kélnės aukštaĩ sakoma norint baigti kalbą: Viskas gerai, kelnės aukštai. Dkš.
paskutinès kélnes nusimáuti visko netekti, bankrutuoti: Su turčiais bylinėtis pradėsi – paskutines kelnes nusimausi. Balt.
paskutinès kélnes prapū́tauti viską pragerti: Jei nesiliausi, tai netruksi prapūtaut ir paskutines kelnes. Dkk.
pìlnos kélnės labai išsigandęs: Kai pamatė ginkluotus vyrus, tuoj buvo pilnos kelnės. Jnš. Ir jo pilnos kelnės. Tr. Da ta revizija bus ar nebus, o jau tavo kelnės pilnos. Gl. Turbūt Grikšto buvo pilnos kelnės. rš. Tu negąsdink manęs, Albinai. Man jau ir taip kelnės pilnos. Trein.
skýstos kélnės bailys: Jam skystos kelnės, bijo, kad tie broliai nesuremtų. Slč.
kélnes apsiaũti imti vadovauti, įgauti valią: Mane boba užvaldė, nors tu, vaikeli, neduok pačiai kelnes apsiauti. Skr.
kélnes aũti visai nuskurdinti: Pabaigė kelnes auti, kai tūkstančius reikėjo mokėt. Šil.
kélnes išnèšti pabėgti, išsinešdinti: Laimingas, kad spėjai dar išnešti kelnes iš uogų, o tai būtum gavęs botagu. Vb.
kélnes išver̃sti euf. atlikti savo reikalą: Eisim, vyrai, kelnes išversti. Alk.
kélnes máuti prievarta ir apgaule atimti: Išeina, nespėjom prie vokiečių atsigauti, vėl, reiškiasi, mauna kelnes. Gric.
kélnėse neįsitèkti apie išdykėlį: Ar kelnėse neįsitenki?!. Grk.
kélnes nèšti sprukti: Vyrai, nešam kelnes, čia jau blogai. Slm.
kélnių netèkti visai nusigyventi: Mes ir kelnių neteksime statydami naujas bažnyčias – juokavo valstiečiai. Mont.
kélnes nuaũti
1.apgauti: Jau tie apgavikai nuaus kelnes. Alk.
2.prigriebti, pričiupti: Aš tau tuoj nuausiu kelnes. Bd.
kélnes nuléisti
1.visko netekti, bankrutuoti: Bet mūsų reikalai dėlto negerėja. Aš bijau, kad tik nereiktų nuleisti kelnes. Vencl.
2.primušti: Nuleisti tokiems žaltūčiams kelnes!. End.
kélnes numáuti
1.apgauti: Su juo nemainyk, jei nenori, kad kelnes numautų. Srv.
2.įvaryti į vargą, į bankrotą, padaryti nieko neturintį: Tai ką tau, kaimyn, remontas kelnes numovė?. Pn. Bekazyriuojant kad kokios būt ir kelnes numovę. Gs. Jie man davė. Kelnes numovė, bet davė „maniškai" nusipirkti. Marc.
kélnes nusiaũti apsigauti: Su tuo pirkimu jis kelnes nusiaus. Btg.
kélnes nusimáuti
1.apsigauti: Nusimovė vyrutis kelnes su malūnu. Srv.
2.nusigyventi: Jis vienas likęs greit nusimautų kelnes. Tr.
kélnes nusmaũkti
1.nuskurdinti: Pasirašė vekselį, pasiskolino, ir nusmaukė kelnes – atėmė žemę. Krš.
2.apgauti: Gudri boba – jam nusmauks visai kelnes. Jrb.
kélnės nusmùko nusigyveno: Pučiasi pučiasi – nusmuks kada kelnės. Dkš. Tokiam sandėly dirbant gali nusmukti kelnės. Slm.
kélnes panèšti vos paeiti: Valgyk, kelnių nepaneši. Krš. Toks vyras! Aukštumėlis, diktumėlis... Ir kelnes paneši, ir liežuvį turi. Saj.
kélnes pasidė́jus smarkiai, išsijuosus (dirbti, rūpintis): Daviau garo kelnes pasidėjęs. Ds.
kélnes pasidė́ti daug rūpesčių turėti: Su svečiais prasidėk, jau ir kelnes pasidėk. Šts.
kélnėse pasiklýsti būti mažam: Vaikas dar kelnėse pasiklysta, o jau pūdais nori už jį skaičiuot. Balt.
kélnes priáugti subręsti: O... už mano darbus tau nereiks atsakyti. Aš jau pats kelnes priaugau. Simon.
kélnes pridė́ti
1.visko netekti: Žinoma, tavo dvaras, tavo geras, tik, man rodos, kad tu ir kelnes pridėsi, iki tu tą žemę gausi. LzP.
2.gauti lupti: Vaikai, visi man kelnes pridėsit, jei su gyvuliais mindą išmindysit. Brs.
kélnes priléisti sakoma apie išsigandusį: Kai pamatysi vilką, tai kelnes prileisi. Jnš.
kélnes prilópyti Brs. turėti nuostolių:
kélnes prisidė́ti nusikalsti: Pats kelnes prisidėjo, o dabar kinkas drebina. Žg.
kélnes pritraidìnti vlg. prigąsdinti: Šnapšvirių dabar nebaudžia smarkiai: pritraidina kelnes ir paleidžia. Šts.
kélnes pùrtyti smarkiai šaukti: Jis mano, kad aš bijosiu, kai jis pradės kelnes purtyti. Skr.
kélnes sudraskýti prarasti nekaltybę: Ji jau seniai su tuo vaikinu kelnes sudraskė. Skr.
neĩ bė́gti, neĩ rė̃kti, neĩ kélnes turė́ti sakoma patekus į keblią padėtį: Nei man bėgt, nei man rėkt, nei kelnes turėt. Ds.
be kélnių bėgióti būti mažam: Kai aš buvau toks, jūs dar be kelnių bėgiojote, ponai. Tilv.
be kélnių lìkti
1.nusigyventi: Daugiau išleisdamas, nekaip paimdamas, liksi be kelnių. Sb. Dabar teisman nueisi, be kelnių liksi. KrvP.
2.visko netekti: Vyras taip prasilošė, kad be kelnių liko. Jnš. Biržos salėje vaidinamas paskutinis veiksmas dramos tų, kurie neišlaikė konkurencijos, – jie, kaip sakoma, lieka be kelnių. rš.
be kélnių palìkti nusigyventi: Į tuos balius beeidama gali be kelnių palikti. End.
be kélnių šveĩsti nusigyventi: Jei visiems nuleisiu – be kelnių šveisiu, – ūmai pasikeitė jo balsas. Marc.
per leñgvas į kélnes nesubrendęs, nepasiruošęs: Oo, dar tu per lengvas į kelnes, o paūgėk. Kt.
per siaũras į kélnes Gs. per silpnas:
į kélnes dúoti sprukti: Jis kaip davė į kelnes. Snt.
į kélnes įkrė̃sti prilupti: O katras kiek pavėlavo, į kelnes įkrėst gavo. Alvt. Aš tau kaip įkrėsiu kelnėsna, tai žinosi, iš kur kojos dygsta. Alv.
į kélnes įsitikė́ti labai pamilti (vaikiną): Nu, tiek yra į vaikio kelnes įsitikėjus!. End.
ne į kélnes kìšamas narsus, neištižęs: Ir buvo vyrai ne į kelnes kišamys. Dauk.
į kélnes kretė́ti labai bijoti: Virpam, drebam, į kelnes kretam, bribrinkt meška ir įklupo į griovį. Skdv.
į kélnes léisti neig. greit susižavėti: Pamato gražesnį vaikį, ir leidžia į kelnes. Krš.
į kélnes skíesti karščiuotis: Ko čia skiedi į kelnes?!. Rs.
į kélnes susitū̃pęs mažas, nevykęs: Visai į kelnes susitūpęs, toks ten ir be vyras. Šts.
į kélnes šìktis vlg. apie labai bijantį: Tėveliui jau šikas į kelnes iš tos baimės. Šts.
į kélnes tríesti vlg. perdėtai rūpintis: Triedžia į kelnes dėl tų metų. Krš.
iš kélnių išsivil̃kti nuskursti: Anas iš kelnių išsivilko. Prng.
iš kélnių iššókti nusigyventi: Kad ans paims tą motrišką, tuojau iš kelnių iššoks. Všv.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kelnių išvilko. Prng.
per kélnes dúoti teikti nuostolių: Kai kada paauga [javai], ale kai jau duoda per kelnes (neužauga), tegu jį kvaraba!. Btg.
per kélnes gáuti būti mušamam: Kažin ar negausim per kelnes. Gs. Kad tavo sužinotų vyras, tai gautum per kelnes. End. Už vogimą gavo per kelnes. Všk. Man skauda čia: gavau per kelnes. Vaičiul.
kélnės per žemaĩ prasčiokas, neišmanėlis: Kodėl jie išeina... kodėl atsiskyrė? – sunerimusi Irena klausė Silvą. – Todėl, panele, kad jų kelnės per žemai, – paaiškino Silva. – Suprantate – kelnės per žemai!. Paukš. Tikėjimo dalykai didelis daiktas! Kas juos moka, tai moka viską! – užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelnės ne per žemai. Kudir.
kaĩp kélnes atsiléidęs prastai (dirba): Dirbate kaip kelnes atsileidę. Dieną pasistenk, naktį saldžiau miegosi. Dvd.
kaĩp kélnes pridė́jęs jaučiasi kaltas: Pagadino mašiną, dabar kampe sėdi kaip kelnes pridėjęs. Jnš.
kaĩp iš milìnių kélnių dusliai, neaiškiai: Kalba kaip iš milinių kelnių. Krtn.
boba lopo šturmui kelnes žr boba
dievas maunasi kelnėm žr dievas
miltus sijoti kelnėse žr miltai
truputį trinti kelnėse žr truputis
kaip ubago kelnės žr ubagas

šlė́ti, šlẽja (-ja Slm), -jo
1. Sut, A.Baran žr. šlieti 1.
2. Bd, Kč, Srj žr. šlieti 9: Kad pasakiau, tai tylėk, ba kad šlė́siu, tai žinosi, kuoj Dievas vardu Ūd.
3. tr. Lš, Bd blokšti, trenkti: Kad aš tave šlė́siu! Lp. Jis, sako, drūtas, bet aš jį šlėtáu Švn. Kap šveitė viedrą vandinio, tik pateškėj[o] tas vanduoj, in mane kap šlė́j[o]! Kpč.
ǁ versti, griauti: Mano galva svaigsta, kai einu, tai mane šlẽja in šoną Vrn.
ǁ sviesti, šveisti: Šlė́jau šimtą litų ir turiu eilią Šlvn.
4. refl. Lzd, Lš virsti, griūti: Kap šlėjaũs, vos rankos neišsimušiau Vs.
5. refl. žr. šlieti 10 (refl.): Tik jau šlėjõsi ąžuolas griūt, Jonelis fur ir nuskrido su žąsimi (ps.) Dv.
6. refl. eiti kur nors: Kur nūnai šlė́sitės? Dv.
7. intr. smarkiai lyti, pilti, žliaugti: Kad šlẽja, tai šlẽja [lietus]! Lp.
8. intr. smarkiai ką daryti, dirbti: Kad šlė́j[o] Žadreika tai šlė́j[o]: du pudu druskos iš karto nupirko Lp. Ką čia man reiškia, kai šlėsiu, tai ir nėra! Kpč.
atšlė́ti, àtšleja (-ja), -jo žr. atšlieti:
1. refl. Krok, Lš Stovėjo an gonkų adverijos atsišlė́jęs, nieko nekalbėjo Slm. Ir jis (vaikas) tuoj atsišlė́jo kaip aš ant sopos Slm. Atsišlėk į sieną, tai nepargriūsi Vlk.
| prk.: Kurs vienu kartu nori … ant abiejų atsišlėti, musija siūbuoti, musija abejoti SE134.
| refl. Švn.
2. refl. Lzd, Lp, Kpč, Vrn Pasilsėk biskutį, atsišlė́k Krok. Atsi̇̀šleja biskį, prigula Krok.
3. intr. smarkiai primušti, išpliekti: Kad atšlė́jau tiem piemenam per šonus, tai daugiau dabos jiej stotkų Kb.
įšlė́ti, į̇̃šleja, -jo
1. tr. įmerkti, įlyti: Kad inšlė́j[o] lietus [žemę], tai inšlė́j[o]! Lp.
2. intr. įkirsti, smarkiai suduoti: Inšlė́j[o], inšlė́j[o] vaiku per šiknukę Lp.
3. tr. prk. daug išleisti, sukišti: Inšlė́j[o] kokį šimtą litų Lp. Inšlė́jai tu už šitą arklį Vrn.
išsišlė́ti, išsi̇̀šleja, -jo išeiti: Kap išsišlė́j[o] anas iš namų, tai net šviesiau pirkioj Arm.
nušlė́ti, nùšleja (-ja), -jo tr.
1. nustumti į šalį: Aš itą tvorą nušlė́siu toliau, ką ana stovi pakelėj Arm.
2. pastatyti: Nušlė́j[o] trobą kap zvaną (naują, gražią)! Lp.
3. Lzd nukirsti, nuleisti: Nuvažiav[o] miškan, nušlė́j[o] medžią Lp.
pasišlė́ti, pasi̇̀šleja, -jo pasitraukti į šalį: Pasišlė́k nedaugi į šalį, kad neindarytų palto Arm.
prišlė́ti, pri̇̀šleja, -jo
1. žr. prišlieti 1 (refl.): Prisišlė́k prie pečiaus, bus šilčiau Vrn. Mariute, sese, Mariutyte, sese, prie kam prisėdai, prie ko prisišlėjai? NS550(Ppl).
2. tr. prikirsti: Kad prišlė́j[o] kvajų! Lp.
3. intr. prilyti: Jau ką prišlė́j[o], ką prišlė́j[o]! Lp.
4. refl. prigulti: Prisišlė́k prie šono Rod.
5. tr. SD308, Sut prilyginti, pritaikyti ką prie ko.
sušlė́ti, sùšleja (-ja), -jo
1. refl. susiglausti, susipinti: Susišlė́ję labai šakos, nebemožna pravažiuot Slm.
ǁ susispausti: Suspaustos neišdžiūvo [skalos ant krosnies], susišlė́j[o] Lp.
2. intr. sukirsti, suduoti: Sušlė́k arkliam botagų, tai eis, kad net dulkės rūks! Lp.
3. tr. išleisti, sukišti: Sušlė́j[o] šimtą litų, ir nieko nėr! Lp.

leidinė́ti, -ė́ja, -ė́jo iter. dem. leisti.
1. duoti vis įeiti: Ar mes čia kelsimės juos leidinė́ti (įleisti po vieną)?! Rm.
2. suteikinėti laisvę: Parvažiavai?.. paleido? – Kas mane leidinės, kad niekas nebuvo suėmęs Žem.
3. atrišinėti: Leidinė́ja sergančią koją ir veizdinėja J.
4. išdavinėti iš savęs į aplinką: Fantastiškai leidinėja papiroso dūmą Vaižg.
5. mėčioti, laidyti: Tas malkas ir leidinė́ja į tuos vilkus Lnkv.
6. po truputį eikvoti: Tus piningus leidinė́ji be kokio reikalo Šts.
7. lydėti: Praleisk bent pro šunį. – Nebeleidinė́jus! Nenutrauks už uodegos! Rd.
8. refl. čiuožti, važinėtis į pakalnę: Marš leidinėtis nuo kalno! rš.
◊ liežùvį leidinė́ti; Vaižg šmeižti.
apleidinė́ti iter. dem. apleisti; nesirūpinti kuo: Aš ir tavo tėvus neapleidinė́jau, padėdinėjau Str.
atleidinė́ti iter. dem. atleisti.
1. dovanoti nusikaltusiam: Įkaušę kaimynai atleidinėjo vienas kitam senas kaltes ir nesusipratimus J.Marc. Mes mokame išsisukinėti, sau atleidinėti, pasiteisinti rš.
ǁ bažn. suteikinėti nuodėmių atleidimą: Kunigai pripratę atleidinėti nuodėmes rš.
2. atlaisvinti, atrišinėti: Vakare reik atleidinė́t aviniukam pančiukus nuo kojų Pc.
3. duoti tekėti pienui (melžiant): Mūs karvė labai anksti pradėjo atleidinė́t, jau gal greit apsteliuos Ml.
4. Ml atiminėti darbą, šalinti iš tarnybos.

×daleidinė́ti (hibr.) iter. dem. daleisti; nedrausti: Ir kap šitie sẽniai daleidinė́jo šitep! Str.
įleidinė́ti iter. dem. įleisti.
1. duoti vis įeiti: Durininkas išleidinėjo ir įleidinėjo žmones rš.
2. įtekinti, įbėginti.
| refl. tr.: Pasidarom kokios rūgštelės, svečias koks pasimaišo, ir turim ko įsileidinė́ti Jnšk.
išleidinė́ti iter. dem. išleisti.
1. duoti vis išeiti: Vaikai katiną įleidinėjo ir išleidinėjo pro duris rš.
2. Bsg duoti ištekėti, išeiti už vyro.
3. nuolat išlydėti pro duris išeinant: Svečius jau buvo išleidinėję Pn. Penktadienį ir šeštadienį praleisdavę beišleidinėdami svečius LTII424(J.Jabl).
4. nuolat paleisti (uždarytą): Kažkas dvare išleidinėdavo iš tvartų gyvulius S.Nėr.
5. daryti, kad bėgtų, tekėtų: Versmes ašarų išleidinė́jo akys manos, jog nesergėjo prisakymo tavo DP481.
6. nuolat gaminti spaudinius; nuolat spausdinti: Reikalingi ir naudingi lietuviški raštai išleidinėjami J.Bil. Išleidinėja į tautiečius atsišaukimus rš. Amerikos lietuviai toliau išleidinėjo knygas, rūpinosi lietuvių visuomenės reikalais V.Kudir. Rengiasi išleidinėti naują laikraštį prš.
7. išmėtyti, išsvaidyti: Meška išleidinėjus pliauskas LTR(Pšl).
nuleidinė́ti iter. dem. nuleisti.
1. daryti, kad vis nubėgtų, nutekėtų: Užleido lauką, o štai dabar tenka rankomis vandenį nuleidinėti sp. Gaudant žuvis tose vietose, draudžiama nuleidinėti vandenį rš.
2. refl. pasidavinėti kito nuomonei, daryti nuolaidą: Diskusijoje jis pamažu nusileidinėjo rš. Žmogus niekam nesilankstė, nenusileidinėjo rš.
paleidinė́ti iter. dem. paleisti.
1. suteikinėti laisvę: Darbininkai paleidinėja kalinius rš.
2. pakeisti, pavaduoti (ganantį, ariantį…): Pietų paleidinėju rš.
3. refl. ištvirkti: Seniau svietas gyveno, dabar pasleidinėja Brsl.
pérleidinėti iter. dem. perleisti.
1. vis duoti kitam naudotis: Jie turtus perleidinėja rš.
2. duoti per ką nors eiti, riedėti: Mama uogas perleidinėja (duoda riedėti per nuožulniai pastatytą stalą ir taip jas perrenka) Gdr.
praleidinė́ti iter. dem. praleisti.
1. palydėti, išleisti: Kad nepraleidinė́jus, tai būtum nieko nežinoję, betgi ana praleidinė́jo gi dukterį Str.
2. ko nors nedaryti, ko neatlikti, leisti praeiti: Jis nuolat pamokas praleidinėdavo Mš.
3. duoti praeiti (laikui): Jis tuščiai praleidinėdavo laiką rš.
prileidinė́ti iter. dem. prileisti.
1. M duoti prieiti.
2. refl. augti, bręsti: Prisleidinė́ja rugiai, ir jaugi spės grūdas Lz.

Poza atliekant jogos pratimą.

šlė́ti, šlẽja (-ja Slm), -jo
1. Sut, A.Baran žr. šlieti 1.
2. Bd, Kč, Srj žr. šlieti 9: Kad pasakiau, tai tylėk, ba kad šlė́siu, tai žinosi, kuoj Dievas vardu Ūd.
3. tr. Lš, Bd blokšti, trenkti: Kad aš tave šlė́siu! Lp. Jis, sako, drūtas, bet aš jį šlėtáu Švn. Kap šveitė viedrą vandinio, tik pateškėj[o] tas vanduoj, in mane kap šlė́j[o]! Kpč.
ǁ versti, griauti: Mano galva svaigsta, kai einu, tai mane šlẽja in šoną Vrn.
ǁ sviesti, šveisti: Šlė́jau šimtą litų ir turiu eilią Šlvn.
4. refl. Lzd, Lš virsti, griūti: Kap šlėjaũs, vos rankos neišsimušiau Vs.
5. refl. žr. šlieti 10 (refl.): Tik jau šlėjõsi ąžuolas griūt, Jonelis fur ir nuskrido su žąsimi (ps.) Dv.
6. refl. eiti kur nors: Kur nūnai šlė́sitės? Dv.
7. intr. smarkiai lyti, pilti, žliaugti: Kad šlẽja, tai šlẽja [lietus]! Lp.
8. intr. smarkiai ką daryti, dirbti: Kad šlė́j[o] Žadreika tai šlė́j[o]: du pudu druskos iš karto nupirko Lp. Ką čia man reiškia, kai šlėsiu, tai ir nėra! Kpč.
atšlė́ti, àtšleja (-ja), -jo žr. atšlieti:
1. refl. Krok, Lš Stovėjo an gonkų adverijos atsišlė́jęs, nieko nekalbėjo Slm. Ir jis (vaikas) tuoj atsišlė́jo kaip aš ant sopos Slm. Atsišlėk į sieną, tai nepargriūsi Vlk.
| prk.: Kurs vienu kartu nori … ant abiejų atsišlėti, musija siūbuoti, musija abejoti SE134.
| refl. Švn.
2. refl. Lzd, Lp, Kpč, Vrn Pasilsėk biskutį, atsišlė́k Krok. Atsi̇̀šleja biskį, prigula Krok.
3. intr. smarkiai primušti, išpliekti: Kad atšlė́jau tiem piemenam per šonus, tai daugiau dabos jiej stotkų Kb.
įšlė́ti, į̇̃šleja, -jo
1. tr. įmerkti, įlyti: Kad inšlė́j[o] lietus [žemę], tai inšlė́j[o]! Lp.
2. intr. įkirsti, smarkiai suduoti: Inšlė́j[o], inšlė́j[o] vaiku per šiknukę Lp.
3. tr. prk. daug išleisti, sukišti: Inšlė́j[o] kokį šimtą litų Lp. Inšlė́jai tu už šitą arklį Vrn.
išsišlė́ti, išsi̇̀šleja, -jo išeiti: Kap išsišlė́j[o] anas iš namų, tai net šviesiau pirkioj Arm.
nušlė́ti, nùšleja (-ja), -jo tr.
1. nustumti į šalį: Aš itą tvorą nušlė́siu toliau, ką ana stovi pakelėj Arm.
2. pastatyti: Nušlė́j[o] trobą kap zvaną (naują, gražią)! Lp.
3. Lzd nukirsti, nuleisti: Nuvažiav[o] miškan, nušlė́j[o] medžią Lp.
pasišlė́ti, pasi̇̀šleja, -jo pasitraukti į šalį: Pasišlė́k nedaugi į šalį, kad neindarytų palto Arm.
prišlė́ti, pri̇̀šleja, -jo
1. žr. prišlieti 1 (refl.): Prisišlė́k prie pečiaus, bus šilčiau Vrn. Mariute, sese, Mariutyte, sese, prie kam prisėdai, prie ko prisišlėjai? NS550(Ppl).
2. tr. prikirsti: Kad prišlė́j[o] kvajų! Lp.
3. intr. prilyti: Jau ką prišlė́j[o], ką prišlė́j[o]! Lp.
4. refl. prigulti: Prisišlė́k prie šono Rod.
5. tr. SD308, Sut prilyginti, pritaikyti ką prie ko.
sušlė́ti, sùšleja (-ja), -jo
1. refl. susiglausti, susipinti: Susišlė́ję labai šakos, nebemožna pravažiuot Slm.
ǁ susispausti: Suspaustos neišdžiūvo [skalos ant krosnies], susišlė́j[o] Lp.
2. intr. sukirsti, suduoti: Sušlė́k arkliam botagų, tai eis, kad net dulkės rūks! Lp.
3. tr. išleisti, sukišti: Sušlė́j[o] šimtą litų, ir nieko nėr! Lp.

sàvo snapù giedóti kalbėti iš savo galvos: Tai čia jau aš savo snapu giedu. Iš.
sàvo snãpo žiūrė́ti tik savimi rūpintis: Blogai, kad dažnai kiekvienas savo snapo žiūri. rš.
snãpą galą́sti juokauti: Sėdėdamas jis galanda snapą, lesa visus iš eilės, rodos, kad jam tik vieni niekai atsitikę. Cvir.
snãpą gáuti iš gar̃nio nieko negauti: Ar gavai? – Gausi tu iš garnio snapą!. Šk.
snãpą įkìšti
1.įlįsti pasižiūrėti: O krautuvėn nebuvai snapo įkišus?. Mžs.
2.slapta prisiglausti: Juk turi gerų pažįstamų, kur galėtum įkišti snapą, kad nė šuva nesulotų. Avyž.
snãpą káišioti kištis: Na ir užvežei – daugiau nebenorės snapą kaišioti. Rz.
snãpą kélti pūstis, didžiuotis: Ko čia keli snapą?. Tršk.
snãpą kýštelėti staiga žvilgtelėti: Bernas kyštelėjo snapą pro duris. rš. Ne degtukai Doveikai rūpėjo, o snapą kyštelėti kamaron, kur miško vyrai linksminosi. Katil.
snãpą kìšti lįsti žiūrėti: Tegu nekiša snapo, kur nereikia, ir bus gerai. Nm. Kas kaltas, kad pati kiši snapą, ar prašė, o paskui rėki. Jnš.
snãpą láidyti čiulbėti: Be reikalo paukščiai nelaidys snapą: jaučia artėjantį gyvenimą. rš.
snãpo neatkìšti neig. neateiti, neaplankyti: Kai sirgau, jų nė vienas snapo neatkišo. Jrb.
snãpo nekìšti visai nevalgyti: Uternyko rytą svečiai visi valgė, tiktai jaunuoju (jaunieji) nė snapo nekišo, nes ketino eiti spaviednės. Valanč. Vakar palikau pieno puodelį – nė snapo nekišė. Mžš.
snãpo nepàkelia nuo žẽmės apie jauną, nesubrendusį: Dar snapo nuo žemės nepakelia, o moko tėvus. Ps.
snãpo neprikìšti neprisidėti: Ir pievą Petras išpjovė, o jis nė snapo neprikišė. Mžš.
snãpą nuléisti nusiminti: Dabar visai tokie apmirę snopinėja taip kaip kokie kovarniai, snapus nuleidę. KlvrŽ. Vyrai, snapus nuleidę, grįžo namo. rš.
snãpą nunèšti nueiti: Prie kralikų nenuneši snapo, burokėlių nepaduodi!. Mžš.
snãpą pakáišioti lįsti, kištis: Aš tau pakaišiosiu snapą, kur nepriklauso!. Krš.
snãpą pravérti prabilti: Praversi dar snapą, tai nupūsiu kaip uodą. rš.
į snãpą (kam) rūpi: O kas tau į snapą!?. Kt.
į snãpą dúoti mušti: Toks gali į snapą duoti. Varn.
ikì snãpo iki soties, pakankamai: Prisrėkė lig snapo. Kv. Esam lig snapų priėdę. Kv. Vaikų lig snapo užtenka. Lkv. Kol neturi iki snapo prisikaušę, tol negana. Snt. Vargo užteks ligi snapo. Srd.
per snãpą dúoti mušti: Už tokį vaipymos tik per snapą duoti. Slnt.
kaip Tilindis su snapu žr Tilindis
nė uodo snapui įkišti žr uodas
uodas neįkištų snapo žr uodas

sklem̃bti, -ia (-sta NdŽ), -ė (-o)
1. tr. Kos104, ArchII663, L, Rtr, Ser, NdŽ, Jnšk įkypai, įžambiai tašyti, pjauti, kasti, kirpti ir pan.: Kirviu, pjūklu sklem̃bia medį DŽ1. Ans briauną griovio sklembia, t. y. įžambiai nukasa J. Aš sklembiu, t. y. prie krašto įžulniai, pašliautinai kerpu, pjaunu drobę J. Atbukimas, biskį į vidų sklembtas, daro įlinkmelę P. Pasisiuvau švarką sklembtai̇̃s žambais (skvernais) Brs. Kam taip sklembi̇̀ tą krantą?! Kair. Galus gegnių reiks sklembti, t. y. tašyti įžambiai J.
2. intr. Ser, NdŽ, DŽ1 slysti į šalį: Slydi be galo, pradėjo sklem̃bti DūnŽ. Tekinis kai sklem̃bė, tai pusę blauzos nunešė Vdk. Šlajukai kad sklem̃bė į šalį, mažne visi išlakstėm į pusnyną Užv. Ratais negal važiuoti, labai sklem̃ba End.
3. tr., intr. prk. pakankamai neduoti, nusukti: Ana nuo ano sklembia, t. y. nutraukia J.
sklembtinai̇̃ adv.: Ana sklembtinai tedavė ubagui, t. y. maž tedavė J.
apsklem̃bti, -ia (àpsklembia), àpsklembė tr. NdŽ; L
1. nurodyti, nustatyti, nužymėti: Apskriečia (apsklembia) riečius (rubežius) dėl bažnyčios pabaudimų vartojimo Gmž.
2. nusakyti sąvokos turinį, apibrėžti: Apsklembia jos (mokyklos) programą J.Šliūp. Krikščioniška religija visai aiškiai apsklembta sąvoka prš.
apsklembtai̇̃ adv.: Apie Baalį esti paprastai šnekama neapsklembtai, be tikrojo vardo J.Šliūp.
atsklem̃bti, -ia (àtsklembia), àtsklembė tr. DŽ, Krkl, Šl įkypai, įžambiai atpjauti, atkirsti, atrėžti: Morta atsklembia storiausią abišalę duonos, užkrauna ne plonesnį bryzą lašinių rš. Atsklem̃bk duonos sklimbelį Slnt. Atsklembk skalą su plikšoniu peiliu Ggr.
| Nėko tokio, ka čia tą kertelę ir àtsklembė [žemės] KlvrŽ.
įsklem̃bti, -ia (į̇̃sklembia), į̇̃sklembė tr. įlenkti, įgaubti: Įsklembti [lapai] P.
nusklem̃bti, -ia (nùsklembia), nùsklembė (-o Ser)
1. tr. Rtr, DŽ, NdŽ, NmŽ įkypai, įžambiai nupjauti, nutašyti, nukirpti, nuleisti: Nusklem̃bk rąstų galus ir įkirpk sankabą jiemdviem sieno[je] sudurti Slnt. Smailiai nusklem̃bk tą medį Jnšk. Skalinį kaip padirba, vieną galą ir antrą nùsklemba KlvrŽ. Kreivai nùsklembei sienojį Ssk. Stogų galus nusklem̃bia Šk. Ar stalo kertes nusklem̃bt, ar smailas palikt? Pg. Nusklem̃bk dailiai kraštą drobės, kalno, t. y. įžambiai nupjauk, nukirsk, nukask J. Jis nùsklembė galą geldos įkypai, t. y. į apskritumą mažne sueina J. Kai važiavo, tai su tekiniu lysvės galą nùsklembė Vdk. Mat kai dailiai nùsklembiau velėną Kair. Tolesniai kylelio vidurinę pusę reik didesniai nusklembti, idant skylė kelmo kaip reikiant apimtų žievę S.Dauk. Par daug skvernus nùsklembi Sk. Šarkai nusklembtai̇̃s žambais Kl. Taurė įkaitinama, nupjaunamas atbrailos likutis, nusklembiamos briaunos rš.
| Jos rankos buvo labai ilgos, pečiai nusklembti (nuolaidūs) Mš.
| refl.: Nusi̇̀sklembė medis, o aš norėjau lygiai nupjauti Šts. Nusisklem̃bs tas pašalelis, ir liks skiautė lopams Šts.
ǁ nužerti: Nusklem̃bk varpas nu grūdų vėtant Yl.
ǁ nugręsti, nudrėksti: [Prasprūdęs peilis] galstotą (odos paviršių) tiktai tenū̃sklembė Slnt.
2. intr. Šll, Krž nuslysti į šalį: Ratai nùsklembė į griovį Krtn. Džiūkt į šalį ir nusklem̃bo šlajos JI385. Slydi, nū̃sklembė į pakalnę, koją susilaužė DūnŽ.
3. intr. nusileisti: Jai ir pasisekę su didžiu greitumu ant žemės nusklembti [su balionu] TP1881,18.
4. tr., intr. prk. nusukti, kiek reikia neatiduoti: Ans nuo slūgos nusklembia algos, dovanų, t. y. nutraukia J.
ǁ nuskriausti: Nùsklembat savo vaikus su šnapše (girtaudami) Šts.
pasklem̃bti, -ia (pàsklembia, -sta NdŽ), pàsklembė
1. tr. patašyti, nupjauti įkypai: Pasklem̃bk biškį kampą baslio, t. y. nutašyk J.
2. intr. Ser, NdŽ kiek paslysti į šalį.
prisklem̃bti, -ia (pri̇̀sklembia), pri̇̀sklembė tr. pridėti (nuo kito atrėžus): Matininkas ir jums kertę iš muno žemės pri̇̀sklembė Brs.
užsklem̃bti, -ia (ùžsklembia), ùžsklembė
1. tr. užtašyti: Bolikų galai reiks užsklem̃bt Užp.
2. refl. užsiglausti: Užsisklem̃bk už medžio, kad nepamatytų Krš.

naiki̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no tr. K, náikinti, -ina, -ino Ėr, Grv
1. daryti, kad žūtų, išnyktų, nebebūtų: Tą turtą, kurio negalėjo pasiimti su savimi, degino ir naikino A.Vien. Ugnis naikino viso paežerio namus M.Valanč. Musių jagu nenaikintum, tai ir akis išdraskytų Sb. Náikina briedžius Mrc. Šarkos kiaušius gera – reik naiki̇̀nti Štk. Organizavos naikinamieji batalionai, liaudies apsigynimo pulkai rš. Lietaus palyja, gal baigs sniegą naiki̇̀nti (nuleisti) Jnšk. Mirtis tą jo geidimą prislėgė savo viską naikinančia ranka LTI88.
| Jis naikina (verčia niekais) puiką, o paaukština pakarną MP89.
^ Amžius piktą naiki̇̀na, gerą tobulina Pln.
| refl.; Sut: Didieji miškai pradeda náikintis (nykti) Mlt. Dar̃ jau naiki̇̀nas peludės Rdš.
2. daryti nebegaliojantį, atšaukti: Įstatymus, potvarkius naiki̇̀nti DŽ. Naikinti ir mažinti mokesčius sp.
3. M siaubti, niokoti: Kraštą naiki̇̀nti NdŽ.
ǁ skurdinti: O gaspadorių naikina vaikai, pati ir šeimyna (d.) Nm.
4. valgyti, ėsti, gerti, kol nebelieka: Viena ranka renka uogas, o antra naiki̇̀na: ėda, imlió[ja] J. Bėriui sekėsi naikinti šieną sp. Tai čėsai virto – ir seni, ir jauni degtinę naiki̇̀na Mrj. Aves náikina žolę Pb.
apnaiki̇̀nti tr.
1. dalį išnaikinti, kiek sunaikinti: Kenkėjai gerokai apnaikino vaismedžių derlių rš.
2. apgadinti, apardyti: Piliakalnis karo metais buvo smarkiai apnaikintas, iškasinėtas apkasais ir duobėmis sp. Beržynėlis dabar jau gerokai apnaikintas Grž. Trobos jau apnáikinta, krūmais ažaugo Pb.
išnaiki̇̀nti tr. K
1. SD401,412 padaryti, kad išnyktų, žūtų, nebebūtų: Buvo bepradedą įsiveist blakių – šiaip teip išnaikinaũ Sb. Musis išnaiki̇̀nk J. Baltos [bulvės] raudonas išnaiki̇̀na (užstelbia) Msn. Išnáikino sodą Dkšt. Daug miškų išnáikino Dv. Sesute mano, mieloji mano, neišnaikinki rūtų darželio, galgi sugrįšiu iš to vargelio (d.) Kp. Kiti, nuejusys į Prūsus ir į Kuršą, suokė artojus, kad, lygia dalia išnaikinusys savo vyresnybę, liuosai gyventum M.Valanč. Pas mus išnáikino, kur duoną kepė (išardė kepyklą) Dbč.
| Išnaiki̇̀no patis save (pasivertė nieku, tapo menku), priėmęs formą tarno DP74.
| refl. K: Tų didesnių vištukų tai daug išsinaiki̇̀no – net septyni Rdm.
ǁ padaryti, kad dingtų, nebesireikštų: Gal žinai, kaip pleiskanas iš galvos išnaiki̇̀nti? Jnšk. Išnaiki̇̀nus bijojimą mirimo, paduost mumus džiaugsmą DP47. Kieno atmintį išnaikýti KI114.
2. nusiaubti, nuniokoti: Gimbutas su žemaičiais didžiai Latigolę išnaikino rš.
3. išsekinti, suliesinti: Ižnaikina veidus savo, idant būtų regėti nuog žmonių, jog pasnykauja Ev.
nunaiki̇̀nti tr.
1. sunaikinti, pražudyti: Kirmėlės visus kopūstus nunáikino Mt. Čia buvo miškas, o dabar viskas nunaiki̇̀nta Mrj. Ugnis daug triobų nunáikino Grž. Kai įsisukė maras, daugybę žmonių nunáikino Grž. Medega yra nenunaikinama prš.
2. nusiaubti, nuniokoti: Nunaikýta buvo viskas karo audrų Brt. Visą apygardą nunaikinusys plačiai platesniai S.Dauk. Labiau už skėrius kraštą nunaikinsi rš.
3. sužaloti, pakenkti: Kojas nunaikináu po tas ražienas Šts.
4. nudėti kur, prapuldyti: Nešiojos nešiojos katė kačiukus ir pati kažkur nunaiki̇̀no Skr.
panaiki̇̀nti tr.
1. Vlkš padaryti, kad nebebūtų, nebeveiktų, nebesireikštų: Valstiečiai reikalavo panaikinti baudžiavą rš. Spalio revoliucija ėmėsi uždavinio panaikinti žmogaus išnaudojimą kito žmogaus (sov.) sp. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip V.Krėv. Žemaičiūse, nors keletą mokslinyčių vyresnybė panaikino, vienok į tų vietą Kėdainiūse, Panevėžė[je] ir Šiauliūse naujas padarė M.Valanč.
2. atsisakyti nuo ko, nustoti laikyti: Žmogus tą kiaulę ir panaiki̇̀nęs Kal.
pranaiki̇̀nti tr.
1. kiek išnaikinti, apnaikinti: Buvo atsiradę vilkų, juos kiek pranáikino Ėr.
2. pašalinti: Kaip jis gali pranáikinti guzą! Ėr.
3. išleisti, išeikvoti: Noroms nenoroms prigundė prie girtuokliavimo, pranaikino visą menką pelną rš.
prinaiki̇̀nti tr.; LL98 daug sunaikinti.
sunaiki̇̀nti tr.
1. padaryti, kad nebebūtų, žūtų, išnyktų; pražudyti: Mes žūstame, bet lieka tie, kurie sunaikins kryžiuočius, nors šimtmečius reiktų laukti S.Nėr. Priešą reikia ne parblokšti, bet sunaikinti rš. Jei kas netinkama, galėjo ir sunaikýt Vv. Žolynai … orą taiso, … visokias ligas pravaro, atatolina arba geriau sunáikina BM63. Pavydas sunáikina viską kaip kirminas Rs. Ugnis sunaikino visą dagą prš.
| Gal aš tik bereikal tavo jaunystę sunaikinsiu Ašb.
| refl. Sut.: Da nėra susinaiki̇̀nę Šmk.
2. nusiaubti: Ir sunaikino tuos miestus ir visą aplink šalį brš.
3. nuskurdinti, suvarginti: Skursta jis suspaustas, sunaikintas rš.
| refl.: Kol sveikas žmogus, ir bagotas; kad tik liga užeina, ir susinaiki̇̀na Lnkv. Neturtingi žmonės susináikina pirkdami grūdus par brangiai A.Baran.
užnaiki̇̀nti tr. užkankinti, užkamuoti: Arklių nebedaug, ir tuos pačius užnáikins Ėr. Buvo du kačiukeliai, tai vaikai ažnáikino Str.

juokų̃ dãlys nieko rimta: Nors ir žadėjo, bet iš to visko tik juokų dalys. Dkš.
juõko dárbas labai lengva: Suknelę sukirpt tai tik juoko darbas. Ml. O tu misliji juokai, čia ne juoko darbas. End.
juokų̃ dárbas labai lengva: Išspręsti tokį uždavinį man juokų darbas. rš.
juokų̃ giesmė̃ nerimtas dalykas: Čia tiktai juokų giesmė. Prk.
juõkas juokù sakoma pereinant prie rimtos kalbos: Juokas juoku, o tam jau ir susidėjo visa galvon. Ds.
juokaĩ juokaĩs sakoma pereinant prie rimtos kalbos: Juokai juokais, bet aš manau, kad jums absoliučiai nieko blogo neįvyko. Gruš. Juokai juokais, bet žmogus turi daryti viską, ką gali. Avyž.
juõko kaulẽlis sakoma apie pakibinimą: Ir nutvėrė už juoko kaulelio. End.
juokų̃ kauliùkas sakoma apie pakibinimą: Valentas jautėsi toks vilčių pilnas, laimingas, kad ir Rožytę tarpais paerzindavo – nusigręžusiai virvelę per kaklą pavelka, už kasytės patempia ar net bakstelėja nykščiu į šoną, kur juokų kauliukas – kikt!. Paukš.
juõko kauliùką atràsti prajuokinti kibinant: Ko čia klikenat, gal juoko kauliuką atradot?. Ds.
juõkų kauliùką ràsti pakibinti, sukeliant juoką: Va va, radau juokų kauliuką!. Mrj.
kaĩp juokų̃ kauliùką rãdęs be priežasties (juokiasi): Rizena kaip juokų kauliuką radęs. Rs.
juokų̃ maĩšas juokdarys: Iš jo visas juokų maišas. Mrj. Tikras juokų maišas: kad pradės juoktis, tai to krekenimosi!. Dov.
juokų̃ mãzgas pokštininkas: Iš tavęs juokų mazgas. Mrj.
juokų̃ pãsakos nerimta kalba: Čia tik juokų pasakos. Klvr.
mažì juokaĩ pavojinga: Maži juokai žaisti su ugnimi. Jnš.
menkì juokaĩ rimtas dalykas: Menki juokai papult į jo nagus. Gs. Menki juokai, kai pinigų nėra. Prn.
penkì juokaĩ menkniekis: E, tas yra penki juokai. End.
prastì juokaĩ neįmanoma: Užkelk tu ją dabar kad geras! Tuščią – dar šiaip taip užklibinsi, bet su pilna – visai prasti juokai. Sruog.
šaltì juokaĩ rimtas dalykas: Čia juokai visai šalti. Rz.
víenas juõkas visai paprasta: Ir vienas juokas yra pareiti namo per visą miestą. rš. Man peršokt per šitą tvorą vienas juokas. Prn.
vienì juokaĩ
1.labai mažai: Dirbi pluši kiaurą dieną, o to darbo vieni juokai. Slnt.
2.visai lengva: Tokį bliūdą išvalgyt man vieni juokai. Jrb. Jam primušti Kazį – vieni juokai. Daut. Man dabar rodos, kad pjauti šieną moku ir kad šios dienos darbas man bus vieni juokai. Vencl. Man per šitą tvorą peršokt vieni juokai. Dkš.
juokaĩs apleĩpti smarkiai juoktis: Tas žmogus juokais apleipo. Jnšk.
juõką braũkti
1.džiaugtis: Kiek sūdžios nugėrė, gatavais ištraukė, ne penki man bestovi ... bet galiu juoką braukti, viršų gavau. Žem.
2.pašiepti: Juoką braukią iš mergos, o ta nesupranta. Krš.
juokùs darýti nerimtai elgtis: Kam čia mėtyt [žmonas], juokus daryt ant senatvės. Mžš.
juõką dė́jęs tyčiomis: Kad nors kada juoką dėjęs malkų atneštų iš daubos. Skr.
juõko dė́tas tyčiomis: Juoko dėtas imčiau ir pasakyčiau. Vkš.
juokaĩs išleĩpti smarkiai juoktis: Visi juokais kone išleipom. Krkl. Visos išleipo juokais iš tokios mano bliuskos. Upt.
juõką išmanýti būti suaugusiam, mokėti flirtuoti: Mikė aštuntus eina, Julė šešiolika į Sekmines baigia, jau, broleli, gerai juoką išmano, tik dirbti darbo negali nė vienas. LzP. Ar jau juoką išmanai?. NmŽ. Juoką ans išmano, ale grieko bijo. Vkš.
juokùs krė̃sti
1.išdaigauti, juokauti: Kad jis įsilinksmino, kad pradėjo dainuot, krėsti juokus!. Cvir. Dar tu čia kokius juokus kreti, eik tu man šalną parneši. Bs. Ir vis dėlto mes krečiame juokus, ginčijamės, svajojame. Mar. Kaip sueis visokius juokus krėsti. Grv.
2.pašiepti: Ką jis čia iš manęs seno juokus sau nori krėsti!... Krėv.
juokaĩs krìsti smarkiai juoktis: Visi krito juokais. Šn.
juokaĩs leĩpti smarkiai juoktis: Kai jis pradeda šnekėtis, visi leipsta juokais. Gs. Aš juokais leipstu, o jis iš širdies pasakoja. Lk. Mergaitė ant dobilų leipsta juokais. Ap.
juokaĩs mir̃ti smarkiai juoktis: Visi mirė juokais, pamatę tą mergą vyru apsirengus. Alk. Kai Gervazas juką virė, kas pamatė, juokais mirė. Tršk.
juokų̃ nedarýti elgtis rimtai (gerai valgyti): Rūsčiai suraukti ančiakiai reiškė, jog, visą naktį ničnieko nevalgęs, juokų prie stalo nedarys. Vaižg.
juokaĩs nesiliáuti ištisai juoktis: Kad baido, kad žavėja įlindusi į peludę, kad aš neliausiuos juokais. KlvrŽ. Mudu su Tavadore juokais nesiliauname. Žem.
juokaĩs nudė́ti nekreipti dėmesio: Iš pradžių Rapolas mėgino jai atsikirsti ir viską juokais nudėti. Vaižg.
juokaĩs nueĩti nesukelti rūpesčio: Šį metą žiema nuėjo juokais. Nv.
juokaĩs nuleĩpti smarkiai juoktis: Kad ims ką pasakoti, tai ir nuleipk juokais. Klov. Kai pamatėm jį ateinant, taip ir nuleipom juokais. Ds.
juokaĩs nuléisti nekreipti dėmesio: Tik Kazlauckas, linksmo būdo žmogus, nenusimindavo ir mokėjo juokais nuleisti. Mišk.
juokaĩs nustìpti smarkiai juoktis: Vyrukai gali juokais nustipti iš paikų mergų. Prk.
juokaĩs nuver̃sti nekreipti dėmesio: Pravažiuojantis tautietis norėjo visa tai juokais nuversti. Andr.
juokaĩs pakrìsti smarkiai juoktis: Tos mergos pakrito juokais. Lp.
juokù pam̃pti smarkiai juoktis: Visi pampo juoku. Str.
juokaĩs papùsti imti smarkiai juoktis: Kad nori, ir papusk juokais. Jnšk.
juokù pasiráičioti labai juoktis: Pasiraičiok tu iš šito vaiko juoku!. Lp.
juokaĩs pasiriẽsti labai juoktis: Pasirietė juokais visi, jo pasakų klausydami. Rš.
juokaĩs pastìpti labai juoktis: Kone pastipau juokais iš tavęs. Žem.
juõką pažìnti būti suaugusiam, mokėti flirtuoti: Kokio amžiaus tas vaikas buvo, nežinau, tik ans juoką jau pažino. Kl. Mergelė buvo jau juoką pažįstanti. Šts.
juokù plýšti smarkiai juoktis: Salė plyšo juoku. rš.
juokaĩs plýšti smarkiai juoktis: Jis tik žiūri į dyvus ir plyšta juokais. LTR.
juokù praplýšti imti juoktis: Tik staiga juoku praplyšta kokia mergiotė, išsigandus ir patenkinta. Šein.
juokų̃ priláidyti daug išdaigauti: Juokų daug esu prilaidęs, jaunas būdamas. Trk.
juokaĩs pratrū́kti imti juoktis: Pagaliau lyg kvapo pristigęs kad pratrūks juokais. Šein. Klasė pratrūksta juokais, juokiasi ir geografijos mokytoja. Ap.
juokaĩs pùsti labai juoktis: Mes putom juokais, jam taip giriantis. Dkš.
juokaĩs raitýtis labai juoktis: Visi raitės juokais. Mrj.
juõkas ráuna apie pražuvimą, išnykimą: Tegu jį juokas rauna! Tiek tos bėdos!. Ldvn.
juokaĩs sprógti labai juoktis: Velnias sprogsta juokais, dūmais užspringsta. Šein.
juõką susiū́ti papokštauti: Mes kaip kada tai susiuvam juoką kokį. Lp.
juõką tráukti šaipytis: Ko taip juoką trauki iš senesnio. Krš. Ką čia trauki juoką iš neregio. Kltn.
juokùs tráukti šaipytis, tyčiotis: Ar leisi dukterį? – Ponas juokus trauki – jin biedna. Šln. Čia juokus trauks iš seno žmogaus. Krš. Juokus trauki iš manęs senės: kam tau tos žolikės?. Grd.
juokù trū́kti labai juoktis: Kai įsibumbėjo susirinkę seniai, tai juoku trūk. Ssk. Iš jos kalbos tai nors trūk juoku, būdavo. Slm.
juokùs valióti pokštauti: Reik mitrio žmogaus didliai – juokus valioja. Gršl.
juokùs varinė́ti juokauti: Aš su jumis juokų nevarinėsiu: jei neklausysit – kumščia į kuprą, keliu į subinę – ir eikit sau!. Gs.
juokùs varýti tyčiotis: Juokus varo iš seno visur – toks neužkentimas!. Krš.
ant juõko dė́ti leisti, tyčiotis: Ką čia save dedi ant juoko su tais niekais!. Dr.
ant juõko kélti tyčiotis: Ant juoko tu mane kėlei, nors kiaulių su manim neganei. KrvP.
ant juõko laikýti erzinti; tyčiotis: Mane jauną ant juoko laikė. Nm. Žmonės pradėtų kokį žmogų laikyt ant juoko, šidyt iš ano. prš.
ant juõko nuléisti nekreipti dėmesio: Ant juoko nuleidau viską. Krš.
ant juõko padė́ti tyčiotis, šaipytis: Eik eik, kumele, kam reikia žmogų ant juoko padėti. Plt.
ant juõko palaikýti pasityčioti: Tu palaikyk už save gudresnį ant juoko, o ne tą kvailelį. Skr.
ne ant juõko geras, gražus: Nuo užmetimo penėti šešius maišus miežių sušersi, turėsi paršus ne ant juoko. Krš.
be juokų̃ iš tikrųjų, rimtai: Mūsų Liudas be juokų šįmet atvažiavo įsimylėjęs. Myk-Put. Aš be juokų kalbu – šeimininkė man reikalinga. Cvir. Pamiršote mus, vaikine. Be juokų sakau. Balt.
iš juõko iškrìsti labai juoktis: Mes iškritom iš juoko. Šn.
iš juõko išsiraitýti labai juoktis: Išsiraitė visi iš juoko, tai komedijos!. Krš. O mes išsiraitėm iš juoko!. Mrj.
iš juõko leĩpti labai juoktis: Žmonės kvatoja, leipsta iš juoko, kad ji su tokiu puspročiu sutiko [tekėti]. Srv.
iš juokų̃ leĩpti labai juoktis: Visi ten esantieji iš juokų pradėjo leipti. Žvr.
iš juõko mir̃ti labai juoktis: Visi mirė iš juoko. Al.
iš juõko nuleĩpti labai juoktis: Mes visi nuleipome iš juoko. Jrb.
iš juõko pakrìsti labai juoktis: Pakritom mes iš juoko. Lp.
iš juõko pasirìsti labai juoktis: Kaip pradės sakyt, tai pasirisi iš juoko. Brsl.
iš juõko raitýtis smarkiai juoktis: Aš raitausi iš juoko. Simon.
iš juõko spriñgti labai juoktis: Nuo to laiko dažnai jai sakydavau: „Mažyte", ir mergaitė, išgirdusi tuos žodžius, springdavo iš juoko. Ap.
nuo juõko leĩpti labai juoktis: Vaikas net leipsta nuo juoko. Jz.
juõkas po juõko rimtai kalbant, tikrai: Juokas po juoko vieną sykį bus kiverzai (teks mirti). Krš.
ar juõkas sakoma ką pabrėžiant: Treji metai, ar juokas, toks laiko gabalas, ar juokai. Ap.
ne juokaĩs iš tikrųjų, rimtai: Saulelė ima šildyti ne juokais. rš. Vanduo užtvankoje vis kilo, ir vyrai ne juokais susirūpino. rš. Prie kluono ne juokais kraujas užvirė. Zur.
kaĩp ant juõko mažai (duoti): Ką gi čia duodi kaip ant juoko. Mžš.
ne kumelio juokas žr kumelys
ne kumelių juokas žr kumelys
ne zuikio juokas žr zuikis

kurìs kótas kažkas negera: Jau kuris kotas pas juos yra. Trgn.
kótas (jo...)nemãtę tiek to: Kotas jo nematę!. Ds.
ant kóto iškélti pakritikuoti: Ne vieną tokį niurzglį „Šluota" jau suskubo iškelti ant koto, o kai kuriuos nuversti nuo koto. rš.
į kótą tinkamas: Ta merga būtų jamui į kotą ženytis. J.
kótas į kótą visai tokie patys, vienodi: Abu labu tokiu – kotas į kotą. Ps.
į pat kótą kaip tik, visai tinkamas: Jam tos kelnės į pat kotą. Skr. Kaip šit Srutienei į pat kotą.... Žem.
ikì paskutìnio kóto visai (nusigyventi): Jis nusigyveno iki paskutinio koto. Krok.
iš kóto išvir̃sti
1.apsvaigti nusigėrus: Tiek nusigėrė, kad iš koto išvirto. Grž.
2.netekti sveikatos: Kitą kartą jauni greičiau iš koto išvirsta kaip tie seniai. Grž. Kad ir jauni visi išvirtę iš koto, nei šiokie nei tokie. Sur.
3.pasenti: Jei jaunas neves, per daug išvirs iš koto. Šts.
iš kóto nuléisti papjauti: Tegu tik dar pasišoka prieš mane, tai nei neapsižiūrės, kaip iš koto nuleisiu aš jį. Lš.
iš kóto vir̃sti nusigerti, apsvaigti: Užtat padarė alų, kad nuo trijų stiklinių iš koto virsti – ponams su prastesniu nepasirodysi. Paukš.
nuo kóto
1.niekam tikęs: Tą kavalierių gyrėt gyrėt, o jis visai nuo koto. Gs.
2.visai prastai, netikusiai: Tai eisim pažiūrėt arklio: gal jau nuo koto nušėrei. Vlkv. Jau jis nuo koto nusimokino. Alk. Jis jau visai nusigyveno nuo koto. Mrj. Jau tu čia nuo koto nusikalbėjai. Klvr.
nuo kóto nukrìsti nusigerti: Vakar vakare aš nukritau nuo koto. Sd.
nuo kóto nusivarýti
1.netekti jėgų, nuvargti (einant, dirbant): Aš besivežiodamas visai nusivarysiu nuo koto. Krtn. Vincė besistengdamas visai nuo koto nusivarė. Šll.
2.nusigyventi, nuskursti: Visai nuo koto nusivarė. Dkš.
3.moraliai smukti: Vyrai nuo koto yr nusivarę gatavai. Krš.
nuo kóto nusmaũkti nugyventi, nusmukdyti: Prireiks – perkels kitur. Gal ir vėl į tokią pat nuo koto nusmauktą įmonę. Gric.
nuo kóto nuvarýti
1.atimti sveikatą, išsekinti: Tas šnapšelis aną nuvarė nuo koto. Krš.
2.nugyventi, nuskurdinti: Pirmininkai buvo stribokai iš miestelių, nuvarė ūkes nuo koto visai. Rdn.
nuo kóto nuver̃sti
1.pargriauti: Vienas du sutašė (primušė), nuo koto nuvertė. Tr.
2.sukritikuoti:
nuo kóto nuvir̃sti
1.nepastovėti, nepaeiti (nusigėrus): Pagėrė, kad net nuo koto nuvirto. Vj.
2.netekti užimamos vadovaujamos vietos:
3.netekti sveikatos ar mirti: Ką gi žinai, gal katras sužūsit, gal katras nuvirsit nuo koto, tai juodai dienai verčiau pasitaupykit. Mžš.
per kótą pérsvirti pasenti: Vaikis per kotą persviręs ir nebegauna žmonos. Šts. Toksai per kotą sviręs persviręs: snaudė snaudė ir nusisnaudė. Rdn.
per kótą pérvirsti pasenti: Esu jau pervirtusi per kotą. Šts.
per kótą pū̃sti neig. mirti: Jau mirė, jau pučia per kotą. Dr.
su kótu didelis: Laimė su kotu. Sdb.
kaĩp kótas į kótą labai sutinkantys: Abu įtiko kaip kotas į kotą. I.
kablys atitiko kotą žr kablys
kirvis atitiko kotą žr kirvis
vanagas nelaužia koto žr vanagas