kaip (it, kai, kap, kei, keip ir, lyg) akmuõ(j) (ãkminis, ãkmuo)
1. Pyragas kietas kai akmuõ, nėr suvis minkštimo. KltŽ 175. Kad prilesė višta – gurklys kietas kaip akmuõ. Lnkv. Kietas lyg akmuo. LPP I 147 (Pšl). Standus kap akmuõ. Krsn. Cigonai, pamatę, kad ąžuolas kietas kaip akmuo, aną degintinos sudegino. LTR. Taip stogą nustiegdavo, kad nė jokios duobelės, o kietas kaip akmuõ. Šk. Žemė teip jau kieta, teip kieta – kaip ãkmuo. Kp. O tas sudžiūvęs sūris būdavo kietas kaip akmuo. J.Ap. Įdžiūvęs sūris – kap akmuõ. Gs. Šitie grumantai keip ir ãkmenas. Kp. Valgai dvi savaiti duoną, ir nepela, o dabar – dvi dienas, ir gatava, keip akmuõ. Alz. Iš vakaro kaip lapas drebėjo, vidūnaktį kaip akmuo stingo. V.Krėv. Žemaitis čia kietas kaip akmuo. (prk). Žem.
2. Sunkus kaip akmuõ. Kp. Vlkš. Sunkus kei akmuo. LPP I 149 (Vlk).
3. Kap puola kap akmuõj upėn, nemoki plaukt, tai kap akmuõj. DrskŽ 12. Parėjęs nė vakarienės nenorėdavo, o tik griūdavo lyg akmuo tiesiai į lovą ir užmigdavo. (rš). Prisiūžia per dieną, tai vakare kaip akmuõ į lovą. KzRŽ II 441. Lėkė vanagas kaip akmuõ žabynėn ir išsinešė žvirblį. Ds. Geniai kap išslydo, tai ir krito kap akmuõ žemėn. Lš. Galop griuvęs [vanagas] kaip akmuo ant stogo, įsikibęs į jį nagais ir pakėlęs.... I.Šein.
4. Plaukiu kaip akmuo (nemoka plaukti). LPP I 148 (Al). Plauka kaip akmuo. LPP I 148 (Plt). Moka gerai plaukti kap akmuo. (iron). LPP I 148 (Pp).
5. Nuskęsi kaip akmuo. LPP I 148 (Bsg). Grimzta kaip akmuo. LPP I 148 (Pp).
6. O aš niekados jokių sapnų nematau: griuvau ir miegu kaip akmuo. V.Krėv. Paskui tris savaites be žado gulėjęs kaip akmuo. V.Krėv. Sėdžiu kap akmuõj, nieko nesuprantu. DvŽ I 243.
7. Erdvilas tylėjo kaip siena, kaip akmuo. V.Piet. Atsisės kaip koks rukata skiedryne, dirvoje, žiūrės į tolį, rankas nuleidęs, nebylys lyg akmuo. P.Cvir.
8. Galva tep kap akmuõ (sunki). Mrj. Mano galva kaip akmuõ (sunkiai atsimena). Aps.
9. Jo negalima privaryt prie darbo, sunkus (tingus, nerangus) kaip akmuõ. Jnš.
10. Kieta širdis kai akmuo. LPP I 147 (Ds). Širdis kap ãkminis (nejautri, negailestinga). DrskŽ 12.
11. Sveikas kai akmuõ. Krd. Stipras kai akmuo. LPP I 147 (Ds).
kaip akmuõ ant liū́no Ir burbuliuos (plepės) kaip akmuo ant liūno. KrvP (Ndz).
kai (lyg) akmuõ an(t) širdiẽs gùli Kai akmuõ gùli an širdiẽs (labai neramu, nesmagu). Trg. Vieno tik nėra [bernelio], o lyg akmuo ant širdies guli, nei linksmybės, nei ramybės žmogus nejaučia. V.Krėv.
kai akmuõ an tãko Tiek reikalingas kai akmuõ an tãko. (iron). Km.
kap akmuõ apatìnių gìrnų Ale tu dirbi tai kap akmuo apatinių girnų (labai lėtai). LPP II 260 (Dbč).
kaip akmuõ į dùgną Nuejo kaip akmuo į dugną. LPP I 143 (Slk).
kaip (kai) akmuõ į vándenį (vandenỹ, jū́roj)
1. Pražuvo kaip akmuo į vandenį. LTR. Prasmego kaip akmuõ vandenỹ. Svn. Tik ėmė jis man ir pražuvo, kaip akmuo į vandenį. Vaižg. Pražuvo kaip akmuõ jū́roj. Pšl.
2. Ėmė ir prigėrė kaip akmuo vandeny. LPP I 143 (Gdr).
3. Kap ažmigo – kai akmuõ vandenỹ (kietai). Švnč. Šį šeštadienį Severja, kaip paprastai, buvo nuvargus dienos darbais ir miegan krito kaip akmuo į vandenį. Vaižg.
kaip akmuõ, į vándenį į̃mestas Ir burbuliuos (plepės) kaip akmuo, į vandenį įmestas. KrvP (Pln). LPP I 143.
kaip akmuõ kir̃vį Prikliuvo kaip akmuõ kir̃vį. Ign.
kaip akmuõ nuo kálno (pakal̃nėn) Greit riedėjo (bėgo), kaip akmuo nuo kalno (pakalnėn KrvP (Mrk)). KrvP (Tt).
kaip (kai, kap, lyg) [sunkiáusias, sunkùs] akmuõ nuo (no) krūtìnės (nuo krūtų̃, nuo širdiẽs) nuriedė́jo (nukrìto, nurietė́jo, nusirìto, nusliñko) Numigo biškį ir išsivilko, tei kaip akmuo nuo krūtinės nuslinko. LVP 214 (Krš). Man tada kaip akmuõ nuo krūtìnės nuriedė́jo (palengvėjo). BM 212 (Pg). Kai akmuo nuo krūtų nukrito, kai radau [vaiką]. LVP 218 (Nč). Kaip akmuo man nuo širdies nukrito. BŽ 100. Ka pasakė, tai ma kap akmuõ no širdiẽs nusirìto. KzRŽ I 11. Marelei kaip akmuo nuo širdies nurietėjo. Žem. Nuo širdies, džiaugsmu pasprogusios, lyg sunkus akmuo nusirito. V.Krėv. Lyg sunkiausias akmuo nuo krūtinės nusirito. (rš).
kaip akmuõ nusmùko Tų vaisčiukų užgėriau – kaip akmuõ nusmùko (palengvėjo). Krš.
kai akmuõ po vándenį Teip greitas kai akmuo po vandenį. (iron). BržT 310.
kaip (kai, kap) akmuõ su dalgiù (su kirviù) iron. Sutinka kaip akmuo su dalgiu, ugnis su vandeniu. LPP I 422. Sutinka kaip (kap Mrk, kai Sch 73; B, MŽ) akmuõ su kirviù. Pnd. S.Dauk. Labai mylisi – kaip akmuo su kirviu. VP 43.
kaip akmuõ vandeniñ įpúolė Bet kur tau – prapuolė, kaip akmuo vandenin įpuolė. AED 207.
kai apatìnis akmuõ mélnyčio Zgrebnas kai apatinis akmuo melnyčio[je]. LPP II 262 (Vdk).
kaip (kai, kap) apatìnis (apatiniàsis, apatinỹsis) gìrnų akmuõ(j) (akmuvà, ekmuõ)
1. Greitas kaip apatìnis gìrnų akmuõ. (iron). Rm. KrvP (Jnš). TŽ V 600 (Al). LPP II 261 (Jnš). Greitas kaip apatiniasis (apatinysis LPP II 261) girnų akmuo. Sch 109. LPP II 261. Greitas kap apatìnis gìrnų akmuõj. (iron). DvŽ I 7. LPP II 261 (Pns). Greitas kai apatinis girnų akmuva. (iron). LPP II 261 (Mrs). Spritnas kap apatìnis gìrnų akmuõj. (iron). Lš. Vikrus kap apatinis girnų akmuoj. (iron). LPP II 262. Netikęs kap apatìnis gìrnų akmuvà. Smn.
2. Dirba kaip apatìnis gìrnų akmuõ (lėtai). Msn. Darbuja kap apatinis girnų akmuo. LPP II 260 (Lp). Skuba kaip apatinis girnų akmuo. (iron). LPP II 260 (Skrd). Krutinas kap apatinis girnų akmuoj. LPP II 260 (Mrc). Vos juda kaip girnų apatiniasis akmuo. Sch 109. Juda kap apatinis girnų akmuo. LPP II 260 (Lp). Greitai sukas, kaip girnų apatinis akmuo. (iron). LPP II 260 (Srd). Sukas kaip apatinis girnų akmuo. LPP II 260 (Kp). Sukas kaip girnų apatinis akmuo (lėtai dirba). AED 284. Sukas sukas ir vis an vietos kap apatinis girnų akmuo. LPP II 260 (Mrk). Kai gìrnų apatìnis ekmuõ, nematyt, kur kruta. ZnŽ I 48 (Snt).
3. Plaukia kap apatinis girnų akmuo (nemoka plaukti). LPP II 259 (Lzd).
kai ažùdurės akmuõ Šlapias ir šlapias kai ažudurės akmuo. Ds.
kaip gìrnų ãkmuo Greitas kaip gìrnų ãkmuo. (iron). JT 327.
kaip iš svìlksnies paléistas akmuõ Išlėkė į priemenę kaip iš svilksnies (iš svaidyklės) paleistas akmuo (labai greitai). (rš).
kai víenas akmuõ Vaikas sunkus kai víenas akmuõ. Rmš.

3 i̇̀rti, i̇̀ria, ýrė
1. tr. varyti laivelį irklais, plukdyti: Valtį i̇̀rti K. Irkit laivą (irkitės) čionai J.Jabl. Sesulę irsim, viešnelę irsim, margas skryneles pervožysim TDrIV13. Yrėjam liepė, kad irtų laivą nuo pakraščio BsPII300.
2. intr. DP78 plaukti laiveliu stumiantis irklais, irkluoti: Gerai i̇̀ria Dkš. Savo lengvais iriamais laivais Finikijos jūrininkai drąsiai leisdavosi į jūras rš. Nuskendo bernužėlis, per jūreles irdamas JD204.
| refl.: Su laivu i̇̀rtis ant vandens, t. y. plaukti J. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73. Toli nesiirk nuo krašto, kad nenuneštų vėjas Dkš. Aukso irklu besiirsit, šilkų tinklu bežūklausit (d.) Žal. Tuoj žmonės sukruto ir atsisėdo irtųs J.Jabl. Jis nustojo yręsis ir ėmė dairytis į krantą iš vandens nešamo luotelio rš.
3. tr. ardyti, draskyti, rausti: Kurmis žemę i̇̀ria J. Ìria žemę katinas (inkaras), kol užlaiko valtį ant upio J.
4. intr. sunkiai, lėtai eiti, važiuoti, skristi, vykti: Ìria kaip vėžys užpakaliu Vrn.
| refl.: Žmogelis i̇̀riasi pamaži sau keliu su savo kumelaite, ir tiek Gž. Anas su savo kuinu kas četvergas turgun i̇̀riasi Dgl. Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai rš.
| prk.: Dabar man aišku, dėl ko tautiškas lietuvių darbas iriasi ne taip greit, kaip galėtų V.Kudir. Iriasi nuo kranto vasaros naktis S.Nėr.
3 ati̇̀rti, àtiria, atýrė intr. atplaukti, irklais stumiantis; nuplaukti: Oi, ir atyrė jaunas bernelis juodamęje laively J.Jabl.
| Prašė jį, idant atirtų maž nuog žemės DP287.
| refl. K: Atsiir bernelis su marguoju luoteliu JD870.
| Per tą laiką laivas tol’ nuo marių atsiyrė BsPII300. Liepė truputį atsiirti nuog krašto MP255.
3 įi̇̀rti, į̇̃iria, įýrė
1. tr. įplukdyti irkluojant: Valtį, laivą žmonės įýrė įtaką, į užtakį J.
2. refl. K įplaukti irkluojant: Įsiýrė vaikai pačian vidurin ežero Š. Kaip įsiyriau ajerynėn, tai niekaip negalėjau išsiirt Ds.
3. refl. po ilgesnio stengimosi pradėti gerai irtis: Iš karto nemokėjau irtis, paskui įsiýriau Š.
4. refl. prk. sunkiai prasigyventi: Šiaip teip įsiýrėm, įsigyvenom ir turim duonos Alk.
3 iši̇̀rti, i̇̀širia, išýrė
1. tr. išplukdyti irkluojant: Valtį iši̇̀rk į krantą Prn.
2. refl. K išplaukti irkluojant: Išsiirsiu iš tos salos I. Ji norinti su juo išsiirti į marias I.Simon.
3. refl. prk. išsimušti, išeiti: Priešakyje tada buvo išsiyrusi Radvilų giminė rš.
3 nui̇̀rti, nùiria, nuýrė tr.
1. nuvaryti irkluojant: Laivą pats turėjau nuirti Mš.
2. refl. K nuplaukti irkluojant: Nusýrėm tan šonan OG363. Jis, valtelę pasisamdęs, nusyrė upėmis į žemės vidurį Ns1857,5. Nusiirk gilyn, o užleiskit tinklus jūsų SE158. Jau nuo krašto nusyrė rš.
3. prk. nugrūsti: Škada, jei nuir̃s (nugrūs, nustums) vaikiną Lp.
4. refl. prk. sunkiai nueiti, nuvažiuoti, nuvykti, nuskristi: Lig nusi̇̀iri pėsčias Antalieptėn, pavargsti Dgl. Toks purvynas, kad vos nusýriau Gž. Plūgas kilstelėjo ir nusiyrė per daržą rš.
3 parsii̇̀rti, parsi̇̀iria, parsiýrė K sugrįžti namo iriantis.
3 périrti
1. tr. pervežti irkluojant: Broleliai mano, sakalėliai mano, perirkit mane jauną per mareles TDrIV13. Perirsiu tave aš per mareles in raudonas uogeles (d.) Lp.
2. intr. perplaukti irkluojant: Périrk per upę Dkš.
| refl.: Aš persiirčiau per Nemunėlį KlvD53. Liepė persiirt į aną šalį marių NTMt8,18. Nereikia perirtis per marias DP36.
3. refl. persigauti, pereiti: Paskui labai sunkiai persiyrė per mišką rš.
3 prasii̇̀rti, prasi̇̀iria, prasiýrė praplaukti irkluojant: Mums pavyko prasiirti pro lūžtančias bangas į ramesnius vandenis prš.
3 prii̇̀rti, pri̇̀iria, priýrė tr.
1. privaryti irkluojant: Ir, priyręs [= priyrę] luotus žemėsp, palikdami visa, sekė jį DP288.
2. refl. K priplaukti, prisistumti irklais: Pri kranto prisiirsiu R237. Su valtele prisiyrė prie krašto BsPI26.
3. refl. prk. su vargu prieiti, prisikasti: Kad tik ligi jo ramiai prisiirtume, o toliau ir Suvaizdis mokės padėt rš. Jis šonu prisiyrė prie inžinieriaus sp.
4. prk. prišlieti: Būt nor tvartelį priýręs (pristatęs šalia kitų namų) Lp.
3 sui̇̀rti, sùiria, suýrė tr.
1. suvaryti irkluojant: Visas valtis sui̇̀rti į daiktą Prn.
2. suvaryti, sugrūsti: Suirtos karvės į salą ir ganosi Lzd.
3. prk. šiaip taip padaryti, sulipdyti: Kap matau, jūs tvartą vis tiktai sui̇̀rsit Lp. Kluoną šiap tep suýrė Prn. Sienyką, paduškytę šiap tep suýriau Lp. Jonas turėjo pirkelę, gal prieš šimtą metų suirtą tvartelį ir daržinę rš.
| refl. tr.: Kad susiir̃s namelį, i ma[n] bus gerai Vrn. Jie jau šiokią ne tokią ir trobą susiýrė Lš. Lauželį sau susiyriau, tai mano gyvenimui bus jo gana Kb. Susiýriau pinigų, tai pirksiu paltą Ig. Susiýriau gražų gyvenimą Ig.
4. klaidinti, painioti: Girdėjom, jog nekurie, išėję nuog mūsų, suyrė jus žodžiais BtApD15,24.
3 užsii̇̀rti, užsi̇̀iria, užsiýrė
1. K ant ko su irklais užplaukti.
2. su vargu užlipti, užeiti, užsikapstyti: Su didele bėda užsiyrė ant kalno rš.

3 i̇̀rti, i̇̀ria, ýrė
1. tr. varyti laivelį irklais, plukdyti: Valtį i̇̀rti K. Irkit laivą (irkitės) čionai J.Jabl. Sesulę irsim, viešnelę irsim, margas skryneles pervožysim TDrIV13. Yrėjam liepė, kad irtų laivą nuo pakraščio BsPII300.
2. intr. DP78 plaukti laiveliu stumiantis irklais, irkluoti: Gerai i̇̀ria Dkš. Savo lengvais iriamais laivais Finikijos jūrininkai drąsiai leisdavosi į jūras rš. Nuskendo bernužėlis, per jūreles irdamas JD204.
| refl.: Su laivu i̇̀rtis ant vandens, t. y. plaukti J. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73. Toli nesiirk nuo krašto, kad nenuneštų vėjas Dkš. Aukso irklu besiirsit, šilkų tinklu bežūklausit (d.) Žal. Tuoj žmonės sukruto ir atsisėdo irtųs J.Jabl. Jis nustojo yręsis ir ėmė dairytis į krantą iš vandens nešamo luotelio rš.
3. tr. ardyti, draskyti, rausti: Kurmis žemę i̇̀ria J. Ìria žemę katinas (inkaras), kol užlaiko valtį ant upio J.
4. intr. sunkiai, lėtai eiti, važiuoti, skristi, vykti: Ìria kaip vėžys užpakaliu Vrn.
| refl.: Žmogelis i̇̀riasi pamaži sau keliu su savo kumelaite, ir tiek Gž. Anas su savo kuinu kas četvergas turgun i̇̀riasi Dgl. Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai rš.
| prk.: Dabar man aišku, dėl ko tautiškas lietuvių darbas iriasi ne taip greit, kaip galėtų V.Kudir. Iriasi nuo kranto vasaros naktis S.Nėr.
3 ati̇̀rti, àtiria, atýrė intr. atplaukti, irklais stumiantis; nuplaukti: Oi, ir atyrė jaunas bernelis juodamęje laively J.Jabl.
| Prašė jį, idant atirtų maž nuog žemės DP287.
| refl. K: Atsiir bernelis su marguoju luoteliu JD870.
| Per tą laiką laivas tol’ nuo marių atsiyrė BsPII300. Liepė truputį atsiirti nuog krašto MP255.
3 įi̇̀rti, į̇̃iria, įýrė
1. tr. įplukdyti irkluojant: Valtį, laivą žmonės įýrė įtaką, į užtakį J.
2. refl. K įplaukti irkluojant: Įsiýrė vaikai pačian vidurin ežero Š. Kaip įsiyriau ajerynėn, tai niekaip negalėjau išsiirt Ds.
3. refl. po ilgesnio stengimosi pradėti gerai irtis: Iš karto nemokėjau irtis, paskui įsiýriau Š.
4. refl. prk. sunkiai prasigyventi: Šiaip teip įsiýrėm, įsigyvenom ir turim duonos Alk.
3 iši̇̀rti, i̇̀širia, išýrė
1. tr. išplukdyti irkluojant: Valtį iši̇̀rk į krantą Prn.
2. refl. K išplaukti irkluojant: Išsiirsiu iš tos salos I. Ji norinti su juo išsiirti į marias I.Simon.
3. refl. prk. išsimušti, išeiti: Priešakyje tada buvo išsiyrusi Radvilų giminė rš.
3 nui̇̀rti, nùiria, nuýrė tr.
1. nuvaryti irkluojant: Laivą pats turėjau nuirti Mš.
2. refl. K nuplaukti irkluojant: Nusýrėm tan šonan OG363. Jis, valtelę pasisamdęs, nusyrė upėmis į žemės vidurį Ns1857,5. Nusiirk gilyn, o užleiskit tinklus jūsų SE158. Jau nuo krašto nusyrė rš.
3. prk. nugrūsti: Škada, jei nuir̃s (nugrūs, nustums) vaikiną Lp.
4. refl. prk. sunkiai nueiti, nuvažiuoti, nuvykti, nuskristi: Lig nusi̇̀iri pėsčias Antalieptėn, pavargsti Dgl. Toks purvynas, kad vos nusýriau Gž. Plūgas kilstelėjo ir nusiyrė per daržą rš.
3 parsii̇̀rti, parsi̇̀iria, parsiýrė K sugrįžti namo iriantis.
3 périrti
1. tr. pervežti irkluojant: Broleliai mano, sakalėliai mano, perirkit mane jauną per mareles TDrIV13. Perirsiu tave aš per mareles in raudonas uogeles (d.) Lp.
2. intr. perplaukti irkluojant: Périrk per upę Dkš.
| refl.: Aš persiirčiau per Nemunėlį KlvD53. Liepė persiirt į aną šalį marių NTMt8,18. Nereikia perirtis per marias DP36.
3. refl. persigauti, pereiti: Paskui labai sunkiai persiyrė per mišką rš.
3 prasii̇̀rti, prasi̇̀iria, prasiýrė praplaukti irkluojant: Mums pavyko prasiirti pro lūžtančias bangas į ramesnius vandenis prš.
3 prii̇̀rti, pri̇̀iria, priýrė tr.
1. privaryti irkluojant: Ir, priyręs [= priyrę] luotus žemėsp, palikdami visa, sekė jį DP288.
2. refl. K priplaukti, prisistumti irklais: Pri kranto prisiirsiu R237. Su valtele prisiyrė prie krašto BsPI26.
3. refl. prk. su vargu prieiti, prisikasti: Kad tik ligi jo ramiai prisiirtume, o toliau ir Suvaizdis mokės padėt rš. Jis šonu prisiyrė prie inžinieriaus sp.
4. prk. prišlieti: Būt nor tvartelį priýręs (pristatęs šalia kitų namų) Lp.
3 sui̇̀rti, sùiria, suýrė tr.
1. suvaryti irkluojant: Visas valtis sui̇̀rti į daiktą Prn.
2. suvaryti, sugrūsti: Suirtos karvės į salą ir ganosi Lzd.
3. prk. šiaip taip padaryti, sulipdyti: Kap matau, jūs tvartą vis tiktai sui̇̀rsit Lp. Kluoną šiap tep suýrė Prn. Sienyką, paduškytę šiap tep suýriau Lp. Jonas turėjo pirkelę, gal prieš šimtą metų suirtą tvartelį ir daržinę rš.
| refl. tr.: Kad susiir̃s namelį, i ma[n] bus gerai Vrn. Jie jau šiokią ne tokią ir trobą susiýrė Lš. Lauželį sau susiyriau, tai mano gyvenimui bus jo gana Kb. Susiýriau pinigų, tai pirksiu paltą Ig. Susiýriau gražų gyvenimą Ig.
4. klaidinti, painioti: Girdėjom, jog nekurie, išėję nuog mūsų, suyrė jus žodžiais BtApD15,24.
3 užsii̇̀rti, užsi̇̀iria, užsiýrė
1. K ant ko su irklais užplaukti.
2. su vargu užlipti, užeiti, užsikapstyti: Su didele bėda užsiyrė ant kalno rš.

dù kirvùkai septyniasdešimt septyneri (77) metai: Ir man du kirvukai suėjo. Mrj.
kir̃vį apsėdìnti griežtai atsakyti: O tau – kirvį apsėdino! Nelįsk, kur nereikia!. Prng.
kir̃vis atitìko kótą Btg., Škn. apie vienodo charakterio žmones, turinčius kokių nors tarpusavio ryšių:
kirviù įkir̃sti apie nepakeičiamą tvirtinimą: Jis žinojo gaspadoriaus būdą: pasakė – kirviu įkirto. Mont.
kir̃vis į̃mesta apie neskanią sriubą: Liesi batviniai ir negardūs – kirvis inmesta. Grv.
kirvẽlį išnèšti
1.pabėgti iš tarnybos: Sunku būdavo Vilkams išlaikyti tarnautojus – nemaža jų išnešdavo kirvelį nesulaukę metų pabaigos. rš. Stonio piemuo vakar išnešė kirvelį. Kp. Ir aš savo gyvenime išnešiau kirvelį vieną. Sl.
2.pasprukti: Pasisekė ir tau – išnešei kirvelį. Vb.
kir̃vis kabaliúotų apie tvankų orą: Tai sugadintas oras – kirvis kabaliuotų. Iš.
kir̃vis kabė́tų apie tvankų orą: Gryčioj kirvis kabėtų. Ėr. Ot pabezdėjo – kirvis ore kabėtų!. Pnd. Būdavo, nueisi an juos, tai gal kirvelis kabėtų: smirda, šutai visokie patalo. Mžš.
nórs kir̃vį kabìnk apie tvankų orą: Oras – nors kirvį kabink. Pt. Vyrai kad užsmalina, nors kirvį kabink. Ut. Na ir oras jūsų vagone! Nors kirvį kabink. rš.
kir̃vį kárti apie tvankų orą kambaryje: Pirkioj oras – možna kirvį kart. Pls.
nórs kir̃vį kárk po nósimi apie tvankų orą kambaryje: Kaip kokioj pirkioj, tai nors kirvį po nosim kark. Pls.
kirviù kir̃sti griežtai pasakyti: Kas turi valią ant manęs... mano žodis – kirviu kirsta. Žem.
kir̃vis kliùvo į ãkmenį kiekvienas veiksmas susilaukia atoveiksmio: Nors tu vaiskavas, rokuojies karaliaus žmogus, bet ir jis maskolius... kad nekliūtų kirvis į akmenį. Žem.
kirviù nukir̃sti apie nepakeičiamą tvirtinimą: Pasakyta – kirviu nukirsta. Mont.
kirvẽlį nèšti
1.pereiti tarnauti kitur: Ar paliksi pas mus tarnauti, ar neši kirvelį kur kitur?. Paukš.
2.nešdintis, sprukti: Nesuspėjau nė arčiau prieiti: pamatė mane ir neša kirvelį. Vb. O aš kaip nešiau kirvelį išsigandęs, kad dar vieno bliūdo nereikt išvalgyt. Kp. Tyli, niekam nepasakoja, kodėl paskui, prieš pat karą, atgal kirvelį nešė, kas tenai jam padus pasvilino. Zur.
kir̃vis pakabė́tų apie tvankų orą: Gryčioj kirvis pakabėtų. Kp.
kir̃vį pakabìnti apie tvankų orą: Kad uždūmė pypkoriai, galėtum kirvį ore pakabinti. Gs. Kad atidarei duris, gali kirvį pakabinti. Graž.
kir̃vį pakárti apie tvankų orą: Blogas pirkioj oras – možnėt ir kirvį pakart. Grv.
kirvẽlį parnèšti pabėgti iš tarnybos ūkyje: Tu ką gi dabar? Parnešei kirvelį?!. Balt. Jų nelabai kas samdydavo: pabuvo savaitę ar dvi, žiūrėk, ir parneša kirvelį namo. Krs.
kir̃vį patriñti į ãkmenį truputį padirbėti: Kirvį į akmenį patrynė ir eina švilpaudamas išvertęs krūtinę. rš.
kir̃vį plaũkti išmókyti sakoma apie ką sunkiai išmokstantį: Ką tu išmokysi kirvį plaukti. Pls.
kir̃vis susidū́rė su ãkmeniu interesai susikirto: Vedėjas mėgo savo nustatytą tvarką ir dėl jos nesileido nė į mažiausius ginčus. Šiame taške ir susidūrė kirvis su akmeniu. Andr.
kir̃vis susiriñko ant akmeñs toks tokį sutiko: Abudu pikti – kirvis ant akmens susrinko. Lp.
ant kir̃vių eĩti labai nesutariant muštis: Dar metų nepragyveno, [žentas] su uošviu susimušė, pradėjo eit ant peilių, ant kirvių. Žž.
iš kir̃vio
1.negrabiai, atmestinai: Iš kirvio buvo išdirbę žemę. Krš.
2.apie fizinį darbą: Keturiolika vaikų turėjo, iš kirvio ir gyveno. Švnč.
iš po kir̃vio prastais įrankiais dirbant: Geras meistras, jam ir iš po kirvio gerai išeina. Dr.
nuo kir̃vio stačiokiškas: Juk ta žemaitiška kalba yra nuo kirvio. Kl.
per kirviùs sunkiai: Jei ir pasiseks, atims – tai tik per kirvius. Mrk.
su kirviù kir̃sk labai kietas: Juokias žmonės: kad atnešė duoną šviežią, tai su kirviu kirsk. Brs.
ne su kirviù nùkertamas apie ilgą, kruopštų darbą: Verpalas yra ne su kirviu nukertamas. Grg.
kaĩp kir̃vis
1.apie nemokantį plaukti: Plaukia kaip kirvis. Aps.
2.apie liesą: Riebus kaip kirvis, apskritas kaip Tauragnas. iron.
3.apie labai prieštaraujantį, besiginčijantį, piktą: Kad tu, Butkau, vis ne kaip žmogus: tai spjaudais ponui kalbant, tai kerties su juo kaip kirvis. Gric. Gavau vyrą kaip kirvį. Dkš.
kaĩp kirviù griežtai, aiškiai (pasakyti): Nukirto žodį kaip kirviu. Rk.
kaĩp kir̃vio kir̃tis apie ką smarkų, griežtą: Būkite kietas kaip plienas, griežtas kaip kirvio kirtis, imkite į nagą, ceremonijų nedarykite, spauskite – štai koks turi būti provincijos mokytojas.... Paukš.
kaĩp kirviù įkir̃sti griežtai pasakyti: Jis pasakė – tai kaip kirviu įkirsta. Mrj. Jeigu išreiškė kur savo nuomonę, – kai jis pasakė, kaip kirviu įkirto, – visur jo viršus, jo teisybė lieka. Žem. Senis jeigu tarė žodį, tai kaip kirviu įkirto. LzP. Jeigu pasakė, kad neleis į šokį, tai kaip kirviu įkirsta. Graž. Kaip anas pasakė, tai kaip kirviu įkirto. Pls.
kaĩp kirviù kir̃sti griežtai pasakyti: Tai kad pasakė: kaip kirviu kirto. Vaižg.
kaĩp kirviù nukir̃sti
1.griežtai pasakyti, nutarti: Pasakė, tai kaip kirviu nukirto. Trgn. Tai mūsų abiejų paskutinis žodis, ponas Puodžiūnai, – kaip kirviu nukirto Papievienė. Vien. Neduosiu, nekinkysiu, neleisiu! – kaip kirviu nukirto Motiejus. Žem. Užrėžė žodį, kad bus kunigas, ir baigta! Kaip kirviu nukirsta!. Švaist. Sau turiu, – kaip kirviu nukirsdavo kalbą kūmas, – bet kitiems – tai ne. Krėv.
2.staiga nutraukti: Čekšt! revoliucija Rusijoje! kaip kirviu nukirto mūsų maršrutą. Žem.
kaĩp kirviù užkir̃sti griežtai pasakyti: Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto. Jis savo žodžio nemainys ir nieko neišsigąs. Myk-Put. Aš jį kaip kirviu užkirtau. Pls. Marti uošvei kaip kirviu užkerta. Rod.
kaĩp iš po kir̃vio nedailiai (padarytas): Pasiuvo batus tikrai kaip iš po kirvio. Paį.
kaĩp su kirviù prastai, atmestinai: Kad pasiuvo suknelę, kaip su kirviu. Varn.
kaĩp kir̃vis su ãkmeniu Pnd. apie besikivirčijančius: Prisiklausė visko, užteko. Dabar jau atsibodo, ėmė kirstis kaip kirvis su akmeniu... Dantinga ir Katrė!. Žem. Toks tas gyvenimas – kaip kirvis su akmeniu. Gr. Nesuteikia – kaip kirvis su akmeniu. Trgn. Gyvena kaimynai kaip kirvis su akmeniu. Ds.
kaĩp su kirviù atkapóti griežtai atsakyti: Jei kartais siuntė ką padirbti, ta kaip su kirviu atkapojo: – Papūsk į nosį!. Žem.
kaip akmuo su kirviu žr akmuo
karo kirvį užkasti žr karas
kaip perkūno kirvelis žr perkūnas

sàvo vagà eĩti natūraliai vykti: Arvydo gyvenimas ėjo savo vaga. Vien. Ėjo Lauruko gyvenimas savo vaga. Ap.
sàvo vagà plaũkti natūraliai vykti: O tuo tarpu gyvenimas plaukė savo vaga. Simon.
vagà eĩti sektis: Kai vaga eina, tai netrunka kiaulė suspenėt. Trgn. Jau man taip neina pasakos vaga, kaip daina. Klt. Auga paršiukai? – Vienas nelabai vaga eina. Sur.
vagà nueĩti pasisekti: Jono gyvenimas nuėjo vaga. Dglš.
į pramìntą vãgą įšókti imti normaliai veikti: Spauda, įšokusi drąsiai praminton vagon, palaikė Binkio pusę. Šein.
į sàvo vãgą patáikyti pradėti dirbti tinkamą darbą: Ne į savo vagą pataikė, stodamas gvardijoje tarnauti.... Pt.
į vãgą įeĩti susinorminti: Atrodė, kad Rapolo gyvenimas, įėjęs į rimtą vagą, tekės jau ramiai. rš.
į vãgą įsitaisýti padaryti gerą pradžią: Niekad neina gerai, kol įsitaisai į vagą. Jnšk.
į vãgą įstatýti padaryti kam gerą pradžią: Vieni sako: „Myliutė vėjavaikis", o daugumas lėmė jai aukštą ateitį, reikią tik geros rankos jai pravesti, į vagą įstatyti. Žem.
į vãgą įstóti imti savarankiškai tvarkytis: Sunku Lietuvai į vagą įstoti: kožnas sau traukia, velnio laukia. Krš.
į vãgą stóti pradėti (ką daryti): Kai žmogus imasi darbo, turi ir baigti. Stojai į vagą, ir varyk iki galo. Avyž.
iš vagõs iškreĩpti suardyti normalią eigą: Kiti kunigėliai, nors visomis jėgomis varė agitaciją tarpe savo davatkėlių ir gaišino darbą, bet visgi neiškreipė susirinkimo iš vagos. Žem.
iš vagõs iškrỹpti netekti normalios eigos: Man ilgesnį laiką namie nebuvus, juk visa iškrypo iš paprastos vagos. Pt.
iš vagõs išmùšti suardyti normalią eigą: Žinai, kai širdį užduoda žmogui, tai žmogų išmuša iš vagos, jam ilgai būna skaudu. Vaičiūn. Kiekviena nelaimė šeimoje, tvarte, dirvoje Tarutį išmušdavo iš vagos. Cvir. Vidaus gyvenimas išmuštas iš paprastos vagos. rš.
iš vagõs iššókti nukrypti nuo normos: Justas niekados neiššoksta iš vagos. Šein.
iš vagų̃ vir̃sta vešliai auga: Geri burokai – iš vagų virsta. Jnš.
velnias sėja ropes į vagas žr velnias

Kas nusistatęs prieš skiepus ir skiepijimą – skiepų priešininkas.

liulė́ti, liùla (liùli K), -ė́jo intr., liūlė́ti, liū̃la (liū̃li), -ė́jo
1. liūliuoti, siūbuoti, vilnyti: Pamatę dirvas, apsėtas rugiais …, nuo vėjelio sujudintas ir liùlančias BM60. Tyliai liula Šyšos upė rš. Aplink vešlios dobilienos liula rš. Marios, kurios taip didės ir erdvos yra, juda (liula) be skaitliaus BBPs104,25. Liūla bangos ežerėlyj KlvD279. Gera pjauti, kai liula rugeliai, gera pjauti, kai aštri dalgelė LTR(Dkk).
2. liumpsėti, linksėti: Kad eina, tai net žemė liùla Mrk. Eitant par tas lankas, žemė liùla Ms. Kai eini per liūną, kad liula, rodosi, kad nuklimpsi į bedugnę Pbs. Liula dumblas, gali inlįst Ut. Bala liūli J. Liūnas liùla po kojų Lp. Ė karklai po slėnį terp liulančių paversmių pasmėgo pavėnę A.Baran. Minkštučiukai samanų patalai ištiesti galvą int save traukia ir liula užliesti A.Baran.
| Lentos liula po kojomis rš.
| Tešla duonmaišy, gerai išminkyta, pukna, po spusterėjimo delna ilgai liulė́jo J.
3. dribsėti, linguoti: Tos karvės liula iš riebùmo Upt. Ot gražus (riebus) arklys, net nugara liùla, kai eina Kp. Liula avys riebumu MŽ. Liulė̃s iš riebumo jautis J. Kap bėga, tai net jos lašiniai liùla Sn. Ant jo sprando taukai reginčiai liùla Lš. Liulanti̇̀ poni, išsiganiusi, eita liulė́dama Šts. Ėgi tavo kiaulio riebumas, net liula! Ds.
4. būti daug, knibždėti: Ne vien reikėjo saugoties nu pikto žmogaus, bet ir nu pačių smarkių žvėrių, kurie jų traškančiose girėse liulėte liulėjo S.Dauk. Toj vietoj didė kaimenė bandos liulėte liulėjus BsV381. Virš liulančių žmonių bambsėjo ir skardeno varpai rš.
ǁ dideliam būriui vykti, judėti: Keliu liulė́jo liulė́jo kareivių būriai Pnd.
5. tekėti, sroventi: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų, pailgui medžio eitančių, it kaipo gyslų, kuriose sula liul ir tek S.Dauk. Kad tulę ištrauksi, liula alus iš verpelės J.
6. palengva eiti: E kad liùla, kaip senis Km. Vos liùla, nežymu, ant katrą kraštą eina Skp.
7. plaukti, sklisti (apie garsą): Dainuoja bernai ties Puodžių kaimu, o daina toli liula rš. Klausosi riksmo, kuris liula iš seklyčios rš.
atliulė́ti, àtliula, -ė́jo intr.
1. Š prisiartinti (apie didelį, apkūnų padarą).
2. ateiti, atskristi (apie garsą): Atliula spiegiančios dainos žodžiai rš.
įliulė́ti, į̇̃liula, -ė́jo intr. įeiti (apie didelį, storą, apkūnų padarą): Įliulė́jo pirkion Š.
išliulė́ti, i̇̀šliula, -ė́jo intr. išsijudinti iš vietos, pajudėti: Kažin kada anas išliulė̃s Km.
nuliulė́ti, nùliula, -ė́jo intr.
1. nueiti (apie apkūnų, storą padarą): Šiandien jų tėvas kažin kur nuliulė́jo nuliulė́jo Kp. Kad nuliulėjo kieno kiaulis Ds.
2. visu būriu nueiti, nubėgti: Nuliulė́jo gyvulių banda į pabalį Kp.
suliulė́ti, sùliula, -ė́jo intr.
1. susiūbuoti, sujudėti: Ji sudrebėjo, lyg po ja žemė būtų suliulėjusi rš.
2. pradėti tekėti, sroventi: Nereik su tuomi ankstinties ir laukti lig suloms suliulant arba sukušant S.Dauk.

drį̇̃sti, -ta (drę̃sa, drẽsa Vvr), -o intr.; SD376, R nebijoti, turėti drąsos: Aš vengiu užpykinti, t. y. nedrįstu J. Po tų kalbų nė nedrįstù ateit Kt. Nedrįstù viena pro kapus eit Sim. Nedrįstù pasisakyt, ir gana Slm. Kaip tu drįsti̇̀ šokt prieš vyresnį! Ėr. Tu pašnekėtum, bet nedrįsti̇̀ Dkš. Šok, sesute, ko nešoki – ar nedrįsti, ar nemoki? Grž. Dręsu aš ateiti ten J. Aš nèdręsu prašyti, kalbėti J. Nedresu anam visko pasakyti į akis Vvr. Mes nedręsam tamstos mokyti Sz. Jis drį̇̃so teisybę į akis pasakyt Rm. Nė vienas nedrį̇̃so lįsti į lapės urvą Jnšk. Nebedręsu nė akių pakelti Žem. O tu dręsi ant artimo skųsties! M.Valanč. Jis nèdręsa ant ledo eiti K. Aš žinau ir tatai dręsu čia sakyti Mž10. Drįsu SD1170. Skųstis nèdręsa DP336. Nedręs tėvui po akim eiti BPII225. O kaip jūs, prieštarnykai, teip labai dręsate? PK64. Ir nedrįso nė vienas jo klausti BPII444. Nieko nedrįso ižkalbėt SPII55. Nedrįso prašyt sklenyčios vandenes DP271.
^ Kai pažįsta, tai ir drįsta LTR.
| refl.: Visi nesidrįstam, tik ant rytojaus pareinam Ps.
apdrį̇̃sti intr. J išdrįsti.
įdrį̇̃sti intr.; SD232,206, R125 įsidrąsinti, įgauti drąsos: Kaip pabuvau, tai įdrįsaũ tenai J. Iš karto svetimuose žmonėse buvo nedrąsu, paskui įdrįsaũ Š. Ir marti jau įdrį̇̃so – kad kertas, kad kertas su anyta Slm. Matai, kad įdrį̇̃so – jau ir kalba daugiau atėjęs Pc. Ji dar neįdrį̇̃so; kai įdrį̇̃s, tai sveikinsis Rm. Štai meldžiu, įdrįsau kalbėt Viešpatiesp Ch1Moz18,31. Įdrįso jisai ir Egipto karalystę pasisavintis RB1Mak1,17. Jis įdrįstų nepanorėt teip daryt! rš.
| refl.: Mergaitė, plaukt mokėdama, per toli į jūres įsidrįso ir … nugrimzdo LC1878,31.
išdrį̇̃sti intr. K įsidrąsinti, turėti drąsos: Duktė išdrį̇̃so jau, t. y. drąsi rados J. Niekas su manim neišdrįso eiti imtynių rš. Ar ir jis išdrį̇̃s man į akis šokti (priešintis)? Jnšk. Jis išdrįsęs nužudyti šventą gyvulėlį Blv.
| refl. R132: Raitelis, karalienės brolis, išsidrįso savo naujai vedusią seserį aplankyti LMD. Aš išsidręsu jus prašyti KI306. Išsidrįso viens bernytis prie vainiko plaukti KlvD127. Ką, jis išsidręsa šaltyšių apžodžiuoti? prš. Jis neišdrįso akis aukštyn pakelti prš.
padrį̇̃sti intr. išdrįsti, turėti drąsos: Gailėkis, kad padrįsai paniekinti jo didumą Gmž. Jisai … buvo padrįsęs bažnyčią išplėšti Bb2Mak9,2.
| refl. R132: Mes pasidrįstam prašyti prš. Kaip galėjai tu pasidrįsti ir per mano slenkstį žengti? LC1883,16.
pérdrįsti intr. įsidrąsinti: Mokinys ateina iš kitų namų liūdnas ar linksmas, bailus ar perdrįsęs Vd.
pradrį̇̃sti K žr. išdrįsti: Jis pradrį̇̃so jau kalbėti J. Ilgas laikas praejo, kol žodį ištarti pradrį̇̃so Užv. Aš matau, ka ans nor kažką sakyti, bet nèpradręsa KlvrŽ. Jinai norėtų nueiti, tik dar vis nepradrįstanti I.Simon. Jį tuojau būtų užmušę, tačiau anys to nepradrįso BPII332. Žmonės pradrįsta iš nelaimės išeiti rš. Reik mums pradrįsti! Vd.
| refl.: Nei viens nesirado, kursai būtų prasidrįsęs ant pagalbos eiti prš.

mielių̃ káušas kvailys, neišmanėlis: Ką dar gali išmanyt toks mielių kaušas!?. Srv.
mielių̃ vamzdẽlis
1.išdykėlis: Mielių vamzdelis buvau. Šts.
2.girtuoklis: Mielių vamzdeliai truškula, t. y. geria. J.
mielių̃ vam̃zdis M., N. girtuoklis:
mielių̃ varénka R., M. girtuoklis:
mielès paléido Grž. suviduriavo:
ant mielių̃ eĩti labai gerai sektis: Ant mielių viskas eina – ir gyvuliai, ir viskas. Grd.
į mielès visiškai (sunaikinti): Suardė vieną kelnę į mieles. Trk. Tas magazinas sudaužytas į mieles. Lk. Už akių tai aną į mieles sudirbi, o akyse ir žodį pasakyti bijai. Vvr.
į mielès išeĩti blogu tapti: Mūsų vaikai išėjo į mieles. Varn.
ir mielių̃ ir krienų̃ gera ir bloga: Na na, bus ir mielių ir krienų. Skr.
kaĩp mielėmìs plaũkti labai gerai sektis: Viskas plaukia kaip mielėm. Gs.
kaĩp ant mielių̃ smarkiai, sėkmingai (augti): Vieną tik džiaugsmą iš Jurgučio turėjo: kūdikis kaip ant mielių augo – sveikas, gražus kaip spindulėlis, o greitas kaip žiburėlis. Žem. Mergiokaitė augo kaip ant mielių ir graži buvo. Grv. Kaip ant mielių kyla. Šk.
kaĩp ant mielių̃ áugti
1.džiaugtis, didžiuotis: Marcelė kaip ant mielių auga. Žem.
2.sėkmingai vykti, ką daryti: Jo ūkis auga kaip ant mielių, visko pilna. Jnš. Alfonsas Gerulavičius augo kaip ant mielių. Vien.
kaĩp ant mielių̃ išrū́gti nutukti: Klaipėdoje Stasė kaip ant mielių išrūgo. Krtn.
kaĩp ant mielių̃ kìlti džiaugtis, didžiuotis: Džiaugėsi Petras, kaip ant mielių kilo. Žem.
kaĩp ant mielių̃ pakìlti apsidžiaugti, pasididžiuoti: Dabar pakilo kaip ant mielių. Btg.
kaĩp ant mielių̃ rū́gti
1.labai greitai augti, didėti: Skola kaip ant mielių rūgsta. rš.
2.labai sektis: Jie gerai gyvena, gyvenimas kaip ant mielių rūgsta. Sk.
ežys nuėjo mielių žr ežys
ežys parėjo su mielėmis žr ežys
kaip ežys mielių žr ežys
kaip ežys su mielėmis žr ežys
putą traukti nuo mielių žr puta
vėžys išvėžlino mielių parnešti žr vėžys
vėžys nuėjo mielių žr vėžys
kaip vėžys su mielėmis žr vėžys

1 ni̇̀rti, nỹra (-sta, nir̃na Grd), -o intr.
1. lįsti į vandenį, nerti: Šen ten iškišdavo galvą upinis arklys ir vėl nirdavo gilyn rš. Irklai supliuškėję niro į vandenį rš. Pats vienu ypu niro krūtine lovin, prunkšdamas prausėsi J.Balt.
| prk.: Saulė, rudeniškai nusiteikusi, jau niro žemyn į didelį juodą debesį sp. Nusimetęs drabužius, aš nirau po antklode rš.
2. plaukti: Valtis sklandžiai niro ramia jūros krūtine rš.
3. bėgti, sprukti: Jei matysi, kad blogai – ni̇̀rk Kv. Ni̇̀ro vaikas iš akių, tiek ir bemačiau aną Vvr. Ni̇̀rę išnirę visi žąsiukai Grd. Nirk pri daktaro nakčia pagal Šts. Ir bėga darželiu, nyra tarp žiedų P.Cvir. Vagis į kojas, ėmė nirti ir išsibėgo Šts. Vaikeliai nirs, kur kelmas įsako, jeigu begalės Ms.
| Pro pirštus niro suktas siūlas (verpiant) rš.
1 apni̇̀rti intr. aptekti: Apniraũ vandenimi, įvažiavęs į upį J.
1 įni̇̀rti intr.
1. įlįsti, įnerti kur: Riebioji žuvis pati įniro į paspęstą bučių rš. Šiandieną mažne įniráu į Blendžiavą Slnt.
2. įbėgti: Į krautuvę įniráu, bet duonos nebgavau Varn. Vaikinas vejamas įniro į vidų rš.
1 išni̇̀rti intr.
1. išlįsti iš vandens, išnerti į paviršių, išplaukti: Kai ruonis išnyra į paviršių, didžiosios lokio letenos griūva jam ant galvos rš. O štai iš žolių tankynės lėtai išnyra lydeka rš.
2. staiga pasirodyti matomoje vietoje: Štai staiga išniro trys mūsų naikintuvai ir puolė priešus rš. Iš nakties rūko staiga išniro raitelis rš. Iš už eglės išniręs, jis priėjo tiesiog prie laužo rš. Pro praskydusį debesį išniro mėnulis rš. Kairėje iš rūko išniro kalnai rš. Išnirdamas iš karklyno ir vėl jame pasislėpdamas pro aikštę tekėjo siauras upelis rš.
3. Plt išsprukti, išbėgti: Palauk! – šūktelėjau aš, vienu šuoliu išniręs pro tas stiklines duris į gatvę rš. Vos tiktai išniráu iš numų – nenorėjo leisti Užv. Gavo par kuprą ir išni̇̀ro laukan Vvr. Beišni̇̀ro kaip ne kaip nu tėvo Užv. Karvė raitos, kad gautų kur išni̇̀rti Trk.
1 nuni̇̀rti intr.
1. nugrimzti, nunerti: Senis Dundys nuniro į verpetus rš. Nuniro uzbonas į šulinę J. Žvilgąs kaliošas nuniro dumble sp. Šokau nuo balkio į šalinę ir nunirau į šiaudus rš.
| prk.: Nepasiekusi vasaros dienovidžio, vėl suko saulė į vakarus, nunirdavo atgal į šaltus debesis J.Balt. Jis visiškai nuniro (įsitraukė) į vertimų darbą sp.
2. staiga nubėgti, nulįsti kur: Berniūkštis nuniro kažkur į minią rš. Aglinskiukas kaip driežas nuniro į kitą kambarį rš. Kai ji pravėrė duris, katinas nuniro po pečium rš.
1 pani̇̀rti intr.
1. pasinerti: Jauniausias žvejas paniro į vandenį rš. Išplūdo ant vandens laumė, tik capt už kultuvės, ir paniro LzP. Meškerės siūlas paniro vandenyje J.Dov. Nemune yr tokių vietų, ka pagalį mesk, tai jis atsistoja i stačias panỹra Jrb. Kai pani̇̀ro, tai nė iškylant nemačiau VšR. Panỹra (nuklimpsta) vežimas, išvažiuot negali Gs.
| prk.: Saulė ėmė ir paniro kažkur vakaruose į išraudusių debesų virtinę rš. Tuo metu palubėje užgeso elektros lemputė, ir visa kamera paniro akloje tamsoje rš. Paniro į neaiškias ir saldžias svajones, tokias svetimas jo būdui rš. Advokatas tuojau paniro byloje rš.
2. pabėgti, pasprukti: Pani̇̀ro visą naudą palikęs Pj.
1 prani̇̀rti intr.
1. pranerti, praplaukti: Žuvis praniro pro kojas rš.
2. greitai praeiti, prabėgti: Norėjau sulaikyt, bet jis prani̇̀ro pro šalį Up. Praniro pro panosę pusaugis vaikėzas rš.
3. prapulti: Prani̇̀ro kaip į ugnį Tl.