Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (50)
dýžti
Apibrėžtis
dýžti, -ia, -ė (-o)
1. tr. BŽ508 dirti, lupti: Rakalis dýžia kumelę, t. y. nuima skūrą J.
ǁ kapstyti, rausti: Varna dýžia sniegą J.
2. tr. plėšti, dėvėti, nešioti: Kad tik jis apsiauna batus, tai tol dýžia, kol nudyžia Grz. Mantelį tu kasdien dýži Skr.
ǁ trinti, grumdyti: Sesuo dýžia rankose baltinius plaudama, t. y. trina J.
3. tr., intr. Als, Kl, Mžk mušti, perti, plakti: Reik paleistuvą su rykštėmis, su vyte dýžti, t. y. pliekti, mušti J. Kad negaučio nu motynos dýžti Plt. Dyžė jį be jokios mylaširdystės M.Valanč.
| Kad aš tau dýšiu (kirsiu) į snukį, tai kaži kur nusirisi! Skr.
| refl.: Tuodu vaikezai, kaip tik susieita, tujau ir dýžas Vvr.
4. tr. srėbti, valgyti, kirsti: Anam ką padedi, tą dýža apsilaižydamas Vvr. Išalkę vyrai tik dýža bulvynę – nespėju nešti Vkš. Ėmiau dyžti tą putrą rš.
5. intr. greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti: Nė kiek todėl nesiginčijęs, dyžiu į miesčiuką LzP. Dýžiau penkias mylias į Priekulę Pln. Jeigu bijai lytaus, tai dýžk namo Grdm. Pranis jau treji metai kaip dýža pas Mortą Kal. Vaikai kožną dieną dýža į mokyklą Kv. Ka vedu dýžėv iš tų kapų! Vž.
| Oi, ka čia pradėjo tos mašinos dyžti (važinėti)! Štk.
6. intr. smarkiai lyti: Rugpjūčio pabaigo[je] kaip pradėjo dyžti, kad ir akys apteko Ms.
7. refl. rūpintis, sielotis: Aš turiu dýžtis visu kuomi aplei gyvenimą, t. y. rūpintis ir darbuotis J. Vaikis dýžės dýžės, kad padirbo blogai, t. y. krimtos J.
8. refl. ketinti, rengtis, taisytis: Kaimynas dýžos dýžos ir neprisidýžo tą darbą padirbti, t. y. baudės J.
◊ káilį (nùgarą) dýžti
1. Jnš mušti, perti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas káilį dýža Vvr.
2. visaip varginti, išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą ma[n] káilį dýžė, nabagei Jnš. Dýžė i dýžė jo nùgarą visi, kas norėjo, kaip mokėjo Jnš.
apdýžti tr. aplupti, apmušti: Apdýžau gerai vaiką, i pasitaisė Vvr.
įdýžti intr. įkirsti, prilupti: Įdýžė įdýžė ir paleido Krkl.
išdýžti
1. tr. išperti: Ot, kad išdyžiau, tai išdyžiau! Krtn.
2. tr. išsrėbti, išvalgyti: Išdýžiau visą bliūdą putros Vkš. Jonas cielą bliūdą kankolynės išdýžė Kv.
3. intr. išeiti, ištraukti, išdrožti: Tėvas išdýžė į Kražius Krkl. Endrė į Kvėdarną išdýžė Kv.
◊ káilį (nùgarą) išdýžti išlupti, išperti: Išdýšiu aš tau nùgarą Šv. Išdýšiu tau káilį, tai žinosi ganyti po muno avižas! Lž.
nudýžti
1. tr. nudirti, nulupti: Senis nudýžė aviai skūrą Skr. Arklį nudýžė Skr.
2. tr. Jnš nudėvėti, nunešioti: Apsiaustą tvirtą nudýžiau, t. y. nuplėšiau, nunešiojau J. Tokie dar geri buvo drabužiai, taip greitai nudýžė Užv. Kurpes jau visai nudýžiau, vos laikos Skr.
ǁ nuplėšti, nulaisinti (žemę): Ta žemė yra nudyžtà Slnt.
3. tr. greitai nudirbti: Par vieną dieną visą lauką nudýžėm Kl.
4. tr. prilupti, primušti: Ana vaiką su rykšte nudýžė, t. y. nuplakė J. Nudyžė piemenie užpakalį vėl lig mėlynių M.Valanč.
5. intr. nueiti, nudrožti: Toks vyras už pusę dienos gali į Kalvariją nudýžti Krt. Pėsčia nudýžiau ir pardyžiau Ms.
◊ káilį nudýžti prilupti, išperti: Ponas ir juokdamos tankiai nudyž kailį Sim.
padýžti
1. tr. atšipinti: Bene padýžei peiliuką į akmenį, kad ans nėko neima? Krt.
2. intr. Mžk pasrėbti, pavalgyti: Jei jau padýžei, skubėk pri darbo Ll. Padýžau kaip sens vyrs BM291.
| refl.: Aš jau pasidýžiau Ll.
3. intr. pabėgti: Iš kariūmenės padýžė Krtn.
4. tr. pavogti, nudžiauti: Tą peiliuką ans buvo padyžęs Plng.
◊ į kójas padýžti pabėgti, pasprukti: Padýžė į kójas Krtn.
pardýžti intr. pareiti, pardrožti: Iš Kalvarijos par kokias penkias valandas pardýžiau Lž. Jau vėlai anie pardýžė Kv.
pérsidyžti persivalgyti: Kaip priviriau roputynės su meisa, tai mano šeimyna i pársidyžė Kv.
pridýžti tr.
1. prilupti, primušti: Pridýžė tą šunį, su koja prisimynus, o žąsiukus kaip pjovė, teip pjaun Škn. Paėmęs pačią pridyžė pridyžė ir išginė LTR(Krp).
2. prisrėbti, privalgyti: Tavo tas vaiks pridýžė putros i nuėjo gulti Vkš.
| refl. tr., intr.: Vaikai kiunkės prisidýžė i laksto sau Kv. Gerai prisidýžk, kad lig vakaro užtektų Ll.
3. refl. JI334 prisirengti (ką daryti).
sudýžti intr. suvaikščioti: Naktį liuob du kartu sudýš į Prūsus Šts.
uždýžti intr. užrėžti, užduoti: Kad aš tau uždýšiu, tai tu nesijodysi! Ll.
1. tr. BŽ508 dirti, lupti: Rakalis dýžia kumelę, t. y. nuima skūrą J.
ǁ kapstyti, rausti: Varna dýžia sniegą J.
2. tr. plėšti, dėvėti, nešioti: Kad tik jis apsiauna batus, tai tol dýžia, kol nudyžia Grz. Mantelį tu kasdien dýži Skr.
ǁ trinti, grumdyti: Sesuo dýžia rankose baltinius plaudama, t. y. trina J.
3. tr., intr. Als, Kl, Mžk mušti, perti, plakti: Reik paleistuvą su rykštėmis, su vyte dýžti, t. y. pliekti, mušti J. Kad negaučio nu motynos dýžti Plt. Dyžė jį be jokios mylaširdystės M.Valanč.
| Kad aš tau dýšiu (kirsiu) į snukį, tai kaži kur nusirisi! Skr.
| refl.: Tuodu vaikezai, kaip tik susieita, tujau ir dýžas Vvr.
4. tr. srėbti, valgyti, kirsti: Anam ką padedi, tą dýža apsilaižydamas Vvr. Išalkę vyrai tik dýža bulvynę – nespėju nešti Vkš. Ėmiau dyžti tą putrą rš.
5. intr. greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti: Nė kiek todėl nesiginčijęs, dyžiu į miesčiuką LzP. Dýžiau penkias mylias į Priekulę Pln. Jeigu bijai lytaus, tai dýžk namo Grdm. Pranis jau treji metai kaip dýža pas Mortą Kal. Vaikai kožną dieną dýža į mokyklą Kv. Ka vedu dýžėv iš tų kapų! Vž.
| Oi, ka čia pradėjo tos mašinos dyžti (važinėti)! Štk.
6. intr. smarkiai lyti: Rugpjūčio pabaigo[je] kaip pradėjo dyžti, kad ir akys apteko Ms.
7. refl. rūpintis, sielotis: Aš turiu dýžtis visu kuomi aplei gyvenimą, t. y. rūpintis ir darbuotis J. Vaikis dýžės dýžės, kad padirbo blogai, t. y. krimtos J.
8. refl. ketinti, rengtis, taisytis: Kaimynas dýžos dýžos ir neprisidýžo tą darbą padirbti, t. y. baudės J.
◊ káilį (nùgarą) dýžti
1. Jnš mušti, perti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas káilį dýža Vvr.
2. visaip varginti, išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą ma[n] káilį dýžė, nabagei Jnš. Dýžė i dýžė jo nùgarą visi, kas norėjo, kaip mokėjo Jnš.
apdýžti tr. aplupti, apmušti: Apdýžau gerai vaiką, i pasitaisė Vvr.
įdýžti intr. įkirsti, prilupti: Įdýžė įdýžė ir paleido Krkl.
išdýžti
1. tr. išperti: Ot, kad išdyžiau, tai išdyžiau! Krtn.
2. tr. išsrėbti, išvalgyti: Išdýžiau visą bliūdą putros Vkš. Jonas cielą bliūdą kankolynės išdýžė Kv.
3. intr. išeiti, ištraukti, išdrožti: Tėvas išdýžė į Kražius Krkl. Endrė į Kvėdarną išdýžė Kv.
◊ káilį (nùgarą) išdýžti išlupti, išperti: Išdýšiu aš tau nùgarą Šv. Išdýšiu tau káilį, tai žinosi ganyti po muno avižas! Lž.
nudýžti
1. tr. nudirti, nulupti: Senis nudýžė aviai skūrą Skr. Arklį nudýžė Skr.
2. tr. Jnš nudėvėti, nunešioti: Apsiaustą tvirtą nudýžiau, t. y. nuplėšiau, nunešiojau J. Tokie dar geri buvo drabužiai, taip greitai nudýžė Užv. Kurpes jau visai nudýžiau, vos laikos Skr.
ǁ nuplėšti, nulaisinti (žemę): Ta žemė yra nudyžtà Slnt.
3. tr. greitai nudirbti: Par vieną dieną visą lauką nudýžėm Kl.
4. tr. prilupti, primušti: Ana vaiką su rykšte nudýžė, t. y. nuplakė J. Nudyžė piemenie užpakalį vėl lig mėlynių M.Valanč.
5. intr. nueiti, nudrožti: Toks vyras už pusę dienos gali į Kalvariją nudýžti Krt. Pėsčia nudýžiau ir pardyžiau Ms.
◊ káilį nudýžti prilupti, išperti: Ponas ir juokdamos tankiai nudyž kailį Sim.
padýžti
1. tr. atšipinti: Bene padýžei peiliuką į akmenį, kad ans nėko neima? Krt.
2. intr. Mžk pasrėbti, pavalgyti: Jei jau padýžei, skubėk pri darbo Ll. Padýžau kaip sens vyrs BM291.
| refl.: Aš jau pasidýžiau Ll.
3. intr. pabėgti: Iš kariūmenės padýžė Krtn.
4. tr. pavogti, nudžiauti: Tą peiliuką ans buvo padyžęs Plng.
◊ į kójas padýžti pabėgti, pasprukti: Padýžė į kójas Krtn.
pardýžti intr. pareiti, pardrožti: Iš Kalvarijos par kokias penkias valandas pardýžiau Lž. Jau vėlai anie pardýžė Kv.
pérsidyžti persivalgyti: Kaip priviriau roputynės su meisa, tai mano šeimyna i pársidyžė Kv.
pridýžti tr.
1. prilupti, primušti: Pridýžė tą šunį, su koja prisimynus, o žąsiukus kaip pjovė, teip pjaun Škn. Paėmęs pačią pridyžė pridyžė ir išginė LTR(Krp).
2. prisrėbti, privalgyti: Tavo tas vaiks pridýžė putros i nuėjo gulti Vkš.
| refl. tr., intr.: Vaikai kiunkės prisidýžė i laksto sau Kv. Gerai prisidýžk, kad lig vakaro užtektų Ll.
3. refl. JI334 prisirengti (ką daryti).
sudýžti intr. suvaikščioti: Naktį liuob du kartu sudýš į Prūsus Šts.
uždýžti intr. užrėžti, užduoti: Kad aš tau uždýšiu, tai tu nesijodysi! Ll.
išdýžti
Apibrėžtis
dýžti, -ia, -ė (-o)
1. tr. BŽ508 dirti, lupti: Rakalis dýžia kumelę, t. y. nuima skūrą J.
ǁ kapstyti, rausti: Varna dýžia sniegą J.
2. tr. plėšti, dėvėti, nešioti: Kad tik jis apsiauna batus, tai tol dýžia, kol nudyžia Grz. Mantelį tu kasdien dýži Skr.
ǁ trinti, grumdyti: Sesuo dýžia rankose baltinius plaudama, t. y. trina J.
3. tr., intr. Als, Kl, Mžk mušti, perti, plakti: Reik paleistuvą su rykštėmis, su vyte dýžti, t. y. pliekti, mušti J. Kad negaučio nu motynos dýžti Plt. Dyžė jį be jokios mylaširdystės M.Valanč.
| Kad aš tau dýšiu (kirsiu) į snukį, tai kaži kur nusirisi! Skr.
| refl.: Tuodu vaikezai, kaip tik susieita, tujau ir dýžas Vvr.
4. tr. srėbti, valgyti, kirsti: Anam ką padedi, tą dýža apsilaižydamas Vvr. Išalkę vyrai tik dýža bulvynę – nespėju nešti Vkš. Ėmiau dyžti tą putrą rš.
5. intr. greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti: Nė kiek todėl nesiginčijęs, dyžiu į miesčiuką LzP. Dýžiau penkias mylias į Priekulę Pln. Jeigu bijai lytaus, tai dýžk namo Grdm. Pranis jau treji metai kaip dýža pas Mortą Kal. Vaikai kožną dieną dýža į mokyklą Kv. Ka vedu dýžėv iš tų kapų! Vž.
| Oi, ka čia pradėjo tos mašinos dyžti (važinėti)! Štk.
6. intr. smarkiai lyti: Rugpjūčio pabaigo[je] kaip pradėjo dyžti, kad ir akys apteko Ms.
7. refl. rūpintis, sielotis: Aš turiu dýžtis visu kuomi aplei gyvenimą, t. y. rūpintis ir darbuotis J. Vaikis dýžės dýžės, kad padirbo blogai, t. y. krimtos J.
8. refl. ketinti, rengtis, taisytis: Kaimynas dýžos dýžos ir neprisidýžo tą darbą padirbti, t. y. baudės J.
◊ káilį (nùgarą) dýžti
1. Jnš mušti, perti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas káilį dýža Vvr.
2. visaip varginti, išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą ma[n] káilį dýžė, nabagei Jnš. Dýžė i dýžė jo nùgarą visi, kas norėjo, kaip mokėjo Jnš.
apdýžti tr. aplupti, apmušti: Apdýžau gerai vaiką, i pasitaisė Vvr.
įdýžti intr. įkirsti, prilupti: Įdýžė įdýžė ir paleido Krkl.
išdýžti
1. tr. išperti: Ot, kad išdyžiau, tai išdyžiau! Krtn.
2. tr. išsrėbti, išvalgyti: Išdýžiau visą bliūdą putros Vkš. Jonas cielą bliūdą kankolynės išdýžė Kv.
3. intr. išeiti, ištraukti, išdrožti: Tėvas išdýžė į Kražius Krkl. Endrė į Kvėdarną išdýžė Kv.
◊ káilį (nùgarą) išdýžti išlupti, išperti: Išdýšiu aš tau nùgarą Šv. Išdýšiu tau káilį, tai žinosi ganyti po muno avižas! Lž.
nudýžti
1. tr. nudirti, nulupti: Senis nudýžė aviai skūrą Skr. Arklį nudýžė Skr.
2. tr. Jnš nudėvėti, nunešioti: Apsiaustą tvirtą nudýžiau, t. y. nuplėšiau, nunešiojau J. Tokie dar geri buvo drabužiai, taip greitai nudýžė Užv. Kurpes jau visai nudýžiau, vos laikos Skr.
ǁ nuplėšti, nulaisinti (žemę): Ta žemė yra nudyžtà Slnt.
3. tr. greitai nudirbti: Par vieną dieną visą lauką nudýžėm Kl.
4. tr. prilupti, primušti: Ana vaiką su rykšte nudýžė, t. y. nuplakė J. Nudyžė piemenie užpakalį vėl lig mėlynių M.Valanč.
5. intr. nueiti, nudrožti: Toks vyras už pusę dienos gali į Kalvariją nudýžti Krt. Pėsčia nudýžiau ir pardyžiau Ms.
◊ káilį nudýžti prilupti, išperti: Ponas ir juokdamos tankiai nudyž kailį Sim.
padýžti
1. tr. atšipinti: Bene padýžei peiliuką į akmenį, kad ans nėko neima? Krt.
2. intr. Mžk pasrėbti, pavalgyti: Jei jau padýžei, skubėk pri darbo Ll. Padýžau kaip sens vyrs BM291.
| refl.: Aš jau pasidýžiau Ll.
3. intr. pabėgti: Iš kariūmenės padýžė Krtn.
4. tr. pavogti, nudžiauti: Tą peiliuką ans buvo padyžęs Plng.
◊ į kójas padýžti pabėgti, pasprukti: Padýžė į kójas Krtn.
pardýžti intr. pareiti, pardrožti: Iš Kalvarijos par kokias penkias valandas pardýžiau Lž. Jau vėlai anie pardýžė Kv.
pérsidyžti persivalgyti: Kaip priviriau roputynės su meisa, tai mano šeimyna i pársidyžė Kv.
pridýžti tr.
1. prilupti, primušti: Pridýžė tą šunį, su koja prisimynus, o žąsiukus kaip pjovė, teip pjaun Škn. Paėmęs pačią pridyžė pridyžė ir išginė LTR(Krp).
2. prisrėbti, privalgyti: Tavo tas vaiks pridýžė putros i nuėjo gulti Vkš.
| refl. tr., intr.: Vaikai kiunkės prisidýžė i laksto sau Kv. Gerai prisidýžk, kad lig vakaro užtektų Ll.
3. refl. JI334 prisirengti (ką daryti).
sudýžti intr. suvaikščioti: Naktį liuob du kartu sudýš į Prūsus Šts.
uždýžti intr. užrėžti, užduoti: Kad aš tau uždýšiu, tai tu nesijodysi! Ll.
1. tr. BŽ508 dirti, lupti: Rakalis dýžia kumelę, t. y. nuima skūrą J.
ǁ kapstyti, rausti: Varna dýžia sniegą J.
2. tr. plėšti, dėvėti, nešioti: Kad tik jis apsiauna batus, tai tol dýžia, kol nudyžia Grz. Mantelį tu kasdien dýži Skr.
ǁ trinti, grumdyti: Sesuo dýžia rankose baltinius plaudama, t. y. trina J.
3. tr., intr. Als, Kl, Mžk mušti, perti, plakti: Reik paleistuvą su rykštėmis, su vyte dýžti, t. y. pliekti, mušti J. Kad negaučio nu motynos dýžti Plt. Dyžė jį be jokios mylaširdystės M.Valanč.
| Kad aš tau dýšiu (kirsiu) į snukį, tai kaži kur nusirisi! Skr.
| refl.: Tuodu vaikezai, kaip tik susieita, tujau ir dýžas Vvr.
4. tr. srėbti, valgyti, kirsti: Anam ką padedi, tą dýža apsilaižydamas Vvr. Išalkę vyrai tik dýža bulvynę – nespėju nešti Vkš. Ėmiau dyžti tą putrą rš.
5. intr. greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti: Nė kiek todėl nesiginčijęs, dyžiu į miesčiuką LzP. Dýžiau penkias mylias į Priekulę Pln. Jeigu bijai lytaus, tai dýžk namo Grdm. Pranis jau treji metai kaip dýža pas Mortą Kal. Vaikai kožną dieną dýža į mokyklą Kv. Ka vedu dýžėv iš tų kapų! Vž.
| Oi, ka čia pradėjo tos mašinos dyžti (važinėti)! Štk.
6. intr. smarkiai lyti: Rugpjūčio pabaigo[je] kaip pradėjo dyžti, kad ir akys apteko Ms.
7. refl. rūpintis, sielotis: Aš turiu dýžtis visu kuomi aplei gyvenimą, t. y. rūpintis ir darbuotis J. Vaikis dýžės dýžės, kad padirbo blogai, t. y. krimtos J.
8. refl. ketinti, rengtis, taisytis: Kaimynas dýžos dýžos ir neprisidýžo tą darbą padirbti, t. y. baudės J.
◊ káilį (nùgarą) dýžti
1. Jnš mušti, perti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas káilį dýža Vvr.
2. visaip varginti, išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą ma[n] káilį dýžė, nabagei Jnš. Dýžė i dýžė jo nùgarą visi, kas norėjo, kaip mokėjo Jnš.
apdýžti tr. aplupti, apmušti: Apdýžau gerai vaiką, i pasitaisė Vvr.
įdýžti intr. įkirsti, prilupti: Įdýžė įdýžė ir paleido Krkl.
išdýžti
1. tr. išperti: Ot, kad išdyžiau, tai išdyžiau! Krtn.
2. tr. išsrėbti, išvalgyti: Išdýžiau visą bliūdą putros Vkš. Jonas cielą bliūdą kankolynės išdýžė Kv.
3. intr. išeiti, ištraukti, išdrožti: Tėvas išdýžė į Kražius Krkl. Endrė į Kvėdarną išdýžė Kv.
◊ káilį (nùgarą) išdýžti išlupti, išperti: Išdýšiu aš tau nùgarą Šv. Išdýšiu tau káilį, tai žinosi ganyti po muno avižas! Lž.
nudýžti
1. tr. nudirti, nulupti: Senis nudýžė aviai skūrą Skr. Arklį nudýžė Skr.
2. tr. Jnš nudėvėti, nunešioti: Apsiaustą tvirtą nudýžiau, t. y. nuplėšiau, nunešiojau J. Tokie dar geri buvo drabužiai, taip greitai nudýžė Užv. Kurpes jau visai nudýžiau, vos laikos Skr.
ǁ nuplėšti, nulaisinti (žemę): Ta žemė yra nudyžtà Slnt.
3. tr. greitai nudirbti: Par vieną dieną visą lauką nudýžėm Kl.
4. tr. prilupti, primušti: Ana vaiką su rykšte nudýžė, t. y. nuplakė J. Nudyžė piemenie užpakalį vėl lig mėlynių M.Valanč.
5. intr. nueiti, nudrožti: Toks vyras už pusę dienos gali į Kalvariją nudýžti Krt. Pėsčia nudýžiau ir pardyžiau Ms.
◊ káilį nudýžti prilupti, išperti: Ponas ir juokdamos tankiai nudyž kailį Sim.
padýžti
1. tr. atšipinti: Bene padýžei peiliuką į akmenį, kad ans nėko neima? Krt.
2. intr. Mžk pasrėbti, pavalgyti: Jei jau padýžei, skubėk pri darbo Ll. Padýžau kaip sens vyrs BM291.
| refl.: Aš jau pasidýžiau Ll.
3. intr. pabėgti: Iš kariūmenės padýžė Krtn.
4. tr. pavogti, nudžiauti: Tą peiliuką ans buvo padyžęs Plng.
◊ į kójas padýžti pabėgti, pasprukti: Padýžė į kójas Krtn.
pardýžti intr. pareiti, pardrožti: Iš Kalvarijos par kokias penkias valandas pardýžiau Lž. Jau vėlai anie pardýžė Kv.
pérsidyžti persivalgyti: Kaip priviriau roputynės su meisa, tai mano šeimyna i pársidyžė Kv.
pridýžti tr.
1. prilupti, primušti: Pridýžė tą šunį, su koja prisimynus, o žąsiukus kaip pjovė, teip pjaun Škn. Paėmęs pačią pridyžė pridyžė ir išginė LTR(Krp).
2. prisrėbti, privalgyti: Tavo tas vaiks pridýžė putros i nuėjo gulti Vkš.
| refl. tr., intr.: Vaikai kiunkės prisidýžė i laksto sau Kv. Gerai prisidýžk, kad lig vakaro užtektų Ll.
3. refl. JI334 prisirengti (ką daryti).
sudýžti intr. suvaikščioti: Naktį liuob du kartu sudýš į Prūsus Šts.
uždýžti intr. užrėžti, užduoti: Kad aš tau uždýšiu, tai tu nesijodysi! Ll.
nudýžti
Apibrėžtis
dýžti, -ia, -ė (-o)
1. tr. BŽ508 dirti, lupti: Rakalis dýžia kumelę, t. y. nuima skūrą J.
ǁ kapstyti, rausti: Varna dýžia sniegą J.
2. tr. plėšti, dėvėti, nešioti: Kad tik jis apsiauna batus, tai tol dýžia, kol nudyžia Grz. Mantelį tu kasdien dýži Skr.
ǁ trinti, grumdyti: Sesuo dýžia rankose baltinius plaudama, t. y. trina J.
3. tr., intr. Als, Kl, Mžk mušti, perti, plakti: Reik paleistuvą su rykštėmis, su vyte dýžti, t. y. pliekti, mušti J. Kad negaučio nu motynos dýžti Plt. Dyžė jį be jokios mylaširdystės M.Valanč.
| Kad aš tau dýšiu (kirsiu) į snukį, tai kaži kur nusirisi! Skr.
| refl.: Tuodu vaikezai, kaip tik susieita, tujau ir dýžas Vvr.
4. tr. srėbti, valgyti, kirsti: Anam ką padedi, tą dýža apsilaižydamas Vvr. Išalkę vyrai tik dýža bulvynę – nespėju nešti Vkš. Ėmiau dyžti tą putrą rš.
5. intr. greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti: Nė kiek todėl nesiginčijęs, dyžiu į miesčiuką LzP. Dýžiau penkias mylias į Priekulę Pln. Jeigu bijai lytaus, tai dýžk namo Grdm. Pranis jau treji metai kaip dýža pas Mortą Kal. Vaikai kožną dieną dýža į mokyklą Kv. Ka vedu dýžėv iš tų kapų! Vž.
| Oi, ka čia pradėjo tos mašinos dyžti (važinėti)! Štk.
6. intr. smarkiai lyti: Rugpjūčio pabaigo[je] kaip pradėjo dyžti, kad ir akys apteko Ms.
7. refl. rūpintis, sielotis: Aš turiu dýžtis visu kuomi aplei gyvenimą, t. y. rūpintis ir darbuotis J. Vaikis dýžės dýžės, kad padirbo blogai, t. y. krimtos J.
8. refl. ketinti, rengtis, taisytis: Kaimynas dýžos dýžos ir neprisidýžo tą darbą padirbti, t. y. baudės J.
◊ káilį (nùgarą) dýžti
1. Jnš mušti, perti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas káilį dýža Vvr.
2. visaip varginti, išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą ma[n] káilį dýžė, nabagei Jnš. Dýžė i dýžė jo nùgarą visi, kas norėjo, kaip mokėjo Jnš.
apdýžti tr. aplupti, apmušti: Apdýžau gerai vaiką, i pasitaisė Vvr.
įdýžti intr. įkirsti, prilupti: Įdýžė įdýžė ir paleido Krkl.
išdýžti
1. tr. išperti: Ot, kad išdyžiau, tai išdyžiau! Krtn.
2. tr. išsrėbti, išvalgyti: Išdýžiau visą bliūdą putros Vkš. Jonas cielą bliūdą kankolynės išdýžė Kv.
3. intr. išeiti, ištraukti, išdrožti: Tėvas išdýžė į Kražius Krkl. Endrė į Kvėdarną išdýžė Kv.
◊ káilį (nùgarą) išdýžti išlupti, išperti: Išdýšiu aš tau nùgarą Šv. Išdýšiu tau káilį, tai žinosi ganyti po muno avižas! Lž.
nudýžti
1. tr. nudirti, nulupti: Senis nudýžė aviai skūrą Skr. Arklį nudýžė Skr.
2. tr. Jnš nudėvėti, nunešioti: Apsiaustą tvirtą nudýžiau, t. y. nuplėšiau, nunešiojau J. Tokie dar geri buvo drabužiai, taip greitai nudýžė Užv. Kurpes jau visai nudýžiau, vos laikos Skr.
ǁ nuplėšti, nulaisinti (žemę): Ta žemė yra nudyžtà Slnt.
3. tr. greitai nudirbti: Par vieną dieną visą lauką nudýžėm Kl.
4. tr. prilupti, primušti: Ana vaiką su rykšte nudýžė, t. y. nuplakė J. Nudyžė piemenie užpakalį vėl lig mėlynių M.Valanč.
5. intr. nueiti, nudrožti: Toks vyras už pusę dienos gali į Kalvariją nudýžti Krt. Pėsčia nudýžiau ir pardyžiau Ms.
◊ káilį nudýžti prilupti, išperti: Ponas ir juokdamos tankiai nudyž kailį Sim.
padýžti
1. tr. atšipinti: Bene padýžei peiliuką į akmenį, kad ans nėko neima? Krt.
2. intr. Mžk pasrėbti, pavalgyti: Jei jau padýžei, skubėk pri darbo Ll. Padýžau kaip sens vyrs BM291.
| refl.: Aš jau pasidýžiau Ll.
3. intr. pabėgti: Iš kariūmenės padýžė Krtn.
4. tr. pavogti, nudžiauti: Tą peiliuką ans buvo padyžęs Plng.
◊ į kójas padýžti pabėgti, pasprukti: Padýžė į kójas Krtn.
pardýžti intr. pareiti, pardrožti: Iš Kalvarijos par kokias penkias valandas pardýžiau Lž. Jau vėlai anie pardýžė Kv.
pérsidyžti persivalgyti: Kaip priviriau roputynės su meisa, tai mano šeimyna i pársidyžė Kv.
pridýžti tr.
1. prilupti, primušti: Pridýžė tą šunį, su koja prisimynus, o žąsiukus kaip pjovė, teip pjaun Škn. Paėmęs pačią pridyžė pridyžė ir išginė LTR(Krp).
2. prisrėbti, privalgyti: Tavo tas vaiks pridýžė putros i nuėjo gulti Vkš.
| refl. tr., intr.: Vaikai kiunkės prisidýžė i laksto sau Kv. Gerai prisidýžk, kad lig vakaro užtektų Ll.
3. refl. JI334 prisirengti (ką daryti).
sudýžti intr. suvaikščioti: Naktį liuob du kartu sudýš į Prūsus Šts.
uždýžti intr. užrėžti, užduoti: Kad aš tau uždýšiu, tai tu nesijodysi! Ll.
1. tr. BŽ508 dirti, lupti: Rakalis dýžia kumelę, t. y. nuima skūrą J.
ǁ kapstyti, rausti: Varna dýžia sniegą J.
2. tr. plėšti, dėvėti, nešioti: Kad tik jis apsiauna batus, tai tol dýžia, kol nudyžia Grz. Mantelį tu kasdien dýži Skr.
ǁ trinti, grumdyti: Sesuo dýžia rankose baltinius plaudama, t. y. trina J.
3. tr., intr. Als, Kl, Mžk mušti, perti, plakti: Reik paleistuvą su rykštėmis, su vyte dýžti, t. y. pliekti, mušti J. Kad negaučio nu motynos dýžti Plt. Dyžė jį be jokios mylaširdystės M.Valanč.
| Kad aš tau dýšiu (kirsiu) į snukį, tai kaži kur nusirisi! Skr.
| refl.: Tuodu vaikezai, kaip tik susieita, tujau ir dýžas Vvr.
4. tr. srėbti, valgyti, kirsti: Anam ką padedi, tą dýža apsilaižydamas Vvr. Išalkę vyrai tik dýža bulvynę – nespėju nešti Vkš. Ėmiau dyžti tą putrą rš.
5. intr. greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti: Nė kiek todėl nesiginčijęs, dyžiu į miesčiuką LzP. Dýžiau penkias mylias į Priekulę Pln. Jeigu bijai lytaus, tai dýžk namo Grdm. Pranis jau treji metai kaip dýža pas Mortą Kal. Vaikai kožną dieną dýža į mokyklą Kv. Ka vedu dýžėv iš tų kapų! Vž.
| Oi, ka čia pradėjo tos mašinos dyžti (važinėti)! Štk.
6. intr. smarkiai lyti: Rugpjūčio pabaigo[je] kaip pradėjo dyžti, kad ir akys apteko Ms.
7. refl. rūpintis, sielotis: Aš turiu dýžtis visu kuomi aplei gyvenimą, t. y. rūpintis ir darbuotis J. Vaikis dýžės dýžės, kad padirbo blogai, t. y. krimtos J.
8. refl. ketinti, rengtis, taisytis: Kaimynas dýžos dýžos ir neprisidýžo tą darbą padirbti, t. y. baudės J.
◊ káilį (nùgarą) dýžti
1. Jnš mušti, perti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas káilį dýža Vvr.
2. visaip varginti, išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą ma[n] káilį dýžė, nabagei Jnš. Dýžė i dýžė jo nùgarą visi, kas norėjo, kaip mokėjo Jnš.
apdýžti tr. aplupti, apmušti: Apdýžau gerai vaiką, i pasitaisė Vvr.
įdýžti intr. įkirsti, prilupti: Įdýžė įdýžė ir paleido Krkl.
išdýžti
1. tr. išperti: Ot, kad išdyžiau, tai išdyžiau! Krtn.
2. tr. išsrėbti, išvalgyti: Išdýžiau visą bliūdą putros Vkš. Jonas cielą bliūdą kankolynės išdýžė Kv.
3. intr. išeiti, ištraukti, išdrožti: Tėvas išdýžė į Kražius Krkl. Endrė į Kvėdarną išdýžė Kv.
◊ káilį (nùgarą) išdýžti išlupti, išperti: Išdýšiu aš tau nùgarą Šv. Išdýšiu tau káilį, tai žinosi ganyti po muno avižas! Lž.
nudýžti
1. tr. nudirti, nulupti: Senis nudýžė aviai skūrą Skr. Arklį nudýžė Skr.
2. tr. Jnš nudėvėti, nunešioti: Apsiaustą tvirtą nudýžiau, t. y. nuplėšiau, nunešiojau J. Tokie dar geri buvo drabužiai, taip greitai nudýžė Užv. Kurpes jau visai nudýžiau, vos laikos Skr.
ǁ nuplėšti, nulaisinti (žemę): Ta žemė yra nudyžtà Slnt.
3. tr. greitai nudirbti: Par vieną dieną visą lauką nudýžėm Kl.
4. tr. prilupti, primušti: Ana vaiką su rykšte nudýžė, t. y. nuplakė J. Nudyžė piemenie užpakalį vėl lig mėlynių M.Valanč.
5. intr. nueiti, nudrožti: Toks vyras už pusę dienos gali į Kalvariją nudýžti Krt. Pėsčia nudýžiau ir pardyžiau Ms.
◊ káilį nudýžti prilupti, išperti: Ponas ir juokdamos tankiai nudyž kailį Sim.
padýžti
1. tr. atšipinti: Bene padýžei peiliuką į akmenį, kad ans nėko neima? Krt.
2. intr. Mžk pasrėbti, pavalgyti: Jei jau padýžei, skubėk pri darbo Ll. Padýžau kaip sens vyrs BM291.
| refl.: Aš jau pasidýžiau Ll.
3. intr. pabėgti: Iš kariūmenės padýžė Krtn.
4. tr. pavogti, nudžiauti: Tą peiliuką ans buvo padyžęs Plng.
◊ į kójas padýžti pabėgti, pasprukti: Padýžė į kójas Krtn.
pardýžti intr. pareiti, pardrožti: Iš Kalvarijos par kokias penkias valandas pardýžiau Lž. Jau vėlai anie pardýžė Kv.
pérsidyžti persivalgyti: Kaip priviriau roputynės su meisa, tai mano šeimyna i pársidyžė Kv.
pridýžti tr.
1. prilupti, primušti: Pridýžė tą šunį, su koja prisimynus, o žąsiukus kaip pjovė, teip pjaun Škn. Paėmęs pačią pridyžė pridyžė ir išginė LTR(Krp).
2. prisrėbti, privalgyti: Tavo tas vaiks pridýžė putros i nuėjo gulti Vkš.
| refl. tr., intr.: Vaikai kiunkės prisidýžė i laksto sau Kv. Gerai prisidýžk, kad lig vakaro užtektų Ll.
3. refl. JI334 prisirengti (ką daryti).
sudýžti intr. suvaikščioti: Naktį liuob du kartu sudýš į Prūsus Šts.
uždýžti intr. užrėžti, užduoti: Kad aš tau uždýšiu, tai tu nesijodysi! Ll.
įgrū́sti
Apibrėžtis
3 grū́sti, -da (-džia K), -do (-dė) tr.
1. trinti, smulkinti, malti: Aš grū́du kruopas Skp. Su grūdekliu (krušekliu) grū́džiu aš grūdus J. Grū́sk kanapius su kruštuviu J. Miežius grū́sti K. Grucė grūsti nuobodus darbas Ukm. Eik košę grū́sti Skr. Kanapių aliejų grūsdavo grūstuviu akmeninėse piestose Ig. Kiaulėm grūdau bulbes Mrk. Meškutė grūdžia ir mala JV31.
2. daužyti: Teip grū́da duris vaikai Vrn.
| Veršiukas grū́džia grū́džia tešmenį – ir vis neprižinda Gs.
3. mušti, kankinti, varginti: Kam grū́dat mergšę – mušimu vis tiek neišmokysit! Pns. Kam tep grū́džiat tą vaiką? Alk. Grū́sk jam į panosę! Bd. Kaip aš imsiu tave grūsti, imsi dūdą pūsti JD460.
4. kišti, dėti, kimšti, murdyti: Kietai grūda šiaudus į maišą Jnšk. Kaip grūdo ožkytė karštą čepelnyką vilkui gerklėn, ir išdegino gomurį BsPII327. Šiandien krautuvėj labai grū́do Gs.
| Grū́da ir grū́da į tuos namus pinigus Plv. Mūsų raudukas baisiai rajus – kad ans grū́da, kad grū́da (ėda)! Lkv. Grūsk ir grūsk kai tam velniui į gerklę Slč.
| prk.: Jonis kad grū́da, kad grū́da (nelabai padoriai kalba), o kaip aš pasirodžiau, ir nutilo Kal.
5. nešti, vežti, gabenti: Kur grū́di javus, gal parduoti? Srv.
| refl. tr.: Kas turėjo sylą, grū́dosi, vežėsi medžių – rūmus susivežė Srv.
6. varyti, vyti: Kur tu ten grū́di tais žąsis? Gs. Negrū́sk teip karvių – da koją išsisuks! Bsg. Grūsk jį laukan J.Jabl. Nelengva yra grūsti laivą priš vėją Plng. Grū́da kariuomenę atgal visu frontu rš. Grū́da visus į vieną stubą gyvent Nm. Aš jį kada kap grū́siu, tai net velniai juoksis! Mrs.
| refl. tr.: Jaunieji grūdos tekini gyvolius jau netol namų Žem.
7. refl. veržtis, vykti, lįsti, lipti: Minia grūdosi siauroje gatvės vagoje, maldama pajuodusį sniegą rš. Piemenukas, šmaukšėdamas botagu, skirstė besigrūdančias avis J.Balt. Smalsuoliai aplink langus grūdosi, stiebėsi pasižiūrėti jaunųjų P.Cvir. Kad ėmė žmonės grūstis oran, tai net pečiai̇̃s! Ds. Neprieteliai grūdės į jų kraštą S.Dauk. Šituo keliu dabar mažai važiuoja, per ežerus grū́dasi Mlt. Dabar, viso nustojus, turiu po svietą grūstis rš. Kur grū́dies ant kojų! Dglš.
8. refl. triukšmauti, belstis, šėlti, trankytis: Nesigrū́skit, vaikai, prie svetimo žmogaus! Alv. Jau tau tai sarmata su vaikais grū́stis! Trgn. Tu šiandien tik grū́dies, o darbo nedirbi Ktk. Vaikai, ar neisit gult nesgrū́dę! Mrs. Ko grū́datės – gal diržo seniai nematėt? Mlt. Grū́das kap Morkus po peklą Mrc.
9. refl. kergtis: Kumelė grū́dasi Alv. Šunes grū́dasi Dv.
3 antgrū́sti (ž.)
1. tr. primesti: Vokyčiai antgrū́do mums dar kelis savo kareivius Slnt.
2. refl. užeiti, atsigrūsti: Dar paskesniai antsigrūdę tenai kitos tautos S.Dauk.
3 apgrū́sti tr.
1. aptrinti: Biškį miežius putrai apgrū́sk J. Apgrū́do avižas ir paliko, dabar man reikės baigti grū́sti Kp.
2. aptrypti, apimti, apdaužyti: Kelias (sniego) apgrū́stas – eit kažne kap gerai Lp. Dar jūs vežimą aptrankykit, apgrū́skit (po gruodus važinėdami)! Lp.
3. apkimšti, apdėti: Tik gerai akmenim apgrū́sk [stulpą], kad neišvirstų Kp.
4. refl. prk. apsidirbti: Nuvažiuosim, kai apsigrū́sim Lp.
5. apginti, apvaryti: Menkas ganytojas – apgrū́do galvijus aplink degimus ir gena namo Kp.
6. refl. apsikimšti, prisibrauti: Aplink mane apsigrūdė žmonių rš.
3 atgrū́sti tr.
1. atmušti, nuvarginti: Atgrūdau kojas, daugiau jau neisiu Arm.
2. refl. atsidirbti grūdant: Eik tu pagrūsk salietrą, mes jau atsigrū́dom Kair.
3. nuvaryti, atginti: Milicija vos atgrū́do žmonis nu gaisro Varn.
4. atvaryti: Savo vaikus su botagu iš ūlyčios atgrūdau Mlt. Buvo jau kryžeiviai atgrūdą lietuvius į pat angas pilies S.Dauk.
5. refl. atsibrauti, atvykti: Su tamsa gi atsgrūdom rš. Ko čia atsigrūdai, niekas tavęs neprašė! Ds. Iš malūno apie vidunaktį atsigrūdo Jž.
6. atgabenti, atnešti, atvežti: Reikia atgrūsti kibirą vandens Šln.
7. prk. sumokėti (mokesčius), atlikti, kas sunku, nemalonu: Mokesčius atgrū́do Trgn. Jau visas dienas į dvarą atgrū́dau (atidirbau) Skdv.
8. atšipinti, atbukinti: Atgrū́sk vinis batuose (kad nedurtų kojos) Ds.
| refl.: Atsigrū́do kirvio ašmenys J. Atsigrū́dusios padkavos, t. y. atšipo J. Padkavos niekados neatsigrūdžia Jrk36.
3 įgrū́sti tr.
1. įtrinti, įvažinėti: Tegul važinėja – geriau vieškelį ingrū̃s Alv.
2. tr. įmušti, įkankinti: Ingrū́do ingrū́do mergaitę ir nori, kad tylėtų! Rdm.
3. įkišti, įmurdyti: Vėžiaudamas ranką įgrūdo urvan ir neištraukia Švnč.
| Įgrū́do tą puodelį, niekur neberandu Rm.
| refl.: Vežikas įsigrūdo taip sniegan, jog iškinkytas arklys pasikelt negalėjo rš.
4. įkimšti: Taip išėmęs žiupsnį iš mašnos, įgrūdžia jį į pypkę P.Cvir.
| refl. tr.: Ilgai nelaukęs, žmogus griebė abu gaidžiu už uodegų ir įsigrūdo į maišą P.Cvir.
5. įvaryti, įginti: Aš įgrū́dau jį į pelkę, į skylę J. Įgrū́sk arklį balon Š.
6. refl. įsibrauti, įsiveržti: Įsigrū́sti į spūstį žmonių J. Įsigrūdo kaip gegužiukas į svetimą lizdą Šll. Įsigrūdo girtas pirkion, ir išvaryti nemožna Mlt. Kokis žmogus tvirto būdo mūsų gryčion įsigrūdo O. Įsigrūdė ten nuožmi tauta S.Dauk.
3 išgrū́sti tr.
1. išmalti: Daug nepilk avižų pieston, tai geriau išgrūsi Gg.
2. išmušti, išdaužti: Grū́do grū́do, kol dugną išgrū́do Srv. Argi tai vienam ir dantis išgrūda! Gmž. Ledai išgrūdo žiemkenčius javus rš.
| Visos ganyklos išgrūstos (ištryptos, išganytos), nėra kur gyvulėliam ir pagraužt Nč.
3. išvarginti: Jau tu man išgrū́di rankas (apie neramų mažą vaiką) Vrn.
4. išvaryti, išginti: Vyras trečią dieną mane išgrūsiąs P.Cvir. Išgrū́dau mušeikas iš pirkios Ml. Išgrū́siu kiaulių ganyti, tai žinosi nieko nedirbti! Jnšk. Išgrū́sk vištas lauk, tepasikapsto Sdb.
| Miškus sieliais išgrūdo (išplukdė) Šventąja J.Bil.
5. refl. išsibrauti, išsiveržti: Visi vaikpalaikiai išsigrūdo laukan Km. Ką tokį žvėrį sulaikysi, išsigrū́da par žmonių galvas! Vvr. Be kelio avys neišsigrūs per ežerą Mlt. Ragana grūsties grūsties ir išsigrūdo iš karšto pečio TDrIV260(Vlk). Išsigrūs (išeis) kur, tai sulaukti negali Mlt. Be manęs būtum iš to raisto neišsigrūdęs Ktk.
6. refl. išsibelsti, išsitrankyti: Išsigrū́do visą naktį, tik auštant parejo namo Ds.
3 nugrū́sti tr.
1. nutrinti: Grucę nugrū́sk, t. y. nukrušk J. Ar gerai nugrūdai kruopas? Trgn. Nugrū́sto grikio ir miltas baltesnis Lš. Bulbes nugrū́sk, kad būt geriau skusti Pmp.
2. nukišti, nudėti: Jis dar giliau nugrūdo ranką į kišenių rš. Kur tu nugrū́dai mano kepurę, kad aš negaliu rast? Dbč. Nenugrū́sk adatos, kad nereiktų paskiau ieškoti Ktk.
3. nudanginti: Nugrū́do vežimą kviečių į miestą Rm.
| refl. tr.: Priprato vanagas, tai kiekvieną dieną po viščiuką nusigrū̃s Srv.
4. nuvaryti, nuginti: Kam tu tas karves nugrūdęs į pūdymus dvasini? Jnšk. Nugrūdo neprieteliai arklį Vrn.
| Nugrū́do dukrelę už to girtuoklio Mrs.
5. refl. nuvirsti, nukristi: Šieną bemindama, nuo prėsmo nusgrū́do Mlt. Kap lūžo šaka, tai meška ir nusgrū́do nuog medžio Prng.
6. refl. nusidanginti, nukakti: Nusigrū́do į kelintą parapiją pačios ieškot Gs. Jo visur pilna, visur nusgrū́da Lel. Nežinodamas kelio, tu gali kažna kur nusgrūst Užp.
3 pagrū́sti tr.
1. sumušti, sukulti: Neganda, jau pagrūdo vėl zboną! Lz.
2. pakišti: Kažkur pagrūda čebatus, o rytą visas kertes išmaišo beieškodamas Rk. Tik terkšt ližę pečiun ir pagrū́do laumę liepsnon (ps.) Ml.
| Pagrū́do (įsivarė) rakštį Ds.
3. refl. palįsti, įlįsti: Višta pasigrūdo po svirnu, ir nemožna dasiekt Arm. Vėl pasgrūdo (įlindo į tinklą) žuvelė Ad.
4. refl. pasiausti, paišdykauti: Vakarais sueina pasigrūsti Dr.
5. refl. pasilakstyti, pasivaikyti (apie gyvulius): Žaloji labai vėlai pasgrūdo Mlt. Nuvaryk kiaulę pas kuilį, kad pasgrūstų̃ Alv.
3 pargrū́sti
1. tr. parvežti, pargabenti: Kaip matai pargrūsiu žabarų Žem. Lig pusryčio tris vežimus rugių pargrūdom Ll.
2. refl. pareiti, parvykti (su triukšmu): Juk Jonkus parsigrū́dė vėl į mūsų kaimynystę Kal. Parsigrū̃s visi vakare Ėr.
3 pérgrūsti
1. tr. atšipinti, atbukinti: Tai párgrūstas peilis – į Kauną nujotum ir tai neįsipjautum! Skr.
2. refl. persibrauti, su vargu pereiti: Miestelis ir visi jo užkampiai prisikimšo pičpilnaičiai vežimų, arklių ir žmonių, vos galėjo gatvėmis persigrūsti Žem. Žmonių buvo didelė daugybė, nė pársigrūsti negalėjo Šts. Sakiau, kad per tą raistą nepérsigrūsi Ktk. Nebgalėjo jau beparsigrūsti par tus lenkus S.Dauk.
3 pragrū́sti tr.
1. kiek pratrinti, pramalti: Grucės, kanapių pragrū́sk J. Reik druską pragrū́sti – visa kaip stulpas sukibusi Užv.
ǁ trinant sugadinti: Nepragrū́sk varinio, tep smarkiai grūsdamas košę Šil.
2. prk. prakišti, prastumti: Buržuaziniai nacionalistai visaip stengiasi pragrūsti į mokyklas savo atstovus (sov.) sp.
3. užtrinti, uždaryti, pariebinti, prabalinti: Pragrū́sk, atsinešus taukų, viralą Lp. Pragrūstą viralą ir šuva mėgsta Rod. Nėra kuom ir puodo pragrū́st Arm.
4. refl. prasibrauti: Navikas vos prasigrūdo pro kareivių prisikimšusias Šančių gatves rš. Led prasigrū́dau pro žmones Ėr. Kur čia per tokią daugybę žmonių su maišu prasigrū́si! Lnkv.
5. pratrinti, pravažinėti: Grynšala, ale keliai jau pragrū́sti Vdžg.
6. pramušti, praskelti: Jis pragrū́do sau nosį, į gruodus pavirtęs J.
| refl. tr.: Jis prasigrū́do sau nosį, t. y. prarakė J.
3 prigrū́sti tr.
1. pritrinti, primalti: Prigrū́dau grucios J.
| refl.: Iš pusantro miežio grūdo penki bosai prisigrūdo Grz.
2. prikimšti: Jie (batai) buvo kiek dideli, ir į galus teko prigrūst popieriaus P.Cvir. Prigrūsk maišą dobilų Ktk. Prigrū́do pipirų sriubon, ir valgyti negali Č. Mūsų pilną tvartą kareiviai arklių prigrūdo Mt. Universitetų katedras caro vyriausybė stengėsi prigrūsti tik profesorių reakcionierių rš. Prigrū́dau (priverpiau) linų špuolę (ritę) Varn. Didžturčių piniginės pinigų prigrūstos J.Jabl. Teatras grūste prigrūstas rš.
| refl. tr.: Į pypkę prisigrū́dau tabako Kt. Pilną burną duonos prisigrū́do Grž.
3. prikamuoti, primušti: Prigrū́do margąją karvės, nebesikelia Srv.
4. daug prigabenti, privežti: Kai prigrū́da malkų, užverčia visur, tai nė tako nėra Srv. Miestelin prigrūdo gyvulių ir žmonių begales A.Vien. Prigrū́do daug kareivių Ėr.
5. pagardinti, užkulti: Nū prigrū́džiau kopūstus su dešra Lz. Prigrū́sk košę kumpiu Lz.
6. refl. spraudžiantis prieiti, prikakti: Prisigrūsti prie ilgojo pardavėjų stalo buvo ne taip paprasta rš. Tiek žmonių, lig vakaro neprisigrūsi (neprieisi) Lnkv.
| Pilna pirkia prisgrū́do žmonių Ad. Kad bus graži diena, tai ir svieto prisgrū̃s Trgn.
3 sugrū́sti tr.
1. sutrinti, sumalti: Sugrū́sk pipirų mėsai užbarstyti Jnš. Sugrūsk cukraus svečiams Rt. Pelus sugrū́stus geriau žąsis lesa Dglš.
^ Aš tave parakan sugrū́siu Alv.
2. sumušti: Kad nepavirstų ir nosies sau nesugrūstų J. Jis du langus vakar sugrū́do Lš. Musia apsnūdo, nosį uodui sugrūdo Aln.
| refl. tr.: Vaike, griūsi ir nosį susigrū́si Alk.
3. įveikti: Visus priešus mes sugrūsim Kel1895,58.
4. sugabenti, suvežti: Gerai, kad dar prieš patį lietų sugrū́dom rugius Srv.
5. suvaryti, suginti: Galvijus sugrū́dau gurban Rk.
6. sukišti, sukimšti: Sugrūdo žąsis tarbon ir eina Ds.
| Juozui viską sugrū́do – ir namus, ir pinigus, o šitiem nieko Rdm.
| Reikalauja, kad eilutės (knygose) nebūtų sugrūstos viena ant kitos V.Kudir. Baisiai sugrū́stas (tankus) jo raštas, negali suskaityt Skr.
| Sugrūstos kalbos esi (greitai, tankiai kalbi) Ggr.
| refl. tr., intr.: Jis priėjo, susigrūdęs kumščias į kelnių kišenius rš.
| Arklys susgrū́do (įklimpo) sniegan Ml.
| Ji įsispraudė tarp kieme susigrūdusių moterų rš.
| Štai visi susigrūda į suolus P.Cvir. Jie visi susigrūdo į miestą Lzd. Dabar visi darbai susigrū́do į krūvą Up.
3 užgrū́sti tr.
1. užkišti, užkimšti: Kur nors užgrū́dai, t. y. užkišai tą daiktą J.
| Pilnas kluonas užgrūstas šienu, kad nėra kur geryba kraut Švnč. Sientarpius moliu užgrūdo rš. Turgus užgrū́stas malkom Ėr.
2. užmušti: Grū́do grū́do ir užgrū́do Dbč. Anas vilką grū́do grū́do ažu uodegos ir ažgrudo Arm. Tę mane būt užgrū́dę bomba Alvt. Tep dirbant gali arklį užgrūst Lš.
| refl.:
^ Nors užsigrūsk su šitais darbais! Kb.
3. užvaryti, užginti: Tave tai reik ant pečiaus užgrū́st Pc.
4. refl. užsidanginti: Baltakis užsigrūdo tučtuojau už stalo A.Vien. Boba su vaikais užsigrūdo ant pečiaus Pnm.
ǁ atsidanginti: Ne čėse užsigrū́do svečiai, nespėjau gryčios pašluoti Skdt.
| Kažkokia boba užsigrū́do pirmiau (užlindo už akių) ir paėmė Lnkv.
5. pagardinti, užkulti: Kopūstus davė užgrū́stus Lzd. Tokia riebi mėsa tik puodui užgrū́sti Užp.
^ Gražumu puodo neužgrū́si (geriau turtingas nekaip gražus) Ds.
1. trinti, smulkinti, malti: Aš grū́du kruopas Skp. Su grūdekliu (krušekliu) grū́džiu aš grūdus J. Grū́sk kanapius su kruštuviu J. Miežius grū́sti K. Grucė grūsti nuobodus darbas Ukm. Eik košę grū́sti Skr. Kanapių aliejų grūsdavo grūstuviu akmeninėse piestose Ig. Kiaulėm grūdau bulbes Mrk. Meškutė grūdžia ir mala JV31.
2. daužyti: Teip grū́da duris vaikai Vrn.
| Veršiukas grū́džia grū́džia tešmenį – ir vis neprižinda Gs.
3. mušti, kankinti, varginti: Kam grū́dat mergšę – mušimu vis tiek neišmokysit! Pns. Kam tep grū́džiat tą vaiką? Alk. Grū́sk jam į panosę! Bd. Kaip aš imsiu tave grūsti, imsi dūdą pūsti JD460.
4. kišti, dėti, kimšti, murdyti: Kietai grūda šiaudus į maišą Jnšk. Kaip grūdo ožkytė karštą čepelnyką vilkui gerklėn, ir išdegino gomurį BsPII327. Šiandien krautuvėj labai grū́do Gs.
| Grū́da ir grū́da į tuos namus pinigus Plv. Mūsų raudukas baisiai rajus – kad ans grū́da, kad grū́da (ėda)! Lkv. Grūsk ir grūsk kai tam velniui į gerklę Slč.
| prk.: Jonis kad grū́da, kad grū́da (nelabai padoriai kalba), o kaip aš pasirodžiau, ir nutilo Kal.
5. nešti, vežti, gabenti: Kur grū́di javus, gal parduoti? Srv.
| refl. tr.: Kas turėjo sylą, grū́dosi, vežėsi medžių – rūmus susivežė Srv.
6. varyti, vyti: Kur tu ten grū́di tais žąsis? Gs. Negrū́sk teip karvių – da koją išsisuks! Bsg. Grūsk jį laukan J.Jabl. Nelengva yra grūsti laivą priš vėją Plng. Grū́da kariuomenę atgal visu frontu rš. Grū́da visus į vieną stubą gyvent Nm. Aš jį kada kap grū́siu, tai net velniai juoksis! Mrs.
| refl. tr.: Jaunieji grūdos tekini gyvolius jau netol namų Žem.
7. refl. veržtis, vykti, lįsti, lipti: Minia grūdosi siauroje gatvės vagoje, maldama pajuodusį sniegą rš. Piemenukas, šmaukšėdamas botagu, skirstė besigrūdančias avis J.Balt. Smalsuoliai aplink langus grūdosi, stiebėsi pasižiūrėti jaunųjų P.Cvir. Kad ėmė žmonės grūstis oran, tai net pečiai̇̃s! Ds. Neprieteliai grūdės į jų kraštą S.Dauk. Šituo keliu dabar mažai važiuoja, per ežerus grū́dasi Mlt. Dabar, viso nustojus, turiu po svietą grūstis rš. Kur grū́dies ant kojų! Dglš.
8. refl. triukšmauti, belstis, šėlti, trankytis: Nesigrū́skit, vaikai, prie svetimo žmogaus! Alv. Jau tau tai sarmata su vaikais grū́stis! Trgn. Tu šiandien tik grū́dies, o darbo nedirbi Ktk. Vaikai, ar neisit gult nesgrū́dę! Mrs. Ko grū́datės – gal diržo seniai nematėt? Mlt. Grū́das kap Morkus po peklą Mrc.
9. refl. kergtis: Kumelė grū́dasi Alv. Šunes grū́dasi Dv.
3 antgrū́sti (ž.)
1. tr. primesti: Vokyčiai antgrū́do mums dar kelis savo kareivius Slnt.
2. refl. užeiti, atsigrūsti: Dar paskesniai antsigrūdę tenai kitos tautos S.Dauk.
3 apgrū́sti tr.
1. aptrinti: Biškį miežius putrai apgrū́sk J. Apgrū́do avižas ir paliko, dabar man reikės baigti grū́sti Kp.
2. aptrypti, apimti, apdaužyti: Kelias (sniego) apgrū́stas – eit kažne kap gerai Lp. Dar jūs vežimą aptrankykit, apgrū́skit (po gruodus važinėdami)! Lp.
3. apkimšti, apdėti: Tik gerai akmenim apgrū́sk [stulpą], kad neišvirstų Kp.
4. refl. prk. apsidirbti: Nuvažiuosim, kai apsigrū́sim Lp.
5. apginti, apvaryti: Menkas ganytojas – apgrū́do galvijus aplink degimus ir gena namo Kp.
6. refl. apsikimšti, prisibrauti: Aplink mane apsigrūdė žmonių rš.
3 atgrū́sti tr.
1. atmušti, nuvarginti: Atgrūdau kojas, daugiau jau neisiu Arm.
2. refl. atsidirbti grūdant: Eik tu pagrūsk salietrą, mes jau atsigrū́dom Kair.
3. nuvaryti, atginti: Milicija vos atgrū́do žmonis nu gaisro Varn.
4. atvaryti: Savo vaikus su botagu iš ūlyčios atgrūdau Mlt. Buvo jau kryžeiviai atgrūdą lietuvius į pat angas pilies S.Dauk.
5. refl. atsibrauti, atvykti: Su tamsa gi atsgrūdom rš. Ko čia atsigrūdai, niekas tavęs neprašė! Ds. Iš malūno apie vidunaktį atsigrūdo Jž.
6. atgabenti, atnešti, atvežti: Reikia atgrūsti kibirą vandens Šln.
7. prk. sumokėti (mokesčius), atlikti, kas sunku, nemalonu: Mokesčius atgrū́do Trgn. Jau visas dienas į dvarą atgrū́dau (atidirbau) Skdv.
8. atšipinti, atbukinti: Atgrū́sk vinis batuose (kad nedurtų kojos) Ds.
| refl.: Atsigrū́do kirvio ašmenys J. Atsigrū́dusios padkavos, t. y. atšipo J. Padkavos niekados neatsigrūdžia Jrk36.
3 įgrū́sti tr.
1. įtrinti, įvažinėti: Tegul važinėja – geriau vieškelį ingrū̃s Alv.
2. tr. įmušti, įkankinti: Ingrū́do ingrū́do mergaitę ir nori, kad tylėtų! Rdm.
3. įkišti, įmurdyti: Vėžiaudamas ranką įgrūdo urvan ir neištraukia Švnč.
| Įgrū́do tą puodelį, niekur neberandu Rm.
| refl.: Vežikas įsigrūdo taip sniegan, jog iškinkytas arklys pasikelt negalėjo rš.
4. įkimšti: Taip išėmęs žiupsnį iš mašnos, įgrūdžia jį į pypkę P.Cvir.
| refl. tr.: Ilgai nelaukęs, žmogus griebė abu gaidžiu už uodegų ir įsigrūdo į maišą P.Cvir.
5. įvaryti, įginti: Aš įgrū́dau jį į pelkę, į skylę J. Įgrū́sk arklį balon Š.
6. refl. įsibrauti, įsiveržti: Įsigrū́sti į spūstį žmonių J. Įsigrūdo kaip gegužiukas į svetimą lizdą Šll. Įsigrūdo girtas pirkion, ir išvaryti nemožna Mlt. Kokis žmogus tvirto būdo mūsų gryčion įsigrūdo O. Įsigrūdė ten nuožmi tauta S.Dauk.
3 išgrū́sti tr.
1. išmalti: Daug nepilk avižų pieston, tai geriau išgrūsi Gg.
2. išmušti, išdaužti: Grū́do grū́do, kol dugną išgrū́do Srv. Argi tai vienam ir dantis išgrūda! Gmž. Ledai išgrūdo žiemkenčius javus rš.
| Visos ganyklos išgrūstos (ištryptos, išganytos), nėra kur gyvulėliam ir pagraužt Nč.
3. išvarginti: Jau tu man išgrū́di rankas (apie neramų mažą vaiką) Vrn.
4. išvaryti, išginti: Vyras trečią dieną mane išgrūsiąs P.Cvir. Išgrū́dau mušeikas iš pirkios Ml. Išgrū́siu kiaulių ganyti, tai žinosi nieko nedirbti! Jnšk. Išgrū́sk vištas lauk, tepasikapsto Sdb.
| Miškus sieliais išgrūdo (išplukdė) Šventąja J.Bil.
5. refl. išsibrauti, išsiveržti: Visi vaikpalaikiai išsigrūdo laukan Km. Ką tokį žvėrį sulaikysi, išsigrū́da par žmonių galvas! Vvr. Be kelio avys neišsigrūs per ežerą Mlt. Ragana grūsties grūsties ir išsigrūdo iš karšto pečio TDrIV260(Vlk). Išsigrūs (išeis) kur, tai sulaukti negali Mlt. Be manęs būtum iš to raisto neišsigrūdęs Ktk.
6. refl. išsibelsti, išsitrankyti: Išsigrū́do visą naktį, tik auštant parejo namo Ds.
3 nugrū́sti tr.
1. nutrinti: Grucę nugrū́sk, t. y. nukrušk J. Ar gerai nugrūdai kruopas? Trgn. Nugrū́sto grikio ir miltas baltesnis Lš. Bulbes nugrū́sk, kad būt geriau skusti Pmp.
2. nukišti, nudėti: Jis dar giliau nugrūdo ranką į kišenių rš. Kur tu nugrū́dai mano kepurę, kad aš negaliu rast? Dbč. Nenugrū́sk adatos, kad nereiktų paskiau ieškoti Ktk.
3. nudanginti: Nugrū́do vežimą kviečių į miestą Rm.
| refl. tr.: Priprato vanagas, tai kiekvieną dieną po viščiuką nusigrū̃s Srv.
4. nuvaryti, nuginti: Kam tu tas karves nugrūdęs į pūdymus dvasini? Jnšk. Nugrūdo neprieteliai arklį Vrn.
| Nugrū́do dukrelę už to girtuoklio Mrs.
5. refl. nuvirsti, nukristi: Šieną bemindama, nuo prėsmo nusgrū́do Mlt. Kap lūžo šaka, tai meška ir nusgrū́do nuog medžio Prng.
6. refl. nusidanginti, nukakti: Nusigrū́do į kelintą parapiją pačios ieškot Gs. Jo visur pilna, visur nusgrū́da Lel. Nežinodamas kelio, tu gali kažna kur nusgrūst Užp.
3 pagrū́sti tr.
1. sumušti, sukulti: Neganda, jau pagrūdo vėl zboną! Lz.
2. pakišti: Kažkur pagrūda čebatus, o rytą visas kertes išmaišo beieškodamas Rk. Tik terkšt ližę pečiun ir pagrū́do laumę liepsnon (ps.) Ml.
| Pagrū́do (įsivarė) rakštį Ds.
3. refl. palįsti, įlįsti: Višta pasigrūdo po svirnu, ir nemožna dasiekt Arm. Vėl pasgrūdo (įlindo į tinklą) žuvelė Ad.
4. refl. pasiausti, paišdykauti: Vakarais sueina pasigrūsti Dr.
5. refl. pasilakstyti, pasivaikyti (apie gyvulius): Žaloji labai vėlai pasgrūdo Mlt. Nuvaryk kiaulę pas kuilį, kad pasgrūstų̃ Alv.
3 pargrū́sti
1. tr. parvežti, pargabenti: Kaip matai pargrūsiu žabarų Žem. Lig pusryčio tris vežimus rugių pargrūdom Ll.
2. refl. pareiti, parvykti (su triukšmu): Juk Jonkus parsigrū́dė vėl į mūsų kaimynystę Kal. Parsigrū̃s visi vakare Ėr.
3 pérgrūsti
1. tr. atšipinti, atbukinti: Tai párgrūstas peilis – į Kauną nujotum ir tai neįsipjautum! Skr.
2. refl. persibrauti, su vargu pereiti: Miestelis ir visi jo užkampiai prisikimšo pičpilnaičiai vežimų, arklių ir žmonių, vos galėjo gatvėmis persigrūsti Žem. Žmonių buvo didelė daugybė, nė pársigrūsti negalėjo Šts. Sakiau, kad per tą raistą nepérsigrūsi Ktk. Nebgalėjo jau beparsigrūsti par tus lenkus S.Dauk.
3 pragrū́sti tr.
1. kiek pratrinti, pramalti: Grucės, kanapių pragrū́sk J. Reik druską pragrū́sti – visa kaip stulpas sukibusi Užv.
ǁ trinant sugadinti: Nepragrū́sk varinio, tep smarkiai grūsdamas košę Šil.
2. prk. prakišti, prastumti: Buržuaziniai nacionalistai visaip stengiasi pragrūsti į mokyklas savo atstovus (sov.) sp.
3. užtrinti, uždaryti, pariebinti, prabalinti: Pragrū́sk, atsinešus taukų, viralą Lp. Pragrūstą viralą ir šuva mėgsta Rod. Nėra kuom ir puodo pragrū́st Arm.
4. refl. prasibrauti: Navikas vos prasigrūdo pro kareivių prisikimšusias Šančių gatves rš. Led prasigrū́dau pro žmones Ėr. Kur čia per tokią daugybę žmonių su maišu prasigrū́si! Lnkv.
5. pratrinti, pravažinėti: Grynšala, ale keliai jau pragrū́sti Vdžg.
6. pramušti, praskelti: Jis pragrū́do sau nosį, į gruodus pavirtęs J.
| refl. tr.: Jis prasigrū́do sau nosį, t. y. prarakė J.
3 prigrū́sti tr.
1. pritrinti, primalti: Prigrū́dau grucios J.
| refl.: Iš pusantro miežio grūdo penki bosai prisigrūdo Grz.
2. prikimšti: Jie (batai) buvo kiek dideli, ir į galus teko prigrūst popieriaus P.Cvir. Prigrūsk maišą dobilų Ktk. Prigrū́do pipirų sriubon, ir valgyti negali Č. Mūsų pilną tvartą kareiviai arklių prigrūdo Mt. Universitetų katedras caro vyriausybė stengėsi prigrūsti tik profesorių reakcionierių rš. Prigrū́dau (priverpiau) linų špuolę (ritę) Varn. Didžturčių piniginės pinigų prigrūstos J.Jabl. Teatras grūste prigrūstas rš.
| refl. tr.: Į pypkę prisigrū́dau tabako Kt. Pilną burną duonos prisigrū́do Grž.
3. prikamuoti, primušti: Prigrū́do margąją karvės, nebesikelia Srv.
4. daug prigabenti, privežti: Kai prigrū́da malkų, užverčia visur, tai nė tako nėra Srv. Miestelin prigrūdo gyvulių ir žmonių begales A.Vien. Prigrū́do daug kareivių Ėr.
5. pagardinti, užkulti: Nū prigrū́džiau kopūstus su dešra Lz. Prigrū́sk košę kumpiu Lz.
6. refl. spraudžiantis prieiti, prikakti: Prisigrūsti prie ilgojo pardavėjų stalo buvo ne taip paprasta rš. Tiek žmonių, lig vakaro neprisigrūsi (neprieisi) Lnkv.
| Pilna pirkia prisgrū́do žmonių Ad. Kad bus graži diena, tai ir svieto prisgrū̃s Trgn.
3 sugrū́sti tr.
1. sutrinti, sumalti: Sugrū́sk pipirų mėsai užbarstyti Jnš. Sugrūsk cukraus svečiams Rt. Pelus sugrū́stus geriau žąsis lesa Dglš.
^ Aš tave parakan sugrū́siu Alv.
2. sumušti: Kad nepavirstų ir nosies sau nesugrūstų J. Jis du langus vakar sugrū́do Lš. Musia apsnūdo, nosį uodui sugrūdo Aln.
| refl. tr.: Vaike, griūsi ir nosį susigrū́si Alk.
3. įveikti: Visus priešus mes sugrūsim Kel1895,58.
4. sugabenti, suvežti: Gerai, kad dar prieš patį lietų sugrū́dom rugius Srv.
5. suvaryti, suginti: Galvijus sugrū́dau gurban Rk.
6. sukišti, sukimšti: Sugrūdo žąsis tarbon ir eina Ds.
| Juozui viską sugrū́do – ir namus, ir pinigus, o šitiem nieko Rdm.
| Reikalauja, kad eilutės (knygose) nebūtų sugrūstos viena ant kitos V.Kudir. Baisiai sugrū́stas (tankus) jo raštas, negali suskaityt Skr.
| Sugrūstos kalbos esi (greitai, tankiai kalbi) Ggr.
| refl. tr., intr.: Jis priėjo, susigrūdęs kumščias į kelnių kišenius rš.
| Arklys susgrū́do (įklimpo) sniegan Ml.
| Ji įsispraudė tarp kieme susigrūdusių moterų rš.
| Štai visi susigrūda į suolus P.Cvir. Jie visi susigrūdo į miestą Lzd. Dabar visi darbai susigrū́do į krūvą Up.
3 užgrū́sti tr.
1. užkišti, užkimšti: Kur nors užgrū́dai, t. y. užkišai tą daiktą J.
| Pilnas kluonas užgrūstas šienu, kad nėra kur geryba kraut Švnč. Sientarpius moliu užgrūdo rš. Turgus užgrū́stas malkom Ėr.
2. užmušti: Grū́do grū́do ir užgrū́do Dbč. Anas vilką grū́do grū́do ažu uodegos ir ažgrudo Arm. Tę mane būt užgrū́dę bomba Alvt. Tep dirbant gali arklį užgrūst Lš.
| refl.:
^ Nors užsigrūsk su šitais darbais! Kb.
3. užvaryti, užginti: Tave tai reik ant pečiaus užgrū́st Pc.
4. refl. užsidanginti: Baltakis užsigrūdo tučtuojau už stalo A.Vien. Boba su vaikais užsigrūdo ant pečiaus Pnm.
ǁ atsidanginti: Ne čėse užsigrū́do svečiai, nespėjau gryčios pašluoti Skdt.
| Kažkokia boba užsigrū́do pirmiau (užlindo už akių) ir paėmė Lnkv.
5. pagardinti, užkulti: Kopūstus davė užgrū́stus Lzd. Tokia riebi mėsa tik puodui užgrū́sti Užp.
^ Gražumu puodo neužgrū́si (geriau turtingas nekaip gražus) Ds.
atjódyti
Apibrėžtis
jódyti, -o, -ė K, J, Š, NdŽ, LVI745; SD73, M
1. iter. joti 1: Aš ten jau dukart jódžiau Lš. Jodė tankiai į nuotakos kiemą S.Dauk. Gustis pirko arklį ir jodė į zalietas M.Valanč. Jūs trys iš vieno kaimo jodote į kitą V.Piet. Tatai mano juodbėrėlis prie mergelių jodyti KlpD74. Sūneli mano, mano jaunasis, kur jodei šią naktelę ant bėrojo žirgelio? BsO66. O aš šiąnakt naktužėlę po giružę jódžiau JV1014. Jodai, nejodai, šelmi bernužėli, tu mane tik negausi (d.)! J.Jabl. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodydamas LTR. Aš pasiimsu širvą žirgelį, aš ir jodysu po smiltynelį (d.) Plt. Tu po svietą jódei JV811.
| Aš nepaspėsiu žirgelį šerti, kožną dienelę muštriai jodyti StnD182.
| Yra par mane treigys kumelys, anas nejódytas, tai tu jį prajódysi Ad. Jauniklis arklys, niekur nejodytas, įbėgo stačiai arklidėn Blv. Reiks ir tau savo kumelę jódyti Brs. Kad ir nupirksi [žirgelį], bet nejodysi (d.) J.Jabl. Mynioja pievas, jódo, benorėk ko prišienauti! Šts.
^ Visi jódo, niekas nepašeria (slenkstis) J.Jabl.
2. tr. prk. varginti, skriausti: Pasakoja, kad seniau kiekvienas ponas tol jódydavo savo vergus, lig anys galą gaudavo, lyg kokius šunis Ob. Anas savo gyvenimu svietą jodė ir jodė Tvr. Tu, tėve, dar turi galvą ant pečių, ir negali tavęs bobos jodyti rš.
3. intr. laipioti, karstytis: Kur jodai kai katinas! Sv.
| refl.: Kaip ožkos karklynais jodos Šll.
4. refl. OG299, Š išdykauti, siausti, bėgioti; daužytis, triukšmauti: Vaikai, nesijódykit! J.Jabl. Ar nenustosit, vaikai, o tai besijódydami ir sprandus nusisuksit! Šmk. Vaikai, nesijódykit, dar langą išmušit! Žvr. Valgyt, jódytis tai jie pirmutiniai, o prie darbo paskutiniai Vb. Na, ko jūs čia dabar jodotės, žiūrėkit galvijų! Kp. Mūsų vaikas tai jódos ir jódos nuo vienos lovos ant kitos Kair. Šuo tingėdamas padavė katei, katė besijodydama ir numetė [prašymą] BsPIII54.
| Pavakariais besijodąs po sodas arba kaimas Jzm. Jódosi per naktis, o rytmetį miega lig priešpiečių NmŽ. Ko jódotės kaip arkliai! Ds.
5. tr. šipinti: Kai pamačiau, kad jis per daug jodo mano peiliuką, atsiėmiau Šauk.
◊ ant sprándo (sprándu, ant kãklo) jódyti išnaudoti, kankinti, skriausti: Kai susivienysim, buržujai nebegalės mums jodyt ant sprando sp. Vyras jódo moteriai ant kãklo Brž. Vaikai įmanytų Zosei sprandu jodyti Žem.
apjódyti; B, R62 iter. apjoti 1:
^ Mažas žirgelis visą lauką apjódo (pjautuvas) Tvr.
atjódyti
1. iter. atjoti 1: Jaunikiai atjódė kelius sykius prie mergos J.
2. tr. prk. atšipinti: Pjūklas taip atjódytas, kad nieko neima Mrj. Atjódyti peilį atjódo, o sugaląsti nesugalanda Grz.
3. refl. J iki valios atsidaužyti, atsitriukšmauti: Kol tėvo nebuvo, jūs atsijodėt kiek gana Skr.
įjódyti tr. iter. įjoti.
1. įjodinėti, prajodinėti: Arklys neįjodytas eina piestu Gmž.
2. įnešti, įgabenti: Tas kilbasas įjódė taip aukštai į kaminą, nė pasiekt nemožna Bsg.
išjódyti iter. išjoti:
1. Vyrai išjódė arklius dobilienon J.
| O aš išjódžiau tris šimtus kiemelių ir vieną, o aš negavau tokios mergužėlės kaip tave JV371.
2. Pasidedi kokį daiktą, tai tuoj ir išjodo vaikai Užp.
3. Bekirsdamas žabus akmenyne, kirvį išjódžiau Jž.
4. J.Jabl Visus, kas ją supykdo, boba tuoj pro duris išjodo Š.
5. tr. prajodinėti: Šiandien gausi išjodyt eržilą BsMtII122.
6. tr. išversti, išrausti, sujaukti: Mat kiaulė negali ėst, neišvertus lovio, turi jin jį išjódyt Bsg. Visa išjodyta Vaižg.
7. tr. ištrempti, išmindyti: Rytoj, žiūrėk, bus visa pieva išmindyta, kareivių išjodyta J.Jabl.
8. refl. išsidūkti, išsišėlti: Išsijodę pradėjo kalbėti apie pamokas Pč.
nujódyti tr.
1. BŽ149 iter. nujoti 1: Nujodyk (nujok) arklius į ganyklą Akm. Aš tave į dvylika adynų nujodysiu (raitą nugabensiu) ten …, kur tavo ta pana BsMtII49.
2. refl. nusivaryti šėlstant, dūkstant, išdykaujant: Nusijódo po vakaruškas, paskui miegt lig pusryčio Ll.
3. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Barė tėvas sūnelį, kam nujodė žirgelį Mrc. Nujódė žirgą (lig nuvargstant) J.Jabl. Būti pasamdinyku – ne pyragai: greitai nujódo sveikatą Mrc.
4. nudėti, nukišti: Žėdną daiktą vis nujódo, niekados nerasi, kur pasidedi Užp. Kaip parodysu, ir nujodysi Akm. Nenujódyk tu man nuo suolo batus Bgt. Nenujodyk nuo stalo puodelio Grk.
5. nuplėšti, nudyžti, nunešioti: Per metus nujódžiau savo drobužius Šauk.
pajódyti tr., intr.
1. iter. pajoti 1: Pajodžiau, pajodžiau an arklio ir mečiau Nč.
| Pajódyk vaiką, tik žiūrėk, kad nenumestų Gs. Tėte, pajódyk mane [ant sprando] Kt. Pajodė, vėl tą žirgą paleido, o pats triūsia apie savo darbą BsMtI159.
| refl.: Ma[n] pavydėjo žirgelį šerti, kas nedėlėlę pasijódyti JD1101.
2. refl. paišdykauti, pasiausti: Aš jum pasijódysiu (grūmoja vaikams)! Srv.
parjódyti
1. tr. jojant nuvaryti, nukamuoti: Parjodytas arklys B. Aš arklelį ir antrą parjodžiau, … jūsump jodydamas AruP182. Jodei, parjodei bėrą žirgužėlį, … mane jauną augindamas, močiutę gaišindamas JV353.
2. refl. pargrįžti, parsibaladoti: Vienas namie, o kits parsijódys kada Bsg.
3. refl. patriukšmauti kurį laiką: Apie metus jis parsijodė BsV352.
prajódyti tr.; R63
1. bejodant pražudyti; sunaikinti: Devynis takelius pramynė, dešimtą žirgelį prajodė (d.) Ml.
2. prajodinėti: Prajódyk jauną ašvieną J. Prajodyk mano sartį Dkš. Gali joti an šito arklio – jis jau prajódytas Ig. Yra tvarte žirgas, tai tu jį, ženteli, prajodykie BsMtII83.
sujódyti
1. intr. nujoti ir sugrįžti: Imk palšį, tai greičiau sujódysi Alk. Pagalvojau sau, jog Kazimieras nepyks už tai, kad aš, sujodęs į Kražius, vėl paleisiu arklelį, sėdau ir jojau M.Valanč.
2. tr. sumindyti jojant: Sujodžiau (sudildžiau) tiltelį ristu žirgeliu Ds. Jok atsargiai, nesujodyk vaikų! Lš. O kad tave paralis – sujódei visas kūčkeles! Lp.
užjódyti tr.
1. OG102 nuvaryti, nukamuoti: Ažjódžiau žirgelį jodinėdamu Lz.
2. užuiti: Gera pati vyrui kelią rodo, pikta – barniais užjodo rš. Senis jau užjodytas: visur jis kaltas, visada jis kaltas rš. Jie tą merginą ten užjódys Alk. Jis buvo niurna vyras, bobos užjodytas rš.
3. refl. užsikarti, užlipti: Užsijódė, užsikrapštė kačiokas ant kamodos miegot Bsg.
1. iter. joti 1: Aš ten jau dukart jódžiau Lš. Jodė tankiai į nuotakos kiemą S.Dauk. Gustis pirko arklį ir jodė į zalietas M.Valanč. Jūs trys iš vieno kaimo jodote į kitą V.Piet. Tatai mano juodbėrėlis prie mergelių jodyti KlpD74. Sūneli mano, mano jaunasis, kur jodei šią naktelę ant bėrojo žirgelio? BsO66. O aš šiąnakt naktužėlę po giružę jódžiau JV1014. Jodai, nejodai, šelmi bernužėli, tu mane tik negausi (d.)! J.Jabl. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodydamas LTR. Aš pasiimsu širvą žirgelį, aš ir jodysu po smiltynelį (d.) Plt. Tu po svietą jódei JV811.
| Aš nepaspėsiu žirgelį šerti, kožną dienelę muštriai jodyti StnD182.
| Yra par mane treigys kumelys, anas nejódytas, tai tu jį prajódysi Ad. Jauniklis arklys, niekur nejodytas, įbėgo stačiai arklidėn Blv. Reiks ir tau savo kumelę jódyti Brs. Kad ir nupirksi [žirgelį], bet nejodysi (d.) J.Jabl. Mynioja pievas, jódo, benorėk ko prišienauti! Šts.
^ Visi jódo, niekas nepašeria (slenkstis) J.Jabl.
2. tr. prk. varginti, skriausti: Pasakoja, kad seniau kiekvienas ponas tol jódydavo savo vergus, lig anys galą gaudavo, lyg kokius šunis Ob. Anas savo gyvenimu svietą jodė ir jodė Tvr. Tu, tėve, dar turi galvą ant pečių, ir negali tavęs bobos jodyti rš.
3. intr. laipioti, karstytis: Kur jodai kai katinas! Sv.
| refl.: Kaip ožkos karklynais jodos Šll.
4. refl. OG299, Š išdykauti, siausti, bėgioti; daužytis, triukšmauti: Vaikai, nesijódykit! J.Jabl. Ar nenustosit, vaikai, o tai besijódydami ir sprandus nusisuksit! Šmk. Vaikai, nesijódykit, dar langą išmušit! Žvr. Valgyt, jódytis tai jie pirmutiniai, o prie darbo paskutiniai Vb. Na, ko jūs čia dabar jodotės, žiūrėkit galvijų! Kp. Mūsų vaikas tai jódos ir jódos nuo vienos lovos ant kitos Kair. Šuo tingėdamas padavė katei, katė besijodydama ir numetė [prašymą] BsPIII54.
| Pavakariais besijodąs po sodas arba kaimas Jzm. Jódosi per naktis, o rytmetį miega lig priešpiečių NmŽ. Ko jódotės kaip arkliai! Ds.
5. tr. šipinti: Kai pamačiau, kad jis per daug jodo mano peiliuką, atsiėmiau Šauk.
◊ ant sprándo (sprándu, ant kãklo) jódyti išnaudoti, kankinti, skriausti: Kai susivienysim, buržujai nebegalės mums jodyt ant sprando sp. Vyras jódo moteriai ant kãklo Brž. Vaikai įmanytų Zosei sprandu jodyti Žem.
apjódyti; B, R62 iter. apjoti 1:
^ Mažas žirgelis visą lauką apjódo (pjautuvas) Tvr.
atjódyti
1. iter. atjoti 1: Jaunikiai atjódė kelius sykius prie mergos J.
2. tr. prk. atšipinti: Pjūklas taip atjódytas, kad nieko neima Mrj. Atjódyti peilį atjódo, o sugaląsti nesugalanda Grz.
3. refl. J iki valios atsidaužyti, atsitriukšmauti: Kol tėvo nebuvo, jūs atsijodėt kiek gana Skr.
įjódyti tr. iter. įjoti.
1. įjodinėti, prajodinėti: Arklys neįjodytas eina piestu Gmž.
2. įnešti, įgabenti: Tas kilbasas įjódė taip aukštai į kaminą, nė pasiekt nemožna Bsg.
išjódyti iter. išjoti:
1. Vyrai išjódė arklius dobilienon J.
| O aš išjódžiau tris šimtus kiemelių ir vieną, o aš negavau tokios mergužėlės kaip tave JV371.
2. Pasidedi kokį daiktą, tai tuoj ir išjodo vaikai Užp.
3. Bekirsdamas žabus akmenyne, kirvį išjódžiau Jž.
4. J.Jabl Visus, kas ją supykdo, boba tuoj pro duris išjodo Š.
5. tr. prajodinėti: Šiandien gausi išjodyt eržilą BsMtII122.
6. tr. išversti, išrausti, sujaukti: Mat kiaulė negali ėst, neišvertus lovio, turi jin jį išjódyt Bsg. Visa išjodyta Vaižg.
7. tr. ištrempti, išmindyti: Rytoj, žiūrėk, bus visa pieva išmindyta, kareivių išjodyta J.Jabl.
8. refl. išsidūkti, išsišėlti: Išsijodę pradėjo kalbėti apie pamokas Pč.
nujódyti tr.
1. BŽ149 iter. nujoti 1: Nujodyk (nujok) arklius į ganyklą Akm. Aš tave į dvylika adynų nujodysiu (raitą nugabensiu) ten …, kur tavo ta pana BsMtII49.
2. refl. nusivaryti šėlstant, dūkstant, išdykaujant: Nusijódo po vakaruškas, paskui miegt lig pusryčio Ll.
3. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Barė tėvas sūnelį, kam nujodė žirgelį Mrc. Nujódė žirgą (lig nuvargstant) J.Jabl. Būti pasamdinyku – ne pyragai: greitai nujódo sveikatą Mrc.
4. nudėti, nukišti: Žėdną daiktą vis nujódo, niekados nerasi, kur pasidedi Užp. Kaip parodysu, ir nujodysi Akm. Nenujódyk tu man nuo suolo batus Bgt. Nenujodyk nuo stalo puodelio Grk.
5. nuplėšti, nudyžti, nunešioti: Per metus nujódžiau savo drobužius Šauk.
pajódyti tr., intr.
1. iter. pajoti 1: Pajodžiau, pajodžiau an arklio ir mečiau Nč.
| Pajódyk vaiką, tik žiūrėk, kad nenumestų Gs. Tėte, pajódyk mane [ant sprando] Kt. Pajodė, vėl tą žirgą paleido, o pats triūsia apie savo darbą BsMtI159.
| refl.: Ma[n] pavydėjo žirgelį šerti, kas nedėlėlę pasijódyti JD1101.
2. refl. paišdykauti, pasiausti: Aš jum pasijódysiu (grūmoja vaikams)! Srv.
parjódyti
1. tr. jojant nuvaryti, nukamuoti: Parjodytas arklys B. Aš arklelį ir antrą parjodžiau, … jūsump jodydamas AruP182. Jodei, parjodei bėrą žirgužėlį, … mane jauną augindamas, močiutę gaišindamas JV353.
2. refl. pargrįžti, parsibaladoti: Vienas namie, o kits parsijódys kada Bsg.
3. refl. patriukšmauti kurį laiką: Apie metus jis parsijodė BsV352.
prajódyti tr.; R63
1. bejodant pražudyti; sunaikinti: Devynis takelius pramynė, dešimtą žirgelį prajodė (d.) Ml.
2. prajodinėti: Prajódyk jauną ašvieną J. Prajodyk mano sartį Dkš. Gali joti an šito arklio – jis jau prajódytas Ig. Yra tvarte žirgas, tai tu jį, ženteli, prajodykie BsMtII83.
sujódyti
1. intr. nujoti ir sugrįžti: Imk palšį, tai greičiau sujódysi Alk. Pagalvojau sau, jog Kazimieras nepyks už tai, kad aš, sujodęs į Kražius, vėl paleisiu arklelį, sėdau ir jojau M.Valanč.
2. tr. sumindyti jojant: Sujodžiau (sudildžiau) tiltelį ristu žirgeliu Ds. Jok atsargiai, nesujodyk vaikų! Lš. O kad tave paralis – sujódei visas kūčkeles! Lp.
užjódyti tr.
1. OG102 nuvaryti, nukamuoti: Ažjódžiau žirgelį jodinėdamu Lz.
2. užuiti: Gera pati vyrui kelią rodo, pikta – barniais užjodo rš. Senis jau užjodytas: visur jis kaltas, visada jis kaltas rš. Jie tą merginą ten užjódys Alk. Jis buvo niurna vyras, bobos užjodytas rš.
3. refl. užsikarti, užlipti: Užsijódė, užsikrapštė kačiokas ant kamodos miegot Bsg.
prajódyti
Apibrėžtis
jódyti, -o, -ė K, J, Š, NdŽ, LVI745; SD73, M
1. iter. joti 1: Aš ten jau dukart jódžiau Lš. Jodė tankiai į nuotakos kiemą S.Dauk. Gustis pirko arklį ir jodė į zalietas M.Valanč. Jūs trys iš vieno kaimo jodote į kitą V.Piet. Tatai mano juodbėrėlis prie mergelių jodyti KlpD74. Sūneli mano, mano jaunasis, kur jodei šią naktelę ant bėrojo žirgelio? BsO66. O aš šiąnakt naktužėlę po giružę jódžiau JV1014. Jodai, nejodai, šelmi bernužėli, tu mane tik negausi (d.)! J.Jabl. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodydamas LTR. Aš pasiimsu širvą žirgelį, aš ir jodysu po smiltynelį (d.) Plt. Tu po svietą jódei JV811.
| Aš nepaspėsiu žirgelį šerti, kožną dienelę muštriai jodyti StnD182.
| Yra par mane treigys kumelys, anas nejódytas, tai tu jį prajódysi Ad. Jauniklis arklys, niekur nejodytas, įbėgo stačiai arklidėn Blv. Reiks ir tau savo kumelę jódyti Brs. Kad ir nupirksi [žirgelį], bet nejodysi (d.) J.Jabl. Mynioja pievas, jódo, benorėk ko prišienauti! Šts.
^ Visi jódo, niekas nepašeria (slenkstis) J.Jabl.
2. tr. prk. varginti, skriausti: Pasakoja, kad seniau kiekvienas ponas tol jódydavo savo vergus, lig anys galą gaudavo, lyg kokius šunis Ob. Anas savo gyvenimu svietą jodė ir jodė Tvr. Tu, tėve, dar turi galvą ant pečių, ir negali tavęs bobos jodyti rš.
3. intr. laipioti, karstytis: Kur jodai kai katinas! Sv.
| refl.: Kaip ožkos karklynais jodos Šll.
4. refl. OG299, Š išdykauti, siausti, bėgioti; daužytis, triukšmauti: Vaikai, nesijódykit! J.Jabl. Ar nenustosit, vaikai, o tai besijódydami ir sprandus nusisuksit! Šmk. Vaikai, nesijódykit, dar langą išmušit! Žvr. Valgyt, jódytis tai jie pirmutiniai, o prie darbo paskutiniai Vb. Na, ko jūs čia dabar jodotės, žiūrėkit galvijų! Kp. Mūsų vaikas tai jódos ir jódos nuo vienos lovos ant kitos Kair. Šuo tingėdamas padavė katei, katė besijodydama ir numetė [prašymą] BsPIII54.
| Pavakariais besijodąs po sodas arba kaimas Jzm. Jódosi per naktis, o rytmetį miega lig priešpiečių NmŽ. Ko jódotės kaip arkliai! Ds.
5. tr. šipinti: Kai pamačiau, kad jis per daug jodo mano peiliuką, atsiėmiau Šauk.
◊ ant sprándo (sprándu, ant kãklo) jódyti išnaudoti, kankinti, skriausti: Kai susivienysim, buržujai nebegalės mums jodyt ant sprando sp. Vyras jódo moteriai ant kãklo Brž. Vaikai įmanytų Zosei sprandu jodyti Žem.
apjódyti; B, R62 iter. apjoti 1:
^ Mažas žirgelis visą lauką apjódo (pjautuvas) Tvr.
atjódyti
1. iter. atjoti 1: Jaunikiai atjódė kelius sykius prie mergos J.
2. tr. prk. atšipinti: Pjūklas taip atjódytas, kad nieko neima Mrj. Atjódyti peilį atjódo, o sugaląsti nesugalanda Grz.
3. refl. J iki valios atsidaužyti, atsitriukšmauti: Kol tėvo nebuvo, jūs atsijodėt kiek gana Skr.
įjódyti tr. iter. įjoti.
1. įjodinėti, prajodinėti: Arklys neįjodytas eina piestu Gmž.
2. įnešti, įgabenti: Tas kilbasas įjódė taip aukštai į kaminą, nė pasiekt nemožna Bsg.
išjódyti iter. išjoti:
1. Vyrai išjódė arklius dobilienon J.
| O aš išjódžiau tris šimtus kiemelių ir vieną, o aš negavau tokios mergužėlės kaip tave JV371.
2. Pasidedi kokį daiktą, tai tuoj ir išjodo vaikai Užp.
3. Bekirsdamas žabus akmenyne, kirvį išjódžiau Jž.
4. J.Jabl Visus, kas ją supykdo, boba tuoj pro duris išjodo Š.
5. tr. prajodinėti: Šiandien gausi išjodyt eržilą BsMtII122.
6. tr. išversti, išrausti, sujaukti: Mat kiaulė negali ėst, neišvertus lovio, turi jin jį išjódyt Bsg. Visa išjodyta Vaižg.
7. tr. ištrempti, išmindyti: Rytoj, žiūrėk, bus visa pieva išmindyta, kareivių išjodyta J.Jabl.
8. refl. išsidūkti, išsišėlti: Išsijodę pradėjo kalbėti apie pamokas Pč.
nujódyti tr.
1. BŽ149 iter. nujoti 1: Nujodyk (nujok) arklius į ganyklą Akm. Aš tave į dvylika adynų nujodysiu (raitą nugabensiu) ten …, kur tavo ta pana BsMtII49.
2. refl. nusivaryti šėlstant, dūkstant, išdykaujant: Nusijódo po vakaruškas, paskui miegt lig pusryčio Ll.
3. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Barė tėvas sūnelį, kam nujodė žirgelį Mrc. Nujódė žirgą (lig nuvargstant) J.Jabl. Būti pasamdinyku – ne pyragai: greitai nujódo sveikatą Mrc.
4. nudėti, nukišti: Žėdną daiktą vis nujódo, niekados nerasi, kur pasidedi Užp. Kaip parodysu, ir nujodysi Akm. Nenujódyk tu man nuo suolo batus Bgt. Nenujodyk nuo stalo puodelio Grk.
5. nuplėšti, nudyžti, nunešioti: Per metus nujódžiau savo drobužius Šauk.
pajódyti tr., intr.
1. iter. pajoti 1: Pajodžiau, pajodžiau an arklio ir mečiau Nč.
| Pajódyk vaiką, tik žiūrėk, kad nenumestų Gs. Tėte, pajódyk mane [ant sprando] Kt. Pajodė, vėl tą žirgą paleido, o pats triūsia apie savo darbą BsMtI159.
| refl.: Ma[n] pavydėjo žirgelį šerti, kas nedėlėlę pasijódyti JD1101.
2. refl. paišdykauti, pasiausti: Aš jum pasijódysiu (grūmoja vaikams)! Srv.
parjódyti
1. tr. jojant nuvaryti, nukamuoti: Parjodytas arklys B. Aš arklelį ir antrą parjodžiau, … jūsump jodydamas AruP182. Jodei, parjodei bėrą žirgužėlį, … mane jauną augindamas, močiutę gaišindamas JV353.
2. refl. pargrįžti, parsibaladoti: Vienas namie, o kits parsijódys kada Bsg.
3. refl. patriukšmauti kurį laiką: Apie metus jis parsijodė BsV352.
prajódyti tr.; R63
1. bejodant pražudyti; sunaikinti: Devynis takelius pramynė, dešimtą žirgelį prajodė (d.) Ml.
2. prajodinėti: Prajódyk jauną ašvieną J. Prajodyk mano sartį Dkš. Gali joti an šito arklio – jis jau prajódytas Ig. Yra tvarte žirgas, tai tu jį, ženteli, prajodykie BsMtII83.
sujódyti
1. intr. nujoti ir sugrįžti: Imk palšį, tai greičiau sujódysi Alk. Pagalvojau sau, jog Kazimieras nepyks už tai, kad aš, sujodęs į Kražius, vėl paleisiu arklelį, sėdau ir jojau M.Valanč.
2. tr. sumindyti jojant: Sujodžiau (sudildžiau) tiltelį ristu žirgeliu Ds. Jok atsargiai, nesujodyk vaikų! Lš. O kad tave paralis – sujódei visas kūčkeles! Lp.
užjódyti tr.
1. OG102 nuvaryti, nukamuoti: Ažjódžiau žirgelį jodinėdamu Lz.
2. užuiti: Gera pati vyrui kelią rodo, pikta – barniais užjodo rš. Senis jau užjodytas: visur jis kaltas, visada jis kaltas rš. Jie tą merginą ten užjódys Alk. Jis buvo niurna vyras, bobos užjodytas rš.
3. refl. užsikarti, užlipti: Užsijódė, užsikrapštė kačiokas ant kamodos miegot Bsg.
1. iter. joti 1: Aš ten jau dukart jódžiau Lš. Jodė tankiai į nuotakos kiemą S.Dauk. Gustis pirko arklį ir jodė į zalietas M.Valanč. Jūs trys iš vieno kaimo jodote į kitą V.Piet. Tatai mano juodbėrėlis prie mergelių jodyti KlpD74. Sūneli mano, mano jaunasis, kur jodei šią naktelę ant bėrojo žirgelio? BsO66. O aš šiąnakt naktužėlę po giružę jódžiau JV1014. Jodai, nejodai, šelmi bernužėli, tu mane tik negausi (d.)! J.Jabl. Pramyniau takelį bevaikščiodamas, sulaužiau tiltelį bejodydamas LTR. Aš pasiimsu širvą žirgelį, aš ir jodysu po smiltynelį (d.) Plt. Tu po svietą jódei JV811.
| Aš nepaspėsiu žirgelį šerti, kožną dienelę muštriai jodyti StnD182.
| Yra par mane treigys kumelys, anas nejódytas, tai tu jį prajódysi Ad. Jauniklis arklys, niekur nejodytas, įbėgo stačiai arklidėn Blv. Reiks ir tau savo kumelę jódyti Brs. Kad ir nupirksi [žirgelį], bet nejodysi (d.) J.Jabl. Mynioja pievas, jódo, benorėk ko prišienauti! Šts.
^ Visi jódo, niekas nepašeria (slenkstis) J.Jabl.
2. tr. prk. varginti, skriausti: Pasakoja, kad seniau kiekvienas ponas tol jódydavo savo vergus, lig anys galą gaudavo, lyg kokius šunis Ob. Anas savo gyvenimu svietą jodė ir jodė Tvr. Tu, tėve, dar turi galvą ant pečių, ir negali tavęs bobos jodyti rš.
3. intr. laipioti, karstytis: Kur jodai kai katinas! Sv.
| refl.: Kaip ožkos karklynais jodos Šll.
4. refl. OG299, Š išdykauti, siausti, bėgioti; daužytis, triukšmauti: Vaikai, nesijódykit! J.Jabl. Ar nenustosit, vaikai, o tai besijódydami ir sprandus nusisuksit! Šmk. Vaikai, nesijódykit, dar langą išmušit! Žvr. Valgyt, jódytis tai jie pirmutiniai, o prie darbo paskutiniai Vb. Na, ko jūs čia dabar jodotės, žiūrėkit galvijų! Kp. Mūsų vaikas tai jódos ir jódos nuo vienos lovos ant kitos Kair. Šuo tingėdamas padavė katei, katė besijodydama ir numetė [prašymą] BsPIII54.
| Pavakariais besijodąs po sodas arba kaimas Jzm. Jódosi per naktis, o rytmetį miega lig priešpiečių NmŽ. Ko jódotės kaip arkliai! Ds.
5. tr. šipinti: Kai pamačiau, kad jis per daug jodo mano peiliuką, atsiėmiau Šauk.
◊ ant sprándo (sprándu, ant kãklo) jódyti išnaudoti, kankinti, skriausti: Kai susivienysim, buržujai nebegalės mums jodyt ant sprando sp. Vyras jódo moteriai ant kãklo Brž. Vaikai įmanytų Zosei sprandu jodyti Žem.
apjódyti; B, R62 iter. apjoti 1:
^ Mažas žirgelis visą lauką apjódo (pjautuvas) Tvr.
atjódyti
1. iter. atjoti 1: Jaunikiai atjódė kelius sykius prie mergos J.
2. tr. prk. atšipinti: Pjūklas taip atjódytas, kad nieko neima Mrj. Atjódyti peilį atjódo, o sugaląsti nesugalanda Grz.
3. refl. J iki valios atsidaužyti, atsitriukšmauti: Kol tėvo nebuvo, jūs atsijodėt kiek gana Skr.
įjódyti tr. iter. įjoti.
1. įjodinėti, prajodinėti: Arklys neįjodytas eina piestu Gmž.
2. įnešti, įgabenti: Tas kilbasas įjódė taip aukštai į kaminą, nė pasiekt nemožna Bsg.
išjódyti iter. išjoti:
1. Vyrai išjódė arklius dobilienon J.
| O aš išjódžiau tris šimtus kiemelių ir vieną, o aš negavau tokios mergužėlės kaip tave JV371.
2. Pasidedi kokį daiktą, tai tuoj ir išjodo vaikai Užp.
3. Bekirsdamas žabus akmenyne, kirvį išjódžiau Jž.
4. J.Jabl Visus, kas ją supykdo, boba tuoj pro duris išjodo Š.
5. tr. prajodinėti: Šiandien gausi išjodyt eržilą BsMtII122.
6. tr. išversti, išrausti, sujaukti: Mat kiaulė negali ėst, neišvertus lovio, turi jin jį išjódyt Bsg. Visa išjodyta Vaižg.
7. tr. ištrempti, išmindyti: Rytoj, žiūrėk, bus visa pieva išmindyta, kareivių išjodyta J.Jabl.
8. refl. išsidūkti, išsišėlti: Išsijodę pradėjo kalbėti apie pamokas Pč.
nujódyti tr.
1. BŽ149 iter. nujoti 1: Nujodyk (nujok) arklius į ganyklą Akm. Aš tave į dvylika adynų nujodysiu (raitą nugabensiu) ten …, kur tavo ta pana BsMtII49.
2. refl. nusivaryti šėlstant, dūkstant, išdykaujant: Nusijódo po vakaruškas, paskui miegt lig pusryčio Ll.
3. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Barė tėvas sūnelį, kam nujodė žirgelį Mrc. Nujódė žirgą (lig nuvargstant) J.Jabl. Būti pasamdinyku – ne pyragai: greitai nujódo sveikatą Mrc.
4. nudėti, nukišti: Žėdną daiktą vis nujódo, niekados nerasi, kur pasidedi Užp. Kaip parodysu, ir nujodysi Akm. Nenujódyk tu man nuo suolo batus Bgt. Nenujodyk nuo stalo puodelio Grk.
5. nuplėšti, nudyžti, nunešioti: Per metus nujódžiau savo drobužius Šauk.
pajódyti tr., intr.
1. iter. pajoti 1: Pajodžiau, pajodžiau an arklio ir mečiau Nč.
| Pajódyk vaiką, tik žiūrėk, kad nenumestų Gs. Tėte, pajódyk mane [ant sprando] Kt. Pajodė, vėl tą žirgą paleido, o pats triūsia apie savo darbą BsMtI159.
| refl.: Ma[n] pavydėjo žirgelį šerti, kas nedėlėlę pasijódyti JD1101.
2. refl. paišdykauti, pasiausti: Aš jum pasijódysiu (grūmoja vaikams)! Srv.
parjódyti
1. tr. jojant nuvaryti, nukamuoti: Parjodytas arklys B. Aš arklelį ir antrą parjodžiau, … jūsump jodydamas AruP182. Jodei, parjodei bėrą žirgužėlį, … mane jauną augindamas, močiutę gaišindamas JV353.
2. refl. pargrįžti, parsibaladoti: Vienas namie, o kits parsijódys kada Bsg.
3. refl. patriukšmauti kurį laiką: Apie metus jis parsijodė BsV352.
prajódyti tr.; R63
1. bejodant pražudyti; sunaikinti: Devynis takelius pramynė, dešimtą žirgelį prajodė (d.) Ml.
2. prajodinėti: Prajódyk jauną ašvieną J. Prajodyk mano sartį Dkš. Gali joti an šito arklio – jis jau prajódytas Ig. Yra tvarte žirgas, tai tu jį, ženteli, prajodykie BsMtII83.
sujódyti
1. intr. nujoti ir sugrįžti: Imk palšį, tai greičiau sujódysi Alk. Pagalvojau sau, jog Kazimieras nepyks už tai, kad aš, sujodęs į Kražius, vėl paleisiu arklelį, sėdau ir jojau M.Valanč.
2. tr. sumindyti jojant: Sujodžiau (sudildžiau) tiltelį ristu žirgeliu Ds. Jok atsargiai, nesujodyk vaikų! Lš. O kad tave paralis – sujódei visas kūčkeles! Lp.
užjódyti tr.
1. OG102 nuvaryti, nukamuoti: Ažjódžiau žirgelį jodinėdamu Lz.
2. užuiti: Gera pati vyrui kelią rodo, pikta – barniais užjodo rš. Senis jau užjodytas: visur jis kaltas, visada jis kaltas rš. Jie tą merginą ten užjódys Alk. Jis buvo niurna vyras, bobos užjodytas rš.
3. refl. užsikarti, užlipti: Užsijódė, užsikrapštė kačiokas ant kamodos miegot Bsg.
apjóti
Apibrėžtis
jóti, jója, jójo
1. intr., tr. SD73, R, K raitam keliauti, vykti: Jis nevažiuos, jis raitas jõs Ėr. Antkertąs arklys yr kratus joti Ggr. Tada sėdaus aš an itos kumelės jot Grv. Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną! K.Donel. Ne savo žirgeliu pas mane jojai JV10. Jojau dieną, jojau naktį, nėkur gero neprijojau jūros [v]andinelio žirgeliuo girdyti D7. Žirgai pabalnoti aukštais kalnais joti LB140. Oi kas tavę prašė, šelmi berneli, kad tu in mane jotai, kad mane dabotai TŽII296. Pakeleivingas ir jojąs į piršlius M.Valanč. Per dvarelį bejojančiam kepurėlė puolė LMD. Kada sugrįši krygaitėn jojęs? KlvD250. Ne savuoju jojęs, ir klane nusėsi Sim. Čeklija žirgą kaip į zalietas josiąs S.Dauk. Jójamos kelinės (su kuriomis maunasi, raitas jodamas) KII129. Galėtum pasipjauti smagią rykštę, tai turėtuva jojamąjį bizūną Mš. Per tiltelį bejojant, ir palūžo ramtelis KlvD193. Karalius joja mūsump DP2.
| Kostas jójo kumelę, sustojo ir stebėjos daržu Skr. Kur joji arklius? J.Jabl. Kas josit šiandien arklius nakties? J.Jabl. Žiūriu – jo arklys jojama į ganyklą J.Jabl. Kumelaitė da nebuvo jotà Ėr. Matyt, gražiai jotas arklys, kad sušilo Grš. Arklys jojamas R291. Arklys paprato jójamas Nm. Jis turi jójamų ir važiuojamų arklių KII129.
| Lygų lauką jojau Švnč. Ir jis jójo daug kelio LB181. Aš to tilto nejosiu: aukso žiedą ridensiu (d.) Grž. Tėvelis senas, brolelis mažas, nėr kam karužį jóti JD638. Balnok, tėveli, bėrą žirgelį, jósiu svečią šalelę JV985. Ryto josiu jomarkėlį, pirksiu vainikėlį JD521.
^ Palengvai jodamas, toliau nujosi M.Valanč. Svetimu protu netolie tenujosi (tenueisi) S.Dauk.
| refl. tr., intr.: Arklys neduodas jótis (nesiduoda jojamas) KII129. Kas josis šiandien arklius nakties? J.Jabl.
2. refl. lipti, rioglintis: Kur jojies kaip gyvulys, argi nematai, kad čia indai sudėti! Grz.
3. tr. nešti, vežti, gabenti: Ką čia joji, ratuose paslėpęs? Ssk. O kur joji tas žirkles, reiks jau pamesti Vkš.
4. tr. vyti, varyti, mesti lauk: Nustok loti, o lauk jósiu Skr.
| Nereikėtų dar joti iš rašomosios kalbos žodžio tverti K.Būg.
5. tr., intr. nedailiai, nešvariai, paviršium pjauti (neaštriu įrankiu); dėl neaštrumo neimti; ką nešvariai, paviršium dirbti: Šitas peilis gal negaląstas, kad tik joja ir nepjauna Lš. Pasipustyk dalgę dažniau, nejók žolės Ėr. Nejók paviršium žolės, ale, primygęs dalgį, pjauk Ds. Kas čia tom žirklėm pasidarė, kad jos tep jója? Al. Kokia čia dalgė – viršum žolės jója! Vlk. Ruošai ji (mergaitė) nelabai gera: jója tik paviršium Slm.
◊ ant sprándo (sprándu) jóti išnaudoti, skriausti: Ant darbo valstiečio sprando jojo seniūnai ir viršaičiai (vargino, nedavė laisvės) sp. Pirmiau dvarionys visų sprandais jojo Vvr. Toks asesorius, uredninkas, žandaras, raštininkas – visi žmogaus sprandu joja J.Jabl(Žem).
antjóti (dial.) tr.
1. užjoti ant ko: Antjojęs kalną, pamatė miestą Krkl.
2. jojant užtikti, rasti: Ir antjojau (bejodamas užtikau, radau) girės viduj žalią liepuželę D58. Ir antjojėm vieškelelį, rūteliais barstytą D5.
3. jojant pasivyti: Būrelis antjojo keletą sodiečių rš.
apjóti tr.
1. aplinkui apkeliauti raitam: Apjojo bernelis aplinkui dvarą TDrV1. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio su kalaviju nesukaposi rš.
| Apjoju arklį (pratinu arkliui odą bejodamas) SD230.
^ Viena subine devynis jomarkus neapjosi (nespėsi vienas visur) Žem.
2. apveikti, nugalėti: Kaip tik marti ateina į namus, tuoj močią apjója Ds. Nemanyk, visų tu taip neapjosi: prieis žalis pri sieto Brs. Nori vienas kitą apjót Lp. Dar jis tave lengvai galės apjot Lš. Kad jie žiūrėtų, savo dirbtų, ale vis nori visą svietą apjót Bsg. Ta merga tokia zdraicas, ana ten visas apjós Lk.
3. aplenkti: Ji apjõs tave (jau ji bus mokytoja, o tu dar mokykloje tebebūsi) Db.
4. paviršium padaryti, atlikti: Apjójo žolę, gerai nenupjovė, dabar ir pačiam pažiūrėt negražu Ėr. Jis tik apjójo pievą ir parėjo ėst Nmn. Reikė gražiai morkas nuravėt, o tu apjójai, apjójai ir palikai Slm. Koks čia grėbstymas – bet tik apjóta! Slm.
5. suversti iš kraštų į vidų kultuvais kuliamus javus: Apkūlus žirnius, reikia apjot, kitaip negerai išsikuls Vj. Dar apjosim, ir žirniai bus iškulti Mlt.
atjóti
1. tr., intr. atvykti, atkeliauti raitam: Dar nenušlaviau pusės kiemelio, žiūriu – atjoja bernų pulkelis (d.) Vlk. Ir atjojo jaunas bernytis (d.) Čb. Ir atjojo bernelis ant juodbėrio žirgelio KlvD24. Vaikesas prie mergesos atjója su piršliu J. Atjojo bernužėlis kaip balta gulbelė LMD. Atjoja vaitas ant svirplio raitas (d.) Krtn. Jie atjojo dvikažiais, kaip čigonai su vaikais kad joja Mžk. Atjoti, atjoti šelmam berneliui, muštrindams, mandrindams bėrą žirgelį (d.) Kb. Vieną sykį atjojusys į Akmenę Žvėdų kareiviai M.Valanč. Šis sau ir išgrįžo atjotúoju keliu BM398. Per laukelį atjodamas, degutu smirdėjo JV40. Laukiu bernyčio atjojant Pš. Sako ir tavo bernelį netrukus atjosiant J.Jabl. Atjojom broliop tavo Ch1Moz32,6.
| prk.: Pinigai greit atjója, ale greit ir išjoja Trgn. Bus ruduo, atjos šiaurys, obelys pagels S.Nėr. Vėtros kaukdamos atjoja sp.
^ Bėda raita atjoja, pėsčia išeina Kp.
| Užaugs mano bernužis, iškirs ąžuolėlius, atjos bėrus žirgelius, nuės dobilėlius JV982.
| Vai da neatjojau pusiaukelį, išgirdau bitutę girioj dūzgiant BsO44.
2. tr. prk. atšipinti, atkirsti: Atjojo kirvį bebambydama į akmenis Všk. Peilis atjotas, sugaląskiat Rt. Nu, kad žirklės atjótos, visai neima Ll. Kaip atjotas peilis, nei duonos nebepjauna! Kvt.
3. tr. prk. atnešti, atvilkti: Ką gi čia atjójai? Srv.
◊ ant sprándo atsijóti prisisotinti, kitą varginant, kankinant: Atsijojai tu ant mano sprando?! Skr.
×dajóti (hibr.) tr. žr. prijoti 1: Dajojau dvarelį, varteliai užkelti Srj.
įjóti
1. intr. raitam įkeliauti kur nors: Perkūnas pro vartus įjojo KlvD334. Žentas įjójo į bangą ir įklimpo J. Nujojo pas stiklo kalną, bet tiktai į pusę teįjójo BM388. Dar neįjojau į pusę kelelio StnD29. O da neįjojau į pusę laukelio, ir užkilo šiaurus vėjas, nupūtė vainikėlį JV458. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas StnD14.
| refl. tr., intr.: Įsijósiu sau žirgelį žaliojon pievelėn Š.
2. refl. įsismaginti jojant, galėti greitai joti: Aš neįsijosiu: arklys labai kratus Š.
3. tr. įpratinti arklį raitą nešti: Visi žirgai buvo labai gerai įjoti Sch178.
išjóti
1. tr., intr. raitam iškeliauti: Išjojau, išjojau, į žalią girelę išjojau KlpD95. Ir išjojo trys bernyčiai balandžių šaudyti JV550. Ir išjojo sūnužiu du žirgučių girdyti KlpD9. Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, kaip išjosiu, taip parjosiu StnD25. Lietuvis išjo[ja] į girę raitas, o parvažiuo[ja] važiuotas (miške pasidirba ratus) S.Dauk. Aš, išjódamas į kareivėlius, mečiau šviesų kardelį JD629. Išjojo ižg miesto DP61. Ant šakos raitas išjojo Sim.
| Vaikai arklius išjojo į ganyklą J.Jabl. Išauš šviesus pavasaris, išjos broleliai žirgelius JD298.
| Aš išjojau [į] karūmenę karužį karauti JD633. Lig išjojau žalią girę, išaušo aušrelė D26. O aš išjojau šimtą dvarelių RD120. Išjojau dešimt mylių, prijojau žalią girią (d.) Ob.
| refl. tr.: Išsijósiu sau žirgelį ir pasiganysiu Š.
2. tr. išnešti, išgabenti; nudėti, pamesti: Kad netingėtum išjót šitas pamazgas karvei Ob. Tik viską išjok iš ratų, kad ko nepavogtų! Tj. Kas tas akėčias kur išjojo, kad nėkame nėr? Vkš. Turbūt vaikai bus išjoję kur nors mano žiedą rš.
3. tr. prk. atšipinti, išmušti: Į ką tą kirvį taip išjójo (išmušė ašmenis)? Skr.
4. tr. prk. išvaryti, išgrūsti: Ir jį vakar išjojo iš tenai J.Jabl. Išjójau iš stubos tą sukčių Skr. Išjos iš kailio visus mumis ta karė Ggr. Ji baisiai trokšta mane išjoti už vyro rš.
5. tr. M įpratinti arklį raitą nešti.
6. tr. prk. pavogti, išnešti: Vagys du arklius išjojo Kt. Nedėk in aikštės, po tam da kas išjõs Ktk. Nepalik namų nerakintų, ba svetimas inejęs gali ką nors išjóti Ds. Žiūrėk – šuva pagrandį išjojo Db.
7. tr. išmušti, išdaužti: Jau vėl langą išjojai! Šll. Ar nori, kad tau dantis išjóčiau?! Skr.
nujóti
1. intr., tr. raitam nuvykti, nukeliauti: Nujojau, nujojau, pas jauną mergelę nujojau JV1040. Nesirūpink, bėrasis žirgeli, aš nujosiu pas tėvelį, pas tėvelį į dvarelį, stainė[j] pastatysiu StnD29. Ans nujójo pirmąją kartelę mergintis J. Dar nenujojau į pusę kelio, pražvingo bėras žirgelis KlvD56.
^ Tai neaštrus peilis – boba į Rygą nujotų! Pg.
| Nuvargęs, sako, it laumės nujotas S.Dauk.
| refl.: Aš nusijočiau į tą kiemelį, kur aug mano mergelė N41. Pasibalnojau bėrą žirgelį, aš nusijojau į jaunimėlį JD913. Aš nusijočiau į tą kiemužėlį, į tą kiemelį, kur daug mergužėlių JV456. Būs nusijóti su arkliu i plėskę nusinešti [į pievas] Grg.
| Aš nusijočiau bėrus žirgelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD1238.
2. refl. nusidaužyti, nusitrankyti: Nusijojai kaip nakabis, per naktis besidaužydamas Sd.
| Nusijojo su vaikiais Šts.
| Nusijoju (bejodamas prasitrinu odą) SD230.
3. tr. prk. nuveikti, nugalėti: Liga apsėda žmogų ir nujó[ja] Šts. Bobos pamokė, kaip drugį nujoti galima, ir nujojau Šts. Menkasis esi visumet nujójamas Šts.
4. tr. prk. nugabenti, nukišti, nudėti: Jisai šakę nujojo Krkl. Kur tu viedrą nujojai? Rm. O kur pirštines nujójai, kad grynom rankom vaikščioji? Mrc. Nenujok mano laikraščio Ktk. Peilius tai amžinai nujoja ir nujoja nuo stalo Srv. Kur tu nujójai botagą? Šn. Nenujók adatą: paskuo nebgalės berasti Lk. Tik jau pasidėk ką čia, tujau vaikai būs kur nujoję Vvr.
5. tr. prk. nuplėšti; nulaužti, nusukti: Neseniai pasiūdinau anam šarką, ir jau nujojo (nudėvėjo) Vvr. Aš tavo kaklą nujósiu (nusuksiu, nulaušiu), jeigu visada tokis blogas būsi Nč.
| refl. tr.: Ko ten karstais po tus medžius, nusijosi kumet sprandą, ir būs po visų karstymos! Vkš.
6. tr. prk. pavogti: Pasdėjau obuolių, kad sunoktų, ėmė kažkas ir nujojo Ds. Nujójo aveles šiąnakt Ktk. Žiūrėk, kad tau kas dviračio nenujót Alv. Įlindo kažkoks niekšas į kišenę ir nujojo pinigus rš.
7. tr. prk. numesti; nuvaryti: Nujok tik tu nuo stalo lempą! Skr.
| Antsninga ir nujó[ja] (nuleidžia, nuvaro) tą sniegą – nėr žiemos kelio Šts.
8. tr. prk. paviršium žolę nupjauti: Pjovėjas, kad jį šunys: kiek pjovė, kiek ne – nujójo, nujójo paviršam! Srv.
pajóti intr.
1. nedaug joti: Jis, pajójęs biškį, sugrįžo J. Padėkavojęs pajojo toliaus BsMtI62. Valandelę pastovėjęs, pajojo viduriniuoju keliu Slnt. Anuodu broliu vienas vienu, antras antru pajojo keliu S.Dauk.
2. įstengti joti: Par lauką jojau, keliu nepajójau JV69. Nusilpęs jojikas nepajojo rš.
^ Girtas ir ant lazdos pajoja Mlt.
3. raitam palįsti po kuo: Nuo lietaus po stogu pajojo Rm.
4. prijoti prie ko: Jaunasis bernelis po gonkų pajojo JD1569. O ir pajójo jaunas bernelis po stiklelio langeliu (d.) Vlk.
parjóti
1. intr., tr. parkeliauti, pargrįžti raitam: Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, – kaip išjosiu, taip parjosiu D87, StnD25. Parjó[ja] mano brolužėlis JV43. Nei pas vieną nesustojau, in tave parjojau TDrIV19. Laukiu bernelio parjojančio, rūtų vainikelį parnešančio KlvD23. Mačiau išjojant, mačiau parjojant, mačiau žirgą balnojant (d.) Nmk.
| Kad parjosiu arklius, žiūrėk, kad man atsikėlęs būtum J.Jabl.
| refl. tr.: Žmogelis svetimą arklį panorėjęs parsijoti namo rš.
2. tr. prk. parvežti, pargabenti: Parjójo vežimą malkos Db.
pérjoti
1. tr., intr. raitam perkeliauti, išjodinėti: Pérjojo su viena adyna tris žemes LB219. Visą kiemelį perjojau, aš sau mergelės negavau JV226. Tas bernas jau vėl pérjojęs kelias žemes LB20. Dingojaus nepérjosiąs [per girelę] LB42.
2. intr. kiek pajoti, pajodinėti: Nevažinėjau dabar arkliu, tai nors pérjok (truputį pajodinėk), kad nuo kojų nenusistovėtų Ds. Gerai balną turėt, ar kada pérjot reikia Ds. Taigi, perjok (pajok, pamėgink), tada derėsta Sdk.
prajóti
1. intr. pro šalį raitam prakeliauti: Vyrai prajójo pro šalį Als.
2. intr. nujoti: Šimtą mylių prajojau, žalioj girioj sustojau (d.) Mlt.
3. tr. pratrinti, sugadinti jojant: Aš be balno tuoj užpakalį prajóju Ds. Man arklio negaila, ale naujas kelnes prajosi Ds.
| refl. tr.: Rietus prasijósi K.
4. tr. prajodinėti: Arklį prajodau, prajoju N. Arklį prajóti, įjoti KII379. Pilypas turėjo arklį, kurio niekas nemokėjo prajoti Mš. Prašo bėrą žirgą prajoti (d.) Nm. Gausi prajoti kumelę šimto metų BsPIII44. Turė[jo] broliai po žirgeliui, abu neprajoti̇̀ (d.) Švnč. Neprajotas arklys Yl.
prijóti
1. tr., intr. prisiartinti prie ko raitam: Prijójau vartus J. Jojau dieną, jojau naktį, niekur nieko neprijojau JV125.
| refl.: Vai aš prisijočiau prie to putelėlio, vai aš pasilaužčiau putelio šakelę TDrV92.
2. intr. prisirinkti raitų: Prijojo pilnas kiemas bernyčių RD152.
sujóti
1. intr., tr. susirinkti, sukeliauti, sueiti raitiems: Į kiemą sujojo būrys raitelių rš. Šuneliai sulojo, sveteliai sujojo JD1487. Kai tik piršleliai kieman sujojo, mañ jaunuolėlę pasidabojo (d.) Pnd. Kas mūsų kieme, kiemely sujojo? (d.) Ppl. Tuo kartu buvo dėl nekurių reikalų ūkės sujojusiu Algirdas su Keistutu S.Dauk. Abu riteriai pamažėl sujojo, sukryžiavo savo kardus ir vėl išsiskyrė A.Vien.
| Sujojom arklius [į vieną miško vietą] Ėr.
| refl.: Susijojo trys berneliai pas tą vieną mergužėlę JV54. Arklininkai tegu nesusijoja į krūvą rš. Pulko vadai susijojo [į draugę] rš. Jaunūmenė visų žemaičių susijojusi mokės kariauti ir guviai neprietelius terioti M.Valanč.
2. tr. prk. sudaužyti, sulaužyti, sugadinti; sutrypti: Petrai, kodėl tu mano dviratį sujojai? Ms. Sujosite (sumušite) visus butelius Skr. Kol parejau į numus, vaikai spėjo sujoti lėles Mžk. Sujojo (sudarkė) subuvo mano šventadienį užsivilkimą Jnšk. Baigia jau sujot (suminti) paskutinę pievelę Sv. Žiūrėk, kaip lovą sujójot, net baisu pažiūrėt! Ds.
3. intr., tr. prk. suprasti, išsiaiškinti, susiorientuoti: Ar aš to ano rašymo nebsujosu? Grg. Tos karvės buvo a dveigės – nebgal sujóti Grg. Kaip greitai sujojo! Dr.
užjóti
1. intr. užsukti, atvykti raitam: Užjok, berneli, pas savo mergelę JV63. Užjok, broleli, nors medžiodamas, užjok, raiteli, nors medžiodamas NS25. Jojant kur užjók pas manęs J. Ažjók, berneli, int mane (d.) Ds.
2. intr., tr. raitam užkeliauti, užlipti ant ko: Prieš kalnelį raitas užjosiu JD573. Tie kalneliai labai aukšti, neužjojami Pnd.
3. tr., intr. prijoti, aptikti; raitam rasti ką, sutikti, užtikti: Ir užjojau žalias lankas, baltuosius dobilėlius JD44. Kai aš jojau per žalią girelę, ir užjojau putino kelmelį (d.) Kp. Užjojau kryžkelę ir nebežinau, kur sukt Ds. Abu sustojo, abu dūmojo, tokio darželio neužjojo (d.) Aln. Užjojo pirmagalin (užjojo kelią iš priešakio) OG102. Užjoję raiti kaimiečiai visai netikėtai išgelbėję juodu iš tos nelaimės rš.
4. refl. prk. užlipti, užsirioglinti: Kur užsijojai toks arklys ant suolo! Kri.
| Užsijok (raitas užsisėsk) ant lazdos (vaikui sakoma) Ėr.
5. tr. prk. užuiti, užengti: Jin mum visus užjója, mes prieš ją visi nutylam Pc. Anyta aštra, ė mano duktė nuolaidi, neatsispiria prieš ją, tai ir ažjoja darbais Ml. Bet ką tu žmogus padarysi, kad pas mus turi užjoję tokie Usevičiai ir Kantičkos! rš. Kuris Dikojaus prekybos tarnautojas, darbininkas, tarnas gali būti taip užjotas, užguitas, atsietas nuo savo asmenybės, kaip jo žmona? rš.
1. intr., tr. SD73, R, K raitam keliauti, vykti: Jis nevažiuos, jis raitas jõs Ėr. Antkertąs arklys yr kratus joti Ggr. Tada sėdaus aš an itos kumelės jot Grv. Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną! K.Donel. Ne savo žirgeliu pas mane jojai JV10. Jojau dieną, jojau naktį, nėkur gero neprijojau jūros [v]andinelio žirgeliuo girdyti D7. Žirgai pabalnoti aukštais kalnais joti LB140. Oi kas tavę prašė, šelmi berneli, kad tu in mane jotai, kad mane dabotai TŽII296. Pakeleivingas ir jojąs į piršlius M.Valanč. Per dvarelį bejojančiam kepurėlė puolė LMD. Kada sugrįši krygaitėn jojęs? KlvD250. Ne savuoju jojęs, ir klane nusėsi Sim. Čeklija žirgą kaip į zalietas josiąs S.Dauk. Jójamos kelinės (su kuriomis maunasi, raitas jodamas) KII129. Galėtum pasipjauti smagią rykštę, tai turėtuva jojamąjį bizūną Mš. Per tiltelį bejojant, ir palūžo ramtelis KlvD193. Karalius joja mūsump DP2.
| Kostas jójo kumelę, sustojo ir stebėjos daržu Skr. Kur joji arklius? J.Jabl. Kas josit šiandien arklius nakties? J.Jabl. Žiūriu – jo arklys jojama į ganyklą J.Jabl. Kumelaitė da nebuvo jotà Ėr. Matyt, gražiai jotas arklys, kad sušilo Grš. Arklys jojamas R291. Arklys paprato jójamas Nm. Jis turi jójamų ir važiuojamų arklių KII129.
| Lygų lauką jojau Švnč. Ir jis jójo daug kelio LB181. Aš to tilto nejosiu: aukso žiedą ridensiu (d.) Grž. Tėvelis senas, brolelis mažas, nėr kam karužį jóti JD638. Balnok, tėveli, bėrą žirgelį, jósiu svečią šalelę JV985. Ryto josiu jomarkėlį, pirksiu vainikėlį JD521.
^ Palengvai jodamas, toliau nujosi M.Valanč. Svetimu protu netolie tenujosi (tenueisi) S.Dauk.
| refl. tr., intr.: Arklys neduodas jótis (nesiduoda jojamas) KII129. Kas josis šiandien arklius nakties? J.Jabl.
2. refl. lipti, rioglintis: Kur jojies kaip gyvulys, argi nematai, kad čia indai sudėti! Grz.
3. tr. nešti, vežti, gabenti: Ką čia joji, ratuose paslėpęs? Ssk. O kur joji tas žirkles, reiks jau pamesti Vkš.
4. tr. vyti, varyti, mesti lauk: Nustok loti, o lauk jósiu Skr.
| Nereikėtų dar joti iš rašomosios kalbos žodžio tverti K.Būg.
5. tr., intr. nedailiai, nešvariai, paviršium pjauti (neaštriu įrankiu); dėl neaštrumo neimti; ką nešvariai, paviršium dirbti: Šitas peilis gal negaląstas, kad tik joja ir nepjauna Lš. Pasipustyk dalgę dažniau, nejók žolės Ėr. Nejók paviršium žolės, ale, primygęs dalgį, pjauk Ds. Kas čia tom žirklėm pasidarė, kad jos tep jója? Al. Kokia čia dalgė – viršum žolės jója! Vlk. Ruošai ji (mergaitė) nelabai gera: jója tik paviršium Slm.
◊ ant sprándo (sprándu) jóti išnaudoti, skriausti: Ant darbo valstiečio sprando jojo seniūnai ir viršaičiai (vargino, nedavė laisvės) sp. Pirmiau dvarionys visų sprandais jojo Vvr. Toks asesorius, uredninkas, žandaras, raštininkas – visi žmogaus sprandu joja J.Jabl(Žem).
antjóti (dial.) tr.
1. užjoti ant ko: Antjojęs kalną, pamatė miestą Krkl.
2. jojant užtikti, rasti: Ir antjojau (bejodamas užtikau, radau) girės viduj žalią liepuželę D58. Ir antjojėm vieškelelį, rūteliais barstytą D5.
3. jojant pasivyti: Būrelis antjojo keletą sodiečių rš.
apjóti tr.
1. aplinkui apkeliauti raitam: Apjojo bernelis aplinkui dvarą TDrV1. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio su kalaviju nesukaposi rš.
| Apjoju arklį (pratinu arkliui odą bejodamas) SD230.
^ Viena subine devynis jomarkus neapjosi (nespėsi vienas visur) Žem.
2. apveikti, nugalėti: Kaip tik marti ateina į namus, tuoj močią apjója Ds. Nemanyk, visų tu taip neapjosi: prieis žalis pri sieto Brs. Nori vienas kitą apjót Lp. Dar jis tave lengvai galės apjot Lš. Kad jie žiūrėtų, savo dirbtų, ale vis nori visą svietą apjót Bsg. Ta merga tokia zdraicas, ana ten visas apjós Lk.
3. aplenkti: Ji apjõs tave (jau ji bus mokytoja, o tu dar mokykloje tebebūsi) Db.
4. paviršium padaryti, atlikti: Apjójo žolę, gerai nenupjovė, dabar ir pačiam pažiūrėt negražu Ėr. Jis tik apjójo pievą ir parėjo ėst Nmn. Reikė gražiai morkas nuravėt, o tu apjójai, apjójai ir palikai Slm. Koks čia grėbstymas – bet tik apjóta! Slm.
5. suversti iš kraštų į vidų kultuvais kuliamus javus: Apkūlus žirnius, reikia apjot, kitaip negerai išsikuls Vj. Dar apjosim, ir žirniai bus iškulti Mlt.
atjóti
1. tr., intr. atvykti, atkeliauti raitam: Dar nenušlaviau pusės kiemelio, žiūriu – atjoja bernų pulkelis (d.) Vlk. Ir atjojo jaunas bernytis (d.) Čb. Ir atjojo bernelis ant juodbėrio žirgelio KlvD24. Vaikesas prie mergesos atjója su piršliu J. Atjojo bernužėlis kaip balta gulbelė LMD. Atjoja vaitas ant svirplio raitas (d.) Krtn. Jie atjojo dvikažiais, kaip čigonai su vaikais kad joja Mžk. Atjoti, atjoti šelmam berneliui, muštrindams, mandrindams bėrą žirgelį (d.) Kb. Vieną sykį atjojusys į Akmenę Žvėdų kareiviai M.Valanč. Šis sau ir išgrįžo atjotúoju keliu BM398. Per laukelį atjodamas, degutu smirdėjo JV40. Laukiu bernyčio atjojant Pš. Sako ir tavo bernelį netrukus atjosiant J.Jabl. Atjojom broliop tavo Ch1Moz32,6.
| prk.: Pinigai greit atjója, ale greit ir išjoja Trgn. Bus ruduo, atjos šiaurys, obelys pagels S.Nėr. Vėtros kaukdamos atjoja sp.
^ Bėda raita atjoja, pėsčia išeina Kp.
| Užaugs mano bernužis, iškirs ąžuolėlius, atjos bėrus žirgelius, nuės dobilėlius JV982.
| Vai da neatjojau pusiaukelį, išgirdau bitutę girioj dūzgiant BsO44.
2. tr. prk. atšipinti, atkirsti: Atjojo kirvį bebambydama į akmenis Všk. Peilis atjotas, sugaląskiat Rt. Nu, kad žirklės atjótos, visai neima Ll. Kaip atjotas peilis, nei duonos nebepjauna! Kvt.
3. tr. prk. atnešti, atvilkti: Ką gi čia atjójai? Srv.
◊ ant sprándo atsijóti prisisotinti, kitą varginant, kankinant: Atsijojai tu ant mano sprando?! Skr.
×dajóti (hibr.) tr. žr. prijoti 1: Dajojau dvarelį, varteliai užkelti Srj.
įjóti
1. intr. raitam įkeliauti kur nors: Perkūnas pro vartus įjojo KlvD334. Žentas įjójo į bangą ir įklimpo J. Nujojo pas stiklo kalną, bet tiktai į pusę teįjójo BM388. Dar neįjojau į pusę kelelio StnD29. O da neįjojau į pusę laukelio, ir užkilo šiaurus vėjas, nupūtė vainikėlį JV458. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas StnD14.
| refl. tr., intr.: Įsijósiu sau žirgelį žaliojon pievelėn Š.
2. refl. įsismaginti jojant, galėti greitai joti: Aš neįsijosiu: arklys labai kratus Š.
3. tr. įpratinti arklį raitą nešti: Visi žirgai buvo labai gerai įjoti Sch178.
išjóti
1. tr., intr. raitam iškeliauti: Išjojau, išjojau, į žalią girelę išjojau KlpD95. Ir išjojo trys bernyčiai balandžių šaudyti JV550. Ir išjojo sūnužiu du žirgučių girdyti KlpD9. Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, kaip išjosiu, taip parjosiu StnD25. Lietuvis išjo[ja] į girę raitas, o parvažiuo[ja] važiuotas (miške pasidirba ratus) S.Dauk. Aš, išjódamas į kareivėlius, mečiau šviesų kardelį JD629. Išjojo ižg miesto DP61. Ant šakos raitas išjojo Sim.
| Vaikai arklius išjojo į ganyklą J.Jabl. Išauš šviesus pavasaris, išjos broleliai žirgelius JD298.
| Aš išjojau [į] karūmenę karužį karauti JD633. Lig išjojau žalią girę, išaušo aušrelė D26. O aš išjojau šimtą dvarelių RD120. Išjojau dešimt mylių, prijojau žalią girią (d.) Ob.
| refl. tr.: Išsijósiu sau žirgelį ir pasiganysiu Š.
2. tr. išnešti, išgabenti; nudėti, pamesti: Kad netingėtum išjót šitas pamazgas karvei Ob. Tik viską išjok iš ratų, kad ko nepavogtų! Tj. Kas tas akėčias kur išjojo, kad nėkame nėr? Vkš. Turbūt vaikai bus išjoję kur nors mano žiedą rš.
3. tr. prk. atšipinti, išmušti: Į ką tą kirvį taip išjójo (išmušė ašmenis)? Skr.
4. tr. prk. išvaryti, išgrūsti: Ir jį vakar išjojo iš tenai J.Jabl. Išjójau iš stubos tą sukčių Skr. Išjos iš kailio visus mumis ta karė Ggr. Ji baisiai trokšta mane išjoti už vyro rš.
5. tr. M įpratinti arklį raitą nešti.
6. tr. prk. pavogti, išnešti: Vagys du arklius išjojo Kt. Nedėk in aikštės, po tam da kas išjõs Ktk. Nepalik namų nerakintų, ba svetimas inejęs gali ką nors išjóti Ds. Žiūrėk – šuva pagrandį išjojo Db.
7. tr. išmušti, išdaužti: Jau vėl langą išjojai! Šll. Ar nori, kad tau dantis išjóčiau?! Skr.
nujóti
1. intr., tr. raitam nuvykti, nukeliauti: Nujojau, nujojau, pas jauną mergelę nujojau JV1040. Nesirūpink, bėrasis žirgeli, aš nujosiu pas tėvelį, pas tėvelį į dvarelį, stainė[j] pastatysiu StnD29. Ans nujójo pirmąją kartelę mergintis J. Dar nenujojau į pusę kelio, pražvingo bėras žirgelis KlvD56.
^ Tai neaštrus peilis – boba į Rygą nujotų! Pg.
| Nuvargęs, sako, it laumės nujotas S.Dauk.
| refl.: Aš nusijočiau į tą kiemelį, kur aug mano mergelė N41. Pasibalnojau bėrą žirgelį, aš nusijojau į jaunimėlį JD913. Aš nusijočiau į tą kiemužėlį, į tą kiemelį, kur daug mergužėlių JV456. Būs nusijóti su arkliu i plėskę nusinešti [į pievas] Grg.
| Aš nusijočiau bėrus žirgelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD1238.
2. refl. nusidaužyti, nusitrankyti: Nusijojai kaip nakabis, per naktis besidaužydamas Sd.
| Nusijojo su vaikiais Šts.
| Nusijoju (bejodamas prasitrinu odą) SD230.
3. tr. prk. nuveikti, nugalėti: Liga apsėda žmogų ir nujó[ja] Šts. Bobos pamokė, kaip drugį nujoti galima, ir nujojau Šts. Menkasis esi visumet nujójamas Šts.
4. tr. prk. nugabenti, nukišti, nudėti: Jisai šakę nujojo Krkl. Kur tu viedrą nujojai? Rm. O kur pirštines nujójai, kad grynom rankom vaikščioji? Mrc. Nenujok mano laikraščio Ktk. Peilius tai amžinai nujoja ir nujoja nuo stalo Srv. Kur tu nujójai botagą? Šn. Nenujók adatą: paskuo nebgalės berasti Lk. Tik jau pasidėk ką čia, tujau vaikai būs kur nujoję Vvr.
5. tr. prk. nuplėšti; nulaužti, nusukti: Neseniai pasiūdinau anam šarką, ir jau nujojo (nudėvėjo) Vvr. Aš tavo kaklą nujósiu (nusuksiu, nulaušiu), jeigu visada tokis blogas būsi Nč.
| refl. tr.: Ko ten karstais po tus medžius, nusijosi kumet sprandą, ir būs po visų karstymos! Vkš.
6. tr. prk. pavogti: Pasdėjau obuolių, kad sunoktų, ėmė kažkas ir nujojo Ds. Nujójo aveles šiąnakt Ktk. Žiūrėk, kad tau kas dviračio nenujót Alv. Įlindo kažkoks niekšas į kišenę ir nujojo pinigus rš.
7. tr. prk. numesti; nuvaryti: Nujok tik tu nuo stalo lempą! Skr.
| Antsninga ir nujó[ja] (nuleidžia, nuvaro) tą sniegą – nėr žiemos kelio Šts.
8. tr. prk. paviršium žolę nupjauti: Pjovėjas, kad jį šunys: kiek pjovė, kiek ne – nujójo, nujójo paviršam! Srv.
pajóti intr.
1. nedaug joti: Jis, pajójęs biškį, sugrįžo J. Padėkavojęs pajojo toliaus BsMtI62. Valandelę pastovėjęs, pajojo viduriniuoju keliu Slnt. Anuodu broliu vienas vienu, antras antru pajojo keliu S.Dauk.
2. įstengti joti: Par lauką jojau, keliu nepajójau JV69. Nusilpęs jojikas nepajojo rš.
^ Girtas ir ant lazdos pajoja Mlt.
3. raitam palįsti po kuo: Nuo lietaus po stogu pajojo Rm.
4. prijoti prie ko: Jaunasis bernelis po gonkų pajojo JD1569. O ir pajójo jaunas bernelis po stiklelio langeliu (d.) Vlk.
parjóti
1. intr., tr. parkeliauti, pargrįžti raitam: Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, – kaip išjosiu, taip parjosiu D87, StnD25. Parjó[ja] mano brolužėlis JV43. Nei pas vieną nesustojau, in tave parjojau TDrIV19. Laukiu bernelio parjojančio, rūtų vainikelį parnešančio KlvD23. Mačiau išjojant, mačiau parjojant, mačiau žirgą balnojant (d.) Nmk.
| Kad parjosiu arklius, žiūrėk, kad man atsikėlęs būtum J.Jabl.
| refl. tr.: Žmogelis svetimą arklį panorėjęs parsijoti namo rš.
2. tr. prk. parvežti, pargabenti: Parjójo vežimą malkos Db.
pérjoti
1. tr., intr. raitam perkeliauti, išjodinėti: Pérjojo su viena adyna tris žemes LB219. Visą kiemelį perjojau, aš sau mergelės negavau JV226. Tas bernas jau vėl pérjojęs kelias žemes LB20. Dingojaus nepérjosiąs [per girelę] LB42.
2. intr. kiek pajoti, pajodinėti: Nevažinėjau dabar arkliu, tai nors pérjok (truputį pajodinėk), kad nuo kojų nenusistovėtų Ds. Gerai balną turėt, ar kada pérjot reikia Ds. Taigi, perjok (pajok, pamėgink), tada derėsta Sdk.
prajóti
1. intr. pro šalį raitam prakeliauti: Vyrai prajójo pro šalį Als.
2. intr. nujoti: Šimtą mylių prajojau, žalioj girioj sustojau (d.) Mlt.
3. tr. pratrinti, sugadinti jojant: Aš be balno tuoj užpakalį prajóju Ds. Man arklio negaila, ale naujas kelnes prajosi Ds.
| refl. tr.: Rietus prasijósi K.
4. tr. prajodinėti: Arklį prajodau, prajoju N. Arklį prajóti, įjoti KII379. Pilypas turėjo arklį, kurio niekas nemokėjo prajoti Mš. Prašo bėrą žirgą prajoti (d.) Nm. Gausi prajoti kumelę šimto metų BsPIII44. Turė[jo] broliai po žirgeliui, abu neprajoti̇̀ (d.) Švnč. Neprajotas arklys Yl.
prijóti
1. tr., intr. prisiartinti prie ko raitam: Prijójau vartus J. Jojau dieną, jojau naktį, niekur nieko neprijojau JV125.
| refl.: Vai aš prisijočiau prie to putelėlio, vai aš pasilaužčiau putelio šakelę TDrV92.
2. intr. prisirinkti raitų: Prijojo pilnas kiemas bernyčių RD152.
sujóti
1. intr., tr. susirinkti, sukeliauti, sueiti raitiems: Į kiemą sujojo būrys raitelių rš. Šuneliai sulojo, sveteliai sujojo JD1487. Kai tik piršleliai kieman sujojo, mañ jaunuolėlę pasidabojo (d.) Pnd. Kas mūsų kieme, kiemely sujojo? (d.) Ppl. Tuo kartu buvo dėl nekurių reikalų ūkės sujojusiu Algirdas su Keistutu S.Dauk. Abu riteriai pamažėl sujojo, sukryžiavo savo kardus ir vėl išsiskyrė A.Vien.
| Sujojom arklius [į vieną miško vietą] Ėr.
| refl.: Susijojo trys berneliai pas tą vieną mergužėlę JV54. Arklininkai tegu nesusijoja į krūvą rš. Pulko vadai susijojo [į draugę] rš. Jaunūmenė visų žemaičių susijojusi mokės kariauti ir guviai neprietelius terioti M.Valanč.
2. tr. prk. sudaužyti, sulaužyti, sugadinti; sutrypti: Petrai, kodėl tu mano dviratį sujojai? Ms. Sujosite (sumušite) visus butelius Skr. Kol parejau į numus, vaikai spėjo sujoti lėles Mžk. Sujojo (sudarkė) subuvo mano šventadienį užsivilkimą Jnšk. Baigia jau sujot (suminti) paskutinę pievelę Sv. Žiūrėk, kaip lovą sujójot, net baisu pažiūrėt! Ds.
3. intr., tr. prk. suprasti, išsiaiškinti, susiorientuoti: Ar aš to ano rašymo nebsujosu? Grg. Tos karvės buvo a dveigės – nebgal sujóti Grg. Kaip greitai sujojo! Dr.
užjóti
1. intr. užsukti, atvykti raitam: Užjok, berneli, pas savo mergelę JV63. Užjok, broleli, nors medžiodamas, užjok, raiteli, nors medžiodamas NS25. Jojant kur užjók pas manęs J. Ažjók, berneli, int mane (d.) Ds.
2. intr., tr. raitam užkeliauti, užlipti ant ko: Prieš kalnelį raitas užjosiu JD573. Tie kalneliai labai aukšti, neužjojami Pnd.
3. tr., intr. prijoti, aptikti; raitam rasti ką, sutikti, užtikti: Ir užjojau žalias lankas, baltuosius dobilėlius JD44. Kai aš jojau per žalią girelę, ir užjojau putino kelmelį (d.) Kp. Užjojau kryžkelę ir nebežinau, kur sukt Ds. Abu sustojo, abu dūmojo, tokio darželio neužjojo (d.) Aln. Užjojo pirmagalin (užjojo kelią iš priešakio) OG102. Užjoję raiti kaimiečiai visai netikėtai išgelbėję juodu iš tos nelaimės rš.
4. refl. prk. užlipti, užsirioglinti: Kur užsijojai toks arklys ant suolo! Kri.
| Užsijok (raitas užsisėsk) ant lazdos (vaikui sakoma) Ėr.
5. tr. prk. užuiti, užengti: Jin mum visus užjója, mes prieš ją visi nutylam Pc. Anyta aštra, ė mano duktė nuolaidi, neatsispiria prieš ją, tai ir ažjoja darbais Ml. Bet ką tu žmogus padarysi, kad pas mus turi užjoję tokie Usevičiai ir Kantičkos! rš. Kuris Dikojaus prekybos tarnautojas, darbininkas, tarnas gali būti taip užjotas, užguitas, atsietas nuo savo asmenybės, kaip jo žmona? rš.
nujóti
Apibrėžtis
jóti, jója, jójo
1. intr., tr. SD73, R, K raitam keliauti, vykti: Jis nevažiuos, jis raitas jõs Ėr. Antkertąs arklys yr kratus joti Ggr. Tada sėdaus aš an itos kumelės jot Grv. Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną! K.Donel. Ne savo žirgeliu pas mane jojai JV10. Jojau dieną, jojau naktį, nėkur gero neprijojau jūros [v]andinelio žirgeliuo girdyti D7. Žirgai pabalnoti aukštais kalnais joti LB140. Oi kas tavę prašė, šelmi berneli, kad tu in mane jotai, kad mane dabotai TŽII296. Pakeleivingas ir jojąs į piršlius M.Valanč. Per dvarelį bejojančiam kepurėlė puolė LMD. Kada sugrįši krygaitėn jojęs? KlvD250. Ne savuoju jojęs, ir klane nusėsi Sim. Čeklija žirgą kaip į zalietas josiąs S.Dauk. Jójamos kelinės (su kuriomis maunasi, raitas jodamas) KII129. Galėtum pasipjauti smagią rykštę, tai turėtuva jojamąjį bizūną Mš. Per tiltelį bejojant, ir palūžo ramtelis KlvD193. Karalius joja mūsump DP2.
| Kostas jójo kumelę, sustojo ir stebėjos daržu Skr. Kur joji arklius? J.Jabl. Kas josit šiandien arklius nakties? J.Jabl. Žiūriu – jo arklys jojama į ganyklą J.Jabl. Kumelaitė da nebuvo jotà Ėr. Matyt, gražiai jotas arklys, kad sušilo Grš. Arklys jojamas R291. Arklys paprato jójamas Nm. Jis turi jójamų ir važiuojamų arklių KII129.
| Lygų lauką jojau Švnč. Ir jis jójo daug kelio LB181. Aš to tilto nejosiu: aukso žiedą ridensiu (d.) Grž. Tėvelis senas, brolelis mažas, nėr kam karužį jóti JD638. Balnok, tėveli, bėrą žirgelį, jósiu svečią šalelę JV985. Ryto josiu jomarkėlį, pirksiu vainikėlį JD521.
^ Palengvai jodamas, toliau nujosi M.Valanč. Svetimu protu netolie tenujosi (tenueisi) S.Dauk.
| refl. tr., intr.: Arklys neduodas jótis (nesiduoda jojamas) KII129. Kas josis šiandien arklius nakties? J.Jabl.
2. refl. lipti, rioglintis: Kur jojies kaip gyvulys, argi nematai, kad čia indai sudėti! Grz.
3. tr. nešti, vežti, gabenti: Ką čia joji, ratuose paslėpęs? Ssk. O kur joji tas žirkles, reiks jau pamesti Vkš.
4. tr. vyti, varyti, mesti lauk: Nustok loti, o lauk jósiu Skr.
| Nereikėtų dar joti iš rašomosios kalbos žodžio tverti K.Būg.
5. tr., intr. nedailiai, nešvariai, paviršium pjauti (neaštriu įrankiu); dėl neaštrumo neimti; ką nešvariai, paviršium dirbti: Šitas peilis gal negaląstas, kad tik joja ir nepjauna Lš. Pasipustyk dalgę dažniau, nejók žolės Ėr. Nejók paviršium žolės, ale, primygęs dalgį, pjauk Ds. Kas čia tom žirklėm pasidarė, kad jos tep jója? Al. Kokia čia dalgė – viršum žolės jója! Vlk. Ruošai ji (mergaitė) nelabai gera: jója tik paviršium Slm.
◊ ant sprándo (sprándu) jóti išnaudoti, skriausti: Ant darbo valstiečio sprando jojo seniūnai ir viršaičiai (vargino, nedavė laisvės) sp. Pirmiau dvarionys visų sprandais jojo Vvr. Toks asesorius, uredninkas, žandaras, raštininkas – visi žmogaus sprandu joja J.Jabl(Žem).
antjóti (dial.) tr.
1. užjoti ant ko: Antjojęs kalną, pamatė miestą Krkl.
2. jojant užtikti, rasti: Ir antjojau (bejodamas užtikau, radau) girės viduj žalią liepuželę D58. Ir antjojėm vieškelelį, rūteliais barstytą D5.
3. jojant pasivyti: Būrelis antjojo keletą sodiečių rš.
apjóti tr.
1. aplinkui apkeliauti raitam: Apjojo bernelis aplinkui dvarą TDrV1. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio su kalaviju nesukaposi rš.
| Apjoju arklį (pratinu arkliui odą bejodamas) SD230.
^ Viena subine devynis jomarkus neapjosi (nespėsi vienas visur) Žem.
2. apveikti, nugalėti: Kaip tik marti ateina į namus, tuoj močią apjója Ds. Nemanyk, visų tu taip neapjosi: prieis žalis pri sieto Brs. Nori vienas kitą apjót Lp. Dar jis tave lengvai galės apjot Lš. Kad jie žiūrėtų, savo dirbtų, ale vis nori visą svietą apjót Bsg. Ta merga tokia zdraicas, ana ten visas apjós Lk.
3. aplenkti: Ji apjõs tave (jau ji bus mokytoja, o tu dar mokykloje tebebūsi) Db.
4. paviršium padaryti, atlikti: Apjójo žolę, gerai nenupjovė, dabar ir pačiam pažiūrėt negražu Ėr. Jis tik apjójo pievą ir parėjo ėst Nmn. Reikė gražiai morkas nuravėt, o tu apjójai, apjójai ir palikai Slm. Koks čia grėbstymas – bet tik apjóta! Slm.
5. suversti iš kraštų į vidų kultuvais kuliamus javus: Apkūlus žirnius, reikia apjot, kitaip negerai išsikuls Vj. Dar apjosim, ir žirniai bus iškulti Mlt.
atjóti
1. tr., intr. atvykti, atkeliauti raitam: Dar nenušlaviau pusės kiemelio, žiūriu – atjoja bernų pulkelis (d.) Vlk. Ir atjojo jaunas bernytis (d.) Čb. Ir atjojo bernelis ant juodbėrio žirgelio KlvD24. Vaikesas prie mergesos atjója su piršliu J. Atjojo bernužėlis kaip balta gulbelė LMD. Atjoja vaitas ant svirplio raitas (d.) Krtn. Jie atjojo dvikažiais, kaip čigonai su vaikais kad joja Mžk. Atjoti, atjoti šelmam berneliui, muštrindams, mandrindams bėrą žirgelį (d.) Kb. Vieną sykį atjojusys į Akmenę Žvėdų kareiviai M.Valanč. Šis sau ir išgrįžo atjotúoju keliu BM398. Per laukelį atjodamas, degutu smirdėjo JV40. Laukiu bernyčio atjojant Pš. Sako ir tavo bernelį netrukus atjosiant J.Jabl. Atjojom broliop tavo Ch1Moz32,6.
| prk.: Pinigai greit atjója, ale greit ir išjoja Trgn. Bus ruduo, atjos šiaurys, obelys pagels S.Nėr. Vėtros kaukdamos atjoja sp.
^ Bėda raita atjoja, pėsčia išeina Kp.
| Užaugs mano bernužis, iškirs ąžuolėlius, atjos bėrus žirgelius, nuės dobilėlius JV982.
| Vai da neatjojau pusiaukelį, išgirdau bitutę girioj dūzgiant BsO44.
2. tr. prk. atšipinti, atkirsti: Atjojo kirvį bebambydama į akmenis Všk. Peilis atjotas, sugaląskiat Rt. Nu, kad žirklės atjótos, visai neima Ll. Kaip atjotas peilis, nei duonos nebepjauna! Kvt.
3. tr. prk. atnešti, atvilkti: Ką gi čia atjójai? Srv.
◊ ant sprándo atsijóti prisisotinti, kitą varginant, kankinant: Atsijojai tu ant mano sprando?! Skr.
×dajóti (hibr.) tr. žr. prijoti 1: Dajojau dvarelį, varteliai užkelti Srj.
įjóti
1. intr. raitam įkeliauti kur nors: Perkūnas pro vartus įjojo KlvD334. Žentas įjójo į bangą ir įklimpo J. Nujojo pas stiklo kalną, bet tiktai į pusę teįjójo BM388. Dar neįjojau į pusę kelelio StnD29. O da neįjojau į pusę laukelio, ir užkilo šiaurus vėjas, nupūtė vainikėlį JV458. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas StnD14.
| refl. tr., intr.: Įsijósiu sau žirgelį žaliojon pievelėn Š.
2. refl. įsismaginti jojant, galėti greitai joti: Aš neįsijosiu: arklys labai kratus Š.
3. tr. įpratinti arklį raitą nešti: Visi žirgai buvo labai gerai įjoti Sch178.
išjóti
1. tr., intr. raitam iškeliauti: Išjojau, išjojau, į žalią girelę išjojau KlpD95. Ir išjojo trys bernyčiai balandžių šaudyti JV550. Ir išjojo sūnužiu du žirgučių girdyti KlpD9. Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, kaip išjosiu, taip parjosiu StnD25. Lietuvis išjo[ja] į girę raitas, o parvažiuo[ja] važiuotas (miške pasidirba ratus) S.Dauk. Aš, išjódamas į kareivėlius, mečiau šviesų kardelį JD629. Išjojo ižg miesto DP61. Ant šakos raitas išjojo Sim.
| Vaikai arklius išjojo į ganyklą J.Jabl. Išauš šviesus pavasaris, išjos broleliai žirgelius JD298.
| Aš išjojau [į] karūmenę karužį karauti JD633. Lig išjojau žalią girę, išaušo aušrelė D26. O aš išjojau šimtą dvarelių RD120. Išjojau dešimt mylių, prijojau žalią girią (d.) Ob.
| refl. tr.: Išsijósiu sau žirgelį ir pasiganysiu Š.
2. tr. išnešti, išgabenti; nudėti, pamesti: Kad netingėtum išjót šitas pamazgas karvei Ob. Tik viską išjok iš ratų, kad ko nepavogtų! Tj. Kas tas akėčias kur išjojo, kad nėkame nėr? Vkš. Turbūt vaikai bus išjoję kur nors mano žiedą rš.
3. tr. prk. atšipinti, išmušti: Į ką tą kirvį taip išjójo (išmušė ašmenis)? Skr.
4. tr. prk. išvaryti, išgrūsti: Ir jį vakar išjojo iš tenai J.Jabl. Išjójau iš stubos tą sukčių Skr. Išjos iš kailio visus mumis ta karė Ggr. Ji baisiai trokšta mane išjoti už vyro rš.
5. tr. M įpratinti arklį raitą nešti.
6. tr. prk. pavogti, išnešti: Vagys du arklius išjojo Kt. Nedėk in aikštės, po tam da kas išjõs Ktk. Nepalik namų nerakintų, ba svetimas inejęs gali ką nors išjóti Ds. Žiūrėk – šuva pagrandį išjojo Db.
7. tr. išmušti, išdaužti: Jau vėl langą išjojai! Šll. Ar nori, kad tau dantis išjóčiau?! Skr.
nujóti
1. intr., tr. raitam nuvykti, nukeliauti: Nujojau, nujojau, pas jauną mergelę nujojau JV1040. Nesirūpink, bėrasis žirgeli, aš nujosiu pas tėvelį, pas tėvelį į dvarelį, stainė[j] pastatysiu StnD29. Ans nujójo pirmąją kartelę mergintis J. Dar nenujojau į pusę kelio, pražvingo bėras žirgelis KlvD56.
^ Tai neaštrus peilis – boba į Rygą nujotų! Pg.
| Nuvargęs, sako, it laumės nujotas S.Dauk.
| refl.: Aš nusijočiau į tą kiemelį, kur aug mano mergelė N41. Pasibalnojau bėrą žirgelį, aš nusijojau į jaunimėlį JD913. Aš nusijočiau į tą kiemužėlį, į tą kiemelį, kur daug mergužėlių JV456. Būs nusijóti su arkliu i plėskę nusinešti [į pievas] Grg.
| Aš nusijočiau bėrus žirgelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD1238.
2. refl. nusidaužyti, nusitrankyti: Nusijojai kaip nakabis, per naktis besidaužydamas Sd.
| Nusijojo su vaikiais Šts.
| Nusijoju (bejodamas prasitrinu odą) SD230.
3. tr. prk. nuveikti, nugalėti: Liga apsėda žmogų ir nujó[ja] Šts. Bobos pamokė, kaip drugį nujoti galima, ir nujojau Šts. Menkasis esi visumet nujójamas Šts.
4. tr. prk. nugabenti, nukišti, nudėti: Jisai šakę nujojo Krkl. Kur tu viedrą nujojai? Rm. O kur pirštines nujójai, kad grynom rankom vaikščioji? Mrc. Nenujok mano laikraščio Ktk. Peilius tai amžinai nujoja ir nujoja nuo stalo Srv. Kur tu nujójai botagą? Šn. Nenujók adatą: paskuo nebgalės berasti Lk. Tik jau pasidėk ką čia, tujau vaikai būs kur nujoję Vvr.
5. tr. prk. nuplėšti; nulaužti, nusukti: Neseniai pasiūdinau anam šarką, ir jau nujojo (nudėvėjo) Vvr. Aš tavo kaklą nujósiu (nusuksiu, nulaušiu), jeigu visada tokis blogas būsi Nč.
| refl. tr.: Ko ten karstais po tus medžius, nusijosi kumet sprandą, ir būs po visų karstymos! Vkš.
6. tr. prk. pavogti: Pasdėjau obuolių, kad sunoktų, ėmė kažkas ir nujojo Ds. Nujójo aveles šiąnakt Ktk. Žiūrėk, kad tau kas dviračio nenujót Alv. Įlindo kažkoks niekšas į kišenę ir nujojo pinigus rš.
7. tr. prk. numesti; nuvaryti: Nujok tik tu nuo stalo lempą! Skr.
| Antsninga ir nujó[ja] (nuleidžia, nuvaro) tą sniegą – nėr žiemos kelio Šts.
8. tr. prk. paviršium žolę nupjauti: Pjovėjas, kad jį šunys: kiek pjovė, kiek ne – nujójo, nujójo paviršam! Srv.
pajóti intr.
1. nedaug joti: Jis, pajójęs biškį, sugrįžo J. Padėkavojęs pajojo toliaus BsMtI62. Valandelę pastovėjęs, pajojo viduriniuoju keliu Slnt. Anuodu broliu vienas vienu, antras antru pajojo keliu S.Dauk.
2. įstengti joti: Par lauką jojau, keliu nepajójau JV69. Nusilpęs jojikas nepajojo rš.
^ Girtas ir ant lazdos pajoja Mlt.
3. raitam palįsti po kuo: Nuo lietaus po stogu pajojo Rm.
4. prijoti prie ko: Jaunasis bernelis po gonkų pajojo JD1569. O ir pajójo jaunas bernelis po stiklelio langeliu (d.) Vlk.
parjóti
1. intr., tr. parkeliauti, pargrįžti raitam: Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, – kaip išjosiu, taip parjosiu D87, StnD25. Parjó[ja] mano brolužėlis JV43. Nei pas vieną nesustojau, in tave parjojau TDrIV19. Laukiu bernelio parjojančio, rūtų vainikelį parnešančio KlvD23. Mačiau išjojant, mačiau parjojant, mačiau žirgą balnojant (d.) Nmk.
| Kad parjosiu arklius, žiūrėk, kad man atsikėlęs būtum J.Jabl.
| refl. tr.: Žmogelis svetimą arklį panorėjęs parsijoti namo rš.
2. tr. prk. parvežti, pargabenti: Parjójo vežimą malkos Db.
pérjoti
1. tr., intr. raitam perkeliauti, išjodinėti: Pérjojo su viena adyna tris žemes LB219. Visą kiemelį perjojau, aš sau mergelės negavau JV226. Tas bernas jau vėl pérjojęs kelias žemes LB20. Dingojaus nepérjosiąs [per girelę] LB42.
2. intr. kiek pajoti, pajodinėti: Nevažinėjau dabar arkliu, tai nors pérjok (truputį pajodinėk), kad nuo kojų nenusistovėtų Ds. Gerai balną turėt, ar kada pérjot reikia Ds. Taigi, perjok (pajok, pamėgink), tada derėsta Sdk.
prajóti
1. intr. pro šalį raitam prakeliauti: Vyrai prajójo pro šalį Als.
2. intr. nujoti: Šimtą mylių prajojau, žalioj girioj sustojau (d.) Mlt.
3. tr. pratrinti, sugadinti jojant: Aš be balno tuoj užpakalį prajóju Ds. Man arklio negaila, ale naujas kelnes prajosi Ds.
| refl. tr.: Rietus prasijósi K.
4. tr. prajodinėti: Arklį prajodau, prajoju N. Arklį prajóti, įjoti KII379. Pilypas turėjo arklį, kurio niekas nemokėjo prajoti Mš. Prašo bėrą žirgą prajoti (d.) Nm. Gausi prajoti kumelę šimto metų BsPIII44. Turė[jo] broliai po žirgeliui, abu neprajoti̇̀ (d.) Švnč. Neprajotas arklys Yl.
prijóti
1. tr., intr. prisiartinti prie ko raitam: Prijójau vartus J. Jojau dieną, jojau naktį, niekur nieko neprijojau JV125.
| refl.: Vai aš prisijočiau prie to putelėlio, vai aš pasilaužčiau putelio šakelę TDrV92.
2. intr. prisirinkti raitų: Prijojo pilnas kiemas bernyčių RD152.
sujóti
1. intr., tr. susirinkti, sukeliauti, sueiti raitiems: Į kiemą sujojo būrys raitelių rš. Šuneliai sulojo, sveteliai sujojo JD1487. Kai tik piršleliai kieman sujojo, mañ jaunuolėlę pasidabojo (d.) Pnd. Kas mūsų kieme, kiemely sujojo? (d.) Ppl. Tuo kartu buvo dėl nekurių reikalų ūkės sujojusiu Algirdas su Keistutu S.Dauk. Abu riteriai pamažėl sujojo, sukryžiavo savo kardus ir vėl išsiskyrė A.Vien.
| Sujojom arklius [į vieną miško vietą] Ėr.
| refl.: Susijojo trys berneliai pas tą vieną mergužėlę JV54. Arklininkai tegu nesusijoja į krūvą rš. Pulko vadai susijojo [į draugę] rš. Jaunūmenė visų žemaičių susijojusi mokės kariauti ir guviai neprietelius terioti M.Valanč.
2. tr. prk. sudaužyti, sulaužyti, sugadinti; sutrypti: Petrai, kodėl tu mano dviratį sujojai? Ms. Sujosite (sumušite) visus butelius Skr. Kol parejau į numus, vaikai spėjo sujoti lėles Mžk. Sujojo (sudarkė) subuvo mano šventadienį užsivilkimą Jnšk. Baigia jau sujot (suminti) paskutinę pievelę Sv. Žiūrėk, kaip lovą sujójot, net baisu pažiūrėt! Ds.
3. intr., tr. prk. suprasti, išsiaiškinti, susiorientuoti: Ar aš to ano rašymo nebsujosu? Grg. Tos karvės buvo a dveigės – nebgal sujóti Grg. Kaip greitai sujojo! Dr.
užjóti
1. intr. užsukti, atvykti raitam: Užjok, berneli, pas savo mergelę JV63. Užjok, broleli, nors medžiodamas, užjok, raiteli, nors medžiodamas NS25. Jojant kur užjók pas manęs J. Ažjók, berneli, int mane (d.) Ds.
2. intr., tr. raitam užkeliauti, užlipti ant ko: Prieš kalnelį raitas užjosiu JD573. Tie kalneliai labai aukšti, neužjojami Pnd.
3. tr., intr. prijoti, aptikti; raitam rasti ką, sutikti, užtikti: Ir užjojau žalias lankas, baltuosius dobilėlius JD44. Kai aš jojau per žalią girelę, ir užjojau putino kelmelį (d.) Kp. Užjojau kryžkelę ir nebežinau, kur sukt Ds. Abu sustojo, abu dūmojo, tokio darželio neužjojo (d.) Aln. Užjojo pirmagalin (užjojo kelią iš priešakio) OG102. Užjoję raiti kaimiečiai visai netikėtai išgelbėję juodu iš tos nelaimės rš.
4. refl. prk. užlipti, užsirioglinti: Kur užsijojai toks arklys ant suolo! Kri.
| Užsijok (raitas užsisėsk) ant lazdos (vaikui sakoma) Ėr.
5. tr. prk. užuiti, užengti: Jin mum visus užjója, mes prieš ją visi nutylam Pc. Anyta aštra, ė mano duktė nuolaidi, neatsispiria prieš ją, tai ir ažjoja darbais Ml. Bet ką tu žmogus padarysi, kad pas mus turi užjoję tokie Usevičiai ir Kantičkos! rš. Kuris Dikojaus prekybos tarnautojas, darbininkas, tarnas gali būti taip užjotas, užguitas, atsietas nuo savo asmenybės, kaip jo žmona? rš.
1. intr., tr. SD73, R, K raitam keliauti, vykti: Jis nevažiuos, jis raitas jõs Ėr. Antkertąs arklys yr kratus joti Ggr. Tada sėdaus aš an itos kumelės jot Grv. Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną! K.Donel. Ne savo žirgeliu pas mane jojai JV10. Jojau dieną, jojau naktį, nėkur gero neprijojau jūros [v]andinelio žirgeliuo girdyti D7. Žirgai pabalnoti aukštais kalnais joti LB140. Oi kas tavę prašė, šelmi berneli, kad tu in mane jotai, kad mane dabotai TŽII296. Pakeleivingas ir jojąs į piršlius M.Valanč. Per dvarelį bejojančiam kepurėlė puolė LMD. Kada sugrįši krygaitėn jojęs? KlvD250. Ne savuoju jojęs, ir klane nusėsi Sim. Čeklija žirgą kaip į zalietas josiąs S.Dauk. Jójamos kelinės (su kuriomis maunasi, raitas jodamas) KII129. Galėtum pasipjauti smagią rykštę, tai turėtuva jojamąjį bizūną Mš. Per tiltelį bejojant, ir palūžo ramtelis KlvD193. Karalius joja mūsump DP2.
| Kostas jójo kumelę, sustojo ir stebėjos daržu Skr. Kur joji arklius? J.Jabl. Kas josit šiandien arklius nakties? J.Jabl. Žiūriu – jo arklys jojama į ganyklą J.Jabl. Kumelaitė da nebuvo jotà Ėr. Matyt, gražiai jotas arklys, kad sušilo Grš. Arklys jojamas R291. Arklys paprato jójamas Nm. Jis turi jójamų ir važiuojamų arklių KII129.
| Lygų lauką jojau Švnč. Ir jis jójo daug kelio LB181. Aš to tilto nejosiu: aukso žiedą ridensiu (d.) Grž. Tėvelis senas, brolelis mažas, nėr kam karužį jóti JD638. Balnok, tėveli, bėrą žirgelį, jósiu svečią šalelę JV985. Ryto josiu jomarkėlį, pirksiu vainikėlį JD521.
^ Palengvai jodamas, toliau nujosi M.Valanč. Svetimu protu netolie tenujosi (tenueisi) S.Dauk.
| refl. tr., intr.: Arklys neduodas jótis (nesiduoda jojamas) KII129. Kas josis šiandien arklius nakties? J.Jabl.
2. refl. lipti, rioglintis: Kur jojies kaip gyvulys, argi nematai, kad čia indai sudėti! Grz.
3. tr. nešti, vežti, gabenti: Ką čia joji, ratuose paslėpęs? Ssk. O kur joji tas žirkles, reiks jau pamesti Vkš.
4. tr. vyti, varyti, mesti lauk: Nustok loti, o lauk jósiu Skr.
| Nereikėtų dar joti iš rašomosios kalbos žodžio tverti K.Būg.
5. tr., intr. nedailiai, nešvariai, paviršium pjauti (neaštriu įrankiu); dėl neaštrumo neimti; ką nešvariai, paviršium dirbti: Šitas peilis gal negaląstas, kad tik joja ir nepjauna Lš. Pasipustyk dalgę dažniau, nejók žolės Ėr. Nejók paviršium žolės, ale, primygęs dalgį, pjauk Ds. Kas čia tom žirklėm pasidarė, kad jos tep jója? Al. Kokia čia dalgė – viršum žolės jója! Vlk. Ruošai ji (mergaitė) nelabai gera: jója tik paviršium Slm.
◊ ant sprándo (sprándu) jóti išnaudoti, skriausti: Ant darbo valstiečio sprando jojo seniūnai ir viršaičiai (vargino, nedavė laisvės) sp. Pirmiau dvarionys visų sprandais jojo Vvr. Toks asesorius, uredninkas, žandaras, raštininkas – visi žmogaus sprandu joja J.Jabl(Žem).
antjóti (dial.) tr.
1. užjoti ant ko: Antjojęs kalną, pamatė miestą Krkl.
2. jojant užtikti, rasti: Ir antjojau (bejodamas užtikau, radau) girės viduj žalią liepuželę D58. Ir antjojėm vieškelelį, rūteliais barstytą D5.
3. jojant pasivyti: Būrelis antjojo keletą sodiečių rš.
apjóti tr.
1. aplinkui apkeliauti raitam: Apjojo bernelis aplinkui dvarą TDrV1. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio su kalaviju nesukaposi rš.
| Apjoju arklį (pratinu arkliui odą bejodamas) SD230.
^ Viena subine devynis jomarkus neapjosi (nespėsi vienas visur) Žem.
2. apveikti, nugalėti: Kaip tik marti ateina į namus, tuoj močią apjója Ds. Nemanyk, visų tu taip neapjosi: prieis žalis pri sieto Brs. Nori vienas kitą apjót Lp. Dar jis tave lengvai galės apjot Lš. Kad jie žiūrėtų, savo dirbtų, ale vis nori visą svietą apjót Bsg. Ta merga tokia zdraicas, ana ten visas apjós Lk.
3. aplenkti: Ji apjõs tave (jau ji bus mokytoja, o tu dar mokykloje tebebūsi) Db.
4. paviršium padaryti, atlikti: Apjójo žolę, gerai nenupjovė, dabar ir pačiam pažiūrėt negražu Ėr. Jis tik apjójo pievą ir parėjo ėst Nmn. Reikė gražiai morkas nuravėt, o tu apjójai, apjójai ir palikai Slm. Koks čia grėbstymas – bet tik apjóta! Slm.
5. suversti iš kraštų į vidų kultuvais kuliamus javus: Apkūlus žirnius, reikia apjot, kitaip negerai išsikuls Vj. Dar apjosim, ir žirniai bus iškulti Mlt.
atjóti
1. tr., intr. atvykti, atkeliauti raitam: Dar nenušlaviau pusės kiemelio, žiūriu – atjoja bernų pulkelis (d.) Vlk. Ir atjojo jaunas bernytis (d.) Čb. Ir atjojo bernelis ant juodbėrio žirgelio KlvD24. Vaikesas prie mergesos atjója su piršliu J. Atjojo bernužėlis kaip balta gulbelė LMD. Atjoja vaitas ant svirplio raitas (d.) Krtn. Jie atjojo dvikažiais, kaip čigonai su vaikais kad joja Mžk. Atjoti, atjoti šelmam berneliui, muštrindams, mandrindams bėrą žirgelį (d.) Kb. Vieną sykį atjojusys į Akmenę Žvėdų kareiviai M.Valanč. Šis sau ir išgrįžo atjotúoju keliu BM398. Per laukelį atjodamas, degutu smirdėjo JV40. Laukiu bernyčio atjojant Pš. Sako ir tavo bernelį netrukus atjosiant J.Jabl. Atjojom broliop tavo Ch1Moz32,6.
| prk.: Pinigai greit atjója, ale greit ir išjoja Trgn. Bus ruduo, atjos šiaurys, obelys pagels S.Nėr. Vėtros kaukdamos atjoja sp.
^ Bėda raita atjoja, pėsčia išeina Kp.
| Užaugs mano bernužis, iškirs ąžuolėlius, atjos bėrus žirgelius, nuės dobilėlius JV982.
| Vai da neatjojau pusiaukelį, išgirdau bitutę girioj dūzgiant BsO44.
2. tr. prk. atšipinti, atkirsti: Atjojo kirvį bebambydama į akmenis Všk. Peilis atjotas, sugaląskiat Rt. Nu, kad žirklės atjótos, visai neima Ll. Kaip atjotas peilis, nei duonos nebepjauna! Kvt.
3. tr. prk. atnešti, atvilkti: Ką gi čia atjójai? Srv.
◊ ant sprándo atsijóti prisisotinti, kitą varginant, kankinant: Atsijojai tu ant mano sprando?! Skr.
×dajóti (hibr.) tr. žr. prijoti 1: Dajojau dvarelį, varteliai užkelti Srj.
įjóti
1. intr. raitam įkeliauti kur nors: Perkūnas pro vartus įjojo KlvD334. Žentas įjójo į bangą ir įklimpo J. Nujojo pas stiklo kalną, bet tiktai į pusę teįjójo BM388. Dar neįjojau į pusę kelelio StnD29. O da neįjojau į pusę laukelio, ir užkilo šiaurus vėjas, nupūtė vainikėlį JV458. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas StnD14.
| refl. tr., intr.: Įsijósiu sau žirgelį žaliojon pievelėn Š.
2. refl. įsismaginti jojant, galėti greitai joti: Aš neįsijosiu: arklys labai kratus Š.
3. tr. įpratinti arklį raitą nešti: Visi žirgai buvo labai gerai įjoti Sch178.
išjóti
1. tr., intr. raitam iškeliauti: Išjojau, išjojau, į žalią girelę išjojau KlpD95. Ir išjojo trys bernyčiai balandžių šaudyti JV550. Ir išjojo sūnužiu du žirgučių girdyti KlpD9. Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, kaip išjosiu, taip parjosiu StnD25. Lietuvis išjo[ja] į girę raitas, o parvažiuo[ja] važiuotas (miške pasidirba ratus) S.Dauk. Aš, išjódamas į kareivėlius, mečiau šviesų kardelį JD629. Išjojo ižg miesto DP61. Ant šakos raitas išjojo Sim.
| Vaikai arklius išjojo į ganyklą J.Jabl. Išauš šviesus pavasaris, išjos broleliai žirgelius JD298.
| Aš išjojau [į] karūmenę karužį karauti JD633. Lig išjojau žalią girę, išaušo aušrelė D26. O aš išjojau šimtą dvarelių RD120. Išjojau dešimt mylių, prijojau žalią girią (d.) Ob.
| refl. tr.: Išsijósiu sau žirgelį ir pasiganysiu Š.
2. tr. išnešti, išgabenti; nudėti, pamesti: Kad netingėtum išjót šitas pamazgas karvei Ob. Tik viską išjok iš ratų, kad ko nepavogtų! Tj. Kas tas akėčias kur išjojo, kad nėkame nėr? Vkš. Turbūt vaikai bus išjoję kur nors mano žiedą rš.
3. tr. prk. atšipinti, išmušti: Į ką tą kirvį taip išjójo (išmušė ašmenis)? Skr.
4. tr. prk. išvaryti, išgrūsti: Ir jį vakar išjojo iš tenai J.Jabl. Išjójau iš stubos tą sukčių Skr. Išjos iš kailio visus mumis ta karė Ggr. Ji baisiai trokšta mane išjoti už vyro rš.
5. tr. M įpratinti arklį raitą nešti.
6. tr. prk. pavogti, išnešti: Vagys du arklius išjojo Kt. Nedėk in aikštės, po tam da kas išjõs Ktk. Nepalik namų nerakintų, ba svetimas inejęs gali ką nors išjóti Ds. Žiūrėk – šuva pagrandį išjojo Db.
7. tr. išmušti, išdaužti: Jau vėl langą išjojai! Šll. Ar nori, kad tau dantis išjóčiau?! Skr.
nujóti
1. intr., tr. raitam nuvykti, nukeliauti: Nujojau, nujojau, pas jauną mergelę nujojau JV1040. Nesirūpink, bėrasis žirgeli, aš nujosiu pas tėvelį, pas tėvelį į dvarelį, stainė[j] pastatysiu StnD29. Ans nujójo pirmąją kartelę mergintis J. Dar nenujojau į pusę kelio, pražvingo bėras žirgelis KlvD56.
^ Tai neaštrus peilis – boba į Rygą nujotų! Pg.
| Nuvargęs, sako, it laumės nujotas S.Dauk.
| refl.: Aš nusijočiau į tą kiemelį, kur aug mano mergelė N41. Pasibalnojau bėrą žirgelį, aš nusijojau į jaunimėlį JD913. Aš nusijočiau į tą kiemužėlį, į tą kiemelį, kur daug mergužėlių JV456. Būs nusijóti su arkliu i plėskę nusinešti [į pievas] Grg.
| Aš nusijočiau bėrus žirgelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD1238.
2. refl. nusidaužyti, nusitrankyti: Nusijojai kaip nakabis, per naktis besidaužydamas Sd.
| Nusijojo su vaikiais Šts.
| Nusijoju (bejodamas prasitrinu odą) SD230.
3. tr. prk. nuveikti, nugalėti: Liga apsėda žmogų ir nujó[ja] Šts. Bobos pamokė, kaip drugį nujoti galima, ir nujojau Šts. Menkasis esi visumet nujójamas Šts.
4. tr. prk. nugabenti, nukišti, nudėti: Jisai šakę nujojo Krkl. Kur tu viedrą nujojai? Rm. O kur pirštines nujójai, kad grynom rankom vaikščioji? Mrc. Nenujok mano laikraščio Ktk. Peilius tai amžinai nujoja ir nujoja nuo stalo Srv. Kur tu nujójai botagą? Šn. Nenujók adatą: paskuo nebgalės berasti Lk. Tik jau pasidėk ką čia, tujau vaikai būs kur nujoję Vvr.
5. tr. prk. nuplėšti; nulaužti, nusukti: Neseniai pasiūdinau anam šarką, ir jau nujojo (nudėvėjo) Vvr. Aš tavo kaklą nujósiu (nusuksiu, nulaušiu), jeigu visada tokis blogas būsi Nč.
| refl. tr.: Ko ten karstais po tus medžius, nusijosi kumet sprandą, ir būs po visų karstymos! Vkš.
6. tr. prk. pavogti: Pasdėjau obuolių, kad sunoktų, ėmė kažkas ir nujojo Ds. Nujójo aveles šiąnakt Ktk. Žiūrėk, kad tau kas dviračio nenujót Alv. Įlindo kažkoks niekšas į kišenę ir nujojo pinigus rš.
7. tr. prk. numesti; nuvaryti: Nujok tik tu nuo stalo lempą! Skr.
| Antsninga ir nujó[ja] (nuleidžia, nuvaro) tą sniegą – nėr žiemos kelio Šts.
8. tr. prk. paviršium žolę nupjauti: Pjovėjas, kad jį šunys: kiek pjovė, kiek ne – nujójo, nujójo paviršam! Srv.
pajóti intr.
1. nedaug joti: Jis, pajójęs biškį, sugrįžo J. Padėkavojęs pajojo toliaus BsMtI62. Valandelę pastovėjęs, pajojo viduriniuoju keliu Slnt. Anuodu broliu vienas vienu, antras antru pajojo keliu S.Dauk.
2. įstengti joti: Par lauką jojau, keliu nepajójau JV69. Nusilpęs jojikas nepajojo rš.
^ Girtas ir ant lazdos pajoja Mlt.
3. raitam palįsti po kuo: Nuo lietaus po stogu pajojo Rm.
4. prijoti prie ko: Jaunasis bernelis po gonkų pajojo JD1569. O ir pajójo jaunas bernelis po stiklelio langeliu (d.) Vlk.
parjóti
1. intr., tr. parkeliauti, pargrįžti raitam: Neverk, mergele, neraudok, jaunoji, – kaip išjosiu, taip parjosiu D87, StnD25. Parjó[ja] mano brolužėlis JV43. Nei pas vieną nesustojau, in tave parjojau TDrIV19. Laukiu bernelio parjojančio, rūtų vainikelį parnešančio KlvD23. Mačiau išjojant, mačiau parjojant, mačiau žirgą balnojant (d.) Nmk.
| Kad parjosiu arklius, žiūrėk, kad man atsikėlęs būtum J.Jabl.
| refl. tr.: Žmogelis svetimą arklį panorėjęs parsijoti namo rš.
2. tr. prk. parvežti, pargabenti: Parjójo vežimą malkos Db.
pérjoti
1. tr., intr. raitam perkeliauti, išjodinėti: Pérjojo su viena adyna tris žemes LB219. Visą kiemelį perjojau, aš sau mergelės negavau JV226. Tas bernas jau vėl pérjojęs kelias žemes LB20. Dingojaus nepérjosiąs [per girelę] LB42.
2. intr. kiek pajoti, pajodinėti: Nevažinėjau dabar arkliu, tai nors pérjok (truputį pajodinėk), kad nuo kojų nenusistovėtų Ds. Gerai balną turėt, ar kada pérjot reikia Ds. Taigi, perjok (pajok, pamėgink), tada derėsta Sdk.
prajóti
1. intr. pro šalį raitam prakeliauti: Vyrai prajójo pro šalį Als.
2. intr. nujoti: Šimtą mylių prajojau, žalioj girioj sustojau (d.) Mlt.
3. tr. pratrinti, sugadinti jojant: Aš be balno tuoj užpakalį prajóju Ds. Man arklio negaila, ale naujas kelnes prajosi Ds.
| refl. tr.: Rietus prasijósi K.
4. tr. prajodinėti: Arklį prajodau, prajoju N. Arklį prajóti, įjoti KII379. Pilypas turėjo arklį, kurio niekas nemokėjo prajoti Mš. Prašo bėrą žirgą prajoti (d.) Nm. Gausi prajoti kumelę šimto metų BsPIII44. Turė[jo] broliai po žirgeliui, abu neprajoti̇̀ (d.) Švnč. Neprajotas arklys Yl.
prijóti
1. tr., intr. prisiartinti prie ko raitam: Prijójau vartus J. Jojau dieną, jojau naktį, niekur nieko neprijojau JV125.
| refl.: Vai aš prisijočiau prie to putelėlio, vai aš pasilaužčiau putelio šakelę TDrV92.
2. intr. prisirinkti raitų: Prijojo pilnas kiemas bernyčių RD152.
sujóti
1. intr., tr. susirinkti, sukeliauti, sueiti raitiems: Į kiemą sujojo būrys raitelių rš. Šuneliai sulojo, sveteliai sujojo JD1487. Kai tik piršleliai kieman sujojo, mañ jaunuolėlę pasidabojo (d.) Pnd. Kas mūsų kieme, kiemely sujojo? (d.) Ppl. Tuo kartu buvo dėl nekurių reikalų ūkės sujojusiu Algirdas su Keistutu S.Dauk. Abu riteriai pamažėl sujojo, sukryžiavo savo kardus ir vėl išsiskyrė A.Vien.
| Sujojom arklius [į vieną miško vietą] Ėr.
| refl.: Susijojo trys berneliai pas tą vieną mergužėlę JV54. Arklininkai tegu nesusijoja į krūvą rš. Pulko vadai susijojo [į draugę] rš. Jaunūmenė visų žemaičių susijojusi mokės kariauti ir guviai neprietelius terioti M.Valanč.
2. tr. prk. sudaužyti, sulaužyti, sugadinti; sutrypti: Petrai, kodėl tu mano dviratį sujojai? Ms. Sujosite (sumušite) visus butelius Skr. Kol parejau į numus, vaikai spėjo sujoti lėles Mžk. Sujojo (sudarkė) subuvo mano šventadienį užsivilkimą Jnšk. Baigia jau sujot (suminti) paskutinę pievelę Sv. Žiūrėk, kaip lovą sujójot, net baisu pažiūrėt! Ds.
3. intr., tr. prk. suprasti, išsiaiškinti, susiorientuoti: Ar aš to ano rašymo nebsujosu? Grg. Tos karvės buvo a dveigės – nebgal sujóti Grg. Kaip greitai sujojo! Dr.
užjóti
1. intr. užsukti, atvykti raitam: Užjok, berneli, pas savo mergelę JV63. Užjok, broleli, nors medžiodamas, užjok, raiteli, nors medžiodamas NS25. Jojant kur užjók pas manęs J. Ažjók, berneli, int mane (d.) Ds.
2. intr., tr. raitam užkeliauti, užlipti ant ko: Prieš kalnelį raitas užjosiu JD573. Tie kalneliai labai aukšti, neužjojami Pnd.
3. tr., intr. prijoti, aptikti; raitam rasti ką, sutikti, užtikti: Ir užjojau žalias lankas, baltuosius dobilėlius JD44. Kai aš jojau per žalią girelę, ir užjojau putino kelmelį (d.) Kp. Užjojau kryžkelę ir nebežinau, kur sukt Ds. Abu sustojo, abu dūmojo, tokio darželio neužjojo (d.) Aln. Užjojo pirmagalin (užjojo kelią iš priešakio) OG102. Užjoję raiti kaimiečiai visai netikėtai išgelbėję juodu iš tos nelaimės rš.
4. refl. prk. užlipti, užsirioglinti: Kur užsijojai toks arklys ant suolo! Kri.
| Užsijok (raitas užsisėsk) ant lazdos (vaikui sakoma) Ėr.
5. tr. prk. užuiti, užengti: Jin mum visus užjója, mes prieš ją visi nutylam Pc. Anyta aštra, ė mano duktė nuolaidi, neatsispiria prieš ją, tai ir ažjoja darbais Ml. Bet ką tu žmogus padarysi, kad pas mus turi užjoję tokie Usevičiai ir Kantičkos! rš. Kuris Dikojaus prekybos tarnautojas, darbininkas, tarnas gali būti taip užjotas, užguitas, atsietas nuo savo asmenybės, kaip jo žmona? rš.
ištvãtyti
Apibrėžtis
tvãtyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) Rtr, DŽ, NdŽ, tvàtyti šnek.
1. tr., intr. I, Rtr, KŽ, Kv, Kl, Pgr, Lk smarkiai mušti, pliekti, talžyti: Tėvas vaiką tvãtijo, kad neklausė Ktč. Tvãtijau, kol ranka pradėjo skaudėti Vvr. Ka pradėjo vaikus tvãtyti, baisu žiūrėti! Krš. Nu, anie muni tvãtyti! Žd. O ta tvãty[ja], o ta tvãty[ja] – dvasios pasiklausydamos Grdm. Tvãtija par kuprą Up. Kuolą pasiėmė ir tvàtija arkliui par šonus Ar. Ona, suėmusi savo tvirta ranka katę už kūbrio, antra tvatijo ją be pasigailėjimo samčiu rš.
| refl. Tv: Niekas vaikų netvãtija, tai jie patys lazdom tvãtijas Paį. Tie pijokai ka prigėrė, ka pradėjo tvãtyties! KlvrŽ.
ǁ tr. negyvai mušti: Jau, vaikaliai, muškiat, tvãtykiat tas musis End.
2. tr., intr. daužyti; trankyti: Ėmė tuo basliu tvatyti į duris J.Ap. Tvãtyti būgną NdŽ.
3. tr., intr. Prk smarkiai dirbti kokį darbą: Su spragilu tvãtija, kulia, barškina Škn. Atsikels rykmetį kokią ketvirtą i tvàtys, duos su spragilais Grd. Tvãtysam linus liuob naktimis Jdr. Nū ryto lig vakaro medžius tvãtijau Vkš. Tėvas vinis į tvorą tvãtija Up. Šitiek su viena ranka tvãtyt (pjaunant rugius)! Grž. Rausi tus linus, apsiemi nurauti kokį plecių, na i tvàtysi Sd.
4. refl. šaudytis: Čia ilgai i tvãtijos – septynias savaites išstovėjo an vietos Šl.
5. tr., intr. smarkiai kūrenti: Tvàtijau tvàtijau, kaip nieko, teip nieko (nešyla troba) Sk.
6. intr. NdŽ smarkiai su triukšmu lyti: Kad tvãtija lietus! DŽ. Gal kur tvãtija, o pry mūso nė lašelio, džiūna viskas DūnŽ.
7. intr. NdŽ greitai eiti, bėgti, važiuoti: Kas ten keliu tvãtija? Up. Kad tvãtija, net kulnys į nugarą mušas! Kltn.
8. tr. KŽ, Rs godžiai valgyti, gerti: Tvàtija vaikai tus saldimus DūnŽ. Pridėjo mama pusbliūdį košės ir sako: – Tik tvãtykiat Yl. Ans visumet erbetą tik i tvãtija Slnt. Kepyrą tvãtijo, visą butelį ištvatijo Rdn. Ot tvàtija [alų], nespėji nešt Bsg.
aptvãtyti tr., intr. Š, Sk šnek. smarkiai apmušti, aptalžyti: Aptvàtyčiu tas bobas už liežuvį, žinotų Krš. Pareita, aptvãtija prysigėręs Šv. At paimčiau lazdą ir aptvãtyčiau Škn.
| refl. Trk, Paį: Apsitvãtijam [su vaikaičiu] kartais i vėl geruoju DūnŽ.
atitvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai daužant atšipinti, atmušti: Kas tą kirvį atitvàtijo? Ll.
2. intr. kurį laiką smarkiai dirbti kokį darbą: Attvãtijau penkias valandas [talkoje] Rs.
3. refl. pakankamai atsigerti, išgerti: Vyrai … neiškentė neįlindę pas vieną pažįstamą šnapšės atsitvatyti TS1902,6.
įtvãtyti šnek.
1. tr., intr. Sd, Trk, Slnt, Kal, Bt smarkiai įmušti, įpliekti, įtalžyti: Įtvãtys tavi tėvas sugavęs Rdn. Kad įtvãtijo savo piemenį! Grd. Nusijuosė diržą, gerai įtvãtijo Krš. Už tokius darbus gerai anam įtvãtyk Šv.
2. Tr tvatijant įkalti: Kol vinį į gardą įtvàtijo, visus narius nusidaužė DūnŽ.
ištvãtyti tr. šnek.
1. G88, Š, DŽ smarkiai primušti, išpliekti, ištalžyti: Tas vaikas y[ra] dykas, reik anam kailį ištvãtyti KlvrŽ. Įeisi mun į trobą, ištvãtysu su vyte Krš. Ka ištvãtysu visus šonus, ta žinosi! Vkš. Ištvãtijo už liežuvių nešiojimą Krš. Ištvatijo šonus mano, ir sakyti gėda LTR(Erž). Aš tau, žalty, pati ištvãtysiu tą kramę! Trk.
| refl. tr. Vkš.
2. išdaužti, išmušti, iškulti: Duoda i duoda, duris išmuš, ištvãtys Trk. Ištvãtijo visus tris langus Lpl.
3. daužant, trankant atlikti kokį darbą: Ar ištvãtijai dalgį? Rdn. Ištvãtijai, išskalbei, i balti [marškiniai] Šv. Liuob visus drabužius motriškos su kultuvėms ištvãtys End. Reik tą kailį ištvãtyti i padėti ten Trk.
4. tvatijant, mušant išvaryti: Ištvatyk katę Jnš. Ištvàtijau vištas iš rasodnyko, ir vėl aplink draikiojas Sk. Katalikai ištvãtijo Mažeikių adventistą Šts.
5. DŽ, NdŽ godžiai išvalgyti, išėsti, išgerti: Ištvãtijau lėkštę makaronų i košės gumulą Rdn. Vaikas ištvàtyjo visą butelį pieno Jrb. O kaip ištvãtijai tą čėrkikę! DūnŽ. Kiaulė visą lovį ištvãtijo Vb.
nutvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai apmušti, nupliekti, nutalžyti: Nutvãtys, numuš [pačią] – išbėgs pri tėvų, vėl tėvas atves pri vyro End. Kai gerai nutvãtys, tai žinos Trg. Nūtvãtiju, jei neklauso Vn. Nutvãtiju sugavęs kokį krupį, žinos vogti Krš. Nutvãtysu varlę mietu Užv.
2. tr. nušauti: Iš karto nutvãtijo zuikį Šauk.
3. tr. numesti, nusviesti: Ka aš nenutvãtiju radijo ant žemės Trk.
4. intr. Grz greitai nueiti: Tokius kelius nutvãtijau ir nėko negavau! Up.
patvãtyti tr. NdŽ šnek.
1. kiek pamušti, papliekti.
2. kurį laiką godžiai ėsti.
partvãtyti intr. šnek. greitai pareiti: Be reikalo tokį kelią nutvatijo ir partvàtijo Grz.
pratvãtyti tr. šnek. pragerti: I pratvãtijo visus piningus Lkv.
pritvãtyti tr. šnek.
1. Vp, Žv smarkiai primušti, pritalžyti: Pritvãtijo pačią prisisprogęs Rdn. Pritvãtytų, būtų kaip šventas Pp. Supykęs tėvas pritvàtijo vaiką, kad vos paeina Jnš. Teip pritvàtijo, kad kelias dienas iš lovos nesikėlė Žml. Negyvai pritvãtijo Užv.
2. Kair, Škn, Sk smarkiai daužant, trankant atlikti kokį darbą: Sviesto primuš, pritvàtys, ka pieno turės DūnŽ. Gerai pritvãtyk [vinį] Pgr.
| refl. tr.: Nuėjęs į girią, prisitvatijo daug virbų LTsIV368.
3. smarkiai prikūrenti: Pritvãtijo, prikūreno [krosnį], pasiusma naktį DūnŽ.
4. pripilti, prilieti: Nu, kad pritvãtyjai pilną bliūdą Užp.
| Karvė pelkikę ka pritvãtys (prišlapins), šildysamos kojas įlipusys End.
5. refl. tr. godžiai prisigerti: Ta aš liūbu to pieno prisitvãtysu, ka kliugės Pln.
sutvãtyti šnek.
1. tr. Šl smarkiai sumušti, sutalžyti: Sumušo vedu, sutvãtijo End. Mun kramę sutvãtijo Trk. Sakė, su branktu man galvą sutvatys sp.
| refl.: Gėrė gėrė i susitvãtijo KlvrŽ.
2. intr. suduoti, sutrenkti, sukirsti: Išpūtęs krūtinę, jis sutvatijo per ją kumščiu J.Mik. Ši (pati) į vieną ausį, į antrą ausį sutvãtijo anam (vyrui) Kl.
3. tr. sudaužyti, sukulti: Nu lempos eikiav šalin, sutvãtysiam cilindrį Trk. Kulkos ištaškė langų stiklus ir sutvatijo skardinį stogą rš.
4. tr. smarkiai daužant atlikti kokį darbą: Reik tą skilą sutvãtyti KlvrŽ. Tris vežimus medžių sutvãtijo (prikrovė) Vkš.
5. tr. godžiai suvalgyti, suėsti, išgerti: Da porą butelkų alaus sutvãtijo End. Pelės viską sutvãtijo Lk.
užtvãtyti šnek.
1. tr. NdŽ, DŽ1, Kv, Sk tvatijant užmušti, užpliekti: Belaisviai jį ir užtvãtijo, labai bjaurus buvo Gsč. Ko neužtvãtijo už dviračio vogimą Kal. Kas ten mušimas tų arklių, ans galia anus užtvãtyti KlvrŽ.
2. intr. NdŽ užduoti, užkirsti, sušerti: A nereiks tik užtvãtyti par šonus DūnŽ. Tokiam krupmaušiuo dar gal iš diržo užtvàtyti – paskiau neįveiksi Krš.
3. refl. tr. smarkiai prisikūrenti: Užsitvàtijam pečių, kaip šaltà, ka velniai kauka DūnŽ.
4. intr. smarkiai užlyti: Kad užtvãtijo lietus! DŽ1. Užlijo užtvãtijo, klanai stovėjo DūnŽ.
5. tr. užtvenkti: Užtvãtijo pylą ir apleido pievas su vandeniu Trk.
6. tr. NdŽ gerokai užvalgyti, išgerti.
1. tr., intr. I, Rtr, KŽ, Kv, Kl, Pgr, Lk smarkiai mušti, pliekti, talžyti: Tėvas vaiką tvãtijo, kad neklausė Ktč. Tvãtijau, kol ranka pradėjo skaudėti Vvr. Ka pradėjo vaikus tvãtyti, baisu žiūrėti! Krš. Nu, anie muni tvãtyti! Žd. O ta tvãty[ja], o ta tvãty[ja] – dvasios pasiklausydamos Grdm. Tvãtija par kuprą Up. Kuolą pasiėmė ir tvàtija arkliui par šonus Ar. Ona, suėmusi savo tvirta ranka katę už kūbrio, antra tvatijo ją be pasigailėjimo samčiu rš.
| refl. Tv: Niekas vaikų netvãtija, tai jie patys lazdom tvãtijas Paį. Tie pijokai ka prigėrė, ka pradėjo tvãtyties! KlvrŽ.
ǁ tr. negyvai mušti: Jau, vaikaliai, muškiat, tvãtykiat tas musis End.
2. tr., intr. daužyti; trankyti: Ėmė tuo basliu tvatyti į duris J.Ap. Tvãtyti būgną NdŽ.
3. tr., intr. Prk smarkiai dirbti kokį darbą: Su spragilu tvãtija, kulia, barškina Škn. Atsikels rykmetį kokią ketvirtą i tvàtys, duos su spragilais Grd. Tvãtysam linus liuob naktimis Jdr. Nū ryto lig vakaro medžius tvãtijau Vkš. Tėvas vinis į tvorą tvãtija Up. Šitiek su viena ranka tvãtyt (pjaunant rugius)! Grž. Rausi tus linus, apsiemi nurauti kokį plecių, na i tvàtysi Sd.
4. refl. šaudytis: Čia ilgai i tvãtijos – septynias savaites išstovėjo an vietos Šl.
5. tr., intr. smarkiai kūrenti: Tvàtijau tvàtijau, kaip nieko, teip nieko (nešyla troba) Sk.
6. intr. NdŽ smarkiai su triukšmu lyti: Kad tvãtija lietus! DŽ. Gal kur tvãtija, o pry mūso nė lašelio, džiūna viskas DūnŽ.
7. intr. NdŽ greitai eiti, bėgti, važiuoti: Kas ten keliu tvãtija? Up. Kad tvãtija, net kulnys į nugarą mušas! Kltn.
8. tr. KŽ, Rs godžiai valgyti, gerti: Tvàtija vaikai tus saldimus DūnŽ. Pridėjo mama pusbliūdį košės ir sako: – Tik tvãtykiat Yl. Ans visumet erbetą tik i tvãtija Slnt. Kepyrą tvãtijo, visą butelį ištvatijo Rdn. Ot tvàtija [alų], nespėji nešt Bsg.
aptvãtyti tr., intr. Š, Sk šnek. smarkiai apmušti, aptalžyti: Aptvàtyčiu tas bobas už liežuvį, žinotų Krš. Pareita, aptvãtija prysigėręs Šv. At paimčiau lazdą ir aptvãtyčiau Škn.
| refl. Trk, Paį: Apsitvãtijam [su vaikaičiu] kartais i vėl geruoju DūnŽ.
atitvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai daužant atšipinti, atmušti: Kas tą kirvį atitvàtijo? Ll.
2. intr. kurį laiką smarkiai dirbti kokį darbą: Attvãtijau penkias valandas [talkoje] Rs.
3. refl. pakankamai atsigerti, išgerti: Vyrai … neiškentė neįlindę pas vieną pažįstamą šnapšės atsitvatyti TS1902,6.
įtvãtyti šnek.
1. tr., intr. Sd, Trk, Slnt, Kal, Bt smarkiai įmušti, įpliekti, įtalžyti: Įtvãtys tavi tėvas sugavęs Rdn. Kad įtvãtijo savo piemenį! Grd. Nusijuosė diržą, gerai įtvãtijo Krš. Už tokius darbus gerai anam įtvãtyk Šv.
2. Tr tvatijant įkalti: Kol vinį į gardą įtvàtijo, visus narius nusidaužė DūnŽ.
ištvãtyti tr. šnek.
1. G88, Š, DŽ smarkiai primušti, išpliekti, ištalžyti: Tas vaikas y[ra] dykas, reik anam kailį ištvãtyti KlvrŽ. Įeisi mun į trobą, ištvãtysu su vyte Krš. Ka ištvãtysu visus šonus, ta žinosi! Vkš. Ištvãtijo už liežuvių nešiojimą Krš. Ištvatijo šonus mano, ir sakyti gėda LTR(Erž). Aš tau, žalty, pati ištvãtysiu tą kramę! Trk.
| refl. tr. Vkš.
2. išdaužti, išmušti, iškulti: Duoda i duoda, duris išmuš, ištvãtys Trk. Ištvãtijo visus tris langus Lpl.
3. daužant, trankant atlikti kokį darbą: Ar ištvãtijai dalgį? Rdn. Ištvãtijai, išskalbei, i balti [marškiniai] Šv. Liuob visus drabužius motriškos su kultuvėms ištvãtys End. Reik tą kailį ištvãtyti i padėti ten Trk.
4. tvatijant, mušant išvaryti: Ištvatyk katę Jnš. Ištvàtijau vištas iš rasodnyko, ir vėl aplink draikiojas Sk. Katalikai ištvãtijo Mažeikių adventistą Šts.
5. DŽ, NdŽ godžiai išvalgyti, išėsti, išgerti: Ištvãtijau lėkštę makaronų i košės gumulą Rdn. Vaikas ištvàtyjo visą butelį pieno Jrb. O kaip ištvãtijai tą čėrkikę! DūnŽ. Kiaulė visą lovį ištvãtijo Vb.
nutvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai apmušti, nupliekti, nutalžyti: Nutvãtys, numuš [pačią] – išbėgs pri tėvų, vėl tėvas atves pri vyro End. Kai gerai nutvãtys, tai žinos Trg. Nūtvãtiju, jei neklauso Vn. Nutvãtiju sugavęs kokį krupį, žinos vogti Krš. Nutvãtysu varlę mietu Užv.
2. tr. nušauti: Iš karto nutvãtijo zuikį Šauk.
3. tr. numesti, nusviesti: Ka aš nenutvãtiju radijo ant žemės Trk.
4. intr. Grz greitai nueiti: Tokius kelius nutvãtijau ir nėko negavau! Up.
patvãtyti tr. NdŽ šnek.
1. kiek pamušti, papliekti.
2. kurį laiką godžiai ėsti.
partvãtyti intr. šnek. greitai pareiti: Be reikalo tokį kelią nutvatijo ir partvàtijo Grz.
pratvãtyti tr. šnek. pragerti: I pratvãtijo visus piningus Lkv.
pritvãtyti tr. šnek.
1. Vp, Žv smarkiai primušti, pritalžyti: Pritvãtijo pačią prisisprogęs Rdn. Pritvãtytų, būtų kaip šventas Pp. Supykęs tėvas pritvàtijo vaiką, kad vos paeina Jnš. Teip pritvàtijo, kad kelias dienas iš lovos nesikėlė Žml. Negyvai pritvãtijo Užv.
2. Kair, Škn, Sk smarkiai daužant, trankant atlikti kokį darbą: Sviesto primuš, pritvàtys, ka pieno turės DūnŽ. Gerai pritvãtyk [vinį] Pgr.
| refl. tr.: Nuėjęs į girią, prisitvatijo daug virbų LTsIV368.
3. smarkiai prikūrenti: Pritvãtijo, prikūreno [krosnį], pasiusma naktį DūnŽ.
4. pripilti, prilieti: Nu, kad pritvãtyjai pilną bliūdą Užp.
| Karvė pelkikę ka pritvãtys (prišlapins), šildysamos kojas įlipusys End.
5. refl. tr. godžiai prisigerti: Ta aš liūbu to pieno prisitvãtysu, ka kliugės Pln.
sutvãtyti šnek.
1. tr. Šl smarkiai sumušti, sutalžyti: Sumušo vedu, sutvãtijo End. Mun kramę sutvãtijo Trk. Sakė, su branktu man galvą sutvatys sp.
| refl.: Gėrė gėrė i susitvãtijo KlvrŽ.
2. intr. suduoti, sutrenkti, sukirsti: Išpūtęs krūtinę, jis sutvatijo per ją kumščiu J.Mik. Ši (pati) į vieną ausį, į antrą ausį sutvãtijo anam (vyrui) Kl.
3. tr. sudaužyti, sukulti: Nu lempos eikiav šalin, sutvãtysiam cilindrį Trk. Kulkos ištaškė langų stiklus ir sutvatijo skardinį stogą rš.
4. tr. smarkiai daužant atlikti kokį darbą: Reik tą skilą sutvãtyti KlvrŽ. Tris vežimus medžių sutvãtijo (prikrovė) Vkš.
5. tr. godžiai suvalgyti, suėsti, išgerti: Da porą butelkų alaus sutvãtijo End. Pelės viską sutvãtijo Lk.
užtvãtyti šnek.
1. tr. NdŽ, DŽ1, Kv, Sk tvatijant užmušti, užpliekti: Belaisviai jį ir užtvãtijo, labai bjaurus buvo Gsč. Ko neužtvãtijo už dviračio vogimą Kal. Kas ten mušimas tų arklių, ans galia anus užtvãtyti KlvrŽ.
2. intr. NdŽ užduoti, užkirsti, sušerti: A nereiks tik užtvãtyti par šonus DūnŽ. Tokiam krupmaušiuo dar gal iš diržo užtvàtyti – paskiau neįveiksi Krš.
3. refl. tr. smarkiai prisikūrenti: Užsitvàtijam pečių, kaip šaltà, ka velniai kauka DūnŽ.
4. intr. smarkiai užlyti: Kad užtvãtijo lietus! DŽ1. Užlijo užtvãtijo, klanai stovėjo DūnŽ.
5. tr. užtvenkti: Užtvãtijo pylą ir apleido pievas su vandeniu Trk.
6. tr. NdŽ gerokai užvalgyti, išgerti.
pritvãtyti
Apibrėžtis
tvãtyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) Rtr, DŽ, NdŽ, tvàtyti šnek.
1. tr., intr. I, Rtr, KŽ, Kv, Kl, Pgr, Lk smarkiai mušti, pliekti, talžyti: Tėvas vaiką tvãtijo, kad neklausė Ktč. Tvãtijau, kol ranka pradėjo skaudėti Vvr. Ka pradėjo vaikus tvãtyti, baisu žiūrėti! Krš. Nu, anie muni tvãtyti! Žd. O ta tvãty[ja], o ta tvãty[ja] – dvasios pasiklausydamos Grdm. Tvãtija par kuprą Up. Kuolą pasiėmė ir tvàtija arkliui par šonus Ar. Ona, suėmusi savo tvirta ranka katę už kūbrio, antra tvatijo ją be pasigailėjimo samčiu rš.
| refl. Tv: Niekas vaikų netvãtija, tai jie patys lazdom tvãtijas Paį. Tie pijokai ka prigėrė, ka pradėjo tvãtyties! KlvrŽ.
ǁ tr. negyvai mušti: Jau, vaikaliai, muškiat, tvãtykiat tas musis End.
2. tr., intr. daužyti; trankyti: Ėmė tuo basliu tvatyti į duris J.Ap. Tvãtyti būgną NdŽ.
3. tr., intr. Prk smarkiai dirbti kokį darbą: Su spragilu tvãtija, kulia, barškina Škn. Atsikels rykmetį kokią ketvirtą i tvàtys, duos su spragilais Grd. Tvãtysam linus liuob naktimis Jdr. Nū ryto lig vakaro medžius tvãtijau Vkš. Tėvas vinis į tvorą tvãtija Up. Šitiek su viena ranka tvãtyt (pjaunant rugius)! Grž. Rausi tus linus, apsiemi nurauti kokį plecių, na i tvàtysi Sd.
4. refl. šaudytis: Čia ilgai i tvãtijos – septynias savaites išstovėjo an vietos Šl.
5. tr., intr. smarkiai kūrenti: Tvàtijau tvàtijau, kaip nieko, teip nieko (nešyla troba) Sk.
6. intr. NdŽ smarkiai su triukšmu lyti: Kad tvãtija lietus! DŽ. Gal kur tvãtija, o pry mūso nė lašelio, džiūna viskas DūnŽ.
7. intr. NdŽ greitai eiti, bėgti, važiuoti: Kas ten keliu tvãtija? Up. Kad tvãtija, net kulnys į nugarą mušas! Kltn.
8. tr. KŽ, Rs godžiai valgyti, gerti: Tvàtija vaikai tus saldimus DūnŽ. Pridėjo mama pusbliūdį košės ir sako: – Tik tvãtykiat Yl. Ans visumet erbetą tik i tvãtija Slnt. Kepyrą tvãtijo, visą butelį ištvatijo Rdn. Ot tvàtija [alų], nespėji nešt Bsg.
aptvãtyti tr., intr. Š, Sk šnek. smarkiai apmušti, aptalžyti: Aptvàtyčiu tas bobas už liežuvį, žinotų Krš. Pareita, aptvãtija prysigėręs Šv. At paimčiau lazdą ir aptvãtyčiau Škn.
| refl. Trk, Paį: Apsitvãtijam [su vaikaičiu] kartais i vėl geruoju DūnŽ.
atitvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai daužant atšipinti, atmušti: Kas tą kirvį atitvàtijo? Ll.
2. intr. kurį laiką smarkiai dirbti kokį darbą: Attvãtijau penkias valandas [talkoje] Rs.
3. refl. pakankamai atsigerti, išgerti: Vyrai … neiškentė neįlindę pas vieną pažįstamą šnapšės atsitvatyti TS1902,6.
įtvãtyti šnek.
1. tr., intr. Sd, Trk, Slnt, Kal, Bt smarkiai įmušti, įpliekti, įtalžyti: Įtvãtys tavi tėvas sugavęs Rdn. Kad įtvãtijo savo piemenį! Grd. Nusijuosė diržą, gerai įtvãtijo Krš. Už tokius darbus gerai anam įtvãtyk Šv.
2. Tr tvatijant įkalti: Kol vinį į gardą įtvàtijo, visus narius nusidaužė DūnŽ.
ištvãtyti tr. šnek.
1. G88, Š, DŽ smarkiai primušti, išpliekti, ištalžyti: Tas vaikas y[ra] dykas, reik anam kailį ištvãtyti KlvrŽ. Įeisi mun į trobą, ištvãtysu su vyte Krš. Ka ištvãtysu visus šonus, ta žinosi! Vkš. Ištvãtijo už liežuvių nešiojimą Krš. Ištvatijo šonus mano, ir sakyti gėda LTR(Erž). Aš tau, žalty, pati ištvãtysiu tą kramę! Trk.
| refl. tr. Vkš.
2. išdaužti, išmušti, iškulti: Duoda i duoda, duris išmuš, ištvãtys Trk. Ištvãtijo visus tris langus Lpl.
3. daužant, trankant atlikti kokį darbą: Ar ištvãtijai dalgį? Rdn. Ištvãtijai, išskalbei, i balti [marškiniai] Šv. Liuob visus drabužius motriškos su kultuvėms ištvãtys End. Reik tą kailį ištvãtyti i padėti ten Trk.
4. tvatijant, mušant išvaryti: Ištvatyk katę Jnš. Ištvàtijau vištas iš rasodnyko, ir vėl aplink draikiojas Sk. Katalikai ištvãtijo Mažeikių adventistą Šts.
5. DŽ, NdŽ godžiai išvalgyti, išėsti, išgerti: Ištvãtijau lėkštę makaronų i košės gumulą Rdn. Vaikas ištvàtyjo visą butelį pieno Jrb. O kaip ištvãtijai tą čėrkikę! DūnŽ. Kiaulė visą lovį ištvãtijo Vb.
nutvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai apmušti, nupliekti, nutalžyti: Nutvãtys, numuš [pačią] – išbėgs pri tėvų, vėl tėvas atves pri vyro End. Kai gerai nutvãtys, tai žinos Trg. Nūtvãtiju, jei neklauso Vn. Nutvãtiju sugavęs kokį krupį, žinos vogti Krš. Nutvãtysu varlę mietu Užv.
2. tr. nušauti: Iš karto nutvãtijo zuikį Šauk.
3. tr. numesti, nusviesti: Ka aš nenutvãtiju radijo ant žemės Trk.
4. intr. Grz greitai nueiti: Tokius kelius nutvãtijau ir nėko negavau! Up.
patvãtyti tr. NdŽ šnek.
1. kiek pamušti, papliekti.
2. kurį laiką godžiai ėsti.
partvãtyti intr. šnek. greitai pareiti: Be reikalo tokį kelią nutvatijo ir partvàtijo Grz.
pratvãtyti tr. šnek. pragerti: I pratvãtijo visus piningus Lkv.
pritvãtyti tr. šnek.
1. Vp, Žv smarkiai primušti, pritalžyti: Pritvãtijo pačią prisisprogęs Rdn. Pritvãtytų, būtų kaip šventas Pp. Supykęs tėvas pritvàtijo vaiką, kad vos paeina Jnš. Teip pritvàtijo, kad kelias dienas iš lovos nesikėlė Žml. Negyvai pritvãtijo Užv.
2. Kair, Škn, Sk smarkiai daužant, trankant atlikti kokį darbą: Sviesto primuš, pritvàtys, ka pieno turės DūnŽ. Gerai pritvãtyk [vinį] Pgr.
| refl. tr.: Nuėjęs į girią, prisitvatijo daug virbų LTsIV368.
3. smarkiai prikūrenti: Pritvãtijo, prikūreno [krosnį], pasiusma naktį DūnŽ.
4. pripilti, prilieti: Nu, kad pritvãtyjai pilną bliūdą Užp.
| Karvė pelkikę ka pritvãtys (prišlapins), šildysamos kojas įlipusys End.
5. refl. tr. godžiai prisigerti: Ta aš liūbu to pieno prisitvãtysu, ka kliugės Pln.
sutvãtyti šnek.
1. tr. Šl smarkiai sumušti, sutalžyti: Sumušo vedu, sutvãtijo End. Mun kramę sutvãtijo Trk. Sakė, su branktu man galvą sutvatys sp.
| refl.: Gėrė gėrė i susitvãtijo KlvrŽ.
2. intr. suduoti, sutrenkti, sukirsti: Išpūtęs krūtinę, jis sutvatijo per ją kumščiu J.Mik. Ši (pati) į vieną ausį, į antrą ausį sutvãtijo anam (vyrui) Kl.
3. tr. sudaužyti, sukulti: Nu lempos eikiav šalin, sutvãtysiam cilindrį Trk. Kulkos ištaškė langų stiklus ir sutvatijo skardinį stogą rš.
4. tr. smarkiai daužant atlikti kokį darbą: Reik tą skilą sutvãtyti KlvrŽ. Tris vežimus medžių sutvãtijo (prikrovė) Vkš.
5. tr. godžiai suvalgyti, suėsti, išgerti: Da porą butelkų alaus sutvãtijo End. Pelės viską sutvãtijo Lk.
užtvãtyti šnek.
1. tr. NdŽ, DŽ1, Kv, Sk tvatijant užmušti, užpliekti: Belaisviai jį ir užtvãtijo, labai bjaurus buvo Gsč. Ko neužtvãtijo už dviračio vogimą Kal. Kas ten mušimas tų arklių, ans galia anus užtvãtyti KlvrŽ.
2. intr. NdŽ užduoti, užkirsti, sušerti: A nereiks tik užtvãtyti par šonus DūnŽ. Tokiam krupmaušiuo dar gal iš diržo užtvàtyti – paskiau neįveiksi Krš.
3. refl. tr. smarkiai prisikūrenti: Užsitvàtijam pečių, kaip šaltà, ka velniai kauka DūnŽ.
4. intr. smarkiai užlyti: Kad užtvãtijo lietus! DŽ1. Užlijo užtvãtijo, klanai stovėjo DūnŽ.
5. tr. užtvenkti: Užtvãtijo pylą ir apleido pievas su vandeniu Trk.
6. tr. NdŽ gerokai užvalgyti, išgerti.
1. tr., intr. I, Rtr, KŽ, Kv, Kl, Pgr, Lk smarkiai mušti, pliekti, talžyti: Tėvas vaiką tvãtijo, kad neklausė Ktč. Tvãtijau, kol ranka pradėjo skaudėti Vvr. Ka pradėjo vaikus tvãtyti, baisu žiūrėti! Krš. Nu, anie muni tvãtyti! Žd. O ta tvãty[ja], o ta tvãty[ja] – dvasios pasiklausydamos Grdm. Tvãtija par kuprą Up. Kuolą pasiėmė ir tvàtija arkliui par šonus Ar. Ona, suėmusi savo tvirta ranka katę už kūbrio, antra tvatijo ją be pasigailėjimo samčiu rš.
| refl. Tv: Niekas vaikų netvãtija, tai jie patys lazdom tvãtijas Paį. Tie pijokai ka prigėrė, ka pradėjo tvãtyties! KlvrŽ.
ǁ tr. negyvai mušti: Jau, vaikaliai, muškiat, tvãtykiat tas musis End.
2. tr., intr. daužyti; trankyti: Ėmė tuo basliu tvatyti į duris J.Ap. Tvãtyti būgną NdŽ.
3. tr., intr. Prk smarkiai dirbti kokį darbą: Su spragilu tvãtija, kulia, barškina Škn. Atsikels rykmetį kokią ketvirtą i tvàtys, duos su spragilais Grd. Tvãtysam linus liuob naktimis Jdr. Nū ryto lig vakaro medžius tvãtijau Vkš. Tėvas vinis į tvorą tvãtija Up. Šitiek su viena ranka tvãtyt (pjaunant rugius)! Grž. Rausi tus linus, apsiemi nurauti kokį plecių, na i tvàtysi Sd.
4. refl. šaudytis: Čia ilgai i tvãtijos – septynias savaites išstovėjo an vietos Šl.
5. tr., intr. smarkiai kūrenti: Tvàtijau tvàtijau, kaip nieko, teip nieko (nešyla troba) Sk.
6. intr. NdŽ smarkiai su triukšmu lyti: Kad tvãtija lietus! DŽ. Gal kur tvãtija, o pry mūso nė lašelio, džiūna viskas DūnŽ.
7. intr. NdŽ greitai eiti, bėgti, važiuoti: Kas ten keliu tvãtija? Up. Kad tvãtija, net kulnys į nugarą mušas! Kltn.
8. tr. KŽ, Rs godžiai valgyti, gerti: Tvàtija vaikai tus saldimus DūnŽ. Pridėjo mama pusbliūdį košės ir sako: – Tik tvãtykiat Yl. Ans visumet erbetą tik i tvãtija Slnt. Kepyrą tvãtijo, visą butelį ištvatijo Rdn. Ot tvàtija [alų], nespėji nešt Bsg.
aptvãtyti tr., intr. Š, Sk šnek. smarkiai apmušti, aptalžyti: Aptvàtyčiu tas bobas už liežuvį, žinotų Krš. Pareita, aptvãtija prysigėręs Šv. At paimčiau lazdą ir aptvãtyčiau Škn.
| refl. Trk, Paį: Apsitvãtijam [su vaikaičiu] kartais i vėl geruoju DūnŽ.
atitvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai daužant atšipinti, atmušti: Kas tą kirvį atitvàtijo? Ll.
2. intr. kurį laiką smarkiai dirbti kokį darbą: Attvãtijau penkias valandas [talkoje] Rs.
3. refl. pakankamai atsigerti, išgerti: Vyrai … neiškentė neįlindę pas vieną pažįstamą šnapšės atsitvatyti TS1902,6.
įtvãtyti šnek.
1. tr., intr. Sd, Trk, Slnt, Kal, Bt smarkiai įmušti, įpliekti, įtalžyti: Įtvãtys tavi tėvas sugavęs Rdn. Kad įtvãtijo savo piemenį! Grd. Nusijuosė diržą, gerai įtvãtijo Krš. Už tokius darbus gerai anam įtvãtyk Šv.
2. Tr tvatijant įkalti: Kol vinį į gardą įtvàtijo, visus narius nusidaužė DūnŽ.
ištvãtyti tr. šnek.
1. G88, Š, DŽ smarkiai primušti, išpliekti, ištalžyti: Tas vaikas y[ra] dykas, reik anam kailį ištvãtyti KlvrŽ. Įeisi mun į trobą, ištvãtysu su vyte Krš. Ka ištvãtysu visus šonus, ta žinosi! Vkš. Ištvãtijo už liežuvių nešiojimą Krš. Ištvatijo šonus mano, ir sakyti gėda LTR(Erž). Aš tau, žalty, pati ištvãtysiu tą kramę! Trk.
| refl. tr. Vkš.
2. išdaužti, išmušti, iškulti: Duoda i duoda, duris išmuš, ištvãtys Trk. Ištvãtijo visus tris langus Lpl.
3. daužant, trankant atlikti kokį darbą: Ar ištvãtijai dalgį? Rdn. Ištvãtijai, išskalbei, i balti [marškiniai] Šv. Liuob visus drabužius motriškos su kultuvėms ištvãtys End. Reik tą kailį ištvãtyti i padėti ten Trk.
4. tvatijant, mušant išvaryti: Ištvatyk katę Jnš. Ištvàtijau vištas iš rasodnyko, ir vėl aplink draikiojas Sk. Katalikai ištvãtijo Mažeikių adventistą Šts.
5. DŽ, NdŽ godžiai išvalgyti, išėsti, išgerti: Ištvãtijau lėkštę makaronų i košės gumulą Rdn. Vaikas ištvàtyjo visą butelį pieno Jrb. O kaip ištvãtijai tą čėrkikę! DūnŽ. Kiaulė visą lovį ištvãtijo Vb.
nutvãtyti šnek.
1. tr. smarkiai apmušti, nupliekti, nutalžyti: Nutvãtys, numuš [pačią] – išbėgs pri tėvų, vėl tėvas atves pri vyro End. Kai gerai nutvãtys, tai žinos Trg. Nūtvãtiju, jei neklauso Vn. Nutvãtiju sugavęs kokį krupį, žinos vogti Krš. Nutvãtysu varlę mietu Užv.
2. tr. nušauti: Iš karto nutvãtijo zuikį Šauk.
3. tr. numesti, nusviesti: Ka aš nenutvãtiju radijo ant žemės Trk.
4. intr. Grz greitai nueiti: Tokius kelius nutvãtijau ir nėko negavau! Up.
patvãtyti tr. NdŽ šnek.
1. kiek pamušti, papliekti.
2. kurį laiką godžiai ėsti.
partvãtyti intr. šnek. greitai pareiti: Be reikalo tokį kelią nutvatijo ir partvàtijo Grz.
pratvãtyti tr. šnek. pragerti: I pratvãtijo visus piningus Lkv.
pritvãtyti tr. šnek.
1. Vp, Žv smarkiai primušti, pritalžyti: Pritvãtijo pačią prisisprogęs Rdn. Pritvãtytų, būtų kaip šventas Pp. Supykęs tėvas pritvàtijo vaiką, kad vos paeina Jnš. Teip pritvàtijo, kad kelias dienas iš lovos nesikėlė Žml. Negyvai pritvãtijo Užv.
2. Kair, Škn, Sk smarkiai daužant, trankant atlikti kokį darbą: Sviesto primuš, pritvàtys, ka pieno turės DūnŽ. Gerai pritvãtyk [vinį] Pgr.
| refl. tr.: Nuėjęs į girią, prisitvatijo daug virbų LTsIV368.
3. smarkiai prikūrenti: Pritvãtijo, prikūreno [krosnį], pasiusma naktį DūnŽ.
4. pripilti, prilieti: Nu, kad pritvãtyjai pilną bliūdą Užp.
| Karvė pelkikę ka pritvãtys (prišlapins), šildysamos kojas įlipusys End.
5. refl. tr. godžiai prisigerti: Ta aš liūbu to pieno prisitvãtysu, ka kliugės Pln.
sutvãtyti šnek.
1. tr. Šl smarkiai sumušti, sutalžyti: Sumušo vedu, sutvãtijo End. Mun kramę sutvãtijo Trk. Sakė, su branktu man galvą sutvatys sp.
| refl.: Gėrė gėrė i susitvãtijo KlvrŽ.
2. intr. suduoti, sutrenkti, sukirsti: Išpūtęs krūtinę, jis sutvatijo per ją kumščiu J.Mik. Ši (pati) į vieną ausį, į antrą ausį sutvãtijo anam (vyrui) Kl.
3. tr. sudaužyti, sukulti: Nu lempos eikiav šalin, sutvãtysiam cilindrį Trk. Kulkos ištaškė langų stiklus ir sutvatijo skardinį stogą rš.
4. tr. smarkiai daužant atlikti kokį darbą: Reik tą skilą sutvãtyti KlvrŽ. Tris vežimus medžių sutvãtijo (prikrovė) Vkš.
5. tr. godžiai suvalgyti, suėsti, išgerti: Da porą butelkų alaus sutvãtijo End. Pelės viską sutvãtijo Lk.
užtvãtyti šnek.
1. tr. NdŽ, DŽ1, Kv, Sk tvatijant užmušti, užpliekti: Belaisviai jį ir užtvãtijo, labai bjaurus buvo Gsč. Ko neužtvãtijo už dviračio vogimą Kal. Kas ten mušimas tų arklių, ans galia anus užtvãtyti KlvrŽ.
2. intr. NdŽ užduoti, užkirsti, sušerti: A nereiks tik užtvãtyti par šonus DūnŽ. Tokiam krupmaušiuo dar gal iš diržo užtvàtyti – paskiau neįveiksi Krš.
3. refl. tr. smarkiai prisikūrenti: Užsitvàtijam pečių, kaip šaltà, ka velniai kauka DūnŽ.
4. intr. smarkiai užlyti: Kad užtvãtijo lietus! DŽ1. Užlijo užtvãtijo, klanai stovėjo DūnŽ.
5. tr. užtvenkti: Užtvãtijo pylą ir apleido pievas su vandeniu Trk.
6. tr. NdŽ gerokai užvalgyti, išgerti.
