Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (356)
puškė́ti
Apibrėžtis
puškė́ti, pùška, -ė́jo intr.
1. K darytis burbulams (rūgstant, verdant…), gurguliuoti, pukšėti: Alus, kopūstai, kad rūgsta, pùška J. Pùška kap mielės pyraguose Dkš. Jau surūgęs pienas, tuoj ims puškė́t Gs. Užmaišai [avižinius] miltus, anglį įdėdavai, iš savęs pradeda rūgt, pùška, pùška ir išrūgsta Nmk. Bačka pùška, verda Vn. Pùška kaip karštas kalkakmenis vandenė[je] Up. Iš kupstų ėmė kilti garas, kur užsilikę sniego gabalai puškėdami šnabždėjo tirpdami LzP.
| Kad riebiai privalgai, viduriai pùška J.
| Puškė́[jo] puškė́[jo] ir pratrūko (bezdėjo bezdėjo ir pirstelėjo) Lp.
^ Kubile puška apsiputojęs, o kai išlipa – šeimyną pasotina (kopūstai) LTR(Vdk).
2. stenėti, dejuoti, pukšėti: Musėt, karščio vaikas tura, ka taip pùška Krš. Senė puškė́jo puškė́jo, nebilgai bepatraukė Krs. Ka stena, ka pùška – nėko nepakela Rdn. Senis pùška visą žiemą Užv. Pùška kap ėringa avis Rod. Ligonis per naktį puškėjo Brb. Ta mūsų mamytė puška ir puška per dienų dienas Slv. Vaikeli, neverk, nepuškėk. Ko puški? Skdv. Tu per senas, aš per jauna, o ką mudu veiksiv? Tu pas pečių bepuškėsi, aš jauna beverksiu JD1249.
^ Pùškantis tai pùška, pùška ir nemiršta, o sveikas tai tik braukšt ir nėr Žal.
3. [K] taškantis maudytis, pliuškentis: Jis ir nepuškė́damas moka plaukti Bgs.
4. pupsint važiuoti, plaukti: Gango vandeniu švilpaudami puškėjo garlaiviai J.Balč. Puškėdamas laivas tolo nuo prieplaukos rš. Bėga geležinkeliu traukinys. Pryšakyje puška, šniokštuoja lokomotyvas Mš.
5. brš spragsėti: Ugnis, dideliai prikurta, puškė́jo J. Eglutė sunkiai dūsavo ir vaitojo, šakelės puškėjo J.Balč.
6. traškėti, braškėti: Kad eita par mišką, trata, pùška Gršl.
7. trykšti, čiurkšti: Ant liūno vanduo pùška, t. y. šoka aukštyn J.
apipuškė́ti, api̇̀puška, -ė́jo intr.
1. nuspuoguoti: Visas apipuškė́jau Skr. Rankos apipuškė́jusios Skr.
2. išsisirgti, nusiligoti, pasiligoti: Kiek jau jaunų po žeme, o toks senas apipuškė́jęs puška bepuška Gs.
atpuškė́ti, àtpuška, -ė́jo intr. Lnkv ateiti, atbristi, atsibelsti: Patvoriu atpuška Galinis rš. Aš parjosiu atpuškėsiu mergelės žiūrėti LMD.
išpuškė́ti, i̇̀špuška, -ė́jo intr.
1. su putomis išrūgti: Duona inrūgo, net išpuškė́jo Rod. Išpuškė́jo tos uogos [suvirintos], i viskas Rdn. Išpuškė́jo, išlipo ta smetona Plv. Išpuškė́jęs smetonas, labai senas Krš.
2. kunkuliuojant, verdant išbėgti: Buza išpuškė́jo Knv. Kruopos išpuškė́jo, dabar bus neskanios Rs.
3. taškantis išplaukti: Jau trys ketvirčiai valandos, kaip garlaivis išpuškėjęs į Liverpulį Mš.
4. pasidaryti skylėtam: Išpuškė́tos skotertės Šts.
nupuškė́ti, nùpuška, -ė́jo intr. aptekti puškais, spuogais: Vaikas po rauplių nupuškė́jo, t. y. puškais apteko J. Nupuškė́jusi vaiko burnelė Lk. Lūpos nupuškėjo nu druskos Lk.
papuškė́ti, pàpuška, -ė́jo intr.
1. padejuoti, pavaitoti: Puškėte pàpuška bobutė, ale dar neguli, neserga, negaliuoja J.
2. papliauškėti: Šaudant papuškė́jo Tr.
parpuškė́ti, par̃puška, -ė́jo intr. pareiti dejuojant: Par̃puška iš miesto senė Krš.
supuškė́ti, sùpuška, -ė́jo intr.
1. sutraškėti: Kai patraukė išnertąją ranką, net kaulas supuškė́[jo], ė kap sopė[jo], tep sopa Ml.
2. taškantis subristi (į vandenį): Par vidudienį visos karvės sùpuška [v]andenin, kad galėtų apsigint nuo visokių birbalų Km.
3. Grd kiek sudejuoti, sustenėti: Sùpuška tik – tujau pri daktaro leka Rdn.
4. supupsėti: Užbaubė mašina, supuškėjo ratai, – važiuojam rš.
5. sutrūkinėti: Supuškė́jo siūlai Prn.
1. K darytis burbulams (rūgstant, verdant…), gurguliuoti, pukšėti: Alus, kopūstai, kad rūgsta, pùška J. Pùška kap mielės pyraguose Dkš. Jau surūgęs pienas, tuoj ims puškė́t Gs. Užmaišai [avižinius] miltus, anglį įdėdavai, iš savęs pradeda rūgt, pùška, pùška ir išrūgsta Nmk. Bačka pùška, verda Vn. Pùška kaip karštas kalkakmenis vandenė[je] Up. Iš kupstų ėmė kilti garas, kur užsilikę sniego gabalai puškėdami šnabždėjo tirpdami LzP.
| Kad riebiai privalgai, viduriai pùška J.
| Puškė́[jo] puškė́[jo] ir pratrūko (bezdėjo bezdėjo ir pirstelėjo) Lp.
^ Kubile puška apsiputojęs, o kai išlipa – šeimyną pasotina (kopūstai) LTR(Vdk).
2. stenėti, dejuoti, pukšėti: Musėt, karščio vaikas tura, ka taip pùška Krš. Senė puškė́jo puškė́jo, nebilgai bepatraukė Krs. Ka stena, ka pùška – nėko nepakela Rdn. Senis pùška visą žiemą Užv. Pùška kap ėringa avis Rod. Ligonis per naktį puškėjo Brb. Ta mūsų mamytė puška ir puška per dienų dienas Slv. Vaikeli, neverk, nepuškėk. Ko puški? Skdv. Tu per senas, aš per jauna, o ką mudu veiksiv? Tu pas pečių bepuškėsi, aš jauna beverksiu JD1249.
^ Pùškantis tai pùška, pùška ir nemiršta, o sveikas tai tik braukšt ir nėr Žal.
3. [K] taškantis maudytis, pliuškentis: Jis ir nepuškė́damas moka plaukti Bgs.
4. pupsint važiuoti, plaukti: Gango vandeniu švilpaudami puškėjo garlaiviai J.Balč. Puškėdamas laivas tolo nuo prieplaukos rš. Bėga geležinkeliu traukinys. Pryšakyje puška, šniokštuoja lokomotyvas Mš.
5. brš spragsėti: Ugnis, dideliai prikurta, puškė́jo J. Eglutė sunkiai dūsavo ir vaitojo, šakelės puškėjo J.Balč.
6. traškėti, braškėti: Kad eita par mišką, trata, pùška Gršl.
7. trykšti, čiurkšti: Ant liūno vanduo pùška, t. y. šoka aukštyn J.
apipuškė́ti, api̇̀puška, -ė́jo intr.
1. nuspuoguoti: Visas apipuškė́jau Skr. Rankos apipuškė́jusios Skr.
2. išsisirgti, nusiligoti, pasiligoti: Kiek jau jaunų po žeme, o toks senas apipuškė́jęs puška bepuška Gs.
atpuškė́ti, àtpuška, -ė́jo intr. Lnkv ateiti, atbristi, atsibelsti: Patvoriu atpuška Galinis rš. Aš parjosiu atpuškėsiu mergelės žiūrėti LMD.
išpuškė́ti, i̇̀špuška, -ė́jo intr.
1. su putomis išrūgti: Duona inrūgo, net išpuškė́jo Rod. Išpuškė́jo tos uogos [suvirintos], i viskas Rdn. Išpuškė́jo, išlipo ta smetona Plv. Išpuškė́jęs smetonas, labai senas Krš.
2. kunkuliuojant, verdant išbėgti: Buza išpuškė́jo Knv. Kruopos išpuškė́jo, dabar bus neskanios Rs.
3. taškantis išplaukti: Jau trys ketvirčiai valandos, kaip garlaivis išpuškėjęs į Liverpulį Mš.
4. pasidaryti skylėtam: Išpuškė́tos skotertės Šts.
nupuškė́ti, nùpuška, -ė́jo intr. aptekti puškais, spuogais: Vaikas po rauplių nupuškė́jo, t. y. puškais apteko J. Nupuškė́jusi vaiko burnelė Lk. Lūpos nupuškėjo nu druskos Lk.
papuškė́ti, pàpuška, -ė́jo intr.
1. padejuoti, pavaitoti: Puškėte pàpuška bobutė, ale dar neguli, neserga, negaliuoja J.
2. papliauškėti: Šaudant papuškė́jo Tr.
parpuškė́ti, par̃puška, -ė́jo intr. pareiti dejuojant: Par̃puška iš miesto senė Krš.
supuškė́ti, sùpuška, -ė́jo intr.
1. sutraškėti: Kai patraukė išnertąją ranką, net kaulas supuškė́[jo], ė kap sopė[jo], tep sopa Ml.
2. taškantis subristi (į vandenį): Par vidudienį visos karvės sùpuška [v]andenin, kad galėtų apsigint nuo visokių birbalų Km.
3. Grd kiek sudejuoti, sustenėti: Sùpuška tik – tujau pri daktaro leka Rdn.
4. supupsėti: Užbaubė mašina, supuškėjo ratai, – važiuojam rš.
5. sutrūkinėti: Supuškė́jo siūlai Prn.
čiuõžti
1
Reikšmė
Apibrėžtis
(kuo, su kuo, ant ko, nuo ko) tam tikru būdu ar naudojantis tam tikromis priemonėmis judėti slidžiu paviršiumi ar vandeniu: Ar̃ móki čiuõžti (sù) pačiū́žomis [vandeñs sli̇̀dėmis, bañglente]? Kàs teñ čiuõžia ùžpakaliais [sù šliuožỹnėmis] nuõ kálno? Vandeni̇̀niai čiuoži̇̀kai čiuõžia ùpių ir̃ ežerų̃ vandeñs pavir̃šiumi. Mokiniai̇̃ čiuõždavo láiptų turė̃klais. Rytój sù vaikai̇̃s čiuõšiu añt lẽdo. | gebėti, mokėti taip judėti (ppr. su pačiūžomis): Ji̇̀s gerai̇̃ čiuõžia.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Ji̇̀s gerai̇̃ čiuõžia.
Ar̃ móki čiuõžti (sù) pačiū́žomis [vandeñs sli̇̀dėmis, bañglente]? Kàs teñ čiuõžia ùžpakaliais [sù šliuožỹnėmis] nuõ kálno? Vandeni̇̀niai čiuoži̇̀kai čiuõžia ùpių ir̃ ežerų̃ vandeñs pavir̃šiumi. Mokiniai̇̃ čiuõždavo láiptų turė̃klais. Rytój sù vaikai̇̃s čiuõšiu añt lẽdo.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
(kuo, per ką) važiuoti, šliuožti, plaukti (apie transporto priemonę): Rõgės lengvai̇̃ čiuõžia sniegù [per̃ sniẽgą]. Bùrlentė čiuõžia vándeniu. Lẽdrogės čiuõžė užšãlusiu ẽžeru. Ẽžeru tỹliai čiuõžė váltis.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Rõgės lengvai̇̃ čiuõžia sniegù [per̃ sniẽgą]. Bùrlentė čiuõžia vándeniu. Lẽdrogės čiuõžė užšãlusiu ẽžeru. Ẽžeru tỹliai čiuõžė váltis.
3
Reikšmė
Apibrėžtis
(per ką, nuo ko) važiuojant, einant, bėgant slysti: Mašinà čiuõžia per̃ apledė́jusį kẽlią. Kai̇̃p čiuožiaũ nuõ laiptẽlių – ir̃ susiláužiau rañką! Màno bãtai čiuõžė rasóta žolè kai̇̃p sli̇̀dės.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Mašinà čiuõžia per̃ apledė́jusį kẽlią. Kai̇̃p čiuožiaũ nuõ laiptẽlių – ir̃ susiláužiau rañką! Màno bãtai čiuõžė rasóta žolè kai̇̃p sli̇̀dės.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
šnek. eiti, važiuoti, vykti: Kur̃ dabar̃ čiuoži̇̀? Jéi rytój bū́tų gražù, čiuõžtume kur nórs.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Kur̃ dabar̃ čiuoži̇̀? Jéi rytój bū́tų gražù, čiuõžtume kur nórs.
išpūškúoti
Apibrėžtis
pūškúoti, -úoja, -ãvo intr., puškúoti
1. Srv, Žvr sunkiai bristi per vandenį, sniegą, purvus: Kur ten pūškúosi naktį: pakinkys porą arklių, ir nuvažiuosme Pc. Nebijo nė sniego, pūškúoja sau be kelio, ir gana Kp. Senis per sniegą kad puškúoja! Pmp. Kurgi pūškúoji net po puta (sukaitęs)? Ds. Man ir vėl teks į Jurbarką pūškúoti Skr. Pūškuoti yra bristi par purvus J.
2. pliauškėti, taškytis (maudantis): Aš moku i plaukti, i pūškúoti, su rankoms kapstyties Pln. Stanelis pūškavo, nardė juodame nakties ežere rš.
3. pupsint plaukti, važiuoti: Upės viduriu Kauno link pūškavo garlaivis rš. Liepgirių brigadoje pūškuoja (dirba) antras traktorius J.Avyž.
4. Kv sunkiai, garsiai kvėpuoti, dvėsuoti, šniokštuoti: Senis pūškúoja, kad sunkumą ant širdies turia J. Ligonis pūškúo[ja] išsižiojęs J. Užilsęs pūškúo[ja], t. y. alsuo[ja] J. Gyvi daiktai, turėdami plaučius, pūškuoja ir kvėpuoja Kos15. Nustojo vaikas verkti, išbalęs, pamėlynavęs sunkiai pūškavo motynos skreite Žem. Margis su šėmiu, panarinę galvas ir pūškuodami šnervėmis, nesijudino iš vietos V.Myk-Put. Kiek tas vaikas pūškúo[ja], lygu avelė Plt. Atejęs į muno metus, ir tu taip pat pūškúosi Brs. Žiemą [kumelė] puškúos puškúos – i nunersu kailį Pvn. Must arklius nori pasproginti, ka teip be proto varai – pasiveizėk, kaip pūškúo[ja] Vvr. Arklelis vos pūškúoja, o jį dar vis plaka Alk. Nepūškúok kaip Brauklio kalė, varlę ginusi (sakoma, kai kas labai rūpinasi menku dalyku) Štk.
| prk.: Perone pūškuoja leisdamas garus melsvas garvežys rš. Pūškuodamas privažiavo garvežys rš.
5. S.Dauk, Kdn, Rt, Kv giliai kvėpuojant miegoti: Bempt bempt sugulėm ir pūškavom M.Valanč. Blusius, parėjęs namo, krito į lovą, pūškavo per dieną be žado Žem. Per kiaurą naktį vienoje lovoje motinėlė pūškavo, antroje Juozas dūsavo Žem. Draugas pūškuoja ir knarkia rš.
6. šniokšti: Laukai žaliuoja, miškai puškuoja LTR(Krk, Žd, Sb). Kai marios liūliuoja, kai vilnios puškuoja, to svieto mergelės į šliūbą važiuoja LTR(Mrk).
7. kunkuliuoti, burbuliuoti: Pažiūrėk, ar jau vanduo pūškuoja, – tai verda Lnkv.
atpūškúoti intr.
1. Pc atbristi, atklampoti, atpūkšėti: Žirgas atpuškúoja par purvus J. Kol per tokį pusnį atpūškuosi, ir vakaras ateis Krok. Uždusau, iki atpūškavaũ per tokį purvyną ir prieš vėją Gs. Atbrido atpūškãvo par sniegą, misliau, kad kažin ką pasakys Kp. Girdžiu – per balą kažkas atpuškúoja, ogi žiūriu – vilkas Ėr. Kitam vakare atšliaužia atapūškuoja žalkčiai (ps.) Dgč.
| prk.: Į Vinkšnabrasčio kolūkį atpūškavo ruduo rš.
2. sunkiai kvėpuojant ateiti: Ledva atpūškavau nuo Jonienės, kad prigirdė alum Ds. Ateina abudu, atpūškuoja senis, vėzdu pasiramsčiuodamas P.Cvir. Ogi atsigręžusi – nuo lovos ateinąs, atpūškuojąs į ją [vaikas] P.Cvir.
3. Gs pūškuojant, pupsint atvažiuoti, atplaukti: Netrukus atpūškavo keleivinis traukinys rš. Kol atpūškãvo garlaivis, atsibodo laukti Skr.
įpūškúoti intr. pavargus įeiti: Išraudonavęs, apšilęs įpūškavo pas Dievą Žem. Ištroškus lapė sodan įpūškuoja rš.
išpūškúoti intr.
1. refl. smagiai išsimaudyti, išsipūškinti: Einam į Sraują – išsipūškuosime dubury, tai ir visokie negerumai bematant išgaruos J.Paukš.
2. sunkiai kvėpuojant išeiti: Iš pirkios išpūškavo drūtas senis rš.
3. pupsint išvažiuoti: Stotis neužmirštama su tuo išpūškuojančiu smagiu traukinėliu rš.
nupūškúoti intr.
1. nubristi, nueiti, nuvažiuoti per vandenį, sniegus, purvyną: Išeik anksti, ir tai gerai, kad iki pietų nupūškúosi Ds. Nupūškúok tokiu šlapiu keliu, o kai nieko negausi – kas iš to Žvr.
2. refl. pavargti pūškuojant: Nusipūškavai̇̃ šiandien, kol suvaikščiojai tokį galą, eik gult Skr. Kad ko diktesnio nuneštum valgyt šienpjoviam – gi nusipuškúoja po balas Srv.
3. Sdb nuplaukti pūškuojant: Garlaivis jau toli nupuškãvo Ukm. Upe spjaudydamas iš kamino žiežirbas į žiemos uostą nupūškuoja garlaivis rš.
parpūškúoti intr.
1. Snt parbristi, parklampoti: Pasižiūrėjo, kaip kuliam, ir vėl namo parpūškãvo Kp. Parpuškãvo tas mano vaikelis per tokią purvynę Srv.
2. sunkiai pareiti: Parpūškãvo senis visas sukaitęs, dusterėjo ir vėl išdūmė Ds. Tėvas žentą prikutavo, žentas namo parpuškavo LTR(Krš). Parbėg žirgelis, jau parpūškuoja, aukso kilpelės šalė[je] svyruoja StnD24.
pérpūškuoti intr. perbristi: Ir greit visi perpūškavo į antrą upelio pusę rš.
prisipūškúoti prisimaudyti: Iki soties prisipūškavome jūroje sp.
1. Srv, Žvr sunkiai bristi per vandenį, sniegą, purvus: Kur ten pūškúosi naktį: pakinkys porą arklių, ir nuvažiuosme Pc. Nebijo nė sniego, pūškúoja sau be kelio, ir gana Kp. Senis per sniegą kad puškúoja! Pmp. Kurgi pūškúoji net po puta (sukaitęs)? Ds. Man ir vėl teks į Jurbarką pūškúoti Skr. Pūškuoti yra bristi par purvus J.
2. pliauškėti, taškytis (maudantis): Aš moku i plaukti, i pūškúoti, su rankoms kapstyties Pln. Stanelis pūškavo, nardė juodame nakties ežere rš.
3. pupsint plaukti, važiuoti: Upės viduriu Kauno link pūškavo garlaivis rš. Liepgirių brigadoje pūškuoja (dirba) antras traktorius J.Avyž.
4. Kv sunkiai, garsiai kvėpuoti, dvėsuoti, šniokštuoti: Senis pūškúoja, kad sunkumą ant širdies turia J. Ligonis pūškúo[ja] išsižiojęs J. Užilsęs pūškúo[ja], t. y. alsuo[ja] J. Gyvi daiktai, turėdami plaučius, pūškuoja ir kvėpuoja Kos15. Nustojo vaikas verkti, išbalęs, pamėlynavęs sunkiai pūškavo motynos skreite Žem. Margis su šėmiu, panarinę galvas ir pūškuodami šnervėmis, nesijudino iš vietos V.Myk-Put. Kiek tas vaikas pūškúo[ja], lygu avelė Plt. Atejęs į muno metus, ir tu taip pat pūškúosi Brs. Žiemą [kumelė] puškúos puškúos – i nunersu kailį Pvn. Must arklius nori pasproginti, ka teip be proto varai – pasiveizėk, kaip pūškúo[ja] Vvr. Arklelis vos pūškúoja, o jį dar vis plaka Alk. Nepūškúok kaip Brauklio kalė, varlę ginusi (sakoma, kai kas labai rūpinasi menku dalyku) Štk.
| prk.: Perone pūškuoja leisdamas garus melsvas garvežys rš. Pūškuodamas privažiavo garvežys rš.
5. S.Dauk, Kdn, Rt, Kv giliai kvėpuojant miegoti: Bempt bempt sugulėm ir pūškavom M.Valanč. Blusius, parėjęs namo, krito į lovą, pūškavo per dieną be žado Žem. Per kiaurą naktį vienoje lovoje motinėlė pūškavo, antroje Juozas dūsavo Žem. Draugas pūškuoja ir knarkia rš.
6. šniokšti: Laukai žaliuoja, miškai puškuoja LTR(Krk, Žd, Sb). Kai marios liūliuoja, kai vilnios puškuoja, to svieto mergelės į šliūbą važiuoja LTR(Mrk).
7. kunkuliuoti, burbuliuoti: Pažiūrėk, ar jau vanduo pūškuoja, – tai verda Lnkv.
atpūškúoti intr.
1. Pc atbristi, atklampoti, atpūkšėti: Žirgas atpuškúoja par purvus J. Kol per tokį pusnį atpūškuosi, ir vakaras ateis Krok. Uždusau, iki atpūškavaũ per tokį purvyną ir prieš vėją Gs. Atbrido atpūškãvo par sniegą, misliau, kad kažin ką pasakys Kp. Girdžiu – per balą kažkas atpuškúoja, ogi žiūriu – vilkas Ėr. Kitam vakare atšliaužia atapūškuoja žalkčiai (ps.) Dgč.
| prk.: Į Vinkšnabrasčio kolūkį atpūškavo ruduo rš.
2. sunkiai kvėpuojant ateiti: Ledva atpūškavau nuo Jonienės, kad prigirdė alum Ds. Ateina abudu, atpūškuoja senis, vėzdu pasiramsčiuodamas P.Cvir. Ogi atsigręžusi – nuo lovos ateinąs, atpūškuojąs į ją [vaikas] P.Cvir.
3. Gs pūškuojant, pupsint atvažiuoti, atplaukti: Netrukus atpūškavo keleivinis traukinys rš. Kol atpūškãvo garlaivis, atsibodo laukti Skr.
įpūškúoti intr. pavargus įeiti: Išraudonavęs, apšilęs įpūškavo pas Dievą Žem. Ištroškus lapė sodan įpūškuoja rš.
išpūškúoti intr.
1. refl. smagiai išsimaudyti, išsipūškinti: Einam į Sraują – išsipūškuosime dubury, tai ir visokie negerumai bematant išgaruos J.Paukš.
2. sunkiai kvėpuojant išeiti: Iš pirkios išpūškavo drūtas senis rš.
3. pupsint išvažiuoti: Stotis neužmirštama su tuo išpūškuojančiu smagiu traukinėliu rš.
nupūškúoti intr.
1. nubristi, nueiti, nuvažiuoti per vandenį, sniegus, purvyną: Išeik anksti, ir tai gerai, kad iki pietų nupūškúosi Ds. Nupūškúok tokiu šlapiu keliu, o kai nieko negausi – kas iš to Žvr.
2. refl. pavargti pūškuojant: Nusipūškavai̇̃ šiandien, kol suvaikščiojai tokį galą, eik gult Skr. Kad ko diktesnio nuneštum valgyt šienpjoviam – gi nusipuškúoja po balas Srv.
3. Sdb nuplaukti pūškuojant: Garlaivis jau toli nupuškãvo Ukm. Upe spjaudydamas iš kamino žiežirbas į žiemos uostą nupūškuoja garlaivis rš.
parpūškúoti intr.
1. Snt parbristi, parklampoti: Pasižiūrėjo, kaip kuliam, ir vėl namo parpūškãvo Kp. Parpuškãvo tas mano vaikelis per tokią purvynę Srv.
2. sunkiai pareiti: Parpūškãvo senis visas sukaitęs, dusterėjo ir vėl išdūmė Ds. Tėvas žentą prikutavo, žentas namo parpuškavo LTR(Krš). Parbėg žirgelis, jau parpūškuoja, aukso kilpelės šalė[je] svyruoja StnD24.
pérpūškuoti intr. perbristi: Ir greit visi perpūškavo į antrą upelio pusę rš.
prisipūškúoti prisimaudyti: Iki soties prisipūškavome jūroje sp.
tiek
Apibrėžtis
ir tíek sakoma, kai kas daroma ar vyksta neatsižvelgiant į esamas aplinkybes, nieko nepaisant: Kad ir to darbo nepadarydavo, ale keldavo [anksti], ir tiek. Mšk. Ir mokėjo plaukti, ir gabus vyras buvo, nuskendo, ir tiek. Yl. Užsiaugino vaiką ant savo sprando, dabar kraują siurbia močiai, ir tiek. Msn. Sveikas nesveikas, bet reikia dirbt, tai eini, ir tiek. Krs. Bet miegas neima, ir tiek. Saj. Dirbam, ir tiek. Tas pats ir tas pats. Ap.
tíek ir šìtiek labai daug: Jis turi pinigų tiek ir šitiek!. Lp.
tíek ir tíek
1.apie tam tikrą, žinomą, bet nepasakoma kiekį: Dabar įmokėsi tiek – jis pasakė sumą, kurią Skrandys turėjo susitaupęs ir pasidėjęs juodai dienai. – O paskui mokėsi po tiek ir tiek. Simon. Kaimas – tiek ir tiek kiemų. Pš. Aš kariuomenėn išėjau, paklausė tiktai va – tiek ir tiek (dauginimo veiksmų). Pnd. Tiek ir tiek dienų turi išdirbti. Plt. Suderam va tiek ir tiek, ir kad man visi vyriški darbai būtų padaryti. Vlk. Pasiūs ką, pasakys – tiek ir tiek, nu ir užmokės. Tl.
2.labai daug: Aš turiu darbo tiek ir tiek. KlvrŽ. Tiek ir tiek trokštu su tavimi kalbėtis. Pt. Ašarų buvo tiek ir tiek. Dgp. Mažas miestelis, o krautuvių buvo tiek ir tiek. Pkl. Kur geros grybijos, tai žmonės prisrenka grybų tiek ir tiek. Knv. Žinojau, kad knygoje veiks provincijos pažįstami ir bus parodoma nykuma, kurios jų gyvenime tiek ir tiek. Vencl. Su eiguliu viena ranka, galėčiau lentų tiek ir tiek.... Andr.
3.labai smarkiai: Esu ant tų davatkų užsiširdijusi tiek ir tiek. Grd.
tíek o tíek labai daug: Mes dabar visko turim tiek o tiek. PnmA. Yra dėžių tiek o tiek. Plv.
kaĩp tíek taĩp tíek tas pats, taip pat, be skirtumo: Nieko neišeina, kaip tiek taip tiek. Dr. Ausis apstojo ūžt šiek tiek, bet girdėt kaip tiek taip tiek. Jabl.
kirvis
Apibrėžtis
kaip (kai, kap) kir̃vis
1. Plaukia kap kir̃vis (nemoka plaukti). (iron). Ad. Aps.
2. Kietas (užsispyręs, tvirto nusistatymo) kai kir̃vis – nieko neišpeši. Grk. Abudu kap kir̃viai, nenusleidžia. DrskŽ 153–154.
3. Nemoka [kalbėti] kaip kir̃vis. Zr.
4. Riebus kai kir̃vis, apskritus kai Tauragnas. (iron). Sld.
kaip kir̃vis į ãkmenį Atsikirto kaip kir̃vis į ãkmenį. Vel. PPr 313 (Ps). LTs V 128 (Pp).
kaip kir̃vis kótą Atitiko kaip kirvis kotą. KrvP (Jnš).
kaip kir̃vis nukir̃to Kaip kir̃vis nukir̃to (griežtai pasakė) – nebeturi šitas berniokas ko sakyt. Šmn.
kaip kir̃vis nu kóto Būs taip – kaip kir̃vis nu kóto pupt krisiu (staiga mirsiu). Grd.
kaip (kai, kap) kir̃vis su ãkmeniu
1. Gyvena kaip kir̃vis su ãkmeniu (nesantaikoje). SkrT 17. KrvP (Erž, Trg). Nesuteikia (nesutinka) kaip kir̃vis su ãkmeniu. Trgn. Koks tę gyvenimas – kap kir̃vis su ãkmeniu. Gs. Gyvena kaimynai kaip kir̃vis su ãkmeniu. Ds. Mes nesutariam kap kir̃vis su ãkmeniu. Dkš. Aš su juo kaip kir̃vis su ãkmeniu. Pnd.
2. Suskirto kap kir̃vis su ãkmeniu. Vs. Prisiklausė visako, užteko, dabar jau atsibodo, ėmė kirsties kaip kirvis su akmeniu. Žem. Dabar kelintą savaitę kai kir̃vis su ãkmeniu. Raud.
kaip kir̃vis su kapliù Kertas kaip kir̃vis su kapliù. Lkš. ZnŽ I 614 (Lkš).
kaip kir̃vis su pielà Ašiai su juo kaip kir̃vis su pielà. Ppl.
nunérti
Apibrėžtis
1 nérti, nẽria, nė́rė
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
panérti
Apibrėžtis
1 nérti, nẽria, nė́rė
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
pranérti
Apibrėžtis
1 nérti, nẽria, nė́rė
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
1. intr. K staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį): Nė́rė po ledu, nė ausų nėkas nepamatė Krkl. Nérk, kur giliau Vlkv. Nė́rė į gilumą NdŽ. Neriamàsis varpas NdŽ.
| refl.: Dabar liepė anam nertisi ing marias ir išnešti iš ten sėklikes, kokias tenai tarpu rankų suspaus SI5. Gelmėn grimzdo, nėrės laivai A.Vencl.
| prk.: Saulė rengėsi nertis (grimzti, leistis) į Panerių miškų patalus rš.
| Pjūklas nertè nẽria (labai lengvai sminga), ot gerai pagalandom! Rz.
2. tr. kišti į vandenį, gramzdinti: Jis nẽria šuniuką į vandenį plukydamas J.
^ Juodą lydį nersiu, žalią girią pakelsiu (dalgis) LMD(Lnkv).
| refl.: Nėrės (buvo pažliugęs) kel[ia]s ir vasarą šlapiose vietose Šts.
3. intr., tr. plaukti po vandeniu: O ant tilto žolės žėlė, o po tiltu žuvys nėrė BsO231. Per jūres marias žuvele nersiu, per žalias girias gegule lėksiu LTR(Mrk). Oi, krykščia nẽria siera antelė po gilų dunojėlį (d.) Kb. Nemunėliu plaukte plauksiu, par Nerelę (orig. Narelę) nerte nersiu JD83. Devynios upelės plaukti plaukamosios, o ši dešimtoji nerti neramoji KlpD42. Devynius upius plaukte plaukiau, o šią dešimtą dugnužiu nė́riau JD1137.
neriamai̇̃ adv.: Oi žirge žirgeli, mano juodbėrėli, ar tau parūpo devynios upelės plaukti plaukiamai, o ši dešimtoji nerti neriamai? (d.) Sb.
4. intr. greitai plaukti: Plaukia neria ežere laivelis DvD156. Valtis smarkiai nėrė stikliniu Nemuno paviršium rš.
5. intr. Šmk, Skd, Up, Arm, Grv, Al, Gž greitai eiti, bėgti, skristi, važiuoti, sprukti: Paėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų ne per toli slaptomis krūmais neriantį LzP. Kaip kulka nėrė per laukus, kai ištrūko Ds. Kaip padilgintas neria į šalį sp. Ka nė́rė pro duris, nė atsisukęs nepaveizėjo Kl. Nérk pro šalį Jrb. Išsigandę vaikai nė́rė iš trobos į lauką Jnš. Stačia galva nẽria iš tvarto Lp. Nérk lauka, pareita tėvas, gausi perti Dr. Kad nẽria, tai nẽria tie arkliai Pc. Kregždė išskrido pro langą ir žvitriai nėrė aukštyn į orą rš. O štarukas nė́rė tuoj dangun Gg. Greitasis traukinys nėrė į priekį sp.
| Baigs giminaziją, tenerie (tegu vyksta) mokyties į Vilnių Krš.
| prk.: Vingiuotas upelis toliau nėrė į tamsią miško arką rš.
| refl.: Jis pas mane nẽriasi dabar Upt. Aš stebuos, ka ans nẽras laukon Lc.
6. refl. prk. rodytis, kilti į viršų (apie ką kur pagrimzdusį, po kuo buvusį): Žemė nėrėsi iš rūko E.Miež. Laukai nėrėsi iš po pajuodusio žiemos patalo sp.
◊ nérti laũkon mirti: Kad tik nenertų laukon mūso tėvalis Šts.
1 atnérti, àtneria, atnė́rė intr.
1. atplaukti po vandeniu: Atnė́rė narūnužėlis, sudrumstė vandenėlį JD719. Atnė́rė žuvis Vlkv.
2. Krsn greitai ateiti, atbėgti: Išsigandę vaikai atnė́rė iš miško Jnš. Jau atneria traukinys rš.
1 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė
1. intr. staigiai įlįsti (į vandenį): Plaukydamas įnérk į vandenį J. Įnėrė gylėn. Viršuje vandens liko tik snukis rš. Oi gaigal, gaigalėli, maružių narūnėli, įplauk, įnérk į maružėles Niem5. Ledas plonas buvo, ir įnė́rė vaikas į upę Jrb.
2. tr. įgramzdinti: Žmogus visas įnertas vandenin A.Baran.
3. intr. Alvt, Skr greitai įeiti, įbėgti: Tikėjo pilkis kieman kur įnerti, tik vartai buvo lyg tyčia užtverti V.Kudir. Įnė́rė į trobą su kepure kaip į daržinę Skdv. Šmakšt įnė́rė į kitą kambarį Gs. Jo arkliai įnėrė į pievą rš.
| refl.: Į seklyčią įsinėrė, porą šnapsų įsigėrė LTR(Pn).
4. intr. įtekėti, įsilieti: Sasna į Šešupę į̇̃neria Šn.
| refl.: Šventoji džiugina visą eilę (= daugelį) gražių savo padėjimu miestelių: Antalieptę, Užpalius, Vyžuonas, Ukmergę, kol ties Jonava įsineria į Nerį Vaižg.
1 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. intr. K iškilti, išplaukti iš vandens į paviršių; išnirti: Tik ką, tik ką išnė́riau, maž nepaskendau J. Kartą prie pat laivo išnėrė iš vandens didžiulis banginis K.Bor. Šapalas išnė́rė iš vandens Plv. Tas pakarklynė[je] išnė́ręs i beveiząs Eig. Ir regėtų iš vandenio kopančias (paraštėje išneriančias) septynias gražias riebias karves BB1Moz41,2.
| refl. SD416: Antis buvo pasinėrus ir, truputį paplaukėjus, vėl išsinė́rė Š. Žuvis išsinėrė iš vandens rš. Žemė sudrebėjo, marės suūžė, išsinėrė smakas su šešiom galvom LTR(Šn).
2. intr. prk. pasirodyti, išlįsti aikštėn iš kur nors: Rytiniame dangaus pakraštyje išnėrė saulė rš. Iš skersgatvio išnėrė ilga dulkinų sunkvežimių kolona rš. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą Šlč.
| refl.: Iš aukštos žolės vos vos buvo matyti išsinėrusi jo žila galva rš. Pirkioje rados tylu. Paskui iš jos tamsesniojo galo išsinėrė Magdė Pč.
3. intr. BB1Moz38,30, Skr, Auk, Pc, Rk, Ml, Ps greit išeiti, išbėgti; išsprukti: Martynas vogčia išnėrė pro kitas duris I.Simon. Išnė́rė per langą į rugius Gs. Anksti rytą atsikėliau, par langelį beišnėriau Pln. Kai prilakė, tai net durų nepakliuvo išnert oran Švnč. Turbūt vaikai išnė́rė į mišką Lk. Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, reiks užmokėti – aš išnérsiu (d.) Str. Ans išnė́rė naktį su traukiniu pas jąją Pgg. Bitys greit i̇̀šneria iš avilio i tuo palekia Pgg.
| refl. Bsg: Išsinėrė per duris ir pabėgo Rmš.
1 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. intr. staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Ans galia į pat gelmę nunérti Lž. Jis galėjęs nunerti 40 sieksnių gilumo Ašb. Šamas tuo nunėrė ir išnešė ant ūso užsimovęs tą žiedą BsPIV207. Juodnugaris upėtakis nunėrė gilumon rš.
| refl.: Nusinėrė į dugną LTR(Ps).
2. intr. nuplaukti po vandeniu: Ir tuo plumpt in vandenį ir nunėrė upe in prūdą kaip lydekos BsPIV139. Aš pasiversiu maža žuvele, o aš nunersiu marių dugneliu (d.) Mrj. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustojant, narūnužiams nùneriant LB15.
3. intr. Jrb, Skrd greitai nueiti, nubėgti: Ji manęs sarmatijasi: kai pamato, tai nùneria in žmones Mrj. Pridengė rankelėmis veidelį [nuo bičių] ir kaip šovinys nunėrė tarp avilių Mš. Pabėgėję pakrante, jie nunėrė siaura gatvele rš. Kai pasispardė arklys ir nunė́rė į pamiškę Srv. Pabaidytas zuikis nunė́rė į mišką Jnš. Paukštelis į mišką nunėrė (nuskrido) rš.
4. intr. staigiai nugriūti, nukristi: Sėdėj[o] raitas, kap susjudino arklys, tai ir nunė́rė stačia galva Arm.
5. tr. gilyn suleisti: Kelmas stūksojo žvilgėdamas šlapiu nuo lietaus tamsiai mėlynu pjūviu, giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis J.Balt.
1 panérti, pàneria, panė́rė
1. intr. R, K staigiu judesiu nusileisti į vandens gilumą: Katras mudu giliau panérsim? Mrj. Jis giliai pàneria Dkš. Jis ir panė́ręs gerai plaukia Jrb. Žmogus … greit po vandeniu panė́rė Jrk35. O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panė́rė JD76. Gaigals panė́rė, naras palėkė, volungužė tupėjo JV772. Lakūns palėkė, narūns panėrė (d.) Tv.
^ Žalia lydeka panė́rė, visą girią pakėlė (dalgis) Vv.
| refl. SD206: Ančiukas pasinėrė į pat dugną ir vėl išnėrė rš. Lydeka į vandenį pasinėrė K.Bor. Panėręs (pasinėręs) plaukė J.Jabl. Jis pasinė́rė, nuniro į vandenį iki pasi̇̀neriant J. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu in jūres mareles LB147.
2. tr. įkišti (į vandenį), panardinti, pagramzdinti: Žuvį geriausia panėrus į vandenį skusti rš. Jis arklį panė́rė po ledu J. Kai kurie produktai kepami panerti riebaluose, įkaitintuose iki 150–180 laipsnių rš. Tomas atsisėdo ant aruodėlio briaunos, panėrė pirštus į vėsius grūdus J.Avyž.
| prk.: Nežmoniška ilgus metus plėšti žmones ir galų gale juos į skolas panerti rš.
panertinai̇̃ adv.: Šarmu apipilk supjaustytas roputes panertinai ir taip laikyk IM1847,28.
| refl.: Visas aš pasinė́riau, viena tik galva paliko pavirš BM146. Tik iškiši koją ir pasineri purvan Dbk. Kirsk malkas pasinėręs lig pažasčių pusny Ds. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį J.Balč. Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje rš. Jis gulia terp pūkų visas pasinė́ręs Šd.
| Kelios rankos pasinėrė jo kišenėse, ištraukė dokumentus rš.
| prk.: Visos trobos liepsnose pasinėrė rš. Tvoros ir vartai buvo pasinėrę tamson rš. Iki ausų pasinėrė skolose rš. Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? B.Sruog. Kai pažiūri, net širdis apsąla – kaip čia nepasiners, neinsmegs akys BM61.
3. intr. pagrimzti, nuskęsti: Nėrė panė́rė, i panė́rė Krš. Tokios duobės kelė[je] liuob būs, ka ratai panérs Grd. Ragių stipiną reik kalti nu palinkimo – neužsikirs, nepanérs Šts. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti A.Vien.
| Panėręs (pažliugęs) kel[ia]s, negal bepravažiuoti Šts.
| prk.: Idant iš linksmos aitros taviep panertų [siela] M.Valanč.
| refl.: Pasinėrė kel[ia]s tarp velėnijų Šts.
4. intr. kur greit įeiti, įlįsti; dingti: Motina antroje akimirkoje jau panėrė girioje su kūdikiu V.Piet.
| refl.: Mašina tik murkt – po miesto pasinė́rė Ar.
5. intr. prk. įsitraukti, įsigilinti: Tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius Vd.
| refl.: Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius, kurių niekada nestokojo varganoje Stepulių lūšnelėje J.Avyž. Ignotas buvo labai susimąstęs, pasinėręs savyje rš. Jis pasineria gyvenimo sūkurin, susipažįsta su vis naujais ir naujais žmonėmis sp. Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą rš. Pasinė́rė į darbą kaip musė į medų Pn. Kad pasinė́ręs tokiame darbe, turi vaikščioti Pp.
◊ ši̇̀rdį panérti (į ką) susižavėti: Ar nebuvo panėręs savo širdies gerybėsna žemiškosna? A.Baran.
1 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. greitai pareiti, parbėgti: Užkaitinus saulei, karvės parnė́rė į namus Jnš. Tuodu vyrai parvirto, ir jis parnė́rė Pgg.
1 pérnerti
1. tr., intr. K perplaukti po vandeniu: Párnėriau par upį J. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau RD37.
2. intr. pereiti, prasibrauti: Kolei pérnėriau per žmones, tai jau buvo per vėlu Grv.
1 pranérti, pràneria, pranė́rė intr.
1. praplaukti po vandeniu pro ką: Pranėrė žuvis pro pat kojas Kn.
2. greitai praeiti, prabėgti, praskristi: Pranė́rė pro šalį, nė akių neatsuko Skdv. Pranė́rė pro šalį ani kriukt nepasakius J. Viena po kitos viršum miesto pranėrė naikintuvų eskadrilės rš.
3. refl. prasimušti: Spindulių pluoštas prasinėrė pro tarpą eglių J.Gruš.
1 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė
1. tr. neriant į gelmę pasiekti: O kad aš plaukiau jūrėms maružėlėms, dugnužio neprinė́riau, kraštužio nepriplaukiau JD798.
2. intr. prisisemti: Žmogus pasviro, laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl.
| refl. BŽ280.
1 sunérti, sùneria, sunė́rė intr.
1. staigiai sulįsti, pasinerti (į vandenį): Visos varlės į vandenį sunė́rė Mrj. Paukščiai į upę sunė́rė Skr.
2. greitai sueiti, subėgti: Iš šito pasinaudodami, algimantiškiai sunėrė į naujus zomatus V.Piet. Vaikai sunėrė į vidų rš.
1 užsinérti, užsi̇̀neria, užsinė́rė pasinerti, nugrimzti, paskęsti: Iki užsineriant brenda į vandenį J. Ir pripildė abi eldiji ik užsineriant SE159.
atžėgliúoti
Apibrėžtis
2 מėgliúoti, -iúoja, -iãvo intr. KII180, K, Rtr, NdŽ, KŽ, NmŽ; N, L plaukti laivu su burėmis, buriuoti: Šėpis žėgliúoja iš šišion šalin KI27. Kad mes žėgliúojam į mares, ans plauka paskuon Kin. Pietus pavalgęs gali žėgliúoti Dov.
| refl.: Visur tykà, žėgliãvos gana puikiai Rsn.
ǁ tr. kreipti bures: Ant kur žėglius žėgliuosiu KlvD32.
2 ×apžėgliúoti tr. K, KŽ apiplaukti: Šiporiai esą ir Afriką apžėgliavę prš.
2 ×atžėgliúoti intr. K, KŽ atplaukti: Šėpis atžėgliúoja KII180.
2 ×įžėgliúoti intr.
1. K, KŽ įplaukti: Mislijama, kad tai Klaipėdos akrūtas „Emma Johanna“ būsiąs, kursai šiose dienose įžėgliavo LC1887,50.
2. refl. įsipainioti: Arklys vadžiosna insižėgliãvo Prng.
2 ×išžėgliúoti intr. KI615, K, BzB290, KŽ išplaukti: Vėjas yra geras ir šį vakarą … akrūtas išžėgliuos į jūrą LC1887,40. Po trijų mėnesių išžėgliavom ant ekrūto iš Aleksandrijos BBApD28,11.
2 ×nužėgliúoti
1. intr. K, KŽ nuplaukti: Kol jie nužėgliãvo, žiobrius buvo pardavę Rsn.
2. tr. nuimti (malūno sparnų) drobę: Vėjas kyla, man rodos, reik nužėgliúoti sparnus Bgt.
2 ×pažėgliúoti intr. K, KŽ išplaukti: Šalin pažėgliãvęs KI27. Pažėgliavo jie namon žemininkų šauniai išjuokti LTR(Klp). Po šimts pypkių sukeikę, pažėgliavo jie namon TDrVII112(Klp).
2 ×paržėgliúoti intr. K parplaukti: Jie norėjo … jūrėmis atgal namon paržėgliuoti LC1880,50.
2 ×péržėgliuoti tr. perplaukti: Jūres péržėgliuoti KI322.
2 ×pražėgliúoti intr. K, KŽ praplaukti: Žiloje senovėje viens žvejys iš Bardėnų naktyj, dvyliktoj adynoj, pro Rambyną pražėgliuodamas, susimatęs su moterimis panemunyj skalbinį plaujančioms ir meldžiančioms jas su skalbimu ik Ragainės už gerą atlyginimą drauge paimt BsV183.
2 ×prižėgliúoti
1. intr. KI76, K, KŽ priplaukti.
2. tr. pripainioti: Tu nemoki mest an mestuvų, ožkų prižėgliavai̇̃ Ml.
2 ×sužėgliúoti
1. tr. K suglausti (bures).
2. intr. KŽ buriuojant susirinkti į vieną vietą.
3. tr. supainioti: Tai vaikas – siūlus sužėgliãvo, ė dabar narpulk pusę dienos Prng.
| Tu sužėgliavai̇̃ malkas, tai sunku bus išimt Ktk.
| refl.: Siūlai susižėgliãvę i nemožna atnarpult Prng.
2 ×užžėgliúoti tr. uždėti (malūno sparnų) drobes: Užžėgliúok malūną – vėjas silpnas, nesuka Nm.
| refl.: Visur tykà, žėgliãvos gana puikiai Rsn.
ǁ tr. kreipti bures: Ant kur žėglius žėgliuosiu KlvD32.
2 ×apžėgliúoti tr. K, KŽ apiplaukti: Šiporiai esą ir Afriką apžėgliavę prš.
2 ×atžėgliúoti intr. K, KŽ atplaukti: Šėpis atžėgliúoja KII180.
2 ×įžėgliúoti intr.
1. K, KŽ įplaukti: Mislijama, kad tai Klaipėdos akrūtas „Emma Johanna“ būsiąs, kursai šiose dienose įžėgliavo LC1887,50.
2. refl. įsipainioti: Arklys vadžiosna insižėgliãvo Prng.
2 ×išžėgliúoti intr. KI615, K, BzB290, KŽ išplaukti: Vėjas yra geras ir šį vakarą … akrūtas išžėgliuos į jūrą LC1887,40. Po trijų mėnesių išžėgliavom ant ekrūto iš Aleksandrijos BBApD28,11.
2 ×nužėgliúoti
1. intr. K, KŽ nuplaukti: Kol jie nužėgliãvo, žiobrius buvo pardavę Rsn.
2. tr. nuimti (malūno sparnų) drobę: Vėjas kyla, man rodos, reik nužėgliúoti sparnus Bgt.
2 ×pažėgliúoti intr. K, KŽ išplaukti: Šalin pažėgliãvęs KI27. Pažėgliavo jie namon žemininkų šauniai išjuokti LTR(Klp). Po šimts pypkių sukeikę, pažėgliavo jie namon TDrVII112(Klp).
2 ×paržėgliúoti intr. K parplaukti: Jie norėjo … jūrėmis atgal namon paržėgliuoti LC1880,50.
2 ×péržėgliuoti tr. perplaukti: Jūres péržėgliuoti KI322.
2 ×pražėgliúoti intr. K, KŽ praplaukti: Žiloje senovėje viens žvejys iš Bardėnų naktyj, dvyliktoj adynoj, pro Rambyną pražėgliuodamas, susimatęs su moterimis panemunyj skalbinį plaujančioms ir meldžiančioms jas su skalbimu ik Ragainės už gerą atlyginimą drauge paimt BsV183.
2 ×prižėgliúoti
1. intr. KI76, K, KŽ priplaukti.
2. tr. pripainioti: Tu nemoki mest an mestuvų, ožkų prižėgliavai̇̃ Ml.
2 ×sužėgliúoti
1. tr. K suglausti (bures).
2. intr. KŽ buriuojant susirinkti į vieną vietą.
3. tr. supainioti: Tai vaikas – siūlus sužėgliãvo, ė dabar narpulk pusę dienos Prng.
| Tu sužėgliavai̇̃ malkas, tai sunku bus išimt Ktk.
| refl.: Siūlai susižėgliãvę i nemožna atnarpult Prng.
2 ×užžėgliúoti tr. uždėti (malūno sparnų) drobes: Užžėgliúok malūną – vėjas silpnas, nesuka Nm.
nupláukioti
Apibrėžtis
1 pláukioti, -ioja, -iojo iter. 1 plaukti.
1. judėti šen ir ten vandenyje iriantis galūnėmis ar tam pritaikytais organais: Pamatė labai dailią antaitę plaukiojant BsMtI152. Plaukioja po ežerą tos antys, kur kitąsyk jis jais išgelbė[jo] Brt. Vandenyje plaukiojo žąsų būreliai J.Marc. Siera antele, ko čia pláukioji? (d.) Dkš. Plaukioj gulbelis, grimzt vainikelis, ai mun gailu veizėti D43. Lūšys gerai laipioja medžiais ir plaukioja rš. Žuvų, kurios daug plaukioja, kūnas pailgas, iš šonų suplotas S.Mast. Plaukiojamoji pūslė E. Kai kurios graužikų rūšys turi plaukiojamas kojas, kurių pirštai sukabinti plėvele EncIX554.
^ Guli liepa, ant tos liepos ežeras, po tą ežerą antys plaukioja (stalas, dubuo ir šaukštai) Žž.
ǁ plūduriuoti: Šen ir ten plaukiojo nupjauto šieno pradalgės P.Cvir. Kitąsyk, nežinau ant kokio ežero, būdavo, plaukioja tankiai didelė skrynia pinigų auksinių BsPIV76. Akmuo dugnan eis, o medžiaga tai pláukioja Šlčn.
2. vykti, vaikščioti (apie laivą): Kanalu jau plaukioja laivai sp.
3. važinėti, keliauti vandeniu: Pláukiojau su medžiais (sielius plukdžiau) prieš karą Gg.
^ Ne jūra, ne žemė, laivu pláukiot negalima (bala) Užp.
4. prk. braidžioti (po aukštą žolę, javus), plaujoti: Ar neažumigo tik piemuo – visos skatynos plaukioja po vasarojų Arm.
5. prk. lakioti, skraidyti: Aukštai kregždės plaukiojo mėlynėje rš.
ǁ judėti, slinkti oru (apie debesis…): Pilksvumu nusidažę plaukiojo debesys rš. Tabako dūmų debesiukai plaukiojo palube, palengva nusileisdami ant palangės rš.
ǁ sklisti, plisti oru: Saulės apsemtuose laukuose plaukiojo degėsių kvapas K.Bor.
◊ ãšarose pláukioti gailiai verkti: Kasdien pláukiojo ãšarosa Arm.
kai̇̃p i̇̀nkstas taukuosè pláukioja; LTR(Krn) gerai gyvena.
1 atpláukioti intr. baigti plaukioti: Laivas, atplaukiojęs nustatytą laiką, prisišvartuoja prie krantinės sp.
1 išpláukioti iter. 1 išplaukti.
1. išbraidyti, išplaujoti: Išpláukiojom visus miškus, kol radom savo biržę Slnt.
2. refl. išsipleventi, išgesti: Seniai pasikūrenusi krosnis užgeso, išsiplaukiojo žarijos A.Vien.
1 nupláukioti tr. plaukiojant, plaujojant nuniokoti, išbraidyti: Daržus gyvoliai nupláukiojo Rt.
1 papláukioti
1. iter. 1 paplaukti 1: Paplaukiok, antele, paklausyk, raiboji, ką močiutė, ką širdelė ženteliams šneka BsO266.
2. refl. pasivažinėti, pakeliauti vandeniu: Pasiplaukiojau jūra rš.
1 užsipláukioti tr. plaukiojant užsidirbti: Jūroj plaukiodamas tris šimtus užsipláukiojau Dkš.
1. judėti šen ir ten vandenyje iriantis galūnėmis ar tam pritaikytais organais: Pamatė labai dailią antaitę plaukiojant BsMtI152. Plaukioja po ežerą tos antys, kur kitąsyk jis jais išgelbė[jo] Brt. Vandenyje plaukiojo žąsų būreliai J.Marc. Siera antele, ko čia pláukioji? (d.) Dkš. Plaukioj gulbelis, grimzt vainikelis, ai mun gailu veizėti D43. Lūšys gerai laipioja medžiais ir plaukioja rš. Žuvų, kurios daug plaukioja, kūnas pailgas, iš šonų suplotas S.Mast. Plaukiojamoji pūslė E. Kai kurios graužikų rūšys turi plaukiojamas kojas, kurių pirštai sukabinti plėvele EncIX554.
^ Guli liepa, ant tos liepos ežeras, po tą ežerą antys plaukioja (stalas, dubuo ir šaukštai) Žž.
ǁ plūduriuoti: Šen ir ten plaukiojo nupjauto šieno pradalgės P.Cvir. Kitąsyk, nežinau ant kokio ežero, būdavo, plaukioja tankiai didelė skrynia pinigų auksinių BsPIV76. Akmuo dugnan eis, o medžiaga tai pláukioja Šlčn.
2. vykti, vaikščioti (apie laivą): Kanalu jau plaukioja laivai sp.
3. važinėti, keliauti vandeniu: Pláukiojau su medžiais (sielius plukdžiau) prieš karą Gg.
^ Ne jūra, ne žemė, laivu pláukiot negalima (bala) Užp.
4. prk. braidžioti (po aukštą žolę, javus), plaujoti: Ar neažumigo tik piemuo – visos skatynos plaukioja po vasarojų Arm.
5. prk. lakioti, skraidyti: Aukštai kregždės plaukiojo mėlynėje rš.
ǁ judėti, slinkti oru (apie debesis…): Pilksvumu nusidažę plaukiojo debesys rš. Tabako dūmų debesiukai plaukiojo palube, palengva nusileisdami ant palangės rš.
ǁ sklisti, plisti oru: Saulės apsemtuose laukuose plaukiojo degėsių kvapas K.Bor.
◊ ãšarose pláukioti gailiai verkti: Kasdien pláukiojo ãšarosa Arm.
kai̇̃p i̇̀nkstas taukuosè pláukioja; LTR(Krn) gerai gyvena.
1 atpláukioti intr. baigti plaukioti: Laivas, atplaukiojęs nustatytą laiką, prisišvartuoja prie krantinės sp.
1 išpláukioti iter. 1 išplaukti.
1. išbraidyti, išplaujoti: Išpláukiojom visus miškus, kol radom savo biržę Slnt.
2. refl. išsipleventi, išgesti: Seniai pasikūrenusi krosnis užgeso, išsiplaukiojo žarijos A.Vien.
1 nupláukioti tr. plaukiojant, plaujojant nuniokoti, išbraidyti: Daržus gyvoliai nupláukiojo Rt.
1 papláukioti
1. iter. 1 paplaukti 1: Paplaukiok, antele, paklausyk, raiboji, ką močiutė, ką širdelė ženteliams šneka BsO266.
2. refl. pasivažinėti, pakeliauti vandeniu: Pasiplaukiojau jūra rš.
1 užsipláukioti tr. plaukiojant užsidirbti: Jūroj plaukiodamas tris šimtus užsipláukiojau Dkš.
