Organizmo prisitaikymas, t. y. jo sandaros ir funkcijų pasikeitimas, pakitus aplinkai. Padeda palaikyti ↑ homeostazę. Adaptacijos sąvoka vartojama tose psichologijos teorijose, kuriose santykiai tarp individo ir aplinkos traktuojami kaip pusiausvyros tarp jų palaikymo procesas. Fiziologiniai adaptacijos reguliavimo mechanizmai didina organizmo atsparumą temperatūros svyravimams, deguonies trūkumui, atmosferos slėgio pokyčiams ir kitiems veiksniams. Adaptacinės organizmo reakcijos į įvairius nepalankius didesnio intensyvumo poveikius turi bendrų bruožų ir vadinamos ↑ adaptacijos sindromu. Skiriamos šios adaptacijos fazės: pirminės dekompensacijos, dalinės kompensacijos ir visiškos kompensacijos. Prisitaikančio organizmo kinta visi lygmenys - nuo molekulinio iki veiklos psichologinio reguliavimo. Prisitaikymo prie ekstremalių sąlygų sėkmę daug lemia funkcinė ir psichinė žmogaus būsena, jo treniruotumas. ↑ Socialinė adaptacija.

organizmo ar individo prisitaikymas prie aplinkos, sąlygų ar reikalavimų.

akies prisitaikymas prie šviesos.

teksto pritaikymas mokytis

Žmogaus ar gyvūno organizmo savigynos reakcijos į stiprius ir ilgai trunkančius nepalankius veiksnius - ↑ stresorius. Stresoriaus sukelta funkcinė organizmo būsena vadinama ↑ stresu. Adaptacijos sindromo sąvoką 1936 pirmasis pradėjo vartoti Kanados fiziologas H. Seljė. Adaptacijos sindromo raida gali turėti 3 stadijas: nerimo (mobilizuojamos organizmo savigynos reakcijos), priešinimosi (padidėja organizmo atsparumas stresoriams) ir baigiamąją (arba būsena stabilizuojasi ir organizmas atsigauna, arba visiškai išsenka ir žūva). ↑ Adaptacija.