áušioti, -ioja, -iojo Grž žr. 1 aušyti 1.
apsiáušioti aprimti: Mato, kad niekas nebijo, tai ir apsiáušiojo Trgn.
išáušioti intr. išaušti, išvėsti: Pirtis visai išáušiojo Grž.
nusiáušioti žr. 1 nusiaušyti: Tegul nusiáušioja, tu jo nepulk Ktk. Nebeverk, išeik nusiáušioti Grž.

stalbúoti, -úoja, -ãvo tr. Kp daryti, kad aprimtų, apsistotų.
| refl. K.Būg, LVIII1068, NdŽ, KŽ, Kp.
apsistalbúoti KŽ
1. apsistoti, nebebėgioti: Galvijai apsistalbãvo K.Būg(Kp).
2. BŽ584 liautis šėlti, aprimti: Jūrės apsistalbavo Vr.
nusistalbúoti
1. BŽ592 nusistovėti, nurimti: Palauksma, kol čėsai nusistalbuõs, tai tada ir nupirksma Kp.
2. nustalbti, išsivadėti: Nusistalbuõs alus Kp.

1 stýgti, -sta, -o intr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Srd, Rdd, Lkš, stỹgti K; MŽ, N rimti, liautis: Tas vaikas stýgt negali Vlkv. Nestýgsta kai ildeginis Šk. Jis kaip treigys eržilas vietoj nestýgsta Rs. Nestygsta lyg šuo ant spalių Lkš.
◊ sàvo káilyje nestýgti labai rūpintis: Aš nestýgstu sàvo káily[je]: juodu serga, o aš čia sėdžiu Jrb.
1 apstýgti intr. Št aptilti, aprimti: Apstygsta vėjas, ir tik pamažu, ramiai byra smulkus sniegas V.Bub.
1 įsistýgti Š aprimti.
1 nustýgti intr. BŽ576, DŽ, NdŽ, KŽ; N, Ser
1. Pg, Ar nurimti, susivaldyti: Tu vis negali nustýgti Grš. Jau prie stalo nenustýgsta Nm. Kai tik svetimas žmogus ateina, tai vaikai, rodos, nenustýgsta Slv. Ar jūs, vaikai, nenustýgsit?! Šn. Nenustygsta nelindęs laukan Bsg. Ar nenustýgsi nešokinėjęs?! Alk. A kas kadagį po uodegą pakišo, ka dabar nenustýgsti? Rs. Ko jis nenustýgsta, ar jam ašaka sėdynėj dygsta? Mrj. Jo buklios, gyvos akys nenustygo J.Dov.
2. ištverti: Jis negalėjo nustýgt nepavogęs to kalpako Ar.
◊ savamè káilyje nenustýgti išdykauti, šėlti: Tada gi tu nenustýgsi savam̃ káily Krs.
1 pastýgti intr. Skrd; N
1. Prn ramiam pabūti, nurimti: A nepastýgsi, sėdėk namie! Rs. Ar nepastýgsti tu, ko spardais?! J. Palauk, tuoj pririšiu – nepastýgsti vietoj (sako šuniui) Rs. Kas tau šiandien darosi, ar gyliai kanda, kad nepastygsti̇̀ vietoje? Dkš.
2. išbūti, ištverti: Kur jis pastỹgs negėręs! Rs.

1 stýgti, -sta, -o intr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Srd, Rdd, Lkš, stỹgti K; MŽ, N rimti, liautis: Tas vaikas stýgt negali Vlkv. Nestýgsta kai ildeginis Šk. Jis kaip treigys eržilas vietoj nestýgsta Rs. Nestygsta lyg šuo ant spalių Lkš.
◊ sàvo káilyje nestýgti labai rūpintis: Aš nestýgstu sàvo káily[je]: juodu serga, o aš čia sėdžiu Jrb.
1 apstýgti intr. Št aptilti, aprimti: Apstygsta vėjas, ir tik pamažu, ramiai byra smulkus sniegas V.Bub.
1 įsistýgti Š aprimti.
1 nustýgti intr. BŽ576, DŽ, NdŽ, KŽ; N, Ser
1. Pg, Ar nurimti, susivaldyti: Tu vis negali nustýgti Grš. Jau prie stalo nenustýgsta Nm. Kai tik svetimas žmogus ateina, tai vaikai, rodos, nenustýgsta Slv. Ar jūs, vaikai, nenustýgsit?! Šn. Nenustygsta nelindęs laukan Bsg. Ar nenustýgsi nešokinėjęs?! Alk. A kas kadagį po uodegą pakišo, ka dabar nenustýgsti? Rs. Ko jis nenustýgsta, ar jam ašaka sėdynėj dygsta? Mrj. Jo buklios, gyvos akys nenustygo J.Dov.
2. ištverti: Jis negalėjo nustýgt nepavogęs to kalpako Ar.
◊ savamè káilyje nenustýgti išdykauti, šėlti: Tada gi tu nenustýgsi savam̃ káily Krs.
1 pastýgti intr. Skrd; N
1. Prn ramiam pabūti, nurimti: A nepastýgsi, sėdėk namie! Rs. Ar nepastýgsti tu, ko spardais?! J. Palauk, tuoj pririšiu – nepastýgsti vietoj (sako šuniui) Rs. Kas tau šiandien darosi, ar gyliai kanda, kad nepastygsti̇̀ vietoje? Dkš.
2. išbūti, ištverti: Kur jis pastỹgs negėręs! Rs.

malšýti, mal̃šo, mal̃šė
1. žr. malšinti 1: Klevo lapai, suvirinti su uksusu, malšo širdies pykimus rš.
2. tr. Krš raminti: Visokiais atsitikimais daugiausia aš jį malšau Skr.
ǁ tramdyti: Malšýk padūkusį arklį, kol apsimalšys J.
apsimalšýti aprimti, nusiraminti: Žvėrys laukiniai apsimalšė ir romiai sulandžiojo į urvas V.Kudir. Jis jau apsimalšė nuo dykumo J. Arklys padūkiai smarkus apsimalšỹs, kaip pavažiuosi J.
numalšýti žr. numalšinti:
1. Numalšyti skausmą rš. Nenumalšė mano troškimų rš. Jautė nenumalšomą norą judėti, vaikščioti rš.
2. Numalšiusi vaiką paguldė į lovą ir pati greta atsigulė Žem.
| refl.: Vaikai, truputį nusimalšę, nuščiuvo verkti Žem. Pagaliau ir tas rėksnys nusimal̃šė, galėsma užmigti bent valandelę Up.
| prk.: Liežuvis nusimalšė Žem. Dubysa, nusimalšiusi iš pavasario potvynių, nusekusi, visa vagoje, tik mėlynavo Žem.

pýktauti, -auja (-auna), -avo
1. intens. piktauti 1: Ji ir dabar ant manęs pýktauja Plv. Ko tu čia pýktauji?! Kt. Ko tu ant manę vis pýktauni, kad aš tau nieko bloga nedarau?! Ob. Nepaspėjo atvažiuot, jau ir pradėjo pýktaut Sdk. Senis klausėsi, lingavo galvą ir pyktavo LzP.
| Šuo tik pýktauna, pýktauna, kažin, ar nešoks ant svečio Ds. Kieme antys pradėjo šaukti ir pyktauti, kad joms sutrukdė šildytis rš.
2. intr. darytis pikta, norėti vemti: Jeigu jau, kiek išgėręs, tuoj pýktauna, – dėta tabokos [į naminę degtinę] Krsn.
išpýktauti
1. intr. Š kurį laiką išbūti supykusiam.
2. tr. Š išgauti pykčiu.
3. refl. prk. aprimti, išsigiedryti (apie orą): Gal išsipýktaus oras Rk.
papýktauti intr. kiek papykti: Šitie išėjo, bet pirma patriukšmavo, kiti ir papyktavo, bet nieko čia pakeist negalėjo Mš.

1 lèpti, lem̃pa (lẽpsta K; Kos47), lẽpo intr.
1. Kv darytis lepiam, išpaikusiam: Lem̃pa žmogus iš gėrių, t. y. daros lepnus, valgį bargavoja J. Rods darbelio jūsų ponaičių lẽpusi nosis baidos ir vis poniškai užkumpusi juokias K.Donel. Nieko nedirbdamas žmogus greit lem̃pa Kp. Buvo daugel sviete turtingiausių žemių, turtais lepo, turtais gaišo A.Baran.
2. vysti: Tabako lapai nuo saulės lem̃pa Skr.
1 aplèpti intr.
1. Sn aplėpti, nulinkti: Kiaulių ausys aplem̃pa Lš.
2. nuvysti: Paliekit rasodą, jau aplẽpus visa Lš.
3. ištižti, susmukti, suglebti: Piemuo nuo šilimos visai aplẽpo, niekam nebetinka Kp. Vyrai, neaplèpkit! Sn.
4. prk. pasidaryti ne tokiam smarkiam, aprimti: Kilo išsyk kap liūtas, ale matė, kad nebijau, tai aplẽpo Kt.
1 įlèpti intr.; N išlepti: Vaikas dideliai įlẽpęs, t. y. išsivigadijęs J.
1 išlèpti intr.
1. R, K pasidaryti lepiam, išpaikti, išvingti, išgurbti: Jūsų vaikai labai išlẽpę, vis gardėsių graibos, nevalgo ką sugavę Kp. Išlepęs kaip ubago paršelis LTR(Yl). Kits ima žentą išlepęs, kits – bėdoj būdams B. Kad anoji visa draugė karaliaus išlepusio DP167.
2. išglebti, sudribti: Katriutė nė kiek nesipriešino, išlepusi ant jo rankų A.Vien.
3. pasidaryti opiam, jautriam: Dabar suvisu išlẽpo, menko nėko bijo Užv.
1 nulèpti intr.
1. nulėpti, nulinkti: Šuns ausys nulepusios rš. Ilgi nulepę ūsai rš. Drugelio sparneliai apgedę, nulepę rš.
2. nuvysti: Medžių lapai nulẽpę Skr.
3. prk. nusmurgti, nusiminti: Ko tu šiandien toks kažko nulẽpęs? Skr. Pirmiau jis buvo mandras, o dabar nulẽpo Kt.
1 palèpti intr. šiek tiek išlepti, išpaikti: Katras koks palẽpęs, tai riebių lašinių vasarą nevalgo Skr.
1 sulèpti intr. J sugležti, sutižti: Pono bizūno neišsisaugosi, jei būsi sulepęs LTR(Krtn).

sil̃pti, -sta, -o intr. Š, DŽ, si̇̀lpti K, Rtr, DūnŽ, Rt; N, Sut, I, M, L
1. darytis fiziškai silpnam, eiti silpnyn: Močia jau sil̃psta Ktk. Ana si̇̀lpo, nusilpo i mirė Rdn. Seneliai pradėjo senti, silpo jų jėgos, negalėjo taip dirbti kaip anksčiau rš. Silpstu, tingstu SD62.
ǁ Jrb pradėti silpniau veikti, funkcionuoti: Širdis silpsta, kad neėdęs J. Akis viena sil̃psta Vdk. Kriūtinė sil̃psta, žmogus senas Pst. Dabar tą akmenį į kalną stumiu, ritu, keliu … o rankos silpsta J.Marcin.
2. mažėti galiai, galingumui: Po Žalgirio smūgio silpstąs Ordinas turėjo atsižvelgti į krašto opiniją rš. Tarybų Sąjungos pergalė Didžiajame Tėvynės kare padarė tai, kad kapitalistinė sistema toliau silpo (sov.) sp.
3. darytis nebepakankamam, netinkamam vartoti: Mano akiniai jau sil̃psta Btg.
4. darytis nederlingam, prastam (apie žemę): Žemė sil̃psta Vlkv.
5. atsipalaiduoti: Tavo audimas sil̃psta ir rumbuojas J. Tas mano audeklas vienoj pusėj si̇̀lpsta, ir tiek Grg. Gija silpsta, vadinasi, nudrimba ir išsikiša iš visų M.Katk.
| Silpsta lankas tekinio; lai padrėktų, važiuok vandenimi J.
6. mažėti, lėtėti intensyvumui, tempui: Sil̃pstanti (kulka) BŽ265. Silpstanti banga PolŽ52.
7. alpti: Ji tokia stipri ir sveika, o silpsta rš.
apsil̃pti intr. Š, DŽ
1. pasidaryti fiziškai silpnesniam: Brolis apsilpo nuo sužeidimo rš. Tik žalia žolė po žiemos apsilpusį elnią tvirtai pastato ant kojų rš.
ǁ Šln imti menkiau veikti, funkcionuoti: Širdis išsiplėtus ir apsil̃pus Pst. Ant senatvės kojos apsilpo, nepaslinko prie medžiojimo DS160(Rs). Štai ir atėjo senatvė, apsilpo protas LzP.
2. sumažėti stiprumui, intensyvumui, aprimti: Lauke švilpia vėjas, čia garsiai, čia vėl toks apsilpęs cypauja rš.
išsil̃pti intr.
1. Neišsil̃pk, t. y. nerūpinkis, bus sveika duktė J.
2. J.Jabl(Als) išalkti.
nusil̃pti intr. Š, DŽ1, nusi̇̀lpti Rtr, DūnŽ
1. M, L, DŽ, Mrc, Klt, Mžš, Nv pasidaryti fiziškai silpnam: Vaikai, ėskiat – nusi̇̀lpste! Krš. Nusi̇̀lpau, kraujo daug nubėgo Rdn. Šoko kraujas par burną, par nosį, ir labai nusil̃po Adm. Iš vien pieniško nebėr jėgos, nusilpsti̇̀ Gsč. Nusilpęs, kas nuvargęs J. Nesi da jau teip nusi̇̀lpęs, gali apsisukti Trk. Nusilpęs arklys ŽŪŽ128.
| Juodkotė plempė (Collybia velutipes) dažna ypač parkuose, kur daug nusilpusių, žaizdotų medžių rš.
| refl.: Poilsis jeigu mažas, nusil̃pstas LKT102(Vg).
ǁ imti menkai veikti, funkcionuoti: Nusilpo atmintis rš.
2. sumažėti galiai, galingumui, tvirtumui: Niekuomet dar nebuvo Gruzijos ištikusi tokia didelė nelaimė, o gruzinai taip nusilpę dvasios kaip tais sunkiais laikais A.Vien.
3. pritilti, nusilpnėti (apie balsą, garsus): Mokytojos balsas plaukia kaip vėjo blaškomas rūkas per pievą, čia pakildamas, čia nusilpdamas iki tragiško šnabždesio J.Avyž.
4. sumažėti stiprumui, intensyvumui: Priepuoliui nusilpus, ji šluostėsi akis rš.
pasil̃pti intr.
1. R, Sut, N, K pasidaryti fiziškai silpnesniam: Visiškai pasilpo, maža kalbėti begalėjo Žem. Pasil̃po anas ir be maža ko išejo iš proto Skdt. Linkui pavasario žmogus visad pasil̃psta Rs. A nepasi̇̀lpai bepasninkaudama? DūnŽ. Pasi̇̀lpusi po mažo Rdn. Kai gyvoliai pasil̃pdavo, tai duodavo atuodogių Vdk. Perams prapuolus, ir aulys pasilpsta ir tur išgaišti S.Dauk.
| Nu šio krašto obelikės pasil̃pusios Ll.
ǁ imti prasčiau veikti, funkcionuoti: Kaži kaip nervai buvę pasi̇̀lpę ano Varn. Mano nervos pasil̃pę – rūpesčių tūkstančios Rk. Galvelė nebė[ra] čysta, pasi̇̀lpsta (pradeda nukalbėti) Lkž. I mano ausys jau pasil̃po Mžš. Zosė vis peralkusi, širdis pasilpusi, užrakinta šėpoje duona iš tolo jai kvepia Žem. Proto neprapuldė, bet ir jų protas pasil̃po ir aptemo A.Baran. Anas pasil̃pęs su protu Mlt.
2. pasidaryti ne tokiam tvirtam, ištvermingam, pastoviam: Idant nepailstumbite pasilpę dūšiose jūsų BtPvŽ12,3. Jūs … pailsite tikėjime arba jame labai pasilpsite DP149.
3. atsileisti, atsipalaiduoti: Pasi̇̀lpo vienas pašalys audeklo J.Jabl(Als). Nedėk ant audeklo nieko, paskuo pasi̇̀lps mun audeklas Grg. Par naktį pasi̇̀lpsta visos gyslos Eig.
| Kad pasilpę lankai tekinių, važiuok į vandenį, lai padrėktų J.
4. pasidaryti mažiau derlingam: Žemė silpnyn eit, pasi̇̀lpsta KII187.
prisil̃pti intr.
1. Upn pasidaryti fiziškai silpnesniam: Prisil̃po jau [senutė] i neina niekur Klt. Prisil̃po visas kūnas, tai ir prakaituoju, kai tik pradedu krutėt Lel.
2. sumažėti stiprumui, intensyvumui, aprimti: Pūga vis dar siautė – čia prisilpdama, čia vėl maišydama dangų su žeme rš.
susil̃pti intr. NdŽ, DŽ1
1. susilpnėti, nusilpti: Susi̇̀lpo mergelė, visai bloga Rdn. Buvo susil̃pęs, dabar vėl sudrūtėjo Gs. Aš po gripu, tokia susil̃pus, labai alaus norėjau Mžš.
ǁ imti prastai veikti, funkcionuoti: Susil̃po širdis, bet mirė su protu Rm. Anai krau[ja]s susil̃pęs, sublūdusi Grd.
2. sumažėti stiprumui, intensyvumui: Srovės jėga labai susilpo rš.
3. lingv. LTI554(Jn) redukuotis, pasikeisti.
užsil̃pti intr. silpnam užaugti, užskursti: Tai ka tos tokios užsil̃pę, o mūsų neužsil̃pus Mrj.
| refl.: Mažai tevalgo, tai i užsisil̃po Rs.

1 ri̇̀mti, -sta, -o intr. Q246, H, R, Sut, M
1. K būti, darytis ramiam, liautis jaudintis, rūpintis, baimintis: Ar pirma vaikas pas taũ ri̇̀mo? Kp. Gal nelabai ri̇̀msta [vaikas] be močiutės Km. Jis ieškojo rotų (patarimų), kad jis ri̇̀mtų Smln. Tu ri̇̀msti, o aš niekur negaliu ri̇̀mti čionai J. Ar rimsi, sūneli, ar rimsi, jaunasis, svetimoje šalelėj BsO245. Rusnės kiemelyj aug mano žiedelis, ten rimst mano širdelis RD32. Aš galvoju, kad tu vienas neri̇̀msti Jrb. Nėr kaip man rimt nei akies mirksnio Vd. Rimsta, kas kovojo, verkė, gynės rš. Beeinant gryname ore pamaži rimo suerzinti dirgsniai ir protas LzP. Nerimstanti sąžinė N. Mes nežinom, kur rimti arba kur dėtis brš. Žmonės bijodamies drebės, džiūs ir kaip rimte niekur nerims, nestigs BPI22. Tinai tu tarp tų žmonių rimstančios neturėsi vietos ir tavo padai kojų pakajaus neturės BB5Moz28,65.
2. liautis judėti, triukšmauti: Kai karvės pradėjo rimti, ir avys sugulė P.Cvir. Karvės ri̇̀msta – gera ganyti Ob. Jam gana buvo žuvėdriškai žvilgtelėti, ir visi rimo Vaižg. Tėvas jau blausėsi ir rimo, atsigulęs lovoje rš.
ǁ Klt silpti: Mūsų senelis jau visai ri̇̀msta Trgn.
3. tilti, mažti, silpnėti: Kautynių triukšmas rimo rš. Kaime rimo įprastas judėjimas sp. Visoki dienos balsai po vienas kito vis tilo, rimo J.Jabl. Vyrų kalbos rimsta, juos apima snaudulys rš. Vėjas ri̇̀msta Grž. Rimsta pūga, būs saulėta Lk.
4. DŽ mėgti kur būti: Avys pakalnėj labiau ri̇̀msta Slm. Čia karvės ri̇̀msta: ėda, niekur neina Pl. Žaltys rimsta apie tvartus J.Jabl. Čia pakriaušėlėj tai ri̇̀msta žuvis J.Jabl. Galvijėliai rimsta rugienose, ganykla mano gera, tau gal nuobodu bus [ganyti] J.Balt. Galvijai rytą ri̇̀msta ant lauko BM433(Kp). Prie šaltinių pievaitės rimsta pulkelis stirnų rš. Kas bites mylia, tam jos ir rimsta Kp.
5. Krč, Ss tverti, kęsti: Pilnas kambarys dūmų, ri̇̀mt negaliu Mrj. Eisiu į gryčią, sušalau, nebegaliu ri̇̀mt Srv. Ant aukšto negali ri̇̀mt, taip karšta Rm. Taip šilta, negaliu ri̇̀mt Snt. Negaliu naktį ri̇̀mti nuo blusų J. Pati su vaikais … rėkia ir šaukia, aš namie daugiaus negaliu ri̇̀mt Sch213. Gerą žmogų uždarysi – jis ir kalėjime rims, o šitokį kur dėsi? Skr.
1 apri̇̀mti intr. DŽ1
1. K, Sut, J, Š truputį ramiau, santūriau laikytis, menkiau veikti, mažiau judėti: Visi zekiai kad apri̇̀mo! Slm. Aprimo žvirbliai, šarkos, vištos J.Jabl. Vis norėjo išbėgti miestan, dabar apri̇̀mo Krs.
| Nu paskun, kai mūsiejai nieko nedarė, teip ir vėl viskas apri̇̀mo LKT166(Ktč).
| refl. K, M, Š: Galvijai lėkę lėkę, zylioję zylioję apsirimo ant pavakarį padirvy J.Jabl(Kp). Tu vėl apsirimsi ir gerą ūmą gausi prš.
2. mažiau nerimauti, nebe taip jaudintis: Ir Eglė apri̇̀mo, palinksmėjo, galiausiai visai užmiršo savo tėviškę ps. Jis rado ligonį kiek aprimusį ir su sąmone I.Simon.
ǁ pasidaryti ne tokiam dirgliam: Praeina, nervai apri̇̀msta, kaip tik mokykla – ir vėl sukyla Lel.
3. kiek susilpnėti, apmažti, pritilti: Vėjas aprimo, ir marias uždengė rūkas rš. Jau visur apri̇̀mo, ramus vakarėlis (d.) Ndz.
4. priprasti, įsibūti: Jis tę apri̇̀ms, ar rimsti tu ant vietos? J.
| refl. N: Kai apsiri̇̀msi kiek, gal tada vė[l] gyvensi Rd.
5. LL117 apšilti: Kad apri̇̀mo oras an pavakarį, nors neik vidun Ds. Innešu žarijų, tai kamara apri̇̀mus, šilta Trgn. Nebevarstyk durų, maž gryčia ben kiek aprim̃s Sdk. Atnešk viedrą [v]andenio – aprim̃s kiek pečiuj Mlt. Vasarą nereikia daug šildyt pirtes: aprim̃s kiek vanduo, ir gana Vdš. Vanduo da tik apri̇̀męs, da nekarštas Brb.
1 įsiri̇̀mti ramiam apsibūti, aprimti: Įsiri̇̀mo galvijai šitoj pievoj, gražiai ėdrauja sau Š. Įsiėdė, įsirimo banda rugienose –nori, gulėk, pilvą saulėn išvertęs, nori, dainuok ar švilpk – jokios dabonės, mažiausio rūpestėlio J.Balt.
1 nuri̇̀mti intr. DŽ; Q648, Sut, N, M
1. nustoti judėti, triukšmauti; nutilti, apsiraminti: Nutilsta, nurimsta SD377. Nuri̇̀mk gi, teip galvą skauda! Ps. Šunes paskalino, paskalino, o kada nusibodo skalinti, nurimo K.Bor. Vienok nuog kamanų ir žąslų tuoj nurimsta [arklys] PK58. Čia, kur plūdo kraujuos apkasai, jau nutilę, nurimę visai E.Miež. Ir girioj įsisiūbavę medžiai ilgai nenurimsta KrvP(KzR).
| Tai jau tavo nagai nerimsta! Nukalsiu, tai nurim̃s J.Jabl(Ln). Nurimo kaip išmaudyta višta LTR(Brt). Nenurimsta kaip vilkas negiedojęs LTsV129(Šd). Nebenuri̇̀msta savam kaily Vb. Nenuri̇̀msta kaip rūron įdygtas Kp.
2. liautis, baigtis: Paskui audra nurimo, žvaigždės nusagstė dangų P.Cvir. Tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote A.Vien. Pūga šėlo visą dieną, nė minutėlei nenurimdama sp. Žmonių kalbos nurimo Pt. Salėje iš lėto nurimo kalbos P.Cvir.
nenuri̇̀mstamai adv.: Vaikas nenurimstamai verkia LTR(Tvr).
ǁ prk. nustoti gyvuoti, egzistuoti: Jis kitą dar šovinį davė, ir nuri̇̀mo Dbč. Nuri̇̀mo, žuvo ta kalba Rod.
ǁ nuskaidrėti, nusistoti: Čia galės susitelkti ir nurimti kritulių vanduo rš.
3. nustoti skaudėti, diegti: Nuri̇̀mo dantis, ir akys atšvito Rdn. Diegulys nurimo, bet ausyse ėmė spengti rš.
4. DŽ nustoti jaudintis, išgyventi: Jis negal niekur nurimti iš rūpesčio J. Trainienė da lig šiol nenuri̇̀msta – kad man rėžė žodį! Slm. Apmaudu nenurimdamas, ėmė iš tiesų ant pačios barties Žem. Audžiau nurimęs aukso svajones aušros spinduliais Mair. Palauk, sako, kol vaikai nurims ir pripras, kad jiem jau motinos nebėra V.Krėv. Bagočiaus pati, nesulaukdama savo vyro, nenurimo namieje: bėga ir šen, ir ten BsPIII14. Nenurimstanti ieško dvasia to, kas dora, gražu ir kilnu Mair. Teikis mumus duot, idant būtumbim visi tikromisiomis avelėmis tavomis … kantriomis, nuri̇̀mstančiomis DP249.
1 pari̇̀mti intr.
1. ramiai pabūti vienoje vietoje, apsistoti: Žąsis led nukrapščiau, galų gale parim̃s kiek Grž. Tos avys tai nei kiek nepari̇̀msta – lekia ir lekia Sb. Nė kiek nepari̇̀msta vienoje vietoje, vis kad tik eiti Gs. O vaizduotis gyvai, parimstant kuo ilgiau prie to vykimo su visu savo dėmesiu Vd.
2. nustoti jaudintis: Tyliai parimk nūn pasimelsdama, kol nepradings paskiausias spindulys saulelės! Vd. Todėl neparimst širdys jų, nusigąst kožną čėsą PG.
3. apšilti: Nuo tiekos akmenų [v]anduo tik parim̃s, o nebus karštas Trgn.
1 suri̇̀mti intr.
1. visiems liautis judėjus, nurimti: Viščiokai palesė, suri̇̀mo ir sutūpė po višta Vdn.
2. nustoti jaudintis: Kai palankau kapines, ir surimstu pušų, beržų ošime rš.
3. sušilti: [V]anduo suri̇̀mo, reikia galvijai girdyt Trgn.
1 užri̇̀mti intr. DŽ užsibūti: Jis tenai užri̇̀mo Ėr.

1 lė̃pti, -sta, -o intr., lė́pti
1. glebti, vysti: Saulė tiek kepina, net jurginai lė̃psta Sdk. Pakando šalna lapus, dabar lė̃psta žemėn Kp.
2. nesilaikyti tiesiam, svirti, linkti žemyn: Galva lė̃psta [girtam] OG341. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai kečias į šalis, iš sunkumo lėpsta Vaižg. Šito paršiuko ausys lė̃psta Ds.
3. darytis sudribusiam, susmukusiam: Apsiaustą vos vos benuvilko nuo lėpstančių rankų Vaižg. Lėpsta, nebesvaldo, kaip negyvas Sdk.
4. alpti: Buvo taip trošku, kad žmonės pradėjo lė̃pti Sb.
◊ juokai̇̃s lė̃pti labai juoktis: Besiklausydami jo pasakojimų, mes visi lė̃pome juokai̇̃s Ldk.
1 aplė̃pti intr.
1. Trgn, Ds apvysti, apglebti: Žolynai net aplė̃po nuo šilmos Ds. Lietaus nėra, tai javai aplė̃po Grv.
2. nulinkti: Šuva aplė̃pusiom ausim Mlt.
^ Pradėjo [kumelaite] važinėt, tai ir aplė̃po auses (nebetokia smarki) Lp.
3. pasidaryti sudribusiam, suglebusiam, sutižusiam: Pradėk jam galvą kasyti ar glamonėti, anas tuoj ir aplėpsta Jž.
4. prk. aprimti: Į vakarą ir ta smarkinykė aplė̃po Plv. Palauk, ir jis aplėps – iš pradžių visi smarkauja Alk.
5. apalpti: Ir aplė̃po ant grindų Š.
1 atlė̃pti intr.
1. Š nulėpti, nulinkti: Ausys atlėpusios rš.
2. atkerti, atsiknoti, atvipti: Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu B.Sruog. Kai pūtė vėjelis ir kratėsi ratai, atlėpusi iškarpa plevėsavo, šmetekavo A.Vien. Atlėpo kišenė rš.
| Kai duos kakton, tai ir atlėpsi̇̀ (atvirsi) aukštyniekas Ml.
1 išlė̃pti intr.
1. Ds, Mlt išglebti, nuvysti: Ot kaitra kaitrelė – ana darže burokų lapai išlė̃po ir ant žemės sugulė Klov. Nušalo pupelės ir išlė̃po Ds. Daržely žolynai visiškum išlė̃pę, reikia paliet Sdb.
2. ištižti, nusilpti, suglebti: Parėjo nuo rugių išlė̃pę, reikia giros atnešt Sml. Stankiukė tokia išlė̃pus (silpnos sveikatos) Pc. Anas jau visai išlė̃po (sunyko) Ob. Delfinas krustelėjo uodega, žioptelėjo ir tuojau išlėpo A.Vien.
3. nualpti, nuleipti: Visi nuo garų išlė̃po Všk.
◊ iš juõko išlė̃pti pasileisti juoktis: Kiti, sako, kai pamatė, net išlėpo iš juoko BM72.
1 nulė̃pti intr.
1. suglebus nulinkti, nuvysti: Nukratyk dulkes nuo nulėpusių medžių lapų Vaižg. Kad darže batvinių lapai nulė̃pę, tai bus lietaus LMD(Ml).
2. nulinkti, nukabti žemyn: Jo pečiai nulė̃pę Mlt. Uostai išdrikę, žemyn nulėpę, šlapi Vaižg. Arklio užpakalis truputį nulėpęs rš. Burės karojo nulėpusios nuo stiebo rš. Tik giliai dūsuoja ir rankos nulėpusios kaip negyvėlio Vaižg.
3. pasidaryti sutižusiam, sudribusiam: Žinai, kad nulė́pau privalgius Rm. Visai tu nestiprus – trupučiuką padirbėjai ir visai nulė́pai (nuvargai) Vrn. Mažėlis miegučio nulėpo rš.
4. nualpti: Ligonis iš to skausmo nulė̃po Lnkv. Iš pirties išejęs tik nulė́pau, pajutau, kaip parnešė namo Ds.
1 sulė̃pti intr.
1. suvysti, suglebti: Nuo saulės visai sulė̃po batviniai Ds. Nurėkštas kvietkas tuoj sulė̃psta Kp.
2. suglebti, susmukti dėl silpnumo: Sulė̃po žmogus, nebepaeina J.Jabl. Ir sulė̃po kaip grybas Mlt. Kai sumygau, tuoj sulė̃po (per imtynes) Mlt. Sulė̃po čia ant suolo (išvirto) Pl. Mirė važiuodamas, nė nesulė̃po Trs. Nulinkdavo vaikui galvikė, ir čia pat ant senutės kelių sulėpdavo rš.