, End plukdyti: Medžiagą (medieną) vãrė upe Dv. Sielį vãro dviejuose Jon. Surišti sienojai ir vandeniu vãro Antš. Sudarinėjau ir variaũ troptus – jaunas buvau Rtn. Riša kalades karklais, tai pririša daug ir vãro, po kelias lovas varýdavo, daug tę jų pririšdavo Pv. Styrinykas rąstus vãrė Nemnu DrskŽ. Liuob varýs ten kleptarius (popiermalkes) Alantu Kl. Vis varýdavo sielius in Kauną Vs. Anies, sielnykai, sielius varýdavo net Vilniun Klt. Sienolius pariša žagarais ir vãro [v]andeniu Lz. Varýdavo į Tilžę tuos medžius PnmŽ. Per vasarą varýdavom medžius, būdavo, kad ir prigeria [žmonės] Gg. Ta upė nevaroma tėra Plt.
| refl. tr.: Karo čėse nesvãrė troptų Drsk.
ǁ irkluoti: Aš variaũ laivą, pavargau, vėjas daugiau vãro atgal Antr. Luotai buvo varomi kartimis ir irklais, pakeldavo porą trejetą žmonių rš. Vilk trauk lynelį, varyk laivelį, kelk muni par Nemunelį S.Dauk. O ir sulaužiau uosio irklelį, laivelį bevarydams KlvD33. Iš Kauno laivelį varýdavau Upn.
^ Užlipo ponas ant ponios, kiša sausą int šlapią. – Padėk, Dieve, man varyt! (žmogus, valtis, irklas ir vanduo) LTR(suv.).
ǁ versti tekėti, srūti: Tas vanduo sūkuriu važiuoja: sukas vis į rundą į rundą – tik kas jį vãro? Lkš. Raigrodan vãrė vandinis DrskŽ. Matei, prieš kalną kokį vandenį vãro Kvr. Kur Nevėžis gryną vandenį savo ing Nemuną varo S.Stan. Tai mačiau antelę ant marių, pirma savęs vilnelę mušančią, šalin savęs maurelius varančią BsO386.
| Kraujo varomasis organas KlK46,42.
^ Kas bėga nevaromas? (vanduo) LTR(Jnš).
ǁ tekėti, srūti: Vanduo pradeda varýti (lietis), apverta viską Vn.
ǁ pilti: Vãro [v]andenį pienan, ir pirmūnės – žinom mes! Sug.
ǁ dėti į krūvą, krauti: Dobilus į kūgius vãro Vdžg. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pėdus vilkt, šiaudus varýt lauko[n] Sk. Iškrės tus šiaudus, o tus pagrėbus visus varýs taip į kerčią Kv. Jūs varýkiat pakūges, o aš eisu atvažiuoti su vežimu Grg. Dvi iš jų (mergų) šakelėmis ėmė nuo krašto ir skleisdamos varė šiaudus toliau, o kitos dvi mynė M.Katil. Pro kluono duris virto debesys dulkių. Žmonės varė iš ten šiaudus, krovė į stirtas J.Balt. Varýk tas žemes, ligi kol valioji [nuo kanalo], tik mano trobikės nenuversk Pžrl. Rugius varo iš pelų, po to pelus suvaro į peludę Šts. Nei kam bereik – skabyti i varýti į nūšlavas Ms. Kam tu varai̇̃ tų malkų į tą pečių tiek daug: sudegysi stubą Jrb.
| prk.: Kam žmogus turi varýt mėšlus į kito širdį?! Vlkv.
ǁ daryti iškilusį, brinkinti: Ajerai drėgni ir jos (duonos) nevãro iš apačių, ji nekyla [kepant] Kpč. Nuog miltų vãro tešmenį DrskŽ.
ǁ LzŽ, Skr knisti, rausti, versti: Kurmis žemes vãro lauku Rsn. Kurmys vãro žemę viršun ir rausia Rod. Vãrė išvarė šernai bulbes Šil. Kurmis jei rudenį labai žemę vãro aukštyn, daro kaupus, tai rudenį didelio šalčio nenumatoma Upn.
ǁ virsti, griūti: Išsipūtė tas bokšto kampas, i vãrė su tais akmenim Sdr.
ǁ Aps nešti, stumti (apie vėją): Pečius (garvežys) varo dūmus, tuoj važiuosim Sem. Išves, būdavo, pro lubas kaminėlį, ir varo liepsną į pat šiaudus TS1902,4–5. Grūdai lekia toliau [vėtant], o pelus vėjas atgalio vãro Č. Sniegas, vėjo varomas, pridengė vaiką – tik iš po sniego skvernelis juodavo LzP. Mūs pirkios langas išmuštas, ir vãro vėjas vidun Smn. Šaltis, vėjas varo per plyšius – drugį gali gaut rš. Papūsk, vėjeli, varyk miglelę, pabudink vieversėlį A1884,335. Vei, kaip iš vakarų tamsių rūstaudami [vėjai] vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis, ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą vãro K.Donel. Ir Ponas varė saulėtekį (rytų vėjį) ing žemę tą visą dieną ir tą visą naktį bei ryto metą, atvedė saulėtekis žiogus BB2Moz10,13. Nesa jis (paukštis) sklando ir muša lengvojį orą, varo ir perdalija aną su savo lakiojamaisiais sparnais VlnE150.
^ Žmogus turia būt kaip auksas, o ne kaip šiaudas, vėjo šen ir ten vãromas Ktč.
| impers.: Žiemą pustymai – su sniegu vãro Plšk. Jeigu smarkiai par dieną vãro (šąla), gali vakare pyškėt par Nemuną Jrb. Da porą dienų teip varýs, viskas nugers Plšk. Jei taip varýs [temperatūrą] – iškepsma Krš.
ǁ gairinti: Burną man labai vãro vėjas Drsk.
| prk.: Idand daugiaus nebūtumbime veikėjais, kurie kaipo vilnys siūbuojas ir vedami (apačioje varomi) yra visokių vėjų mokslo Ch1PvE4,14.
ǁ pūsti: Kalvis su dumplėms vãro ugnį Smln. Arbaunios sparnai, kur vėją vãro Lz. Dumtuvės padaryta vėju varýt Rdš.
ǁ staigiai sviesti, mesti: Kap vãrė sniego gniūžte in langą, varge! Brb. Paimk akmenį ir varýk in varną Ndz.
| Varýk (papjovęs) gaidį į kruopus! Klm.
ǁ mušant kirsti, tvoti: Varýk gerai iš atkalės (iš kairės) Šll.
7. tr. DrskŽ, Žl, Dv su jėga smeigti, kalti: Varýk kuolą abierankiais, ba žemė kieta Zr. Tą virbą vãro vãro gilyn Vlk. Reikia suprast, kap cviekas varýt kanopon (kaustyti arklį) Dglš. Aguonos grūdais apdengt ir vienan grūdan penkis cviekus varýt (ps.) Pls. Uknolis sulinko ir vis da vãro Sdk. Šmakštels [batsiuvys] yla į padą, stato vinį, varo plaktuku, o toji nenori gilyn J.Balt. Dantus tašė iž ąžuolo, o tada vãrė in akėčių Šlčn. Kaip klynus vãro, tai teip spaudžia [tekinant aliejų], kad pradeda bėgt Alz. Tada nebekasė [pasiekę vandens gyslą], vãrė klynus, leidė bitonus Žb. Kai karalaitė kelsis, užsėsk in pečių ir varyk galvon kleinokus LTR(Ds). Terpu balkių dedam samanas, vãrom šypus Dgp. Bačkai lankus par galvą vãro Btg. Apkaustom stebules, tada vãrom stipinus stebulėn Šmn. Tuokart žmogus išsikirto kuo didžiausį kuolą ir pradėjo varyt meškai į pasturgalį, kad net plyšta MPs.
^ Kylis kylį vãro KII235, Žg, Plt. Kylys kylį, o šlėga – visus vãro Lkš. Klynas klyną vãro, o šlėga – visus Alv. Vinis vinį varo LTsV227(Jnš). Kūjis kūjį varo, o pleišis – visus LTR(Zp).
ǁ kišti, brukti: Ka variáu į stiklą pirštą Kv. Vãro par nosį tą gumą (guminę žarnelę), turi skrandis tę valytis Bsg. Kaip pajutus meška, kad pilvas prarėžtas, nesavu balsu subliovus … ir lendančias žarnas pirmutinėm kojom niaurodama ėmus vėl pilvan varýt BM68(Žb).
| Kam tu varai̇̃ (duodi per prievartą) karvei tus runkulius? Jrb.
ǁ euf. Alk apie lytinį aktą: Vãrė vãrė, kol jau galėjo, paskuo nebįgalia, nebįkerta į kerčią Pln. Anas vãro jau kaip geras vyras Ds.
ǁ braukti: Net ūkanotos uogos, o par pirštus varaũ Klt. Pirma an retų [šepečių] pertrauki [linus], o paskui jau an tankesnių varai̇̃, šukuoji Kpč. Su pirštų galais varaũ prie galvos, kad galėčiau paimt už pažiaunių (gaudo žuvį rankomis) Jrb. Sueis vyrai kaip ragai su medinėms klumbėms, iš klumbių sniegą varýs (krapštys) Pj.
| refl.: Minkštas dalgis viepas, kietas brėžant su vinia, vãros šnirpšdamas Šts.
8. tr. L, Rtr, DŽ, KŽ, PolŽ36, Šts, Kpr versti veikti, judėti, sukti, stumti (mechanizmus): Vanduo suka tuos visokius ratus ir vãro girnas Antš. Buvo didis malūnas, ans vãrė tris girnas Prk. Vandens malūnas vandeniu vãromas Rg. Atsivežė gerą turbiną, kur iš šono vãrė, suko vanduo Č. Nu ir pask atsirado arklinės [kuliamosios], su arkliu vãromos Krt. Buvo arkliais vãroma [linų mynimo] mašina – aplink vãro Slm. O kur didelė mašinikė arklinė, šešiais arkliais varýs Rt. Iš tolie parvežė cielinę mašiną, aštuoniais arkliais vãromą Kl. Vokyčių buvo tokios mašinos, su lenciūgais vãromos Kal. Tas y[ra] ratelio šniūras vãromasis Kin. Vienos [dumplės] buvo su vėju vãromos, su tekiniu tokiu Yl. Motorą vãro elektra Ker. Pirma eit vežimas, garu varomasis, kursai visus kitus turi traukti Kel1853,139. Vãromasis diržas, skriemulys NdŽ. Elektros varomoji jėga VĮ. Vãromasis buomas Prk. Varantysis mechanizmas ŽŪŽ138. Velenas tegali būti tik varantysis ir varomasis KlK44,33. Kap jiej (vaikai) parvažiuoja, vãro ir vãro elektrą (labai eikvoja) Vlk.
ǁ daryti ką aplink, sukti: Smetoną pasišildai, i sviesto įsidedi, i varýk aple puodelį į ritinį (taip sukamas kastinys) Jdr. Vãro vãro (suka), – i pasidaro pilnas bliūdas [kastinio]: česnakų prideda, deda į pelenvietę Pgr.
9. tr. L, DŽ, NdŽ, Prng, Pc leisti, tirpdyti: Pavasario saulė greit sniegą vãro Slk. Jau saulelė šviečia, žiemos sniegą varo A.Strazd.
| impers.: Pradės varýt sniegą, balą padaris Klt. Lietum vãro sniegą Klt. Kiek buvo prisnigę, tai jau baigia sniegą varýt Ob. Matai, kaip šiemet vãro: ne sniegu, ne lietum, o saulyte ir ūkana Slk. Jau trečiokart jį (sniegą) vãro Švnč. Sniegą varýs su saule, nebūs nė kokio paleidimo Šts. Išnešė vanduo [užtvanką] sniegą vãrant, i neužsilaikė tas prūdas Vdk. Kai sniegą vãro, tada sula teka Gdr. Kap ne lietum vãro sniegą, tai, sako, per karves pieno nėra Plš. Kai sniegu sniegą vãro, tada gerai – smetonos daug (priet.) Slk. Būdavo, vãro sniegą, i žolė žaliuoja Dglš. Kada pavasarį šalin sniegą varo, tada Šešupė gili pasidaro LTR(Mrj). Nevãro sniego, turi kai akmeny Klt. Anais metais Nerį vãrė Gg.
| Tai jau žiemą vãro Mrj. Pasiuto kelią varýti, skubėkiam mišką vežti Ll.
10. stengtis sukelti kokią būklę ar būseną: Kaip anie vãrė tą baimę, taip tebvãro Krš. Yra tokių – vãro vãro tą paniką Graž. Rankom nieko nebepadirbu, teip vãro dieglius Kp. Rūkalas tus kosulį vãro Drsk. Negaliu pasakot – dūką (dusulį) vãro DrskŽ. Kad išgertau, tai ne tep varýtų dūką, tai dar pagiedotau Lz.
| Varýs ans vėl mandagumą anai (muš, kad būtų mandagi), ka eis sienoms Trk.
| refl. intr., tr.: Vien mažyn varáus: pradeda širdis salti nu menko darbo Nt. Ko dabar draskotės, ligos nesivarýkit Šmn.
ǁ stumti į kokią būklę ar būseną: Ale kad prie bado vãro: bulvės vandeny, rugiai kviečiai vandeny Snt. Jeigu jis (pirmininkas) taip varỹs prie bado žmonis, ilgai nebus Šln. Mažu prie bankroto varys čia mus [nederlius] Snt. Taigi žemės trupėjimas į skutgalius varo daugį į ubagystę A1884,361. Žmogų raskažystė vãro į vargą Kdn. Žirnienė košelė, taukų kruopelė ant sveikatą varo Brž. Suprantamas tai daiktas, jog trūkumas apšvaistos …, girtuoklystė – tai vis varo į nelaimę A1884,156. Susipraskim, kūmužėle, o ką mudvi darom, ar ne tiktai savo namus vis in skolą varom? LB132. Vãro tą motiną lig ašarų Trk. Mane tos moterys tik in piktumą vãro, niekus plepėdamos Mrj. Šitus [prastas] cukrus vãro in valgį: kuo toliau, tuo geriau noriu valgyt Lp.
11. intr. Sb, Grš, Jrb, KlvrŽ, Kl, Brs smarkiai, sunkiai dirbti, daryti: Mes tokie juodkupriai buvom, vãrėm tamsa nuo tamsos Sutk. Varýsi par dieną, prakaitas tekės Pj. Metų metais variáu variáu pry ūkininkų, oi dirbau! Jdr. Dirbom dirbom, vãrėm vãrėm, o pasenom, ar kas pagerbia? Graž. Kasdieną varái varái – gali pasprogti Bt. O mes liuobam varýsiam iki dešimtos Lnk. Jie sau dyki, o čia varýk išsižiojęs KzR. Atsikelsu, susitvarkysu, kad aš galėčiu varýti kiaurai Trš. Su žagrėm medinėm nereikia grąžytis, gali varýt ir varýt, tik perkeli Kvr. Ir vãrom, in kur vėjas pučia, in kur palinkę rugiai LKT359(Vvs). Pasaũliuo vãrėm (ravėjom) – pakaušiai užkaito Rdn. Penki šeši vyrai būs, varýs (kuls) teip, kad šakių kotai lūžinės Trk. Lig pietų keturiasdešimt vagų nukasėm, ot vãrėm! Krš. Ejau pri motriškų, kad pamokytų [austi], o paskiau iš savo galvos variáu, kol apjekau Gr. Aš knygas visokias skaičiau, variaũ Azr. Popiet atsigulė, tai kad vãrė, kad pūtė iki pusę šešių Snt.
^ Vãro kuprą pastatęs Snt.
| refl.: Šienautės mete su dalgiu visą mėnesį ir varýkias Kv.
ǁ tr. H176, NdŽ, DrskŽ, LTR(Mrk), Jnšk, Slm, Rk, Ds, LTR(Tvr), Msn, Žlb intensyviai arti, pjauti ir kt.: Plūgas vagą vãro, o su šituo (arklu) ardavo žemę Jdp. Vagą vãro – kai verčias vaga, tai rūksta Srj. Kap keturiuose kuliam, visi vienan pėdan duoda – ir vãro, ir vãro Vlk. Jautelius jungiau, vagužę variaũ, varsnų gale stovėjau JD116. Žagrę taisysiu, lauką varýsiu, da tėvelio klausysiu JD174. Naują žagrę kad padaro, tuomet gražiai vagą vãro Plv. Žagrelę variau, atgal žiūrėjau LTR(Brt). Arė bernas dirveles, kreivai varė vageles LTsI40. Aš regė[ja]u – nearta, niekur nei vagos nevarýta Lp. Barą kap užimam varýt, tai pjaunam ir giedam Vvs. Dirbant nepasakosi – reikia pradalgys su visais varýt Krn. Jau trečią pradalgį vãro Sdb. Vėžys pjovė šieną paupė[je], pradalgelę varydamas, labai greitai skubėdamas LTR(Krtn). Greit ravia: jau ketvirtą vagą vãro Sb. Kelis metus aš variaũ tuos linus – rankos vienų pūslių Snt. Nū tamsos lig tamsos variáu (ravėjau) pry ūkininkų End. A vieną vagą imsi, a dvi vagi, vis tiek su mentelėms [bulves] vãrėm Jdr. Po dvi vagi varýkiat Rdn. Patiesi ant žemės rugius ir varýsi spragilais Trg. Eilę vieną nuvarom, kitą vãrom (rugius kuldami) Skp. Padėk Dievas, mergele, rugių pjautie, varyt baro barelio! KrvD239. Te trys mergelės, trys lelijėlės, kai daržely rūtelės, linelius rovė, barelį varė, terpu savę kalbėjo LTR(Dkk).
^ Kaip močekėlė žodelį tarė, kaip aštria dalge pradalgį vãrė Žl.
ǁ tr. Kv smarkiai kasti, statyti, tiesti ir pan.: Ka tą plentą vãrė, kiek truko Krš. Sako, i nu Klaipėdos vãro tą estradą (autostradą) Vdk. Perniai par jum vãrė griovį, o par mum šiamet Alks. Kada vãrė didžiausį griovį, i žiotis užvarė Šd. Čia varai̇̃ – sausai duodas kast Č. Sienas varýtie ar iš plytų, ar iš medžio sunku Dgp. Ant akmenų dėtie plytos ir kaminas varýtie Dgp. Visą ar pusę stogo ažuėmė, teip ir vãro lig viršu Žb. Varai̇̃ varai̇̃ tokiais rėdais (stogą dengiant kūliais) ir daeini net in viršų Sn. Kartį ažudeda [ant stogo], kopėčias, kad nenusmuktų, ir vãro aukštyn [stogą] Vdn. Varýs i varýs vaikis toras Jdr.
12. intr. Vlkv, Bgt, Rs, Pnd smarkiai vykti (eiti, bėgti, lėkti ir kt.): Vãro namo mergiščia – kojos mušasi į subinę KzR. Pėkšti septynias mylias vãrėm Jd. Jau tik jūs nė nešnekykit, jau mudu turiva varýt sau Slv. Perėjau kiemą ir varaũ tiesiog Snt. Kaip įstojo į kelią, taip i vãrė ligi galo Lk. Aš su tais klumbokais bilkšt bilkšt – i varaũ Jrb. Teip vãrom, kiek įkabina tie arkliai Snt. Jeigu neturi arklių, tai pėkščias varýk Snt. Jau nejaunas, o kad vãro į kalną, tai vãro Jrb. Veiza, ka y[ra] vilko pėdos, toms pėdoms ans vãrė į mišką Gd. Aš par tokią aukštą torą paršokau i ka variáu an girės Šv. Kai jos terpu rugių inejo, tai ir vãrė priekin Srj. Aš da būčiu vãriusi, žinai, an tos Švėkšnos, kol brėkšti (temti) pradės Šv. Aš meškerę susivynioju ir varaũ į namus Ss. Prieš darganą bitės anksti vãro kai kulkos namo Snt. An dviračio pakariu duoną ir varaũ Ad. Kai pradėjau nuo Krosnos, tai variau ir variau, pakol net in čia atvariau Al. Ir y[ra] papentis saujė[je], i viskas, i varýk Plng. Kai sugrįžom iš Sibiro, da mūs čia nepriėmė – liepė varýt atgal Jrb. Tik gandras bei erelis už kits kito varė kai drūti, lėkė ir lėkė per debesis į padanges, kad vos primatyt galėjai BsPI167(Jrk).
| Kai kojos nevãro, tai jau reik kiurksot Vdk.
^ An visų keturių vãro Dbč.
| refl. Snt, Pžrl, Bsg, Srv, Č, Vvr: Reiks varýties ant numų Šv. Reiks jau namo varýtienais Ds. Varáus numie Lkv. Neparneša, nuje, tos lermos, ana tujau vãros lauku End. Reikia keltis iš čia ir dar tolyn varytis J.Jabl. O mes vãromos, eitam cielas vaiskas [Užgavėnių žydų] Ms.
| Ir varai̇̃ (plauki) ir išilgai Nevėžio, ir užtakės, kur yra (žvejojant) Kdn. Varaũsi [upe dreižučių gaudyti], o žmogus užmetė tinklą i sako: – Nesivarýk! Čia mums gali periškadą padaryt! LKT188(Pžrl).
ǁ refl. intr., tr. Dbč, Všv, Vž sekti: Avinas su dideliais ragais (baidyklė) vãrės paskuon i vãrės Vn. Žmogeliau, a tu nematai, kas tavi vãros?! Sd. Da pasiveizėjau, a nevãros [kas] iš paskos Plt. Anie muni vãros nu pat Klaipėdos Plt. Vãrėmos pėdoms ant Kartenos – į tą pusę buvo karvė nuvesta Pln. Pri kurio kiemo ateis – visi [puola] varýties tus [Užgavėnių] žydus Ms. Mes su tėvu dui varýtis vagis, bet kur tau pagausi Žž. Vãrės [chuliganai] iš paskos ir atėmė piningus Krš. Raitas tėvas per visą kaimą varėsi Steponą V.Bub. Ten yra upeliukas toks, iš to pasikėlė žvakelė, ir, sako, ana muni vãrės, vãrės, vãrės lig pat numų Lpl.
| prk.: Toks rūkymas, kad nebežmoniškai: pakelis pakelį vãro Mžš. Duona duoną varo KrvP(Dsm). Bėda bėdą varo Rod. Vagis vagį varo N, TŽV622. Toks tokį vãro, gaidys gaidį iš mėšlyno, taigi, vaikali Krš.
ǁ tr. prk. lydėti, sekti (akimis): Kad eini, vãro akims [vaikas], kol tik išeini Krš.
| refl. tr.: Varáus vištą akimis: veizu, kur tūps dėti kiaušio Šts.
13. tr. BŽ114, NdŽ, DŽ1, Šil, Ig, Al, Kdn, Žmt, Kvr, Šmn, Ppl, Skrb, Gdž, Užv, Lk leisti gyvenimo metus, gyvuoti: Žąsis ganiau septynių metų, ar jau buvau septynių, ar da septintus tebevariaũ Sb. Ka ten buvau, variaũ dvidešimtus metus Jnš. Ans jau penktą dešimtį vãro Kv. Jau baigiu varyti šeštą dešimtį A.Baran. Septyniasdešimts septintus varau Msn. Aš sena, jau aštuntą dešimtį varaũ Ūd. Aštuoniosdešimts trečius varaũ, sena sena Azr. Pasenėjau, gana jau, aštuoniosdešim ketvirtus varaũ Svn. Aštuntą dešimtį baigiu varýt Vb. Dãba pakušu, o jau aštuntą varáu LKKIV142(Ms). Jau senelis, jau gal devintą dešimtį vãrė Lnkv. Kas pagydys senystą, jei žmogus devintą dešimtį varai̇̃ Dg. Jau dešimtą dešimtį abudu vãro Dg. Vãro šimtą metų – tokis senis! Drsk. Ana jauna, aš šimtelį varaũ Blnk. Ar senas esi? – Jau dešimtos dešimties ketvirtus varau Prn. Paskutinius metus šimto vãrė PnmR. Mūsų senelis jau antrą šimtą metų vãro Sml. Trečią karvės amžių varo LTR(Srv).
| refl.: Jie jau abu prie aštuntos dešimties varosi rš. Jis padlug to ir vãros (gyvensiąs 96 m., nes ir jo tėvas miręs tų metų) Lp.
14. refl. Skrd, Šauk, Ll, Up, Kv, Eig tvarkytis, verstis, organizuotis: Lygiai vãromės per gyvenimą, visą laiką darbais apsikrovę KzR. Vãromos iš tos pensijos Grd. Taip tik vãrės, alga maža Krš. Vãros skoloms: vienas atiduoda, iš kitų skolijas Rdn. Dar vãrės, kaip su sūnumi paliko gyventi Rdn. Mūsasis pirmininkas gerai vãros – skolos [kolchozas] kaip jei netura Krš. O! Jisai vãrėse gerai! Jrb. Talkums vãros ūkės – tušti kaimai Krš. Sakarinu variáus mieste par karą, cukraus nebuvo Varn. Kitur gausu pusrytį, kitur – pietus, kitur – večerę, o teip i variáus Vž. Arbatnamio gaspadorius gerai varos TS1901,4–5. Miesčionai gudrystums vãros, ne iš darbo Krš. Žmonys priprato su kyšiukais varýties, žino, ka reik daba kišti Pln. Šimtelį gauna, vos ne vos badais vãros Krš.
| Sergi, tu neilgai varýsiesi KzR.
^ Katrie vãrosi bagotyn, tų ir dera Rdm.
ǁ mokytis: Ne mokslai galvo[je] – trejeteliais vãros Krš. Visą laiką ketvertais i penketais vãrės Varn. Siunta, vãga, su mokslais [jaunimas] sunkiai vãros Štk.
15. refl. siekti, trokšti, geisti: Kap seniau, tai visi baisiai vãrėsi anta žemės DrskŽ. In tos žemės nelabai kas vãrosi (neskuba pradėti ūkininkauti) Sn. Kadais vãrėsi an tų didelių ūkių Všt. Jis vãrosi an tų namų Lp. Dėdienė vis vãros karvės pirkt Vlk. Aš nesivarau, kad paimtų visą leidinį J.Šliūp.
16. intr., tr. Sn, Dg, Všt, Kt, Snt, Vrt, Ar, Pc, Tr, Tj, Dgl, Krns, Slm, Skrb, Kl, Trkn daug, smarkiai kalbėti, pasakoti: Kalbnių žmonių yra, kap užsukti vãro DrskŽ. Liežuvį iškėlęs varaũ ir varaũ Lp. Porą dienų galiu iš lydžio (be pertraukos) varýti, tik spėk rašyti Prk. Vãro i vãro par dieną – pradėm galva skausta NmŽ. Braukė rodą par naktį – vãrė i vãrė End. Vãrė vãrė dvi škrabės visu keliu [autobuse] Krš. Ana sukus apsukus tą pačią vãro Klt. Varýk varýk tą giesmelę, matai – įdomu Lb. Kad jis tamstai varýs, šnekės – užjudink tik Krtv. Galo malūnuo nebė[ra], tik varáu i varáu (juok.) Trk. Visi vokiškai vãrėm Tlž. Anie pri svetimo taiso [kalbą], o numie vãro žemaitiškai Krš. Aracijas varýs [per vestuves], neįleis [piršlio] į trobą Grd. Moka tas meliodijas (įmantrias kalbas) varýti be galo Užv. Gyvą ėda, į žemę kišdami, prakalbas vãro Pvn. Tais pasakas vãro Ėr. Tą patį i tą patį radija vãro Krš. Vãro kap iš rago Gs. Ai, ka šnekas vyrai, vãro kaip iš rašto Krš.
| Varai̇̃ skaičių ką naididesnį Pst.
| Dar nepasėjo, anie vãro (girias) tiek i tiek prikulsią Krš.
ǁ tr. atmintinai kalbėti (ppr. maldas): Aš tik sveikamarijas, tik sveikamarijas varáu Trk. Nemokėjau skaityt maldaknygės, tik ražančių varýt mokėjau PnmŽ. Aš tai tada variaũ ražančių Slm.
| refl. tr. Kltn: Nemiegtu naktimis: rožančių varáus Varn.
ǁ intr. Snt, Ar, Šln, Ktk blogai, piktai šnekėti, apkalbėti, šmeižti: Kai pradėjai varýt, net man nemalonu Jsv. O jyji tiek vãro, tiek vãro, ka negali klausyt Vlkv. Kiek ana keikė, kiek vãrė an mūsų Grd. Pradeda an kito varýti, baisu! Krš. Petras varýdavo prieš tėvą, i baigta Jrb. Girdžiu, kad vãro, kad vãro ana in manęs Dbk. Ūžė vãrė an to vyrelio Rdn. Ką tę vãrėt an manęs, ka tep sapnavau KzR. Kap išgėręs, tai jis vãro visap Mrc. Dėl munęs ana galia varýt, kiek nora – mun nė šiltà, nė šaltà Jdr. Padirbėtum Cibiro miškūse, keiktum, varỹtum an balšavizmo Krš.
| Ta muno Julelė vãro ir vãro – keikūnė Krš.
| refl. Lkš, Mrc, Nč: Vaikšto pečius surėmusios, apsisukusios vãrosi viena ant kitos KzR. Vãrės vãrės žmonės su kareiviais Db.
| Jei mes ant jo varýsimės (kaltinsime) – tai kas bus geriau? Klvr.
ǁ giedoti, dainuoti: Anos (lakštingalos) vãro punktais – i visokių balsų randa Yl. Visokiais balsais: vienas drūtai, kitas laibai vãro Ėr. Rėkia – vãro iš visos gerklės Gs. Vãrai kitą punktą [dainos] Ad. Tatai ans po pirmo varýs, o mes čia tie tarsma Kl. Vieną punktą su zūbais, antrą su trūbais punktą varái par pagrabus Žr. Iš galo galan dainas vis vãrėm Dsm. Tie baudžiauninkai pradėjo vėl savo dainą varyt apie savo vargus LTsIV208. I tą pačią [dainą] varąs ir varąs nuo ryto ikipiet LTR(Pnm). Varo vienaip, kai Martyšius polką LTR(Vdk).
| Palaiminę, visi išsiverčia laukon ant atšlaimą arba kiemą, kur jaunoji savo varo (rauda) S.Dauk.
17. tr., intr. Trk godžiai, be saiko ėsti, kimšti: Paršai žoles prisispirdami vãro LKKXV308(Jrb). O šieną karvė, aure, kamuoliais vãro Mžš. Tik vãro [karvė] lapus burokų iš eilės Vb. Karvė vãro kap mintuvais Pls. Gyvi daiktai varo savo maistą per nasrus į pilvą TS1901,2–3.
ǁ Trk, Vvr godžiai valgyti: Tas mūso vaikas ir vãro tą sviestą paviršiuo[je] Šts. Teip ana valgo, teip vãro į vidų Dov. Ką padėjai jam ant stalo, jisai viską lygiai varo LTR(Ūd).
| Varýk (kimšk) pilvą pilną a šiaudais, a vilnom (juok.) Žml.
^ Vãro kaip par arbą Krž.
ǁ Snt, Vkš smarkiai gerti, girtauti: O daba vãro lig aušros, daba didliai durni laikai Kl. Vãro, kol to rublelio tura End. Susirenka, tai vãro vãro kai veršiai Jrb. Tas seniokas ir varýdavo – dienos šviesos nematė PnmR.
18. tr., intr. leisti per ką nors, siekiant išvalyti, pakeisti kokybę: Su pelais paliko [grūdai], po tam par arbas tas varýdavo Kv. Kad mašinuote liuob mašinuos, tad liuob par kretilą varýs Krt. Ir sietus tau sudės [į kuliamąją], kad taip skirtų grūdus, jog nebereikia nė sėklai varyti per arpą M.Katil. Vieno[je] pusė[je] vieneip par nintis varýsiam [siūlus], i pasuksiam antreip (kai ausdavo lamstytį) Bdr. Varýk varýk sausainius par mašinką PnmR. Tą pieną varỹs nevarỹs [per separatorių] Snt. Vãro pieną visi susiedai par mum Lel. Varýtą pieną kiaulėm peni Ds.
^ Aš ir vandenį greit varau, aš ir miltus valau, iš liepos aš dirbtas, mano vardas? (rėtis) Sim.
| refl.: Jau gal nieko nebėr, kad nebesivãro [tešla] PnmR.
ǁ spausti siekiant pakeisti kokybę: Pilia maišan [sugrūstas sėmenis], spaudžia, vãro visokiais klynais Č.
19. tr. LB93(Vlkš), L, Rtr, BŽ81,97, DŽ, KŽ, Žrm, Prn, Gs, Upn, Št, Mžš, Žl, Ds, Žb, Slm, Krč, Pc, Vkš, Trk gaminti ką nors garinant, spaudžiant: Čia ir pravaras buvo, varýdavo arielką LKT321(Dbk). Išmokino itą arielką varýt Rod. Degtinę seniau varýdavo iš bulbių Pv. Iš kviečių grūdo varysim arielką LB146(Vlkš). Ažu lenkų (lenkų laikais) arielką vãrė GrvT127. Po vainai pradėjo arielką varýtie paties Brsl. Iš rugių po karo vãrė [degtinę] Pls. Po kari labai vãrė samagoną DrskŽ. Daug vãro arielkos ir dabar Dglš. Ar budelis tave apstojo arielką varyti?! Žem. Velnias sėdi ir vãro arielką (ps.) Aps. Ant galo – nulipino didelę molinę bonę ir išmokino [velnias] žmogų puode arielką varyt BsMtI35. Orielkele tu grynoji, par tris trūbus varytoji D105. Alutį daro, brangvynėlį vãro: o dar mano tėvužėlis dideliai nespėja JV171. Nei degtinės nevãrom, nei nieko Btrm. Vãrėm aliejų iš kanapių, iš sėmenų Pls. Saldę darėm, aliejų vãrėm iš sėmenų gavėnioj Rod. Tai po namus vãrė aliejus Pb. Aliejų varýtie labai indomu: sugrūdam, par girnas neina sėmenai Vdn. Kadais degutą te varýdavo Trgn. Razkuria ugnį ir vãro degutą LzŽ. Jiej kito nieko nedarė, tik smalingus kelmus rovė ir ponui smalą varė Kpč. Muilą vãrė iš akmenio tokio balto Klt. Dumbauckas seniukas vapną (kalkes) varýdavo Šd. Žmogelis nusipirko buteliuką, pradėjo gydykles varyt iš visokių žolių LMD(Sml).
| refl. tr.: Pirkt negovęs kitas [degtinės] pats vãrosi Drsk. Aliejų patys vãrėmės, geras buvo Drsk.
20. tr. DŽ, Skr, Kvr greitai nokinti, brandinti: Tokios kaitros rugius vãro Šts. Tokios pagados kviečius ir vasarojų vãro Rm.
ǁ smarkiai auginti (ūglius): Sodo medžiai varo gerus metūgius Db. Putinas žiedus vãro, ale geltoni, lapai apkrito Vlk. Kelmas atželia, vãro atžalų̃ KI150. Prigijo tas fikusas ir ėmė lapus varýt Jrb. Varė [medelis] šakeles, silkų lapelius, sidabro burbulelius LTR(Krtv).
ǁ intr. smarkiai augti: Žiūrėk, kopūstai kaip vãro Snt. Žiūrėk, kap ta mažoji į aukštį vãro Vlkv.
ǁ leisti (spiečių): Bitės spiečių vãro Grž. Katros bitės vãrė spiečius, nedavė medaus Rm.
ǁ perėti: Kregždė jau antrus vaikus vãro Ūd.
ǁ juok. vieną po kito įsitaisyti (vaikų): O meistras: vaikus vãro vieną po kito – penktą! Rdn.
| refl. tr.: Dar̃ jau vaikų nesvãro žmones tiek daug kap anksčiau Dg.
21. tr. Š, DŽ1, KŽ, Ktč, Slv, Gs, Žln, Lp, Sml, Pnd, Vkš, Kl, Lkv, Rs atlikti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Žmonės vienodi, o gyvenimą vãro nevienodą Ėr. Pats visą riktą varė, ne pati Šts. Vokyčiai savo tvarką vãrė Krž. Čia kaip i seniau, komunistai savo valia viską vãro (tvarko) Krš. Šeimininkystą motyna vãrė i vãro Grd. Motyna savo komandą vãro, nepaduoda samčio Krš. Aš tai visą gaspadinystą variáu Skdv. Čia jisai savo darbą yra dyvnai varęs Ns1857,6. Daugumas šitų vabalėlių savo darbą ant ropučių dirvos pradėjęs varyti Kel1877,30. Variau darbą viena pati savo prasimanymu ir savo atsakomybe Pt. Kiti varo pieno ūkį ir verčiasi pienu A1884,299. Nė važiuotas arkliais tiek neuždirbsi, kiek kontrabandas varýdamas Lnk. Tokia begėdystė dabar prie mūsų varoma Kel1863,82. Ir atpuolė nuo šventojo derėjimo [keli iš žmonių], ir elgės kaip pagonai ir visaip pasileido visokią gėdą ir neviežlybumą varyti Bb1Mak1,16. Šią trečią naktį atlekia vėl tas paukštis i pradėjo varýti tą pačią melodiją BM275(Šlv). Sūnus daba statybą vãro Štk. Kap te meliraciją vãrė, vanduoj nuej[o] Drsk. Jie linų prekybą varo, linų prekyba verčiasi J.Jabl. Visi tie, kurie neturi reikalo apleisti savo kraštą … ir jei turi piningų, tegul ima namiej varyti ar amatą, ar prekystę A1885,24. Mano tėvas varė nemažą prekybą kvepalais ir šilkais J.Balč. Mandri – vãro biznį tiesiai su Maskuva Rdn. Prie Smetonai žydai špekuliaciją visur vãrė Pjv. Ir anas dabar trankos Klaipėdon – visokią špikuliaciją vãro Vdn. Rods visa Lietuva pakilo biznes varýti – būdelė kas kerčia visur Rdn. Jis su pačiu velniu varýtų gešeftą, jei tik žinotų, kad ką pelnys Sml. Ji su juo (vedusiu žmogum) vãrė gešeftą Kdn. Ji kalba, kaip muziką vãro Lkš. Viską prageria, vãro an pragėrimą Sdb. I pradėjau tuos metus varýt (tarnauti) Dj. Gerai varydamas [kareivis] slūžbą, gavo vyriausybę, toliau didesnę, toliau da didesnę LB224. Kurie paslydę buvo, iš varžytinių vãrė Vb. Reikia varýt prova Lp. Juozapas, kaip gerai išmanąs, varys bylą, o Baltaragis prisidės prie kašto Žem. Norėjau, ka varýtų mokslą Ppr. Reikėjo visas tas mokslas varyti vienu kartu LTII321(J.Jabl).
| Nunešiau kilogramą sviesto i sakau, ka noriu antrą i trečią [skyrių] varýt kartu Btg. O jau buvo laikas, kai aš vienais penketais variau V.Bub. Po kelintą kursą vãrot? Dg. Nora poni būti, o nėr iš ko tų ponystų varýti Krš. Kaip motyna išmokė, taip vãro tą kalbą Pvn. Jos tik pletkus tę savo vãro, o dirbt nenoria Smln. Tuščią kalbą vãro – negaliu klausytis Jrb. Kokias kerštvas vãrė, kando, kaip šuon pasalkanda Pvn. Ar šiaip, ar teip niekam neverta klastą varytie Tat. Reikalavo atšaukimo, tai šiaip, tai taip protestą varė V.Kudir.
ǁ tr., intr. tęsti kokį veiksmą, darbą: Nu keturiolekos metų kaip pradėjau i tebvaráu dar giedoti Žr. Kaip pradėjo telkšti, ir varo ištisai antrą nedėlę Vvr. Pasakyk, kas toliau varys mano darbą, jei tu vien tik savo siela rūpinsiesi, o ne visu mūsų kraštu? V.Krėv. Karaliūnas Jonas, nieko blogo nemislydamas, varė savo darbą karališką kaip pirmiaus MPs. Vieni varo urėdystę, kiti gi gyvena be jokių darbų, turėdami gana piningų A1884,176. Rūpinkias, kad savo amatą arba remeslą vėl veikiai varyti galėtumi S.Dauk. Kova pradėta ir ji bus varoma iki galo sp. Tasai karionę nu tėvo pradėtą drąsiai varė S.Stan. Toliau mokslas buvo varomas Mš. Ar seną paprotį varai? Šlavinėtis! Čia to nereikia Žem. Lošikai … sėsdavo prie kortų ir varydavo visą parą be miego TS1902,6. Vaikus pripūtė arabo, i vãro savo (neklauso tėvų) Krš. Jauni viską vãro pagul mados, neatsispira Rdn. Varo savo rėžtą Tat. Jau senai tą verkę (darbą) varei R186. Argi dabar turėčiau dar šelmystę varýti? K.Donel. Matyt, daugumai mūs labai smagu, tinginį varant, pelyti lukšte sugedusio kiaušinio V.Kudir. Kaip gyvas nelabas yra, toks ir po smerčio savo nelabumą turi varyti DS116(Šmk).
^ Visus darbus varo kap iš pypkės Pv. Visus amatus vãro i visus badus kenta Jdr. Šimtą amatų varýsi, kad nereiktų bado pamatyti KlK9,77(Jdr). Daug darbų varysi – liksi be naudos KrvP(Šk).
| refl.: Ištrinksi ištrinksi [avį], tujau kitą įsikelsi į vaną – nu taip i varýsys Žlb.
22. tr. kaupti (pinigus, turtą), taupyti: Tik plėšė, vãrė į savo kešenę viską Erž. Aš į butelį nevaraũ pinigų Škt. Ka taip būtumiam vãriusios, a būtumiam turėjusios [turto]? Užv. Varyk rublį ant rublio, dėk kapeiką prie kapeikos P.Cvir. Ir pats pavalgo, ir vãro šėpè Brž.
◊ an juõko (juokùs) varýti pašiepti, tyčiotis: Jau senovės daiktus an juõko vãrė LKT115(Stl). Juokùs vãro iš seno visur – toks neužkentimas! Krš.
ant niekų̃ (ant nė̃ko, į niekùs, į nėkùs) varýti
1. netinkamai vartojant gadinti, naikinti: Nesuvartojam visų produktų, ant niekų̃ vãrom KlK12,69(Grd).
2. leisti veltui: Kad nevarỹtum dieną an nė̃ko, užduoda gaspadinė dvi špūli priverpti Trš.
3. paikinti: Pataikauja, vãro vaikus į nėkùs Krš.

čióringes varýti niekus kalbėti, plepėti: Eik namo čióringių nevãręs Vlkv.
nevarýk Diẽvo į mẽdį (mediñ; medžiañ Tršk, mẽdžiuosa Kp, Lp, į mi̇̀šką) geros padėties nepeik, be rimto pagrindo nesiskųsk: Nevarýk Diẽvą į mẽdį su botagu, bo neišprašysi i su pyragu Rs. Nevarýk Diẽvo mẽdin ažu itokią duoną, ba gal ir itokios neturėsi Arm. Gera būklė – Diẽvo nereikia mediñ varýtie Grv. Nevarýk Diẽvo mẽdin Msn. Vãro žmonys Diẽvą į mẽdį, zyza zyza be vieno galo Rdn. Nevaryk Dievo į mišką LTR.
dumblù varýti labai plūstis, keiktis: Prisisprogęs keika, dumblù vãro Krš.
dzerkõčių varýti Vlk toks vaikų žaidimas su kepurėmis.
gãlą su galù varýti šiaip taip verstis: Ką vaikų netura, gãlą su galù vãro Yl.
[gyvą] į grãbą (į kapùs, kapañ, kapúosen) varýti artinti mirtį, marinti: Senatvia vãro jau į grãbą Slnt. Kad anie savi patys vãro į kapùs Skdv. Gyvą kapan varo, o mirė – padangėsna kelia (dz.) TŽIII384. Žmogaus darbas kapañ nevãro, ale maistas Ut. Vãro gyvą kapúosen Dglš.
į gálvą (galvõn, iš galvõs Kp) varỹti svaiginti: Kad padarė alų, net man galvon varo LTR(Kp).
į kul̃ną (kulnañ) varýti versti, spirti dar greičiau ką daryti, prigriebti: Jau jūs (dvi grėbėjos) mane kulnañ varýsit Rdm.
į rãgą varýti stumti į keblią padėtį: Vokytis varo žmonis į ragą: už rugių centnerį vienus klumpius begal nupirkti Šts. Kainos baugino pirkėjus ir visus varė į ragą rš.
į šóną (šónan) varýti svaiginti: Išgėriau stiklelį, o jau vãro mane šónan Lzd.
iš kẽlio varýti paikinti, lepinti: Tėvų kalčia: piningais apsivertę, vaikus varýtinos vãro iš kẽlio Krš.
iš kū́no varýti liesinti: Arielka vãro iš kū́no, sumenko Krš.
iš prõto varýti daryti pakvaišusį: Toks skausmas begalinis – iš prõto žmogų vãro Yl. Užsimanė mašinos, tai tėvus iš prõto vãro Msn. Tokie garbanoti su gitarom mergas varýte iš prõto vãro Rd.
iš pùpų (iš kanãpių Jnšk) nevãromas (nevarýk Žl, nevarýsi, nevarýtinas; Kos152, nevarýtas Brž, nevarýtų) DŽ, NdŽ, Aln, Lnkv, Dov, Jdr atstumiantis, negražus, prastai apsirengęs, apsileidęs; niekam tikęs: Iš pupų nevarytinas D.Pošk, I. Koks toks vyresnis, noris ir iš pupų nevaromas S.Dauk. Kas par ponas, kad iš pupų nevaromas NžR, Gdž. Koks buvo juodas, rauplėtas, iš pupų nevaromas; niekas neklausė patikimo Žem. Bjauri merga, iš pùpų nevãroma KlK6,60(Krš). Negraži merga – iš pùpų nevarýtum Dglš. Ale buvo iš pùpų nevarýtas, o dabar kad išpruso Slm. Iš pùpų nevarỹtum, o pinigų nori JT435. Bet augumo ir pasiliko iš pupų nevaromas M.Katil. Kitas vaikis, veizėk, rods iš pùpų nevãromas, o pri mergų moka apsisukti Krš. ×
iš svi̇́eto varýti artinti mirtį, marinti: Dideliai palengvu muni vãro, dideliai palengvu vãro iš svi̇́eto End.
iš véido varýti teikti gražumo, pritikti: Nauja skarelė mergaitę, nauja kepurė vaikesą iš véido vãro Stč.
kai̇̃p (lýg Dkš) per árbą varýti dažnai keisti: Ana vaikius vãro kaip per árbą – renkas labai Krš. Ką tas mergininkas: vãro mergas kaip par árbą Krš.
kiaũlę (kiaulès) [į dvãrą] (kruõposan) varýti Grz, Ms žaisti tokį liaudies sportinį žaidimą: Tie vieni kiaũlę varýs į dvãrą, o tie neįleis, nu ir anie ten tatai žais, duosias Nv. Kada tai per dieną kiaules kruoposan varom LTR(Grv). Kiaulę dvarañ varýdavo Dg. Kiaulę bevarydami, ir kaktas prasimuša Krkl. ×
kurmánkas varýti lakstytis (apie kates): Katės kurmánkas vãro Trgn.
ne iš kanãpių varýtas šaunus, smarkus: Ir pats jaunikis ne iš kanapių varytas Alz.
ni̇̀kį varýti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Ni̇̀kį vãro: tylia, į muni baltums žiūra Krš.
óžį (óžius Mrj) varýti
1. užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Savo óžį vãro, ir gana – tai padūkęs Jrb. Pri vyro šalies tokį óžį savo vãro – susisuko Krš.
2. pykti: Varáu óžį ant tėvų Varn.

óžį (ožẽlį, ožiukùs) [į mi̇̀šką, į rãvą] varýti stengtis palaužti užsispyrimą: Ožį varė [vaikui] su diržu – savo giesta, i tiek Krž. Varysiu tavo ožiukus su diržu į ravą LTR(Lbv). Ne kartą motyna, ėmusi rykštę, čaižė per basą ir varė oželį į mišką, bet Marelė perplakta dar didžiau kriokė M.Valanč.
pãkalą varýti lenktyniauti: Vienas kitam pãkalą vãro, stengias užlįst už akių Jnšk.
pasiuti̇̀mą varýti užsispyrus savaip elgtis, aikštytis: Da ji viską valioja, tik pasiuti̇̀mą vãro Nm. Tėvas pasiuti̇̀mą vãro visą nedėlią, neina valgyt Jrb. Ką čia varai̇̃ pasiuti̇̀mą, nieko tu nepabaidysi! KzR.
per danti̇̀s varýti spjauti: Nebvalgo [vaikas], vãro par danti̇̀s Rdn. Soti, vãro per danti̇̀s KlK12,77(Rdn).
per gálvą varýti stengtis prisiminti: Par gálvą varáu varáu, su kum buvau apsivilkęs – i susekiau Krš.
per gérklę varýti gerti: Jonė – negerai ji daro: arielką par gerklę vãro JV20.
per žemès varýti labai peikti, plūsti: Par žemès vãro savo vaiką Klt. ×
per šereñgę varýti iš eilės apžiūrėti, apšnekėti: Dabar visos mergaitės ir moterys akimis ją per šerengę varo nuo kojų iki galvos, stebisi Žem.
prie grãbo (prie mirtiẽs) varýti(s) artinti(s) mirtį, marinti(s): Pati varáus pry grãbo Kv. Jam duoda vis daugiau tų vaistų – prie mirtiẽs vãro Jrb.
prieš pláuką nevarýti elgtis, kalbėti atsargiai su kuo nepalankiai nusiteikusiu: Eržvilkiškį pryš pláuką nevarýk, tik po plauku – pažinęs galėsi į antį įsidėt Erž.
sàvo (sáu, sãvąją Sdk, savą́sias; I.Simon) varýti KlK42,65(K.Būg) daryti savaip, priešgyniauti: Išvirkščiai viską daro, sàvo vãro Krš. Vaikai nepasiduoda, sàvo vãro Rdn. Aš sàvo varaũ, kap man neša protas Sn. Tėvui sakyk nesakyk, o jis vis tiek sàvo vãro, i gana Jrb. Didis mažas sàvo vãro Krš. Nors tu jį gyvą sukapok – anas sãvąją vãro, ir baigta Ktk. Vis tiek jis sàvo vãro – visus valdo Skp. Jie žėdnas sáu vãro – tai negyvęs Gs.
su dumblai̇̃s varýti labai plūsti: Pakilo barties, su dumblai̇̃s vãro Krš. ×
šinõlį varýti panagė́sna kelti skausmą, skaudinti: Lauk ko geresnio, kad radnas vaikas vãro tau šinõlį panagė́sna Arm.
šuñs (šuniẽs) nevãro (nevarýtum) sakoma apie prastą orą: Lauke tokià – geras gaspadorius i šunies lauko[n] nevãro Krš. Eina par laukus vakaruškų ieškot – šuniẽs nevarýtum tokiam ore Pc. Na ir orelis: geras šeiminykas ir šuñs laukan nevarýtų Rgv.
šuñs karnomi̇̀s varýti peikti, išjuokti: Anas [parduodamą] karvę šunio karnõm vãro Trgn.
varýk árklius [į ganỹklą] išeik, pasišalink: Greičiau varýk árklius iš čia Msn. Varýk árklius į ganỹklą Kbr.
vélnius (vélnią) varýti
1. Trk blogai elgtis, bartis, rėkauti: Tos bobelės sodo[je] vélnius ir varýdavo Vn. Jei vienas bars, kitas užstos – [vaikai] dar didesnį vélnią varýs Rdn.
2. juoktis, šaipytis: Anoms deda kartas, anos vélnią vãro Vgr.
1 antvarýti (ž.) tr.
1. refl. gamtos stichijų jėga būti užneštam, užstumtam, užplaukti (ant seklumos): Nė sergėte nepasisergėjome, kaipo eldija antsivarė ant seklos I.
2. pučiant atnešti, atpūsti (apie vėją): Debesis, žaibus ir lytus antvaro brš.
3. su jėga įkišti, įkalti: Klėbinio dalgio gal antvaryti koją [kalvėj įkaitinus] – būs šunkojis Tl. Dalgiuo koją galiama antvaryti, pasukti, kad būtų užknabesnė Tl.
4. daugiau duoti, pridėti: Antvãrė penkioleka litų, ir paliko karvė ponuo Dr. Da antvãrė mun pensijos, ta dabar gaunu dvidešimti keturius į mėnesį Lk.
ǁ refl. tr. daugiau gauti (pelno): Iš kruopų pardavinėjimo pelno neantsivaráu Lk.
1 apvarýti tr.
1. N, K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 varant, genant priversti apeiti ar apibėgti aplink: Aplinkui varyti, apvaryti, apvyti LL129. Apvarýk gyvuolius aplinkuo pelkę, t. y. nevaryk stačiai J. Gyvulius apvãrė aplinkun DrskŽ. Ar devyni kartai apvarýt apie tą beržą, kad greičiau būt žiema Ppl.
| Porį trejetą kartų apvaraũ arklius [ardamas] pasmarkiai, kad sušiltų, o pats emu rašyt Ob.
| refl. tr. Š, KŽ, Ds.
2. apeiti aplink: Ji po miestą apvãro kelis ratus Jrb.
3. LL129 kiek išvyti, išginti: Vakar apvãrėm muses [iš kambario] Ėr.
4. perduodant nusiųsti aplink: Paskiau apvariusys keletą kartų pakarčiui ragą, ėmė pasakoti kares ir žygius, garbindamys kantrybę ir drąsybę savo bočių prabočių S.Dauk.
5. refl. tr. apkalti aplink: Ka sėminis džiauni, tus ardus apsivarái potankiai Kl.
ǁ tr. kalant apmauti: Bačka lankais apvaryta Ds.
| refl. tr. prk.: Rykiat rykiat, pilvus lankais apsivarykiat LTR(Trg).
6. Srv, Ėr smarkiai, sunkiai dirbant apimti kokį barą (ppr. suarti, suakėti); aparti aplink: Ir viena vaga gali apvarýt visą lauką Kp. Apvarýk ir tu nors vieną vagą aplink Ds. Jau užkabinsi tris arklius i drapaką, varysi, ta moment apvarýsi Kv. Apvariau aš vagytėlę ir pagrasiau mergužėlei, kad nevėlint[ų] pusrytėlio LTR(Užp). Kiek aparsi per dieną, iš galų apvaryk po vagą LTR(Auk). O kaip galus jis apvaro, tuomet daug gero padaro Plv.
| refl. tr., intr. Skdt: Vagą apsvãrė ir guli Aln. Aš aplink apsvariaũ rozą ir neažkabinau arklu jokio gabalo žemės (mokydamasis arti) LKT327(Sug). Iše[jo], apsvarė gal po penketui vagų: neina arkliai, stoja Ml. Dar apsivãrom po vienai vagai, tai eisim pietų valgyt Ml.
ǁ apvagoti: Bulbės reikia apvarýt, nevarinėtos DrskŽ. Apvãro traktorius greitai, o rankomi diena naktis Drsk. Bulbes pasodinom, apvãrėm, ir prilijo LzŽ. Pirma apravėk, paskui apvarýsi LKKXVIII162(Zt). Iš valios einant, tai gražiau apvaris [bulves] Db. Senis bulves apvari̇̀s ir pareis Dv.
ǁ Kv apkasti: Grovys buvo apvarýtas apsukuo Krš. Kai [Jurgis] aplink akmenį apvaro griovelį, pakelia galvą V.Bub.
7. nuplėšti, nulupti: Kap perūnas šovė, tai apvãrė visas šakas ir žieves Dv.
ǁ lukštus nuplėšti, aptrinti (malant): Melnyčioj apvãro kviečius an tarkų LzŽ.
ǁ lukštus nuplėšiant, aptrinant pagaminti: Apvariaũ drobnai kruopų Zt. Apvarýtos kruopos daug gardesnės Rod.
ǁ intr., tr. (ppr. aplink) apkirpti: Apvãro į ritinį – toks ano kirpimas Rdn. Žiūrėkit, kaip tie plaukai apvarýti trumpai Snt.
8. dedant, tvirtinant vieną ant kito ar vieną šalia kito padaryti ką aplink ar ištisai: Visą stogo šoną dengėjai apvãro viena diena Drsk. Aplink vainiką vieną apvarái – [namo] kampus rišdavom Krž. O kai puošdavo bričką, rūtom apvarýdavo (apipindavo) jąją visą Graž. Sodas apvarýtas (aptvertas) štankietais Alv.
ǁ apsiūti: Su mašina tos kilpikės apvarýtos Krš.
ǁ apmegzti: Porą kartų [kojinę] apvarýsu i tada laidysu Krš.
9. gausiai apibarstyti: Iš vakaro įmaišysi, miltais apvarýsi tą įmaišalą Sd. Apvarýta tų plaukų visa prausykla ir ant žemės Kbr.
ǁ refl. tr. gausiai apsidėti, apsikrauti, apsitepti: Apsivãro kaip su moliu duoną, rodos, ka kažkiek to sviesto būtum Vvr.
ǁ dedantis sluoksniui aptraukti paviršių: Mašina (krosnis) baisiai rūksta, puodus apvãro Skr.
10. Srv euf. šalinant iš organizmo apteršti: Sueit daugelis ir kampus apvarýt DrskŽ. Išėjo ir tiesiai po gonkų apvãrė tvorą Jnšk. Tie jūs vyrai kaip koki šunes apvãrė visas sienas Plv. Kitą kartą pati motina visa apvarýta Kv.
^ Nešik stačias, ba gali pentis apvarýt Rod.
| refl. tr., intr.: Vaikas apsivãręs lig ausų, pri lopišio prieiti nebgal Vvr. Vaikas apsivãręs iki pažastų Vs. Tik neduokit nakčiai vaikams gert, paskui i ausis apsivarỹs Snt. Vaikali, apsivaréi visas kelnikes Rdn.
11. kiek nuvarginti, išsekinti: Atveža nuo fronto apvarýtų arklių Ėr.
12. ištisai (ppr. kartojant) pasakyti, pakalbėti: Du sykiu ražančių apvariaũ Jrb. Ana kelis kartus [eilėraštį] apvãro (pakartoja) Upn.
1 atvarýti K, Š, Rtr, DŽ, KŽ
1. tr. Q13,15, R, MŽ, D.Pošk, N, RtŽ, M, LL194, L, Ker, LTR(Pls) varant, genant priversti ateiti ar atbėgti (ppr. artyn): Atvarýk man anus jaučius J. Arklį atvari̇̀s ir paliks Dgp. Ateina an sa[vo] vietos, stojasi [jaučias], arklio neatvarýtai, o raguotis razumnesnis Rud. Kai pamatysi atvãrant aveles, šok iš krūmų! (ps.) LKT308(Ukm). Nuskrenda vasarojun [žąsys], reikia lėkt atvarýt, tai vargdavom! Slm.
| Kiaules ganydavo pūdymuose, o žiemą į gryčią atvarýdavo Bsg. Atvãrė arklius po durim Dglš. Pakinkė arklį, atvãrė po durimi, kap mažą vaiką vežiman paėmė, inkėlė [motiną] Pv. Juozephas bylojo: – Atvarykiat savą bandą, tada eš jumus užu bandą duosiu, kadangi be pinigų este BB1Moz47,16.
| refl. tr. S.Stan, S.Dauk, J, Š, JT387, Slm, Sdk, Ktk: Atsivaraũ galvijus K. Būdavo, reiks eitien atsivarýt gyvulių Kp.
ǁ varant, genant priversti nueiti ar nubėgti (į kokią vietą): Kiaules atvarýdavo turgun Kvr. Kumelioką atvãrė Vidžiuosen parduot Dglš. Pridalijo man karvių, atvariaũ aš pas tą ąžuolą LKKIII200(Lz).
| refl. tr., intr.: Atsivãro [karves] an sotkų jau suvis Rod. Led atsivaraũ tuos gyvulius ganyklon, o jie man ir vėl suzylioja krūmuos Krs. Kalbėjo, kad su karvėm atsivari̇̀s Papyvesin – toli ganyklos Kp. Vieta, į kurią Petrelis paprastai savo ožkas atsivarydavo, buvo prie aukštų uolų Mš. Anie žąsis miežiuosen atsivarė LKKVI280(Tj).
ǁ (sl.) varant, genant priversti pareiti ar parbėgti: Jau iš lauko gyvulius atvãro Krs. Atvãrė karves namon Grv. Atvariaũ pekų namop Zt.
ǁ atvykstant ar įsigijus atgabenti ką varantis, genantis: Keturias karves atvariaũ ir kumelę ir du šimtus rublių [atitekėdama] Alks.
| refl. tr.: Merga atsivãrė pasogos karvę Rš. Jis atsivarė draug su savim savo avis ir galvijus Skv1Moz46,32. Aš jį (katiną) iš trečios karalystės atsivarau LMD(Sln). Atsivarysiu pas tave baltą žąselę, atsivarysiu pas tave geltoną vištelę LTR(Šlčn).
2. tr. Jsv, Gršl, Vlk prievarta atvesti (ppr. suimtuosius): Atvarytuosius kalinius iš eilės šaukia Šreidaris B.Sruog. Kiekvieną atvaromą pasitikdavau ir palydėdavau ligi kalėjimo K.Bor. Atvãrė net Rodūnion [vagį] ir pristavui atdavė Pls.
ǁ Yl, Pnd priversti, liepti ateiti (ppr. ko daryti, atlikti kokio darbo): Atėjau, kad manę atvarė BsPIV240. Kas tave čia atvãrė šluot? Pv.
| refl. tr. D.Pošk, Grv: Kitus atsivãrę rodo, kad ir jum teip bus Krs.
ǁ refl. tr. priversti, liepti pareiti: Trečiądien geria – eisiu, sakau, ieškot, atsivarýsiu Mžš.
ǁ DŽ1, Slnt priversti atvykti: Iš Francijos žmonių buvo atvarýta Pns. Kap parejom iž Lietuvos po Vilkaviškiu, atvãrė net po Vilnium mus Sn.
ǁ prievarta atkeldinti: Juos pirmutinius atvãrė gyvenvietėn Mžš. Aš Vėžionių kaime gimus, ištekėjus tai Miliūnuos buvau, dabar tik man čia atvãrė komunistai iš te Plvn.
ǁ prievarta ištekinti: Iš bagotų mamos mama, ale kap jy turėj[o] patėvį, tai atvãrė už ubago Sn.
3. intr. Q652, Al, Rd ateiti: Nuo Gražiškių pėkšti ir atvãrot? Graž. Pėkščia atvariaũ tokį galą KzR. Velnias atvarė vaga prie kelio Brt.
| refl.: Dabar iš netolimos kaimynų trobos išėjo senelis, pasiramsčiuodamas lazdžiuke, jis irgi atsivarė į kiemą J.Ap.
ǁ refl. Kal atsivyti iš paskos: Kažkoks svetimas šuo atsivãrė muni lig pat numų Vkš. Atskrido spiečius, susisėmėm, mat niekas neatsivãro, neatsiėmė Srj. Pėsčios atėjo gulbės, atsivãrė – seniai ir aštuoni vaikai Kvr.
4. intr. greitai atvažiuoti: Motociklu atvãrė Lb.
ǁ refl. sunkiai lėtai atvažiuoti: Arklys pristoja, vos atsivariaũ Stak. Led atsvariau – kelias blogas – arklys net po putom Skdt. Antrą dieną atsivarė ir visos kitos kurmankos Vaižg.
ǁ tr. stumiant atgabenti, atstumti: Vaikai, atvarýkiat dviratį! Krš.
ǁ refl. stumiant ateiti, atsistumti: Mum bekalbant ir jis atsivãro su dviračiu Slm.
ǁ tr. Drsk vairuojant atgabenti (važiavimo priemonę): Mašiną atvãrė i suvežė šieną Klt. Atvarýk kokias dvi mašinas, tai benzino privarysim Sn. Petras padėjo jam nupirkt ir atvarýt naują moticiklą Krs.
| refl. tr.: Nusipirkę mašiną naują abu atsivãrė iš Kauno Krs. Lapė gi atsivarė rageles LTR(Pbs).
ǁ tr. atirti, atplukdyti: Atvarýk eldiją, kol tyku Ds. I laivus liepė atvarýti į Šventąją Plng. O galbūt labai iš toli Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemunan J.Bil.
ǁ tr. varant priversti atplaukti, įplaukti: Jie atvãro į tinklą ir stambių žuvų Vlk.
| refl. tr.: Potvynis man padėjo, ir aš netrukus atsivariau laivę į tokią vietą, kur galėjau siekti kojomis žemę J.Balč. Tiltą vanduo nunešė, reiks eit atsivarýt atgal Jrb.
ǁ refl. iriantis atsitolinti: Įpuoliau ing pirmąją valtį, kuri man pakliuvo, sudėjau tenai ką ne ką iš vakarčio, atsivariau nuog krašto I.
5. tr. Rm, Sd daug ar sunkiai atvežti: Vežimą malkos atvãrė Krok. Atvãrė mašiną dėžių Jrb. Kukurūzų atvãrė ir laiko, pūdo Vlkv. Tris mašinas žmonių atvãro į kolūkį Rd. Čia pat jau stovėjo ką tik atvarytas akmenų vežimas ir nori nenori reikėjo imtis darbo J.Avyž. O po turgaus atvariau dar vienas roges [puodų] iš Svėdasų J.Balt. Girios gyventojams aitvarai net grybų ir uogų prinešdavo, roges su rąstais be arklio atvarydavo sp.
ǁ daug ar sunkiai atnešti: Atvarýsu kokį krepšį kelmučių Brt. Ale kad atvãrė totorkų (ajerų) tris pundus – duonutę kepu an totorkų Snt. Jautienos kad atvãrė pusšinkį, o aš išalkęs Stak. Dar atvari̇̀s gaidžius keptus ir žuvis Krok.
| refl. tr.: Ale ot malkų atsivarei̇̃ (atsinešei)! Gs.
6. tr. pučiant atnešti (apie vėją), atpūsti: Vakarų vėjas atvãro lytaus KI261. Maž ir lietaus atvari̇̀s Akn. Nuog Lietuvos vėjelis gal atvari̇̀s lietų Rod. Tujai meldeis, kap tą debesį atvarei? Tvr. Kas taip rudinį tą graustinį atvãrė? Krš.
| prk.: Badus atvarýs tie sniegai – kelmas būs Krš.
ǁ atskraidinti: Tris lėktuvus atvãrė Dg.
7. tr. į vietą grąžinti, atstatyti, atkelti: Tos žolės tą sąnarį atvarỹs tau į vietą Jrb. Girinės statinės smunka lankas apatinis. – Pačiute, atnešk plytą, atvarýsim į vietą (d.) Alk. Po biškį, po biškį ir atvarai̇̃, ir išimi tą užsirijimą (gyvulio įrytą daiktą) Alz.
ǁ prk. grąžinti turėtą savybę; suteikti tinkamą savybę: Apvalink medį, t. y. į apvalumą atvarýk tašydamas JI97. Lašiuok, kol į mierą atvarysi karštą vandenį, t. y. atgesyk, macnumą atimk JIII32. Silpną gyvulį į stiprumą atvarýti KŽ. Lietuvos kalba labai sumaišyta, dabar tai ją į taisyklę atvãro Snt. Namo kai parvažiuosi, vėl stiprumo atvarýsi atgal Šmn. Vaikus į protą atvariáu, dabar nebišlaido piningų Šts.
ǁ prk. grąžinti ankstesnį laiką: Kad jaunus dartės atvarýt ingi senovę! DrskŽ. Dieve Dieve, ka kas į mūso pėdas tą jaunimą beatvarỹtum! Jdr. Atvarýk į jauno amžių, o, mokėčiu gyventi! KlK6,58(Užv). Paprašė atvaryt ant valandos atgal laikrodį Grv. Po pietų diena labai ilga – tos valandos atvarýtos Šln. Tai da gerai, ka tą valandą atvarė – tamsybė ryto nežmoniška! Mžš. Vienu žodžiu, rugpjūčio vidurį atvarė į gegužį rš.
| refl.: Nuo šešiasdešimt lig trisdešimt metų atsivãrė (pajaunėjo) Ėr.
8. tr. Q653, SD1107, Sut, J, NdŽ, Ūd, Pgg nuginti, nuvyti šalin: Visi [piemenai] tada tą vilką pastrošino i atvãrė Vlk. Idant varlės nuog tavęs ir nuog tavo namų atvarytos būtų ir tikrai strovėje pasiliktų BB2Moz8,9.
| refl. tr. Sut, Jz: Ir atsivarė gegužę nuo lango, kad nekukuot Vlk.
ǁ priversti pasitraukti, atstumti: Nėr piktybos i nuog to paties puodo neatvãro [marti anytos] Rud. Jau tu nuog manę atvarýsi [kavalierius] Lp.
| Anys jus prakeikę nuog savęs atvarys BPII129. Er regi, ką šitie daro, … idant mane jo toli nuog mano šventybės atvarytų BBEz8,6.
| refl. tr.: Kad aš galėtau jus su lazda atsivarýt [nuo savęs] Lzd. Merga paskorė in kaklo ir jau neatsivarýsi Dv.
9. tr. prk. pašalinti, atitolinti (ppr. blogą būseną ar būklę): Tamsybes senąsias nuog jūsų šalin atvarysit …, jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit Mž9. Atvaręs širdies tamsybę, svietui duok geistą linksmybę SGI141. Atvaryk nuog manęs pagundinimus pekliškos dvasios brš.
| refl. tr.: Kad ėmė dirgėlėm pirty vanotis, tai ir atsivarė sau ligą Vlk.
ǁ sukelti (ppr. blogą) būseną ar būklę: Tiej vaistai ligą ne išvaro, o atvãro Srj.
ǁ prk. padaryti vėlesnį: Gerai būtų atvaryti veršiavimąsi karvių į rudenį TS1900,2–3.
10. tr. Jrb dirbant smarkiai ar sunkiai priartėti iki kokios vietos; atlikti kokio darbo dalį: Atvarýsiu pradalgę iki galo, tada užkąsiu Kt. Tai vienas vagą atvãro, tai kitas – pamaino Klt. Atvarýta lig Seniškiui [tiesiamas] kelias Dglš. Vieną [eilę] nuvãro ir kitą atgalio vėl atvãro, ir vėl nuvaro ir vėl (kuliant spragilais) Kp.
| refl. tr.: Pjovėjai barą arčiau atsivarė rš.
| refl. prk.: Juk jau sykį pradėjęs ir tiek atsivaręs, galiu eit toliau V.Kudir. [Šlapelio „Lietuvių ir rusų kalbų žodyno“] atsivaryta ligi raidės K J.Balč.
ǁ atkalbėti: Dalelę rožančiaus atvariaũ Gs.
ǁ ariant atskirti: Žėdno buvo ežia: ėmė, vagą atvãrė, sūdinos žu tą ežią Rod.
11. tr., intr. daug atpjauti, atskverbti: Tuo par daug storai atvariáu Šts. Kažkumet paprašiau ėsti – ka atvãrė lašinių bryzą! Pln. Kad atvarỹs kaupiną šaukštą taukų ant skaurados – viskas čirškia Vlkv.
| refl. tr.: Atsivãrėm riekę pyrago ir valgom Al.
1 ×davarýti (hibr.)
1. tr. baigti dirbti: Eilia [stogo šiaudų] nedavarýta Dglš.
ǁ dirbant gauti: Reikėj[o] po siūleli suverpt – kolei davãro ik marškiniais! Dbč. Linus kol davarai lig siūlo, tai daug darbo Užp.
2. intr., tr. daryti ką nors iki tam tikros ribos: Lupas, nori, ka greičiau in du šimtu davãrius Pv. Reikia davarýt iki gurklelio (daug privalgyti) Plm.
| impers.: Naktim šalčio davãro i lig trisdešim laipsnių Mžš.
ǁ padidinti, pakelti (kainą): In du tūkstančiu davãro [kainą] DrskŽ.
3. intr. pasiekti tam tikrą amžiaus ribą: Da ji ka turėtų gerą gyvenimą, tai davarytų ligi šimto metų Vlkv.
4. tr. sukelti kokią (ppr. blogą) būseną: Da pojaunė anyta, davari̇̀s marčią lig penčiai Švnč. Net lig ašarom davãrė LKKVII202(ČrP). Davãrė boba vyrą, kad paskorė Dglš. Savo pijokavimu muni lig tiek davãrė, kad turėjau iš numų išginti Vkš.
5. tr. prk. išsekinti, nusilpninti: Bėdos, vargai davãrė sveikatą Dglš.
ǁ refl. išsekti, nusilpti: Buvo švariai dasivãriusi, nebipaejo Rdn. Rudenį mano sveikata labai buvo pablogėjus, labai dasivãrius buvau Krs.
6. tr. prk. nugyventi, nuskurdinti: Davarýta namai Dglš.
◊ ant grãbo lentõs davarýti numarinti: Davãro an grãbo lantõs tiej puslitriai DrskŽ.
1 įvarýti K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, PolŽ40; Q269, SD1192, SD166, R, R114, MŽ, MŽ149, Sut, N, LL97,275, ŠT46
1. tr. varant, genant priversti įeiti ar įbėgti į kokią vietą ar patalpą: Reikia invarýti karves kur Btrm. Žolės kur yr, invarýsi karvę, tegu ėda Klt. Krūman [karvę] su botagu anvarei̇̃ [ganydamas] Vdn. Anvãro tvartan gyvį, paaždarinėja duris LzŽ. Kad pertvertas tvartelis būt, telyčią invarýtum Klt. Gervėtiškiai buvo toki, jei bus prie krašto [gyvulys], įvari̇̀s toliau, ir išpirkdom baryšių Grv. Tas karves mes įvãrėm į tokią mažą žmogaus dirvelę Šts. Arklį tarp ienų įvãro Gdž. Arklius įvãrom į tą pievą, tai jie griūdami išeina – labai šlapia Kkl. Kerdžiui padėti turėjo, kožno galvijus į savo kupelį įvaryti ir vartus uždaryti K.Donel1. Arklį vieną invãrė [vilkai] balon ir papjovė – už gerklės, ir gatava Kpč. Įvarėm tą kiaulę į vidų, į tą kiemą Klk. Būt išplaukęs [iš ežero], kad [būtų] invarýtas [vilko] baroniukas Švnč. Katė sklepan invarýta DrskŽ. Net Galminių kaiman vilką invarė Dgč. Bet jei katras tarp jūsų vienus medžio aulius teturėtų, tai, tiesa, toksai negal jus visus vienu kartu išnaikinti, bet gal savo senosias bitis iš medinių į šiaudinius įvaryti S.Dauk. Jeigu motinėlę greit atrandi katram daikte ir įvarai̇̃ avilėlin, tai tada visos bitelės tik plaukia plaukia, sueina tuoj Plvn. Mūsų Petrą naktį, tai užmušk, daržinėn neįvarýsi Slm.
| Seserį įvãrė į kalėjimą, pustrečių metų išbuvo – davė pamoką Btg. Ir tuojaus dvasia įvarė jį į pūsčią Bb1Mr1,12.
| Tuoj anvari̇̀s visus [į vidų], debesis teip auga Žl.
^ Su lazda įvarýtas į bažninčią poterių nekalba Šv.
| refl. tr. Sut, K, Š, NdŽ, KŽ: Aptverta ganinkla, ir ana įsivãrė tus gyvolaičius Kl. Įsivãrėm tą kiaulę į kokį ten regztį Als. Ir mušdavo kiaulius – tai insivãro gi, gurbe rėks gi, tai gryčioj (kad vokiečiai neatimtų) Rk. Lapė bėgsianti pas tą ubagėlį pasiklausyt, kad jis teip gražiai gieda, vaikus įsivarys į vidų Sln.
ǁ pajėgti varant, genant priversti įeiti, įbristi: Arklys daužosi į lytis, puola atgal į krantą, jokiais būdais nebeįvarysi vandenin J.Sav. Arklio dabar dirvon neinvarýsi (labai šlapia) Dglš.
ǁ varant, genant priversti, išraginti greičiau bėgti: Daužė šonus ir botkočiu badė kulnis, kol įvarė ją (kumelę) į risčią M.Katil. Tėvas paprašė sūnų, kad važiuotų lėčiau, ir sūnus sutramdė įvarytą arklį J.Ap.
| prk.: Ne ne, aną į risčią neįvarýsi (neišjudinsi greičiau dirbti) End.
ǁ varant, genant priversti įlipti: Invãrėm dujenai [kiaulius į vežimą] Adm.
^ Nevyk Dievo medin: įvarysi su botagu, neišprašysi su pyragu LTR(Pn).
2. intr. einant, lipant, važiuojant patekti kur: Išmetė batus, o pats į liepą įvãrė Šv.
| refl.: Įsivarius į vieškelį, viršininkas atsisuko ir paklausė M.Katil. Įsivariaũ su dviračiu į liūgą Graž. Buvęs čia pirma kelelis, kuriuo galima buvo giliai į girią įsivaryti Pt.
ǁ tr. važiuojant padidinti greitį: Vienur labai stačiame pakilime reikėjo mašina įvaryti iš visų jėgų Šlč.
ǁ tr. Ign vairuojant įvežti (važiavimo priemonę): Aukštame kiemelyje, tarp tvoros ir namuko sienos, įvarytas stovėjo sunkvežimis J.Avyž. [Starkus] įvarė kuliamąją į kluoną, motorėlį prie kluono durų J.Balt.
ǁ tr. įstumti (važiavimo priemonę): Dviratį įvariáu į daržinę Mžk. Liepiau eiti numie, motociklą įvarýti Trk. Dienykan ratus invarýk Sld. Parvažiavo ūkininkas namon, įvarė vežimą po pašiūre BsPII65.
3. tr. priversti tekėti, cirkuliuoti: Nupjovė pirštą. Girdi, širdis kraujo nebegali įvaryti J.Gruš.
| prk.: Melioracija invãrė žemėn vandinius Drsk.
4. tr. pučiant įnešti (apie vėją), įpūsti: Motina paklausė jo, dėl ko akys raudonos. – Nieko! – atsakė jis (Eglės vaikas). – Mes sėdėjome pas ugnį, balana buvo dervuota, vėjas įvarė man dūmus į akis BsPIII296(Grl).
5. tr. Jrb į vietą įstatyti: Jei būs i nulūžęs, ans tą kaulelį ten apent įvarýs End.
ǁ DŽ įmesti, įsviesti: Vokiečiai granatą įvãrė į tą rūsį, ir sudraskė tą dėželę Graž. Pridės po penkis kleckus, antdės smetono – ir įvarýs motinai į skreitą Trk.
| Reikia ton duobelėn kaladaitę invarýt Arm.
ǁ įmurdyti: Karvė kap šoko, po savim vilką balon invãrė: i vilkas pasgynėj[o], i karvė [galą gavo] Vlk. Gyvą kirmėlę invarýdavo butelin i užpildavo degtine Sld.
ǁ įkišti: Pievoj išgręžė skylę – reikia jon akmenas invarýt Žl. Ma[n] klizmas įvarýtas [ligoninėje] – negaliu svečių priimt Čk. Jug anam reik pelną į kišenę įvaryti Akm.
| refl. tr.: Tik nusisuk, veizėk, jau ans ką ir būs įsivãręs į kišenę Vvr. Nešės skilandį įsivãrius į kašę Stak. Atsirieksi tokią riekę duonos, įsivarýsi į kailiniukų rankovę Klk. Galėtum padaryti alaus, nuvežti miesto boboms. Ne vieną šimtinę markių įsivarytum į kišenę J.Avyž.
ǁ refl. įlįsti:
^ Kaip ir utėlė pažastin insvãro ir guli [tinginys] Žl.
ǁ prk. įterpti: Te invaryta keliūtė pušynelin Lb. Į Nemuną buvo sala įvarýta Smln. Baltų senojoje teritorijoje buvo įvarytas gilus slavų pleištas, atskyręs vakarinę baltų dalį – istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes – nuo kitų baltų genčių rytuose rš. Buvo kalbama, kad rusai įvarę keletą kylių, bet vokiečių kariuomenės dar ten esą A.Rūt.
ǁ prk. įtraukti, įskaičiuoti: Bet mum ir kiemą, ir sodą, viską į arus įvãrė Graž.
6. tr. BŽ44, DŽ, KŽ, PnmR, Šmn, Rš, Ml, Trgn, Dbk, Skdt, Dbč, Nmč, Lp, Vkš su jėga įsmeigti, įkalti: Kylį į medį įvarýti KI644. Bolkon invãrą cvieką ir ažukaria [lopšį] Btrm. Reik įvarýt vinį į tą mietą Nmk. Paimk plaktuką, duok tę ir invarýsi vinį Krm. Šluotą lenkia iš skujų, tik lazdą invãro Dv. Į spato tulę kotą įvãro Jrb. Žeberklo strypą invarai̇̃, kad neištraukt[ų] Vlk. Invãro stipiną medinį ir darbuja DrskŽ. Kuolas anvarýt žemėn reikia Pb. Daviau daviau, niekaip kuolo invarýt negaliu Zr. Suduok kirvio penčia ir invarýsi Lel. Kuolą invãro, ir granyčia Rod. Terp šitų vytelių anvãro kuolą medinį Gdr. Įvarýti kuolai, kad melžėjos nebegalia ištraukt Slm. Žilvitis – kuolą anvarýk, i anas auga JnšM. Geležinė pumpurė viršutinin akmenin invarýta LKT394(Pst). Kriūkai anvarýta varčiosen Švnč. Ant keturių, giliai į žemę įvarytų mietų buvo prikalti skersiniai V.Aln. Vienu smūgiu įvãrė priekalą į žemę NdŽ. Čia patyrimo reikia: paspausi plūgo rankeną, giliai invari̇̀s Vlk.
| Su kūle sėmenio šikinėn neinvarýtum, teip persgandom Skdt. Meška vėl prašo storu balsu: – Žmogau, žmogau, kuolą įvaryk į pasturgalį LTR. Šito kryžiavonę invari̇̀s stulpan ir šito kryžiavonė sukas (apie sūpuokles) Aps.
^ Neperprantamas kaip cigono įvarytas uknolis arklio kojo[je] Krtn. Šakes invãrė in mėšlą, tik negali pakelt (sakoma apie per daug norintį) Vrn.
| refl. tr.: Mat ir vinį į klumpę įsivarė KlK38,4.
ǁ su jėga giliai įsmeigti, įdurti (ppr. žalojant): Nelįsk! Da, žiūrėk, peilį į pašonę įvarys, ir bus tau! Jnšk. Tankiai turiu norą į to šuns gerklę įvaryti kardą V.Kudir.
| prk.: Tas vakaras tarytum rakštį įvarė į širdį rš.
ǁ refl. tr. DŽ1, Mrc, Al, Vlk, Upn leisti įsmigti (rakščiai), įsidurti: Pašiną kai šakalį įsivariaũ Lkč. Meška kopo drevėn ir insivãrė pašiną (ps.) DrskŽ. Išsitursinę vinys, tai anas rankon insivãrė Plš. Įsivarýsi dyglį – įdurs, ir neišimsi Vdk.
7. intr. mušant įkirsti, įkrėsti: Vieną sykį kai įvarýsiu gerai, tai nekiši nagų kur nereikia! Šk.
8. tr. priversti, liepti, išreikalauti ką daryti: Invarýtai dabar jį sodžiun! Pls. Kaip tus jaunus į fermą įvarýsi – mokyti, nenora Krš. Stasiukas duoda garą po lauką – kol įvaráu pasivalgyti Lkv. Per prievartą nė vieno į seminariją negalima įvaryti brš. Jis (Dievas) įvaro mus pats prie maldos prš. Važiuo[ja] purmankos, įvarytos raudonbiliočių (kareivių) vežti Šts.
| prk.: Energijos panorėjęs neišrasi, jeibi tik saulę įvarỹtų į darbus mokslinčiai Krš.
9. refl. Sut, N, BŽ165, DŽ, NdŽ, KŽ, Ėr įnikti, įsileisti ką daryti: Įsivãrė vyrai šieną pjauti Š. Mergina taip įsivarė į mezgimą, jog net mano mažas ūkis pradėjo nuo to smarkiai kentėti Pt. Basanavičius buvo tuomet giliai įsivaręs į lietuvių tautos žadinamąjį darbą rš. Įsivarė Elžbieta į darbą ir pusryčių neina S.Čiurl. Mes gerokai buvom įsivãrę [lošti kortomis] Žal. Aš maniau, kad jis įsivarýs į kalbas stipriai KlK11,82(Vn). Kad įsivãrė plepėti, nebsumeiku įsikišti Krš. Man atsibodo klausyti. Niekada jis taip neįsivarydavo kaip šiandien J.Mik. Įsivarius į tokius pasakojimus, pasiilgdavo kalnų Mš. Šunsnukiai, galvijai! – plūdosi vis labiau įsivarydama J.Ap. Kuo aš nusidėjau, kad jis taip įsivarė daryti man nesmagumų?.. Pt. Įsivãrė gerti – a sustabdys kas, a būs kas? Krš. Į miegą įsivarýti BŽ475.
| Negali būt, nes kad toj[i] (paikystė) įsivarys (įsigalės), idant tenai išmintis vietos negalėtų turėt MP65. Kai Būbliai atėjo, susirinkimas jau buvo gerokai įsivaręs I.Simon.
įsivarýtinai adv.: Įsivarýtinai geriąs BŽ163.
ǁ įsisupti: Kad įsivarỹs aukštai, – ilgi tie kliūbai Snt. [Sūpuoklėmis] įsivariau stačia iki pat klevų viršūnių rš. Nupuolna, kap įsivãro aukštai Auk.
ǁ prk. gerėti padėčiai, imti klestėti: Pradėjo kilti, buvo įsivãriusi gerai Lietuva Pj.
10. tr. Š, BŽ362, KŽ, DŽ1, Ldvn, Mrc, Aln, Ut, Pnm sukelti kokią būklę, suteikti ypatybę: Įvarýs badą Trk. Įvarýti kam baimę, išgąstį NdŽ. Vainos žmonėm daug bailės įvãrė Jnš. Visokie vaiduokliai baimių įvarýdavo Pš. Ka parejo tiek įvarýtas baimės – šnibšdoms berokuojas Sd. Šis straipsnis man visam amžiui baimę įvarė Pt. Sudžiūvęs, nervingas, rūstus asketas iš pirmos dienos įvarė nemaža baimės bažnyčios tarnams S.Zob. Turto grąžinimo procesas, įžiebdamas viltį ir atverdamas perspektyvą vieniems, gali įvaryti neviltį kitiems sp. Man rūpestį įvãrė Tlž. Ligą invãrė i numarino Dglš. Vaiku[i] ligą tas darželis invãrė Drsk. Vaikas išėjo šunims šėko pjauti, motinai visam gyvenimui ligą įvarė A.Vien. Tokie darbai tik ligą įvarỹs Snt. Ridikas devynias ligas išvaro, dešimtą įvãro Smal. Vieną ligą [daktarai] kol išvaro, dvi tris įvãro Pvn. Įvãrė vaiku[i] priepuolį Sn. Invari̇̀s kokį priemėtį vaikui girtuoklis Sug. Kam tu jam tas nervas įvarei̇̃? Lg. Da labiau žmogu[i] nervus įvarýtum su tokiom šnekom Mžš. Malimas jam dieglių invãrė Sn. Džiovą tam vaikui įvãrė Rm. Ka dėsiu su diržu, tujau įvarýsiu gėdą Trk. Net Seinams įvarė į širdį pavydą ir sujudino juos į lenktynes V.Kudir.
| Drausmė teip buvo vaikams įvarýta į galvą, kad visi klausė Smln. Tiem vaikam tiekgi drausmės įvarýta, kad Dieve susimilk! Slm. Jei būtų daugiau plakę, gal ir proto būtų daugiau į galvą įvarę V.Myk-Put.
| Jei jau su geru nieko, ta jau su mušimu – vieną biesą išvarysi, penkis šešis įvarýsi End.
^ Įvarė sveikam ligą LTR(Zp). Ilgu šnekėsiu dantų ligą įvarė KrvP(Užp). Durnam i su mietu proto neįvarýsi Krš.
| refl. tr. KŽ, Ėr, Ds, Ml: Įsivariáu ligą nu tų darbų Krš. Jaunas insvãrė ligą, sunku liga išvaryt Dglš. Kam teip vargt, gali̇̀ sau ligą įsivarýt Ps. Dieglių insivariaũ nuo bulbių [nešiojimo] Mrc. Kasiau kasiau bulbas iš krūvos atgalia ranka, sopstą insvariaũ Klt. Kėlimu insvãrė kylą Dglš. Gėrė, vėžį insvãrė Aln. Aš buvau įsivãriusi kraujo spaudimą Smln. Įsivarýk tu man tokią slogą; kur gavau – nesuprantu Rm. Bėgo bėgo akis išžverblėjęs ir insivarė ligą Arm. Žmogus pat sau gali insivarýt visokių strokų Vlk.
| Įsivaro sau į galvą tokį kylį, būk be jų redaktorystės viskas ant svieto turėtų eiti atžagariai V.Kudir.
ǁ L, Rtr, BŽ44, Trk įstumti ką į kokią būklę, padėtį, būseną: Įvarei tėvus į skolą, pats mokslą neįgijai Ašb. Nori ir mane į ubagystę įvaryti [netaupydama] Žem. Invarė velniapalaikis į lobį pliką žmogelį, ale su nieku negalėjęs jis jį suvest į grieką BsMtI35(Brt). Nedirbk nedirbk – [šaukė] ana (senė) ir įvãrė senį į tinginius Krš. Įvariaũ aš aną į tūžą, į baimę J. Į baimę įvaryti N. Duoda su mintuvų pakojums, įvãrė žmogų [jaujoje] į baisiausį bugštą Grd. [Kniauklys] net pačią mešką buvo priepuolin įvaręs A.Vaičiul. Nemušk, į ligas įvarýsi vaikelį Krš. Rasi par daug spaudėtav vaikus jūsų pri darbo ir teip į ligas įvarėtav? P. Jis dabar jau greit įvãro muni į nervus Skdv. Ar neįvarýsta pakuson, nebekalbėkitėt Slm. Kad invarė jis mane širdin! Lp. Privadžiodama visus į ašaras įvãrė Krš. Su tais savo bambėjimais įvarýsit mane an piktumą Ėr. Ji vertė juokais piršlybas ir pasiutiman įvarė motiną M.Katil. Ta tėvo kalba panai Monikai įvarė į širdį dar didesnį neramumą Ašb. Meisteris vėl iki pasiutimo įvaro senutę P.Cvir. Tėvai buvo vienam smaugikui į nagus kliuvę, kursai juos su didžiomis palūkanomis buvo į bėdą ir nusiminimą įvaręs Kel1881,316. [Nedarbas] žmogų įvaro į nuobodulį sp.
ǁ refl. Gr, Kl patekti į kokią būklę, padėtį, būseną: Varėsi varėsi, tiek į skolas įsivãrė, kad jo ūkė neišnešė Snt. Įsivariáu į skolas, par nėką paliko silkai Plng. Pagyveno, kolkiuk in skolę insivãrė Prn. Ūkinykai įsivãrė skolon, tai iš varžytinių [žemę] pardavė RdN. Į skolas įsivarė begirsnodami paslapčiomis V.Piet. Įsivarė į banką, ir dvaras išejo kaislais Šts. Jauni kiteip apsieina ir į lobį įsivaro Nm. Jauni uždirba, įsivãro į piningus kaipmat Rdn. Dirbti pradės, įsivarýs į piningus Krš.
| Kol tas žmogus į protą įsivãro (proto įgauna), dvidešimt metų – dar vėjai galvo[je] Krš. Insivãrė insivãrė ligon ir nepasveiko DrskŽ.
ǁ Ėr (ppr. auginant) pasiekti reikiamos būklės, kokybės: Perku, būdavo, žiemomitį, invaraũ in arklį ir parduodu Gg. Builį liepa į meisą įvarýti Grg. Kai įvarýsiat į lašinius, ir parduokiat Skdv. A įvãrėt telyčią pirmon rūšėn? Mžš.
11. tr., intr. dirbant, ką darant pasiekti kokią ribą; atlikti dalį darbo: Vieną puodą jau į pusę įvariaũ (ištuštinau) NdŽ. Jie beveizint į kelis butelius įvãrė NdŽ. Jau mat tris kartus lementorių išejo ir į pusę knygos įvarė Sz. Darbą jau, galiu pasigirti, iki pusės įvariaũ Pkp.
| refl.: Jau aš insivariaũ in trečias varsnas [raudamas grikius] Lp. Girią kerta. Durniai! Jau įsivarė su kirviais vidurin rš.
ǁ dirbant pasiekti kokią laiko ribą, ppr. suvėlinti: Aš tai malagei parodysu – įvarýsu su darbais į žiemą (iki žiemos užlaikysiąs) Krš.
| refl.: Tie tinginiai vėlečiuos įsivãrė su darbais į žiemą Rdn.
12. tr., intr. Krž uždirbti, pelnyti: Par dieną į keturiasdešimt rublių įvarýdavau Krš. Du doreliu įvarýsu į valandą liuob [Amerikoje] Krš. Penkiasdešimtį rublelių par mėnesį įvãro Ėr.
| Du šimtai [skolos] įvarýti Pj.
ǁ išdirbti tam tikrą laiką, normą: O tuos darbadienius ne tep paprasta įvarýt Plv. Sako, ji daugiausia darbadienių invãro Krm. Par dieną gali įvarýti po tris normas Tt. Nėjo pensijon, pakol stažą įvãrė Mžš. Pri bulbių sėjimo daugiau neįvarái, kaip keturiasdešimt akių Šv. Vasarą galima įvaryt dešimt valandų Lp.
ǁ daug, pakankamai gauti, įgyti; sukaupti atsargos: Į tūkstantikę įvarýsu, žiūrėsu trobikės Krš.
| refl.: Į gerus gyvulius įsivarė rš. Įsivariaũ į tokias bulbes: lazdos pusantro metro Šl. Buvau įsivãręs lig dvylekos aulių, o dabar palikau an dvijų Bdr.
13. tr., intr. LMD(Žg), Slv, Alv padidinti, pakelti (kainą): Invaro trilinkai, keturlinkai per varžytines Lp. Jeigu apkainuota trys šimtai, įvarai̇̃ kokį tūkstantį Krk. Žmonės visiškai be klieso: tik tu man tiek įvarýk už kelius vežimėlius malkų Jnšk. Buvau už jautį įvaręs lig dviejų šimtų, ale be pustrečio nedavė Ėr. Galvijų an turgaus nedaug teparėjo, dėlgi ko ir labai aukštos prekios įvarytos tapė LC1878,26. Pirma pensijos devė tris rublius, dabar įvãrė jau lig dvidešimt Vkš.
| refl.: Mes įsivãrėm siūlydami K. Jei insivari̇̀s labai brangiai, tai nepirksim Lp. Įsivarýdavo kietmėteris net iki septyniasdešimt litų [per varžytynes] Slv.
ǁ impers. pasiekti (kokią temperatūrą): Penkeriais marškiniais ka apsivilktų, nė laipsnio neįvãro [temperatūros] Ms. Įvãro šalčio lig penkiolekos laipsnių Kal. Bet naktį šaltis stveria vėl – įvaro visą dvylika laipsnių rš. Kiek šiąnakt įvarỹs? Vlkv. Angliais kūrenant daugiau šilimos įvãro Rm.
14. intr. gyvenant pasiekti (kokio amžiaus): Gal da i aš įvarýsu į aštuoniasdešimt metų Alvt.
| refl.: Neseniai į dvidešimt penktus įsivariau K.Saj.
◊ baũbą įvarýti išgąsdinti: Neklausyk tų kalbų, nora tik baũbą įvarýti Šts.
į dūdàs įvarýti NdŽ pravirkdyti: Šipatuodamas senis marčią į dūdàs įvãrė Grš.
į grãbą (į kãpą BŽ44) įvarýti numarinti: Kerštvinga ana – ir vyrą į grãbą įvãrė Krš. Argi tu norėtum mudu su tėvu kapan įvaryti? Š.
į kam̃pą įvarýti prispirti: Bėdos įvãrė kampañ Ds.
į ker̃tę įvarýti sugėdinti: Tėvas, įvarytas jau į kertę, nieko nebesakė, tik šnabždėjo balsterėjusiom lūpom J.Balt. ×
į kẽselį įvarýti apgauti: Brolis aną įvãrė į kẽselį Užv.
į lankàs įsivarýti Snt įsileisti ginčytis, smarkiai susiginčyti.
į óžio rãgą įvarýti; Ser išpaikinti: Jau tu mano anūkę óžio ragañ invarýsi Pv.
į šãrą įvarýti išvesti iš kantrybės: Aš kentu kentu [skausmus], kol didliai neįvãro į šãrą Trk.
1 išvarýti K, Rtr, Š, DŽ, NdŽ; SD1200, SD411, H, H159, R44,49, MŽ59, D.Pošk, N, M, L
1. KŽ, DŽ1, Krs, Kvr, Jdp, Kur, Pnm, Ps, Mšk, Krš, Sd, Žlb priversti išeiti, išbėgti, išskristi (ppr. iš vienos vietos ar patalpos į kitą): Visi žmonės išvãro gyvulius iš savo kūčių Kpr. Gaspadorius savo gyvulius iš kiemo išleidžia, išvãro Sn. Kap jau čėsas užgint pieva, kad augtų, tai karves išvãro Drsk. Karves išvãrom anksti LzŽ. Ryt, kai palaidysi karvę, tai aš išvarýsiu Mlk. Išvãro keltuvas visi vienu stodu ir gano Nmč. Jau keltavos išvarýta Pb. Prie kaimo visi kartu išvãro, visi kartu parvaro [iš bendrų ganyklų] Gsč. Kap išaušo, piemenai išvãrė gyvulius Vlk. Jau šeštą valandą visumet išvãro karves Vgr. Karves ganydavom Jurgy, e dabar gal išvãrė gegužio pabaigoj tiktai Jž. Paežy išvarýtos šviežiai [karvės] pavaserį ir nesikelia Alz. Ka pirmąkart išvaro karves laukan, tai piemenį vandeniu apipilia Aps. Be botago karvių laukan neišvarýsi Zt. Kad neapkerėtų gyvulių, tai išvarydami laukan rūkia verba LTR(Slk). Prašė mane tėvutėlis margų jautelių išvaryti LTR(Tj). Išvarysi [avį] laukan, išdžius, i tada kirpt! Pb. Visas kiaules išvariáu į žardį Šlu. Pamelžia [karves] ir išvãro ant ūlyčios Plvn. Tas kiaules išvãro ant pūdymo Grž. Naktin buvom išvãrę an medžio gyvulius Rod. Karvę turėjau pernai labai gerą, išvãrė in dobilų, ir nugaišo Lt. Papenėję kiaules išvãro Mrc. Ižvarýsu vištas popečkėn Zt. Viščiukus išvãrai Pst. Žąsis išvãro į pūdymą ganyt, o čia nori pažaist Žg. Žąsiukus reikdavo išvarýt anksti, ka karvės nesumindytų Sdb. Šįryt Juozapas apsišėrė gyvolius ir žąsis išvarė Žem. Ir išvaręs avis savo, eit pirm jų, o avys eit paskui jį, pažįsta nes balsą jo Ch1Jn10,4.
| refl. tr. DŽ1, Pnm, Šmn, Skrb, Klk, Krš, Vž, Žr: Išsivãrėm karves paganytų Š. Lenkalikė ten, reikėjo [karves] išsivarýties Šv. Viršininkas pasikelia, ir reikdavai į kožną kiemą bėgt, karves išsivarýtie ir išgytie Mšk. Buvo tokia giraitė prieg miško, tai karves išsivaraũ aš ganyt Sn. Ka namo [gyvuliai] parbėgdavo, tai paskui turi atgal išsivarýt Slv. Išsivarė siratelė margosias karveles Švnč. Išsivariaũ iš girios teliukus Ml. Išsivãrom kiaules: – Us namo! – ir birbia kiaulės pačios Kvr. Pavasarį Nastutė vėl išsivarė į laukus žąsis A.Vien. Piemuo spruko į laidarį ir atsikėlęs vartus išsivarė karves ir avis M.Katil.
ǁ refl. tr., intr. išvykstant ar įsigijus išsigabenti ką varantis, genantis: Paskuitinę karvę Paulina išsivãrė [ištekėdama] Dglš. Kitas nepasidalina, kviečia svetimą, karves išsivãro Grv. Tas rendauninkas savo gyvolius išsivãrė, o laukai visi paliko apsėti Klk. Paduosiat mun tas avis išsivarýti, ir aš atiduosu tus piningus Als. Po pagrabo jis ima ir išsivaro su tais jaučiukais Db.
| Slapikė susdėjo pautus ir išsivãrė vištukus DrskŽ.
2. tr. P, E, Slv, Srj, Kpč, Kb, Rmš, Kpr, Žg, Sk, Vgr, Akm, Žeml, Jdr, End, Skd, Lnk, Plt, Lk, Klm, Šlu išvyti, išginti iš kokios vietos ar patalpos šalin, lauk: Išvarýk kiaules iš daržo ir paganyk papieviais J. Galvotrūkčiais išvarau, išguju MŽ65. Laukan varyti, išvaryti, išvaikyti, išvyti, išginti LL292. Išvarýk oran Dbč. Išvãrai šunį iš pirkios LzŽ. [Šunį] pro duris išvãrė ir duris uždarė PP74. Šunį išvãrė lauku, o mun dar daugiau su tuo šluotražiu užmetė Pln. Da kai šoks langan višta, išvarýk Klt. Eisiu žąsiokus Liudvisios išvarýsiu – papjaus anys manus Mlk. Jūs išvarýkiat iš muno dirvelės tas karveles! Šts. Prisrausiu tos žolės, eisiu tą avelę išvarýsiu iš vasarojaus – kad prapuola! Vdn. Negalia išvarýt to ožio iš darželio, bijo – tai aš ejau varýtų Svn. Nueis nueis vasarojun ir niekas neišvãro, kol anas (jautis) nepriėda Aln. Kad anys (briedžiai) kur ėda – neišvarýsi Lb.
3. tr. prievarta išvesti (ppr. suimtuosius): Kai karas ejo, tai vokiečiai vyrus parinko ir išvãrė Smal. Vokiečiai nemaža lietuvių išvãrė Vžn. Vieną rytą išvãrė visus [belaisvius], susodino į vagonus Gsč. Norėjai nenorėjai – turėjai eiti – jug i muno vyrą po gvaltos išvãrė Žeml.
| refl. tr.: Vokiečiai išsivãrė sūnų Krm. Pajaujį suraštav[o], išsivãrė Pns. Mano vyrą vienplaukį, basą, vienmarškinį [okupantai] išsivãrė Pžrl. Ateina [skrebai], senelį išsivãrė, nušavo. – Tu banditas [, – sakė] Skp. Nakčia atėjo ir tėvą išsivãrė, basnirčia išsivãrė Kbr. Jei rado [kazokai], išsivãro [vyrus] Pšš. Ogi nakčia mum ir išsivaro iš Pandėlio Pnd.
išvãromai adv.: Prisirinkę daba velnių visi neišvãromai Krš.
ǁ refl. tr. priversti, liepti, išreikalauti, kad išeitų kartu, išsivesti: Atėjęs varė ją namo, bet neišsivãrė Krs.
4. tr. priversti, liepti, išreikalauti, kad išeitų, pasišalintų: Motina išvãrė mane iš pirkios – aš pradėjau per daug grot in skripkos Arm. Mes buvom iš pirkios išvarýta Dglš. Atpuolė teta, su šturmais tą Marikę išvarė End. Žmona užpykusi nebedavė jam nė valgyti ir išvarė tvartan gulti LTR(Rk). Ale manęs nieks neišvarýdavai iž bažnyčios LKT217(Šl). Didelė ma[n] bėdelė, pakol svečius suprašiau, da didesnė ma[n] bėdelė, pakol juos išvariau LTR(VšR). Kai aš svečius išmigdysiu, namo išvarysiu LTR(Lnkv). O kaip žmonės išvarytos buvo, gegnės susitvėrė ranka jos ir kėlėsi mergaitė VlnE128. Jeigu biedną žmogų išvarýsi, tai bus blogai Grv. Kam reikėjo jį išvarýtie ir nieko neduotie?! Stak. Dievas Adomą išvãrė iš rojaus Nmč. Mūšis buvo laimėtas ir priešų kariuominė iš Rytprūsių išvarýta Plšk. Lietuvių kariuomenė jau išvãrė bolševikus Sb. Ir įejęs bažnyčiona pradėjo išvaryti parduodančiuosius ir pirkančiuosius iš jos VlnE101. Ir padaręs botagą iš dirželių, išvarė juos visus iš bažnyčios, ir avis, ir jaučius Ch1Jn2,15.
| Musių – kai tvarte. Išvaraũ išvaraũ i vė[l] pilna Klt. Su tais dūmais išvarydavom uodus Rm. Aš žinau, kaip gyvates išvarýt Dgč. Kerasinu apipilt, aždegt vieną [pelę], tai kad lėks ir išvari̇̀s visas Aps. O kitas ubagas pacus išvãrė iš ūkininko Trš. Yra, kad išvãro prūsokus JnšM. Ka daug geri degtienės nuo gyvatės, plaukus nuvaro ir utėles išvãro Btg. Rūtų arbata išvãro kirminus laukan Vkš. Šunramunėlės kirminus išvãro Srj. Kirminų lig paskutinio nereik, kad išvarytų: jug tai žmogaus gromulys – tiktai, kad par daug LMD(Sln).
| prk.: Dievą išvãrė po kelmų – suiro tvarkos sviete Rdn. Liepdamas melstis, išvarei Dievą iš širdies ant lūpų ir galo liežuvio M.Katk. Į jaujas, į pirtis vesdavo kuningą šventyt, kad išvarýtų velnią Sk. O prašiau mokytinių tavo, kad jį (velnią) išvarytų, o negalėjo Ch1Luk9,40. Ir išvarė piktas dvasias žodžiu, ir visokius ligonis pasveikino BtMt8,16. Degučius, tai išgirdęs, apsiėmė piktąsias dvasias išvaryti LTR(Ut).
^ Kai negirtas, neprašneka, lyg iš pupų išvarýtas Bsg. Šuva išvarytas nebūtų [tokiu oru] Dkk. Nė šuo išvarýtas neitų Nm. Bagoto niekas neišvarys, dar prieš jį kiekvienas duris atidarys KrvP(Zr). Su melu tik vieną naktį tenakosi, ant rytojaus būsi išvarytas LTR(Vdk). Įsileisk tik utėlę į kailį – nebeišvarysi KlK10,39. Nieko nedarysi, lietaus neišvarysi Ds. Ratai su geležinėm ašim tai duoną iš namų išvãro Vdn. Mokslai Dievą iš trobos išvãro Krš. Kalelė išvaro iš papečkio vaikus (pagaikštis) Jrg. Sėdžia Mykolas ant grėblelio ir išvaro gyvolius (šukos) P.Aviž.
| refl. tr.: Išsivãrė jį an ūlyčios ir pasakė susiedam LzŽ. Ir išsivarė jisai (kurpius) juos (žmogžudžius) į kelią ir varosi, taip tykiai ir smagiai jie eina, bile tik jų nemuša BsPIII287. Pernai led išsivãrėm iš daržų [stirnas] Dbč.
ǁ tr. išleisti (spiečių, jauniklius): Išvãrė didelį spiečių Drsk. Kaip jos (kregždės) greit išvãro tuos vaikus Upn.
ǁ priversti palikti gyvenamąją vietą, išsikraustyti; prievarta iškeldinti: Neturiu valios aš jo išvarýt iš namų Klt. Giminės to vyro ją išvãrė teip kaip pirštą PnmŽ. Mane išvãrė sūnus, Dievulia, Dievulia! DrskŽ. Atvažiavau an marčią numirt – ką gi – išvari̇̀s gal Žl. Ėmė sūnus ir išvarė tėvą su močeka: itai, tėvykščia buvo motinos daiktas LTsIII510(Pls). Mama, a tu toki būtumi, ka išvarỹtumi muni? Trk. Tėvas su moma išnešė, išvãrė sūnų suvisu, su trim vaikais mažais Tvr. Iš namų išvarýtasai geriausia gyvena Kp. Ans nora tą visą žemę atimti i muni išvarýti Žd. Vaikas koks vienas atsiliko [namie prie žemės] – nė išvarysi, nė išmesi Sdb. Ne išvarýti aną (išgeriantį vyrą) gal, ne sugyventi Krš. Išvarys mūs našlaitėlius iš šitų namelių, kaip paaugusius paukštelius iš savo lizdelio DvD397. Tas gaspadorius gailėjos aną (šunį) karti ir išvarė aną iš savo namų S.Dauk. Senelis labai papyko ir išvãrė gaidžiuką iš namų (ps.) LKT268(Pbr). Visa ataėmė ir mum pačius išvãrė iš namų, sako, važiuokit, bo dega kaimas Plvn. Per karą mus išvãrė iš namų Plšk. Visi buvom iš namų išvarýti, kai frontas ėjo Smln. Mus išvãrė frontas Rsn. Kazokai mus išvãrė, kap karas užeidė Kls. Mus išvãrė iš tę, padarė poligoną, ir dar̃ kap nueini, tai nepažinót, kap te buvo Azr. O kas jum išvãrė iš Skudenių? Žž. Išvãrė iš ūlyčių kalionijon Rod. Miesčionių i su pagaliu į kaimą neišvarýsi Krš. Išvãrė senelę į ubaginę – gal ten būs laimingesnė Krš. Kazokai kokie atalekia ir su nagaikom Rusijon išvãro Sb. Septynių metų buvau vaikas, ka išvãrė mumis į Rusiją Škn. Čianujo gyvena ir gyvena [kitataučių], ar išvarýsi? Drsk. Išvarytas, išplaktas, išvėtytas R237, MŽ316. Iš tėviškės išvarytas esmi R117, MŽ153. Iš žemės išvarau R125, MŽ164. Aš pirm tavęs siųsiu širšuonis, kurie pirm tavęs išvarys heuitus, kananitus ir hetitus BB2Moz23,28. Nes ir Dovydas šventas, kad buvo išvarytas nuog Absolono sūnaus savo iž karalystės jo, kad jį lankė ir tiešijo prietelius jo MP74.
| prk.: Penketą [vaikų] išvarė iš namų didelis vargas V.Kudir.
^ Kurgi eisi tokian ore kaip išvarýtas Užp. Atrodo kaip iš namų išvarytas (prastai apsirengęs) Snt. Akmenį įrisi, akmenį išrisi, o žmogų įleisi [į butą] – neišvarýsi Dgp. Įpratimas gert iš namų išvãro JT388. Iš namų išvaryti, betgi aukščiau pastatyti ir visi po jais glaudžiasi (stogo šiaudai) LTR.
išvãromai adv.: Senis neišvãromai įsitvirtino numūse Trg.
| refl. tr.: Primuštau [blogą žmoną], negražu nuog žmonių, išsivarýtau – dar prasčiau: kas mane apžiūrės Kpč. Gėrė – išsivãrė tą vyrą Onš. Mane mama barė barė, iš namučių išsivarė LTR(Ndz).
ǁ pašalinti (iš darbo ar mokyklos), atleisti: Tarną išvarė į keturis vėjus LTR(Al). Atbūsiu metus, [jei neatbūsiu – ] žmonės sakis, kad išvãrė On. Būva, kur išvãro, bet daugiausia pats (samdinys) meta Grv. Tą vaikį apmušė, išbarė ir išvãrė [gaspadoriai] Kl. Greit parkūrei, kiba išvãrė? Pv. Noreišą ne tik iš gimnazijos išvarys, bet ir į kitą nepriims rš.
5. tr. Mrj, Slk, Pnd, Klk, Vkš, Tl, Trš, Žeml, Žd, Gršl, Plt, Nv, Jdr, Šv priversti, liepti, paraginti (ppr. išėjus, išvykus) ką daryti, atlikti kokį darbą: Jauną išvãrė ganyt Žl. Aš buvau vyriausias, tai mane ganyt išvãrė Slv. Išvãro mum, būdavo, darban – žinai gi kaip jaunus Lel. Buvau dvijų skyrių, ka muni pri ūkininko išvãrė Pp. Tuojau išvãrė kiaulių ganyti, žąsų Skdv. Šmaukš, tėvelis ir išvarė, reiks ganyt kiaules dvaro LTR(Pnm). Tėvelis mane barė, žirgelio šert išvarė LTR(Pkr). Ar močiutė tave barė, ar linelių raut išvarė, ar nustojo mylėti bernelis? LTR(Krok). Po dvyliką vagų ižvarýt ravėt seniem DrskŽ. Mane dvi dienas išvãrė bulbių kast Ėr. Nu tujau išvãrė muni ekėti Als. Uogaut išvarýdavo visus Mžš. Kur taũ vakar buvo išvãrę? Lkm. Ažvenčiuosan išvãrė malkų vežt Dglš. Tėvas išvarýtas buvo po kurmankom Lel. Į padvadas išvãro, savaitę neparvažiuoji Žg. Darban visai dienai išvãro, nė namo, nė pietų nepareisi Krs. Visus išvãrė į miestą, į bažnyčią Skd.
| Tu manę neišvarýtai [išeiti iš trobos] su tokia skepeta – britki Pv. Baltais autais, nagines apsiavę – dabar nė surišęs neišvarỹtumi Lpl. Mus nebūt išvãrę į lauką niekas (vaikai bijojo tamsos) Snt.
^ Karštą darbymetę svietelis lauke kap išvarýtas, net rūzga, kap darbuja Rod. Oras gražus, visi kap išvarýti bulves kasa Dkš. Pjauna [viksvas] visi kap išvaryti Lp. Panevali išvarytas poterių nekalba LTR(Zp). Jo ir su kuolu neišvarýtai (jis nerangus) Vrn.
| refl. tr.: Išsivãrė in darbą – ravėk, rauk, o nieko nemokė[jo] Pjv. Vaikus, būlo, išsivãro ganyt, tarnaut Drsk.
ǁ DŽ1 prievarta ištekinti: Moma išvãrė manę až jo Brsl. Mane per prievartą už vyro išvãrė Dg. Seniau gi išvarýdavo, jeigu tik bagotas, primuš tėvai, nesvarbu niekas Šmn. Tėvai išvãrė į senio gyvenimą Snt. Už žemdirbio manęs surišę neišvarýtų Sdb. Ką, tėvuli, padarėt, mane jauną išvãrėt už to šelmio bernužėlio, ką nei karto nemačiau DrskD38.
6. intr. išeiti: Visos išėjo, ir ji išvãrė į gegužinę Kbr.
| refl.: Netvėrės, turėjo išsivarýti lauko[n] End. Tas vyras tą Stasį paleido, išsivãrės lauko[n] End.
7. refl. išvažiuoti: Išsivãrė Vidmantas namo Aln. Balsių Petras su Pranaičių Juozu, išsivarę iš miesto, ristute leidosi namų link V.Myk-Put.
ǁ tr. vairuojant ar stumiant išsivažiuoti (važiavimo priemonę), išsistumti: Rytą išsivariau mašiną benzino ieškoti Šlč. Vežikas stūmė atbulom arklį tarp žmonių, šiaip taip išsivarė, nuvažiavo keikdamasis J.Balt.
ǁ važiuojant ar stumiant pavogti (ppr. dviratį): Nieko nepalik, iš kiemo dviratį šit išvãrė Vdžg.
8. tr. Kp, Rs išgabenti, išvežti: Gyvulius nupeni ir išvãro miestan Krs. Išdegęs puodų turėjo, išvãrė į Šiaulius Krš. Mėšlo vežimą išvarėm an mišką – žiūrim, kad liepsnoja namas Ps. Dar kokį porą vežimų išvarýsme ir eisme pietų Rd. Paskutinį mėšlo valktį išvarė piemuo ir tą patį jau daugiau pabirų ir sąšlavų M.Katil. Rinktinius rugius tiesiai nuo kuliamosios valstybei išvarė J.Avyž. Aš suprašysiu viso kaimo bernelius, tai išvarysiu jo didį pasogėlį LLDII261(Srj). Vokiečiai Lietuvos miškus išvãrė Brb. Prekijai kas metai išvaro Prūsuosin Nerim ir Nemunu daugybę rąstų ir liemeningų sienojų A.Sm.
| refl.: Išsivãrė su viskuomi į Kintus Šv.
ǁ refl. tr. išsinešti: Didžiausią tašę obuolių išsivãrė Mrj.
9. tr. gamtos stichijų jėga išnešti, išstumti, išplukdyti: Išvarýkit čelnelę kraštan! Dglš. Eldija stovi an smėlio išvarýta Pb.
| Nemunas išvãrė ledus DŽ1.
| impers. tr., intr.: Nemune išvãrė ledą Db. Baltajis jau išvarytas Lp. Nemuną užvakar išvãrė Jrb. Mano augime, kai tik Nemuną išvarỹs, ateidavo Kuršės baidokėlių su stintom Skr. Prieš leidimą ledas sutrūksta, paskui išvãro Aln.
ǁ DŽ1 ištirpdyti: Kraštai ežerų išvarýti Lp. Gerai tas lytus – išvarýs pašalą Krš. Pats palaidinys, greit pašalą išvari̇̀s, ir lyja, ir vėjas Aln. Perkūnas išvarąs iš žemės paskutinį pašalą LTR(Šl). Po pirmojo dudinėjimo pradeda sprogti žolė, iš žemės išvaromas paskutinis antšalas sp.
ǁ išvėdinti: Drėgną avilio orą bitės išvaro lauk J.Krišč. Išvarýti (kvapą) BŽ77.
ǁ pučiant išnešti (apie vėją), išpustyti: Smarkusis vėjas kibirkštis iš prastai įtaisyto pečiaus išvarė ant grindų pašiūrės Kel1933,45.
10. tr. Rm, Stl padaryti atsikišusį, iškraipyti, išsukioti (ppr. kūno dalis): Kremzlės kaulus išvãrė Mrs. Landuonė išvãro kaulus, pirštas nukrimta – baisi liga Krž. Meitėlis pilvą išvãręs iki žemės Rmš. Ta struma, sako, ir akes į viršų išvãranti Krš. Ausis pradurdavo, kylas išvarýdavo (gelbstint vyrus nuo caro kariuomenės) Dglš.
| impers. tr. P.Aviž, Skr, Vn, Klm, Upn, Vrn: Visi sąnariai man išvarýti Sdb. Ataugos auga, išvãrė sąnarius iš vietų, tai tik an lazdų paeinu KzR. Jau aštuoni metai, kaip narį šį išvãrė Krž. Išvãrė sąnarį par kelią Rd. Nuo drėgno oro sąnarius išvãrė Al. Liežuvis išejęs, akys išvarýtos Varn. Nuo burtų akis išvãro, liežuvį išvãro Srj. Šoko šoko [su velniu], kol jau jai (mergai) ir liežuvį išvarė TDrIV281(Kb). Dėčias išvãro, ka didelis kiaušis Plšk.
| prk.: Sniego iki kelių – išvãro kojas iš batų Graž.
^ Kad tau išvarýt liežuvį in barzdos! Arm.
| refl. tr., intr.: Anais metais išsivãrė kylą, tai dabar ir nesveikuoja Mlt. Kylą išsivarýsi šlapią šieną tęsdama Klt. Šitas kauliukas jos (kojos) jau išsivãręs Jrb.
ǁ spaudžiant išstumti: Kopūstų diečka dugnį išvãrė Klt. Apyniai, alus dugnus išvarys J.Jabl. Jei netikit, pažiūrėkit, kas čia pasidarė: kad bačkelę uzbonėlis iš dugnio išvarė NS488(Vb). Visą aparatą spausmas ižvãrė (apie kraujospūdžio matavimą) Drsk. Rublį išvãro (įsuka) ant mėnasio mano skaitliukas Švnč.
ǁ padaryti kreivą: Ažupenčiai išvarýti, koks čia apsiavimas Klt. Krauk vežimą gerai, neišvaryk šono Al.
ǁ išberti, išpūsti: Sako, guzais išvarýtos kiaulės Rs. Guzais galvą išvãrė Dg. An šalčio jam ir išvãro nosį, panosę Lp.
| impers.: Negyvą tai labai bjauriai išvãrė (ištindė) Kpč.
| refl.: Kojos buvo gumbais išsivãriusios Varn. Vilkas besotis rijo, kol veik plyšo ir abipusiai pilvo gugos išsivarė Jrk40.
11. tr. priversti tekėti, cirkuliuoti: Skilveliai, širdies raumeningos dalys, išvarančios iš prieširdžių atitekėjusį kraują į plaučių kamieną ir aortą LTEX215.
ǁ refl. išsisunkti, ištrykšti: Čiurkšt čiurkšlė išsivãrė, i pakrito sugniužęs Rdn. Išsivãro skystimas ant merlio Antš.
12. tr. pašalinti iš organizmo: Dav[ė] adresą [gydytojo], kur gerai ižvãro akminis Drsk. Kiškio taukai geri vaistai rakščiai išvaryti MTtV195(Grnk). Spauda, kad tą pieną išvarýt[ų] Akm. Ka ten (ligoninėje) guli, nė ten lauk gali išeiti, reik vaistus duoti, ka išvarýtų Plt. Ana nuryja [maistą], tiktai atgalio išvãro, išbruka Sug. Busilo vaikai labai skystai valos – kai su vandeniu išvãro Vlk.
13. pašalinti kokią būklę, būseną: Inlindo liga, i nemožna išvarýt Prng. Ir daktarai negali išvarýt ligos Krs. Eina skruzdėlynuosna, kiša kojas, kad sumyžt, kad ligą išvarýt Smal. Prakaitu išvãro ligą viršun Dglš. Krienas visas ligas išvãro Žl. Anas kaip davė su ranka ir išvãrė dantų ligą Upn. To duso neišvari̇̀s – teip ir nusvargsiu Adm. Jei kokį dieglių turėsi, tai tą išvarỹs [čiobreliai] Kpč. Iš plaučių neišvarė blusinių, ir mirė Šts. Aš turėjau ramatizmą – bitės išvãrė Vdn. Kaip mirsi, taip mirsi su vėžiu, jei turėsi, ano neišvarýsi End. Ir norit iš vidaus ant viršaus skaudulį išvaryti, tai reik gerti parstupo arbatą LMD. Išmokė, kap natūras išvarýt arkliui – karštų bulvių po uodega pakišė Ob. [Gumbą, votį ir kaltūną] vargu išvaryti, neapleidžia vargšo lig grabo lentai LMD(And). Arkliu naravą jau išvariaũ Dg. Mušimu natūro neišvarýsi Skdt. Aš tau šitą paprotį išvarýsiu – per puodynes landžiot Švnč. Nu, da galima išvarýt šitas tinginys Trgn. Nes kaip mes pirma to girdėjom, jog paikystė, kuri širdyse vaikų įlipyta est, per koronę išvaroma yra MP65. Mes iš tavęs išvarysim tą miesčionišką pasipūtimą rš. Baimės nėra meilei, bet tobula meilė išvaro baimę Ch11JnL4,18. O kap patekau tam bernužėliu, … išvãrė miegą iš galvos DrskD187. Tokiai krupei ožius dar gal išvarýti KlK6,64(Krš). Tau tėvas greit ožius išvarỹs Msn.
| Norėjo lietuviškumą iš visur išvarýti, ka i dulkelės neliktų Krš. Lietuviška kalba tapė paminta ar išvaryta A1884,373. Reik anuodu [ženklu] išvaryti iš lietuviškų raštų LTI550(Jn).
| refl. tr. Antš: Ligas išsivãro [pirty] Sk.
ǁ įstumti į kokią būklę, būseną: Kam teip reikia gandinti vaiką? Gali į ligas išvaryti Žem. Išvarýs vaikus į ligas, tenemušie Rdn. Nevirė, vyrą į ligas išvãrė Krš. Buvo kitus į nėkus išvaręs Šts.
ǁ N, Jrb, Akm, Ktk, Skdt pašalinti iš kokios būklės, būsenos: Kai pradė[jo] dalis skirstytis, tai visai iš gyvenimo išvarė Gs. Tos skolos žmogų iš gyvenimo išvãrė Snt. Iš garbės išvarau R27, MŽ36. Iš sylos išvarau R272, MŽ364. Tos moterys, tos grizos, vyrus iš sveikatos išvãro Klvr. Tie vaikai iš kantrybės išvãro Ėr. Kiek ana muni iš kantrybės išvarė! Trk. Tamstos žodžiai mane pritrenkė, iš pusiausvyros išvarė P.Vaičiūn. Ot anas man daėdė – baigia iš nervų išvarýt Žl.
^ Šūdas iš jo: iš durnių išvarytas, ingi razumą nedaejęs Dv.
14. tr. Š, Rod, Dg, Dbg, Dbk, Ėr, Bsg, Rk, Mšk, Vkš, Pln, Vvr smarkiai, sunkiai dirbant apimti kokį barą (ppr. išarti, išakėti, nupjauti): Ale išvãro, būdavo, vagą, tai vaga tiesi tiesi LKT368(Vlk). Būtau kieką vagų išvãręs LKT383(Knv). Dešims vagų išvãro i eina pasilsėt Klt. Pakasą išvãrom, ir atsilsinėt reikia LzŽ. Po pradalgio pardien ižvãrė (tiek tedirbo) Drsk. Ot vyras: i vagos neišvãro Dglš. Išvarė pradalgę kitą, – reikia pasilsėti V.Kudir. Traktorius išvãrė an abu šonu Pb. Mes nū išvarėm ilgą pabarėlį, ilgą pabarėlį, paskutinę nupjovėm rugių užuoganėlę KrvD139. Dar dalgelį išpustysiu, pradalgėlę išvarýsiu DrskD43. Pradalgėlį išvarýsiu, savo mielą pamatysiu (d.) Smn. Oi, arė arė – vagos neišvarė, laužė klevo žagrelę LLDIII101(Žž). Norint, kad nebūtų blusų, reikia artojui pirmos vagos išvarytos pasemti žemių ir išbarstyti patalas ir grindys TŽIII343(Pn). Daržuosa bobos ižvãro po kelias normas, ale ir dirba DrskŽ. Padėjo i vaikai, vis po vagikę išvãrė Krš. Dobilieną reikia kelis kartus išvarýti su akėčiom Jnš. Jau mes rugius pasėjom, tik da reikia išvaryt skersvages Plv. Šeimyna išvarė vieną barą ir kitą – vis ligonis tebeguli Sln.
| prk.: D-ras Šlapelis bus išvaręs plačią ir neišdildomą vagą J.Balč.
ǁ refl. tr. išsivagoti: Arklius pagaudino ir išsivãrė kunodas Zt.
ǁ mėžiant išmesti: Nu i ėmėm smagiai, kol tą daržingalį išvãrėm Rt. Par langą vyrai mėšlus išvãrė Kv. Išvãro tą visą mėšlą lauk Nm. Suvertė žlabuos [silosą] – karvės nebesuėda ir išvãro mėšlan Ob.
ǁ išdrėksti, išplėšti: Ravą ragu išvãrė Dbč. Netampyk katino, driksters, ižvari̇̀s vagą Onš. Kokias rieves išvãrė, nagus suleidusi Krš. Kai griebė su nagais ir išvãrė visą veidą Vdn. Plauką išvaryti karvenai reik su miltais, pelenais ir iškaišti, išengti Žeml.
ǁ DŽ1, Dv, Slč, Ps iškasti: Tuo slėniu išvãrė griovį Rm. Išvarýti didžiausiai kanalai abipus kelio LKKIX151. Kad išvarýdavo [su gilintuvais Nemuną], didžiausia gelmė Smln. Par mūsų sodną išvãrė, baisu, kokį griovį Jnš. Daba kanalai išvarýti, nebė[ra] pavadinimų Gsč. Sausinti žemę reikėjo, griovį iškasti, daba su traktoriais varė išvãrė Sd. Tiek žemių išvãrė su buldozeriais Jrb.
ǁ LzŽ išrausti, išknisti: Kurmis tokį kaupą žemės išvãro Mžš. Išvãro tie kurmiai pievas, daržus Stl. Varė išvãrė šernai bulbes Šil. Visa ganykla išvarýta šernų PnmR. Ganyklos visos – vien guoliai išvarýti Šmn. Vilko išvarýta didžiausia duobė po pamatu Bgt. Granata krito, išvãrė tokią duobę Kl. [Sprogimai] vilkduobėmis išvarė gatves rš.
15. tr. intensyviai ką darant pakeisti kieno būvį, kokybę (ppr. sugadinti ar sunaikinti): Tam žmoguo visus pamatus išvarėm po kelmuo Šts. Apie penkiolika langų išvarė (išdaužė) Lp. Iškirs [melioratoriai], išvarýs visus ąžuolus Pj. Obelėlė nulaužta, šaka visa išvarýta, matei gi, kur guli Aln. Išvarėm iš šaknų klevą, pinigų beieškodami Šts. Dviese iš kelmo egles išvãrėm Dg. Dvi egles į šipulius išvãrė Ėr. Kirvis šukėm išvarýtas Rm. Akmenį į skilas išvaryti gal su kyliais, su ugne, su paraku Šts. Perkūnas medžius išvarė į ižanas, į mieles Šts. Pacai išvãrė šiaudus dulkėm Klt.
| impers.: Išrūgom išvãro pieną Klt.
16. tr. KŽ, Lkš, Ds perleisti per ką keičiant kokybę: Išvarýtą pieną kiti geria Gs. Par meisos mašinkelę du tris kartus aguonas išvãro, pienas geriausis Akm. Tas bulves par mašinėlę ant smulkaus sietuko išvarai̇̃ Šmk. Po biskį pilt [grūdų] reikia, kap daug pripilsi, išvari̇̀s cielus grūdus Sn. Par tą smulkįjį [šepetį] antrą kartą ka išvarýs, ta išvarýs linus jau čystus Lž.
| refl.: Par mašiną (centrifūgą) išvãros – yra to riebalo Krš.
ǁ perleidžiant per ką pagaminti: Kad jis (vėjas) neaplenkė tavo malūno, tiek miltelio išvariusio (sumalusio) rš.
ǁ atskiriant pašalinti: Sviestas didžiulis, suminkysiu, maslionkas išvarýsiu Pv.
| prk.: Keletas paeiliui neužderėjimo metų išvarė iš kišenės visus sukrautus skatikus rš.
^ Iš pelų dulkes neišvarysi CII1121.
ǁ Gmž(Krd), Dbk, Č, Dv spaudžiant, kaitinant, garinant pagaminti; išsunkti, išvirti: Aliejų iš sėmenų ar kanapių išvãro LzŽ. Aliejo iš pudo išvaro šešis litrus Ad. Degutas beržinis, išvarýtas iš beržo: degina beržo žievę ir išvãro Upn. Išvarýta smala, degtinė, išvaros BŽ78. Naminės išvarýdavo i pardavinėjo Sdb. Tę jų bačkos buvo, tę apraugė ir išvãrė tą samagoną Sn. Kiek išvãro spirito iš pūdo rugių? Š. Gardus šnapsas pagamytas, bobų slapta išvarytas LTR(VšR). Reik alutį padaryt, arielkėlę išvaryt LTR(Plv). Girdžiu, mano jaunoji alų pasidarė, girdžiu, alų pasidarė, arielką išvãrė JD1053. Iš pusantros avižėlės alutį išvariau LLDII375(Srj).
| refl. tr. Žl, Slm: Deguto išsivarýti DŽ. Namie išsivarys arielkėlės Žem. Išsivãrė an švenčių degtienės Ppr. I da jei ko, i šnapso išsivarýsim Šn. Nuspirkau akmeno – reiks muilo išsivarýt Žl.
17. tr. valgant daug suvartoti: Ir lapienę su duona [valgom], ir bulbienę su duona – greit duonelę išvarýsim Rod.
ǁ Ds daug išgerti: Dviem malkam (instr. sing.) išvaryti CI205. Jis jau kelis butelius išvãrė Jrb. Vieną butelką lig dugno išvarė ir antros pusę Sz.
| Eik, pagedėle (apie ožką), visą kubilą išvarýsi! Skr. Pripuolė karvė, tai du viedrus išvãrė Skr.
ǁ vartojant sudilinti, sudėvėti: Šituos drabužius reik į galą išvarýt, suplėšyt, paskui kitus pirksiu Jrb.
| Vienas par jėgą reikalo neišvarýsi Ds.
18. tr. padaryti, kad daug ko netektų: Ans anus iš arklių buvo išvãręs (daug arklių nugaišo) Grg.
ǁ refl. netekti ko: Išsivariáu iš pinigų, nebturiu Lk. Išsivãrė iš piningų, tam kartuo netura Krš.
ǁ prk. išleisti, išeikvoti: Kiek to piningo [valstybė] pensijoms išvãro! Pj. Bylom tris tūkstančius litų išvãrė Klt.
19. tr. DŽ, Ds, Alv, Lp dedant vieną ant kito ar vieną šalia kito padaryti ką, pastatyti, išmūryti, uždengti: Salig dangsti sienas jau išvariaũ Dv. Vieną eilę išvaréi [mūrydamas] – pasikėlei dar Žlb. Lig lubom kaminą išvariaũ Dglš. Par stogą tik [mūrydami kaminą] plytas išvarýdavo Krž. Sukibom, išvãrėm [namo] sienas greitai Eig. Šiuosmet namo sienas išvãrėm Trak. Tei[p] greitai su diena išvãrė septynis mėterius aukščio Sdr. Kunigas Počiupas išvarė sienas lig langų ir mirė M.Valanč. Trobukės pamatai jau buvo išvaryti J.Ap. Nutiesė pamatus, paskui rąstas po rąsto, vainikas po vainiko išvarė rentinį rš. Parodysiu, kokius mūrus Raudondvaryje išvarėm rš. Geras dengėjys išvarýs stogą par dvi dieni Krš.
| Aš da ne tokius kūgius išvarýdavau (sukraudavau) Jrb.
| Keliai išvarýti (nutiesti) kaip stygos, lygi kaip stalai Krš.
| refl.: Plačia ir tiesia pradalge išsivaręs vieškelis skersai Gorių šilo M.Katil.
ǁ suskirstyti, išdalyti: Žemė buvo anta šniūrų išvarýta Drsk.
ǁ išausti: Penkiasdešim sienų išausk tu, išvarýk! Dg. Kab jau gerai audžiam, tai už dienos sieną ir išvãrom Rud.
ǁ padaryti ką gražinant paviršių: Vijurkas garankštis išvãro Krž. Palauk, da aš tą páršoką išvarýsiu Rs. Tai torta: viršus rožėm išvarýta, o vidurys supuolęs kai blynas Šmk.
20. tr., intr. greitai išaugti: Sūnus didelį ūgį išvãrė Žž. Jiej nuog to pieno išvãrė tep, kap tas telukas, per vieną vasarą Pv.
| refl.: Per tuos dvejis metus teip išsivãrė, kad negali pažint Rdn. Kai duosi paršam geriau ėst, tai kap matai išsivari̇̀s Alv. Geroj žemėj medeliai išsivarė Sn.
ǁ tr. greitai užauginti, išauginti, išleisti: Išvãrė pušis liemenį aukščiausiai Dkš. Močekuonė pirma žiedus išvaro, nei kad lapus LTR.
| impers.: Plonas šiaudas, jo neišvaro Lp.
ǁ tr. paskatinti nokimą, augimą: Salietra tuo išvãro žolę į viršų Slv. Kas te iš to agurko – išvarýtas salietros Klt.
ǁ refl. aukštai išsisupti: Jis kad išsivãro, tai aukščiau balkių, man net baisu darosi Al.
ǁ tr. aukštai ištraukti: Kam tep išvarei̇̃ [lempos knatą]? Lp. Vaistininkienė išvaro žiburio ugnį rš.
21. tr. Ds, Kzt, Sug, Strn uždirbti, gauti: Vyras tai rublį ir daugiau išvarydavo Upn. Par mėnesį išvaraũ lig dvie[jų] šimtų Ktk. Išvãro kada ir du šimtu an mėnasio Dg. Anas in mėnasio išvãro lig tūkstančiai Ktk. [Draugija,] laikiusi jas (akcijas) savaitę, išvarė vieną milijoną pelno rš. Ar didelį pelną iš tų bekonų išvarai? rš.
ǁ tr., intr. Ps išdirbti kurį laiką, tam tikrą normą: Pusantro šimto [dienų] išvarýta Dglš. Trisdešimt metų išvariáu su tum pukteliu Klm. Aš jau savo atgirdžiau – penkiolika metų išvariaũ Graž. Išvaréi tiek darbų i nėko negavai Šv. Trylika metų išvariau (išbuvau, išdirbau) J.Jabl. Tėvas su motina išvarydavo po dešimtį ir daugiau [valandų] J.Balt. Par metus išvarai̇̃ po pusantro tūkstančio darbadienių Pl. Pirmūnas! Du metinius minimumus išvariau J.Avyž.
ǁ intr. prk. kurį laiką ką daryti: Tris žiemas išvariáu (nešiojau), atsibodo tas paletas Krš.
ǁ intr. prk. kurį laiką išgyventi: Devintą dešimtį išvãrė i mirė Užv. Hauptas buvo jau pagyvenęs vyras, bene šešiasdešimt penkerius metelius išvaręs B.Sruog.
22. tr. KŽ, Šk iki galo pakankamai padaryti, atlikti: Nežinau, kiek jai dar liko metų [mokytis]: nu gal jau tris [kursus] išvãrė Mžš. Vienuolika klasių išvãrė Gdr. Nebuvo iš kur, vos tus keturius [skyrius] išvariáu Krš. Klases išvãręs (baigęs vidurinę) – kūtės kvapo nebnora Krš. Mokyklą greit išė[jo], išvãrė per du metu Nmj. Per vienerius metus Kazys išvarė dvi klases sp. An keturių mokslus ana išvãro Rdn. Vienais penketais metus ižvãrė DrskŽ. Nuejau egzaminų laikyt – visus an penkių išvariaũ Svn. Ar visus biznius išvãrėt, a da liko? Trš. Turime išvaryti šitą susirašinėjimą iki galo Db. Reik ligi galo savo išvarýti Krš.
| Mano mama turėjo keturioleka vaikų, aš jau tiek neišvaráu (nepagimdysiu) Šll. Išvaryk (padėk laimėti) tu Rėkuvienei provą Lp. Visokie rūpesčiai manę užgulė, ale gerai išvariaũ Vb.
| Beveik neatsikvėpęs išvariau (perskaičiau) abidvi knygeli A1884,197. Paskaitau, ale neišvaráu ligi galo (ne viską suprantu) Krš.
ǁ išmokyti, išmokslinti: Per du mėnasiu jų niekas neišvari̇̀s Lp. Nors išvari̇̀s [vaikus] žmonėmi Srj. Mokslas į plėšikus ir ubagus išvãro – daktaras plėša, kunegas ubagau[ja] Krš. Aš tave išvarysiu an kunigo Srj.
ǁ refl. išsitarnauti: Jis iki direktoriaus išsivãrė Rs.
23. tr. Škt smarkiai iškalbėti, išsakyti: Kitos senės neišveda kalbos, ana varyte išvãro viską i visaip Krš. Gana tos kalbos, pradedi pradedi, bet iki galo neišvarai̇̃ Skr. Dabar tiek iš mano galvos išvarýta! Akn. Tą meliodiją išvãro, kitą ema Pj. Jeigu nori, išvarýsiu kap „Tėve mūsų“ istoriją Lietuvos Sn. Jei išvarysi dvylika iš vienos ir iš kitos pusės sakydamas, „parti, paparti“ be atsidusimo, tai rėmuo nepjaus LMD.
| Ar išvãrėtav su seniu kokią rodą Šv. Jau su ana rodos neišvarýsi End.
ǁ išdainuoti, išgiedoti, išgriežti: Išvaryk tu man tokiu balsu! Rmš. Ka kokią giesmę aš galiu išvarýti, taip nežinau ką Vkš. Vienas galvą pakreipęs drūtai varo, kitas dantis sukandęs ir kaklą ištiesęs nori laibai išvaryti Ašb. Taktan vis tiek išvaro [muzikantas] Ob.
24. tr. lošiant mesti (kortą): Dabar išvarė lapų dešimtakę J.Balč.
◊ aki̇̀s išvarýti išeiti į lauką: Pirmą kovo – pusnės, akių̃ išvarýt negalima Dg.
aki̇̀s išvarýti iš kaktõs būti labai priekabiam: Jis man už tą darbą aki̇̀s iš kaktõs išvarỹs Skr.
alkiùs (badùs Šts) išvarýti gerai prisivalgyti, prisisotinti: Kaip prisėdo pri stalo, visus badùs išvãrė Užv. Dabar jau visus alkiùs išvariáu Pln. ×
dū̃ką išvarýti numarinti: Kad jam dū̃ką išvarýt! Dbč. ×
dū̃šią išvarýti
1. labai nuvarginti: Muzikantai, eikit užkąsti, paskui prasnausit, be perstojo grieždami ir dūšią išvarysit šokėjams Žem.
2. numarinti: Kas kartas nauji dygdamys skauduliai išdžiovino jo kūną, numažino protą, pagalop išvarė jo dūšią M.Valanč.

į añtrą pùsę išvarýti numarinti: Į añtrą pùsę žmogų norėjo išvarýti Vn.
į grąžtùs išvarýti supykinti, įsiutinti: Ypač savo šypsena jis gali Kuprių į grąžtus išvaryti I.Simon.
ant obuolių̃ išvarýti nupenėti: Kap pašėrėj[o] arklį, tai net in obuolių išvarė Vrnv.
į pipi̇̀rų žẽmę išvarýti Plt labai bausti: Jei priš porą metų būtumi taip šnekėjęs, būtumi į pipi̇̀rų žẽmę išvarýtas Krš. Uždegtumėt man daržinę, aš jus visus į pipirų žemę išvaryčiau J.Paukš.
į šali̇̀s išvarýti slapta, neteisėtai parduoti, išeikvoti: Užtektų to pašaro, ka ponai, ta didūmenė, pati į šali̇̀s neišvarýtų Plt.
į valiàs (į vélnius) išvarýti išdykinti, išpaikinti, išlepinti: Vaikai dabarčiuo išvarýti į valiàs – tėvai auksu laiko Rdn. Mokyklos kitus vaikus į vélnius išvãro Stl. Beprotiškai mylėjo [vaikus], išvãrė į vélnius Krš.
iš bėdų̃ išvarýtas prakutęs, paūgėjęs: Tavo vaikai iš bėdų̃ jau išvarýti Mžš.
iš galvõs išvarýti
1. padaryti neprotingą, pamišusį: Išvarýs tie rūpesniai žmogų iš galvõs Vvr. Suvis iš galvõs išvari̇̀s tave bobos Dglš. Iž galvõs išvãrė su tais paršiukais Švnč. Tos jo dainos mane iš galvos išvarys A.Vaičiul.
2. užmiršti: Negaliu iš galvos tuos jos žodžius išvaryti KlK14,77(Jnš).

iš gyvẽnimo išvarýti Snt numarinti: Mane tas vaikas iš gyvẽnimo išvarỹs su savo tuo gėrimu Kair.
iš grą̃žtų išvarýti supykinti: Tas ją dabar dar daugiau išvarė iš grąžtų rš.
iš kerčiõs išvarýti padrąsinti, išjudinti: Davė saldžios ir karčios ir išvãrė iš kerčiõs, apynėli pūruonėli, apynėli žaliasai DrskD256.
iš kójų išvarýti Grl labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Išvarýta, išvyta kumelė iš kójų Alvt. Sartis geras arklys – ir iš kojų neišvarytas, ir nesenas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia K.Bor. Toks vaikščiojimas išvarỹs mane iš kójų Mrj.
iš kójų išsivarýti labai išvargti (einant, dirbant): Čia dvaras niekai buvo, darbininkas iš kójų išsivarýdavo Skr. ×
iš kriẽso išvarýti
1. Vlkv labai nuvarginti: Tu mane iš kriẽso išvarýsi tep beskubydamas Alk.
2. labai suerzinti: Savo kalbom jis mane iš krieso išvarė Grš.

iš kū́no išvarýti labai suliesinti: Tavo arklys iš kū́no išvarýtas, jau tik skūrai Švnč.
iš namų̃ išvarýti išpranašauti mirtį: Jei keturis kartus kranklys šauka: „Eik lauk“, i tą žmogų išvãro iš tų numų̃ Sd.
iš narių̃ išvarýti labai išvarginti (einantį, dirbantį): Esu išvarytas iš narių po tų rąstų kilnojimo Šts. ×
iš parõs išvarýti sukvailinti: Itas vaikas tai mus iš parõs išvãrė Arm.
iš piẽpčių išvarýtas prakutęs, paaugęs: Jau tie vaikai iš piẽpčių išvarýti Pn.
iš prõto [×iš rãzumo] išvarýti padaryti pamišusį: Iš prõto galia išvarýti tie darbai Rsn. Tas lytus galia iš prõto išvarýti Vgr. Pasenusį žmogų nora iš prõto išvarýti KlvrŽ. Tokiu lojimu i šimtą vyrų galia iš prõto išvarýti Krš. I krioku, rankas susiėmusi vaikščioju, mažne iš prõto išvãrė Plt. Nebegaliu, širdis šokinėja – mane iš rãzumo išvarei̇̃ Alz. ×
iš skūrõs išvarýti sugelti, sukandžioti: Anos (vapsvos) tave iš skūrõs išvarỹs, jei pakliudysi Pst. ×
iš svi̇́eto (iš šiõ pasáulio) išvarýti numarinti, pražudyti: Ne vieną žmogų išvarýdavo iš svi̇́eto be laiko [baudžiavos laikais] BM27(Č). Degtinė daug žmonių išvãro iš šiõ pasáulio Mrj. Ir išvãrė žmogų iš šiõ pasáulio teip Grdm.
iš var̃go (iš vargų̃ Ėr) išvarýtas prakutęs, paaugęs: Vaikas iš var̃go jau išvarýtas, jau nebemažas Rm. Iš viso var̃go vaikiukas jau buvo išvarýtas Pžrl.
iš véido išvarýti bjaurinti išvaizdą, gadinti grožį: Pilka skarelė tau netinka – iš véido išvãro Sml.
iš visų̃ pỹkčių išvarýtas nebekelia rūpesčių: Telyčiukė jau iš visų̃ pỹkčių išvarýta Rm.
iš vėžių̃ išvarýti Grd ištvirkinti.
pasiuti̇̀mą išvarýti užsispyrus savaip pasielgti: Degs nedegs, bile savo pasiutimą išvarysiu KrvP(Vlkv).
per gérklę išvarýti DŽ1; Vvr pragerti: Viską par gérklę išvãrė – pliki palikom Krš.
per pei̇̃lį išvarýti Šts iškastruoti.
po velnių̃ išvarýti nugyventi: Vogė, nešė, tokią ūkę po velnių̃ išvãrė Rdn. ×
ùbagą išvarýti Ck sakoma iškepus duoną.
vélnius išvarýti [pro pakáušį] Prn mušant perauklėti: Prisibausu mušti, visus vélnius pro pakáušį išvarýsu Krš.
1 nuvarýti Rtr, Š, KŽ, SD210,218, Sut, N, M, RtŽ, LL119, L, nūvarýti KlbIX67(Bdr)
1. tr. varant, genant priversti nueiti, nubėgti ar nuskristi kur nors toliau (ppr. į kokią vietą ar turint kokį tikslą): Nuvarýti bandą į ganyklą NdŽ. Medžian nuvãrom gyvį ganyt LzŽ. Nuvãrė skatus ingi Ašmeną GrvT43. Visi nuvãrė pekų laukan Zt. Nuvarai̇̃ karves iš kaimo laukan, kur jau ganykla Jdp. Nuvãrom karves ganyt, mėtomės sūriais Sn. O paskui nuvãro paskirton vieton ir gano pakrikiai Dg. Mamytė nuvari̇̀s karvę – duoną minkis kept Dgč. Arklys nuvarýta net in ežerą Gdr. Su raikštuke užnėrei kiaulę už kojos ir lengvai nuvarai, kur reikia Brb. Nuvaraũ kiaules [ganyti], tai kiaulė terbą atima (tokia maža piemenė buvo) Rod. Vidžiuosen nuvariaũ kumelę parduot Švd. Ir avis veždavo, ir karves nuvarýdavo [į jomarką] Alz. Supirkdavo didžiausias bandas, nuvarýdavo į Rygą žąsis pėsčias Mšk. Nė vienos žąsies daba nenuvarýtum, ištraiškytų visas mašinos PnmŽ. Ne dėl vynelio žirgelius nuvarėm, dėl pasogėlio žirgelius nuvarėm (d.) Eiš. O Moižiešius ganė avis Jetro, savo uošvio, plebono Midijanos, ir nuvarė avis toli ing pūstynę ir atėjo kalnop Dievo BB2Moz3,1. Patys jau žinote, jog buvote pahonimis nuvaryti nebyliump balvonump pagal to, kaipo vedė jus Ch11PvK12,2.
^ Už kapeiką tai utėlę į Kauną nuvarýtų Šk. Už kapeiką ir utėlę į Varšuvą nuvarytų KlbXXX(1)93(Pb). Anas až rublį Rygon utėlę nuvarýtų Zr.
| refl. tr., intr. NdŽ, DŽ1: Nusvariaũ ganyt raistan Dv. Nusivãrė gyvį ana ganytie anksti ryto LzŽ. Par tą didžioją ūlyčią piemenys nusivãro į ganyklą pruojam, o vakarą vėl parvãro Krp. Sigutė galėjo jau būti nusivariusi galvijus į mišką J.Jabl. Ir mum reikia tenai dirvon nusvarýti Mlk. Porą jaučių inkinkė ir nusvãrė su jungu Žln. Reiks man ryto anksti kelti, šeimynėlė pasbudint, žali margiai pasijungt, galan lauko nusvarýt JT398. Nusivariau veršiukėlius an žalių pievelių, atajoja bernaitėlis par lygius laukelius LTR(Slk). Su kiaulytėm susibaręs, galan lauko nusivaręs, atsisėdęs ant eželės traukiau duoną iš tarbelės LTR(Rk). Mergaitė išlipo ant žemės ir nusivarė bites namo LTR(Bd). Nusvariaũ arklį su ratais namo Dglš. Nusvãrė arklį, sodins bulbas Klt. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų J.Bil. Vieną kartą nusivãrė [arklį] par pakluones į vieškelį Mšk. Kaimynė nusivãrė kiaulę pas tekį Grž. Jis nusivarė su karve tolyn J.Balč.
ǁ išvykstant ar įsigijus nugabenti ką varantis, genantis: Šiteip kėlėsi Jokūbas ir užsodino savo vaikus ir moteres ant velbliūdų ir nuvarė visą savo bandą ir visą turtą, kurį Mesopotamijoje nupelnęs buvo, idant ateitų tėvop savo BB1Moz31,18.
| refl. tr.: O kai išleis už Stočkaus, tai jų (pinigų) nepaliksi. Ir gyvulių bandas nusivarysi, ir kraičių skrynias nusiveši M.Katil.
ǁ varantis, genantis pavogti: Jau taũ kaip arklį nuvãrė ir veš vilkam miškan Antš. Jeigu kas nenuvãrė tų ančių, tai jos neprapuls, o jeigu nuvãrė kas, tai i ieškok – nerasi Jrb.
| refl. tr. Krs: Vokietys paemė dvi kumeles ir nusivãrė Jon. Atbėgo vilkas, teip kaip tyčia atsiskyrė tais jo avis ir nusivarė in girią BsPIV126.
2. tr. R11, MŽ14, K, LL121 nuvyti, nuginti šalin: Nuvarau šalin SD450. Šalin varyti, nuvaryti, nuvaikyti, nuvyti LL232. Nuvarýti muses NdŽ. Nuvarýk katę Nmč. Žiūrėk, karvė in medelį kaklą zulina, nuvaryk, ba nulauš Kpč. Mes tave nuvarýsim nuog šito kalno Srj.
ǁ prk. atsikratyti, atstumti: Senus švendubrėnus nuvãrė šalin, užeiviai karaliauna Drsk. Jei bus rinkimai, nuvari̇̀s jį šonan (neišrinks) Kp.
3. tr. prievarta nuvesti (ppr. suimtuosius): Policininkai nuvãrė vagis surakintus į kalėjimą NdŽ. Iš valsčiaus mus nuvãrė į kalėjimą Jrb. Antrą rytą nuvãrė mus netoli nuo stoties Plšk. Visus [žydus], katrus vãrė, tai nuvãrė, o kitus nužudė durpinėsa Sn. Nuvãrė žydump ir visus ažstrėlijo Lz. Vokiečiai nuvãrė kap keltuvas prie duobių Aps. Tada tuoj kaimo vyrus [vokiečiai] nuvãrė mūsų daržan, sustatė, papliauškėjo – jau šaudis Skp. O kap mus nuvãrė Grodno miestelin, žinom, nesugrįšim šiton puselėn DrskD210.
| refl. tr.: Pagavo [dėdę], surišė ir nusivãrė pėsčią an Kaukazą Krs. Juos visus nusvãrė par ūlyčią, paskum par lauką lig mišku[i] Skp. Tavo tėvą ponas su žandarais nusivarė J.Gruš. Jį nusivariau į bažnytkaimį pas rajono viršininką P.Cvir.
ǁ priversti palikti gyvenamąją vietą, iškraustyti, prievarta iškeldinti: Par karą nudeginti, nuvarýti, daug i žmonių žuvo Rdn. Vokiečiai nuvãrė lig Panvėžiu, kad čia degs (karo metu) Kp. Jos tėvus nuo tų laukų nuvãrė Jrb. Nuvarys, brač, mus nuo savo žemės, padarys bernais J.Avyž.
ǁ refl. persikelti: Į Rusijos didesnius miestus gyventų nusivaro TS1904,5.
ǁ prievarta ištekinti: Nenuvarýsite manęs už to kūtvailos! NdŽ.
| Jau i alimentus išsistorojo – vis tiek nuvariaũ in diedą (motina dukrą) Klt.
4. tr. priversti, liepti, išreikalauti kur nueiti ar pasitraukti šalin: Jos dar̃ tę nenuvarýtai – bijo Vlk. Nuvaráu Danę, sakau: – A tu eisi, bestija, į trobą! Trk.
^ Nuvarýtas į bažnyčią poterių nekalba Rs.
ǁ Kdn priversti, liepti, išreikalauti (ppr. nuėjus, nuvykus) ką daryti, atlikti kokį darbą: Dešimtininkas nuvãrė vyrus į darbą NdŽ. Paema, nuvãro kitan galan klojimo ir liepia kult Kvr. Nuvarýsiu šieno pjauti – ans sau gula už krūmo Trk. Visokių biesų liuob pridirbs, nebgalės nebnuvarýti minti Kl. Sako, nuvãrė mane darban – i sušalau Klt. Vyro nenuvarýsi karvės melžt vienos, o čia jaunas šešias nusipirko Alz. Nuvarė jį vandenio, ir jis pagavo lydeką LTR(Ign). Daba, sako, nuvarýk kokį vieną [vaiką] su naginėm į mokyklą Sdb. Mūsų Petru[i] žodis neduotas (nepakviestas) – nenuvarýsi jo [į svečius] Slm. Nenuvarýtai nei su šatra, aš jau vogt nenueisiu Vlk. Kožnas žmogus nori gyvent, o vainosna ka nuvãro, ažumušė, ir visa Aps. Manęs varu nenuvarýsite, ir gana! NdŽ. Petrą nuvãrė an kitos lovos gult, jo lovon paguldė svečią Mžš. Pagreibiau vaiką, nuvariáu krikštyti Rs.
| prk.: Nuvãro kap karvę gert (apie prievartinį nugirdymą) DrskŽ. Grauždama i nuvãrė vyraitį pri butelio, kaip rište pririšo Krš. Žmogus nuvarýtas pri juodos putros, o ponai tūkstantines algas plėša Krš. Būtų iš tiesų įdomu, jei bedievių pamokslai nuvarytų tamstą prie klausyklos! Blv. Šalto rytmečio oras apglėbia mane ir nuvaro į lovą J.Sav.
^ Alkanas pilvas ir tinginį darban nuvaro LTR(Šl).
5. intr. Ar smarkiai, greitai nueiti, nubėgti: Nuvarýk pas mamos ir pasiklausk Jd.
ǁ tr. nueiti kokį atstumą: Per septynias dienas nuvãrėm gerokai kelio NdŽ. Reikėjo nuvarýt septynis kilometrus pirmyn, septynis atgal Kpč.
| refl. tr.: Kol tokį kelią nusivarai, tai kiti žmonės iš turgaus jau pradeda skirstytis Lkš. Buvome jau gerokai kelio nusivarę sp.
ǁ refl. nusekti iš paskos: Toms pėdoms i nusivãrė į mišką Sd. Nusivarė pėdoms ir sugavo arklavagius Šts. Aš einu greičiau, kad juos (kiauniukus) pasiekčia, jie ir̃ pagreitina žingsnį, ir nusivariaũ lig pirčiai Plvn.
6. tr. vadelėjant nuvežti, nustumti (važiavimo priemonę): Kolyška ir Kossakovskis vos spėjo nuvaryti vežimą, kuriame gulėjo [sužeistas] Sierakauskas, gilyn į mišką ir paslėpti nuo priešo V.Myk-Put. Alfukas jau paaugęs. Galės akėti, mėšlavežty vežimą į pūdymą nuvaryti rš.
ǁ Sd važiuojant, stumiant pavogti (važiavimo priemonę): Jau tie, kas nuvãro mašiną, tie jau moka kaip Jrb.
| refl. tr.: Nusgers, pames kur [dviratį], kitas rado, nusvãrė Ml.
ǁ refl. nuvažiuoti (ppr. sunkiai, lėtai); nusistumti: Vėlai šiandie nusivãrėm į mišką Pc. Su dideliu vežimu sunku nusivaryt lig miesto Jnš. Koleik per purvyną nusivarysma, naktis bus Vrp1890,2.
ǁ refl. stumiant (ppr. dviratį) nueiti: Pėsčiom nusivãrėm visą kelią – toks šlapias buvo Ėr.
ǁ refl. nusiirti: O paskui tylėdami nusivarėme prie kranto K.Saj.
7. tr. DŽ, NdŽ, Trgn nugabenti, nuvežti: Nuvãrė turgun penkis vežimus grūdų Krok. Malkų nuvãrė Leipalingin parduot Lp. Paškudniausia, kap reikia mėžt – tris vežimukus per dieną ledva neledva nuvarai Kpč. Vieną vežimą [mėšlo] jau nuvãrė [į lauką] Ėr. Dobilų nuvãrė šmotą teliokam Šmn. Ažkabink in dviračio, i nuvarýsi [pieną] Klt. Karvių nuvãrė cielą vagoną prikrovę Sd. Sužeista, karvytę nuvãrė mėson Drsk.
| Kodėl jis ma[n] malkas nuvãrė (nuveždino) nuo kiemo!? Jrb.
| refl. tr.: Nusvarai̇̃ vežimą malkos [miestan], tai nusperki, ko reikia Lp.
ǁ DŽ, Plng plukdant nugabenti: Nuvarýsi kelis troptus Kaunan, galėsi, būlot, arklį, batus nuspirkt Drsk.
ǁ prk. išnešioti, paskleisti apkalbas: Pagavo žodį, tai nuvãrė per visą kaimą Krns.
8. tr. nustumti, nuridenti į kokią vietą ar žemyn: Dabar melioratoriai nuvãrė akmeną pakalnėn Mlt.
| refl. tr.: Ripką nusivarýdavo lig kaimos galo Jrb.
ǁ nustumti į ankstesnę padėtį, atitaisyti (kaulą): O jei čia išlūžo petys, ans čia iš apatės tą kaulą nuvarýs atgal End.
9. tr. gamtos stichijų jėga nustumti, nunešti; nuplukdyti: Vėtra šėpį į Klaipėdą nuvãrė KII316. Ale jam bevažiuojant, pakilo didelė audra, susijudino vandenys, ir nuvarė laivą pri kaži kokios salos BsPII50. Bet po kelių dienų atsisuko priešingas vėjas ir nuvarė mus į svetimą ir nepažįstamą jūrą J.Balč. Naktyje pabudo jie viduryje ant jūrių, ant kurių didė vėtra jų valtį buvo nuvariusi Kel1852,108.
| impers.: Jau Nemune ledą nuvãrė PnmA. Kap ledą nuvaro, karšiai pradeda neršt Brš.
ǁ Ėr pučiant nustumti (apie vėją), nupūsti šalin: Laščioja keli lašukai lapt lapt ir nelija: vėjas tokis, nuvãro debesius Pv. Vėjas an čia atsigręžė ir nuvãrė debesį an tenoj Lp. Laimė, kad vėjas ugnį nuvarė link lauko, o ne an trobų Kel1933,3. Vėjelis pučia – šilumą nuvarỹs Plv.
| Ka gudras, nuvarýk žiemą, parpūsk šilimos Krš.
10. tr. DŽ, NdŽ nuleisti, nutirpdyti: Saulė visą sniegą nuvarė Grž. Ale tai saulė nuvãrė sniegą Plš. Saulutė, kasdien aukščiau danguje kildama, nuvarė nuo laukų sniegą Mš. Jis pas langą turėjo sėdėt ir atdūsiu karštu ledą nuo stiklo nuvarė V.Kudir.
| impers. Trk, Žlp, Kv, Krok, Žž, Pc, Ėr, Sdb, LTR(Klov), Lnkv, Ut: O čia orai išsitaisė, nuvarė paskutinį sniegą nuo stogų ir patvorių J.Balt. Daug žemvilkos ant kelio, kad sniegą nuvãro J. Pradė[jo] leist, nuvari̇̀s čystai [sniegą] Švnč. Jau nuvãrė sniegą nuog kalnelių LzŽ. Visada kovo pabaigoj nuvãro sniegą Ktk. Po Grabnyčių kai nuvãrė sniegą, taigi ir nesnigo daugiau Skdt. Lyna, tą sniegą nuvarýs greitai, nuplikins laukus Krš. Palaidinys buvo, sniegą nuvãrė, upė kaip akis Žl. Kai nuvãro sniegą, tai rugiai kai patalas guli Aps. Tik sniegą nuvaro, i žydžia šalpusnės Šmk. Sniegą nuvãrė, i valgai cibulius Grnk. Kap sniegą nuvãro, po lazdų krūmais randa riešutų Vlk. Žibuolės žydi mėlynai, kap tik sniegą nuvãro Grv. Samanykščias nuvari̇̀s – eisiu spalgenaut Klt. Taip tu man anksti kelią nuvarýk, kad nė ratais, nė rogėm Grž. Kelią nuvãrė, ir neparsivežiau malkų Srd.
ǁ refl. nutekėti, nusrūti: Vanduo grioveliais nusivarė į pakalnę sp.
11. tr. NdŽ, DŽ1, Skr smarkiai, sunkiai dirbant apdoroti barą, ruožą: Da keturias vagas [iki vakaro] nuvarýsme LKT156(Grz). Tą vagą nuvarýsu ir daugiau nevarýsu LKT211–212(Klvr). Aš plūgą pakinkiau, sakau, vagas nuvarýsiu, nubėgs vanduo Šl. Nuvarỹs vagą, tai ir važiuok į Alvitą to norago smailyt Brt. Velniai juokės, Adomas nuvarė vagą į antrą galą varsto, randa Dievą bestovint SI55. Vagą nuvarė [bernužis], antrą paliko, gale varsnų stovėjo, su mergele kalbėjo LB136. Per dieną arė [sūnelis], vagos nenuvarė, laužė klevo žagrelę BsO87. Eilią vieną [rugių] nuvãrom, kitą varom Skp. Į dieną, ka papuola, nuvãrom keturis aktarus Pš. Viena mašina nuvãrė pusę lauko, kita surinko Šmn. Aš savo pečiais nuvariáu visus laukus Rdn. Pjautuvu lygiai nuvãro, būlo, moteros, ir pėdas lygus DrskŽ. An tokio pagalio toks kitas pagalys, ir tada tais duoda duoda: vienąkart nuvãro, kitąkart nuvãro (apie kūlimą spragilais) Kp. Gerai pasispyriau i nuvariaũ į galą tą visą biržį linų Stak. Nuvarai̇̃ vieną užuoganą, tada kitą pasiimi ir vėl varai Vvs. Kada tu dešimtį vagų nuvarýsi taip rakinėdamos Rdn. Dvie[jų] pūrų sodinimą baigiam jau nukast, pusė dirvos nuvarýta Skdt. Aš dvi vagutes nuvariaũ (nukasiau), o jis tik tiek pasikrapštė Jrb. Dvi ežias cibulių nurovė, nuvãrė ir išsivežė Aln.
| refl. tr.: Dobilų nusivãrė cielą dirvą Vvr.
ǁ atlikti dalį darbo: Ne tiktai žinome, kad rašo [gramatiką], bet ir žinome, kiek jis (J.Jablonskis) to darbo nuvarė J.Balč.
12. tr. dedant vieną ant kito ar vieną šalia kito padaryti ką, pastatyti, sumūryti: Mes nuvãrėm pietinį bokštą, o jie žieminį Sdr.
ǁ padengti paviršių, nudažyti: Aš tas langų lemperijas buvau su kalkėms nuvãrius Jrb.
ǁ išausti: Marškineliai iš pakulų nuvarýti, su spaliais kur yra Rnv.
13. tr. (ppr. kreivai) įkalti: Cvieką kreivai nuvarei̇̃ Ėr. Pakalą kreivai nuvarei̇̃, teip medis nepliš Ėr.
ǁ kalant apmauti, apkalti kuo: Ąžuolo armotos buvo nuvarýtos gelžies rinkiais, kitos apmestos rinkiais Šts.
ǁ kalant numauti: Nuvarė dalgį nuo koto ir mosuoja dalgiakočiu Švnč. Greičiau nuvarýk tos šakės kotą ir duok man Trgn.
14. tr. Pc intensyviai ką darant sugadinti ar sunaikinti: Kad nuvãrė karvė daržą, išmindžiojo, išbuvo Kv. Tokie dideli pamidorai buvo, o su tą[ja] salietra visus nuvãrė Jrb. Kiek nuvãrė bulvių tie šernai Snt. Nuvãrė bulbes paršiukai Pj. Kurmis visus daržus nuvãrė Kv. Su metūgiais bruknes nuvãro Jrb. Prisilakė i viską nuvãrė šipuliais (sudaužė) Tr.
ǁ Vvr nudėvėti: Dabar jau nuvariaũ jau senai [vailokus], parnešiojau Alz. Na ir nuvarytas bato užkulnys Al. Prasčia vilna buvo, nunertas pančekas bematant nuvãrė Vkš.
ǁ naudojantis nudilinti: Jau trečią [siuvimo] mašiną baigiu nuvarýt gyvenime RdN.
| refl.: Striukas tas botagėlis, nusivaręs visai Bsg.
ǁ lesant, ėdant, graužiant sugadinti ar sunaikinti: Serbentų te anam sode jei nepasaugosi, [varnėnai] par dieną i nuvãro Šd. [Kolorado vabalų] kad nuvarýtas kelmelis tai[p] švariai! Antš. Nuvãrė [kopūstų] galvytes kirmėlės Aln. Nuvãrė [spragiai] visą lysę, paliksiu be kopūstų Grd. Kandžių siūlai duoti, nuvarýti, nugraužti Klt. Kandys nuvãrė kailį Dglš.
ǁ graužiant atidalyti, nuversti: Bebrai epušes nuvãrė Vb. Bebrai nuvãrė medžius, karklus išgenėjo Pl.
15. tr. valgant sunaudoti, suvalgyti: Tai kiek gi tam šeštam [vaikui] belieka to trynimo (taukų keptuvėje), pirmųjų nuvarýta visa kas PnmR. Pradedu nuo lūpos ir nuvaraũ link galo [silkę] (suvalgo visą) Žl.
ǁ valgant nustumti: Ta bobelė valgė pamazgų, ka duoną nuvarýtų, srėbė neskanią sriubą, kad neužspringtų Bsg.
16. tr. J pašalinti ką nuo paviršiaus: Pačias storąsias skiedras su šarpoku nuvãro Krž. Ant šmirgelio dalgio galą nuvariaũ Jrb.
ǁ kasant sumažinti, nukasti: Nuvarýtas tas kalnas, buvo didesnis Vn.
ǁ Skr, Všk nukirpti: Duok nagus – nuvarýsu su meisa Krš. Nuvãrė plaukus kaip naujokuo, kaip nešvarumą rado Varn. Plaukai jam ant galvos plikai nuvaryti, smilkiniai pamėlę iš to nuogumo J.Balt.
| refl. tr.: Kam tu taip striukai nusivarei̇̃ plaukus? Jnšk.
17. tr. pjaunant, brozdinant ir pan. pažeisti, sužeisti, sužaloti: Čia viskas nuvarýta (nupjauta) buvo, tik kaulas Jrb. Nuvarỹs su visa skūra begrandydamas [barzdą] Pš. Kap drožtelėjau koja akmenin, tai ir nuvariaũ nagus Prng. Visą kaktą nuvarei̇̃ Rdm. Nekišk pirštą į mašinką – nuvarýčiau tuojau Jrb.
| impers.: O tą ranką jau su visu kaulu nuvãrė, ans nenorėjo pasiduoti jau Žeml. Parsibrėžė labai, visas kelis nuvarýtas Krš.
| refl. tr.: Nusivãrė pirštus, i dabar da kreivi Snt. Šiandien taip nusivariáu pirštą į stiklą, kad baisu Kv. Virto ant kūlių ir visą koją nusivãrė Vvr. Nusivãrė visą odą nū piršto Kv. Nusliuogiame trosais žemyn, pirštinėmis apsimovę, kad odos nenusivarytume sp.
| Apei kakliuką mergaitė tiek buvo nusivãriusi (nusikasiusi) Kv.
18. tr. DŽ, Plš, Lp pašalinti ką nuo organizmo paviršiaus, padaryti, kad nukristų, nuslinktų (apie ligą): Bjauri liga [grybelis] – nuvãro nagus Erž. Liepėlės liuob nagus nuvarýs, kauks žmonys, daba [tos ligos] nebgirdėti Krš. Marčiaus šaltis trijų metų veršiuo ragus nuvaro LKKXIII137(Grv). Tau bėdos ir plaukus nuo galvos nuvarỹs NdŽ. [Arielka] kitiem ir plaukus nuvãro nuo kaktos pakaušin (d.) Ktk. Tai rūgštūs barščiai, kap an šunio ažlietum, paustį nuvarýtų LKKXIII123(Grv).
| impers. Užv, Btg, Dg, Klt, Nč, Sn, Pl: Nuo nykšties nagą nuvãrė J. Kiaulėm nagus nuvãrė nuo tų grikių Kpč. Kam tu keltuvas varinėji, kad tau nagus nuvarýt! Rod. Jam kamašas nuspaudė pirštą, tai net nagą nuvãrė Rtn. Mano visi nagai nuvarýti nuo aptakų Jrb. Ištvinko pirštas ir nuvãrė nagą J.Jabl(Ukm). Nuvãrė visą nagą kojos piršto, kai tvinko Užp. Eidama išsitiko pirštą, tai ir nuvãrė nagą Rtn. Po karo sirgau šiltine: dantys išbiro, nagus nuvãrė Krž. Plaukus nuo šuto nuvãrė Dglš. I plaukai nuvarýti, akis užmušta, bet ans negydos nėkur Trk.
19. refl. tr. euf. pašalinti iš organizmo: Žyvatos vaisių nusivarýti KI33, KII19.
| Nusivarýk (nusituštink) gerai, i praeis visi pilvo skaudėjimai Vvr.
20. pašalinti, panaikinti (ppr. blogą) būseną: Išgėriau vaistų, ir nuvãrė sopulį NdŽ. Ėmiau vaistų, tai kosulį nuvãrė Mrk. Tiek daug šniūrų (apie gintaro karolius), nežinia kur gali nuvarýt tą strumą Upn. Parašė man vaistų trejokių – peilį nubedė nuo širdies, nuvãrė Švnč. [Virintas alus] visas ligas nuvaro ir nušviečia širdį M.Katil. Katra [kiaulė] susną (odos ligą) turi, tai nuvãro tą susną gyvatė (jos nuodai) Bsg. Norai nuvaryt da yr obuolių Dglš. Nuvarei akvatą ir tu po mišką tąsytis Vrn. Nuvãro smagurį arielka ir vėl lovon Ds. Atnešk [limonado], smagurį nuvari̇̀s Aln. Jie negeria, tik troškulį nuvãro Lp. Duok rasalo – nuvarýsu tą saldumą Krš. Išgerk gurkšnį – kartumą nuvarys nuo širdies Ėr. Patylom pyktį nuvarai̇̃, anas nei negirdi Antz. Daina nuvãro pasiutimą Slč. Išmok ir pyktį nuvarýt Mrj. Kai an širdies koks smūgis, viską nuvarai̇̃ in šalį Antš. Elenytė naktim eidavo sodan ir vogdavo obuolius badui nuvaryt LTR(Tj). Degtinė sušildo, sudrūtina, liūdnumą nuvaro TS1902,1b. [Arbata] nuvaro miegą ir mislį ramina V.Kudir. Profesorius vėl delnu persibraukia per veidą, lyg būtų labai nuvargęs, lyg tą nuovargį norėtų nuvaryti J.Paukš.
| Juokas nuo veido raukšlių nebnuvaro V.Myk-Put.
| Sustabdo [ligą], tolyn nuvãro tą smertį Stl.
| refl. tr.: Ji turėdavo kuo nuobodulį nusivaryti rš.
ǁ įstumti į kokią (ppr. blogą) būseną: Lig ašarų nuvarýti BŽ117.
21. labai nuvarginti: Arklys suvis nuvarýtas – nebepaeina Sl. Jis tuoj šitą arklį nuvari̇̀s Mrc. Buvo keli arkleliai, ale tokie gi kūdi, nuvarýti Kp. Išsimainė nuvarytą arkliuką Grž. Ir žirgai buvo nenuvaryti arimu, ir karan jodinėjo J.Jabl. Pražudžiau mergelę, nuvariau sa[vo] šyvą žirgelį V.Krėv. Mano bendrakeleivis, pabijojęs, kad gali nuvaryti juoduką, nulipa žemėn ir eina pėsčias J.Sav. Žirgą nuvarysi, važį sudaužysi, pakol mane jauną nu močiutės išprašysi LTR(Krkn).
^ Strimpsi kaip nuvarýtas arklys Vžns.
ǁ refl. DŽ1, Gs, Vrb, Skdt, Ds, Sv, Krs, Brž, Lks, Kv labai nuvargti: Arkliai jau viškai nusivãrė Kp. Par vasarą prisimušom su darbais – esu visai nusivãriusi Rdn. Nusivãro su tais grėbliais Slm. Aš šiandie labai nuvargęs, nusvãręs Grv. Pardien nusivãręs, naktį kaip akmuo miegojo Skrb. Dirba suklom, tai labai nusivãrė Tr. Bagotai gyvena, ale nešnekas, tylia – gal su tais darbais nusivãrę Krš. O šlapybė, labai šlapias ruduo buvo – teip aš i nusivariaũ Pš. Vakarą jau teip nusvarai̇̃, kad nebepaeini an kojų Trgn. Nuo didelio lakstymo esu an kojų nusivãręs Vkš. Nusivarýsta ligi penties Aln. Nusivarai žmogus per dieną paskui akėčias, tegul bala M.Katil. Bėgo jis (vilkas) išsižiojęs nuo ryto ligi vakaro ir taip jau nusivarė, kad temstant stibikaulius vos bepavilko A.Vaičiul.
^ Prie rudens darbų nusivarė kaip kuinas Jnš. Nusivaręs kaip po vestuvių LTR(Jnš). Nusivaręs – lyg po peklą nuvažinėtas PPr398(Ps).
ǁ išsekinti, nusilpninti: Išskobti žandai, kaip aną liga nuvãrė Krš. Daktaram reikia padėkavot, kad teip nuvãrė ligonį Ukm. Rūpesniai mus nuvarė Prk.
ǁ refl. išsekti, nusilpti: Jei nevalgysi, bematant nusivarýsi Grž. Greit žmogus [sirgdamas] nusivarai̇̃, blogėji Jd. Ans nepaneša pėdo, tiek buvo nusivãręs Sd. Skrandžiu reikė gulėt, visai nusvãrius buvau Aln. Vyrai greičiau nusivãro – vien tik našlės ir našlės apsukuo Krš.
^ Be atoilsio greitai nusivarysi, o sveikatos netekęs – negreit ją atgysi KrvP(Al).
22. nugyventi, nuskurdinti: Žmogus turėjęs visko – ir tiek nuvarýt, kiek bemožna, tiek, kiek bemožna! Kp. Nusprogę yra, nuvãrė ūkį Pj. Pateko į ano rankas gyvenimas, ir nuvãrė po kelmo Vvr. Reik veizėti, kol da nenuvãrė bendrovės Rdn. Visa nuvãrė, visa žemyn eina PnmR.
| refl. Jrb, Lp, Ll, Sd, Brs: Sėda ubagūse, visai nusivãrė Krš. Teip nusivãręs, ka reik eiti pasikarti Kal. Gyveno poniškai, nieko nedirbo, dėl to ir nusivãrė lig tiek, kad plika subine vaikščio[ja] Vkš.
ǁ refl. padaryti, kad ko netektų: Nusvariaũ nuo avelių, viena buvo ir toj prapuolo Ktk.
ǁ padaryti nederlingą: Žinai, rendauninkai nuvãro žemę Krš.
ǁ padaryti nevertingą, nuvertinti: Pinigus nuvãrė, kad ir suskaitytie nemožna Ign.
| refl.: Nusivãrė rublis be vieno galo, tą i vaikai mato Krš.
ǁ refl. sumažėti (apie uždarbį): Už tai sukilo, kad jau nusivãrė dienos uždarbis Lkš.
ǁ refl. nusileisti derantis: Nusivãrė, ėmė žemės šešis ektarus [dalijantis] Vn.
23. tr. prk. nesąžiningai, netinkamai ką padaryti: Švypso, sako – padarysma, o viską tyloms nuvãro Rdn.
ǁ refl. moraliai smukti: Tiek nusivãrė, ka į kišenes žmonims pradėjo lįsti Krš. Kam senam taip nusivarýti, kam taip sprogti Rdn.
24. intr. prk. suteikti (balsui) kokią ypatybę, išraišką: Kriūkia ir kriūkia kiaulė, ir tei[p] storai nuvãro lyg vilkas Skr.
◊ áitais nuvarýti niekais paversti, sugadinti: Tiek gero nuvãrė áitais Mžš. Tai kas, kad nuskynė – gi nevirino, i pagedo: supūdė, áitais nuvãrė tuos uogas Mžš.
ant nė̃kų nuvarýti sugadinti ar sunaikinti: Ąžuoliniai balkiai buvo – ant nė̃kų i nuvãrė Klm.
ant pi̇̀kto nuvarýti paskatinti blogai elgtis: Už tai kaip vargu yra vaikus auginti ant gero, kad jie savo kūdikystėje jau yra nuvaryti ant pikto A1884,83.
ant vi̇́eno šóno nusivarýti nusigyventi, nuskursti: Buvom nusivãrę ant vi̇́eno šóno Grg.
į aną̃ pasáulį (svi̇́etą) nuvarýti būti mirties priežastimi, numarinti: Žiema ne vieną senį nuvãro į aną̃ pasáulį Klk. Anas i nuvãrė anañ svi̇́etan Petrulę Klt.
į añtrą pùsę nuvarýti numarinti: Į añtrą pùsę norėjo žmogų nuvarýti Vn.
į duõbę (į grãbą, į kãpą NdŽ, į kapùs NdŽ, į kãpines; N, į tą̃ svi̇́etą) nuvarýti būti mirties priežastimi, numarinti: Da rykštikė nėko į duõbę nė[ra] nuvãriusi Rdn. Tik aš žinau, kad Mikelis nuvarys mane į grabą I.Simon. Darbas dar nieko į grabą nenuvarė, o ponu ne vieną padarė KrvP(Al). Ka tai būt dukrelė augus, ale patys peršaldėm i nuvãrėm į kapùs KzR. Kapuosna ana močią nuvari̇̀s, šito mergiotė Klt. Neduok Dieve, toks sūnus: nuvari̇̀s [močią] kapuõs be laiko! Mžš. To boba be laiko nuvãrė jį kapúosna Krs. Tu man’ būtum tan svi̇́etan nuvãręs Dglš. Tan svi̇́etan daug ką nuvãrė ligos Dglš. Visokios džiovos išgydomos dabar, o kiek jaunų nuvãrė į kapùs Pvn. Tu mane į kapùs nuvarýsi su tuo savo gėrimu Kair. Nuvarė tan svietan be paros Švnč. Tie klapatai ją be čėso kapuos nuvarė Skdt. Saugokis, kad savo gyvenimo nepražudytum ir mus senus į kapą nenuvarytum V.Kudir. Su rykšte vaiko kapuos nenuvarýsi JT454. Su rykšte kūdikį į kapus nenuvarysi, su pyragu neparvadinsi S.Dauk.
į duobès nuvarýti sušaudyti: Upyniškiūse kelis komunistus su žydais į duobès nuvãrė Grd.
į grãbą nusivarýti iki mirties neatsikratyti: Purtulį turiu, aš tą purtulį ir į grãbą nusivarýsiu Rs.
kir̃miną nuvarýti norą patenkinant išgerti alkoholio: Klausyk, kūmai, duok stikliuką, nuvarýsiu kirminùką Ig.
niekai̇̃s nuvarýti
1. sugadinti ar sunaikinti: Niekais nuvarysi linus, jei dar ilgiau mirkysi Ėr.
2. nenaudingai praleisti: Visą valandą nėkais nuvariáu Lk.

nuo kójų nuvarýti
1. Alv, Al, Užp, Rk labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Ilga sunki važynia arklį nuo kójų nuvãro Rod. Kam teip vaikai arklį – nuvarýsi nuo kójų, i bus po gyvulio Sml. Geras ir gražus būt arklys, ale tik nuvarýtas nuo kójų Ut. Anas nuo kójų nuvarýtas, juo tik apie namus, pervažiuot kur netoli, paakėt Skdt. Nuvarytas nuo kojų kaip žydo arklys LTR(Lzd).
2. išsekinti, nusilpninti: Skausmus sumažino, ale nuo kójų nuvãrė Ukm.

nuo kójų nusivarýti
1. Užg, Smn, Ldk, Ds, Sv labai nuvargti (einant, dirbant): Visai nusivãrė arkliai nuo kójų Jrb. Nepaeinu, sūnel, – nusivariaũ nu kójų Erž. Nusivariaũ nuo kójų bevaikščiodama Ig. Gatvėse jau degė žiburiai, kai ji, suvisai nusivariusi nuo kojų, paspaudė durų rankeną V.Bub.
2. išsekti, nusilpti: Nusvarýsi nuo kójų, sveikatos pristigsi – čėdyk sveikatą Aln.

nuo kóto nuvarýti
1. atimti sveikatą; išsekinti, nusilpninti: Tas šnapšelis aną nuvãrė nu kóto Krš.
2. nugyventi, nuskurdinti: Pirmininkai buvo stribokai iš miestalių, nuvãrė ūkes nu kóto visai Rdn.

nuo kóto nusivarýti
1. labai nuvargti (einant, dirbant): Šiandien taip nusivariaũ nuo koto, kad ir valgyt nebenoriu Sk. Vincė besistorodama čystai nu kóto nusivãrė Šll. Aš besivežiodamas visai nusivarýsiu nu kóto Krtn.
2. nusigyventi, nuskursti: Visai nuo kóto nusivãrė Dkš.
3. moraliai smukti: Gera, vyrai nu kóto yr nusivãrę gatavai Krš.

nuo krė́slo nuvarýti perimti vadovavimą (šeimos ūkiui): Marti mane nuo krė́slo nuvãrė, nubrukė Rš. ×
nuo rãzumo nuvarýti prisvaiginti: Kap dav[ė] pamaku galvon, ir nuog rãzumo nuvãrė, o Petruką i tą LKKXXIX162(Lz).
nuo sveikãtos nuvarýti susargdinti: Sunkūs darbai nuvarė mane visai nuog sveikatos Nč.
nuo sveikãtos nusivarýti susirgti: Nuo sveikãtos nusvarýsi Slk.
pas Abraõmą nuvarýti numarinti: I daba norėjo dar muni nuvarýti pas Abraõmą Žeml.
pasiuti̇̀mą (piktùmą Prn) nuvarýti Pc išlieti pyktį: Jis ant manęs piktùmą nuvãrė Kt.
séilę nuvarýti kiek patenkinti norą: Ko te eit, vis tiek nepagauni žuvų – tik séilę nuvarýt Ob. O ką čia jūs valgėt, gal seili̇̀kę nuvãrėt? Ub.
ši̇̀rdį nuvarýti išlieti pyktį: Ji besibardama ši̇̀rdį nuvãro Prn.
ti̇̀nginį nuvarýti Kp pamiegoti kiek dienos metu: Kap ti̇̀nginį nuvãro, tai tik rūksta, kap eina [darbas] Pv. Duok ben kiek ti̇̀nginio nuvarýt, tai gal da kai kas bus iš manę Skp.
užniẽk (už niẽką) nuvarýti sugadinti ar sunaikinti: Aš verčiau kiaulėm tą pieną šniokš šniokš – kam užniẽk nuvarýt? Mžš. Šieną, miltus nuvãrė už niẽką Ėr. ×
zlãstį nuvarýti išlieti pyktį: Dar̃ turi an ko nuvarýt savo zlãstį DrskŽ. Nuog žmonos an arklio zlastį nuvarė Lš.
panuvarýti (dial.) tr. nuvaryti per kelis kartus: Tai Švenčiankon (į Švenčionėlius) katruos panuvãrė Str.
1 pavarýti Rtr, DŽ1, KŽ; SD275, R366,373,395, MŽ491,501,531, Q550, Sut, N, M, L
1. tr. NdŽ varant, genant priversti kiek paeiti ar pabėgėti, kiek paginti: Pavarau tolyn R146, MŽ193. Pastums, pavari̇̀s, i eis telyčia Klt. Aš dabar tus arklius noru pavarýti Klk. Pavãrai man arklį Dgp. Tepė mašiną arklinę i vaikai paleistuviai pavãrė arklį (užvažiavo ant žmogaus) Sdb. Iš odos, kanapių, raikštelių darydavo rapniką arkliu[i] pavarýt Srj. Ka tu nebėgsi, aš pavarýsiu, valioj, bareli, valioj (d.) Pb. Negalima pavest, reik pavaryt LTR(Nj).
^ Kad šuva pavarỹtų, kiškis bėgtųbi! LzŽ. Jei spiečius per rugius lekia – vyk, jei per rugieną – akmeniu pavaryk TŽIII383.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Aš arklius arčiau pasivarýsiu NdŽ. Gali pagręžt karves i pasvarýt arčiau Kzt. Nusilaužki rykštelę šėmiems jauteliams pasivaryti, naujam žuobreliui pasitaisyti (d.) J.Jabl.
ǁ paraginti greičiau eiti ar bėgti (ppr. arklį): Aš tada do labiau kumelę pavariau Dglš. Antanas pavarė arklį, staiga panorėjęs važiuoti bent netoli kito važiuotojo rš.
ǁ varant, raginant (arklį) pasukti: Jis pavarė kumelę menkai išvažinėta Švėtimų keliūte, kad tik nekliudytų sodžiaus M.Katil.
ǁ nuvyti, nuginti (į kokią vietą, ppr. netoli): Gyvuolius pavarýk į ganyklą J. Pavariaũ tą karvę da už to tilto Jrb. Tus arklius buvau netolie į tokius krūmelius pavãręs ten Lnk. Naktį arklius pavarom kur į pakelę, į avižų lauką, tie pripunta J.Ap.
| Staibį pakirto man, bet neįdaviau gyvolių pavaryti į dvarą (atimti) Šts.
| refl. tr.: Pasivarė melžiamąsias karves nuošalin, tūpė prie tešmens J.Balt.
ǁ varant, genant įveikti kokį atstumą: Kokį dešimt kilometrų pavaro žąsis par dieną Mšk.
ǁ kurį laiką varyti, ginti: Ilgai čia jas (žąsis) pavarýtum, kur čia dingtum su toms žąsims – iškriktų į laukus PnmŽ.
ǁ varant, genant priversti palįsti kur: Keturius arklius liuob sukinkys i po tuo stogu niekas negalėjo pavarýti tų arklių Ms. Nu tai jas (vištas) palesina tenai ir vėl pavãro po tuo papečiu Pin.
| prk.: Šitą triobą po dangčiu pavãrėm (apdengėme stogą) Šmn. Valstybės rūmas mūsų dar vos tik po stogu tepavarýtas Š.
ǁ Vlk galėti, įstengti varyti, ginti: Karvių nepavãro, sena jau Rod. Tai tau ir artojas, ir jaučio nepavãro NdŽ. Jaučias kaip eina, jo nepavarysi ir nepasuksi Vdn. Jeigu [arklys] prastas, nebepavãrom, priedą duodam ir mainom Grz. Arklys rambus, nepavãromas Dg. Važiuot[ų] žmogus, ale arklys nebepavãromas Ds. Arklius tik (vos) pavarýdavo, tik paeidavo [arkliai] – karvėm visa grūdo ir pieną parduodavo PnmR. Ir jie nusikraustė su kone visa kuo, kas pavežama ir pavaroma I.Simon.
^ Jautį ir be vadžios pavarysi, o drigantą nė gaute nesugausi S.Dauk.
2. tr. Pp prievarta kiek pavesti (ppr. suimtuosius): Pavarė čia už kapinių i tujau pradėjo šaudyti Lc.
ǁ refl. tr. prievarta išsivesti, išsivaryti: Pasivarýta tokia moteriška, surištos rankos PnmR. Pasivãrė rusas vieną sūnų Btg.
3. tr. nuvyti, nuginti, išginti: Šitos kiaulės šitas slyvas puola ėst, nemožna pavarýt Plvn. O aš kaip tas šuva, kol tris kartus su akmeniu nepavarysi, eisiu iš paskos K.Saj. Nepavarai̇̃ musių, tai pilna pirkia Klt. Su dūmais biškį pavarai̇̃ bites i pjauni lauka [korius] Mšk.
| prk.: Nėgių šįmet beveik nėra: žvejai sako, kad čia yra kaltas iš fabrikių išleistas vanduo, kursai nėgius visai pavarė prš. Toliau matyti, kaip įvairūs rašytojai iš savo krašto tarmių įneša į mūsų kalbą žodžių, kurie pavaro lig šiol vartotus svetimuosius Vd. Ka tą senatvę pavarỹtų kas Vgr. Perūne, kursai sunkią žiemą nu mūsų pavarei S.Dauk. Matai, smerties nepavarýsi, kad eik tu, aš palauksiu Ob. Mislis piktas pavaręs džiaugsis piktai nedaręs S.Dauk. Pavarýt tam nuoboduliu užsirūkau Žln. Todėl nuramdyk savo širdį ir pavaryk iš jos visą liūdnumą S.Dauk. Tą piktįjį (skausmus) pavãrė, aprimė, gana ramiai mirė Rsn.
^ Gaidys, kas tave pavarys KrvP(Pst).
ǁ Sn priversti, liepti pasitraukti šalin, nuvyti: Nemoki aust, ir pavãro nuog stovų Dv. Kunigas pavãrė nuog spaviednyčios Pls. [Šundaktaris] nei vieną uršiai nepavaro A1883,283. Būni žmogus kai žu griekus pavarýtas Rod. Jos (moterys) net pradeda gailėtis, kad vaikų ir berniokų negali pavaryti namo I.Simon. Tą bernuką pavãrė: – Eik namo! Drsk. Šeimininkę pavarýsma, nori nenori eik numie! Krt. Katras girtas, tuoj mergos pavãro, tuoj užkuria PnmR. Katruos piršlius pavãrė, o priėmė tik tuos, su katrais jau tarė Slm.
ǁ priversti palikti gyvenamąją vietą, išvaryti: Nuo vyro pavaryta CII823. Ans pavãrė nuo savęs piktą bobą J. Kad kokios iš namų dar pavarys rš. [Sūnus] beveik apsidžiaugė, kad jį tėvas pavarė į svietą LTR. Kas neateis, iš to bus ūkis atimtas, ir bus pavarytas nuo žemės V.Myk-Put.
| refl. tr.: Vaikai numirė, bobą pasvãrė ir liko našliu Pls.
ǁ atsikratyti, atstumti: Jei nenora (nemyli), neantsimesi, o jei nora, pavarýti (atsikratyti) negalia End.
| refl. tr.: Šitokį vaikiną po velnių pasivãrė Snt.
ǁ pašalinti (iš darbo ar mokyklos), atleisti: Kad vis tiek, kaip čia pavarýsi žmogų, tą metą išbūna ir nebvadina [pasilikti kitiems metams] Ms. O ans tiek liuob norės muni pavarýti nu to darbo Sd. Tura išmokti gerai dirbt, kad nepavarýtų [iš darbo] Nm. Mokinį pavarė (pašalino, atstatė) iš gimnazijos už visišką nepažangumą moksluose (moksle, mokslo dalykuose) ir bartiną (negirtiną, peiktiną, nedorą) elgesį VĮ. Laikė lig senatvei, o paskum pavãrė Krs. Reiks turbūt bernas pavarýt: nieko dirbt nemoka Mrj.
| refl. tr.: Pasivarýti tarną NdŽ.
4. tr. vairuojant kiek pavažiuoti (važiavimo priemonę): Man liepė pas kaimynę vežimą pavarýt PnmA. Pakrovė vienas roges. Tada pavarė arčiau kitas roges J.Balt. Smaliukonis, žodžio netardamas, pavaro atbulą mašiną ir įsuka į keliuką V.Bub. Ūkvedys kubikormo (kombinuoto pašaro) mašiną į šalį pavãro, ne lapė nelo[ja] Rdn.
| refl. tr.: Mašiną pasvãrė arčiau in pirkią Klt. Vagis pasivãro kur į girią mašiną i a ratus numauja, a stiklus išima i palieka Jrb.
ǁ refl. kiek pavažiuoti: Su tokiuo kuineliu greit nepasivarýsi – eina koja už kojos Ėr.
ǁ vairuojant pavažiuoti (važiavimo priemonę) po kuo: Tai po tuo liepu pavãrė mašiną, pastatė Kpč.
ǁ irkluojant, vairuojant pastūmėti (valtį, laivą): Valtį pavarýti nuo krašto NdŽ. Žmogus ištraukė iš dugno ant virvės parištą akmenį ir, smarkiai užgulęs irklus, pavarė valtį link Tiliaus rš. Vyresniasis … liepė pavaryti nu krašto laivą BsPII51.
ǁ refl. paplaukti kokį atstumą: O kad jau pradėjo plaukti ir gerą galą buvo pasivaręs, taip jaunasis šuo sako Žibučiui DS237.
5. tr. pastumti: Ją kad pavãrė – jy persivertė Drsk. Aš tave kap pavarýsiu, tai tu kojas in viršų uždirsi! Mrc. Atgalia ranka kap pavari̇̀s, tai žinosi – nelįsk Pv. Pavarai̇̃ [lopšį], ir vaikas pats toliau supasi Dg. Su koja pavãro kap seną grybą Dbč. Paima už to botkočio ir pavãro tą kepurę toliau Vlk. Šiaudais dengdavom [stogus], tokia lopeta yra, nu tai sulygini, pavarai̇̃, kad pažviliai būtų Kp. Kai užvažiavo traktorius pakrautas, tai da biškį [sniegą] žemyn pavãrė (suslėgė) Žl. Tatai tus pelenus pavarýsiu aš čia jau, užsikursiu ugnį Sd.
| Gavom triobas pavarýti į šalį, kai gelžkelį tiesė Trg.
| prk.: Ka jau pavãrė frontą iš kaimo, tai jau atsileidė Pbr.
| refl. tr., intr.: Kad pasvarau tokį berną nuog savę, tai net anas urduliais nueit Rod. An šliužės šliužinėja: viena koja pasvãro ir šliužinėja, kap kas ir an abiej [kojų] Pv. Praeinančių traukinių judomasis (= judamasis) krūvis gadina kelią – daro nebe tokį, koks jis turi būti – kelias pasivaro išilgai, arba sandūros kitėja Vr.
| prk.: Jie stumdos [fronte], pasivãro teip, paskui vėl atgalio Kp.
ǁ po apačia padėti, pastumti, pakišti: Tokios kaladės po pečium nepavarýsi Ėr. Metė žmogus tynęs, kūkelį pavarė pasvirnėn V.Krėv.
ǁ Smn mesti, sviesti: Kad pavãrė viedru, tai ir kojas pragurino Dg. Sugriebęs pilną saują akmenų jis pavarė juos pakalnėn V.Krėv. Simukas paėmė iš kišenio žvirblį ir pavãrė in viršų (ps.) Vrn.
ǁ Al pamėtėti: In lubas pavarýk, jy tik krykščia Dg.
ǁ išmesti lauk: Jei anas (diemedis) nezgadnas man, tai pavarýsiu, ir viskas Dg. Laiko [šiaudinius sodus], kol neapdulksta, neapšunta, tada pavãro Vlk.
6. tr. Lp paleisti mechanizmą, prisukti: Pavarýk laikrodį – sustos Sdb. Pavarýk laikrodį, kad nesustotų Rm.
ǁ NdŽ pasukti (laikrodžio) rodykles: Kas ma[n] laikrodį pavãrė: aš noriu po senu laiku gyvęt Jrb. Buvau pavaręs penkias minutes Ėr. Kiek tavo rodo – dvi? Reiks pavarýt i mūsų Mžš. Trim valandom pavarom į priekį laikrodžius rš.
7. tr. euf. pašalinti iš organizmo: Stenės stenės ligonis i pavarýs kokį rangą į lovą (išsituštins) Jdr.
^ Kad tu pavarýtai an devinto sienojo! Rod.
8. intr. imti smarkiai pūsti (apie vėją): Pavãro vėjas, atgalio kliūst vanduoj Drsk.
ǁ tr. gamtos stichijų jėga imti stumti, nešti; plukdyti: Audra ledus sulaužė ir pavarė prš. Pūstelėjęs nuo kranto vėjas tarsi šluota pavaro mažas bangeles B.Radz.
9. tr. paleisti, patižinti: Kad naktį nepašals, rytoj perdien sniegą pavari̇̀s Žl. Kap atšils, pavari̇̀s sniegą LzŽ. Kelias jau pavarýtas, sniego nėra, tik rytą anksti gali į girią važiuot Skr. Toks geras kelias buvo – tik užejo atlydys i pavãrė Vdk.
10. tr. Kpč su jėga įsmeigti, įkalti: Kaltą kūju pavarýti NdŽ. Pavãrė kylį ir pakėlė buto kertę Vvr. Reikia pavarýt dalgio koją Pgr.
ǁ NdŽ, Mrj, Pb, Dbč, Ds, Upn leisti įsmigti (ppr. rakščiai): Pavãrė pašiną po pačiu nagu! Lp. Pavãrė po gylauniu uknolį, kulzuoja arklys Drsk.
| refl. tr. Prl, Jnšk, Sdk: Tinsta pirštas, jau kai ką pasivarei [po nagu] Slm. Pasvariaũ pašiną raškydama agrastus Dglš. Pasvariau rakštį panagėn, baisi sopė Ktk.
ǁ sužeisti: Žiūrėk vaiko: siekia per briauną, krūtinukę pavari̇̀s Rdm. Su nagu pavariáu, nors tiek šatonuo padirbau, subraižiau Krš.
11. tr., intr. intensyviai ką padaryti: Anta mašinos [siūlę] pavarýk, susiūsi DrskŽ. Kojomi pavãro (suplėšo) [paklotę], pirštą skylėn inkišęs Drsk.
| Ar paprašyti, kad kas jo naudai per bažnyčias ar spaudą pavarytų akciją I.Šein. Mainus pavarykiav, mun tinka tavo karvė – mainykiav į jautį Lk. Byla buvo pavaryta (nusiųsta) į senatą, bet ir ten užtvirtino TS1903,11. Agurkam būsiu par daug pavãrius (įdėjusi) krienų Ant. Pavarýta (išlyginta) – garankščių man neyra Drsk. Kitąsyk man pavãro veidus (pamasažuoja) – balti Drsk.
| impers.: Man nuo darbo net rankas guzais pavãrė (sumušė dideles nuospaudas) Str. Broniai net akis pavarė (apie tinimą) Lp.
| Vidurį skaudėjo skaudėjo, o dar̃ pavãrė skausmą kojose Vrn.
ǁ imti intensyviai ką daryti: Eiliniai vyrai, ne dainininkai, atskirai susimetę pavaro sutartinę M.Katil.
ǁ refl. Knv staiga imtis ką daryti, mestis, griebtis: Jis iš tos bailos buvo pasvãręs in Piltskalnį bėgt – pats nežinoj[o] kur Vlk. Kap pasvarė šunelis bėgt, tai jis švirkšt ir atšaukė jį Vlk.
ǁ pagerinti augimą: Šilima vasarojų pavarė Ėr. Tam vienam paršui reik duot geriau ėst, reik pavarýt noc kiek Jrb.
| impers.: Anas dienas labai pavãrė rugius Rm. Tokia graži diena, rugius pavari̇̀s Mlt.
ǁ prk. pradėti (apie gyvenimo metus): Senysta – jau aštuntą dešimtį pavãrė Azr.
12. intr. piktai pasakyti, parėžti: Jis viską pavãrė į akis NdŽ. Aš pavaraũ jam visaip, kai tik perpykstu Snt. Kaip koks susirinkimas, aš jiem pavaraũ gerai Všn.
| refl. intr., tr.: Sakau, paveizdėk, – pasivarė Petrelė, – jei nenori, kad plaukus nurautau V.Krėv. Anas in tėvą tai tūlai pasvãro Vrnv.
| Toj boba pasvãrė piktai, an pirkios žulindo ir paskorė Pls. Boba diedą pasvãrė piktai Pls.
13. refl. užsispyrus ko siekti: Anta to pasvãrė, lindo [dirbti] milicijon DrskŽ. Jis kap pasvãrė, tai ir atėmė lauką Sn.
14. tr. NdŽ priversti, paliepti ką daryti, atlikti kokį darbą: Pavãrė mane saltyšius važiuot po saldotais Lp. Tėvai pavãrė mergiotę [tekėti], kad bagotas Lel. Jaunų neseka pavarýt ingi žemės ūkio darbą, miestan lekia Azr. Paskuo vėl mumis pavãrė į purmankas, vežti tatai darbininkus apkasų kasti Knt. Tujau pavarė, tų padvadų pilnas miestalis: į vežimus, į vežimus – ir išvežė [mobilizuotus kareivius] End. Vokiečiai pavãrė jį darban Pb. Aš toks žmogus esu, ne pati muni pavarýsi, ne kitas Trk. Traukà pri putbalo: tupa visi sutūpę [prie televizoriaus per transliaciją], i nepavarýk ko padirbti Krš. Vaikis – subinė[je] gali mietą laužti, o nepavãromas dirbti Krš. I muni pavãrė ekėti tų avižų, aš nuvažiuoju ekėti Trk. Eisiu kaimyną į stuiką pavarýti Pgr. Jau pavasario laikas buvo, kad Verpeikių vyrai buvo pavarýti valsčiaus reikalais malkų Sb. Kalbėdavo Geišė visai nebe taip, kaip kalbėdavo atėjęs kur nors pavarytų Vaižg. Kaži kumet vaitas liepė savo bernui pavaryti į dvarą dvyleka pjovėjų M.Valanč. Pavãrė į karą joti Sch14.
^ Nieks be makaro ingio nepavaro S.Dauk.
15. tr. Slk, Pkr padaryti dalį darbo: Gerai kūlimą pavãrėm, liko tik viena šalinė rugių Ml. Dabar anoj pusėj stogo pavarýta kiek Slm. Gerokai pavarytas didysis lietuvių kalbos žodynas J.Balč. Pavaráu normą, įvykdau planą i sėdu atsisėdęs Krš. Baiki barelį galu[i] laukelio, kad tu nebaigsi, aš pavarysiu LTR(Glv).
| Ka tie mokslai ilgi, dešimtims metų, reiktų greičiau pavarýti Krš. Jie lietuvišką literatūrą nepavaro tolyn nė par sprindį V.Kudir. A statybas pavaréi kiek į pryšakį, a nieko? Krš.
| refl. NdŽ, Vlk: Jau tris dienas pabudavoj[o], tai tos sienos ir pasivãrė Alv. Vėlai gulsma, anksti kelsma, su rugeliais pasvarýsma Slk. Nori pasivaryti su savo disertacija, dėl to nė vasarai neparvažiuosiu V.Myk-Put. Jis tik teiravosi, kiek mūsų pasivaryta matematikos moksluose J.Balč.
ǁ intr. smarkiai padirbėti: Porą dienų su trim dalgėm pavarai̇̃, tai nekas lieka Skdt. Pavarýk tik gerai, ir per dieną bus baigta su linais Ut.
| refl.: Reik pasiūti, švekšt švekšt pasivarái pati su mašinike Grd.
16. tr. prk. nuvarginti: Kur tu tiek daug važinėji, kad tavo arklys nuo kojų pavarýtas Lp.
| refl.: Vienas arklys pasivãro visą dieną eidamas Jnšk. Pasivãrius dribdavo ant griovio krašto ar kur pagubės[e] ir gulėdavo kaip negyva Skrb.
| Ir jau vakar buvo pasivãręs (girtas) Drsk.
ǁ atimti sveikatą, jėgas: Pavãrė jauną arklį Ėr. Misli[ji] vaikai nepavãro – pavãro ir vaikai Mlt.
| refl.: Mun nebreiks, ka teip į senatvę gatavai pasivariáu jau Ms.
17. tr. kiek pagaminti (degtinės): Iš cukro pavãrėm kelis rozus šnapso Drsk. Brangi [degtinė], pavãro da[r] iš rugienių kaip kur Krs. Samagono pavarýt reikia Č.
| refl. tr. NdŽ.
◊ klỹną (pãkalą) pavarýti varžantis, rungiantis sutrukdyti: Klimenskas jam čia klỹną pavãrė, būt paėmęs (vedęs) Skdt. Kai pastatys antrą malūną, tai tam branginykui pavarỹs pãkalą Rm.
1 papavarýti (dial.) tr. visus nuvaryti, nuginti: Kur anys papavãrė avis? Dv.
1 ×padvarýti (hibr.) tr. pasukti į priekį (laikrodžio) rodykles: Nu tai aš savąjį dziegorių padvariaũ Mlk.
1 parvarýti K, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ
1. tr. SPII53, Sut, MitII300, L, Grš, Žž, Vgr, Ul varant, genant priversti eiti namų link, parginti: Karves parvãrė namop pietų Btrm. Parvãro gyvį namo Dv. [Karvės] viena kitą parvãro ragais DrskŽ. Jaučius parvariaũ, gurban suvariau, velke ažušavau JT514. Su trūbais pradeda trūbyti, kada parvarýti, kada išvaryti LKT105(Lkv). Šventas Jurgi, ganyk, šventas Mikolai, parvarýk (meldžiamasi išleidžiant ganyti gyvulius) Krš. Kiškiai visi subėgs, ir su botagu parvarýsi namo (ps.) LKT364(Pv). Dabar anksti yra, neigi metas pekų parvaryti BB1Moz29,7.
| prk.: Ta meilė išbėgs teip kaip paukštis – švilpt, i nebė[ra], i nebiparvarýsi anos Trk.
^ Jautį ir be vadžių parvarysi, o drigantą nei gaute nesugausi S.Dauk.
| refl. tr., intr. NdŽ: Dar karves iš lauko parsivãrė, atsistoj[o] lovuko taisyt, kalt ir numirė Pv. Kurie gyvolius gano, parsivarýs numie par pokaitį Ms. Parsivarỹs piemuoj, tada reikia anas priimt Dv.
ǁ refl. tr. atvykstant ar įsigijus parsigabenti ką varantis, genantis: Parsivãrė žentas (užkurys) karvę ir avių Drsk. Kažkurį vakarą parsivarėme gražią juodmargę ir pririšome prie virtuvės M.Katil. Keli ponai nuvažiavo, parsivãrė jautį, tą jautį liepė vedum papjauti Als.
ǁ atvaryti, atginti: Ėmė avis iš žmonių, iš kažikur buvo parvãrę didliai daug Plt.
| refl. tr.: Parsivãrėm į prūdą [išputusią karvę] ir pagelbėjom PnmŽ.
ǁ Pns prievarta atvesti (ppr. suimtuosius): Parvãro atkeitę tus belaisvius Žr.
| refl. tr.: Anus sugavo, parsivãrė pry klebono Vdk.
ǁ priversti, išreikalauti, kad pareitų namo, grįžtų: Mama mum̃ visus šlapius parvãrė, čiut nelupė Mžš.
| refl. tr.: Nueinu, susiieškau, parsivaráu numie [girtą vyrą] Skdv. Vaikai eidavom iš žydo savo tėvų parsivarýt ir parsivarýdavom Krs. Kitą kartą mamos nabaštikė parsivãrė [mane] su žabaru iš nibrės, metus paskiau nejau Krš. Atalėkė i parsvãrė namo [vaikus] Klt.
ǁ priversti, kad grįžtų gyventi: Sodžiun su šakaliais neseka parvarýt [iš miesto] DrskŽ.
ǁ priversti, kad atvyktų gyventi: Nevietinė, parvarýta (parvesta į marčias) iš kito krašto Iš.
2. intr. greitai pareiti, parbėgti: Berniukas išsigandęs parvarė namo rš. Mes parvãrom nuo ežero su vėžiais Srj.
^ Parvarė kaip iš pirties LTR(Rs).
ǁ iš tolo ar sunkiai pareiti: Tu dabar iš Kybartų parvarei̇̃? Kbr. Parvariaũ per tais dulkes, privargau Šil. Ka pasiutusios buvo, tai dabar pėsčios turi parvarýt Slv.
| refl.: Ponas jau parsivãrė ant pietų Šts. Vos beparsivãrė ano kumelė iš Kretingos tuščiu vežimu Dr. Vakare čiut parsivarai̇̃ namo Tr.
ǁ refl. tr. parsivyti: Ten yr upeliukas toks, iš to pasikėlė žvakelė ir ana muni varės varės, lig pat numų parsivãrė Lpl.
3. refl. tr., intr. (ppr. lėtai, sunkiai) parvažiuoti, parsistumti: Per naktį dviračiu iš Kauno parsivarỹs KzR. Ar parsivarýsi lig vakaru[i] su vežimu namo? Ėr. Vakarais parsivarydavome vežimus nusiplūkę lyg žąsinai J.Balt. Jis buvo parsivãręs jų dviratį namo Krs.
4. tr. vairuojant pargabenti (ppr. įsigytą važiavimo priemonę): Mašiną parvãrė iš Kauno Jrb.
| refl. tr.: Gyrės mašinelę parsivarýsianti, visa ko prisipirksianti Krš. Pernai vaikai traktorėlį parsivãrė Vlk.
ǁ refl. tr. parsiplukdyti: Išėjau tolimon kelionėn parsivarytų savo valties iš tolimos sietuvos Š.
5. tr. pargabenti, parvežti ko daug ar sunkiai: Tris mašynas malkų ans parvãrė manie Prk. Parvãrė grūdų penkis vežimus Krok. Šįmet dobilų parvarýsit gerai Gs. Siuntė mane mergelę pasogėlio parvaryt LTR(Mrk). Ana kiek žmonių mašina parvãro Krok. Parvãrė gydytoją iš Skaudvilės su drigantais Grd. Tik vakar Gaudėšiui trobą į gyvenvietę parvãrė (neišardytą pervežė) Vkš.
| refl. tr.: Nueisim turgun ir parsivarýsim vežimą malkų Rm. Pernai niekaip negalėjau trobos parsivarýti Vkš.
ǁ sunkiai parnešti: Parvãrė tas vaikas didžiausią klėbį šakalių Vvr. Parvarýs ryto[j] tų morkų, galėsi ryti Trk. Tris kilus kmynų parvãrė Graž.
| refl. tr.: I vė[l] parsivarei knygų, kada tu jais perskaitysi!? KzR.
6. tr. gamtos stichijų jėga atnešti; atplukdyti: Saksinis vė[ja]s parvãro žuvį Klp.
ǁ atpūsti: Veizėk, antai kiek lytaus parvaro End.
7. tr. prk. atimti sveikatą, jėgas: Geriau prižiūrėk kumelę: muši kasdien, o ėst neduodi – tuojau parvarýsi Jrb.
| refl.: Ariant greit ant kójų parsivãro Skr. Kumelė jau visai parsivãrė, matyt, dvės Pgr. Vaikščio[ja] susisukęs – matyt, parsivãrė su mergoms Šll.
ǁ refl. nusigyventi, nuskursti: Jau ir Kazimieras parsivãrė Up.
◊ į kapùs parvarýti numarinti: Ne vieną be čėso kapuõs parvarýdavo BM25. Maslauskas ir pamislijo, kad gal ir iš tiesų parvarė kapuos savo kaimyną dėl grivinpalaikės BsPII299.
1 pérvaryti BŽ60, NdŽ, DŽ1, KŽ, pervarýti K, Rtr, KŽ, Jnš, Bsg, Mžš, Sb, Lkv; SD297, Q538, L, LL185
1. tr. varant, genant priversti pereiti, perbėgti, perskristi iš vienos vietos į kitą, nuginti: Banda turi sutilpti viename tvarte, vienoje ganykloje, ji turi būti lengvai pervaroma iš vienos vietos į kitą rš. Karaliūčia šaukia: pervarai žvėris LTR(Tvr). Párvariau bitis į kitą avilį Jrb.
| refl. tr.: Pérsivariau savo vištas į tvartuką Smln.
ǁ varant, genant priversti pereiti, perlipti, perbristi į kitą pusę: Parvaryk galvijus par upį, par tiltą J. Aš jas (žąsis) parvarysiu par griovį Lnkv. Rambų arklį pervarius per medinį tiltą galima išgydyt LTR(Mrs). Per kelią reikia pérvaryt [žaltį] su šluota [, tada negrįžta] Kb.
ǁ varant, genant priversti pereiti per ką ištisai: Gi tokie miškai buvo – per miškus reikėdavo pérvaryt [karves] Vp.
ǁ varant (žvėris), medžiojant pereiti ištisai: Rudenį ablavos (gaudynės) prasidėjo, vieną kvartalą pervãrė, kitą pervãrė, tai sumažino vilkų Sb.
2. tr. priversti (ppr. nusikaltusius) pereiti per ką, prievarta pervesti: Par šarangą (rikiuotę) i párvarė, gavo į kailį Krš. Greičiausia, kad jį nuteis penkis kartus pervaryti per pulko rikiuotę, ir jis gaus tiek lazdų, kad daugiau nebereiks nieko V.Myk-Put.
3. tr. pergabenti į kitą pusę, perkelti: Mumis pérvarė per tą Šventąją Upn.
ǁ pereiti, persigauti: Tas brolis, kuris frontą pérvaręs Antš.
ǁ irkluojant perplukdyti: Jau viena valtelė antai párvaryta par Nemuną Skr.
ǁ refl. tr. vairuojant persivežti (važiavimo priemonę): Bet aš pats persivariau mašiną brasta Šlč.
ǁ vežant pertraukti: Pasėjus kanapes ir jas apakenus, reikia akėčias pervaryt neapverstas, ba kanapės neapdygsta LTR(Auk).
4. tr. pernešti, pertempti iš vienos vietos į kitą: Nueikiat nu anos daržinės, ten lig tos akmenų krūvos párvarykiat lenciūgą Lk.
5. impers. tr. pučiant nustumti, nupūsti: Gal pérvaris debesis ir nelis Žrm.
ǁ tr., intr. pučiant persmelkti šalčiu, perpūsti: Koks bjaurus vė[ja]s – rods kiaurai párvaro Rdn.
6. tr. perkalti: Vinį pérvaryti NdŽ.
ǁ Snt persmeigti, perdurti (ppr. žalojant): Šmakšt, visą koją su šake párvarė Vvr. Vakar bulius kad mostelėjo galva, vos ragu pilvo nepervarė V.Bub. Pérvaryk šituo kuolu jos širdį VoL386. Kokia gėla, kol dantį adata párvaro (išgręžia) Krš.
| refl. tr., intr. Bgt, Smn: Peilį gavusi … ašmenimis kiaurai per vidurius persivarė A1884,274.
ǁ refl. tr. Jnšk giliai įsipjauti ar įsidrėksti, persirėžti: Kiurkt, visą ranką pársivariau su peiliu Vvr. Pársivariau [peiliu] pirštą, retys liko Gršl. Karvė lindo par torą ir spenį pársivarė Kv.
ǁ suplėšyti (drabužį): Vaikinas pusiau pervarė švarką rš.
| refl. tr.: Čirkšt, ir pársivarė marškinius Vvr.
7. tr. perleisti per ką keičiant kokybę: Viens du parvarýk par mašiną, i gatavas vaikui švarkelis Jnš. Parvãro linus par tą mašiną, parspaudo, išpurto Kri. Vienuokart pérvarysi girnom miežius, ir bus gerai Užp. Rugius pečiuj išdžiovena, pérvaro par girnas, kepa duoną LKT329(Mlt). Duroz kad pérvarytai per girnas Lp. Paskui kai pérvarė [miežius], paėmė, nusijojo [kruopas] Dg. Pervarę jį (bet kokį daiktą) per ugnį, karštį, gausime sądėlines dalis, nebepanašias į pirminį daiktą A1883,48. Par trūbus párvaro, iškliurkina pieną, niekai Krš. Numinį [drabužį] párvarai su kočėlais, ir gerai Grd. Išvirtus obuolius reikia pervaryti (pertrinti) per sietą rš. Pérvaryti per koštuvą NdŽ.
| prk.: Jis museit ne vieną cisterną degtienės par savo plaučius pervãrė Bsg. Numie paliko mašinikę, ka par technikinę (techninę apžiūrą) párvarytų Krš. Normantas nė vieno savo vaiko neišmokslino ir ponu nepadarė, vos vos tepervaręs juos per pradžios mokyklą Vaižg. Lygu párvarė par maldakningę, ir baigės mokslas Užv. Mano žemė per teismą pérvaryta (priteista) Drsk.
8. tr. NdŽ garinant ką daryti: Dukart pervãro samagoną, burbuliukai stikliuke stovi Kp.
| refl. tr. NdŽ: Gerai pérsivaro (distiliuojasi) Db.
9. tr. daug suvalgyti: Pilvas pragaras: per vasarą veiki veiki, per žiemą pérvarai Ad. Šitiek pérvaro mėsos! Dglš.
| Kiek aš pérvariau jau tų vaistų! Vlk.
ǁ daug sušerti: Kiek anys bulbų pérvarė meitėliui! Dglš.
ǁ per daug prišerti, peršerti: Ji neturi soties, ta karvė – párvaryta yra i nežino kiek ėst Jrb.
10. tr. visiems iš eilės paliepti ką padaryti, atlikti kokį darbą: Visų dar nepárvarė ganyti, antrą sykį muni varo Šv. Tokiu būdu kunigėlis per savo lekciją pervarė visus mokinius, kokius tik užmatė Žem.
ǁ paliepti pas visus apsilankyti: Parvãrė par visus daktarus Ps. Pérvaro senį per daktarus, praktikę daro DrskŽ.
11. tr., intr. smarkiai, sunkiai dirbant (ppr. ariant, akėjant) apdoroti kokį barą, ruožą: Čia mūsų tas kaimynas su plūgu, čia su tuo kultivatoriu párvarė – tiek pat bulbių buvo Akm. Dobilieną du kartus pérvarė su akėčiom Jnš.
ǁ tr. pakartotinai apvagoti: Būt pérvarę negerai išvarytas bulbas Lp.
ǁ tr. perkasti: Perkasą pervarau N. Griovį párvarė par tą pievą Škt.
12. tr. greit persiūti, nusiūti (siūlę ppr. siuvamąja mašina): Nemoku nei pasiūt, nei peltakio pérvaryt Kp. Peltakius pérvarai čianai va lig diržu[i] Kp.
13. tr. Krtn (ppr. daug ar greit) perskaityti: Laikraštėlį párvariau par valandą Tj. Mes vos pradėjome chemiją, verčiame puslapį po puslapio, o Romas per dvi savaites visą vadovėlį pervarė V.Bub. Iš visų čia išsiskiria vienas, už visus daugiausia pervaręs ir šitokių knygų slaptą sandėlį beturįs rš.
| Visas tas dainas párvarau misle (mintyse perdainuoju) Nmk.
ǁ greit pakalbėti: Kam lūpom, aš mintim galiu pérvaryt poterius Vlk.
| Kitas kunegas greitai párvaro (atlaiko) mišias, mūsasis patęsa Krš.
14. intr. per daug padaryti, peržengti ribas: Nuplinka [stogo] klostės veikiai – nepárvaryk, paleisk ražus žemiau Šts. Ne jau su tokiais savo darbais pats būsi par mierą parvãręs Grž.
15. pervarginti, atimti sveikatą, jėgas: Párvaryti arkliai nūsprogo Pj. Pérvarė arklį, ir [jis] paplyšo Dv. Iš kur tokį párvarytą arklį ėmei? Ll. Su arimu párvarė arklius Jnš.
| Aš visą laiką ejimuo nelabai tikus buvau, mat párvarytos kojos muno buvo Pln.
| Gavo tokią vyrų pérvarytą mergą Alk.
| refl. NdŽ: Parsivãro par dieną prie šieno Lg. Eina gaidys sparnus paleidęs: dvidešimt vištų, jisai pársivarė Jrb. Nepérsivaryk jau bedirbdamas Ds.
ǁ refl. nusigyventi, nuskursti: Anksčiau brolis da nieko sau gyveno, dabar visai parsivãrė Ll.
16. intr. prk. praleisti laiką gyvenant, nugyventi: O kiek tai dienų nužuvo be garbės Dievo, kurias be jokios intencijos rytą ir vakarą pervarei, be rokundo sumnenės – pamislyk brš.
17. refl. tr. prk. nusigalėti, įsiveikti: Čia jie ilgai stovėjo, ilgai grūmėsi, kol pérsivarė vienas kitą (apie dvi kariuomenes) Snt.
18. tr. auklėjant nugalėti, pašalinti (ydą): Reikia iš mažo neužleisti, tą ginčą (užsispyrimą) párvaryti Krš.
◊ per gálvą pérvaryti apgalvoti: Viską par gálvą párvariau: nu kur aš aną galėjau matyti! Krš.
per [sàvo] gérklę pérvaryti pragerti: Kiek jis par gérklę parvãrė – mūras dviejų aukštų būtų buvęs Mžš. Tas per keletą metų po motynos sparnu visą naudą parvarė per gerklę Žem. Ažpyksta pati ir sako: itas laidokas – per sã[vo] gérklę pérvarei ir plūgus, ir akėčias LKKXIII133(Grv).
per gróbus pérvaryti pravalgyti: Par gróbus párvaro viską, nėko netura Krš. ×
per šereñgę pérvaryti apšnekėti visus iš eilės: Sakau – tos bobos kai tik sueis krūvon, tai visą sodžių pérvaro per šereñgę Krok.
1 pievarýti (ž.)
1. refl. tr. daug prisirinkti: Teip yra pūkų pysivãriusi, ka[d] galia pygalvį pykišti Rsn.
2. refl. daug atsirasti: Pelenų pysivãros dideliai daug, kad su žagarais kūreni Dov.
3. tr. priversti: Tėvai pyvãro vaiką py mokslo Rsn.
1 pravarýti K, Rtr, KŽ; Q564, H, H218, R, R366,373, MŽ491,501, Sut, M, L, LL188, ŠT330
1. tr. NdŽ varant, genant priversti praeiti ar prabėgti pro šalį: Gyvuolį pro javus pravarýk J. Žąsų pulkus pravarydavo – turbūt iš visos apylinkės A.Mišk. Šuo pravãro žvėrį, tas žvėris tura tuo pačiu taku grįžti Yl.
| refl. tr. NdŽ: Te prasivãrė tą jaučioką Sb.
ǁ refl. varant, genant nutolti: Mes gerai prasvãrėm nuo girios [ganydami] Ml.
ǁ prk. nusukti (kalbą): Neatsakė, kalbą pravãrė pro šalį Krš.
2. tr. NdŽ varant, genant priversti pereiti ar perbėgti pro ką kiaurai ar per ką: Dėl karvių užtaiso pravãromą vietą Rz. Kai pavasarį pirmą kartą laukan išvaro galvijus, tai kai kurios bobos pakloja ant žemės kvartūką ir per jį pravaro visus gyvulius LTR(Ant).
ǁ priversti (ppr. suimtuosius) pereiti ar perbėgti pro ką kiaurai; prievarta pervesti: Risčia pro šaltą dušą pravarė – ne visi ir sušlapti suspėjo B.Sruog.
ǁ priversti, liepti pereiti ar perbėgti kuo: Už jokius pinigus manęs nebebūtų pravarę tąja gatve pro juoduojančią duobę M.Katil.
×3. tr. nuvyti, nuginti, išginti, pavaryti: Užeis gyvulys an kiemo, – tai aš gražiai pravaraũ Pv. Pravãrai karvę, mož telyčia atsigers Grv. Vis lygu mušu pagaliu ir nepravaraũ [šuns] Žrm. Pravarai̇̃ [gegutę], tai te pabėga Rod. Diedo duktė pravãrė tas varnas Zt. Ka tik varna kur lakstytum, tai ana (kalakutė) šoksta aukštyn nuo žemės, kad pravarýt[ų] nuo vaikų Pbr. Vištos pravãrė kiaulę Dv. Labai retai tikt žinoma, su kuom geriaus tus gnūsus pravaryti galima yra Kel1881,93.
ǁ priversti, liepti pasitraukti šalin: Anas von poną pravãrė Ker. Pravãrė jį, nedavė kast [piliakalnio] Dbč. Vakar vaikščiojo užurašų su merga, o kunigas ėmė ir pravarė V.Krėv.
| prk.: Pravãrė mus lietus [nuo darbo] Dv. Ši šviesybė negal kitaip kaip tamsybę pravaryti Ns1832,6. [Kristaus] meilės šviesumas … grieką pravaro tamsos Mž266. Piktą dieną reikia su piktžole pravaryt TŽV626. Aš nueimi, kaip šešėlis pravaromas yra BbPs109,23.
^ Lobis draugus daro, neturtas pravaro PPr297.
×4. tr. Q610, NdŽ priversti išvykti iš gyvenamosios vietos, išvaryti: Savą žmoną pravãrė, su kita boba gyvena Aps. Už žemės pravaryti N. Až itai jį tep ir pravãrė nuog sa[vo] žemės Lz. Herodas jį derg, peik tiktai bijodamasi, jeib jį tasai bernelis užaugęs iš karalystos nepravarytų BPI110. Daugia pikta anys daro žemėje ir pravarė žmones Izrael[io] BB1Mak1,56. Naujais liežuviais kalbės, žalčius pravarys VlnE73–74. Išklausyk dūsaujimus nevertai pravarytųjų KlM628.
| prk.: Kodėl bent tu nesmutnyjies, kad Kristų iš tavo širdies pameti ir pravarai brš.
| refl. tr.: Anas buvo ją (žmoną) prasvãręs i vė[l] atsivežė Švnč. Buvo ištekėjus, ale prasvãrė Vlk.
ǁ išvaryti kur: Tas primušė [žmoną] ir pravãrė pas tėvus Arm. Ir aš egipčiakus tarp pagonių iškraikau, ir žemėsna pravarau BBEz30,26.
^ Kaip pravarýsi Dievą medin, tai nerasi tu jo Pls.
ǁ NdŽ pašalinti (iš darbo), atleisti: Ponas nenorėj jo pravarýtie, ėmė ponia ir pravãrė LzŽ. Buvo pirminyku, ale pravãrė Dbč. Ponas ižpyko ir pravãrė [tarną] Zt.
| refl. tr.: Ponas prasvãrė berną LzŽ.
| Aš netikęs svotas, tai prasvãrė mane Pls.
5. tr. prastumti (per vidurį): Taip pravaro [skudurėlį] kelis kartus per šautuvo vamzdį sp.
ǁ valgant nustumti: Pravãraite (užgerkite valgydami) Ad.
6. tr. perleisti keičiant kokybę: Jis (generatorius) maitins kitą generatorių, pravarydamas išlyginamąją srovę, kuri antrąjį generatorių gali išmagnetinti ir sugadinti rš.
ǁ refl. imti cirkuliuoti: Prasvãro kraujas Švnč.
7. tr. NdŽ kiek pagaminti garinant (ppr. degtinės).
| refl. tr. NdŽ: Mes tiktai sau prasivarom, pardavinėt nepardavinėjam Srv. Prasivarysim šnabės atlaidam Ėr.
8. tr. pučiant nustumti, išsklaidyti (apie vėją), prapūsti: Šitą [debesį] pravari̇̀s ir kitą atvaris Nmč. Padabok ant oro ir vėjų, kaip gražų ir čystų padaro jie dangų, pravaro jie debesis brš. Šiaurys pravaro lytų CII149. Kaip pravaromas est dūmas, taip pravaryk anus (piktuosius) Mž287.
9. impers. tr. kiek nuleisti, ištirpdyti: Pravãrė sniegą, jau prapleikelės Klt. Do prieš Velykas buvo pravarýta sniego, i išginė aveles Klt. Kad papus ilgiau vasaris vėjas, tai sniegą greit pravari̇̀s, greit kai nebūta Prng.
×10. tr. pašalinti iš organizmo: Visokias dulkes pravãro arielka, reikia biškį išgert Klt.
| prk.: Ir veliną iš žmonių pravarė BPII65.
×11. tr. prk. pašalinti (ppr. blogą) būklę ar būseną: Kokią bėdą pravarýti KI14. Eit sausainių suvalgyt, tai pravarýsiu riebulus Pv. Valgykite, badą pravarýsite Žln. Alkį pravãrėt, ką buvo Pst. Prašos valgyt, sako, nor noras pravarýt, nor du rozu atsikąst Vlk. Rūpesčius, miegą pravarýti KII305. Koja ažjuodavo, stora paliko, o savaitė pusantros – ir pravãrė [skausmą] Dgp. Česnakas dvylika kvarabų pravãro Ad. Vardana Jėzaus yra pravaromos ligos nuog žmonių BPI136. Vieną kartą karalius, būdamas liūdnas, o norėdamas tą liūdnumą pravaryti, padarė balių tikėdamas nusilinksminti BsPIII22.
^ Atsarga gėdos nedaro, bet vargą pravaro TŽV624.
| refl. tr.: Kap ko rūgštaus prisvalgau, mani rėmuoj ėda, o nežinau, kap jį prasvarýt Kpč.
12. tr. smarkiai, sunkiai dirbant ką padaryti, atlikti (ppr. iškasti, išarti, nupjauti): Čionai kai melioravo, tai tą kalnelį, kaip pravãrė griovius, tai plytom išmūryta Kp. Pravãrė vagas, tai pribėgo [v]andenio Dglš.
| Didžiasai maišas kad pravarýtas (pragraužtas) žvynių Slm.
ǁ refl. tr. praverti, pradaryti: Vartus prasivarýs i giedos Rsn.
ǁ intensyviai, greit ką atlikti: Čia Druskinykuosa greičiau pravãro mišią Drsk. Jauni [kunigai] mišias greičiau pravãro, seni krapštos krapštos Krš.
13. intr. smarkiai praskrieti, pralėkti (pro šalį): Čirškė tos kulkos, pro karklynus pravãrė Sdr.
| Visi pravãrė pro šalį (šaudami nepataikė) rš.
14. tr. prk. pralenkti: Verpime manęs niekas nepravarýdavo Rs. Mes ir senus pravãrom su šnekom Gs.
| refl. tr.: Bėgdavo į kitą galą kirst [rugių], katras katrą jau prasivarys Grš.
15. refl. prk. prasimušti, iškilti: Sako, jis tę mieste į didelius viršininkus prasivãrė Rs.
ǁ prasigyventi, praturtėti: Jis smarkiai prasivãrė – i namą pasistatė, i mašiną nusipirko Rs.
16. tr. prk. išleisti, iššvaistyti (turtą): Pinigus pravãro in visas šalis Vrn. Visus šimtus pravariáu, o karvės nebnupirkau Lk. Jėgu ligoninėj pagulėjai, būdavo, tai namus pravãro Slm. Jis kėlė pokylius ir turtus pravarė nedarydamas nėkuomet rokundos A1885,82.
| Žentas pravãrė arelka visa ką Dglš.
ǁ pragerti: Po šimtą par savaitę pravãro – gėrimas begalinis Rdn. Juozas paskutinę skrybėlę pravãrė Šk. Kiek uždirbo, tiek pravãrė Lkv. Priekin algą pravãrė Dglš. Pragers jis Jadvygos dvarą, kaip jo tėvelis Giružių valaką pravãrė rš.
◊ per (pro) gérklę (gómurį) pravarýti geriant iššvaistyti: Dvarus, ūkes par ger̃klę liuob pravarýs Krš. Jonas turtelį greit par gérklę pravãrė Tr. Kad nebūtų tau ūkį atėmę, pro gerklę jį vis tiek būtum pravaręs I.Simon. Anas viską pro gómurį pravãro LKKXIII134(Grv).
pro ausi̇̀s pravarýti nekreipti dėmesio: Jaunam vargai nieko vieto[je], pro ausi̇̀s pravãro Krš.
séilę pravarýti kiek patenkinti norą: Duok ir man nor galvelę – seilę pravaryt! LMD(Žrm).
1 privarýti Rtr, DŽ, LzŽ; SD1147, Q649, Sut, S.Dauk.
1. tr. NdŽ varant, genant priversti prieiti ar pribėgti prie ko nors: Gyvuolius privarýk prie pulko gyvuolių J. Stovi žirgai sukinkyta, prie gonkelių privarýta (d.) Ign. O dabar privarýk [sočią] karvę prie dilgynės! Bsg.
| Man padėjo to jau mergina žąsis privarýt, sugaudyt, per tvorą sumest Pns.
privãromai adv.: Ganyklos netol numų: privãromai Šts.
ǁ NdŽ daug atvaryti, atginti: Manęs nepjaus diedulis, aš jam arklių privarysiu! (sako vilkas) DvP60. Aš tam gudui daugel gero padariau – pilną tvartą pilkų avių privariau LTR(Jnk).
| refl. tr.: Iš kur prisivarei pilną užtvarą svetimų avių? I.Simon.
| Katinų pilną kiemą prisivãrę i laiko Krš.
ǁ daugelį (ppr. suimtųjų) prievarta atvesti, atgabenti: Išveš juos [iš lagerio], an rytojo pilna vėl, privãro LKKXXIX184(Lz). Apskrity baisus plotas pamiškėj aptvertas ir belaisvių privarytas rš. Privãrė mašiną pilną [žmonių] ir vežė Srj. Vieną naktį privarė pilną tą kamerą stačių vyrų rš.
ǁ liepti daugeliui, paraginti sueiti, subėgti, sulipti: Ten labai daug žmonių buvo privarýta [per bombardavimą] – sklepai gilūs Mrj.
ǁ daugelį (ppr. prievarta) apgyvendinti: Ubagynų Lietuvo[je] daug – privarýta senių šimtai Bb.
| Privarytas (įdarbinta) durnių pilnas butas (kolūkio kontora) Jdr.
2. tr. vairuojant priartinti (važiavimo priemonę): Jam neišeis privarýt atapakalią mašiną Slm. Mašiną privari̇̀s: viena mašinon, kita nuo zveno, i iškulsme Klt. Sukriokia sunkvežimio motoras. Vairuotojas privaro atbulą mašiną, trinkteli kabinos durelėm V.Bub.
ǁ refl. sunkiai, lėtai privažiuoti: Šiaip teip prisvariaũ lig ūlyčios, užejau pas kavolį [vežimo pataisyti] Lel.
ǁ vairuojant daug privežti (važiavimo priemonių): Per šienapjūtę mašinų privarýta būdavo pilnas kiemas Slm.
ǁ refl. tr. prisivežti, prisigabenti: Ale kad Petras malkų prisivãręs Bt.
ǁ valdant priplukdyti (laivą, sielius ir pan.), priirti: Tada privarė eldijas kraštop, apleido vis o nuejo paskui jį Ch1Luk5,11. Ir regėjo, jog labai vargo, kad (eldiją) privarytų (vėjas nes buvo prieš juos) Ch1Mr6,48.
| refl. tr.: Prisivarýdavo tą sielį prie kranto, šokdavo nuo sieliaus i su artuoliu stabdydavo Vl.
ǁ refl. priplaukti: Led ne led prisi̇̀variau pri pašalio, kitaip būčiu nuskendęs Vkš.
3. intr. NdŽ smarkiai, sunkiai dirbant (ppr. ariant) priartėti prie ko nors: Jonas privarė iki varsnos vidurio, sustabdė arklius, mostelėjo man J.Balt.
| refl.: Artojai, prisivarę ligi papievio, stabdė jaučius ir iš lėto slinko artyn V.Myk-Put.
ǁ tr. NdŽ padaryti kokį darbą, atlikti ką iki tam tikro laipsnio, ribos: Jablonskis buvo sumanęs dalį savo straipsnių vienoj vietoj išleisti ir buvo pradėjęs juos redaguoti, bet to darbo ligi galo nebeprivarė J.Balč. Aš pats, neišgalintis jokio paveikslėlio privaryti iki galo, aikčiojau prie jo drobių rš.
| refl.: Su dideliu vargu prisivaręs ligi ketvirtos klasės, bijojo pasilikti antriesiems metams rš.
ǁ tr. prk. artėti prie pabaigos, baigtis (apie laiką, žmogaus amžių): Kad bus pabangosp metai privaryti, Viešpats kalba: svieto ateisiu sūdyti SGII37.
| refl.: Metai jau ma[n] prisivãrė (apie senatvę) Btg.
4. tr. daug prinešti: Radau tavo žolės privarýta Aln.
| refl. tr.: Prisivãręs buvau šaknų kresčiams Pj.
5. tr. Sug, Grv daug ko įkalti, sukalti: Geležinių cviekų lenton privarýta – ir grebeniai Dv. Puodo šukių privãro paduosna, kad nesliduotų Kpč. Sienosa privarýta kuolelių ir matoja siūlus Aps. Kuolų privãro žemėsna, kartis deda, išpina žagarais – ir tvora Gdr. Žardas – prigrąžyta stulpuos skylių, privarýta baslių, uždėta kartys Aln. Dantų privarýta akėčion medinių Aps. Su šakaliais pribadyta, privarýta (kopūstų daigai apsmaigstyti), – varnos gi šaknis nutraukia Sb.
| Radom ąžuolan kulpkų privarýta Kp.
ǁ įkalti: Privãrai man vinį sienon Švnč.
ǁ kalant pritvirtinti: Labai stiprai privarýta Ėr. Privarýk stalui koją, kad neklibėt Rod.
ǁ plakant, galandant išmušti (ašmenis), atšipinti: Plumpų privãro į dalgį nemokėdamas kalt Jrb. Aš nemoku dalgės tint, dalgėn klapučių privaraũ Kpč.
ǁ priplūkti prie ko: O tas velnias kaip kūle duoda, tai privãro [šiaudus] prie žemės Sb.
ǁ prilenkti, prispausti: Tas lankas prieg dalgės tep pat privaro in pėdą Vlk.
ǁ leisti įsmigti (rakštims), subadyti: Ka buvo privarýta stiklų visa burna! Trk.
| refl. tr.: Išmesk, gali rankas prisivarýt Sdb.
6. tr. daug ko prikrauti, pridėti, prikimšti; sustumti: Tarpus privarýti akmenų NdŽ. Privãrom kertę bulbių i sau, i paršeliuo Sd. Geležų pririnko, matei, kiek privarýta Aln. Paršai iškepti, tų kopūstų privarýta (prikimšta) Grš. Paema kai kokį daiktą, tai privãro [vaikas] burnelę Skp. Prie to tilto krūva žemių privarýta Jrb. Iškasė kanalą, privãrė baisiausius kupstus žemės Pžrl. Daug žemių privarýta – kurmių kupstas Arm. Pečiukan kad privãrė malkų! Mžš. Pilna skrynia privarýta perkelių, paklodžių Mžš. Tų knygų privarýta visur Kbr. Privarýdavo sėmenų ne vieną baidoką, išveždavo paskui PnmŽ. Privãrėm pilną šalinę šiaudų Krok. Daržinę pilną šieno privãrė Mžš. Pati viena privariaũ prėslą pašaro Šil. Šitiek prikliustinau miltų, bulbių šitiek privariaũ – da apgirdysi tą teliuką Mžš. Kubilas pilnas taukų privarýtas Grd.
| Privãro (prikabina) pirtelę pilną mėsos [rūkant], tų taukų privarva – nė išmazgot Mžš.
| prk.: Privarýsiu jumiem galvon visokių rūpesčių Drsk. Kiek kvailystų į galvas žmonims balšavikų buvo privarýta Rdn. Par tiek metų buvom baimės privarýti Krš.
| refl. tr.: Voverės prisivãro tų riešutų žiemai – visas maistas PnmŽ. Tos morkos ilgos buvo, gražios, maišus prisivãrėm KzR. Tai aš obuolių ažantin prisiėmiau, prisvariau Gdr. Prisvãro šieno ir turi kuoj šert Drsk.
ǁ pripilti: Kubilas baisiausias, privãro vandens ir prauskis Graž. Privãrė pilną bliūdą, ir išvalgyk kad nori! Al.
ǁ pripumpuoti: Maniežas yra, tai arkliai užkabina ir privãro vandenio Iš. Pusantro bitono vandenio privãro, baisus spaudimas Č.
ǁ priberti: Į tą šulinį tokio smėlio privaryta i kaip jį išsemti Žgč. Ale, vaike, ka tu to cukraus tiek privarei̇̃, ka negali̇̀ nė gert Jrb.
| refl. tr.: Smėlio galvon vaikas prisvãro, nemožna iššukuot Klt. Prisivarỹs to pikio, tai nė neišvalysi Jrb.
ǁ leisti prisivelti, priskresti: Su rasa priėdė, su žemėm, knygas privãrė žemių ir padvėsė [karvė] Žl.
| refl. tr.: Sode prisvãro panagėsen žemės Švnč. Dantukai mašinos prisivãrė žolės, i netraukia Jrb. Petras pilnas kelnes akuotų prisivãrė Krn.
ǁ daug suleisti (injekcijų): Jau užpakalį privãrė tų vaistų, negali nė pasivartyt Jrb. Čia privarýta vaistų be galo Šmn.
ǁ Upt intensyviai dirbant, ką darant pripildyti; daug padaryti: Šešias špūles pakulų [per dieną] privarýsu (priverpsiu) liuob Krš. Tai kiek aš privariaũ dainų! Plv. Giesmių pilnas juosteles privãrė Dg.
| refl. tr.: Kiek čia cibulių prisivãriusi (prisisodinusi) Krš. Anos apie penkis puslapius prisivãrė (prisirašė) Lkš. Plepu, daug žinių iš munęs prysivarýsi Grd.
7. tr. gamtos stichijų jėga prinešti, pristumti prie ko: Audra mus privarė prie tos salos, iš kurios dar niekas neištrūko gyvas J.Balč.
ǁ NdŽ impers. pripūsti (apie vėją): Per langus privaro Lp.
ǁ pučiant prinešti, pripustyti: Privãrė vėjas sniego, durų neseka atdaryt Žln. Vėjas privãrė pilnas akis dulkių, kol parvažiavom Jnšk. Kap buvo tokia pusnis (pūga), sniego privãrė visur Ktv.
| impers.: Kalnas didžiausias – sniego kad privãrė Všn. Privari̇̀s tau skarmalus dulkių Slm.
| Man į akis vis dūmus [krosnis] leidžia ir visą seklyčią dūmų kunkulais privaro J.Sav.
ǁ impers. daug prisnigti: Snigo snigo po kruopytę ir privãrė Žl. Jeigu neprivari̇̀s sniego, tai nueisiu Skp. Tiek sniego privarýta – pavasarį skandys Jurbarką Jrb. Per naktį tiek sniego privarė – visi laukai balti baltutėliai J.Avyž.
ǁ impers. sningant, lyjant pripildyti: Dabar kai lyja lyja, tai baigia privarýt [šulinį] ant ritinį Kpr. Užeis toks droblius, sniegas, privari̇̀s [bulvių] duobėn [v]andenio Klt. Oho, privãrė lietaus! Skp. O gal par skliautus [lietaus] privaro? Mžš.
8. tr. NdŽ daug privalgyti, prigerti: Anos privãro meisos, bulbių Trk.
| refl. tr., intr.: Prisivariáu tos košės – kantina Žr. Tiek prisivãrėm, kad nebgalim pareit Adm. Prisivãrė iki rumbo kaip žąsinas Snt. Valgysiam su duona, ale teip lig kaklo prisivarýsiam Nt.
ǁ valgant daug nuryti: Privãrė stačių kąsnių Tr. Stačių kąsnių privarė, raugėja Ds.
ǁ daug prilesti: Prilesa žąsiukai, lig pažiaunei privãro, kaip ir antras kaklas pasidirba Svn.
9. šalinant iš organizmo priteršti: Pasiutęs gi šuva, pilną pastalę privãrė Jnšk. Privãrė, gyvatė, lovą! Drsk. Mauk greičiau, ka neprivãro (neprivarytų) kelnių Ps. Privãro škurlius [vaikas], plauk i plauk Krš. Šilnu šilnu, jau vaikas skreitą privãrė Krš. Lig vakaro pusę viedro privariáu (privėmiau) Žr.
^ Bėgau kaip kelnes privaręs Kln. Kas gerą padarė? – Visi. – Kas kamarą privarė? – Nėra tokio LTR(Grk).
| refl. tr., intr.: Ana prisvãrė po savim Dv. Prisivãręs kelneles i slankinėji, begėdi Akm.
10. tr. NdŽ (ppr. spaudžiant, sunkiant) prigaminti: Pūdą sėmenų išmušdavom, tai privãro to aliejaus Alz. Privãrė mašinėle sunkos, darysim vyną Pv.
| refl. tr.: Prisivarai̇̃ aliejaus, užėjo tau gavėnia, o kuo tu – tiktai aliejum ginies Č.
ǁ garinant, virinant prigaminti (dervos, degtinės): Aštuonių viedrų butelį privãrom [arielkos] Slm. Kap kada ir godniai privãro arielkos LzŽ. Dar Balčius neprivãrė smalos Lp.
| Ka privarýsiu (prikepsiu) blynų! Plv.
| refl. tr. NdŽ: Cukraukos (degtinės iš cukraus) prisvãro ir geria Rod. Šito samagono bidonai, kad taũ velniai, prisvarýta! Kp.
ǁ prk. padaryti, kad gausiai atsirastų: Ožkelė kap bematant privaro krūvą pinigų LTR(Brt).
ǁ prk. parūpinti, įtaisyti (daug vaikų): Pirmas [vaikas] sunku įtaisyti, paskiau privãro Krš.
| refl. tr.: Vaikų prisivãręs a pragyvensi iš algelės? Krš. Su trim bobom vaikų prisivãrė Kbr. Prisivarýti vaikų ne štuka, ale reik ir į žmonis išauginti Rdn.
11. tr. prk. pagausinti (rūgšties, šilumos ir pan.): Užpylei vandenio, tai privãro šilumos – net skūra dega Vb. Geriau už jį niekas nemokėjo šilumos privaryti ir garo paduoti rš. Kaip daug rūgšties – greičiau ją numušt, negu privarýt Upn.
ǁ NdŽ padidinti, pakelti (kainą): Iki tūkstančio privãro cienią, kainą DrskŽ. Privãrė apsiavimus kokiom kainom – kas gali pirkt Brb.
12. tr. daug uždirbti, gauti pelno: Ar pernai kromu[i] neprivãrėm pinigų? Lp.
ǁ refl. tr. daug sukaupti: Banko[je] pinigų prisivãrę turėjo, šilkais apsirėdę Snt. Pulna, plėša, vaga, nora skubinai turto prisivarýti Krš. Piningų prisivãrę pilnas kerčias, nesušnekami žmonys Krš. Pinigų prisvãręs svietas turi Drsk.
13. tr. DŽ, NdŽ, Ll, Vvr, Tr, Kb prinokinti: Saulė greitai rugius privãrė, dėl to ir grūdas mažas Skdv. Tos šilimos greit privari̇̀s rugius Ėr. Saulės kaitra visas žoles ankstesniai privarydavo I. Saulutė greičiau rugius prie duonos privãro Grnk.
| impers.: Grūdai bus nedideli, kad anksti avižas privãrė Grš. Kaitros, privãrė miežius kartu su rugiais Krš. Kai tokia pagada, tai privari̇̀s greitai [rugius] LKT223(Jon). Privari̇̀s, bro, ir vasarojų greit Ktk. Vasarojas taipjau beveik visas privarytas, bet miežiai štai nė per dalgį I.Simon.
ǁ daug užauginti: Tas lietus privari̇̀s grybų DrskŽ.
14. tr. daug pripasakoti, prikalbėti: Privãrė tų gandų [po karo], baisu Grd. Maišas juokų jos privarýta GrvT94. Kitąsyk tai tų baikų visokių privarýdavom Slv. Privarýti daug gali̇̀ an tų vagių Vn.
ǁ refl. tr. prisiklausyti (kalbų): Ta dabar jau prisivaréi visokių tų naujynų Žeml.
15. tr. liepti, raginti (ką veikti, daryti): Aš vis privaraũ bernus ir bernaičius in darbą Vrn.
ǁ NdŽ įstengti priversti (ką veikti, daryti): Ką prie darbo privarýti KBI55. Jei jis būt privarýta prie darbo, tai būt daręs Lp. Sunku jauną ing darbą privarýt DrskŽ. Pri žemės sunkiai jauną privarýsi, neprivãromi, netikėkiatės Rdn. Tai neprivarantỹs (neprivaromas) in darbą Mrj. Vyrus nėr kaip privarýti [prie darbo], kol prisibaus Šll. Sunkiai privarýsi trobą tvarkyti vyrukus Krš. Tėvas norėjo pamokyti sūnų siūti, bet niekaip negalėjo privaryti jo prie darbo J.Balč. Prie knygos privarýt negali̇̀ Gl. Neprivãrė nė vieno į kunigus eiti KlvrŽ. Ne policija neprivarė pačios pri vyro eiti Šts. Kol aš aną privariáu pri metrikacijos! Krš. Mane jie privãrė pusryčių, o aš – nė į burną Smln. Nepasisotina vaikai žeisti (žaisti), tik pilvas privãro [bėgti namo pavalgyti] Rdn.
| Gyvenimas privarýs – dirbs Rdn. Gyvenimas privãrė – geriam kaime Jd.
^ Prie gero su pagaliu neprivarýsi Jnš.
ǁ iš anksto paliepti daugeliui (ppr. atėjus, atvykus) atlikti kokį darbą: Bobų pulkas privarýta: ravi, net dulka! Mžš.
16. tr. prk. sukelti kokią (ppr. blogą) būklę, būseną, įvaryti: Pagada ne teip badą privarýtų, kaip lietus privari̇̀s Žl. Toks lietus badą privari̇̀s Žl. Mum buvo privarýta drausmės tai ojojoi, oi pernešėm daug Slm. Baimės yr privarýta senelė, ka bijo i prasižioti Krš. Visi buvo pilni baimės privarýti Krš. Tiek visokių ligų privãrė Užv. Tie atomai vėžių privãro, kiek išmiršta žmonių! Krš.
ǁ refl. tr. susilaukti kokios (ppr. blogos) būklės ar būsenos; prisišaukti: Išaušęs būsi, ir bėdą prisivarysi Trs. Negerk, paskui ligą prisivarýsi Prn. Vyrai ligų prisvãro per kvailumus, per stiklą Drsk. Kad neválgai, prisivarýsi sukatas Žž. Neverpsiu daugiau, dar ligą prisivarýsiu Rmš.
ǁ padaryti taip, kad kas ligi ko prisigyventų: Privarỹs žmones prie bado Lnkv. Privãrė prie labėtos B, N. Ir privãrė jaunesniąjį lig ubagystei BM211. Spriegis privaro arklį pri sprogsenos, o gruodis – ne Šts. Tol neatiduoda [skolos], kol pri galo neprivarái Trš. Tokie čėsai žmones prie striukės privarỹs Jnšk. Privarýti iki (prie) ašarų NdŽ. Bešaukdamas privarė klausytojus pri ašarų M.Valanč. O tasai gerumas Grėtę kartais iki ašarų privarydavo I.Simon. Lig čypimo [dantys] žmogų privãro Krš. Jug liga žmogų taip privãro, ka nebnora gyventi, lauka smerčio Krš. Jis dar ne vieną rišėją (kertant rugius) iki devinto prakaito privarytų J.Avyž. Gali prie to privarýt, kad keleivinė gali neit Dkk.
| refl. N: Jie lig tol prisivãrė, kad nė duonos šmotelio nebeturi Ps. Tai reik taip prisivarýt, kad reik eit, ir neturi kuo apsiaut Snt. Matai, prisivãrėm pri to, ka ėsti trūkstam Krš. Prisivãrė pri badų ruskis ir pasiduos vokyčiuo Šts. Teip esu pry miego prisivariusi Šts. Gal neprisivarýsma lig supykimo Kp. Prisivãrė lig paskutiniosios – kiek girtų! Rdn.
17. privarginti: Teip privãro, ka šokimas nerūpi Krč. Tas vaikas ir kojas privari̇̀s iš paskos bebėgdamas Slm. Kad privãro, tai lig pénties – vis lėk ir lėk Slm. Kojas tik privariaũ [uogaudama], pernakt nebeužmigau Antš. Važinėji teip ilgai ir arklį privarei̇̃ Srv. Arklius privãrė, patys privargo [miške] – tiek to gero Krš.
ǁ refl. NdŽ privargti: Esu baisiai prisivãręs po tos kelionės Vkš. Pjauni pjauni, tada reikia džiovint [šieną], tada tai prisivarai̇̃ Kpr. Su darbais teip prisivarýdavo, kad net širdžiai bloga pasidarydavo Krs. Teip aš prisivariaũ, lig penčiai Krs. Lig penties prisvariaũ – ir galas Sl. Vaikus padaboju, suplaunu sūdynus, apsiliuobiu, tik prisivaraũ – diegliai duria Stč. Taip prisvarai̇̃, kad tamsu darosi Ds. Prisivarai, kai nuo širdies dirbi Ps. Buvau teip prisvãrius, kad bijojau, kad namo neatknapsėsiu Skp. Kaitra tebebuvo didžiausia, ir jis baisiai prisivarė J.Balč.
| tr.: Jau prisivarýtos, išdirbtos rankos, nieko nenoriu imties Erž.
ǁ atimti (sveikatą); išsekinti: Dešimtį metų išdirbo kimijo[je] (chemijos kombinate), privãrė sveikatą Trkn. Kai boba sirgo, tai ir jį privãrė Slm. Arklys teip privarýtas – kaulai ir skūra Dglš.
| refl.: Prisivãręs ansai, burnelė kaip šaukštelis Rdn.
ǁ gydant sugadinti, nugydyti: Kab davė kokius vaistus, tai jų privãrė sąnarius, negali dirbt Kpč.
◊ kralikų̃ į ausi̇̀s privarýti pripasakoti nebūtų dalykų, primeluoti: Tai aš jum, panele, kralikų̃ į ausi̇̀s privariaũ Všt. ×
mõnų į aki̇̀s (akýsna) privarýti pripasakoti nebūtų dalykų, primeluoti: Privarỹs mõnų akýsna šitos bobelkos Dsm.
ožių̃ prisivãręs aikštingas, kaprizingas: Jai ne nervai, ale ožių̃ prisivãrius kap šuva Pv.
prie kapų̃ privarýti būti mirties priežastimi: Tas kuliganas sūnus privãrė aną pri kapų̃ Krš. ×
prie pakãros privarýti Jnš įstumti į sunkią padėtį: Turi parsižegnoti, roda ne roda, privarė prie paskutinės pakaros DS265(Rs). Aš jį vis tiek privarýsiu prie pakãros Jrb.
prie si̇́enos privarýti prigriebti, nuginčyti: Tą parejūną beveizant privariáu pri si̇́enos, nebturėjo ką sakyti Vkš.
1 ×razvarýti (hibr.) tr.
1. išvaikyti, išskirti: Aš goviau rykštę ir nuskubinau razvarýt vainą (gaidžių peštynes) Dv. Ir vienas katinas visus medinuosius razvãrė (ps.) LzŽ.
2. pučiant išsklaidyti (apie vėją): Vėjas tai razvarỹs vieną [debesį] ten, kitą ten Zt.
| prk.: Kap kas sustūkoja ir miegą razvãro Dv. Tu jai itus verksmus razvarýsi LzŽ.
3. daugelį, visus perkeldinti gyventi atskirai, išskirstyti: Mūs visi in daikto, o kap kur an kolionijų razvarýta Šlčn.
4. refl. įsibėgėti: Baronas razsivãrė kiekkart, ragais kap daužė bačką LzŽ.
5. sutindyti: Ažudaužė dvi karvi, tešmenai razvarýta Dv.
6. padaryti neturtingą, nuskurdinti: Biednykas anas, razvarýtas Dv.
1 ×parazvarýti žr. 1 razvaryti 1: Parazvãrė mus nagaikom uriadnikas Pst.
1 suvarýti tr. DŽ1, KŽ
1. SD449, Q656, R, R116, MŽ, MŽ152, Sut, N, M, L, LL304, NdŽ varant, genant priversti visus ar daugelį sueiti, subėgti, suskristi į kokią vietą, patalpą ar į būrį: Suvarýk bandą į prievartę, kol pavalgys piemuo J. Suvarýti gyvulius tvartan Rtr. Suvãrai gyvį tvartan LzŽ. Suvãrėm balon karves, te yr lapų, viksvų, stovi i ėda, o mes uogaunam Klt. Liuob į rėtį [bites] suvarýs, uždengs i párneš į aulį Sd. A į avilius spiečius suvarýt – ne jai gildavo, – be jokios baimės Mšk. Mūsų svotulių kiaulės ganyta, kiaulės ganyta, nesuvarýta (d.) Prng. Ir anys visus guotus tenai suvarydavo ir akmenį nuog angos šulinies atrisdavo BB1Moz29,3. Jonas anus visus (velnius) suvãrė į tarbą, užrišo i pakabino ant vinies (ps.) Gd. Jie per daug nusidirbusius galvijus naktyj suvarė, kad prisiėstų K.Donel1.
| Kap kartas visos vištos miežiuosnan suvarýtos (suleistos) Dv.
| Šaltis visus suvãrė an gryčią Ėr.
| prk.: Ūkininkas tuojau suvarydavo į krūvą išsiblaškiusias mintis ir nurimdavo Pč. Žinau pasakų, ale negaliu suvarýt draugėn Prng. Rykštelė protą į galvą suvãro Dkš.
| refl. tr. NdŽ: Jos pats (ežys) nubėgo greitai pas kiaules, susivarė į krūvą i parginė namo pas tėvus LMD(Lg). Pietai, susvãrom gyvulius, testa karvės paguli Azr.
ǁ įvaryti: Bėk, vaikel, greičiau, padėk man kiaulę suvarýt tvartan Antš.
ǁ refl. tr. įlandinti: Gyvatę butely turiu susivãrius, šnapsiuku užpilta guli Btg.
ǁ visus ar daugelį (ppr. suimtųjų) prievarta suvesti; priversti, įsakyti sueiti: Mus nakčia griebė, į tokius rūsius buvom suvarýti Graž. Su autumatais suvãro, ir dirbam atapakaliai Šmn. Ejo po butus, visus vyrus sugavo i suvãrė į daržinę Vž. Marios eina ir tokian kampan suvãrė karūminę Drsk.
| refl. tr.: Susvãrė daržinėn, išsirinko kur jaunesni [į priverstinius darbus] Vdn.
ǁ visiems ar daugeliui liepti, paraginti sueiti, sulipti ir pan.: Jau saulelė ažusėdo, mum jau suvãrė tėvai akopuos Skp. Suvãro pulką [mokyklon] – aš su trimi nesustvarkau Drsk. Motriškos nora vyrus į kuknes suvarýti – a tinga, a nora vis į vyrus veizėti Krš.
| Amerikas su savo liežuviu kiek vyrų į miškus suvãrė, kiek pražudė! Rdn.
| refl. tr.: Tuoj susivaro kuopą Ėr. Vakarais susivarydavo visą šeimyną ir liepdavo dainuoti, o pats lazdele mosuodavo rš.
ǁ Stk, Jz visus ar daugelį priversti persikelti kitur gyventi, sukeldinti; (ppr. prievarta) apgyvendinti: Iš vienkiemių kaiman suvãrė Alz. Žmones suvãrė, sugrūdo [į gyvenvietes] ir dabar jie noria, kad žemę imtų Slm. Blogai, ka į tas grupines suvãrė, vėlek statyties kas galia Akm. Ir senelius suvãro prieglaudon ir pensiją pristato Lb.
ǁ Skp, RdN visus ar daugelį priversti įstoti: Paskiau į kolūkį suvarė visus Kl. Taigi su šautuvais suvãrė [kolūkin] Pnd. Kai kaukozan suvãrė, taigi dagi biedniau buvo, nieko užsidirbt negi galėjom Kpr. Į krūvą kai suvarỹs, iš vieno katilo valgysme (apie kolūkį) Btg. Mūs durnų vaikus suvãrė, o savo turčiai išsiėmė iš karūminės Drsk.
2. visus ar daugelį priversti, liepti (ppr. nuėjus, nuvykus) ką daryti, atlikti kokį darbą: Įpuolęs tas klebonas nu suvãrė visus gulti Vkš. Kas suvari̇̀s jaunus darban DrskŽ. Suvarė mumis dobilų pjauti, ten tam dvaruo padėti Žd. Suvarýs an stalo po kelias motriškas pėdų ryšių pjaustyti Krš.
3. vairuojant atgabenti visas ar daug (važiavimo priemonių): Visus kambainus vienan laukelin suvãro Trgn. Kuprių Matas gerai darė, kad padvadų daug suvarė (d.) Nm.
ǁ suvežti ką: Kol tieką šieną suvãrėm, reikėjo nemaža procės pridėt Vvr.
| refl.: Labai puikus šienas susivãrė, bet dar tik pusė Pžrl.
4. NdŽ daug ką sustumti į vieną vietą: Patelai suvaromi į kojų galą dėl šilimos Šts. Sumuštinin suvarýk šienaudamas, kiek čia žolės (nedaug) Klt. Čia kriaušlas suvarýtas, o čia vanduo Jrb. Suvarýsu nūšlavas į kertę Yl.
| Visi pirštai suspausti, net ant vienas kito suvaryti, sukumpę ir kampuoti Vd. Atadainuoja pulkas brolelių, suvaris (nupjautus suvers) kvietkus an pradalgėlių LTR(Ds).
| prk.: Erzina muni [vaikai], nervas suvãro į kojas – skausta Krš. Gydė nu širdies, suvãrė ligą į inkstus Krš. Par daug [vaistų] užduosi, suvarýs kur tą išgąstį, cypsi Grd.
| refl.: Susivaręs rankovėse pamušalas rš.
ǁ stumiant suvienodinti padėtį, sulyginti: Gražiai suvarai̇̃ [kūlius, dengdamas stogą,] ir perverži vytele ir užkiši Alz. Su lentikėms badai badai i suvarái [kūlius] aukštyn Krž. Su lopeta [šiaudų kūlių] drūčgalius suvãro suvãro, kad lygus išeit[ų] dañgtis PnmR.
ǁ prk. daug (ppr. darbų) sustumti į tą patį laiką: Kaitra suvarė visus darbus į krūvą rš.
| impers.: Jau šiemet darbus ant rudens suvarỹs, sutrauks, kai tokie orai Snt.
| refl.: To darbo susivãrė į vieną vietą – koc persiplėšk žmogus Srv. Visi darbai ansyk susivarỹs Gs.
5. gamtos stichijų jėga sunešti, sustumti: Anapus Nemuno suvaryti ledų kalnai LKKIX151. Ledai šitosa dienosa macniai sulaužyti, į didelius kalnus suvaryti ir ant kraštų užmesti Kel1856,43.
ǁ pučiant suginti (apie vėją): Padabok ant oro ir vėjų, kaip gražų ir čystą padaro jie dangų, pravaro jie debesis ir suvaro vėl į krūvą brš.
ǁ pučiant sunešti, supustyti: Aštras vėjas pusnis suvãrė Dbč. Sniego suvarytos sieksninės pusnys, o čia jau ir lietus, papūta iš pietų drungnam vėjui M.Katil. Ir sniegas yra vietomis į dides krūvas suvarytas prš. Kalnų kalnai smilčių suvarýti kaip debesiai Grg. Suvãro tokias pusnes, ka nė kojos nėkur iškelti nebgal Vvr. Vėjas, pusnis (sniegas su vėju) – kronus (pusnis) suvãrė Dbč. Suvãro kalną piesko vėjas Rod.
6. sudėti į vietą, sukrauti: Suvãrė kūgiuosna [šiaudus], paliko, pavasarį draskė Dg. Dideli kūgiai suvarýti Gs. Daiktan suvãro tuos akmenis Rod.
| Kad vienos rūšies [būtų bulvės], tai kogi – suvarei̇̃ į krūvą Mžš.
ǁ daug priberti, užberti: Jis tabokai baisiai daug suvãro tos salietros Mžš.
ǁ supilti: Pelė miežius malė, žvirblys alų darė, o tas garnys ilgaskvernis į bačkas suvarė (d.) Vrn.
ǁ sumesti: Kiek to maisto suvarýta in duobes Brb.
7. sukišti į ką: Šiurkštus, atlapas megztinis, apdribusios kelnės, suvarytos į aulinius batus, suvelti šviesūs gaurai rš. Pečių iškūrinam smagiai, žarijas ištraukiam ir tada duoną pečiun suvãrom Alz. Išvemta katės ryzas: surijo, suvãrė žarnõs, paskui išvėmė Aln.
| refl. tr.: Užsirišėm kelnes, susivãrėm pinigus ir parvažiavom Slm.
| Jonas susvarýdavo kylą i be doktorių Dglš.
8. NdŽ su jėga įsmeigti, įkalti: Akėčios buvo medinės: tokie žabai, vyčių supinta, suvarýta kuoleliai LKT343(Ck). Kuolai buvo suvarýta vienan gale ir kitan Btrm. Pavažion suvarýta stipinai Dv. Kaladkoj suvarýta dvylika ratapėdžių LzŽ. Paėmiau dalgį, užsimojau ir suvariau į žemę V.Bub. Peštuką į šieną teip suvarė, kad nė galo nematyt Paį.
ǁ įdurti: Tuo suvãrė kiaulei adatą pas ausį – i sveika Jrb.
ǁ duriant daug suleisti (vaistų): Gal du šimtu adatų suvãrė Krs. Kokia dvidešimt ampuolių suvãrė, i nieko gero Jrb.
ǁ su jėga giliai įsmeigti, įdurti (ppr. žalojant): Jam į pačius vidurius buvo suvaryti kalavijo ašmens rš. I peilį suvãro žmoguo, ir apiplėša – tokie laikai Krš. Ragą veršiokas suvãrė kakton, kai girdė Klt. Arklys kad spirs Šešelgai ir suvarė visus dantis į goserę K.Bor. Šuo kad griebė, dantis suvãrė kaip reik į tą ranką Jrb. Kartą nuėjau ant Maulių, gryčioj kaip šoko šuva ir suvãrė iltį Slm. Sumuštas, net groblai jeknosna suvarýta Žl. Nugarokaulį suvãrė viduriuos ir užumušė vietoj Šmn.
| Jis kad suvãrė nagus arkliui šnirpšlėsna, tai ir nesusjudino Vlk.
| Dvi ar trys kulkos suvaryta galvon Rš. Druska užtaisė šautuvą, užprovijo ir suvãrė užpakalin Krs. Ak, su kokiu malonumu paimtų pistoletą ir suvarytų tam šviesbruviui visą apkabą į vidurius! J.Avyž.
| impers.: Da džiaukis, kad vaiku[i] nesuvãrė veidan šukių Slm.
ǁ refl. tr., intr. leisti įsmigti (rakščiai), įsidurti: Tai susivariaũ pašiną – beveik iki kaulo Užg.
| prk.: Su lietsargiu nusleido nuo ketvirto aukšto, kojos šiknon susvãrė Vrn. Nešokinėk, o tai susivarýs kojos į užpakalį Vkš.
ǁ refl. tr., intr. susižeisti, susižaloti: Vyras žandą turėjo susivãręs Kv. Ties krūtine susivãrė su šatrais Ps.
9. įspausti gilyn, įplūkti: Suvãrė žemėsna šieną, nemožna bus išlupt Klt. Driūblė ažeis, sulis, suvari̇̀s žemėsna, i vė vartyk tu jį (šieną) Klt. Pervažiavo žabus traktorium ir suvãrė visus Slm.
ǁ įmurdyti: Vilkas suvarýta dumblan Švnč. Grumas grumas – ligi kelių į žemę suvãrė (ps.) Pj.
ǁ suspausti, suslėgti, suminti: Šitaip sumintas [šienas], šitaip suvarýtas, tai kaip laitas galėjo būt Kp.
| Nuspirkau vilnų, kaip kiečiausias vailokas suvarýtas (suveltas). – Ne ką veiksi, išsikedensi Žl.
| refl.: Susvãro kriūtiniūtė, kai keli vaiką až pažasčių Lb. Andumba [lova], guliu kaip lovy, šienikai susvãro Žl.
10. daug suėsti, sulesti: Karvė daug bulbų suvãrė Dglš. Daug suvãro ir vištos, ale ir nepakeliamos Kpr.
ǁ Krtn daug sušerti: Suvariaũ visas bulves toms kiauliums Jrb. Suvariaũ kiaulėm viską DrskŽ.
| refl.: Pašaras susivãrė Ėr.
ǁ šnek. daug suvalgyti, sukimšti: Šeimyna suvãrė košę Krš. Duonos kepalaitį par dieną ir suvãrėm Lkv. Suvãrė vaikas didžiausį bitą duonos ir da nepriėdė Vvr. Tokį didelį kemersį duonos suvãrė Lkv. Suvarau visą paršiuką LTR(An).
| refl.: Sūriai greit susivari̇̀s Ėr.
11. intensyviai ką padaryti, atlikti kokį darbą: A su motoru – dvi valandos, i suvãro (iškulia) Kvr. Storokai suvãrė (suverpė) tuos siūlus Jrb. Tik sienas kai suvãro (pastato), kelia [vainiką] Rk. Paskutiniu laiku statybos medžiaga įvairi: trobesių sienas suvaro iš medžio rš. Į viršų siauryn siauryn i suvarýdavo (statydami susiaurindavo) į pusę metro pločio tą kaminą Krž. Vainiką pradeda pint iš vidurio ir paskui tik suvãro (susiuva) galuos Ds. Turiu da tris siūles suvarýt par galus to maišo Jrb. Kad suvarýta (išsiuvinėta) tokiu storu siūlu dobilo lapas Rdm. Katras iš dratų ir pina keselį, tai ropelė ir iš dratų suvarýta Slm. Mano viskas šiteip suvarýta (smulkiai, neaiškiai surašyta) – paskui nė pati neįskaitau Smln. Bjauriai suvariau laišką rš.
12. intensyviai ką darant kuo paversti ar ką pagaminti: Visus medžius suvariau į malkas Bsg. Ar liks grūdų varpose, ar suvarys į pelus, ar nukuls grynai – daug priklausė ir nuo leidėjo M.Katil. Teip apsidirbę žmonės – pelenais suvarýti (gerai išdirbti) laukai Slm. Suvãrė tą sūrį, subrūžino (suskuto peiliu) Db. Įpilk šalto vandens, gal geriau suvarýsiu Trgn. Kai sušalo, negaliu niekaip sviesto suvarýt Rm. Jei paršildysi [grietinę], vel[nia]s paraus, i nieko ten nebsuvarýsi [kastinio] Sd.
ǁ pakeisti kieno būvį ar būklę: O tas diedas tai storas, sako, suvaraũ (nupeniu) tą diedą Upn.
| impers.: Runkelius visai į lapus suvãrė Gs.
| refl.: Mėson susvãrius visa (apie storą moterį) Klt.
13. uždirbti: Kaži kokį pelną nesuvarỹs iš to Gs. Mano viskas sutaisyta, suvarýta Jrb. Dvarą suvarei̇̃! (iron.) Lp.
| refl. tr.: Pasiėmę po kelias panašias komisijas susivaro beveik antrą algelę rš.
14. intensyviai ką darant, kuo paverčiant sugadinti ar sunaikinti: Visą knygą į skiautes suvãrė Žr. Jei ans mun nesakė, tegul perkūnas muni į čeženas suvaro S.Čiurl. Pušelę į šipulius suvãrė Ėr. Suvarysiu visą lempą į šukes, sako senis rš. Buvęs auskarus nupirkęs brangius, sumušęs, į miltus suvãręs Trk. Per metus visai suvarýta mašinėlė – ir in grebę invairuota, ir in tvorą Prn. Dėjo į medį – i patys ištižo, i mašinelę į krūvą gelžies suvãrė Krš. Mašina nauja, šešių mėnesių neužtekę gumom – suvãrė tuoj Slm. Du langu su visais romais [chuliganai] suvãrė, baisinybes padirbo Krš. Šiaudus suvarýsiam į pelus, teip būs sudžiūvę [javai] Pkl. Jos brukdamos ne tiek ilgai čiupinėdavos aplink saują [linų], bet ir ant pakulas daug suvarýdavo Skrb. Kitą bulbą tik lupynosna suvarai̇̃, paki nulupi Klt. Par savaitę marškinius į skūtus suvãrė Krž. Ba kap ažpuls visi vieną, suvarỹs niekuosan LKKXIII131(Grv). Kap negerai išplaksi [dalgį], varonkosa suvarýsi Pst.
| [Palaidos karvės] daržus suvãro (ištrypia), medelius nugraužia Alks. Anos (antys) tiek suvãrė (užteršė) ežerą Mlt.
| prk.: In skiauterukes [lauko] šniūrai suvarýta (sudalyta), peršokt galė[ja]i Drsk.
| refl.: Tos paklotės susvãro (suplyšta, sudyla), ir pataisyt sunku DrskŽ.
ǁ intensyviai dirbant sutrinti (pūslę, nelygumą ir pan.): Jo rankos pūslėtos, čia ant delnų suvarýti tokie guzai – nuo medžių Jrb. Kokie gi jo grėblių kotai – viso miško medis, pūsles kaipmat suvãro Mžš.
| Žiūrėk, kokius tu guzulus suvarei̇̃ verpdama Skr.
ǁ Šil prk. daug sunaudoti: Kiek tūkstančių suvãrė į tą pirtį Šk. Šitiek malkos suvãrė per metus Lp. Loviam tai kiek suvãro lentų – pastatą (nj.) didelį pastatytų Slm.
15. prk. įstumti į kokią (ppr. blogą) būklę: Per darbymetį suvarėm arklius skūron An. Labai šitas laikas užmarštin suvãrė, jau sena Svn. Smetona ponus prilaikė kiek tik galėjo, žmones visus skolõs suvãrė Rk. Žmonis suvãrė į biednystę Kv.
16. prk. labai nuvarginti; atimti sveikatą, jėgas, išsekinti: Arkliai tiek suvarýti, kad nebepaeina Ėr. Mūsų arklys tai labai suvarýtas su darbais Užp. Varę varę jį darban, tai kad suvãrę… Slm. Matai, kad suvãrė Antaną, kad stovi ir svyruoja Rm. Liga suvãro žmogų Tr. Šitoj koja mane ir suvãrė Mlt. Vieną džiova per metus suvãro, kitas kelis tęsias Ds. Tos vedybos mane añtrosios suvãrė Dbk. Mana buitis suvãrė mane LKKIII182(Arm). Teip jau sudūla žmogus, senatvė suvãro Šmn.
| refl.: Atsigãvo, kai nebeina melžtų, buvo susivãrius gatavai Slm. Gyvulys susivaro tuoj bevažiuojant Pn. Ir pati susivãrė su tais kukurūzais Ėr.
17. prk. nugyventi, nuskurdinti: Gaspadoriavo gaspadoriavo, visus galus suvãrė ir paskorė Vrnv. Mum teip suvãrė, kad nieko neturim gatavai Šmn.
| refl. NdŽ: Dabar viskas susvãrę, pelno nėr Pg. Teip bet sau gyvendami an tiek susvarýsma, kad ir žemę reiks parduot Vj. Su vaikais jis visai susivãrė Vrn.
18. refl. prk. moraliai smukti: Eik eik, kaimas visai susivãręs, gera i vaga Krš.
19. prk. nugyventi (amžių): Septyniasdešim penkis metus suvariaũ RdN.
20. sulošti: Verčiau suvarykim keletą partijų iš „tūkstančio“ rš.
◊ gãlą su galù suvarýti išsiversti: Ir ans nebsuvãrė gãlo su galù, nėr iš kur paimti Sd. Tiktai džiaugiaus gãlą su galù suvãręs Trk.
į (ant) bùtelį (buteliñ) suvarýti pragerti: Ką ten – viską į bùtelį suvãrė, nieko nebus gero iš jo Šd. Kolkozą suvãrė an bùtelį Ėr. Jy pati gi pora tūkstančių suvãrė buteliñ Mžš. Visą savo algą buteliñ suvãro Msn.
į dre•ženę suvarýti sumušti: Aš tave į dre•ženę suvarýsiu, t. y. sumušiu JI346.
į duobès suvarýti visus ar daugelį sušaudyti: Prisirašė ve į partiją – suvãrė į duobès Grd.
į gérklę suvarýti pragerti: Vaikų alga iš anksto pasiimta… Viską sau į gerklę suvarai A.Gric.
į kapùs (į kãpą) suvarýti būti visų ar daugelio mirties priežastimi, numarinti: Vaikus pirma tėvų į kapùs suvãrė Grš. Prisiekė padermę jo suvaryti į tėvo kapą ir kraujuose jo išsimaudyti V.Kudir.
į kélmą (kelmañ) suvarýti sutrukdyti augti: Mañ tas [sunkus] darbas kelmañ suvãrė, aš toks mažutis ir palikau Svn.
į klùmpį suvarýti nuginčyti: Mes aną į klùmpį suvãrėm Tl.
į kùprą su(si)varýti
1. padaryti sukumpusį, gunktelėjusį: Kupron suvãrė jau i Ulių, susirietė Klt. Vargas i stiprų kuprõn suvãro Tr. Ilgas amžius ir stipruolį kupron suvaro KrvP(Mrk). Jaunas, o kùpron susvãręs Drsk.
2. nu(si)varginti, už(si)kamuoti: Kupron suvari̇̀s mane visi darbai Aln. Jau jūs visai savo senį kupron suvarýsta Ut. Tu jį (vaiką) kuprẽlėn suvarýsi gindamas (dar labiau stengsis) Ob.

į pãraką (parakañ) suvarýti suniekinti: Jaunikis kai kada esti visai suvaromas parakan ir be niekur nieko dūlina namo rš.
į pẽlenus (pelenuõs) suvarýti tyčia padegti: Aš taũ pelenuõs suvarýsiu Kvr.
į [óžio] rãgą suvarýti
1. žodžiais nugalėti, nuginčyti: Ką tu gali padaryti šviesaus razumo žmogui: jis visus jus, durnius, į rãgą suvarỹs! Jnšk. Savo priešus, kaip jam atrodė, jis beveik visada suvarydavo į ožio ragą A.Vencl. Tik dabar jis supras, kad turi reikalo su Jono Išminčiaus priešpaskutiniu sūnum, kuris gali patį velnią į ožio ragą suvaryti rš. Toks, rodos, mokytas, o suvãrė [jį] į óžio rãgą, i gana Šll.
2. nulošti: Ėjom lošt, tai vyrą suvariaũ į óžio rãgą Snt. Suvari̇̀s tave ožio ragan kaip matai Alz.
3. padaryti neturtingą, nuskurdinti: Jį skolinykai suvarė į ožio ragą Vv. Ūkvedžiai mane į ragą suvarys J.Marc.

į óžio rãgą (óžio ragañ) susivarýti nuvargti: Susvariaũ óžio ragañ [nuo sunkių darbų] Dglš. Jau, vaikeli, tu susvarei ožio ragan Nč.
į rankóvę suvarýti nuginčyti: Mandras mandras, o Šarkauskūtis suvarė aną į rankovę kaip matai Šll. ×
į ri̇̀nkę suvarýti vargo pridaryti: Jei tokie orai bus, juos suvarỹs į ri̇̀nkę Snt. ×
į ùbagą (ubagañ) suvarýti sugadinti: Pelės mano venterį suvãrė ubagañ (sukapojo) Aln.
į žẽmę (žemýnon, į žemès, žemė́sna) suvarýti būti mirties priežastimi, numarinti: Ko dukterį į žẽmę suvarei̇̃? Bsg. Nepriėda, nesutelpa visi – visus žydelius į žẽmę suvãrė Yl. Kad daugiau to man nedarytai, ba aš tave žemýnon suvarýsiu Arm. Diena po dienos šliaužia šliaužia žemyn ir žemyn, kol suvari̇̀s žemė́sna (apie senatvę) Žl.
konè į žẽmę suvarýti labai barti, gėdinti: Kai ateidavo senis, tai visus konè į žẽmę suvarýdavo Šk.
kraũją suvarýti į ši̇̀rdį (širdiñ) labai sujaudinti, sunervinti: Ypač paskutiniai poniutės žodžiai jos kraują suvarė širdin V.Mont.
šipuliai̇̃s suvarýti sukirsti kalbantis, nuginčyti: Suvãrėm ją šipuliai̇̃s Antr.
velnióp suvarýti sugadinti: Ir jiem gyvenimą suvãrė velnióp, ir pačios sau Šmn.
1 papasuvarýti (dial.) žr. 1 suvaryti 1: Karves papasuvãrė tvartuosna Dv.
1 užvarýti K, Rtr, OG102, DŽ1, KŽ; SD186,207, SD166, R, R39, MŽ, MŽ53, D.Pošk, Sut, L
1. tr. NdŽ varant, genant priversti patekti ant ko nors ar už ko nors, užginti: Jis nori kiaulę užvarýt ant kelio, o to vis par laukus Upt. Arklys jei sykį par tiltą [eidamas] įlūžo, tu jo neužvarýsi daugiau Erž. Niekaip arklio negalėjom užvarýt ant paramo, turėjom veste užvest Srv. Užvarýsma karvę ant žolės Strn.
| refl. tr.: Ažsivãrė avis až krūmų JT429.
ǁ varant, genant priversti užlipti, užkopti: Tu jam ir žvėrį surandi, ir sabalą medin užvarai, ir paukštį aploji rš. An pirkios tokia graži žolė, norim karvės užvaryt, kad ji nuėstų LTR(Kb).
| refl. tr.: Užsivariaũ avis an kalno JT429.
ǁ priversti užlipti: Užvãrė an daržingalio šieno mynioti Pj. Užvãrė [komisijoje] an svarstyklių, taukšt, pliaukšt – ateikit kitas Ukm.
^ Su pinigais ir velnią ant stogo užvarysi rš(Kp).
| refl. tr. NdŽ: Būdavo, užsivãro ant tvartų, kiša i kiša man [šieną] Snt. Tėvas užsivãrė mus an kūgio, ka šiaudus pamyniotumėm Jrb.
ǁ refl. užlipti: Užsivãręs tas vaikis ant šieno vežimo i bemiegtąs Vvr.
ǁ priversti užlįsti už ko nors, užlandinti: Mes, vaikai, užvarýti kur už pečiaus Dg. Tos parėdkininkės užvãrė už stalo tą piršlį i neleida išeiti Žd.
2. tr. daug atvaryti, atginti: Kad užvãrė avių – net juoda! DŽ. Kad užvãrė žąsų nei be šiek, nei be tiek JT429. Kaip užvãrė visą pulką [karvių], tai atliko kai katros, pasislėpė Plvn. I užvarė dai tris pulkus žirgelių, dai išlaužė tą naująjį tiltelį LTR(Tvr).
ǁ atvaryti medžiotojo link: Aš užvaraũ tą zuikį, o jis nušauja Jrb. Eigulys šaunuolis – užvarė šernus ant pačių šautuvų rš. Jis (skalikas) tau pakels kiškį, pavaikęs užvarys į šaulį, tik šauk perskeltlūpiui stačiai kakton Blv. Tuo čėsu šuneliai kiškelį užvarė LTR(Vb). Paukšt! Ir nušaus užvarytą žvėrį Žem.
3. žr. 1 suvaryti 1: Aš nuejau padėdinėt kiaules tvartan ažvarýtie Lz.
ǁ varant, genant pro šalį trumpam įvaryti, suvaryti: Užvarýti į ką, pas ką NdŽ. Daržinėn užvãrė [žvėris] i nuejo pas karalių Slk.
4. tr. nuvyti, nuginti: Mes vilką tadui ažvãrėm medžian LzŽ.
5. intr. užvažiuoti ant ko nors (ppr. smarkiai, greitai): O, baisus kalnas būdavo užvaryt Snt.
ǁ refl. sunkiai užvažiuoti, užsistumti (su vežimu): Ledvu užsivariaũ in Utėlynės kalną Ut.
ǁ tr. užvežti ką sunkų, važiuojant užstumti: O Kalgaruose mus vėl užvarė ant atsarginių bėgių J.Balt.
6. tr. lipant, kopiant užtraukti, užstumti: In kalną tačkelytės neužvaraũ Slk. Motinai širdį trauka lauk, ka reik užvarýti tiek aukštai tus maišus Trk.
| Pastatė tą pagalį ir akmenį užvãrė (užritino) Eiš.
7. tr. gamtos stichijų jėga užstumti, užnešti ant ko nors; užplukdyti: Užvarýti laivą ant sėkliaus BŽ498. Vėtra karo akrūtus ant sėkio (orig. siekio) užvarė ir sudaužė LC1889,14. Greitai bangos sugadino laivo vairą, ir laivas pasidavė bangoms, kurios tuomet jį užvarė ant uolos prš.
| impers.: Po tris keturis metrus ant kelių užvãro ledus Vlkj.
ǁ leisti sutekėti ant ko nors: Ajetau, kam vaiką žemyn galva laikai, kraujį an smagenų užvarýsi! Krš.
ǁ pučiant atnešti (apie vėją), atpūsti: Jūrinis [vėjas] vandens užvãro Prk. Vėjas apsigręžė, galia užvarýt lietų Antš. Kyla vėjas, gal lietaus užvarỹs Pc. Tuomet gavęs valią vėjas užvarė baltuosius kalnus iš vakarų ant visos padangės Žem. Kolomano siela staiga apsiniaukė, kaip kad vėjas užvaro debesį ant saulės Ašb. Dieve, lytutį lengvą mums nupilk, tą mums t[e]užvaro vėjai PG.
| prk.: Teisybės reikia ieškoti, teisybė ne debesėlis, vėjas ant galvos neužvarys L.Dovyd.
| impers.: Sniegas buvo užvarytas N. Žiemą kai užvãro sniegą, kai užkemša – in tvoras daeit negali̇̀ Mrs.
ǁ impers. pučiant daug prinešti, priversti, pripustyti: Gryčią apipusto, ligi pat stogo užvãro sniego Aln.
ǁ impers. tr., intr. pučiant užnešti, užversti, užpustyti: Kap duos jam sniegas, tai jį ir su trobesiais užvari̇̀s Alv. Dieną nuvalė [kelius], nakčia vėl užvãrė Pv. Užvãrė sniegu triobeliotę Tr. Prie sklepo užvãro sniegu, ateina stirna i nugriaužia Pbr. Užvarýta bit sniegu LKKXIV216(Zt).
ǁ atskraidinti: Tai kad jau užvãrė lėktuvų, tai kap dėjo! Ss.
8. tr. Ad, Jnš su jėga įsmeigti, įkalti: Patvėrė [dalgį] iš naujo, užvarė pleištelius ir dar pamirkė kotą vandenyje M.Katil. Ažvarýta klynukas, kad nenugriūtų dalgė Dv. Klynelius [staklėse] užvarýk Pb. Turėjau kūjį, baslį gerą ažvariaũ Č.
^ Neažvarýsi kuolo kūloku Dv.
| refl.: Dalgės klynelis ažsivãro, kad laikytųs Str.
ǁ kalant užkimšti (skylę, ertmę): Kai kiaulę pjauna, padaro vagelį medinį ir užvãro tą skylę, kur dūrė Tvr.
| Langai ažvarýta (užkalta) lentom Dglš.
ǁ OG102, BŽ266, NdŽ, Svn kalant užmauti; apkalti: Užvarýk lanką ant kubilo J. Nukals rinkį, užvarýs ant stabulės Akm. Užvaryk kirvį ant kirvakočio Krns. Da kap pradėjau atmintie, tai tėvas ardavo žagre: du noragai ažvarýta LKT343(Ck). Ponas savo netikusį tarną įlaipino į bačką, užvožė jį dangčiu, užvarė gelžinius lankus ir nuvežęs jį į mišką pametė LTR(Tt). Ir anie muni jau nora į tą grabą įdėti i tais gelžiniais lankais užvarýti Als.
ǁ plakant, galandant išmušti (ašmenis), atšipinti: Kap daviau aš jam kirvį pageląst, tai jis jam ašmenis užvarė Lš.
| refl. tr.: Ir aš buvau užsivãręs dalgį, kap nemoki Vlk.
ǁ leisti įsmigti (rakščiai): Ažvariaũ didelį pašiną kojon Dglš. Pirštan pašinį ažvariaũ Šlčn. Pašinį žuvariaũ po nagu Rod. Stremėką ižvariau po nagu Zt. O lokys ažšynė lopą, ažvãrė tokį pagalį LzŽ.
| refl. tr.: Ažsivariaũ pašiną LzŽ.
ǁ intr. Rdn euf. apie lytinį aktą: Jis gauna pas ją užvarýt Srv.
^ Nieko nepadarysi, per marškinius neužvarysi LTR(Kp).
| refl. Nj.
9. tr. daug pridėti, prikrauti: Ka užvãrė tų malkų, tai puodai išpūškėjo kaimat Jrb. Visą pašiūrę buvom užvarę malkom Gs.
ǁ daug uždėti; užpilti: [Molio] klodą užvãro, tada reikia laukt, kol apdžiūsta Kp. Išskleis, užvarýs naujo žvyro [ant kelio] Grd. Trąšų užvãrė, buvo derlius kad mačija Vn. Riebulių storai ažvarai̇̃, apitepi, i gerai Trgn.
| Su dažyviums užvãrė (apipylė, sutepė) baisiausiejai (baisiausiai) Krš.
| Dūmų užvariáu (daug prileidau), reik duris atidaryt Šmk.
ǁ įdėti, įberti (į maistą ar gėrimą): Užvarysu (raugdamas) alų geruoju sukru, ir šulai plyšinės Šts.
ǁ dedant, kraunant, pilant padaryti ką didelį, aukštą: Tai užvãrė vežimą, kad nė ketvertas arklių nepavežtų Plk. O tas vežimas užvarýtas visas aukštas, baisinis Slv. Užpylęs ten žemės, tą kalną dar aukščiaus užvarė RD207.
| Ligi vakaro ir užvarýsim (sumūrysim) kaminą ligi stogo Ds.
| Vyrai tuos ūsus užvarýdavo (užraitydavo) į viršų Smln.
ǁ refl. iškilti, atsirasti: Tokie gumbai užsivaro ant rankos N.
ǁ NdŽ prk. padidinti, pakelti (mokesčius, kainas): Užvarýdavo mokesčius, nors pasiusk Pj. Par licitaciją kožnam daiktu[i] užvaro perpus Antš. Nepirkau, ale cienią užvariaũ Dglš.
| Užvaryti (daugiau priskaičiuoti), viršiaus užtraukti (skaitliuje) I.
10. tr. daug duoti, skirti: Užvãrė tiek daugybes vaistų, tik tik nenusiraitė Krš.
ǁ padaryti, kad atsirastų, užveisti: Birbilinė [musė] apspjaudo viską, kirminus užvaro Kin.
ǁ prk. lemti; užleisti: Ak! Tus vargus apverktinus jūs man este padarę ir bėdas tas raudotinas man ant galvos užvarę PG.
ǁ impers. prk. sukelti: Kur smiltynė, badą užvarys – iškais žemė Pš.
11. tr. imti energingai ką daryti: Muzikantai užvarė valsą rš.
ǁ refl. energingai ką padaryti: Užsivãro eidamas po kelias kartas drabužių, ką ten anam galia būti šalta Vvr.
12. tr., intr. užvalgyti, užkąsti: Užvarýk ir maunam Ps. Užvãrė tų lašinių gerai ir raitose Jrb.
13. intr. smarkiai suduoti, sušerti: Kad užvarysiu per nugarą, tai raudoną kirmėlę išvarysi LTR(Grk). Ka užvãrė par kuprą su bizūnu – dvilinkas parsirietė Vvr.
ǁ tr. užpulti: Nu a kitąnakt ar už dviejų ar trijų naktų vėl užvãrė [paukščius], tai atliko tiktai vienas kalakutas ir to višta Sb.
14. labai nuvarginti: Vasarą arklys ažvarýtas, daug darbo Klt. Arklys visai užvarýtas ant kojų Jrb. Vienas buvo pageresnis arklys, ažuvãrė ir tą Ob. Per dieną arė, varsto neužarė, šėmus jaučius užvarė LTR(Skm). Ot buitelė žmogaus – iš jaunų dienų vargų žuvarýtas Rod.
| refl.: Atejau nuo darbo baisiai ažsivãrius Ds. Pasilsėk, kam teip užsivarýt Ėr. Arklys buvo užsivaręs ir nuvirtęs į pagriovį J.Sav.
ǁ atimti sveikatą, jėgas: Jau tu, tėvai, baigi užvaryti šitą vaiką S.Zob. Jis tę man atrodo žmogus kap užvarýtas, suspaustas Vrn.
| refl.: Užsivãrė taip (susirgo), vos vos ištraukė (išgydė) da Rdn.
15. žodžiais nugalėti, perkalbėti, nuginčyti: Geras advokatas ir teisėją kartais užvãro Pkp. Užvarýs jei piršlį, i neįleis į trobą Užv. Jis mane pastatė kampan, užvãrė Drsk. Ak tu blusa!.. Ir užvarei mane! Žem. Juokėmės iš Petrikės, dėdele, – sakė Stasiukas, – kad ji ant kalbos tetušį užvarė Žem.
ǁ intr. piktai subarti, užrėkti: A gal taip užvarýti an vaiko? Vn. Su piktyba užvãrė [duktė vyrui] Sn.
16. užsispyrus ko siekti: Užsivãrė – eisiu mokyklon, i gana Vrn. Na, jei aš užsivarýsiu, tai ir padarysiu Nmn. Ko užsivãrė, tai ka ir būt Pv. O pati užsivãrė: – Pasakyk, ir gana! Vlk. Juozas užsivãrė apsiženyt ir apsiženino Alv. Kareivių gavęs muštis užsivarė Gmž.
^ Užsivarei̇̃ kap durnius an duonos Nč.
17. tr. NdŽ iš anksto paliepti atlikti kokį darbą: Seniūnas ažvãrė kelio taisyt Ds. Ažvãrė žmones miško sodintų JT288. Kap užvarai̇̃ kada, tai eina! Lp. Užvaráu gimines ravėti daržų Jdr. Žmonys nejo kryžių versti [Kryžių kalne], karūmenę užvãrė Krš. Užvãrė į dvarą dobilų pjaut Srv. Prievaizdas užvarė talką padėti jiems pervežti trobesius ir mantą V.Myk-Put. Užvarýk dukterį, tepaieškai! Vn. Užvarė austi drobę darbščias savo parapijonkas TS1899,2. Kožną nedėlios vakarą [tijūnas] turėdavo užvaryt ant panedėlio į baudžiavą DS168(Rs).
18. tr. atlikti kokį (ppr. sunkų) darbą: Naktimis atsikelsiam laiku (anksti), užvarýsiam (iškasim) tus ravus Sd. Kada varė didžiausią griovį, i žiotis užvãrė Šd. Platų valksmą žvejai užvaro (užmeta), laimikio ištraukia jie daug rš.
| refl. tr.: Ans dešimt pradalgių užsivãręs Krž.
ǁ suarti, užarti: Užvarei̇̃ tik vagą, kitą ir vėl gerk – baisiai troškina gert [nuo pupų], labai stiprus valgymas, sotus Slm. Kai pabaigsi arti, užvarýk arimo galą Žvr. Vagelę varė, antrą n’užvãrė JD865.
19. daug uždirbti, pelnyti: Turtus nori užvarýt su tais darbais Prn. Jeigu žmogus kruti, dirbi, mainikauji, tai ir šiais laikais šį tą dar užvarai̇̃! Snt. Vis tie patys barščiai, ar dirbi, ar nedirbi, nei nieko užvarai, nei ką! Apž1894,186(V.Piet). Malonu būtų tiek pinigų sykiu užvaryti TS1904,1. Ant pirktojo tavoro užvarė nemaž kapeikų Žem. Užvãro par dieną lig penkių rublių Grd.
^ Jeigu gerai užvarai, padeda ir aitvarai Šk. Piktumu meilės neužvarysi VoL353.
| refl. tr., intr. Q398, Lex68, N, NdŽ: Tura užsivãrę piningų, nedvesa badu Rdn. Pinigų turi ažsivãrę velnio skūrą Dglš. Abu diedukai buvom likę, tai užsivãrėm an pinigų Vdn. Tvirčiau gyvena, buvo užsivãrę Krš. Kap žusvãrė anas, ir javo prisipjovė, ir pirkelę pasistatė Pls. Buvau labai užsivãręs už bičių, kai turėjau Gdr.
ǁ išdirbti kokį laiką, tam tikrą normą: Kiekgi dienų jau turi užvãręs? Srv. Užvãro tų darbadienių daug, ale naudos mažai Jdr. Žmona prie runkelių sodinimo daug [darbadienių] užvarė J.Avyž.
| refl. tr.: Talkoms eis, užsivarýs dienų, išsikuls liuob be vargo – turės talkininkų Krš.
ǁ sukaupti atsargos: Mūs da senybos ažvarýta malkų Dglš. Ūkyje tik sunkiai dirbdamas ir labai viską žiūrėdamas gali šį tą ateičiai užvarýt Vdžg.
| refl. tr.: Užsivariáu pašaro gyvoliams visai žiemai Kv. Dabar jau ažsivariaũ kiek liekvarstų Dglš. Mes šiemet rugių užsivãrėm Ktk. Ot pasisodysim tabako, tai užsivarýsim ant kelių metų Kt. Taupė, užsivãrė ekonomijos, i tura kapeikos Krš. Jei linai nedera – drobių nežusvarýsi Rod.
20. tr. prk. atlikti ką greičiau, anksčiau: Dvi dienas, kurias jis buvo užvaręs važiuodamas iš Londono lig Bombėjaus, sugaišo J.Balč.
| refl. tr.: Nemožna poterių priekin ažsivarýt Dglš.
ǁ NdŽ atgauti, pasivyti (prarastą laiką): Sugaišinto laiko jau nebegalima buvo užvaryti J.Balč. Ar paspės užvaryti prarastą laiką? rš.
◊ velnių̃ užvarýti imti keikti: Užvaraũ velnių̃, da paklauso KzR.

širdiẽs apėjìmas
1.silpnumas: Prieš visokeriopas vidurių ligas bei negales, širdies apėjimą. prš.
2.susierzinimas: Jis tokiu piktumu kalba iš širdies apėjimo. Gs.
širdiẽs atšalìmas abejingumas: Mums regis, jog jis taip pasielgė ne iš atkaklumo ir širdies atšalimo, ale iš maldumo ir dvasios stiprumo. Blv.
širdiẽs brū́kšteklė malonus asmuo, simpatija: Širdies tu mano brūkštekle, kuomet vedu besusitiksiav?. Dr. Širdies brūkšteklė tavo antai pareina. Dr.
širdiẽs damà mylimoji: Klauptis prieš savo širdies damą, glaudžiant ranką prie širdies, riterių epochoje buvo tolygu pareikšti jai simpatiją. rš.
ikì širdiẽs dùgno labai (sujaudinti, paveikti): Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs ir pajautęs ligi pat širdies dugno. Myk-Put. Paauglys berniukas žiūri į mus atvirai, vaiko laukinės akys sukrečia iki širdies dugno. rš.
nuo širdiẽs dùgno nuoširdžiai: Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno. Mž.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti, paveikti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs dùgno B. labai nuoširdžiai: Prašom tave iš dugno širdies. Mž. Mes taipajag iš širdies dugno atleisti ir mielai ger[a] daryti norim. brš. Galim permanyti paną Mariją gentainę savo Elzbietą seną iš dugno širdies tikrai bei didžiai mylėjusią. Bret. Pilu stiklelį tau velydamas, iš širdies dugno tau vierydamas. prš.
širdiẽs ėdìkas sielvarto kėlėjas: Jau toks širdies ėdikas – paėdė man širdį per gyvenimą. End.
širdžių̃ ėdìkas viliotojas: Kaune jis buvo žinomas kaip vienas iš įžymiausių širdžių ėdikų. Tilv. Ji pasidarė diduomenės širdžių ėdikė, demoniška suvedžiotoja, aistringa nuotykių ieškotoja. rš. Spėriai auga naujas širdžių ėdikas. Trein.
širdiẽs gėlìmas sielvartas: Tu dar man didesnę baimę ir širdies gėlimą darai, su savo akimis į mane rodydamas. LTR.
širdiẽs gelmėjè slaptai (savyje): Apie tą vyriškį mąstė širdies gelmėje mergelė. Žem.
ikì širdiẽs gelmė̃s labai (sujaudinti, paveikti): Jis peržvelgė visus ir kiekvieną atskirai, aštriu žvilgsniu perskrosdamas tą ligi širdies gelmės. Myk-Put.
ikì širdiẽs gelmių̃ labai (sujaudinti, paveikti): Persigandęs iki savo bailiškos širdies gelmių. rš.
iš širdiẽs gelmė̃s labai nuoširdžiai: Dainuoja [Marytė] sodriai, iš širdies gelmės. Šein.
iš širdiẽs gelmių̃ labai nuoširdžiai: Skaudu, kad gyvą, savitą, nuoširdų, iš širdies gelmių einantį balsą taip užgožę bedvasiai kanceliariniai šablonai. rš.
širdiẽs gilumojè slaptai (savyje): Širdies gilumoj daugiau kai kada esu įsitikinusi, jog ji turi virsti kūnu ir būtinai virs. Pt.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs gilumõs labai nuoširdžiai: Ką aš žinau, – atsiliepiau iš gilumos širdies. Šein. Dėkoti iš širdies gilumos. Blv.
iš širdiẽs gilùmo labai nuoširdžiai: Atsidūksėjo iš pat širdies gilumo. Lkv. Dūksėk, atmindama ant manęs, iš gilumo širdies. J.
širdiẽs glėbỹs mylimas asmuo: Tai mano širdies glėbys. Lnkv.
širdiẽs graũžas sielvartas: Blogi vaikai tai visą amžių būna širdies graužas. Gs.
širdiẽs graužìmas sielvartas: Ar tai ne širdies graužimas tokis pasileidęs vaikas!. Nmn. Kai motina sužinos, tai bus širdies graužimo. Lp. Ne tas smagumas darbą dirbti, kaip tas širdies graužimas. Rt.
širdiẽs griežìmas sielvartas: Su negerėliu žmogum (vyru) būtie tai tik širdies griežimas. Rod.
širdiẽs ìškrytis didelis sielvartas: Širdies iškrytis įdavė anam puolamąją ligą. Šts.
širdiẽs išliejìmas atviras išsipasakojimas: Su Guste mudvi turiva daug tokių kalbų, širdies išliejimų, apie ką niekas kitas nežino. Simon.
širdiẽs ìšpuolis didelis sielvartas: Širdies išpuolis anai buvo didžiausis. End.
širdiẽs išsipylìmas atviras išsipasakojimas: Atleisk man šitą širdies išsipylimą ne vietoje. Baran.
širdiẽs kietýbė nejautrumas: Pasirodė bardamas jų širdies kietybę. Bret.
širdiẽs kietùmas nejautrumas: Nė ašaros nesuminkštins jo širdies kietumo. rš. Pasmerkia kietumą širdies tavos, kuri teip stipriai yra užrakinta ant reikalo brolių ir artimųjų tavų. Dk. Daugelis atsisako skolinti ne iš širdies kietumo, bet iš baimės būti be reikalo apgautiems. ŠR.
širdiẽs klỹksmas sielvartas: Nėra tačiau mano sieloje nei mažiausio krustelėjimo, nėra nei minties kibirkštėlės, kuri nebūtų sunkaus širdies klyksmo lydima: – Kur dabar mano vaikai?. Pt.
širdžių̃ košẽlė pikčiurna: Geriau tu jo nekabink, čia širdžių košelė. Prng.
širdiẽs linkìmas potraukis: Pirmučiausia dukteriai tenka širdies linkimas motinai pasisakyti. rš.
širdiẽs lūžìmas didelis sielvartas: Im smertis jų kūdikį, jiems maloniausį, neatbodams lūžimo širdies. prš.
širdiẽs minkštùmas gerumas: Reikia pirma pačiam turėti malonę, širdies minkštumą, protą, išmintį. Blv.
širdiẽs mojù bet kur, kur nori: Kad kelio nežinai, širdies arba akių moju eik sau. J.
širdiẽs nušvietìmas atsigavimas: Koks būtų širdies nušvietimas, piltinio pieno pavalgius. Šts.
iš širdiẽs padugnių̃ visu balsu (nusikvatoti): Juozas užkvatojo galingu balsu iš pačių širdies padugnių nelyginant koks Mefistofelis. Trein.
širdiẽs pajùdinimas susijaudinimas: Su širdies pajudinimu padėkavokime už geradėjystes. Tat.
širdiẽs pakarūklùs paė́sti įgristi, įsipykti: Širdies pakarūklus yr paėdęs visiems tas karas. Šts.
širdiẽs pakrùtinimas Sir. sujaudinimas: Ale prašau tavęs, su dideliu noru ir gyvu širdies pakrutinimu atsiduok aniems. P.
širdiẽs paródymas pavaišinimas: Nepriėdus menka iš to nauda, ot, širdies parodymas!. LzP.
širdiẽs pasaitaĩ paširdžiai: Skauda širdies pasaitus. Ss.
širdiẽs pãsaitus nutráukyti prikankinti: Stalinas dar nutraukys mūsų širdies pasaitus. Šts.
širdiẽs pãsaitus nutráukti susipykti su mylimuoju: Kaip ten buvo, kad širdies pasaitus nutraukei?. Skr.
širdiẽs pãsaitus paė́sti įgristi, įsipykti: Jis jau man širdies pasaitus paėdė. Krkl.
širdiẽs pãsaitus pajùdinti pasilinksminti: Eime širdies pasaitų pajudinti. Rdd.
be širdiẽs pasaitų̃ iš kantrybės išvestas: Paėdė man širdį, aš jau be širdies pasaitų. Krš.
širdiẽs pérėmimas sujaudinimas: Iš širdies perėmimo verkdamas dėkojo. rš. Atsiliepimas iš perėmimo širdies vos girdimas buvo. prš.
širdiẽs peršulỹs sielvartas: Ne, argi galima kuomi padaryti jam didesnį peršulį širdies. Kudir.
širdiẽs peršuliaĩ sielvartas: Elzė nešiojo savo širdies peršulius tykai. prš.
širdiẽs pykìmas pykinimas, blogumas: Pavalgę apserga pykimu širdies. A. Prasideda širdies pykimas, vėmimas ir labai didelis silpnumas. rš.
širdiẽs pjovìkas sielvarto kėlėjas: Širdies pjovikai tie pasiutėliai. Šts.
širdiẽs plikùmas buvimas nevalgius (negėrus): Dėl širdies neplikumo išgeria arbatos ir važiuoja. Šts.
širdiẽs plyšìmas B., M., N. didžiulis liūdesys: Aš juos su džiaugsmu užauginau, bet su verksmu ir širdies plyšimu aš juos mačiau šalin vedant. brš.
širdiẽs prilenkìmas I. pamilimas:
širdiẽs skaudė́jimas M. sielvartas: Turi skaudėjimą širdies. Gs. Ašaros sumažina širdies skaudėjimus. rš.
širdiẽs skaudesỹs sielvartas: Su ašaromis pabrinkusiom akimis, su širdies skaudesiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai. Krėv.
širdiẽs skaudùmas sielvartas: Kad tie nedainuoja iš širdies linksmumo, o mes padainuosme iš širdies skaudumo. Sln. Tada karaliui pasakė ir padarė didelį širdies skaudumą. Pp.
širdiẽs skaũsmas sielvartas: Maži vaikai – tėvam džiaugsmas, dideli vaikai – širdies skausmas. Bsg. Neturi vaikų – neturi širdes skausmo. Klt. Kai tu pasakoji, man širdies skausmą didini. Prn. Iš didelio širdies skausmo ir rūpesnio ana, vargšė, suklaiko. Kv. Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso. Žem. O dainos dainelės, jūs mano patieka, visi širdies skausmai pas jumis palieka. Vnž.
širdiẽs sopà sielvartas: Išlieja visas savo širdies sopas. rš.
širdiẽs sópė sielvartas: Ana mirė iš tos širdies sopės, kad jos vaiko nebėr. Pnm. Kad galėčiau, ant lapelio baltos lelijėlės surašyčiau savo vargus ir sopes širdelės. Kp. Ji lyg norėjo užspausti savo širdies sopę. Vaižg. Geria mano tėvas iš tos širdies sopės ir sako man. Trein.
širdiẽs sopė́jimas sielvartas: Iš didelio širdies sopėjimo nė valgytie nenorėjo. Tat. Keliantisi širdies sopėjimams. brš.
širdiẽs sopulỹs sielvartas: Visi širdies sopuliai, lig šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun. Bil. Kočios seselė mano mandieružę širdies didžiais sopulėliais. JD. Sunkiai gailėjo ir sopulį širdies savimp be paliaubos jautė. Sir.
širdiẽs sudrumstìmas susijaudinimas: Sudrumstimas, sujudimas širdies. Sir.
širdiẽs sujudìmas Sir. susijaudinimas: Jis širdies sujudime (geiduliams širdyje degant) tai padarė. K.
širdiẽs sukrùtinimas jausmų kilimas: Pradžioje ateit vos tikt mislė, o dar paskiaus gėrėjimos ir pikti širdies sukrutinimai. Valanč.
širdiẽs sumìnkštinimas Blv. sugraudinimas:
širdiẽs suñkinimas C. liūdesys, nusiminimas:
širdiẽs surūdìmas liūdnumas, graudulys: Su tokia neregėle moteriške būčia, tai tik širdies surūdimas. Rod.
širdiẽs susigraužìmas sielvartas: Iš širdies susigraužimo jis ir mirė. Gs.
širdiẽs sutrynìmas sielvartas, gailėjimasis: Tobulas sopulys aba sutrynimas širdies ažu nusidėjimus: ir ižpažino po akim anų byskupų žydų aiškiai nuodėmę savą [Judošius]. Sir. Sutrynimas širdies yra tai didelis gailestis už neteisybes griekų. Tat. Beveliju jausti sutrynimą širdies nekaip mokėti ją žodžiais išsakyti. Valanč. Nuog pirmos nakties girtavimo išginiau iš pomėties sutrynimą širdies. I.
širdiẽs uždavìmas įskaudinimas, įžeidimas: Subarsi – bus tik širdies uždavimas. Pbs. Be širdies uždavimo ana negali būti, turi ką pamauti. Krš.
širdiẽs užkietė́jimas nejautrumas, abejingumas: Užkietėjimas širdies ant gerų darbų. Dauk. Jėzus išrūgojo jiemus neištikėjimą jų ir užkietėjimą širdų. Dk.
širdiẽs užšalìmas abejingumas: Šiandien didelė kupeta sutrupų riogsodama tebrodo mūsų gadynės žmonių užšalimą širdžių. Valanč.
širdìs ne viẽtoje labai neramu: Pardien mano širdis ne vietoj buvo – vaikus vienus palikau gryčioj. Ktk. Motkos širdis ne vieton dėl vaikų. Drsk. O mano širdelė vis ne vietoje. Čiurl. Pats neišmanė, kas jam kaiti: taip širdis ne vietoje, ant savęs pyksta. Žem.
širdiẽs vìrinimas didelis sielvartas: Su tokiu žmogum buitis – tai tik širdies virinimas. Rod.
širdiẽs virpė́jimas baimė: Kiek širdies virpėjimo dėl siūlų [vogimo]. Ldvn.
širdiẽs žaizdàs gýdyti raminti: Matyti, galvojo tik apie Zenoną ir maldavo savo žmonos jį raminti, jo širdies žaizdas gydyti tokiame nusiminime. Pt.
(kieno) akmenìnė širdìs apie nejautrų, negailestingą: Gal jo akmeninė širdis, kad nė kiek nesusigraudino. Gs. Josioji širdis akmeninė. Lz. Akmeninė jo širdelė, kad nepratarė žodelio. d. Sotaus širdis akmeninė. Vv.
akmenìngos širdiẽs apie nejautrų, negailestingą: Mes teip kietos ir akmeningos širdies. Dk.
añkštą šìrdį turė́ti būti šykščiam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų. Sir.
ankštõs širdiẽs K. žiaurus:
(kieno) atbulà širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Norėsi kada mano draugystės, ale tada mano širdis bus atbula. Ukm.
atkaklià širdimì nenoromis: Ans atkaklia širdžia žanijas, t. y. ne su malone. J.
atkalõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
atkarõs širdiẽs J. apie priešiškai nusiteikusį:
(kieno) atkragì širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Jau ne atkragi, ale palinkusi jo širdis į giminę. J.
atkragiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Širdies atkragios. Valanč.
atlapõs širdiẽs
1.nuoširdus, atviras, be paslapčių: Ji buvo šneki ir atlapos širdies. rš.
2.dosnus: Tokios jau ji atlapos širdies: ko paprašei, tą duos. Srv.
atrakà širdìs nuoširdus, atviras: Širdis mano tau vienam test atraka. brš.
(kieno) atšiaurìnė širdìs negailestingas: Atšiaurinė širdis, nemeilinga. Šts.
atvérta širdimì nuoširdžiai: Nori, idant mes su tikra vilčia ir atverta širdžia su anuomi šnekėtumėm. brš.
ãtvira širdimì nuoširdžiai: Nieko neslėpdama, atvira širdimi palinkėjo savo palydovams, kad nešintųs nuo jos galvos. Pt. Ištieskime atvira širdimi vieni antriems taikos ranką. Krėv. Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, – jos turtą neslepiu. ŠR.
atvirõs širdiẽs nuoširdus, atviras: Atviros širdies žmogus. R.
ãtžagaria širdimì nenoromis: Kalbu poterius, vis kaip ir atžagaria širdžia, misliu, gal nenumirė. Slm. Teisybė, atžagaria širdžia [Keršis] valgydino ir girdė [besislapstantį Marių], plūsdamas, bet neišmetė iš savo pastogės. Avyž.
auksìnę šìrdį turė́ti būti labai geram: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę. Balt.
(kieno) blogà širdìs pykina, šleikštu: Musti širdis y[ra] bloga, kad teip nieko nevalgai?. Šts. Kas tau?.. Širdis bloga?.. ar valgei ką šįryt?. Žem.
blóga šìrdžiai verčia vemti: Ot, užkulo kvapą užuodžiu, ir bloga širdžiai. Žem.
dañgiškos širdiẽs labai geras: Dangiškos širdies žmogus. Vvr.
drūktõs širdiẽs priešiškai nusiteikęs: Kiti bus ant manęs drūktos širdies. Dauk.
drū́kta širdimì piktai: Paveizėjo į mane drūkta širdžia. Šts.
(kieno) drūtà širdìs apie nejautrų: Širdis faraono yra kieta (drūta). Bret.
drūtõs širdiẽs
1.nejautrus: Labai drūtos širdies – jį sunku pravirkdyt. Kb.
2.valingas, nepalenkiamas: Drūtos širdies esmi. C.
drū́tą šìrdį turė́ti
1.būti priešiškai nusiteikusiam: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė. LzP.
2.būti nepalenkiamam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie. LTR. Nebijau nieko, nenusigąstu, turiu drūtą širdelę. JD.
dvìlinkos širdiẽs veidmainingas: Bėda žmogui dvilinkos širdies. Baran.
er̃dvą šìrdį turė́ti Sir. būti dosniam:
gaurúota širdìs negailestingas: Ar jis žvėris? Ar jo širdis gauruota?. Vaič.
(kieno) geležinà širdìs apie nejautrų, negailestingą: Jisai teipag geležinas ir užkietėjusias širdis žmonių traukia savęsp. Dk.
gerà širdìs gerumas: Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Kaimynai parodė savo gerą širdį – padėjo kasti. Pt.
gerõs širdiẽs palankus: Aš esu geros širdies: kas man paklusnus, be galo myliu. Žem.
gerà širdimì mielai: Imk, gera širdžia duodu. Krš.
gẽrą šìrdį išródyti nuoširdžiai ką padaryti: Kaip tai aš galėjęs, girdi, ir įsimanyti jį pamesti – jį, kursai tiek man geros širdies išrodęs. LzP.
gẽrą šìrdį ródyti nuoširdžiai ką daryti: Aš nežinau, kaip tamstai gerą širdį rodyti ir atsimokėti užu visas geradėjystas. Baran.
gẽrą šìrdį turė́ti būti palankiam: Turi gerą širdį [pardavėja] ant manęs, paduoda minkštesnių bulkikių. Krš.
gýva širdimì labai (prašyti, norėti): Nebesipykiat, gyva širdžia prašau, kad ateitumei savo motynos aplankyti. Vkš. Gyva širdžia norėčiau, bet negaliu. Šts.
grýna širdimì nuoširdžiai: Aš jam sakiau gryna širdžia. Kad nori, gali netikėt. An.
įkáltas širdyjè įstrigęs, įsiminęs: Kiekvienas žodžio skiemenėlis, kiekvienas garsas, natelė... rodosi, man širdy įkalti.... Pt.
imlì širdìs įžvalgumas: Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. ŠR.
įpjautà širdìs rūpi: Neramu, širdis lyg įpjauta. Kdl.
ìšvirkščią šìrdį turė́ti būti priešiškai nusiteikusiam: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti. Avyž.
kantrõs širdiẽs jautrus, gailestingas: Nekeršink, kantros bei lengvos širdies būk. Mž.
(kieno) kietà širdìs
1.apie nejautrų, negailestingą: Tas vyras yra arklaširdis, t. y. jo širdis kieta kaip arklio. J. Mano širdis kaip akmuo kieta. Mrj. Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien. Kietas, kietas kūlis, bet tavo širdis kietesnė. Dr. Širdis žmogaus piktanorio yra kietesnė neg diamentas. Dk. Širdys mūsų est kietesnės neg uolos. Dk. Širdis, kietesnes ažu geležį, savęsp pagręžia. Sir.
2.apie ištvermingą: Bet ką darysi žmogus, viską reik pergyvent, motinos širdis kieta. Dt.
3.apie šykštų: I mano širdis nebūt kietesnė až prūsoko krūtinę, kad turėčia (kad turėčiau, tai ir duočiau). Prng. Tėvo širdis kieta kaip titnagas – kapeikos neišprašysi. Vkš.
kietõs širdiẽs
1.nejautrus, negailestingas: Jei klebonas kietos širdies, tu verksi – bus negirdįs. Sln. Žmonės širdies kietos velij tamsę vietoj šviesos. brš.
2.valingas, lengvai nepasiduodantis: Amžių pragyvenau, aš tokios kietos širdies. Kpč.
kíetą šìrdį atvérti padaryti jautrų: Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nu ing tave ineis, tavo širdyje gyvens. Mž.
kíetą šìrdį pajùdinti padaryti jautrų: Bet širdį kietą vargiai pajudins, atgaivins. Mair.
kíetą šìrdį praláužti palankiai nuteikti, patraukti: Geru žodžiu ir kietą širdį pralauši. KrvP.
kíetą šìrdį trùpinti daryti jautresnį: O Jėzau, kraujais aplietas, trupink mūsų širdis kietas. Baran.
kíetą šìrdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs?. Pošk. Užu šunis širdį turėjo kietesnę ant jo. Bret.
(kieno) kūdà širdìs bloga, silpna: Buvo man kūda širdis, ir valgiau pieno pėtnyčioje. J. Skauda man galvelė, kūda širdelė, negaliu žalių rūtų skinti. d. Man šiandien yra kūda širdis, aš negaliu valgyti. Mžk.
(kieno) kupinà širdìs labai graudu: Kupina mano širdis: tiek gero padariau, o jis blogu užmoka. Rs.
laisvà širdìs nieko nemyli: Stenia, ar tavo širdis dar laisva? – paklausė. LzP.
lengvà širdìs apie jautrų žmogų: Mano brolelio lengva širdelė, vis meilieji žodeliai. J.
lengvà širdimì
1.ramiai: Budreika negalėjo lengva širdimi praeiti pro dirvonuojančius laukus. rš. Grįžo noras gyventi, susitikti su žmogumi, lengvesne širdimi pakalbėti apie derlių. Cvir.
2.nuoširdžiai: Bet Trimaitienė lengva širdimi gali pasakyti, kad jos niekas nesiuntė, o ji pati. Simon.
3.lengvabūdiškai: Mes noroms laukdavom pamokos galo, ir mokytojai lengva širdimi jas striukindavo. Mš.
lengvõs širdiẽs Mž. jautrus, gailestingas: Anas labai lengvos širdies: prašai – ką turi, ir atiduoda. Ds. Mano bernytis lengvos širdelės, meilingos ir kalbelės. d. Žinau, jog tu esi maloningas, susimilstąs, lengvos širdies. Bret.
leñgvą šìrdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Žmonės nesandoringi, nemeilūs (širdies lengvos neturį). C. Lengvą širdį priš jį turėk. Mž.
medìnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas medinę širdį turi, Dičiaus sielos nesugaus. Tilv.
(kieno) minkštà širdìs apie jautrų, gailestingą: Minkšta širdaitė, plika subinaitė. LTR.
minkštõs širdiẽs R., M.
1.gailestingas: Ot žmogus gailus, minkštos širdies – peteliuškės, musios aždaužt neduos. Grv.
2.dosnus: Minkštos širdies tas vaikas, atneša uogų. Drsk. Burkuok – išburkuosi: ana minkštos širdies. Vkš.
3.jautrus: Minkštos širdies buvau, kriokiau ir pagadinau [akis]. Nt. Pradėjo vyriškas rėkti, toks minkštos širdies. Žeml. Jis toks viliugis buvo labai, o tetė minkštesnės širdies. Jnš. Jis geras, minkštos širdies žmogus. Paukš.
mìnkštą šìrdį tùrėti būti gailestingam: Mama turi dideliai minkštą širdį, paprašyta ir dūšią tau atiduos. Vkš.
(kam) negerà širdìs neramu: Tėvui negera širdis – vaiką svetima (pamotė) muša. Krš.
(kieno) negerà širdìs pykina, šleikštu: Tupikiui vis seilės bėga, kaži ko negera širdis. Žem.
negýva širdimì išsigandus: Negyva širdžia parbėgau namo. Drsk.
pakéltą šìrdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėti. Ėr.
paskutìnė širdìs ìma labai pikta: Už tokius darbus paskutinė širdis ima. Arm.
pilnà širdìs Vaižg. nuolat apie ką galvoja, kuo rūpinasi:
pirmõs širdiẽs labai geras (giriant): Jie žmonės pirmos širdies. Vl.
(kieno) platì širdìs apie labai gerą, dosnų: Motinos širdis oi plati vaikams!. Krš. Vyrų plačios širdys, didelės akės, daug nori apžioti. Krš.
plačiõs širdiẽs labai geras, dosnus: Pundzius – plačios širdies žmogus. Dvd.
plãčią šìrdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino. LzP.
prasrū̃dytą šìrdį turė́ti nekęsti: [Atskalūnai] turi širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją). Dk.
šìrdžiai saldù pasidarė malonu: Marelė laiminga, net širdžiai saldu. Žem.
skaũdama širdimì sielvartaujant: Skaudama širdžia išleido mane tą rudenį tėvai į Marijampolę. Myk-Put. Skaudama širdimi išlydėjau jį į tą atmintiną plechavičiukų žygį. Trein.
(kieno) skaudì širdìs labai liūdna: Teip mums jau tikrai skaudi širdis paliko. Eig. Žinai, motinai širdis skaudi yra. Žeml.
(kieno) stačià širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Širdis stačia buvo. J.
(kieno) statì širdìs apie išdidų: Stati širdis ir už didį save turėjimas menko žmogaus yra labai bjauriu daiktu. I.
stačiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
sugrùdusia širdimì nedrąsiai: Elzei vis rodėsi, kad Mineikienė už vakarykštį nuotykį jai neatleido... todėl sugrudusia širdimi peržengė jos buto slenkstį. Pt.
sugùrintą šìrdį turė́ti būti apimtam gailesčio, susigraudinusiam: Jei tiektai būtumbei nobažnumi o širdį turėtumbei labai sugurintą, gali jį apregėt. Dk.
(kieno) storà širdìs apie nejautrų: Širdis jų stora yra kaip taukai. Bret.
suktà širdimì
1.apgavikiškas: Žiūriu, moteris eina prie jo, išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi. ŠR.
2.apgavikiškai: Sukta širdimi rengia piktes, nuolat sėdamas vaidus. ŠR.
sunkì širdìs apie nenorintį susimąstyti: Sunki jų (vaikelių) širdelė bus, kad svetimi mokins. J.
sunkiõs širdiẽs nenorintis susimąstyti: Ik koleig būsite širdies taip sunkios, kodrinag mylite niekniekes. Dk.
sunkià širdimì neramus, prislėgtas: Sunkia širdžia važiavau nuo savo kiemo. Plšk. Laukiau Gundės. Paskum dar sunkesne širdimi taip pat pakluoniais parėjau namon. Šein.
sunkù šìrdžiai kamuoja rūpestis: Kai sunku širdelei, uždainuok dainelę – palengvės. Al. Rodosi, kam visa tai, kada širdžiai sunku. Pt.
suspáusta širdimì nerimaujant: Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Vien. Suspausta širdžia skatino Agotą viską atvirai pasakyti. Myk-Put. Suspausta širdim išvedė Juza juodmargę: vis šis tas už odą. Balt.
(kieno) šaltà širdìs apie nejautrų: Argi likimas nenustos širdies man jaudinti šaltos?. Nėr. Reikia jūsų šaltoms širdims tautiškos ugnelės. rš.
šaltõs širdiẽs nejautrus: Tėvas vis tiek juk šaltos širdies, jam nerūpi [, kaip gyvena vaikai]. Všn.
šáltą šìrdį turė́ti būti nejautriam: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras. Nėr.
(kieno) šiurkštì širdìs apie negailestingą: Nuo darbo ir vargo pasidarė šiurkščios ne tik jų rankos, bet ir širdys. Balč.
šiurkščiõs širdiẽs negailestingas: Katras šiurkščios širdies, tai neduoda. Pin.
šlykščiõs širdiẽs greit bjaurisi: Ji labai šlykščios širdies: pamatė tuos pūlius ir ėmė piktavot. Gs.
širdyjè šviesiaũ smagiau, linksmiau: Matai, padarai gerą darbą – ir širdyj šviesiau. Zp.
tikrà širdimì nuoširdžiai: Meldės ne teip nasru, kaip tikra širdžia. Dk. Tikra širdžia gailite taip gerą Poną pažeidę. Petk. Širdžia tikra pažinau tave. Mork. Giesmėmis linksmomis, širdėmis tikromis linksminkias ir džiaukias dūšia kiekvieno. brš.
týra širdimì nuoširdžiai, dorai: Ieškokite jo tyra širdimi. ŠR.
tuščià širdìs alkanas: Motina nė lašelio, rūtele, nei ligonei neturėjo – tuščia širdis, rūtele, nei kuo atsigauti nabagei.... Žem.
tuščià širdimì nevalgius, negėrus: Tai kad duos gaspadinė blynų dar, tai gerai, o kad neduos, tai tuščia širdžia lig dvylikos valandų [dirbo]. Kp.
tvirtõs širdiẽs apie valingą, nepalenkiamą: Mano vaikai tvirtos širdies – neverkdavo. Sutk.
tvìrtą šìrdį turė́ti būti nepalenkiamo nusistatymo: Vis užsižadu neskolyti, ale neturiu tvirtos širdies. Krš. Tvirtą širdį reik turėti, kad ženytis reik pradėti. JD.
tvirtèsnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas tvirtesnę širdį turi, galia pjaustyti. DūnŽ.
(kieno) vienà širdìs apie labai sutariančius: Sandara, viena širdis. Sir. Bus visų šventųjų viena sandara ir viena širdis. Dk. Su valdininkais buvo jis viena dūšia, viena širdis. Pt.
víeną šìrdį turė́ti būti vieningiems: Dzūkai devyni vieną širdį turi. Vs.
visà širdimì
1.labai nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Aš tau vis visa širdžia, o tu man visa šikna. Kbr. Aš patenkintas, visa širdimi patenkintas. Krėv. Idant, kas tau malonu yra, visa širdimi pažintų ir pažinę visa stiprybe pasektų. Mž. Visa širdimi mylėkime. Dk. Ir veržėsi visa širdim, tarsi po daugel metų būtų grįžęs iš Sibiro tremties į gimtąją padangę. Mač.
2.atsidėjus (ką dirbti): Reikia darbuit visa širdžia. Pls.
žemõs širdiẽs nuolankus, paklusnus: Buvo žemos širdies, sergėdavosi nuo svietiškos garbės. Baran. Mokykitės nuog manęs, jog aš esmi romus ir žemos širdies. Dk.
šìrdį aĩtrinti kelti sielvartą: Neverta tokiomis mintimis aitrinti širdies. Gana ir kūno žaizdų. Avyž.
širdìs akmenė́ja J. darosi nejautrus, abejingas:
širdìs álpėja
1.sakoma labai ko norint: Eik gulti – alpės širdelė, kai reiks kelti. Grg.
2.darosi silpna, negera: Šieną grėbiant širdis alpėjo – taip buvo karšta. Vkš.
širdìs al̃psta
1.darosi silpna, negera: Man niežas buvo, labai niežėjo: draskysiu, trinsiu – širdis alpsta. Erž. Neišgėriau pusę stiklo – akys margsta, širdis alpsta. Kdl. Ilsta man rankelės nuog sunkių darbelių, alpsta man širdelė nuog rūstų žodelių. LTR. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė. JD.
2.darosi malonu: Išgirdo gražį grajijimą: grajija, kad ano širdis alpsta. Žr. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta. Akm. Į Jonį veizant, man širdis alpsta. Vkš. Aš pamatau, man širdis alpsta – neik nuo šalies. Kv. Širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Bor.
3.sakoma labai ko norint: Saulelė lenda, kelsi – širdis alps, kaip miego norėsi. Všv. Širdis alpsta miego. Žem.
širdìs apal̃po pasidarė silpna, negera: Iš didelio skausmo apalpo širdis. Dkš.
šìrdį apaugìnti sãmanomis pasidaryti abejingam: Sakys, kad samanomis aš savo širdį apauginau, kad nežinojau norų, kad sąžinė negraužė mane niekad. Vaič.
šìrdį apdérgti įskaudinti, įžeisti: Širdį apdergė ir gerinas – neatsileidžiu: šneku kaip su siena. Krš.
širdìs apdrỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Nuo medaus man ir širdis apdryko. KlvrŽ.
2.pasidarė nemalonu: Skaito skaito, ir širdis apdryksta. KlvrŽ.
šìrdį apeĩti įskaudinti, įžeisti: Su tokia kalba jis man tik širdį apėjo. Varn.
šìrdį apė̃jo
1.apėmė pyktis: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėt, ir gana. Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį. Dl.
2.apėmė gailestis: Kai pamačiau vaiką mušant, man širdį apėjo. Užv. Kad ir bara, deltog jam (dėdei) labai apeina širdį dėl manęs. Šein.
širdìs apė̃jo
1.pasidarė silpna, negera: Kad davė į pilvą, ir širdis apėjo. Slnt. Mano širdis apėjo, ir aš nukritau musintais į skruzdyną. Als. Jau tatai tretį kartą man apeina širdis, ir galva teip apsisuka, suūžia, nė akimis negaliu bematyti. Plt.
2.pasidarė skaudu: Širdis apėjo motinai nuo tokių žodžių. Krš. Kai pagalvojau apie visus anų darbus, širdis apėjo. Krž. Apeina širdis, ugnis lekia iš akių, bet viską numanau. Šts.
širdìs apė̃jo kraujaĩs pasidarė skaudu: Man net širdis kraujais apeina, kai jis teip šneka. Pc.
šìrdį apė́sti
1.iškankinti: Jau vargai ir širdį apėdė. Rod.
2.įkyrėti: Ji visur kišasi, visiems apėda širdį. Žem.
šìrdį apgul̃ti suneraminti: Nuliūdimas apgulė jo širdį. Valanč.
širdìs apkaĩto supyko: Joneliui širdis apkaito. LzP.
šìrdį apkálti patraukti, privilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžioja paskui jį už nosies kaip tinkama. Žem.
šìrdį apkam̃šęs prisivertęs: Srėbk širdį apkamšęs [,kai neskanu]. Šts.
širdìs apkar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Man širdis apkarto nuo tavo žodžių. Srv. Ilgai vandravojant, ne vien kelias, bet ir širdis apkarsta. rš. Kiti paukščiai gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visos žvirblių giminės. Kudir.
šìrdį apkim̃šęs prisivertęs: Apkimšęs širdį būk, kentėk. Šts.
šìrdį apkū́lęs prisivertęs: Dirbi žmogus širdį apkūlęs, be kokio noro. Vvr. Kad priverčia, apkūlęs širdį ir valgau. Krtn.
širdìs àpmirė labai išsigando: Širdis jai apmirė, pakinkius pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. Vien. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdis apmirė. Jnš. Mano širdis kaip mirte apmirė. Prn. Apmirdavo širdis, ir negalėdavau žodžio ištart. Skr.
širdìs àpmirė kraujù labai pagailo: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusi. LTR.
šìrdį apmỹžti vlg. sukelti blogumą, supykinti: Mano širdį apmyžo, aš negaliu tų tortų [valgyti]. End.
šìrdį apsáldinti suteikti malonumą: Muzika apsaldino klausytojų širdis. rš.
širdìs apsãlo
1.pasidarė silpna, negera: Ir širdis apsalo, kai gavau su kūliu į kaktą. Vvr. Kad movė karvė su ragais, tai teip ir apsalė širdis. Sk. Įsivariau rakštį į panagę, ir širdis apsalo. Vkš. Jau aptemo mano akys, širdelė apsalo. LTR. Apsalo širdis, ir apgvaizdėjau. Šts.
2.pasidarė malonu: Pamačius grįžusį sūnų, motinai iš džiaugsmo širdis apsalo. Jnš. Apsalo ir širdis, ir užmigom. Krš. Kas do gražumas, suderėjimas žiedų! Kai pažiūri – net širdis apsąla!. Dbk. Širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!. Baran. Kai ranka slysta gyvulio kaklu, apsąla širdis. Zur.
šìrdį apsikamšýti prisiversti: Marti buvo nuo uošvių išbėgusi, ale apsikamšė širdį ir vėl sugrįžo. Vkš.
šìrdį apsikamšýti pãkulomis prisiversti: Apsikamšyk širdį pakuloms i gyvenk. Ub.
širdìs apsikietãvo pasidarė nejautrus, abejingas: Tur kietą kaktą ir širdį apsikietavusią. Bret. Jeib jis ant mūsų neskųstųsi dėlei mūsų piktos ir apsikietavusios širdies. Bret.
šìrdį apsikū́lęs prisivertęs: Juk jei kuri mergė šiek tiek [darbuojasi, klauso], širdį apsikūlęs ir būk. Gršl.
širdìs apsipýlė kraujaĩs pasidarė skaudu: Kumet amžinatilsį motynėlę atsimenu, širdis kraujais apsipila. Vkš.
širdìs apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią: apsisuko širdis mano, jau aš ir pas pačią. JD.
širdìs apsìvertė pasidarė nemalonu: Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo. Simon. Širdis mano apsivertė žyvate mano, nesa aš didžiai nusitūžijau. Bret.
širdìs apsìvertė kū̃liais labai išsigando: Apsivertė širdis keliais kūliais. Prn.
širdìs apsìvertė kū̃liais krūtìnėje pasidarė negera: Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje. Avyž.
šìrdį apslė̃gti būti apimtam (rūpesčių): Širdys sielvartu sunkiu esti apslėgtos. Mž.
šìrdį apspáusti būti apimtam (rūpesčių): Apspausta širdis yr visų jaunųjų karės metais. Šts.
širdìs apstal̃go pasidarė bloga, šleikštu: Nevalgyk teip daug taukų, ba apstalgs širdis. Km.
šìrdį apsuñkinti sukelti nerimą, rūpestį: O, tu mano sūneli, palengvinai rankeles, širdelę apsunkinai. JD. Nereikėjo jam čia ateiti. Be reikalo tik sau ir kitiems apsunkino širdį. Avyž. Žemės melu apsunkinate širdis jūsų. Dk.
šìrdį apšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Tu žinai, kaip tu man širdį apišikei!. Zr. Negailu, kad Jonis mane paliko, tik piktumas ima, kad širdį apšiko. Vkš. Apšiko širdį, o atsisukusi gera taisos!. Krš. Storokis, dirbk, o jie tau apšiks širdį. Rs.
širdìs aptekė́jo kraujù pasidarė skaudu: Krauju aptekėdavo Baubai širdis, ir norėdavosi, kad apleista žemė prarytų. Bor.
širdìs aptil̃žo pasidarė bloga, šleikštu: Nuo saldimo tiek buvo aptilžusi širdis, kad tik su duona benušviečiau. Vvr. Jau aptilžo širdis [nuo žirnių], reik druskos turėti kišenė[je]. Plt. Širdis kana ko aptilžo nuo košalynos. Užv.
širdìs aptìžo
1.pasidarė bloga, šleikštu: Aptižo širdis nuo saldžių, skanių valgių, t. y. pasidarė patiškusi, tyvalioja, pyksta, nebepriima valgių. J. Nenoriu: širdis nuo tų saldainių tik aptyžta. End. Teip neskaniai privalgiau, širdis paliko tokia aptižusi. Plt. Širdis aptižo – ir būtų nualpęs, jei nebūtų pradėjęs vemti. Dauk.
2.pasidarė nemalonu: Ano riebių kalbų beklausant, ne vienam širdis aptižo. Mžk. Širdis aptyžta tiktai paveizėjus, kiek reik nuravėti dar. Slnt.
3.pasidarė skaudu: Širdis aptižo beveizint į žudymus. Šts. Nu tavo žodžių man širdis aptižo. Vkš.
širdìs aptùko pasidarė nejautrus, abejingas: Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsivertų. ŠR.
širdìs àpvirė apėmė pyktis: Apvirė širdis, ale nieko nesakiau. Krš.
šìrdį ardýti skaudinti: Tik neverkie, jaunuolėle, neardyk širdelės. LTR.
širdìs atáušo nurimo jausmai: Širdis ataušo ir nebesušilo, ir dainų dvasia kažin kur pasidėjo. Baran.
širdìs atbùko nusibodo, įgriso: Ir širdis yra atbukusi nuo tų kningų skaitymo. Plt.
širdìs atė̃jo į viẽtą praėjo išgąstis: Dar aš turiu palaukt, dar mano širdis turia ateit į vietą. Skr.
šìrdį atgaivìnti nusiraminti: Važiuok, pasiblaškysi, širdį susopusią atgaivinsi. LzP.
šìrdį atgáuti
1.pasigardžiuoti: Obuolienės išverda širdžiai atgauti. Pj.
2.nusiraminti: Teip nesmagu, nėr kur širdies atgaut. Ėr. O šeimininkė pririšta prie vietos, prirakinta ligi grabo lentos, ir nei algos, nei gero žodžio širdžiai atgauti. Balt.
šìrdį atidarýti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Bil. Man ranką padavei jautriai ir jauną širdį atdarei bendros žvaigždės vardu. Mair. Ne kožnam žmogui teatdaryk širdį tavo, bet išmintingam. Valanč.
šìrdį atideñgti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Išdėsto visas savo idėjas, atidengia savo širdį ir dūšią.... Žem. Ak, būtų gerai tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajai širdį. Šein.
šìrdį atidúoti
1.nuoširdžiai pasirūpinti: Jau teip aš ją myliu, pagatava širdį atiduot. Erž. Ta moterė atiduoda širdį, tamsta nebijok, pirk. Krč. Kai geras – širdį atiduotų, kai supyksta – į šikną įkąstų. Vlkv. Mylėdama mus, įmano širdį atiduoti!. Žem. Ligi lubų prikrovė lovą priegalvių, su gerabūdišku kaimietės stropumu stengdamasi atiduot visą savo širdį. Vencl.
2.pamilti: Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Vaižg.
3.išsižadėti žmoniškumo, orumo: Tai gobštus žmogus – gatavas už pinigą širdį atiduot. Rm. Gatavas tau širdį atiduoti, bet ne skatiką. KrvP.
šìrdį atimdinė́ti moraliai smukdyti: Nečystata, vynas, girtavimas žmogui širdį atimdinėja. Dk.
širdìs atitir̃po praėjo pyktis: Milašius pajunta, kaip pamažu atitirpsta širdis. Ap.
šìrdį atlapóti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Šitokiais laikais negalima niekam atlapoti širdies. Būk atsargi!. Avyž.
širdìs atlė́go praėjo pyktis: Širdis užpykus atlėgo. Tr. Išsiplūdus ir išsiverkus iki valios, atlėgo širdis. Avyž.
šìrdį atléisti
1.atsigaivinti (gardėsiu): Širdį tuojau atleido, kai išgėriau. Šts.
2.nusiraminti: Padainiuoji, ir širdį atleidžia. Pgr. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį. rš.
šìrdį atlíeti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį. Antš.
širdìs atlýžo praėjo pyktis: Pykstančio širdis atlyžo. J. Tik ir čia visi, kas tik susidurdavo su Napaliu, tiek turėjo meilės ir karštų velijimų, ir tėvo širdis vėl atlyžo. Vaižg.
šìrdį atrakìnti patraukti, privilioti: Bet nelengva susivokti, kaip jos širdį atrakinti. Tilv.
širdìs atsidū́rė kulnysè labai išsigando: Išsigandau – širdis net kulnyse atsidūrė. Sk.
širdìs atsidū́rė ùžpenčiuose labai išsigando: Teip išsigandau, kad širdis užpenčiuose atsidūrė. Sug.
širdìs atsigãvo praėjo išgąstis: Mano širdis atsigavo. Žem. Širdžiai atsigavus, Liudvikas suvokė atsiradęs prie raudonojo namo. rš.
širdìs atsiléido praėjo pyktis: Kai gražiai imi prašyt, atsileidžia kiekvieno širdis. Gs. Tai kurgi dar dimbini, eik an tėvą ir pabučiuok ranką – atsileis jam širdis. Km. Kad per metus ir blogai bus, ale ta diena (išleidžiamoji) kad geresnė, ir atsileidžia širdis. Mšk. Imčiau lyną, riščiau vyrą; atsileido širdis mano, jau aš ir pas vyrą. JD. Užkietyta širdis neatsileidžia. Pns.
širdìs atsilíejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis taip atsiliejo. Kp.
širdìs atsitekė́jo praėjo pyktis: Atsitekėjo širdis, nieko nebebijau. Šts.
širdìs atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis. Simon. Vis daugiaus širdžių atsivėrė, kurios jo velijimui pritarė. prš.
širdìs atslū́go praėjo pyktis: Bet pareinu, pamatau ir atslūgsta širdis, tik skaudu ir graudu pasidaro. Krėv. Man atslūgo širdis, nes šį kartą šeimininkas pristūmė stiklus atsargiai, nieko neišliedamas. rš.
širdìs atšãlo pasidarė abejingas, nebemyli: Atšalo ano širdelė – nebreikalinga anam jau esu. Vkš.
širdìs atšóko nusibodo, įgriso: Pamatysi, kaip ilgai prieg ligonio teks būt, tai ir širdis atšoks. Dg.
šìrdį atvérti
1.būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Svetimam žmogui neatverk širdies. Užp. Tai ji priėjus žalią liepelę nelaimėm pasiskundžia, prieš ją atvėrus savo širdelę vargelius pasakoja. Drsk. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau. Vien. Kuprelis man savo širdį atveria, neslepia jos, apsakinėja. Šein. Rengiausi vis daug, daug jai pasakyti: atverti visą savo širdį. Šein. Neatverk savo širdies kiekvienam. ŠR.
2.pasidaryti jautriam, paveikiam: Jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį norėdamas suprasti, tada suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. ŠR.
širdìs áuga ima graudulys (iš džiaugsmo): Petronėlės net auga širdis: mąstė – tai vis dėl manęs daro. Žem.
šìrdį áuklinti labai pykti: Anys seniai in mus auklina širdį. Arm.
šìrdį áušyti slopinti jausmus: Daugel sviete yra mokslo sugadinto. Galvą temdžia, širdį aušo ir gaišina dūšią. Baran.
šìrdį badýti labai žeisti, skaudinti: Tokie žodžiai tik širdį bado. Krš. Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Bil. Kogi man skausme degini galvą, kogi taip skaudžiai širdį badai?!. Nėr.
širdìs bjaũrisi darosi bloga, verčia vemti: Kažko širdis bjaurisi. Grž.
širdìs brãška B. ima sielvartas:
šìrdį dáigyti kelti rūpestį: Lobiai, kolei juos turi, erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia. Dk.
šìrdį dalìnti labai rūpintis, atjausti: Tėvas nepatenkintas, o motina – visiems širdį dalina. rš. Dainom savo širdį kitiems dalinau, kol jos man pristigo pačiam. rš.
šìrdį daužýti Sir. daryti jautresnį, gailestingesnį:
širdìs dẽga
1.ima jaudulys: Kai pamatau oblių, pjūklą – traukia, kad širdis degte dega. Bt. Širdis dideliai dega. Šts. Ar nedegė širdys mūsų, kada kalbėjo su mumis ant kelio?. Vln.
2.ima pyktis: Mano širdis yra deganti – ar ans mane, ar aš aną užmušiu. Dr. Negaliu į pijoką nė paveizėti, tuojau man širdis pradeda degti. Vkš.
šìrdį dẽginti labai jaudinti, veikti, žadinti jausmus: Bet kur buvęs kur nebuvęs, vėl apmaudas užlieja, degina širdį. Avyž. Jos širdį degina Tėvynės ilgesys. rš. Kremta siela jį ir it raudona gelžis degina jo širdį. Dauk. Širdį ir kūną bjauriais ir gėdiškais pageidimais degina. Sir.
šìrdį díegti kelti sielvartą: Man buvo gaila [nukirstų] klevų. Bet dar giliau širdį diegė paliktieji mūsų šuliniai, mūsų slenksčiai. Dovyd.
šìrdį dìlginti labai jaudinti, graudinti: Jaučiu aš, kad širdį kažkas dilgina, ir ašaros man iš akių pasipylė. Balt.
šìrdį dìlgyti labai jaudinti, graudinti: Jau tokia nelaimė žėdnam širdį dilgė. Kp.
širdyjè dilgsė́ti nujausti: O man visu keliu širdy dilgsėjo, kad negerai negerai pasibaigs. Dbk.
širdyjè dingė́ti nujausti: Dingėjo širdy mano, kad taip bus, t. y. prijautė. J.
širdyjè dingsóti nujausti: Dingsojo man širdy, kad taip taps, bus. J.
šìrdį dìlgtelėti kilti nerimui: Dilgtelėjo širdį, bet neilgam, nes jis išgirdo, kad Teklė tyliai niūniuoja, ir ne – ne liūdną melodiją. Ap.
širdìs diržė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jų širdys diržėjo, žvėrėjo. rš.
šìrdį dovanóti reikšti meilės jausmus: Ko linki man ta spalva? – Kad jai savo širdį dovanotum. Pt.
šìrdį draskýti
1.labai skaudinti, kankinti: Eik lauk, žmonims nedraskyk širdies. Krš. Maži vaikai skreitą drasko, dideli – širdį. Lkv. Jaunas drasko skraitą, o suaugęs – širdį. Trg. Apmaudas ir graudumas širdį jam draskė. Žem.
2.įžeidinėti: Žodžiai kaip strypai širdį drasko. Rdn. Didžiavosi dėdė ir nejautė, kad jo žodžiai drasko man širdį. Švaist.
širdìs drẽba
1.ima baimė: Ne vienai mergai širdis dreba, kaip atvažiuoja jos išimdyt. Rod. Širdis dreba, kojos linksta – po perkūnais tokis darbas!. Brb. Dreba širdis, savo balso nepažįstu. Dovyd.
2.ima jaudulys, nerimas: Jau aš per veselią mačiau [, kad nebus gerai] – net mano širdis drebėjo, kaip ji ėjo už jo. Pv. Pamatau aš jį girtą – net širdis dreba. Mžš. Tai mano, tai mano širdelė dreba, ko mano mielasiai su kita klega. LTR. Širdis dreba apmaudu, matant tokį baisų mūsų apjakimą. Žem.
šìrdį drė̃ksti labai skaudinti: Sopulys dreskia širdį mano. brš.
širdìs drùmstelėjo kiek susijaudino, susierzino: Širdis mano drumstelėjo ir atsileido, t. y. supykęs atsileidau. J.
šìrdį dúoti reikšti meilės jausmus: Davei rankelę, duok ir širdelę, būsiv mudu draugalėliu. J.
šìrdį dùria graudu: Man širdį duria, kad jis mirs. Šts. Širdį duria, kai pažiūriu in obeles: abu sodinom, o dieduko jau nebėr. Aln.
širdyjè dùria neramu: Širdy kaip ir duria – turi atvažiuot. Aln.
šìrdį džiovìnti kelti nerimą, ilgesį: Sakykai, kokia pričyna tavo širdelę džiovina?. LTR. O svajonės tos širdį džiovino. Krėv.
širdìs džiū́sta labai liūdna, nyku: Be tėvynės širdis džiūsta. Ppr. Rankos jiemus nupuls, ir visos širdys džius. Dk.
šìrdį ė́da labai skaudu: Tėvas piktas – man širdį ėda. Aln. Sūnus sirgo, širdį ėdė. Aln.
širdìs eĩna kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Prieisi valgyt, širdis eis kunkuliais. Plt.
šìrdį ė́sti
1.įkyriai varginti, graužti: Iš tų vaikų dartės nieko gera, tik širdį ėda. Drsk. Toks pasiutėlis tėvams tik širdį ėda, širdagraužis rupūžė. DūnŽ. Ėsk mano širdį kaip kirmgriauža koks!. Ms. Graužas širdį ėda. Vlkv. Graudulys, rauda man širdį ėda. Nėr. Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Šein. Jai pačiai didžiausi rūpesčiai ėdė širdį. Gran.
2.įsipykti, įkyrėti: Širdį ėstinai ėda tie pasiutėliai, pats matai, kaip siunta. Krš. Nigdi neėdė širdies itsai vaikutas, išsimiegmu gerai. Zt.
šìrdį gadìnti skaudinti, erzinti: Kam mergeles masini, anų širdį gadini?!. d. Neturiu vilties ją apsiženyti, nenoriu nė jos širdelės gadinti. Žem.
širdìs geĩdžia norisi: Valgyk, ko širdis trokšta, gerk, ko širdis geidžia. Btg.
šìrdį géldinti kelti sielvartą: Aš tavo širdį geldinsiu, tau gailestį darysiu. Klp. Aš tik nenorėjau tau nieko sakyti, nenorėjau širdies geldinti. Simon.
šìrdį gélti kelti sielvartą: Išgirdusi tuos žodžius, Naikuvienė atlyžo nuo varnalėšos ir, mostelėjus ranka į bažnyčią, tiesiai išdrožė, kas jai širdį gėlė. Vaičiul. Visu, kas sodiečių širdis gėlė, mokėjo sielotis ypač Jokūbas. Vaižg.
šìrdį gẽlia
1.rūpestis kankina, sielvartą jaučia: Į ją žiūrint, širdį gelia. Rs. Mišką iškirto, tai net širdį gelia, kaip bauža matos. Ds. Kad tau taip dantis geltų, kaip man širdį gelia!. Mrk.
2.neramu: Šeimininkui gėlė širdį ne tiek dėl pačių svečių. Jam daugiausia gaila jo dideliu rūpesčiu ir meile aplink namą auginamų gėlių. Šein.
širdìs gẽlia
1.ima pavydas: Ans mato, ka piningą gražų imi, širdis i gelia. End.
2.jaučia sielvartą: Gėlė širdys, veizint į dūmus savo kaimų, kurias kryžeiviai be meilės gruzdino ugnimis. Dauk.
3.rūpi: Ir Ruiniui širdis gelia ten įlįsti. Trk. Tai jo (vagies) širdis pradėjo gelti, kaip jis pamatė čia daug mėsos ir lašinių. Klp. Jeigu tik sūnus nepareina, man širdis taip ir gelia. Vkš.
šìrdį gìldyti
1.kelti sielvartą: Eik lauko, negildyk žmonims širdies. DūnŽ. Negildyk mano širdies, t. y. neskudink, kad skaudėtų. J. Negildyk man širdies be reikalo. Vkš. O tų kalbų visokių ... – širdį tik gildo. Žem. Gyvnašlumas širdį gildė. Dauk.
2.kelti norą (gauti): Neerzink vaiko, negildyk jam širdies savo saldainiais. Up.
šìrdį glóstyti teikti malonumą: Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!. Baran. Prisišokusi iki valios, atmins tetos vestuves, – juokėsi Drūktenis, o Kembrio pagyrimai širdį jam glostė. Žem. Įsidėmi Audvidis pasakymą: „Mano vaikučiai". Toks jis malonus, širdį glostąs. Šein. Svaigulingai širdį glosto žalio beržo šilkas. Nėr.
šìrdį gnáibyti skaudinti, kelti nerimą: Geri žodžiai glosto širdį, prasti gnaibo. Krš. Kažin kas ir jam širdį gnaibė. LzP. Jam ilgesys širdį lyg replėmis gnaibo. rš.
šìrdį gniáužti kelti nerimą, rūpestį: Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė. Žem. Nusiminimas gniaužia mano širdį. Kudir. Kol ateis pavasaris ir orams atšilus vėl išlįs smėlio kauburėliai, kai kas ir pasimirš, nebedegins krūtinės, nebegniauš taip širdies į juos žiūrint. Zur.
šìrdį gráužti
1.kelti rūpestį, kankinti: Tai širdį kremta, graužia. R. Man to vaiko liga širdį graužia. Slm. Vaikas geras, kol ant skreito laikai, paleidi – pradeda širdį graužti. Krš. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia. LTR. Galvojau pasakyti viską, kas mano sielą slegia ir širdį graužia. Šein. Su lietuvišku užsispyrimu netruko vėl grįžti prie temos, kuri, matyti, graužė jam širdį. Pt.
2.skaudinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia. d. Mano širdį didi nerimastis graužia. Kudir.
šìrdį gríežti Dk. skaudinti:
širdìs griū̃na labai neramu: Jau bus kas, kol mano širdis taip griūna. Pls.
šìrdį gróbstyti užimti kvapą: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem.
šìrdį įdaũžti įskaudinti, įžeisti: Žodžiu tu savo įdaužei labai man širdį tankiai. brš.
šìrdį įdė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Į vaiką visą širdį įdėjo, o dabar tas skersom eina. Grž. Jūs per daug širdies įdedate į savo darbą. Gruš.
šìrdį įdùrti įskaudinti, įžeisti: Įdūrė man širdį vienos kūmos žodžiai. LzP.
šìrdį įė́sti įgristi, įsipykti: Širdis buvo įėsta, nekenčiau [anytos]. Grd.
šìrdį įgìldinti suteikti sielvarto: Kiek įgildins savo tėvų ir giminių širdis, kiek motinai bus ašarų. Vaižg.
šìrdį įjùdinti sujaudinti, paveikti: Tuo įjudintumbime širdis mūsų. Dk.
širdìs įkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Bet jei puls ant kelio [žodis], tai yra ant širdų įkietėjusių kaip akmuo, tad ne stebuklas, jog naudos nė kokios neatneša. Dk.
širdìs yrà ne avẽlė apie nesitenkinimą prastu: Širdis ne avelė - šieno nepaduosi. Lnkv.
širdìs yrà kaklè ima baimė: O širdis buvo kakle. End.
širdìs yrà ne kalýtė apie nesitenkinimą prastu: Ir jo širdis ne kalytė: duok ir jam. Alk.
širdìs yrà kulnuosè ima baimė: Jau čionai davaliai [aukštai], širdis kulnuos. Antš.
širdìs yrà ant dáikto ramu: Kai būsiu viena, tai mano širdis bus an daikto. Vrnv.
širdìs yrà péntyse Lzd. ima baimė:
širdìs yrà kaip įpjautà labai neramu: Širdis kaip įpjauta: išeik dabar įnamiu, savo turėjęs. Šv. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, bus širdis kaip įpjauta [motinai]. Rdn.
širdìs įsìdegė sukilo jausmai, susijaudino: Iš tos gailystos insidegė širdis. Klt. Tavo kalbų klausanties, širdis nenoroms įsidega. Vkš.
širdìs įsijùdino sukilo jausmai, susijaudino: Teip yra kietos širdys mūsų, jog teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas. Dk.
šìrdį įskaũdinti suteikti sielvarto: Senelio širdis įskaudinta jaunystės prisiminimais. rš. Juk ji visai be kovos laimėjo Vilių Karalių, kuris tokiai daugybei moterų įskaudino širdį. Simon.
širdyjè įsmègti labai jaudinti: Kristaus žodžiai širdyse jų kaip smegte įsmegę ir didžiai jiemus paskanėjo. Bret.
širdìs įsprógo labai įgriso: Širdis yr įsprogusi, visai paėdė širdį. Krš.
šìrdį išáušinti nuslopinti jausmus: Švelniems jausmams širdyje neliko vietos – siaubas ir beviltiškumas išaušino tavo širdį. rš.
širdìs ìšdegė nurimo jausmai: Širdis jau išdegė, plaukai pražilo. Kudir.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti, saugoti: Aš išdemi tavo žodį mano širdyje. Bret. Sena giesmė apie septynis žodžius , kuriuos kožnas krikščionis savo širdėje kaip didį ir brangų lobį tur išdėti. Mž.
širdyjè išdìldyti užmaršinti: Rūstos dienos neišdildė dar jų širdėje praėjusių laimingų laikų. Dauk.
širdyjè išdìlti užsimiršti, pamiršti: Palengvėle išdilo jos širdyje tėvynės atminimas. Jabl. Goda jų širdėje buvo išdilusi. Dauk.
šìrdį išdžiovénti sukelti nerimą, ilgesį: Kai papuoliau neščėslyvai dūkui, išdžioveno mano širdį kaip liepą. LTR.
šìrdį išė́sti priskaudinti, iškankinti: Išės jam vaikai širdį, koleik anas juos išūgins. Lz. Razkurdau viena ugnį, sėdžiu ir verkiu: anas taip man širdį išėdė. Grv. Rupūžė ta, kaip ana širdį yra išėdusi!. Rdn.
šìrdį išė́sti urvaĩs priskaudinti: Ana man širdį yra išėdusi urvais. KlvrŽ.
šìrdį išė́sti su duobelè priskaudinti: Barniai man širdį su duobele išėdė. Šts.
šìrdį išė́sti su kraujaĩs priskaudinti, iškankinti: Širdį išėdė su kraujais tie rūpesniai. Šts. Širdį su kraujais išėda ligoniui, kad garai, dūmai troboje tyvelioja. Šts.
širdìs iškrìto labai išsigando: Baisiausiai nusigandau, širdis iškrito. Šn. Ui, širdis iškris, negandink. Krš. Tas (sūnus) atvažiuoja ir išvažiuoja, o jai širdis vis iškritus ir iškritus. Dg.
širdìs ìšlėkė
1.labai išsigando: Anam širdis išlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo. Šv. Kad persigandau, net širdis išlėkė!. Ds. Man visa širdis išlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitau. Šts.
2.labai susijaudino: Ir širdis išlėkė, kai pamačiau jį. Ds.
širdìs išlekiódinėja labai jaudinasi: Mana širdis išlekiodinėja, kur čia aš ką padūmosiu. Zt.
širdìs išlė̃kusi labai rūpinasi: Mano širdis ant jo išlėkusi, ė anas vis nesisaugoja. Ml.
šìrdį išlíeti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Ir dabar Anė išliejo man visą širdį. Simon. Kad turėčiau kam savo širdį išlieti, lengviau būtų gyventi. Vkš. Kelkiasi naktį bei šauk ir išliek savo širdį pirmoje sargyboje po akim pono. Bret. Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. ŠR.
šìrdį išmìnkštyti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Kietas širdis pats išminkštyk. Petk.
širdìs išperšė́jo labai įgriso: Išperšėjo širdis su maža žeme – noriu didesnės. Šts.
šìrdį išpìlti nuoširdžiai išsipasakoti, pasiguosti: Kelkis, žmogau, naktį ir išpilk kaip vandenį širdį tavą ant Viešpaties. Dk.
šìrdį išplė́šti privilioti: Kiek tų panelių gražių gražiausių, jaunų jauniausių, ir pusamžių, ir jau senstančių per savo rankas neperleido, nesusukęs galvos, neišplėšęs širdies. Žem.
širdìs išpúolė labai išsigando: Iš baimės ko širdis neišpuola. Plv. Pamačius pavaduotoją, Povilui širdis išpuolė. Avyž.
šìrdį išsuñkti iškankinti: Vargas ir nelaisvė labai jau man išsunkė širdį. rš.
šìrdį ištráukti labai privarginti: Tas vaikas baigia man širdį ištraukt. KzR.
širdìs ištrū́ko labai išsigando: Ir širdis ištrūko, kai taip pasakė. Sur.
šìrdį išvarpýti iškankinti: Buvo baisių laikų, visų širdys varpyte išvarpytos. KlvrŽ.
širdìs jaũčia numano: Jaučia mano širdis, kad tėvynė atgydama ir krutėdama atsibus. Žem.
širdìs kaĩpsta
1.darosi silpna: Nuo tokios smarvės man širdis kaipsta. Slnt.
2.darosi malonu: Kaipsta mano širdelė į ją pažiūrėjus. Gršl.
širdìs kaĩsta
1.ima nerimas, rūpestis: Išėjo manasis į miestelį, man širdis jau ir kaista: pareis girtas ar nepareis. Vkš. Tegul nekaista apie mane širdis tavo. I.
2.sakoma labai ko norint: Laka šuo čystą vandenį, mat jam širdis kaista. Šauk.
šìrdį kaĩtinti veikti, žadinti įkarštį: Toks žmonių susidomėjimas ir džiaugsmas kaitino ir vadų širdis. Myk-Put. Jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina. Šein.
šìrdį kapóti labai žeisti: Josios žodžiai kapojo širdį. rš.
šìrdį ką́sti skaudinti: Širdį kandąs žodis. K.
širdìs káulėja darosi nejautrus, abejingas: Širdis tavo kaulėjo, kol sukaulėjo, t. y. sukietėjo į kaulą. J.
širdìs kem̃pa jaučia sielvartą: Iš gailesčio širdis kempa. J.
širdìs kẽpa jaučia rūpestį, sielvartą: Kepa ir kepa širdis, jam išvažiavus. Ds. Močiai kepa širdis, žiūrint in nesveiką vaiką. Ut. Kepa jos širdis dėl šito vaiko. Klt.
širdìs kietė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jos širdis džiūvo ir kietėjo dar labiau. rš.
širdìs kíetinasi darosi nejautrus, abejingas: O nuliūsk, kad jėgos mūs jaunystės tirpsta, kietinasi širdys ir mintys pranyksta. Jan.
šìrdį kíetinti daryti nejautrų, abejingą: Širdžių nekietinkit. brš.
širdìs kiùksi darosi bloga, šleikštu: Širdis kiuksi, žiūrint į tokią nešvarą. Upt. Kažko širdis kiuksi, gal reikės vemti. Kp.
širdyjè knìsti rūpėti: Širdy nesiliovė kaži kas knisęs, kaip kaskart čia pro šalį einant. Pt.
širdìs krãtosi jaučia pasišlykštėjimą, darosi nemalonu: Protas skrūpstos, o širdis kratos nuo pikto. Šts. Mano širdis kratos nuo tų kalbų. Lkv. Veronei nuėjus linko širdis, tiko nauda ir gyvuliai, bet, žvilgterėjus į Tupikį, širdis kratėsi. Žem.
šìrdį krim̃sti R., M., Sir. kelti rūpestį, kankinti: Tie sūnaus naktinėjimai man širdį krimste kremta. Vkš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės?. Vnž. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą. Bret.
širdìs kriñta ima baimė: Kai pagalvoju, kas jam gali būt, širdis krenta. Rs.
širdìs kriñta į kulnùs ima baimė: Krinta Savūnei širdis į kulnus, visai nupuola. Zur.
širdìs kriñta iš núogo kū́no ima baimė: Mes einam ir einam, nors širdis mano krinta iš nuogo kūno. Dovyd.
širdìs krū́pčioja ima baimė: Širdis krūpčioja, į šitų katakombų tamsybę su žvakėmis įeinant. prš.
širdìs krū́psi ima baimė: Grigorijus pajuto, kaip krūpsi širdis. rš.
širdìs krū́psta ima baimė: Krūpsta širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J. Kai pasakė, kad mirė, širdis pradėjo krūpt, ir ėmiau raudot. Antš.
šìrdį krùtinti jaudintis: [Reikia] tankiai krutinti savo širdį gailesiu. P.
širdìs kūdė́ja
1.darosi silpna, negera: Širdis kūdė[ja], kad perkaisti. J. Širdis man kūdėja, man taip prastai daros. Pln.
2.labai rūpi: O pati širdis kūdėja, kad tik sakyčiau daugiau. KlvrŽ. Man širdis kūdėja veizant. Žr.
šìrdį kuténti teikti malonumą: Ir ne jam vienam džiaugsmo ašaros kutena širdį. Vaižg. Stengiaus prisiminti, kaip tas [Gundės] žvilgsnis mane tirpdė, kuteno širdį. Šein.
šìrdį kùtina ima noras: Taip širdį kutina pasakyt: čia ne tavo žmona, tavo žmona Stasytė. PnmR.
širdyjè laikýti nuolat prisiminti: Mergyte, tavo vardą aš širdyje laikau. d.
šìrdį laimė́ti patraukti: Ji buvo miela, simpatiška. Tuo savo paprastumu buvo laimėjusi mano širdį. Simon.
širdìs lẽkia per gérklę ima baimė: Sėdi sau kaip ripkė ant pašalio, kaip ripkė rakando[je], o man širdis lekia per gerklę. Nv.
širdìs lẽkia pro kãklą ima baimė: Aš neužmingu: širdis lekia pro kaklą iš tai baimei. Dr.
šìrdį leñkti
1.veikti jausmus, patraukti: Liepia, idant mūsų širdis, kentėdami prieštikius, paklusnystėsp lenktumbime. brš. Širdį lenkti ant ko. N.
2.stengtis pamilti: Lenksi širdį kaip nendrelę prie širdies girtuoklio. d.
šìrdį liẽsti jaudinti: Tūlais sielojimais ir rūpesčiavimais liečia širdis žmonių. Dk.
širdìs lim̃pa jaučia patraukimą: Širdis nelimpa prie pikto žmogaus. Šts. Limpa širdis tavo prie pinigų. brš.
širdyjè lim̃pa labai patinka: Žodis širdyse jų nelimpa, net noprosnai jiemus sakomas yra. Bret.
širdìs liñksta jaučia palankumą, patraukimą: Man širdis nelinksta pas ją eit. Dg. Mano širdelė kaip linkte linko už vargdienio bernelio. JD. Kur akys lekia, ten širdis linksta. Sln. Aš dainuoju apie tai, į ką širdis linksta. Krėv. Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtars, ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. ŠR.
širdìs lìpa pro bùrną Trk. kyla jaudulys: Širdis lipa pro burną, kai pamisliju. Klk.
širdìs lìpa pro gérklę kyla jaudulys: Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – teip ji plaka. Simon.
širdìs lū́žta labai skaudu, sielvartas ima: Jų ronos man didžiai skausti, jų dėl mano širdis lūžta. prš.
širdìs mãgztosi ima nerimas: Širdis pradėjo magztytis iš blogų kalbų. J. Širdis magztos – vienas palikau eiti, bijau paklysti. Plng. Jei ans uždegė, širdis magztės, dėl to ir bėgo. Ms. Manai, kad jam nesimagzto širdelė... Kur reikia dingti tokiam jaunam, tėvo išvarytam iš namų. Dr.
širdìs maĩnosi ima baimė: Širdis mainos, nežinau ką bedaryti. Šts.
širdìs mángosi ima nerimas: Širdis mangos: šeštadienį vestuvės (mylimasis kitą ima). Vn.
šìrdį maũdžia neramu, graudu: Nepavalgė nė pietų, taip jam maudė širdį, lyg nujaučiant ką bloga. Vaižg. Ir iš anksto maudė jam širdį, kad diena eina į pabaigą, artėja naktis, vėl vienas daržinėje, ir vėl prieš akis ji. Balt.
širdìs mãzgosi darosi neramu: Širdis mazgos kaip prieš nelaimę. Up.
širdìs meñksta darosi bloga, silpna: Išgėriau penktą – širdis mano menksta. Šk.
šìrdį mýga labai graudu, liūdna: Gal kas bus, ba taip myga širdį. Ut. Širdį tik myga myga, neramu daros. Aln.
šìrdį mìndyti žeisti, skaudinti: Maži vaikai motinos kelius mindo, užaugę – širdį. Tr.
šìrdį mìndžioti žeisti, skaudinti: Reikėjo vakar išsyk atstumti, o dabar tik širdį man mindžioji!. LzP.
širdìs minkštė́ja darosi atlaidesnis, gailestingesnis: Akys išduoda, kad jo širdis minkštėja. Cvir.
šìrdį mìnkštinti daryti atlaidesnį, gailestingesnį: Minkštink mūsų širdis. Bret. Dievas minkština užkietėjusias širdis. brš.
širdìs neapléidžia bjauru, nemalonu: Širdis neapleidžia man tų barščių valgyt. Upt.
širdìs nedabója nepatinkamas: Tegul sau joja, tegul prajoja, mano širdelė jo nedaboja. Kp.
širdiẽs nedė́ti būti abejingam, šaltam: Ponia Rainakienė jau seniai buvo išmokusi į santykius su vyrais nebedėti širdies. Myk-Put.
širdìs nẽgandojasi ima baimė: Ji niekada nenori sau prisipažinti ir neprisipažins, kas ją kankina, kodėl negandojasi jos širdis. Simon.
širdìs neįsiteñka krūtìnėje neramu: O jau man širdis krūtinėj neįsitenka, ašaros tik eina per veidus. Erž.
širdìs neišlaĩkė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Monika giliai atsidūsta. – Neišlaikė širdis. Prieinu [prie vagiliaujančio vaiko]. Dovyd. Vieną vakarą nors ir kantri – Juozo širdis neišlaikė. Mont.
širdìs neìšneša nepriimtina, nemalonu: Neišnešė mano širdis dovanai atiduot penkiolika rublių. Dg.
širdìs neišturė́jo prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Keleivio širdis nebeišturėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavasario žemę. Bil.
širdìs nèkelia nemalonu, nepakeliama: Mano širdis nekelia dabot in alkaną žmogų. Prng.
širdìs nèneša
1.nemalonu, bjauru, nepakeliama: Mano širdis neneša pjauti karvę ar arklį. Plng. Širdis neneša nė paveizėti į vištas. Mžk. Man neneša širdis gyvas varles į striktus pjaustyti. Plng. Neneša širdis žaizdų. Skrb.
2.nesinori: Nebeneša širdis man vienai čia būt. Žg. Kad man neneša širdis eit į tas uogas. Jnš.
širdiẽs nenulaĩko graudinasi: Širdies negali nulaikyti, kad ima į karą vyrą. Šts.
širdìs nepakė́lė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Močios širdis nepakėlė: ji matė mirštant vaiką ir nieko jam padėt negalėjo. Skrb.
širdìs nepérneša nemalonu, nepriimtina: Kaimynam bloga padarys – širdis neperneša. Ktk.
širdiẽs nėrà gaila: Reikėtų tą kačiuką panaikint, bet nėra širdies. Rd.
širdìs nerìmsta rūpinasi: Tik mano gera širdis nerimo, kol sužinojau, kas su tavimi atsitiko. Pt.
šìrdį nérti kelti sielvartą: Tas [pašauto naro] balsas nėrė man širdį, spiegė ausyse, aidu galvoje atsiliepė. Šein.
šìrdį nešióti ant liežùvio išsipasakoti: Ir kaip gerai, kad aš anąkart neprasitariau: širdies ant liežuvio nereikia nešioti. Simon.
šìrdį nešiótis nuolat prisiminti, neužmiršti: Tą kraštą širdyje nešiojuos dienas ir nemigo naktis. Nėr.
širdìs netráukia nesinori: Tik vaikščioti int kleboniją šiaip jau pavakaruoti, pasišnekučiuoti netraukia širdis. Vaižg.
širdiẽs neturė́ti
1.būti negailestingam: Itas žmuoj akmeninis, širdies suvisu netur. Lz. Nė širdies neturi: piemuo jau sukiumbęs nuo šalčio, o tu dar varai ginti. Vdk. Širdies neturi tiek nuplėšt. Prn. Tas žmogus neturi širdies: tokias liodinges veža – nuskūrys arklius gatavai. Šv.
2.nekęsti: Et, su savo štabrotmistru, – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabrotmistrų. Kudir. Nebturiu širdies an ano, nusidėjo man smarkiai. Krš. Neturi širdies ant tėvo tikro. Adm.
3.nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau. Pasakoju tik tai, kas laikraščiuose rašoma. Pt.
širdìs neužláužia nepriimtina, bjauru: Kopūstai puode gražiai atrodo, bet širdis neužlaužia. Jnš. Neužlaužia širdis gert [vaistų]: kai tik prie burnos, rodos, eis lauko, i gana. Sk. Neužlauš man širdis teip daryti. Žg.
širdìs neužléidžia
1.gaila, nemalonu: Man širdis neužleidžia jo mušt. Ds.
2.bjauru: Norėčiau [valgyti], bet širdis neužleidžia. Kp.
širdìs nevãlo negali valgyti: Akys mato, bet širdis nevalo. Kv.
širdìs niẽžti rūpi, negali nurimti: Jau niežti širdis tau, kad gražią mergą tėvas nusamdė. Dr. Dar anam jau niežti ta širdis. Trk.
širdìs nỹksta darosi silpna, negera: Alpsta nyksta širdis mano į tave jauną bežiūrint. d. Iš tūžbos bei rūpesčių jau širdis nyksta. K.
širdìs nuáušo nurimo jausmai: Nuaušo širdis mano, nemalonėjas jau. J. Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos. J.
širdìs nudrìbo pasidarė nemalonu: Man žiūrint an juos, širdis nudribus – gyvena kaip galvijai. Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo. LzP.
širdìs nudrìbo ikì kulnų̃ pasidarė nemalonu: Kai pasakė, kad ženijas Oną, tai man širdis lig kulnų nudribo. Slm.
šìrdį nuglóstyti maloniai nuteikti: Ir taip jau mokėdavo jis širdį nuglostyti, kad ir juoda duona saldėjo jo rankose, ir kietas patalas nebebuvo kietas. Balt.
širdìs nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis. Pls.
širdìs nukaĩto apėmė baimė: Nukaista širdis, kad toks baisus mirimas žadėtas. Šts.
širdìs nukrìto į kulnìs labai išsigando: Girdžiu, kažkas pro duris laužias – širdis taip man į kulnis ir nukrito. Vkš. O kai išgirdau kalbant, dėde Džiugai, tai širdis išvien nukrito į kulnis. Avyž.
šìrdį nulaikýti susivaldyti: Širdies negal nulaikyti, kad ima į karą vyrą paskutinį. Šts.
širdìs nùlėkė ikì kẽlių sakoma apie didelį nuovargį: Nebelėk, mano širdis jau nulėkus lig kelių. Slm.
šìrdį nuleñkti
1.pamaloninti: Duok kai ko gardesnio širdelei nulenkt. Svn.
2.nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu. d.
3.nusigręžti: Nulenkė širdį savo. Chyl.
širdìs nuliñko
1.pasidarė graudu: Vaikas atidavė saldainį, bet anam nulinko širdis. Šts.
2.pajuto palankumą, patiko: Mano širdis yra nulinkusi ant ano. Kl. Į kur širdis nulinkus, į ten ir akys žiūri. LTR.
šìrdį numỹžti vlg. sukelti šleikštulį: Arbata numyža širdį. Slnt. Teip man širdį numyžo, teip prastai!. Štk.
šìrdį nupláuti įgristi, nusibosti, atsipykti: Nuplaus pienai širdį, norėsi lašiniukų. Rdn.
širdìs nupúolė į ùžkulnius labai išsigando: Čia autoriaus širdis į užkulnius nupuolė. rš.
širdìs nusalė́jo pasidarė bloga: Nusalės širdis taip saldžiai užėdus. Krš.
širdìs nusãlo pasidarė silpna, negera: Man širdis nusalo. Pš.
širdìs nusigañdo pasidarė silpna, negera: Man vis tokia širdis nusigandus. Krs.
širdìs nusimỹžo vlg. pasidarė silpna, negera: Mano širdis yra nusimyžusi – noriu valgyti, mamale. Dr.
šìrdį nusipláuti atsigaivinti: Užsivirinau [v]andenėlio, atsigėriau arbatikės, nusiploviau širdį. Krš.
širdìs nusismogãvo pasidarė silpna, negera: Širdžiai nusismogavus, reik pagaviko, sūrymėlio. Ggr.
širdìs nusismóko pasidarė silpna, negera: Bulvės su padažu menkas valgis – be mėsos nusismoksta širdis. Plt.
širdìs nusìšveitė atsigaivino: Užgėriau liminado, kaip nusišveitė širdis. Krš.
šìrdį nuskaudė́jo apėmė sielvartas: Taip anam širdis nuskaudės, matant žmonių nelaimes!. Užv. Kiek kartų man širdį labai nuskaudėjo. prš.
širdẽlę nuskriódė pasidarė skaudu: Man širdelę nuskriodė, ką bernelio neradau. Rš.
šìrdį nuslė̃gti sukelti rūpestį: Nusigandusios širdys nusiminimu nuslėgtos būtų. brš.
širdìs nusmẽgo labai išsigando: Tik širdis nusmego, kai užgirdau šaudant. Užp.
šìrdį nusmel̃kti sukelti nerimą, rūpestį: Net dantis sukando Petras, taip tie žodžiai nusmelkė jam širdį. Myk-Put. Nemalonus baimės kipšelis nusmelkia širdį – prieš žmones drąsinasi, o viduje nejauku. Ap. Širdį nusmelkė Juzai. Kaip galėtų dabar pasirodyti Maldyniškėj?. Balt.
širdìs nusmogė́jo panoro ko stipriau, gardžiau: Nusmogės tavo širdis, kaip išalksi. J.
širdìs nusmõgo pasidarė silpna, negera, išsiilgo geresnio kąsnio: Nunešk šmotelį ir tetai, jug jos senatvė, širdelė nusmogusi, o per šykštumą nenusiperka. Žem.
širdìs nusmóko pasidarė šleikštu: Pavalgiau, taip širdis nusmoko. Lkv.
širdìs nusmùko
1.labai išsigando: Ak, jos širdis nusmuko, pamačius Karaliaus ūkį. Simon.
2.pasidarė silpna, negera: Kaip širdis nusmuks, užgerk kumpoto. Krš. Nusmukusi paliko širdis, nusikiurkusi po vakarykščio. Lkv.
širdìs nusmùko į kulnìs apmirė, nustėro (iš baimės): Iš baimės širdis į kulnis nusmuko. Vkš.
širdìs nusmùko į ùžpenčius labai išsigando: Širdis iš baimės į užpenčius nusmuko. An.
šìrdį nušveĩsti
1.atgaivinti: Rūgštūs obuoliai ar kopūstai labai nušveičia širdį. Kp. Gera rūgštelė, tai kad nušveitė širdį. Rdm. Silkė, agurkėlis, duonos šmotelis visuomet pijokėliui širdį nušveičia. Vkš. Noriu kartimo, kad širdį nušveistų. Rdn.
2.nuraminti: Geri žodžiai širdį kaip šveiste nušveičia. Krš. Ašaros širdį nušveičia, visus kartumus nuplaudžia. Vaižg.
šìrdį nušviẽsti
1.atgaivinti: [Virintas alus] visas ligas nuvaro ir nušviečia širdį. Katil. Dar šaukštą, dar šaukštą – jug taip nušviečia širdį. Yl.
2.pradžiuginti: Širdį man nenušvietė, kad manęs neklausai. Šts.
širdìs nušvìto pasidarė linksmiau: Kai vyrai įstūmė [į vagoną], tai jau nušvito širdis. Kal.
širdìs nutal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Nutalško širdis po riebių valgių. Varn. Iš vandens gėrimo nusmoko širdis, nutalško, paliko nutalškusi. Lk. Nutalško širdis mano begeriant vandenį, t. y. nutulžo, paplūdo lyg vandeny. J.
širdìs nutir̃po apėmė baimė: Išsigandai, kad net ir širdis nutirpo. Yl. Audrele, būk tu nors mandagi jam. Kartais taip pasielgi, kad man širdis nutirpsta. Čiurl.
širdìs nutrū́ko
1.pasidarė silpna, negera: Širdis nutrūkusi, norėčiau rūgštelės kokios atsigerti. Šts. Nutrūkusi širdis paliko, be mėsos pavalgius. Šts. Ant duonos biškilelį sviesto antdėk, teip yra širdis nutrūkusi. End.
2.apėmė pyktis: Kaip jis girtas pareina, man tik širdis nutrūksta: sakau, geriau nepareik!. Mžš. Nutrūko širdis – nebgaliu paveizėti [supykus]. Krš.
šìrdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi šiais laikais: reik visiems širdį nuturėti. Šts.
šìrdį nuvarýti išlieti pyktį: Ji besibardama širdį nuvaro. Prn.
šìrdį nuvérti įskaudinti: Iš gryčios atsklidęs vaiko verksmas sopulingai nuveria motinos širdį. Bub. Susiraukęs burbteldavo vieną kitą žodį, bet tokį žodį, kuris širdį nuverdavo. Myk-Put.
širdìs pabrìnko susikaupė: Aš jam išdėsiu viską, kuo man širdis per tuos metus pabrinko. Myk-Put.
šìrdį padė́ti
1.nusikamuoti: Širdį padėsi, kol prisiprašysi – pati pasidirbu. Krš.
2.labai mylėti: Tos visa doma į jį atkreipta, akys ir širdis padėta. Žem.
šìrdį padovanóti pamilti: Jis dabar iš dėkingystės savo širdį bei ranką padovanojo. prš.
šìrdį padraskýti suteikti sielvarto: Tik širdį padrasko vaikas ir išvažiuoja. Erž.
šìrdį paė́sti įgristi, įsipykti: Tu man širdį paėdei su savo kalbomis. Vlkv. Sūnus tėvui įsipiktino – širdį paėdė tėvui. Šts. Nė ta akia negal į jį žiūrėt – taip širdį paėdė. Kair. Priseis dvasna ir tam svieto ėdžiai – visiems jau širdį paėdė. Užv. Kaip širdį gerai paėdė, ir nekenčia. Skr. Gyvenam prie miško, šernai širdį paėdė. Rdn. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė. Pt. Tarpais tiek paėda širdį tas vienos buvimas, rodos – nieko nebus!... Gran. Dabar tik su liežuviu temoka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs, paėda širdį visiems!... Žem.
šìrdį paė́sti kruvinaĩ labai įgristi, įsipykti: Tu man širdį jau kruvinai paėdei. Vkš.
šìrdį paė́sti ikì kraũjo įgristi, įsipykti: Tu man lig kraujo širdį paėdei!. Lk.
šìrdį pagadìnti moraliai susmukdyti: Dvare daugel papiktinimų, kurie pagadina širdį. Tat. Širdis jūsų pagadino paleisti geidimai. brš.
šìrdį paglem̃žti patraukti, palenkti: Prie kiekvieno sugebėjo prilįsti, prisimeilinti, gerą širdelę parodyti ir kitų širdis paglemžti. Žem.
šìrdį paglóstyti teig. maloniai nuteikti: Vaikų dovanos paglosto motinos širdį. Jnš. Ištarė žmogelis šituos žodžius garsiai, vos ne pusė turgaus girdėjo, ir jie baisiai širdį paglostė. rš. Atsakymas šiltai, išdidžiai paglostė širdį. Švaist.
šìrdį pagìldyti sužadinti jausmus ar norus: Bus kuo senatvėje širdį pagildyti, – su pasididžiavimu tarė aktorius ašarą aky slėpdamas. Trein.
šìrdį pagráužti iškankinti: Išeitumei iš namų, geriau būtų visiems – dabar bengi mums širdį pagraužti. Vkš. Tu širdį pagraužei, ir tavo vis graužinys ir bučinys. J.
šìrdį pajùdinti sujaudinti, paveikti: Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano. Tat. Širdį pajudinąs. R. Niekas jo širdį nepajudina. K.
širdyjè pakar̃to apėmė nusivylimas: Man, su tavim begyvenant, širdelėj pakarto. rš.
šìrdį pakélti teig.
1.sužadinti taurius jausmus: Kuris nor melstis, tasai tur širdį ir dūmą nuog tų žemųjų ir žemės daiktų anump kalnejump o aukštumpjump pakelt. Dk. Pakelkim širdis ir rankas savo Dievop danguje. Bret.
2.maloniai nuteikti: Jų (Gervydžių) pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man širdį pakėlė. Šein.
šìrdį pakélti aukštỹn teig. sužadinti taurius jausmus: O širdis jūsų aukštyniu pakelkit, idant galėtumbit išmanyt darbus. Petk.
šìrdį pakylė́ti teig. sužadinti taurius jausmus: Idant jūs širdis jūsų Dievop pakylėtumbit. Mž.
širdìs pakìlo apėmė gera nuotaika: Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo. Bor.
šìrdį pakrim̃sti iškankinti: Tas mano pijokėlis bengia man širdį pakrimsti. Vkš.
širdìs pakrìto pasidarė silpna (nevalgius ar nuo prasto maisto): Taip širdis pakrito, nieko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju. Slnt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: širdžiai pakritus bus gerai. Kal. Taip širdis yra pakritusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka. Plt.
šìrdį pakrùtinti sujaudinti, paveikti: Jei tais arba tiems padabniais žodžiais dar savo širdies nepakrutinai, atsidūksėk. P.
šìrdį pakuténti maloniai nuteikti: Tas jo (Kuprelio) nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius. Šein. Kad kas svetimas pasveikina, širdį pakutena. Akn.
šìrdį paláužti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį. Krėv. Bet aš ją myliu ir tikiuosi jos širdelę palaužti. Vien. Gražumu ir kietą širdį palauši. Vlkv. Laužiau žagrelę ir užžagrėlį, tik nepalaužiau tavo širdelės. d.
2.prisiversti pamilti: Aš nepalaužiau savo širdelės už bagoto bernelio. JD. Dukrele mano, mano jaunoji, ant ko palaužei savo širdelę?. Bs.
3.prisiversti: Palaužk širdį ir paprašyk. Krš.
šìrdį paléisti užpykti: Širdį paleidžia, užpyksta, ir daryk ką nori. Klvr.
širdìs palengvė́jo pasidarė lengviau, ramiau: Nueina skiedrynan, parymoja ant pasvirnės, paverkia, kol širdis palengvėja, ir vėl grįžta pirkion. Krėv. Po tų žodžių jos širdis kiek palengvėjusi. Balč.
šìrdį paleñgvinti
1.pasiguosti: Benius panoro pasikalbėti su draugu, palengvinti širdį. Avyž. Išsikalbėjęs ir palengvinęs širdį, Jurgis nuėjo sėti, o Petras akėjo toliau. Myk-Put.
2.nuraminti: Ateis rudenėlis, išeis mošytėlė, palengvins tavo širdelę. JD.
šìrdį paleñkti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdį. Krėv. Ji visų širdis į save palenkė. Vaižg. Viešpatie, padaryk man tą malonę ir palenk širdis tų žmonių, kurie galėtų padėti man. Švaist. Palenkiau širdį maną ant išpildymo prisakymo tavo. Dk. Atduot jam savo dvasią sutrupintą, širdį palenktą irgi nužemintą. Petk. Palenk savo širdį pamokymui. ŠR.
2.prisiversti: Širdį palenk ir paprašyk. Krš.
šìrdį paliẽsti sujaudinti, paveikti: Valstiečių žodžiai palietė Juro širdį. Cvir.
širdìs paliñko pajuto palankumą, patiko: Jau ne atkragi, ale palinkusi jos širdis į giminę. J. Per ilgą visų širdys palinko jų pusėn. Vaižg. Su ištekėjusia moterim nesėsk prie stalo nei mėgaukis su ja prie vyno, kad tavo širdis į ją nepalinktų. ŠR.
šìrdį pamèsti įsimylėti: Galiausiai... ir mokinėms pasiseka kartais širdelę pamesti!. Pt.
šìrdį pamìnti po kójų paniekinti: Į abi sauges rėksi, mano širdį po kojų pamynęs. Vkš.
šìrdį pamùšti patraukti, palenkti: Dargi ne vieno savo draugo žmonos buvo pamušęs širdį. Žem. Na, kas girdėjo, kad tiktai per 10 mėnesių galėjo žmogus teip pamušti sau visų širdis. rš.
širdìs paper̃šo labai skaudu: Nuo tokio tavo nedorumo man jau ir širdis paperšo. Vdk. Širdis jau man paperšo! Pamislykit sau, koksai mano likimas!. Žem.
širdìs paplū́do kraujù pasidarė skaudu: Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta, kai aš jėgų netekęs suklumpu. Myk-Put.
širdìs paplùko kraujaĩs pasidarė skaudu: Mano širdis apmirusi, visa kraujais paplukusi. rš.
šìrdį parblõkšti atsigaivinti: Kad neišrytų tie špokai tų vyšnių, būtų širdį parblokšti. Žg.
šìrdį paródyti
1.nuoširdžiai, atvirai pakalbėti: Kad aš jum parodytau širdį, tai jūs pamatytūt. Dg. Nėra su kuo pasidejuoti, nėra kam parodyti širdies. Balč. Ta pasaka moko nespėriai tegaliant svetimiems parodyti širdį savo. Valanč.
2.nuoširdžiai pasirūpinti: Priskynė uogų, širdį parodė. Rdn. Kad ir girtas, širdį parodė. Vdk. O uošvienė tikrai šį rytą norėjo parodyti savo širdį – bent taip atrodė. Simon. Jeigu geruoju, aš galiu širdį parodyti. Saj. Jeigu tu man širdį parodei – še tau mano!. Cvir.
nórs šìrdį paródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava!. Trgn. Tu jam nors širdį parodyk – netikės!. Slk.
šìrdį pasíekti sujaudinti, paveikti: Tik aiškia ir gyva kalba išdėstytos mintys pasiekia klausytojų širdis. Balč. Muzika – tai menas, kuris pasiekia širdį per mintį ir sužadina mintį per širdį. rš. Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia. Sim.
širdimì pasikélti atitrūkti nuo kasdienybės, susikaupti: Ir tu pasikelk širdimi aukščiau visų tų bjaurių gyvenimo smulkmenų!. Pt.
širdìs pasikrùtino buvo paveiktas: Nepasikrutino jo kieta širdis meilingais žodžiais. brš.
širdìs pasipùrtino pasidarė nemalonu: Kamgi doram nepasipurtins širdis, kai taip daroma. Vaižg.
šìrdį paskaũdo pajuto sielvartą, gailestį: Paskausta širdį man, į jį žiūrint. Gr. Kai širdis paskausta, i apsirėkiu. Stl.
širdìs paskùdo apėmė sielvartas: Paskudo man širdis, kaip išgirdau, kad mirė. J.
širdìs pasmõgo pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Paimu kartais duonos šmotelį, kai pasmogsta širdis. Žem.
širdìs pasmóko pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Pasidėjau medaus žiemai, kad turėčiau, kaip kada širdis pasmoks. Krž. Ji pamatė obeliuką, ir pasmoko jai širdis. Pd.
širdìs pasrùvo ãšaromis pasidarė labai graudu: Jos širdis pasruvo ašaromis. Balč.
širdìs pasrùvo kraujaĩs pasidarė skaudu: Apsimetė Aleksius patyčių nenugirdęs, nors širdis kraujais pasruvo. rš.
širdìs pašóko C. atsirado nuojauta:
šìrdį pašvel̃ninti padaryti kiek atlaidesnį, malonesnį: Pašvelninti širdį galės tiktai toks būklas auginimo. A.
širdìs patal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Neskaniai ėdus, patalško širdis, pykina širdį. Varn.
šìrdį patèpti maloniai nuteikti: Mergina valgė, – o jam lyg kad kas būtų patepęs širdį. Kudir.
širdìs patil̃ško pasidarė silpna, negera: Patilškusi širdis nuo viralo prasto. J.
širdìs patỹško pasidarė bloga, šleikštu: Širdis patyško, t. y. patilžo, kaip vandenimi apsiliejo. J.
šìrdį patráukti
1.pasidaryti silpna, negera: Išsisirgau, kažko širdis patraukta, nebžinau kuo atgaivinti. Vkš.
2.sužavėti: Juk Gedvilienė taip, kaip ir jos sūnus, iš karto patraukė prie savęs jos širdį. Pt.
širdìs patrìšo Sb. pasidarė bloga, šleikštu: Patrišo širdis žiūrint, kaip jamui votį skvarbė. J.
šìrdį paveĩkti įgristi, įsipykti: Tokia grizli, paveikė man širdį. Krš.
šìrdį pavérgti patraukti, palenkti: Daug žemės puikių ir gražių dukterų jo širdį pavergti norėjo. Mair. Visur tarp svetimųjų daugel grožybių pastebėjęs, kokių nesą pas mus, bet tos svetimosios grožybės nepavergusios jos širdies. LzP.
širdìs pavir̃to ãkmeniu pasidarė negailestingas: Ne, neišdžiūvo ašaros, nepavirto akmeniu širdis. Zur.
šìrdį pažeĩsti įskaudinti: Juozas suprato, dėl ko tėvas taip sakė, ir rūpinos, kad be jokio reikalo Barbelės širdį pažeidė. LzP. Verkiau, lyg savąją širdį pažeidęs. Cvir.
širdìs pérdegė
1.nurimo jausmai: Užgęsta žvaigždės, perdega širdis, o Vilniaus bokštai kaip stebuklas šventas. Sruog. Tie meilės žodžiai pasakyti iš baisios vienatvės ar perdegusios širdies. Mart.
2.dingo pyktis: Užsidegė, įtūžo, o kai perdegs širdis, ir vėl bus geriausias žmogus. rš.
širdìs pérėjo dingo pyktis: Jau ir vėl gražiai kalbu; mat širdis perėjo. Dl. Perėjo širdis, ir nuėjo. Rdš.
šìrdį pérėsti įgristi, įsipykti: Perėdė [sūnus] motinai širdį, ir lėkė prašyti, kad į karūmenę paimtų. Krš. Ėgu jis numirs – taip širdį perėdė – man nė ašara neišeis. Mžš.
šìrdį pérgėlė praėjo sielvartas: Nė biškelio vyras man nebrūpi, seniai jau mano širdis gėlė ir pergėlė. Vkš. Jau širdį pergėlė [dėl sūnaus mirties]. Aln.
šìrdį pérgriaužti išsikankinti: Tie vaikai pačią širdį pergriaužė. Škt.
šìrdį périmti sujaudinti: Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas. prš. Jo žodžiai mano širdį perėmė. K. Tai jo širdį perima. M.
šìrdį pérkirsti labai sujaudinti, sukrėsti: Jis man širdį perkirto tais žodžiais. Pv.
šìrdį pérlaužti
1.prisiversti pamilti: Laužiau žagrelę ir pasagėlę, tik neperlaužiau savo širdelės. LTR. Aš neperlaužiau savo širdelę už bagoto bernelio. JD.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Neperlaužė širdies karaliaus ir tie stebuklai. I.
šìrdį pérmainyti nustoti mylėti: Neversk savęs, Juozai, – tarė, ranką jo nuo savęs stumdama, – širdį permainei, aš supratau, aš tavęs nenoriu prie savęs per nevalią prikalti. LzP.
šìrdį pérsilaužti pasikeisti: Širdį ir save persilauši ir svietui patiksi. Dg.
širdìs pérskaudėjo praėjo sielvartas: Perskaudėjo jau man širdis, t. y. nebskauda jau. J. Širdis perskaudėjo, numiršau savo nelaimes. Plng. Širdis perskaudėjo, nebnori to vaikio. Krš. Kad ir gaila ir per gaila, jau širdelė perskaudėjo. JD.
šìrdį pérskaudinti suteikti sielvarto: Ale kam dar tam žmogui taip širdį perskaudint?. Vdk. Vedęs mylėjo ir gerbė, kiek jo perskaudintoj širdy meilės tilpo. Marc.
šìrdį pérskrosti iškankinti: Širdis mano perskrosta. Dauk.
šìrdį pérsmelkti sukelti nerimą, rūpestį: Girdėti dejavimas baisus, širdį persmelkiantis. Bs. Visos trys moterys nutilo ir sužiuro į jį su tokia pagaila, jog jam persmelkė širdį. rš.
šìrdį pérsopėjo praėjo sielvartas: Man gailėjos pergailėjo ir širdelę persopėjo [dėl žalių rūtelių]. Rš.
širdìs pérsprogo daug skausmo patirta: Jergau, atsigulk į ligoninę – širdis persprogs. End.
šìrdį per̃šti jaučia sielvartą: Ir man pačiai širdį peršti, kai tu nelaimingas. Vaičiul.
širdìs per̃šti jaučia nerimą: Širdis kažko peršta – ar nelaimę prijaučia. Užv. Nuo tų rietynių ir muštynių neturiu atdvasčiaus, širdis kožną dieną peršta. Vkš. Juk jau treji metai, kaip jis ją matė, o veizėk, tik atsimink, ir tuojau širdis bus beperštanti. Pč.
šìrdį pérveikti
1.įgristi, įsipykti: Tas niekšas perveikė mano širdį. Sr. Perveikė širdį tas mano vyro gėrimas, nebgyvensiu, skirsiuos. Vkš.
2.persidirbti: Ir šiaip, ir taip gali dirbties, tik neperveik širdies. Krš.
3.pervargti: Kam mamai tų dantų? Kol sudėsi, širdį perveiksi ir numirsi. Krž.
4.priversti ką daryti: O jeigu tie visi regiamys davadai dar tavo širdies neperveikia ant drįsimo išpažinti savo griekus, dar vieną daiktą priminsiu. P.
šìrdį pérversti priversti ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano perverst, idant dovanočiau. brš.
šìrdį pérverti
1.įskaudinti, sukrėsti: Širdį tik pervėrė, kai sužinojau [apie dieduko mirtį]. Aln. Tavo rūstūs žodžiai man tarsi peiliu pervėrė širdį. Jabl. Tie žodžiai Girdenio širdį pervėrė taip, jog verkti pradėjo. Dauk.
2.labai sujaudinti: Kitas kad dainuoja, net širdį perveria. Tr. Pabudo tėviška meilė, skaudus gailesys širdį pervėrė. Žem. O dėl ko teip maži daiktai perveria širdį tavo?. Valanč.
nórs šìrdį pérverk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį perverk, atviriau negaliu bepasakyti. Dr.
širdìs pykinė́ja darosi bloga, šleikštu: Pykinėja širdis, vemsiu. DūnŽ.
šìrdį pỹkinti imti vymai: Man širdį pykina. Vv.
širdìs pỹksta
1.darosi bloga, šleikštu: Pyksta mi širdis. Sir. Kad duktė pjausto cibulius, aš turiu bėgt lauk: galvą ima skaudėt, širdis pykt, akys genda. Gr. Vieną cigaretę surūkiau – kad man pradėjo širdis pykti, galva sukties!. Vgr. Kai užvalgiau tų tavo žalbarščių, užėjo toks seilėtekis, kad ir širdis pradėjo pykt. Jrb.
2.nemalonu: Man širdis pyksta tokį darbą dirbt. RdN.
šìrdį pjáustyti labai skaudinti: O koksai gailesys mano širdį pjausto!. rš. Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto. Kudir.
šìrdį pjáuti labai skaudinti: Mažai jauna buvau, sirata prie tėvelio likau, o dabar širdį kaip peiliu pjauna, kad vaikeliai mane paliko (išmirė). KzR.
širdìs plãka ima baimė: Einu, nors ir su plakančia širdimi iš pradžių. Pt.
širdìs plaũko kaĩp taukuosè apie linksmai nusiteikusį: Aš tik klausau ir džiaugiuosi, o širdis kaip taukuose plauko. rš.
šìrdį plė́šyti labai skaudinti, kankinti: Vaikų vargai širdį plėšo, o tėvų anie nelabai mato. Rdn. Širdį plėšo tokie žodžiai. Krš. Sielvartas plėšo širdį. rš.
šìrdį plė́šti labai skaudinti: Toki barniai man širdį plėšia. Šlvn. Man širdį plėšte plėšia, kai vaikas verkia. Mrj.
šìrdį plė́šti laukañ labai jaudinti, žavėti: Man tos baltkvartūgės [moterys] širdį plėšia laukan. Plng.
šìrdį plė́šti pusiáu labai jaudinti, skaudinti: Širdį pusiau plėšia, matant tokias jų kančias. Žem.
širdìs plyšinė́ja labai skaudu: Nuo gailumos net širdis plyšinėja. Rod.
širdìs plýšoja labai skaudu: Plyšojo širdis, kol nuraminau motyną. Šts.
širdìs plýšta R., M., K. jaučia didelį rūpestį, sielvartą, liūdesį: Dėl vaikų tėvam visada širdis plyšta, vaikam juokai. Bb. Net jam širdis plyšta, bet nieko nepadarysi, reikia atduot. Zt. Ir mano širdis plyšo iš gailesčio. Bil. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o trečiam gailinčiam net širdelė plyšo. d. Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti. Žem. Bet ir tai negana – širdis juk plyšte tur plyšti – jūs iškadininkės, visur tikt klastą padarot (apie ožkas). Donel. Man širdis plyšta, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus. ŠR.
širdìs plýšta per pùsę jaučia didelį sielvartą: Kai pradedi galvot, širdis plyšta per pusę. Rd.
širdìs plýšta perpùs kamuoja didelis sielvartas: Bet jos (motinos) širdis perpus plyšo galvojant, kad sūnus niekados daugiau neregės tėvo. Balč.
širdìs plýšta pusiáu kamuoja sielvartas: Ir mūsų širdelės jau pusiau plyš. JD.
širdìs plýšta skausmù skaudu, liūdna: Eina našlaitis vienas atsiskyręs, plyšta skausmu širdelė, jog visokių vargų po svetimą svietą reiks patirti. Žem.
širdìs plū́sta kraujaĩs darosi labai liūdna, graudu: Širdis kraujais plūsta, atsiskirt reikiant. Kudir. Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta. Baran.
širdìs plū́sta kunkuliaĩs Šts. ima pyktis:
širdìs praperšė́jo labai įgriso: Dėl to bylinėjimos man ir širdis praperšėjo. Šts.
širdìs praskýdo
1.pasidarė graudu: O kai ežerą pervažiavo, praskydo širdis galutinai. Verkė Aleksius, nieko nebesivaržydamas. Bub.
2.pasidarė malonu: Iš meilės širdis praskydo. Skrd.
širdìs praskùdo apėmė sielvartas: Praskudo širdis, kad tėvas mirė, o negaliu nueit. Jrb.
šìrdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti. Jan.
širdìs prìima gali valgyti: Galima be nuodėmės viską valgyti, ką tik širdis priima. Žem.
šìrdį prikabìnti
1.susivaldyti, susitvardyti: Reikia ir širdis prikabint. Dg.
2.labai patraukti: Tokis [gražus] – mergom širdį prikabindavo. Prl.
šìrdį prikálti patraukti, privilioti: Moteriška dideliai graži – visiems vaikiams papjūtis: pritraukia akis, prikala širdį, sumaišo galvą. Žem.
šìrdį prikélti sujaudinti, paveikti: Širdį piktumu tik prikelsi. Dg.
širdìs prìkepė prisielvartavo: Argi mãža mano širdis prikepė, kai vaikas sirgo!. Užp.
šìrdį prikinkýti juok. pamilti: Ne viena mergina prikinkė širdelę tų jo švilpavimų prisiklausius. LzP.
šìrdį priláužti
1.prisiversti pamilti: Kad ir apsipratau bent kiek, ale vis tiek negaliu širdies prilaužti, ir gana. Užv. Kam man tie senio turtai, kad aš negaliu prie ano širdies prilaužti. Vkš. Jeigu kailis (išvaizda) nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
2.prisiversti (ką daryti): Dėl to ir negali prilaužti širdies važiuoti, nenori vėl iš naujo skriaudos keliais pereiti. Gran.
šìrdį prileñkti
1.prisiversti pamilti: Supirš su kokiu seniu, ir turi gyventi, turi širdį prilenkti. Krš. Širdies neprilenkė prie vyro, nekentė. Pvn. Kad ir kartu gyvenu, bet savo širdies niekaip negaliu prilenkti. Vkš.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį. LzP. Prilenk visų kariaujančių širdis ant pakajaus. brš.
širdìs priliñko pajuto palankumą, patiko: Betgi prie ko labiaus prilinkusi širdis?. Kudir. Daug urėdninkų valniemsiems prilinkusią širdį turėjo. prš.
širdìs prilìpo pajuto palankumą, patiko: Tu gudas, tu gudas, aš ne gudelė, prilipo in gudą mano širdelė. d. Kurio širdis prie svetimųjų grožio prilipo, tas visa, kas sava, paniekino. LzP. Ir prilipo širdis jo Dinosp, dukteriesp Jokūbo. Chyl. Ir širdis jo prilipusi buvo jai. Bret.
širdìs pripúolė pradėjo jausti palankumą: Pripuolė an tave mano širdelė. d.
šìrdį prirìšti pamilti: Dvariškės puikesnės, matysi, taip patiks, nė nepajusi, kai širdį pririši. LzP. Mano širdis yra pririšta prie tavęs nuo pat tavo gimimo. Slnt. Nepririšk savo širdies prie to, kas laikina. rš.
širdiẽs prisiė́sti išsikankinti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su vyru. Rod.
šìrdį prisirìšti pamėgti: Kaip lokamčius prisirišęs širdį prie turtų. rš.
šìrdį prisiū́ti labai patraukti: Neprisiuvė širdies savo naudosp. brš.
šìrdį priskaũsti suteikti sielvarto: Smūtka ir ubagystė širdį priskausta. C.
šìrdį prispjáuti įskaudinti, apvilti: Prispjovė mergai širdį ir pabėgo į Panevėžį. Ps.
šìrdį prišiùkšlinti paveikti, sudrumsti jausmus: Jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, – sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį. Vaižg.
širdìs puñta ima džiaugsmas: Mums net širdis punta, atmenant, kaip ano tamsiojo laiko kaimo vikaras susidėtus pinigus paleidžia mokslui. Vaižg.
širdìs pùrtinasi ima baimė: Man ir širdis purtinas, aplei karą pamanius. Ggr.
širdìs pùrtosi ima baimė: Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos. Kudir.
šìrdį ráižyti skaudinti: Čia kiekvienas daiktas raižė jo širdį, primindamas motiną. rš.
šìrdį ráuna labai skaudu: Širdį rauna, kaip pamisliji, kokis buvo kunigas. Ad.
šìrdį raũpo rūpi: Raupo man širdį, man rūpi. Būg.
šìrdį rė́žti skaudinti: Lyg peiliu rėžė šie žodžiai Petro širdį, ir gėda nusvilino iki pat gilumos. rš. Mane sukrėtė tas verksmas, širdį rėžiantis, keliąs nesuprantamą liūdesį. Cvir.
šìrdį ródyti
1.nuoširdžiai, atvirai kalbėti: Jam širdį rodyk, o jis vis netiki. Vlk. Nu sakyk, rodyk širdį, kad nori. Brs. Jis su tavim kalba ir tau širdį rodo, paskum apsigręžęs kitai ranką duoda. d. Tu jam šnekėk, širdį rodyk, o anas tau špygą. An.
2.daryti gera, nuoširdžiai rūpintis: Širdį rodo, parveža vaikams ko. Rdn. Aš anam širdį rodau, ans man subinę atsuka. Vkš. Kad atsiminei, širdį rodai, ačiū tau, Adomai. O proto manęs tai nemokyk. Balt. Rodyk ponui širdį, o jis tau pasturgalį parodys. Žem.
nórs šìrdį ródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį iš krūtinės išėmęs rodyk – netiki. Mrj.
širdìs sãko nujaučia: Širdis tačiau sako, kad vis dėlto ir kitas kelias turi būti. Pt.
širdìs są̃la
1.darosi silpna, negera: Tai pakalnė – širdis sąla leidžiantis!. Dkš. Koja nuolat kur nors kliuvo, nuo veriančio skausmo salo širdis, tryško iš akių ašaros. Avyž.
2.darosi malonu: Žinau medžioklės skonį, net širdis sąla pagalvojus apie besiartinantį sekmadienį. rš. Širdis tik salsta nuo motutės glamonėjimo. Vaižg. Valtelė taip lengvai čiuožia, taip lengvai, kad net sąla širdis. Ap.
3.sakoma labai ko norint: Širdis salti pradėjo, eisiu gulti. J. Eina miegas, kad širdis sąla. Žg. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Sk. Miego taip dar nori – net širdis salsta. Žem.
širdìs salė́ja
1.darosi silpna, negera: O gėlimas! Širdis salė[ja]. DūnŽ. Niežta, širdis salėja. Krš.
2.darosi malonu: Salėja širdis nuo namų vėjo. Kž.
3.sakoma labai ko norint: Miego noriu – širdis salėja. Rdn. Širdis salėja, kaip nori saldainių. Rdm. Kitai širdis salėja aust, o kitos neprivarysi. Grz. Širdis salėja – gerti norisi. LzP.
šìrdį sãlinti
1.kelti blogumą, pykinti: Sotus valgis man veikiai širdį salina. Šts. Rožė (tokia liga) salina širdį. Šts.
2.įtikti, įsiteikti: Peikia marčią, motynai širdį salina. DūnŽ.
šìrdį sègti prie mẽdžio kaltinti, teisti: Čia mano širdį lai nesega prie medžio!. Gršl.
širdyjè sintė́ti nuolat prisiminti: Niekas žemaičiams lietuviams tose rūstose dienose teip didžiai nesintėjo širdyse, kaipo tas, jog duktė Keistuto kliuvo į ranką kryžeiviams. Dauk. Vladislovas, ties Varna kritęs, jiems dar širdyje sintėjo. Dauk.
širdyjè skaitýti atspėti mintis: Šventike, tu norėtai skaityti mano širdyje kaip savo kvailoje knygoje. Krėv.
širdyjè skambė́ti labai jaudinti, daryti įspūdį: O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo. Mork.
šìrdį skaũda
1.jaučia dvasinį skausmą, sielvartą: Nug tokių žodžių skaust man širdis. Zt. Skausta rūsta širdelė, gailu man jaunų dienelių. Dauk. Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia. Baran. Man širdį skauda, o jam net susirūpinimo nekelia. Krėv. Akys nemato – širdies neskauda. Mžš. Jei kalbi – prabliūvi, jei nekalbi – dūšia (širdis) skaust. B. Net kai žmogus juokiasi, jam širdį gali skaudėti. ŠR.
2.neramu, ilgu: Teip širdis skauda – ar nėra kas atsitikęs. End. Širdis neskausta dėl vyro. Trk. Ar neskaudės Petrusėlei širdelė, – klausė užsikvempęs, – kad taip ilgai nematysi vyrelio?. Žem.
šìrdį skaũdinti teikti sielvartą: Blogu žodžiu neskaudink artimo širdį. J. Motinėle, negraudink, man širdelės neskaudink. d.
šìrdį skaũdintis rūpintis: Kam čia mums tiek širdį skaudintis apie juos. Skr.
šìrdį skaũsti kelti sielvartą: Kas skaudžia širdelę, kas tave kamuoja?. LTR. Mušei žirgelį vis per galvelę, skaudei mano širdelę. d. Kad juosia man juostelę, skaudžia man širdelę. N. Rūstūs žodeliai skaudė širdelę. Sln.
širdìs skỹla labai skaudu: Ak, nelaimė, ką aš matau, širdis plyšta, skyla. LTR. Širdis skyla iš skausmo. rš.
šìrdį skródyti labai skaudinti: Mane pirštais badys, tau širdį skrodys. Lz.
šìrdį skrósti labai skaudinti: Persiskyrus gal širdį skrodžia. LTR. Tie žodžiai skros tau širdį. Paukš. O ašaroms savo net širdį man skrodi, nes aš negaliu tau padėt. rš. Krimtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki. Sir.
širdìs skrū̃di neramu: Jiem jau dvi nedėlios širdis skrūdėjo: atleidė laišką – ne jo raštas. Mlt. Oi skrūdi liūdi mano širdelė, kad nėr mergelės mano. d.
širdìs skrum̃ba ima baimė, nerimas: Skrumba širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J.
širdìs skrupsnója ima baimė: Skrupsnojo širdis, kol ėmė arklius. Šts.
širdìs skrū̃pso ima baimė: Širdis skrūpso einant per ledą, kad neišvirstumei. J. Širdis skrūpsojo, kad sūnų į vaiską nepaimtų. J.
šìrdį skrū̃pso neramu, liūdna: Brolis numirė, dabar man širdį skrūpso. Lp.
širdìs skrū̃sta neramu: Skrūsta motinai širdis, kai jos vaikas negeru keliu eina. Ukm. Jau tau širdis skrunda, kai kitas su tava šoka. Trgn. Anys visi tokie išvarvakiai: jiem širdis skrunda, kad žmogus iš ežero žuvelę pagauna. Lel.
šìrdį skùdinti kelti sielvartą: Nesakyk jam, neskudink širdies. Skr. Neskudink man širdies, šiaip dar supyksiu!. Vd.
šìrdį slė̃gti kelti nerimą, rūpestį: Jeigu žmogui slega kas širdį, ans atpūtauja. Lž. Kiekviena ramiai ir be rūpesčių praleista diena ir valanda – štai kas slegia širdį. Balt. Aš juokiuos, ir nė vienas nesupras, kad man širdį vis slegia užslėpti verksmai. Jan.
šìrdį slogìnti kelti nerimą, rūpestį: Atsiriša liežuvis išsipasakoti tai, kas širdį slogina. A.
šìrdį smaigýti skaudinti, varginti: Dieve, kokie jausmai smaigė mano širdį. A.
širdìs smaĩgstosi neramu: Širdis smaigstosi, nežinau, ar besuspės į traukinį. Gršl.
šìrdį smel̃kia ima baimė, nerimas: O! tai baimė! Smelkia širdį. A.
širdìs smõgsta sakoma labai ko norint: Smogsta širdis šnapselio. Jabl. Smogsta širdis, kaip negauna rūgštimo, t. y. nori labai. J.
šìrdį sópa jaučia sielvartą, nerimą: Nueini pas ką, nusipasakoji, tai ne taip širdį sopa. Kč. Sopsta širdį, matant senelių vargus. Rmš. Man dėl vaiko širdį sopa. Rš. Jam gali širdį sopėt, kad paliko savo vaikus. Grv. Ne savas, nesopa širdies. Ėr. Kaip akys regi, tai ir širdis sopa. Rod. Kaip neregi akys, tai nesopa širdies. Nč. Niūniuoja liūdną dainelę, siekia tolimų svajonių ir netiki joms. Ir sopa dėl jų širdis. Šein.
šìrdį sópinti kelti sielvartą, nerimą: Dėl ko mane paniekinai, man širdelę sopinai?. Prng. Naktimis negaliu miegot, vis verkiu ir raudu, nepriminkit, nesopinkit širdies. Grv. Nedainuokit jūs, panelės, gražiųjų dainelių, nesopinkit man širdelės, jaunam kareivėliui. d.
šìrdį spáudžia labai graudu, liūdna: Lenda tas verksmas, spaudžia širdį. Aln. Sopa man galvelę, negaliu stovėtie, spaudžia man širdelę, negaliu žiūrėtie. Drsk.
šìrdį spáusti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kogi ji verkia, ko aimanuoja, kas spaudžia jos širdelę?. Drsk. Rūpesniai spaudžia kaip pupa širdį. Slnt. Maži vaikai kelius spaudžia, o dideli – širdį. Grž. Nuliūdimas širdį spaudžia, lyg kad replėmis ją gniaužo. Mair. Nors taip gerai gyveno juodu, nors taip dėvėjo abu, bet viena godelė vis spaudė bernelio širdį. Krėv.
2.graudinti, liūdinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia. d. Visų namiškių širdis spaudė sunkus nujautimas – vargu ar daugiau bepasimatys?. Bor. Miestas džiaugėsi skambančiu žiemos paryčiu, ir jame buvo keistas, širdį spaudžiantis liūdesys. Ap.
šìrdį spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Taip negera, širdį spelgia nuo tų kleckų. Jnšk.
širdìs spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos. Šd.
širdìs sprãga ima pyktis: Mano širdis spraga, į jūsų itą darbą paisant. Arm. Iš pykčio ėmė spragėt širdis. Antš.
šìrdį sprogìnti liūdėti: Ir sprogink širdį namie su vaikais palikusi, o vyras nepareina. Slnt.
širdìs sprógsta
1.darosi liūdna, ilgu, graudu: Jai iš graudumo širdis sprogo. Pc. Kaip tau širdis nesprogo vaikus palikti ir išvažiuoti susidėjus su kitu!. Krš. Tėvam širdis sprogo matant, kaip jų turtai pusiau skyla. Vaižg. Nors širdis sprogsta, aš pajuokti savęs neduosiu!. LzP.
2.apie didelį susijaudinimą: Širdelė sprogsta man iš džiaugsmo!. Vd.
širdìs sprógsta pusiáu jaučia didelį sielvartą: Gailu veizėti į tą vaiką – širdis sprogsta pusiau. Skd. Mano širdis pusiau sprogsta. Dauk.
širdìs sprógsta ant pùsės darosi liūdna, graudu: Man pačiai širdis sprogsta ant pusės. Skrb.
širdìs stàbterėjo apėmė baimė: Krūtinėj šilta pasidarė. Širdis stabterėjo. – Susitaikėva?. Šein.
širdìs stìngsta ima baimė, darosi baisu: Ten ašarų, oi oi, paveizėti negali ten, stingsta širdis. Žeml. Tarpais stingsta širdis, šią giesmę skaitant. rš.
širdìs stójasi ima baimė, darosi baisu, neramu: Ko kalbi teip šiurkščiai, net širdis stojas. Dr.
širdìs stójasi piestù ima baimė, darosi baisu: Širdis piestu stojas – nebus gero gyvenimo. Užp. Kai pagalvoji, kad gali taip būti, širdis piestu stojasi. Avyž.
širdyjè stovė́ti
1.kelti nerimą: Palikom močią sergančią – stovi širdy ir stovi. Aln. Jai ta dukrelė giliai širdy stovi. Mrj.
2.laikytis kokios nuomonės: O man vis širdy stovi, kad čia kaimynų darbas. Rmš.
širdìs stóvi stulpè ima baimė: Širdis stovi stulpe, kai pamatau žmogų su šautuvu. Šts.
širdìs stóvi ant pakáušio apie didelį išgąstį: Širdis ant pakaušio stovi iš baimės. Šts.
širdìs stóvi statì ima baimė: Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stovi. Skd.
širdyjè strìgti labai jaudinti: Tavo žodžiai nuovierniausieji man širdelėj strigo. LTR.
širdìs suakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Daug turinčio širdis suakmenėjusi. KrvP.
šìrdį suáudrinti sujaudinti: Tik veltui suaudrinsi savo širdelę. Krėv.
šìrdį sublõgti pasidaryti bloga, pravimdyti: Širdį sublogo, nespėjau nė oran išbėgti. Kp.
šìrdį sudaužýti įskaudinti: Sudaužyta širdis. K.
šìrdį sudaũžti įskaudinti: Jis mano širdį palinksmino, kaip ji sudaužta vaitojo. prš. Diena pagalbos aušta, išgis širdis sudaužta. brš.
šìrdį sudė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Kiek naktų be miego prie žvakės prarymojau! Kiek širdies į ją (knygą) sudėjau!. Marc.
šìrdis sudė́ti susituokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta. Rd.
šìrdį sudíegti apimti gailesčiui: Jo žodžiuose buvo tiek sielvarto, jog Ignotui sudiegė širdį. rš.
šìrdį sudìlginti sujaudinti: Ir namų pasiilgimas sudilgino jo širdelę. rš.
šìrdį sudìlgyti sujaudinti: Kažkas skaudžiai sudilgė jo širdį. rš.
širdìs sudir̃žo pasidarė nejautrus, abejingas: Sudiržo jos širdis, nebejaučia nei gailesčio, nei pykčio, neapykantos, meilės. rš.
šìrdį sudraskýti suteikti sielvarto: Kam ji jam galvą suplėšiusi, širdį sudraskiusi.... Žem.
širdìs sudrebė́jo
1.apėmė baimė: Sudrebėjo mano širdis nuog itos neščėsties. Lz. Atminė brolių kalbas, akys žaibavo, skruostai kaito, širdis sudrebėjo. Žem.
2.sukilo didelis jaudulys, nerimas: Ar tau širdis nesudreba, kad tokius javus ari?!. Grd. Jos širdelė sudrebėjo, ir netrukus ten inėjo, rausta rūtų vainikėlis. d. Išvydus Tamstos rankutės raštą, man tuoj akys nušvinta, širdelė sudreba, visam tampa smagiaus. Baran. Turi rašytojas pasakyt, kad sudrebėtų širdis. Mart.
širdìs sudžiū́vo pasidarė labai liūdna, nyku: Suvyto rūtelės man rankoj beturint, sudžiūvo širdelė ant tavęs bežiūrint. d.
šìrdį sùėmė kilo nerimas: Suėmė širdį Juzai: negerai, kai šitaip, kai nežinai, kada sugrįši ir iš viso ar tu sugrįši. Balt.
šìrdį suė́sti įskaudinti, iškankinti: Vyras širdį suėdė. Lg. Nigdi nesuėdė širdies, išsimiegmu. Zt. Suėdė širdį ant visados. Rs. Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs. Paukš.
šìrdį sugė́lė
1.apėmė sielvartas: Motinos širdis sugelta dieną naktį maudžia. Nėr.
2.kilo nerimas: Sužinojau, kad atvažiuoji – sugėlė širdį. Aln.
šìrdį sugélti suteikti sielvarto: Tamstos tylėjimas man širdį sugėlė. Baran.
šìrdį sugìldyti
1.suteikti sielvarto: Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį. Žem. Tas atsiėjimas kryžokams sugildė širdį. Dauk.
2.sužadinti jausmus: Sugildė širdį mergaitei ir pametė. Sml.
šìrdį sugìlo apėmė sielvartas: Dar vis netikėjau. Bet dabar, kai jau paminėjo Vilnių, taip ir sugilo širdį. Simon.
širdìs sugìlo apėmė sielvartas: Sugilo širdis ir ano, kaip išgirdo merges dainuojant. Užv. Taip ant karto širdis sugilo – bus negerai. Vkš. Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau. I.
šìrdį sugniáužė kilo nerimas: Ir taip pragysta, kad net žmogui, protingam padarui, viską žinančiam ir suprantančiam, tik užkaista krūtinėj, tik sugniaužia širdį.... Gran.
šìrdį sugniáužti sukelti nerimą, rūpestį: Baisus bejėgiškumas sugniaužė širdį, tačiau ne dėl Antosės, o dėl savo vaiko. Gran.
šìrdį sugnýbti sukelti nerimą: Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas. Kudir.
šìrdį sugráužti iškankinti: Dykūnaičiai vaikai sugraužia širdį tėvams. Ggr. Atsipiktinai tu, tik širdį mano sugraužei, nenoriu priimdyt tavęs. Grv.
šìrdį sugróbti
1.versti vemti, supykinti: Kad sugrobia širdį – reik dėti tabokmalę karštą prie širdies. Šts.
2.atgaivinti: Noriu ką nors suėsti, kad širdį sugrobtų. Lk.
širdìs sugrùbo rš. pasidarė nejautrus, abejingas:
šìrdį sujùdinti susijaudinti, paveikti: Šitie sielvartai visų jos pažįstamų širdis ant gailesties sujudino. prš.
širdìs sujùdo susijaudino: Ir jų širdys drauge sujusdavo, ir jie verkdavo su anuom drauge. prš. Mano širdis yra ale teipo sujudusi. prš.
šìrdį sukar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Mėgumai to svieto kaip duona melo yra netikra, su žvirždais sumaišyta, mėgsta iš pradžios, bet tuojaus nuog jų sukarsta širdį labai. Sir.
širdìs sukáulėjo J. pasidarė nejautrus, abejingas:
širdìs sùkepė į ãkmenį pasidarė nejautrus: Mano širdis į akmenį sukepusi. Žem.
širdìs sùkepė kraujuosè pasidarė nejautrus: Širdis baigia kraujuose sukepti. rš.
širdìs sukietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis jos kietėte sukietėjusi. J. Betgi faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti. ŠR.
šìrdį sukíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. ŠR.
šìrdys sukrìto labai sutarė: Su šiais lenkais širdys sukrinta, su jais jauku gyventi ir kalbėtis. Vaižg. Įsūnint įsūnino. O kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek. Vaižg.
šìrdį sukriùšinti įskaudinti: Jam taip sukriušino širdį, kad net balsu pradėjo raudot. An. Dar ne kartą ir širdelę sukriušins, sugraudins. JD.
širdìs sukrutė́jo susijaudino: Kodėl taip sukrutėjo girininko Milašiaus širdis, kas taip sujaukė jam galvą?. Ap.
šìrdį sukrùtinti sujaudinti, paveikti: Sukrutinau moteriškių širdis. Krš. Mano žodžiai ar pažadino bent vieną protą, ar sukrutino širdį?. Žem. Visų tada širdys sukrutintos sudrebėjo iš džiaugsmo. Valanč.
šìrdį sùkti vimdyti, pykinti: Širdį suka, vyma tąso: pavodijo vakarykštė šutynė. Skd. Torto užvalgiau, širdį suko. Rdn. Net širdį suka, kaip man juokas ima. Tj.
šìrdį suláužyti įskaudinti: Jis mane siuntė, idant širdis sulaužytas gydyčiau. Bret.
šìrdį sumazgýti pridaryti rūpesčių: Širdis paliko sumazgyta, o daktaras liepia nepiktauti. Šts.
šìrdį sumỹgdė kilo nerimas: Šaukiu šaukiu, niekas neatsišaukdo, nieko nesregėt – taip širdį sumygdė. Grv.
šìrdį sumýgo kilo nerimas: Kad kas pasakys, kad Kazys girtas Turmante, tai man tik sumyga širdį. Smal.
širdìs suminkštė́jo pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Širdis man jau suminkštėjo. Drsk. Truputį atlyžo, suminkštėjo širdis. Žem. Seniai neragavę alaus seniukai greit apsvaigo, suminkštėjo jų širdys, ir pasidarė ir meilūs, ir geri. Vien.
šìrdį sumìnkštinti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Taip, vaikel, suminkštino visų širdis nelaimė!. Sruog. Iki inspektoriaus prisimušėme su papirosais, kurie suminkštindavo tais laikais kiekvieno sargo širdį. Simon.
širdìs sumiñkšto pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Kad parega kokį skanyną: saldumyną, šnapsą, tai tuoj širdys suminkšta. rš. Ir suminkšto širdis tavo. Baran.
šìrdį sumìnti labai įžeisti, įskaudinti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir man širdį sumynė. Kudir.
širdìs sumìzgo kilo rūpestis: Širdis man sumizgo, kad ir valgyti nenoriu. J. Įsirūpinęs esu, sumizgusi mano širdis. Šts.
šìrdį suñkinti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!. Donel. Atstok šalin, dukrele, nesunkink man širdelę. d. Meisteris perkrato viską, kas galvoj užsigulėjo, kas širdį sunkino. Cvir. Rūpesniais nebsunkinsiu širdies savo. I.
2.būti kietaširdžiam, užsispyrusiam: Bet farao sunkino širdį savo ir nišleidė žmonių. Chyl.
širdìs supỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Pavalgius kartais supyksta širdis. Škn. Jau baigė gerti, bet supyko jai širdis, ir vėl išvėmė vandenį. Balč.
2.pasidarė nemalonu: Net širdis supyko, nieko nenoriu pasakot, atsiguliau ir tyliu. Gž.
šìrdį supỹko pasidarė bloga, šleikštu: Supyko širdį, ir susivėmė. Kp.
šìrdį suplė́šyti labai sugraudinti: Ar netylėjo žemė, kurčia tavo pratrūkusiai raudai, galėjusiai bet kam širdį suplėšyti. Zur.
šìrdį suraizgýti priversti pamilti: Kitam širdį suraizgo tylutė, švelnutė mergaitė. rš.
širdìs surambė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Gyvenimas privertė surambėti jos širdį. Dvd.
šìrdį surambìnti padaryti nejautrų, abejingą: Šis įsitikinimas toli gražu nesurambino jo širdies. rš.
šìrdį sùrėmė kilo graudulys: Sukukuo gegelė, surėmė širdelę. JD. Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų. Šein.
širdìs susidrẽbino apėmė pyktis: Teip širdis susidrebino, kai aną pamačiau. End.
šìrdį susiė́sti susigraužti, išsikankinti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo... Širdį tik susiėdžiau parėjęs, ir gana. Žem.
širdìs susigráužė išsikankino: Ožio širdis susigraužė, visos ožkos aną klausė. JD.
širdìs susimãgztė kilo nerimas: Mano širdis susimagztė – susirūpinau, susigraužiau. Varn. Susimagzto širdis iš rūpesčio. J. Širdis susimagztė, nežinau ką bedaryti, ką besakyti. Šts.
širdìs susìmezgė kilo nerimas: Nebištariu žodžio, susimezgė širdis. Kl.
širdìs susisùko pasidarė bloga, supykino: Susisuko širdis nuo naminės ir susivėmiau. Šts.
širdìs susišiáušė pasidarė baisu: Širdis susišiaušia, senus laikus priminus. Krt.
širdìs susišiur̃pino pasidarė neramu: Širdis šiurpinte susišiurpino, kaip pamislijo. J. Ne mirtinė nuodėmė kareivį nušauti [kare], o širdis susišiurpina dėlto. Šts.
šìrdį suskaudė́ti apimti sielvartui: Man gailėtis nesgailėjo, tik širdelę suskaudėjo. d.
šìrdį suskaũdinti suteikti sielvarto: Vyrai karūnavoja pačias, visaip suskaudina širdį. Šts. Tu sumindžiosi žalius rūtelius, tu suskaudinsi tėvų širdelę. LTR.
širdìs suskaũdo apėmė sielvartas: Širdelė taip labai labai suskaudo.... Pt. Motinai suskaudo širdis, pasruvo ašaros. Švaist. Ateis su kriukiais – kaip man suskaudės širdis!. Yl.
šìrdį suskaũdo apėmė sielvartas: Pamačiau jį su kita, tik širdį suskaudo!. Mrj.
šìrdį suskaũsti suteikti sielvarto: Suskaudė man širdį Tamstos vargai klapatai. Baran. Suskaudė tie žodžiai močiutei bais širdį. rš.
širdìs suskrùdo pasidarė neramu: Taip suskrudo širdis, kad ir namo parėjęs negalėjo nusiraminti. Paukš.
šìrdį suskrū̃do pasidarė liūdna: Kai pasižiūriu į jį, tai širdį suskrūsta. Šts.
širdìs suskrū̃do pasidarė liūdna: Širdelė suskrūdo, ir verkia. Gsč.
šìrdį suskrū̃po Kp. pasidarė graudu:
šìrdį suskùdinti suteikti sielvarto: Suskudinai jos širdį, t. y. į skausmą įvarei. J. Suskudino širdį tiktai motynai: tavo dukterį su vaikiu nutvėrė. DūnŽ. Širdį aš tau suskudinsiu. Gr.
širdìs suskùdo
1.apėmė sielvartas: Kaip numirė, suskudo širdis. DūnŽ.
2.apėmė nusivylimas: Suskudo jos širdis: ne tiek drobužių gailėjos, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Žem.
3.apėmė liūdesys: Nieko nekenktų nusipirkti. Kartais burnelę... širdžiai suskudus.... Žem.
šìrdį susópinti suteikti sielvarto: Tuoj tau širdį susopina. Ps.
šìrdį susõpo apėmė sielvartas: Iš gailesties širdelę susopo. Ds. O kai išėjo [Milašius] iš to ošiančio miško į nesenų kirtimų pakraštį, net susopo širdį. Ap.
širdìs susõpo pajuto sielvartą, nerimą: Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Baran.
šìrdį suspáudė pasidarė liūdna, graudu, skaudu: Širdį suspaudė, kad tėvelis mirė. Mrj. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o tam trečiam bernužėliui širdelę suspaudė. Drsk. Jo namai, jo klevai dunksojo miglose, ir jam suspaudė širdį, lyg visiems laikams iš čia išeitų. Gran. Ir dar smaugiau suspaudė Juzai širdį nuo šitų minčių. Balt. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž.
šìrdį suspáusti sukelti nerimą, rūpestį: Jai gailestis suspaudė širdį, nelaimingo savo vaiko gailestis. Gran. Taip jai suspaudė širdį sunkus atsiminimas, kad jai pakirto rankas kojas. ps. Graudulys suspaudė širdį. rš. Širdį suspaustas paklausė. Jabl.
širdìs sustìngo labai išsigando: Iš didelės baimės mano širdis sustingo. Vkš.
širdìs sustójo
1.labai išsigando: Sustojo širdis Juzai nuo šito balso. Balt.
2.susijaudino: Tikrai Andriutis: balti marškiniai atlapi, skrybėlė vienoj rankoj, lazdelė antroj, tiesus, lengvu žingsniu. Man širdis sustojo. Dovyd.
šìrdį susùkti sukelti blogumą, supykinti: Negersiu – dar širdį susuks. Rdn. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių. Šts.
širdìs sušãlo apėmė baimė: Širdis sušalo, kai pamačiau kruviną papunėlį. Ub.
šìrdį sušìldyti maloniai nuteikti: Ta draugystė man sušildė širdį. Pn. Nuoširdus laiškas lyg saulės spindulys ūkanotą dieną ir nuotaiką praskaidrina, ir širdį sušildo. rš.
širdìs sušìlo sukilo jausmai, susijaudino: Bet kai šišas sukrato, tada tylėt sunkoku: iš ko to šišo kilta, iš ko širdies sušilta?. Baran.
šìrdį sušveĩsti nusiraminti: Išgerkiam: reik širdį sušveisti po tų rūpesnių. Šts.
šìrdį sutirpdìnti įbauginti: Broliai mano, kurie nuėjo su manim, sutirpdino širdį žmonių. Chyl.
šìrdį sutirpdýti paveikti, patraukti: Bernelis saldžiažodis ne vienai širdelę sutirpdo. Rod. Jo liepsningos lakios eilutės bus sutirpdžiusios klausytojo širdį it saulė vašką. rš.
širdìs sutir̃po maloniai nuteikė: Jai taip bekalbant, Karalienės širdis tirpte sutirpo. Simon. Iš karštos meilės vos šventojo širdis nesutirpo. Valanč.
šìrdį sutrìnti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž. Reik, idant gailesys paeitum iš širdies teisingai sutrintos, iš širdies nuliūdusios ir neapkenčiančios griekų savo. P. Turėkime visados sutrintą širdį. Tat. Gebėk tankiai sutrinti širdį savo, o atrasi dievobaimingumą. Valanč. Siuntė mane nešti linksmas naujienas beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta. Skv. Ne, jam nereikia šitos aukos, nė sutrintos širdies. Vaičiul.
šìrdį sutrùpinti
1.padaryti jautresnį, gailestingesnį: Miklos širdys mūkomis Dievo nu verksmo bus suminkštintos ir sutrupintos. brš.
2.įskaudinti: Nusiuntė mane sakyt evangeliją ubagams, gydyt tuos, kurie yra sutrupintos širdies. Chyl.
šìrdį suturė́ti susivaldyti: Kad mano širdis suturima buvus, tai nevažiavus iš Latvijos. Prng. Aš tave be galo pamilau, nebegaliu širdies suturėti... turiu mylėti visada.... Žem. Širdį ir upę sunku suturėti. Mair.
šìrdį suvárstyti įskaudinti: Pažiūrėjo piktai, man širdį tik suvarstė. Dg. Beklausant dainos, Domantui ūmai suvarstė širdį. rš.
širdìs sùvirė staiga susijaudino: Man kaip suverda širdis, tai nežinau ką padarysiu. Vrn. Net širdelė suvirė, kaip mergelė pro langelį bernelį išvydo. Rod. Joja senas senužėlis – sunkiai atsidūsta, joja jaunas raitužėlis – širdelė suverda. Krėv.
širdìs sùvirė kraujù Kltn. graudu, skaudu pasidarė: Širdis krauju suvirusi; velyg būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi. JD.
šìrdį suvìrinti įskaudinti: Šelmis bernelis dar ne rozą man širdelę suvirins. LTR.
širdìs suvirpė́jo sukilo jausmai: Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Bor. Patrauks, būdavo, stryku per stygas – ir suvirpa tau širdis. rš. Širdis man suvirpa, kai apie ją pagalvoju. Mark.
šìrdį suvìrpinti sujaudinti: Išbučiavo rankas, suvirpino senikei širdį, ir atsileido. Krš. Oro virpėjimas suvirpina ir žmonių širdis. rš.
šìrdį suvyténti ilgesiu, sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji, kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę taip suvytenai. Slk.
šìrdį sužeĩsti įskaudinti: Palinksmink, nuramink, va, jo sužeistą širdį. Krėv.
šìrdį šáldyti daryti nejautrų, abejingą: Kažkas palinksta ties manim ir, šaldydamas širdį žvarbiu atodūsiu, pakuždomis man sako: – Tu meile netikėk!. Myk-Put. Ilga malda širdį šaldo. Šts.
širdìs šiaũrisi darosi baisu: Šiaurisi širdis žiūrėti, kur sudegė gyventojai. J.
širdìs šiáušiasi darosi baisu: Kai tik artyn prie tos duobės prieini – širdis šiaušiasi. Pbr.
širdìs šỹla ima pyktis: Visiems, į tą begėdį darbą žiūrint, šilo širdys. Vaižg.
šìrdį šìldyti kelti gerą nuotaiką: Nabašninkas širdžia gyveno, jo dainos širdis visų šildė. rš. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skalsina gamtas, o nuodėmes išsvilina. Dk.
širdìs šiùrpčioja ima baimė: Širdis šiurpčioja, tą bais didę bado bėdą įžvelgiant. prš. Širdis šiurpčioja nuo to pamislijus. rš.
širdìs šiur̃psta ima baimė: Man net šiurpsta širdis, žiūrint į tas žaizdas. Gs.
širdìs šiū́sčioja darosi baisu: Dabar yra skrupuliniai metai: dieną naktį šiūsčioja širdis visiems. Ggr.
širdìs šokinė́ja kuolù labai jaudinasi: Ir man net širdis kuolu šokinėja, kai reikia paršą pjaut. Všn.
šìrdį šveĩsti gaivinti: Sūrimas, rūgštimas širdį šveitė, visas dulkes nustumia žemyn. J.
šìrdį švel̃ninti daryti atlaidesnį, ne tokį griežtą: Andrius kad ir pyko, bet vis dėlto keistas jausmas valdė ir švelnino jo širdį. Marc.
šìrdį šviẽsti gaivinti: Rūgštimas širdį šviečia. Valanč. Sūrimas, rūgštimas širdį šviečia, balta duona gelžį laužo. Plt.
šìrdį taisýti gaivintis: Meskiam po vieną [burną] – taisykiam širdį. Šts.
širdìs tỹkšo darosi bloga, šleikštu: Širdis tykšo aptižusi po lašinių valgymo. Ggr. Širdis aptižusi nuo saldumo arba nuo patalškusio viralo, širdis tykšos, kad neskaniai pavalgysi. J.
širdìs til̃žta darosi bloga, šleikštu: Širdis tilžta nuo arbatos, daros ledaka. J.
šìrdžiai tiñka patinka: Kai širdžiai netinka, tai nė akys nekimba. Jnš.
šìrdį tirpìnti
1.labai jaudinti: Tai kankliuoja, tai vamzdžiuoja! Širdį tirpina žmogaus. Baran. Jos (mylimosios) skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino jį. Šein.
2.nervinti, erzinti: Kaip jaunose dienose tirpino jis man širdį, taip ir senystoj nenustoja. Nč.
širdìs tìrptelėjo staiga suėmė baimė: Motinai širdis tirptelėjo: dragūnai!. rš.
širdìs tir̃psta darosi malonu: Gan gražiai kalba, bet kai prabilo kunigai, tai net širdis tirpsta. Žem. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok. Vaižg.
šìrdį tráukia
1.darosi silpna, negera: Širdį traukia, noriu valgyti. Rt. Širdį traukia – duokiat valgyti!. Slnt. Taip išslopau [gerti], širdį traukia. Trk.
2.labai gaila: Aš negaliu žiūrėt, kai tas vaikas kenčia, man širdį traukia. Ss.
šìrdį tráukia laukañ
1.sakoma apie didelį nuovargį: Čia širdį traukia laukan lipant į tą kalną. Pln. Kol pripeši klėbį, širdį traukia laukan. Ms. Motinai širdį traukia lauk, kad reik užvaryti tiek aukštai tuos maišus. Trk.
2.labai skaudu: Bliauja ir bliauja, žmogui širdį traukia laukan. LzP.
šìrdį tráukti laukañ labai jaudinti, žavėti: Ta merga širdį traukia laukan – teip buvo įsimylėjęs. Šts.
širdìs trókšta
1.darosi silpna, negera: Norėtum dirbt, širdis trokšta – nėr sveikatos. Erž. Trokšta mano širdelė nuog karščiosios ugnelės. LTR.
2.labai nori: Nors kažin kaip tėvelių širdys trokštų bent šiokį tokį mokslą jiems suteikti, bet, nelaimė, nėra ištekliaus, nėra atliekamo skatiko. Žem. Širdis mano trokšta tau pasiduodama. Dk.
širdìs trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę. rš.
šìrdį trùpinti daryti jautresnį, gailestingesnį: Apgrįš Dievop pagonus Dievo žodžiu, kuriuo širdis daužys ir trupins, idant gailėtųs ažu savo piktybes. Sir.
širdyjè tupė́ti nuolat prisiminti: Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi. An.
šìrdį turė́ti
1.būti gailestingam: Turėk širdį, neužmiršk ir proto. Rdd. Ir dabar nedaug kas širdžių turi. Antš. Kad ir turim atstatyti [mergą], reikia širdis turėti. Krėv. Jei širdį dar turi, tai pagailėk manęs. Jei protą dar turi – savęs. Gruš. Jos dėlto turėta širdies, kad ir apkerpėjusios pelno godumu. Vaižg.
2.patikti: Kaip aš į tave turėsiu širdį. Šlčn. Nė ant vienos širdies neturėjau, tik ant tavęs, merguže. JD.
3.pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį. Ll. Sūnus an tėvo turėjo širdį. Rš. Tu ten piršto nepridėjai! Dar tu širdį turi!. Lp. Eik šen, eik! neturiu širdies prieš tave. LzP.
širdyjè turė́ti
1.jausti simpatiją: Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdelėj turėjau. Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum daidum, širdelėj neturėjau. Dauk.
2.turėti mintyse, nesakyti: Ką žinai, širdy turėk ir niekam nesakyk. Prn. Ką gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje?. Kudir. Teisingas, tinkamas yra daiktas, idant mes visados anuos žodžius širdy turėtumbim. Dk.
širdẽlė tvàksi slapta viliasi, nori: Juokitės juokitės, – tarė už visas senesnė, – kiekvienos širdelė tvaksi, kad tik kaip galėtų jam įsisiūlyti. Žem.
šìrdį tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainuoja – jug pačią širdį tveria. Sd.
širdìs užakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Akmenėjo, kol užakmenėjo jo širdis. J.
šìrdį uždarýti pasidaryti nejautriam, abejingam: Kursai turėtų šio svieto lobį ir regėtų brolį savo reikalingą ir uždarytų širdį savo nuog jo, kaip gali meilė Dievo pasilaikyti jamimpi?. Vln.
šìrdį uždègti sužadinti jausmus: Nors nepažįstama esi pana, užudegi mano širdį savo maloningu veidu. Sv. Nu tai va, baigsiu. Štai kas man širdį uždegė. Dovyd. Idant tuo būdu širdis jų tuo didžiaus uždegtų noru ir troškumu mokslo išmanymo. Dk.
šìrdį uždrū́tinti padaryti nejautrų, abejingą: Neuždrūtinkit širdžių savų. Petk. O aš jo širdį užkietinsiu (uždrūtinsiu), jeig jis žmones nepaleistų. Bret.
šìrdį uždúoti įskaudinti, įžeisti: Marčios pasakymas, matau, tau širdį uždavė. Vb. Kaipgi neverksi, kad širdį ažudavė. Užp. Ale Paulina taip širdį ažudavė, kad pernakt miegot negalėjau. Str. Tu kasdien man užduodi širdį, kaip aš galiu ilgiau kęst?!. Rm. Nesu širdies uždavusi nė vienam, ir tamstai neužduosiu. Pvn. Iš lėto šnekėjo, rodos, bijodamas ką bloga prasitarti ar širdį kam užduoti. Žem. Gal ir ant Stepono kapo buvo, ir tą paminklą matė, o pasakė nebuvusi, kad jai, senajai, širdį užduotų?. Gran.
širdìs užė̃jo apėmė pyktis: Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį. Jnšk. Širdžiai užėjus pasakiau. Šts. Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau. Mrs. Anam užėjo širdis, dėl ko tiek daug reik dirbti. Trkn.
šìrdį užė́sti įgristi, įsipykti: Ažėdė ana man širdį, ažėdė. Ds.
šìrdį užgáuti
1.įskaudinti, įžeisti: Tu tik pamislyk, kaip ana tokiais žodžiais mano širdį užgavo. Kv. Vaikas tik širdį užgauna, nepadeda man. Erž. Tik tu girdėsi, mergele mano, žodelius rūstaujančius, širdelę užgaunančius. LTR. Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna. ŠR.
2.teikti rūpesčio: Drauge su tokiomis bendrai visu tautos likimu besirūpinančiomis mintimis užgavo širdį ir savi reikalai. Pt.
šìrdį užgriū́ti suneraminti, pridaryti rūpesčių: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas. rš.
širdìs užgriùvo
1.apėmė pyktis: Kai tik jį pamatau, visada užgriūva širdis. Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano. rš. Širdis mat užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi. Krėv.
2.pasidarė abejingas: Teip man užgriuvo širdis, kad jau ir nesgailiu. Mrc.
šìrdį ùžgulė kilo nerimas: Širdį man užgulė, Juza, o tu varai. Balt.
šìrdį užgul̃ti suneraminti: Sunkus apmaudas užgulė širdį. rš. Širdį užgulė neramumas. rš.
širdìs užkaĩto apėmė pyktis: Taip širdis užkaito, kad tik tik nepradėjau barties. Up.
šìrdį užkariáuti patraukti, palenkti: Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Vaižg. Paukštytė siūlėsi Jokimui Žaldokui pastatyti taures ir tuo būdu užkariauti aludario širdį. Trein.
širdìs ùžkepė pasidarė nejautrus: Kitam iš gailesčio širdis užkepa. Grš. Užkepė iš piktumo širdis. Vrn. Jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk, tu bjaurybe, aš tau už tai parodysu. Brt.
širdìs užkẽpo kraujù pasidarė nejautrus: Širdis krauju užkempa nuog tokių išmetinėjimų. Smn.
širdẽlė užkepė́jo pasidarė nejautrus: Kai man sakė rūstų žodelį, tai mano širdelė užkepėjo. Prng.
šìrdį užkèpti supykdyti: Man jau ažukepė širdį, aš jau jam vis tiek sakysiu. Švnč.
širdìs užkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Nu jau ir užkietėjo jo širdis prie pinigo, kad ir seseriai nelaimėje nepadeda. Srv. Jūs esate nelankio sprando ir užkietėjusios širdies. Valanč. Piktas o užukietėtos širdies. Mork. Faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų. ŠR.
šìrdį užkíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Kas žmonių širdį daugiaus užkietina. Dauk. Užkietinsiu širdį jo, jog neišleis žmonių. Chyl. Užkietina jų širdis kaip uolą. Dk. Jei balsą Dievo išgirsite, tad neužkietinkite širdų jūsų. Dk. Nʼužkietinkite širdis jūsų, kaip įraudinime nusidavė. C.
širdìs užkíeto pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis foraono užkieto. Chyl.
šìrdį užkuténti įskaudinti: Kartą širdį užkuteno, tai ir liko. Rmš.
šìrdį užláužti
1.prisiversti pamilti: Nepatiko, negalėjau širdies užlaužti prie tokio. Rdn. Aš ant anos širdies neužlaužiu. End. Negaliu priprasti, negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizėti. Žem.
2.prisiversti: Širdį užlaužęs nuėjau. Kal.
širdìs užláužia gali ką daryti, priimtina: Kam širdis užlaužia valgyti, tas lai valgai. rš.
širdìs užlìpo ikì gerklė̃s sakoma apie didelį nuovargį: Jau man širdis iki gerklei užlipo. Kt.
širdìs užlū́žo
1.pasidarė abejingas: Širdis užlūžo, nebegaili: gailėjau gailėjau – ką padarysi!. Rm. Ne visada noris pažvelgti į žvaigždes. Širdis užlūžta, pasakysiu. Dovyd.
2.labai susijaudino: Užlūžo širdis – ir nebegaliu [kalbėt]. PnmR.
šìrdį užmìnti labai įžeisti, įskaudinti: Gerai aš gyvenau savo gyvenimą, niekada nebuvau neteisus, niekada neužmyniau širdies. rš.
širdìs užpỹko pasidarė bloga, šleikštu: Aš negalėjau nė valgyt: man širdis užpyko. Šl.
šìrdį užrakìnti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jie savo širdį griekams ir svieto prilyginimui užrakina. brš. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?. ŠR.
širdìs užsìdegė apėmė pyktis: Užsidegė širdis, ir pasakiau tiesą į akis. Šts. Kai pamatai skriaudžiamą žmogų, tai širdis užsidega. Rmš.
širdìs užsigė́lė labai skaudu: Užsigels širdis, kad pajus sūnų žuvusį. Šts.
šìrdys užsikietãvo pasidarė abejingi, nejautrūs: Užsikietavo širdys tų žmonių. Bit.
širdìs užsìmezgė pasidarė neramu: Nebeištariu žodžio, užsimezgė širdis. Kl.
šìrdį užslė̃gti pridaryti rūpesčių: Taip didžios malonės sumilimo ieško širdis, griekais didžiai užslėgta. Mž.
šìrdį užsõpo apėmė sielvartas: Teip užsopo širdį, kad net raudojau. Dbk.
šìrdį užspáusti nuslopinti, suvaldyti jausmus: Tai mesk besidairęs, užspausk širdį, nebeieškok. Balt. Ona dabar klausia savęs, užspaudusi širdį: – Ko jam iš manęs reikia?. Šein.
širdìs užšãlo
1.apėmė baimė: Tam tam tam duris verandos – man tik širdis užšalo!. Šmn. Lėktuvai kad sukniaukia, tai širdis ir užšalna. Grd. Man net širdis užšalo: jis atsisėdo per daug drąsiai. Simon.
2.pasidarė nejautrus, abejingas: Jau jis (bernelis) nebegirdi, jau jis nebeklauso, užušalus jam širdelė kaip medelio sauso. Kp. Ar nepavyna uždegti užšalusią širdį tavie?. P. Visi, kurių širdys užšalusios, kurių akys blogus daiktus regi pasaulyje, tai visi tokie šios gražiausios iš gražių [pušies] nemato. Dovyd.
šìrdį užšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Aš jį mylėjau, ė anas man širdį užušikė. An.
šìrdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies. Vaižg.
šìrdį užvérti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jo širdis vargšams neužverta. rš.
širdìs užvė́so neteko įkarščio, užsidegimo: Akys iš verksmo ištekėjo, širdis užuvėso. brš.
širdìs ùžvirė
1.apėmė pyktis: Man tik ažuvirė širdis, kaip ana pasakė. Rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda. Balt. Svetima mano širdžiai bet kokia tautų neapykanta, bet, išvydus tas raguotas, kryžeiviams priprastas kepures... širdis užvirė. Pt.
2.staiga susijaudino: Kai taip pasakė, tai man net širdis užvirė. Lp. Žinoma, užvirė širdis jaunikio. Kudir.
širdìs ùžvirė kraujaĩs apėmė pyktis: Kai tik Jonį pamatau, tuojau pat man rankos pradeda virpėti, širdis kraujais užverda – taip nekenčiu. Vkš.
šìrdį užžiẽbti sužadinti jausmus: Tėvas ir sūnus siunčia [šventąją dvasią], jeng mūsų širdis užžiebtų. brš.
širdìs valiója sakoma ko norint, geidžiant: Gerti, valgyti svečiams – ko tik širdis valioja. Žem.
širdìs vãlo sakoma ko norint: Išpestyta, ėda, ką širdis valo. Krš. Dabar gali pirkti ką širdis valo, tik turėk piningo. Krš.
kíek širdìs vãlo užtektinai: Turi visa ko, kiek širdis valo. Krš.
šìrdį varpýti labai skaudinti: Vaikų tokie žodžiai širdį varpyte varpo. Krš.
šìrdį várstyti
1.labai skaudinti, užgaulioti: Anytos skaudūs žodžiai kaip driaučiais varsto širdį. J. Tavo žodeliai ir kalbelė varsto mano širdelę. LTR. Nenoriu varstyt širdies savo bobai. Dglš. Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienelę. Žem.
2.kelti nerimą, rūpestį: Rūpesčiai širdį varsto. Šk. Varstomas širdį rūpesniais, jis be parglito dejavo. Dauk.
šìrdį vársto labai neramu, skaudu: Tėvams širdį varsto, jei koki marti: antai marti motynai ugnį užliejo. Šts.
širdyjè vérda gniaužia pyktį: Kodėl netinka jis tau? – klausia motina švelniai, ramiai, tačiau matyti, jog širdyje verda. Šein. Mačkienė dedasi nesupykusi, bet jos širdyje verda. Simon.
širdìs vérda
1.labai rūpi: Jau jo tik širdis verda [į degtinę]. Lp. Kad ir žmonės suspausti drūčiai buvo, ale žmoniški jausmai ir širdis tankiai virė misle apie liuosybę. Bs.
2.ima pyktis: Tik širdis pradeda virt – anširdeno anas mane. Mlt. Mano širdis verda, kad nesirūpini žodžio išpildyt. Srv. Jau mano širdis verda kaip puodan. Pv. Nekalbėk daugiau, seni, eik, sakau tau... Matai, širdis mano verda. Krėv. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi. Žem. Man širdis virė. Neištariau nei pusės žodžio. Dovyd.
3.labai skaudu: Širdis verda, o verkt negaliu. Dg.
širdìs vérda kraujù
1.labai skaudu: Iš gailumos širdis krauju verda. Rod. Širdis krauju verda po tokio pasidarymo. Šts.
2.ima pyktis: Negirdi tėvas, jam širdis krauju verda žiūrint į žentą. rš.
širdìs vérda kraujuosè labai skaudu: Mano širdis kraujuos verda. Plv.
širdìs vérda kuñkuliu ima pyktis: Širdis kunkuliu verda matant, kad tėvas baigia paskutinį rublį per gerklę perleisti. Vkš.
širdìs vérda su kuñkuliu ima pyktis: O jenau, širdis verda su kunkuliu!. End.
širdìs vérda kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Širdis verda kunkuliais, kad reik ėsti mašinuotą pieną. Šts.
šìrdį vẽria sakoma labai ko norint: Taip noriu šitos suknelės, kad net širdį veria. Mrj.
širdìs ver̃kia liūdna: Širdis verkia tokiame gyvenime. Rdn. Negaliu – širdis verkia. Bgt.
šìrdį vérti
1.labai skaudinti: Vaiko riksmas man širdį veria. Gs. Juokis, kai skausmas veria širdį. Ds. Veria širdį kaip su peiliais. Krš. Kur tik žvilgsnį metė, ten vienas grynis, net širdį vėrė. Cvir. Širdį veriantis riksmas perskrodė Kalėdų orą. Ap. Jo balsas vėrė mano širdį. Dovyd. Oi nelaimė, ką aš matau, širdį verʼ kaip yla. Vnž. Tos motinos vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė. Pt.
2.labai jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė. Balč. Tautos dainų kalba – neišsakoma galybė. Ji žmogaus širdį veria, gaivina, žmogų į aukštybes kelia. Jabl.
šìrdį ver̃žti kelti nerimą, rūpestį: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia. rš. Ar aš nenumanau, kas tamstai širdį veržia?. Šein.
šìrdį vìrinti labai skaudinti: Blogi vaikų darbai tėvams širdis virina. Rod. Kas neturėjo nieko, tai tam gerai, o kas turėjo, tai tam širdį virino [varomiems į kolūkį]. Sug.
širdìs vìrpa
1.ima baimė: Širdis virpa nuo to kalno važiuojant. Dr. Negaliu žodžio pasakyti, visa virpa širdis. Trk.
2.ima nerimas: Kieno šienas šlapias ant pievos, virpa širdis žiūrint. J.
šìrdį vìrpinti labai jaudinti: Giedrius atrodė be galo švelnus ir kartais jai virpino širdį. Paukš. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją. Vaižg. Pliuškenas Šešupė iš lėto ir virpina širdį poeto seniai nematytais vaizdais. rš.
širdyjè virpsóti nuolat prisiminti: Šitie daiktai tevirpsai stipriai širdyse mūsų, tuos pilnu tikėjimu išmanykime. Dk. Idant jos (kančios) didumas mūsų širdyse virpsotų. Dk.
širdìs vỹsta
1.darosi bloga, šleikštu: Vysta širdelė nuog saldaus midulio. d.
2.darosi liūdna: Džiūsta vysta širdužėlė kaip lanko[je] šienelis. JD.
šìrdį žeĩsti skaudinti: Daumantas šiandien broliui širdį žeidžia. Kudir. Anie vaizdai praplaukia pro akis giliau nebežeisdami širdies, – taip vėjas bėga rugių lauko viršūnėmis. Gran. O seniai čia, rodos, su F.Šilerio herojaus špaga po Kauno sceną švaistėsi jis – stamantrus, ugningas vyras ir mirtinai žeidė merginų širdis. Trein. Kas norint širdį tavo žeidžia arba griežia, kas norint tave spaudžia. Dk.
širdìs žìno nėra užmiršta (skriauda): Kad ir kalbuos, bet širdis viską žino. Plng.
širdìs žvėrė́ja rš. darosi nejautrus:
ant širdiẽs negẽra neramu: Šiandie man ant širdies negera. PnmA. Nuo Tado kalbų negera ant širdies. rš.
ant širdiẽs negeraĩ neramu: Ant širdies paliko negerai, kai pasakė. Skd.
ant širdiẽs leñgva ramu: Ka sužinojau, ir ant širdies lengviau pasidarė. Šv. Užėjo pyktis, išsibarei, tai nors an širdies lengviau pasdaro. Skdt. Kai išsibamba, turbūt jai ant širdies lengviau. Gs. Kad būčiau mokėjusi atsirokuoti, būtų ant širdies lengviau buvę. Krš. Išsirėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė. Slm. Lengva pasidarė jai ant širdies, kad niekas nežino, jog jis buvo padegikas. Simon.
ant širdiẽs saldù
1.pasidarė malonu: Net saldu ant širdies, lengviau atsikvėpiau. Žem.
2.darosi silpna, negera: Basas ant dagio užmyniau, ir ant širdies saldu paliko. Vkš.
ant širdiẽs slėgù neramu: Slėgu ant širdies. Rm.
ant širdiẽs sunkù neramu: Kap kuomet man an širdies sunku. Zt. Man sunku ant širdies. prš. Sunku ant širdies, tartum akmuo guli. LzP. Išeidamas [senis Simonė] pradėjo juokauti, bet mačiau, kad jam taip sunku ant širdies, jog vos neverkia. Cinz.
ant tuščiõs širdiẽs P. nevalgius, negėrus: Nevalgyk tų obuolių ant tuščios širdies. Pc. Ant tuščios širdies išgėriau lašelį kirminėliui numarinti. Vkš. Dūmą užlupau ant tuščios širdies, vos nesusivėmiau. Šts. Užvalgyk ko nors ant tuščios širdies!. Jrb.
ant širdiẽs atpùlti labai įsiminti: Piktas anų apsiėjimas atpuolė aniems ant širdies. I.
ant širdiẽs gulė́ti labai rūpėti: Man ant širdies guli, kodėl nepriėmiau tų našlaičių. Jnš. Man an širdies guli, kaip ten anys. Zt. Vengė vieni du pasilikti, nes žinojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant širdies. Myk-Put.
ant širdiẽs gul̃ti kelti rūpestį: Visa tai, ką aš tau parašiau, yra tik tūkstantoji dalelė to, kas mane šiandieną supa, kas gula ant mano širdies, kas mane slegia. Tilv. Aš mačiau, kaip sunkiai gula jam ant širdies šeimininkų naujienos. Balt.
ant širdiẽs gurksóti labai rūpėti: Ant širdies gurkso kaip koks akmuo. Skp.
ant širdiẽs ìma neramu: Man tai kaip ir ant širdies ima – tokį kelią važiuot. Slm.
ant širdiẽs išspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Idant tąjag prisakymą parašytų ir išspaustų ant širdų savų ištikimųjų. Dk.
ant širdiẽs lìpti skaudinti, žeisti: Nereik lipti žmogui ant širdies, i niekas nieko nedarys. Šts.
ant širdiẽs pareĩti Rsn. prisiminti:
ant širdiẽs plū̃dura sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi ant galva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Plūdura ant širdies, o neatmenu. Brs. An širdžia plūdura, bet negaliu atsiminti. Trkn.
ant širdiẽs skrū̃pso neramu: Man ant širdies skrūpso. Lp.
ant širdiẽs slūgóti kelti nerimą: Tokia mislis po senovės slūgojo žmonėms ant širdies. rš.
ant širdiẽs stóvi sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi an širdžia tie grybai, bet neatmenu. Lkž.
ant širdiẽs sùktis
1.sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio. Bt. Ant širdies sukas, nežinau kaip pasakyti. Krž. Sukas ant širdies, ir negaliu atminti. I.
2.nuolat prisiminti: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sukos an širdies. prš. Stov bernytis prie šalies, man vis sukas ant širdies. prš.
ant širdiẽs výsta darosi bloga, šleikštu: Nuog ito valgymo vysta an širdies. Arm.
ant širdiẽs dùnks kilo nerimas: Dunks man ant širdies, kad gali būt miręs. Sb.
be širdiẽs
1.apie nejautrų, negailestingą: Kažin, ar tokie be širdies ir yra anos tie vaikai?. End. Be širdies anas, anas neturi širdies. Zt. Tokia be širdies buvusi velnienė. Žem. Einu, išvaroma einu Vorkutos, Krasnojarsko link, kur nei žolynų, nei dainų, kur žmonės be širdies aplink. Mišk.
2.negailestingai, be pasigailėjimo: Muša be širdies. Ėr. Jie be širdžių gyvena. Ėr. O ant šitokių [darbščių žmonių] užgriūva įstatymai, prislegia be širdies, Jeronimai. Dovyd.
į šìrdį (kas) patinkamas: Jam tokia dovana labai į širdį. Gs. Aš už jo nėjau: jis man ne in širdį. Dkš. Aš nueisiu į lauką, kur šimtas šienpjovėlių, aš išsiskirsiu, aš išsirinksiu sau į širdį bernelį. Vlkv. Šinkoriui tas avinėlis vėl labai į širdį buvo. Bs.
širdìs į šìrdį vieningai, draugiškai: Gyvename visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Abi gi – kaip seserys tikros, širdis širdin visas tas dienas... O dabar?. Balt.
į šìrdį bélstis veikti jausmus: Poetas neturi patikti. Tačiau jam privalu jausti, ar jį girdi, ar jo klausosi, ar jis žadina nerimą, beldžiasi į širdis. rš.
į šìrdį dė́ti R., M. dėmėtis, įsiminti: Viską įžiūriu, seku ir į širdį vis dedu. Sruog. Užsisėdęs už stalelio dobilu žydėjai; ką tu man kalbėjai, vis širdelėn dėjau. Nč. Savon širdin tatai dėsi. Mž. Tatai aš širdina demi, todėl nusitikėjimą nepametu. Bret. Žodžius Jėzaus širdin dėkiam. brš. Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin dedamas. rš.
nórs į šìrdį dė́k apie labai gerą: Kol neužlietei [moters], tai nors širdin dėk, o užulietei – ir pekloj nebepasikavosi. Kp.
į šìrdį dė́tis
1.dėmėtis, įsiminti: Aš dėmiuos, t. y. į širdį deduos. J. Negi visa, ką dėjosi į širdį, kuo alsavo, prarado prasmę. Bub. Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi ir šypsojo, kinkuodamos galvas. Žem. Stebėjau ir dėjaus į širdį. ŠR.
2.jaudintis: Tu viską, kaip sakoma, labai dediesi širdin. Balč.
į šìrdį digčióti jausti širdgėlą: Jai digčioja į širdį, išgirdus [bobų] patyčių, kurios vadindavo Ignį vištgaidžiu. LzP.
į šìrdį dìlgtelėti suneraminti: Jo pasakymas, kad vakar atvažiavo Šalajų sekliai, dilgtelėjo jai į širdį. Vien.
į šìrdį dìngstelėti sukelti nerimą: Žodis tas dingstelėjo man į širdį. J.
į šìrdį dìngtelėti kilti nerimui, nuojautai: Dingtelėjo į galvą, į širdį, kad nebus gerai. Škn. Raudona kaip žarija, o širdis tvaksi tvaksi! – Mat iš tikrųjų patinku, – dingtelėjo į širdį. Žem.
į šìrdį dunksė́ti veikti jausmus: Dar vieną kartą prie jūsų atsiliepiu, dunksiu į širdes jūsų: pabuskiat ir akes savo piktu gėrimu užpiltas atmerkiat. Valanč.
į šìrdį dunksnóti kilti nuojautai: Dunksnoja man į širdį, kad turiu išlošti bylą. Šts.
į šìrdį dùnkstelėti
1.sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunkstelėjo jam į širdį. Balt.
2.kilti nerimui: Dunkstelėjo širdin, kad nebepasmatysma. Dbk.
į šìrdį dùnksterėti sukelti nerimą: Štai dunksterėjo jam širdin mislis: beg sulauksi rytdienos. Baran.
į šìrdį dùnktelėti sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunktelėjo jam į širdį. Balt.
į šìrdį dùnskinti veikti jausmus: Dunskinu į širdis jūsų. Valanč.
į šìrdį dùrti skaudinti: Į pačią širdį dūrė jo žodžiai. Balt. Ne vienas pasišaipo, gal ir nepiktai, bet duria į širdį. Bub. Pataikauk jam (vaikui), jis durs tau į širdį. ŠR.
į šìrdį eĩti skaudinti: Visi toki žodžiai širdin eina. Drsk.
į šìrdį gnýbtelėti staiga suneraminti: Praniukui kažin kas į širdį gnybtelėjo, pro duris išėjo. LzP.
į šìrdį gul̃ti patikti: Man bagota širdin gula kaip ir kokia bėda. Ob.
į šìrdį įardýti įskaudinti, įžeisti: Jo žodis man širdin intardė. Zt.
į šìrdį įáugo labai patiko: Tas miestas man taip į širdį įaugo. Pt. Kiekvienas namų, laukų, girios kampas pasidarė kaži kokia brangenybė, tiesiog į širdį įaugusi. Pt. Kas galėtų būti tiek stiprus ir artimas, tiek jo širdin įaugęs? Kur ji, ji?!. Šein.
į šìrdį įdė́ti įsidėmėti, įsiminti: Pildykis ir žodžius motinos savo giliai įdėk ing savo širdį. I. Savo širdina įdėsiu aš jo dvasios dovanas. brš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir.
į šìrdį įdrìbti
1.patikti: Mergaitė į širdį įdribo. Alk.
2.įsiminti: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu. Skr.
į šìrdį įdùrti sukelti nerimą: Man širdin indūrė – išbėgo Česiukas. Rš.
į šìrdį įeĩti sujaudinti, paveikti: Į dūšią įeina, į širdį. R.
į šìrdį įglìžti patikti: Merga įgližo į širdį berno. J.
į šìrdį įgnýbti sukelti nerimą: Man išgirdus kaip gnybte įgnybė į širdį. Skd.
į šìrdį įkìbti
1.patikti: Į širdį įkibo man tas paršjonis. Šts. Ir teip jis karaliui įkibo į širdį, kad jau ir karalystę ketino jam pavest. LTR.
2.padaryti įspūdį: Jausmas į širdį įkimba. Kudir.
į šìrdį įkrìsti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Tavo žodžiai man į širdį įkrito, neužmiršiu anų lig pat smerčio. Vkš. Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata. Cvir. Vienas žodis, į širdį įkritęs, sužavės nekalčiausius sapnus. Mair. Tas eilėraštis man širdin įkrito dar prieš gerus metus. Trein.
2.patikti: Inkritai širdin, kitos mergos nenori, liks senbernis. Drsk. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergele, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė. LTR.
į šìrdį įlį̃sti patikti: Petrui Vyturytė buvo į širdį įlindus. Raud. Prievarta į širdį neįlįsi. rš.
į šìrdį im̃ti
1.jaudintis, jautriai reaguoti: Per daug viską į širdį imi. Vkš. Nereik teip labai imt į širdį. Jnšk. Nėra ko čia didliai imti į širdį – be tokių vaikų jau neprapulsiu. Trk. Neimk į širdį, ana tai taip juokuoja. DūnŽ. Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą. ŠR. Tu neimk širdin, ką aš sakau, ir netikėk per daug mano žodžiais. Krėv. Nereikėjo taip imti į širdį, nes juk tai buvo tik sapnas. Vaičiul. Ji labai jautri ir viską skaudžiai ima į širdį. Bub.
2.dėmėtis, įsiminti: Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas. Valanč.
į šìrdį im̃tis jaudintis, jautriai reaguoti: Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau. Srv. Nereik visų niekų taip imtis į širdį... nesipilti į galvą bobų plepalo. Žem.
į šìrdį įsidė́ti įsidėmėti, įsiminti: Akys žvelgia pro kaktą labai įdėmiai, viską nori pamatyti, įsidėti į širdį, įsiminti ilgiems metams. Bub. Tavo žodžius aš į širdį įsidėjau: tu užmiršai, o aš neužmiršau. Vkš. Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidėkit. d. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo. J. Visi pagraudinimą į širdį įsidėjo. Dauk.
į šìrdį įsiė́sti labai įsiminti: Tie pokario metai taip įsiėdę į širdį, ir tik mirtis, matyt, juos ištrins. Bub.
į šìrdį įsikaliavóti labai įsidėmėti: Įsikaliavok, vaikeli, į širdį, kad tokios motynos nebrasi daugiau niekur. Mžk.
į šìrdį įsikìbti paveikti: Lamsargienė jautė, kaip vyro žodžiai tvirtai įsikimba širdin, keldami ir didindami viltį. Avyž.
į šìrdį įsisègti stipriai įsiminti: Tas jo pasakymas man in širdį įsisegė. Prn.
į šìrdį įsisiur̃bti įsiteikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį. LzP.
į šìrdį įsistvérti paveikti: Šito kunigo žodžiai net širdin insistveria. Aln.
į šìrdį įsivõgti apgaule palenkti, patraukti: [Heretikai,] įvogęsi ing širdis, turi nemažą asistenciją žmonių apsukui save. Dk.
į šìrdį įsmègti
1.patikti: Anam yr įsmegusi į širdį Petronė. Dr. Bet visais laimingai atsikračiau, ir nė vienas neįsmego taip giliai į širdį.... Žem.
2.padaryti įspūdį, paveikti: O Viliui ji (pastaba) įsmego taip giliai į širdį, kad jau, rodos, niekada neišdils. Simon.
į šìrdį įsmìgti
1.padaryti įspūdį, paveikti: Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandie tebesmygso. Būg. Jam įsmigo į širdį vargonų gaudesys. Myk-Put. Širdin, kaip kaskart, taip ir šiandien, įsmigo nejaukumas... gal gėda?... Pt.
2.užgauti, įžeisti: Berno žodžiai jam lyg pašinas širdin įsmigo. Mont.
į šìrdį įspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Įspausk į mano širdį tuos žodžius. rš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir. Savo parapijonams į širdis įspausti tiesą pasirūpino. brš.
į šìrdį įsrìgti
1.patikti: Tas vaikinas įsrigo man į širdį, aš ilgiuos be jo. J.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Žodis srigte įsrigo į širdį, t. y. įsmego. J.
į šìrdį įstrìgti
1.patikti: Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė. Vaižg. Per daug mergina buvo įstrigusi jam į galvą ir į širdį. Kudir. Įstrigo į širdį ir niekaip negaliu iškrapštyt. Jnk.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Tas tavo žodis taip įstrigo į širdį. Užv. Kartą Damazas buvo liudininkas vieno nemalonaus įvykio, ir tatai jam įstrigo giliai į širdį. Cvir. Simono žodžiai giliai įstrigo į jo širdį. Krėv.
į šìrdį įšáuti patikti: Inšovė šitoj merga man iškart širdin. Nč.
į šìrdį įtýžti jaudinti, rūpėti: Jam taip tas įtyžo į širdį – nieko tu nepadarysi. Sml.
į šìrdį kliudýti padaryti įspūdį, paveikti: Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė. Baran.
į šìrdį krìsti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Įstabus anos kryžius, labai toks į širdį ir į akį kremtąs (krintantis). Krš. O kas skaitant tau pirmiausia krito į akis bei širdį?. rš. Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį. Bink.
2.patikti: Vokiečiukas taip krito į širdį mergaitei. Bs. Tu, mergele, skaisti rožė, tu gražus kvietkeli, tai tu kritai man in širdį kaip gaili raselė. Drsk.
į šìrdį lìpti patikti: Aš to žmogaus negaliu dabot, nelimpa širdin. Pls. Lietuva, Močiule, mylimoji mano! Visi tamstos meilūs žodžiai į širdį man limpa. Baran.
į šìrdį lį̃sti labai jaudinti, skaudinti: Stačiūkiški žodžiai į širdį lenda, negaliu užmiršti. DūnŽ.
į šìrdį paim̃ti
1.įsidėmėti, įsiminti: Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė. rš. Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau. ŠR.
2.susijaudinti: Pasakė kas ką, ir paėmei į širdį. Krš. Jau ir paėmė į širdį!... Gran.
į šìrdį patáikyti sujaudinti: Kaži kaip, ypač naktį, tas balsas pataiko man kaskart tiesiai į širdį. Pt. Stimburio paleista rakštis pataikė Beniui tiesiai į širdį. Avyž. Gero žmogaus žodis į širdį pataiko. KrvP.
į šìrdį prieĩti sujaudinti, paveikti: Meilingi žodeliai in širdį priėjo. d. Vėjelis papūtė, smiltys sudulkėjo, matulės žodeliai širdelėn priėjo. LTR.
į šìrdį prilìpti patikti: Labai ją pamylėjo, prilipo in širdį. Mrc. Kad berneliui pritikau, į širdelę prilipau. LTR.
į šìrdį pripùlti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Kad nepripultų širdiesp jo tuščias žmonių gyrius. Sir.
2.patikti: Jam pripuolė į širdį, ką ana graži. Ml.
į šìrdį prisibélsti palankiai nuteikti, patraukti: Ir aš maniau, kad mano knygos į tavo širdį prisibels. rš.
į šìrdį pùlti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Pamokslai puolė į žmonių širdis kaip kvepianti rasa vasaros vakarą, iš dangaus puolanti ant lankos žolynėlių. Tat.
2.patikti: Ji savojo nepažino, kurs ing širdį puolė. Bs. Iš karto vienas kitam puolė širdin. Šein.
į šìrdį skrū̃di neramu: Vis man širdin skrūdi ir skrūdi, ką gal aš negerai padariau. Str.
į šìrdį sliñkti užvaldyti (vidų): Sakau tik sau, kada abejonė arba baimė ima į širdį slinkti. Pt.
į šìrdį smègti daryti įspūdį, veikti: Žodžiai mokintojaus taip smego vaikui širdin, jog jis pradėjo apie tuos žodžius vis tankiau manyti. Jabl.
į šìrdį smìgti daryti įspūdį, veikti: Tokie žodžiai smigte sminga į širdį: – Kam auginai?!. Krš. O dar tykūs pavasario vakarai, kai visur skambėdavo širdin smigte smingančios kupiškėnų dainos. rš.
į šìrdį srìgti patikti: Tas žmogus sringa man į akis ir į širdį, t. y. tinka man. J.
į šìrdį sudė́ti įsidėmėti, įsiminti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau. Kb.
į šìrdį tė́kterti ateiti į galvą, toptelėti: Jam kas tėkterėjo širdin. Dv.
į šìrdį tìrptelėti staiga susijaudinti: Taip man ir tirptelėjo širdin. Kls.
į šìrdį tóptelėti staiga kilti nuojautai: Man širdin toptelėjo, kad vienas jų negrįš.... Krėv.
į šìrdį tópterėti staiga kilti nuojautai: Ir topterėjo man širdin, jog tai ne prieš gera. Šein. Ir topterėjo širdin: ogi dar arklys neperkeltas. Dgl. Man topterėjo širdin, kad namuos negerai nusdės. Rod. Topterėjo kai peilis širdin. Vlk.
į šìrdį tvìktelėti staiga prisiminti: Kaip tik pažvelgiau į moteriškės dideles juodas akis, tviktelėjo man į širdį, kad jas kaži kame esu matęs. Pč.
į šìrdį užeĩti įsipykti: Tas laidokas man teip užėjo širdin, kad in jį ir širdies neatvertau. Rod.
į šìrdį vérti skaudinti: Vėrė man į širdį bernelio žodeliai. LTR.
į šìrdį vèsti pykinti: Nevesk manęs širdin. Šlčn.
į šìrdį dìmt kilo nerimas: Ir vėl man dimt į širdį, kad galėtume „Naująją" imti. Vd.
į šìrdį dìngst kilo nerimas, nuojauta: Užgirdau vaiką rėkiant – man tik dingst širdin, kad te mūsų Petriukas. Slm.
į šìrdį dìngt kilo nerimas: Šiam dingt į širdį. Jabl.
į šìrdį smìlkt staiga kilo nerimas: Man tik smilkt širdin – vaiko nėra. Dv. Smilkt į širdį kaip su yla. Vaižg.
į šìrdį srýgt kilo nerimas: Srygt širdin [policininko] stovylą išvydus. Ign.
ikì širdiẽs kiek nori, pakankamai: Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Grg.
iš širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Iš širdies pasakysiu – senykščių dainų nemenu. Grv. Aš jau taip verkšlendama iš širdies šneku. Pv. Iš paskutinio, iš širdies duoda – negaili. Sdk. Duosva uošvienei irgi uošveliui iš širdies dovanėlę. prš. Padedu, ir iš širdies padedu visiem. Mrj. Iš širdies kaip meldies, ir tai širdžiai tiek terandas. Krš. Ir Palekampienė parodys, jog vaišins ji iš širdies. Šein. Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai padabosiu, bet iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokysiu. Donel. Apdūmoti iš širdies. B. Teipo ir tėvas mano dangujęjis darys jumus, jei neatleisite iš širdų jūsų kožnas broliui nusidėjimuose. Bret.
2.atsidėjus (ką dirbti): Suk iš širdies ir susuksi [sviestą]. Šts. Tu nedaužk jau iš širdies, jau riktingai, ka nenuvargtumi. Dr. Ko bėgti, jeigu viską darai sąžiningai, kaip sakoma, iš širdies?. Ap.
3.užmirštama: Na, ta be abejo nesisielojo jo netekusi. Iš akių, tai ir iš širdies.... Myk-Put.
iš atvirõs širdiẽs nuoširdžiai: Aš iš atviros širdies sakau taip, kaip buvo. Pc.
iš gerõs širdiẽs palankiai nusiteikus: Aš iš geros širdies tau duodu – įsipilk ir valgyk. Skr. Iš geros širdies ir akmeniu metęs neužgausi. Kpr. Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Iš geros širdies sugrąžinome piningus, rastus maišuose. Stan.
iš grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk manim, iš grynos širdies sakau. Pt.
iš tikrõs širdiẽs nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Jiem, durniam, juokai, o ji iš tikros širdies šneka. Plv. O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo. Donel. Dabar, Jonai, pasakyk viską iš tikros širdies. Kudir. Iš tikros širdies gailėtis. Dk. Ne iš tikros širdies už anus meldėsi. Vln.
iš visõs širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Ar vargai, ar rūpesčiai taip slegia, kad atsidusai iš visos širdies?. Gs. Iš visos širdies sakau jums ačiū. Ap. Dėkosiu tau, Viešpatie, iš visos širdies. ŠR. Ragina mus, idant iš visos širdies apsigręžtume jop. Sir. Prisako, idant mylėtumbim artimą savo, bet ne prastai, liš iš visos širdies. Bret. Liepė save mylėt ižg visos širdies, dūšios, sylų ir dūmų tavų. Dk.
2.atsidėjus (ką dirbti): Kai reik kast [cukrinius runkelius], tai iš visos širdies raut. Vdk. Jauti, kad čia dirbama iš visos širdies, vadovaujant tvirtai rankai. rš.
iš širdiẽs į šìrdį nuoširdžiai: Jis kalba iš širdies į širdis. Simon.
iš širdiẽs išplė́šti
1.prisiversti užmiršti: Ko nedariau, kad tiktai išplėščiau tave iš širdies, girdi?. Balt.
2.priversti atsisakyti, atsižadėti: Va, niekas [dainų] neišplėšė iš širdies. Grv.
iš širdiẽs išráuti prisiversti užmiršti: Šitiek metų praėjo, nužilo Juza, o ji – prieš akis ir prieš akis. Neišrausi iš širdies, ir gana. Balt.
nuo širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Nuo širdies taip šneka, kaip netikėsi. Jdr. Mergšė nuog širdies visa nupasakojo, visa. Drsk. Šneka nuo širdies kaip pamokyta. DūnŽ. Kas ne nuo širdies, tas ne prie širdies. Ps. Nuo širdies! (sakoma sveikinantis kaire ranka). Mrj. Prisispeitęs Marcę prieangy nuo širdies kalbėjo. Žem.
2.atsidėjus (ką dirbti): Aš jai nuo širdies dirbu, o jinai valgyt neduoda. Pc. Kaip mūsų gyvenime, tai kai prilėksim, nuo širdies griebiam ir darom. Ln. Tekina nebėgu, bet žengiu nuo širdies. Šts. Nu jie pripratę nuo širdies [dirbti], tai ir lekia. Kpr.
3.noriai: Geriam nuo širdies. Ktč. Aš tų kopūstų nuo širdies valgiau. Erž.
nuo grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Nuo grynos širdies patariu – kratykias senvaikystės. Rdn.
nuo pačiõs širdiẽs nuoširdžiai: Atsirado raudojėlė nuo pačios širdelės. JD.
nuo tikrõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk, šneka nuo tikros širdies. Krš.
nuo širdiẽs nenueĩna nuolat prisimena: Ir dabar negaliu, nuo širdies nenueina. Ml.
nuo širdiẽs nutráuktas labai mielas: Vaikas nuo širdies nutrauktas. Ds.
nuo pàt širdiẽs nuoširdžiai: Gailinga motriška duoda nuo pat širdies, o skūpai duodant iš gailesio skausmai širdį bado. Šts.
per šìrdį
1.neramu: Kai pasakė, kad arkliai pasibaidę išvertė, man per širdį: kad tik nebūt užmušę. Sml. Tas per širdį buvo, kam aš liepiau. Lp.
2.labai skaudu: Jam labai bus per širdį, kad jį aplenksi sveikindamasis. Alk. Pasakei ką, jam jau ir per širdį. Mrj. Kaip man per širdį buvo, kad tą vaiką daužo!. End.
per šìrdį negeraĩ neramu: Jeigu vaikams kas blogai, tuoj motinai per širdį negerai. Krž.
per šìrdį dìgterėti kilti nerimui: Kaip tik pasakė, tai taip ir digterėjo per širdį. Mrs.
per šìrdį dìngstelėti kilti nerimui: Dingstelėjo man per širdį, kad išgirdau mirusį giminaitį. J.
per šìrdį dvìlktelėti kilti nerimui: Drūktenienei dvilktelėjo per širdį, jog čia ne su geru. Žem.
per šìrdį eĩti
1.jaudinti, veikti: Per širdį eina. R. Ir eit jiemus tas žodis per širdį. Bret. Giedokit, kad eitų per širdį kožnojo. prš. Gražiai dainuoja – balsas nents per širdį eina. Jnšk. [Pempė] užlaužia sparnus, siūsteli tau visai palei galvą ir taip skausmingai suklykia, kad net per širdį eina. Paukš.
2.skaudinti: Kožnas tavo žodis man per širdį eina. Vkš.
3.kelti nerimą: Kožnas [kūdikio] sujudėjimas eina tėvams per širdį. Rdn.
4.kvapą užimti: O tas alutis, Dievo duotasis, tai net rėždamas per širdį eina, be atdūsio stiklinę išvertus, net akys apžilbsta. Žem.
per šìrdį eĩna skaudu: Pareina vyras girtas – eina per širdį, nežinai ką daryti. Krš.
per šìrdį nueĩti
1.sujaudinti, paveikti: Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo. Jnšk. Užgirstu karvės balsą, tai net per širdį nueina (gaila pardavus). Klt. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį. Bor. Tas kvapas kažkodėl priminė tolimus vaikystės metus, prabėgusius kaime, ir švelnus graudumas nuėjo per širdį. Avyž. Kaip Šiaulius paminavoja [per radiją], šiūšt per širdį ir nueina. Krž.
2.įskaudinti: Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik per širdį nueina. Ds.
per šìrdį nuskrósti labai sujaudinti: Kaip užgirdau, tai ir nuskrodė per širdį. Tvr.
per šìrdį nusmel̃kti staiga pasireikšti (apie nemalonų jausmą): Per širdį nusmelkė kažkoks neramus jausmas. Rs. Tik smilkt per širdį nusmelkė, kai išgirdau žinią. Mrj. Man kad nusmelkė per širdį: nė piniginės, nė pinigų!. Mžš.
per šìrdį pasidúoti sujaudinti: Jam lyg truputį pasidavė per širdį, jog rinko vyrus ir be jo rodos, ir be jo žinios. Piet.
per šìrdį péreiti
1.sukelti nerimą: Kad toji atėjus man per širdį pereitų!. Vrn. Čiūžt per širdį tokia bailė perėjo. J. Man perėjo per širdį: kas čia dabar galėjo naktį tą ugnį uždegti?. Vž. O jai per pačią širdį perėjo: ar tik jau nežino kaimas jos sūnaus gyvenimo.... Gran.
2.sujaudinti: Per širdį perėjo ta baisi žinia. Šts. Kažkoks džiugumas pereina per širdį lyg vaikui, kuris užmigdamas staiga atsimena, kad rytoj sekmadienis. Gran.
per šìrdį pérnerti labai sujaudinti: Kaip užgieda, tai per širdį perneria. Rod.
per šìrdį plẽškinti įžeidinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
per šìrdį smeĩgti labai išgąsdinti: Man kad smeigė per širdį!. Dkš.
per šìrdį smélktelėti susijaudinti: Juzai taip ir smelktelėjo per širdį nuo šito vardo. Karusiotė!. Balt.
per šìrdį smìlktelėti sunerimti: Smilktelėjo jam per širdį: ar tas vaikas nebus tas pats, kurį liepė nužudyt. ps.
per šìrdį vérti labai skaudinti: Vis tiek apsirėkiau: tos motinos balsas per širdį veria. Šmk.
per šìrdį dìlgt staiga kilo (jausmas): Dilgt per širdį piktas jausmas. rš.
per šìrdį dìngst kilo nerimas: Dingst man per širdį, kad taip bus. J.
per šìrdį drýkst kilo nerimas: Anas dirst pirkion, man drykst per širdį. Klt.
per šìrdį dvìlkt kilo nerimas: Dvilkt jam per širdį, rodos, lygu Marikę pamatęs. Žem.
per šìrdį smìlkt kilo nerimas: Vienas balsas skardus, vaikiškas. Lyg pažįstamas. Tik smilkt per širdį - Kaziukas!. rš.
per šìrdį tìrpt staiga kilo nerimas: Man tirpt per širdį – kur vaikas?. Rmš.
po širdiẽs
1.patinkamas: Aš negaliu tokio vaikio gauti, koks man po širdies. Jdr. Nėr man tokios po širdžiai, tai nenoriu suvisu [vesti]. Ad. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veseliją. Nm. O jeigu ir turtais paskendusios būtų... kaip ne po širdies – niekas nemalonu. Žem. Kad nėra po širdies, tai geriau neprasidėti. LzP.
2.palankiai, sėkmingai: [Turtingam] visi daiktai po širdies jo sekėsi. Bret.
po širdimì palį̃sti prisimeilinti: Dar viena mokėjo palįst po mano širdžia. Jrb.
prie širdiẽs patinkamas, mėgstamas: Marti man prie širdies, žentelis – ne prie širdies. Vkš. Mergaitės gi ne berniukai: močiai prie širdies. Mžš. Ji man patinka. Ji man prie širdies. Vaičiūn. Pas Klemą neužsuksim, ką žinai, gal jam ne prie širdies bus tokie svečiai. Bub. Tau tai sodyba visą laiką buvo prie širdies. Avyž. Man šitas darbas prie širdies. Mrj. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur. O mėsa vis prie širdies arčiau. Skr.
nórs prie širdiẽs dė́k apie labai mielą: In akis – nor prie širdies dėk, o už akių – šunis an kaklo karia. Vrn. Ot gera seselė, nors prie širdies dėk. Pš.
prie širdiẽs eĩti
1.jaudinti, veikti: Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina. Simon. Jokūbui tas priepuolis su pamokslu gan ėjo prie širdies, rados truputį geresnis. Valanč. Motinos kalba prie širdies nėjo. LzP.
2.patikti, mėgti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina. rš. Neina pri širdies ta mėsa. Dr. Kaip neįpili baltalo į putrą, ir neina prie širdies. Užv.
prie širdiẽs krìsti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies. Blv.
prie širdiẽs lìpti patikti: Tie balsai, rodos, limpa prie širdies!. Kudir. Kaži kas nelipo ponui prie širdies, kad lažininkas toks jėgingas. Cvir. Šarvas (pravardė) jam iš pirmų dienų nelipo prie širdies, o vėliau ir visai atgrasus pasirodė. Bub. Žodžiai nelimpa širdiesp, nemieli yra. Sir.
prie širdiẽs prieĩti sujaudinti, paveikti: Mielo tėvo žodeliai prie širdies priėjo. Tv. Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo. LzP.
prie širdiẽs priglaũsti pamylėti: Priglaus jas prie savo širdies. Žem.
prie širdiẽs prilìpti patikti, pamėgti: Prilipai tu man prie širdies per šituos metelius kaip tikras sūnus. rš. Patiko ir prie širdies prilipo. Pšl.
prie širdiẽs pripùlti patikti: Paplaukiui kalba jis, t. y. kas pripulna prie širdies, kas tinka. J. Ar ir tau tas sumanymas pripuola prie širdies?. LzP.
prie širdiẽs sliñkti tikti, būti mėgstamam: Žąsies mėsa neslenka prie širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą. Šts.
prie širdiẽs tvérk apie labai mielą: Kad ans negirtas – tverk prie širdies, o kaip išgers – tauzija. Štk.
su širdimì jautrus, gailestingas: Nebuvo su širdžia žmonys. Užv. Būkiat žmonys su širdžia, per gvoltą nevežkiat jaunosios. LTR. Skubina su pagelba – vienas su turtais, kitas su širdžia. Kudir.
su apsuñkinta širdimì nusiminęs: Taipo širdyje mislydama motina, norint ir su apsunkinta širdimi, nuėjo. brš.
su ãtbula širdimì nenoromis: Važiuoju į savanorius, bet su atbula širdžia. Šts.
su ãtkala širdimì nenoromis: Su atkala širdžia duodu, t. y. nenorėdamas, supykęs. J.
su ãtkara širdimì nenoromis: Su atkara širdimi dirbsiu, kad neišleisi. J.
su ãtvira širdimì nuoširdžiai: Prie žmogaus [rašytojas] prieina su atvira širdimi, stengias pažvelgti jo sielon, pamatyti, kas tenai dedas. Šein.
su káršta širdimì labai skubiai: Lekia su karšta širdimi. Žl.
su lengvà širdimì nejaučiant apmaudo: Reik anuos pabaust su meile ir su lengva širdžia, o ne su rūstybe. brš.
su skaũdančia širdimì sielvartaujant: Pirmą savo vyrą buvau tokį bjauražmogį gavusi, kad už antro su skaudančia širdžia beičiau. Brs.
su stačià širdimì piktas, įpykęs: Atlėkė jau su tokia stačia širdžia, primanytų – užmuštų mane!. Jz.
su sudaužýta širdimì nusiminęs, pažemintas: Štai dulkėse tavęsp vaitojam su sudaužyta širdimi. brš.
su sujùdusia širdimì susijaudinęs: Taip kalbėjo su sujudusia širdimi. K.
su sukùlta širdimì nuolankus, nusižeminęs: Aš skundžiuosi su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia. brš.
su sunkià širdimì nusiminęs: Išsimaudžiusi jūroje ir dar gerokai su vaikais pažaidusi, su sunkia širdimi keliavo Elzė pas Mineikienę. Pt.
su suskaũdusia širdimì sielvartaujant: Čionai galbūt puiku, jei žmogus ateina su nesuskaudusia širdimi. Mš.
su užáušusia širdimì bejausmis, abejingas: Žmogus ne apsileidėlis, ne su užaušusia tautiška širdimi. Vaižg.
už širdiẽs griẽbti labai jaudinti: Balsas taip nuoširdžiai skambėjo, jog net už širdies griebė. Bor. Kaip galima sudėti eilėraštį, kad už širdies griebtų, iki šiol nesuprantu. rš.
už širdiẽs gróbti labai jaudinti: Tokie žodžiai grobia už širdies, durte duria kiaurai. Rdn.
už širdiẽs im̃ti labai jaudinti: Visi tie tavo pasipasakojimai taip ir jema mane už širdies. Vkš. Ažu širdies ėmė, kai pamačiau. Grv.
už širdiẽs pastvérti labai sujaudinti: Kad grimšterė[jo] muzika – net už širdies pastvėrė. Rod.
už širdiẽs tráukti labai jaudinti: Kad kirsteria muzika, net už širdies traukia. Rod.
už širdiẽs tvérti labai jaudinti: Miškan, būdavo eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria. Baran.
kaĩp į šìrdį įką́sta liūdna: Man šiandien nesmagu, lyg į širdį įkąsta. Dkš.
kaĩp į šìrdį įkir̃sti suteikti sielvarto: Pasako ką – kaip į širdį įkerta. Krš.
akmens širdis žr akmuo
akmens širdį turėti žr akmuo
akmuo nukrito (nusirito, nusprūdo)nuo širdies žr akmuo
akmenį nuversti nuo širdies žr akmuo
akmuo slenka nuo širdies žr akmuo
akmuo užgulė širdį žr akmuo
kaip akmuo nusirito nuo širdies žr akmuo
aniuolas apžergė širdį žr aniuolas
arklio širdį turėti žr arklys
aukso širdis žr auksas
aukso širdies žr auksas
kaip botagu per širdį žr botagas
gaisrą sukurti širdyje žr gaisras
kaltūnas nuslinko nuo širdies žr kaltūnas
kelią rasti į širdį žr kelias
kirmėlė graužia širdį žr kirmėlė
kirminas bruzda širdyje žr kirminas
kirminas graužia (kremta)širdį žr kirminas
kiškio širdis žr kiškis
kraują suvaryti į širdį žr kraujas
medžio širdelė žr medis
medaus širdis žr medus
medumi lipti prie širdies žr medus
kaip medumi tepti per širdį žr medus
nagus įleisti į širdį žr nagai
paėmimas į širdį žr paėmimas
pašalą laikyti širdyje žr pašalas
peilis širdyje žr peilis
devyni peiliai pervėrė širdį žr peilis
kaip peiliu per širdį žr peilis
kaip [su] peiliu į širdį įdurti žr peilis
kaip peilį įverti į širdį žr peilis
atviromis rankomis ir širdimis žr ranka
ranka mazgoja širdį žr ranka
ranką padėjus ant širdies žr ranka
ranką pridėjus prie širdies žr ranka
ranką ant širdies žr ranka
rėmuo paėdė širdį žr rėmuo
skaudulys širdyje žr skaudulys
kaip su sviestu tepa per širdį žr sviestas
šuns širdį turėti žr šuo
vaistas nuo širdies skausmo žr vaistas

tiẽsti, -ia, -ė K, NdŽ, KŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, Sut, M
1. tr. KlbII154, Rtr, PolŽ59 daryti tiesų, tiesinti, lyginti: Tiẽsti sulenktą geležį DŽ. Jam koja reikia tiẽst, gipsan dėt Klt. Rankos pirštų tiesiamasis raumuo V.Laš. Medžius reikia tiesti, kol jie dar jauni J.Balč.
| refl. K, NdŽ: Strypui tiesiantis, smūgio jėga mažinama rš. Pirštai tiẽsas, šiaudų kestes benešant Bdr. Tos vilnos buvo pumpuruotos, o dabar tiẽsias Jrb. Miltligė [rožę] užpuolė – suraukti lapiukai buvo, daba jau tiẽsias Sdb. Kai tiesiúos – skauda strėnas Jrb. Tiesiẽs greičiau, kad pagriuvai Tvr. Jau susiriečiau ir nesitiesiù iš to juoko Skr. Stovėk tiesiai, tai kriūtinė tiẽsis (juok.) Tvr. Gediminas pasilenkė paimti iškritusios nosinės. Paskui iš lėto ir ilgai tiesėsi, pečiuose jausdamas gniuždantį sunkumą J.Avyž. Nesitiesiasi MP175.
2. tr. Q119 tempti, ilginti: Ko tu čia tiesi̇̀ savo kaklą, ką nori pamatyt?! Prn. Jei, vedant arklį iš tvarto, arklys tiesia koją užpakalin, tai tą arklį vogs LTR(Pnd). Plonai tiesiù tiesiù (verpiu), bus svetriukui Klt.
| prk.: Tu šitos giesmės netiẽs' (netęsk) balso, ale stačiai kapoj (kapok) Plš.
| refl. NdŽ, KŽ: Trauki, nulūžo, tujaus ana (meškerė) nètiesas, ana kieta yrai Plng.
3. tr. kišti, artinti: Keliu, tiesiu SD51. Vaikas tiẽsia rankas į motiną DŽ1. Tiẽsti aukštyn (rankas) BŽ61. Tiẽsk ranką surištą J. Bobutė norėjo kaip ir ranką tiẽst (sveikintis). Ne, nekalba – nebètiesė rankos Kp. Monika net nustebo, pamačiusi Jarmalą, tiesiantį jai ranką P.Cvir. Tiesk, berneli, baltą ranką, eisim pavaikščioti LTR(Skm). Tiesė naganą, bet nešavo Šts. Netiẽsk kojų, būčiau numynus Ėr.
| prk.: Ir beržai rankas į dangų ties sveikinti gerves, grįžtančias gulbes S.Nėr. Gėlė į saulę galvą tiesia E.Miež.
| refl. NdŽ, KŽ: Rankos ing patį šimtą tiẽsiasi Drsk. Jaunas beržas šakų vainiku saulėn tiesias V.Mozūr.
ǁ duoti, brukti: Padotkus ciecoriui tiesia O.
4. tr. VĮ, BŽ83, Grd, Kv daryti (ppr. ilgą), vesti, kloti: Par laukus tiẽs kelią, jau tų vingių nebus Jrb. Nebuvo tiestų kelių M.Valanč. Sako, geležinkelį tiẽs kariuomenė Ktk. Bėgius tiẽsti KŽ. Tiẽsti vamzdžius DŽ1. Po kokių metų dujotiekį ims tiesti rš. Ans tiẽsė pamatus dėl naujo rūmo J. Paskui imdavom tiẽst švelius (nutašytus medžius), sienas subudavojam – ir namas baigtas Snt. O kas tiẽsė sijužėles, kas grindų lenteles? JD899. Kerta klevelį ir ąžuolėlį, tiesia tiltelį per Nemunėlį LTR. Tiẽsė (statė) trobą – šimtą metų nereikėjo nagų kišti Krš.
| Pinkles tiẽsti NdŽ.
ǁ NdŽ, Tvr tiesiai ar tiesų daryti, vesti, brėžti: Jungiau jautelius, tiesiau vagelę LTR(Srj). Tiesiame liniją Z.Žem.
5. tr. skėsti, plėsti, skleisti, tempti: Ana nulėkė tokis didžiulis kap žvėris [voras], tai jis ir tiẽsia tinklus Pv. Jūs, broleliai mylimi, tieskit tinklą Dunojuj BsO18. Kalsiu kuolelį, tiẽsiu tinklužėlį JD664. Leiskim, vyrai, naują laivą, tieskim bures lino drobės V.Myk-Put. Kaip įstatysiu lendrės mastelį (stiebelį), tiẽsva šilkų žėglelį LB63(Vlkš).
| refl.: Suvargino dvasią šešėliai mirties: padangėj skraidyti sparnai nesities V.Myk-Put.
ǁ KŽ tempti, tęsti per ką, sujungiant dvi puses: Tiesiu par marelę sidabro virvelę (d.) S.Dauk.
6. tr. Sut, M, LKT195(Lkč), Dkš, Srj, Ds, Škt, Rg kloti ant paviršiaus: O anksčiau gi audėm ir tiẽsėm prieg balom [drobes] Dg. Drobes, jeigu nori, kad baltos būtų, tiẽsia saulėje Vdn. O kad baldydavom drobes, kad tiesdavom rytą, kol rasa PnmR. Pavasarį balino, tiẽsė in pievalę audeklus Plng. I vėl sukvalduosi taip aną (audeklą), sutrauksi, sumirkysi prūdelė[je] i vėl tiẽsi, kol ans išbals Trk. Šlapinom paklodes i tiẽsėm an stogo [, kad neužsidegtų] Sdb. Kailius galima tiesti tik ant visai sausų grindų rš. Pamatyk tiektai, kaip jie nuvelka apvalkalus savus ir tiẽsia ant kelio DP4.
| prk.: O alksneliai sprogdami, paunksnėles tiesdami, lapelius augina LTR(Pnd).
ǁ taisyti, duoti klojėti, kloti (patalą): Netiestà paklodė NdŽ. Ką gi tą kaldrą bobutei betiesi̇̀, kad kaldra šviesi, o bobutė jau tamsi Slm.
ǁ išskleidus dengti, gaubti: Staltiesę ant stalo tiẽsti KI101. Kapą turėjau geresnę, ant dvijų lovų tiẽsiamą Erž. Tik tada tiẽsdavom staltiese, kai kunigas kalėdodavo Plv. Su skotertėlėms stalužius tiẽsė JV844. Kad ir maršką tiesiu, paduškos nedėsiu LTR(Vlk). Nuo vėlių pakąstas geltonas pasidaro žmogus, tada tiẽsk mėlis (mėlynai nudažytas gijas) ant kapo JI424. Tiesiamàsis kilimas NdŽ.
| prk.: Miglos klonius tiẽsia NdŽ.
ǁ kratyti, kloti: An lotos, kur apklota namas, tiẽsdavo eilią šiaudų palaidų Kpč. Jau nešam į klojimą [išdžiovintus javus], tiẽsam eiliums i kulam Krž. Tą baigia, kitą tiẽsia tolyn kūlį [stogą dengiant] PnmŽ. Daugį sėjom linų, tiẽsėm anta pievų, po miškus, kur yra lygumų DrskŽ. Ant tos ližės tiẽsdavo kopūstų lapus [kepant duoną] PnmŽ.
ǁ dengti ko sluoksniu, kloti: [Atjojom keliu,] lino žiedu tiestu, o žvaigždeliums šviestu, žaliums rūteliums barstytu DS213.
7. intr. tęstis, driektis: Jei jūs manęs (apynio) nesmaigysit, aš žemele tiesiu LTsII171.
| refl.: Pataisai par žemę tiẽsias Klt. Seniau buvo perstupas, prie namais augo, per sieną tiẽsės Mlt. Žiedas gražus, ė lapai in žemės tiesias LMD(Ukm). Jei tu mane (apynį) nesmaigysi, aš žemele tiesiuos LTR(Vs). Nuo medžių tiẽsėsi šešėliai DŽ. Nesi̇̀tiesė gi skystimas žalias ant rankos Upn.
| Tiẽsias dūmai visa pamiške, gal miškas dega Klt. Jei vakare rūkas tiẽsiasi, tai ryte jau būva giedra Snt.
| prk.: Kaip šešėlis tiẽsis juodas ilgesys NdŽ.
ǁ būti besitęsiančiam, nusidriekusiam, tįsoti: Oi tu kasele, šilkų saujele, neilgai tiesi per liemenėlį LTR(Krsn).
| refl.: Mūs kelias tiesiasi vis tolyn į rytus dabar jau be galo plačiu slėniu A.Vencl. Į miestelį žiemos kelias tiẽsėsi per Nemuną NdŽ. Jo balta barzda tiesėsi per stalą ir siekė beveik žemę J.Balč.
8. suduoti, drožti, kirsti, rėžti, trenkti: Ir tiẽsė kuolu galvon Lp. Supykęs tiẽsė su kumščiu par nugarą Jnš. Kad tiesė su mietu, buvo staibį prakirtęs Šts. Kap tiẽsė kakton tam vilku! Drsk. Kaip tiesiáu tam valkatai par akis! Yl. Aš kad tiesiaũ ir šešką užmušiau Al.
9. guldyti, griauti, trenkti (ant žemės): Vyruką kai tiesiaũ ant žemės – net žnektelėjo! Lkč. Kriaučius tiesia poną pri žemės i ema lupti LTR(Krp). Per bulviakasę ras ant lysės perskrostą bulvę, tuoj ir tiesia [prižiūrėtojas] kasiką LTII417. Imkit, sūnučiai, tieskit dukterėlę, duosiu pamokslą apie vainikėlį LTR(Lnkv).
10. intr. šnek. kristi, virsti, griūti, pulti: Tep slidu, tai kad tiesiaũ – net kepurė nulėkė Gs. Ka tiẽsė an kelio! KzR.
| refl. Ds: Kaip ans tiẽsas aukštynelkas, kaip ans ten duos an žemės! Tl. Kai užkliuvau už pliauckos, kai tiesiaũsi par visą savo ilgį! Jrb. Koks čia malonumas: – Tiẽskias an stalo – pjausma (operuosim) Krš. Tieskis tikt ant pryšakio brš.
| prk.: Reiks i man tiẽsties (mirti) Dglš.
11. refl. NdŽ, DŽ1 smarkiai augti, stiebtis: Vaikas tuoj tiẽsias – kad jis labai didelis Skp. Kai paršai ėda, tai ir tiẽsiasi Rmš. Šilta, palyja – medžiai tik auga, tik tiẽsiasi Kt. Palijo, i bulbos šoka tiẽstis Tr. Javai kad auga, kad tiẽsiasi Mrj. Jis (ąžuolas) augęs ir augęs, nuolat tiesęsis jo liemuo J.Balč.
12. refl. DŽ1 tęstis, trukti: Kaip pradėjo nuo vasario atadrėgis, teip ir tiesias Jnšk.
ǁ tęstis, slinkti: Metai mano in daikto stovi, nestiẽsia Klt.
13. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Žiūrėk, kaip tiẽsia par lauką Vdžg. Tiẽsia arklys nusgandęs Arm. Tiẽsia raitas, net prigūžęs Arm. Susiedas, kumeliotę paskinkęs, ir tiẽsia Užpaliuos Dgl. Kur čia jie tiẽsia – baisus būrys? Nm. Vilkas kap kulka tiẽsia per lauką Arm. Tiẽsia kap iš strielbos Arm.
| refl.: Kur dabar tiẽsies, kad į batus įsistojai? Nm.
14. refl. šnek. smarkiai dirbti, kibti į darbą: Vakar kad tiẽsėms, tai ojojoi kiek padirbom! Slm.
15. tr. traukti, plėšti, dainuoti: Dainą tiẽsti KŽ.
16. refl. Jrb rujoti, lakstytis.
◊ giltinė̃ tiẽsia nagùs artinasi mirtis: O ji (amnestija) kaip tik jam buvo labai reikalinga, nes giltinė jau tiesė nagus rš.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiẽsim kójas, visiem tas bus, ale da visi norim pagyvęt Bb.
rañką tiẽsti
1. padėti, pagelbėti: Žmonės buvo geri ir tiesė ranką rš.
2. prašyti išmaldos: Kaip gali darbininkas žmogus ranką tiest? Ne gėda? J.Balt.

rankàs tiẽsti kėsintis: Visuomet žmonės į mišką rankas tiesė, tik urėdo ir eigulio prisibijojo rš.
anttiẽsti, -ia, añttiesė Š, KŽ žr. užtiesti 1.
aptiẽsti, -ia (àptiesia J), àptiesė (api̇̀tiesė Č) tr. Š
1. Sut, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Tj, Č apkloti, apdengti, apgobti: Aptiesiau su drobule drabužius, kad nedulkėtum, musys nešiktum J. Marti atėjus tuoj àptiesė visus stalus savom skotertėm Sml. Raštuotom drobėm stalai aptiesti̇̀, buvo pridėti pyrago, sviesto Šmn. Kamarėlėje buvo sudurti trys dideli stalai ir aptiesti baltomis staltiesėmis A.Vien. Priaudžiau skurlinių divonų – lovas àptiesėm Šd. Numirėlis savo lovoje paklode aptiestas Vaižg. Vyčio žirgas, aptiestas levo kailiu LTII519(Bs). Nuejo miestan, žiūri – visas miestas apitiestas juodu rūbu LTR(Ds).
| prk.: Vasaros dienelės šiltos: rasele paklosi, saulutė motinėlė šilkeliu apties LTR(Zp). Laukiu, kad saulė mus savo spinduliais aptiestų A1885,345.
| refl. tr., intr. Š, Ds: Staltiese apsitiẽst reikia [stalas] Pl.
| prk.: Jūra jam matės mieganti, apsitiesus balta drobule rš.
ǁ apdėti, apskleisti, apdriekti: Ružavais blizgančiais siūliukais aptiestà egliūtė Klt.
2. Sut aptraukti sluoksniu ko, aptaisyti, apkalti: Aptiesiu sienas, aprėdau SD198. Drobuliums [vėjinio malūno] sparnai aptiesti̇̀ Grd.
3. Gž, LTR(Plv, Plk) aptraukti kuo paviršių, apnešti: Voratinkliais api̇̀tiestas visas pečius, – paki nušluosčiau Klt. O ir surado sesužėlę vidur dunojaus dugnužio, žaliais maureliais aptiẽstą, baltoms smiltelėms apdumtą JD1227. Pernai sopėjo šitą akį, iš sveikumos ėmė sopėt ir aptiesė, ir apgulė, ir nieko nebematau Trak. Škrupulu kai sirgau, kaip api̇̀tiesė dešinę akį, teip ir tebėra apitiesta, – nieko nematau Slk.
| Šitą daiktą kojos aptiesė (apėmė) rožė Lb.
4. apdėti, apkrauti (valgiais ar gėrimais): Suvažiavo svečiai, yra stalai aptiesti̇̀, i paviešėjo, ir pasišoko visi End. Nuveždavo stalus Sekminės[e], stalai aptiesti, geria, baliavoja Ds.
5. apaugti (žole), apželti: Usnių, balandžių, vijoklių sutraukta, api̇̀tiesta [bulbos] Klt.
| refl.: Apsi̇̀tiesė žliūge daržas Ktk.
6. ištempti aplink, apie ką apvesti: Api̇̀tiesta vištos sietka pirktine Klt. Tą [ganyklą] spygliuota viela buvo aptiẽsę (aptvėrę) Trg. Siūlu [pievą] api̇̀tiesė ir celafano prikarpę apkorė [nuo šernų] Slk.
atitiẽsti, -ia (ati̇̀tiesia), ati̇̀tiesė NdŽ, attiẽsti K; H157, R, MŽ, Sut, N, atatiẽsti Š
1. tr. Q48, H157 R, MŽ, Sut, N, K, M, LL181, Š, Rtr, BŽ83, NdŽ, KŽ padaryti tiesų, ištiesinti ką nelygų, kreivą, sulenktą, išlyginti: Attiestas Q45. Atitiẽsti sulenktą vamzdį DŽ1. Reikia atitiẽst tą antkapį Jrb. Sieną atàtiesė benkratu Dglš. Kask nekask, tu to kalno neatitiẽsi Skm.
| Žvaira akis atitiesti P.Aviž.
| refl. Q43,48, H157, R, MŽ, N, K, M, Š, BŽ83: Atsitiẽsusios spyruoklės DŽ1. Ašutai užsiriečia, o šeriai vėl atsitiesia rš. Dalgis palankuojamas tura atsitiẽsti, atsimesti į vietą Ggr. Ko čia susirietęs kumsai? Atsitiẽsk! J. Tokia sopė surėmė, kad atsitiẽst negalėjau Rk. Kai susilenkiu, atsitiẽst sunku – strėnas sopa Ėr. Nebeatsitiesiù – senystė sulenkė Lel. Atsitiẽsia, numeta saują ir vėl griebia iš kairės ir iš dešinės raut Skrb. Bruknes rinkov rinkov pasilenkusios, sau atsi̇̀tiesu – nežinau an kur beiti End. Reikėjo geros sylos atsitiẽsti, ka prikrausi tą krūvą Ms. Al kaip reiks atsitiẽsti, tus naščius užsidėjus ant nugaros Varn. Šokėjai per vieną taktą vienas nusilenkia, per kitą taktą – atsitiesia rš. Atsitiesęs [Jėzus] tarė jiems BtJn8,7.
| prk.: Štai kada ateina laikai jiems, inžinieriams ir konstruktoriams, atsitiesti visu ūgiu! J.Dov.
ǁ refl. prk. atsikvėpti: Tiek daug darbų, kad nėr nė kada atsitiẽst Krs. Nėr kada atsitiẽst nuo žemės Tr. Neduoda nė atsitiẽst – tuoj [urėdas] su lazda šeria Sml.
2. tr. SD190, KŽ pastatyti ką parvirtusį ar virstantį, gulintį, pakelti: Atitiẽsk virstančią tvorą, t. y. pastatyk tiesiai J. Dviejosù vis atatiẽste mane, kai nugriūsiu Švnč. Pakelu, atatiesiu SD1127. Attiesiù kartį K. Bėda tam, kuris viens yra, anam parpuolus, nėra kito, kursai jį attiestų BBPam4,10.
| refl. Sut: Ir atsitiesė numiręsis BPII404.
^ Kad atsitiestų, dangų paremtų, kad rankas turėtų, vagį sugautų (kelias) B.
3. tr. N padaryti kokį statinį, pastatyti arba atstatyti: Čėtrą pastatau, attiesiu R38, MŽ51. Sparai atitiesti̇̀ – pusė triobos pastatyta Rg. Sparus ati̇̀tiesė ir iškabino vainiką Rg. Ir attiesė savo šėtrą pakalnyje BB1Moz26,17. Ir prisakė altorius, bažnyčias ir ebrozus attiesti BB1Mak1,50. Bet kaip pagonai aplinkui girdėjo, kad altorius vėl attiestas…, įniršo BB1Mak5,1. Padarys (atties) tenai ženklą BBEz39,15. Jo žemėje šventi akmens bus attiesti BBZak9,16.
4. tr. prk. atstatyti, pataisyti, pagerinti, pastiprinti: Ati̇̀tiesė tą gyvenimą ans parejęs su pinigais Dr. Prancūzijoj judinasi partijos tųjų, kurie norėtų respubliką išardyti… ir vėl napoleoniškąją ciecorystę attiesti LC1883,4. Tėvūnai su senaisiais attiesia teisybę svietui savo apygardose S.Dauk. Žmogus pavargęs ir nuopuolęs (ir su tuo visi daiktai), attiestas ir pritrauktas yra Viešpatiesp darytojop ir atpirkėjop savop DP507. Jisai mus po trijų dienų atties, idant po Jo akim gyventumbim BPII8. Tiek būtumbime apaštalų nuopelnais atatiesti DP611. Dievop attiesta širdmi… meldės Ns1832,11-12.
^ Su lazda ant nugaros teisybę attiesė ž.
| refl. N, KŽ, Yl: Jau nuog šitos ligos atsitiẽst negalėsiu Alv. Skrandžiu sirgau, bet aš atsitiesiau su turkų pipiru Šts. Vargom nežmoniškai, na, jau pradedam atsitiẽst (praturtėti) Prn. Todėl atsitieskim, piktybių perstokim PK149. Atsitiesiu, pasigaunu R58, MŽ78.
5. tr. atkišti į ką, prie ko: Atitiẽsma kojas į pečių ir šildysiamos Šts.
6. tr. Š tiesiant, klojant priartinti, atvesti: Kelią ati̇̀tiesė jau iki mūsų DŽ1.
7. refl. atsigulti: Jis netoli namų, po nekuriuom medžiu, atsitiesė, jeib išsimiegotų LC1886,40.
8. tr. KŽ ištesėti: Ką žadėjau ir nū ati̇̀tiesiau, ir tu atitiẽsk žodį duotą, t. y. žodyje stovėk J. Užgirdęs, kad gandras jo (Dievo) paliepimo neatitiesė, užpyko SI81. Kas gi aną galėtų suokti, nebnorint galuoties, kad prysyką savo attiestų VoL200(S.Dauk).
^ Kas žadėta, tura būti ir attiesta S.Dauk.
9. intr. šnek. ateiti: Žiūrau – ogi àttiesia per rugius pulkas vaikų Sn.
◊ strė́nas atitiẽsti atsikvėpti, pailsėti; pailsinti: Galingas tasai, kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti, palengvindamas sunkią gyvenimo naštą V.Kudir. Reiktų duoti nuvargusiems darbininkams nors šiek tiek strėnas attiesti V.Kudir.
įtiẽsti, -ia (į̇̃tiesia), į̇̃tiesė
1. tr. K, Rtr, Š, KŽ, DŽ1 įkloti: Boba prastyrę į̇̃tiesė į grabą J. Į̃tiesė į roges kailius ir skrandą ant kelių NdŽ. Toks skuduras į̇̃tiestas į tą dėžę, ka ančiukams būt šilčiau Jrb. Intiẽsk rezginėsna maršką ir parsineši miltų! LKT307(Ldk). Į inspektą į̇̃tiesiau vielinį sietą Smln.
| refl. tr. DŽ1: Įsitiesiù paklodę į patalus K.
2. tr. Ser nutiesti, įvesti (kelią, geležinkelį) į ką: Geležinkelis į̇̃tiestas pačian vidurin miesto Š.
3. intr. tesėti, įveikti, sugebėti ką daryti: Neįtiesusi dainuoti dainas Žem. Sūnus įtiesęs [skaityti] Žem.
ištiẽsti, -ia (i̇̀štiesia), i̇̀štiesė tr. K
1. N, K Amb, M, Rtr, DŽ, NdŽ, Plv, Krs, Vž, Klk padaryti tiesų, nebesulenktą, išlyginti: Geležis sulinko, reikia ištiẽsti Š. Ka ta koja būtų ištiestà, tad būtų tas kaulas suaugęs Vgr. Aš ištiẽst kojos negaliu, tik susirietus Kbr. Ranka buvo sutraukta, ans negalėjo anos ištiẽsti Vgr. Dirbam nuo patamsio lig patamsio: atsikeli rytą – rankų negali ištiẽst Kvr. Ranką ištiẽst ištiesiù, tik pakelt negaliu Ml. Sušalau – rankų nebi̇̀štiesu Šts. Kol ištiesi̇̀ pirštus, tol i dirbi Dgp. Paskiau ans jau nebi̇̀štiesė tų rankų, tų pirštų Trk. Suvynios tatai tą vaiką, rankeles ištiẽs, kojas ištiẽs Lpl. Nu, ištiẽs', ištiẽs' (ištiesk) kojeliūtes! Švnč. Kai žmogus gimsta, pirštai sugniaužti, o kai miršta, rankos ištiestos Sutk. Ìštiesė tus pirštus, veiza, ka tie auksiniai piningeliai trys Trk. Šventą dieną gerai: apveizi gyvolius – i gulėk sau rietus ištiẽsęs Kl. Ukrainos mezolitiniuose kapuose mirusieji laidoti ir suriesti, ir ištiesti rš. Arkliui ištiesus koją, pagauk už kojos, tai pagausi vagį LTR(Pnd). Vilkas strykt, atgijo, pastatė ausis, ištiesė uodegą ir nukūrė į mišką rš. Randu pypkę riestą, cibuką ištiestą JD651. Raumens sulenkia ir ištiesia pirštus rš.
| prk.: Tatai jau tenai visi prakeikimai ir visi nupuoliai (nuodėmės) bus ižtiesti ant biedno kūno ir dūšios jo MP154.
^ Kuprotą nei grabas neištiẽsia Nm. Išties? – Ištiẽs ir vėl suries Ds. Juodo neišprausi, kreivo neištiesi LTR(An). Dieną kaip ratas suriestas, naktį – kaip styga ištiestas (juosta) LTR.
| refl. R343, MŽ460, N, Sut, K, LL208, Š, BsMtII132(Krtn), Erž: Kap anmeta [v]andenin, tada ežys išsitiẽsia Grv. Padedu [siūlus] in pečiaus, karštumon, kad išsitiẽst suosurkės Klt. Tie vėžiai negula po akmenio, anie yr išlindę, anie išsitiẽsę gula Plt. Pusiau sopa – negaliu išsitiẽst Ppl. Neik susrietęs, eik išsitiẽsęs Lš. Pasitepė su tum tepalu, išsi̇̀tiesė, o susirietęs ejo Krš. Vaikas susrietęs ir miega [nesuvystytas], suvystai – išsitiẽsęs Žl. Pro jos langus kap eini, tai ir išsi̇̀tiesi – mačiau! Pv. Martynas pribėgęs rado tėvą ne susilenkusį, bet dailiai išsitiesusį I.Simon. Išsitiesęs guliu R245, MŽ327. Boba išsitiẽsusi tįsojo, typsojo J. Vaikas bipso išsitiẽsęs kaip vilkas lovo[je], t. y. guli pilvą pastatęs J. Visi guli išsitiẽsę Ėr. Aš leju prakaitą prieg darbi, o anas guli išsitiẽsęs Arm. Kelmas toks storas buvo, kad žmogus gali išsitiẽsęs atsigult Krm. Mažas pečius, nėr kur išsitiẽst [atsigulus] Klt. Sako, guli dvijai senės išsitiẽsę, bičių sukapotos Slk. Karvės prieš lietų guli net išsitiẽsę Upn. I akim paršiukas nedaboja, išsitiẽsęs [guli] Dglš. Par kelią guli išsitiẽsus ilgiausia [gyvatė] Klt. Visi stovėtų prieš tave išsitiesę kaip kareiviai V.Kudir. Išmanyk teipag, idant dešinė Dievo turėtų išsitiesti kaip ranka žmogaus MP119.
| tr.: O čia tame tarpe atsisėsk, kojas išsitiẽsk Lk. Iššokusi ant kelio, [lapė] atsigulė ištisa ir uodegą išsitiesusi apsidvasino Žem.
| prk.: Tatarė išsitiesė visu liemeniu raštų darbams LTII210.
^ Guli išsitiẽsęs kap ubago botagas Srj. Gula išsitiesęs kaip žaltys ant lentale Krtn. Miškan nuėjęs, galva linguoja, namo parėjęs, guli išsitiesęs (kirvis) Jrg(Pn).
ǁ pailsinti: Ištiẽsti nuvargusius sąnarius NdŽ. Norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas I.Simon. Biškį pajudu i vė į lovą – reik kojas ištiẽst Sdb.
ǁ grąžinti į tiesią padėtį: Inkarą išmeta, ka trioptas į kitą pusę plaukia, ištiẽsia tą trioptą PnmŽ.
2. SD1155, SD317, H159, R, R97, MŽ, MŽ126, N, M, LL205,287, Š ištempti į ilgį ar plotį, ištęsti, išplėsti: Ištiẽsk parasodnyką – būs lytaus Šts. Ant seno namo stogo tupėjo varna ir iškilmingai kranksėjo, ištiesdama kaklą ir linguodama rš. Nes dukteres Siono dėl rūbų ižtiesę kaklą vaikščiojo SPI55.
| prk.: Jei sutrumpysiav, būs trumpa roda, o jeigu ištiẽsiam, būs ilga Krt. Jie kalbą i̇̀štiesia į ilgį Smln.
| refl. H159: Vasarą karvės tešmuo didelis, išsitiẽsęs Klt. Kai mėnesėlis jaunas, išsitiẽsęs, tai tada bus gražus oras Pš. O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiẽsia K.Donel. Vopninė tešla džiūdama nori susitraukti, gipsinė gi išsitiesti A1884,416. Aš esmi Viešpatis, kuris ižtiẽsiąsis dangus patis DP260.
| prk.: Todėl dovanoti prašau, kad aš čia truputį išsitiesiu (plačiau parašysiu) Blv.
3. SD333, R42,199,228 MŽ65,126,265, Mž292, PK164, Ch1Mt12,49, KI159, LL211, Š, Lpl atkišti, prie ko priartinti: Rankas prie ko ištiẽsti NdŽ. Jis ištiẽsia tau ranką NdŽ. Aš mano pakalą ištiesiau tiems, kurie mane mušė, ir mano skruostus tiems, kurie mane pešė CII403. Rankas į dangų ištiẽsti BŽ60. Rankas ištiẽsus stoviu prie plytos Smln. Kaip nuseno, rankas ištiẽsę prašydavo duonos Sk. Ištiẽsi delną – su lineika par ranką [mokytojas]! Šv. Skęsta Onytė ištiẽsus rankeles Lbv. Jis ištiesė muškietą šauti, tas atgal į tankynę šmokšt SI345(Jnš). Dalges ištiẽsę ėjo prieš valdžią Krs. Prisigėręs senis žvirblis sparnelius išskleidė, kojeles i̇̀štiesė priš saulę, valiojas vejo[je] Žr. Įdomu, kad skėtsakalis grobį stveria ne snapu, bet į priekį ištiestų kojų nagais sp. Suskrido starkai iš kitų lizdų klekendami, sparnus išskėtę, snapus ištiesę, ir užkapojo negyvai tą starką rš. Dainuodami tankiai „Vainikėlis yra“, ištiẽsia vainikėlį Ktk. Gražvyda tyli, saulėspi ištiesusi rankas Vd. Padėjo tau vandenį ir ugnį; katrop norėsi, ižtiesk ranką tavo SPI89. Ponas ištiesė savo ranką ir dasilytėjo mano nasrus BBJer1,9. Eš savo ranką ištiesiu ant Judo ir ant visų BBSof1,4.
| prk.: Ištiestomis rankomis gaudydamos saulės spindulius, žaidė eglės J.Dov.
| refl.: Neiškenčiau. Pati ranka išsitiesė [pasirašyti] P.Vaičiūn.
ǁ atkišti duodant: Išėmiau iš piniginės kiek pinigų ir i̇̀štiesiau jam NdŽ. Jis šelmiškai kyštelėjo ranką į kišenę ir ištiesė saldainį vyresniajam A.Vencl.
| prk.: Šniūrelį tą bažnyčia ižtiesia mumus SPI374-375.
4. Nv nutiesti, pastatyti, išvesti: Čėtrą ižtiesiu, pastatau SD321. Ištiẽsti vielų užtvarą DŽ1. Per upę buvo ištiesti̇̀ du mediniai tiltai NdŽ. Per vidurį miško i̇̀štiestas siauras kelelis NdŽ. Viskas, be naujai ištiesto geležinkelio, jam buvo gerai žinoma, paprasta ir malonu A.Vien. Ir ištiesė nometus (palapines) pas Betel Ch1Moz13(turinys).
| refl. tr.: Jie (kareiviai) ir tilifonus turėjo čia išsitiẽsę Sb.
| prk.: Esi kelius išsitiẽsusi (išmynusi) stačiai Šv.
ǁ ką tiesų ar tiesiai padaryti, išvesti: Ìštiesiau vagą lodz abrūsą Grv. Liniją reik ištiẽsti pirmiausiai Kal. Tenai tūlos upys yra ištiestos dėl vytinių (plaustų) varymo S.Dauk.
5. SD1156, MŽ56, N, NdŽ, Rš, Ds išskėsti, išplėsti, išskleisti, išvynioti, ištempti: Ižtiesiu, ižriečiu SD319. Drobė eldijos ižtiesiama dėl vėjų SD1207. Kapitonas ištiesė bures J.Balč. Ìštiestą skepetą, kokis jis yra, pamatysime J. Ištiẽsiam, pavartyt graži [paklodė] Klt. Ištiesk rezgines – aš šieno papešiu Ktk. Regztį, arkliams pašarą kur veža, i̇̀štiesei an stalo (milą veliant) Žlb. Tegul ištiesia [šilkų tinklelį] par gilią upelę SI409(Ppl). Ir atskrido karvelėlis an žalio klevelio. Ir ištiesė margą sparną, išmetė laiškelį LTR(Slk). Ant stalo buvo ištiestas žemėlapis J.Dov. Ištiesiu prieš tave pievas rašto švento A.Baran.
| prk.: Klausė putinas par šermukšnį, oi, kada mudu užaugsime, kresną stogelį ištiẽsime (d.) Srj. Duodu labą dienelę ponui Dievuliui ir šitai aukštai klėtelei, ir savai radnai motulei, kur ištiesiau kresną stogelį (d.) Kb.
| refl. tr., intr. H157: Jie išsi̇̀tiesė bures ir nuplaukė NdŽ. Prie stalo atsistojo ilgas tamsiaplaukis, išsitiesė popierių ir ramiai jį nuo pradžios iki galo perskaitė J.Paukš. Kad jis išsitiesia tokią skarą, tai šviesiau už dieną Sln. Divonas išsitiesė ir ant to divono visokių valgių BsMtII22(Nm). Ir prieš jį išsitiesė drobinis kaspinas; tas kaspinas pavirto taku rš.
ǁ ištempti, ištęsti per ką, ppr. sujungiant dvi puses: Terp ienos priešakinio galo ir pirmagalinės ašies galo storas dratas ištiestas – tai atasaja Kpč. Būdavo, mama audžia, siūlą ištiẽsia – dabar jau nukirpsiu, rokuoja, marškiniam Skp. Nuo namo ant namo ištiestos virvės, o ant jų sukabinėtos bandelės, riestainiai ir dalgiai P.Cvir.
6. žr. aptiesti 6: Ta šokio pieva buvo toms vielums ištiestà Žgč.
7. N, Š, LL213, PnmŽ, Mšk, Klt, Žb, Kpr pakloti ant paviršiaus, ištempti: Ilgą išaudi audeklą, ištiesi̇̀ an pievos prieš saulę, tai kad išbąla! Kp. Pavasarį visi pabaliai boluoja nuo ištiestų audeklų Kpč. Prūdelė[je] mirkysma [audeklus], pamirkysi ir ant žolės ištiẽsi Trk. An saulės išnešma, ištiẽsma an pievos, i balinsma [drobes] Žlb. [Į skardą] įdedi šiaudų i popierio ištiesi̇̀ – labai gražiai išdžiūna [slyvos] Krk.
| prk.: Ižtiesęs buvai ant žemės ar ant marių tiesą Tavo valdžios DP609.
ǁ padėti, pastatyti ką ilgą: Ìštiesė tris lentas, sėdėt iš šono vė[l] suolą padėjo – i mokykla PnmŽ. Vytelių viršūnes nupjauname ir išilgai rėmo ištiesiame tris vytelių pluošto juostas rš.
ǁ pakloti, pataisyti (patalą): Patalus visur i̇̀štiesiau Adm.
ǁ tr., intr. Grnk išskleidus apdengti, apgaubti: Visi kambariai buvo ištiesti divonais J.Balč. Ir par visą miestą, kur važiuos keliu, ištiesti liepė raudonu divonu ant kelio DS71(Rs). Takeliais i̇̀štiesta, prisiuvinėta briedžių, lapių – ana rankas turi Dgč. Ižtiesiau dangalą mano ant tavęs SPI223.
ǁ iškloti, išdriekti, priguldyti ko: Pėdai ištiesti̇̀, par vidurį varpos sudėtos [klojime kulti] Nmk. Ištiẽsia ištiẽsia kūlį, pasibaigia kūlys, kitą ištiẽsia (stogą dengiant) PnmŽ.
ǁ nukloti, nudraikyti, nukratyti kuo visą: Klaimą ištiẽsia, apkulia, apverčia šiaudus Kvr.
| refl. tr.: Papilvę [paukštis] nusirauna i išsitiesia lizdelį Bsg.
8. aptraukti, iškalti, išmušti, išklijuoti ir pan.: Mano seklyčia popieriais ištiestà Pn.
9. nudriekti, nutęsti: Po langeliu sėdėjo jauna mergelė per pečius ištiesus kasas geltonas LTR(Švn). Ir ižtiesė šakas savas nuog marių net ik marių DP87.
| refl.: Išsi̇̀tiesė per tvorom apvyniai Mlk. Jos išsitiẽsę išsitiẽsę, veronikos, žolytės Upn. Saulės spinduliai taip stačiai krito žemėn, kad visas oras rodėsi srovėmis išsitiesęs Vaižg. Kur saulėlydžio apšviesta, blizga upė išsitiesus K.Bink. Kur po kelmynus raitėsi gyvatės, gatvė išsitiesė T.Tilv. Didelis didelis jo šešėlis išsitiesia iki pat lubų J.Paukš.
| prk.: Tas urėdas žvakės arba žibėjimo… vienokig vėl ižtiesias ir ant apaštalų DP557.
10. išdėstyti, išrikiuoti: Ištiẽsti kareivių rotą Plng. Turėjom avių dvi, kur jas ištiẽsi (pririšęs paleisi) Vn.
| refl. S.Dauk: Kitam lauke vėl parėžiuo išsitiẽs [rugius pjauti] Skdv. Važiuotų prie kits kito, ale ir pėsčių vieškelis išsitiẽsęs Srv. Darbininkų minia išsitiesia per visą gatvę ir eina toliau J.Bil. Nutarė pulti, kai jie savo kelionėje išsities į ilgą vilkstinę A.Vien. Bet eili dvi vėl išsitiesia abišaliai [scenos] Vd.
11. refl. atsigulti: Parėjau namo ir biškį išsi̇̀tiesiau lovoj Dkš. Po pietų reikia valandžiukę išsitiẽst Mrj. Berniukai, kur judu išsitiẽsita? Kbr. Paskum Mikutis išsitiesė žolėje P.Cvir. Miego ir aš nenoriu, bet išsitiesti truputėlį gal ir ne pro šalį J.Paukš. Pavalgęs išsitiesė ant suolo ir lyg užsnūdo V.Kudir.
| Jau aš išsitiẽsus (pasiligojusi), nepaskeliu Drsk. Parlyžavo, dešimt metų išsitiẽsusi an lovos Krš.
^ Išsitiesęs kap šuva paunksmėje LTR(Mrs). Išsitiesiau kaip ant valako (patogiai atsiguliau) Sv. Išsitiesė: kojos – Lietuvoj, galva – Amerikoj PPr76(Pn). Lenkiasi lenkiasi, perėjęs namo išsitiesia (kirvis) Sim.
12. šnek. partrenkti: Aš tave ištiesiu kame nors patikęs Dr. Ìštiesiau vietoj Tršk.
ǁ išpjauti: Ateina, sako: – Tavo šuva i̇̀štiesė galybę vištų Prn.
13. refl. šnek. numirti: Išsitiẽsi, nieko nebreik, nieko nenusineši Šv. Visi miršta, i tu išsitiesi̇̀ Dglš. Kaip motina išsi̇̀tiesė, atkuto [skriaudžiama marti] Sug. I nepajusi, kaip būsi beišsitiẽsęs Krš. Tokie vyrai išsitiẽsia, o dejuojam bobos i gyvenam Jd. O kada jisai nuvažiavo pačios liepiamas į girią, atrado motyną išsitiesusią, pastirusias rankas ir kojas DS101(Rs). Tu eik eik – koc išsitiẽsk, o anas guli kap vilkas lauže Arm.
^ Kad tu išsitiestái – Dievulis duot! Žrm. Kad tu išsitiestái su sa razumu! Arm.
ǁ nudvėsti, pastipti: Išsi̇̀tiesė gyvatė, kai kirtau Klt. Kaip mušu su lopetyte, tai musia ir išsitiẽsia Slm.
14. pargriūti, parpulti, išvirsti: Nebuvai tu prie blogų žmonių – jis tave kap pavaryt (pastumdytų), tai išsitiestái Pv. Kai tik Dunduliukė iškišo nosį į lauką, tuoj gavo plaktuku – ir išsi̇̀tiesė Grš. Kad išsi̇̀tiesė į purvynę – ir rankas, ir kiškas padėjo į balą Srv. Mykolas kaip lėkė, dribo, teip ir išsi̇̀tiesė ant pilvo Skrb. Prakirto man petį – ir išsi̇̀tiesiau Jsv. Neįstengęs jo išlaikyti, pats aukštielninkas išsitiesė žemėje P.Cvir. Medis pargriuvo ir išilgas išsi̇̀tiesė raiste OGLIII350.
15. refl. Yl, Krs, Žl, Švnč gerokai paaugti: Mergaička tai buvo menkutė, ale dabar išsi̇̀tiesė Slm. Jau sakiau, – ana suvis bus maža, ė dabar kokia išsi̇̀tiesė Ml. Po karūmenės išsi̇̀tiesė vyras Krš. Tai kas, kad veršiukai dabar nepuikūs, o ant pavasario išsitiẽs Bsg. Paki karvę ažleidžiau, kiaulė išsi̇̀tiesė kai virvė tik [nuo pieno] Klt. Kai uždaviau miltų, ką bemat išsi̇̀tiesė paršai Ktk. Tos lapės rudenį išsi̇̀tiesė kai lynai, dailios tos uodegos Jrb. Baroniukai išsi̇̀tiesė nuo burokų Dglš. Gražiai auga, išsi̇̀tiesė kai smilga ėgliukas Klt. Kitam šalia augt tai jau nelabai: kaip ji (gėlė) išsitiẽsia, viską nustelbia PnmŽ.
16. refl. prk. atsigauti, sustiprėti: Išsi̇̀tiesė ana, nėkas neužgauna, nėkas pri ašarų neprivaro Krš. Išsi̇̀tiesė (pasveiko) kiaulė gražiai Kč. Skurstam, ir gana – išsitiẽst nėr kada KzR.
17. įsileisti, įsismarkauti, įsismaginti ką daryti: Blogas kelias, nėr kur išsitiẽsti [važiuoti] Pln. Gerai išsitiẽsi, kol tris mylias kelio nueisi Dr. Ir aš gavau išsitiẽsti nu baidyklės bebėgdamas Šts. Išsi̇̀tiesė arklys – tiek ir tematei Ėr. Sušlaminau šakutes – tai kad išsi̇̀tiesė dideliais šuoliais tas vilkas Grš. Jis kai išsi̇̀tiesia pjauti, tai ir valgymą užmiršta Up. Kai išsitiesė pasakoti – ir seilės ištįso besiklausant Šts.
ǁ refl. tr. daug ko prisigaminti: Vyšnių išsi̇̀tiesi (prisiverdi), i užtenka Vdk.
◊ aki̇̀ms išsitiẽsti pasižiūrėti į ką gražaus, malonaus, pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti rš.
ant lentõs ištiẽsti (išsitiẽsti) numirti: Papula, ka i̇̀štiesa ant lentõs, i gatava Žr. Būk tu nežinau kaip apsikrovęs [turtais], išsitiẽsi vis tiek an lentõs Krš. Gedvilas jau išsi̇̀tiesė an lentõs, nebė[ra] Krš.
balži̇́enus ištiẽsti mirti: Tas jau i̇̀štiesė balži̇́enus Š.
i̇̀lgąją ištiẽsti nusikeikti, gyvačiuotis: Ìlgąją pirma ištiẽsia, tada sako Dglš.
kãklą ištiẽsti susidomėjus suklusti: Žmonės kaklùs ištiẽsę stovėjo aplinkui NdŽ. Daugelis net kaklus ištiesė ir išsižiojo, kad nepraleistų nė vieno žodžio V.Myk-Put. Visi liovė valgę ir klausė lyg pamokslo, ištiesę kaklus V.Kudir.
kiškàs (kójas KzR, Lnkv) ištiẽsti mirti: Ištiesite kiškas, ir nė šuo dėl jūsų nekauktelės J.Paukš. Maniau, kad jau kójas ištiesiù Ob. Greitas būsi – visur nesuskubsi, tik pirma čėso kojas ištiesi KrvP(Vlkv). Draskos draskos koks, veizėk – ir ištiẽsęs kójas Krš. Pažadais penėtas kojas ištiesė TŽV597(Al).
ǁ išdvėsti, pastipti: Iš ryto lesė [višta], par pietus jau žiūriu – kójas ištiẽsus Žl. Ka ta kiaulė tik kójų neištiẽstų! Krš. Kėburiav[o] kėburiav[o] mūs itoj karvė ir i̇̀štiesė kójas Arm.
lẽteną ištiẽsti kėsintis: Visos Europos kapitalistai ištiesė letenas į pasaulio dalį, kurioje gyvena šimtai milijonų žmonių, į Aziją rš.
lẽtenas ištiẽsti mirti: Gėrė – i̇̀štiesė lẽtenas Krš.
li̇́emenį ištiẽsęs labai greitai, skubiai (eina): Bepareinąs Girdenis čia li̇́emenį ištiẽsęs Trk.
li̇́emenį ištiẽsti
1. greit bėgti, spausti: Gerai gavau li̇́emenį ištiẽsti, kol bepriginiau važiuotą Šts.
2. galą gauti, pastipti: Teip mušamas arklelis li̇́emenį ištiẽs Gršl.

nagùs ištiẽsti
1. Varn mirti.
2. kėsintis: Ištiesia nagus ne tik prie artymo turtų, bet ir prie sveikatos V.Kudir.

nùgarą ištiẽsti pailsėti: Prabėgs ir vasarėlė, o tau nebus kada ištiesti nugaros S.Nėr.
padùs ištiẽsti atsigulti: Šiandien nė karvės nemelžė – i̇̀štiesė padùs ir gulėjo Rm.
rañką ištiẽsti
1. siūlyti pagalbą: Ir bėdoje niekada nereikia šauktis, pats pamato, ranką ištiesia J.Avyž. Dėl mūsų sielų išganymo argi atstumsi tau ištiestą ranką? V.Krėv.
2. prašyti pagalbos: Rañką ištiẽsusi (elgetaudama) ejo pasenusi Krš.
3. kėsints į ką: Kad man kartais vogt ar ką išplėšt pasitaikė, rods ir aš nesigėdėjau ištiẽst savo rañką, ale ne sau vogiau K.Donel.

ti̇̀k rañką ištiẽsti visai netoli, labai arti: Iš mūsų teritorijos ligi namų tik ranką ištiesti rš.
visàs kẽturias ištiẽsti mirti: Gulia visàs kẽturias ištiẽsęs Krž.
nutiẽsti, -ia, nùtiesė; N
1. tr. klojant ką ant paviršiaus nutempti, nutęsti tolyn: Sako, jau nutiẽstum audeklą lig Anykščiais (tiek daug turi) Sb. Ana toli nùtiesė drobę ant pievos ir balino J.
2. tr. Žl, Bsg nukloti, apdengti, apdangstyti, apdėti kuo: Nùtiesė pievą baltinamais audeklais DŽ1. Kambarys buvo nùtiestas kilimais NdŽ. Pievos nutiẽstos nutiẽstos [būdavo] tais drobiniais! Kvr. Stalai buvo nutiesti̇̀, visi atsinešė užkandos Snt. Kambariuose pilna priegalvių, visos sienos nutiestos išsiuvinėtais rankdarbiais rš.
ǁ apskleisti, apdriekti, nukloti: Jau visas kalnas avižų nùtiesta (nupjauta) Rdm.
3. tr. Amb, Š, KŽ, Plv ką ilgą pastatyti, nukloti: Per upę buvo nùtiestas tiltas NdŽ. Nutiẽsti plentą DŽ1. Nutiẽsti geležinkelį DŽ1. Daugeliui miestų, gyvenviečių ir pramonės įmonių vanduo bus tiekiamas per specialiai nutiestus vamzdynus sp. Jei tavo vėželis toks geras, tenutiesia nuo tavo grintelės ant mano pilį paauksuotą kelią (ps.) Brž.
^ Kokį kelią jaunas nutiesi, tokiu in senatvę važiuosi LTR(Auk). Girtam kelias visados kreivai nutiestas KrvP(Žm).
| refl. tr., intr.: Kareiviai, manevruodami mūsų laukuose, buvo nusitiẽsę telefoną NdŽ. Ir inpuolė skiedra į mareles, ir nustiesė tiltas per mareles LTR(Švn).
ǁ Z.Žem, Rtr, NdŽ, KŽ ką nors tiesiai ar tiesų padaryti, išvesti: Nutiẽsti tiesiąją NdŽ. Ariant tiesią vagą nutiẽsti NdŽ. Reik mokėjimo, jei nori nutiẽsti rąstą su šniūru: sūdiną šniūrą prydauža, ir paliekta brūkšmė Šts. Nutiẽsti (tiesiai nupjauti, nuobliuoti) lentalės nebgaliu, nebregu Gršl.
4. tr. ištempti, ištęsti, padėti ką ilgą per ką, ppr. sujungiant dvi puses: Šniūrą nùtiesiau tarp medžių Dg.
| refl. tr., intr.: Lentgalį per upelį nusi̇̀tiesiau NdŽ.
| prk.: Tarp jųdviejų nusitiesė pirmasis, kaip voratinklis plonas, simpatijos siūlas V.Myk-Put.
5. tr. nuimti uždangalą, nudengti: Ksaveras nutiesė kilimėlį nuo sėdynės ir patiesė jį po medžiu Vaižg. Nuog sparnelių perlelius nužertau, nuog kojelių šilkelius nutiestau LTR(Srj).
6. tr. ištęsti, nutęsti, nudriekti: Ilgin daržas nùtiestas Dglš. Mano kojos ant žemės nùtiestos Jrb. Tavo raštą nelabai įskaitau: tu tei[p] nutiesi̇̀ Jrb. Bet rytą atmerkia akis – diena giedra, saulė auksines juostas pro langą viduj nutiesusi J.Paukš.
| refl. Š: Uogų (braškių) kekės nustiẽsę, baisiai čia auga, matai, molis Klt. Dūmai nusitiesia po sniegu apklotus laukus rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam, nusidriekusiam: Per balių stalai buvo ilgi, per visą pirkią nusitiẽsia Slk. Ganyklos labai toli nusitiesia LTR(Kp). Nustiẽsia toli [laukas] Klt. Šalinėnų gilus skardžius prie pat ežero į šaltinius nustiesęs LTR(Ant). Į pietus nuo tos vietos, kur Neris ties Vilniumi prasiveržia pro Kalvarijos ir Panerių aukštumas, nusitiesia Trakų aukštumos rš. Išsirikiavusių eilė buvo nusitiẽsusi per visus laiptus NdŽ.
7. refl. išsirikiuoti, išsidėstyti: Lig kol čia nusitiẽsia tos karvės, gal pagal visą Pyvesą Slm. Pievos pakalnėmis nusitiẽsusios KŽ.
8. tr. NdŽ nukreipti, nutaikyti į ką: Įtempiau saidoką, nutiesiau strėlę, kairiąją akį primerkęs, ir paleidau Mš. Langdonas, nutiesęs žiūronus į šlaitą, džiaugsmingai sušuko Mš.
9. tr. nubraukti, nušukuoti: Linų skarą nutiẽsti galėjo su mediniu šukuočiu Ggr.
10. greitai nueiti, nudrožti: Jis nūnai čia nedarbuja – nutiesė namo Mrk.
patiẽsti, -ia (pàtiesia), pàtiesė tr.
1. NdŽ padaryti kiek tiesesnį, patiesinti: Gelžį patiẽsti reik, sako, nė kokio sunkumo nėra Vvr. Senovių senovė[je] didžiai plačiai prekyba yra buvusi tūse kraštūse, jei tūlos jų upys yra patiestos S.Dauk.
| refl.: Guli pastiẽsęs, išsipūtęs [briedis] Klt. An slenksčio guli šuva pastiẽsęs Trgn. Kap rankas pasitiesiù, tai skauda Vlkv. Kiškis pastiẽsęs tiktau striuoksi per pušaitėm (ps.). Tvr.
| prk.: Vargų primygti da negreit žmonys pastiẽs Tvr.
ǁ refl. dirbus pailsėti, išsitiesti, dustelėti: Pjauna darbiniai rugius, tai urėdas i pastiest neduoda, vis suslenkęs Tvr.
2. atkišti, pakelti, ištiesti: Aš ranką pàtiesiau, šlept i užšoko an rankos kregždžiukas Ml. Kad aš galėtau, tai aš patiestau aš prie jūsų rankeles LTR(Lzd). Kai pàtiesei šautuvą į mane, maniau, ka jau ma[n] mirtis Grdž. Nuog pečių strielbelę nuėmiau: patiesiau, patiesiau, širvajam zuikeliui patiesiau LTR. Stovi karvė galvą patiẽsus, kad skust skust, ale ne Klt. Pàtiesė galvą telyčia [sirgdama] Dglš. Lekia net galvą patiẽsus Klt. Ateina voras su ilga virve, patiesė virvelę ir pagavo muselę LLDI375(Kzt).
3. padaryti ką ilgą, pakloti, įtaisyti: Pudamentą reika patiẽsti, ka nenugrūtum troba Kv. Pamūrenką pàtiesė i du metu statė Grd. Patiesei pamatus pirčiai, o nori ant jų pastatyti bažnyčią Žem. Pamatams pàtiesė ketusis rąstus Šv. Ir patiesė savą būdelę (šėtrą) BB1Moz12,3. Šiteipo tą gyvenimą (viršuje trobą) patiesk (pakelk) tuo būdu, kaip regėjai ant kalno BB2Moz26,30. Ir šisai akmuo, kurį eš patiesiau, jeib būtų ženklu, bus namai Dievo BB1Moz28,22.
| prk.: Aš savo suderėjimą su jais padariau (patiesiau) BB2Moz6,4.
| refl. tr.: Pasi̇̀tiesė pudementą – plytų nėra Pj.
4. perdėti, pertęsti, pertempti per ką, sujungiant dvi puses: Patiesim lotukę per grabę Lp. Pàtiesė uodegą per duobę (ps.) Švn.
5. R48, MŽ64, K, LL169, Rtr, DŽ, Jnš, Plt, Vlkv, Rdš, Rm, Dglš pakloti, išskleisti klojėtis: Patiesiu drobę R, MŽ. Patiesiu audimą, drebužius ant blykės N. Aš balinu drobes ant pievos patiẽsus J. Patiẽsti staltiesę BŽ267. Patiẽsti kilimą NdŽ. Reik patiẽsti divoną – svečiai atvažiuo[ja] Pln. Pàtiesi drobes anta pievos, pora savaičių – ir išsibalto Kpč. Audeklus pàtiesia ant rasotos pievukės ir per dieną bąla Ūd. In žolės patiẽsiam audeklus, i dega pardien Klt. Paskuo mirkysi [audeklą], paskuo patiẽsi an žolyno Žlb. Pàtiesi, būlo, anta dirvono [audeklą], ir apdažo žolės Drsk. Pàtiesė drobę ir pririšė šunį prie tai drobei PnmR. Ant saulės pàtiesam, išbalna: viena pusė baltesnė, viena rudesnė pasidaro Krž. Kap pàtiesė an pievos [retą drobę], tai ir ižlindo žolė Jz. Žiūrėk, kitos kluone pritiesti keturi penki [audeklai], o kitos mergaitės pàtiesta dešimt ar daugiau Mšk.
| refl. tr.: Kluone pasi̇̀tiesiau porą audeklų Rgvl.
ǁ išskleidus padėti: Patiesei, sesele, šilkelio skarelę, dovanosim mes tau visos po rūtų šakelę LTR(Vrn). Nosinę patiẽsia, butelį pastato [piršlys] Ad. Patiesiù in sklepo megztinį, nuvarva [vanduo] Ktk. Kad paspėja boba paskavot, tai gerai, kad nepaskavoja, kailinius patiẽsia ir liepia bobai šokt Žl. Tada kailį, kai išmirkai, patiesi̇̀ an stalo, ištepi ta koše, vilnos netepi Alz. An pievos patiesė, pievelė nuvyto TŽI259(Prl).
| Patiesk klojimą (klojime pėdus)! Sml. Pàtiesta tik koki audeklai, – sapnavau, – jau kelionė Klt. Išeik, ponas karaliūnai, patiesk šilkų juostą, tavo svečiai atvažiuoja LTR(Tvr). Aš tai popierio drūto pàtiesiu, supilu [salyklą] Bsg. Iš pradžių sumetė aukštą eglių šakų stirtą, o ant jos patiesė minkštą meškos kailį A.Vien.
| refl. tr. K, NdŽ, KŽ, Šts: Buvo Sekminės, tai kepė kiaušinienę, va pievoj nueję, pastiẽsę maršką ir išsikepę visi valgė Jž. Nusprendęs, kad jau nueita pusė kelio, pasitiesiau milinę ir atsiguliau pailsėti rš. Kūčioj pasitiest kelnes, spalių saują pasibert, dvi žvakes užsižibint, veidrodį pasistatyt ir žiūrėt: pamatysi savo kavalierų LTR(Vlkv).
ǁ pakloti (patalą): Patiẽsti paklodę NdŽ. Apklotą patiẽsti KŽ. Baltai patiestà lova DŽ1. Patiesiu apačioj R384, MŽ517. Baltas paklodes patiẽsi itokiam puišiu, tai kiekgi bus baltos?! Mžš.
| refl.: Pasitiẽst, užsiklot, pasiklot – visa reikia padaryt (išausti) Sdb.
ǁ išskleidus apdengti, apgaubti: Žaliai pàtiestas stalas NdŽ. Jaunoji stalą patiẽsia, svočia valgį neša Všt.
ǁ pakratyti, padriekti, paskleisti: Eik ažudaržėn, linus paties' Ad. Suvilgo, pamarkina [lininius siūlus], pàtiesia an suolo ir su kultuvėm plaka plaka Pv. Kai kūlius dirbdavo, patiẽsdavo klojime ant aslos dvi eiles pėdų ir su spragilais mušdavo par varpas LKT186(Čk). Šiaudų patiẽsčiau, priegalvėlį padėčiau, tai aš savo svetelius suguldyt galėčiau JD167. Linus vėliau pàtiesė Tlž. Medinėm šakėm paemi, patiesi̇̀ gražiai vėlek ant laito pėdą Nj. Patiesi̇̀, sulygini sulygini [šiaudus] nuožulniai, tada vytele pririši an grebėstų Alz. Laikė patiẽsę [selyklą], gerai išmaišo Bsg. Penkis šimtus litų pàtiesė ant stalo Snt. Ožkelė miega barzdelę patiẽsusi Skr. Pri kelio ciela dirva kviečių patiestà (nupjauta) pūna LKT90-91(Vvr).
| refl. tr.: Pasi̇̀tiesiau ratuose šiaudų ir atsigulęs užmigau NdŽ.
6. refl. Žl išdrikti, išsidriekti: Pasitiẽsę siūleliai – tai dimai Rš. Lapai agurkų pasitiẽsę ant žemės – ir nesimatė šaknių Ktk. Uogų stovi pastiẽsę šakos Klt. Pataisai pastiẽsę toki auga, o varinčiaus kupstelis in viršų, iš stiebelio Klt. Matos gi va, int ežero, int upelio tuoj ir drignė, ir in šulnio tuoj drignė ir pastiẽsia Jž.
ǁ plytėti, tįsoti, būti nusidriekusiam: Ten ežeras po kojom pasitiesia T.Tilv.
7. Jrb, Gs, Drsk šnek. paguldyti, pargriauti, partrenkti: Kur tu matei tokį vaiką?! Ot, patiẽsus duot uodegon! Mžš. Paėmę patiesim ir įpilsim į klyną Ėr. Aš tavi da lengviai patiẽsčio ant žemės Vvr. Jį vyrai kaip šešką pàtiesė Jnš. Pàtiesėme vyrą kaip ąžuolą NdŽ. Pamatęs kuprelį, sultono virėjas palaikė jį vagimi, patiesė su lazda žemėn ir galvojo, kad jis jį užmušęs J.Balč. Arielkele šviesi, kur tu mañ patiesi – in žalios pievelės, prie jaunos mergelės (d.) Prng.
^ Stovės, kur pastatysi, gulės, kur patiesi, palikęs nepavysi S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ: Ot piktas – vaiką kap pastiesė, tai mušė, kiek jis norėj[o] Lš. Kerdžius… pasitiẽsęs davė jam dikčiai botagu BM245(Zp).
8. refl. atsigulti, atsidrėbti, išsitiesti, pargriūti: Linus patiesiau, atejau namo ir pati pasi̇̀tiesiau Ad. Aš jam trinkt per ausį, anas blinkt – ir pàstiesė žemėn Rod. Mėlynai būčio pasitiẽsęs Gd. Tie čigonai apie pečių pasi̇̀tiesė, sugulė Nm. Pasitiẽsdavo ant pievos [po atlaidų], vaišydavosi, kas ką turėjo PnmŽ.
9. NdŽ, Up, Jnš, Užp, Sn šnek. galą padaryti, nudobti, nužudyti, užmušti, nušauti, papjauti: Du sūnu pàtiesė po muno akių, pražilau par vieną naktį Krš. Beesąs pàtiestas ant keliu be mažiausios gyvybos Šts. Aš pradėjau leisti į juos strėles ir leidau tol, kol patiesiau vieną žemėj J.Balč. Patiestà žiurkė tvarte Jrb. Traikšt – ir pàtiesė [kiškį]! Lp. Ot, kad tavę vilkas patiẽst (papjautų)! Btrm. Nudūrė mėsinį paršą, patiesė du avinus, pramalė šviežio pikliaus kvietinio J.Balt.
| refl.: Pasitiestumi (patrūktum) tokius piningus gavęs, kol pragertumi Šts.
10. refl. pasitempti, paaugti: Nebemažas, pasitiẽsęs jau dabar Slm.
11. refl. pakrypti, pasisukti, pasiduoti: Pasi̇̀tiesiau tiesiai ant kaimo ir ejau, rodos, nesisukiodamas Trg.
◊ balži̇́enas (kadokùs, ki̇̀nkas Slv, kójas) pa(si)tiẽsti menk. mirti: Tas jau pàtiesė savo balži̇́enas Jž. Jau tas pijokas pàtiesė kadokùs Smn. Da stiprus senis, toks kójų greit nepatiẽs Sb. Turbūt greit teks patiesti kojas V.Mont. Kad tu pastiestái kójas! Rod.
liežùvį (liežiùvį Ds) pa(si)tiẽsęs
1. atidžiai (klauso): Ale jos cekavumas: klausytų liežùvį patiẽsus perdien Mžš. Malus parsako, o bobos liežuviùs patiẽsusios klausos Krš. Nešneku, tik liežùvį pasitiẽsiusi klausaus Rdn.
2. labai, atkakliai (laukia ko): Laukia patiẽsęs liežùvį, kad kas įmestų kąsnį į gerklę Ėr.

pil̃vą patiẽsti atsidrėbti, atsigulti: Išarei ir vėl jau gulėk pilvą patiẽsęs Db.
partiẽsti, -ia, par̃tiesė tr.
1. Gž, Paį šnek. per jėgą paguldyti, pargriauti: Nelįsk – vienu ypu tave partiẽsiu Slv. Seniau bernaudamas jautį ant žemės partiesdavau rš.
| prk.: Liga ir stiprą vyrą partiẽsia Slv.
| refl. tr.: Kad mane parsi̇̀tiesė, kad mane mušė, kad visą savaitę sirgau Skr.
2. šnek. užmušti, nušauti: Kunigą tame akies mirksnyj smertinai ant aslos partiesė LC1887,38. Ale šitie trys sutarę, pūčkas ištiesę, pamieriję anuos tris partiesė BsMtII129(Tlž).
3. refl. parkristi, parvirsti, pargriūti: Sunkiai atsidusdamas, didelio kadagio užvėjy parsitiesė kelelvis I.Simon. Palengvėjusia širdimi Barbė parsitiesia ant žolyno, prisimerkia I.Simon.
pértiesti DŽ1, pertiẽsti Rtr, K, Paį
1. tr. Rtr, KŽ, Paį, Rš ištiesti nuo vieno krašto iki kito, perdėti per ką: Per upę pértiesti tiltą NdŽ. Yra lieptelis pértiestas [per griovį] – gali eit Prn. Žardyno gale per spyglinę tvorą pertiesta lipynė I.Simon. Virvelę pértiesi par kelią, priraišioji žiedelių kokių (sutinkant vestuvininkus) Kpr. Seniau kai kur Užnemunėje kaimuose skersai kelią būdavo pertiesiami raštuoti naminiai rankšluosčiai, kurie atitekdavo piršliui ir pabroliams už išsipirkimo dovanas rš.
^ Katino uodega per ežerą pertiesta (kibiro pasaitas) Jrg(Zr).
| refl. tr., intr. NdŽ, DŽ1: Pársitiesę lazas par tą revą, tuo kaičia i verda tąs bulves Jrb. Šviesiausia karaliūčia, pamok su savo skarele, kad persitiestų tiltas, kad mane nepapjautų vilkas MPs.
| Tuojau ateisi čia ir persitiesi per suolą! Supranti? – įsakė mokytojas I.Simon.
2. tr. NdŽ iš naujo tiesti.
3. tr. išvesti, padaryti (sklastą): Sušukavo plaukus, pertiesė per galvos viršų tiesų sklastą ir apkarpė I.Simon.
4. intr., tr. NdŽ, Pls, Up užkirsti, užduoti: Kai pértiesiu virvagaliu per nugarą, tai ilgai atsiminsi! Ds. Pártiesiau par šonus ir paleidau piemenį Ggr. Aš tavę čia pértiesiu Lp.
5. žr. partiesti 1.
| prk.: Kaip párties [liga] an lovos, tada pailsėsi Grd.
| refl. tr.: Pársities ir muš [mokytojas], gaudavo [neklaužados] pylos Tlž.
6. refl. išsitiesti: Jis pavirto ir pársitiesęs guli J.
pratiẽsti, -ia, pràtiesė tr.
1. NdŽ kiek patiesinti.
| refl. NdŽ: Varpos po parklestėjimo prasitiesančios P.
ǁ refl. tr. tiesiant prisidaryti: Turiu vinių prasitiẽsęs, galiu kalti torą Kal.
2. Rtr, NdŽ, KŽ ištiesti; atkišti: Pràtiesė kojas DŽ1. Gediminas pratiesia ranką. Pirma jai, paskui vyrui J.Avyž. Senis atsisėdo ir pratiesė sušalusias rankas į židinėlį rš.
3. DŽ1 pakloti, išvesti pro šalį.
ǁ Rtr, NdŽ, End išvesti, pakloti: Ten malūnas yra, dabar ten pràtiesė kitą kelį Štk. Gelžkelį pratiẽsti KŽ.
| prk.: Saulė, nusileisdama už aukštų biržtvynų, pratiesė ilgus, tamsius šešėlius vešliai sužydėjusioje žolėje rš.
| refl. tr. NdŽ: Prasitiesdamas sau kelią tarp kalnų tarpeklių, Nylas daro staigų lanką rš.
4. NdŽ pratempti, prakišti: Bešaudyklinėse staklėse ataudas pratiesiamas greičiau ir tyliau naujais, tobulesniais būdais LTEI439.
5. praverpti: Jau ir aš siūlą pratiesiau Tvr. Nėr kada i dėl šaučiaus siūlo pratiesia Ml.
◊ rañką pratiẽsti (kam) KŽ siūlyti pagalbą, pagelbėti: Jaugi pradžia sunki, bet neabejotina, juog praties ranką vientaučiai vientaučiams A1884,121.
pritiẽsti, -ia (pri̇̀tiesia), pri̇̀tiesė tr. J, NdŽ
1. Sb, Bsg, Sml, Mšk daug patiesti ko ant paviršiaus, prikloti: Kap kas tų audeklų labai daug pri̇̀tiesia an pievos, kolei kiek išbąla Pv. Pilnas kluonas buvo pritiẽstas audeklų Kvr. Našlė drobės tiek daug privyniojo, pritiesė, kad neturėjo kur dėt LTR(Slk). Ant išdažytų grindų buvo pri̇̀tiesta senų laikraščių DŽ1.
| refl. tr. DŽ1: Po lietum išvažiavo iš miško te daug tų čigonų ir kad prisi̇̀tiesė an pievos džiovintis Krs.
ǁ daug ko priguldyti, prikloti, pridėti: Tik pri̇̀tiesta tų žąsiukų, i baigta – visus žiurkė išpjovė PnmŽ.
ǁ Sut uždengti, apdengti (stalą): O ansai jums parodys svetlyčią didelę pritiestą – tenai prigatavykit BtLuk22,12.
ǁ NdŽ, Zr, Sdb daug prikratyti, pridriekti, prikloti, prikreikti: Pridžiovydavai tų kopūstų lapų, pritiẽsdavai – kaip jie nesupūdavai?! Pš. Rugių pritiẽsdavom klojimą eilėm i kuliam su spragilu Šln. Būdavo karai, pritiẽsiam šieno iš šalių, ka nesusitrankytų [obuoliai] Ps. Prie linui daug darbo: rauna juos, merkia, pritiẽsia, prikelia Ldk. Žirnių pritiẽsiam pritiẽsiam ir duodam su spragilais Jd.
| refl. tr. NdŽ: Prisitiẽsme eilas, nu tai kiek būdavai tos šeimos, ka šeši – kuldavai su spragilais šeši, ka penki – penki Mšk. Prisitiẽsia ir paskui duoda su tais spragilais Snt.
2. Ser išskleidus uždėti ką, užtiesti: Tas vainiką nuplėšė, o nuometą pri̇̀tiesė Plv.
3. tiesiant, vedant liniją prijungti: Prašiau matininko pritiesti pri dirvos pusę ektaro Šts.
4. refl. išsitiesus prisiglausti: Tiek prisi̇̀tiesė pri munęs šalip – ka glaudos, ka glaudos! Trk.
5. Ser pririšti: O kaip jį diržais pritiesė, tarė Povilas šimtinykui BtApD22,25.
6. padėti atsikelti, pakelti: Serga – reikia pritiẽst i prikelt Tvr. Nuejęs tada josp, ėmė ją už rankų ir pritiesė Ch1Mr1,31.
| prk.: Žodžiai Tavo pritiesė svardinėjančius ChJob4,4. Tau priguli korot griešnykus, neklaužadas o pritiesti nupuolusius ir sverdiančius MKr40. Izraelį, tarną savo, pritiesė Ch1Luk1,54.
7. refl. daug nusidriekti: Nuėjau in samanas, žiūriu – prisitiẽsę [ploteliais] Upn.
sutiẽsti, -ia (sùtiesia), sùtiesė; Ser
1. tr. NdŽ išskleidus sukloti, pritiesti, prikloti: Sutiẽsdavom diktai (daug), ka turėdavom tų audimų PnmŽ.
ǁ sudėti, suguldyti, sustatyti (ppr. ką ilgą): Sùtiesė vamzdžius, užpylė – ir prasimušė vanduo Jrb. Sùtiesė tų pagalių į tą pečių; ką jie degs – užgeso Jrb. Tokias kartis (ardus jaujoje) sutiẽsia aukštai nuo žemės, koks metras PnmŽ. Sutieski stalus ant margo dvaro, svadyki svečius, tus darbininkus LTR(Trg).
ǁ pakratyti, pakloti, padriekti: Sutiẽs sutiẽs [javus], daugiau su spragilais i kulia Pšš.
| refl. tr.: Susitiẽsi eilums javus i duosi [su spragilu] Grd.
2. tr. NdŽ sunaudoti klojant, tiesiant.
3. tr. plonai suverpti: Sùtiesei sùtiesei kai seiles Vl.
4. tr. sutempti, sunešti: Kardu vieniems [žmogžudžiams] galvas nukapojo, kitus gyvus sutiesė in sklepą ir uždarė LTI165(Bs).
5. tr. surinkti, sukaupti: Jau tu man i per trejus metus menkos skolos nesùtiesei Prng.
6. intr. NdŽ, Pls suduoti, užkirsti: Kap sutiesiù botagu, tai žinosi! Rod. Kad sutiesiù šakiniu per šonus! Rod.
7. refl. susiderinti, susidainuoti: Kap giesmė gražiai sustiẽsia, tai i gražu paklausyt Ml.
užtiẽsti, -ia (ùžtiesia), ùžtiesė
1. tr. Jrk31, KŽ, Vlkv, Gž atkišti ką prie ko, ištiesti: Užtiẽsk ranką Azr. Vienas tik ùžtiesė šautuvą an jo, ale da nešovė KzR. Medžioklis užtiesė šaut, bet tigrienė pamačiusi ėmė prašyt, kad nešautų LTR(Šmk).
2. tr. S.Stan, NdŽ, LTR(Zp), Jrb, Šmn nutiesti, pastatyti, pakloti, įrengti: Užtiẽsti pudamentą reik Pvn. Namo pamatą taiko užtiest delčio[je] LTR(Zp). Ùžtiesė tokią bažnyčią – gali važiuotas įvažiuoti Grd. Užtiesti balkius I. Užtiesiu tiltelį per Nemunėlį, lankysiu mergelę kas vakarėlį LTR(Ktv). Per vieną labai gilų ir srauną upelį lieptas užtiestas buvo Tat. Užùtiesė akapus, vokiečių kad privarė ben kiek tūkstančių Alz. Užtiẽsam virbinę torą Jdr.
3. tr. NdŽ išskleisti, ištempti, išskėsti: Užtiesė [laivo] vidurines ir apatines bures J.Balč.
4. tr. užtempti: Vaikai landžioj[o] uogosna – ir ùžtiesiau dratą Drsk. O ir užkalti variniai varteliai, užtiesti̇̀ lenciūgeliai JV270.
| Veselninkams kelias ùžtiestas, reik išsipirkti Rdn.
5. tr. R, R97, MŽ, MŽ127, Sut, I, KI101, K, J, KŽ, Sml, Bsg, Tlž, Rg išskleidus užkloti, pakloti ant ko: Užtiesiu skotertę ant stalo R334, MŽ447, N. Ant lovos buvo užtiesta raštuota lovatiesė rš. Tą skudurą ma[n] reikėjo užtiẽst ant kiaušinių Jrb. Užtiẽsti langatiesę ant lango NdŽ. Užtiesė skaromis langus A.Vien. Kaip jam visa išsakė, anas palindo palovin, panytė ažutiesė maršką ligi žemei, kaip ir patalą pataisius LTR.
| refl. tr. NdŽ: Nerinį užsi̇̀tiesė an staliuko – kaip i linksmiau trobo[je] Krš.
ǁ KŽ, Ig, Skrb, Žr uždengti, užkloti kuo: Ažudengiu, ažutiesiu SD439. Su skoterte užtiẽsk stalą J. Baltai užtiestà lova NdŽ. Marška stalui, numirėliui užtiẽsti NdŽ. Paliutė užtiesė stalą, atnešė lėkštę, šakutes, paskui kiaušinienę J.Paukš. Ažùtiesiau skara langą Klt. Kai griaudžia, tai kambary užtiesia veidrodžius LTR(Kbr). Žirgužėlis širvas, žėlabnai užtiestas BsO415. Juodu pakilo užtlestais kilimu laiptais ir įėjo į jo kambarį A.Vencl. Šiaudų kūlys tepatiestas, ploščiumi teužtiẽstas JD1166. [Knygos nugarėlę] klijais patept reikia ir užtiẽst medžiaga, kad pritraukt Bb. O ir pamatė seselę vidur jūrių marelių baltom pieskelėm apneštą, žaliais maureliais užtiestą LTR(suv.). Tai sakant, [slibinas] pūkštelėjo ir užtiesė visą pievą, ten būnančią, variu LTR. Ažtiẽstum, ažkartum šitą skylę kuom Klt.
| prk.: Kai sniegas lauką užpustys ir ledas vandenis užties, tu būsi vienišas svetys trumpos dienos, ilgos nakties V.Myk-Put. Užtiesė debesiai mišką LTR(Brt).
| refl. tr., intr.: Ka pradėjo krautuvės būt, užsitiẽsdavom langus užuolaidom Plv. Juodą šydą ant burnos užsitiẽsus vaikščiojo – didi ponia buvo Skr. Tu jos veidą negali pamatytie, nes ji vaikščioja juoda gaza užsitiesus BsPIV208(Brt). Mudu su broliu nuėjova vieną dieną pasirėdę, balta paklode užsitiẽsę, i norėjova išgąsdyt Ilg. Paskui užsitiesė žėlabai visas miestas LTR. Taučius sodžių mėgo, jam sodžius visai nesirodė vienodu šydu nuo svieto užsitiesęs Vaižg.
ǁ apdėti, apkrauti (valgiais): Viešnė tura užtiẽsti stalą Šts. Antrą dieną bobos dėsias, antrą stalą užtiẽs [per vestuves] Žr. Stalai užtiesti, svečiai pakviesti, – nėr tikro tėvelio, nėr parėdkėlio LTsI376.
ǁ paskleidus užkloti, uždriekti: Kai jau užvarom, kumeliu užtiẽsiam visą eilią [šiaudų], kai vėjo nėra, uždedam ir lotų, perkišam vytelę až grebėsto, nu ir apisukam aplink Pnd. Tas paklodes užtraukiam [ant obuolių], užtiẽsę šienu a šiaudais Ps.
6. tr. užmesti (norint ką sugauti): Ùžtiesiau tinklą Nendreiloj Ėr. Žuvininkas, užtiesęs tinklą ant vandens, užgriebė lydeką Tat. Oi, ir atjojo tas šelmis našlelis, oi, ir užtiesė šilkinį tinklelį LLDII486(Lp).
| prk.: Ne viena užtiesė spąstus jam gaudyti ir jaukinti prie savo dukterų Žem. Patys sau užtiesa tinklus ir paspenda spąstus P.
7. tr. Lkv, Krž užveisti, įveisti, užvesti, įsteigti: Užtiẽsęs esu sodną arūse Grd. Kokius naujus kapus ùžtiesė, kiek čia svieto susikiš! Krš.
| Ùžtiesė paligoną, mus išbarstė Azr.
| refl. tr. Pvn: Sodną jau turia užsitiẽsęs Skdv. Sodnų šiauliškiai kiek užsitiẽsę i trobikių prisistatę! Krš. Trečia [karvė] tvinksta, esam fermą užsitiẽsę (juok.) Rdn. Anie buvo fermą užsitiẽsę (įsitaisę): trins karvės, kiaulių be skaitliaus Rdn.
8. tr. pa(si)rengti, pradėti ką daryti: Prie krūvos rąstų ir užtiestos statyti jaujos būrys vyrų strūliavo, baldėsi Žem. Kam ùžtiesei daug sienų, kad tiek ataudų teturi? Slm. O kaip aš užtiesiu ploniausias drobeles, kaip ausiu be skietelio? LTR(Plv). Kitą kalbą gal užtiẽsi, ka viską rašai? Grd.
| refl. tr., intr. Slv: Ant tų mestuvų užsitiesi̇̀, tai teip meti iš tų špūlių LKT192(Snt). Kiekvienoje troboje užsitiesė staklės Žem. Jeigu nori, tai prašyk dabar, o kai darbą užsitiẽs, tumet nesukalbėsi Up.
ǁ užsimoti, numatyti: Draugija kaskart didžiau prisiartina prie sau užtiestojo tikslo Pt.
| Ùžtiesė vardą Kryžkalnis, o buvo Kryžbarkas Stl.
| refl.: Tu buvai gerai užsitiẽsus: būtum laimę turėjus su anuo Šmk.
9. intr. Grg užduoti, suduoti: Ka aš anam ùžtiesiau [per veidą], daugiau nebnorės KlvrŽ. O kad aš su ta [geležine lazda] vienam užtiesiù, tai jis tur ką jaust Sch237.

tiẽsti, -ia, -ė K, NdŽ, KŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, Sut, M
1. tr. KlbII154, Rtr, PolŽ59 daryti tiesų, tiesinti, lyginti: Tiẽsti sulenktą geležį DŽ. Jam koja reikia tiẽst, gipsan dėt Klt. Rankos pirštų tiesiamasis raumuo V.Laš. Medžius reikia tiesti, kol jie dar jauni J.Balč.
| refl. K, NdŽ: Strypui tiesiantis, smūgio jėga mažinama rš. Pirštai tiẽsas, šiaudų kestes benešant Bdr. Tos vilnos buvo pumpuruotos, o dabar tiẽsias Jrb. Miltligė [rožę] užpuolė – suraukti lapiukai buvo, daba jau tiẽsias Sdb. Kai tiesiúos – skauda strėnas Jrb. Tiesiẽs greičiau, kad pagriuvai Tvr. Jau susiriečiau ir nesitiesiù iš to juoko Skr. Stovėk tiesiai, tai kriūtinė tiẽsis (juok.) Tvr. Gediminas pasilenkė paimti iškritusios nosinės. Paskui iš lėto ir ilgai tiesėsi, pečiuose jausdamas gniuždantį sunkumą J.Avyž. Nesitiesiasi MP175.
2. tr. Q119 tempti, ilginti: Ko tu čia tiesi̇̀ savo kaklą, ką nori pamatyt?! Prn. Jei, vedant arklį iš tvarto, arklys tiesia koją užpakalin, tai tą arklį vogs LTR(Pnd). Plonai tiesiù tiesiù (verpiu), bus svetriukui Klt.
| prk.: Tu šitos giesmės netiẽs' (netęsk) balso, ale stačiai kapoj (kapok) Plš.
| refl. NdŽ, KŽ: Trauki, nulūžo, tujaus ana (meškerė) nètiesas, ana kieta yrai Plng.
3. tr. kišti, artinti: Keliu, tiesiu SD51. Vaikas tiẽsia rankas į motiną DŽ1. Tiẽsti aukštyn (rankas) BŽ61. Tiẽsk ranką surištą J. Bobutė norėjo kaip ir ranką tiẽst (sveikintis). Ne, nekalba – nebètiesė rankos Kp. Monika net nustebo, pamačiusi Jarmalą, tiesiantį jai ranką P.Cvir. Tiesk, berneli, baltą ranką, eisim pavaikščioti LTR(Skm). Tiesė naganą, bet nešavo Šts. Netiẽsk kojų, būčiau numynus Ėr.
| prk.: Ir beržai rankas į dangų ties sveikinti gerves, grįžtančias gulbes S.Nėr. Gėlė į saulę galvą tiesia E.Miež.
| refl. NdŽ, KŽ: Rankos ing patį šimtą tiẽsiasi Drsk. Jaunas beržas šakų vainiku saulėn tiesias V.Mozūr.
ǁ duoti, brukti: Padotkus ciecoriui tiesia O.
4. tr. VĮ, BŽ83, Grd, Kv daryti (ppr. ilgą), vesti, kloti: Par laukus tiẽs kelią, jau tų vingių nebus Jrb. Nebuvo tiestų kelių M.Valanč. Sako, geležinkelį tiẽs kariuomenė Ktk. Bėgius tiẽsti KŽ. Tiẽsti vamzdžius DŽ1. Po kokių metų dujotiekį ims tiesti rš. Ans tiẽsė pamatus dėl naujo rūmo J. Paskui imdavom tiẽst švelius (nutašytus medžius), sienas subudavojam – ir namas baigtas Snt. O kas tiẽsė sijužėles, kas grindų lenteles? JD899. Kerta klevelį ir ąžuolėlį, tiesia tiltelį per Nemunėlį LTR. Tiẽsė (statė) trobą – šimtą metų nereikėjo nagų kišti Krš.
| Pinkles tiẽsti NdŽ.
ǁ NdŽ, Tvr tiesiai ar tiesų daryti, vesti, brėžti: Jungiau jautelius, tiesiau vagelę LTR(Srj). Tiesiame liniją Z.Žem.
5. tr. skėsti, plėsti, skleisti, tempti: Ana nulėkė tokis didžiulis kap žvėris [voras], tai jis ir tiẽsia tinklus Pv. Jūs, broleliai mylimi, tieskit tinklą Dunojuj BsO18. Kalsiu kuolelį, tiẽsiu tinklužėlį JD664. Leiskim, vyrai, naują laivą, tieskim bures lino drobės V.Myk-Put. Kaip įstatysiu lendrės mastelį (stiebelį), tiẽsva šilkų žėglelį LB63(Vlkš).
| refl.: Suvargino dvasią šešėliai mirties: padangėj skraidyti sparnai nesities V.Myk-Put.
ǁ KŽ tempti, tęsti per ką, sujungiant dvi puses: Tiesiu par marelę sidabro virvelę (d.) S.Dauk.
6. tr. Sut, M, LKT195(Lkč), Dkš, Srj, Ds, Škt, Rg kloti ant paviršiaus: O anksčiau gi audėm ir tiẽsėm prieg balom [drobes] Dg. Drobes, jeigu nori, kad baltos būtų, tiẽsia saulėje Vdn. O kad baldydavom drobes, kad tiesdavom rytą, kol rasa PnmR. Pavasarį balino, tiẽsė in pievalę audeklus Plng. I vėl sukvalduosi taip aną (audeklą), sutrauksi, sumirkysi prūdelė[je] i vėl tiẽsi, kol ans išbals Trk. Šlapinom paklodes i tiẽsėm an stogo [, kad neužsidegtų] Sdb. Kailius galima tiesti tik ant visai sausų grindų rš. Pamatyk tiektai, kaip jie nuvelka apvalkalus savus ir tiẽsia ant kelio DP4.
| prk.: O alksneliai sprogdami, paunksnėles tiesdami, lapelius augina LTR(Pnd).
ǁ taisyti, duoti klojėti, kloti (patalą): Netiestà paklodė NdŽ. Ką gi tą kaldrą bobutei betiesi̇̀, kad kaldra šviesi, o bobutė jau tamsi Slm.
ǁ išskleidus dengti, gaubti: Staltiesę ant stalo tiẽsti KI101. Kapą turėjau geresnę, ant dvijų lovų tiẽsiamą Erž. Tik tada tiẽsdavom staltiese, kai kunigas kalėdodavo Plv. Su skotertėlėms stalužius tiẽsė JV844. Kad ir maršką tiesiu, paduškos nedėsiu LTR(Vlk). Nuo vėlių pakąstas geltonas pasidaro žmogus, tada tiẽsk mėlis (mėlynai nudažytas gijas) ant kapo JI424. Tiesiamàsis kilimas NdŽ.
| prk.: Miglos klonius tiẽsia NdŽ.
ǁ kratyti, kloti: An lotos, kur apklota namas, tiẽsdavo eilią šiaudų palaidų Kpč. Jau nešam į klojimą [išdžiovintus javus], tiẽsam eiliums i kulam Krž. Tą baigia, kitą tiẽsia tolyn kūlį [stogą dengiant] PnmŽ. Daugį sėjom linų, tiẽsėm anta pievų, po miškus, kur yra lygumų DrskŽ. Ant tos ližės tiẽsdavo kopūstų lapus [kepant duoną] PnmŽ.
ǁ dengti ko sluoksniu, kloti: [Atjojom keliu,] lino žiedu tiestu, o žvaigždeliums šviestu, žaliums rūteliums barstytu DS213.
7. intr. tęstis, driektis: Jei jūs manęs (apynio) nesmaigysit, aš žemele tiesiu LTsII171.
| refl.: Pataisai par žemę tiẽsias Klt. Seniau buvo perstupas, prie namais augo, per sieną tiẽsės Mlt. Žiedas gražus, ė lapai in žemės tiesias LMD(Ukm). Jei tu mane (apynį) nesmaigysi, aš žemele tiesiuos LTR(Vs). Nuo medžių tiẽsėsi šešėliai DŽ. Nesi̇̀tiesė gi skystimas žalias ant rankos Upn.
| Tiẽsias dūmai visa pamiške, gal miškas dega Klt. Jei vakare rūkas tiẽsiasi, tai ryte jau būva giedra Snt.
| prk.: Kaip šešėlis tiẽsis juodas ilgesys NdŽ.
ǁ būti besitęsiančiam, nusidriekusiam, tįsoti: Oi tu kasele, šilkų saujele, neilgai tiesi per liemenėlį LTR(Krsn).
| refl.: Mūs kelias tiesiasi vis tolyn į rytus dabar jau be galo plačiu slėniu A.Vencl. Į miestelį žiemos kelias tiẽsėsi per Nemuną NdŽ. Jo balta barzda tiesėsi per stalą ir siekė beveik žemę J.Balč.
8. suduoti, drožti, kirsti, rėžti, trenkti: Ir tiẽsė kuolu galvon Lp. Supykęs tiẽsė su kumščiu par nugarą Jnš. Kad tiesė su mietu, buvo staibį prakirtęs Šts. Kap tiẽsė kakton tam vilku! Drsk. Kaip tiesiáu tam valkatai par akis! Yl. Aš kad tiesiaũ ir šešką užmušiau Al.
9. guldyti, griauti, trenkti (ant žemės): Vyruką kai tiesiaũ ant žemės – net žnektelėjo! Lkč. Kriaučius tiesia poną pri žemės i ema lupti LTR(Krp). Per bulviakasę ras ant lysės perskrostą bulvę, tuoj ir tiesia [prižiūrėtojas] kasiką LTII417. Imkit, sūnučiai, tieskit dukterėlę, duosiu pamokslą apie vainikėlį LTR(Lnkv).
10. intr. šnek. kristi, virsti, griūti, pulti: Tep slidu, tai kad tiesiaũ – net kepurė nulėkė Gs. Ka tiẽsė an kelio! KzR.
| refl. Ds: Kaip ans tiẽsas aukštynelkas, kaip ans ten duos an žemės! Tl. Kai užkliuvau už pliauckos, kai tiesiaũsi par visą savo ilgį! Jrb. Koks čia malonumas: – Tiẽskias an stalo – pjausma (operuosim) Krš. Tieskis tikt ant pryšakio brš.
| prk.: Reiks i man tiẽsties (mirti) Dglš.
11. refl. NdŽ, DŽ1 smarkiai augti, stiebtis: Vaikas tuoj tiẽsias – kad jis labai didelis Skp. Kai paršai ėda, tai ir tiẽsiasi Rmš. Šilta, palyja – medžiai tik auga, tik tiẽsiasi Kt. Palijo, i bulbos šoka tiẽstis Tr. Javai kad auga, kad tiẽsiasi Mrj. Jis (ąžuolas) augęs ir augęs, nuolat tiesęsis jo liemuo J.Balč.
12. refl. DŽ1 tęstis, trukti: Kaip pradėjo nuo vasario atadrėgis, teip ir tiesias Jnšk.
ǁ tęstis, slinkti: Metai mano in daikto stovi, nestiẽsia Klt.
13. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Žiūrėk, kaip tiẽsia par lauką Vdžg. Tiẽsia arklys nusgandęs Arm. Tiẽsia raitas, net prigūžęs Arm. Susiedas, kumeliotę paskinkęs, ir tiẽsia Užpaliuos Dgl. Kur čia jie tiẽsia – baisus būrys? Nm. Vilkas kap kulka tiẽsia per lauką Arm. Tiẽsia kap iš strielbos Arm.
| refl.: Kur dabar tiẽsies, kad į batus įsistojai? Nm.
14. refl. šnek. smarkiai dirbti, kibti į darbą: Vakar kad tiẽsėms, tai ojojoi kiek padirbom! Slm.
15. tr. traukti, plėšti, dainuoti: Dainą tiẽsti KŽ.
16. refl. Jrb rujoti, lakstytis.
◊ giltinė̃ tiẽsia nagùs artinasi mirtis: O ji (amnestija) kaip tik jam buvo labai reikalinga, nes giltinė jau tiesė nagus rš.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiẽsim kójas, visiem tas bus, ale da visi norim pagyvęt Bb.
rañką tiẽsti
1. padėti, pagelbėti: Žmonės buvo geri ir tiesė ranką rš.
2. prašyti išmaldos: Kaip gali darbininkas žmogus ranką tiest? Ne gėda? J.Balt.

rankàs tiẽsti kėsintis: Visuomet žmonės į mišką rankas tiesė, tik urėdo ir eigulio prisibijojo rš.
anttiẽsti, -ia, añttiesė Š, KŽ žr. užtiesti 1.
aptiẽsti, -ia (àptiesia J), àptiesė (api̇̀tiesė Č) tr. Š
1. Sut, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Tj, Č apkloti, apdengti, apgobti: Aptiesiau su drobule drabužius, kad nedulkėtum, musys nešiktum J. Marti atėjus tuoj àptiesė visus stalus savom skotertėm Sml. Raštuotom drobėm stalai aptiesti̇̀, buvo pridėti pyrago, sviesto Šmn. Kamarėlėje buvo sudurti trys dideli stalai ir aptiesti baltomis staltiesėmis A.Vien. Priaudžiau skurlinių divonų – lovas àptiesėm Šd. Numirėlis savo lovoje paklode aptiestas Vaižg. Vyčio žirgas, aptiestas levo kailiu LTII519(Bs). Nuejo miestan, žiūri – visas miestas apitiestas juodu rūbu LTR(Ds).
| prk.: Vasaros dienelės šiltos: rasele paklosi, saulutė motinėlė šilkeliu apties LTR(Zp). Laukiu, kad saulė mus savo spinduliais aptiestų A1885,345.
| refl. tr., intr. Š, Ds: Staltiese apsitiẽst reikia [stalas] Pl.
| prk.: Jūra jam matės mieganti, apsitiesus balta drobule rš.
ǁ apdėti, apskleisti, apdriekti: Ružavais blizgančiais siūliukais aptiestà egliūtė Klt.
2. Sut aptraukti sluoksniu ko, aptaisyti, apkalti: Aptiesiu sienas, aprėdau SD198. Drobuliums [vėjinio malūno] sparnai aptiesti̇̀ Grd.
3. Gž, LTR(Plv, Plk) aptraukti kuo paviršių, apnešti: Voratinkliais api̇̀tiestas visas pečius, – paki nušluosčiau Klt. O ir surado sesužėlę vidur dunojaus dugnužio, žaliais maureliais aptiẽstą, baltoms smiltelėms apdumtą JD1227. Pernai sopėjo šitą akį, iš sveikumos ėmė sopėt ir aptiesė, ir apgulė, ir nieko nebematau Trak. Škrupulu kai sirgau, kaip api̇̀tiesė dešinę akį, teip ir tebėra apitiesta, – nieko nematau Slk.
| Šitą daiktą kojos aptiesė (apėmė) rožė Lb.
4. apdėti, apkrauti (valgiais ar gėrimais): Suvažiavo svečiai, yra stalai aptiesti̇̀, i paviešėjo, ir pasišoko visi End. Nuveždavo stalus Sekminės[e], stalai aptiesti, geria, baliavoja Ds.
5. apaugti (žole), apželti: Usnių, balandžių, vijoklių sutraukta, api̇̀tiesta [bulbos] Klt.
| refl.: Apsi̇̀tiesė žliūge daržas Ktk.
6. ištempti aplink, apie ką apvesti: Api̇̀tiesta vištos sietka pirktine Klt. Tą [ganyklą] spygliuota viela buvo aptiẽsę (aptvėrę) Trg. Siūlu [pievą] api̇̀tiesė ir celafano prikarpę apkorė [nuo šernų] Slk.
atitiẽsti, -ia (ati̇̀tiesia), ati̇̀tiesė NdŽ, attiẽsti K; H157, R, MŽ, Sut, N, atatiẽsti Š
1. tr. Q48, H157 R, MŽ, Sut, N, K, M, LL181, Š, Rtr, BŽ83, NdŽ, KŽ padaryti tiesų, ištiesinti ką nelygų, kreivą, sulenktą, išlyginti: Attiestas Q45. Atitiẽsti sulenktą vamzdį DŽ1. Reikia atitiẽst tą antkapį Jrb. Sieną atàtiesė benkratu Dglš. Kask nekask, tu to kalno neatitiẽsi Skm.
| Žvaira akis atitiesti P.Aviž.
| refl. Q43,48, H157, R, MŽ, N, K, M, Š, BŽ83: Atsitiẽsusios spyruoklės DŽ1. Ašutai užsiriečia, o šeriai vėl atsitiesia rš. Dalgis palankuojamas tura atsitiẽsti, atsimesti į vietą Ggr. Ko čia susirietęs kumsai? Atsitiẽsk! J. Tokia sopė surėmė, kad atsitiẽst negalėjau Rk. Kai susilenkiu, atsitiẽst sunku – strėnas sopa Ėr. Nebeatsitiesiù – senystė sulenkė Lel. Atsitiẽsia, numeta saują ir vėl griebia iš kairės ir iš dešinės raut Skrb. Bruknes rinkov rinkov pasilenkusios, sau atsi̇̀tiesu – nežinau an kur beiti End. Reikėjo geros sylos atsitiẽsti, ka prikrausi tą krūvą Ms. Al kaip reiks atsitiẽsti, tus naščius užsidėjus ant nugaros Varn. Šokėjai per vieną taktą vienas nusilenkia, per kitą taktą – atsitiesia rš. Atsitiesęs [Jėzus] tarė jiems BtJn8,7.
| prk.: Štai kada ateina laikai jiems, inžinieriams ir konstruktoriams, atsitiesti visu ūgiu! J.Dov.
ǁ refl. prk. atsikvėpti: Tiek daug darbų, kad nėr nė kada atsitiẽst Krs. Nėr kada atsitiẽst nuo žemės Tr. Neduoda nė atsitiẽst – tuoj [urėdas] su lazda šeria Sml.
2. tr. SD190, KŽ pastatyti ką parvirtusį ar virstantį, gulintį, pakelti: Atitiẽsk virstančią tvorą, t. y. pastatyk tiesiai J. Dviejosù vis atatiẽste mane, kai nugriūsiu Švnč. Pakelu, atatiesiu SD1127. Attiesiù kartį K. Bėda tam, kuris viens yra, anam parpuolus, nėra kito, kursai jį attiestų BBPam4,10.
| refl. Sut: Ir atsitiesė numiręsis BPII404.
^ Kad atsitiestų, dangų paremtų, kad rankas turėtų, vagį sugautų (kelias) B.
3. tr. N padaryti kokį statinį, pastatyti arba atstatyti: Čėtrą pastatau, attiesiu R38, MŽ51. Sparai atitiesti̇̀ – pusė triobos pastatyta Rg. Sparus ati̇̀tiesė ir iškabino vainiką Rg. Ir attiesė savo šėtrą pakalnyje BB1Moz26,17. Ir prisakė altorius, bažnyčias ir ebrozus attiesti BB1Mak1,50. Bet kaip pagonai aplinkui girdėjo, kad altorius vėl attiestas…, įniršo BB1Mak5,1. Padarys (atties) tenai ženklą BBEz39,15. Jo žemėje šventi akmens bus attiesti BBZak9,16.
4. tr. prk. atstatyti, pataisyti, pagerinti, pastiprinti: Ati̇̀tiesė tą gyvenimą ans parejęs su pinigais Dr. Prancūzijoj judinasi partijos tųjų, kurie norėtų respubliką išardyti… ir vėl napoleoniškąją ciecorystę attiesti LC1883,4. Tėvūnai su senaisiais attiesia teisybę svietui savo apygardose S.Dauk. Žmogus pavargęs ir nuopuolęs (ir su tuo visi daiktai), attiestas ir pritrauktas yra Viešpatiesp darytojop ir atpirkėjop savop DP507. Jisai mus po trijų dienų atties, idant po Jo akim gyventumbim BPII8. Tiek būtumbime apaštalų nuopelnais atatiesti DP611. Dievop attiesta širdmi… meldės Ns1832,11-12.
^ Su lazda ant nugaros teisybę attiesė ž.
| refl. N, KŽ, Yl: Jau nuog šitos ligos atsitiẽst negalėsiu Alv. Skrandžiu sirgau, bet aš atsitiesiau su turkų pipiru Šts. Vargom nežmoniškai, na, jau pradedam atsitiẽst (praturtėti) Prn. Todėl atsitieskim, piktybių perstokim PK149. Atsitiesiu, pasigaunu R58, MŽ78.
5. tr. atkišti į ką, prie ko: Atitiẽsma kojas į pečių ir šildysiamos Šts.
6. tr. Š tiesiant, klojant priartinti, atvesti: Kelią ati̇̀tiesė jau iki mūsų DŽ1.
7. refl. atsigulti: Jis netoli namų, po nekuriuom medžiu, atsitiesė, jeib išsimiegotų LC1886,40.
8. tr. KŽ ištesėti: Ką žadėjau ir nū ati̇̀tiesiau, ir tu atitiẽsk žodį duotą, t. y. žodyje stovėk J. Užgirdęs, kad gandras jo (Dievo) paliepimo neatitiesė, užpyko SI81. Kas gi aną galėtų suokti, nebnorint galuoties, kad prysyką savo attiestų VoL200(S.Dauk).
^ Kas žadėta, tura būti ir attiesta S.Dauk.
9. intr. šnek. ateiti: Žiūrau – ogi àttiesia per rugius pulkas vaikų Sn.
◊ strė́nas atitiẽsti atsikvėpti, pailsėti; pailsinti: Galingas tasai, kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti, palengvindamas sunkią gyvenimo naštą V.Kudir. Reiktų duoti nuvargusiems darbininkams nors šiek tiek strėnas attiesti V.Kudir.
įtiẽsti, -ia (į̇̃tiesia), į̇̃tiesė
1. tr. K, Rtr, Š, KŽ, DŽ1 įkloti: Boba prastyrę į̇̃tiesė į grabą J. Į̃tiesė į roges kailius ir skrandą ant kelių NdŽ. Toks skuduras į̇̃tiestas į tą dėžę, ka ančiukams būt šilčiau Jrb. Intiẽsk rezginėsna maršką ir parsineši miltų! LKT307(Ldk). Į inspektą į̇̃tiesiau vielinį sietą Smln.
| refl. tr. DŽ1: Įsitiesiù paklodę į patalus K.
2. tr. Ser nutiesti, įvesti (kelią, geležinkelį) į ką: Geležinkelis į̇̃tiestas pačian vidurin miesto Š.
3. intr. tesėti, įveikti, sugebėti ką daryti: Neįtiesusi dainuoti dainas Žem. Sūnus įtiesęs [skaityti] Žem.
ištiẽsti, -ia (i̇̀štiesia), i̇̀štiesė tr. K
1. N, K Amb, M, Rtr, DŽ, NdŽ, Plv, Krs, Vž, Klk padaryti tiesų, nebesulenktą, išlyginti: Geležis sulinko, reikia ištiẽsti Š. Ka ta koja būtų ištiestà, tad būtų tas kaulas suaugęs Vgr. Aš ištiẽst kojos negaliu, tik susirietus Kbr. Ranka buvo sutraukta, ans negalėjo anos ištiẽsti Vgr. Dirbam nuo patamsio lig patamsio: atsikeli rytą – rankų negali ištiẽst Kvr. Ranką ištiẽst ištiesiù, tik pakelt negaliu Ml. Sušalau – rankų nebi̇̀štiesu Šts. Kol ištiesi̇̀ pirštus, tol i dirbi Dgp. Paskiau ans jau nebi̇̀štiesė tų rankų, tų pirštų Trk. Suvynios tatai tą vaiką, rankeles ištiẽs, kojas ištiẽs Lpl. Nu, ištiẽs', ištiẽs' (ištiesk) kojeliūtes! Švnč. Kai žmogus gimsta, pirštai sugniaužti, o kai miršta, rankos ištiestos Sutk. Ìštiesė tus pirštus, veiza, ka tie auksiniai piningeliai trys Trk. Šventą dieną gerai: apveizi gyvolius – i gulėk sau rietus ištiẽsęs Kl. Ukrainos mezolitiniuose kapuose mirusieji laidoti ir suriesti, ir ištiesti rš. Arkliui ištiesus koją, pagauk už kojos, tai pagausi vagį LTR(Pnd). Vilkas strykt, atgijo, pastatė ausis, ištiesė uodegą ir nukūrė į mišką rš. Randu pypkę riestą, cibuką ištiestą JD651. Raumens sulenkia ir ištiesia pirštus rš.
| prk.: Tatai jau tenai visi prakeikimai ir visi nupuoliai (nuodėmės) bus ižtiesti ant biedno kūno ir dūšios jo MP154.
^ Kuprotą nei grabas neištiẽsia Nm. Išties? – Ištiẽs ir vėl suries Ds. Juodo neišprausi, kreivo neištiesi LTR(An). Dieną kaip ratas suriestas, naktį – kaip styga ištiestas (juosta) LTR.
| refl. R343, MŽ460, N, Sut, K, LL208, Š, BsMtII132(Krtn), Erž: Kap anmeta [v]andenin, tada ežys išsitiẽsia Grv. Padedu [siūlus] in pečiaus, karštumon, kad išsitiẽst suosurkės Klt. Tie vėžiai negula po akmenio, anie yr išlindę, anie išsitiẽsę gula Plt. Pusiau sopa – negaliu išsitiẽst Ppl. Neik susrietęs, eik išsitiẽsęs Lš. Pasitepė su tum tepalu, išsi̇̀tiesė, o susirietęs ejo Krš. Vaikas susrietęs ir miega [nesuvystytas], suvystai – išsitiẽsęs Žl. Pro jos langus kap eini, tai ir išsi̇̀tiesi – mačiau! Pv. Martynas pribėgęs rado tėvą ne susilenkusį, bet dailiai išsitiesusį I.Simon. Išsitiesęs guliu R245, MŽ327. Boba išsitiẽsusi tįsojo, typsojo J. Vaikas bipso išsitiẽsęs kaip vilkas lovo[je], t. y. guli pilvą pastatęs J. Visi guli išsitiẽsę Ėr. Aš leju prakaitą prieg darbi, o anas guli išsitiẽsęs Arm. Kelmas toks storas buvo, kad žmogus gali išsitiẽsęs atsigult Krm. Mažas pečius, nėr kur išsitiẽst [atsigulus] Klt. Sako, guli dvijai senės išsitiẽsę, bičių sukapotos Slk. Karvės prieš lietų guli net išsitiẽsę Upn. I akim paršiukas nedaboja, išsitiẽsęs [guli] Dglš. Par kelią guli išsitiẽsus ilgiausia [gyvatė] Klt. Visi stovėtų prieš tave išsitiesę kaip kareiviai V.Kudir. Išmanyk teipag, idant dešinė Dievo turėtų išsitiesti kaip ranka žmogaus MP119.
| tr.: O čia tame tarpe atsisėsk, kojas išsitiẽsk Lk. Iššokusi ant kelio, [lapė] atsigulė ištisa ir uodegą išsitiesusi apsidvasino Žem.
| prk.: Tatarė išsitiesė visu liemeniu raštų darbams LTII210.
^ Guli išsitiẽsęs kap ubago botagas Srj. Gula išsitiesęs kaip žaltys ant lentale Krtn. Miškan nuėjęs, galva linguoja, namo parėjęs, guli išsitiesęs (kirvis) Jrg(Pn).
ǁ pailsinti: Ištiẽsti nuvargusius sąnarius NdŽ. Norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas I.Simon. Biškį pajudu i vė į lovą – reik kojas ištiẽst Sdb.
ǁ grąžinti į tiesią padėtį: Inkarą išmeta, ka trioptas į kitą pusę plaukia, ištiẽsia tą trioptą PnmŽ.
2. SD1155, SD317, H159, R, R97, MŽ, MŽ126, N, M, LL205,287, Š ištempti į ilgį ar plotį, ištęsti, išplėsti: Ištiẽsk parasodnyką – būs lytaus Šts. Ant seno namo stogo tupėjo varna ir iškilmingai kranksėjo, ištiesdama kaklą ir linguodama rš. Nes dukteres Siono dėl rūbų ižtiesę kaklą vaikščiojo SPI55.
| prk.: Jei sutrumpysiav, būs trumpa roda, o jeigu ištiẽsiam, būs ilga Krt. Jie kalbą i̇̀štiesia į ilgį Smln.
| refl. H159: Vasarą karvės tešmuo didelis, išsitiẽsęs Klt. Kai mėnesėlis jaunas, išsitiẽsęs, tai tada bus gražus oras Pš. O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiẽsia K.Donel. Vopninė tešla džiūdama nori susitraukti, gipsinė gi išsitiesti A1884,416. Aš esmi Viešpatis, kuris ižtiẽsiąsis dangus patis DP260.
| prk.: Todėl dovanoti prašau, kad aš čia truputį išsitiesiu (plačiau parašysiu) Blv.
3. SD333, R42,199,228 MŽ65,126,265, Mž292, PK164, Ch1Mt12,49, KI159, LL211, Š, Lpl atkišti, prie ko priartinti: Rankas prie ko ištiẽsti NdŽ. Jis ištiẽsia tau ranką NdŽ. Aš mano pakalą ištiesiau tiems, kurie mane mušė, ir mano skruostus tiems, kurie mane pešė CII403. Rankas į dangų ištiẽsti BŽ60. Rankas ištiẽsus stoviu prie plytos Smln. Kaip nuseno, rankas ištiẽsę prašydavo duonos Sk. Ištiẽsi delną – su lineika par ranką [mokytojas]! Šv. Skęsta Onytė ištiẽsus rankeles Lbv. Jis ištiesė muškietą šauti, tas atgal į tankynę šmokšt SI345(Jnš). Dalges ištiẽsę ėjo prieš valdžią Krs. Prisigėręs senis žvirblis sparnelius išskleidė, kojeles i̇̀štiesė priš saulę, valiojas vejo[je] Žr. Įdomu, kad skėtsakalis grobį stveria ne snapu, bet į priekį ištiestų kojų nagais sp. Suskrido starkai iš kitų lizdų klekendami, sparnus išskėtę, snapus ištiesę, ir užkapojo negyvai tą starką rš. Dainuodami tankiai „Vainikėlis yra“, ištiẽsia vainikėlį Ktk. Gražvyda tyli, saulėspi ištiesusi rankas Vd. Padėjo tau vandenį ir ugnį; katrop norėsi, ižtiesk ranką tavo SPI89. Ponas ištiesė savo ranką ir dasilytėjo mano nasrus BBJer1,9. Eš savo ranką ištiesiu ant Judo ir ant visų BBSof1,4.
| prk.: Ištiestomis rankomis gaudydamos saulės spindulius, žaidė eglės J.Dov.
| refl.: Neiškenčiau. Pati ranka išsitiesė [pasirašyti] P.Vaičiūn.
ǁ atkišti duodant: Išėmiau iš piniginės kiek pinigų ir i̇̀štiesiau jam NdŽ. Jis šelmiškai kyštelėjo ranką į kišenę ir ištiesė saldainį vyresniajam A.Vencl.
| prk.: Šniūrelį tą bažnyčia ižtiesia mumus SPI374-375.
4. Nv nutiesti, pastatyti, išvesti: Čėtrą ižtiesiu, pastatau SD321. Ištiẽsti vielų užtvarą DŽ1. Per upę buvo ištiesti̇̀ du mediniai tiltai NdŽ. Per vidurį miško i̇̀štiestas siauras kelelis NdŽ. Viskas, be naujai ištiesto geležinkelio, jam buvo gerai žinoma, paprasta ir malonu A.Vien. Ir ištiesė nometus (palapines) pas Betel Ch1Moz13(turinys).
| refl. tr.: Jie (kareiviai) ir tilifonus turėjo čia išsitiẽsę Sb.
| prk.: Esi kelius išsitiẽsusi (išmynusi) stačiai Šv.
ǁ ką tiesų ar tiesiai padaryti, išvesti: Ìštiesiau vagą lodz abrūsą Grv. Liniją reik ištiẽsti pirmiausiai Kal. Tenai tūlos upys yra ištiestos dėl vytinių (plaustų) varymo S.Dauk.
5. SD1156, MŽ56, N, NdŽ, Rš, Ds išskėsti, išplėsti, išskleisti, išvynioti, ištempti: Ižtiesiu, ižriečiu SD319. Drobė eldijos ižtiesiama dėl vėjų SD1207. Kapitonas ištiesė bures J.Balč. Ìštiestą skepetą, kokis jis yra, pamatysime J. Ištiẽsiam, pavartyt graži [paklodė] Klt. Ištiesk rezgines – aš šieno papešiu Ktk. Regztį, arkliams pašarą kur veža, i̇̀štiesei an stalo (milą veliant) Žlb. Tegul ištiesia [šilkų tinklelį] par gilią upelę SI409(Ppl). Ir atskrido karvelėlis an žalio klevelio. Ir ištiesė margą sparną, išmetė laiškelį LTR(Slk). Ant stalo buvo ištiestas žemėlapis J.Dov. Ištiesiu prieš tave pievas rašto švento A.Baran.
| prk.: Klausė putinas par šermukšnį, oi, kada mudu užaugsime, kresną stogelį ištiẽsime (d.) Srj. Duodu labą dienelę ponui Dievuliui ir šitai aukštai klėtelei, ir savai radnai motulei, kur ištiesiau kresną stogelį (d.) Kb.
| refl. tr., intr. H157: Jie išsi̇̀tiesė bures ir nuplaukė NdŽ. Prie stalo atsistojo ilgas tamsiaplaukis, išsitiesė popierių ir ramiai jį nuo pradžios iki galo perskaitė J.Paukš. Kad jis išsitiesia tokią skarą, tai šviesiau už dieną Sln. Divonas išsitiesė ir ant to divono visokių valgių BsMtII22(Nm). Ir prieš jį išsitiesė drobinis kaspinas; tas kaspinas pavirto taku rš.
ǁ ištempti, ištęsti per ką, ppr. sujungiant dvi puses: Terp ienos priešakinio galo ir pirmagalinės ašies galo storas dratas ištiestas – tai atasaja Kpč. Būdavo, mama audžia, siūlą ištiẽsia – dabar jau nukirpsiu, rokuoja, marškiniam Skp. Nuo namo ant namo ištiestos virvės, o ant jų sukabinėtos bandelės, riestainiai ir dalgiai P.Cvir.
6. žr. aptiesti 6: Ta šokio pieva buvo toms vielums ištiestà Žgč.
7. N, Š, LL213, PnmŽ, Mšk, Klt, Žb, Kpr pakloti ant paviršiaus, ištempti: Ilgą išaudi audeklą, ištiesi̇̀ an pievos prieš saulę, tai kad išbąla! Kp. Pavasarį visi pabaliai boluoja nuo ištiestų audeklų Kpč. Prūdelė[je] mirkysma [audeklus], pamirkysi ir ant žolės ištiẽsi Trk. An saulės išnešma, ištiẽsma an pievos, i balinsma [drobes] Žlb. [Į skardą] įdedi šiaudų i popierio ištiesi̇̀ – labai gražiai išdžiūna [slyvos] Krk.
| prk.: Ižtiesęs buvai ant žemės ar ant marių tiesą Tavo valdžios DP609.
ǁ padėti, pastatyti ką ilgą: Ìštiesė tris lentas, sėdėt iš šono vė[l] suolą padėjo – i mokykla PnmŽ. Vytelių viršūnes nupjauname ir išilgai rėmo ištiesiame tris vytelių pluošto juostas rš.
ǁ pakloti, pataisyti (patalą): Patalus visur i̇̀štiesiau Adm.
ǁ tr., intr. Grnk išskleidus apdengti, apgaubti: Visi kambariai buvo ištiesti divonais J.Balč. Ir par visą miestą, kur važiuos keliu, ištiesti liepė raudonu divonu ant kelio DS71(Rs). Takeliais i̇̀štiesta, prisiuvinėta briedžių, lapių – ana rankas turi Dgč. Ižtiesiau dangalą mano ant tavęs SPI223.
ǁ iškloti, išdriekti, priguldyti ko: Pėdai ištiesti̇̀, par vidurį varpos sudėtos [klojime kulti] Nmk. Ištiẽsia ištiẽsia kūlį, pasibaigia kūlys, kitą ištiẽsia (stogą dengiant) PnmŽ.
ǁ nukloti, nudraikyti, nukratyti kuo visą: Klaimą ištiẽsia, apkulia, apverčia šiaudus Kvr.
| refl. tr.: Papilvę [paukštis] nusirauna i išsitiesia lizdelį Bsg.
8. aptraukti, iškalti, išmušti, išklijuoti ir pan.: Mano seklyčia popieriais ištiestà Pn.
9. nudriekti, nutęsti: Po langeliu sėdėjo jauna mergelė per pečius ištiesus kasas geltonas LTR(Švn). Ir ižtiesė šakas savas nuog marių net ik marių DP87.
| refl.: Išsi̇̀tiesė per tvorom apvyniai Mlk. Jos išsitiẽsę išsitiẽsę, veronikos, žolytės Upn. Saulės spinduliai taip stačiai krito žemėn, kad visas oras rodėsi srovėmis išsitiesęs Vaižg. Kur saulėlydžio apšviesta, blizga upė išsitiesus K.Bink. Kur po kelmynus raitėsi gyvatės, gatvė išsitiesė T.Tilv. Didelis didelis jo šešėlis išsitiesia iki pat lubų J.Paukš.
| prk.: Tas urėdas žvakės arba žibėjimo… vienokig vėl ižtiesias ir ant apaštalų DP557.
10. išdėstyti, išrikiuoti: Ištiẽsti kareivių rotą Plng. Turėjom avių dvi, kur jas ištiẽsi (pririšęs paleisi) Vn.
| refl. S.Dauk: Kitam lauke vėl parėžiuo išsitiẽs [rugius pjauti] Skdv. Važiuotų prie kits kito, ale ir pėsčių vieškelis išsitiẽsęs Srv. Darbininkų minia išsitiesia per visą gatvę ir eina toliau J.Bil. Nutarė pulti, kai jie savo kelionėje išsities į ilgą vilkstinę A.Vien. Bet eili dvi vėl išsitiesia abišaliai [scenos] Vd.
11. refl. atsigulti: Parėjau namo ir biškį išsi̇̀tiesiau lovoj Dkš. Po pietų reikia valandžiukę išsitiẽst Mrj. Berniukai, kur judu išsitiẽsita? Kbr. Paskum Mikutis išsitiesė žolėje P.Cvir. Miego ir aš nenoriu, bet išsitiesti truputėlį gal ir ne pro šalį J.Paukš. Pavalgęs išsitiesė ant suolo ir lyg užsnūdo V.Kudir.
| Jau aš išsitiẽsus (pasiligojusi), nepaskeliu Drsk. Parlyžavo, dešimt metų išsitiẽsusi an lovos Krš.
^ Išsitiesęs kap šuva paunksmėje LTR(Mrs). Išsitiesiau kaip ant valako (patogiai atsiguliau) Sv. Išsitiesė: kojos – Lietuvoj, galva – Amerikoj PPr76(Pn). Lenkiasi lenkiasi, perėjęs namo išsitiesia (kirvis) Sim.
12. šnek. partrenkti: Aš tave ištiesiu kame nors patikęs Dr. Ìštiesiau vietoj Tršk.
ǁ išpjauti: Ateina, sako: – Tavo šuva i̇̀štiesė galybę vištų Prn.
13. refl. šnek. numirti: Išsitiẽsi, nieko nebreik, nieko nenusineši Šv. Visi miršta, i tu išsitiesi̇̀ Dglš. Kaip motina išsi̇̀tiesė, atkuto [skriaudžiama marti] Sug. I nepajusi, kaip būsi beišsitiẽsęs Krš. Tokie vyrai išsitiẽsia, o dejuojam bobos i gyvenam Jd. O kada jisai nuvažiavo pačios liepiamas į girią, atrado motyną išsitiesusią, pastirusias rankas ir kojas DS101(Rs). Tu eik eik – koc išsitiẽsk, o anas guli kap vilkas lauže Arm.
^ Kad tu išsitiestái – Dievulis duot! Žrm. Kad tu išsitiestái su sa razumu! Arm.
ǁ nudvėsti, pastipti: Išsi̇̀tiesė gyvatė, kai kirtau Klt. Kaip mušu su lopetyte, tai musia ir išsitiẽsia Slm.
14. pargriūti, parpulti, išvirsti: Nebuvai tu prie blogų žmonių – jis tave kap pavaryt (pastumdytų), tai išsitiestái Pv. Kai tik Dunduliukė iškišo nosį į lauką, tuoj gavo plaktuku – ir išsi̇̀tiesė Grš. Kad išsi̇̀tiesė į purvynę – ir rankas, ir kiškas padėjo į balą Srv. Mykolas kaip lėkė, dribo, teip ir išsi̇̀tiesė ant pilvo Skrb. Prakirto man petį – ir išsi̇̀tiesiau Jsv. Neįstengęs jo išlaikyti, pats aukštielninkas išsitiesė žemėje P.Cvir. Medis pargriuvo ir išilgas išsi̇̀tiesė raiste OGLIII350.
15. refl. Yl, Krs, Žl, Švnč gerokai paaugti: Mergaička tai buvo menkutė, ale dabar išsi̇̀tiesė Slm. Jau sakiau, – ana suvis bus maža, ė dabar kokia išsi̇̀tiesė Ml. Po karūmenės išsi̇̀tiesė vyras Krš. Tai kas, kad veršiukai dabar nepuikūs, o ant pavasario išsitiẽs Bsg. Paki karvę ažleidžiau, kiaulė išsi̇̀tiesė kai virvė tik [nuo pieno] Klt. Kai uždaviau miltų, ką bemat išsi̇̀tiesė paršai Ktk. Tos lapės rudenį išsi̇̀tiesė kai lynai, dailios tos uodegos Jrb. Baroniukai išsi̇̀tiesė nuo burokų Dglš. Gražiai auga, išsi̇̀tiesė kai smilga ėgliukas Klt. Kitam šalia augt tai jau nelabai: kaip ji (gėlė) išsitiẽsia, viską nustelbia PnmŽ.
16. refl. prk. atsigauti, sustiprėti: Išsi̇̀tiesė ana, nėkas neužgauna, nėkas pri ašarų neprivaro Krš. Išsi̇̀tiesė (pasveiko) kiaulė gražiai Kč. Skurstam, ir gana – išsitiẽst nėr kada KzR.
17. įsileisti, įsismarkauti, įsismaginti ką daryti: Blogas kelias, nėr kur išsitiẽsti [važiuoti] Pln. Gerai išsitiẽsi, kol tris mylias kelio nueisi Dr. Ir aš gavau išsitiẽsti nu baidyklės bebėgdamas Šts. Išsi̇̀tiesė arklys – tiek ir tematei Ėr. Sušlaminau šakutes – tai kad išsi̇̀tiesė dideliais šuoliais tas vilkas Grš. Jis kai išsi̇̀tiesia pjauti, tai ir valgymą užmiršta Up. Kai išsitiesė pasakoti – ir seilės ištįso besiklausant Šts.
ǁ refl. tr. daug ko prisigaminti: Vyšnių išsi̇̀tiesi (prisiverdi), i užtenka Vdk.
◊ aki̇̀ms išsitiẽsti pasižiūrėti į ką gražaus, malonaus, pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti rš.
ant lentõs ištiẽsti (išsitiẽsti) numirti: Papula, ka i̇̀štiesa ant lentõs, i gatava Žr. Būk tu nežinau kaip apsikrovęs [turtais], išsitiẽsi vis tiek an lentõs Krš. Gedvilas jau išsi̇̀tiesė an lentõs, nebė[ra] Krš.
balži̇́enus ištiẽsti mirti: Tas jau i̇̀štiesė balži̇́enus Š.
i̇̀lgąją ištiẽsti nusikeikti, gyvačiuotis: Ìlgąją pirma ištiẽsia, tada sako Dglš.
kãklą ištiẽsti susidomėjus suklusti: Žmonės kaklùs ištiẽsę stovėjo aplinkui NdŽ. Daugelis net kaklus ištiesė ir išsižiojo, kad nepraleistų nė vieno žodžio V.Myk-Put. Visi liovė valgę ir klausė lyg pamokslo, ištiesę kaklus V.Kudir.
kiškàs (kójas KzR, Lnkv) ištiẽsti mirti: Ištiesite kiškas, ir nė šuo dėl jūsų nekauktelės J.Paukš. Maniau, kad jau kójas ištiesiù Ob. Greitas būsi – visur nesuskubsi, tik pirma čėso kojas ištiesi KrvP(Vlkv). Draskos draskos koks, veizėk – ir ištiẽsęs kójas Krš. Pažadais penėtas kojas ištiesė TŽV597(Al).
ǁ išdvėsti, pastipti: Iš ryto lesė [višta], par pietus jau žiūriu – kójas ištiẽsus Žl. Ka ta kiaulė tik kójų neištiẽstų! Krš. Kėburiav[o] kėburiav[o] mūs itoj karvė ir i̇̀štiesė kójas Arm.
lẽteną ištiẽsti kėsintis: Visos Europos kapitalistai ištiesė letenas į pasaulio dalį, kurioje gyvena šimtai milijonų žmonių, į Aziją rš.
lẽtenas ištiẽsti mirti: Gėrė – i̇̀štiesė lẽtenas Krš.
li̇́emenį ištiẽsęs labai greitai, skubiai (eina): Bepareinąs Girdenis čia li̇́emenį ištiẽsęs Trk.
li̇́emenį ištiẽsti
1. greit bėgti, spausti: Gerai gavau li̇́emenį ištiẽsti, kol bepriginiau važiuotą Šts.
2. galą gauti, pastipti: Teip mušamas arklelis li̇́emenį ištiẽs Gršl.

nagùs ištiẽsti
1. Varn mirti.
2. kėsintis: Ištiesia nagus ne tik prie artymo turtų, bet ir prie sveikatos V.Kudir.

nùgarą ištiẽsti pailsėti: Prabėgs ir vasarėlė, o tau nebus kada ištiesti nugaros S.Nėr.
padùs ištiẽsti atsigulti: Šiandien nė karvės nemelžė – i̇̀štiesė padùs ir gulėjo Rm.
rañką ištiẽsti
1. siūlyti pagalbą: Ir bėdoje niekada nereikia šauktis, pats pamato, ranką ištiesia J.Avyž. Dėl mūsų sielų išganymo argi atstumsi tau ištiestą ranką? V.Krėv.
2. prašyti pagalbos: Rañką ištiẽsusi (elgetaudama) ejo pasenusi Krš.
3. kėsints į ką: Kad man kartais vogt ar ką išplėšt pasitaikė, rods ir aš nesigėdėjau ištiẽst savo rañką, ale ne sau vogiau K.Donel.

ti̇̀k rañką ištiẽsti visai netoli, labai arti: Iš mūsų teritorijos ligi namų tik ranką ištiesti rš.
visàs kẽturias ištiẽsti mirti: Gulia visàs kẽturias ištiẽsęs Krž.
nutiẽsti, -ia, nùtiesė; N
1. tr. klojant ką ant paviršiaus nutempti, nutęsti tolyn: Sako, jau nutiẽstum audeklą lig Anykščiais (tiek daug turi) Sb. Ana toli nùtiesė drobę ant pievos ir balino J.
2. tr. Žl, Bsg nukloti, apdengti, apdangstyti, apdėti kuo: Nùtiesė pievą baltinamais audeklais DŽ1. Kambarys buvo nùtiestas kilimais NdŽ. Pievos nutiẽstos nutiẽstos [būdavo] tais drobiniais! Kvr. Stalai buvo nutiesti̇̀, visi atsinešė užkandos Snt. Kambariuose pilna priegalvių, visos sienos nutiestos išsiuvinėtais rankdarbiais rš.
ǁ apskleisti, apdriekti, nukloti: Jau visas kalnas avižų nùtiesta (nupjauta) Rdm.
3. tr. Amb, Š, KŽ, Plv ką ilgą pastatyti, nukloti: Per upę buvo nùtiestas tiltas NdŽ. Nutiẽsti plentą DŽ1. Nutiẽsti geležinkelį DŽ1. Daugeliui miestų, gyvenviečių ir pramonės įmonių vanduo bus tiekiamas per specialiai nutiestus vamzdynus sp. Jei tavo vėželis toks geras, tenutiesia nuo tavo grintelės ant mano pilį paauksuotą kelią (ps.) Brž.
^ Kokį kelią jaunas nutiesi, tokiu in senatvę važiuosi LTR(Auk). Girtam kelias visados kreivai nutiestas KrvP(Žm).
| refl. tr., intr.: Kareiviai, manevruodami mūsų laukuose, buvo nusitiẽsę telefoną NdŽ. Ir inpuolė skiedra į mareles, ir nustiesė tiltas per mareles LTR(Švn).
ǁ Z.Žem, Rtr, NdŽ, KŽ ką nors tiesiai ar tiesų padaryti, išvesti: Nutiẽsti tiesiąją NdŽ. Ariant tiesią vagą nutiẽsti NdŽ. Reik mokėjimo, jei nori nutiẽsti rąstą su šniūru: sūdiną šniūrą prydauža, ir paliekta brūkšmė Šts. Nutiẽsti (tiesiai nupjauti, nuobliuoti) lentalės nebgaliu, nebregu Gršl.
4. tr. ištempti, ištęsti, padėti ką ilgą per ką, ppr. sujungiant dvi puses: Šniūrą nùtiesiau tarp medžių Dg.
| refl. tr., intr.: Lentgalį per upelį nusi̇̀tiesiau NdŽ.
| prk.: Tarp jųdviejų nusitiesė pirmasis, kaip voratinklis plonas, simpatijos siūlas V.Myk-Put.
5. tr. nuimti uždangalą, nudengti: Ksaveras nutiesė kilimėlį nuo sėdynės ir patiesė jį po medžiu Vaižg. Nuog sparnelių perlelius nužertau, nuog kojelių šilkelius nutiestau LTR(Srj).
6. tr. ištęsti, nutęsti, nudriekti: Ilgin daržas nùtiestas Dglš. Mano kojos ant žemės nùtiestos Jrb. Tavo raštą nelabai įskaitau: tu tei[p] nutiesi̇̀ Jrb. Bet rytą atmerkia akis – diena giedra, saulė auksines juostas pro langą viduj nutiesusi J.Paukš.
| refl. Š: Uogų (braškių) kekės nustiẽsę, baisiai čia auga, matai, molis Klt. Dūmai nusitiesia po sniegu apklotus laukus rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam, nusidriekusiam: Per balių stalai buvo ilgi, per visą pirkią nusitiẽsia Slk. Ganyklos labai toli nusitiesia LTR(Kp). Nustiẽsia toli [laukas] Klt. Šalinėnų gilus skardžius prie pat ežero į šaltinius nustiesęs LTR(Ant). Į pietus nuo tos vietos, kur Neris ties Vilniumi prasiveržia pro Kalvarijos ir Panerių aukštumas, nusitiesia Trakų aukštumos rš. Išsirikiavusių eilė buvo nusitiẽsusi per visus laiptus NdŽ.
7. refl. išsirikiuoti, išsidėstyti: Lig kol čia nusitiẽsia tos karvės, gal pagal visą Pyvesą Slm. Pievos pakalnėmis nusitiẽsusios KŽ.
8. tr. NdŽ nukreipti, nutaikyti į ką: Įtempiau saidoką, nutiesiau strėlę, kairiąją akį primerkęs, ir paleidau Mš. Langdonas, nutiesęs žiūronus į šlaitą, džiaugsmingai sušuko Mš.
9. tr. nubraukti, nušukuoti: Linų skarą nutiẽsti galėjo su mediniu šukuočiu Ggr.
10. greitai nueiti, nudrožti: Jis nūnai čia nedarbuja – nutiesė namo Mrk.
patiẽsti, -ia (pàtiesia), pàtiesė tr.
1. NdŽ padaryti kiek tiesesnį, patiesinti: Gelžį patiẽsti reik, sako, nė kokio sunkumo nėra Vvr. Senovių senovė[je] didžiai plačiai prekyba yra buvusi tūse kraštūse, jei tūlos jų upys yra patiestos S.Dauk.
| refl.: Guli pastiẽsęs, išsipūtęs [briedis] Klt. An slenksčio guli šuva pastiẽsęs Trgn. Kap rankas pasitiesiù, tai skauda Vlkv. Kiškis pastiẽsęs tiktau striuoksi per pušaitėm (ps.). Tvr.
| prk.: Vargų primygti da negreit žmonys pastiẽs Tvr.
ǁ refl. dirbus pailsėti, išsitiesti, dustelėti: Pjauna darbiniai rugius, tai urėdas i pastiest neduoda, vis suslenkęs Tvr.
2. atkišti, pakelti, ištiesti: Aš ranką pàtiesiau, šlept i užšoko an rankos kregždžiukas Ml. Kad aš galėtau, tai aš patiestau aš prie jūsų rankeles LTR(Lzd). Kai pàtiesei šautuvą į mane, maniau, ka jau ma[n] mirtis Grdž. Nuog pečių strielbelę nuėmiau: patiesiau, patiesiau, širvajam zuikeliui patiesiau LTR. Stovi karvė galvą patiẽsus, kad skust skust, ale ne Klt. Pàtiesė galvą telyčia [sirgdama] Dglš. Lekia net galvą patiẽsus Klt. Ateina voras su ilga virve, patiesė virvelę ir pagavo muselę LLDI375(Kzt).
3. padaryti ką ilgą, pakloti, įtaisyti: Pudamentą reika patiẽsti, ka nenugrūtum troba Kv. Pamūrenką pàtiesė i du metu statė Grd. Patiesei pamatus pirčiai, o nori ant jų pastatyti bažnyčią Žem. Pamatams pàtiesė ketusis rąstus Šv. Ir patiesė savą būdelę (šėtrą) BB1Moz12,3. Šiteipo tą gyvenimą (viršuje trobą) patiesk (pakelk) tuo būdu, kaip regėjai ant kalno BB2Moz26,30. Ir šisai akmuo, kurį eš patiesiau, jeib būtų ženklu, bus namai Dievo BB1Moz28,22.
| prk.: Aš savo suderėjimą su jais padariau (patiesiau) BB2Moz6,4.
| refl. tr.: Pasi̇̀tiesė pudementą – plytų nėra Pj.
4. perdėti, pertęsti, pertempti per ką, sujungiant dvi puses: Patiesim lotukę per grabę Lp. Pàtiesė uodegą per duobę (ps.) Švn.
5. R48, MŽ64, K, LL169, Rtr, DŽ, Jnš, Plt, Vlkv, Rdš, Rm, Dglš pakloti, išskleisti klojėtis: Patiesiu drobę R, MŽ. Patiesiu audimą, drebužius ant blykės N. Aš balinu drobes ant pievos patiẽsus J. Patiẽsti staltiesę BŽ267. Patiẽsti kilimą NdŽ. Reik patiẽsti divoną – svečiai atvažiuo[ja] Pln. Pàtiesi drobes anta pievos, pora savaičių – ir išsibalto Kpč. Audeklus pàtiesia ant rasotos pievukės ir per dieną bąla Ūd. In žolės patiẽsiam audeklus, i dega pardien Klt. Paskuo mirkysi [audeklą], paskuo patiẽsi an žolyno Žlb. Pàtiesi, būlo, anta dirvono [audeklą], ir apdažo žolės Drsk. Pàtiesė drobę ir pririšė šunį prie tai drobei PnmR. Ant saulės pàtiesam, išbalna: viena pusė baltesnė, viena rudesnė pasidaro Krž. Kap pàtiesė an pievos [retą drobę], tai ir ižlindo žolė Jz. Žiūrėk, kitos kluone pritiesti keturi penki [audeklai], o kitos mergaitės pàtiesta dešimt ar daugiau Mšk.
| refl. tr.: Kluone pasi̇̀tiesiau porą audeklų Rgvl.
ǁ išskleidus padėti: Patiesei, sesele, šilkelio skarelę, dovanosim mes tau visos po rūtų šakelę LTR(Vrn). Nosinę patiẽsia, butelį pastato [piršlys] Ad. Patiesiù in sklepo megztinį, nuvarva [vanduo] Ktk. Kad paspėja boba paskavot, tai gerai, kad nepaskavoja, kailinius patiẽsia ir liepia bobai šokt Žl. Tada kailį, kai išmirkai, patiesi̇̀ an stalo, ištepi ta koše, vilnos netepi Alz. An pievos patiesė, pievelė nuvyto TŽI259(Prl).
| Patiesk klojimą (klojime pėdus)! Sml. Pàtiesta tik koki audeklai, – sapnavau, – jau kelionė Klt. Išeik, ponas karaliūnai, patiesk šilkų juostą, tavo svečiai atvažiuoja LTR(Tvr). Aš tai popierio drūto pàtiesiu, supilu [salyklą] Bsg. Iš pradžių sumetė aukštą eglių šakų stirtą, o ant jos patiesė minkštą meškos kailį A.Vien.
| refl. tr. K, NdŽ, KŽ, Šts: Buvo Sekminės, tai kepė kiaušinienę, va pievoj nueję, pastiẽsę maršką ir išsikepę visi valgė Jž. Nusprendęs, kad jau nueita pusė kelio, pasitiesiau milinę ir atsiguliau pailsėti rš. Kūčioj pasitiest kelnes, spalių saują pasibert, dvi žvakes užsižibint, veidrodį pasistatyt ir žiūrėt: pamatysi savo kavalierų LTR(Vlkv).
ǁ pakloti (patalą): Patiẽsti paklodę NdŽ. Apklotą patiẽsti KŽ. Baltai patiestà lova DŽ1. Patiesiu apačioj R384, MŽ517. Baltas paklodes patiẽsi itokiam puišiu, tai kiekgi bus baltos?! Mžš.
| refl.: Pasitiẽst, užsiklot, pasiklot – visa reikia padaryt (išausti) Sdb.
ǁ išskleidus apdengti, apgaubti: Žaliai pàtiestas stalas NdŽ. Jaunoji stalą patiẽsia, svočia valgį neša Všt.
ǁ pakratyti, padriekti, paskleisti: Eik ažudaržėn, linus paties' Ad. Suvilgo, pamarkina [lininius siūlus], pàtiesia an suolo ir su kultuvėm plaka plaka Pv. Kai kūlius dirbdavo, patiẽsdavo klojime ant aslos dvi eiles pėdų ir su spragilais mušdavo par varpas LKT186(Čk). Šiaudų patiẽsčiau, priegalvėlį padėčiau, tai aš savo svetelius suguldyt galėčiau JD167. Linus vėliau pàtiesė Tlž. Medinėm šakėm paemi, patiesi̇̀ gražiai vėlek ant laito pėdą Nj. Patiesi̇̀, sulygini sulygini [šiaudus] nuožulniai, tada vytele pririši an grebėstų Alz. Laikė patiẽsę [selyklą], gerai išmaišo Bsg. Penkis šimtus litų pàtiesė ant stalo Snt. Ožkelė miega barzdelę patiẽsusi Skr. Pri kelio ciela dirva kviečių patiestà (nupjauta) pūna LKT90-91(Vvr).
| refl. tr.: Pasi̇̀tiesiau ratuose šiaudų ir atsigulęs užmigau NdŽ.
6. refl. Žl išdrikti, išsidriekti: Pasitiẽsę siūleliai – tai dimai Rš. Lapai agurkų pasitiẽsę ant žemės – ir nesimatė šaknių Ktk. Uogų stovi pastiẽsę šakos Klt. Pataisai pastiẽsę toki auga, o varinčiaus kupstelis in viršų, iš stiebelio Klt. Matos gi va, int ežero, int upelio tuoj ir drignė, ir in šulnio tuoj drignė ir pastiẽsia Jž.
ǁ plytėti, tįsoti, būti nusidriekusiam: Ten ežeras po kojom pasitiesia T.Tilv.
7. Jrb, Gs, Drsk šnek. paguldyti, pargriauti, partrenkti: Kur tu matei tokį vaiką?! Ot, patiẽsus duot uodegon! Mžš. Paėmę patiesim ir įpilsim į klyną Ėr. Aš tavi da lengviai patiẽsčio ant žemės Vvr. Jį vyrai kaip šešką pàtiesė Jnš. Pàtiesėme vyrą kaip ąžuolą NdŽ. Pamatęs kuprelį, sultono virėjas palaikė jį vagimi, patiesė su lazda žemėn ir galvojo, kad jis jį užmušęs J.Balč. Arielkele šviesi, kur tu mañ patiesi – in žalios pievelės, prie jaunos mergelės (d.) Prng.
^ Stovės, kur pastatysi, gulės, kur patiesi, palikęs nepavysi S.Dauk.
| refl. tr. NdŽ: Ot piktas – vaiką kap pastiesė, tai mušė, kiek jis norėj[o] Lš. Kerdžius… pasitiẽsęs davė jam dikčiai botagu BM245(Zp).
8. refl. atsigulti, atsidrėbti, išsitiesti, pargriūti: Linus patiesiau, atejau namo ir pati pasi̇̀tiesiau Ad. Aš jam trinkt per ausį, anas blinkt – ir pàstiesė žemėn Rod. Mėlynai būčio pasitiẽsęs Gd. Tie čigonai apie pečių pasi̇̀tiesė, sugulė Nm. Pasitiẽsdavo ant pievos [po atlaidų], vaišydavosi, kas ką turėjo PnmŽ.
9. NdŽ, Up, Jnš, Užp, Sn šnek. galą padaryti, nudobti, nužudyti, užmušti, nušauti, papjauti: Du sūnu pàtiesė po muno akių, pražilau par vieną naktį Krš. Beesąs pàtiestas ant keliu be mažiausios gyvybos Šts. Aš pradėjau leisti į juos strėles ir leidau tol, kol patiesiau vieną žemėj J.Balč. Patiestà žiurkė tvarte Jrb. Traikšt – ir pàtiesė [kiškį]! Lp. Ot, kad tavę vilkas patiẽst (papjautų)! Btrm. Nudūrė mėsinį paršą, patiesė du avinus, pramalė šviežio pikliaus kvietinio J.Balt.
| refl.: Pasitiestumi (patrūktum) tokius piningus gavęs, kol pragertumi Šts.
10. refl. pasitempti, paaugti: Nebemažas, pasitiẽsęs jau dabar Slm.
11. refl. pakrypti, pasisukti, pasiduoti: Pasi̇̀tiesiau tiesiai ant kaimo ir ejau, rodos, nesisukiodamas Trg.
◊ balži̇́enas (kadokùs, ki̇̀nkas Slv, kójas) pa(si)tiẽsti menk. mirti: Tas jau pàtiesė savo balži̇́enas Jž. Jau tas pijokas pàtiesė kadokùs Smn. Da stiprus senis, toks kójų greit nepatiẽs Sb. Turbūt greit teks patiesti kojas V.Mont. Kad tu pastiestái kójas! Rod.
liežùvį (liežiùvį Ds) pa(si)tiẽsęs
1. atidžiai (klauso): Ale jos cekavumas: klausytų liežùvį patiẽsus perdien Mžš. Malus parsako, o bobos liežuviùs patiẽsusios klausos Krš. Nešneku, tik liežùvį pasitiẽsiusi klausaus Rdn.
2. labai, atkakliai (laukia ko): Laukia patiẽsęs liežùvį, kad kas įmestų kąsnį į gerklę Ėr.

pil̃vą patiẽsti atsidrėbti, atsigulti: Išarei ir vėl jau gulėk pilvą patiẽsęs Db.
partiẽsti, -ia, par̃tiesė tr.
1. Gž, Paį šnek. per jėgą paguldyti, pargriauti: Nelįsk – vienu ypu tave partiẽsiu Slv. Seniau bernaudamas jautį ant žemės partiesdavau rš.
| prk.: Liga ir stiprą vyrą partiẽsia Slv.
| refl. tr.: Kad mane parsi̇̀tiesė, kad mane mušė, kad visą savaitę sirgau Skr.
2. šnek. užmušti, nušauti: Kunigą tame akies mirksnyj smertinai ant aslos partiesė LC1887,38. Ale šitie trys sutarę, pūčkas ištiesę, pamieriję anuos tris partiesė BsMtII129(Tlž).
3. refl. parkristi, parvirsti, pargriūti: Sunkiai atsidusdamas, didelio kadagio užvėjy parsitiesė kelelvis I.Simon. Palengvėjusia širdimi Barbė parsitiesia ant žolyno, prisimerkia I.Simon.
pértiesti DŽ1, pertiẽsti Rtr, K, Paį
1. tr. Rtr, KŽ, Paį, Rš ištiesti nuo vieno krašto iki kito, perdėti per ką: Per upę pértiesti tiltą NdŽ. Yra lieptelis pértiestas [per griovį] – gali eit Prn. Žardyno gale per spyglinę tvorą pertiesta lipynė I.Simon. Virvelę pértiesi par kelią, priraišioji žiedelių kokių (sutinkant vestuvininkus) Kpr. Seniau kai kur Užnemunėje kaimuose skersai kelią būdavo pertiesiami raštuoti naminiai rankšluosčiai, kurie atitekdavo piršliui ir pabroliams už išsipirkimo dovanas rš.
^ Katino uodega per ežerą pertiesta (kibiro pasaitas) Jrg(Zr).
| refl. tr., intr. NdŽ, DŽ1: Pársitiesę lazas par tą revą, tuo kaičia i verda tąs bulves Jrb. Šviesiausia karaliūčia, pamok su savo skarele, kad persitiestų tiltas, kad mane nepapjautų vilkas MPs.
| Tuojau ateisi čia ir persitiesi per suolą! Supranti? – įsakė mokytojas I.Simon.
2. tr. NdŽ iš naujo tiesti.
3. tr. išvesti, padaryti (sklastą): Sušukavo plaukus, pertiesė per galvos viršų tiesų sklastą ir apkarpė I.Simon.
4. intr., tr. NdŽ, Pls, Up užkirsti, užduoti: Kai pértiesiu virvagaliu per nugarą, tai ilgai atsiminsi! Ds. Pártiesiau par šonus ir paleidau piemenį Ggr. Aš tavę čia pértiesiu Lp.
5. žr. partiesti 1.
| prk.: Kaip párties [liga] an lovos, tada pailsėsi Grd.
| refl. tr.: Pársities ir muš [mokytojas], gaudavo [neklaužados] pylos Tlž.
6. refl. išsitiesti: Jis pavirto ir pársitiesęs guli J.
pratiẽsti, -ia, pràtiesė tr.
1. NdŽ kiek patiesinti.
| refl. NdŽ: Varpos po parklestėjimo prasitiesančios P.
ǁ refl. tr. tiesiant prisidaryti: Turiu vinių prasitiẽsęs, galiu kalti torą Kal.
2. Rtr, NdŽ, KŽ ištiesti; atkišti: Pràtiesė kojas DŽ1. Gediminas pratiesia ranką. Pirma jai, paskui vyrui J.Avyž. Senis atsisėdo ir pratiesė sušalusias rankas į židinėlį rš.
3. DŽ1 pakloti, išvesti pro šalį.
ǁ Rtr, NdŽ, End išvesti, pakloti: Ten malūnas yra, dabar ten pràtiesė kitą kelį Štk. Gelžkelį pratiẽsti KŽ.
| prk.: Saulė, nusileisdama už aukštų biržtvynų, pratiesė ilgus, tamsius šešėlius vešliai sužydėjusioje žolėje rš.
| refl. tr. NdŽ: Prasitiesdamas sau kelią tarp kalnų tarpeklių, Nylas daro staigų lanką rš.
4. NdŽ pratempti, prakišti: Bešaudyklinėse staklėse ataudas pratiesiamas greičiau ir tyliau naujais, tobulesniais būdais LTEI439.
5. praverpti: Jau ir aš siūlą pratiesiau Tvr. Nėr kada i dėl šaučiaus siūlo pratiesia Ml.
◊ rañką pratiẽsti (kam) KŽ siūlyti pagalbą, pagelbėti: Jaugi pradžia sunki, bet neabejotina, juog praties ranką vientaučiai vientaučiams A1884,121.
pritiẽsti, -ia (pri̇̀tiesia), pri̇̀tiesė tr. J, NdŽ
1. Sb, Bsg, Sml, Mšk daug patiesti ko ant paviršiaus, prikloti: Kap kas tų audeklų labai daug pri̇̀tiesia an pievos, kolei kiek išbąla Pv. Pilnas kluonas buvo pritiẽstas audeklų Kvr. Našlė drobės tiek daug privyniojo, pritiesė, kad neturėjo kur dėt LTR(Slk). Ant išdažytų grindų buvo pri̇̀tiesta senų laikraščių DŽ1.
| refl. tr. DŽ1: Po lietum išvažiavo iš miško te daug tų čigonų ir kad prisi̇̀tiesė an pievos džiovintis Krs.
ǁ daug ko priguldyti, prikloti, pridėti: Tik pri̇̀tiesta tų žąsiukų, i baigta – visus žiurkė išpjovė PnmŽ.
ǁ Sut uždengti, apdengti (stalą): O ansai jums parodys svetlyčią didelę pritiestą – tenai prigatavykit BtLuk22,12.
ǁ NdŽ, Zr, Sdb daug prikratyti, pridriekti, prikloti, prikreikti: Pridžiovydavai tų kopūstų lapų, pritiẽsdavai – kaip jie nesupūdavai?! Pš. Rugių pritiẽsdavom klojimą eilėm i kuliam su spragilu Šln. Būdavo karai, pritiẽsiam šieno iš šalių, ka nesusitrankytų [obuoliai] Ps. Prie linui daug darbo: rauna juos, merkia, pritiẽsia, prikelia Ldk. Žirnių pritiẽsiam pritiẽsiam ir duodam su spragilais Jd.
| refl. tr. NdŽ: Prisitiẽsme eilas, nu tai kiek būdavai tos šeimos, ka šeši – kuldavai su spragilais šeši, ka penki – penki Mšk. Prisitiẽsia ir paskui duoda su tais spragilais Snt.
2. Ser išskleidus uždėti ką, užtiesti: Tas vainiką nuplėšė, o nuometą pri̇̀tiesė Plv.
3. tiesiant, vedant liniją prijungti: Prašiau matininko pritiesti pri dirvos pusę ektaro Šts.
4. refl. išsitiesus prisiglausti: Tiek prisi̇̀tiesė pri munęs šalip – ka glaudos, ka glaudos! Trk.
5. Ser pririšti: O kaip jį diržais pritiesė, tarė Povilas šimtinykui BtApD22,25.
6. padėti atsikelti, pakelti: Serga – reikia pritiẽst i prikelt Tvr. Nuejęs tada josp, ėmė ją už rankų ir pritiesė Ch1Mr1,31.
| prk.: Žodžiai Tavo pritiesė svardinėjančius ChJob4,4. Tau priguli korot griešnykus, neklaužadas o pritiesti nupuolusius ir sverdiančius MKr40. Izraelį, tarną savo, pritiesė Ch1Luk1,54.
7. refl. daug nusidriekti: Nuėjau in samanas, žiūriu – prisitiẽsę [ploteliais] Upn.
sutiẽsti, -ia (sùtiesia), sùtiesė; Ser
1. tr. NdŽ išskleidus sukloti, pritiesti, prikloti: Sutiẽsdavom diktai (daug), ka turėdavom tų audimų PnmŽ.
ǁ sudėti, suguldyti, sustatyti (ppr. ką ilgą): Sùtiesė vamzdžius, užpylė – ir prasimušė vanduo Jrb. Sùtiesė tų pagalių į tą pečių; ką jie degs – užgeso Jrb. Tokias kartis (ardus jaujoje) sutiẽsia aukštai nuo žemės, koks metras PnmŽ. Sutieski stalus ant margo dvaro, svadyki svečius, tus darbininkus LTR(Trg).
ǁ pakratyti, pakloti, padriekti: Sutiẽs sutiẽs [javus], daugiau su spragilais i kulia Pšš.
| refl. tr.: Susitiẽsi eilums javus i duosi [su spragilu] Grd.
2. tr. NdŽ sunaudoti klojant, tiesiant.
3. tr. plonai suverpti: Sùtiesei sùtiesei kai seiles Vl.
4. tr. sutempti, sunešti: Kardu vieniems [žmogžudžiams] galvas nukapojo, kitus gyvus sutiesė in sklepą ir uždarė LTI165(Bs).
5. tr. surinkti, sukaupti: Jau tu man i per trejus metus menkos skolos nesùtiesei Prng.
6. intr. NdŽ, Pls suduoti, užkirsti: Kap sutiesiù botagu, tai žinosi! Rod. Kad sutiesiù šakiniu per šonus! Rod.
7. refl. susiderinti, susidainuoti: Kap giesmė gražiai sustiẽsia, tai i gražu paklausyt Ml.
užtiẽsti, -ia (ùžtiesia), ùžtiesė
1. tr. Jrk31, KŽ, Vlkv, Gž atkišti ką prie ko, ištiesti: Užtiẽsk ranką Azr. Vienas tik ùžtiesė šautuvą an jo, ale da nešovė KzR. Medžioklis užtiesė šaut, bet tigrienė pamačiusi ėmė prašyt, kad nešautų LTR(Šmk).
2. tr. S.Stan, NdŽ, LTR(Zp), Jrb, Šmn nutiesti, pastatyti, pakloti, įrengti: Užtiẽsti pudamentą reik Pvn. Namo pamatą taiko užtiest delčio[je] LTR(Zp). Ùžtiesė tokią bažnyčią – gali važiuotas įvažiuoti Grd. Užtiesti balkius I. Užtiesiu tiltelį per Nemunėlį, lankysiu mergelę kas vakarėlį LTR(Ktv). Per vieną labai gilų ir srauną upelį lieptas užtiestas buvo Tat. Užùtiesė akapus, vokiečių kad privarė ben kiek tūkstančių Alz. Užtiẽsam virbinę torą Jdr.
3. tr. NdŽ išskleisti, ištempti, išskėsti: Užtiesė [laivo] vidurines ir apatines bures J.Balč.
4. tr. užtempti: Vaikai landžioj[o] uogosna – ir ùžtiesiau dratą Drsk. O ir užkalti variniai varteliai, užtiesti̇̀ lenciūgeliai JV270.
| Veselninkams kelias ùžtiestas, reik išsipirkti Rdn.
5. tr. R, R97, MŽ, MŽ127, Sut, I, KI101, K, J, KŽ, Sml, Bsg, Tlž, Rg išskleidus užkloti, pakloti ant ko: Užtiesiu skotertę ant stalo R334, MŽ447, N. Ant lovos buvo užtiesta raštuota lovatiesė rš. Tą skudurą ma[n] reikėjo užtiẽst ant kiaušinių Jrb. Užtiẽsti langatiesę ant lango NdŽ. Užtiesė skaromis langus A.Vien. Kaip jam visa išsakė, anas palindo palovin, panytė ažutiesė maršką ligi žemei, kaip ir patalą pataisius LTR.
| refl. tr. NdŽ: Nerinį užsi̇̀tiesė an staliuko – kaip i linksmiau trobo[je] Krš.
ǁ KŽ, Ig, Skrb, Žr uždengti, užkloti kuo: Ažudengiu, ažutiesiu SD439. Su skoterte užtiẽsk stalą J. Baltai užtiestà lova NdŽ. Marška stalui, numirėliui užtiẽsti NdŽ. Paliutė užtiesė stalą, atnešė lėkštę, šakutes, paskui kiaušinienę J.Paukš. Ažùtiesiau skara langą Klt. Kai griaudžia, tai kambary užtiesia veidrodžius LTR(Kbr). Žirgužėlis širvas, žėlabnai užtiestas BsO415. Juodu pakilo užtlestais kilimu laiptais ir įėjo į jo kambarį A.Vencl. Šiaudų kūlys tepatiestas, ploščiumi teužtiẽstas JD1166. [Knygos nugarėlę] klijais patept reikia ir užtiẽst medžiaga, kad pritraukt Bb. O ir pamatė seselę vidur jūrių marelių baltom pieskelėm apneštą, žaliais maureliais užtiestą LTR(suv.). Tai sakant, [slibinas] pūkštelėjo ir užtiesė visą pievą, ten būnančią, variu LTR. Ažtiẽstum, ažkartum šitą skylę kuom Klt.
| prk.: Kai sniegas lauką užpustys ir ledas vandenis užties, tu būsi vienišas svetys trumpos dienos, ilgos nakties V.Myk-Put. Užtiesė debesiai mišką LTR(Brt).
| refl. tr., intr.: Ka pradėjo krautuvės būt, užsitiẽsdavom langus užuolaidom Plv. Juodą šydą ant burnos užsitiẽsus vaikščiojo – didi ponia buvo Skr. Tu jos veidą negali pamatytie, nes ji vaikščioja juoda gaza užsitiesus BsPIV208(Brt). Mudu su broliu nuėjova vieną dieną pasirėdę, balta paklode užsitiẽsę, i norėjova išgąsdyt Ilg. Paskui užsitiesė žėlabai visas miestas LTR. Taučius sodžių mėgo, jam sodžius visai nesirodė vienodu šydu nuo svieto užsitiesęs Vaižg.
ǁ apdėti, apkrauti (valgiais): Viešnė tura užtiẽsti stalą Šts. Antrą dieną bobos dėsias, antrą stalą užtiẽs [per vestuves] Žr. Stalai užtiesti, svečiai pakviesti, – nėr tikro tėvelio, nėr parėdkėlio LTsI376.
ǁ paskleidus užkloti, uždriekti: Kai jau užvarom, kumeliu užtiẽsiam visą eilią [šiaudų], kai vėjo nėra, uždedam ir lotų, perkišam vytelę až grebėsto, nu ir apisukam aplink Pnd. Tas paklodes užtraukiam [ant obuolių], užtiẽsę šienu a šiaudais Ps.
6. tr. užmesti (norint ką sugauti): Ùžtiesiau tinklą Nendreiloj Ėr. Žuvininkas, užtiesęs tinklą ant vandens, užgriebė lydeką Tat. Oi, ir atjojo tas šelmis našlelis, oi, ir užtiesė šilkinį tinklelį LLDII486(Lp).
| prk.: Ne viena užtiesė spąstus jam gaudyti ir jaukinti prie savo dukterų Žem. Patys sau užtiesa tinklus ir paspenda spąstus P.
7. tr. Lkv, Krž užveisti, įveisti, užvesti, įsteigti: Užtiẽsęs esu sodną arūse Grd. Kokius naujus kapus ùžtiesė, kiek čia svieto susikiš! Krš.
| Ùžtiesė paligoną, mus išbarstė Azr.
| refl. tr. Pvn: Sodną jau turia užsitiẽsęs Skdv. Sodnų šiauliškiai kiek užsitiẽsę i trobikių prisistatę! Krš. Trečia [karvė] tvinksta, esam fermą užsitiẽsę (juok.) Rdn. Anie buvo fermą užsitiẽsę (įsitaisę): trins karvės, kiaulių be skaitliaus Rdn.
8. tr. pa(si)rengti, pradėti ką daryti: Prie krūvos rąstų ir užtiestos statyti jaujos būrys vyrų strūliavo, baldėsi Žem. Kam ùžtiesei daug sienų, kad tiek ataudų teturi? Slm. O kaip aš užtiesiu ploniausias drobeles, kaip ausiu be skietelio? LTR(Plv). Kitą kalbą gal užtiẽsi, ka viską rašai? Grd.
| refl. tr., intr. Slv: Ant tų mestuvų užsitiesi̇̀, tai teip meti iš tų špūlių LKT192(Snt). Kiekvienoje troboje užsitiesė staklės Žem. Jeigu nori, tai prašyk dabar, o kai darbą užsitiẽs, tumet nesukalbėsi Up.
ǁ užsimoti, numatyti: Draugija kaskart didžiau prisiartina prie sau užtiestojo tikslo Pt.
| Ùžtiesė vardą Kryžkalnis, o buvo Kryžbarkas Stl.
| refl.: Tu buvai gerai užsitiẽsus: būtum laimę turėjus su anuo Šmk.
9. intr. Grg užduoti, suduoti: Ka aš anam ùžtiesiau [per veidą], daugiau nebnorės KlvrŽ. O kad aš su ta [geležine lazda] vienam užtiesiù, tai jis tur ką jaust Sch237.

šáuti, -na (-ja K, Rtr, Žvr, Sutk; N), šóvė (šãvo, šãvė J) Š, BŽ30; H, N, L
1. intr., tr. leisti kulką, sviedinį, strėlę iš šaunamojo ginklo (šautuvo, pabūklo, lanko): Šauju laukan R204, MŽ271. Gulomis, stačiomis šáuti NdŽ. Šaunamàsis ginklas LKGII340. Vaikas šaujamą lanką pasidirbo J.Jabl. Su seidoku jis šóvė gerą šūvį į lokę J. Į mierį, į cielių šáuti K. Šáuja ir šáuja – šaudo antis Vlkv. Šóvė kap iš armotos (garsiai) Kt. Šie užtaisė armetą ir šãvo par medžius Brs. Šãvė girtas i nūšavė Rdn. Anas tris kartus šãvo Kkl. Tik tan šonan šãvo i ažušavo kiškį Aps. Šausim, kur katro kulka nulėks, te to merga bus LTR(Grv). Šauk, o tik nešauk (nerėk), nes pabaidysi M. Šautoji, šautinė žaizda rš. Šóvė taip durnai, kad šáudams uždegė skūnę ir kaimynų tuo visas supleškino trobas K.Donel. Per dvarelį jojau, į dvarelį šoviau LLDII161(Rdd). Šoviau į mūro sienelę, garsinau dvarelį, kad išeitų mergelė, balta lelijėlė LTR(Alvt). Šaute šoviau ir šaukte šaukiau, nieks manęs negirdėjo KlvD47. O kaip prijosim uošvelės dvarelį, šáukit visi, brolužėliai, į vario vartelius JV498. Par dvarelį jojau, par langelį šoviau NS357.
^ Eina – kaip šautè šáuna (smarkiai) Jnšk. O, kap šóvei mano žodžius (pasakei kaip tik tai, ką aš jau rengiausi sakyti)! Pv. Kreivas šautuvas – nori, kad tiesiai šaũtų Dkš. Šovė į kulnis, o kliuvo į nosį PPr423. Žmogus šauja, velnias kulkas neša Pkn. Ar davė ubagui kada iš armotos šáut? Ut.
2. tr., intr. leisti kulką, taikantis nukauti, nužudyti: Ką tik šáuna, visados pataiko NdŽ. Šáuti nenušavo, neužmušo, bet jau piningus atėmė Pkl. Už ką tu muni šavái? Aš tau nieko nedariau! Gd. Papasakosiu, kaip teterviną šóviau Dgč. Šaváu [varną] kokį dešimtį sykių i nenūšavau Pvn. Lydeka, kaip šaváu, tuo paplūdo (iškilo į paviršių) Als. Varnėnas nešaujamas (nemedžiojamas) paukštis J.Jabl. Negalėjo sakyti, ka pažįstu – anie tujau šáuna žemėn Šts. Šovė šovė kareivėlį pro liepelę LTR(Mrc). Šáusiu savo mergužėlę par raibą gegelę JD596. Oi broli, broli, broleli muno, kam tu šavai balandelį, kieminąjį paukštelį? D20. Ein našlelis paskui su šviesia plintele, žada muni šauti, raibą geguželę StnD13. Ūžė kulkelės kaip sodne bitelės, tatai muni šavo LMD(Lpl). Už šviežiai šautas stirnas, zuikius, kurapkas … mokam aukščiausias prekes LC1883,43. O Dievas anuos ūmai šaudys (paraštėje šaus), jog skaudės jiemus BBPs64,8. Šaukite ją, nečėdykiat strėlų BBJer50,14.
^ Kad ją šaũt! Ėmė musia ir inlindo pienan Pv. Neinsiveriu [siūlo į adatą], kad tave šaũt! Pv. Tegu ją šáuna, namo neneškit [užmuštos gyvatės], apkaskit! Dg. Paveizėk į zalkorių, koki esi šaunamà žemėn (niekam verta) Trk. Šoviau varną – nušoviau šerną LTsV207(Srd). Šãvė į du zuikiu – ne vieno nepaėmė Krš. Tu jo nė šáute neprigriebsi Jrb. Gerą paukštį dvim kulkim šauna S.Dauk. Da miške lankas, o kalvėj geležis, o jau mešką šauna LTR(Kp).
šaunamai̇̃ adv.:
^ Pabėgo į šalį kaip šaunamai̇̃ Šts.
šautinai̇̃ Šautinai̇̃ šavo Ds.
šautinõs Vagys tėvą par langą šautinõs nušavo Vkš.
| refl. Š, NdŽ: Sako, būčiu ir aš nusišavęs, būčiu šãvęs[is] žemėn Žeml.
3. intr. susidarius viduje spaudimui, su trenksmu išlėkti, iššokti, išsiveržti, sprogti: Važiuojant namo, užpakalinė padanga šóvė Rm. Staiga su trenksmu šovė vienas kamštis, ir putoto skysčio fontanas šnypšdamas mušė į viršų V.Myk-Put. Anuosyk, kai atkimšo, jis (vynas) jau beveik šóvė Jrb. Dangtį nukėlus, garai šaute šaudavo į viršų rš.
ǁ atsprogus smarkiai išlėkti: Iš krosnies žarija šauna – bus svečias LTR(Užp). Jei, kūrinant pečių, šáuna žairia – atšaus svečias iš kur Vlk. Atvažiuos kas: žarija šãvo net až pripečko Švnč.
ǁ NdŽ išpilti, išmušti (prakaitui, šilumai): Kai nepasiruošęs kalbi, tai prakaitas tik šáuna Mrj. Tik šiluma šáuna Brb.
4. intr., tr. trenkti (apie perkūną): Susižaibavo ir šãvė perkūnas Rdš. Sužaibino ir šóvė Btrm. Perkūnas šóvė ir žudegė Asv. Perkūnija tankiai tikt šauna ir šauna TS1900,1. Kačei visur žaibaujant, perkūnui stulpus šaujant, ne viens iškadoj bus srš.
^ A, kad tave perkūnas šaũt! LKT376(Prl). Kad tave, berneli, perkūnėlis šautų, kap mano mergelės rūtelės nuvyto TDrIV49(Kls).
ǁ intr. smarkiai švystelėti, plykstelėti: Žaibas šóvė kryžiais KI248. Pro atidarą langą šovė į vidų linksmų spindulių pluoštas Mš.
| prk.: Maži pasityčiojimo, o gal pavydo žiburiukai šovė iš jos beveik juodų akių Pt.
ǁ tr. staigiai leisti, skleisti (ryškios šviesos pluoštą): Spindulius leisti, šáuti KII212.
5. intr. Kl, End kirsti, smogti: Kad aš su kumstoku šáusu į kaktą, tuoj tau ir akys žverbėti pradės J. Ka šáusiu su tuo grėbliu į galvą! Lkž. Par užkulnius šáuna tik su tuo dalgiu – pjauk greičiau! Trk. Šavo par ausį Šts. Ko čia lendi! Kai šáusu par nagus, tai žinosi! Pln.
ǁ tr. trenkti, daužti: Galvą į laiptus kaip šóvė, i negyvas Skd.
ǁ intr. kirsti, gilti (apie bitę): Čia ma[n] pas akį viena [bitė] šóvė Jrb.
6. tr., intr. smarkiai mesti, sviesti: Tas, sėdėdamas už kamino, šãvė tuoj girnų akmeniu an pinigų, an stalo (ps.) LKT376(Prl). Juo sakai, juo tyčioms supyks – ir šáuna į galvą, ką ranko[je] tura Krtn.
7. tr. DŽ sklęsti, stumti: Šáuti duris NdŽ. Šáuti kartį NdŽ. Pabijoj našlelė žaunierėlių, nešavė durelių šovynėlės LTR(Vs).
| refl. Š.
8. tr. R, MŽ425, N, Š, KŽ, Tlž, Rg, Dkš, Kzt kišti, stumti į krosnį kepti: Šáuk šitą didįjį kepalą į patį galą, o šitą mažąjį palik po anga – geriau iškeps Alvt. Atsargiai šáuk duoną į pečių – nesulipyk kepalų Šk. Duona jau įrūgo – laikas šáuti Plt. Į tą kaminą įlindęs[is] reikėjo ten [duoną] šáuti Plng. Reikėjo tau bandeles tenai šáut Ėr. Tėvelis liuob dirbs ližes duonai šáuti Gd. Astė pietums nupenėtą šutina gaidį ir kelis kviečių plyckus į kakalį šáuja K.Donel.
| Į skylę tinklą šáuna [ir gaudo žuvis] Rsn.
ǁ mauti: Aš kelines dideles šáunu sau an kojų Lz.
9. tr. Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Žeml leisti šaudyklę audžiant: Dvim gijim audžiant, reik du šautuvu šáuti po vienas antro J. Šáuna šaudykle, paskui pykšt pokšt muša muštuvais Prn. Paskutinę šaudyklę šãvo Švd. Sėsi staklelės gailiai verkdama, šausi šūvelį nematydama LTR(Kz).
ǁ intr. sklandžiai lėkti, nerti pro žiotis (apie šaudyklę): Šaudyklėlė gražiai šáuna, siūlo neužgauna (d.) Dv.
| refl. DŽ: Nesišáuna šaudyklė, žiotys per siauros NdŽ.
10. intr. staiga smarkiai kilti į viršų: Tarsi iš laidynės paleistas grumstas vieversiukas šauna į dangų ir čirena, ryliuoja V.Bub. Į aukštį šovė liepsnos liežuviai sp.
ǁ prk. būti stačiai į viršų iškilusiam: Per kokį puskilometrį nuo kelio į dangų šovė medinės bažnytėlės bokštas J.Avyž. Šauja dangun pušys šimtametės, aukštyn veržias beržas paūgėjęs TS1903,11.
| refl.: Kiekviena iš šakų šaujas (skečiasi) pro mūrą Ch1Moz49,22.
11. intr. Š, NdŽ smarkiai eiti, bėgti, važiuoti, skristi ir pan.: Paukštis šáute šáuja per orą KII153. Lėktuvas šáuna padange DŽ1. Šáuk iš čia greičiau! Vlkv. Ans ka šóvė pro duris, tik dulkės surūko! Varn. Šautè par duris šáunam tiktais, ka kas nepačiupt iš užpakalio Dj. Gal šáunam į uogas kumet? Krš. Šáuk stačiai tum takiuku, niekur nesukias Grd. Kaip šavaũ iš patalo! Ob. Aš šóviau po lovos, ka tik užkulniai nuskrabėjo Vkš. Mišku mišku vedu šáunav teip į šiaurę Šts. Čia šáuk tiesiai, i nuvažiuosi Krtn. Šáuk greičiau į lauką parvest arklių! Šl. Pastovėjaus ant keliu, nesulaukiau vyro ir šaváu numie Nt. Šáukit tiesiai šituo keliu Č. Kaip pasakiau, kad nuo mañ šóvė! Slm. Kad šãvo pro mane! Ds. Kai moterys išsiskirstė, Senavaitis kaip kulka šovė padaržiais, pakiemiais V.Bub. Arklys šãvo kaip dūmas Dbk. Arkliai tik šauna tolyn per perkasus, pelkes TS1902,1. Oi šoviẽ, jovie, raiba degute, iš vyšnelių sodelio (d.) Rdm.
šautinai̇̃ adv.: Šautinai̇̃ iššavo! Žr.
| refl. Š, DŽ, Pgr: Arklys šavė̃s in šalį ir tik vežimo neapvertė Knv. Švykšt šaujas vėžys atabulas J. Šáukis (važiuok) an dviračiu Šts. Kad šãvos pro duris! Šts. Šovė̃s in duris Lp.
ǁ prk. būti tiesiai tolyn nusitęsusiam: Plentas tiesus ligi Jonavos, paskui jis kerta geležinkelį, aplenkia miestelį, šauna per Šventąją ir ima vingiuoti per balas rš. Mum sklypelis šáuna pro egleles Skp.
| Šáunant būs šeši kilometrai lig sienai [su Klaipėdos kraštu] Krtn.
ǁ refl. staigiai leistis, pulti ką daryti: Šovėsi bėgti laiptais ir vos nepargriuvo rš.
| prk.: Jie šóvėsi lietuviškai mokytis Mrj.
ǁ Lb kristi: Kad šóviau iš medžio, tik šonas subraškėjo! Pš.
12. šiurkščiai, tiesiai sakyti, drėbti, rėžti: Kaip ana mun šáuna, ar aš galiu tylėti! Krš. Sragus toks vaikesas, šáuna kaip su strypais Krš. Pasiutęs, šáuna į akes ką susigalvojęs! Krš. Šaũs žodį kokį, kad čiaudėsi! Erž. Revinskas paraudo ir jo antakiai susitraukė piktai, rasit būtų šovęs žodį prieš žodį LzP.
13. tr., intr. gerti svaiginamuosius gėrimus, lenkti, mesti (taurelę): Buvo burnelę šaunanti̇̀, bet prilipšni bobelė Šts. Šáusma po burną, ir užteks Šts. Par daug anie burnelę šáuna Gršl. Pačiudu įejusiu į karčemą šnapšės šauti S.Dauk.
14. refl. prasikišti, išlįsti, išsiduoti: Žiūriu, kaimyn, – į senatvę abiedviejų mudviejų kupros pradeda šáutis Alvt. Pro išdaužėjusią drobę aiškiai šovėsi apvalių pinigų briaunos J.Balt.
◊ į ãkį šáuti miegoti: Abudu šáuna į ãkį Šv.
į gálvą šáuti (šáutis)
1. NdŽ staiga kilti (minčiai), būti prisimintam: O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčiuko K.Bor. Autoriai dažnai nesistengia paieškoti tikslesnio žodžio ar posakio, o nusitveria pirmo šovusio į galvą KlK18,11. Bet kaip tik tuo metu man šovė į galvą protingesnė mintis K.Saj. Delnais ploti nešovė niekam į galvą Pt. Man šóvė in gálvą, kad reikia bėgt Mrj. Ot, kada kas žmogui šauna in galvą, ir padaro kap nereikia Kpč. Jau daina galvõn nesišáuna – pasenau Trak.
2. apsvaiginti: Tartum visas išgertas vynas būtų šovęs jam į galvą rš.

kai̇̃p akimi̇̀ šáuti kur tik pažvelgsi, visur aplink: Kàp akià šáut – vis pievos nuguldytos Rod.
kai̇̃p šautè stačiai, labai tiesiai: Eik per mišką, nueisi kai̇̃p šautè LD401(Lkm). Eik stačiai par dirvas, nueisi kai̇̃p šautè Ktk.
kai̇̃p šáuti (šautè, šáutas) Upn apie labai tiesų: Tiesus kelias – kai̇̃p šáut Klt. Kelias tiesus, iš Ratnyčios tai kàp šáut Azr. Kelias iš Vilkaviškio į Kapsuką tiesus kàp šautè Mrj. Tiesiai eina plentas kai̇̃p šáut Šk. Kelias – kàp šáutas į kiemą Brb.
nei̇̃ šóvęs, nei̇̃ dainãvęs nieko negavęs: Parbėgau nei̇̃ šóvusi, nei̇̃ dainiãvusi Šts.
nors tù šáuk kad ir kažin ką darytum, jokiu būdu (neįmanoma): Nors tù šáuk, nerandi, ir gatava! Dg. Neturiu pinigų, nor tù mañ šaũ! Dglš. Nor tù šáuk, nor tù šaũk – neina [vaikai namo] Drsk.
vil̃ką šáuti toks žaidimas: Visoki išmislai, juokai, žaislai: vilką šauti ar ožkapilę degti Žem.
apšáuti tr.
1. LVI129, KŽ daugelį ar visus nušauti: Galia su palemiotu (kulkosvaidžiu) duot ir apšáut visus RdN.
2. KŽ, Vlk, Rdm sudrėkinti, išmušti, išpilti (apie prakaitą): Apšauja visą prakaitas A1884,134. Nat prakaitas mane apšovė, kap itep pasakė Rod. Nuo išgąsčio net prakaitas apšãvo Str. Šaltas prakaitas apšovęs kaktą J.Avyž.
| impers.: Visą apšáuna prakaitu Btr. Tik àpšavė prakaitu, nei iš daikto nepasjudinau Vrn.
ǁ Gmž aptraukti (apie geltą): Ligonė visa gelta apšautà VšR. Geltu apšáutas, kad, rodos, pjautum, ir tai kraujas nebėgt Trgn.
| Tokiam prastam gyvenime kožną apšáuna geltas ir būva nebeskaistus Ds.
ǁ apipilti, užlieti: Vieną kiudelvaltę par Tovę apšóvė, pryšakį panarino po volo StngŽ66.
3. Š greitai apeiti, apibėgti, aplėkti: Apšáusi veikiai visus kiemus su dviračiu Šts. Greitai apšáuna tokį kelį Pvn. Jis apibėgo, kaip šautas apšóvė Grž.
4. Ck, Gdr, Rk, Up, Rsn apgauti: Vienas visus apšóvė Dkš. Kadgi visur tave ir apšáuna! Užp. Apšóvė mergiotę, ir papūsk dabar jam uodegon! Ktk. Ir velnias jo neapšaũs Ds. Aš jį apšavau tūkstančia litų Stlm. Vaikas apšóvė tokį vyrą! Krš.
| refl.: Tą karvę pirkusi apsišóviau – niekam verta Rs. Esu senas, o apsišóviau Dkš. Kur mano protas teip apsišáutei! Ktk.
^ Apsišóvė kap merga trečiu vaiku Mrj.
ǁ sutrikdyti ramybę: Daktarai apšáuna žmogų – šimtą ligų suranda Krš.
5. Ds aplenkti: Mano sartis lengvai jūsų bėrį apšáuna Km.
atšáuti
1. tr., intr. K, Š, Rtr, LVI200 iki kurios vietos atleisti kulką, pabūklo sviedinį ir pan.: Jau prūsas iki čia atšáuja Alvt. Strielba atšãvo ir vietoj žmogų nušavo Dr. Granatų atšáuta tapė i prie mūsų, bet nušautų nebuvo Plšk. Vienam vyrui toks atšautas [patrankos] akmuo galvą nuplėšė Jrk.
2. tr. M, LTR(Ut) šaunant atsviesti, atblokšti iki kur: Kaip provijo armotas su toms pakuloms…, teip ir mane įgrūdo; paskui kaip šovė, tai mane šičia atšovė BsMtII116(Nm). Ant veselės ir aš buvau: par pelų maišą kaip šovė, tai mani čia ir atšovė LMD(Sln).
3. intr. šaudant atbūti kurį laiką: Atšáusiam savo ir einam numie Plng.
4. tr. atstatyti, atkišti į priekį: Ir kaip ji stovi? Pilvą atšovusi, lyg dienė būtų… I.Simon.
| refl.: Kaip atsišovęs jo smakras ir nukumpusi ir taip kumpa nosis! rš.
5. tr. Š, RtŽ, DŽ, NdŽ, Drsk, Azr, Klp, Šv atsklęsti: Atšáuti užkaištį KŽ. Atšaunamasis spyruoklis VĮ. Mergiotė atašãvo duris Ds. Dabar langai atskleisti, langinės atšautos V.Krėv. Už durų subildėjo žingsniai, žvangtelėjo atšaunama sklendė J.Avyž. Atšaukie, našlele, šovynėlę, suleiskie žaunierius in klėtelę LTR(Vs). Miela mano motinyte, atšauk vario velkelę LTR(Jž).
| refl. tr., intr. Š, KŽ: Apačioje kam garsiau sukrebždėjus, viršuje tuoj atsišaudavo durys rš.
6. tr. audžiant ištraukti negerai įšautą (siūlą): Atšáuk siūlą vieną [audime], bus negerai Klt. Reikia paardyt atgal, atšáut PnmŽ.
ǁ audžiant primušti (siūlą): Bovelnos apmetimas, atšáudavom su linų siūlu Grž. Kai dimais audi, tai dviem siūlais atšáuni – ir lieka siūlai patisi viršuj Aln.
| refl.: Negerai užšavau, maž atsišaũs [siūlas] Aln.
7. intr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ sparčiai ateiti, atbėgti, atskubėti, atlėkti: Vanagas ant balandžio lyg šaute atšovė KII36. Kano kas su tokiuo gražu arkliu atšáuna? Ds. Kaip šáute atšóvė Šv. Vedu i atšáunam čia Krtn. Matociklą įsitaisyk – atšáusi greitai Pvn. Prašom pas mane kada atšáut Rm.
| refl. Lš: Bet ir nenustebo, kad atsišoviau rš.
8. šiurkščiai, griežtai atsakyti, atkirsti: Tik ažkliudyk, tai tau kad atšaũs – neturėsi kur akių dėt! Sdk. Kaip anas, ne blogiau ir aš atšavaũ Trgn. Ana atšáuna ažkart, netyli Dglš. Tas vaikas atšovė kap iš pypkės Klvr. Klausi ko – atšóvė žodį, ir pasibaigia [šneka] Gs. Moka su pamušais atšáuti Krš. Tas irgi nepasiduoti, už vieną žodį – dešimtį atšauti Žem.
| refl.: Atsišáuk, nepasiduok, ka bjaurotų Krš.

×dašáuti (hibr.)
1. intr. paleisti kulką iki numatytos vietos: Šoviau in kiškį, ale nedašóviau Klvr.
2. tr. ppr. part. praet. su neiginiu ne- nevisprotis: Jis lyg ir nedašáutas Brt, Plv.
įšáuti
1. intr., tr. R27, MŽ36, K, M, Š, Rtr, NdŽ, KŽ šaunant pataikyti į ką, kliudyti: Įšóvė į stogą i tą stogą uždegė Kv. Įšóvė į pilvą ką ten, gavo gulties pjaustyties (operuotis) Krš. Kojon inšãv[o] Pls. Brolis stačiai į vidų įšóvė J. [Tam tikrais pistoletais] į blokus įšaunamos specialios vinys rš. Į karaitį jojau, į vartus įšoviau: išeik, išeik, mergužyte, atkelk man vartaičius N349. Jis iš seidoko į mano inkstus strėlas įšovė BbRd3,13.
įšaunamai̇̃ adv.: Priejau įšaunamai̇̃ pri tetervino ir nuritinau (nušoviau) Dr.
| refl. tr. N, Rtr, NdŽ, KŽ: Šuilokas … sau … kulką į vidurius įsišovęs LC1886,7.
2. tr. šaunant pramušti: Negalėjo nė įšáuti, nė įpjauti žemę, o batviniai paaugo kaip kepalai Nt.
3. intr. įtrenkti: Įšovė žaibas į skūnę gaspadoriaus Kel1882,181.
4. intr. NdŽ smarkiai, greitai įbėgti, įvažiuoti, įplaukti ir pan.: Voverytė, pašokus nuo žemės, šaute įšovė į medį J.Balč.
| refl.: Mažu kokia lydeka insišaũs Lp. Ašakaitis balsu pasisveikino ir įsišovė į mokyklą rš.
ǁ refl. įsilaužti: O svirno yr durys dvejos, jau neįsišaus niekas LTR(Dr).
5. intr., tr. staiga pasakyti, įterpti (žodį): Ji (Šventmarė) pranašauja, – įšovė Barbutė S.Čiurl. Klauso i vis žodį kokį inšáuna Klt.
6. refl. įlįsti, įsiskverbti (apie skausmą): Insišóvė rankon sopulys Srj. Man kojose insišovė sausas sopulys Mrc. Dieglius insišóvė pečiuosa Lp. Net dieglius insišóvė iš juoko Kb.
7. tr. R306, MŽ410, N, Ppl, Krsn, Ūd įkišti, įstumti į krosnį: Duoną į pečių įšáuti KII99. Ivonėlis ėmė ir pečiun ją (raganą) įšóvė [su liže] Aru12(Grv).
| refl. N.
ǁ greit įkišti, įbrukti: Duo (duok) man savo mėsą, aš ją anšáusiu maišan Grv.
ǁ įberti, įmesti: Pelenų įšáunam kibirą, skalbam ir tvatijam [žlugtą] Užv.
8. refl. įsigerti, įkaušti: Ale visi įsišãvę parvažiuoją iš Darbėnų Dr.
9. tr. juok. skirti, priteisti: Anam įšãvo teisė[ja]s aštuonias paras daboklės Dr.
◊ į aki̇̀s įšáuti pasakyti teisybę: Jiems gali dabar įšáuti į aki̇̀s Skr.
į ši̇̀rdį įšáuti patikti: Inšóvė šitoj merga man iškart širdiñ Nč.
iššáuti
1. tr., intr. R, MŽ, Sut, N, M, Š, L, Rtr, KŽ paleisti kulką, sviedinį, strėlę iš šaunamojo ginklo (šautuvo, pabūklo, lanko): Ižšauju SD420. Iššauju pūčką, strėlą R9, MŽ12. Iššáuju kulką iš pūčkos K. Šūvį vieną iššóviau J. Iššáuti į viršų NdŽ. Tik revolveris pliaukš ir iššovė Žem. Vienas iššãvo į tą žiuburį Žr. Turėjau naganą rankoj, kap paspaudžiau per petį (nežiūrėdamas) i i̇̀ššaviau Vlk. Iš mažo kulkosvaidžio kelis kartus iššavė Sb. Paulius tarpduryje sustojo ir iššovė į tamsą V.Bub. Ir prijojau dvaružėlį, iššóviau į mūružėlį, kad išeitų mergužėlė, atkeltų ma[n] vartužius JD564. Teipo ižšausiu tris strėlas šalin jo, kaipo šaučia ženklop Ch1Sam20,20. Kaip iš šautuvo kokio iššãvo (prasidėjo netikėti įvykiai) Krtn. Ir kaime kaip iš šautuvo iššovus paplito naujiena rš. Įšokau į rūbus ir kaip iššautas išlėkiau pro duris rš. Laikas prabėgo kaip iššauta kulka rš. Prašoko tatai visa kaip šešėlis…, kaip strėla, iž kilpinio iššáuta DP580. Sarmata ne armota – neiššaũs Rgv.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ: Klumpiai paslydo, ka virs aukštynaikas, šautuvas pūkšt ir išsišãvo Všv.
2. tr. R46, MŽ62, KI150, Vyž šaunant sužaloti, išmušti: Iššóvė jam akį Skp. Šis, pištalietą ištraukęs, šavęs ir iššavęs jam akį S.Dauk.
| refl. tr. Lk, Kn: Susižeidžiau, par karą išsišaváu akį Všv.
3. tr., intr. susidarius viduje spaudimui, su garsu išmušti: Sultys ėmė rūgt i butelio kamštį iššóvė Prn. Tos išsuktos uogos iššóvė – nevyko [išsukti] Krš.
ǁ tr. atsprogusį smarkiai išsviesti: Sausos malkos spragsi ir lyg mažas žvaigždes iššauja žarijas E.Miež. Jei iš kūrenamo pečiaus iššauna žarijelę, tai bus svečias LTR(Tvr).
4. tr. audžiant perkišti (šaudyklę): Ji visai nemokėjo aust, nė vienos šaudyklės neiššóvė Rmš.
5. refl. Š, DŽ, KŽ išlįsti į paviršių, atsikišti: Jo kojos ilgos, kelnės trumpos, o keliai išsišovę V.Mont. Net kaulai išsišáuna an kriūtinės, kai kelia Mlt. Iššokęs kaulas tas per klupstį, visas kelienas išsišóvęs Mtl. Kaulai nugaroj išsišãvę, o buvo kai lova karvė Klt. Jo kakta labai išsišovus, kaulai išsišovę Kur. Išsišóvę tos [sąnarių] ataugos, rankos negaliu prileist Zp. Gyslos išsišãvę kojose Klt. Šitas pagalys labai išsišóvęs – ar nenupjautumėm? Alk. Kai teip pastatei, tai visos sienos išsišãvo! Trgn.
6. intr. smarkiai išbėgti, išvažiuoti ir t.t.: Tas šaute iššóvė pro duris NdŽ. Nežinau, kur anas iššãvo Ds. Iššãvo (pabėgo) po Martyno Nt. Kaip šáute iššóvė iš trobos – deviau su mazginiu par snukį Krš. Nieko po ranka nesugriebdama, paspiria klumpe puskiaulį, kuris kaip kulka iššauna laukan V.Bub. Šis nupirkęs ir iššavęs numie S.Dauk.
| refl.: Išsi̇̀šavė [iš trobos] vienas kitas – tik siuva tas per tą, tik siuva! Lp.
7. tr., intr. išgerti, išlenkti (svaiginamų gėrimų): I po vieną iššauna [puoduką], antrą, i po trečią – jau ano pradėjo pakaušis kaisti Kl. Reik iššauti porą burnų Šts.
8. tr. staiga ištarti, pasakyti: Visai iš netyčių žodį iššóviau (negerai ką pasakiau) Dkš. Priėjo tuomet prie manęs ir staiga kaip šaute iššovė: – Daili iš tamstos mergina!.. rš.
| refl.: Kas išsišáuna iš kalbos, ans tą ir užrašo Skd. Išsišavo žodis, o nenorėjau teip sakyti Šts. Į bi kokias rodas įves įves, ir išsišáus anam patinkamas žodis Dr.
^ Žodis kaip iš kišenės išsišavo (staigu) LMD(Sd). Kaip iš bato aulo anam išsišáuna žodžiai – ano nenukalbėsi Dr.
ǁ refl. netinkamai ką pasakyti, išsišokti: Jau čia tai tu, bra, išsišóvei, geriau reikė patylėt Ml.
◊ kai̇̃p iš rankóvės išsišóvė buvo greitai paruošta: Pietai kaip iš rankovės išsišavo: gera šeimininkė, greita Šts.
nušáuti
1. tr. R MŽ, Sut, N, K, M, L, LL296, Š, Rtr, KŽ šūviu nužudyti, atimti gyvybę: Jūsų brolelį mūšy nušóvė NdŽ. Matom, ka nušáutas kareivelis gulia Klk. Vedu bijov sakyti, ka nenušaũtum Als. Per karą tik tik nenùšavė Adm. Ir nušáut buvau pastatytas Pn. Kur dingsi nejęs – nušáus Klp. Čiupo šautuvą ir pykšt – abudu nušovė LTR(Rk). Važiav[o] namopi, žuejo (užėjo) naktin (nakvoti), ir anys šovė ir nušóvė Dbč. Nušãvo, pakavojo karė[je], niekas nežinos, kur tu guli Trš. Kur ans ten ejo, a pri arklio – nū̃šavė ant lauko Pp. Jisai paukštį nušóvė šūviu lake J. Paukštį nuo karties nušáuti KI25. Kukuojančią gegutę nušáusi – kito pavasario nesulauksi NdŽ. Nušauk man ar tetervą, ar kurapką Prk. Iš aštuonių vilkų tik du nùšavė Krš. Nušãvo mūsų šunį – buvo aprietas Svn. Ar tu neregėjai nušautų̃ ančių? Švnč. Nušautái kiškį Rod. [Taurą] jis buvo pas Vilnių nušavęs S.Dauk. Kad [laumės arklių] nebjodytum, pakabina kūtė[je] nušautą šarką M.Valanč. Ar tu gailiesi tos nušáutosios varnos plunksnų? Br. Mėlynasis balandeli, kas tavi nušausai? D13. Nušóvė tėvulis, nupumpino, tėvulis žvirblelį nupumpino DrskD229. Aš nušáusiu mergužėlę par raibą gegelę JD1234. Jauni broliai aukso strielba tai mane nušóvė JV699.
^ Nekaisk puodo, kol paukščio nenušovei LTR(Jz). Dar lokio nenušóvęs, o jau kailį lupa BŽ241. Tik vieno aš bijau, kad, norėdami nušauti iš karto du zuikius, nepataikysime nė į vieną A.Vien. Iš karto dviejų kiškių nenušáusi Ds. Šovė kiškį – nušovė šerną J.Jabl. Be tinklo nesugausi, be ginklo nenušáusi NdŽ. Lapė nušáut – tai ne nusispjaut Švnč. Nušáusi iš kailinių rankovės (ką tu man padarysi)?! Vlkv. Galia ant vietos nušáuti – užmiršau, kaip vadinas [kaimas] Všv.
| refl. tr., intr. N, K, NdŽ: Ne briedį nušáusi – pats savi nusišáusi Žd. Kits kitą nusišóvė dėl ežių Grz. Kiek jų nusišãvo vienas kitą! Aln. Nusišauti vyras mėgino J.Marc. Varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs, varnų ben porelę sau pietums nusišáuju K.Donel. Medžiojam, ir vienas jau nusi̇̀šavė šerną ir džiaugias LKT366(Mrs). Aš nuėjau į mišką, nusišoviau žebenkštį, pasisiuvau sermėgą LTR(PnmR).
^ Nors tu, žmogau, nusišauk! Žem.
ǁ pliekiant užmušti, užpoškinti: Ar aš jos nenušavaũ – lenda ta musia akysa Drsk.
^ Nušauk tu per galvą, bet nieko nebeatmenu! Brž.
2. tr. NdŽ šūviu numušti: Labai daug lėktuvų buvo nušáuti Plšk.
ǁ šūviu nutraukti, nudaužti: Yr jam nūšóvę pirštus Vn. Per šakas in ją (paukštę) šovė ir nušóvė vieną plunksną LB253.
3. tr., intr. paleisti (kulką, strėlę), kad nulėktų iki kokios vietos: Nei aš, nei kas kitas negalėjo taip toli nušauti tą strėlę J.Balč. Ar toli tu nušausi iš šito savo šautuvo? Db.
4. Lzd žr. pašauti 1: Par karą nušóvė kojas – kolūky negalėjo dirbt Bsg. Berlyne jam ranką nušóvė, sužeidė Graž.
5. intr. susidarius viduje spaudimui, su garsu atsidaryti: Kas čia – nùšavė pomidorai?! Slm.
ǁ tr. atsprogusį smarkiai išsviesti: Kad toli nušauna žariją, tai bus tolimas svečias, o kad artie, tai artimas bus svečias LTR(Slk).
6. tr. šaudykle numušti (audžiant): Ar nutrūksta, ar nušáuni [giją]? Lp.
7. tr. Nt trenkiant užmušti.
8. tr. nuobliuoti, nulyginti: Lentą nūšáuti Prk. Nūšauk man grindžių lentas Prk.
9. tr. nustumti į krosnį: Ona, ar gerai nušóvei duoną? Rdm. Negalima nušáut nuo ližės [kepalo] Ds.
| refl.: Prilipo prie ližės [kepalas], sunku pakept – nenori nusišáut Bsg.
10. intr. Š, NdŽ greitai nulėkti, nuskubėti: Nūšóvė į pakalnę vaikai Grd. Vaikali, nušáuk, užšokęs an dviračio, duonos Krš. Ans į numus šáute nušãvo, tik kudlos padulkėjo Trk. Šauk nušáuk man kiaurai par visus atolus! (bara neramią karvę) Rs. Kaip šaut nušóvė Ėr. Tiesiai nueisit [šiuo keliu], kap iš šautuvo nušáusit Plv. Nekas čia man ir Pandėlin nušáut PnmR. Nušãvo ir atšavo par minutę Ds. Nùšavė kap kulka (instr.)! Lp. Visos pelės iš baimės kaip šautos nušauna į savo urvus TS1901,6-10. Skregždės, žiūrėk, jau net kur padangėn nušovė rš.
| Spinduliai nušaus po tiesumui rš.
| refl. Trk: Kur jis nusišovė? rš.
11. refl. KII61 pavykti, pasisekti: Ma[n] pyragai šį sykį nenusišóvė Trg. Tas rykas nenusišovė jam jo (puodžiaus) rankoje brš.
pašáuti
1. tr. R, MŽ, N, Sut, M, L, LL155, S, Rtr, KŽ šūviu sužeisti: Pašóvė jis koją kiškiui J. Pašáuju paukštį K. Paukštis su pašautai̇̃s sparnais NdŽ. Nuėjęs į krūmus žiūri – kareivis guli pašáutas Gdr. Koja jam pašáuta (n.) Pb. Ma[no] mamą pàšavė, tai ir mirė Rud. Kap bėgo, tai pašãvo Švnč. Pašáutas [briedis] būva inširdęs Klt. Žmonės pašãvo vilką, tai kur jo bėgta, te kraujo šliogė Kp. Dvi kurapkas užšaviau ir vieną pàšaviau Alv. Erelis aukštyn pakilęs buvo, ale tuojaus pašautas žemyn nupuolė Tat. Karveleli mėlynasiai, kas tave pašavo? TDrIV1(Ck). Guli guli kareivėlis galvele pašautas LTR(Lyda). Pasisaugok, laputėle, pašaus tave strielčiukas (d.) Krč.
^ Nuej[o] kap pašautas (labai greitai) an vienos kojos Vrn. Elzė susigūžė lyg pašautas paukštis Pt. Šernas neria kaip pašautas į mišką rš. Eik tu, varna pašautúoju sparnu! Nt.
| refl. tr. Š, Rtr, NdŽ: Pasišoviau kojelę, pabyrėjo kauleliai LLDI236(Trs).
2. tr. šūviu sugadinti, pamušti: Pašóvė orlaivį po Kuršėnais Krš. Par Didįjį karą buvo pašóvę [bažnyčią], bokštą nuvertę Nmk. Vokyčiai vieną pašóvė trobą, dega Klk. Tai lėktuvas sminga. Pašautas viršum žalio miško V.Bub.
3. tr. NdŽ nušauti, nukauti (medžiojant): Pagausiu kiškiuką, ančiuką kokį pašáusiu Trgn. Pašautà lapė, kailelį nuėmiau (nudyriau) Klt. Pašavau, pašavau, pilką sakalėlį pašavau! LTR(Slk). Ašiai turiu aukso strielbelę, kuri pašauna pilką antelę LTR(Rš).
| refl. tr. NdŽ: Vienas strielčius pasišovęs stirną padėjo prie medžio LTR.
4. intr. Ser, NdŽ sugebėti, įstengti šauti.
5. intr. paleisti šūvį, iššauti: Kokį kartą ir pašáudavo, pagąsdydavo [ponas uogautojas] Kri.
6. tr. R, MŽ, N, Š, NdŽ, KŽ, Gs, Slv, Kp, Užp, An įstumti į krosnį kepti: Pašáuk duoną, duonkepys jau karštas! Grl. Duoną po pečiaus pašóviau Lkv. Kaip jau duoną pašáus, paliks tokį mažą pagrandinį Kl. Ant ližės padeda [kepalą] i pašáuna po pečium Grnk. Negerai pirmąjį [kepalą] pašavai̇̃, tai ir nepareina duona pečiun Sdk. Ruošie (ruošk) duonelę pašáut pečiun Prng. Pašáuk ragaišį in pečių Št. Pyragai jau guli ant skardų, ir bežiūrint juos pašauna J.Jan. Kai pašaudavo į krosnį žąsį, toji lyg aukso obuolys sutviskėdavo sp. Antaniukas raganiūtę šmurkšt pašãvo pečiun (ps.) Prng.
| Tėvas ta (tai) jau norėjo po kuknės pašáuti tą laišką Trk.
| prk.: Skaudžiai puikus raištis buvo, bet po lytaus pašaváu (nepasaugojau, lyg pakišau lietui), ir nubluko Gršl. Nekreik tų pakūgių – ar nepašausi šieną po lytaus (gali užklupti lietus)?! Šts.
| refl.: Nemaniau, kad taip gražiai kepalai pasišaũs po pečiu Kair.
7. tr. pakišti po kuo: Pašóvė ragutes po medžiu Ds.
ǁ refl. palįsti, pasmukti: Po stalu pasišóvė šuva Lp.
8. tr. atnešti, padėti: Kažin ar par Velykas man pašaus tas Velykis kokį kiaušinį? Grž. Bėkit, vaikai, ieškoti – Velykis kiaušinį pašovė! Grž.
9. tr. atkišti, atstatyti: Kokis tę eina petį pašovęs? Švn.
10. tr. įausti: Į tus juodūsius langiukus pakulas pašáunu Trg.
ǁ refl. NdŽ šaudyklei prasistumti po gijomis: Pasišauna šautuvas, i paliekta ant viršu siūlas neprisiaudęs Šts.
11. refl. tr. Rmš perkišus pasimauti: Pasišãvus in lazdos viedrą [v]andenio, možna toli nuneštie Dglš. Pasišáuna in lentos [pievoje balintus] audeklus ir ataneša Klt. Pagaliu pasišáuni par ušėtko ausis i neši Ar. Nuriepino kuperėlį su Bolesium, pasišóvę an lazdos! Lp. Savuosius [batus] Juras pasišovė ant lazdos P.Cvir.
ǁ persikišti: Pasišáusma lazdą ąsosna ir išnešma Sld.
12. intr. NdŽ sparčiai paeiti, pavažiuoti ir pan.: Aš turiu gerus arklius kur naktį su spirutu pašauti Žem.
13. tr. suvilioti, prigauti: Draugavo draugavo abu, ir ans pašóvė mergikę – reik ženyties Nmk.
14. tr. NdŽ pačiupti, gauti (ppr. turtingą jaunikį).
15. intr. atžariai, įžeidžiamai pasakyti, prikišti: Bagotas biednam dažnai pašáuna, kad utėlių nuosama Prng.
16. refl. Skd pakliūti, pasipainioti:
^ Kaip aklai vištai grūdas pasišãvo Plng. Gero ir su šakaliu nesurasi, o piktas ir pats pasišaus KrvP(Mrk).
17. refl. NdŽ pasiskubinti, užbėgti už akių: Pasikišti, pasišáuti (ing kieno vietą) I. Kitsai pasišovė I. Nesuspėjom apsidairyt apie tas vištas, pasišóvė Marijona i apžiojo Ps. Paklausyk šį kartą manęs, seno, eik dabar ir greičiau eik, susitark su Žemaičiu, o tai kitas gali pasišauti V.Krėv.
18. refl. Š, Rtr, BŽ496, KŽ pasiryžti, imtis, ketinti, pasisiūlyti ką daryti: Jis pasišóvęs rašyti knygą NdŽ. Buvau pasišóvęs jiems padėti DŽ1. Katrė teip buvo pašokus, teip pasišóvus miestan (keltis į miestą) Mžš. O tai tau buvo pirmam pasišáuti! Ll. Prašiau brolio palydėti, bet pasišóvė sesuo palydėsianti Pgr. Pasšáuna ir vėl apsėda Arm. Kadaise aš buvau pasišovęs aplankyti visus didesnius Lietuvos miestus J.Dov. Tujaus vienas už kitus juoba augęs vaikelis pasišavo į piršlius M.Valanč.
19. refl. pasisekti, pavykti: Gerai, kad paršeliai pasišãvo (pavyko gerai parduoti), būčio palikęs be cento kišenė[je] Šts.
20. tr. mėgti išgerti svaiginamų gėrimų, išlenkti (taurelę): Buvo burnelę pašauną̃s Nt.
◊ į aki̇̀s pašáuti atvirai, stačiai pasakyti, prikišti, išrėžti: Aš nežinau, ko tu bijai jai į akis pašaut Škn.
paršáuti
1. tr. K, KII92, Rtr, NdŽ, KŽ šūviu partrenkti, parblokšti, nušauti.
2. intr. Š, NdŽ, Bt, Kin greitai pareiti, parbėgti, parlėkti: Paršáus numo, kaip gerai išalks Krš. Būtumi be marškinių numie paršãvęs KlvrŽ. Vidurė[je] nakties paršãvo iš Kražių Užv. Moteris nė negrįžtelėjo, šaute paršovė namo rš.
péršauti K, paršauti M
1. tr., intr. N, L, LL191, Rtr, Š, NdŽ, KŽ perverti kulka: Kraujis burbsi, smarkiai bėga nuo páršauto žmogaus J. Ans páršavo par pat vidurį kiškį J. Ranką péršavė, nepavaldo ir dabar Adm. Jug i mun y[ra] ranka páršauta, rumbai y[ra] čia šitai Vvr. Buvo galvą páršovę, išplėšė kaulą, ale smegenų nesužeidė Vdk. Anie kaip šaudės, karvę páršovė Varn. Žmogų péršovė, tik nenušovė Šr. Vieną péršovę mergą [baudžiauninkę] Lt. Jį paršóvė bebėgantį Krs. Suskovė ir péršovė vokietį Vlk. Mano pilvas labai kietas, neparšáuna puštalietas (d.) Sml. Iš jo peršauto šono burbtelėjo, išsiveržė viršun kraujo srovelė A.Vien. Par tris sienas paršovė Rs.
| prk.: Išgąstingai … žaibuojant, trinkis orus peršauja RD204.
^ Kaip prapuolė iš akių, teip muni kaip šáute páršovė (labai išsigandau, sustirau) Jdr. Tik išsivest į vidurį laukų i péršaut kiaulašūdžiu (juok. apie netikusį žmogų) Bgt.
| refl. tr., intr. K, NdŽ: Atsargiai su ginklu, kad nepérsišautum DŽ1. Netrukus tą pačią koją persišavo Žem.
2. tr. nušauti: Kitas norėjo muni páršauti, o aš išbėgau ir už jojo nejau Skdv. Šunį reiks nepaleist – da páršaus kas Jrb. Vieną iš tų baisių [plėšikų] péršovė Lp. Bus užmuštas akmenimis aba peršautas striela Ch1PvŽ12,20.
| refl.: Pistoletą turėjo, nuėjo toliau, pats pérsišovė Lkč. Tas (vežėjas) iš tos sarmatos pérsišovė an dvaro išėjęs LB165.
3. tr. NdŽ, Srj audžiant perstumti šaudyklę: Ka nori klėtkutę padaryt – vienąsyk dvinytai péršauja Nm. Kad iš vienos pusės dusyk pagretom páršauji, audime pasidaro ožys Jrb. Nu Velykų dar nė šūvio nepáršovė (visiškai neaudė) Gr. Parspiri, páršauni, atleidi i vėl parspiri (apie audimą) KlvrŽ. Paršáuk šiaudyklę skersai audeklo ir primušk siūlą su skietu Skrb.
4. tr. perkišti, permauti: Páršaunamas kubilelis su pagaliu [per ąsas] Užv. Įvažiavimas į kiemą peršautas kartimi; vadinas, kiemas užkardintas M.Katk.
5. intr. NdŽ greit perlėkti.
6. refl. NdŽ persigerti svaiginamųjų gėrimų.
piešáuti (dial.) žr. prišauti 9: Pyšáuk ir tu kokį pusrublį Prk.
prašáuti
1. intr., tr. Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ šaunant nepataikyti: Prašóviau pro šalį ir nubėgau J. Prašaváu zuikį, kad skleidąs buvo šautuvas Šts. Ji taip taikliai šaudydavo, kad niekuomet neprašaudavo pro šalį Šlč.
2. tr. SD300, Sut, N, Š, Rtr, NdŽ šaunant pramušti, peršauti: Šarvus prašáuti DŽ1. Ranką prašóvė Bn. Jį prašóvė, i anas pamirė GrvT110.
3. tr. nušauti: Ėmė pràšavė berną ir nuvažiav[o] – net kūnas šiūšta Lp. Prašaus tave už gegužėlę (d.) Al.
4. intr. NdŽ įstengti iššauti.
5. tr. NdŽ išbandyti (šaunamą ginklą).
6. tr. šaudant suvartoti, iššaudyti: Visą municiją prašáuti KŽ.
7. refl. prasikišti, išlįsti: Niekaip negaliu sutaikyt [lentų] – vis prasišáuna Rs. Jis prasišóvęs visa galva už kitus Gs. Vienur kitur jau prasišovė juodi laukų gauburėliai J.Balt. Iš didelės, tamsios medžių krūvos prasišauna į viršų baltas rūmų bokštelis V.Myk-Put.
| prk.: Tos progos pasigavus, pareiškiama prasišovusiam aikštėn (kuo nors pasižymėjusiam) savo nariui pagarbos ir dėkingumo Vaižg.
8. intr. NdŽ greit pralėkti: Prašãvo pro šalį Ds. Traukinys prašovė pro miestą rš. Kregždės klykdamos prašovė pro jo galvą rš.
9. tr. pragerti, išgerti kokį kiekį: Tiek prašavo [butelių] – ta (tai) ben veselė! Šts.
10. intr. An, Šts apsigauti, apsirikti, pralaimėti: Tegul apsižiūria su pamergiais, kad neprašaũt Slm. Ji daug prašóvė už jo netekėdama Rs.
◊ pro šãlį (šikšnẽlę, virvùtę) prašáuti Mrj labai suklysti, apsirikti: Vieną sykį ir ans prašóvė pro šãlį Dov. Atvirai sakant, mes čia pro šalį prašovėm rš. Kad tik man neprašovus pro šikšnelę!.. Jam neįtiksi, tai paskui grauši nagus rš. Čia jis, tamsta, smarkiai prašovė pro virvutę. Tą supratau tuojau J.Avyž.
prišáuti
1. tr. NdŽ šaunant pasiekti: Zuikį prišáuti negalėjau – tolie bėgo Šts. Briedis taip yra baugus, kad niekaip neprieisi, kiek prišauti gali Blv.
prišaunamai̇̃ Prišaunamai yr Als.
prišautinai̇̃
| refl. NdŽ.
2. tr. Š, NdŽ šaunant pribaigti, nužudyti: Buvo senas šunynas, da koją kas nusukė, tai ėmiau jį i prišavaũ Ml.
3. tr. pašauti: Šavo i prišãvo kiškeliui koją Ml.
4. tr. Š, NdŽ, Dkk, Ds, Sv, Ut, Klt, Ldk, Vp, Up, Kv prie senų batų aulų prisiūti naujas galvas: Batus prišáuti J. Prišãvo naujas galvas, ir dabar visai geri batai Užp. Kažno, ar beapsmoka prie šitų aulų prišáut naujas priešavas Vžns.
| refl. tr. NdŽ.
5. tr. NdŽ prikišti pilną (kepalų): Aš kad kepu, tai man kad pilną pečių bakanų prišáut Ds. Pilnas pečius prišáutas bakanų Paį.
6. tr. primušti (muštuvais): Labiau prišau (prišauk), ba audeklas bus palaidas kai tinklas Ml.
7. tr. prijungti, pridurti: Pribrukau ataudų ir prišóviau kuo pakliuvo Nm.
8. tr. Alks uždaryti, užsklęsti: Prišóviau duris, klausau – šuva loja Brš.
9. tr. Dr pridėti, primokėti: Pryšóvė penkiasdešim rublių, i tiek Vn.
10. tr. sumokėti, sukišti kokią sumą: Ka prišáus kelias dešimtis litų, tuokart žinos palaidą šunį laikyti Vvr. Nemažai prišóvė [baudos] End.
11. intr. Š, NdŽ sparčiai priartėti, prilėkti: Kaip šaut prišóvėm prie Petro kiemo Kp.
12. intr. NdŽ prigerti svaiginamųjų gėrimų.
| refl. NdŽ.
13. tr. ppr. part. praet. kvaištelėjęs: Daug iš prišáuto nenorėk Žal.
sušáuti
1. intr. J, DŽ, Bsg paleisti kulką iš šaunamojo ginklo, iššauti: Kartą kitą, kelis kartus sušáuti NdŽ. Sušãvo, o aš aukštyn žiūriu Kp. Kažkas vidunaktį sušóvė Jnšk. Sušóvė ir ėmė rėkt Lg. Du sykiu sušóvė dar, i nebgyvas Šv.
2. refl. NdŽ vienam į kitą šauti, susišaudyti: Kapitonas pirma joja, su karalium susišovė LTR(Sln).
3. tr., intr. NdŽ suvaryti kulkas į vieną daiktą: Sušóviau du šūviu sykiu ir nušoviau kiškį J. Sušóvė po šovinį stulpan Šlvn. Abudu broliai paėmė šautuvus ir sušovė auksines kulkas į tą ąžuolą LTR(Žal). Dar kelis šūvius į jį sušovę, pliką paliko Žem.
4. tr. N, KŽ, Lb nušauti.
5. tr. šūviu išblaškyti:
^ Vestuvių būrelis išsirikiuoja į tvarką. Negi eis taip palaidi kaip sušautos gervės! TŽII178(Jnšk).
6. tr. Š, NdŽ, DŽ1, Brt, Alvt, Pls, Kpč, Vgr sukišti, pakepti (visus kepalus): Sušóviau visus bakanus an pado Slk. Lukterk, duoną pečiun sušáunu, pečiadangtę pastatau, ir einam Ds. Gerai sušáuk, bo didelė duona – kad pareitų po pečium Bsg.
ǁ sukišti, subrukti: Į karštą pečių sušáuni tuos audeklus, kad geriau išsiplautų Gž. Žvejai tinklus sušóvė į mares PrL(Tovė).
7. tr. vieną visai prie kito pristumti, prispausti (šaunamus kepalus): Atsargiai šauk, kad nesušaũtum Š(Sl). Šauk, tik žiūrėk, kad kepalai į krūvą nebūtų sušáuti! Skr.
| refl.: Duoną kepa, tai, kad nesusišaũtų, žiūria Pš.
8. tr. NdŽ glaudžiai suleisti, suderinti: Deveika pasenęs, jaunieji už jį sandariau skrynias sušauna P.Cvir. Sušóviau lentales, ir nebteka kopūstai Gršl.
9. tr. NdŽ sutraukti, sustumti, sutrumpinti: Vyrai, sušáukit ratus! Vs. Sušáuk (surangyk) virvę PrL(Tovė).
| refl. NdŽ.
10. intr. uždrožti, sušerti: Sušáuk tai kiaulei par nugarą Pj. Sušáusu gerai į kuprą, ir apsistosi kriokusi Vvr. Taip anai sušãvo par blauzdas, ka krokti pradėjo Užv. Paėmė bobulė ilgą votegą, sušavo ožiukuo par pat uodegą LTR(Dr).
11. tr. sumesti, sudėti: Sušáukiam visi po dvidešimt kapeikų pusbutelkei Prk.
12. intr. sulakstyti: Du sykiu sušóviau į miestą Krš. Sušaváu tris kartus į aptieką, bet pagydžiau kiaules Lk.
13. intr. NdŽ kartu visiems subėgti.
užšáuti
1. tr. M, L, Rtr, KŽ, Arm, Šč, Kbr šūviu nužudyti, atimti gyvybę: Tokį žmogų (vagį) paimčiau ir ažušáučiau Pb. Gal da visiškai neužušóvė, ale menkai kas iš jo bebus Ds. Paėmė žu strielbos ir žušóvė Dbč. Àžšavė keturis GrvT80. Naktį ateis, ažušaũs Aps. Insiėdus (įsipykus) kam buvo, tai ir ažšãv[o] Lz. Norėj[o] mane ažušáut Bn. Mano brolį miškiniai užušãvo Žl. Aš tave išgelbėjau, o jau dabar nori mane užšáut (ps.) Jz. Jei užšaũčia zuikį, tai man jį išvirtų Brš. Kiškį, lapę ažšáuna Pst. Tik tan šonan šavo i ažušãvo kiškį Aps. Vyriausias sūnus vieną dykį (šerną) ùžšavė Azr. Jeigu užšausi ar užmuši busilą, gausi sausligę LTR(Vs). Taisykie šaudyklėlę, užšauk girios paukštelę BsO336. Jauni ponai aukso strielbom tai mane (karvelėlį) užšovė LB105. Siuntė ponas strielčių, kad vilką užšautų FM.
^ Atlėkė paukštė be sparnų, įtūpė į medį be šakų – užšovė strielčius be strielbos, išvirė kukorius be ugnies, suvalgė pana be dantų (sniegas) Dkš.
| refl. tr., intr.: Tas užsišóvė pats save Msn. Užsidarė kluonan, tracht užsišóvė Vvs. Ažsišãvo briedį Ign.
2. intr. J paleisti šūvį, iššauti.
3. tr. KI640 šaunant užmesti.
4. tr. nutrenkti (apie perkūną):
^ Kad taũ perūnas ažušaũt! LKKXIII122(Grv).
5. tr. BzF181, Š, Ser, NdŽ, KŽ užsklęsti, uždaryti skląsčius, užkišti: Užšáuna anksteinais duris, jei nori, ir braižykis pasku kaip durnius Vvr. Ka eisat gulti, neužmirškiat duris užšáuti Šv. Durės būdavo su karte užšáunamos Krš. Užšáuna duris su šautuvu Rsn. Ažušáuk duris, be vėlus laikas Ob. Duris šovikliu užšáunam Km. Nakčia duris užšáunam šova Lš. Reik eit langus užšáut, kad kas neįlįstų Rd. Vaikas užšãvo liuktą Žr. Išimtininkė … duris užšovė LC1879,4. Priemenė buvo ažušauta su medine velke BsPII237. Langelis par uolektį rąste išpjautas ir iš vidaus su lentele užšaunamas S.Dauk. Kai sulauksi vakarėlio, neužšauk durelių (d.) Smn. Mes dureles užversim, geležėlėm užšausim LTR(Prl).
| refl. tr., intr. Ser, NdŽ, KŽ: Duris dzinkt ir užsišóvė Trs. Pamatė mañ ateinant ir užsišãvo Ds. Vakarais visada ažsišáunam duris, kad būtų ramiau Ob. Miega užsišóvę – negaliu vidun įeit Pnm.
^ Nuo naminio vagies nė dviem velkėm neužsišausi PPr222.
ǁ uždaryti, užrakinti ką viduje esantį: Aš užmiršau ir užšavaũ jį gurbe Ds.
6. tr. NdŽ, Pvn, Rm užtverti, užkardyti: Užšáut reiks kartį, kad karvės avilių neišverstų Pc. Užšáuk par spragą kartį, kad gyvuliai ant daržą neliptų Paį. Grįžtant veselnykam iš bažnyčios, buvo mada užšáut kartį skersai kelio Skrb.
7. refl. užsikirsti, užstrigti: Mat aš, besukinėdamas vyskupo mikroskopą, buvau jį taip pagadinęs, kad jis užsišovęs nebesisukinėjo A.Vien.
8. tr. NdŽ sukišti, užkišti duonos kepalus į patį krosnies galą.
9. tr. NdŽ, Lp perkišti siūlą šaudykle: Menka šiuosmet iš manę audėja, kad dar nei kartelio šaudyklės nežušoviau Rod. Ne toks siūlas ažušáuta – sugadinau Klt. Kažno šiteip iš galo ar neišsitrauktų [siūlas], mat ne teip ažušavaũ Sdk.
ǁ audžiant suvartoti (šaudyklėje esančius siūlus): Šitą ažušáusiu ir daugiau nebeausiu šiandiej Aln.
10. tr. J smarkiai užduoti, uždrožti.
11. tr., intr. NdŽ tiesiai į akis, piktai, šiurkščiai, priekaištaujamai pasakyti: Užšóvė mun baisiai: tinginė! Grd. Užšóvė: tavo duktė be šliūbo gyvena! Krš. Ir aš anam užšóviau, velniuo! End. Dukterikė seniuo kad užšáuna žodį! Krtv.
ǁ vykusiai, įtikinamai, taikliai pasakyti: Nors ir nemokytas, bet kad užšaus – nieko prieš neatkirsi Rk.
12. intr. NdŽ greitai užbėgti, užsukti.
ǁ refl. greit einant susidurti su kuo, užlėkti ant ko: Ėjau ėjau grei̇̃ta ir užsišóviau an Petro Db.
13. refl. užsivilkti: Aš tik suknele užsišáusiu, ir bėgam Ktk.
◊ sklą̃stį užšáuti padaryti galą kokiam veiksmui: Tą regėdamys, kryžokai numanė aiškiai, jog jims tujau užšaus skląstį jų terionėms S.Dauk.
paužšáuti (dial.) tr. baigti viską išausti: Ik Velykai reikia stovus paužšáutie Lz.

turė́ti, tùri (tùria Sdk, Pl, Rk, Ob), -ė́jo K, Rtr, Š, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ; SD177,79, SD141,182, R187, MŽ248, Sut, N, M, LL87, L
I. laikymui, laikymuisi žymėti.
1. tr. SD1183, MitV163(WP237), Sut, I, M, Š, NdŽ, Gs, Pun, Ūd, Gg, Žl nusitvėrus, įsitvėrus, užsidėjus laikyti: Kalavijas abišaliai aštras, viena ranka turimas SD239. Visa sauja paišelį vaikas tùri Klt. Lazdyno vytelę dvišaką sulenki ir šiteip turi̇̀ su rankom Jdp. Paregėjau, kad jis turi raktą rankon Mrc. Baltajam krėsle sėdėsi, sidabro raktelius turėsi LLDII96. Kas mietą turė́jo, mietą pametė, kas turė́jo šiaudų grįžtę, tą pametė Varn. Su dalgelėm – viena ranka kerti, o kitoj rankoj turi̇̀ grėbliuką Alz. Jam (vyrui) vienam turė́t abu vaikai labai nenarava [supantis], tai vienas vieną, kitas kitą tùria Slm. Mažą vaiką tùria ant rankų Grnk. Ana tùria vaiką in rankų Dv. Aš neturiu kas turėt in rankų KlbIV81(Mlk). Pristigo rodos ana su šituo vaiku: i in rankų turė[jo], i paguldžius Klt. Tuoj davė vyrui žinią, anas atbėgo, mato – stovi visi šitie (broliai) kai ąžuolai, vaikiukus in rankos turi LTR(Trgn). Tùra sūnelį in rankelę, kai rūtų kvietkelę (d.) Cs. Negaliu stovėti, su tavim kalbėti, sunkus mano našulelis in pečių turėti LMD(Tvr). Turė́siam ant rankoms tus vainikus Šts. Ans tų piningų nepaleido, turė́jo ranko[je] suspaudęs Trk. Ana tùri dantỹs nẽką (kažką, brus. нèштa) LKKXI175(Zt). Daugiau (paskiau) reikia plūkt tą liną rankoj tùriant Grnk. Viena ranka turi̇̀ rūbą, o kita suki Pnm. Vaikas pasdarė toks abuojas – kad duos, ką tùri rankose Slk. Tavi vaikai pašals, po krūmeliu sėdėdamu, lustą duonos turė́damu (d.) Lz. Turi rankoje šilkų skepetėlę, nori surištie broleliui galvelę LTR(Krok). Nė jis moka artie, nė šienelį pjautie, nė plieno dalgelį rankelė[je] turėtie LTR(Rmš). Kardelį ranko[je] turė́jo [brolelis], su seserėle kalbėjo JD877. Neišmano man rankelės kaip kardelis turėti LTR(Čb). Kiaunių kepurę dėvėjo [brolelis], kardelį rankoj turė́jo DrskD69. Seselė krėsle sėdėjo, zylutę rankoj turėjo. Seselė balta raudona, zylutė graži geltona LTR(Nm). Aš ta lazda (paraštėje ramčiu), kurią mano rankoje turiu, vandenį ištiksiu, kursai stovėje (paraštėje upėje) yra BB2Moz7,17. Nesa teipajag urėdas yra visų krikščionių turėt lempas degančias arba žvakes uždegtas rankose savose ir išeit prieš apžieduotinį DP568.
^ Ką rankoj turi̇̀, žinai, kad tavo Jnš. Kalbėk ir akminį ranko[je] turėk S.Dauk. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turė́k Trgn, Pg. Su taũ kalba ir špygą kešenėj tùri Šmn. Du tùria, du duria, du nepasiekia (duoną minko) Mžš.
| refl. tr. SD1183, Sut: Statai gi žemėn, kam turies an save [kibirus] Ad. Tėveliui sopėj vėderiukas – vis tùris až kriūtinės Ad. Į vieną ranką jis tùras pyrago gabalą, į antrą ranką jis tura rykštę LKT169(Šlu). Atskiesi [linų] saują i turė́sys, ka mašina neitum tušti Kl. Su viena ranka suksi, o su antra tą siūlą turė́sys iš gijės Kl. Tos kūmos, kur gaus turė́ties [kūdikį], tura būti garbingos giminės Prk. Visų pirmu ejo vyriškiejai giedodamys, paskiaus – motriškosios, visi turėjos rankose uždegtas vaško žvakes, iš numų atneštas M.Valanč.
^ Su ponu rokuokis ir akmenį rankoj turėkis Žem.
ǁ rankom suėmus laikyti, prilaikyti, valdyti (plūgą, žagrę): Rankutės ranka turė́t Šlčn. Plūgo rankelės rankom turė́t Gdr. Vienas vadžiojam jaučius, kitas tùrim žagrę Dv. Už rankenų turi̇̀ i apari [bulves] su tuo žuobriu Krk. Išsikasė mede eglelę su šaknimi, kad būt turė́t rankom Dv. O žagrės niekas netùri, pati aria Srj. Nu tai tada tep tùria rankom ir aria Vvs. Žmogus tùri, jaučiai tęsia ir aria Rud. Reikėdavo [arklus] ant rankų turė́t, pečiai skaudėdavo vakarais Sk.
| Tu rankoj mano jaučių vadeles turi B.Braz.
^ Du turi, du duri, šešios akys, trys rūros (artojas, du jaučiai, du noragai) LTR.
ǁ prilaikyti, kad nesusmuktų, nenupultų: Neturė́k, jau pats (vaikas) eis Pv. Tave [, vaike,] turiù – nenupulsi Drsk. Turė́k gerai maišą, kad grūdai nebirėtų Vžns. Žarnos vieną galą tùri ir pripučia Dgp. Nusbodo man berneliui ant žirgo sėdėti, balnelis turėti LTR(Mrc).
2. tr. OG364, Vrn, Rk suėmus tvirtai laikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, nesujudėtų: Turė́k, kad nepabėgtum J. Kad suėmei, tai ir turė́k, nepaleisk Sld. Turė́k drūčiau, ištruks, nesugausi Glv. Arkliai eina labai smarkiai, tik turė́k, kad neištrūktų Žl. Arklį tai ant vadžių turi̇̀, o jautį tai teip – su jungu LKT190(Šk). Turė́k avį, aš lenciūgą atnešiu Pnd. Až rago tùri nusitvėręs karvę Klt. Paturėk karvę, aš pakratysiu, turė́k stipriau Rgv. Ot turė́jo, nė pajudėt negalėjo Vlk. Nuejom kambarin, pašokom, už rankos tùri, neleidžia Srj. Teip sutvarkysma: dvi turė́sma, viena leisma (mušim) [neklusnų vaiką], nieko, be diržo nieko anam nepadarysi End. Net pirštai balti, kaip sumygęs tùria Ob. Stovi bernas lankoj, turi žirgelį rankoj LTR(Švnč). Ožys turi vilką, avinas pasibėgėjęs nuo suolo muša LMD(Rz). Bet vyrai, kurie Jėzų turėjo, apjuokė jį, spjaudydami ing jo veidą BPI374.
| prk.: Sumygo až kojos i tùri [mėšlungis] Švnč. Turbūt ta gripa muni tùra Plng.
^ Nelauk, kol du turės, o trečias krės Pnd. Karvę až ragų tùri, o kitas melžia Antr.
ǁ sustabdyti bėgantį, neleisti pabėgti: Turė́k, turė́k, kad nepabėgtų Skd. Atsiveja keturi vyrai ir rėkia: – Turė́kit vagį! Ėr. Visi tuoj – šeškus, šeškus, turėt, o tas čiukšt ir išlekia Kp.
| prk.: Kaip lapė ana yra, tik jau turė́kiat aną Trk. Tik rankas ažėmęs tùri (nepadeda dirbti) Švnč.
| refl. prk.: Kitą troškumas lobio tùris saituose ir neprileidžia jo niekam gero daryt DP114.
ǁ neleisti išeiti, išvykti: Jo čia niekas nèturi Lp. Nieks tavęs čia netura, gali eiti, kur akys mato Vvr. Nors brangus tu man ir malonus, bet neturėsiu tavęs V.Krėv.
3. refl. tr., intr. Sdk, LTR(Bsg), Rgv, Ut, Slm, Bgs laikytis įsitvėrus, įsikibus už ko nors, kad neparvirstų, nenugriūtų: Jonukai, turė́kis manęs! Slv. Až trumpo galo sunku turė́tis Vj. Turė́tis nėr už ko Upn. Mum labai sunku turė́tis Grv. Turiúos lazda, kad nenugriūčia Dglš. Tùrisi ažu lazdos, ažu tvoros Dv. Tu imk, turė́kias, kad aš kelsuos, i tu kelkias Šts. Turė́kis, ba pargriūsi Pv. Mergšės mano tùris už manę, kad nepavogtų Sn. Moterėlė ir turintis led lieptus perėjo Grž. Arkliai buvo – tik turėkis! Ggr. Tik turė́kis ratuos, kap anas važiuoja Dglš. Turė́kis gerai į gardį įsikibęs, ka neiškristumi par kūlius važiuojant Slnt. Aš įsikabinęs karčių [arklio] turiúos stipriai Dj. Dabar aš virsiu arkliu, o tu užlipk an manęs ir turėkis LTR(Ds). Dėlė insikando dėsnon ir tùris, paskui druska ištrina, ir nupuola Dg. Ana (pelė) ir aukštielnyka įsikabinus nagelėm ir tùrias Ob. Viena ranka turiúos virvės, o kita kabinu medų ir valgau (ps.) Prng. Viena ranka obelies turėjos, antra paukštį griebė (ps.) Brž. Po tam tuojaus išėjo brolis jo, tas turėjosi ranka savo kulnį Esau BB1Moz25,26. Kaip girta tvoros turėdamosi klajoja brš.
| prk.: Turė́jaus turė́jaus do šitos žemės insistvėrus, reikia jau palikt Klt.
^ Turėkis kaip utis kailinių! Slnt. Turi̇́es [vaikino] kap až karnos Švnč. Tùris insistvėręs padalkų bobos, niekur nedirba Klt. Vieną [berną] už uodegos turėsi, an kito pasistiepus žiūrėsi LTR(Mrc).
4. refl. J, KŽ, Rgv tvirtai stovėti, laikytis, nenukristi: Do šito akinių kojelė drūtai tùris Klt. Va tinkas vargiai ar turė̃sis po lietaus Slm. Už bolkių tùrias, negriūva tos ardakilės Skrb. Užsuk [dangtelį], a tùrias gi?! Nesitùria Mžš. Teip nestiprai turė́jos, kaip anas ir neatsikišė, kaištis šitas Ant. Nestùri tvora, virs Drsk. Užlenk [vinis] iš apačių, tai pristraukus lenta ir tùrias Ndz. [Staklių ripelių] vidurys įpjautas, kad virvelės turė́tųs, kad nesliūkinėt Svn. Numai, kuriuose žmonės ir kunigaikščiai Filistinų bankietavojo, turėjos ant dvijų stulpų S.Stan.
ǁ Mžš ilgai tverti, gerai laikytis (ppr. apie drabužį, apavą): An manęs visa tùris: i kepurės, i skarelės Rod. Mano tiej ryzai nèsturi an kojų! Lp. Tiek sublogau dabar – Dievuliau Dievuliau: smunka sijonai visi, nebesitùri Mžš. Kolei turė́jos [sijonas], turė́jos, ė dabar až rozo pasdarė kap sietas Švnč. Šitas medinis [apavas], tiktai kad tùrias koja Skp.
| Ma nèsturi plaukai Vrn.
ǁ NdŽ kyburiuoti ant ko nors, laikytis: Obuoliukas da tùris, tùris koks in obeliūtės, nelekia Klt. Šiemet ant medžių lapai ilgai tùriasi Pc.
| Anas apslėjęs ledu i tùris, šitas sniegynas Švnč.
^ Aukštai stovi, silpnai turis, pats apšepęs, galiukas plikas (riešutas) LTR(Ar).
5. tr. Kbr būti atrama, remti, išlaikyti, palaikyti, sutvirtinti, sustiprinti: Kiek aš privaikščiojau, kap manę tos kojos tùri?! LKT401(Pls). Mane lazda neturė́j[o] Dv. Keturi čviekai turė̃s, užteks Slm. Jungas, ką vieną ir kitą veršį tùri Pb.
| prk.: Tik šitie dobilai i turė́jo karvelę Klt.
ǁ išlaikyti svorį: Šiandie gruodas tùri arklį Prng. Ledas da netùri, o jau čiaužo vaikai Ėr.
| Ir smėlis tùri kelią, ne tik žvyrius Ėr.
6. tr. LKKII206(Zt), Mlk, Str laikyti tam tikroje vietoje, būti padėtam kur: Turė[ja]u turė[ja]u tvarte višteles parvasar nuo varnų Klt. Tùra vištas atšlaiman Kr. Mažučiukai žąsiukai namie, lauke netùrim Kvr. Kiaules žmonės pirkioj tùri su paršiukais, kap paršiukai randas, – šalta gi Aps. Kur te bus riebus pienas raiste šitam karves tùriant Klt. Ažudare tùri [kiaules], kurgi prikratis Žl. Kai mes šunį turė́davom pririštą, tai mes prausdavom jį Ant. Vištas jau reikia te užtvertas turė́tie Aps. Bijo turėt arklio lauke naktį, kad par laukais nenulėkt Klt. Vis arklį turiu prie savęs Gdr. Jis tùria kumelę prie lovai prisirišęs, o paprašai – neduoda (juok.) Svn. Reikia balint [audeklus]: an saulės turė́t pavasarį i šutint Pb. Aš tebeturiù pas dukterį ir stakles, ir skietus Kp. Maišiuke turė́[ja]u [žolynus], dulkė neažejo in juos Švnč. O ana rūkė pypkę, didelę tokią, i turė́jo kišenė[je] tą pypkę Varn. Alkieriū[je] gulėjo ans, i visumet kerčio[je] turė́jo šakę Lnk. Tu puodą turė́k ant kelių LKT280(Ssk). Ją (švęstą duoną) inkiša palubėn ir tùri Lel. Ataduok žiedą, kur turi an rankos, tai galėsi pamatyt [brolį] LTR(Ds). Turė́siu po rankai raktus Smln. Ėsk, ką turi̇̀ po nosės! LKT74(Rdn). Ma[no] tėvulis klėty guli, po galvele raktą turi LTR(Asv). Oi kareivi, kareivėli, ką turėjai po galvele? LLDIII276(Kp). Tai seselės vainikelis, ant galvelės nešiotasis, ant kaselių turėtasis KlpD73. Nulaužusi (viršuje -ęs) lapą aliejaus turėjo tą burnoje (paraštėje nasruosa) savo BB1Moz8,11.
^ Ės neės, bile po snukiu turės LTR(Šn).
| refl. tr., intr.: Jau turis aketėj [vilko] uodega LTR(Slk). Ant ligonių rankas uždės ir gerai turėsisi VlnE74.
7. tr., intr. laikyti ką nors atsargai ar šiaip kokiam reikalui: Alijošių tùri piršto inspjovimui Užp. Kam anas (bulves) turė́t, sudigs, subus Žl. Kam te mazge turė́si pinigus, reikia išleist Klt. Turi̇̀ i turė́k, man tavo nereikia Klt. E, teturiẽ, lai! Tlž. Tùria par savę pagerai pinigų Č.
^ Lig švento Jurgio turėk ir ožkai NžR.
| refl. tr.: Testùry, atadavėm sūnienei antį Dglš. Tegul sau jis tùriasis, kad paėmė! LKT226(Plm). Tegu tùrisi tą lauką sau ant bambos Gž. Tùrytėtės sau visa ką – man nieko nereikia Dglš. Turė́kis tą savo rublį, ka tep gailini Pv. Te, turėkis savo pinigus, o aš turėsiu mano dainas Blv. Testa tùrisi, ką užsitarnavo Drsk. Jasinskis … atjema Poasupius su Serapiniškiais ir par dešimtį metų, niekam nieko nemokėdamas, turias M.Valanč. Turėkis juodai dienai LTR(Vdšk).
8. refl. būti kur padėtam, laikytis: Nelygiai pinigai tùris kešeniuj (vienas greitai išleidžia, kitas ne) Dglš. Nusipirkau skarikę: a susirgus, a kaip, i turė́sias Krš. Mum tai nesitùria [gėrimas] – tuoj išgeriam, kad tik yr Slm.
9. tr., intr. NdŽ laikyti ką, būti kokioje būklėje, padėtyje: Vis turė́davau palenkus šiteipos [koją], tai ilgai ilgai neištiesiau Rk. Gyvatę inleidžia butelin ir gyvą tùri Dgč. Galvą priglaudė prie manęs ir tùri (karvė, kurią ruošiamasi parduoti) Kvr. Antra pasakius, ir nesveik galvą žemyn nulenktą ilgai turėtie Sz. Drūtos šaknys aplink drėgną žemę apkėtę turi VoL353(Sv). Mes an suolo kojas surietę tùriam Dj. Yra visokių moterų, ka vyrus apglobę tùria Sdb.
| Jis, matyt, liežuvį turė́jo paleidęs Srj. Liepė jiems taip daryti, kaip jis turėjo sugalvojęs J.Balč. Dabar aš jau turiù sugalvojęs, kaip jom atsakyt Sb. Aš Dievą vis mislyje turiù, laikau KI53. Sakyk i sakyk kožną daiktą, in mislios turėk vis Klt. Kas ką pasako, minty kai kada turiù Pžrl. Jeigu aš pati būčiau ant mislios turėjus, būčiau pati džiūstančius grūdus prižiūrėjus Pkr. Jūs turite omeny žemiškus vargus, nepasisekimus, ašaras I.Simon.
| Ragana … turi saulę ažustojus BsPII305(Kp). Po kiek laiko norėjo lėkti gegutė, bet ji turėjo padėjus kiaušinių ir reikė vaikus perėti SI89. Mėtylius su degtine, su vandeniu apmerkę tur: ger nuo pilvo skaudėjimo Sln. Aš insileidus kito neturė́jau, buvau pavargus, miego norėjau DrskD26. Vienas (šuo) dantis iššiepęs tùri, ale nekanda Pv. Akis tùri nuleidęs, in žmogų nedaboja Klt. Plaukus susuktus turįs SD152. Žoles reikia sausai turė́t, kad nesupelėt Švnč. Po raktu visa ką turė́jom nuo jų Klt. Kur atsidust, kur neatsidusus, kada garai sulaikius turė́tie? (apie užkalbėjimą) Švnč.
| Kol Dievas turė̃s, tai musysi gyvent Btrm.
| prk.: Turė́kite garbėje gimdytojus jūsų, būkit jiemus paklusnumis DP66.
^ Vieną darbą dirbk, dešimt in mislią turėk LTR(Slk). Dieną ir naktį turi išplėtęs akis (langas) LTR.
10. tr. Prng, Jž, Jdp, Sb, Kp, Slč laikyti ką nors savo naudai, auginti, prižiūrėti: Gyveno seniau – arklyną, karvę tùri Ad. Tùri gyvulių, tùri karvių, žąsukių, vištų Klvr. Mes turė́jom lauką karvę Jon. Kap kas bagotesni, tai arklius ir jaučius tùri Eiš. Stambesni ūkinykai jaučius turė́davo Antr. Dvarą tų gyvolių turė́jo, i daržą tą laikė Vg. Vieną arklį ir dvi karves turėdavom Dgl. Dvi karves drūtas kaip meškas turė́jo Šmn. Karves tebetùriam abidvi Mžš. Dvi da karves turia, ale senę parduos Slm. Turė́jom karvukę, laikė dėl vaikų tėvas Kpč. Seniau i mas turėjom duolę (beragę) Ps. Džiaugiesi karvikę turė́damas, jei kiek paslenki Iš. Kas karves geras tùra, daug pieno tùra Krž. Vieną pačią karvę i du paršelius daba betùriav Yl. Karvelę tùri, pašaro netùri Žl. Tai tu jų (karvių) neturė́k, kad nepagali Klt. Ir jo arklys tùrima J.Jabl. Šešiuos turė́jom vieną arklį, i sodink kad nori [bulves] Klt. Dvejetą arklių turė́davo Vdn. Ka tùriav arklį, mama paliks karvę, jug vedu gyvensiav Plt. Savo arklio jau netùrim Drsk. Kumelius prie tėvui turė[ja]u Dglš. To arklio jis jau senai nebeturią̃s Krs. Jei neturi̇̀ arklių, tai eik pėsčias Sn. Kad gali, tai turė́k ir kiaulę, ir veršį Btrm. Katras daugiau turė́jo žemės, tai turė́jo ir veršių Dbg. Veršiai (jaučiai) bados, tai nereikia turė́t Pb. Paki kiaulines bulbytes supenėsiu, turė́siu [kiaulę] Klt. Geriau kiaulę turė́t negu šunį Brž. Paršelis yra, kap nieko neturė́tai, tai vėl negerai būt Dv. Avis dvi turiù su vaikais Trk. Kaip instaisė, tai tùri ir tùri aveles čionai Mlk. Turė́k turė́damas aveles, kai nėr kur riša Dglš. Ir kitas avis turiù, kuriuos ne ižg to gardo sančios DP206. Viena gyveno motera ir ožką turė́jo Kpr. Didžiai retai kur būdavo ožkų, aš ir turė́jau vienus metus Rsn. Nuvažiuoju – jis tùrįs bičių Ėr. Bičių turė́j[o] daug Lt. Aštuoniolika avilių bičių turė́jau, tai bent buvo medaus! Bsg. Jeigu aš turiù bitis ir kits tùria, tai bičiuliai Grz. Aš jau šunio neturė́čia: inkščia prie durim žiemą vasarą Aps. Kad nors šunį turė́tau, lengviau būt ganyt Žrm. Pirmiejai gyventojai, įsikurdamys į tą numą, turėjo sau pirmūsius bendrus: šunį ir gaidį TŽI99(S.Dauk). Turė́jau kiškį (triušį) – kopūstus labai mėgsta Rod. Vienas gaspadorius turėjęs eitvarą (pūkį), tas nešdavęs sviestą ir avižas LMD(Žg). Kam gyvent an svieto, jei nieko neturė́t Žl. Neturė́si keltavų, neturė́si bėdų Aps. Anie netùra ne karvės, ne vištos, nieko netùra Krž. Dujai dideliu jaučiu turė́jo Sug. Ka rublį turė̃tumi, ta tų kaltūnų neturė̃tumi Jdr. Turiu nendrelę, tą siūbuonėlę, prikels anksti rytelį LTR(Brt). Kas beržų turia, tas sulą leidžia pavasariais Sk. Kai kiaulis neaugs – turė́k kiek nori! Klt. Nė jokio gyvolio netùriam – nė blusos, nė utėlės (juok.) Skdv.
^ Turi arklį – turėk ir vežimą PPr431. Tùriant arklį ir pėsčiam nesarmata JT384. Kokį jaučią turi̇̀, tokiuo ir ari JT362. Ėriuką pirkęs, arklio nenorėk turėti LTR(Vdk). Kištų po anderoku ir turė́tų tą telioką (labai prižiūri) Žl.
ǁ tvarkyti, rikiuoti: Vienas tėvas tùri namus – dėl sūnaus būtų prapultis Ktk.
^ Gaspadorius turi vieną kertę, gaspadinė – tris LTR(Rm).
11. tr. laikyti ką nors prie savęs, priimti gyventi: Aš bijau tave turė́t Ad. Kam man jį turė́t Vvs. Aš turė́jau mergą Eiš. Kaip ją tùri – tokia nedora? Skdt. Pastyrių po nedėliai turė́davo Dglš.
^ Arklį drigantą, vaikį muzikantą, mergę davatką – neturėsi niekumet numie Šts.
ǁ auginti, globoti: Turė́jau seseries mergelę, auginau Šts. Čia jau sūnaus berniukas, kur Sudeikiuos turė́jai Sdk. Kad nepametus vaiką turė́t, netingėt ir ugdyt Lb. Vaiką kai turė́jo par saũ, tai i smetoną, i sviestą pirko Klt. Anas turė́t reikia kap laikrodis Prng. Motule mano, senoja mano, kolei mylėjai, par saũ turėjai Švnč. Viedma ragena lovoj guli, ma vaikelį pas sau turi LTR(Dv).
| prk.: Tėvai turė́jo savo ranko[je] (tvirtai laikė) mus visas Skdv.
| refl. tr.: Mes vaiką pas save turė́jomės Mrj.
12. refl. būti, laikytis (ppr. ilgai) vienoje vietoje, užsibūti: Aš einu, o va tie trobo[je] tùras Klk. Jis tùrias, neina lauk Žg. Turė́kis prie savo gryčios i neik pas vaikus Brž. Čia jis kaip ir turė́jos prie savo dvaru[i] – ponas taigi Č. Visgi prie ko turė́jos Krč. Žiemą vilkai prasbasto, o čia nesi̇̀turi, praeina in Švenčionėlius Strn. Tos kirmėlės turė́davos žilvičių puvėsiuos Brž. Kap insigeria, tai ir tùris [erkės] in karvės Šlčn. In bulbienio bulbė nesi̇̀turi, kaip ana gali augt? Klt.
| prk.: Par ją žodis nesi̇̀turi, da kad kokiam žmogui Klt.
13. laikytis, gyvuoti: Gerai gyvena, gerai tùra, ka gerą vyrą gavo Šv. Ans da geriau turė́jo nekaip čia End. Ak, be galo gerai turi tasai Joniukas. Visur jis gali važinėtis I.Simon. Kur aš senis beturėsiu… greit man mirtis rš. Neprivalu yra sveikiemus vaistytojo, bet piktai turintiemus DP511. Nugi būkiam linksmi, kolei beturim, kūnui mūsų nieko neginkiam, kolei bejaunas BPII377.
| refl. N, M.Valanč, Zt, LKT400(Žrm): Negaliu, sergu, piktai turiuosi SD26. Prabuvau sa gyvenimą ir negirdėjau sopulio, sveikas turė́jaus lig senystai LKT380(Btrm). Kap turi̇́es, dieduli, kap sveikata? Švn. Tai dar tuom ir tùrisi Pg. Kaip turies, kaip laikaisi, senysta? V.Krėv. Kap gerai turi̇́es? Dv. Ačiū, turiamsi po biškį Sb. Mes tep tùrimės iš senovės Auk. Turė́jos anys gerai Rod. Dabar ir sẽniai ilgiau tùris Ktk. Ne kažna kaip ir anas ją įmankštint teiktųs ir patis tùris – kaip in siūlo kabo Ktk. Anas tai kvaras buvo, tik turė́jos Klt. Pie mus anys gerai da tùris Kli. Dabokis, kaipo turis broliai tavo ir kaipo turis gardas Ch1Moz37,14. O atmink manęs, kaip tau ger bus (kaip gerai turėsies) BB1Moz40,14. Labai turėjos gražiai, negerdavo Ps. Štiliai numie turė́jaus MitI76(Klp). Žinau tiktai, jog mok ponui donį ir, garbė Dievui, turias gerai Rp. Bylojo Abrahamas: atmink, sūnau, jog tu gerai turėjaisi tavo gyvato[je] VlnE84. [Motinos] trokšta, idant gerai turė́tųs [sūnūs] ant to pasaulio DP484. Nes jei [kieno širdies dirva] yra užkietėjęs koksai kelias, tad nuodėmu Viešpatį Dievą teprašai, idant ją įmankštint teiktųs ir patis vėl tetùris top, kaip jį Dievas per pranašą graudina DP101. Anie … myli žmogų, ik kolei gerai turis ir priepuolyje tuojau jį prastoja DP530.
14. intr. būti tinkamam, sveikam, tverti, laikyti; negriūti, neirti: Menka medžiaga, kiek ji turė̃s Alv. Teip vilnas mazgot tai negera – anos netùri Pb.
^ Iki čėsui virvė tùri Ob.
| refl.: Neimk lempos, ana tik ką tùris Žl. O tai nèsturi, o tai išpuola [dantys] Kpč. Apatiniai [dantys] visai nestùri Grv. Da pirkyna tùris Dglš. Kakta pečiaus tik ką tùris, išdaužiau Klt. Ogi kūtelė, kur statėm, ar da tùrias? Slm. Iš Ilgašilio miško kai padirba ką, tai ilgai tùrias Krns. Puodas kaip žiuželis – tik ką tùris Ktk. Nendrėm buvau apdengęs stogą, kad turė́jos ilgai Slm. Nesi̇̀turi susiuvimas, gal plonu siūlu susiūta? Dglš. Kad žmogu[i] reikt pusnė supilt – nesupiltum, nesiturė́tų prie sienai da Mžš. Koc katinu važiuok, kelias tùris – geras kelias, kietas Vrnv. Anys (kukuliai) nèsturi – reikia [v]andenio inpilt Dsn. Nesi̇̀turi duona, sutrupa Švnč. Kai vien plaučiai, nesi̇̀tura tokia dešara, reikia riebalių Kr. Kaip čia do bulbos tùris tokiam karšty (neišdžiūsta) Klt.
| prk.: Tai regi su tuo sveikata – kolei tùris – tùris, ė kai krenta… Švnč. Dar kolei kraujas neažmiręs, širdis dar tùris Ml.
15. būti atspariam, laikytis, nepasiduoti: Svietas da tùris Aps. Dabar tai jau turė́kis! Bgs. Biekšiai (mušeikos iš to kaimo) ate[jo] – turė́kitės! Vrn. Nepasduok, turė́kis, kiek begali! Skp. Priš ką jūs turė́siatės, bepročiai, beginkliai! Ms. Siena buvo stora ir tvirta, bet neilgai galėjo turėtis prieš keturis vyrus J.Balč. Turėjos dar eruliai nekuriose pilėse Italijos S.Dauk. Moma kai duos giedot, tai tik tùrys! Dglš. O šaltis – tik turė́kis! Vvs.
ǁ valdytis, tvardytis: Tėvas tùris kiek, negeria Klt. O jis tùrias, kad nešnekėt ir nežiūrėt Všk. Turėjosi [vaikas] keletą mirksnių nuo ašarų M.Jan. Kaip mes ant jų pasižiūrim, visi juoku nesiturim LTR(Ob). Kurias žmogus doras, tas turias, o kiti vi[si]škum nuslysta Antš.
16. tr., intr. prk. tverti, kęsti: Pirmutinis rėkia, kiek gerklė tùria Jnšk. Ojojoi – neturė́siu! (apie skausmą). – Turė́k, sakau! JnšM. Užleida kemikalus – tokia smarvė, ka negali turė́ti! Yl. Turė́jau turė́jau – nieko nepadariau, kad dar būč sėdėjęs, o dabar stačias (priteršė kelnes) Žl.
17. refl. prk. atsikalbinėti, priešintis: Vaikeli, nereikia priešais turė́tis, reik geriau tylėt Pš. Kai močia šeria, tai dėlto nesi̇̀turia Pnm.
18. tr. laikytis kokio nusistatymo, nenutolti nuo kokių pažiūrų, papročių, sekti: Pirkioj nepasėdi – tùri savo kelius, eina ir išeina Pv. Ans nė Dievo betùra, nė į bažnyčią beeita KlvrŽ. Aš tai burtų nèturiu Šmn. Turėk, žmogau, vieną Dievą Mž40. Mes visi vieną teturim Tėvą, būtent Dievą BPII290. Kurį tikėjimą kad turėtumbim, tad toli daugesn tikėtumbim Viešpatį DP290. Neturėsi svetimų Dievų prieg man DP536. Neturėki kito Dievo prieg manęs Mž18.
| refl. TŽVII338, SE133, S.Dauk, Sd, LMD(Kpč): Mokina, ale vis viena anys savo tùris Nmč. Dvylika pakalienių ito durnuma turė̃sis GrvT73. Sodiškiai žmonys lig šiolei tebsitur seno papročio M.Valanč. Mes apie tuos dalykus turimės skirtos nuomonės VŽ1905,256(Vaižg). Senovės dailidės … rokuodavo ir to standžiai turėdavosi, jog medžiai, kirsti pusėje gruodžio, yra tvirčiausieji A1884,56. Kas nori gyventi dievobaimingai, tas turi turėtis visados tikėjimo Blv. Tvirtai turėkimės savo tikėjimo ir prosenių kalbos rš. Bei turėkias šitai ženklu nuog Pono, Poną tatai darysiantį BBIz38,7. Sergėkimės … visokio atskilumo ir turė́kimės suderėjimo, vienybės ir meilės bendros DP531. Todrinag Povilas graudina ižtikimuosius, idant būtų stiprūs ir turė́tųs mokslo arba tradicijų DP227. Išsižadu tavęs, šėtone, o turiuos tavęs, Christau brš. Niekas negali dviem ponam tarnaut…: aba vieno turėsis, o kitą nieku vers Ch1Mt6,24. Viso to, kas yra gera, turėkitės Ch11PvT5,21. Tvirtai besiturįs tikro žodžio pagal mokslo BtPvTit1,9. Juogi turėkis brš.
| Anas žmonių kalbà ir tùris, anas nežino Žl. Jie turė́jos lenkais anksčiau Ad.
^ Turė́kitės kap bernas (neveskite) – reikia turė́ties katinio nagais Drsk. Kožnas savo katės nagais insikabinęs tùris Rod. Tu turėkis žmogaus pusės, ale ne prūso Db.
ǁ refl. remtis, laikytis ko: Sūnai išejo partizanuosna, ale ir turė́jos vienas už kito Rūd. Tau i reikė jo (berno) turė́ties Dglš. Turė́kis pas vieną daktarą Krč. Teisybė, jog kožnas juoba linksta pri tų, kurie su juomi kartu turias M.Valanč.
ǁ refl. laikytis kokios nors krypties einant, važiuojant: Kai eisit keliu, tiesio šono turė́kitės Šč. Didžiuoju keliu reikia turėtis Pš. Eidami turė́kitės upėlio, tai nepaklysit miške Mrc.
| prk.: Aš kelias, mane klausyk, manęs turėkis PK244. Šitosg yra pėdos, kurias mumus visi šventieji … paliko, idant takų jų turė́damies eitumbime paskui juos ir džiaugsmump DP543.
19. tr. LzŽ atlikti apeigas: Kunigas turėjo sumą Rud. Koks kunigas, kur turė́jo mišią an didžiojo altoriaus? Sdk. Arionas … mokė, jog nereikia melstis nei mišios turė́t už numirusius DP546. Ir už Augustiną š. numirusį mišia buvo turė́ta palaidojimo jo DP546.
^ Valgyt reikią, kap mišia turė́t Aps.
20. tr. laikyti ką asmeniu, kuris su pačiu laikytoju susijęs šeimos narių, giminystės, draugystės, meilės, netekties ar kitokiais santykiais: Jie mane par ciocę tùria Jnš. Ar turė́si mane seną už motinėlę (d.) Kt. Tu sakei – mane mylėsi, ažu meilelę turė́si (d.) Ad. Ak tu prižadėjai tik mane mylėtie ir mane tik vieną už draugę turė́tie DrskD27. Aš neprašau, nemylėki, nė už savą neturėki D72. Tasai tur jai duoti jos pasėgą ir ją už savo moterį turėti BB2Moz22,16. [Sūnų] jau turėjo už pražuvusį MP68. Išgirdo broliai apie Joną, kurį turėjo seniai mirusį BsV370(Jnš). Mes Abraomą turim tėvu Bb1Mt3,9.
^ Pačiai tiesos nesakyk, pono už brolį neturėk, posūnio už vaiką nelaikyk Vžns. Pono neturė́k už draugą, augintinio – už sūnų, pačiai tiesos nesakyk Dr.
| refl.: Kuris prakeltas, teturis už tarną DP498.
21. tr., intr. BM25(Č), Rk, Dv, Yl vertinti ką (ppr. asmenį) teigiamai ar neigiamai: Mes jį visai dorą ir beveik šventą turėjom J.Jabl. Jūs mane už durną tùrit Tj. Mes labai jį už protingą turė́jom Slč. Jį gudrų turė́jo NdŽ. Visi jį už šventą turėjo P. Kuris yra tarp jūsų didesnis, tą jūs turėkite už mažesnį DP498. Turiu tave už laimingą, o karaliau Agripo Ch1ApD26,2. Už dievaičius [žemaičiai] turėjo Aušlavį, Kaunį, Ganiklį M.Valanč. Visi net Joną turėjo tikrai už pranašą Ch1Mr11,32. Vienas žodis – ir matos, už ką tave tùri Všk. Seno žmogaus nė už ką netùri Jnšk. Dar̃ vaikai tėvo netùri už tėvą, motkos netùri už motką Vrn. Tas gaspadorius šunies vieto[je] tùri tą vaiką LKT279(Tj). Kuris pačią muša, aš tą ir žmogu neturiù Rod. Tavęs visi žmonys bijosis ir turės už velnią S.Dauk. Vyskupas už nieką turėjo kanaunykus ir diduomenę žemaičių M.Valanč. Kaip tave niekais turi, bara, prikaišioja nebūtus daiktus rš. Kur tik aš einu, nerandu patiekos, visi žmoneliai tur muni už nieką S.Dauk. Gal tujai mane užniek turėjai, gal, kad aš biedna, imt nenorėjai LTR(Brž). Kurs nieku tur Dievą …, tas … peklo[je] tur degti Mž159. Kas ažu nieką turi mane, sūdys jį žodis, kurį kalbėjau dienoj paskutinėj SPI6.
| Seniejai ūkininkai nė už ką neturė́jo [plūgų] Als.
| refl.: [Jūs] už teisus ir sveikuosius turitės DP514.
ǁ tr. nekreipti dėmesio, nepaisyti: Nukenčiu, ažu nieką turiu SD1205. Aš už niekus turėjau aną (karvės spyrį) Sd.
22. tr. palaikyti, nepraleisti (apie šilumą, vandenį, dūmus ir pan.): Kuknė da tùra šilumos Lkv. Rudenį kap tik palis, tai turė̃s, o dabar tai greitai sausa Nmč.
| Sniegai ištirpo, vanduo nebtur ledo TS1900,4-5.
| refl.: Kai buvo beržinė malka, da kiek turė́davos [šiluma] Švnč. Plyšius sienoj ažkiš’ samanom, ir turė̃sis šil’ma Švnč. Terp to kubiliuko vanduo visiškai nebesitùri – lankai nulakstę Sml.
23. intr. NdŽ laikytis, trukti, tęstis (ppr. apie gamtos reiškinius): Turi ir turi šaltis Grž. Pagada tùri – eikit laukan! Onš. [Seniau] pašąla, paleidžia, pašąla, paleidžia, o dabar tùri ir tùri Žl.
| refl.: O tai žiema, tai tùrisi šaltis! Dbč.
II. nuosavybės santykiams žymėti.
1. tr., intr. SD141, H182, R215, MŽ287, Sut, I, N, Š, LL87,168, Rtr, BŽ187 būti savininku, naudoti, valdyti kaip visišką nuosavybę: Turįs savo namus ir žemę SD1115. Namus savo turįs R194, MŽ257. Šaltinį turiu SD131. Ir mes maža teturim žemės J.Jabl. Dabar mūsų turima paties J. Jablonskio raštų nauji leidimai J.Balč. Trąšų turi̇̀ – žemė tùri (duoda gerą derlių) Drsk. Kad man akvata, kad vis turė́t kai kas Kp. Visą ūkę turù Vrb. Ans buvo turtingas – tùrįs ir pasitùrįs Šts. Mano tėvas turė́jo in du kaimus žemės Kpč. Žemės septynis valakus turė́jo Sug. Tiek aš tos žemės teturė́jau – penkius aktarus Skd. Po tris gektarus turė́jo žemės, po keturis PnmŽ. Turė́jau šešius hektarus pie namus Grv. Bagotas buvo – turė́[jo] žemės Pls. Aš buvau biedna, nieko neturė́[ja]u Ad. Par žmonis ejo, kai savo žemės neturė́jo Krž. Kitą kartą sodną didelį turė́jom, i bičių buvo Pp. Tai čia vis buvo papo (popo) pievos – tai turė́davo daug gėrybės Mlk. Turė́jo du dvariuku i tik vieną sūnų Sdb. Vienas ponas dvyleka dvarų turė́jo Krž. Tur močiutė margą dvarą, vyšnelių sodelį JV227. Gyrės bernelis tris dvarus tùriąs JT250. Ar yra kas jūsų turįs tiek turtų, aukso ir sidabro, kiek aš turiu? TŽVII324. Kad savi namai turė́t, visi nori Žl. Tùria savo namus i sodniuką Skdv. Eis vaikai į tokį laužą gyventi – anie savo trobelę tùra Vkš. An kambario gyvena, netùri namelio Kdn. Podėlio da nèturim – reiks namelioką pristatyt Slk. Vasarai vasarinę virtuvukę lauke tùri Pv. Kas pirties neturė́davo, kubiluos maudydavos Sdb. Turė́ti nuosavus namus NdŽ. Neturėjo jie namų ir ejo par žmones LTR(Aln). Kas turė́jo žemės daug, tai turė́jo ir mašinų Pb. Arpų ir maž kas teturė́jo – reikėjo vėtyti KlvrŽ. Kitą kartą numūse gaspadoriai girnas turė́jo Žeml. Viskas buvo iš rankų – ne mašinų neturė́jo, nieko Yl. Aš turiu ir melnyčaitę, galiu sumalt ir duonaitę LTR(Lzd). Bagotą paėmė, kubilą adiežos turė́jo [atitekėdama] Asv. Mergės kraičio nieko neturė́jo Žg. Kuri mažiau kraičio turė́davo, tai į skrynią pūrą žirnių pridėdavo, kad sunkesnė būtų Pbr. Už biedno vyro išejau, pasogos neturė́jau Krp. Kai pirmiau, tai i turė́davai [kraičio], ne tei[p] kaip daba, ka nieko nebėr Mšk. Kaip kas galėjo, kaip kas turė́jo, taip i duodavo [kraičio] Krž. Reikia pasogą duot, kas tùri – arklį, kas netùri – karvę, kiaulių Grv. Važiuoja [piršliai] toliau, kur bagota, kur tùri Pb. Aš kad turė́tau didelę pasogą, sau locnus namelius, ne už bile kokio tėvulis leistų (d.) Lš. Nesipuikinki, jauna panele, neturi kraičio nei pasogėlio LTR(Sdk). Turiù da i daba linų, i ratelius du turiù Pc. Jų sostas Trakuose turė́ta Gmž. Jeigu nori tėviškę turėt, tai ir paremk ją, matai, kad ỹra V.Bub. Kad žmogus nesveikas, tu turė́k aukso kalnus – nieko nereikia Mžš. Vaiko norint, tai reikia pirma lizdelis turė́t koks – kurgi tu auginsi? Mžš. Į nendres jos (antys) laikos: lizdus tùra, i tai jos pera Kin. Daug pinigų tùrįs KBI8. Sūdas Dievo, kiek anys tùri pinigų! Klt. Tų pinigų jie turė́jo daugiau kai proto Grž. Pinigų daug turė́[jo] ir rūmus išsistatė Grv. Turė́jo ir pinigo, ir visko Dg. Dieve, ką te pinigų beturė̃s, dūšią tik atsinešė, nieko daugiau Plvn. Piningų tùriančiam gali važinėti po visus miestus Krž. Tų piningų pasisakė ka turù, y[ra] kame ten įkasti Kl. Kad savo kapšely turė́tai prieg savę skatiką! Pls. Kad turė́čiap asmokų, tai pirkčiap tą pirkią Zt. Išpirkau ir neturiù pinigų Lkm. Ale iš kur tu ma[n] turė́k dabar senų pinigų! Jrb. Insrijęs visas, kai mergos rankos – pinigų, matai, tùri Klt. Dabar netùriąs pinigų, prašė palaukėt Ds. Aš neturiù šimtelių, nė sukrautų kraitelių (d.) Grl. Kad tu mislijai mane mylėtie, reikė kešeniuj aukso turėtie LLDII324. Norint turėti daug pinigų, reikia rasti riešuto keimerį ir įsidėti į piniginę LTR. Jei gegutė užkukuoja lauke ir neturi pinigų, visus metus neturėsi LTR(Pnd). Ė dabar duonai nèturi OG293. Grūstuvį medinį liuob turė́s ir grūs tus kanapius Brs. Kad nor dalgį turė́čiak, tai šienelio karvytei paspjaučiak GrvT87. Stovus turė[ja]u, skietus, lentuke audėme an nytukių Kpč. Turiù aš dar̃ tos drobės, kab nereikia niekam duot Dg. Laikrodžių neturė́j[o]: nuog pirmo gaidžio, antro gaidžio ir eina kluonan Kč. Pragyventi nė[ra] kada mašiną tùriant: duok i duok piningo Krž. Lineikos netùri, veželį gražų tùri Klt. Atsižadėjau daryt [alų], dabar nebèturiu nė bačkos Gsč. Turė́jėm tokius didilius apvalius kretilus [vilnoms džiovinti] Kl. Maža kas be neturėjo šulnio Kp. Va misliji, ka ans netùra lopetos Slnt. Ginklą kaip avies koją betùrįs Sd. Kas turėsai aukso strielbą, tas muni nušausai, – kas turėsai silkų tinklą, tas muni sugausai D13. Kortas tùri, tai ušeina kokių žmonių Mlk. Ė anas labai turėdavo ir skaitydavo lietuviškas knygas LTR(Ds). Iš turimųjų skaičių reik ieškomasis surasti J.Jabl. Beždžionės mielai atiduoda turimą daiktą, jeigu už jį gauna naują rš. Tetùrie žmonys, ką turia, aš negaliu nu anų atimti Stl. Savo ką rankūs[e] turiù, tai jaučiuos, ka tùriąs Žlp. Ką užsidarbujai, ir turė́si Rud. Kap darbuji, tai ir turi̇̀, o kap ne, tai nieko Šlčn. Neturė́jo nieko, po kaimus ėjo – siuvėjis Sk. Mažai turė́jo, mažai norėjo, i linksmi buvo [senovėje] Rdn. Kitas i par daug tùra – mes jam nedavėm, tetùrie, tegyvenie Stl. Kad ne karvukė, neturė́tai nieko Rod. Jie čia kaip atsiklausė (atklydo, apsigyveno), – nieko neturė́jo Mžš. Ant sevęs (savo vardu) nieko nebeturù Rsn. Teip sunkiai buvo prasidėti, nieko nebturė́ti (sunku buvo pradėti gyventi viską pardavus) Kl. Nereikia ir būt (gyvent), kap neturi̇̀ Asv. Grynas neturėlis, neturįs SD193. Atmink, sesele, savo kaimelį, kai tu turėjai rūtų darželį LTR(Ndz). Ar turi žirgelį, ar turi važelį, ar tu turi, bernužėli, šmaikštų botagėlį? LLDII174. Tur mano močiutė beržo rykštelę (d.) Nm. Tiektai jis (žmogus) turėjo ir pirko aną dirvą VlnE186. Nesa kurs tur, tam bus duota VlnE184. Nes kas turi, tam bus duota, o kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi Skv2Moz4,25. Turįsis aukso tenuplėš ir teduodi man BB2Moz32,24. Tam (sūnui) jis (tėvas) padavė vis[a], ką turįs BB1Moz24,36. Nesa lobiai, kolei juos turi, tad erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia DP101. Kaip tie biedni nuog tų turinčių ant to svieto nuspausti yra MP129. Kad tada ižgirdo ans jaunikaitis tus žodžius, nuejo smūtnas: daug nes turėjo lobio Ch1Mt19,22.
^ Tùrintysis turėjo ir turės, o tykančiasis tykojo ir tykos J. Kurs girtas nebagotas, tas dvės, neturės J. Kas pačiuotas nebagotas, tas ir dvės, neturės S.Dauk. Kas daug turia, tam velnias ir pro tvorą kiša LTsV186(Šl). Kas duoda, tas ir tura S.Dauk. Daug tùri, dar daugiau nori Rod. Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori LTR(Lp, Gdr). Dvarą turė́si, kito norėsi Mrc. Kas tur, tam ir reik Sch100(Rg), S.Dauk. Juo tùria, juo reikia Erž. Tinginį neapausi, neturinčiam nepriduosi LTR(Jz). Daug norėsi – maža (mažai LTR(Kš), Dglš, Vkš, maž Vg) turė́si KrvP(Al, Ds). Daug turėdams šunims duok (duoki B342), maž turėdams – žmogui B731,908. Kap tik dirbi, tep i turi̇̀ LKT200(Plv). Gerai tùrinčiam kentėt, o įsivilkusiam šalt Grk. Kiek ari, tiek turi Mlt. Jei nori turėt, reik pakrutėt LTsV346(Gr). Nori turėt, tai reikia ir pridėt Vlkv. Sugauk žuvį – i turė́si (jei nori ką turėti, pats dirbk) Ms. Girk turintį, bet dar labiau – dirbantį KrvP(Lp). Čia turi, čia neturi prš. Ir garsiai skambėjo, kol kišeniuj turėjo KrvP(Lp). Reikia turėti provojantis ir budavojantis J.Jabl. Jei turėsi pinigų, tai turėsi ir draugų LTR(Mrc). Neturi pinigų, neik ir karčemon LTR(Km). Kad šuo pinigų turėtų, pamazgų nelaktų LTR(Jz). Vaikam tėvas, kol turi̇̀ Čk. Maž turė́damas, skyst kepa Sch100(B). Daug turėdams daug išleidi, maž turėdams mažu minti RD213. Gyvensi, kaip norėsi, mirsi – kaip turėsi KrvP(Nm). Nuo giltinės nepabėgsi, kad ir dvarą turėsi LTR(Ds). Gersi – gyvęsi, gulėsi – turė́si (iron.) Plv. Turtus naudas turi, meilės laimės neturi Žem. Neturėk nieko, neturėsi nė iškados LTR(Pp). Neturiu nieko – nebijau nieko LTsV214(Krok). Dievas daugiau turi, kaip duoda Tr. Prieš neturintį nėra geresnio (kas neturėdamas prašo, būna labai geras) Tr. Bėda namų neturi, po žmonėm vaikščioja LTR(Grv). Turėdamas kanduolį, kevalą niekas negraužia LTR(Vdk). Turėdamas reples į ugnį su rankom negreibsi LMD(Šl). Aukso neturėdamas gyvensi, geležies neturėdamas duonos neuždirbsi TŽIII380. Tokią laimę turė́jo – niekad nestatė, o stogą turė́jo Pv. Ką kašelė tur, nei Diev’s netur. – Grieko bei peklos B877.
ǁ ko nors užtekti, būti apsirūpinusiam, netrūkti, nestokoti: Visko turiù, tik žmonių nèturiu (senelė gyvena viena) Sug. Daug turiu SD1112,115. Tùriam visko par akis Mžš. Tùrim, ale i dirbam Bgt. Visko tùrim – sotūs, pavalgę Msn. Turiu ir pavalgyt, ir apsvilkt Ps. Katras storojas, dirba, žiūria, tai ir tùria Kp. Važiavom pro tamstų rugelius, rugeliai gražūs, duonelės daug turėsta Skdt. Jis maža beturi duonos (pirmiau daug jo turėta) J.Jabl. Kad dabar sėtų, tai rugių turėtų Ėr. Kiti rugius pjauna duonos neturėdami Plt. Tùrintie nesunku ubagynuo nudalyt šluopelę duonos Rod. Užgavėnės dieną turė́jau tik duonos Šts. Sekmadienį jeigu ragaišio netùriam, tai ne sekmadienis Sdb. Turi̇̀ sviesto ar sūrio, susidėk kašikan ir nešk [turgun] Kpč. Jug visko turė́jov: i pienelio, i sviestelio. A negalėjov gyventi? End. Karvė bergždžia, paržiem turė̃s pieno Klt. Reikia mokėt čėdyt, tada turėsi ir mėsos, ir lašinių KlbVI105(Mlk). Žinai, mėsos iš Dievo valios aš turiù Pv. Pirma i nebūdavo tos mėsos, kiek daba turi̇̀ jos Škt. Senutė atnešė skerstuvių, ot ir vėl turė́sme paburnį Kair. Jeigu gaidys tąs kuodžiukes mylės, turė́sim gerų kiaušinių Jrb. Labai medaus turė́davo – pilnas sodas avilių Grž. Dar nū galvos tabliečių tùruot (tu turi) Kv. Mes grybių ir žuvies turė́davom sočiai Kp. Kvepiančių pipirų sočiai būdavo, dabar ir karčių netùrim Kvr. Obuolių i dabar tùriva Snt. Pirmiau sėdavom avižų, turė́davom iš ko kisielių virti Vg. A vandenuko tùrat? – Tùram End. Tokį vandenį turiù, ka gerk ir norėk Pv. Kožnam kieme alus, mažai katras neturė́davai alaus Mšk. Alaus nuolat turė́davo, tai ir svečių netrūkdavo Krs. Tur alaus, tur pyragų, nenor svečiams duoti JD560. Aš dėl jūs turiu pilnus kupkus vynelio, aš dėl jūs turiu raudonų obuolėlių LLDII211(Kb). Daviau jiem valgyt ką turė́dama Grv. Vaišydavosi, kas ką turė́jo [po atlaidų] PnmŽ. Ką turė́siu, tą indėsiu Dglš. Ko neturù, tai gelbst muni Grd. Tep va i dylam, kole tùrim, kai neturė́sme, tada pagalį graušme Švnč. Anie sakos dar pašaro tùrį Užv. Keldindavos kartais tos karvės nu pašaro, mažai teturė́davo žmonys Nmk. Pavasarį netùra ne ganyklos, ne to pašaro betùra Yl. Kad anie turė̃tum kraiko, prikreiktum kūtę Mžk. Aš mėšlų turė́jau liekių LKT83(Žlb). Kad papuls parsivežt, tai malkų turė́siu gražių Mžš. Kalvei anglių neturė́jo seno[je] gadynio[je] Bdr.
| Jeigu tik turė́tum kur, tai aš tau bičių spiečių duoč Mšk. Bitės tenai turi skylelę sulįsti J.Jabl. Atnešė rykštę ganytie, kad turė́čia su kuo gyvulius mušt Brt. Kad tik turė́tau iš ko šaut, nedabotau Vlk. Jau dabar mes turė́sim ko valgyt LB184. I prie duonutės turė́t ko užsisriuobt Lkš. Taip tave nupraus, ka tu neturė́si ko valgyt Klm. Grynai nieko neturiù, nė kuo rėdytis, nė valgyt Pžrl. Ką aš veiksu su bernu, kad aš patsai neturù ką valgyt MitII186(Brt). Kad neturiù kuo dorai nei pamylėt Jnšk. Visas kaimas nebeturėdavo iš ko duonos kepti Kltn. O jei nelaikysi gyvulio, nieko nedarysi, taigi neturė́si iš ko gyvena Alv. Mes užmokėt už mokinimą netùrime iš ko Vl. Karvės jau nebetùriam kur ganyt: žolė išdžiūvo Mžš. Išgysi, būdavai, ka i su rasa, ka ten tos karves netùri ko laižyt Mšk. Neturiù kur gyvent, misliau galą daryties Rš. Ne aš turiù kuo pasikloti, ne aš turiù kuo apsikloti Trk. Aš mokėti neturiù iš kur, aš piningų neturiù Trk. Pripratau – ka neturė́čio ką dirbti, kur reiktų dingti Vkš. Netùrit, kas veikia, tai riejatės Žl. Aš neturiù savų [pinigų] kur deda Ob. Sunkoka, kap neturi̇̀ kur palikt vaikų Dg. Prives kiaulė paršų, neturė́ste kur dėt Aln. Vanduo netùri kur nutekėti NdŽ. Moterys sakė nebeturinčios kuo kūrenti LTsIII378. Aš neturiù kada skaityt Tj. Ka nebtùra ko dirbti, nueita i ten Gršl. Neturiù kada, tik pirkion ineinu, i vė[l] iš pirkios – darbo visokio Klt. Duok, duok, aš neturiu kada laukti A1884,187. Netùri kada ir netùri kada – aš nesuprantu! Žl. Suvažiavo visi, nebeturiù nei kur paguldyt, nei paklot, nei užklot Kp. Duonelę didliai skanią kepiau, o daba neturù kam kepti Žlb. Neturù ne kur arbatos ligoniuo išvirti Tv. Ger susivirydami šiokias tokias žolaites, jei tiktai tur kuo pasisalyt LTR(Sln). Sūnus užaugo jau didelis, nebetur [seneliai] kuom mityti LMD(Lg). Ožka vieną kartą nebeturėjo kuom maitint vaikelių LTR(Rm). Ir patsai sakės neturįs kur galvą savą pakišti BPI123. Linksmiau buvo karalaitei, turėjo kam pasiguost LTR(Auk). Su mergėms šnekėti aš neturù ko, su moterims net neturù ko Gd. Kap praudą išrėžiau, tai tik mirkt mirkt kap katė ir netùri kas sakyt Švnč. Kaip aš nebūsiu nuliūdęs, kad velniai uždūmė mano dvarą ir aš negaliu gyventi, neturiu kur LTR(Alv). Rudenį surinko [broliai] vasarojų ir neturi kur dėt LTR(Rš). Bei netur, kas jį linksmintų BBRd1,9. Dirbkitie gi …, idant turėtumbit ką duoti pavargusiam BPII277. Ir Povilas buvo teip grynas, jog dažnai neturė́jo ko valgyt ir badą kęst musijo DP558. Ir kad neturė́jo kuo užmokėtų, liepė jį viešpatis jo parduot ir moterį jo ir sūnus DP358-359. Neturiu net kame surinkčia vaisius mano Ch1Luk12,17. Netùra piningų, – bent neturė́ti (kur ten neturės)! Dr.
^ Nereikėjo užsimerkti, neturėtumei ko verkti S.Dauk. Dėl genčių turė́k, dėl vyro galėk Sch81(B). Dėl giminių turėk, o dėl vaikų galėk (pagalėk Užp) Antš. Vyrui galėk, svečiui turė́k – tai bus gerai Nm. Su savu turėk, su svetimu galėk LTR(Vs). Turėk aruode, bus ir puode Tr. Verčiau turė́t, nekaip iš kito žiūrėt Skr. Kai savo turėsi, tai kito neprašysi Švnč. Pats neturėk – kitas neįduos Šln. Kai savo turi̇̀, tai kitam dėkui sakyt nereikia Kp. Savo turėdamas – kada norėdamas, kito gaudamas – kada sulaukdamas PPr130. Kai netingėsi, tai ir turė́si Kp. Duonos kąsnį turėsi, kai dirbti netingėsi LTR(Všn). Abrako arkliui pagailėsi – duonos neturėsi Tr. Jeigu žmogus krutėsi, tai ir duonos turėsi LTR(Grv). Kai žmogus iš penkių pirštų gyveni, tai turi̇̀ Plv. Kuo turiù, tuo duriu Snt, Gž, Ds. Kuom tùrim, tuom priimam Pls. Malkų turi – nors sudek, o duonos – nors išdvėsk KlK42,78(Aln). Turėk duonos – turėsi ir prie duonos LTR(Šmk). Menturį tùri, miltų netùri Šl. Turi arklį, bet balno neturi LTR(Vlk). Netur[i] nei druskos grūdą B174, M. Netur[i] nei į akį ką įkrist B174. Kaip anys te gyveną – nė siūlo galo neturi Ds. Kad nebturiu, tai ir nebvalgau Sim. Kai turi̇̀ – valgai, kai neturi̇̀ – pasninkas PnmŽ. Iš neturiančio ir negaliančio nesjuok Sdk. Kas lalauna, tas terbon krauna, o kas guli, tas špigą tùri Pv.
| refl.: Kap dirba, tep tùris Pv.
ǁ Krt, Lk, Pkl, Skr, Plšk, LTR(Lg), Všk, LTR(Brž), Rk, Slm, Žl, Pb junginyje su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu žymi nuosavybę ar bent priklausymą kam: Pinigus pasdaliję anys tùri su boba Klt. Turiù sutaupęs daug pinigų NdŽ. Tura tūkstantes apžergusi, o vaikščio[ja] kaip kokia ubagė Vkš. Ė pinigų turi̇̀? – Turiù gi pasdėjęs OG411. Seniau žmonės turė́davo užkasę aukso Gdr. Tùria prismezgę, tùria pris'audę – tùria viso Skp. Aš jau turė́jau cielą skrynę kraičio prisidėjusi Klk. Ir aš turiu (esu) nusipirkęs žemės J.Jabl. Jis turėjo (buvo) ir arklį nusipirkęs J.Jabl. Turė́jo miežių sėjęs Ktk. Tùri ir anys pasisodinę bulbų Klt. Bulvių turù pasisėjusi, cibulių, česnagų Vvr. Mirkydavo linus – turė́jom markas iškasę Sdb. Aš vis ant rugiapjūtės turė́davau prasikepus [duonos] Svn. Vandenio nereikia – turiù atsinešus Ėr. Šeimininkės raktus turė́davo įsikišusios [į kišenę] Rsn. Anas tùri paėmęs jos dukterį Klt. Gaspadinę tùra nusisamdęs, nežanotas tė[ra] Kal. Ar jau turi̇̀ mergą apsrinkęs? Aln. Jei neturė́si dienų išsilygęs, tau pasakys [gaspadorius] eiti į darbą Bdr.
ǁ Pnd, Rk apie drabužį, apavą: Tùri ana apsvilkt – pristaisė Klt. Kas kaip turė́jo, tai teip ir nešiojo Pnm. Reik milą aust: dangojaus netùriam Grk. Pirktinių drabužių anksčiau labai retas kas turė́jo Užp. Neturėdavom daug andarokų Kp. Aš lig penkiolikai metų kelnių neturė́jau, su marškiniais pakulniais ganiau Žl. Vienas kelnes teturù, ir tos pačios suplyšę Vlkv. Tùria milo burnosą i botagą, galia eit už kumetį Sdb. Kiek tų skarelių turiù, kad nebeišryšiu par metus Šmn. Turiu kepurę aš labai diktą, nuo tėvų tėvo ji man palikta LTR(Lzd). Tokį apavą [nešiodavo], kas kokį turė́davo Slm. Tokius drabužinius kamašus teturė́jau Šv. Penkiolika metų turė́jau, da batų neturė́jau, su naginėlėm [ėjau] Dj. Tų batų maž kas teturėjo, su klumpiais ejom mes [į mokyklą] Kl. Turė́jo vienus bateliukus ir ejo į atlaidus Jdr. Jei kursai tų (drapanų) netur, tasai taipajag tur šalčiu prapulti BPII398. Gentie, kaip čia įėjai, neturė́damas rūbo, svodbai priderančio DP32. Kas turi dvi jupi, tenudalija tam, kursai neturi Ch1Luk3,11.
^ Kelnes pasiklojam, andaroku užsiklojam. Kap tie guli, katrie nieko neturi? LTsV214(Ldvn).
ǁ avėti, dėvėti, naudoti: Aš nesu turė́jusi ant kojos da vailokų Lkv. Šito staldengtė da neturė́ta Vb. Trepsėk, trepsėk, brolužėli, dar gali trepsėtie, geri jukto kamašukai, dar gali turė́tie DrskD161. Tas karalius sako: – Pasakyk savo dukteriai, kad ateitų pas mane … nė turinti, nė neturinti LB259(Grl). O turė́jo batukus naujus apavęs ant kojų Varn. Ką turi̇̀ apsidaręs – turėk Pln. Ir kurpes jūsų turėsit ant jūsų kojų BB2Moz13,11. O ans (Jonas) turėjo rūbą savo iš ašuočių velbliūdo Ch1Mt3,4.
^ Stovi pati plika, tùri marškinius antyj ir visiem į akis žiūri (lempa) Nm. Kas turi – du turi, o kas neturi, tas neturi nė vieno (autai) LTR.
ǁ DŽ, Vž nuomoti: Jų sodą turė́jo žydas Ėr. Malūne turėjo jis tokį kambariuką Bgs. Turė́davo kambarius par žydus PnmR.
turė́tinai adv.: Jis jam dvarą pavesiąs turėtinai, ne parduotinai rš.
ǁ būti pasiėmusiam su savim, laikyti prie savęs, šalia: Jeigu tos birkos neturi̇̀, ta kailių nebeatgausi Krp. Aš turù šitai i dukumentus, aš parodysiu (pakeleivis sako nepatikliam šeimininkui) Kl. Tatai tą ginklą betùrįs tokį kaip avies koją, tik patrono netùrįs Gd. Pristojo pri munie, sako: – Ką čia turi̇̀? Skd. Šoks, grajys, bi kokią armoškelę būs betùrį Plt. Broliai stvėrė, kas ką turėjo, ir nuėjo mušt kirmino LTR(Auk). Ka pro kapus eiti, reik turė́ti druskos, švęsto [v]andens Yl. Atsiminė jis (medinčius) turį̇̃s sidabrinį guziką savo mandieroj MitII181(Brt). Simonas Petras, turėdamas kalaviją, ištraukė ir ištiko vyriausiojo kunigo tarną VlnE192. O daug minių atejo jop, beturinčių su savimp raišus, aklus, kurtinius Ch1Mt15,30.
^ Ant tėvo jojau, ant motinos sėdėjau, o seserį šalia turėjau (tėvas davė arklį, motina – balną, sesuo – kardą) Erž.
| refl.: Negerai, ka kapeikų perkant netùras Rdn.
2. tr., intr. BŽ227, Jon, Gg, Sn, Pv, Stk, Vdn, Str, Skdt, Dgč, Rk, Kvr, Ėr, Pbr, Lg, Jnš, Trk, Žd, Skd, Gršl, Kl, Plt, Jdr būti sulaukusiam, patyrusiam, sugalvojusiam: Jau pusdevintos dešimties metų turiù i da dirbu Gr. Metų anas jau turė́jo smagiai Užp. Anas tùri gal devyniasdešimt metų Ml. Aš metų daug jau turù Varn. Ana gal būti šimtą metų i tùra Yl. Jis jau amžiaus tùria – penkiasdešimt metų Tj. Mirė aštuoniasdešimt metų turė́dama Krs. Senoji mirė, sako, ka i tų metų turė́jusi šmotą jau Trk. Vedu turė́jov daug metų, ka žanijovos End. Visą dvidešimt jau turė́jo, kai gimė vaikas Klt. Aš metų penkioliką turė́jau, kai audžiau Pb. Jau turėjau aš aplink tiek metų Žal. Tiek metų tùriant išeina visas gražumas Slm. Ka aš tokį amžių turė́čiau, džiaugčiuos LKT91(Vvr). Aple šimtą metų svirnukas tùra Krž. Kokį penkiasdešim[t] metų tetùria [namas] Sdb. Lentelės [stogo] dešimt metų tùri ir byra Btrm. Mažos eglutės, o daug jau metų tùri LKT206(Ig). Tas ąžuolas daug amžiaus turė́jo Mlt. Musėt trumpus abrūsus tedavė [jaunoji vedliams], kad teip trumpą amžių teturėjo LMD. Neturiu tokio amžiaus, kokį turėjo tėvai muno S.Stan. Bylojo žydai jamui (Kristui): penkių dešimtų metų dabar neturi ir Abrahamą esi regėjęs VlnE53.
ǁ būti įgijusiam, įgavusiam: Darbo turiu R420, MŽ568. Pasitaikė darbą turintỹs vyras gaut Gs. Kol išbaldai lininius, turi̇̀ darbo Pc. Aš darbų daugel turiù Pls. Geras šiaučius buvo ir darbo visumet par akis turė́jo Vkš. Aš darbo palei kaklo turiù Srj. Pilnas akis darbų turėjau, o ne grybų Žln. Kožnas savo darbą tùriat Plt. Tùriam darbo, o šnekam, šnekam sau Lk. Ar darbo neturi̇̀, kad visus tep dergi? Srj. Ir Amerike turė́jau gerą darbą Lbv. Darbą didį turiu dirbamą, negaliu ateiti BBNe6,3. Turėsi darbą, iki išsisuksi B798. Raganos turė́jo labai daug darbo, kol prasiskynė kelią (ps.) Grš. Sviets veidmainings tur vis darbą BsO220. Mes šičion Karaliaučiuje jau per kelias nedėlias po visam lytaus neturim Kel1852,128. Turė́jo pajamų, mišką vežiojo Upn. Jei medaus daugis, pažiūro, tai dar išsiima, sau naudą tùri Kpč. Skrostojai, kurie jos paveikslus iš medžio dirba, didį pelną turėjo M.Valanč. Jokūbas sugrįš ir pakajuje bus, ir pilnystą turės BBJer46,27. Nesa be abejojimo stebuklingas ižg to naudos turė́tumbime DP620. Ar turi skolų, skolos? J.Jabl. Tėvuli, širdele, už šito neisiu, ba šitas bernelis daug skolos turi LLDII575(Vrn). Turė́ti nuostolių NdŽ. Žinai – kur jis turė̃s naudą, tę i lenda Jrb. Mano sūnai mokslo maža tùri Smal. Aš nèturiu nei mokslo, nei ko Akn. Jis kalbõs tùri, iškalbus Grš. Mokslo neturė́jau, neukvatijau mokytis Lel. Reik amatą turė́ti LKT98(Pvn). Ir gyvenant niekas per nosį nebraukys, kad mokslo turi Žem. Tur gerą amatą, kursai gal ką puikiai padirbti I. Ar tamsta, seniūne, turi kokią valdžią ar neturi? K.Saj. Dabar turės progą tuos savo žodžius pateisinti darbais V.Myk-Put. Jau seniai lakštų turė[ja]u Brsl. Kad dabar turėjus tokių vaisių! Ktč. Tarp kitko mes iš jo turime visą gramatikos terminologiją KlbV62(J.Balč). Bent pusė, jei ne daugiau, mūsų pradedamųjų mokyklų neturi lietuvių kalbos pamokų A.Sm. K. Būga apgailestavo, kad [jo] leidžiamas žodynas turįs trūkumų KlbXIV163. Neregi savimp piktybių savo ir gerbiasi jų neturį SPII116. Norint raštą tùri, bet tiesos rašto išmanymo neturi DP90. Kai mudu važiavom per didį miestą, niekas nepaklausė, ar turi raštą LTR(Vrn). Prityrę turim: kad tik pievos žolėj karvės, tuoj daugiau pieno Trgn. Nušovus abu patinus (lokius), pastebėta, kad vieno ir kito kūnai turėjo plėštinių žaizdų T.Ivan. Ne didę, menką garbę turiu R27, MŽ36. Ir maža tauta turi didelę praeitį V.Bub. Žmonės tikisi gerus metus turėti Žem. Kiekvienas jų (perkūnų) turį̇̃s paskirtą sau metą; o tas metas, kurį valdo perkūniūtė, esąs baisiausias MitII178(Brt). Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą K.Donel. Turime prieigą tėvop DP3. Sakau, kad tamsta neturi teisės skriausti savo žmonos P.Vaičiūn. Mergyte mano, jaunoji mano, ką aš turėsiu ant dovanelės RD45. Mūsų kaimo[je] visi turi pravardes Ar. Kai varydavom saitan, tai karvės vardus turė́davo Vb. Dvaro pievos vardo neturė́jo Stk. Yra nedickų [ežerų], bet vardą tùri Pnm. Tai kiek klasių tùrit (esate baigę)? Kdn.
| Čia ji valią tùri didelę (viską tvarko, įsakinėja) Rs. Keliuko tad jau ir neturi valios ginti Žem. Pas močiutę augau, turė́jau valelę, prisiverpiau, prisiaudžiau tris skrynias drobelių (d.) Klvr. Kad aš turėtau pas tėvulį valią, tai išstatytau vidur dvaro klėtelę LTR(Mrk). Oi, kad aš augau pas motinėlę, valužės neturėjau LLDII51.
| Viliuosi, paduksį turiu SD127. Vilties, viltį turėti LL259. Tėvai turė́jo viltį – pasveiks, pasveiks Rš. Aš pažinės i neturiù su anuo LKT58(Ms). Jis su ta laiškinyke pažintį turė́jo Btr. Neturė́k tu man draugystės su jais! Pv. Pavoju yra turėti draugystę su piktais S.Stan. Tas žmogus su velniu turėjęs draugystę Žg. Nekęskite jungo, tai yra neturė́kite draugės su neištikimais DP319. Neturiù ukatos mokyties Slnt. Kiti baisiai ukatą tùra kartas grajyti KlvrŽ. Berneli mano, mano jaunasis, kur šią naktį nakvosim, naktužę turėsim? DvD293. Aš neturiù palinkimo an žuvį Žl. Jis ne mano [sūnus] – aš prie jo neturiù ir pritraukimo Pv. Tokį miegą ana (panaktinė) turė́jo, ka nematė, kaip vilkas aviną nunešė Krž. Aš neturiù tau jokio priekiščio Krs. Žmogui kai gerai, tai ir ūpą tùri LKT368(Vlk). Turė́jau didžiausį norą viską pamatyti, visur apvažiuoti Pp. Aš jau viena važinėt neturiù drąsos Vlk. Sarmatos nei per nago juodymą netùri Švnč. Ne mada kalta, ale kad mes jau sarmatos netùrim Slk. Apie akcentus autorius jokio išmanymo neturi KlbV116(J.Jabl). Jis neturėjo mažiausio įtarimo, kad tas vadinamasis pirklys būtų buvęs plėšikų vadas J.Balč. Eik, kur tavi giltinė neša, nereik mun tavęs, mislijaus patieką turėsiąs, bet atvesi tu muni ant grabo lentos BM394(Slnt). Ana turė́jo dalią in bernų Ktk. Aš laimę turė́jau an mergų Žl. Nesa mes turim šventę Pono BB2Moz10,9. Pirkau kiemą ir turiu reikalą išeit ir apžvalgyt jį DP274. Džiaugiuos tada, jog visuose daiktuose galiu turėt pasitikėjimą iš jūsų Ch12PvK7,16. O tai visa dėl to ponas Dievas padarė…, idant pagadintame savo prigimime dėl deginimo atavėsą turėtų PK233.
^ Pakajų turėdamas ir turėk B731. Vėją turim į akis B538. Gerai išarsi, išakėsi – gerą ir derlių turėsi LTR(Šl). Gerą amatą turėsi – bėdos neregėsi KrvP(Drsk). Amatą turėdamas, duonos neprašysi LTR(Vdšk). Ką norėsi, tą turėsi – tiktai reikia noro Rd. Neturė́jo boba bėdos – nuspirko kiaulaitę (paršiuką Krs) Krs; LTR(Lzd). Neturėjo boba bėdos – prasimanė vaiką LTR(Vlkv). Neturėjo ubagas bėdos – nusipirko paršelį Erž. Geriau plikesne subine būk, by tik skolų neturė́k Trk. Turėk viską naują, o draugą seną LTR(Srd). Daryk gerą, o turėsi nuog jos garbę Ch1PvR13,3. In savo spalių turiu valią Tvr. Ant biedno visi valią tùri Ds. Ėjo ėjo ir vietos neturėjo (vėjas) LTR. Ko Dievas neturi? (nuodėmių) LMD.
ǁ tr., intr. DŽ1, Pš, Rsn, Gd, LD114(Kv), PK233 patirti, išgyventi, iškęsti: Sopulį turiu SD17-18. O kokiuos skausmus turė́jo, Dieve saugok! Žl. Aš ašarų turė́jau gerai nuog marčios tikros Rud. Daug nelaimės turė́jau Grv. Vargo tokio, bado neturė́jom, tėvalis buvo labai darbštus Krt. Anas, mažu sakyt, kokį piktumą turė́[jo] Aps. Gal jis piktumo, gal jis keršto turė́jo Krkn. Vilkas tùri kerštą in vyrų Tvr. Kerštą turė́jau už vogimus Vdk. Vaikai piktumo netùri Pv. Ana tùri daug pavydos Aln. Gerai, kad vaikai į mamą panašūs, sako, laimę tùri Snt. Ka išvažiavus į kelį visų pirma sutiksi vyrišką, ta turėsi laimę (priet.) Plt. Reik žmoguo turė́ti meilę, ir karų nebūtų Všv. I kokį aš turù džiaugsmą NmŽ. Iš sūnelio džiaugsmą tùrim, tik duonelės mes netùrim (d.) Švnč. Jeigu einant kelionėn skersai keliu perbėgs lapė, turėsi džiaugsmą LMD(Dglš). Nesa gerieji ne tiektai turės džiaugsmą ižg savo gerųjų darbų DP385. Turės malonę I. Tùriam par metus nors kartą linksmumą Žg. Žvėrys ir žvėreliai turė́j[o] linksmybę D143. Penkias operacijas turė́j[o], plado neturė́j[o] Pun. O ką mes linksmos būsim, turim darže nelaimę Ss. Už stalelio sėdėjo, rūpestėlį turė́jo DrskD152. Našlys tur bėdelių, našlys tur bėdelių ir mažųjų vaikelių LLDII452(Lš). Didliai gerai gyvenau, bėdos jau neturėjau Skd. Turù baisį išgąstį Trš. Kitą dieną paėjau kiek aš į salos vidurį ir turėjau nemažą išgąstį, išgirdęs žmogų mane klausiant, kas aš toks esu J.Balč. Seniau gi žmonės baimės daugiau turė́davo Vdn. Ale kaip aš baimės didelės neturiù, aš tai nebijau LKT184(Raud). Tùri kokią baimę: kur eina, visko bijo Pv. Jei būtum manęs klausęs, neturėtume dabar tokios gėdos K.Bink. Te jau gėdą turėki niekų geisti LzP. Tokios kelionės turėjau du mėnesiu – ir bado, ir šalčio, ir mušimo Žem. Jau doros dienos neturė́jau End. Ir Timotejus šv. dažnas negales turė́davo DP558. Nė miegelio neužmigau, rūpesnį turėjau, rūpesnį turėjau LTR(Plt). Motinėle tu mano, širdužėle tu mano, tai tu turėjai didelį vargelį, kol mane užauginai LTR. Dar didesnį [vargą] tu turėsi, muni išleisdama LLDII341(Pln). Oi tai tu turė́jai didelį vargelį, kol mane išmokinai DrskD194. Jei už bernelio išeisi išeisi, laimingas dieneles turėsi turėsi LLDII426(Kv). Kai tu už manęs ištekėsi, didelio vargelio neturė́si (d.) Alvt. Dar du naktigultu turėsi, iki kol prieisi savo vyro dvarą LTR(Brž). Jau kibis kimba – laimę turė́si Mžk. Prašom jūs, mieli broliai, pakajų turėkiat su jais Vln40. Kiek gero jis iš senų dienų turėjo, kadangi jo visos žmonės parpuolė tarp neprieteliaus BBRd1,7. Bet dabar eimi tavęsp ir kalbu tai and svieto, idant turėtų džiaugsmą mano išpildytą savimpi Ch1Jn17,13. Pas tave turėsiu Velyką su mokytiniais BtMt26,18.
^ Gerą liūtį turėjo – kam vogė, kai svietas regėjo KrvP(Krkn).
ǁ Lk, Trk, Mžš užimtumui nusakyti (paprastai apie laiko turėjimą ar neturėjimą): Laiko turė́damas drožinėdavau, dirbdavau šį tą Sk. Turėjau liuoso laiko, važiavau ant Linkavą Ps. Čėso tùria, gerą vietą ažėmęs ir sėdžia par upę Ob. Kad turi̇̀ laiko, tai skut’ bulbas Ml. Neturù laiko, panerk už muni Krš. Ežerus laiko turiu ir visokių minčių ateina į galvą rš. Vis laiko neturėjo, dirbo, lėkė, o va dabar ir turi̇̀ laiko, ir gulėk Slk. Aš pas motinėlę rūteles ravėjau, o pas tave, bernužėli, laiko neturėjau (d.) Šmn. Girdėti girdėjau, laiko neturėjau, senam tėvužėliui patalėlį klojau (d.) Nm.
^ Kožnas darbas savo laiką tùri Pl. Tu i dvėsi – laiko neturė́si pakiemiais lėkdamas Mžš.
3. tr. Sn, Alv, Dg, Stk, Žl, Ktk, Mžš, Šmn, Kp, Pl, Pnd, Dkk, Kpr, Vgr, Yl, Trk, Skd, Štk, Tl, End, Vvr būti gavusiam, įgijusiam iš prigimties ar išlaikiusiam: Mano motinelė, kad mirė, tebeturė́jo visas dantis Rsn. Aš neturiù nei vieno dančio LKT146(Nd). Dantų neturiù, negaliu in kūno pasimt (pariebėti) LKKIX216(Dv). Kad šitokį mažutį dantį turė́čiap Aps. Biznas kaseles turė́jo, tai nukirpau Sl. Aš didilius plaukus didliai turė́jau Šts. Kodėl ji (laumė) tur tokią ilgą nosį? BsPI13(Rg). Dvi turime ausis ir vieną burną, kad daugiau klausytumėm ir mažiau kalbėtumėm LTR(Erž). Kas turi ausis klausyt, teklauso Ch1Mr4,23. Kursai (žvėris) turi (septynias galvas), o dešimtį ragų Ch1Apr17,7. Jis tùra pliką galvą Grdm. Bepig, ka tu jaunas kojas turi̇̀ Nv. Ale mūs gaidys kad turi pentinus, tai kap cvekus Lš. Vėgėlė i šamas žvynų netùri PnmŽ. Turė́tasis plaukas nubirsta ir kumelys pajuoduo[ja] Šts. Turi svočia pilvą tep kap niekotaitę LTR(Smn). O vaikai visi geri yra, i kojas sveikas tùra, i akis geras tùra Kl. Atdarykit dureles, kas turit rankeles Kpč. Kad sparnelius turėčia, ir aš tenai nulėkčia, šauktau šauktau tėvelį raibos girios balseliu LTR(Grv). Viskas galėjo lėkti, ir viskas turėjo sparnus BB1Moz7,15. Mūsų tėvelis labai balsą turė́jo Pl. Ir iš kur toks balsas tavo turima! J.Jabl. Jos jaunos turė́ta geras balsas Mrc. Ausies neturiù suvis – dainų nemoku Ml. Tę obelėlė stovėjo, daugį žiedų turėjo LTR(Lp). Sakė mane bernužėliai netùrint rūtelių Ar. Išvydęs tada figos medį iš tolo, kursai turėjo lapus, ejo (dabotųs), begu jau ką rastų and jo Ch1Mr11,13. Aš buvau kai milžinas, sveikatos turė́jau Švnč. Ligos neturiù i sveikatos neturiù Dglš. Sveikatos labai netùri, tai visi darbai stovi Krs. Ir ans vargo padėjo, nebtùra sveikatos su visu Lk. Neturiù sveikatos laipiot čia an kalno, pavargau Pv. Ka sveikatos turė̃č, gerai gyvenč LKT104(Pd). Ir užpakalį sopa, ką jis tùri, visa sopa (skauda visą kūną) Azr. Ka tu nagus i turi̇̀, o ka proto neturi̇̀! Kl. Jau nedaug proto turiù Grv. Tas senis visai i proto tiek betùra Trk. Kad jaunas yr buvęs, rasi ir turė́jo protelį Rmč. Tùri gyslukę pajuokaut, tùri Pv. Tasai nė mergos proto neturįs S.Dauk. Ar geriaus tūls slunkius, žmogišką protą turė́dams, ar geriaus, sakau, kaip šitas rudikis elgias? K.Donel. Kad anas dūšią turėjęs, tai būt pasakęs, ką arklys naturlyvas Ml. Mūs tėvukas turė́jo gudrumo Pn. Jin[ai] mandagumo iš jaunystės turėjo Pl. Pakaruoklis turi tokį pat stiprumą, ką ir gyvas turėjo Šl. Dabar visi tokie – pasileidimo tùria Alz. Didelį sunkumą turė́jo – dulkės, viskas Kvr. Ka sunkumo neturė́čiau, aš nieko netingiu Sdb. Tiek drūkčiausia, gal ir ana tùra tą spaudimą Trk. Nebturė́su kantrybės bekentėti Kv. Dabar netùria tos tvarkos vaikai Erž. Kad ir koks žodis kitoniškas, bet tùria panašumo [latvių kalba] Č. Mano kalba jokio šimoniškumo neturi Šmn. Duona, kad ir tikrų rugių, ale tokį aitrumą tùri Užp. Rūkyti galėjai – tie žiobriai skaniausi, jie riebumo tùra Rsn. Liuobam mieruoti su centimetru, kiek jau tùra to storumo [bekonas] Kl. Tùri kartumo beveik kožnas grybas Kvr. Tùri alus stiprumo, nesakyk; ir gardumo, ir stiprumo – visko tùri Mžš. Jau žemė purumą tùra Krž. Kai mėšlo duoda, tai mėšlas šilimą tùri Ker. Sausuolė kaitros netùri, prie jai reikia beržinių [malkų] Klt. Šiūkai brandumą mažą tetùria, be kanduolio Erž. Ta pušis dideliai kvepa i tùra blizgėjimo Akm. Vyresnioji [duktė] buvo aukšto ūgio, nešiojo šviesiai geltonas kasas, turėjo rožinius skruostus S.Zob. Jie (jurginai) ar savo gražumo tùria LKT241(Žml). A žinai, ties varteliais judėjimą vanduo tùri Mlk. Kap pavirini, tai tas siūlas kap sužliugęs, tik sunkumą tùri, tep netikęs Pv. Dėl to sako anas (lopšys iš ievos medžio) sveikas, kad tur didį kvapą iš savęs per ilgą laiką LMD. Abiedvi ausys švenkščia, tùria zyzimą Sdb. [Mokytojas] aiškindavo mum, kad medelių nereikia laužyti viršūnių, kad ir jie tùria gyvybę LKT261(Pin). Jis turi didelį panašumą į tikrą arklį J.Balč. Aš turù gerą laimę: mun bitės nekanda Krž. Kiekvienas mokslas turi savo specifiką sp. Kietieji, skystieji ir dujiniai kūnai turi ir bendrų savybių rš. Visi kūnai turi tris matmenis rš. [Tarne,] turėk macę ant dešimties miestų VlnE185. Nesa eš sunkiai kalbu bei esmi sunkaus liežuvio (nesa aš turiu sunkų kalbesį) BB2Moz4,10. Kantrumą turėti gundyme kožname PK138. Nesa kaip garstyčia didę galybę turi ne tiektai augliuje, bet ir valgyme DP90. Kolei turi rūstybę ir nopykantą ant širdies savos artimop, ik tolei neturi pakajaus DP133. Netùri nei skaistumo, nei gražumo: ir regėjome jį (Kristų) netùrintį ypatinės DP169. Mokė nes juos kaipo galybę turįs, o ne kaip mokyti rašte Ch1Mt7,29. Ir tùrigu žmonės išmintį, kurie teipo dręsa nusidėt DP11. Žmogus kai šuva laksto jaunas, paskiau arklio jėgą tùri Ssk. Kad rodos neturė́t, būt telioko nelikus Klt. Tai jau jėgos ir aš neturiù tokios, kap turė́jau Pv. Suprato kareivis, kokią galią turi skiltuvas LTR(Auk). Nebuvau mokyklon intėjęs, ale atmintį turiù Stk. Aš pirma turė́jau didelę atmintį Srj. Nebatsimenu, kokiais metais esu gimęs, nebturu atminties Vvr. Turiąs iškalbą I. Kalvis iškalbą valnišką turė́jo Gršl. Ašiai su visais žodį turė́jau, su visais kalbėt mokėjau Pl. Neimk ir negražią, ba pats nemylėsi, šalia atsisėdęs kalbos neturėsi (d.) Gdl. Eikšę, mergele, in mane, turiù žodelį in tave (d.) Lš. Abi senos i tùrim kalbą Kvr. Jaunesni žmonys kitą kalbą tùria Vdk. Katras (kiekvienas) miestas tùra savo kalbą KlbXV131(Klp). Turė́ti talentą NdŽ. Neturė́jau pašaukimo prie audimo Pc. Reikia [mezgėjai] rankose gabumą turė́t i akim matyt Bsg. Naravo anie netùri Mlk. Tokią ydą jisai tùri – jokios užujautos Pv. Ana daug nervų tùri – ne pagal save Klt. Eš girdėjau apie tave sakoma, tave dvasią šventųjų deivių turintį BBDan5,14. O daiktui, galą turinčiam daiktop, top, kursai galo netur, negali būti nė vienas prilyginimas DP580. Pirma diena Christaus yra amžis, pradžios neturįs SPII123. Neturįs galo Sut.
^ Eina, kaip akmens kojas turėdamas KrvP(An). Kad subinėje akis turėtum, tai tavęs nesugautų DS296(Grk). Imdamas sakalo akis turi, atiduodamas – šuns PPr114. Ir angelas neliktų angelu, turėdamas žmogaus akis J.Gruš. Baimė turi dideles akis rš. Kad kiaulė ragus turėtų, tai visą svietą išbadytų LTR(Vlkj). Kiaulės snukį turėdamas ne visur įlįsi LTR(Auk). Arklys ir keturias kojas turėdamas suklumpa LTR(Auk). Arklys keturias kojas turi, o pailsta LTR(Al). Šuns liežuvį turėdamas duonos negausi LTR(Auk). Vaikai i žuvys balso netùria Škn. Kas netùra sotės, tegu eina ubagais Dr. Lazda du galus tùri Nm. Gilus tùri dugną, platus tùri kraštą Šll. Maluoji maluok, ale i galą turė́k Rdn. Kap maiše gemsta, tai dalią tùri Pv. Ir dūšią tùri, ir kalbą – kolgi nebagotas? Dgč. Velnias dūšios, o šuva skolos neturi LTR(Jz). Ar tur šuo gėdos? N. Kitas tùra talentą, o kitas – pliką lentą End. Kad turėčiau rankas, vagį sugaučiau, kad turėčiau liežiuvį – viską apsakyčiau (kelias) Pnd. Kad atsitiestų, dangų paremtų; kad rankas turėtų, vagį sugautų ST409. Vienas vyras daug galvų turi (kūlys) Pnd. Neturi akių, neturi ausų, o aklus vedžioja (lazda) Dkšt. Tùri keturias kojas, ale ne gyvis, tùri in savę plūksnas, ale ne višta (lova) Dv. Naktį turi dūšią, dieną neturi (lova) LTR. Turi sparnus, bet nelaksto (malūnas) LTR(Mžk). Maža kresna moterėlė daug drapanėlių turi (višta) Vp.
| refl.: Kai sveikatos nebturė́jos, už panaktinį buvau pri gyvolių Vg.
4. tr. Grš, Vl, Stk, Al, Švnč, Žl, Strn, Alz, Kp, Slm, Skp, Žb, Rk, Kpr, Sdb, Krš, Žeml, Šts, Slnt, Tv, Als, Žr, End, LKT138(Nd), Šlu būti susijusiam su kitu asmeniu ar asmenimis santuokos, šeimos, giminystės, draugystės, tarnybos, darbo ar kitokiais ryšiais: Moterį turįs SD1118. Anas antrą turėjo žmoną Dgl. Anas čia atvažinėdavo, anas ir bobą iš čia tùri Aps. Aš du vyru turė́jau Yl. Žmona tùrinti kitą vyrą Trk. Ko jis laukė šio laiko nevedęs: būtų beturįs šeimininkę! Žem. Kokią išsirinksi, tokią ir turė́[k]! Pv. Dabotinę turi̇̀, tai ir imk, nepamesk Šmn. Tas vyras dvyleka pačių turė́jo (ps.) Všv. Buvo karalius, tas turėjo labai gražią pačią BsPI11(Rg). Žvėrelės, paukštelės vis turi poreles, aš siratėlė neturiu porelės LTR(Rdš). O Jons bylojo Herodui: neder tau turėti moterį brolio tavo VlnE170. Eš turiu vyrą, poną BB1Moz4,1. Žmona pirm vyrą, o paskui ir sūnų, kurį gi vieną beturėjus buvo, pateriojo DP335. Neturiù ne pačios, ne vaikų, nė rūpesnio neturiù Gd. Anys tùri sa[vo] šeimą ir savę daboja Pls. Vaikų esu turė́jusi šešioleka Varn. Vaikų šešis turė́jau, tai ne dar̃, kad vienas du Alv. Patsai dar visiškai vaikas ir jau vaiką tùri Ant. Įsiviliojo [tokią senikę] vaiką padabot, o penkis vaikus turią̃ Erž. Ė būdavo, kad moma tùri septynius vaikus, tai gerai, kad du likę [gyvi] Aps. Kad aš vaikų nebeturiù, nežinau, ar ją (žemę) imt, ar ją neimt Alz. Turė́jom keturis vaikus, o dabar visi iškrikę Srj. Keturias dukteris turė́jo, visas į ūkes išleidė, pasogas, šimtus devė Krp. Turiù keturius sūnus, penkias dukteres, septyniolika anūkų Rod. Ana tik vieną mergiotę tùri, o sesuo i bernioką, i mergiotę Klt. Jie vieną sūnų turė́jo, gražiai gyveno Kp. Ans tùra vieną vaiką KlbX115(Krtn). Ji mergõs turė́jo tą vaiką Mžš. Vieną vaiką tùrįs su ta žmona Trk. Dvi mergelkas i vaikeliną tùra Kv. Oi klausinėjo jaunas žentelis: begu turi dukrelę? S.Dauk. Tą vieną teturiu mylimą dukrytę KlvD47. Gyveno viena šeima, turėjo sūnų Joną o dukterį Julijonę Krt. Nebtùra mergelės tokios jau didesnės Trk. Katras turė́jo savo vaiką, leido [ganyti] Krž. Būt geriau, kad turė́tai kokį vaiką, tai gyventai [savo sodyboje su vaiku] Kpč. Turė́jau du sūnu, tai vienas numirė Mlk. Jei turė́tai vaiką, tai tau neliktų [pieno] Pv. O plebonas Midijano turėjo septynias dukteres BB2Moz2,16. Turiegu dukteris, sergėkig jas gerai, idant kūnus jų čystume išlaikytumbei DP65. Jie gyveno abudu, vaikų neturė́ję Ad. Netùra nė vieno vaiko, netùra kryžiaus Krž. Dejavo vaikų netùrįs Jrk23. Gerai gyvenam, – tik burnų (valgytojų) netùrim Rš. Turė́jau seserų, likau vienas LKT208(Graž). Seną žmogų čia turi̇̀, čia i nèturi Prng. Turė́jo mokytą brolį, turėjo i gerą vardą Upt. Turiąs beturiąs tris sesutėles kaip ir daržely tris lelijėles NS491(Vb). Turiu net penkis brolius Ch1Luk16,28. Netùri tėvų, vienas anas kaip stovi Klt. Bet ka mamos neturė́jau, teip i laimės neturė́jau Slnt. O da aš turiù senus tėvelius, užaugys mano mažus vaikelius (d.) Klvr. Kad aš esmi siratėlė, kad neturiu tėvulio nuoseniausio, nei motulės mylimiausios LTR(Mrk). Neturiù tėvelio, senos motynėlės, aš neturiù kam palydėt in svetimą šalį DrskD220. Neturiù tėvelio, kas dalelę skirtų (d.) Grš. Aš neturiu tėvo motinėlės, – nesukrovė didelio šarvelio LLDII476(Mrc). Jūs mielos motulės nebeturėstat, visokių kalbelių prisigirdėstat LTR(Rk). Ji turėjo gerus gimdytojus, kurie aną primokę buvo pagal zakonų Moizešiaus BBDan13,3. Neturėki kito Dievo prieg manęs Mž18. Užsilikau, da laikausi, o kaimynų jau daug neturiù (mirę) PnmŽ. Viena gyvenu, nebeturiù su kuo gyvent Kvr. Kiek jau turė́davai šeimynos, i vis po tą kulšį avienos duodavai Mšk. Samdytą turė́sma mergikę, samdytą turė́sma vaikiuką Lk. Šiemet netùrim (nepasisamdėme) mergiotės – daugiau darbo Jnšk. Teturė́jo [ponas] tiktai vieną liokajų ir tą didelį šelmą BM77(Vb). Pats mokėsi ir da paprastai kokiuos du mokinius turė́davo Upt. Turė́jo po savim gal šimtą inžinierių Strn. Netùri broliukas sau mielos draugelės (d.) Dglš. Kap aš turė́jau kaime mergelę, ėjau lankytie kas vakarėlis DrskD26. Aš sau turiu bernelį šitam pačiam kaimely LTsI279. Šmotą darbininkų po savęs turė́jo tas ponas Všv. Aš esmi žmogus po valdžia [antro], turįs po savimi kareivius DP73. Neturiù kas ganąs, neišganysu didelę bandą Gd.
^ Plikis neturi nei genčių, nei bičiulių PPr299. Ir Dievas motiną tùri Sld. Kol pinigų tùri, tai sūnus tùri Tvr. Jei pati neaugini, tai i neturi̇̀ vaiko KzR. Menturis dukterį tùrįs; o kuo vardu? – Košė Pln. Lazdų krūmas, tam lazdų krūme ežeras, tam ežere dvi sesutės maudos ir turi po penkis bernus (kubile duoną minko) LTR. Dvylika brolelių tur vieną juostelę (metų mėnesiai) LTR. Ko Dievas netur? – Aukštesnio už save arba vyresnio PrLXVII40.
| refl. tr.: Kole turė́josi dukteris, laikėsi ir žąsis Rdm.
ǁ Ds būti vedusiam (žmoną): Anas turė́jo jos seserį paėmęs Klt. Šitas, kur tùri Petro seserį? Sdk. Kunigo seserį turi̇̀, o teip šneki! Žl. Anas turė́jo mokytoją tokią Vžns. Tas, kur Taruškėlę tùri Ėr. Jis tùri Žilinskiūtę Ss. Tas gi Gudelis, katras Banyčią tùri, sakė Dbk.
^ Kiekvienas vyras tetur savo moterį ir kiekviena – vyrą savo DP71.
ǁ priimti (atėjusį), sulaukti (užaugusio): Turė́si ažumainą, auga vaikas Klt. Mes svečių tùrim KI226. Vakar sūnų turė́jau Strn. Šiandie kapinių šventė, sakau, gal svečių turė́sim Smln. Ką – svečių turė́si, ar talką kokią darai? (klausė daug visko prisipirkusią moteriškę) Švnč. Viską padariau – svečių neturė́siu jokių Žl. Turė́si žentą kai matant (duktė jau suaugusi) Šln. Kap apsirgau, tai visi sakė, ka neprasieis, net kunigą turėjau Tvr.
^ Neimk per daug kalbios – daug svečių turėsi LTR.
5. tr. R, MŽ, KBII169, DŽ, KŽ gimdyti, pagimdyti: Pamečiui turė́[jo]: šitam nebuvo metų, kitas gimė Klt. Vaikų penkis turė́jau Alv. Itokius šešis sūnus turė́jo ir sveika boba kap mūras Arm. Kiek vaikų turė́[ja]u, tiek dantų neturiu Str. Labai sunkiai aš turė́jau mergaitę tą Ktv. Ot dabar svietas kytras, vaikų nedaug tùri! Pls. Nežanota, nė vieno vaiko neturė́jau Všv. Tokiuos metuos nė begalėsi, nė beturė́si [vaikų] Mžš. Jei užgirsi varlę kvarkiant, tai vaiką turėsi LTIII456(Kls).
^ Tu jau kaip turė́siantis, drūktas Trk. Skeltas perėtas, tuo turė́tas – visi pry darbo! Šv.
ǁ N, Snt atsivesti: Veršį vesti, turė́ti I. To žmogaus buvo kumelė kumelinga ir karvė turėsianti Žem. Karvė turė́sianti būs, apėmė jaučius Klk. Karvė in čėso, greit teliuką turė̃s Aln. Mūsų juodė jau tvinksta, greit turė̃s Krkn. Šėmoja jau tuoj turės Kp. Karvė bus turė́sianti Škn. Karvė turė́jo – veršį girdos Krš. Jau karvelė greit mun turė́s Trk. Karvė ir kiaulė turė̃s vienukart Mžš. Karvė jauna, graži, Kalėdoms turė́sianti Skd. Ana (telyčia) turė̃s kovo pabaigoj Kvr. Karvė jau turėjusi B826. Karvė šiąnakt turė́jusi K. Niekumet naktį karvė nė[ra] turė́jusi Trk. Šįmet margoji vėlai teturė̃s Jrb. Žalmargė tura turė́ti jau už poros dienų Slnt. Turė́sintiejai karvei duok geriau ėsti Slnt. Viena karvė užvelka, kita į laiką tùria Jrb. Juodė turėjo jaučiuką, o ne karvytę Pkr. Mūso karvė turė́jo jautelį Sd. Vakar karvė turė́jo, būs šviežaus pieno Ll. Karvė jau išsimelžus, rugsėjį turė́jus KzR. Veršis, paršiukas tuo[j] turė́tas NdŽ. Pirkom karvę neturė́jusią Šln. Jei užtrūks, tą (karvę) neparduosiam, kol neturė́s Trk. Karvė ka turė́davo, tai prisilydydavo grietienės užsibaldyt Grz. Kita karvė tum pienu (neužtrūkusi) tùra Krš. Prieš Kalėdas turėjo Jonų karvelė Žem. Ar įsiuvai guziką? – Ne. – Nu ka tu mitrus: kumelė būtų pritvinkusi i turėjusi KlvrŽ. Ar jau kumelė turė́jo? Pc. Kumelė turė́jo, paturėjo KI450. Tas kumelys (kumelaitė) nuo tos kumelės (tos kumelės) turėts (turėta) B534. Turė́siančiai (veršingai, kumelingai) susilaužius kaulą, neduok vario, išsimes Vdk. Visumet turėsianti kumelė trapi Krkl. Avis turėjo R237, MŽ315,403. Avis turė́jo tris vaikus KlvrŽ. Jauniklė avelė dujai gėrioku tùria KlbIX51(Skp). Pusmergė nuėjo turė́jusios avelės girdyt Grž. Kiaulė šiąnakt turė̃s: migį nešas, į rytą turė̃s Vl. Turė́siančią kiaulę pjauti būtų juk svieto juokai A.Sal. Kad, minau, nieks, nei paršiuks turė́ts nesušaltų K.Donel. Turėtoms kalėms grapas liepė pilti pieno Bržr. Pas Mačiulį radynos: kalė vaikus turėj[o] Rod. Katė jau kačiukus tùri Aln. Kai gyvolis gero pašaro nematė, tai netvinkusi i turė́jo Nmk. Šitie triušiai žiemą turė́ti, tai toki nuskurdę Mrj. Vasaris ašaris, gruodžius nugrubėlis, gyvuoliai, tuose mėnesiuose turėti, yra apsiašaroję, nugrubę, nesveiki Sln.
^ Sylijasi, kaip kumelė turė́dama Sml. Duok Dieve ožkai kumelį turėti, vištai ožį išperėti KrvP(Mrk). Ankstybs, o negyvs, tuoj turėts per tvorą šoko (išmetamas) PrLXVII33, B835. Kiek kiaulė paršiukų tùri? (klausiama juokais suėmus už nosies) Žl.
turimai̇̃ adv.: Neturiamai, nevestinai vaikų, nevaisingai I.
| refl.: Tai karvei reikia greitai turė́ties Akm. Ka turė́jusys y[ra], nūneša duonos i druskos, ka stipresnė širdis būtų Vgr.
6. tr. IM1863,27 susidėti iš ko nors: Mets tùr daug dienų, ik visas jis pasibaigia K.Donel. Kūčia tùri dvylika patrovų Dg. Miestiečių butai turėjo po du, tris ar keturis kambarius rš.
| Nebgaliu matyti, kiek pušynelis aktarų galėjo turė́ti Akm.
ǁ egzistuoti kartu su savo dalimis, komponentais: Vožtuvas turi pagalbinį skirstytuvą rš. Stulpas aplinkui turinčios viškos SD53. Visi sultingieji pašarai turi daug vandens rš. Pilis turėjo du bokštus: šiaurės vakarų ir pietryčių kampuose rš. Mūsų ūkis turi didelį gėlininkystės skyrių sp. Kožna, matai, nytė, ana jau šniūralius, matai, tùra Rt. Klėtis paprastai teturi tik vienerias duris rš. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrengimų rš.
ǁ būti reikalingam ko: Bulbų kiekviena atmaina savo žemę tùri LKT188(Vlkj).
7. tr., intr. būti gavusiam kokią nors ligą, negalavimą, sirgti kuo nors: Jis musėt ligą turi, kad teip spjaudo Pn. Anas serga, cukrinę ligą tùri Aln. Tu turi̇̀ didelį dusulį Žl. Ana dusą turė́jo, tai negalėdavo dirbt Adm. Jau bronkitą turiù – čia man kas gargia Srj. Pry plaučių ana tùra, sanatorijo[je] buvo Šv. Dagi te šunio riebuliai nuo plaučių, kas plaučių džiovą tùri Švnč. Ale turė́jo ant plaučių vėžį, kraujas kai šoko, ir nugriuvo ant kiemo Kvr. Ar dusulį turė́davai tas arklys, ar ką – veda į jomarką Mšk. Tėvalis jau pri skrandžio ligą turėjo End. Aš sergu, slogą turù. – Nu ta maža bėda Trk. Kraujo kalkėjimą turù didilį Všv. Katras tùri priepuolį, tai tam negerai Prn. Ogi oras, jėgu turi̇̀ ramatą, pasako Antš. Širdies mušimą turiù Rš. Sąnarių uždegimą turė́jau, rankų nebegaliu prilenkt Gsč. Ans tùra nervų ligą Skd. Mano tėvas turėjo gumbą LTR(Rm). Jug vėžį nežinai, a turi̇̀, a neturi̇̀ End. Užeina, kur kai ką susopsta, ale tokios ligos neturiù Stk. Nei ligos jokios neturė́jau par gyvenimą Krns. Šiąnakt atsigulęs kosulio neturė́jau Vlkv. Visą naktį jis blaškėsi ir, atrodė, turėjo karščio I.Simon. Jėzus … išvydo uošvę jo, ant patalo gulinčią, turinčią karštinę (drugį) BtMt8,14.
| prk.: Kas kepenis tùria (serga kepenimis), negalia a nė čierką išgerti Nmk. Nervas dideles turiù sustingus keliuos, be lazdytės negaliu eit Tr.
^ Kad tau turė́t žyvatinę! Arm.
8. tr. Rz, Rmš, Dg, Gdr, Jž, Č pajėgti valdyti kurią nors kūno dalį (labai dažnai su ne-): Kas kojeles turi, tai visko miške prisirenka Rud. Nebeturiù nė kojų, nė rankų Ėr. Aš va kojų nebeturiù: skauda nuo pusiau blauzdos, pakinkliai Kvr. Kojas menkas beturù: niekur nebeinu Tv. Muno senis daba tų kojų nebtùra Jdr. Aš neturù kojų, negaliu eiti į tas mėlenes Krž. Kad kojas turė̃čiu – visur aplakstyčiu Krš. Eina su lazdele, kojos nebetùri Mžš. Sveika būčia, kad kojas turė́čia, su kojom silpna Sdb. Kad tik geras kojas turė́čiau Tlž. Dėlto daba kojų niekas netùri nuo to gražaus apsiavimo PnmŽ. Ant kitų metų bėgs, kojukes turė̃s Drsk. Neturiù suvis rankų, palaidyt karvės nepagaliu Klt. Nu, kad aš negaliu atriekti duonelės, rankų neturiù Krt. Rankos tos dešinės seniai nebeturiù Sdb. Rankų neturiù, o kai dirbu, neskauda Vb. Mano seselė dejuoja: rankų nebetùri Mžš. Nebturu akių, nė kantičkos mun nieko nebrodo End. Kol akis turė́jau, siuvau VšR. Aš akių nebeturiù, toli nematau Rm. Nei ausų beturiù, nei akimis bematau Eig. Kad aš akeles tebturėčiau, kaip ma[n] smagu būtų Erž. Kur tu ausis turė́si – aštuonius grabus išnešiau! Dglš. Kita vedėja nebegali vest: užkimsta, gerklės visai nebetùri Mžš. Negaliu aš – širdies visai nebeturiù Ps. Nebetùrim širdžių, prastų širdžių abudu PnmR. Aš neturiù širdies, jei operuoste, būsu ant lentos Kv. Bendikas nebtùra plaučių Krtn. Smarkiai dirbdavau, tudė dabar strėnų neturiù Snt. Parižuotas (paralyžiuotas) žmogus buvęs, kalbos geros nebeturia Svn.
9. tr., intr. SD129, Pnm suvokti, suprasti: O tai dabar turė́si: būtum su manim ėjęs, būtum gavęs Sdr. Vakar dergsojot (nieko neveikėt), tai dabar tùrit – niekas nepadaryta Vlkv. Štai juokėmės, jauni būdami, iš senų žmonių, o pasirodo, jie tiesą turėdavo V.Krėv. Ji turė́jo tiesą: teip i buvo Tlž. Turė́damas tai tikrai, jog jo ansai viešpatis nopleis DP81.
| [Kristus] juos klausė, ką apie jį turėtų (manytų) žmones DP466.
| Neturimas (negalimas, neįmanomas) daiktas, kad prisieina jau tėvam atsidalyt nuo vaikų Tvr.
| refl.: Ką aš tau sakysiu, tu tik turė́kis, ir viskas bus gerai Slk.
ǁ tr. Ktk žinoti: Jau ji ką tùri, tai visada išbajina Pv. Ką turė́jau, tą pasakiau Bsg. Neturù tokio žodžio (nežinau, kaip vadinasi) Rsn.
| refl.: Va, lyg primetė ir turė́kitės! Pv.
ǁ tr. jausti: Vyriškas ir motriška nueiti į kapus (mirti) su rūtų vainiku par didę sau garbę turėjo S.Dauk.
| refl. tr.: Turėkias tu garbę pirm manęs, ir užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
ǁ intr. išmanyti: Vaikščiauna kap ko veikt neturė́dami Dv. Tėvas ka sužinos, tai neturė́si kur dingt, reiks per langą išlėkt Plv. Ir aš nebturù kur bedingti, palipau an trobos Krt. Jau vakaras, sutemo, netura kur bedingti Rt. Senam tai bažnyčia reikalinga, žiūrėk, ka pasensta, neturė́sta kur dėtis Slm.
ǁ tr. konstatuoti esant: Po Seredžiumi tùrime pusiaukelį nuo Jurbarko į Kauną Skr.
III. prievolei, priedermei nusakyti. tr., intr. R, MŽ, Sut, N, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Klvr, Vlkv, Vl, Stak, Ss, Gdr, Sdb, Kp, Pl, Pnd, Rk, Jž, Č, Skrb, Žml, Bsg, Krš, Kv, Skdv, Žeml, Skd, Brs, Als, Pln, Bdr, Rsn, Pgg reikėti, privalėti (ką nors daryti): Turiu, nemitęs, priverstas darau SD184. Jis tur tai daryti R329, MŽ441. Maž miego miegusi turė́jau dirbt J. Čia visi turit dirbti J.Jabl(Sv). Jūs tùriat dirbt lig pat vėlumo Erž. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti J.Bil. Kol gyvos akys, turi̇̀ vargt Vdk. Pasakė – i turi̇̀ dirbti teip, kaip ka liepa Ms. Atsikelsi gaidgystėj, anksti ir turė́si kubilą primalt Mšk. Kol išaušta, tą sieką turi̇̀ sumalt su rankom Krk. Kai ateinam iš lauko kloję [linus], tai tùrim nubrukt visus rūbus, kad nesmirdėtumėm Užp. Sieną mergaitė turėdavo išaust par dieną Rz. Dar turiu tris sienas aust Pc. Tùriam pačios rūpintis [malkomis], ir vaikai mažiukai Pšš. Šilta, jėtus mano, karštybė, o turi pasilenkęs eit, dirbt po dirvas, laukus Mšk. Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis? K.Donel. Negalįs niekur išeit, ožkas tùrįs ganyt Jrb. Aš turù bites daboti, kad neišlėktų LKT132(Plik). Aš turė́su i bulbes nuskusti, i paršeliams ėsti nunešti Lpl. Pristatys i turė́si išbūti, gerai prastai End. Pryš vėją neatpūsi, kur liepa, ten turi̇̀ eiti Yl. Ans pyksta i tùra pykti, kam aš išejau Trk. Tėvai tùria dabar vaikų klausyt, toks išėjo laikas Dt. Turė́jau papasakoti, kaip viskas buvo Krt. Karvę turi, ir turi̇̀ ravėt Kp. Tėvus turiam godoti S.Dauk. Turė́jo parašyti, kad motina serganti yra Vkš. Mėnasį turė́si [gydytis] Ad. Sako, tau tùra duoti vietą, tùra duoti butą Kl. Kožnas ūkininkas turė́jo porą jaučių turėti Vvr. A mes turė́siam už pirmą metą karvės nustoti Rt. Mūsų karvė pasileido nuo sieto, pagirdėm, išputo, turė́jom pjaut Šln. Kiek davė ganyklės, tùria išsiverst Sdb. Parvasar turė́jau paduot šieno karvei Klt. Jau mačiau garnį – turė̃s jau duot pavakarių Nm. Svečiai nevalnykai – ką duoda, tą tùria valgyt Slm. Insdėk, su bulbom turė́si suvalgyt smetonos Klt. Mėsos – mirk gyvenk – vieną rozą an dienos turi̇̀ duot Žl. Tuos pačius kopūstus arba burokus tùri išbaigt valgyt Krs. Lalaunykai ateina pas trobą, ir turi̇̀ išnešt kiaušinių Kpč. Turė́tų būt pienas geras, ba raudona karvė, žala Pv. Nori baltai išvelėt, – tai tùri plyšt po biskį rūbas Pv. Jaugi dvi nedėlios [agurkams], turė́[jo] apdygt Švnč. Tùra daba iš apačios išaugti nagas, o tas tùra nueiti Jdr. Žinau, ką pasakyti turita! Vd. Tùrit apžiūrėt Kalotės ežerą Klp. Aš turù sakyt: jis neblogas Tlž. I kas įejo, nežinojėm, i turė́jėm bijoti Skd. Piršlys tùra kelį atidaryti Trk. Pirma pasvadins jaunąją, tùra jaunasis išsipirkti Plt. Išveda jaunąją – ne tą, katrą turė́tų išvestie, o kokią bobą Brt. Kodėl turėtumbim mes menkesni būti B556. Turi̇̀ atiduot [pinigus] tą dieną asabniai, ir viskas Grv. Kas turi ateiti, tas ir ateis, niekur pro šalį nepraeis J.Balt. Turiu eiti; reikia man eiti I. Turiu išeit R204, MŽ271. Aš žinau, kad turiu žūti, ir mirsiu, kaip riteriui dera V.Krėv. Sakė jam, kad jis turį̇̃s dabar mirti Sch165. Kur mano tėvai, kur mano sūnelis, ir aš turiù čia gult Kls. Kam aš tave turiu penėti kaipo paršą arba meitėlį kokį? DS82(Rs). Turė́si tą žirgą pavogti i an to žirgo užsėsti (ps.) Varn. Didesnioji dukrelaitė tur darbelį dirbti LLDII70. Saulė sėda, ir jau turi̇̀ eit miegot Šmn. Aukščio lopšys turi būti per du sprindžiu LMD. Septyni broliai: septynias dienas tùria lyt Sb. Prašom jūsų paklausytie, ką mes tùrim pasakytie DrskD251. Jei kas nori turėti aitvarą, turi laikyti devynius metus gaidį LMD. Tas pasakymas būtų turė́jęs mane perspėti: būk atsargus! Plšk. Lova sukasi, ana (giltinė) turi turėtis prie galvos, o peiliai kerta jai per kinkas LTR. Kad kas nuo ko nusigąst, tad tur du kartus paspjaudyti, tad, sako, niekas neprisimeta LMD(Klp). Kaip neturiù verkti, kaipgi nedejuoti, kad užtiko mano dienas devynios nelaimės? BM449. Pavarytas bernas nudegino ponui dvarą sakydamas: – Man eit beturint, teeinie ir tos skūnės drauge LC1885,6. Jei mano žodį laikė, tada ir jūsų turės laikyti VlnE177. Kaip hūkininkas šeimyną savo tur mokyti byloti Vln37. O mes turim gintisi BB1Mak3,21. Jaunikaičiai turėjo nešioti melnyčios akmenis BBRd5,31. Kas tasai ponas, kurio balso aš turėčiau klausyti BB2Moz5,2. Anys su raugu nieko netur kepti BB3Moz6,17. Ir puodą, kuriame tatai virta yra, tur sukulti BB3Moz6,28. Ir iš javų penktąjį (paraštėje penktainį) turėsit duoti faraonui BB1Moz47,24. Ką tada daryti turime? PK243. Sekmą dieną turi švęsti Mž388. Jei jau tėvas tavas lieptų kokią netiesą bylot …, turi̇́egu tu jo tame klausyt? DK81. Tùrigu būt Dieviep mielais DK72. Turiuogu tiesą bylot DP602. O teip žodis ir mokslas jo yra mumus tuo šviesumu, idant regėtumbim, … ko sergėtis arba turėtis tùrime DP243. Nes aš turiu būt svečiu namuose tavuose šią dieną DP574. Jisai (Kristus) rodės, kaip būtų tùrįs toliaus eiti DP189. Bat veizdėk, ką prieg tam turi daryt MP167. Ans yra anuo Elijošiu, kursai turėjo ateit Ch1Mt11,14. Mes turime priplaukti prie vienos salos SkvApD27,26. Turiu daug rašyt jūsump, bet nenorėjau per popierių Ch12JnL1,2.
| Užpuls naktis, o mes dar daug rugių turim [pjauti] – nebus šiandie pabaigtuvių Alk.
^ Ir viena akis tur miegą turėti M, TŽV622. Vienas kartas tùri nesumeluot Ssk. Kame kotas, čion tur būti ir kirvis S.Dauk. Jaunas gal, senas tur mirti LTsV88(Tl). I obūlys ant medžio gražus, o tùria nukristi Vdk. Ką turi̇̀ padirbtie rytoj, padirbk šiandieną, o ką turi̇̀ suvalgytie šiandieną, rytdienai pačėdyk Dl. Už gerą darbą tur kampe stovėti (šluota) LTR(Grk).
| refl.: Kaip turėsis nu maži vaikai elgties, kada anys prieg stalo eit APhVIII46. Klausykimeg veikiau, kaip svodbose, sueigose mūsų tùrimesi laikyt DP340.
◊ ãkį turė́ti
1. Prn, Pv, Šd, Nj, Jnš būti apie ką geros nuomonės, jausti simpatiją, prijausti kam, mėgti ką: In gražų žmogų ãkį tùri Klt. Sako – ãkį tùria ant jos valdinykai Slm. Juntu, kad Eretui jis kažkodėl neturi akies J.Paukš. Neturė́jo akiẽs ir atėmė Krtn.
2. būti pastabiam, gerai įsiminti: Tùri ãkį, nuveizi, kas kam patinka KlK12,69(Rdn). Jin akį turia, žiūrėk, pažino mane KlK8,70(Jnš).

akyjè turė́ti būti numačius: Paskui tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę I.Simon.
[geràs, tókias] aki̇̀s turė́ti
1. būti pastabiam, dėmesingam: Žmogui reikia turė́t aki̇̀s Dkk. Namie ėsi̇̀, tai aki̇̀s turi turė́t i turė́t Jrb. Sena esu, o akès turù Krž. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei I.Simon.
2. Žlp būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis, verstis: Reik turėti akis į bėdą įkritus Šts. Ot tùri aki̇̀s – visur inlenda Sn. Ana geràs aki̇̀s tùri, tai ema, prie ko tik prieina Slk. Geràs aki̇̀s tùri, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda Skdt. Reik geràs aki̇̀s turė́t, ka po visko drįst akis parodyt Jnš. Kaip žmogus tokias akis turi?! Krns.
3. būti raštingam: Kad aki̇̀s turė̃tum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis KlK6,56(Pvn).

akysè turė́ti saugoti: Ka su tom vyšniom nė[ra] rodos – turė́k i turė́k akysè tuos špokus Jnš. Turė́k akysè žąsis, kad nesueitų į javus Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėsè turė́ti Krš.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių̃ neturė́jai, kad su tokiu suderėjai? Alk.
akmeñs (akmeni̇̀nę) ši̇̀rdį turė́ti būti žiauriam, negailestingam: Reik ãkmino ši̇̀rdį turė́ti tokį ligonį išginti Krš. Ji akmeni̇̀nę ši̇̀rdį tùri Grž.
añkštą ši̇̀rdį turė́ti; SPII104 būti šykščiam.
ant akių̃ turė́ti Ds, Grg prižiūrėti, saugoti: Su mažu vaiku daug klapato – visą čėsą reik ant akių turėti, kad galvos nenusisuktų Vkš.
ant dantų̃ turė́ti Lp apkalbėti, išjuokti.
ant galvõs turė́ti mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo an galvõs turė́ti Trkn.
ant juõko turė́ti nė už ką nelaikyti, nevertinti: Aną visi tùra ant juõko Šts. Seną visi an juõko tùri Mrc.
ant liežùvio turė́ti Rg norėti sakyti: Aš turė́jau ant liežùvio, o nepakláusiau, ir gana Smln.
ant savę̃s turė́ti sirgti mėnesinėmis: Šiandiej neisiu šokt, ba an sàvę turiù Lel.
ant sprándo turė́ti NdŽ išlaikyti ką.
ãpsapnį turė́ti I svajoti.
árklio gálvą turė́ti sunkiai suprasti: Jis árklio gálvą tùri Prn.
árklio ši̇̀rdį turė́ti būti negailestingam: Jei tùra árklio ši̇̀rdį, tejemies, tenešies Krš.
áukso rankàs turė́ti būti nagingam, gabiam: Rankas turi aukso, bet gerklė jaučio LTR(Aln).
auksi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti labai geram, jautriam: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę J.Balt.
bai̇̃sią bùrną turė́ti mėgti plūstis: Pasiutusi, bai̇̃sią bùrną turė́jo Krš.
bal̃są turė́ti
1. nebūti beteisiam, šį tą reikšti: Parodyk bent kartą, kad ir mes turime balsą A.Vien.
2. atsikalbinėti: Jei nenorės imti [merginos], ir bal̃są turė́s Krš.

báltą (blõgą) ãkį turė́ti pykti: Báltą ãkį turė́jo pirmininkas, ale teisingas buvo: davė šieno KlK11,80(Krš). Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį rš.
bė̃dą turiù man nerūpi: Turiù aš bė̃dą, kad tu nemoki! Alk.
burnojè (dantysè) neturė́ti Mrj, Prn būti nevalgiusiam: Nė soros grūdo dar neturėjau burnoj S.Dauk. Pavargau, pasidarė silpna, atsiminiau, sako, kad nuo vakar ryto burnoj kruopos neturėjau Žem. Ir aš te buvau, medų, alų gėriau, burnõj neturė́jau (ps.) Grv. Par barzdą varvėjo, burnoj neturėjo NžR. Jau penkta diena nesi nieko burnoje turėjęs J.Avyž. Ans da nieko dantėsè neturė́jo Kv.
dáikto neturė́ti labai nerimti, kentėti, nerasti vietos: Kai užaugo an šitos vietos šunvotė, o apie ją da dešims, tai neturė́jau dáikto, kap sopėjo Str.
dañtį turė́ti
1. pykti: Ta, matyt, dantį ant močiutės turėjo Kv.
2. Švnč mokėti burti.

drū́tą ši̇̀rdį turė́ti
1. būti tvirtam, drąsiam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie LB112.
2. pykti: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė LzP.

er̃dvą ši̇̀rdį turė́ti būti dosniam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų SPII104.
gai̇̃džio ámžiaus neturė́ti būti jaunam, nepatyrusiam: Matot pačios – gaidžio amžio dar neturit M.Valanč.
[gẽrą] gálvą turė́ti [ant pečių̃]
1. Als, Skdv, Btg, Skrb, Mlk būti protingam, gabiam, išmanyti: Jis tùr gẽrą gálvą KI577. Reikia galvà turė́t, tada gyvensi Dglš. Kas tùri gálvą, tas supranta Pv. Pasideda kalnius, suknelę pasisiuva, gálvą tùri Klt. Diedukas gẽrą gálvą turė́j[o] LKKXIII121(Grv). Jis gálvą baisiai gẽrą tùri Šmn. Tau gal nesunku mokytis, gẽrą gálvą turi̇̀ Ds. Gaspadoraut reikia i gálvą turė́t Kvr. Ans tùra gẽrą gálvą, tiktai buvo apsileidęs Slnt. Oi, turė́jo gálvą anas! Btrm. Ne, jeigu galvą turi ant pečių, tai šiais laikais gyvenk ir gyvenk V.Bub. Yra galvočiai, ką gerą galvą turi LTR(Kpč).
2. Žg, Kv, Dg, Dglš gerai atsiminti: Mergaitė tùri gálvą – kokią ilgą eilutę pasakė Snt. Aš galvõs neturiù, aš užmirštu tujau Šts. Matai, kaip aš nebturiù galvõs Gršl.

galvojè (į gálvą Klp) turė́ti Ker
1. būti gudriam, sumaniam: Ponui reikia galvõj turė́t, kaip ponystę išlaikyt Antr. Nieko jis netùri galvõj Srv. Jei turėsi galvon, bus ir kišeniun Kb. Mergelės, ko jūs neturat galvo[je], ta turat turėti kojose Grg. Ko neturi galvoje, turėk kojose Ktč.
2. ŠT30 kreipti dėmesį, manyti: Ir galvoj neturiu, kad kas gali mane atsvyt ar strošyt Sug. Nu tai jis ir galvõj netùri Str. Ką pradžioje reiškė, ką turėjo galvoje žmonės, pavadinę upę Kražante? BXII103. O žinai, kokias kliūtis turima galvoje? V.Krėv.
3. mokėti, atsiminti: Dainavau seniau, daba nebeturiù galvõ[je]: visa ko pamiršti LKT213(Jnš). Nieko galvõj neturi̇̀, nieko galvoj nebėr Tj. Tuomsyk tai nė galvõj neturi̇̀ KzR. Dainų netùra į gálvą Sg.
4. apsvaigti: Esi girtas, galvõ[j] jau turi̇̀ Krš.

gálvą turė́ti pakáušyje
1. būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj B455,643, PrLXVII25.
2. MŽ būti kvailam, riboto proto.

gãtavą dúoną turė́ti sėdėti kalėjime: Per tokius prietelius jau kelias kratas perleidau, tik, jų nelaimė, nieko nerado, o kad būtų jiems pavykę, būčiau jau gatavą duoną beturįs Žem.
gerùs danti̇̀s turė́ti mokėti atsikirsti: Gerùs danti̇̀s tùri, jo niekas neperkalbės Jnš.
gẽrą liežùvį turė́ti Erž liežuvauti.
gẽrą ši̇̀rdį turė́ti būti palankiam, mėgti: Tùra gẽrą ši̇̀rdį [pardavėja] ant munęs, paduoda minkštesnių bulkikių Krš.
į nósį turė́ti būti gudriam, pasižymėti gabumu: Kiba jis ką nósin tùri, kad tep padaro Kpč.
į pakáušį turė́ti suvokti, suprasti: Kiek čia į pakáušį reik turė́ti – galvelė tik mažynika! Dov.
į ši̇̀rdį turė́ti Rsn jausti simpatiją: Nors aš kitą mylėjau, tave širdiñ turė́jau DrskD137.
i̇̀lgas ausi̇̀s turė́ti
1. gerai girdėti: Turėk tu jam tokias ilgas ausis – ką reik ar nereik, girdi! Gs.
2. Msn būti gerai informuojamam, žinoti, ko nereikia: Jis tùri i̇̀lgas ausi̇̀s Skr.

i̇̀lgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga Pt.
i̇̀lgas rankàs (i̇̀lgus nagùs Kv, pirštùs) turė́ti Lp būti linkusiam vogti, vaginėti: Mūs piemenė tùri i̇̀lgus nagùs Alk. Patikrink, suskaičiuok, jei dar turi, savo pinigus. Ta boba turi ilgus pirštus I.Simon. Turi ilgas rankas: jau kad ką išsidabos, vis tiek priglaus Rod.
i̇̀švirkščią ši̇̀rdį turė́ti kerštauti: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti J.Avyž.
jáučio sveikãtą turė́ti būti labai stipriam: Jaučio sveikatą vyras turi Dbk.
jaũtrią ši̇̀rdį turė́ti; rš būti gailestingam.
kiaũlės aki̇̀s turė́ti Rs, Plv, Užp, Ds būti nesusipratusiam, akiplėšai, drąsiam, nesigėdyti, drįsti: Ka tùri kiaũlės aki̇̀s, tai gerai gyvent Jnš. Kiaulės akis turėdamas visur įlįsi LTR(Vs). Kiaulės akis turėdamas gali visko prašyti Lkv.
ki̇́etą káilį turė́ti būti nejautriam, neklusniam: Par daug jis kietą kailį turi, kad klausytų Jnš.
ki̇́etą kiáušą turė́ti būti bukagalviui, nesupratingam: Netikiu, netikiu, kad pilkoji spalva tokį kietą kiaušą turėtų ir prasto sakinio nesugromuliuotų! Pt.
ki̇́etą ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs? D.Pošk.
kišẽnėje turė́ti būti pinigingam: Reik turėti ir kišenė[je] Kl.
krei̇̃vą ãkį turė́ti būti nepatenkintam, nepasitikėti: Sako esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį rš.
kum̃pą nãgą turė́ti; S.Dauk būti labai šykščiam.
kū́ną turė́ti būti riebiam: Ana visada kūną turi ir stipri Švnč.
kur̃ aki̇̀s turė́jo sakoma apie ko nors prasto nematantį: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis I.Simon.
kur̃ (ką) velniai̇̃ tùri sakoma apie ką nors besibastantį: Guziukas negrįžta; kur̃ jį velniai̇̃ tùri Vlk.
laisvàs rankàs turė́ti būti neužimtam, turėti laiko: Vien tas gerai, kad žmogus laisvesnes rankas turėsi V.Myk-Put.
leñgvą gálvą turė́ti Pgg gerai įsiminti.
[gẽrą, i̇̀lgą] liežùvį (liežiùvį) turėti
1. būti iškalbingam: Nu i tùra ans liežùvį – visus sukerta Kv. Šnekėk tu: tu geriau įšneki, liežiuvį turi̇̀ gẽrą Mžš. Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį, taip kertasi, kad bėda! Žem. Ji labai liežùvį turė́jo Srj. Tas piršlys melagius turi ilgą liežuvį LTR.
2. liežuvauti: Ta moteriškė turi ilgą liežuvį – netikėk jai rš.

leñgvą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, švelniam: Žmonės nesandoringi …, nemeilūs (širdies lengvos neturį) CII800.
liežùvį turė́ti už dantų̃ (burnojè) Šd tylėti: Reikia už dantų̃ liežùvis turė́t Rūd. Reikia liežùvį turė́t burnõj Lb. Susigėdo pusbernis, žadėdamas savėp turėtie liežuvį už dantų Sz.
medi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas medinę turi širdį, Dičiaus sielos nesugaus T.Tilv.
medaũs ši̇̀rdį turė́ti būti labai gero charakterio: Jam, ir medaus širdį turėdamas, neįtiksi rš.
mi̇̀nkštą dúoną turė́ti (ant ko) skriausti: Ant manęs tai visi minkštą duoną turi Plv.
mi̇̀nkštą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Mama tùra dideliai mi̇̀nkštą ši̇̀rdį: paprašyta ir dūšią tam atiduos Vkš.
nãgą priki̇̀šus turė́ti nuolat prižiūrėti: Nagą prikišęs turi turėti pri paršelio, kitaip susitrauks į ežį Gršl.
[gerùs DŽ, nenupùvusius] nagùs turė́ti Ll, Kv sugebėti ką nors gerai padaryti, būti gabiam, nagingam: Jis tùri gerùs nagùs: ko nepaims, to nepadarys Alv. Jis labai nagùs tùri Drsk. Bet jis ir nagùs tùri – viską gerai padaro Šlvn. Vaikas nagùs tùra, ką reikės, tą padarys Skd. Kultuvę išgražino, išpjaustė – turė́jo nagùs Krš. Ans didliai nagùs tùra Akm. Ans žaltys turė́jo nagùs Tv. Rimta buvo Magdė – nenupuvusius nagus turėjo LzP.
nė̃ į rañką neturė́ti nebūti su kuo dirbusiam: Akėčių nė rankon neturėjo Lp.
ne ãkį turė́ti (ant ko) nesugyventi, pyktis: Jis nuo pernai tùri ant manęs ne ãkį Alk.
neturė́ti kur̃ akių̃ (aki̇̀s) dė́ti (ki̇̀šti Jrb) labai gėdintis: Tokia gėda buvo, kad neturė́jau kur̃ akių̃ ki̇̀šti Rt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių V.Mont.
neturė́ti kur̃ dė́ti sakoma daug turint: Ot tą vasarą cukrinukų neturėjau kur dėti LzP.
pakáušyje turė́ti
1. suvokti, suprasti, išmanyti: Mat kiek turi pakaušyje Ėr. Ką jis dirbs – netùria pakáušy Slm.
2. Slm galvoti.

pakéltą ši̇̀rdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėt Ėr.
paláidų liežùvį turė́ti; N mėgti niekus taukšti.
pánčiuose turė́ti griežtai prižiūrėti: Ana jį tep saugoja, pánčiuos tùri Str.
paũkščio (paũkštės) pi̇́eno netùri sakoma, kai nieko netrūksta: Darbuojamės nuo aušros iki sutemos, už tai paukščio pieno tik neturime LzP. Visa turi, tik paukštės pieno neturi J.Jabl.
pir̃štai netùri akúoto nebesiseka dirbti (apie seną žmogų): Pasenau – pir̃štai akúoto nebtùra, o kai jauna buvau, pirštai su darbu rokavos Šts.
plačiàs aki̇̀s turė́ti sugebėti daug matyti: Aš nepavydžiu tau nė turtų, nė gražumo, tik pavydžiu, kad turi̇̀ plačiàs aki̇̀s Jz.
plãčią bùrną turė́ti pikčiurna būti, mėgti bartis: Nieko gero neturėjau, kaip tik vargą, piktą pačią, ką turėjo burną plačią (d.) Pn.
plãčią ši̇̀rdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino LzP.
po kepurè turė́ti
1. būti įgėrusiam: Visi trys jau turė́jo po kepurè Alk. Jis (ūkininkas) sau ir tą išsigėrė. Jau jis gerai turi po kepure BsPIV46(Brt).
2. būti protingam, sumaniam: Kad jis po kepurè netùri Mrj.

po padù turė́ti įsakinėti, nurodinėti; spausti, engti: Aš tave po padu turiu Lp.
po sparnù turė́ti globoti, rūpintis: Laikyk mus visus globoje tavo, turėk visados po sparnu savo brš.
póilgius pirštùs turė́ti vaginėti: Pirštùs póilgius anas gal turė́jo Lel.
põną turė́ti ant sàvo galvõs priklausyti nuo kieno valios, būti spaudžiamam, engiamam: Užteko jau man turėti poną ant savo galvos Žem.
prasrū́dytą ši̇̀rdį turė́ti (prieš ką) nekęsti: [Atskalūnai] tur širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją) DP506.
[gẽrą, leñgvą] rañką turė́ti; [geràs, tókias] rankàs turė́ti sektis ką nors greitai ir gerai daryti: Aš turė́jau gẽrą rañką ant audimo Kl. O jis turė́jo rañką – šmakšt, ir nė[ra] kiaulės Lnkv. Tėvas tai leñgvą rañką turė́jo: prieis, būdavo, taukštels – i negyva [kiaulė] Slv. Matai, varlėnas, rankàs tùri, teip gražiai padirbta! Zr. Anas rankàs tùri geràs Nmč. Turė́jau rankàs ir gražiai dariau, o dabar jau neklauso Srj. Ot ką tinginys daro – tókias rankàs tùri ir valgyt neturi ko Skdt. Aš rankàs turiù, visur mūsų rankos perejo GrvT135.
(nė̃, nei̇̃) rañkoje neturė́ti (turė́ti) visai nebūti ką nors dirbusiam, dariusiam: Iš kur tu, sako, išmokai grajyt, kad armonikos rañkoj neturė́jai? Ps. Nei šienavęs, nei rañkoj dalgės anas turė́jęs Klt. Nemokė[ja]u nei rugių pjaut, nei̇̃ aš te grėblio turė́[ja]u rañkoj Ml.
reikalų̃ (rei̇̃kalo, rei̇̃kalą) turė́ti
1. Dglš susidurti, santykiauti, bendrauti: Reikalų dabar ir su juo turėsi J.Jabl. Nenoriu su jom rei̇̃kalo turė́t, trauk jas bala! Pv. Ten jau stovėjo daug žmonių, turinčių reikalo prie sultono J.Balč.
2. I domėtis.

sã (Saliãmono) gálvą turė́ti būti protingam, išmintingam: Kad sã gálvą turė́tų, tai nereikt ir mokint LKKXIII34(Grv). Saliamono galvą reikia turėti šiem laikam rš.
[kai̇̃p] sáujoje turė́ti valdyti: Pirty ir jaujoj velnias turi saujoj LTR(Pnd). Ar pirty, ar jaujoj žmogų tùria velnias kai̇̃p sáujoj Km.
savę̃s nebeturė́ti žūti: Kliunkt tavie – ir sàvęs nebturi̇̀ Pj.
sàvo lai̇̃ką turė́ti Vn sirgti mėnesinėmis.
si̇́enos tùri ausi̇̀s slaptai klausomasi: Tamsta nežinai, kad kitą kartą ir sienos turi ausis A.Vien. Dabar ir sienos ausis turi LTR(Gdr).
skai̇̃čiuje neturė́ti netausoti, nebranginti, nevertinti: Kiaušinių duodu, pieno inpilu – jų skai̇̃čiuj neturiù Aln.
skýstą pil̃vą turė́ti; N viduriuoti.
skystumõs galvojè turė́ti būti tamsiam, kvailokam: Anas skystumõs galvoj daug turi LKKXIII135(Grv).
skvernų̃ turė́tis; LTR(Lb) klausyti nurodymų.
šáltą ši̇̀rdį turė́ti būti abejingam, bejausmiui: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras S.Nėr.
šim̃tą liežùvių turė́ti greitai sklisti: Iš patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga Pt.
ši̇̀rdį turė́ti
1. jausti simpatiją, mėgti: Kap aš į tave turė́siu ši̇̀rdį Šlčn. Nė ant vienos širdiẽs neturė́jau, tik ant tavęs, mergužė JD404.
2. gailėtis: Kad ir turim atstatyti, reikia širdį turėti V.Krėv. Turė́k ši̇̀rdį, neužmiršk ir proto Rdd.
3. pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį Ll.

širdiẽs neturė́ti nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau Pt.
širdyjè turė́ti
1. P, Mlk jausti simpatiją, mėgti: Kad ir su kitoms kalbėjau, tave širdelėj turėjau KlpD57. Kad savo mielą sulaukčiau, labiau širdẽlė[je] turė́čiau JD615. Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdẽlėj turė́jau (d.) Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum, daidum, širdelėj neturėjau S.Dauk.
2. turint mintyse nesakyti: Ką žinai, širdỹ turė́k ir niekam nesakyk Prn. Kas gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje? V.Kudir. Kur kalbėjai, tuos žodelius, širdyje turėsiu LLDII459(Šlv). Teisingas, tinkamas … yra daiktas, idant mes … visados anuos žodžius širdy turėtumbim DP236.

šuñs (šuniẽs) aki̇̀s turė́ti nesigėdyti, drįsti, būti akiplėšai: Šunio akis turi LTR(Lp). Ot, kur šùnio aki̇̀s tùri – rioglina stačiai per daržą Švnč. Jis šunies akis turi – visur įlenda Stk.
šuñs (šuniẽs) ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Šuniẽs ši̇̀rdį tùra, kad ligonį varo Pj.
šuñs uõslę turė́ti numatyti, nujausti: Ar aš nesakiau, kad turiu šuns uoslę B.Sruog.
tą̃ pãtį kurpãlį turė́ti vienodai vykti: Dygimas ir irimas draugysčių Amerikoj nuo pradžios iki šiai dienai turi beveik tą patį kurpalį V.Kudir.
tvi̇̀rtą (tvirtèsnę) ši̇̀rdį turė́ti
1. būti užsispyrusiam, nepalenkiamam: Vis užsižadu neskolyti, ale neturù tvirtõs širdiẽs Krš.
2. būti nejautriam: Kas tvirtèsnę ši̇̀rdį tùra, galia pjaustyti DūnŽ.

[danti̇̀s] užkándus turė́ti tylėti, nieko nesakyti, neišsiduoti žinant: Neturė́k dantų̃ ažukándęs LD29(Aps). Jei kas žino, užkándęs tùri Vlk.
už kasų̃ turė́ti neišplepėti: Ką žinai, reikia už kasų̃ turė́t Sug.
už ragų̃ (už rañkų) turė́ti galėti prigriebti, žinoti, ko bijo: Kada aš jau tą uošvę už ragų̃ turiù, tai nieko nebijau Plv. Jei jis man neduos tų pinigų, tai aš jį turiù už rañkų Skr.
val̃kų liežùvį turė́ti; LzP mokėti meiliai, prieplaikiai kalbėti.
vi̇́eną kóją turė́ti grabè būti arti mirties: Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly J.Balč.
vi̇́eną rañką (ši̇̀rdį) turė́ti Gr eiti išvien, vienodai elgtis, vieningiems būti: Ponas su ja vi̇́eną rañką turė́jo Kpč. Vi̇́eną rañką visi tùra – nieko nepadarau Pj. Dzūkai devyni vi̇́eną ši̇̀rdį tùri Vs.
viẽtos neturė́ti
1. nerimti iš skausmo, sielvarto: Per naktį ta koja atsitekėjo, ale nuo vakaro – viẽtos neturė́jau Jnš. Kap užeina skausmas, tai neturiù viẽtos Dg.
| Jos (antys) nei viẽtos be gaigalo netùri Rdm.
2. blogai gyventi: Viẽtos nebeturiù, o gyvent reikia: gyvas į žemę lįsk – neįlįsi Rd.
antturė́ti, añtturi, -ė́jo (ž.) tr.
1. laikyti, išlaikyti, remti (ppr. konkretų objektą): Šaknys medžio tuo medžiui valija, jog jį anttur ne vien statį žemėje, bet dar daug jam naudingesniomis yra S.Dauk. Toksai grumtas gerai išgyvenant jį par 20 metų jaunus medžius gal antturėti S.Dauk.
2. Kal turėti nuosavybėje, auginti, laikyti: Tėvai leido jims gyvolius antturėti S.Dauk. Norint laimingai labus medžius įveisti, antturėti ir iš jų kaip galint naudoti, reik skototies visados būdą ir privalumus medžio dygstančio S.Dauk.
3. išlaikyti, palaikyti: Lietuviai žemaičiai, norėdamys antturėti prekybą savo krašte, upes tiesino ir vokė S.Dauk.
| Bet tarp žmonių, kurių nelygus yra protas ir nelygi buklybė, sunku tenai vienybę tarp visų antturėti S.Dauk.
4. apginti, išsaugoti: Apskelbė, idant lietuviai žemaičiai ginkluotumias antturėti savo liuosybės ir ūkės S.Dauk.
5. surengti, padaryti: Seniejai lietuviai žemaičiai gebėjo viešes antturėti S.Dauk.
apturė́ti, àpturi, -ė́jo tr. K
1. Q76,162,538, SD124,117, SD44,180,235, H172, R, R59,125,187,360, MŽ, MŽ79,164,248,482, Sut, KlG169, M, BzB272, L, Rtr, NdŽ, KŽ, Grg gauti, pasinaudoti, įsigyti sau: Įgyju, gaunu, apturiu SD185. Įgyt rūpinuosi, apturėt geidžiu SD42. Aš pats apturė́jau arklį, o jiems užmokėjau J. Šimtą pūrų kviečių apturė́jo Tvr. Api̇̀turi mėnasin tris rublius Aps. Kas devynias galvas padės, tas tus piningus apturė́s (flk.) Lnk. Ten y[ra] brangi atlaidai, ten àpturi sveikatą nuvažiavęs Vvr. Senelis [apsinakvojęs pas neturtėlį] pasakęs: kad rūpinsies, storosies, ir tą [gerovę] greitai apturėsi LMD(Jnš). Idant jisai … apžadėtąją karalystą tavo dovanos apturėtų Vln60. Todėlei, mielas sūnau, … jei tu šių daiktų nori apturėti, tada ir tu teipo daryk BPI169. Vis teipag, apie ką prašytumbite maldose, apturėtumbite Ch1Mt21,22.
^ Netinka to norėtie, ko negali apturėtie Tat. Kad tu pats dėl kito nenori krutėti, ir patsai negeisk nieko apturėti S.Dauk. Ką iš dangaus apturėjai, tuom džiaukis, o kito gero negeidauk Tat.
ǁ Sz, M.Valanč, Jn, Nmč sulaukti atsiunčiant, apsilankant: Àpturam laiškelį, po kelis kartus parskaitom Šv. Iš Antano laišką apturėjau Žem. Matai gi, laišką apturė́jau nuo sūnaus Skdt. Nė vieno lakšto neapturė́jom Ad. Ir apturė́jo nuo to klebono [telegramą], kad mirė BM135(Klov). Tas knygas skaitytojai greitu laiku apturės rš. Atsakymą apturėti N.
| Linksmas tavo vakarėlis, apturėjai tu bernelį LTR(An). Gal svečią apturė́jo, gal neateis šiandie Sk.
ǁ SD1115 pradėti valdyti, paveldėti: Sūneli, taip esu nudžiugęs, rodos, danguj vietelę apturėjęs! V.Kudir. Tėvainystę apturiu, paveldžiu SD50. Tėviškės dalį apturiu R55, MŽ73. Apturėkite karalystę, jumus pagatavytą nuog pradžios svieto VlnE131-132. O šventieji Aukščiausiojo paveldės karalystę ir aną visadai bei amžinai apturės BBDan7,18. O mes apturim žemę BBEz11,15. Tas yra tėvainis, eikit, užmuškim jį, o tėvainystę jo apturėkim BtMt21,38. Palaiminti ramūs, nes anys apturės žemę brš. Apturiu tą vietą, užėmęs laikau R66, MŽ87.
| Proseniai mūsų tvirtai ir stipriai laikėsi prie tų tikėjimų, kuriuos nuog savo garbingų senelių buvo apturėję A1883,63.
2. MŽ101 pelnyti, susilaukti: Važiuodami į turgų, žmonės prisidės ir prie laidotuvių ir tokiu būdu nušaus du zuikius: ir atlaidus apturės, ir miestelyje savo reikalus atliks A.Vien. Galgi atlaidus apturė́si, kad su merga pabūsi? (iron.) Trgn. Šimtą dienų atlaidų apturė́si, jei bėgsi žmogų numarinti End. Kurs tik[i] ir prieims chrikštą, tas apturės išganymą Mž133. Idant … atleidimą griekų mus apturinčius tikėtumbim Mž376. Tas knygas kalvinistai už tikrąsias priima, jog savu metu pavartojimą apturė́jusios est DP547. Mistre, ką darydamas amžiną žyvatą apturėsiu? VlnE106. O kačeigi nuog tų gandinti išgalėjimą apturėtumbim Vln24. Todėlei daugia bajų Judas su jais padarė ir apturėjo viršų BB1Mak5,7. Viršų apturėti Q372, N.
| refl.: Kaip apsituri nuodėmių atleidimas? DK41.
3. Sz, Dkšt, Užp, Jž, Skrb patirti, pergyventi: Du karu apturė́jau, i abu sunkūs Krn. Tokį trotą apturė́jau! Grdm. Ji net tris operacijas apturė́jo Alv. Sako, nelaimę didilę apturė́jo plienčiukai Vkš. Nekurie, didi būdamys, mažus par daug panieka, po tam iš to àptura dides nelaimes PP12. Sarmatą gali apturė́t Bgt. Dėl šito vaiko sarmatą apturė́jau Dkš. O paskiau gavo išgąstį didilį, apturė́jo Žg. Jau kokį stroką apturė́jau tais laikais! Mrk. Už baro užėjo, džiaugsmą apturėjo, kad pėdelį prie pėdelio rugelių padėjo (d.) Kp. Tokius sopulius apturė́j[o], Dieve, Dieve! Drsk. Kad … patiestų medines blankas, tada laimingai pereitų [karalaitė] ir jokios nelaimės neapturėtų BsPIII32(Šk). Jeigu nagai žydi – laimę apturėsi LTR(Jrb). Jei sapnuoji sunkią (nėščią) moterį – ščėstį apturėsi LTR(Slk). O Sakramentas altoriaus kam dera?.. Idant apturė́tume visokią tobulumą DK97-98. Garbą apturėti Q647. Pašlovinti yra mielaširdingi, nesa anys mielaširdystę apturės VlnE180. Kuriuo būdu jos dalią apturėsim PK206. Pahonys, kurie neieškojo teisybės, apturėjo teisybę Ch1PvR9,30. Togidėl apturėsit sunkesnį sūdą BtMt23,14.
^ Nesidžiauk iš svetimos nelaimės: ją pati apturėsi NžR.
4. atsivesti, susilaukti: Margoji tik ką veršį, gražų buliuką, apturė́jo Alvt.
| refl. intr., tr. M, Žgn, Ar, Btg, Skr, Nmj, Alk, Jnš: Kai apsitùri karvė, daug pieno duoda Zp. Ar jūsų karvutė dar neapsiturė́jo? Lkč. Jau apsiturė́jo karvė: veršis gulia Jd. Anksti apsiturė́jus [karvė] vasario pradžio[je], prasimilžus Grnk. [Karvė] tik apsiturė́jus, nėjo nė pamelžt Plv. Apsiturėjo karvė kūtė[je] pačiu bulvaraviu Dr. Apsi̇̀turi kiaulės gerai, bet paršiukai silpni Kbr. Jų kiaulė apsiturė́jo daug paršelių Tlž. Avis [laumės] nukerpa tik su ėraičiu, apsiturėjusias Lnk. Apsiturėjusi buvo mūso kumelė, dėlto ir nevažiavom į turgų Plng. Mūs katė apsiturė́[jo] i prašo tave į kūmus LKT208(Brt). Ožka apsiturėjo dum ožaičium S.Dauk.
ǁ pagimdyti: Vėlienė šįryt apsiturė́jo – tura sūnų Kv. Merga apsiturė́jo Mrj.
5. LVI132, Prng apstabdyti, sulaikyti kokį nors veiksmą, procesą: Apturė́jo tada jam kraują, i dabar gyvena Klt. Ana (dantistė) apturė́jo man sopčių Švnč. Šit, jeigu apturė́si, tai apturė́si šitą ligą Krd. Tvartai užsiplėvojo, bet ugnį apturėjo ir kitos trobos nebeužsiėmė Antš. Ponas Dievulis susmylėj[o], drabnos bitelės pasgailėj[o], šiaurų vėjelį apturėj[o], kad neaptraukytų jai sparnelių LMD(Eiš).
| Kad tik šitą akį apturėčiau, kad nebepabaigtų gest, nebebėdočiau Pnm.
| refl. Lp: Sūnus liepia apsturė́t, nesbart, o marti neklauso Lel. Gal apsturė̃s, nebepirks, ir atpigs prekės Dglš. Lijo lijo ir apsiturė́j[o] Rod.
ǁ sulaikyti vietoje, versti apsibūti: Tik brolio operacija apturėjo mane vietoje (neišvažiavau) rš. Apturė́jo mumis tris mėnesius kazarmose Dr.
| Mum ir mišias apturėjo (nenuėjome į jas) Ad.
| refl. tr., intr.: Žinau, kad jis (ūdras) neapsiturė̃s Kp. Kad jis apsiturė́t[ų], pasilikt[ų] an daikto; ale kad jau jis lėks Lp. Norėjau apsiturė́ti seną šeimyną, bet nebesutikom su tokia alga Db.
ǁ priimti, paimti: Kad neapturė̃s [ligonio], tai parsiveši namo Dv.
6. aptarnauti, prižiūrėti, išlaikyti; apeiti, aptvarkyti: Api̇̀turi gerai vaikus Rš. Da kad šite apturė́t, kap lig šiol mane, būt gerai Dglš. Da ana api̇̀turi šitokią gaspadorystę Klt. Kurkinai apturė́t bloga, žąses geriau Dglš.
| prk.: Dar tas kluonas apturė́j[o] visą kiemą Azr.
| refl. tr.: Man sunku namas apsturė́t Dglš. Karves da dvi apsi̇̀turiu Dkšt.
7. refl. LKKXIV213(Zt) būti nebenaujam, kiek užsilaikiusiam: Jau jo apsiturėjęs kirvis – ir tai sugurino! Lp. Kap tik užvysta kur apsiturė́jusį kiaušinį (daug kartų muštą, bet nepramuštą), tai ir kiša pusiazlotį Grv.
| prk.: Šakaliai (sudžiūvėliai), apsiturė́ję apsibuvę, o nemirštam Drsk.
8. KŽ padaryti, pagaminti, suformuoti: Ne iš kožnos šlynos galima apturėti geras plytas A1884,167. Plytos gerai išdegusios, apturimos iš vidurinių pečiaus guolių A1884,174.
| refl.: Apatiniuose pečiaus guoliuose apsituri perdegta vopna, o viršutiniuose neperdeginta A1884,352.
9. psn. palaikyti ką nors, pasilikti: O jei žinoma buvo jautį pirmai dūrusį bei jo ponas jo nesuvokė, tada jis tur užmokėti jautį jaučiu ir maitą palaikyti, apturėti BB2Moz21,36.
10. laikyti kuo: Šitie visi Dievo atsižada ir pristoja velniop ir už viešpatį sau àpturi DK77.
11. junginyje su daiktavardžiu reiškia veiksmo vykdymą pagal to daiktavardžio reikšmę: Atsikėliau, … nusiprausiau burną, apturėjau gerą pusrytį su visokiom priprovom BsPII104(Šl).
atiturė́ti, ati̇̀turi, -ė́jo
1. tr. atlaikyti: [Kunigas] atàturi mišią i išeina Dglš.
| Ir zekvijas ataturė́jau, ir paminklą pastačiau Rk.
2. refl. Sut, DŽ, FrnW, Ktk, Lnk atsilaikyti, pasipriešinti: Vokiečiam atsiturė́davo, ir gan Brž. Daug krito lietuvių, gyniodamys ją kantriai kantresniai, bet ir teip neatsiturėjo S.Dauk. Menka bobutelės eisena: neatsitura su vėju Šts. Prieš vėją žmogus atsituri TS1900,2-3. Ir nebebuvo visoje gamtoje galybės, kuri jiemdviem atsiturėtų Vaižg. Prieš mane (mirtį) niekas negali atsiturė́t BM185(Pš). Ji negalėjo atsiturė́t prieš piktąją brolienę Svn. Reik rašyti jiems, idant atsiturėtų nuog išsibjaurinimo balvonų BtApD15,20.

×daturė́ti, dàturi, -ė́jo (hibr.) KŽ; L
1. intr., tr. Rtr, Gr, Sml, Žž, Krd, Ds, Slk, Grv, Eiš, Žrm, Pls išlaikyti, ištverti: Nedàturiu, kap gelia kojas Pv. Daturė̃s mat šitokį sopulį gyvas žmogus! Skrb. Vaikeliai, negaliu daturė́t Vrn. Šalta, nedaturė́siu kojom Klt. Nedàturiu pečiais, kap šalta Vrnv. Toks karštis – nebedaturė́siu Slm. Smarvė [trąšų], neseka daturė́t, lenda gerklėn Dg. Ana mergytė kantra, kaip jos nervos daturė́jo Žl. Kad draugėj būtum (kartu gyventum), tai nedaturė́tum Dglš. Nedaturėsi pinigais [duokles mokėdamas] Strn. Nedaturė́jau mašinoj karščiu Klt. Ana skausmais nedaturi ir rėkia labai Aln. Tokia sausatė, ir ratai nebedàturi, šinos nulaksto Pbs. Koks plėšimas, koks lupimas, negal daturė́ti (d.) Čb.
| refl. Rtr: Regi, ką nedasturė̃s, tai per duris – ir pabėgo Dv.
2. intr. susitvardyti, susivaldyti: Be vyrų negalėjo jos daturė́t Drsk. Nedaturėjau juokais ir prunkštelėjau Kpč. Teip užejo miegas, kad vedvi nedàturav Als.
^ Nedàturi kap šuva nestaugęs Krok.
3. tr. išlaikyti, ištesėti: Daturiu žodį Sut.
4. tr. BM46(An) išlaikyti svorį.
įturė́ti, į̇̃turi (intùri Vlk), -ė́jo tr. Dv
1. nulaikyti, sulaikyti, suvaldyti: Arklys riebus, negalėjo invažiuot, inturė́t negalėjo Lz. Kap inkanda [gylys], neinturė́si [arklio] – bėga Pls. Pradeda gyliuot, tada neinturė́si Žrm. Reikia anžobt arklį, bo tai neanturė́si, svies tavę ir palėks Nmč. Išvažiuoja, net strokas: arklio tokis vyras negali inturė́t Mrp. Žalioj girelėj, lygioj lankelėj, tai šokinėjo šyvas žirgelis, neinturė́jo jaunas bernelis (d.) Kls.
| refl.: Kad itas durnius insiturė́t, tai būt spakaina kieme Arm.
ǁ neleisti ką daryti: Jau tu vėl lėksi kur, tavę negali̇̀ inturė́t Vrn.
2. įganyti, įšerti: Kad tik neinganyk, neinturė́k gerai… (įganyta karvė mažai pieno duoda) Arm.
3. išlaikyti, išmitinti: Kap kas turėjo arklius ir šitoki [mažažemiai], ale anys in savo žemės negalėjo inturė́t Aps.
4. refl. išsilaikyti, neišnykti: Kartais sniegas lig Pravadų įsitùri Rgv.
5. iškentėti, ištverti: Dvejus metus tai inturė́jau Arm.
išturė́ti, i̇̀šturi (ištùri NdŽ), -ė́jo LVI821; Amb
1. tr. L, Žž, Mžš pajėgti, laikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, išlaikyti: In virveliūtės veda telyčią, nei̇̀šturi Klt. Ir išturė́k, kai ir taũ patį arklys vedžioja Trgn. Išturė́si tu arklį [pasibaidžiusį]! Dglš. Ale tai žvėris tas arklys, negali išturė́t Sdk. Šoks ir lekia [kumelys], nė išturė́t neišturė́si Rm. Sučiumpi už žiaunų – tai tik i̇̀šturi Pnm. Kas gi an gyvulius [leis vaiką], kurgi te jis išturė̃s! Kp.
ǁ neleisti ką daryti: Tegu sau eina, kur nori, neišturė́siu aš jos Klt.
ǁ nulaikyti, nuvaldyti: Vienais pavalkais negalia išturė́t vežimo Ob.
| refl. prk.: [Atmintis] stipra arba trumpa pagal to, kaip ilgumo išsitùri galvoj nuotuokiai BM38(An).
ǁ išnešioti, išlaikyti auginant: Mergiotė smagi (vikri), aš jos neišturė́siu Klt. Užūgeno manę motinelė, išturė́jo ant baltų minkštų kelelių Ad.
2. tr., intr. M, L, LL191, Rtr, KŽ, DŽ1, Yl, Trk, Lc, Klk, Srv, Ps, Sml, Trgn, Aps, Eiš ištverti, iškentėti, pakęsti: Ižturiu, ižkenčiu SD1204. Valią kas i̇̀štura, tas brangus žmogus J. Ėda rėmuo, negaliu išturė́t Jnš. Kai man pjaustė ranką, tai tik tik nerėkęs išturė́jau Ut. Koja taip sopa, kad neišturė́siu Jon. Tep diegia, kad ir išturėt negaliu Knv. Sopuliu nei̇̀šturiu – nor rėk! Pv. Kab inkąs, tai neišturė̃s žmogus ir pamirs Šlčn. Išturė́jau tokį rankos skausmą Ad. Suduotai dirgėle per gryną kūną, tai neišturė́tai Azr. Kur aš išturė́siu, man labai daug [metų skirta tarnauti] (ps.) LKT267(Brž). Nė vienos dienelės neišturė́čiau tavęs nematęs NdŽ. Prakirs eketį i skalbs, – kaip galėjo išturė́ti, aš nežinau Pkl. Kap tu ir i̇̀šturi per tokį karštį tep insirengęs Pv. Vienas medis daugiaus nekaip kitas gal išturėti šaltį S.Dauk. Gal darže par žiemą išturėti pri mūsų P. Avinėlis prašo: – Tu, sesut, nukirpk man vilną, tiek man šilta, ka nebegaliu išturė́t (ps.) Lnkv. Aš nebegaliu išturė́t – eina man apie langus tos žvakelės Kri. [Kiškiai] pajėgė išsilaikyti ir tenai, kur jų tėvai nebūtų ir metų išturėję Mš. Lietuviai kalnėnai ir žemaičiai didžiai išmintingai elgės tame daikte, jau lopišė[je] pratindamys vaikus savo ant vargų, šalčių ir alkio, idant paaugusys būtum visu išturiantys S.Dauk. Nepražus nė mūs darbas, tiktai pradėję išturėkime! V.Kudir. Aš par ašaras nei saulės nemačiau, rodės, kad neišturėsiu Sz. Didelį vargą vargsti, – pradėjo balsiai, – kaip išturėti gali tokiam pragare? LzP. Tu esi drąsus, tu esi išturįs D16. Erškėčiai kraują paleido, bliaukia ir varva nuo veido, kaip gyvai išturėt! A.Baran. Nelaisvę [šikšnosparniai] išturi gana ilgai ir apsipranta su žmonėmis Blv. Didė tai diena Viešpaties, o kas gali ją ižturėt DP8.
| prk.: Ji pasakis, ji neišturė̃s! Kls.
^ Žmogus valios neišturi, o nevalią reik išturėti Sln. Valios neišturė́damas gvaltu krimti į nevalią Plt. Raškažiaus neištura ant lenciūgo, o vargą ištura ir ant plaukelio Dr.
| refl. tr. Š, Rtr: Čiut ką išsiturė́jau Ad.
3. intr. susivaldyti, susitvardyti, susilaikyti: Aš nebegaliu juokais išturė́t Jnšk. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta, nebgali̇̀ išturė́ti Akm. Paulius neišturėjęs suprunkštė. Ir nutilo staiga, sugavęs veriantį Kurmio žvilgsnį V.Bub. Mariutė tai girdėdama neišturėjo: pradėjo verkti, šoko prie tėvų, pradėjo atsiprašinėti ir žadėjo pasitaisyti M.Valanč. Buvo tame pokylė[je] ir tas gudravagis; neišturėjo jisai ir čia nevogęs BsPII148(Rz). Kad ans … praded grajyti, tad negal žmogus išturė́t netanciavojęs VoL462.
| Negali tiek kantrybės išturė́t su ja (nesibaręs) Gs.
| refl. DŽ, Lp: Neišsitùrim juoku, nesijuokę Š. Negali juoku išsiturė́t, kap anas pasakoja Dglš. Aš neišsituriù iš juoko, o ana nieko nesupranta Skdt. Nebegalėjau nuo verkimo išsiturė́t ir pradėjau verkt Jnšk. Negalė[ja]u išsiturė́t – verkiau i verkiau Dglš. Liepia neverkt, ale kur tu išsiturė́si! Pnm. Dabar jau giedosiu, nebegaliu išsiturėt LTR(Ds). Kad krežena kosulys, n’išsi̇̀turiu, turiu kosėti KŽ.
4. tr. Pn išlaikyti, iššerti, išmitinti: Gerai išturė́t gyvulį – reikia turėt geros ganiavos Pst. Neturėjo išturė́t [gyvulių] kuom Pb. Kap be dobilų išturė́t gyvulius? Nmč. Karvelę vieną i̇̀šturim Aps. Da karvę i̇̀šturim in tiek lauko Arm. Ištùri išturė́damas [karvę], kad nori! Dglš. Telyčią paržiem išturė́siu i parduosiu Klt. Niekas nekaltas, kad neišturė́jo jis tos karvės Sb. Kap buvom gaspadoriai, tai ne vieną arklį i̇̀šturi. Dar̃ vienos karvės nei̇̀šturi Asv. Dvi savaites išturė́jom ir vedėm parduot [nesveiką arklį], ale savo piningus atgavom Škn. Liuob išturės kruopininką keletą metų Šts. Tėvai be žemės buvo, kaipgi vaikus išturė̃s! Ppl.
| refl. tr.: Kad aš karvę išsiturė́čia, turi duot [šieno] Str. Gali da Onelė karvę išsiturė́t Dglš.
5. tr. KŽ, DŽ1 kurį laiką išlaikyti (negrąžinant, nesunaudojant, nesugendant ir pan.): Jis ilgai skolą išturė́jo (neatidavė) Ėr. Visą mėnesį draugas išturė́jo pasiskolijęs knygą Š. Žiemą sunku obuoliai išturė́t Dglš. Išturė́ta pernykštis kumpis Klt. Išturė́ta baltoj butelėj auksas Imb. Egliūtę lig Grabnyčiom i̇̀šturiu Klt.
| refl. tr.: Išsiturė́[jo] naudos vainoj Dglš.
ǁ intr. kurį laiką išbūti (nesugendant): Ar išturė̃s tiek ilgai obuoliai? Nmn.
6. tr. išlaikyti svorį, spaudimą: Neišturėsiu, vaikeli, dešinė ranka nestipra Ob. Ledas jau vaikus i̇̀šturi – nebeplonas Ktk. Tiltas visai juda ir tikrai neišturės traukinio sunkumo! J.Balč. Ledas kitur galėdamas išturė́t žmogaus sunkumą čia nedaturė́jo ir lūžo BM46(An).
| Volė iš aliksnio, iš juodalksnio, tai brinksta, tai alų i̇̀šturi Krč.
^ Jaučias kuprotas, sveikatos bagotas, kiek jis išturės, šimtas arklių neišturės (tiltas) Pnd.
7. tr., intr. Sut išlaikyti ką nors kurį laiką kokioje būklėje: Keturias dienas išturė́jo nevalgiusius Klt. Regis daiktas nepakenčiamas ižturė́t pirštą ugnyje per ketvirtį adynėlės DP527.
ǁ refl. išsilaikyti kur nors, ant ko nors: Kad tik šitos slyvos išsiturėtų (nenukristų) Mrp. Sprausmė priglausta teip stipriai įkimba, jog gyva išsitura S.Dauk. Sunku buvo išsiturėti prie žemės [dėl audros] rš.
8. intr. ppr. impers. Mlt išbūti (nepakitus): Išturė́jo kelias dienas neliję Drsk. Išturė́jo lig pavakari, nelijo Ker.
| refl.: Vakar lietus išsiturė́j[o], nelijo nor vieną dienelę Drsk. Dvi dienas išsiturė́jo pagada, ir vėl lis Vlk.
9. tr. išlaikyti (egzaminus), baigti (kursus): Du egzaminu išturė́jo, o trečio ne Dbč. Kas neišturė̃s egzaminų, tą atstato Zt. Kursus išturė́[ja]u Dsn.
10. tr. baigti gimdyti: Kiek turėjo, išturė́jo – nebibūs jau vaikų Krš. Išturė́jo visus, nebibūs anims vaikų Šv.
ǁ pagimdyti: Aštuonius vaikus išturė́jau, tai gana buvo vargo Ml.
11. tr. atvesti (jauniklius): Pirmšokė[je] gavėnio[je] išturėjo kiaulės, o nujau ir nebvaikuojas Šts.
ǁ sugebėti atvesti: Kai karvė noria turėt veršį, bet nei̇̀šturia, negalia, turia jai kiti pagelbėt Jrb.
| refl.: Jauniklė buvo, ant to pirmo veršio neišsiturėjo, išsimetė Pš.
12. tr. ištesėti (žodį, pažadą): Ale yra dar parapijų, kuriose katalikai neišturėjo savo prižadėjimo M.Valanč. Pasaka baigės ir pasibaigė, o senis išturė́jo žodį ir nepartraukė BM146(Šd).
^ Ne tas šventas, kas pradės, bet tas, kas ligi galo išturė̃s Ds.
13. tr. išlaikyti nuosavybėje: Jis neišturės tos žemės (praleis) Rm.
| refl. tr.: Mažu nor Alinką išsiturė́sim Lp.
14. intr. išgalėti turėti:
^ Gyvenk, kaip išgali, valgyk, kaip išturi KrvP(Jrb).
15. tr. įveikti, nugalėti, pasipriešinti: Karalius nepergalėtas, kurio galybės nei nuodėmė, nei mirimas … įveikt arba išturė́t negali DP3.
| refl. NdŽ.
nuturė́ti, nùturi (nutùri NdŽ, FrnW), -ė́jo tr.
1. S.Dauk, M, L, Rtr, NdŽ gebėti nulaikyti, išlaikyti: Ė, tu jau kvotų (puodšakės) rankosu nenùturi, katilelio pati atsitraukt negali Švnč. Nu dabar žemės skaldytojas padirbk iš akmeno tokią skrynę, kad nuturėtų šimtą birkavų sunkumą BsMtII144(Tlž).
| prk.: Jau pusė metų, kaip dantų nenūturu – gela geltinos be meilės Šts.
^ Bepigu su replėm karštą geležį nuturėti, bet pamėgink rankom ją palytėti KrvP(Ps, Ds, Al).
| refl. NdŽ.
ǁ Sml nuvaldyti, nulaikyti: Ot vaikas! Jau galvukę nùturi pusantro mėnasio Pv. Jis nenuturi rankos, dreba (neparašo) Db. Būdavo, šlajai turia vežimą, o dabar tik apatine pakeltine, pasunkiau nuturėt vežimas Krns.
ǁ nulaikyti, kad nesujudėtų, sugebėti turėti: Kad vaikas koją sukrutino, tai jis šėrė močiai, kad nenuturė́jo Slm.
ǁ sučiupti, pagauti: Nuturė́jo žvynę: tokia didelė, žila jau Pnm.
| Smulki [žvirbliniai] šrateliai nenūtura lapės, reik stambių: zuikinių ar vilkinių Šts.
2. Sut, NdŽ, Skr sutramdyti, suvaldyti, sutvarkyti: Aš vos ne vos nuturė́jau arklius J. Regis, ramus arklys, ale bobos niekaip nenutùri Sv. Kad pasbaidė arklys, – niekaip negaliu nuturė́t, – neša kaip padūkęs Sdk. Vienas paprastas žmogus veda, nenutùri LKT303(And). Piemenys nenùturi kiaulių ganykloje DŽ1. Viskas gal eiti ant niekų, jei dabar nepasiseks jį (eržilą) nuturė́t MitI378(Šl). Šyvas žirgelis nenustovėjo, jaunas bernelis nenuturėjo LTR(Mrk). Didiejie kraiteliai nepavežami, bėriejie žirgeliai nenutùrimi JV72. Nenuturiu žirgelio, neišimsiu žiedelio LTR(Auk).
| prk.: Vienog vokyčiai, negalėdamys niekaip latuvėžų nuturėti, liepė jiems visados siekti S.Dauk. Auklėjimas išmoko vaikus nuturė́ti NdŽ. Niekur liežuvio nenuturė̃s Aln. Mano žirgelis nesustabdomas, mano širdelė nenuturima, nesutremdžiama TDrIV16(Eiš).
^ Sesers skrynia nepakeliama, brolio žirgas nenuturiamas, tėvo juosta nesusijuosama (žemė, vanduo, sija) J.Jabl. Sesės kasos nesupinamos, brolio žirgas nenutùriamas (ugnis ir dūmai) JT383.
3. refl. Knv išsilaikyti kokioje padėtyje, nenugriūti, nenukristi, nusilaikyti: Teip pasigėrė, kad nė ant kojų nebenusi̇̀turi Grž. Stačiam važiuojant vežime, kratant sunku nusiturė́ti NdŽ. Apibarstyk jį (bičių peną) su skiedrelėmis arba su šiaudais, į piršto ilgumą supjaustytais, kad bitės ant jų pastotų bei nusiturėtų, kad nenuskęstų S.Dauk.
| Pripylė bliūdą kap nustùri (kaupiną) Lp. Nenusitùri pienas, nešant per pilną stiklinę NdŽ.
4. N, Sut suvaldyti, sulaikyti: Nuturėt (orig. nuterėt) SD387. Ašarų negalėjo nuoturėti I. Saugokias apsirijimo, o visokius kūno palinkimus veikesniai nuturėsi M.Valanč.
nenuturėtinai
| refl. Sut, I, Š, KŽ, Zt: Nenusiturįs, nenuvaldytas SD275. Vaikas nenusi̇̀turi, nuolat juda, kruta NdŽ. Ponai nebnusitura iš raškažiaus Skd. Nenusi̇̀turi niekap berniukas nevejojęs vištų Dglš. Nusturė́k ben valandėlę nedūkęs Ds. Eina, ieško, nenusi̇̀turi, kai uodegon inkirptas Sdk. Ko tu vis dūksti kaip kumelys, nenusi̇̀turi?! Ds. Nenusitùri savo kailyje DŽ. Jis taip nori miego, jog nusiturėt negalia LMD(Žg). Tas negali juoku nusturė́t Dglš. Negaliam juoku nusturė́t Žb. Blaivas, nusiturįs žmogus visur pritiko Vaižg. Nusiturįs kalboj SD286, N. Meilė yra jautri, nelinkstanti ant paikių daiktų, nusiturianti, gryna M.Valanč. [Kristus] regėdams jų (žydų) nečėstį nenusituri nuo verksmo SE180.
nusiturėtinai Valgyk tada nusiturėtinai Jzm. Storotis, idant vaikai išmoktų tuojaus nuog jaunų dienų gyventi nusiturėtinai brš.
5. išlaikyti, neprarasti: Nei medžio begal nuturėti krūmūse – tokie dabar laikai, viską išvaga Dr. Niekaip anas pinigo nenutùri, jam kad tuoj išleist Sld.
| prk.: Kaip galėtum žmones nuturėti naujame tikėjime M.Valanč.
| refl.: Vos su numais benusiturėjo, o kitą ką teismas atėmė iš ano Gršl.
ǁ intr. išsilaikyti, nesugesti: Bulvės tik rieklėse benuturėjo – tokie speigai buvo Šts.
6. sustabdyti, sulaikyti: Rožę nùturia, apikalba Brž.
ǁ kurį laiką neatiduoti, sulaikyti: Man ka peikė, ka negeras [gaspadorius], ka algą nùturia Všk.
^ Gaspadoriui rūpi nuturėti, bet nepridėti KrvP(Jnš).
7. praleisti, atlikti: Pietus nuturė́jom visai neblogus Grž. Nuturė́jom krikštynas Grž. Kol išbudėjo, kol pakavojo, kol pagrabą nuturėjo… Sln.
8. Sut prk. išgyventi, iškęsti, pakelti: Kiek jis (gaspadorius) vargo, vaikeliai, nuturė́jo, kiek jis muštas buvo nuog pono! BM25(Č). Dėl smurto teikė tame Viešpatis Dievas silpnumui bernelio, kuris greičiaus tokios žaizdos nuturėt ir iškęst negalėtų DP54.
◊ ši̇̀rdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi ant šakos, reik visims širdį nuturėti Šts.
paturė́ti, pàturi, -ė́jo
1. tr., intr. Q241, SD1110, SD266, Sut, N, M, Rtr, NdŽ, DŽ1, Žl, Šr, Ob, Vlk, Dbč, LKKII227(Lz), Als palaikyti nusitvėrus, įsitvėrus ką nors rankoje: Siūlai reikia vyt, reiks paturė́t [sruogą] Klt. Paturė́k abiem rankom [sūrmaišį] Aln. Paturė́k vadeles, kol įkelsiu maišą į ratus Svn. Paturė́k man pundelį, pakol į vežimą įsirangysiu Grl. Patùry lazdą! LKKI183(Plš). Paturýte, vyrai! Ign. Dangčiui aš lotas nutašydavau ir užnešdavau dengėjui, paturė́davau, kol pririša Kp. Šąla kojos [piemenims], pàturim rankon, atsišildinėjam Drsk. Visa meta, ką paturė̃s, ir meta [vaikas] žemėn Mrc. Patùry duris, kol aš ineisiu Tvr. Paturėk virvę už galo, pakol aš šitą galą surišiu Žž. Dabar aš tai maišiuko paturė́t rankoj negaliu Lb. Teip prašo šautuvo paturė́t, net dreba [vaikas] Lel. Jei kas bijosi nebaštiko, reikia duot jam paturėt už nebaštiko kojos didžiulio piršto LMD(Kb).
| prk.: Negaliu dirbt, jau jėgos nepàturiu Mrc.
paturė́tinai
| refl. tr. NdŽ: Tėvelis pusę [žiupsnio tabokos] pasituri nuleistoje ant kelio rankoje Vaižg.
2. tr. DŽ, Mrk, Arm, Btrm, Dv, Mlk suėmus tvirtai palaikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, nesujudėtų: Prisivedžiau kumelį in tvorą, paturė́jo tėvas, i užlipiau Klt. Mergele mano, jaunoji mano, te, paturėk žirgelį, aš pasieksiu žiedelį KrvD40. Mergele mano, jaunoji mano, te, patury žirgelį, paieškosiu žiedelio (d.) Tvr. Še, paturėka bėrą žirgelį – aš plauksiu vainikėlio LTR(Brž). Tu paturėk, aš jam (katinui) tinginį išvarysiu LTR(Ds). Vaikai tėvą paturėjo, močia jam gerai inlėjo vis už arielkelę LTR(Slk). Anas až dvie[jų] kojūčių paturė́[jo], i išguldė paršelį Klt.
3. tr. DŽ1 prižiūrint kurį laiką palaikyti, paauginti: Peržiem ir per vasarą paturė́jom karvutę ir pardavėm Btrm. In kovo mėnasį paturė́[ja]u karvę Drsk. Tris metus paturė́jom ir pardavėm karvę Lb. Jau zara metro ilgio paršelis, gražiai ryja, paturė́siu da Klt.
| Jei lašiniam kiaules pàturi, tai miltais penėdavo Ad. Tai da paturė̃s bernioką kaime [bobutė]? Lel. Imkit vaikus pas save paturė́t Drsk.
| refl.: Pasiturė́jo prieg motinai Upn.
4. tr. palaikyti sau ar kokiam tikslui, pasilikti: Mama, tuos pinigus dabar paturė́k, kad aš nepragerčia Mžš. Anas tau paturė̃s kap lapė žąsį (iron.) Švnč.
| prk.: Vyriškas juo patura savė[je] sekretą (paslaptį) Plng.
| refl. tr.: Neseka pasiturė́t, tuoj nuskina [uogas] Mrp. Seniau ir mes pasiturė́jom aliejaus Vlkv. Kai sėmenis parduoda, tai duoda mum ben kiek pasiturė́t auksinių pinigų Alz.
5. tr. NdŽ palaikyti kur nors kurį laiką: Paturėsiu laškoj aš jį (vaiką), pastaisis Klt. Atamenu, do pats nubielijau šitą šešką, do paturė́jau an ugnies, pakepinau Dgč. Apsmukinau ruginių miltų, paturė́jau apdengtus pusdienį, kad apsaltų, tada buvo gardi raugienė Tvr. Pàturi pardien [prislėgtą] – in vakaro sūris Krd. O tą [pasigadinusį] pieną paturėti pusę adynos ir duok karvei pačiai sugerti LMD. Reikia šitas [v]anduo triskart atsigert ir burnoj paturė́t Vdš.
| Ar čia naujas namas ar senas? – Seną pirkom, jau paturė́tą Str.
^ Geriau vandenio insigėrus burnoj paturėt, negu apie juos kalbėt Vrn.
| refl. tr.: Aš ant kelių pasturė́siu Sl.
ǁ Dv, Dsn palaikyti uždarius, pririšus ir pan.: Kamgi reikėjo šaudyt, reikėjo paturė́t, pagąsdyt i paleist Upt. Paturė́jo lik vakarui, paleidė, pagailėjo Ker. Čia jau paėmė Nemenčinėn, vieną nedėlią paturė́jo [ligoninėj] ir atvežė atgalion Grv. An oro paturė́k gyvulį – uodai, musės puola Klt.
| Paturė́[jo] prie darbui Dglš.
6. būti kieno pusėje, paremti, palaikyti, užtarti: Turim vienas kitą paturėt ir išsižadų nedaryt Mrp. Dabar, matai, valdžia pàturi, pinigų duoda Klt. Jis man geras buvo, vis, būdavo, pàturi už mane Alv. Tai jie da mane patùri Krm. Turiu sūnų inspektorių, tai anas mane pàturi Dglš. Žydas žydą pàturia Pc. Stasiukas jau dvi klesas baigė: pažįstamas derektorius, vis mat patùria Vb. Kilus riaušėms, žinoma, [A. Tatarė] paturėjo sukilėlių pusę LTII229. Labai sunku paturėti teoriją apie jų (pasakų) pradžią Indijoje LTII478(Bs).
| prk.: Besveikačiai esam: tik vien vaistai pàturi Ad.
| refl.: [Žmonės] nieko notboja, idant tiektai … vyresnybės ir pavogos to pasaulio paturėtis DP485.
ǁ tr. Upt duoti pajamų, kiek paremti: Mane vištelės gerai paturė́jo Str. Dabar malkos žmones kiek ir paturi Ėr.
7. refl. SD17,140,433, SPII178, Sut, N, K, Rtr, BŽ122, NdŽ, KŽ, TP1881,44, Vlkv, Gg, Kvr, Tl, Trk būti prasigyvenusiam, gyventi turtingai, gerai verstis: Gerai stov, pasitur R338, MŽ452. Svietas verčiasi su linais ir gerai pasituri M.Katk. Tos mokyklos gyvavimu ir laikymu turi būtinai rūpintis kita miesto gyventojų dalis, kuri nors tiek daugiau pasituri medžiagiškai Pt. Tenai žmonės kur kas stipriau pasituri rš. Iš senovės ūkininkas jau būs pasitùrįs Als. Tėvalis muno buvo pasitùrįs, ans liuob nusisamdys Jdr. Pasiturintỹs žmogus Vlkv. Sodoj gan seniai gyveno pasiturįs ūkininkas vardu Petras M.Valanč. Tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė J.Bil. Jūs par savo bitis pasiturinčiais žmonimis pastosiat S.Dauk. Daugybė pasiturinčiųjų ėmė siuntinėti savo vaikus į mokslus A1884,71.
pasitùrimai adv.: Jis gyvena pasitùrimai BŽ117.
pasitùrinčiai pasiturinčiai̇̃ Ig: Teip priš kulkozą gyvenov vedu didliai pasitùrinčiai Vvr.
8. tr. Ls, Klt palaikyti ką kuo: Ans greit nepàtura ant pikto, kad iš ano pasijuoki ką Dr. Jis mane už poną paturė́jo Jnš. Visus tris paturė́jo per vaikus Dg. Motinyte mano mieloji, kamgi šį rytelį už viešnelę manę paturėjai (rd.) Krs. Reik pasiskubintie, kad nesulaukę manęs už melagį nepaturėtų Sz. Broliai laumę raganą paturėjo ažu seserį ir vaišino kuo geriausiai BsPII229(Jž). To dar nepaturėdamas už melagystę, liepė prypuolius tolesniai apsakinėti IM1863,23. Aš jąją paturė́jau už gerą J. Ak, žinojau žinojau, bet niekam nesakiau, vis už gerą paturėjau, širdelėj dūmojau KlpD109.
9. tr. KII3,349, Rtr, L, DŽ, NdŽ, Tlž, Skr, Grl, Lp, Azr, Prng, Grž atvesti jauniklių, apsivaikuoti: Kumelė turėjo, paturė́jo K. Ėrukus paturė́jo avikė Grd. Kai paturėjo [avis], tai ir nukirpau Nj. Karvė gera, tik, kol paturi, kožnąkart prisirūpinu Sml. Ar jūsų palšmargė jau paturė́jo? Skdv. Kiaulė paturė́jo dvyleka Mžš. Ta juodoji [katytė] i paturė́jo mėleną Slnt. Katė paturė́jo rainus tokius kačiukus Trg. Rado ant dirvono kiškiuką, ką tik paturė́tą Sml.
| refl. Klvr, Rmš: Kožna karvė pasi̇̀turi po vieną arba po du veršiu StngŽ75. Neseniai pasiturė́jo kačiukus, parsinešė Bsg.
ǁ pagimdyti: O tų vaikų kap paturė́[jo], tai paturė́[jo]! Rud. Ir vaiką paturė́jau, ir ejau, ir sveika buvau Dg. Turėjo vaiką, paturė́jo ir išejo Pj. Merga nuo pono vaiką paturė́jo Vad. Ūkininko merga paturė́jo mažą Prk.
| refl.: Mūsų kaimynė pasiturėjo – pagimdė Prk. Pas gimines ji ir pasiturėjo I.Simon.
10. tr. pasiskirti sau, pasisavinti: Ans paturė́jo mano pelną, t. y. apnausojo J. Ką tenai išarė, tą vis sau paturėjo S.Dauk. Viską paturė́jo, viską pasiėmė Žeml. Velnias atidavė žmogui apačias arba gumbus, o sau laiškus, tai yra lapus, paturėjo LTR. Piningai eremitiniai susideda iš 10 % paturimųjų nuo darbininkų algos A1884,384. Vyskupas už visus savo vargus, tame reikale pakeltus, 500 auksinų sau paturėjo M.Valanč. Kaip paturė́jo [kolūkis] klaimą, tai ir nėr Nmč.
| refl. tr.: Už varžytynes vis penkiolika litų miškinykai pasituri, nebeatiduoda Pšl.
11. refl. susilaikyti nuo ko, neskubėti: Močia, pasturė́k, čia visas bernagalis (neįveiksi jo) Sug. Kai ką parduodi, tai reik pasiturė́t, pigiai neparduot Jnšk. Aš ir teip ilgai pasturė́jau – nepardaviau Trgn.
| Mes dar pasturė́sim, nesiskirstysim Azr.
12. refl. intr., tr. bandyti priešintis, pasipriešinti, nepasiduoti: Jis pasiturė́t negalėdavo, menkesnis buvo Brž. Jūs, vyrai, ant skodo pasiturė́kit dėl tų mokesčių, nenusileiskit Jnšk. Jis retai kada kokį žodelį jai priešais pasiturėdavęs LTR(Sln).
13. tr. pabūti kokiuose santykiuose, palaikyti: Nepatura gaspadorius šeimynos, bėga laukan visi Šts. Vaikio gaspadinė nepaturėjo, bet ir mergę vis liuob išries – toki buvo nedora Šts. Geisdamas už žmoną paturėti, Daumantui nebįdavė S.Dauk. Tu paturė́jai, dabar man duok, man reik pagyvent su tavo vyru (juok.) Kvr.
| refl.: Jis kompanijoj pasiturimas žmogus Št.
14. tr. pasiklausyti: Paturė́k gerai, ką aš pasakysiu J.
15. intr. palaikyti, užtęsti (ppr. apie gamtos reiškinius): Gerai, kad patùri, kad nenuleidžia [sniego] Jnšk. Paturės kiek i atleis šaltis Klt.
16. tr. junginyje su daiktavardžiu žymi veiksmo atlikimą pagal to daiktavardžio reikšmę: Sedo[je] paturė́jau tus pietus i toliau dyžiau Pkl. Ar noriat tris valandas baimės paturė́ti? Rsn. Gatvėmis jodinėja raiti žvalgai ir paturi tvarką VŽ1905,174.
◊ akysè paturė́ti pasaugoti: Paturė́k tamsta tas vištas akysè, kol ateisiu KlK8,69(Jnš).
galvojè paturė́ti atsiminti: Visą ko pamiršti: gal ir pàturia galvõj tas daines kitas KlK14,90(Jnš).
parturė́ti, par̃turi, -ė́jo tr. kurį laiką laikyti: Visą kelią parturėjau rankosa stiklus Lp.
pérturėti
1. tr. NdŽ nusitvėrus, įsitvėrus ar kitaip išlaikyti: Priėmė [Nojus] į akrotą, o ji (gyvatė) su uodega savo užkišus tą skylę ir perturėjus, kol vanduo išdžiūvo SI67.
2. tr. kurį laiką prižiūrint išlaikyti: Vieną žiemą pérturėsi veršelį ir parduoj Lz. Jaunylę dukrą parturė́davo prie savęs Slč.
| refl. tr.: Tėvai pársiturėjo dukterį lig keturiasdešimt metų, neleidę už vyro Šts.
3. intr., tr. turėti ko nors daug, į valias: Kad turėčiau párturėčiau, pinigų aš jajai neduočiau nė skatiko J. Jie galybiškai visko turėtų ir pérturėtų Graž. Turėčia pérturėčia, o šilkiniu kvartuku puodo nekaisčia Prng.
4. tr. ilgiau už ką gyventi, prabūti: Jau ji mane parturės – jau aš jos neparturėsiu Db.
5. refl. persiimti, pasigalynėti: Eikiav pársiturėti Lnk.
6. tr. nugalėti: Pérturėjau ligą ir gyvenu, tęsiu kojas Drsk.
praturė́ti, pràturi (pratùri), -ė́jo
1. tr. paėmus į rankas kurį laiką palaikyti: Visą dieną praturė́jau rankosu jos ryšulius Švnč. Per visą naktelę vaikas mane praturė́jo apkabinęs Vrn.
2. tr. DŽ, NdŽ, Dglš, Švnč, Dv priversti išbūti kurį laiką: Vakar visą dieną praturėjo gyvulius tvarte Švn. Visą laiką pratùrim juos (gyvulius) tvarte Kli. Išveda miškan vaiką i pardien pràturi Klt.
3. tr. išlaikyti paėmus: Pasiskolino knygą ir praturė́jo kone metus DŽ1. Parsineš kirvį minutytei, i kelias dienas pratùri Ds. Ana praturė́jo mėnesį kišenėj receptą Vdš.
4. tr. Ds, Dsn, Pls, Lz maitinant, prižiūrint išlaikyti: Turi praturė́t karvę [per žiemą], kad galėtų pragyvent Pb. Trejus metus šitą karvę praturė́jau Aps. Duktė praturė̃s mane lig smerti LKKXI166(Zt). Tris nedėlias praturė́[ja]u vaiką Klt. Praturėjo anies vištelę dvejus metus, ir vis nededa kiaušinių LTR(Rš).
ǁ sugebėti neprarasti: Šiemet praturė́jom žemę Grv.
5. tr. ilgiau išlaikyti, nesuplyšti, tverti: Paregėsit, jei jis (krepšys) nepraturė̃s mūs Db.
^ Senas drabužis kartais ir naują pratùri DŽ. Mano tarbos praturė̃s jūsų aruodus Kls. Trilinkis ir keturialinkį praturi Švnč.
6. tr. NdŽ, Skr atsivesti jauniklį, apsivaikuoti: Nepraturė́jo karvė, negaliu niekur išeiti iš numų Šts. Nepraturėjo kumelė, užsikirtimas daros, ir dvesa Šts.
| Pràtur jauna višta, t. y. pirmą kiaušį padeda J.
| refl.: Tris dienas karvė neprasiturėjo: užsisprendė kur veršis Skdv.
ǁ atsivesti pirmąjį jauniklį: Pirmdėlė karvė praturė́jo veršį J.
7. intr. patirti nuostolių, nepasisekti: Kai aš nepratęs jom (karvėmis) mainykaut, tai ir praturė́[ja]u Švnč. Ačiū dėkui, ačiū dėkui, kad jums Dievas duotų neišduotų, kad jūs turėtumėt nepraturėtumėt, norėtumėt, o negalėtumėt LTsIV706.
priturė́ti, pri̇̀turi (pritùri), -ė́jo
1. tr. M, L, Rtr, NdŽ, LKKXIV205(Zt) prilaikyti rankomis, kad neiškristų, neištrūktų, nesujudėtų: Gali viena ranka priturė́t [pintinę] Kvr. Ėda kaip voverės, priturėdamos maistą pirmutiniom kojytėm Blv. Sūnus Simeono priturėjo galvą avinėlio brš.
2. tr. DŽ1 truputį prilaikyti, kad nenugriūtų: Priturė́jau, lazdžiūtę padaviau Klt. Lėk, tu per užsisukimą priturė́si, kad neišgriūtų vežimas Pc. Šita vežimo pusė daug didesnė, važiuodamas priturė́k, kad neapvirstum Dbk. Vienas da nepasėdi, reikia priturė́t Užp. Aš ją (ligonę) imsiu priturė́t až pečių Smal. Susistveria až pažasčių i eina, priturė́dami vienas kitą Klt.
| prk.: [Žvalgyba] atskrido priturė́t frontą Lz.
^ Senis arklys tai tik dišlių prituri, o jauniklis kojom mina Lp.
ǁ bažn. dalyvauti suteikiant Sutvirtinimo sakramentą: Priturėtojas sueina dvasiškon giminystėn su tais, kuriuos birmavojant priturė́jo A.Baran.
3. tr. Sut, I, M, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Alv pristabdyti kokį nors veiksmą, procesą, sulaikyti ką, prilaikyti: Priturė́k vežimą, kad ne teip lėktų nuo kalno Sml. Teip susitaisę iš lengvo, priturė́damys arklius atvažiuo[ja] pas rubežiaus BM331-332(Šv). Laikrodis skubina, reikia priturėt Ėr. Buvo priturė́ję namą statyt Klt. Kap kas atvažiuos, tai priturė́k, aš skaudžiai grįšiu Dv. Pakolei koks norint daiktas mane pritura, patolei negaliu liuosai tavėp lėkti M.Valanč. Kibio [lapų sultys] ramina vėžio žaizdų skausmus ir prituri tų žaizdų plėtimos rš.
| prk.: Supenėjau vaikui kiaušinį, kad nor kiek vidurėlius priturė́t Ds.
| refl. M, NdŽ, KŽ: Aš jau nupykau, bet pristurė́jau Grv.
4. tr. įgijus kurį laiką turėti, prilaikyti: Priturėjo jos pensiją Klt. Dabar gėrimų pri̇̀turi Ad. Kas jau priturė́jo [naminės], tiem po du metu [priteisė] Škn. Nepriturė́jo mano sūnelis mergelės dovanėlių nei dviejų dienelių Dbč.
| refl.: Sodžiuj visi beskatikiai gyvena, neprisituri prie pinigų Grž. Visam amžiuo neprisipirksi, neprisiturė́si, kaip jau išeina, taip Krš.
prisitùrinčiai adv.: Iš padidėjusios algos būtų galima kas metai pasidėti po du tūkstančiu ir kas metai vis daugiau, taip pat prisiturinčiai gyvenant kaip ir ligi šiolei Vaižg.
5. tr. sudrausti ką daryti: Priturė́k bobą, ana priskolys pinigų, o tau ataduot Lel. Priturė́k tu savo bernioką, ba aš neiškentus pati mušiu Skdt. Priturėsiu sesulę, kad neapkalbėtų tavę jaunosios KrvD81. Savūsius priturėti nuog plėšimo I.
| refl. Rtr, KŽ, Blv, Lp, Dgp: Prisiturėjo negėrusi visą amžių Plng. Jau reikia pristurė́t Dv. Prisiturėk nuog didelio noro mokslo, nes tas gaišina ir apgauna M.Valanč.
6. refl. ko nors laikytis, vartoti: Jei aš lietuvis, tai aš savo kalbo[je] prisituriu Lnkv. Apynius skintie laiko prisiturė́davo Dgp. Kiti vergiškai prisiturėdami senovės madų … vestuves pradeda laikyti nuo panedėlio TS1897,5.
7. refl. būti kokioje vietoje, laikytis trumpam: Ji čia prisituri, taisos nuo to vyro bėgt Ps. O Jonas pas jum prisi̇̀turi, a jis neturi kur gyvent? Ps.
8. tr. prilaikyti, prižiūrėti: Pirkioj tai jau sunku švara priturėt Prng.
| refl.: Ano labai prisitùria, nei te serga, nei ko Slm. Jis labai prisitùria, tai da šiaip teip gyvena Slm.
9. refl. atsilaikyti prieš ką nors: Ką tu prieš mane pristurėsi?! Lp. Prieš Bolesių nepri̇̀sturi Lp.
10. tr., intr. prk. palaikyti, paremti, užstoti: Gal tamysta jos papirktas, kad už ją vis pri̇̀turi Lp. Be „tautos susirinkimų“, priturėdavo karalių išminčių taryba rš. Vytenis svirstančio jau Lietuvos ūkio drąsybę priturėjo S.Dauk.
| Mūsų bobutė velnią pritùri labai Antš.
11. intr. DŽ1 daug patirti, išgyventi, prikentėti: Priturėjo Jonelis baimės Trs. Priturė́[ja]u vargo su vaikais LKT348(Švnč). Kiek aš bėdos dėl jo priturė́jau, kiek aš prikentėjau! Švnč.
| refl.: Daug anas mūkos pristurė́jo Ad.
12. tr. I areštuoti.
13. intr. NdŽ atvesti jauniklių, prigimdyti: Kiek gali tų vaikų pryturė́ti?! Vn.
◊ liežùvį (liežiùvį) priturė́ti [už dantų̃ Lel] neplepėti: Kai indės kas kitus dantis (išmuš), tai tada priturė̃s liežùvį Trgn. Priturė́k liežiùvį, i bus gerai Klt. Priturė́k nedaugutį sa[vo] liežùvį, ką paleidai valion kap diedas botagą Rod.
suturė́ti, sùturi (sutùri), -ė́jo
1. tr. M, L, Rtr, NdŽ, DŽ1 einantį, vykstantį priversti sustoti, sulaikyti, sustabdyti: Bėgantį arklį suturė́k J. Arklys bėga keliu, bet žmogus jį sùturi Ndz. Suturė́jau arklius, truputį žingsnio pavažiavau Ob. Katros stalgios karvės, tai nesuturė́si Sb. Aš einu, telyčias suturė́siu Dv. Kad nebūt suturė́ję an kelio, tai nebūč pasvėlinęs Dbk. Eina jis, kur jis nori, nesuturė́si Drsk. Suturė́k vaiką, da sprandą nusisuks Vp. Tu gi suturỹ vaikus! Str. Prie Nemuno suturė́jo vokiečius Jnšk. Vario durys, geležiniai pančiai manęs nesuturėjo V.Krėv. To briedžio greitumėlis – tik gaudyk akimis, čia buvo, čia nebėra, ugnis ir vanduo nesuturės pabėgėlio Blv. Duonakepė sako: – Tu bėk, aš laumę suturėsiu LTR(Dglš). Jau sulojo juodi kurtai ant mano žirgelio. – Suturėki, uošvytėle, ruduosius kurtelius LTR(Ktv).
| refl.: Led led susiturė́jau, būčia in Strėvą ingriuvęs Žž. Buvo beinąs čionai, al vėl susiturė́jo LKKVII188(Krs). Buvau paskėlus eit, i vė[l] susturė́jau Klt.
ǁ priversti paklusti, sutramdyti: Ką tu suturė́si, lekia kaip pasiutęs! Pnd.
| Vėjo nesuturė́si, anas nai drūtesnis an svieto Nmč.
^ Sesers kasos nesupinamos, brolio žirgas nesuturiamas (ugnis ir dūmai) Pn.
2. tr. M, L, Rtr, NdŽ, KŽ, Slm, Ad, Ml neleisti ką daryti, uždrausti: Negi mažas suturė́t, negi klausias jau mūsų Skdt. Tik močia sùturi, išnešt ana jam akis Klt. Tegul eina tan miestan, nesuturė́si Adm. Nereikia sūnaus suturėti nuo mokslo, jei jis nežada būti kunigu TS1896,10.
| refl.: Norėjau žieminį [paltą] siūtis, bet vėl susiturė́jau Jnšk.
ǁ sutrukdyti kokį veiksmą, procesą, sustabdyti, sulaikyti: Tik prasideda karas, ir sùturi mašinas Lel. Tuomet suturėjo laivus prie didelios salos MPs. Te suturė́ta, kap leidžia, tai paskelia vanduo Btrm. Kunigas liepė suturė́t vargonus, kad ana giedot Rod. Negalėjo suturė́t kraujo Aps. Suturė́jom šiap tep gyvą pieską su žolynais Drsk. Dievmedžio skystimas suturi plaukų birimą rš. Kai davė, kai davė [šaltis] – i medžius suturė́[jo] (nesprogsta) Švnč. Kas žino ugnies vardą, tas, neduok Dieve, ugnelei pasikėlus gal suturėti LMD(Sln). Saulė dabar degina, o lietus žliaugia, tai nesuturė́si Jon. Ir lietus iš dangaus buvo suturėtas Skv1Moz8,2. Sutverdamas pragarą, Viešpats teipogi parodė mums mylestą, nes par tai norėjo mumis suturėti nu pikto M.Valanč.
| prk.: Jau buvo suvis blogai – tik tavo pinigai suturė́jo Ktk.
^ Paleidęs akmenį (iš rankos Mrj) nesuturėsi LTR(Plng).
nesuturimai̇̃ adv.: Metai nesuturimai eina, jaunystė praūžė kaip sapnas M.Katk.
| refl. NdŽ, DŽ1, KŽ: Apsirgo an kokliušo, kosti, kosti, kosti ir nesùsturi Btrm. Nuej[o] Dubičiuosna [ežeras] ir susturė́j[o] Pls. Vandenio dėjo kompresus, tada susiturė́jo kraujas Upn. Sauso šieno padaviau teliokui, tai susturė́[jo] vidus Klt. Tūpčiojo tūpčiojo vaikas, oran nepraeina, viduriai susturė́jo Klt. Po lieti [kremblių] bus, dartės susturė́j[o] augt Drsk. Medetkų išverdi, nuog jų ir susi̇̀turi (nepersileidi) Upn.
3. tr. neleisti pasireikšti, likti nepastebimam, sutvardyti: Pamatė, ateina pulkas burliokų, anas ir kvapą suturėjo, kad jo negirdėtų LMD. Vos galėjo suturėti ašaras savo akyse J.Balč. Negalėjau džiaugsmo ašarų suturėti rš. Tylenis klausėsi, vos galėdamas suturėti pasibjaurėjimą visai tai kalbai K.Bor.
| refl. DŽ, KŽ: Žodį žioptelėk ir susiturė́k J. Vos susiturėjau pikto žodžio nepasakęs Vvr. Neseka susturė́t ir nieko nesakyt [pačiai] Drsk. Kitam pasakai, paaiškini, ir jis tuojau susi̇̀turi Mrj. Ana nesusi̇̀turi, neklauso Dgp. Kai pradeda ūturt, tai negali susturė́t Klt. Sustùryte, ką jūs klegat! GrvT92. Reikia susturė́t senam, nevalgyt visa ko Skdt. Nebegali̇̀ nuo gėrimo susiturė́t Grž. Kai nesusi̇̀turi [gerdami], tai ir ažsimuša su maciklietkom Lel. Jis nesusiturė̃s nepadaręs iškados Slv. Aš tankiai susituriu piktai daręs vien gėdos dėlei Blv. Nemokėdami susiturėti nuo pavydo ar neapykantos, nesidrovi reikšti savo nenuoseklios nuomonės rš. Ponas pradėj[o] juoktis. Itas ponas ir negal susiturėt LTR(Dv).
4. tr. išsaugoti, išlaikyti: I Petrui ūkį suturė́jo Jnš.
5. tr. areštuoti: Mane suturė́jo Rodūnioj Rod.
6. intr. NdŽ, Gs, Pc, Škn, Up, Vkš, Vdk daugeliui atvesti (jauniklius): Visos karvės jau suturėjo, susivedė, tai turim jau pieno Š. Jau karvės abidvi buvo suturė́jusios Skd. Tai bus pieno, kai visos karvės suturė̃s Skr. Būdavo, karvės kaip sutùri, tai atsivalgom krekenos Sml. Po Kalėdų suturė́jo karvės, atsirado i varškės Krš. Žiemą karvės kai sùturia, mes krekenus išmilžiam Škt. Pieno nebuvo: karvės buvo nesuturė́jusios Šts. Kiaulės suturė́jo į rugienas Šts. Abi [avys] sykiu suturė́jo Skr.
ǁ apsivaikuoti: Niekaip ta karvė nesùtura – penkioleka dienų užejo Krš.
◊ danti̇̀s (liežiùvį) suturė́ti nutylėti: Jaunam visur reikia dañtys suturė́t Trgn. Suturỹ liežiùvį! Lkm. Kap pati paleistuvė, tai ir an kitų liežiùvio nesùturi Švnč.
ši̇̀rdį suturė́ti susilaikyti, neleisti pasireikšti jausmams: Kad mano širdi̇̀s suturimà buvus, tai nevažiavus iš Latvijos Prng. Širdį ir upę sunku suturėti Mair.
užturė́ti, ùžturi (užtùri), -ė́jo (sl.?)
1. tr. Sut, N, M, L, Š, Rtr, NdŽ bėgantį, einantį priversti sustoti, sulaikyti: Ažuturiu, ažustabdau SD1207. Užturė́k gyvuolius, kad nebeitum pro šalį J. Avys visos ka pasileidė ant namų – nebeužturė́jau Jnš. Anas ažturė́j[o] veršelį ir pririšė až krūmo Lz. Ir priplaukė nekuriosp ivosp, vadinamosp Klaudo, vos užturėjom eldiją Ch1ApD27,16. Teipo užturėtos yra žmonės, kad neneštų daugiaus Ch2Moz36,6.
ǁ N išlaikyti, kad nepabėgtų, priversti paklusti, suvaldyti, sutramdyti: Nenuvaldomas, neažturėtinas SD189. Arkliai buvo neužturimi̇̀ Ėr. Negaliu arklio ažturė́tie Smal. Įsižabok kumelę, bo kai pasius lėkt – neužturė́si Sml. Arklius vadžiom ùžturi, keravoji Žrm. Širmas žirgas nupenėtas, šoka piestu pakinkytas. Penki vyrai neužturi, visi žmonės į jį žiūri LTR(Všk). Tie žirgeliai juodbėrėliai neužturiami LTR(Pn). Bėga mano juodbėrėlis, negaliu užturėti LTR(Brž). Pavakarėj nebegali kiaulių užturė́t Jnšk. Kur tu bernaitį kieman užturė́si! Drsk.
| prk.: Reikia ant sūdo galybės, idant tas, kuris yra sūdžia, galėtų nudraust ir grausmiai ažuturėt valdonus SPI21-22.
^ Broliuko žirgai neužturiami, sesutės skrynia neapnešama (krosnis ir dūmai) TŽV575. Eina be kojų, skrenda be sparnų po visą svietą: niekas negali užturėti (kalba) LTR.
ǁ išlaikyti rankose: O jau išsigandau kaip, man pradėjo širdis mušt, nebeùžturiu grėblio, nebesugraibau grėbt Bsg.
2. tr. Sut, I, N, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, Yl, Mšk, Lz sutrukdyti kokį veiksmą, procesą, sustabdyti, sulaikyti: Čia tos eglės ir vėją ùžturia Pc. Kas nors tuos laiškus ùžturi, ka ne visus gaunam Prn. Užturė́ti ligą, t. y. traminti J. Ka bus mirštama – neužturė́si Jnš. Kai mirs, tai numirs, neažturė́si Trgn. Nežinai [ko] nuo kosulio, kad užturė́tų kosulį Žl. Buvo vidų (vidurius) paleidę, tai šiaip teip užturė́jau Dkšt. Nieko mama nebeužturė̃s, kai abidvi eisma Ob. Dūmojau jau užturė́t vaikus nuog škalos Azr. Ir turėdamas neužturėtum, taip kožnas veržias Sz. Pats buvo didelis gėrėjis, pati niekaip jo negalėjus užturėti nuo to LMD(Sln). Dabar visas svietas geria – užturė́k tu jiem gerkles! Mžš. Motinyte mano miela, užturėk visus vėjelius LTR(Ob). Nėra tokio, kuris ažuturėtų Dievą rūstaujantį SPI129. Neužtura tavo vargų nei saulės karštumas, nei prakaitai, nei džiova, nei kaulų skaudumas D.Pošk. Aniolas sušuko iš dangaus: – Abraomai! Užturėk ranką savą, nedaryk smerčio jaunikaičiui! S.Stan.
| Čia buvo užturė́ta vanduo Vrn. Yra užturė́tas vanduo malūnui Kdn. Anas pastatė melnyčią, ažturė́jo visą vandenį, niekur vanduo negali eit Aps. Buvo užturė́tas Arupės vanduo Ker. Tegu lyja: ar mes užturė́sim?! Pc. Kubizdaliai kraują ažùturi Ktk. Kraują anas ažtùri JnšM. Pliaupia kraujas i neažuturi Dglš. Nuvežė Vilniun, kraują ažturė́[jo] Rš. Senis šlapumo nebeužtùri, po saũ leidžia Sml.
| impers.: Ligoninėj klausia, kam užturė́jo vidurius, duosiu vaistų Žl. Gal nuo tų žuvų užturė́jo man vidurius Ut.
| refl. Slm, Lz: Ažsiturė́jo upelė ir patvino pieva Ds. Ažsiturė́[jo] [v]anduo, nenubėga Dglš. Sako, ežeras siaurutis buvęs, o paskiau ažsiturė́jo upė [ir pakilęs] Strn. Negerai, kai ažsi̇̀turia viduriai Ob. Nuo paparčių viduriai ažsiturė́davo Dglš. Nuo mėlynių užsitùria viduriai Slm. Misos prigėrė, užsiturė́jo šlapumas Slm. Prakeiktas testov, kardą savą užturįsis (trukinąsis), jeib nepralietų kraujo BBJer48,10.
ǁ refl. palaikyti užsidėjus: Užsiturė́jau šalto vandinio prieg [sutrenktam] veidi, i nesopa Drsk.
ǁ KŽ sulaikyti savyje, neišleisti: Ta bačkelė jau išgverus, nieko alaus macnumo nebeužtùri Sml. Ąžuolas, ant oro išdžiūvęs, visuomet savyje užturi maždaug dešimtą dalį pirmutinio drėgnumo A1884,125.
ǁ BtLuk24,16 uždaryti: Akys jų (mokytinių) užturėtos buvo, adant jo nepažintų SPII235.
^ Burna kaip šikinė – reikia laikyt užturė́ta Sug.
ǁ Ch1Jn20,23 neatleisti (nuodėmių), sulaikyti: Suteikė apaštalams galybę atleisti ir užturėti nusidėjimus M.Valanč. Kuriemus jūs griekus atleisite, tiemus bus atleisti, ir kuriemus užturėsite, tiemus bus užturėti BPII51. Tur ne tiektai atleidinėt, bet ir užturėt nuodėmes žmonių DP204.
3. tr. Ms, Jnš, Brž, Mžš versti užtrukti, sulaikyti: Nuėjau svečiuos, mane labai norėjo užturė́t, led ne led išsitraukiau Jnšk. Mus ažuturė́ję buvo, led išsiprašėm Dv. Atejau su reikalu, i mane ažuturė́jai Klt. Ir išmeldė, kad leistų tą mergelę par keletą dienų užturėti M.Valanč. Taip broliai Jūzapo išvyko į Egiptą, bet tėvas užturėjo numie jauniausįjį S.Stan. Užtùria [žmogų] i ant trečios nakvynės BM128(Pš). Ir jau būtų teip parvažiavęs, kad ne gera būtų šeimyna jį užuturėjus SPII181. Pragaras turės sugrąžint numirėlius savuosius, kuriuos buvo užturėję DP16.
| refl. OG434, LKKIX200(Dv): Pas Mikšį dar užsiturė́sta ČrP. Jie šiandiej be Šakalynės niekur neužsiturė̃s Upt. Pasidėti pas ko, užsiturė́ti, apsistoti I.
4. tr. Upn uždrausti, užginti: Kad gano, tegu gano, neužturė́si Ėr. Močeka su sa[vo] duktėm norėjo ažuturė́t šulnio ir itos obelies LKKIX202(Dv). Žinoma, kad važiuočiau, tai neužturė́tų Krs. Valdžia ažturė́[jo] mišką kirst Dglš. Galgi aš ažùturiu, arba manę klausai?! Trgn. Niekur toliau negalėdavai nuvažiuot, ažturė́ti keliai buvo (per karą) Lel. Aš žuturė́siu tau kelius, palauk! Nč.
5. tr. P, Rm, Škn sulaikyti pinigus ar ką kita, pasilikti sau, neduoti: Man ažuturė́jo senybą (senatvės pensiją) Btrm. Tu mun ten i ten padirbai iškadą, daba aš tau ùžturu [algą] Vž. Tegul tik koki iškada pasidarys, tai ir algą užtur Sz. Pasakyk, kad jis (kunigas) surinktų visus savo piningus ir aš šį rytą nešiu jį į dangų gyvą, tik pasakyk, kad neužturėtų nė vieno grašio BsPII45(Tl). Būsiu aš liudytoju … prieš tuos, kurie užuturėjo algą samdinykų DP15. Alga darbinykamus užturė́ta VoK34.
| Bronė visą amžinatilsį matutės gerą užturė́jo Ps.
| Pernai [kolūkyje] užturė́jo visiem javus, niekam nedavė Rm. Visus metus ažturė́jo (nerašė) darbadienius Str.
ǁ pasisavinti, pagrobti: Tas tai yra tėvainis, užmuškime jį, o tėvainystę jo (užturėsim sau) Ch1Mt21,38. Giminė kuršių teip stipriai su danais rėmės, jog, juos visus išmušusys, laivus užturėjo, auksą, sidabrą ir vis, kas buvo laivūse, atėmė S.Dauk.
ǁ impers. atimti (žadą): Jau kap šnektą užturė́jo, tai ir mirė zaras Kpč.
6. tr. Q39, I, N sulaikyti, areštuoti.
7. refl. KŽ, Vvs, Ds užsibūti, užsilaikyti: Su vytele išpleitojo tankiai tvorą, i sniegas ažsi̇̀turi Smal. Nėra sniego ant kelio, neužsi̇̀turi, vėjas nunešė Pc. Vienas ažsiturė́jo ančiokas [iš laukinių ančių kiaušinių], o kiti paaugę išlėkė Klt. Mūsų valsčiuj nelabai seniūnai užsi̇̀turi Krkn.
| prk.: Akys mūsų nenorom ažuklius, ažsikabins, ažsiturė̃s kur nor, iš kur neveikiai beatatrauksma, atplėšma BM60.
8. refl. NdŽ išsilaikyti kokioje būklėje nenugriuvus, nenukritus: Ar tu viena ranka užsiturė́si ant obelės šakos Jnšk. Labai sunku yra užsiturėti ant kojų A1885,97. Akmuo … negal ant oro užsiturėti, kada kas nepritur I.
9. tr. maitinti, išlaikyti: Ažuturiu ilgai, karšinu SD8. Ažturė́t du sūnus labai blogai JnšM. Kuom žmonis užturė́sim? Upt. Aš turiu tėvelį – ažturės manę! LMD(Klt).
| Kursai rėdo gerai tikrus savo namus užturėdamas vaikus savo klaužadoj su visokia viežlybyste Ch11PvT3,4.
ǁ išpenėti: Kada ilga vasara, daugiau neužturė́davo, tos kiaulės neturia ko nieko ėst – ant plikų dirvų ganydavo Mšk. Kokį penukšlą … neužturi a neužlaiko jo savei WP88.
10. tr. prižiūrėti, valdyti: Jie nebeturi sveikatos užturė́t gyvenimą Upt. Kol tėvas gyvena, tol ùžturi žemę visą Jnšk. Didelių plotų valdytojai, bajorai nebegalėjo užturėti savo rankose žemę TS1901,6-10. Ižstatoma est mums trumpai prieš akis pradžia bažnyčios Dievo ir kaipo užturėta yra ir užlaikyta po tvanui Ch1Krn(santrauka).
^ Moteris užtùri tris namų kertes, o vyras – vieną Krs.
11. refl. DŽ, KŽ išbūti, išsilaikyti, išlikti, neišnykti: Čia iššalo rugiai, o ten užsiturėjo Šts. Po lytaus užsiturėjo rugeliai, nebnyksta Dr. Jų kiaura žemė, smėlis – kišk nekišk [trąšų], niekas neužsitùri Sml. Tik viena vyšnelė ažsiturė́jo – visos iššalo Ktk. Buvo lakštas ažsiturė́jęs Dglš. Gyvulėliam, kad ir žiemą, miške vis ne teip sunku užsiturė́t kaip ant pliko lauko Jnšk. Ant vieno … kalno kriaušiaus … lig šiolei užsiturė́jo ąžuolinių suretėjusių keletas kelmų BM65(Žb). Liepė ta lazda (krivule) savo įsakymus svietuo skelbti, kursai būdas skelbimo įsakymų vyresnybės lazda iki šios dienos užsiturėjo S.Dauk. Su vopna galime sudėti tiktai tokias maliavas, kurios pačios gerai užsitur prieš oro įveikimą A1885,51.
12. intr. ištverti, atsispirti: O dėl to mat užturė́jo, nemirė Brž.
| refl.: Įkūrė pilę, kuri ilgą laiką užsiturėjo S.Dauk. Seni, kurie užsi̇̀turi, tai užsi̇̀turi Adm.
13. tr. neleisti nutolti, išsaugoti, branginti: Ir nemažas protas mokėti Jezusą pri savęs užturėti M.Valanč. Veizdėk, idant ir tu tą žodį Dievo girdėtą neužmirštumbei …, bet atmintumbei ir širdyje tavo užturėtumbei BPI99. Užturėsime ją (bažnyčią) visad savimp, jei sergėsimės, idant jos ne vienu nenuliūdytumbime DP240.
14. refl. SD1138, Sut, N, NdŽ, KŽ susivaldyti, susilaikyti, susitvardyti: Neažusiturįs SD182. Negalėjau ažsiturė́t iž juoko, kap anas valgė itą saldienę LKKXIII123(Grv). Šunskietis yra labai švelnus, užsiturintis žmogus V.Kudir. Ūkininkas, girdėdamas jų šneką, negalėjo užsiturėti nesijuokęs BsPII112. Vienam geriant sunku kitam užsiturėti Sz. Kareivis buvo jau iškėlęs kalaviją; sūnelis jo tą pamatęs staigu prabilo klykdamas tus žodžius: „Kareivi! Tėvas muno Krizas“. Kareivis nusiminęs užsiturėjo S.Dauk. Meldžiu jus, idant ažusiturėtumite nuog pagedimų kūno SPII17. Nuog visokio paveikslo pikto užsiturėkite Bt1PvT5,22.
15. tr. psn. būti kieno nors pusėje, palaikyti, paremti: Jei šitoji tave užturės, tad neparpulsi DP400. Jūs (tikrai) prisakymą Dievo niekais verčiate, kad savo įstatymą (galėtumbite) užturėt Ch1Mr7,9.
16. refl. N pasiekti, gauti, laimėti.
17. refl. elgtis, gyventi: Labiaus už viską Dievą mylėkit, pagal jo žodžių užsiturėkit LTII220(Tat).
paužturė́ti, paùžturi, -ė́jo (dial.) tr. sulaikyti: Arklius liš gale salos paažturėjo Lz.

turė́ti, tùri (tùria Sdk, Pl, Rk, Ob), -ė́jo K, Rtr, Š, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ; SD177,79, SD141,182, R187, MŽ248, Sut, N, M, LL87, L
I. laikymui, laikymuisi žymėti.
1. tr. SD1183, MitV163(WP237), Sut, I, M, Š, NdŽ, Gs, Pun, Ūd, Gg, Žl nusitvėrus, įsitvėrus, užsidėjus laikyti: Kalavijas abišaliai aštras, viena ranka turimas SD239. Visa sauja paišelį vaikas tùri Klt. Lazdyno vytelę dvišaką sulenki ir šiteip turi̇̀ su rankom Jdp. Paregėjau, kad jis turi raktą rankon Mrc. Baltajam krėsle sėdėsi, sidabro raktelius turėsi LLDII96. Kas mietą turė́jo, mietą pametė, kas turė́jo šiaudų grįžtę, tą pametė Varn. Su dalgelėm – viena ranka kerti, o kitoj rankoj turi̇̀ grėbliuką Alz. Jam (vyrui) vienam turė́t abu vaikai labai nenarava [supantis], tai vienas vieną, kitas kitą tùria Slm. Mažą vaiką tùria ant rankų Grnk. Ana tùria vaiką in rankų Dv. Aš neturiu kas turėt in rankų KlbIV81(Mlk). Pristigo rodos ana su šituo vaiku: i in rankų turė[jo], i paguldžius Klt. Tuoj davė vyrui žinią, anas atbėgo, mato – stovi visi šitie (broliai) kai ąžuolai, vaikiukus in rankos turi LTR(Trgn). Tùra sūnelį in rankelę, kai rūtų kvietkelę (d.) Cs. Negaliu stovėti, su tavim kalbėti, sunkus mano našulelis in pečių turėti LMD(Tvr). Turė́siam ant rankoms tus vainikus Šts. Ans tų piningų nepaleido, turė́jo ranko[je] suspaudęs Trk. Ana tùri dantỹs nẽką (kažką, brus. нèштa) LKKXI175(Zt). Daugiau (paskiau) reikia plūkt tą liną rankoj tùriant Grnk. Viena ranka turi̇̀ rūbą, o kita suki Pnm. Vaikas pasdarė toks abuojas – kad duos, ką tùri rankose Slk. Tavi vaikai pašals, po krūmeliu sėdėdamu, lustą duonos turė́damu (d.) Lz. Turi rankoje šilkų skepetėlę, nori surištie broleliui galvelę LTR(Krok). Nė jis moka artie, nė šienelį pjautie, nė plieno dalgelį rankelė[je] turėtie LTR(Rmš). Kardelį ranko[je] turė́jo [brolelis], su seserėle kalbėjo JD877. Neišmano man rankelės kaip kardelis turėti LTR(Čb). Kiaunių kepurę dėvėjo [brolelis], kardelį rankoj turė́jo DrskD69. Seselė krėsle sėdėjo, zylutę rankoj turėjo. Seselė balta raudona, zylutė graži geltona LTR(Nm). Aš ta lazda (paraštėje ramčiu), kurią mano rankoje turiu, vandenį ištiksiu, kursai stovėje (paraštėje upėje) yra BB2Moz7,17. Nesa teipajag urėdas yra visų krikščionių turėt lempas degančias arba žvakes uždegtas rankose savose ir išeit prieš apžieduotinį DP568.
^ Ką rankoj turi̇̀, žinai, kad tavo Jnš. Kalbėk ir akminį ranko[je] turėk S.Dauk. Su juo kalbėk ir pagalį rankoj turė́k Trgn, Pg. Su taũ kalba ir špygą kešenėj tùri Šmn. Du tùria, du duria, du nepasiekia (duoną minko) Mžš.
| refl. tr. SD1183, Sut: Statai gi žemėn, kam turies an save [kibirus] Ad. Tėveliui sopėj vėderiukas – vis tùris až kriūtinės Ad. Į vieną ranką jis tùras pyrago gabalą, į antrą ranką jis tura rykštę LKT169(Šlu). Atskiesi [linų] saują i turė́sys, ka mašina neitum tušti Kl. Su viena ranka suksi, o su antra tą siūlą turė́sys iš gijės Kl. Tos kūmos, kur gaus turė́ties [kūdikį], tura būti garbingos giminės Prk. Visų pirmu ejo vyriškiejai giedodamys, paskiaus – motriškosios, visi turėjos rankose uždegtas vaško žvakes, iš numų atneštas M.Valanč.
^ Su ponu rokuokis ir akmenį rankoj turėkis Žem.
ǁ rankom suėmus laikyti, prilaikyti, valdyti (plūgą, žagrę): Rankutės ranka turė́t Šlčn. Plūgo rankelės rankom turė́t Gdr. Vienas vadžiojam jaučius, kitas tùrim žagrę Dv. Už rankenų turi̇̀ i apari [bulves] su tuo žuobriu Krk. Išsikasė mede eglelę su šaknimi, kad būt turė́t rankom Dv. O žagrės niekas netùri, pati aria Srj. Nu tai tada tep tùria rankom ir aria Vvs. Žmogus tùri, jaučiai tęsia ir aria Rud. Reikėdavo [arklus] ant rankų turė́t, pečiai skaudėdavo vakarais Sk.
| Tu rankoj mano jaučių vadeles turi B.Braz.
^ Du turi, du duri, šešios akys, trys rūros (artojas, du jaučiai, du noragai) LTR.
ǁ prilaikyti, kad nesusmuktų, nenupultų: Neturė́k, jau pats (vaikas) eis Pv. Tave [, vaike,] turiù – nenupulsi Drsk. Turė́k gerai maišą, kad grūdai nebirėtų Vžns. Žarnos vieną galą tùri ir pripučia Dgp. Nusbodo man berneliui ant žirgo sėdėti, balnelis turėti LTR(Mrc).
2. tr. OG364, Vrn, Rk suėmus tvirtai laikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, nesujudėtų: Turė́k, kad nepabėgtum J. Kad suėmei, tai ir turė́k, nepaleisk Sld. Turė́k drūčiau, ištruks, nesugausi Glv. Arkliai eina labai smarkiai, tik turė́k, kad neištrūktų Žl. Arklį tai ant vadžių turi̇̀, o jautį tai teip – su jungu LKT190(Šk). Turė́k avį, aš lenciūgą atnešiu Pnd. Až rago tùri nusitvėręs karvę Klt. Paturėk karvę, aš pakratysiu, turė́k stipriau Rgv. Ot turė́jo, nė pajudėt negalėjo Vlk. Nuejom kambarin, pašokom, už rankos tùri, neleidžia Srj. Teip sutvarkysma: dvi turė́sma, viena leisma (mušim) [neklusnų vaiką], nieko, be diržo nieko anam nepadarysi End. Net pirštai balti, kaip sumygęs tùria Ob. Stovi bernas lankoj, turi žirgelį rankoj LTR(Švnč). Ožys turi vilką, avinas pasibėgėjęs nuo suolo muša LMD(Rz). Bet vyrai, kurie Jėzų turėjo, apjuokė jį, spjaudydami ing jo veidą BPI374.
| prk.: Sumygo až kojos i tùri [mėšlungis] Švnč. Turbūt ta gripa muni tùra Plng.
^ Nelauk, kol du turės, o trečias krės Pnd. Karvę až ragų tùri, o kitas melžia Antr.
ǁ sustabdyti bėgantį, neleisti pabėgti: Turė́k, turė́k, kad nepabėgtų Skd. Atsiveja keturi vyrai ir rėkia: – Turė́kit vagį! Ėr. Visi tuoj – šeškus, šeškus, turėt, o tas čiukšt ir išlekia Kp.
| prk.: Kaip lapė ana yra, tik jau turė́kiat aną Trk. Tik rankas ažėmęs tùri (nepadeda dirbti) Švnč.
| refl. prk.: Kitą troškumas lobio tùris saituose ir neprileidžia jo niekam gero daryt DP114.
ǁ neleisti išeiti, išvykti: Jo čia niekas nèturi Lp. Nieks tavęs čia netura, gali eiti, kur akys mato Vvr. Nors brangus tu man ir malonus, bet neturėsiu tavęs V.Krėv.
3. refl. tr., intr. Sdk, LTR(Bsg), Rgv, Ut, Slm, Bgs laikytis įsitvėrus, įsikibus už ko nors, kad neparvirstų, nenugriūtų: Jonukai, turė́kis manęs! Slv. Až trumpo galo sunku turė́tis Vj. Turė́tis nėr už ko Upn. Mum labai sunku turė́tis Grv. Turiúos lazda, kad nenugriūčia Dglš. Tùrisi ažu lazdos, ažu tvoros Dv. Tu imk, turė́kias, kad aš kelsuos, i tu kelkias Šts. Turė́kis, ba pargriūsi Pv. Mergšės mano tùris už manę, kad nepavogtų Sn. Moterėlė ir turintis led lieptus perėjo Grž. Arkliai buvo – tik turėkis! Ggr. Tik turė́kis ratuos, kap anas važiuoja Dglš. Turė́kis gerai į gardį įsikibęs, ka neiškristumi par kūlius važiuojant Slnt. Aš įsikabinęs karčių [arklio] turiúos stipriai Dj. Dabar aš virsiu arkliu, o tu užlipk an manęs ir turėkis LTR(Ds). Dėlė insikando dėsnon ir tùris, paskui druska ištrina, ir nupuola Dg. Ana (pelė) ir aukštielnyka įsikabinus nagelėm ir tùrias Ob. Viena ranka turiúos virvės, o kita kabinu medų ir valgau (ps.) Prng. Viena ranka obelies turėjos, antra paukštį griebė (ps.) Brž. Po tam tuojaus išėjo brolis jo, tas turėjosi ranka savo kulnį Esau BB1Moz25,26. Kaip girta tvoros turėdamosi klajoja brš.
| prk.: Turė́jaus turė́jaus do šitos žemės insistvėrus, reikia jau palikt Klt.
^ Turėkis kaip utis kailinių! Slnt. Turi̇́es [vaikino] kap až karnos Švnč. Tùris insistvėręs padalkų bobos, niekur nedirba Klt. Vieną [berną] už uodegos turėsi, an kito pasistiepus žiūrėsi LTR(Mrc).
4. refl. J, KŽ, Rgv tvirtai stovėti, laikytis, nenukristi: Do šito akinių kojelė drūtai tùris Klt. Va tinkas vargiai ar turė̃sis po lietaus Slm. Už bolkių tùrias, negriūva tos ardakilės Skrb. Užsuk [dangtelį], a tùrias gi?! Nesitùria Mžš. Teip nestiprai turė́jos, kaip anas ir neatsikišė, kaištis šitas Ant. Nestùri tvora, virs Drsk. Užlenk [vinis] iš apačių, tai pristraukus lenta ir tùrias Ndz. [Staklių ripelių] vidurys įpjautas, kad virvelės turė́tųs, kad nesliūkinėt Svn. Numai, kuriuose žmonės ir kunigaikščiai Filistinų bankietavojo, turėjos ant dvijų stulpų S.Stan.
ǁ Mžš ilgai tverti, gerai laikytis (ppr. apie drabužį, apavą): An manęs visa tùris: i kepurės, i skarelės Rod. Mano tiej ryzai nèsturi an kojų! Lp. Tiek sublogau dabar – Dievuliau Dievuliau: smunka sijonai visi, nebesitùri Mžš. Kolei turė́jos [sijonas], turė́jos, ė dabar až rozo pasdarė kap sietas Švnč. Šitas medinis [apavas], tiktai kad tùrias koja Skp.
| Ma nèsturi plaukai Vrn.
ǁ NdŽ kyburiuoti ant ko nors, laikytis: Obuoliukas da tùris, tùris koks in obeliūtės, nelekia Klt. Šiemet ant medžių lapai ilgai tùriasi Pc.
| Anas apslėjęs ledu i tùris, šitas sniegynas Švnč.
^ Aukštai stovi, silpnai turis, pats apšepęs, galiukas plikas (riešutas) LTR(Ar).
5. tr. Kbr būti atrama, remti, išlaikyti, palaikyti, sutvirtinti, sustiprinti: Kiek aš privaikščiojau, kap manę tos kojos tùri?! LKT401(Pls). Mane lazda neturė́j[o] Dv. Keturi čviekai turė̃s, užteks Slm. Jungas, ką vieną ir kitą veršį tùri Pb.
| prk.: Tik šitie dobilai i turė́jo karvelę Klt.
ǁ išlaikyti svorį: Šiandie gruodas tùri arklį Prng. Ledas da netùri, o jau čiaužo vaikai Ėr.
| Ir smėlis tùri kelią, ne tik žvyrius Ėr.
6. tr. LKKII206(Zt), Mlk, Str laikyti tam tikroje vietoje, būti padėtam kur: Turė[ja]u turė[ja]u tvarte višteles parvasar nuo varnų Klt. Tùra vištas atšlaiman Kr. Mažučiukai žąsiukai namie, lauke netùrim Kvr. Kiaules žmonės pirkioj tùri su paršiukais, kap paršiukai randas, – šalta gi Aps. Kur te bus riebus pienas raiste šitam karves tùriant Klt. Ažudare tùri [kiaules], kurgi prikratis Žl. Kai mes šunį turė́davom pririštą, tai mes prausdavom jį Ant. Vištas jau reikia te užtvertas turė́tie Aps. Bijo turėt arklio lauke naktį, kad par laukais nenulėkt Klt. Vis arklį turiu prie savęs Gdr. Jis tùria kumelę prie lovai prisirišęs, o paprašai – neduoda (juok.) Svn. Reikia balint [audeklus]: an saulės turė́t pavasarį i šutint Pb. Aš tebeturiù pas dukterį ir stakles, ir skietus Kp. Maišiuke turė́[ja]u [žolynus], dulkė neažejo in juos Švnč. O ana rūkė pypkę, didelę tokią, i turė́jo kišenė[je] tą pypkę Varn. Alkieriū[je] gulėjo ans, i visumet kerčio[je] turė́jo šakę Lnk. Tu puodą turė́k ant kelių LKT280(Ssk). Ją (švęstą duoną) inkiša palubėn ir tùri Lel. Ataduok žiedą, kur turi an rankos, tai galėsi pamatyt [brolį] LTR(Ds). Turė́siu po rankai raktus Smln. Ėsk, ką turi̇̀ po nosės! LKT74(Rdn). Ma[no] tėvulis klėty guli, po galvele raktą turi LTR(Asv). Oi kareivi, kareivėli, ką turėjai po galvele? LLDIII276(Kp). Tai seselės vainikelis, ant galvelės nešiotasis, ant kaselių turėtasis KlpD73. Nulaužusi (viršuje -ęs) lapą aliejaus turėjo tą burnoje (paraštėje nasruosa) savo BB1Moz8,11.
^ Ės neės, bile po snukiu turės LTR(Šn).
| refl. tr., intr.: Jau turis aketėj [vilko] uodega LTR(Slk). Ant ligonių rankas uždės ir gerai turėsisi VlnE74.
7. tr., intr. laikyti ką nors atsargai ar šiaip kokiam reikalui: Alijošių tùri piršto inspjovimui Užp. Kam anas (bulves) turė́t, sudigs, subus Žl. Kam te mazge turė́si pinigus, reikia išleist Klt. Turi̇̀ i turė́k, man tavo nereikia Klt. E, teturiẽ, lai! Tlž. Tùria par savę pagerai pinigų Č.
^ Lig švento Jurgio turėk ir ožkai NžR.
| refl. tr.: Testùry, atadavėm sūnienei antį Dglš. Tegul sau jis tùriasis, kad paėmė! LKT226(Plm). Tegu tùrisi tą lauką sau ant bambos Gž. Tùrytėtės sau visa ką – man nieko nereikia Dglš. Turė́kis tą savo rublį, ka tep gailini Pv. Te, turėkis savo pinigus, o aš turėsiu mano dainas Blv. Testa tùrisi, ką užsitarnavo Drsk. Jasinskis … atjema Poasupius su Serapiniškiais ir par dešimtį metų, niekam nieko nemokėdamas, turias M.Valanč. Turėkis juodai dienai LTR(Vdšk).
8. refl. būti kur padėtam, laikytis: Nelygiai pinigai tùris kešeniuj (vienas greitai išleidžia, kitas ne) Dglš. Nusipirkau skarikę: a susirgus, a kaip, i turė́sias Krš. Mum tai nesitùria [gėrimas] – tuoj išgeriam, kad tik yr Slm.
9. tr., intr. NdŽ laikyti ką, būti kokioje būklėje, padėtyje: Vis turė́davau palenkus šiteipos [koją], tai ilgai ilgai neištiesiau Rk. Gyvatę inleidžia butelin ir gyvą tùri Dgč. Galvą priglaudė prie manęs ir tùri (karvė, kurią ruošiamasi parduoti) Kvr. Antra pasakius, ir nesveik galvą žemyn nulenktą ilgai turėtie Sz. Drūtos šaknys aplink drėgną žemę apkėtę turi VoL353(Sv). Mes an suolo kojas surietę tùriam Dj. Yra visokių moterų, ka vyrus apglobę tùria Sdb.
| Jis, matyt, liežuvį turė́jo paleidęs Srj. Liepė jiems taip daryti, kaip jis turėjo sugalvojęs J.Balč. Dabar aš jau turiù sugalvojęs, kaip jom atsakyt Sb. Aš Dievą vis mislyje turiù, laikau KI53. Sakyk i sakyk kožną daiktą, in mislios turėk vis Klt. Kas ką pasako, minty kai kada turiù Pžrl. Jeigu aš pati būčiau ant mislios turėjus, būčiau pati džiūstančius grūdus prižiūrėjus Pkr. Jūs turite omeny žemiškus vargus, nepasisekimus, ašaras I.Simon.
| Ragana … turi saulę ažustojus BsPII305(Kp). Po kiek laiko norėjo lėkti gegutė, bet ji turėjo padėjus kiaušinių ir reikė vaikus perėti SI89. Mėtylius su degtine, su vandeniu apmerkę tur: ger nuo pilvo skaudėjimo Sln. Aš insileidus kito neturė́jau, buvau pavargus, miego norėjau DrskD26. Vienas (šuo) dantis iššiepęs tùri, ale nekanda Pv. Akis tùri nuleidęs, in žmogų nedaboja Klt. Plaukus susuktus turįs SD152. Žoles reikia sausai turė́t, kad nesupelėt Švnč. Po raktu visa ką turė́jom nuo jų Klt. Kur atsidust, kur neatsidusus, kada garai sulaikius turė́tie? (apie užkalbėjimą) Švnč.
| Kol Dievas turė̃s, tai musysi gyvent Btrm.
| prk.: Turė́kite garbėje gimdytojus jūsų, būkit jiemus paklusnumis DP66.
^ Vieną darbą dirbk, dešimt in mislią turėk LTR(Slk). Dieną ir naktį turi išplėtęs akis (langas) LTR.
10. tr. Prng, Jž, Jdp, Sb, Kp, Slč laikyti ką nors savo naudai, auginti, prižiūrėti: Gyveno seniau – arklyną, karvę tùri Ad. Tùri gyvulių, tùri karvių, žąsukių, vištų Klvr. Mes turė́jom lauką karvę Jon. Kap kas bagotesni, tai arklius ir jaučius tùri Eiš. Stambesni ūkinykai jaučius turė́davo Antr. Dvarą tų gyvolių turė́jo, i daržą tą laikė Vg. Vieną arklį ir dvi karves turėdavom Dgl. Dvi karves drūtas kaip meškas turė́jo Šmn. Karves tebetùriam abidvi Mžš. Dvi da karves turia, ale senę parduos Slm. Turė́jom karvukę, laikė dėl vaikų tėvas Kpč. Seniau i mas turėjom duolę (beragę) Ps. Džiaugiesi karvikę turė́damas, jei kiek paslenki Iš. Kas karves geras tùra, daug pieno tùra Krž. Vieną pačią karvę i du paršelius daba betùriav Yl. Karvelę tùri, pašaro netùri Žl. Tai tu jų (karvių) neturė́k, kad nepagali Klt. Ir jo arklys tùrima J.Jabl. Šešiuos turė́jom vieną arklį, i sodink kad nori [bulves] Klt. Dvejetą arklių turė́davo Vdn. Ka tùriav arklį, mama paliks karvę, jug vedu gyvensiav Plt. Savo arklio jau netùrim Drsk. Kumelius prie tėvui turė[ja]u Dglš. To arklio jis jau senai nebeturią̃s Krs. Jei neturi̇̀ arklių, tai eik pėsčias Sn. Kad gali, tai turė́k ir kiaulę, ir veršį Btrm. Katras daugiau turė́jo žemės, tai turė́jo ir veršių Dbg. Veršiai (jaučiai) bados, tai nereikia turė́t Pb. Paki kiaulines bulbytes supenėsiu, turė́siu [kiaulę] Klt. Geriau kiaulę turė́t negu šunį Brž. Paršelis yra, kap nieko neturė́tai, tai vėl negerai būt Dv. Avis dvi turiù su vaikais Trk. Kaip instaisė, tai tùri ir tùri aveles čionai Mlk. Turė́k turė́damas aveles, kai nėr kur riša Dglš. Ir kitas avis turiù, kuriuos ne ižg to gardo sančios DP206. Viena gyveno motera ir ožką turė́jo Kpr. Didžiai retai kur būdavo ožkų, aš ir turė́jau vienus metus Rsn. Nuvažiuoju – jis tùrįs bičių Ėr. Bičių turė́j[o] daug Lt. Aštuoniolika avilių bičių turė́jau, tai bent buvo medaus! Bsg. Jeigu aš turiù bitis ir kits tùria, tai bičiuliai Grz. Aš jau šunio neturė́čia: inkščia prie durim žiemą vasarą Aps. Kad nors šunį turė́tau, lengviau būt ganyt Žrm. Pirmiejai gyventojai, įsikurdamys į tą numą, turėjo sau pirmūsius bendrus: šunį ir gaidį TŽI99(S.Dauk). Turė́jau kiškį (triušį) – kopūstus labai mėgsta Rod. Vienas gaspadorius turėjęs eitvarą (pūkį), tas nešdavęs sviestą ir avižas LMD(Žg). Kam gyvent an svieto, jei nieko neturė́t Žl. Neturė́si keltavų, neturė́si bėdų Aps. Anie netùra ne karvės, ne vištos, nieko netùra Krž. Dujai dideliu jaučiu turė́jo Sug. Ka rublį turė̃tumi, ta tų kaltūnų neturė̃tumi Jdr. Turiu nendrelę, tą siūbuonėlę, prikels anksti rytelį LTR(Brt). Kas beržų turia, tas sulą leidžia pavasariais Sk. Kai kiaulis neaugs – turė́k kiek nori! Klt. Nė jokio gyvolio netùriam – nė blusos, nė utėlės (juok.) Skdv.
^ Turi arklį – turėk ir vežimą PPr431. Tùriant arklį ir pėsčiam nesarmata JT384. Kokį jaučią turi̇̀, tokiuo ir ari JT362. Ėriuką pirkęs, arklio nenorėk turėti LTR(Vdk). Kištų po anderoku ir turė́tų tą telioką (labai prižiūri) Žl.
ǁ tvarkyti, rikiuoti: Vienas tėvas tùri namus – dėl sūnaus būtų prapultis Ktk.
^ Gaspadorius turi vieną kertę, gaspadinė – tris LTR(Rm).
11. tr. laikyti ką nors prie savęs, priimti gyventi: Aš bijau tave turė́t Ad. Kam man jį turė́t Vvs. Aš turė́jau mergą Eiš. Kaip ją tùri – tokia nedora? Skdt. Pastyrių po nedėliai turė́davo Dglš.
^ Arklį drigantą, vaikį muzikantą, mergę davatką – neturėsi niekumet numie Šts.
ǁ auginti, globoti: Turė́jau seseries mergelę, auginau Šts. Čia jau sūnaus berniukas, kur Sudeikiuos turė́jai Sdk. Kad nepametus vaiką turė́t, netingėt ir ugdyt Lb. Vaiką kai turė́jo par saũ, tai i smetoną, i sviestą pirko Klt. Anas turė́t reikia kap laikrodis Prng. Motule mano, senoja mano, kolei mylėjai, par saũ turėjai Švnč. Viedma ragena lovoj guli, ma vaikelį pas sau turi LTR(Dv).
| prk.: Tėvai turė́jo savo ranko[je] (tvirtai laikė) mus visas Skdv.
| refl. tr.: Mes vaiką pas save turė́jomės Mrj.
12. refl. būti, laikytis (ppr. ilgai) vienoje vietoje, užsibūti: Aš einu, o va tie trobo[je] tùras Klk. Jis tùrias, neina lauk Žg. Turė́kis prie savo gryčios i neik pas vaikus Brž. Čia jis kaip ir turė́jos prie savo dvaru[i] – ponas taigi Č. Visgi prie ko turė́jos Krč. Žiemą vilkai prasbasto, o čia nesi̇̀turi, praeina in Švenčionėlius Strn. Tos kirmėlės turė́davos žilvičių puvėsiuos Brž. Kap insigeria, tai ir tùris [erkės] in karvės Šlčn. In bulbienio bulbė nesi̇̀turi, kaip ana gali augt? Klt.
| prk.: Par ją žodis nesi̇̀turi, da kad kokiam žmogui Klt.
13. laikytis, gyvuoti: Gerai gyvena, gerai tùra, ka gerą vyrą gavo Šv. Ans da geriau turė́jo nekaip čia End. Ak, be galo gerai turi tasai Joniukas. Visur jis gali važinėtis I.Simon. Kur aš senis beturėsiu… greit man mirtis rš. Neprivalu yra sveikiemus vaistytojo, bet piktai turintiemus DP511. Nugi būkiam linksmi, kolei beturim, kūnui mūsų nieko neginkiam, kolei bejaunas BPII377.
| refl. N, M.Valanč, Zt, LKT400(Žrm): Negaliu, sergu, piktai turiuosi SD26. Prabuvau sa gyvenimą ir negirdėjau sopulio, sveikas turė́jaus lig senystai LKT380(Btrm). Kap turi̇́es, dieduli, kap sveikata? Švn. Tai dar tuom ir tùrisi Pg. Kaip turies, kaip laikaisi, senysta? V.Krėv. Kap gerai turi̇́es? Dv. Ačiū, turiamsi po biškį Sb. Mes tep tùrimės iš senovės Auk. Turė́jos anys gerai Rod. Dabar ir sẽniai ilgiau tùris Ktk. Ne kažna kaip ir anas ją įmankštint teiktųs ir patis tùris – kaip in siūlo kabo Ktk. Anas tai kvaras buvo, tik turė́jos Klt. Pie mus anys gerai da tùris Kli. Dabokis, kaipo turis broliai tavo ir kaipo turis gardas Ch1Moz37,14. O atmink manęs, kaip tau ger bus (kaip gerai turėsies) BB1Moz40,14. Labai turėjos gražiai, negerdavo Ps. Štiliai numie turė́jaus MitI76(Klp). Žinau tiktai, jog mok ponui donį ir, garbė Dievui, turias gerai Rp. Bylojo Abrahamas: atmink, sūnau, jog tu gerai turėjaisi tavo gyvato[je] VlnE84. [Motinos] trokšta, idant gerai turė́tųs [sūnūs] ant to pasaulio DP484. Nes jei [kieno širdies dirva] yra užkietėjęs koksai kelias, tad nuodėmu Viešpatį Dievą teprašai, idant ją įmankštint teiktųs ir patis vėl tetùris top, kaip jį Dievas per pranašą graudina DP101. Anie … myli žmogų, ik kolei gerai turis ir priepuolyje tuojau jį prastoja DP530.
14. intr. būti tinkamam, sveikam, tverti, laikyti; negriūti, neirti: Menka medžiaga, kiek ji turė̃s Alv. Teip vilnas mazgot tai negera – anos netùri Pb.
^ Iki čėsui virvė tùri Ob.
| refl.: Neimk lempos, ana tik ką tùris Žl. O tai nèsturi, o tai išpuola [dantys] Kpč. Apatiniai [dantys] visai nestùri Grv. Da pirkyna tùris Dglš. Kakta pečiaus tik ką tùris, išdaužiau Klt. Ogi kūtelė, kur statėm, ar da tùrias? Slm. Iš Ilgašilio miško kai padirba ką, tai ilgai tùrias Krns. Puodas kaip žiuželis – tik ką tùris Ktk. Nendrėm buvau apdengęs stogą, kad turė́jos ilgai Slm. Nesi̇̀turi susiuvimas, gal plonu siūlu susiūta? Dglš. Kad žmogu[i] reikt pusnė supilt – nesupiltum, nesiturė́tų prie sienai da Mžš. Koc katinu važiuok, kelias tùris – geras kelias, kietas Vrnv. Anys (kukuliai) nèsturi – reikia [v]andenio inpilt Dsn. Nesi̇̀turi duona, sutrupa Švnč. Kai vien plaučiai, nesi̇̀tura tokia dešara, reikia riebalių Kr. Kaip čia do bulbos tùris tokiam karšty (neišdžiūsta) Klt.
| prk.: Tai regi su tuo sveikata – kolei tùris – tùris, ė kai krenta… Švnč. Dar kolei kraujas neažmiręs, širdis dar tùris Ml.
15. būti atspariam, laikytis, nepasiduoti: Svietas da tùris Aps. Dabar tai jau turė́kis! Bgs. Biekšiai (mušeikos iš to kaimo) ate[jo] – turė́kitės! Vrn. Nepasduok, turė́kis, kiek begali! Skp. Priš ką jūs turė́siatės, bepročiai, beginkliai! Ms. Siena buvo stora ir tvirta, bet neilgai galėjo turėtis prieš keturis vyrus J.Balč. Turėjos dar eruliai nekuriose pilėse Italijos S.Dauk. Moma kai duos giedot, tai tik tùrys! Dglš. O šaltis – tik turė́kis! Vvs.
ǁ valdytis, tvardytis: Tėvas tùris kiek, negeria Klt. O jis tùrias, kad nešnekėt ir nežiūrėt Všk. Turėjosi [vaikas] keletą mirksnių nuo ašarų M.Jan. Kaip mes ant jų pasižiūrim, visi juoku nesiturim LTR(Ob). Kurias žmogus doras, tas turias, o kiti vi[si]škum nuslysta Antš.
16. tr., intr. prk. tverti, kęsti: Pirmutinis rėkia, kiek gerklė tùria Jnšk. Ojojoi – neturė́siu! (apie skausmą). – Turė́k, sakau! JnšM. Užleida kemikalus – tokia smarvė, ka negali turė́ti! Yl. Turė́jau turė́jau – nieko nepadariau, kad dar būč sėdėjęs, o dabar stačias (priteršė kelnes) Žl.
17. refl. prk. atsikalbinėti, priešintis: Vaikeli, nereikia priešais turė́tis, reik geriau tylėt Pš. Kai močia šeria, tai dėlto nesi̇̀turia Pnm.
18. tr. laikytis kokio nusistatymo, nenutolti nuo kokių pažiūrų, papročių, sekti: Pirkioj nepasėdi – tùri savo kelius, eina ir išeina Pv. Ans nė Dievo betùra, nė į bažnyčią beeita KlvrŽ. Aš tai burtų nèturiu Šmn. Turėk, žmogau, vieną Dievą Mž40. Mes visi vieną teturim Tėvą, būtent Dievą BPII290. Kurį tikėjimą kad turėtumbim, tad toli daugesn tikėtumbim Viešpatį DP290. Neturėsi svetimų Dievų prieg man DP536. Neturėki kito Dievo prieg manęs Mž18.
| refl. TŽVII338, SE133, S.Dauk, Sd, LMD(Kpč): Mokina, ale vis viena anys savo tùris Nmč. Dvylika pakalienių ito durnuma turė̃sis GrvT73. Sodiškiai žmonys lig šiolei tebsitur seno papročio M.Valanč. Mes apie tuos dalykus turimės skirtos nuomonės VŽ1905,256(Vaižg). Senovės dailidės … rokuodavo ir to standžiai turėdavosi, jog medžiai, kirsti pusėje gruodžio, yra tvirčiausieji A1884,56. Kas nori gyventi dievobaimingai, tas turi turėtis visados tikėjimo Blv. Tvirtai turėkimės savo tikėjimo ir prosenių kalbos rš. Bei turėkias šitai ženklu nuog Pono, Poną tatai darysiantį BBIz38,7. Sergėkimės … visokio atskilumo ir turė́kimės suderėjimo, vienybės ir meilės bendros DP531. Todrinag Povilas graudina ižtikimuosius, idant būtų stiprūs ir turė́tųs mokslo arba tradicijų DP227. Išsižadu tavęs, šėtone, o turiuos tavęs, Christau brš. Niekas negali dviem ponam tarnaut…: aba vieno turėsis, o kitą nieku vers Ch1Mt6,24. Viso to, kas yra gera, turėkitės Ch11PvT5,21. Tvirtai besiturįs tikro žodžio pagal mokslo BtPvTit1,9. Juogi turėkis brš.
| Anas žmonių kalbà ir tùris, anas nežino Žl. Jie turė́jos lenkais anksčiau Ad.
^ Turė́kitės kap bernas (neveskite) – reikia turė́ties katinio nagais Drsk. Kožnas savo katės nagais insikabinęs tùris Rod. Tu turėkis žmogaus pusės, ale ne prūso Db.
ǁ refl. remtis, laikytis ko: Sūnai išejo partizanuosna, ale ir turė́jos vienas už kito Rūd. Tau i reikė jo (berno) turė́ties Dglš. Turė́kis pas vieną daktarą Krč. Teisybė, jog kožnas juoba linksta pri tų, kurie su juomi kartu turias M.Valanč.
ǁ refl. laikytis kokios nors krypties einant, važiuojant: Kai eisit keliu, tiesio šono turė́kitės Šč. Didžiuoju keliu reikia turėtis Pš. Eidami turė́kitės upėlio, tai nepaklysit miške Mrc.
| prk.: Aš kelias, mane klausyk, manęs turėkis PK244. Šitosg yra pėdos, kurias mumus visi šventieji … paliko, idant takų jų turė́damies eitumbime paskui juos ir džiaugsmump DP543.
19. tr. LzŽ atlikti apeigas: Kunigas turėjo sumą Rud. Koks kunigas, kur turė́jo mišią an didžiojo altoriaus? Sdk. Arionas … mokė, jog nereikia melstis nei mišios turė́t už numirusius DP546. Ir už Augustiną š. numirusį mišia buvo turė́ta palaidojimo jo DP546.
^ Valgyt reikią, kap mišia turė́t Aps.
20. tr. laikyti ką asmeniu, kuris su pačiu laikytoju susijęs šeimos narių, giminystės, draugystės, meilės, netekties ar kitokiais santykiais: Jie mane par ciocę tùria Jnš. Ar turė́si mane seną už motinėlę (d.) Kt. Tu sakei – mane mylėsi, ažu meilelę turė́si (d.) Ad. Ak tu prižadėjai tik mane mylėtie ir mane tik vieną už draugę turė́tie DrskD27. Aš neprašau, nemylėki, nė už savą neturėki D72. Tasai tur jai duoti jos pasėgą ir ją už savo moterį turėti BB2Moz22,16. [Sūnų] jau turėjo už pražuvusį MP68. Išgirdo broliai apie Joną, kurį turėjo seniai mirusį BsV370(Jnš). Mes Abraomą turim tėvu Bb1Mt3,9.
^ Pačiai tiesos nesakyk, pono už brolį neturėk, posūnio už vaiką nelaikyk Vžns. Pono neturė́k už draugą, augintinio – už sūnų, pačiai tiesos nesakyk Dr.
| refl.: Kuris prakeltas, teturis už tarną DP498.
21. tr., intr. BM25(Č), Rk, Dv, Yl vertinti ką (ppr. asmenį) teigiamai ar neigiamai: Mes jį visai dorą ir beveik šventą turėjom J.Jabl. Jūs mane už durną tùrit Tj. Mes labai jį už protingą turė́jom Slč. Jį gudrų turė́jo NdŽ. Visi jį už šventą turėjo P. Kuris yra tarp jūsų didesnis, tą jūs turėkite už mažesnį DP498. Turiu tave už laimingą, o karaliau Agripo Ch1ApD26,2. Už dievaičius [žemaičiai] turėjo Aušlavį, Kaunį, Ganiklį M.Valanč. Visi net Joną turėjo tikrai už pranašą Ch1Mr11,32. Vienas žodis – ir matos, už ką tave tùri Všk. Seno žmogaus nė už ką netùri Jnšk. Dar̃ vaikai tėvo netùri už tėvą, motkos netùri už motką Vrn. Tas gaspadorius šunies vieto[je] tùri tą vaiką LKT279(Tj). Kuris pačią muša, aš tą ir žmogu neturiù Rod. Tavęs visi žmonys bijosis ir turės už velnią S.Dauk. Vyskupas už nieką turėjo kanaunykus ir diduomenę žemaičių M.Valanč. Kaip tave niekais turi, bara, prikaišioja nebūtus daiktus rš. Kur tik aš einu, nerandu patiekos, visi žmoneliai tur muni už nieką S.Dauk. Gal tujai mane užniek turėjai, gal, kad aš biedna, imt nenorėjai LTR(Brž). Kurs nieku tur Dievą …, tas … peklo[je] tur degti Mž159. Kas ažu nieką turi mane, sūdys jį žodis, kurį kalbėjau dienoj paskutinėj SPI6.
| Seniejai ūkininkai nė už ką neturė́jo [plūgų] Als.
| refl.: [Jūs] už teisus ir sveikuosius turitės DP514.
ǁ tr. nekreipti dėmesio, nepaisyti: Nukenčiu, ažu nieką turiu SD1205. Aš už niekus turėjau aną (karvės spyrį) Sd.
22. tr. palaikyti, nepraleisti (apie šilumą, vandenį, dūmus ir pan.): Kuknė da tùra šilumos Lkv. Rudenį kap tik palis, tai turė̃s, o dabar tai greitai sausa Nmč.
| Sniegai ištirpo, vanduo nebtur ledo TS1900,4-5.
| refl.: Kai buvo beržinė malka, da kiek turė́davos [šiluma] Švnč. Plyšius sienoj ažkiš’ samanom, ir turė̃sis šil’ma Švnč. Terp to kubiliuko vanduo visiškai nebesitùri – lankai nulakstę Sml.
23. intr. NdŽ laikytis, trukti, tęstis (ppr. apie gamtos reiškinius): Turi ir turi šaltis Grž. Pagada tùri – eikit laukan! Onš. [Seniau] pašąla, paleidžia, pašąla, paleidžia, o dabar tùri ir tùri Žl.
| refl.: O tai žiema, tai tùrisi šaltis! Dbč.
II. nuosavybės santykiams žymėti.
1. tr., intr. SD141, H182, R215, MŽ287, Sut, I, N, Š, LL87,168, Rtr, BŽ187 būti savininku, naudoti, valdyti kaip visišką nuosavybę: Turįs savo namus ir žemę SD1115. Namus savo turįs R194, MŽ257. Šaltinį turiu SD131. Ir mes maža teturim žemės J.Jabl. Dabar mūsų turima paties J. Jablonskio raštų nauji leidimai J.Balč. Trąšų turi̇̀ – žemė tùri (duoda gerą derlių) Drsk. Kad man akvata, kad vis turė́t kai kas Kp. Visą ūkę turù Vrb. Ans buvo turtingas – tùrįs ir pasitùrįs Šts. Mano tėvas turė́jo in du kaimus žemės Kpč. Žemės septynis valakus turė́jo Sug. Tiek aš tos žemės teturė́jau – penkius aktarus Skd. Po tris gektarus turė́jo žemės, po keturis PnmŽ. Turė́jau šešius hektarus pie namus Grv. Bagotas buvo – turė́[jo] žemės Pls. Aš buvau biedna, nieko neturė́[ja]u Ad. Par žmonis ejo, kai savo žemės neturė́jo Krž. Kitą kartą sodną didelį turė́jom, i bičių buvo Pp. Tai čia vis buvo papo (popo) pievos – tai turė́davo daug gėrybės Mlk. Turė́jo du dvariuku i tik vieną sūnų Sdb. Vienas ponas dvyleka dvarų turė́jo Krž. Tur močiutė margą dvarą, vyšnelių sodelį JV227. Gyrės bernelis tris dvarus tùriąs JT250. Ar yra kas jūsų turįs tiek turtų, aukso ir sidabro, kiek aš turiu? TŽVII324. Kad savi namai turė́t, visi nori Žl. Tùria savo namus i sodniuką Skdv. Eis vaikai į tokį laužą gyventi – anie savo trobelę tùra Vkš. An kambario gyvena, netùri namelio Kdn. Podėlio da nèturim – reiks namelioką pristatyt Slk. Vasarai vasarinę virtuvukę lauke tùri Pv. Kas pirties neturė́davo, kubiluos maudydavos Sdb. Turė́ti nuosavus namus NdŽ. Neturėjo jie namų ir ejo par žmones LTR(Aln). Kas turė́jo žemės daug, tai turė́jo ir mašinų Pb. Arpų ir maž kas teturė́jo – reikėjo vėtyti KlvrŽ. Kitą kartą numūse gaspadoriai girnas turė́jo Žeml. Viskas buvo iš rankų – ne mašinų neturė́jo, nieko Yl. Aš turiu ir melnyčaitę, galiu sumalt ir duonaitę LTR(Lzd). Bagotą paėmė, kubilą adiežos turė́jo [atitekėdama] Asv. Mergės kraičio nieko neturė́jo Žg. Kuri mažiau kraičio turė́davo, tai į skrynią pūrą žirnių pridėdavo, kad sunkesnė būtų Pbr. Už biedno vyro išejau, pasogos neturė́jau Krp. Kai pirmiau, tai i turė́davai [kraičio], ne tei[p] kaip daba, ka nieko nebėr Mšk. Kaip kas galėjo, kaip kas turė́jo, taip i duodavo [kraičio] Krž. Reikia pasogą duot, kas tùri – arklį, kas netùri – karvę, kiaulių Grv. Važiuoja [piršliai] toliau, kur bagota, kur tùri Pb. Aš kad turė́tau didelę pasogą, sau locnus namelius, ne už bile kokio tėvulis leistų (d.) Lš. Nesipuikinki, jauna panele, neturi kraičio nei pasogėlio LTR(Sdk). Turiù da i daba linų, i ratelius du turiù Pc. Jų sostas Trakuose turė́ta Gmž. Jeigu nori tėviškę turėt, tai ir paremk ją, matai, kad ỹra V.Bub. Kad žmogus nesveikas, tu turė́k aukso kalnus – nieko nereikia Mžš. Vaiko norint, tai reikia pirma lizdelis turė́t koks – kurgi tu auginsi? Mžš. Į nendres jos (antys) laikos: lizdus tùra, i tai jos pera Kin. Daug pinigų tùrįs KBI8. Sūdas Dievo, kiek anys tùri pinigų! Klt. Tų pinigų jie turė́jo daugiau kai proto Grž. Pinigų daug turė́[jo] ir rūmus išsistatė Grv. Turė́jo ir pinigo, ir visko Dg. Dieve, ką te pinigų beturė̃s, dūšią tik atsinešė, nieko daugiau Plvn. Piningų tùriančiam gali važinėti po visus miestus Krž. Tų piningų pasisakė ka turù, y[ra] kame ten įkasti Kl. Kad savo kapšely turė́tai prieg savę skatiką! Pls. Kad turė́čiap asmokų, tai pirkčiap tą pirkią Zt. Išpirkau ir neturiù pinigų Lkm. Ale iš kur tu ma[n] turė́k dabar senų pinigų! Jrb. Insrijęs visas, kai mergos rankos – pinigų, matai, tùri Klt. Dabar netùriąs pinigų, prašė palaukėt Ds. Aš neturiù šimtelių, nė sukrautų kraitelių (d.) Grl. Kad tu mislijai mane mylėtie, reikė kešeniuj aukso turėtie LLDII324. Norint turėti daug pinigų, reikia rasti riešuto keimerį ir įsidėti į piniginę LTR. Jei gegutė užkukuoja lauke ir neturi pinigų, visus metus neturėsi LTR(Pnd). Ė dabar duonai nèturi OG293. Grūstuvį medinį liuob turė́s ir grūs tus kanapius Brs. Kad nor dalgį turė́čiak, tai šienelio karvytei paspjaučiak GrvT87. Stovus turė[ja]u, skietus, lentuke audėme an nytukių Kpč. Turiù aš dar̃ tos drobės, kab nereikia niekam duot Dg. Laikrodžių neturė́j[o]: nuog pirmo gaidžio, antro gaidžio ir eina kluonan Kč. Pragyventi nė[ra] kada mašiną tùriant: duok i duok piningo Krž. Lineikos netùri, veželį gražų tùri Klt. Atsižadėjau daryt [alų], dabar nebèturiu nė bačkos Gsč. Turė́jėm tokius didilius apvalius kretilus [vilnoms džiovinti] Kl. Maža kas be neturėjo šulnio Kp. Va misliji, ka ans netùra lopetos Slnt. Ginklą kaip avies koją betùrįs Sd. Kas turėsai aukso strielbą, tas muni nušausai, – kas turėsai silkų tinklą, tas muni sugausai D13. Kortas tùri, tai ušeina kokių žmonių Mlk. Ė anas labai turėdavo ir skaitydavo lietuviškas knygas LTR(Ds). Iš turimųjų skaičių reik ieškomasis surasti J.Jabl. Beždžionės mielai atiduoda turimą daiktą, jeigu už jį gauna naują rš. Tetùrie žmonys, ką turia, aš negaliu nu anų atimti Stl. Savo ką rankūs[e] turiù, tai jaučiuos, ka tùriąs Žlp. Ką užsidarbujai, ir turė́si Rud. Kap darbuji, tai ir turi̇̀, o kap ne, tai nieko Šlčn. Neturė́jo nieko, po kaimus ėjo – siuvėjis Sk. Mažai turė́jo, mažai norėjo, i linksmi buvo [senovėje] Rdn. Kitas i par daug tùra – mes jam nedavėm, tetùrie, tegyvenie Stl. Kad ne karvukė, neturė́tai nieko Rod. Jie čia kaip atsiklausė (atklydo, apsigyveno), – nieko neturė́jo Mžš. Ant sevęs (savo vardu) nieko nebeturù Rsn. Teip sunkiai buvo prasidėti, nieko nebturė́ti (sunku buvo pradėti gyventi viską pardavus) Kl. Nereikia ir būt (gyvent), kap neturi̇̀ Asv. Grynas neturėlis, neturįs SD193. Atmink, sesele, savo kaimelį, kai tu turėjai rūtų darželį LTR(Ndz). Ar turi žirgelį, ar turi važelį, ar tu turi, bernužėli, šmaikštų botagėlį? LLDII174. Tur mano močiutė beržo rykštelę (d.) Nm. Tiektai jis (žmogus) turėjo ir pirko aną dirvą VlnE186. Nesa kurs tur, tam bus duota VlnE184. Nes kas turi, tam bus duota, o kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi Skv2Moz4,25. Turįsis aukso tenuplėš ir teduodi man BB2Moz32,24. Tam (sūnui) jis (tėvas) padavė vis[a], ką turįs BB1Moz24,36. Nesa lobiai, kolei juos turi, tad erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia DP101. Kaip tie biedni nuog tų turinčių ant to svieto nuspausti yra MP129. Kad tada ižgirdo ans jaunikaitis tus žodžius, nuejo smūtnas: daug nes turėjo lobio Ch1Mt19,22.
^ Tùrintysis turėjo ir turės, o tykančiasis tykojo ir tykos J. Kurs girtas nebagotas, tas dvės, neturės J. Kas pačiuotas nebagotas, tas ir dvės, neturės S.Dauk. Kas daug turia, tam velnias ir pro tvorą kiša LTsV186(Šl). Kas duoda, tas ir tura S.Dauk. Daug tùri, dar daugiau nori Rod. Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori LTR(Lp, Gdr). Dvarą turė́si, kito norėsi Mrc. Kas tur, tam ir reik Sch100(Rg), S.Dauk. Juo tùria, juo reikia Erž. Tinginį neapausi, neturinčiam nepriduosi LTR(Jz). Daug norėsi – maža (mažai LTR(Kš), Dglš, Vkš, maž Vg) turė́si KrvP(Al, Ds). Daug turėdams šunims duok (duoki B342), maž turėdams – žmogui B731,908. Kap tik dirbi, tep i turi̇̀ LKT200(Plv). Gerai tùrinčiam kentėt, o įsivilkusiam šalt Grk. Kiek ari, tiek turi Mlt. Jei nori turėt, reik pakrutėt LTsV346(Gr). Nori turėt, tai reikia ir pridėt Vlkv. Sugauk žuvį – i turė́si (jei nori ką turėti, pats dirbk) Ms. Girk turintį, bet dar labiau – dirbantį KrvP(Lp). Čia turi, čia neturi prš. Ir garsiai skambėjo, kol kišeniuj turėjo KrvP(Lp). Reikia turėti provojantis ir budavojantis J.Jabl. Jei turėsi pinigų, tai turėsi ir draugų LTR(Mrc). Neturi pinigų, neik ir karčemon LTR(Km). Kad šuo pinigų turėtų, pamazgų nelaktų LTR(Jz). Vaikam tėvas, kol turi̇̀ Čk. Maž turė́damas, skyst kepa Sch100(B). Daug turėdams daug išleidi, maž turėdams mažu minti RD213. Gyvensi, kaip norėsi, mirsi – kaip turėsi KrvP(Nm). Nuo giltinės nepabėgsi, kad ir dvarą turėsi LTR(Ds). Gersi – gyvęsi, gulėsi – turė́si (iron.) Plv. Turtus naudas turi, meilės laimės neturi Žem. Neturėk nieko, neturėsi nė iškados LTR(Pp). Neturiu nieko – nebijau nieko LTsV214(Krok). Dievas daugiau turi, kaip duoda Tr. Prieš neturintį nėra geresnio (kas neturėdamas prašo, būna labai geras) Tr. Bėda namų neturi, po žmonėm vaikščioja LTR(Grv). Turėdamas kanduolį, kevalą niekas negraužia LTR(Vdk). Turėdamas reples į ugnį su rankom negreibsi LMD(Šl). Aukso neturėdamas gyvensi, geležies neturėdamas duonos neuždirbsi TŽIII380. Tokią laimę turė́jo – niekad nestatė, o stogą turė́jo Pv. Ką kašelė tur, nei Diev’s netur. – Grieko bei peklos B877.
ǁ ko nors užtekti, būti apsirūpinusiam, netrūkti, nestokoti: Visko turiù, tik žmonių nèturiu (senelė gyvena viena) Sug. Daug turiu SD1112,115. Tùriam visko par akis Mžš. Tùrim, ale i dirbam Bgt. Visko tùrim – sotūs, pavalgę Msn. Turiu ir pavalgyt, ir apsvilkt Ps. Katras storojas, dirba, žiūria, tai ir tùria Kp. Važiavom pro tamstų rugelius, rugeliai gražūs, duonelės daug turėsta Skdt. Jis maža beturi duonos (pirmiau daug jo turėta) J.Jabl. Kad dabar sėtų, tai rugių turėtų Ėr. Kiti rugius pjauna duonos neturėdami Plt. Tùrintie nesunku ubagynuo nudalyt šluopelę duonos Rod. Užgavėnės dieną turė́jau tik duonos Šts. Sekmadienį jeigu ragaišio netùriam, tai ne sekmadienis Sdb. Turi̇̀ sviesto ar sūrio, susidėk kašikan ir nešk [turgun] Kpč. Jug visko turė́jov: i pienelio, i sviestelio. A negalėjov gyventi? End. Karvė bergždžia, paržiem turė̃s pieno Klt. Reikia mokėt čėdyt, tada turėsi ir mėsos, ir lašinių KlbVI105(Mlk). Žinai, mėsos iš Dievo valios aš turiù Pv. Pirma i nebūdavo tos mėsos, kiek daba turi̇̀ jos Škt. Senutė atnešė skerstuvių, ot ir vėl turė́sme paburnį Kair. Jeigu gaidys tąs kuodžiukes mylės, turė́sim gerų kiaušinių Jrb. Labai medaus turė́davo – pilnas sodas avilių Grž. Dar nū galvos tabliečių tùruot (tu turi) Kv. Mes grybių ir žuvies turė́davom sočiai Kp. Kvepiančių pipirų sočiai būdavo, dabar ir karčių netùrim Kvr. Obuolių i dabar tùriva Snt. Pirmiau sėdavom avižų, turė́davom iš ko kisielių virti Vg. A vandenuko tùrat? – Tùram End. Tokį vandenį turiù, ka gerk ir norėk Pv. Kožnam kieme alus, mažai katras neturė́davai alaus Mšk. Alaus nuolat turė́davo, tai ir svečių netrūkdavo Krs. Tur alaus, tur pyragų, nenor svečiams duoti JD560. Aš dėl jūs turiu pilnus kupkus vynelio, aš dėl jūs turiu raudonų obuolėlių LLDII211(Kb). Daviau jiem valgyt ką turė́dama Grv. Vaišydavosi, kas ką turė́jo [po atlaidų] PnmŽ. Ką turė́siu, tą indėsiu Dglš. Ko neturù, tai gelbst muni Grd. Tep va i dylam, kole tùrim, kai neturė́sme, tada pagalį graušme Švnč. Anie sakos dar pašaro tùrį Užv. Keldindavos kartais tos karvės nu pašaro, mažai teturė́davo žmonys Nmk. Pavasarį netùra ne ganyklos, ne to pašaro betùra Yl. Kad anie turė̃tum kraiko, prikreiktum kūtę Mžk. Aš mėšlų turė́jau liekių LKT83(Žlb). Kad papuls parsivežt, tai malkų turė́siu gražių Mžš. Kalvei anglių neturė́jo seno[je] gadynio[je] Bdr.
| Jeigu tik turė́tum kur, tai aš tau bičių spiečių duoč Mšk. Bitės tenai turi skylelę sulįsti J.Jabl. Atnešė rykštę ganytie, kad turė́čia su kuo gyvulius mušt Brt. Kad tik turė́tau iš ko šaut, nedabotau Vlk. Jau dabar mes turė́sim ko valgyt LB184. I prie duonutės turė́t ko užsisriuobt Lkš. Taip tave nupraus, ka tu neturė́si ko valgyt Klm. Grynai nieko neturiù, nė kuo rėdytis, nė valgyt Pžrl. Ką aš veiksu su bernu, kad aš patsai neturù ką valgyt MitII186(Brt). Kad neturiù kuo dorai nei pamylėt Jnšk. Visas kaimas nebeturėdavo iš ko duonos kepti Kltn. O jei nelaikysi gyvulio, nieko nedarysi, taigi neturė́si iš ko gyvena Alv. Mes užmokėt už mokinimą netùrime iš ko Vl. Karvės jau nebetùriam kur ganyt: žolė išdžiūvo Mžš. Išgysi, būdavai, ka i su rasa, ka ten tos karves netùri ko laižyt Mšk. Neturiù kur gyvent, misliau galą daryties Rš. Ne aš turiù kuo pasikloti, ne aš turiù kuo apsikloti Trk. Aš mokėti neturiù iš kur, aš piningų neturiù Trk. Pripratau – ka neturė́čio ką dirbti, kur reiktų dingti Vkš. Netùrit, kas veikia, tai riejatės Žl. Aš neturiù savų [pinigų] kur deda Ob. Sunkoka, kap neturi̇̀ kur palikt vaikų Dg. Prives kiaulė paršų, neturė́ste kur dėt Aln. Vanduo netùri kur nutekėti NdŽ. Moterys sakė nebeturinčios kuo kūrenti LTsIII378. Aš neturiù kada skaityt Tj. Ka nebtùra ko dirbti, nueita i ten Gršl. Neturiù kada, tik pirkion ineinu, i vė[l] iš pirkios – darbo visokio Klt. Duok, duok, aš neturiu kada laukti A1884,187. Netùri kada ir netùri kada – aš nesuprantu! Žl. Suvažiavo visi, nebeturiù nei kur paguldyt, nei paklot, nei užklot Kp. Duonelę didliai skanią kepiau, o daba neturù kam kepti Žlb. Neturù ne kur arbatos ligoniuo išvirti Tv. Ger susivirydami šiokias tokias žolaites, jei tiktai tur kuo pasisalyt LTR(Sln). Sūnus užaugo jau didelis, nebetur [seneliai] kuom mityti LMD(Lg). Ožka vieną kartą nebeturėjo kuom maitint vaikelių LTR(Rm). Ir patsai sakės neturįs kur galvą savą pakišti BPI123. Linksmiau buvo karalaitei, turėjo kam pasiguost LTR(Auk). Su mergėms šnekėti aš neturù ko, su moterims net neturù ko Gd. Kap praudą išrėžiau, tai tik mirkt mirkt kap katė ir netùri kas sakyt Švnč. Kaip aš nebūsiu nuliūdęs, kad velniai uždūmė mano dvarą ir aš negaliu gyventi, neturiu kur LTR(Alv). Rudenį surinko [broliai] vasarojų ir neturi kur dėt LTR(Rš). Bei netur, kas jį linksmintų BBRd1,9. Dirbkitie gi …, idant turėtumbit ką duoti pavargusiam BPII277. Ir Povilas buvo teip grynas, jog dažnai neturė́jo ko valgyt ir badą kęst musijo DP558. Ir kad neturė́jo kuo užmokėtų, liepė jį viešpatis jo parduot ir moterį jo ir sūnus DP358-359. Neturiu net kame surinkčia vaisius mano Ch1Luk12,17. Netùra piningų, – bent neturė́ti (kur ten neturės)! Dr.
^ Nereikėjo užsimerkti, neturėtumei ko verkti S.Dauk. Dėl genčių turė́k, dėl vyro galėk Sch81(B). Dėl giminių turėk, o dėl vaikų galėk (pagalėk Užp) Antš. Vyrui galėk, svečiui turė́k – tai bus gerai Nm. Su savu turėk, su svetimu galėk LTR(Vs). Turėk aruode, bus ir puode Tr. Verčiau turė́t, nekaip iš kito žiūrėt Skr. Kai savo turėsi, tai kito neprašysi Švnč. Pats neturėk – kitas neįduos Šln. Kai savo turi̇̀, tai kitam dėkui sakyt nereikia Kp. Savo turėdamas – kada norėdamas, kito gaudamas – kada sulaukdamas PPr130. Kai netingėsi, tai ir turė́si Kp. Duonos kąsnį turėsi, kai dirbti netingėsi LTR(Všn). Abrako arkliui pagailėsi – duonos neturėsi Tr. Jeigu žmogus krutėsi, tai ir duonos turėsi LTR(Grv). Kai žmogus iš penkių pirštų gyveni, tai turi̇̀ Plv. Kuo turiù, tuo duriu Snt, Gž, Ds. Kuom tùrim, tuom priimam Pls. Malkų turi – nors sudek, o duonos – nors išdvėsk KlK42,78(Aln). Turėk duonos – turėsi ir prie duonos LTR(Šmk). Menturį tùri, miltų netùri Šl. Turi arklį, bet balno neturi LTR(Vlk). Netur[i] nei druskos grūdą B174, M. Netur[i] nei į akį ką įkrist B174. Kaip anys te gyveną – nė siūlo galo neturi Ds. Kad nebturiu, tai ir nebvalgau Sim. Kai turi̇̀ – valgai, kai neturi̇̀ – pasninkas PnmŽ. Iš neturiančio ir negaliančio nesjuok Sdk. Kas lalauna, tas terbon krauna, o kas guli, tas špigą tùri Pv.
| refl.: Kap dirba, tep tùris Pv.
ǁ Krt, Lk, Pkl, Skr, Plšk, LTR(Lg), Všk, LTR(Brž), Rk, Slm, Žl, Pb junginyje su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu žymi nuosavybę ar bent priklausymą kam: Pinigus pasdaliję anys tùri su boba Klt. Turiù sutaupęs daug pinigų NdŽ. Tura tūkstantes apžergusi, o vaikščio[ja] kaip kokia ubagė Vkš. Ė pinigų turi̇̀? – Turiù gi pasdėjęs OG411. Seniau žmonės turė́davo užkasę aukso Gdr. Tùria prismezgę, tùria pris'audę – tùria viso Skp. Aš jau turė́jau cielą skrynę kraičio prisidėjusi Klk. Ir aš turiu (esu) nusipirkęs žemės J.Jabl. Jis turėjo (buvo) ir arklį nusipirkęs J.Jabl. Turė́jo miežių sėjęs Ktk. Tùri ir anys pasisodinę bulbų Klt. Bulvių turù pasisėjusi, cibulių, česnagų Vvr. Mirkydavo linus – turė́jom markas iškasę Sdb. Aš vis ant rugiapjūtės turė́davau prasikepus [duonos] Svn. Vandenio nereikia – turiù atsinešus Ėr. Šeimininkės raktus turė́davo įsikišusios [į kišenę] Rsn. Anas tùri paėmęs jos dukterį Klt. Gaspadinę tùra nusisamdęs, nežanotas tė[ra] Kal. Ar jau turi̇̀ mergą apsrinkęs? Aln. Jei neturė́si dienų išsilygęs, tau pasakys [gaspadorius] eiti į darbą Bdr.
ǁ Pnd, Rk apie drabužį, apavą: Tùri ana apsvilkt – pristaisė Klt. Kas kaip turė́jo, tai teip ir nešiojo Pnm. Reik milą aust: dangojaus netùriam Grk. Pirktinių drabužių anksčiau labai retas kas turė́jo Užp. Neturėdavom daug andarokų Kp. Aš lig penkiolikai metų kelnių neturė́jau, su marškiniais pakulniais ganiau Žl. Vienas kelnes teturù, ir tos pačios suplyšę Vlkv. Tùria milo burnosą i botagą, galia eit už kumetį Sdb. Kiek tų skarelių turiù, kad nebeišryšiu par metus Šmn. Turiu kepurę aš labai diktą, nuo tėvų tėvo ji man palikta LTR(Lzd). Tokį apavą [nešiodavo], kas kokį turė́davo Slm. Tokius drabužinius kamašus teturė́jau Šv. Penkiolika metų turė́jau, da batų neturė́jau, su naginėlėm [ėjau] Dj. Tų batų maž kas teturėjo, su klumpiais ejom mes [į mokyklą] Kl. Turė́jo vienus bateliukus ir ejo į atlaidus Jdr. Jei kursai tų (drapanų) netur, tasai taipajag tur šalčiu prapulti BPII398. Gentie, kaip čia įėjai, neturė́damas rūbo, svodbai priderančio DP32. Kas turi dvi jupi, tenudalija tam, kursai neturi Ch1Luk3,11.
^ Kelnes pasiklojam, andaroku užsiklojam. Kap tie guli, katrie nieko neturi? LTsV214(Ldvn).
ǁ avėti, dėvėti, naudoti: Aš nesu turė́jusi ant kojos da vailokų Lkv. Šito staldengtė da neturė́ta Vb. Trepsėk, trepsėk, brolužėli, dar gali trepsėtie, geri jukto kamašukai, dar gali turė́tie DrskD161. Tas karalius sako: – Pasakyk savo dukteriai, kad ateitų pas mane … nė turinti, nė neturinti LB259(Grl). O turė́jo batukus naujus apavęs ant kojų Varn. Ką turi̇̀ apsidaręs – turėk Pln. Ir kurpes jūsų turėsit ant jūsų kojų BB2Moz13,11. O ans (Jonas) turėjo rūbą savo iš ašuočių velbliūdo Ch1Mt3,4.
^ Stovi pati plika, tùri marškinius antyj ir visiem į akis žiūri (lempa) Nm. Kas turi – du turi, o kas neturi, tas neturi nė vieno (autai) LTR.
ǁ DŽ, Vž nuomoti: Jų sodą turė́jo žydas Ėr. Malūne turėjo jis tokį kambariuką Bgs. Turė́davo kambarius par žydus PnmR.
turė́tinai adv.: Jis jam dvarą pavesiąs turėtinai, ne parduotinai rš.
ǁ būti pasiėmusiam su savim, laikyti prie savęs, šalia: Jeigu tos birkos neturi̇̀, ta kailių nebeatgausi Krp. Aš turù šitai i dukumentus, aš parodysiu (pakeleivis sako nepatikliam šeimininkui) Kl. Tatai tą ginklą betùrįs tokį kaip avies koją, tik patrono netùrįs Gd. Pristojo pri munie, sako: – Ką čia turi̇̀? Skd. Šoks, grajys, bi kokią armoškelę būs betùrį Plt. Broliai stvėrė, kas ką turėjo, ir nuėjo mušt kirmino LTR(Auk). Ka pro kapus eiti, reik turė́ti druskos, švęsto [v]andens Yl. Atsiminė jis (medinčius) turį̇̃s sidabrinį guziką savo mandieroj MitII181(Brt). Simonas Petras, turėdamas kalaviją, ištraukė ir ištiko vyriausiojo kunigo tarną VlnE192. O daug minių atejo jop, beturinčių su savimp raišus, aklus, kurtinius Ch1Mt15,30.
^ Ant tėvo jojau, ant motinos sėdėjau, o seserį šalia turėjau (tėvas davė arklį, motina – balną, sesuo – kardą) Erž.
| refl.: Negerai, ka kapeikų perkant netùras Rdn.
2. tr., intr. BŽ227, Jon, Gg, Sn, Pv, Stk, Vdn, Str, Skdt, Dgč, Rk, Kvr, Ėr, Pbr, Lg, Jnš, Trk, Žd, Skd, Gršl, Kl, Plt, Jdr būti sulaukusiam, patyrusiam, sugalvojusiam: Jau pusdevintos dešimties metų turiù i da dirbu Gr. Metų anas jau turė́jo smagiai Užp. Anas tùri gal devyniasdešimt metų Ml. Aš metų daug jau turù Varn. Ana gal būti šimtą metų i tùra Yl. Jis jau amžiaus tùria – penkiasdešimt metų Tj. Mirė aštuoniasdešimt metų turė́dama Krs. Senoji mirė, sako, ka i tų metų turė́jusi šmotą jau Trk. Vedu turė́jov daug metų, ka žanijovos End. Visą dvidešimt jau turė́jo, kai gimė vaikas Klt. Aš metų penkioliką turė́jau, kai audžiau Pb. Jau turėjau aš aplink tiek metų Žal. Tiek metų tùriant išeina visas gražumas Slm. Ka aš tokį amžių turė́čiau, džiaugčiuos LKT91(Vvr). Aple šimtą metų svirnukas tùra Krž. Kokį penkiasdešim[t] metų tetùria [namas] Sdb. Lentelės [stogo] dešimt metų tùri ir byra Btrm. Mažos eglutės, o daug jau metų tùri LKT206(Ig). Tas ąžuolas daug amžiaus turė́jo Mlt. Musėt trumpus abrūsus tedavė [jaunoji vedliams], kad teip trumpą amžių teturėjo LMD. Neturiu tokio amžiaus, kokį turėjo tėvai muno S.Stan. Bylojo žydai jamui (Kristui): penkių dešimtų metų dabar neturi ir Abrahamą esi regėjęs VlnE53.
ǁ būti įgijusiam, įgavusiam: Darbo turiu R420, MŽ568. Pasitaikė darbą turintỹs vyras gaut Gs. Kol išbaldai lininius, turi̇̀ darbo Pc. Aš darbų daugel turiù Pls. Geras šiaučius buvo ir darbo visumet par akis turė́jo Vkš. Aš darbo palei kaklo turiù Srj. Pilnas akis darbų turėjau, o ne grybų Žln. Kožnas savo darbą tùriat Plt. Tùriam darbo, o šnekam, šnekam sau Lk. Ar darbo neturi̇̀, kad visus tep dergi? Srj. Ir Amerike turė́jau gerą darbą Lbv. Darbą didį turiu dirbamą, negaliu ateiti BBNe6,3. Turėsi darbą, iki išsisuksi B798. Raganos turė́jo labai daug darbo, kol prasiskynė kelią (ps.) Grš. Sviets veidmainings tur vis darbą BsO220. Mes šičion Karaliaučiuje jau per kelias nedėlias po visam lytaus neturim Kel1852,128. Turė́jo pajamų, mišką vežiojo Upn. Jei medaus daugis, pažiūro, tai dar išsiima, sau naudą tùri Kpč. Skrostojai, kurie jos paveikslus iš medžio dirba, didį pelną turėjo M.Valanč. Jokūbas sugrįš ir pakajuje bus, ir pilnystą turės BBJer46,27. Nesa be abejojimo stebuklingas ižg to naudos turė́tumbime DP620. Ar turi skolų, skolos? J.Jabl. Tėvuli, širdele, už šito neisiu, ba šitas bernelis daug skolos turi LLDII575(Vrn). Turė́ti nuostolių NdŽ. Žinai – kur jis turė̃s naudą, tę i lenda Jrb. Mano sūnai mokslo maža tùri Smal. Aš nèturiu nei mokslo, nei ko Akn. Jis kalbõs tùri, iškalbus Grš. Mokslo neturė́jau, neukvatijau mokytis Lel. Reik amatą turė́ti LKT98(Pvn). Ir gyvenant niekas per nosį nebraukys, kad mokslo turi Žem. Tur gerą amatą, kursai gal ką puikiai padirbti I. Ar tamsta, seniūne, turi kokią valdžią ar neturi? K.Saj. Dabar turės progą tuos savo žodžius pateisinti darbais V.Myk-Put. Jau seniai lakštų turė[ja]u Brsl. Kad dabar turėjus tokių vaisių! Ktč. Tarp kitko mes iš jo turime visą gramatikos terminologiją KlbV62(J.Balč). Bent pusė, jei ne daugiau, mūsų pradedamųjų mokyklų neturi lietuvių kalbos pamokų A.Sm. K. Būga apgailestavo, kad [jo] leidžiamas žodynas turįs trūkumų KlbXIV163. Neregi savimp piktybių savo ir gerbiasi jų neturį SPII116. Norint raštą tùri, bet tiesos rašto išmanymo neturi DP90. Kai mudu važiavom per didį miestą, niekas nepaklausė, ar turi raštą LTR(Vrn). Prityrę turim: kad tik pievos žolėj karvės, tuoj daugiau pieno Trgn. Nušovus abu patinus (lokius), pastebėta, kad vieno ir kito kūnai turėjo plėštinių žaizdų T.Ivan. Ne didę, menką garbę turiu R27, MŽ36. Ir maža tauta turi didelę praeitį V.Bub. Žmonės tikisi gerus metus turėti Žem. Kiekvienas jų (perkūnų) turį̇̃s paskirtą sau metą; o tas metas, kurį valdo perkūniūtė, esąs baisiausias MitII178(Brt). Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą K.Donel. Turime prieigą tėvop DP3. Sakau, kad tamsta neturi teisės skriausti savo žmonos P.Vaičiūn. Mergyte mano, jaunoji mano, ką aš turėsiu ant dovanelės RD45. Mūsų kaimo[je] visi turi pravardes Ar. Kai varydavom saitan, tai karvės vardus turė́davo Vb. Dvaro pievos vardo neturė́jo Stk. Yra nedickų [ežerų], bet vardą tùri Pnm. Tai kiek klasių tùrit (esate baigę)? Kdn.
| Čia ji valią tùri didelę (viską tvarko, įsakinėja) Rs. Keliuko tad jau ir neturi valios ginti Žem. Pas močiutę augau, turė́jau valelę, prisiverpiau, prisiaudžiau tris skrynias drobelių (d.) Klvr. Kad aš turėtau pas tėvulį valią, tai išstatytau vidur dvaro klėtelę LTR(Mrk). Oi, kad aš augau pas motinėlę, valužės neturėjau LLDII51.
| Viliuosi, paduksį turiu SD127. Vilties, viltį turėti LL259. Tėvai turė́jo viltį – pasveiks, pasveiks Rš. Aš pažinės i neturiù su anuo LKT58(Ms). Jis su ta laiškinyke pažintį turė́jo Btr. Neturė́k tu man draugystės su jais! Pv. Pavoju yra turėti draugystę su piktais S.Stan. Tas žmogus su velniu turėjęs draugystę Žg. Nekęskite jungo, tai yra neturė́kite draugės su neištikimais DP319. Neturiù ukatos mokyties Slnt. Kiti baisiai ukatą tùra kartas grajyti KlvrŽ. Berneli mano, mano jaunasis, kur šią naktį nakvosim, naktužę turėsim? DvD293. Aš neturiù palinkimo an žuvį Žl. Jis ne mano [sūnus] – aš prie jo neturiù ir pritraukimo Pv. Tokį miegą ana (panaktinė) turė́jo, ka nematė, kaip vilkas aviną nunešė Krž. Aš neturiù tau jokio priekiščio Krs. Žmogui kai gerai, tai ir ūpą tùri LKT368(Vlk). Turė́jau didžiausį norą viską pamatyti, visur apvažiuoti Pp. Aš jau viena važinėt neturiù drąsos Vlk. Sarmatos nei per nago juodymą netùri Švnč. Ne mada kalta, ale kad mes jau sarmatos netùrim Slk. Apie akcentus autorius jokio išmanymo neturi KlbV116(J.Jabl). Jis neturėjo mažiausio įtarimo, kad tas vadinamasis pirklys būtų buvęs plėšikų vadas J.Balč. Eik, kur tavi giltinė neša, nereik mun tavęs, mislijaus patieką turėsiąs, bet atvesi tu muni ant grabo lentos BM394(Slnt). Ana turė́jo dalią in bernų Ktk. Aš laimę turė́jau an mergų Žl. Nesa mes turim šventę Pono BB2Moz10,9. Pirkau kiemą ir turiu reikalą išeit ir apžvalgyt jį DP274. Džiaugiuos tada, jog visuose daiktuose galiu turėt pasitikėjimą iš jūsų Ch12PvK7,16. O tai visa dėl to ponas Dievas padarė…, idant pagadintame savo prigimime dėl deginimo atavėsą turėtų PK233.
^ Pakajų turėdamas ir turėk B731. Vėją turim į akis B538. Gerai išarsi, išakėsi – gerą ir derlių turėsi LTR(Šl). Gerą amatą turėsi – bėdos neregėsi KrvP(Drsk). Amatą turėdamas, duonos neprašysi LTR(Vdšk). Ką norėsi, tą turėsi – tiktai reikia noro Rd. Neturė́jo boba bėdos – nuspirko kiaulaitę (paršiuką Krs) Krs; LTR(Lzd). Neturėjo boba bėdos – prasimanė vaiką LTR(Vlkv). Neturėjo ubagas bėdos – nusipirko paršelį Erž. Geriau plikesne subine būk, by tik skolų neturė́k Trk. Turėk viską naują, o draugą seną LTR(Srd). Daryk gerą, o turėsi nuog jos garbę Ch1PvR13,3. In savo spalių turiu valią Tvr. Ant biedno visi valią tùri Ds. Ėjo ėjo ir vietos neturėjo (vėjas) LTR. Ko Dievas neturi? (nuodėmių) LMD.
ǁ tr., intr. DŽ1, Pš, Rsn, Gd, LD114(Kv), PK233 patirti, išgyventi, iškęsti: Sopulį turiu SD17-18. O kokiuos skausmus turė́jo, Dieve saugok! Žl. Aš ašarų turė́jau gerai nuog marčios tikros Rud. Daug nelaimės turė́jau Grv. Vargo tokio, bado neturė́jom, tėvalis buvo labai darbštus Krt. Anas, mažu sakyt, kokį piktumą turė́[jo] Aps. Gal jis piktumo, gal jis keršto turė́jo Krkn. Vilkas tùri kerštą in vyrų Tvr. Kerštą turė́jau už vogimus Vdk. Vaikai piktumo netùri Pv. Ana tùri daug pavydos Aln. Gerai, kad vaikai į mamą panašūs, sako, laimę tùri Snt. Ka išvažiavus į kelį visų pirma sutiksi vyrišką, ta turėsi laimę (priet.) Plt. Reik žmoguo turė́ti meilę, ir karų nebūtų Všv. I kokį aš turù džiaugsmą NmŽ. Iš sūnelio džiaugsmą tùrim, tik duonelės mes netùrim (d.) Švnč. Jeigu einant kelionėn skersai keliu perbėgs lapė, turėsi džiaugsmą LMD(Dglš). Nesa gerieji ne tiektai turės džiaugsmą ižg savo gerųjų darbų DP385. Turės malonę I. Tùriam par metus nors kartą linksmumą Žg. Žvėrys ir žvėreliai turė́j[o] linksmybę D143. Penkias operacijas turė́j[o], plado neturė́j[o] Pun. O ką mes linksmos būsim, turim darže nelaimę Ss. Už stalelio sėdėjo, rūpestėlį turė́jo DrskD152. Našlys tur bėdelių, našlys tur bėdelių ir mažųjų vaikelių LLDII452(Lš). Didliai gerai gyvenau, bėdos jau neturėjau Skd. Turù baisį išgąstį Trš. Kitą dieną paėjau kiek aš į salos vidurį ir turėjau nemažą išgąstį, išgirdęs žmogų mane klausiant, kas aš toks esu J.Balč. Seniau gi žmonės baimės daugiau turė́davo Vdn. Ale kaip aš baimės didelės neturiù, aš tai nebijau LKT184(Raud). Tùri kokią baimę: kur eina, visko bijo Pv. Jei būtum manęs klausęs, neturėtume dabar tokios gėdos K.Bink. Te jau gėdą turėki niekų geisti LzP. Tokios kelionės turėjau du mėnesiu – ir bado, ir šalčio, ir mušimo Žem. Jau doros dienos neturė́jau End. Ir Timotejus šv. dažnas negales turė́davo DP558. Nė miegelio neužmigau, rūpesnį turėjau, rūpesnį turėjau LTR(Plt). Motinėle tu mano, širdužėle tu mano, tai tu turėjai didelį vargelį, kol mane užauginai LTR. Dar didesnį [vargą] tu turėsi, muni išleisdama LLDII341(Pln). Oi tai tu turė́jai didelį vargelį, kol mane išmokinai DrskD194. Jei už bernelio išeisi išeisi, laimingas dieneles turėsi turėsi LLDII426(Kv). Kai tu už manęs ištekėsi, didelio vargelio neturė́si (d.) Alvt. Dar du naktigultu turėsi, iki kol prieisi savo vyro dvarą LTR(Brž). Jau kibis kimba – laimę turė́si Mžk. Prašom jūs, mieli broliai, pakajų turėkiat su jais Vln40. Kiek gero jis iš senų dienų turėjo, kadangi jo visos žmonės parpuolė tarp neprieteliaus BBRd1,7. Bet dabar eimi tavęsp ir kalbu tai and svieto, idant turėtų džiaugsmą mano išpildytą savimpi Ch1Jn17,13. Pas tave turėsiu Velyką su mokytiniais BtMt26,18.
^ Gerą liūtį turėjo – kam vogė, kai svietas regėjo KrvP(Krkn).
ǁ Lk, Trk, Mžš užimtumui nusakyti (paprastai apie laiko turėjimą ar neturėjimą): Laiko turė́damas drožinėdavau, dirbdavau šį tą Sk. Turėjau liuoso laiko, važiavau ant Linkavą Ps. Čėso tùria, gerą vietą ažėmęs ir sėdžia par upę Ob. Kad turi̇̀ laiko, tai skut’ bulbas Ml. Neturù laiko, panerk už muni Krš. Ežerus laiko turiu ir visokių minčių ateina į galvą rš. Vis laiko neturėjo, dirbo, lėkė, o va dabar ir turi̇̀ laiko, ir gulėk Slk. Aš pas motinėlę rūteles ravėjau, o pas tave, bernužėli, laiko neturėjau (d.) Šmn. Girdėti girdėjau, laiko neturėjau, senam tėvužėliui patalėlį klojau (d.) Nm.
^ Kožnas darbas savo laiką tùri Pl. Tu i dvėsi – laiko neturė́si pakiemiais lėkdamas Mžš.
3. tr. Sn, Alv, Dg, Stk, Žl, Ktk, Mžš, Šmn, Kp, Pl, Pnd, Dkk, Kpr, Vgr, Yl, Trk, Skd, Štk, Tl, End, Vvr būti gavusiam, įgijusiam iš prigimties ar išlaikiusiam: Mano motinelė, kad mirė, tebeturė́jo visas dantis Rsn. Aš neturiù nei vieno dančio LKT146(Nd). Dantų neturiù, negaliu in kūno pasimt (pariebėti) LKKIX216(Dv). Kad šitokį mažutį dantį turė́čiap Aps. Biznas kaseles turė́jo, tai nukirpau Sl. Aš didilius plaukus didliai turė́jau Šts. Kodėl ji (laumė) tur tokią ilgą nosį? BsPI13(Rg). Dvi turime ausis ir vieną burną, kad daugiau klausytumėm ir mažiau kalbėtumėm LTR(Erž). Kas turi ausis klausyt, teklauso Ch1Mr4,23. Kursai (žvėris) turi (septynias galvas), o dešimtį ragų Ch1Apr17,7. Jis tùra pliką galvą Grdm. Bepig, ka tu jaunas kojas turi̇̀ Nv. Ale mūs gaidys kad turi pentinus, tai kap cvekus Lš. Vėgėlė i šamas žvynų netùri PnmŽ. Turė́tasis plaukas nubirsta ir kumelys pajuoduo[ja] Šts. Turi svočia pilvą tep kap niekotaitę LTR(Smn). O vaikai visi geri yra, i kojas sveikas tùra, i akis geras tùra Kl. Atdarykit dureles, kas turit rankeles Kpč. Kad sparnelius turėčia, ir aš tenai nulėkčia, šauktau šauktau tėvelį raibos girios balseliu LTR(Grv). Viskas galėjo lėkti, ir viskas turėjo sparnus BB1Moz7,15. Mūsų tėvelis labai balsą turė́jo Pl. Ir iš kur toks balsas tavo turima! J.Jabl. Jos jaunos turė́ta geras balsas Mrc. Ausies neturiù suvis – dainų nemoku Ml. Tę obelėlė stovėjo, daugį žiedų turėjo LTR(Lp). Sakė mane bernužėliai netùrint rūtelių Ar. Išvydęs tada figos medį iš tolo, kursai turėjo lapus, ejo (dabotųs), begu jau ką rastų and jo Ch1Mr11,13. Aš buvau kai milžinas, sveikatos turė́jau Švnč. Ligos neturiù i sveikatos neturiù Dglš. Sveikatos labai netùri, tai visi darbai stovi Krs. Ir ans vargo padėjo, nebtùra sveikatos su visu Lk. Neturiù sveikatos laipiot čia an kalno, pavargau Pv. Ka sveikatos turė̃č, gerai gyvenč LKT104(Pd). Ir užpakalį sopa, ką jis tùri, visa sopa (skauda visą kūną) Azr. Ka tu nagus i turi̇̀, o ka proto neturi̇̀! Kl. Jau nedaug proto turiù Grv. Tas senis visai i proto tiek betùra Trk. Kad jaunas yr buvęs, rasi ir turė́jo protelį Rmč. Tùri gyslukę pajuokaut, tùri Pv. Tasai nė mergos proto neturįs S.Dauk. Ar geriaus tūls slunkius, žmogišką protą turė́dams, ar geriaus, sakau, kaip šitas rudikis elgias? K.Donel. Kad anas dūšią turėjęs, tai būt pasakęs, ką arklys naturlyvas Ml. Mūs tėvukas turė́jo gudrumo Pn. Jin[ai] mandagumo iš jaunystės turėjo Pl. Pakaruoklis turi tokį pat stiprumą, ką ir gyvas turėjo Šl. Dabar visi tokie – pasileidimo tùria Alz. Didelį sunkumą turė́jo – dulkės, viskas Kvr. Ka sunkumo neturė́čiau, aš nieko netingiu Sdb. Tiek drūkčiausia, gal ir ana tùra tą spaudimą Trk. Nebturė́su kantrybės bekentėti Kv. Dabar netùria tos tvarkos vaikai Erž. Kad ir koks žodis kitoniškas, bet tùria panašumo [latvių kalba] Č. Mano kalba jokio šimoniškumo neturi Šmn. Duona, kad ir tikrų rugių, ale tokį aitrumą tùri Užp. Rūkyti galėjai – tie žiobriai skaniausi, jie riebumo tùra Rsn. Liuobam mieruoti su centimetru, kiek jau tùra to storumo [bekonas] Kl. Tùri kartumo beveik kožnas grybas Kvr. Tùri alus stiprumo, nesakyk; ir gardumo, ir stiprumo – visko tùri Mžš. Jau žemė purumą tùra Krž. Kai mėšlo duoda, tai mėšlas šilimą tùri Ker. Sausuolė kaitros netùri, prie jai reikia beržinių [malkų] Klt. Šiūkai brandumą mažą tetùria, be kanduolio Erž. Ta pušis dideliai kvepa i tùra blizgėjimo Akm. Vyresnioji [duktė] buvo aukšto ūgio, nešiojo šviesiai geltonas kasas, turėjo rožinius skruostus S.Zob. Jie (jurginai) ar savo gražumo tùria LKT241(Žml). A žinai, ties varteliais judėjimą vanduo tùri Mlk. Kap pavirini, tai tas siūlas kap sužliugęs, tik sunkumą tùri, tep netikęs Pv. Dėl to sako anas (lopšys iš ievos medžio) sveikas, kad tur didį kvapą iš savęs per ilgą laiką LMD. Abiedvi ausys švenkščia, tùria zyzimą Sdb. [Mokytojas] aiškindavo mum, kad medelių nereikia laužyti viršūnių, kad ir jie tùria gyvybę LKT261(Pin). Jis turi didelį panašumą į tikrą arklį J.Balč. Aš turù gerą laimę: mun bitės nekanda Krž. Kiekvienas mokslas turi savo specifiką sp. Kietieji, skystieji ir dujiniai kūnai turi ir bendrų savybių rš. Visi kūnai turi tris matmenis rš. [Tarne,] turėk macę ant dešimties miestų VlnE185. Nesa eš sunkiai kalbu bei esmi sunkaus liežuvio (nesa aš turiu sunkų kalbesį) BB2Moz4,10. Kantrumą turėti gundyme kožname PK138. Nesa kaip garstyčia didę galybę turi ne tiektai augliuje, bet ir valgyme DP90. Kolei turi rūstybę ir nopykantą ant širdies savos artimop, ik tolei neturi pakajaus DP133. Netùri nei skaistumo, nei gražumo: ir regėjome jį (Kristų) netùrintį ypatinės DP169. Mokė nes juos kaipo galybę turįs, o ne kaip mokyti rašte Ch1Mt7,29. Ir tùrigu žmonės išmintį, kurie teipo dręsa nusidėt DP11. Žmogus kai šuva laksto jaunas, paskiau arklio jėgą tùri Ssk. Kad rodos neturė́t, būt telioko nelikus Klt. Tai jau jėgos ir aš neturiù tokios, kap turė́jau Pv. Suprato kareivis, kokią galią turi skiltuvas LTR(Auk). Nebuvau mokyklon intėjęs, ale atmintį turiù Stk. Aš pirma turė́jau didelę atmintį Srj. Nebatsimenu, kokiais metais esu gimęs, nebturu atminties Vvr. Turiąs iškalbą I. Kalvis iškalbą valnišką turė́jo Gršl. Ašiai su visais žodį turė́jau, su visais kalbėt mokėjau Pl. Neimk ir negražią, ba pats nemylėsi, šalia atsisėdęs kalbos neturėsi (d.) Gdl. Eikšę, mergele, in mane, turiù žodelį in tave (d.) Lš. Abi senos i tùrim kalbą Kvr. Jaunesni žmonys kitą kalbą tùria Vdk. Katras (kiekvienas) miestas tùra savo kalbą KlbXV131(Klp). Turė́ti talentą NdŽ. Neturė́jau pašaukimo prie audimo Pc. Reikia [mezgėjai] rankose gabumą turė́t i akim matyt Bsg. Naravo anie netùri Mlk. Tokią ydą jisai tùri – jokios užujautos Pv. Ana daug nervų tùri – ne pagal save Klt. Eš girdėjau apie tave sakoma, tave dvasią šventųjų deivių turintį BBDan5,14. O daiktui, galą turinčiam daiktop, top, kursai galo netur, negali būti nė vienas prilyginimas DP580. Pirma diena Christaus yra amžis, pradžios neturįs SPII123. Neturįs galo Sut.
^ Eina, kaip akmens kojas turėdamas KrvP(An). Kad subinėje akis turėtum, tai tavęs nesugautų DS296(Grk). Imdamas sakalo akis turi, atiduodamas – šuns PPr114. Ir angelas neliktų angelu, turėdamas žmogaus akis J.Gruš. Baimė turi dideles akis rš. Kad kiaulė ragus turėtų, tai visą svietą išbadytų LTR(Vlkj). Kiaulės snukį turėdamas ne visur įlįsi LTR(Auk). Arklys ir keturias kojas turėdamas suklumpa LTR(Auk). Arklys keturias kojas turi, o pailsta LTR(Al). Šuns liežuvį turėdamas duonos negausi LTR(Auk). Vaikai i žuvys balso netùria Škn. Kas netùra sotės, tegu eina ubagais Dr. Lazda du galus tùri Nm. Gilus tùri dugną, platus tùri kraštą Šll. Maluoji maluok, ale i galą turė́k Rdn. Kap maiše gemsta, tai dalią tùri Pv. Ir dūšią tùri, ir kalbą – kolgi nebagotas? Dgč. Velnias dūšios, o šuva skolos neturi LTR(Jz). Ar tur šuo gėdos? N. Kitas tùra talentą, o kitas – pliką lentą End. Kad turėčiau rankas, vagį sugaučiau, kad turėčiau liežiuvį – viską apsakyčiau (kelias) Pnd. Kad atsitiestų, dangų paremtų; kad rankas turėtų, vagį sugautų ST409. Vienas vyras daug galvų turi (kūlys) Pnd. Neturi akių, neturi ausų, o aklus vedžioja (lazda) Dkšt. Tùri keturias kojas, ale ne gyvis, tùri in savę plūksnas, ale ne višta (lova) Dv. Naktį turi dūšią, dieną neturi (lova) LTR. Turi sparnus, bet nelaksto (malūnas) LTR(Mžk). Maža kresna moterėlė daug drapanėlių turi (višta) Vp.
| refl.: Kai sveikatos nebturė́jos, už panaktinį buvau pri gyvolių Vg.
4. tr. Grš, Vl, Stk, Al, Švnč, Žl, Strn, Alz, Kp, Slm, Skp, Žb, Rk, Kpr, Sdb, Krš, Žeml, Šts, Slnt, Tv, Als, Žr, End, LKT138(Nd), Šlu būti susijusiam su kitu asmeniu ar asmenimis santuokos, šeimos, giminystės, draugystės, tarnybos, darbo ar kitokiais ryšiais: Moterį turįs SD1118. Anas antrą turėjo žmoną Dgl. Anas čia atvažinėdavo, anas ir bobą iš čia tùri Aps. Aš du vyru turė́jau Yl. Žmona tùrinti kitą vyrą Trk. Ko jis laukė šio laiko nevedęs: būtų beturįs šeimininkę! Žem. Kokią išsirinksi, tokią ir turė́[k]! Pv. Dabotinę turi̇̀, tai ir imk, nepamesk Šmn. Tas vyras dvyleka pačių turė́jo (ps.) Všv. Buvo karalius, tas turėjo labai gražią pačią BsPI11(Rg). Žvėrelės, paukštelės vis turi poreles, aš siratėlė neturiu porelės LTR(Rdš). O Jons bylojo Herodui: neder tau turėti moterį brolio tavo VlnE170. Eš turiu vyrą, poną BB1Moz4,1. Žmona pirm vyrą, o paskui ir sūnų, kurį gi vieną beturėjus buvo, pateriojo DP335. Neturiù ne pačios, ne vaikų, nė rūpesnio neturiù Gd. Anys tùri sa[vo] šeimą ir savę daboja Pls. Vaikų esu turė́jusi šešioleka Varn. Vaikų šešis turė́jau, tai ne dar̃, kad vienas du Alv. Patsai dar visiškai vaikas ir jau vaiką tùri Ant. Įsiviliojo [tokią senikę] vaiką padabot, o penkis vaikus turią̃ Erž. Ė būdavo, kad moma tùri septynius vaikus, tai gerai, kad du likę [gyvi] Aps. Kad aš vaikų nebeturiù, nežinau, ar ją (žemę) imt, ar ją neimt Alz. Turė́jom keturis vaikus, o dabar visi iškrikę Srj. Keturias dukteris turė́jo, visas į ūkes išleidė, pasogas, šimtus devė Krp. Turiù keturius sūnus, penkias dukteres, septyniolika anūkų Rod. Ana tik vieną mergiotę tùri, o sesuo i bernioką, i mergiotę Klt. Jie vieną sūnų turė́jo, gražiai gyveno Kp. Ans tùra vieną vaiką KlbX115(Krtn). Ji mergõs turė́jo tą vaiką Mžš. Vieną vaiką tùrįs su ta žmona Trk. Dvi mergelkas i vaikeliną tùra Kv. Oi klausinėjo jaunas žentelis: begu turi dukrelę? S.Dauk. Tą vieną teturiu mylimą dukrytę KlvD47. Gyveno viena šeima, turėjo sūnų Joną o dukterį Julijonę Krt. Nebtùra mergelės tokios jau didesnės Trk. Katras turė́jo savo vaiką, leido [ganyti] Krž. Būt geriau, kad turė́tai kokį vaiką, tai gyventai [savo sodyboje su vaiku] Kpč. Turė́jau du sūnu, tai vienas numirė Mlk. Jei turė́tai vaiką, tai tau neliktų [pieno] Pv. O plebonas Midijano turėjo septynias dukteres BB2Moz2,16. Turiegu dukteris, sergėkig jas gerai, idant kūnus jų čystume išlaikytumbei DP65. Jie gyveno abudu, vaikų neturė́ję Ad. Netùra nė vieno vaiko, netùra kryžiaus Krž. Dejavo vaikų netùrįs Jrk23. Gerai gyvenam, – tik burnų (valgytojų) netùrim Rš. Turė́jau seserų, likau vienas LKT208(Graž). Seną žmogų čia turi̇̀, čia i nèturi Prng. Turė́jo mokytą brolį, turėjo i gerą vardą Upt. Turiąs beturiąs tris sesutėles kaip ir daržely tris lelijėles NS491(Vb). Turiu net penkis brolius Ch1Luk16,28. Netùri tėvų, vienas anas kaip stovi Klt. Bet ka mamos neturė́jau, teip i laimės neturė́jau Slnt. O da aš turiù senus tėvelius, užaugys mano mažus vaikelius (d.) Klvr. Kad aš esmi siratėlė, kad neturiu tėvulio nuoseniausio, nei motulės mylimiausios LTR(Mrk). Neturiù tėvelio, senos motynėlės, aš neturiù kam palydėt in svetimą šalį DrskD220. Neturiù tėvelio, kas dalelę skirtų (d.) Grš. Aš neturiu tėvo motinėlės, – nesukrovė didelio šarvelio LLDII476(Mrc). Jūs mielos motulės nebeturėstat, visokių kalbelių prisigirdėstat LTR(Rk). Ji turėjo gerus gimdytojus, kurie aną primokę buvo pagal zakonų Moizešiaus BBDan13,3. Neturėki kito Dievo prieg manęs Mž18. Užsilikau, da laikausi, o kaimynų jau daug neturiù (mirę) PnmŽ. Viena gyvenu, nebeturiù su kuo gyvent Kvr. Kiek jau turė́davai šeimynos, i vis po tą kulšį avienos duodavai Mšk. Samdytą turė́sma mergikę, samdytą turė́sma vaikiuką Lk. Šiemet netùrim (nepasisamdėme) mergiotės – daugiau darbo Jnšk. Teturė́jo [ponas] tiktai vieną liokajų ir tą didelį šelmą BM77(Vb). Pats mokėsi ir da paprastai kokiuos du mokinius turė́davo Upt. Turė́jo po savim gal šimtą inžinierių Strn. Netùri broliukas sau mielos draugelės (d.) Dglš. Kap aš turė́jau kaime mergelę, ėjau lankytie kas vakarėlis DrskD26. Aš sau turiu bernelį šitam pačiam kaimely LTsI279. Šmotą darbininkų po savęs turė́jo tas ponas Všv. Aš esmi žmogus po valdžia [antro], turįs po savimi kareivius DP73. Neturiù kas ganąs, neišganysu didelę bandą Gd.
^ Plikis neturi nei genčių, nei bičiulių PPr299. Ir Dievas motiną tùri Sld. Kol pinigų tùri, tai sūnus tùri Tvr. Jei pati neaugini, tai i neturi̇̀ vaiko KzR. Menturis dukterį tùrįs; o kuo vardu? – Košė Pln. Lazdų krūmas, tam lazdų krūme ežeras, tam ežere dvi sesutės maudos ir turi po penkis bernus (kubile duoną minko) LTR. Dvylika brolelių tur vieną juostelę (metų mėnesiai) LTR. Ko Dievas netur? – Aukštesnio už save arba vyresnio PrLXVII40.
| refl. tr.: Kole turė́josi dukteris, laikėsi ir žąsis Rdm.
ǁ Ds būti vedusiam (žmoną): Anas turė́jo jos seserį paėmęs Klt. Šitas, kur tùri Petro seserį? Sdk. Kunigo seserį turi̇̀, o teip šneki! Žl. Anas turė́jo mokytoją tokią Vžns. Tas, kur Taruškėlę tùri Ėr. Jis tùri Žilinskiūtę Ss. Tas gi Gudelis, katras Banyčią tùri, sakė Dbk.
^ Kiekvienas vyras tetur savo moterį ir kiekviena – vyrą savo DP71.
ǁ priimti (atėjusį), sulaukti (užaugusio): Turė́si ažumainą, auga vaikas Klt. Mes svečių tùrim KI226. Vakar sūnų turė́jau Strn. Šiandie kapinių šventė, sakau, gal svečių turė́sim Smln. Ką – svečių turė́si, ar talką kokią darai? (klausė daug visko prisipirkusią moteriškę) Švnč. Viską padariau – svečių neturė́siu jokių Žl. Turė́si žentą kai matant (duktė jau suaugusi) Šln. Kap apsirgau, tai visi sakė, ka neprasieis, net kunigą turėjau Tvr.
^ Neimk per daug kalbios – daug svečių turėsi LTR.
5. tr. R, MŽ, KBII169, DŽ, KŽ gimdyti, pagimdyti: Pamečiui turė́[jo]: šitam nebuvo metų, kitas gimė Klt. Vaikų penkis turė́jau Alv. Itokius šešis sūnus turė́jo ir sveika boba kap mūras Arm. Kiek vaikų turė́[ja]u, tiek dantų neturiu Str. Labai sunkiai aš turė́jau mergaitę tą Ktv. Ot dabar svietas kytras, vaikų nedaug tùri! Pls. Nežanota, nė vieno vaiko neturė́jau Všv. Tokiuos metuos nė begalėsi, nė beturė́si [vaikų] Mžš. Jei užgirsi varlę kvarkiant, tai vaiką turėsi LTIII456(Kls).
^ Tu jau kaip turė́siantis, drūktas Trk. Skeltas perėtas, tuo turė́tas – visi pry darbo! Šv.
ǁ N, Snt atsivesti: Veršį vesti, turė́ti I. To žmogaus buvo kumelė kumelinga ir karvė turėsianti Žem. Karvė turė́sianti būs, apėmė jaučius Klk. Karvė in čėso, greit teliuką turė̃s Aln. Mūsų juodė jau tvinksta, greit turė̃s Krkn. Šėmoja jau tuoj turės Kp. Karvė bus turė́sianti Škn. Karvė turė́jo – veršį girdos Krš. Jau karvelė greit mun turė́s Trk. Karvė ir kiaulė turė̃s vienukart Mžš. Karvė jauna, graži, Kalėdoms turė́sianti Skd. Ana (telyčia) turė̃s kovo pabaigoj Kvr. Karvė jau turėjusi B826. Karvė šiąnakt turė́jusi K. Niekumet naktį karvė nė[ra] turė́jusi Trk. Šįmet margoji vėlai teturė̃s Jrb. Žalmargė tura turė́ti jau už poros dienų Slnt. Turė́sintiejai karvei duok geriau ėsti Slnt. Viena karvė užvelka, kita į laiką tùria Jrb. Juodė turėjo jaučiuką, o ne karvytę Pkr. Mūso karvė turė́jo jautelį Sd. Vakar karvė turė́jo, būs šviežaus pieno Ll. Karvė jau išsimelžus, rugsėjį turė́jus KzR. Veršis, paršiukas tuo[j] turė́tas NdŽ. Pirkom karvę neturė́jusią Šln. Jei užtrūks, tą (karvę) neparduosiam, kol neturė́s Trk. Karvė ka turė́davo, tai prisilydydavo grietienės užsibaldyt Grz. Kita karvė tum pienu (neužtrūkusi) tùra Krš. Prieš Kalėdas turėjo Jonų karvelė Žem. Ar įsiuvai guziką? – Ne. – Nu ka tu mitrus: kumelė būtų pritvinkusi i turėjusi KlvrŽ. Ar jau kumelė turė́jo? Pc. Kumelė turė́jo, paturėjo KI450. Tas kumelys (kumelaitė) nuo tos kumelės (tos kumelės) turėts (turėta) B534. Turė́siančiai (veršingai, kumelingai) susilaužius kaulą, neduok vario, išsimes Vdk. Visumet turėsianti kumelė trapi Krkl. Avis turėjo R237, MŽ315,403. Avis turė́jo tris vaikus KlvrŽ. Jauniklė avelė dujai gėrioku tùria KlbIX51(Skp). Pusmergė nuėjo turė́jusios avelės girdyt Grž. Kiaulė šiąnakt turė̃s: migį nešas, į rytą turė̃s Vl. Turė́siančią kiaulę pjauti būtų juk svieto juokai A.Sal. Kad, minau, nieks, nei paršiuks turė́ts nesušaltų K.Donel. Turėtoms kalėms grapas liepė pilti pieno Bržr. Pas Mačiulį radynos: kalė vaikus turėj[o] Rod. Katė jau kačiukus tùri Aln. Kai gyvolis gero pašaro nematė, tai netvinkusi i turė́jo Nmk. Šitie triušiai žiemą turė́ti, tai toki nuskurdę Mrj. Vasaris ašaris, gruodžius nugrubėlis, gyvuoliai, tuose mėnesiuose turėti, yra apsiašaroję, nugrubę, nesveiki Sln.
^ Sylijasi, kaip kumelė turė́dama Sml. Duok Dieve ožkai kumelį turėti, vištai ožį išperėti KrvP(Mrk). Ankstybs, o negyvs, tuoj turėts per tvorą šoko (išmetamas) PrLXVII33, B835. Kiek kiaulė paršiukų tùri? (klausiama juokais suėmus už nosies) Žl.
turimai̇̃ adv.: Neturiamai, nevestinai vaikų, nevaisingai I.
| refl.: Tai karvei reikia greitai turė́ties Akm. Ka turė́jusys y[ra], nūneša duonos i druskos, ka stipresnė širdis būtų Vgr.
6. tr. IM1863,27 susidėti iš ko nors: Mets tùr daug dienų, ik visas jis pasibaigia K.Donel. Kūčia tùri dvylika patrovų Dg. Miestiečių butai turėjo po du, tris ar keturis kambarius rš.
| Nebgaliu matyti, kiek pušynelis aktarų galėjo turė́ti Akm.
ǁ egzistuoti kartu su savo dalimis, komponentais: Vožtuvas turi pagalbinį skirstytuvą rš. Stulpas aplinkui turinčios viškos SD53. Visi sultingieji pašarai turi daug vandens rš. Pilis turėjo du bokštus: šiaurės vakarų ir pietryčių kampuose rš. Mūsų ūkis turi didelį gėlininkystės skyrių sp. Kožna, matai, nytė, ana jau šniūralius, matai, tùra Rt. Klėtis paprastai teturi tik vienerias duris rš. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrengimų rš.
ǁ būti reikalingam ko: Bulbų kiekviena atmaina savo žemę tùri LKT188(Vlkj).
7. tr., intr. būti gavusiam kokią nors ligą, negalavimą, sirgti kuo nors: Jis musėt ligą turi, kad teip spjaudo Pn. Anas serga, cukrinę ligą tùri Aln. Tu turi̇̀ didelį dusulį Žl. Ana dusą turė́jo, tai negalėdavo dirbt Adm. Jau bronkitą turiù – čia man kas gargia Srj. Pry plaučių ana tùra, sanatorijo[je] buvo Šv. Dagi te šunio riebuliai nuo plaučių, kas plaučių džiovą tùri Švnč. Ale turė́jo ant plaučių vėžį, kraujas kai šoko, ir nugriuvo ant kiemo Kvr. Ar dusulį turė́davai tas arklys, ar ką – veda į jomarką Mšk. Tėvalis jau pri skrandžio ligą turėjo End. Aš sergu, slogą turù. – Nu ta maža bėda Trk. Kraujo kalkėjimą turù didilį Všv. Katras tùri priepuolį, tai tam negerai Prn. Ogi oras, jėgu turi̇̀ ramatą, pasako Antš. Širdies mušimą turiù Rš. Sąnarių uždegimą turė́jau, rankų nebegaliu prilenkt Gsč. Ans tùra nervų ligą Skd. Mano tėvas turėjo gumbą LTR(Rm). Jug vėžį nežinai, a turi̇̀, a neturi̇̀ End. Užeina, kur kai ką susopsta, ale tokios ligos neturiù Stk. Nei ligos jokios neturė́jau par gyvenimą Krns. Šiąnakt atsigulęs kosulio neturė́jau Vlkv. Visą naktį jis blaškėsi ir, atrodė, turėjo karščio I.Simon. Jėzus … išvydo uošvę jo, ant patalo gulinčią, turinčią karštinę (drugį) BtMt8,14.
| prk.: Kas kepenis tùria (serga kepenimis), negalia a nė čierką išgerti Nmk. Nervas dideles turiù sustingus keliuos, be lazdytės negaliu eit Tr.
^ Kad tau turė́t žyvatinę! Arm.
8. tr. Rz, Rmš, Dg, Gdr, Jž, Č pajėgti valdyti kurią nors kūno dalį (labai dažnai su ne-): Kas kojeles turi, tai visko miške prisirenka Rud. Nebeturiù nė kojų, nė rankų Ėr. Aš va kojų nebeturiù: skauda nuo pusiau blauzdos, pakinkliai Kvr. Kojas menkas beturù: niekur nebeinu Tv. Muno senis daba tų kojų nebtùra Jdr. Aš neturù kojų, negaliu eiti į tas mėlenes Krž. Kad kojas turė̃čiu – visur aplakstyčiu Krš. Eina su lazdele, kojos nebetùri Mžš. Sveika būčia, kad kojas turė́čia, su kojom silpna Sdb. Kad tik geras kojas turė́čiau Tlž. Dėlto daba kojų niekas netùri nuo to gražaus apsiavimo PnmŽ. Ant kitų metų bėgs, kojukes turė̃s Drsk. Neturiù suvis rankų, palaidyt karvės nepagaliu Klt. Nu, kad aš negaliu atriekti duonelės, rankų neturiù Krt. Rankos tos dešinės seniai nebeturiù Sdb. Rankų neturiù, o kai dirbu, neskauda Vb. Mano seselė dejuoja: rankų nebetùri Mžš. Nebturu akių, nė kantičkos mun nieko nebrodo End. Kol akis turė́jau, siuvau VšR. Aš akių nebeturiù, toli nematau Rm. Nei ausų beturiù, nei akimis bematau Eig. Kad aš akeles tebturėčiau, kaip ma[n] smagu būtų Erž. Kur tu ausis turė́si – aštuonius grabus išnešiau! Dglš. Kita vedėja nebegali vest: užkimsta, gerklės visai nebetùri Mžš. Negaliu aš – širdies visai nebeturiù Ps. Nebetùrim širdžių, prastų širdžių abudu PnmR. Aš neturiù širdies, jei operuoste, būsu ant lentos Kv. Bendikas nebtùra plaučių Krtn. Smarkiai dirbdavau, tudė dabar strėnų neturiù Snt. Parižuotas (paralyžiuotas) žmogus buvęs, kalbos geros nebeturia Svn.
9. tr., intr. SD129, Pnm suvokti, suprasti: O tai dabar turė́si: būtum su manim ėjęs, būtum gavęs Sdr. Vakar dergsojot (nieko neveikėt), tai dabar tùrit – niekas nepadaryta Vlkv. Štai juokėmės, jauni būdami, iš senų žmonių, o pasirodo, jie tiesą turėdavo V.Krėv. Ji turė́jo tiesą: teip i buvo Tlž. Turė́damas tai tikrai, jog jo ansai viešpatis nopleis DP81.
| [Kristus] juos klausė, ką apie jį turėtų (manytų) žmones DP466.
| Neturimas (negalimas, neįmanomas) daiktas, kad prisieina jau tėvam atsidalyt nuo vaikų Tvr.
| refl.: Ką aš tau sakysiu, tu tik turė́kis, ir viskas bus gerai Slk.
ǁ tr. Ktk žinoti: Jau ji ką tùri, tai visada išbajina Pv. Ką turė́jau, tą pasakiau Bsg. Neturù tokio žodžio (nežinau, kaip vadinasi) Rsn.
| refl.: Va, lyg primetė ir turė́kitės! Pv.
ǁ tr. jausti: Vyriškas ir motriška nueiti į kapus (mirti) su rūtų vainiku par didę sau garbę turėjo S.Dauk.
| refl. tr.: Turėkias tu garbę pirm manęs, ir užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
ǁ intr. išmanyti: Vaikščiauna kap ko veikt neturė́dami Dv. Tėvas ka sužinos, tai neturė́si kur dingt, reiks per langą išlėkt Plv. Ir aš nebturù kur bedingti, palipau an trobos Krt. Jau vakaras, sutemo, netura kur bedingti Rt. Senam tai bažnyčia reikalinga, žiūrėk, ka pasensta, neturė́sta kur dėtis Slm.
ǁ tr. konstatuoti esant: Po Seredžiumi tùrime pusiaukelį nuo Jurbarko į Kauną Skr.
III. prievolei, priedermei nusakyti. tr., intr. R, MŽ, Sut, N, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Klvr, Vlkv, Vl, Stak, Ss, Gdr, Sdb, Kp, Pl, Pnd, Rk, Jž, Č, Skrb, Žml, Bsg, Krš, Kv, Skdv, Žeml, Skd, Brs, Als, Pln, Bdr, Rsn, Pgg reikėti, privalėti (ką nors daryti): Turiu, nemitęs, priverstas darau SD184. Jis tur tai daryti R329, MŽ441. Maž miego miegusi turė́jau dirbt J. Čia visi turit dirbti J.Jabl(Sv). Jūs tùriat dirbt lig pat vėlumo Erž. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti J.Bil. Kol gyvos akys, turi̇̀ vargt Vdk. Pasakė – i turi̇̀ dirbti teip, kaip ka liepa Ms. Atsikelsi gaidgystėj, anksti ir turė́si kubilą primalt Mšk. Kol išaušta, tą sieką turi̇̀ sumalt su rankom Krk. Kai ateinam iš lauko kloję [linus], tai tùrim nubrukt visus rūbus, kad nesmirdėtumėm Užp. Sieną mergaitė turėdavo išaust par dieną Rz. Dar turiu tris sienas aust Pc. Tùriam pačios rūpintis [malkomis], ir vaikai mažiukai Pšš. Šilta, jėtus mano, karštybė, o turi pasilenkęs eit, dirbt po dirvas, laukus Mšk. Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis? K.Donel. Negalįs niekur išeit, ožkas tùrįs ganyt Jrb. Aš turù bites daboti, kad neišlėktų LKT132(Plik). Aš turė́su i bulbes nuskusti, i paršeliams ėsti nunešti Lpl. Pristatys i turė́si išbūti, gerai prastai End. Pryš vėją neatpūsi, kur liepa, ten turi̇̀ eiti Yl. Ans pyksta i tùra pykti, kam aš išejau Trk. Tėvai tùria dabar vaikų klausyt, toks išėjo laikas Dt. Turė́jau papasakoti, kaip viskas buvo Krt. Karvę turi, ir turi̇̀ ravėt Kp. Tėvus turiam godoti S.Dauk. Turė́jo parašyti, kad motina serganti yra Vkš. Mėnasį turė́si [gydytis] Ad. Sako, tau tùra duoti vietą, tùra duoti butą Kl. Kožnas ūkininkas turė́jo porą jaučių turėti Vvr. A mes turė́siam už pirmą metą karvės nustoti Rt. Mūsų karvė pasileido nuo sieto, pagirdėm, išputo, turė́jom pjaut Šln. Kiek davė ganyklės, tùria išsiverst Sdb. Parvasar turė́jau paduot šieno karvei Klt. Jau mačiau garnį – turė̃s jau duot pavakarių Nm. Svečiai nevalnykai – ką duoda, tą tùria valgyt Slm. Insdėk, su bulbom turė́si suvalgyt smetonos Klt. Mėsos – mirk gyvenk – vieną rozą an dienos turi̇̀ duot Žl. Tuos pačius kopūstus arba burokus tùri išbaigt valgyt Krs. Lalaunykai ateina pas trobą, ir turi̇̀ išnešt kiaušinių Kpč. Turė́tų būt pienas geras, ba raudona karvė, žala Pv. Nori baltai išvelėt, – tai tùri plyšt po biskį rūbas Pv. Jaugi dvi nedėlios [agurkams], turė́[jo] apdygt Švnč. Tùra daba iš apačios išaugti nagas, o tas tùra nueiti Jdr. Žinau, ką pasakyti turita! Vd. Tùrit apžiūrėt Kalotės ežerą Klp. Aš turù sakyt: jis neblogas Tlž. I kas įejo, nežinojėm, i turė́jėm bijoti Skd. Piršlys tùra kelį atidaryti Trk. Pirma pasvadins jaunąją, tùra jaunasis išsipirkti Plt. Išveda jaunąją – ne tą, katrą turė́tų išvestie, o kokią bobą Brt. Kodėl turėtumbim mes menkesni būti B556. Turi̇̀ atiduot [pinigus] tą dieną asabniai, ir viskas Grv. Kas turi ateiti, tas ir ateis, niekur pro šalį nepraeis J.Balt. Turiu eiti; reikia man eiti I. Turiu išeit R204, MŽ271. Aš žinau, kad turiu žūti, ir mirsiu, kaip riteriui dera V.Krėv. Sakė jam, kad jis turį̇̃s dabar mirti Sch165. Kur mano tėvai, kur mano sūnelis, ir aš turiù čia gult Kls. Kam aš tave turiu penėti kaipo paršą arba meitėlį kokį? DS82(Rs). Turė́si tą žirgą pavogti i an to žirgo užsėsti (ps.) Varn. Didesnioji dukrelaitė tur darbelį dirbti LLDII70. Saulė sėda, ir jau turi̇̀ eit miegot Šmn. Aukščio lopšys turi būti per du sprindžiu LMD. Septyni broliai: septynias dienas tùria lyt Sb. Prašom jūsų paklausytie, ką mes tùrim pasakytie DrskD251. Jei kas nori turėti aitvarą, turi laikyti devynius metus gaidį LMD. Tas pasakymas būtų turė́jęs mane perspėti: būk atsargus! Plšk. Lova sukasi, ana (giltinė) turi turėtis prie galvos, o peiliai kerta jai per kinkas LTR. Kad kas nuo ko nusigąst, tad tur du kartus paspjaudyti, tad, sako, niekas neprisimeta LMD(Klp). Kaip neturiù verkti, kaipgi nedejuoti, kad užtiko mano dienas devynios nelaimės? BM449. Pavarytas bernas nudegino ponui dvarą sakydamas: – Man eit beturint, teeinie ir tos skūnės drauge LC1885,6. Jei mano žodį laikė, tada ir jūsų turės laikyti VlnE177. Kaip hūkininkas šeimyną savo tur mokyti byloti Vln37. O mes turim gintisi BB1Mak3,21. Jaunikaičiai turėjo nešioti melnyčios akmenis BBRd5,31. Kas tasai ponas, kurio balso aš turėčiau klausyti BB2Moz5,2. Anys su raugu nieko netur kepti BB3Moz6,17. Ir puodą, kuriame tatai virta yra, tur sukulti BB3Moz6,28. Ir iš javų penktąjį (paraštėje penktainį) turėsit duoti faraonui BB1Moz47,24. Ką tada daryti turime? PK243. Sekmą dieną turi švęsti Mž388. Jei jau tėvas tavas lieptų kokią netiesą bylot …, turi̇́egu tu jo tame klausyt? DK81. Tùrigu būt Dieviep mielais DK72. Turiuogu tiesą bylot DP602. O teip žodis ir mokslas jo yra mumus tuo šviesumu, idant regėtumbim, … ko sergėtis arba turėtis tùrime DP243. Nes aš turiu būt svečiu namuose tavuose šią dieną DP574. Jisai (Kristus) rodės, kaip būtų tùrįs toliaus eiti DP189. Bat veizdėk, ką prieg tam turi daryt MP167. Ans yra anuo Elijošiu, kursai turėjo ateit Ch1Mt11,14. Mes turime priplaukti prie vienos salos SkvApD27,26. Turiu daug rašyt jūsump, bet nenorėjau per popierių Ch12JnL1,2.
| Užpuls naktis, o mes dar daug rugių turim [pjauti] – nebus šiandie pabaigtuvių Alk.
^ Ir viena akis tur miegą turėti M, TŽV622. Vienas kartas tùri nesumeluot Ssk. Kame kotas, čion tur būti ir kirvis S.Dauk. Jaunas gal, senas tur mirti LTsV88(Tl). I obūlys ant medžio gražus, o tùria nukristi Vdk. Ką turi̇̀ padirbtie rytoj, padirbk šiandieną, o ką turi̇̀ suvalgytie šiandieną, rytdienai pačėdyk Dl. Už gerą darbą tur kampe stovėti (šluota) LTR(Grk).
| refl.: Kaip turėsis nu maži vaikai elgties, kada anys prieg stalo eit APhVIII46. Klausykimeg veikiau, kaip svodbose, sueigose mūsų tùrimesi laikyt DP340.
◊ ãkį turė́ti
1. Prn, Pv, Šd, Nj, Jnš būti apie ką geros nuomonės, jausti simpatiją, prijausti kam, mėgti ką: In gražų žmogų ãkį tùri Klt. Sako – ãkį tùria ant jos valdinykai Slm. Juntu, kad Eretui jis kažkodėl neturi akies J.Paukš. Neturė́jo akiẽs ir atėmė Krtn.
2. būti pastabiam, gerai įsiminti: Tùri ãkį, nuveizi, kas kam patinka KlK12,69(Rdn). Jin akį turia, žiūrėk, pažino mane KlK8,70(Jnš).

akyjè turė́ti būti numačius: Paskui tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę I.Simon.
[geràs, tókias] aki̇̀s turė́ti
1. būti pastabiam, dėmesingam: Žmogui reikia turė́t aki̇̀s Dkk. Namie ėsi̇̀, tai aki̇̀s turi turė́t i turė́t Jrb. Sena esu, o akès turù Krž. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei I.Simon.
2. Žlp būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis, verstis: Reik turėti akis į bėdą įkritus Šts. Ot tùri aki̇̀s – visur inlenda Sn. Ana geràs aki̇̀s tùri, tai ema, prie ko tik prieina Slk. Geràs aki̇̀s tùri, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda Skdt. Reik geràs aki̇̀s turė́t, ka po visko drįst akis parodyt Jnš. Kaip žmogus tokias akis turi?! Krns.
3. būti raštingam: Kad aki̇̀s turė̃tum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis KlK6,56(Pvn).

akysè turė́ti saugoti: Ka su tom vyšniom nė[ra] rodos – turė́k i turė́k akysè tuos špokus Jnš. Turė́k akysè žąsis, kad nesueitų į javus Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėsè turė́ti Krš.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių̃ neturė́jai, kad su tokiu suderėjai? Alk.
akmeñs (akmeni̇̀nę) ši̇̀rdį turė́ti būti žiauriam, negailestingam: Reik ãkmino ši̇̀rdį turė́ti tokį ligonį išginti Krš. Ji akmeni̇̀nę ši̇̀rdį tùri Grž.
añkštą ši̇̀rdį turė́ti; SPII104 būti šykščiam.
ant akių̃ turė́ti Ds, Grg prižiūrėti, saugoti: Su mažu vaiku daug klapato – visą čėsą reik ant akių turėti, kad galvos nenusisuktų Vkš.
ant dantų̃ turė́ti Lp apkalbėti, išjuokti.
ant galvõs turė́ti mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo an galvõs turė́ti Trkn.
ant juõko turė́ti nė už ką nelaikyti, nevertinti: Aną visi tùra ant juõko Šts. Seną visi an juõko tùri Mrc.
ant liežùvio turė́ti Rg norėti sakyti: Aš turė́jau ant liežùvio, o nepakláusiau, ir gana Smln.
ant savę̃s turė́ti sirgti mėnesinėmis: Šiandiej neisiu šokt, ba an sàvę turiù Lel.
ant sprándo turė́ti NdŽ išlaikyti ką.
ãpsapnį turė́ti I svajoti.
árklio gálvą turė́ti sunkiai suprasti: Jis árklio gálvą tùri Prn.
árklio ši̇̀rdį turė́ti būti negailestingam: Jei tùra árklio ši̇̀rdį, tejemies, tenešies Krš.
áukso rankàs turė́ti būti nagingam, gabiam: Rankas turi aukso, bet gerklė jaučio LTR(Aln).
auksi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti labai geram, jautriam: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę J.Balt.
bai̇̃sią bùrną turė́ti mėgti plūstis: Pasiutusi, bai̇̃sią bùrną turė́jo Krš.
bal̃są turė́ti
1. nebūti beteisiam, šį tą reikšti: Parodyk bent kartą, kad ir mes turime balsą A.Vien.
2. atsikalbinėti: Jei nenorės imti [merginos], ir bal̃są turė́s Krš.

báltą (blõgą) ãkį turė́ti pykti: Báltą ãkį turė́jo pirmininkas, ale teisingas buvo: davė šieno KlK11,80(Krš). Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį rš.
bė̃dą turiù man nerūpi: Turiù aš bė̃dą, kad tu nemoki! Alk.
burnojè (dantysè) neturė́ti Mrj, Prn būti nevalgiusiam: Nė soros grūdo dar neturėjau burnoj S.Dauk. Pavargau, pasidarė silpna, atsiminiau, sako, kad nuo vakar ryto burnoj kruopos neturėjau Žem. Ir aš te buvau, medų, alų gėriau, burnõj neturė́jau (ps.) Grv. Par barzdą varvėjo, burnoj neturėjo NžR. Jau penkta diena nesi nieko burnoje turėjęs J.Avyž. Ans da nieko dantėsè neturė́jo Kv.
dáikto neturė́ti labai nerimti, kentėti, nerasti vietos: Kai užaugo an šitos vietos šunvotė, o apie ją da dešims, tai neturė́jau dáikto, kap sopėjo Str.
dañtį turė́ti
1. pykti: Ta, matyt, dantį ant močiutės turėjo Kv.
2. Švnč mokėti burti.

drū́tą ši̇̀rdį turė́ti
1. būti tvirtam, drąsiam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie LB112.
2. pykti: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė LzP.

er̃dvą ši̇̀rdį turė́ti būti dosniam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų SPII104.
gai̇̃džio ámžiaus neturė́ti būti jaunam, nepatyrusiam: Matot pačios – gaidžio amžio dar neturit M.Valanč.
[gẽrą] gálvą turė́ti [ant pečių̃]
1. Als, Skdv, Btg, Skrb, Mlk būti protingam, gabiam, išmanyti: Jis tùr gẽrą gálvą KI577. Reikia galvà turė́t, tada gyvensi Dglš. Kas tùri gálvą, tas supranta Pv. Pasideda kalnius, suknelę pasisiuva, gálvą tùri Klt. Diedukas gẽrą gálvą turė́j[o] LKKXIII121(Grv). Jis gálvą baisiai gẽrą tùri Šmn. Tau gal nesunku mokytis, gẽrą gálvą turi̇̀ Ds. Gaspadoraut reikia i gálvą turė́t Kvr. Ans tùra gẽrą gálvą, tiktai buvo apsileidęs Slnt. Oi, turė́jo gálvą anas! Btrm. Ne, jeigu galvą turi ant pečių, tai šiais laikais gyvenk ir gyvenk V.Bub. Yra galvočiai, ką gerą galvą turi LTR(Kpč).
2. Žg, Kv, Dg, Dglš gerai atsiminti: Mergaitė tùri gálvą – kokią ilgą eilutę pasakė Snt. Aš galvõs neturiù, aš užmirštu tujau Šts. Matai, kaip aš nebturiù galvõs Gršl.

galvojè (į gálvą Klp) turė́ti Ker
1. būti gudriam, sumaniam: Ponui reikia galvõj turė́t, kaip ponystę išlaikyt Antr. Nieko jis netùri galvõj Srv. Jei turėsi galvon, bus ir kišeniun Kb. Mergelės, ko jūs neturat galvo[je], ta turat turėti kojose Grg. Ko neturi galvoje, turėk kojose Ktč.
2. ŠT30 kreipti dėmesį, manyti: Ir galvoj neturiu, kad kas gali mane atsvyt ar strošyt Sug. Nu tai jis ir galvõj netùri Str. Ką pradžioje reiškė, ką turėjo galvoje žmonės, pavadinę upę Kražante? BXII103. O žinai, kokias kliūtis turima galvoje? V.Krėv.
3. mokėti, atsiminti: Dainavau seniau, daba nebeturiù galvõ[je]: visa ko pamiršti LKT213(Jnš). Nieko galvõj neturi̇̀, nieko galvoj nebėr Tj. Tuomsyk tai nė galvõj neturi̇̀ KzR. Dainų netùra į gálvą Sg.
4. apsvaigti: Esi girtas, galvõ[j] jau turi̇̀ Krš.

gálvą turė́ti pakáušyje
1. būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj B455,643, PrLXVII25.
2. MŽ būti kvailam, riboto proto.

gãtavą dúoną turė́ti sėdėti kalėjime: Per tokius prietelius jau kelias kratas perleidau, tik, jų nelaimė, nieko nerado, o kad būtų jiems pavykę, būčiau jau gatavą duoną beturįs Žem.
gerùs danti̇̀s turė́ti mokėti atsikirsti: Gerùs danti̇̀s tùri, jo niekas neperkalbės Jnš.
gẽrą liežùvį turė́ti Erž liežuvauti.
gẽrą ši̇̀rdį turė́ti būti palankiam, mėgti: Tùra gẽrą ši̇̀rdį [pardavėja] ant munęs, paduoda minkštesnių bulkikių Krš.
į nósį turė́ti būti gudriam, pasižymėti gabumu: Kiba jis ką nósin tùri, kad tep padaro Kpč.
į pakáušį turė́ti suvokti, suprasti: Kiek čia į pakáušį reik turė́ti – galvelė tik mažynika! Dov.
į ši̇̀rdį turė́ti Rsn jausti simpatiją: Nors aš kitą mylėjau, tave širdiñ turė́jau DrskD137.
i̇̀lgas ausi̇̀s turė́ti
1. gerai girdėti: Turėk tu jam tokias ilgas ausis – ką reik ar nereik, girdi! Gs.
2. Msn būti gerai informuojamam, žinoti, ko nereikia: Jis tùri i̇̀lgas ausi̇̀s Skr.

i̇̀lgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga Pt.
i̇̀lgas rankàs (i̇̀lgus nagùs Kv, pirštùs) turė́ti Lp būti linkusiam vogti, vaginėti: Mūs piemenė tùri i̇̀lgus nagùs Alk. Patikrink, suskaičiuok, jei dar turi, savo pinigus. Ta boba turi ilgus pirštus I.Simon. Turi ilgas rankas: jau kad ką išsidabos, vis tiek priglaus Rod.
i̇̀švirkščią ši̇̀rdį turė́ti kerštauti: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti J.Avyž.
jáučio sveikãtą turė́ti būti labai stipriam: Jaučio sveikatą vyras turi Dbk.
jaũtrią ši̇̀rdį turė́ti; rš būti gailestingam.
kiaũlės aki̇̀s turė́ti Rs, Plv, Užp, Ds būti nesusipratusiam, akiplėšai, drąsiam, nesigėdyti, drįsti: Ka tùri kiaũlės aki̇̀s, tai gerai gyvent Jnš. Kiaulės akis turėdamas visur įlįsi LTR(Vs). Kiaulės akis turėdamas gali visko prašyti Lkv.
ki̇́etą káilį turė́ti būti nejautriam, neklusniam: Par daug jis kietą kailį turi, kad klausytų Jnš.
ki̇́etą kiáušą turė́ti būti bukagalviui, nesupratingam: Netikiu, netikiu, kad pilkoji spalva tokį kietą kiaušą turėtų ir prasto sakinio nesugromuliuotų! Pt.
ki̇́etą ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs? D.Pošk.
kišẽnėje turė́ti būti pinigingam: Reik turėti ir kišenė[je] Kl.
krei̇̃vą ãkį turė́ti būti nepatenkintam, nepasitikėti: Sako esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį rš.
kum̃pą nãgą turė́ti; S.Dauk būti labai šykščiam.
kū́ną turė́ti būti riebiam: Ana visada kūną turi ir stipri Švnč.
kur̃ aki̇̀s turė́jo sakoma apie ko nors prasto nematantį: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis I.Simon.
kur̃ (ką) velniai̇̃ tùri sakoma apie ką nors besibastantį: Guziukas negrįžta; kur̃ jį velniai̇̃ tùri Vlk.
laisvàs rankàs turė́ti būti neužimtam, turėti laiko: Vien tas gerai, kad žmogus laisvesnes rankas turėsi V.Myk-Put.
leñgvą gálvą turė́ti Pgg gerai įsiminti.
[gẽrą, i̇̀lgą] liežùvį (liežiùvį) turėti
1. būti iškalbingam: Nu i tùra ans liežùvį – visus sukerta Kv. Šnekėk tu: tu geriau įšneki, liežiuvį turi̇̀ gẽrą Mžš. Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį, taip kertasi, kad bėda! Žem. Ji labai liežùvį turė́jo Srj. Tas piršlys melagius turi ilgą liežuvį LTR.
2. liežuvauti: Ta moteriškė turi ilgą liežuvį – netikėk jai rš.

leñgvą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, švelniam: Žmonės nesandoringi …, nemeilūs (širdies lengvos neturį) CII800.
liežùvį turė́ti už dantų̃ (burnojè) Šd tylėti: Reikia už dantų̃ liežùvis turė́t Rūd. Reikia liežùvį turė́t burnõj Lb. Susigėdo pusbernis, žadėdamas savėp turėtie liežuvį už dantų Sz.
medi̇̀nę ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas medinę turi širdį, Dičiaus sielos nesugaus T.Tilv.
medaũs ši̇̀rdį turė́ti būti labai gero charakterio: Jam, ir medaus širdį turėdamas, neįtiksi rš.
mi̇̀nkštą dúoną turė́ti (ant ko) skriausti: Ant manęs tai visi minkštą duoną turi Plv.
mi̇̀nkštą ši̇̀rdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Mama tùra dideliai mi̇̀nkštą ši̇̀rdį: paprašyta ir dūšią tam atiduos Vkš.
nãgą priki̇̀šus turė́ti nuolat prižiūrėti: Nagą prikišęs turi turėti pri paršelio, kitaip susitrauks į ežį Gršl.
[gerùs DŽ, nenupùvusius] nagùs turė́ti Ll, Kv sugebėti ką nors gerai padaryti, būti gabiam, nagingam: Jis tùri gerùs nagùs: ko nepaims, to nepadarys Alv. Jis labai nagùs tùri Drsk. Bet jis ir nagùs tùri – viską gerai padaro Šlvn. Vaikas nagùs tùra, ką reikės, tą padarys Skd. Kultuvę išgražino, išpjaustė – turė́jo nagùs Krš. Ans didliai nagùs tùra Akm. Ans žaltys turė́jo nagùs Tv. Rimta buvo Magdė – nenupuvusius nagus turėjo LzP.
nė̃ į rañką neturė́ti nebūti su kuo dirbusiam: Akėčių nė rankon neturėjo Lp.
ne ãkį turė́ti (ant ko) nesugyventi, pyktis: Jis nuo pernai tùri ant manęs ne ãkį Alk.
neturė́ti kur̃ akių̃ (aki̇̀s) dė́ti (ki̇̀šti Jrb) labai gėdintis: Tokia gėda buvo, kad neturė́jau kur̃ akių̃ ki̇̀šti Rt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių V.Mont.
neturė́ti kur̃ dė́ti sakoma daug turint: Ot tą vasarą cukrinukų neturėjau kur dėti LzP.
pakáušyje turė́ti
1. suvokti, suprasti, išmanyti: Mat kiek turi pakaušyje Ėr. Ką jis dirbs – netùria pakáušy Slm.
2. Slm galvoti.

pakéltą ši̇̀rdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėt Ėr.
paláidų liežùvį turė́ti; N mėgti niekus taukšti.
pánčiuose turė́ti griežtai prižiūrėti: Ana jį tep saugoja, pánčiuos tùri Str.
paũkščio (paũkštės) pi̇́eno netùri sakoma, kai nieko netrūksta: Darbuojamės nuo aušros iki sutemos, už tai paukščio pieno tik neturime LzP. Visa turi, tik paukštės pieno neturi J.Jabl.
pir̃štai netùri akúoto nebesiseka dirbti (apie seną žmogų): Pasenau – pir̃štai akúoto nebtùra, o kai jauna buvau, pirštai su darbu rokavos Šts.
plačiàs aki̇̀s turė́ti sugebėti daug matyti: Aš nepavydžiu tau nė turtų, nė gražumo, tik pavydžiu, kad turi̇̀ plačiàs aki̇̀s Jz.
plãčią bùrną turė́ti pikčiurna būti, mėgti bartis: Nieko gero neturėjau, kaip tik vargą, piktą pačią, ką turėjo burną plačią (d.) Pn.
plãčią ši̇̀rdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino LzP.
po kepurè turė́ti
1. būti įgėrusiam: Visi trys jau turė́jo po kepurè Alk. Jis (ūkininkas) sau ir tą išsigėrė. Jau jis gerai turi po kepure BsPIV46(Brt).
2. būti protingam, sumaniam: Kad jis po kepurè netùri Mrj.

po padù turė́ti įsakinėti, nurodinėti; spausti, engti: Aš tave po padu turiu Lp.
po sparnù turė́ti globoti, rūpintis: Laikyk mus visus globoje tavo, turėk visados po sparnu savo brš.
póilgius pirštùs turė́ti vaginėti: Pirštùs póilgius anas gal turė́jo Lel.
põną turė́ti ant sàvo galvõs priklausyti nuo kieno valios, būti spaudžiamam, engiamam: Užteko jau man turėti poną ant savo galvos Žem.
prasrū́dytą ši̇̀rdį turė́ti (prieš ką) nekęsti: [Atskalūnai] tur širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją) DP506.
[gẽrą, leñgvą] rañką turė́ti; [geràs, tókias] rankàs turė́ti sektis ką nors greitai ir gerai daryti: Aš turė́jau gẽrą rañką ant audimo Kl. O jis turė́jo rañką – šmakšt, ir nė[ra] kiaulės Lnkv. Tėvas tai leñgvą rañką turė́jo: prieis, būdavo, taukštels – i negyva [kiaulė] Slv. Matai, varlėnas, rankàs tùri, teip gražiai padirbta! Zr. Anas rankàs tùri geràs Nmč. Turė́jau rankàs ir gražiai dariau, o dabar jau neklauso Srj. Ot ką tinginys daro – tókias rankàs tùri ir valgyt neturi ko Skdt. Aš rankàs turiù, visur mūsų rankos perejo GrvT135.
(nė̃, nei̇̃) rañkoje neturė́ti (turė́ti) visai nebūti ką nors dirbusiam, dariusiam: Iš kur tu, sako, išmokai grajyt, kad armonikos rañkoj neturė́jai? Ps. Nei šienavęs, nei rañkoj dalgės anas turė́jęs Klt. Nemokė[ja]u nei rugių pjaut, nei̇̃ aš te grėblio turė́[ja]u rañkoj Ml.
reikalų̃ (rei̇̃kalo, rei̇̃kalą) turė́ti
1. Dglš susidurti, santykiauti, bendrauti: Reikalų dabar ir su juo turėsi J.Jabl. Nenoriu su jom rei̇̃kalo turė́t, trauk jas bala! Pv. Ten jau stovėjo daug žmonių, turinčių reikalo prie sultono J.Balč.
2. I domėtis.

sã (Saliãmono) gálvą turė́ti būti protingam, išmintingam: Kad sã gálvą turė́tų, tai nereikt ir mokint LKKXIII34(Grv). Saliamono galvą reikia turėti šiem laikam rš.
[kai̇̃p] sáujoje turė́ti valdyti: Pirty ir jaujoj velnias turi saujoj LTR(Pnd). Ar pirty, ar jaujoj žmogų tùria velnias kai̇̃p sáujoj Km.
savę̃s nebeturė́ti žūti: Kliunkt tavie – ir sàvęs nebturi̇̀ Pj.
sàvo lai̇̃ką turė́ti Vn sirgti mėnesinėmis.
si̇́enos tùri ausi̇̀s slaptai klausomasi: Tamsta nežinai, kad kitą kartą ir sienos turi ausis A.Vien. Dabar ir sienos ausis turi LTR(Gdr).
skai̇̃čiuje neturė́ti netausoti, nebranginti, nevertinti: Kiaušinių duodu, pieno inpilu – jų skai̇̃čiuj neturiù Aln.
skýstą pil̃vą turė́ti; N viduriuoti.
skystumõs galvojè turė́ti būti tamsiam, kvailokam: Anas skystumõs galvoj daug turi LKKXIII135(Grv).
skvernų̃ turė́tis; LTR(Lb) klausyti nurodymų.
šáltą ši̇̀rdį turė́ti būti abejingam, bejausmiui: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras S.Nėr.
šim̃tą liežùvių turė́ti greitai sklisti: Iš patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga Pt.
ši̇̀rdį turė́ti
1. jausti simpatiją, mėgti: Kap aš į tave turė́siu ši̇̀rdį Šlčn. Nė ant vienos širdiẽs neturė́jau, tik ant tavęs, mergužė JD404.
2. gailėtis: Kad ir turim atstatyti, reikia širdį turėti V.Krėv. Turė́k ši̇̀rdį, neužmiršk ir proto Rdd.
3. pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį Ll.

širdiẽs neturė́ti nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau Pt.
širdyjè turė́ti
1. P, Mlk jausti simpatiją, mėgti: Kad ir su kitoms kalbėjau, tave širdelėj turėjau KlpD57. Kad savo mielą sulaukčiau, labiau širdẽlė[je] turė́čiau JD615. Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdẽlėj turė́jau (d.) Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum, daidum, širdelėj neturėjau S.Dauk.
2. turint mintyse nesakyti: Ką žinai, širdỹ turė́k ir niekam nesakyk Prn. Kas gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje? V.Kudir. Kur kalbėjai, tuos žodelius, širdyje turėsiu LLDII459(Šlv). Teisingas, tinkamas … yra daiktas, idant mes … visados anuos žodžius širdy turėtumbim DP236.

šuñs (šuniẽs) aki̇̀s turė́ti nesigėdyti, drįsti, būti akiplėšai: Šunio akis turi LTR(Lp). Ot, kur šùnio aki̇̀s tùri – rioglina stačiai per daržą Švnč. Jis šunies akis turi – visur įlenda Stk.
šuñs (šuniẽs) ši̇̀rdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Šuniẽs ši̇̀rdį tùra, kad ligonį varo Pj.
šuñs uõslę turė́ti numatyti, nujausti: Ar aš nesakiau, kad turiu šuns uoslę B.Sruog.
tą̃ pãtį kurpãlį turė́ti vienodai vykti: Dygimas ir irimas draugysčių Amerikoj nuo pradžios iki šiai dienai turi beveik tą patį kurpalį V.Kudir.
tvi̇̀rtą (tvirtèsnę) ši̇̀rdį turė́ti
1. būti užsispyrusiam, nepalenkiamam: Vis užsižadu neskolyti, ale neturù tvirtõs širdiẽs Krš.
2. būti nejautriam: Kas tvirtèsnę ši̇̀rdį tùra, galia pjaustyti DūnŽ.

[danti̇̀s] užkándus turė́ti tylėti, nieko nesakyti, neišsiduoti žinant: Neturė́k dantų̃ ažukándęs LD29(Aps). Jei kas žino, užkándęs tùri Vlk.
už kasų̃ turė́ti neišplepėti: Ką žinai, reikia už kasų̃ turė́t Sug.
už ragų̃ (už rañkų) turė́ti galėti prigriebti, žinoti, ko bijo: Kada aš jau tą uošvę už ragų̃ turiù, tai nieko nebijau Plv. Jei jis man neduos tų pinigų, tai aš jį turiù už rañkų Skr.
val̃kų liežùvį turė́ti; LzP mokėti meiliai, prieplaikiai kalbėti.
vi̇́eną kóją turė́ti grabè būti arti mirties: Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly J.Balč.
vi̇́eną rañką (ši̇̀rdį) turė́ti Gr eiti išvien, vienodai elgtis, vieningiems būti: Ponas su ja vi̇́eną rañką turė́jo Kpč. Vi̇́eną rañką visi tùra – nieko nepadarau Pj. Dzūkai devyni vi̇́eną ši̇̀rdį tùri Vs.
viẽtos neturė́ti
1. nerimti iš skausmo, sielvarto: Per naktį ta koja atsitekėjo, ale nuo vakaro – viẽtos neturė́jau Jnš. Kap užeina skausmas, tai neturiù viẽtos Dg.
| Jos (antys) nei viẽtos be gaigalo netùri Rdm.
2. blogai gyventi: Viẽtos nebeturiù, o gyvent reikia: gyvas į žemę lįsk – neįlįsi Rd.
antturė́ti, añtturi, -ė́jo (ž.) tr.
1. laikyti, išlaikyti, remti (ppr. konkretų objektą): Šaknys medžio tuo medžiui valija, jog jį anttur ne vien statį žemėje, bet dar daug jam naudingesniomis yra S.Dauk. Toksai grumtas gerai išgyvenant jį par 20 metų jaunus medžius gal antturėti S.Dauk.
2. Kal turėti nuosavybėje, auginti, laikyti: Tėvai leido jims gyvolius antturėti S.Dauk. Norint laimingai labus medžius įveisti, antturėti ir iš jų kaip galint naudoti, reik skototies visados būdą ir privalumus medžio dygstančio S.Dauk.
3. išlaikyti, palaikyti: Lietuviai žemaičiai, norėdamys antturėti prekybą savo krašte, upes tiesino ir vokė S.Dauk.
| Bet tarp žmonių, kurių nelygus yra protas ir nelygi buklybė, sunku tenai vienybę tarp visų antturėti S.Dauk.
4. apginti, išsaugoti: Apskelbė, idant lietuviai žemaičiai ginkluotumias antturėti savo liuosybės ir ūkės S.Dauk.
5. surengti, padaryti: Seniejai lietuviai žemaičiai gebėjo viešes antturėti S.Dauk.
apturė́ti, àpturi, -ė́jo tr. K
1. Q76,162,538, SD124,117, SD44,180,235, H172, R, R59,125,187,360, MŽ, MŽ79,164,248,482, Sut, KlG169, M, BzB272, L, Rtr, NdŽ, KŽ, Grg gauti, pasinaudoti, įsigyti sau: Įgyju, gaunu, apturiu SD185. Įgyt rūpinuosi, apturėt geidžiu SD42. Aš pats apturė́jau arklį, o jiems užmokėjau J. Šimtą pūrų kviečių apturė́jo Tvr. Api̇̀turi mėnasin tris rublius Aps. Kas devynias galvas padės, tas tus piningus apturė́s (flk.) Lnk. Ten y[ra] brangi atlaidai, ten àpturi sveikatą nuvažiavęs Vvr. Senelis [apsinakvojęs pas neturtėlį] pasakęs: kad rūpinsies, storosies, ir tą [gerovę] greitai apturėsi LMD(Jnš). Idant jisai … apžadėtąją karalystą tavo dovanos apturėtų Vln60. Todėlei, mielas sūnau, … jei tu šių daiktų nori apturėti, tada ir tu teipo daryk BPI169. Vis teipag, apie ką prašytumbite maldose, apturėtumbite Ch1Mt21,22.
^ Netinka to norėtie, ko negali apturėtie Tat. Kad tu pats dėl kito nenori krutėti, ir patsai negeisk nieko apturėti S.Dauk. Ką iš dangaus apturėjai, tuom džiaukis, o kito gero negeidauk Tat.
ǁ Sz, M.Valanč, Jn, Nmč sulaukti atsiunčiant, apsilankant: Àpturam laiškelį, po kelis kartus parskaitom Šv. Iš Antano laišką apturėjau Žem. Matai gi, laišką apturė́jau nuo sūnaus Skdt. Nė vieno lakšto neapturė́jom Ad. Ir apturė́jo nuo to klebono [telegramą], kad mirė BM135(Klov). Tas knygas skaitytojai greitu laiku apturės rš. Atsakymą apturėti N.
| Linksmas tavo vakarėlis, apturėjai tu bernelį LTR(An). Gal svečią apturė́jo, gal neateis šiandie Sk.
ǁ SD1115 pradėti valdyti, paveldėti: Sūneli, taip esu nudžiugęs, rodos, danguj vietelę apturėjęs! V.Kudir. Tėvainystę apturiu, paveldžiu SD50. Tėviškės dalį apturiu R55, MŽ73. Apturėkite karalystę, jumus pagatavytą nuog pradžios svieto VlnE131-132. O šventieji Aukščiausiojo paveldės karalystę ir aną visadai bei amžinai apturės BBDan7,18. O mes apturim žemę BBEz11,15. Tas yra tėvainis, eikit, užmuškim jį, o tėvainystę jo apturėkim BtMt21,38. Palaiminti ramūs, nes anys apturės žemę brš. Apturiu tą vietą, užėmęs laikau R66, MŽ87.
| Proseniai mūsų tvirtai ir stipriai laikėsi prie tų tikėjimų, kuriuos nuog savo garbingų senelių buvo apturėję A1883,63.
2. MŽ101 pelnyti, susilaukti: Važiuodami į turgų, žmonės prisidės ir prie laidotuvių ir tokiu būdu nušaus du zuikius: ir atlaidus apturės, ir miestelyje savo reikalus atliks A.Vien. Galgi atlaidus apturė́si, kad su merga pabūsi? (iron.) Trgn. Šimtą dienų atlaidų apturė́si, jei bėgsi žmogų numarinti End. Kurs tik[i] ir prieims chrikštą, tas apturės išganymą Mž133. Idant … atleidimą griekų mus apturinčius tikėtumbim Mž376. Tas knygas kalvinistai už tikrąsias priima, jog savu metu pavartojimą apturė́jusios est DP547. Mistre, ką darydamas amžiną žyvatą apturėsiu? VlnE106. O kačeigi nuog tų gandinti išgalėjimą apturėtumbim Vln24. Todėlei daugia bajų Judas su jais padarė ir apturėjo viršų BB1Mak5,7. Viršų apturėti Q372, N.
| refl.: Kaip apsituri nuodėmių atleidimas? DK41.
3. Sz, Dkšt, Užp, Jž, Skrb patirti, pergyventi: Du karu apturė́jau, i abu sunkūs Krn. Tokį trotą apturė́jau! Grdm. Ji net tris operacijas apturė́jo Alv. Sako, nelaimę didilę apturė́jo plienčiukai Vkš. Nekurie, didi būdamys, mažus par daug panieka, po tam iš to àptura dides nelaimes PP12. Sarmatą gali apturė́t Bgt. Dėl šito vaiko sarmatą apturė́jau Dkš. O paskiau gavo išgąstį didilį, apturė́jo Žg. Jau kokį stroką apturė́jau tais laikais! Mrk. Už baro užėjo, džiaugsmą apturėjo, kad pėdelį prie pėdelio rugelių padėjo (d.) Kp. Tokius sopulius apturė́j[o], Dieve, Dieve! Drsk. Kad … patiestų medines blankas, tada laimingai pereitų [karalaitė] ir jokios nelaimės neapturėtų BsPIII32(Šk). Jeigu nagai žydi – laimę apturėsi LTR(Jrb). Jei sapnuoji sunkią (nėščią) moterį – ščėstį apturėsi LTR(Slk). O Sakramentas altoriaus kam dera?.. Idant apturė́tume visokią tobulumą DK97-98. Garbą apturėti Q647. Pašlovinti yra mielaširdingi, nesa anys mielaširdystę apturės VlnE180. Kuriuo būdu jos dalią apturėsim PK206. Pahonys, kurie neieškojo teisybės, apturėjo teisybę Ch1PvR9,30. Togidėl apturėsit sunkesnį sūdą BtMt23,14.
^ Nesidžiauk iš svetimos nelaimės: ją pati apturėsi NžR.
4. atsivesti, susilaukti: Margoji tik ką veršį, gražų buliuką, apturė́jo Alvt.
| refl. intr., tr. M, Žgn, Ar, Btg, Skr, Nmj, Alk, Jnš: Kai apsitùri karvė, daug pieno duoda Zp. Ar jūsų karvutė dar neapsiturė́jo? Lkč. Jau apsiturė́jo karvė: veršis gulia Jd. Anksti apsiturė́jus [karvė] vasario pradžio[je], prasimilžus Grnk. [Karvė] tik apsiturė́jus, nėjo nė pamelžt Plv. Apsiturėjo karvė kūtė[je] pačiu bulvaraviu Dr. Apsi̇̀turi kiaulės gerai, bet paršiukai silpni Kbr. Jų kiaulė apsiturė́jo daug paršelių Tlž. Avis [laumės] nukerpa tik su ėraičiu, apsiturėjusias Lnk. Apsiturėjusi buvo mūso kumelė, dėlto ir nevažiavom į turgų Plng. Mūs katė apsiturė́[jo] i prašo tave į kūmus LKT208(Brt). Ožka apsiturėjo dum ožaičium S.Dauk.
ǁ pagimdyti: Vėlienė šįryt apsiturė́jo – tura sūnų Kv. Merga apsiturė́jo Mrj.
5. LVI132, Prng apstabdyti, sulaikyti kokį nors veiksmą, procesą: Apturė́jo tada jam kraują, i dabar gyvena Klt. Ana (dantistė) apturė́jo man sopčių Švnč. Šit, jeigu apturė́si, tai apturė́si šitą ligą Krd. Tvartai užsiplėvojo, bet ugnį apturėjo ir kitos trobos nebeužsiėmė Antš. Ponas Dievulis susmylėj[o], drabnos bitelės pasgailėj[o], šiaurų vėjelį apturėj[o], kad neaptraukytų jai sparnelių LMD(Eiš).
| Kad tik šitą akį apturėčiau, kad nebepabaigtų gest, nebebėdočiau Pnm.
| refl. Lp: Sūnus liepia apsturė́t, nesbart, o marti neklauso Lel. Gal apsturė̃s, nebepirks, ir atpigs prekės Dglš. Lijo lijo ir apsiturė́j[o] Rod.
ǁ sulaikyti vietoje, versti apsibūti: Tik brolio operacija apturėjo mane vietoje (neišvažiavau) rš. Apturė́jo mumis tris mėnesius kazarmose Dr.
| Mum ir mišias apturėjo (nenuėjome į jas) Ad.
| refl. tr., intr.: Žinau, kad jis (ūdras) neapsiturė̃s Kp. Kad jis apsiturė́t[ų], pasilikt[ų] an daikto; ale kad jau jis lėks Lp. Norėjau apsiturė́ti seną šeimyną, bet nebesutikom su tokia alga Db.
ǁ priimti, paimti: Kad neapturė̃s [ligonio], tai parsiveši namo Dv.
6. aptarnauti, prižiūrėti, išlaikyti; apeiti, aptvarkyti: Api̇̀turi gerai vaikus Rš. Da kad šite apturė́t, kap lig šiol mane, būt gerai Dglš. Da ana api̇̀turi šitokią gaspadorystę Klt. Kurkinai apturė́t bloga, žąses geriau Dglš.
| prk.: Dar tas kluonas apturė́j[o] visą kiemą Azr.
| refl. tr.: Man sunku namas apsturė́t Dglš. Karves da dvi apsi̇̀turiu Dkšt.
7. refl. LKKXIV213(Zt) būti nebenaujam, kiek užsilaikiusiam: Jau jo apsiturėjęs kirvis – ir tai sugurino! Lp. Kap tik užvysta kur apsiturė́jusį kiaušinį (daug kartų muštą, bet nepramuštą), tai ir kiša pusiazlotį Grv.
| prk.: Šakaliai (sudžiūvėliai), apsiturė́ję apsibuvę, o nemirštam Drsk.
8. KŽ padaryti, pagaminti, suformuoti: Ne iš kožnos šlynos galima apturėti geras plytas A1884,167. Plytos gerai išdegusios, apturimos iš vidurinių pečiaus guolių A1884,174.
| refl.: Apatiniuose pečiaus guoliuose apsituri perdegta vopna, o viršutiniuose neperdeginta A1884,352.
9. psn. palaikyti ką nors, pasilikti: O jei žinoma buvo jautį pirmai dūrusį bei jo ponas jo nesuvokė, tada jis tur užmokėti jautį jaučiu ir maitą palaikyti, apturėti BB2Moz21,36.
10. laikyti kuo: Šitie visi Dievo atsižada ir pristoja velniop ir už viešpatį sau àpturi DK77.
11. junginyje su daiktavardžiu reiškia veiksmo vykdymą pagal to daiktavardžio reikšmę: Atsikėliau, … nusiprausiau burną, apturėjau gerą pusrytį su visokiom priprovom BsPII104(Šl).
atiturė́ti, ati̇̀turi, -ė́jo
1. tr. atlaikyti: [Kunigas] atàturi mišią i išeina Dglš.
| Ir zekvijas ataturė́jau, ir paminklą pastačiau Rk.
2. refl. Sut, DŽ, FrnW, Ktk, Lnk atsilaikyti, pasipriešinti: Vokiečiam atsiturė́davo, ir gan Brž. Daug krito lietuvių, gyniodamys ją kantriai kantresniai, bet ir teip neatsiturėjo S.Dauk. Menka bobutelės eisena: neatsitura su vėju Šts. Prieš vėją žmogus atsituri TS1900,2-3. Ir nebebuvo visoje gamtoje galybės, kuri jiemdviem atsiturėtų Vaižg. Prieš mane (mirtį) niekas negali atsiturė́t BM185(Pš). Ji negalėjo atsiturė́t prieš piktąją brolienę Svn. Reik rašyti jiems, idant atsiturėtų nuog išsibjaurinimo balvonų BtApD15,20.

×daturė́ti, dàturi, -ė́jo (hibr.) KŽ; L
1. intr., tr. Rtr, Gr, Sml, Žž, Krd, Ds, Slk, Grv, Eiš, Žrm, Pls išlaikyti, ištverti: Nedàturiu, kap gelia kojas Pv. Daturė̃s mat šitokį sopulį gyvas žmogus! Skrb. Vaikeliai, negaliu daturė́t Vrn. Šalta, nedaturė́siu kojom Klt. Nedàturiu pečiais, kap šalta Vrnv. Toks karštis – nebedaturė́siu Slm. Smarvė [trąšų], neseka daturė́t, lenda gerklėn Dg. Ana mergytė kantra, kaip jos nervos daturė́jo Žl. Kad draugėj būtum (kartu gyventum), tai nedaturė́tum Dglš. Nedaturėsi pinigais [duokles mokėdamas] Strn. Nedaturė́jau mašinoj karščiu Klt. Ana skausmais nedaturi ir rėkia labai Aln. Tokia sausatė, ir ratai nebedàturi, šinos nulaksto Pbs. Koks plėšimas, koks lupimas, negal daturė́ti (d.) Čb.
| refl. Rtr: Regi, ką nedasturė̃s, tai per duris – ir pabėgo Dv.
2. intr. susitvardyti, susivaldyti: Be vyrų negalėjo jos daturė́t Drsk. Nedaturėjau juokais ir prunkštelėjau Kpč. Teip užejo miegas, kad vedvi nedàturav Als.
^ Nedàturi kap šuva nestaugęs Krok.
3. tr. išlaikyti, ištesėti: Daturiu žodį Sut.
4. tr. BM46(An) išlaikyti svorį.
įturė́ti, į̇̃turi (intùri Vlk), -ė́jo tr. Dv
1. nulaikyti, sulaikyti, suvaldyti: Arklys riebus, negalėjo invažiuot, inturė́t negalėjo Lz. Kap inkanda [gylys], neinturė́si [arklio] – bėga Pls. Pradeda gyliuot, tada neinturė́si Žrm. Reikia anžobt arklį, bo tai neanturė́si, svies tavę ir palėks Nmč. Išvažiuoja, net strokas: arklio tokis vyras negali inturė́t Mrp. Žalioj girelėj, lygioj lankelėj, tai šokinėjo šyvas žirgelis, neinturė́jo jaunas bernelis (d.) Kls.
| refl.: Kad itas durnius insiturė́t, tai būt spakaina kieme Arm.
ǁ neleisti ką daryti: Jau tu vėl lėksi kur, tavę negali̇̀ inturė́t Vrn.
2. įganyti, įšerti: Kad tik neinganyk, neinturė́k gerai… (įganyta karvė mažai pieno duoda) Arm.
3. išlaikyti, išmitinti: Kap kas turėjo arklius ir šitoki [mažažemiai], ale anys in savo žemės negalėjo inturė́t Aps.
4. refl. išsilaikyti, neišnykti: Kartais sniegas lig Pravadų įsitùri Rgv.
5. iškentėti, ištverti: Dvejus metus tai inturė́jau Arm.
išturė́ti, i̇̀šturi (ištùri NdŽ), -ė́jo LVI821; Amb
1. tr. L, Žž, Mžš pajėgti, laikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, išlaikyti: In virveliūtės veda telyčią, nei̇̀šturi Klt. Ir išturė́k, kai ir taũ patį arklys vedžioja Trgn. Išturė́si tu arklį [pasibaidžiusį]! Dglš. Ale tai žvėris tas arklys, negali išturė́t Sdk. Šoks ir lekia [kumelys], nė išturė́t neišturė́si Rm. Sučiumpi už žiaunų – tai tik i̇̀šturi Pnm. Kas gi an gyvulius [leis vaiką], kurgi te jis išturė̃s! Kp.
ǁ neleisti ką daryti: Tegu sau eina, kur nori, neišturė́siu aš jos Klt.
ǁ nulaikyti, nuvaldyti: Vienais pavalkais negalia išturė́t vežimo Ob.
| refl. prk.: [Atmintis] stipra arba trumpa pagal to, kaip ilgumo išsitùri galvoj nuotuokiai BM38(An).
ǁ išnešioti, išlaikyti auginant: Mergiotė smagi (vikri), aš jos neišturė́siu Klt. Užūgeno manę motinelė, išturė́jo ant baltų minkštų kelelių Ad.
2. tr., intr. M, L, LL191, Rtr, KŽ, DŽ1, Yl, Trk, Lc, Klk, Srv, Ps, Sml, Trgn, Aps, Eiš ištverti, iškentėti, pakęsti: Ižturiu, ižkenčiu SD1204. Valią kas i̇̀štura, tas brangus žmogus J. Ėda rėmuo, negaliu išturė́t Jnš. Kai man pjaustė ranką, tai tik tik nerėkęs išturė́jau Ut. Koja taip sopa, kad neišturė́siu Jon. Tep diegia, kad ir išturėt negaliu Knv. Sopuliu nei̇̀šturiu – nor rėk! Pv. Kab inkąs, tai neišturė̃s žmogus ir pamirs Šlčn. Išturė́jau tokį rankos skausmą Ad. Suduotai dirgėle per gryną kūną, tai neišturė́tai Azr. Kur aš išturė́siu, man labai daug [metų skirta tarnauti] (ps.) LKT267(Brž). Nė vienos dienelės neišturė́čiau tavęs nematęs NdŽ. Prakirs eketį i skalbs, – kaip galėjo išturė́ti, aš nežinau Pkl. Kap tu ir i̇̀šturi per tokį karštį tep insirengęs Pv. Vienas medis daugiaus nekaip kitas gal išturėti šaltį S.Dauk. Gal darže par žiemą išturėti pri mūsų P. Avinėlis prašo: – Tu, sesut, nukirpk man vilną, tiek man šilta, ka nebegaliu išturė́t (ps.) Lnkv. Aš nebegaliu išturė́t – eina man apie langus tos žvakelės Kri. [Kiškiai] pajėgė išsilaikyti ir tenai, kur jų tėvai nebūtų ir metų išturėję Mš. Lietuviai kalnėnai ir žemaičiai didžiai išmintingai elgės tame daikte, jau lopišė[je] pratindamys vaikus savo ant vargų, šalčių ir alkio, idant paaugusys būtum visu išturiantys S.Dauk. Nepražus nė mūs darbas, tiktai pradėję išturėkime! V.Kudir. Aš par ašaras nei saulės nemačiau, rodės, kad neišturėsiu Sz. Didelį vargą vargsti, – pradėjo balsiai, – kaip išturėti gali tokiam pragare? LzP. Tu esi drąsus, tu esi išturįs D16. Erškėčiai kraują paleido, bliaukia ir varva nuo veido, kaip gyvai išturėt! A.Baran. Nelaisvę [šikšnosparniai] išturi gana ilgai ir apsipranta su žmonėmis Blv. Didė tai diena Viešpaties, o kas gali ją ižturėt DP8.
| prk.: Ji pasakis, ji neišturė̃s! Kls.
^ Žmogus valios neišturi, o nevalią reik išturėti Sln. Valios neišturė́damas gvaltu krimti į nevalią Plt. Raškažiaus neištura ant lenciūgo, o vargą ištura ir ant plaukelio Dr.
| refl. tr. Š, Rtr: Čiut ką išsiturė́jau Ad.
3. intr. susivaldyti, susitvardyti, susilaikyti: Aš nebegaliu juokais išturė́t Jnšk. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta, nebgali̇̀ išturė́ti Akm. Paulius neišturėjęs suprunkštė. Ir nutilo staiga, sugavęs veriantį Kurmio žvilgsnį V.Bub. Mariutė tai girdėdama neišturėjo: pradėjo verkti, šoko prie tėvų, pradėjo atsiprašinėti ir žadėjo pasitaisyti M.Valanč. Buvo tame pokylė[je] ir tas gudravagis; neišturėjo jisai ir čia nevogęs BsPII148(Rz). Kad ans … praded grajyti, tad negal žmogus išturė́t netanciavojęs VoL462.
| Negali tiek kantrybės išturė́t su ja (nesibaręs) Gs.
| refl. DŽ, Lp: Neišsitùrim juoku, nesijuokę Š. Negali juoku išsiturė́t, kap anas pasakoja Dglš. Aš neišsituriù iš juoko, o ana nieko nesupranta Skdt. Nebegalėjau nuo verkimo išsiturė́t ir pradėjau verkt Jnšk. Negalė[ja]u išsiturė́t – verkiau i verkiau Dglš. Liepia neverkt, ale kur tu išsiturė́si! Pnm. Dabar jau giedosiu, nebegaliu išsiturėt LTR(Ds). Kad krežena kosulys, n’išsi̇̀turiu, turiu kosėti KŽ.
4. tr. Pn išlaikyti, iššerti, išmitinti: Gerai išturė́t gyvulį – reikia turėt geros ganiavos Pst. Neturėjo išturė́t [gyvulių] kuom Pb. Kap be dobilų išturė́t gyvulius? Nmč. Karvelę vieną i̇̀šturim Aps. Da karvę i̇̀šturim in tiek lauko Arm. Ištùri išturė́damas [karvę], kad nori! Dglš. Telyčią paržiem išturė́siu i parduosiu Klt. Niekas nekaltas, kad neišturė́jo jis tos karvės Sb. Kap buvom gaspadoriai, tai ne vieną arklį i̇̀šturi. Dar̃ vienos karvės nei̇̀šturi Asv. Dvi savaites išturė́jom ir vedėm parduot [nesveiką arklį], ale savo piningus atgavom Škn. Liuob išturės kruopininką keletą metų Šts. Tėvai be žemės buvo, kaipgi vaikus išturė̃s! Ppl.
| refl. tr.: Kad aš karvę išsiturė́čia, turi duot [šieno] Str. Gali da Onelė karvę išsiturė́t Dglš.
5. tr. KŽ, DŽ1 kurį laiką išlaikyti (negrąžinant, nesunaudojant, nesugendant ir pan.): Jis ilgai skolą išturė́jo (neatidavė) Ėr. Visą mėnesį draugas išturė́jo pasiskolijęs knygą Š. Žiemą sunku obuoliai išturė́t Dglš. Išturė́ta pernykštis kumpis Klt. Išturė́ta baltoj butelėj auksas Imb. Egliūtę lig Grabnyčiom i̇̀šturiu Klt.
| refl. tr.: Išsiturė́[jo] naudos vainoj Dglš.
ǁ intr. kurį laiką išbūti (nesugendant): Ar išturė̃s tiek ilgai obuoliai? Nmn.
6. tr. išlaikyti svorį, spaudimą: Neišturėsiu, vaikeli, dešinė ranka nestipra Ob. Ledas jau vaikus i̇̀šturi – nebeplonas Ktk. Tiltas visai juda ir tikrai neišturės traukinio sunkumo! J.Balč. Ledas kitur galėdamas išturė́t žmogaus sunkumą čia nedaturė́jo ir lūžo BM46(An).
| Volė iš aliksnio, iš juodalksnio, tai brinksta, tai alų i̇̀šturi Krč.
^ Jaučias kuprotas, sveikatos bagotas, kiek jis išturės, šimtas arklių neišturės (tiltas) Pnd.
7. tr., intr. Sut išlaikyti ką nors kurį laiką kokioje būklėje: Keturias dienas išturė́jo nevalgiusius Klt. Regis daiktas nepakenčiamas ižturė́t pirštą ugnyje per ketvirtį adynėlės DP527.
ǁ refl. išsilaikyti kur nors, ant ko nors: Kad tik šitos slyvos išsiturėtų (nenukristų) Mrp. Sprausmė priglausta teip stipriai įkimba, jog gyva išsitura S.Dauk. Sunku buvo išsiturėti prie žemės [dėl audros] rš.
8. intr. ppr. impers. Mlt išbūti (nepakitus): Išturė́jo kelias dienas neliję Drsk. Išturė́jo lig pavakari, nelijo Ker.
| refl.: Vakar lietus išsiturė́j[o], nelijo nor vieną dienelę Drsk. Dvi dienas išsiturė́jo pagada, ir vėl lis Vlk.
9. tr. išlaikyti (egzaminus), baigti (kursus): Du egzaminu išturė́jo, o trečio ne Dbč. Kas neišturė̃s egzaminų, tą atstato Zt. Kursus išturė́[ja]u Dsn.
10. tr. baigti gimdyti: Kiek turėjo, išturė́jo – nebibūs jau vaikų Krš. Išturė́jo visus, nebibūs anims vaikų Šv.
ǁ pagimdyti: Aštuonius vaikus išturė́jau, tai gana buvo vargo Ml.
11. tr. atvesti (jauniklius): Pirmšokė[je] gavėnio[je] išturėjo kiaulės, o nujau ir nebvaikuojas Šts.
ǁ sugebėti atvesti: Kai karvė noria turėt veršį, bet nei̇̀šturia, negalia, turia jai kiti pagelbėt Jrb.
| refl.: Jauniklė buvo, ant to pirmo veršio neišsiturėjo, išsimetė Pš.
12. tr. ištesėti (žodį, pažadą): Ale yra dar parapijų, kuriose katalikai neišturėjo savo prižadėjimo M.Valanč. Pasaka baigės ir pasibaigė, o senis išturė́jo žodį ir nepartraukė BM146(Šd).
^ Ne tas šventas, kas pradės, bet tas, kas ligi galo išturė̃s Ds.
13. tr. išlaikyti nuosavybėje: Jis neišturės tos žemės (praleis) Rm.
| refl. tr.: Mažu nor Alinką išsiturė́sim Lp.
14. intr. išgalėti turėti:
^ Gyvenk, kaip išgali, valgyk, kaip išturi KrvP(Jrb).
15. tr. įveikti, nugalėti, pasipriešinti: Karalius nepergalėtas, kurio galybės nei nuodėmė, nei mirimas … įveikt arba išturė́t negali DP3.
| refl. NdŽ.
nuturė́ti, nùturi (nutùri NdŽ, FrnW), -ė́jo tr.
1. S.Dauk, M, L, Rtr, NdŽ gebėti nulaikyti, išlaikyti: Ė, tu jau kvotų (puodšakės) rankosu nenùturi, katilelio pati atsitraukt negali Švnč. Nu dabar žemės skaldytojas padirbk iš akmeno tokią skrynę, kad nuturėtų šimtą birkavų sunkumą BsMtII144(Tlž).
| prk.: Jau pusė metų, kaip dantų nenūturu – gela geltinos be meilės Šts.
^ Bepigu su replėm karštą geležį nuturėti, bet pamėgink rankom ją palytėti KrvP(Ps, Ds, Al).
| refl. NdŽ.
ǁ Sml nuvaldyti, nulaikyti: Ot vaikas! Jau galvukę nùturi pusantro mėnasio Pv. Jis nenuturi rankos, dreba (neparašo) Db. Būdavo, šlajai turia vežimą, o dabar tik apatine pakeltine, pasunkiau nuturėt vežimas Krns.
ǁ nulaikyti, kad nesujudėtų, sugebėti turėti: Kad vaikas koją sukrutino, tai jis šėrė močiai, kad nenuturė́jo Slm.
ǁ sučiupti, pagauti: Nuturė́jo žvynę: tokia didelė, žila jau Pnm.
| Smulki [žvirbliniai] šrateliai nenūtura lapės, reik stambių: zuikinių ar vilkinių Šts.
2. Sut, NdŽ, Skr sutramdyti, suvaldyti, sutvarkyti: Aš vos ne vos nuturė́jau arklius J. Regis, ramus arklys, ale bobos niekaip nenutùri Sv. Kad pasbaidė arklys, – niekaip negaliu nuturė́t, – neša kaip padūkęs Sdk. Vienas paprastas žmogus veda, nenutùri LKT303(And). Piemenys nenùturi kiaulių ganykloje DŽ1. Viskas gal eiti ant niekų, jei dabar nepasiseks jį (eržilą) nuturė́t MitI378(Šl). Šyvas žirgelis nenustovėjo, jaunas bernelis nenuturėjo LTR(Mrk). Didiejie kraiteliai nepavežami, bėriejie žirgeliai nenutùrimi JV72. Nenuturiu žirgelio, neišimsiu žiedelio LTR(Auk).
| prk.: Vienog vokyčiai, negalėdamys niekaip latuvėžų nuturėti, liepė jiems visados siekti S.Dauk. Auklėjimas išmoko vaikus nuturė́ti NdŽ. Niekur liežuvio nenuturė̃s Aln. Mano žirgelis nesustabdomas, mano širdelė nenuturima, nesutremdžiama TDrIV16(Eiš).
^ Sesers skrynia nepakeliama, brolio žirgas nenuturiamas, tėvo juosta nesusijuosama (žemė, vanduo, sija) J.Jabl. Sesės kasos nesupinamos, brolio žirgas nenutùriamas (ugnis ir dūmai) JT383.
3. refl. Knv išsilaikyti kokioje padėtyje, nenugriūti, nenukristi, nusilaikyti: Teip pasigėrė, kad nė ant kojų nebenusi̇̀turi Grž. Stačiam važiuojant vežime, kratant sunku nusiturė́ti NdŽ. Apibarstyk jį (bičių peną) su skiedrelėmis arba su šiaudais, į piršto ilgumą supjaustytais, kad bitės ant jų pastotų bei nusiturėtų, kad nenuskęstų S.Dauk.
| Pripylė bliūdą kap nustùri (kaupiną) Lp. Nenusitùri pienas, nešant per pilną stiklinę NdŽ.
4. N, Sut suvaldyti, sulaikyti: Nuturėt (orig. nuterėt) SD387. Ašarų negalėjo nuoturėti I. Saugokias apsirijimo, o visokius kūno palinkimus veikesniai nuturėsi M.Valanč.
nenuturėtinai
| refl. Sut, I, Š, KŽ, Zt: Nenusiturįs, nenuvaldytas SD275. Vaikas nenusi̇̀turi, nuolat juda, kruta NdŽ. Ponai nebnusitura iš raškažiaus Skd. Nenusi̇̀turi niekap berniukas nevejojęs vištų Dglš. Nusturė́k ben valandėlę nedūkęs Ds. Eina, ieško, nenusi̇̀turi, kai uodegon inkirptas Sdk. Ko tu vis dūksti kaip kumelys, nenusi̇̀turi?! Ds. Nenusitùri savo kailyje DŽ. Jis taip nori miego, jog nusiturėt negalia LMD(Žg). Tas negali juoku nusturė́t Dglš. Negaliam juoku nusturė́t Žb. Blaivas, nusiturįs žmogus visur pritiko Vaižg. Nusiturįs kalboj SD286, N. Meilė yra jautri, nelinkstanti ant paikių daiktų, nusiturianti, gryna M.Valanč. [Kristus] regėdams jų (žydų) nečėstį nenusituri nuo verksmo SE180.
nusiturėtinai Valgyk tada nusiturėtinai Jzm. Storotis, idant vaikai išmoktų tuojaus nuog jaunų dienų gyventi nusiturėtinai brš.
5. išlaikyti, neprarasti: Nei medžio begal nuturėti krūmūse – tokie dabar laikai, viską išvaga Dr. Niekaip anas pinigo nenutùri, jam kad tuoj išleist Sld.
| prk.: Kaip galėtum žmones nuturėti naujame tikėjime M.Valanč.
| refl.: Vos su numais benusiturėjo, o kitą ką teismas atėmė iš ano Gršl.
ǁ intr. išsilaikyti, nesugesti: Bulvės tik rieklėse benuturėjo – tokie speigai buvo Šts.
6. sustabdyti, sulaikyti: Rožę nùturia, apikalba Brž.
ǁ kurį laiką neatiduoti, sulaikyti: Man ka peikė, ka negeras [gaspadorius], ka algą nùturia Všk.
^ Gaspadoriui rūpi nuturėti, bet nepridėti KrvP(Jnš).
7. praleisti, atlikti: Pietus nuturė́jom visai neblogus Grž. Nuturė́jom krikštynas Grž. Kol išbudėjo, kol pakavojo, kol pagrabą nuturėjo… Sln.
8. Sut prk. išgyventi, iškęsti, pakelti: Kiek jis (gaspadorius) vargo, vaikeliai, nuturė́jo, kiek jis muštas buvo nuog pono! BM25(Č). Dėl smurto teikė tame Viešpatis Dievas silpnumui bernelio, kuris greičiaus tokios žaizdos nuturėt ir iškęst negalėtų DP54.
◊ ši̇̀rdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi ant šakos, reik visims širdį nuturėti Šts.
paturė́ti, pàturi, -ė́jo
1. tr., intr. Q241, SD1110, SD266, Sut, N, M, Rtr, NdŽ, DŽ1, Žl, Šr, Ob, Vlk, Dbč, LKKII227(Lz), Als palaikyti nusitvėrus, įsitvėrus ką nors rankoje: Siūlai reikia vyt, reiks paturė́t [sruogą] Klt. Paturė́k abiem rankom [sūrmaišį] Aln. Paturė́k vadeles, kol įkelsiu maišą į ratus Svn. Paturė́k man pundelį, pakol į vežimą įsirangysiu Grl. Patùry lazdą! LKKI183(Plš). Paturýte, vyrai! Ign. Dangčiui aš lotas nutašydavau ir užnešdavau dengėjui, paturė́davau, kol pririša Kp. Šąla kojos [piemenims], pàturim rankon, atsišildinėjam Drsk. Visa meta, ką paturė̃s, ir meta [vaikas] žemėn Mrc. Patùry duris, kol aš ineisiu Tvr. Paturėk virvę už galo, pakol aš šitą galą surišiu Žž. Dabar aš tai maišiuko paturė́t rankoj negaliu Lb. Teip prašo šautuvo paturė́t, net dreba [vaikas] Lel. Jei kas bijosi nebaštiko, reikia duot jam paturėt už nebaštiko kojos didžiulio piršto LMD(Kb).
| prk.: Negaliu dirbt, jau jėgos nepàturiu Mrc.
paturė́tinai
| refl. tr. NdŽ: Tėvelis pusę [žiupsnio tabokos] pasituri nuleistoje ant kelio rankoje Vaižg.
2. tr. DŽ, Mrk, Arm, Btrm, Dv, Mlk suėmus tvirtai palaikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, nesujudėtų: Prisivedžiau kumelį in tvorą, paturė́jo tėvas, i užlipiau Klt. Mergele mano, jaunoji mano, te, paturėk žirgelį, aš pasieksiu žiedelį KrvD40. Mergele mano, jaunoji mano, te, patury žirgelį, paieškosiu žiedelio (d.) Tvr. Še, paturėka bėrą žirgelį – aš plauksiu vainikėlio LTR(Brž). Tu paturėk, aš jam (katinui) tinginį išvarysiu LTR(Ds). Vaikai tėvą paturėjo, močia jam gerai inlėjo vis už arielkelę LTR(Slk). Anas až dvie[jų] kojūčių paturė́[jo], i išguldė paršelį Klt.
3. tr. DŽ1 prižiūrint kurį laiką palaikyti, paauginti: Peržiem ir per vasarą paturė́jom karvutę ir pardavėm Btrm. In kovo mėnasį paturė́[ja]u karvę Drsk. Tris metus paturė́jom ir pardavėm karvę Lb. Jau zara metro ilgio paršelis, gražiai ryja, paturė́siu da Klt.
| Jei lašiniam kiaules pàturi, tai miltais penėdavo Ad. Tai da paturė̃s bernioką kaime [bobutė]? Lel. Imkit vaikus pas save paturė́t Drsk.
| refl.: Pasiturė́jo prieg motinai Upn.
4. tr. palaikyti sau ar kokiam tikslui, pasilikti: Mama, tuos pinigus dabar paturė́k, kad aš nepragerčia Mžš. Anas tau paturė̃s kap lapė žąsį (iron.) Švnč.
| prk.: Vyriškas juo patura savė[je] sekretą (paslaptį) Plng.
| refl. tr.: Neseka pasiturė́t, tuoj nuskina [uogas] Mrp. Seniau ir mes pasiturė́jom aliejaus Vlkv. Kai sėmenis parduoda, tai duoda mum ben kiek pasiturė́t auksinių pinigų Alz.
5. tr. NdŽ palaikyti kur nors kurį laiką: Paturėsiu laškoj aš jį (vaiką), pastaisis Klt. Atamenu, do pats nubielijau šitą šešką, do paturė́jau an ugnies, pakepinau Dgč. Apsmukinau ruginių miltų, paturė́jau apdengtus pusdienį, kad apsaltų, tada buvo gardi raugienė Tvr. Pàturi pardien [prislėgtą] – in vakaro sūris Krd. O tą [pasigadinusį] pieną paturėti pusę adynos ir duok karvei pačiai sugerti LMD. Reikia šitas [v]anduo triskart atsigert ir burnoj paturė́t Vdš.
| Ar čia naujas namas ar senas? – Seną pirkom, jau paturė́tą Str.
^ Geriau vandenio insigėrus burnoj paturėt, negu apie juos kalbėt Vrn.
| refl. tr.: Aš ant kelių pasturė́siu Sl.
ǁ Dv, Dsn palaikyti uždarius, pririšus ir pan.: Kamgi reikėjo šaudyt, reikėjo paturė́t, pagąsdyt i paleist Upt. Paturė́jo lik vakarui, paleidė, pagailėjo Ker. Čia jau paėmė Nemenčinėn, vieną nedėlią paturė́jo [ligoninėj] ir atvežė atgalion Grv. An oro paturė́k gyvulį – uodai, musės puola Klt.
| Paturė́[jo] prie darbui Dglš.
6. būti kieno pusėje, paremti, palaikyti, užtarti: Turim vienas kitą paturėt ir išsižadų nedaryt Mrp. Dabar, matai, valdžia pàturi, pinigų duoda Klt. Jis man geras buvo, vis, būdavo, pàturi už mane Alv. Tai jie da mane patùri Krm. Turiu sūnų inspektorių, tai anas mane pàturi Dglš. Žydas žydą pàturia Pc. Stasiukas jau dvi klesas baigė: pažįstamas derektorius, vis mat patùria Vb. Kilus riaušėms, žinoma, [A. Tatarė] paturėjo sukilėlių pusę LTII229. Labai sunku paturėti teoriją apie jų (pasakų) pradžią Indijoje LTII478(Bs).
| prk.: Besveikačiai esam: tik vien vaistai pàturi Ad.
| refl.: [Žmonės] nieko notboja, idant tiektai … vyresnybės ir pavogos to pasaulio paturėtis DP485.
ǁ tr. Upt duoti pajamų, kiek paremti: Mane vištelės gerai paturė́jo Str. Dabar malkos žmones kiek ir paturi Ėr.
7. refl. SD17,140,433, SPII178, Sut, N, K, Rtr, BŽ122, NdŽ, KŽ, TP1881,44, Vlkv, Gg, Kvr, Tl, Trk būti prasigyvenusiam, gyventi turtingai, gerai verstis: Gerai stov, pasitur R338, MŽ452. Svietas verčiasi su linais ir gerai pasituri M.Katk. Tos mokyklos gyvavimu ir laikymu turi būtinai rūpintis kita miesto gyventojų dalis, kuri nors tiek daugiau pasituri medžiagiškai Pt. Tenai žmonės kur kas stipriau pasituri rš. Iš senovės ūkininkas jau būs pasitùrįs Als. Tėvalis muno buvo pasitùrįs, ans liuob nusisamdys Jdr. Pasiturintỹs žmogus Vlkv. Sodoj gan seniai gyveno pasiturįs ūkininkas vardu Petras M.Valanč. Tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė J.Bil. Jūs par savo bitis pasiturinčiais žmonimis pastosiat S.Dauk. Daugybė pasiturinčiųjų ėmė siuntinėti savo vaikus į mokslus A1884,71.
pasitùrimai adv.: Jis gyvena pasitùrimai BŽ117.
pasitùrinčiai pasiturinčiai̇̃ Ig: Teip priš kulkozą gyvenov vedu didliai pasitùrinčiai Vvr.
8. tr. Ls, Klt palaikyti ką kuo: Ans greit nepàtura ant pikto, kad iš ano pasijuoki ką Dr. Jis mane už poną paturė́jo Jnš. Visus tris paturė́jo per vaikus Dg. Motinyte mano mieloji, kamgi šį rytelį už viešnelę manę paturėjai (rd.) Krs. Reik pasiskubintie, kad nesulaukę manęs už melagį nepaturėtų Sz. Broliai laumę raganą paturėjo ažu seserį ir vaišino kuo geriausiai BsPII229(Jž). To dar nepaturėdamas už melagystę, liepė prypuolius tolesniai apsakinėti IM1863,23. Aš jąją paturė́jau už gerą J. Ak, žinojau žinojau, bet niekam nesakiau, vis už gerą paturėjau, širdelėj dūmojau KlpD109.
9. tr. KII3,349, Rtr, L, DŽ, NdŽ, Tlž, Skr, Grl, Lp, Azr, Prng, Grž atvesti jauniklių, apsivaikuoti: Kumelė turėjo, paturė́jo K. Ėrukus paturė́jo avikė Grd. Kai paturėjo [avis], tai ir nukirpau Nj. Karvė gera, tik, kol paturi, kožnąkart prisirūpinu Sml. Ar jūsų palšmargė jau paturė́jo? Skdv. Kiaulė paturė́jo dvyleka Mžš. Ta juodoji [katytė] i paturė́jo mėleną Slnt. Katė paturė́jo rainus tokius kačiukus Trg. Rado ant dirvono kiškiuką, ką tik paturė́tą Sml.
| refl. Klvr, Rmš: Kožna karvė pasi̇̀turi po vieną arba po du veršiu StngŽ75. Neseniai pasiturė́jo kačiukus, parsinešė Bsg.
ǁ pagimdyti: O tų vaikų kap paturė́[jo], tai paturė́[jo]! Rud. Ir vaiką paturė́jau, ir ejau, ir sveika buvau Dg. Turėjo vaiką, paturė́jo ir išejo Pj. Merga nuo pono vaiką paturė́jo Vad. Ūkininko merga paturė́jo mažą Prk.
| refl.: Mūsų kaimynė pasiturėjo – pagimdė Prk. Pas gimines ji ir pasiturėjo I.Simon.
10. tr. pasiskirti sau, pasisavinti: Ans paturė́jo mano pelną, t. y. apnausojo J. Ką tenai išarė, tą vis sau paturėjo S.Dauk. Viską paturė́jo, viską pasiėmė Žeml. Velnias atidavė žmogui apačias arba gumbus, o sau laiškus, tai yra lapus, paturėjo LTR. Piningai eremitiniai susideda iš 10 % paturimųjų nuo darbininkų algos A1884,384. Vyskupas už visus savo vargus, tame reikale pakeltus, 500 auksinų sau paturėjo M.Valanč. Kaip paturė́jo [kolūkis] klaimą, tai ir nėr Nmč.
| refl. tr.: Už varžytynes vis penkiolika litų miškinykai pasituri, nebeatiduoda Pšl.
11. refl. susilaikyti nuo ko, neskubėti: Močia, pasturė́k, čia visas bernagalis (neįveiksi jo) Sug. Kai ką parduodi, tai reik pasiturė́t, pigiai neparduot Jnšk. Aš ir teip ilgai pasturė́jau – nepardaviau Trgn.
| Mes dar pasturė́sim, nesiskirstysim Azr.
12. refl. intr., tr. bandyti priešintis, pasipriešinti, nepasiduoti: Jis pasiturė́t negalėdavo, menkesnis buvo Brž. Jūs, vyrai, ant skodo pasiturė́kit dėl tų mokesčių, nenusileiskit Jnšk. Jis retai kada kokį žodelį jai priešais pasiturėdavęs LTR(Sln).
13. tr. pabūti kokiuose santykiuose, palaikyti: Nepatura gaspadorius šeimynos, bėga laukan visi Šts. Vaikio gaspadinė nepaturėjo, bet ir mergę vis liuob išries – toki buvo nedora Šts. Geisdamas už žmoną paturėti, Daumantui nebįdavė S.Dauk. Tu paturė́jai, dabar man duok, man reik pagyvent su tavo vyru (juok.) Kvr.
| refl.: Jis kompanijoj pasiturimas žmogus Št.
14. tr. pasiklausyti: Paturė́k gerai, ką aš pasakysiu J.
15. intr. palaikyti, užtęsti (ppr. apie gamtos reiškinius): Gerai, kad patùri, kad nenuleidžia [sniego] Jnšk. Paturės kiek i atleis šaltis Klt.
16. tr. junginyje su daiktavardžiu žymi veiksmo atlikimą pagal to daiktavardžio reikšmę: Sedo[je] paturė́jau tus pietus i toliau dyžiau Pkl. Ar noriat tris valandas baimės paturė́ti? Rsn. Gatvėmis jodinėja raiti žvalgai ir paturi tvarką VŽ1905,174.
◊ akysè paturė́ti pasaugoti: Paturė́k tamsta tas vištas akysè, kol ateisiu KlK8,69(Jnš).
galvojè paturė́ti atsiminti: Visą ko pamiršti: gal ir pàturia galvõj tas daines kitas KlK14,90(Jnš).
parturė́ti, par̃turi, -ė́jo tr. kurį laiką laikyti: Visą kelią parturėjau rankosa stiklus Lp.
pérturėti
1. tr. NdŽ nusitvėrus, įsitvėrus ar kitaip išlaikyti: Priėmė [Nojus] į akrotą, o ji (gyvatė) su uodega savo užkišus tą skylę ir perturėjus, kol vanduo išdžiūvo SI67.
2. tr. kurį laiką prižiūrint išlaikyti: Vieną žiemą pérturėsi veršelį ir parduoj Lz. Jaunylę dukrą parturė́davo prie savęs Slč.
| refl. tr.: Tėvai pársiturėjo dukterį lig keturiasdešimt metų, neleidę už vyro Šts.
3. intr., tr. turėti ko nors daug, į valias: Kad turėčiau párturėčiau, pinigų aš jajai neduočiau nė skatiko J. Jie galybiškai visko turėtų ir pérturėtų Graž. Turėčia pérturėčia, o šilkiniu kvartuku puodo nekaisčia Prng.
4. tr. ilgiau už ką gyventi, prabūti: Jau ji mane parturės – jau aš jos neparturėsiu Db.
5. refl. persiimti, pasigalynėti: Eikiav pársiturėti Lnk.
6. tr. nugalėti: Pérturėjau ligą ir gyvenu, tęsiu kojas Drsk.
praturė́ti, pràturi (pratùri), -ė́jo
1. tr. paėmus į rankas kurį laiką palaikyti: Visą dieną praturė́jau rankosu jos ryšulius Švnč. Per visą naktelę vaikas mane praturė́jo apkabinęs Vrn.
2. tr. DŽ, NdŽ, Dglš, Švnč, Dv priversti išbūti kurį laiką: Vakar visą dieną praturėjo gyvulius tvarte Švn. Visą laiką pratùrim juos (gyvulius) tvarte Kli. Išveda miškan vaiką i pardien pràturi Klt.
3. tr. išlaikyti paėmus: Pasiskolino knygą ir praturė́jo kone metus DŽ1. Parsineš kirvį minutytei, i kelias dienas pratùri Ds. Ana praturė́jo mėnesį kišenėj receptą Vdš.
4. tr. Ds, Dsn, Pls, Lz maitinant, prižiūrint išlaikyti: Turi praturė́t karvę [per žiemą], kad galėtų pragyvent Pb. Trejus metus šitą karvę praturė́jau Aps. Duktė praturė̃s mane lig smerti LKKXI166(Zt). Tris nedėlias praturė́[ja]u vaiką Klt. Praturėjo anies vištelę dvejus metus, ir vis nededa kiaušinių LTR(Rš).
ǁ sugebėti neprarasti: Šiemet praturė́jom žemę Grv.
5. tr. ilgiau išlaikyti, nesuplyšti, tverti: Paregėsit, jei jis (krepšys) nepraturė̃s mūs Db.
^ Senas drabužis kartais ir naują pratùri DŽ. Mano tarbos praturė̃s jūsų aruodus Kls. Trilinkis ir keturialinkį praturi Švnč.
6. tr. NdŽ, Skr atsivesti jauniklį, apsivaikuoti: Nepraturė́jo karvė, negaliu niekur išeiti iš numų Šts. Nepraturėjo kumelė, užsikirtimas daros, ir dvesa Šts.
| Pràtur jauna višta, t. y. pirmą kiaušį padeda J.
| refl.: Tris dienas karvė neprasiturėjo: užsisprendė kur veršis Skdv.
ǁ atsivesti pirmąjį jauniklį: Pirmdėlė karvė praturė́jo veršį J.
7. intr. patirti nuostolių, nepasisekti: Kai aš nepratęs jom (karvėmis) mainykaut, tai ir praturė́[ja]u Švnč. Ačiū dėkui, ačiū dėkui, kad jums Dievas duotų neišduotų, kad jūs turėtumėt nepraturėtumėt, norėtumėt, o negalėtumėt LTsIV706.
priturė́ti, pri̇̀turi (pritùri), -ė́jo
1. tr. M, L, Rtr, NdŽ, LKKXIV205(Zt) prilaikyti rankomis, kad neiškristų, neištrūktų, nesujudėtų: Gali viena ranka priturė́t [pintinę] Kvr. Ėda kaip voverės, priturėdamos maistą pirmutiniom kojytėm Blv. Sūnus Simeono priturėjo galvą avinėlio brš.
2. tr. DŽ1 truputį prilaikyti, kad nenugriūtų: Priturė́jau, lazdžiūtę padaviau Klt. Lėk, tu per užsisukimą priturė́si, kad neišgriūtų vežimas Pc. Šita vežimo pusė daug didesnė, važiuodamas priturė́k, kad neapvirstum Dbk. Vienas da nepasėdi, reikia priturė́t Užp. Aš ją (ligonę) imsiu priturė́t až pečių Smal. Susistveria až pažasčių i eina, priturė́dami vienas kitą Klt.
| prk.: [Žvalgyba] atskrido priturė́t frontą Lz.
^ Senis arklys tai tik dišlių prituri, o jauniklis kojom mina Lp.
ǁ bažn. dalyvauti suteikiant Sutvirtinimo sakramentą: Priturėtojas sueina dvasiškon giminystėn su tais, kuriuos birmavojant priturė́jo A.Baran.
3. tr. Sut, I, M, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Alv pristabdyti kokį nors veiksmą, procesą, sulaikyti ką, prilaikyti: Priturė́k vežimą, kad ne teip lėktų nuo kalno Sml. Teip susitaisę iš lengvo, priturė́damys arklius atvažiuo[ja] pas rubežiaus BM331-332(Šv). Laikrodis skubina, reikia priturėt Ėr. Buvo priturė́ję namą statyt Klt. Kap kas atvažiuos, tai priturė́k, aš skaudžiai grįšiu Dv. Pakolei koks norint daiktas mane pritura, patolei negaliu liuosai tavėp lėkti M.Valanč. Kibio [lapų sultys] ramina vėžio žaizdų skausmus ir prituri tų žaizdų plėtimos rš.
| prk.: Supenėjau vaikui kiaušinį, kad nor kiek vidurėlius priturė́t Ds.
| refl. M, NdŽ, KŽ: Aš jau nupykau, bet pristurė́jau Grv.
4. tr. įgijus kurį laiką turėti, prilaikyti: Priturėjo jos pensiją Klt. Dabar gėrimų pri̇̀turi Ad. Kas jau priturė́jo [naminės], tiem po du metu [priteisė] Škn. Nepriturė́jo mano sūnelis mergelės dovanėlių nei dviejų dienelių Dbč.
| refl.: Sodžiuj visi beskatikiai gyvena, neprisituri prie pinigų Grž. Visam amžiuo neprisipirksi, neprisiturė́si, kaip jau išeina, taip Krš.
prisitùrinčiai adv.: Iš padidėjusios algos būtų galima kas metai pasidėti po du tūkstančiu ir kas metai vis daugiau, taip pat prisiturinčiai gyvenant kaip ir ligi šiolei Vaižg.
5. tr. sudrausti ką daryti: Priturė́k bobą, ana priskolys pinigų, o tau ataduot Lel. Priturė́k tu savo bernioką, ba aš neiškentus pati mušiu Skdt. Priturėsiu sesulę, kad neapkalbėtų tavę jaunosios KrvD81. Savūsius priturėti nuog plėšimo I.
| refl. Rtr, KŽ, Blv, Lp, Dgp: Prisiturėjo negėrusi visą amžių Plng. Jau reikia pristurė́t Dv. Prisiturėk nuog didelio noro mokslo, nes tas gaišina ir apgauna M.Valanč.
6. refl. ko nors laikytis, vartoti: Jei aš lietuvis, tai aš savo kalbo[je] prisituriu Lnkv. Apynius skintie laiko prisiturė́davo Dgp. Kiti vergiškai prisiturėdami senovės madų … vestuves pradeda laikyti nuo panedėlio TS1897,5.
7. refl. būti kokioje vietoje, laikytis trumpam: Ji čia prisituri, taisos nuo to vyro bėgt Ps. O Jonas pas jum prisi̇̀turi, a jis neturi kur gyvent? Ps.
8. tr. prilaikyti, prižiūrėti: Pirkioj tai jau sunku švara priturėt Prng.
| refl.: Ano labai prisitùria, nei te serga, nei ko Slm. Jis labai prisitùria, tai da šiaip teip gyvena Slm.
9. refl. atsilaikyti prieš ką nors: Ką tu prieš mane pristurėsi?! Lp. Prieš Bolesių nepri̇̀sturi Lp.
10. tr., intr. prk. palaikyti, paremti, užstoti: Gal tamysta jos papirktas, kad už ją vis pri̇̀turi Lp. Be „tautos susirinkimų“, priturėdavo karalių išminčių taryba rš. Vytenis svirstančio jau Lietuvos ūkio drąsybę priturėjo S.Dauk.
| Mūsų bobutė velnią pritùri labai Antš.
11. intr. DŽ1 daug patirti, išgyventi, prikentėti: Priturėjo Jonelis baimės Trs. Priturė́[ja]u vargo su vaikais LKT348(Švnč). Kiek aš bėdos dėl jo priturė́jau, kiek aš prikentėjau! Švnč.
| refl.: Daug anas mūkos pristurė́jo Ad.
12. tr. I areštuoti.
13. intr. NdŽ atvesti jauniklių, prigimdyti: Kiek gali tų vaikų pryturė́ti?! Vn.
◊ liežùvį (liežiùvį) priturė́ti [už dantų̃ Lel] neplepėti: Kai indės kas kitus dantis (išmuš), tai tada priturė̃s liežùvį Trgn. Priturė́k liežiùvį, i bus gerai Klt. Priturė́k nedaugutį sa[vo] liežùvį, ką paleidai valion kap diedas botagą Rod.
suturė́ti, sùturi (sutùri), -ė́jo
1. tr. M, L, Rtr, NdŽ, DŽ1 einantį, vykstantį priversti sustoti, sulaikyti, sustabdyti: Bėgantį arklį suturė́k J. Arklys bėga keliu, bet žmogus jį sùturi Ndz. Suturė́jau arklius, truputį žingsnio pavažiavau Ob. Katros stalgios karvės, tai nesuturė́si Sb. Aš einu, telyčias suturė́siu Dv. Kad nebūt suturė́ję an kelio, tai nebūč pasvėlinęs Dbk. Eina jis, kur jis nori, nesuturė́si Drsk. Suturė́k vaiką, da sprandą nusisuks Vp. Tu gi suturỹ vaikus! Str. Prie Nemuno suturė́jo vokiečius Jnšk. Vario durys, geležiniai pančiai manęs nesuturėjo V.Krėv. To briedžio greitumėlis – tik gaudyk akimis, čia buvo, čia nebėra, ugnis ir vanduo nesuturės pabėgėlio Blv. Duonakepė sako: – Tu bėk, aš laumę suturėsiu LTR(Dglš). Jau sulojo juodi kurtai ant mano žirgelio. – Suturėki, uošvytėle, ruduosius kurtelius LTR(Ktv).
| refl.: Led led susiturė́jau, būčia in Strėvą ingriuvęs Žž. Buvo beinąs čionai, al vėl susiturė́jo LKKVII188(Krs). Buvau paskėlus eit, i vė[l] susturė́jau Klt.
ǁ priversti paklusti, sutramdyti: Ką tu suturė́si, lekia kaip pasiutęs! Pnd.
| Vėjo nesuturė́si, anas nai drūtesnis an svieto Nmč.
^ Sesers kasos nesupinamos, brolio žirgas nesuturiamas (ugnis ir dūmai) Pn.
2. tr. M, L, Rtr, NdŽ, KŽ, Slm, Ad, Ml neleisti ką daryti, uždrausti: Negi mažas suturė́t, negi klausias jau mūsų Skdt. Tik močia sùturi, išnešt ana jam akis Klt. Tegul eina tan miestan, nesuturė́si Adm. Nereikia sūnaus suturėti nuo mokslo, jei jis nežada būti kunigu TS1896,10.
| refl.: Norėjau žieminį [paltą] siūtis, bet vėl susiturė́jau Jnšk.
ǁ sutrukdyti kokį veiksmą, procesą, sustabdyti, sulaikyti: Tik prasideda karas, ir sùturi mašinas Lel. Tuomet suturėjo laivus prie didelios salos MPs. Te suturė́ta, kap leidžia, tai paskelia vanduo Btrm. Kunigas liepė suturė́t vargonus, kad ana giedot Rod. Negalėjo suturė́t kraujo Aps. Suturė́jom šiap tep gyvą pieską su žolynais Drsk. Dievmedžio skystimas suturi plaukų birimą rš. Kai davė, kai davė [šaltis] – i medžius suturė́[jo] (nesprogsta) Švnč. Kas žino ugnies vardą, tas, neduok Dieve, ugnelei pasikėlus gal suturėti LMD(Sln). Saulė dabar degina, o lietus žliaugia, tai nesuturė́si Jon. Ir lietus iš dangaus buvo suturėtas Skv1Moz8,2. Sutverdamas pragarą, Viešpats teipogi parodė mums mylestą, nes par tai norėjo mumis suturėti nu pikto M.Valanč.
| prk.: Jau buvo suvis blogai – tik tavo pinigai suturė́jo Ktk.
^ Paleidęs akmenį (iš rankos Mrj) nesuturėsi LTR(Plng).
nesuturimai̇̃ adv.: Metai nesuturimai eina, jaunystė praūžė kaip sapnas M.Katk.
| refl. NdŽ, DŽ1, KŽ: Apsirgo an kokliušo, kosti, kosti, kosti ir nesùsturi Btrm. Nuej[o] Dubičiuosna [ežeras] ir susturė́j[o] Pls. Vandenio dėjo kompresus, tada susiturė́jo kraujas Upn. Sauso šieno padaviau teliokui, tai susturė́[jo] vidus Klt. Tūpčiojo tūpčiojo vaikas, oran nepraeina, viduriai susturė́jo Klt. Po lieti [kremblių] bus, dartės susturė́j[o] augt Drsk. Medetkų išverdi, nuog jų ir susi̇̀turi (nepersileidi) Upn.
3. tr. neleisti pasireikšti, likti nepastebimam, sutvardyti: Pamatė, ateina pulkas burliokų, anas ir kvapą suturėjo, kad jo negirdėtų LMD. Vos galėjo suturėti ašaras savo akyse J.Balč. Negalėjau džiaugsmo ašarų suturėti rš. Tylenis klausėsi, vos galėdamas suturėti pasibjaurėjimą visai tai kalbai K.Bor.
| refl. DŽ, KŽ: Žodį žioptelėk ir susiturė́k J. Vos susiturėjau pikto žodžio nepasakęs Vvr. Neseka susturė́t ir nieko nesakyt [pačiai] Drsk. Kitam pasakai, paaiškini, ir jis tuojau susi̇̀turi Mrj. Ana nesusi̇̀turi, neklauso Dgp. Kai pradeda ūturt, tai negali susturė́t Klt. Sustùryte, ką jūs klegat! GrvT92. Reikia susturė́t senam, nevalgyt visa ko Skdt. Nebegali̇̀ nuo gėrimo susiturė́t Grž. Kai nesusi̇̀turi [gerdami], tai ir ažsimuša su maciklietkom Lel. Jis nesusiturė̃s nepadaręs iškados Slv. Aš tankiai susituriu piktai daręs vien gėdos dėlei Blv. Nemokėdami susiturėti nuo pavydo ar neapykantos, nesidrovi reikšti savo nenuoseklios nuomonės rš. Ponas pradėj[o] juoktis. Itas ponas ir negal susiturėt LTR(Dv).
4. tr. išsaugoti, išlaikyti: I Petrui ūkį suturė́jo Jnš.
5. tr. areštuoti: Mane suturė́jo Rodūnioj Rod.
6. intr. NdŽ, Gs, Pc, Škn, Up, Vkš, Vdk daugeliui atvesti (jauniklius): Visos karvės jau suturėjo, susivedė, tai turim jau pieno Š. Jau karvės abidvi buvo suturė́jusios Skd. Tai bus pieno, kai visos karvės suturė̃s Skr. Būdavo, karvės kaip sutùri, tai atsivalgom krekenos Sml. Po Kalėdų suturė́jo karvės, atsirado i varškės Krš. Žiemą karvės kai sùturia, mes krekenus išmilžiam Škt. Pieno nebuvo: karvės buvo nesuturė́jusios Šts. Kiaulės suturė́jo į rugienas Šts. Abi [avys] sykiu suturė́jo Skr.
ǁ apsivaikuoti: Niekaip ta karvė nesùtura – penkioleka dienų užejo Krš.
◊ danti̇̀s (liežiùvį) suturė́ti nutylėti: Jaunam visur reikia dañtys suturė́t Trgn. Suturỹ liežiùvį! Lkm. Kap pati paleistuvė, tai ir an kitų liežiùvio nesùturi Švnč.
ši̇̀rdį suturė́ti susilaikyti, neleisti pasireikšti jausmams: Kad mano širdi̇̀s suturimà buvus, tai nevažiavus iš Latvijos Prng. Širdį ir upę sunku suturėti Mair.
užturė́ti, ùžturi (užtùri), -ė́jo (sl.?)
1. tr. Sut, N, M, L, Š, Rtr, NdŽ bėgantį, einantį priversti sustoti, sulaikyti: Ažuturiu, ažustabdau SD1207. Užturė́k gyvuolius, kad nebeitum pro šalį J. Avys visos ka pasileidė ant namų – nebeužturė́jau Jnš. Anas ažturė́j[o] veršelį ir pririšė až krūmo Lz. Ir priplaukė nekuriosp ivosp, vadinamosp Klaudo, vos užturėjom eldiją Ch1ApD27,16. Teipo užturėtos yra žmonės, kad neneštų daugiaus Ch2Moz36,6.
ǁ N išlaikyti, kad nepabėgtų, priversti paklusti, suvaldyti, sutramdyti: Nenuvaldomas, neažturėtinas SD189. Arkliai buvo neužturimi̇̀ Ėr. Negaliu arklio ažturė́tie Smal. Įsižabok kumelę, bo kai pasius lėkt – neužturė́si Sml. Arklius vadžiom ùžturi, keravoji Žrm. Širmas žirgas nupenėtas, šoka piestu pakinkytas. Penki vyrai neužturi, visi žmonės į jį žiūri LTR(Všk). Tie žirgeliai juodbėrėliai neužturiami LTR(Pn). Bėga mano juodbėrėlis, negaliu užturėti LTR(Brž). Pavakarėj nebegali kiaulių užturė́t Jnšk. Kur tu bernaitį kieman užturė́si! Drsk.
| prk.: Reikia ant sūdo galybės, idant tas, kuris yra sūdžia, galėtų nudraust ir grausmiai ažuturėt valdonus SPI21-22.
^ Broliuko žirgai neužturiami, sesutės skrynia neapnešama (krosnis ir dūmai) TŽV575. Eina be kojų, skrenda be sparnų po visą svietą: niekas negali užturėti (kalba) LTR.
ǁ išlaikyti rankose: O jau išsigandau kaip, man pradėjo širdis mušt, nebeùžturiu grėblio, nebesugraibau grėbt Bsg.
2. tr. Sut, I, N, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, Yl, Mšk, Lz sutrukdyti kokį veiksmą, procesą, sustabdyti, sulaikyti: Čia tos eglės ir vėją ùžturia Pc. Kas nors tuos laiškus ùžturi, ka ne visus gaunam Prn. Užturė́ti ligą, t. y. traminti J. Ka bus mirštama – neužturė́si Jnš. Kai mirs, tai numirs, neažturė́si Trgn. Nežinai [ko] nuo kosulio, kad užturė́tų kosulį Žl. Buvo vidų (vidurius) paleidę, tai šiaip teip užturė́jau Dkšt. Nieko mama nebeužturė̃s, kai abidvi eisma Ob. Dūmojau jau užturė́t vaikus nuog škalos Azr. Ir turėdamas neužturėtum, taip kožnas veržias Sz. Pats buvo didelis gėrėjis, pati niekaip jo negalėjus užturėti nuo to LMD(Sln). Dabar visas svietas geria – užturė́k tu jiem gerkles! Mžš. Motinyte mano miela, užturėk visus vėjelius LTR(Ob). Nėra tokio, kuris ažuturėtų Dievą rūstaujantį SPI129. Neužtura tavo vargų nei saulės karštumas, nei prakaitai, nei džiova, nei kaulų skaudumas D.Pošk. Aniolas sušuko iš dangaus: – Abraomai! Užturėk ranką savą, nedaryk smerčio jaunikaičiui! S.Stan.
| Čia buvo užturė́ta vanduo Vrn. Yra užturė́tas vanduo malūnui Kdn. Anas pastatė melnyčią, ažturė́jo visą vandenį, niekur vanduo negali eit Aps. Buvo užturė́tas Arupės vanduo Ker. Tegu lyja: ar mes užturė́sim?! Pc. Kubizdaliai kraują ažùturi Ktk. Kraują anas ažtùri JnšM. Pliaupia kraujas i neažuturi Dglš. Nuvežė Vilniun, kraują ažturė́[jo] Rš. Senis šlapumo nebeužtùri, po saũ leidžia Sml.
| impers.: Ligoninėj klausia, kam užturė́jo vidurius, duosiu vaistų Žl. Gal nuo tų žuvų užturė́jo man vidurius Ut.
| refl. Slm, Lz: Ažsiturė́jo upelė ir patvino pieva Ds. Ažsiturė́[jo] [v]anduo, nenubėga Dglš. Sako, ežeras siaurutis buvęs, o paskiau ažsiturė́jo upė [ir pakilęs] Strn. Negerai, kai ažsi̇̀turia viduriai Ob. Nuo paparčių viduriai ažsiturė́davo Dglš. Nuo mėlynių užsitùria viduriai Slm. Misos prigėrė, užsiturė́jo šlapumas Slm. Prakeiktas testov, kardą savą užturįsis (trukinąsis), jeib nepralietų kraujo BBJer48,10.
ǁ refl. palaikyti užsidėjus: Užsiturė́jau šalto vandinio prieg [sutrenktam] veidi, i nesopa Drsk.
ǁ KŽ sulaikyti savyje, neišleisti: Ta bačkelė jau išgverus, nieko alaus macnumo nebeužtùri Sml. Ąžuolas, ant oro išdžiūvęs, visuomet savyje užturi maždaug dešimtą dalį pirmutinio drėgnumo A1884,125.
ǁ BtLuk24,16 uždaryti: Akys jų (mokytinių) užturėtos buvo, adant jo nepažintų SPII235.
^ Burna kaip šikinė – reikia laikyt užturė́ta Sug.
ǁ Ch1Jn20,23 neatleisti (nuodėmių), sulaikyti: Suteikė apaštalams galybę atleisti ir užturėti nusidėjimus M.Valanč. Kuriemus jūs griekus atleisite, tiemus bus atleisti, ir kuriemus užturėsite, tiemus bus užturėti BPII51. Tur ne tiektai atleidinėt, bet ir užturėt nuodėmes žmonių DP204.
3. tr. Ms, Jnš, Brž, Mžš versti užtrukti, sulaikyti: Nuėjau svečiuos, mane labai norėjo užturė́t, led ne led išsitraukiau Jnšk. Mus ažuturė́ję buvo, led išsiprašėm Dv. Atejau su reikalu, i mane ažuturė́jai Klt. Ir išmeldė, kad leistų tą mergelę par keletą dienų užturėti M.Valanč. Taip broliai Jūzapo išvyko į Egiptą, bet tėvas užturėjo numie jauniausįjį S.Stan. Užtùria [žmogų] i ant trečios nakvynės BM128(Pš). Ir jau būtų teip parvažiavęs, kad ne gera būtų šeimyna jį užuturėjus SPII181. Pragaras turės sugrąžint numirėlius savuosius, kuriuos buvo užturėję DP16.
| refl. OG434, LKKIX200(Dv): Pas Mikšį dar užsiturė́sta ČrP. Jie šiandiej be Šakalynės niekur neužsiturė̃s Upt. Pasidėti pas ko, užsiturė́ti, apsistoti I.
4. tr. Upn uždrausti, užginti: Kad gano, tegu gano, neužturė́si Ėr. Močeka su sa[vo] duktėm norėjo ažuturė́t šulnio ir itos obelies LKKIX202(Dv). Žinoma, kad važiuočiau, tai neužturė́tų Krs. Valdžia ažturė́[jo] mišką kirst Dglš. Galgi aš ažùturiu, arba manę klausai?! Trgn. Niekur toliau negalėdavai nuvažiuot, ažturė́ti keliai buvo (per karą) Lel. Aš žuturė́siu tau kelius, palauk! Nč.
5. tr. P, Rm, Škn sulaikyti pinigus ar ką kita, pasilikti sau, neduoti: Man ažuturė́jo senybą (senatvės pensiją) Btrm. Tu mun ten i ten padirbai iškadą, daba aš tau ùžturu [algą] Vž. Tegul tik koki iškada pasidarys, tai ir algą užtur Sz. Pasakyk, kad jis (kunigas) surinktų visus savo piningus ir aš šį rytą nešiu jį į dangų gyvą, tik pasakyk, kad neužturėtų nė vieno grašio BsPII45(Tl). Būsiu aš liudytoju … prieš tuos, kurie užuturėjo algą samdinykų DP15. Alga darbinykamus užturė́ta VoK34.
| Bronė visą amžinatilsį matutės gerą užturė́jo Ps.
| Pernai [kolūkyje] užturė́jo visiem javus, niekam nedavė Rm. Visus metus ažturė́jo (nerašė) darbadienius Str.
ǁ pasisavinti, pagrobti: Tas tai yra tėvainis, užmuškime jį, o tėvainystę jo (užturėsim sau) Ch1Mt21,38. Giminė kuršių teip stipriai su danais rėmės, jog, juos visus išmušusys, laivus užturėjo, auksą, sidabrą ir vis, kas buvo laivūse, atėmė S.Dauk.
ǁ impers. atimti (žadą): Jau kap šnektą užturė́jo, tai ir mirė zaras Kpč.
6. tr. Q39, I, N sulaikyti, areštuoti.
7. refl. KŽ, Vvs, Ds užsibūti, užsilaikyti: Su vytele išpleitojo tankiai tvorą, i sniegas ažsi̇̀turi Smal. Nėra sniego ant kelio, neužsi̇̀turi, vėjas nunešė Pc. Vienas ažsiturė́jo ančiokas [iš laukinių ančių kiaušinių], o kiti paaugę išlėkė Klt. Mūsų valsčiuj nelabai seniūnai užsi̇̀turi Krkn.
| prk.: Akys mūsų nenorom ažuklius, ažsikabins, ažsiturė̃s kur nor, iš kur neveikiai beatatrauksma, atplėšma BM60.
8. refl. NdŽ išsilaikyti kokioje būklėje nenugriuvus, nenukritus: Ar tu viena ranka užsiturė́si ant obelės šakos Jnšk. Labai sunku yra užsiturėti ant kojų A1885,97. Akmuo … negal ant oro užsiturėti, kada kas nepritur I.
9. tr. maitinti, išlaikyti: Ažuturiu ilgai, karšinu SD8. Ažturė́t du sūnus labai blogai JnšM. Kuom žmonis užturė́sim? Upt. Aš turiu tėvelį – ažturės manę! LMD(Klt).
| Kursai rėdo gerai tikrus savo namus užturėdamas vaikus savo klaužadoj su visokia viežlybyste Ch11PvT3,4.
ǁ išpenėti: Kada ilga vasara, daugiau neužturė́davo, tos kiaulės neturia ko nieko ėst – ant plikų dirvų ganydavo Mšk. Kokį penukšlą … neužturi a neužlaiko jo savei WP88.
10. tr. prižiūrėti, valdyti: Jie nebeturi sveikatos užturė́t gyvenimą Upt. Kol tėvas gyvena, tol ùžturi žemę visą Jnšk. Didelių plotų valdytojai, bajorai nebegalėjo užturėti savo rankose žemę TS1901,6-10. Ižstatoma est mums trumpai prieš akis pradžia bažnyčios Dievo ir kaipo užturėta yra ir užlaikyta po tvanui Ch1Krn(santrauka).
^ Moteris užtùri tris namų kertes, o vyras – vieną Krs.
11. refl. DŽ, KŽ išbūti, išsilaikyti, išlikti, neišnykti: Čia iššalo rugiai, o ten užsiturėjo Šts. Po lytaus užsiturėjo rugeliai, nebnyksta Dr. Jų kiaura žemė, smėlis – kišk nekišk [trąšų], niekas neužsitùri Sml. Tik viena vyšnelė ažsiturė́jo – visos iššalo Ktk. Buvo lakštas ažsiturė́jęs Dglš. Gyvulėliam, kad ir žiemą, miške vis ne teip sunku užsiturė́t kaip ant pliko lauko Jnšk. Ant vieno … kalno kriaušiaus … lig šiolei užsiturė́jo ąžuolinių suretėjusių keletas kelmų BM65(Žb). Liepė ta lazda (krivule) savo įsakymus svietuo skelbti, kursai būdas skelbimo įsakymų vyresnybės lazda iki šios dienos užsiturėjo S.Dauk. Su vopna galime sudėti tiktai tokias maliavas, kurios pačios gerai užsitur prieš oro įveikimą A1885,51.
12. intr. ištverti, atsispirti: O dėl to mat užturė́jo, nemirė Brž.
| refl.: Įkūrė pilę, kuri ilgą laiką užsiturėjo S.Dauk. Seni, kurie užsi̇̀turi, tai užsi̇̀turi Adm.
13. tr. neleisti nutolti, išsaugoti, branginti: Ir nemažas protas mokėti Jezusą pri savęs užturėti M.Valanč. Veizdėk, idant ir tu tą žodį Dievo girdėtą neužmirštumbei …, bet atmintumbei ir širdyje tavo užturėtumbei BPI99. Užturėsime ją (bažnyčią) visad savimp, jei sergėsimės, idant jos ne vienu nenuliūdytumbime DP240.
14. refl. SD1138, Sut, N, NdŽ, KŽ susivaldyti, susilaikyti, susitvardyti: Neažusiturįs SD182. Negalėjau ažsiturė́t iž juoko, kap anas valgė itą saldienę LKKXIII123(Grv). Šunskietis yra labai švelnus, užsiturintis žmogus V.Kudir. Ūkininkas, girdėdamas jų šneką, negalėjo užsiturėti nesijuokęs BsPII112. Vienam geriant sunku kitam užsiturėti Sz. Kareivis buvo jau iškėlęs kalaviją; sūnelis jo tą pamatęs staigu prabilo klykdamas tus žodžius: „Kareivi! Tėvas muno Krizas“. Kareivis nusiminęs užsiturėjo S.Dauk. Meldžiu jus, idant ažusiturėtumite nuog pagedimų kūno SPII17. Nuog visokio paveikslo pikto užsiturėkite Bt1PvT5,22.
15. tr. psn. būti kieno nors pusėje, palaikyti, paremti: Jei šitoji tave užturės, tad neparpulsi DP400. Jūs (tikrai) prisakymą Dievo niekais verčiate, kad savo įstatymą (galėtumbite) užturėt Ch1Mr7,9.
16. refl. N pasiekti, gauti, laimėti.
17. refl. elgtis, gyventi: Labiaus už viską Dievą mylėkit, pagal jo žodžių užsiturėkit LTII220(Tat).
paužturė́ti, paùžturi, -ė́jo (dial.) tr. sulaikyti: Arklius liš gale salos paažturėjo Lz.

ei̇̃ti, ei̇̃na (ei̇̃ti, ei̇̃ta, ei̇̃ma), ė̃jo (ẽjo)
1. intr. (tr.) SD144, R, H judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniu: Einu keliu B. Jis ne ė̃jo, o bėgo DŽ. Vaikai ei̇̃na riešutaut An. Jis eina gultų, medžiotų, šieno pjautų J.Jabl. Nebėr kada ei̇̃na Ds. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria A.Baran. Ėjau ėjau ir priėjau mišką J.Jabl. Variau, bet nej[o] Lp. Ejom rubežių (per valstybės sieną naudos reikalais) Plng. Kasdien ei̇̃davom per tą mišką Pn. Kada [vilktakai] būdavę žmonėmis, eidavę su kitais dirbti J.Jabl. Tai kad ei̇̃na – kiaušinis nuo galvos nenulėktų Pg. Eina koja už kojos – sunku žiūrėti Kt. Jei eini̇̀, tai ei̇̃k ir nepareik Jnš. Kas tę eis – nebėjęs Sdk. Išejom eiti namo ir paklydom Šts. Ei̇̃su, kur akys ves, kur kojos neš Krkl. Namo neisiu ir čia negulėsiu Ds. Kas ei̇̃s ryto ganyt? Rm. Ei̇̃sim namo naktį Kp. Ei̇̃sme, broleliai, namo Ds. Ei̇̃stėt oran? Km. Sakė ans ryto ei̇̃siąs Slnt. Reik man pavalgyt ir ei̇̃t į darbą Pc. Į grybus reikia eiti ankstie Skd. Jau baigdamas eiti sodą išgirdo moterišką balsą rš. Ir buvo tę tau ei̇̃t, kad niekas neprašė Ds. Jau reikia ei̇̃tienai, nebeanksti Ds. Kur dabar aš ei̇̃t (kur man eiti)? Lkš. Ei̇̃na kaip be kojų Vl. Ei̇̃na kaip nesavom kojom Jnš. Ei̇̃na kap girtas Švnč. Eina kap durnius su durelėm Lš. Eina kap vyžus pindamas LTR(Srj). Eimi save rodyt, kitų žiūrėt B. Pirma eimi SD143. Eitù jaučio pirkti Klp. Kur tu eiti̇̀? Skd. Pirma eita du vyru brš. Jūs eitate keliu brš. Tep ilgai eimù ir galo nerandu Lz. Eimù Gaidžiop (einu pas Gaidį) Zt. Ani ei̇̃ma ir ei̇̃ma krūvo[je] visi nuog vienos selos kiton selon Aru38(Lz). Kudėl neimat večeros? Zt. Pasidėkavojęs klausinėja, kur einąs Jrk44. Kad būtum beeinąs buvęs, niekas tau nieko nebūtų sakęs J.Jabl. Žemaitis, jei negali raitas joti, tad velijąs pėsčias beeitąs, nekaip bevažiuojąs S.Dauk. Vakar ei̇̃nant namo lietus pagavo Rdm. Pamaži ei̇̃damas nepavargau Gs. Ei̇̃damas eik (jei eini, tai eik), ko čia dairais! Slm. Keliu ẽjint (eidamas) sutikau ubagą J. Eindamas parpuolė po sunkybe brš. Ar regėjai porą žmonių eidamų̃ Lz. Eidami̇́em vyram prie jaunosios per veselijas reikia dainuoti J. Čia kelelis pėsčių einamas (takas) J.Jabl. Durys visiem ei̇̃namos (visi gali eiti) Pc. Ei̇̃čiau aš sodan Ds. Sėsčiau nuo žirgelio, ei̇̃čiau į darželį LB16. Ei̇̃čiau lauką pažiūrėti, katras vėjas pūtė JV315. Imčia plieno dalgelę, eičia šienelio pjauti LB114. Eičiak (eičiau), kad čėso turėčiak Grv. Mestau tave vandenėlin ir pati ten eitau V.Krėv. Ko pūpsai? Eitai, gyvulius pašertai! rš. Visi ei̇̃tų, kad galėtų Prn. Pasakyk vaiku[i], kad neitų̃ ant šulnį Slm. Ei̇̃tumbe miestan, kad lietus nelytų Dglš. Su džiaugsmu priešais eitumbim Ns1858,2. Ko nepasakei, kad eini uogų – ir aš būčia ė̃jus Slm. Čia mano ei̇̃tas kelias, miškas, eità vieta Š. Čia nesenai žmogaus ei̇̃ta Kp. Jau man ei̇̃tina Kv. Ei̇̃k iš paskos ir sek jį Lš. Ei̇̃k, tinginy, ei̇̃k dirbt, pelnykis viežlybai duoną K.Donel. Eik tu sau, iš kur atėjai! Tat. Ei̇̃k laukan! Grž. Antanai, ei̇̃ka pietų! Slm. Eikai tolyn, panele, eikai tolyn, jaunoji! Ob. Jeigu mūsų sesiulė, eikiẽ dvarelin Ant. Eimè pietų! Slm. Eimè sykį galą Cp. Eimèkit drauge Cp. Eimetè, vyrai, gana! Lp. Emè namo, ką čia žiopsosi Gs. Emèkit pas mus į svečius Alk. Emẽte (einame) lenktynėsan! Dsn. Eiva SD266. Eima, seselės, į aukštą svirną brolelio rengti į kelionėlę JD1174. Eiva, seselė, rugužių pjauti, ne miegužio miegoti JV292. Eivà, sesyte, brolyčio laukti Sch15. Eikiv mudu pro svirnelį JD559. Eikiav, sese, į darželį D32. Eikit vidun J.Jabl. Vaikai, eiktè (eikite) valgyt! Švnč. Eitè (eikite), vaikai, namo! Dglš. Eite manęspi WP69. Eikš į mano namus KBI26. Martyn, ei̇̃kš artyn! (juok.) Ds. Ei̇̃kš, žmogau, eik šen, mokinkis šelmį pažyti K.Donel. Eikše šenai, mergužėle! KlvD27. Eikšę̃, mergele! Mrk. Eikšę̃ čia, ko tę stūksai! Gs. Ei̇̃kšte šen manęspi, jūs vargingiejie KII71. Einỹt gi, ko čia sustojot! Rš. Eikšte artyn ir regėkite Ns1832,8. Vaikai, ei̇̃kšit valgyt! Ktk. Eikšite, pagirtieji Tėvo mano, paveldėkite karalystę SPI6. Na, dabar eikšta šen ir pasivalgykita pietus BsPI102. Eikšę̃te čia – bus daugiau Nmj. Eikšę̃te čia! Gs. Ekšę̃kit, sakau, ar jau negirdit! Grš. Ekšętè (Ekšę̃te), vaikai, duosiu po obuolį! Rdm. Eikšenkite, vyručiai, arčiau! rš. Vaikai, eikšenkit čionai! rš. Ekšę̃kit, ką pasakysiu! Snt. Ekšę̃, duosiu obuolį! Snt. Ekšęnái! Rdm. Ekšeñkit (orig. akšénkit), t. y. vyrai, eikite šiše J. Joni Joni, Miki Miki, … ekšeñkikit, ekšeñkikit! PP23. Vaikai, eikšė̃kit (eikšę̃kit?), eisim kartu Rd. Ekšęnái, ką aš tau duosiu! Rdm. Einkie, Jėzau, neapleisiu tave vieną brš. Einkite, apgarsinkit visur stebuklus brš. Ein seselė dūsaudama JV78. Kur eiti, dukrele, didi vargdienele? KlpD19. Eit bernelis keliu švilpydams KlpD78. Anksti rytą kėliau, vandenėlio ėjaũ JD306. Oi eisiu eisiu, aš čia nebūsiu, čia ne mano nameliai D31. Aš ei̇̃siu ei̇̃siu žalią lankelę … šienelio grėbti JV932. Nemunėly daug žuvelių, ei̇̃sva mudu du broleliu pažvejoti JD952. Eisav mudu, mergel, gulti KlpD21. Ir sutikov mergužytę keleliu beeinant KlvD9. Į laukus ėjus – lengvi darbeliai, namo parėjus – meilūs žodeliai JD919. Eidama šokti staklužes taisė KlvD295. Mažoji seselė bėga pasakyti, kad anos eitum (eitų) brolio pasveikinti JD1542. Eite išeisiu JD110. Ei, bent neeiki, mano dukrele, nustosi vainikėlio JD486. Ei̇̃kel, bėkel (eik, bėk) Šl. Viešpatie, nežinome, kana eisi (eini) DP447. Mes eismi su jaunais ir senais, su sūnumis ir dukterimis BB2Moz10,9. Pagirtas, kursai eiti vardan Viešpaties Ev. Šitai eimè (einame) Jerosoliman DP102. Teji (orig. Tęii) (teeina) maži berneliai manęsp DP485. Nori gi, tai tei̇̃ (teeina), pasbastai po giriai! Tvr. Kas vaikščioja tamsumuose …, tasai nežino, kur ejąs DP510. Gal jis gelbėti alvieną, savęsp entį (einantį) Mž270. Jėzus nustebo ir tarė entiemus paskui save DP73. Ape pavaizdą šių dviejų žmonių, enčių aukštynių bažnyčion Jeruzalės melstisi BPII355. Ejant jiemus ing Jerozolimą SPI195. Ir kad žiūrėjo ing dangų ent (einant) jam, šitai du vyru stojos pas juos DP288. Tau su manimi ent (kaip tu su manimi eisi), ir aš eisiu BBTeis4,8. Dera jumus …, kurie eiste, idant užeitumbite ing Egiptą DP620. Eikig, o jau daugesn nenusidėk DP348. Eikieg mūsump, Jėzau SD29. Eikšmi, Jėzau, apsaugoti nuo koronės didelios PG. Todrin linksmi visi būkim, su piemenimis eikim Mž185. O ėmęs eitumbei namopi DP35. Eidami mokykiat visas žmones Mž24.
| Guluosi, eimi gultų SD91. Vedu pakaičio eisav miegoti Pln. Nesulaukia nė vakarienės, ei̇̃na gult su vištom Jnš.
^ Ne taip eini̇̀, kaip nori, ale kap kojos neša Iš. Ėdžios pas arklį nei̇̃na Grl. Kur eisi, vis save atrasi Sim. Kad tiesiai eisi, visur išeisi Sim. Aklas netoli teeis Sln. Jei bijai vilko, neik nei į mišką NžR. Ei̇̃k akių šviesumu, nosies tiesumu SkrT. Eisi šunim šėko raut Ukm. Ne čėsas kurtą lakint, enti medžiot B. Tai gardumėlis, nors pilvais eik Rdm. Ei̇̃k, vargše, ką tu čia padarysi! Ms. Eikit, vaikaičiai, neduok Dieve tokios gadynės besulaukti M.Valanč. Net anie eina ten (grįžtamasis sakinys) sp.
| refl.: Eikis, mergyte, eikis, jaunoji, vis pagirėliais, vis pamarėliais RD86. Eikis drauge IM1866,66. Aš ten neisiuos, nėr kas ten veikt Mtl.
ǁ intr. sugebėti žingsniuoti: Vaikas neturia metų, o jau ei̇̃na Mžk. Ne kožnas arklys ienose ei̇̃na Pmp.
ǁ intr. trauktis, atstoti: Ei̇̃k nezaunijęs nuo mano biednos galvos! Rm. Ei̇̃k iš po kojų! Ėr. Eik man iš akių! B. Šis atsakė: eik mulki, ne aš, bet tikras Dievas valdo M.Valanč. Eikite nuog manęs, prakeiktieji DP526.
| Naktis ei̇̃t dienai iš kelio KII343.
| prk.: Teeinie sau šalin atminimai, jei jie nemalonūs Vaižg.
ǁ intr. lankyti: Mūsų bernas ei̇̃na pas Oną Rm. O, mes nuo seno geri draugai – in tą pačią mergą ė̃jom Dbk. Tai, kitas, žiūrėk, ei̇̃na penkius metus, ir tai pameta Sdk.
| Visiškai da mergaičgalys, o jau vakaruškos[na] ei̇̃na Dbk. Ar jau eini̇̀ į mokyklą? Jrb.
ǁ intr. ropoti, šliaužti: Žiūrėk, koks vabalas ant žemės ei̇̃na Gs. Ana, kirmėlė ei̇̃na per stalą! Pjv. Gyvatė ẽjo galvą pakėlus, švykšdama Tvr.
2. intr. BPII80 vykti, keltis kitur gyventi: Jis tikrai Amerikon ei̇̃na Slm. Norėdami nuo vaisko išsisukt į Meriką ei̇̃davo Gs. Eimi top, kursai mane atsiuntė, ir nė vienas ižg jūsų neklausia manęs, kur eisi (eini)? DP215. Kiekvienas žmogus nebengiąs gyvenimą šioje pasaulė[je], bet eitąs ing antrą, daug laimingesnį gyvenimą S.Dauk.
3. intr. smarkiai judėti kuria nors kryptimi: Juodas juodas šiandien ežeras. Ir bangos jo tik eina, tik eina rš. Penkios kulkelės pro šalį ejo Plt. Jis kaip ė̃jo nuo stogo, tiesiai ant žemės Vb. Kad vėtra, tai kad ei̇̃tų (virstų) ta stirta! Pc.
| Jos kad ei̇̃na (kyla) iš padūkimo pyragas: supykus maišė Jrb.
ǁ smarkiai bėgti, lėkti: Ei̇̃na avis kaip pastipus par lauką Pc. Kad ei̇̃na par laukus išpūtęs raukus, tai tik dulkės rūksta! Skr. Kad ei̇̃na arklys, kiek tik iškerta Srv. Varpelis užgaudžia, arklys sužvengia ir eina kaip vėjas V.Kudir. Ei̇̃na kaip bieso nešamas Prk. Ei̇̃na kap akis išdegęs Gs. Eina kai eitvaras Sln. Ne tau pavyt, kai jis pasineša ei̇̃t Srv. Pasiuto ei̇̃ti smarkiausiai arkliai, nė sustabdyti nebgal Vvr. Zuikis ėjo ir nuėjo par girią BsMtII42.
ǁ smarkiai pulti, mestis: Ant vanago visos varnos iš vieno eina Vdk. Tei[p] ei̇̃davo špokai į vyšnias, tei ei̇̃davo, kad nuguldavo vyšnią Skr.
4. intr. nesulaikomai slinkti, traukti, plūsti: Ledai upe ei̇̃na DŽ. Medinis tiltas, pradėjus ledams eiti, būdavo išardomas rš. Debesiai tik ei̇̃na ir ei̇̃na – gal ant vakaro bus lietaus Rdm. Ei̇̃na ir ei̇̃na būriais [lietus] Pc.
| Medžiaga neskęsta – eina vandeniu Pls.
| Vėjas ei̇̃t per žemę, per jūres ir per mares KI226. Liepsna tep eina, net ūžia Smn.
| Tiesė kabelius elektrai eiti rš.
| O į vakarus ėjo ir ėjo nesuskaitomi mūsų pulkai A.Vencl.
| Ein saulelė aplink dangų LMD(Švn). Eik, saulele, vakaryn – ilga man dienelė be vakaro, da ilgesnė be matutės NS282. Saulė savo vieta eiti Mž176. Iš girios išjojau, saulė aukščiau ėjo TŽI148.
| prk.: Su karu ei̇̃na nelaimės BŽ56. Taip sopa, net diegliai ei̇̃na Šr. Bėdos vargai ei̇̃na ne miškais, bet žmonių kaklais Rk. Pavasarį kas čia ligų ei̇̃s! Gs.
| Žaidimas ėjo prie galo rš. Mūsų griekai eit per viršų mūsų galvos KlM1701.
ǁ važiuoti, plaukti (susisiekimo priemonei): Traukinys ei̇̃na DŽ. Kap atvažiavau, jau mašina (traukinys) ė̃jo Rdm. Kada dabar ei̇̃s autobusas ant Panvežį? Sb. Ejusiu nauju laivu ar tretįjį kartą ir nuskendusiu Plng. Penkių pasaulio jūrų laivai eina iš Volgos į Doną sp. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti A1884,364. Tąja upe gali šiepis ei̇̃ti KII154. Daug laivų, su penu ir medega tenai beitančių, vėtra ant jūrų sukūlė S.Dauk.
ǁ lėkti, skristi (būriu): Gulbės, gervės, žąsys, paukščiai ei̇̃na Sl. Aure spiečius ei̇̃na, vykit! Rm. Pro mum vienas spiečius ė̃jo Pc. Orlaivių tę – kap amaras ei̇̃na! Kt.
| Šiandie labai bitės ei̇̃na Pn. Bitės ratuotos iš lauko ei̇̃na Pkr. Jei šilta, bitės ei̇̃na oran (spiečiasi) On. Bitės tokio seno aulio nelinksmai eit ir dirb S.Dauk.
ǁ srūti, tekėti: Srauniai srauniai Nemunėlis ei̇̃na JV390. Vanduo viršum liepto ei̇̃na Rdm. Ravai tai kunkulais ei̇̃na Pc. Upė lankom ė̃jo (buvo labai patvinusi) Pc. Kap norėsi, tai nepasgersi – tegu nor tę upe ei̇̃na [degtinė] Lp.
| Mėsą valgydavo su pirštais: tai ei̇̃na par pirštus taukai Kp. Pilnas kaip akis, kad net par viršų ei̇̃na Trgn.
| prk.: Vienas darbas po kito ei̇̃ta viršuo (daug darbų reikia vienu metu atlikti) Dov.
ǁ veržtis: Prasta bačka – alus pro šulus ei̇̃na Slm. Kad betekant medui ir vaškai pradeda drauge eiti, tad vagį reikia užkišti S.Dauk. Gal įsipjovei, kad kraujas iš piršto ei̇̃na? Vb. Iš akių ašaros ei̇̃na Vrn. Seilės iš burnos ei̇̃na ir ei̇̃na, gal ką negero suvalgiau Rdm. Dūmai ei̇̃na iš kamino Upt. Pro plyšį dūmai ei̇̃na Slm. Pro skylelę [virtuvo] garas ei̇̃na Slm. Uždaryk tvartą, sniegas eina Pn. Reik užkaišiot skyles, kad vė[ja]s neeitų S.Dauk. Daryk langą, šaltis ei̇̃na Rm.
5. intr. slinkti (apie laiką): Eina jau ketvirta savaitė J.Jabl. Į pavasarį jau dienos ei̇̃na Grž. Ėjo dienos, ėjo mėnesiai rš. Vis tiek eina gyvenimas – ar mokysiuos, ar tep būsiu Lp.
6. intr. tekėti (už vyro): Katrą tik ims, tó ir eis Trgn. Septynis metus lauksiu: nesugrįši – už kito eisiu LB240. Už Jurgio ei̇̃k – už tokio vyro būsi kaip už mūro Klov. Mergele mano, mano jaunoji, eik eidama už manęs BsO316. O aš nenorėjau už bernužio ei̇̃ti JV191. Neduok Dieve, sesytėle, už bajoro eiti NS1170. Eitų̃ ir Ona už jo, ale tėvai nenoria Slm.
^ Reikia eiti už vedančio, o ne už žadančio PPr228. Jei eini̇̀ į žentus, išsidurk vieną akį, jei į ūžkurius (už našlės) – abi Gs.
| refl.: Ko ẽjosi už vyro, kad netiko? Šts.
7. intr. vykti: Tai puikiai ei̇̃na darbas Sv. Prie Baltijos jūros ir šiaurinių upių ėjusi gyva prekyba ir būdavę dideli prekymečiai K.Bor. Pasiutęs šmukulis (spekuliacija) eita par sieną Vvr. Kitaip pradėjo mūsų istorija eiti po krikšto rš. Senelis kartu su vyrais išsėdėjęs prie stalo, kol ėjo posėdis rš. Kol ėjo karas, žmonės kentė šiuos trūkumus rš. Eit sūdas paskutinis DP2.
8. tr., intr. atlikinėti (darbą, pareigas): Jis tarnybą eina J.Jabl. Savo pareigas ei̇̃ti NdŽ. Jei gaus motrišką (pačią) bėgančią, eitančią, gyvens Grg. Tupikio namuose ėjo apyvoką (ruošėsi) senelė Žem. Kitą savaitę ei̇̃s liuobą Ona Ck. Žygiai eiti Jzm. Papunis apei gyvolius ei̇̃ta Krtn. Į lauką ei̇̃na marti, aš tik po namus Pš.
| Ana darbus ẽjo (dvare dirbo) Švnč. Moters dvarui dienas eidavo J.Jabl. Jos tada buvo dienos einamos J.Jabl. Reikia in dvarą eiti baudžiavą (lažą) ir užmokėti mokestis Rp. Ponams ẽjo lažus Plt. Mūsų ponai žiūrėjo, kad tik kunigystą eitume V.Krėv.
| Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės! Mair. Einù sargybą K.Būg. Ei̇̃davo kaimas pãnaktę (nakties sargybą) Gs.
| Kelionių ei̇̃t nereikia Ėr. Gausiam jau pradėti į dirvą ei̇̃ti Prk. Nemoka įnamystės, darbu eita Ggr.
ǁ intr. bažn. atlikinėti (tam tikras apeigas): Šiais metais Einaras ėjo prie pirmosios komunijos rš.
| Prieg Dievo stalo eiti Q112.
ǁ mokytis: Ką jūs dabar einate mokykloje? J.Jabl. Rūpi kalbos dalykas, einamas vidurinėje mokykloje J.Jabl. Kur dabar tavo sūnus mokslus eina? J.Jabl. Jis Vilniaus gimnazijoje mokslus ėjo rš. Par tiek metų ėjaũ iškalas PP31. Ans eita par knygas, y[ra] didliai mokslus Šts. Tau reikia ei̇̃t už daktarą Ėr. Vienas sūnus ant daktarų ei̇̃na Jnš. Sūnus ant jūrinyko ei̇̃na Brž.
ǁ intr. imtis (kokio darbo): Pasisamdyt sunku, niekas nebei̇̃na Jnšk. Du vaiku dabot – tu par pigiai eini̇̀ Skr. Mano mama ė̃jo į svočias Pc. Jai į bobutes ė̃jo Skr. O kad jie ėjo į kareivėlius JD622. Pryš į kareivius eitant susirgau Plng.
^ Nori mėsos, tai eik pas vilką už berną Lš.
ǁ intr. mesti darbą: Iš tokio gaspadoriaus vis bernai ei̇̃na Rm.
ǁ intr. verstis (kuo): Žemės tingėjo dirbt, už viršinykus (už kerdžių) ė̃jo Ėr. Sudegė viskas, tai ei̇̃na pavargėliaudama Rdm. Esu ir siūdama ẽjusi, bet mašinos siuvamos neturu Šts. Putros ir ubagais ei̇̃damas gausu Plt. Tėvai jau ei̇̃s ant duonos Skr. Ans eina štukoms, darbo neemas Šts. Kad kailinius gaučiau, kukorėliais eičiau (apie vilką) NS37.
ǁ intr. būti (kuo): Sakinio veiksniu eina dažniausiai daiktavardžio vardininkas J.Jabl.
9. intr. veikti, dirbti: Marūnas ei̇̃na kelinta diena Pc. Girnos negerai ei̇̃na Sv. Ar tartokas šiandiej ei̇̃na ar ne? Lb. Storas audeklas – mašina nei̇̃na (nesiuva) Rdm. Per stori siūlai – skietas nei̇̃na Rdm. Kaip sviestu eina dalgė rš. Pjaus mano sūnelis juokuodamas, eis ano dalgelis švytruodamas D42. Kai mašiną gerai sutaisė, tai ei̇̃na kaip perkūnas Jnš. Laikrodis ei̇̃na Pn. Ar radija gerai ei̇̃na? Pgr.
| Jei tik sausų šakų pakiši po puodu, tai tuoj puodas ei̇̃na (verda) Skr. Ar beei̇̃t gyslos (ar muša pulsas)? Dr. Kai varpai ei̇̃davo (skambėdavo), tai ir prie mūsų būdavo girdėt Pgg.
10. intr. sekti, keistis: Išbuvo dešimtį metų, per kuriuos vienas po kito ėjo bent keturi popiežiai rš. Juk metai visiems sykiu ei̇̃na Skr.
11. intr. tęstis, trauktis: Kelias ei̇̃na pagal upę DŽ. Kur ei̇̃t tas kelias? KII340. Vienas [kelias] eina pas mamužę, antras pas bernytį KlvD9. Skersai mūsų kapotinį kelelis ei̇̃davo Pc. Pro juos geležinkelis ei̇̃na Gs. Į žiemius nuo šių gardų ėjo tuščios vietos V.Piet. Prie dvaro ėjo dideliausios pievos Žd. Kalnai ei̇̃t išilgai jūrių krašto KII11. Aplink miestą ėjo mūro siena J.Balč. Išilgai ei̇̃na balti ir raudoni dryžiai Rdm. Per muštynes kaip daviau Vincui į kaktą, tai net dabar ei̇̃na randas Upt. Liūnas buvęs be dugno ir ėjęs kiaurai žemės LTI143. Tai bus rankšluosčiai – raštas eis ąžuolo lapais! S.Čiurl. Abi meliodiji eina labai arti viena kitos Sab. Girtybė, kaip girdėjom pirm einančiam skaityme, tiek nelaimių ataveda sodžiuose brš.
12. intr. tilpti, išsitekti: Kiek ei̇̃na stiklinių į tą uzboną? Jnšk. Žalių rugių ei̇̃na daugiau vogon Lp. Kiek čia ei̇̃s javų į tą maišą? Ėr. Nei̇̃s alus į tą bačką Srv. Keturiolika rąstų eis sienon Alv. Kiek tau ė̃jo apmest (kiek reikėjo siūlų metant audeklą)? Kp.
13. intr. lįsti, smigti: Kalk, kuolas ei̇̃na gerai Jnš. Vinis gerai ei̇̃na į medį Jnš. Toks storas čviekas nei̇̃s šiton sienon Vb. Trys revolverio šūviai buvo per nugarą ėję prš.
| Jau greit ir vištukai pradės ei̇̃t (riedėti) Rdm.
| Sankulas (pelinė duona) nėr ejęs par vėjį, par kretilą, yr su dirsėms Žeml.
14. intr. sklisti, plisti: Per girią toli ei̇̃na balsas Rm. Eina garsas nuo pat Vilniaus Mair. Eina kalba apie tokį svarbų dalyką rš. Dar šiandien patarlė eina LTR. Apie tai liudijo einantys iš jos skaistūs spinduliai rš. Iš mano darželio ramus kvapas ėjo LTR(Ob). Ejo tokia pasaka, o ar tiesa, nežinau Šts. Ei̇̃na rupūžės (keiksmai) iš jo burnos Gs. Kad kalba, rodos, žodžiai patys ei̇̃na Kb. Plačiai po visą žemę eit skambėdams Dievo žodis Mž329.
^ Šunies balsas nei̇̃na į dangų Bsg.
15. intr. turėti (gerą) paklausą, pareikalavimą: Turguj sviestas ir kiaušiniai gerai eina Jnš. Jau kap šiandien voveruškos gerai ėjo, tai tu neklausk! Lkč. Uogos šiemet gerai ė̃jo, bobos užsidirbo Ėr. Nėra einamesnės prekės kaip valstybiniai popieriai rš.
ǁ būti apyvartoje: Sakė, šitie pinigai ei̇̃sią Mlt. Dabar tie pinigai nei̇̃na Nj.
ǁ kainuoti, būti parduodamam: Ka javai ei̇̃na par šimtą, neapsimoka kiaulių šert Jrb. Dabar medžias kokia gi čienia ei̇̃na! Kp.
16. intr. vartotis, eikvotis: Duonos mažai, tai bulbės tik ei̇̃na Pkn. Greit ei̇̃na duona – tik buvo briauna, jau ir nėr Ml. Ne vienas pečius, – malkos labai ei̇̃na Ėr. Po darbo per pietus viskas gerai ei̇̃na Jnš. Per mano rankas pinigai eina kaip vanduo T.Tilv.
| Aš turėjau eitantį pinigą – ką tik pirksi už jį, vis liuob sugrįš atgal Trk.
| refl.: Malkos labai ei̇̃nasi Ėr.
17. intr. nykti, gurti: Rogių kelias eina Grž. Tai ei̇̃na plaukai – pluoštais krinta Rdm. Tų avių vilnos ei̇̃na kap vanduo (plinka) Gž. Linai labai nedrūti – ei̇̃na po mintuvais Alk. Ropės išnokę, sausos – ei̇̃na kap vanduo (byra) Lzd. Trupio šieno nė užgauti negali, visi lapeliai ei̇̃ta šalin Vvr. Mano nagas ei̇̃ta žemėn berubinėjant tus gelžgalius Šts.
| Sermėga ei̇̃ta iš siūlų laukan (irsta) Šts.
18. intr. daryti ėjimą (žaidžiant, lošiant): Jis paėmė visą kaladę, tai dabar man ei̇̃t Jnš. Na, gal einam iš savo mosčių? Alk.
ǁ išrinkti švietalus: Su tokia prasta kvorta nereikia ei̇̃t Skr.
19. intr. Dbk būti leidžiamam, siunčiamam, gabenamam: Ei̇̃na ir ei̇̃na krivūlės (raginimas raštu), kad neštum pinigus Rdm. Dabar ilgai ei̇̃na laiškai Pn. Tie siuntiniai keletą mėnesių eina vienu adresu, toliau kitu Žem. Didesnė dalis kinų prekių perkant ir parduodant eina per tą anglų miestą J.Balč. Per jo rankas viskas ei̇̃davo (apie prekes) Ėr. Ei̇̃na laikraštis BŽ88.
20. intr. būti pelnomam, gaunamam: Jam tas pelnas vis ei̇̃na Pš. Pajamos milžiniškos, iš vienų sodų ir bičių tūkstančiai eina LzP. Jam tada alga ei̇̃s ir namie sėdžiant Pc. Jis tik žiūri, kad jam pinigai ei̇̃tų Gs. Jam pensija ei̇̃na Slm.
21. intr. augti, želti: Šiemet rugiai gerai ei̇̃na Ėr. Tarpiai eina obelė Ėr. Ot nauda (javai) ei̇̃na, net juoda Tvr. Kad tik nukirtai žilvičius, tada jau eina kaip iš pieno Grž. Šiltuose kraštuose kopūstas nesiaučia, neina į galvą rš. Šįmet jau tep samanom nei̇̃na Rdm. Kad jos visas veidas tokiais pampliai̇̃s ei̇̃na Rdm. Bulbės, rūsė[je] būdamos, jau ei̇̃na į lapus Užv. Daigai jau ei̇̃ta į antrus lapus Šts. Čia daržas prasčiau tei̇̃ta Grg. Dobilai garbanoms ẽjo – tokie puiki buvo Plng. Anum ei̇̃ta iš visum šakum žiedai Kl. Apušė ir tapalis leida palaipas, ei̇̃ta palaipoms Šts. Paršas taip gražiai ei̇̃na, kaip iš pieno Dl. Jau mūs paukščiai į plunksnas ė̃jo Gs. Kad pinavijos pradės ei̇̃ti (smarkiai augti)! Skr. Kap ei̇̃s kvieteliai želmenin, žalia rūtelė garbenin, tada atjosi, mano berneli LTR(Kpč).
22. intr. bręsti, nokti: Šiemet visas vasarojus greit ei̇̃na Kair. Ir miežiai jau baigia ei̇̃ti Kair. Ė̃jo ė̃jo dobilai lig rudeniui, užpuolė lietus, ir nenupjovė Ėr.
23. intr. tapti, virsti (kuo): Sukrūs siūlai, į garankštes ei̇̃na Pc. Jei saulė ir mėnuo šviečia sėjant, miežiai ei̇̃s į degulius Šts. Kirvis neema gerai kirtį; eita lenta į skiedrantas Šts. Rugiai eina į dirses pry pelkės pasėti Ggr. Košė kleckais ei̇̃na Grž. Ligonis ar jau sveikyn, geryn eina? J.Jabl. Kalba ėjo kaskart garsyn, juokavimai našyn Žem. Dienos kas kartas eina ilgyn, naktys trumpyn Žem. Mato, kad i tėvų pajamos mažyn ei̇̃na Mžš. Mūsų reikalų eina daugyn rš. Brangyn eimi SD46. Eit liga geryn, kad žmogus piktyn B. Šešėliai ilgyn ei̇̃t KII299. Ant vėju pakabinti lapai [tabokų] kraipos, gend, trūkst ir tamsyn eit S.Dauk. Juo tolyn, juo [dainės] eit retyn S.Dauk. Aš ir pasijutau vis silpnyn ir silpnyn beeitąs TP1880,44.
ǁ leistis (į ką): Kai tik po pilnačiai, pradeda ei̇̃t į delčių, šaltesnis oras darosi Srv. Pykti ir eiti į nekantrybę brš. Vyriškystėn eimu, tampu vyru SD146. Ei̇̃na bobelė atgal (sveikata mažėja) Ėr. O, dabar tai eina į madą (taisosi) tavo darbas Vkš. Eiti į kalbą Šts.
ǁ suteikti (ko): Valgo valgo, o į naudą neina, vis sudžiūvęs Gs. Tos rietynės nė vienam, nė kitam nei̇̃na į naudą Vl. Ėda penimis, ale naudon nei̇̃na Rdm. Jam tas valgis ei̇̃na į kūną Alk. Man darbas ei̇̃na į sveikatą Alk. Gerai valgai, tai ir eini̇̀ lašiniuosan Švnč. Neina kumelė mėson Ds.
24. intr. keistis padėčiai: Jis vis aukštyn ė̃jo (geresnes vietas gavo) Ėr. Mokės gerai, kas metą į aukštesnį atskyrį ėjo M.Valanč.
25. intr. kilti (iš ko), rastis: Kas iš to ei̇̃na? Ds. Nuo dilgynių spaugai ei̇̃na Vdn. Gyvenamųjų vietų vardai, einą iš dvikamienių pavardžių, turi dvejopą galūnę K.Būg. Malda … yra svari …, iš tikros vieros ejanti SE198. Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno Mž382.
ǁ būti kilusiam (iš kur): Mano motyna buvo ẽjusi iš Palangos Plng.
26. intr. Tršk, Kž gyventi, varyti amžių: Kelintus metus eini? J.Jabl. Ona daba jau devynioliktus metus ei̇̃na Pš. Jau septintą dešimtį ei̇̃na mano tėtis Skr.
27. intr. palaikyti (ką, kurią pusę): Jis visada už mane ei̇̃na Gs. Kad jis turtingas, tai visi po juo ir ei̇̃na Srv. Mažai kas su vokiečiais ė̃jo Vlkv. Eimi už ką R373.
^ Priežodis sako – nei po vilko, nei po meškos eidams TP1881,21.
ǁ nepalaikyti, prieštarauti: Nenorėdami eiti prieš savo sąžinę, įmano viską iškentėti J.Jabl. Man liūdna, kad prieš tėvą eit turiu B.Sruog.
28. intr. sektis, klotis, vykti: Kaip eina mokslas jūsų gimnazijose? K.Būg. Kaip gerai mokyklo[je] ẽjo? Klk. Anam ei̇̃ta mokslas, ans y[ra] mokslus Šts. Labai gerai ẽjo mokslas GB81. Kažin ko man korta nei̇̃na Slm. Mūsų Onytei nei̇̃na tos rūtos – pasisėja kasmet daržely, ir vis neauga Jnšk. Bitės jam ei̇̃na Nč. Ejo visi gyvuliai Ml. Kaip ėjo medžioklė? MPs. Jo kalvė[je] ėjo darbs labai gerai BsPI81. Nebei̇̃ta nė vilnų verpimas – šaltà Šts. Visi darbai kaip iš pypkės ei̇̃na Užp. Kaip tau per šią ilgą ir šaltą žiemą ejo? Ns1832,2. Jūs matytumėt, kap jai ei̇̃na rinkt [uogas] Pjv.
^ Kad ei̇̃na, tai ir švilpia Vdžg.
| refl.: Kaip tau ei̇̃nas mokslas? Dbk. Kaip ei̇̃nasi? Dkš. Nesiei̇̃na, t. y. nesiseka J. Jam labai ei̇̃nasi visi gyvuliai augint Brt. Man nesiei̇̃na kiaulės – vis serga ir serga Ldk. Vogtos bitės neinasi gerai Nz. Tinginiui visi darbai nei̇̃nas Lš. Jam ir javai deri, ir pievos želia, ir gyvuliai sei̇̃na BM209. Kam negerai ėjosi gyventi, tas šaukėsi į jį rš. Ei̇̃sis kap ant pieno Gs. Ne kožnam eisis lygiai gerai Tat. Jau kad nei̇̃tis tai nei̇̃tis – ir stubos sudegė, ir arklys krito Vlkv.
×29. (vok. es geht) impers. būti galima, įmanoma: Vinis giliai įkalta, nei̇̃s ištraukt Jrb. Be dantų nei̇̃na gyvent Klvr. Vilkauja visai išsekęs upelis – peršokt ei̇̃na per jį Alvt. Namo nė̃jo parvažiuot Vlkv.
30. intr. būti laikomam, priimamam (kuo): Kitų teisybės ir pasakomis dabar eina J.Jabl. Jam darbas ir tiesa gyvenime didžiausiu menu eina J.Jabl.
31. intr. priklausyti (pagal eilę): Rytoj mano eilia eina ganyt Rm. Kam šiandie ei̇̃na jot nakties? Pn.
32. intr. turėti vietą (eilėje): Pirma visų eina su darbu Vj.
33. impers. praversti, reikėti: Ir jam daug visko ei̇̃na Pn.
34. intr. (ppr. neigiamai) būti nuimamam, išimamam: Bliuzkutė visus metus nuo pečių nė̃jo Rdm. Jam pypkis tai jau niekad nei̇̃na iš burnos Gs.
35. intr. tikti, pritikti: Mes tokie maišyti – galim eiti į zanavykus ir į kapsus [savo tarme] Nm. Į pirmą rūšį eina [grūdai] Plv. Tai eina į mano programą J.Balč. Man valgis nei̇̃na (nenoriu valgyti) Klt.
| refl.: Ingi krupnyką pienas geriau ei̇̃nasi Dv.
36. intr. netekti: Jis jau ei̇̃na iš arklių Šd. Senesnis gyvulys ir iš pinigų ei̇̃na (pinga) Trgn.
37. tr., intr. žaisti, lošti: Ei̇̃ti slinkį Skd. Kai prisišoka, tada ratelio ei̇̃na Mžš. Seniau kadrilių tokį ẽjo Rdš. Vaikai užkaltinio ei̇̃na Antz. Protarpiais degė nuodėgulį, ėjo našlio, aguonėlės ir gražiai dainavo A.Vien. Ei̇̃nam kavotynių Mžš. Vaikai, ei̇̃nam dabar ką nors kita Skr. Pats gubernatorius in jį atvažiuoja, kortom su juo eina rš. Anoj pusėj Dunojėlio du broleliu kortoms ėjo BsO369.
ǁ varžytis, rungtis, imtis: Anuodu ei̇̃ta teismu, nenora susitaikinti Šts.
| Su pagaliais ė̃jom (mušėmės) Skr.
ǁ įsitraukti į varžybas: Vieni ei̇̃na imtynių (imasi), kiti lenktynių BM44. Topelis ei̇̃na su beržu lenktynių [augdami] Pc. Emẽte (eikime) lenktynėsan! Dsn. Tiesiog peštynių eiti (peštis) įsinorėjo rš. Ei̇̃nam veltynių, mėtytynių Kp. Aleksys su meškom ei̇̃na galỹnėn Alv. Eimè imčių̃! Rm. Nebenoriu aš eiti nei imčių, nei lenkčių J.Jabl. Paskui jie eina iš ginčių LB250. Ei̇̃nam muštỹn (mušti kiaušiniais) Alk.
38. intr. imti (apie miegą ir pan.): Šiandie miegas man kad ei̇̃na – pačios akys merkiasi Jnšk. Man jau miegas ei̇̃na – kelinta valanda? Skd. Šiandien taip miegas ei̇̃na – turbūt bus lietaus Pkr. Kaži ko neina miegas Žem. Atsigulus nėjo miegas rš. Man ei̇̃na čiaudulys, ei̇̃na žiovulys Brž.
39. intr. būti linkusiam (į ką): Ji pasiutusiai ant degtinės ei̇̃na (mėgsta degtinę) Gl. Nieks dabar nei̇̃na ant pinigų (netaupo) Gs.
40. intr. (su bendratimi) imti, pradėti: Kur aš ją dėsiu, tą duoną, ei̇̃siu aš ją nešt namo! Pš. Ei̇̃siu aš tau svieto kalboms apsikelti – kad nesulauktumi! Šts. Aš ei̇̃siu tylėti? Už ką? Šts. Ei̇̃siu aš virbais kūrinti, pusskilių turėdama? Nėkados! Šts. Bei̇̃siu aš tau kaitinti arbatą – ko negėrei, kad buvo verdanti? Šts.
41. intr. dėtis (į giminystę): Jie baigia ei̇̃t į giminystę Rm.
42. intr. Prng lakstytis, pasibėgioti: Abi karvės jaučiuos eina Ob. Karvė nei̇̃na jaučiuos, ir gana Kp.
| refl.: Karvė ẽjosi penktõ[je] birželio, zaraz jau bus su teliu Rud.
◊ áitais (áitom Ėr) ei̇̃ti niekais virsti: Tie pinigai tai kaip gyvi – áitais ei̇̃na Slm.
ant pei̇̃lių ei̇̃ti Užg muštis: Čion sens ir jaunas vis lygiai pjaunas, vis eina ant peilelių A1884,258. ×
ant rãzumą ei̇̃ti protėti: Eidami ant razumą … pametė čiužinėjimus BM43.
ant šárkų bažnýčios ei̇̃ti mirti: Jau jis ei̇̃s ant šárkų bažnýčios Rdm.
ant vi̇́eno (vienõs) ei̇̃ti būti pasiryžusiam (ką daryti): Tas eita ant vieno ž. Vienas pasiėmė kirvį, o kitas briauninką ir ė̃jo ant vienõs Skr.
dai̇̃niais ei̇̃ti Sln lengvai įgyti.
didžiù ei̇̃ti išdidžiai elgtis: Kožnas didžiu eina, nor pranešt kitą A.Baran. ×
dỹvais ei̇̃ti stebėtis: Man eit dyvais Šts.
ei̇̃k [jaũ] ei̇̃k; ei̇̃k tù sakoma neigiant ir stebintis: Eik tu, ką tu rasi! Sln. Ei̇̃k jau ei̇̃k, ką kalbi niekus! Grš. Eik eik, niekus šneki! Rš. Eikit eikit, nė taip buvo, nė ką, – žmonės daug ko prikalba Brž.
ei̇̃k jaũ bañ ei̇̃k; ei̇̃k tu keik. sakoma sustiprinti epitetui, reiškiant nesutikimą: Ei̇̃k jau ban ei̇̃k, avinai (tikras avinas)! Š. Eik tu, beproti! Ms. Eik tu, blusiau (žalkty, išgveraburni)! Ds. Eik tu, malagi! Slnt.
ei̇̃k tù (su kuo) sakoma lyginant ir stebintis: Kam verta buvo, o dabar šilkuos čiuža, ir ei̇̃k tu su ja! Slm.
ẽžiomis ei̇̃ti valiūkauti, neklausyti: Tas vienas berniokas, ir tas ei̇̃na ẽžiom Rgv.
galvomi̇̀s ei̇̃ti Vkš dūkti, šėlti: Visi jie ten tik galvom ei̇̃na Alk. Nustokit jūs galvõm ei̇̃ti! Grž. Tie vaikai, vieni namie pasilikę, galvõms ei̇̃na Jrb.
į gai̇̃lesį ei̇̃ti imti gailėtis: Ẽjo į didelį gailesį, kad pamatė sergantį Plng.
į gálvą ei̇̃ti svaiginti: Stiprus alus – ei̇̃na galvon Slm. Dėl ko gėrimas jauniems į galvą, o seniems į kojas eina? rš.
į grąžtùs ei̇̃ti I.Simon šėlti, pykti.
į padaukùs ei̇̃ti; R105 niekais virsti.
į pakálnę ei̇̃ti
1. Pgg senti.
2. Vn mirti.

į prõtą ei̇̃ti protėti: Tai žmogus – neina į protą, ale iš proto kraustos Srv. Kada gi Saulius pradės eiti į protą? Vaižg.
į rañką ei̇̃ti sektis: Man arkliai tai ei̇̃na į rañką, o karvės ne Skr. Viskas ei̇̃na rañkon Kp.
į savè ei̇̃ti sveikti, taisytis: Po ligos baigia ei̇̃ti į savè Šd.
iš čiùro ei̇̃ti Mrj žaisti gaudynes.
iš di̇̀džio ei̇̃ti išdidžiai elgtis: Jie labai iš di̇̀džio ei̇̃na Alk.
iš galvõs ei̇̃ti
1. Gdr kvailėti: Tu iš galvõs ei̇̃ni visai Tj.
2. užsimiršti: Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai rš.

iš kẽlio ei̇̃ti išsilenkti (vengiant ko): Aš kažin kur jam iš kelio eisiu Rdm.
iš prõto ei̇̃ti kvailėti: Povilai, tu eini iš proto SkvApD26,24. Karalius iš gailesio einąs iš proto MPs.
jáučiuose ei̇̃ti galynėtis: Mes jaučiuosa ẽjom Lp.
kai̇̃p ei̇̃t visi iki vieno: Nūnai visi kap ei̇̃t nuvažiavo turgun Nč.
katinai̇̃s ei̇̃ti Rt užsikabinus už kaklo apynasrių pavadžius rėpla stengtis vienas kitą nutraukti: Piemenys miške katinais eina Ėr.
katinuosè ei̇̃ti Lš galynėtis.
kẽliais alkū́nėmis ei̇̃ti sunkiai dirbti, turint mažai sveikatos: Dirbu kiek galėdamas: keliais alkūnėms einu Erž.
keliù nei̇̃ti būti sugedusiam: Ant senystos dantes neina keliu Ck. Tavo razumas ne keliu ei̇̃na (tau trūksta proto) Arm.
kreivai̇̃s keliai̇̃s ei̇̃ti Ėr blogai elgtis, gyventi.
[krỹžiaus] keliùs ei̇̃ti
1. Pn bažn. tam tikras apeigas giedoti.
2. labai vargti, kankintis: Su tais bekonais, kol priduoda, žmonės kryžiaus kelius eina Rm.

kū̃nas ei̇̃na pagaugai̇̃s Prl darosi baisu.
laukai̇̃s ei̇̃ti
1. vėjavaikiškai elgtis: Iš jo geras vaikas nebus – jau laukais eina Alv.
2. kvailioti, iš proto eiti: Tai jų Petrui vė su nervom negerai – laukai̇̃s ei̇̃na Klt.

laukañ ei̇̃ti euf. tuštintis: Ar ligonis ei̇̃na laukañ? Pn.
netiesiù keliù ei̇̃ti blogai elgtis: Tai tik man širdį sopa, kad mano vaikas netiesiu keliu eina Ut.
nùgara ei̇̃na pagaugai̇̃s Kt darosi baisu: Šuva kad kaukia – baisu klausyt, nugara pagaugais eina A.Vencl.
nuo rañkos ei̇̃ti sektis: Kai jau darbas neina nuo rankos, tai nesmagu nė dirbti Žg.
padaũkais ei̇̃ti
1. Vlkv valkiotis, trankytis.
2. Gž, KzR niekais virsti.

padrikõm ei̇̃ti Jnšk krikti.
paipari̇̀bais ei̇̃ti Ms niekais virsti.
pakálkomis ei̇̃ti
1. J trainiotis, valkiotis.
2. Vkš niekais virsti.

pakal̃niuo ei̇̃ti
1. Šv smukti, nusigyventi.
2. Kl senti.

pakalstomi̇̀s ei̇̃ti Šts šlaistytis, dykinėti.
palparỹbais ei̇̃ti
1. J dykinėti.
2. Sd niekais virsti.

pei̇̃liais ei̇̃ti muštis: Jų vaikai peiliais eina Ėr.
per ausi̇̀s ei̇̃ti kelti nemalonų klausos jutimą: Užsuk radiją, per ausi̇̀s ei̇̃na Ėr. Aš gal sirgsiu – tik ei̇̃na per ausi̇̀s Rdm.
per kū́ną ei̇̃ti imti (baimei, išgąsčiui): Išgąstis man ė̃jo per kū́ną KI417.
per kū̃ną ei̇̃na pagaugai̇̃s; rš šiurpas ima.
per ši̇̀rdį ei̇̃ti skaudinti: Žodis man per širdį ėjo Ns1833,1. Jis apsakė labai per širdį ei̇̃nantį žodį KI64. Ir eit jiemus tas žodis per širdį BPI95.
piestõms ei̇̃ti priešintis, nesutikti: Ta boba piestum̃s ei̇̃na – negal susitarti Krž.
plačiai̇̃s keliai̇̃s ei̇̃ti Dr nedorai elgtis.
po akių̃ nei̇̃ti nesisekti: Nei̇̃ta po akių̃ žmoguo, i gana Vvr.
po padaũkais ei̇̃ti Gs nešdintis.
põnais ei̇̃ti dykinėti: Pusė brigados põnais ei̇̃t Gršl.
prie kártės ei̇̃ti Ggr samdytis.
prie širdiẽs ei̇̃ti tikti, patikti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina rš. Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina I.Simon. Tai eit prie širdies KBI55. Neita pri širdie ta meisa Dr. Jokūbui tas prypuolis su pamokslu gan ejo pri širdies, rados truputį geresnis M.Valanč. Motinos kalba jam prie širdies nėjo LzP.
rankà ei̇̃na sekasi: Man tavo rankà nei̇̃na Ėr. Man gyvuliai ei̇̃na rankà Nč. Avys ranka neina, nesekas Šts.
rañkomis ei̇̃ti stumdytis: Susimildamas, tik prašom rankom neit Slm.
sàvo gálva (žarù) ei̇̃ti savavališkai, pagal savo išmanymą elgtis: Jis nieko neklauso, eina savo galva Ėr. Ei̇̃na savo žarù Ds.
si̇́enomis ei̇̃ti
1. dūkti, šėlti: Palik vaikus vienus, tai si̇́enom ei̇̃na Gs. Šerk kiaules greičiau – ūža, sienoms eina, negali klausytis Rs.
2. apie labai bijantį: Gavo džabos, kad sienoms ejo iš baimės Šts.

stulpù ei̇̃ti gerai augti, vešėti: Javai tie stulpu eina Pls. ×
svi̇́etą ė̃jęs daug patyręs: Ans y[ra] žmogus svi̇́etą ẽjęs Šts.
šaliñ ei̇̃ti mirti: Tas jau eis šalin Vvr.
šónais ei̇̃ti svirduliuoti (girtam): Privaišinu, kad eita šonais Ggr.
už niẽką ei̇̃ti darytis, būti netikusiam: Du vaikai už niẽką ei̇̃na, tėvam labai širdį skauda Ėr.
viršuõ ei̇̃ti kamuoti: Ei̇̃na žmogaus viršuõ senatvia Mžk.
viršum̃ ei̇̃ti pulti: Supykęs jautis eina viršum ant žmogaus Jnš.
žemỹn ei̇̃ti stipti: Jau antroji kiaulė ei̇̃ta žemyn Slnt.
žiniojè nei̇̃ti nesisekti: Man tas pjovimas nei̇̃n žiniõ[je] Brž.
antei̇̃ti (ž.)
1. intr. užeiti, užlipti (ant ko): Antẽjo ant tilto Tl. Antei̇̃k ant klėtės Vvr.
2. intr. užslinkti: Perkūnija antei̇̃ta KlvrŽ. Antẽjo smarkus būrys lytaus Šts. Bet šaltis tuo kartu tiktai tokią terionę tedaro, kad jis anteis didžiai veikiai po praejusios šilimos S.Dauk.
| Pieva potvyniais anteita Ggr.
| prk.: Ant visos Balkanų pussalės antėjo tamsi naktis rš. Antẽjo pikta mislis Vvr.
ǁ daug atsirasti, užplūsti: Dabar meisa atpigo, žąsys yr antẽjusios Krtn.
3. tr. pasivyti: Jį pamatęs antejaũ ir pasakiau, kad nevėluotųs Klp. Aš aną antejáu pas mišką KlvrŽ.
4. tr. atrasti, aptikti, užklupti: Antei̇̃ti aną vieną, t. y. antkumpti netikėtai J. Paklydau – nebanteitu durų Šts. Buvau palikęs peilį pievo[je], bet vėl antejáu Grg. Antejáu gyvatės lizdą Vvr. Antejáu katės vaikus Skd. Traukdamys par girias, kame anteję, kiemus tus sudegino S.Dauk.
5. intr. užslinkti kariaujant, okupuoti: Ilgainiui teutonai tus erulius, tenai gyvenančius, antejo ir jus nuvergė S.Dauk. Jau buvo vokyčiai antẽję Pln.
6. intr. Brs užeiti viršaus: Kas pūras sėtuvė[je] antei̇̃ta Vvr. Gal ten kokia viena antra stiklinė [pieno] ir antei̇̃na ant gorčiaus Plt.
ǁ būti pelnomam: Antẽjo keli šimtai pelno Varn.
7. intr. apimti (apie miegą, ligą): Antẽjo miegas Šts. Antei̇̃ta galva skaudėti ir pareita Šts. Antẽjusi yr toki liga, tokie aptekimai niežais Šts.
◊ vélnio pė́das antei̇̃ti paklysti: Eitu neitu, nebrandu galo, matau, kad esu antẽjusi vélnio pė́das Šts.
apei̇̃ti; SD196
1. tr., intr. einant aplink apsukti: Daržą apei̇̃ti K. Buvo didelis miestas, per tris dienas apeinamas rš. Apėję aplinkui, pamatėme beužlipančius Blv. Aplink rugius apejom Vkš.
| Apei̇̃namas pušynas (nedidelis) Rd.
^ Drūtas vyras – tokio neapeisi, nei raitas neapjosi KrvP(Al). Apeinamas kai giros kubilas Sln. Pabambsosiu, tegul kruopos apie bambą apei̇̃na Ds.
ǁ tr. einant išsilenkti, nekliudyti: Nė vieno medžio jie neapeina, nepakrapštę jo luobo P.Cvir. Reikia apeiti priešo sparną rš. Dvarą iš tolo apeik – daug bėdų išvengsi LTR.
2. tr. einant daugelyje vietų pabuvoti, iš eilės pabūti, apvaikščioti: Apėjaũ kelius sodžius rasodos beieškodama Rm. Jis apėjo visus namus, ir viskas jam labai patiko J.Balč. Mes apėjom daug žemelių, matėm visokių mergelių KrvD167. Gal bus laiko, tai apeisim miestą, apžiūrėsim Jnšk. Apei̇̃k gyvulius perkilnot Gs. Apeinu visas parapijos vestuves rš. Tai daug apei̇̃ta vakar Pl. Svietą apėjau Mž435.
| prk.: Ji visokius mokslus apẽjus Lp. Aš su liežuviu visur apeinù Ėr.
^ Mažas susirietęs diedukas visą svietą apei̇̃na (pjautuvas) Lš.
3. intr. apslinkti aplink: Apeiki, sauluže, aplinkai oružį JV637.
4. intr. apsitraukti, aptekti: Visas jau dangus dūmais apė̃jo Šd. Visa bala [v]andeniu apẽjus, nepereisi Tvr. Kap užpyksta, tai net akys krauju apei̇̃na Rdm. Kad tu ežeru apei̇̃tum! Krž.
5. intr. apaugti: Mūsų rugiai šiemet varputėms apẽjo Krž. Visi daržai žole apẽ[jo] Dkšt. Pievos apẽję kadagiais Lkv. Avižos apei̇̃na rūde Šts. Ežeras liūnais ir viksvomis apėjęs rš. Veidas šašais apẽjo Up. Mūsų vaikas taip bjauriai apẽjo Up.
| Širdis apėjo taukais rš. Kriuksi taukais apėjusi kiaulė rš.
6. tr. apruošti, aptvarkyti: Jau apẽjo ruošą Dgl. Kol apeini̇̀ gyvulius, ir sutemsta Rdm. Žiemą kas darbo – gyvolius apei̇̃ti, į medę važiuoti Plt. Bėda, kol tokį pulką vaikų apeini̇̀ – pavalgydink juos, apvilk Trgn. Eini̇̀ eini̇̀ žmogus, kol viską apeini̇̀, ir ant kojų nebepastovi Srv. Ji jau man visą žygį apei̇̃na (apsiruošia) Vkš. Mergė žygiams apei̇̃ti Šts. Jis vienas visus darbus apei̇̃na Lš. Viena iš mergių namus apeina, o kita audžia rš. Apejaũ viena visą apydairą Rdm. Būdavo tiek daug svečių, kad šeimininkė vos galėdavo juos apeiti rš.
| refl. tr., intr.: Ar jau apsejai rytinę ruošą? Krd. Kol apsejaũ, tai ir sutemo Arm. Jeigu viską apsejai̇̃, tai grįžtam namo Dgl. Pirma reikia apsei̇̃t, o paskui eit valgyt Arm. Palūkyte jūs, berniukai, aš visą ką apseisiù, eisiu ir aš tada Tvr.
7. tr. rasti, aptikti: Apejaũ girio[je] gerą ąžuoliuką Erž. Tokius gerus ratus apėjaũ, tik neturiu pinigų nusipirkt Vb. Aš čia apėjaũ labai daug uogų Ssk. Aš apėjaũ, kur gaspadinė laiko medų Rdm.
8. intr. apsivynioti aplink, apimti: Juosta tris rozus apie mane apei̇̃na ir da galas atlieka Rdm. Taip nusipenėjai, kad net diržas nebeapei̇̃na Slm.
9. tr. įveikti, nugalėti: Aš jo neapeinù, jis stipresnis už mane Ut. Tu tokio mažo neapeini Mlt. Anas tave jau apei̇̃na Pls. Paėmė tokią smarkią marčią, kad nė pats vyras jos neapei̇̃na Brt. Šitas mažiukas gaidžiukas viso kiemo gaidžius apei̇̃na Rdm. Kap suskovė, tai dėlto didesnis mažesnį greičiau apẽjo Vrn. Mūsų veršis apẽjo jų veršį Dglš. Bematant aš tave apeisiù (aplenksiu, apjuoksiu) Ds. Rugiai kviečius apė̃jo Skr.
ǁ pralenkti: Jis jaunesnis, bet brolį apei̇̃na visur – ir kalboj, ir darbe Mrj. Vienas mitrus šimtą tinginių apei̇̃s Ob. Ant darbo jo tai jau neapeisi – reta tokių An.
10. tr. apgauti, apsukti: Jis gudrus, ale ir aš nekvailas – vis tiek aš jį apėjaũ Jrb. Tėvą sunku apei̇̃ti, gudrus Ll. Jis ir patį velnią apei̇̃na Svn. O, jis brolį keliom eiliom apei̇̃na (sumanesnis už brolį) Kt. Anos neapei̇̃si – yra keturioms segta Šts. Reikia gero vagies, kad vagį apeitų On.
11. tr. papirkti: Jis teismą apẽjo, pinigais užpylė Rs.
12. (l. obchodzić się) refl. J išsiversti: Žmogus be žmogaus neapsei̇̃na Bsg. Šiemet darbo nedaug, tai nieko nesamdysim, apsiei̇̃sim ir taip Snt. Gali neateit – apsei̇̃sim ir be tavęs Št. Aš galiu be jo apseit, o jis be manęs negali Lš. Nieks be kitų pagalbos negalės apsieiti M.Valanč. Apsieimi be to SD196. Nė vienos dienos neapsei̇̃na be lietaus Rk. Jis su penkiais litais per visą mėnesį apsei̇̃na Lš. Mes ir be kirvio apsei̇̃nam Ds.
| Jis vienu išgąsčiu apsiė̃jo BŽ331.
| Apsieimi gerai, viso pilnas esmi R290.
^ Apsẽj[o] vėžys be akių, apseisiu aš be tavę Rod.
ǁ refl. įvykti: Be mano tėvo neapsieidavo nė vienos vestuvės rš. Gėrimas be pasigėrimo neapseina Sz.
13. (l. obchodzić się) refl. J, Rmč elgtis: Ji labai švariai apsei̇̃na Lš. Jis gražiai apsiei̇̃na žmonyse Žsl. Jis svečiuose gražiai apsei̇̃na Mrj. Nemokame katės gerbti, apsieiname su ja kaip pamotė su podukre Blv. Ir šiurkščiai su juo apsieit SPII57. Gailiuos, jogei neapsiėjau pagal apšvietimą, dabar man duotą brš. Žinai gerai, kaip [ponas] … su vargdieniu žmogeliu apsei̇̃davo BM25. Su visais meilingai apsieikime brš.
ǁ refl. gražiai sugyventi: Su žmonėmis apsieitąs – vyras kas vien reikiant Dr. Su Jonu vis būtume apsė̃ję (susitaikę), tik tos bobos viską sugadino Gs.
^ Su žmonėm apsei̇̃si – visur nueisi Jnš.
14. (sl.) refl. kainuoti, kaštuoti: Kas brangiai apsei̇̃na, už dyką nedalijama Vj. Kiek kasmet apsieisiąs jų remontas? rš.
15. tr. suvartoti, sunaudoti: Jūs labai greit apẽjot pyragus Trgn.
16. tr. sumušti, sudaužyti: Vaikas kiaušinį apẽjo Grv.
| refl. tr.: Apsejo kumelę, ir išsimetė Dkšt. Nejok greit, da arklį apseisi̇̀ Ml.
ǁ užmušti: Jau vieną gaidį apẽjom Arm. Aš itą kiaulę vis vientara apeisiu kada kalvek Arm.
| refl. tr.: Savo arklį apsẽjo Slk. Apsejo vištą Dkšt.
ǁ refl. tr. sugadinti: Žiūrinėjai laikrodį, kol apsejai̇̃ Vdšk.
| prk.: Jis man vaiką apsejo su savo tokiom kalbom Dglš. Gana jau vieną vaiką apsejai̇̃, kito nenorėk Trgn.
17. (l. obchodzić) intr. Tvr kelti rūpestį: Jam tavo bėdos neapei̇̃na Mrk. Aš tai bijausi, o jai nieks neapei̇̃na Gs. Kas man apei̇̃na apie jo reikalus! Alv. Kas tau apei̇̃na, ką aš geriu! Dkš. Kas jam apei̇̃na apie mane, tegul tik savęs žiūri Mrj.
| Gali čia stovėt tie baldai – jie man nieko neapeina (netrukdo) Lkč.
18. refl. pasisekti: Šį kartą apsiėjo man laimingai rš.
19. tr. Šmk apvaisinti: Jautis karvę apejo Pln. Geras jautukas būtų, karves apeitų Užv.
| refl. R117: Kūginės avys apsei̇̃ta tik su geru avinu Šts. Du kuiliu, kiaulėms apsieiti tinkamu, tur parduoti LC1889,12.
◊ keliùs apei̇̃ti Skd sunkiai dirbti, vargti.
širdi̇̀s apė̃jo
1. pasidarė bloga, silpna: Kad davė į pilvą, ir širdi̇̀s apẽjo Slnt. Kažkas širdi̇̀s apẽjo nu to saldumo Kv.
2. pasidarė skaudu, pikta: Kai pagalvojau apei visus anų darbus, širdis apejo Krž. Apei̇̃na širdi̇̀s, ugnis leka iš akių, bet viską numanau Šts.

ši̇̀rdį apė̃jo
1. pasidarė pikta: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėti, ir gana Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį Dl.
2. gailestis apėmė: Kai pamačiau vaiką mušant, man ši̇̀rdį apẽjo Šauk.

ši̇̀rdį apei̇̃ti užgauti: Su tokia kalba jis man tik ši̇̀rdį apẽjo Varn.
širdi̇̀s apei̇̃na kraujai̇̃s pasidaro pikta: Man net ši̇̀rdis kraujai̇̃s apei̇̃na, kai jis taip šneka Pc.
atei̇̃ti intr.
1. H einant priartėti: Atei̇̃na pas mane Lp. Ateit svečias B. Ateisiù katarą dieną Str. Kai aš atėjaũ, jis jau buvo išėjęs BŽ203. Jau ji tenai atė̃jo ne su gerumu Skr. Kiek buvo atė̃ję žmonių į talką? Sml. Ana vakar būt atejus Lz. Aš atei̇̃siu pas tave K. Tas tik laukęs savo draugų ateinančių Jrk18. Čia karvės atei̇̃ta Pc. Naktį vagių ateita, klėtis išplėšta J.Jabl. Girdėjau atei̇̃siant ir tetulė mūsų aplankyt Ds. Prašom daugiau nebeatei̇̃ti Rgvl. Aš atei̇̃čia ir naktį, jei reikėtų Pn. Ateitų tavo globos lūgoti S.Dauk. Kol subatos vakarėlį n'atėjai̇̃, n'atėjai̇̃? Čb. Ir sutikom tris sesytes kelužiu ateinant KlvD9. Eimi ir ateimi jūsump DP235. Ateimi į vidų R200. Išvydę greitai ataėjo PK154. Vardan pono ateisi (ateini) Mž161. Nei vieno savęsp atenčio netremia SE168. Jei kas trokšta, teateinie pas mane ir tegul geria Ev.
^ Kada gi avižos an žąsiną atẽjo? Trgn. Atei̇̃s ožka prie vežimo! Bsg. Ateik belaukiamas, išeik bemylimas B. Atejau neprašoma, išeisiu nevaroma Kl.
| Kad tu į budelio rankas ateitumbei! B.
ǁ Lz pareiti: Iš Vilniaus pėsčias gi atėjaũ namo Gdr. Atẽ[jo] namo ir atagulė Dglš.
2. atvykti: Iš dangaus ateimi aukšto Mž183. Būkite šičia, iki mes vėl jūsump ateime BB2Moz24,14. Išvys Sūnų žmogaus atajentį debesyje SPI1. Ko norite? Ateisiu gu jūsump su rykšte arba su meile Bt1PvK4,21. Ir jam atent, turės visi žmonės keltisi BPII188. Pagirtas būk ateinąsis vardan Viešpaties NTMt21,9. Ar tu esi ans ateisiąsis arba ar kito lauksime? NTLuk7,19. Teip atentyji dvasia visą apvilsta dūšią DP251.
| prk.: Norint tu bijais …, mirtis tačiau ateis DP583. Teateinie tavo karalystė NTMt6,10. Visi tie daiktai ateis and tos giminės Ch1Mt23,36.
^ Pinigų kalno neradom ateidami (gimdami), neimsim ir išeidami Sim.
3. atslinkti: Lietaus atei̇̃na, dėkit šieną Rm. Vėjas kur nor pučia, ir tu girdi jo ūžimą, bet nežinai, iš kur jis ateit ir kur jis nueit prš. Kaip man bus, jei didis sniegs ateis? Ns1832,2.
| prk.: Veikiai ateis galas gyvenimo jo DP583.
^ Kas praėjo, tas nebateis Sim.
ǁ atlėkti, atskristi (būriu): Paukščiai oro ateit ir gyvena ant šakų jo Ev. Mano broliui atẽjo bitės (spiečius) Trgn. Žiūriu – ateina ateina par lauką didžiausis spiečius Pš.
ǁ atvažiuoti, atplaukti (susisiekimo priemonei): Kada ateina traukinys? Pn. Ana, traktorius atei̇̃na Rdš. Atei̇̃na laivas Rk. Ei atei̇̃n atei̇̃n trys laivužėliai par didį Nemunėlį JV1049. Eiva, broluži, į pamaružę, ateis juodi laivužiai JV338.
ǁ atitekėti: Upė atei̇̃na nuo Erzvėto (ežeras) Tvr. Aptekà (upė) atei̇̃na nuo Lėno ežero Rm. Ulmas atei̇̃ta nu Pakalnės (kaimas) Rsn.
ǁ prk. priartėti prie kokios nors ribos: Mūso karvė jau atẽjo į tris lyterius Skd.
4. atslinkti, būti (apie laiką): Jau vakaras atei̇̃na Ėr. Ateit žiemelė, šalts rudenelis D48. Ei ateis ateis šilts pavasarėlis, išauš gražios dienužėlės JD454. Atei̇̃s naktis, gausiu pailsėt Lg. Kaip tik atėjo gaidžiai, tas velnias prapuolė BsV314. Palik darbą ateinančiai dienai Rdž. Tai atė[jo] laikas – skiltas perėtas (kiekvienas) mokinasi Dkš. Cigonkos iš rankų ir akių būrė ir ateinančius daiktus žmonėms ževernojo Rp. Ant atẽjantės vasaros atvažiuos ans, ant atẽjančio meto padirbs J. Atenčius metus lietuviai tiekės į karę su kryžeiviais S.Dauk. Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę A.Baran. Lynant ar naktie atejus, apdenk ta drobe išvarstytus lauke tabokus S.Dauk. Atei̇̃siančios žiemos ilgumo nežinom K.Donel. Ateisiančiame pavasary pašars be mieros brangus rasis TP1880,48. Štai ateisiančiuose septyniuose metuose bus didis apstas visoj žemėj Egipto Ch1Moz41,29.
| refl.: Ir diena atsiejo (išaušo), ir vis dar jo nėra Dv.
5. apsigyventi ištekėjus ar vedus (užkuriomis): Atėjaũ, radau pulką žmonių (vyro brolių, seserų…) Jnšk. Kai jau ateisi̇̀, gerai atsiverksi Jnšk. Pavogė arklį, kai žentas atė̃jo [užkuriõm] Ėr. Atėjo Adomas Dagys, atnešė daug tūkstančių I.Simon.
6. tęstis, trauktis artyn: Nuo kur šitas kelias atei̇̃na? Dbk.
7. sklindant pasiekti: Viešpatie, … šauksmas mano tavęsp teateit Mž472. Atėjo garsas Herodop apie Jėzų BPII243.
8. refl. kainuoti: Šis darbas atsieina brangiai rš. Kiek tas daiktas atsiei̇̃na? Lz. Brangius drabužius pirkti pigiau atsei̇̃na, kai pigius Kair. Asilo išlaikymas atsieina visai nebrangiai Blv. Par brangiai atsiẽjo trobos pataisymas Vvr. Man tas arklys brangiai atsiė̃jo Lnkv.
| prk.: Nemaža jam sveikatos atsiejo K.Bor.
9. refl. impers. vertėti, išsimokėti: Prieš pečių košeliena virti neatsei̇̃na – ir taukai, ir puodas dega Pkr.
10. būti atsiunčiamam: Lentos ateina išmatuotos, sužymėtais nupjovimo kampais rš. Tau pinigų atei̇̃na Ss. Atei̇̃na kalendoriai tiem, kas ima tą laikraštį Jnšk. Ir atejo gromatėlė joti in vainelę TDrIV19(Vlk). Šmakšt atejo raštas nu karaliaus, kad važiuotum į Varšuvą M.Valanč. Tamstos trys dainos atėjo A1884,287. Gal ateis žinelė iš svetimos šalelės Mrs.
11. būti gaunamam: Žinau juk aš, kaip sunkiai tasai skatikas jums ateina LzP. Ir kitam dykai niekas neatei̇̃na Sld. Visa nauda mums būtinai nu vienų dirbančiųjų bičių ateit S.Dauk.
^ Kam lengvai ateina, tam lengvai ir išeina Sim. Kas lengvai atėjo, lengvai taiposgi ir nuėjo Gmž.
12. pribręsti, prinokti: Atẽjo žirniai pjaunami Šts. Šiemet ir ankstyvosios bulbos vėlai atėjo Antš.
13. R200 kilti, atsirasti: Supratimas metais eina, kol ateina Blv. Tokia bėda jam atė̃jo Pn. Ir ko čia ta tyla atėjo? rš. Ir ta daina iš ten yra atejusi S.Stan.
| Ir nuramdyt teiktumeis mano dides sielas, dėl kurių notmiėjo (neatmiėjo, t. y. neatėjo man) ir miegelis mielas SE207.
^ Liga ateina ir nevadinama Sim. Ateit liga nešaukiama B.
| refl.: Iš ko tai atsiei̇̃t, kad ši žiema tokia šalta? KII30. Iš to karas pakilo, atsiė̃jo KII284. Sveikata atsiėjo Pg.
14. sulaukti (kurio amžiaus): Vaikas atėjo į ketvirtus metus Klvr. Atejęs į vyro amžių vedė moterį M.Valanč. Į šį metą atejo, o kojų apauti neišmoko S.Dauk. Tėvas atejo į senatvę S.Dauk. Ganiau, kol atėjaũ in merginą Iš. Jau atėjote trijump dešimtump metų … gyvatos jūsų DP580.
15. refl. sektis, pasisekti: Jam gyvuliai gerai atsei̇̃na Mžš. Mums viskas sunkiai atseina rš. Jam karvės neatsei̇̃na Ds. Kas pirmą dieną atvežė dobilus, tam geriausiai atsė̃jo iškult Srv. Na kaip, ar atsė̃jo byla (ar laimėjai)? Dgl. Jam miškas atsėjo pirkti Ds.
16. impers. tekti, reikėti: O kada ateis skirtis su tuo kūnu, tu patsai, pone, būk man apiekūnu brš.
| refl.: Man rytoj atsei̇̃na važiuoti į miestą Pšl. Nėr ledokiau, kap itokiu purvu atsei̇̃na eit Vrnv. Man atsiėjo ir mergauti, ir tinginys vyras gauti O. Man dažnai atsiei̇̃davo Vilniun važiuot Žž.
17. refl. impers. atsitikti, pasitaikyti: Gyvenime visaip atsei̇̃na Žl. Jam tai vis atsei̇̃na – tai karvę kumelė užkirto, tai šiemet vaikas mirė Rš. Tikrai motinai ir tai visaip atsei̇̃na prie marčios, o man, močekai, kaip gali atsei̇̃t? Srv. Ir man snaust atsieina, kai miegas užeina O. Per vainą visko atsei̇̃na – nušauna ir gyvą pagauna Pn. Teip atsiėjo ir su mūsų Giliumi prš. Jai atsėjo už gero vyro ištekėti Krk. Ką gali žmogus žinot, kada kas atsei̇̃s Ds. Kaip tau atsiei̇̃s, taip ir padaryk Gr. Argi ir tau negal teip atsieiti? P.
18. refl. patikti: Naujas mokytojas visiem labai atsei̇̃na Pnd. Man jūsų Jonas visiškai neatsei̇̃na Ds. Gal tau labai atsei̇̃na Ona, kad tu taip apie ją sukies Dgl. Jau tau ta mergaitė, matyt, atsei̇̃na Slm. Pasogos nežiūrėk, jei atseina merga, tai ir imk Tršk. Jam labai atsẽjo mergiotė, tik kažin, ar až jo tekės Ds. Kaip tau atsei̇̃na mano naujasai arklys? Vb. Aš dar niekada nevalgiau tokių obuolių, kad būt taip atseję Ds. Man neatsei̇̃na, kai tu taip darai Č.
| Gal, kaimynėl, atseitų (malonėtum) kiek pašaro – nebeturiu tai savo ožkelei ko paduot Jnšk.
19. pasveikti, pasitaisyti, atsigauti: Dabar biškį atėjau, nebe taip slabnu Mšk.
| refl.: Kaži Ignasiaus tėvas da atsiei̇̃s? Str.
| Jau karvės sutinimas kiek atsẽjo (atslūgo) Ml. Sugurino galvą, net guzas iššoko, ir vėliai atsẽj[o] Arm.
| Po veselijai dar negaliu atsiei̇̃ti, t. y. atsikvaitelioti J.
ǁ refl. prasigyventi: Jį dabar kap pribloškė, tai jis vargiai atsiei̇̃s Lš.
20. refl. būti (pagal giminystės ryšius): Jis man atsiei̇̃na brolėnas BŽ438. Da ir giminės mums atsein Sz.
◊ ant savę̃s atsiei̇̃ti prasigyventi: Per karą tep suvargau, kad dabar negaliu atsei̇̃t ant savę Srj.
dai̇̃niais atei̇̃ti Upt lengvai įgyti.
į gálvą atei̇̃ti kilti minčiai: Jis sakydavo visa tai, kas tik ateidavo į galvą Rz. Man atė̃jo į gálvą, kad tu tąsyk negerai padarei Skr. Neatė̃jo nė į gálvą pasidairyt, po kam rugiai Srv.
į metùs atei̇̃ti sulaukti pilnametystės, subręsti, užaugti: Paaugo tuodu vaikeliai ir atẽjo ing metùs BM235. Ir į metus atėjo, ir ūsą prigyveno, ir dar toks minkštas Srv.
| Ta obelė jau atei̇̃na į metùs Pc.
į pasáulį (ant ×svi̇́eto) atei̇̃ti Klvr gimti: Da jis per karą nė ant svi̇́eto nebuvo atẽjęs Slm.
į prõtą atei̇̃ti
1. susiprotėti: Ir tu kitaip šnekėsi, kai atei̇̃si į prõtą Alk. Paaugs, atei̇̃s į prõtą ir nebesidarkys Srv. Žmonės protan atejo Sz.
2. kilti minčiai: Neatẽjo man į prõtą paprašyti leidimo Šts.

į savè (savi̇̀p) at[si]ei̇̃ti pasveikti, atsigauti: Po šitos ligos dar vis niekaip neateinù į savè Lkč. Da in savè neateinù – pėsčia vaikščiot negaliu Rdm. Nespėjo vargšas į save ateiti (atgauti žadą) V.Piet. Kap ateisiù savi̇̀p, tada eisiu darban Arm.
vė́jais (vė́ju) atei̇̃ti lengvai įgyti: Atejo [turtas] vėjais, išejo vėjais LTR(Ds). Duona ne vėju ateina TŽV606.

×daei̇̃ti (hibr.)
1. tr., intr. prieiti (ligi ko): Daėjau ligi pat tvoros rš. Trečion dienon daėjom mes ir Vilnių Žž.
2. intr. pribręsti, prinokti: Rudenį bulvės yr daejusios Lk.
ǁ parsibaigti, sublogti: Jau mūs diedulis tep daej[o], kad vaikšto tik kap šešėlis Rod.
3. tr., intr. Ldk susekti: Milicija tuoj daei̇̃s, kas tuos arklius išjojo Šn.
◊ į prõtą daei̇̃ti susiprotėti: Dabar daejo protan, ale jau po čėsiai Skdt.
į savè daei̇̃ti pasveikti: Ji po tos ligos jau beigia ing save daeit Lp.
įei̇̃ti intr.
1. SD392, R, H eiti į vidų, įžengti: Intėjaũ pirkion Jz. Inė̃jo į tą pakajų ir atsisėdo LB180. Keliskart anuos vyrus įei̇̃nant ir išeinant pamatė Jrk76. Inė̃jęs pas žmogų nei labos dienos neduoda Rdm. Ineidamas nešūkavau, išeidamas neūkavau LTR(Ds). Imta, durys atplėšta ir iñeita Rdm. Iš lauko įei̇̃k (įvei̇̃k) į vidų J. Tik įeisi – kaip šuo, nutvėręs blyną, ir vėl eik Ukm. Durys pančiu užsukta …, negaliu intei̇̃t VoL303. Vagis pro langą norėjo inei̇̃tienai, tik žmonės apmatė Km. Įeinamieji bilietai ar čia parduodami? J.Jabl. Tai intei̇̃na tas karaliūnaitis in vidurį pažiūrėt LB162. Aš įeinu į darželį JD505. Ir įėjo į darželį ir paskynė rūtą JD730. Kaip įeisi į saklyčią, tai manę gedėsi JD39. Į svirnelį įeidamas, tetušelį sveikindamas: ar mun leisi dukrelę šį mylą rudenelį StnD14. Anei̇̃k pirkion! Ad. Anbrido anas vandenin ir anẽjo duobėn (paskendo) Gdr. Kurs vėl įeiti (įeina) pro duris, tas est piemuo avių VlnE80. Peržegnok mus įenčius, taip ir išenčius, miels pone! PG. Įent (įeinant) į namus KZ43,376. Giesmė apie garbę Christaus karaliaus, kurią jam darė žmonės, inents ing Hierusalem Mž159.
^ Įeinant akys kaista, išeinant pakaušis LTR(Šll). Inei̇̃t kelias platus, išeit – siauras Trgn. Dvaro vartai platūs įeiti, siauri išeiti LTR. Ardvi vartai būt įeit, bet ankšti išeit B. Šuva šuniui pavyd į kuknią įeit Sim.
| refl.: Insieinu priesienin, pasižiūriu palubin Ant. Ko čia beįė̃jetavs (beįsiėjota) judu, šuniu? J.
ǁ sugebėti, turėti galimybių įžengti: Kas eina, tas įei̇̃na Rm. Iš krašto įei̇̃namas smėlis [prie ežero] Ėr. Neįeinama bala Ėr. Kad ir ineinama žemė, vadinsis sala Zr. Aš neinejau aukštona klėtelėn Mrk. Giltinė įeit per tuos langus DP202.
ǁ einant pasiekti: Da neįėjau į pusę aslelės JV997.
| prk.: Ar net septyniasdešimt puslapių inejau (perskaičiau) Lp.
ǁ būti sąlygoms užeiti dirbti: Negali̇̀ įei̇̃t į dirvą (šlapia, negalima laukuose dirbti) Skr. Anksti mes negalim įei̇̃t ant laukus Pn.
2. atvykti (į kur): Vienu būdu ant to pasaulio įeimè, tokiąjag išeiga ižg jo išeit turime DP33. Idant kiekvienas … su tavimi įeitų̃ anon gyvaton amžinon DP181.
ǁ prk. įsigauti, patekti: Šitie visi vargai ing pasaulį įėjo DP583. Badas įei̇̃s į pilvą, kad būsi nevalgęs Šts.
^ Pro vieną ausį įejo, pro antrą išejo S.Dauk.
ǁ Lp apsigyventi: Mes jau naujon pirkion inẽjom Ml. Dabar į tą gyvenimą Plaušinis įė̃jo (atėjo į žentus) Skr.
3. įslinkti, įvažiuoti, įplaukti (susisiekimo priemonei): Karieta bematant įė̃jo į mišką Rm. Da neįėjo visas vežimas į kluoną (galas liko lauke) Gs. Laivas įėjo į uostą rš.
| refl.: Automobilis įsiėjo tiesiog į minią rš.
ǁ Mšg įtekėti: Mituva įei̇̃na į Nemuną po Jurbarku Jrb. Gulbinas ties Pilviškiais įei̇̃na į Šešupę Gs. Audrupys įei̇̃na Sartų ežeran Rk. Įeinamoji srovė VĮ.
ǁ įsiveržti: Reik užkaišioti skyles, kad vė[ja]s neįeitų S.Dauk.
ǁ pratilpti: Durys siauros, spinta neįei̇̃s Skdv.
4. refl. įsitraukti, imti greitai eiti: Kaip insieina, tai ir šlubavimo nebežymu Ds. Pradėjus eiti kojos buvo sustingusios, paskui įsiėjaũ Š.
ǁ refl. imti greitai važiuoti: Traukinys iš palengvo juda, kol įsieina Ll.
ǁ refl. imti smarkiai dirbti: Kaip įsiei̇̃s girnos, mals smulkiai – reik, kad įsiei̇̃tų Šts. Pradžioj nesiseka [darbas], toliau įsiei̇̃s Gs.
ǁ refl. imti normaliai pasirodyti: „Ateičiai“ jau įsiėjus, kartą vasarą užėjau pas Dambrauską rš.
ǁ įsileisti (į ką): Kap ji inei̇̃na šnekėt, tai visa net juda Brt. Į kalbą neįejus, išpasakot negal Krtn.
5. galėti eiti: Jau greit neįjeinù Brt. Per adyną šešis verstus ineini̇̀ Lp. Kad ir senas, dar įei̇̃na Jrb.
6. praslinkti (apie laiką): Mėnuo buvo įejęs, ir nebepriėmė mano skundo Šts. Trys dienos kad įeis, gali dar vekselį protestuoti Šts.
7. įsirėžti: Pievos skvernas įei̇̃na į dirbamą žemę Pn.
8. būti, pasidaryti sudedamąja dalimi: Pasakėčiomis S. Stanevičius labiausiai išgarsėjo ir kaip klasikas įėjo į lietuvių literatūrą rš.
9. tilpti, sutilpti: Šešias sienas apmečiau [audeklo], ale įė̃jo Bsg. Gal da įei̇̃s dvidešimtas posmas Pc. Jokia pašauklùkė neinei̇̃na [audžiant] Rdm.
10. įlįsti, įsmigti: Vinis įėjo į medį rš. Kylys gerai įėjo į skylę Jnš.
11. pasiekti (kurią kainą): Javai pavasarį įei̇̃s į didelę kainą Lnkv. Greitai karvė į keturias tūkstantes įei̇̃s Krš. Maišas įeis į penkias dešimtis rublių Ėr.
12. būti gaunamam: Tie keturi rubliai piningų įėjo A1884,289. Įejo par šimtą rublių daugiau Plng. Kožną dieną vis piningas inei̇̃ta Pgg.
13. sulaukti (kurio amžiaus): Įejaũ į dvidešimtus metus Skp. Užbuvau, į tokį ilgą amžių įejau, laikas mirti Šts. Izaokas buvo įejęs ing senatvės amžiaus dienas I.
14. patekti, pakliūti: Į tokią bėdą įė̃jo žmogus Pn. Įẽjo į vargus, įkrito į ligas, ir paliko visi turtai par nėką Plng. Daug vargų buvo iškentėjęs ir į skolą buvo įejęs S.Dauk.
| Ineik jo padėjiman, tai pamatysi, kaip bus Ds.
15. virsti, tapti: Buvo tokia punktuali, kad jos punktualumas įejo net į vietos žmonių priežodį A.Vien.
16. įgyti (ko): Tas žmogus įejo į didelius piningus Šv. Kad tik būt gero pašaro, ganyklos, kaipmat gali į gyvolius įei̇̃ti Užv.
| prk.: Į garbę įeimi R27. Geran ūpan įėjęs rašo į savo pažįstamus rš.
17. persiimti (kuo): Mūsų atstovams yra įėję madon daug žadėti ir maža tesėti rš. Palinkimas derėtis yra įėjęs į jų kūną ir kraują J.Balč. Žmonys buvo įeję į puikybę Šts.
18. pasisekti, pavykti: Juk tu supranti, kad tas darbas gerai neįeis Skr.
| refl.: Kai neinsei̇̃na, tai nieko nepadarysi Trgn.
19. sueiti (į kokius nors santykius): Artimieji karaliai įėjo į prietelystę su Salemonu S.Stan. Idant neįeitų̃ ing sūdą su tarnais savais DP171. Jeigu bernaitis ir mergaitė įeina moterystėn todėl, kad vienas ant kito atsiremtų, juodu daro gerai Blv. Ot kur gerai inẽj[o] žentuosna! Lp.
ǁ lytiškai santykiauti: Ir stojos vakaro metu, jog ėmė dukterį savo Leą ir atvedė ją jop, o ansjen įėjo jon Ch1Moz29,23.
◊ į aki̇̀s įei̇̃ti būti gerai matomam: Drin savo šviesumo arba žibėjimo visiemus įeit ing akis DP458.
į gálvą įei̇̃ti imti svaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvõn inẽjo Ds.
į gálvą (pakáušį Jdr) įei̇̃ti sugalvoti: Buvau krautuvė[je], o neįẽjo į galvą paimti cukraus Dr. Nė vienam neįėjo į galvą mintis, kad ne vaikų tai kaltė I.Simon.
į metùs įei̇̃ti sulaukti pilnametystės: Paskui įėjau į metus J.Jabl.
į ši̇̀rdį įei̇̃ti Plng sugalvoti: Ir kodrilei įeiti tokios dūmos ing jūsų širdį? BPII30.
į vėžès įei̇̃ti surasti teisingą gyvenimo ar veikimo būdą: Niekis, vaikinas greit įeis į vėžes rš.
išei̇̃ti
1. intr. SD409, R, H einant pasišalinti: Vienas žmogus, išėjęs valandėlę už durų, sugrįžo J.Jabl. Išeit mergytė iš rūtų daržo, vainikėlį pindama KlvD98. Varomas turiu išeiti Blv. Skruzdėlės skyles išeit palieka O. Čia jų būta ir išeita J.Jabl. Per kur radai išeita [kiaulės]? Lp. Išej[o] eit namo Vlk. Kelias dienas neišei̇̃t iš kambario! Lkš. Be žmogaus jau neišẽjo lašiniai iš kamaros Dr. Išent, įent saugok mane, jeib aš nebūčiau bėdoje PG. Sebastijonas, atidarydamas daktarui išeinamąsias duris, paprašė Mš.
^ Vienas vel[nia]s išejo, o kitas toks parejo S.Dauk. Išei̇̃ti plačios durys, pareiti – siauros Užv.
išeitinai̇̃ adv.: Peklon neišeitinai stumia SE206.
| refl.: Ižsieję iž miesto, numetė rūbus savo nuog save SPII169.
ǁ pasišalinti iš namų: Dabar išeinù, tuoj grįšiu Vb. Apsivilko kailiniais ir išė̃jo Vb. Jis išė̃jo cielą valandą iš namų Rm. Ji išejanti vandenį parnešti J.Jabl. Tik išejaũ pas kaimyną eit, ažna brūkšt svečiai per duris invažiuoja Rod. Jis kai iš namų išeidavo, niekas nežinodavom, kur ir ko jis eina J.Jabl. Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų muno vargelį iš anytos vartelių StnD20. Išėjo sėjėjas sėtų sėklas savo VlnE37. Jūs kaip razbainykop kardais bei kartimis išėjot mane gaudytų BPI369. Išėjo kaip ežis mielių ir prapuolė VP19.
^ Išeik iš namų nevalgęs, ir kitur negausi Sim.
| refl.: Išejaus iš namų, kad policijai nekliūčio į rankas Šts.
ǁ einant (iš kur) patekti: Jis išėjo į kiemą Grž. Duktė į tėvus išėjo J.Jabl. Išėjo jam priešais ir šaukė rš. Mes išeinam į darbą rš. Broliukai mano mielas, išgitiei̇̃kai vidun kiemelio, nulenki žemai galvelę (rd.) Jž.
| Kap tik išej[o] karvės an žolės, ir daugiau pieno duoda Alv.
| refl.: Išsiẽjo į darželį, nusiskynė rūtytėlę Š.
ǁ išropoti: Aure iš plyšio išė̃jo prūsokas Pn.
2. intr. išvykti, iškeliauti; išsikelti: Išėjau bernautų J.Jabl. Aš taukš ir išejáu slūžyti KlvrŽ. Vasarą namie padeda, žiemą an ažudarbių išeina Ds. Jis pabuvo čia metus ir išė̃jo į Šimkaičius Skr. Tėvo draudžiamas, susidėjęs su kitais bernais, išėjo į Ameriką A.Vencl. Išėjaũ už marių, kur kielė trąšos nemeta Šmn. Išėjo į lenkus N. Išėjau nuog tėvo ir atajau ing tą pasaulį DP580.
^ Kam čia taip dirbi, ir pamažu išei̇̃s dūšia iš kūno Lnkv.
3. intr. išslinkti, ištraukti: Mūšoj ledai išė̃jo Jnšk. Pavasarį, kai tik išeina (išneša ledus) upės, ančių pasirodo daug rš. Saulė buvo jau iš dvylekos išẽjusi Als.
ǁ išskristi (būriu): Jų bitės išė̃jo (spiečius išlėkė) Ėr.
ǁ išvažiuoti (susisiekimo priemonei): Traukinys iš čion išeina aštuoniomis J.Jabl.
ǁ išlėkti (smarkiai): Būt išė̃jęs langas Pc. Paršas par statinius išė̃jo kai kulka Skr.
ǁ pranykti: Aną pavasarį vėlai išėjo pašalas rš. Slanktas greitai neišei̇̃na Ėr. Ka tos slogos i neišei̇̃na! Ps. Jų bėdos, vaikeli, neišeinamos J.Jabl. Jei bus išeinamà liga, tai pagysiu Ėr. Visas saldumas iš vaško išejęs yra S.Dauk. Išejo muslininių mada, ir suplėšėm į vystyklus Trk. Tokios kalbos ir atsiminimai neišeidavo iš galvos ir iš kalbos Žem. Išė̃jo iš apyvartos BŽ77.
^ Iš marių vanduo neišdžiūsta, iš giesmės žodis neišei̇̃na Str. Liga raita atjoja, pėsčia išeit B.
ǁ ištekėti: Vidauja išei̇̃na iš girių Jrb. Audrupys išei̇̃na iš Rokiškėlio ežeriuko Rk. Gruntinis vanduo į žemės paviršių išeina šaltiniu rš. Išeinamoji srovė VĮ.
ǁ iškrypti: Iš vagos išeiti B.
ǁ pasitraukti: Tai jau mes seniai išė̃jom iš giminystės, nesiprašom Kt. Nuo tada mes ir išė̃jom iš giminių Alk. Su jais jau baigiam išeit iš giminės, jau gal penktoj eilioj Slm. Ji drovėjosi savo senų batelių su auliukais ir išėjusios iš mados suknelės rš. Bet dabar tos iškabos išeina iš mados Blv.
^ Iš ubagų išẽjęs, ponų nepavijęs Rdm. Iš šiaudų išėjęs, o šieno nepavijęs B. Iš piktų išėjęs, o gerų nepavijęs B.
ǁ išsiveržti: Aš vis bijau, kad tik neišei̇̃tų pro kaminą ugnis Srv. Iš akmens išėjo ugnis LTI48(Bs).
ǁ prk. ištrūkti: Išeitumėte iš tų vargų, kuriuose šiandieną esate paskendę Rp. Iš tos bėdos jis išeitų rš. Karalius tris kartus nuog mirties išejo (išsigelbėjo) S.Dauk. Jau numanoma, kad iš tos ligos neišeis (neišgis) OsG175.
ǁ būti nusikreipusiam (į kur): Vienintelis langelis palubėje išėjo į virtuvę rš.
4. intr. pasirodyti: Kad nors porą valandų saulė išeitų Ėr. Arklys taip nuvargo, net putos išė̃jo Vb. Šviežiai išejęs iš žemės akmenukas Dglš. [Oda] pilna skylių, per kurias išeina prakaitas Blv. Pasturgalėje tų bičių yra nuodų pūslelė, pro kurią gylis išeit S.Dauk.
| Laukiu, kol galas išei̇̃s, tada nustosma vyt Slm.
| Juodvarniai išẽjo į laukus, jau šalčio nebebūs Mžk.
| prk.: Žinojau, bet neišei̇̃na ant minties (neatsimenu) Pls.
ǁ prk. iškopti (į kur), iškilti: Išėjo į didelius vyresniuosius Tat.
ǁ kilti, prasidėti, atsirasti: Dabar išė̃jo mada taip nešioti Pn. Nuog to laiko išẽjo paprotys čiaudant sakyti „ant sveikatos“ BM238. Išėjo kalba apie šokius rš. Buvo išė̃jus tokia kalba Kp. Tep man išė̃jo iš kalbos, tai ir paklausiau Alk. Iš mažos kibirkštėlės išeina didis gaisras rš. Sarmatos išeinamoji reikšmė buvusi yra „raũdonojimas“ ir „raudonumas“ K.Būg. Ir žiedas ižg šaknies jo išeis DP625. Ašaros …, išėjusios ižg graudžios širdies, gal numazgoti visas nuodžias DP481. Dvasė saldyji iš Tėvo ir Sūnaus išenti Mž317.
| Kaip tat neišei̇̃ta vaikai iš tėvų (panašūs į tėvus)! Grg.
ǁ būti kilusiam (iš kur): Jis iš Gudžiūnų išei̇̃na Pc. Anas išei̇̃na iš miesto, tik čia gyvena Ds. Anas išei̇̃na nuo Tverečiaus Dkšt.
ǁ išsiperėti, išriedėti: Gal da išei̇̃s keli viščiukai Ėr. Už nedėlios ir žąsiukai iš pautų išei̇̃s Lz. Iš tokio [motynos] kiaušelio po kelių dienų išeit maža kirmėlė it kaip kandis S.Dauk.
ǁ išdygti: Tiems ančiukams da ne visos plunksnos išė̃jusios Jrb.
ǁ išsiskirti: Man iš penkių literių smetonos išei̇̃na kilogramas sviesto Krd.
5. intr. mesti kokį darbą, tarnybą: Mūsų išė̃jo mergaitė, dabar kitõs sunku gaut Jnšk. Buvau pasisamdęs piemenį, bet išėjo Vb. Grapas neišmetė mūso tėvalių – tėvaliai su geru išejo Plng. Per suktybę jis išėjo iš kariuomenės Kp. Tasai teslūžija tau šešis metus, sekmą metą teišeit tikrai valnas BB2Moz21,2.
6. tr. daugelį pereiti, visur, daug išvaikščioti: Visą sodžių išejaũ, niekur akėčių̃ negavau Lp. Visas bobas išejaũ (perėjau per visas prekininkes turguje) Ėr. Daugiau jiedu ėję ėję, vėl išėję kitas tris karalystes Sln.
7. refl. įsismaginti eiti: Kai išsieinù, tai neskauda kojos Pc.
ǁ refl. imti smarkiai dirbti: Ta mašina, kai išsiei̇̃na, nėra taip sunku sukt Kair.
8. intr. galėti praeiti: Neišei̇̃namas kelias Gs. Ar bėra ten takas išei̇̃tamas? Gršl. Čionai išeime lengvai MP382. Smagenys džiūvo neišeitiname labirinte visokių terminų rš.
^ Su klasta niekur neišeisi B. Eik siaurai – visur išeisi, eik plačiai – visur užkliūsi Sml. Eisi siaurai, išeisi kiaurai Šd.
ǁ galėti rasti kelią: Žinodamas visada išeini̇̀ ant medžių: nuo žiemių medis arkliadantis KzR.
9. intr. praeiti, praslinkti (apie laiką): Kaipmat vasara išė̃jo Ėr. Man su vaikais visas laikas išeina J.Bil. Pusėtinai laiko išėjo, iki sugrįžo J.Jabl. Jau išėjo keli metai, ir užmiršo jis tą razbainyką LB230. Neišẽjo nė metų, kaip ans viską išleido BM404. Juokais žiema išejo, be kokio speigo Šts. Dveji treji meteliai, kaip drobeles verpiu; išei̇̃s ir ketvirti, pakol aš išausiu JV982. Kol užsakai išė̃jo, kelius alus jaunasai darė Jnšk.
10. intr. ištekėti (už vyro), vesti (užkuriomis): Dvidešimts antrų metų išei̇̃na Ėr. Jų duktė išė̃jo ten į marčias Vrb. Sesuo jau išẽjo, dabar pasiliko abu broliai Up. Kaip išẽjo už to latro, šunį apsikabinusi kaukė Užv. Ne už marių išei̇̃si, kai norėsi – ateisi Sdk. Vyresnysis sūnus išẽjo į žentus Užv.
11. tr. atlikti (darbą, pareigas): Ko sėdi, ar ruošą jau išejái? Akm. Išejai̇̃ pakãsą (pradalgę) vieną, atsilsėjai ir vėl eik Lz. Visas savo dienas išei̇̃ti J. [Veronika] visus kadrilius, visas polkas išeiti mokėjo A.Vien.
ǁ išmokti: Mokslo programą išeidavau pagal direkcijos reikalavimus rš. Aš jau visą lementorių išėjau Kp. Lietuvių kalbos kursas išeinamas vidurinėse mokyklose J.Jabl. Argi jūs išeisit vienais metais visą šitą vadovėlį? J.Jabl. Tomis keliomis dienomis jie gražiausiai išėjo savo mokslo abėcėlę rš.
ǁ baigti (mokyklą, klasę ir pan.): Patys jie nė vienos klasės nebuvo išėję A.Vien. Yra išėję gerą mokyklą rš. Duktė jai išėjo visas mokyklas RdN. Išẽjęs klesas Lp.
ǁ intr. imti verstis: Jau gal viena išẽj[o] už gaspadines! Lp. Kanteris išėjo į kunigus N.
12. intr. pradėti (laukų) darbus: Jų kalnesni laukai, jie gali anksčiau išei̇̃ti pavasarį Sml. Vėlai šiemet svietas sėt išejo Ds. Jis toks apsileidęs, vis paskutinis laukan išei̇̃na Slm.
13. intr. tęstis, trauktis: Gražiai išei̇̃na laukas Srv. Pievos paupiais išei̇̃ta Als. Mūsų žemė išei̇̃ta miškais, aramos nedaug Šts. Takelis išėjo ant balos A1884,21.
14. intr. praeiti, pralįsti: Kulka išė̃jo kiaurai BŽ81.
15. intr. R127 pasklisti: Sakyk, nebijok, iš mūsų jau neišei̇̃s Sdk. Pas mus buvo išė̃jus kalba Str. Ir išėjo tas garsas po visą aną žemę BPII507. Žodžiu, kursai išeiti iš nasrų Dievo MP107. Koksai kalbesys iš jo burnos išeit BBJob37,2.
ǁ išsiskirstyti: Mūsų kaimas išėjęs viensėdžiais rš. Viskas išė̃jo į šalis, į dalis Jrb.
16. intr. pabaigti varomąją jėgą (apie mechanizmus): Užsukit laikrodį – išė̃jo Skr. Galgi baigė laikrodis išeit, reiks užsukt Ėr. Kolgi stovi, gal išėjęs (apie laikrodį) Sdk.
17. intr. atsieiti, kaštuoti: Naminiai drabužiai brangiau išei̇̃na, kaip pirktiniai DŽ. Piga išei̇̃na toks alus dirbti Ds. Padieniuo darbininkus samdyti išei̇̃na brangiau Pln.
ǁ impers. apsimokėti: Neišeina pirkt, kai toks brangumas Skdt. Už tiek pinigų man neišei̇̃na daryt tas darbas Lš. Dabar su daug lauko ir nelabai išei̇̃na Gs.
18. intr. būti išparduotam: Turėjau paršų, tuoj visi išė̃jo Rm. Visi kiaušiniai išė̃jo Jnš.
19. intr. pakilti ar nukristi (apie kainą, šaltį): Vieni kviečiai nebuvo rublio 20 kapeikų išėję Pt. Kiaušinis neišei̇̃na iš dviejų kapeikų Pn. Šalčiai iš 25° neišeina rš.
20. intr. susivartoti, susieikvoti: Pietum išė̃jo svaras lašinių Jnš. Jiem medus bematant išei̇̃na Rm. Tuoj išei̇̃s mėsa – visiem reikia duot Ėr. Greit išei̇̃s ta drobė Ėr. Iš daržinės visas šienas išėjo Nj. Priimdyt vitaminus reikia, al jau išejo Šč.
| prk.: Sveikata taip ir išė̃jo Pn.
ǁ būti išleistam (apie pinigus): Man visi pinigai išė̃jo mašinai pirkt Brž. Ir jum išei̇̃na pragyvent, o mes vis pinigų prašom Jnšk. Daugel reikia, daugel išeina tavo jauniems sveteliams JV1017.
21. intr. būti leidžiamam, išleistam: Mūsų laikraštis išeina ir išeis kaip išėjęs A1884,290. Knygų išeidavo maža rš. Laikraštis išeina kas savaitę ketvirtadieniais rš. Anuo metu išėjo įsakymas nuog ciesoriaus Augusto Ev.
22. tr. Jnš išleisti (kortą).
23. intr. likti nepralošusiam (lošiant kortomis): Šį kartą atrodė, kad tikrai sėdės, bet išei̇̃na Jnš. Nė vienas neišlošėva, lygiai išė̃jova Skr. Iš durniaus kortavova – aš išėjaũ, o jis liko durnius Skr.
ǁ išlošti: Aš turu išeitamą kartą, galiu eiti už akį Šts.
24. refl. lenktyniauti: Kareiviai ejo išsiei̇̃ti KlvrŽ.
25. intr. išaugti: Avižos kad jau išė̃jusios (didelės)! Skr. Ąžuolaitis į šakas išė̃jo, visai be liemenio Alk. Gručkai į lapus tik išė̃ję, o gumbai maži Alk. Bulvės į virkščiàs išė̃ję Gs. Jei beržas į ruoplį nėr išejęs, dera tošėms lupti Šts. Kad neišei̇̃tų cibulės į žyduoles, sėk, kad mėnuo neregamas Šts. Tas meičkutis būt į didelius lašinius n'išė̃jęs (iš jo nebūtų gerų lašinių) Gs. Višta išejo į taukus, švait ir papjoviau Ggr. Per pavasarį kiaules beganant, burna išejo į pleikatas M.Valanč. Veršukas į pilvus išẽjo, per daug duoda gerti Užv. Mano rankos gražiai išė̃ję Vlkv. Bronė išẽjo į rietus, toki stypla KlvrŽ.
26. intr. tapti, pavirsti (kuo): Lytus sykiais migla išei̇̃ta Grg. Lytaus nebūs, išei̇̃s į miglas Šts. Neprižiūrimos žemuogės išei̇̃s į laukines Alk. Nekokie šiemet miežiai, į avižas išėję Srv. Pienas išeina į parūgas šiltai laikomas Varn. Duok juodos duonos, ta balta į trupinius išė̃jus Skr. Piktdagiais visa lanka išė̃jus Skr. Bitis reik pasmilkyti, kad neišeitų į perus KlvrŽ. Visi kiaušiniai kažkodėl paperais išėjo Grž. Liežuvis skiautėms išeis bemaluojant Šts. Kaip jūs manęs neišgersit (sako apynėlis), putele išeisiu! Plv. Ta jo išgąstis į kaltūnus išė̃jo (nusigandęs sirgo ir įgavęs kaltūnus pagijo) Vlkv. Jų maži vaikeliai į niekus išėjo Tat. Žmogus kartais į niekus išeina LTR(Grž). Anų visas gyvenimas ant nėko išẽjo Vvr. Jam viskas visur išeina į gerą rš. Neteisingai įsigytas turtas neišei̇̃s į gerą Jnš. Tokia kelionė išeitų geran jo sveikatai rš. Žmogui visadai ant gera išeit BPII79.
| prk.: Gyvulys apšyla, išeina į putas rš. Nebaidyk vaikų, bet išeis į ligas Varn. Pilvu vienu išei̇̃ta Kal.
^ Nėra blogo, kuris neišeitų in gerą Ds.
ǁ likti: Iš žiemos išėjo prastos karvės, negreit atsigaus Ėr.
27. intr. pasidaryti: Kažin ar kas iš to vaiko išei̇̃s Vb. Kas iš tavęs išei̇̃s, kad tu toks pardykęs Skr. Kas galėjo pasakyti, kad toks išei̇̃si Slnt. Iš gerai mokinamų vaikelių išeina šaunūs žmonės rš. Gerai, piktai išeit N. Bet kas jiems iš to išėjo – šlapią šieną vilkt reikėjo rš. Jis norėjo viską pasakyti, bet susiturėjo matydamas, kad iš to nieko neišeis J.Balč. Supykęs ėmė ją lupt, ir tai nieko doro neišėjo BsPII314. Vienok išėjo atžagariai Blv. Iš tavo darbo neišei̇̃na nei velnias, nei gegutė Mrj. Kartais vieno rašytojo kalba išeina per daug marga J.Jabl. Kalba išėjo nemaloni rš. Tik mano aprašymas išeis ilgas rš. Išei̇̃na dvi dienos šventos Skdv. Po poros savaičių jau išei̇̃na šienapjūtė Skdv.
ǁ atsitikti: Išei̇̃na atsitikimų visokių J.Jabl. Kaip čia išẽjo, kad nieks neatẽjo Pln.
ǁ baigtis: Ir mums parašykit, kaip ten išei̇̃s su tais popieriais Jnšk. O jei karas kitaip išėjo, ne jos kaltė I.Simon. Kaip ten jiems su teismu išẽjo? Lž. Tat jam sausai neišei̇̃s BŽ456. Jau tu su tuo šautuvu gerai neišei̇̃si (tau gerai nesibaigs) Skr.
ǁ pasirodyti, paaiškėti: Teip išeina, kad nebeatvažiuos Sdk. Jo nuomonė išeidavo visuomet teisingiausia rš. Ar ne mano tiesa išẽjo! Lp. Ką tik žmonės kalbėjo, vis teisybė išė̃jo Jrb. Gal išei̇̃s jo teisybė Ėr. Išeina, kad silpnesniam visur bėdos Blv. Tada išeina, kad ropinė pati susikūlė rš.
ǁ tikti, pritikti: Tai kad man te eit kaip ir neišei̇̃na Sdk. Drąsi tai drąsi, ale kas neišei̇̃na, tai ir neišei̇̃na Sdk. Pamierkavok, ar tau išei̇̃na tep daryt Nmn.
ǁ aplinkybėms leisti: Gyvenk, kap išeina, ne kap nori Mrk. Čia, matai, nieko nepadarysi – kaip kada išei̇̃na Sdk. Man neišei̇̃na turgun vykti Krk. Šiais metais neišei̇̃na linai sėt Ml.
ǁ išsispręsti: Dėdytė ir nežino, kodėl dabar visi uždaviniai išeina S.Čiurl.
28. intr. ištekti, ganėti: Žiūrėkit su medžiu kap tik išei̇̃s Alv. Ar išei̇̃s iš tų miltų duona? Gd. Iš tokio mažo pagalio rankena neišei̇̃s Vrb. Dar peilį mislijo nukalti, ir tas neišẽjo BM191. Iš to galo [audinio] da gal man kelnės išei̇̃s Jnšk. Nė gaidžiui kelnės neišei̇̃na Dkš.
ǁ išsiversti: Su pašarais mes šią žiemą vos ne vos išejom Lš. Su duona kasmet lengvai išeidavo Ašb. Išdalykit savo valgius, kad per visą metą su tais išeitumbit prš.
ǁ susitvarkyti (gaunant naudos), pelnyti: Jis labai gerai išė̃jo su cukriniais runkeliais Srv. Jis išei̇̃s su medžiais, velnias jo neims Alv.
29. impers. tekti, reikėti: Iš viso išei̇̃na man dešims rublių mokėti Jnšk.
30. intr. peraugti (kurį amžių): Kai pradėjau iš piemenio išei̇̃t, užgynė tam miške ganyt Pc. Jau išėjęs iš piemenio metų Ėr. Gražios egliokės – iš gegnių išė̃jusios (storesnės už gegnes) Pg.
| Jau išejęs iš metų (po kariuomenės) Ml. Išėjęs iš metų nebepriimamas gimnazijon rš.
ǁ išnykti augant, išaugti: Tavo plaukai išei̇̃s iš baltų ir bus juodi Skr.
31. intr. remtis (kuo) (darant išvadą): Išeidamas iš priesagos senoviškumo, negalėjo pripažinti skolinimo nuo slavų K.Būg.
32. intr. R405 pasisekti, pavykti: Tai išėjo viskas – kaip iš pypkio Skr. Jis geras siuvėjas, jam rūbai vis gerai išei̇̃na Šd. Jiem gerai išejo Pln. Dar nėsu dirbęs, tai neišei̇̃na Kdl. Kad visi giedotų, tai ir išeitų Sdk.
| Pažiūrėk, kap mes gražiai išė̃ję (fotografijoje) Brš.
33. tr., intr. išnešioti, pradėvėti: Dvi vasaras išėjaũ pančekas Jrb. Su tuo skriblium išė̃jo penkias vasaras Alk. Su šituo paltu šįmet išeisiu, kitai žiemai jau naują taisysiuosi Gs.
34. intr. netekti, prarasti: Jau mes visai išėjom iš arklių Vdžg. Jau baigiam išei̇̃t iš kiaulių – kasmet paršai išstimpa Alk. Per karą išė̃jom iš vištų Vlkv. Išė̃jo iš gyvulių Kp. Turiu ir pats [paršelių], tiesa, bet išėjau iš geros veislės I.Simon. Išėjom iš sėklos – pirma rugiai augdavo kap mūras, o dar pusiau su piktžolėm Sn. Taip išė̃jom iš pinigų, kad nei degtukam nėr iš ko Srv. Esu gatavai iš piningo išejęs Vvr. Kartais iš tos kapeikos taip išeini! Kž. Iš marškinių išėjaũ Ss. Jau aš visai iš kelinių išėjaũ Gs. Mes jau baigiam išei̇̃ti iš drabužių – nė išsiausti nesuspėjam Šl. Taip išėjome iš vadelių, kad nebėra nei kuo įvadelėt Lnkv. Išėjau iš puodų, kai Petras iš kailinių B.
| Mano pavardė Janušis, aš nenoriu išei̇̃t iš tos pavardės Ps.
| Sena karvė išeina iš pieno Lp.
| prk.: Iš kantrybės išei̇̃ti NdŽ.
35. intr. būti (pagal giminystės ryšius): Jis man brolėnas išei̇̃na Kp. Jurgis iš giminės išei̇̃na (yra giminė) Pl.
◊ áitais išei̇̃ti niekais virsti: Jie išė̃jo áitais Lnkv. Jų visi vaikai áitais išė̃jo (išsiblaškė po pasaulį, žuvo) Slm.
ant vė́jo išei̇̃ti Ar euf. nusišlapinti.
dai̇̃niais išei̇̃ti lengvai prarasti: Dainiais ėjo, dai̇̃niais ir išė̃jo J.Jabl.
į áikštę išei̇̃ti paaiškėti, išryškėti: Aikštėn išėjo visos pavasario grožybės J.Jabl. Tiesa greit išei̇̃s aikštė̃n NdŽ. Tik audrotie išeina aikštėn jūreivio menas J.Jabl.
į blizgès išei̇̃ti niekais virsti: Išeita į blizges ir suaugęs žmogus, jei tik susirega su kokia lederga Šts.
į kalbàs išei̇̃ti išsikalbėti: Žodis po žodžio į kalbas išėjo LzP.
į lankàs (pū́dymus) išei̇̃ti imti niekus plepėti: Išẽjo į lankas Plt. Šnekėjo šnekėjo ir savo kalba visai išė̃jo į pū́dymus Jnš.
į páinius išei̇̃ti Sg ištvirkti, pasileisti.
į šviesýbę (į vir̃šų) išei̇̃ti paaiškėti: Piktas darbas, ar anksčiaus ar vėliaus, visados išeina į viršų V.Kudir. Tamsybių ieško, idant jų piktybės neišeitų šviesybėn DP244.
į žmónes išei̇̃ti susidaryti gerą padėtį visuomenėje: Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo Mair.
iš bū̃do išei̇̃ti pasikeisti, pasidaryti nebepanašiam: Nebepažintum jau jo – visiškai iš to būdo išėjęs Vj. Ana visai išẽjus iš bū̃do Kzt.
iš burnõs neišei̇̃ti Skdt nuolat sakyti, kartoti. ×
iš dỹvų neišei̇̃ti neatsistebėti: Da ir dabar iš dỹvų neišeinù Ign. Aš iš dỹvų neišeitù Šts. Negalėjau iš dyvų išeiti aš tokiais tvirtais dantimis rš.
iš galvõs išei̇̃ti
1. pakvaišti: Ar iš galvõs išė̃jot – tep stūgaut! Gs. Iš didelio mokslo išė̃jo iš galvõs Ldk. Ji kaip iš galvos išėjusi šaukdama išbėgo Ns1857,1. Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš visai išeičiau V.Kudir.
2. pasimiršti: Man neišei̇̃na iš galvõs, kad tep pasibaigęs Kt. Man visai išė̃jo iš galvõs tavo prašymas Ldk. Pasakos išẽjo iš galvõs Šts.

iš ×gluzdų̃ (káilio) išei̇̃ti pakvaišti: Iš bėdų žmonės iš gluzdų išeina Arm. Kur tu duosi taukus šunie, ar iš kailio išejai? KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išejęs ir esi? Skd.
iš kalbõs išei̇̃ti nukalbėti niekus: Išei̇̃ta iš kalbõs par didelį plepalą Šts. Išėjo iš kalbos kaip ubags iš maldos B.
iš kójų išei̇̃ti nebepavaikščioti, nebegalėti vaikščioti: Mažukė mergaitė išẽjo iš kójų – skauda ir skauda Rdm. Viena mergaitė ant tokio namo gali išeiti iš kojų (nusidirbti) Brt.
iš krantų̃ išei̇̃ti ištvinti: Ši upė mėgsta kaitalioti savo vagą, be to, dažnai po didesnių liūčių išeina iš krantų A.Vencl. Išėjo Nemunas iš krantų Lkš.
iš krãšto išei̇̃ti Rs neišsilaikyti normos ribose: Iš didelio rašto išejo iš krašto Mrk.
iš mẽtų išei̇̃ti nusenti: Išėjęs iš metų žmogus, o dirba Brb. Kai žmogus išei̇̃na iš mẽtų, ką tada benumano? Lnkv. Išei̇̃na iš mẽtų, išei̇̃na ir iš leistrų Ds. Kad tėvas būt išejęs iš metų, tai man nebereiktų kariuomenėn Ds. Manęs pri darbo nebvarys – esu išẽjusi iš mẽtų Šts. Iš metų išėjęs arklys – kas jį bepirks! Grž. ×
iš mislių̃ (misliẽs) išei̇̃ti pasimiršti: Man niekaip neišei̇̃na iš mislių tas bernas Ds. Šis (turkas) tikt negalėjo iš mislies išeiti Ns1832,7.
iš narių̃ išei̇̃ti nebesuvaldyti savęs, subirti: Tekinis išejo iš narių Šts.
iš namų̃ (parõs) išei̇̃ti pakvaišti: Jis tokis iš namų̃ išẽjęs Rdm. Kiba tu iš paros išejai! Rod.
iš prõto išei̇̃ti
1. B pamišti, pakvaišti: Justinas kalėjime išėjo iš proto ir netrukus mirė J.Avyž. Ar iš prõto išėjai̇̃? Grž. Tie šauk … lyg iš proto išėję Kel1865,57.
2. pasimiršti: Man visai išejo iš proto, kad šiandie šventadienis Lš.

iš rañkos išei̇̃ti imti nebesisekti: Paršai iš rañkos išė̃jo, nesiseka Jnš.
iš siūlių̃ išei̇̃ti iširti: Visi marškiniai išejo iš siūlių – taip sustorėjau Šts.
iš siū́lų išei̇̃ti praskisti: Čia nesuplyšę, tik iš siū́lų išė̃ję Kt.
iš tõ (šiõ) ×svi̇́eto (pasáulio) išei̇̃ti mirti: Daug žmonių negeru smerčiu iš to svieto išein brš. Išeimi iš šio svieto R94. Didžiausia pusė žmonių pirm šešių dešimtų išeit iž to pasaulio DP580.
iš tur̃gaus išei̇̃ti nebetikti parduoti: Dešimties dvylekos metų arklys jau, gali sakyti, išejęs iš turgaus Vkš.
iš var̃go išei̇̃ti paaugus nekelti rūpesčių: Jau veršiukas iš vargo išejęs, užgirdytas Ll.
iš véido (veidų̃) išei̇̃ti sulysti, išblykšti: Kas tau, ar sergi, kad taip iš veido išėjai? Upt. Tai išsigando – iš veido išėjo Skr. Visai išėjęs iš veido, nebegalima nei pažint Kp. Mergaitė iš veidų̃ išei̇̃na Krk.
iš vėžė̃s išei̇̃ti neišsilaikyti normos ribose: Kalbėdamas iš vėžės išei̇̃ti KII226.
laũk išei̇̃ti euf. tuštintis: Jų vaikas lauk neišeina, kieti viduriai Grš.
Luõkės keliai̇̃s išei̇̃ti netekti gero vardo: Taip darydamas išeisi Luokės keliais S.Dauk.
padaũkais (padalkais Žem) išei̇̃ti Upt niekais išvirsti.
padrikõm išei̇̃ti Jnšk iškrikti.
pagáirėmis (paperai̇̃s) išei̇̃ti Varn niekais išvirsti: Kaip nežino, ką daro, tai paperai̇̃s ir išei̇̃na Grž. Kaimynas paperai̇̃s išė̃jo Grž.
pakálkomis išei̇̃ti
1. J prasitrainioti.
2. Rt niekais išvirsti.

pamojai̇̃s išei̇̃ti Užv niekais išvirsti.
per pakáušį išei̇̃ti
1. suteikti daug nemalonumų: Man tas mokslas par pakáušį išė̃jo Skr.
2. Lkč užsimiršti. ×

plė̃kų šinkúoti išei̇̃ti Šll niekais virsti.
po kélmo išei̇̃ti suskursti: Buvo išejęs dvaras po kelmo, ponas nė paėstis nebturėjo ko Lkž. ×
po ùbago išei̇̃ti blogai pasidaryti: Karštas pečius, imk žemyn batus, paskiau išei̇̃s po ùbago Dr.
si̇́enomis išei̇̃ti prašėlti (kurį laiką): Kad sopėjo dantį – visą naktį si̇́enom išėjaũ Slm.
su savù (savim̃) išei̇̃ti neturėti nei pelno, nei nuostolio: Aš vos vos tik su savù išejaũ Up. Vos išejau su savim su tais sūriais Šts. Jei negalėsu su savim išeiti, parduosu gyvenimą Šts.
šuni̇̀ms šė́ko pjáuti (šunų̃ lódyti) išei̇̃ti niekais virsti: Mokėsi mokėsi, ir išė̃jo šunim šė́ko pjáut Grž. Išė[jo] šunų lodyt Kt. ×
ubagai̇̃s išei̇̃ti suskursti: Kad tu priimsi kontraktą, atmink, kad beveizint ubagais išeisi Žem.
[keturiai̇̃s] vė́jais išei̇̃ti Rm be naudos išnykti: Genio turtai išei̇̃s vė́jais Pc.
võliais išei̇̃ti niekais virsti: Võliais išė̃jo sūnus, t. y. pasileido gerti J. Võliais išė̃jo merga, t. y. į niekus pavirto ir į apžadus išė̃jo J.
žadai̇̃s išei̇̃ti neįvykdyti pažadų: Žada žada, žadais ir išeis Sln.
paišei̇̃ti intr. daugeliui išeiti (ištekėti): Likom penkios seseres, kolei už jaunikio paišẽjom, buvom namiep Lz.
nuei̇̃ti
1. intr. H nužingsniuoti (žemyn ar tolyn): Vienas nuėjo žemyn, kitas paliko ant kalno Škn. Ir kad nuėjo nuog kalno, prisakė jiems, kad to niekam nesakytų, ką regėjo Ch1Mr9,9. O nuentiemus nuog kalno insakė jiemus Jėzus DP592.
ǁ nužingsniuoti šalin, pasitraukti: Nebegalėjo nuo tos vietos nuei̇̃ti NdŽ. Tas senuks nuėjo sau BsPIV15. Anà, vãrine velkinà, nuẽjo varydama žąsis J. Jumus privalu yra ir naudinga, idant nueičio DP216.
^ Vienus aplanko nueidamas, kitus pareidamas Sim. Kad tu vandenais nueitai! (keik.) Pls. Kad tu stulpais nuei̇̃tum! Plv.
ǁ nužingsniuoti (pas ką ar į kur): Nueimi kur SD208. Nuejaũ in jį Eiš. Į veseliją kaip nuei̇̃na, tai rėkia, dainuoja Nm. Žmogus su tais šunimis dabar nueina pas karalių ir sako BsPI6. A tavo vaikas nãjo į miestą? Rs. Nuėjęs į pirtį randa jį dar tebekūrenantį BsPII162. Ar nežinai, ar senelis buvęs nuė̃jęs, kaip buvęs žadėjęs? Grž. Būdavo, verksiu nuėjus kamaron ir mislysiu sau Sz. Karusia į Liñgę nuẽjus Ds. Nueisiu žalian sodelin Lz. Nuei̇̃kai į mišką Plng. Ale jūs nieko nežinot apie tą miestą, kur aš nueimi Kel1881,56. Mano sūnus numieis su jumis BB1Moz42,38. Nuėjo tėvelis miežių lankyt JD500. Nuejo linų klot Zt.
^ Nuẽjo ir sutirpo kai sakų kumelė (pragaišo) Kp. Nuẽjo ragaišio ir pati pragaišo Alv. Kur nueisiu – čia nameliai, kur numirsiu – čia kapeliai NžR. Su melu netoli nueisi̇̀ Trgn.
| refl. intr. (tr.): Aš nusiėjaũ pasižiūrėti JV1004. Ko nenusiėjo, kol buvo sveika? Žem. Aš, nusiėjus pas jos kapelį, krikštužį glosčiau ir graudžiai verkiau KlvD267. Aš nusieisiu į Tilžės miestą KlvD96. Tai aš nusieisiu į žalią girelę, ten aš pasiversiu raiba gegužele StnD13. Nusieik, dukrele, ant aukšto kalnelio JV509. Tu nusieiki į pušynelį – į pušynelį, į pamarelį StnD22. Nusiei̇̃ki, bernužėli, su ja pakalbėsi JV1041. Nusieika ant girelę NS349. Aš nusieičiau į Klaipėdužę KlvD294. Nusieičiau žalią girią, pasilaužčiau rykštę JV998.
ǁ nužingsniuoti (tam tikrą atstumą): Kaip tu nueisi tokį kelią pėsčias! J.Jabl. Ar valiosi tokį galą šlubas nueiti? J.Jabl. Nė pusės kelaičio nenuėjau ir sutikau brolutėlį priešais atjojantį (d.) Žg.
2. tr. nudirbti ropojant: Visa muno žemė yr nueità kẽliais, o reiks kokiam plikšuo dovenoti Šts.
3. intr. nuvykti, nukeliauti: Nežinote, iš kur ateimi ir kur nueimi BtJn8,15. Šiteipo ėmė tarnas dešimtį velbludų … ir nuėjo BB1Moz24,10.
| prk.: Palyginęs mūsų dabarties laikraščių kalbą su „Aušros“ kalba, matai, kad netoli mūsų tenueita rš.
ǁ prk. išsiplėtoti: Liga buvo per daug toli nuėjusi rš.
4. intr. smarkiai nulėkti, nubėgti: Nuejo vėsulas Kal. Ale ot lietus nuėj[o]! Str. Zuikis ėjo ir nuėjo per girią BsMtII42. Kap ištrūko iš jo rankų, tai nuej[o] kap dūmas Arm.
5. intr. nuslinkti: Man šaltis per nugarą nuėjo rš. Kūnu nuėjo silpnumas, akyse patamsėjo P.Cvir. Kaip saulė nuei̇̃s (bus pavakarys), sėsiu bulves Plng. Praeitis nuėjo į istorijos amžinybę rš.
ǁ nuvažiuoti, nuplaukti (susisiekimo priemonei): Per dieną garvežys nuėjo visą kelią rš.
| Neišvirtom, tik rogės paskliùndom nuė̃jo (nuslydo) Rdm. Nueiti nuo bėgių rš.
ǁ nuvykti (tam tikrą atstumą): O aš nuėjau šimtą mylelių laively sėdėdamas JV845. Laivu nuẽjom ežerą (persikėlėme) Dglš.
| prk.: Jis turi gerą galvą, o su tokia galva toli nuei̇̃s (daug pasieks) Jnš.
6. intr. pranykti, dingti: Kai niekoji, tai nuo kviečių nuei̇̃na visos ašakytės Sl. Pavasarį anksti sniegas nuėjo (nutirpo) rš. Tvanų nebūs, sniegas nuei̇̃s putoms Šts. Reik daboti, kad apyniai būtų nuimamys, rasai nuejus S.Dauk.
| Pas mus žemė kap rėtis – palijo, ir viskas nuẽjo (susigėrė) Vrn.
| Patinsta tuosyk, ir vėl nuei̇̃na Arm.
| Kur nor trobelė nuẽj[o] (sudegė) Lp.
| Kad sudaviau gerai per vakarėlį, tuoj puspadžiai nuė̃jo Jnšk.
| prk.: Nueis pyktis, ir vėl šnekės Ds.
^ Jau ir jo nuej[o] kepti karveliai! Lp.
ǁ pasitraukti: Ratelis jau nuej[o] iš mados (nebe madoje) Čb.
ǁ nukristi augant, nusinerti: Rodos, nedaug susimušiau pirštą, bet nagas pajuodo ir nuė̃jo Gs. Senoji oda man pavasarį nuėjo rš. Visa skūra nuẽjo nu rankos KlvrŽ.
ǁ nublukti: Žalis ar nenai̇̃s greit? Sml.
ǁ nugrimzti: Akmuo su burbulais nueina į kubilo dugną rš.
ǁ prk. nustoti vertės: Jau mano gyvenime rubliai, markės ir litai nuẽjo Ut.
ǁ prk. žūti: Per karą nuė̃jo viskas Brž. Per jo rankas nuej[o] mano vaikas Lš.
7. intr. patekti: Da mano nė vienas bekonas blogon rūšin nenuejo Ds. Žmonės buvo nuė̃ję į puikę (išpuikę) Gs. Tavo galvelė po kardeliu nuėjo JD1241.
8. intr. praeiti, praslinkti (apie laiką): Visa vasara ir nuej[o] an vieno budinko Alv. Pusė valandos dar nuei̇̃s Vlk. Jei nuei̇̃t kelios dienos, nebepagydysi [rožės] Šts.
| Gyliava kaip nuejo, išginiau karves Šts. Kai karas nuė̃jo, tai vienos grįžom atgal Šr.
ǁ sukakti: Šeši metai nuė̃jo an mojaus mėnesio Ad. Nuo lapkričio jau treti metai nuẽjo, kap serga Ck.
9. intr. ištekėti (už vyro), vesti (užkuriomis): Až katro norėjau, až to ir nuejaũ Dglš. Už jaunikio nuejo Lz. Buvo gerai nuẽjusi į gerą vietą Šts. Užkuriõm buvo nuė̃jęs Ėr.
10. intr. įstoti: Nue[jo] klėštoriun OZ25.
11. intr. atlikti (darbus): Vakar kūlė, tai taip ir nuėjo viena diena Mlt.
12. tr. išmokti: Kiek lementoriaus nuė̃jot? Rm.
13. intr. nusitęsti, nusitraukti: Tos balos nuei̇̃na net in kitą parapiją Rdm. Mūsų laukas nuei̇̃na lig girelei Slm. Obuoliai visai žemai nuėjo VoL310.
14. intr. pasklisti: Tai nuėjo ir balselis toli JD474. Paskalas nuėjo apie jį per visus žmones rš.
ǁ paplisti: Kultūra nuẽjo, radijas kožnoj pirkioj Str.
15. intr. susivartoti, susieikvoti: Šiaudų jau pusė stirtos nuė̃jo, o da kur pavasaris! Ėr. Žiūrėk, pusė bakano duonos nuė̃jo Tj.
16. intr. išaugti: Kap tik pamėžiau, tai tep ir nuẽjo tie mano medeliai Dg. Kap galėj[o] lietulis nulyt, tai javas akysa nuej[o] Rod.
ǁ užderėti: Kopūstai nuei̇̃ta metais – kitą metą nė sėklos negaunu, kad neuždera Šts.
17. intr. prinokti, pribręsti: Riešutai kartu su žirniais nuei̇̃na Kair. Vasarojus jau nuė̃jo, reiks pjauti Šd. Ir mano avižos, mačiau, taip nuė̃ję, kad tik pjauk Bsg. Jau ir kviečiai bus nuė̃ję Lnkv. Pernai apie tą laiką rugiai buvo jau nuė̃ję, o šiemet dar minkšti Pkr. Prieš saulę arbūzai jau nuẽjo, tokie geltoni Ut.
18. intr. būti nubertam, apsitraukti (kuo): Visas kūnas raupais nuẽjo Nč. Kojos buvo nuėjusios pūslėm Ėr. Visa burna spaugais nuẽjus Mlt. Visas kūnas šašais nuẽjo Krž.
19. intr. tapti, pavirsti (kuo): Mano marškiniai buvo nuėję dreiskanomis (sudriskę) rš. Dažnai pasakomis nuei̇̃na kitų teisybė KrvP(Ds). Paperais visi kiaušiniai nuẽjo Ds.
| Dėl šito ubaguos nenueisi LTR(Ds).
| O aš kap nueisiù jaunyn (pajaunėsiu) Lp. Nieks daugiaus nespaudž manę, ak širdis lengvyn nuėjo PG.
| Bet ir čia visos pastangos niekais nuėjo K.Bor. Jei niekų žiūrėsi, tai niekais ir nuei̇̃si Pl. Daug ant nieko nuė̃jo žmonėm grūdų Kp. Visi tavo nuopelnai ant niekų nueis Tat. Kolek klaũsė motinėlės, kaip rožė žydėjo, o kai paklausė bernužėlio, už nieką nuė̃jo Srv. Visa nuẽjo ažniek BM46.
20. intr. pasidaryti, įvykti: Gyveni žmogus, ale nežinai, kaip da nuei̇̃s, kas bus Vj.
| Sidoklis, – patraukiau per dalgę, – pusiau ir nuė̃jo (perlūžo) Pc. Dyselys šmakšt ir nuė̃jo pusiau Kt.
ǁ pasitaikyti: Visaip gyvenime nuei̇̃na Dgl.
| refl.: Man dar nenusẽj[o] sa[vo] buity išsivysti vilkas Rod.
ǁ baigtis: Jei tik nuei̇̃s gerai, tai ir gerai Trgn. Kaip nueis su kiaulėm, nežinia, kai vis nestaiso Sdk. Ale vis laimingai nuė̃jo Šr. Jums taip nenueis – sunkiausiai baus Gmž. Tos mergelės auka nenuė̃jo veltui NdŽ.
| refl.: Tai nenusieis tau veltuo, užmokėsi J.
21. refl. pasisekti, pavykti: Jiem te nusiėjo Str. Mum labai gerai nusė̃jo Pn. Nusẽjo kaip šuniui botagu Trgn. Labai pigiai nupirkt nusẽjo Mlt. Šį kartą man alus padaryti nenusiė̃jo Brt. Tai man šiandie nusẽjo – nuo pusės kelio pavėžėjo Švd. Tai man važiuojant nenusẽjo – visi ratai pabyrėjo Švnč. Nusẽj[o] kap miške supuvusį grybą rast Ml.
22. intr. pasekti: Vaikas po tėvais nuẽj[o] Rod. Ana tokia bielieva (blondinė) po bočiu nuej[o] Zt.
23. refl. nuvargti, nusikamuoti: Nusiei̇̃na vaikas per diena prie galvijų Ėr. Nusiẽjom, kol išsikūlėm Šts.
24. tr. padaryti sau palankų: Vienas nuẽj[o] vuitą, kitas – mokytoją, ir abu nori in save mokyklos Vlk.
25. tr. nuavėti, nunešioti: Kad jis toks sunkus, tai greitai kulnį nuei̇̃na Skr. Nenueisiu tų batų nė par metus – tokie stipri Šts.
26. intr. nunykti, nustipti: Jam nuė̃jo labai gera karvelė Brž. Mano trys karvės nuẽjo Kal. Stančiuo nuẽjo ir antras paršelis Trk.
27. refl. patikti: Jau ana man kad nusei̇̃na, tai nusei̇̃na Užp. Kaip tamstai martelė nusei̇̃na? Ds. Ar nuseinanti gi jam pana, kur piršlėm buvo? Ds. Man švieži kopūstai nenusei̇̃na Ds.
28. intr. netekti, prarasti: Nemokėjo žmogus laikytis, tai ir nuẽjo nuo žemės (nugyveno, nulaisino žemę) Sn.
◊ ant drãlo nuei̇̃ti Lzd niekais virsti. ×
ant skūrõs nuei̇̃ti nudvėsti: Jei būčiau bėrio negydęs, būt an skūros nuejęs Alv.
ant šuñs [uodegõs, karnõs Ut] nuei̇̃ti niekais virsti: Tas jo mokslas ant šuñs uodegõs nuė̃jo Snt. Ir antra diena ant šunies uodegos nuėjo!.. A.Vien. Tavo darbas nuẽj[o] an šunio! Lp.
į dõrą nuei̇̃ti pasveikti: Kadai duktė pasilpnėjus suvalgė džiovintą kirmėlę ir nuejo doron Antr.
į giriàs nuei̇̃ti nušnekėti nesąmones: Jis bekalbėdamas nuejo į girias Krtv.
į kapùs nuei̇̃ti numirti: Pirm laiko nuė̃jo vyras į kapùs Jnš.
į padùs nuei̇̃ti pajusti ką malonaus: Kap užgėrė, tai net į padùs nuẽjo Smn.
į pū́dymus nuei̇̃ti nušnekėti nesąmones: Jau nebežino, ką kalba, visai nuė̃jo į pū́dymus Jnš.
į šárkų bažnýčią nuei̇̃ti padvėsti: Jau šitas žąsiokas, man regis, nuei̇̃s šárkų bažnýčion Trgn. ×
nuo dỹvų nenuei̇̃ti neatsistebėti: Aš nė nuo dyvų nenueinu Šts.
nuo kóto nuei̇̃ti nusigyventi: Jo vaikai nuėjo nuo koto Sn.
nuo laukų̃ (laũko) nuei̇̃ti apsidirbti, suvežant derlių: Šiemet žmonės greit nuo laukų̃ nuė̃jo Jnšk. Kap nuei̇̃sim nuog laũko, tada bus geriau Arm.
nuo širdiẽs nuei̇̃ti dingti (rūpesčiui): Visi sopuliai nuejo nuo širdies [išgėrus] Plng.
padárgais nuei̇̃ti Rm sunykti, išnykti.
padaũkais nuei̇̃ti
1. BsPIV49 nudumti tolyn.
2. niekais virsti: Ir gerų tėvų sūnūs nuei̇̃na padaũkais Krtv.

padaũkiais (padáužom Vel) nuei̇̃ti KzR niekais virsti.
pagaugai̇̃s (pagaugiai̇̃s, pagaugomis V.Krėv) nuė̃jo Dg drebulys apėmė išsigandus, pasidarė baisu: Kai tik pamačiau jojant, tai man tep ir nuėjo pagaugiais Mrs.
papauribais (paperu Tvr) nuei̇̃ti Gmž niekais išvirsti.
pėdomi̇̀s nuei̇̃ti pasekti: Valstiečiai nuėjo darbininkų pėdomis rš.
per danti̇̀s nuei̇̃ti sukelti nemalonų jausmą: Net per dantis nuẽjo – koks šaltis Klt.
per padùs nuė̃jo [diegliai̇̃] sakoma apie išsigandusį: Marti išgirdo meitėlio žviegimą, ir jai net diegliai per padus nuėjo (manė, kad vagia) A.Vencl. O man tep nuė̃jo per padùs lyg grąžtu Rmš.
per ši̇̀rdį nuei̇̃ti
1. suskausti, nudiegti: Kaip kandau plutelę, tai net per ši̇̀rdį nuẽjo Ds.
2. sukelti skausmą, nemalonumą: Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį K.Bor. Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo Jnšk.

per tvõrą nuei̇̃ti padvėsti: Mano karvė nuejo per tvorą Pls.
po žẽmėmis nuei̇̃ti numirti: Tai daug jaunų nečėse nuejo po žemėm Ut.
šùnio karnõn nuei̇̃ti Ut neduoti naudos.
šuni̇̀ms šė̃ko pjáuti nuei̇̃ti niekais virsti: Neprižiūrėtas vaikas nuei̇̃s šuni̇̀m šėko pjauti Jnš.
vagà nuei̇̃ti pasisekti: Kai nenuei̇̃na vagà, tai tada blogai Skdt.
vė́jais nuei̇̃ti niekais virsti: Jau trečios piršlybos nueina vėjais I.Simon. Viskas nuẽjo vė́jais Kv.
velnióp (po velniai̇̃s) nuei̇̃ti blogai baigtis: Viskas velniop nuėjo J.Jabl. Kad paimsiu baslį, tai viskas po velniai̇̃s nuei̇̃s (sudaužysiu) Jnšk.
žemỹn nuei̇̃ti nudvėsti: Karvė mūso nuẽjo žemỹn Slnt.
panuei̇̃ti intr. būriu nueiti: Vyrai panuẽjo balosna šienaut Dv.
paei̇̃ti
1. intr. einant palįsti (po kuo): Paeimi po kuo SD259. Paei̇̃na po tiltu Lp. Po stogu paei̇̃ti KBI43.
2. intr. neilgą laiką, neilgą tarpą eiti: Aš dar paėjaũ kelis žingsnius į priekį NdŽ. Keliaujant teko po keletą kilometrų pavažiuoti ir paeiti rš. Aš kad paeinù greičiau, tai iš širdies uždunstu Pn.
| refl.: Kiek pasiėjo tylėdami V.Krėv. Jis pasiej[o] ing kelią Azr.
3. intr. R galėti eiti: Teip pailsau, kad vos paeinù Alv. Kojoms nebepaeinù Šts. Nepaeina, kojas sopa Lp. Dabar mašinos nedyvai, negali keliu par jas paei̇̃t Skr. Radau vieną vištą nepaeinant Ėr. Buvo paeitama sniego viršu (nesmuko) Šts.
^ Turi daug kojų ir paei̇̃t negali (akėčios) Pnd.
| refl.: Ans su manim pasiei̇̃t (gerai eina) Vvr.
4. intr. H pasitraukti, pasišalinti: Tu nu vežimo toli nepaei̇̃k! Up. Kur tas būt paẽjęs? Trg. Kad kitas nu stalo paei̇̃na, rodos, kad paršelis ėdė Vvr. Jis man iš kelio paė̃jo KI502. Vyrai atsisveikino ir paėjo kiekvienas į savo namus prš. Dabar sėdos tėvas dūlių kepti, o sūnus paėjo baidyti BM382. Sako, jog paeidamas anims liepęs sau donę mokėti S.Dauk.
| refl.:
^ Kad tu ant galgių paseitumbei! B.
ǁ pasitraukti iš santuokos: Pati paejo šalin nu vyro Dr.
5. intr. išvykti, iškeliauti: Aš butą sau sudeginau ir nuo to čėso po svietą paėjau rš. Dvasia ateina ir paeina pagal savo tikslą M.Valanč.
ǁ išvažiuoti: Šoko ant paeinančio traukinio bėgių Grž.
6. intr. paslinkti, patraukti: Saulė jau aukštai paė̃jusi Ėr. Vakarop buvo, saulė buvo paẽjusi į medžius (medžių aukštumo) Šts.
| refl.: Siena grinčios pasiė̃jo iš vietos J.
ǁ paplaukti: Pusę dienos laivas beveik iš vietos nepaėjo J.Balč.
7. intr. pasrūti, aptekti: Mūs visos pievos [v]andeniu paeję Trgn. Jaujoj pečius išgriuvo – vanduo iš apačios paė̃jo Ėr. Jau prūdas vandeniu paẽjo, ledas tirpsta Ds.
| Vandeniu paė̃jus duona Kp. Vandeniu paẽjusios bulbės (vandeningos) Rod. Visi avies dūbliai vandeniu paė̃jo Lnkv. Pienas išrūgom paẽjęs Ds. Tavo dešinė akis krauju paẽjusi Ds. Mėsa kraujais paė̃jus Ėr.
| refl.:
^ Po gulinčiu akmeniu vanduo nepasei̇̃t Dv.
ǁ apsitraukti (kuo): Dūmais paė̃jo kaminėlis [lempos] Ėr. Juoda žemelė dūmais paėjo LTR(Lnkv). Ilgai dairėsi į rūku paėjusį sienoje kabantį veidrodį rš. Šilas buvo kvapais it kokiais rūkalais paėjęs J.Paukš. Bluzganom paė̃jęs (bluzganotas) Grž.
8. intr. mesti darbą, tarnybą: Paẽjo tarnaitė Dr. Nuo ūkininko paėjo, sakydamas norįs vėl iškeliauti prš.
9. intr. būti kilusiam (iš kur ar iš ko): Ji paei̇̃na nuo Pašakių Pc. Jis paei̇̃na iš Kybartų Vlkv. Jis paei̇̃na iš geros giminės Krs. Tai žmogus iš beždžionės paeina? rš. Ar šuo paeina nuo vilko ar nuo kito ko, sunku įspėti Blv. Didesnė dalis šitų pasakų paeina iš Griškabūdžio valsčiaus Bs. Alaus kartumas paeina nuo apynių daugumo rš. Ligos bičių paeina iš nemokėjimo apsiėjimo su jomis Nz. Prūsai tuomet dar tvirtai laikėsi savo iš senovės paeinančios tikybės Bs.
^ Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia Sim. Iš sutikimo paeina tvarka, iš kovos – suirutė Sim.
10. intr. nusitęsti: Ežeras paei̇̃na po Gudeliais Rm.
11. intr. įlįsti, įsmigti (po kuo): Rakštis po nagu paė̃jo Ėr.
12. intr. pasklisti, paplisti: Paẽjo kalba, ka dukterei jau nebgerai Krš. Bet kokia kalba par žmones greit paei̇̃na Vžns. Seniai paẽjo žinia apie vestuves Sv. Paẽjo paskalas, kad anys jau ženijas Ut. Visi … sužiuro į tą pusę, iš kur balsas paėjo A1884,371. Ir paėjo plačiai tas garsas BsMtII107. Paėjus tokiai žiniai net mums blusos užmirė rš.
13. intr. susinaudoti, susieikvoti: Aure kiek jau taukų paė̃jo! Pn.
14. intr. apaugti: Lėkšti, toli įbrendami ežero krantai paėję nendrėmis J.Balt. Žolėm paejo tie akmenėliai, kur broliukai sėdėjo (d.) Užp.
15. intr. prinokti, pribręsti: Paei̇̃s rugiai Šr.
16. intr. imti darytis: Kaip tik paei̇̃s naktys ilgyn, rudenį liuob ir vaikščios žvakelės po laukus Trk. Mokslinyčia geryn paejo, vaikų kas metą buvojo į 200 M.Valanč.
17. intr. įvykti, atsitikti: Regėt, ką gali paeit šitep Šč.
| refl.: Taip pasiė̃jo, t. y. iš netiesų atsitiko J.
18. intr. atsigimti: Nu gaidžio paẽjo viščiukai visi raudoni Užv. Po kokiai veislei šitas arklys paei̇̃na? Alv. Jūs kumeliukas po kumeliu paẽjęs Lš.
19. refl. įskausti, pasimušti (beeinant): Pasieit kojos nuo smilties, kad basa eini keliu, t. y. skauda padus J. Toli eitant pasieita kojų apačios Vvr. Bevaikščiojant ir kojos pasiẽjo Pš. Agatės pasiejo kojos, pasidarė papautai M.Valanč. Užvažiavom ant brukio, kojos [arklio] pasiejo Vvr.
20. tr. palenkti į savo pusę, papirkti: Jis visus policninkus paejo Up. Sako, ans viršaitį su šimtine paejo Šauk. Iš kalbos matyti, kad viršaitis yra ano paeitas Kv. Griežto žmogaus nepaei̇̃si Ll.
21. refl. sektis, pasisekti: Jam gyvuliai pasiei̇̃na – kokį tik užliks, tai kap iš pieno plaukia Ign. Jau anam pasei̇̃na Dglš. Kai kada ir iš niekų pasei̇̃na prasgyventi Ds. Pirktos bitės nepasei̇̃na Mlt. Šiuokart pasẽjo gera karvė pirkt Ut. Nepasiejo mumiem su šita gira Lzd.
| Kas pasei̇̃s (klius), tą nutversim Ėr.
22. refl. Kv pasirodyti, pasireikšti (kuo): Ji visus ponams skundžia, žinoma, liežuviu pasieidama gera Žem. Vytautas, norėdamas dar geru pasieiti kryžeiviams, patsai padėjo jiems piles suardytąsias atstatyti S.Dauk. Pašvęsk man druską gyvoliams, aš geru pasieisiu (atsilyginsiu) J. Gera pasẽjo, bičių spietlių davė Užv. Nori darbščiu pasieit, todėl ir dirba Nmk.
23. intr. priklausyti: Laikas nuėmimo paeit daugiaus nu pribrendimo tabokų S.Dauk.
24. intr. palošti (kieno naudai išleisti kortą): Išeidamas gilę jam paėjai̇̃, dabar ims jo karalius Jnš.
25. intr. nustipti: Šį metą jau dvi karvės paẽjo Kl. Pernai par lytotas dienas šmotas vištalukų paẽjo šalin Vvr.
26. refl. patikti: Man pasei̇̃na ta karviotė Km.
27. refl. tikti, būti tinkamam: Paveizėk, ar tas raktas nepaseis į tas duris Akm.
28. intr. Krtn pasilakstyti, pasivaikyti: Paeina karvė R. Kumelė paẽjus Pnd.
| refl.: Pasiėjo karvė B. Karvė tik iš antro karto pasiė̃jo Jnš. Pasėjo kumelė B. Mano kumelė gal bus jau pasẽjusi Lš.
◊ dienosè paei̇̃ti pasenti: O abu buvo paejusiu dienose savo GNLuk1,7.
į kū́ną paei̇̃ti pariebėti: Į kū́ną paẽjo kaip gerą išėdį gavo Šts.
mẽtai paei̇̃na darosi suaugęs: Mergaitei jau mẽtai paei̇̃na, jau gali ir už vyro eit Mrp.
mẽtuose paei̇̃ti susenti: Ona buvo labai metūse paejusi I.

×padei̇̃ti (hibr.) intr.
1. prisiartinti: Jau žiema. – Jau ir čėsas padei̇̃na Švnč.
2. neilgą laiką paeiti: Kiek padeinù, pasilsiu ir vėl einu Aps.
3. pakilti: Saulelė padeina aukščiau Lz.
4. Slk patikti: Kaip tau, man tai nepadeina šitoj mergiotė Skdt.
ǁ reikšti simpatijas: Tai jų Jonas an Stasią padei̇̃na? Klt.
5. būti panašiam: Šitie liežuviai, latviškas ir lietuviškas, padei̇̃na vienas in kitą Brsl.
parei̇̃ti intr.
1. H, R einant sugrįžti: Pareinù namo, gi žiūriu – nieko nebėr Pg. Iš Tilžės, iš Karaliaučiaus pareinù KBI45. Vyrai jau pietų pareina J.Jabl. Jau trečia diena kaip nebepareina rš. Parein jauteliai būbaudami KlvD6. Aš benoriu namolei pareiti J. Sutikom seselę parei̇̃nančią Lzd. Laukė duktės pareinant LB158. O aš parėjaũ pas savo močiutę JD558. O kaip parėjaũ rugelius grėbus, siuntė anyta jautelių ginti JD814. Kelias dienas parėjai atostogų? J.Jabl. Gintautas parėjo persivilktų Vaižg. Parẽj[o] neparẽj[o] (tik parėjęs) ir už darbo griebė̃s Lp. Iš kur parė̃jot? Vl. Buvau parėjęs, bet paskui vėl išėjau J.Jabl. Kur taip ilgai užtrukai, namučių neparėjus JD721. Parėjęs šokęs laukužį arė KlvD295. Baudžiauninkas parė̃jęs galop stramūžija gaspadinę J. Į lauką ėjau – lengvi darbeliai, namo parėjus – meilūs žodeliai J.Jabl. Ei barė barė mane motinėlė ilgai neparėjus J.Jabl. Nieko jai nedarykit, iki aš pats pareisiu Plv. Ar greit pareisi̇̀ namo? Ds. Ar pareisi kada, kai ežys su mielėm? Sln. Parei̇̃s tėtukas priešpiečių Nm. Toli mano tėviškelė, negaliu pareiti KlpD11. Parent žmonėms ing namus savo Mž492.
^ Veršiu išėjo, jaučiu parėjo J.Jabl. Ejau nenorėdamas, parejau šokinėdamas LTR(Šll). Mainai verkdami parei̇̃ta (numaino) Šts. Neduos Dievas nueidamas, duos parei̇̃damas Rm.
| refl.: Jis parsiėjęs iš karčemėlės, jis mane barė ir šalin varė JD1229. Parsei̇̃ (eik) nuo pečiaus – susdeginsi! Dsn.
2. parvykti, parvažiuoti: Parẽjo tryleka metų subuvęs Amerikoj Plng. Po vienerių metų parėjo pirmasis sūnus I.Simon. Po penkių metų parẽjo Vžns.
| prk.: O kad rogiakelį padarytų, tai mūs medžiai lengviau namo parei̇̃tų Gs.
3. atvykti, atvažiuoti: Dėdė savo visą turtą pragėrė, veizėk, ant senatvės ims ir parei̇̃s (ateis gyventi) dar pas mumis Vkš. Ant pagalbos pareiti ledų dėlei nebuvo galima Kel1881,34. Ar iš tolo parėjai čia gyventi? J.Jabl.
pareitinai̇̃ adv.: Jis pardavė ūkį pareitinai̇̃ NdŽ.
ǁ prk. gimti: O kaip jam dar vaikų parėjo, ponu jau laikė jis save I.Simon. Ne čėsu an svieto parė̃[jo] (netikęs) Gs. Per greitai parė̃jęs kūdikis (pavainikis) KI473.
4. atslinkti, artėti, priartėti: Perkūnas parei̇̃ta iš pietų griaudamas – būs šiltas, geras metas Šts. Parei̇̃ta lytaus – juodi visi pašaliai Plng. Šalta žiema šalin eina, jau pavasaris parei̇̃na Nm. Bet jau dabar ir žiema parejo S.Dauk. Minija teka tingiai ir liūdnai nujausdama pareinančią žiemą I.Simon. Nesijuokit, vyreliai, parei̇̃s ir jums tos dienelės Skr. Dabar laikas parė[jo] su tom kiaulėm Gs. Pareis toki čėsai Žem. Rakas mano pareit R118. Parei̇̃ta tie daržai: vienas darbas po kito eita viršuo Dov. Mislijau, kad man galas pareis Ašb.
^ Kaip pareis laikas, bus ir vaikas LTR(Jnš).
ǁ parlėkti, parskristi: Čia bitės jau su raudonomis, jau su geltonomis ir baltomis kojomis pareit taip, kaip yra buvęs žiedas, nu kurio tas dulkes parneš S.Dauk. Jei būs parei̇̃tančios bitys, pareis pačios Dr.
ǁ atvažiuoti (susisiekimo priemonei): Kada parei̇̃na autobusas? Rdm.
ǁ atitekėti, atbėgti: Vilkė (upė) parei̇̃na nū Kamščių Pgg. Šaltuona, kas ją žino, parei̇̃na ji gal nuo Kauno Jrb.
ǁ priartėti skirtam laikui, terminui: Parejo berneliu[i] in vainelę joti (d.) Kb. Pareis mokestis mokėti, o kapeikos neturu Skdv.
5. kilti (iš ko): Jis parei̇̃na iš Žūkų giminės Drsk. Vilkauja upė buvo, nuo jos parėjo vardas Vilkaviškis Vlkv. Parėjo tas sprendimas iš to Vd.
| Jei parei̇̃s iš šnekos, aš ir pasakysiu Gs. Man neparė̃jo į šneką, tai ir nepaklausiau Ss.
6. apsiimti tarnauti: Pareik pas mane į vaikius Dr. Rasit pas mane pareitumėte už berną? rš.
7. tilpti: Kiek parei̇̃na rugių maišan? Mlt. Į maišą du pūrai avižų neparei̇̃na Šl. Šitam maiše daug grūdų parei̇̃na Svn. Neparei̇̃na aruodan grūdai Ds. Šitan vežiman parei̇̃na pusantros kapos rugių Ds. Į tą geldą parei̇̃na kokie trys viedrai Pc. Kešenės didelės, daug parei̇̃na Ėr. Ar visi maišai parėjo vežiman? Sb. Pienas kaip tik puodynėlėn parė̃jo Dl. Šiemet linai į vieną marką neparė̃jo An. Rugiai miežiai užderėjo, kluonan svirnan neparėjo LTR(Slk). Parei̇̃s visi javai klėty Brž. Obuoliai šiemet ant užlų neparei̇̃s Trgn. Tavo ranka į tokią pirštinaitę neparei̇̃s Pn. Pasistumk, visi parei̇̃sma ažu stalo Ds. Ar parei̇̃s skietan audeklas? Slm. Maža stuba, kur tau tiek žmonių parei̇̃s! Brt. Pareista visi namuos – kam muštis! Km. Ką gi pykstatės, ar jau gryčioj nepareinat? Ant.
| prk.: Kaip mokytojai parei̇̃na (žino, moka) tiek daug? Pn.
^ Nedėk jo kišenėn, ir maišan nepareis TŽIV514. Jei į peklą nepareis, vis tiek į dangų suleis LTR(Jnš).
ǁ prk. sutikti, sugyventi: Neparei̇̃na su gyventojais Ut. Ką jūs nepareinat, aš tuoj paimsiu rykštę Ut.
8. susinaudoti, susieikvoti: Kiek turėjau drobės išsiaudus, tai visa ir parẽjo marškiniam Ds. Parei̇̃na sau, daug nėra Pl. Iš kur čia, kūmutėle, sudėsim tą sviestą, patiem parei̇̃na – tiek šeimynos Jnšk. Augančiam pareita du kilu duonos dieno[je] Šts. Anam visas milas parejo – maniau, kad liks ir man švarkas Plt. Visi pinigai jam vienam parejo Plt.
9. sklindant pasiekti: Garsas parėjo iki manęs J.Jabl. Parejo žodis, kad miręs vyras Šts. Iš Rymo pareit žinia, kad popiežiaus paskiausioji adynėlė jau visiškai netoli beesanti LC1877(bandom.numeris).
10. nusmegti: Langai žemėn jau parėję, išsikreipę durys rš.
| prk.: Suvaikėjęs, in mažų dienas parė̃jęs Grl.
11. impers. reikėti, prisieiti: Argi jau parei̇̃s prie daktaro kreiptis? NdŽ. Parei̇̃s i mums veselė kelti Skdv. Kam parei̇̃na važiuot? Lp.
| refl.: Mūsų prabočiams nuolat parsieidavo kovoti už savo žemę prš. Pareitisi mumus visiemus rūpinties BPII88.
12. atsidurti, pakliūti: Parė̃jo į bėdą, o kas kaltas? Gs. Aš į didelius vargus parėjaũ, įpuoliau KII21. Jis į skolą parė̃jęs KI521. Taip ir parėjai ant prapuolimo kelio I.Simon. Kad aš ir į cuktūžę pareisiu … [, bet mušiu] I.Simon. Po kieno valdžia parei̇̃ti KBI43.
ǁ patekti: Ir Brinkių ūkis parėjo į Gaičiaus rankas I.Simon.
13. būti atsiunčiamam, atsiųstam: Man grometa atėjo, parė̃jo KII377. Laiškas parė̃jo Srd. Pas mus net keli laikraščiai parei̇̃na Gs. „Tilžės Keleivis“ pareit kas nedėlę prš. Dideli tau pinigai tuoj parei̇̃s Ss. Kai žvirblis į lango stiklą atsimuša, tai pareis kokia naujiena LTR(Lš).
14. užaugti: Palauk, kai jis parei̇̃s į vyrus, tai tau vis tiek nedovanos Gs. Palauk, nekirsk, tegul parei̇̃na nors į pagalį Ss.
ǁ sukakti: Kai parei̇̃si į septyniolika aštuoniolika metų, galėsi vaikščiot į vakarėlius Skr.
15. tapti, išvirsti: Vaikai visai į nėkus parejo Ll. Žmogus ligoj ant niekus parei̇̃na Pg. Koki gėda taip ant nieko pareiti prš. Ant naudos pareit R337. Šis paaukštinimas ir visiems jo broliams ant gero parėjo brš.
16. žr. įeiti 16.
| prk.: Į garbę rūtos parėjo LTR(Plv). Ir kopūstai šiandien parė̃jo į garbę Alk.
17. atrodyti: Kaip tau geriau parei̇̃s, teip tu ir padaryk Skr.
18. atsitikti, išeiti: Taip nebus, ant to nepareis R229. Vis tiek ant to pačio parei̇̃s Srj. Man teip sakė ir teip parė̃jo Pgg. Tai kaip žmogui pareina, katras save aukština! BsPIV6. Aš tau sakiau, kad tu teisybės niekam nesakytum, matai, kaip tau parėjo BsMtI151. Sakyk, kap tau ten parẽjo? Lš.
ǁ pasitaikyti: An svieto gyvenant visaip parei̇̃na Klvr. Ką matėm, tai matėm, daugiau neparei̇̃s matyt Sdr.
19. pasisekti, pavykti: Jiems su žeme dabar gerai parei̇̃s Žlp.
20. priklausyti, priderėti: Po kiek jam ant dienos parė̃jo? Gž. Mums malkų vežimas (už malkų vežimą) parei̇̃na penki šimtai Lkv. Tai kiek čia dabar man pinigų parei̇̃na už tuos kviečius? Ss. Man dar penki centai parei̇̃na Al.
parei̇̃nančiai
pareitinai̇̃
| refl. BPI13: Parsieit padonims klausyti vyriausybės CI769. Tie piningai man parei̇̃tis KII378. Man parei̇̃tis duoti, o tau imti K. Ne, gaidaũ, nesiūlyk joms, kas joms neparei̇̃tis K.Donel. Nėsa čionai iš tiesų pareitis sakyti – juo veikiaus, juo geriaus prš. Kaip pareitis (pagal nuopelnus) N.
21. būti priklausomam (nuo ko): Nuo to parei̇̃na jūsų likimas NdŽ. Veršio sveikata pareina nuo karvės sveikatos rš. Pasigailėti ir dovanoti nuo teismo nepareina rš. Nuo jo pareidavo, kiek kuriam padegėliui miško duoti A.Vien. Šis sakinys parei̇̃na nuo kito J.Jabl. Brangumas parei̇̃na ant sviesto [rūšies] Trg.
| Tuomet, kai suaugsi, nuo nieko nebepareisi J.Jabl.
^ Kad ant didumo parei̇̃tų, karvė kiškį pagautų J.Jabl.
parei̇̃namai
22. tikti, pritikti: Miežiai pareina sėti po žieminių javų rš. Taip elgtis nepareina J.Jabl. Nepareina gi tep! Sn.
| refl.: Elkimės, kaip mums pareitis MŽ. Mums pareitis klausyti BPII83.
^ Ant drūtos šakos pareitisi drūtas vagis B.
ǁ praversti: Ačiū! Labai jau pareis Žem.
23. Alk kainuoti, kaštuoti: Kiek tau tas kostiumas parẽjo? Kv. Su visu parei̇̃na lig dviejų šimtų rublių Skdv. Jai dvidešimt keturi šimtai parei̇̃na tas šienas Jrb.
24. būti (pagal giminystės ryšius): Jis pareina man giminietis BŽ117. Aš nepareinù jom teta Lp.
◊ į aki̇̀s parei̇̃ti (kam) pasirodyti (kieno) akivaizdoje: Jis vengia man į aki̇̀s parei̇̃ti KI55.
į gálvą parei̇̃ti kilti minčiai: Vilkui parėjo į galvą, kad liūtas nestiprus J.Jabl. Man nė į galvą nepareitų taip kalbėti J.Balč. Ma[n] apie tai visai neparė̃[jo] in gálvą Prn.
į kẽlią (kẽlį, kójas) parei̇̃ti nusidėti, užkliūti (kam): Aš tau niekad į kẽlią neparėjaũ, ko tu mušiesi? Alk. Jis man į kẽlį parė̃jo KII363. Apie mano Vilių nesirūpink – jis niekam nepareina į kojas I.Simon.
į metùs parei̇̃ti suaugti: Jau parėjau į metus – jau turite žentą imtie LTI17. Kai parėjo į metus, ir įgijo sau ragus LTR(Snt).
į prõtą (prie prõto) parei̇̃ti suprotėti: Vyriausias sūnus suaugo, parėjo į protą V.Kudir. Kada išeis už vyro, savaime prie proto pareis I.Simon.
į véidą parei̇̃ti pasitaisyti, pariebėti: Dabar ir išsimiega, ir pavalgo, o da į veidą nepareina, da sudžiūvus Gs.
ki̇́ek [ti̇̀k] parei̇̃na smarkiai (mušti): Duoda vagiui, ki̇́ek parei̇̃na Pn. Prilupę kiek tik parejo, veselnykai sviedė Joną lovon ir vėl ėmė šokt BsPII245.
namõ parei̇̃ti mirti: Nedagalinėj[o] nedagalinėj[o] ir parẽj[o] namo Vrnv.
paparei̇̃ti intr. būriu pareiti: Mergos paparẽjo iš uogų Dv.
péreiti
1. tr., intr. H peržingsniuoti: Péreiti ribą DŽ. Ana párėjo par lieptą J. Per lieptą tai aš neperei̇̃siu – galva sukas Slm. Péreik per vieną lentą nesverdakuliuodamas Ds. Nebijojau tamsią naktį laukelį pereitie BsO156. Purvais pereiti negali N. O kur mes ėjom, kur mes parėjom, nežels žalia žolelė JD954. A nepáreitamos buvo ganyklos Pln. Laukas tiktai par tris dienas pareinamas I. Jos vyras tarnavęs pereinamojo punkto viršininku rš.
^ Lauko nepereisi, kelio neišmatuosi TŽIII376. Su neteisybe visą svietą pereisi, bet atgal negrįši NžR. Nevalgęs pereisi tris keturis laukus, o nuogas nė per slenkstį neperžengsi B. Duona – basas velnias nepereit (prasta) rš.
ǁ peržingsniuoti skersai priešais einantį: Už ką tu kęsi, už ką tu vargsi, niekam bloga nepadarius, viešo kelio niekam neperėjus V.Krėv. Jei tau par kelią pareis žmogus arba parbėgs katinas, arba sutiksi mergaitę einant, atsitiks nelaimė (priet.) Prk.
ǁ tr. išvaikščioti: Beieškodamas sau tinkamos vietos, jis perėjo dešimt namų J.Balč. Perėjo kalnus, aprašė jų augalus Ašb. Jisai pérejo tą miestą skersai ir išilgai BM293. Pereikite žemę, ją aprašykite ir sugrįžkite pas mane SkvJoz18,8. Visą sodelį parėjau, vyšnių uogelių neradau JV226.
ǁ intr. nustoti, baigti eiti: Didiejai žmonių būriai párejo, dabar tik viena kita boba dar kiūbrina Up.
2. tr. einant peržiūrėti, patikrinti: Vis samdininkų darbą páreik Grdž. Kelį páreikiat, vyrai, – gubernatorius važiuos Als.
3. intr. išeiti pasivaikščioti: Popiet péreisiu iš nuobodumo Sdk. Sėdi sėdi tamsta namie, nė nepéreini niekur Ds. Neturėdamas apsivilkt nepéreisi Trgn. Reikia péreit ben kiek An. Turiu geresnę drapaną, tai tą reik čėdyt péreit, o namie bile kap apseit galiu Gs.
| refl.: Nor toli, ale pérsieisi, dar jaunas Azr.
4. tr. beeinant pamušti: Pérėjau pėdą, dėl to nepaeinu skaudėjimu Plv. Pérėjau turbūt koją, kad tep man dabar skauda Plv. Páreitas kojas mes negydom – pasakė daktaras Nt.
ǁ refl. pervargti beeinant: Ejo žmogus į Plungę ir parsiejo Pln. Kitas arklys eina, ligi pérsieina, bet nestovės Ds. Vieną dieną pérsieisi, tai kitądien kojų nepatrauksi Ds.
5. intr., tr. persikelti: Žemaičiai lietuviai, viena valanda tokiose valtėse upę parėję, gudus iš nežinių antpuolė S.Dauk. Tę povaliau eis, ant kitų rėlių péreina Mrj. Pakilo da didesnis vėjas, perėjo liepsna į kitą pusę kelio Ašb. Štai mes pereitam pas vyrus šituos Ba1Kar14,8.
| prk.: Pereina tėvų nuodėmės ant vaikų ligi į trečią ir ketvirtą eilę I.Simon. Dūšia su kūnu ne miršta …, bet pereit ižg mirimo ing gyvatą DP578.
| Pérėjo kiton vieron Pnd.
ǁ intr. pakeisti (darbą, vietą ir pan.): Péreiti į kitą kursą DŽ. Iš teorijos péreiti į praktiką NdŽ.
ǁ intr. atitekti (kitam): Jo turtas perėjo į svetimas rankas rš.
ǁ intr. pabuvoti: Péreis per jo rankas – sugadintas daiktas Klt.
6. intr. būti suvartojamam: Augančiam páreita du kilu duonos dienõ[je] Šts. Kvartūgelių turėdavusi po devynis, po dešimtį, o ir taip visi pareidavę Plt.
7. intr. perlįsti: O tai parėjo par jo širdelę ta kulka kaip bitelė JD1085. Pigesn verbliūdui pereit per bulį adatos, o neg lobingam įeit dangaus karalyston DP484.
8. intr., tr. prasiskverbti: Pereina saulė miglą R83. Ir saulė per purpurą nepéreina (neperšviečia) Trgn.
^ Ateit ubags, ant lops lopo, per tus lopus vanduo nepéreit (žąsis) Sch68.
ǁ intr. pasrūti, aptekti: Bulvės rūsė[je] [v]andeniu párejo Šts.
ǁ tr. paveikti: Alus pereit mane B. Ans yr aistros páreitas – lyg beprotis Šts. Šaltis pérėjo, bet da tiko valgyti [bulvės] Ėr.
ǁ intr. persmelkti: Šiurpas perėjo per visą kūną J.Balč. Kuriam par kūną nepareis šaltis? brš.
ǁ tr. persmeigti: Nes ateis čėsai, jog kalavijas galingas pereis širdį tavo MP45. Ir tavo dūšią pereis kalavijas BPI114.
9. intr. praslinkti: Gaidykste perėjo būrys lytaus Žem. Vagis vagia, tai nors sienos lieka, o kai ugnis péreina, tai nieko Trgn. Pérė[jo] per kaimą krivuilė (raginimas raštu), kad važiuotų į stuiką Gs.
| Kiek per jo rankas pinigų pérėjo! Gs. Bylos péreidavo per jo rankas NdŽ.
10. tr., intr. pervažiuoti, perslinkti: Dirbo ant geležinkelio, ir pérėjo mašina – kojas nupjovė Rdm. Tekinis párejo ir sulaužė šakę Šts. Žemė minkšta – párejai porąsyk su drapaku, ir gerai Šts. Dirvą reikia tik pereiti su akėčiom (lengvai išakėti) Jnš.
| Koks čia siuvimas, páreina (susiuva) su mašina Skr. Trobą, prieangį su šluota pereina (pašluoja) rš.
| Marios kas diena pereit (užlieja) kraštus ir vėl sugrįžta SPI270.
ǁ intr. peršokti: Párejo par tvorą Rs.
11. intr. pavirsti, pasikeisti: Trečiasis taurėlaiškis panašus į vainiklapį ir pereina į pentinėlį rš. Jo meilė pérėjo į neapykantą DŽ. Jo balsas pérėjo į šnibždėjimą NdŽ.
12. intr. nustoti, liautis, pasibaigti: Tuoj pereis lietus, galėsma važiuot Dbk. Parėjo lyti Grg. Perėjo noras SD209. Pereina visas noras dirbti, kada nematyti jokios naudos I.Simon. Užgėrė sviesto sūrymo, ir gumbas pérėjo Lnkv. Gal péreis [liga], jau nebe taip karšta galva Sdk. Ar perėjo skaudėti dantis? Vkš. Nuo tų liekarstų pérėjo karštis Gs. Pareis rūstybė brolio tavo S.Stan. Išgąsčiui parėjus kėlės M.Valanč. Tep negali péreit Azr. Sakai, jau visi rūpesčiai párėję Skr. Laimė, kad tep gerai viskas pérėjo Gs. Pakavojo tą tėvą, ir taip gerai jam perėjo BsPIV30. Prilygintas … miegui, veikiai perenčiamui KN255. Dangus ir žemė pereis, bet žodžiai mano nieku būdu nepereis Ch1Mr13,31.
ǁ pasikeisti: Laukiau mieste péreinant oro Krsn.
ǁ tr., intr. nustoti skaudėti: Išgerk žolynų, tai ir pilvas pereis Rod. Ar tau da nepérėjo galvą? Alk. Kad tie dantys páreitų, vėl ateičio Grg.
13. intr. R367 praeiti, praslinkti (apie laiką): Vos kelios naktys perėjo, štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Pereina tas žmogaus gyvenimas kap vanduo Jz. Péreina jaunysta Jz. Atmena seniai perėjusių metų negirdėtą vėtrą Tat. Pereis tiek metų, kiek yr lašų mariose vandenio brš. Péreitus metus, péreitą rudenį J.Jabl. Iki metui péreinant R75.
ǁ pasibaigti (skirtam, įprastam laikui): Pusę metų buvau párejęs, dėl to manęs neėmė į kantoną Šts. Taip norėjau valgyti, perejo per parą, ir nebenoriu Ds.
14. tr. išmokti: Visus mokslus pilnai ir tobulai perėjęs Ns1833,1. Vaikelis gan gerai mokės – gavėnės būvė[je] parejo kiaurai lementorių ir į kningas įšoko M.Valanč.
ǁ baigti (mokyklą, mokslą): Maža klasių pérejus Aps. Perėjo mokslus didelių mokslainių Tat.
15. tr. CII559 būti pranašesniam, viršyti: Jį ne bet kas péreina Up. Vaikas péreis ir tėvą (bus piktesnis už tėvą) Gs. Su liežuviu ano nėkas nepáreis Vvr. Pri mokslo ana visas páreita Slnt. Šiaudiniai auliai toli pareit medinius S.Dauk. Drūktenis perėjo abu švogerius stovyla, galva ir iškalba Žem. Visokią išmintį žmogaus pereit … ansai gražumas DP542. Mokintinis nepereit savo mokintojį BtMt10,24.
^ Zopostingas pereit turtingąjį B. Sveikata viską gi pereit B. Sviets griekais, pekla velniais pereit B.
16. intr. būti duodama viršaus: Kur mano nepéreina – imk sau ir šitą Ds. Ką čia su tavim ginčysies, tegu mano péreina Alv. Kad taip tai taip, tegul mano péreina (nusileidžiu)! Alk. Motiejus tau oho – jo nepereis šiaudas! Lp.
17. tr. nulenkti, papirkti: Ans teismo nebijo – teisė[ja]s yr ano páreitas Sd. Mano gi̇̀zelis buvo péreitas, greit sumalė Ėr.
18. intr. sekti vienas kitą, pasikeisti: Kiek vainų párėjo jau man Brž. Čia per metus ar aštuoni vargonykai perėjo Rm.
19. intr. pakeisti objektą: Pradėti gydytis reikia nuo lengvesnių vaistų, o paskui pereiti prie stipresnių rš. Pereinu prie antrosios ataskaitos dalies sp. Jis dažnai pereidavo [nuo „tu“] prie „jūs“ rš.
ǁ imtis ko nauja: Kariuomenė pérėjo į puolimą DŽ. Jam nesmagu, kad svečiai į tokius ginčus perėjo I.Simon.
20. tr. pasklisti, apimti: Ir perėjo garsas jo visą Siriją BtMt4,24.
21. tr. perkęsti, pernešti: Jis jau pérėjo visus bandymus Gs. Kožnas šventasis daugel vargų ir pagundinimų parejo M.Valanč.
22. tr. pereilioti: Kai péreisiu visus diržu, tai ir rejestys išbėgs Ds. Ir teip pereik visus titulus, o rasi maža ne visus bažnyčiai duotus SPI222.
◊ ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai ãkys péreina Ds.
per gálvą péreiti pagalvoti: Mislijau, aną į pačtą nusiuntė – taip sau par gálvą párejau Slnt. Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys V.Kudir.
per metùs péreiti senstelėti: Jau per metùs pérėjus ši pana Ds.
per rankàs péreiti užeiti kitam iš priešakio (pjaunant javus): Anas man perejo per rankas – pjaut negaliu, kap sopa Vrnv.
[per] ši̇̀rdį péreiti sujaudinti: Par ši̇̀rdį párejo ta baisi žinia Šts. Verkia ponas, ir man širdį perėjo, apsiverkiau LzP.
širdi̇̀s pérėjo atsileido pyktis: Pérejo širdi̇̀s, ir nuejo Rdš.
pieei̇̃ti (dial.) intr. ateiti: Žiema pieei̇̃ta, lõša grajy[ja] pasisėdę Kin.
praei̇̃ti
1. intr., tr. H, R pražingsniuoti (pro šalį): Niekaip nepraeisi jų nepastebėjęs Blv. Nepraeik pro mane, užeik pas mane J. Jis niekad nepraei̇̃na pro mus nepašnekinęs Gs. Ižgirdo minią praenčią DP102. Savo kelią praė̃jo (neatitiko kelio) Ėr. Jau pro liepą praėjo rš. Potam ne tiktai kaip praeidams jiemus pasirodo, bet ir gerą valandą pas juos ir po jų akim pasiliekt BPII22.
^ Nepraejęs šunų, strypų neišmėtliokis Kv.
| refl.: Tylom kap kiaulė prasiejo (praėjo nepasisveikinęs) OG27. Mes prasiėjom visai tykai, be jokio žodžio BsV158.
ǁ tr. išvaikščioti, pereiti: Panūdo jaunas praeit pasaulį rš.
2. refl. nueiti šalin, pasišalinti: Sakau tau, prasei̇̃k iš kelio! Trgn. Šuva iš viedro lakė pieną, kap prilakė, ir prasiẽjo Ml. Prasei iš lango (neužstok lango), bo man nieko nesregėt Grv. Prašom prasei̇̃t, jėg par mum nepatinka Ds. Kad žinojęs, tai būč prasẽjęs Trgn.
3. intr. praslinkti, nuslinkti: Lukterėk, kol praei̇̃s lietus Dbk. Griaustinis baigia praei̇̃t, jau saulė pasirodė Sdb. [Nustebus] tarytum šaltis per jo nugarą būtų praėjęs rš.
ǁ pravažiuoti: Dieniniai traukiniai buvo jau praėję rš.
4. intr. pranykti, pasitraukti, nustoti, liautis, dingti: Trumpalaikiai priepuoliai praeina, nesuspėjus panaudoti bet kokią terapiją rš. Ar jau tau tas galvos sopėjimas praė̃jo? Vb. Sutinimas jau praėjo rš. Išėjau į orą, ir praė̃jo miegas Gs. Ji apsvaiginta kanapėmis, ir tas svaigulys visai praeis J.Balč. Man praėjo bet koks noras juoktis iš jo rš. Praejus pirmam džiaugsmui pradėjo vadžioti I. Viskas šioj pasaulėj praeina ir mainos prš. Tai vis daiktai praeinami J. Nepraeis šita giminė, iki tatai vis stosis BtMt24,34.
^ Kas praėjo, tas negrįš PPr199. Geras darbas nepraeis dykai Rs. Kentėk, dantis sukandęs, nelaimė buvusi praeis M. Žadėtoji nepraeis S.Dauk.
praeitinai̇̃ adv.: Da ligšiole sopėjo dantį, ale praeitinai, ė dabar be perstojės Ml.
5. intr. prasiskverbti: Griovys taip užakęs, kad vanduo nebepraei̇̃na Sb. Jegu tik bus koks plyšelis, šaltis ir praei̇̃s Sb. Pro taip uždangstytus langus mažai šviesos tepraei̇̃na Sb.
ǁ pralįsti, pratilpti: Norėjom išnešti bačką, ale pro duris nepraejo Up.
6. refl. įsitraukti į ėjimą: Paki prasei̇̃na, vis iš tyko eina Sld.
7. intr. praslinkti (apie laiką): Taip praeina kelios savaitės J.Jabl. Čia brikšt, te brikšt, i praei̇̃na diena Mžš. Visas amžius praėjo, ir nieko gero Pn. Praẽjo tavo jaunos dienelės Ds. Naktis praėjo laimingai rš. Neilgai betrukus praejo baisi gadynė M.Valanč. Kai trys metai jau praėjo, tai pareit jaunikis šis KlvD61. Šiemet taip praėjo uogos, nieko neprisiviriau Ėr. Praẽjusį metą taip nelijo Vkš. Nuo praejusio meto baisus badas buvo visoj Teutonijoj S.Dauk. Praėjusi žiema buvo ne per šalta Bsg. Laikai yra šie: dabarti̇̀nis, arba ẽsąsis, praė̃jęsis ir bū́siąsis Jn. Praeis dienos, praeis metai, praeis amžiai P. Šimtas metų praeis, mūsų nei vieno nebus Bsg. Žiema praeis, vasara ateis Pnd. Pràeitas laikas J. Aš nebuvau ten nuo praeitų metų Grž. Pràeitą naktį pasnigo Rm. Šnekam čia su kaimynėliu praeitąsias (apie praėjusius laikus) Jnšk.
^ Praeita ir užmiršta Sim.
8. intr. baigtis: Už tas šunybes nepraei̇̃s tau gerai Gs. Nepraeis tau taip, vis tiek aš tau atkeršysiu Jnšk. Tai ko čia pyktis, tegu jau taip praeina! rš. Prisiekiu, veltui nepraeis niekšybė B.Sruog.
ǁ įvykti: Vakarai, spektakliai, paskaitos ir šokiai praeidavo su didžiausiu pasisekimu rš.
9. tr. būti pranašesniam, viršyti: Jau jos niekas neprai̇̃s an tų dainų Šmk. Jis ir mane praei̇̃na Gs. Jūs ožkas praei̇̃nat savo strainumu PP64. Paūgterėjusi pradėjo taip guviai austi audeklus, jog savo mokytoją praejo M.Valanč. Praeimi kitą SD301.
10. intr. būti duodama viršaus: Tegul jau tavo biskį praei̇̃na (tu daugiau mokėsi) Alk.
11. intr. būti išleistam: Jam pinigai praei̇̃davo su ta diena Kp.
12. refl. pasveikti: Nei numirsi, nei praseisi̇̀ Str.
13. intr. atvėsti, praaušti: Da tura pečius praei̇̃ti, negal da kepti – da karštà y[ra] Dov.
14. intr. būti išrinktam: Dvarininkai norėjo vieni praeiti atstovais rš.
ǁ būti priimtam: Pasiūlymas praė̃jo NdŽ.
◊ laukañ praei̇̃ti euf. galėti tuštintis: Eitu laukan, nepraeitù Šts.
priei̇̃ti
1. tr., intr. H einant prisiartinti (prie ko): Einu einu ir prieinù mišką Pn. Prieimi artyn R202. Jau jis buvo arti priėjęs prie ežero Grž. Pry lango pryejęs MitII41. Jis pėdina meilydamas prieiti vagičnai prie jos J. Prieidamas pačiūčiuosu, atsitraukdams pabučiuosu BsO23. Prejau ežerelį, čystą vandenelį, randu randu bernuželį žirgelius begirdant StnD8.
^ Priei̇̃s ožka pri vežimo Vvr.
| refl.: Aš prieituos arti ir girdu visą pamokslą Dr. Prieikitės jop ir būkite apšviesti DP576.
ǁ užeiti (pas ką): Pri anų aš kiekus metus prieitù (dažnai nueinu) Grg. Neturia mieste žmogaus prieitamo, kur dings nuejusi? Šts.
2. intr. daug sueiti, prisirinkti: Priėjo kiemas didžių svetelių J.Jabl. Agranomas kai atvažiavo, tai kad priė̃jo žmonių – pilna gryčia stačių! Sml. Vakarais prei̇̃na jaunimo pilna, padūksta Sdk.
| Bet dar ir kasdien prieinančių samdininkių samdo I.Simon.
3. intr. daug privažiuoti: Pilnas turgus priė̃jo mašinų Pn.
4. intr. pribėgti, prisisunkti: Laivas priė̃jo vandens DŽ.
ǁ prisipildyti: Kambarys priei̇̃na dūmų Lp. Priė̃jo daug dulkių BŽ267. Prejo pilna gryčia garų Slm.
5. intr., tr. prislinkti, prisigauti: Priėjusios prie javų ar prie vaisių, pradeda savo pragaištingą darbą Blv. Vos ugnis pri šiaudo priejo, tujaus tas nudegė M.Valanč. Reikia žiūrėti …, idant oras prie jos (vopnos) negalėtų prieiti A1884,354.
| prk.: Badas visur priė̃jo Ėr. Priei̇̃s galas ir jam Pc. Nesijuok iš kitų, priei̇̃s ir tau bėda Gs. Jamui trūdna prieit loskosp pono savo MP79.
^ Siūlas kamuolį turi prieiti Vdk. Pradėjo nuo virvelės, priė̃jo prie kumelės (apie vagį) Vel.
ǁ tr. (galėti) pasiekti: Ar ežeras priei̇̃namas? Rm. Vietose taip pat neprieitamose S.Dauk. Aukštos neprieinamos uolos rš.
| Daugelio dokumentų negalėjau prieiti J.Jabl.
ǁ prk. įgyti palankumo, susitarti: Kaip anas priėjo prie teisėjo? Sdk. Jis moka prie visų priei̇̃t Gs. Kai reikia kur prei̇̃t, tai be pinigų ir tuntuok (vaikštinėk) aplink Trgn. An jį be raudonos kepurės neprieisi Str. Yra tai vyras geras, prieitamas, nepasipūtęs M.Valanč. Prieitama merga (pasileidusi) Šts.
ǁ prk. pasiekti (mąstant, kalbant): Prieina prie tos nuomonės K.Būg. Turime prieiti prie išvados K.Būg. Jokių galutinių išvadų dar neprieita NdŽ. Lyginimu pri̇̀einame gerą rezultatą K.Būg.
| refl.: O kaip in kalbą prisėjo, ne kartą sakė, kad sūnų užmuštų V.Krėv.
6. intr. prislinkti, priartėti (apie laiką): Priei̇̃na laikas, ir miršta žmogus Pn. Šiliškė prei̇̃na Pc. Vakarui prei̇̃nant, pakinkė motyna arklius Jrk24. Tiek berasis – priei̇̃s ir vakaras parvažiuoti Šts. Po tą mišką bevažinėjant, priėjus naktis Sln. Jam vis anksti – priei̇̃s mirt, ir tai da bus anksti Rm. Kenti kenti, bet priei̇̃na, kad daugiau nebegali iškęst Rod.
| Kas prieis: be arklių važiuos, lakstys padebesiais Lnk.
| refl.: Ir jam prisiėjo laikas J.Jabl.
ǁ intr. ateiti terminui: Prieina jau ir mokesčiai mokėt Rm.
7. tr. susitikti, pasimatyti: Man reikia dėdę priei̇̃ti Ėr. Ar tu jo dabar neprieini̇̀? Rm. Jei pamatysi, prei̇̃k Joną Slm. Ir norėjo, kad tik prieitų kokį žmogų J.Jabl. Ir dienai veikiai besibaigiant, priėjo jį jo mokintiniai Bb1Mr6,35.
8. intr. bažn. atlikti (tam tikras apeigas): Ar jau prėjai̇̃ velykinės? Slm. Abi priẽjom [išpažinties] OG91. Kas gyvas galįs nu Verbų lig pravadų nedėlios turėjo prieiti pri kunigo ir švenčiausį sakramentą priimti M.Valanč. Kartą metuose prieime DP36.
| Sakyti kozonį … prientiemus Dievo stalop Mž499.
| refl.: Liepė munie prieities išpažinties S.Čiurl.
9. tr., intr. apžiūrėti: Reik visus priei̇̃ti, pašerti Užv. Kai apsimušim (apsidirbsime), reiks prie bičių priei̇̃t Gs. Dabar nėra kam pri gyvolio priei̇̃ti Žlp.
10. intr. rasti progą, rasti laiką: Vis neprieinù, taip stovi darbas Pn. Kai turėsiu laiko, prei̇̃siu prie to mezgimo Jrb. Kada aš rašysiu, pats žinai, kad niekad nepriėjaũ Mrj. Dėl daug lauko darbų negalėjo prieit aust BsPI71. Ot, prieidamas ir padariau Alk. Priei̇̃damas, priei̇̃damas ir apsidengiau stogą Skr.
11. tr., intr. tęstis, siekti: Neprieina prieg ežero laukai Lp. Ištisas žemės plotas prieina Baltijos jūrą J.Jabl.
^ Ant tvoros stovia gaidys, uodega priei̇̃na lig žemei, o balsas – dangun eina (varpas) LTR(PnmR).
ǁ intr. prigulti, tikti, nepaliekant tarpo: Durys nepriei̇̃na, žiemą reikės užkimšt Skr. Ta lenta labai gerai priei̇̃na prie anos Jnšk. Kurgi neis šaltis, kad durys an slenkstį neprei̇̃na Sld.
12. intr. būti pelnomam, uždirbamam: Ką darysiu nedirbus – vis kokiu centu daugiau priei̇̃na Ps. Jis turi gerą tarnystę, ir iš šalies dar prieina rš. Užsisiuva, da už seniūnystę dvidešimt penki litai mėnesiui priei̇̃na Ds.
13. intr. pribręsti, prinokti: Šiemet anksčiau prė̃jo rugiai Kp. Smėlėtoj žemėj ir kviečiai greičiau priei̇̃na Up. Vasariniai obuoliai anksčiau priei̇̃na kaip žieminiai Št. Pernai anksti priẽjo riešutai Vvr. Kasmet da nepriẽjusius riešutus išneša Vj. Aviečių yra, gal priei̇̃s jau Vlkv.
14. intr. pasitaikyti: Kaip priei̇̃na, taip ir pasakau Žd. Jei priẽjo kumet išgerti burną – neatsisakė Plt. Ir mylimės, ir baramės, – kap kada priei̇̃na Prng.
| refl.: Visaip prisei̇̃na – tenka žmogui ir pavargti, ir lengviau pagyvent Vdžg. Gyvenime prisiei̇̃ta ir prastų, ir gerų dienelių praleisti Vvr. Prisiei̇̃nant kam prisiekti, reikia pirma gerai pasimislyt apie tatai A.Baran. Taip prisiė̃jo, kad jis visus išvadavo Lnkv. Kaipgi tau prisẽj[o] išgurint langą? Arm. Prisieidavo man pačiam tarpininkauti Blv. Kad sveikas gyvensiu, dar prisei̇̃s ir Kaunan nuvažiuot Trgn. Neprisejo sutikt Aps.
15. intr. reikėti, tekti: Tą daržo vietą priei̇̃s su dalgiais nupjauti Grg.
| refl.: Prisiėjo mums vargti, kol prasigyvenom Rs. Balsavimą prisiėjo atidėt, nes trūko kvorumo rš. Garbeniui prisiėjo liudyti Blv.
^ Oi nespjauk į vandenį, gali pačiam prisieit atsigert LTR(Brž).
ǁ prireikti: Vaikį ir piemenį tepriẽjo samdyti Plt.
| refl.: Kur kokį daiktą turi, tai tę ir palieka, o kap kada prisei̇̃na, tai suk galvą, ieškok Švn. Nemesk nei kokio daiktelio, kada nors prisei̇̃s, ir turėsi Ds. Neskolinsi, tai ir tau, kai priseis, nepaskolins Ds.
16. intr. tekti, priklausyti: To ūkio ketvirtadalis man priei̇̃na Kltn. Ir jam, ir man po lygiai priei̇̃na Trgn. O ką mes apie anus sakėm, toktai ir mums priein prš.
| refl.: Da ir man dalelė prisiei̇̃na Sdk. Kas jam pačiam ir jo išrinktiemus prisieit, bus sugrąžinta SPI14. Ne tau toji dūšia, bet man prieitis, nes man tarnavo DP523.
ǁ refl. sietis su kuo, liesti, priklausyti: O kas prieitis galo ir naudos …, tos yra didės ir tūlos DP134. Tau nieko prieitis, nerūp nieko CI97.
ǁ atitekti: Jiems nereiktų nė trobų kelti, ir pievos prieitų kiekvienam A.Vien.
ǁ refl. priderėti: Labai reiktų tuos baust, kurie svetimų nuodžių neuždengia, kaip jiems priei̇̃tis DP478. Tesi pagerbimas ir liaupsė jam prisienti DP599. Prisieinančiu būdu N.
17. intr. kng. reikšti požiūrį, elgtis, suvokti: Rūpestingiau ir teisingiau priėjo prie šio darbo kitos organizacijos rš. Poetas prie pasirinktų temų priėjo jautriai rš.
18. intr. kainuoti: Misliji, rūbas pigiai prei̇̃na? Mlt.
19. intr. būti (pagal giminystės ryšius): Brolienė priei̇̃na ji man Brž. Jis man dėdė (giminė) priei̇̃na Sv.
| refl.: Aš jam dėdė priseinu Mšg.
ǁ būti tuo pačiu, sutapti: Ans nėr man gentis, tik pavardė priei̇̃ta Plng.
20. intr. apibėgioti, susikergti: Geras jaučias – priẽjo kartą, ir pasivaikė karvė Ds. Ar jau priẽjo arklys an kumelę? Ds.
◊ [liẽpto] gãlą priei̇̃ti atsidurti padėtyje be išeities: Liepto galą priėjo R184. Galą priėjau N. Ilgai jam sekės su vogtu mišku, bet kartą priėjo liepto galą (pakliuvo) Jnš.
į savè priei̇̃ti pasitaisyti, suriebėti: Kai priei̇̃s in savè arklys, tada parduosim Alv.
į ši̇̀rdį (prie širdiẽs) priei̇̃ti rūpėti, jaudinti: Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo LzP. Meilingi žodeliai in ši̇̀rdį priẽjo Tvr.
prie prõto priei̇̃ti susiprasti: Tu ir dabar dar prie proto nepriėjai I.Simon.

×razei̇̃ti (hibr.) intr. išsiskirti: Pasbars kada i razei̇̃s Arm.

×parazei̇̃ti intr. išsivaikščioti: Visi sūnai parazẽję, liš moma ir duktė pirkioj Lz.
suei̇̃ti
1. tr., intr. susitikti: Ar jį kada sueini? J.Jabl. Aš su juo dažniau sueinù Vv. Jegu sueisi dėdę, tai užprašyk, kad atvažiuotų svečiuos Ut. Dabar man jo nebepapuola suei̇̃t Pš. Jūs bijot į akis suei̇̃ti Vkš. Šiandie suėjaũ tavo pusbrolį Alk. Kiekvienas, suėjęs su pažįstamu, sveikinasi rš.
^ Kalnas su kalnu suei̇̃na, o dar žmogus su žmogum nesuei̇̃s Ėr.
| refl. tr., intr. SD333: Šiandien susėjau ir tavo tėtušį Žem. Jie dažnai susieina Zp. Pasibūk, matai̇̃, retai susiei̇̃nam Ėr. Aš su juomi susiėjaũ KBI29. Vakar turguj dėdiną buvau susiėjęs Sdb. Ir susėjo du broleliu kalbėtis JV73. Susiẽjova mudu kaktomušais tarp durų J. Jėzus dažnai susieidlavo su pasiuntiniais savo VlnE189.
2. intr. susirinkti į krūvą: Kitą dieną kitan kieman visos suei̇̃davo Kp. Sueina žmonės paprašyti, kad jiems sudarytų įvairių aktų rš. Agatos išleisti į aną pusę (pas jaunąjį) visas sodžius suė̃jo Sml. Kelkis, tėvuli, … jau suẽj visi susiedėliai TŽI278.
| prk.: Visi darbai suė̃jo į krūvą (sykiu reikia dirbti) Gs. Vėl Vilnius, Kaunas, Klaipėda sena po mūs kovinga vėliava suėjo V.Mozūr.
| refl.: Čia ir lietuvių darželio vaikai susieina prš. Be reikalo mes čia susiėjom Sz. Susieidavo ir susitardavo savitarpyje dėl visokių bendrų reikalų A.Janul. Penkiõs, keturiõs susiei̇̃davom verpti Zr. Ciecorystės saimas ant pavasario … susieisiąs LC1885,2. Visas sodžius buvo susiė̃jęs prie galukiemio vartų Onš. Susiėję gerkim, pasigėrę šokim B. Kur du arba trys vardan mano yra susiėję, tenai aš esmi viduje jų DP190. Tie visi susiėjo pakalnėj Sidim BB1Moz14,1. Susieimi draugėn R419. Suėjose rodon vienon Mž505.
| prk.: Ir kitų mokesnių dabar labai menkai tesusieina prš. Daug piningų susiė̃jo KII383. Rugiapjūtė ateis, visi darbai susieis Lz. Dvi natūri suėjos DP474.
3. intr. bendrauti, draugauti: Mes su Emile labai suei̇̃davom Sdk. Kolei nespykom, tai suei̇̃davom Dbk. Kaip anais metais susipykom, teip ir ligšiol dar vis nesuei̇̃nam Sml. Jie labai sueinami̇̀ žmonės Žml. Jie tokie šeškai, nesueinamas kiemas Sml. Kaipgi eis – nesuei̇̃namas žmogus? Pl. Treji metai, kaip jie sueinami̇̀ (mylisi) Pl. Dvylikos metelių suei̇̃ti pradėjom, penkiolikos metų viens kitą mylėjom Grž.
| refl.: Seniau, dar gimnazijoj būdamas, su savo krašto jaunuomene beveik nesusieidavo J.Bil. Mes susiei̇̃davom su ja, kaip mergaitės būdavom Pš. Susieidavom su teisėjais, advokatais rš.
4. intr. visiems įeiti (į kur): Visi pirkion suẽjo Švnč. Juodvarniai tik sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą J.Jabl. Anie suė̃jo į vidų J. Arkliai pasiliko vieni, dar į javus sueis V.Kudir.
| refl.: Karvės susė̃jo į daržą Rs.
5. tr. suvaikščioti: Daug kelio suejáu, kol į Vilnių nusigavau Šv. Par visą amžių esu kokį šimtą mylių suejęs Šv.
6. intr. suvažiuoti, suplaukti: Visi vežimai suėjo į kiemą Rm. Visi laivai suė̃jo į uostą NdŽ.
ǁ sutekėti: Eiškūnas ir Bartava suei̇̃na į vieną krūvą Ms. Miestas pastatytas toj vietoj, kur sueina dvi upės J.Balč. Trys upės suej[o], trys seserys suvažiav[o] Pls.
ǁ prk. susibėgti į krūvą: Buvo atvažiavę į stotį, kur sueina daugybė geležinkelių rš.
| refl.: Ten susieina visi trys keliai V.Krėv.
ǁ prk. susiderinti: Mūsų nuomonės nesuei̇̃na NdŽ.
7. intr. sukakti: Marytei sueina šešiolika metų Plv. Jau aš suėjaũ aštuoniasdešimt vieną metą Vlkv. Šiais metais man jau šešiasdešim antri suei̇̃s Užv. Dar nesuė̃jo pusė metelių, jau ir prapuolė meilūs žodeliai Vlkv. Termino sueinamoji diena rš.
ǁ baigtis, praslinkti: Taip suejo diena pirmoja A.Baran. Suėjo dvi valandos rš.
8. refl. susituokti: Metų nėra, kaip susiėjom rš. Pirm nekaip susiėjo, rasta yra nėščia NTMt1,18.
ǁ grįžti po išsiskyrimo: Jis su pačia buvo persiskyręs, bet jau vėl suẽjo Alv.
9. intr. pradėti (giminystę, draugystę, ginčą ir pan.): Aš noriu į pažintį sueiti Lž. Sueinu in tavorčystą, t. y. kliaunuos su juomi J. Suėjome į pažintį A1884,364. Nemaniau, kad teks mums suei̇̃ti į gimines Gs. Ir seniau kviesdavoms, o dabar giminėn suė̃jom, tai kurgi nebesikviesma?! Slm. Taigi labai metas, pamiršus savybės ginčus, santarvėn sueiti rš. Suei̇̃ti į derybas NdŽ.
| refl.: Kada žmonės susieis ing vienybę Mž475.
10. intr. susidurti, ribotis: Jie kaimynai – laukas su lauku sueina Vdn. Jų sodybos suei̇̃na Jnšk. Su šventorium sueina kapinės rš.
| refl.: Jų laukai su laukais susei̇̃na Lp. Žiemiuose Lietuva susieina su Latvija BŽ193. Rubežiais susieimi R22. Mūsų ganyklos susiei̇̃n Trg. Kelyje susieina trys kaulai – šlaunikaulis, blauzdikaulis ir šeivikaulis rš. Dainavos laukai sasiei̇̃na [su Zasečių laukais] Zt.
ǁ sutekti: Tas ploščius per siauras, nesuei̇̃na, susegt negalima Ėr. Marškinių apikaklė nesuei̇̃na Jnšk. Tempk, kad galai suei̇̃tų NdŽ. Pasiuvo tokį siaurą žiponėlį, kad nė vienas guzikas nesuei̇̃na Ds.
| Žiūrėk, ar sueina galai, tada pjauk Sdk.
| prk.: Suei̇̃s pienas su pienu (viena karvė užtrūks, kita atsives) Lp. Dabar nelabai su pinigais suei̇̃nam Gs.
| refl.: Apsiausto skvernai nesusiei̇̃na Trgn. Tujau reik įkišti medžio kylelį, idant plyšiai nesusieitų S.Dauk.
11. intr. susinaudoti, susieikvoti: Ant tiek šeimynos greit viskas suei̇̃na Gs. Apsiaustui milo suei̇̃na šeši mastai NdŽ. Padėjau pilną bliūdelį košės, tai ir suẽjo visas Mlt. Kai šonuos (į užsienį) linus traukdavo, tai visoki suei̇̃davo Ds. Kai norėsi valgyt, tai visa suei̇̃s Ds. Kiaulėm visi šiaudai suei̇̃s Sb.
12. refl. susidėvėti: Apsiaustas visai susẽjo Ll.
13. intr. pavirsti (kuo smulkiu), subyrėti, suskilti: Visos malė, nesumalė, kaip svočiutė priėjo, į miltus suė̃jo JV711. Nukrito puodas nu stalo, ir suẽjo į čeženas Vvr. Kaip šavo trakš! trakš! muškieta šupuliuos suejo BsPII247-248.
14. intr. derintis, sutikti: Tie žodžiai gražiai suei̇̃na Vl. Mūsų, bobul, kalba suei̇̃na Ml. Avelės nepardaviau – dviejais zlotais nesuvejau, tai parsivežiau namo Prng.
15. refl. tikti: Paderu ant to, susieimi SD62.
16. intr. sulįsti: Vinis suė̃jo į sieną NdŽ. Suei̇̃ti į skylę NdŽ. Tuomet velniai išėjo iš žmogaus ir suėjo į kiaules SkvLuk8,33.
ǁ visiems įsmukti, nugrimzti: Upiuos (pelkė) arkliai suė̃jo Brsl.
ǁ susisunkti: Vanduo greit suei̇̃na į žemę NdŽ.
17. intr. susimušti (apie sviestą): Jau pradeda sueiti sviestukas Dov. Mušu mušu, nieko negaliu padaryt – niekaip sviestas nesuei̇̃na Št. Šiltas smetonas su pienais sukamas sueita į didžiąjį sviestą – trupa, yr apsirėkęs Ggr.
ǁ rūgstant sustandėti: Kažin ar da nesuėjo pienas, man tep rūgštaus norisi Al.
◊ į metùs susiei̇̃ti suaugti: Kai mergaitė susieis į metus, jai žemę paliksim Šd.
į kū́ną suei̇̃ti pasitaisyti, pariebėti: Kū́nan suė̃jus, kaip mulas Kp. Taip atsitaisė [vaikas po ligos], suėjo kūnelin Slm.
į kùprą suei̇̃ti susikūprinti: Iš senystėlės kuprelėn suejau Rod.
į pórą su[si]ei̇̃ti susituokti: Tai jei tu iškentėsi, tai gal mudu sueisim in porą BsPIV39. Kol du į porą susieina, kipšas devyniasdešimt devynias poras batų nudrasko belakstydamas, piktas kalbas bekeldamas I.Simon.
į prõtą (×rãzumą) suei̇̃ti suprotėti: Ir vaikai gudrūs, visi suėjo į protą Rdm. Dabar svietas suėjo į protą Vaižg. Kai suaugs, tai suei̇̃s razumañ Ds.
į ragùs suei̇̃ti sumažėti (pienui): Dabar pienas karvei raguos suejo Trgn.
sùeitas kẽlias be ypatingų pastangų gaunama nauda, abipusė nauda: Kad tu, pakeliui eidamas, atneštum man grėblį – būt sùeitas kẽlias Dglš. Čia labai sùeitas kẽlias: anas man šieno papjūvės, o aš jam toj vietoj paorėsiu Trgn.
pasuei̇̃ti (dial.) intr. daugeliui susirinkti: Bobos su mintuvais pasùeima ir mina Lz. Pasuẽjom pirkion ir papietujom Dv.
užei̇̃ti
1. intr. eiti (už ko): Užė̃jo už medžių, ir nebemačiau Sb. Neseka užei̇̃t už stalo Lp. Ažei̇̃k priekin [vežimo], pažiūrėk, ar arklys gerai pakinkytas Ds. Tegu, iš kito šono užei̇̃siu Pc.
| refl.: Užsiejáu už pelkių Skdv. Neužsiei̇̃k už akmenų Skdv.
ǁ greičiau paeiti: Širvi, užei̇̃k, širvi, atleisk! (sakoma, jaučiais ariant) Šts. Bet tas velniūkštis vis užeina pirma tos bobos ir išrenka kur geruosius grybus SI30.
ǁ tr., intr. einant užuolankomis, užstoti: Bėk, karvę užeisi Ds. Užei̇̃k karvę nuo vasarojaus Ut. Nekliudyk, skubu – noriu užei̇̃t dar jam už akių Srv. Ir einančiam ing vieną miestelį užėjo jam dešimtis vyrų raupuotų Ev. Užejo jiemus Ponas Jėzus kelią MP156.
2. intr. SD162, H eiti (ant ko), užlipti: Snigti pradėjo, ne vienas ant pečiaus greitai užėjo rš. Užėjau ant kalnelio, ant močiutės kapelio RD7. Kalnas čionai buvo labai status, beveik ir dabar neužeinamas LTI326. Tęsėsi neužeinamas raistas Rmš. Galvijai ant dar labai minkštų laukų užeina K.Donel1. Užei̇̃k an kalnelio, ir matysi, kur galvijai Ds. Vincukai mano, broliukai mano, užgititei̇̃kai aukštan kalnelin (rd.) Ant. Kuo aukščiaus užeisite, tuo sunkiaus ir giliaus nupulsite DP517.
3. intr., tr. apsilankyti (einant): Užei̇̃na kartais koks svečias Paį. Joks žvėris neužeina, joks paukštis neužuskrenda BsPII176. Karalaitis eina ir užeina į karališką miestą MPs. Taigi užeikime į tuos gražiuosius laukus J.Jabl. Aš šiandie vakare pas tave užei̇̃siu Rdm. Aš savo amžiuo[je] kiemo anų nebužei̇̃su Slnt. O kas čia tave, Jonai, į tą taip tolimą ir niekam neužeinamą šalį atgabeno? BsPIII92. Ten labai užeinama vieta Alk. Užeinamesnėse vietose yra ir kitas namų galas, vadinamas seklyčia LTII426. Visi murmeno bylodami, jog žmogausp nuodėmėtop užėjo DP571.
ǁ tr. aplankyti: Šitai, pone, užeikite namus tarno jūsų BB1Moz19,2.
4. intr. užslinkti (už ko): Saulė ažẽjo až debesio Ds. Mėnulis užẽj[o] už debesio Lp.
ǁ nusileisti: Saulė ažẽj[o] Lz.
5. intr. pakilti: Oi tai užėjo aukštai saulelė TŽI304. Saulė jau buvo gerokai užejus, kai jie atsikėlė Lš.
ǁ užtekėti: Paki saulė užei̇̃na, tai labiau šalta Trgn. Užeis šviesi saulelė, ištirps ežero ledelis BsO113.
6. intr. atslinkti: Lietus užei̇̃na Pc. Lietui užėjus, nebėra kur pasidėti Blv. Užė̃jo lyt Ėr. Užeis didis debesėlis, sulis lankoj šienelį LB134. Kai užei̇̃na vėtra, ir medžius išlaužo Vb. Nuo tos balos užei̇̃na toks rūkas negeras Ėr. Rasa užeina N.
ǁ pasirodyti: Ant stalų vėl geresni daiktai užėjo, ir suvytę veidai vėl atsigavo Ns1850,1.
ǁ atkilti: Kai užẽjo vokiečiai, valgyt nelabai buvo ko Mlt.
7. tr. sutikti (einant): Užėjusis Juozą žmogus buvo netolimas kaimynas LzP. Juda nuėjo (atstojo) nuog savo brolių ir užėjo vyrą iš Oddam BB1Moz38,1. Užėjau jį ant turgaus Įstrutyje B.
^ Dveigys treigį užẽjo (gudrus sutiko dar gudresnį) Krž.
8. intr. užvažiuoti, užplaukti (ant ko): Lengva dirbt – užėjai̇̃ akėčiom, ir tuoj supurejo žemė Gs. Parvažiuojant kam užejo ratas, ir toj vietoj išlaužė rugius Rp. Ne tiktai ledynai buvo pavojingi, bet ir seklumos, ant kurių laivas užeidavo K.Bor.
| Mašina užei̇̃nant (ne perdėm) tik gal pjaut Gs.
9. intr. užlįsti, užsimauti: Kepurė vos užei̇̃na ant galvos Jnš.
ǁ pritekti: Per mažas kaunierius, an ausų neužei̇̃na Rdm. Tvarkingai, kad vieno [mėsos] griežinėlio kraštas užeitų ant kito, sudėti į pusdubenį ir užpilti padažu rš.
| prk.: Turime pieniško, mėsa ant mėsos užeina (senosios mėsos nesuvalgius, pasipjaunama naujos) MTtIV99.
10. intr. paplūsti, pasrūti: Kaip tik pradeda malūne malt, ir užei̇̃na ant ledo vanduo Ds. Šįmet visos balos užejo vandeniu Sn. Kasant [v]anduo ažẽjo, tai ir pametė Mlt. Pašluostysiu akis, užėjo ašarom, nematau Al. Besiklausant ašaromis užeidavo jos akys LzP. Kraujas užė̃jo, ir negali ištraukt rakšties Ėr.
ǁ apsitraukti: Visas dangus ažẽjęs – ar tik lietaus nebus? Trgn. Akys kai dūmais užėjo, nieko nematau Gdr.
| Pamastas (grindys) lengviau mazgot neažẽjęs Dkšt.
11. intr., tr. užslinkti (apie laiką): Bebūnant Elzytei miške, užėjo naktis J.Balč. Įšilęs pavasaris tiesė rankas užeinančiai vasarai rš. Visokių laikų užė̃jo Ėr. Užei̇̃s jums tamsi naktis, neatrasit kelio JD559. Senatvė mus pamažu užei̇̃t KII247.
12. intr. kilti, prasidėti: Užė̃jo baisūs karščiai DŽ. Man užvalgius dažnai užei̇̃na pilvo skaudėjimas Lš. Vaikui užẽjo kirmėlės Lp. Kad užei̇̃s kada sopstas – nors rėk Mlt. Buvo užeję dantis gelti Šts. Užė̃jo negera, ir nuėjo gult Ėr. Bernui užeina kvaitulys – eisiu, sako, į Ameriką V.Kudir. Kas tau užė̃jo, kad taip dūksti? Vb. Mūs visiem paršam galas užėjo Lš. Man užėjo striukė Jnšk. Vos dagas buvo pabaigtas, tai brangybė užėjo Ns1850,1. Kalba užėjo apie grožį rš. Kaip tik šuva pamato katę, tuoj užeina jam mislis, kad ana nugaišeno jo gromatą, ir veja katę BsPII197. Man visai į galvą ta mintis neužejo Lš. Galėjo perti kailį dvarponiams, kada tik užeidavo noras V.Kudir. Jam užėjo pyktis rš.
ǁ pradėti: Grybai buvo užė̃ję dygt, paskui vėl nustojo Ėr.
ǁ tr., intr. apnikti: O kad tave vargas užei̇̃tų! Bsg. Kad užė̃jo man miegas! Grž. Miegas man užei̇̃t KI69. Visokias rūpestis jį užeis CI66. Piktenybės mano užejo ant galvos mano Mž468.
ǁ ateiti į galvą, užsimanyti: Par tą laiką iš ploščiaus kišenių galėsi semti piningų kiek tik užeina LTR(Žg).
13. tr. atlikti, nuveikti (vietoje kito): Aš esmi jaunas, galu ankstie kelti ir tėvelio žygius užeiti M.Valanč. Nėr kam užei̇̃ti sunkių darbelių, nėr kam ma[n] užtarti šaunių žodelių JD497.
14. intr. vesti: Užėjęs an seseries užkurion Krn. Kad užėjau už mergelę, kaip karklynas pavytau BzF31. Vyrelis jau kelintą žiemą laksto, ar neras kur užei̇̃t už žentus Srv.
15. intr. sekti vienam po kito, keistis: Toj bažnyčioj popiežius paskui popiežių … užeit … kaip diena paskui dieną DP460. Paskui Anicetą užėjo Soter DP588.
16. tr. rasti, aptikti: Šiandiej daug uogų užejaũ Ktk. Kad užėjom grybų! Upt. Paslėpk peilį, kad vaikai neužei̇̃tų Skdv. Tik spėjau saldainius pasidėti, vaikai ir užejo Up. Užẽjo uogas vaikai ir nuskabė visas Šts. Toliaus eidami užẽjo jie medy bites BM147. Javai taip gražūs, kad retai kur tokius užeisi Tat. Ir tenai miltų kalno neužei̇̃si Rm. Ir man dažnai pasiseka grybų užei̇̃t Pn. Kad užeič kur gerą karvę, tai negailėč pinigų Ds. Padėk butelį į rugius, kad kas nors neužei̇̃tų Up. Užeitas grybas nebauga Šts.
ǁ užklupti: Aš jį užejau obuolius beskinant Lš. Visi mane užei̇̃na, visi mane pabaido JD313.
17. intr. pakliūti, pataikyti (ant ko): Užei̇̃ti ant minos NdŽ. Jis neužejo kur ant gero, o jam būt parodę! Lš. Užeisi kada ant tokio, kur ir tau galvą nusuks Ds.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos užėjo LTR.
18. intr. pasitaikyti: Man nebūtų įveikę, bet tokia minutė užėjo Rz.
19. tr. užimti, okupuoti: Vokiečiai užė̃jo mūsų kraštą Šd. Taip tai įviso biurokratija užeituose kraštuose A1884,111.
20. tr. būti pranašesniam, viršyti: Užeit pasiutęs nerimstantį B.
21. intr. būti viršaus: Kaip reik atidavėm grūdus – koks sykelis dar užė̃jo Jnšk. Tegu nors kiek užei̇̃na ant maišo (užpilk daugiau, kiek maišas sveria) Gs. Ar svorio dar bent kiek užei̇̃na? Ds.
ǁ prisidėti: Nuo Kalėdų pradės po minutėlę užeit [dienos] Krkn.
22. intr. versti (apie kiaušinius), užsiperėti: Iš aštuonių tik trys kiaušiniai ažẽjo Ktk. Kai ančių, tai visi kiaušiniai ažei̇̃na Trgn. Leidėm perėt vištą an šešių žąsų kiaušinių, ir tik vienas ažejo Vj. Šį kartą kiek tik kiaušinių pasėdinau, tai visi ažẽjo Ml. Nė vieno kiaušinio nėr ažẽjusio Ds. Neažẽję kiaušiniai esti paperai Dglš.
23. intr. būti pelnomam, uždirbamam, vertam: Jam mažai užei̇̃na, jis ir neduoda Pc. Kad keli skatikai ir užeina viršaus, tai niekis Jnšk. Jam užei̇̃na kokis svaras [, dalijant lašinius] Lp. Anos ta žemė ir tie trobesiai už tą skolą nebužei̇̃na Plt. Už darbą nebužei̇̃na, pasėjus linus į pavasarį suartas dirvas Dr. Ant šito tavoro man nė kiek neužei̇̃na Lš. Man daugiau užei̇̃ta nu ponų nekaip algos gaunu Šts.
| refl.: Ji siuvėja, jis kalvis, tai ir užsieina po truputį Lš. Iš vištų neažsieisi̇̀ (nepragyvensi) Trgn.
ǁ būti atlyginimu už darbą: Paršelio nepirkom – dienoms užejom Lk. Kailių išdirbimas užeita už egles pirktas Šts.
ǁ tr. uždirbti: Ir asmoką neseka niekur ažuei̇̃t Arm.
| refl.: Jis jau užsieina pats ant savę Lš.
24. intr. užželti, apaugti: Vel visa pieva karklais ažẽjo Dgl. Usnėm visas daržas ažejo Dbk. Dabar mišku ažẽjo Ds. Dirvonas užei̇̃s berželiais, ir bus miško An. Žemė gera, tik pievos raistu užẽję Alv. Mūs rugiai dirsom užẽję Lp. Jau tie šaltinėliai žolele užẽjo LTR(Vrn). Ta mūs bala tuoj jau visai užei̇̃s (užaks) Lš.
25. tr. nulenkti, papirkti: Kaip jis bylos nelaimės – visus liudinykus užė̃jo Svn. Jau viršaitį jų radau ùžeitą, todėl ką bepapūsi Ds. Visi sūdžios jų užeiti̇̀ Kp.
^ Pinigais ir patį velnią užeisi Svn.
| refl.: Jau ãnas užsiẽjo (įsiteikė) OG107.
26. tr. pamušti einant: Labai toli ėjau, koją užėjaũ, skauda, sustingo Šk. Matyt, užėjaũ koją, kad dabar skauda Snt.
27. intr. užtirpti: Jautė, kad viena jo koja užėjusi ir nebegali pajudinti pirštų J.Bil.
28. intr. užgelti nuo šalčio: Jam dažnai žiemą rankos užei̇̃na Pbr. Kad užėjo rankos, tai nežinau, kur dėtis Vb. Velėjant žlugtį, labai ažẽjo rankos Sdk. Kad rankos neužeitų, reikia trinti sniegu Šlv. Nušalęs rankas tuoj prie ugnies šildžiau, tai kad užẽjo, tai negalėjau iškęst, kaip skaudėjo Ign. Pirštai labai atšalo, o dabar užėjo Krik. Sušalau beieškodama [šalty], nagai užė̃jo Ėr. Aš negaliu mėtytis sniegais, man greit panagės ažei̇̃na Sv. Ploviau rūbus, tai kad užẽjo už nagų, tai nor imk ir rėk Alv. Užei̇̃na už nagùčių [sušalus], verkia Klvr. Šaltas vanduoj – net už dantų užejo (atsigėrus) Lp.
29. refl. sugyventi, sutikti: Taip nieko gyvena, tik su žentu neužsiei̇̃na Tj. Jonas su Petru dėl kiaulių jau antri metai neužsiei̇̃na Ut. Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodėl ir jie neužsieina? rš.
30. intr. apibėgioti, susikergti: Bulius ant karvės užė̃jo Gs. Bulius dusyk užejo, i karvė pasiieškojo Rs. Jautis tris kartus užė̃jo ant karvės Jnš.
◊ ×ant mi̇̀slės užei̇̃ti kilti minčiai: Kas jai … užei̇̃na ant mi̇̀slės BM29. Užejo jam ant mislės pasižiūrėt, kas tam maiše yra Ds.
ant prõto užei̇̃ti atsiminti: Gerai, kad man užejo ant proto, o būtau užmiršęs Lš.
ant séilės užei̇̃ti
1. menk. kilti minčiai, pagalvoti: Užė̃jo kas ant séilės, ir pasakė Pc. Jis tai viską išplepa, kas tik ant séilės užė̃jo Alk.
2. kilti norui, įsigeisti: Kur užėjo ant seilės, te ir eina Ėr. Kas jai tik užei̇̃s ant séilės, močia tuoj ir perka Slm.
3. prisiminti: Kai užeis ant seilės, pasakysiu Ds.

į pãnages (panagė́sna) užei̇̃ti Vrnv užpykti.
į ši̇̀rdį užė̃jo supykino: Tas laidokas man teip žuẽjo širdiñ, kad in jį ir širdies neatvertau Rod.
kraũjas užei̇̃na supyksta: Jei jam užei̇̃na kraũjas, kerta, kuo papuola Lš.
šilimõs užei̇̃s klius, nukentės: Da ir tau šilimos užeis dėl to šautuvo Slm.
širdi̇̀s užė̃jo
1. supyko: Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau Mrs. Man užė̃jo širdi̇̀s, ir pasakiau ne vietoj žodį Jnšk. Širdžiai užejus pasakiau Šts.
2. susigraudino: Taip širdi̇̀s užė̃jo, kad kiek neapsiverkiau Srv.

už nagų̃ užei̇̃ti nepatikti, įsižeisti: Jam tai užejo už nagų Lp.