plė́šti, -ia (plẽšia), -ė, plė̃šti caus. plyšti.
1. tr. Skd, Nmk, Ukm, Dsn drėksti nuo paviršiaus, lupti (žievę, luobą, odą): Karklus plė́šiam ir pinam vyžus Švnč. Ožkos karklus plėšia, vilkas paršą neša A.Strazd. Svetimame miške bene kirtai medžius, rasi lunkus plėšei? P. Man pačiam taikės [lūšiui] skūrą plėšti Kb. Jaunesnis ka buvau, ejau skiedų plėšti Dr.
^ Kol liepa plėšiama, tai plėšk; kai pridžius – nebeatplėši LTR(Nm). Plėšk lunką, kad plyšta; kad prikeps – nespėsi MŽ. Tu nu manęs neplėši tošės S.Dauk. Plėšk, kol plyšta Nj.
plėštinai̇̃ adv.: Išpjovęs plėštinai diržą, pasiėmęs užmokesnį ir tris diržus, išsileido namo MPs.
ǁ refl. duotis lupamam: Tada plėšk luobus, kai plėšias PPr235. Plėšias kai karna Švnč.
2. tr. R205 su jėga traukti šalin: Viesulas plėšė namų stogus sp. Žmonės plėšė savo auksinas auskaras nuo savo ausų CII300. Kad plė́šė barzą urėdui, pilnus nagus plaukų prisirovė Vdk. Kad šukuoj man galvelę, plėšia mano plaukelius N70.
| prk.: Valstietis ir darbininkas jau pradeda plėšti vergovės ir išnaudojimo grandines (sov.) rš.
^ Bažnyčią plėšia – koplyčią dengia LMD(Plv).
3. tr. Ps, Nmč, Ggr draskyti, ardyti: Ana (medinė kačerga) neplė́šia pado JnšM. Greitai bėganti srovė, plė́šianti srovė KII129. Vynas naujas plėšia sūdus ir išteka BtMr2,22.
| prk.: Juokas plėšia, negaliu nusturėt Tvr. Smarvės nosį pusiau plėšia I.
^ Tykus vanduo krantus plėšia, tyli kiaulė giliai šaknį knisa LMD(Vlkv). Didelis kąsnis gerklę plė́šia (kas daug nori, nieko nelaimi) Grv.
ǁ prk. apimti skausmui, labai skaudėti: Pradė[jo] nugarą plė́št Ck. Suvalgiau blynaitį su sviestu, ir plė́šia ma[n] kriūtinę Rdš. Galvą taip sopa – plė́šia Jnšk. Plė́šte plė́šia galvą – taip skauda Jrb. Kitą dieną man labai galvą plė́šia Rd. Tik kai atsiguliu, labai plė́šia pusiaują Ob.
4. tr. draskant atidaryti: Plė́šti laišką, voką NdŽ. Tuoj inlipė liepon ir jau plėšia kūzavo dureles LTR(Ds).
5. tr. SD116,365, Slv malant valyti, trinti nuo grūdų luobą, grūsti: Pakėlė kruopų plė́št Ob.
6. tr. smulkinti plėšant: Plunksnas plė́šiu i snaudžiu: bast nosį įbedu į stalą Rd.
7. tr. atimti gyvybę kandžiojant, draskant: Vilkas vilkelis … plėšia veršelį N19.
8. tr. R, J, Kv, Vkš, Klk, Dr, Kt, Snt, Paį, Vb arti (plėšinį): Dirvonus plė́šia, sės linus Skp. Pievą plė́šiant pora arklių nevalios, reikės trejetą pakinkyti Šmk. Baigiu pūdymą plė́šti Rmč. Plėšiaũ, plėšiaũ [plėšinį], ir duonos neturiu Nč. Sušilau, kaip plėšinį plė́šęs Skr. Žemaitiška žagrė yra sudėtingesnė už žuobrį ir tinka dirvoms plėšti rš. [Žmones] apvergė, liepdamys jų vaikų vaikams laukus plėšti S.Dauk. Plėšė niekieno nejudintą velėną, rovė kelmus, kasė griovius rš.
| prk.: Klubų vaidmuo, plėšiant kaimo kultūros dirvonus, yra labai didelis (sov.) sp.
ǁ refl. duotis ariamam:
^ Plėšk dirvoną, kolei plėšias, paskui bus ne laikas LTR(Trgn).
ǁ praminti: Tu nori, kad aš tave kaip aklą arklį neplėštu keliu vestau V.Krėv.
9. tr. J, Trk gadinti dėvint, nešiojant: Vasarą galiu ir basas pabūt – kam da naginės plė́štie Ds.
^ Mokslas kišeniaus neplėšia LTR(Vl). Tu tik deri dar duonai ėsti ir drabužiui plėšti Skd.
10. tr. Kp laisinti, alinti: Linais ir grikiais žemę plė́ši Ds. Šitą žemę visi plė́šė, o niekas netręšė Ob.
11. refl. Sdk, Jrb jėga veržtis, brautis, skverbtis: Kur tu plė́šies be eilios? Ktk. Ko plė́šies? Neregi, kad ažrakinta?! Švnč. Pritūpdami plėšias iš viržių arkliai rš. Plėšiasi per tankmynus šernas Pč. Karvė laukan plė́šias Dglš. Žirgus reikėjo tramdyti vadžiomis, kad jie nesiplėštų pirmyn rš.
| Saulelė, kildama kas kartas aukštyn, plėšės per miglą Žem. Ugnis plėšėsi iš krosnies į kaminą, grėsmingai ūždama rš.
| prk.: Širdis apsąla … ir plėštè plė́šias, veržias ir skrenda aukštyn BM61.
ǁ refl. labai norėti, veržtis: Taip ir plėšiasi į mokslą, visa nori žinoti rš. Nusbodo tėvo duona valgyt, kad plė́šias išlėkt Skdt.
12. refl. su pastangomis atitrūkti (nuo paviršiaus), kilti: Sunkūs lėktuvai vienas po kito ėmė plėštis nuo žemės ir sukti į rytus rš.
ǁ refl. su jėga veržtis į priekį: Arkliai plėšėsi purvinu ir duobėtu vieškeliu rš. Netrukus matyti, kaip traukinys už stoties plėšiasi į kalną rš.
13. tr. jėga traukti iš kur nors: Savęsp plėšti Q658. Plė́ša (griebia) iš nagų, nėko nepadarysi anam Krš. Po nevalia plė́šia iš rankų Vdk.
| prk.: Darbai plėšė namiškius į laukus, ragino skubėti J.Balt.
^ Nors replėmis plėšk, neišgausi iš jo žodžio, ir gana! rš.
| refl. tr.: Mirdama ji Petrę plė́šės prie savę Jrb.
ǁ versti, griauti: Išgėrė kelis stikliukus, jau jį aukštinyką ir plė́šia Gs.
14. tr. I prievarta imti, grobti: Šiaurės Lietuvos sritis plėšė Livonijos ordino raitelių būriai A.Vien. Plėšančios (plėšiančios) bitės pradžioj it tokios pat geros bitės yra, kaip ir kitos S.Dauk. Plėšia žmones kaip vanagas PPr82. Jei tasai, kursai vadinas broliu tarp jūsų, yra … girtuoklė arba plėšiąs, su tokiu ir nevalgykit DP515.
plėštinai̇̃ Iš jo vaiką atėmė plėštinai rš.
^ Galutinai plėštinai (labai greitai, akimirksniu) N.
15. tr., intr. Skdt, Ds, Plk, Lp imti didelę kainą, lupti: Meistrai už darbą daug plė́šia Jnš. Neplėšk jau tiek už darbą, susimildamas! Srv. Šitei plėšt iš žmogaus tai da reikia turėt ir akys Užp. Tieka pinigų plėšė až penkias minutes Kli. Kruvinai plė́šia [už prekes] Rm. Patys už viską nežmoniškai plė́ša Krš. Plė́šia, koja primygęs Dglš.
ǁ daug gauti, laimėti (užderėjus): Šiemet dobilų tai plė́šime Gž. Šįmet linų plė́ši Alk.
16. intr. Lp, Grd, Krš sunkiai, smarkiai dirbti, plėšytis: Jis teip plėšia, jis teip dirba! Ėr. Plė́šiau plė́šiau, kol jauna [buvau], dabar nebegaliu Jnšk. Plė́šk plė́šk žmogus, jei nori, ir galą gauk, vienas bedirbdamas! Vvr. Kad tu par nemierą plė́ši, ką tu tę priplėši Btg.
| refl.: Į dvarą ėjau [dirbti] – nereikėjo plė́štis Bsg. Mergos, norėdamos parodyti savo sugebėjimą darbe, plėšiasi paplasta rš.
17. intr. smogti, pliekti, mušti: Nekišk puodan galvos – tuoj plė́šiu šaukštu kakton Lp. Brolis broliu[i] plė̃šia per ausį Rdš. Tėvas kad išsiėmė bizūną iš po juostos, tai kad ėmė sūnui per pečius plėšt! Pls. Gaigalas plė́šia tus ančiukus Vdk. Tos senės žąsys kad plẽšia tuos žąsiukus mažuosius Žml.
18. refl. Ker kovoti, kariauti: Judu plėškiatavos, o aš palauksu Šts.
| Anas dažnai plė́šias (vaidijasi) su boba savo Dglš.
19. tr., intr. smarkiai ką daryti: Susėdę i plėšia dainas Šd. Juozapas šauniai suko apie galvą botagą ir plėšė kažkokią dainą J.Avyž. Per šventes jau kad plėšim, tai plėšim (giedosime) Lp. Ko taip plė́ši (grieži), kad net ausys bijo! Upt. Kad plė́šia kardijonas (akordeonas), kad grajy[ja]! Jrb. Susėdę vyrai ir plė́šia (lošia) akies iš pinigų Ds. Anas kortom plė́št visai nemoka Ds. Nugi kad plẽšia linus – smarki rovėja Žml. Žirnius duos duos plė́št (smarkiai pjaus) Dglš. Plėšiaũ plėšiaũ (nešiau, tempiau) tuos maišus, net akys šlapios Al. O kur pats dabar plė́ši (smarkiai eini), ar į jomarką? Žvr. Plė́ša (skina) viešnes be kokio saiko: pusžalės – ne pusžalės, išsirpusios – neišsirpusios Slnt. Riešutus plẽšia su visais lapais Žml. Karvės kai įpuola į pievą, tai kad jau plėšia, tai plėšia (godžiai ėda)! Pc. Čia pat patvory pririštas arklys plėšė žolę A.Vien. Plė́šiu ir plė́šiu (rūkau), be rūkymo negaliu Grd. Senis liurką plėšia ir plėšia Pc. Pradėjo tuoj kitan šonan vėjas plė̃št (pūsti) Aps.
20. intr. Al aušti, švisti: Kaip tik diena plė́šia, ir kylam iš lovos Grz.
| refl. Mrs: Jau zaria plėšias LTR(Lkm). Berneliai, jau plėšias diena, keliausim namo! Prng.
◊ aki̇̀s (akès) plė́šti
1. šiurkščiai kalbėti, ginčytis: Ar gali apsileisti, ka vaikas akès plė̃štų?! Krš.
2. pavydėti: Ant kito gero akių neplėšk, kitam laimės nepavydėk KrvP(An).

ant gýva pusè plė́šti Krž stengtis bet kuriuo būdu praturtėti, vaikytis pelno.
bùrną plė́šti Šts vemti.
dirvónus plė́šti toks žaidimas: Paskui dirvónus plė́šia: an grindų sugula du vyrai – katras katrą patrauks Antr.
gar̃bę (šlóvę, gẽrą var̃dą) plė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Nevalna šlovės jam plėšti Sz. Matote, kokie turtai! – pratarė atsisėdęs, – betgi ir tų dar žmonės pavydi: vardą nekaltą plėšia, įtarinėja… LzP. Šlóvę plė́šiančios kalbos NdŽ. Kam, kieno gar̃bę, gẽrą var̃dą plė́šti NdŽ.
gérklę (gérkles) plė́šti šūkauti, rėkauti, giedoti: Net užkimusi ir neatsikvėpdama plėšia savo gerklę rugių lauke griežlė A.Vien. Klyksmu gerkles plėšdami, lakioja [vaikai] iš vieno galo sodžiaus antran Vaižg. Gaidžiai garsiausiai plėšė gerkles rš.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleida Ll.
kaip (tiesióg) iš akiẽs (akių̃) plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas P.Cvir. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas Skdv.
liežùvį (liežuviùs) plė́šti Skdt daug ir tuščiai kalbėti, plepėti: Ką žmonės veiks: beplė́šia liežuviùs! Šn. Veltui liežuvį plėši: pinigų nėra ir negausi! V.Krėv.
óžius plė́šti Srj vemti.
ši̇̀rdį plė́šti jaudinti, erzinti: Toki barniai man širdį plėšia Šlvn.
apiplė́šti (applėšti N) tr., apiplė̃šti, -ia, api̇̀plėšė
1. J, K, Š apdrėksti aplink, aplupti nuo paviršiaus (žievę, odą, luobą): Appielavojo ir àpplėšė karną, ir padžiūvo verba Rod. Apiplė́šk gražiai apie tą marginę Skr.
2. Arm malant grūdams nuimti luobą, apgrūsti: Jei nori, kad geri būtų miltai, tai dukart applėšk miežius Nč.
3. apdėvėti, apnešioti: Jau apiplė́šiau savo batus Skr. Apiplėšusi ir tu savo panautūsius kartūnus Brs.
4. nualinti, nulaisinti: Apiplė́štas laukas: trąšų neduoda, neauga Grg.
5. H161, R62, Š atimti jėga, apgrobti: Kalavijuočiai dažnai apiplėšdavo sėlius ir lietuvius, niokojo jų kaimus rš. Saulas bylojo: eikiam … ir applėškiam juos iki auštant BB1Sam14,36.
| Dažnai apiplėšiamos susilpnėjusios bitės J.Krišč.
ǁ prk. pasisavinti turtą, nuskurdinti išnaudojant, imant didelius mokesčius: Kapitalistinių šalių darbo žmonės apiplėšiami taip pat, didinant mokesčius (sov.) sp.
6. paimti didelę kainą, nulupti: Kaip ne sarmata teip apiplė́št žmones! Ds.
7. apravėti: Didumą ir aš jau apiplė́šiau savo daržus Brs. Žoles kiek apiplė́šia aplink kapus Jrb.
atplė́šti tr., atplė̃šti, -ia, àtplėšė
1. SD212, R122, J, K, Š atidrėksti nuo paviršiaus, atlupti: Kambaryje keliose vietose atplėšė grindis ir vis kažko kruopščiai ieškojo rš. Afieravoti ant ugnies, būtent: jo taukus, visą uodegą, nug pečių atplėštą BB3Moz3,9.
^ Plėšk lunką, kol plyšta; kaip prikeps, neatplėši LTR(Mrj).
2. atskirti dalį plėšiant:
^ Atplėšei šuniui skverną ir numetei (jei kas prikimba, atiduok jam, kad ir ne jo) Ds.
| refl. tr. Š: Atsiplė́šk popieriaus skiautelę DŽ1. Ankslio (alksnio) šaką atsiplė́šiau Lp. Valgyk, ką matydamas, atsiplėšdamas Pšl.
3. draskant atidaryti: Gromatą atplėšiu, atpečvetiju R33. Atplėšė kvietimą ir ėmė skaityti rš. Ta, atplėšusi laiškelį, paskaičiusi ir kuo greičiausiai bėgusi rš.
4. H, R33 su jėga atidaryti: Atplėšė vėtra man duris lūšnelės S.Nėr. Atėjo pas klėtį – užrakytos durys; atplėšė duris – jau klėtis tuščia, sesers nėra BsPIV88. Pakajai atplėšti, ir visa išvogta Kb.
| refl. tr. Mšk: Atsiplėšė klėtį BM110.
5. jėga atitraukti (ką prispaustą, prigludusį): Darbininkai atplėšė rankas nuo kastuvų, nuo vienračių, nuo kirvių ir pjūklų rš. Atplėšusi veidus nuo rankų, žiūrėjo į jį, o ašaros krito didelės kaip pupos J.Marc.
| prk.: Ir tu ponu būsi ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi) BB1Moz27,40. Nuog tokių žmonių velinas girdėtą Dievo žodį atplėšia ir atitraukia BPI247.
| refl.: Šemerys jau atsiplėšė nuo tvoros ir nuėjo J.Avyž.
| Ai, koks gražus! – negalėjo nuo veidrodžio atsiplėšti rš. Nuo siuvinio dar kartą atsiplėšė dvi susidomėjusios akys rš.
ǁ jėga atskirti: Eš bijojaus, tardamas, tu tavo dukteres nuog manęs attrauksi (atplėši) BB1Moz31,31.
| Negalima atplėšti meninio metodo nuo menininko pasaulėžiūros rš. Skaudu išgyventi tai, kad esu atplėštas nuo praeities rš.
atplė́šiamai adv.: Povilas Budreika niekada negalvojo, nesistengė suprasti, kas jį taip neatplėšiamai laiko prie keturių pelkėto baltžemio hektarų rš.
ǁ refl. jėga išsiveržti, ištrūkti: Per tiltelį eit vengdamas, [už rankos laikytasis] nuo manęs atsiplėšė BsV363.
| prk.: Daugel yra šiandien tarnų, kurie atsiplėšia (atitolsta) kiekviens nuog Viešpaties savo Ch1Sam25,10.
ǁ refl. atitrūkti (nuo darbo): Žmonės, atsiplėšę nuo darbų, dainavo daineles rš. Jis atsiplėšia nuo plūgo tik rimčiausiais atvejais rš.
6. refl. su pastangomis pakilti, pasikelti: Kariai atsiplėšė nuo sniego ir smarkiu šuoliu pasiekė priešo apkasus rš. Antys triukšmingai pakildavo, atsiplėšdavo nuo kūdros rš.
| Saulė, vos atsiplėšusi nuo ganyklos, skleidė spindulius rš.
ǁ refl. padidinti nuotolį smarkiai bėgant: Kaip šoko šuniokas vytis [kiškį], tai tas led atsiplė́šė Sb.
7. sunkiai praverti, atmerkti: Motina pakėlė galvą ir atplėšė akis V.Piet.
8. pakelti aukštyn, atsmaukti (drabužį): Nuauk kojas, atplėšk kiškas, brisk per vandenį CII915.
| refl. tr., intr.: Brenda per upę, aukščiau kelių atsiplėšusi Lnkv. Atsiplė́šk – sušlapsi! Jrb. Jei šilta, tai atsiplė́šk Alk. Vaikai, aukščiau kelių atsiplė́šę, varlinėjo lietaus prilytose balose Grž. Labai karšta – atsiplė́šk marškinius Jnš. Nieko nėr jai ir andarokas atsplėšt Skdt. Koks aš tebuvau, kad nulipti kitaip dar negalėjau, kaip tik atguldamas išilgai suolo, prieg tam marškinėliai gražiai atsiplėšdavo lig pat pažasčių Vaižg. Petras parejo iš lauko paršilęs, atsiplė́šęs krūtinę Vdk.
9. sunkiai atnešti, atvilkti: Net nuo malūno miltus àtplėšiau Al.
10. Rmš, Pgg jėga atimti, išveržti, užgrobti: Medes, atplėšęs nuo mūsų, tepasilaiko pazvanams Žem. Atplė́šė kareiviai arklį nu ano – ko nepablūdo Krš.
| refl. tr.: Kaip pikti varnai jie (broliai) apipuolė jauną šeimininką ir atsiplėšė dalis J.Avyž. Atsiplė̃š jis mat žemę nuo mūsų! Upt.
11. paimti didelę kainą, nulupti: Už laikrodžiuko pataisymą tris rublius atplė́šė Krš. Nieko sau, kad atàplėšė! Skp. Kiek iš tavęs už tą naginių porą atplė́šė? Jnš.
◊ akių̃ neatplė́šti žiūrėti į ką malonų, nenukreipiant žvilgsnio: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį [pinigų] ir ilgai neatplėšė nuo jo akių J.Marc. Neatplėšdamas akių, žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę rš.
ausi̇̀s atplė́šti įdėmiai klausytis, įtempti dėmesį: Neprieteliai savo ausis atplėšę bus, tykodami, ką jis dabar sakys prš.
nuo žẽmės atsiplė́šti paūgėti: Nuo žemės dar neatsiplėšė, o jau dygus! J.Balt.
įplė́šti, įplė̃šti, -ia, į̇̃plėšė
1. tr., intr. N, K J įdrėksti, įbrėžti: Inplė́šė katinas Aps.
| refl. tr., intr.: Kojelę insi̇̀plėšė, pirščiuką apsigurino Dbč. Kažin kur įsiplė́šiau rankovę Š. Šis ta šake ir įsiplėšęs Plt.
ǁ įkąsti: Ar kaimyns, ar svetims bus, įplė́šdavo žmogų [šuo] K.Donel.
2. tr. pajėgti išarti (plėšinį): Ką tas medis (žagrė) galėjo įplė́šti?! Grd.
3. refl. BM47 jėga įsiveržti, įsiskverbti: Led insi̇̀plėšiau traukinin Ut. Su pinigais neįsiplėšite danguosna Gmž.
| Jūros vilnys čia yra įsiplėšusios žmonių sėdybosna rš.
4. tr. jėga įtempti, įtraukti: Razumas pašokęs atsitolino, o kaimynas nesikėlęs tapė į ežerą įplėštas BsV373.
5. refl. Vrn, Kb įsilaužti (norint pagrobti, apiplėšti): Naktim, būdavo, insplė́šia vagiai, arklį, rūbus pavagia Ck. Šiąnakt vagių būta įsiplė́šta mūsų butan, tik nieko nesuspėta pavogti Š.
6. intr. įgerti: Jis iš turgaus parkrapino, šauniai įplėšęs rš.
| refl.: Jau gerokai įsiplėšęs eina iš svečių, matyt, alus buvo stiprus Krs.
7. refl. praturtėti, pralobti: Anas kaip bematant insi̇̀plėšė Trgn.
išplė́šti tr., išplė̃šti, -ia, i̇̀šplėšė Ktk
1. SD411,414 su jėga ištraukti, išrauti, išlupti, pašalinti (ką įaugusį): Kam akis išplė́šti KI147. Jei tada piktina tave dešinė akis tavo, išplėšk ją ir atmesk ją nuo savęs BtMt6,26. Mudviem reikėjo velėnas išplė́št ir krantus išdėt Jrb. Visi kelmai buvo išplėšti rš. Iš purvų išplė́šk pasagą J. Laumė perpykusi išplėšė tam zuikučiui abi kojas paskutines J.Jabl. Pešasi tėvai, kad plaukų visur išplė́štų sukasi pluoštai K.Donel. Šitai obelėlei tai kasmet po šaką vėjas išplėšia Sdk. Atbėgo sakalas, negalėjau pagauti – tik plunksną išplėšiau, o jis nubėgo LB241. Gyvatė išplė́šė storiausį medį su šaknimis ir nuvilko namo BM223. Aržuolą su šaknimis išplėšė BsPIII330.
| prk.: Audeklą išplėša plė́šte (stipriai išbalina), kad balina, ievoms žydant pavasarį Ggr.
| refl. tr. K: Paslėpsnį išsi̇̀plėšė karvė Krs.
ǁ su jėga ištempti, išvilkti: Padidinom kraut vežimą – arkliai led i̇̀šplėšė per balą Srv. Tavo arkliai išplė́š iš miško rąstus, kad ir į pelkę būs įšalę Dr. Stiprus arklys vienu driūktelėjimu išplėšia roges iš mūsų kiemuko J.Balt. Sunkiai jis (vežimas) slinko priekin, vos išplėšdamas ratus iš stingstančio purvyno V.Myk-Put. Atgaliaus sugrįždama, vyriausį sūnų iš patalų išplėšė ir jam bėgti liepė S.Dauk.
| prk.: Ūkį iš skolų i̇̀šplėšiau (išmokėjau skolas) Al.
| refl. tr.: Jį du vyrai girioj išsiplė́šė iš to arklio ir tiek jam davė, tiek jam davė! Skr. Tie išsiplėšė poną iš karietos, įvedė į vieną ugninį kambarį BsPIII38.
2. išrausti, išardyti: Nemunas išplė́šė naują vagą, kur dabar jis ir teka Smln. Anuos metuos kelią išplė́šė vanduo Pgg. Netoli nuo kelio, rave, išplėštam nuo lietaus, radęs užsispraudusią [kumelę] BM57. Nuolatinis lytus yra jau dideles skyles išplėšęs prš.
ǁ išdraskyti, iškapstyti: Vištos išplėšė tau darželį Rod.
ǁ išlaužyti (ledus): Ledą išplė́šė Dkšt. Reikia sėti žirnius, kol dar neišplėšti ežerai Dkšt.
3. Srd, Brt, Ds išarti (plėšinį): Dirvoną išplėšti buvo galima tik su geležiniu noragu rš. Reiks išplė́šti pūdymą Rmš. Išplėšiu pievą ir pasėsiu linų Rt. Išplėšim dirvelę, pasėsim linelių. Žali gražūs linužėliai išplėštoj dirvelėj DvD174.
| refl. tr.: Išsiplė́šiau dirvoną ir pasisėjau linų Š.
4. refl. SD411, Ds jėga issiveržti, ištrūkti: Teip kaip nereikė[jo] šiandiej Utenon – išsiplėšė par nevalią Sdk. Aš sakau – nevažiuok, ale ana išsiplėšė, o dabar neturi ko valgyt Ut. Vagį buvo gurbe uždarę, bet jis išsiplė́šė ir pabėgo Š. Martynas išsiplėšė iš Viliaus rankų I.Simon. Karvės pardumdavo anksčiau, negu mes spėdavome išsiplėšti iš miško J.Balt.
5. P, Šts prievarta atimti, išreikalauti: Avį iš jo dantų išplėšiau S.Stan. Svečiai pradėjo barti už tai, jog jiems išplėšė jauną mergelę M.Valanč. Išplėšė iš rankų vaikui sviedinį ir nusinešė Jnš. Per gvoltą i̇̀šplėšė – ką gi jiem padarysi! Skdt. Paskuojį skatiką išplėšė jiems S.Dauk.
| prk.: Mes pergalę kovos ugny išplėšim A.Vencl. Išplėšti iš aristokratijos valdžią kaip tik ir reiškia likviduoti nacionalinę priespaudą (sov.) rš. Žodį nora išplė́šti (nori išgauti, sužinoti naujieną), o tas i pliurpa Krš. Jūs mano žodį i̇̀šplėšėt (pasakėte mano mintį) Pjv.
6. H, P išgrobti, apiplėšti: Naktį vagių ateita, klėtis išplėšta, vežiman susikrauta ir išvažiuota J.Jabl. Po karo viskas buvo išplė́šta Ktč. Išplė́šė visko už šimtą tūkstančių Vdžg. Miestas buvo paimtas ir išplėštas S.Stan. Ateina po tąj egle dvylika žmogžudžių …, pasidėjo savo išplėštus piningus ir peilius ir verdasi sau valgyt BsPIII198. Tokį [be motinos] aulį svetimos bitės išplėš rudinį S.Dauk. Tus (sidabrinius ir auksinius indus bei rūbus) jūs ant savo sūnų ir dukterų uždėsite ir egipciokams (iš egiptiečių) atimsite (paraštėje išplėšite) BB2Moz3,22.
^ Su išplėštais piningais neilgai tedžiaugsys VP42.
7. brangiai paimti, nulupti: Už seną daiktą išplė́šė didelius pinigus Jnš. Ir penkių rublių nei̇̀šplėšė iš manę Str. Tik išplėšt jie moka rš.
8. refl. išsibarti, išsiginčyti: Išsidrožiau, išsiplė́šiau, išsivajujau [su marčia] Dglš. Su šitokiu žmogum ažkart neišsiplėši, tai anas i neregi savo šunybių Ml.
ǁ refl. išsigrumti: A nori su mumis išsiplėšti? Šts.
9. refl. sunkiai, smarkiai dirbant išvargti, nusidirbti: Aš išsiplė́šęs Lp.
10. be atodairos išskinti: Nedavė ir prispėt – i̇̀šplėšė nagom Ut.
11. Lp išplėsti, išpūsti (akis): Anas daboja akis išplė́šęs, kad kur gaut išgert Švnč. Regi, kap išplė́šė akis OG203. Bobukė tik žiūro išplėšus akis LTR(Al). Akis išplėšęs eina, net žemės nemato KrvP(Kš).
ǁ iškelti: Kumelė stovi, uodegą išplė́šus Sem.
12. refl. išsipuošti, išsidabinti: Šiandie išsiplėš' (išsiplėšk) geriau, ba svotai gali atvažiuot Dsn.
13. refl. išaušti, prašvisti: Jau ir išsiplėšė, o mes da vis iš namų neišvažiuojame Švn.
◊ [kaip] iš akių̃ išplė́štas Kal labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas N. Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta! I.Simon. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina Skr. ×
viežlỹbą var̃dą išplė́šti padaryti negarbę: Ir viežlỹbą var̃dą išplė́šia jam BM115.

×paišplė́šti (hibr.) tr. išgrobti, apiplėšti: Buvo paišplė́šę bites tada Grv.
nuplė́šti, nuplė̃šti, -ia, nùplėšė Pb
1. tr. SD459, H, R9, K, J, Str nudrėksti nuo paviršiaus, nulupti: Liežuvį nupjovė, skūrą galvos nuplėšė S.Stan. Lyg kas būtų odą nuplėšęs nuo širdies – ji pasidarė jautri kiekvienam skausmui ir skriaudai rš.
2. su jėga nutraukti šalin: Vėjas stogą nuplė́šė Jrb. Nuplėšim baltą nuo stiebo burę, į gelmę vairą skandinsime! V.Myk-Put. Mina nuplė́šė koją, tai su medine eina Žal. Jam abidvi kojos iki kelių tapė nuplėštos Kel1881,59. Muturą nuo galvos nuplėšė ir potam tuojau pažino, kad tai jo sesuo BsPI12. Nuplėšė nuo jo drabužius ir nuogą išginė BM315. Nuog jo nuplėšia rūbą karaliaus ir apvelka jį paties jo rūbais DP173. Nuplėškite aukso ausų ąsas nug ausų jūsų moterų BB2Moz32,2.
| prk.: Nuplėšė šventumo aureolę rš.
| refl. tr. K: Atsisakiusi vakarienės, ji plėšte nusiplėšė drabužius ir krito lovon rš. Augustas nusiplėšė švarką ir įrėmė galvą į mano krūtinę rš.
ǁ išlaužyti (ledus): Rasoda kulti reikia rudenį, kai ežerai nesustoję, ar pavasarį, kai ledus nuplėšia LTR(Ign).
ǁ jėga nutempti: Vienas už pavadžio čiupt, arklį palaikė, kitas nuo arklio nuplė́šė ir vedas į girią Skr. Ji krito į vandenį ir Joną kartu nuplė́šė Btg.
| refl. tr.: Iš piktumo besipriešindamas, prieš tiltą mane į gilų plentgrabės sniegą nusiplėšė BsV363.
3. tr. Š, Vv, Lš malant grūdams nutrinti luobą, nugrūsti: Nuplė́šk bent gorčių miežių kruopom Kp. Pirma nuplėšk kviečius, tai bus miltai baltesniai Ds.
4. tr. išarti (plėšinį): Užsigeidė [kolūkis] dirvonuką nūplė́šti Grd.
5. tr. nudėvėti, nunešioti: Tas vaikas drabužius veikiai nuplė́šia KI22. Jis jau vienas kelnes nuplė́šė Dr. Ar jau nuplė́šei savo geltonūsius batus? Skd. Dvejas tupeles šį pavasarį nuplė́šiau vištas begainiodama Akm. Ir nuplėšiau naujus batus į ąžuolo grindeles Plt. Jeigu vaikas daug drabužių nuplėš ir latras bus, tai bus tavo kaltė I.Simon. Kurpės padegė gerai, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė ps.
^ Nuplėš gulbės sparnelius, per mareles lėkdamos, nuplėš žmonės liežuvius, ant mūs dviejų bekalbant LTR(Kpč). Tėvai, nešdami vaikam, ir ažančius nuplėšia Trgn.
| refl. tr.: Nusiplė́šk nu drabužius, galėsi driskinėt, nėkas nelopys Vvr.
6. tr. An, Ds nulaisinti, nualinti: Nuplėštà visai žemė, iš kur joj beaugs Brž. Laukas nuplė́štas, niekas neauga Ob. Da kur gera žemė, tai baika, ė kokioj nuplėštoj – tai badas Sdk. Žemė ten gera, drenuota, nenuplėšta J.Balt.
| refl.: Daržas paupy nusiplė́šė, reikia trąšų vežt Ut. Vis be mėšlo, be mėšlo – ir nusplė́šė daržas Ut.
7. tr. I apiplėšti, apgrobti, nusiaubti: Kaimas pilių Lucko, Lembergo nuplėšė ir nuteriojo S.Dauk. Nuplėštasis yra tikt lengvų, jo gaspadinė ale labai sunkių sužeidimų gavusi LC1880,42. Žmogus nekursai … ėjo ing Jerichą ir puolė tarp razbainykų, kurie jį nuplėšė ir išroniję šalin nuėjo BtLuk10,30.
| Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleis per gerklę Žem. O, jis tave nuplė̃š su marškiniais (nuskriaus) Mrj.
ǁ refl. nuskursti: Mes turime eiti į kalinį, mokėti bausmę, vienu žodžiu – nusiplėšti, iširti Vaižg.
8. tr. intr. Kb, Žmt, Slm paimti didelę kainą, nulupti: Už tokį nieką, o tiek pinigų nuplė́šė Žvr. Labai daug nùplėšei už pasiuvimą Dbk. Iš manęs labai daug už tą dalgę nuplėšė Jnš.
9. tr. sunkiai, smarkiai dirbant, nudirbti: Nenūplė́š viena visus darbus Sg.
10. tr., intr. smarkiai ką padaryti: Jurgis po vakarienės nuplėšė (nuėjo) ant Valių Žvr. Pabudo, kai traukinys jau buvo nuplėšęs (nuvažiavęs) apie keturiasdešimt verstų rš. Mes nùplėšėm (nuravėjome) burokus par dvi dienas Mžš. Vos bulves nuplėšėm, ir apteko dirva Varn. Suvažiavo vaikai – nuplė́šėm (nuskynėme) uogas Rdn. Tai jau nuplė́šėt (nuravėjote) [daržus]? Vdk. I bulbas nuplė́šiau (nukasiau) viena Dglš.
◊ gar̃bę (šlóvę) nuplė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Nuplė́šė žmogui šlóvę Jrb. Jį įžeidė, garbę nuplėšė tas kuitvela rš. Nenuplėšt nė vienam prideramos garbos DP20. Garbė nuplėšti – ne gėlė nuskinti TŽIII379.
paplė́šti
1. tr. K kiek padrėksti, palupti: Paplė́šk tošių DŽ.
| refl. tr.: Karnų ar šaknų pasiplė́šiam ką nor[s] pyt (pinti) Jrb. Sykį nuėjau kaimyno liepynan vyžoms plaušų pasiplėšti rš.
2. tr. paplaišinti: Kala kylius ir paplėša medį, ir yr paplaišotas medis Ggr.
3. tr. įplėšti, sužaloti: Paplė́šei nagą bekarstydamos – matai, kiek paraudonavo panagys Plt. Kruvini, paplėšti buvo nagai nu ravėjimo Plng.
| refl. tr.: Pasiplėšiau panages beravėdama, neatsitekėjo pirštai nė par naktį Bdr. Kojas pasiplė́šiau par skiedryną eidamas Varn. Galėjo paplėšties pažastis bešokdamas pro langą Šts.
4. refl. perplyšti: Eik viena koja vienu keliu, kita koja – kitu keliu; ir pasiplė́šė ragena (ps.) Dv.
5. tr. sugriauti, suardyti: Iš tytveiko lytaus srovė upės Saar yra per krantas išsklimbusi ir daug tiltų, maudyklių ir t. t. paplėšusi LC1887,24. Daug tiltų yra srovės paplėšti LC1883,1.
6. tr. Grd galėti, pajėgti arti (plėšinį): Paplė́šė i plėšimą su žambriu Krš. Plėšimą ne ką paplė́ši su žambiu End.
7. tr. sugadinti dėvint, sudėvėti: Nepaplė́šk drabužio J. Paplėštą (panešiotą) suknelę davė, bet da gera Ds.
8. tr. pakelti aukštyn, atsmaukti (drabužį): Ana paplė́šė sijoną aukštyn Mžk.
| refl. tr., intr. Skd: Šoka [merga] pasiplė́šusi sijoną Grd. Agnieška pasiplė́šus nulėkė į stotį Bsg.
ǁ užriesti, atversti: Zuikiuo uodega yr paplėštà Trk.
9. tr. paalinti, palaisinti: Paplė́štą žemę paėmė, bet, kai gaspadoriaus rankos, pastaisė Ds. Par tuos metus paplė́šė lauką, ir gana, o dabar mažai ir užaugo Ds.
10. tr. Pgg pagrobti: Plėšikai jį pakeliui užpuolė ir tuos 5 markius iš jo paplėšė prš. Visą jų lobį paplėšė (pagriebė) anys BB4Moz31,11.
| refl. tr. K, A1884,236: Ir dar keistas dalykas, kad jie labiau mėgsta maistą, pasiplėštą ar pasivogtą kur toliau, negu pagamintą namie J.Balč.
ǁ prk. paglemžti: Jį smertis paplė́šė KII121. Staigus smertis jį užspėjo ir iš šios gyvasties šalin paplėšė Kel1881,114. Ji motinėlę apraudojo, kurią paplėšė jai mirtis rš.
11. intr. gerai uždirbti, pasipelnyti: Po šimtą rublių į mėnesį vasarą paplė́ša Krš. I su skurliais ans gerai paplė́ša Slnt.
| refl.: Gerai pasiplė́šė piningo ir išpūtė į kitą svieto kraštą Vvr. Už linus gerai pasiplė́šė Vvr. Kitą metą iš sodno pasiplė́ša Vvr. Pasiplėšė žeme [žentai], dalių neišmokėjom dukterims Šts.
12. refl. daug darbų padaryti, padirbėti: Pirmininkas stojęs nau[ja]s, norįs pasiplė́šti Krš.
13. refl. pasiimti, pasirungti: Susirinkę bernai ėjo pasiplė́šti Jnš.
14. tr. su jėga patraukti: Vežimų trūkis … paplėšė jį po vežimu Kel1862,16. Jį ne švelniai ir pamažu bus vedę, bet greitai paplėšę ir su umaru pastūmę rš.
| prk.: Šitas piktosios dvasios mokslas yra jau daug bažnyčios sąnarių po į savim paplėšęs LC1878,7.
ǁ refl. tr. stverti, čiupti, griebti: Jis pagrėbė (nusitvėrė, pasiplė́šė) lazdą KI203.
15. refl. tr. pargriauti, parversti: Vilkas pasiplė́šęs avį drasko Jrb.
16. tr., intr. smarkiai ką padaryti: Prastas kelias, arkliai led tik paplėšia (paveža) Pc. Čia karvės paplėš (paės) žolės Ėr. Vištos i rugių gal kiek paplė́šia (palesa) Klt. Einu da paplėšt (parauti) svėrių Pc. Paplėša, padrasko lazdynus, dėl to ir neleidu riešutauti Dr. Duok ir man kokį dūmą paplė́št (patraukti, parūkyti) Srv. Duok, motin, tam vaikuo tešmens paplė́šti (juok. pažįsti) Nv.
| refl. tr.: Antaniukas pasiplėšė (pasipjovė, pasiskerdė) pęslą tokį didelį Vdk.
◊ gar̃bę paplė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Tos garbės nei vienas jiems negalės paplėšti rš.
iš paplėštų̃ piktai, šnairai: Veiza iš paplėštų̃ Varn.
nãgą (nagùs) paplė́šti Šts smarkiai padirbėti, pasistengti: Nagų nepaplėšęs, dantų nerakinėsi (nedirbęs nevalgysi) Krtn. Apsukriam reikė būti Adomui, nemažai nagus paplėšti LzP.
parplė́šti tr.
1. CII141, N, K nugriauti, nuversti.
| refl. tr. K.
2. sudėvėti, sunešioti: Baigiu skarelę parplė́št Km. Dukteryte, nu nu nu, aš taũ barti ketinu: kai parplėši kamašus, nesius tėvas bent metus LTR(Ds).
^ Tėvas parplėšia kešenes benešdamas, o vaikai – bekavodami LTR(Rk).
3. nuvarginti, nuvaryti, nukamuoti: Jų arkliai baisiai parplėšti̇̀ Užp. Viškai parplė́šė mužikus [ponas] Kp.
| refl. Švn: Jis yra parsiplė́šęs nuo sunkaus darbo Mtl.
4. R377, Rs pargriauti, parversti, parmesti: Jis mane iš nežinių stvėrė ir parplėšė aukštinyką Gs. Jie (vilkai), vis daugiaus išsižioję, jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo K.Donel.
| refl. tr. Žvr: Jis tokis drūtas, kad suaugusį vyrą parsiplė́šia Rdm. Ožka tai ne karvė – ją gali ant žemės parsiplė́šęs pamilžt Skr.
pérplėšti tr.
1. Q50, SD209, R121, K, Sn, Gg plėšiant perskirti, padalyti (ppr. pusiau): Medis perkūno párplėštas Tl. Su klynu tuo párplėšė kelmą Krm. Nu, ir sumalei – pérplėšta par pusę, o katras [grūdas] pasprašė, tas čielas išejo Skdt. Parplėšiau ranką į vinį Upt. Kodėl kiškio lūpos perplėštos? BsPII177. Tuodu vaiku parėjo pietų, rado an skaurados tą paukštaitę, pusiau perplėšė jiedu ir suvalgė BsPIII254. Jonas žuvį perplėšė ir rado žiedą LTR(Slk). Kai nučiupsiu, tuoj perplėšiu LTR(Kp). Kumeliukas gulėjo paliūnėje perplėšta gerkle ir išėstu šonu A.Vien. Ir perplėšei rūbus tavo, ir verkei po veidu mano Ch2Kar22,19. Pagatavas perplėšti [supykęs] Sml. Gatavas šokt ir parplėšti LTR(Jnš).
| prk.: Nakties akiratį perplėšia švyturiai rš. Šūvis perplėšė miško tylą kaip žaibas tamsą rš.
^ Didelis kąsnys gerklę pérplėšia (kas daug nori, mažai laimi) Grv.
| refl. K.
ǁ praplėšti, perdrėksti: Jis netyčiomis parplėšė drabužį J. Lazdyne, lazdyne, kam tu gaideliui kelnes perplėšei? ps.
ǁ refl. tr. atplėšti (laišką): Paėmė laišką, persiplėšė ir pasipūtęs skaitė Tat.
2. Btg malant nutrinti grūdams luobą, nugrūsti: Pérplėšk miežiokus Dbk. Pérplėšma avižas savo girnelėm ir supenėsma kiaulėm Ob. Apie rytą pašoksiu ir kruopas perplėšiu MPas.
| refl.: Susidžiovinę rugių persiplėšiam namie, tai kad gardžios kruopos! Užp.
3. refl. Kž, Ck, Slm, Upt, Lbv nusigaluoti stengiantis visur suspėti (kai iš karto daug darbų): Vienas dirbk pársiplėšk, o kitas pasieniais trainiosas! Vvr. Ar aš viena persiplėšiu an laukų?! Lp. Rudenį galima pérsiplėšti su daržais Jnš. Belakstydama per visą dieną galiu pérsiplėšti, o jie čia guli Žvr. Nebepaspėju – galgi aš pérsplėšiu? Sdk. Su darbais gatavas pérsiplėšti Jnš.
^ Darbo darbo – nors persiplėšk! Ds. Tų darbų nors pérsplėšk, nežinia, katro galo stvertis Skdt. Žu darbų nor tu persiplėšk! Rod. Nors pérsplėšk darbais! Dbk.
4. refl. imtis, ristis: Eikiam pársiplėšti Varn.
5. ištąsyti: Tada [dvasia] šaukė ir, labai jį (apsėstąjį) perplėšusi, išėjo BtMr9,26.
praplė́šti tr., praplė̃šti, -ia, pràplėšė
1. H, N, K, Dglš plėšiant, dreskiant padaryti skylę, tarpą, plyšį: Pradurta, ne praplė́šta Nmč. Senis dangštį praplė́šė Dgč. Praplė́šk stoge skylę J. O ir užpuolė Veliuonos šunys, o ir praplėšė svotų kišenius JV542.
^ Tėvai praplėšia kišenius, vaikams benešdami, vaikai – nuo tėvų beslėpdami LTR(Vl).
| prk.: Kazokai bėgo, praplėšę apsupimo žiedą rš. Saulė, praplėšusi debesį, apšvietė žemę rš.
| Ar tu tą tūkstantį dolerių jau praplė́šei (praėmei) KI74. Praplėšė kaip maišą, prabilo visos bobos Žem. Kiba jumiem praplė́šė gert (geriate ir geriate)! Lp.
| refl. tr. K: Nuėjo in klėtį, prasiplėšė stogą, viens inlindo in klėtį, o kits sėdi an stogo BsPIV257.
ǁ prk. užkliudyti, užkibinti, užerzinti, kad imtų plyšauti: Kam tą tarškynę praplėšei (prarikdei)? Ll. Palauk, palauk, aš jį praplė́šiu (paerzinsiu, kad imtų šaukti) Rs. Neužkabink tos bobos: praplė́ši – neturėsi kur dėties Krš.
2. pramerkti, praverti (akis): Akis praplė́šiau, tai dar tamsu buvo Gs. Rytą vėl bus sunku akis praplėšti J.Dov. Iš nuovargio akių praplėšti negalėjau rš. Toj raganiūkštė praplėšė akis ir pamatė, kad ji (našlaitė) iš karvės ausies traukė [siūlus] BsPIV89.
3. kiek praarti: Numą sau pastrūnijęs, dirvas apsukuo praplėšęs ir pievas praskynęs S.Dauk.
| refl. tr.: Prasiplė́šė daržą už trobos Jdr.
4. kiek pragrūsti, pramalti: Praplėšk miežių kruopom Kvr. Praplėšk tuos grūdus, neturiu kiaulėm užbėralo Ut. Praplė́šk sietą kviečių: kepsim ragaišį Ldk. Jau baigias šitos kruopos – reiks vėl naujų praplėšt Vžns.
| refl. tr.: Prieš šventes reikia blynų prasiplėšt Vj.
5. refl. prasiveržti, prasiskverbti: Anksčiau toje vietoje rangavo prastas, purvinas kelias, prasiplėšdamas pro miškelius, riestu lanku užsukdamas į kaimus J.Dov. Prasiplėšęs sriauno upelio vanduo rš.
6. refl. prasigyventi: Dabar tai ir anys prasi̇̀plėšė Trgn.
◊ aki̇̀s praplė́šti
1. pabusti, atsikelti: Dar aki̇̀s nepraplė́šė, jau valgyti šaukia Grš. Nespėjai praplėšti akis, jau valgyt užsimanei Dkš.
2. apšviesti, pamokyti: Šita knyga praplėš jiems akis rš.
3. išsimokyti, prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė V.Piet.

aki̇̀s prasiplė́šti pasimokyti: Kai parūps, tai ir akis prasplėš Švnč.
priplė́šti, priplė̃šti, -ia, pri̇̀plėšė Šlčn
1. tr. K, Kp, Imb pridrėksti nuo paviršiaus, prilupti (žievių, luobų): Priplėšia karnų liepinių ir daro vyžus Grv. Yra priplėštų̃ tošių, jom skylę stoge reikia užkišt Rm. Dabar prie griovių nebereikia tiek sveikatos – traktoriai velėnų priplė́šia Rm.
| refl. tr. K: Iš tos liepos prisiplėšiau puikių karnų vyžom Paį.
2. tr. malant prigrūsti: Jonas važiavo malūnan, pripikliavojo kvietienių, primalė miežienių, priplėšė rugienių miltų Vaižg.
3. tr. daug sudėvėti, nunešioti: Priplė́šė batus su tais rabaksais Žal.
4. tr. paimti jėga, prigrobti: Tas baisus turtas buvo priplėštas per daugelį metų J.Balč.
| refl. tr. Š: Karalystę prisiplėšti troško Jrk.
5. refl. tr. gerai užsidirbti, prisilupti: Prisiplė́šė pinigų su krautuve, dabar juokias iš viso svieto Ds. Bene išsimokėsiu skolas, prisiplėšęs pinigų rš.
6. tr. jėga pritraukti: Prikišau šlapią ranką pri gelžies, tujau ir priplė́šė Vvr.
| refl. tr.: Ką savęspi plėšti, prisiplė́šti KII129.
7. tr. judinant prikelti, prižadinti: Mane šįryt anksti priplė́šė Skr. Iš vakaro šnibždasi šnibždasi, o rytą priplė́št negali Akm. Septynių metų mane priplė́šdavo pri žąsų Vdk.
| refl. tr.: Kai prisiplėšęs jį įėjau, tai buvo a dvylekta, a pirma nakties LTR(Vdk).
ǁ refl. prisikelti: Visai be reikalo teip anksti prisiplė́šiau Sn.
8. refl. dirbant privargti, prisikamuoti: Su linais prisiplė́šia par dieną Jnš. Ir po virtuvę prisiplė́šia Jnš.
9. tr., intr. smarkiai, daug ko pridaryti: Na, ir priplė́šei (pririekei) tos duonos! Gs. Priplė̃š (pripūs) vėjas lietaus Vvs. Vėjas pri̇̀plėšė lietaus Arm. Daug alaus priplė́šiau (prigėriau) Šd. Kašelę priplė́šiau (priroviau) baravykų Slk. Priplė́škit žolių ir įmeskit kiaulėm Upt. Išleisk karves į kiemą, tegul priplėšia (priėda), kiek nori Pn. Tokioj pievoj karvė netruks priplė́št (pripešti, priėsti) žolės Ėr. Nuginsma miškan, kur daug žolės, tai galvijai priplėš, priplėš ir suguls, o mes riešutausma Ob.
| refl. tr.: Labai geri linai – nugi prisiplėšė gerai Žml. Misliji, kad, nuejęs miškan, tai teip ir prisiplėši [grybų] Sdk. Prisi̇̀plešia (prisiskina) riešutų pilnas terbas Žml. Nuejo in tą kelmyną, prisiplėšė (prisirovė) kelmų, šakų, prisinešė, pasistatė būdą BsPIII207.

×razplė́šti (hibr.) tr.
1. perplėšti: Ažkliuvau čvieko gurbe, tai ir razplėšiau nažutką Dgl.
2. atimti gyvybę plėšiant, sudraskyti: Mes būtum juos (vagis) razplė́šę Švnč.
suplė́šti (saplėšti B) tr. K
1. H sudraskyti, suplėšyti:
^ Piktiems šunims visad suplėšta oda LTR(Žg).
| refl. N.
ǁ nuardyti, nuplėšti: Suplė́št [reikia] šitą seną [stogą] Nmč.
2. susmulkinti plėšiant, sutrinti: Kultuvais kulia, tai kokis žolyniukas liks, o mašina suplė̃š – an vėjo išeis Nmč.
3. rupiai sumalti: Girnos seniai kaltos, tai rugius pusiau suplė́šė Ml.
4. Lnk suarti (plėšinį): Suplė́šdavo muno augume i plėšimą su žambriu Užv. Dirvonus suplė́šėm i trobikę pasistatėm Krš. Suplė́šė suarė visus pašalius Jdr. Medžius nukirtom, suplė́šėm į dirvą Jdr. Šiaip taip suplėšiau pievą Kt.
5. Mžk pakelti aukštyn: Visos ožkos subėgusios ir uodegas suplėšusios klaus: „Ponali, kas rados?“ Vkš.
| refl. tr., intr.: Kam susiplė́šei – užsidenk! Šts. Susiplė́šk aukščiau sijoną, ar nematai, kad padelkos į vandenį merkias?! Vkš.
6. N sudėvėti, sunešioti, sudraskyti: Padaviau naujas kelnes, pažiūriu – jau suplėštos, tik šviečia visos, ir gana! Ds. Merga kai žardas, bet ir rūbus suplėšia, kai an karčių Ds. Parnedėl čebatus suplė́šiau Ktk.
^ Močia kešenius suplėšia nešdama vaikam, o vaikai – kavodami nuo močios Skdt.
| refl.: Per metus daug marškinių susiplėšia Ds.
7. CI332, P plėšikaujant įsigyti, sugrobti: Juk namas pastatytas iš suplėštų, iš suvogtų daiktų ir medžiagos, iš sumeluotų lėšų I.Simon. Kaip suplėšti [turtai], teip ir nueina Kin. Suplėšusys tenai nepaseikamą grobį, į Rygą parvežė S.Dauk. Daugybes imtinių sugavęs ir neišsakytą lobį suplėšęs, grįžo jau namo S.Dauk. Laimėjo butą ir anų suplėštus skarbus Jrk37.
8. smarkiai ką padaryti: Suplė́šk (suverpk) kietai, bus greičiau Rm. Gražiai jūs suplė́šiat (sudainuojat) ir be mergų! Ktk. Gal vė[ja]s suplė́š (supūs) lytų? Prk.
| refl. tr.: Pusžales vaikai susiplė́šę (nuskynę) uogas Vn.
užplė́šti, užplė̃šti, -ia, ùžplėšė
1. tr. įdrėksti, sužaloti: Ažplėšiau ažuplėšą [nagos], ir užtvinko Ds. Nesirūpino tada, kad užplėštas medis iš lengvo džius, ir tai sunaikins kelerių metų žmogaus triūsą LzP.
| refl. tr.: Užsiplė́šiau pirštą Lp.
2. tr. atimti gyvybę plėšant, sudraskyti: Jau ir vėl vanagas ùžplėšė dvi vištas Btr. Tai ne vanagas, kad vištos nežuplėšia Rod. Jo bandos nei vieno gyvulio [vilkai] neužplėšia LTR(Vrn).
3. tr. Sg jėga užimti, užgrobti.
4. intr., tr. Kb gerai pasipelnyti, nulupti: Ans šmotą piningo užplė́šė bekupčiaudamas Vvr.
ǁ brangiai užsiprašyti: Gal gerai užplė́šė Lp. Jei, tėvulia, ant vienų metelių – užplėšk brangią algelę TDrIV177.
5. tr. sunkiai, vargingai uždirbti: Ans par pirštus viską praleida – ką aš pati viena užplė́šu! Krš. Jos storojos, plėšė, kad tik daugiau užplė́št Bsg.
| refl. tr.: Kruvinu prakaitu užsiplėšiau visa, ką turiu rš.
6. tr. K, Skr pakelti aukštyn, pasikelti (drabužį): Eina ir šeimininkės: gaudo nusilpėlius ėryčius, neša juos sterblėj, aukštai užplėšdamos sijonus J.Balt.
| refl. tr. K: Eina užsiplė́šus skaras, kap durnavota Rdm.
ǁ užriesti, užversti: Galvą užplė́šiu, kap giliai inbrendu Dglš. Toj eina galvą užplė́šus Lp. Išbjuro karvės po dobilus tai tik eina galvas užplė́šę ir neėda Rdm. Guli kojas viršun župlė́šęs (tinginiauja) Rod. Arkliai išsistovėję, tai, kap išleidau gert, tik užplėšė uodegas ir pabėgo Rdm. Papūtęs kuodą, aukštyn nosį užplėšęs Ašb.
7. refl. per daug užsigriebti (dirbti): Iš karto per daug užsiplė́šė ir greitai pavargo Jnš.
8. refl. įsigeisti: Dabar užsiplė́šė naujo palto Kpč.
9. tr., intr. smarkiai ką padaryti: Užplėšk (užduok) tu jai diržu, tai nereiks be reikalo verkt Rdm. Gali dasvijęs užplė́št (smogti), tada ir turėkis! Vlk. Tu jam gerai užplėšk! Lp. Bernai kad ùžplėšė (uždainavo) – miškas skamba Ėr. Kai užplė́šia dainą vakarais, visi šunes kaukia Srv. Jie kai ažplėšia dainą, tai net gražu klausyt Vžns. Kad jau užplė́šė, net laukai skleidėsi Šv. Gal užplė́ši kokią dainikę? Krš. Muzikantai kaip užplė́šė (užgriežė), tuoj visi suėjo vidun Sb. Kai tik aš įėjau, užplė́šė polką Jrb. Ažplėšk savo armonika Ds. Tu užrikai, užplė́šei, kur aš beki̇̀šuos! Krš. Negalėjau arklius užplė́šti (staigiai užsukti) Alk. Užplėšei, užplėšei (užvalgei) lašinių ir eik Jnšk. Duok ir mun bent vieną dūmą užplė́šti (patraukti) Tv. Palik ir man galelį užplė́št dūmo Ėr. Užplė́šk iš muno pypkės keletą dūmų Užv. Duok porą dūmų užplė́št Ktv. Mama, vaikas kroka, duok tešmens užplė́šti (juok. pažįsti) Krš. Vos užplė́šiau (užkėliau) maišą ant aukšto DŽ.
| refl. tr.: Lapái – an arklio užsiplė́šė (užsikėlė) ir neša Lkš. Užsiplė́šė centnerį rugių ir nunešė į malūną Bd. Žabūnas čirkštelėjo žiebtuvėlį, nykščiu pridengęs cibuką, užsiplėšė dūmą rš.

spáusti, spáudžia, spáudė Š
1. tr., intr. SD185, SD31,289, H167, R, MŽ, K, I, KŽ svoriu, jėga slėgti, sloginti: An tų virbų ritini akminis, kad spáustų [merkiamus linus] Vž. Kailiniai dideliai sunki, pečius mun spáuda Vkš. Patalai svyrna ant žemės i muno kojas spáuda Lkv. Sunki našta mano sprandą spaudžia TS1900,6-7. Siera žemelė, žalia vejelė, spaudžia baltos lentelės JD904. Jeigu dūmus spáuda žemyn, tai pryš lytų Prk. Spáudąs oras daba y[ra], matai – sunku i dvasią atgauti Dov. Linus minti tokie buvo mintuvai, ka spáusi, kiek galėsi Skd. Pirma buvo mašina savim spaudamà, turėjom i mas tokią Kl. Išaustą milelį velia, spáudžia ir da kartais jam pūką kerpa Slm. Pilia jin miltus, o ponas vis spáudžia juos, ka būt mažiau LKT259(Jnšk). Lengvas vėjas nebespaudė burės rš. O tu nespausk, – pasakė Rapolas vėl man. – Kiek pjūklas sveria, tiek tegul ir eina į medį J.Balt. Durys braška, iš oro spaudžiamos V.Krėv. Berniokas spaudė plūgo rankenas žemyn, kad žagrė ne taip giliai kabintų – sarčiui lengviau būtų J.Paukš. Vargonykas spaudž vargonus, linksmin svotelius ir ponus (d.) Vp. Tas kraučius paėmė tą kailuką, kad ans varo su nykščiais, ka ans varo, ka spáuda, ka dura! Jdr. Spaudžiamasis vandentiekis PolŽ50. Spáusti šieną NdŽ.
| prk.: Mus mūsų tikrieji nusidėjimai žemyniu spáudžia DP611.
^ Mažas vaikas motinai kelius spauda, didelis – širdį Lk. Maži vaikai tėvam kelius spaudžia, o dideli širdį graužia Jnš. Nespaudęs norago, nekąsi pyrago VP33. Spausk, kol duodasi LTR(Zp).
| refl.: Čia armoškos po du klepanu spáudas, o bandonija spáudas po keturis Plt.
ǁ versti priglusti: Fašistai bangomis lipo ant pylimo, mes juos spaudėme prie žemės, sprogdinome, šaudėme, neleidome persiristi į mūsų pusę rš.
2. tr. LL221, Rtr, KŽ apkabinus, suėmus veržti, gniaužti: Kaip čia mygs, kad didžiausias rumbas aplink spáudžia Ob. Rankoje kalaviją spáudė DŽ1. Bet, ginklą spausdami kiečiau, į priekį žengėm vis tvirčiau rš. Martynas, suėmęs rankas, spaudžia pirštus iki skausmo, kad nepravirktų iš džiaugsmo I.Simon. Taip šimtą trisdešimt parų laivas buvo spaudžiamas ledų ir kiekvieną akimirką galėjo būti sutriuškintas ir nugramzdintas į dugną K.Bor. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas, pentineliais spausdamas, laužtineles tempdamas StnD14. Spausiu raktelius, kad neskambėtų, pakelsiu dureles, kad negirgždėtų LTR(PnmR). Negispauski mano galvelės žaliais šilkeliais LMD(S.Dauk). Kai tik neišsimiegu, galvą pradeda spáust Klm.
| refl.: Velniukas ir tarė Mykolui: – Eikiva spausties! Jeigu tu mane nuspausi, tai tau liks dvaras, o jeigu aš tave, tai man BsMtII112.
3. tr. R221, MŽ295, M, Šlčn gaminti slegiant: Šildau varškę – sūrį spáusiu Mžš. Ir dar̃ spáudžiam sūrius, ale aš tai po akmenu Nmn. Sūrį spáustą čia tokį kapojo, dalino Gršl. Kas bites turi, spáudžia vašką Dg.
ǁ gaminti sunkiant: Sėmenis padžiovindavo, sumaldavo ir spáusdavo aliejų Adm. Sa[vo] darėme aliejų, spáudėme iš kanapių LKT379(Btrm). Prietaisas aliejui spáusti NdŽ. Iš vaisių sultis spaudžia rš. Patraukė tiesiog į nedidelę trobelę: tai buvo vieta, kur vyną spaudė Ašb. Buvo pasidaręs sėmenų spáudamą mašiną Krž.
| prk.: Iš centnerio selyklo dešim viedrų pirmoko [alaus] gali spáust Mžš. Spáudžia šitą degtinę Ker.
4. tr., intr. šalinti skystį sunkiant, maigant, traiškyti, gniužinti: Citriną spáusti DŽ1. Pūlius spáudžia iš voties DŽ1. Nebišspáudu, pienas nebišeina par jėgą, ka spáudu anai (karvei) skaudžiai Trk. I tas vel[nia]s spáuda spáuda, ką ans išspáus [iš akmeniuko] Jdr. Spaudžiu, treškiu SD40.
| prk.: Saulė dar prakaito nespáudė NdŽ. Tie yra teip sunki našta, kurie jam šitą kruviną prakaitą spaudžia DP153.
spaustinai̇̃ adv.: Spaustinai̇̃ sunkiau yr milžt kai trauktinai Jrb.
| refl.: Kada šitas guzas spaudžias, traukia kažin kas man Brž.
5. tr. iš ankštumo veržti: Maži batai spáudžia koją DŽ1. Pampos tokios atsiranda, kam spáuda klumpiai Jdr. Ta kurpė mažesnė, ale ma[n] nespáudžia Jrb. Tavo kepurė mun par maža – galvą spáuda Vkš. Apykaklė veržia, spáudžia, smaugia (kaklą) BŽI196. Pavalkai spáudžia kumelei kaklą NdŽ.
6. tr. I, L, Rtr, KŽ spausdinti: Tilžėj spáusdavo tas knygas Stk. Ciesorius neleidžia nė lietuviškos gazietos spausti V.Myk-Put. Knygas duoti spausti B. Spaudžiamà knyga NdŽ. Įdavė jam kningelę, 1641 metūse Vilniuj spaustą M.Valanč.
| refl.: Kad knygos Vilniuj, Kaune spaustųsi, kad nereikėtų eit į Paprūsį A1884,280.
7. tr. glausti, šlieti: Spáuskim krikšto tėvus, kad naujagimio dantys nebūtų reti Gdl. Kietai spaudė prie savęs maišelį su bankos bilietais J.Balč. Šaltą pageltusį lapą spaudžiu prie degančių lūpų S.Nėr. O aš viena vargo diena vis spaudžiu galvą prie sienos JD863.
| refl.: Prie langų spaudėsi vaikų veidai rš. Arkliai spaudėsi į krūvą rš. Jos spáudėsi viena prie kitos NdŽ.
ǁ refl. prk. ieškoti globos, užtarimo: Spáusties pri giminės reik Vgr.
ǁ mygti esant ankštumoje: Spauda žemėn, neatalsuoju Šts. Priešais klubo spaudė kaip bažnyčioje J.Balč. Mokytojau, minia tave spaudžia ir slegia, o kalbi: – Kas dasilytėjo manęs? Ch1Luk8,45.
| Ką nebūs lytaus, dėl ko tą smiltį spáuda Mžk.
spaustinai̇̃ adv.: Stovėjo spaustinai̇̃ susispaudę Db.
| refl.: Žmonys bažnyčio[je] spáudas, virsta, būna Šts.
| Kaime plačiai gyvena, nenora mieste spáusties Krš. Keturios šeimos spaudėsi ir niovėsi kaip katės viename maiše rš.
8. tr. (akių vokus) glausti: Nu y[ra] miręs, nu reik tas akis užspausti; kaip ans ims tas akis spáusti, kaip ans grobs anam su dantėms už tos rankos Klk.
9. tr. kišti, smeigti: Pats mačiau, kaip spaudė į jų košę žvakgalius M.Valanč.
| refl.: Pėda plati basa spaudžias į smulkų ežero žvyrą rš.
10. tr. SD161, Sut pulti, atakuoti: Kareiviai, eilėmis eidami, durtuvus sustatę spaudė žmones, neturinčius nei pagalių, nei strypų M.Valanč. Jų spaudžiami pėstieji spruko į tarpuvartes LKGIII29. Stipresnių priešo jėgų spaudžiami žygiavome Molodečno link rš. Užpuolu ant ko, spaudžiu ką R20, MŽ26.
11. tr. dumti, pūsti: Jeigu į kalvę atejai, tai spáusk dumples Slnt. Tėvas dumples spáudžia, o sūnus geležį virina žaizdre BM190(Šl).
12. tr. varyti (ašaras): Macnios tokios buvo krienos, kad ašaras spáudė Lk. Mėlynos musės kaip žarijos krito į akis, spausdamos gličias ašaras P.Cvir.
13. refl. Sut, Rtr, NdŽ stengtis kur patekti, brautis, spraustis, skverbtis, tarpintis: Kur didelė spūstis yra, ten reikia spáustis J. Spáudas į vidurį, rodos, ka kitur vietos nė[ra] Kv. Spáuskimės į priekį (reikiant išlipti iš autobuso) Jrb. Spaudės atgal į kluoną LKGII452. Spaustis per žmonių tytveiką L. Kap pirtin žmonės spáudžias Vvs. Heretikas … ten spaudžias, ten veržias, kur pirm seniai buvo tikrieji krikščionys DP246. Daug žmonių eis ir spausis tosp afierosp dvasiškosp DP35. Ir tie veidamainiai spaudės ponop savo MP244. Žmonės spaudės klausyti jo pamokslų M.Valanč.
14. tr. Rod, Pgg, Krg smaugti, dusinti, sloginti: Laumės naktį žmonis spáuda į lovą (lovoje) Plik. Sako, tos laumės spáudžia: arklius, karves spáusdavo Vlkš. Kad laumė spáuda karvę, tai reikia karvei tarp ragų iš šermukšlių surištą šluotą pyrišti Rsn. Anas papasakos, kap jį velniai spáudė Ad.
15. versti ką daryti, varu varyti, spirti, raginti: Pasisamdydavo šeimyną, prie darbo spáusdavo, valgyt prastai duodavo Ar. Gerai, kai spáudžia iš mažų dienų prie darbo Ob. Mūso vaikai i nespaudami̇̀ dirba Rdn. Tėvelis mus į darbą spáudė Prn. Tėvas toks šnerkšlys, spaudžia prie darbo kaip pašėlęs Žem. Jis spaudė save į darbą kaip ponas baudžiauninką V.Myk-Put. Aš patenkinta, kad tėveliai taip spáudėt mane mokytis Grš. Mokytojai labiai spáudžia, nėr kada po miestą valkiotis Jnšk. Šitai spáuda, kad mokytumias toliau Plng. Labai prieš karą ėmė spáust kalbėt vokiškai Smln. Pasidarė be galo dideli mokesniai, ėmė be galo lupti, spausti lažus Žem. Kas tamstą spáudžia: ka negaliat, negerkiat LKT239(Žml). Aš nevažiuoč – giminės spáuda Šlu. Jis tuojau susivokė, kas čia darosi, ir iš visų jėgų tik spaudė arklius rš. Ka darbo turi, pats darbas spáuda – nežiopsosi Krš. Ir teip juos badais spaudė DP311. Idant nieks nespaustų, neigi prigautų kokiame daikte brolį savo Bt1PvT4,6.
^ Kitą vargan spausi, tuoj sau plaukus rausi LTR(Šš).
spaustinai̇̃ adv.: Spaustinai spaudžia vaikus eiti į seminariją A1885,356.
| refl.: Te darbop spaudžiuosi brš.
16. tr. I varginti, kamuoti, sunkinti: Sloginu, sunkinu, spaudžiu SD61. Tos duoklės spáudžia, o kult nėra kam Rdm. Vokytis spauda žemyn žmonis Šts. Spáuda [šalčiai] paukščius, spáus i žmonis – būs blogi metai Krš. Vaikai tyli, pati myli, padotkai nespáudžia (d.) Čb. Su baudžiava, su dvaro darbais spaudžia Žem. I darbai, i vargai spáudžia žmogų Vrn. Rūpesniai spáuda kaip pupa širdį Slnt. Vargų spaudžiama (papjauta) nežino, ką kalba CII1122. Žinai, kūmyte, vargas spaudžia! V.Kudir. „Ak“, tarė, „miels brolau, bėda mane didelė spáudžia“ K.Donel. Spauskite tas žmones darbais, idant turėtų darbo ir neklausytų falšyvų žodžių BB2Moz5,9. Kaip norėsiu, taipgi spausiu PK69. Lėtieji ir mi spaudžiami dėl mano piktybių KN265. Par stiprį pasnyką spaudžiau kūną savo brš. Bet kuo juos (žmones) labiaus spaudė, tuo anysjan labiaus dauginos Ch2Moz1,12. Ir spáudžia mus prisakymas jo DP528. Jį dabar tačiau grynumas spáudžia ir privalumas visų daiktų DP194.
17. tr. R103, MŽ136 primygtinai, prisispyrus reikalauti, klausti: Spáusk skolą, kol jis čia tebėra, o kaip išeis, tai jo nebesugaudysi Up. Ką čia prastas žmogus suprasi, ką spausti ir iš ko išspausti A.Vien. Kiekvienai progai pasitaikius, jis spaudė tėvus, brolį ir seserį, kad būtų žmoniški ir giminiški neturtingiems giminaičiams V.Myk-Put. Per egzaminus vis labiau spaudžia rš.
| Atitempia dvaro vežėją žvalgybon ir spaudžia: – Kas šovė? rš.
18. tr., intr. L teikti skausmo, slėgti, sloginti, gniaužti: Kai tik neišsimiegtu, galvą pradeda spáusti Klm. Apsirgo, jam spáudžia jau ir krūtinę, ir visa ką LKT395(Grv). Ilgai Mortukė nesitaisė. Jai spaudė po krūtine, sunku buvo atgauti kvapą A.Vencl. Vaikuo spáus širdį: prisivalgys bulvių nekąsnotų Plt. Sprangi obūlai spauda širdį Šts. Ka liga spáudžia, nieko nepadarysi Jrb. Pabuvo metus, pradėjo dejuoti, ka muni dideliai spáuda, muni troškina Plt. Tai kam mane niekina! – atsakė Andriukas, kuriam jau verksmas spaudė gerklę Pč. O kap senatvė spáudžia, tai jau vis tiek Dbč. Oi atstok atstok, jaunas berneli, oi spaudžia spaudžia tavieji žodeliai TDrIV44(Nč). Kaip vilko marškinėliais, laužė mano rankeles, o kaip juosė su juostele, spáudė mano širdelę JD566. Gailesys spáudžia BŽ138. Tik Katrei graudi nerimastis spaudė širdį V.Myk-Put. Skausmas kaip replėm širdelę jam spaudžia V.Krėv. Jei kalbi – prabliūvi, jei nekalbi – dūšią spaudžia Sch79.
19. tr. prk. engti, išnaudoti: Jie (darbininkai) supras, kad vyriausybė ir jos valdininkai palaiko fabrikantų pusę, o įstatymai sudaromi taip, kad savininkui būtų lengviau spausti darbininką rš. Kaimo varguomenę vienodai spausdavo tiek dvaras, tiek ir buožės rš. Ka motina turia, tai jie tą motiną spáudžia, o pats tūkstančius krau[ja] Jrb. Kaltais yra gaspadoriai, par daug spaudantys šeimyną savo brš.
20. tr., intr. šnek. taupiai gyventi, taupyti: Antano apsikrovę gyvuliais, ryzuoja, spáudžia, o kam jie spáudžia – nė[ra] žinios Mžš. Kad dabar nespáusi, iš ko senatvėj gyvensi Srv. Jie negėrę, nevalgę, neapsiavę spáudė, tai atadalijo [pasogą] Slm. Gardesnį kąsnį nuo savęs atitraukdamas vežė į turgų ir spaudė centą prie cento V.Bub. Moka kapeiką spáusti Prn. Spáuda to piningo, dirba kaip jaučiai Krš. Taip spáusčiau pinigus, kad tik skolą atiduočiau Rm. Pašėlau spausti rublį prie rublio, dėti prie tų gautųjų iš brolių J.Avyž.
^ Kas snaudžia, tai sau naudą spaudžia LMD.
| refl. tr., intr.: Spáuduos, bet klumpių neperku, kentu basas Dr. Jis vienas, ko jam čia spáustis Erž. Jis savo pinigus tai spáudžias, ma[n] neduoda Jrb. Jis nelabai spaudžiasi su pinigais J.Balč.
21. refl. prk. siekti ko, labai norėti, stengtis, veržtis: Spáudas vyrukas, nora pasirėdyti Krš. Mokslas nepatiko, nespáudės pry mokslo krupiai Pvn. Kam čia reik tei spáustis – pasilsėk Jrb. Spáudžiaus taip, ka užsidirbčiuo duonos Klk. Spáudės mokyties ir išejo į ponus Šts. Benor pasitaisyti muno koja, bet dar skauda, negaliu spausties dirbti Trk. Kulsi, spáusys klojime kaip šuo Pp. Visaip spáudiesi geriau šnekėt, ale neišeina Jon. O spaudės mokslop jo MP227. Dėl to tai samdinykai spaudės į jo namus M.Valanč.
22. intr. šnek. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Ka spáuda, ka spáuda išsiviepę, vos paginiau Krš. Spáudėm tai spáudėm, nepamačiau, kaip paupy atsidūrėm Dbk. Spáusk, vyreli, ko greičiau, ka nepasivėluotum! Jrb. Spáudav numie tiktai, i gan, ką greičiau Kl. Spáusk tik greičiau, kad negautum drūtgalėlio! Antš. Kur spáudi su dviračiu? Dr. Spáusk, vaikali, iš akių, o gausi į kailį! Vvr. Spáusk nestovėjęs! Kdl. Spáusk, kol kailis sveikas! Šk. Tiktai spáusk pats pavėjuo i nė atsisukęs neveizėk! Trk. Spaustū̃me, jei turėtume tokią mašiną Drsk.
23. intr. šnek. smarkiai reikštis (ppr. šalti ar kaitinti): Šiandien šaltis gerai spáudžia Jnš. Šiąnakt dar smarkiai spáudžia Snt. Teip sau spáudžia be vėjo Pc. Šaltis spáudžia vienu pradėjimu Ob. Spaudžia speigas, siaučia pūgos, dieną naktį sninga sninga V.Myk-Put. Kad ir tyki, bet kad spáudžia, net už nosies griebia Šl. Speigas taip spaudžia, net tvoros pauška Žem. Saulė teip spáudžia, kad net smėlys karštas On. Tu negirdėjai šiąnakt kaip lijo, spaustè kaip spáudė Kp.
◊ ãšaras iš akių̃ spáusti graudinti, virkdyti: Ir Elzė nė nejuto, kaip toji jos dabar gyvenamoji valanda jai ašaras iš akių spaudė Pt. Nespausk ašarų iš akių motinos nepaklausymais savo Rp.
ãšaras spáudžia graudu: Ašaras spaudžia į ją žiūrint. O buvo mergina – kraujas ir pienas rš.
čià spáudžia, čià nèvarva Mrc apie šykštuolį, kuris gailėdamasis duoda.
į kójas spáusti Jnš greitai eiti, skubėti: Spausk į kojas, kad nepavėluotumi Dr.
į vė́ją spáusti nešdintis, šalintis: Duosu tau piningų, i spáusk į vė́ją Prk.
pupà spáudžia ši̇̀rdį LTR neiškenčia nepasakęs.
rañką (rankàs) spáusti sveikinti: Kada šie žmonės man spaudė ranką kaip artimam draugui, aš iš naujo pajutau, kad mūsų šalis turi daug draugų A.Vencl. Spáudžia sesė baltas rankas paskutinį kartą (d.) An. Rankeles spaudžiau, žiedelius mausčiau (d.) prš.
rankàs spáustis sveikintis: Lingavo galvas, spaudėsi kitas kitam rankas rš.
raudóną kir̃miną spáusti labai stengtis: Nors ir raudóną kir̃miną spáusi, bet visų rugių per dieną nesuveši Jnš.
sū́rį spáusti toks žaidimas: Sū́rį spáudžiant sukrito vaikai į kurkulę J. Vaikai, einam sū́rio spáust Ėr.
ši̇̀rdį spáusti
1. darytis liūdna, graudu, skaudu: Ligi ašarų ši̇̀rdį spáudžia Dkš. O vis dėlto širdį spaudžia, kad šitoje vietelėje bus jau tuščia Vaižg. Spaudžia, drasko širdis kartus sopulys S.Nėr. Visų namiškių širdis spaudė sunkus nujautimas – vargu ar daugiau bepasimatys? K.Bor. Ak man, Dieve, širdį spaudžia skirtis iš to krašto J.Jabl(Kp). Lenda tas verksmas, spáudžia ši̇̀rdį Aln. Ai, man širdį spaudžia, sopa! A.Baran. Nuliūdimas širdį spaudžia, lyg kad replėmis ją gniaužo Mair. Mušei žirgelį vis per galvelę, spáudė maną širdẽlę (d.) Žln.
2. kelti rūpesčių: Maži vaikai kelius spaudžia, dideli – širdį LKT156(Grz).
antspáusti (ž.) tr.
1. BŽ80, KŽ uždėti antspaudą, ženklą, sužymėti, padaryti žymę: Žibt antspaudą i ančspáudė Pvn. Aš ant tavo kamanėlių rašysiu laiškelį ir antspausiu antspaudėlį raudona raidele TDrVII27(Prk).
2. užmauti: Nupynusys iš erškėčių vainiką antspaudė jam ant galvos M.Valanč.
3. prk. palikti žymę: Gėdą kam antspáusti BŽ154. Kiekviena karta antspausdavo savo kultūrines pasiekas naujuose žodžiuose ir sakymbūdžiuose rš.
apspáusti tr. K, Rtr, KŽ
1. N, K apslėgti kuo, apmygti iš viršaus ar aplink: Kiš [milą] po duonkepio pečiaus nelabai karšto ir apdės akminimis ten, apspáus aną ir ans sau, kad ištrauks, tra tra tra i spindąs būs Lpl. Pasodinti daigai iš visų pusių apspaudžiami, kad jų šaknelės susisiektų su žeme rš. Prideda [bulvių košės], apspáudžia su šaukštu ir valgo, kap kas nor, iš vieno bliūdo Asv.
2. spaudžiant apimti, apglėbti: Apspáudęs tą kruviną pirštą ir turi Pc. Na, nebešildyk apspáudęs [stiklinės] – išgerk K.Saj. Arterijų sienelės įtemptos ir laiko kraują apspaustą V.Laš. Laikau saujoj penkrublę apspaudęs rš.
| prk.: O senis viską apspaudęs laiko – ir mūrus, ir dvarą, ir auksą S.Čiurl. O kartais apspaustas yra kryžiumi ir vargais MT100.
3. Upn užveržti: Imkit šalin gipsą, ba apspaũs gysles, i mirs Ln.
4. kiek nuspausti, spaudžiant nuvarvinti, nulašinti: Iš krakmolo išėmęs drabužį apspáusk biškį ir padžiauk J. Sutarkuotas bulves, sukrėtus į maišelį, reikia truputį apspausti rš.
5. spaudžiant aprėžti: Šiaučius su ruletka apspáuda rantą aplinkuo padą Vkš.
6. Brž žr. prispausti 6: Ūkininkas apspáustas, mokesniai dideli buvo Eig.
◊ ši̇̀rdį apspáusti truputį nuliūdinti: Apspaustà širdi̇̀s yr visų jaunųjų karės metais Šts.
atspáusti KŽ; R39, MŽ53
1. tr. R34, MŽ45, N, K spaudžiant atstumti, atidaryti.
2. tr. Pv padaryti atkerusią, neprilipusią (plutą): Nu kaip ten dėsi atbulai [duonos kepalą], plutą atspáusi Ms. Atspaustà duona Ūd.
3. tr. slegiant įskaudinti: Atspáudė man karvė ranką, ir dabar į senatvę atliepia Skr.
4. tr. LL287, Š, Rtr išspausdinti: Raštą apei bitis, antrą kartą atspaudęs, pagal mūsų suokos skelbu S.Dauk. Laikraštyje buvo atspausta ir mažytė nuotrauka rš.
| Menininkai geri, galia padirbti, atspáusti tokį pat piningą End.
| refl.: Čia neaiškiai raidės atsispáudę – negali paskaityti Jž.
5. tr. spaudžiant grąžinti į seną padėtį: Nirinį reik atspáusti, patempti Vkš. Atspáusk tešlą duonmaišy, kad kyla J.
6. tr. uždėti, įspausti (antspaudą, ženklą), palikti (žymę): Atrašysiu gromatėlę aukso litarėlėm ir atspausiu antspaudėlį rūtų vainikėliu LTR(Auk).
| prk.: Gražiose jos akutėse geiduliai dar nebuvo atspaudę savo antspaudos rš. Jėzus atspaudęs ant žemės šventas pėdas savo, teberegimas dar jo gadynėje A.Baran.
| refl.: Ten, kur jis (velnias) dėjo koją, paliko jo pėda atsispaudusi akmenyje SI225.
7. intr. šnek. skubiai ateiti, atbėgti: Atspáuda atspáuda toks vaikiukas: – Priimk nakoti Vn.

×dasispáusti (hibr.); SD41, Sut, N įsiskverbti, prasiskverbti.
įspáusti Rtr, KŽ; L
1. tr. Sut, M, Š, PolŽ40 spaudžiant, mygant padaryti įdubimą, įlenkti: Kumščiu viršugalvyje įspaudė duobę T.Tilv. Visi miestai lomose – dideli numai žemę įspáuda Rdn. Viriau iš avižinių kruopų kisielio, nu tei avižiniai kruopai tie įspausti̇̀ (sutraiškyti) Lpl.
| refl. K: Būgnelis kartais įsispaudžia lakūnams ir keleiviams lėktuvui tupiant ant žemės rš.
2. tr. spaudimu padaryti specialios paskirties žymę: Šiaučius su ruletka įspáuda rante griovelius Vkš. Skareles išsiausdavo, paskui nunešė pas mildažį, kvietkas, gėles įspáudė LKT205(Mrj). Ramūnas paima misinginę sagą su įspausta penkiakampe ir sugniaužia saujoje V.Bub. Visiem bakanam aplinkui pirštu duobukes inspaudžiau, kad kepdami nesutrūktų Kpč. Ir jis ištraukė visus liežiuvius iš to smako galvų ir įspáudė ing kožną liežiuvį tos panelės vardą BM129(Pš).
| prk.: Skruostuose šypsnis įspausdavo duobutes P.Cvir.
| refl.: Moteris nusišypsojo – skruostuose įsispaudė apvalios duobutės J.Paukš. Įsispáusti (atmintyje) BŽ68.
3. tr., intr. SD161 pajėgti spausti: Jis daug įspáudžia DŽ1. Tavo kočiolai sunkūs, a gali valiot juos įspáust? Jrb. Klavišai buvo kieti, vos įspaudžiami K.Bor.
4. tr. įveržti, suveržti: Lig vakarui tiek įspáudžia [guma koją], kad didžiausias rumbas Ob. Vadžios inspáust vežimu[i] Šlčn. Slimslai (silpnai) inspáustas šienas LKKXIV216(Zt).
| refl.: Vežimą veržant, šienveržė įsispáuda giliai į šieną, ir vežimo šonai išsiputa Všk.
5. tr. K spaudžiant, kišant įdėti į vidų, įterpti, įsprausti: Įspáusk biškį varškės, sviesto į vogoną, į puragą J. Įspáusk silkę į košę ir valgyk Ggr. Į rietus [vindo] įspáuda ratą Vn. Tu ma[n] to ratuko gerai n'įspáudei, i iškrito Jrb. Kitą kartą ponas Dievas, sutvėręs visokius gyvolius, įspaudė visims akis BsPII5. Sėklas įspaudžiantis volelis ŽŪŽ94. Įkamšau, įspaudžiu SD407.
| prk.: Įspausti, įspūdį daryti LL282. Ka galėtum, įspáustum tą mokslą su klėbiu Vž. Už reikalą vaikui į užpakalį įspáudžiu (įkertu) Smn. Įspáus rykščių Šts.
^ Ko čia topsai kaip subinė, į mūrą įspaustà? J.Jabl(Als).
| refl. tr., intr. SD407, K: Sviesto įspáuskis į tą košę Dr. Insispáudęs tarpukojin terbą blynų ir valgo Arm. Insispáudus diedo galvą terpu kojų, kūlokais mušė per nugarą Lzd.
| Pats savo rankomis pasistatė spąstus ir įsispaudė Vaižg.
ǁ Erž suspaudus, sutrėškus įdėti, įtrėkšti: Įspáusk šunie [į lakalą] kelias roputes Šv. Žmogui į kūną tą nuodą gyvatė įspáuda Plšk.
6. tr. išspausdinti: Duomi knygas drukavoti, įspausti R44, MŽ58. Knygas iš naujo įspaudžiu R36, MŽ48. Tarnavimas smerties (užvertas) rašte o and akmenų įspaustas Ch12PvK3,7.
7. refl. Sut, Š įlįsti, įsiveržti, įsisprausti: Ir kapgi jai te insispáust Dv. Eilėse tų visų rasi kur įsispaudusius ir vakarykščius draugus Pt. Įsispaudus tarp pulko žmonių dasilytėjo rūbą jo MP379.
8. tr. prk. įduoti, įbrukti, įkišti: Mergaitei inspáudžiu šimtą rublių – nešk, sakau Drs. Anam neįspáudei, ans nerašys tavie Štk. Neįspáudęs į delną, nieko negausi Rs. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspaudžiau jai rankon J.Bil. Ji įspaudė po degančią žvakę Anskiui ir Anei į rankas I.Simon. Išdavei dukrelę martelėsa, inspaudei rūtelę rankelėsa (d.) Rod.
9. intr. šnek. nuskubėti, nueiti: Tik ant sumos beįspáudžiau į Šates Šts.
◊ į ši̇̀rdį įspáusti; N, LC1885,27 įdiegti, įskiepyti: Įspausk į mano širdį tus žodžius rš. Savo parapijonams į širdis įspausti tiesą pasirūpino brš. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
išspáusti K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD410, R42, MŽ57, N, M, Š spaudžiant išstumti, išgrūsti, išdaužti: Viena mergaitė, kaži kaip betrindama, ir išspaudė veidrodžio stiklą Žem. Kažkas išspaudė langą, ir pabiro ant aslos stiklai A.Vien.
| refl. K, Š.
2. tr. spaudžiant išstumti iš vidaus: Būdamas už vandenį lengvesnis, strazdas [nardydamas] imasi įvairių gudrybių, kad nebūtų išspaustas viršun sp. Ant durių pasidės i smauks, išspáus tus spalius lauk Lpl.
| prk.: Vieną išspauda (pagimdo), du, o jau daugiau i nebnora vaikų Všv. Paleistuvauti tinka, o vaiką išspáusti – ne Rdn. Jei višta kiaušinį išspáudė (padėjo), nešė Druskinykuosna Drsk.
| refl.: Oras iš skilties išsispaudžia, ir skiltis subliūška EncIV767.
3. tr. R45, MŽ61, LL286,297, BŽ264 spaudžiant išgauti, išsunkti: Aš jau išspáudžiau syvus iš uogų J. Ką tu išspáusi iš tiek obuolių – kilogramas, daugiau nebus Jrb. Uogas išspáuda par merlį Krp. Toks buvo pienas iš kanapių, sugrūs, išspáus i tada valgys Lž. Ištirpytą vašką, į maišelį įpylęs, išspaudu ir ataušti duodu S.Dauk.
| Nebišspáudu, pienas nebišeina par jėgą, ka spaudu anai (karvei) skaudžiai Trk. Spaudė spaudė gydytojas ir išspáudė [gyvatės nuodus] Bsg. Čystijo aną įsisenėjusią žaizdą ižspausdamas ir ižsvilindamas ikgal anuos pūlius ir aną bjaurumą DP598. Nei erškėčiai, nei vinys kraują jam ižspáudžia DP153. Išspaudžiu, ižtreskiu SD421. Paskum reikėdavo įdurt kairės rankos mažajan pirštan, išspaust kraujo ir tuo krauju pasirašyt LTR(Kp). Tam velniuo atkrapštęs akminuką, i tas vel[nia]s spauda spauda, ką ans išspáus? Jdr. Iš uolos vandenį lengviau išspausti kaip iš pasaulio teisingumą J.Gruš.
| Išspáus (išplaus) mun mergos marškinius Krš.
| prk.: Kam atdūsių išspáusti KI146.
^ Iš šūdo vaško neišspausi LTR(Lkv), Ub.
| refl.: Koriams sutirpus, presą prisuki, ir visas vaškas išsispaudžia Rdž.
ǁ prk. sunaikinti: Daktarė sako, ka darbas išspáudė [skrandžio] sultis Jnš.
4. tr. BŽ78, Krž pagaminti sunkiant: Aliejaus iš linsėmenių išspáusti KI146. Salako Šileikis iš kanapių labai gerą aliejų išspáusdavo Slk.
ǁ prk. pagaminti degtinės: Nors gina valdžia, draudžia, ale vis da išspáudžia Jon. Išspáudžiau in švenčių iš pūdelio Ktk.
5. tr. Vln42, BPI1, DP456, Sut, S.Dauk išspausdinti: Ižspaudžiu raštą, knygas SD47. Antrą kartą ižspaust SD294. Knygas raštais išspáusti KI5. Išspáustas raštas KI5. Geistinas yra daiktas, idant visiškas gražesniųjų dainų žemaitiškų surinkimas ištiektas ir išspaustas būtų StnD(6psl.). Visos dainos, išspáustos šime surinkime svotbinių dainų, užrašytos buvo iš žodžių veliuoniškių lietuvių dainininkų ir dainininkių JV(XVpsl.). Giesmės chriksčioniškos …, išspaustos Karaliaučiuj Mž149. Katechizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioni privalus …, išspaustas Vilniuje DK1. Išspausta Karaliaučiuje Prūsų MT(titulinis.psl.).
6. tr. SD417 spaudimu padaryti žymę: Eikš, aš tau [plaukų] bangas išspáusiu Skr. Sienos buvo išmuštos audiniais ir oda su išspaustais raštais rš. Kad būtų gražiau, tai pagal bakano šonus išspáudžia tokias duobeles su pirštu – katės pėdas Jnšk. Žymė, ižspaudžiama ant pinigų SD54. Išspaudžiu pavyzdus SD408.
| prk.: Šitą žymę lietuvio būde turbūt išspaudė jo apgyventa žemė LTII98(Sab). Idant tąjag prisakymą parašytų ir ižspaustų ant širdų savų ištikimųjų DP31. Tverdamas Dievas žmogų, ižspaudė ant jo vaizdą ir tolygybę savo SPI98.
7. tr. išvaryti: Nuovargis pakirto pakinklius, išspausdamas ant kaktos prakaito rasą J.Avyž. [Garstyčia] ašaras ižg akių išspáudžia DP90. Didis graudumas ir gailėjimas jos širdies … teip gausias versmes ašarų ir verksmo ižg jos išspáudė DP478.
| refl.: Nubraukė nuo veido išsispaudusias iš akių ašaras J.Bil.
8. išreikalauti, išgauti, išvilioti: Sumanytų jis iš žmogaus galiautinę kapeikėlę išspaustų Jnšk. Nežinau, ar tu beišspáusi iš jo skolą Ds. Ka galėtų, išspaũstų viską iš tėvų ir praūžtų Krš. Šitie spėliojo, kokią naudą išspaus šykštuolis dėdė iš neturtingų giminaičių, pavedęs jiems tą griuvėsį V.Myk-Put.
| refl. tr.: O jei valdininkai sugeba dar kai ką išspausti, tai tegu sau išsispaudžia Vaižg.
9. tr. sugebėti išgauti, padirbti: Pirštai išspaudžia iš akordeono dumplių graudžius akordus E.Miež.
| Duosu duosu liuob, išspáusu liuob (suverpsiu) kaip silkinį siūlą Krš.
ǁ prk. sugebėti gauti, pasiekti: Reikia taip gyventi, Gailiūnai, kad iš vieno lito du tris litus išspaustum! A.Vien. Jis iš tuščio pinigą išspáudžia Mrj. Žinai, ko reikia žemei, kad išspaustum iš jos dešimtą penkioliktą grūdą J.Avyž.
10. tr. išgalėti duoti: Gal po tris rublius išspaũs už darbadienį Jnš.
11. tr. spiriant, verčiant padaryti, kad pasiektų: Senutis išspáudė [mokydamas], i paskaitau, i parašau Rdn.
| Jis mokslą varo, nori ką išspáust Jon.
12. greitai išeiti, išvykti, išbėgti: Tas ant dviračio išspáudė į miestą Kbr. Ilgai nebuvo – išspáudė numie Krš. Kai tik tėvas išvažiavo, tep jis ir išspáudė iš namų Mrj. Ponas spaudė ir išspáudė į Ameriką Lk.
13. tr. prk. lėtai ištarti, pasakyti: Tik balsas jo nuolat mainosi – čia sunkus, pro sukąstus dantis išspaustas, čia tvirtas ir ryžtingas V.Bub. Nedavė žemės, šėtonai! Čia tu, brol, atspėjai, – išspaudė kimiai J.Balt. Jis nenoromis išspaudė porą žodžių rš.
◊ ãšarą (ãšaras) išspáusti [iš akių̃]
1. L pravirkdyti: Ne vieną tau ãšarą vargas išspaũs, kap liksi be motkos Arm. Taip griaudu buvo žiūrėt, ka man net ãšaras išspáudė Skrb. O ašarėlę sidabrinę ant veido meilė teišspaus Mair. Pasakodamas savo vargus, ne vienam klausytojui ir ašaras išspaudė Žem. Tu man, vaikel, tiek išspáudei ãšarų, kad aš tave josa galėtau išpraust Nč. Šio pasaulio ižgaišinimas miesto Hierusalem … ižspaudė ašaras ižg akių Viešpati mūsų DP310.
2. pravirkti: Úarą išspáudžiau i gavau piningų Vn.

žõdį išspáusti prašnekinti: Iš jos žõdis tai jau sunku išspáust Užp.
nuspáusti K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ; L
1. tr. SD185, H171, Q2, Sut, N, M svoriu suslėgti, prislėgti: Nušukuotus [linus] veš į marką, apkraus virbais ir akiminimis, nuspáus, nu i mirkys Ms.
2. tr. spaudžiant suteikti deramą išvaizdą, supresuoti: Tiktai suverpiau, išaudžiau, įdeviau į Telšius, suvėlė, nuspáudė – i gražiausis audeklas buvo Lpl. Negražiai bjaurybė melnykas nuspáudė milelį Slm. Milą nuspáusdavo, nudažydavo Žg.
3. tr. LL119, NdŽ nuo ankštumo įveržti, nutrinti: Čeverykai kojeles nuspáudė, kasnykėliai petelius nulenkė (d.) Vlk.
| refl. LL128.
4. tr. nuo sunkumo spaudžiant įskaudinti: Nenuspáusk man kojos J. Užsivilk žiuponėlį – nešant virvė pečius nuspaũs Pc. Subinę galėjo nuspáusti beaudant Všv. Plikos svirno lentos nuspaudė [gulinčiųjų] šonus rš. Nuspaudė man rankas pančiai geležiniai LTR(Aln). Seno našlelio maži vaikeliai, oi nuspaus mano baltas rankeles LTR(Mrs).
5. tr. sutraiškyti: Nelįskiat, nenūspáuskiat munie kiaušius Sg.
| refl. tr.: Bobos kiaušius nūsispáuda į mašiną Sg.
6. tr. Bb žemyn nulenkti: Įjungiant šviesą, mygtukas nuspáudžiamas NdŽ. Klemką nuspáudžiau, pastūmiau duris – neatsidaro Skr. Adomas nepabarbenęs nuspaudė rankeną ir įėjo į kabinetą J.Avyž. Neina nuspáust tų mintuvų, i gana – sunkūs linai Jrb.
7. tr. spaudžiant nusausinti, išspausti vandenį, nusunkti: Vilnonio rūbo nereikia gręžt, tik nuspáust Ktk. Nuspaudus vandenį, siūlai suvyniojami į minkštą rankšluostį rš. Nė to maišo gali nugręžt, nė nuspáust Jrb. Pavirina tas grybas, nuspáuda sausai, nuplauna, ka nebūtų glitumų Krp. Atsikėlusi nuspáudu tus avižinius miltus, iškošu ir einu virt kisielių Žgč. Parašė ir nuspáudė sugeriamuoju popierium NdŽ. Nuspaudžiamasis popierius PolŽ33.
| prk.: Pasiderėjus dar galima koks šimtukas nuspaust (nusiderėti) Db.
| refl. tr.: Nusispáusk panosę Švnč.
8. tr. Š, NdŽ spaudžiant uždusinti, sutrėkšti: Prigulė kiaulė paršelį ir negyvai nuspáudė Vkš. Kad ėmė kimštis tarpdury, ko nenuspáudė Srv. I mažne jau ten muni nuspáudė, par plaukelį išlikau gyva Trš. Kaip medų ėmė, musėt motynikę ir nuspáudė Rdn. Ranką antdėsiąs an to vaiko, kiek to proto, jug gali i nuspáusti Dr.
| prk.: Lašiniai nuspaudė Šts. Mes ejom jau tave nuspáust (numarinti) Gr. Buklumų ir spąstų ieško, kaip tiesą užraust ir nuspáust galėtų DP343.
| refl.: Kalakučiukai būna neramūs, gali susiburti į krūvelę ir kai kurie nusispausti sp.
9. nuvarginti, nukamuoti: Žmonės tada buvo nuspáusti, apie visokius niekus negalvojo Ll. Vargai jį nuspáudė KII92. Antrą mumus pavaizdą paliko, idant ne tiektai žodžiais tiešytumbime nuspáustus, bet ir rankomis mašnump ištiestumbime DP336. Buvo nuspaudęs ir apgulęs miestą Jeruzalem MP80.
| To vaiko nėkaip negal nuspáusti (užmigdyti): nemiegta Slnt.
| prk.: Daug rūpesnių ir skausmų ne sykį širdį nuspaudė Žem. Nuspaudė dūšią maną CII139-140.
10. tr. prk. paengti, pajungti: Netrauk į Parusį paduoti ranką nuspaustiesims, kurie buvo kėlusys numesti jungą kruvinos vergybos S.Dauk. Jie tylėjo ir tylėjo kaip kitos nuspaustos giminės prš. Nauda Mokslo draugystės … būtų išgelbėjimas bei praplatinimas mūsų nuspaustosios bei papeiktosios kalbos LC1882,39. Tada stovės teisieji su dide drąsybe prieš tuos, kurie jus nuspaudė VlnE149. [Faraonas] buvo nuspaudęs žmones Dievo MP80.
11. greitai nuvykti, nuvažiuoti, nueiti, nudrožti: Tu imk ir nuspáusk in Vilnių Mrj. Galėsi nūspáusti pasiteirauti Vn. Jei būtų sausa, sėsčiau ant dviračio ir nuspausčiau rš.
◊ ãšarą nuspáusti bent kiek apsiverkti: Kazimieras ir net Juoziokas taip pat nuspaudė ašarą J.Balt.
ši̇̀rdį nuspáusti Dgp įskaudinti.
paspáusti Š, KŽ
1. tr., intr. K, J, LL150,261, Brs kiek spausti, spustelėti: [Adomas] paspaudė rankeną, ir durys girgžtelėjusios prasivėrė J.Avyž. Tik paspáudei, i visur šviesu Trg. Ka paspáusk, ta teip kaip skaudulys skausta Žeml. Stipriai paspáudžiau [rakštį], ir pati išlindo Vkš. Tie grybai – kur paspáudi, mėlynūs Dgp. Vėl paspaudė plūgo rankenas, kad artųsi greičiau J.Paukš. Ateis laikas – ir šaudyklę paspausiu, ir kardą pasuksiu V.Myk-Put.
| Pasveikinau mergužėlę, rankelę paspaudžiau LTR(Brž). Vyskūpėlis galvas mums paspáudė [dirmavodamas] J.Jabl(Lp). Amalis paėmė Veronikos ranką ir dėkingai, nuoširdžiai ją paspaudė J.Dov.
^ Graži panaitė, kap paspaudi – juoda smala bėga (rašomoji plunksna) Krok.
| refl.: Buvo tokia plati viešnė (vyšnia), pasispáudė, i nukritau Všv.
ǁ refl. tr. vienas kitam spustelėti: Atsisveikino abu kaip geri pažįstami. Rankas pasispaudė rš. Jei šiandie rankų per skverną nepasispausita, niekados nieko jau prie širdies nebeprisispausi Vaižg.
2. tr. Žrm prislėgti po apačia: Kai arklį ažumušė, šitą koją paspáudė Ob. Eina gaspadorius keliu per girę ir randa smaką po šlėme paspáustą LB236.
| refl.: Radau smaką po šlėme pasispáudusį, ir jis prašėsi, kad aš jį paleisčia LB237.
3. tr. Krš, Bt, Lp užslėgti gaminant: Motina sūrį paspaudė Rs. Vieną [sūrį] šviežią paspáudžiau – antai maiše da Jrb.
ǁ refl. tr. slegiant pasigaminti: Sėmenys tai aliejui, šiek tiek pasispáusdavom Slv.
4. intr. kurį laiką veržti (apie batus): Tie naujiejai batai paspáus iš pradžios Krš.
5. tr. pabrukti, pakišti: Valentina suima sauja chalato atlapus, paspaudžia kumštelį po smakru ir skubiai atsisėda prie rašomojo stalo V.Bub.
^ Eina kaip vilkas paspaudęs uodegą E.
| refl. tr.: Tuoj muzikantas, pasispaudęs po pažasčia skripkelę, instvėrė virvės galo ir ėmė leisties duobėn BsPII217.
6. tr. kiek suglausti: Paspáusk baltinius lagamine, ir sutilps DŽ1.
| refl.: Pasispáuskit ir visi tilpsit prie stalo Upt. Konduktorė vis liepia pasispausti rš. Mes galėtumėm kiek pasispausti, prigultų žmogus B.Sruog.
7. refl. tr., intr. šnek. kiek pataupyti: Tegu tik pasispáudžia, ir atiduos skolą Srv. Turim pasispáudę tris šimtus rublių Dkš.
8. tr. spaudimu paraginti, prispirti, pavaryti: Arklį paspáusk, tai netruksi nujot Vlkv. Nujojęs paspaudė pentinais arklį ir užjojo ligi pusės kalno LTR(Rk).
| prk.: Paspáusk jį labiau prie darbo, tai nenorės naktim lakstyt Ėr. Tu jį paspáusk, ir padarys DŽ. Aš paspáusčiau tus žmonis girtūklius Grd.
9. intr. šnek. greitai paėjėti, pabėgėti, pasiskubinti: Tik paspauskim gerai, pavysim, nebetoli An. Biskį paspáuskime, ba kada mes nueisim tokį didelį kelio galą Kt. Vilius paspaudė visu greičiu J.Dov.
10. intr., tr. prk. imti smarkiai ką daryti, stipriai pasireikšti, pasistengti: Paspaudę visą lauką rugių nurėžėm per vieną dieną rš. Paspáudžiau mašyną, ka greičiau jau Endriejavą pritekčio Vž. Reikia paspausti žingsnius, kad kiti mums ant kulnų neliptų J.Paukš. Ka paspáudė, tai paspáudė šaltelis! Skrb. Kad tik būt pagada paspáudę (palaikiusi) Lp. Gripas paspáudė, ir numirė seniokas Ktk. Paspausdamas žodžius, visiems skundės Vaižg.
| refl.: Kai pasispáudžiam, tai daugiau ir uždirbam Ig. Pasispáudėm ir padarėm KzR. Po pietų pasispáudėm ir lig vakaro pabengėm linus rauti Vkš. Vai pasispáusk, kad neliktum gale ratų Mrj. Biškį reik i pasispáusti, gabumų reik, ale i pasistengti Grd. Pikčiurnai teks pasispausti, jis turės ilgiau kalbėti ir ne bet kaip, bet įdomiai I.Simon.
◊ po padù paspáusti nieko nereiškia: Man šitie piemenys tai tik po padù paspáust Užp.
úodegą paspáusti pasijusti nejaukiai, išsigąsti: Nesitikėjęs to, meistras labai nusistebėjo ir, paspaudęs uodegą, dūlino pro duris J.Bil. Dabar jūs visi šventi ir geri! Paspaudėt uodegą kaip katinai, pieną palieję V.Myk-Put.
parspáusti
1. tr. KŽ prie žemės prispausti.
2. intr. šnek. skubiai pareiti, parvažiuoti: Dar tas neparspáuda iš miško, o jau būtų laikas Užv. Aš tik noru greičiau parspáusti numie Lnk.
pérspausti tr.
1. N, K, I, L, Rtr, NdŽ, KŽ spaudžiant sulaužyti ar perdalyti, sutraiškyti: Ar párspausi riešutą tarp pirštų? J. Muno rankos stiprios – pirštais riešutą galiu párspausti Vkš. Žaltys visas puodynes apsiriesdamas párspaudęs Skr. Tas paemąs bulvę – pukš párspaudąs, o tam velniuo atkrapštęs akminuką Jdr. Sveikydams panelę, ranką suspaudžiau, auksinį žiedelį pusiau perspaudžiau LTR(Plk).
| refl.: Da anksti pjaut rugiai, grūdas su nagu parsispáudžia Krs.
2. spaudžiant įlenkti: Šiaučiuo linkšnitis (toks prietaisas) reikalingas linkiuo párspausti Vkš.
3. NdŽ per daug įspausti, suspausti, persmaugti: Moterų rūbai buvo siuvami perspaustais liemenimis rš.
4. NdŽ spaudžiant išstumti, išversti.
5. NdŽ nustoti spausti.
6. L, Rtr perspausdinti: Pérspausti draudžiama NdŽ. Medžiaga lietuvių kalbos fonetikai. Perspausta iš „Laisvosios minties“ rš.
7. NdŽ įspauduoti, perantspauduoti.
piespáusti (dial.) tr.
1. prislėgti: Laumė mane buvo pyspáudusi Prk. Kanda bitis, kad pyspáudi Krg. Pamatinę kaip pyspáudi, cypa Dov.
| prk.: Dikt esu su liga pyspáusta Klp.
2. negyvai nuspausti: Kiaulė liuobėjo paršuką pyspáusti Dov.
praspáusti tr.
1. K, Rtr, NdŽ kiaurai perspausti, pradurti: Praspaudė popierių, ir išbiro sukrus Šts. Praspaudžia mažesnę skylę, o paskui pragręžia iki reikiamo dydžio rš.
2. KI102, NdŽ spaudžiant prakiurdyti: Nepraspáusk skaudulį, praspáustas skaudulys ilgiau gys Šts.
3. NdŽ kiek išspausti sulčių.
4. refl. BŽ88, PnmA pralįsti, prasibrauti, prasiveržti, prasigrūsti: Vos prasispáudėm pro žmones Dkš. Su tuo jausmu krūtinėje jis prasispaudė pro minią rš.
prispáusti
1. tr. SD303,334, H154, R20,29, MŽ26, N, K, I, M, LL93,199 jėga ar svoriu tvirtai prislėgti: Nusmilko man ranka prispaustà J. Kad galva prispaustà, ale subinė kruta, – sako boba J. Tus pėdus [linų] apklos apklos i su akminimis prispáus Krtn. Da esu tus maglius mačiusi, ten gerai prispáuda jau, skrynia pilna akminų Lž. Kai kopūstus sodina, tai pirmąjį kopūstą prispaudžia su akmenu, sako, kopūstai bus tokio dydžio kai tasai akmuo LTR(Auk). Muni mažą vieną kartą prispáudė pri sienos Sd. O pats atsisėdęs sėdi pakelėje ir laiko kepurę prispaudęs BsPIV236. Vienu pirštu prispáudžiu tokį apsisnargliavusį [berną] Žln. Stumiamas pirmyn prieš galąstuvą peilis prispaudžiamas, traukiamas atgal atleidžiamas rš. Nedaug lijo, tik dulkes prispáudė Srd. Priespausti H167. Žagariečiai jau liežiuvį prispáudžia [, tardami garsus] Žg. Prispaudei sprandą, nupjauk ir galvą LTR. Čypia kaip varlė, rato prispausta KrvP(Všn).
| Prispausti, pristelbti [ugnį] LL194.
| prk.: In upelę prispáudėm, tai nėra kur dedas [kiškiui] Mlk. Paklausė jis prispaustu (dusliu) balsu rš.
| refl. Š, Sut.
ǁ spaudžiant pažeisti: Turėjau koją skaudančią, a ten prispáusta, a kas ten buvo Slnt.
2. tr. L, Rtr, Š stipriai priglausti, prišlieti: Prispáudžiau prieg tvorai Btrm. Staiga Vilius pačiumpa Grėtės ranką ir delnu prispaudžia prie savo lūpų I.Simon. Norėčiau lygiai aš visus prispaust prie degančios krūtinės Mair. Pridėjau ranką prie kepurės, kitą kietai prispaudžiau prie šono, kaip pridera einant su raportu rš.
| refl. Š, KŽ: Prie medžių prisispáudę išbuvom, kol ėjo ta ugnis per karą Šil. Jis gula po juoda stora egle, prisispaudžia prie žemės J.Dov. Ale tas gaidys bijo pažiūrėt, o toj lapė prisispaudė prie sienos ir laukia BsPIV288. Prisispáudė pry vienas antro i kenta Kv. Lėnė apkabino Gerberiui kaklą ir prisispaudė visai arti prie jo I.Simon. Tie marškiniai geri: rankovės prisispáudusios (prigludusios) Jrb.
ǁ greta pristatyti: Pryspáudė varandikę pry buto, turu kur ką pasidėti Vn.
ǁ refl. tr. prisikinkyti: Prysispáus kumelikę pry [žambio] ienų i brazins (ars) tą žemę Grd.
3. tr. L, Pbs, Brš pridėti (antspaudą): Uosto policija prispaudė išvažiuojamą antspaudą Šlč. Edelmonas tokiam laiškui savo pečvėtį prispausti tur prš.
4. tr. I priveržti: Su kartimi prispáusti vežimą NdŽ. Liepiniu lankeliu [sieto] kraštus prispaudė ir skaidulom apsiuvo Kpč. Klynelis prispáudžia dalgę ingi dalgakotį Šlčn. Prispaudžiamieji laikikliai rš.
| prk.: Ne tas yra didis, prieš ką milijonai prispausti retėžiais žemyn galvas lenkia, o dvasioje keikia V.Kudir.
5. tr. sunkiant prigaminti, prisunkti: A tų citrinų tu tę prispáudei, a ko? Jrb.
| refl. tr.: Baisiai sultingi obūliai: sulčių prisispáudžiau viedrą Krš. Vynelio prisispáusiu Mžš.
ǁ refl. tr. slegiant prigaminti: Sako, kubilus jau te šile prisispáudę turia grybių Slm.
6. tr. P, I, LL196, LKKII206(Zt), Ėr, Alks priversti, prispirti ką daryti: Prispiriu, primygu, prispaudžiu, įveikiu SD41. Prispaudžiu, labai veju R262, MŽ351. Prispáusk jąją prie darbo J. Kad prispáustų prie darbo, suplonėtų, nebūtų tokia riebi Srv. Kad kas prispaustų prie darbo, supliukštų jos lašiniai Žem. Valdžia prispáudė atduoti piningus Akm. Pradžioj tas žiūlikas tylėjo, bet paskui, kad prispáudėm, tai viską pasakė Krp. Reik prispáusti pijokus, trumpai paimti – kitaip nieko nebūs Rdn. Kad pradžio[je] ben biškį prispaustumėm, viskas paskiaus eitum sklandžiai ir linksmai M.Valanč. Bet nei angelas, nei velinas gal juos nevaliosp priverst nei prispaust DP60. Teprispaud juos ižg viršaus reikalais DP278.
prispaustinai̇̃ Prispaustinai, įveiktinai, įgautinai I.
| refl. P, BŽ267, Krž: Prisispáudam pri darbų ir apsidarbuojam Ggr. Pradžio[je] nebuvo lengvu, ale prisispáudžiau Up. Žmonės čia mažai prisispáudę prie darbo Rm. Reik prisispáudusio žmogaus užgalėms su pirštais nupinti Šts. Mokysiuos prisispaudęs, idant savo laiku pastočiau doru žmogumi IM1864,28. Kad prisispaus, ir Juozelis išmoks arti rš. Et, kaip reikės, ir dirbs, kaip prisispaus, ir visa ko išmoks M.Valanč. Bet negana norėti, reik ir prisispausti Jzm.
prisispaustinai̇̃ adv.: Neprisispaustinai, nedabotinai, neįstelgtinai I.
7. tr. prk. imti kamuoti, varginti, apsunkinti, prislėgti: Varginu, prispaudžiu, raminu R68, MŽ91. Vilką prispáudė badas, ej[o] ieškot žyro Vlk. Lapė yra drąsi, bet tik bado prispausta Blv. Teip sunkiai prispaudž[ia] badai žemę Kanaan BB1Moz47,4. Kai vargas prispáudžia, tai žmogus protingas pasidaro Mrj. Prispáudę buvo visoki vargai Arm. Vargais … prispausti PK139. Kai liga, bėda prispáudžia, tai visur nebegerai, nebemiela Upn. O tokius jaunus žmones prispáudžia tokios sunkios ligos Stak. O vėl jį liga kap prispáudė – tik nesuvirbėj[o] Lp. Per dieną arba dvi, arba tris liga kokia prispáudžia DP191-192. Prispáudė sunkumas (astma) Dgp. Visus vienodai sielvartas prispaudė B.Sruog. O gobšai baisiausiais neturtais bus prispausti M.Valanč. Prispausti laikai užejo Šts. O brangumas prispaudė žemę BB1Moz43,1. Nes kad mus kas pikto prispaudžia, tad mumus regis Dievas kaip miegąs DP79.
8. pajungti, pavergti: Jų chlopai dar labiau prispausti ir nuniokoti negu mūsiškiai V.Myk-Put. Kariavo už savo tautiečius, turkų jungo prispaustus rš.
| Už cėro (caro) buvo prispaustà (paniekinta) kalba: sa[vo] kalbos sarmatinos jauni LKKXI223(Trak).
9. tr. H153, R, MŽ sukelti baimę, įbauginti.
10. intr. Dv, Ėr smarkiai pasireikšti (ppr. šalti): Gerai pradėt kult, kai šaltis prispaudžia LTR(Auk).
11. refl. tr. spaudžiant ką pasiekti: Spaudžia varpuką [ponas], ka atneštų pančekas, neprisispáudžia (neprisiskambina) nieko Grd.
◊ liežùvį prispáusti tylėti: Jau kaip žmogui reikia liežùvį prispáusti, nesakyk KlK9,73(Užv). Liežùvį prispáudęs laikau Ob.
lóvą prispáudus laikýti miegoti, gulėti: Kur šeimininkė? – Lovą prispaudus laiko Krns.
nãgą prispáusti pasistengti: Noriant šios dienos pabaigt darbus, prispausk nagą, o ant rytojaus tiktai atidėk pyragą IM1852,36.
prie si̇́enos prispáusti priversti: O va suvažiuos profsąjungų delegatai iš visos Lietuvos kampų ir prispaus valdžią prie sienos, kad ji rimtai žiūrėtų liaudies reikalų! rš.
úodegą prispáusti
1. suvaržyti laisvą: Žiema kiekvienam žvėriui uodegą prispaudžia ir žmonių neaplenkia rš. Dabar abu geru, kai bėda uodegą prispaudė KrvP(Drsk). Diedoko uodegà prispaustà (vedęs) Dbk.
2. ištikti (nelaimei): O kad kokia úodegą prispaustų̃, nebijok, prie namų glausis Trgn.

úodegą (sùbinę) prispáudęs klusniai, niekur nesikišant (būti, sėdėti ir pan.): Sėdėkiat úodegas prispáudę numūse LKT109(Kv). Tylėk sùbinę prispáudus, i viskas Gs.
suspáusti Š, KŽ; L, Rtr
1. tr. Q653, R267, MŽ357, N, K, I, M svoriu, jėga suslėgti, prislėgti, supresuoti: Suspáusdavo dideliai [skilandį] į medinius tokius Kv. Vilnas gerai suspáudžiau, ir sutilpo visos [į maišą] Vkš. Turi milą suspáusti Užv. Kietimų su skystimais ir didžiausia jėga negalima suspausti rš. Dirvą suspaudžiantis volas ŽŪŽ94. Ot išverda mėsa – gali su lūpomis suspáust Jrb. Pirmokart reikėjo suspaust akmuo teip, kad iš jo imt bėgt skystimas LTR(Pmp). Suspáustos kaip silkės bačkoj Pnd. Mane žmonės kaip sūrį suspáudė Pkn. Suspáudi kaip tais mintuvais (be dantų valgydamas) Msn.
| prk.: Giliai atsikvepia Marčius Kreivėnas ir suspaustu balsu užtraukia savo senovinę dainą V.Bub.
^ Dešimts tūkstančių apkabina ir nesuspaudžia (akys) LTR.
| refl. Š, N: Patalus kietai suvyniojau, plunksnos susispáudė, ryšys ir paliko mažesnis Vkš. Lytaus nebuvo, gal susispáudė tas kelias Jrb.
ǁ spaudžiant pažeisti: Žinai – da skauda: tik jau gerai suspáudė [karvė koją] Jrb.
2. tr. SD334, LL302,321 stipriai suimti, apglėbti, sugniaužti: O daba paėmei, su pirštais suspáudei i sulankstei Trk. Eidamas pro šalį, suspáusk mano ranką, kad aš žinočiau J. Rankeles da suspáudu, bet išminkyti nebgalėčio pyragų Slnt. Įsisenėjo [sąnarių liga] – botkočio negaliu suspáust Gsč. Kalvis gniaužtuvais suspáudė geležį NdŽ. Jis suėmė abiem rankom persimetusį ratą, suspaudė iš visų jėgų – ratas ir atitiestas J.Paukš. Rankos kap į reples suspáustos Kbr. Jo rankos labai kietos, suspáudė kaip su replėm Jnš. Suspáustas kap pelė slastuosa Lp. Dabar šauktų galvą suspaudę, kad bereiktų keturiasdešimt naktų linus minti Šts. Kai man pins kaseles, suspaus man galvelę LTR(Pnd). Lokeli, lokeli, kam suspaudeim (suspaudei man) galvelę? J.Jabl. Matė suspáudė mano galvelę, labai graudžiai verkdama JV92. Sveikindamas kalbindamas ranką suspáudžiau (d.) Grž. Paimi, suspáudi teip kiaušinį i muši Škn. Ir kaip gimė, vis laiko suspaudęs rankos kumštį LTR(Skd). Liūtas suspaudęs velnią ir kaip davęs jį į žemę, kad pasidarius pelkė LTR(Šmk). Begrėbiant jai kas už kojos nustvėrė ir smarkiai suspaudė LTR(Brt). Ties gryčios durimis, pavėsyje, sėdi motina, keliais suspaudusi muštuvį V.Bub. Žirgą suspaudęs kaip žaibas išnyko (nujojo) TS1900,12. Gaidelis į saują suspaudamas (nedidelis) Krš.
| Ir suspaus tave iš visų šalių Ch1Luk19,43.
| prk.: Tas tavo Vilnius kalnų suspáustas Krš.
| refl. tr., intr.: Visi [žaidėjai] susispáudžia rankom ir nepaleidžia vilkelio Ktk. Ponas mato, kad blogai, už galvos susispáudė Vdk. Pilvą susispáudus laikau, kad nepabėgtų (iron.) Skr. Mergos, ko sėdat, pilvus susispáudusios – ėsti taisykiatės! Krš. Gyvoliai, patys kas kartas prastesnį pašarą krimsdami, tankiai žvalgės į duris, o žmonėms – nors galvą susispaudęs bėk į laukus! Žem. Aš tą kumelaitę susispáudęs ir parjojau Gs.
3. tr. Lp, Pns, Jnšk spaudžiant pagaminti, suslėgti: Suspaudei sūrį ir nešk ant stalo Db. Tau ant kelio reiktum suspáusti kokį sūraitį Slnt. Supilsi į maišelį, nuvarvinsi, suspáusi gerai [varškę] Kv.
| Suspaudžiau didelę minkštą gniūžtę ir paleidau į ją rš.
| refl. tr.: Šįryt susispáudžiau tokį ilgą sūrį, galėsit valgyt Jrb. Susispáusk sūrelį gardų ir nusiveši Vilniun Kp. Retinybė[je] vyriškas kokią varškę susispáudas Krš.
ǁ sunkiant pagaminti: Prašom parvažiuot Velykom, gal suspausim kiek rudžiuko (alaus) Grž. Ir ėmiau uogas, ir suspaudžiau anas ing kupkelę BB1Moz40,11.
| refl. tr.: Žiemai bulvikių turėsim, aliejaus susispáusim Skr.
4. tr. Sut, LL331 spaudžiant suveržti, susukti: Vaiką teip sau suvynios su tuo tatai valiniu, dideliai suspáus aną Lpl. Ma[n] stambus pinigas tai geriau: suspaudei, įkišai ir eik Jrb. Ištepk dureles lašiniais, suspausk raktelius marškiniais LTR(Klvr).
| Aš dar atmenu suspáudamus (persmaugtus) sijonus Šts. Suspaustais šonais arklys vadinas briauzgis Šts.
| refl.: Kareivis gražia miline susispaudęs rš.
5. tr. SD353 suglausti, suartinti: Suspáudžiau abidi kojas į krūvą i stoviu Jrb. Kai jau insigeria visi, tai kūmus suspáudžia Pnm. Jei nespausią kūmų, tai ir kūdikio danteliai išaugs nesuspausti LTR(Šil). Vyrai vedėsi mane suspaudę pečiais rš. Turėjau, bet nepalaikiau tošinį nesuspaudamą parasodninką Šts. Žmonys, bažnyčio[je] suspausti, kraušos su alkūnėmis vienas į kitą J. Mus autobuse tep suspáudė, kad net akys sproginėjo Dkš. Ir apguls tave, ir suspaũs tave ižg visų šalių, ir su žeme tave sulygins DP309.
| Suspáusk (pagreitink) vestuves, piršlėnele, ir būs gerai Tv.
| refl. Š: Susispáuskiat, i sutilpsma visi Kv. Susispáuskit prie stalo arčiau, kad ir kitiem būt vietos Ėr. Nuvažiuosim ir šeši, kaip nors vis susispáusim į vežimą Vdžg. Šalta, susispáuskiam – šilčiau būs Akm. Susispáudėm in vieną kambariuką Rmš. Vejant visi susispaudžia ir tankiai dainuoja LTR(Slk). Susispauskite, kūmaitės, susispauskite, – šaukia bobos, – kad vaiko dantukai nebūtų reti Žem. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok Vaižg. Visa minia susispaudė į vieną krūvą rš. Kai orą iškvepiame, krūtinė susispaudžia Db.
| Visos valstybės į krūvą susispáudę vis nugalės Alk.
| prk.: Tylėsiu aš anam susispáudusi, o ans pri kitų lįs Trk. Esu susispáudusi, neturu piningų Šts.
ǁ sumažinti apimtį: Daba žemė jau suspáusta: žiūri, kad pasodytų agurkų, kriučkų a burokų, – tai tabokai vietos nėra Ar. Nėr kur avių laikyt: jau arai ir suspáusti Jrb.
6. tr. spaudžiant nužudyti, uždusinti: Vieną viščiuką tarp kiaušinių suspáudė Jrb. Kaip avelės pilkos suslinko į pievelę žalią žmonės. Teisingi, taikūs – musės nesuspaus B.Sruog.
ǁ Š sutraiškyti, sutrupinti: Traktoriai važiavo, suspáudė trūbas [tilto] Smln.
7. tr. prk. suimti, suremti (apie skausmą, ligą); imti kamuoti (apie vargą, nelaimę): Ka staigiai suspauda [liga], visi laksto Krš. Jinai plaučių uždegimą turėjo, paskui gripas suspáudė Ar. Suspáudė mėšliūgas Ppl. Da gali numirt – suspaus širdį Brb. Ma[n] širdį suspáudė, pradėjau rėkt Jrb. Kai žmogų [liga] suspáudžia, visko gana Ukm. Nėra jam čėso vaitoti, ligų suspaustam gulėti A.Strazd. Susišaldė ir gavo karštligę, kuri palaikė jį suspaudus porą nedėlių TS1901,2­3. O muno širdelę vargeliai suspaudė LTR(Plt). Muno širdis yr suspausta visokių vargų Plng. Gailesiu tebturėjo suspaustą širdį I. Bijau ir užsiminti apie senybę, tuoj suspáudžia visą Šmn. Akyse iš karto pažaliavo, krūtinę suspaudė didelis sunkumas, – niekaip negalėjau atgauti kvapo A.Vencl. Buvo ir jo tėvas, vargo suspaustas (bėdos prispaustas, ligos suimtas) senelis J.Jabl. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi Mž540. Suspausti esme neturte, duonos badu sunkiu ir viso didžiu brangumu MKr41. Jis dar̃ suspáustas sėdi be jokio cento Lp. Zosei suspaudė skausmas kaip su replėmis širdį Žem. Oi suspaus suspaus mano širdelę kaip lytis lytelę TŽI299(Mrs).
^ Bėdai suspaudus, i drąsos atsiranda LTR(Vdk).
| refl.: Tai kodėl dabar nuo tos dainos taip skaudžiai susispaudė širdis? V.Myk-Put.
8. suvaržyti laisvę, neleisti laisvai reikštis, prislėgti: Dabar čia tie darbai suspáudė Šn. Mes tada gyvenom suspausti Prn. Ka i suspausti̇̀, linksmi buvom Žr. Visų suspáusta buvo Lietuva Grv. Seniau buvo žmonės suspausti̇̀ Btg. Valdžia tikrai mūsų kalbą suspaudė TS1901,11-12. Čia buvo toks ėdrus, karūmenė[je] biškį suspáus Krš. Užtark nuo savęs žodelį už mane. Matai, kaip esu kaimynų suspaustas Žem. Teikis būt … suspaustų gelbėtoju PK31-32. Anas šaukia kožną suspaustą, nužemintą savęsp MP120.
9. intr. prk. smarkiai ką daryti: Pirmiau šaltis jau buvo suspáudęs, o dabar ir vėl atleidė Vb.
10. refl. tr. šnek. pasistengti ką pasidaryti, pasirūpinti: Tas jų vaikinas pirmiau vaiką susispáudė, o tik paskui ženijos Jrb. Du vaikeliu susispáudė, i viskas Krš. Žiūrėjom, ka tik numelį susispaũstumėm Krš. Trobelę būtų kokią susispáudę Užv.
11. tr. šnek. sutaupyti, sukrauti, sukaupti: I dabar, kas spaudžia [rublius], tai suspáudžia Mžš. Žinau, kaip sunku kapeiką suspausti TS1900,1. Kokią porą šimtų mažu galėsiu suspáust Gs. Labiau gal suspáust tų pinigų, ka yr iš ko Skrb.
| refl. intr., tr.: Kas statosi, tas turi susispáust Mrj. Susispáudę gyvena, kapeikos neleidžia, teip ir sudeda dukterim pasogas Ėr. Sunkmečiui užejus, susispáudėm ir šiaip taip iškentėjom Up. Turėjo šimtą rublių susispáudus Rmš.
◊ blaksti̇́enas suspáusti trumpai prisnūsti: Jie tik išaušus blakstienas kiek suspaudė S.Čiurl.
pil̃vą susispáudus; pil̃vą susispáusti apie smarkų juoką: Juokės visi, pilvùs susispáudę Jd. Tokias pasakas [sakė], ka reik pil̃vą susispáust iš juoko Šln.
sáujoje laikýti suspáudus taupyti: Kiekvieną grašgalį tėvas laikė suspaudęs saujoj, taupė, stenėjo A.Vencl.
suspáusta širdimi̇̀ tramdant nepasitenkinimą, pyktį: Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus A.Vien. Survilai suspausta širdimi vaišino nekviestuosius svečius popiečio kava V.Myk-Put.
ši̇̀rdį suspáusti nuliūdinti: Ši̇̀rdį suspáudė, kad tėvelis mirė Mrj. Man suspaudžia širdį, lyg būčiau amžinai praradęs savo tėviškę P.Cvir. Ją apima liūdesys, ir širdį suspaudžia tokia vienatvė, nors verk rš. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o tam trečiam bernužėliu širdẽlę suspáudė DrskD261.
užspáusti Rtr, Š, KŽ
1. tr. Q2, M, Amb, Sk, Vdk spaudžiant uždaryti, užstumti, užsegti: Jonukas greit instūmė ją (raganą) pečiun ir užspaudė su pečiadangte LTR(Auk). Duris užspáudžiau Mrc. Gerai užspáusk langą, kad kartais vė[ja]s neatklibintų Vkš. Plerpa, dantis sukandęs, užspaudė portfelį T.Tilv. Užspáudė stiklainio viršelį DŽ1. Užspaudžiamóji saga NdŽ.
| Užspáusiu paukštį po žambu, niekas ir nematys vagant Plng. Galustalėje, užspausti iš abiejų šonų, prakaitavo jaunieji rš. Užmerki akis kietai kietai ir pirštais užspauski ausis! V.Myk-Put. Antdėjo tokį dangtį medinį, užspáudė Jdr. Stasė ranka kietai užspaudė man burną rš.
| refl. tr.: Aš jį virtuvė[je] į kampą užsispáudžiau Jrb.
ǁ Auk spaudžiant prislėgti: Po grumsto sėtinį (jo daigą) pakiši, užspáudi, i užauga Krž.
| prk.: Jau senatvė užspáudė Pgg. Ji lyg norėjo užspausti savo širdies sopę Vaižg.
2. tr. N, L spaudžiant palikti žymę (antspaudą): Gromatą rašydavo ir su pavogtąja pečviete užspausdavo ir karaliui nusiųsdavo BsPI20. Reljefai buvo užspaudžiami antspaudėliais ir moliniais ritinėliais rš.
| refl.: Kai užsispáudžia to rūta, išema iš slėgtų Skrb.
3. tr. spaudžiant uždėli (ant galvos): Pagaliau vyras, netekęs kantrybės, greitai užspaudžia nuometą ant galvos LTR(Plv). Nupynė karūną iž erškėčių ir užspáudė ją ant galvos jo šventos DP169.
| refl. tr.: Apykaklę aukštai pasistatė, kepurę ant akių užsispaudė ir išėjo LzP.
4. tr. privarginti: Šiandie mane darbas užspáudė Mrj. Ažuspausti̇̀ žmonės, neduoda atsikvėpt Arm.
5. tr. užveržti, suveržti, užsukti stabdant judėjimą kame ar pro ką: Užspáusti žarną NdŽ. Užspausti kraujagyslę rš. Užspausti nosį rš. Nenugalimas drovumas užspaudžia lūpas rš. Taip skauda krūtinę, kad užspáudžia kvapą Jnš. Ilgai negalime ištarti pirmo žodžio, gėla sunki užspaudžia gerklę mūs S.Nėr. Ašaros, žinoma, ašaros užspaudė gerklę I.Simon.
6. tr. K ką atvirą (ppr. akis) suglausti: Užspáusk mirusio akis J. Y[ra] miręs, reik tas akis užspáusti Klk. Numiškiams neužspaudus numirėlio abudums blakstienums, žmones, atejusys į budynę, sako: – Tas numirėlis išveizės dar du to buto M.Valanč. Užspausk akis ir dėk į grabą Žem. Norisi kristi ant grindinio, ir, rodos, tuojau saldus ir ilgas miegas maloniai užspaustų akis rš.
7. tr. spaudžiant užgesinti: Steponas pasklaido ranka dūmus, užspaudžia cigaretę į nuorūkų prikaupuotą peleninę V.Bub.
| Man reikėjo tada tiktai užspausti ugnį ir iš to nebūt buvę nieko Ašb.
| refl. tr.: Papirosą užsispáusiu, užgesysiu Sd.
8. tr. spaudžiant atimti gyvybę, užgriuvus negyvai prispausti: Ne vieną ir užspáudė tokiam susigrūdime Alk. Vos neužspáudė minia PnmA. Kad vėjas – tai bijok, kad mane neužspáustų [sukrypusioje troboje] Upn. Antrą [vaiką] jų pačių mašina manieže užspaudė Vaižg. Trenkė perkūnas, perskėlė medį, ir krisdama viršūnė vaiką negyvai užspaudė V.Bub. Mirtis užspáudžia žmogų, ir baigta Skr.
9. tr. prispirti, priversti: Muni užspáudė, kad tuoj atiduočiau skolą Up. Tėvas užspáudė dviratį nuvalyti Krš. Užspaudžiu, išmokiu SD166.
| Šiaip teip gavau užspáust (užmigdyti vaiką) Sk.
10. tr. šnek. sutaupyti, pasilaikyti: Kitas vyras pinigus užspáudęs laiko Jrb. Čia turė[jo]m tą ar šimtą rublių užspáudę Trk.
| refl.: O kad jis teip užsispáudęs, tai i turi Upt.
11. intr. šnek. skubant užeiti: Užspáusti ant ko NdŽ. Užspáusti už ko NdŽ.
ǁ trumpam atvykti: Užspáusti pas ką NdŽ.
ǁ refl. tr. skubant, spaudžiant priartinti: Kiek tokių spaudžia spaudžia ir užsispáudžia smertį Ukm.
12. tr. užglausti, užkišti: Teresė gražiai sumuštus rugius tik griebia, griebia į sterblę, perjuosia ryšiu ir galus susuka, užspaudžia ir nubloškia pėdą V.Bub.
| refl.: Užsispáusti už ko NdŽ.
◊ aki̇̀s užspáusti
1. Grd, Vkš numarinti: Jau nėra motinėlės, šiandien aki̇̀s užspáudžiau Jnš. Viena kaip pirštas, nebūs nė kam aki̇̀s užspáusti KlK11,79(Pj). Ir badas, juos gana kankinęs, pasigaili ir užspaudžia pagaliau akis I.Simon. Kai man akis užspaus, gyvenkit teip pat gražiuoju tarp savęs, nesipykit, nepavydėkit viens kitam Kair.
2. kiek prisnūsti: Vakare atsiguliau mažą biškutį, aki̇̀s užspáudžiau Skdv.

liežùvį užspáusti tylėti, neplepėti: Kad tu liežuvį turėsi užspaudus, aš tau viską pasakysiu LTR(Bsg).
pirštù sùbinę užsispáudęs vlg. be nieko, be dovanų, nieko nenusinešant: Nenueisi pirštu subinę užspaudęs[is] į krikštynas – reik pyragų Šts.
tik aki̇̀s užspáusk apie labai silpną, sunykusį: Nieko iš jo nebė[ra] – tik akis užspausk KlK17,80(Jnš).

1 vi̇̀rti, vérda (-a LKKXIV202(Zt), LD338(Zt), Vž, vera N), -ė KBII149, K.Būg, Rtr, P.Skar, FrnW, NdŽ, DŽ, KŽ; SD1190,193,196, SD391,404, R, MŽ, Sut, M, LL263,283
1. intr. D.Pošk, I kunkuliuoti nuo aukštos temperatūros (apie skystį ar skystą masę): Grynas vanduo esant vienos atmosferos slėgiui verda 100° temperatūroje K.Daukš. Jau vérda [vanduo arbatinuke], ar teip šniokia? Aln. Tuoj tuoj, jau patekšlėja, tuoj jau vir̃s! Mžš. Kelmai dega, smala tirpsta, vérda i bėga į apačią, į tą bosą Vg. Ir kaip pradės kaisti ir virti [švinas], tai su ta beržo šakele maišyti LMD. Žalią morkvelę indedi, kai pradė[jo] vi̇̀rt, turi geresnį smoką viralas Klt. Geras geras vanduo – jis yra šiandien viręs Pš. Turiu vandenio virusio, paemu ir pripiliu, kad būtų gelsva žolytė Žl. Pasiėmiau tos putros karštos bevérdant – pilsu Gršl. Priemenėj jau virė samavoras A.Vien. Puodas garuoja, vérda Kp. Vérda puodas, dėk kiaušinius Ėr. Parėjęs pusryčių randa puodą nevi̇̀rusį, ugnį užgesusią, bobą gulinčią (ps.) Šn. Katilas vérda, raganos ropienę vir̃s (ps.) PnmR. Gaspadinė pikta, kad da vérda (nukeltas puodas nuo ugnies) (juok.) Žl. Virinsi, kol tik pradės vi̇̀rti kubele tie drabužiai Kv. O to vandens vandinelio – vérda i vérda katilai ant ugnies Žr. Eš sakiau, regiu karštą verdantį puodą nuog pusnakties BBJer1,13.
| Vanduo karštas, verdantỹs Snt. Kad vanduo nebūt verdantỹs, bet drungnokas Pv. Verdantỹs vanduo – nusiplikysi KzR. Vérdantį valgį duodi, vaikas gerklę išsmukins Klt. Kas galia vérdančius kopūstus srėbti Vkš. Išsiverda verdančiõs arbatos i mauna viedrais Trk. Užpili vérdančio vandenio, pasáldai, tris valandas pasąla [duona] Alz. Tą vištą į vérdantį vandenį kyšt, ta višta iš vandens drykt! Kln. Pili an kokių pelenų vérdantį vandenį, plikai šarmą Lž. Paskiaus vérdantį vandenį vienas pili, du ar trys peši (paskerstą kiaulę) Kl. Vérdantį vandenį įpili rėčkos[na] ir tuos miltus pili, kad sušlaptų biškį Alz. Paskiau perrenkam gražiai, nuplaunam ir vérdančiu vandeniu nušutinam tas bruknes Pl. Indeda ušėtkan [verpalus] ir appilia vérdančiu vandeniu Rod. Apipili vérdančiu vandeniu – vėl plaki tą duoną PnmR. Anie dar mušės, motriškos su verdančiu vandeniu pylė Krt. Viseip darydavo – tuos kepalus verdančiañ vandenin inleidžia, tada kepa Kvr. Verdančiañ vandenin indėta, tai jau susvėlęs [siūlas] Pv. Sumetė į karštą vandenį gyvus [vėžius], į vérdantį Štk.
| prk.: Diena virte virė karštyje rš. O karštis! – tik vérda an kiemo! Lp.
^ Toks niurzga ir pikčiurna – visas kaip vanduo vérda Upn. Kaip puodas galva – tik vérda vérda (sklerozė) Sug. Ten Latvijo[je], ten ta liūb kaip vi̇̀rte vir̃s (buvo dideli mūšiai) Žd. O tų kalbų visokių, įvairių įvairiausių, kaip virte verda po miestelį Žem. Stankienę, rodos, kas verdančiu vandeniu perpylė (staiga supyko), pripuolė dantį sukandusi, atkalą kumštį prispaudė vyrui prie dantų Žem. Užkaitau, rodos, verdančiu vandeniu kas perpylė Žem. Paskutinis vaizdas buvo toks baisus, jog Mykoliukas šoko iš šiaudų kaip iš verdančio vandens Vaižg.
vérdančiai adv.: Užvirinti [v]andenį vérdančiai LKT67(Trš).
virtinai̇̃ adv.:
^ Vanduo kaip virtinai̇̃ verda Akm.
ǁ ppr. part. praes. įkaisti: Anie degino, buvo šiltà, tas pečius verdą̃s Trk. Nėra teip verdanti̇̀ koklė Krtn.
ǁ kaisti, garuoti: Privedė pri tos skalkių duobės, ka tie skalkiai vérda! Gd.
2. tr. S.Dauk kaitinti, kad imtų kunkuliuoti (skystis): Nei ugnė kurta, nei vanduo virta TŽI220.
| Vi̇̀rkiam kartu: i sagoną, i puodžiuką Mžš. Kad jau svečių atvažiuoja, tai semavorą vérdam Rk.
| prk.: Tik šnypščiu: terp nosies košė, atrodo, vérda – tokia sloga! Krč.
3. tr. Kr kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje daryti ką tinkamą vartoti (valgyti, gerti): Seną mėsą vi̇̀rk vi̇̀rdamas Rod. Kepenas vi̇̀rė virtinai̇̃, i nesūdė dideliai teip jau Plt. Be mėsos nėr kas vérda Ktk. Jis prisipirkęs dešros verdamõs Jrb. Sukapojov tą meisą, sukūrėv ugnį – nu i vérdam jau Als. O žydai nenorėjo [tarnauti Lietuvos kariuomenėje] nė pri gyvo kaklo, anims [ten] vi̇̀rs kiaulėną End. Kiaules geriausia pjauti pilnaty – tuomet verdama mėsa pučias ir yra skani LTR(Pn). Daugiau liuob vi̇̀rs putro[je] [skrandį] Kl. Papjoviau kiaulį – zara nėr kas vérda (greitai buvo suvalgytas) Klt. Kap ilgai vérda vėžius, pasidaro raudoni Vžn. Kitą rytmetį kopūstus vi̇̀rs – išeinant jau su porcija duos pusryčiams Kv. Veviurkos (voveraitės) vi̇̀rt gardžios, kietutės Aps. Bulves vi̇̀rdavo su kailinėliais Šmn. Anys lašinių pripjaustė, pripylė patalnėn vandenio ir verda svečiam Rk. Žuvį tai ten aliejuj pakepa, pupų, žirnių vérda [per pasninkus] PnmR. Vérdu vérdu, vérdu vérdu – [bulvės] kaip muilas Kdn. O ką gi tu man vi̇̀rsi? Cs. Kap duonos nebuvo, balandas vi̇̀rėm Btrm. Ar ant obuolių, kai vérdi, nedaug užpili vandenio? Slm. Vi̇̀rk su kauliukais [vyšnias], nespėckok Lel. Večerėms jau būs makaronai verdami̇̀ Sd. Sunkios dienos ateję, žmonės badu mirę, samanas duonon kepę, žieves sriubon vi̇̀rę A.Baran. Siautė baisus badas, žmonės virė ežero maurus rš. Nueinam klojiman, prisipjaunam šluotytę nuog šiaudų ir verdam nuo kosulio Upn. Liepų vi̇̀rėm, pasidaro klijus, tas klijus gerai gydo Sdb. Karvei, kaip užsigauna, vérda medatkų (kad neišsimestų) Alz. Šaltakšnį vérda nuo išgąsties JnšM. Vi̇̀rė jam žoleles kokias nuo nervų Klt. Gaspadinė girta, bulvės nevi̇̀rta (d.) Vlkv. Ką vi̇̀rsme – ar briedžiukų, ar sunktukų? Mžš. Višta nupešta, tik vi̇̀rti bereik Pln. Pagaudavom, kiaulėm vi̇̀rdavom [gyvates], bo, sako, vaistai Bsg. Ten, būdavo, vérda kiaulims tame kamine Akm. Ką čia paskutinę uogą vi̇̀rsi Užp. Brukniom cukraus nereikia, tai virtè vérda Svn. Vi̇̀rdavo virtè mama [uogas], o tų vakavimų tai nebuvo Pl. Susimilstančios moteres savo vaikus pačios turėjo virti, jeib turėtų ko valgyti BBRd4,10. Virkit tą mėsą prieš duris nuometo sueigos ir valgykit ją ten Ch3Moz8,31. Tu avinėlio nevirk, kolei yra bežindąs BB2Moz34,26.
^ Ką šiandien virsim? – Katę su pupom (juok.) LTR(Vlkj). Mėsoj geležį verda (arklys pažabotas) LTR(Slk).
virtinai̇̃ virtinõs Krš, Pp.
| refl. tr.: Liepė vi̇̀rties kilbasos Dglš. Vaikai linksmi lekia namo batvinių su „žuvimi“ virtis Vaižg.
4. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje darytis tinkamam vartoti (valgyti, gerti): Ka bulbės jau benga vi̇̀rti, įdėsi tą dešrą Sd. Tever̃die ta meisa, kiečiausia kaip šikšna Krš. Neriebus viralas, marnas kąsniukas vi̇̀rė Klt. Riebulys (mėsa) vi̇̀ręs, i da smetonos pridedu Klt. Bevirdami̇̀ patys [agrastai] pasileido iš savęs Krš. Už gerai verdančius rainūsius žirnius moka geriausią prekę LC1883,5. Tada ateidavo plebono tarnas męsai beverdant BB1Sam2,13.
| Ilgai vérda viedras bulbų Žl.
| prk.: Balta lyg pieno puodas verda saulė debesų gare rš.
^ Mėsos (Meisos Štk) puode gelžis vérda (pažabotas arklys) LKT122(Rs), Jnš; Sim. Mėsiniam puode mėsa vérda (burna ir liežuvis) JT237.
ǁ būti kaitinamam kunkuliuojančiame vandenyje: Vérda vérda tas akmuoj [muilo], tuos taukus suėda, palieka tik vanduoj Kpč. Ponai dega pekloj, vérda katilėly (d.) Kt. Ponai verda peklė[je], da ir katiluose, o mas prasčiokėliai – dangaus pakraščiuose (d.) Všk. To[je] smalo[je] dūšios verda, griešnykų dūšios Grš.
5. tr. D.Pošk, I, ŠT108 gaminti kunkuliavimo temperatūroje: Eme vi̇̀rt večerios Str. Ką večeriai vi̇̀rsma? Mlk. Vi̇̀rsuot večerei putrą Lkv. [Reiks] už anytėlę pusryčiai virti (d.) Ss. Rūgštį darydavo, raugdavo sriubai virt Sdb. Tėvas, į laukus išeidamas, pažadins muni pusryčio vi̇̀rti Varn. Mama prisirinks balandų ir vi̇̀rs zupę Ub. O muno tėveliai sau mažai vi̇̀rė valgyt Rt. Kampotą vérdu iš obuolių JnšM. Plungiškiūse ketvergo vakare košę tevirdavo Šts. Žmona pietus bengė vi̇̀rti, ka ans įejo Gd. Dabar jau niekas nevi̇̀ra [pietų] Nmč. Nu ryto parejom numie jau į savo trobą, nu i dabar vi̇̀rsam bendrus pietus Akm. Iš paprastų sumaltų miltų vi̇̀rdavo kankolynes Kv. Tujau vi̇̀rsiam – vienas pila [v]andinį, antras deda bulbes Trk. Kokią putrelę bevi̇̀rsma? Kl. Padžiovini [rugių], sumali su girnom, išsiaučiam kiek ir vérdam [košę] Kp. Pavakare kiaulės pradeda labai nerimauti, viena sako: ko vir̃s, ko vir̃s? (ps.) Nm. Pusrytės nevi̇̀rs [sekmadieniais] – pieno pamilš, iš vakaro sūrį sulies Kl. Būdavo, kada jau netingim, sutariam – vi̇̀rkium šiandiej tarkienės zacirkos Šmn. Kruopų košę liūbam vi̇̀rti Sd. Kitą kartą kožną rytą liūb košę i košę vi̇̀rti seniau Krtn. Aš liuobu vi̇̀rsu, kad tik skaniau Als. Daugiau aš nevi̇̀ręs tokio viralo Rod. Kisielių vi̇̀rant… reik eiti parnešti tą tinuką LKT171(Pgg). Vieną rytą, pusryčius beverdant, ateina viena sena bobutė LTR(Alvt). Vaikai krioka, kam aš verdanti̇̀ žiūrę Dr. Mergė sau pietus beverdanti̇̀ Šts. Pietus virdamà pusrytį pavalgiau (juok.) Sd. Neturiu laiko: mano pusrytis verdamas J.Jabl. Čėstu pietų verdamų̃jų atvažiavo žmonys J. Ver̃d’ (virk), kad nori Švnč. Kad sūru, tai sako: – Gal kriaučio vi̇̀rta? Mžš. Tavo vi̇̀rta skanu Alv. Mano mama mokėjo gerai vi̇̀rt Dglš. Mergikė jau nū mažo tura mokinties vi̇̀rti, kepti Klp. Kelias dienas nevi̇̀rtą radai, kelias dienas prigėrusią muni radai? Trk. Liuob vi̇̀rs tus ėdalus gyvoliams Sd. Čiobrelius labai rinkdavom, arbatą vi̇̀rdavo Kp. Vi̇̀rsiu arbotos, ateistat kituokart, tai duosiu dilgių arbotos Rk. Gražus šienelis – možna arbota vi̇̀rt Švnč. Daugiausia barkščius vérda su aviena mėsa Sk. Kada pečiaus nebekūrena, tai tada nebėra ir ko vi̇̀rti Mšk. Vérdam grucę kruopų didžiulių Dg. Grūdam avižas, kepam blynus, vérdam kisielių Vdn. Avižinį kisielių liuob vi̇̀rs, įdės beržinę anglę Brs. Ilgai reikia anas (sirupas) virt Jž. Ir arbotą vi̇̀rdavo iš kmynų, nebuvo gi mados arbotos krautuvėj pirktie Jž. Ką pietų vi̇̀rsi? LKT99(Užv). An elektrų, an dujų vérda, ten piešų nėr Skdv. Atskiras puodelis [ramunėlių arbatai], į tą nieko kito nevérda Sk. Žiemą verdu plytoj Lt. Aną metą an pat kiemo vi̇̀rėm LKT99(Užv). Moteros puotai gamino ne paukštieną, ne žvėrieną kepė – virė karštą smalą, karštą vandenėlį V.Krėv. Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė su kisielium, kad juos sau išpleškini vi̇̀rdams K.Donel. Anys (žydai) subatą savą teip labai švenčia, kad joj nei vérda, nei kepa DP293. Ką norit kepti, kepkite, ir ką norit virti, virkite BB2Moz16,23. Vargu vi̇̀rt be ugnies, vargu kept duoną, kur miltų nebus DP125. Neišleido išeiti į tą čia vérdamąją, į tą prastąją trobą, nėkur Pln. Aplink vieną ugniakurą sukinėjos Nikodemas su dideliu verdamuoju šaukštu Pč. Po verdamuoju pečiu gal žąsį, paršelį iškepti Šts. Verdamõs plytos nebuvo, tik duonkepis molio kraštas Ar.
^ Puodžius vis šukėj vérda Dglš. Ką valgysi nevi̇̀ręs, kur dingsi nemiręs LKT168(Grk). Neturtas skystą košę vérda Pl. Nevirk kitam košės – pats susrėbsi Dkšt. Iš tų miltų košės nevirsi (nieko neišeis) LTR(Lbv). Ar košę vi̇̀rsi iš tų rūbų? (klausiama, kai žmogus daug ko turi ir dar nori) Žl. Kas verda košę, o kas pirštus laižo LTR(Km). Nežiūrėk, ką virsi, tik žiūrėk, ką dirbsi PPr47. Ko neverda, to ir į puodą nededa Jz. Iš pinigų košės nevi̇̀rsi, su čemadanais į kapines neveš Jrb. Iš miego košės nevi̇̀rsi ir sotus nebūsi Ktk. Sveika vi̇̀rus (sakoma pagiriant šeimininkę) Ktk. Vi̇̀rus vi̇̀rus ir papylė (pradėjo ir nebaigė) Prng. Vi̇̀rė grybų viralą (lakštingalos pamėgdžiojimas) Žl. Vérdu krakamulių su krakavyzdžiais (atsakoma į klausimą, ką verda) Šk. Ne vérdamas, ne kepamas, ne ant stalo dedamas, o ir ubagas, ir karalius valgo (motinos pienas) End.
| refl. intr., tr. Arm: Sau pietų vi̇̀rtis K. Tai ką daba, mama, vérdys? Krž. Sode kūrenosi didelis laužas, matyt, vokiečiai virėsi pietus rš. Kiaulėm par rudenį vérdasi Ėr. Ji išėjo iš jo i virėse ant to kelmo Jrb. Iš miltų vi̇̀rasi ir iš vienų kunodų vi̇̀rasi putra Zt. Šiaip teip patys ten [liuob] vi̇̀rsias, patys ten ką Sd. Verdiẽs (virkis) pati, kad aš netropiju Dglš. Ar tebesivérdat jovalus? Šts.
ǁ virinimu gaminti: Verdamos druskos (verdant vartojamos), galvijų druskos ir smulkios sviesto druskos… parduoda LC1883,43. Pasistatė ir dervos verdamą fabrikėlę J.Jabl. Iš beržinių kelmų degutą verda Ob. Iš pušų šaknų smalą vi̇̀rdavo Šauk. Ka kiaulė padvės, ta iš to liuob vi̇̀rti muilą Šv. Nebuvo muilo nė kokio, nė trupinio, vi̇̀rsma kokį grobgalį kame sugreibę Lk. Verda tam šarme mėsą, paskui akmino įdeda (muilą verda) Bsg. Akmeno nuperka, iš žarnų, iš kokių mėsgalių vi̇̀rdavo muilą Žl. Tą muilą mokėjom vi̇̀rt iš tokių riebalų, tokių atliekų Gž. Čia tą cimantą vérda i vérda, i žiemą, i vasarą Vgr. Seniau čia druską vi̇̀rdavo, yra ir šaltiniai: vanduo sūrus labai Btr. Pusė mūsų kaimo anksčiau prie šito šaltinio druską virė rš.
^ Eik peklon smalos vi̇̀rtie! Sug.
6. intr. gamintis, kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Roputės jau vérda K. Nors juoda bulbynė, bet švariai vi̇̀rė Sd. Gardūs kopūstai, su višta vi̇̀rę Klt. Vi̇̀rk, kisieliau, bėk, Motiejau (d.) Ss. Jau yra vi̇̀rusios arbatos Klvr.
| prk.: Mano kojos vérda ir vérda (skauda) Nmn.
^ Mylimam svečiui ir neišvirusi – virusi, ir nekepusi – kepusi (geram svečiui visi valgiai skanūs) B. Tos bobos kaip puodai: ką nepilsi, viskas vérda LTR(Srd). Juodas puodas galu lauko vérda (skruzdėlynas) JT166.
ǁ virinimu gamintis: Buvo rūkai geležiniai, katile smala vi̇̀rė Grv.
7. tr. Plšk gaminti garinimu (ppr. degtinę): Vi̇̀rė tą samagoną ir tep lakė Kč. Ka ta šnapšė buvo tokia, kad anos kaime nebuvo, vi̇̀rti nėkas nèvirė Kl. Kur samagoną vérda, tik eina ten kaip į didžiąją Kalvariją, kaip į atlaidus Sd. Tas ūkininkas būk vi̇̀ręs šnapšę i papuolė į kalėjimą Plt. Vérdant šnapšę, da šiltą liūb kaštavos i vaikščios išsiplėtę Trkn.
ǁ N, KŽ daryti (alų): Pirmiau dirbdavo [alų], vi̇̀rė iš runkelių, bet daba nėkas nevérda Vkš.
8. intr. SD421, Sut burbuliuojant, kunkuliuojant veržtis iš požemių (apie šaltinį): Versmė verdanti SD176. Versmė vérda – oi skanus vanduo Trgn. Vanduo verdąs N. Tę vanduo verčias – vérda i vérda Jrb. Vérdamas šaltenis buvo, akis Pln. Kalnas tur vandens versmę žemyn tekančią, tik mums nežinoma, kokiam aukštume ji verda Bs. Vérda akys – matyt, gyvas vanduo: verčia pieską, akmenukus Iš. Akis vérda ir vérda, neužšąla nigdi Dbč. [V]anduo vérda iš kalno And. Mūsų šaltinelis, kad anas ten vi̇̀rė, margėjo! End. Šaltinis vi̇̀rdavo ir vi̇̀rdavo žiemą vasarą Škt. Kasė kasė ir antkasė verdantį šaltenį Šts. Ten pri prūdo galo y[ra] šaltenis verdą̃s LKT47(Trkn). Tas šaltinis vi̇̀rdavo teip kaip katilai Rm. Ji priėjo prie verdančio šaltinio, rieškutėmis pasisėmė vandens J.Balč. Tan kaime akivaras buvo toj sodyboj, krūmai tokie užaugę, o tenai tai kaip ir sodželka, ir jy vérda, sukas ir sukas vanduo Kp.
| prk.: Seilė verda burnoj, bet spjaut nėra kas Švnč.
ǁ Sut kunkuliuoti, sūkuriuoti (apie vandenį): Siaučia marios, verda, kunkuluoja SD22. Drungnas vanduo aukščiau kelių, jis putoja per akmenis, sūkuriais verda V.Bub. Vanduo šaltiny vérda kap puode Vrn. Net vérda nuo pašalių, kad bėga [v]anduo Skp. Šaltinukas teka, net vérda Mrj. Ežeras putojo, virė, tamsoje blykčiojo baltos bangos V.Bub.
| Akis nuleidi it beviltį mostą, ir verda raibsta ratilai žali J.Aist. Eidami į mokyklą jie (vaikai) šokinėjo per verdančius griovius, brido per klanus rš. Šito upė pienu teka, ano – krauju vérda JT233.
| prk.: Jaunų krau[ja]s pats vérda, jaunas džiugus Krš. Traškėjo, ūžė, virė liepsnų liežuviai V.Bub. Kamuoliai smėlio, šiaudų, virkščių, žaibų vi̇̀rė tuomel tai aukštyn, tai žemyn nusleisdami BM56(Žb). Debesys vérda tik vérda [prieš pat lietų] Pc. Oras aplinkui virė ir maišėsi rš.
ǁ vaikščioti, rūgti: Reikia žiūrėt, kad alus virtų̃ LKT288(Šr). Kol alus vérda, uždenk gerai kubilą Jnš.
9. intr. prk. intensyviai vykti, judėti, eiti: Dabar ten verda triukšmingas gyvenimas, o kadaise buvo nykios pakrantės K.Bor. Pokylis virė keletą valandų rš. Karas vakaruose virė rš. Kažkur dvaro pusėje aiškiai virė mūšis J.Avyž. Kaip parvažiuoju, vakare pry muno lovos vérda rietenos, kas su munim miegos Lkv. Tratėjo žalios girios, juokas, šokiai žolėj virė rš. Teip pasaulis vérda ir vérda, nėra pakajaus ir nebus Pgg. Bildėjo dienas naktis, vi̇̀rte vi̇̀rė, kaip kokia bulbynė (ėjo frontas) Yl. Visur vi̇̀rte vérda, vieną kartą velnias juoksias Krš. Pirmadienį atsikeliam – o vérda viskas, ūžia (karas, šaudo aplinkui) Graž. Darbas vérda kaip iš pypkės KrvP(Jnš). Gaspadoriaus darbas rankose verda, o darbininko – kap šlapias dega KrvP(Vlk). Boikios [moterys] in darbą – kai ateina, tai vérda Švnč. Dvasiai krupštant nemenkiaus verda kunkuliuodamas katilas darbų žmogaus A1884,5. Kalba virte virė, visiems namiškiams dalyvaujant Pt.
| Miestelyje jau virė jomarkas A.Vencl. Kožną dieną [sendaikčių turgus] vérda i vérda Grz. Pasiekė jau savo ūkės, kuri it virte pradėjo virti nuo kušumo ir džiaugsmo Vrp1892,59. Visi namai virė, šurmuliavo, šitokių svečių sulaukę J.Balt. O kai netrukus ateis Sekminės, Vilnius virte virs, triumfuodamas savo laisve, visais varpais skambindamas I.Šein. Ugnis virė visu ruožu, ir mes jau žinojome, kad ir mūsų kaimynės, antroji ir ketvirtoji kuopos, panašiu būdu priplaktos prie žemės rš. Už miškelio, lygumėlėj, virė šautuvėliai LTR.
| Sunku gyvent, kai visur neteisybė vérda Rmš.
| impers.: Sviete vi̇̀rė i vi̇̀rs (bus neramumų), taip y[ra] priliktà Rdn.
10. intr. prk. kilti, stiprėti, būti intensyvaus pobūdžio (apie jausmus, nuotaikas ir pan.): Kokie dabar jausmai verda jų krūtinėse – lengva atminti V.Kudir. Širdyje virė didelė neapykanta savo broliams prš. Jis rėkia, atvertęs galvą į viršų, jo balse verda džiaugsmas ir neapykanta rš. Jo sieloje pradėjo virti lyg koks apmaudas rš. Prekyvietėje verda aistros rš. Vaikams galvo[je] vérda mislės – neklausyti, savaip varyti Krš. Piršlys pripratęs prie melavimo, jam galvoj vérda viskas Užp. Kas dukters širdyje verda, veide nepaslėpsi J.Dov. Mergaičių kalbos ėmė verpetu virti Žem.
^ Taip sunkumas užėjo, lyg kas verda krūtinėje rš.
11. būti apimtam stipraus jausmo, karščiuotis: Vyrai tankiáu pikti, anie viduo[je] vi̇̀rte vérda Krš. Su vyrais tik nepradėk vi̇̀rti, makaluoties, ramiai visada susišnekėsi Krš. Vėjo paputama, o iš pasiutimo vérda Krš. Raulas net iš džiaugsmo verda K.Bink. Užtat, kai sugrįžo Valentas kitą rytą, šeimininkė vėl virė rūstybe J.Balt. Veikiai visa stovykla virė džiaugsmu ir pasigėrėjimu rš. Kuliganai tik vérda (siunta), nori krautuvę išplėšt Al. Ans valdžios netekęs, visas vi̇̀rte vérda Krš. Net vérda, net vérda [vaikas], kad kas bloga padaryt Slk. Net vérda kai puodas (nori išgerti) Klt. Berniokas net vérda in kačiokus, ritas par slenkstį tvartan Klt.
| Vaikai visi kad žiūri, kad net akys vérda Mrj. Verda akys kaip vagies Šmk. To vaiko vérda akys kakto[je] – šelmystę galvoja Snt. Akimirkai virė jos akys piktumu ir neapykanta V.Piet. Svajojo, kad galybė auga jo krūtinėje, kad širdis verda narsumu V.Krėv. Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė, tylėjau tačiau kaip naktis! Mair.
| Visas kaimas vi̇̀rė: senutė vaikus užaugino, o pasenusią išmetė Kč. Po kaimas daba, kaip su tai žeme prasidėjo (ėmė grąžinti), vérda liežuviai i piktumai Krš.
^ Ko čia vérdi, kaip Smukučių pelkė? Šts. Ko vérdi? – paspėsi numirti Slk. Išeiki virdamas, pareiki garuodamas (sakoma supykusiam) (flk.) A.Sal.
12. intr. prk. maišytis, judėti vienam šalia kito (apie daug objektų): Nenuobodu – gyvenam prie gatvės, tai žmonės vérda ir vérda Dbk. Jauni vi̇̀rte vérda, laksto po mitingus vėliavas nusitvėrę Krš. Viščiokų pilnas atšlaimas, led vérda Pbs. Musės krūvoms apspito ligonį ūždamos virdamos rš. Paukščiukai kaip košėj vérda, dainuoja Kdn. Jau kap iš visur vanduoj subėgo, tai po tuo tiltu, tai tos vėgėlės – žuves tokios – ir jau jos tik vérda tam purvyne Srj. Te (ežere) smėlỹs, pakrašty saulė, žuvytės tik vérda vérda Sug. Ka pradėjo vi̇̀rti vi̇̀rti vi̇̀rti – nespėjo palėkti [vabalai, papurškus dichlofosu] Žlb. Tik šnypščia, tik vérda – pilna duobė gyvačių Sld. Menčupys bėga i bėga, vérda i vérda akmeniukai Škt.
| Akyse kaip kokie krislai vis verda verda, kai pasilenkęs atsikeli Skm. Aplinkui laukai žaliuoja, paukščių balsai verda J.Paukš. Paukšteliai po sprogstančius medžius visokiais balsais virte verda Žem. Perdien pilve vérda OG99.
ǁ greitai judėti: O bobulės tuo laiku peilis rankose tik verda, skutuliai [bulvių] į visas šalis tik teška, tik lekioja V.Krėv. Nepasėdi, juda, vérda virtè vaikas Drsk. Karkvabalis keburuojasi aukštyn kojom, virte verda kojytės rš.
13. daug ir smarkiai kalbėti: Bobos suėję tik šneka, vérda vienos kitą parrėkdamos Rm. Ana vis vérda i vérda su boboms Žr. Kaip čia dabar, kad vérda žodį po žodžio bledė… Akm. Jis kitam neduoda kalbėt, pats vérda ir vérda Ėr. Žydai šūlė[je] vérda Kv. Troboje kaip šiupinys virė (garsiai kalbėjo, klegėjo), kol tik visus butelius ištuštino Žem.
◊ ãkys vérda Mrc, Rmš labai nori, trokšta (ko nors): Ir jam vérda ãkys nusipirkt Prn. In bernus tai jos tik ãkes vérda Pv. Ir in parėdus ãkys vérda Vlk.
galỹnę (galų̃ kõšę Žd) vi̇̀rti baigti austi: Šiandien vi̇̀rsu galỹnę Šts.
galvà (galvojè, galvõn) nevérda Dglš, Bgt apie nesugebantį protauti: Nieko nemoku – galvà nevérda Pnm. Galvà nevérda – tiek šunų laikyt! Žln. Labai išsigandau, i galvà nevérda Ad. Senas, jau be mažai ko septyniasdešimt penkeli – galvõj jau ne tep vérda Grv. Jo galvõn jau nevérda – senęs persenęs Drsk.
galvà vérda (vi̇̀ra)
1. apie protingą, sumanų žmogų: Kad anas nemokėjo rašyt, bet jo galvà vi̇̀rė Ml. A, jų (ponų) galvà vi̇̀ra – anys žino, ką daro Ck.
2. galvoja, mãno: Žmogaus galvà mažu tep vérda Drsk.

galvojè vérda kõšė apie neprotingą: Tokius vaikesus reik trumpai laikyti, anų galvi̇̀kėse kõšė vérda Krš.
išei̇̃ti šuni̇̀ms pùtrą vi̇̀rti juokiantis iš nevedusio: Kurs pasens neapsižanijęs, išeis šunims pùtrą vi̇̀rti J.
jõvalas (kãtilas Jnš) vérda apie barnius, muštynes: Kol susistovės, kol susitupės, taip i vi̇̀rs kãtelas Krš. Tenai vérda baisiausiai jovalai̇̃: duodas bobos kaip pasiutusios Krš. Pasiutusi boba su velnio liežuviu – vis jõvalą vérda užmaišiusi Krš.
kepenà vérda ima pyktis: Da vis šneka, da vis pasako[ja], o jau tai tik kepenà vérda NmŽ.
kẽptas ir vi̇̀rtas daug matęs, iškentęs: Jų širdys ne nuo šios dienos ir keptos ir virtos Pt.
kõšę vi̇̀rti Krš
1. pyktis, bartis: Jau ans y[ra] geras, ana pati kõšę vérda Ms.
2. kurstyti nesantaiką: Kas čia kõšę vérda, kas čia yra, sunku pasakyti Krš.

kõšė vérda (vérdasi) yra kovojama, pykstama, baramasi: Be karo svietas nestova, tai šen tai ten vis vérda kõšė Krš. Vir̃s kõšė, kolek rusas mūs nepaleis Drsk. Kasmet panaši košė verda, o vakaras visuomet nusisekęs Pt. Pamatyste – vėleik vi̇̀rsias kõšė Krš.
kõšės nevi̇̀rti neturėti naudos: Iš poterių košės nevirsi Tr. Sąžinė! Iš sąžinės košės nevirsi! A.Vien. Iš miego košės nevirsi, o šnekta geras daiktas, kai rūpesčiai galvą ėda K.Bor.
kraliùkai galvojè vérda Grv apie pasigėrusį.
kraũjas vérda [gýslose] Ėr apie susijaudinusį, supykusį: Stovėdamai, eidamai vérda kraũjas iš piktumo Drsk. Toks nevala – kraũ[ja]s vi̇̀rė veizant End. Kraũ[ja]s vérda, širdis peiliūse Pln. Jaučiau, kad jo delnas dega, kraujas verda gyslose rš.
kuñkuliais vi̇̀rti tūžti: Aš tik kuñkuliais vérdu, nebsitveru Skd.
makaũlė vérda rš juok. apie protingą žmogų.
nei̇̃ kẽpęs nei̇̃ vi̇̀ręs LTR nevykęs. ×
peklà (pẽklos) vérda apie barnius, nesantaiką, muštynes ir pan.: Jei peklà vérda, kur ten [vedusius] besutaikinsi Krš. Vi̇̀rė peklà i tebvérda [ūkyje] – a yr tvarka? Rdn. Bendrovė[je] vérda vérda pẽklos, vaga Rdn. Visur peklà vérda, i vis par sprogimą (šeimos nesugyvena, nes vyrai geria) Rdn. Par man’ gi visa peklà gi vi̇̀rė, čiagi viskas, gegužinės buvo Trgn. ×
pẽklą vi̇̀rti bartis, ginčytis: Ana visą pẽklą vi̇̀rė, kaip išejo – ramybė Krš.
pi̇̀kį vi̇̀rti
1. pykti: Ar jau vėl, Ona, pi̇̀kį vérdi? Alk.
2. knarkti, šnarpšti: Šnarpšta miegodamas – pi̇̀kį vérda Škn.

prãgaras vérda apie smarkias kautynes: Karas, tris dienas prãgaras vérda Sem.
širdi̇̀s kraujuosè (kraujù Kp, Trg, kraujai̇̃s Arm, kuñkuliu) vérda yra graudu, skaudu: Mano širdi̇̀s kraujuõs vérda Plv. Širdi̇̀s kuñkuliu vérda matant, kad tėvas benga paskutinį rublį par gerklę parleisti Vkš.
širdi̇̀s (širdyjè Šk) vérda [kraujỹ] Prn
1. yra apimtas pykčio: Ėdė, skalampijo, įkrėnijo taip, ka širdi̇̀s vi̇̀rė Krš. Širdi̇̀s vérda kaip an dujinės, kai pamatau par langą skundiką Pš. Širdis dažnai virė, kaip niekino jo dievus krivis svetimos šalies V.Krėv. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi Žem. Mačkienė dedasi nesupykusi, bet jos širdyje verda I.Simon.
2. yra graudu, skaudu: Širdi̇̀s vérda, o verkt negaliu Dg. Ė momos širdi̇̀s kraujỹ vérda Švnč. Tai aš prisiminiau sau, tai kai aš pasdabojau an tų pačių daiktelių, tai man širdelė verda, kap upėj vandenėlis LTR(Rod). ×

zui̇̃kiai vérda šnãpšę End kyla rūkas.
1 antvi̇̀rti, antvérda, añtvirė (ž.)
1. tr. daugiau išvirti: Reik bliūdą košės antvi̇̀rti, būs daugiau valgytojų šiandieną Šts.
2. intr. pradėti virti: Viską kaitink ant lengvos ugnies lig antverdant rš.
1 apvi̇̀rti, apvérda, àpvirė KŽ, DŽ1, LzŽ
1. tr. Skrb, Rmš, Ktk, Pv kurį laiką (ppr. neilgai) kaitinti ką kunkuliuojančiame vandenyje: Grybus apivérda, tada gi merkia Dgp. Tą [Velykų] paršiuką jau apvérda, ne žalią kiša [kepti] Grz. Liuob apvi̇̀rsma, išsidirbdavom kavos – koki skani kava būdavo iš gilių Kv. Nuvalysu grybas, apvi̇̀rsu, būs gerai Rdn. Valgau vos apvirusią mėsą rš.
| refl. tr.: To boba apsi̇̀virė obuolių, grybų prisirinko Slm. Vienuo rozuo apsi̇̀viriau [dešrą], ale vis tiek negaliu valgyt (kieta) Žl.
2. intr. Sdk, Dglš, Yl kurį laiką kaisti kunkuliuojančiame vandenyje: Apvi̇̀rusi meisa, dar apsūdysu, nesusmirs Krš.
ǁ Srj kaistant kunkuliuojančiame vandenyje sunykti, sumažėti: Gal kap pavirs, tai apvir̃s kiek putos, nereiks tiek ir graibyt Pv.
3. tr. aprūpinti virtu maistu, prigaminti (kam) virto maisto: Kas jus apvérda, apvelėja, kas ką? Drsk. Dešimty buvom, reikėjo apvi̇̀rt šeši vyrai, apiplaut Brš.
4. tr. apšutinti, aptvilkyti: Rūgšti kopūstai, matai, anie apvi̇̀rs bulbes, nebišvirs Lk.
5. žr. atvirti 2: Apvérdam vandenį puode Dv.
1 atvi̇̀rti, atvérda, àtvirė Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q50, R, R228,327, MŽ, MŽ304,438, N, M, L
1. intr. R40, MŽ52, Slnt, Kv, Yl pakaitintam pradėti kunkuliuoti (apie vandenį, skystą masę): [V]anduo àtvirė, miltus išplakei, supili, suvirini Sd. Kaip tiktai atverda, nuokaisk nuog ugnies IM1846,24. Šišon atvi̇̀ręs vanduo Kin. Ir tad plikom: pila su atvi̇̀rusiu vandiniu LKT135(Prk).
| Bute (priemenėje), kol katilas atvi̇̀rs, užsikvempusi miegtu Grd. Katilai atvirė ir užbėgo ugnį Žem.
2. tr. S.Dauk kaitinti, kol pradės kunkuliuoti: Antkaitu rindelelė[je] vandinį čystą ir atvérdu Lpl. Geriau atvi̇̀rk pieną ir palik virtuvėj Ob. Ar jūs turit atvi̇̀rto vandens? Vlkv.
3. tr. pagaminti kaitinant kunkuliavimo temperatūroje: O kitas i valdomas savo sriubą atvérda Slnt.
4. tr. kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje padaryti tinkamą (valgyti, naudoti): Bulbas atvérdi, nulupi, i su raugiene valgai Trgn. Àtvirei [baravykus], ar su alyva, ar su sviestu pakepei – visap pasdarom Vlk. Atvi̇̀rsim tą žolę ir gersim Rod. Turi̇̀ turėti atvirusio pieno karšto, o kiteip apsals ta košė Kl.
5. intr. Grd pasigaminti kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Erbeta dar neàtvirė Šts. Meisa jau àtvirė, nušumavojau tas putas Sd.
6. tr. Plng kurį laiką kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje nuvalyti nuo apnašų: Bulbes atvi̇̀rs, sukriuš ir į tas bulbes suminkys tus miltus Žd. Žarnas razskrodžia, išmazgoja po kiek vandenų ir puodžiukan tokian atvérda, išima, paskui verda kap reikia Dv.
7. tr. Ds, Rs, Snt antrą kartą virti tą patį valgį: Buvo net baltos, suscukruję. Paėmiau, atàviriau, va – gardžiausios uogos Švnč. Turėjau vakarykščių kopūstų, àtviriau ir pietums pasrėbiau Vkš. Atvirtų̃ kopūstų man nepaduosi Pv.
| refl. tr.: Kopūstus galėsit atsivi̇̀rt Snt.
8. intr. kunkuliuojant, putojant artėti (apie vandenį): Ateina, atvérda didžiausios bangos Dkš.
1 ×davi̇̀rti, davérda, dàvirė (hibr.) KŽ, LzŽ; SD45, D.Pošk
1. intr. pasigaminti kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Rodos, košė ant ugnies ir plepėjo, ale da nedavi̇̀rus Ut.
^ Nelipk, smãla nedavi̇̀rus! (sakoma įkyriems vaikams) Dkš.
2. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje pasidaryti tinkamam (valgyti): Nedavi̇̀rę pautas Lz. Tada mañ’ anys pagadino (paleido vidurius), gal buvo nedavi̇̀rę kurapkiokai Žl. Ne kiaušinis nedavi̇̀ręs, ale tu nedašutęs (puskvailis) Mžš.
3. tr. kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje padaryti tinkamą valgyti: Išvi̇̀rdavo kviečių [Kūčioms], kas nedavérda – tam blogai (išbrinksta viduriuose) Kp. Žalios bulbos, nedavi̇̀rta Pb. Namie pasiliko nedavirtų uogienių puodas ir kelio ruoša J.Sav.
1 įvi̇̀rti, įvérda, į̇̃virė K, Rtr, KŽ, LzŽ; Lex29, Q148, CI542, R115, MŽ149, N
1. intr. pradėti kunkuliuoti nuo aukštos temperatūros (apie skystį): Į̃virė gerai puodas J.
| Kai įvir̃s puodas, tai tada dėk virtinius Š. Puodas įviręs labai aštriai Žsl.
| refl.: Įsivi̇̀ręs beklega puodas, ne kiek jam ir ugnies reikia Skr.
2. tr. užkonservuoti (maisto produktus): Šviežiai [mėsą] į tus stiklus įvi̇̀rdavom, kitką rūkyt ar į rasalą appildavom Rsn. Jei gerai neinvi̇̀rsi tų grybų, možna pamirt Dv. Į̃viriau žiemai rabarbarų, braškių Tlž.
3. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje susimaišyti (apie maisto produktus): Į bulves įverda druska ir vėžiai – yr skaniausia vėžių šutynė Bržr.
ǁ sulipti: Įvi̇̀ręs plaukas į klecką, fi! Krš.
4. K, KŽ žr. 1 išvirti 3: Įvi̇̀rkie man tris kiaušinius, aš pats išsigriebsiu Š.
| refl. tr.: Įsivi̇̀riau tik vieną kiaušinį Š.
5. refl. prk. įnikti šnekėti, plepėti: Kad bobos įsivérda, tad ir kalba be galo Lnk.
1 išvi̇̀rti, išvérda (i̇̀švira LzŽ), i̇̀švirė K, J, LVI830, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD193, SD388, B, R, R158, MŽ, MŽ208, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N, M, LL262
1. tr. kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje padaryti tinkamą (valgyti, vartoti): Grybai reikia išvirt tirštai ir pramest JnšM. Jei ūmėdė kokia, tada [nedžiovinę] suvalom suvalom ir išvérdam Žsl. Mes liuob bulbes nuskusma i išvi̇̀rsma, ir karvę pamilšma Tv. Seniau tai išvérdam [grybus] ir da plaudžiam šaltu vandeniu Plvn. Ìšvirė žirnių bliūdą, patėškė ant stalo – žinokiatės Varn. Pamirkai, išvérdi [pupas] – gi baika valgyt Vdn. Kruopas išvérda ir sumaišo su krauju Dgp. Užgavėnės ka būs, būs meisos, būs dešros išvirtõs Sd. Išvi̇̀rs tokių kruopų, kad būs i dangus matyti Kv. Anie (kiaušiai) išvirti̇̀ būs, į bažnyčią neš i šventins Sd. Sugrūdi bulbas išvi̇̀rtas, palaikai ben kiek, tada dedi miltus Alz. Anys gi apšutinta tiej miltai vandeniu karštu, tai jau kap išvi̇̀rta Btrm. Tuos [vantų] lapus išvérdam nubraukę, įdedam alūno – ir tokie kaip salotų spalvos [margučiai] Kvr. Juodo aliksnio žievę nuskuta, išvérda ir nudažo gijas Slč. Šuva [mieste] neėda žalių [žuvų galvų], reikia jos išvi̇̀rt Kp. Jūs jo (avinėlio) nevalgykiat nei iškepto, nei vandenyje išvirto BB2Moz12,9. Maistui vartoti [vėgėlę] reikia atsargiai, gerai išvirtą arba gerai iškeptą LEXXXIII271. Krupis, ka kaklą užema, saldžiam piene išvérda [jį], pamačija Gd. Reika išvirt nabašnyko kaulas ir duot gert: nuomaris pareina nuo išgąsčio LTR(Slk). Tai tų ramunių išvérdi – geltoni dažai Vdn. Balto vištos mėšlo išvirt ir gert nuo geltligės Tvr. Jeigu išvérda [pelyno] stambus, tai tą skystimą išgeria Kpr. Anai reik durnaropių išvi̇̀rti Varn. Burokų skiltis išverda, pakepina ant aliejaus ir valgo Šmn. Buč bulbių išvirus, kad elektra degt Rk. Turtingosios tėvynaitės liuob atsinešti ne vien kokius zamalakus, bet dar pridrėbtus bliūdalius varškėtų kleckų, šiltų, vos ko išvirtų M.Valanč. Nei te alus, nei ką: apynių išvi̇̀rta ir cukraus prigrūsta Ob. Ji užkaitė didžiausią katilą kiaulienos, ir kai mėsa išvirė, atnešė ant stalo J.Balč. Pamerk pasolius (pupeles), tegu išmirksta, ė tai nevalgysi išvi̇̀rus Švnč. Pusryčiuo buvo bulvės išvérdamos Skd. Burokų sausai išvi̇̀rus alieju prametinėdavom Ad.
| Vaikų dvylika: puodą bulbių išvérda – kas daugiau bulbių prilups, tas ir greičiau privalgys Grv. Bulbų negi priskus – išvérda su lupynom puodą PnmR.
| prk.: Pamatysma, ką ta boba toliau išvi̇̀rs Krš.
^ Užmušiau musę, i̇̀šviriau pusę DrskD244. Dar daug laiko – velnią su vaikais gali̇̀ išvi̇̀rti (daug nuveikti) Krš. Atlėkė paukštis be sparnų, įtūpė į medį be šakų, išvirė virėjas be ugnies, suvalgė boba be dantų (sniegas, saulė) LTR.
| refl. tr.: Nu pupų liūbam išsivi̇̀rti senovė[je] Vkš. Nežinau, kiek anie ten tura ėsti, nė mėsos nėkuomet neišsivérda Trk. Lašiniukai patys tie išsivi̇̀rt, prie kūdumelei Klt. Išsivertè ir valgaite žuvis Dglš. Nu jau vedi ką noriav, tą išsivérdav Skd. Tas penkias bulves į skardinę dėžutę išsi̇̀viriau – tai buvo mano dienos valgis Plšk. Išsivérdam pelyno – kartus, nedaug indedi Kvr. Ir aš išsivérdu liepžiedžių, medaus [įsidedu], išgeriu, ir lengvina Jdp. Prisiraudavom airių, išsiverdam ir mazgojam tais airiais [plaukus] Plvn.
ǁ išvirinti, išbalinti (drabužius): Drobinį kad išvérda pelenuos – balti kaip tiktai Skp.
2. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje pasidaryti tinkamam (valgyti, vartoti): Ìšvirė bulbės jau, nukaisk nuo ugnies J. Tos bulbės kietesnės buvo, da nelabai išvi̇̀rusios Jrb. Kaip jau išvérda kresnos, teip skaniai valgyti šviežios Kl. Ar ilgai būsi pas mus? – Būsu, kol builės išvi̇̀rs (neilgai) Pln. Nebūs išvi̇̀rusi gerai, kaip ana (mėsa) laikysias! Kl. Išvérda anys – pasipūtę kai pampuškos būva [duoniniai pyragaičiai] Kvr. Kad y[ra] gabaluotas [dangus], ta žinokiat, ka bulbių būs daug i skanios, miltingos išvi̇̀rusios būs Klk. Virale išvi̇̀rus, gardžiausia mėsa Klt. Išvi̇̀ręs kiaušinis sukas, žalias – nesisuka Erž. Jau galėjo per tą laiką akmuo, senas jautis išvi̇̀rt, o bulvės nei̇̀švirė dar Klvr.
ǁ pradėti virti, užvirti: Sauso šakelio pakiši, ižverda [vanduo] greit Drsk.
3. tr. pagaminti kaitinant kunkuliavimo temperatūroje: Ko gi jums šiandie išvi̇̀rti? Š. Ką gi išvir̃s – bulbų i̇̀švirė Imb. O ka paršelį paskerdu, tirštą šiupinį išvérdu Kl. Ta reikėjo išvi̇̀rti košės bliūdą i padėti asablyvai Lnk. Ka išvi̇̀rsi košę, i liežuvį nurysi Plt. Prastus barščius i̇̀švirei – dangus matyt Šd. Išvir̃s viralo kokio, kad nemožna praryt Ker. Paveiza, galvą įkišęs, ką i̇̀švirei – ir sudievu Trk. Kiaušiuką išvi̇̀rti galiu, tiek jau iš munęs Krš. Velykoms išvi̇̀rdavo penkis šimtus kiaušių KlbXL21(Kin). Būdavo, kai išvérdu kisielių, tai gali peiliu pjaustyt Klt. Aš neišvérdu neparagavus Jz. Ka kas arbatos išvir̃tum! Lk. Lig septynių turėjai išvi̇̀rti pusrytį, ką galėtumi išeiti į lauką dirbti Akm. Cinoko dar neišvirė pusryčio, o Baltaragio jau susėdo valgyti Žem. Tad mergė ejo bandą ganyti, aš ejau numo valgyti išvi̇̀rti Vgr. Ìšvirei su dideliu [v]andiniu – būs geriausiai Trk. Valgyk, yr išvirtà, pavalgysi – gulk Yl. Išvi̇̀rta mano davaliai, tegul išsrebia tiktai Skp. Kai vis gerai, vis išvi̇̀rta, tai pavalgai, ir nieko Pb. Manų košikė išvirtà į vandenį Erž. Pietus išvi̇̀rsuot ir eisuot Šv. Einu pietų virt, išvi̇̀rsu skaniai, riebiai, tirštai i daug Šll. Parejom an pavakarės, išvirtà šutynė toki Als. Mano būdavo viskas padaryta, apliuobta, išvirta, apmazgota LKKXVII27(Rgv). Paršui yra išvi̇̀rta, telukas pagirdytas Alv. Prašo valgyti, aš buvau bulbynę išvi̇̀rusi – duodu Lpl. Mun sesuo buvo išvi̇̀rusi – skani uogynė y[ra] Sd. Kur tu neši tą košę manų išvi̇̀rusys? Knt. Ko nori išvérdamas (ko nori, kad išvirčiau)? Lkv. Iš mėsos ir prieskonių išverdamas sultinys rš.
| Da žabų prisieis atnešt i uždėt: neišvir̃s tie puodai Mžš.
^ I iš akėtvirbalio gal srubą išvi̇̀rti Ub. Aš tau išvirsiu arbatos iš senų žiponų vatos LTR(Pkn). Išvi̇̀rsiu burbulo su akmeniu Š. Gerai išvirsi, gerai ir valgysi PPr35. Virė šeimynai – išvirė šuniui J.Jabl. Ką samtis išvirs, tą šaukštas pavalgys LTR. Kukorius išverda be ugnies, ponai suvalgo be burnų (sniegas ir saulė) LMD(Vb). Iš mergos grožio košės neišvirsi Kp. Iš miego košės neišvi̇̀rsi JT435. Sveika vi̇̀rus nenumirus; o kad tu būtum numirus, tai kita gardžiau būtų išvi̇̀rus Š. Jei gerai i̇̀švirei, gerai ir valgysi Sch82. Užkurk karštai, įdėk tirštai ir išvi̇̀rsi greitai End.
| refl. tr., intr. K: Viralą išvalgau ir vėl naują išsi̇̀viru Vrn. Kol tu beišsivérdi, kol tu ką, kurs laikas ateina! Tl. Išsivi̇̀rsiam bulvynės ryto metą – juoda juoda liuob būs Bdr. Uogų daug, košės reik išsivi̇̀rties LKT111(Kltn). Nė niekas turėjo uogienių tokių išsivi̇̀rę, tiktai susirgus kokį puodelį Mšk. Liūb išsivi̇̀rti putros i srėbti Trkn. Vakare apsiliuobę, išsivi̇̀rę valgyt ir einam gult Krs. Par valandą išvi̇̀rsias, būs pietai pirmo[je] Krš. Aš išeitu į mišką, atsinešu [malkų] ir išsivérdu Žlb. Nebuvau ištežusi – ant akminims valgyti [liuob] išsivi̇̀rsu Sd. Išsivi̇̀rtųp (con.) LKKXIV213(Zt).
| Kožnas savo katiliuką išsivérdam Skdv. Nėra pas juos puodų kur išsivirt LTR(Pkr).
^ Ką išsivi̇̀rsi, tą ir suvalgysi (srėbsi LTR(Dkk)) Vvr.
ǁ virinimu pagaminti: Dabar sirapas možna iš cukraus išvi̇̀rt – daug pridėk ir išvi̇̀rsi Jž. Sirupą išverdi, kad jom (bitėms) viduriam geriau Dgč. Pelenus nusijoji, išvérdi šarmo Alz. O kai kas tai labai mokėdavo baltą gražų [muilą] išvi̇̀rt – tai, sakydavo, kiaušinių reikia dėt Skp.
| Česnakų supjaustyk, išvi̇̀rk piene ir karštą, kaip pakenti, gerk – kaip ranka ataema [gerklės skausmą] Srd. Duodi šaukštelį išgert išvi̇̀ręs, tai tada jau praeina [liga] Sld.
4. intr. pasigaminti kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Kaip pusrytys išvérda, ta jau aũšta, ta reik ginti bandą Klk. An krosnies išvi̇̀rtūs pietūs ir garuoja Brž. Bulbienė išvi̇̀rus, užbaltinta, bais skani Pc. Apvynius dedi, kada išvi̇̀rus misa, labai ilgai juos virini Alz. Nu, ateini gryčio[n], pusrytis išviręs, sėdi, pavalgai Pin. Ka ben neišvi̇̀rę tiek greitai! Trk. Išvir̃s až adynos Dv.
5. intr. verdant išgaruoti (apie skystį): Išverda laukan šarmas, ilgai virinamas, į garus išeita Šts. Ka išvérda [vanduo], liekta an dugno druska LKT125(Bt). Visa sunka i̇̀švirė, liko tik tirštumos Užp. Par maž vandenio ant bulbių užpylei, ir i̇̀švirė Pc. Būdavo: vérda vérda vérda [cukrinius runkelius], ligi jau išvérda [skystis] viškai, sirapas pasdirba Jž.
| Virė virė, užmiršo [vyras], visas katilas išvi̇̀ręs Krš.
ǁ verdant išnykti, ištirpti: Buvo su raudonais kvietkais [skarelė] – i̇̀švirė (nubluko) Žl. Grybas [sūdytas] kap pagauna kvapo, tai jau neišvir̃s, versk laukan Pv.
6. tr. pagaminti garinimu (degtinę): Gal senis krūminės kokios ištraukė, jis gi išvérda Užg. I samagoną mokėjau išvi̇̀rti, tik neviriau Akm. Šnapso i̇̀švirė iš rugių Všt.
| refl. tr.: Šienui pjautie išsi̇̀viriau [naminės] – apsimoka, jeigu talka Dgp. Aš šnapšę buvau išsivi̇̀ręs par karą Žr.
ǁ pagaminti (alų): Par vestuves išvérda alaus, avinioką papjauna Slk.
| refl. tr.: Naminio [alaus] daugiausia išsivérdam Slm.
7. intr. prk. nudžiūti, nuleipti (nuo karščio, šalčio): Ką pasodini, tas išvérda Skr. Vagose kaip jei išvi̇̀rusios bulbės, kepte kepa Krš. Tokią šaltą žiemą ir obelys, ir braškės išvérda Pkr. Par šią naktį visos ruputės i̇̀švirė Šv. Daržas i̇̀švirė, par naktį kaip ataušta, atsigauna Plt.
^ Atsikėliau toks kaip išvi̇̀ręs (prastai jausdamasis) Rdn. Gerk [vaistus] – blogai, negerk – blogai, toks esi kaip išvi̇̀ręs, kaip iš miego pažadintas End. Karštà, kaip išvi̇̀rusi esu Krš. Ne su visu kvailas, bet kaip išviręs paliko po tos ligos KlvrŽ.
ǁ nuo uždegimo sunykti: Daktarė sakė, ka išvi̇̀rę plaučiai [nuo uždegimo] Všv.
ǁ pavargti nuo karščio: Išvi̇̀rę, išbuvę par tas kaitras, neina darbai Krš.
8. intr. prk. būti ištižusiam: Biškį išvi̇̀ręs, ištežęs žmogus minkštoms lūpoms aukštų balsų nepaimsi [grieždamas klarnetu] End. Iškaitę, ižvi̇̀rę visi žmonys – labai karšta Nmj.
◊ berži̇̀nės kõšės išvi̇̀rti prilupti (vaiką) su rykšte: Berži̇̀nės kõšės išvi̇̀rsiu, kad nieko nenorėsi Rš.
kõšę išvi̇̀rti sukurstyti nesantaiką: Tos bobos taip moka kõšę išvi̇̀rti! Krš. Koją įkėlė, kõšę baisiausią i̇̀švirė – ot velnio boba! Krš.
kõšės (pùtros) išsivi̇̀rti pasidaryti nemalonumų: Taip beplepėdamos ir išsivirė košės Žem. Žmogų tampei, parsivežei, pats išsivirei sau putros, dabar srėbk besveikas Žem. ×
pẽklą išvi̇̀rti susibarti, susiginčyti: Nesakyk nėko, atlėkusi tik pẽklą išvi̇̀rs Krš.
1 nuvi̇̀rti, nuvérda, nùvirė Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD222,425, Sut, N, RtŽ, M
1. intr. Dglš, Lp virinant, kaitinant nusekti: Pažiūrėk, gal jau nùvirė vanduoj nuo burokų Pv. Ilgiau virini – labai nuvérda Krš. Nuvi̇̀rs, i būs mažai: įpilu daugiau [vandens] Krš.
| Kruopos nùvirė – tik vienos tirštumos likę Trgn.
2. intr. riebiai išvirti (apie maistą): Sruba nuvi̇̀rusi, stipri, darbininkuo žmoguo kaip tik Krš. Insdėk po šmotelį [mėsos], tai ir viralas nuvir̃s Sdk. Nuo lašinių viralas nelabai nuvérda Trgn. Nū kaulų verėnas geriau nuvérda kaip nū liesos meisos Lkv. Riebi zupė, gerai nùvirė Krš. Nùvirė nuo to gaidžio sriuba – kokia gera Jrb.
| Nùvirę kopūstai yr skani, riebi Lk. Kad yra gera mėsa, tai puodas nuverda, t. y. tampa riebus viralas J.
3. Skrd žr. 1 išvirti 3: Barščių tų, būdavo, nuvérda, ir pavalgai Snt. Ir mano boba skaniai nuverda A.Vaičiul.
^ Kožna žuvis savo sriubą nuverda (kiekvienas padaro tiek, kiek sugeba) Erž. Tas kiokštas nuvirs savo sriubą, padarys ko reik apsižanijęs J.
| refl. tr., intr.: Taip išsituštino jau, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivi̇̀rt ir kuo pasisotyt K.Donel. Kap kada ir nenusivérda gerai tus kisielius Kpč.
4. žr. 1 išvirti 4: Kaži ar gerai nuviriau kiaušinius? Rs. Piengrybiai, jie geri grybai, tik juos numirkyt, nuvi̇̀rt [reikia] Bsg. Makaronai gerai nuvirti: i nesusmukę, i nekieti Rs.
| refl. tr.: Ramunėlių nusi̇̀virė tirštai – ir lekia lekia (paleido vidurius) Kvr. Pavogdavom iš pono vištą, nusipešdavom, nusivi̇̀rdavom Šln.
ǁ intr. verdant išskirti riebalus: Jauno paršo tai puodas nenuvérda – vis tiek sriuba ne tokia Pv.
5. žr. 1 apvirti 1: Tuos kopūstus nuvi̇̀rt reikia, i nebus sūrūs Jrb. Triskart [grybus] nuvérdu, nusunkiu Drsk. O kiti sūdydavo [grybus] nenuvi̇̀rę Aln.
6. žr. 1 apvirti 2: Nuvi̇̀rs meiselė, būs minkštesnė, skanesnė Krš. Tura grikai gerai nuvi̇̀rti, tus rudumus reik nupilti Krš.
7. intr. ilgai verdant dingti, išnykti (apie virinamo daikto savybes): Paviryk, ir visas kartumas nuvir̃s Mrj. Kaip tik ilgiau paverdi, ir nuverda [dažai] Kš.
8. intr. verdant nusistoti: Kokios rūdės nuvérda – bjaurus miesto [v]anduo! Krš.
9. intr. prk. nudžiūti, nuvysti, patirti žalą (nuo karščio, šalčio, drėgmės): Bulbės labai prastos: mat nuo lietų nuvirė bulbienokai Mžš. Sklypelis visas nuvi̇̀ręs, ruožais nuėjo, kur amoniakas stovėjo Antš. O dėl ko be kepurės, a nori, ka ausys nuvi̇̀rtų? End.
^ O pas mane nudžiūvo visi žiedai, kaip virtè nùvirė Všn.
10. intr. prk. triukšmingai nuslinkti: Kunkuliuojantis griausmas nelauktai nuslinko, nuvirė į palatvijį rš.
1 pavi̇̀rti, pavérda, pàvirė NdŽ, KŽ, DŽ1
1. tr. kurį laiką virinti: Nepavirtõs [dešros] neinkąsi – kaip geležinė Rk. Tyrė su uogomis maišant paverdama dar 10 minučių rš.
| Tan skystiman siūlus sudedam, pavérdam Kp. Dvinytas audeklas poretis, nestipras; pavérdi, pašutini – sušoka (sutankėja) Sur.
2. intr. kurį laiką būti verdamam: Tiej makaronai pavérda kiek, tada ažbalint [reikia] Ad. Kaulelis pavir̃s, tai viralas bus gardus Klt. Tepaverd’ [bulvės], do labai barba Švnč. Tepaver̃die, negreibk da – būs pusžaliai [didžkukuliai] Krš. Padrėbs an stalo, biškį pavirė jau, šekiat, ėskiat Trk. Paverdu, kad ne toksai sūrus būt [lašinių gabalas] Lt. Grybus reikia pavi̇̀rtie, [v]andenyj išplautie – pasūdai ir kepi Ign. Pavi̇̀rk obuoliukus, tai gerai kiaulės ės Dglš.
| prk.: Burną gėrus krau[ja]s yra lygu paviręs Šts.
3. tr. pagaminti, išvirti: Mergelė pavirė virinėlius Asv. Tę (miestuose) tep pavérda, aš (motina) geriau pavérdu Lp. Nuo plaučių vaikam pavi̇̀rdavo aviečių arbatukės Krkš. Imbrikiukan įdedi pelynų šakelę ir pavérdi Kp. Namiepi man žolių pavérda, ir geriau Rud. Motina išėjo turbūt pavirti švęstų žolių sunkos rš.
| refl. tr.: Pàsvirėm braškių, žeminių uogų Kpč. Savo pasivi̇̀rsu ir nešu į laukus sūnuo Jdr. Sustojom pagiry, pasi̇̀virėm pietų Ūd.
4. žr. 1 išvirti 3: Jau bulbos pàvirė, o valgyt nėra kam Žrm.
1 pérvirti K, KŽ, DŽ1, pervi̇̀rti K, Rtr; Q538, D.Pošk, M
1. tr. Lz, Kvr dar kartą išvirti: Jei [sodo] tepalas per kietas, jį reikėtų pervirti, įdėjus aliejaus rš. Vyšnios sumacnėjo, mun reikėjo pérvirt jąsias Erž. Paėmiau, pérviriau [uogienę] – stovi kai stiklas Švnč. Aš ėdalą pérviriau ir padaviau kiaulei Srj.
2. tr. per ilgai verdant sugadinti: Parviriau, sukrito bulvės baisiausia! Mžš. Kiaušiniai gal pérvirti? Aps. Kai sirupas patamsėja, uogienė pervirta rš. Žuvį [reikia] virti, tik nepervirti, kad nesukristų rš.
3. intr. per ilgai verdant pasigadinti: Košė párvirs J. Bulbės bus ne tik išvirę, bet ir pervirę J.Balč. Bulbos pérvirė, niekam nevortos Klt. Kiaušinių ilgiau kaip keturias minutes nevirkit, ba pervir̃s Skrb. Muno kiaušiai párvirė Krš. Vienos bulbės bus parvirę, kitos neišvirę Ėr. Tuo tarpu užkaista kava virė ir pervirė rš.
4. Grg žr. 1 išvirti 2: Jei jau párvirė, tai imkit kukulius iš puodo Skr.
5. tr. išvirti tam tikrą (ppr. didelį) kiekį: Kiek aš bulbelių pérviriau [per savo amžių]! Dglš.
◊ per ši̇̀rdį pérvirti staigiai, intensyviai pasireikšti (apie jausmus): O man per ši̇̀rdį tik pérvirė, kai sūnų trenkė Vrn.
1 pravi̇̀rti, pravérda, pràvirė Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; M
1. tr., intr. nedaug ko išvirti; pagaminti šiek tiek maisto: Liolį (netvarką) gi palinka: pravérda ir išlekia darban Mžš. Nebeišeikit, va tuoj pravérdu, ir pavalgysta Slm. Duonos kepti nereik, tai da valgyti an dienos sykį ka pravérda – daba kaip ponios moterės Krž. Pravi̇̀rkiat vaikuo košės ar ko nors, kad nekrioktum Šts. Būk, aš tau bulbynės pravi̇̀rsu (juok.) Rdn. Virtinių truputį pravi̇̀rsiu Rm. Būtum vi̇̀ralo pravi̇̀rusi Rdn. Eikš, pieneliu tuo tarpu papusryčiausi, kol ko šilto pravirsime Vaižg. Reiks pravi̇̀rt vakarienės Mžš. Pravi̇̀rt turit kai ką vakare Všn. Kaip tik pravirė, tuo davė po šmotuką vaikam BsPIV10.
| refl. tr.: Duoda miltų putrai prasivi̇̀rt ir pieno lašelį Pnd. Iš ryto kad eini į darbą, ką reik prasivi̇̀rti? Erž. Noru uogų prasivi̇̀rties Krš. Prasivi̇̀rdavau košikę Erž. Kol gali valgyt prasivi̇̀rt, palauk, nevažiuok ant vaikus Slm.
ǁ refl. tr. virinimu kiek pasigaminti: Beržinės smalos iš tošės tie miškinaičiai liuob prasivi̇̀rs LKT62(Pp).
2. tr. pagaminti kiek (degtinės): Kumet ne kumet praverdu šnapšę Šts.
| refl. tr.: Daug kas turėjo numinės, prasvi̇̀rs koki boba Sd.
ǁ gaminant degtinę išeikvoti: Virdamas buvo praviręs šešis aktarus (konfiskavo už bausmę), bet brolis gelbėjo, davė atsitiesti Šts.
3. intr. kurį laiką virti: Aš septynius metus pràviriau, o tu vieną kartą negali išvirti Krš.
4. intr. užvirti: Kaip pravi̇̀rs, nukaisk sagoną J.
| refl.: Kad viralas prasiverda ir virsno[ja] dailiai, nebėga Šts.
5. intr. Jrb, Žgč beveik išvirti (apie maistą, maisto produktus): Lupk iš puodo, juk jau mėsa pràvirė Šmk. Tai tos mėsos biskis buvo, jau ji pusiau pravi̇̀rus Iš.
6. intr. verdant nunykti, sumažėti: Labai sūrus kumpis buvo, žiūrėk, pràvirė ben kiek [sūrumas] Aln.
1 privi̇̀rti, privérda (pri̇̀vira Lz), pri̇̀virė K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LzŽ; MŽ, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N
1. tr. daug išvirti: Tu pri̇̀virei daug virtinių, košės J. Žirnių privérda, paskui sumaigo šitus žirnius su kočėlu – padarom tokius guzus Kvr. Tų kiaušinių privi̇̀rdavo, margydavo [prieš Velykas] Kri. Kisielių privérda, alaus pridaro – putoja uzbonai Antš. Kap sumala malūnan rugius, tadui privérdam vandenio, užmaišom buizą tokią, o anryt kepam Kč. Visa dirbom, ką pasakė: ir prikepam viso, ir pri̇̀viram viso LKKII209(Zt). I alaus duoda, i kopūstų privérda Kr. Mamytė privérda su puodu [žirnių] ten kokių Šln. Buzos jau pri̇̀virė, tik semk Btrm. Pri̇̀virė [maisto] kaip ir dešiumčiai žmonių Ppl. Tad anie, matai, privérda nu ryto tų patrovų daugiau Akm. Kopūstų privérda, mėsos – ir vestuvės Blnk. Parėjęs namon liepė savo pačiai pyragų privirti BsPII64.
| Keturiais viedrais dieškelę ąžuolinę bruknių privérdu, obuolių pridedu Klt. Gryčiutėj nieko nėra, tuščia gryčiutė, tiktai trys lovos, puodas košės privirtas DvP375. Bulvių buvo sklepe priskustà, privirtà katilas meisos su bulvėms Gršl. Užmušiau uodą, pri̇̀viriau puodą, prašom svetelių pasisylyt DrskD244. Meisos privi̇̀rsi bliūdalį i padėsi an stalo Ms.
^ Jau pri̇̀virei Adomo vaikam (labai daug) Ar. Kad privirė, dar ir Grigo vaikam liks! Db. Kad pri̇̀viriau kruopų, užteks ir mum, ir Grigo vaikam Ktk. Privirė – užteks i pajūrio vokyčiams LTR(Kv).
| refl. tr.: Būdavo, didžiojoj nedėlioj prisivérdam pupų sausai ir valgom su raugiene Švnč. Jau prisivérdi an pusryčių mėsos Gž. Ir kiaulėm pràsmali, ir sau, iš tų minkštų miltų prisivérdi buzos Kpč. Prisivi̇̀rus ji buvo i mėsos, i dešrelių – laukė ateinant Jrb.
| Per vasarą uogienės prisivérdu, per žiemą anūkui išdalinu Dt. Prisivérda prisivérda uogų, paskiau pūdo, rūgsta Rk.
ǁ išvirti, pagaminti: Aš privirsiu gardžios večerios jumi Zt. Privi̇̀rt [reikia] žirnių sa kunodomi ir kruopomi Zt. Pri̇̀virė pieno – ir gulėk Dv. Kopūstų privir̃s Ker.
ǁ priekandai, užkąsti išvirti: Pliki kopūstai su privirtõms bulvėms Ggr.
ǁ LL101 verdant prigaminti: Tai privérda, būdavo, muilo, lentynas pridžiauna Jž. Liepė tarnam privirti smalos ir pripilti karštos į statinę LTR(Rk). Aš buvau muilo privi̇̀rus, kiaulę ka papjovė RdN.
| refl. tr. Kpr.
2. intr. riebiai išvirti: Lašiniokų su kūda indedu, privérda viralas Klt. Riebulio inmeti viralan, privérda, ir jau sočiau Sld. Privirs zupos gerai nuo anties Dglš.
| Kai mėsa su kaulais, puodas geriau privérda Trgn. Kumpio puodan deda, kad privir̃t puodas Klt. Viralas privirė – gardi vištiena Ker. Nepri̇̀virė barščiai, maža mėsos teįdėjai Srv.
3. LL103, Alk žr. 1 užvirti 1: Pri̇̀virė, ir nukelk! Kt. Kam nudengei bulbynę, tepriver̃die pienas Užv.
4. žr. užvirinti: Supilam pieną puodan, privérdam ir tada valgom Rdš. Vandenio privérdi, užupili [salyklą] Kvr. Kad ponas privirtai puodą vandenio ir įpiltai tan kubilan, tai velnias iššokt[ų] iš ten LTR(Kb).
5. tr. kaitinant pridaryti nuoviro: Tai, būdavo, vis privérdam [žievių], siūlus kišam (dažome) Plvn.
| refl. tr.: Atsineša kokį puodelį dažų prisivi̇̀rus, ir dažom abidvi [margučius] Kpč. Prisvérdi žolynų, liepos žiedų, čėbrų Pls. Reikia prisvi̇̀rt Jono žolynų Rod.
6. tr. (ilgai) vartoti verdant: Iš molio nuklijuoja [puodą], iš molio nulipdo, išdeginta, kiekgi privi̇̀rsi – išsiskiria Žl.
7. intr. verdant prisvilti: Šiandien bulvės tiek privirė, kad jau iš kažkur atsiduoda Mrj.
ǁ stipriai prilipti: Blusų šūdai pri̇̀virė, jau nebišplausi Šts. Tokia kaitra šutino, ka marškiniai ant nugaros pri̇̀virė Jnš.
| refl.: Apačioj [siuvamosios] prisivi̇̀rę siūlų On.
8. intr. prk. supūti: Tie obuoliai toki privi̇̀rę KzR.
9. tr. verdant pritraukti: Puodas visokių kalkių pri̇̀virė Mrj.
10. daug ko pridaryti, prikrėsti: Merga tik bėdų gali privi̇̀rt Jd. Kur tik jis nueina, visur ką nors privirs rš.
| refl. tr.: Toks atsargus, drausmingas, pareigingas, o tų bėdų vis prisiverdi, a? K.Saj.
11. intr. prk. susirinkti (apie daugybę žmonių): Kur kokis darbas atsigirsta, tai svieto i privérda kai musių Str.
◊ alaũs privi̇̀rti pridaryti nemalonumų: Na ką, vyručiai? Privirėte, kaip girdžiu, alaus V.Krėv.
berži̇̀nės kõšės privi̇̀rti primušti, duoti pylos: Palauk, privi̇̀rsiu berži̇̀nės košẽlės Rš.
kõšės privi̇̀rti BŽ198 pridaryti nemalonumų: Stalius iš gėdos ar iš išgąsčio, nusiminęs, kad tiek privirė košės, netrukus pasimirė P.Cvir. Su tokiomis pažiūromis tu gali tokios košės privirti, kad sunku bus iškabinti rš.
kõšės (pùtros) prisivi̇̀rti prisidaryti bėdų, nemalonumų: Prisi̇̀virė kõšės, daba bijo ana ir nosį į miestą iškišti Vvr. Pri̇̀svirei košės, tai i kabink atslošęs Tr. Pri̇̀sviriau kõšės kaip durnius giros Km. Prisi̇̀virė putros, daba nebišsreba Krš.
šiùpinio privi̇̀rti pridaryti nemalonumų: Taip ir reikia, – ragana, buvo ji šiupinio privirus, – tarė Usnienė LzP.
1 ×razvi̇̀rti, razvérda, ràzvirė (hibr.) žr. 1 suvirti 2: Putron ràzvirė žuvis Dglš. Anpilk žirnių, kad razvir̃t Dv. Bulbos su visu razvi̇̀rę, razkritę Prng.
1 suvi̇̀rti, suvérda (sàvira Zt), sùvirė K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LzŽ; R, R367, MŽ, MŽ492, N
1. intr. verdant sutirštėti, sukietėti: Putra sùvirė kaip košė Grg. Įpili pieno, atskiedi – ta košė sukietė[ja], suvérda Kl. Ale jau suvi̇̀rusi, tiršta kleckynė Grd. Sùvirė jau [avižinis kisielius], pila į lėkštes ir valgo Trš. I tatai į tą grūstynę įdės dar žirnių, įpils kanapių pieno, toki būs suvi̇̀rusi, patirštė̃, o skanybė – negalėsi prisrėbti nėkaip End. Šitą sunką ir verda, ir suvérda tirščiausias šitas [kisielius] Kp. Suvirus baltymams, sultinys pastatomas šaltoje vietoje nusistoti rš.
| refl.: Susivérdas uogos (uogienė) – gali pjaustyti Krš.
2. intr. verdant suminkštėti, sukristi: Žirniai nesuvi̇̀rę brązga J. Bulbos miltuosen suvirė Švnč. Šiemet suvérda bulvės Ėr. Bulbos jau gerai suvérda Klt. Labai geri batvinėliai, gerai suvi̇̀rę Kp. Mūsų šulinio vandeny suvérda žirniai Šln. Tokie balti [žirniai], pažiūrėt gražūs, ale nesuverdą̃ Erž. Kai nenulupi obuolių – nesuvérda [obuolienė], lupynos tąsos Ktk. Saldūs [obuoliai], tai anys nesuvérda saldiejie, anys gabaliukais ir būna Dgč. Par dvi valandi meisa vištėna visai suvérda, ištinža Krš. Parvirė jau [lašiniai], sùvirė į smuklį Erž. Rūpestinga šeimyna turi iš vasaros pasitiekusi suverdančių žirnių, pupų M.Katk. Pašutinam kviečius [Kūčioms], kviečiai labai suvérda Aln.
ǁ verdant susitraukti, sumažėti: Devė meisos nu taip šimtą gramų, nu suvérda, kaulai atsiema Akm.
ǁ verdant žūti: Liepė tujaus pieno katilą užkaisti ir kaip tas pienas užvirs, tada kupriuką įdėti į tą vaną ir kad jis ten suvirtų DS78(Rs). Įdėjo [moterį] į verdantį katilą, bet kad nesuvirė, sūdžia įsakė nukirsti jos galvą M.Valanč.
ǁ sustingus žūti: Praretino [speigai] tų ištroškusių (girtuoklių): ne vienas sùvirė į ledą Skdv.
3. tr. verdant daryti minkštą: Kurią savaitės dieną iškrinta sniegas, tai tą dieną sėja pavasarį žirnius, tai žirniai suverdami bus LTR(Vlkv). Aprinkdinėtas kunodas sàviram ir pagrūdžiam an košės Zt.
4. žr. 1 išvirti 3: Būdavo, bulbių skilčių supjausto, suvérda barščių Adm. Sùvirėm uogienės keturis kibirus Mrs. Ana sàvira jam ėsti ir būsta Zt. Nesuvérda [valgio] par greitumą Lk. Boba subaton pautų nesùvirė Lz. Sùvirė dešimts pautų LKKXI221(Trak). I bulbių sukasti, i jovalus suvi̇̀rti [reikia] Trk.
^ Su juo pieno nesuvirsi, košės nesuvalgysi TŽIII378.
| refl. tr.: Užvalgai kokių barščių, ką sùsvirė ir tu eik tęnai [ganyti] Sn.
5. žr. 1 išvirti 2: O jos buvo durnadagių suvi̇̀rusios Rg. Kai sùvirė man žolių, kap išgėriau, tai pasidariau kap geležinė Graž.
| Ėmė ir sàvirė tą berniuką (ps.) Zt.
6. tr. suvartoti verdant: Suvérdu pardien tris kašeles bulbų Klt. Seną sviestą suvi̇̀rk arba sukepk Prn. Sùviriau visas bulbas Dglš. Vieną kopūsto galvą jau sùviriau Aln. Vakar kiaulę pjovė, šiandien sùvirė Bgt.
7. žr. 1 nuvirti 1: Kruopai į pat dugną sùvirė Trg.
8. intr. per stipriai rūgti (apie alų): Nuo suvi̇̀rusio alaus sirgt reikia Sb. Neataušė alaus, kai suvi̇̀ręs alus [rūgsta], tai labai vemia [gėrėjai] Slm.
9. nuo karščio sunykti, išdžiūti, išsilydyti: Suvi̇̀rs viskas [per kaitrą], keptinos kepa viskas Rdn. Sùkišėm bulbas anksti, tai ir sùvirė kaitroj žiedai Ut. Karšto [vandens] užpilsi – suvir̃s [augalai] Bsg. Padabok, kad kiaušinienė nesuvir̃t Klt. Kaip tik reikia sulydyt, niekaip nesuvérda geležis Aln.
ǁ labai sukaisti karštyje: Atidaryk langus – šiltas oras, i tei[p] suvi̇̀rsim Jrb. Klėtelėj tai visai suvérdu šiluma (instr.) Gs.
10. intr. prk. staiga susijaudinti, sudrebėti: Aš jau sùviriau visà Rod. O aš iš baimės vos nesùviriau PnmA. Kap pažiūrėj[o] an tos suknelės, tai net sùvirė moteriškė (labai patiko) Pv. Pasakyk ką vaikui, tai ir suvérda Sv. Tėvelis pamatė an miesto [su kavalieriumi], tik sùvirė sùvirė Skp. Kap rikteria, vaikas nat suvérda visas Nč. Kap dav[ė] vaikuo botagu, tai tik sùvirė nebagas Grv.
| Any[s] paskui mane ir sùvirė verksmu Lz.
◊ galvà nesuvérda
1. apie nesugebantį protauti: Reikia gi pasakyt bobai, jos galvẽlė jau nesuvérda Slk.
2. apie nežinantį, nemokantį ko nors: Jo galvà nesuvérda, kap padaryt Dglš.

galvà suvérda apie sumanų žmogų: Va šitą (sukčiavimą) tai jos galvà suvérda Slk. Galva gera, gerai suvérda Ml.
kraũjas suvérda greitai supyksta: Senas aš, o pagalvojus, tai tik kraujas suverda! rš. ×
peklà susivérda apie barnius, nesantaiką: Teip susi̇̀virė peklà, ka nebišardysi Grdm.
širdi̇̀s suvérda staiga susijaudina: Man kap suvérda širdi̇̀s, tai nežinau ką padarysiu Vrn. Nat širdẽlė sùvirė, kap mergelė pro langelį bernelį išvydo Rod.
širdi̇̀s suvi̇̀rusi kraujù LTR(Kltn), JD842 yra graudu, skaudu: Bevelyčiau numirusi, nekai jauna pražuvusi, širdi̇̀s kraujù suvi̇̀rusi (d.) Grk.
1 užvi̇̀rti, užvérda (ùžvira), ùžvirė Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD265, Sut, N, M, L, PolŽ56
1. intr. kaitinamam pradėti kunkuliuoti (apie skystį): Paki [v]anduo ažvérda, i nupešu vištą Klt. Kad pakvipo vyšniom, kai ùžvirė arbata Skp. Ažsikaičiau pamazgų, kažin kada jos užvir̃s Kp. Pelenus ažpila vandeniu ir pečiun pastato, kad ažvir̃t Arm. Tuo metu ant dujinės viryklos užverda pienas ir pasilieja per kraštus rš.
| Iš to pečiaus eina ta ugnis ir iš to vieno šono tie puodai užvérda Akm. Mažesnis puodas greičiau užvérda JT457. Bulbos ùžvirė i sukrito Apt.
| prk.: Upė kunkuliavo lyg užvirusi rš. Nematei garinių katilų nasrų, kur kaitra svilina odą, o prakaitas lyg užviręs garuoja! V.Kudir.
užvirtinai̇̃ adv.: Atsargiai virinti užvirtinai pusę adynos rš. Sušildyk vandenį karštai, užvirtinai̇̃ Skr.
ǁ perkaitus pradėti putoti, kunkuliuoti ir pan.: Reikia ataušyt gerai [alų], bo, matai, mieles gali sudegyt, jegu šiltas, ir užvir̃s, nebus skanus alus Skp.
2. tr. kaitinti, kol pradės kunkuliuoti: Vandenio ùžvira, tų pelūnų ažupila Btrm. Užvérdi vandenį, vyšnias suberi i miltus pili PnmŽ. Voro ažvérdi ir pili Ad. Ažvérdam vandenio ir atšaldom Dv. Vėliau uogienė užverdama, suberiamas likęs nuo sirupo cukrus rš. Užvi̇̀rsiu vandinio kiaulėmi, tadul pašersiu Drsk. Kad burbulą jau kelia, jau reikia imt [uogas], nelaukiu, kad užvirtų̃ Kvt.
3. žr. 1 išvirti 3: Mama užvi̇̀rs žolynės, ten duos Pln. Užvirtõs arbotos yra, ar gersi? Drsk. Tokį didžiausį kubilą užvi̇̀rs šarmo, nusistos Tl.
4. žr. 1 išvirti 1: Mėsą iš vakaro užvi̇̀rsim, ka rytó anksti jau būtų Jrb.
5. žr. 1 virti 2: Nuo veršienos liesos neužvirs strova, nebus skanumo ir riebumo J.
6. intr. verdant susidaryti: Iš pūkio ir taukas ant viršaus užvérda Klp.
7. intr. pradėti kunkuliuoti, raibuliuoti (apie vandenį): Buch – vienas [sviedinys] puolė palei lieptu, vanduo ùžvirė Sem. Žvejys išvydo, kaip tolumoje jūros paviršius užvirė nuo paukščių, krintančių į vandenį ir vėl pakylančių į orą su laimikiu snape rš. Paskuigalyje užverda, sukunkuliuoja vanduo, ir valtis, kilstelėjusi nosį aukštyn, puola priekin rš.
8. intr. sušalti, sustingti: Šaltà, kojos užvi̇̀rusios, kaip su viena kojinike ejau Krš.
9. intr. prk. pradėti intensyviai vykti, judėti, eiti: Tėvas tylės tylės, o kad nesukentęs pradės atsišaudyt, nu tai ažvérda [barnis], nor iš namų bėk Slk. Pavasarį visi darbai užvérda Bgt. Darbas virte užvirė LzP. Už pusvalandžio vėl, kad jau ùžvirė [mūšis] – tiek davėsi, tiek pliekėsi! Graž. Užverda labai smarkios rungtynės rš. Tarp jų (ginčininkų) užvirė gyva kalba rš.
| Bematant visas paplūdimys užverda lyg skruzdėlynas rš. Nuo krašto iki krašto sujudo ir užvirė kaimas J.Balt.
10. intr. prk. pradėti smarkiai reikštis: Virte užvirė krūtinėje pasiryžimas nenusilenkti tokiems žiauriems valdžios įsakymams Pt.
11. intr. prk. susijaudinti, supykti: Senis kad ùžvirė, tuoj jauniejie pro duris Kp. Kazys kartais užvirdavo ant brolio pavydu, bet laiku susitūrėdavo, kad neišsiduotų A.Rūt.
^ Ko ùžvirei kaip puodas Akm.
◊ kõšę (piktùmą, vélniavą, vélnio vakariẽnę) užvi̇̀rti sukurstyti nesantaiką, karą, pridaryti nemalonumų: Tai ji visą šitą piktùmą ùžvirė Mrj. A užvi̇̀rs kõšę, a sumaišys dangų su žeme Krš. Kõšę ùžvirė, ka daugiau galėtų vogti [valdininkai] Krš. Kokią čia dabar vélnio vakariẽnę ùžvirei? Vlkv. Kokią velniavą tu vakar ten užvirei, a?! rš.
kõšė (makalỹnė, prãgaras) užvérda pradedama pyktis, bartis: Dabar jau tikra košė užvirė Žem. Normantiškėje užvirė tikras pragaras Vaižg. Pas mane namie tokia makalynė užvirė rš.
kraũjas [širdyjè, gýslose] (káilis, krūti̇̀nė, širdi̇̀s) užvérda (kam) (kas) susijaudina, supyksta: Pamačius, kas atsitiko, žvirbliui taip užvirė kraujas, kad jis šoko tiesiog ant gaidžio A.Vaičiul. Vieną kartą užvi̇̀rs kraũ[ja]s, susikibs į kaltūnus Krš. Mun káilis ùžvirė, žadėjau blęsti Krš. Kai širdis užverda, tai daug kas ištrūksta nuo liežuvio Alz. Jam vis dar užverda kraujas pagalvojus, kaip ji neteisingai ir žiauriai tą moterį apšmeižė V.Aln. Augustino gyslose užvirė kraujas J.Avyž. Dičiaus pulsas ėmė plakti, kraujas užvirė širdy T.Tilv. O kai vakar pasakė, kad pas tą mergą nuėjęs, tai ir užvirusi širdis J.Paukš. Ažuvirė lapei širdis an varnos ir nusprendė jai nedovanotie BsPII320. Širdis virte užvirė! LzP. Kai pasakė, net kriūti̇̀nė ažùvirė Klt. Galva [vištos] žikt žemėn, širdi̇̀s tik užvérda man Pnd.

1 vi̇̀rti, vérda (-a LKKXIV202(Zt), LD338(Zt), Vž, vera N), -ė KBII149, K.Būg, Rtr, P.Skar, FrnW, NdŽ, DŽ, KŽ; SD1190,193,196, SD391,404, R, MŽ, Sut, M, LL263,283
1. intr. D.Pošk, I kunkuliuoti nuo aukštos temperatūros (apie skystį ar skystą masę): Grynas vanduo esant vienos atmosferos slėgiui verda 100° temperatūroje K.Daukš. Jau vérda [vanduo arbatinuke], ar teip šniokia? Aln. Tuoj tuoj, jau patekšlėja, tuoj jau vir̃s! Mžš. Kelmai dega, smala tirpsta, vérda i bėga į apačią, į tą bosą Vg. Ir kaip pradės kaisti ir virti [švinas], tai su ta beržo šakele maišyti LMD. Žalią morkvelę indedi, kai pradė[jo] vi̇̀rt, turi geresnį smoką viralas Klt. Geras geras vanduo – jis yra šiandien viręs Pš. Turiu vandenio virusio, paemu ir pripiliu, kad būtų gelsva žolytė Žl. Pasiėmiau tos putros karštos bevérdant – pilsu Gršl. Priemenėj jau virė samavoras A.Vien. Puodas garuoja, vérda Kp. Vérda puodas, dėk kiaušinius Ėr. Parėjęs pusryčių randa puodą nevi̇̀rusį, ugnį užgesusią, bobą gulinčią (ps.) Šn. Katilas vérda, raganos ropienę vir̃s (ps.) PnmR. Gaspadinė pikta, kad da vérda (nukeltas puodas nuo ugnies) (juok.) Žl. Virinsi, kol tik pradės vi̇̀rti kubele tie drabužiai Kv. O to vandens vandinelio – vérda i vérda katilai ant ugnies Žr. Eš sakiau, regiu karštą verdantį puodą nuog pusnakties BBJer1,13.
| Vanduo karštas, verdantỹs Snt. Kad vanduo nebūt verdantỹs, bet drungnokas Pv. Verdantỹs vanduo – nusiplikysi KzR. Vérdantį valgį duodi, vaikas gerklę išsmukins Klt. Kas galia vérdančius kopūstus srėbti Vkš. Išsiverda verdančiõs arbatos i mauna viedrais Trk. Užpili vérdančio vandenio, pasáldai, tris valandas pasąla [duona] Alz. Tą vištą į vérdantį vandenį kyšt, ta višta iš vandens drykt! Kln. Pili an kokių pelenų vérdantį vandenį, plikai šarmą Lž. Paskiaus vérdantį vandenį vienas pili, du ar trys peši (paskerstą kiaulę) Kl. Vérdantį vandenį įpili rėčkos[na] ir tuos miltus pili, kad sušlaptų biškį Alz. Paskiau perrenkam gražiai, nuplaunam ir vérdančiu vandeniu nušutinam tas bruknes Pl. Indeda ušėtkan [verpalus] ir appilia vérdančiu vandeniu Rod. Apipili vérdančiu vandeniu – vėl plaki tą duoną PnmR. Anie dar mušės, motriškos su verdančiu vandeniu pylė Krt. Viseip darydavo – tuos kepalus verdančiañ vandenin inleidžia, tada kepa Kvr. Verdančiañ vandenin indėta, tai jau susvėlęs [siūlas] Pv. Sumetė į karštą vandenį gyvus [vėžius], į vérdantį Štk.
| prk.: Diena virte virė karštyje rš. O karštis! – tik vérda an kiemo! Lp.
^ Toks niurzga ir pikčiurna – visas kaip vanduo vérda Upn. Kaip puodas galva – tik vérda vérda (sklerozė) Sug. Ten Latvijo[je], ten ta liūb kaip vi̇̀rte vir̃s (buvo dideli mūšiai) Žd. O tų kalbų visokių, įvairių įvairiausių, kaip virte verda po miestelį Žem. Stankienę, rodos, kas verdančiu vandeniu perpylė (staiga supyko), pripuolė dantį sukandusi, atkalą kumštį prispaudė vyrui prie dantų Žem. Užkaitau, rodos, verdančiu vandeniu kas perpylė Žem. Paskutinis vaizdas buvo toks baisus, jog Mykoliukas šoko iš šiaudų kaip iš verdančio vandens Vaižg.
vérdančiai adv.: Užvirinti [v]andenį vérdančiai LKT67(Trš).
virtinai̇̃ adv.:
^ Vanduo kaip virtinai̇̃ verda Akm.
ǁ ppr. part. praes. įkaisti: Anie degino, buvo šiltà, tas pečius verdą̃s Trk. Nėra teip verdanti̇̀ koklė Krtn.
ǁ kaisti, garuoti: Privedė pri tos skalkių duobės, ka tie skalkiai vérda! Gd.
2. tr. S.Dauk kaitinti, kad imtų kunkuliuoti (skystis): Nei ugnė kurta, nei vanduo virta TŽI220.
| Vi̇̀rkiam kartu: i sagoną, i puodžiuką Mžš. Kad jau svečių atvažiuoja, tai semavorą vérdam Rk.
| prk.: Tik šnypščiu: terp nosies košė, atrodo, vérda – tokia sloga! Krč.
3. tr. Kr kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje daryti ką tinkamą vartoti (valgyti, gerti): Seną mėsą vi̇̀rk vi̇̀rdamas Rod. Kepenas vi̇̀rė virtinai̇̃, i nesūdė dideliai teip jau Plt. Be mėsos nėr kas vérda Ktk. Jis prisipirkęs dešros verdamõs Jrb. Sukapojov tą meisą, sukūrėv ugnį – nu i vérdam jau Als. O žydai nenorėjo [tarnauti Lietuvos kariuomenėje] nė pri gyvo kaklo, anims [ten] vi̇̀rs kiaulėną End. Kiaules geriausia pjauti pilnaty – tuomet verdama mėsa pučias ir yra skani LTR(Pn). Daugiau liuob vi̇̀rs putro[je] [skrandį] Kl. Papjoviau kiaulį – zara nėr kas vérda (greitai buvo suvalgytas) Klt. Kap ilgai vérda vėžius, pasidaro raudoni Vžn. Kitą rytmetį kopūstus vi̇̀rs – išeinant jau su porcija duos pusryčiams Kv. Veviurkos (voveraitės) vi̇̀rt gardžios, kietutės Aps. Bulves vi̇̀rdavo su kailinėliais Šmn. Anys lašinių pripjaustė, pripylė patalnėn vandenio ir verda svečiam Rk. Žuvį tai ten aliejuj pakepa, pupų, žirnių vérda [per pasninkus] PnmR. Vérdu vérdu, vérdu vérdu – [bulvės] kaip muilas Kdn. O ką gi tu man vi̇̀rsi? Cs. Kap duonos nebuvo, balandas vi̇̀rėm Btrm. Ar ant obuolių, kai vérdi, nedaug užpili vandenio? Slm. Vi̇̀rk su kauliukais [vyšnias], nespėckok Lel. Večerėms jau būs makaronai verdami̇̀ Sd. Sunkios dienos ateję, žmonės badu mirę, samanas duonon kepę, žieves sriubon vi̇̀rę A.Baran. Siautė baisus badas, žmonės virė ežero maurus rš. Nueinam klojiman, prisipjaunam šluotytę nuog šiaudų ir verdam nuo kosulio Upn. Liepų vi̇̀rėm, pasidaro klijus, tas klijus gerai gydo Sdb. Karvei, kaip užsigauna, vérda medatkų (kad neišsimestų) Alz. Šaltakšnį vérda nuo išgąsties JnšM. Vi̇̀rė jam žoleles kokias nuo nervų Klt. Gaspadinė girta, bulvės nevi̇̀rta (d.) Vlkv. Ką vi̇̀rsme – ar briedžiukų, ar sunktukų? Mžš. Višta nupešta, tik vi̇̀rti bereik Pln. Pagaudavom, kiaulėm vi̇̀rdavom [gyvates], bo, sako, vaistai Bsg. Ten, būdavo, vérda kiaulims tame kamine Akm. Ką čia paskutinę uogą vi̇̀rsi Užp. Brukniom cukraus nereikia, tai virtè vérda Svn. Vi̇̀rdavo virtè mama [uogas], o tų vakavimų tai nebuvo Pl. Susimilstančios moteres savo vaikus pačios turėjo virti, jeib turėtų ko valgyti BBRd4,10. Virkit tą mėsą prieš duris nuometo sueigos ir valgykit ją ten Ch3Moz8,31. Tu avinėlio nevirk, kolei yra bežindąs BB2Moz34,26.
^ Ką šiandien virsim? – Katę su pupom (juok.) LTR(Vlkj). Mėsoj geležį verda (arklys pažabotas) LTR(Slk).
virtinai̇̃ virtinõs Krš, Pp.
| refl. tr.: Liepė vi̇̀rties kilbasos Dglš. Vaikai linksmi lekia namo batvinių su „žuvimi“ virtis Vaižg.
4. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje darytis tinkamam vartoti (valgyti, gerti): Ka bulbės jau benga vi̇̀rti, įdėsi tą dešrą Sd. Tever̃die ta meisa, kiečiausia kaip šikšna Krš. Neriebus viralas, marnas kąsniukas vi̇̀rė Klt. Riebulys (mėsa) vi̇̀ręs, i da smetonos pridedu Klt. Bevirdami̇̀ patys [agrastai] pasileido iš savęs Krš. Už gerai verdančius rainūsius žirnius moka geriausią prekę LC1883,5. Tada ateidavo plebono tarnas męsai beverdant BB1Sam2,13.
| Ilgai vérda viedras bulbų Žl.
| prk.: Balta lyg pieno puodas verda saulė debesų gare rš.
^ Mėsos (Meisos Štk) puode gelžis vérda (pažabotas arklys) LKT122(Rs), Jnš; Sim. Mėsiniam puode mėsa vérda (burna ir liežuvis) JT237.
ǁ būti kaitinamam kunkuliuojančiame vandenyje: Vérda vérda tas akmuoj [muilo], tuos taukus suėda, palieka tik vanduoj Kpč. Ponai dega pekloj, vérda katilėly (d.) Kt. Ponai verda peklė[je], da ir katiluose, o mas prasčiokėliai – dangaus pakraščiuose (d.) Všk. To[je] smalo[je] dūšios verda, griešnykų dūšios Grš.
5. tr. D.Pošk, I, ŠT108 gaminti kunkuliavimo temperatūroje: Eme vi̇̀rt večerios Str. Ką večeriai vi̇̀rsma? Mlk. Vi̇̀rsuot večerei putrą Lkv. [Reiks] už anytėlę pusryčiai virti (d.) Ss. Rūgštį darydavo, raugdavo sriubai virt Sdb. Tėvas, į laukus išeidamas, pažadins muni pusryčio vi̇̀rti Varn. Mama prisirinks balandų ir vi̇̀rs zupę Ub. O muno tėveliai sau mažai vi̇̀rė valgyt Rt. Kampotą vérdu iš obuolių JnšM. Plungiškiūse ketvergo vakare košę tevirdavo Šts. Žmona pietus bengė vi̇̀rti, ka ans įejo Gd. Dabar jau niekas nevi̇̀ra [pietų] Nmč. Nu ryto parejom numie jau į savo trobą, nu i dabar vi̇̀rsam bendrus pietus Akm. Iš paprastų sumaltų miltų vi̇̀rdavo kankolynes Kv. Tujau vi̇̀rsiam – vienas pila [v]andinį, antras deda bulbes Trk. Kokią putrelę bevi̇̀rsma? Kl. Padžiovini [rugių], sumali su girnom, išsiaučiam kiek ir vérdam [košę] Kp. Pavakare kiaulės pradeda labai nerimauti, viena sako: ko vir̃s, ko vir̃s? (ps.) Nm. Pusrytės nevi̇̀rs [sekmadieniais] – pieno pamilš, iš vakaro sūrį sulies Kl. Būdavo, kada jau netingim, sutariam – vi̇̀rkium šiandiej tarkienės zacirkos Šmn. Kruopų košę liūbam vi̇̀rti Sd. Kitą kartą kožną rytą liūb košę i košę vi̇̀rti seniau Krtn. Aš liuobu vi̇̀rsu, kad tik skaniau Als. Daugiau aš nevi̇̀ręs tokio viralo Rod. Kisielių vi̇̀rant… reik eiti parnešti tą tinuką LKT171(Pgg). Vieną rytą, pusryčius beverdant, ateina viena sena bobutė LTR(Alvt). Vaikai krioka, kam aš verdanti̇̀ žiūrę Dr. Mergė sau pietus beverdanti̇̀ Šts. Pietus virdamà pusrytį pavalgiau (juok.) Sd. Neturiu laiko: mano pusrytis verdamas J.Jabl. Čėstu pietų verdamų̃jų atvažiavo žmonys J. Ver̃d’ (virk), kad nori Švnč. Kad sūru, tai sako: – Gal kriaučio vi̇̀rta? Mžš. Tavo vi̇̀rta skanu Alv. Mano mama mokėjo gerai vi̇̀rt Dglš. Mergikė jau nū mažo tura mokinties vi̇̀rti, kepti Klp. Kelias dienas nevi̇̀rtą radai, kelias dienas prigėrusią muni radai? Trk. Liuob vi̇̀rs tus ėdalus gyvoliams Sd. Čiobrelius labai rinkdavom, arbatą vi̇̀rdavo Kp. Vi̇̀rsiu arbotos, ateistat kituokart, tai duosiu dilgių arbotos Rk. Gražus šienelis – možna arbota vi̇̀rt Švnč. Daugiausia barkščius vérda su aviena mėsa Sk. Kada pečiaus nebekūrena, tai tada nebėra ir ko vi̇̀rti Mšk. Vérdam grucę kruopų didžiulių Dg. Grūdam avižas, kepam blynus, vérdam kisielių Vdn. Avižinį kisielių liuob vi̇̀rs, įdės beržinę anglę Brs. Ilgai reikia anas (sirupas) virt Jž. Ir arbotą vi̇̀rdavo iš kmynų, nebuvo gi mados arbotos krautuvėj pirktie Jž. Ką pietų vi̇̀rsi? LKT99(Užv). An elektrų, an dujų vérda, ten piešų nėr Skdv. Atskiras puodelis [ramunėlių arbatai], į tą nieko kito nevérda Sk. Žiemą verdu plytoj Lt. Aną metą an pat kiemo vi̇̀rėm LKT99(Užv). Moteros puotai gamino ne paukštieną, ne žvėrieną kepė – virė karštą smalą, karštą vandenėlį V.Krėv. Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė su kisielium, kad juos sau išpleškini vi̇̀rdams K.Donel. Anys (žydai) subatą savą teip labai švenčia, kad joj nei vérda, nei kepa DP293. Ką norit kepti, kepkite, ir ką norit virti, virkite BB2Moz16,23. Vargu vi̇̀rt be ugnies, vargu kept duoną, kur miltų nebus DP125. Neišleido išeiti į tą čia vérdamąją, į tą prastąją trobą, nėkur Pln. Aplink vieną ugniakurą sukinėjos Nikodemas su dideliu verdamuoju šaukštu Pč. Po verdamuoju pečiu gal žąsį, paršelį iškepti Šts. Verdamõs plytos nebuvo, tik duonkepis molio kraštas Ar.
^ Puodžius vis šukėj vérda Dglš. Ką valgysi nevi̇̀ręs, kur dingsi nemiręs LKT168(Grk). Neturtas skystą košę vérda Pl. Nevirk kitam košės – pats susrėbsi Dkšt. Iš tų miltų košės nevirsi (nieko neišeis) LTR(Lbv). Ar košę vi̇̀rsi iš tų rūbų? (klausiama, kai žmogus daug ko turi ir dar nori) Žl. Kas verda košę, o kas pirštus laižo LTR(Km). Nežiūrėk, ką virsi, tik žiūrėk, ką dirbsi PPr47. Ko neverda, to ir į puodą nededa Jz. Iš pinigų košės nevi̇̀rsi, su čemadanais į kapines neveš Jrb. Iš miego košės nevi̇̀rsi ir sotus nebūsi Ktk. Sveika vi̇̀rus (sakoma pagiriant šeimininkę) Ktk. Vi̇̀rus vi̇̀rus ir papylė (pradėjo ir nebaigė) Prng. Vi̇̀rė grybų viralą (lakštingalos pamėgdžiojimas) Žl. Vérdu krakamulių su krakavyzdžiais (atsakoma į klausimą, ką verda) Šk. Ne vérdamas, ne kepamas, ne ant stalo dedamas, o ir ubagas, ir karalius valgo (motinos pienas) End.
| refl. intr., tr. Arm: Sau pietų vi̇̀rtis K. Tai ką daba, mama, vérdys? Krž. Sode kūrenosi didelis laužas, matyt, vokiečiai virėsi pietus rš. Kiaulėm par rudenį vérdasi Ėr. Ji išėjo iš jo i virėse ant to kelmo Jrb. Iš miltų vi̇̀rasi ir iš vienų kunodų vi̇̀rasi putra Zt. Šiaip teip patys ten [liuob] vi̇̀rsias, patys ten ką Sd. Verdiẽs (virkis) pati, kad aš netropiju Dglš. Ar tebesivérdat jovalus? Šts.
ǁ virinimu gaminti: Verdamos druskos (verdant vartojamos), galvijų druskos ir smulkios sviesto druskos… parduoda LC1883,43. Pasistatė ir dervos verdamą fabrikėlę J.Jabl. Iš beržinių kelmų degutą verda Ob. Iš pušų šaknų smalą vi̇̀rdavo Šauk. Ka kiaulė padvės, ta iš to liuob vi̇̀rti muilą Šv. Nebuvo muilo nė kokio, nė trupinio, vi̇̀rsma kokį grobgalį kame sugreibę Lk. Verda tam šarme mėsą, paskui akmino įdeda (muilą verda) Bsg. Akmeno nuperka, iš žarnų, iš kokių mėsgalių vi̇̀rdavo muilą Žl. Tą muilą mokėjom vi̇̀rt iš tokių riebalų, tokių atliekų Gž. Čia tą cimantą vérda i vérda, i žiemą, i vasarą Vgr. Seniau čia druską vi̇̀rdavo, yra ir šaltiniai: vanduo sūrus labai Btr. Pusė mūsų kaimo anksčiau prie šito šaltinio druską virė rš.
^ Eik peklon smalos vi̇̀rtie! Sug.
6. intr. gamintis, kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Roputės jau vérda K. Nors juoda bulbynė, bet švariai vi̇̀rė Sd. Gardūs kopūstai, su višta vi̇̀rę Klt. Vi̇̀rk, kisieliau, bėk, Motiejau (d.) Ss. Jau yra vi̇̀rusios arbatos Klvr.
| prk.: Mano kojos vérda ir vérda (skauda) Nmn.
^ Mylimam svečiui ir neišvirusi – virusi, ir nekepusi – kepusi (geram svečiui visi valgiai skanūs) B. Tos bobos kaip puodai: ką nepilsi, viskas vérda LTR(Srd). Juodas puodas galu lauko vérda (skruzdėlynas) JT166.
ǁ virinimu gamintis: Buvo rūkai geležiniai, katile smala vi̇̀rė Grv.
7. tr. Plšk gaminti garinimu (ppr. degtinę): Vi̇̀rė tą samagoną ir tep lakė Kč. Ka ta šnapšė buvo tokia, kad anos kaime nebuvo, vi̇̀rti nėkas nèvirė Kl. Kur samagoną vérda, tik eina ten kaip į didžiąją Kalvariją, kaip į atlaidus Sd. Tas ūkininkas būk vi̇̀ręs šnapšę i papuolė į kalėjimą Plt. Vérdant šnapšę, da šiltą liūb kaštavos i vaikščios išsiplėtę Trkn.
ǁ N, KŽ daryti (alų): Pirmiau dirbdavo [alų], vi̇̀rė iš runkelių, bet daba nėkas nevérda Vkš.
8. intr. SD421, Sut burbuliuojant, kunkuliuojant veržtis iš požemių (apie šaltinį): Versmė verdanti SD176. Versmė vérda – oi skanus vanduo Trgn. Vanduo verdąs N. Tę vanduo verčias – vérda i vérda Jrb. Vérdamas šaltenis buvo, akis Pln. Kalnas tur vandens versmę žemyn tekančią, tik mums nežinoma, kokiam aukštume ji verda Bs. Vérda akys – matyt, gyvas vanduo: verčia pieską, akmenukus Iš. Akis vérda ir vérda, neužšąla nigdi Dbč. [V]anduo vérda iš kalno And. Mūsų šaltinelis, kad anas ten vi̇̀rė, margėjo! End. Šaltinis vi̇̀rdavo ir vi̇̀rdavo žiemą vasarą Škt. Kasė kasė ir antkasė verdantį šaltenį Šts. Ten pri prūdo galo y[ra] šaltenis verdą̃s LKT47(Trkn). Tas šaltinis vi̇̀rdavo teip kaip katilai Rm. Ji priėjo prie verdančio šaltinio, rieškutėmis pasisėmė vandens J.Balč. Tan kaime akivaras buvo toj sodyboj, krūmai tokie užaugę, o tenai tai kaip ir sodželka, ir jy vérda, sukas ir sukas vanduo Kp.
| prk.: Seilė verda burnoj, bet spjaut nėra kas Švnč.
ǁ Sut kunkuliuoti, sūkuriuoti (apie vandenį): Siaučia marios, verda, kunkuluoja SD22. Drungnas vanduo aukščiau kelių, jis putoja per akmenis, sūkuriais verda V.Bub. Vanduo šaltiny vérda kap puode Vrn. Net vérda nuo pašalių, kad bėga [v]anduo Skp. Šaltinukas teka, net vérda Mrj. Ežeras putojo, virė, tamsoje blykčiojo baltos bangos V.Bub.
| Akis nuleidi it beviltį mostą, ir verda raibsta ratilai žali J.Aist. Eidami į mokyklą jie (vaikai) šokinėjo per verdančius griovius, brido per klanus rš. Šito upė pienu teka, ano – krauju vérda JT233.
| prk.: Jaunų krau[ja]s pats vérda, jaunas džiugus Krš. Traškėjo, ūžė, virė liepsnų liežuviai V.Bub. Kamuoliai smėlio, šiaudų, virkščių, žaibų vi̇̀rė tuomel tai aukštyn, tai žemyn nusleisdami BM56(Žb). Debesys vérda tik vérda [prieš pat lietų] Pc. Oras aplinkui virė ir maišėsi rš.
ǁ vaikščioti, rūgti: Reikia žiūrėt, kad alus virtų̃ LKT288(Šr). Kol alus vérda, uždenk gerai kubilą Jnš.
9. intr. prk. intensyviai vykti, judėti, eiti: Dabar ten verda triukšmingas gyvenimas, o kadaise buvo nykios pakrantės K.Bor. Pokylis virė keletą valandų rš. Karas vakaruose virė rš. Kažkur dvaro pusėje aiškiai virė mūšis J.Avyž. Kaip parvažiuoju, vakare pry muno lovos vérda rietenos, kas su munim miegos Lkv. Tratėjo žalios girios, juokas, šokiai žolėj virė rš. Teip pasaulis vérda ir vérda, nėra pakajaus ir nebus Pgg. Bildėjo dienas naktis, vi̇̀rte vi̇̀rė, kaip kokia bulbynė (ėjo frontas) Yl. Visur vi̇̀rte vérda, vieną kartą velnias juoksias Krš. Pirmadienį atsikeliam – o vérda viskas, ūžia (karas, šaudo aplinkui) Graž. Darbas vérda kaip iš pypkės KrvP(Jnš). Gaspadoriaus darbas rankose verda, o darbininko – kap šlapias dega KrvP(Vlk). Boikios [moterys] in darbą – kai ateina, tai vérda Švnč. Dvasiai krupštant nemenkiaus verda kunkuliuodamas katilas darbų žmogaus A1884,5. Kalba virte virė, visiems namiškiams dalyvaujant Pt.
| Miestelyje jau virė jomarkas A.Vencl. Kožną dieną [sendaikčių turgus] vérda i vérda Grz. Pasiekė jau savo ūkės, kuri it virte pradėjo virti nuo kušumo ir džiaugsmo Vrp1892,59. Visi namai virė, šurmuliavo, šitokių svečių sulaukę J.Balt. O kai netrukus ateis Sekminės, Vilnius virte virs, triumfuodamas savo laisve, visais varpais skambindamas I.Šein. Ugnis virė visu ruožu, ir mes jau žinojome, kad ir mūsų kaimynės, antroji ir ketvirtoji kuopos, panašiu būdu priplaktos prie žemės rš. Už miškelio, lygumėlėj, virė šautuvėliai LTR.
| Sunku gyvent, kai visur neteisybė vérda Rmš.
| impers.: Sviete vi̇̀rė i vi̇̀rs (bus neramumų), taip y[ra] priliktà Rdn.
10. intr. prk. kilti, stiprėti, būti intensyvaus pobūdžio (apie jausmus, nuotaikas ir pan.): Kokie dabar jausmai verda jų krūtinėse – lengva atminti V.Kudir. Širdyje virė didelė neapykanta savo broliams prš. Jis rėkia, atvertęs galvą į viršų, jo balse verda džiaugsmas ir neapykanta rš. Jo sieloje pradėjo virti lyg koks apmaudas rš. Prekyvietėje verda aistros rš. Vaikams galvo[je] vérda mislės – neklausyti, savaip varyti Krš. Piršlys pripratęs prie melavimo, jam galvoj vérda viskas Užp. Kas dukters širdyje verda, veide nepaslėpsi J.Dov. Mergaičių kalbos ėmė verpetu virti Žem.
^ Taip sunkumas užėjo, lyg kas verda krūtinėje rš.
11. būti apimtam stipraus jausmo, karščiuotis: Vyrai tankiáu pikti, anie viduo[je] vi̇̀rte vérda Krš. Su vyrais tik nepradėk vi̇̀rti, makaluoties, ramiai visada susišnekėsi Krš. Vėjo paputama, o iš pasiutimo vérda Krš. Raulas net iš džiaugsmo verda K.Bink. Užtat, kai sugrįžo Valentas kitą rytą, šeimininkė vėl virė rūstybe J.Balt. Veikiai visa stovykla virė džiaugsmu ir pasigėrėjimu rš. Kuliganai tik vérda (siunta), nori krautuvę išplėšt Al. Ans valdžios netekęs, visas vi̇̀rte vérda Krš. Net vérda, net vérda [vaikas], kad kas bloga padaryt Slk. Net vérda kai puodas (nori išgerti) Klt. Berniokas net vérda in kačiokus, ritas par slenkstį tvartan Klt.
| Vaikai visi kad žiūri, kad net akys vérda Mrj. Verda akys kaip vagies Šmk. To vaiko vérda akys kakto[je] – šelmystę galvoja Snt. Akimirkai virė jos akys piktumu ir neapykanta V.Piet. Svajojo, kad galybė auga jo krūtinėje, kad širdis verda narsumu V.Krėv. Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė, tylėjau tačiau kaip naktis! Mair.
| Visas kaimas vi̇̀rė: senutė vaikus užaugino, o pasenusią išmetė Kč. Po kaimas daba, kaip su tai žeme prasidėjo (ėmė grąžinti), vérda liežuviai i piktumai Krš.
^ Ko čia vérdi, kaip Smukučių pelkė? Šts. Ko vérdi? – paspėsi numirti Slk. Išeiki virdamas, pareiki garuodamas (sakoma supykusiam) (flk.) A.Sal.
12. intr. prk. maišytis, judėti vienam šalia kito (apie daug objektų): Nenuobodu – gyvenam prie gatvės, tai žmonės vérda ir vérda Dbk. Jauni vi̇̀rte vérda, laksto po mitingus vėliavas nusitvėrę Krš. Viščiokų pilnas atšlaimas, led vérda Pbs. Musės krūvoms apspito ligonį ūždamos virdamos rš. Paukščiukai kaip košėj vérda, dainuoja Kdn. Jau kap iš visur vanduoj subėgo, tai po tuo tiltu, tai tos vėgėlės – žuves tokios – ir jau jos tik vérda tam purvyne Srj. Te (ežere) smėlỹs, pakrašty saulė, žuvytės tik vérda vérda Sug. Ka pradėjo vi̇̀rti vi̇̀rti vi̇̀rti – nespėjo palėkti [vabalai, papurškus dichlofosu] Žlb. Tik šnypščia, tik vérda – pilna duobė gyvačių Sld. Menčupys bėga i bėga, vérda i vérda akmeniukai Škt.
| Akyse kaip kokie krislai vis verda verda, kai pasilenkęs atsikeli Skm. Aplinkui laukai žaliuoja, paukščių balsai verda J.Paukš. Paukšteliai po sprogstančius medžius visokiais balsais virte verda Žem. Perdien pilve vérda OG99.
ǁ greitai judėti: O bobulės tuo laiku peilis rankose tik verda, skutuliai [bulvių] į visas šalis tik teška, tik lekioja V.Krėv. Nepasėdi, juda, vérda virtè vaikas Drsk. Karkvabalis keburuojasi aukštyn kojom, virte verda kojytės rš.
13. daug ir smarkiai kalbėti: Bobos suėję tik šneka, vérda vienos kitą parrėkdamos Rm. Ana vis vérda i vérda su boboms Žr. Kaip čia dabar, kad vérda žodį po žodžio bledė… Akm. Jis kitam neduoda kalbėt, pats vérda ir vérda Ėr. Žydai šūlė[je] vérda Kv. Troboje kaip šiupinys virė (garsiai kalbėjo, klegėjo), kol tik visus butelius ištuštino Žem.
◊ ãkys vérda Mrc, Rmš labai nori, trokšta (ko nors): Ir jam vérda ãkys nusipirkt Prn. In bernus tai jos tik ãkes vérda Pv. Ir in parėdus ãkys vérda Vlk.
galỹnę (galų̃ kõšę Žd) vi̇̀rti baigti austi: Šiandien vi̇̀rsu galỹnę Šts.
galvà (galvojè, galvõn) nevérda Dglš, Bgt apie nesugebantį protauti: Nieko nemoku – galvà nevérda Pnm. Galvà nevérda – tiek šunų laikyt! Žln. Labai išsigandau, i galvà nevérda Ad. Senas, jau be mažai ko septyniasdešimt penkeli – galvõj jau ne tep vérda Grv. Jo galvõn jau nevérda – senęs persenęs Drsk.
galvà vérda (vi̇̀ra)
1. apie protingą, sumanų žmogų: Kad anas nemokėjo rašyt, bet jo galvà vi̇̀rė Ml. A, jų (ponų) galvà vi̇̀ra – anys žino, ką daro Ck.
2. galvoja, mãno: Žmogaus galvà mažu tep vérda Drsk.

galvojè vérda kõšė apie neprotingą: Tokius vaikesus reik trumpai laikyti, anų galvi̇̀kėse kõšė vérda Krš.
išei̇̃ti šuni̇̀ms pùtrą vi̇̀rti juokiantis iš nevedusio: Kurs pasens neapsižanijęs, išeis šunims pùtrą vi̇̀rti J.
jõvalas (kãtilas Jnš) vérda apie barnius, muštynes: Kol susistovės, kol susitupės, taip i vi̇̀rs kãtelas Krš. Tenai vérda baisiausiai jovalai̇̃: duodas bobos kaip pasiutusios Krš. Pasiutusi boba su velnio liežuviu – vis jõvalą vérda užmaišiusi Krš.
kepenà vérda ima pyktis: Da vis šneka, da vis pasako[ja], o jau tai tik kepenà vérda NmŽ.
kẽptas ir vi̇̀rtas daug matęs, iškentęs: Jų širdys ne nuo šios dienos ir keptos ir virtos Pt.
kõšę vi̇̀rti Krš
1. pyktis, bartis: Jau ans y[ra] geras, ana pati kõšę vérda Ms.
2. kurstyti nesantaiką: Kas čia kõšę vérda, kas čia yra, sunku pasakyti Krš.

kõšė vérda (vérdasi) yra kovojama, pykstama, baramasi: Be karo svietas nestova, tai šen tai ten vis vérda kõšė Krš. Vir̃s kõšė, kolek rusas mūs nepaleis Drsk. Kasmet panaši košė verda, o vakaras visuomet nusisekęs Pt. Pamatyste – vėleik vi̇̀rsias kõšė Krš.
kõšės nevi̇̀rti neturėti naudos: Iš poterių košės nevirsi Tr. Sąžinė! Iš sąžinės košės nevirsi! A.Vien. Iš miego košės nevirsi, o šnekta geras daiktas, kai rūpesčiai galvą ėda K.Bor.
kraliùkai galvojè vérda Grv apie pasigėrusį.
kraũjas vérda [gýslose] Ėr apie susijaudinusį, supykusį: Stovėdamai, eidamai vérda kraũjas iš piktumo Drsk. Toks nevala – kraũ[ja]s vi̇̀rė veizant End. Kraũ[ja]s vérda, širdis peiliūse Pln. Jaučiau, kad jo delnas dega, kraujas verda gyslose rš.
kuñkuliais vi̇̀rti tūžti: Aš tik kuñkuliais vérdu, nebsitveru Skd.
makaũlė vérda rš juok. apie protingą žmogų.
nei̇̃ kẽpęs nei̇̃ vi̇̀ręs LTR nevykęs. ×
peklà (pẽklos) vérda apie barnius, nesantaiką, muštynes ir pan.: Jei peklà vérda, kur ten [vedusius] besutaikinsi Krš. Vi̇̀rė peklà i tebvérda [ūkyje] – a yr tvarka? Rdn. Bendrovė[je] vérda vérda pẽklos, vaga Rdn. Visur peklà vérda, i vis par sprogimą (šeimos nesugyvena, nes vyrai geria) Rdn. Par man’ gi visa peklà gi vi̇̀rė, čiagi viskas, gegužinės buvo Trgn. ×
pẽklą vi̇̀rti bartis, ginčytis: Ana visą pẽklą vi̇̀rė, kaip išejo – ramybė Krš.
pi̇̀kį vi̇̀rti
1. pykti: Ar jau vėl, Ona, pi̇̀kį vérdi? Alk.
2. knarkti, šnarpšti: Šnarpšta miegodamas – pi̇̀kį vérda Škn.

prãgaras vérda apie smarkias kautynes: Karas, tris dienas prãgaras vérda Sem.
širdi̇̀s kraujuosè (kraujù Kp, Trg, kraujai̇̃s Arm, kuñkuliu) vérda yra graudu, skaudu: Mano širdi̇̀s kraujuõs vérda Plv. Širdi̇̀s kuñkuliu vérda matant, kad tėvas benga paskutinį rublį par gerklę parleisti Vkš.
širdi̇̀s (širdyjè Šk) vérda [kraujỹ] Prn
1. yra apimtas pykčio: Ėdė, skalampijo, įkrėnijo taip, ka širdi̇̀s vi̇̀rė Krš. Širdi̇̀s vérda kaip an dujinės, kai pamatau par langą skundiką Pš. Širdis dažnai virė, kaip niekino jo dievus krivis svetimos šalies V.Krėv. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi Žem. Mačkienė dedasi nesupykusi, bet jos širdyje verda I.Simon.
2. yra graudu, skaudu: Širdi̇̀s vérda, o verkt negaliu Dg. Ė momos širdi̇̀s kraujỹ vérda Švnč. Tai aš prisiminiau sau, tai kai aš pasdabojau an tų pačių daiktelių, tai man širdelė verda, kap upėj vandenėlis LTR(Rod). ×

zui̇̃kiai vérda šnãpšę End kyla rūkas.
1 antvi̇̀rti, antvérda, añtvirė (ž.)
1. tr. daugiau išvirti: Reik bliūdą košės antvi̇̀rti, būs daugiau valgytojų šiandieną Šts.
2. intr. pradėti virti: Viską kaitink ant lengvos ugnies lig antverdant rš.
1 apvi̇̀rti, apvérda, àpvirė KŽ, DŽ1, LzŽ
1. tr. Skrb, Rmš, Ktk, Pv kurį laiką (ppr. neilgai) kaitinti ką kunkuliuojančiame vandenyje: Grybus apivérda, tada gi merkia Dgp. Tą [Velykų] paršiuką jau apvérda, ne žalią kiša [kepti] Grz. Liuob apvi̇̀rsma, išsidirbdavom kavos – koki skani kava būdavo iš gilių Kv. Nuvalysu grybas, apvi̇̀rsu, būs gerai Rdn. Valgau vos apvirusią mėsą rš.
| refl. tr.: To boba apsi̇̀virė obuolių, grybų prisirinko Slm. Vienuo rozuo apsi̇̀viriau [dešrą], ale vis tiek negaliu valgyt (kieta) Žl.
2. intr. Sdk, Dglš, Yl kurį laiką kaisti kunkuliuojančiame vandenyje: Apvi̇̀rusi meisa, dar apsūdysu, nesusmirs Krš.
ǁ Srj kaistant kunkuliuojančiame vandenyje sunykti, sumažėti: Gal kap pavirs, tai apvir̃s kiek putos, nereiks tiek ir graibyt Pv.
3. tr. aprūpinti virtu maistu, prigaminti (kam) virto maisto: Kas jus apvérda, apvelėja, kas ką? Drsk. Dešimty buvom, reikėjo apvi̇̀rt šeši vyrai, apiplaut Brš.
4. tr. apšutinti, aptvilkyti: Rūgšti kopūstai, matai, anie apvi̇̀rs bulbes, nebišvirs Lk.
5. žr. atvirti 2: Apvérdam vandenį puode Dv.
1 atvi̇̀rti, atvérda, àtvirė Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q50, R, R228,327, MŽ, MŽ304,438, N, M, L
1. intr. R40, MŽ52, Slnt, Kv, Yl pakaitintam pradėti kunkuliuoti (apie vandenį, skystą masę): [V]anduo àtvirė, miltus išplakei, supili, suvirini Sd. Kaip tiktai atverda, nuokaisk nuog ugnies IM1846,24. Šišon atvi̇̀ręs vanduo Kin. Ir tad plikom: pila su atvi̇̀rusiu vandiniu LKT135(Prk).
| Bute (priemenėje), kol katilas atvi̇̀rs, užsikvempusi miegtu Grd. Katilai atvirė ir užbėgo ugnį Žem.
2. tr. S.Dauk kaitinti, kol pradės kunkuliuoti: Antkaitu rindelelė[je] vandinį čystą ir atvérdu Lpl. Geriau atvi̇̀rk pieną ir palik virtuvėj Ob. Ar jūs turit atvi̇̀rto vandens? Vlkv.
3. tr. pagaminti kaitinant kunkuliavimo temperatūroje: O kitas i valdomas savo sriubą atvérda Slnt.
4. tr. kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje padaryti tinkamą (valgyti, naudoti): Bulbas atvérdi, nulupi, i su raugiene valgai Trgn. Àtvirei [baravykus], ar su alyva, ar su sviestu pakepei – visap pasdarom Vlk. Atvi̇̀rsim tą žolę ir gersim Rod. Turi̇̀ turėti atvirusio pieno karšto, o kiteip apsals ta košė Kl.
5. intr. Grd pasigaminti kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Erbeta dar neàtvirė Šts. Meisa jau àtvirė, nušumavojau tas putas Sd.
6. tr. Plng kurį laiką kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje nuvalyti nuo apnašų: Bulbes atvi̇̀rs, sukriuš ir į tas bulbes suminkys tus miltus Žd. Žarnas razskrodžia, išmazgoja po kiek vandenų ir puodžiukan tokian atvérda, išima, paskui verda kap reikia Dv.
7. tr. Ds, Rs, Snt antrą kartą virti tą patį valgį: Buvo net baltos, suscukruję. Paėmiau, atàviriau, va – gardžiausios uogos Švnč. Turėjau vakarykščių kopūstų, àtviriau ir pietums pasrėbiau Vkš. Atvirtų̃ kopūstų man nepaduosi Pv.
| refl. tr.: Kopūstus galėsit atsivi̇̀rt Snt.
8. intr. kunkuliuojant, putojant artėti (apie vandenį): Ateina, atvérda didžiausios bangos Dkš.
1 ×davi̇̀rti, davérda, dàvirė (hibr.) KŽ, LzŽ; SD45, D.Pošk
1. intr. pasigaminti kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Rodos, košė ant ugnies ir plepėjo, ale da nedavi̇̀rus Ut.
^ Nelipk, smãla nedavi̇̀rus! (sakoma įkyriems vaikams) Dkš.
2. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje pasidaryti tinkamam (valgyti): Nedavi̇̀rę pautas Lz. Tada mañ’ anys pagadino (paleido vidurius), gal buvo nedavi̇̀rę kurapkiokai Žl. Ne kiaušinis nedavi̇̀ręs, ale tu nedašutęs (puskvailis) Mžš.
3. tr. kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje padaryti tinkamą valgyti: Išvi̇̀rdavo kviečių [Kūčioms], kas nedavérda – tam blogai (išbrinksta viduriuose) Kp. Žalios bulbos, nedavi̇̀rta Pb. Namie pasiliko nedavirtų uogienių puodas ir kelio ruoša J.Sav.
1 įvi̇̀rti, įvérda, į̇̃virė K, Rtr, KŽ, LzŽ; Lex29, Q148, CI542, R115, MŽ149, N
1. intr. pradėti kunkuliuoti nuo aukštos temperatūros (apie skystį): Į̃virė gerai puodas J.
| Kai įvir̃s puodas, tai tada dėk virtinius Š. Puodas įviręs labai aštriai Žsl.
| refl.: Įsivi̇̀ręs beklega puodas, ne kiek jam ir ugnies reikia Skr.
2. tr. užkonservuoti (maisto produktus): Šviežiai [mėsą] į tus stiklus įvi̇̀rdavom, kitką rūkyt ar į rasalą appildavom Rsn. Jei gerai neinvi̇̀rsi tų grybų, možna pamirt Dv. Į̃viriau žiemai rabarbarų, braškių Tlž.
3. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje susimaišyti (apie maisto produktus): Į bulves įverda druska ir vėžiai – yr skaniausia vėžių šutynė Bržr.
ǁ sulipti: Įvi̇̀ręs plaukas į klecką, fi! Krš.
4. K, KŽ žr. 1 išvirti 3: Įvi̇̀rkie man tris kiaušinius, aš pats išsigriebsiu Š.
| refl. tr.: Įsivi̇̀riau tik vieną kiaušinį Š.
5. refl. prk. įnikti šnekėti, plepėti: Kad bobos įsivérda, tad ir kalba be galo Lnk.
1 išvi̇̀rti, išvérda (i̇̀švira LzŽ), i̇̀švirė K, J, LVI830, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD193, SD388, B, R, R158, MŽ, MŽ208, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N, M, LL262
1. tr. kaitinant kunkuliuojančiame vandenyje padaryti tinkamą (valgyti, vartoti): Grybai reikia išvirt tirštai ir pramest JnšM. Jei ūmėdė kokia, tada [nedžiovinę] suvalom suvalom ir išvérdam Žsl. Mes liuob bulbes nuskusma i išvi̇̀rsma, ir karvę pamilšma Tv. Seniau tai išvérdam [grybus] ir da plaudžiam šaltu vandeniu Plvn. Ìšvirė žirnių bliūdą, patėškė ant stalo – žinokiatės Varn. Pamirkai, išvérdi [pupas] – gi baika valgyt Vdn. Kruopas išvérda ir sumaišo su krauju Dgp. Užgavėnės ka būs, būs meisos, būs dešros išvirtõs Sd. Išvi̇̀rs tokių kruopų, kad būs i dangus matyti Kv. Anie (kiaušiai) išvirti̇̀ būs, į bažnyčią neš i šventins Sd. Sugrūdi bulbas išvi̇̀rtas, palaikai ben kiek, tada dedi miltus Alz. Anys gi apšutinta tiej miltai vandeniu karštu, tai jau kap išvi̇̀rta Btrm. Tuos [vantų] lapus išvérdam nubraukę, įdedam alūno – ir tokie kaip salotų spalvos [margučiai] Kvr. Juodo aliksnio žievę nuskuta, išvérda ir nudažo gijas Slč. Šuva [mieste] neėda žalių [žuvų galvų], reikia jos išvi̇̀rt Kp. Jūs jo (avinėlio) nevalgykiat nei iškepto, nei vandenyje išvirto BB2Moz12,9. Maistui vartoti [vėgėlę] reikia atsargiai, gerai išvirtą arba gerai iškeptą LEXXXIII271. Krupis, ka kaklą užema, saldžiam piene išvérda [jį], pamačija Gd. Reika išvirt nabašnyko kaulas ir duot gert: nuomaris pareina nuo išgąsčio LTR(Slk). Tai tų ramunių išvérdi – geltoni dažai Vdn. Balto vištos mėšlo išvirt ir gert nuo geltligės Tvr. Jeigu išvérda [pelyno] stambus, tai tą skystimą išgeria Kpr. Anai reik durnaropių išvi̇̀rti Varn. Burokų skiltis išverda, pakepina ant aliejaus ir valgo Šmn. Buč bulbių išvirus, kad elektra degt Rk. Turtingosios tėvynaitės liuob atsinešti ne vien kokius zamalakus, bet dar pridrėbtus bliūdalius varškėtų kleckų, šiltų, vos ko išvirtų M.Valanč. Nei te alus, nei ką: apynių išvi̇̀rta ir cukraus prigrūsta Ob. Ji užkaitė didžiausią katilą kiaulienos, ir kai mėsa išvirė, atnešė ant stalo J.Balč. Pamerk pasolius (pupeles), tegu išmirksta, ė tai nevalgysi išvi̇̀rus Švnč. Pusryčiuo buvo bulvės išvérdamos Skd. Burokų sausai išvi̇̀rus alieju prametinėdavom Ad.
| Vaikų dvylika: puodą bulbių išvérda – kas daugiau bulbių prilups, tas ir greičiau privalgys Grv. Bulbų negi priskus – išvérda su lupynom puodą PnmR.
| prk.: Pamatysma, ką ta boba toliau išvi̇̀rs Krš.
^ Užmušiau musę, i̇̀šviriau pusę DrskD244. Dar daug laiko – velnią su vaikais gali̇̀ išvi̇̀rti (daug nuveikti) Krš. Atlėkė paukštis be sparnų, įtūpė į medį be šakų, išvirė virėjas be ugnies, suvalgė boba be dantų (sniegas, saulė) LTR.
| refl. tr.: Nu pupų liūbam išsivi̇̀rti senovė[je] Vkš. Nežinau, kiek anie ten tura ėsti, nė mėsos nėkuomet neišsivérda Trk. Lašiniukai patys tie išsivi̇̀rt, prie kūdumelei Klt. Išsivertè ir valgaite žuvis Dglš. Nu jau vedi ką noriav, tą išsivérdav Skd. Tas penkias bulves į skardinę dėžutę išsi̇̀viriau – tai buvo mano dienos valgis Plšk. Išsivérdam pelyno – kartus, nedaug indedi Kvr. Ir aš išsivérdu liepžiedžių, medaus [įsidedu], išgeriu, ir lengvina Jdp. Prisiraudavom airių, išsiverdam ir mazgojam tais airiais [plaukus] Plvn.
ǁ išvirinti, išbalinti (drabužius): Drobinį kad išvérda pelenuos – balti kaip tiktai Skp.
2. intr. kaistant kunkuliuojančiame vandenyje pasidaryti tinkamam (valgyti, vartoti): Ìšvirė bulbės jau, nukaisk nuo ugnies J. Tos bulbės kietesnės buvo, da nelabai išvi̇̀rusios Jrb. Kaip jau išvérda kresnos, teip skaniai valgyti šviežios Kl. Ar ilgai būsi pas mus? – Būsu, kol builės išvi̇̀rs (neilgai) Pln. Nebūs išvi̇̀rusi gerai, kaip ana (mėsa) laikysias! Kl. Išvérda anys – pasipūtę kai pampuškos būva [duoniniai pyragaičiai] Kvr. Kad y[ra] gabaluotas [dangus], ta žinokiat, ka bulbių būs daug i skanios, miltingos išvi̇̀rusios būs Klk. Virale išvi̇̀rus, gardžiausia mėsa Klt. Išvi̇̀ręs kiaušinis sukas, žalias – nesisuka Erž. Jau galėjo per tą laiką akmuo, senas jautis išvi̇̀rt, o bulvės nei̇̀švirė dar Klvr.
ǁ pradėti virti, užvirti: Sauso šakelio pakiši, ižverda [vanduo] greit Drsk.
3. tr. pagaminti kaitinant kunkuliavimo temperatūroje: Ko gi jums šiandie išvi̇̀rti? Š. Ką gi išvir̃s – bulbų i̇̀švirė Imb. O ka paršelį paskerdu, tirštą šiupinį išvérdu Kl. Ta reikėjo išvi̇̀rti košės bliūdą i padėti asablyvai Lnk. Ka išvi̇̀rsi košę, i liežuvį nurysi Plt. Prastus barščius i̇̀švirei – dangus matyt Šd. Išvir̃s viralo kokio, kad nemožna praryt Ker. Paveiza, galvą įkišęs, ką i̇̀švirei – ir sudievu Trk. Kiaušiuką išvi̇̀rti galiu, tiek jau iš munęs Krš. Velykoms išvi̇̀rdavo penkis šimtus kiaušių KlbXL21(Kin). Būdavo, kai išvérdu kisielių, tai gali peiliu pjaustyt Klt. Aš neišvérdu neparagavus Jz. Ka kas arbatos išvir̃tum! Lk. Lig septynių turėjai išvi̇̀rti pusrytį, ką galėtumi išeiti į lauką dirbti Akm. Cinoko dar neišvirė pusryčio, o Baltaragio jau susėdo valgyti Žem. Tad mergė ejo bandą ganyti, aš ejau numo valgyti išvi̇̀rti Vgr. Ìšvirei su dideliu [v]andiniu – būs geriausiai Trk. Valgyk, yr išvirtà, pavalgysi – gulk Yl. Išvi̇̀rta mano davaliai, tegul išsrebia tiktai Skp. Kai vis gerai, vis išvi̇̀rta, tai pavalgai, ir nieko Pb. Manų košikė išvirtà į vandenį Erž. Pietus išvi̇̀rsuot ir eisuot Šv. Einu pietų virt, išvi̇̀rsu skaniai, riebiai, tirštai i daug Šll. Parejom an pavakarės, išvirtà šutynė toki Als. Mano būdavo viskas padaryta, apliuobta, išvirta, apmazgota LKKXVII27(Rgv). Paršui yra išvi̇̀rta, telukas pagirdytas Alv. Prašo valgyti, aš buvau bulbynę išvi̇̀rusi – duodu Lpl. Mun sesuo buvo išvi̇̀rusi – skani uogynė y[ra] Sd. Kur tu neši tą košę manų išvi̇̀rusys? Knt. Ko nori išvérdamas (ko nori, kad išvirčiau)? Lkv. Iš mėsos ir prieskonių išverdamas sultinys rš.
| Da žabų prisieis atnešt i uždėt: neišvir̃s tie puodai Mžš.
^ I iš akėtvirbalio gal srubą išvi̇̀rti Ub. Aš tau išvirsiu arbatos iš senų žiponų vatos LTR(Pkn). Išvi̇̀rsiu burbulo su akmeniu Š. Gerai išvirsi, gerai ir valgysi PPr35. Virė šeimynai – išvirė šuniui J.Jabl. Ką samtis išvirs, tą šaukštas pavalgys LTR. Kukorius išverda be ugnies, ponai suvalgo be burnų (sniegas ir saulė) LMD(Vb). Iš mergos grožio košės neišvirsi Kp. Iš miego košės neišvi̇̀rsi JT435. Sveika vi̇̀rus nenumirus; o kad tu būtum numirus, tai kita gardžiau būtų išvi̇̀rus Š. Jei gerai i̇̀švirei, gerai ir valgysi Sch82. Užkurk karštai, įdėk tirštai ir išvi̇̀rsi greitai End.
| refl. tr., intr. K: Viralą išvalgau ir vėl naują išsi̇̀viru Vrn. Kol tu beišsivérdi, kol tu ką, kurs laikas ateina! Tl. Išsivi̇̀rsiam bulvynės ryto metą – juoda juoda liuob būs Bdr. Uogų daug, košės reik išsivi̇̀rties LKT111(Kltn). Nė niekas turėjo uogienių tokių išsivi̇̀rę, tiktai susirgus kokį puodelį Mšk. Liūb išsivi̇̀rti putros i srėbti Trkn. Vakare apsiliuobę, išsivi̇̀rę valgyt ir einam gult Krs. Par valandą išvi̇̀rsias, būs pietai pirmo[je] Krš. Aš išeitu į mišką, atsinešu [malkų] ir išsivérdu Žlb. Nebuvau ištežusi – ant akminims valgyti [liuob] išsivi̇̀rsu Sd. Išsivi̇̀rtųp (con.) LKKXIV213(Zt).
| Kožnas savo katiliuką išsivérdam Skdv. Nėra pas juos puodų kur išsivirt LTR(Pkr).
^ Ką išsivi̇̀rsi, tą ir suvalgysi (srėbsi LTR(Dkk)) Vvr.
ǁ virinimu pagaminti: Dabar sirapas možna iš cukraus išvi̇̀rt – daug pridėk ir išvi̇̀rsi Jž. Sirupą išverdi, kad jom (bitėms) viduriam geriau Dgč. Pelenus nusijoji, išvérdi šarmo Alz. O kai kas tai labai mokėdavo baltą gražų [muilą] išvi̇̀rt – tai, sakydavo, kiaušinių reikia dėt Skp.
| Česnakų supjaustyk, išvi̇̀rk piene ir karštą, kaip pakenti, gerk – kaip ranka ataema [gerklės skausmą] Srd. Duodi šaukštelį išgert išvi̇̀ręs, tai tada jau praeina [liga] Sld.
4. intr. pasigaminti kaistant kunkuliavimo temperatūroje: Kaip pusrytys išvérda, ta jau aũšta, ta reik ginti bandą Klk. An krosnies išvi̇̀rtūs pietūs ir garuoja Brž. Bulbienė išvi̇̀rus, užbaltinta, bais skani Pc. Apvynius dedi, kada išvi̇̀rus misa, labai ilgai juos virini Alz. Nu, ateini gryčio[n], pusrytis išviręs, sėdi, pavalgai Pin. Ka ben neišvi̇̀rę tiek greitai! Trk. Išvir̃s až adynos Dv.
5. intr. verdant išgaruoti (apie skystį): Išverda laukan šarmas, ilgai virinamas, į garus išeita Šts. Ka išvérda [vanduo], liekta an dugno druska LKT125(Bt). Visa sunka i̇̀švirė, liko tik tirštumos Užp. Par maž vandenio ant bulbių užpylei, ir i̇̀švirė Pc. Būdavo: vérda vérda vérda [cukrinius runkelius], ligi jau išvérda [skystis] viškai, sirapas pasdirba Jž.
| Virė virė, užmiršo [vyras], visas katilas išvi̇̀ręs Krš.
ǁ verdant išnykti, ištirpti: Buvo su raudonais kvietkais [skarelė] – i̇̀švirė (nubluko) Žl. Grybas [sūdytas] kap pagauna kvapo, tai jau neišvir̃s, versk laukan Pv.
6. tr. pagaminti garinimu (degtinę): Gal senis krūminės kokios ištraukė, jis gi išvérda Užg. I samagoną mokėjau išvi̇̀rti, tik neviriau Akm. Šnapso i̇̀švirė iš rugių Všt.
| refl. tr.: Šienui pjautie išsi̇̀viriau [naminės] – apsimoka, jeigu talka Dgp. Aš šnapšę buvau išsivi̇̀ręs par karą Žr.
ǁ pagaminti (alų): Par vestuves išvérda alaus, avinioką papjauna Slk.
| refl. tr.: Naminio [alaus] daugiausia išsivérdam Slm.
7. intr. prk. nudžiūti, nuleipti (nuo karščio, šalčio): Ką pasodini, tas išvérda Skr. Vagose kaip jei išvi̇̀rusios bulbės, kepte kepa Krš. Tokią šaltą žiemą ir obelys, ir braškės išvérda Pkr. Par šią naktį visos ruputės i̇̀švirė Šv. Daržas i̇̀švirė, par naktį kaip ataušta, atsigauna Plt.
^ Atsikėliau toks kaip išvi̇̀ręs (prastai jausdamasis) Rdn. Gerk [vaistus] – blogai, negerk – blogai, toks esi kaip išvi̇̀ręs, kaip iš miego pažadintas End. Karštà, kaip išvi̇̀rusi esu Krš. Ne su visu kvailas, bet kaip išviręs paliko po tos ligos KlvrŽ.
ǁ nuo uždegimo sunykti: Daktarė sakė, ka išvi̇̀rę plaučiai [nuo uždegimo] Všv.
ǁ pavargti nuo karščio: Išvi̇̀rę, išbuvę par tas kaitras, neina darbai Krš.
8. intr. prk. būti ištižusiam: Biškį išvi̇̀ręs, ištežęs žmogus minkštoms lūpoms aukštų balsų nepaimsi [grieždamas klarnetu] End. Iškaitę, ižvi̇̀rę visi žmonys – labai karšta Nmj.
◊ berži̇̀nės kõšės išvi̇̀rti prilupti (vaiką) su rykšte: Berži̇̀nės kõšės išvi̇̀rsiu, kad nieko nenorėsi Rš.
kõšę išvi̇̀rti sukurstyti nesantaiką: Tos bobos taip moka kõšę išvi̇̀rti! Krš. Koją įkėlė, kõšę baisiausią i̇̀švirė – ot velnio boba! Krš.
kõšės (pùtros) išsivi̇̀rti pasidaryti nemalonumų: Taip beplepėdamos ir išsivirė košės Žem. Žmogų tampei, parsivežei, pats išsivirei sau putros, dabar srėbk besveikas Žem. ×
pẽklą išvi̇̀rti susibarti, susiginčyti: Nesakyk nėko, atlėkusi tik pẽklą išvi̇̀rs Krš.
1 nuvi̇̀rti, nuvérda, nùvirė Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD222,425, Sut, N, RtŽ, M
1. intr. Dglš, Lp virinant, kaitinant nusekti: Pažiūrėk, gal jau nùvirė vanduoj nuo burokų Pv. Ilgiau virini – labai nuvérda Krš. Nuvi̇̀rs, i būs mažai: įpilu daugiau [vandens] Krš.
| Kruopos nùvirė – tik vienos tirštumos likę Trgn.
2. intr. riebiai išvirti (apie maistą): Sruba nuvi̇̀rusi, stipri, darbininkuo žmoguo kaip tik Krš. Insdėk po šmotelį [mėsos], tai ir viralas nuvir̃s Sdk. Nuo lašinių viralas nelabai nuvérda Trgn. Nū kaulų verėnas geriau nuvérda kaip nū liesos meisos Lkv. Riebi zupė, gerai nùvirė Krš. Nùvirė nuo to gaidžio sriuba – kokia gera Jrb.
| Nùvirę kopūstai yr skani, riebi Lk. Kad yra gera mėsa, tai puodas nuverda, t. y. tampa riebus viralas J.
3. Skrd žr. 1 išvirti 3: Barščių tų, būdavo, nuvérda, ir pavalgai Snt. Ir mano boba skaniai nuverda A.Vaičiul.
^ Kožna žuvis savo sriubą nuverda (kiekvienas padaro tiek, kiek sugeba) Erž. Tas kiokštas nuvirs savo sriubą, padarys ko reik apsižanijęs J.
| refl. tr., intr.: Taip išsituštino jau, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivi̇̀rt ir kuo pasisotyt K.Donel. Kap kada ir nenusivérda gerai tus kisielius Kpč.
4. žr. 1 išvirti 4: Kaži ar gerai nuviriau kiaušinius? Rs. Piengrybiai, jie geri grybai, tik juos numirkyt, nuvi̇̀rt [reikia] Bsg. Makaronai gerai nuvirti: i nesusmukę, i nekieti Rs.
| refl. tr.: Ramunėlių nusi̇̀virė tirštai – ir lekia lekia (paleido vidurius) Kvr. Pavogdavom iš pono vištą, nusipešdavom, nusivi̇̀rdavom Šln.
ǁ intr. verdant išskirti riebalus: Jauno paršo tai puodas nenuvérda – vis tiek sriuba ne tokia Pv.
5. žr. 1 apvirti 1: Tuos kopūstus nuvi̇̀rt reikia, i nebus sūrūs Jrb. Triskart [grybus] nuvérdu, nusunkiu Drsk. O kiti sūdydavo [grybus] nenuvi̇̀rę Aln.
6. žr. 1 apvirti 2: Nuvi̇̀rs meiselė, būs minkštesnė, skanesnė Krš. Tura grikai gerai nuvi̇̀rti, tus rudumus reik nupilti Krš.
7. intr. ilgai verdant dingti, išnykti (apie virinamo daikto savybes): Paviryk, ir visas kartumas nuvir̃s Mrj. Kaip tik ilgiau paverdi, ir nuverda [dažai] Kš.
8. intr. verdant nusistoti: Kokios rūdės nuvérda – bjaurus miesto [v]anduo! Krš.
9. intr. prk. nudžiūti, nuvysti, patirti žalą (nuo karščio, šalčio, drėgmės): Bulbės labai prastos: mat nuo lietų nuvirė bulbienokai Mžš. Sklypelis visas nuvi̇̀ręs, ruožais nuėjo, kur amoniakas stovėjo Antš. O dėl ko be kepurės, a nori, ka ausys nuvi̇̀rtų? End.
^ O pas mane nudžiūvo visi žiedai, kaip virtè nùvirė Všn.
10. intr. prk. triukšmingai nuslinkti: Kunkuliuojantis griausmas nelauktai nuslinko, nuvirė į palatvijį rš.
1 pavi̇̀rti, pavérda, pàvirė NdŽ, KŽ, DŽ1
1. tr. kurį laiką virinti: Nepavirtõs [dešros] neinkąsi – kaip geležinė Rk. Tyrė su uogomis maišant paverdama dar 10 minučių rš.
| Tan skystiman siūlus sudedam, pavérdam Kp. Dvinytas audeklas poretis, nestipras; pavérdi, pašutini – sušoka (sutankėja) Sur.
2. intr. kurį laiką būti verdamam: Tiej makaronai pavérda kiek, tada ažbalint [reikia] Ad. Kaulelis pavir̃s, tai viralas bus gardus Klt. Tepaverd’ [bulvės], do labai barba Švnč. Tepaver̃die, negreibk da – būs pusžaliai [didžkukuliai] Krš. Padrėbs an stalo, biškį pavirė jau, šekiat, ėskiat Trk. Paverdu, kad ne toksai sūrus būt [lašinių gabalas] Lt. Grybus reikia pavi̇̀rtie, [v]andenyj išplautie – pasūdai ir kepi Ign. Pavi̇̀rk obuoliukus, tai gerai kiaulės ės Dglš.
| prk.: Burną gėrus krau[ja]s yra lygu paviręs Šts.
3. tr. pagaminti, išvirti: Mergelė pavirė virinėlius Asv. Tę (miestuose) tep pavérda, aš (motina) geriau pavérdu Lp. Nuo plaučių vaikam pavi̇̀rdavo aviečių arbatukės Krkš. Imbrikiukan įdedi pelynų šakelę ir pavérdi Kp. Namiepi man žolių pavérda, ir geriau Rud. Motina išėjo turbūt pavirti švęstų žolių sunkos rš.
| refl. tr.: Pàsvirėm braškių, žeminių uogų Kpč. Savo pasivi̇̀rsu ir nešu į laukus sūnuo Jdr. Sustojom pagiry, pasi̇̀virėm pietų Ūd.
4. žr. 1 išvirti 3: Jau bulbos pàvirė, o valgyt nėra kam Žrm.
1 pérvirti K, KŽ, DŽ1, pervi̇̀rti K, Rtr; Q538, D.Pošk, M
1. tr. Lz, Kvr dar kartą išvirti: Jei [sodo] tepalas per kietas, jį reikėtų pervirti, įdėjus aliejaus rš. Vyšnios sumacnėjo, mun reikėjo pérvirt jąsias Erž. Paėmiau, pérviriau [uogienę] – stovi kai stiklas Švnč. Aš ėdalą pérviriau ir padaviau kiaulei Srj.
2. tr. per ilgai verdant sugadinti: Parviriau, sukrito bulvės baisiausia! Mžš. Kiaušiniai gal pérvirti? Aps. Kai sirupas patamsėja, uogienė pervirta rš. Žuvį [reikia] virti, tik nepervirti, kad nesukristų rš.
3. intr. per ilgai verdant pasigadinti: Košė párvirs J. Bulbės bus ne tik išvirę, bet ir pervirę J.Balč. Bulbos pérvirė, niekam nevortos Klt. Kiaušinių ilgiau kaip keturias minutes nevirkit, ba pervir̃s Skrb. Muno kiaušiai párvirė Krš. Vienos bulbės bus parvirę, kitos neišvirę Ėr. Tuo tarpu užkaista kava virė ir pervirė rš.
4. Grg žr. 1 išvirti 2: Jei jau párvirė, tai imkit kukulius iš puodo Skr.
5. tr. išvirti tam tikrą (ppr. didelį) kiekį: Kiek aš bulbelių pérviriau [per savo amžių]! Dglš.
◊ per ši̇̀rdį pérvirti staigiai, intensyviai pasireikšti (apie jausmus): O man per ši̇̀rdį tik pérvirė, kai sūnų trenkė Vrn.
1 pravi̇̀rti, pravérda, pràvirė Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; M
1. tr., intr. nedaug ko išvirti; pagaminti šiek tiek maisto: Liolį (netvarką) gi palinka: pravérda ir išlekia darban Mžš. Nebeišeikit, va tuoj pravérdu, ir pavalgysta Slm. Duonos kepti nereik, tai da valgyti an dienos sykį ka pravérda – daba kaip ponios moterės Krž. Pravi̇̀rkiat vaikuo košės ar ko nors, kad nekrioktum Šts. Būk, aš tau bulbynės pravi̇̀rsu (juok.) Rdn. Virtinių truputį pravi̇̀rsiu Rm. Būtum vi̇̀ralo pravi̇̀rusi Rdn. Eikš, pieneliu tuo tarpu papusryčiausi, kol ko šilto pravirsime Vaižg. Reiks pravi̇̀rt vakarienės Mžš. Pravi̇̀rt turit kai ką vakare Všn. Kaip tik pravirė, tuo davė po šmotuką vaikam BsPIV10.
| refl. tr.: Duoda miltų putrai prasivi̇̀rt ir pieno lašelį Pnd. Iš ryto kad eini į darbą, ką reik prasivi̇̀rti? Erž. Noru uogų prasivi̇̀rties Krš. Prasivi̇̀rdavau košikę Erž. Kol gali valgyt prasivi̇̀rt, palauk, nevažiuok ant vaikus Slm.
ǁ refl. tr. virinimu kiek pasigaminti: Beržinės smalos iš tošės tie miškinaičiai liuob prasivi̇̀rs LKT62(Pp).
2. tr. pagaminti kiek (degtinės): Kumet ne kumet praverdu šnapšę Šts.
| refl. tr.: Daug kas turėjo numinės, prasvi̇̀rs koki boba Sd.
ǁ gaminant degtinę išeikvoti: Virdamas buvo praviręs šešis aktarus (konfiskavo už bausmę), bet brolis gelbėjo, davė atsitiesti Šts.
3. intr. kurį laiką virti: Aš septynius metus pràviriau, o tu vieną kartą negali išvirti Krš.
4. intr. užvirti: Kaip pravi̇̀rs, nukaisk sagoną J.
| refl.: Kad viralas prasiverda ir virsno[ja] dailiai, nebėga Šts.
5. intr. Jrb, Žgč beveik išvirti (apie maistą, maisto produktus): Lupk iš puodo, juk jau mėsa pràvirė Šmk. Tai tos mėsos biskis buvo, jau ji pusiau pravi̇̀rus Iš.
6. intr. verdant nunykti, sumažėti: Labai sūrus kumpis buvo, žiūrėk, pràvirė ben kiek [sūrumas] Aln.
1 privi̇̀rti, privérda (pri̇̀vira Lz), pri̇̀virė K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LzŽ; MŽ, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N
1. tr. daug išvirti: Tu pri̇̀virei daug virtinių, košės J. Žirnių privérda, paskui sumaigo šitus žirnius su kočėlu – padarom tokius guzus Kvr. Tų kiaušinių privi̇̀rdavo, margydavo [prieš Velykas] Kri. Kisielių privérda, alaus pridaro – putoja uzbonai Antš. Kap sumala malūnan rugius, tadui privérdam vandenio, užmaišom buizą tokią, o anryt kepam Kč. Visa dirbom, ką pasakė: ir prikepam viso, ir pri̇̀viram viso LKKII209(Zt). I alaus duoda, i kopūstų privérda Kr. Mamytė privérda su puodu [žirnių] ten kokių Šln. Buzos jau pri̇̀virė, tik semk Btrm. Pri̇̀virė [maisto] kaip ir dešiumčiai žmonių Ppl. Tad anie, matai, privérda nu ryto tų patrovų daugiau Akm. Kopūstų privérda, mėsos – ir vestuvės Blnk. Parėjęs namon liepė savo pačiai pyragų privirti BsPII64.
| Keturiais viedrais dieškelę ąžuolinę bruknių privérdu, obuolių pridedu Klt. Gryčiutėj nieko nėra, tuščia gryčiutė, tiktai trys lovos, puodas košės privirtas DvP375. Bulvių buvo sklepe priskustà, privirtà katilas meisos su bulvėms Gršl. Užmušiau uodą, pri̇̀viriau puodą, prašom svetelių pasisylyt DrskD244. Meisos privi̇̀rsi bliūdalį i padėsi an stalo Ms.
^ Jau pri̇̀virei Adomo vaikam (labai daug) Ar. Kad privirė, dar ir Grigo vaikam liks! Db. Kad pri̇̀viriau kruopų, užteks ir mum, ir Grigo vaikam Ktk. Privirė – užteks i pajūrio vokyčiams LTR(Kv).
| refl. tr.: Būdavo, didžiojoj nedėlioj prisivérdam pupų sausai ir valgom su raugiene Švnč. Jau prisivérdi an pusryčių mėsos Gž. Ir kiaulėm pràsmali, ir sau, iš tų minkštų miltų prisivérdi buzos Kpč. Prisivi̇̀rus ji buvo i mėsos, i dešrelių – laukė ateinant Jrb.
| Per vasarą uogienės prisivérdu, per žiemą anūkui išdalinu Dt. Prisivérda prisivérda uogų, paskiau pūdo, rūgsta Rk.
ǁ išvirti, pagaminti: Aš privirsiu gardžios večerios jumi Zt. Privi̇̀rt [reikia] žirnių sa kunodomi ir kruopomi Zt. Pri̇̀virė pieno – ir gulėk Dv. Kopūstų privir̃s Ker.
ǁ priekandai, užkąsti išvirti: Pliki kopūstai su privirtõms bulvėms Ggr.
ǁ LL101 verdant prigaminti: Tai privérda, būdavo, muilo, lentynas pridžiauna Jž. Liepė tarnam privirti smalos ir pripilti karštos į statinę LTR(Rk). Aš buvau muilo privi̇̀rus, kiaulę ka papjovė RdN.
| refl. tr. Kpr.
2. intr. riebiai išvirti: Lašiniokų su kūda indedu, privérda viralas Klt. Riebulio inmeti viralan, privérda, ir jau sočiau Sld. Privirs zupos gerai nuo anties Dglš.
| Kai mėsa su kaulais, puodas geriau privérda Trgn. Kumpio puodan deda, kad privir̃t puodas Klt. Viralas privirė – gardi vištiena Ker. Nepri̇̀virė barščiai, maža mėsos teįdėjai Srv.
3. LL103, Alk žr. 1 užvirti 1: Pri̇̀virė, ir nukelk! Kt. Kam nudengei bulbynę, tepriver̃die pienas Užv.
4. žr. užvirinti: Supilam pieną puodan, privérdam ir tada valgom Rdš. Vandenio privérdi, užupili [salyklą] Kvr. Kad ponas privirtai puodą vandenio ir įpiltai tan kubilan, tai velnias iššokt[ų] iš ten LTR(Kb).
5. tr. kaitinant pridaryti nuoviro: Tai, būdavo, vis privérdam [žievių], siūlus kišam (dažome) Plvn.
| refl. tr.: Atsineša kokį puodelį dažų prisivi̇̀rus, ir dažom abidvi [margučius] Kpč. Prisvérdi žolynų, liepos žiedų, čėbrų Pls. Reikia prisvi̇̀rt Jono žolynų Rod.
6. tr. (ilgai) vartoti verdant: Iš molio nuklijuoja [puodą], iš molio nulipdo, išdeginta, kiekgi privi̇̀rsi – išsiskiria Žl.
7. intr. verdant prisvilti: Šiandien bulvės tiek privirė, kad jau iš kažkur atsiduoda Mrj.
ǁ stipriai prilipti: Blusų šūdai pri̇̀virė, jau nebišplausi Šts. Tokia kaitra šutino, ka marškiniai ant nugaros pri̇̀virė Jnš.
| refl.: Apačioj [siuvamosios] prisivi̇̀rę siūlų On.
8. intr. prk. supūti: Tie obuoliai toki privi̇̀rę KzR.
9. tr. verdant pritraukti: Puodas visokių kalkių pri̇̀virė Mrj.
10. daug ko pridaryti, prikrėsti: Merga tik bėdų gali privi̇̀rt Jd. Kur tik jis nueina, visur ką nors privirs rš.
| refl. tr.: Toks atsargus, drausmingas, pareigingas, o tų bėdų vis prisiverdi, a? K.Saj.
11. intr. prk. susirinkti (apie daugybę žmonių): Kur kokis darbas atsigirsta, tai svieto i privérda kai musių Str.
◊ alaũs privi̇̀rti pridaryti nemalonumų: Na ką, vyručiai? Privirėte, kaip girdžiu, alaus V.Krėv.
berži̇̀nės kõšės privi̇̀rti primušti, duoti pylos: Palauk, privi̇̀rsiu berži̇̀nės košẽlės Rš.
kõšės privi̇̀rti BŽ198 pridaryti nemalonumų: Stalius iš gėdos ar iš išgąsčio, nusiminęs, kad tiek privirė košės, netrukus pasimirė P.Cvir. Su tokiomis pažiūromis tu gali tokios košės privirti, kad sunku bus iškabinti rš.
kõšės (pùtros) prisivi̇̀rti prisidaryti bėdų, nemalonumų: Prisi̇̀virė kõšės, daba bijo ana ir nosį į miestą iškišti Vvr. Pri̇̀svirei košės, tai i kabink atslošęs Tr. Pri̇̀sviriau kõšės kaip durnius giros Km. Prisi̇̀virė putros, daba nebišsreba Krš.
šiùpinio privi̇̀rti pridaryti nemalonumų: Taip ir reikia, – ragana, buvo ji šiupinio privirus, – tarė Usnienė LzP.
1 ×razvi̇̀rti, razvérda, ràzvirė (hibr.) žr. 1 suvirti 2: Putron ràzvirė žuvis Dglš. Anpilk žirnių, kad razvir̃t Dv. Bulbos su visu razvi̇̀rę, razkritę Prng.
1 suvi̇̀rti, suvérda (sàvira Zt), sùvirė K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LzŽ; R, R367, MŽ, MŽ492, N
1. intr. verdant sutirštėti, sukietėti: Putra sùvirė kaip košė Grg. Įpili pieno, atskiedi – ta košė sukietė[ja], suvérda Kl. Ale jau suvi̇̀rusi, tiršta kleckynė Grd. Sùvirė jau [avižinis kisielius], pila į lėkštes ir valgo Trš. I tatai į tą grūstynę įdės dar žirnių, įpils kanapių pieno, toki būs suvi̇̀rusi, patirštė̃, o skanybė – negalėsi prisrėbti nėkaip End. Šitą sunką ir verda, ir suvérda tirščiausias šitas [kisielius] Kp. Suvirus baltymams, sultinys pastatomas šaltoje vietoje nusistoti rš.
| refl.: Susivérdas uogos (uogienė) – gali pjaustyti Krš.
2. intr. verdant suminkštėti, sukristi: Žirniai nesuvi̇̀rę brązga J. Bulbos miltuosen suvirė Švnč. Šiemet suvérda bulvės Ėr. Bulbos jau gerai suvérda Klt. Labai geri batvinėliai, gerai suvi̇̀rę Kp. Mūsų šulinio vandeny suvérda žirniai Šln. Tokie balti [žirniai], pažiūrėt gražūs, ale nesuverdą̃ Erž. Kai nenulupi obuolių – nesuvérda [obuolienė], lupynos tąsos Ktk. Saldūs [obuoliai], tai anys nesuvérda saldiejie, anys gabaliukais ir būna Dgč. Par dvi valandi meisa vištėna visai suvérda, ištinža Krš. Parvirė jau [lašiniai], sùvirė į smuklį Erž. Rūpestinga šeimyna turi iš vasaros pasitiekusi suverdančių žirnių, pupų M.Katk. Pašutinam kviečius [Kūčioms], kviečiai labai suvérda Aln.
ǁ verdant susitraukti, sumažėti: Devė meisos nu taip šimtą gramų, nu suvérda, kaulai atsiema Akm.
ǁ verdant žūti: Liepė tujaus pieno katilą užkaisti ir kaip tas pienas užvirs, tada kupriuką įdėti į tą vaną ir kad jis ten suvirtų DS78(Rs). Įdėjo [moterį] į verdantį katilą, bet kad nesuvirė, sūdžia įsakė nukirsti jos galvą M.Valanč.
ǁ sustingus žūti: Praretino [speigai] tų ištroškusių (girtuoklių): ne vienas sùvirė į ledą Skdv.
3. tr. verdant daryti minkštą: Kurią savaitės dieną iškrinta sniegas, tai tą dieną sėja pavasarį žirnius, tai žirniai suverdami bus LTR(Vlkv). Aprinkdinėtas kunodas sàviram ir pagrūdžiam an košės Zt.
4. žr. 1 išvirti 3: Būdavo, bulbių skilčių supjausto, suvérda barščių Adm. Sùvirėm uogienės keturis kibirus Mrs. Ana sàvira jam ėsti ir būsta Zt. Nesuvérda [valgio] par greitumą Lk. Boba subaton pautų nesùvirė Lz. Sùvirė dešimts pautų LKKXI221(Trak). I bulbių sukasti, i jovalus suvi̇̀rti [reikia] Trk.
^ Su juo pieno nesuvirsi, košės nesuvalgysi TŽIII378.
| refl. tr.: Užvalgai kokių barščių, ką sùsvirė ir tu eik tęnai [ganyti] Sn.
5. žr. 1 išvirti 2: O jos buvo durnadagių suvi̇̀rusios Rg. Kai sùvirė man žolių, kap išgėriau, tai pasidariau kap geležinė Graž.
| Ėmė ir sàvirė tą berniuką (ps.) Zt.
6. tr. suvartoti verdant: Suvérdu pardien tris kašeles bulbų Klt. Seną sviestą suvi̇̀rk arba sukepk Prn. Sùviriau visas bulbas Dglš. Vieną kopūsto galvą jau sùviriau Aln. Vakar kiaulę pjovė, šiandien sùvirė Bgt.
7. žr. 1 nuvirti 1: Kruopai į pat dugną sùvirė Trg.
8. intr. per stipriai rūgti (apie alų): Nuo suvi̇̀rusio alaus sirgt reikia Sb. Neataušė alaus, kai suvi̇̀ręs alus [rūgsta], tai labai vemia [gėrėjai] Slm.
9. nuo karščio sunykti, išdžiūti, išsilydyti: Suvi̇̀rs viskas [per kaitrą], keptinos kepa viskas Rdn. Sùkišėm bulbas anksti, tai ir sùvirė kaitroj žiedai Ut. Karšto [vandens] užpilsi – suvir̃s [augalai] Bsg. Padabok, kad kiaušinienė nesuvir̃t Klt. Kaip tik reikia sulydyt, niekaip nesuvérda geležis Aln.
ǁ labai sukaisti karštyje: Atidaryk langus – šiltas oras, i tei[p] suvi̇̀rsim Jrb. Klėtelėj tai visai suvérdu šiluma (instr.) Gs.
10. intr. prk. staiga susijaudinti, sudrebėti: Aš jau sùviriau visà Rod. O aš iš baimės vos nesùviriau PnmA. Kap pažiūrėj[o] an tos suknelės, tai net sùvirė moteriškė (labai patiko) Pv. Pasakyk ką vaikui, tai ir suvérda Sv. Tėvelis pamatė an miesto [su kavalieriumi], tik sùvirė sùvirė Skp. Kap rikteria, vaikas nat suvérda visas Nč. Kap dav[ė] vaikuo botagu, tai tik sùvirė nebagas Grv.
| Any[s] paskui mane ir sùvirė verksmu Lz.
◊ galvà nesuvérda
1. apie nesugebantį protauti: Reikia gi pasakyt bobai, jos galvẽlė jau nesuvérda Slk.
2. apie nežinantį, nemokantį ko nors: Jo galvà nesuvérda, kap padaryt Dglš.

galvà suvérda apie sumanų žmogų: Va šitą (sukčiavimą) tai jos galvà suvérda Slk. Galva gera, gerai suvérda Ml.
kraũjas suvérda greitai supyksta: Senas aš, o pagalvojus, tai tik kraujas suverda! rš. ×
peklà susivérda apie barnius, nesantaiką: Teip susi̇̀virė peklà, ka nebišardysi Grdm.
širdi̇̀s suvérda staiga susijaudina: Man kap suvérda širdi̇̀s, tai nežinau ką padarysiu Vrn. Nat širdẽlė sùvirė, kap mergelė pro langelį bernelį išvydo Rod.
širdi̇̀s suvi̇̀rusi kraujù LTR(Kltn), JD842 yra graudu, skaudu: Bevelyčiau numirusi, nekai jauna pražuvusi, širdi̇̀s kraujù suvi̇̀rusi (d.) Grk.
1 užvi̇̀rti, užvérda (ùžvira), ùžvirė Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD265, Sut, N, M, L, PolŽ56
1. intr. kaitinamam pradėti kunkuliuoti (apie skystį): Paki [v]anduo ažvérda, i nupešu vištą Klt. Kad pakvipo vyšniom, kai ùžvirė arbata Skp. Ažsikaičiau pamazgų, kažin kada jos užvir̃s Kp. Pelenus ažpila vandeniu ir pečiun pastato, kad ažvir̃t Arm. Tuo metu ant dujinės viryklos užverda pienas ir pasilieja per kraštus rš.
| Iš to pečiaus eina ta ugnis ir iš to vieno šono tie puodai užvérda Akm. Mažesnis puodas greičiau užvérda JT457. Bulbos ùžvirė i sukrito Apt.
| prk.: Upė kunkuliavo lyg užvirusi rš. Nematei garinių katilų nasrų, kur kaitra svilina odą, o prakaitas lyg užviręs garuoja! V.Kudir.
užvirtinai̇̃ adv.: Atsargiai virinti užvirtinai pusę adynos rš. Sušildyk vandenį karštai, užvirtinai̇̃ Skr.
ǁ perkaitus pradėti putoti, kunkuliuoti ir pan.: Reikia ataušyt gerai [alų], bo, matai, mieles gali sudegyt, jegu šiltas, ir užvir̃s, nebus skanus alus Skp.
2. tr. kaitinti, kol pradės kunkuliuoti: Vandenio ùžvira, tų pelūnų ažupila Btrm. Užvérdi vandenį, vyšnias suberi i miltus pili PnmŽ. Voro ažvérdi ir pili Ad. Ažvérdam vandenio ir atšaldom Dv. Vėliau uogienė užverdama, suberiamas likęs nuo sirupo cukrus rš. Užvi̇̀rsiu vandinio kiaulėmi, tadul pašersiu Drsk. Kad burbulą jau kelia, jau reikia imt [uogas], nelaukiu, kad užvirtų̃ Kvt.
3. žr. 1 išvirti 3: Mama užvi̇̀rs žolynės, ten duos Pln. Užvirtõs arbotos yra, ar gersi? Drsk. Tokį didžiausį kubilą užvi̇̀rs šarmo, nusistos Tl.
4. žr. 1 išvirti 1: Mėsą iš vakaro užvi̇̀rsim, ka rytó anksti jau būtų Jrb.
5. žr. 1 virti 2: Nuo veršienos liesos neužvirs strova, nebus skanumo ir riebumo J.
6. intr. verdant susidaryti: Iš pūkio ir taukas ant viršaus užvérda Klp.
7. intr. pradėti kunkuliuoti, raibuliuoti (apie vandenį): Buch – vienas [sviedinys] puolė palei lieptu, vanduo ùžvirė Sem. Žvejys išvydo, kaip tolumoje jūros paviršius užvirė nuo paukščių, krintančių į vandenį ir vėl pakylančių į orą su laimikiu snape rš. Paskuigalyje užverda, sukunkuliuoja vanduo, ir valtis, kilstelėjusi nosį aukštyn, puola priekin rš.
8. intr. sušalti, sustingti: Šaltà, kojos užvi̇̀rusios, kaip su viena kojinike ejau Krš.
9. intr. prk. pradėti intensyviai vykti, judėti, eiti: Tėvas tylės tylės, o kad nesukentęs pradės atsišaudyt, nu tai ažvérda [barnis], nor iš namų bėk Slk. Pavasarį visi darbai užvérda Bgt. Darbas virte užvirė LzP. Už pusvalandžio vėl, kad jau ùžvirė [mūšis] – tiek davėsi, tiek pliekėsi! Graž. Užverda labai smarkios rungtynės rš. Tarp jų (ginčininkų) užvirė gyva kalba rš.
| Bematant visas paplūdimys užverda lyg skruzdėlynas rš. Nuo krašto iki krašto sujudo ir užvirė kaimas J.Balt.
10. intr. prk. pradėti smarkiai reikštis: Virte užvirė krūtinėje pasiryžimas nenusilenkti tokiems žiauriems valdžios įsakymams Pt.
11. intr. prk. susijaudinti, supykti: Senis kad ùžvirė, tuoj jauniejie pro duris Kp. Kazys kartais užvirdavo ant brolio pavydu, bet laiku susitūrėdavo, kad neišsiduotų A.Rūt.
^ Ko ùžvirei kaip puodas Akm.
◊ kõšę (piktùmą, vélniavą, vélnio vakariẽnę) užvi̇̀rti sukurstyti nesantaiką, karą, pridaryti nemalonumų: Tai ji visą šitą piktùmą ùžvirė Mrj. A užvi̇̀rs kõšę, a sumaišys dangų su žeme Krš. Kõšę ùžvirė, ka daugiau galėtų vogti [valdininkai] Krš. Kokią čia dabar vélnio vakariẽnę ùžvirei? Vlkv. Kokią velniavą tu vakar ten užvirei, a?! rš.
kõšė (makalỹnė, prãgaras) užvérda pradedama pyktis, bartis: Dabar jau tikra košė užvirė Žem. Normantiškėje užvirė tikras pragaras Vaižg. Pas mane namie tokia makalynė užvirė rš.
kraũjas [širdyjè, gýslose] (káilis, krūti̇̀nė, širdi̇̀s) užvérda (kam) (kas) susijaudina, supyksta: Pamačius, kas atsitiko, žvirbliui taip užvirė kraujas, kad jis šoko tiesiog ant gaidžio A.Vaičiul. Vieną kartą užvi̇̀rs kraũ[ja]s, susikibs į kaltūnus Krš. Mun káilis ùžvirė, žadėjau blęsti Krš. Kai širdis užverda, tai daug kas ištrūksta nuo liežuvio Alz. Jam vis dar užverda kraujas pagalvojus, kaip ji neteisingai ir žiauriai tą moterį apšmeižė V.Aln. Augustino gyslose užvirė kraujas J.Avyž. Dičiaus pulsas ėmė plakti, kraujas užvirė širdy T.Tilv. O kai vakar pasakė, kad pas tą mergą nuėjęs, tai ir užvirusi širdis J.Paukš. Ažuvirė lapei širdis an varnos ir nusprendė jai nedovanotie BsPII320. Širdis virte užvirė! LzP. Kai pasakė, net kriūti̇̀nė ažùvirė Klt. Galva [vištos] žikt žemėn, širdi̇̀s tik užvérda man Pnd.

galvõs apsisukìmas susirūpinimas: Ką aš bežinau per tokį galvos apsisukimą!. Vad.
galvõs apsukìmas I. apgavimas:
galvõs áušinimas varginimas, kamavimas: Toks darbas tebūtų galvos aušinimas. Grž.
galvõs bal̃zginimas vargas, rūpestis: Su tais reikalais tik bereikalingas galvos balzginimas. Gs.
galvõs ėdìmas rūpestis: Manai, kas – tik galvos ėdimas. Gs.
galvõs išbal̃zginimas išvarginimas: Tas mano galvos išbalzginimas per vestuves dar ir šiandien man atsiliepia. Brt.
galvõs iškūlìmas rūpesčių pridarymas: Toks galvos iškūlimas!. Slnt.
galvomìs kójomis ropomis (apie girtą): Parsikrapščiau namo galvomis kojomis. Varn.
galvõs kūlìmas rūpestis, vargas: Nėr nė kokio galvos kūlimo ir su dampiu kulti. Šts.
galvõs lañkstymas žeminimasis: Galvos lankstymas prieš ponus visiems įsipyksta. Rm.
galvõs laužẽnė rūpestis: Galvos lauženė yr, kur slėpti arklį. Šts.
galvõs láužymas įtemptas galvojimas, svarstymas: Čia matysi negudriai, be galvos laužymo pasiūtų apsagalų. Vien. Ne per nieką galvos laužymas. Varn.
galvõs rė̃das mirties bausmė: Galiu galvos rėdą užmokėti. R.
galvõs sukė́jas rūpesčių kėlėjas, vargintojas: Buvo mergiočių, tai gana bus galvos sukėjų kraičius bekraunant, piršlių belaukiant. Vaižg.
galvõs sukìmas rūpestis: Trys dešimtys metų nepaliaujamo galvos sukimo ir sielvarto, bailės ir nežinojimo, žūti ar būti. Vaižg. Tai rašinėt reikia, tai galvos sukimas. Švnč. Ateina vasara, vėl galvos sukimai: tie gyvuliai, tie ganymai, tie šienavimai. Mžš. Mokslas – tik galvos sukimas, o duona prasčia. Krš.
galvõs sùkinimas rūpinimasis: Nereikalingas žmogui galvos sukinimas. A.
galvõs sukinỹs rūpestis: Galvos sukinys tos bėdos, durnas visai paliekti. DūnŽ.
galvõs sùksena rūpestis: Baisi galvos suksena, ką dabar daryt. Žg. Galvos suksenos ir tam mokytam žmogui. Grz.
àpšvęsta gálva vedęs: Žmogus jau apšvęsta galva, jau pilnas žmogus. Ad.
aukščiaũ gálvą drąsiau: Aukščiau galvelę, Kriste. Aš gerbiu jus už drąsą. rš.
baltà galvà moteris (nuometuota): Ne baltai galvai tiek išmanyti, kiek ji giriasi. Krkl. Lygia dalia moteriškos baltomis galvomis vadinamos nuo savo baltų nuometų. Dauk.
čystà galvà blaivus: Reikia čysta galva važiuoti, o kad akys apdumtos, tai jau ne. Lnkv.
didelė̃s galvõs protingas, gabus: Jis tik didelės kalbos, bet ne didelės galvos. Šl.
gerà galvà
1.gudrus: O, kokia gera galva! Gaila tiktai, kad ji tokiam kvailam sakuotnugariui duota. Sruog. Mes sakome: tasai žmogus tai smegeningas, tai „geros" galvos, t. y. jo galva kaip puodas. Vaižg.
2.gabus: Ano galva gera papykusiai – mokosi gerai. Pp.
gẽrą gálvą turė́ti būti gabiam: Atsimeni. Gerą galvą turi. Tu gali kai ką pasakyti. Dovyd. Diedukas gerą galvą turėjo. Grv.
gýva gálva
1.būtinai: Gyva galva reikia naujo stogo. Rgv.
2.labai: Verkia gyva galva, ašarom. Rud.
kõl gyvà galvà visam amžiui: Kambarį gavau kol gyva galva. Skdv.
kàs gyvà galvà visi: Einam padėt kas gyva galva. Gs.
karštà galvà karštakošis, ūmus: Padarėme daugiau, nei galėjo laukti pačios karštosios galvos. rš.
kàs (kam)galvojè tegu nerūpi: Kas tau galvoj, kur aš einu!. Brt. O manęs klausyti kas jums čia galvoj?. Vaič. Kas kam galvoj, kaip noriu, taip darau. Jnš.
labaĩ (kam)galvojè nerūpi: Labai man galvoj su kitais, kad tiktai aš turėčia. Kp.
lengvà galvà
1.negudrus: Tuomet liks mūsų galvelės lengvesnės, užtai bus kišenės sunkesnės. Žem. Lengva galva aukštai kyla. Mrj.
2.gabus: Katro lengva galva – greit išmoksta, o katro sunkesnė – bent tris mėnesius reikia pinigų. Zr.
leñgvą gálvą turė́ti gerai įsiminti: Jūs turit lengvą galvą. Pgg.
mažõs galvõs be atminties: Mažos galvos tebuvau – kaip rėtis, vandens prisemtas. Ms.
medìnė galvà neišmanėlis: Ir jis ima mane vadinti idiotu, medine galva. Aš juokiuosi iš jo pykčio. Dovyd.
minkštà galvà
1.pusprotis: Jos jaunikio minkšta galva, ir apsuko. Žem.
2.girtas: Biškį išgėrei, galva jau minkšta – gana. Pšl.
minkštõs galvõs apykvailis: Ji tokia kaip minkštos galvos buvo. Jdr.
galvojè negeraĩ apykvailis: Visi stebėjosi, kai kurie net manė, kad jaunam menininkui galvoje negerai. LzP. Ar tau galvoj negerai, ar nematai, kad aš viena Margį nuvedžiau. Šmk. Jiems abiem kažkas negerai buvo galvoj, kad jie traukė keliu, o ne krūmais ir miškais. Ap. Ar galvoj nebegerai pėsčiam blaškuot tokį kelią!. Bsg.
galvojè nesveĩka nerūpestingas: Galvoj tau nesveika – kaip tu ėjai gyvatynan basa!. Ut.
pakélta gálva išdidžiai: Todėl aišku, kad ir tokio savo elgimosi padarinius turi išmokti kelti pakelta galva ir nenusiminti, neliūdėti, nesvyruoti, kaip iki šiol yra dariusi. Pt. Bet jūs pereikite pro juos pakelta galva, nusijausdami atlikę savo pareigą. rš. Jis pakelta galva praėjo pro mergaites. Skrb.
palaĩkė galvà be atminties: Mano galva palaikė. Trg.
pilnà galvà
1.nuolat galvojama: Ona, nėra ko nė abejoti, mylėjo Gintautą, kaip myli kiekviena jauna moteriška, kaip negali nemylėti jauno vyriško, su kuriuo nuolat esti, kuriuo nuolat rūpinasi ir sielojasi, – na, kurio noromis nenoromis dieną naktį pilna galva, pilna širdis. Vaižg. Mano galva pilna, nė užmigt negaliu. Sk.
2.girtas: Ko sėdi, ko neini namo, juk jau pilna galva. Sk.
pilnõs galvõs blaivas: Vyrai buvo negėrę, pilnos galvos. Šts.
galvojè pìlna išmano: Kad būtų galvoj pilna, tai iškart pasakytų. Prng.
galvà pilnà vė́jų nerimtas: Ką jis padarys, kad jo galva pilna vėjų. Prn. Ką mačyja, kad jo galva pilna vėjų. Skr.
pirmà galvà ant karkùžės juok. nėra senas: Dar nesenas – pirma galva ant karkužės. Lz.
pirmutìnė galvà ant pečių̃ juok. nėra senas: Anas dar jaunas bernėkutis, dar galva pirmutinė an pečių. Dv.
plonà galvà be atminties: Ir dabar, pasidėjusi ką sau, užmirštu: galva bėra plona. Šts.
retà galvà be atminties: Mano reta galva: čia atsimenu, čia neatsimenu. Mrj. Ale dabar mūs tos galvos biskį retesnės, ne viską ir atsimenu. Graž.
sàvo gálva
1.savarankiškai: Savo galva padirbau. Ds. Pats savo galva daro viską. Kin.
2.atmintinai: Ne raštu, tik sa[vo] galva viską atminė. Grv.
sàvo gálva eĩti savarankiškai veikti: Jis nieko neklauso, eina savo galva. Ėr. Nevedę, žinia, eina, ir tiek, – savo galva, savo kojų nešami [į kasyklas]. Dovyd.
sàvo gálvą turė́ti būti protingam: Kad sa[vo] galvą turėtų, tai nereiktų ir mokint. Grv.
senà galvà gudrus: Jaunas, bet sena galva. Tr.
skystõs galvõs negabus: Jei kuris žmogus skystesnės galvos, tai nors ir nebegyvenk. Gric.
stačià gálva
1.labai greitai (bėgti): Kai pasisuko vanagas, tai vištos stačia galva parbėgo namo. Arm. Kai gerai užkūriau, tai vaikai stačia galva išlėkė iš gryčios. Kair. Stačia galva atlėkė daktarka. Vj. prk Ji stačia galva metėsi į meną. Trein.
2.tiesiai žemyn (kristi): Dar mažas jis kai davęs stačia galva nuo vežimo, tai nuo to ir miksi. Trgn. Nusitrenkiau jau smagiai – nugriuvau nuo vežimo stačia galva. Slm. Kad grūdaus stačia galva iš obelies, tik neužsimušiau. Ds. Tik [traktorininkui] nepavyko – jis dėjosi nuo skersinio stačia galva, sprandas tiktai subraškėjo. Ap.
3.visiškai (pasikeisti): Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimas – visa staiga stačia galva apsivertė. Sruog.
stačià gálva stóvi apie didelę netvarką: Dabar kai buvau, viskas stačia galva stovi. Sur.
stačiom̃ gálva visiškai (pasikeisti): Autoritetingiausias antropologas paskelbė straipsnį, kuriuo ne vienas senų mokslinių prietarų buvo stačiom galva apversti. Šein.
stačiomìs galvomìs greitai, nepasirengus: Nulėkiau stačiom galvom. Sv.
suktà galvà gudrus: Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien.
sunkì galvà negabus: Atėjau ieškoti rodos ir pagalbos, nes mano galva sena ir sunki. Kudir.
sunkiõs galvõs negabus: Ta merga sunkios galvos: niekaip neišmoksta surišt pėdo. Jnš. Mūsų vaikas į mokinimą labai sunkios galvos. Gs.
suñkią gálvą gáuti apgirsti: Nuo stiklo sunkią galvą gavai. Sg.
sveikõs galvõs protingas: Nepritrūko nei abejonės, ar mano viešnia sveikos galvos. Pt.
sveĩką gálvą išnèšti išvengti pavojų: Aišku man pasidarė, kad, norėdamas sveiką galvą išnešti, turiu daug ką rašydama nutylėti, praleisti. Pt. Turėtum tik džiaugtis pati, sveiką galvą beišnešusi. Jabl. Kaip ir beišnešei sveiką galvą?. Varn.
svẽtima gálva gyvénti neturėti savo nuomonės: Gyvena svetima galva, kai savoj tik pelai. KrvP.
galvojè šil̃ta protas susimaišė: Ar tau galvoj šilta, kad tu šitą mergą misli imti?. An.
švarì galvà blaivus: Reikia švaria galva mašina važiuoti, o ne prisigėrus. Pkr.
švęstà galvà Tvr. vedęs:
trumpà galvà be atminties: Trumpa mano galva. Klt. Jau ma[no] galva trumpa. Vlk.
galvojè trum̃pa Prng. silpnaprotis:
kad tù gálva sakoma stebintis: Kad tu galva, koks jis geras!. Ėr. Kad užaugo tos bulbos – kaip kamuoliai, kad tu galvele!. Lp.
tuščià galvà
1.be atminties: Blogą galvą turiu, visai paseno, tuščia galvelė pasilikus. Rs. Ne, neatmenu... Sena jau esu, kur ten, vaikeliai... Jau devintą dešimtį baigiu, galva visai tuščia. Ap.
2.blaivus: Į tą veselę važiavo ne tuščia galvele. Nt.
vainikúota galvà karalius: Ar vainikuotoms galvoms dar turtų stigo?. Pt.
vienà galvà viengungis: Vienai galvai visų geriausiai, ale visi tuos pavalkus maunas. Sk.
víena gálva nevedęs, netekėjusi: Viena galva dar lengviau gyvent. Ker.
výriška galvà vyras: Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta vyriška galva ir ne jos metuose besi. Žem.
visà gálva
1.labai smarkiai (šaukti): Tėvas visa galva rėkia – kas namuose bedirbs!?. Kair. Vilkas neiškentė ir sukaukė visa galva – aū. LTR.
2.visiškai: Į tuos baliaus reikalus pasinėrusi visa galva. Gric.
3.gerokai: Jis buvo visa galva aukštesnis už kitus – daug skaitė, daug išmanė. rš.
ne visõs galvõs puskvailis: Ana ne visos galvos, vis nukalba. Prng.
žilà galvà senas žmogus: Kaip pritinka žilai galvai sveikas sprendimas. ŠR.
gálvą apdùiti supainioti: Apdujo galvą, nebežinau nė kas daryt. Dbk.
galvà apsisùko
1.nesiorientuoja: Į vargą įpuolus ir galva apsisuko. Žem. Kur man dabar eiti – galva apsisuko. Šlu. Tiek darbo, net galva apsisuko. Pkr.
2.pakvaišo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! Ar galva apsisuko!. LzP. Kokiam Rimkui? Bene tavo galva apsisuko?. Slnt. Ar tau galva buvo apsisukus ten eiti?. Krtn.
3.apsvaigo: Galva apsisukė tuoj kaip avinui. Rz. Galva apsisuka, tarytum jis būtų kokio svaiginančio gėralo ar nuodų išgėręs. Šein.
gálvą apsùkti
1.paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas galvą apsuko, ir viskas. Als. Nueinu – Žiliaus trobalė. Einu einu ir vėl atsiduriu prie tos pačios trobalės – apsuko pikta dvasia galvą. Grg.
2.priversti pamilti, suvilioti: Apsukau galvą ir mūsų seniui, – šnibždėjo Severa. – Iš kailio neriasi, kad tik pasisektų tau įtikti. Pt. Toks senbernis yra. Pristojo, apisukė mergiotei galvą. Ker. Žiūrėk, kokia mergpalaikė geram vyrui ir apsuka galvą. Erž. Apsuko galvą, ir ištekėjau už to girtuoklio. Vkš. Nekokia, ale mokėjo dėlto galvą apsukti. Ut.
3.padaryti išpuikusį: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams. rš.
4.palenkti į save, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus.... Žem. Jau musti (turbūt) yra mamai galvą apsukęs. Krtn. Gudrūs ir apsukrūs, matyt, tie litvomanai, kad ir tamstai mokėjo galvelę apsukti. Šein.
5.apsvaiginti: Saldus alutis, balta putelė, kodėl apsukai mano galvelę?. Klk.
6.nugaruoti: Pilna žarijų, negalima daryti kamino, ba apsuks galvas. Al.
gálvą apsuñkinti apsvaiginti: Aš matau, kad tu jau galvą apsunkinęs esi. Šl.
galvà atáušo
1.pakvaišo: Ar jam galva ataušo – kalba kalba ir nukalba!. Šts.
2.apsiramino: Daug laiko reikėjo, kol senio galva ataušo. Varn.
gálvą atidúoti pasiduoti įtakai: Jis atjaunėjęs neturi pasiduoti dabar kieno sulaužomas, savo galvos neturi jis atiduoti. Šein.
gálvą atitrū́kti neig. ateiti, atvykti (nepageidaujamam): Kur aš tave dėsiu? Protas mat atitrūkti galvą į miestą!. Žem. Atitrūko galvą, duktė jam viską atadavė, ką buvo paėmusi. Šln.
gálvą atléisti išsivaduoti iš rūpesčių: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolei, galvelę atleistų. d.
gálvą atmẽtus išdidžiai (eiti): Eina galvą atmetęs, kaip kuolą prarijęs. Jnš. Eina galvą atmetęs, nieko aplinkui nematydamas. Varn.
gálvą atmùšti privargti: Vykei dabar po tų visų universitetų reiktų pasilsėti, atmušė galvą nabagėlis. Andr.
galvà atsiléido nusiramino: Galva pradeda atsileisti, o ir imu save klausti: ar jie ką galės?. Dovyd.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau galvą atsuks!. Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį apgauti: Galvą į užpakalį atsuko tas plepys. Pvn.
galvà atšãlo Lp. išprotėjo: Ką dirbi? Ar tau galva atšalo?! Juk čia morkai pasėti!. Sk. Kas, ar galva atšalo, kad taip kapoji arklius?!. Sml.
gálvą atvėsìnti nusiraminti: Danieliaus Valūno metų žmogui geriau atvėsinti galvą, pasėdėti vienumoje, pačiam su savimi pasitarti. Bub.
gálvą baladóti varginti (triukšmaujant): Neišmanęs žmogus, pats leidžiasi pinigus ir kitiems tik galvas baladoja. Gs.
gálvą balãzdinti neduoti ramybės: Nebalazdink man galvos!. Rgv.
gálvą balãzginti neduoti ramybės: Nebalazgink man galvos!. Plv.
gálvą balzgãtyti neduoti ramybės (kalbomis): Ta balzgatynė balzgatija ir balzgatija man galvą. Plv.
gálvą bal̃zginti įkyriai kalbėti, varginti, neduoti ramybės: Nebalzgink mamai galvos su tom savo kalbom. Alk. Tas vertelga, svieto pareiga pusę dienos zaunijo, balzgino man galvą. Ss.
gálvą bélsti varginti, neduoti ramybės: Nebelsk tu čia man galvos!. Klvr. Aš tol belsiu tau galvą, kol tu nepadarysi. Klvr.
gálvą bìrbinti varginti, neduoti ramybės: Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas, valgyk sau sveika. Donel.
gálvą brìčinti neduoti ramybės: Moteris vyrui galvą bričins. Tr.
galvojè bū́ti
1.įsidėmėti, prisiminti: Aš jau kame ką girdėjau, tas yra galvo[je]. Lž.
2.rūpėti: Labai ten man galvoj buvo, net kyšėjo. iron.
galvà cỹpia svaigina: Išgersi krūzuką, tai cypia galvelė. Varn.
gálvą dė́ti
1.užtikrinti, garantuoti: Dedu galvą – pats prezidentas ne geresniuose [kurortuose] vasarą leidžia. Cvir. Gerai tos istorijos nebeatmenu ir už teisingumą tos žinios galvos nededu. Vaižg. Galvą dedu, jei nenušausiu zuikio. Sr.
2.žūti: Geriau jaunas žūsiu, laisvą galvą dėsiu, negu vergu kryžiuočiams teksiu. Krėv. Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim. Krėv.
3.ginti iš paskutiniųjų: Aš tai už tėvus labiausiai dėjau galvą, tokie kultūringi. Sur. Mes turim parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvas. Tilv. Už poną Tijūnėlį aš būčiau galėjęs galvą dėti!. Cvir.
4.gulti ir tuoj užmigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turiu dėti galvą, pradėm užmiegu. Klp. Galvą dėjo – ir miega. Ds.
galvẽlė dẽda kiaušiniùs Snt. negabus:
gálvą drum̃sti neduoti ramybės: Pakyla kiti geismai, dienos keršto sukurti, saulės įkaitinti. Temdo akis, drumsčia galvą. Šein.
gálvą dúoti
1.užtikrinti, garantuoti: O kad praboščius išpildys jūsų prašymą, tai aš duodu savo galvą. Kudir. Aš galvą duodu, – šitaip ji nemanė!. Sruog. Duodu galvą, kad aš nemeluoju. Paukš. Anas galvą duoda, kad brolis nebuvo. Skd.
2.ginti iš paskutiniųjų: Galvą savo duosiu užu avis mano. Bret.
gálvą dúoti kir̃sti garantuoti, užtikrinti: Duodu galvą kirsti, kad po kelių dienų viskas bus gerai. Varn.
nórs gálvą dúok į síeną
1.apie nuobodulį: Jei vyras namie, tai tik perspėjimus, pamokymus, poniškumo etiketes nuo jo girdi, o jis išeina – tai nors galvą duok į sieną. Žem.
2.ką bedarytum, bet kokiu atveju (nepakeisi): Nors tu galvą duok į sieną, o man nieko nepadarysi... Anelei žemė, ir gana!. Žem. Nors galvą į sieną duok, neišeina. Varn.
nors gálva dúok į síeną Lkm. bet kokiu atveju (nieko nepakeisi):
gálvą dū̃gzti neduoti ramybės, varginti: Jis man dūzgia ir dūzgia galvą. Rm.
gálvą džiovìnti
1.kelti rūpestį: Kaip man džiovina galvą tos skolos!. Lp.
2.rūpintis: Dabar džiovink galvą dėl tų vaikų. Klvr. Džiovink ir džiovink galvą dėl tos dukrelės, o paaugs ir parodys uodegą mamytei. Šl.
3.mokytis: Tai dar vis džiovini galvą, pagulėtum kiek nors. Btg.
galvà džiū́sta rūpestis kankina: Galva džiūsta, kad žemę jau reiks dirbti. Sur.
gálva eĩti išdykauti, siausti: Kurgi neužsitiksi, vaike, šit galva eidamas. Trgn. Vaikai galva eina. Dglš.
galvomìs eĩti išdykauti, siausti: Eina galvomis tie vaikai kaip patrakę. Vkš. Vaikai, vieni pasilikę namuose, galvom ėjo. Varn. Senesni šnekėdavos, o mes eidavom galvomis. Skr. Visi – kas ką žinojo, ko nežinojo, ką mokėjo, ko nemokėjo – tauškė, ėjo galvom ir spygavo iš džiaugsmo. Žil.
gálvą ė́sti
1.įkyrėti: Aš knygą rašau, o tu man vis ėdi ir ėdi galvą. Marc.
2.priekaištauti: Bobos jam galvą ėda namie. Ėr. Iš kur aš imsiu tau tų uogų, – neėsk man galvos, susimildamas!. Mžš.
3.kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą. Gs.
gãlvą ė́sti sau graužtis, jaudintis: Ko tu sau galvą ėdi, tegu neina, kad nenori!. Sk.
gálvą gráužti erzinti, įkyrėti: Anyta galvų nebegrauš, net iš lovos bambėti nebegali. Vaižg.
gálvą guldýti
1.užtikrinti, garantuoti: Tikrai ar visus ir visur „sužvejojo" Bertaitienė – negalėčiau galvos guldyti, nes kaimynystėje buvo dar kita „bobutė". Simon. Aš galvą guldau už tai. Trš. Galvą guldau, gali taip būti. Zur. Krizas už savo Domininkėlį galvą guldo. Cvir. Galvą guldau, jūs tada turėjot daugiausia gerbėjų. Trein.
2.žūti: Ir pamatė tada bernelis, kad vėlu jam mergelės ieškoti, kad vienui vienam teks galvelė guldyti. Krėv. Už Virbalio Prūsų žemėj didi kova buvo, kas tik jaunas, guldė galvą ir kraujais sruveno. Sruog. Guldome galvas už svetimą mums šalį!... Pt.
3.aukotis: Klebonas liepia, klebonas siunčia ir moko, bene į blogą, už tikėjimą reikia galvą guldyti. Žem. Juk tai luomas (dvarininkai), kuris kadaise dėl tėvynės galvą guldė. Šein.
4.labai rūpintis: Taip tau rodos, o aš geriau matau iš šalies: jis už tave galvą guldo. Žem. Žmogus už juos galvą guldė, o jie nusiplauna rankas kaip pilotai, ir viskas!. Gric. Aš už tiesą galvą guldau. Ig.
gálvą įdùrti į šãkumą Žr. nusigerti:
gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą. A.
gálvą ieškóti utinėti: Ieškojo galvas vaikamu. Dv.
gálvą įkìšti
1.prastai ištekėti: Įkišė galvą už to pijoko; jeigu dar vaikais apsikraus, tai prapuolei. Mžš. Kad ir į tvorą, bile tik galvą įkišt. Rs.
2.patekti į bėdą: Bergždžiai galvos įkišt nenorėčiau. rš. Neatsargiai dirbdamas gali galvą įkišti. Jnš.
3.atsidėjus ką daryti: Kada tik nueik, tai vis knygoj įkišta galva (skaito). Slm.
gálvą įkìšti į mū́klą prastai nutekėti: Merga mūklon galvą įkišė. Tvr.
gálvą įkìšti į tvõrą blogai ištekėti ar vesti: Kad būčiau tvoron galvos neįkišęs, tai galėčiau važiuot Amerikon. An.
gálvą im̃ti žudyti: Nuo jūsų turtą atimsma, ale galvų neimsma. Grd.
galvà ìma supranta: Man, sakysiu, galva ėmė nebe taip, kaip turėtų.... Dovyd.
galvojè įsmègti įsidėmėti: Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg.
gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvos pats nesuks – neįsuksi. Klt.
gálvą įtrū́kti skubiai įbėgti: Įtrūko ana galvą ir sušuko visa gerkle. Šts.
gálvą išbaladóti išvarginti (triukšmaujant): Tie jų barniai man visai galvą išbaladoja. Gs.
gálvą išbal̃zginti išvarginti (garsais): Išbalzgino jis man galvą su tuo savo skaitymu. Mrj.
gálvą išbélsti išvarginti (kalbomis, triukšmaujant): Plepa ir plepa, jau net galvą išbeldė, nusibodo beklausant. Klvr. Man tame susirinkime galvą išbeldė. Klvr. Smuklės triukšmas taip išbeldžia jos galvą, kad ji atsigulusi ilgai negali užmigti. Mont.
gálvą išdū̃gzti išvarginti, įkyrėti: Su tais savo bambėjimais išdūzgia man galvą. Vlkv.
galvà išdū̃ko pakvaišo: Nuo to vieno galėjo motinai išdūkti galva. Vaižg.
gálvą išė́sti įkyrėti: Su savo gerklėmis išėdėt man galvą. Ėr. Išėda galvą tie vaikai per dieną. Krš. Kauklių pilna stuba, net galvą išėda. Brt.
gálvą išgráužti privarginti: Tie rūpesčiai išgraužia galvą. Rs. Tie vaikai ir galvą išgraužia, kol juos užaugini. Srv.
gálvą iškė́lęs išdidžiai, didžiuojantis: Vaikšto iškėlęs galvą ir kalbėt nekalba. Ėr. Pabaigė mokslus ir eina galvą iškėlus. Rm. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur.
gálvą iškrim̃sti privarginti: Trūkite sau galvas po budeliais, galvą man iškrimto.... Žem. Tas šelmis iškrimto galvą. Mlt.
gálvą iškùlti išvarginti, įkyrėti: Vaikai man ir galvą iškūlė su savo mokykla. Krtn. Ačiū tau, daktarėli, už skanias žoles, pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą. Valanč. Iškūlė man galvą su savo plepalais. Šts.
gálvą išmaišýti įkyrėti: Tu su savo „mama" man ir galvą išmaišei. Ds. Išmaišė galvą su tom muzikom. Varn.
gálvą išnèšti išvengti pavojaus, išsigelbėti: Džiaugiaus galvą išnešęs. Btg. Dabar jau tu galvelės nebeišneši – ponas apsidžiaugė. LTR. Kytras galvą išneša. B.
galvà ìšneša
1.supranta, nusimano: Kaip mano galva išneša, taip ir sakau. Krm. Kaip čia padarius, jau mano galva neišneša. Zr. Petras kol kas niekur nedirba, ką jis galvoja, tai mano galva neišneša. Mžš. Taip gudriai pasakei, kad jau man galva nebeišneša, kaip čia išeina. Sml. Mano galva neišneša, ką daryt. Jrb. Bet kaip priešintis, kaip nepasiduoti, kad iš pasipriešinimo būtų kokia nauda ne tik jam pačiam, bet ir kitiems, – jo galva neišnešė. Vien.
2.pajėgti: Mano galva neišneša metus surokuoti. Trg. Jis ėjo mokslus kunigystei, bet galva neišnešė, tai ir išėjo [iš proto]. Dovyd.
kíek galvà ìšneša labai garsiai: Bliauna, kiek galva išneša. Jnš. Rėkia, kiek tik jo galva išneša. Kls.
gálvą išpraũsti išbarti, iškritikuoti: Nesuprantu, už ką man susirinkime išprausė galvą. rš.
galvà išpūstà be atminties: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam. Šts.
galvà išsikū́lė vargas apėmė: Nėr išsikūlusi galva mokytojų, nėr išpliumpota. Šts.
gálvą išsópinti suteikti rūpesčių: Tu galvą močiai išsopinsi bekaulydama. Ds. Išsopinta jos galvelė iš didžių mislelių. Tvr.
gálvą išsùkti
1.privarginti: Galva išsukta jai – devyni vaikai. Vn. Nuo to skaitymo ir galvą išsuka. Mlt.
2.pridaryti rūpesčių: Išsuka galvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi. Skdt.
gálvą iššukúoti primušti: Norėdamas, kad tau galvą iššukuotų, spjauk kitam į akį. Dauk.
gálvą ištriñkti
1.iškritikuoti: Verčiau jis nueis pas Žilaitį, papasakos jam įvykį. Abudu ištrinks Broniui galvą. Avyž. Klebonas, didžiai nuo žmonių mylimas Viktoras Rūsteika, baisiai man galvą ištrinko. Valanč.
2.prilupti: Mūsų kaimynui kad ištrinko galvą, tai vos smegenys nelenda. Srv. Ištrinks tau tėvas galvą vieną sykį. Varn.
gálvą ištrū́kti išeiti (nepaisant draudimo): Vaikai kažkur galvas ištrūko. Vkš. Ištrūko galvą ir nepareina. Pc. Ar jau ištrūko galvą tas naktibalda?. Šl. Kur Petras? – Nagi kažkur ištrūko galvą. Rm. Kur tie vaikai ištrūko galvas?. Kair.
gálvą išū̃žti išvarginti: Neduok Dieve! – atsiduso ponia, – širdį paėda, galvą išūžia.... Žem.
gálvą išver̃tus išdidžiai: O ji eina galvą išvertus, kiaušinis pastovėtų. Krč. Ėjo [chuliganai] galvas išvertę. Krš.
gálvą įvynióti į padur̃ką privilioti: Merga įvyniojo vyro galvą į padurką. Snt.
gálvą káišioti užeidinėti: Rapolas perėjo gatvėmis, net į saliūnus galvą kaišiojo – klausinėjo. Dovyd.
gálvą kasýti susirūpinus galvoti: Ant pašaliai visi ... taip išsituštino, kad mes, kasydami galvas, vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint. Donel. Tėvas ilgai kasė galvą, kol nusprendė. Rd. Pagonys kasė sau galvas it bulvių pritrūkę. Valanč.
gálvą kélti
1.didžiuotis: Vai nekelk taip galvos – neatlaikys sprandas!. rš. Tai ko keli galvą?. Dkš. Prie vokiečių galvas kėlė, tai argi atėjęs ruskelis būtų paglostęs. Zur.
2.priešintis, reikštis, nerimti: Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus. ŠR. Pradėjo ir moterys galvą kelti, reikalauti sau lygių teisių su vyrais. Žem. Ir pačioje Pracūzijoje jau kėlė galvą įvairūs išdavikai, penktoji kolona. Vencl. Tiek Kaune, tiek ir visoj Lietuvoje cicilikai kelia galvą. Vien.
gálvą kélti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Dar vakar kėlė galvas jie aukštai. Tilv.
gálvą kilsnóti reikštis, priešintis: Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas. rš.
gálva kinknóti abejoti: Mackevičius sako – reiktų tikėti. Jaunieji tiki, bet seniai tik kinknoja galvomis. Myk-Put.
gálvą kinknóti stebėtis: Bobos juokėsi, klegėjo, dievagojosi, kitos šypsojo tiktai, kitos galvas tik kinknojo, bet nė viena žodelio neužtarė už Katrę. Žem.
gálvą kir̃sk Lkm. niekaip, jokiu būdu: Atėjo man mintis... kirsk galvą – neatspėsi. Dovyd.
gálvą kýšterti trumpam užeiti: Ogi dabar, želėk Dieve: tik gėda žiūrėti, kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas. Donel. An kitus kyšteri galvą: tai lopšiukas, tai ligonis, ė par man ramiausia. Ds.
gálvą kìšti
1.trumpam užeiti: Nurodė, kurias sales būtinai reikia pasižiūrėti Luvre, o į kurias visai neverta nė galvos kišti. Vencl.
2.lįsti kur nereikia: O ko kišo galvą, kas prašė?. Šl. Žinia, negi kvailas aš pats galvą kišt!... rš. [Suėmė] Vilkijoje Antaną Jušką... tai man jau kvaila kišti galvą. Mač.
3.pradeda augti: Jau žolelė galvelę kiša. Ėr.
gálvą kìšti į (kieno)gérklę lįsti į pražūtį: Suprantu: tu nori, kad aš šiandien, šiandien čia pat, dėl tavęs eičiau ir kiščiau galvą bolševikinio tigro gerklėn. Šein.
gálvą kìšti į kìlpą
1.kartis: Galvą kilpon kišti tai nesinori dar man. Sur.
2.lįsti kur nereikia, į kokį nemalonumą: Bet žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad nepajėgs žūstančio išgelbėti ir savo didžiausiu pasiaukojimu, neturi teisės kišti savo galvos į kilpą.... Pt.
galvojè kliùka pamišęs: Gal tau galvoj kliuka, kad taip kalbi?. Kp.
gálvą klóti žūti: Dešimtam pulke galvelę klojo. Dgč.
gálvą kraipýti
1.stebėtis: Į namus kartais knygininkėliai ką ne ką atnešdavo: prie pauparių kur ką pajutę, visur pirkom, skaitėm, galvas kraipėm. Žem. Šiandien reikia užmiršti visa, kas buvo, ir pradėti naują gyvenimą. Ne kaip bajoras, – tokių mes čia nepažįstam, – išgirdę tokį žodį būrai tik galvas kraipytų ir rasi dar pasijuoktų. Simon. Žmonės klausėsi klausėsi tokių kalbų, galvas kraipė ir nieko negalėjo suprasti. Gric. Jonas kraipė galvą; žiūrėkit, tai ir tos, kaip sako, Lietuvos esama ne biednos, viskas žvilga, tik ką iš po ylos!. Andr.
2.abejoti: Seniai vėl nepasitikėdami kraipo galvas. Myk-Put. Nekraipyk galvos, viskas bus gerai. Varn.
gálvą krapštýti susirūpinus galvoti: Kad reikia naują drabužį įsitaisyti – krapštyk galvą, ir tai nieko neiškrapštysi. Vencl.
gálvą kratýti stebėtis: Dar galvą krato, pati kalta būdama. Sk.
gálvą krim̃sti neduoti ramybės, įkyrėti: Ko tu nuo manęs nori, ko tu man vis galvą kremti?. Žem. Ir toleik savo vyrui galvą krimto, koleik jį neperkalbėjo. rš. Aš išleisiu [vaikus], atsitiks kas, tai ir krims galvą man. Slm.
gálvą krim̃sti be drùskos neduoti ramybės, labai įkyrėti: Kremti tu mano biedną galvą be druskos. Mrs.
galvà krùta
1.apie gabų: Ė jo gi galvyna krutėjo gerai. Str.
2.protauja: Galva jo kruta, moka. Švnč.
gálvą kùlti
1.rūpintis: Sako, aš eisiu galvą kulti? Užteks!. Skd.
2.įkyrėti: Savo kalbomis jis man nuolat galvą kulia. Sml. Nekulk man be reikalo galvos!. Slnt.
gálvą kváršinti
1.neduoti ramybės, įkyrėti: Verčiau aš tau nagines parauksiu. Ateina nedėlia... vėl tu man kvaršinsi galvą. Žem. Pirk, – sako, – kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink!. Krėv.
2.primygtinai prašyti: Seniai jau jis kvaršina man galvą, kad leisčiau dukterį. Stak. Prikibo prie Žlabio dukters kaip dagys, ir jau kelis kartus galvą man kvaršino, kad norįs vesti. Krėv.
3.rūpintis: Tokiais niekais neapsimoka galvą kvaršinti. Užp. Rodos, šnekėk, žmogus, galvą kvaršink, ir nė kokios naudos nėra. Sd.
gálvą lankýti
1.žemintis: Prieš tėvelį galvelės nelankei, prieš seną kepurės nenusiėmei. d.
2.sveikinti: Oi jojau jojau širmą žirgelį, galvelę lankydamas. Vrnv.
gálvą lankstýti
1.žemintis: Mes nemėgstam prieš nieką lankstyti galvos. rš. Nėra ko prieš ponus galvą lankstyt. Rd. Nelankstyk galvos be reikalo. Mžk.
2.sveikinti: Žmonės žemai lankstė jam galvas. rš.
gálvą láužyti
1.įtemptai galvoti: Tas tankiai laužė sau galvą, kokiu būdu išgriebti pinigus nuo žmogaus. Kudir. Galvojo, laužė sau galvą Benediktas ir žingsniu važiavo namo. Vien. Turėdamas kokią dukterį, žmogus laužo galvą, naktis nemiega besirūpindamas, kaip už vyro išleisti. Gric. Kitas nenori galvą laužyti. Vlkv. Apie tai ir laužai sau galvą naktų naktis. Simon. Be reikalo laužai galvą. Jrb.
2.rūpintis: Kad būčiau viena su broliu, nė galvos sau nelaužyčiau. Liekame, ir tiek!. Pt. Žmonės dėl žemės galvas laužė. Šein. Kodėl rusas ir ko jis čia iš viso gyvena, sau niekas galvos dėl to nelaužė. Sav.
gálvą láužytis įtemptai galvoti: Dėl jūsų aš laužausi galvą. rš.
gálvą láužti
1.versti įtemptai galvoti: Pradžia galvą laužia, paskum ne bėda. Rgv.
2.įtemptai galvoti: Kai pavargstame, Simukas laužia galvą, ką čia dar išsigalvojus. Cvir.
kíek galvà léidžia iš visų jėgų: Rėkia, kiek tik galva leidžia. Skr.
gálvą leñkti
1.rodyti pagarbą, sveikinti: Lenkiu dabar galvą prieš jūsų šešėlius ir atsiprašau visa širdimi už anų laikų nepribrendusios merginos netikusį sprendimą!. Pt. Rodos, aš lenkiau žemai galvelę, rodos, aš daviau labą dienelę. Rod. Pro šalelę praeidama man galvelę lenkė. JD. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki!. Krėv.
2.žemintis: Pats sau giedu, sau meldžiuosi – mat nenoriu lenkt galvos!. Sruog.
3.dėkoti: Dabar svočiai dėkavojau, už karvojų galvą lenkiau. d.
galvą leñktis žemintis: Dabar gi nenorėčiau jam galvos lenkties, nes pats nežino ko reikalaująs. Bil.
gálvą leñkti žemỹn žemintis: Nepulkime dvasioje, nelenkim žemyn galvų mes prieš svieto galiūnus. Bil. Ne tas yra didis, prieš ką milijonai prispausti retežiais žemyn galvas lenkia. Kudir.
gálvą lingúoti abejoti (pasisekimu): Tuo tarpu daugumas tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie nė nemėgino karštesnių sutūrėti. Bil.
gálva lingúoti abejoti: Visi tik galvom lingavo ir netikėjo. Varn.
gálvą maišýti painioti, kelti rūpesčių: Nemaišyk vaikui galvos, nepatark taip. Pvn. Vaikams veltui maišote galvas. Kudir.
galvà maĩšosi kvaišta: Ar jums galva maišosi, kelkitės greičiau, negulėste gi čia!. Dbk.
galvojè maĩšosi eina iš proto: Bene trūksta jai proto, maišosi galvoje? – kartais pamano Jokūbas. Žem. Anai iš to skausmo jau galvoj maišos. Varn. Ar tau maišos galvoj!?. Lp.
gálvą mánkytis rūpintis: Kur šiandien darbautis ir mankytis galvas ant tokio dalyko?. Kudir.
gálvą mazgóti barti, priekaištauti: Jeigu kas negerai, jai rajone ir mazgoja galvą. Akn.
nórs gálvą mazgók daug: Privirė lambų nors galvą mazgok. Sn. Visas palocius buvo nustatytas stalų; alaus, vyno – nors galvą mazgok. Sur.
galvojè mùšasi rūpi, neduoda ramybės: Sugulus visiems pinigai mušasi tik galvoje: sapne ne vienas vartė baltus rublius. Žem.
nórs gálvą mùšk į síeną nuobodu: Ir toks nuobodumas užviešpatavo, kad žmogus nors galvą į sieną mušk. Lauc.
gálvą nárdant pasipūtus, išdidžiai (eiti): Galvą nardydama drąsiai eina. Grd.
galvõs neatkìšti neateiti (kai reikia): Kai susergu, neatkiša nė galvos. Šts.
galvà nenukrìs sakoma liepiant ką pagerbti: Galva nenukris prieš žilą plauką nusilenkus. Mrk.
galvõs nepramùš sakoma nedrįstančiam, neryžtingam: Juk galvos nepramuš, kad pašnekinsi. Varn. Jei paklausi, tai juk galvos nepramuši. Kt.
galvà nesùėmė nesuprato: Tiek pripasakojo, kad man nė galva jau nesuima. Up.
galvà nesùmezgė nesuprato: Mano galva nesumezgė, ką čia jūs reikalaujat. Kltn.
galvà nesùnešė
1.nesuprato: Čia jau mano galva nesunešė. Prng.
2.neprisiminė: Man nebsuneša galva visų pasakos dalių. Šts.
galvojè nesusopė́jo nerūpėjo: Sodžiuje būtum radusi protingą sau žmogų ir nė galvoj nesusopėtų. Šein.
galvojè nesùtelpa neįsivaizduoja: Man galvoje nesutelpa, kaip tu galėjai taip padaryti?!. Sur.
gálvą nešióti žemaĩ žemintis: Nemokėjau prieš vyresnį žemai galvą nešiot. Grv.
gálvą nèšti prievarta eiti: O kiek tokių Juodišių yra šiandien stumiama į tą pragarą? Kam? Kodėl turi jie savo galvas ten nešti?. Pt.
galvà nẽša supranta, išmano: Kaip galvos senovės žmonėms nešė, taip gyveno. Krš. Daryk, kaip tavo galva neša. Alk. Kad jų galva taip neša. Smn. Ir galva dabar neneša. Btg.
gálvą nèšti aukštaĩ įsivaizdinti, didžiuotis: Per daug aukštai jie galvą neša, lyg jie čia ponai. Simon. Jis aukštai galvą neša. Tr. Labai jau aukštai galvą neša, mat vis mokyta, su prastais nenori. Užp.
gálvą nèšti aukščiaũ šelmenų̃ labai didžiuotis: [Statikas] galvą dabar aukščiau šelmenų nešė. Vaižg.
kur̃ galvà nẽša bet kur (eiti): Palaidysiu gyvulius ir eisiu, kur galva neš. Šts.
galvojè nešvil̃pia ramu, tylu: Dalia vis tai padarė. Radviliūkštė... Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Ramybė ir tvarka... Ji atsirado – per vieną naktį pragaras prakiuro. Sruog.
galvõs netèkti
1.nesivaldyti iš susijaudinimo: Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Vaižg. Ji visai galvos neteko, kai mirė vyras. Ar. Išgeria stikliuką ir galvos netenka. Vlkv.
2.pamišti: Nuo to sykio ir nebteko motriška galvos. Varn. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
3.pamiršti: Galvos neteko kalbėdami. M.
galvojè nètelpa neįsivaizduoja: Tiek prisakėte koldūnų priraityti ir privirti, net man galvoj netelpa. Marc. Galvoje netelpa tokia etika. Pt. Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje. Krėv. Kai pažiūrėdavo į jį ir palygindavo su kitais, tiesiog netilpdavo galvoj: ar gali kunigas toksai būti?. Švaist.
galvõs neturė́ti būti kvailam: Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum!. Bor. Mano sesuo neturi galvos. Vdk.
galvojè neturė́ti nekreipti dėmesio: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
galvojè nevérda menkai suvokia: Galvoj jau neverda. Tvr. Senas, galvoj jau ne taip verda. Grv.
gálvą nuim̃ti užmušti: Kad tu su jais, tai ir tau reikia galvą nuimt!. rš.
gálvą nukárti nusiminti: Nukaręs galvą Marazynas sėdi ant silikatinių plytų krūvos. Ap. Kam tu galvą nukorei, nereikia dūsautie. Grv.
gálvą nuléisti nusiminti: Kai iššvaistys, nebeliks nieko, nebeturės ko beryti, vaikščios galvą nuleidusi.... Žem. Būdavo, sunku – nuleidi galvą, o jis prieina, taria paprastą žodį, suprantamai išaiškina – ir tuoj vėl atsigaunu. rš. Sėdi galvą nuleidus, pasipūtus, kad niekas neima šokt. Grv. Kas kad tu vienas būsi teisingas, jei visi šoks ant tavęs, tu vis tiek nuleisi galvą. Sur.
gálvą nuleñkti
1.nusižeminti: Aš nulenksiu galvą prieš tave. rš. Nulenk žemai galvą prieš didžiūnus. ŠR.
2.nusiminti: Kam nulenkei galvelę?. Grv.
3.prieglaudą rasti: Ir neturėjo kur galvos nulenkt. Dk.
4.numirti: Vargo vargo ir nulenkė galvą. Arm.
gálvą numazgóti apgauti: Dar ne vienam galvą numazgos, kol ant gudresnio užšoks. KrvP.
gálvą nuraškýti pakliūti į bėdą, būti suniekintam: Laimėsiu – sveikins, nelaimėsiu – galvą nuraškys, jei Petrui nepatiks. Trein.
galvà nusẽko išprotėjo: Galva nuseko, ir išvežė į ligoninę. Jdr.
gálvą nusiláužk jokiu būdu: Galvą nusilaužk – nerasi. Mrj.
gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti. Vaižg.
gálvą nusisùkti
1.užsimušti, galą gauti: Nors galvą nusisuk bedirbdamas (daug darbo). Ds. Ne vienas važiuodamas [geležinkeliu] ir galvą sau nusisukė. Šein.
2.apie didelę netvarką: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, dar galvą nusisuktum. Slm.
gálvą nusisùkti galì apie didelę netvarką: Na ir tvarkelė – galvą nusisukt gali!. Mrj.
galvõs nustóti
1.mirti: Jis galvos nustojo dėl svetimo gero. Al. Tiesą pasakius, vienas dar čia galvos nenustojęs. Drąsus vyras. Sav.
2.išprotėti: Ant kumelės joti ir kumelės ieškoti, tai galvos nustoti. KrvP. Toks bėgiojimas šen ir ten kaip galvos nustojus nieko gero neduoda. Mš.
gálvą nusùkti užmušti, nužudyti: Už liežuvį ne vienam galvą nusukė. Vlk.
gálvą nusvìrinti nusiminti: Nebesulaukusi Algirdo bemaž du mėnesius ir supratusi esanti motina, nusvirino galvą. Marc.
gálvą nutrū́kti neig.
1.išeiti, išbėgti: Ar nematei, kur ans vėl nutrūko galvą?. KlvrŽ. Arkliai pasileido, dabar kažkur galvą nutrūko. Ėr.
2.pamišti: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Vencl.
3.galą gauti, užsimušti: Ir ko ten dabar užsikeverzojai ant lubų, dar galvą nutrūksi!. Paį. Nutrūksi galvą belakstydamas. Varn.
gálvą padė́ti
1.žūti: Kiek kraujo išliejo, kiek žmonių nustojo turtų ir galvą padėjo už tą savo brangiausią kalbą!. Žem. Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo. Mair. Gerbė tos giminės vyrus ne tik žmonės, kurie aplinkui begyvendami matė gerus narsiųjų darbus, matė, kaip ne vienas jų padėjo savo galvą, tėvų kapus begindamas. Krėv. Gal pasilies daug kraujo, gal daug kas galvas padėsime, bet laisvę Lietuvai ir žemę artojams iškovosime. Myk-Put. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo. Vien. Suskubsime dar savo jaunas galvas padėti!... Pt.
2.rasti prieglaudą: Žmogaus sūnus neturi kur savo galvą padėtų. brš.
3.pamiegoti: Pivorius tegul eina, biškį galvą padeda. Slm.
gálvą paė́sti įsipykti, įgristi: Man galvą paėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą paguldýti žūti: Mūsų broliai paguldė savo galvas už mus visus. Vien. Daugel kraujo praliejo ten ne vienas gudas, kuris iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kuris ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą .... Krėv. Ten ir paguldė mūsų dešimt uteniškių savo jaunas galvas. Trein. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, jei už savo žemę galvą paguldei. Nėr. Tai žmonės, kurie už mūsų literatūrą sumokėjo nei per daug, nei per mažai: jie visi paguldė už ją galvas. Gran.
gálvą paieškóti pautinėti: Prašydavo galvos paieškoti. Rz.
gálvą pakélti
1.pasižiūrėti: Pakelk galvą, ar jau aušta. Grv.
2.paaugti: Atsimenu, kai tik pakėliau galvą, ir ėmė su saule kelti. Jnš.
3.pasireikšti, sustiprėti, įdrąsėti: Nenuostabu, kad visi neištikimi gaivalai pakėlė galvas. Pt.
4.dovanoti bausmę: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. ŠR.
5.nubausti mirtimi: Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs – pakabins tave ant stulpo. ŠR.
gálvą pakylė́ti
1.paaugti: Kai tik pakylėjau galvą, tėvai piemenaut išgrūdo. Jnš.
2.būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą. Bret.
gálvą pakìšti
1.apsigyventi (prastai, kukliai): Bus kur senatvėj galvą pakiša. Akn. Vesk našlę: turi savo trobą, karvutę, ir turėsi kur galvą pakišti. Tl. Apsirėdęs, pavalgęs, galvą turi kur pakišti po pastoge, ir gerai. Skr. Didis kryžius, kada žmogus netur kur savo galvos pakišti. Bret.
2.įkliūti: Tokie visada pirmi galvą pakišti, kaip ir mano peštukas. rš. Savo galvą vos nepakišau. Lkš. Už kalniuko nebeprikelsi, pats savo galvą pakišo. Zur.
3.rizikuoti: Neduok Dieve eiti į tą valdžią, eiti ir ten galvą pakišti. Plt.
gálvą pakìšti po velė́nomis mirti: Jau du metai, kaip dėdė galvą po velėnom pakišo. Varn.
gálvą pakliudýti žūti: Niekam nieko nesakęs išvažiavo ir pakliudė galvą. Žg. Išėjo du vaikai į karą ir abu pakliudė galvas. Mšk.
gálvas paklóti visiems žūti: Vienas tik mums kelias: tūrėtis, visom jėgom tūrėtis ir galvas paklot, kad reikia, bet tūrėtis!. rš.
gálvą pakraipýti nusistebėti: Žmogelis pakraipė galvą ir nuėjo toliau. Varn.
gálvą pakrapštýti intensyviai pagalvoti: Prieš tokį darbą dirbdamas gerai galvą pakrapštyk. Varn. Akių pasiklausk – pamatysi, galvą pakrapštyk – padarysi. KrvP.
gálvą paláužyti įtemptai pagalvoti: Turi sykiais gerai galvą palaužyti, iš kur kapeiką gauti. Vvr.
gálvą paleñkti
1.pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę. Vlk.
2.nusižeminti: Tai išmokai patykom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę palenkti. Dkš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę. JD.
3.prisiglausti, gyventi: Lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų. Dk.
gálvą palydė́ti žūti: Nedaug trūko, kad galvą būčiau palydėjęs. rš. Galėjo juk po ledu galvą palydėti. Varn. Neik ten, dar galvą palydėsi tame vagių lizde. Šl.
gálvą pamèsti
1.netekti nuovokos: Tik niekad nereikia pamesti galvos. Paukš. Aš galvos nepamečiau ir nepamesiu. Mrj. Ten bus visi galvas pametę... – pareiškė paprastai tylįs Tadas. Pt. Tu jau tada žinojai, kad pargrįšiu namo galvą pametęs. Bub. Per gaisrą lakstė visi galvas pametę. Msn.
2.apsvaigti: Gėrė gėrė, kol galvą pametė. Varn.
3.pražūti: Pamatysi, kaip tu kitą kartą ir galvą pamesi, toks iškvošėlis. Ukm. Na, na, žiūrėk tu, kad kitą kartą ne tik pasagos, bet ir galvos nepamestum!. Švaist.
4.pamilti: Mat, mama, Šopfas pametė galvą dėl Elzės. Pt. Ir aš dėl jo galvą buvau pametus. Sur. Dėl moters grožio daugelis pametė galvą. ŠR.
gálvą pamùšti atsigulti miegoti: Visą naktį gražiai išsibaladojom, tik ant ryto pamušėm galvas. Užp.
galvojè panèšti atsiminti: Kad ir daug išmoksti, bet galvoje negali panešti. Gs.
gálvą papùrtinti neigiamai atsakyti: Papurtino galvą, kad neis niekur. Krš.
gálvą parem̃ti paguosti: Kas bekurstys man ugnelę, kas parems seną galvelę. Upn.
gálvą partrū́kti neig. grįžti (nepageidaujamam): Buvo buvo pas tą moterį, dabar vėl partrūko galvą pas mano vaiką. Rd.
galvà pasẽko
1.nėra atminties: Dabar ir galvos paseko, kaip reik virsti. Grd.
2.pakvaišo: Kaip anam vėl paseko ta galva. Gršl.
gálvą pasidė́jęs smarkiai (dirba): Kad dirba, kad dirba galvą pasidėjus. Sk.
gálvą pasikasýti intensyviai pagalvoti: Reikia galvą pasikasyt, gal ir pasakysiu. Plv.
nėrà kadà galvõs pasikasýti Vdšk. sakoma esant daug darbo:
galvà pasiūtà vė́jais apie nerimto elgesio žmogų: Niekas iš jo nėra namuose: galva vėjais pasiūta – tik laksto ir laksto visur per naktis. Žgč.
gálvą paskaudė́ti parūpti, kiek pasirūpinti: Ar jam paskaudėjo kiek galvą? Aš viską turėjau surūpinti. Gr.
gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei. rš.
gálvą pasùkti intensyviai pagalvoti: Turi gerai galvą pasukti, kad nori ką išmokti. Vvr. Mezgant raštais reikia galvą pasukt, kur ką pritaikyt. Mrj. Kol išsimokini, galvą reikia pasukt. Grv.
galvà pašãlo pakvaišo: Ar tau galva pašalo, juk taip niekas nedirba. Varn.
galvà pérsopėjo baigėsi rūpestis: Tėvučiui galvelė persopėjo, motulei ašaros išriedėjo. Pn.
gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama galvą persukt. Rmš.
galvà péršalo pakvailo: Ar jau galva peršalė, ką čia dirbi?. Jnš.
nórs gálvą pjáuk jokiu būdu, niekaip (neatsimena): Kur pasidėjau peilį, nors galvą pjauk – nebeatsimenu. Jnš.
galvà plýšta
1.turi didelį rūpestį: Galva plyšta, nežinom ką daryti. Rm.
2.nemalonu, bjauru: Galva plyšta nuo tokių kalbų. Varn.
galvojè plū̃doja nepasimiršta: Nenusipirkau – dabar galvoje plūdoja plūdoja, kad reikėjo nusipirkti. Trk.
galvojè plū̃duriuoja sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Galvoje plūduriuoja, ale nežinau kaip pasakyti. Užv. Man galvoje plūduriuoja, bet negaliu atsiminti. Ms.
galvà pradaužtà labai ko nori, ką mėgsta: Jam galva pradaužta važiuot. Dglš. Ant mokslo jo ir galva pradaužta. Trgn. Galva pradaužta ant gėlių. Aln.
gálvą praė́sti įgristi, įsipykti: Man galvą praėdė tie tavo prašymai. Mrj.
gálvą pragráužti įgristi, įsipykti: Jis savo prašymu ir galvą man pragraužė. Ml. Jeigu ne taip bus, kaip aš sakiau, tai anas man galvą pragrauš. Švnč.
galvà prakultà labai ko nori, ką mėgsta: Anai ant tų išeigų galva prakulta. Užv. Šio jaunuolio galva buvo stačia prakulta sumanymams. Avyž. Ant madnųjų sermėgėlių jiems galva prakulta. Krtv. Ant mokslo galva prakulta. KrvP. Jo galva ant to prakulta. M.
gálvą praláužyti pralavinti, išmokyti: Jiems nerūpi vaikų galvas pralaužyti, apšviesti. rš.
gálvą pramùšti ką bloga padaryti: Ar anys jums galvą pramušė, kad į juos lendat?. Lb.
galvà pramuštà labai ko nori, ką mėgsta, turi patraukimą: Mėgdavau šokt, dainuot, galva pramušta buvo. Vdk. Jam galva dėl visko pramušta – iš kur įsigyti veislinę sėklą, iš kur atsigabenti veislinių gyvulių. rš. O ant tų vakaruškų, ant šokimo dar didžiau galva jam pramušta. Žem. Mano galva pramušta, kad tik važinėt. Ut. Jos galva pramušta lėkti, tiktai lėkti. Pc. Anas gabus – pramušta galva šoferiu. Rk. Jai pramušta galva bažnyčion, o namie – minkštadarbė. Antš.
gálvą praràsti pasimesti, sutrikti: Nereikia tik prarasti galvos, visada išeisi iš bėdos!. Bor.
gálvą pridė́ti atsigulti, numigti: Vasarą niekai televizorius: pervargsti, tai roda galvą pridėt. Mžš.
gálvą pridė́ti prie ùžpakalio neig. nuteisti mirti: Tiesa tiesa, velnias kartais ir pas mus juoką gauna. Juk vis tiek jo galvelę dabar prie užpakalio pridės. Simon.
gálvą priglaũsti ramiai apsigyventi (išlaikomam): Ė, ką jau aš!.. Nebent kad senatvėj kur galvą priglausti turėčiau. Myk-Put. Ir didžmary plačios žmonijos ieškosi galvą kur priglaust, bet jau nerasi tos lelijos, ką tau žadėjo dar prijaust. Vaič. Kur aš pasidėsiu, kur galvą priglausiu?. Cvir. Kur jis savo galvelę priglaus?. Gric. Tai, svietuliau, kitas vargsta vargsta, lekia lekia visą amželį, o ant senatvės nėra kur galvos priglaust. Mžš.
gálvą prikaĩsti pakliūti į bėdą: Višta galvą prikaitė (vanagas sudraskė). Pn. Besitrankydamas po svietą prikais kur galvą, ir bus po jo. Ėr.
gálvą prikim̃šti
1.išmokyti: Per daugelį metų išmokė visokių gudrybių, prikimšo galvą šimtais įvairiausių vardų ir datų. Tilv.
2.įsidėmėti: Prikimšo galvą vienų skaičių. Varn.
gálvą prikìšti pakliūti į bėdą: Bijau, kad tu, sėdėdama Kaune, galvos kur neprikištum ir pražūtum nieko nepadarius, o mane jauną našliu paliktum. Bil. Reikėjo dairytis, kad galva neprikišt kur: čia kalbina, ir čia, ir nežinai ką daryt. Pg. Kad tik galvų neprikištų, reikia krapštytis [iš mašinos]. Vdšk. Kare daug kas galvas prikiša. Ds.
gálvą priláužyti daug prisigalvoti: Kiek aš visokiais reikalais galvos esu prilaužęs!. Grž.
galvà pripiltà daug moka: Mano galva tai pripilta buvo dainų. Sk.
gálvą pripū̃sti prikalbėti niekų: Kas jai ir pripūtė galvą tokių kvailybių!. Paukš.
gálvą prisiláužyti daug prisigalvoti: Nemaža prisilaužiau sau galvą tuo reikalu. rš.
gálvą prisùkti pridaryti rūpesčių: Kiek jai prisuko galvą šitie vaikai!. Klt.
gálvą pripū̃sti vė́jų neigiamybių primokyti: Primoko visokių niekų, kvailysčių, tik vėjų galvos pripūstos. Rdn. Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau pripūtė vėjų. Žem. Tik kažna ar kas išeis iš tų gimnazijų: mergiotės galva pripūsta vėjų, laksto į robaksus, vis naujų apsirengimų prašo. Andr.
gálvą pritaisýti pripasakoti: Pasiųsčiau pas aną, nu tai pritaisytų jiems galvas!. Vgr.
gálvą pùrtinti neigiamai atsakyti: Tepurtina galvą kas nori, mes ale sakom „ja". rš.
galvà raĩtosi nesusigaudo: Toji storesnė, anoji plonesnė – ir spręsk dabar žmogus, kuri iš jų gražesnė. Galva raitosi, ir tiek. Gric.
gálvą rakinė́ti stengtis atsiminti: Aš imu rakinėti galvą, o tenai tuštuma tokia, kad nors plaktuku suduok. Dovyd.
gálvą rìšti rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, tu savęs paisyk. Arm. Tegu anas riša galvelę apie sa[vo] vaikus, o ne apie svetimus. Arm.
gálvą rìšti kočėlù rūpintis ne savo reikalu: Nerišk kočėlu galvos dėl tokių niekų. Švn.
gálvą rìštis lazdà rūpintis ne savo reikalu: Lazda galvą rišas. Švn.
galvà ser̃ga rūpi: Jo iš mažų dienų galva ant mokslo serga. Ml.
gálvą skaũda rūpi: Kad jai galva skausta, tegu eina. Jnš. Kodėl turi kažkam skaudėti galvą, kad Vladas žmonėms gera padaro?. Bub. Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam galvos neskauda. Krėv. Neskauda jiems galvos dėl to, kaip reikės praleisti senatvę. rš. Dabar niekas nesrūpina [senu], jiems galva neskauda. Bgs.
galvà skỹla pusiáu ima rūpestis: Mano galva pusiau skyla. Mrj.
gálvą skùdinti skatinti širdperšą: Ko ten eini, ko galvą skudini?. Jrb.
galvà sópa rūpi: O kad tiek žemės tebedirvonuoja, tai jiems, matyti, galvos nesopa. Marc. Jam nesopa galvos, kad šienas nepjautas. Aln. Labai kam čia galva sopa, kad tau blogai. Trgn. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galva sopa. PnmR. Tau, Adomėli, tegul galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Vaižg.
gálvą sópa žỹdams sakoma lyjant su saule: Lyja su saule – žydams galvą sopa. Grv.
gálvą sópinti
1.kelti, teikti rūpesčių: Viena gyveni, ir gerai: niekas galvos nesopina. Aln.
2.rūpintis: Nesopink galvos apie mano karves. Klt. Neverk, motinėle, nesopink galvelės. Dglš.
galvà spéngia rūpestis kamuoja: Galva tik spengia. Ką ir daryti? Prigyvenau: savo vieninteliam [sūnui] negaliu padėti. Dovyd.
gálvą statýti garantuoti: Už Joną statau galvą – jis to nedarys. Kt.
galvojè stovė́ti būti labai įsidėmėtam: Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia. Paukš. Jo paveikslas mano galvoje stovi. Prn.
galvojè strygsóti būti labai įsidėmėtam: Vienas dalykas galvoje strygso. Paukš.
gálvas sudė́ti visiems, daugeliui žūti: Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena Varkala. Vien. Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį. Balt.
gálvas suguldýti visiems, daugeliui žūti: Tūkstančiai suguldė galvas su širdingais jausmais, noru gyventi ir matyti teisybę. Lauc.
gálvą suim̃ti rūpintis: Gal kas apie jį ir suima galvą, ale tiktai ne ašiai. Trgn.
gálvą sujaũkti sutrikdyti: Kodėl taip sukrutėjo girininko širdis, kas taip sujaukė jam galvą ?. Ap.
gálvą sukalióti domėtis: Čia jam nuolatos reikia trankytis tvankiuose miestuose, važinėti iš krašto kraštan, sukalioti galvą ties politinėmis ir ekonominėmis problemomis. Šein.
galvojè sukinė́jasi sugalvota: Tu atsisėdi ir manai parašyti tai, kas tavo suplanuota, kas tavo galvoj jau seniai sukinėjasi, tik tereikia – juodas ant balto – padėti ant popieriaus. Simon.
gálvą sùkinti galvoti, svarstyti: Jonas galvą sukina sukina, kaip tą žmoną reikia pavogt. Šl.
gálvą sukióti
1.nuolat galvoti: Neturėjau žirgo, tai pardaviau laikrodį ir padėjau sukioti galvą, kaip ūkį vesti. Grv.
2.vilioti: Jei keliem bernam galvą vienu metu sukiosi, senmergė liksi. Sruog.
gálvas sukìšti į vargą susituokti: Jauni sukišė galvas, dabar nei pakarti nei paleisti. Skdt.
gálvą sùkti
1.galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities. Vien. Jie galvas suka, kur reikės dėti obuolius, sako, dar pigs. Slm. Mokslininkai dėl to suka galvas. Tilv. Važiuoju namo ir suku galvą, ką sakysiu žmonai. Marg. Palakstė Kristupas aplink namus, pakeikė, paskui aprimo, ėmė sukti galvą, ką daryti. Ap. Ilgai suko galvą kitu svarbiu reikalu: kaip čia ir viduje geriau susitvarkyti. Švaist. Jis visą dieną buvo prie darbo. Galvą sukė. Šein.
2.rūpintis: Pro vaikus ir galvos nesuku, visi gerai gyvena. Krš. Kam man sukti galvą apie tokius dalykus. Smal. Čia dėl tavęs galvą suk. Mrj. Apie karves nesuk galvos – sutvarkys be tavęs. Ktk. Kam čia sukti galvą dėl niekų. Pc. Toji rinka, apie kurią jis niekuomet nesuko galvos, dabar lyg kokiu kūju tvatino per pakaušį. Bub.
3.mokytis: Suk suk galvą, o nieko negali išmokti. Vvr. O kam man reikia galvą sukti be reikalo. Grdm.
4.erzinti, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas. – Bene aš jiems eisiu pirkt!... Žem. Eik jau eik su savo pasakom, nebesuk man galvos!. Vkš.
5.vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti. Pt. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti?. Krėv.
galvà sùkasi
1.rūpi: Man sukasi galva, kaip jis čia gyveno. Mžš. Da tokiam galva nesisuka, vėjus gaudo lakstydami laukais. Skdt. Nėra kogi galvai suktis, viskas sutvarkyta, viskas taip aišku, bet – ima ir sukasi galva. Šein.
2.didžiuojasi: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi. Vencl.
3.kvaišta, kvailėja: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta. Jnš. Ar aš su Janike stovėjau? Ar tau galva sukas?. Tt.
4.silpna darosi: Troboje net galva sukasi nuo tabako dūmų. Žem.
galvojè sùkasi
1.rūpi: Jam sukės galvoj, kaip čia sužinot, ką vargamistra ant jo šneka. Vs. Kiauras dienas valgis sukosi galvoje. Mač-Kėk.
2.sakoma neatsimenant gerai žinomo dalyko: Tik sukasi galvoje, bet vis dar negaliu atsiminti. Gs. Neatsimenu gerai, tik galvoj sukas. Kt. Sukas galvoj, ir neatsimenu. Pls. Kad ažgirsčia, pagiedočia – dar sukasi galvoj ir nemenu. Grv.
3.kvaišta, kvailėja: Jai jau galvoj sukas. Rmš. Nešnekėk taip, Indre, apie kitą, man galvoj sukas. Kito tau negali būti. Šein.
gálvą sumaišýti
1.išvarginti: Galva sumaišyta visų rūpesčių. Vlkv.
2.iš proto išvaryti, sukvailinti: Tu arielka, tu pilkoji, sumaišai galvelę. Plv. Tokie darbai gali galvą sumaišyti. Ds. [Caras] vieną dieną pašauks Edvarciuką ir dar paklaus: kas tau sumaišė galvą?. Andr. Gera duona galvą sumaišo. Dovyd.
galvà sumìšo nesiorientuoja: Aš gerai žinau aukso ir gėrybių kainą, bet kai reikėjo pasiimti kelionei – galva visai sumišo. Dovyd.
galvojè sunešdýti apmąstyti, apsvarstyti: Ir vis patsai sau galvoj sunešdo, kaip bus be jos gyventa ir pragyventa. Rod.
galvojè surašýti turėti gerą atmintį: Kai buvau jaunas, mano galvoj viskas buvo surašyta, aš viską žinojau. Raud.
gálvą surìšti susirūpinti: Kuris tai suriša galvelę apie jus. Vrnv.
galvojè susidė́ti įsiminti: Susidėk galvoj, kaip sakyt turėsi. Lš.
gálvą susiė̃męs smarkiai susikrimtęs: Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmus bėgtum. Slnt.
gálvą susiė̃męs rañkomis labai susikrimtęs: Ir iš ten (Asirijos) išeisi susiėmęs rankomis galvą. ŠR.
gálvą susiláužyti įtemptai prisigalvoti: Dirbdamas ir šiaip jis visados tik galvą susilaužęs, iš kur pinigų galėtų gaut. prš.
gálvą susirìšti kočėlù labai rūpintis (kitais): Nesusirišk kočėlu galvos. Sn.
galvà susisùko nesiorientuoja: Kai tik aš nuvažiuoju į Šeštokus, tai man galva susisuka. Mrj. Galva susisuko, ir viskas, nežinau ką daryt su tuo arkliu. Čb. O jergau, kaip susisukus yra galva, atminties neturiu ant vietos. Kv.
galvojè susisùko apkvaišo: Susisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai netoli nuo manęs, gyvenama. Šein.
gálvą susùkti
1.privilioti, patraukti: Susuko boba tokiam vyrui galvą. Skr. Kaip tik pasimaišė tas bernas, ir susukė mergai galvą. Dbk. Jauna buvau, ir susuko man galvą. Erž. Ji ne vienam galvą susukė. Šein.
2.atimti nuovoką, supainioti: Susuko man galvą su tais savo klausimais. Sk. Rūpesčių galva susukta – ar čia rūpi dainos. Pkr. Susukta mano galva, nieko nebeatmenu. Trk. Galvą susuko taip patarę. Krš. Nu ji kaip susukė galvą, ką aš pats nežinau kur važiuot. Aps. Moterys greitai užsikrečia, – toli iškrypusios amerikietės galėtų ne vienai padoriai vokietei susukti galvą. Šein.
3.padaryti kvailą: Mandagumo nepripažįsta, tik galva knygų susukta. Pt. Ai ai, kaip velnias jauniems galvas susuka!. Krš.
gálvą susùkti į padurkùs priversti pamilti, suvilioti: Susuko boba tokiam vyrui galvą į padurkus. Skr.
gálvas sutrìnti nugalėti: Ainis tų, Praurima, kurie prie žaliųjų Prūsijos girių sutrynė galvas kryžiuotos galvos, sutrynė amžinai. Dovyd.
galvojè švel̃pia apie lengvabūdišką žmogų: Vyrų galvose švelpia – tūkstantėms lekia į futbalą vypsoti, i kad dar ramiai sėdėtų!. Krš.
galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj. Sruog.
galvà témsta nesugeba spręsti: Aukštųjų rikstago rūmų nario, senatoriaus padėtis reikalauja, kad galva žmonių akyse niekada netemtų. Šein.
galvojè témsta išprotėja: Nejau Dievas, Aukščiausias Viešpats, visiems atėmė protą? Ne vienam galvoj temsta todėl, kad niekas nieko nedaro. Šein.
gálvą triñkti barti: Kad trinko jam mokytojas galvą, tai trinko!. Užp.
nórs gálvą triñk daug (gėrimo): Virtuvai šnypščia, verda. Tos arbatėlės – nors galvą trink. Žem. Degtinės nors galvą trink. Rz.
gálvą trūkinė́ti neig. bėgioti, siausti: Netrūkinėk galvą – dar puodus išversi!. Lnkv.
gálvą trū́kti neig.
1.dangintis, eiti, bėgti (reiškiant nepasitenkinimą tuo ėjimu): Trūk galvą, kad nori, eik!. Lg. Palauk, gyvačiuke, kur tu trūksti galvą?. Marc. Tai kur dabar vėl trūksti galvą?. Kair. Eik, trūk galvą! – sako senelis. Pn. Trūksma galvą visi ten, t. y. eisma. J.
2.siausti: Ieško, galvą trūksta ir nieko neranda. Sb. Išėjęs vis dairės, kame čia galvą trūksta ar tvoromis eina karštakraujė juodukė. Vaižg. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis vakaruškose. Gmž.
3.skubėti ką daryti: Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūktų galvą juos praleisti. LzP.
4.galą gauti: Kad tu, bernužėli, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų. Brž.
5.patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. Baran.
galvojè trū́ksta pusprotis: Ar tau tik šiek tiek netrūksta galvoje?... Mont. Jei tau galvoj trūksta, bent nesigirtum. Varn.
gálvą trū́kdamas galvotrūkčiais: Spruko galvą trūkdamys. Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs. Dauk.
gálvą turė́ti būti protingam, gudriam, išmanyti: Aš galvą turėjau, tai ir dirbau. Btg. Boba turi galvą, o tai ir yra šeimos laimė. LzP. Kaip man rodos, aš vienas beturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs. Žem. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą", kuri „gerai veikė", ir todėl jo patarimai niekam į bloga neišeidavo. Krėv. Aš ir pats galvą turiu. Vien. Kaip kas išmanom, taip save ganom. Aš pats turiu galvą. Jūsų patarimų neprašau. Gric. Aš galvą turėjau, tik tėvas nemokė. Šlčn. Reik turėti galvą, kitaip pražūtum!. Švaist. Gali būti nuogas, bet galvą turėk. Dovyd.
galvojè turė́ti
1.kreipti dėmesį: Nu, tai jis ir galvoj neturi. Str.
2.būti gudriam, pamokytam: Turi ansai galvoj užtenkamai. Varn. Jis daug galvoj turi, tik neišsiduoda. Jnšk. Galvoj turi susidėjęs, ale taip be tvarkos gyvena. Grž.
3.atsiminti: Turėsiu galvoje tavo patarimą. Jrb. Turėk galvoj. kad ir ans nedurnas yra. Varn. Numanu, ji turėjo galvoje velnią, bet vengė tarti jo vardą. Dovyd.
4.būti girtam: Esi girtas, galvoj jau turi!. Krš.
gálvą turė́ti pakáušyje
1.būti gudriam, sumaniam: Tur galvą pakaušyj. B.
2.būti kvailam:
gálvą turė́ti ant pečių̃ būti protingam, gudriam, gabiam: Bet kas iš to, kad Martynas dar tvirtas, jeigu jis niekam nereikalingas, jeigu jis, anot jaunųjų, nebeturi savo galvos ant pečių. Avyž. Eikit jūs!.. Ar mažai svieto gauna be darbo ir daugiau už jus turi, tik galvą ne puodynę ant pečių reikia turėti, ot kas!. LzP. Vyras esi, turi galvą ant pečių. Varn.
gálvą uždė́ti žūti: Kad tu būtai galvą uždėjęs!. Lp.
gálvą užkárti
1.nevykusiai nutekėti: Užkoriau jauną galvelę už to girtuoklio visam savo viekeliui. Dbk.
2.apgauti, padaryti nelaimingą: Kad tu būtum, bernužėli, eglėj pasikoręs, ne man jaunai jaunuolėlei galvelę užkoręs. LTR.
gálvą užkė́lęs nesąžiningai, atmestinai: Užkėlę galvas bedirba. Sb.
gálvą užmaišýti supainioti: Užmaišė ma[no] galvą, nieko nebežinau. Pls.
gálvą užmìršti nežinoti ką darąs: Komiteto nariai patys nežinodavo, kur dažnai savo galvas užmiršta. Cvir.
gálvą užplė́šęs išdidžiai (eiti): Tėvas kaip ir žmogus, o sūnai užplėšę galvas nulėkė per sausais medžiais. Prng. Eina užplėšus galvą, nė žmonių nemato. Rdm. Ko taip eini užplėšusi galvą?. Gs. Mergina išdidi, eina galvą užplėšus. Mrj.
gálvą užriẽtęs išdidžiai (eiti): Eina užrietęs galvą ir nieko po kojų nemato. Rmš.
gálvą užrìšti ištekėti ar vesti: Jau ažurišei galvą su vienu. Alks.
gálvą užsikė́lęs be atodairos: Užsikėlus galvą ir lekiu per mišką. Adm.
galvà užsìsuka nesiorientuoja: Kai galva užsisuka, visko gali būti. Bsg. Eini, užsisukė galva, ir gulėk sau miške. Dbč.
galvojè užsisùkti apsvaigti: Sudauniui užsisukė galvoje, akyse apraibo, ir jis užgulęs prispaudė skobnelį. Šein.
galvojè užsìturi įsimena: Labiausiai jam tai galvoj, – nutarė, – girtuokliui labai kas ilgai užsituri galvoje, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo – užmiršo nevėla!. iron.
gálvą užsiver̃tęs apie besiblaškantį, dūkstantį: Susibroliavęs Stepas su visokiais girtuokliais, šlaitais ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas. Žem.
gálvą užsùkti
1.išvarginti: Jam galva užsukta rūpesčiais. Lb. Daug mislina, galva užsukta. Srj.
2.priversti pamilti, suvilioti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą!. Kudir.
3.padaryti kvailą: Ar neužsuks velnias bernui galvos?. Dg.
gálvą ū̃žti įkyrėti, varginti: Neūžk galvos be reikalo. Grk.
galvà ū̃žia sukvailiojo: Pradėjo ūžt galva. Aps.
gálvą užtrū́kti neig.
1.atvykti (nepageidaujamam): Užtrūko galvą pas Prapuolenius kažkoks fyreris. Gric.
2.ilgai negrįžti: Kur ta Barbutė užtrūko galvą. Gric.
gálvą užver̃tęs
1.apie besiblaškantį, dūkstantį: Ar susirokuosi su tuo muguliu, ar susitarsi – laksto galvą užvertęs, ir tiek. Krš. Nemokos [vaikai], eina galvas užvertę. Krš.
2.apie besididžiuojantį: Kiek gali galvą užvertęs vaikščioti?. Varn.
galvomìs váikščioti apie besididžiuojantį: Žiūrėk Baltraus Jonio kas gyrimos, tiek šimtų, tiek tūkstančių parsinešęs, įmanytų galvomis vaikščiotų besididžiuodamas. Žem.
galvojè vanójasi sunkiai protauja: Jam šiandien galvoj vanojas. Ut.
galvojè vẽliasi sakoma užmiršus gerai žinomą dalyką: Velias galvoj, užmiršau. Lk.
ant galvõs
1.atmintinai: Mokėjau ant galvos dainų, dabar nemoku. Lž.
2.šiurkščiai (išvaryti): Ant galvos išmuščiau, jeigu drįstų ateiti į mano namus. Simon.
ant (kieno)galvõs
1.skirtas kam pakenkti, ką varginti: Pirkit, mergelės, jūs pirma, nes kai nupirks vaikinai ant jūsų galvos, eisite paskui.... Žem. Tu ant mano galvos visa tai padarei. Skr. Tuojaus ant tavo galvos visos gentės suvažiuos. Grl. Apsaugok Viešpatie, pati ant savo galvos aš prasitarsiu!. Vien. Pasikoriau vargą ant galvos. Btg. Visoki įstatymai ant žmogaus galvos, o už įstatymų – teisybė miega. Dovyd.
2.kieno rūpesčiu (atliekama): Juk niekas tada ir nerūpėjo prasčiokui, viskas ant pono galvos. Lauc. Nuo širdies Marikė įkalbinėjo, matyti, bijojo, kad nepaliktų ant jos galvos Jonuką namie. Žem. Storojas, bra, boba, – ant jos galvos visa šeimyna. Trgn.
ant (kieno)gyvõs galvõs esant gyvam: Ne, išgama būčiau, ne vaikis, vesdamas kitą ant jos gyvos galvos!. Žem.
ant sàvo galvõs savo laimei ar nelaimei: Išsikauk, šuneli, ant savo galvos. rš. Ieškojo ieškojo ir užsiieškojo ant savo galvos. Ds.
ant galvõs šviesù gera savijauta: Paguliu paguliu, akis sudedu – ir vėl šviesu ant galvutės. Sdb.
ant visõs galvõs labai smarkiai: Jai reikia rėkt ant visos galvos, kad ana girdėtų ką. Lz.
ant galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant galvos kitam atsisėdo ir mano, kad svietą nudyvys. Ut.
ant svetimõs galvõs atsisė́sti išnaudoti: Ant svetimos galvos atsisėdęs visus tinginiais vadina. KrvP.
ant galvõs gulė́ti
1.būti (daug rūpesčių): Bet kada čia sirgti, tiek daug darbų ant mano galvos guli. rš.
2.būti čia pat: Nelaimė jau guli ant galvos. Šl.
ant galvõs kabóti būti čia pat: Mato, kad mirtis kaba ant galvos. ps.
ant galvõs kýboti būti čia pat: Bėda kybanti ant jo galvos. Ašb.
ant galvõs kriñtant labai greitai (išeiti): Jis, žmogelis, ant galvos krisdamas movė pro duris. Sk.
ant galvõs lìpti
1.labai grūstis, spraustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra nė kur apsisukti. Jnš. prk Yra karjeristų, oportunistų. Su šitais blogiausia sugyventi. Šitie purvinais batais lipa tau ant galvos, kad tik aukščiau pasišokėtų. Švaist.
2.negerbti, nesiskaityti, skriausti: Nieko nesakyk – ir ant galvos lipti pradės, ale kirskis kaip kirvis su akmeniu, bus gerai. Krš. Nelipk kitam ant galvos – Dievas duos akin. Pš.
ant galvų̃ lìpti labai daug būti: Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai. Nm.
ant galvõs pasikárti prisidaryti rūpesčių: Pasikoriau ant galvos tuos kalakučiukus. Rs.
ant galvõs pastatýti primušti: Jei į tą šokį ateisi, pastatysiu ant galvos. Skr.
ant galvõs sėdė́ti būti priklausomam nuo ko: Ir kalbu: niekas ant tavo galvos nesėdi. Alks.
ant galvõs sė́stis pasidaryti, našta, varžyti: Sėsiuos aš kitam ant galvos – savo kerčią turiu!. Krš.
ant (kieno)galvõs siū́ti skriausti: Ta valdžia tik ant vargšų žmonių galvų siuva. Žal.
ant galvõs statýti smarkiai varyti: Jei arklį statys ant galvos, tai gal dar ir suspės. Kls.
nórs ant galvõs stókis jokiu būdu, niekaip: Nors ant galvos stokis, bet neperkalbėsi, kad nesiženytų. Dr.
ant galvõs stovė́ti
1.versti dirbti, raginti: Motina mums nestovėjo ant galvos, patys ėjom prie darbo. Kair. Juk aš tau ne ant galvos stoviu. B.
2.apie pamirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stovi ant galvos, plūdura ant širdies, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Oje, kad nestovi ant galvos tas vardas!. Kl.
ant galvõs sukráuti priteikti (rūpesčių): Tavo rūpestis, sako, vaikus aprėdyti, ne ant mano vienos galvos sukrauti. Žem.
ant galvõs sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi ant galvos, ale negaliu atsiminti. Lz. Sukas ant galvos, nežinau kaip pasakyt. Erž.
ant galvõs susikráuti prisikaupti rūpesčių: Dieve, ar pakelčiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?. Ap.
ant (kieno)galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas ant mūsų galvos šokt. Pst.
ant galvõs turė́ti
1.žinoti: Nebeatiduok tų pinigų, bo tėvas neturi ant galvos, kiek mes turim pinigo. Žg.
2.mokėti: Darbas tas nesunkus, bet reikėjo ant galvos turėti. Trkn. Katrie sėdi raštinėje – reikia ant galvos turėti. Krš.
ant galvõs užkárti primesti (rūpestį): Buvo gyvenimas, bet dar (dabar) išdraskė, išbuvo, dar bėdą ant galvos užkorė. Onš.
ant galvõs užlìpti negerbti: Apsileisk, užlips tau ant galvos. End.
ant galvõs užsė́sti prikibti, ieškoti priekabių: Užsėdo ant mano biednos galvos. Ds. Visi jūs užsėdot man ant galvos. Šr.
ant galvõs užsikárti neig.
1.prisimeilinti, prisivilioti (vaikiną): Sena merga, tai tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
2.nevykusiai vesti ar ištekėti: Tai bent užsikorė ant galvos našlį su trimis vaikais. Vkš.
ant galvõs užsodìnti primesti (rūpestį): Užsodino šitą bezliepyčią man ant galvos. Balt.
aukščiaũ sàvo galvõs iššókti padaryti tai, kas negalima, neįmanoma: Bet ir talentingiausi vokiečių generalinio štabo generolai negalėjo iššokti aukščiau savo galvos. rš.
be galvõs
1.negabus: Mano sūnūs vienas be galvos, kitas be kojų. An.
2.neprotingas: Ar žvejys jau senas būtų be galvos?. Nėr. Ar jau be galvos buvai, kad taip negražiai padarei?. Grž.
3.pamišęs: Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas. Vvr. Abi lakstė be galvos tarp griuvėsių ir šaukė, ieškojo tėvo. Jabl.
4.apsvaigęs: Dičius jos glėbin pasviro, vaikšto gatvėm be galvos. Tilv.
be galvõs lìkti pakvaišti: Taip dirbdamas gali be galvos likt. Šl.
galvà į gálvą be kraičio: Dartės mergą paima galva galvon. Vlk.
į gývą gálvą nepakenčiamai (rėkia): Kai tik [tėvai] užmigo, vaikas gyvon galvon rėkia. Rtn. Gervės kaip ima rėkt – gyvon galvon. Mrc.
į pìrmą gálvą pirmiausia, labiausiai: Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon. Vaižg. Kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite. Krėv. Mūsų kišenės – Nemuno vingiai, jo antys – krantai su mineralais, jo gydomosios vietos, pirmon galvon – Birštonas. Vaižg.
į sàvo gálvą garsiai (šaukti): Ko tu rėki į savo galvą, nustok!. Alk.
kàs (kam)į gálvą nerūpi: Man kas galvon, kad marti serga!. Lp.
į gálvą ateĩti
1.sugalvoti: Pasiskųsti kam už aiškų apgavimą jiems nė į galvą neatėjo, nes žinojo, kad niekas jų neišklausys. Kudir. Žandarai nesiryžo cviko judinti ir jiems į galvą neatėjo, taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir. Neatėjo nė į galvą pasidairyt, po kam rugiai. Srv. Senapušė pakirsti dar niekam nebuvo atėję į galvą. Vaižg. Jisai stengėsi sugalvoti ir pasakyti ką nors, bet neatėjo į galvą joks žodis. Ap. Ir ateik į galvą tokiai minčiai – du kartus per veidą!. Dovyd.
2.atsiminti: Man atėjo į galvą, kad tu tąsyk negerai padarei. Skr.
į gálvą atkrìsti prisiminti: Kartą mano galvon ėmė ir atkrito Putino-Mykolaičio pasakymas eilėse. Dovyd.
į gálvą atpùlti prisiminti: Buvau užmiršęs, laimei, kaip tik atpuolė į galvą. Vvr. Tuojau atpuolė jai į galvą urėdo kalba. Žem.
į gálvą atšókti prisiminti: Kaip atšoks į galvą, pasakysiu, dabar užmiršau. Krš.
į gálvą brìsti svaiginti: Ale kad, gyvatė, brenda galvon vynas. Slm.
į gálvą brùkti prisigalvoti: Tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki. Šein.
į gálvą daũžti
1.svaiginti: Pro išgaišusį arklį neseka (negalima) praeiti – smarvė daužia galvon. Nč.
2.staiga sugalvoti: Kaip kada dar kas jam daužia galvon, piktas pasdaro. Vlk.
į gálvą dė́ti
1.įsiminti: Ir deda į galvą, ką tas vaikas sako. Plt. Nedėjaus tų dainų į galvą. Grg. Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Mair.
2.domėtis, rūpintis: Nedėk į galvą visų niekų. Ėr. Jis viską į galvą deda. Dkš.
į gálvą dė́tis
1.rūpintis, jaudintis: Verkia, kremtasi, dedasi į galvą, dar apsirgs. Rdm. Nesirūpink, nesidėk galvon; bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano. Krėv.
2.pagalvoti: Manyk tamsta, mums į galvą dėjos, kad anas vagis. Šauk. Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių. Dauk.
3.įsiminti: Ką jam pasakai, viską dedas į galvą. Jrb. Emilija suprato jį juokaujant, bet ji dėjosi galvon kiekvieną žodį. Dovyd.
į gálvą dìngtelėti staiga sugalvoti: Gal jis (sapnas) ką blogo reiškia? – dingtelėjo galvon. Šein.
į gálvą eĩti
1.gerai įsiminti: Bet tik eina galvon, tai ir mokykis, vaike. Lkm.
2.svaiginti: Kai atvažiavo, tai purtinas purtinas (nenori gerti), kol nepradeda galvon eiti. Pnd.
į gálvą įdė́ti
1.išmokyti: Sunku jam įdėt į galvą: sakai nesakai, vis užmiršta. Ėr. Gal įdės tau ko nors į galvą. Varn.
2.imti galvoti: Iš tikrųjų, ką tamsta kalbi ir iš kur tai įdėjai į galvą. Vien.
į gálvą įdū̃kti neig. nusigerti: Kai įdūko į galvą, užmiršo ir bobos visus piktumus. Žem.
į gálvą įeĩti
1.pagalvoti: Buvau krautuvėj, o neįėjo į galvą paimti cukraus. Ds. Nė vienam neįėjo į galvą, kad ne vaikų tai kaltė. Simon.
2.apsvaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvon inėjo. Ds.
į gálvą įkalénti primygtinai įsakyti: Įkalenau vaikam į galvą, kad neišdykautų, bet šie neklausė. Kltn.
į gálvą įkálti
1.išmokyti: Aš buvau jos klusni mokinė. Ir visa, ką ji man į galvą įkalė, tebėra gyva iki šiai dienai. Simon. Akmeniui duobę iškaltų, o žmogui galvon neįkali. Rod. Prisireikė jaunuomenei kokia doriška teisybė į galvą įkalti. Vaižg.
2.įtikinti: Aš jam į galvą įkaliau, kad reikia važiuoti. Mrj. Ji, galima sakyti, įkalė jam į galvą ir persikelti į naują butą. Mont.
į gálvą įkrìsti
1.įsiminti: Mano tėvui greitai į galvą įkrenta visokie niekai. Pn.
2.patikti: Jam, matyt, į galvą įkrito pačios duktė. Sk.
į gálvą įlį̃sti sugalvoti: Bala žino, kas jam į galvą įlindo. Rm. Mįslės kokios galvon įlindo. Skdt. Kadai mūsų prabočiams buvo įlindę galvon kiekvienam savo tarme rašyti. Šein.
į gálvą įmèsti išgerti: Į galvą įmeta, škandalija. Grd. Senis įmeta į galvą, t. y. įkaušta. J.
į gálvą im̃ti
1.kreipti dėmesį, rūpinti, išgyventi: Nėr gyvenimo, jeigu viską imsi į galvą. Vdk. Ji panaši iš dalies į tave: ji nieko neima į galvą. Tilv. Žinia, jis turėjo pakankamai savų rūpesčių ir neėmė galvon jos (dukters) būdo pasikeitimų. Cinz. Neimk tu į galvą. Ji visada šitaip: šulinin žiūri, o svirtį mato (žvaira). Balt. Viską labai ima galvon: viskas apdejuota, viskas apraudota. Antr. Tu neimk galvon tokių niekų!. Alz. O Gediminas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
2.stengtis įsiminti: Man nepatikdavo pasakos, aš jų neimdavau į galvą. Grz. Imk į galvą, o ne į subinę. Slnt.
į gálvą im̃tis
1.įsiminti: Nieko galvon nesimi – suvestai (pasistengtum) – atsimintum. Dv.
2.rūpintis: Aš pradėjau imtis į galvą. Ps. Tu, mama, neprijunkus viena, ko tu galvon imies, apkrutėsim visi arus. Grv.
į gálvą įmùšti apsvaiginti: Stiprus gėrimas iš karto įmušė į galvą. rš.
į gálvą įpùlti
1.prisiminti: Neįpuola jokia pasaka man į galvą. Šlu. Mikalojui tas patarimas įpuolė į galvą. rš.
2.susigalvoti: Įpuolė jam kas į galvą, ir neišeina. Gs.
į gálvą įpū̃sti užsigeisti: Nežinia, kas jam į galvą įpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Kt.
į gálvą įsė́sti
1.užvaldyti, apimti (kokiai minčiai): Anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Dabar ne tik atėjo, bet ir įsėdo galvon. Balt. Matai, įsėda kas žmogui galvon ir kamuoja per naktis. Ds.
2.apsvaiginti: Jau įsėdo į galvą šnapšė, nepastovi kojose. Dr.
į gálvą įsidė́ti įsidėmėti: Įsidėk tu man tas pasakas į galvą!. Rm. O jos pasakymą Ragaišienei įsidėjau į galvą ir niekada neužmiršau, nors retai, o gal ir niekada nevykdžiau. Simon. Kad žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė, mergina visa išklausiusi ir gerai galvon įsidėjusi. Pt. Įsidėk į galvą – svetys pirmoje vietoje. Akm. Vieną sykį reikia gerai įsidėti į galvą, kad nuo savęs nepabėgsi, ir tada nereikės tų visokių graužačių ir nagų krimtimo. Ap. Tikriausiai jis dar buvo vėjavaikiškas, kad tėvo pokalbį su savo dėde Valūnu būtų įsidėjęs į galvą ir širdį. Bub. Policijos numerius įsidėk galvon. Dovyd.
į gálvą įsikálti įsidėmėti: Įsikalk į galvą, kad neužmirštum. Mrj.
į gálvą įsimùšti susigalvoti: Jei jau įsimuš kas galvon – neperkalbėsi. Mlt. Įsimušė nabagui galvon, kad eit ir pasikart. Ds. Iš kur ta ponystė tau į galvą įsimušė?. Vaižg. Jam įsimušė į galvą, kad jis serga. Krkn.
į gálvą įsipùlti atmintyje išlikti: Neįsipuolė į galvą pasakos, nežinau. Grd.
į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti: Insiskėlė galvon nesikeltie gyvenvietėn. Adm.
į gálvą įsisùkti kilti neprotingai minčiai: Kažin kas jam įsisuko į galvą – terkš, ir pardavė tėviškę. Alk.
į gálvą įsmègti įsidėmėti: Tas mezginys įsmego į galvą. Šts. Atvykau pamatyti ir kitas dar iš gimnazijos laikų man galvon įsmegusias vietas. Vien.
į gálvą įstrìgti įsidėmėti: Tasai žodis įstrigo jam į galvą. rš. Vis jos man įstrigusios į galvą, vis aš žiūrėsiu, kaip iki jų nukakt. Sml.
į gálvą įšókti
1.staiga sugalvoti: Į galvą nebeįšoka niekas. Žg. Gal tokios žmogus akės yra, gal jam taip įšoka į galvą. Skdv.
2.apsvaigti, pasigerti: Man jau įšoko į galvą. Kv.
į gálvą kálti nuolat kartoti raginant įsidėmėti: Bet namiškiams, kai atvažiuoja vaistų, kalu į galvą, kad mano vaistai nieko nepadeda. Dt. Kasdien ir Barbora tokius patarimus kalė ir kalė Martynui į galvą. Žem.
į gálvą káltis stengtis įsiminti: Tuos žodžius vyriškis kalėsi į galvą. rš.
į gálvą krìsti įsiminti: Jam mintys greit krinta į galvą. Vlkv. Labiausiai krito galvon jam tie paskutiniai žodžiai: „Suramink tamsta ją!". Šein.
į gálvą léistis stengtis įsiminti: Man būtų įdomu, o aš nebenoriu dideliai ką į galvą leistis. Štk.
į gálvą lį̃sti
1.įkyriai kilti mintyse: Alkanam visi velniai į galvą lenda. LTR. Ir tas lenda galvon, ir tas lenda, ir galop išeina, kad kokiai vienai minčiai išpili pusbačkinį maišą žodžių. Šein. Kas čia per nesąmonės lenda į galvą?. Ap. Kad ir toks klausimas lindo man į galvą: kodėl velnias visada turi būti velniu?. Dovyd.
2.erzinti: Nustok barškėjęs su pagaliu į tas lentas, man net į galvą lenda. Gs.
3.duotis išmokti: Jam viskas gerai lenda į galvą. Rm. Į galvą niekas nelindo. rš. Bet ar gali lįsti mokslas į galvą, kuri nuolat galvoja apie tai, kiek tėvas uždirbo, ką nupirks valgyti. Mont.
į gálvą málti plepėti: Tik tu nemalk man į galvą, aš vis tiek nieko nesuprantu. Skr.
į gálvą mùšti
1.staigiai pagalvoti: Anam mušo į galvą lengvai praturtėti. Kv.
2.svaiginti: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem. Alaus mažiau išeina. Kas iš to, kad padaro kokių sąmazgų! Pilvą išpučia, o galvon nemuša. Balt. Išvargusiems žmonėms po antros ir trečios stiklinės ėmė mušti į galvą, pakirto gyslas. Katk.
į gálvą nedúoda neskubu: Nesiskubink, galvon niekas neduoda. Dbk.
į gálvą netil̃pti nesuprasti: Kai kam netilpo į galvą, kad taip galima padaryti. rš.
į gálvą neturė́ti nepagalvoti: Skiestis (skirtis) aš nė į galvą neturėjau. Grd.
į gálvą paim̃ti įsidėmėti: Dabar daug laiko, nepaėmiau galvon. Str. Gal pirmininko žodžius ir paims į galvą?. Gran.
į gálvą panèšti atsiminti: Į galvą viską negali panešti. Krtn.
į gálvą pasė́sti apsvaiginti: Vynas jau pasėsta į galvą tikrai. Vkš. Pasės į galvą ir kvapas. KlvrŽ. Tokios karės pasėdo žmogui į galvą. Slnt.
į gálvą pareĩti sugalvoti: Kadgi nors vienam mitologui būtų parėję į galvą ištirti ant vietos. Vaižg.
į gálvą pìltis rūpintis: Iš to ligos... kam taip pilies į galvą, rūpesčiai suėda sveikatą. Žem. Nereikia visų niekų taip imtis į širdį, nepiltis į galvą bobų plepalo. Žem.
į gálvą prieidýti prisiminti: Buvau numiršęs, kaip prieido galvon, žinau – pragaišo dabarkos lietuvių dainos. Grv.
į gálvą pripū̃sti prikalbėti (netinkamų dalykų): Jis man pripūtė į galvą nesąmonių. rš.
į gálvą pùlti
1.susigalvoti: Jam puolė galvon, kad negerai padarė. Kb.
2.atimti protą, sukvailinti: Jam tas puolė į galvą, ir dabar nesveikas. Alk. O man tas viskas puolė į galvą. VšR.
3.sukvailioti: Tokiam greit į galvą puola. Gs.
į gálvą pū̃sti stengtis nuteikti ką daryti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša. rš. Visą vakarą į galvą pūtė, kad eičiau. Šl.
į gálvą riñkti
1.stengtis įsiminti, įsidėmėti: Dabar žmogus visa ir galvon nerenki, o tada tai mokėjom visokių ten giesmių. Lz.
2.rūpintis, kreipti dėmesį: O kalvis nerenka sau galvon. Lz.
į gálvą sė́sti
1.įsidėmėti: Mokslas kitam į galvą nesėda. Šts.
2.svaiginti: O stiprus [samagonas] sėda į galvą. Vvr. Stipras alus – sėsta į galvą. Krš. Saldus alus nesės nė į galvą. Akm.
į gálvą smègti įsidėmėti: Lietuvių raštai labai man smego į galvą. Žem.
į gálvą spráustis rūpėti: Žiaurūs spėliojimai spraudžias galvon. Šein.
į gálvą sudė́ti atsiminti: Kad negalì visko nė į galvą sudėti. Mrj.
į gálvą suim̃ti suprasti: Taigi, nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kudir. Aš to nesuimu į galvą. Al. Senas žmogus, jau nebesuima galvon. Pl.
į gálvą susiim̃ti dėl visko jaudintis: Nereikia į galvą viską susiimti. Sg.
į gálvą šáuti
1.staiga sugalvoti: O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčiuko. Bor. Man šovė į galvą, kad reikia bėgti. Mrj. Jo pasakojimo klausant, šovė man į galvą mintis. Pt. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Sruog. Šovė galvon palikt tėvus ir išeit užkuriom. Alz. Tuojau pat į galvą šovė ko gero geniali mintis. Ap. Toks tai buvo Trakimas. Tu, žmogau, nežinai, kas kada šaus jam galvon. Dovyd.
2.apsvaiginti: Tartum visas išgertas vynas būtų šovęs jam į galvą. rš.
į gálvą šáutis staiga susigalvoti: Tai man šovės į galvą: vadinasi, jis su kita susigiedojo. Dovyd.
į gálvą šókti
1.staiga sugalvoti: Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia. Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti. rš. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras. Rdm.
2.svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas [vynas] nešoks į galvą. Žem. Tabakas turi macnumo – šoka į galvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti. Krž.
į gálvą treñkti
1.staiga sugalvoti: Pagaliau dar neaišku, kas tėvui trenks į galvą. Zur. Kas vaikui į galvą trenks, negali žinoti. Akm.
2.svaiginti: Rodos, mažai išgėriau, ale smarkiai trenkė į galvą. Rs. Saulės spindulys trenkė man galvon, labai vėmiau, uždegimas smegenų buvo. Kpč.
į gálvą užeĩti
1.sugalvoti: Man visai į galvą ta mintis neužėjo. Lš. Tom bitėm užeina kas į galvą ir įgelia. Btg.
2.užsigeisti: Kas jai užėjo į galvą važiuot, ir nieko neklauso. Šl.
3.prisiminti: Galvon neužeina, gal ir yra. Dbg. Nesuprantu, kas čia tavo per kalba ir kam tokie klausimai? – Taip sau, nieko ypatinga. Užėjo į galvą ir paklausiau. Švaist.
į gálvą užsisùkti netikėtai sugalvoti: Užsisuko galvon, ir padariau bėdų. Mrc.
į gálvą varýti svaiginti: Kad padarė alų, net man galvon varo. LTR.
į gálvą výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvon vijosi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas. Grv.
nė̃ į gálvą nepagalvojus: Man nė į galvą, kad anas tiek pinigų turėtų. Als. Man nė galvon, kad jis serga. Sb.
ikì gyvõs galvõs visam gyvenimui: Gavęs gerokus pinigus, visai metė mokslą, apmąstęs, kad ir be mokslo užteks jam pinigų iki gyvai galvai. Lauc. Ligi gyvos galvos užlaikė jas gerai. Btg. Jeronimui priteisė iki gyvos galvos po dvidešimt du doleriu kas mėnesį. Dovyd. O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos. Gran.
iš galvõs
1.sugalvojęs: Nieko nerašau iš galvos, o iš gyvenimo. Žem. Ji čia iš raštų audžia, ne iš galvos. Jabl.
2.atmintinai: Ar visą knygą reikia iš galvos mokėt?. Ds. Turėjau viską iš galvos mokėti. Pgg. Kas jau labai iškalbingas, tai iš galvos sako. Lnkv.
iš sàvo galvõs
1.pats: Tai vis ponai iš savo galvos žmones spaudžia ir mokesčius lupa.... Žem. Pati iš savo galvos išmoko, niekur nesimokino. Pc. Šitos obelys iš savo galvos išvestos. Vlkj. Gryčią pasistačiau iš savo galvos. Krč.
2.išgalvojęs: Ana iš savo galvos audžia visokius raštus – neturi į ką pasižiūrėti. Als.
iš tikrõs galvõs savarankiškai: Mokinaus iš tikros galvos. Bt.
iš visõs galvõs kiek gali, smarkiai: Iš visos galvos šaukia, kad apvogė. J. Iš visos galvos suriko vaikas, ar susapnavo ką?. Mrj.
iš galvõs eĩti
1.kvailėti: Ir norisi seniui kaip nors nuprašyti panelę, kad šis „neitų taip iš galvos". Paukš.
2.vešliai augti: Žolė iš galvos eina. Jrb.
3.pasimiršti: Eina viskas iš galvos. Vlkv. Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai. rš. Staiga man įstrigo labai nuodėminga mintis ir – užmušk! – neina iš galvos: „Jis kaip šuo ant šieno, nei pats ėda, nei kitam duoda!". Simon. Neina man iš galvos tas atsitikimas. Alz. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Julija.... Šein.
4.labai krimstis: Sužinojo tėvas ir kone iš galvos eina. Ktk.
iš galvõs išbrùkti priversti atsisakyti, užmiršti: Motina norėjo jam tą mergaitę iš galvos išbrukti. Mrj.
iš galvõs išdìlti užsimiršti: Baudžiava ir jos smūgiai išdilę iš galvos. Žem.
iš galvõs išdū̃kti užsimiršti: Kad ir prisimena, greitai vėl iš galvos išdūksta. Al.
iš galvõs išdūlė́ti nebesvaiginti: Alus jau išdūko, išdūlėjo iš galvos. J.
iš galvõs išdulkė́ti
1.užsimiršti: Bet ji tiki, kad šitame gražiame krašte jos Dangulei praeis ir džiova, išdulkės iš galvos ir tas šelmis. Vien. Kas man liko nuo to mokslo! Viskas iš galvos išdulkėjo.... Šein.
2.nebesvaiginti: Nesirūpink – išdulkėjo jam tas alus iš galvos seniausiai. Žg.
iš galvõs išdundė́ti užsimiršti: Iš galvos išdundėjo, nebežinau. Mžk.
iš galvos išeĩti
1.užsimiršti: Ale tai iš galvos išėjo!. Mrj. Man visai išėjo iš galvos tavo prašymas. Ldk. Pasakos išėjo iš galvos. Šts. Viskas išėjo iš galvos, nemenu. Šlčn. Aš tau papasakosiu savo paskutinį nuotykį, kuris neišeina man iš galvos ir iš širdies. Tilv. Smaluotą kryžių jam paliko, tačiau vis tiek neišeina iš galvos, kaip visi bijojo amerikoną vežti iki namų. Ap.
2.pakvaišti: Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Vien. Kad visa imtum galvon, kiek anos prisako, tai galima ir iš galvos išeit. Užp. Ar iš galvos išėjot – taip stūgauti!. Gs. Iš didelio mokslo išėjo iš galvos. Ldk. Mūs ponas turbūt iš galvos išėjo. Kudir. Iš galvos išeitum nieko nedirbdamas. Aln.
iš galvõs išgarúoti užsimiršti: Tai kas, kad pati prašei: išėjo per duris ir vėl viskas jam iš galvos išgaravo. Sk. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos. Krėv. Rodėsi, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Šein.
iš galvõs išjùdinti prisiminti: Aš žinau, tu moki pasakų, bet tingi iš galvos išjudint. Jrb.
iš galvõs iškrapštýti prisiversti užmiršti: Antukas savo Lizos niekaip negali iš galvos iškrapštyti. rš. Ką padarysi, kad tas mano vaikas nebegali jos iš galvos iškrapštyt. Šl.
iš galvõs iškrìsti užsimiršti: Iškrito iš galvos, o laikos ant galo liežuvio. Mrc. Per tiek metų atsimena, neiškrenta iš galvos. Krš.
iš galvõs išlakstýti pamažu užsimiršti: Tos mįslės išlaksto iš galvos. Šln.
iš galvõs išláužti išgalvoti: Tingėjo laužyti galvą, dargi žinodamas, nieko iš jos neišlaušiąs. Kudir.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvos tą kalbą išleidė. Pp. Ji jau nebežino ką besakyti, nuo pat ryto išleido iš galvos visus žodžius. Ap.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmeta iš galvos. Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos!. Krėv. Stenkis iš galvos išmesti buvusį laiką. Galvodamas apie jį, trukdai sau. Ap.
iš galvõs išmùšti priversti užmiršti: Aš tau greit išmušiu iš galvos Petrą, – sako tėvas dukrai. rš.
iš galvõs išpùlti užsimiršti: Tas puodas tai man visai iš galvos išpuolė. Alk.
iš galvõs išrū̃kti užsimiršti: Išrūko iš galvos pasakos. Pgg. Tai matai, dabar išrūko iš galvos viskas. Šll. Taip išrūko iš galvos – bradinys anas šaukias. Grv. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Simon.
iš galvõs išsidaũžti užsimiršti: Jau mano senysta, jau visos dainos ir pasakos iš galvos išsidaužė. Ml.
iš galvõs išsikráustyti pakvailti, pamišti: Jei karas dar užsitrauks, visiems teks iš galvos išsikraustyti. Pt. Ar iš galvos išsikraustei, kad taip rėki?. Vlkv. Jau aš tąsyk ką tik iš galvos neišsikrausčiau. Skr. Gūžinėja po laukus nei drignių prisirijęs – matyt, iš galvos išsikraustęs. Ss. Nesusidėk su ta mėme, ji visai išsikraustė iš galvos. Grl. Ar iš galvos išsikraustei tokius niekus kalbėdamas?. Alz.
iš galvõs išsimùšti užsimiršti: Man ta pavardė iš galvos išsimušė. Žml.
iš galvõs išsisùkti užsimiršti: Ana viską moka, ale išsisukė iš galvos. Dv.
iš galvõs išsùkti
1.pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa išsukė iš galvos. Arm.
2.sukvailinti: Jį bėdos iš galvos išsukė. Ml.
iš galvõs išvarýti
1.padaryti kvailą: Mane tu iš galvos išvarysi!. Lp. Toks žmogus greitai gali iš galvos kitą išvaryti. Lzd. Per uolius savo šalininkus, dažnai pasitaiko, hipnotizmas iš galvos išvaro, suardo jųjų dirgsnius. Šein.
2.prisiversti kitaip galvoti: Sūnus niekaip negalėjo minties iš galvos išvaryti, kad visas tėvo gyvenimas ne jam vienam priklauso. Šl.
iš galvõs išvė́sti užsimiršti: Pamiršo jau savo pusę, tėvą ir visą giminę, viskas išvėso iš jos galvos. Žem.
iš galvõs kráustytis kvailti, mišti: Ar iš galvos kraustais – taip šalta, o basas vaikščioji!. Gs. Dėl tų akių visos apylinkės bernai iš galvos kraustėsi. rš. Aš iš galvos kraustaus, dejuodama, iš niekur patarimo, iš niekur užuojautos savo varge nesulaukdama. Pt.
iš galvõs mèsti kratytis, užmiršti: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tas bėdas. Gs. Mesk iš galvos, sakė jam motina, ko tu nori, vagių valdžia. Ap.
iš galvõs varýti labai jaudinti (iki proto netekimo): Be jokio pasigailėjimo vieni skerdžiami, kiti plėšiami, turtas deginamas, ištisų šeimų vaikai nuo tėvų atskiriami, motinos ir žmonos iš galvos varomos.... Pt.
nuo galvõs atmintinai: Mudvi giesmeles nuo galvos išgiedojom. Jnš.
nuo galvõs atstóti
1.pamišti: Buvo nuo galvos atstojęs ir mirė. Šts.
2.pasišalinti, netrukdyti (erzinus): Atstok tu nuo mano galvos čia nemokęs!. Sb. Eisiu jau, tik tu atstok nuo mano vargšės galvos. Vien.
nuo (kieno)galvõs eĩk niek. palik ramybėje (nemandagiai išvarant): Eik sau nuo mano galvos!... Žem. Eik nuo mano galvos, daryk ką nori. Up.
nuo galvõs nukrìsti neberūpėti: Jau viena bėda, ačiū Dievui, nukrito nuo galvos. Kair.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį), atsikratyti: Marelė kalbėjo, o motina maž tegirdėjo: džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos. Žem.
nuo galvõs nusikárti
1.palikti ramybėje, nebeerzinti: Gerai, kad ir nusikorei nuo mano galvos su visais savo norais. Brs.
2.nusikratyti: Nusikorėm nuo galvos ponus, bus geriau. Dr. Nusikoriau nuo galvos rūpestį. Vvr.
nuo galvõs ikì užùpenčio ištisai, visiškai: Aptaisė nuo galvos lig užupenčio. Ds.
per gálvą išeĩti pamiršti: Ką išgirdau, jau per mano galvą neišeis. Erž.
per gálvą išlį̃sti įkyrėti: Man tos kalbos jau per galvą išlindo. Ms.
per gálvą léisti nekreipti dėmesio: Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau per galvą. Žg.
per gálvą nuléisti nekreipti dėmesio, nepaisyti: Aš išmokau viską nuleisti per galvą. Sk.
per gálvą péreiti pagalvoti: Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kudir.
per gálvą varýti stengtis prisiminti: Per galvą varau varau, su kuom buvau apsivilkęs – ir susekiau. Krš.
per gálvą ver̃stis
1.skubėti dirbti: Na, dabar turėsim verstis per galvą. Mrj. Šiandien turėsim tiek daug darbo, kad nors per galvą verskis. Dkš. Visi vertės per galvą – mat lytus ant nosies. Varn.
2.labai rūpintis, suktis: Tu nors per galvą verskies, niekas tau nepadės, jei plika būsi. Rdn. Dieną stribai neėdę, naktį žaliukai nesiprausę, ir verskis žmogus per galvą. Brš.
3.apie saulėgrįžą: Tą naktį saulei nusileisti nėra kada, už kalnelių ridinėja, nesgi švento Jono naktis – saulė verčiasi per galvą. Dovyd.
po (kieno)gálva
1.gyvenant: Po mano galva jau dusyk taip buvo. Gs.
2.mirus: Po senio galva namai liko Jurgio. KzR. Valdyt tepradėsi tik po mano galva. Srv.
po gálva žẽma sakoma vakare sočiai nepavalgius: Kai be vakarienės atsigula, tai, sako, būna žema po galva. Krok. Jam nūnai žema po galva, tai toks širdytas. Arm.
prie (kieno)galvõs gyvam esant: Nors prie mano galvos nesiriekit. Jnšk.
pro gálvą eĩti užsimiršti: Viskas eina pro galvą, nebeatmenu. Vn.
su gálva
1.protingas: Antanas vyras su galva. Vg.
2.protingai: Reikia dirbti su galva, kitaip nieko nebus. Jnš. Šnekėk su galva, o ne su šikna. Zp.
galvà su pakáušiu protingas: Tai galva su pakaušiu. C.
su ãpvalia gálva gabus, sumanus: Yra sakoma – išmintingesnis miesto veršelis kaip sodos vaikelis; tačiau atsiranda kartais ir sodose mažiukai su apvalia galva. Valanč.
ties gálva kýboti grėsti: Keršto debesys kybo ties tavo galva! Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva. Myk-Put.
už (kieno)galvõs
1.dėl (ko): Už tavo galvos mane aprėkė. Srv. Čia vis už tavo galvos man tenka. Jabl.
2.gyvam esant: Kad taip visi gyventų, kaip gyveno už uošvio galvos. Lp.
3.prižiūrint, globojant: Tau, berods, niekas nerūpi už mano galvos... išsimiegojęs, duonos užsiėdęs, užsimanei vesti. Žem.
4.prisimenant: Už mano galvos nevogdavo arklių. Sn. Už mano galvos tai nemaitino atskirai. Kpč. Už mano galvos taip duonos nekepė. Šlvn.
už (kieno)gyvõs galvõs gyvenant: Už tikro tėvo gyvos galvos migdynė buvo ilgesnė. Lš.
už galvõs nusistvérti labai nustebti: Parodė jam – tas už galvos nusistvėrė, kad tas pavargėlis turi tiek pinigų. Bs.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Vyras ir už galvos nusitvėrė, nu ale ką tu durnam daiktui padarysi. Škn.
už galvų̃ stvárstytis visiems stebėtis: Gydytojai stvarstėsi už galvų, kai mėnuo po mėnesio vis gyvenau virš jų duoto termino. Ap.
už galvõs stvértis piktintis: Iš tikro reikia stvertis už galvos, išvydus tokią babiloniją. Kudir. Kai pasakiau, ji už galvos stvėrėsi. Prn.
už galvõs susiim̃ti
1.piktintis: Aš ką tik buvau lauke ir už galvos susiėmiau! Kiaulės gražiau suknisa, negu tu suari!. Paukš.
2.stebėtis: Kiek bus dar tos orės – reikia už galvos susiimti. Nmn. Dabar kad atsikeltų seni žmonės, už galvos susiimtų, anys kalbos nesuprastų. Zr.
viršum̃ galvõs čia pat, ties (kuo): Deja, įvykiai riedėjo vienas po kito, viršum galvos niaukėsi dangus. Vencl.
ne galvojè nerūpi: Atrodė, kad besiartinančios sutuoktuvės jam visai ne galvoje. Myk-Put. Eik tu gulti, ne man galvoje tas pienininkas. Btg. Jam šiandien ne galvoj, kas ryt dėsis Lietuvoj. Tilv. Diedui nė ne galvoj vaikai. Dg. Onai ne galvoj jis. Visai jį užmiršo. Šein.
nė̃ galvojè nerūpi: Man nė galvoj, ar jis siuva, ar jis nesiuva. Mžš. Jam nė galvoj, kad jis basas, kad jis nuogas. Mžš. Ničniekas to nepastebi, ir niekam nė galvoje. Šein.
neĩ galvojè neĩ uodegojè visai nerūpi: Pusę aruodų išvežė, o tau nei galvoj nei uodegoj!. Balt. Man tavo sakymas nei galvoj nei uodegoj. Ds. Priburčijo iki raudonumo ir išėjo, o man nei galvoj nei uodegoj. Vj. Tie meistrai plepa, bet man nei galvoj nei uodegoj. Všn.
neĩ į gálvą neĩ į šìkną vlg. visai nesitikima: Man nei galvon nei šiknon kad taip gali padaryt. Pns.
neĩ į gálvą neĩ į úodegą nekreipia dėmesio, nerūpi: Bara ją visi ažu tokį gėrimą, ale kad jai nei galvon nei uodegon. Slk.
kaĩp gálvą išdẽgęs smarkiai, greitai: Lekia, lyg kad galvą išdegus, musis į gerklę. J.
kaĩp nesavà gálva labai susijaudinęs: Ir bėgu šen, bėgu ten – nėra [arklio]. Kaip nesava galva, kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp galvà léidžia smarkiai: Kokią dieną jie uliavojo kaip tik galva leidžia. An. Šaukia kaip galva leidžia. Tat.
kaĩp galvõs netẽkęs greitai, smarkiai, nieko nepaisant: Eina kaip galvos netekęs. KrvP. Boba atplasnojo lyg galvos netekus. Vl.
kaĩp gálvą nutrū́kęs greitai, smarkiai: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs. Jis lakstė po miestą, po kelis kartus per dieną bėgo pas siuvėją. Vencl.
kaĩp gálvą pamẽtęs be atodairos, staiga: Jauna, dar galėtų pašvitraut, pabūt, o dabar puola kaip galvą pametus prie berno. Žg.
kaĩp gálvą pérdaužtas greitai: Išbėgau kaip galvą perdaužtas. Lnk.
kaĩp galvõs pérdaužtas greitai: Lekia kaip galvos perdaužtas. Krtn. Šią naktį Antaną ištarabanijo jau į Kauną, į kariūmenę... kaip galvos perdaužta valkiojuosi, neįmanau ką bedaryti. Žem.
kaĩp pérmušta gálva be nuovokos: Jis toks nevisprotis: vaikščioja kaip permušta galva. Krš.
kaĩp gálvą péršalęs greitai (bėga): Lekia kaip galvą peršalęs. NmŽ.
kaĩp be galvõs
1.susijaudinęs: Dabar ir diecezijos galvos kaip be galvų, nesusigaudo, kur čia taikytis: ar į lenkus bajorus, ar į lietuviškus mužikus. rš. Mergina įpuolė į trobą kaip be galvos. Jnš.
2.smarkiai: Ko tu šauki kaip be galvos?. Pln.
kaĩp į gálvą daũžtas smarkiai: Pasakė ir nulėkė kaip galvon daužtas. Paukš. Iškurnėjo kaip galvon daužtas. Vaižg.
kaĩp į gálvą dúotas greitai: Bėga kaip galvon duotas. Ds.
kaĩp į gálvą įskéltas
1.greitai: Važiuoja kaip galvon įskeltas. Rod.
2.garsiai: Rėkia kaip galvon įskeltas. Arm.
kaĩp į gálvą mùštas
1.smarkiai: Bėga kaip galvon muštas. Ut. Vaikas lekia kaip į galvą muštas. Žg.
2.nurimęs: Dvylika pasibaigė ir visi kaip galvon mušti, jau gavėnia. Adm.
kaĩp į gálvą skéltas
1.greitai: Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio. Vaižg.
2.garsiai: Ko bliauni kaip galvon skeltas?. Ds. Rėkė kaip į galvą skeltas. Als.
akmens negausi galvai prasimušti (prasirakti, prasiskelti) žr akmuo
arklio galva žr arklys
asilo galva žr asilas
avelės galva žr avelė
avino galva žr avinas
devyni avinai daužosi (mušasi)po galvą žr avinas
devyni avinai mušasi galvoje žr avinas
avinai badosi galvoje žr avinas
avinai mušasi po galvą žr avinas
avies galva žr avis
avies galvą turėti žr avis
kaip avies galva žr avis
basliu neįkalti į galvą žr baslys
baslį tašyti ant galvos žr baslys
bizukai vanojasi galvoje žr bizukas
dėjimasis į galvą žr dėjimasis
dvokulys puolė į galvą žr dvokulys
gaidukai gieda galvoje žr gaidys
gručės turėti galvoje žr gručė
su kaklu be galvos žr kaklas
kaltūną rauti nuo galvos žr kaltūnas
kaltūnu sėdėti ant galvos žr kaltūnas
karštis užšoko ant galvos žr karštis
viena kepurė ant galvos žr kepurė
kepurė nenulėks nuo galvos žr kepurė
kepurė pasikėlė ant galvos žr kepurė
kiaušinis nekristų (nelėktų, nenugriūtų, nenukristų, nenusiristų, neriedėtų)nuo galvos žr kiaušinis
kaip su kiaušiniu ant galvos žr kiaušinis
kiaušis nenukristų (nenuvirstų)nuo galvos žr kiaušis
kiaušis stovėjo ant galvos žr kiaušis
kilpą mesti (nerti)ant galvos žr kilpa
kojomis galvomis žr koja
koją uždėti (užkelti)ant galvos žr koja
nuo kojų iki galvos žr koja
kur koja kur galva žr koja
košės saiko trūksta galvoje žr košė
košės įkrėsti į galvą žr košė
košės trūksta į galvą žr košė
kryžių imti ant savo galvos žr kryžius
ir kūlio negausi galvai prasimušti žr kūlis
kuolą duoti kalti į galvą žr kuolas
gali kuolą tašyti ant galvos žr kuolas
nors kuolą tašyk ant galvos žr kuolas
lankus dėti ant galvos žr lankas
laumės galva žr laumė
lentos nestoja galvoje žr lenta
lentų trūksta galvoje žr lenta
meška nusisuktų (nutrūktų)galvą žr meška
meška trūksta galvą žr meška
mieto netašo ant galvos žr mietas
gali mietą tašyti ant galvos žr mietas
nervos krito į galvą žr nervos
už nespeigos galvos žr nespeiga
ožiai mušasi galvoje žr ožys
po oželio galva žr ožys
plaukai atsistojo ant galvos žr plaukas
plaukas nekrinta (nenukrito)nuo galvos žr plaukas
plaukas nepakrutėjo (nesuklibėjo)ant galvos žr plaukas
nė vienas plaukas nenukris nuo galvos žr plaukas
plaukai keliasi (pasišiaušė, pastėro)ant galvos žr plaukas
plaukus pašiaušti ant galvos žr plaukas
plaukai pašiuro ant galvos žr plaukas
plaukus rautis nuo galvos žr plaukas
plaukai pasistojo (statosi, stoja)ant galvos žr plaukas
plaukai sustojo stati ant galvos žr plaukas
plaukai šiaušiasi (šiurpsta)ant galvos žr plaukas
poną turėti ant savo galvos žr ponas
nei rūroje nei galvoje žr rūra
Saliamono galvą turėti žr Saliamonas
sija palūžo galvoje žr sija
sijoną užmauti ant galvos žr sijonas
skaros lekia per galvą žr skara
skystumos turi galvoje žr skystuma
smegenų turėti galvoje žr smegenys
smilgos galvoje žr smilga
kaip sniegas ant galvos žr sniegas
srutas pilti ant galvos žr srutos
stogas ant galvos žr stogas
sutromis pilti ant galvos žr sutros
trakinio galva žr trakinys
šaltą vandenį pilti ant galvų žr vanduo
vėjai galvoje žr vėjas
devyni vėjai pučia galvoje žr vėjas
tušti vėjai pusto galvoje žr vėjas
vėjai išdulkėjo iš galvos žr vėjas
vėjai mušasi po galvą žr vėjas
vėjas pripūtė galvas žr vėjas
vėjai pučia (staugia, sukasi)galvoje žr vėjas
vėjai švelpia po galvas žr vėjas
vėjai šoka kadrilį galvoje žr vėjas
vėjas (vėjai)švilpauja galvoje žr vėjas
vėjai švilpia galvoje žr vėjas
vėjai vaikšto galvoje (po galvą) žr vėjas
nors velnias atsistotų ant galvos žr velnias
vinių trūksta galvoje žr vinis
vištos galva žr višta
vištos galvą turėti žr višta
kaip višta be galvos žr višta
zuikiai pjaunasi galvoje su kralikais žr zuikis
žarijas krauti ant galvos žr žarija
žąsies galva žr žąsis
žvirblio galva žr žvirblis
žvirbliai vanojasi galvoje žr žvirblis
kaip žvirblio galva žr žvirblis

pi̇̀lti, -a (-ia, pẽla), pýlė (pýlo) K; H, R
1. tr. SD131 daryti, kad lietųsi, bėgtų į vidų (apie skystį): Geria ir geria, nespėju pilt Vb. Pilk ir veizdėk, kad nebėgtų patekliuo J. Pi̇̀lk daugiau [pieno], kad nori Nmč. Pastatyk [v]andiniuo pi̇̀lti bosą Slnt. Mūsų katilas keturiais viedrais piliamas Pbs. Toks čaininkas buvo viedro pi̇̀lamas – visą išgers Trk. Užkaisk katilą [v]andens, šešiais viedrais pilamą S.Dauk. Sūdelis, iž kurio vyną ir vandenį kielikan pila prieg mišiai SD2. Žibalo gal reikia pi̇̀lt? Plm. Pẽla pieno [į kukulienę] i pavirina Pj. Leika, vandens pilamà Škn. Vandens pilamóji gelda Krt. Su riešuto kevaluku vaikas pẽla vandinį į karvės pėdą Lkv. Ein dukrelė jos pirma, pilia vyną į stiklą NS939. Sveika, burna, nebūk durna, piliama išsižiok! Klov. Pi̇̀lia arielką (suverčia į gerklę nenorinčiam gerti) kai arkliui vaistus Vžns. O jei vanduo ant sėklos pilama būtų BB3Moz11,38. Ir pylė aliejaus patepimo ant galvos Aarono BB3Moz8,12.
| prk.: Gegužės vidudienio saulė gausiai pylė iš dangaus šilumą ir šviesą į juoduojančius arimus ir jauna žole papurusias pievas V.Myk-Put.
^ Nepilk vandens į jūrą, ji ir taip pilna LTR(Šmk).
| refl. tr.: Pienuko ar į stiklines gausma pi̇̀lties Lkv. Seserys kopūstų bliūdą išvirs, padės ant stalo – pi̇̀lkias i valgyk Akm. Nenoriu mėsos, barščių pi̇̀lsiuos Skr.
ǁ tr., intr. Ds lieti kokiu skysčiu ant ko: Kad pilsiu še šaukštu barščių, ir išėjęs riogsok sau apsibuzojęs! Jnšk. Piltum in šunio – i šuo spiegt[ų] nuo tokio viralo (labai negardus) Švnč.
^ Kaip ant krosnies pila (daug geria) B.
piltinai̇̃ adv.
| prk.: Kelias, vedąs per Šalteikių kaimą, piltinai nupiltas rasa I.Simon.
ǁ tr. dėti, nešti (medų): Bitys medų pi̇̀la į korį Lž. Kai [vasarą] indėsi korį, tai bitės pil̃s medų, o rudenį tik išlaižo Všn. Jeigu seni koriai, bitės į juos medaus nèpilia Rm.
ǁ tr. semti, užlieti: Laivą jų šturmu bepilant, … priejo Kristausp BPI201.
ǁ refl. plūsti, sklisti: Kalnais ir kloniu pylėsi grynas auksas (saulės spinduliai), nes saulė jau aukščiau uolų buvo pakilus Mš.
| prk.: Maldos Viešpatiesp … ne tuščiai pilas DP550.
2. tr. SD360, Grv berti iš ko kur, į ką: Grūdus pi̇̀lia maišan Dv. Avižas pildamas, nemurdyk J. Jis pirm pylo rugius į maišą Pn. Lįsk į bulbių piliamą kamarą, ten niekas tavęs neras Rd. Žmogus liepė pi̇̀lt in keturias krūvas Lar162. Iškultus grūdus pýlėm an tos aslos Krm. Aš vežiau, o jis pýlo grūdus tiesiai aruodan Krs. Pamotėlė raganėlė pylė duobę žarijėlių J.Jabl. O tu taboka, mano tvirtoji, jau aš tave netrinsiu, nė į ragą nepi̇̀lsiu JD1007.
^ Iš miego miegos nepilsi LTR(Krž). Pilsi dieną, pilsi naktį – kiaurą [a]ruodą nepripilsi LTR(Vdk).
| refl.: Dar̃ mūs tę visas javas pi̇̀liasi (pilamas) Lz. Šiemet visos bulbos pirkaitėn pil̃sis Dglš.
ǁ žerti, mesti (biralus): Jau tiek apsileidę, kad an kiemo pi̇̀lia [šiukšles] Ob. O aš pamaniau, kad dėdienė man jau pilsi pelenų kojinę tiesiog į akis J.Paukš. Tą pasakęs, pylė žemėn nuo pečiaus raudonuosius, liepdamas brolius susirinktie BsPII315.
ǁ barstyti: Visokių tručyznų pi̇̀lia pi̇̀lia, tai ir grūdai nebekokie Kp. Daugiau pi̇̀la kokį zuperį – mėšlo mažai teturi Grd. Kad ir žemė juoda, dėlto grūdus pili̇̀ Ds. Pavasarį i druską pẽlam, kad žolė neaugtų Krž.
ǁ daryti, gaminti pripildant: Vieni plėšo, antri pi̇̀la pūkų patalėlius JV1032. Pūkų piltos paduškėlės ir šilkiniai vystyklėliai NS169.
3. tr. Kv gerti: Ji kai kubilas – pi̇̀la ir pi̇̀la Gs. Uzboną vandenio nusinešė, pi̇̀lia i pi̇̀lia Sml. Pi̇̀la i pi̇̀la tą arielką Všv.
| refl. tr.: Tatai tą arbatelę pi̇̀las ir pi̇̀las, o kieto nėko negali valgyti Plt.
ǁ versti gerti, girdyti: Pýlė, pýlė, iki užpylė akis (galą gavo) Gs. Tas veršis buvo vaistais pi̇̀lamas (labai daug vaistų jam sugirdydavo) Trk.
4. intr. birti: Javai gerai pi̇̀la (pakulūs) KII172.
| refl.: Gaidžiai pešas, kapojas, net plunksnos pi̇̀lias! Slk. Kap sukrėsi baronaitį, grašiai pil̃sis (ps.) Lz. Smėlys iš apačios pi̇̀lias pi̇̀lias, bet da suslaiko Str.
ǁ tr. byrant patekti, užberti: Kaip te dirbsi, kad smėlys akis pi̇̀lia JnšM.
5. intr. Ktk, Gd, Ds, Ldk, Al, Kt smarkiai lyti, žliaugti: Tai pýlė kaip su kibirais! KII111. Lietus taip baisiai pylė, kad tėvas uždarė langus P.Cvir. Pamatysi, kad iš tos debesies pi̇̀ls! Up. Lietus pylė kaip iš kibiro, bet senam poetui buvo šilta ir jauku prie krosnies J.Balč. Kad lyna, kad pẽla, kaip iš viedro verta! Lkv. Sakei, kad šiandien nelis, o žiūrėk, kad pila, tai pila, net balos tyška! Mrj. Lietus kad pýlo, visi šlapi parėjom Krs. Jau nely[ja], o tei pýlė pýlė, sakiau – nenustos! Jrb. Kad pi̇̀lia, tai pi̇̀lia: visą parlis, kol parlėksi Vad. Niaukstos, niaukstos, ant vakaro galia lietus imt pilt Jnš. Niaukiasi, ot pil̃s lietus! Pc. Kaip užejo pilti, lyti, nė kelio nematyti Šts. Lyja, par kaklą pi̇̀la, o jis eina Skr.
| refl.: Iš debesų ėmė piltis lietus rš.
ǁ tr. lietui merkti, šlapinti: Dabar jau jį pi̇̀la Btg.
ǁ intr. (krušai) kristi: Tep man šalta pasdarė, vis tiek ledais ėmė pi̇̀lt Nč.
^ Man visam šalta, ledais pi̇̀la Prn.
6. tr., intr. Vkš, Vvr gausiai sunktis, tekėti (iš organizmo): Prakaitas pi̇̀lte pýlė BŽ103. Pradėjo prakaitas pi̇̀lti Trg. Sergu – pi̇̀l muni prakaitas Grd. Sykį jai prakaitas pylė, sykį šaltis krėtė Žem. Prakaitas pi̇̀la, visas lyg apsvaigęs Ss. Mano kaktą da pila šaltas prakaitas V.Kudir. Prakaitas pilia kaip vanduo be apstojimo Lnkv. Šiandiej trečia diena ant drapanų, o vis da pi̇̀lia Vb. Baltieji pilia (moterų liga) Ds.
| refl.: Ašaros pylėsi iš akių brš.
ǁ tr. lietis, siūbtelėti: Šiluma čia pi̇̀la visą, atšaliau atsisėdau Ob.
| refl.: Aloyzui kraujas staiga pylėsi į veidą, širdis smarkiai plakti pradėjo J.Paukš.
7. tr. duoti (prievolę, duoklę): Žemė vieni raistai, o už ją reikia pi̇̀lt kap už gerą Pun. Įsakė, kad žmonės vyskupo valsčiaus kas metą piltum klebonui pyliavą M.Valanč. Dideles pyliavas reikėdavo pi̇̀lt Erž. Anie par teismą išimtinę pýlė Krš.
8. tr. prk. daug mokėti: Pi̇̀lia ir pi̇̀lia pinigus tiem traktoristam Šmn. Ką daktarams ir vaistininkams pilti pinigus, tai verčiau kailiniukus įsigyti rš. Jam pylęs pilsiąs pinigus, kad nepyktų Blv. Ponas gali pilti – turi iš ko Žem. Pils bagočius šimtelius ir išvaduos sūnelius JD1120.
| refl.: Pylės piningais ir netrukus išsipirko Šts.
9. tr. kasti (kauburį, apsauginį pylimą): Pilu pylimą SD368. Nėksai nežino, kas tas piles ir tas pylas par versmes ir ežerus yra pylęs, nes jog yra piltos, tą akys kožnam rodo S.Dauk. Pila volą apie miestą CII503.
| Muno tėvas pasakojo, ka [tą kalną] pýlė su kepuriums baudžiavų laikais LKT104(Pd). Netoli nuo šitų kalnų stūkso didokas piltas kalnas, kuriame esąs palaidotas kuningaikštis Gediminas A1884,46.
^ Aš jam kalną pyliau, o jis man duobę kasa B. Kas tau duobę kasa, tu jam kalną pi̇̀lk – ve, ma[n] tas tai nepatinka Šmk.
| refl. tr.: O kaimynai iš visų pusių kas kartas didesnius kalnus pilasi, kas kartas tą slėnį giliau užtvenkia Žem.
ǁ kauptuku purenti, kaupti: Mūs bulbos jau išdygę, biržėm pasodinom, rankom reiks pi̇̀lt Lz.
10. tr. Yl taisyti, žvyruoti (kelią): Kelius pýlė vyrai Vn. Sako, Jonis šiandieną pilą̃s kelius Slnt. Miestely [kelią, gatvę] pylė Lp. Gražus kelias, smėliu piltas Ps. Kab užeina [mašina] an to pi̇̀lto kelio, tai gerai Rud. Ten aukšti stenderiukai, pilti vieškeleliai, grįsti tiltai, margi dvarai mano tėviškelėj KlpD29. Pi̇̀la katrą metą su žvyru tą kelį Vgr. Katras kelias ant jūrelių, tai žvyreliu pi̇̀ltas JD578.
ǁ plūkti (moliu): Stuba ne grįsta, o pi̇̀lta Šmk.
11. intr. tankiai dygti, želti: Jei grybai labai pi̇̀la, tai kokia negeruma bus (priet.) Rud.
| refl.: Šiemet žolė pi̇̀lias baisiausia, nespėji ravėt Klt. Išnaikino [mišką], dabar pi̇̀lias naujas Aps. Alksniukai tik pi̇̀lias neartoj dirvoj! Ktk. Dar̃ po kožnai nakčiai žolė pi̇̀las Lp. Žolė tik pi̇̀lias po lietui! Skdt.
| Toks jaunas, uosteliai vos tik pilasi Žem. Vyrukas netgi! Ir ūseliai jau pi̇̀lasi Lp. Jau piliasi [vaikui] plaukiukai Msn. Tokie juodi plaukiukai pi̇̀las Krš.
ǁ refl. tankiai, gausiai sužysti: Daros pievos labiau vis margos: žiedais kožnas augalas pilsis rš. Ir teipo pi̇̀lias rugių žiedeliai, net padūmavę esti laukeliai LTR(Dgl).
12. tr., intr. berti spuogais, pūslėmis, spuoguoti: Blauzas pradėjo guzais pi̇̀lti Grd. Kas čia yra: muno vaikus pẽla nū daikto Pj. Ėmė šašai pi̇̀lti vaikus Trg. Skauduliai didžiau pýlė – nusigandau Grd. Pýlė pýlė pūslėm, jos trūksta – nor gyvą vežk ir apkask Vlk.
13. tr. dažnai dėti (kiaušinius): Vištos kasdien pi̇̀lia kiaušinius Ut. Vištos pýlė pýlė kiaušinius ir susturėj[o] Arm.
14. refl. pradėti būriais, gausiai eiti iš kur: Kap ėmė pi̇̀ltis [žmonės]! Lp. Iš bažnyčios žmonės pylėsi pro didžiąsias ir šonines duris A.Vencl. Žmonės kaip tamsus srautas pylėsi į kiemą rš.
15. refl. vienam po kito atsirasti, kilti: Kunigėliui taip lengvai žodžiai pylėsi, nei sykelio jam kostelėt nereikėjo S.Čiurl. Pilasi klausimas po klausimo J.Paukš.
16. refl. spurti, irti, nesilaikyti (apie audeklo kraštus): Reikia atmėtytie, o tai pi̇̀las labai Grv.
17. tr., intr. Btg, Rdm, Vlk, Ppr, Kal mušti, lupti: Ar esi gavęs pilti? J.Jabl. Vaikas pi̇̀lti gaus, duosu! Sg. Lekia i pi̇̀la [šunis] su karte Ar. Nu tėvas pýlė [jį] iš vadžių kaip šunį juodą Šln. Aš nė vieną kartą pi̇̀lti nesu gavusi nū tėvo Prk. Pýlė tėvai, spaudė mokyties, o aš taip nenorėjau! Krš. Puolasi pi̇̀lt – piktas Drs. Nu tik pilti, nu tik pilti su tuo diržu, ir nebliko ligos! Šts. Tas žmogus kaip ėmė pilt grėblykščiu – tol davė, kol pasakė BsPIV116. Jau jį paėmė kariaunon – jam niekas nesiseka: jis gauna gerai pilt BsV334. Aš nusvysiu šilko lyną, insivysiu kampan vyrą, tai dar ir duosiu, tai jau ir pilsiu! TŽI257. Nurimsta lyg šuva, gavęs pilti rš.
| refl. intr., tr.: Pasigėrė, paskui vali pi̇̀ltis! Gs. Pliaukšt, pliaukšt pradėjo pi̇̀ltis viens kitą! Šln.
ǁ intr. Krkn, Antz, Mrj, Btg smogti, tvoti, rėžti: Kad aš tau pilsiu į kuprą, tujau parietėsi! Dr. Nė pats nepajutau, kaip pyliau kumščiu jam į veidą J.Balt. Kad pýlau arkliui botagu! Glv. Ka[d] pýlė, ka[d] pýlė diržų! Plv. Pi̇̀la rykščių, ka neklauso Vrn. Aš jam kai pýliau ausin, tai tuoj atsisėdo! Vžns. Avinas … pylė kakta vilkui galvon ir ažumušė! BM47. Kad pilsiu vadelėm par kuprą! Rm.
ǁ tr. blokšti: Kanapes su rankoms į tokius blukinius ruilius pi̇̀lam Klk.
18. tr., intr. smarkiai šaudyti: Pradė[jo] pilt mane nuo Rėksniškės (kaimo pavadinimas) Dglš. Vokiečiai ėmė pi̇̀lt iš araplanų Jrb. Pi̇̀lia, pi̇̀lia, kulipkos lekia Krč. Kas gi bus, kai pradės iš kulkosvaidžių į barakus iš visų pusių pilti?! B.Sruog. Pylėme, kiek nešė šautuvo ugnis rš. Ka ėmė orlaiviai pi̇̀lt, ėmė pi̇̀lt! Prn. Paskui gavom pi̇̀lt (patekome į karo ugnį) Vlkv.
| refl.: Per Nemuną nu i pýlėsi vienas an kito Rmš.
ǁ tr., intr. Jnš šauti: Duok ir mun tą šautuvą, pilsiu ir aš į varną Dr. Pylė iš automato rš. Pýlė žemė[n], radę [banditai] kokį nepatinkamą, ir šventė Krš.
19. intr. Blnk tvieksti, plieksti: Lietus lyja, žaibas pi̇̀lia, pas mergelę čiela mylia (d.) Dbk. Lietus lyja, žaibai pilia, griausmas griaudžia SI249.
| refl.: Kibirkštys pilasi [iš radijo] Rmš. Net ugnis pi̇̀lias po kojom [smarkiai šokantiems] OG455. Kad eina, net žiežirbos pi̇̀lasi Lzd. Net akỹs[na] žaibas pi̇̀lias iš nuvargimo Sdk. Tekinas [su tekėlu], net ugnis pi̇̀lias Aps.
20. tr. drąsiai, atvirai sakyti, rėžti, drožti: Ką tik užgirsta, tai ir pilia akỹs Ds. Išgeriu kiek, ir pilu teisybę į akis rš.
21. intr. Dv, Ssk greitai, smarkiai eiti, bėgti, važiuoti: Kap mañ vijo šuva, tai aš tada pýliau (bėgau) namon! Grv. Kad pi̇̀lia (važiuoja) žmonės iš kermošiaus, net rūksta! Ds. Aš tuomi vieškeliu labai smagiai pýliau (važiavau) Skr. Lig plento turi keturius kilometrus pi̇̀lti Krš. Kinkais arklį i pil' (važiuok) Dglš. Mašinos nesulaukęs, gavau pėsčias pi̇̀lt namo Škn. Pi̇̀lk motociklu, tai da ir krikštynų teks Slm. Pýliau (ėjau) namo, ka net užpakalis putojo Jnš. Tai jau pili namo? Žmt.
^ Pi̇̀lk (jok), kol jaunas arklys – kai pasens, tai ir žingsniu bus gerai Slk.
22. tr., intr. smarkiai, intensyviai ką daryti, dirbti: Par radiją vis tą patį pilia ir pilia (pasakoja, kalba) Ėr. Ot liežuvėlis – tik pi̇̀lia, pi̇̀lia, pi̇̀lia! Mlt. Skaito – kaip poterius pilia (sklandžiai) Lb. Kaip iš kibiro pylė pagyrimus savo dėdei rš. Baikas sumisliam, tai ir pilam (dainuojame) LTR(Bgs). Nū brolio pasimokina i péla – gražių dainų moka Grd. Lig pačiam vidūnakčiui muzika pýlė Ds. Orkestras pylė, net palaukės skambėjo J.Paukš. Pýlėm (šokom) visą vakarą an kiemo, o muzika gerai grajina! Alv. Pildavo [išgėręs] būtus ir nebūtus šokius J.Avyž. Kad pi̇̀lia (šoka) jaunimas, net dulka! Ds. Sueina vyrų pulkas ir pi̇̀lia kortom (kortuoja) Ds. Pi̇̀la (kerta, pjauna) net išsijuosęs Gs. Pilkit (kirskite), vyrai, mišką! rš. Péla (kala), tvera vyrai gardus Grd. Kap pradėjau pi̇̀lt (belsti, daužyti) durysan! Ad. Pili̇̀ pili̇̀ (rašai) i nepritrūksti to rašymo Rdn. Pilù i pilù parašą (pasirašinėju) Brb. Taip ir pila (atlieka) vyrukas valandas PnmA.
| refl.: Pilkitos (kortuokite), kad turit piningų, aš jau esu nusidrožęs su kortoms Rt. Boba kad eina – žiupono palos tik pi̇̀lias (plaikstosi)! Slk.
◊ alỹvos į ùgnį pi̇̀lti kurstyti aistras: Eik, dukrele, į pirkią, tau nedera vienai su tuo jaunikaičiu palikti, nereikia pilti alyvos į ugnį, jis gali dar tave pamilti J.Balč.
ãšaras pi̇̀lti verkti: Ašarų karčių nepaliaunu pilti I. Ašaras iš tikro sugriaudinimo širdies šitame gyvenime pilti Pron.
deviñtas prãkaitas pi̇̀la apie didelį nuovargį: Lai ana daugiau nebipjausto, jau devintas prakaitas pila Ms.
į ãkį pi̇̀lti miegoti: Parvažiavau nuo pieno ir pýliau į ãkį Skr.
į bar̃zdą (į gérklę, į gùrklį, į kãklą, už lū́pų, už snùkio) pi̇̀lti gerti alkoholinius gėrimus: Pi̇̀lk į bar̃zdą: kai skusi, tai rasi Skr. Nėkas nebtaisos atsargos, tik į ger̃klę pi̇̀la Pvn. Jei turi̇̀, i pi̇̀lk į gùrklį Jdr. Pilk alų į kaklą kaip į peklą, o kaip įpilsi, tai rasi J. Koks bjaurybė [vyras]: į kãklą pi̇̀la, o numų nežiūra Krš. Pila už lūpų, pila už snukio, ir y[ra] girtas Šts.
į gálvą pi̇̀ltis jaudintis, priimti kaip tikrą, svarbų dalyką: Nereik visų niekų taip imties į širdį, nepilties į galvą bobų plepalo Žem. Kam taip pilties į galvą – rūpesčiai suėda sveikatą! Žem.
iš kiáuro į tùščią pi̇̀lti Btg tuščiai kalbėti.
[į] káilį pi̇̀lti mušti: Pilsiu niekšams kailį, pilsiu! rš. Pýlė tėvas káilį Sr. A ne už tą patį [liežuvį] ir vyras į káilį pi̇̀ldavo! Krš. Už neklausymą tik pi̇̀lk į káilį! Jnš. Pilk į kailį biesuo už tokį darbą! Dr. O katras kiek pavėlavo, tuoj į kailį pilti gavo LTR(Kbr).
tul̃žį pi̇̀lti pykti, niršti, piktumą nugiežti: Ji ant jo pi̇̀la visą savo tul̃žį NdŽ.
antpi̇̀lti, añtpila, antpýlė (ž.) tr.
1. J, Klk daugiau įpilti, užpilti ant viršaus (skysčio): Ančpýliau pieno ir įmaišiau Pvn. Rast, ant viršaus [grietinės] an[t]pýlus, greičiau susisuktum [kastinys] KlvrŽ. Jūs ant tų likusiųjų vaškinių čystą drungną [v]andinį antpilkiat S.Dauk. Añtpila orielkos ant žolių – i vaistai Jdr. Ančpi̇̀lti karšto [v]andens reik Lž.
2. užberti: Po apačia deda mėšlus bandos arba kiaulių, ant jų viršu žemės antpila S.Dauk.
3. J pridėti priedo (biralų): Pasilygau, ir ančpýlė pipirų gerą žiupsnį Pvn.
apipi̇̀lti, api̇̀pila, apipýlė tr., appi̇̀lti K; R65, Prk
1. Lnt užpilti skysčiu: Tėvas tik api̇̀pilia pelynus ir geria Kp. Apipýliau [mėsą] su vandeniu, tepamirkstie Grd. Tiesk dabar ant manęs jaučio odą ir apipilk statine dervos ps.
| refl. tr., intr.: Apsipyliau kirminą [spiritu] – gluodino sultis kaklams yra gerai Dr. Kamparą geru (geriu) apsipýlusi – kitų vaistų nežinau Šts.
ǁ apsemti, aptvindyti: Marios išlipo iš krantų, apipylė Pamarius ir šalia gulinčias Tyvulių pelkes I.Simon.
2. aplieti, aplaistyti: Su taukais apipilk bulvas J. Apipýlė su žiubalu (žibalu) palangę Rdn. Blynus da taukais api̇̀pilia Vb. Kas liekna, àppilam karvėm siečką Btrm. Reikia piemenį appilt [v]andeniu, tai karvės duos daugiau pieno (priet.) LTIII458(Tvr). Ir appylė jį aliejumi BB1Moz35,14.
| prk.: Visa žemė krauju yra appilta dėl neteisybės Dr.
| refl. tr., intr.: Apsipýliau su tuo alu (alumi) Mžk. Visą pilvą apspýlęs sėdi [vaikas] OG76.
| prk.: Vaikščioja apsipylęs arielkėle (girtas) Antš.
^ Nepilk vandenį prieš vėją – save apsipilsi LTR(Jrb).
ǁ refl. pasrūti: Kad duos par galvą – tas tujau krauju apsipylė Skd. Kraujais apspýlė OG363. Šiandieną prastà skalbties: akys apsipila ašaroms [vėjuotą dieną] Šts. Man ašarom akys apsipýlė iš gailesčio Rd.
| prk.: Dangus kraujinga pašvaiste apsipylė prš.
3. apiberti (biralais): Ką kuomi appi̇̀lti, apkrėsti KII247. Visus takus apipýlė su toms trąšoms, negal' paržergti Rdn. Jumis gėlėmis apipiltų mūsų merginos P.Cvir. Mašina dulkėmi appýlė Mrp. Kol miltų įdeda į varinį, api̇̀pela visą kuknę Lkv. Būtų atlėkus raiba gegutė, būtų appylus raibom plunksnelėm LTR(Lp).
| Apipila mus kruša sviedinių ir kulkų (smarkiai apšaudo) rš.
| prk.: Samanų krūmelis spalgenom appi̇̀ltas, apdėtas (labai apaugęs) Pb.
^ Viena [obelaitė] žydi biškį, o kita kap appilta (labai daug žiedų) Rud.
| refl. prk.: Žydras dangus apsipylė tūkstančiais mirgančių žvaigždelių Žem.
4. kiek nupilti (skysčio), nusunkti: Tas išrūgas api̇̀pilia, ir pilia tą pieną Sk.
5. refl. daug išsrėbti, išgerti, persigerti: Buzos apsipýliau, nat pilvas treikši Pls. Naktin silkė! Paskui apsipilat vandeniu Lp.
6. prasisunkus sudrėkinti (apie prakaitą): Prakaitas apipýlė jo kaktą Lp. Gėda juos apipylė prakaitu Gmž. Šaltas prakaitas apipylė valdovo kaktą J.Balč. Šalto prakaito apipilta, bevėpsant numirs be žvakės Žem.
| refl.: Jonienės šaltu prakaitu kakta apsipylė Žem. Gediminas nubudo drebėdamas, apsipylęs prakaitu rš. Moterys, prakaitu apsipylusios, rinko ir rišo sunkius pėdus rš.
ǁ refl. nutvieksti (ppr. iš gėdos, susijaudinimo): Gerai, kad tamsoje nematyti, kaip apsipila raudoniu Elenos skruostai rš. [Nuo šio pasakymo] Onutės veidas apsipylė apykaisčiu rš. Ugnia apsipylė, nutvertas bemaluojant Šts.
7. prk. gausiai duoti, suteikti: Tegu mañ pinigais api̇̀pilia, ir tai aš až jo neisiu Ds. Kad jis pinigais apipils, tai jis mane gal[i] imt BsPI9. Apipylei dovanomis, ažu kurias nebemoku kaip ir padėkavoti A.Baran. Ko jam netylėt, kad jis api̇̀piltas [kyšiais] Prn. Žadėjo apipilti ją meile ir laime Žem. Motyna apipils jus malonėmis Žem. Teipo ir mūsų jauniškė nepaskaitomais vargais kaip pilte appilta turi būti BPII510. Jie apspito tėvą ir apipylė jį klausimais rš. Apipylė jį smūgiais, spardydamas jam kojas rš. Suspaudusi ją glėby, apipylė pabučiavimais rš.
8. refl. prk. daug įsigyti, turėti: Apsipýlęs grūdais Upt. Artojas pavasarį triūsia, prakaituoja po laukus, sėja, augina javus su didžiausia vilčia rudenį apsipilti grūdais Žem. Jie gyvena gerai, pinigais apsipýlę Mrj. Brolis Petrelis buvo apsipýlęs tūkstančiais Erž. Moterėlė vaikais apsipýlus Msn. Šitiek vaikų apsipýlė, merga būdama Skr. A kur buvo, ka ponai būtų apsipýlę vaikais?! Btg. Apsipýlęs utėlėm, didelis mat ponas! Upt. Pelnais apsipiltumi, kad austi mokėtumi Šts. Ot kvailas buvau, kad neatidaviau pavasarį visos sėklos: dabar būčiau apsipylęs ir grūdais, ir pinigais A.Vien.
9. apkasti, apkaupti: Apipilu žemėmis medžią SD204. Appi̇̀lt krūmelį tą reikia, apravėt Dv. Appýlėm bulbas Dv.
ǁ pilant, kasant paaukštinti: Žinyčia ta buvo pas miestelį Betygalos, kame ant pat skardžiu Dubysos ir dabar yra aukštas kalnas viršu paskiaus apipiltu M.Valanč.
10. apkasti pylimu: Radzivilas, Kražius įgijęs, to[je] vieto[je], kurio[je] šiandien riogso jėzavitų bažnyčia, išstatęs mūro rūmus, pyla apipylė M.Valanč.
11. spuogais apiberti, apspuoguoti: Appýlė lūpas, paskui šašais apsdėjo Ad. Prūde nūsimaudęs, ir apipýlę visą Grd.
| refl.: Apsipila kam lūpos SD234.
12. refl. tankiai apželti: Ir vėl raistelis apspýlė alksniokais kaip kanapėm Skdt.
ǁ refl. gausiai susprogti, sužysti, turėti vaisių: Medžiai apsipylė lapais, žemė apsidengė žalumu Žem. Sakyk, kad nėra obuolių – pavasarį buvo [obelis] visa žiedais apsipýlus Trgn. Žiedais apsipylusiose liepose darbščiai dūzgė bitelės J.Balt. Obelys, kriaušės, vyšnios apsipylusios baltmargiais žiedais Žem. Tik kryklės kelmas stovėjo apsipylęs vaisiais, bet jie buvo rūgštūs ir aitrūs J.Balč.
◊ aki̇̀s apsipi̇̀lti Antš pasigerti: Atėjo apsipylęs akis Gsč. Kožną mylą dienelę akès apsipýlęs Krš. Ko vaikščioji, aki̇̀s apsipýlęs?! Prn.
ãšaromis apsipi̇̀lti Mrj, Ėr, Kp, KlvrŽ graudžlai verkti: Nelaiminga moteriškė apsipylė ašaromis J.Jabl. Benius parpuolė veidu ant žemės ir apsipylė ašaromis J.Avyž. Ne kartą apsipylėt gailiom ašarėlėm Mrs. Apsipýlęs ãšarom, tarė senelis BM26. Tarnaitės, ašaromis apsipylusios, dėjo mažas rankines kraiteles į vežimą Pt.
atpi̇̀lti, àtpila, atpýlė
1. tr. atlieti kiek (skysčio) iš viso kiekio: Tėvas parvažiuos, o kruopų neatpýliau, lig dugnio išsrėbėm Vb. Ar Vaclovui yra [viralo] atpi̇̀lta? Pc.
| refl. tr., intr.: Aš atsipýliau kruopų – ryt suvalgysu Šts. Atsipi̇̀lkiat atskirai, aš tokio jovalo neėsu Krš. Pieno atsipila iš to, ką gauna sriubai užbaltinti Pč. Jei nemėgsti pramesto [viralo], tai atsipi̇̀lk Vlk. Kai kiaulytei virdavo, atsi̇̀piliu, būdavo, i sau Rm.
ǁ netyčia nulieti kiek (skysčio): Taip pat negalima nėščiai, semiant vandenį, atpilti, nes kūdikis sterblėje šlapinsis (priet.) rš.
| refl.: Nėščia būdama nesemk pilno kibiro, kad besemiant neatsipiltų, nes gimęs kūdikis atvems (priet.) rš.
2. tr. beriant atskirti kiek iš viso kiekio: Dėde, atpilkite jam du pūrus rugių ir išskaitykite iš mano algos pagal dabartinę kainą V.Myk-Put. Tris pūrus rugių sėklai atpýlėm Ds.
| refl. tr.: Užsivogė, iš aruodo atsipylė ir padė[jo] [į malūną nuvežti] Lp.
3. tr. K atgal supilti (skystį): Nešk tuos barščius, atpi̇̀lk Pc. Upės subėga į jūrą ir atapilia tą vandenį, kuris buvo iš jos išgaravęs rš.
| refl.: Galingas, hipertrofavęsis kairysis skilvelis pasiunčia į aortą didžiulę bangą, kuri tuoj pat staiga sukrinta, kraujui atsipilant atgal į kairįjį skilvelį ir periferiją rš.
4. intr. stemple pakilti, grįžti į burną nurytam maistui: Kai tik rūgščiau ažvalgau, tuoj ir atàpilia Ut.
5. tr. užpilti: Išsunki [tarkuotų bulvių] tašlą ir vandeniu atapili – gardesnis blynas Ktk.
ǁ perliejant (ppr. vandeniu), perpilant atgaivinti: Atpils [v]andeniu, tai tas i vė[l] nukrinta iš gailystos Ml.
6. tr. atiduoti prievolę (pieno, grūdų): Pieno pyliavą atpelu greitai Lkv. Kur žemės blogos, pyliavą par vis sunkiau atpi̇̀lti Krtn. Pyliavas atpylėm, mokesčius sumokėjom, gražiausiai viskas! rš. Pyliavą atpýliau Als. Neatpylė rekvizicijos Trg.
ǁ atsilyginti, atiduoti suderėtą skystą ar birų produktą: Čia pieno neatpils, kiek suderėta, čia miltų nepriduos, čia ims peršnekėti A.Vencl. Ar daug jau gavai? Kiek atpylė tau Dovydonis už ketverius metus? J.Balt. Po smerčio kviečiais [skolą] atpi̇̀ls (juok.) Rdn.
7. refl. prisigerti, apsvaigti: Gaspadorius atsipylęs negerai užarė [lauką] (d.) Lp.
8. tr., intr. apmušti, apdaužyti: Boba lazda atpýlė vištą Str. Duot jiem, prakeiktiem, atpilt už visas kančias, už visus vargus! rš. Jonas Petrą atpýlė Sem. Aš jam kad atpiltáu lazda per šonus! Vlk.
9. intr. greitai, smarkiai ateiti, atvažiuoti: Anksti atpýlė iš Švenčionių Ad. Aš per valandą aštuonius kilometrus atpýliau Žmt. Ot greit tu atpýlei! Dglš. Pamatysi, kurią nedėlią atpilsiu pas tave dviračiu Slm. Truksi tokiuo arkliu atpi̇̀lt?! Ds.
| refl.: Su patamsiu jis atsipýlė Rm. Šuva nuvarė kiškį, kiek pabuvus, ir vėl atsipylė atgal Ėr.
10. tr., intr. smarkiai, intensyviai ką padaryti, atlikti: Paklausk ko, tai atpils (atsakys) žodį, ir vėl tyli Ds. Atpylė (pasakė) močia anai bobai, ir gatava Užp. Jonas kvotimus gerai atpýlė Up. Atpylė (greitai, sklandžiai sukalbėjo) poterius kaip žirnius Jnš. Nori, dėde, atpilsiu (atpasakosiu) visą raštą kaip pamoką rš. Atpylė (išbarė), atpylė, ir eik kaip su telioku (sugėdintas) Ds. Penkius rublius àtpila (atskaičiuoja) iš algos – vaikų netura Krš. Turėjo atpi̇̀lti (atsėdėti kalėjime) devynius metus, i gan Krš. Sėda, kol àtpila paras Pvn. Armijoje trejus metus atpyliau (atitarnavau), liaudies gynėju buvau, buožėms dantis daužiau J.Avyž. Metus jau atpýlė karūmenė[je] Krš. Šiandie atpi̇̀lk, o rytoj galėsi neateit Mrj. Dėl atsargos atpylėme (atidavėme) pagarbą ir policininkui rš. Atpylė ragas ragan (gerai darbą atliko) LTR(Kp).
◊ káilį atpi̇̀lti primušti: Reikia atpi̇̀lt vaikam káilis rykšte, tai nebus tokie išdykę Ds. Tau tai atpýlė káilį! Km.

×dapi̇̀lti, dàpila, dapýlė (hibr.) tr.; Sut daugiau, papildomai įlieti, įpilti: Saldūnio pieno dapi̇̀lk, tai gardžiau bus Nmč. Dapýlė [į sriubą] vandenio Kls. Butelį dapyliau pilną vandens rš.
įpi̇̀lti, į̇̃pila, įpýlė K; H, R
1. tr. SD1195 įlieti (skysčio): Aš įpýliau pieno į putrą J. Kad valgyste, galiu daugiau inpi̇̀lt Lnt. Padaug įpýlei Ob. Aš noriu įpilamas (noriu, kad kiti man įpiltų) J.Jabl. Katei lakti į̇̃pelu ir einu Lkv. Añpilia katiliukan vandenio Pst. Įpi̇̀lk man praustuvėn vandens Š. Leisk, aš tau arbatos inpi̇̀lsu Klvr. A nori šilto vandens į viedrą įpelamà? Lkv. Įpýlė vandenio su vandeniu i da pablendė vandeniu (taip caro armijoje maitinę kareivius) Rd. Sausoj [keptuvėj] inpi̇̀lsi [blynų tešlą] – sudegs Šlčn. Tu ir bliūdus jo, kupkeles, kragus, kaušus iš čysčiausio aukso daryk, kuriais išpiltų ir įpiltų BB2Moz25,29. Ir inpylė vynelio iš tėvulio butelio TŽI168. Malonėk, dar įpilk, dar gersiu ir antrą! DvD292. Inpil, gaspadin, kopūstų, kad pilvelį man išpūstų! LTR(Slk).
| Vainorus pasėmė bites mediniu šaukštu iš sieto lyg tyrės ir įpylė avilin kartą ir kitą V.Krėv.
| prk.: Tau su samčiu neįpýlė to mokslo Jrb. Įpylė į žiedus tuos saldžius lašus pavasario burtas gražus V.Myk-Put. Tavo galva kai rėtis: ką įpili, tas išbėga LTR(Vdk).
| refl. tr.: Pabaik valgyt – aš tan bliūdelin įsipi̇̀lsiu batvinių Kp. Pats insipylė ir vadina savo kelionės draugą, kad eitų valgyt BsPIV28.
ǁ intr. prk. duoti išgerti alkoholinių gėrimų, nugirdyti: Inpil̃s gerai sekretoriui ir gaus, pamatysi! Sdk.
ǁ tr. prk. leisti pajusti, suteikti: Trokštu įpilti jiems kiek doros supratimo Žem. Ačiū tamstai už tai, kad mano širdin tėvynės meilę įpylei rš. Sužibėjusi viltis įpylė jėgų į sužalotuosius kūnus B.Sruog. Inpilk, prašom tave, Viešpatie, ing tarnus tavo dvasią tiesos! Mž311. Nuog pradžios krikščionystės inpildavo [dvasios stiprumo] ing širdis ištikinčiųjų DP53.
| refl.: Malonė Dievo insipylė ing panos [Marijos] kūną Mž178.
2. tr. įberti (biralų): Įpýlė į saujikę [vaikui] cukraus Rdn. Ar jau įpylei melnyčion? Pn. Gėda mums nežinot tuo tarpu, kiek javų įpila į aruodą ūkininkas Lietuvoje V.Kudir.
^ Ką į aruodą įpilsi, tas tikt tavo S.Dauk. Vėlai sėjo, pagada – įpýlė kai į aruodą (sudžiūvo ir neišdygo) Skr.
| refl. tr.: Įsipýlęs puspūrę grūdų, parsinešė namo Š. Kešenėj turėjo akmenėlių insipýlęs prie riešutų (ps.) Všn.
3. tr., intr. įmušti, prikulti, užduoti: Anąsyk jį gerai įpýlė Kin. Inpilsma, kiek tik jam inlįs Dglš. Kad jumi kas inpil̃t gerai! Lp. Piemenį įpýliau gerai už nuganymą Kal. Įpylė jam dvidešimt botagų rš. Kai aš tau inpi̇̀lsiu uodegon, tai tu žinosi! Ds. Inpýlė šuniui paskuigalin su lazda – nubėgo cypdamas Ktk.
| Tada fašistams gan gerai įpylėm, kaip žinai A.Vencl.
◊ į káilį įpi̇̀lti apmušti, apdaužyti: Įpiltų gerai į kailį, nereikėtų mėčiakotis Srv. Kad įpi̇̀lsiu į káilį, tai laižysies! Krp. Kai káilin gerai inpýliau, dabar geresnis vaikas Glv. Bėk, Onute, ir įpilk tam išdykėliui gerai į kailį! P.Cvir.
į káklą (į lémpą, į mákauką) įpi̇̀lti išgerti alkoholinių gėrimų: Susmetę inpýlėm kaklañ, bus drąsiau vakaruškos Ktk. Matyt, tu šiandie jau lémpon inpýlei Al. Kai inpili makaukon, tai ir girtas Ds.
išpi̇̀lti, i̇̀špila, išpýlė K; R
1. tr. išlieti kur, į ką (skystį): Ana tą pieną išpela taip čystai, išvarvina Lkv. Išpilk tą [v]andenį į geldikę Krš. Prašom valgyt, vis tiek reiks kiaulėms išpilt (juok.) LTR. Tu išpýlei alų iš uzbono J. Ir išpylė kodį ingi prakartą BB1Moz24,20.
| refl. K, Š.
| prk.: Danguje išsipylė (pasklido) raudonumas rš.
ǁ prk. leisti patirti, suteikti: Ant numiškių ir giminės išpils gausingiausį dangišką palaiminimą brš. Pradūrė maišą ietimi priesakis ir ižpýlė atpirkimą mūsų atpirkėjas DP577.
| refl.: Idant šviesa tiesos … ant viso kūno šio pasaulio ižpiltųs DP609–610.
ǁ išpilstyti: Iššinkuoju, išpilu R46.
ǁ išlaistyti: Tuoj pirklys tą kambarį išpuošė, išpylė kvepalais LTR(Ds).
ǁ išlieti skystį, apvertus (ppr. netyčia) pripiltą indą: Koja paslydo, ir visą rūgusį pieną išpýliau Vb. Karvė visą rytinį pieną išpýlė (įspyrė melžiant) Dglš. Atsikelia ryto gaspadorius ir, atradęs išpiltą medų, užkūrė bernui ažmokėt BsPII274.
| refl.: Visas [v]anduo išsipylė, net ir karalaitis pradėjo barties BsPII301.
ǁ refl. ištekėti, išvarvėti: Pratrūksta ir išsipila žaliais kraujuotais pūliais EncIV868.
2. tr. SD420, R47 iškratyti, išberti: Išpýliau pupas į skreitą Rdn. Išpýlė saldainius, a ne pasiutęs?! Grd. Kab saulė būtų, [mes] išpiltum sėmenis džiovinti Zt. Jau kad išpylė daug sidabrėlio ant žaliojo stalelio NS513. Išpi̇̀lk kašę [bulbių] Brš. Anys maišus išpylė BB1Moz42,35.
| prk.: O aš išpyliau (išlaidojau) savo vaikelius po visus kapelius (rd.) Ml.
ǁ išsemti, ištuštinti: Išpylėme iki dugno [buožės] aruodą J.Avyž. Visas avižas kareiviai rekvizicijoms išpylė Pt.
3. tr. sudrėkinti išsimušus (apie prakaitą): Matau jų apdegusius, pajuodavusius veidus, prakaito išpiltus J.Bil. Mane visą prakaitas išpylė Mrs. Šaltas prakaitas išpylė kaktą LzP. Titai (tiktai) prakaitu išpýlė OG218. Ėmė minėti tokį vardą, kad net prakaitas kūnus išpylė Vaižg. Šalto prakaito išpiltas sargybinis uždusęs švokštė S.Nėr. Visa kakta buvo išpilta šaltu prakaitu K.Bor. Išsigandau, devyni prakaitai išpýlė Dkš. Ilgai gulėjo be žado, išpiltas mirštamo prakaito rš.
| refl.: Ji stebėjo, kaip stambesniais lašais išsipylė jo kakta rš.
ǁ nutvieksti, užlieti: Mane tik šiluma išpýlė, kai pamačiau kraują Dkš. Pyktis išpylė tamsiu raudoniu jo stambų, atkaklų veidą ir įžiebė akis rš. Mergaitės veidą išpylė ryškus raudonis rš. Visą mane išpylė raudonumas rš.
4. tr. atiduoti prievolę (pieno, grūdų): Pieną už tą karvę reikėjo išpi̇̀lt Rm. Jie tai greitai išpýlė pieną Skr. Viską i̇̀špili, i lieka dar parduot Prn. Kas galėjo išpi̇̀lti vokiečiam visą rekviziciją?! Ėr.
5. išleisti, išeikvoti (pinigus): Nežino, už ką tie pinigai išpilti I.Simon. Išpylė daug pinigų daktaru[i], o ligonis mirė Rm. Reikėjo anuodu skųsti sūdams ir didžius piningus išpilti M.Valanč.
6. tr. suplūkti, padengti kuo: Išpýliau aslą moliu Jrb. Ant tos vietos, kur ji (lova) turi stovėti, išpylė cimentu MPs. Išpýlė pudamentą, mūrysias trobikę Krš.
ǁ Trš pažvyruoti: O Skrodskis ypač pyksta, kad liks neišvalytas parkas, sodas, tvenkinys, neišpiltas jovarų kelias V.Myk-Put. Išpi̇̀lk peludes – nepelis pelai Dkš. Šlago parvežė, takus išpýlė Krš.
7. tr. supilti pylimą, kauburį: Nuo vieno kaimo pusės yra tarytum išpilta beveik per visą ežerą siaura žemės juosta LTR(Dg). Gentys ir bendrai, supylę jų pelenus į kūlio ar molio indą, žemė[je] palaidojo, o ant viršu jos minavonei išpylė rogą, arba kapą, pailguotiną S.Dauk.
ǁ išardyti ką sukastą: Miegą bemiegantiem iškirto karelius, išpylė pilelę VoL311.
8. tr. apsėti: Jis išpylė du šniūru LTR(Kp).
9. tr. Rod, Lzd, Užv išberti (spuogais): Visą burną išpýlė spaugais Užp. Išpýlė ant nosės slogą – raudona nosė kaip burokas Krš. Tymus ka nei̇̀špela, nūmiršta [ligonis] Pj. Žiežirba nespjaut – lūpas išpils (priet.) LTR(Ds). Dirželiu nemušt šuva – pakūnės išpilia (priet.) Ds. Jo veidas čia suvirpėdavo, čia jį išpildavo dėmės rš.
| refl.: Po visą kūną guzai išsipylė Rm.
10. tr., intr. Pun gausiai, tankiai sudygti: Lietus apdaigino rasodą, kaip pilte išpylė Jnš. Vasarojus apdygo taip gražiai, kaip pilte išpylė J.Jabl.
| refl.: Po lietui žolė gerai išsipils Dkšt. Žolė jau išsipýlus – tuoj sužaliuos laukai Ktk. Šiemet mūs linai anksti išsipýlė, dabok, greit bus vasara Ml. Tik išsipýlė žolelė po lietui! Užp. Pasėjo, užlijo – tuoj išsipylė Ėr. Po trijų dienų pilte išsipýlė diegeliai Grš.
11. refl. Všv gausiai išeiti iš kur; išėjus pasklisti: Vaikai išsipylė iš mokyklos Ėr. Svečių sutikti išsipylė visas sodžius J.Dov. Iš pilių išsipylė daugybė raitelių A.Vien. Vaikai ir motyna išsipylė į kiemuką lauktuvių gauti Žem. Kap išsipýlė visi iš pirkios, tai net žemyna dreba po jais Arm. Išsipýlė visa eilė kareivių Gs. Seni ir maži išsipylė iš trobų A.Vien.
| prk.: Gluosnio šakos nusvirusios, išsipylusios (pasklidusios, išsiplėtusios) į visas šalis rš.
12. tr. apmušti, pripliekti: Išpi̇̀lsi lazda, botagu arklį Vrn. Nelįskite man į akis, nes liepsiu su lazda išpilti! Tat. Bėga vilkelis išpiltas, sutiko brolį ant tilto LTR(Btr). Sūnų [tėvas] botkočiu išpylęs rš. Subinę gerai išpilti N. Išpi̇̀ls nugarą už neveizėjimą gyvolių Sr. Ei, kad išgirstų brotureliai, išpiltų tau nugarelę! KlpD103. Žmonės … sudraskė jo šėtrą, o pačiam dar gerai nugarą išpylė A1884,372.
13. tr. Grv išmušti, išdaužyti, iškulti: Nebrajyk, nebrajyk, da dantis išpil̃s! Ktk. Nepasaugok, tai vaikai ir langus išpil̃s Trgn. Į panaktinystę aš neišejau, ir išpylė ponuo langus Vkš.
| refl. tr.: Berniukas išsipylė dantis Grž.
14. intr. greit išvažiuoti, išeiti: Tėvas su sūnum piršlėm išpýlė Ds. I išpýliau šituo kumelaite Dglš. Iš tę visi i̇̀špilią, kas nebūtų, o iš čia neina (negalima) Vlkš.
| refl.: Mūsų gal' kažkur išsipýlė Krč. Išsipýlė vaikas ant sodą Krkn. Jonas jau išsipýlė į Ramygalą Rm.
15. tr., intr. smarkiai, intensyviai ką padaryti: Anas išpýlė prakalbą kaip agranomas Šš. Išpýlė (apsakė) nelyginant ant delno: aiškiai, kiek galima Slk. Jis išpylė man visą savo gyvenimo istoriją rš. Kad išpýliau (drąsiai pasakiau) bobai apie viską, tai ir išsižiot nemėgino! Šš. Aš penkiolika metų esu išpýlusi (ištarnavusi) pry gaspadorių End. Aštuonis metus išpýliau [kolūkyje] (sov.) Pš. Keturis metus kare išpýliau Vn.
◊ káilį (kalniẽrių, skū̃rą) išpi̇̀lti primušti: Patiesė vilkelį ant mėšlų, išpylė jam kailį iš tiesų BsO123. Jei dar kartą nepaklausysi, aš tau išpilsiu kailį! Grz. Išpi̇̀lti gerai káilį už lakstymą, ir tuokart tegul žinos! Vvr. Reik gerai išpi̇̀lt káilį, tai imsis darbo! Alk. Tu, sako, išpýlei dviem [velniam] kalniẽrių, man neišpilsi (ps.) Šln. Tokiu pat būdu tas ponas ir barzdočiui skūrą išpylė, išėdė [viralą] ir nuė[jo] sau BsPIII243.
ši̇̀rdį išpi̇̀lti nuoširdžiai išsipasakoti, atverti širdį: Kelkis, žmogau, naktį … ir ižpilk kaip vandenį širdį tavą ant Viešpaties DP619.
pỹktį išpi̇̀lti išsikeikti supykus: Man užejo – aš išpýliau pỹktį, ir vėl gerai Ut.
nupi̇̀lti, nùpila, nupýlė K
1. tr. SD380,453, N nulieti (kiek skysčio): Nupýliau biškį nuo viršaus J. Nūpi̇̀lk nū gyvatės kokį lašą [degtinės] Užv. Tiek neišgersu – nupi̇̀lti reik Krš. Jos pienas nupi̇̀ltas (grietinėlė nuo viršaus nulieta) Ėr. Aš pietum ir šeimynai duodu nenupi̇̀lto pieno Ds. Turėdavo tenkintis duona, bulvėmis, silkutėmis ir nupiltu pienu rš. Pirmoja gira buvo labai gardžios rūgšties, bet čia jau kelintą kartą nupilta (suvartojus ant to paties raugo vis užpilama nauja) Ds.
| refl.: Nėščia moteris, semdama kibiru vandenį, turi pasemti jo tiek, kad jis nenusipiltų, nes kūdikis pavalgęs atvems (priet.) rš.
ǁ refl. išsiliejus nutekėti: Iškrito kibiras jai iš rankų, vanduo nusipylė laiptais žemyn, paskui jį nutarškėjo skardinis kibiras Mš.
2. tr. apipilti iš viršaus: Aikštę nupylė vandeniu, padarė čiuožyklą rš.
| prk.: Mėnulis žvelgė smalsiai į klebonijos kiemą, sidabrine šviesa nupylęs šventoriaus kuplias liepas S.Čiurl.
^ Kaip vandeniu nupilta, visa [suknelė] blizga! Ob. Pamačiusi Martyną, kaip krauju nupilta (paraudusi) apsisuko ir buvo bebėganti atgal pro duris I.Simon.
ǁ pilant nuplauti: Karštu vandeniu nùpila tas kanapes Šmk. Uogas reik su karštu [v]andeniu nupilti Krš. Nupila [daržoves] verdančiu vandeniu rš.
| refl. tr.: Nupi̇̀lkis rankas, jovalus graibęs, ir eik valgyti Dr. Nupýliaus rankas, galiu duoną minkyti Dr.
3. tr. nulaistyti: Tas stalas visas yr su rašalu nupiltas Plng. Tai aš nupilu viešą kelelį gailiom ašarėlėm (d.) Mrs.
| refl. tr.: Tokius puikius drabužius nusipylęs su pienu Šts.
4. tr. visą nuberti (biralais): Visas aukšto grendymas buvo storai nupiltas smėliu J.Balt. Pelenais nupýlė žemę Ėr. Kiemą kai su smilčia nùpili, tai minkšta kojom vaikščiot Jnšk. Iš kur tiek salietros gavai: nupi̇̀lta [daržai] – net balta Lel. Tėvas numiršta ir liepia nupi̇̀lt druska jo kapą ir žėdną naktį eit saugotų (ps.) Pnm.
| prk.: Nū dangus nupiltas žvaigždėm Lz.
^ Danguj pilna žvaigždžių, kap nupilta Alv.
| refl. prk.: Kluonas, geltonomis pienėmis nusipylęs, žibėjo it auksas J.Paukš.
5. tr. apsėti: Grikiais nupi̇̀lsme, vis užaugs Mlt. Nupýlė tokius laukus su kukurūzais, i ka tau būtų kas užaugęs! Krš.
6. tr. pabraukus numesti, nužerti: Brachaunius (netinkamus) grašius nupýlė žemėn, o gerus grašius pametė an stalo Lz.
7. intr. smarkiai užlyti: Tarpais tik krapena, o kartais i gerai nùpila Gs. Kad nupýlė, tai sveika rugiam! Ds. Užejo debesys, nupylė, ir vėl paskui gražu Užp. Lietus taip gražiai nušveitė, nupylė – žolė tik žalia Jnšk.
8. tr. visą sudrėkinti išsimušus (apie prakaitą): Baimė ją apniko, šaltas prakaitas nupylė LzP. Turia karščio – prakaito nūpi̇̀ltas Grd. Prakaitas muni nupýlė Šauk. Aš akimirksnėj prakaito nupiltas atsibudau rš.
ǁ nutvieksti, užlieti: Katrę tvykst kaip žaibas ėmė ir nupylė raudonis I.Simon. Jo veidą gėdos kaitulys nupila LzP. Skaidri gėda nupilia skruostus rš.
ǁ visą apimti, pereiti: Toks šiurpulys nupýlė šlaunis! Žr. Muni tujau nùpila šaltis Štk. Taip nupildavo ją karštis, taip virpėdavo kojos! rš.
9. tr. iš stingstančios masės nulieti, padaryti: Iš taukų nū̃pela žvakę Lkv. Vieną ankapį jau nupýlė Gs. Pamatą nū̃pela iš cimento Lkv.
| Vežimus gera krovėja pilte nupila, vienkulšė nenukrauna Skdv.
10. tr. tankiai išberti (spuogais): Spuogais nupýlė visą Krš. Kad nupýlė mani šašais nuo to vandenio! Mšk. Nu išgąsčio nupýlė skauduliai Rdn. Koks tai karštis, nušašo lūputės, nupýlė Erž. Rauda kiaulikei: nupiltà visa Krš. Visas kūnas dėmėms nupi̇̀ltas Šauk.
11. intr. skubiai nueiti, nuvažiuoti: Aš i per lytų nupi̇̀lsu Gs. Dviračiu netruksi nupi̇̀ltie Ds. Lig saulei net Daugėliškin nupýliau Dglš. Kur čia juos rasi – salon (sodžiun) nupýlė Aps. Nupýlė kaip jaują uždegęs Krs.
| refl.: Visi [vaikai] nusipýlė an paupį Ėr. Palaidas arklys kažkur nusipil̃s Ėr. Kažkur nusipýlė (nužygiavo) bekariaudamas Ėr.
12. tr. apmušti, pripliekti: Nepadarei, kaip reikia, nupylė diržu, o ne, tai dar ir sagtimi – ir tiek V.Krėv. Nupil̃s taũ gerai tėvas už tokią šunybę! Vb.
13. tr. smarkiai, staiga, įsikarščiavus ką padaryti: Jis (stiprus arklys) visus arklius nùpila (nuspiria, nuveja) Drs. Mūsų avinas jūsiškį lengvai nùpila Up. Jis tave vis tiek nupi̇̀ltų (įveiktų) Up. Anąvakar ėjau basa ir nupyliau (numušiau) beveik pusę kojos piršto Sdk. Tai niekaip neatsistebiu, kaip anas šitokį lenciūgą nupýlė (nudaužė) Sdk. Kole tu valgyt išvirei, aš pusę pievos vienas nupýliau (nupjoviau) Dglš. Tokias dvi gražias išbėgines egles nupýlėm (nupjovėme) Srv. Nupýlė (nurašė) baisiausį laišką, išbjaurojo visaip Krš. Nupi̇̀lk (nupirk) tu man, Jon, lingerką gerą, tai aš tau sūnų užauklėsiu Ds.
| refl. tr.: Reiks ir man plikai galva nusipi̇̀lt (nusikirpti), tai net šukuot nereikės Ds. Ak kad taũ kur nujot – kokie gražūs čebatai nusipi̇̀lta (nusipirkta)! Ds.
14. tr. Strn, Rgv, Tl nušauti: Dvylika kiškių nupýlė lig pusryčiui Pc. Jo neužkabink: nupils iš kur pataikęs tave, ir tiek – ūmus žmogus Jnšk. Šiandie anas didelę lapę nupýlė Žl. Ar daug zuikių nupýlei? Žd. Kad kiek, būt nupýlę jį Rd. Turėjom didelį šunį, sūnus pats nupýlė Sb.
| refl.: Nusipilti kiekvienas kvailys įstengs visada rš.
papi̇̀lti, pàpila, papýlė K
1. tr. palieti (skystį), išpilti: Papylė deguto, ir prilipo jos kojos J.Jabl. Papýlė tą smalą po bažnyčios durimi Krn. Aš tuos nuodus papi̇̀lsiu, o duosiu gero vyno (ps.) Ar. Ir visus kraujus tepapila pas dugną altoriaus BB3Moz4,34.
| refl.: Sucypė [velnias], išbėgo laukan ir įsėdęs išvažiavo, tik smala pasipylė LTR(Slk).
ǁ palieti apvertus (ppr. netyčia) pripiltą indą: Gaspadinė kisielių papýlė Ad. Pargriuvo ir pieną papylė LTR(Slk). Papi̇̀lsi tu pieną! Švnč. Būtum vely suvalgęs, ką papýlei Užp. Vaikai rašalą papýlė Švnč.
| refl.:
^ Virė, virė i paspýlė Prng.
2. tr. kiek įpilti papildomai (skysčio): O tau dar papi̇̀lt skystumos (sriubos)? Pls.
^ Kai bėga, neveja, tik vandens papila (į bėgančią sriubą ar pieną) TŽV573.
3. tr. palaistyti: Dar žoles (gėles) papi̇̀lsu su ežero vandeniu Pln.
^ Daržas po lytaus kaip papi̇̀ltas (puikus) Ggr.
4. intr. smarkiai palyti: Tai sakai, čia nelijo, ė an Utenos kad papýlė! Sdk. Šiandie gerai papýlė Gs. Papýlė kaip iš viedro lietus BM56.
5. refl. imti gausiai tekėti: Lytus kaip iš kibiro pasipylė Žem. Lytus tankesnis pasipylė Žem. Iš debesų pasipylė lietus rš. Aš regiu, ką ana verkia, ir manimp paspýlė ašaros Lz. Nuo smarkaus smūgio į galvą ir į nosį man pasipylė iš burnos ir nosies kraujas rš. Kraujas iš jo pasipýlė Rmš.
ǁ refl. apsilieti, apsipilti: Aš jam kap daviau snukin, tai ir paspýlė [visas] kraujais! Lp.
6. tr. paberti: Grūdai, papilti po karštu pečiumi, pampsta ir sproginė[ja] paškėdami ir traškėdami J. Man tik norisi valgyt, bet aš dėstau akmeniukus, kurių mama pririnkusi atnešė ir papylė priešais A.Vencl. Javus papilti N. Antėms lesti pàpelu pry pelkės, anos nė numien nepareina Lkv. Papi̇̀lk in mėsos druskos Šlčn. An jų salietros papil̃s Pb. Saują grūdų papyliau paukšteliams rš. Dvi sėtuvi papýliau pečiun kiauliagrūdžių Arm. Žiūriu, jis mani sveikina – krūva saldainių papilta Ar. Kaulus po ėglium papýlė Azr. Atvertė kelmą ir po tuo kelmu pinigus papylė Plv. Motule mana radniausioj, tai prieikie pas stalelį, tai papilkie sidabrėlio, tai išpirkie ma[no] kaselę! (rd.) Asv. Aš papyliau penkius šimtus an Dievo stalelio. Ar gana bus mergyčiutei ažu vainikėlį? Ant.
| prk.: Papýlei (palikai be globos) mus, motinele, mažuolelius, kas gi sudarys mus, varguolelius?! VoL432.
^ Kurs arklys avižų papiltų n'ėst?! B.
| refl. tr.: Biškį gal kamaro[je] pasipýlė [bulvių] Pc. Cibulių, druskos pasipi̇̀lsi, bulbę į bulbę i dažysi (seniau per gavėnią) Grz. Tuo tie vaikai pasipylė savo brangius daiktus, tas tėvas nunešęs pardavė kelis akmenėlius (ps.) Brt. Prie pat kelio sėdi du seni vyrai ir, pasipylę an sermėgos krūvą pinigų, skaito LTR(Slk). Susėdo visi ažu stalo, pasipýlė žėdnas po krūvą pinigų ir pradėjo kožnas meluot BM3.
ǁ netyčia paberti: Nepapi̇̀l' mielių! Švnč. Jau tie krupiai cukrų papýlė! Rdn.
7. refl. imti byrėti: Retkarčiais praplyšta kurio nors vienuolio maišas ir pasipila iš jo po ledyną prakeiktasis auksas A.Vien. Kad pasipýlė pinigai iš beržo! (ps.) Dsn. Iš duonos bakanėlio pasipýlė raudonieji BM43. Žiedas paspýlė žirniais, kaip nusmovė (ps.) Strn.
| Netikėtai ir su baisia jėga pasipylė kulkų kruša rš.
ǁ refl. prk. imti dažnai gimti: Apsižanijo, ir pasipýlė vaikai Trš.
8. tr. prk. gausiai sumokėti, išleisti (pinigų, brangenybių): Šitiek pinigų an jo papylė, i vis žmogum nepadarė Ml. Ė kiek aš čia pinigų papýliau šitan ūkin, tai tu neskaitai?! Ds. Katrie mane augino, ant rankelių nešiojo, papils aukselio ir sidabrėlio BsO347. Kad papiltų skarbelį balčiausį, kad išvaduotų mane, siratėlę, iš vargelio, iš didžiausio! LTR(Mrk). Kas papylė piningų, tą paleido iš akrūtų Als.
9. tr. prk. duoti kyšį, papirkti: Advokatas buvo pono labai papiltas Ar. Jis turbūt ir apie ją pasirūpins, turi dabar piningų, papils policijai, ir išsives atėjęs Žem. Gal pono buvo papilti [teismo darbuotojai], kad nusmaugtų Cinoką, o tu taip stačiai išdrėbei! Žem.
10. tr. pasėti, pasodinti: Papi̇̀lk tų mėlenųjų bulbių – pilną sklepą privarysi rš.
11. refl. išėjus iš kur, pasklisti: Pasipýlė žmonės iš susirinkimo kap iš maišo Alv. Į sodą pasipylė daugybė jaunų mergaičių J.Balč. Tie vyrai tik pasipýlė po laukus Žal. Pro atviras duris pasipylė eibės viščiukų P.Cvir. Miškinės kiaulės (šernai) esančios iš Latvijos pasipýlusios Mžk. Pasipýlė žmonės kaip skruzdėlės iš kino Ėr. Paspylė kai avelės Ds. Velniai paspýlė po visas bažnyčias VoL374. Tik einu [mišku] – kad paspils po kojom kurapkelių! Aš tik bac – i pašavau! Ml. Kai varlės pasi̇̀pilia an žemės, bus lietaus Zr.
12. refl. gausiai, smarkiai išsiveržti, pasklisti: Iškilo sprogimas, i pasipýlė dūmai, juodi juodi Rd. Ūžtelėjo liepsna, ugnies plotmai pasipýlė Btg. Pasipylus pirmiesiems akordeono garsams, sulingavo grindys, prasidėjo šokiai rš.
ǁ refl. prk. paplisti: Plačiai pasipylusi paleistuvystė brš.
13. refl. vienam po kito gausiai atsirasti, iškilti: Pasipylė naujienos, apsakinėjimai, juokavimai J.Bil. Ir staiga iš visų pusių pasipylė nustebimo, išgąsčio, pykčio šauksmai rš. Iš visų šalių pasipylė skundų, neapykantos ir nepasitenkinimų rš. Pabaigus skaityti manifestą, pasipylė daugybė įvairiausių klausimų rš.
14. refl. gausiai suželti, sužydėti: Žolė po lietui paspýlė Dglš. Palijo, šilta, tai žiedai tik pasipýlė! Trgn. Arimuos pasipylė ramunės rš.
15. tr., intr. greitai, smarkiai, intensyviai ką padaryti: Jau paskutinė boba – ką sužino, viską pàpilia (pasako) Ktk. Tokia boba akių neganys, kaip jai užeis, teip ir papil̃s Užp. Tik pasakyk ką, tuoj papils (išplepės) visoj ūlyčioj Mlt. Atalek[ia] moterelė, papylė (prikalbėjo) kai iš rankovės i vė per duris Prng. At[ej]o, papylė kap bul'bas diečkon (trankiai pakalbėjo), tai nė akim sudabot, nė rankom sugrebot Prng. Kad ėmė šaukt, keikt, visokiais žodžiais kad papýlė! Mrj. Papýlė (suvalgė) visą duoną vyrai Dglš. Tada partizanai jau nebeiškentė papylė – (paleido) porą serijų iš automatų rš.
| refl.: Vėl šūviai pasipylė B.Sruog.
16. tr. nušauti: Kad turėč šautuvą, tai tuoj papil̃č lapę, ana daugiau mano vištų netąsytų Užp. Tavo ščėstis, ką tu išbėgai, būčia aš taũ an daikto papylęs TDrIV286.
17. tr. sugriauti, sudaužyti, sudraskyti: Varšuvos miestą papýlė Avl. I papýlė (susprogdino) miestelį Rš. Supykęs papýlė langus, o in rytojaus jau griaudena Ut. Visus jų langus naktį papýlė Dglš. Vieną [vištą] vienoj dienoj, kitą kitoj prie sąsparai [vanagas] ir papýlė (sudraskė) Ktk. Visus [priešus] papýlėm (sutriuškinome, nugalėjome) Strn. Kap ėmė ją sukt, iškratė iš skūros kaulus, papylė mergą, sukrovė kaulelius niekotelėn (ps.) Ml. Gegužele, paukštele, atskris tavęs vanagelis, papil̃s (išdraskys) tavas margas plūksnas (d.) Lz. Karvė gubą papýlė Mlt. Kiaulės papýlė ažudarus Vdš. Papi̇̀lta (pragraužta) maišiukai pelių Dglš. Kai nėščiai moteriai nepaskolina, ką ana prašė, tai, sako, pelės andaroką pàpilia (sukapoja, sugraužia) (priet.) Ml.
ǁ labai nudėvėti, nunešioti, suplėšyti (drabužį, apavą ar pan.): Mūs Kazimieras labai greit rūbus pàpilia Vdš. Kad šitokius kalnius papýlei, tai aš tau kitų nepirksiu Ml. Tai greit papýlė vaikas palčiuką! Švnč. Seną andaroką papýliau, o naujo neturiu Klt. Motina batus nešiojo trisdešimt metų, o kaip pateko dukterie į nagus, tai par dešimt metų kaip pilte papýlė (juok.) Slnt.
| refl.: Anie batai jau visiškai paspýlė Ut.
18. tr. išgainioti, išardyti: Aš te nuejęs juos (vaikus) papi̇̀lsiu Vdš.
| Jau par mane pasakos papi̇̀ltos (gerai nebeatsimenu) Ad.
| refl.: Jei, važiuojant užrašų, išsikinkys arklys, vestuvės pasipils (iširs) (priet.) LTR.
parpi̇̀lti, par̃pila, parpýlė
1. tr. nugalėti imtynėse, pargriauti: Jonas daug ažu jį stipresnis, tuoj parpýlė Č.
2. intr. smarkiai pareiti, parkeliauti: Jis parpýlė tą vakarą iš Medinykų manęs pažiūrėt Šmk. Norėjo pasirodyti geras esąs, tai ir parpylė taip anksti Trg. Grįždamas užeik pas mane, tai abu kartu parpi̇̀lsma namo Skm.
pérpilti; R359
1. tr. kartą užpilti nubėgančiu skysčiu, perlieti: Bulves tik pérpilti vandeniu Jnš. Párpilk galvą su šaltu [v]andiniu Rdn. Uksuso įpilu, párpilu [ištrinktą galvą] – minkščiausiai plaukai Krš. Tiek buvo nusitepęs [vaikas], tartum būtų kas burokrasaliu perpylęs rš.
^ Tep nusigandau – rodos, kas mane šaltu vandeniu pérpylė Gs. Kurmeliui per nugarą kaip šaltu vandeniu perpylė Žem. Kaip vandeniu párpylė mane, ka sužinojau, jog miręs Šts. Toks pasakymas kaip šaltu vandeniu mane perpylė Grž.
| refl.: Persipylę drungnu vandeniu, vyrai atsirinko nuo kartelės švarius marškinius ir vienas paskui kitą išspūdino priepirtin rš. Ūžt par širdį – kaip vanduo pársipila, t. y. pareina iš meilės, iš nusigandimo J.
2. tr. iš vieno indo perlieti į kitą: Pérpiltas alus nebegeras Rm. Vos spėjo keliauninkai tą benziną perpilti į sveiką baką, laive pasigirdo baisus riksmas: „Gaisras!“ K.Bor.
^ Su rieškučiom marių neperpilsi LTR(Auk).
ǁ med. įleisti, įlieti (šviežio ar konservuoto kraujo): Prieš perpilant kraują, turi būti nustatyta donoro ir recipiento grupinė priklausomybė rš.
3. tr. suberti į kitą vietą (biralus): Párpyliau visą druską į indą, ir sutilpo J. Párpilk iš vieno sūdo į kitą (antrą) J. Pasversma i párpilsma, aš maišelį turu Tv. Tus grūdus reikia párpilti į du maišus Up. Plūksnos byra, reikia perpilt kitan impivalan Slm.
4. intr. per daug pripilti; pilti tiek, kad bėgtų per kraštus: Ans visada, pieną į cilendruką pildamas, párpela par viršų Lkv. Žiūrėk, tik nors nepérpilk: dabar ir lašas brangus Sdk. Gana, gana [pilti], párpilsi! Grd.
5. tr. Ml labai sulyti, permerkti: Pérpylė, kad neturiu kur dėtis Ds. Tik jo vieno neparpýlė – buvo su sermėga ir kailiniais Vad. Tik išvažiavom iš Šakių, ir pradėjo lyt. Pérpylė aliai siūleliui, kolei atsvarėm Skdt.
6. tr. per visą pereiti, persmelkti: Kiekvienas kieno žvilgsnis perpylė šiurpuliu baimės Žem. Visą kūną perpylė toks jausmas, tarytum jis įkrito į balą M.Unt. Mane perpila keista šilta srovė rš. Kai saulelė išeina, tai tuoj ugnia pérpilia (įkaitina) Slm. Tą girininką šiurpuliai kaip žvyriai perpylė BsPIII14.
| Rūstybe mus perpylei CII631.
| refl.: Atgajus ir pasigėrėjimas persipylė per visą kūną Žem.
7. tr., intr. prk. daug, gausiai duoti: Kad piltum i pérpiltum, tada jam būt gerai Dglš. Párpylė [daktarus] su piningais (davė didelį kyšį), ir paleido [iš kariuomenės] Šts.
8. tr. suardžius perstatyti (pastatą): Kole namą pérpylėm, tai svirne reikė[jo] gyvent Ml. Kap eisme kutaruosan, tai visos trobos reiks pérpilt Ml. Reikia itas pūnes pérpilt iš naujo Grv.
ǁ pertaisyti, suremontuoti: Pérpyliau ratus, tai dabar jau nerūpės Ml. Pernai daviau du sietu pérpilt, ė, dabok, šiemet i vė reiks nešt Vdš.
9. tr., intr. Slm užkirsti, sumušti: Parpi̇̀lk su lazda paėmęs, tai žinos, kur nagus kišt! Jnšk. Jį nejučiomis iš užpakalio vėzdu perpylė A1884,142. Kai perpyliau gerai botagu per pečius, raudodamas išejo ganyt! Vj.
10. tr. smarkiai, greitai ką padaryti: Tą knygą jis pérpylė (perskaitė) per vieną vakarą Šk. Dar nerašyk dainos: kap pérpilsiu (padainuosiu), tai tada rašysi Rš.
◊ per gérklę pérpilti praleisti, iššvaistyti girtaujant: Par ger̃klę i dvarą gal' párpilti Dr. Visą ūkę párpylė par ger̃klę Vn.
prapi̇̀lti, pràpila, prapýlė K; SD300
1. tr. Šv pradėti pilti, vartoti (iš pilno indo): Prapýlei puodynę pieno J. Nebeprapi̇̀lk kitos puodynės – užteks ir šitos Dbk. Nėra nepilnos puodynės pieno, reikia prapi̇̀lti pilną Pc. Ar yra kur prapilto pieno? Pc.
2. tr. pradėti iš pilno berti: Jeigu tik pakelis prapi̇̀ltas, tai jame tuoj nieko neliks Rm.
3. tr. Šv pralieti (pro šalį): Ana mažai prymato, pusę pràpela pro šalį Lkv. Ar legas kiauras, ar aš prapýliau pro šalį Sdk. Nepiemenuokias, juk prapi̇̀lsi! Vkš. Tiktai jos rankos skubiai pila sriubą, prapila ant plytos I.Simon.
4. tr. praberti (pro šalį): Kratė bulbes į siaurą maišą i prapýlė Als. Prapýliau pro šalį, kaip nuslydo indas nuo indo J.
5. tr. gausiai užbalinti (viralą): Prapi̇̀lsu pienu bulbynę, būs skani kaip medus Užv.
6. tr. I praskiesti, atskiesti.
7. refl. pramirkti: Reik iškimšti kamšą, kol žemė tebė[ra] neprasipýlusi Lkv.
8. tr. girtaujant praleisti, iššvaistyti, pragerti: Ką uždirbo, prapýlė: kožną dieną balius su trūbais Krš. Visą ūkę galima lengvai prapi̇̀lt Mrj. Visus piningus prapýlė į dvi savaiti Grd.
9. refl. daug sumokėti: Daktarams prasipýliau, bet nebsukepalavo munęs nė ligonijo[je] Ggr.
10. tr. Skr lošiant netekti, pralošti: Aš tą vakarą daug piningų prapýliau Up. Vakar našiai piningų prapýliau Sd. Dvarponis klebonuo prapýlė karietą Pp.
11. tr. praskelti, pramušti, prarakti: Tik lįsk, aš tau akmeniu tuoj prapilsiu galvą! Ut. Užšerk jam par rūrą, tėvai, – berniokui galvą prapýlė! Skdt.
12. intr. greit praeiti (pro šalį): Prapýlė kaip nepažįstamas Ds.
13. tr. praleisti laiką smarkiai kortuojant: Ką naktis kortom pràpili, tai vely pasilsėtum Ds.
◊ pro šãlį prapi̇̀lti girtaujant praleisti: Neprapýliau pro šãlį, i vaikas dar galės gyventi [tvarkingoje sodyboje] valandą Vn.
pripi̇̀lti, pri̇̀pila, pripýlė K; H, R
1. tr. SD165,305, I pribėginti, prilieti pilną: Alaus listiną izboną pripýlė ana J. Ameliūnė mun prỹpela pieno pilną butelką Lkv. Kibirą vandens pripylė Ona J.Jabl. Nesuejo viedran, tai do puodynėlę pripýlė JnšM. Visi uzbonai buvo aukštkaupais pripi̇̀lti Krž. Pripýlė stiklinę pilną kaip akį Jnš. Tada ji nuėjusi pripylė plėčką vandenu BB1Moz21,19. Ir pripylė juos (rykus) sklidinus DP68. O jei dar nebuvo sriaunus upelis, gilūs šulinėliai čysto vandenėlio, tai dar mes pripilsim gailiom ašarėlėm (d.) Mrs.
| prk.: Nepripilsi pilvo (sočiai neprivalgysi), i nedirbsi Rdn.
^ Po šaukščiuką pripi̇̀lsta bliūduką (palengva prasigyvensite) Erž. Kiauro boso nepripilsi LTR(Ul). Vandens su kaupu nepripilsi LTR(Šmk). Ašarom šulnio nepripilsi rš. Tuščia galva – ne puodynė, razumo nepripilsi LTR(Vdk).
| refl. tr.: Tai šitos imta ir prispi̇̀lta puodynė Ob. Tą ąsotį vandens prisipylė J.Jabl. Turi taukų prisipylę Ėr.
^ Ne tam gėda, kas daug ėda, tik tam gėda, kas prisipylęs n'išėda Š.
ǁ prinešti, pridėti: Pri̇̀pila medaus [bitės pilnus avilius] Klvr.
2. tr. SD170 priberti pilną: Pripi̇̀lk pilną sūdą druskos J. Maišą pripylė rugių ir atidavė J.Jabl. Vienas svirnas pripi̇̀ltas kviečių, kitas rugių Lp. Ir Jozefas įsakė maišus jų pripilti javais BB1Moz42,25. Piemenims ir vaikiams pripi̇̀ls liuob avižinių lekių maišą žiemą užsikloti Všv. Pripila apyniais bačką ar bosą, drobe išmuštą S.Dauk. Motinai pripylė pilnas kišenes saldainių A.Vien. Pinigų puodai buvo pripilti̇̀ Krm. Ali Baba nei kiek neabejojo, kad tie maišai buvo pripilti aukso ir sidabro J.Balč. Visi žakai lygiai pripi̇̀lti Jrk70. Auksinių, sidabrinių pri̇̀pila (ps.) Rmš. Išėmiemuo [svotui] kuprą, pripiliemuo pupų NS825. Ir užkimšo visus šulinis, kuriuos … tarnai buvo iškasę …, ir pripylė juos žemėmis BB1Moz26,15.
^ Akės, rytą kaip atsikelu, kaip žvyrų pripi̇̀ltos Krš. Viduriai ima diegti, lyg ugnies pripilti I.Simon. Kiaurą maišą nepripilsi S.Dauk, Sch88. Kiauro maišo nepripilsi Trgn, Srv. Iš miego miegos nepripi̇̀lsi (miegaliaus aruodai tušti) Užv. Iš miego nepripilsi miegą Vdk. Kunigo kišenės nepripilsi, nors ir pražilsi PPr79.
| refl. tr.: Senelis prisipýlęs savo kepurę raudonųjų BM10. Skūrą išdžiovino, prisipylė žirnių ir išėjo LTR(Ldvn).
ǁ refl. pribyrėti.
| prk.: Seni apsiženijo, o vis tiek vaikų prispýlė (daug gimė) Ktk.
ǁ pilant, kemšant padaryti: Ne dėl tavęs žąsų pulkus auginau, ne dėl tavęs prigalvėlius pripyliau JV110.
| refl. tr.: Prisipýliau vienus patalus puokų Vkš. Poduškas dideles prisi̇̀pildavom Trg.
3. tr. daug priberti, pridėti beriant: Kindziuką susiuva, druskos pripilia, vendzija i padeda Aps. Tada kad pristatė pilną stalą butelių, tada pripylė pilną stalą uogelių (d.) Tvr.
^ Kur mūsų nėra, tai te kalnai miltų pripilta Kp.
4. intr. daug prilyti, priversti: Pripils, pripils užėjęs lietus Srv. Pripýlė vakar gerokai lytaus Smln. Pylė pripýlė, kad vagutės apsemtos Ss. Aje, ka pri mūso pripýlė! Krš. Kaip tai gera labai yra, kad lietaus daugel pripylė LTR(Rm).
5. tr. prk. prigirdyti, privalgydinti, privaišinti: Pradėjome vaišinti, mylėti, raginti, pripylėme visus statiniu Žem.
ǁ refl. prisigerti alkoholinių gėrimų, pasigerti: Prisipylęs barkšai visą dieną Br. Prisipylęs esi, aptekusios ir akys Šts.
6. tr. prk. pripildyti, apimti: Dvasia šventa, ateiki, širdis … viernųjų priepilki! Mž309. Kurį motina pagimdė, pripilta meile amžina SGI41. Dvasia Viešpaties pripylė apskritinį žemės Mž314–315.
7. refl. tr. prk. daug paimti, užsidirbti (pinigų): Jie dabar pinigų tai prisipils Kt.
8. refl. prisimušti, prisitrenkti: Bronios tėvas tik neprispýlė Lp.
9. tr. daug ko pridaryti: Pripýlė (prirašė) daktaras vaistų kupetoms Trš.
◊ ãšarų pripi̇̀lti priverkti: Prigipi̇̀lsiu pilną saujelę ašarė̃lių (rd.) Jž. Ašarų esu pripylusi šulinėms Nt.
gérklę pripi̇̀lti Jnš duoti daug išgerti alkoholinių gėrimų: Uredninkas, pripiltas gerklę, tuojau pavarė iš parakvijos sargus daboti visus klebonijos trobesius Žem. Nėko žaltys (girtuoklis vyras) neveiza, ka tik gerklė̃ pripiltà Krš. Gérklę pripýlė, tai jis ir liudijo Skr.
kaip pripi̇̀lta labai daug: Uogų – kaip pripiltà! Krš. Tik žiūrėk ve, Pranai, kaip pripilta [agurkų]! Grš. Šiemet bul'bų kaip pripi̇̀lta – apsisuki, ir kašelė! Ktk. ×
klỹną (sùbinę) prisipi̇̀lti pasigerti: Jau jis skvernio[ja], klỹną prisipýlęs Jrb. Jau vėl prisipýlė sùbinę Plv.

×razpi̇̀lti, ràzpila, razpýlė (hibr.) tr.
1. palieti: Karvė toj spardosi, ràzpilia pieną, laidytuvę kaži kur nusviedžia Prng.
2. paskleisti, išskirstyti: An saulės ràzpilia grūdus ir perdžiovindo Grv. Žagrė būdavo gerai bulbom kast: ana ràzpilia bulbas visas in aikštės Ck. Razpýlė visus po kampus (išdalijo vienkiemiais) Slk.
| refl.: O dabar jau razsipýlė po visą šitą šoną Btrm.
ǁ išskirti: [V]andeniu pil' – mūs nerazpi̇̀lsi Dglš.
| refl.: Razsipýlėm toliau vienas nuo vieno (eidami ledu) Dglš.
3. išardyti, sugriauti: Razpýlė pirkią Prng.
4. refl. atsivesti, subyrėti (apie gyvulius): Vaikščiauna kiaulė – tik razsipilt Arm. Karvė – tik razsipilt Arm.
supi̇̀lti, sùpila, supýlė K; SD453
1. tr. sulieti (skystį): Tą alų supýliau į uzboną, i ma[n] atliko viedras Škn. Supi̇̀lk pieną, jau [putra] virsno[ja] Rdn. Juk sakiau, kad supi̇̀lk visą saldį pieną, i būtum buvęs skanus tas sūris Ms. Į sūrmaišį [kildytą pieną] sùpelu i paslėgiu Grd. Supýliau medų į prikaistuvaitį Jrb. Supýliau abejus vaistus į vieną butelį Jrb. Rykmetinį ir vakarinį pieną sùpelu į kupetą Lkv. Supýliau visą kubilą raugų ant tų kailių, ir da trūkuma Jrb.
| Į mūsų suvalgytą maistą virškinamojo trakto liaukos per 24 val. supila apie 6 litrus virškinamųjų sulčių V.Laš.
2. tr. sutepti užliejus: Tokią gerą staltiesę supýlė vynu Rm. Švarkas vynu supiltas rš.
3. tr. R38 suberti, sukrėsti: Į skreitą supýlęs obalius nešk J. Sùpilam uogas į butelius, ir laikose Jrb. Klėtys buvo grūdam supi̇̀ltie Kli. Nupjausma, iškulsma ir aruodan supilsma Antz. Aš liuobu supi̇̀lsu bulves į sklepą Sut. Kunodas kapčin supýlė Zt. Tas senąsias bruknes iš to krepšio supi̇̀lk į rėtį, i galėsi rinkt vėl Škn. Varškę sùpila sūramaišin – ir sūris JnšM. Kašę žolės supýliau aruodan Dv. Idant anys javus supiltų ing faraono spikeres zopostui miestuosu BB1Moz41,35.
| refl. tr.: Kiek anas te maišų pasiėmė, tai nežinau – pinigam, auksui suspi̇̀lt Plš.
ǁ refl. tr. beriant užimti: Supyliau visus maišus į rugius (visus maišus rugiais užėmiau) Dr.
ǁ beriant, kemšant padaryti: Supýlė tokią malką [grūdų], ir sudegė (sukaito) Krš. Šiemet naują padušką supýliau Dglš. Aš dėl bernelio žąsų pulkus ūgenau, aš dėl jo paduškeles supyliau Tvr. Ne dėl tavęs tėvo žąsys perintos, ne dėl tavęs perynėliai supilti JD631.
4. tr. apibarstyti: Dvare, būdo, sumuš, sumuš i da druska sùpila Prn.
5. intr. užlyti: Niaukas, an nakties supi̇̀ls dar Vn.
ǁ tr. permerkti, sušlapinti (apie lietų): Kad supýlė lietus! Mlt. Pakol parlėkiau namo, visą supylė lietus Ėr. Lyti tuoj pradės, supils mumis rš. Kad supýlė lietus, kaip antis paršliuopsėjau! Ds.
6. tr. duoti išgerti, sugirdyti: Ką esam supýlę jam (ligoniui), suleidę! Pj.
| refl. tr.: Iki bonką vienas nesusipila, tai eina, o paskui (daugiau išgėręs) – a vanduo, a grabė! Žal.
7. tr. sukasti: Žumušė ją, supylė kalną ir praminė Marulienės kalnu Pls. Po nugenėta pušele supiltas balto smėlio kapas E.Miež. Kapą jam supylė vyrai rūstūs ir toliau nuėjo priešo vytis rš. Tą kelią naują supýlė Jrb. Vieškelis aukštai supiltas rš. Aš pilelę supilsiu dvejais trejais meteliais VoL311.
^ Šaukštu upės neišsemsi, sauja kalno nesupilsi LTR(Šll). Gerai svetimoj šaly, bet ir ten miltų kalnai tau dar nesupilti KrvP(Dbg).
| refl. tr., intr.: Kas, kada ir kam tą piliakalnį susipylė, jei pylės? Vaižg.
^ Po smiltelę kalnas susipilia Tsk.
8. tr. sukaupti, sudėti, sukrauti, sutaupyti (pinigų): Lupdamas begėdiškai daug, supylė apie porą šimtų tūkstančių rublių rš.
| refl. tr.: Šiandieną bus jomarkas, susipils piningų Žem. Amerikoj daug yra tokių, kurie turi susipylę šimtus ir tūkstančius milijonų rš.
9. tr. sumesti, suaukoti: Lietuvos ir Lenkų karalystės visi kunegai 1650 metūse, supylusys didžius piningus, išpirko jį iš kalinio totorių M.Valanč.
10. tr. ne laiku atsivesti (ppr. paršiukų): Semokelis kap davė mūsei kiaulei per nosį, tep trečiądien ir supýlė paršus Lz.
11. refl. tankiai suželti, sudygti: Avižos suspylė kap šepetynas, o paskui tik bus mažukės varpaitės Nč. Kap tik suspylė grybynas, tai ir visi darbai atsibaladojo Nč.
12. intr. suduoti, užkirsti: Tam kap supýlė, itas i nulėkė Ad. Yra supýlęs par ausį užsiutęs Krš. Supi̇̀lk tam snargliui per uodegą, viską pasakys! Ėr. Užšoko [čigonas] ant arklio ir supýlė jam gerai ir pradėjo lėkt ant mišką BM153. Žmogus supylė jam lazda per nugarą LTR(Blnk).
ǁ tr. primušti, prilupti: Kam nugarą išskalbti, ką gerai supi̇̀lti KI473. Vaiką, kuris skiedryne žaisdamas pasipainiojo po kojų, supylė diržu V.Krėv. Saugokis, kad pritykoję nesupilt Ds. Šitą išdykėlį dar supilsu! Klp. Aš jį tąsyk būčiau supýlęs Skr. Bėgo sau vilkelis supiltas, sutiko brolį ant tilto BsO123. Paėmė botagą, supylė nabagą LB115. Visi subėgo, su lazdomis asilą teip supylė, kaip ant svieto niekam nesitiko Tat. Juodu ėmęs skaudingai supylė BsPI108.
| refl.: Daba[r] krioku, o kitą kartą susipi̇̀lsiav Trk.
13. tr. nugalėti (kautynėse, imtynėse), sumušti, supliekti: Lietuviai kryžiokus supylė rš. Kas drįso su juo eiti imtynių, jis kiekvieną sulupdavo, supildavo rš.
14. tr. sušaudyti: Apie Sekminių subatą juos (sukilėlius) ir supylė, ilgai nelaikė LTR(Al).
15. tr. smarkiai ką padaryti: Par mėnesį porą šimtų žodžių [žodynui] supi̇̀lk (surašyk) Krtn. Kai anas turi pinigų, tai mes dažnai su juo kortom supiliam (sulošiame) Ds. Eime kluban, supilsime šachmatais J.Dov. Mama ma[n] padavė [išplauti] kvartūką, o aš ant akmeno pyliau pyliau [su kultuve] i supýliau (sudaužiau) Šln. Nu jau aš jam kada supi̇̀lsiu (sudaužysiu) snukį! Sdk. Aš vis po du šūvius supi̇̀lsiu (iššausiu), ir nieko Žem. Sùpila (sukalba) tankiai, aš nieko neprantu Rod.
◊ į kãklą supi̇̀lti pragerti: Gavo pensiją ir į kãklą supýlė Grd. ×
į klỹną susipi̇̀lti prisigerti: Susipýlė visą pusbutelį į klỹną ir šlitiniuo[ja] palei tvoras Jrb.
užpi̇̀lti, ùžpila, užpýlė R, K; H
1. tr. užlieti (skysčio): Elgiukas ùžpela Irenikei vandens ant galvos Lkv. Užpi̇̀lk an rankų [vandens], labai purvinos KlbX133. Ir až kaklo tu man ažpýlei KlbX133. Užpýlė medaus an pyrago, nulaižė, i vėl pilk Rdn. Ir turi tatai stukuosna perdalyti ir aliejumi užpilti BB3Moz2,6. Krosnis [pirtyje] [v]andeniui užpi̇̀ltie Kli. Kad užpýlė pirty garo, tai net išbėgau Ds. Krikšto vandenį ant jų … užpylė Ns1832,7.
^ Kai drožė du sykius par nugarą – kai ugnia užpýlė! Ar.
| refl. tr.: An galvos užsipylė, nutekėjo, ir eina iš pirties Ob. Užsi̇̀pilu saldaus pieno, i skanu Jrb.
ǁ užliejus pamerkti, pritraukinti: Aš dėl tavęs ant kadugių užpilto turiu užslėpęs J.Avyž. Ramunes užpyliau, tegu da truputį pastovi, tada galėsi gert Ldk. Supilk [vaistažolių mišinį] į du butelius, užpilk su arielka srš. Užùpilia [v]andeniu [burokėlius], anys prirūgsta, ir valgo rasalienę Pb.
| refl. tr.: Turu metylių užsipylusi, nu pilviuko gerai Krš.
ǁ pilant, srūvant užlieti (akis): Temstant nereikia vandenį pro duris laukan pilti, kad angelams akis neužpiltum (priet.) Kin. Esu aklas, einu užpiltoms akimis Šts. Kap davė – akis užpýlė Ad. Eini ir eini, kelio nematai: akis prakaitas užpylė rš.
| refl. tr., intr.: Dirbi akis prakaitu užsipildamas (labai prakaituodamas), kad viską užmirštum K.Bor.
| prk.: Ažsipýlė (apsitraukė) akys, lėlelytės Dbk.
ǁ liejant vandeniu užgesinti, sunaikinti: Visi supuolę užpylė gaisrą K.Bor. Ugnį gali [v]andeniu ažpi̇̀lt Nmč. Vapsas voru (verdančiu vandeniu) ažpilsiu Dglš.
2. tr. įpilti: Užpi̇̀lk arkliams vandens Jnš.
| refl. tr.: Užsipi̇̀lk vandenio arkliam, pagirdyk Ėr.
ǁ įlieti papildomai (skysčio): Apsūrėjo bliūdo gale, užpilk verėno daugiau J. Daugiaus užpilti, pripilti I.
ǁ pilant praskiesti: Duok man rūgusio pieno, su saldum [pienu] užpi̇̀lto Skr.
ǁ užbalinti (viralą): Kam to tau pienelio, a a a? – Kruopelėms užpilti, da da da TDrV101.
ǁ įpilti priedo viršijant saiką: Šiandie trūksta pieno, kitą kartą užpi̇̀lsi Ėr. Pieno nūvežu, gerai užpilu [pirkėjai], negailiuos Rdn.
ǁ užimti (indą) ką supylus: Uzboną užpylėm su mielėms, nebėra patuštinto Trk.
3. tr. Pb užtvindyti, apsemti: [V]anduo buvo ažpýlęs pievas Smal. Jūros bangos norėjo salą užpilti, bet nieko nepadarė Mš.
4. tr. R38, I užberti iš viršaus: Užpilu, užberiu SD170. Žagarus apskleidė šiaudais ir ant tų šiaudų užpylė žemių VoK131. Bobutė ant aukšto užlipo, o pelenais pėdas užpylė LTR(Ldvn). Užpýlė piesku, ir viskas Rud. Visus keturis župýlė (palaidojo), paskui ir pati pamirė Rod. Nesikelsiu, dukterėle, netiešysiu, našlaitėle: ažpiltos smėliu akelės, ažgriuvę šešios lentelės LTR(Dkk). O kaip užpýlė daug pinigėlių ant baltojo stalelio JD396.
^ Užpi̇̀lk jam dabar druskos ant uodegos! Ds.
| refl. prk.: Kiba jos vaikų vienas an kito užsipylę (tiek daug)! Lp.
5. tr. SD441 įberti (biralų): Tėvokas mylėdavo arklius, tai negailėdavo nei avižų, nei miltų užpilt nakčiai Ut. Jau užpýliau [ant girnų], tuoj pradės malt Skp. Paskui jis įėjo į malūną, užpylė javus ir ėmė malti J.Balč. Šiteipo užpylė Jozefas javų per nerėdą daugia BB1Moz41,49.
| refl. tr.: Melnyčioj aš pirmutinis užsipyliau rugius ir greit susimaliau Ėr.
ǁ visą gausiai pripildyti (biralų): Užpýlėm aruodus [bulvėmis], maišų stovi nematelė (daugybė) Ad. Rugiais, kviečiais užpylė jis aruodus T.Tilv.
ǁ uždėti priedo (biralų): Užpilk ant maišo (tiek, kiek maišas sveria) Gs.
6. tr. apsėti, užsėti: Visą ežią užpýliau morkom Ėr. Ka būtų davę, būčiu užpýlusi tą žemę miežiais Krš. Tokį daržiuką šį vakarą ir ùžpilam! Pvn.
7. tr. duoti prigerti, nugirdyti: Staigiai užpýlė, i gatavas (pasigėrė) Krš. Užpýlė vyrai, i pasigėrė, nuvirto Rdn. Užpýlė gerai, įvažiavo į Žaiginį (upės vardas), ko neprisprogo (nenuskendo) Krš.
ǁ refl. persigerti, nusigerti: Neužsipilk, nebmatysi nė pareiti Šts. Kad be saiko užsipi̇̀lsi, gausi vedinties (būti vedamas) numie Šts.
8. refl. labai daug skysčio išgerti: Pavalgė sūriai, tai ir užsipýlė vandeniu Rk. Silkę kai suvalgiau, tai paskui [v]andeniu užsipýliau Ml. Baisus sūrumas – užsipilsim vandeniu (daug gersime) Plv.
9. intr., tr. smarkiai užlyti, užversti: Užpylė tiek lytaus, ka nėkur nė išbristi negal Vvr. Užpýlė gerai – pilnos vagos [v]andens Krš. Kad jau dėlto be tolko Dievas užpýlė! Skdt. Ažpylė lietus, i sėdyte (nebegalima lauke dirbti) Dglš.
10. tr. išplūkti: Lubos moliu užpi̇̀lta Kli.
11. tr. R350 užtvenkti, sukasti pylimą: Upę užpi̇̀lti, užkasti KI4. Kryžeiviai tris pylas užpylė ir tris griovius užkasė S.Dauk.
12. tr. užkasti, užlyginti: Kiekviena dauba bus užpilta brš.
ǁ užarti: Kad šiandien tas lysias mes užpiltume! Kt.
13. tr. daug duoti, pristatyti, gausiai pateikti: Vos spėjo įsakymą išleisti, kaip žmonės juos pilte užpylė javais Pt. Užpýlė [daktarui] piningų, dar žiūrėjo Vn.
| prk.: Baigus kalbėtojui, darbinykai užpylė įvairiausiais klausimais rš. Užpil̃s žodžiais, užpils (daug visko prikalbės) i prijaukins – negalėsi išvažiuot Krč.
ǁ prk. papirkti (duodant kyšį pinigais): Būtų ir jis įkliuvęs, bet tėvai žandarus užpylė [pinigais] Up. Užpýlė pinigais valdžią, ir nieko jam nebuvo Jnšk. Jų laimė, kad paspėjo visą ponstvą pinigais ažpi̇̀lt, būt ir juos patupdę Užp. Pinigais visur užpylė sukčius A.Vien. Pinigais užpylė, tai jis ir nutylėjo Gs. To pono visur buvo pinigais užpilta, ir niekad raštas karaliui nenueidavo BsPIV163. Užpýlė skatikami Zt.
| Tą reikalą piningais užpilsma M.Valanč.
14. refl. gausiai apaugti, apželti: Ažsipýlė aliksniukais visa dirva Mlt. Dirvos pakraštys ažsipýlė berželiais Ktk. Ka pradė[jo] lyt, tai žolės ka užsipýlė! Žal. Į tą pačią dirvą svadina [bulves] – žolės užsipila Erž.
15. intr. užduoti, užkirsti: Aš sakau, reikia su botagu užpi̇̀lt Šl. Su pančiu ùžpili [neklaužadai] atkala ranka, dar paklauso! Krš. Kai užpi̇̀lsiu pastarankom, tai ir bernų nereiks Trgn. Da ana jam užpils nugaron, o tu, diedai, krutėk! Dkšt.
| refl.: Kaldamas [plaktuku] jis sau užsipylė per ranką Ėr.
16. tr., intr. smarkiai, energingai ką padaryti: Da ir anys kada ùžpilia (pakulia) kultuvais Mlt. Keturis negyvai užpýlė (užmušė) kazokai [1905 metais] Grd. Laikraštį naujiem metam ažpýlei (užsisakei)? Mlt.
◊ aki̇̀s užpi̇̀lti prigirdyti (alkoholinių gėrimų); nugirdyti: Ūkvedžiuo ùžpili aki̇̀s su šnapše, i nebmato (gali̇̀ daryti, ką nori) Krtn. Aš jam akių̃ neužpi̇̀lsiu Ss. Užpýlė aki̇̀s degtine ir išviliojo pinigus Gs. Pylė, pylė, iki užpýlė aki̇̀s Gs.
aki̇̀s užpi̇̀lti (užsipi̇̀lti) prisigerti alkoholinių gėrimų: Parej[o] vyras iš karčemos, akelès užpýlęs Lar169. O tu kasdien prisilakęs, kas dieną užpýlęs aki̇̀s karčemoj Gdr. Aki̇̀s užpýlę sėjo, an juoko visai Ms. Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti Tat. Nenaudėliai, susibastę ir nesvietiškai glūpas aki̇̀s užsipýlę, nuo kunigų bei nuo darbų jų pradeda zaunyt K.Donel. Eina svyruodamas, aki̇̀s užsipýlęs Ll. Visokius šarmus gera, ka tik aki̇̀s užsipil̃tų Pp. Vaigi, tasai pasaulio išgama parėjo namo, akis užsipylęs V.Krėv. Akès užsipýlęs kožną dieną, iš kur ir piningų ema?! Krš. Užsipýlęs aki̇̀s ir skėtrio[ja] Jrb. Milžinas, akis užsipylęs su vynu, pasigyrė, kad da nevedęs BsPIII23. Begerdamas akis užsipylė ir svieto nebemato KrvP(Jnš). Parėjo užpi̇̀ltums aki̇̀ms Vdžg.
aki̇̀s užpi̇̀lti [žẽmėmis] palaidoti: Tada atsilsėsi, kap ažupilsim akeles Arm. Vargstam, kol žẽmėms užpil̃s aki̇̀s Grk.
ant dantiẽs užpi̇̀lti kiek įsigerti: Buvo [vyrai] jau ant danties užpylę rš.
gérklę užpi̇̀lti prigirdyti alkoholinių gėrimų: Kartais į svečius atsigrūda nekviesti neprašyti [žandarai], o reikia vaišint, gerklę užpilt S.Čiurl. Gerklę užpylė – ir viskas nutilo KrvP(Al).
kir̃miną užpi̇̀lti; rš truputį išgerti (degtinės).
už lū́pų užsipi̇̀lti kiek išgerti: Duok ben klukšnį už lū́pų užpi̇̀lties Ggr.

vérti, vẽria, vė́rė KBII162, K, I, Š, Rtr, RŽ, DŽ, KŽ, DrskŽ; R, MŽ, Sut, N, M, L
1. tr. Žln smeigti, besti: Durklą vė́rė tiesiog į širdį NdŽ. Neskauda, kap vẽria nugaron [adatą]? Vrn. O aš misliau, kad jis man peilį pečiuosna ver̃s Dg.
ǁ Mrj prk. pakišti: Vė́rė špygą į panosę ir nubėgo Dkš.
2. tr. durti kiaurai, persmeigti:
^ Tokis skausmas, kap adata vertái odą, siūtai Mtl.
ǁ skaudžiai, dirginančiai veikti jutimo organus, rėžti, smelkti: Sykį buvau įsukęs didžiąją lempą, tai net akis vẽria Ob. Jis žengė vis tolyn ir gilyn, tik Petrą labai stebino, kad dauboj nėjo tamsyn, bet vis šviesyn, ir pagaliau šviesa net akį ėmė verti J.Balč. Šaltà, vė[ja]s kiaurai vẽra Krš. Blaškomas veriančio, draskančio vėjo, netrukus visai išsimušiau iš jėgų rš. Už nugaros pasigirdo veriantis riksmas – ne riksmas, veikiau beviltiška aimana rš. [Sargybinio rago] veriantį aidą – nejaukų, nesmagų, pakartojo šilai, mėnesiena gili J.Aist.
veriamai̇̃ adv.: Šuo užkaukė pratisai, veriamai rš.
3. tr. Gmž besti kuo, norint įdurti, persmeigti: Vė́rė jį peiliu į pečius NdŽ. Vė́rė juos ietimis iš šonų NdŽ. Tai žmona vyrą vė́rė peiliu, tai vyras [žmoną] Kpč.
| prk.: Susirinkusiųjų žvilgsniai vėrė jį kiaurai J.Balt. Kaip aš būsiu, kaip toks baisiai nuogas veriančioj visatos akyje K.Brad.
ǁ intr. smeigti, mušti (smailiu): Jei tu man lazda, tai aš tau šakėm versiu LTR(Jz). Eik, ba kap vérsiu kokiu daiktu – atvirsi Pv.
| prk.: Kab vė́rė nosin [vaistų kvapas] Rud.
ǁ intr. atlikti bedimo judesį, kyščioti, bedžioti, baksnoti: Nosia vẽria vẽria karvė, neryja Klt.
4. intr., tr. skverbtis, smigti (apie diegiantį, duriantį, smelkiamą skausmą): Skausmas į sąnarį vẽria Klvr. Mane šiurpas vẽria NdŽ. Man in koją kad vẽria skausmas, tai negaliu atsistot Nmn. Dyguliai mane vẽria ir kaip su peiliais mausto J. Verulys teip vẽra, ka nebepaeitu LKT88(Vž). Kai ima galvą skaudėt, tuokart veria per akį P.Aviž(Švn). Kaipo mano vainikėlis, kad tokis dieglužėlis in šonelį ver̃tų (d.) Rdm.
ǁ ppr. impers. [K], DŽ2 labai (ppr. duriamai, smelkiamai) skaudėti, diegti: Netikusi, visus narius kaip vérte vẽra Krš. Mun vė́rė par slėpsnas Kl. Staiga ima verti per akį, gelti kaktą, smilkinį, žandą, dantis EncIX140.
ǁ tr. perimti (apie didelį skausmą): Šią naktį ka vė́rė galvą, ka vė́rė, mislijau, ka mirsu Tv. Naktį atsibudo: – Ui, ui, muni dura, muni vẽra Sd. Pryširdis vaiką vẽra žemėn Šts. Tulžis vẽra i nūvera i gyvolį, i žmogų Lkv.
5. tr. duriant, bedant ką įkišti, įverti: Kiaulei dratą vẽriam, kad neknist Kzt. Aš drato nèveriu, kad i paknis [kiaulė] kiek, lovį iščystysiu Klt. Reiks paršam vért grandys snukiuos, kad neknistų JT307. Ka čiaukšno[ja] [kiaulė], užnėrei šniūrą i vérk drotį Brs. Niekad nebeisiu! – mykė, šnirpštė sau Juzis, kaip bulius, grandį į šnerves veriamas J.Paukš.
6. tr. perduriant, perkišant per ką mauti: Grybus, būlo, vẽriam anta raikščių Drsk. Kotų nevérdavo, [grybo] kotas kaip ir medinis, kai sudžiūsta, neskanus Všn. Veria ant siūlo [tabako lapus] ir neša ant užlų dūmuose išsistovėt J.Balt. Virbalas sienoj pakabintas, ir vẽriam laikraščius Pl. Yra ir veriamųjų mašinų [tabako lapams] J.Krišč. In šakalio vérk, pasvilinsi [vištą] Klt. Ką veikia mama? – Obuolius vẽria Sml. Surištas vantas veria dešimtimis LEXXXIII113. In meškerės vẽria kirmėlę, slieką Aps. Čia bus siūlas karoliam vért Slm. Vaikams uogeles an smilgos vė́rė i nešė – vaikai tėvų nemato Rdn. Kiti rinko žemuoges ir vėrė kaip karolius ant smilgų K.Saj.
| prk.: Y[ra] daug [mokytų], gali ant siūlo vérti, o visi latrai Šts. Būdavo, veriu kaip karolius vieną frazę prie kitos rš. Šit ir sėdi merga ant rugienių šiaudų ir veria metelius (apie senmergę) J.Balt.
^ Verk neverk an šakių šūdą, jis vis tiek drimba LTR(Srj).
ǁ smaukti, mauti: Žarną ant šakalio vẽria ir išverčia Dgp.
| refl. NdŽ.
| prk.: Pieminims viskas an vieno virbalo vė́rės – čia vargai, čia džiaugsmai Rdn.
7. tr. KzR, Gsč, Pns kišti taikant į ąselę ar kokią kitą angelę: Ant nūmonės siūlą veri̇̀ į adatą Lkv. Ilgai į adatą verù, reik akinius skirties Krš. Liuob į siūnamą adatą vė́rėm [lininį siūlą] i siuvom Krp. Vérk siūlą adaton, ašiai žabala, nematau Ant. Akinius tik nešioja, kai siuva ar adaton vẽria – ore nenešioja Klt. Verti gijas į nytis J. Na, ver̃ (verk) adaton (siūlą) LzŽ. Jug vieną siūlą vérsi į vieną nintį Plt. Padaryta šimtas siūlelių, ir vẽria skietan Aps. Tiek be miego, pasilenkiau [į skietą] vérti ir užmigau Krš. Samplėšinis [audeklas] – paprastai veri̇̀ veri̇̀ į kiekvieną skylelę Krtn. Vienon nytelėn veri̇̀ juodus, o kiton – baltus [siūlus] Plvn. Ir pasku rieti į stakles, veri̇̀ į nytis Kv. Apmeti an tų mestuvų, veri̇̀ i audi Vg. Jeigu nori biskį margiau, tai kitaip reik vért, o jeigu teip lygiai, tai kitaip veri̇̀ LKT192(Snt). Į nintis vẽrant reik kėravoti Štk. Į skietą veri̇̀ po du siūlu, tas jau įprasta Bsg. Už kriaučiuko netekėsiu, verti siūlo nemokėsiu LTR(VšR). Pakraščiuos [vyžos] apivarą gi vérdavo, kilpas palikdavo pakraščiuos Žb. Vyžo[je] yr tokios ąsos, į jas vẽria apivaras Jrb. Dešinysis virbalas veriamas į tris akis ant kairiojo virbalo iš dešinės į kairę, ir išmezgama pirma paprastoji kryžminė akis rš. Ponas numovė žiedą nuo piršto ir pradėjo verti, kad tas audeklelis lįst par žiedą LTR(Rš).
| prk.: Nu o ten (kariuomenėje) tai nesiterleno daug. Lamdė kaulus, kad braškėjo, per balno kilpą vėrė kailiadirbiai viršilos M.Katil.
ǁ parengti siūti įkišant siūlą: Juodus akinius užsidėjo i vérs adetą, vérk be akinių Trk. Adatą veriu pusė valandos, kol įveriu Šd.
| refl. Š.
ǁ kaišioti apmatų siūlus rengiant audeklą: Aš jau skietan veriù OG89. Pati vė́riau nytysna Btrm. Vẽriam nytėsa siūlus Azr. O sunku vért: bovelna labai plona, kolei inknebinės Aln. Kaip jau nytys[na] suveri, tada veri̇̀ skietan Kp. Veri̇̀ par keturias [nytis], tada lengviau išmint Alz. Atskiria posmus, veria nytysna, skietan ir audžia Pv. Subėgam visos [merginos] ir galvojam, kaip čia vért, kaip čia aust Sk. Surietei, tada vérti į nytis reik Žeml. Vérk į nytis, vérk į skietą, mun neteko su tais siūlais painioties End. Kad nemoki skietan vért, eik, mergele, kiaulių šert DrskD232.
ǁ sukaišioti apmatų siūlus į nytis: Vẽria pardien raštus i iš staklių nesikelia Klt. Dabar veriù audimą šitokiu raštu Kt. Būčio jau audeklą beveranti̇̀ Plt. Nu o į nytis tad y[ra] tie raštai verami̇̀ Trk. Eglele vẽria ir audžia Ml. Audeklą vérti dabar retoji merga temoka Kl.
| refl.: Trinytis kiteip vẽras Krtn.
8. tr. R303, MŽ406, D.Pošk, J.Jabl daryti (atidaryti arba uždaryti) (duris, langą, vartus, skrynios antvožą ir pan.): Verk duris, kol atversi J. Geležis durų veriama SD1212. Duris vérk – uždaryk, jeigu ataviros; atadaryk, jeigu uždarytos A.Baran. Tėvas temstant neramus vėrė prieangio duris J.Ap. Kaip tiktai duris vėrė trobos, tei ans pirma jo įlėkė į trobą DS115(Šmk). Kiekvienas saklyčios duris vėrė nedrąsiai Vaižg. Girgžda durelės veriamos (d.) Jnšk. Dureles vė́riau, žodį kalbėjau (d.) Rod. Antri gaidžiai giedojo, dureles [dukrelė] vė́rė (d.) Sn. Versi dureles, kad negirgždėtų, šluosi aslelę, kad nedulkėtų LTR(Kz). Klėties duris vėriau, kepurėlę kėliau LLDII233. Aš nevė́riau svirno durelių, aš nevožiau margųjų skrynelių JD900. Ei, mergužė, jau daugiau negersiu, nė karčemos durelių nevérsiu JV85. Kiek tu tankiai skrynę versi, tiek tu graudžiai verksi KlpD52. Kiek skrynę vérsuot, tiek graudžiai verksuot (d.) Pj. Kai neversi greitai vartų, gausi kupron dešims kartų LMD(Tvr). Ejau iš daržyčio daržo, vartą vėriau BzBkXV139(1512m.įrašas). Nėr man brolyč[io] varteliams vért BzF24. Močiutė tarė užtarydama: neverk, dukrelė, stiklo langelį JV7. Langelis veriamas (sukamas ant vyrių) CII420. Durys pusiau vẽramos Grdm. Troba buvo labai graži, pusiau veramos durys, abipusiai aukšti ir plati langai LC1883,39.
| prk.: Būk pats savim, duris pats laimės verk rš. O jis (sapnas) jau čia, jau veria mano langus B.Braz.
^ Ne vartų vẽra, ne subinės rauka (apie netvarkingą žmogų) Krš. Atvažiuoja dažnai vaikai? – Kur tau, durų nèveria… Rdš. Nèveria durų – eina ir eina kavalieriai! Lp.
| refl. Š: Ji mato – durys vẽrias Tlž. Tai vėrėsi aukštai prielangio durys Vd. Sugirgždėjo baisūs uždarai, vėrėsi durys Žem. Veriasi geležiniai vartai ir gaižiai girgžda surūdijusiais vyriais M.Katil. Vėrėsi trobų durys, girgždėjo svirtys, giedojo gaidžiai J.Paukš.
| prk.: Dangaus plyšys vėrėsi, didėjo, atverdamas po savimi neapžvelgiamą sniego platumą M.Katil. O vartai, kurie veriasi vienur ir kitur, yra žmogaus širdis. Veria juos valia Vd.
^ Juozapas geras, visiems ateiviams jo durys veras (visus priima) Žlv. Tai jau žemė vẽrias, kai tu šneki (baisius dalykus sakai) Skdt.
9. tr. Kair darant duris (langą ir pan.) spausti: Vérti koją, pirštus, ranką NdŽ. Tarp durių vera ranką [, jei girgždėlė joje] Sln.
10. tr. merkti: Visą naktį akių nevė́riau NdŽ.
| prk.: Smego į šieną, o čia iš karto miegas vėrė akis visai nakčiai J.Balt.
11. tr. žioti, čiaupti: Per visas vakaras nèveria nasrų (verkia) Lp. Aš arielkos negeriu, nė lūpelių neveriu LB135.
| refl.: Ir dabar iš džiaugsmo seniams burnos nebesiveria J.Paukš. Teip mun pati burna vẽras, iškentėjau, nesakiau End.
12. tr. prk. skleisti: Ir veria ji baisią praeities paslaptį, kokios nebuvau dar girdėjęs rš.
| refl.: Bangavo kalvos, vėrėsi kloniai, lygumos, apsėtos rugiais… sp. Prieš akis jai vėrėsi daugybė pamirštų vaizdų J.Dov. Net neišmokslintam vaikėzui, klausant Jauniaus, vėrėsi kažin kokie platūs horizontai Vaižg. Prieš jos akis vėrėsi nauji akiračiai, ji jautė stovinti ant naujos žemės V.Aln. Iš to tad vėrės man bedugnis, kursai stiprybę mano tik ir smelkia Vd.
13. tr. daryti, kad atsirastų: Tie amžiai bėga ir bėga kruvini, draskydami senas žaizdas, naujas tau veria [, Lietuva] J.Aist.
| refl.: Kelionėj veriasi ir gyja sopės J.Aist.
14. refl. prk. labai norėti, geisti: An ko tę vẽrias – an trijų valakų žemės (ne mergos reikia, bet jos ūkio) Lp.
◊ ãkį (aki̇̀s Klt) vẽria BM61(Žb), DŽ, Slk žãvi, kreipia žvilgsnį: Tokie gražūs riešutai, kad ãkį vẽria Ėr. Ãkį vẽria obuoliai, kur rublį prašo Slm. Įeik į kriautuvę, ãkį vẽria [prekės] Sd. Bažnyčio[je] to[je] angelai tai net ãkį vẽria Snt. Miškan, būdavo, eini – tai net ãkį vẽria A.Baran. Kalnas kalniečiui labiaus akį veria, neg dirva artojui TS1902,2–3b. Jaunoji buvo graži, kaip piene maudyta, net akį vėrė, į ją pažiūrėjus A.Vaičiul. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu A.Vien.
ãkį vérti su pavydu žiūrėti: Vẽria visi ãkį in karvę Dglš. Jis buvo labai skūpus, kad jis an skatiko akį vėrė BsPIV230(Brt).
akimi̇̀s vérti įdėmiai, skvarbiai žiūrėti: Jin vẽria jį tom akim, i gana Lnkv.
ant siū́lo vérti apie (ką) labai švarų, gražų: Kviečius a rugius galėjo ant siū́lo vérti, kaip išpikliavoti Plt. ×
danti̇̀s vérti ant šniū̃ro badauti: Neduok Dieve, kad būtų karas: danti̇̀s ant šniū̃ro reikėtų vért Jrb.
kai̇̃p ant (nuo) siū́lo vẽria sakoma, kai kas ką labai gerai, sklandžiai daro: Pamokslą kad sako – vera kaip nu siūlo Šts. Eita gerai anam kalba – kai̇̃p ant siū́lo vẽra Pln. Ot valgo, kai ant siū́lo vẽria Rod.
kai̇̃p ant siū́lo vẽriamas geras, puikus: Prastų neema rugių, tik kaip ant siūlo veramus Šts.
lū́pas vérti prabilti: Prieš jį nei vienas lūpų nevėrė prš.
nors ãkį vérk apie didelę tamsą: Tamsumeinia, nor ãkį vérk Rod.
[į] ši̇̀rdį vẽria
1. Gs, Šmn kelti skausmą, nerimą, skaudinti: Jūsų gerumas tiesiog man širdį veria J.Balč. Vẽria ši̇̀rdį kaip su peiliais Krš. Net širdį peiliais veria tą atminus Rp. Tos moters vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė Pt. Iš visų balsų jam ir šiandien širdį vėrė vaikučių dejonė: ištroškę kaitroje kūdikiai aimanavo vandens A.Vaičiul. Pasigirsta širdį veriantis Butrimienės riksmas K.Saj. Kap tik jis duris patraukė, tai man ir vė́rė širdiñ, kad čia gerai nebus Dg. Jam vė́rė širdiñ, kad tai jo motinos žodžiai Rud. Bandos išalkusios žviegimas vėrė širdį Ašb.
2. jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė J.Balč.
apvérti, àpveria (api̇̀veria), apvė́rė tr. Š, KŽ; Ak
1. veriant, kišant apsukui apvarstyti kuo: Žmonės moka pasiūt tą šepetį [linams], sudeda, kotą padirba, api̇̀veria virvelėm Kp. Api̇̀veria api̇̀veria, aũklėm apveržia tą riešą, tuos autus apvyniotus, ir eina dirbtų PnmR. Nagines apvė́rė, iškapojo skyleles, naginės tai da gražu [vaikams] Vdn. Čia suraukia, čia vat iškapoja iškapoja [skylutes], da užriečia ben kiek, aplink api̇̀veria šikšna [nagines] Kvr. Nuvydavai tuos šniūrus, apsukui apvérdavai, sutaisydavai, suraukdavai vieną [naginės] galą, antrą, kaip reik Sk. Tėtė paraukė nagines naujas, taip apvė́rė su šikšnelėms Klk. Aparų privysiu buntelį aple visą naginę apvérti i da staibiams apvyturties LKT63(Lkž). Antrą kartą naginę gal apverti, jei virpiai neištrūko Trk. Apverk vyžus apivarom Lp. Vyžų iš anksto pripinta, dabar tik reikia apverti ir suieškoti autų M.Katk.
| prk.: Darželį tvoromis tvėrė, mane kalbomis apvėrė Db.
| refl. tr. Kal: Apsivė́riau nagines, dabar galėsiu aut Lnkv.
ǁ refl. apsivynioti, apsinarplioti: Apsivėrė siūlas aple adatos bulę, negaliu beįverti Šts.
2. Imb, Grz apsukui apvarsčius ppr. sutraukti: Reikia apvért vyžus LzŽ. Tai jos (vyžos) nesmunka ir būva šitei apvérta Žb. Liuob nusivys ilgus apvarčius, į adatą įsivers ir į rinkį apvérs [naginę raukdami] Kl. Pavermu apverk, aprauk nagines, ne latviškai, bet apalia siūle Šts.
3. suverti, apvarstyti: Smilgikę apvérsi tatai, apvérsi žemuogėms kaip rožančių End.
atvérti, àtveria, atvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q48, SD1117, SD235, H, H157, R, R127,271, MŽ, MŽ166,363, Sut, D.Pošk, S.Dauk, RtŽ, M, LL216, L
1. atidaryti ką, padaryti atvirą, neužsklęstą: Vartus atvérti KII227. Atverta anga ikigal B, N. Atàveria duris ir prašo vidun Sb. Naktimis girdžiu, jis lipa laiptais, atveria duris J.Gruš. Pro atvertas vagono duris į vidų imdavo smelktis bauginanti juoda tamsa J.Ap. Jis langą atvėręs pradėjo švilpt BsPI47(Rg). Išėjo uošvelė, atvė́rė vartelius JV230. Mergyte mano, jaunoji mano, ai, bent atvérki stiklo langužį JV136. O ši trečioji, vis jaunesnioji, vartus atvėrė ir palydėjo KlpD28. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Svirno duris atverdamas, o ir pamačiau savo mergytę KlvD241. Šitie vartai turi užrakinti pasilikti, neturi atverti būti BBEz44,2. Atvėrė tada duris ir ižbėgo Ch2Kar9,10. Duris Jerusalemo neatverkite iki saulei įkaitus BBNe7,3.
| Kodėl mes atveriam duris išduodantiems gyvuosius? J.Gruš. Jau atvertos durys jop ir meilę savo duosti žmogui kožnamui PK115. Atverk vartus tam, kursai tuskena Mž102. Kuris prašo, ima, ir kursai ieško, randa, ir klambenančiam bus atvérta DP221. Tuskenkite, ir bus jums ataverta MT192. Tad išvysite, bau neatversiu aš jumus langus dangaus ir pabersiu jumus peržegnojimo pilnystę BPI352. Kėlės iš smerties Christus, atvėrė mums dangaus vartus Mž264.
^ Anam mergės nė čiukurio neatvérs, ka paaugs į vaikius Sd.
| refl. tr., intr. SD326, H, H157, R, MŽ, MŽ220, Sut, N, M, Š, Rtr, KŽ: Aš duris atsivė́riau K. Tujau ema ir atsi̇̀vera durys Yl. Atsiveria durys, ir įeina vargonininko šeimyna – pati ponia ir šešetas vaikų Žem. Atėjo pas vartus geležinius, kurie vedė miestan, kurie patys jiems atsivėrė GNApD12,10. Trečiojo kambario šalines duris atsivėrę, randa ten tris lovas vienais šilkais parėdytas Sln.
| Pasakyk žodį, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medžioti, ar pažįstamus aplankyti V.Krėv. Paprastiems pagonims tos šventyklos vartai atsiverią tik Mildos šventės dieną A.Vien.
| prk.: Kaip Amerika atsivė́rė, ėmė vyrai bėgti Grd. Ir atsivėrė langai dangaus, ir atejo lytus ant žemės per keturias dešimtis dienų ir naktų BB1Moz7,11.
^ Dvejiems vartams atsivėrus, arklys žvengia (liežuvis) LTR.
ǁ padaryti įeinamą (išeinamą): Jaunoj, kai atvė́rė skrynią, tai pilna skrynia buvo audeklų Pns. Prieš vakarą kerdžius žardžius atveria ir galvijus namo varo K.Donel1. Ir atvėrę skarbus savo dovanojo jam dovanas, auksą, kodylą ir mirą NTMt2,11. Grabą po tam taip atvėrus ir žemei didei drebėjus, išgąstis apėmė sargus Mž227. Atvėrėme savo maišus ir radome maišų viršuje pinigus Skv1Moz43,21. Turiu jungą jaučių, tris žirgus nušertus ir namelius neskolingus, dėl kožno atvertus LB103. Štai eš jūsų duobes atversiu ir jus, mano žmones, iš jų atimsiu ir jus žemėna Izrael atgabensiu BBEz37,12.
| prk.: Pašvęsk man visus pirmgimius, kurie atveria motinos įsčią Skv2Moz13,2. Vis, kas pirmą kartą augyvę savo atver[ia] (paraštėje pirmadesys, pirmadėlys), tatai yra mano BB2Moz34,19. Tada liepsi pereit Viešpatiesp tą, kas atveria gimdyvę Ch2Moz13,12.
^ Akis užmerk, subinę atverk B.
| refl. intr., tr.: Pratark, žemele, atsiverk, grabeli, kelkie kelkie, mano tėvužėli, renk ma[n] didį pulkelį LTR(Br). Žemė drebėjo ir uolos skeldėjo ir per keturias dešimtis dienų ir naktų grabai atsivė́rė DP179. Atsivėrė dangus, išejo aniolai, sveikindami užgimusį brš. Ėmė atsivėrė kapas, išėjo tas ūkinykas BsPIV32(Brt).
ǁ refl. turėti išėjimą: Seilių liaukų latakai atsiveria į burnos ertmę rš. Aukštesniųjų stuburinių gyvūnų [kasa] – atskiras organas, atsiveriantis dvylikapirštėje žarnoje 1 arba 2 latakais LTEV354.
ǁ prk. padaryti pasiekiamą, gaunamą: Mirdamas senolis prašo, kad Ponas Dievas atvértum jam kelį į dangų J. Tikim Jezų Christų kėlusį ir dangų atvėrusį Mž244. Tu … atavėrei tikiantiemus karalystę dangaus Mž548. Meile, tu atneši viltį, tu atveri dangų J.Gruš. Kol žmones pritraukia, visi jie žada dangų atverti LzP.
| refl.: O štai dangus atsivėrė jamui, ir regėjo nužengiančią dvasią Dievo NTMt3,16. Čia jai rodės, kad medžių šakos ties ja prasiskyrusios ir atsivėręs dangus J.Balč. O stojos, kad visos žmonės buvo apkrikštytos … ir meldės, jog dangus atsivėrė ir jos Dvasia šventa nužengė nuog jo kūniškame paveiksle kaipo karvelis Ch1Luk3,21.
ǁ refl. pasidaryti atviram, galimam įeiti, įplaukti: Atsivėrė liūnai ant kelio Ar. Pakalnėj paversmis atsivėrė Ds. Pavasarį atsiveria ežerai ir kūdros J.Jabl. Mūsų vandenys jau dabar kone visur yra atsivėrę taipo, jog čionai jau šiporystė yra iš naujo prasidėjusi Kel1865,64. Žemelė atsivė́rė, o artie suvis nėra kam Krkš.
ǁ prk. padaryti juntantį, funkcionuojantį: Čia balsas iš pat dangaus atvėrė ausis ir akis žmonėms vargdieniams Sz. Atverk visų apkurtusių ausis! Ns1832,1. Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nū ing tave ineis Mž156. Kada tu širdis mūsų atversi, o lietum dvasios šventos užliesi, duos kožną čėsą didybę vaisiaus PK185. Iš to parmaniau jūsų tvirtą tikėjimą, atvertą širdį ant priėmimo gero mokslo M.Valanč. Viešpats atvėrė jos širdį, kad stebėtų tai, kas buvo Povilo sakoma SkvApD16,14. Tada atvėrė jis jiemus protą, kaip raštą permanė, bylodamas jumpi BPI406.
| refl.: Epheta, tai yra atsiverkis, ir tuojaus atsivėrė ausys jo brš.
2. atversti, atskleisti: Ir atvėrė knygą po akim visų žmonių A.Baran. Niekas neatsirado vertas atverti knygą nei aną veizdėti GNApr5,4. Gulėjo Šventasis Raštas atvertais lakštais prš. Sūdas buvo laikomas, ir knygos buvo atveriamos BBDan7,10.
| refl.: Jos (dulkinės) atsiveria staigiai ir visos žiedadulkės greitai išbyra rš. Lėvens užutėkyje atsivėrė sniego baltumo vandens lelijos žiedas J.Balt.
3. ArchXIII222 atmerkti: Jie akis atvė́rę pamatė KI48. Kuo plačiau akis atvėriau, tuo džiaugiausi žeme labiau rš. Ir kad jau akis atvėrė iš miego savo, persigando, nežinojo, kur ana esanti DS145(Šmk). O Saulius kėlėsi nuog žemės ir atvėręs akis nė vieno jų neregėjo VlnE142. Atgiverk akis o veizdėk, kur tos žymės SE173.
| prk.: Kurtiniai, klausykite, o aklieji, atvérkite akis ant regėjimo DP392.
^ Kad neatvė́rei akių, tai atvérk ausis (sakoma ką pražiopsojusiam) Plv.
| refl.: Kol jis (velnias) visą žemę aplakstė, tas žmogus ir vėl miegta sau lig pryšpiečių, kol jam akys atsivėrė Sln. Plačiai atsiveria išsigandusios jos akys, dirstelia nustebusios į trypiantį prie lovos Aleksiuką Vaižg.
ǁ padaryti reginčiais: Ponas pats akis atveria aklų ir padeda tiems, kurie puldinėja PK101. Tada atvėrė Viešpats Bileamo akis CII168. Ką tu sakai apie tą, kurs atvėrė tau akis (išgydė neregį)? SkvJn9,17. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusiojo akis SkvJn9,32. O buvo subata, kad Jezus padarė purvą ir atvėrė akis jo GNJn9,14.
| prk.: Atverkima (atverk man) akis, idant regėčiau stebuklus ant tavo prisakymų BBPs119,18. Mirštančiam arba maž pirm to akis àtveria, idant didumą ir sunkumą nuodėmių savų dabar pažintų DP165. Ir atvėrė Dievas akis jos, jog išvydo vandenies šulnį Ch1Moz21,19. Atverk akis proto mūsų dėl supratimo garsinimo evangelijos tavo brš. Kurią dieną jūs iš to valgysit, bus jūsų akys atvertos ir būsit kaip Dievas ir žinosit, kas ger[a] ir pikt[a] yra BB1Moz3,5.
| refl. B: Anam akys atsivėrė ir pradėjo gerai veizėti, kaipo pirmu regėjo S.Dauk.
| prk.: Ką norite, idant padaryčia jums? Tarė jam: – Viešpatie, idant akys mūsų atsivertų BtMt20,32–33. Ir atsivėrė akys jų ir pažino jį (Jėzų), ir jis pragaišo MP164. Dabar jau atsivėrė akys dūšios tavo MP120.
4. pražioti, praverti (ppr. burną, lūpas): Jei sučiaupsime ir atversime lūpas, tai gausime priebalsius p, b J.Balč. Gaili nasrai jų atverti, mus tuojaus nor praryti Mž338–339. Išsižioju, burną atveriu R39, MŽ52. Jis atvėręs burną kalbėjo B. Aš tylėsiu ir burnos savo n’atversiu CII518. Lūpas mano pats atverti teikis, o gerklė mano tave visad šlovys PK63. Bei ranka Pono buvo ant manęs vakarą … ir atvėrė … man mano burną BBEz33,22. Kaip avinėlis tyli jį kerpančiojo akivaizdoje, taip jis neatvėrė savo burnos SkvApD8,32.
| refl.: Ir atvė́rės tuojaus nasrai jo ir liežuvis ir kalbėjo liaupsindamos Dievą DP461.
5. Blv pridurti, prakiurdyti, perskrosti: Pradeginimu pūlėjimą atvérti I. Šonas jo (Jėzaus) ragotine yra atvertas DP182. Vienas kareivis atvėrė jam ietimi šoną SkvJn19,34. Laistai kruviną prakaitą ir dabar vėl po numirimui duosi atvert ragotine š[ventą] širdį tavą DP153.
6. refl. prakiurti, pasidaryti žiojėjančiam: Atsivėrė rona B. Nuo išsigandimo jam žaizda atsivė́rė Mrj. Ranka pūliavo pūliavo, o dabar žaizda atsvė́rė Lel. An kojos atsivėrė rona, ir niekap jos išgydyt negaliu Lš. Žaizda atsivė́rė, sarvaliuo[ja] i sarvaliuo[ja] Krš. Žaizda tik užgyja ir vėl atsi̇̀veria Mrj. Votys bet kur ant kūno sąnarių atsiranda ir ilgai stovia atsivėrusios Sln.
ǁ pasidaryti žaizdotam: Pagijęs buvo, naujai plaučiai atsivėrė Grd. Kas bus, kai man atsiver̃s koja? Gs. Gysla atsivėrė ir paplūdo visas kraujais Db. Ne kožnam atsi̇̀veria angina Sug.
| prk.: Begulint i šonai atsivė́rė KzR. Senatvė[je] atsi̇̀vera visi galai (užpuola visokios bėdos) Rdn.
7. pradėti (ppr. susirinkimą įžanginiu žodžiu): Basanavičius … pavakariais atvėrė visuotiniojo susirinkimo posėdžius LTII133. Susirinkimą atvėrė ratelio vadovas prš. Jaunimo draugijos pirmininkas atveria susirinkimą I.Simon.
ǁ VŽ1904,2 įsteigti, pradėti veiklą: Kuomet pirma dailės paroda buvo atverta – mes tik džiaugėmės Pt. Atverta nauja mokykla sp. Atveriami nauji arbatnamiai, ūkio rateliai sp.
| refl.: Kada vidurinė mokykla atsivė́rė po karo, ta reikėjo mokėti [už mokslą] Krž.
ǁ duoti pradžią: Palydovai atvėrė naują radijo ryšio technikos epochą rš.
| refl.: Jau kad bjaurus [laikas], jau kap pasaulis atsivėrė, nebuvo Kpč.
ǁ refl. Jrb rastis: Greit atsivérs darbų: dobilai pjauti, šienas vežti Užv. Kaip būs bulbės kasamos, atsivérs bobums darbų Krš. Tai kitoj vietoj nauja bėda atsiver̃s Rmš. Atsiveria raudų dainos LTR(Ds). Tuomet atsivėrė prie vargo dar ir širdelės skausmas Žem. Greit nugins sniegą i atsivérs darbai Krž. Suskutus bulbes, kiti darbai Joneliui atsivėrė: kiaules luobti, karves pagirdyti Žem. Liepos pradžioj atsivė́rė šilumos Rs. Rugpjūtis kai atsivérdavo, tai vyrai pjaudavo, o moterims reikdavo rišt ir statyt Svn. Atsivėrus pavasariui, ir kelmo šaknyje pabunda gyvybė L.Dovyd. Su kryžeiviais naujos ir kruvinos karės atsivėrė S.Dauk.
8. padaryti matomą, nepridengtą: Viskas atverta kaimynui: pažiūrėk, palygink ir – nori pavydėk, nori pats pasitempk rš. Naujas rašytojų veiklos perspektyvas atvėrė ir besikurianti kino meno sritis rš.
| refl.: Jis regėjo, kaip kops į kalną anapus Vištyčio ežero, kaip sustos po didžiąja pušimi ir kaip prieš jį apačioj atsivers slėnis, kur jis praleido gražiausią savo vasarą A.Vaičiul. Staiga prieš akis atsiveria bekraštė pieva, kurioje vos vos linguoja ramunės J.Mik. Pagaliau krūmai pasibaigė, ir priešais atsivėrė apleistos žvyrduobės J.Avyž. Didingi vaizdai atsiveria keliautojui sp. Įkvėpiau giliai ir suspaudžiau krūtinę, kad ji nedunkčiotų taip, lyg baigiant kopti įkalnėn, už kurios tuojau atsivers mano numylėtos namai M.Katil.
| prk.: Tiesa atsivėrė tik po kelių mėnesių A.Vaičiul.
ǁ padaryti žinomą, suprantamą, atskleisti: Bet to kitaip žinot negali, tiektai kad jiemus (kunigams) àtveria sielą per tikrą pasisakymą DP204. Jėzus atvėrė jiems išmintį CII719. Būtų su kuo išsikalbėti, gal kitaip tada. Tačiau kam ji gali atverti savo paslaptis? V.Bub. Klausytumbime nuog jų (kunigų) žodžio Dievo, atvertum̃bim jiemus sielą mūsų per nužemintą pasisakymą DP329. Didžiuojantiemus, lepūnamus o nevertiemus nenorėjo atvert slaptų savų, kurias apreiškė mažiteliemus DP92.
| prk.: Kalbėjo su mumis ant kelio, raštą mumus atverdamas BPII19. Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu J.Aist. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes rš.
| refl.: Maironis čia atsiveria kiek kita savo talento puse rš. Justinas atsivėrė jai ir pasakojo apie savo šeimą A.Vaičiul. Aukštaičių bajorai, anksčiau už žemaičius lenkų įtekmei atsivėrę, … bene vardu tiktai („litwini“) tesiskyrė nuo lenkų bajorų LTI510. Netyros ir šiurkščios sielos negali atsiverti filosofijai rš.
9. perskirti, padaryti su tarpu: Atvėrė jiemus Dievas dangaus marias šiteip, jog vanduo iš abijų šalių stipriai stovėjo kaip mūras ir anys sausa koja ėjo ant grunto marių BBJdt5,10.
| refl. LL214: Žemė atsivė́rė, i ta bažnyčelė nuejo į žemės gilumą (ps.) Yl. Kaip jau gerai sutemė, sako toj duktė: „Žemele sieroji, atsiverk!“ Tuo žemė atsivėrė, ir ji nugramzdėjo BsPIV279(Brt). Rodės jam po kojų žemė atsiversiant Sz. Ne vienas žmogus ant lauko pagelbos ieškodamas prapuolė atsivėrusioje žemėje IM1862,24. Žemė atsiver̃s, seserį prarys BM202(Grnk). Kad atsivertų siera žemelė, aš prakalbyčiau savo močiutę LTR(Ilg). Tiktai visados šaukė jop … prašydami, idant žemė atsivertų o parodytų jį aniemus veikiai MP134. Atrakino duris karaliaus uždraustas – tuo atsivėrė pekla, velniukai iššoko bėgiot po visą karališką dvarą BsPIII27(Nm). Kad ji prie tų akmenų prieidavo, tai vėl atsivėrė akmens ir vėl buvo stuba BsPI12(Rg). Kalne, atsivérk! Jrk76. Tu tą trimitą papūsk, ir visas dvaras atsivers, o aš būsiu išvaduota P.Klim. Totverisi žemė ir tepagimdi išganytoją DP502. Ir štai dangus atsivėrė ties juomi NTMt3,16. Per tavo pūtimą atsivėrė vandenys BB2Moz15,8.
ǁ prasiskirti, atitraukti tolyn: Kelis kartus teip žengę, atveria tą skritulį (ratą) ant aukuro pusės Vd.
| refl.: Paskutiniu du ištiesia po vieną ranką gelmėn [scenos], iš kur jiems (veikiantiems asmenims) duoda rankas atsivėrę mažu du skrituliu Vd.
ǁ refl. Ar prasiverti kiaurymei (apie ką žiojėjantį, gilų): Upies akys dar nebuvo atsivė́rusios [pavasarį] Trš. Kad žemė išpijusi, tai maivos atsi̇̀veria J. Ledas visą laiką traškėjo, trūko, aižėjo, atsiverdavo dideli plyšiai K.Bor. Šliūkšterės vandenį iš klumpio – už mylios, už antros ežeras atsivėrė Vaižg. Kelkitės ir varykite iš čia arklius, nes greit čia atsivers ežeras LTsIV608.
| Vieškelis atsivė́rė, pasidarė ežeralis Pln.
| prk.: Bet tos nesuprantamybės nėra tokios dažnos; dėl jų iki šiolei dar nėra atsivėrusi bedugnė tarp vieno ar kito lietuvių kalbos ploto K.Būg. Tarsi stengdamasis užkišti atsivėrusią spragą, pats rašė rš.
^ Iš kur Dievas tura kantrybės: i žemė tokims neatsi̇̀vera, i žeibai nenuplieka Krš. Suriko surikęs kaip beprotis, rods žemė atsivérs Krš. Pašoko išsigandęs, tartum žemė po kojomis atsivėrė J.Avyž. Kad tave atsivė́rus žemė prarytų! Ds.
◊ (kam, kieno) aki̇̀s atvérti padaryti (ką) suprantantį, daug žinantį, apšviesti: Dievas atvėrė jam akis ir parodė jo klaidingus kelius I.Simon. Šventajam vyskupui Aukščiausias anksčiau atvėrė akis negu mums V.Krėv. Mums tu akių atvert neprivalai! Vd. Meilė staiga atvėrė akis, atkimšo ausis rš. Žmogau, akis atverk, brangvyno jau visai negerk Kel1856,168.
ãkys atsi̇̀veria Snt aišku, suprantama pasidaro: Atsivė́rė ãkės po laiko Krš. Atsivė́rė i man po čėsui ãkys Klt. Kaip apsižanijau, tada atsivė́rė ãkys, ale jau po čėso Kv. Akys atsivers, kai bus per vėlu I.Simon. Sesuo kai ištekėjo, man (jaunesniajai seseriai) tada ãkys atsivė́rė (pradėjau eiti į šokius, su bernaičiais kalbėtis) Brž.
bùrną atvérti DŽ imti kalbėti, prašnekti: Jis bijo burną atvert Mrj. Ko tyli, ar negali burnõs atvért? Gs. Jis meluoja, kaip veik jis tikt bùrną àtveria KII38. Jin teip nė burnos neatvėrė, ir numirė paryčiui Jnš. Katrie kojų nekelia, ir tie bùrnas àtveria Čb. Nelauk, daugiau neatvérsu burnõs Ub. Par visą metą burnõs neatvė́riau Grd. Ana ant munęs daugiau bùrnos nebatvė́rė Plt.
dùrys atvértos galima, sudarytos visos sąlygos: Sukti, smaukti daba dùrys valdininkams atvértos Rdn.
lū́pas (nasrùs) atvérti imti kalbėti, prašnekti: Ka ans tau lū́pas atver̃tų, ka negerai! Krš. Vaikis nė lūpų neatvėrė, gavęs par ausį Šts. Lū́pų aš žentui i neàtveriu, labai jis negeras Grnk. Tuose kanonuose kad nors kas būtų lūpas atvėręs apie moteris – niekas Blv. I ana, gyvatė, ne lū́pų neàtvera Trk. [Jėzus,] atvė́ręs nasrùs savus, mokė juos bylodamas DP532. Ir [Asarijas] atvėrė nasrus (burną) savo, meldėsi ir bylojo BBDan3,25. Nes piktadėjas savo nasrus atavėrė ir neteisum liežuviu mane apiriejo PK86. Tasai bus vestas kaip avelė ant užmušimo, o notvers nasrų savo MP151. Todring Povilas š[ventas] išminties Dievo prašo, idant galėtų teisiai nasrùs savus atvert DP319. O atvėręs nasrus savo mokė juos kalbėdamas Ch1Mt5,2. ×
peklà atsivė́rė Ds kilo barniai: Kolei jos nėr, tai ir tyku, atejo ir vėl peklà atsvė́rė Skdt. Nė tavęs neliks i mums peklà atsivérs Lnk. Čia peklà atsivė́rė, važiuosme dangaus ieškot (juok.) Btg. Marikė nutylėjo, nes žino, kad pasipriešinus visa pekla atsivers: kai pašėls ponia, nebebus galo Žem.
prãgaras atsivė́rė Graž prasidėjo, kilo barniai: Pas mum namuos tikras pragaras atsivėrė Užp.
rañką atvérti duoti, dalyti: Savo dosningą rañką atvérti KI584. Dosnią ranką kaip atveri, tada visi esme pasotinti MŽ239. Atverk ranką maloningą antgi kožno ubago Mž389. Atveri tu ranką tavo ir pasotini visus gyvius pasimėgimu Vln37. O kada ant jų atveri rankas savo, est pilni viso gero PK35. Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo MKr42.
snùkį atvérti menk. imti kalbėti: Kad ir kojos nepakelia, ale snùkį àtveria (nedirba, bet šneka) LKT200(Plv). Kas ir kulnų nekelia, ir tas snùkį àtveria Gdl.
ši̇̀rdį atvérti DŽ1, Lbv atvirai išsipasakoti, būti atviram: Aš tau àtveriu ši̇̀rdį Dgp. Aš neturėjau kam širdiẽs atvért, pasidžiaugt vaikais Ad. Tavo atsivertimas jai duoda drąsos atverti savo širdį J.Balč. Buvai visados man tikras draugas, ir tik tau galėjau savo širdį atverti V.Krėv. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau A.Vien. Pats net mane palaužei ir privertei atverti širdį K.Saj. Prieš ją atvė́rus savą širdẽlę vargelius pasakoja DrskD197.
širdi̇̀s atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis I.Simon.
žaizdà atsi̇̀veria nj. apie sielvartavimą: Kap prismeni visa, vėl širdy žaizdà atsi̇̀veria Kb.
žaizdàs atvérti kng.
1. išsipasakoti nelaimes: Ir kaimynai atvėrė vienas kitam savo žaizdas P.Cvir.
2. priminti ką nemalonu, skausminga: Vis dėlto laiško naujienos atvėrė tėvo ir senutės širdyje gilias žaizdas P.Cvir.

žõdį atvérti Graž prabilti, prakalbėti: Nė žodžio neatvėrė ir mirė Ggr. Mergaitė prieš tėvus žodžio neatverdavo Vlkv.
įvérti, į̇̃veria, įvė́rė BŽ45
1. tr. Lp įdurti, įsmeigti: Invė́rė peilį meitėliui ir papjovė Dg. Invė́rė peilį, ir negyvėlis Drsk. Slenkstin adata invérta Nč. Pripuolė Zubrys ir invėrė [briedžio] kaklan stipriąją smeigeną V.Krėv. O tas veršis papjautas, peilis rūron invértas (d.) Dg.
| refl. tr.: Kojon stiklą insivė́riau Kls. Jaučiu, kad man daigo papadį: buvau insivė́ręs pašiną Rdš.
2. intr. persmelkti, perimti: Sopulys invėrė in šitą šoną Dg.
3. tr. duriant ką įkišti: Dratą invė́rė kiaulei, daboja in lovelį kiaulė, neryja, subliuško Klt. Nosy dratas invértas LKT366(Mrs). Nosin grindis invérta Pns. Įvérk paršam grandis snukiuos, ir neknis JT336. Paprašė paršui dratos įvért Kp. Siūlelius į̇̃veria, kitas karoliuką į̇̃veria [į ėriuko ausytę] Kpr. Kiti dvi skyluti pradurdavo ir siūliukus įvérdavo [avinukams] Kri. Burute, burute, – už ausies pačiupinėja, – ka virvelė įvertà – tai čia mano avelė (sako trumparegis) Bsg. Žymėdavo [mažus ėriukus], siūliukus įvérdavo ausytėn Žb.
| prk.: Tokiam kuiliuo tik grandį į nosę įvérti! Krš. Išauginai tokį jautį – matyt, darbo neturi, prašosi grandies į nosį įveriamas J.Paukš.
| refl. tr.: Duktė prasidūrė ausis ir įsivė́rė auskarus Vkš.
| Arklys insvė́rė cveką kanopon Vlk.
4. tr. R112, MŽ, MŽ147, Sut, D.Pošk, S.Dauk, K, M, J, Š, Rtr, NdŽ, KŽ veriant įkišti: Įveriu siūlą bulin adatos SD172. Įveriu siūlą į adatą, į nytis N. Įverti siūlą ing adatą I. Añveria siūlą adaton Ad. Tę siūlas anvértas Nmč. Geras siuvėjys už nugaros aždė[jo] adatą i iñveria Klt. Storesnis tus galas, ką jau pramuša skūrą, o čionai, kur siūlas invérta, plonesnė toj adata Sn. Jau nebeantaikau adaton anvért Žl. Kai iñveri [siūlą], tai baika, ale kol iñveri Rk. Antvérk tu man adatą, bo aš pats jau nieko nebematau LKT280(Ssk). Regiu tep, o adaton neañveriu Ml. Adeton sunku invért siūlo Zt. Tų adatų subinės mazilytės: pasiusti gali, kol į̇̃veri Krš. Be akinių, ka reik siūlą į adatą įvérti, sunkiai Krt. Bulia maža, neiñveriu siūlo Drsk. Netropiju adaton invért Mlk. Neiñveriu adaton siūlo, akys jau senos Dv. Įvért mastis Š. Pakraščiuos gi kilpas palikdavo virvelę invért [vyžai] Žb. Į tą pagaliuko skylutę į̇̃veria pantį ir riša karvei ant kaklo Bsg. Šniūrai įverti̇̀, tas arklelis trauka, o žmogus eina ratu Klk. Tą tarankį šieno prikimš prikimš, į kraštus šniūrai būs įverti̇̀, antsidės an pečio i nuneš arkliams į staldį End. Spragelo buoželėn iñveri skūrą ir pririši prie koto Vlk. Į tą laikrodį buvo įvértas diržiukas, tai išsivėrė Jrb. Į keturius lopšio kampus įver keturius šniūrelius ilgus per sieksnį LMD. Ir tę į̇̃veria jau tą rankšluostį į rankšluostinę Plv. O du galu lencūgų invėrė anys ing dvi spituli BB2Moz39,18. Buvau kitąsyk kriaučius, dabar nebmatau adatos įvérti Vg. An savo pastatysiu – vis tiek įvérsiu [adatą] Kdn. Įveriu adatą R264, MŽ353. Inver̃’ adatą Dglš. Visai pamilijai akis išbadysiu, lig adatą beįvérsiu (juok.) Šts.
| refl. tr.: Sena, [o] aš dar adaton insivertáu Drsk. Kad niekaip neįsi̇̀veria Š. Akys privargo, tai sunkiau įsi̇̀veriu [siūlą į adatą] PnmŽ. Įsivė́riau šilkinį siūlą Vl. Neinsi̇̀veriu [siūlo į adatą], kad tave šaut! Pv. Insivért adaton akinius turiu Dg. Da įsi̇̀veriu ir laibutėn adaton Kp. Kad aš mašinos [siuvamosios] neturù, i nelabai tenoriu, sunku įsivérti Grd.
| Aš adatą įsivė́riau K. Įsiverk adatą Š. Su akiniais da vis ir adatą insi̇̀veriu Dg. Reikia pratyt prie darbo, o tai nei adatos įsivért nemoka Pnd.
ǁ tr., intr. KŽ parengti austi (sukaišiojant apmatų siūlus): Ar inverta negerai, ar parišta negerai, kad nesimina teip, kaip reikia Aln. Blakele invérta Aln. Aštuonnytį įvérti ne juokai Lkv. Anvértie moma anvė́rė, aš tik audžiau Ml. Parodė, kap invért, kap pasiet Švnč. Invė́rė abrūsus aust Dglš. Inriečia [audeklą], iñveria nytysen, skietan i audžia Klt. Mokėjau audeklą invért, siūt, turėjau savo mašiną Lel. Paskiau į skietą įvérsi, užraišiosys, tada ausi Žlb. Varlakio [audeklo] nebįver̃čio ir nebužtaisyčio dėl to, ka aną didliai seniai audėm Kl. Po tam iš nyčių tujau į̇̃veri į skietą Rt. Giją įveriu, įvarstau R132, MŽ173. Į̃veria gijas nytysna Ml.
| refl. tr., intr.: Plačiai insvė́rė audeklas Aln. Paskui pati įsivė́riau [audeklą] ir paklodes audžiau Kvr. Audeklą įsidėjau: pati apsimečiau, pati įsiriečiau, įsivė́riau Plt. Įsivė́riau abrūsų austi Krš. Aš pati į skietus nelabai mokėjau įsivérti Žlb.
5. tr. įsprausti: Vaiko neįvérk į duris belėkdamas Trk. Eidamas kačiuko neinver̃’ durysen Dglš. Galvos neinvérsiu durysen? Švnč. Apiputa migla akis ir įvera velnį į durių tarpą Šts.
| refl. tr.: Į duris įsivérsiu, kailį iškaršiu, tai žinos kaip neklausyt Snt. Mušk tu savo vaikus, mušk į duris įvė́rusys Gršl.
paįvérti, paį̇̃veria, paįvė́rė (dial.) tr. duriant įverti, įkišti: Dratų kiaulėm nepaañveria: rausia kiemą Lz.
išvérti, i̇̀šveria, išvė́rė tr. Š, Rtr, LVI828, NdŽ, KŽ
1. išdurti: Išvė́rė akį vaikui Rš. Neskilok su kačergom, da akis katram išvérsi Ktk.
| refl. tr.: Visą poakį išsivė́rė – nematė žibintuvo Kpč. Obelų šakos nenupjaustytos, gali eidamas akis išsivért Klt. Nežiūrėsi, tai vaikas vaikui akį išsiver̃s Dkš. Užsidėjęs rankom akis saugai, kad kur ant sausų medžių neišsiver̃tum akių ar neprasiraktum vidurių Švnč.
2. perduriant perkišti: Išverta buvo grandis meškai par lūpą Šts. Pradeda siūt [velnias] – ištraukia galą drotvos par skūrą ir bėga tris verstus, kad išvertų visą drotvą (ps.) Brž. I vė snukį išžiodė, dratą išvė́rė, primūčijo kiaulį Klt.
3. perkišti: Išvėrė lenciūgą par balkį ir padarė vaikams suopynę Šts. O čia kai labai smulkiai yra, labai sunku beišvért (pinant krepšį) Grz. Teip išverpdavo, kad visą tolką [linų] par žiedą išvérdavo PnmŽ. Jis išvėrė per savo švarko rankoves vadeles, ties kiekviena ranka dar pririšo po virvagalį, mazgus užgniaužė saujose K.Saj.
^ Atlėkė kai išvértas, kai iš badų sietų paleistas Lkš.
4. N, K ištraukti ką įvertą: Siūlą iš adatos išvérk J. Išvėriau siūlą iš adatos, negaliu beįverti Šts. Išvė́riau vieną ievą, i karo Švnč. Bekilodama pirštinę, išvėriau virbalą Lnkv.
| refl. Rtr, KŽ: Siūlas iš adatos išsivė́rė Š. Užgiso ugnis: verpėja da verpia, siuvėja negali – išsivėrė siūlas, negali invert Švnč. Į tą laikrodį buvo įvertas diržiukas, tai išsivė́rė Jrb. Ateik pas mum, sutaisyk da radiją, išsivė́rė tas knatelis Slm.
ǁ Slm palikti be to, kas buvo įverta: Kas išvė́rė adatą?! Ėr. Išvėriau batą, ar besuvarstysiu Šts.
ǁ išardyti įtaisytą, įvertą: Invėrė [audeklą], negerai – vėl išvė́rė Aln. Išvė́riau striūną nuog šulnies Arm.
| refl.: Adata išsivė́rė K. Mėtos nebaigtos kojinės: išsiver̃s virbalai, tada nebesuversiu Aln.
| Išsivėrė žagrė, pasileidau kumelę, eisiu naujos tvėrės Žem.
5. Lž varstant padaryti, sukaišiojant tam tikra tvarka, apmatų siūlus parengti austi: Žiūrėk, kaip išvérta – raštais! Aln. Iš servetos dimu išvértas [raštas] Aln. Reik mokėt visas tas gėles išvért [audžiant rinktinę], daugiau pakojas suraišiot Pšš. Reik mokėti, reik sugebėti jau spardyti, išvérti reik, išspardyti reik Lž.
6. išreikšti: Veikrodis vidutiniasis neišvera savo veikimo ant sykio, bet pats veikiai paliekta S.Dauk.
nuvérti, nùveria, nuvė́rė tr. Rtr, NdŽ
1. perverti, perskrosti: Aš kai bėgau, in šaką nuvė́riau ir razplėšiau visą kaktą Aps. Širdį jam taip suskaudėjo, kad net susiraukė senis, lyg iešmu jį kas nuvė́rė NdŽ. To tik ir lauk, kad nakčia tave už kaklo pasmaugs ar dar iešmu nuvers V.Krėv. Guli guli žalnierėlis, galvele nuverta LTR(Antz). Keistutis krisdamas dar savo neprieteliui žirgą ragotine nuvėrė S.Dauk.
| prk.: Akim nuvė́rė ir nuėjo Dkš. Tasai ją visą nuveria priekaištingomis akimis rš. Jadvyga su priekaištu ir jau beveik piktai nuvėrė tėvą akimis V.Myk-Put. Sargūnas ilgu tiriamu žvilgsniu nuvėrė Adomą J.Avyž. Ji pakurstė ugnį ir baugiu užguito žmogaus žvilgsniu nuvėrė ateivius, tarsi jie norėtų atimti iš jos kažką brangaus ir mielo rš.
| refl.: Nusivérk tu eglės šaka, ne manimi, t. y. nusidurk, kad tu, kur tik šneki, vis manimi pasikandęs J. Mūsų žalmargė nusivė́rė par torą šokdama Kal.
2. nudiegti, pereiti (apie aštrų skausmą): Skausmas nuvėrė paširdžius, mušė į galvą ir užtemdė mintis V.Bub. Jis pasitempia visu kūnu ir staiga skausmingai susiraukia: aštrus dieglys kaip yla nuvėrė strėnas V.Myk-Put.
| impers.: Kap pakėliau maišą, visą vertè nuvė́rė Drsk.
ǁ nusmelkti, apimti (apie jausmą): Mane vėrė ir nuvė́rė [baisi žinia] Lp. Mackevičių nuvėrė šiurpi nuojauta, kad jiedu jau nebepasimatys V.Myk-Put. Dezertyruoji? – skaudžiai nuveria klausimas V.Bub. Skausmingas šiurpulys nuveria Petrui širdį V.Myk-Put.
| impers.: Kap rikterėj[o], tai net mane nuvė́rė Lp. Kai pamatau kraują, tik nùveria mane Dkš. Kaip nuvėrė per širdį, tai tas dieglys ir pasiliko J.Paukš.
| prk.: Šitie žodžiai it kalavijas nuvėrė jį ligi pat širdies V.Myk-Put. O į tave žodį prakalbėsi, tai tu, būdavo, kaip iešmu širdį man nuveri V.Krėv. Jonui per širdį lyg kas užkaitintu virbalu nuvėrė J.Paukš.
3. Vlk užmušti perveriant, nudurti, nusmeigti: O šitas nori nuvert ją Dg. Tas kapitonas pasamdė žmogžudį, kad ją peiliu nuvertų BsPIV204(Brt). Kap tik peiliu nenuvė́rė jos Bgt. Sapnė[je] pasirodė ant tuo pačiu kalnu, ant kuriuo vakarykščiai taurį buvo nuvėręs, didelis vilkas S.Dauk. Ėmė jis peilį ir nuvėrė savo priarką BBTeis19,29.
| prk.: Tankiai išgirsi – gumbas nūvė́rė Lk. Nabagas, klynas nuvė́rė (apendicitu mirė) Ub. Tulžis vera i nū̃vera i gyvolį, i žmogų Lkv.
4. KŽ veriant nutraukti, numauti: Kam tu, vaikeli, nuvė́rei man pusę gintarų nuo raikščio? NdŽ.
5. Grž palikti be to, kas įverta: Paėmęs senąsias nagines nuvérk Lnkv.
| refl. NdŽ: Muno naginės jau nusivė́rė Kal. Nusivė́rė naginė, nebegaliu apsiaut Lnkv.
6. nusmaigstyti: Veik kiekvieno krūtinė ordinais, žvaigždėmis nuverta Pt. Ilgame valgomajame salone sienos verte nuvertos sentėvių atvaizdų Pt.
7. Š nuspausti kuo veriamu: Agatai durimis koją nuvėrė [vaikai] O. Pirštą aš jam nuvė́riau su durims Jrb. Tas nuvértasis pirštas toks negeras, nelankstos Krš. Darė duris ir nuvėrė kačiukui galvą Ėr. Septynius [viščiukus] perėjo, tai vieną durys[na] kūtės nuvė́rė Slm. Aš tą pono myliamą paukštį su durim nuvėriau – paragausme, koki ta jo gardi mėsa bus Sln. Atdaras langas nuvėrė jai pirštus LzP.
| Kiti nuvera nuritina karpas, kiti iškanda Šts. Taipjau galima girgždėlę su žiemelio pusės buto durimis nuverti LMD(Klp).
| prk.: Cvirkienė tiesiog verte nuvėrė durimis nepabaigiamą draugės šneką rš.
^ Nekišk tarp durų: nuvérs liežuvį Šts. Nekiškis kur nereik, nosę nuvérs Krš. Nekišk piršto tarp durių, bo nuvers NžR, Šd.
| refl. tr. Š: Aš nusivė́riau pirštą durimis BŽ173. Darydama duris pirštus nusivė́riau Lnkv.
pavérti, pàveria, pavė́rė tr. Š, NdŽ; Sut
1. įbesti, pasmeigti: Šakes pàveria ir ištraukia iš pečiaus [keptuvę] Kpč. Man traukė dantis, tai kap pavė́rė iš vienos pusės, pavėrė iš kitos pusės Kb.
ǁ prk. pakišti: Susibarė su Ona, tai špigą pavė́rė Rdm. Nosį niežti, špygą kas pavers (juok.) Lt. Reikė pavért špigas po nosia Lp.
2. perdurti.
| prk.: Tojyg tad yra anoji gražyji žvaiždė, … kurios šviesumas ir dangus, ir žemę, ir pragarą paveria DP400.
3. Pns perdūrus pasmeigti: O žmonėms ką anie darė: kur mažus vaikelius, ant iečių pavėrę nešė LTsIV655. Šiaudus kai kabinau, pelė papuolo pavert in šakių Skdt. Kad tik pakliūtum, briedis tuoj paver̃t ragais Ktk. Karvė ragu paverdavo pasipainiojusį ėriuką rš.
| refl.: Vaikinas … ant ekėčių virbalo arba stipino pasivėręs BsMtII195(Mšk).
4. užsmeigiant pamauti: Toks ilgas siūlas, visu pirmu pavė́rė piršlys dvidešimti penkius [rublius] Trk. Blizginėti žuvis su pavertu guziku Šts.
| refl. tr.: Pasivėręs ant karklo porą žuvyčių pareina tėvas P.Cvir.
ǁ užmaunant pripildyti: Teip pavertą siūlą su lapais reik pririšti pri antros kartės S.Dauk.
5. paskersti: Šiandien noriu meitėlį pavért Kvr.
6. S.Dauk perkišant pakabinti, prikabinti: Kaukoles žalčių ir krames gyvačių praurbinusys ir ant siūlo pavėrusys nešiojo ant kaklais savo M.Valanč. Dvejuos an pagalio pavė́rę nešėm žalktį [negyvą] Ob. O užys pautus dėjo: pavérta pavérta visa už tokių siūlaičių LKKXXIX184(Lz). Ant krūtinės jam kabojo švilpukas, pavertas virvele A.Rūt. Spragilgalvė paverta y[ra] an grįžte Šts. Iš skersgatvio išbėgo du žmonės, nešdami ant lazdos pavėrę didelį ryšulį A.Vien.
| refl. tr.: Pasvė́rėm čemadoną in lazdos – lengviau nešt Ktk. Būdavo, nesuvalgai kiaušinelio, neši pasvė́rus turgun Dglš. An diržo pasivérsas tokį odinį su vandiniu ir į tą įsidėsas tą pustyklę Grdm.
ǁ sumaustyti, sukabinti: Barankos pavertos ant virvutės rš.
7. kurį laiką verti, mauti: Veriu karoliukus, še ir tu pavérk Lnkv.
8. įkišti, įverti: Pina vyžas ir padaro ausis apivarom pavért Pv.
ǁ paruošti austi, įverti apmatų siūlus: Negerai paverta, vienoj nyty du siūlai, ė kitoj nė vieno Ml.
9. dideliais dygsniais persiūti, suraukti, sukabinti: Pavermu pavérk sejoną J. Paveramoji siūlė dera visam kam, tik reik siūlų daugiau Šts. Tam kartuo pavė́riau vaikuo kelnaites, kokios būs, tokios Krt. Pavė́riau anai marškinaičius i sijonaitį, toks ten i pasiuvimas End.
| Siūlu pàveria pàveria drūtu [palaidinukes], nebuvo tų gumelių Dg.
10. NdŽ darant duris prispausti, užgauti.
◊ kai̇̃p pavérta Š, NdŽ labai aiškiai: Būdavo lig vieškeliui matau kai̇̃p pavérta Ds. Aplink regis kàp pavérta Dglš. Ot ramioj vietoj gyvenat, viskas matos kai̇̃p pavérta Lel. Iš senybės visa atamenu kai̇̃p pavérta Svn. Žino visa ką kai pavérta Klt. Būdavo girdis kai̇̃p pavérta, o dabar tyku tykiausia Trgn. Pas mum tai kai̇̃p pavérta girdėjos Slm.
| Stovi kai pavérta, gražiai išmegzta Klt.
pérverti tr. K, NdŽ, DŽ1, pervérti, pérveria, pervė́rė Rtr, KŽ
1. N, M perdurti, persmeigti: Veskit pas daktarą – parvertà [koja] smagiai Slm. Rado nežinomą arklį, ir tą pérvertą Grv. Par bulbą párversi su šake [kasdamas] Žl. Ir už karto párvėrė plaučius, širdį i šalin, i gan (mirė) Gršl. Žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė M.Valanč. Krito ant manęs viršūnė medžio, prislėgė teip, jogei ir pasijudinti negaliu, laimė, kad kuri šaka kiaurai manęs neparvėrė BsPIII3(M.Valanč). Ragotine širdį parvėrė S.Dauk. Tada žmonės atidarė grabą, pervėrė numirėlį šermukšniniu kuolu ir palaidojo nabašnyką miške SI332. Saulas tykojo Dovydą perverti CII548.
| Ir sutikau pirmą kulką – širdelę parvėrė LTR(Klk). Kaip tu manai, kiek šratų pervėrė jo širdutę? J.Gruš.
| prk.: Kaip pervers mane akimis, net kakta užkaito! Žem. Párvėrė aną akimis nū galvos lig kojų Kv. Širdį jo pervėrė kalavijas sopulio DP153. Sutrynimas širdies pavynas paeiti iš grunto ir gilumo širdies, idant pati širdis žmogaus teip būtum teisingai parsodinta gailesiu, kaip antai verte parverta P. Tokie žodžiai jo gerą širdį kaip peiliu pervėrė A1883,14.
| refl. tr. KŽ, Srv: Vaikas pérsivėrė koją su virbu Vrn. Gerai, kad dešinėn rankon peilį turė[ja]u, būtau pats savę pérsivėręs, kap griuvau Kpč.
ǁ perskrosti, pereiti kiaurai: Štai baisus žaibas pervėrė tamsybes Š. Spraga degantys pasausiai, kibirkščiuoja, švysčioja ugnis, o už nugaros juoda, akimi neperveriama naktis J.Paukš. Ūmai perveria erdvę, akimirksniu ją apšviesdamas, skaistus iš kažin kur atlėkęs meteoras J.Jan.
ǁ perkirsti: Perveriamasai, pervėrimo taškas (kuriame tiesė kertasi su plokštuma) Z.Žem.
ǁ (siūlu) sukabinti: Seniau su siūlu parvė́rus [skalbinius] džiovini, kai segtukų nebuvo Mžš.
2. kiaurai pereiti, persmelkti (apie dygų skausmą): Vérte párvėrė skausmas, kaip adata dūrė Krš. Ištinusią koją sulig kiekvienu judesiu nudiegdavo širdį perveriąs skausmas rš. Čia dygulys pervėrė per krūtinę, mergelei ašaros pašoko Žem. Veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos J.Bil.
| impers.: Mun kad párvėrė par ausį! Lk. Širdis pérverta, lygiai yla vis taja duria dieglys Mlk.
pérveriamai adv.: Perveriamai ėmė rėkti kūdikis rš.
ǁ perimti (apie intensyvų jausmą): Jį pervėrė toks skausmas ir tokia teisybė, baisi ir amžina, kad jis užsimerkė, ir visas pasaulis jam apkurto A.Vaičiul. Jo kūną pervėrė šaltis rš. Vėlek apmaudas jį pervėrė Žem. Staiga jį pervėrė gėda ir nuožmi baimė J.Marc. Sukando dantis kiaurai pervertas pažeminimo ir nežinomybės baimės J.Avyž. Kudirka atrodė labai laimingas, tiesiog pervertas džiaugsmo rš.
| impers.: Kiekvieną kartą, kai Grėtė pamato šį vaiką besišypsantį, jai taip keistai perveria krūtinę I.Simon.
3. perkišti: Pilno cebriko vienas nepaneši, lazdą per ausis pervėrus, reikia dviem nešt Lp. Drobę pérveri šiteip, ir išbrūžuojam [per kočėlus] dujai Kpr. Nueini kur, karklų prispjauni, prispaudi tą lotukę, insispaudžia drūtai šiaudai, pérveri žilvitį, pasuki – ir laiko [stogą] Kpč. Atkabinęs grandines nuo kuolų, vedė visus tris [arklius] pervėręs pavadį per kaklininkus M.Katil. Parveramas tiltas yr pastatytas į orą Prk. Virvė párverta yrai, nu jei reik, atleida tą virvę Plng.
| refl.: Reikėjo su medeliu dailiu par aną (šeivą) pársiverti i dėti į šertuvą Kl.
4. iš naujo suverti: Ana aust nori, reikia uždėt nytis ir gijas pérvert KlbX132(Mlk). Eina blakutė per visą audimą, reikia pérvert PnmŽ. Kai reikia pérvert, oi kaip sunku Aln. Ažsigeidė, kad aštuoniom [nytim] pérverč paklotes Klt. Reikėjo tą siūlelį ištraukti iš to skieto i párverti, jeigut negerai sukeitei Lpl.
| Tas [rožinio] šniūrelis padilo, reiks ant kito párverti Brs.
| refl. tr.: Mun reik nagines parsiverti Kal.
5. refl. atsiverti: Vyras matė: dengus pársivėrė – kas par grožybė! Krg. Dangus buvo parsivėręs man laukan išejus Dr.
◊ per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį Žem.
[per] ši̇̀rdį pérverti Šts skaudžiai paveikti (įskaudinti, sugraudinti ir pan.): Jis ši̇̀rdį párvėrė tokiais skaudžiais žodžiais J. Dabar gi šitie graudūs Alfonso žodžiai pervėrė jai širdį A.Vien. Pérvėrė man ši̇̀rdį, susgraudinau baisiausia, kad kryžio nėra Vrn. Tiek anas man rozų pérvėrė ši̇̀rdį, tiek rozų! Žl. Ši̇̀rdį tik pérvėrė, kai sužinojau [apie vyro mirtį] Aln. Tiek mun par ši̇̀rdį párvėrė, ka jau tura penkiasdešims [rublių] skolos End. Dagilio žodžiai pervėrė Juozui širdį LzP.
pravérti, pràveria, pravė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ
1. veriant persmeigti, perdurti: Ka būt šonan dūrę, būt dūkas išejęs, bijojomės žarnas pravért [išputusiai karvei] Kpč. Tepastato jį vartumpi alba stulpumpi ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6. Regi jo šoną pradurtą, jo rankas ir kojas pravertas bei kruvinus BPI424. Ir pilvą gelžine šake anai pravėrė Žlv.
| Kai aš jojau in karužę, laimės neturėjau, pirmutinė man kulkelė širdelę pravė́rė (d.) Plm.
2. veriant prakišti: Su vytelėm par grebėstus pràveria, ištraukia par šiaudus ir vėl iš naujo (dengiant stogą) PnmR. Dėžės pusėj, kuri neturėjo lango, buvo pritaisytos dvi stiprios sagtys, pro kurias tarnas praverdavo šikšninį diržą ir apsijuosdavo, kai nešdavo mane ant arklio J.Balč. Vadžios pravertos pro balnelio žiedus rš. Nes pigiaus yra kardielių praverti per adatos bulį nei bagotamujam įeiti ing dangaus karalystę BPI25.
3. K, Sut, N, M, L, Rtr, KŽ, Kv padaryti pravirą, prasklęsti: Aukštinį truputį pravérk Ėr. Pravérk juškas, smirda, sugaus galvą Klt. Pravėrei duris [tvarto], tai vištos lekia akysna Klt. Duris pravė́ręs padabosiu kuokinėj – i namo Aps. Praverkit duris, tegu išeina dūmai lauk Smn. Pravė́ręs dangtį ir parodė miegantį kūdikėlį Jrk84. Nenori tikėt, idant Christus būtų įėjęs per duris užrakintas, bet arba pro langą, arba duris pravė́ręs DP404. Aš pravėriau langelį, ir palengva tvaikas išėjo Blv. Pravėrė antrąsias duris ir išvydo sūnų, susijuosusį kaip eiti ir su kepure Vaižg. Lėkdama per priemenę, pravėrė gryčiukės duris J.Paukš. Pravėręs duris į viralinę, rado katilą nukabintą ir ugnį išblėsusią priežadoje M.Katil. Svirnelio durelės in pusę pravertos LB115. Da nepravė́riau svirno durelių, panelė atsirado JT395. O kaip pravė́riau daržo dureles – užaugusios rūtelės JV841. Da nepravė́riau vario vartelių, jau pasitiko dvi mošytėli JV596. Aš bijojau tamsią naktį langužio pravertie BsO156. Kiek skrynę praversi, muni paminėsi, labai graudžiai apsiverksi StnD25. Pravérk, mergele, langelį, parodyk skaistų veidelį Rtn.
| Kas pravė́rė svirnužį? Kas atdarė duružes? JD970. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir pamačiau, kad praverta žirgelio stonelė LTR(Lš).
| refl. tr., intr. K, Š, Rtr: Durys prasivė́rė J. Prasvė́rė duris i daboja vidun Dglš. Jis atsikėlė, prasivėrė langą ir pažvelgė į orą J.Balč. Durys prasivė́rė, įbėgo toks vaikiukas Rdn. Nebesulaukdamos moterys žiūriančios, prasivėrusios duris, į pirtį Sln. Stainios duris prasivė́ręs, bėrus žirgus šėriau JD1010. Liepinis grabelis kad prasvertų, gal mūsų sesutė prakalbėtų (d.) Čb.
| prk.: Prasivėrus parodai davėm jos apžvalgą Pt.
ǁ refl. prk. pasidaryti atviram: Retais atvejais Putinas ir man kiek prasiverdavo rš.
4. Srv pramerkti: Parsisprogęs rytą i nebipravė́ręs akių Krš. Pravėrė plačiai akis ir sustingo it stulpas M.Katil. Pats nesijudindamas jis tik akis kiek pravėrė Mš. Pravėrus akis pamatė prie lovos motiną LzP. Ligonė vargais negalais pravėrė sunkias blakstienas rš.
^ Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo KrvP(Kur).
| refl.: Gelsvi patinę vokai plačiau prasivėrė, ir Gediminas pamatė rudas raiškias akis J.Avyž. Man akys prasiveria lėtai, tingiai I.Šein. Po stambiais antakiais prasivėrė akys L.Dovyd.
ǁ padaryti reginčias: Anys jam tarė: – Viešpatie, kad akys mūsų būtų pravertos Ch1Mt20,33. Jis pravėrė tavo akis brš.
5. pračiaupti (lūpas, burną), pražioti: Ir juokėsi jis lūpų nepraverdamas, tarytum būtų ką įsikandęs J.Balt. Burna sutino, kad nebegaliu nei valgyt, nei burnos pravért Kpr. Daktaras pritūpęs abiem rankom pravėrė [šuns] žiaunas L.Dovyd.
| prk.: Saulės įšildytuose dirvonėliuose geltonus graižus pravėrė šalpusniai rš.
| refl.: Bekraujės lūpos judėjo neprasiverdamos, tačiau jis suprato, ką ji nori pasakyti J.Avyž. Vilko (pavardė) lūpos prasiveria miegūstai šypsenai I.Simon. Prasivėrusios laimėje šypsosi lūpos, atsiminusios pasaką mėlyno lino V.Myk-Put. Gaidienės lūpos prasiveria nekaltai šypsenai I.Simon.
6. refl. Rtr, Č prasiskirti: Susyk prasivė́rė kalnas Jrk76. Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivė́rus … pražudytų? K.Donel. Ir prasivė́rė žemė, ir pradingo [karčema] amžinai (ps.) Kv. Ji norėjo, kad tuojau pat prasivertų žemė ir prarytų ją su visa gėda ir pažeminimu J.Avyž. Kai dėžutę mesi, ežeras prasiver̃s Vrt. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs Vaižg. Tetrenkia į mane perkūnas arba teprasiveria ir teįtraukia mane pragaras! V.Aln.
7. refl. KŽ atsirasti: Jonukas metė samtį – prasivėrė didelis ežeras LTR(Srj). Akis šaltinio prasivėrė R120, MŽ157. Šulinio akis prasivėrė N.
| prk.: Prasivėrė lietuviams plati darbo dirva rš.
8. refl. N pratrūkti: Prasivėrė rona B. Gumbai visur pažandėse, apie ausis prasivėrę, varva Pt.
9. pradėti: O šitą veikalą stato Kaune valdžios teatras, net praveria juo vaidinimo vakarus Vd.
| refl.: Po kviečių prasiver̃s vasarojai, o be darbo vis nebus Gž.
◊ (kieno) aki̇̀s pravérti padaryti sąmoningą, suprantantį: Tautos atbudimo dienos pravėrė ir mūsų akis rš.
bùrną (danti̇̀s) pravérti Sn prašnekti, prabilti; tarti žodį: Tylėjo kaip pasmirdusi, burnõs nepravė́rė Krš. Nespėjau burnõs pravért, tuoj akis išsprogeno i praplyšo Škn. Visą vakarą burnõs nepravė́rė LKKXIII119(Grv). Ir daugiau iki pat Karpiškio nei ji, nei jis burnos nebepravėrė J.Paukš. Ar tu negalėjai dantų̃ pravért? Sk.
(kieno) duri̇̀s pravérti ką aplankyti, kur apsilankyti: Aštuoniasdešimt metų, nė daktaro mačiau, nė aptiekos dùrių pravė́riau Krš. Anas pas jus tūlai pràveria durelès Arm. Neužeinat ir dùrų nepràveriat Vdš. Kitas nėr bažnyčios dùrių pravė́ręs, o gyvena kaip prazidentas – velnias padeda Krš.
| Ne visi drįso praverti vidurinės mokyklos duris rš.
lū́pas (snãpą) pravérti prašnekti: Ir lū́pų nepravė́rė, tei kantrybė! Užv. I svečiuo lū́pų nepràvera, susiraukusi Krš. Praversi dar snapą, tai nupūsiu kaip uodą rš. Jam turbūt lū́pas sunku pravért, tyli ir tyli kaip juoda žemė Srv.
ši̇̀rdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti J.Jan.
privérti, pri̇̀veria, privė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ; SD1151, MŽ, L
1. KŽ, Rk, End persmeigiant primaustyti: In šypų privė́riau privė́riau baravykų Klt. Šiemet didžiausias virtines baravykų privė́riau Srv. Bradinio viršuj būna tę korkos arba beržo žievių privérta Vlk. Kopūsto lapų pri̇̀veriam, pridžiovinam [duonai kepti] Kvr. Nusiskyniau kelias smilgas, privėriau žemuogių rš.
| refl. tr.: Prisivė́riau daug klevo lapų, užteks visiem metam duonai kept Ds. Pri̇̀sveriu abuolių, džiovinu, turiu pakramtyt Drsk.
2. veriant parengti austi, įtaisyti: Reikia [siūlų] privért nytysna, skietan, pradėt aust Pb. Privė́rėva pilną tą skietą – netelpa [visos gijos] Slv. Aštuonias nyčias reikia mokėt privért ir parišt Pb.
3. veriant prikabinti, pritvirtinti: Raikštukų pri̇̀veria ir apsiauna [vyžus] Kpč. Privérk tam kartuo Kal.
| refl. tr.: Pusiau rankovę parlenkei i prisivérk prypetį End.
4. N, K, KŽ pridaryti, ne visai uždaryti: Duris privérk J. Priver̃’ duris Dglš. Privérk duris, kad nepūstų vėjas Š. Viena, nėr kam ir durys privért Vj. Neaždaryta juška, tik privérta Klt. Teklė prišokusi privėrė alkieriuko duris Žem. Vartelius kaip grįždama privėrė, taip ir kėpso pakrypę rš. Kai eisi, nepamiršk daržinės privért Sdk. Svirno dureles privėrė privėrė NS1351.
5. priglaudinti, uždaryti: Priveriu duris R417, MŽ563. Durys buvo ne visiškai privertos, o Mikėnienė kalbėjo garsiai A.Rūt. Išbėga per duris, gerai jų neprivėrus V.Krėv.
| refl.: Durys gerai prisiglaudžia, glaudžiai prisi̇̀veria KII159.
6. Slm, Šv uždarant suspausti: Pirštą privėrė J.Jabl. Nevyruok durų, ba pirštus privérsi Kb. Privė́riau pirštą terp durų Ktk. Šunį privė́rė Jdp. Ėmė durys ir privė́rė skverną Pc. Girgždėlę reik į tarp girgždančių durų ranką įkišus priverti, ir sugis Sln. Jei su durum pri̇̀veria kulną, tai bus giminė[je] numirėlis Brž. Per dureles ėjo, lakmoną privėrė, neduok Dieve seno kavalieriaus LLDII471.
^ Nekišk liežuvio tarp durių, bo priver̃s Pšl.
| refl. tr.: Nedarinėk durų, prisivérsi pirštus Prn. Jei eidamas durim koją prisiveri – naujieną išgirsi Brž.
^ Pirštą prisivėręs, duris sukapojo TŽV609.
7. uždarant pridengti.
| refl. KŽ: Vienas atidarė virtuvės duris ir prisivėrė jomis kampe V.Piet.
◊ gómurį privérti nutilti: Sakau tau, kad privértum savo gómurį Rgv.
(kam) skver̃ną (skvernùs; rš, úodegą) privérti pričiupti: Galbūt pavyks vagiui priverti skverną J.Avyž. Vienąkart tam grobikui uodegą privers Rs.

×razsivérti, razsi̇̀veria, razsivė́rė (hibr.) prakiurti: Burna razsivė́rė (atsirado žaizdų) Dglš.
◊ ×pẽklą razvérti supykinti, suerzinti: Razvė́rė pẽklą nuejus Dglš.
suvérti, sùveria, suvė́rė tr. Š, KŽ; M, L
1. NdŽ susmeigti: Jau, matyt, dročių nebuvot suvėrę kiaulėms į nosis M.Katil.
| prk.: Suvérti žvilgsnius NdŽ. Suvė́rė visi akis in mane LKKXXIX42(Lz).
2. perverti: Suvė́rė galvą, šoną NdŽ. Suvė́rė man širdį dieguliai, t. y. sudūrė J. Suvėrė visą kūną [sopulys] Skrd. Būdavo, skausmai sùveria sùveria strėnas Sv. Diegliai suvėrė širdį rš.
3. NdŽ, Lz duriant sumaustyti: In siūleliuko suvė́rė baravykus Klt. Pakūrinam didžiulį pečių, an dratų sùveriam ar an šypų [baravykus] Vlk. Grybus sudžiovinę sùveria ir parduoda, kas gali LKT387(Kpč). Ant siūlo sùveria tuos [tabako] lapus ir ant aukšto [padžiauna] Jdp. [Kalendoriai] buvo suverti ant virvelės, užnešti ant kriautės ir paslėpti vienoj dėžėj I.Simon.
| Kad rankos, kojos [sulaužytos], tai, sako, suver̃s ant dratos, sugis Rk. Drata suvertà [lūžusi] ranka buvo Sn.
| prk.: Par daug jau bus tų žinių – nesuversi jų nė ant siūlo Šmk. Dainų aš vakar kokias tris suvė́riau kap an siūlo (padainavau) Ndz. Visa šeimyna suvertà ant siūlo, gali surišti i parmesti par balkį, i vienas kitą atsvers Lk. Pasakose ežerai – laumės išbarstyti, suverti ant sidabrinių upokšnių siūlų sp.
^ Tas jaunimas dabar kaip ant šniūro suvértas, nė šokių, nė nieko Snt.
| refl. tr.: Susivérk ant siūlo tus šermukšnius, i būs puikiausiai karoliai Varn. Žerdavom jas (žemuoges) saujomis į burną ir dar parsinešdavom namo, susivėrę ant smilgų rš.
ǁ perkišant sukabinti: Dešros suvertos pavalgėj, žiūriam, jau spragų yrai Svn. Durys ant vyrių sùveriamos, atveriamos lengviai varstos J.
| refl. tr.: Susi̇̀veriam an lazdos kašikus [su grybais] ir tada jau nešam namo Kpč.
4. NdŽ perkišant suimti į vieną: Išbirėjo poteriukai, kas suver̃s? Klt. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tupi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti̇̀ Pl. Akis ant virbalo sùveriu lygiai Vrn. Baronkėlių mažiučių virtinės suvértos [turguje] Ps. Aš neregiu suvért akių ant virbalų Lp. Liemenelis suvértas buvo seno[je] gadynė[je] Plng.
| prk.: Kaip karoliukai mūsų dienos, lemties suvertos į rožančių A.Mišk.
| refl. prk.: Senam visa susrenka, visa sùsveria, bloga Drsk.
5. dideliais dygsniais susiūti, sukabinti, suraukti: Pirm suvérk, t. y. sustatyk drabužį ir paskuo siūk J.
| Ataneša [išaustą lovatiesę] pakraščio nesuvė́rus, kaip ir nepabaigtas darbas Svn. Praplyšo, suvérk Mtl. Tas didžiosias skyles suvérk suvérk, i būs gerai Grdm.
6. veriant sukišti: Kad sùveria du siūlu – ne parėdnei, bus blaka par audeklą J. Vienas siūlas vienon nytin suvérta, kitas kiton Dbč. Nuo ritinio sùveri gijas į nytis Rs. An vienos nyties da[u]giau sùveri siūlų Sdb. Du prie vietai siūlai suverta – blakė Aln.
ǁ parengti austi sukaišiojant apmatų siūlus: Mun suvė́rė ana, ir išsiaudžiau Kv. Manytai suvértas audeklas, moka gražiai austi Krš. Keturias nytis sùveri teip pat pavieneriuo LKT58(Ms). Reik mokėti suvérti, i pagal suvėrimą reik spardyti tas pakojas Lž. Kap nytysa sùveri, tai jau skietan reikia suvért Srj. Siūlus blake suvė́rė Vl. Kai pirman skietan sùveri [siūlus], tada įdedi staklė̃s[na] Kp. Tada skietan suvė́rei, užrišai ir pradėjai aust Btrm. Suvért reikia galvos Kpr. Mama suvérdavo, o aš – ausdavau [rinktines] Škt. Samplėšinis lengvesnis suvérti buvo Krtn. Kai į nytis suvérta, paskiau reikia vert į skietą PnmŽ. Ji tai pamačiusi kad ir kažin kokį raštą, tuoj ir pati tokį suvers V.Myk-Put.
| refl. tr., intr.: Aust mokėjau ir raštus susivért – visa Alz. Kaip susi̇̀veri, teip ir audi jau Kp. Blakė susi̇̀veria, negerai čia Aln. Reikėjo mokėti, kaip susivérti į nytis, nū nyčių priklausė, koks tas audeklas išeis End.
7. N, LL155 veriant sušlieti, uždaryti: Suveriu vartus R417, MŽ563. Langinyčias suvė́riau J. Suvėrė vartus, uždėjo skersinį rš. Sùveriamos, suvértinos durys K. Durys suvertinos R351, MŽ470. Dirbtuvės prieangis, iš kurio plačiai suveriamos durys eina į pačią dirbtuvę P.Vaičiūn. Jį įstūmė pro plačias suveriamas duris į didžiulę salę J.Avyž. Sùveriamos didžiulės durys, sulig viškom [bažnyčioje] Sdb. Durys int bėgūno būdavo, nesùveriamos Km. Suveriami varteliai su aukso zomkeliais LTR(Pnd).
| Suveriamasis pumpuro susiklostymas (kai lapai pumpure savo pakraščiais susisiekia) BTŽ349. Suveriamieji vožtuvai laisvai atsidaro į skilvelių pusę ir todėl netrukdo kraujui tekėti iš prieširdžių į skilvelius rš.
suveriamai̇̃ adv.: Durys suveriamai̇̃ užsidaro LKKVII180.
| refl.: Durys susi̇̀veria J. Ar nepažiūrėtum lango – niekaip nesusiveria, nors užsimušk A.Vaičiul. Kai durys susivėrė, suburzgė motoras, ir šviesa užgeso J.Mik.
| prk.: Naktis plyšo ir vėl tuoj susivėrė už nugarų rš.
8. suspausti kuo uždaromu: Suvė́riau kačiūtę Dglš. Taip ranką suvėrė, kad išnėrė mažiuką pirštą ir keliose vietose nusmaukė odą LKXX208.
9. suskleisti: Suveriu knygas R, MŽ.
| Jau nustojo lyt, suvérk skėtį Zp.
| refl.: Vėl susivėrė žiedas, tarytum nieko nė nebūta J.Balt.
10. refl. skleidžiantis, plečiantis susisiekti: Išretinti daigai per vasarą gerai išsilaikė, beveik nė vienas iš jų nežuvo, normaliai išaugo ir eilutėje susivėrė sp. Paparčiai auga nesusivėrusio pušyno aikštelėse sp.
| Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavosi vėl pilka ir ramu J.Sav.
11. prk. sumerkti: Pagaliau šiaip taip akis suvėrė rš. Iš po suvertų blakstienų skverbėsi ašaros rš.
| refl.: Galva nulinko, akių vokai susivėrė lyg švininiai J.Balt.
12. prk. sučiaupti: Motina tylėjo kietai suvėrusi lūpas rš. Gulėjo be žado, burną kaip vérte suvė́rė Krš. Kunigėlio postorės lūpos kažkaip keistai suvertos S.Čiurl.
| refl.: Pasinėrus varlei į vandenį, jos šnervės susiveria E.
◊ aki̇̀s suvérti mirti: Tada atsilsėsiu, kap aki̇̀s suvérsiu Arm.
kai̇̃p suvérta apie sklandžią kalbą: Kai pradeda sakyt, tai par ją kai̇̃ suvérta Trgn.
nasrùs (žiáunas) suvérti Ds nutilti: Suvérk žiáunas! Ds.
užvérti, ùžveria, užvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L, žuvérti, žùveria, žuvė́rė Pls
1. užsmeigti: Po daug užvė́rei kilbasos, pakrimto pakrimto pelė i nue[jo] Klt. Vasarą anta meškerės kirmėlaitę ùžveria, an kriūkelio, meta anta vandenio ir susgauna Azr. Paimk vidalčių ir užvérka tos, kur sumarginta, mėsos Slm. Buvo meškeriojama ir paprastais nusmailintais pagaliukais ar kauliukais su užverta maža žuvele – jauku rš.
| Anus (Kainas) užpyko, brolį an šakių užvė́rė Sn.
^ Kai in šakos užvérta rūbai (apie liesą) Klt.
| refl. tr., intr. N: In šakių užsivérsi i sudėsi kluonan [šiaudus] Klt. Vaikai medines šakutes pasdarydavo iš balanėlės, bulbą užsi̇̀veria i valgo Tj.
| prk.: Užsivėręs tu manimi kaip adata ant siūlo, t. y. vis apie mane šneki J. Vėl neiškentei an jo neužsivė́ręs Sn. Gal dar̃ jy užsivė́rė ant kokio ženoto Srj.
ǁ refl. užsikabinti: Užsivė́riau in kokios geležies lėkdama, sumušiau akį Klt.
ǁ refl. nusidurti: Paėmė su savim smailą geležį, nuėjęs užsivėrė BsPIII188(Brt). Pasidžiaugiau savo kumeliuku, ir tuojau tas ant tvoros užsivė́ręs (priet.) Ds.
| prk.: Užsivérsi tu kur nor besitrankydamas Rdm. Ar jau tu ir vėl an jo užsivė́rei? Sn.
2. duriant įverti: Ir šniūrelį kokią ažùveria až ausies [ėriukams] Vdn. Reikia [kiaulei] dratą ažuvért, bo parausė pievą Dv. Dratą ažvė́rė kiauliui, daboju – siaurėja (liesėja) Klt.
3. užmauti, užmaukšlinti: Užverti kedelį lygiai ant galvos N. Ažùveria in galvos tarbą abrakinę, rūko, papilvę išrūko (gydo arklį) Klt. Kvajų šakučių prislauži, anta koto ùžveri ir išsišluoji žarijas [iš pečiaus] Kpč. Arklys nepadabnas, kai in lazdos, in kaklo, žvaguliai ažverta Klt. Ažùveria vytoką in šerdelės i veja knatus Klt.
| Vyrukai 4, 5 karūnoj užverti P.
| refl. tr.: Užsivė́rus in marškinių suknelę i lekia Klt. Kašelę in rankos užsivė́rus par ūlyčią eina Klt.
4. perkišant užnerti, užkabinti: Gerai ana užvė́rė virvę Aln. Užvėrė stomenis [nešdami karstą] ir pasiliko bažnyčiniai Antz. Pastaranką ùžveria, an pečių pakaria ir neša tvartan Dbč. Išgręžė lentoj skyles, ažvė́rė lentas [veršiams] i ažudengė akis Klt. In pavasarį, būdavo, nusilpsta gyvuliai – nepasikelia. Tai virves ažùveria ir pakelia Ktk. Aš ažvertáu striūną ir pagriežtau Arm. Kiaulę tiriant, užveriama virvės kilpa ant jos šnipo rš.
| Žùveria skūrelę [į makštus], o apyvarus darišė Rod.
| refl. tr.: Virve užsi̇̀veria čimodaną – in pečių, ir eina Klt. Užsivėręs ant lazdos tuščią terbą išgūrina Adomas namo L.Dovyd.
ǁ sutaisyti, parengti (drevę bitėms): Kelias dreves užvė́rei? – Užvėriau vieną drevę, ir bitės lindo Mrc.
5. veriant parengti austi, įtaisyti: Kaip užùveri tas nyteles, tai greitas audimas Antz. Margos paklotės užvértos, siūlai gražūs Eiš.
6. greitosiomis, dideliais dygsniais užsiūti, užtraukti: Numauk tą žekę dešiniąją, aš užvérsiu Ms. Švarko alkūnę užvérk, kad nebūtum matyti plikos rankovės Lk. Paimk adatą ir užverk mun marškinių apkaklelę Up.
7. SD1212, SD442, R, MŽ, Sut, K, M, ŠT345 veriant uždaryti, užsklęsti: Ažuveriu, ažurakinu SD434. Užvérk langą, t. y. uždaryk J. Tylom užùveria duris ir eina Sb. Nuėjo į virtuvę, sandariai užverdamas duris J.Avyž. Skrynios viršų užvėrusi – vėl prie lango Žem. Nors saulės šviesa yra brangus daiktas, vienok ji švies be naudos, jei akis užmerksime, jei dieną langenyčias užversime Blv. Išjodamas tėvelis jupelių pirkti, užkėlė, užvė́rė vario vartelius JD712. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Vartai užkelti, langai užverti, čion nėra mūs seselės BsO381. Duris užvė́rė DP570. Bei vartai bažnyčios ir visų švenčiausio turėjo dvi šali, kurios buvo atveriamos ir užveriamos BBEz41,23–24. Ir dabar dažnai užvertomis durimis mūsump ateiti SE89.
| Seserelė atgrįždama, darželį užverdama, nebėr muno jaunos seselės, nei žaliųjų rūtelių D36. Tie rūsiai buvo sunkiomis durimis užveriami iš viršaus ir užrakinami Pt.
| Užvėrė jūrų sąsiaurį ties Dardanelių tvirtovėmis rš.
| prk.: Užvérkite užvérkit, o dūšios nobažnosios, angą širdų jūsų, kurios tapėte bendrinykėmis lobio teip didžio DP40. Neturimėg tad pavydėt sugrįžimo, nei jiemus kelio užvért gailėjimop DP281. Ir dūmoju liūdnas kartais ties užvertais amžių vartais B.Sruog.
| refl. tr., intr. N: Sučypė užsiverdamos masyvios, gausiais medžio drožiniais puoštos durys rš. Stiklinės durys sunkiai paskui mane užsiveria I.Šein. Užsivérkim duris, ka musių ne tiek prieitų Bsg. Aš duris užsivėriau K.
| Jau dangus užsivėręs, pragaras atsivėręs A.Baran.
ǁ refl. prk. užsibaigti: Vieną sykį užsivérs kombinacijos, ką tada, kaip manyties? Krš. Stojo kiti [į valdžią], vérte užsivė́rė visi uždarbiai Krž. Svečių šalelėj rūstūs žmoneliai, užsivėrė jų malonės BsO358.
ǁ atskirti, užveriant uždaryti: I ažvė́rė jį ažu durų Dglš. Vištas jau reikia tik užvértas turėtie Aps. Surišo rankas, supančiojo kojas, užvėrė skylėje atskirtą nuo gyvųjų Žem. Nors užverti kalėjimo sienose, nors badu marinami, visokiais tardymais kankinami, nedejuoja ir nesibijo jokios bausmės Pt. Tavo ranka užvėrė saldų vaisių po kietu kiautu I.
| prk.: Šios dienos kultūriško žmogaus dvasios reikalus turime užverti tarp keturių sienų mūsų gryčių Pt. Užverkiam už dančių liežuvį nug nereikalingų kalbų brš.
| refl. N: Tuojaus padarė sau grabą, pastatė koplyčioj ir užsivėrė BsPIII214(Brt). Kad meldies, įeik kamaron savo ir ažusivėręs melskis SPII40.
| prk.: Šalinkimės nuo viso ko svetimo, užsiverkime tautiškoje savo atkaklybėje TS1902,1. [Vaikas] pasidarė šiurkštus, dar tylesnis ir dar didžiau savyje užsivėręs Pt.
ǁ paslėpti: Užvėrei tavo įsčiose, nuog dangaus palaimintose, Jezusą išganytojį SGI24. Tuose senkapiuose yra užverti tikri turtai TS1899,3.
| prk.: Juk kiekvieno žmogaus sieloje užverti tokie neišsemiami turtai, brangenybės Pt.
| refl.: Valdoną svietas įgijo, kurį pagimdė Marija, užvėrėse nesang tame dangus, marios, taipag žemė SGI63. Tuose dviejuose prisakymuose užsivera visas zokonas ir pranašai Ev. Kas gi ažusiveria tame sudėjime apaštalų? AK17. Visas jų tikėjimas su daugybėmis visokių burtų užsiveria talmude TS1900,6–7. Skaitydamas tą pirmąjį punktą storokias ne tiktai teisybę suprasti, kuri tame punkte užsivera, ale dar iš pat grunto aną paimti P. Po vardu tad augymių užsiver tie visi kūnai, noris pri lities vairi P.
8. sustabdyti veikimą, uždaryti: Galima užverti visas girdyklas, kad ilgais metais joks žmogus nebebūtų girtavęs Vd.
ǁ refl. nustoti veikti: Nelaiminga girtystė išnyks iš terpo jūsų, karčemos, dykos palikuonės, užsivers ir nevilios jūsų M.Valanč.
ǁ refl. prk. pasibaigti, nelikti: Užsivė́rė visi darbai, bendrovė bankrutav[o] Drsk.
9. užskleisti: O užvėręs knygas, atidavė tarnui ir sėdos GNLuk4,20.
| prk.: Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo brš.
10. darant suspausti, sumaigyti: Kai bėgo višta pro darančias duris, i ažvė́rė durysu Prng.
11. užmerkti: Akis užmerkti, užvérti KII159. Rankos papratimu dirba, o akys užvértos Varn. Užvė́rė akis i nei žodžio nesakė Vdk. Skanus miegas akes jos užvėrė I. Kai akis užveria, sakytum – miršta, o atidaro – iš numirėlių keliasi Ašb. Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju, atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių brš. Nei akį neužvėriau ir, apie tai bemislinėdamas, pamačiau dvi senoki mergi lietuviškuose rūbuose BsMtII202(Tlž). Kap uodelis išgėrė, tuo[j] akeles užvėrė LLDI384(Ss).
| refl.: Dabar, prisispaudus prie šilto, gyvo žmogaus, prie motinos veido, jo skaudą akių vokai vėl užsivėrė I.Simon. Jiems iš pailsimo akys užsivėrė brš.
12. užčiaupti: Taradeika neužveramà: ka pradės [kalbėti], nenutildysi Rdn.
| refl.: Baisybės nasrai užsiveria RD194.
| Gerklės neužsivė́rė, giedojom ir giedojom (buvome didelės dainininkės) Rtn.
◊ bùrną užvérti
1. nutildyti: Žmonėm burnõs neužvérsi Kpr.
2. nutilti: Sulauksi, kaipgi užver̃s bùrną atadarius Šmn.

dùrų neužvérti nuolat vaikščioti: Nekviesti svečiai durų neužverdavo nei dieną, nei naktį V.Bub. Jis neùžveria dùrų – bėga i bėga Jrb.
dùrys neužsivė́rė apie dažną ėjimą, daugelio lankymąsi: Po karo kas buvo [vargetų] ejimas, dùrys liuob neužsivérs Rdn. Siūna [vaikai] par dures, neužsi̇̀vera nė minutą Krš. Suvažiavo svečių būrys, neužsivėrė nė durys LTR(Kln).
kaip užvértas apie vikriai dirbantį: Žilindavo barščius, kruopas ir sukdavos tarp stalo, pečiaus ir šaukščiaus kaip užverta A.Vien.
lū́pas užvérti neleisti kalbėti: Senam lū́pos vérte užvértos, neprasižiok (kalbėjo moteris) Rdn.
paužvérti, paùžveria, paužvė́rė (dial.) tr. kišant, duriant įverti: Kiaulėmu dratai nepaažuverti̇̀, tai pievas paparausė Dv.

kélti, kẽlia, kė́lė
I. tr. imti, stumti ką aukštyn; dėti ką į aukštesnę vietą.
1. ką sunkų imti aukštyn: Akmenį kė́liau ir tuoįtimpos nieko nepadariau J. Kelk pūrą. Ar pakelsi nuo žemės? Pn.Vakar sunkiai kėliau, dabar dieglys šone Skp. Tokiu būdu kaip ir paprastų lėktuvų sparnuose atsiranda statmena keliamoji jėga EncIX1254. Rankos keliamasis raumuo rš. Keliamasis kranas nuleidinėja jiems plytas E.Miež. Sukant keliamąsias rankenas važiuojamasis ir lauko ratai pakyla į aukščiausią padėtį rš. Hidraulinis keliamasis mechanizmas rš. Keliamoji svirtis rš.
2. išlaikyti, atlaikyti kokį sunkumą (spaudžiant kam žemyn); nešti ant savęs, ant savo paviršiaus: Ledas jau ir gyvulį gali kelt Lš. Karolių kaklai nekelia Žem. Ledas visur jau kẽlia Rm. Balos paviršius tik žmogų kẽlia (su arkliais neįvažiuoja) Kp. Ledas nei kẽlia, nei lūžta Tvr. Pašalimas buvo didelis – jau kė́lė žmogų Vvr. Na, ir kelias dabar – nei kẽlia, nei laužia Alk. Pašoliu arklį kéla Als. Žiema buvo speiguota ir visur kelanti S.Dauk. Žemė kelia žolę, žolė kelia rasą J.Jabl(Rm). Kad tave, berneli, žemelė nekeltų TŽII331. Ašaružių žemužė nekėlė JV862. Kad nemirtų – žemė nekeltų, kad negimtų – svieto nebūtų Lnkv. Oi kad tave, senas diedai, žirgelis nekeltų TŽI229. Pas mus šiemet obuolių – šakos nèkelia Ds.
| prk.: Rankos nèkela darbų (per daug darbų) Šts. Iš baimės rankos nutirpę nèkelia veikt Švnč. Gėrėm, kiek galva kėlė Vlkv. Anas geria arielką, ale ir kelia (nepasigeria, daug gali išgerti) Arm. Jo kaklas skolų nèkelia, o pats girtauja Lš. Mano širdis nèkelia dabot in alkaną žmogų Prng. Mėsos nė akys nekėlė B.
3. SD274 kentėti, kęsti: Bėdą ar sielvartą kartu su kuo kélti (kentėti) BŽ133. [Kerštą] jis vienas apsiėmė kelti BPI422.
4. dėti, nešti ką į aukštesnę ar į kitą vietą: Kelk maišą į ratus Pn. Matai, kokių gabalų pilna žemė pritrupinta! Ko galo negavau bekeldamas į dangų ps. Sėmenis kélti (linų galvanas į kurtinį, salyklinį dėti džiovinti) Kv. Kélk klėtin maišą nuo prieklėčio Kp. Kėliau kojas kilpelėse, rankas kamanose Rdm.
5. duoti kam aukštesnę padėtį, daryti, kad kiltų: Mes visada tvirtai ir drąsiai kelsime savo vėliavą anksčiau už kitus rš. Iškili krūtinė juda, lyg iš apačios kas ją keltų P.Cvir. Ir kėlė motina ant rankų į saulę būsimąjį žmogų E.Miež. Eit mergelė verkdama, rankas aukštyn keldama KlpD89. Eina koją už kojos keldamas Skd. Kaip beita (beeina)? – Kaip koją kelu, teip ir eita (eina) Nt. Kai ažgro[jo], tai net kojas kẽlia Ml. Ei, žirgai, žirgeli, mano juodbėrėli, kaip aš josiu pas mergelę, kelk aukštai galvelę JV128. Du karveliai klane gėrė, gerdami dūmojo: „Ar mum gerti, ar negerti, ar sparneliai kelti?“ Gdr. Galvą skauda, net plaukus kelia Švnč. Kelkit kardus, muškit būgnus, štai kur mano bernužis JD992. Negali nuskint, toj obelis kelia šakas aukštyn BsPIV93. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia, juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia A.Baran.
| Upė ledą jau kẽlia (vanduo kyla) Kp. Kurmiai kelia daržus Lnk. Speigas kelia kraukšlį Trš. Ė! pradė[jo] kurmis, žemes keldamas, artintis prie lizdo BsPII22. Saulė motulė kėlė [rugių daigelius] į dangų E.Miež.
| Statmuo į duotąją tiesę keliamas Mš.
| prk.: Kad šneka, net gryčią kelia (labai balsiai šneka) Ds.
^ Kas aukštai nosį kelia, į adveriją nusimuša (sakoma išdidžiam žmogui) Rz. Juo katę glosto, juo uodegą kelia Sch84. Katė glostoma kuprą kelia B.
6. refl. lipti, kilti aukštyn: Baltas rūkas kelias ties tamsia pakalne S.Nėr. Iš pievų kėlėsi rūkas V.Myk-Put. Pilka migla nuo šaltinėlio kėlės V.Myk-Put. Dūmai kelias aukštyn R39. Kelias juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis LTR(Srj). Vanduo keliasi viršun ledo TŽIII342. Dėl žento kelkis į dangų, dėl marčios lįsk į žemę Bsg. Kiek įmini, tiek kelias tas molis Skr. O kitos bitys tujaus paskui judvims iš aulio kelias, ir staiga visas spietlius šalin leka S.Dauk. Migla kėlėsi nuo žemės CII122.
| Takelis kėlėsi į kalną rš. Ant aušros kad saulė artinas, kelias anoji žvaizdė, kurią aušros žvaizde vadina DP502.
| prk.: Kap ėmė rėkt, net namai kelias Arm.
| refl.:
^ Nesikelk su gandrais, su varnoms nukrisi Vl. Neskelk aukščiau savo nosies (nesididžiuok) LTR(Ds).
7. nuimti: Kels nu galvelės rūtų vainikelį, maus nu pirštelio sidabro žiedelį KlpD60.
ǁ nukaisti nuo ugnies: Kelsiu – išvirė bulbės Ėr.
8. kabinti, imti nuo vyrių (duris, langą, vartus…): Norėjom duris kelti, bet jis pats pasidavė Lnkv.
9. refl. nusilupti, nuaugti, nueiti (apie nagus): Iš nušalimo nagai kelas žemėn Šts.
10. arti, plėšti: Mas jau baigam kélti pūdymą Užv. Jaunas artojas kelia dirvoną, niūksi ant kuino, dainą niūniuoja J.Jan. Dvaro dirvos dar nekeltos LzP. Vieversys užgiedojo, reikia aštrint noragus ir eit kelt laukus Lz. Kai aš nueisiu tokioj šaly, kur dirvonus kelia NS995. Oi, katinai, katinėli, ko dirvonų nekėlei, ko linelių nesėjai? Vaižg.
keltinai̇̃ adv.: Keltinai̇̃ sėti batviniai tokie buvo: sėji iš rankos, vos po keturių savaičių pararsi (padarysi ežias) Šts.
II. tr. aukštinti, didinti, stiprinti.
1. daryti ką aukštesnį, pakilesnį: Kareivio turia būti krūtinė kelta Šts. Dabar vėl mada keltais pečiais (apie drabužius) Sdk.
2. prk. daryti ką labiau gerbiamą, garsinti: Pas mus geri žmonės keliami Žem. Tas mergaites anie be galo kéla Slnt.
3. prk. skirti ką į aukštesnes pareigas, į aukštesnę vietą: Ar galėjo ciecorius be žinios popiežiaus į karalius ką kelti? S.Dauk.
4. refl. prk. pūstis, didžiuotis: Jis žino, kad motė aukštai keliasi I.Simon. O motina juk visada sako: „Nesikelk, vaikeli, nesikelk! Kas aukštyn šoka, žemyn krinta!“ I.Simon. Anas jau per daug viršun kelias Prng.
5. prk. siūlyti rinkti: Bus keliami kandidatai į vietinių tarybų valdžios organų deputatus (sov.) sp. Kelti kandidatus į Seimą sp.
6. prk. aukštinti, stiprinti, didinti: Kelkite naftos gavimo ir perdirbimo tempus! rš. Ar nuneši mane į uošvelę, ar kelsi šlovę pas mergelę? LTR(Pun). Antrąją [dukterį] kelia (didina metus), o vyresniąją mina (mažina metus) Antz. Kelti laipsniu (mat.) rš.
| Šitoj aukštai keliama dainelė, reikia jai aukšto balso Prng.
7. gerinti, plėsti: Dažnas tarpueilių purenimas kelia derlių sp.
| refl.: Yra kėlusys Klaipėda, palyginti su vokyčių laikais Plng.
8. prk. girti: Įteikdamas [dovanas] kiekvienas kėlė savo dovanos nepaprastumą J.Balč.
III. statyti.
1. tr. padėti kam atsistoti, daryti, kad stovėtų, statyti: Po ligos dar visą mėnesį karvę kélti gavom Trg. Pavasarį, būdavo, gyvulius kelia (patys nepajėgia atsistoti) Skrd. Kelamos karvės bloga varškė S.Dauk. Ko nekeliat mumis jaunas iš balto stalelio? Žem.
| Man tėvelis nepaklausė, neatėjo svirties keltų NS85(Vb). Bet prireikus jis ir mūrininką pavaduoja, ir zėdus traukia, ir sparus kelia I.Simon.
| Mergos išejo linų kelti (rinkti nuo pievos atsistovėjusių linų) Ll.
2. intr. stotis (parvirtus, sėdėjus): Komanduojant: kelk! – greitai atsikelti ir taisyklingai atsistoti rš. Ir kėlęs aukščiausias byskupas vidurin klausė DP158.
^ Į klaną puolęs, sausas nekelsi J.Jabl.
| refl.: Kelkis iš tos pelkės Šts. Parpuolei, ale kelkis P. Kelkitės, viešnelės, iš to suolelio JD1495. Šeimyna kėlėsi nuo stalo A.Vencl.
^ Į balą puolęs, sausas nesikelsi Kbr.
3. intr. R39 stotis, lipti iš guolio pabudus iš miego, pagijus iš ligos: Aš gulu vėlai, o kelù anksti J. Kas anksti kelia, tas dantis krapšto Bsg. Pūguotą dieną zuikis nekela Šts. Jis kelia saulei netekėjus E.Miež. Kelkite, kelkite, kelkite… varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia V.Kudir. Cyrulis čiurkščio[ja] – kélk! J. Tėvai, kelk, tėvai! P.Cvir. Dviejų daiktų žmogus niekad negailėjo: kad anksti kėlė, apmaudoj tylėjo rš. Žmogau, kelk, vilks dabar būt tave papjovęs BsPI9. Anksti už tai gulė ir vėlai kėlė Jrk64. Dar gaideliai negiedojo, kaip mamužė kėlė KlpD18. Anksti rytą kėliau, vandenėlio ėjau JV6. Kelk, seserelė, mano viešnelė, ar dar tu neišmiegojai? StnD20. Kelsi rytelį te nekeliama, kursi ugnelę neraginama JV949. Jam nerūpėjo rytelį kelti JV986. Tik jam rūpėjo rytelis kelti, pentinužiai nušveisti JD174. Bagočiaus mergelė kėlus dejavo, o vargo mergelė dirbus dainavo Klvr. Išėjo lig nekėlęs (labai anksti) Rt. Sakė mane kaimynėliai anksti nekelanti JD39. Jaunūmenė, ankstie kėlusi, laistė [v]andeniu tebgulinčiūsius M.Valanč. Jau diena, keliamas laikas Rm. Buvo pats keliamasis laikas J.Jabl. Anksti kėlus … reiks mums žirgus pasišerti KlvD7. Anksti rytą keldamai, baltą burną prausdamai stovi bernytis prie šalies KlvD324. Vėlai kėlęs, dirbsi susivėlęs LTR(Zp).
| refl. SD406, R, K: Močiutė kė́lės anksti rytelį Sn. Kelkis nedrybsojęs! J(Ds). Kelkis, berneli, negulėk ir atsikėlęs nestovėk! Brb. Jurgeli, jog tu žadėjai kelties lig su tamsa Slnt. Kelkis, kelkis, mergužėle, vesk žirgelį in rūtų darželį Gg. Jai nerūpėjo rytelį kéltis Vb. Kélkis kultų! Skp. Kelkisi, motule! Mrc. Keliẽs (kelkis), martele! Dsn. Keliesa, martele, iš aukšto svirnelio NS621(Kpr). Keliesi, tetušėl, tujai ilgai miegi NS331(Ppl). Kelies, Viešpatie, kodrin miegsi? DP79. Būt [taip anksti dar] nesikelta, kad nebūt atsibaladojęs Lp. Gulėt … per vienus metus niekad nekelantis DP11. Ką tau pridės ankstie kėlusys? Slnt. Kas rytą keldamos į senatvę įmini Sim. Gyventi kelias senas Vilnius A.Vencl. Saulužė anksti kėlės RD27.
| Įsirgęs atgulė ir daugiau nebesikėlė M.Valanč. Vieną rytą ir Taučiuvienė nebesikėlė (susirgo) Vaižg.
4. intr. Mž244, BPII38 atgyti (iš numirusių): Tuojaus ta pana kėlė sveika BsMtI18.
| refl.: Neskels kaulai didžiavyrių iš senelių kapo A.Baran. Ką jau besivers juoda žemytėlė, ką jau besikels mano motinėlė NS1308(Brž). Iš numirusių keltis SD454. Trečią dieną kelsis iž numirusių DP212.
5. tr. prk. statyti aikštėn, prieš akis; nurodyti, duoti svarstyti, vykdyti: Šito klausimo aš nė nekelsiu Ašb.
6. refl. prk. atgyti, atstatyti savo padėtį: Amžiais pavergta kelias tėvynė; jos atgimimą jaučia dvasia Mair. Iš vargo kėlėsi šalis, išaugt lig saulės pasiryžus K.Kors. Griuvėsiuose keliasi namai saulėti A.Vencl. Laisva tauta gyventi kėlės S.Nėr. Štai netikėtai kėlėsi tauta ir iš naujo kovojo dėl savo būvio I.Simon. Neilgai trukus pilis kėlėsi iš irų S.Dauk. Nebkelsis senieji piningai Lž.
IV. tr. žadinti, budinti, skatinti; sujusti.
1. žadinti, budinti iš miego: Anksti, anksti be galo, prieš saulę tave kėlė S.Nėr. Jei jis miega, visada jį reikia kelti – pats neatsibunda Grz. Kė́liau kė́liau ir negaliu prikelti Kt. Eik, kél' tu juos valgyt Dglš. Darbas kelia, darbas guldo Al. Močiulė ėjo dukrelės kelti NS341(Brž). Kelsi rytelį nekelama (nekelamoji JV625) JV624.
2. baidyti iš guolio, priversti bėgti, skristi (žvėrį, paukštį): Lapę kėliau strielčiams, bet nenušavo Sd.
3. skatinti atsirasti: Taboka kosulį kela Šts. Arielka kẽlia į vymą J. Keldavo jam tulžį ir konvulsijas rš. Kela lytų, bet ar lys? Šts. Iš vakarų kela tokius galvuotinius, būs pylos (didelio lietaus) Vvr. Patepiau [nudegusią ranką], tai pūslių nekėlė Ds.
4. kviesti, šaukti: Visuotinąjį susiėjimą kels utarninke LC1885,40. Tėvūnai suvadino senuosius savo apygardos į kokią noris pavietę, lauko ar girios, kas vadinos vyrus į kuopą kelti S.Dauk. Tuo nuveikę, kareivius kel ir kariauną tiek(ia) S.Dauk.
| Policiją kėlė, telegramus mušė, išjodino žmogų į jomarką ieškoti arklavagio Žem.
5. refl. sukilti prieš ką, maištauti: Nes kelsis giminė prieš giminę ir karalystė prieš karalystę BtMr13,8. Daug kėlėse pryš mane Mž507. Ir kėlusis visà roda DP163.
6. refl. Bsg, Švnč, Dglš geisti, norėti (patino) (apie gyvulius): Kiaulė tekiuos kẽlias Kp. Nepilk pamuilių karvei – nesikel̃s jaučiuos Ds. Karvė kelias ant veršių Vj.
V. tr. atsirasti, dygti, augti; pūsti; skleisti.
1. refl. atsirasti: Nuo ko keliasi visokios ligos? – Nuo nešvarumo Srv. Kėlėsi neteisūs liudininkai CII1036. Tokie kėlės neprieteliai lietuviams ir žemaičiams nu šiaurei S.Dauk.
| Kelias vėjas R403. Lietus keliasi nuo pietų Ėr. Ir kėlės balsas nuo aukšto dangius, ir plaukė per kalnus V.Krėv. Smarvė nuo jų lavonų kelsis CII553. Didi maištai ir sujudimai veldamų prieš savuosius karalius … kėlės DP498.
2. refl. kilti, atsirasti: Žodžiai yra keltiniai (derivativa), kurie nuo kitų pradinių žodžių kelas S.Dauk.
3. berti (apie spuogus): Negalima mušt žmogaus šluotražiu – muštą pradės kelt šunvotės LTR(Dkk). Gal nuo rūdymo blauzdas pradėjo kelt kokiais guzeliais Sdk.
4. refl. dygti, augti: Gero[je] žemė[je] daigas greit keliasi Ėr. Po lietaus ir avižos pradeda keltis Ėr. Ir mūsų žirniai iš pavasario taip gražiai kėlės Sdk. Dobilų antra žolė nesikelia (neauga) Trs. Kelmas ir kamėnas medžio stačiai iš šaknių kelas S.Dauk. Dabar kad užlytų, tai rugiai keltųs Užp. Pievos nesi̇̀kelia (nepradeda žaliuoti) Ėr. Kai nedygo, tai nedygo, o kai kẽlias, tai net iš dirvos virsta Trgn.
| Gal votis kel̃sis kojoj, kad taip skauda Dbk. Man ant dešiniosios akies miežis kẽlas Vkš.
| Man pirštas keliasi Ds. Kai kojos papadės keliasi, tai baisiai skauda ir odą plėšia Ds.
5. daryti, kad pūstųs, rūgtų: Geros, kūmutėle, tavo mielės, kad kẽlia ragaišį Jnšk. Kad kopūstai nekeltų vidurių, rauginant į juos reikia dėti krapų rš. Įdeda į pyragą kelamõsios druskos ir iškepa pampokšlį Varn. Parnešk kelamų̃jų pročkų Als.
| Su purvu, su velėnžeme žemė iškaužo, yra kelanti Šts. Pri kelančios žemės mėšlai yra dedami ant rugių viršaus, pasėjus Šts.
6. tukinti: Kas gi arklį kelia – avižos Lp.
7. turtinti: Beržoro kunigus kapai kela: čia laidojas žmonys iš tol tolesniai Gršl.
8. refl. pūstis, kilti, rūgti: Tešla kẽlias BŽ67. Gerų mielių nupirkai – ragaišis labai gerai kelias Dbk. Pažiūrėk, ar duona nesi̇̀kelia Ktk. Nelabai kelias blynai – miltai gal pasalo Sdk. Kelias kaip ant mielių! LTR(Lnkv).
9. ilginti: Tie buvo keliamieji metai J.Jabl.
VI. tr. gabenti iš vienos vietos į kitą; verti, daryti.
1. gabenti danginti ką į kitą vietą: Rudenį jau reiks ir trobas kélt kolkozan Ktk.
| Kada bus keliamieji egzaminai? J.Jabl.
| Kai kurie dialektai mėgsta kirtį iš galūnės kelti arčiau žodžio pradžios A.Vencl.
| refl.: Mesk tu tą savo trobelę ir kelkis pas mane gyventi J.Balt. Turtingieji grasino, jog nenorinčius keltis [į vienkiemius] nustums į pačius paraisčius J.Balt. Keliasi iš Panevėžio į Kauną J.Jabl. Kuriems gi teko keltis į laukus (viensėdžiais) – tų kelias buvo kietas ir sunkus T.Tilv.
^ Kur kélsies, čia plunksnos dulkės (keldamasis vis kai ką turėsi palikti, kai ko netekti) J.
2. gabenti per vandenį valtimi į kitą krantą: Kélk mane valty par upį J. Ties Tumpais kelią̃ [su valtim per Šešupę] Gs. Grapas kėlė su laivais lenkus iš Palangos į Poznanę Plng. Kelk, bernužėli, par ežerėlį, aš eisiu pas močiutę JD830. Dirbysiu laivelį, kelsiu per mareles KlpD46. [Kopūstus] kẽlia parduot į miestus StngŽ72. Ką šiepimi kélti KI475. Minija buvo kelama: turėjo ne tiltą, bet plūstą Lnk.
3. perrišti į kitą vietą (gyvulius ganykloje): Tėvas karvių kelt nuejo Dgl. Karvės da tebėr nekéltos Ėr. Avys turbūt nuo pat ryto nė kartą nekéltos Srv. Matyt, kad arklys yra tėvuko kéltas, kad nekvankso Brs.
4. daryti, verti (vartus): Užmiršai jau, ir kurion pusėn mūsų vartai keliami J.Balt. Viena sesytė brolytį rėdė, o ši antroji vartelius kėlė RD37. Vandenėlio ėjau, vario vartus kėliau JD1001. Nekelk vartus iki galo KlvD92.
VII. tr. rengti, organizuoti ką.
1. rengti (pokylį, suėjimą): Veselę kė́lė, ir aš ten buvau Als. Kartu vestuves kelsime B.Sruog. Žyle pelėda versiuos, bet krikštynas kelsiu Žem. Praeina dvi savaitės, ir piršlys su jaunikiu važiuoja susitarti, kada kels vestuves LTR. Par juos labai gerą pagrabą kėlė Vžns. Kelsim šokius ir mes Lkš. Šeštadienį kélsim vakarušką Vdžg. Kelti vaišes, laidotuves, nūbangas Kv. Aušrinė svotbą kėlė Sch4. Žvẽją (žvejonę) kélti KI83. Puotas kuo puikiausias kelia A1884,307. Liuob pietus jims kelti M.Valanč. Palaidojus nabaštiką, gėrynę arba pagrabą kėlė S.Dauk. Didelis bankietas keltas buvo S.Stan. Jie komedijas, balvonų šventes kėlė Ns1858,3. Kožną rudenį Žemaičiuose keliami jaučių turgūs A1884,93. Česnį keliù R. Andie [svočios] stalą (vaišes) kėlė Broniai Lp. Kelia jomus stalus, pilnus neižsakytos gardybės SPII101.
| Ar jis mišias kėlė? Srj.
2. daryti (triukšmą, neramumą…): Juokeis, siautei ir triukšmą kėlei – pilni namai skambėjimo džiugaus K.Kors. O tie šilko marškinėliai pasiutimą senei kėlė S.Nėr. Šiandieną žvirbliai lermą kela po kanapius KlvrŽ. Toli lakinėjau, kur karaliai vainą kelia Nm. Motina siutinį kéla (siunta, širsta) KlvrŽ. Nekelkiat muštynių! Rt. Vėl karą kelk su juo Ėr. Sienos vainą kela iš šalčio: eižė[ja], sproginė[ja] Varn. Jisai per dieną gėrė, naktyj peštynes kėlė BsO237. Kur žirgeliai liustą kėlė, žemelė skardyta KlpD18. Maištą kélti BŽ37. Riaušes kélti BŽ19. Netvarką kélti BŽ23. Muzikę daryti, kélti KII73.
| Ponios su vėduoklėmis kėlė vėją J.Balč.
◊ ant kójų kélti sukelti, išjudinti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį rš.
ant šė́pos kélti tyčiotis, šaipytis iš ko: Nekelk ant šėpos Gs.
bal̃są kélti priešintis, protestuoti: Nekélk bal̃so prieš tėvus Varn.
Diẽvui nekė́lus labai anksti, pro tamsą: Kelia Dievui nekėlus! LTR(Alk).
į padánges kélti labai garbinti, šlovinti: Pasaulis pergalėtojus kelia į padanges rš.
į puikýbę kéltis didžiuotis, išdidžiam būti: Nereik, vyre, keltis taip į puikybę rš.
kalbàs kélti apkalbėti, šmeižti: Kaip vėjai pūtė, medžių šakas laužė, taip mudu jaunu sviets kalbelėms kėlė BsO10. Bevelyčiau jau seniai Dunojuj nuskendęs, ne kad savo mergužei tokias kalbas kelčiau JD527. Paliauja ir mudu sviets kalbelėms kėlęs Nm.
kepùrę kélti sveikinti (pasisveikinti ir atsisveikinti): Aš jai kėliau kepurėlę, ji man nė žodelio J.Jabl. Sudievu, mergele, keliu kepurėlę (d.) Smn. Ant žirgelio sėdai, kepurėlę kėlei KlpD24.
kóją (kójos) kélti žengti, eiti: Eglei neramu: bijo kelti kojos iš tėvų namų S.Nėr. O tu tenai nežinosi, kaip kojelių kelti JD318. Jisai, kol gyvas, nekėlė kojos į jojo pirkią rš. Kad tu čia man daugiau ir kójos nekel̃tum! Ut. Žiūrėk, kad nė kojos nekéltum iš namų! Gs. Ir šuva kelia koją į svodbą Sim.
rañką kélti mušti; kėsintis mušti; užpulti: Kol mane pasmerksit, kad aš prieš savo tėvą ranką kėliau, man pasiaiškinti leiskit B.Sruog. Jau daugiau nebarsiu, rankelės nekelsiu, valios neturėsiu Vrn.
rugiùs kélti parugėm vaikščiojant dainuoti (per tam tikras apeigas): Tarpujurgėj jaunimas vaikšto parugėm, dainuoja – rugiùs kélia Prng. Mergos, einam rugiùs kẽlt! Prng.
úodegą kélti rengtis išvykti: Ano neseniai išvažiavo, o dabar ir to jau kelia uodegą Sb.
antkélti, añtkelia, antkė́lė (ančkélti Kv, Rt, K.Būg) (ž.) tr.
1. dėti ką ant ko, užkelti: Antkélk ant vežimo tą vaiką Slnt. Antkėlė ant nugaros maišą Krtn. [Lapė] liepė liūtui gultis, o žmogui antkelti tą medį ant viršaus S.Dauk.
| refl. tr.: Rankas antsikė́lė ant galvos Krtn. Imkiat pinigų, po kiek antsikelste, ir neškiatės iškasę Bržr.
| prk.: Pats antsikėlei tą antžygį Šts. Neantsikelk ir pats sau vargą Šts.
2. prk. daryti, kad ateitų, užtraukti: Antkéls dar lytaus tos kaitros, pamatysi! Šts.
3. prk. didinti, aukštinti, pakelti: Antkélti mokesnį J. Antkėlė brangiau mokėti mokesnius Plng. Seniejai [žmonės] añtkela sau metus, sendinas Šts.
apkélti, àpkelia (api̇̀kelia), apkė́lė tr.
1. apdėti kuo: Stalas apkeltas gėrybėm Antš.
2. aplenkti, anksčiau už ką atsikeliant iš miego: Visus apkė́liau Alk. Kelk kelk, jau tave jis apkė́lė: jis valgo, o tu guli Plv. Šiandien tu mane apkėlei, ryt aš tave apkélsiu Plv. Vincė pajuto, kad jis jau apkeltas rš.
3. aplenkti: Aš ją su dviem linų pradalgėm apkė́liau Skr.
4. aptikti, apsirinkti: Apkėliau gerą mišką Lnkv. Tu jau apkė́lei ten ką, kad eini ir eini kas vakaras Ps.
| Lėnesnis kur ir neapikelia panos Brž.
| refl. tr.: Ar turi apsikėlus siuvėją? Pnd. Jis dabar brunetę apsikė́lė Krk. Aš apsikėliau ir vedžiau žmonelę Svn.
5. apjuokti, pašiepti: Kam reikia žmogų apkélti Nj. Šitą berną visos mergos apkeldavo Brž.
6. apkalbėti, apšmeižti: Tą berną jau apkė́lė ten Ps. Jis geras žmogus: be reikalo jį tik apkė́lė Klov. Kas mane bus apkė́lęs? Dov. Laukinius žmones iš mažumės mums yra apkėlę būtais ir nebūtais daiktais Vr. Apkeliamų svečių nereik Db. Ne vienam kaimelyj mergelė augo … žmonužių n'apkalbama, šnektužių neapkeliama BsO225.
7. refl. apsitverti: Apsikėlęs drotimis Šts.
8. refl. atsiginti, atsikratyti: Čia drėgmės negali apsikélti Žlp.
◊ (su) kalbomi̇̀s (apkalbomi̇̀s, melai̇̃s, méile) ap(si)kélti apkalbėti: Savo brolėnę kalbõms apkė́lė Užv. Išgirdusys apei tai, žmonės apkėlė abudu su kalbomis, pasakė Jūzupą esant slinkiu M.Valanč. Apvynėli žalusis, puronėli gražusis, tave tvoroms aptvėrė, mane kalboms apkėlė JV676. Apkalboms apkėlė, o nekaltai Šts. Ji muni visokioms kalboms apkėlė Skdv. Melais apkelti LmŽ276.
| Pas juos pasimaišyk, tai kad apkels meile Antš. Eisiu aš tau svieto kalboms apsikelti – kad nesulauktumi! Šts. Tik kalboms apsikėlėm, o pelną vel[nia]s atėmės Šts.
atkélti, àtkelia, atkė́lė tr.
1. įstengti ką pakelti iš vietos: Led atkė́liau sunkų kūjį J. Gaidys sunkus, negaliu atkélt Ėr. Gal tu, brol, arklio jėgas turi? Jaunam neatkelti iš vietos tokios naštos!.. V.Krėv. Jeigu tekinio neàtkeli, tai sunkus vežimas Pc. Sunkus vaikas, kap atkelt Arm. Gelžis toks buvo, kurio penki vyrai nevaliojo atkelti P. Žmogelis paėmė … dalgį, neatkėlė nė nuo žemės BsMtII8.
2. prk. atlaikyti, išlaikyti (sunkumą, smūgį): Močiutė smūgio neatkėlė – iš skausmo jai trūko širdis Vaižg.
3. nukelti ką į šalį, toliau nuo savęs: Atkelk rugių pėdus nuo tako Ds. Ratų galo negaliu atkelt Ėr.
| Trys akys atkeliamos atgal ant kairiojo virbalo rš.
| Atkėlė tuos vaistus šalin (uždraudė gerti) Jrb. Atkelk vyną tavo nuog tavęs Ch1Sam1,13.
4. atidėti ką tolesniam laikui ar pakelti į priekį: Ji atkela kelionę iki trijų mėnesių S.Dauk. Atkėlė šventę priekin Ds.
5. truputį į viršų pakelti: Ketvirtą dieną gulia, galvos jau nebatkela PP74. Atkėlęs tą verbūzą ka davė į krūmalį, verbūzas sutižo Krtn. Akis atkelia (pažiūri) rš.
| refl. tr.: Anas atsikelia kirvį i jau derinas kirst galvon Tvr.
6. atplėšti, atlupti, atversti; atarti: Atkelkit grindį, rasit rupūžę BsPIV123. Lapė … pavogė bandelę pyrago: ji plutą atkėlė, minkštimą išėdė BsPIV285. Kaip dantys dygo, tai atkėlė smegenis Kt.
| Dobilieną žadam atkélti ir vėl sėti avižas Ll. Pavasarį liuob reiks [ariant, plėšiant dirvoną] atkelti, iškelti velėną, o vis su žambiu Plng.
7. pastatyti ką parvirtusį, gulintį, sėdintį: Vilkas jau kelis kartus atkėlė [apvirtusį ant nugaros] grambuolį ir pastatė ant kojų I.Simon. Jis atkėlė mergaitę ir glaudė ją prie savo krūtinės Vd.
| refl.: Jis bandė atsikélti KII312. Prieš žilą galvą atsikelk N. Stovėjusieji atsisėsdavo, sėdėjusieji atsikeldavo SkvJn18,18(komentarai).
| prk.: Sugniužus po našta vergavimo dienų, atsikelia tauta S.Nėr.
^ Kad atsikeltų, dangų paremtų J.Jabl. Į klaną puolęs, sausas neatsikelsi Sch84. Iš balos atsikė́lęs, nenorėk sausas būti Bsg.
8. suimti, surinkti (ant žemės paskleistus, suklotus linus): Atsibuvusius linus jau atkėlėm Up. Šiandien linus teatkėlėm Žem.
9. refl. atsistoti, išlipti iš guolio, iš patalo pabudus iš miego ar pagijus iš ligos: Ryt atsikelsiu dar prieš saulėtekį Krok. Atsi̇̀keliu anksti, nė cypt, nė brakšt Skr. Aš atsikelsiu, žirgą pasbalnosiu, saulei tekant išjosiu LTR. Atsikėlė dainuodamas, atsigulė dejuodamas Mrk. Atsikelt pirm dienos B. Atsikelk ma[n] ryto[j] pro gaidį Jrk. Atsikė́lęs nuo pirmo gaidžio ir rėkauja Skr. Anksti rytą atsikėlei, mergelę lydėjai JD42. Aš atsikelsiu ir nekeldama (= nekeliama) KlvD328. Atsikėlė tėtužėlis dukrelių budytie Niem17. Ankstie rytą atsikėliau ir nuejau į darželį D63. Kai rytoj parjosiu arklius, žiūrėk, kad man atsikėlęs būtum J.Jabl.
| Greitas mano traktorėli, jau saulutė atsikėlė – kelk ir tu rš.
| Parėjęs kaip atsigulė ant pečininko, taip daugiau ir nebeatsikėlė A.Vien. Jonas tik dabar atsikėlė iš ligos patalo P.Cvir.
^ Anksti atsikėlęs nesgraudinsi Trgn.
atsikeltinai adv.: Antroje dienoje jis atsigulė n'atsikeltinai Kel1862,38.
10. atgaivinti: Kas numirė, to nebeatkels Mžk.
ǁ refl. atgyti: Kūnai stebuklingu būdu atsikels iš numirusių srš.
11. atlikti, atšvęsti (pokylį): Ana atkė́lė pagrabą, šermenis su savo nauda, su savo svietu, t. y. nereikėjo pirkti J. Atkélti metų sukaktuves J. Jie labai geras vestuves atkėlė Lš. Užteko meisos visam metuo ir veselei atkélti Slnt. Atkė́liau veseliją Dv. Atkėlė balių rš. Jau arielkas (piršlybas, sugertuves) atkė́lė Lp.
12. Kb atlaikyti (mišias): Šiandien labai greitai kunigas atkėlė mišias Vrn.
13. atgabenti, atkraustyti: Pas mus atkėlė naują mokytoją Vv.
| refl.: Mes neseniai atsikėlėm čia gyvent Lnkv.
14. keliant atidaryti, atverti (vartus): Pamatę tetą įeinant į savo kiemą, žmonės išbėgdavo jos pasitikti, atkelti vartų P.Cvir. Atkelk vartus – svotai atvažiuoja Lš. Atkélk vartus (ž. karkles) J. Ir išejo matušelė ir atkėlė vartelius D107. O ši trečioji, visų jaunoji, vartus atkėlė ir palydėjo Slk. Išeikie, mergele, atkélkie vario vartus Klvr. Šviesus mėnesėlis vartužius atkėlė KlvD210.
^ Viena bėda kitai bėdai vartus àtkelia Skr.
| refl. tr.: Vartus pats atsikelk Als.
15. refl. užeiti, užtikti: Nuė[jo] anas girion paliuitie; vaikščio[jo], vaikščio[jo] ir atsikėlė in lapės (ps.) Tvr.
16. refl. atsirasti, kilti: Iš ko jinai (peteliškė) atsi̇̀kelia, nėr žinios – sutverta ir laksto Gdr.
◊ kóją atkélti ateiti: Ans bijo pas mus ir kóją atkélti Als. Neatkélsiu aš pas tave kójos, ne! Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia Srv.
kójas (kulni̇̀s, padùs) atkélti daug dirbti, pasimiklinti; paskubėti, ką dirbant: Prie žemės (žemės ūkio darbų) reik atkélt kójas Gs. Atkélk gerai kulni̇̀s, pasiskubink, tai išeisi, o ne, tai ir būk namie (nesuspėjęs darbo padirbti) Gs. Reikia gerai padùs atkélt, kad viską paruoštum Slv.
kulnų̃ neàtkelia silpnas, ligotas: Katras kulnų neatkelia, ir tas burną atveria (d.) Nm.
žõdį atkélti atsakyti: Ar neturi atkélti žõdį, t. y. atsakyti jamui J.
įkélti, į̇̃kelia, įkė́lė
1. tr. ką sunkų pakėlus įdėti į ką: Įkélk maišą į vežimą J. Įkėlė avilį į vinkšnelę Ėr.
| refl. tr.: Įsikėlęs su sūnum į drobynas kelis centnerius javų išvažiavo į miestą A.Vencl.
2. tr. įstatyti, įdėti: Mūka šopuke įkelta Žem. Šį vakarą karvė koją įkėlė į pieną bemelžant LMD.
3. refl. įsikraustyti, įsidanginti: Įsikélsime butan, kai bus pabaigtas taisyti Š.
4. refl. prk. iškilti: Taip įsikėlė (pasižymėjo) su savo gabumu tarp jaunuomenės, kad bernai išrinko jį staršina rš.
^ Žentas įsikė́lė (= išsikėlė) su gandrais, nukrito su varnomis J.
5. intr. įplaukti valtimi: Dar neįkėliau į pusę marelių, o ir ištiko šiaurusis vėjelis JD758.
| refl.: Mes įsikélsim ežeran Tvr.
6. tr. padidinti, pakelti (kainą varžybose): Vertelgos įkėlė kainas ložėms ligi dviejų šimtų dolerių rš. Už viens kito įkė́lė daug, o paskui niekas neperka Gs.
◊ kóją įkélti bent kiek įeiti: Daugiau ji čia man ir kojos neįkels V.Mont. Jų gyvolių neleisim nė kojos įkelti Žem. Neįkel̃s jis kójos į mano gryčią Bsg. Kad tik aš ten įkélsiu kóją, manęs nebeišvarys Lnkv. Kur pirma gyvulys negalėdavo kojos įkelti, ten dabar auga gražiausi javai arba želia puikiausios pievos rš. Kad velniui duodi koją įkelti, tai gausi ir sostą jam pataisyti Sim.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibstos Šts.
iškélti, i̇̀škelia, iškė́lė tr.
I. išimti, ištraukti, išlaipinti; pakelti aukštyn, pakilti; išarti, išplėšti.
1. išimti ką (ppr. sunkų) iš kur nors: Iškélk kūdikį iš lopšio J. Žiobt ir apžiojo žuvis meškerę, ir iškėliau lyną Šts. Iškélkite mums avį iš gardo Š. Sunkus ligonis: iškelamas, įkelamas (pats negali nei išlipti, nei įlipti į lovą) Šts. Su dvim ausim iškelamas rendelis Šts. Iškelti (ištraukti) pinigus iš kišenės Ėr. Kryžeivis iškėlė (išmetė) jį iš žirgo S.Dauk.
| Kursai iškėlei mane iš ūlyčios smerties Mž521.
| refl. tr.: Išsikélsite, ne ką dariusios, ir pačios [avį iš gardo] Š.
2. truputį pakelti iš apačios: Šalnos pavasarį gali rugius iškélt Ėr. Pavasario šalnos dobilus iškėlė Trg. Pašalas iškėlė rugius Šts. Velėnžemę (durpžemę), kad šąla, – iškela, kad lyna – pralyna Šts. Iškelama žemė ilgai stova iškaužojusi Šts. Kap iškėlė dantį (skaudantis dantis atrodo iškilęs, pailgėjęs), tai valgyt negaliu Arm. Kelkis, kad tau dantis iškelt! Rod. Buvo gražiai pasinešę kopūstai, ale kurmiai iškėlė Rdm. Ledą [vanduo] iškėlė visuos upeliuos [pavasarį] BM419. Upė jau didelė, ledas iškéltas Grž. Toj pupa užaugo iki stogui, iškėlė kūlelį ir augo augo BsPIV34.
| Palindęs po gero arklio papilve jį iškeldavo kaip ėriuką P.Cvir.
3. išlaipinti, išsodinti: Kad neturi bilieto, pirmo[je] stoty iškel̃s Šd. Priešas dabar vėl pastatė didelį laivyną ir rengiasi iškelti kariuomenę į mūsų žemę J.Balč.
| refl.: Paskuo, išsikėlęs į antrą pusę upės, teriojo apygardas mečeivių S.Dauk. Nutarė išsikelti ant kranto [iš laivo] rš.
4. išgabenti, išsiųsti į kitą vietą: Kaip tik vaitui netinka koks sūdžia, tuoj jį iškelia Pš. Iškeltieji rado naujokynes, žemę nekilotą, krūmokšliais apaugusią Vaižg.
| refl.: Tarnas Simas išsikėlė iš dvaro ir laimingas pragyveno savo amžių MPas. Aš išsikėliau į Gardino šalį rš.
5. išimti iš vietos pakeliant, nukabinti nuo vyrių (duris, vartus): Jei neleisi, iškelsime duris Žem. O ir atėjo seselių pulkas, o ir iškėlė turmo duružes JV106. Vagis iškėlė langą ir įlindo į trobą Als. Vartus iškėlei ir išardei KlM1653.
6. pakelti aukštyn, kad būtų labiau matomas ar užimtų aukštesnę padėtį: Mes vėliavą taikos iškelkim! sp. Aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose J.Bil. Iškelsime karūnas CII187. Iškėlęs žagarą, žmogelis žąsis varė į miestą parduoti J.Jabl. Iškelkime rankas!.. B.Sruog.
| Visi kiemai buvo užgriozdoti užkinkytais arkliais ir iškeltomis ienomis vežimais A.Vien.
| Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią, kaip gaidys, vištas gainiodams, gandina žmones K.Donel. Nenor akių savo iškelti BPII362. Ant tos vietos mano paveikslą ižkėlė DP15. Iš tiesiosios taško iškelti jai (jos) statmenį (geom.) rš.
^ Iškėlė kaip šunį ant girnų (iron. labai išgyrė) LTR.
7. truputį pakelti aukštyn: Toliau jas (avižas) mala iškeltomis girnomis Blv.
8. refl. iškilti, pakilti (aukštyn): Šis (sakalas) išsikelia aukštyn, po tam krinta kaip vilyčia Blv. Erelis išsikėlęs paleido, ir vėžlys ant uolomis susikūlė S.Dauk. Dūmai išsikel N.
^ Išsikėlė su gandrais, nusileido su varnoms (gerai pradėjo, prastai baigė) Pln.
9. refl. darytis, būti aukštesniam už ką: Varpinyčia išsi̇̀kelia iš miesto butų KII246. Viršūnė yra labai aukštai išsikėlusi A1885,88. Iš jūrių išsi̇̀kelia uola KI394.
10. refl. išlįsti: Kur kaminas iš stogo išsikela (kyšo), ten medžiai nuo visų pusių par dvi pėdi netura prisikišti S.Dauk.
11. refl. iškilti, išplūsti į paviršių: Vaškas, kaip lengvesnis už aliejų, išsikel į viršų A1885,54. Piningai buvo išsikėlę [iš žemės], bet nemokėjau paimti Dr. Maišas nugarmėjo galan (dugnan), broliai pastovėjo, pažiūrėjo, kad durnius vėl neišsikeltų, ir parėjo namo BsPII253.
12. išplėšti, išarti, velėną išversti: Aš viena dirvonėlį iškėliau NS56.
II. tr. paaukštinti, padidinti, pastiprinti; išskirti iš kitų; išaugti, įsigalėti.
1. padaryti ką aukštesnį, pakilesnį: Iškeltas kelias (aukštesnis už pakeles) rš.
| refl.: Vienur išsi̇̀kela, antrur išsitempa, ir par tai dumšlės audekle darosi J.
2. prk. padaryti ką labiau gerbiamą, išaukštinti: Darbas iškelia žmones sp. Aną iškels, šį pažemins Brž. Tvirtas nenuolaidumas darbe taip jį iškėlė gyvenime rš. Jį paniekino, o save patys iškėlė BPII421. Idant juos ižkeltų DP230.
| refl.: Kas išsikelia (didžiuojasi), bus nužemintas SE183. Nė vienas savo didžios giminės dėlei netur išsikelti BPI82. Gundžia svietas … ant rinkimo peningų, idant galėtumbei paaukštintis ir iškeltis ant kitų DP488.
3. išskirti iš kitų: Kova už taiką visuose kontinentuose iškėlė šimtus poetų, savo liepsningą žodį skiriančių karo kurstytojams pasmerkti ir žmonijos ateičiai apginti (sov.) sp.
4. prk. pasiūlyti, rekomenduoti: Mane iškėlė kandidatu į rajono tarybos deputatus (sov.) sp.
5. padidinti, paaukštinti, pastiprinti: Jie iškėlė cienią rugių [brangiai mokėdami] Nj.
| Balsą negerai i̇̀škelia bei nuleidžia KI37. Kam taip iškeli [balsą dainuodamas] – tūrų maža Sdk. Jos balsas labai iškeliantis (aukštas) Ad. Iškelk balsą tavo kaip trūbą ir pasakyk žmonėms mano BPII83.
iškeliančiai adv.: Iškeliančiai veda, tai sunku tūravoti Antš.
6. prk. padaryti vyresniu, skirti į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas: Vyriausybė iškėlė į krašto viršininkus generolą kunigaikštį Palubinskį M.Valanč. Liko iškeltas į aficierius V.Kudir.
| refl.: Geida į gudrinčius ir šios pasaulės išminčius išsikelti S.Dauk.
7. refl. įsigalėti, išaugti: Ugnelė buvo dar neišsikėlusi, kad pajutom gaisrą Šts.
| Išsikėlė miestas septynias mylias platumo ir ilgumo Jsv.
III. tr. pastatyti; atsikelti; prisiminti.
1. SD21 pastatyti (namus): Namus iškelti N. Iškelsim trobas, namus Ukm.
2. prk. parodyti, pastatyti aikštėn, prieš akis; duoti svarstyti, vykdyti; paskelbti: Visos vadovėlio klaidos iškelti aikštėn ir čia pat pataisyti yra tiesiog negalimas daiktas laikraštyje J.Jabl. Ir kelte iškelti tas veiksnys aikštėn visiškai negalima J.Jabl. Iškelk mūsų darbus, ką mes padarėm per trejais metais Dglš. Darbininkai iškelia politinius reikalavimus dėl demokratinių laisvių, iškelia lozungą „Šalin caro autokratiją!“ sp. Tik rūpestingai stebint ir iškeliant savo ir kitų trūkumus galima nuolat augti ir tobulėti sp. Jau pirmąją dieną iškėlė (davė) jam tiek visokių klausimų, kad ir per pusę metų neatsakysi J.Balt. Bylai pradėti (bylai iškelti) reikalingas įrodymas (reikia įrodymų turėti) J.Jabl. Dvi … žmoni mumus ant pamokslo ir ant pavaizdo iškelti turim DP471.
3. refl. atsikelti iš miego: Išsimiegojau, išsikė́liau ir nuejau sveikas Dv. Ar išsikelsi kada kai meška iš laužo Sln. Aš išsikėliau ankstų rytelį, ėmiau rankelėn naują dalgelę (d.) Vrnv. Kad anas neišsikelt! Guli ir guli, o darbai nedaryti Rod.
4. pagydyti: Daktaras beiškėlė iš ligos Šts. Redeñcija, galvonas ir kromo (krautuvės) gvozdikeliai – tos mane beiškėlė, būčio numirusi, kad ne jos Dr.
5. prisiminti: Jau senybos dainos užmiršta, reikia jas iškelt, prisimint Rš.
| refl.: Išsikela žodis besikalbant Šts.
IV. tr. pakelti iš guolio; sukilti; susiruošti kur.
1. BŽ383 medžiojant pabudinti iš guolio (žvėrį), priversti bėgti: Šuva kiškį iškėlė Kp. Išleidė leidė juodus kurtelius, kad jie iškeltų pilkus kiškelius (d.) Ds.
2. refl. pakilti: Išsikėlė vėjelis ir nupūtė laivelį LTR(Rš). Išsikėlė iš marių vėtrelė ir nulaužė ąžuolo šakelę (d.) Prng.
ǁ sukilti prieš ką: Iki kolei mano neprieteliūs ant manęs išsikels? Bb1Ps13,3.
3. refl. išsiruošti kur (vykti): O pats kur taip ankstie išsikėlei ? Žem. Išsikėliau eiti numie ž. Išsikėlusi buvau į viešnes seseriai Ggr. Buvo vėl išsikėlusys lietuviai į Padauguvį eiti S.Dauk. Ė kurgi jūs visi teip išsikėlėt? Sdk. Kol jis išsikéls, praeis metai Skdv. Kol jis prie kokio darbo išsikéls, žiūrėk, kiti jau ir baigia Up.
V. tr. išpūsti; išplatinti.
1. išpūsti: Žalibarščių tiek daug nesriuobk, ir neiškels vidurių Srv. Gardu būt valgyt, ale pilvą iškėlė Ktk.
| Kai apdegiau, tai kad iškėlė pūsles Tvr. Nuo darbo pūslės in rankų iškelta kap drobė Tvr.
2. refl. išrūgti, iškilti: Pyragas taip išsikėlė, kad net per kraštus drimba Pš. Kokias tu čia mieles parvežei, kad nė kiek neišsikėlė pyragai? Srv. Duona labai išsikė́lė – gerai užminkiau Jnšk. Kai šalta, tai duona mažai išsi̇̀kelia Ds.
3. nuberti: Spuogais iškė́lė Skp.
4. išplatinti, paskleisti (kalbas): Iškėlė kalbą, kad ne anos vaikas Šts. Ans yra daug iškeląs kalbų, o vis malagingų Šts.
VI. tr. surengti ką iškilmingą, pasirodyti.
1. surengti ką iškilmingą: Puikią veseilę iškėlė Dkš. Iš to begalinio džiaugsmo jie iškėlė didelį pokylį S.Nėr. Balių tokį iškėlė, kad visi žvirbliai prigėrė Rtn. Bematant įvyko pasitarimas, kokias iškelt vaišes P.Cvir. Jie iškėlė vestuves – tris savaites gėrė, šoko, ūžė LTR. Jis iškėlė didelę puotą, į kurią suprašė visą miestą J.Balč. Iškėlė bobutė ožiuko pietus NS1353(Sv). Atvažiavo meška su midučio bačka, ė kiškelis ilgakojis veselią iškėlė LTR. Svodbą, krikštynes, šermenis išrėdau, iškeliu R46.
| Iškėlę muštynes yra baudžiami kalėti rš.
2. pradėti vilkėti, nešioti (naują drabužį): Kada savo naujus kailinius iškelsi? Skdv.
| refl. tr.: Kada gi tu išsikelsi savo suknią pranešiot? Užp.
3. refl. iškilmingai pasirodyti: Tai kada gi išsikelsi su nauju paltu? Sdk. Su tokiuo vyru an žmonės neišsikelsi Ds. Klaikus daiktas, kad išsikė́lus kūma: ir tortų, ir viso kad apdėjus stalus! Kp.
◊ gálvą iškė́lęs išdidžiai: Vaikšto iškėlęs galvą, nė kalbėt nekalba Ėr.
į padánges (padángėsna) iškélti labai išgarbinti: Ji yra per daug laidokė, kad būtų galima ją iškelti padangėsna Blv.
į pãdebesius iškélti labai nudžiuginti: Tie žodžiai iškėlė Viktorą į padebesius rš.
iš klùmpių iškélti užmušti: Už tai gali kas iš klumpių iškelt Vrn.
kóją iškélti truputį išeiti: Tik iškėliau iš klojimo koją, o jie jau ir pypkiauja A.Vien. Būk namie, ka man nėkur iš trobos kójos neiškéltumi Vvr. Aš visą žiemą kójos neiškė́liau KlvrŽ. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelt Srv. Neteko sveikatos, ir kójos iš namų nei̇̀škelia Alv. Kaip tiktai vakaras, pritema, tai žmonės iš grinčios bijosi po vieną ir kojos iškelti BsMtI105.
nósį iškė́lęs išdidus: Aukščiau iškėlęs nosį vaikščiojo aplink Dovis I.Simon.
nósį iškélti didžiuotis: Tu, nenaudėli, dėl ko taip i̇̀škeli nósį? K.Donel.
pir̃tį iškélti plakti (baudžiant): Koks jis tėvas, kad nemoka sūnaus suvaldyti! Iškéltų pir̃tį, ir klausytų sūnus Srv.
nukélti, nùkelia, nukė́lė
1. tr. nuimti ką buvusį uždėtą: Nukelk nuo prieždos kruopas Paį. Ir nukėlė tymo balną nuo bėro žirgelio JV1073. Tie velniai, ištrūkę iš krepšio, kalvėj stogą nukėlė ir nuė[jo] in pragarą BsPIV25. Šiemet bulbų daug ir gražios: išrauni bulbienį, tai kaip vištą nuo kiaušinių nukeli Trgn. Tiltelis vandenio nukeltas, o balkės visos trys tebesilaiko rš. Įsmego klumpio dugnas į purvyną, ir nukė́liau viršų: išbėgau iš klumpio koja nešinas Šts. Nuog šaukimo anų vienkartu rodėsi, kad ir stogą nukels I. Kai ažgroja, tai, rodos, ir pirkią nukel̃s Trgn. Trūbininkai būtų laukus nukėlę, bet nėkas neužpirko Ggr. Jis su savo gerkle visą sodžių nukelia – toks gerklỹnė! Jnšk.
ǁ nukaisti: Virė virė su kunkulu, išvirė, nukė́liau puodą lauk (nuo ugnies) Skr.
2. tr. nuleisti, nuimti (žemyn): Nukelti skaitmuo dalijant rš. Nuog kryžiaus Jį nuokėlė Mž444.
| refl.: Purvas apsiurba klumpį, ir nusikela viršus Šts. Šerdešnykas sulinko, ir vežimas nusikėlė Rd. Gerai, kad ratai nusikėlė, būt mañ' arklys užmušęs belėkdamas Ds.
| prk.: Visą dieną mėšlą vertė, ant rytojaus nusikėlė jam pasturgalis (nebevaldo pasturgalio) Lnkv.
3. tr. prk. numesti, nuversti: Valdybos (valdžios) ane nenukéls Lk. Nu sosto nukėlė dėl jo smarkumo S.Dauk. Nukėlė galinčiuosius nuog sosto, paaukštino žemuosius DP471.
4. tr. pašalinti, panaikinti: Kaltenybę nu jo kaip sagoną trikojį nu ugnies, nu [v]ąšo nukelk J. Kas užlaiko kūną savo sveikatoj, tasai nukelia nuog savęs visokius kentėjimus, galinčius atsitikti I. Nukė́lė (nunešė vanduo) Nemuno ledus, o jau buvo sustatyti Lp. Karalius nukéls tėvų žudymo paprotį (ps.) Šts. Ir niekas nenukels to prakeikimo srš. Nokelk nuog manęs narsą tavo Mž67. Nukėlė nuog tavęs nusidėjimus tavo SPII66.
5. refl. nusikratyti: Tuo rūpesniu noriu nusikélti, apkyrėjo berūpinties Šts. Nusikėliau plunksnoms plėšyti, pasilsėsu dabar Šts.
6. tr. pažadinti, pabudinti iš miego: Anksti mane nukė́lė mėšlo kratyt Gs.
7. intr. atsikelti iš miego: Turbūt negerai nukėlė, kad toks surūgęs Gs.
8. tr. nugabenti, nusiųsti į kitą vietą: Jį nukėlė į Kliučiką už urėdą Skr. Stebuklingi sąskambiai tarsi tikrai nukelia klausytoją į tą nepaprastą pasaulį rš. Keldami žodžio dalį į kitą eilutę, vienos balsės nepaliekam nenukeltos J.Jabl.
| refl.: Jis nusikelia į savo vaikystės laikus V.Myk-Put.
9. tr. atidėti (vėlesniam laikui): Bylą nukelti Vr. Susirinkimas nukeltas kitai dienai rš. Turint nenuokelamą reikalą duoną kepti iš miltų nuog sudygusių grūdų, imti išpula saują pelenų IM1878,22.
10. refl. išaugti: Jei geri metai būna, tai tankiai pasėti grikiai nùskelia, o jei koki, pasilieka toki patys Nč.
11. tr. nuimti, nuvalyti (javus): Nepasėjau ir nenukėliau Arm.
12. tr. nuberti, pritvinkti, užpūliuoti: Kaip nutraukė marškinius per nugarą, tai nukėlė visą naujom votim Km. Nukėlė spuogais liežuvį rš. Nuo piktšašių labai skauda nukeltoji vieta Pnd.
| refl.: Kojos pirštas nusikėlė, negaliu apsiaut Pnd.
13. refl. apsigauti: Aš su arkliais nusikė́liau bemainydamos Kal.
◊ karū̃ną nukélti pažeminti: Ar karūną nukels, kad pašnekėsi su žmogum Jrb.
kepùrę nukélti kepurės nukėlimu pasveikinti: Noreika nukėlė kepurę besiartinančiam Lamsargiui J.Avyž. Abu atvykėliai nukelia žemai jam kepures rš.
kóją nukélti bent kiek nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten Ggr.
kortàs nukélti išburti kortomis: Jis pirma kortas nukeldavo, o paskui pasakydavo, kokia liga sergi Kn.
vainikė̃lį nukélti atimti nekaltybę: Tu mane norėjai apgauti ir vainikelį nukelti S.Dauk.
žiñgsnį nukélti nueiti: Kur tik nukelsi žingsnį, visur apleista, netvarka Vvr.
pakélti, pàkelia, pakė́lė tr.
I. pajėgti ką paimti aukštyn, išlaikyti, iškęsti; iškelti aukštyn, padėti ką aukščiau, arčiau, į šalį; pašalinti.
1. pajėgti ką sunkaus paimti aukštyn: Imkiatav vienu įtempimu, vienu įstingu, ir pakélsitav akmenį J. Svetimos rankos nepadedamas jis negalėjo nei atsisėsti, nei pakelti šaukšto J.Dov. Jis to maišo nepakel̃tų Brš. Kai sirgau, nė šiaudo nuo žemės nepakėliau Šr. Tokį maišą atburbino – nuo žemės nepakélt Sdk. Pakelamąjį turtą gaspadinė išvežės, o kitą – giminės Šts. Atneš staklelę nepakeliamą, andė[jo] siūlelį nepaaudžiamą (d.) Švnč. Nes riša naštas sunkias ir nepakeliamas ir deda jas ant pečių žmonių BtMt23,4.
^ Daug rankų didžią naštą pakelia LTR. Svyru, svyru, kad pakelsiu šimtą vyrų (svarstyklės) An.
| prk.: Nebepakėlė visų darbų rš. Kokia tai gėda yra [eiti ubagais] žmogui, pakelančiam darbą dirbti S.Dauk. Vienam žmogui surinkti panašus žodynas yra tiesiog nepakeliamas darbas rš.
pakeliamai̇̃ adv.: Kalvis alsavo sunkiai, lyg baigęs nepakeliamai varginantį darbą A.Vencl.
pakéltinai adv.: Jam ant pečių nepakeltinai užsikabinėdavo BsV86.
| prk.: Jau dabar daktars pagarbinimų nepakéltinai (labai daug) gavo [už išgydymą] Sch222.
| refl. tr.: Karvė riebi, mėsų nepasikelia Skr. Vasarą, kai toks tvankas, šilima, nepasikeli žmogus pats savęs Skr.
2. pajėgti išlaikyti, atlaikyti, ištverti, išgalėti; iškęsti: Ir tokį tatai žygį reikėjo pakelti, o vis per tą bjaurybę gaidį rš. Bangos šėlo, putojo, gyvatėmis raivės, ir atrodė, kad laivas audros nepakels E.Miež. Jis nedaug šalčio, vyno įstengia pakélti KII313. Durna galva daug nepakelia [gerti] LTR(Šll). Galiu gert, galiu gert, negaliu pakelti JD1317. Susimilki, nebepilki iš tos butelkelės: mažas mano augumelis, negaliu pakelti KlpD64. Pakeląs gera be užkandos ir nepasigera Bržr. Nepakeląs buvo ir negėrė Šts. Kiek bado ir šalčio matęs, kiek mūšio pakėlęs! Žem. Akys šviesą nepàkelia KII313. Širdis nepakelia skriaudos S.Nėr. Sveikas būdamas ligą pakeli Sim. Jau tokio sielvarto nepakelsiu Dbk. Ar kas ir kančių tiek pakelti galės, kiek jis dėl tavęs, numylėta? Mair. Ale pakelti gyvenimo vargams tai moteriškė yra nepalyginamai galingesnė Blv. Tautrimienė pyksta tik iš pasiutimo, gerų dienų nepakeldama I.Simon. Priseina skausmą ir šaltį pakelti Krtn. Lengvai tu pakeli gyvenimą rš. Pakėlė daug kalbelių, daug neviernų žodelių LB34. Nepakėlė ji kalbų, ir išėjo iš čia Jrb. Aš tavo vargus tau pakéltinus noriu padaryti KI407. Abydą kantriai pakelt VoK33. Uolos skeldėjo, kaip būtų negalėdamos ižkęst ir pakelt piktumo DP181. Dabar jumus tieg daug turiu sakyt, bet nū negalite pakelt DP217.
^ Raskažiaus nepakėlė, o bėdą visados M.Valanč. To laukam, ko noriam, o kas atsitinka, tą pakelam M.Valanč. Kas ką tauzija, kas netauzija – vis toms boboms nepakélti (vis bobos kaltos) Krš. Kas ką padarys, vis man nepakélti Kv. Tam biesuo nepakélti Kal.
3. padėti ką į aukštesnę vietą: Pakelk mane ant žemosios šakos Blv.
4. iškelti ką aukštyn; duoti kam aukštesnę padėtį: Pàkeliu galvą – šviesu! Slm. Sopa man galvelę, negaliu pakelt LTR. Pakeliu tiltą R40. Tiltas pakeliamas SD425. O dabar ir žodelio nekalba, baltos rankelės nepakelia (d.) Slk. Gyvenamosios jau sparai pakelti I.Simon. Baltos burės pakeltos, vėjų ištemptos I.Simon. Štai viesulo sūkurio vėl pakelti tie lapai ir virpa, ir šlama, ir skraido V.Myk-Put. Tas nuėjęs norėjo skintie, toj obelis pakėlė šakas aukštyn BsPIV93. Siuvėjas buvo žemas, su aukštyn pakeltais ūsais P.Cvir. Erelis, pagavęs vėžlį, pakėlė jį į aukštybes S.Dauk. Ir vėjas pamikėlė ir nuogabeno mane BBEz11,24. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius – nežvangės KlpD58. O, motynėlė mano, o kaip tu pakelsi tas naujas lenteles, o kaip pakelsi tą sierą žemelę JD1181. Nepakėliau aš kojelių nuo karnų vyželių, nepakėliau baltų rankų nuo mažų vaikelių (d.) Ad. Kvapą jų gardų nuo žemės vėjelis į dangų pakėlė HI. Kruopas malant reikia girnas pakélti Vkš. Pakėliau ausis [žuviai] – juodos! Ėr.
| prk.: Mūsų mokytojas turi būti pakeltas į tokį aukštį, kuriame jis niekad nėra stovėjęs rš. Pakelkite tad, mieliausieji, ištikimas širdis savas DP591. Savavãliai… papūstas burnas savas pakėlė ik' dangumus ir bluznijo DP533. O ansjau pakėlė veidą savo langop Ch2Kar9,32. Dukters Sion … vaikščioja kaktą pakėlusios BPII196. Sėdome laivan ir tuojau pakėlėme inkarą (išplaukėme) Š.
^ Kas pakels šunie uodegą, jei ne pats (kas pagirs, jei pats nepasigirsi) Sim. Pakėlė kaip šunį ant girnų Užv. Miestelį visą ant dūmais pakėlė (sudegino) KlvrŽ. Į dangų rankas pakėliau (buvau labai patenkintas), kad gavau gerai už karvę Trk.
| refl. tr.: Kelnes pasikelsiu, strėnų kad nepjautų žemai nuleistos Šts.
5. refl. užimti aukštesnę padėtį, pakilti: Tetervinas nespėjo pasikelt, ir sudraskė lapė Ėr. Kalvis vos susivaldė netrinktelėjęs per bedantę burną, bet ranka buvo sunki, nepasikėlė A.Vencl. Lydeka buvo saulė[je] pasikėlusi: čekš ir išnėriau su užnarve Šts. Pasikels didelis kalnas Šr. Rausvas žiedo pumpurėlis, iš pavėsio pasikėlęs, į saulutę kaitrią, šviesią pro lapus galvutę tiesia V.Myk-Put. Paryčiu rūkas vėl pasikėlė rš. Paskėlė vanduo (patvino) Vlk. Visa krūtinės ląsta pasikėlusi į viršų rš. Bet neskuba debesėlis, – vos ant miško pasikėlęs žiūri žiūri ežeran K.Bink. Bitėms dūmai nepatiko, jos ėmė greičiau kopti avilin, o kitos net pasikėlė ir nulėkė V.Krėv. Į kalną pasikėlė E.Miež.
^ Pasikėlė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas Sim.
6. padėti arčiau, duoti: Valgyte, ką pakels jums BtLuk10,8. Po tam pakėlė jamui valgyt Ch1Moz24,33. O jie pakėlė jam dalį žuvies kepusios ir korį medaus DP194.
7. pašalinti, panaikinti: Tu griekus mūsų pakeli Mž574.
II. paaukštinti, padidinti, pastiprinti, pagerinti, paskirti į aukštesnes pareigas.
1. padaryti ką pakilesnį, aukštesnį, paaukštinti: Šį petį reikia truputį pakelti [siuvant] rš. Potvynis kap pakelia vandenį Lp. Daržai kurmių pakelti̇̀ (surausti) Rod. Karvė ne tep jau ėda, gal dantys bus pakelti (skauda) Lš.
| refl.: Termometras pasikėlė net lig 42° rš. Pasikėlusi upė B. Vilnys, debesys pasi̇̀kelia lyg kokie kalnai KI123.
2. didinti, aukštinti, stiprinti: Žiūrėk, atsilikėlis pakėlė savo išdirbio normą J.Avyž. Anglijoje buvo pakeltos kainos 60-čiai prekių sp. Pabranginu, pakeliu brangybę SD46. Pakélti skaičių antru laipsniu BŽ60. Stengdamiesi toliau pakelti laukų derlingumą, kolūkiečiai mokosi kursuose (sov.) sp. Prakalbau į žmones pakeldamas jų drąsą Š. Linksma naujiena pakelia žmogaus dvasią, įkvepia jam drąsos ir paragina jį veikliau darbuotis rš. Darome visa, ką galime, mokslingumui pakelti rš. Vienas skiemuo visuomet esti kiek tvirtesniu, labiau pakeltu balsu tariamas K.Būg. [Lakštingala] čia pakelia balsą, čia vėl nuleidžia J.Jabl. Pakeltu balsu dainavo toliau Martynas I.Simon. Pakėlus balsą nekuri žmona ižg minios tarė jam DP562. Ir pakėlens balsą nuosiverkė BB1Moz27,38.
| refl.: Duona buvo pigi, tiktai šienas tepasikėlė į didelę prekę rš. Naktį ligoniui visada labiau karštis pasikelia Ds.
3. padaryti energingesnį, patenkintą: Dūksta lyg pakeltas Vj. [Petras] tuo patimi regėjimu teip buvo pakeltas ir įlinksmintas, teip kad ant ano kalno norėjo ant amžių liktis DP595.
4. pagerinti, išplėtoti: Svarstė įvairius planus, kaip pakelti kultūrą P.Cvir. Kas juos (Jablonskio raštus) atsidėjęs perskaitys, tikrai pakels gimtosios kalbos mokėjimą J.Balč. Nor ūkininkus pakélt, būvį pagerint Gl. Elektrinė pakels kolūkį rš. Kap stojos pirminyku, tai sako: „Aš kolūkį pakélsiu“ Trak.
5. paskirti ką į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas; paaukštinti tarnyboje: Pakelti generolu BŽ445. Dar po metų jį vėl pakėlę J.Balč. Kad taip mane skyriaus viršininku pakeltų rš. Jis už drąsą pakeltas į karininkus rš. Jį vaitu pakėlė Ss. Kunigus pakėlė į kanauninkus M.Valanč. Mažąjį sūnų pakėlė savo karšinčiu S.Dauk. Nesutiko veikiai svietas kito rikio arba karaliaus sau pakelti S.Dauk. Pakeliu per vyresnį, valdoną R40. Erelis pakėlė gegę lakštingalosna Blv. Į dievus pakeliu MŽ490.
6. refl. tr. pasiaukštinti, pasididžiuoti: Jis moka save pasikelti Jnšk.
III. pastatyti, padaryti, kad stotųsi, keltųsi, kad būtų svarstomas; pagydyti; pastatyti (kokį trobesį).
1. pastatyti, padaryti, kad stovėtų: Pakelu, pastatau stačią R37.
| refl.: Sėmė šaukštą, kitą ir pasikėlė [Lapinas] iš užuskobnių V.Krėv. Berta pasikėlė ir žingtelėjo pirmyn rš. Žirgelis jau nepasikėlė [suklupęs], tik gailiai žiūrėjo V.Krėv. Jau apleido mane spėkos, vos tik galiu pasikelti Gr.
2. paimti, suimti nuo žemės (atsigulėjusius linus): Reiktų linai pakélt, be supus klojėdamies Ds. Per daug anksti linus pakėlėm, da neišvargo Ll. Ir pakė́liau linelį, ir pakėliau baltą liną JD282.
3. pagydyti: Kažin, ar mane bepakélsit? Ėr. Karalius siuntė visus savo kiemo gydytojus ir liepė rūpintis kaip nors ją pakelti iš ligos J.Balč.
| refl.: Nebepasikels jis iš šitos ligos Užp.
4. refl. atsikelti pabudus iš miego: Pasikeliu su saule Vdn. Rytą nevėlai paskėliau Gdr. Aš paskė́liau anksti rytelio Švnč. Boba ryte paskė́lus Dkšt. Kad nors pasikeltumėm teip anksti Sdk. Anksti rytą pasikė́liau, svirno duris prasivėriau Tvr. Da aš nebariau [mergelės], tiktai pamokiau, kad pasikeltų anksti rytelio Ad. Išvažiavo tik paskėlę Lp.
5. prk. statyti prieš akis, duoti svarstyti, spręsti, nagrinėti: Jis pakėlė labai svarbų klausimą rš. Nagrinėdavo bylas, jam įteiktas ar jo pakeltas rš. Žmonės pakelia bylą A1884,177.
6. R292 pastatyti (namus): Tai mes pakelsim pirkią ik debesėlių mėlynų! sp.
IV. pažadinti; paskatinti ką veikti; sukviesti; susiruošti kur; geisti patino.
1. pažadinti, pabudinti iš miego: Miegantį pakelsi, tinginį pasiųsi, ale iš tuščios vietos tai nieks nėra Sln. Gero piemens nereik pakélt: jis pats atsikelia ir išgena Žž. Ar jau vaikai pakélti? Nm. Aš, močiutės pakeltoji, niekad anksti n'atsikėliau JV341.
| refl. tr.: Ir mane pasikélk [prie darbo], kai pats kelsi Gs. Vincė miega, nueik, pasikélk, ir padės paverst vežimą Pc.
2. išbaidyti, priversti bėgti, skristi (žvėrį, paukštį): Čia užtikome ramunėlėse vieversėlio lizdą, ten vėl šuo pakėlė kiškį P.Cvir. Šuo liuob pakéls zuikį ir atgins į pakeltąją vietą Dr. Kvaukš, kvaukš – šuo lo[ja] zuikį pakėlęs Šts. Kartais tekdavo pakelti laukinių paukščių pulką rš. Eidamas žmogus pàkelia muses Ėr. Kodėl jūs, mano šuneliai, šiandien nieko nepakėlėt? LTR(Ob).
3. refl. sukilti, sujusti: Prūsų jaunimas pasikela, už kits kitą ginklus nutvera RD194. Apsirgo mergaitė, gal kirmėlės paskėlė Rdm. Nes prieš mane pasikėlė, kurie užumušt norėjo PK54.
4. pakviesti, sušaukti, suvadinti: Vokyčiai ir šventą dieną liuob varovus pakéls į lapes eiti Šts. Liepė kapeliją muzikantų pakelti Šts.
5. refl. pasiruošti (kur vykti, ką daryti): Pavasariop mokytojas pasikėlė išvažiuoti kur toliau, į Rusijos didžiuosius miestus rš. Kur pasikėlei taip vėlai vakarėly? JV496. Jūs kurgi paskė́lėt visi eit tokiam ore? Užp. Tik pasikélk kur eit, – ir jis tuojau [paskui] Srv. Rožė paskė́lus pamergiuõs Ds. Aš pasikeliu pasikeliu išvažiuot, bet dar vis atlieku Ds. Jau svečiai viškum buvo pasikė́lę eit, ale lietus užėjo Slm. Gaisrininkai pasikėlė važiuoti Šts. Leisk jau, leisk: kad pasikėlė, nebsulaikysi Srv. Virt paskėlė (pradėjo), ar tu matai? Sdk. Idant pasikėlę keliautumbim BB1Moz43,8.
6. refl. geisti jaučio, tekio (apie gyvulius): Karvė pasikėlė jaučiuos Pnd. Kiaulė in tekių paskė́lė Ktk. Kai tik užstovas pamato, kad telyčios pasikelia, tada tuoj jas su jaunu jaučiuku ataskiria ir gano skyrium (atskirai) Slm.
V. padaryti, kad atsirastų, iškiltų; išaugti, pakilti; praturtinti; paskleisti.
1. padaryti, kad atsirastų, iškiltų; atpūsti: Didė giružėlė ma[n] rasužę pakėlė JV938. Šiaurys iš tolimų pakraščių pakelia juodus debesis rš.
| refl.: Migla pasikelia R40. Naktį kad jau buvo pasikė́lęs vėjas Srv. Pasikė́lė ugnelė pačiam vidukaimy Srv. Niaukstos, žiūrėk, gal po pietų pasikels lietus Bsg. Be tų paukščių iš tikro pasikeltų miestuose marai Blv. Jūros šuo, sopuliui pasikėlus, gali ašaras lieti kaip žmogus Blv. Ir pasikėlė didis gandas, ir nuklydo per girias tamsiausias V.Krėv. Ant galo pasikelia Liutavaris eirogališkis aplink 1291 m. A1885,76.
2. refl. paaugti į viršų, ištįsti: Po lietu[i] kad paskė́lė vasarojus! Ut. Mažu da lubinas kiek paskel̃s Grv. Rugiai ėmė jau plaukt, net ir kviečiai pasikėlė rš. Svietas kitas paskėlė (nauja karta išaugo) Arm.
3. refl. pasipūsti, pakilti, išrūgti: Šituo rozu duona gerai paskė́lė Ut. Kai duona paskel̃s, tuoj ir minkyk Ktk. Ragaišis nepasikėlė, mielės nebegeros Ėr. Jau blynas paskė́lė, tai reikia ant kito šono verst Švnč.
4. sutinti: Kad duos mušt lineika per ranką – net ranką pàkelia Prng. Pakéltas veidas, net strokas paisyt Arm.
| refl.: Išsipjaudinau pasikėlusią žarną (apendiksą) Grg.
5. praturtinti, duoti progą prasigyventi, paremti, pagelbėti: Šių metų derlius mane pakėlė Srv. Tos pievos pàkelia laukus Sdr.
| refl.: Ugnelė visą gyvenimą sudegino, tai teip sunku pasikelt Antš. Po karui anys labai pasikėlė Užp. Su vogtu daiktu nepasikelsi Šts. Jeigu pasikelsi, ale par sunkią dvarystą nedaturėsi J.
6. paskleisti, paleisti: Paskalą pakėlė Krtn. Taip pakėlė svietas didžias kalbeles, kad aš išlesiau kviečių dirveles LTR(Ktk). Man rodos, jogei tie patys, kurie tokias kalbas pakėlė, joms nevierija Sz.
VI. perkelti į kitą vietą.
1. refl. intr., tr. persidanginti, persigabenti (į kitą vietą): Reikėjo pasikélti: soda skirstės į aprubes Nt. Paskėlėm toliau nuo kelio Všn. Pasikelti [trobas] gavom materijolo [iš valdžios] Dr. Pasikeliu, šalin traukiuos su abazu, vaisku R34.
2. perrišti į kitą vietą (gyvulius ganykloje): Neužmiršk arklio pakélt, kai eisi pro šalį Sdk. Kam pakėlėt karvę par visą lenciūgą: ne tiek nuėdė, kiek numynė Trk. Sartąjį dobiluos pakélk, reiks važiuoti Dgl. Tėvas būs arklius į atolą pakėlęs Vkš.
| refl. tr.: Nekelk karvės, aš pats pasikelsiu Ėr.
VII. surengti, padaryti ką iškilmingą, triukšmingą.
1. surengti, padaryti (pokylį, suėjimą): Didelį pokylį pakels Žem. Išleistuvėms žmonės [matininkui] bankietą pakėlė LzP. Pakėliau karališkus pietus Nt. Teip vieną kartą užmislijo jos pietus pakélt BM139. Pakėlė įmaningas įvedlybas M.Valanč. Gaspadorius linksmindamos pakėlęs namiškiams puotą, arba gėrynę S.Dauk. Svodbą pakeliu R207. Pakelia mumus pašventinimą DP576. Žmogus koksai stalą pakloj, alba pakel, svečius kokius pakvietęs BPI64. Stalas jo visada buvo pakeliamas penčenkomis ir visu geriausiu gėrimu BPII195. Tada pakėlė jis jiemus stalą, bei anys valgė ir gėrė BB1Moz26,30. Ieškodavo keliautojų, kuriemus stalą pakeltų ir papenėtų juos SPII102.
| refl. tr.: Kad nenori brolis, tegu nekela man veselės, aš pats pasikelsiu Vkš. Jie tą mėsą greit suvalgys – balių pasikel̃s Pc. Šokį pasikelti be šnapšės, be muštynių nėkas negynio[ja] Šts.
2. padaryti, sukelti: Tik atėjo, tuoj skandalą ir pakėlė Ds. Su savo liežuviu tik piktumą pàkeli Gs. Ano neužkabink: pakels riziką, nebengsi su girtu Šts. O kaip tu prilygsi jauną mergužėlę, tai tu pakelsi kasdien vaidužėlį (vaidysies) JV592. Į bažnyčią jojau, karčemo[je] sustojau ir su savo mergužėlę lustužį pakėliau (linksminausi) LB23. Užtiktas prie pikto darbo tuoj pakelia riksmą V.Kudir. Barnį pakeliu B. Jis ir pats pakelia baisų pragarą rš. Kada jis bylojo, ir pakėlė šturmą, kursai pakėlė vilnis BBPs107,23.
| refl.: Tuo irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikė́lė K.Donel. Audra pasikėlė Dkš. Vėjas kyla, pasi̇̀kelia KII354. Didis šturmas pasikėlė B. Buvo baisus škandalas pasikėlęs Bgs. Kai vaina paskė́lė, tai ir jį paėmė Švnč. Pasikėlė septynių metų karas BsPI74. Baisus alasas … paskė́lė BM71. Barniai pasi̇̀kelia Aps. Ėmė grajyt – kad pasikėlė vakaruškos! rš. Pasikėlė vaidas terpei jų BPI363.
◊ aki̇̀s pakélti pažiūrėti, pažvelgti: Nepakeldamas į savo gelbėtoją akių, Dzikas sugrubusiom rankom segiojosi paltą rš. Pakelu akis – jau beauštanti̇̀ Šts. Visą vakarą negalėjau akių̃ pakélt dėl brolio šunybių Užp. Aš negaliu į bernelį nei akių pakelti LTR(Bgs). Grėtė beveik akių nepakelia į svetimąjį I.Simon. Kaip bus akis pakelti į žmones? rš. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kap aš nepakeliu į svietą akelių Mrj. O ir ateina bernelių pulkelis, nepakėlė nė akelių ant manęs mergelės JD499. Bijo akių pakelti kaip vilkas Sb. Pakels nuo knygos pavargusias akis rš. O jis, pakėlęs akis į savo mokytinius, sakė SkvLuk6,20. Pakėlęs tad akis savas … išvydo Abraomą nuog tolo DP267.
ant kójų pakélti sujudinti, paskatinti ką veikti: Vedėjo žodžiai skyriaus darbininkus pakėlė ant kojų naujam darbui sp. Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus! Upt. Kai atėjo su armonika muzikantas, tuoj visus pakė́lė ant kójų Sdk.
ant stógo pakélti viešai paskelbti: Anam pasakyk, kaip ant stogo pakelk – nelaiko sekreto Šts.
bal̃są pakélti
1. rš pradėti griežtai kalbėti.
2. pasipriešinti: Vargas buvo tam, kas pakeldavo balsą prieš kruvinuosius engėjus sp. Pakelkim drąsiai mes savo balsus prieš priešą J.Bil.

gi̇̀rnas pakélti pabloginti darbą, lengviau leisti: Tu jau par daug gi̇̀rnas pakė́lei: nemintus linus krauni Kl.
į pui̇̃kę (į puikýbę) pasikélti išdidžiam pasidaryti, didžiuotis, išpuikti: Negirk, da į pui̇̃kę pasikel̃s Gs. Pasikėlė in puikybę, sako tėvui: „Ką aš pas tave būsiu“ BsPIV149. Asilas pasikėlė puikybėn, ėmė didžiuotis Blv.
pakéltą ši̇̀rdį turė́ti labai norėti: Turė́jo pakéltą ši̇̀rdį ištekėt Ėr.
kepùrę pakélti pasveikinti kepurės pakėlimu: O jis man davė labas dienužes, jis man pakėlė ir kepuružę JD201. Aš pakėliau kepurėlę – ji man nė žodelio Klvr.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs Rs.
kójas (kulni̇̀s) pakélti imti bėgti: Zuikutis susiprato – pakėlė kulnis, bėga Tat. Pakė́lė ir Vanka (rusai) kójas, kai pradėjo smalyt (šaudyti) Skdt.
nósį pakélti
1. pasidaryti išdidžiam, pasipūsti: Nu jau anas dabar pakė́lė nósį, kai tokiuo činu stojo Ktk.
2. supykti: Žiūrau, kad jau nósį pakė́lęs, tai pats susdirbsiu Lzd.

pečiùs pakélti nustebti: Tas ir pečius pakėlė, kad teip brangiai prašo Šts.
rañką pakélti
1. mušti ką, skriausti: Niekas daugiau nuo to laiko nebedrįso pakelti prieš jį rankos J.Balč. Kas ranką pakelia prieš liaudį – prieš liaudį tas ir atsakys E.Miež.
2. priešintis: Rasime vaikų, kurie drįsta prieš savo motiną ranką pakelti rš.

sparnùs pakélti Jnš rengtis išvykti.
ši̇̀rdį pakélti maloniai nuteikti: Esu privalgius: širdis pakelta Tv.
taũrę pakélti pasakyti kalbą, linkėjimus, pakeliant taurę: Pakélti taurę už kieno sveikatą BŽ152.
žiñgsnį pakélti paeiti: A nesakiau tau, ka man nė žiñgsnio nu trobos nepakéltumi Vvr.
vė́ją pakélti imti triukšmauti: Nuėjęs pakelsiu vėją, net sermėgos lopiniai lakstys Skdt.
parkélti, par̃kelia, parkė́lė
1. tr. pargabenti, parsiųsti ką gyventi iš kitur: Kai pirmąją mokyklą čia sutvėrė, jį už mokytoją parkė́lė Skr. Sako, parkéls kitą viršininką Slnt.
| refl.: Jau bus dešimtė metų, kaip anie čia parsikė́lė gyventi Užv.
2. tr. pargabenti ką vandens keliu, valtimi: Kartais liuobam menkių parkélsma po penkiasdešimt kapų, o kartais tuščiais pargrįšma Plng. Reikėjo gyvulius valtimis namon parkelti prš.
| refl. tr.: Pasternokus parsi̇̀keliam namie (= namo) StngŽ71.
3. intr. pamažu pareiti, parvykti: Koją už koją parkė́liau iš Darbėnų Dr. Skubkiam greičiau dirbti, o jau lytaus par̃kela Vvr.
pérkelti tr.
1. per ką nors pernešti, permesti: Párkelk jįjį par tvorą J. Arklys koją parkėlė [per vadelę, viržą] Ėr. Bet ką tik jis parkėlė koją par slenkstį, kaip sukliko, suvirko kūdikėlis BsPII74.
2. per daug pakelti ką: Nepérkelk bekeldamas pakeltuvės, kad arklys nesugriūt Ds. Ir arklys šniokia, kai balnelis pérkeltas Ds.
3. pergabenti, perdėti į kitą vietą: Mikę jau du kartus perkėlė (persodino) į kitą suolą P.Cvir. Maišus pérkėliau į traktorinius ratus Mlt. Idealybė yra ne kas kitą kaip materialybė, perkelta į žmogaus galvą ir joje perpavidalinta rš. Nebeverš – guzikus parkėliau (kitoje vietoje įsiuvau) Ėr.
| Perkeliant mokinius iš trečios klasės į ketvirtą, buvo rastas vienas mokinys, pirmojo laipsnio dovanų vertas rš.
| Jei derlingą veislę iš gero grumto parkelsi į prastesnį, nebus teip derlinga S.Dauk. Jis perkėlė jį į šitą šalį SkvApD7,4.
| refl.: Tuojau persikėlė visi į netolimą salą rš. Ir Agotai teko persikelti į kitą vietą rš. Į popieriaus lapelius persikėlė beveik visi vaikų namai, pradedant teta Palione rš. Jis persikelia mintimis į kalnus P.Cvir.
4. sukeisti: Kad čia viens ir tas pats, tik žodžiai pérkelti Grl. Lošiamąsias kortas pérkelia arba nukelia Ss.
5. pergabenti per vandenį (valtimi): Su kelta párkelk par upį J. Toj boba perkėlė juos per upę BsPIV122. Sėsk į mano laivelį, parkelsiu par jūreles JD513.
| refl.: Kad rasč[ia] aldiją, tai pérsikelč[ia] per upę Tvr. Jei jūs mane nekelsit, aš pati persikelsiu Mrj. Aš parsikelčiau par Nemunėlį JD715. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73.
6. perrišti į naują vietą (gyvulius, pririštus ganykloje): Mikutis pagalvojo, kad grįžtant akląją reikės perkelti į kitą dobilienos vietą P.Cvir. Pérkelk arklius arčiau pievos Rdm. Nuėjau gyvulius pérkelt Brt. Pareidamas namo karves pérkelk Sdk. Parkelk arklius, kad paėstų prieš darbą Ėr. Nubėk, arklį pérkelk kitan daiktan, ba jau tę visą žolę išėdė Prng.
7. refl. sunkų daiktą keliant patrūkti, apsirgti: Tu esi sunkiai kėlus ir pérsikėlus Lnkv. Aš antrą kartą persikėliau Rm. Mykolas, kur bus buvęs, kur nebuvęs, vis šast prie Mortos – ir žiūri, kad ji nepersikeltų, kad rūpestis jos nevargintų rš.
8. refl. per daug iškilti, perrūgti: Reikia pridėti miltų, kad ragaišis neparsikeltų Ėr. Parsikels ragaišis – kurk pečių Ėr. Kai tik minkšta duona, tai persikels (atšoks kepant pluta) Pc.
9. užtrukti bekeliant: Savaitę liuob párkels (praeidavo visa savaitė bekeliant) vestuves Šts.
10. išgyti: Musėt mirs ligonas – nebepárkels Lkv.
11. daryti vagas, vagoti: Pasėję batvinius, po trijų keturių dienų párkela, t. y. padaro vagas Šts.
◊ aki̇̀s pérkelti atsimerkti: Antanukas pakels galvelę, perkels pabalusias akeles ir vėl merkiasi Žem. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę Rt. Párkelu aki̇̀s, veizu – Antė besąs Grg. Ta, perkėlus akis, žvalgėsi po trobą Žem. Išgirdusi jo balsą, akis parkėlė S.Dauk.
prakélti, pràkelia, prakė́lė tr.
1. pro šalį ką pranešti: Girtas neprakela kojos pro koją Šts. Koją pro koją neprakela, toks slinkumas Šts.
2. praverti, pradaryti, keliant į viršų (vartus): Prakélk man vartus J. Prakélk labiau vartus, ba nepravažiuosim Ss. Truputį prakelti vartai Ėr. Vartus prakė́lėt, šunis lodinot Mrj. Vartelius prakeldama, žodelį pratardama klausinėjo dukružėlės: – Beg su visu pareini? JV618. Kada vartelius prakelsiu, tai ne kartą apsiverksiu Šln.
ǁ atkloti: Prakelsi kaldrą – blusos tik šoka Gs. Diedas padabo[jo] vienam gale tinklą prakė́lęs, prakėlė kitą galą – i čia tas pats Švnč.
3. pralenkti, anksčiau už kitus atsikeliant: Nėkas ano neprakéls, nėkas nepraguls Pln. Manęs nėkas neprakels, aš pirm saulės atsikelu Plt.
4. pakelti, panešti; nukelti ką, padarant vietos: Ugniavietė prakeliama SD51. Tą suolą prakélsim Ėr.
5. viršyti, pralenkti: Daug dukterų atneš turtus, bet tu prakeli visas VlnE161. Prakel auksas sidabrą Q537. Anie … kemšas … ant urėdų …, idant … turtais kitus prakeltų DP517.
6. prk. padaryti aukštesnį, aukštinti, vertinti: Amatoriai prakela bačkos obulinę ne kaip butelkų S.Dauk. Bus sūdas labai kietas su tais, kurie čion prakeltais bu[v]o DP484. Prakeltas ant kitų SD296.
prikélti, pri̇̀kelia, prikė́lė tr.
1. arčiau pastatyti, padėti, pririšti: Prikelk prie stalo uslaną Lp.
| Toli yra, nepasieka – prikelk arčiau [karvę prie dobilų] Krtn.
2. daug pridėti, prigabenti, iškelti: Gandrines kaulų prikela, kad kaimynuo gandrai nestovėtų Šts. Buvo šventė, pilnas miestas buvo vėliavų prikeltas Skr. Gali da čia daug prikélt žmonių Ėr.
3. prigabenti valtimi: Po Seredžiumi daugiau prikėlė (privežė valtimi), kai nukėlė Skr.
4. pridėti, padidinti: Valsčius prikėlė kapus, padidino, kad užtektų kur laidoties Dr. Priarsi vagelę – prie aruodo prikelsi lentelę PPr49.
5. pastatyti (parvirtusį, gulėjusį, sėdėjusį): Parpuolusį, silpnesnį už save prikels, o ne pastums P.Cvir. Tada visi nusigando, parvirtusį nuo žemės prikėlė BsPIII21. Liuob kriokins, bliūdins jaunąją, kol iš stalo prikels Dr.
| refl. tr.: Rado savo arklį, prisikėlė ir parjo[jo], laimingai in savo tėvo dvarą BsPIII174.
6. surinkti, pakelti (nuo žemės atsiklojėjusius linus): Linai atsiklojėjo, laikas prikélt Skr. Ir prikėliau žalią liną JD251. Linus pakloja, tada prikelia, į pundus riša Zp.
7. SD21 pribudinti, prižadinti (iš miego): Eik, prikélk tą miegalių Vvr. Negal prikėlti kaip lokio iš laužo Sim. Močiutė mano, širdelė mano, prikelk anksti rytelį, gaideliams negiedojus JV278. Kas mudu anksti prikels? JV638.
| refl. tr.: Boba nusgandus priskėlė ir senį, bet ir tas nieko negalėjo padaryt BsPII195.
ǁ refl. atsikelti (miegojus): Ponas girdžia, prisi̇̀kelia ir prašo (ps.) Brž.
8. atgaivinti (iš numirusių): Iš numirusių neprikelsi LTR(Rs). Ką mačys verksmas, vis tiek jau nebeprikelsi Skdt. Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų Mair. Prikeliu iš numirusių R34. Einį kone iš numirusių prikėlė I.Simon. Jį ižg numirusių prikėlė DP200. Sūnų mano prikėliau iž numirusių SPII125.
| Šis miestas beveik iš griuvėsių prikeltas (atstatytas) rš. Žemę, priešo išdegintą, žemę ištryptą atkovojom ir prikėlėm gyventi rš. Ir šilima užlies laukus, prikels žolelę lepią K.Kors.
| refl. intr., tr.: Eisiu eisiu į kalnelį, prisikelsiu motinėlę DvD381. Kurtiniai girdi, numirę prisikeliasi NTLuk7,22. Priekėliausi ir dabar su tavimi esmi Mž251-252. Tėvynė prisikėlus dainom skambės iš naujo S.Nėr.
9. prk. daryti, kad kas atsirastų; sukelti: Netrūnyk, ligą prikelsi J. Meisa nesveikų gyvolių prikela visokias ligas IM1878,21. Ka pradedi galvoti, mintis mintį pri̇̀kela KlvrŽ. Kalba prikela kalbą Šts. Roda rodą pri̇̀kela (bekalbant atsiranda daugiau temų) Krtn. Vaizduotė prikėlė jam įspūdžius rš. Meilę širdyje prikelti KII28. Barnį tarp brolių prikel CII570. Prikel debesis dangaus, teikdams žemei lytaus Mž241.
| Tur jo brolis tą moteriškę paimti ir savo broliui vaikų prikelti NTLuk20,28.
| refl. tr.: Anądien pavaikščiojo po lauką ir vėl prisikė́lė ligą (atkrito, iš naujo susirgo) Iš. Vaikeli tu mano, tu ligą begulėdamas prisikélsi Skr. Pykau ir keikiau, net ligą sau prisikėliau Mrj.
10. refl. prikilti, prisipildyti pučiantis, kylant: Maža muštukė, greit prisikė́lė smetonos (mušant sviestą) Ėr.
sukélti, sùkelia, sukė́lė tr.
1. sudėti ką (daug) aukščiau: Sukė́liau vaikus an pečiaus ir pats ataguliau Sdk. Pasistaipysi, lig sukelsi akmenis, malkas į vežimą J.
| refl. tr.: Vokyčiai ant zomato buvo susikėlę ermetas Šts.
2. aukštyn ką (daug) pakelti, užversti: Visus drabužius lig nuogo kūno ant galvos sukėlus M.Valanč.
| refl. tr.: Ta, susikėlusi sijonus, ka kūrė namie Žg.
3. patampyti aukštyn: Sukelk maišą, daugiau pareis Pc.
4. dar kartą suarti, supurenti: Riekėm, kartojom, sukėlėm pūdymus rugiams ir pasėjom Lk. Pradėjus žolėms augti apynojė[je], reik su lopetomis žemę sukelti visame apynoje S.Dauk.
5. padaryti, kad po daugiau imtų (mašina, girnos): Sukelti ir suleisti kulamą mašiną tik mašinorius temoka Šts.
6. paaukštinti; sukasti: Reikia pylimą sukelt, kad pavasarį vanduo nebėgtų Ėr.
7. pakėlus nuo žemės sustatyti ant šono: Mindą reik sukelti, reik statyti ant kanties, kad išdžiūtų Šts. Reikia eiti bañdos (durpių) sukélt Lzd.
ǁ sušiaušti: Speigas sukėlė gruodą Šts. Kel[ia]s suspaustas, nėr sukelti gruodai, gal važiuoti su ratais Šts. Gruodai sukelti, negal nė paeiti, nė pavažiuoti Šts.
ǁ surausti: Kurmrausų kūgiais yra sukėlę kurmiai pievose Šts.
8. refl. visiems sukilti, atsikelti (iš lovos pabudus): Pagaliau, kai išaušo, susikėlė Girnių vaikai A.Vien. Jau visi miegaliai susikėlė Vdn. Susikėlė visa šeimyna, pašokome iš patalų ir mes Vdn. Visi susikėlė Ėr. Rytą visi suskė́lė, o kazokas miega Ml. Ant rytojaus susikėlė dvaro žmonės ir rado visus svirnus dykus BsPII309. Visi susikė́lė ir nuejo ieškot to žiburio BM80.
9. pabudinti, sužadinti (visus) iš miego: Sukė́lė greitai tarnus Tvr.
| refl. tr.: Atsikėliau su maža dienele, susikėliau visą šeimyną Jnšk.
10. pažadinti, suerzinti; sujudinti; paskatinti, priversti veikti, judėti: Kalpokienė visą sodžių sukėlė, tave keikdama V.Krėv. Štai, kad sukėliau sodos šunis! Kaip velniai suniko loti! Žem. Kad nesukeltų sklypininkų šunų, Antanas jojo toliau nuo trobų, laukais A.Vien. Nė vieno šuns nesukėlęs prisiartino Mykolas prie Gailiūno trobelės ir sustojo A.Vien. O kas gi kuosas sukėlė (išbaidė), galviji neraliuotasai! rš.
| Pertraukčiau (pašluočiau) kiek, bet bijau dulkių sukelti rš. Vėjas sukelia dulkių ant plento Rsn. Sukelta dulkė nugulė žemėn P.Cvir.
11. paskatinti, sukurstyti ką veikti: Tu, močiute senutėle, manęs jauno neliūdėk, priešas mus kovon sukėlė – per kiemelį palydėk (d.) Gs. Valstietį balandžiai sukelia kartais prieš save, tiktai žirniaudami žarduose J.Jabl.
12. daryti, kad kas atsirastų: Tabokas čiaudulį sukėlė Šts. Po saulės grįžimo jūra ir be vėjo sukela vilnis, randas sukelta Plng. Autorius jaučiasi čia, matyt, svarboką mūsų kalbos dalyką sukeliąs skaitytojui J.Jabl. Tragedija sukelia žiūrėtojams baimės, užuojautos ir nusistebėjimo jausmus rš. Kaimyno sūnaus laiškas sukėlė raudas P.Cvir. Bombardavimas sukėlė tokių didelių gaisrų Londone rš. [Prasti orai] sukela ligas ir gyvį, gadinantį apynius S.Dauk. Šie vaistai sukelia norą valgyti rš. Duot man į sukeliamą čia klausimą savo atsakymą J.Jabl.
| refl.: Susi̇̀kela žiburelis ir užsileida, negali panokti nė norėdamas Šts.
| Gal jau nervos kokios suskė́lė Švnč.
13. suskaudinti: Alus, gertas su orielka, sukela paširdžius Šts. Poniški valgiai sukela vidurius Šts.
14. suvadinti, sušaukti, sukviesti: Ta poni, nieko nežinodama, tujau sukėlė paliciją Vž. Pėsčiūsius nebgal sukelti S.Dauk.
15. surinkti: Norima sukelti užtenkamą sumą pinigų rš.
16. suruošti, suorganizuoti, padaryti (suėjimą, pokylį): Sukelsim didelį balių Šts. Sukėlęs buvo kursus Šts.
17. padaryti (sumišimą, triukšmą ir t. t.): Ėmėsi visų galimų priemonių, kad sukeltų sumišimą rš. Didžiausią triukšmą sukėlė dėl niekų Mrk.
| refl.: Vaina itokia suskė́lė Ad.
18. refl. susikraustyti, susidanginti (gyventi): Devynduonių ūlytėlė išdegė, tai žmonės susikėlė gyventi arčiau Pc.
19. refl. pasigauti, imti augti: Suskėlė tankus medžias augt Vrnv. Nor vasarojas pageltęs, bet kad palyjės lietulis – tai suskels, sustaisys Rod.
20. refl. susiruošti: Suskėlėm trys vyrai piningų kasti Krt.
21. refl. užsigeisti patino (apie gyvulius): Skraido mūsioj karvė, moi suskėlė ingi veršius Arm.
22. refl. persišaldyti: Vaikeli, kad tu susikelsi, paskui ant senatvės nepakūprinsi! Kdl.
◊ ant kójų (į kójas) sukélti išjudinti, priversti judėti: Jaunieji visą kaimą sukėlė ant kojų rš. Vargšas [meškinas] taip susikrimto, jog ėmė niršti ir visą girią ant kojų sukėlė rš. Visus žmonės į kojas sukėlė tas gaisras Šts.
gi̇̀rnas sukélti pabloginti darbą, lengvai leisti: Jau par daug sukė́lei gi̇̀rnas, musintais, ka tos plunksnos teip stambiai suplėšytos Slnt.
užkélti, ùžkelia, užkė́lė tr.
1. pakelti, padėti ką aukščiau: Aš užkė́liau ant viršaus vežimo žmogų, grėblį J. Smakas atplaukęs vieną galvą užkėlė ant kranto ir išsižiojo BsPIII24. Keliaująsis savo koją ant sausos žemės užkel srš.
| refl. tr.: Kajetonas užsirūkė ir išdidžiai užsikėlė koją ant kojos rš. Centnerį užsikeli? Sdk. Jis užsikėlė mūsų sūnų ant kojų ir susimąstęs stebėjo vaiką rš.
2. per daug, per aukštai pakelti (pakeltinę): Ar pakeltinės tik neužkėlei, kad arklys dūsta? Saugok, neužkélk pakeltinės, ba gali arkliui dusulį invaryt Trgn. Ana vis šaukia, kad arklys ažkéltas, ė aš nesuprantu, ką sako Sdk.
3. aukštyn pakelti: Tai gražiai bėgo mano žirgelis, galvelę užkeldamas (d.) Rtn.
4. refl. užeiti, iškilti: Kad užsikė́lė debesys tamsiausias Ad. Skubinkit vežt, ba debesys užsi̇̀kelia Mlt. Bus [sūnui] ant kaktos žvaigždės, o ant viršugalvio bus saulė, o ant pakaušio bus mėnulis užsikėlęs (ps.) LMD(Dkš). Mažą rykštelę … įsodinsiu ant kalno aukšto ir užsikeliančio SPI310.
^ Užsikélsi kaip mūras, nusileisi kaip varna Ds.
5. uždėti už ko nors: Arklys ažkė́lė koją až vadelės Ds. Bene buvai koją už kaklo užkėlusi? J.
6. uždėti keliant: Geros bėgsenos arklys užkela pėdą į pėdą Žd.
7. refl. prieš įvažiuojant į kitą kelią, kiek pasukti į priešingą pusę, kad posūkis nebūtų staigus: Važiuojant pri susisukimo reikia užsikelti; neužsikėlęs gali įvažiuoti į griovį Akm. Seklus arklys atsenka kelį, pats moka ir užsikelti sukdamas į kitą kelį Vkš. Staigiai nesuk, išversi vežimą: leisk arkliuo užsikelti Šts.
8. padidinti, paaukštinti (kainą, atlyginimą), pabranginti: Jei neužkel̃s algos, tai atsisakyk Lp. Jei geras būsi, tai kitais metais algą užkelsiu Gs. Pirkliai užkėlė cieną už tą drobelę Jnšk.
ǁ pastiprinti: Draugas Vincas atsikvėpė ir užkėlė balsą rš.
9. paskirti į aukštesnę vietą, į aukštesnes pareigas: Princas Vilius savo svodbos dienoje būsiąs į majorą užkeliamas Kel1881,63.
10. refl. atsikelti gulėjus, pabudus iš miego: Arklys nelabai ėda: jau neužsi̇̀kelia (baigia dienas) Ig. Anksčiau užsikė́liau, tai jau ir pavalgiau, ir apsitrūsiau Igl. Užsikėlė anksti Klvr. Vyrų pirkioje jau nebebuvo – jie, vos užsikėlę, išėjo kluonan kultų V.Krėv. Rytą tik užsi̇̀kelia ir bėga į mokyklą Prn. Šiandie ryte anksti užsikėliau, tai noriu miego Pns. Kai užsikė́liau, da saulė buvo netekėjus Mrj. Jau anyta užsikė́lė, tai ir marčią apkalbėjo Trak. Kélkis, broleli, negulėk ir užsikėlęs nesėdėk Mrc. Ir šiandie pietumi užsikė́lei Rdm. Aš užsikelsiu anksti rytelį Ndz. Užsikė́liau dar su ugnè Lp. Aš užsikėliau anksti rytelio, išėjau arti lygaus laukelio Sem. Užsikelk, močiute, užsikelk, širdele FM. Užsikėlus motinėlė nerado dukrelės (d.) Brt. Kokį darbelį dirbsi, teip anksti užsikėlus? BsO214. Atsigulei be patalo, užsikėlei be klapato On.
11. pralenkti ką, anksčiau atsikeliant: Ana anksčiau kelia – nenori, kad užkeltum kits J. Jo nėkas neužkelia: pirm saulei tekant, jis jau darbuojas laukuose Yl. Nėkas jo neužkel̃s: vėliau gula, anksčiau kelia Ll. Namiškio nėkas negal užkelti Ggr.
12. uždaryti, užverti keliant (vartus): Užkelk greičiau vartus, kad arkliai neišeitų Grdž. Aš tuos svetelius išleisiu, kiemo vartelius užkelsiu LTR(Pnd). Ir išėjo tetušelis, ir užkėlė vartelius D107. Prijojau kiemelį – užkelti varteliai LTR(Sab). Svetimų vartų nežukelsi, o burnos nežudarysi Rod. Užkeliu vartus R417. Užkelk kluoną (kluono vartus) Trs.
| refl.: Nuo piršlių kiemo vartai neužsikeldavo rš. Vartai kaip patys atsikėlė, taip patys ir užsikėlė rš.
13. suruošti, suorganizuoti: Dabar užkela vakarelius ir mokyklose Šts. Ministeris užkėlė medžioklę Šts. Liuob užkels balių, sukvies galybes svečių LTR.
14. užkviesti, užprašyti: Ažkė́lė visą giminę veselion Švnč.
15. refl. supykti: Užsikėlė ant mumi jie Prn.
◊ kanópas (kójas) užkélti menk. numirti, pasibaigti: Nebėr jau senutės, užkė́lė kójas Srv. Nuo tokio valgio možna greit kanópas užkélt Ut.
kójas užsikélti ant sprándo sakoma apie ilgai negrįžtantį: Kol koją ant sprando neužsikels, tol nepareis Vdžg.

vérti, vẽria, vė́rė KBII162, K, I, Š, Rtr, RŽ, DŽ, KŽ, DrskŽ; R, MŽ, Sut, N, M, L
1. tr. Žln smeigti, besti: Durklą vė́rė tiesiog į širdį NdŽ. Neskauda, kap vẽria nugaron [adatą]? Vrn. O aš misliau, kad jis man peilį pečiuosna ver̃s Dg.
ǁ Mrj prk. pakišti: Vė́rė špygą į panosę ir nubėgo Dkš.
2. tr. durti kiaurai, persmeigti:
^ Tokis skausmas, kap adata vertái odą, siūtai Mtl.
ǁ skaudžiai, dirginančiai veikti jutimo organus, rėžti, smelkti: Sykį buvau įsukęs didžiąją lempą, tai net akis vẽria Ob. Jis žengė vis tolyn ir gilyn, tik Petrą labai stebino, kad dauboj nėjo tamsyn, bet vis šviesyn, ir pagaliau šviesa net akį ėmė verti J.Balč. Šaltà, vė[ja]s kiaurai vẽra Krš. Blaškomas veriančio, draskančio vėjo, netrukus visai išsimušiau iš jėgų rš. Už nugaros pasigirdo veriantis riksmas – ne riksmas, veikiau beviltiška aimana rš. [Sargybinio rago] veriantį aidą – nejaukų, nesmagų, pakartojo šilai, mėnesiena gili J.Aist.
veriamai̇̃ adv.: Šuo užkaukė pratisai, veriamai rš.
3. tr. Gmž besti kuo, norint įdurti, persmeigti: Vė́rė jį peiliu į pečius NdŽ. Vė́rė juos ietimis iš šonų NdŽ. Tai žmona vyrą vė́rė peiliu, tai vyras [žmoną] Kpč.
| prk.: Susirinkusiųjų žvilgsniai vėrė jį kiaurai J.Balt. Kaip aš būsiu, kaip toks baisiai nuogas veriančioj visatos akyje K.Brad.
ǁ intr. smeigti, mušti (smailiu): Jei tu man lazda, tai aš tau šakėm versiu LTR(Jz). Eik, ba kap vérsiu kokiu daiktu – atvirsi Pv.
| prk.: Kab vė́rė nosin [vaistų kvapas] Rud.
ǁ intr. atlikti bedimo judesį, kyščioti, bedžioti, baksnoti: Nosia vẽria vẽria karvė, neryja Klt.
4. intr., tr. skverbtis, smigti (apie diegiantį, duriantį, smelkiamą skausmą): Skausmas į sąnarį vẽria Klvr. Mane šiurpas vẽria NdŽ. Man in koją kad vẽria skausmas, tai negaliu atsistot Nmn. Dyguliai mane vẽria ir kaip su peiliais mausto J. Verulys teip vẽra, ka nebepaeitu LKT88(Vž). Kai ima galvą skaudėt, tuokart veria per akį P.Aviž(Švn). Kaipo mano vainikėlis, kad tokis dieglužėlis in šonelį ver̃tų (d.) Rdm.
ǁ ppr. impers. [K], DŽ2 labai (ppr. duriamai, smelkiamai) skaudėti, diegti: Netikusi, visus narius kaip vérte vẽra Krš. Mun vė́rė par slėpsnas Kl. Staiga ima verti per akį, gelti kaktą, smilkinį, žandą, dantis EncIX140.
ǁ tr. perimti (apie didelį skausmą): Šią naktį ka vė́rė galvą, ka vė́rė, mislijau, ka mirsu Tv. Naktį atsibudo: – Ui, ui, muni dura, muni vẽra Sd. Pryširdis vaiką vẽra žemėn Šts. Tulžis vẽra i nūvera i gyvolį, i žmogų Lkv.
5. tr. duriant, bedant ką įkišti, įverti: Kiaulei dratą vẽriam, kad neknist Kzt. Aš drato nèveriu, kad i paknis [kiaulė] kiek, lovį iščystysiu Klt. Reiks paršam vért grandys snukiuos, kad neknistų JT307. Ka čiaukšno[ja] [kiaulė], užnėrei šniūrą i vérk drotį Brs. Niekad nebeisiu! – mykė, šnirpštė sau Juzis, kaip bulius, grandį į šnerves veriamas J.Paukš.
6. tr. perduriant, perkišant per ką mauti: Grybus, būlo, vẽriam anta raikščių Drsk. Kotų nevérdavo, [grybo] kotas kaip ir medinis, kai sudžiūsta, neskanus Všn. Veria ant siūlo [tabako lapus] ir neša ant užlų dūmuose išsistovėt J.Balt. Virbalas sienoj pakabintas, ir vẽriam laikraščius Pl. Yra ir veriamųjų mašinų [tabako lapams] J.Krišč. In šakalio vérk, pasvilinsi [vištą] Klt. Ką veikia mama? – Obuolius vẽria Sml. Surištas vantas veria dešimtimis LEXXXIII113. In meškerės vẽria kirmėlę, slieką Aps. Čia bus siūlas karoliam vért Slm. Vaikams uogeles an smilgos vė́rė i nešė – vaikai tėvų nemato Rdn. Kiti rinko žemuoges ir vėrė kaip karolius ant smilgų K.Saj.
| prk.: Y[ra] daug [mokytų], gali ant siūlo vérti, o visi latrai Šts. Būdavo, veriu kaip karolius vieną frazę prie kitos rš. Šit ir sėdi merga ant rugienių šiaudų ir veria metelius (apie senmergę) J.Balt.
^ Verk neverk an šakių šūdą, jis vis tiek drimba LTR(Srj).
ǁ smaukti, mauti: Žarną ant šakalio vẽria ir išverčia Dgp.
| refl. NdŽ.
| prk.: Pieminims viskas an vieno virbalo vė́rės – čia vargai, čia džiaugsmai Rdn.
7. tr. KzR, Gsč, Pns kišti taikant į ąselę ar kokią kitą angelę: Ant nūmonės siūlą veri̇̀ į adatą Lkv. Ilgai į adatą verù, reik akinius skirties Krš. Liuob į siūnamą adatą vė́rėm [lininį siūlą] i siuvom Krp. Vérk siūlą adaton, ašiai žabala, nematau Ant. Akinius tik nešioja, kai siuva ar adaton vẽria – ore nenešioja Klt. Verti gijas į nytis J. Na, ver̃ (verk) adaton (siūlą) LzŽ. Jug vieną siūlą vérsi į vieną nintį Plt. Padaryta šimtas siūlelių, ir vẽria skietan Aps. Tiek be miego, pasilenkiau [į skietą] vérti ir užmigau Krš. Samplėšinis [audeklas] – paprastai veri̇̀ veri̇̀ į kiekvieną skylelę Krtn. Vienon nytelėn veri̇̀ juodus, o kiton – baltus [siūlus] Plvn. Ir pasku rieti į stakles, veri̇̀ į nytis Kv. Apmeti an tų mestuvų, veri̇̀ i audi Vg. Jeigu nori biskį margiau, tai kitaip reik vért, o jeigu teip lygiai, tai kitaip veri̇̀ LKT192(Snt). Į nintis vẽrant reik kėravoti Štk. Į skietą veri̇̀ po du siūlu, tas jau įprasta Bsg. Už kriaučiuko netekėsiu, verti siūlo nemokėsiu LTR(VšR). Pakraščiuos [vyžos] apivarą gi vérdavo, kilpas palikdavo pakraščiuos Žb. Vyžo[je] yr tokios ąsos, į jas vẽria apivaras Jrb. Dešinysis virbalas veriamas į tris akis ant kairiojo virbalo iš dešinės į kairę, ir išmezgama pirma paprastoji kryžminė akis rš. Ponas numovė žiedą nuo piršto ir pradėjo verti, kad tas audeklelis lįst par žiedą LTR(Rš).
| prk.: Nu o ten (kariuomenėje) tai nesiterleno daug. Lamdė kaulus, kad braškėjo, per balno kilpą vėrė kailiadirbiai viršilos M.Katil.
ǁ parengti siūti įkišant siūlą: Juodus akinius užsidėjo i vérs adetą, vérk be akinių Trk. Adatą veriu pusė valandos, kol įveriu Šd.
| refl. Š.
ǁ kaišioti apmatų siūlus rengiant audeklą: Aš jau skietan veriù OG89. Pati vė́riau nytysna Btrm. Vẽriam nytėsa siūlus Azr. O sunku vért: bovelna labai plona, kolei inknebinės Aln. Kaip jau nytys[na] suveri, tada veri̇̀ skietan Kp. Veri̇̀ par keturias [nytis], tada lengviau išmint Alz. Atskiria posmus, veria nytysna, skietan ir audžia Pv. Subėgam visos [merginos] ir galvojam, kaip čia vért, kaip čia aust Sk. Surietei, tada vérti į nytis reik Žeml. Vérk į nytis, vérk į skietą, mun neteko su tais siūlais painioties End. Kad nemoki skietan vért, eik, mergele, kiaulių šert DrskD232.
ǁ sukaišioti apmatų siūlus į nytis: Vẽria pardien raštus i iš staklių nesikelia Klt. Dabar veriù audimą šitokiu raštu Kt. Būčio jau audeklą beveranti̇̀ Plt. Nu o į nytis tad y[ra] tie raštai verami̇̀ Trk. Eglele vẽria ir audžia Ml. Audeklą vérti dabar retoji merga temoka Kl.
| refl.: Trinytis kiteip vẽras Krtn.
8. tr. R303, MŽ406, D.Pošk, J.Jabl daryti (atidaryti arba uždaryti) (duris, langą, vartus, skrynios antvožą ir pan.): Verk duris, kol atversi J. Geležis durų veriama SD1212. Duris vérk – uždaryk, jeigu ataviros; atadaryk, jeigu uždarytos A.Baran. Tėvas temstant neramus vėrė prieangio duris J.Ap. Kaip tiktai duris vėrė trobos, tei ans pirma jo įlėkė į trobą DS115(Šmk). Kiekvienas saklyčios duris vėrė nedrąsiai Vaižg. Girgžda durelės veriamos (d.) Jnšk. Dureles vė́riau, žodį kalbėjau (d.) Rod. Antri gaidžiai giedojo, dureles [dukrelė] vė́rė (d.) Sn. Versi dureles, kad negirgždėtų, šluosi aslelę, kad nedulkėtų LTR(Kz). Klėties duris vėriau, kepurėlę kėliau LLDII233. Aš nevė́riau svirno durelių, aš nevožiau margųjų skrynelių JD900. Ei, mergužė, jau daugiau negersiu, nė karčemos durelių nevérsiu JV85. Kiek tu tankiai skrynę versi, tiek tu graudžiai verksi KlpD52. Kiek skrynę vérsuot, tiek graudžiai verksuot (d.) Pj. Kai neversi greitai vartų, gausi kupron dešims kartų LMD(Tvr). Ejau iš daržyčio daržo, vartą vėriau BzBkXV139(1512m.įrašas). Nėr man brolyč[io] varteliams vért BzF24. Močiutė tarė užtarydama: neverk, dukrelė, stiklo langelį JV7. Langelis veriamas (sukamas ant vyrių) CII420. Durys pusiau vẽramos Grdm. Troba buvo labai graži, pusiau veramos durys, abipusiai aukšti ir plati langai LC1883,39.
| prk.: Būk pats savim, duris pats laimės verk rš. O jis (sapnas) jau čia, jau veria mano langus B.Braz.
^ Ne vartų vẽra, ne subinės rauka (apie netvarkingą žmogų) Krš. Atvažiuoja dažnai vaikai? – Kur tau, durų nèveria… Rdš. Nèveria durų – eina ir eina kavalieriai! Lp.
| refl. Š: Ji mato – durys vẽrias Tlž. Tai vėrėsi aukštai prielangio durys Vd. Sugirgždėjo baisūs uždarai, vėrėsi durys Žem. Veriasi geležiniai vartai ir gaižiai girgžda surūdijusiais vyriais M.Katil. Vėrėsi trobų durys, girgždėjo svirtys, giedojo gaidžiai J.Paukš.
| prk.: Dangaus plyšys vėrėsi, didėjo, atverdamas po savimi neapžvelgiamą sniego platumą M.Katil. O vartai, kurie veriasi vienur ir kitur, yra žmogaus širdis. Veria juos valia Vd.
^ Juozapas geras, visiems ateiviams jo durys veras (visus priima) Žlv. Tai jau žemė vẽrias, kai tu šneki (baisius dalykus sakai) Skdt.
9. tr. Kair darant duris (langą ir pan.) spausti: Vérti koją, pirštus, ranką NdŽ. Tarp durių vera ranką [, jei girgždėlė joje] Sln.
10. tr. merkti: Visą naktį akių nevė́riau NdŽ.
| prk.: Smego į šieną, o čia iš karto miegas vėrė akis visai nakčiai J.Balt.
11. tr. žioti, čiaupti: Per visas vakaras nèveria nasrų (verkia) Lp. Aš arielkos negeriu, nė lūpelių neveriu LB135.
| refl.: Ir dabar iš džiaugsmo seniams burnos nebesiveria J.Paukš. Teip mun pati burna vẽras, iškentėjau, nesakiau End.
12. tr. prk. skleisti: Ir veria ji baisią praeities paslaptį, kokios nebuvau dar girdėjęs rš.
| refl.: Bangavo kalvos, vėrėsi kloniai, lygumos, apsėtos rugiais… sp. Prieš akis jai vėrėsi daugybė pamirštų vaizdų J.Dov. Net neišmokslintam vaikėzui, klausant Jauniaus, vėrėsi kažin kokie platūs horizontai Vaižg. Prieš jos akis vėrėsi nauji akiračiai, ji jautė stovinti ant naujos žemės V.Aln. Iš to tad vėrės man bedugnis, kursai stiprybę mano tik ir smelkia Vd.
13. tr. daryti, kad atsirastų: Tie amžiai bėga ir bėga kruvini, draskydami senas žaizdas, naujas tau veria [, Lietuva] J.Aist.
| refl.: Kelionėj veriasi ir gyja sopės J.Aist.
14. refl. prk. labai norėti, geisti: An ko tę vẽrias – an trijų valakų žemės (ne mergos reikia, bet jos ūkio) Lp.
◊ ãkį (aki̇̀s Klt) vẽria BM61(Žb), DŽ, Slk žãvi, kreipia žvilgsnį: Tokie gražūs riešutai, kad ãkį vẽria Ėr. Ãkį vẽria obuoliai, kur rublį prašo Slm. Įeik į kriautuvę, ãkį vẽria [prekės] Sd. Bažnyčio[je] to[je] angelai tai net ãkį vẽria Snt. Miškan, būdavo, eini – tai net ãkį vẽria A.Baran. Kalnas kalniečiui labiaus akį veria, neg dirva artojui TS1902,2–3b. Jaunoji buvo graži, kaip piene maudyta, net akį vėrė, į ją pažiūrėjus A.Vaičiul. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu A.Vien.
ãkį vérti su pavydu žiūrėti: Vẽria visi ãkį in karvę Dglš. Jis buvo labai skūpus, kad jis an skatiko akį vėrė BsPIV230(Brt).
akimi̇̀s vérti įdėmiai, skvarbiai žiūrėti: Jin vẽria jį tom akim, i gana Lnkv.
ant siū́lo vérti apie (ką) labai švarų, gražų: Kviečius a rugius galėjo ant siū́lo vérti, kaip išpikliavoti Plt. ×
danti̇̀s vérti ant šniū̃ro badauti: Neduok Dieve, kad būtų karas: danti̇̀s ant šniū̃ro reikėtų vért Jrb.
kai̇̃p ant (nuo) siū́lo vẽria sakoma, kai kas ką labai gerai, sklandžiai daro: Pamokslą kad sako – vera kaip nu siūlo Šts. Eita gerai anam kalba – kai̇̃p ant siū́lo vẽra Pln. Ot valgo, kai ant siū́lo vẽria Rod.
kai̇̃p ant siū́lo vẽriamas geras, puikus: Prastų neema rugių, tik kaip ant siūlo veramus Šts.
lū́pas vérti prabilti: Prieš jį nei vienas lūpų nevėrė prš.
nors ãkį vérk apie didelę tamsą: Tamsumeinia, nor ãkį vérk Rod.
[į] ši̇̀rdį vẽria
1. Gs, Šmn kelti skausmą, nerimą, skaudinti: Jūsų gerumas tiesiog man širdį veria J.Balč. Vẽria ši̇̀rdį kaip su peiliais Krš. Net širdį peiliais veria tą atminus Rp. Tos moters vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė Pt. Iš visų balsų jam ir šiandien širdį vėrė vaikučių dejonė: ištroškę kaitroje kūdikiai aimanavo vandens A.Vaičiul. Pasigirsta širdį veriantis Butrimienės riksmas K.Saj. Kap tik jis duris patraukė, tai man ir vė́rė širdiñ, kad čia gerai nebus Dg. Jam vė́rė širdiñ, kad tai jo motinos žodžiai Rud. Bandos išalkusios žviegimas vėrė širdį Ašb.
2. jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė J.Balč.
apvérti, àpveria (api̇̀veria), apvė́rė tr. Š, KŽ; Ak
1. veriant, kišant apsukui apvarstyti kuo: Žmonės moka pasiūt tą šepetį [linams], sudeda, kotą padirba, api̇̀veria virvelėm Kp. Api̇̀veria api̇̀veria, aũklėm apveržia tą riešą, tuos autus apvyniotus, ir eina dirbtų PnmR. Nagines apvė́rė, iškapojo skyleles, naginės tai da gražu [vaikams] Vdn. Čia suraukia, čia vat iškapoja iškapoja [skylutes], da užriečia ben kiek, aplink api̇̀veria šikšna [nagines] Kvr. Nuvydavai tuos šniūrus, apsukui apvérdavai, sutaisydavai, suraukdavai vieną [naginės] galą, antrą, kaip reik Sk. Tėtė paraukė nagines naujas, taip apvė́rė su šikšnelėms Klk. Aparų privysiu buntelį aple visą naginę apvérti i da staibiams apvyturties LKT63(Lkž). Antrą kartą naginę gal apverti, jei virpiai neištrūko Trk. Apverk vyžus apivarom Lp. Vyžų iš anksto pripinta, dabar tik reikia apverti ir suieškoti autų M.Katk.
| prk.: Darželį tvoromis tvėrė, mane kalbomis apvėrė Db.
| refl. tr. Kal: Apsivė́riau nagines, dabar galėsiu aut Lnkv.
ǁ refl. apsivynioti, apsinarplioti: Apsivėrė siūlas aple adatos bulę, negaliu beįverti Šts.
2. Imb, Grz apsukui apvarsčius ppr. sutraukti: Reikia apvért vyžus LzŽ. Tai jos (vyžos) nesmunka ir būva šitei apvérta Žb. Liuob nusivys ilgus apvarčius, į adatą įsivers ir į rinkį apvérs [naginę raukdami] Kl. Pavermu apverk, aprauk nagines, ne latviškai, bet apalia siūle Šts.
3. suverti, apvarstyti: Smilgikę apvérsi tatai, apvérsi žemuogėms kaip rožančių End.
atvérti, àtveria, atvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q48, SD1117, SD235, H, H157, R, R127,271, MŽ, MŽ166,363, Sut, D.Pošk, S.Dauk, RtŽ, M, LL216, L
1. atidaryti ką, padaryti atvirą, neužsklęstą: Vartus atvérti KII227. Atverta anga ikigal B, N. Atàveria duris ir prašo vidun Sb. Naktimis girdžiu, jis lipa laiptais, atveria duris J.Gruš. Pro atvertas vagono duris į vidų imdavo smelktis bauginanti juoda tamsa J.Ap. Jis langą atvėręs pradėjo švilpt BsPI47(Rg). Išėjo uošvelė, atvė́rė vartelius JV230. Mergyte mano, jaunoji mano, ai, bent atvérki stiklo langužį JV136. O ši trečioji, vis jaunesnioji, vartus atvėrė ir palydėjo KlpD28. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Svirno duris atverdamas, o ir pamačiau savo mergytę KlvD241. Šitie vartai turi užrakinti pasilikti, neturi atverti būti BBEz44,2. Atvėrė tada duris ir ižbėgo Ch2Kar9,10. Duris Jerusalemo neatverkite iki saulei įkaitus BBNe7,3.
| Kodėl mes atveriam duris išduodantiems gyvuosius? J.Gruš. Jau atvertos durys jop ir meilę savo duosti žmogui kožnamui PK115. Atverk vartus tam, kursai tuskena Mž102. Kuris prašo, ima, ir kursai ieško, randa, ir klambenančiam bus atvérta DP221. Tuskenkite, ir bus jums ataverta MT192. Tad išvysite, bau neatversiu aš jumus langus dangaus ir pabersiu jumus peržegnojimo pilnystę BPI352. Kėlės iš smerties Christus, atvėrė mums dangaus vartus Mž264.
^ Anam mergės nė čiukurio neatvérs, ka paaugs į vaikius Sd.
| refl. tr., intr. SD326, H, H157, R, MŽ, MŽ220, Sut, N, M, Š, Rtr, KŽ: Aš duris atsivė́riau K. Tujau ema ir atsi̇̀vera durys Yl. Atsiveria durys, ir įeina vargonininko šeimyna – pati ponia ir šešetas vaikų Žem. Atėjo pas vartus geležinius, kurie vedė miestan, kurie patys jiems atsivėrė GNApD12,10. Trečiojo kambario šalines duris atsivėrę, randa ten tris lovas vienais šilkais parėdytas Sln.
| Pasakyk žodį, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medžioti, ar pažįstamus aplankyti V.Krėv. Paprastiems pagonims tos šventyklos vartai atsiverią tik Mildos šventės dieną A.Vien.
| prk.: Kaip Amerika atsivė́rė, ėmė vyrai bėgti Grd. Ir atsivėrė langai dangaus, ir atejo lytus ant žemės per keturias dešimtis dienų ir naktų BB1Moz7,11.
^ Dvejiems vartams atsivėrus, arklys žvengia (liežuvis) LTR.
ǁ padaryti įeinamą (išeinamą): Jaunoj, kai atvė́rė skrynią, tai pilna skrynia buvo audeklų Pns. Prieš vakarą kerdžius žardžius atveria ir galvijus namo varo K.Donel1. Ir atvėrę skarbus savo dovanojo jam dovanas, auksą, kodylą ir mirą NTMt2,11. Grabą po tam taip atvėrus ir žemei didei drebėjus, išgąstis apėmė sargus Mž227. Atvėrėme savo maišus ir radome maišų viršuje pinigus Skv1Moz43,21. Turiu jungą jaučių, tris žirgus nušertus ir namelius neskolingus, dėl kožno atvertus LB103. Štai eš jūsų duobes atversiu ir jus, mano žmones, iš jų atimsiu ir jus žemėna Izrael atgabensiu BBEz37,12.
| prk.: Pašvęsk man visus pirmgimius, kurie atveria motinos įsčią Skv2Moz13,2. Vis, kas pirmą kartą augyvę savo atver[ia] (paraštėje pirmadesys, pirmadėlys), tatai yra mano BB2Moz34,19. Tada liepsi pereit Viešpatiesp tą, kas atveria gimdyvę Ch2Moz13,12.
^ Akis užmerk, subinę atverk B.
| refl. intr., tr.: Pratark, žemele, atsiverk, grabeli, kelkie kelkie, mano tėvužėli, renk ma[n] didį pulkelį LTR(Br). Žemė drebėjo ir uolos skeldėjo ir per keturias dešimtis dienų ir naktų grabai atsivė́rė DP179. Atsivėrė dangus, išejo aniolai, sveikindami užgimusį brš. Ėmė atsivėrė kapas, išėjo tas ūkinykas BsPIV32(Brt).
ǁ refl. turėti išėjimą: Seilių liaukų latakai atsiveria į burnos ertmę rš. Aukštesniųjų stuburinių gyvūnų [kasa] – atskiras organas, atsiveriantis dvylikapirštėje žarnoje 1 arba 2 latakais LTEV354.
ǁ prk. padaryti pasiekiamą, gaunamą: Mirdamas senolis prašo, kad Ponas Dievas atvértum jam kelį į dangų J. Tikim Jezų Christų kėlusį ir dangų atvėrusį Mž244. Tu … atavėrei tikiantiemus karalystę dangaus Mž548. Meile, tu atneši viltį, tu atveri dangų J.Gruš. Kol žmones pritraukia, visi jie žada dangų atverti LzP.
| refl.: O štai dangus atsivėrė jamui, ir regėjo nužengiančią dvasią Dievo NTMt3,16. Čia jai rodės, kad medžių šakos ties ja prasiskyrusios ir atsivėręs dangus J.Balč. O stojos, kad visos žmonės buvo apkrikštytos … ir meldės, jog dangus atsivėrė ir jos Dvasia šventa nužengė nuog jo kūniškame paveiksle kaipo karvelis Ch1Luk3,21.
ǁ refl. pasidaryti atviram, galimam įeiti, įplaukti: Atsivėrė liūnai ant kelio Ar. Pakalnėj paversmis atsivėrė Ds. Pavasarį atsiveria ežerai ir kūdros J.Jabl. Mūsų vandenys jau dabar kone visur yra atsivėrę taipo, jog čionai jau šiporystė yra iš naujo prasidėjusi Kel1865,64. Žemelė atsivė́rė, o artie suvis nėra kam Krkš.
ǁ prk. padaryti juntantį, funkcionuojantį: Čia balsas iš pat dangaus atvėrė ausis ir akis žmonėms vargdieniams Sz. Atverk visų apkurtusių ausis! Ns1832,1. Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nū ing tave ineis Mž156. Kada tu širdis mūsų atversi, o lietum dvasios šventos užliesi, duos kožną čėsą didybę vaisiaus PK185. Iš to parmaniau jūsų tvirtą tikėjimą, atvertą širdį ant priėmimo gero mokslo M.Valanč. Viešpats atvėrė jos širdį, kad stebėtų tai, kas buvo Povilo sakoma SkvApD16,14. Tada atvėrė jis jiemus protą, kaip raštą permanė, bylodamas jumpi BPI406.
| refl.: Epheta, tai yra atsiverkis, ir tuojaus atsivėrė ausys jo brš.
2. atversti, atskleisti: Ir atvėrė knygą po akim visų žmonių A.Baran. Niekas neatsirado vertas atverti knygą nei aną veizdėti GNApr5,4. Gulėjo Šventasis Raštas atvertais lakštais prš. Sūdas buvo laikomas, ir knygos buvo atveriamos BBDan7,10.
| refl.: Jos (dulkinės) atsiveria staigiai ir visos žiedadulkės greitai išbyra rš. Lėvens užutėkyje atsivėrė sniego baltumo vandens lelijos žiedas J.Balt.
3. ArchXIII222 atmerkti: Jie akis atvė́rę pamatė KI48. Kuo plačiau akis atvėriau, tuo džiaugiausi žeme labiau rš. Ir kad jau akis atvėrė iš miego savo, persigando, nežinojo, kur ana esanti DS145(Šmk). O Saulius kėlėsi nuog žemės ir atvėręs akis nė vieno jų neregėjo VlnE142. Atgiverk akis o veizdėk, kur tos žymės SE173.
| prk.: Kurtiniai, klausykite, o aklieji, atvérkite akis ant regėjimo DP392.
^ Kad neatvė́rei akių, tai atvérk ausis (sakoma ką pražiopsojusiam) Plv.
| refl.: Kol jis (velnias) visą žemę aplakstė, tas žmogus ir vėl miegta sau lig pryšpiečių, kol jam akys atsivėrė Sln. Plačiai atsiveria išsigandusios jos akys, dirstelia nustebusios į trypiantį prie lovos Aleksiuką Vaižg.
ǁ padaryti reginčiais: Ponas pats akis atveria aklų ir padeda tiems, kurie puldinėja PK101. Tada atvėrė Viešpats Bileamo akis CII168. Ką tu sakai apie tą, kurs atvėrė tau akis (išgydė neregį)? SkvJn9,17. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusiojo akis SkvJn9,32. O buvo subata, kad Jezus padarė purvą ir atvėrė akis jo GNJn9,14.
| prk.: Atverkima (atverk man) akis, idant regėčiau stebuklus ant tavo prisakymų BBPs119,18. Mirštančiam arba maž pirm to akis àtveria, idant didumą ir sunkumą nuodėmių savų dabar pažintų DP165. Ir atvėrė Dievas akis jos, jog išvydo vandenies šulnį Ch1Moz21,19. Atverk akis proto mūsų dėl supratimo garsinimo evangelijos tavo brš. Kurią dieną jūs iš to valgysit, bus jūsų akys atvertos ir būsit kaip Dievas ir žinosit, kas ger[a] ir pikt[a] yra BB1Moz3,5.
| refl. B: Anam akys atsivėrė ir pradėjo gerai veizėti, kaipo pirmu regėjo S.Dauk.
| prk.: Ką norite, idant padaryčia jums? Tarė jam: – Viešpatie, idant akys mūsų atsivertų BtMt20,32–33. Ir atsivėrė akys jų ir pažino jį (Jėzų), ir jis pragaišo MP164. Dabar jau atsivėrė akys dūšios tavo MP120.
4. pražioti, praverti (ppr. burną, lūpas): Jei sučiaupsime ir atversime lūpas, tai gausime priebalsius p, b J.Balč. Gaili nasrai jų atverti, mus tuojaus nor praryti Mž338–339. Išsižioju, burną atveriu R39, MŽ52. Jis atvėręs burną kalbėjo B. Aš tylėsiu ir burnos savo n’atversiu CII518. Lūpas mano pats atverti teikis, o gerklė mano tave visad šlovys PK63. Bei ranka Pono buvo ant manęs vakarą … ir atvėrė … man mano burną BBEz33,22. Kaip avinėlis tyli jį kerpančiojo akivaizdoje, taip jis neatvėrė savo burnos SkvApD8,32.
| refl.: Ir atvė́rės tuojaus nasrai jo ir liežuvis ir kalbėjo liaupsindamos Dievą DP461.
5. Blv pridurti, prakiurdyti, perskrosti: Pradeginimu pūlėjimą atvérti I. Šonas jo (Jėzaus) ragotine yra atvertas DP182. Vienas kareivis atvėrė jam ietimi šoną SkvJn19,34. Laistai kruviną prakaitą ir dabar vėl po numirimui duosi atvert ragotine š[ventą] širdį tavą DP153.
6. refl. prakiurti, pasidaryti žiojėjančiam: Atsivėrė rona B. Nuo išsigandimo jam žaizda atsivė́rė Mrj. Ranka pūliavo pūliavo, o dabar žaizda atsvė́rė Lel. An kojos atsivėrė rona, ir niekap jos išgydyt negaliu Lš. Žaizda atsivė́rė, sarvaliuo[ja] i sarvaliuo[ja] Krš. Žaizda tik užgyja ir vėl atsi̇̀veria Mrj. Votys bet kur ant kūno sąnarių atsiranda ir ilgai stovia atsivėrusios Sln.
ǁ pasidaryti žaizdotam: Pagijęs buvo, naujai plaučiai atsivėrė Grd. Kas bus, kai man atsiver̃s koja? Gs. Gysla atsivėrė ir paplūdo visas kraujais Db. Ne kožnam atsi̇̀veria angina Sug.
| prk.: Begulint i šonai atsivė́rė KzR. Senatvė[je] atsi̇̀vera visi galai (užpuola visokios bėdos) Rdn.
7. pradėti (ppr. susirinkimą įžanginiu žodžiu): Basanavičius … pavakariais atvėrė visuotiniojo susirinkimo posėdžius LTII133. Susirinkimą atvėrė ratelio vadovas prš. Jaunimo draugijos pirmininkas atveria susirinkimą I.Simon.
ǁ VŽ1904,2 įsteigti, pradėti veiklą: Kuomet pirma dailės paroda buvo atverta – mes tik džiaugėmės Pt. Atverta nauja mokykla sp. Atveriami nauji arbatnamiai, ūkio rateliai sp.
| refl.: Kada vidurinė mokykla atsivė́rė po karo, ta reikėjo mokėti [už mokslą] Krž.
ǁ duoti pradžią: Palydovai atvėrė naują radijo ryšio technikos epochą rš.
| refl.: Jau kad bjaurus [laikas], jau kap pasaulis atsivėrė, nebuvo Kpč.
ǁ refl. Jrb rastis: Greit atsivérs darbų: dobilai pjauti, šienas vežti Užv. Kaip būs bulbės kasamos, atsivérs bobums darbų Krš. Tai kitoj vietoj nauja bėda atsiver̃s Rmš. Atsiveria raudų dainos LTR(Ds). Tuomet atsivėrė prie vargo dar ir širdelės skausmas Žem. Greit nugins sniegą i atsivérs darbai Krž. Suskutus bulbes, kiti darbai Joneliui atsivėrė: kiaules luobti, karves pagirdyti Žem. Liepos pradžioj atsivė́rė šilumos Rs. Rugpjūtis kai atsivérdavo, tai vyrai pjaudavo, o moterims reikdavo rišt ir statyt Svn. Atsivėrus pavasariui, ir kelmo šaknyje pabunda gyvybė L.Dovyd. Su kryžeiviais naujos ir kruvinos karės atsivėrė S.Dauk.
8. padaryti matomą, nepridengtą: Viskas atverta kaimynui: pažiūrėk, palygink ir – nori pavydėk, nori pats pasitempk rš. Naujas rašytojų veiklos perspektyvas atvėrė ir besikurianti kino meno sritis rš.
| refl.: Jis regėjo, kaip kops į kalną anapus Vištyčio ežero, kaip sustos po didžiąja pušimi ir kaip prieš jį apačioj atsivers slėnis, kur jis praleido gražiausią savo vasarą A.Vaičiul. Staiga prieš akis atsiveria bekraštė pieva, kurioje vos vos linguoja ramunės J.Mik. Pagaliau krūmai pasibaigė, ir priešais atsivėrė apleistos žvyrduobės J.Avyž. Didingi vaizdai atsiveria keliautojui sp. Įkvėpiau giliai ir suspaudžiau krūtinę, kad ji nedunkčiotų taip, lyg baigiant kopti įkalnėn, už kurios tuojau atsivers mano numylėtos namai M.Katil.
| prk.: Tiesa atsivėrė tik po kelių mėnesių A.Vaičiul.
ǁ padaryti žinomą, suprantamą, atskleisti: Bet to kitaip žinot negali, tiektai kad jiemus (kunigams) àtveria sielą per tikrą pasisakymą DP204. Jėzus atvėrė jiems išmintį CII719. Būtų su kuo išsikalbėti, gal kitaip tada. Tačiau kam ji gali atverti savo paslaptis? V.Bub. Klausytumbime nuog jų (kunigų) žodžio Dievo, atvertum̃bim jiemus sielą mūsų per nužemintą pasisakymą DP329. Didžiuojantiemus, lepūnamus o nevertiemus nenorėjo atvert slaptų savų, kurias apreiškė mažiteliemus DP92.
| prk.: Kalbėjo su mumis ant kelio, raštą mumus atverdamas BPII19. Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu J.Aist. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes rš.
| refl.: Maironis čia atsiveria kiek kita savo talento puse rš. Justinas atsivėrė jai ir pasakojo apie savo šeimą A.Vaičiul. Aukštaičių bajorai, anksčiau už žemaičius lenkų įtekmei atsivėrę, … bene vardu tiktai („litwini“) tesiskyrė nuo lenkų bajorų LTI510. Netyros ir šiurkščios sielos negali atsiverti filosofijai rš.
9. perskirti, padaryti su tarpu: Atvėrė jiemus Dievas dangaus marias šiteip, jog vanduo iš abijų šalių stipriai stovėjo kaip mūras ir anys sausa koja ėjo ant grunto marių BBJdt5,10.
| refl. LL214: Žemė atsivė́rė, i ta bažnyčelė nuejo į žemės gilumą (ps.) Yl. Kaip jau gerai sutemė, sako toj duktė: „Žemele sieroji, atsiverk!“ Tuo žemė atsivėrė, ir ji nugramzdėjo BsPIV279(Brt). Rodės jam po kojų žemė atsiversiant Sz. Ne vienas žmogus ant lauko pagelbos ieškodamas prapuolė atsivėrusioje žemėje IM1862,24. Žemė atsiver̃s, seserį prarys BM202(Grnk). Kad atsivertų siera žemelė, aš prakalbyčiau savo močiutę LTR(Ilg). Tiktai visados šaukė jop … prašydami, idant žemė atsivertų o parodytų jį aniemus veikiai MP134. Atrakino duris karaliaus uždraustas – tuo atsivėrė pekla, velniukai iššoko bėgiot po visą karališką dvarą BsPIII27(Nm). Kad ji prie tų akmenų prieidavo, tai vėl atsivėrė akmens ir vėl buvo stuba BsPI12(Rg). Kalne, atsivérk! Jrk76. Tu tą trimitą papūsk, ir visas dvaras atsivers, o aš būsiu išvaduota P.Klim. Totverisi žemė ir tepagimdi išganytoją DP502. Ir štai dangus atsivėrė ties juomi NTMt3,16. Per tavo pūtimą atsivėrė vandenys BB2Moz15,8.
ǁ prasiskirti, atitraukti tolyn: Kelis kartus teip žengę, atveria tą skritulį (ratą) ant aukuro pusės Vd.
| refl.: Paskutiniu du ištiesia po vieną ranką gelmėn [scenos], iš kur jiems (veikiantiems asmenims) duoda rankas atsivėrę mažu du skrituliu Vd.
ǁ refl. Ar prasiverti kiaurymei (apie ką žiojėjantį, gilų): Upies akys dar nebuvo atsivė́rusios [pavasarį] Trš. Kad žemė išpijusi, tai maivos atsi̇̀veria J. Ledas visą laiką traškėjo, trūko, aižėjo, atsiverdavo dideli plyšiai K.Bor. Šliūkšterės vandenį iš klumpio – už mylios, už antros ežeras atsivėrė Vaižg. Kelkitės ir varykite iš čia arklius, nes greit čia atsivers ežeras LTsIV608.
| Vieškelis atsivė́rė, pasidarė ežeralis Pln.
| prk.: Bet tos nesuprantamybės nėra tokios dažnos; dėl jų iki šiolei dar nėra atsivėrusi bedugnė tarp vieno ar kito lietuvių kalbos ploto K.Būg. Tarsi stengdamasis užkišti atsivėrusią spragą, pats rašė rš.
^ Iš kur Dievas tura kantrybės: i žemė tokims neatsi̇̀vera, i žeibai nenuplieka Krš. Suriko surikęs kaip beprotis, rods žemė atsivérs Krš. Pašoko išsigandęs, tartum žemė po kojomis atsivėrė J.Avyž. Kad tave atsivė́rus žemė prarytų! Ds.
◊ (kam, kieno) aki̇̀s atvérti padaryti (ką) suprantantį, daug žinantį, apšviesti: Dievas atvėrė jam akis ir parodė jo klaidingus kelius I.Simon. Šventajam vyskupui Aukščiausias anksčiau atvėrė akis negu mums V.Krėv. Mums tu akių atvert neprivalai! Vd. Meilė staiga atvėrė akis, atkimšo ausis rš. Žmogau, akis atverk, brangvyno jau visai negerk Kel1856,168.
ãkys atsi̇̀veria Snt aišku, suprantama pasidaro: Atsivė́rė ãkės po laiko Krš. Atsivė́rė i man po čėsui ãkys Klt. Kaip apsižanijau, tada atsivė́rė ãkys, ale jau po čėso Kv. Akys atsivers, kai bus per vėlu I.Simon. Sesuo kai ištekėjo, man (jaunesniajai seseriai) tada ãkys atsivė́rė (pradėjau eiti į šokius, su bernaičiais kalbėtis) Brž.
bùrną atvérti DŽ imti kalbėti, prašnekti: Jis bijo burną atvert Mrj. Ko tyli, ar negali burnõs atvért? Gs. Jis meluoja, kaip veik jis tikt bùrną àtveria KII38. Jin teip nė burnos neatvėrė, ir numirė paryčiui Jnš. Katrie kojų nekelia, ir tie bùrnas àtveria Čb. Nelauk, daugiau neatvérsu burnõs Ub. Par visą metą burnõs neatvė́riau Grd. Ana ant munęs daugiau bùrnos nebatvė́rė Plt.
dùrys atvértos galima, sudarytos visos sąlygos: Sukti, smaukti daba dùrys valdininkams atvértos Rdn.
lū́pas (nasrùs) atvérti imti kalbėti, prašnekti: Ka ans tau lū́pas atver̃tų, ka negerai! Krš. Vaikis nė lūpų neatvėrė, gavęs par ausį Šts. Lū́pų aš žentui i neàtveriu, labai jis negeras Grnk. Tuose kanonuose kad nors kas būtų lūpas atvėręs apie moteris – niekas Blv. I ana, gyvatė, ne lū́pų neàtvera Trk. [Jėzus,] atvė́ręs nasrùs savus, mokė juos bylodamas DP532. Ir [Asarijas] atvėrė nasrus (burną) savo, meldėsi ir bylojo BBDan3,25. Nes piktadėjas savo nasrus atavėrė ir neteisum liežuviu mane apiriejo PK86. Tasai bus vestas kaip avelė ant užmušimo, o notvers nasrų savo MP151. Todring Povilas š[ventas] išminties Dievo prašo, idant galėtų teisiai nasrùs savus atvert DP319. O atvėręs nasrus savo mokė juos kalbėdamas Ch1Mt5,2. ×
peklà atsivė́rė Ds kilo barniai: Kolei jos nėr, tai ir tyku, atejo ir vėl peklà atsvė́rė Skdt. Nė tavęs neliks i mums peklà atsivérs Lnk. Čia peklà atsivė́rė, važiuosme dangaus ieškot (juok.) Btg. Marikė nutylėjo, nes žino, kad pasipriešinus visa pekla atsivers: kai pašėls ponia, nebebus galo Žem.
prãgaras atsivė́rė Graž prasidėjo, kilo barniai: Pas mum namuos tikras pragaras atsivėrė Užp.
rañką atvérti duoti, dalyti: Savo dosningą rañką atvérti KI584. Dosnią ranką kaip atveri, tada visi esme pasotinti MŽ239. Atverk ranką maloningą antgi kožno ubago Mž389. Atveri tu ranką tavo ir pasotini visus gyvius pasimėgimu Vln37. O kada ant jų atveri rankas savo, est pilni viso gero PK35. Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo MKr42.
snùkį atvérti menk. imti kalbėti: Kad ir kojos nepakelia, ale snùkį àtveria (nedirba, bet šneka) LKT200(Plv). Kas ir kulnų nekelia, ir tas snùkį àtveria Gdl.
ši̇̀rdį atvérti DŽ1, Lbv atvirai išsipasakoti, būti atviram: Aš tau àtveriu ši̇̀rdį Dgp. Aš neturėjau kam širdiẽs atvért, pasidžiaugt vaikais Ad. Tavo atsivertimas jai duoda drąsos atverti savo širdį J.Balč. Buvai visados man tikras draugas, ir tik tau galėjau savo širdį atverti V.Krėv. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau A.Vien. Pats net mane palaužei ir privertei atverti širdį K.Saj. Prieš ją atvė́rus savą širdẽlę vargelius pasakoja DrskD197.
širdi̇̀s atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis I.Simon.
žaizdà atsi̇̀veria nj. apie sielvartavimą: Kap prismeni visa, vėl širdy žaizdà atsi̇̀veria Kb.
žaizdàs atvérti kng.
1. išsipasakoti nelaimes: Ir kaimynai atvėrė vienas kitam savo žaizdas P.Cvir.
2. priminti ką nemalonu, skausminga: Vis dėlto laiško naujienos atvėrė tėvo ir senutės širdyje gilias žaizdas P.Cvir.

žõdį atvérti Graž prabilti, prakalbėti: Nė žodžio neatvėrė ir mirė Ggr. Mergaitė prieš tėvus žodžio neatverdavo Vlkv.
įvérti, į̇̃veria, įvė́rė BŽ45
1. tr. Lp įdurti, įsmeigti: Invė́rė peilį meitėliui ir papjovė Dg. Invė́rė peilį, ir negyvėlis Drsk. Slenkstin adata invérta Nč. Pripuolė Zubrys ir invėrė [briedžio] kaklan stipriąją smeigeną V.Krėv. O tas veršis papjautas, peilis rūron invértas (d.) Dg.
| refl. tr.: Kojon stiklą insivė́riau Kls. Jaučiu, kad man daigo papadį: buvau insivė́ręs pašiną Rdš.
2. intr. persmelkti, perimti: Sopulys invėrė in šitą šoną Dg.
3. tr. duriant ką įkišti: Dratą invė́rė kiaulei, daboja in lovelį kiaulė, neryja, subliuško Klt. Nosy dratas invértas LKT366(Mrs). Nosin grindis invérta Pns. Įvérk paršam grandis snukiuos, ir neknis JT336. Paprašė paršui dratos įvért Kp. Siūlelius į̇̃veria, kitas karoliuką į̇̃veria [į ėriuko ausytę] Kpr. Kiti dvi skyluti pradurdavo ir siūliukus įvérdavo [avinukams] Kri. Burute, burute, – už ausies pačiupinėja, – ka virvelė įvertà – tai čia mano avelė (sako trumparegis) Bsg. Žymėdavo [mažus ėriukus], siūliukus įvérdavo ausytėn Žb.
| prk.: Tokiam kuiliuo tik grandį į nosę įvérti! Krš. Išauginai tokį jautį – matyt, darbo neturi, prašosi grandies į nosį įveriamas J.Paukš.
| refl. tr.: Duktė prasidūrė ausis ir įsivė́rė auskarus Vkš.
| Arklys insvė́rė cveką kanopon Vlk.
4. tr. R112, MŽ, MŽ147, Sut, D.Pošk, S.Dauk, K, M, J, Š, Rtr, NdŽ, KŽ veriant įkišti: Įveriu siūlą bulin adatos SD172. Įveriu siūlą į adatą, į nytis N. Įverti siūlą ing adatą I. Añveria siūlą adaton Ad. Tę siūlas anvértas Nmč. Geras siuvėjys už nugaros aždė[jo] adatą i iñveria Klt. Storesnis tus galas, ką jau pramuša skūrą, o čionai, kur siūlas invérta, plonesnė toj adata Sn. Jau nebeantaikau adaton anvért Žl. Kai iñveri [siūlą], tai baika, ale kol iñveri Rk. Antvérk tu man adatą, bo aš pats jau nieko nebematau LKT280(Ssk). Regiu tep, o adaton neañveriu Ml. Adeton sunku invért siūlo Zt. Tų adatų subinės mazilytės: pasiusti gali, kol į̇̃veri Krš. Be akinių, ka reik siūlą į adatą įvérti, sunkiai Krt. Bulia maža, neiñveriu siūlo Drsk. Netropiju adaton invért Mlk. Neiñveriu adaton siūlo, akys jau senos Dv. Įvért mastis Š. Pakraščiuos gi kilpas palikdavo virvelę invért [vyžai] Žb. Į tą pagaliuko skylutę į̇̃veria pantį ir riša karvei ant kaklo Bsg. Šniūrai įverti̇̀, tas arklelis trauka, o žmogus eina ratu Klk. Tą tarankį šieno prikimš prikimš, į kraštus šniūrai būs įverti̇̀, antsidės an pečio i nuneš arkliams į staldį End. Spragelo buoželėn iñveri skūrą ir pririši prie koto Vlk. Į tą laikrodį buvo įvértas diržiukas, tai išsivėrė Jrb. Į keturius lopšio kampus įver keturius šniūrelius ilgus per sieksnį LMD. Ir tę į̇̃veria jau tą rankšluostį į rankšluostinę Plv. O du galu lencūgų invėrė anys ing dvi spituli BB2Moz39,18. Buvau kitąsyk kriaučius, dabar nebmatau adatos įvérti Vg. An savo pastatysiu – vis tiek įvérsiu [adatą] Kdn. Įveriu adatą R264, MŽ353. Inver̃’ adatą Dglš. Visai pamilijai akis išbadysiu, lig adatą beįvérsiu (juok.) Šts.
| refl. tr.: Sena, [o] aš dar adaton insivertáu Drsk. Kad niekaip neįsi̇̀veria Š. Akys privargo, tai sunkiau įsi̇̀veriu [siūlą į adatą] PnmŽ. Įsivė́riau šilkinį siūlą Vl. Neinsi̇̀veriu [siūlo į adatą], kad tave šaut! Pv. Insivért adaton akinius turiu Dg. Da įsi̇̀veriu ir laibutėn adaton Kp. Kad aš mašinos [siuvamosios] neturù, i nelabai tenoriu, sunku įsivérti Grd.
| Aš adatą įsivė́riau K. Įsiverk adatą Š. Su akiniais da vis ir adatą insi̇̀veriu Dg. Reikia pratyt prie darbo, o tai nei adatos įsivért nemoka Pnd.
ǁ tr., intr. KŽ parengti austi (sukaišiojant apmatų siūlus): Ar inverta negerai, ar parišta negerai, kad nesimina teip, kaip reikia Aln. Blakele invérta Aln. Aštuonnytį įvérti ne juokai Lkv. Anvértie moma anvė́rė, aš tik audžiau Ml. Parodė, kap invért, kap pasiet Švnč. Invė́rė abrūsus aust Dglš. Inriečia [audeklą], iñveria nytysen, skietan i audžia Klt. Mokėjau audeklą invért, siūt, turėjau savo mašiną Lel. Paskiau į skietą įvérsi, užraišiosys, tada ausi Žlb. Varlakio [audeklo] nebįver̃čio ir nebužtaisyčio dėl to, ka aną didliai seniai audėm Kl. Po tam iš nyčių tujau į̇̃veri į skietą Rt. Giją įveriu, įvarstau R132, MŽ173. Į̃veria gijas nytysna Ml.
| refl. tr., intr.: Plačiai insvė́rė audeklas Aln. Paskui pati įsivė́riau [audeklą] ir paklodes audžiau Kvr. Audeklą įsidėjau: pati apsimečiau, pati įsiriečiau, įsivė́riau Plt. Įsivė́riau abrūsų austi Krš. Aš pati į skietus nelabai mokėjau įsivérti Žlb.
5. tr. įsprausti: Vaiko neįvérk į duris belėkdamas Trk. Eidamas kačiuko neinver̃’ durysen Dglš. Galvos neinvérsiu durysen? Švnč. Apiputa migla akis ir įvera velnį į durių tarpą Šts.
| refl. tr.: Į duris įsivérsiu, kailį iškaršiu, tai žinos kaip neklausyt Snt. Mušk tu savo vaikus, mušk į duris įvė́rusys Gršl.
paįvérti, paį̇̃veria, paįvė́rė (dial.) tr. duriant įverti, įkišti: Dratų kiaulėm nepaañveria: rausia kiemą Lz.
išvérti, i̇̀šveria, išvė́rė tr. Š, Rtr, LVI828, NdŽ, KŽ
1. išdurti: Išvė́rė akį vaikui Rš. Neskilok su kačergom, da akis katram išvérsi Ktk.
| refl. tr.: Visą poakį išsivė́rė – nematė žibintuvo Kpč. Obelų šakos nenupjaustytos, gali eidamas akis išsivért Klt. Nežiūrėsi, tai vaikas vaikui akį išsiver̃s Dkš. Užsidėjęs rankom akis saugai, kad kur ant sausų medžių neišsiver̃tum akių ar neprasiraktum vidurių Švnč.
2. perduriant perkišti: Išverta buvo grandis meškai par lūpą Šts. Pradeda siūt [velnias] – ištraukia galą drotvos par skūrą ir bėga tris verstus, kad išvertų visą drotvą (ps.) Brž. I vė snukį išžiodė, dratą išvė́rė, primūčijo kiaulį Klt.
3. perkišti: Išvėrė lenciūgą par balkį ir padarė vaikams suopynę Šts. O čia kai labai smulkiai yra, labai sunku beišvért (pinant krepšį) Grz. Teip išverpdavo, kad visą tolką [linų] par žiedą išvérdavo PnmŽ. Jis išvėrė per savo švarko rankoves vadeles, ties kiekviena ranka dar pririšo po virvagalį, mazgus užgniaužė saujose K.Saj.
^ Atlėkė kai išvértas, kai iš badų sietų paleistas Lkš.
4. N, K ištraukti ką įvertą: Siūlą iš adatos išvérk J. Išvėriau siūlą iš adatos, negaliu beįverti Šts. Išvė́riau vieną ievą, i karo Švnč. Bekilodama pirštinę, išvėriau virbalą Lnkv.
| refl. Rtr, KŽ: Siūlas iš adatos išsivė́rė Š. Užgiso ugnis: verpėja da verpia, siuvėja negali – išsivėrė siūlas, negali invert Švnč. Į tą laikrodį buvo įvertas diržiukas, tai išsivė́rė Jrb. Ateik pas mum, sutaisyk da radiją, išsivė́rė tas knatelis Slm.
ǁ Slm palikti be to, kas buvo įverta: Kas išvė́rė adatą?! Ėr. Išvėriau batą, ar besuvarstysiu Šts.
ǁ išardyti įtaisytą, įvertą: Invėrė [audeklą], negerai – vėl išvė́rė Aln. Išvė́riau striūną nuog šulnies Arm.
| refl.: Adata išsivė́rė K. Mėtos nebaigtos kojinės: išsiver̃s virbalai, tada nebesuversiu Aln.
| Išsivėrė žagrė, pasileidau kumelę, eisiu naujos tvėrės Žem.
5. Lž varstant padaryti, sukaišiojant tam tikra tvarka, apmatų siūlus parengti austi: Žiūrėk, kaip išvérta – raštais! Aln. Iš servetos dimu išvértas [raštas] Aln. Reik mokėt visas tas gėles išvért [audžiant rinktinę], daugiau pakojas suraišiot Pšš. Reik mokėti, reik sugebėti jau spardyti, išvérti reik, išspardyti reik Lž.
6. išreikšti: Veikrodis vidutiniasis neišvera savo veikimo ant sykio, bet pats veikiai paliekta S.Dauk.
nuvérti, nùveria, nuvė́rė tr. Rtr, NdŽ
1. perverti, perskrosti: Aš kai bėgau, in šaką nuvė́riau ir razplėšiau visą kaktą Aps. Širdį jam taip suskaudėjo, kad net susiraukė senis, lyg iešmu jį kas nuvė́rė NdŽ. To tik ir lauk, kad nakčia tave už kaklo pasmaugs ar dar iešmu nuvers V.Krėv. Guli guli žalnierėlis, galvele nuverta LTR(Antz). Keistutis krisdamas dar savo neprieteliui žirgą ragotine nuvėrė S.Dauk.
| prk.: Akim nuvė́rė ir nuėjo Dkš. Tasai ją visą nuveria priekaištingomis akimis rš. Jadvyga su priekaištu ir jau beveik piktai nuvėrė tėvą akimis V.Myk-Put. Sargūnas ilgu tiriamu žvilgsniu nuvėrė Adomą J.Avyž. Ji pakurstė ugnį ir baugiu užguito žmogaus žvilgsniu nuvėrė ateivius, tarsi jie norėtų atimti iš jos kažką brangaus ir mielo rš.
| refl.: Nusivérk tu eglės šaka, ne manimi, t. y. nusidurk, kad tu, kur tik šneki, vis manimi pasikandęs J. Mūsų žalmargė nusivė́rė par torą šokdama Kal.
2. nudiegti, pereiti (apie aštrų skausmą): Skausmas nuvėrė paširdžius, mušė į galvą ir užtemdė mintis V.Bub. Jis pasitempia visu kūnu ir staiga skausmingai susiraukia: aštrus dieglys kaip yla nuvėrė strėnas V.Myk-Put.
| impers.: Kap pakėliau maišą, visą vertè nuvė́rė Drsk.
ǁ nusmelkti, apimti (apie jausmą): Mane vėrė ir nuvė́rė [baisi žinia] Lp. Mackevičių nuvėrė šiurpi nuojauta, kad jiedu jau nebepasimatys V.Myk-Put. Dezertyruoji? – skaudžiai nuveria klausimas V.Bub. Skausmingas šiurpulys nuveria Petrui širdį V.Myk-Put.
| impers.: Kap rikterėj[o], tai net mane nuvė́rė Lp. Kai pamatau kraują, tik nùveria mane Dkš. Kaip nuvėrė per širdį, tai tas dieglys ir pasiliko J.Paukš.
| prk.: Šitie žodžiai it kalavijas nuvėrė jį ligi pat širdies V.Myk-Put. O į tave žodį prakalbėsi, tai tu, būdavo, kaip iešmu širdį man nuveri V.Krėv. Jonui per širdį lyg kas užkaitintu virbalu nuvėrė J.Paukš.
3. Vlk užmušti perveriant, nudurti, nusmeigti: O šitas nori nuvert ją Dg. Tas kapitonas pasamdė žmogžudį, kad ją peiliu nuvertų BsPIV204(Brt). Kap tik peiliu nenuvė́rė jos Bgt. Sapnė[je] pasirodė ant tuo pačiu kalnu, ant kuriuo vakarykščiai taurį buvo nuvėręs, didelis vilkas S.Dauk. Ėmė jis peilį ir nuvėrė savo priarką BBTeis19,29.
| prk.: Tankiai išgirsi – gumbas nūvė́rė Lk. Nabagas, klynas nuvė́rė (apendicitu mirė) Ub. Tulžis vera i nū̃vera i gyvolį, i žmogų Lkv.
4. KŽ veriant nutraukti, numauti: Kam tu, vaikeli, nuvė́rei man pusę gintarų nuo raikščio? NdŽ.
5. Grž palikti be to, kas įverta: Paėmęs senąsias nagines nuvérk Lnkv.
| refl. NdŽ: Muno naginės jau nusivė́rė Kal. Nusivė́rė naginė, nebegaliu apsiaut Lnkv.
6. nusmaigstyti: Veik kiekvieno krūtinė ordinais, žvaigždėmis nuverta Pt. Ilgame valgomajame salone sienos verte nuvertos sentėvių atvaizdų Pt.
7. Š nuspausti kuo veriamu: Agatai durimis koją nuvėrė [vaikai] O. Pirštą aš jam nuvė́riau su durims Jrb. Tas nuvértasis pirštas toks negeras, nelankstos Krš. Darė duris ir nuvėrė kačiukui galvą Ėr. Septynius [viščiukus] perėjo, tai vieną durys[na] kūtės nuvė́rė Slm. Aš tą pono myliamą paukštį su durim nuvėriau – paragausme, koki ta jo gardi mėsa bus Sln. Atdaras langas nuvėrė jai pirštus LzP.
| Kiti nuvera nuritina karpas, kiti iškanda Šts. Taipjau galima girgždėlę su žiemelio pusės buto durimis nuverti LMD(Klp).
| prk.: Cvirkienė tiesiog verte nuvėrė durimis nepabaigiamą draugės šneką rš.
^ Nekišk tarp durų: nuvérs liežuvį Šts. Nekiškis kur nereik, nosę nuvérs Krš. Nekišk piršto tarp durių, bo nuvers NžR, Šd.
| refl. tr. Š: Aš nusivė́riau pirštą durimis BŽ173. Darydama duris pirštus nusivė́riau Lnkv.
pavérti, pàveria, pavė́rė tr. Š, NdŽ; Sut
1. įbesti, pasmeigti: Šakes pàveria ir ištraukia iš pečiaus [keptuvę] Kpč. Man traukė dantis, tai kap pavė́rė iš vienos pusės, pavėrė iš kitos pusės Kb.
ǁ prk. pakišti: Susibarė su Ona, tai špigą pavė́rė Rdm. Nosį niežti, špygą kas pavers (juok.) Lt. Reikė pavért špigas po nosia Lp.
2. perdurti.
| prk.: Tojyg tad yra anoji gražyji žvaiždė, … kurios šviesumas ir dangus, ir žemę, ir pragarą paveria DP400.
3. Pns perdūrus pasmeigti: O žmonėms ką anie darė: kur mažus vaikelius, ant iečių pavėrę nešė LTsIV655. Šiaudus kai kabinau, pelė papuolo pavert in šakių Skdt. Kad tik pakliūtum, briedis tuoj paver̃t ragais Ktk. Karvė ragu paverdavo pasipainiojusį ėriuką rš.
| refl.: Vaikinas … ant ekėčių virbalo arba stipino pasivėręs BsMtII195(Mšk).
4. užsmeigiant pamauti: Toks ilgas siūlas, visu pirmu pavė́rė piršlys dvidešimti penkius [rublius] Trk. Blizginėti žuvis su pavertu guziku Šts.
| refl. tr.: Pasivėręs ant karklo porą žuvyčių pareina tėvas P.Cvir.
ǁ užmaunant pripildyti: Teip pavertą siūlą su lapais reik pririšti pri antros kartės S.Dauk.
5. paskersti: Šiandien noriu meitėlį pavért Kvr.
6. S.Dauk perkišant pakabinti, prikabinti: Kaukoles žalčių ir krames gyvačių praurbinusys ir ant siūlo pavėrusys nešiojo ant kaklais savo M.Valanč. Dvejuos an pagalio pavė́rę nešėm žalktį [negyvą] Ob. O užys pautus dėjo: pavérta pavérta visa už tokių siūlaičių LKKXXIX184(Lz). Ant krūtinės jam kabojo švilpukas, pavertas virvele A.Rūt. Spragilgalvė paverta y[ra] an grįžte Šts. Iš skersgatvio išbėgo du žmonės, nešdami ant lazdos pavėrę didelį ryšulį A.Vien.
| refl. tr.: Pasvė́rėm čemadoną in lazdos – lengviau nešt Ktk. Būdavo, nesuvalgai kiaušinelio, neši pasvė́rus turgun Dglš. An diržo pasivérsas tokį odinį su vandiniu ir į tą įsidėsas tą pustyklę Grdm.
ǁ sumaustyti, sukabinti: Barankos pavertos ant virvutės rš.
7. kurį laiką verti, mauti: Veriu karoliukus, še ir tu pavérk Lnkv.
8. įkišti, įverti: Pina vyžas ir padaro ausis apivarom pavért Pv.
ǁ paruošti austi, įverti apmatų siūlus: Negerai paverta, vienoj nyty du siūlai, ė kitoj nė vieno Ml.
9. dideliais dygsniais persiūti, suraukti, sukabinti: Pavermu pavérk sejoną J. Paveramoji siūlė dera visam kam, tik reik siūlų daugiau Šts. Tam kartuo pavė́riau vaikuo kelnaites, kokios būs, tokios Krt. Pavė́riau anai marškinaičius i sijonaitį, toks ten i pasiuvimas End.
| Siūlu pàveria pàveria drūtu [palaidinukes], nebuvo tų gumelių Dg.
10. NdŽ darant duris prispausti, užgauti.
◊ kai̇̃p pavérta Š, NdŽ labai aiškiai: Būdavo lig vieškeliui matau kai̇̃p pavérta Ds. Aplink regis kàp pavérta Dglš. Ot ramioj vietoj gyvenat, viskas matos kai̇̃p pavérta Lel. Iš senybės visa atamenu kai̇̃p pavérta Svn. Žino visa ką kai pavérta Klt. Būdavo girdis kai̇̃p pavérta, o dabar tyku tykiausia Trgn. Pas mum tai kai̇̃p pavérta girdėjos Slm.
| Stovi kai pavérta, gražiai išmegzta Klt.
pérverti tr. K, NdŽ, DŽ1, pervérti, pérveria, pervė́rė Rtr, KŽ
1. N, M perdurti, persmeigti: Veskit pas daktarą – parvertà [koja] smagiai Slm. Rado nežinomą arklį, ir tą pérvertą Grv. Par bulbą párversi su šake [kasdamas] Žl. Ir už karto párvėrė plaučius, širdį i šalin, i gan (mirė) Gršl. Žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė M.Valanč. Krito ant manęs viršūnė medžio, prislėgė teip, jogei ir pasijudinti negaliu, laimė, kad kuri šaka kiaurai manęs neparvėrė BsPIII3(M.Valanč). Ragotine širdį parvėrė S.Dauk. Tada žmonės atidarė grabą, pervėrė numirėlį šermukšniniu kuolu ir palaidojo nabašnyką miške SI332. Saulas tykojo Dovydą perverti CII548.
| Ir sutikau pirmą kulką – širdelę parvėrė LTR(Klk). Kaip tu manai, kiek šratų pervėrė jo širdutę? J.Gruš.
| prk.: Kaip pervers mane akimis, net kakta užkaito! Žem. Párvėrė aną akimis nū galvos lig kojų Kv. Širdį jo pervėrė kalavijas sopulio DP153. Sutrynimas širdies pavynas paeiti iš grunto ir gilumo širdies, idant pati širdis žmogaus teip būtum teisingai parsodinta gailesiu, kaip antai verte parverta P. Tokie žodžiai jo gerą širdį kaip peiliu pervėrė A1883,14.
| refl. tr. KŽ, Srv: Vaikas pérsivėrė koją su virbu Vrn. Gerai, kad dešinėn rankon peilį turė[ja]u, būtau pats savę pérsivėręs, kap griuvau Kpč.
ǁ perskrosti, pereiti kiaurai: Štai baisus žaibas pervėrė tamsybes Š. Spraga degantys pasausiai, kibirkščiuoja, švysčioja ugnis, o už nugaros juoda, akimi neperveriama naktis J.Paukš. Ūmai perveria erdvę, akimirksniu ją apšviesdamas, skaistus iš kažin kur atlėkęs meteoras J.Jan.
ǁ perkirsti: Perveriamasai, pervėrimo taškas (kuriame tiesė kertasi su plokštuma) Z.Žem.
ǁ (siūlu) sukabinti: Seniau su siūlu parvė́rus [skalbinius] džiovini, kai segtukų nebuvo Mžš.
2. kiaurai pereiti, persmelkti (apie dygų skausmą): Vérte párvėrė skausmas, kaip adata dūrė Krš. Ištinusią koją sulig kiekvienu judesiu nudiegdavo širdį perveriąs skausmas rš. Čia dygulys pervėrė per krūtinę, mergelei ašaros pašoko Žem. Veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos J.Bil.
| impers.: Mun kad párvėrė par ausį! Lk. Širdis pérverta, lygiai yla vis taja duria dieglys Mlk.
pérveriamai adv.: Perveriamai ėmė rėkti kūdikis rš.
ǁ perimti (apie intensyvų jausmą): Jį pervėrė toks skausmas ir tokia teisybė, baisi ir amžina, kad jis užsimerkė, ir visas pasaulis jam apkurto A.Vaičiul. Jo kūną pervėrė šaltis rš. Vėlek apmaudas jį pervėrė Žem. Staiga jį pervėrė gėda ir nuožmi baimė J.Marc. Sukando dantis kiaurai pervertas pažeminimo ir nežinomybės baimės J.Avyž. Kudirka atrodė labai laimingas, tiesiog pervertas džiaugsmo rš.
| impers.: Kiekvieną kartą, kai Grėtė pamato šį vaiką besišypsantį, jai taip keistai perveria krūtinę I.Simon.
3. perkišti: Pilno cebriko vienas nepaneši, lazdą per ausis pervėrus, reikia dviem nešt Lp. Drobę pérveri šiteip, ir išbrūžuojam [per kočėlus] dujai Kpr. Nueini kur, karklų prispjauni, prispaudi tą lotukę, insispaudžia drūtai šiaudai, pérveri žilvitį, pasuki – ir laiko [stogą] Kpč. Atkabinęs grandines nuo kuolų, vedė visus tris [arklius] pervėręs pavadį per kaklininkus M.Katil. Parveramas tiltas yr pastatytas į orą Prk. Virvė párverta yrai, nu jei reik, atleida tą virvę Plng.
| refl.: Reikėjo su medeliu dailiu par aną (šeivą) pársiverti i dėti į šertuvą Kl.
4. iš naujo suverti: Ana aust nori, reikia uždėt nytis ir gijas pérvert KlbX132(Mlk). Eina blakutė per visą audimą, reikia pérvert PnmŽ. Kai reikia pérvert, oi kaip sunku Aln. Ažsigeidė, kad aštuoniom [nytim] pérverč paklotes Klt. Reikėjo tą siūlelį ištraukti iš to skieto i párverti, jeigut negerai sukeitei Lpl.
| Tas [rožinio] šniūrelis padilo, reiks ant kito párverti Brs.
| refl. tr.: Mun reik nagines parsiverti Kal.
5. refl. atsiverti: Vyras matė: dengus pársivėrė – kas par grožybė! Krg. Dangus buvo parsivėręs man laukan išejus Dr.
◊ per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį Žem.
[per] ši̇̀rdį pérverti Šts skaudžiai paveikti (įskaudinti, sugraudinti ir pan.): Jis ši̇̀rdį párvėrė tokiais skaudžiais žodžiais J. Dabar gi šitie graudūs Alfonso žodžiai pervėrė jai širdį A.Vien. Pérvėrė man ši̇̀rdį, susgraudinau baisiausia, kad kryžio nėra Vrn. Tiek anas man rozų pérvėrė ši̇̀rdį, tiek rozų! Žl. Ši̇̀rdį tik pérvėrė, kai sužinojau [apie vyro mirtį] Aln. Tiek mun par ši̇̀rdį párvėrė, ka jau tura penkiasdešims [rublių] skolos End. Dagilio žodžiai pervėrė Juozui širdį LzP.
pravérti, pràveria, pravė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ
1. veriant persmeigti, perdurti: Ka būt šonan dūrę, būt dūkas išejęs, bijojomės žarnas pravért [išputusiai karvei] Kpč. Tepastato jį vartumpi alba stulpumpi ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6. Regi jo šoną pradurtą, jo rankas ir kojas pravertas bei kruvinus BPI424. Ir pilvą gelžine šake anai pravėrė Žlv.
| Kai aš jojau in karužę, laimės neturėjau, pirmutinė man kulkelė širdelę pravė́rė (d.) Plm.
2. veriant prakišti: Su vytelėm par grebėstus pràveria, ištraukia par šiaudus ir vėl iš naujo (dengiant stogą) PnmR. Dėžės pusėj, kuri neturėjo lango, buvo pritaisytos dvi stiprios sagtys, pro kurias tarnas praverdavo šikšninį diržą ir apsijuosdavo, kai nešdavo mane ant arklio J.Balč. Vadžios pravertos pro balnelio žiedus rš. Nes pigiaus yra kardielių praverti per adatos bulį nei bagotamujam įeiti ing dangaus karalystę BPI25.
3. K, Sut, N, M, L, Rtr, KŽ, Kv padaryti pravirą, prasklęsti: Aukštinį truputį pravérk Ėr. Pravérk juškas, smirda, sugaus galvą Klt. Pravėrei duris [tvarto], tai vištos lekia akysna Klt. Duris pravė́ręs padabosiu kuokinėj – i namo Aps. Praverkit duris, tegu išeina dūmai lauk Smn. Pravė́ręs dangtį ir parodė miegantį kūdikėlį Jrk84. Nenori tikėt, idant Christus būtų įėjęs per duris užrakintas, bet arba pro langą, arba duris pravė́ręs DP404. Aš pravėriau langelį, ir palengva tvaikas išėjo Blv. Pravėrė antrąsias duris ir išvydo sūnų, susijuosusį kaip eiti ir su kepure Vaižg. Lėkdama per priemenę, pravėrė gryčiukės duris J.Paukš. Pravėręs duris į viralinę, rado katilą nukabintą ir ugnį išblėsusią priežadoje M.Katil. Svirnelio durelės in pusę pravertos LB115. Da nepravė́riau svirno durelių, panelė atsirado JT395. O kaip pravė́riau daržo dureles – užaugusios rūtelės JV841. Da nepravė́riau vario vartelių, jau pasitiko dvi mošytėli JV596. Aš bijojau tamsią naktį langužio pravertie BsO156. Kiek skrynę praversi, muni paminėsi, labai graudžiai apsiverksi StnD25. Pravérk, mergele, langelį, parodyk skaistų veidelį Rtn.
| Kas pravė́rė svirnužį? Kas atdarė duružes? JD970. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir pamačiau, kad praverta žirgelio stonelė LTR(Lš).
| refl. tr., intr. K, Š, Rtr: Durys prasivė́rė J. Prasvė́rė duris i daboja vidun Dglš. Jis atsikėlė, prasivėrė langą ir pažvelgė į orą J.Balč. Durys prasivė́rė, įbėgo toks vaikiukas Rdn. Nebesulaukdamos moterys žiūriančios, prasivėrusios duris, į pirtį Sln. Stainios duris prasivė́ręs, bėrus žirgus šėriau JD1010. Liepinis grabelis kad prasvertų, gal mūsų sesutė prakalbėtų (d.) Čb.
| prk.: Prasivėrus parodai davėm jos apžvalgą Pt.
ǁ refl. prk. pasidaryti atviram: Retais atvejais Putinas ir man kiek prasiverdavo rš.
4. Srv pramerkti: Parsisprogęs rytą i nebipravė́ręs akių Krš. Pravėrė plačiai akis ir sustingo it stulpas M.Katil. Pats nesijudindamas jis tik akis kiek pravėrė Mš. Pravėrus akis pamatė prie lovos motiną LzP. Ligonė vargais negalais pravėrė sunkias blakstienas rš.
^ Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo KrvP(Kur).
| refl.: Gelsvi patinę vokai plačiau prasivėrė, ir Gediminas pamatė rudas raiškias akis J.Avyž. Man akys prasiveria lėtai, tingiai I.Šein. Po stambiais antakiais prasivėrė akys L.Dovyd.
ǁ padaryti reginčias: Anys jam tarė: – Viešpatie, kad akys mūsų būtų pravertos Ch1Mt20,33. Jis pravėrė tavo akis brš.
5. pračiaupti (lūpas, burną), pražioti: Ir juokėsi jis lūpų nepraverdamas, tarytum būtų ką įsikandęs J.Balt. Burna sutino, kad nebegaliu nei valgyt, nei burnos pravért Kpr. Daktaras pritūpęs abiem rankom pravėrė [šuns] žiaunas L.Dovyd.
| prk.: Saulės įšildytuose dirvonėliuose geltonus graižus pravėrė šalpusniai rš.
| refl.: Bekraujės lūpos judėjo neprasiverdamos, tačiau jis suprato, ką ji nori pasakyti J.Avyž. Vilko (pavardė) lūpos prasiveria miegūstai šypsenai I.Simon. Prasivėrusios laimėje šypsosi lūpos, atsiminusios pasaką mėlyno lino V.Myk-Put. Gaidienės lūpos prasiveria nekaltai šypsenai I.Simon.
6. refl. Rtr, Č prasiskirti: Susyk prasivė́rė kalnas Jrk76. Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivė́rus … pražudytų? K.Donel. Ir prasivė́rė žemė, ir pradingo [karčema] amžinai (ps.) Kv. Ji norėjo, kad tuojau pat prasivertų žemė ir prarytų ją su visa gėda ir pažeminimu J.Avyž. Kai dėžutę mesi, ežeras prasiver̃s Vrt. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs Vaižg. Tetrenkia į mane perkūnas arba teprasiveria ir teįtraukia mane pragaras! V.Aln.
7. refl. KŽ atsirasti: Jonukas metė samtį – prasivėrė didelis ežeras LTR(Srj). Akis šaltinio prasivėrė R120, MŽ157. Šulinio akis prasivėrė N.
| prk.: Prasivėrė lietuviams plati darbo dirva rš.
8. refl. N pratrūkti: Prasivėrė rona B. Gumbai visur pažandėse, apie ausis prasivėrę, varva Pt.
9. pradėti: O šitą veikalą stato Kaune valdžios teatras, net praveria juo vaidinimo vakarus Vd.
| refl.: Po kviečių prasiver̃s vasarojai, o be darbo vis nebus Gž.
◊ (kieno) aki̇̀s pravérti padaryti sąmoningą, suprantantį: Tautos atbudimo dienos pravėrė ir mūsų akis rš.
bùrną (danti̇̀s) pravérti Sn prašnekti, prabilti; tarti žodį: Tylėjo kaip pasmirdusi, burnõs nepravė́rė Krš. Nespėjau burnõs pravért, tuoj akis išsprogeno i praplyšo Škn. Visą vakarą burnõs nepravė́rė LKKXIII119(Grv). Ir daugiau iki pat Karpiškio nei ji, nei jis burnos nebepravėrė J.Paukš. Ar tu negalėjai dantų̃ pravért? Sk.
(kieno) duri̇̀s pravérti ką aplankyti, kur apsilankyti: Aštuoniasdešimt metų, nė daktaro mačiau, nė aptiekos dùrių pravė́riau Krš. Anas pas jus tūlai pràveria durelès Arm. Neužeinat ir dùrų nepràveriat Vdš. Kitas nėr bažnyčios dùrių pravė́ręs, o gyvena kaip prazidentas – velnias padeda Krš.
| Ne visi drįso praverti vidurinės mokyklos duris rš.
lū́pas (snãpą) pravérti prašnekti: Ir lū́pų nepravė́rė, tei kantrybė! Užv. I svečiuo lū́pų nepràvera, susiraukusi Krš. Praversi dar snapą, tai nupūsiu kaip uodą rš. Jam turbūt lū́pas sunku pravért, tyli ir tyli kaip juoda žemė Srv.
ši̇̀rdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti J.Jan.
privérti, pri̇̀veria, privė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ; SD1151, MŽ, L
1. KŽ, Rk, End persmeigiant primaustyti: In šypų privė́riau privė́riau baravykų Klt. Šiemet didžiausias virtines baravykų privė́riau Srv. Bradinio viršuj būna tę korkos arba beržo žievių privérta Vlk. Kopūsto lapų pri̇̀veriam, pridžiovinam [duonai kepti] Kvr. Nusiskyniau kelias smilgas, privėriau žemuogių rš.
| refl. tr.: Prisivė́riau daug klevo lapų, užteks visiem metam duonai kept Ds. Pri̇̀sveriu abuolių, džiovinu, turiu pakramtyt Drsk.
2. veriant parengti austi, įtaisyti: Reikia [siūlų] privért nytysna, skietan, pradėt aust Pb. Privė́rėva pilną tą skietą – netelpa [visos gijos] Slv. Aštuonias nyčias reikia mokėt privért ir parišt Pb.
3. veriant prikabinti, pritvirtinti: Raikštukų pri̇̀veria ir apsiauna [vyžus] Kpč. Privérk tam kartuo Kal.
| refl. tr.: Pusiau rankovę parlenkei i prisivérk prypetį End.
4. N, K, KŽ pridaryti, ne visai uždaryti: Duris privérk J. Priver̃’ duris Dglš. Privérk duris, kad nepūstų vėjas Š. Viena, nėr kam ir durys privért Vj. Neaždaryta juška, tik privérta Klt. Teklė prišokusi privėrė alkieriuko duris Žem. Vartelius kaip grįždama privėrė, taip ir kėpso pakrypę rš. Kai eisi, nepamiršk daržinės privért Sdk. Svirno dureles privėrė privėrė NS1351.
5. priglaudinti, uždaryti: Priveriu duris R417, MŽ563. Durys buvo ne visiškai privertos, o Mikėnienė kalbėjo garsiai A.Rūt. Išbėga per duris, gerai jų neprivėrus V.Krėv.
| refl.: Durys gerai prisiglaudžia, glaudžiai prisi̇̀veria KII159.
6. Slm, Šv uždarant suspausti: Pirštą privėrė J.Jabl. Nevyruok durų, ba pirštus privérsi Kb. Privė́riau pirštą terp durų Ktk. Šunį privė́rė Jdp. Ėmė durys ir privė́rė skverną Pc. Girgždėlę reik į tarp girgždančių durų ranką įkišus priverti, ir sugis Sln. Jei su durum pri̇̀veria kulną, tai bus giminė[je] numirėlis Brž. Per dureles ėjo, lakmoną privėrė, neduok Dieve seno kavalieriaus LLDII471.
^ Nekišk liežuvio tarp durių, bo priver̃s Pšl.
| refl. tr.: Nedarinėk durų, prisivérsi pirštus Prn. Jei eidamas durim koją prisiveri – naujieną išgirsi Brž.
^ Pirštą prisivėręs, duris sukapojo TŽV609.
7. uždarant pridengti.
| refl. KŽ: Vienas atidarė virtuvės duris ir prisivėrė jomis kampe V.Piet.
◊ gómurį privérti nutilti: Sakau tau, kad privértum savo gómurį Rgv.
(kam) skver̃ną (skvernùs; rš, úodegą) privérti pričiupti: Galbūt pavyks vagiui priverti skverną J.Avyž. Vienąkart tam grobikui uodegą privers Rs.

×razsivérti, razsi̇̀veria, razsivė́rė (hibr.) prakiurti: Burna razsivė́rė (atsirado žaizdų) Dglš.
◊ ×pẽklą razvérti supykinti, suerzinti: Razvė́rė pẽklą nuejus Dglš.
suvérti, sùveria, suvė́rė tr. Š, KŽ; M, L
1. NdŽ susmeigti: Jau, matyt, dročių nebuvot suvėrę kiaulėms į nosis M.Katil.
| prk.: Suvérti žvilgsnius NdŽ. Suvė́rė visi akis in mane LKKXXIX42(Lz).
2. perverti: Suvė́rė galvą, šoną NdŽ. Suvė́rė man širdį dieguliai, t. y. sudūrė J. Suvėrė visą kūną [sopulys] Skrd. Būdavo, skausmai sùveria sùveria strėnas Sv. Diegliai suvėrė širdį rš.
3. NdŽ, Lz duriant sumaustyti: In siūleliuko suvė́rė baravykus Klt. Pakūrinam didžiulį pečių, an dratų sùveriam ar an šypų [baravykus] Vlk. Grybus sudžiovinę sùveria ir parduoda, kas gali LKT387(Kpč). Ant siūlo sùveria tuos [tabako] lapus ir ant aukšto [padžiauna] Jdp. [Kalendoriai] buvo suverti ant virvelės, užnešti ant kriautės ir paslėpti vienoj dėžėj I.Simon.
| Kad rankos, kojos [sulaužytos], tai, sako, suver̃s ant dratos, sugis Rk. Drata suvertà [lūžusi] ranka buvo Sn.
| prk.: Par daug jau bus tų žinių – nesuversi jų nė ant siūlo Šmk. Dainų aš vakar kokias tris suvė́riau kap an siūlo (padainavau) Ndz. Visa šeimyna suvertà ant siūlo, gali surišti i parmesti par balkį, i vienas kitą atsvers Lk. Pasakose ežerai – laumės išbarstyti, suverti ant sidabrinių upokšnių siūlų sp.
^ Tas jaunimas dabar kaip ant šniūro suvértas, nė šokių, nė nieko Snt.
| refl. tr.: Susivérk ant siūlo tus šermukšnius, i būs puikiausiai karoliai Varn. Žerdavom jas (žemuoges) saujomis į burną ir dar parsinešdavom namo, susivėrę ant smilgų rš.
ǁ perkišant sukabinti: Dešros suvertos pavalgėj, žiūriam, jau spragų yrai Svn. Durys ant vyrių sùveriamos, atveriamos lengviai varstos J.
| refl. tr.: Susi̇̀veriam an lazdos kašikus [su grybais] ir tada jau nešam namo Kpč.
4. NdŽ perkišant suimti į vieną: Išbirėjo poteriukai, kas suver̃s? Klt. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tupi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti̇̀ Pl. Akis ant virbalo sùveriu lygiai Vrn. Baronkėlių mažiučių virtinės suvértos [turguje] Ps. Aš neregiu suvért akių ant virbalų Lp. Liemenelis suvértas buvo seno[je] gadynė[je] Plng.
| prk.: Kaip karoliukai mūsų dienos, lemties suvertos į rožančių A.Mišk.
| refl. prk.: Senam visa susrenka, visa sùsveria, bloga Drsk.
5. dideliais dygsniais susiūti, sukabinti, suraukti: Pirm suvérk, t. y. sustatyk drabužį ir paskuo siūk J.
| Ataneša [išaustą lovatiesę] pakraščio nesuvė́rus, kaip ir nepabaigtas darbas Svn. Praplyšo, suvérk Mtl. Tas didžiosias skyles suvérk suvérk, i būs gerai Grdm.
6. veriant sukišti: Kad sùveria du siūlu – ne parėdnei, bus blaka par audeklą J. Vienas siūlas vienon nytin suvérta, kitas kiton Dbč. Nuo ritinio sùveri gijas į nytis Rs. An vienos nyties da[u]giau sùveri siūlų Sdb. Du prie vietai siūlai suverta – blakė Aln.
ǁ parengti austi sukaišiojant apmatų siūlus: Mun suvė́rė ana, ir išsiaudžiau Kv. Manytai suvértas audeklas, moka gražiai austi Krš. Keturias nytis sùveri teip pat pavieneriuo LKT58(Ms). Reik mokėti suvérti, i pagal suvėrimą reik spardyti tas pakojas Lž. Kap nytysa sùveri, tai jau skietan reikia suvért Srj. Siūlus blake suvė́rė Vl. Kai pirman skietan sùveri [siūlus], tada įdedi staklė̃s[na] Kp. Tada skietan suvė́rei, užrišai ir pradėjai aust Btrm. Suvért reikia galvos Kpr. Mama suvérdavo, o aš – ausdavau [rinktines] Škt. Samplėšinis lengvesnis suvérti buvo Krtn. Kai į nytis suvérta, paskiau reikia vert į skietą PnmŽ. Ji tai pamačiusi kad ir kažin kokį raštą, tuoj ir pati tokį suvers V.Myk-Put.
| refl. tr., intr.: Aust mokėjau ir raštus susivért – visa Alz. Kaip susi̇̀veri, teip ir audi jau Kp. Blakė susi̇̀veria, negerai čia Aln. Reikėjo mokėti, kaip susivérti į nytis, nū nyčių priklausė, koks tas audeklas išeis End.
7. N, LL155 veriant sušlieti, uždaryti: Suveriu vartus R417, MŽ563. Langinyčias suvė́riau J. Suvėrė vartus, uždėjo skersinį rš. Sùveriamos, suvértinos durys K. Durys suvertinos R351, MŽ470. Dirbtuvės prieangis, iš kurio plačiai suveriamos durys eina į pačią dirbtuvę P.Vaičiūn. Jį įstūmė pro plačias suveriamas duris į didžiulę salę J.Avyž. Sùveriamos didžiulės durys, sulig viškom [bažnyčioje] Sdb. Durys int bėgūno būdavo, nesùveriamos Km. Suveriami varteliai su aukso zomkeliais LTR(Pnd).
| Suveriamasis pumpuro susiklostymas (kai lapai pumpure savo pakraščiais susisiekia) BTŽ349. Suveriamieji vožtuvai laisvai atsidaro į skilvelių pusę ir todėl netrukdo kraujui tekėti iš prieširdžių į skilvelius rš.
suveriamai̇̃ adv.: Durys suveriamai̇̃ užsidaro LKKVII180.
| refl.: Durys susi̇̀veria J. Ar nepažiūrėtum lango – niekaip nesusiveria, nors užsimušk A.Vaičiul. Kai durys susivėrė, suburzgė motoras, ir šviesa užgeso J.Mik.
| prk.: Naktis plyšo ir vėl tuoj susivėrė už nugarų rš.
8. suspausti kuo uždaromu: Suvė́riau kačiūtę Dglš. Taip ranką suvėrė, kad išnėrė mažiuką pirštą ir keliose vietose nusmaukė odą LKXX208.
9. suskleisti: Suveriu knygas R, MŽ.
| Jau nustojo lyt, suvérk skėtį Zp.
| refl.: Vėl susivėrė žiedas, tarytum nieko nė nebūta J.Balt.
10. refl. skleidžiantis, plečiantis susisiekti: Išretinti daigai per vasarą gerai išsilaikė, beveik nė vienas iš jų nežuvo, normaliai išaugo ir eilutėje susivėrė sp. Paparčiai auga nesusivėrusio pušyno aikštelėse sp.
| Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavosi vėl pilka ir ramu J.Sav.
11. prk. sumerkti: Pagaliau šiaip taip akis suvėrė rš. Iš po suvertų blakstienų skverbėsi ašaros rš.
| refl.: Galva nulinko, akių vokai susivėrė lyg švininiai J.Balt.
12. prk. sučiaupti: Motina tylėjo kietai suvėrusi lūpas rš. Gulėjo be žado, burną kaip vérte suvė́rė Krš. Kunigėlio postorės lūpos kažkaip keistai suvertos S.Čiurl.
| refl.: Pasinėrus varlei į vandenį, jos šnervės susiveria E.
◊ aki̇̀s suvérti mirti: Tada atsilsėsiu, kap aki̇̀s suvérsiu Arm.
kai̇̃p suvérta apie sklandžią kalbą: Kai pradeda sakyt, tai par ją kai̇̃ suvérta Trgn.
nasrùs (žiáunas) suvérti Ds nutilti: Suvérk žiáunas! Ds.
užvérti, ùžveria, užvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L, žuvérti, žùveria, žuvė́rė Pls
1. užsmeigti: Po daug užvė́rei kilbasos, pakrimto pakrimto pelė i nue[jo] Klt. Vasarą anta meškerės kirmėlaitę ùžveria, an kriūkelio, meta anta vandenio ir susgauna Azr. Paimk vidalčių ir užvérka tos, kur sumarginta, mėsos Slm. Buvo meškeriojama ir paprastais nusmailintais pagaliukais ar kauliukais su užverta maža žuvele – jauku rš.
| Anus (Kainas) užpyko, brolį an šakių užvė́rė Sn.
^ Kai in šakos užvérta rūbai (apie liesą) Klt.
| refl. tr., intr. N: In šakių užsivérsi i sudėsi kluonan [šiaudus] Klt. Vaikai medines šakutes pasdarydavo iš balanėlės, bulbą užsi̇̀veria i valgo Tj.
| prk.: Užsivėręs tu manimi kaip adata ant siūlo, t. y. vis apie mane šneki J. Vėl neiškentei an jo neužsivė́ręs Sn. Gal dar̃ jy užsivė́rė ant kokio ženoto Srj.
ǁ refl. užsikabinti: Užsivė́riau in kokios geležies lėkdama, sumušiau akį Klt.
ǁ refl. nusidurti: Paėmė su savim smailą geležį, nuėjęs užsivėrė BsPIII188(Brt). Pasidžiaugiau savo kumeliuku, ir tuojau tas ant tvoros užsivė́ręs (priet.) Ds.
| prk.: Užsivérsi tu kur nor besitrankydamas Rdm. Ar jau tu ir vėl an jo užsivė́rei? Sn.
2. duriant įverti: Ir šniūrelį kokią ažùveria až ausies [ėriukams] Vdn. Reikia [kiaulei] dratą ažuvért, bo parausė pievą Dv. Dratą ažvė́rė kiauliui, daboju – siaurėja (liesėja) Klt.
3. užmauti, užmaukšlinti: Užverti kedelį lygiai ant galvos N. Ažùveria in galvos tarbą abrakinę, rūko, papilvę išrūko (gydo arklį) Klt. Kvajų šakučių prislauži, anta koto ùžveri ir išsišluoji žarijas [iš pečiaus] Kpč. Arklys nepadabnas, kai in lazdos, in kaklo, žvaguliai ažverta Klt. Ažùveria vytoką in šerdelės i veja knatus Klt.
| Vyrukai 4, 5 karūnoj užverti P.
| refl. tr.: Užsivė́rus in marškinių suknelę i lekia Klt. Kašelę in rankos užsivė́rus par ūlyčią eina Klt.
4. perkišant užnerti, užkabinti: Gerai ana užvė́rė virvę Aln. Užvėrė stomenis [nešdami karstą] ir pasiliko bažnyčiniai Antz. Pastaranką ùžveria, an pečių pakaria ir neša tvartan Dbč. Išgręžė lentoj skyles, ažvė́rė lentas [veršiams] i ažudengė akis Klt. In pavasarį, būdavo, nusilpsta gyvuliai – nepasikelia. Tai virves ažùveria ir pakelia Ktk. Aš ažvertáu striūną ir pagriežtau Arm. Kiaulę tiriant, užveriama virvės kilpa ant jos šnipo rš.
| Žùveria skūrelę [į makštus], o apyvarus darišė Rod.
| refl. tr.: Virve užsi̇̀veria čimodaną – in pečių, ir eina Klt. Užsivėręs ant lazdos tuščią terbą išgūrina Adomas namo L.Dovyd.
ǁ sutaisyti, parengti (drevę bitėms): Kelias dreves užvė́rei? – Užvėriau vieną drevę, ir bitės lindo Mrc.
5. veriant parengti austi, įtaisyti: Kaip užùveri tas nyteles, tai greitas audimas Antz. Margos paklotės užvértos, siūlai gražūs Eiš.
6. greitosiomis, dideliais dygsniais užsiūti, užtraukti: Numauk tą žekę dešiniąją, aš užvérsiu Ms. Švarko alkūnę užvérk, kad nebūtum matyti plikos rankovės Lk. Paimk adatą ir užverk mun marškinių apkaklelę Up.
7. SD1212, SD442, R, MŽ, Sut, K, M, ŠT345 veriant uždaryti, užsklęsti: Ažuveriu, ažurakinu SD434. Užvérk langą, t. y. uždaryk J. Tylom užùveria duris ir eina Sb. Nuėjo į virtuvę, sandariai užverdamas duris J.Avyž. Skrynios viršų užvėrusi – vėl prie lango Žem. Nors saulės šviesa yra brangus daiktas, vienok ji švies be naudos, jei akis užmerksime, jei dieną langenyčias užversime Blv. Išjodamas tėvelis jupelių pirkti, užkėlė, užvė́rė vario vartelius JD712. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Vartai užkelti, langai užverti, čion nėra mūs seselės BsO381. Duris užvė́rė DP570. Bei vartai bažnyčios ir visų švenčiausio turėjo dvi šali, kurios buvo atveriamos ir užveriamos BBEz41,23–24. Ir dabar dažnai užvertomis durimis mūsump ateiti SE89.
| Seserelė atgrįždama, darželį užverdama, nebėr muno jaunos seselės, nei žaliųjų rūtelių D36. Tie rūsiai buvo sunkiomis durimis užveriami iš viršaus ir užrakinami Pt.
| Užvėrė jūrų sąsiaurį ties Dardanelių tvirtovėmis rš.
| prk.: Užvérkite užvérkit, o dūšios nobažnosios, angą širdų jūsų, kurios tapėte bendrinykėmis lobio teip didžio DP40. Neturimėg tad pavydėt sugrįžimo, nei jiemus kelio užvért gailėjimop DP281. Ir dūmoju liūdnas kartais ties užvertais amžių vartais B.Sruog.
| refl. tr., intr. N: Sučypė užsiverdamos masyvios, gausiais medžio drožiniais puoštos durys rš. Stiklinės durys sunkiai paskui mane užsiveria I.Šein. Užsivérkim duris, ka musių ne tiek prieitų Bsg. Aš duris užsivėriau K.
| Jau dangus užsivėręs, pragaras atsivėręs A.Baran.
ǁ refl. prk. užsibaigti: Vieną sykį užsivérs kombinacijos, ką tada, kaip manyties? Krš. Stojo kiti [į valdžią], vérte užsivė́rė visi uždarbiai Krž. Svečių šalelėj rūstūs žmoneliai, užsivėrė jų malonės BsO358.
ǁ atskirti, užveriant uždaryti: I ažvė́rė jį ažu durų Dglš. Vištas jau reikia tik užvértas turėtie Aps. Surišo rankas, supančiojo kojas, užvėrė skylėje atskirtą nuo gyvųjų Žem. Nors užverti kalėjimo sienose, nors badu marinami, visokiais tardymais kankinami, nedejuoja ir nesibijo jokios bausmės Pt. Tavo ranka užvėrė saldų vaisių po kietu kiautu I.
| prk.: Šios dienos kultūriško žmogaus dvasios reikalus turime užverti tarp keturių sienų mūsų gryčių Pt. Užverkiam už dančių liežuvį nug nereikalingų kalbų brš.
| refl. N: Tuojaus padarė sau grabą, pastatė koplyčioj ir užsivėrė BsPIII214(Brt). Kad meldies, įeik kamaron savo ir ažusivėręs melskis SPII40.
| prk.: Šalinkimės nuo viso ko svetimo, užsiverkime tautiškoje savo atkaklybėje TS1902,1. [Vaikas] pasidarė šiurkštus, dar tylesnis ir dar didžiau savyje užsivėręs Pt.
ǁ paslėpti: Užvėrei tavo įsčiose, nuog dangaus palaimintose, Jezusą išganytojį SGI24. Tuose senkapiuose yra užverti tikri turtai TS1899,3.
| prk.: Juk kiekvieno žmogaus sieloje užverti tokie neišsemiami turtai, brangenybės Pt.
| refl.: Valdoną svietas įgijo, kurį pagimdė Marija, užvėrėse nesang tame dangus, marios, taipag žemė SGI63. Tuose dviejuose prisakymuose užsivera visas zokonas ir pranašai Ev. Kas gi ažusiveria tame sudėjime apaštalų? AK17. Visas jų tikėjimas su daugybėmis visokių burtų užsiveria talmude TS1900,6–7. Skaitydamas tą pirmąjį punktą storokias ne tiktai teisybę suprasti, kuri tame punkte užsivera, ale dar iš pat grunto aną paimti P. Po vardu tad augymių užsiver tie visi kūnai, noris pri lities vairi P.
8. sustabdyti veikimą, uždaryti: Galima užverti visas girdyklas, kad ilgais metais joks žmogus nebebūtų girtavęs Vd.
ǁ refl. nustoti veikti: Nelaiminga girtystė išnyks iš terpo jūsų, karčemos, dykos palikuonės, užsivers ir nevilios jūsų M.Valanč.
ǁ refl. prk. pasibaigti, nelikti: Užsivė́rė visi darbai, bendrovė bankrutav[o] Drsk.
9. užskleisti: O užvėręs knygas, atidavė tarnui ir sėdos GNLuk4,20.
| prk.: Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo brš.
10. darant suspausti, sumaigyti: Kai bėgo višta pro darančias duris, i ažvė́rė durysu Prng.
11. užmerkti: Akis užmerkti, užvérti KII159. Rankos papratimu dirba, o akys užvértos Varn. Užvė́rė akis i nei žodžio nesakė Vdk. Skanus miegas akes jos užvėrė I. Kai akis užveria, sakytum – miršta, o atidaro – iš numirėlių keliasi Ašb. Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju, atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių brš. Nei akį neužvėriau ir, apie tai bemislinėdamas, pamačiau dvi senoki mergi lietuviškuose rūbuose BsMtII202(Tlž). Kap uodelis išgėrė, tuo[j] akeles užvėrė LLDI384(Ss).
| refl.: Dabar, prisispaudus prie šilto, gyvo žmogaus, prie motinos veido, jo skaudą akių vokai vėl užsivėrė I.Simon. Jiems iš pailsimo akys užsivėrė brš.
12. užčiaupti: Taradeika neužveramà: ka pradės [kalbėti], nenutildysi Rdn.
| refl.: Baisybės nasrai užsiveria RD194.
| Gerklės neužsivė́rė, giedojom ir giedojom (buvome didelės dainininkės) Rtn.
◊ bùrną užvérti
1. nutildyti: Žmonėm burnõs neužvérsi Kpr.
2. nutilti: Sulauksi, kaipgi užver̃s bùrną atadarius Šmn.

dùrų neužvérti nuolat vaikščioti: Nekviesti svečiai durų neužverdavo nei dieną, nei naktį V.Bub. Jis neùžveria dùrų – bėga i bėga Jrb.
dùrys neužsivė́rė apie dažną ėjimą, daugelio lankymąsi: Po karo kas buvo [vargetų] ejimas, dùrys liuob neužsivérs Rdn. Siūna [vaikai] par dures, neužsi̇̀vera nė minutą Krš. Suvažiavo svečių būrys, neužsivėrė nė durys LTR(Kln).
kaip užvértas apie vikriai dirbantį: Žilindavo barščius, kruopas ir sukdavos tarp stalo, pečiaus ir šaukščiaus kaip užverta A.Vien.
lū́pas užvérti neleisti kalbėti: Senam lū́pos vérte užvértos, neprasižiok (kalbėjo moteris) Rdn.
paužvérti, paùžveria, paužvė́rė (dial.) tr. kišant, duriant įverti: Kiaulėmu dratai nepaažuverti̇̀, tai pievas paparausė Dv.

važiúoti, -iúoja (-iúona), -iãvo K, Š, Rtr, RŽ, NdŽ, KŽ, DūnŽ, DrskŽ; SD144, SD73, R132, R2103, MŽ174, D.Pošk, Sut, I, M, L, LL323
1. intr. judėti sausuma iš vietos į vietą susisiekimo priemone: Jei važiúoji, važiúok, jei eini, eik, o čia būti negali Všv. Ka turėjom paskuo arklį, važiúote važiãvom, o kol neturėjom – pėsti ejom Lpl. Kad jau reik važiúoti važiuotam, tad jau reik apsirėdyti gerai Vkš. Kinkymai suplėšyti, sudraskyti, i važiúok! Jdr. Dar̃ kojos negali iškelt – tik važiúot (pėsti nevaikšto)! Sn. Pėsti net lig namam atejom, niekur neprisejo važiúot Mlk. Žvyrium keliai išpilti, dulka, kai važiúoji – net dantyse grikši Klt. Nu gerai, važiúosva, bet ka dar aš neturu laiko Als. Važiúona [mašinomis] kaip smakai! Krš. Važiúona ir važiúona su dviračiais Pp. Kol diena aušo, aš jau važiavaũ su dviračiu Lnkv. Su arkliais važiãvom ir arėm, ir sėjom Yl. Su pora arklių jei važiúona, dišlius yr Ub. Briko[je] važiaváu dum arklium End. Abu važiúoja, daboju, arkly (arkliu) Trgn. Mergiotės nemėgdavo, kai margu arkliu važiúoja Kp. Važiãvo tokiu juodu arkliu blizgančiu Žg. Veršiais arė, tik važiúot i paakėt arkliais Pb. Su ragėms buvo važiúojama, ledas Žeml. Baisu ir važiúot, kai rogės visuos kraštuos paskliundrom eina Šmn. Langai apšerkšniję, nors rogėm važiúok Kp. Nėr kuom važiúot – nei ratais, nei rogėm Ėr. Važiúodavo su vežimais tie [margučių] mušėjai Gsč. Kur, varge, važiúosi, gal šešiom geldom patvoriais Mrj. Neigi kožnam valia penėtą pilvą parodyt ir su poniška marga karieta važiúoti K.Donel. Važiúoja lankas lankan (vienas paskui kitą) Grv. Tai daug svieto važia[vo] – lankas lanką stūmė Prng. Įdūręs važiuoj[a] paskui MŽ. Ir žmogaus čia važiuota J.Jabl. Šitas arklys geras važiuoti, arti, joti J.Jabl. Mano laikais svotai važiuoti važiãvo, su barškučiais važiãvo Alv. Keblu, grublu, kratu, terli, tiži, gliti, šlapia rudenį važiúoti J. Te prie moliui, tai jau brudna važiúotiej Trgn. Važiuoju stačiai R, MŽ. Važiuoju žemyn R267, MŽ357. Tu važiúodami užmigai Zt. Aš satikau jį važiúodami Zt. Man užusodino vežėtėlėsna ir važiúojant pametė Sb. Ar nematei tu čia važiúojančio žmogaus su pora arklių? (ps.) Ign. Važiuodamas giedojau: bevažiuodamas visą giesmę pagiedojau Jn(Kv). Važiuosiantieji renka arklius kas kur nakvoję, žiūri pakinktus, kinkosi M.Katk. Jei važiuojant ratai girgžda, bus bėdos LTR(VšR). Jei važiuojant eina žingine arkliai, tai tave laukia LTR(VšR). Ėjo ėjo tuoj mišku, randa važiúota (ps.). Žž. Niekur tokių rugių nėr – nors važiuotas par juos važiuok LTR. Ateina žiema, žmonys dejuoja: neturi malkų, nei kuom važiúoja (d.) Dglš. Sunku akmenėliui, per kurį važiuoja, sunku našlaitėlei, kad žmonės meluoja (d.) Šmn. Ne raiti josme, ne pėsti eisme, važiuoti važiuosme, važiuoti LTIII426. Mes kaip vyrai važiuosma, iš tiesų, iš tiesų, ten ten ten, ti ti ti, tir (varnėno balso pamėgdžiojimas) Pnd. Ir davė (viršuj liepė) jam važiuoti ant jo antro vežimo BB1Moz41,43. Važiuodamas arkliais sakyk sau: tie arkliai nekalti vargsta brš. O kačeib nepabažnai ir neteisiai, tačiau … visi kalba: vardan Dievo važiuojam MP110.
^ Geriau puikiai eit, neką prastai važiúot Vlkv. Tėvai ratus dirba, o vaikai važiuoja Vdk. Ne tu šėrei, ne tu ir važiuosi LTR(Pp). Ne tėvo arklys, ne sūnus važiúoja Mlk, Všk. Ne tėvas pirko, ne sūnus važiuoja J.Jabl. Ne mano kumelė, ne mano vadelės, ne aš ir važiuosiu PPr124. Nešersi (Netepsi Grž) – nevažiuosi LTR(Zp). Jei nori važiuot, tai ir patepk LTR(Grv). Kas tepa, tas ir važiúoja Ds. Pateptais ratais greičiaus važiuoti VP37. Arklį nepašėręs nevažiuosi S.Dauk. Kaip šersi, teip ir važiúosi Ds. Jei duosi, tai karietoj važiuosi, jei neduosi, tai vyžoj čiauši LTR(Žmt). Gerà pėsčia eina, o blogà – važiuota važiúoja Lk. Kaip turiu, teip važiuoju LTR(Krk). Šaukantysis tešaukia, laukantysis telaukia, o mudu važiúokiva J. Šuva loja – ponas važiuoja LTR(Grk). Kas rėkia, tegu rėkia, o mudu, boba, važiúojam Šl. Kas šauka, tešauka, mudu, bobale, važiuokiav S.Dauk. Važiuok nevažiuok, o ko reikia – atiduok K.Būg. Pirk, negailėk, bus linksmiau važiuot (skambalai) Pn. Važiuoju važiuoju – ir kelio nežymu (laivas) Vb. Važiuo[ja] mašina riestu kaminu, nei garai neina (lygintuvas) LTR(Užv).
| refl. impers.: Žiemos metu važiúojasi su rogėmis NdŽ. Greitai važiúojasi NdŽ. Lengvai tę visai važiúojasi Vlkv. Ar pora arklių važiuõsis? Kt.
ǁ vairuoti (susisiekimo priemonę), valdyti (arklius): Aš važiúot mokėjau, pasikinkyt nemokėjau Vl. Važiúoti nemokėjau – neturėjau dviračio Kv. Aš visą laiką rūpinaus, kad tau su mašyna važiúojant būtų laimingi keliai Stak. Be mokslo nieko nėr, čia ne ant brikos važiúoti [mašina] Skdv. Važiãvo girtutukas, i mašina užlėkė Ūd. Tai greitai važiúoja – oru skrenda! Al. Anas gi ne važiúoja, o paukštes gaudo (labai greit važiuoja) Švnč. Arklin – i važiúoja pati paskinkius Klt. Važiuõj tu, sakau, atvež’ Pst. Jau kaip važiúoja, tai ir kiaušinis jam nuo galvos nenulėks Str. Važiúoja – tai tik žemė dreba! Onš. Zarasuos, Grabnyčios kai yra, važiúoja arkliais (būna arklių lenktynės) Dgč. Ne su šieno vežimu – su žmonėm važiúoji! Žiūrėk! Mžš. Nieks taip gražiai nevažiavo kaip mano bernelis LTR(Všk). Važiuo[ja], kad kibirkštys leka LMD(Tl). Jis važiuodamas važiuoja (nesnaudžia) A.Sal.
| Apie jaučio ragus apisuki ir valy – važiúoji [su žagre] Vdn.
^ Važiuoja kai velnias ant ožkos LTR(Vl). Važiúoja lyg (kaip Mžš) su kiaušiniais Mrj. Važiuoja kaip su puodais LTR(Dkk). Važiúoja kaip miegodamas Jnš. Važiuoja kaip ir perkūnas LTR(Km). Ne ratai kalti, kad girgžda, kaltas, kas važiuoja LTR(Km). Palengva važiuodamas, toli nenuvažiuosi LTR(Vdšk). Pakinkius kožnas važiuoja LTR(Kp).
ǁ judėti sausumos susisiekimo priemone (apie keleivį); būti keleiviu: Tramvajum, traukiniu važiúoti NdŽ. Važiavau geležinkeliu (gelžkeliu) J.Jabl. Gali važiuoti, ka kapeikų turi Ms. Bilietus išperkam, ir važiúoja (tevažiúoja) Pv. [Nėščia moteris] atbula važiúot vežime tai nevažiavo Srj. Atsisėdo, tada anas (pailsęs pėstysis) arkly važiãvo Švnč. Galiu pasibaigt autobusu bevažiúodama – bais man bloga Svn. Dabar ir kiaulė važiúoja autobuse Brž. Sulindo į būdą (autobusą) i važiúoja Mšk. Važiuoti be bilieto draudžiama KlK6,39. Važiúojami pinigai Nm. Čia važiuojamieji bilietai parduodami J.Jabl.
^ Kieno vežime važiuoji, to ir dainą dainuoji Rdd, Lp.
2. intr. judėti sausumos susisiekimo priemone į kokią vietą, tam tikra kryptimi ar turint kokį tikslą, vykti: Važiúosim Kaišiadorỹs Rmš. Paršiukas susirgo: sukasi į rundą i sukasi, – gal daktaro važiúot Vl. Kepsu duoną i važiúosu į Telšius pardavoti Varn. Būčiap žinoję, tai nevažiãvę LD382(Zt). Tie žmonys važiúona iš jomarko įgėrę su arkliais i susimušas važiúodami Akm. Kur judu važiúojatav karvės pirkti? Šts. Važiúosuot į Šilalę LD301(Lkv). Ryt važiúosuot į Rietavą Kv. Kumet tu važiúosyt paso? Šv. Rytą apent kels ankstie, važiúos į Kalėdas Sd. Pakinkyk arklius, vedu važiúosiav parsivežti brolio Brs. Jurevyčia, titė nabaštiko, kailinius nuplėšė, zalėtų bevažiúodamas (taip ilgai važinėjo pirštis) End. Žiemoms liuob važiúos į praktį valdiško miško vežti, kad uždirbtų piningų Kl. Mūso tėvas liuob važiúos į Mažeikius, iš sėmenų liuob padirbs aliejaus tokio Žlb. Su maža ligele nestrošijaus važiúoti pri daktaro Bdr. Važiúodavom net Veisiejuosna Kpč. Važiúojamte susdarę namo Dglš. Ką senas žmogus žinos, kur važiúot žemės [susigrąžinti] Mrc. Ar Varėnoj važiúojat? Mrc. Dėl linų derliaus važiúoja per Užgavėnes Žln. Mirt nevorta važiúot Vilniun Pls. Važiuõs ana an motką svečiuosnan Ker. An jį važiúoja poveselin Pb. Važiúojamte greičiau namo Dglš. Ana (motina) par daktarais važiúoja, o sūnus nugriuvo Klt. Važiúoja an kermošio Lydon LKKXI177(Zt). Kad ją regėsit, [pasakykit:] tevažiúoja, kap turi kada čėso, mūs[p] tevažiúoja Lz. Mokytojas važiãvo mokyklosan Grv. Ar jau apspirkai gi – važiuotum namo Sdk. Tris keturias dienas važiúodavo lig Panevėžio Antr. Reikia važiúotienai turgun, daug yra reikalų Ds. Važiúojam namo – bolium man jau kvėpia Dkk. Tai važiúostat namo ar da būstat? Rk. Mūsų važiúoja uogų až Kairelių te miškan Km. Dabar Rokiškin važiãvus važiúot – tenai visa giminė Ob. Visi važiúoja, važiúoja ant dėdės, ant mamą, ašian neturiu kur važiúot Rk. Važiúojit, kur didesnės grinčios! Dgp. Kad anas nigdi, kad aš važiúoč an jį! Mlk. Neberūpi dirbt, tik važiúot kur Žl. Palei ligonines tik važiãvo i važiãvo Kvr. Ben keli žmonelės važiúoja bažnyčion, arkliukas prastas vos kruta Šmn. Šieno važiúojam, grėbiam visos parytėlio Pl. Nevažiuõs piršliai, tokiõs gražiõs nevažiuõs (kaip nevažiuos)! Skp. Važiúosma ūlyčion vakaruškos Pnd. Rytoj gal turgun važiúostat? LKT291(Svn). Taigi važiúoja maudytis ir važiúoja, kai šilta, mašinos prisėdę čia lekia Kpr. Važiúoja an karčemą dantų plaut su arielka (juok.) Brž. Jie važiúosią namų prilankyt Krs. Na ko aš te važiúosiu [pas nelaimingai ištekėjusią dukterį] – raudot? Mžš. Seniau važiúodavom ant mišką, – prikeldavo nuo antros valandos Skrb. Jei piršlėm važiúodavo, pasiimdavo žmogų, katras geresnį liežuvį turėjo Sdb. Ka važiúodavai į lauką, tai aš tam seniukui mindavau [vežimo] galą, o tas sūnus – pirmagalį Mšk. Važiúoja ant šliūbo ir padeda [pasogos] pinigus ant stalo Grz. Ežys sėdžia sau ant gaidžio ir laukia, kada važiuos ant šliūbo LMD(Žg). Kai į miestą važiúoja, tai dainuoja: – An druską, an taboką. O iš miesto tai: – Prigėriau prigėriau (apie ratų girgždėjimą) Imb. O aš važiuosiu int motinėlei vargelio padejuotų LTR(Kur). Mes alučio neragavę namel nevažiuosim (d.) S.Dauk. Juk girdi, rytoj reikės į girią važiúoti K.Donel. Kad būtume tiesiog važiavę, jau Rūgiuose būtume bėsą J.Jabl. Važiúokiat tiesiai, gal vieškelio nesieksiat Skdv.
| An Palangos važiúojant, artie buvo rubežius Kal. An Klingus važiúojant, tai teip priknebę an žemę rugiai Slm.
| tr.: Važiúosiv tėviškėlę, pas seną motynėlę JD806. Ryt važiúosiu jomarkėlį, pirksiu vainikėlį JD610. Mes važiuosim svečių šalį JV124. Šiandien paliko Pasvalys nevažiuotas Ps.
| prk.: Apie malkas nieko negirdėt: nė pirktos važiúoja namo, nė kertam Mžš.
^ Taisos, it į mugę važiuosiąs D(168psl.). Ponas nevažiúosi in mužiką veselion Str. Nebe laikas arklius liuobt, kai jau reikia važiúot Kp. Tam ir mergos, kad piršlys važiúotų Pnd. Kur dabar važiúoji? – Iš namų laukan (nenorint pasakyti) Sln. Su tokiais kalniais gali po žiemos vartais važiúot Vžns. Dabar toks tykus laikas, nors tėvui į talką važiúok (nėra jokio darbo) Srv. Jis ir šikt važiúotas važiuõtų Gs.
| refl.: Susidėliok iš anksto, važiúosias – staigumo[je] ką užmiršias Krš.
| impers.: Nekur važiúojasis Ppr. Į Telšius par Luokę važiuojas Sz.
ǁ judėti, vykti sausumos susisiekimo priemone tam tikra vieta: Tuo keliu aš dar nesu važiãvęs NdŽ. Tuo keliu buvo daug važiúota i mažumą kas pamesta Plšk. Kad važiúosi šituom kraštu, tai užeik Čb. Žydas važiúoja po kaimą, kas kanapes [sėjęs] turi, – superka Antr. Važiúonam par Nevarėnus, tik veizam – stulpas eina keliu Nv. Važiuõt[ų] per tokias balas, per ugnis, kad ir ratai degt[ų], da giliau važiuõt[ų] Skp. Važiúoja per tiltą Asv. Pirm važiúodavo par kaimą bitelės: tei pavožia kokį vyrą po doklu, abe į kubilą įkiša (Užgavėnių paprotys) LKT241(Pš). Tokia melžėja važiãvo pro galą kaimo, tai pamatė, kad dega Ppl. Važiãvom pro Trobas Dv. Važiãvo važiãvo par tokį mišką, niekur nieko, tam ūkininkuo biškį kaip i baugu paliko (ps.) Krp. Keleliu važiúota, rūtelėm barstyta, jaunų brolių šalims jota, raselė braukyta (d.) Nm. Jie važiãvo keleliais šešiais bėrais žirgeliais (d.) Šk. Matušės lauku važiavom, matušelės laukeliu, šalimis jojo balti broleliai, seselę ramdydami StnD20. O kad aš važiavau per tėvelio lauką, pūtė pūtė šiaurus vėjas nuo žalių rugelių LTR(Plv). Per tiltą važiavau, gegutė kukavo, tiltas geležinis didžiu balsu kaukė LTR(Krok). Sušalau, sudribau, par du laukus važiavaũ (d.) Cs. Kaip per gojelį važiavo, tuoj gegutė sukukavo LMD(Klov). Viduoju keliu važiuoti N. Aplinkui važiuoti N.
| tr.: Jau savo sodžiaus lanką važiúojam Ėr. Molainius pravažiavom, dabar Vaišvilčius važiúojam Ėr. Važiavaũ lauką, važiavaũ antrą – nieko neprivažiavau (d.) Vlkv. Važiãvom laukus, važiãvom antrus, n‘įkalbinau panelę (d.) Plk. Važiavau laukelį, važiavau kitą, an trečio laukelio žirgeliai sustojo LMD(Tvr).
ǁ part. praes. tinkamas, skirtas judėti susisiekimo priemonėms: Kelias važiuojamas, geras kelias R51, MŽ68. Dabar tik takas yr, o anksčiau buvo kelutis važiúojamas Skr. Yr kelias važiúojamas, ta lai keliu važiúo[ja] Žr. Pagal trobą akmenys, kelias važiúojamas Žlb. Čia nevažiuojamas kelias, grįžk atgal J.Jabl. Kelias šlajomis važiúojamas NdŽ. Greitkelių važiuojamąja dalimi draudžiama eiti pėstiesiems rš. Par galą važiúojami klaimai buvo Svn.
ǁ intr., tr. judėti sausumos susisiekimo priemone kokiu atstumu: Tolyn važiuoju SD268, R146, MŽ193. Toliau Kamajų negi važiúosi? Rk.
| prk.: Gerumu, gražumu visada toliau važiuosi J.Avyž.
^ Duok kvailiui kelią, dešims mylių važiuosi LTR(Ut). Liečytu arkliu toli nevažiúosi Rod. Iš čigono arklį išsimainęs netoli ir važiúosi Mšk. Par melavimą toli nevažiúosi Upn. Meluosi (Melu Švnč) – netoli važiúosi Skdt.
ǁ kurį laiką judėti susisiekimo priemone: Važiúoja važiúoja aplink, bo tam daikte, tai tam daikte Šmn. Važiúoju važiúoju – jau pradėjo temti Kl. Važiavo važiavo ir privažiavo, kur skiriasi kelias ant trijų LMD(Lnkl). Važiavo važiavo ir įvažiavo į labai didelę girią LTR(Kbr). Važiavaũ dieną, važiavaũ naktį ir privažiavau žalią lankelę JV1037.
^ Čia arčiau, bet važiuoti ilgiau KrvP(Ašm).
ǁ traukti: Važiuoja didelė kariuomenė, ažudauš tave, jauną berną LTR(Dv).
3. intr. judėti sausuma iš vietos į vietą (apie susisiekimo priemonę): Važiúoja ratai NdŽ. Mūsų mašina važiãvo šimto kilometrų greičiu NdŽ. Lokomotyvas važiúoja anglimis DŽ1. Sulauksit, kad vežimas be arklio važiuõs Dg. Kelius klo[jo] sienojais – nemožna buvo važiúot [gurguolėmis] Ck. Kaip važiúoja mašinos, teip dulka Antr. Mašina kai važiúoja, tai smėlį šitą pusto, stulpai eina Ant. Tankai važiãvo ir važiãvo be pertrūkio Šmn. Kad važiuoja, kad važiuoja [tankai] ant mūsų triobas par lauką Kp. Dar nepravažiavo autobusas? – Nesimatė, kad važiuõtų Mžš. Važiúoja gi padvadų dešims dvylika, tai iš tolo pavėjui girdis Aps. Mano tėveliui buvo labai didelis Rygon važiuojamasai brikas Vaižg. Davė jam ratukus, dangum ir žeme važiúojamus (ps.) Šil. Ciesorius 100 markių padovanojo luošam ant įsiteikimo važiuojamosios krasės LC1889,17. Važiúojamoji padarynė NdŽ.
| Šitie važiuojami pavalkai, čia viršų iš odos uždeda Jdp. Važiúojami devyneli pavalkai OG408. Važiuojamasis ratas ŽŪŽ102.
| Lėlis miega ir sapnuoja, kad per jį akėčios važiúoja (d.) Slk.
^ Važiuoja kaip Grigo ratai LTR(Zp). Važiuoja kap Alijošius LTR(Vs). Teip kaip traktoriai važiúoja po galvą ir kaip aš galiu da miegot! PnmR.
ǁ judėti kokia vietove (apie sausumos susisiekimo priemonę): Mes (vaikai) jau ka pamatysiam par sodą važiuojant automobilį, bėgom kaip an gaisro Kl. Ãpačia važiuoji su arkliais, o viršu važiúoja traukinys Ssk. Po kaimą pakiemiais važiúodavo [kuliamoji] mašina, viens kitam turėdavo pasidėt dirbt Žg.
| prk.: Mūs namas didelis, prie ežero, ir kelias pro šalį važiúodavo Plv.
ǁ kursuoti: Dabar važiúona i keleivinės ir į tą miestą nuvažiuo[ja] Akm. Važiúona mašinos, ale retai, nebė[ra] benzino Tl. Mašinos tokiais keleliais važiúo[ja], į tokius užkampius privažiuo[ja], kad savo „Volgos“ nė nebreik Slnt. Pirm ano karo traukiniai prie mūsų nevažiãvo Plšk. Šilalės mašyna nebvažiúona Šv. Reik žinot, kada autobusas an Raseinių važiúoja Jsv.
4. intr. R judėti laivu, valtimi, plaukti: Laivu važiúoti NdŽ. Bures pasikėlė i važiãvo Plng. Jis daug metų ant garlaivio važiãvo (dirbo) Skr. Eldija, irklai – su lazda nevažiúosi Pb.
^ Važiúoja važiúoja, atsigręžia – kelio nebėra (laivas) JT399.
5. intr. plaukti laivu, valtimi į kokią vietą, tam tikra kryptimi, ar turint kokį tikslą, vykti: Nemunan valtelėm jiej važiãvo Kaunan Vlk. Važiãvo su luotu pasisupt an bangų Pžrl. Smalėko priskaldo, an laivo uždega ir važiúoja nakčia [gaudyti vėžių] Btrm. Mūs važiúosme į ežerą LKT103(Klm). Važiúosma su luge žvejoti Žd. Jaunieji važiúo[ja] į marias, seniems reik žuvį gabęti parduoti LKT137(Nd). Kad su žuve, tai visumet su valte važiaváu [į turgų] Kin. Nemažas ežeras buvo, mano dėdelis važiúodavo laivele šieno grėbt Tj. Aš laiveliu važiavaũ iš Kernavos (Kernavės) Upn. Važiuos jaunas bernelis į spindančias jūreles S.Dauk. Eik šen, mergele, sėsk ing laivelį, važiuosva vedu už vandenelio S.Dauk.
ǁ plaukti, vykti laivu, valtimi (jūra, upe ir pan.): Važiúoti jūra NdŽ. Važiuõs po upeles, žuveles rinksies LKKVII172(Škn). Važiãvo an marių (mariomis) ir ėmė ir žuvo Pv. Važiuona anie su laivu ta upe ir mato tris motriškas (ps.) Vkš. Berniokas nuejo pamarėn, pasamdė laivą, atejęs pasiėmė tą senelį ir važiuoja par marias LMD. Jūreivėlis par marias valtele važiuoja (d.) Tršk. Priegliumi važiuoti N.
^ Per ežerą su luotu važiuoja, šaukia – gert netrivoja LTR(Kš). Kad tu per vandenį važiuotum ir gert prašytum! LTR(Švnč).
6. intr. judėti vandeniu, plaukti (apie vandens susisiekimo priemones): Važiúoja trys laivai Adm.
ǁ part. praes. tinkamas plaukti (laivams), naudojamas laivininkystei: Upė akrūtais važiuojama R307, MŽ411. Ta upė šėpimis važiúojama KII154.
ǁ slinkti vandens paviršiumi pasroviui: Sielis važiúo[ja] Plšk. Upėn nustumi, ir važiúoja tie sienojai Kpr. Ir jau toli upe važiúoja [sienojai], bet paskui juos sustabdė krantan Antš.
7. intr. skristi, vykti lėktuvu, raketa: Orlaiviu važiúot nepapuolė Dg. Kosmonautai ka važiúo[ja] (jei važiuotų raketa), cinkt Rietave, cinkt Plungė[je] End. Bijau važiúoti, senatvė: gali iškratyt lėktuve Všn.
8. intr. judėti oru (apie lėktuvą, raketą), skristi: O tie bombonešiai bū bū bū bū – sunkiai važiúo[ja] End.
ǁ part. praes. tinkamas judėti oru, skristi: Aš tau užduosiu darbą par vieną naktį padirbti mašiną, oru važiuojamą LMD(Lg).
ǁ slinkti oru: Kartais lyg stogai, lygu žemės gabalas, rodos, važiúojąs [sunkus debesis]; kartais nelyna, važiuona i nuvažiuona ans Plt.
×9. (sl.) intr. joti: Važiãvo anas an arklio raitas LzŽ. Anas važiúoja in arklio Aps. Kap sėdos [ant arklio], tai sako: – Važiãvom važiãvom kap tik arkliai iššoksta Vlk. Anas kap raitas važiúoja, tai kojom žemę dastoja (siekia) Arm. Subatos rytelio žiūriu per langelį – važiuoja bernelis ant širmo žirgelio LTR(Brsl).
| Ant lazdos važiúoju į Alytų Ūd.
10. intr. vykti kur toli ar ilgam laikui; išvykti, parvykti: Važiúoti į kurortą NdŽ. Važiúoti atostogų NdŽ. Tevažiuõjie, tenegrįžta Erž. Įdės lašinių, avienos rietą samdiniui, pyrago, i važiúok numie Yl. Ans, sako, važiúoti mokinties ant [v]andens (važiuosiąs mokytis jūrininku) LD384(Trk). Padarė kuokinę, kap vaiskan važiav[o] Ml. Važiúoju savan kraštan, net gera daros – matai, ką daro prieprotis Užp. Iš antro karto važiavaũ Amerikon užsidarbuot Vb. Tada jin (žalčio pati) prabuvo pas tėvus dvi nedėli, tada jos nenoria išleist važiuot pas žaltį LMD(Lg). Mes važiuosim į tą šalį, kur lineliai dera LTR(Auk). Metūse 1831 ligai cholerai ir sumišimui kilus, pavoju buvo mokytinius Kražiūse belaikyti, todėl pardėtinis 16 d. kovo liepė jiems numon važiuoti M.Valanč. Velykų atostogų (jis) važiuosiąs (išvažiuosiąs) tik kokias dvi savaites J.Jabl. Išbuvę trejus metus svetimoj padangėj, visi džiaugias važiuojantys į savo kraštą J.Balč. Jo Mylista važiavo į kelionę Tat. Žmogus tas, kuris, važiuodamas šalin, iždavė tarp tarnų savo gerą savo, yra Viešpatis mūsų Jėzus Christus DP387. Važiuosim šiądien aba rytoj tokian miestan ir pramisim ten metus, ir prekausim, ir laimėsim Ch1JokL4,13.
| prk.: Jei dvidešimt penktą sausio apsiniaukę, – žiemužė važiuõs Grš. Pats [v]anduo važiúo[ja] (lietus ateina) Žd.
| tr.: Gaspadoriui ir lašinių duok, ir kelionę važiuok Ėr. Tėvas važiãvo kelius į Varnius, pasažyrus, tavorus vežė Žr. Ne mokslus eiti, o kelią važiuoti mums J.Balt.
ǁ keliauti: Važiúoti aplink pasaulį NdŽ. Per visą Lietuvą visur važiavau LTR(Rk).
^ Visur važiavaũ, ale karvės su balnu niekur nemačiau Jdp.
| refl.: Prasimokino siūti, važiuojasi po pasaulę TS1904,2.
ǁ rengtis išvykti: Kaip jau jie (vaikaičiai) man’ mylia visi, tai kai važiúoja, visi apsikabina: – Tik neraudok, bobut, neraudok Kpr. Seserys važiúoja, važiúoja į Maskvą – taip ir neišvažiuoja NdŽ.
ǁ būti tremiamam: Aa, važiavai̇̃ (buvai ištremtas) – kam tu tikęs žmogus buvai Krkn. Į šaltus kraštus važiavau Vrb. Jis atvažiavęs [iš Amerikos] nupirko tris valakus žemės, tai užtat gavo Sibiran važiúot Šmn. Kiek čia važiãv[o] – ir visai biednų, ir nekaltų! Drsk.
11. intr. išvykti, parvykti gyventi; persikelti, persikraustyti: Visi šaukė: nevažiúok pas vaikus, laikyk ūkę, neklausiau, – marti [dabar nekęsdama] tik durimi tranko Brb. Ar važiúok an mane, ar atvešiu vaiką i paliksiu (žmona grasina vyrui) Pb. Nenor[ėj]au važiúot, kur gimiau, te noriu mirt Plš. Ne ne, nepirksme [trobos vienkiemyje], nevažiúosme, nebenoriu purvo braidyt Kvr. Važiúot [užsimetė į Argentiną] – o kurgi pinigai? Ogi devyniolika šimtų litų! Kp. Paskyrė telegrafistu Rusijon, labai toli, ir atliko, nebevažiãvo Kp. Kogi aš važiúos[iu] te svetiman kraštan žemės knistų, ir čia davaliai Svn. Anas kap amžinas žydas važiúoja ir važiúoja iš vieno daikto kitan Kzt. Nevažiuok, bus ir čia gerai, gali dar kur prapult LMD(Žg). Važiúokita kitosna žemėsna (ps.) Eiš. Važiúoti iš namų, iš tėviškės NdŽ.
12. intr. eiti, bėgti traukiant (susisiekimo priemonę): Kiekoj arklių važiúoja KlbIII24(Lkm). Važiuoja koja už kojos Žr. Šitas arklys gražiai važiúoja Užg.
| prk.: Kai jos (moterys) pavalkus užmauna [savo vyrams], tai jau važiúok! Mžš.
ǁ part. praes. traukiamas: Davė karietą, važiuojamą trimis arkliais J.Jabl. Ateję meistrai: dirbins anuodu puskarietę, penkiais arkliais važiuojamą S.Dauk. Vienu arkliu važiúojami ratai NdŽ.
ǁ part. praes. N naudojamas traukti susisiekimo priemonei; kinkomasis: Arklys važiuojamas R416, MŽ561. Kurie būdavo važiúojami, tai ant lauko nedirbdavo su tais arkliais Sb. Ar šitas kumelys jau važiuojamas? J.Jabl. Du važiúojamu kumeliu buvo Plik. Ir ans turėjo keturius arklius važiúojamus Jdr. Arklių yrai, ale nei vieno važiúojamo Svn. Laikiau du važiuojamus arklius Plšk.
^ Arklys iš jaunų dienų važiúojamas yra drūtesnis, negu dykas buvęs Erž. Tas pats jojamas, tas pats važiúojamas (neturi užvado) Rs. Toks velnias jojamas, toks važiúojamas Skr. Toks jojamas, toks važiúojamas Lk. Jei tu važiúojamasis, tu ir važiúok Šts.
13. tr. valdant (arklius) varyti, vesti, stumti: Kur važiuoji arklius? J.Jabl. Važiúok arklį šonan, bo, kai mašina važiuõs, nebus vietos Gg. Dėk pinigus ant stalo, važiuok žirgus iš dvaro LTsII403.
14. tr. pravažinėti, įpratinti važiuoti: Tėtis davė tokią jauną kumeliukę, da nevažiúotą Snt.
15. tr. spausti važiuojamaisiais padargais, trypti, minti: Važiuoti mane važiúoja, raiti mane joja NdŽ. Matau – vėžos važiúotos, ir pasukau Šl. Važiúotas kelias NdŽ. Nusileidęs taku nuo skardingo šlaito eina nevažiuotu, apleistu keliu rš.
^ Jug i tėvas važiúo[ja] an žmogaus stačiai, mis[liji], ka vaikas nevažiúos (nedorų tėvų nedori ir vaikai) Ms.
16. tr. vežti: Rugius pjaunam, o tada važiúojam kluoneliuos LzŽ. Reikia mėšlas važiúot Zt.
17. intr. judėti slidžiu paviršiumi (ppr. slidėmis, rogutėmis, pačiūžomis), čiuožti, šliuožti: Slidėmis važiúoti NdŽ. Vakarais da liuobam eiti su šlėdalėms važiúoti nu kalno Kl. Žiemą šite[p] langai ažušalę – su ragutėm možna važiúot Vdš.
| Vaikai atsisėda ant kriaušiaus ir važiúoja ažupakaliu Ds.
^ Kada (dial. kadu)? – Tada (dial. tadu), kai kiaulė važiuõs (važiãvo) ledu Ds.
18. intr. velkamu judesiu slinkti, ropoti, rėplioti: Rugius pjauni, žiū – i važiúo[ja] [gyvatės] Akm. Jie (unguriai) aplimpa [sausumoje smėliu] ir nebegali važiúot Antš. Prieš šaltį šuo važiuoja subine, uodegą užlaužęs, o prieš lietų voliojasi LTR(Vlkv).
ǁ šliaužti (ppr. apie dar nevaikščiojantį kūdikį): Naminio storo [audeklo kelnes] pasiuvai, ir važiúoja [vaikas] par grindis Gdž.
19. intr. sunkiai eiti: Aš kap tik (vos) važiúoju Iš. Kad anas va jau šitaip važiúoja (apie girtą) Šmn.
20. intr. gausiai judėti oru (apie vabzdžius): Ka jos (bitės) pradeda spiest, pakyla i važiúoja Jrb. Musios labai važiúoja trobon Antš.
21. intr. slinkti, slysti: Kad šita koldra neslaiko, važiúoja Pv. Kokias lopinys! Važiúoja i važiúoja nuo galvos Rod. Atrausi tus kraštus, atrausi, padirbi vietos anam (rentiniui), ans i važiúo[ja] pakalniuo (kasant šulinį) Žlb. Vežimo galas važiúoja žemyn DŽ2. Šniūrą teip šitai užners ant maišo i tą maišelį trauks trauks, tas maišas važiúos važiúos į aukštą [malūne] End. Į venteraičio pryšakį kaip įlenda ungurys, važiúo[ja] paakiuo LKT144(Kin).
| prk.: Kažkaip išminkštė[ja] ta gimda, i važiúona vaikas lauk Trk.
^ Nekask duobę kitam, bo pats į tą duobę važiúosi Graž.
22. intr. judėti ratu, suktis: Atsikelu, bloga bloga, važiúo[ja] aplinkuo viskas (svaigsta galva) Krš. Pradėjau kliedėt, važiúoja visa akỹs, man juokas ema Žb.
ǁ suktis apie savo ašį:
^ Pateptas ratas vis slidžiau važiuõs Dglš.
23. intr. prk. veržtis, skverbtis, eiti (per ką), judant erdve: Vėjas par visus langus važiúoja Ds. Aukštinis būdavo, pro jį važiúodavo lauk dūmai Šln. Prastai traukia [kaminas], jeigu ben porą trejetą dienų nekūrinai, dūmai važiúoja gryčion, nors padūk Plvn.
24. intr. prk. tekėti, lietis, plūsti: Kam dar pili, ar nematai, ka jau per kraštus važiúoja Pv. Oras pasikeitė, langai važiúoja (tirpsta ledas) Skp.
25. intr. prk. kristi, byrėti: Važiúoja ir važiúoja obūliai žemyn Trg.
ǁ kristi, retėti, slinkti (apie plaukus): Važiúoja plaukai, Kalėdoms būsiu plika Smln.
26. irti, lūžti, dužti ir pan.: Jau tas stogas važiúona pruojam KlbXXXVII(1)23(Vgr). Jau mūso langai lauko važiúos! Lž. Kojinė paleido akį i važiúoja visa Sb.
27. intr. šnek. trenkti, smogti, kirsti: Kai tik kišo galvą, tep reikėjo ir važiúot kočėlu Gs. Kad kas kils (šoks priešais) – važiúoju botkočiu į liktarną (kaktą) Gs.
28. intr. prk. smarkiai ką daryti: Nu, jau gali važiúoti (kimšti mėsą darant dešras) End. Kartais vėjas pryš būs, į priekį [tada], nu ant vairių, reikėjo jau į pečius važiúoti (smarkiai irkluoti) Kin. Nubrauki ranka prakaitą ir važiúoji toliau (riši rugius) Užp. Primeta muzikontui po centą – greičiau važiúoja Všn. Šluota per dienas važiavo, dulkes ir vortinkles nubraukdama prš.
| Karas važiãvo ir sustojo pas mus Graž.
29. intr. šnek. liepiamosios nuosakos forma, vartojama varant ką šalin, atsisakant ko: Važiúok pro duris, daug nešnekėk, nieks tavęs neklauso! Ėr. I važiúokiatav, ka noriatav, į peklą, mun jūso nereik! LKT48(Žd). Važiúok po balais, tokios nereik! Krš. Važiuõj važiuõj – darbai mūsų laukia Dgp. Tegu į devynis kantus važiúo[ja]! Rs.
^ Važiuok pas velnią ant pietų! LTR. Važiuok, pon, su savo kiaušiais! Sln.
30. intr. Nmj leisti kortą lošiant, eiti: Tau važiúot, ko lauki? Skr. Važiúok, tau eit Žln. Nu, važiúok Vdn. Dabar man važiúot lauk Jnš.
ǁ leisti pirmyn, stumtis: Važiúok toliau su savo stikline Ktv.
31. sėkmingai ką daryti: Ta mergaitė be trejetukų važiúoja (gerai mokosi) Kt. Penketais vaikas važiúo[ja] End. Mano vyras nemoka meluot, jis labai su prauda važiúoja Dg. Teip ir važiãvo, ir važiãvo su tuo melu PnmR. Per daug plačiai važiãvo (gerai gyveno) ūkinykai Pn.
^ Kas vagia, tas važiúoja Lb.
ǁ sektis: Viskas anam gerai važiúo[ja], vyksta gyventi, važiúote važiúo[ja] Krš.
32. varyti (amžių), gyventi: Jau šeštą dešimtį važiúo[ja] Štk. Šimtmetį aš jau važiúoju, i čia suskauda, i čia suskauda, ale vis prikentamai End. Važiúoju į devintą dešimtį Jdr. Lygiai su metais važiúoju (pagal metus senstu) Skdv. Aš jau šeštus (šešiasdešimtus) važiúoju Plt.
^ Kas geria, ilga nevažiúoja Žln.
ǁ eiti (apie metus): Jau devinti metai jam važiúoja Šmk.
33. intr. prk. būti laidojamam; mirti: Čia užgimiau, iš čia važiúosu Kv. Išsivartoję visi šlunkai [senam], laikas jau virsti i važiúoti Krš. Diena po dienos važiúosam – jug jau turam cidabrinelius (žilus plaukus) End. Jau mums kaleina ateina važiúoti End. Kad ir neskubėsi, tiej namai (dangus) liepia važiúot, eilioja Rtn. Atejo čėsas, ir važiúok Drsk. Metai, da metai, o vis tiek reikės važiúot Ut. Aštuoniasdešimt metų i važiúok sau, nebtęskias Krš.
34. intr. prk. sakyti, kalbėti, pasakoti: Na, toliau važiúok! Pš.
35. aštriai, užgauliai sakyti, rėžti: Vos šitoks zekis, o jau su visom blėkom važiúoja važiúoja Šmn. Na, tu ir važiuoji! rš.
36. intr. prk. darytis žinomam, plisti: Vienas pasako žodį, par kaimą i važiúoja Bsg.
37. intr. prk. būti nėščiai: Vienas dar nevaikščioja, o vėl jau važiúoja Rdm. Po veseliai daboja vyras: ėgi jo žmona važiúoja (važiúota) Prng.
◊ Alijõšius važiúoja [per akmenimi̇̀s, per dañgų, po akmenimi̇̀s, su rãtais] End griaudžia: Alijõšius važiúoja po akmenai̇̃s LKKXIII117(Grv). Alijošius važiuoja per dangų LKKXVII191(Pun). Alijošius su ratais per akmenim važiuoja LKKXVII191(Rš).
atbulai̇̃s rãtais važiúoti I priešgyniauti: Nevažiúok kaip žydas atbulai̇̃s rãtais Štk. Nepradėk atbulai̇̃s rãtais važiúoti KlvrŽ.
atgal̃ važiúoti vaikėti: I pradedi atgal̃ žmogus važiúoti Yl.
devyniai̇̃s važiúoti labai pataikauti: Devyniai̇̃s jis važiúo[ja] aplink ją – oi, jau tokios niekur nėra Jrb.
į (an) Abraomą (į Adomėlį) važiúoti mirti: Jau buvau an Abraomą važiuojąs LKKXVII191(Pnm, Ker, Vdšk). Visi važiúosma in Adomė̃lį Aln.
į ãkį važiúoti priekaištauti, prikišti: Gaspadorius suprato, kad važiuoja jam akin, ir daugiau valgymą pataisė LTR(Kp).
į ámžinastį (į amžinýbę, į, ant Amèriką [júodąją], į aną̃ svi̇́etą) važiúoti Plv mirti: Aš ilgai negyvensiu, reiks jau man amžinýbėn važiúot Lb. Greit jau reiks važiúot Amèrikon Grv. Jau laikas važiúot ant Amèriką júodąją Brž. Kaip žadėjo, taip ir padarė, – juokėsi kitas, – o tu, seni, važiuok į aną svietą, čia neviliok jaunų mergų! Žem.
į diẽniškius važiúoti iš miegónių keltis iš miegų, imtis dienos darbų: Reiks jau į diẽniškius važiúot iš miegónių Grž.
į kálną (į kalnãlį, kalnẽlin Lb, į kalniùką Jd, į kãpčių, į kapeliùs, kapẽliuos, į kapiniùs, į kapùs Vn, kapúosen Vp) važiúoti mirti: Greit jau važiúosme į kálną Lg. Turu važiuoti į kalnalį Kv. Reikės į kalniùką važiúoti – su saule negyvensi Krš. Daba jau amžius ne tas, jug jau reik važiúoti į kãpčių Yl. Pats gražumas gyvent – važiúok kapẽliuos, ir gana Kp. Jau greitai važiúosu į kapiniùs Slnt. Tėvas, regėsi, greit in kapùs važiuõs Rš.
į miegónis (miegonỹs), į miegónius Ps, į lóvą važiúoti rengtis miegoti: Laikas mums važiúoti į lóvą KlvrŽ. Važiúosiam į lóvą Sg. Aš jau miegonỹs važiúoju Svn. Važiuosim į miegonius TDrI441(Krč).
ant mõmą važiúoti mirti: Sakiau, in mõmą reiks važiúot Dglš.
į mi̇̀rusiųjų miẽstą važiúoti mirti: Kas jau duos gyvent ik šimtui metų, reiks važiúot į mi̇̀rusiųjų miẽstą Pš.
į molỹnę važiúoti mirti: Jau laikas važiúoti į molỹnę Trg.
į Rỹgą (Rygõn Pls) važiúoti Nv vemti: Jau reiks turbūt į Rygą važiúot nuo tų barščių Alk. Man avižinis kisielius neskanus, aš nuog jo Rygõn važiavaũ Srj. Kam teip reikėjo pust, kad varo į Rỹgą važiúot? Grž. Važiúot į Rỹgą pradėjau nė iš šio, nė iš to Žml.
į (ant) šárkų bažnýčią (bažni̇̀nčią End, į tą̃ svi̇́etą, į tėvỹnę, į tė́viškę) važiúoti Srv mirti: Ans galia važiúoti į šárkų bažnýčią, t. y. mirti J. Tas važiuõs į šárkų bažnýčią Ar. Ir man jau reikės važiuot an šarkų bažnyčią Rm. Kad nėr ko jau galvot [apie gyvenimą]. Į tė́viškę važiúot [laikas] Dt. Sulaukei aštuoniasdešim [metų], važiuõj tan svi̇́etan, devintoj jau bloga [gyventi] Dglš. Nieko nepasitaisau, must reiks važiúoti į tėvỹnę End.
į [Ti̇̀rkšlius ir] Trýškius važiúoti viduriuoti: Užėdu tų agurklų raugintų, tujau važiúoju į Trýškius Krš. Pilvui suskudus ir nenorėdamas važiuosi į Tirkšlius ir Tryškius VP37.
į(an) žẽmę (žemẽlę) važiúoti mirti: Laikas ir į žẽmę važiúot Krž. Važiúot an žemẽlę Ps.
namõ (namiẽ, numiẽ, numiẽ pas Magdalẽną, numõ, į namùs, į numùs) važiúoti Iš, Vv, Arm, Trgn, Skp, Adm mirti: Greita jauni namõ važiúoja, seni landžioja DrskŽ. Jaučia, ka jau reiks namõ važiúot, tai nei pinigų nereikia Pv. Važiuõs ir ana tuoj namõ Aln. Dien po dienai reiks važiúot namõ Šd. Parsenau, važiúosu jau numõ Krš. Jau senam žmoguo laikas važiúoti numõ Krž. Reik jau važiúoti numiẽ, kiek pabūsi Pj. Visako partekę, visako tura, o važiúok numiẽ Rdn. Senas – važiúosu į numùs Šlu. Teip buvo dar zgrebnas žmogiukas, toks linksmas – važiúok numiẽ, i gana End. Reiks važiúoti numiẽ pas Magdalẽną Sd.
pakálniuo važiúoti
1. lengvai slysti (valgant): Įkišai tą bulvę karštą į burną, pieno ansriuobei, i važiúok pakálniuo End.
2. mirti: Jau gal nebišgyvens, važiúos pakálniuo Slnt.

pas Abraõmą [aũtų skal̃bti] (pãvieškeliu) važiúoti menk. mirti: Jau tuoj ir man reikės važiúot pas Abraõmą Pš. Važiúosi pas Abraõmą aũtų skal̃bt! Slv. Čia visi nauji gyventojai, seni važiuoja pavieškeliu Dgl.
per káilį važiúoti pajuokti: O ji (Grėtė) žino, kad čia važiuota per jos kailį, kad čia – greičiausiai – buvo juokiamasi iš jos I.Simon.
per kóserę važiúoti būti prageriamam: Per tavo koserę visi mano turtai važiuoja Lp.
per nósį važiúoti pajuokti: Ha, ji parodys, kas ji, kad nesileis amžinai per nosį važiuojama I.Simon. Pats prisigaudo, kurs bando Vokietijai per nosį važiuoti LC1885,26. ×
per skū̃rą važiúoti apkalbėti: Daba par tavo skū̃rą važiãvom Prk.
po beržiùkais važiúoti mirti: Po beržiùkais mums reikia jau važiúot Pb.
po kalė̃s bal̃so važiúoti įkliūti: Lygu nežinai: tas su savo raštais, gazietomis buvo pasikišęs, dalijo, kišo visiems piemenims, mergoms… sužinojo – ir važiuok po kalės balso Žem.
po velė́nos (prie senùčių) važiúoti mirti: Penkios lentos ant galvos – ir važiuok po velėnos Yl. Nebeišgysu jau, važiúosu pry senùčių Krš.
pro nósį važiúoti pajuokti: Jis tep dailiai važiúoja visiem pro nósį Alk.
šárkoms važiúoti Ggr menk. mirti.
šývu árkliu važiúoti blogai gyventi, turėti nesėkmę: Jis važiúoja šývu árkliu Dkš.
teñ (tè, tenai̇̃) važiúoti mirti: Kunigai, daktarai – visi važiúoja tè, – ir karaliai Drsk. Jau tura važiúoti tenai̇̃, dar aple pašvitus galvo[ja] – ta (tai) senė! Jdr.
žemỹn važiúoti senti: Daba, vaikeli, važiúoji žemỹn žemỹn End.
antvažiúoti (ž.)
1. intr. S.Dauk, Lk važiuojant patekti ant ko, užvažiuoti; užkopti: Pajutom, ka mes antvažiãvom an brukio Als. Kūtės buvo antvažiúojamos: antvažiavái, su šake nustūmei į vieną pusę [kraunamą šieną] Sd. Ančvažiúona an kalno i drasko šatonai (ekskursantai) Šatriją Pvn.
ǁ part. praes. tinkamas užvažiuoti: Kūčių (tvartų) antvažiúojamiejai tiltai tik dvarūse tebuvo Šts.
2. intr. važiuojant atsitrenkti, užkliudyti: Kad važiavau vieškeleliu, smeltelės dulkėjo, antvažiavau akmenelio – ugnelė žiubėjo LTR(Krtn).
3. intr. Vkš važiuojant partrenkti, sužaloti: Nė kitas ant munęs antvažiãvęs, nė aš an kito su dvirateliu Ms. Tik tik neančvažiãvo [mašina], spėjau į grovį įšokti Pvn. Antvažiãvo, antvirto an žmogaus mašyna Jdr. Mašyna antvažiãvo, gatavas End.
4. tr. privažiuoti: Antvažiúosiat margą dvarą (d.) Skd.
5. tr. Žr važiuojant pavyti, sutikti: Antvažiaváu anus besišnekant Krtn. Už Vėžaičių užvažiavus, mes anus ir antvažiãvom Grg. Aš eitu vieną sykį iš Rietavo, ir antvažiãvo muni toks vaikinas End. Ejo keliu jauna mergė ir antvažiavo aną senis (ps.) Plt. Jį (Martyną) dviračiu antvažiavo ir pravažiavo Anskis I.Simon. Vakar sutemus iš miesto parvažiuodamas pakeliui laukininkę žmoną antvažiavęs LC1887,52.
6. intr. suvažiuoti: Ar jau ančvažiãvo budynės? Mžk. Ka antvažiãvo purmankų gyvas kelmas KlvrŽ.
apvažiúoti K, J.Jabl, Š; SD198, Sut, LL113, ŠT30
1. tr., intr. D.Pošk, KŽ važiuojant apsukti lanku: Apvažiúoti aplink ežerą DŽ. Mūs čia trys eilės apvažiúota LKKXVII33(Vlk). Beveik kad aplink možna apvažiúot jį (kalną) LKT311(On).
apvažiúojamai
| refl. K.
ǁ tr. važiuojant aplink išvengti kliūties: Gražiai apvažiãvo kelmą Ėr. Lenkti draudžiama transporto priemonę, kuri apvažiuoja ar lenkia rš. Apvažiúojamas kelias NdŽ, KŽ.
| prk.: Savo bėdos neapvažiúosi, neapeisi Aps.
ǁ tr. N važiuojant aplink apžiūrėti: Rugius tai greit apvažiãvo Pb. Apvažiúoti laukus KŽ.
2. intr., tr. važiuojant apsukti aplink (apie susisiekimo priemonę), apriedėti, apšliuožti: Rogės du kartus apvažiavo aikštę J.Balč.
3. intr., tr. Plt apiplaukti laivu aplink: Dabar galima žemę apvažiuoti per tris mėnesius J.Balč.
4. tr., intr. NdŽ, KŽ, Zt, Dglš pabūti daugelyje vietų, apvažinėti, apkeliauti: Per porą valandų ketverias kapines apvažiãvom Snt. In keturius daiktus apvažiãvo i nerado uogų Klt. Apvažiãvom kelis kaimus ieškodami karvės pirkt Krs. Apvažiúosma liuobam plačiai, nuvažiuosma visur Als. Galėjau visur apvažiúot, būtau ir Ryman važiavus Vlk. Kai atostogų gauna, anas visur apvažiúoja Km. Ant jūrų buvo su žvejais – plačiai liuob apvažiúos End.
^ Daug apvažiavo – ir svieto nepamatė KrvP(Btr).
5. tr., intr. Skrb važiuojant visus, daugelį aplankyti: Apvažiãvo visus gentis, bet nėkas ano nepripažino Trš. Važiuoja važiuoja [kalėdininkai] gal kokius du mėnesiu, paki visą savo parapiją apvažiúoja Pl. Aš viena diena neapvažiúosiu visų giminių Vrn. Kiek mergų apvažiavaũ, niekur tokios gražios neradau Dg. Padidelė tavo pamilija – led aš apvažiúoju Č. Tai tu visur apvažiavai̇̃ – ir Vilniuj, ir pas Danią Slm.
6. tr. N važiuojant aplenkti, palikti užpakaly savęs.
7. tr. prk. apgauti, apsukti: Jos niekas neapvažiuõs! Vdš.
atvažiúoti K, J, Š, Rtr, NdŽ, KŽ; SD304, R, MŽ, Sut, LL195, L
1. intr. važiuojant priartėti: Atvažiúoja ponas su ketvertu arklių Ėr. Kai prie Nemuno tilto atvažiãvom, sargyba sulaikė ir nenorėjo leisti per tiltą važiuoti Plšk. Ir atvažiúo[ja] su pora arklių žmonys, smarkybė[je] atleka Šts. Į paskutinę stotį atvažiúoja jau kitą dieną J.Mik.
ǁ tr. važiuojant įveikti tam tikrą atstumą: Aš būsiu atvažiavęs pusę kelio Kėdainiuose Ps.
2. intr. važiuojant atvykti: Jis atvažiúosiąs, jei bus geras oras BŽ308. Atvažiuok su vežimu N. Atvažiúoja svečių DŽ. Atvažiúoti traukiniu DŽ1. Atvažiãvo kelias dienas ir vėl išlėkė LKT94(Krš). Rašinėjo laiškais atvažiúosiąs Rdn. Susieis giminės, tujau pas kits kitą atvažiúos Akm. Lei atvažiúona į svečius Klk. Buvę meškininkai atvažiãvę pas tą ūkininką Krp. Gera kaip šventa Ona, atvažiavo su šviežiu ragaišiu LKKXVII194(Trg). Kad aš ir atvažiúosu, bet aš darbuoties nebturu sveikatos Kl. Vieną metą buvo įnikę [kraštotyrininkai], a keturis kartus buvo atvažiãvę Bdr. Vaikai padeda, ale tik atvažiúodami – kiek jiej gali padėt Dg. Naktin reikia eit su mažu vaiku nakvot [kitur], ba nežinai, ar neatvažiuõs išvežt Sn. Čia buvo atvažiãvę ieškot to dvaro Vžn. Tas (tyrėjas) ar (irgi) buvo nuo Lietuvos atvažiãvęs Cs. Jis atvažiãvę iš Poznaniaus Pns. Kapot [malkas] tai samdžiau, o tai ką gi, aš negaliu pasilenkt – kada atvažiãvo neatvažiãvo [vaikai] Avl. Jo atvažiúota i vė greit išvažiuota Dglš. Nerodas kieman atvažiãvęs (susipyko) Klt. Atvažiuõj pas mane, aš tau [v]antų turiu surišęs, pasvanosi Švnč. Daugiau anas neatvažiãvo Ker. Na ir anas jop atvažiãvę nakvoj[o] LzŽ. Atvažiãv[o] svotautis Pls. Kad žinojus, – vagi mano teta buvo atvažiãvus Grv. Jo sesuo bit atvažiãvęs Zt. Su pačium geruoju arkliu atvažiãvo LKT316(Stlm). Atvažiãvo nesviltai, nei rašė, neiniek Mlk. Iš Ukmergės gali atvažiúotienai ir išrodyt, ką atsukt, ką užsukt Žl. Sakydavo, tai te atvažiúoja [Velykė] su karieta, su kepeliušiu apstaisius Šmn. Atvažiãvo prašytų siūt, kad labai gera siuvėja Pl. Kai nereikia, kyšt – atvažiúoja, o kai reikia – nėr Klt. Atvažiúosiu iš Vilniaus, nors ropote apdirbsiu visa Kp. Gal jūs nuo Čedasų ir atvažiãvot? Č. Anas (vaikaitis) čia atvažiúoja, padeda man – pirma ranka Žb. Brūkšt po darbo ir atvažiúoja mano duktė Alz. Nė perniai nebebuvo atvažiãvus, teip tai, būdavo, atvažiúoja ir Visų šventėj, ir per šitas šventes Kpr. Atvažiúona, sueina vakaraut berniokai an tas užkurines Vb. Atvažiúok kokiai dienai, kad turėsi laiko Mžš. Linų pirkt žydai patys atvažiúodavo Grz. Padabot reikia, kas atvažiã[vo] Mrc. Vienas atvažiúoja pirkt, kitas atveža parduot Sk. Atidaro duris, daboja – laumė nekočioj an kiaulės atvažiavus LTR(Dglš). Bahotas kupčius atvažiãvo biednop žmogop naktin LKKII227(Lz). Ir diedas nuvažiav[o], o viedma laukia atvažiúodami (atvažiuojant) Zt. Atvažiãvusį nepasvadina, puodelio kavos neįpila Rdn. O ir atrūksta juodi dūmeliai, ir atvažiuoja našlio pulkelis LLDII437(Pns). Atvažiuoja svotai, leliumai, su didelėm klumpėm – bus gerai LTR(Lzd). Atvažiúok, berneli, subatos dienelę JD601. Kas atej[o], kas atej[o], o aš atvažiavaũ DrskD199. Atvažiav[o] sveteliai, suskambėj[o] langeliai LTR(Pun). Atvažiãvo dukterytė prilankytų ir vargelių apsakytų (d.) Šmn. Tai aš kap atvažiuoju, tai ana išskrisdo, vartelius atkeldo, tai ana priimdo savo dukrelę gražiais žodeliais LTR(Rod). Kad žinočiau jį atvažiavus, reikėtų aplankyti J.Jabl. Atvažiãvo kučmeistras, šilą apžiūrėjo A.Baran. Būdavo, diena išaušo, šunes jau ir loja, žiūrėk – piršliai jau ir beatvažiuoją Blv. Kas diena virdino pietus ne vien numiškiams, bet ir svečiams atvažiavusiams ar atvažiuoti galiantiems M.Valanč. Šitie karaliūs žinojo, jog visur yra V[iešpats] Dievas ir vienok šitai ižg tolo atvažiãvo, idant tą vietą apžvalgytų, kurioje užgimė DP62. Prietelis nes mano atvažiavo manęsp iš kelio savo, o neturiu jam ką pakelt Ch1Luk11,6.
| prk.: Ankstyvas šaltukas atvažiãvo Vlkv. Tai laimė atvažiuõs namuosna ar nelaimė? Slk. Reikia žiūrėt pro langą, kada atvažiuos mirtis i pasakys: – Važiuok namo Kdn. Vai atvažiuoja šventos Kalėdos, lelium kalėda, da kalėdiene LTR(Alv).
^ Atvažiãvo kaip an gaisro, pavalgė, i sudiev Ps. Dveigys išvažiavo, treigys atvažiavo KrvP(Skr). Badas su pavasariu atvažiuoja, o su rudeniu išvažiuoja KrvP(Skp). Smerties nesišauk, pati atvažiuõs be ratukų Drsk. Beguliant duona neatvažiuos LTR(Vdk). Atvažiavo – angelas, išvažiavo – velnias KrvP(Jnš). Atvažiãvo bambos insistvėrus (nieko neatsivežė) Dkk. Atvažiãv[o] svečias be dantų, dav[ė] jam mėsos be kaulų (kūdikis žinda) Asv. Atvažiúoja pūrutis su devyniom skūrutėm (svogūnas) Gž.
| refl. NdŽ, KŽ: Surasias darbo, atvažiúosias Krš. Atsivažiúoja dukrelė šeštadieniais Rmš.
ǁ (sl.) važiuojant parvykti, grįžti: Anas pabuvęs nebuvęs atvažiúoja namo Dglš. Atvažiãvo visas susbaigęs, sublogęs, kaip nuo kryžiaus nuimtas Str. Kap atvažiãvom namo, pradėjom bėduit bobutei [,kad valgyti vestuvėse nedavė] Aps. Ar jau tota atvažiavo iš Molėtų? Mlt. Aš atvažiavaũ pjovęs dobilus LKT312(Rk). Nebeįdės naujos širdies, ką gi senatuvėj, paguli mėnesį ir vėl atvažiúoji [iš ligoninės] PnmR. Subačiuj pasigydė, vėl atvažiãvo Slm. Toli, [miškan] išvažiúoji patamsy, atvažiúoji su arkliu vėl patamsy Kp. Kaip atvažiúoja jau iš bažnyčios, tai tada reikdavo svočiai dėt visa ant stalo Č. Nuvažiuojam, pakavojam Kupreliškiuos vaiką, atvažiúojam, – kitas miręs Kpr. Šiandien anksti atvažiúosim namon Gg. Atvažiavo namo, gi daboja – vežime ne avelė, bet labai didelis akmuo LTR(Slk). Tadaik aš atvažiavaũ namop Zt.
| refl.: Paskui atsivažiãvom namo Rd.
3. intr. Rt važiuojant priartėti (apie sausumos susisiekimo priemones), atriedėti, atšliuožti: Atvažiúo[ja] kareivių vežimas, i pasibaidė arkliai Všv. Šunys pradės loti, i pamatysma, kad atvažiúo[ja] pilnas vežimas [Užgavėnių persirengėlių] Kl. Atvažiúo[ja] šlajos su dviem arkliam Rsn. Traktorius atvažiãvo, tai i išrovė visas slyveles Ml. Žiūri – atvažiuojąs kaip trioba vežimas Blv. Kinkyk arklį ir atvažiúok pas gonkas Graž.
4. intr. atplaukti (laivu): Ponas Dievas atvažiavęs su laive išlipo ant krašto SI26. Nueinam ant juos (žvejus), jau žinom, kada atvažiuõs iš ežero Avl. Vėl atvažiuok pas mane, iki po vestuvių laivelis tavęs lauks LMD(Žg). Atvažiuoja bernelis su nauju laiveliu par spindinčią jūrelę (d.) S.Dauk.
5. intr. Kp atplaukti vandeniu (apie laivą): Buvo francūzų laivas atvažiãvęs čion Tlž.
6. intr. atskristi mosuojant sparnais: Jau, regi, ilgablauzdis (gandras) atvažiãvo Rš.
7. intr. ateiti, atbėgti traukiant vežimą: Grybo arkliai atvažiavo tuščiais FrnS207(Žem). Atvažiãvo tas arklys, turam važiuoti [bulvių] sėti Krš.
8. tr. Lkv, Sml, Ėr, Plv važiuojant atvaryti, atstumti, atvairuoti: Jau arklys stovi atvažiúotas DŽ. Tė́vai, atvažiãvo arklį, veizėkias Pvn. Atvažiuok arklį prie vartų Slm. Atvažiúosi arklį, įsidėsi maišą ir parvažiuosi Rm. Jau dabar ne čėsas močiutei draust …, kad jau atvažiãvo bėrus žirgužėlius JV947.
| refl. tr.: Kur čia tiek daug savim sunešiosi, einu atsivažiúosiu arklį, tai kur kas greičiau sudorosime Š. Žmonys atsivažiãvo vežimus obuolių Jrb. Iš tėvo atsivažiãvo dviratį, gumą perdėjau, ir važinėja Slm. Ir mokytojas atsivažiãvo motociklą Kp. Pamatęs pas smuklę tuščią vežimą, nuėjo atsivažiuot, kad pinigus susidėtų LTR(Žal). Žydukas nubėgęs sutaisė Šimų arklius ir atsivažiavo pas karčemos duris Ašb.
×9. (sl.) intr. parvykti, parkeliauti iš toli ar ilgą laiką nebuvus: Pinigų užsidirbęs atvažiúodavo savan kraštan Slm. Aš atvažiãvęs, grįžęs iš armijos, išleidžiau brolį Sb. Užsidirba [žmonės], atvažiúoja Lietuvon, apsitaiso Kp. Aš, mamut, aš atvažiavaũ iš karūminės Rk. Už ketverių metų namo atvažiãvo Vb.
10. intr. atvykti gyventi, atsikelti, atsikraustyti: Vienas pirmininkas kiauru klynu atvažiãvo, kiauru klynu išvažiavo Šk. Pirminykas atvažiãvo kap stovi, o po trejų metų trys mašinos turtą vežė Tvr. Penkti metai, kaip čia atvažiãvom Dv. Viena likau ir atvažiavaũ in dukrai gyvent Trgn. Atvažiuõs gyventienai LKT314(Ob). Man buvo ketveri metai, kai atvažiãvom Mlk. Čia kai atvažiãvom, tai buvo gražus beržynėlis, paskiau eglučių prisodino Kpr.
11. intr. prk. ateiti, užeiti, įsibrauti (apie valdžios paėmimą, užkariavimą): Vokietys kaip atvažiãvo, tai mes da Panemunin ejom kokių te duobių kast Pnd.
12. gimti: Kas atvažiãvo – bernaitis ar mergaitė? Alv. Mes pasiskubinom atvažiuot an šio svieto Dg. Už dešimt metų atvažiãvo į pasaulį [dar vienas vaikas] Šln.
×13. intr. atjoti: Raitu aš atvažiavaũ Zt.
◊ Alijõšius atvažiúoja su rãtais Prng griaudžia.
bi̇̀zdas (bizdùkas Dkk) [su puodẽliais] atvažiãvo kalbant apie greitą supykimą: Žiūrėkit, štai bi̇̀zdas su puodẽliais atvažiãvo Ds.
grãbas (Lopeti̇̀nskas) atvažiuõs ateis mirtis: Mamal, neužgauk nė lašo [degtinės], o grãbas atvažiuõs End. Lopeti̇̀nskas atvažiuõs, tik nežinau kada Rš.
miegónys (Petkẽlis su snaũduliu) atvažiãvo Ds norisi miego: Pabaigtau dar briką, ale Petkẽlis su snaũduliu atvažiãvo Vlk.
poni̇̀ pliū̃rė atvažiuõs sakoma įspėjant, nuo kokio maisto galint suviduriuoti: Atvažiuõs poni̇̀ pliū̃rė, varys tankiai lauku End.
spi̇̀tris atvažiãvo į piršliùs Lnk norisi miego.
paatvažiúoti (dial.) intr. daugeliui atvažiuoti: Buvo paatvažiãvę lietuviai Dv. Ir iš kur paatvažiãv[o] any? LzŽ.

×davažiúoti (hibr.) tr., intr. LzŽ, Šlčn, Arm; D.Pošk privažiuoti: Nukrito ratlankis, kažin ar lig numų davažiúosma Vkš. Nei su arkliu davažiúot, nei pėsčiam daeit Rud. Lig Rimdžiūnam davažiãvom GrvT102. Davažiúota lig namų, tada pasukta po dešnei Skp. Kai davažiavau aukštą kalnelį, stabdyk bėrą žirgelį, aš užeisiu kalnelin LTR(Mrk).
^ Kol biednas daeis, tai bagotas davažiuõs Kb.
įvažiúoti K, Š, Rtr; SD398, MŽ, N, M, LL279,305, L
1. intr. NdŽ, KŽ, ŠT47 važiuojant patekti į kokią vietą: Įvažiãvo į lauką pilnu vežimu Rs. Lyg biškį pašalnojo, pelkiums galėjom įvažiúot į girią Erž. Keturiais arkliais įvažiúo[ja] į anų kiemą, veiza, ka Petras parvažiuo[ja] Lk. Baisiai šlapi, ne įvažiúoti gal, nėko Trk. Kur yr nūlaidžiai, į dirvą neįvažiúodavai [lietingą rudenį] Skdv. Neįvažiúosi nėkur paimti laukų Jdr. Nėkas negalia į tą žemę įvažiúoti End. Kol kieman neinvažiãv[o], buvo baroniukas, invažiãv[o] kieman – akmuoj pasdarė (ps.) Mrc. Anvažiãvo anas an kiemo LzŽ. Ot invažiavaũ – nei parejõ, nei atgaliõ Zr. Nebegiedokit, tykiai važiúokit, lenkų žemėn invažiãvom Žl. Neturėsi pusės lito, turgun neįvažiúosi PnmR. Kad mat tas kiemas toks, biškį įvažiúojamas Slm. Toks linksmas buvo, juokės, įvažiãvo kieman pilnas kalbos Kpr. Teip siaura įvažiúot, kad tik gryčios nenuverst[ų] Sdb. I gavo (pavyko) įvažiúoti, ant rinkos antvažiavo Žeml. Kiek ten padarė iškados, kad su motociklu įvažiãvo į rugius Grz. Invažiavaũ meldynan, kad nematytų Aln. Invažiavau labai tiršton girion Zt. Anas invažiav[o] klanan ir stovi Arm. Jie įvažiavo į plentą, ir arkliai pasileido smarkiai bėgti rš. Baigiant važiúot, jau kokion te balėn jie įvažiãvo, ir nebeveža tas arklys (ps.) LKT274(Krs). Ten į miestą įvažiavęs [Jonas] apsigarsino kaipo gudriausis gydytojas LMD(Žg). Aš invažiavau in žalią girelę (d.) Mrk. Parvažiavę per pylimą, vėl išsuko iš plento ir laukeliu įvažiavo į sodžių A.Vien. Tylėdami juodu įvažiavo į platų purviną vieškelį V.Mont.
| prk.: Jeigu ton senon vagon įvažiúotų (grįžtų senoji tvarka), tai baisiai būt bloga gyvent PnmR.
| refl. Rtr: Įsivažiúo[ja] su mašina į Ventą ir plauna Krš. Įsivažiaváu į Klaipėdą ir nebišvažiuoju (neberandu kelio) Grd.
ǁ važiuojant patekti į vidų: Ten baisus kalnas yra įvažiuoti, įbėgti Šts. Glėbeliukais reikia išsinešiot šienas, po viksvai, invažiúot negaliu telėdnykan Klt. Labai didelis klaimas būdavo, kad įvažiúodavo ben su dviem arkliais, pareidavo Kvr. Siloso duobės du galai nuožulnūs, kad traktoriukai su priekabomis galėtų laisvai įvažiuoti ir per kitą galą išvažiuoti J.Ap.
ǁ važiuojant įkristi: Parvažiuota namo tamsiai, paskui apsigręžta ir invažiuota Merkin [su dviračiu] Vlk. Vis arklį turiu prie savęs, o pats koja maigau, dairaus, kad tik upėn neinvažiuot Gdr. Ravan girtas mat invažiavo Vp. Jiedu nuėjo, tie vaikai paliko, įvažiãvo į Prūdelį i prigėrė Mšk.
| refl.: Susiglumijęs ir įsivažiúojąs mašinele į grovį Krš.
2. tr., intr. pavykti nuvažiuoti kokį atstumą: Invažiãvo kilometrų aštuoniolika Vrn. Kažin kiek gali invažiúot [kilometrų], paki priilsta Dsm. Dar neinvažiavau pusėn kelelio, ai ir sulojo margieji kurteliai (d.) Lp. Dar neinvažiavom pusės dvarelio, žiūriu, jau neša aukso krėslelį (d.) Švnč. Dar neįvažiavom pusės kelio, užgirdom dukrelę atlydžiančią (d.) Mlt.
3. intr. važiuojant atvykti, užvažiuoti: Įvažiãvo svečių vakare Jdr. Gaspadine, sukis greitai, suprask, jog tai ne žertai, – svetys pas jus įvažiavo, jog ne jautis įgyliavo (d.) S.Dauk.
^ Kaip invažiavo, teip išvažiavo: nieko negavo Ds.
4. intr. Š, Ėr važiuojant patekti (apie sausumos susisiekimo priemonę), įriedėti: Traukinys įvažiãvo miestan KŽ. Kai važiuoja iš toliau, pergulėt padvados kokios įvažiuoja Grž. Įvažiuoja pilnas vežimas vyrų ir merginų rš. Spiegė ratai, iš vienų bėgių įvažiuodami į kitus, vagonai trūkčiojo į šalis rš.
| Jau tankai įvažiãvo tarybinės armijos Gršl.
5. tr., intr. plaukiant laivu nuvažiuoti kokį atstumą: Jau pusė ežero įvažiuota, jau aš pačiame bangų sūkuryj I.Šein.
6. tr. KŽ, Rm važiuojant įvaryti, įvesti, įvairuoti, įstumti: Įvažiúoti automobilį į garažą NdŽ. Įvažiúok ratus pastogėn, kad nelytų be reikalo Š. Arklius šičia įvažiãvom, pastatėm Snt. Invažiavaũ kumelę tvartan ir stoviu Vlk. Aš įvažiaváu tą mašiną į griovį i pats pabėgau Vkš. Rejo[je] buvo vežimas įvažiúotas Šts. Pasūdžias irgi įvažiúoja dienodaržin Kp.
| refl. tr. KŽ: Įsivažiuok arklį kieman, pasiliuobk prieklėtyje, o pats eik vidun sušiltų Š. Jie įsivažiãvo savo vežimą į kiemą Šk.
7. intr. galėti važiuoti, pavažiuoti: Arklys riebus, negalėj[o] invažiúot, inturėt negalėj[o] LzŽ. Kiek įmušei, tai tiek invažiavai̇̃ Švnč. Arklys buomas, kiek įkirtai, tiek įvažiavai̇̃ Vvs.
| Kelias šlapias, neįvažiúojamas, tai jau bėda Pžrl.
8. tr. ŠT46 pravažinėti: Mašina jau įvažiúota Mrj.
9. tr. važiuojant įmiklinti: Kai įvažiúoja arklį, tai jo niekas neaplenks Trgn.
ǁ refl. KŽ įsileisti greit važiuoti: Smagiai pakalniuo įsivažiãvęs, negi besusiturėsi Š. Įsivažiúo[ja] i važiuojam, nepratinta kumelikė dirbti iš mažo Rdn.
10. intr. Vkš, Sd važiuojant atsitrenkti, įsirėžti: Ans įvažiãvo į tokią mašiną važiuojant Gršl. Justinas jau pats įvažiãvo, girtas buvo, su motociklu įlėkė į mašyną End. Perniai ko tiktai neįvažiãvo gryčion [buldozeris] Alz. Įvažiúoti tvoron Ml.
11. intr. atvykti gyventi, įsikelti, įsikraustyti: Visokių invažiãvusių yra, kuliganų ir vagių Žln. Kaip marti įvažiúos į trobą, nebibūs mun vietos Krš.
12. intr. įeiti: Aš tas duris atdaręs šmakš ir įvažiúoju į tą pirtelę Kl. Purvinom kojom įvažiúojam ir priminam gryčią Srv. Kur tu čia invažiavai̇̃?! (sakyta katinui) Iš. Ir invažiãv[o] sveteliai pirkion kap luotu (d.) Rod.
13. intr. prk. užimti, įsibrauti: Anims gela dantys į Ameriką įvažiúoti Krš. Įvažiúos į Ameriką [komunistai], nu duos garo! Krš.
14. intr. įskristi mosuojant sparnais: Štai ir mėlyni karveliai kieman invažiãvo (d.) Lbv.
15. intr. įlisti, įkišti: Su dvejom pančekom čiut įvažiavaũ botuos Mžš. Susitaisė tokie sėbrai, tik veiza į kašelę įvažiúoti Pkl. Su iena į burną įvažiuõs! (sakoma užsižiopsojusiam) Msn.
| prk.: Kažkas į mano galvą įvažiãvo Pgg.
| refl.: Mes tep kampe insivažiãvę ir būnam Pls.
16. trenkti, smogti, kirsti: Į dantis įvažiúok, pliūpt tiktais Krš. Šiąnakt kažkas direktoriuo į langą su plyta įvažiãvo Užv. Nekibk be reikalo, o į snukį įvažiúosiu! Vkš.
17. refl. prk. įsismaginti, įsileisti (ką daryti): Par daug įsivažiavái – liaukis! Krž. Pusę metų nieko negalėjo dirbt, tik dabar pradeda po truputį įsivažiúot Krs. Įsivažiúo[ja] tratėti, nesustabdysi jokia mada Krš. Vyrai dainuoja pradžioj nedrąsiai, o paskui taip įsivažiuoja, kad net giria atsiliepia V.Bub.
18. intr. prk. sulaukti (kokio amžiaus): Į penktą dešimtį gerai įvažiãvęs Krš. Aš jau į devintą įvažiãvusi, sena Krš. Žmogus nė nepajusi, kaip įvažiavęs į keturiasdešimtuosius metus rš.
19. intr. prk. įkristi, įbyrėti, patekti: Ta vištikė jau į bulbynę būs įvažiãvusi (išvirta) Krš. Nu tokiu piršliu buvimo ne vienam ubageliuo gerokai įvažiavo į kešenę (ž.) LTR.
◊ į dar̃žą įvažiúoti nukrypti nuo temos, nukalbėti: Na, jau ir įvažiavai̇̃ į dar̃žą! Lkš.
išvažiúoti K, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; SD412, R, R4,43,394, MŽ, MŽ5,57,531, M, Š, L, RtŽ, ST24, LL157,288
1. intr. važiuojant išjudėti: Namai apgriuvę, o kap išvažiuõs arkliais – Marija, tik laikyk! Sn. Išvažiúojant čia iš tos duobės, kaip eina iš pakalnės an kalno, matom – kareiviai Sb. Kai tik išvažiãvo [per Užgavėnes], da kol nepamatė, da neliejo [vandeniu] Mšk.
ǁ važiuojant patekti: Išvažiãvom an laukų, ka lekia pamiškėn du žili vilkai, ka lekia! Pv. Mes ant pievos išvažiãvom Pin. Tai teip padvada prie padvados buvo, išvažiúosi į vieškelį, tai ten nebepavažiuosi Mšk.
ǁ važiuojant apsilankyti: Čia kermošinis [arklys] būdavo, tai važiuodavom Šimonỹs, Skapiškin, Palėvenėn, Antašavon, po visus kermošius išvažiúoja Kp.
2. intr. D.Pošk važiuojant pasišalinti, išvykti: Piršlys išvažiãvo, nebėr J. Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl. Neberadom mes, ką tik buvo išvažiuota E. Aš radau jį beišvažiúojantį BŽ343. Buvau vasarą akių kliniko[je], bet radau daktarą išvažiúotą (išvažiavusį) Vlkv. Nežinau, ar jis drauge, ar išvažiãvo Vyž. Serga i serga, daktaras iš kiemo neišvažiúo[ja] Krš. Anie esą kažkur buvę išvažiãvę, maudės i nuskendo Yl. Iš miško kaip išvažiãvom, tujau pat saugumiečiai parvažiavo Bdr. Ka matytumi, koks tas kambarys buvo, ka anie išvažiãvo! Žlb. Nesisėda nuoteka, išvažiúoja vežime iš kiemo stovėdama, kad visos [merginos] išvažiúot (ištekėtų) Dg. Iš kiemų (kaimų) visi išvažiãvę – kap iššluota LKKXIII124(Grv). An galo ir nėra [nieko]: visi miestuos išvažiãvę, likę tiktai seni Ppr. Kaip tik jauniejie išvažiãvo, ir to veselia iširo Kp. Nieko nepasiėmė [čigonai], tik sėdo arklin ir išvažiãvo Alz. Išvažiãvo su šieno uore Brž. Išvažiúodamas sakė, kad kitą vasarą gal pastiprės, tai vėl atvažiuos Krs. Tada šulnys karieton, obelis karieton ir gaidys karieton – ir išvažiãvo (ps.) Mlk. Tada karalaitis išvažiuoja par miestą i susitiko savo tėvą, tada puolo po kojų i pabučiavo į kojas LMD(Lg). Eik, sesele, tu prie mūsų, duok rūtelėm dar žaliuot. Ir vargely dar pribūsi, liepk berneliui išvažiuot LTR(Plv). Susipraskiat, ponai svečiai, išvažiuoti greičiaus LTR(Plt). Kam nusidėjom čionai būdami, atsiprašysim išvažiuodami LTR(Rs). Išvažiuokit, plikakakčiai, nesuderat jūs lig nakčiai LTR(Rk).
| prk.: O išvažiavęs ižg pikto pajunkimo tavo, užtekėk jam kelią DP358.
išvažiúojamai
| refl. Š, Rtr: Iš miesto išvažiúosias, mažiau tų mašinų Krš. Paėmė ir išsivažiãvo Vvs.
ǁ pasišalinti iš kur (ppr. iš namų): Anksti rytą sesuo išvažiavo J.Marc. Išvažiúosiu kelioms dienoms iš namų, matysi, kas darysis Jrb. Išvažiúosu, – numai rūpa, čia senas žmogus pas munęs y[ra] toks Varn. O kad nu ryto išvažiúona, vakare parvažiuona Trk. O ana teip plonai apsidariusi, plikais rietais ir išvažiãvo? Skd. O kas namopi, kad pati išvažiavai̇̃? Vrn. Jaip duktė išvažiãv[o] Zt. Iš po nakties iškraulyta, – anksti išvažiãvo Pv. Atvažiuoja ir išvažiúoja [vaikai], o tu, mama, kap viena, tep viena Kpč. Čimadonan pusę kiaulio susdė[jo] i išvažiãv[o] Klt. Musi išvažiãvę kur LzŽ. Subaton išvažiãvo ir dukterès nematė Lt. Bijau kai kada išvažiúot iš namų, kad nenumirt an kelio Žl. Gaspadoriai išvažiúoja, būdavo, anksti, tai anys (samdiniai) ir nedirba, miega, kiek jiem reikia Jž. Kitądien nesėdėsiu aš su jumę, bo man reikia ir išvažiúot, ir viso Č. Išvažiavai̇̃ su arkliu, tai pardien nuvažiuoji Papilin Pnd. Be gyvulio gyvent sunku, su gyvuliu išvažiúot sunku Sdb. Išvažiuok Dievui nežinant (labai anksti) LTR(Vlkv). Kaip tik išvažiavo, lietus pradėjo lyt, bet jie negrįžo LMD(Gdr). Sūnus nuėjęs pakinkė [baltą kumelę] ir abuodu susėdę išvažiavo LMD(Žg). Rasim rytoj dukrelę išvažiúotą (d.) Auk.
| refl.: Aš į krikštynas prašiau, pats nuėjęs prašiau, dėlto neatėjo, į turgų išvažiavos Žem.
ǁ pasišalinti turint kokį tikslą ar norint nuvykti į kokią vietą: Jis išvažiavo arklio pirktų, atsiimtų J.Jabl. Jis išvažiavo revizijos J.Jabl. Bernas išvažiavo savo reikalais miestan dviem dienom K.Būg. Juodu išvažiavo pas jį Plv. Į atlaidus į Kalvariją išvažiúosma prisėdę vežimai pilnai Všv. Išvažiãvo ta į Mažeikius piningų parvežti Sd. Vedu išvažiúosiav sukviesti genčių savo, parsivešiav Brs. Viena pati į pievas išvažiúosi, vežimus kriausi Žlb. Netolie ten pri ūkininko išvažiúoji Rt. Veselia būs į du galu, pri jaunosios pirmu, paskunais išvažiúos pri jaunojo Jdr. Išvažiúoji in vaikus, ir vėl rūpi namo važiuot Dgl. Miškan išvažiãvo ir pabėgo nuo karo Eiš. Gal išvažiãvę kur darbuos vaikai Klt. Klebonas vargo vargo, jau išvažiãvo gydytis Rk. Išvažiãvo Rokiškin, išlėkė rytą anksčiausia Č. Senelis išvažiãvęs miškan pjautų šieno Kp. Jaunoja, prieš išvažiúodama kiton šalin, kavojas [per vestuves] Šmn. Išvažiúojam nuo ryto su patamsiais an Šušvės [velėti] Pšš. Ieškok sau pačios, kur padėtų man ruoštis, kai jūs išvažiuojat ant darbą LTR(Rm). Nusipirksiu kumeliotę, išvažiuosiu žebravoti (d.) Aln. Išvažiav[o] tėvelis in Vilniaus miestą, in Vilniaus miestelį suknelių pirktis LB156.
| prk.: [Javai] išvažiúoja į juodą biržą ir ant pragėrimo Sk.
^ Tuoj išvažiúosi telyčia (instr. sing.) [v]andenio LTR(Ds). Išvažiãvo drebulės, parvažiavo be kulės (kumelės Ar) Lkš.
3. intr. Kp kurį laiką važiuoti, važinėti: Čia Gentauskis septynioleka metų išvažiãvo nusipirkęs dviratį Trk. Mėnesio neišvažiúoji – gatavas (visiškai susidėvėjęs) dviratis Grd. Trisdešimt dienų išvažiuoti J.Jabl.
4. tr., intr. važiuoti iš vieno galo į kitą, pervažiuoti: Kaip mišką išvažiúosva, tujau būs Žarėnai Plt. Tą miškelį išvažiúostat, ir bus Sypeliai PnmR. Ka norėtumi greitai išvažiúoti par tą tiltą smarkiai su arkliu, nevalnu Sd. Nuoteka par kaimą turi išvažiúot stovėdama, kad visos kaimo mergos ištekėt Alv. Dieve duok nors gyviems išvažiuoti šituomi keliu Rp. Špykėrė buvo ilga, par vidurį išvažiúojama Skr. Pastatė išvažiúojamus kiaulinykus – bepigė mėžt Ss.
5. intr. N, ŠT2 išvykti laivu: Į mares išvažiúodavo visumet drauge Kin. Pasidirbdino sūnai laivą, įsėdo ir išvažiãvo (ps.) Vkš. Ir išvažiavo [Jonas] įsėdęs į laivelį su moteriške LMD(Žg). Anys išvažiãvo mariom (ps.) Ign. Akrūtu išbėgu, išvažiuoju R46, MŽ62.
| refl.: Išvažiãvusis į didelius vandinius, pakilo didė šturma, vėtros FrnS30.
ǁ išplaukti: Ka užerzina kas tą gulbiną, ta su visu lizdu išvažiúo[ja] Sd.
6. intr. išvykti toli ar ilgesniam laikui, iškeliauti: Ji visam mėnesiui išvažiãvo į Palangą DŽ. Jie netrukus vasaros išvažiuosią J.Jabl. Išvažiúos visą savaitę į miestą Krš. I buvom išvažiãvę, nuvažiavom lig Rygos, po tam pargrįžti nebgalėjom Knt. Ka i tie patys numai tebibuvo, ale išvažiúojant nėkas nebmojo Kv. Kap išvažiúoja, cielus metus važinėja LzŽ. In dvidešim aštuonių dienų išvažiãvo Mlk. Ė anas išvažiavo su kokiais reikalais kiton šalin LTR(Ds). Aušt aušrelė, tek saulelė, jau man laikas išvažiúoti (d.) Gž. Išvažiãvo tėvulis in didžią kelionėlę ir paliko dukružėlę mažą neužaugusią DrskD213. Ir davė vienam penkis talentus, kitam du, o kitam vieną … ir veikiai išvažiãvo DP386. Išvažiuodamas toli suvadino tarnus savo ir išdavė jiems turtus savo Ch1Mt25,14.
ǁ tr. atlikti (kelionę): Reikėdavo keliones išvažiuot Ps.
ǁ išvykti iš namų ilgesniam laikui, atsiskirti (ppr. nuo tėvų): Išvažiãvo mokyties, į mokslą išvažiãvo Grg. Dabar berniokų nedaug, kiek išvažiãvusių mokinas Dgč. Kai šventės praeidavo, tai vaikai vėl ant mokyklą išvažiúodavo Skrb.
| refl.: Išsivažiúo[ja] mokyties iš tėvų, a sugaudysi Krš.
7. intr. Slv, Als išvykti gyventi kitur, išsikelti, išsikraustyti: Sūnus buvo išvažiãvęs į Ameriką Trš. Kaip išvažiuosi, kas muni taip beauklės (beprižiūrės)? Lkv. Katrie jau po karo vokyčiai tikri buvo, jau išvažiãvo į Vokytiją Lc. Sūnus išbuvo aštuonis metus Rusijo[je] išvažiãvęs Žlb. Liepa iš Būdviečių išeiti, išvažiúosma į Švėkšną Šv. Dvidešimtais metais išvažiaváu iš Maskuvos į Lietuvą Kal. Lenkijon išvažiãvo ir numirė Pb. Iš savo kampo išvažiavai̇̃, išvažiúota Dglš. Pasiūgė[jo] [vaikai] – tai mokyklosna, tai išvažiãv[o] kur nuo tėvų Ad. Buvo karas, visi išvažiãvo, tik anas liko Dv. Žmona pardav[ė] šituos namus ir išvažiãv[o] Lenkijon Grv. Až vyro išejo ir išvažiãv[o] Smal. Jau ilgas laikas nematau tavęs, ažmiršai mane tu išvažiãvęs Mlk. Dabar tai išvažiúoja visi miestuos, o seniau eidavo visi in gaspadorius Vžns. Turėjo sodą čianai, paliko anas, išvažiãvo Vilniun, čia pardavė Rk. Sako, tas daktaras išvažiúosiąs, nebūsiąs Svn. Seserys da jaunesnės dvi, viena Žemaitijon išvažiãvo Alz. Jėgu vaikai išvažiãvo miestuos, galiat i jūs išvažiúot Mžš. Daba Antanas išvažiuõs į didelį miestą, į Kauną Žml. Kaip seniau Amerikas buvo atdaras, tai tie išvažiãvo pirmiejai Mšk. Aš užsikelsiu ankstų rytelį ir išvažiuosiu in kitą šalį LTR(Lp). Man važiuotie išvažiúotie, bet dar man čia gerai būtie DrskD175. Renkies, sesute, laikas išvažiúot (d.) Dsn. Vyskupas Mikalojus metūse, kaip rodos, 1453 tapęs Vilniaus vyskupu, po visam išvažiavo iš Žemaičių žemės M.Valanč.
| prk.: Dabar tai nėr Dievo, išvažiãvo kitur (juok.) PnmR.
^ Jeigut nori būti geras, reik numirti a išvažiúoti Lpl.
| refl.: Išvažiúosias (bus išvažiuota) pri vaikų, nebvargsias Krš.
ǁ būti ištremtam: Be skundų, be parašų nei vienas neišvažiãv[o] [į Sibirą] Onš. Tylėk, ba išvažiúosi, kur baltos meškos! Švn. Galėjai kožnas išvažiúoti kaip didelis, jug mas įpratę skųsties Krš. Par tą Putvinskių pavardę vos neišvažiãvom – buvom giminių Ldv.
8. žr. nuvažiuoti 3: Mes iš namų išvažiavom vienuoliktą, o ten ižvažiãvom, jau bit ir dvi Zt.
9. tr., intr. J.Jabl, NdŽ, KŽ, ŽŪŽ16 galėti važiuoti: Toks kelias, kad kažin, ar išvažiúosi DŽ1. Kažin, ar mes čia tiesiai išvažiúosim, ar čia bus koks kelias? Š. Kad galėtum išvažiúot per mišką, netoli Slv. Dabar pats pavasaris, baisiausias pavandenys, nė išeit, nė išvažiúot Mrj. Ar dangum atvažiavai, kai toki neišvažiúojami keliai? Prn. Kai mūsiškis išvažiãvo, tai ir tie paskui nėrė Vdžg. Ka nebūt pradžiūvus dirva, būt neišvažiúota Erž. Tuščiais [ratais] galėjo išvažiúoti par pelkę, o pilnais važiavom aplinkuo End. Su arkliais kaip išvažiúosi? Rt. Toki žiema, kokie keliai buvo neišvažiúojamys Pln. Paežeriu da negalima išvažiúot Smn. Ir su dviračiu gali̇̀ išvažiúot Btrm. Tiek prisnigo, kad sunku ir išvažiúot Ds. Užpustyta [keliai], neišvažiúoja, reikdavo atkast tas sniegas Kpr. Su rateliais par dirvą ką gi išvažiúosi ir privažiavęs ką gi išveši?! Skp. Rudenį ir pavasarį šunkeliai būdavo sunkiai išvažiúojami Skrb. Būtum pieną pradėję vežti [į pieninę], bet dabar sunku išvažiúot, nėr [gero] kelio Jnšk. Sniego da nebaisiai daug ir pusnių da nėra didelių, ir mašinos da išvažiúoja Krs. Priekis eina gerai, ale ažupakalis sienojo reikia keravot, kad gerai išvažiuõt Svn.
^ Be atasajų per vartus neišvažiuosi neužkliuvęs KrvP(Mrk).
išvažiúojamai adv.: Prilijo balos neišvažiúojamai Ėr.
10. tr. važiuojant sugadinti (kelią): Išvažiúotas (išvažinėtas) kelias KII340.
11. tr. važiuojant išgabenti, išvairuoti; išvežti: Išvažiúoti automobilį NdŽ. Mūsų arkliai, iš namų išvažiuoti, nelabai ėda J.Jabl. Anie išvažiãvo traktorių į Tirkšlius Trk. Tai mašina išvažiúota [iš garažo] ar atvažiuota [stovi kieme]? Slm. Kai aptilsta [šaudymas], tik tada arklį išvažiuõs Antš. Padėk pinigus ant stalo, išvažiuok žirgus ant dvaro LTR(Ukm).
| refl. tr. NdŽ, KŽ: Išsivažiúok arklį iš dienadaržio Š. Arklį kaimynas išsivažiãvo Ss. Dviratį išsivažiãvo Ss.
ǁ Skr, Krkl, Ėr, Krkn važiuojant pasisavinti, pavogti, pagrobti: Anam yr kiaulę išvaręs, račiukus išvažiãvęs Rdn. Tu (Blinda) muno arklelį išvažiavái! Krš. Išvažiãvo mūsų arklius vokyčiai Grd. Na jau mun išvažiãvo tus arklius Skd. Par karą arklį mūsų labai gerą išvažiãvo Alz. Ratus išvažiãvo, nėr į ką pasikinkyt Trs. Mašinas iš garažo mieste išvažiúoja, niekas nemato Antš.
| Ir arklius, ir akėčias išvažiãvo į kolkozą Pš.
12. refl. įsismaginti, įsileisti važiuoti: Einam išsivažiúoti: katro arklys bėgšlesnis Šts. Kad išsivažiavai̇̃ – sustabdyt nebegalima Krč.
13. intr. pačiuožti, perčiuožti slidžiu paviršiumi: Kažin, ar rytoj bus dar galima su slidėmis išvažiuoti J.Dov. Atsibėgėsi i par visą prūdą šliūkš išvažiúosi [su klumpėmis] Kl.
14. intr. išsliuogti, pralįsti, prasisprausti: Motina par langą drūktoji išvažiãvo Trk.
| prk.: Kana kaip tu dabar išvažiúosi (išsisuksi iš bėdos)?! Ds.
15. intr. slystant išsikišti, išlįsti: Išvažiãvę marškiniai iš po diržo Dv. Patargoji patargoji šiaudus, kad šitus galas neišvažiúotų (apie stogo dengimą) Kpč.
| Jam viduriai išvažiãvę, išėję (turi išvaržą) Krč. Kad ta[vo] išvažiúot viduriai, kur tu važiuoji! Arm.
ǁ refl. slystant iširti, išsiskirti: Raguitaitės trast trast, lapė tpru tpru! – raguitaitės ir išsivažiav[o] (sulūžo) (ps.) Žrm.
^ Jo nastrai išsivažiavę kap prėskienis (didelis plepys) Rod.
16. intr. išeiti, pasirodyti (apie dangaus kūnus): Palangiškiams (poilsiaujantiems Palangoje) gerai, i saulė išvažiãvo Krš.
17. intr. išbėgti, ištekėti, išsilieti: Vandenio prisėmei kadokan, ir vėl išvažiãvo tas vanduoj Dv. Visos uogos (verdama uogienė) išvažiãvo ant plytkos Pn. Duona ažmaišyta i išvažiavo LTR(Tvr).
| Užvalgiau vakar neišsirbusių vyšnių, tai šiandien viskas ir išvažiãvo Vb.
ǁ refl. išsklisti: Simpla duona po visą ližę išsivažiúoja Rod.
18. tr., intr. išvaryti ruožą, palikti žymę: Tiesiai da neišvažiúota, ale iškreivinta siūlė! Mlt.
^ Išvažiúota kai su akėčiom Krd.
19. intr. išleisti kortą: Pasistenk išvažiúot po kozeriu Jnš.
20. tr., intr. prk. sėkmingai ką padaryti: Ka tik tus keturius [skyrius] išvažiuõtų! Krš. Šį mėnesį manau su trisdešimt rublių išvažiúot Lkš.
21. intr. prk. būti prarastam, dingti, pranykti: Rodos, ir kūrenu, o ta šilima kažkur išvažiúo[ja] Rs. Pusė gyvenimo jai išvažiãvo per tą vyrą Grš. I tie meteliai teip išvažiãvo, kad aš nepajutau nė juste Bdr. Nematei, kap ji (sveikata) iššliaužė, išvažiãv[o] iš žmogaus, ir nei sugaut negali, nei surast jau jos, ir gyvenk Alv. Jau kur išvažiãvo musėt [žolynai] Kdn. Sudiev, razumėli! Protas išvažiuoja LTR(Pn).
ǁ būti išleistam, išeikvotam (apie pinigus): Pora tūkstančių išvažiãvo Gs. Tus pinigas tuoj ir išvažiãv[o] Kč. Pinigai išvažiuõs peržiem Lp. Pinigas greit išvažiúoja iš rankų Ds.
22. intr. prk. būti palaidotam; mirti: Išvažiúosma vienas po kito, niekas su saule neišbūs Rdn. Senas piršlius sapnuoji – gali̇̀ ir išvažiúoti (priet.) Krš. Dvynelius gimdė, vos pati neišvažiãvo End. Kap smertis pasbalados, ir išvažiúosiu Drsk. Be laiko niekas neišvažiúoja Vj.
^ Sergi atvažiavęs (gimęs), sergi išvažiúodamas Krš.
◊ ant kalniùko gyvénti (į ámžinastę, į ámžinastį) išvažiúoti mirti: Seniejai gyventojai išvažiãvo ant kalniùko gyvénti Akm. Par dvi dienas penki išvažiãvo į ámžinastį Jd. Visi jiejai į ámžinastę išvažiãvę Pj.
į lankàs išvažiúoti DŽ nukrypti nuo temos, nusišnekėti: Vyrai, jau jūs į lankàs išvažiãvot Ss.
į miegónis (miegonỹs) išvažiúoti pasirengti miegoti, užmigti: Miegonỹs išvažiãvo Ds.
į ši̇̀lo kálną (į tą̃ svi̇́etą, tañ svi̇́etan, namõ Šk, numiẽ ž., pas Abraõmą, prie põno Diẽvo) išvažiúoti mirti: Išvažiãvo į ši̇̀lo kálną Als. Tañ svi̇́etan kiek ižvažiúoja per girtumą Drsk. Už muni jaunesnės jau išvažiãvo numiẽ Yl. Kaip mama išvažiãvo numiẽ, teip i butalis aplūžo End. Visi kiti išvažiãvo pas Abraõmą, mes palikom dvi LKKXVII191(Krš). Jaunas dar, ale išvažiãvo pry põno Diẽvo Jdr.
prie baltų̃jų meškų̃ išvažiúoti būti ištremtam į Sibirą: Niekas nebgandina, ka išvažiuosi; liuob i kroks stribokų bobos: išvažiúosi pri baltų̃jų meškų̃! Krš.
sudiẽv, rūtẽle, dóbilas išvažiúoja laikas mirti: Gana plėšiau, kol vaikai augo, o dabar sudiẽv, rūtẽle, dóbilas išvažiúoja Slk.
paišvažiúoti (dial.) intr.
1. Pst visiems, daugeliui išvažiuoti: Visi paišvažiãv[o] iž upės LzŽ.
2. Lz visam laikui išvažiuoti, išvykti kitur gyventi: Dieverys vienas buvo ir paišvažiãv[o] Amerikėn Drsk. Giminių daug paišvažiãvę Dv. Visos [jaunuolės] Vilniun paišvažiãvę Grv.
nuvažiúoti K, Š, Rtr, DŽ, KŽ; Q3, SD210, Sut, N, L, LL157
1. intr. važiuojant nutolti: Jis įsėdo į savo ratus ir nuvažiãvo NdŽ. Aš nuvažia[va]u, o jy atvažiav[o] (prasilenkėme) Nč. Kur nuvažiãv[o], kas nuvažiãv[o] – nežinau Rod. Be rato (nukrito vežimo ratas) veselia i nuvažiãvo, i nesustabdė veselios Klt. Du gražiu bernu nuvažiãv[o] LKKXI164(Zt). Ateinu, o jo jau nuvažiúota Žl. Nuvažiavo kap grauzmu LTR(Švnč). Kur seselės nuvažiúota, rūtelėm barstyta, brolužėlių šalia jota, raselė nukrėsta (d.) Alvt. Jei juos (automobilius) neveik uždrausią, ūkininkas nebgalėsiąs nė nuo kiemo benuvažiuoti su savo arkliu I.Simon. Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti, kad rykaudama tu savo pakeli balsą ir kinkyt, paplakt, nuvažiúot išbudini Jurgį K.Donel.
| prk.: Nuvažiuok, debesėli, su karieta, su karieta, atvažiuok, saulytėle, su dviračiais, su dviračiais LTR(Brž).
| refl. Ser.
ǁ Dv nutolti kuria kryptimi, pasukti: Elenytė nuvažiavo ton pusėn, iš kur girdėjo žvengimą J.Jabl. Antlink Norvaišų nuvažiavo J.Jabl. An kur nuvažiãvo? – An Vilkaviškio! Vlkv. Miestan nuvažiúojant bus upelė Švnč. Nuvažiavo ant miestą LKGII584(Slm).
| prk.: Anas nuvažiãvo nuo gero kelio (girtuokliauja) Ad.
ǁ tr., intr. važiuojant įveikti kokį atstumą: Nuvažiúoti arkliais trisdešimt kilometrų NdŽ. Vien botagu dešimt varstų nuvažiuosi Kp. Anksčiau aš nuvažiúodavau tolie Krž. Buvo toli nuvažiãvę Dv. Toliau nuvažiúosi [per Užgavėnes] – linai bus ilgesni LKKXIII117(Grv). Šerdekšnykais mediniais kur te nuvažiúosi tiek toli Brž. Dar nenuvažiavau pusės kelio, sužvingo žirgeliai nežvengdami (d.) Lzd.
| prk.: Painiavos dar bus čia, netoli driskiai tie nuvažiuos rš. Nespėjau, kad dalykai nuvažiuos taip toli Db.
^ Gulom šėręs toli nenuvažiúosi Ds. Su gydytu arkliu toli nenuvažiuosi Aln. Šunkeliu netoli tenuvažiúosi JT233. Pamaži važiuodamas toliau nuvažiuosi rš. Neteptais ratais netoli (netolie S.Dauk) tenuvažiuosi M. Svetimu protu (neteisybe) netoli tenuvažiuosi J.Jabl. Meluosi – toli nenuvažiuosi LTR(Srd).
2. intr. važiuojant, riedant nutolti (apie sausumos susisiekimo priemonę): Mašina gatve nuvažiãvo Nč. Veselia kur buvo, autobuzas didysiai nuvažiãv[o] par [užšalusį] ežerą Aps. Šito[ji] mašina nuvažiãvo in Rasnią Mlk.
3. intr. NdŽ važiuojant nusigauti, patekti, nuvykti į kokią vietą ar turint kokį tikslą: Vakar buvo progos (turėjau progos) ir į Vilnių nuvažiuot J.Jabl. Reik nuvažiúot į atlaidą, su giminėm suseit Nm. Nuvažiãv[o] į miestą ir negrįžta kaži koliuk Gs. Norėčia namo nuvažiúot Šn. Nuvažiãvom [šieno] su seseries sūnu Ppr. Ten liuobam nuvažiúoti šieno grėbti Plng. Nuvažiãv[o] girion LKKXI165(Zt). Į pajūrį nuvažiãvo kaitinties Krš. Ans vienur nuvažiúos [pirštis], pasibaido mergos, kitur nuvažiúos – i vėl tas pats Varn. Nuvažiúonam į ligoninę, – toks pasilpęs Rdn. Nuvažiãvo ans į Kretingą ir užpirko mišias pri švento Antono Nv. Dar į Tirkšlius nuvažiúo[ja] į bažnyčią, į atlaidus, viską Trk. Į turgų kai nuvažiúojam, dėžių dėžes susikrauni, o tie pirkėjai i eita Kl. Esu buvęs nuvažiavęs py mergų Klp. Nuvažiúosi į turgų, kvepančios duonos norėsi nusipirkti Jdr. Tu bemaž visai tiksliai atspėjai, kad aš prie giminių nuvažiãvęs buvau Plšk. [Laumė] atsisėdo ir nuvažiãv[o] in brolius, o sesuo ir liko lauke gryna, razvilkta (ps.) Aps. Žmogus nuvažiavo namo. Parvažiavo ir randa sūnų prigimusį namie LTR(Pls). Vyras nuvažiãvo in karves Vrn. Kad būtau sveikesnė, nuvažiúotau ir aš Vilniaus pažiūrėt Lzd. Nuvažiãvo pas dukrą Trak. Nuvažiúoja tėvas malūnan, pripiliam miltų diečkas Klt. Kap kada unūkump (pas vaikaičius) nuvažiuoju LzŽ. Nuvažiúotau Vilniun ir susiūtarytau LzŽ. Nuvažiúo (nuvažiuok), tu pažiūrėk angi Vilnių, tę kur Grv. Jūs didelį kelią padarėt, nuvažiãvot net Apsañ Aps. Par man’ pabūna, in kitą sūnų nuvažiúoja [tėvas] Antr. Sunkumas dabar papuolė, in daktarą važiuočiau, ale nėr kuo nuvažiúoja Aln. Par penkias dienas Rygon nuvažiúodavo [iš Suvieko] Imb. Kas tau nenuvažiúot buvo Rokiškin? Ob. Žiemą nuvažiúoji int ežero ir velėji int ekertės Jž. Miškan nuvažiúodavo, nupjaudavo gi ir sudžiovindavo balanykus ir kūrindavo Rk. Tadaik diedas nuvažiãvo girion Zt. Brolis nuvažiavo kunigop metrikų išimt Lz. Nuvažiúotūt pas Smilginį – anas lietuvys Dgp. Nuvažiúočiab bažnyčion, bet negaliu stovėtie Aps. Kai kas laikydavo kokį vieną eržilą kermošiun nuvažiúot Als. Nuvažiãvom miškan žiemą malkų kirst Sb. Su arkliuku krami krami ir nukrameni, par keturias valandas ir nuvažiúoji Biržuos turguj Ppl. A nuvažiuos tas laužas (senas autobusas) iki Plonėno? Ps. Na kaip, an Bauskę da nuvažiúojat kada? LKKVI282(Slč). Nuvažiãvom an Bardiškius, tenai buvo vestuvės, tai tuos tortus pamačiau Skrb. Kokie geri giminės, kad buvo net Maksvon nuvažiãvę jo prilankyt Krs. Nuvažiúot in miestą toli, trisdešim penki kilometrai Vžn. Nuvažiãvo ing Šiaulius, geryn geryn ir pagerėjo [sveikata] Sdb. Nori nuvažiúot į turgų, reikia arklį pasikaustyt Pc. Kol nuvažiúosi į Šiaulius, kokios trys karčemos buvo Grz. Kap jis nuvažiãvo vienan dvaran, ir labai graži karalaitė buvo (ps.) Eiš. Tada karalius pasikinko arklius savo, nuvažiúoja pas tą [vagį] pinigų dalytis (ps.) PnmR. Pasikinkęs kumelėlę ir aš nuvažiavau ing mišką parsivežt tokio medžio LMD(Rm). Važiuote nuvažiúosiv į didžius jomarkėlius JV231. Nuvažiuoki, dukteraite, kur medinis tiltas, tę del tavęs ašarėlių upelis pripiltas LTR(Kbr). Kap in girią nuvažiãvo, kertant medį vis dainavo DrskD245. Nuvažiav[o] tėvelis in Tilžės miestą, in Tilžės miestelį suknelių pirkti LTR(Lp). Nuvažiúota an laukelio, ugnelė kūrinta (d.) Mlk. Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų, kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiúotų, kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų? K.Donel.
| Kai ari, tai kai nuvažiúoji vienan galan, tai an vieno norago LKT326(Trgn).
| prk.: Ir aš da in lazdos nuvažiúoju, apsiruošiu te On. Ir sangr[ąžinė] lytis galėjo nuvažiuoti į ia-kamienius A.Sal.
^ Pakolei biednas nueis, tai bagotas nuvažiuõs Lš. Pateptais ratais greičiau nuvažiuosi S.Dauk. Tokios kalbos nuvažiuojant, tokios grįžtant A.Rūt. Nori gyvas į dangų nuvažiúot, nuduoda šventą Tlž. Nuvažiãv[o] rasalo – uodega prišalo, nuvažiãvo maišo – ir pati pragaišo Mrc. Ką sako žmogus pirmiausia, nuvažiavęs į girią? (tpru) LMD(Vlkv).
| refl.: Nusivažiúoja į revą, išplauja mašiną Pžrl. Nusivažiuokite į Lietuvą, o išgirsite tą gaidą, iš kurios aš ėmiau įkvėpimą A1885,64.
4. intr. važiuojant nusileisti: Nuo kalno greit nuvažiãvome DŽ1. Žemyn nuvažiuoju R206, MŽ274. Ažvažiuot kalnan da nieko, ale nuvažiúot tai arklys bijodavo Svn. Norėjo šonan nuvažiúot ir angriuvo upėn Pb. Iš lygumų atvažiuoja, nė važiuot nemoka: nuvažiuoja nuo kalno kap nuo stogo Graž.
ǁ važiuojant įkristi: Saugokis, kad į duobę nenuvažiúotum Grž. Ir kaip jis įsėdo į vežimą, teip tas kučerius nūvažiãvo po vandens MitII39(Krg). Nuvažiúota iš palangės Juodynan ežeran (ps.) Ign.
5. tr. NdŽ, Jnšk važiuojant nugabenti, nuvaryti; nustumti, nuvežti: Nuvažiúok arklius į Svirbūtes Krš. Nuvažiuok ratus į daržinę ir nukinkyk arklį Ėr. Arklys buvo jau toliau nuvažiuotas Pšl. Jam liepė arklius nuvažiúot Lnkv. Piemenys nuvažiavo arklius, šeimininkai vedėsi svečius į vidų Žem.
ǁ važiuojant pasisavinti, pavogti, pagrobti: Aš visa (vis) pasidairinėju, kad niekas nenuvažiuõt mašinos LzŽ. Galėj[o] kas pasimt dviratį ir nuvažiúot, kap Vito pernai nuvažiãvo Pv. I jiem du dviračius nuvažiãvo Antš.
6. tr. Vkš važiuojant sužaloti, pervažiuoti; suvažinėti: Nūvažiúotą katiną pametė Grd. Mislijau, ka kokį vaiką nuvažiãvo, ka krioka kaip iš proto išejusi Trk. Belėkdamas vištą nuvažiãvo Vvr. Dar pirštus nuvažiúosiu su mašina Adm. Nelįsk teip arti, kad kojos nenuvažiuõtų Sml. Vaiko koją [mašina] nūvažiãvo Vn. Kulnį vaikuo nūvažiãvo [mašina] Šv. Kaip nuvažiúotas, teip nuvažiúotas [šuo], nebgaliam laikyti Plt. Pasisaugok, kad galvos tau nenuvažiuõtų Grž. Gelžkelio darbvežimio vadas … bevažiuojant užšokdamas nuvirto, ir tapė jam abi koji iki liemens nuvažiuoti LC1888,1. Ale jis, bėda, paliko vieną rankelę ant šlėnių begulint, ir toji tapė nuvažiuota Kel1881,178.
7. tr. važiuojant nuvarginti: Nuvažiúotą arklį niekas neema Šts. Nuvažiúotųjų jaučių meisa yra mėlena Šts.
| refl.: Nusivažiúo[ja] arkliai par keleivystes Ggr.
8. tr. važiuojant suniokoti, išvažinėti: Visa kertė rugių yr nuvažiúota Šts.
9. tr. važiuojant nuplėšti, suvažinėti: Nuvažiúotas tekinis DŽ. Tuo nuvažiavo, kitą tekinį antmovė Šts.
×10. intr. nujoti: Sėdos an ito arklio raitas ir nuvažiãv[o] LzŽ. Tada anas sėdos ir nuvažiãv[o] raitas Lz.
11. intr. plaukiant nutolti, nuplaukti: Karšis ka[d] didesnis, tai nuplėšia šniūrą, nuvažiúoja Pžrl.
12. intr. važiuojant, plaukiant nutolti (apie laivą): Ana įšoksta į tą laivą, ir laivas nuvažiãvo (ps.) Ign.
13. intr. nuplaukti, nuvykti (laivu, valtimi): Vėl ten nuvažiãvov su valte, vėl kelias raudas ištraukėv Štk. Vien ežerais galima nuvažiúot Ignalinan Mlk.
14. intr. toli ar ilgam laikui nuvykti, nukeliauti: Juzios sesuo buvo par ją Leningrade nuvažiãvus Mlk. O pats [Herodas] nuvažiavo iš Judėjos Cezareon ir atsiliko [ten] Ch1ApD12,19. Buklus tas vyras Lietuvo[je] gimęs, parejo mokslus lenkų žemė[je], o paskiaus nuvažiavęs į valakų žemę, dar par tridešimtis apvalius metus mokės įstatymų, arba provų M.Valanč.
| prk.: Jėzus Christus …, kuris tuo metu kaip būtų šalin nuvažiavo, kad užžengęs ant dangų nuejo ižg to pasaulio Tėvop DP387.
^ Mamos nerasi nuvažiãvęs Trgn.
| refl.: Nusivažiúočiau tolie, apei Šilalę dirbti Vn.
15. intr. nuvykti gyventi kitur, nusikelti: Čia aš gaspadinė, o kai nuvažiúosiu [kitur], tai prie kito [būsiu] PnmR. Daug svietelio i mūs [į Ameriką] nuvažiãvusio būta Švnč. Duktė nuvažiãvo Polskon Dv.
16. intr. nučiuožti tolyn slidžiu paviršiumi: Nuvažiãv[o] par ledą in grynos nugaros Klt.
17. intr. nuslysti į šoną ar žemyn, nušliaužti, nusprūsti: Tas šėpas i nuvažiãvo pakalniuo Dr. Čiūkšt, ir nuvažiãvo vaikas nū daržingalio žemėn Vvr. Pamačiau, kad Banionis tik slysta slysta nuo arklio, kebėkšt ir nuvažiãvo Slm. Kai verčiuos [lovoje], ir nuvažiúoja an kojas [čiužinys] Vdn. Po noperckėlį prisišinkavo, po stalu nuvažiãvo Tr. [Du broliu] jojusiu į [stiklo] kalną – ir nuvažiuosiančiu subine (ps.) S.Dauk. Stogas nuvažiavo ant šono kartu su gegnėmis rš.
^ Kad tu būtai nuvažiavęs verdančion smalon! Arm.
ǁ nukrypti: Tėvas vis kreivai numūry[ja]: matai, kai tas mūras nuvažiãvęs Jrb.
18. intr. nuslinkti, iškristi (apie plaukus): Nuvažiãvo plaukai Krtn. Po pusmečio nuo jo pakaušio visi plaukai nuvažiavo rš.
19. tr. dėvint nukleipti: Jo batai nuvažiuoti į vieną šoną rš.
| refl.: Mediniai klumpiai kaip matai nusivažiúos Kl.
ǁ intr. nuplyšti, nuirti: Jau nuo kluonų nuvažiãv[o] apdanga Mtl.
20. tr. šnek. išperti, prilupti: Senoji nutvėrė Kliotildą už plaukų, užvertė rūbus ant galvos ir gerokai nuvažiavo TS1904,2.
21. nukrypti nuo temos, nukalbėti: Šnekėjo šnekėjo ir visai nuvažiãvo Ll. [Jaunius] nuvažiuoja kartais ir į tokias kalbos „gudrybes“ J.Jabl. Nebe te jau nuvažiavai̇̃, aš žinau, ką tu norėjai pasakyt Ut.
| Apie meilę dainavau – vėl kažkur nuvažiavau T.Tilv.
ǁ niekus nukalbėti, pasakyti nesąmonę: Gudri gudri moteriškė, o kai nuvažiuoji kartais, tai nei kaip žmogui pasakyti rš. Kad tamsta turbūt ir nuvažiúoji par daug (perdedi), nei teip yra, nei ką Srv.
| refl.: Ar šitas žmogelis dažnai tep nusivažiúoja? Šil. Štai iki ko nusivažiuojama, tamsta… rš.
ǁ prastai padainuoti, nudainuoti: Žodžių nemoka, kad nuvažiuõs, kad paleis gerkles… Bb. Dukterys dažnai ją (dainininkę) taisydavo įkišdamos modernų žodelį: „Jau, boba, nuvažiavai nei šį, nei tą“ rš.
22. intr. prk. dingti, pranykti: Tiek degė, kiek trobų buvo pavėjuje …, būtų galėjęs visas sodžius nuvažiuoti (sudegti) TS1899,5.
23. intr. prk. būti nugyventam, nusmukti: Viskas jau blogon pusėn nuvažiãvo Iš. Sūnaus rankos[e] greit viskas nuvažiuõs Ktk. O te tai nuvažiãvo, taigi nieko nieko neturia, kaip stovia Pnd. Ūkis yra nuvažiãvęs Upn.
| refl.: Dirbt niekas nenoria, ažtai visa nusivažiãvo PnmR.
ǁ nusigyventi: Nuvažiãvo rūsas, su viskum – tuštinybės Krš.
ǁ netekti vertės: Kaip tie piningai nuvažiãvo, nėko vietoj paliko Krš.
24. intr. prk. moraliai pakrikti, ištvirkti: Nuvažiãvo mergelė, su kėpiu susitepė (susilaukė kūdikio) Krš. Ištvirko vaikas, nuvažiãvo kap nuo kalno vežimas VšR.
| refl.: Jei ne žmona, jis visai nusivažiúotų Mrj. Aš nežinojau, kad tu taip nusivažiavai! rš. Nusivažiãvęs svietas, labai suprastėjęs Krš.
◊ an kapų̃ (an kapùs) nuvažiúoti mirti: Pas mano seserį buvo trisdešimt svotų, ale neišsirinko, an kapų̃ nuvažiãvo, va kur buvo jai išrinkta Dg. Dirbo dirbo, plėšė plėšė – i be laiko an kapùs nuvažiãvo Ėr.
gelumbių̃ derė́ti nuvažiúoti Rs paskęsti: Jau tas nuvažiavo gelumbių derėt LTsV95(Erž).
į Amèriką (Amèrikon) nuvažiúoti blogai eiti, blogai rodyti: Mano dziegorius nuvažiãvo Amèrikon Rk.
į ámžinus namùs (į dañgų, į kapùs, kapúosna, kapi̇̀nėsna Dt, Vdk) nuvažiúoti mirti: In ámžinus namùs kiek nuvažiãv[o]! Rtn. Nenorint į dañgų nuvažiúot [galima] Tlž. Padėsi sveikatą, į kapùs nuvažiúosi, ir po visam Krš. Šią žiemą mažne į kapùs nuvažiaváu Krš. Be laiko į kapùs nuvažiãvo KlK9,70(Užv). Aš tuoj jau kapi̇̀nėsna nuvažiúosiu Žž. Kaip girdėt, tai ne vienas nuvažiãvo kapúosna su ta liga Krs.
į lankàs nuvažiúoti niekų prišnekėti: Tai kad jau ir nuvažiãvom į lankàs Plk. Jau tu nuvažiavái į lankàs Krtv.
[kai̇̃p] į malū̃ną (mélnyčion) su burõkais (su rópėm) nuvažiúoti niekus nukalbėti, pasakyti nesąmonę: Ką čia jau ir bešneki, nuvažiavai̇̃ į malū̃ną su burõkais Srv. Nuvažiavo kaip į malūną su burokais LTR(Ut). Nuvažiãvo mélnyčion su burõkais Tr. Na jau, su ropėm malūnan nuvažiavai! Pn.
į Pùmpėnis (Pùmpėnysna) nuvažiúoti užmigti: Nuvažiavo Pumpėnysna LTIII460(Tvr).
į šárkų bažnýčią (koplỹčią) nuvažiúoti mirti: Jau nuvažiãvo į šárkų bažnýčią, nebėra Šd. Susirgo uždegimu i nuvažiãvo į šárkų koplỹčią Krž.
kai̇̃p nuo [Striūpų̃] ti̇̀lto nuvažiúoti nukrypti nuo temos, nukalbėti: Nuvažiavo kai̇̃p nuo ti̇̀lto Jrb. Nuvažiãvo kai̇̃p nuo Striūpų̃ tilto Šk, Lkš, Kdl.
kai̇̃p rãtai be atãsajų nuvažiãvo niekus nukalbėjo: Nuvažiavai̇̃ kai̇̃p rãtai be atãsajų Nč.
namõ nuvažiúoti
1. mirti: Mano metų jau mažai žmonių, kiti jaunesni nuvažiãvę namõ Srj. Katri varė [sielius], tiej nuvažiãv[o] namõ Drsk.
2. nusileisti (apie dangaus kūnus): Jau saulė namõ nuvažiãvo Gs.

nuo kópėčių nuvažiúoti DŽ niekus nušnekėti: Jau nuvažiavai nuo kopėčių LTR(Grk).
pas Abrãmą nuvažiúoti mirti: Tas žmogelis jau pas Abramą nuvažiavo LKKVII191(Čb).
po béržu nuvažiúoti mirti: Man reikė buvo senai nuvažiúoti po béržu Aps.
põteriai nuvažiãvo per vėlu: Jau vis tiek tavo põteriai nuvažiãv[o]! Lp.
panuvažiúoti (dial.) intr.
1. daugeliui nuvažiuoti: Tada panuvažiãvom namo LzŽ. Vyrai panuvažiãvo medžian Dv. Nūnai mūs panuvažiãvo Vilniun daugiamėj Dv.
2. visam laikui nuvažiuoti, nusikelti kitur gyventi: Panuvažiãv[o] duktė Polščion su vyru Lz.
pavažiúoti Š, Rtr, KŽ; M
1. intr. truputį važiuoti: Pavažiúok į šalį DŽ1. Tas ponas pavažiavęs ir pasigedęs, kad jam pinigų nebėra LMD(Žg). Pavažia[vo], prašo vilkas i trečios kojos pavėžėt LTR(Rš). Vienas įsėdi tos[e] rogelės[e], o kitas stumi ir pavažiúoji ratu aplink Svn. Čia upelė pienu teka, pavažiãvę (pavažiavus) krauju tekės (ps.) Dv.
ǁ važiuojant įveikti kokį atstumą: Dar reikėjo pavažiúoti apie porą kilometrų NdŽ. Nuo čia pora kilometrų pavažiúosta [prie ežero] Kpr. Pavažiavo galą, rado pinigų ant kelio BsMtI116. Kai būsi pavažiavęs galutį, tuojau šok ir nulėksim J.Jabl. O toliau pavažiúosta, bus Bajorėliai Slk. Keliaujant teko po keletą kilometrų ir pavažiuoti, ir paeiti rš. Buksvos išdvakusios medinašių, tai ir cypauja kiek pavažiavus M.Katil. Pavažiúok jau už Raseinių, ir margos [karvės], jau nelabai pamatysi žalos Plvn.
2. intr. KŽ nuvažiuoti kur ar kokiu tikslu (ppr. netoli ir neilgam): Reikės pavažiúoti iki Panevėžio DŽ1. Kas į turgų pavažiúo[ja], tas padirba piningo iš tų uogų Akm. Pavažiúona kur, pasiperka geriau Rdn. Aš jau turėjau arklius pasikinkęs, bet mun nebteko važiuoti, brolis pavažiãvo Šv. Ne arklį beturėsiam, ne kur pavažiúoti, ne kuo beapsisėti būs Sd. Pavažiúoji par Rąžę, i pri tai kertei y[ra] ta anų troba LKT75(Plng). Dar šnekėjo, ka rengias pavažiúot Alytun, ale nespėj[o] Pv. Su bernėku pavažiúosiu šieno Dbč. Pašaro jei kada trūksta, pavažiúoja į mišką, pasipjauna [šakų] Šlv. Kad prispės obuoliai, vaikai, pavažiúokit abi, duosiu Dg. Tai sėsk, pavažiúosim su mumim Azr. Pavažiuoji̇̀t Bokštan LzŽ. Pavažiúot reiks Vidžiúosna Aps. Kad jūs pavažiúotut Ignalinon, tai pamatytut, kiek te ežeriokų Sug. An Pasvalį pavažiúok – jau kitoniška kalba Antr. Negražu būt, kad jau nepavažiúotumėt pastikt Skdt. Toliau buvai pavažiãvus Km. Nuo vieno kiemo pavažiúoja lig kito, nuperka silkių Alz. Nubosta namie miegot, pavažiúot reikia kai kur Svn. Žadam lig Šiaulių pavažiúoti Krs. Pavažiúoju [į gimtinę], pasižiūriu, ka[d] nieko nėr (nebėra namų) Sdb. Pavažiuoji galą, ir jau kitas vėjas… lyg milžinas sėjėjas įsiutęs beria abiem rankom sniegą autobusui į akis J.Ap. Jums tuo tarpu reiks pasimti dokumentus ir pavažiuoti su manim K.Saj.
3. intr. NdŽ, KŽ nuvažiuoti šalin, tolyn: Kur stovėjo, nebėr vežimo, matai, pavažiãvo J. Kai aš prašiau pavežti, kitas tik sukirsdavo arklius ir pavažiúodavo Plšk. Tą avinuką gavusi [lapė] pasikinkė į vežimelį ir pavažiãvo PP77. Išpuolė iš paločiaus pultinai, šoko į vežimą ir pavažiãvo Jrk80. Pavažiuodama pasakė: – Rytą apent būsiu, tegul lauka S.Dauk.
ǁ prk. pasitraukti, ribai pasistūmėti: Kirtom kirtom, i kaip miškas pavažiãvo Užv.
4. intr. Sut, NdŽ važiuojant atsidurti po apačia: Pavažiuoju po kuo SD260. Traukinys pavažiúoja [rūdos kasykloje], tai tiesiai tan traukinin sprogdina Kpr.
| Su motociklu pradėjo važiuot ir pavažiãvo po mašina, ir gatavas an vietos Ob.
ǁ važiuojant atsidurti prie ko: Tiktai lig šis (kunigas) nusidarė, lig Jonalis bir po langu ir pavažiavo (ps.) S.Dauk.
| tr.: Pavažiuoti tiltą N.
5. intr. privažiuoti (prie ko), atvažiuoti (apie sausumos susisiekimo priemonę): Kitą rytą pavažiãvo karieta NdŽ. Automobilis pavažiavo po namų durimis Db.
6. intr. kurį laiką važiuoti: Pavažiúosim dvi tris dienas ir stovim LKT285(Šr).
7. intr. NdŽ galėti važiuoti: Jisai jau nei iš vietos nepavažiúoja K. Tokiu arkliu ir vaikas pavažiuõs DŽ1. Ar jau pavažiuojama su rogėmis? N. Paliauju pumpavęs [dviratį], i vėl – pš, nepavažiúosi Jrb. Kaip aš nepavažiúoju (negaliu važiuoti automobiliu), niekur nenuvažiuoju Krž. Kur čia tamso[je] su dviračiu pavažiúosi! Vkš. Jeigu sniego nėr, kaip su šlaja pavažiúosi Skdv. Roge retą metą pavažiúoji Jd. Sėdenė nirsta – nepavažiúosi su tuo dviračiu LKT64(Lkž). Kad nesgadintų, tai greičiau pavažiúotum Ker. Ta suklekusi mašinikė, taiso taiso i nepavažiúo[ja] Krš. Tokiam kely nepavažiúosi nė ratais, nė rogėm Mžš.
ǁ part. praes. tinkamas judėti susisiekimo priemonėms: Sunkiai pavažiúojamas kelias DŽ1. Grįžtu namon, vieškelis nepavažiuojamas J.Sav. Pas mus sniego bėra prie krūmų. Keliai pavažiuojami rš.
ǁ tinkamai važiuoti: Vien brada turi bristi, pavažiúoti negali J. Sklepas – važiuotas pavažiuõtum (toks didelis) Kp. Yr tokių arklių, kad negali pavažiúot Kp. Kada jau tas šventas Rokas (atlaidai) būdavo, tai šeštadienį važiuodavo, o kai sekmadienį išvažiuosi vėliau, tai negalėsi bepavažiúot Mšk. Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą, jaugi dabar keturiais arkliais pavažiúoti nepigu K.Donel.
ǁ part. praes. tinkamas, skirtas važiuoti: Gavau arklius visai nepavažiuojamus J.Jabl. Čia ne darbiniai, pavažiúojami ratai Rz. Brikos dabar pavažiúojamos Ll.
ǁ part. praes. tinkamas rodytis važiuojant: Su tokiu padėvėtu nepavažiúojamu drobužiu apsivilkęs Rdn.
8. intr. kiek važiuoti: Turėjo savo ratus ir arklį pavažiúoti Vkš. Pavažiuot – kaip paukštis ėjo Pš. Nėr su kuo pavažiúot, kai reikia Jnšk. Perniai tai su rogėm nė karto neteko pavažiúot Krs. Man vienas malonumas pavažiuot žiemą, kas čia yr, – rogėm Č.
ǁ pasivažinėti: Dviračiuką tėvas nupirko pavažiúoti Skdv.
ǁ tr. pavažinėti: Mane pavažiuok, mane! Žem.
9. tr. važiuojant kiek pavaryti, pastumti, pavairuoti: Kai yr kam pavažiúot, tai daug greičiau prisikrauji Gs. Pavažiavo arklį prie durų J.Balt. O tu gal pati pavažiuosi arklį į kūtę? rš. Vairuotojas pavažiavo savo griozdišką mašiną šalikelėn ir sustojo rš.
ǁ važiuojant pastumti po apačia: Pavažiãvo vežimą po medžiais DŽ1. Pavažiúok ratus į pastogę Vkš. Pavažiúok arklius po topiliu ant paunksnę Sml.
10. tr. važiuojant padėvėti: Pavažiúotą dviratį gal pigiai nupirkti Vkš.
11. intr. paskristi (lėktuvu): Visi dyvijomos, ka gal oru pavažiúoti Nmk. Kur tu matęs: oru pavažiúot žmogu[i], nukris, – sako, – i tiek! LKT245(Lg).
12. intr. plaukiant atsidurti po apačia: Aukšti medžiai, augusieji ant kranto, buvo palinkę į vandenį, ir po jais galėdavo pavažiuoti didžiausi laivai J.Balč.
13. intr. toli ar ilgam laikui nuvykti, nukeliauti: Toliau buvo pavažiavę (ištremti) PnmR. Buvo pasitraukę nuo karo visi, visi buvo pavažiãvę toliau Kp.
14. intr. slystant palįsti (po kuo): Ėmė ir pavažiãvo kojos po lova Kt.
15. intr. atlikti žaidimo, lošimo veiksmą: Pavažiúok gi, kiek čia aš lauks[iu]! (žaidžiant šaškėmis) PnmR. Blogai išėjo, jam pavažiãvo, dabar išloš [kortomis] Jnš.
16. pašiepiamai pasakyti, įgelti; stačiokiškai papriekaištauti: Tiesiog jis man nieko nepasako, bet kalbėdamas vis pavažiúoja Lkč. Kaip įsišnekom, i pavažiaváu visą teisybę į akis Krš. Aš jai biskį pavažiavaũ anais sykiais Pv. Kad pavažiãvo, tai ką gi, tas net paraudonijo iš sarmatos Lel. Aš jam kai pavažiavaũ, tai tuoj nutilo Vžns. Anas labai mėgsta mergiotėm pavažiúot Sv. Matai, i pavažiãvo jam – net užkaito žmogelis Mžš. Ji moka bernam pavažiúot Ėr.
◊ vélnias pavažiuõs kariẽtą turės mirti: Greit vélnias kariẽtą pavažiuõs Grk.

×padvažiúoti (hibr.) intr. Zt
1. privažiuoti (prie ko nors): Padvažiãv[o] pačiump durump LzŽ. Padvažiúok arčiau Mlk.
2. nuvažiuoti į kokią vietą ar turint kokį tikslą: Reikia padvažiúot doktorop LzŽ.
3. kiek pavažiuoti: Padvažiãv[o] toliau LzŽ.
4. pašiepiamai pasakyti, įgelti; stačiokiškai papriekaištauti: Ir padvažiãvo akỹs pirminykui Ut.
parvažiúoti K; SD1109
1. intr. N, Sut, J, L, Š, Rtr, KŽ važiuojant grįžti: Tėvas parvažiãvo iš turgaus DŽ1. Atkelk vartus, jau parvažiúoja su šienu! NdŽ. Nu Vilniaus su arkliais parvažiãvo Krš. Teparvažiúo[ja] iš darbo dvylektą valandą Pgr. Ant vieno [šieno vežimo] pati parvažiúosu, ant antro sūnus parvažiúos Žlb. Ka parvažiãvo [jaunieji], kožnas savo nevalgė, buvo jaunosios pietai Bdr. Kap parvažiúo[ja], tai juos priimdo su duonos riekele ir druska Dv. Kap namona parvažiãvo su kunigu, buvo pamiręs [ligonis] Grv. Kap pirma arkliai savi buvo, parvažiavai̇̃, ir spakaina Lt. Pavakariais parvažiãvo ir anas JnšM. Mes priešpiet išvažiavom, pavakary parvažiúojam – anas da vis varto [šieną], privargęs, piktas Slk. Parvažiavaũ tik ką gyva iš tos ligoninės Kvr. Du rubliai nuvažiuot ir du rubliai parvažiúot, keturi rubliai [kelionė] Žl. Ką čia bevalgysi, kiek čia bėra parvažiúot! Sb. Nebevažiavau, grįžau atgalio, misliau, kad tik namo parvažiuõčia Č. Numovė [mašinai] ratą, ir parvažiúok dabar namo PnmR. Parvažiúoja namo, gryčia nerakinta, vyro nebėr Kpr. Jam neliko pinigų nė namo parvažiúot Krs. Visi pareidavai ir parvažiúodavai aba ant arklių parjodavai Mšk. Jam dovanojo kiaules i jis parvažiúoja namolek Šln. Žmona anksčiau parvažiãvo, ir į daržinėlę [šieną] susinešėm Sk. Kas pirmas V[elykų] rytą parvažiuos iš bažnyčios, tas pirmas tais metais nudirbs laukus LEXXXIII318. Parvažiúodami randa ant kelio begulintį ožį (ps.) Šk. O aš turiu du žirgeliu, namo parvažiuosiu, o aš turiu du broliuku žirgelius priimtie LTR(Asv). Ir jau būtų teip parvažiavęs, kad negera būtų šeimyna jį užuturėjus SPII181.
| A tos muno uogelės gyvos parvažiãvo (ar nesutrintos vežamos)? Krš.
| prk.: A iš mokyklos an penketukų parvažiãvot? Dv.
^ Bėda, kaip mergai margu arkliu parvažiavus KrvP(Ds). Baikštu arkliu kai boba važiuoja, po vežimu namo parvažiuoja KrvP(Stk, Vlk). Jei nevalgęs išvažiuosi, nevalgęs parvažiúosi Rd.
ǁ tr. panaudoti grįžtant namo: Parvažiúotas (su juo parvažiuota) biliotas, negeras Trš.
2. intr. grįžti iš kelionės, parvykti, parkeliauti ilgą laiką nebuvus: Parvažiãvo iš užsienio NdŽ. Vaikiukas apsiženijo, lygu tik parvažiãvo iš karūmenės Vkš. Parvažiãvo priš pat Didįjį karą Nv. Misliju, parvažiuos iš karo, neturės rasi kuo apsidaryti Žeml. Kap parvažiãvo, tep dar̃ ir neina in darbą Dbč. Aš kab parvažiúoju namopi, kab man linksma! Kls. Jis parvažiavęs, – tėvų neberadęs to[je] vieto[je] begyvenančių Sln. Parvažiãvo tėvulis iš didžios kelionėlės ir sustiko dukružėlę vieškelėliu einančią DrskD212.
ǁ DŽ trumpam grįžti, parvykti, apsilankyti (ppr. tėviškėje): Parvažiúoja vaikai, šoka, padeda [dirbti] Stk. Jis dabar buvo parvažiãvęs svečiuosna LKT364(Mrp). Kai Jablonckis Jonas, tas rašytojas, parvažiúodavo atostogų, jis čia ateidavo LKT194(Grš). Gerai gyvena, pasišvietę parvažiúona, dovanų pryveža Rdn. Parvažiãvęs yr penkias dienas Lk. Kad vaikai ir iš mokslų parvažiúona, žemaitiškai šneka Ub. Pas motinėlę jau neparvažiuosiu ir parvažiavus ilgai nebebūsiu LTR(Sv). Jis pats ketinąs parvažiuoti Velykoms ir pasilikti namie ligi šienapjūtės V.Myk-Put.
3. intr. Vkš, Plšk grįžti gyventi, parsikraustyti, parsigabenti: Teparvažiuõjie [iš Amerikos], ka parsivežtų mašiną, piningų, tai galėtų sklaidytise Erž. Kitas iš Amerikos parvažiãvęs nusipirko mašiną, ejo po ūkininkus kuldamas su arkliais Ms. Iš Amerikos buvo ans parvažiãvęs, dolierių parsivežė maišą Kl. Kap parvažiãv[o], parsivežė pinigų ir pasistatė namą Dsm. Du metu būs kaip parvažiãvo [sūnus su šeima] Žlb. Parvažiãv[o] [iš Sibiro] mažai gyvas Sn. Po tam atrašė: – Noriu namo parvažiúot ir mirt Pb. Aš kai parvažiavau, būčiau Skaisgiry apsigyvenęs Sk. Priimk priimk dukrelę iš didelio kelelio, parvažiuojant be valelės, be didžiausios LTR(Mrk). Tai aš nuo jo parbėgau, parvažiavaũ pas mamą Brt. Jonas Domanievskis parvažiuo[ja] į mūsų vyskupus (būti mūsų vyskupu) M.Valanč.
4. tr. važiuojant pargabenti, parvežti: Parvažiãvo svetimus arklius prisisprogęs Krš. Reik eiti ieškoti arklio, o arklys čia pat parvažiúotas Skd. Išejo parvažiuoti ratų, i pagavo į purmonus Šts. Ar baltokės [kumelės] neparvažiavo? Ėr.
| refl. tr., intr.: Jis nuejo tos kumelės parsivažiúot Šmk. Aš pats dviratį parsivažiúosiu Ss. Parsivažiãvo mašinelę ar už devynias tūkstantes Rdn. Susišukuosma [vilnas] i parsivažiúosma Pvn. Išvažiúo[ja] su bizne i parsivažiúo[ja] su mašinele Krš.
ǁ refl. tr. stumiant, ridenant parsigabenti: Nuėjo ir vežimėlį parsivažiãvo VšR.
5. intr. ateiti (kokiam laikui): Berneliai (bernelių mišios per Kalėdas) parvažiãv[o], Trys karaliai pareis dabar End.
^ Šventas Jonas su šieno vežimu parvažiúo[ja] Vg.
×6. (sl.) intr. parjoti: Sėdaus raitas ir parvažiavaũ namo Dv.
7. intr. srauniai atitekėti (apie upę): Nuo Aukštdvario parvažiúoja Verknė Stk.
◊ iš Amèrikos parvažiúoti gimti: Parvažiãvo iš Amèrikos dukrelė Kt.
namõ (numiẽ) parvažiúoti
1. mirti: Visi parvažiúosma numiẽ, tik nežinom kada Krš.
2. dingti: Aštuntoj dešimty esmu – namõ sveikata parvažiãvo Mlt.
paparvažiúoti (dial.) intr. visiems, daugeliui parvažiuoti, grįžti: Paparvažiãvo iš Vilniaus Dv. Vyrai paparvažiãvo iš medžio Dv.
pérvažiuoti K, Š, NdŽ, KŽ, pervažiúoti Rtr; Q536, SD295, L
1. tr., intr. R201,206, MŽ268,273, N, J, DŽ važiuojant per ką patekti į kitą pusę: Upė nebuvo ištvinusi, par brastvą suvisam lengviai párvažiavom Vkš. Pérvažiavo gronyčią i namo ataskutė Ml. Per kelią tik pérvažiuosi, i regėt Šlčn. Per tiltą reiks pérvažiuot Btrm. Reikė pérvažiuot upelė tokia Ob. Kai pérvažiuoji tą kalneliuką, važiuoji link stotį Dgp. Pérvažiavus šilą ir pagedo [autobusas] Žl. Kupa netoli teka, pervažiãvot gi Kp. Kad būt arkliai ramiai eję, būt pervažiavęs [tiltą] Pl. Nė parvažiúot par mišką neleisdavo [eiguliai], ne tik Kri. Pervažiavęs mišką, atrado ežerą ir viduryj ežero mato malūną BsPII28. Kol pérvažiavo visą kaimą, mėsą ir išmetė (ps.) Grv. Kai pervažiuoja par kaimą margu arkliuku, – vestuves išveža (priet.) Pnd. Pirmukart pervažiavus su javų vežimu į kluoną, reikia pervažiuot per netoli durų patiestus kokią porą rankšluosčių, tai pelės javų nekapos LTR(Šil).
| Pérvažiuot[ų] tačkele, parinkt[ų] akmenų Sn.
2. intr. truputį ar netoli pavažiuoti: Duo man pervažiuot OG57. Tai tau nustiko – pérvažiavai motociklu! Tvr. Vis jaučiais arėm, arklys tiktai pérvažiuot Azr. Kailinius pérvažiuot (kelionei) pasiūk Lp. Čia kur pérvažiuoja tik in svečius, o tep pas dukterį būna Pv. Pérvažiuok šiandiej Utenon Ktk. Du darbiniu arkliu turia, kur jau dirba lauke, o vieną – kad jau pervažiúot Kp.
3. tr., intr. pravažiuoti: Tuoj gatve mažai kas pérvažiuoja Drsk. Pervažiúojat Kinderius ir lekiat ant Vilnių Šmn. Kap važiuosi bažnyčelėn, nepervažiuok kapelio Ad. Jau bus pérvažiavę vakarą mašinos LzŽ. Ir kad keliavo keliu (išnašoje pervažiavo), atejo and nekurio vandenio Ch1ApD8,36.
4. tr., intr. Stk važiuojant visur užsukti, kiek pabūti, apsilankyti: Atvažiuok atostogų, párvažiuosma gentis, apsilankysma Krš. Uždagliojo žvakikes visoms giminims, párvažiavo visus kapus Krš. Visus vaikus párvažiavau, gerai gyvena, susitvarkę Rdn. Visas vaistines párvažiavau, nėr tų vaistų Grd. Gerai pérvažiuot pažiūrėt Sn. Jis visą kraštą pérvažiavęs Dg. Pirminykas pérvažiuoja, apdaboja [laukus] Klt. Jau in daktarus ana važiavus ir pérvažiavus, – kur tik nebuvo Slk. Daug aš gydytojų parvažiãvus – skrandžio uždegimas Sdb. Pérvažiavo par visą giminę, visus aplankė Adm. Buvo gal pats viduržiemis, kai jiedu vieną sekmadienį sumanė pervažiuoti stirnų ėdžias rš.
ǁ daugeliui užsukti, pabūti, apsilankyti: Daugybė piršlių párvažiavo Vkš. Labai daug žmonių čia pérvažiuoja, taigi ažumiršti Lb.
5. intr. galėti važiuoti: Gal tos mašinėlės ir pérvažiuoja, ka ir užpustyta Pv. Par eglyną Vaičionių pérvažiuot negalima Km. Per žiojėjančias duobes ir gličias išraustų žemių kalvas neįmanoma buvo pervažiuoti rš.
nepérvažiuojamai adv.: Jūra (upė) ištvino nepárvažiuojamai Trg.
6. tr. važiuojant (per ką) palikti žymę, judinti paviršių, ardyti, draskyti: Su akėčioms párvažiuos gerai, i biskį pasijudys tos varputės Jrb. Akėčiosna arklį inkinkė ir pérvažiavo pievą Žln. Jų vasarojus kad įdirbtas – kaip ir atavirkščiu drapoku pervažiúota Slm. Lengvom aketėlėm parvažiúoja vieną kartą, o paskui kokius du kartus volais Pc.
^ Burbuliuo[ja] kaip pelkė párvažiuota Gršl. Toks jau subinbruzda tas anos žentas – marma i marma kaip pekla párvažiuota Pkl. Dirva be takų, pervažiavus – be vėžių (ežeras) KlvK.
ǁ važiuojant suspausti: Buvo matyti, kad visas krūmelis buvo pervažiuotas ratu rš.
7. tr. ŠT296, Lp važiuojant sužaloti, suvažinėti: Nežinia, a ją ta mašina parmetė, a ją párvažiavo Jrb. Katineliuo kojelę párvažiavo Vkš. Prisigėrė i párvažiavo Skdv. Aš dabar tai kaip ir kokio traktoriaus pervažiúota, – visur sopa, visur dreba (labai pavargusi) Slm. Ją parvažiãvo mašina i paliko an kelio Mžš. Guli ant kelio parvažiúota višta Ėr. Dabar, naktį bežygiuojant, jam vokiškas sunkvežimis pervažiavo koją B.Sruog. Rado vieną traukinio pervažiuotą moteriškę Kel1932,6.
8. tr. važiuojant nuvarginti: Pirmosioms kojoms párvažiuotas arklys nebišgydomas Trš.
9. intr. ŠT292, Pžrl plaukiant (laivu, valtimi) patekti į kitą pusę, perplaukti: Grybautų pérvažiuoja par ežerą Vžns. Pulkas ejo švedų kariuomenės ir negalėjo pérvažiuot [per ežerą] Č. Akrūtu pervažiuoju R206, MŽ273.
^ Su cėbru per upę sunku pérvažiuot Rš.
10. tr., intr. keliaujant patekti į kitą pusę: Pérvažiavę Vokietiją, į Belgiją nuvažiavom Plšk. Stokholme teko pagyventi ilgokai, belaukiant leidimo pervažiuoti per Vokietiją V.Myk-Put.
11. intr. mažiau važiuoti, liautis važiuoti: Žmonys jau párvažiavo, turbūt jau vėlu Up. Jau ir artimiejai žmonys párvažiavo KlvrŽ.
12. intr. persikelti kitur gyventi: Paskui tėvukai pagyveno metus, pérvažiavo vėl Dg. Pérvažiavo, mūruos gyvena Ad. Taipo sugrįžo ir pervažiavo žemėn savo pati ir tarnai jos Ch1Kar10,19.
13. tr., intr. perbraukti: Ant šepečio užmetęs drėgną skudurą, pervažiuoju grindis ir šiaip, ir taip V.Bub. Atgalia ranka pervažiuoja trumpais plaukais rš. Pasakė, o tada susuko [Laurynas] naują raguolį, pervažiavo su juo per visą dažinį, šlamokštelėjo burnon J.Balt.
14. intr. šnek. suduoti, sušerti: Jeigu durniuosi, pervažiúosiu par nugarą kočėlu Kp.
15. tr., intr. prk. persiristi per kokią amžiaus ribą: Per pusę párvažiavau devintą dešimtį Tvr. Par septyniasdešimt párvažiavęs Krtn.
pievažiúoti (dial.) tr., intr. važiuojant priartėti: Pyvažiúo[ja] artie Krg. Ans pyvažiãvo žiburį Krg. Kad vežti negalėdavo [šieno], nepyvažiúodavo, sumesdavo į didelius kūgius Rsn.
pravažiúoti I, RtŽ; M, L
1. intr. N, K, DŽ1, KŽ važiuoti pro šalį: Pro šalį pravažiúok J. Jų pravažiúota nesustojus NdŽ. Pravažiúojamos stotys NdŽ. A nematei, a čia nepravažiavo žmogus? LTR(Slnt). Tujau ims, užkurs laužą, ka nepravažiuõtų pro šalį [kraitvežiai] Bdr. Pravažiúos pro mumis dum arklium briko[je] įsisėdęs pri tos panos End. Skubinkis, gali mašina pravažiúotie, pasliksi Vj. Yra kelias, pravažiúoja kai kada kas Sb. Kariuomenės tai daug pravažiãvo Brž. Pro kapus pravažiãvus ir pradėjo iš paskos gintis Mšk. Buvo smagu, kai praeinantiejai ir pravažiúojantiejai matydavo mano darželį Ar. Važiav[o] tėvulis, pravažiãv[o], manę dukrelės nevadav[o] KrvD251. Aš, užvakar tavo namus blogus pravažiúodams, kad įsitėmyčiau tikrai, tyčioms pažiūrėjau K.Donel. Nenoriu tokį būrį žmonių tylėdamas pravažiuotie Rp. Mat vienas iš jų dviejų pamėtėjo smarkiau, pravažiuojant pakalnėje viršininkui, ir pataikė į jo vežimą V.Kudir. Kepurę pakelia pravažiuodamas, užkalbina – geros giminės, matai A.Mišk.
^ Karas, tai ne motina pravažiãvo PnmR.
ǁ tr. važiuojant aplenkti: Jei matai, kad visų vežimų nepravažiúosi, tai ir arklio neverta blaškyti Šv. Kai važiuosiam į Kalvariją a kur, visus ans pravažiúos Žd.
2. intr. KŽ važiuoti (per ką) nuo vieno galo iki kito: Pravažiúoti per svetimą teritoriją NdŽ. Pravažiúoti pro tarpeklį NdŽ. Kaip pravažiãvo pro tą tiltą ir išgirdo, kad pasakė: – Durneli, durneli, praleidai tokius piningus Nv.
ǁ tr. važiuojant įveikti kokį atstumą: Pravažiavau penkias mylias, nė vienas nelojo LTR(Ut).
3. refl. Mrc truputį važiuoti, pasivažinėti.
4. intr. galėti pervažiuoti: Arkliai šnirpšta, neita, nepravažiúo[ja] ans End. Tę liūnas, nepravažiúosi LzŽ. Čia stačiai galima pravažiúot Pb. Tokia siaura keliūtė – pravažiúot nepravažiúosi Sld. Visus takus pukštais užkaišė, – nei praeit, nei pravažiúot Sv. Arklį plaka, arklys nepravažiúoja Bsg. Važiuoti sustojo ir barėsi negalėdami pravažiuoti J.Balč.
^ Kur varna praeita [ledu], ir kopininkas pravažiúo[ja] Klp. Jei geruoju, tai ir per barščius pravažiuosi, o jei piktuoju, tai nė keliu nepravažiuosi LTR(Trg).
5. tr. KII340, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Škn padaryti tinkamą judėti susisiekimo priemonei; važiuojant prabraukti vėžes: Rogių kelias dar nepravažiúotas DŽ1. Kelias užpustytas, lauksim, kol pravažiuõs Jrb. Pravažiúotas kelias – bepigu neiti vaikams į mokyklą Šts. Nesiskubinkit, tegul kelią pravažiuoja Ds.
| refl. NdŽ: A keturias dienas, kol keliai prasivažiãvo, ans sėdėjo an pečiaus Jdr.
6. tr. Rtr, NdŽ, KŽ įpratinti važiuoti, išlavinti: Kumelys neseniai buvo pravažiúotas Grš.
| refl. NdŽ.
ǁ DŽ, Up pirmą kartą pamėginti važiuoti: Arklį pravažiúoti K. Šiandie ir šitą kumelioką pravažiuõs Trgn.
ǁ part. praes. skirtas važiuoti: Turi žirgą pravažiúojamą, nuvažiuoja ir vakarėlin, gegužinėn Antz.
ǁ part. praes. skirtas įvažiuoti ar išvažiuoti: Pagrindiniai dvaro v[artai] dažnai būdavo pravažiuojama anga didesniame pastate LEXXXIII201.
ǁ pradėti naudoti, išmėginti (važiavimo priemonę): Brika nauja, nepravažiúota, sunku važiuoti J.
7. intr. praplaukti: Ana, būdavo, par ežerą kai pravažiuõs! Pb. Su eldijėle nepravažiúosi, kaip užaugęs ežeras Aln.
×8. (sl.) intr. kiek pajoti, pajodinėti: Pazvaly many pravažiúot in ito kumelio LzŽ.
9. tr. keliaujant kur pabūti, apsilankyti, užsukti: Aš tik pravažiúoju NdŽ. Trumpai papasakojau apie Lietuvą ir palyginau ją su savo pravažiuotomis šalimis Šlč.
10. intr. nuvykus, nukeliavus pabūti, praleisti kurį laiką: Kur kalvek žiemą pravažiúosiu Aln.
11. intr. nuvykti kur kitur, persikelti, persikraustyti: Anies pravažiãvo miestelin gyvent Dglš.
12. intr. prk. praeiti, pralėkti (apie laiką): Vasara greit pravažiuoja Ėr.
13. paviršutiniškai ką padaryti.
privažiúoti K, RtŽ, Rtr; H154, R20, MŽ26, N, M, L, ŠT13
1. tr., intr. R415, MŽ560, Š, LL22,152, DŽ1 važiuojant priartėti: Da tos vietos neatradom, da neprivažiãvom Akm. Važiuokiatav važiuokiatav, privažiúosiatav tokius didelius numus LKT48(Žd). Liuob privažiúos pri tvartų, prikels ratus, i mesu [mėšlus], kol valktį primesu Kl. Privažiúoji ingi lapę ir ažušauni ją Dv. Tu arčiau tik privažiúok su arkliu Dgč. Penktadienin tai privažiúoja daugis prieg ežero Kpč. Prie daržinės privažiãvom ir liepė įdėt šieno ratuos Sb. Aš privažiúoju, činkt – tas arklys ant vietos (staigiai sustojo) Grz. Toji karieta privažiavo prie pušies ir prapuolė LMD(Gdr). Anys privažiãvo tą medžią, atkalė, nelaimę išleidė (ps.) LKT326(Trgn). Laukia, kai privažiuos, tai anas išlips iš medžio ir eis paskui ratus, tai vis išeis kur an žmonis LTR(Slk). Kai ana privažiãvo an tėvo namus, visi sužiuro, kad jų mergytė atvažiavo LKT309(Šš). Vėl išvažiavo žalčiai, privažiavo to miško, nebekukuoja gegutė LMD(Lg). Tas žmogus privažiavęs, žiūriąs – lapė Sln. Gailėte pergailėjo, širdelę perskaudėjo, kol privažiãvom močiutės dvarą (d.) Jnk. Važiavom lauką, važiavom antrą ir privažiavom sesers margą dvarelį LMD(Grl). Neprivažiavaũ anytos lauko, o jau pragydo raibi gaideliai JV412. Privažiavom dvarelį, anytelės vartelius, aš ir pamačiau savo vargelį pri anytos vartelių StnD20. Važiavau dieną, važiavau naktį ir privažiavaũ žalią pievelę DrskD35. Privažiavaũ prie kiemelio, šuneliai sulojo, tėvutėlis, motinėlė vartus atkilojo (d.) Šmn. Važiuoja da galą, privažiuoja gražių ir visokių medžių J.Jabl(PrL). Prie mūro privažiavę daugybė puikių karietų, ir vis naujos privažiuoja P.Cvir. Privažiúojamasis kelias NdŽ, KŽ. Privažiúojamoji vieta NdŽ.
| prk.: Kai stiklelį tánkiai kiloja, kelio galą greit privažiúoja PnmR. Ir kaip mes galėjome privažiuoti ligi tokios gėdos?! J.Dov.
^ Jei greitai važiuosi, greitai privažiuosi LTR(Vs). Aukso ratais ir prie karaliaus privažiuosi, ir dangun nuvažiuosi KrvP(Drsk).
| refl. NdŽ.
2. intr. Š, LL101, DŽ, NdŽ daugeliui atvažiuoti, važiuojant susitelkti (apie žmones): Kai privažiúoja visi, an dviejų galų nėra kur dėtis Stk. Ka liūb privažiúos, tratės visi pašaliai [per muges] Sd. Privažiãvo žmonių pilnas kiemas, kad judėte judėjo Žd. Pilnas kiemas buvo privažiúotas Plng. Miestelis pilnas būdavo privažiúotas Skp. Privažiãvę svietelio, girdžiu [esant] negerų žmonių Azr. Nei apsakyt, kiek privažiúodavo Paringin žmonių [per atlaidus] Prng. In Bronį žmonių privažiãvo, prilėkė, kur te anys ir dėsis, kur suskiš, – gal in pirkios miegos Slk. Kad privažiãvę giminių su kumeliais [į laidotuves], kad žvengia! Rk. Nuejom, svečių iš kitų ūlyčių privažiãvę Plvn. Gegužės mėnesį Stanislovo atlaidai būdavai, tai kermošius didelis, privažiúodavai čigonų Mšk. Išdalina kokią miško kertę iš varžytynių – privažiúoja žmonių šimtais Sk. Privažiãvo daug svetelių žilom kiaulėm be vadelių (d.) Vrn. Privažiavo daugybė ir moterų su vaikais, ir senių A.Vien.
| prk.: Bemat privažiãvo pilnas stalas visokių valgių Gs.
| refl. NdŽ: Prisvažiúoja svieto, nepereisi Drsk.
3. intr. daugeliui atvažiuoti (apie sausumos susisiekimo priemones): Čia vasarą tai mašinų mašinos privažiúoja Všn. Kiemas privažiavęs pilnas vežimų. Bus atvykę jau visi svečiai I.Simon. Būdavo, per kermošius kad privažiúodavo būdų su saldainiais, su kokiom špilkutėm tenoj, na visokių daiktų turėdavo Pl.
4. intr. daugeliui atvykti gyventi, atsikraustyti: Čia pilna baltgudžių privažiãvusių Dgp.
5. intr. nuvažiuoti: Kam reik, perka, du sykiu privažiúodavai [į kermošius] Mšk. Privažiúota sraujon upėn, žirgeliai girdyta (d.) Mlk.
6. intr. galėti atvažiuoti, nuvažiuoti: Prie mūsų niekas negalėjo privažiúot, net ir prieit negalima buvo Stak. Aparti̇̀ [keleliai prie vienkiemių], negal pri anų privažiúoti Krš. Žiemą čia sunku ateiti, privažiúoti, niekas neatvažiuona Pp. Arčiaus prie fronto nebuvo galiama su vežimais privažiúoti Plšk. Seniau kaimai buvo neprivažiúojami, kelių nebuvo Vvs. Privažiúot in juos sunku, šlapia Klt. Kelią pasidirbo privažiúot, kur reikia Sb. Reikė briste brist par balę ir ant pečių nešt malkas, negalėjo privažiúot Krs.
privažiúotinai
7. tr. NdŽ važiuojant priartinti, privaryti: Privažiãvo arklius prie gonko Sml. Privažiuok arklius arčiau J.Jabl. Išlėkiau, privažiavau arklį ir laukiau, sėdėdamas kairėj pusėj J.Paukš.
8. tr., intr. plaukiant (laivu) priartėti, priplaukti: Jis ne per daug spyrėsi, kad arčiau prie banginio privažiuotų Mš.
ǁ N priplaukti (laivu) prie kranto.
9. tr. Š, NdŽ važiuojant prispausti, sužaloti, suvažinėti: Nebėk par kelį, autanobilis privažiúos Slnt.
| refl. tr. NdŽ: Bene privažiaváis koją, kad raiši? Šts. Privažiaváus koją bevedekliaudamas par mėšlavežį Šts.
10. tr. važiuojant padaryti slidų, nuslidinti: Privažiúoti kelią NdŽ.
11. refl. NdŽ pakankamai važiuoti, prisivažinėti.
12. prilįsti, prilėkti: Mūsų tai išsimuša išsimuša musias, ale durys valioj, tai ir vėl privažiúoja Slm. Bičių kad privažiãvo – pilnas kambarys Ėr. Nemožna prisiglaust prie karvės, tuoj privažiúoja galva [utėlių] Antš. Saldumo tik įpilk kokian butelin, tai pilnas privažiúoja skruzdėlių Vb.
| refl. NdŽ.
13. intr. labai prirūkti, prieiti (dūmų): Uždarei jušką, ir privažiãvo gryčia pilna dūmų Ėr.
14. intr. daugeliui ateiti, pakliūti (apie kortas): Vynų kiek privažiãvo! Kur aš juos dėsiu?! Mžš.
paprivažiúoti (dial.) tr. daugeliui atvažiuoti: Susirinko didelė besieda, kai daug buvo paprivažiãvę LzŽ.

×razvažiúoti (hibr.) intr.
1. Ml važiuojant išsiskirstyti, išsivažinėti: Kaimais buvo razvažiãvę [per karą] Ad.
| refl.: Žmonės razvažiãv[o] po namus LzŽ.
2. Dgp, Dglš išvykti kitur gyventi, išsikelti, išsikraustyti: Kaimo nėra, razvažiãvę Ad. Visi razvažiãvę, razbėgę iš ūlyčių Prng.
3. perplyšti, išsiskirti, išsižioti: Skara jau suvis razvažiãvo Dglš. Cepelinai kada sulempa, gali razvažiúot Ml.
4. refl. įsileisti šnekėti niekus, nusišnekėti: Razvažiavai̇̃ tai kai Kazio ratai LKKXVII196(Pls).

×parazvažiúoti (hibr.) intr. išsivažinėti: Vaikai parazvažiãv[o] LKKXXIX184(Lz).
suvažiúoti K, Š, NdŽ, KŽ; M, LL176, L, Rtr
1. intr. N, J, Slnt, Klt važiuojant susirinkti į vieną vietą: Suvažiãvo daug svečių DŽ1. Vaikai neblogiausi, suvažiúoja, apdirba Stk. Tada suvažiúodavo daugiau, pri giminių ten užeidavo Kv. Suvažiãvo svečių būrys, nebužsidaro nė durys Žr. Nu pusnakčio suvažiúos [mėšlo] kabintojai, i būs talkos Jdr. Iš Žadeikių, iš visų pusių suvažiúos, arklys pri arklio būs End. Kap suvažiúosim, tai ir vietos nebus Pv. Šienaut pievų žentai suvažiã[vo] Dglš. Ir šitą savaitę dukrės buvo suvažiãvę Grv. Suvažiãv[o] sūnai su žmonom LzŽ. Giminė didelė, kolei suvažiãvo, ir pagulėjo anas (numirėlis) Imb. Suvažiãvo iš visų kraštelių į laidotuves Slk. Ant pakasynų susirinko, suvažiãvo visa giminė Skrb. Papjovė kiaulį, tai trys ar keturi suvažiúoja skerstuvių valgyt Rk. Vienuokart kad suvažiãvo gi [svečių], o nei kur apsigręžt! Č. Dabar suvažiãvo [dukterys] ir bulbas nuravėjo Kp. Kur karčema, tai te suvažiúodavo iš dviejų trijų kaimų su gavėnais Sb. Te triobos didelės, te arkliam klojimai dideli, tai suvažiúojam su rogėm Pnd. Ui, neateisiu: dukterys suvažiãvo, man gi pasišnekėt reikia Mžš. Pas tą paną buvo pokylis ir suvažiavo daugybė iš visur ponų LMD(Žg). Tame miestely didi nameliai, tę suvažiavo iš visų šalelių LTR(Plv). Ir suvažiavo daugel svetelių, nuims vainikėlį žalių rūtelių LTR(Sv). Motinyte mano mieloji, paklausk, ko tie sveteliai tėvelio kiemelin suvažiãvo (rd.) Krs. Atejus šilo mėnesie apent vaikai suvažiavo, bet vyresnybė augusiųjų vaikiukų nebipriėmė, todėl jų maž beliko M.Valanč. Su savo šeimyna matės suvažiuodami į sutartą vietą M.Katk.
| Suvažiúoja vakaruška, tai visgi tas gaspadoraičias kur šokina, o jau mum tai ką čia, trečia eilia Pnd. Suvažiavo karalaičių balius LTR(Brt).
| prk.: Į senatvę suvažiúo[ja] visi vargai, visos bėdos Rdm.
| refl. Q647, N, K, Š, Rtr, KŽ, DŽ1, Mrj, Žgč: Tankiau susivažiúodavo kaimynai NdŽ. Iš viso svieto susivažiúo[ja] į tą dainų šventę Jrb. Anąsyk susivažiãvom visi giminės Gs. Gentys susivažiãvo, pagėrė, padainiavo, linksmi visi, akės žiuba Krš. Liuobaus susivažiúos žmonių [į turgų] baisybės Grd. Susivažiãvom an to parvažiuko visi, i ėmė narint (skęsti) Ar. Susivažiúodavai, didžiausi atlaidai būdavai par šventą Joną Mšk. Susivažiavo visi neprieteliai sūdyti Joną smerčiu DS323(Stak). Tuomet buvo daugybė karalių susivažiavusių BsMtII219. Važiuodamys numie, susivažiuos anie (broliai) visi į vieną vietą S.Dauk. [Kanauninkai,] susivažiavusys kapitulos atlikti, visi vienkart vyskupui padėkavojo M.Valanč. Visiems malonu darės pamąsčius apie skanius pietus su šampanu, apie tokią gerą progą susivažiuoti Pč. Teip daug vyskupų ir daktarų susivažiavę buvo iž visos krikščionystės drin jų paieškojimo DP276. Kalvė[je] atradau daugybę žmonių susivažiavusių P.
ǁ refl. DŽ, NdŽ, Mrj atvažiavusiems susitikti: Jie susivažiúoja Griškabūdy[je]: vieni persikrauja malkas, o kiti javus už tai Žvr. Kame judu susivažiúosiatav? Slnt. Kitą sykį anuodu iš turgaus susivažiãvusiu i sėdėjusiu pri to šakinio End. Ar nesusvažiãv[o] paskui abudu [kunigai, viename sodžiuje kalėdodami]? Lp. Susirokavo tokį rokundą: susivažiuoti ant pusiaukelio pas Nemuną žemaičių pusėje, sukurti ugnį, paskum susivažiavę abudu prie tos ugnies susišliūbavoti DS300(Šmk). Ten susivažiuosim: ji iš ten (iš Užvenčio), aš iš Vilniaus jos kraitį palikusį nuvešiu Žem.
2. intr. daugeliui susisiekimo priemonių susirinkti į vieną vietą: Suvažiúodavo labai daug vežimų su bekonais Plšk. Ka mėšlą veždavo, tai suvažiúodavo kelios padvados Nm. Elyzas gavo tarnystę Šiauliuose, dideliame mieste, kur traukiniai suvažiuoja iš visų pasaulio pusių M.Katil.
| refl.: Na, susivažiúos kokios trys keturios purmankos Als.
3. intr. daugeliui atvykti gyventi į vieną vietą, susikelti: Akmeniškių tikrų mažai besam, čia iš visur suvažiãvę Akm. Iš visur suvažiãvę – senoviškai neina pasišnekėti Pgg. Tai būdavo miško darbinykai vis suvažiãvę iš kur, atvažiavę ar iš Rusijos, ar iš kur Sb.
4. intr. pradėti kartu gyventi, susimesti: Kaip ir va, po vieną labai nuobodu gyvent, suvažiãvom ant vieną vietą Sb.
5. intr. M, Šv nuvažiuoti ir grįžti: Gal ryto[j] du sykiu dar suvažiúosu į mišką Užv. Par naktį suvažiúosi į Klaipėdą Jdr. Kai teip toli, tai vieną kartą par dieną suvažiúoji, ir viskas Krk. Į girią medžių [reikia] suvažiúoti BM404(End). Tris keturis kartus suvažiúoji par dieną Ppl.
| tr.: Tasgatės, tokius kelius suvažiúo[ja] KlvrŽ.
6. intr. važiuojant sukristi: Tam̃ [Požerės] ežere yra veselia suvažiãvusi Grd.
7. tr. važiuojant suvaryti, sustumti į vieną vietą: Lentų aptvaras, kur keleiviai arklius suvažiúoja Š. Vokyčiai liepė tę suvažiúoti arklius, ratus, viską Lkš.
8. = suvažioti 1: Moža ryt ir suvažiuõs malką LzŽ.
9. tr. M, Kbr, Štk važiuojant partrenkti, užmušti, suvažinėti: Turėjo pasitraukt, neduotis suvažiúot Pgg. Ją suvažiãvo an Šilutės kelio Vn. Tris žmonis girtas suvažiãvo Šv. Ans nieko negirda, aną suvažiúos mašina Kin.
ǁ refl. važiuojant susidurti: Dvi mašinos susivažiãvo Grz.
10. tr. NdŽ, KŽ važiuojant suplūkti, nugludinti, pravažinėti: Padarytas, gatavas, suvažiúotas kelias KI168. Miške buvo tų kelių daug suvažiúota Žeml. Išsukus iš duobėto vieškelio, rogės ėmė lygiau čiaužti per plyną, lygiai suvažiuotą sniegą Pt.
11. tr. važiuojant sudėvėti, sudilinti: Suvažiãvo kinktus atiduotūsius, ir naujus pirkom Vn. Tu nesuvažiúosi tas šlajas, vaikuo paliks Pj.
| refl. NdŽ.
12. refl. spėti važiuoti: Aš su jumi nesusivažiúotau Lp.
13. patekti (į vieną vietą): Visi į tą pačią žemę suvažiúona, turėtum [gyvi] sutikti Rdn.
14. intr. prk. sulįsti, sulėkti: Visos žąsys suvažiãvo į avižas Gs. Musėles anie išvaro iš savo kambarių – pry munęs ir suvažiúo[ja] Lkv. Uždaryk duris, kad vištos nesuvažiúotų Srv. Suvažiãvo gryčion visi viščiukai Ėr. Kaip darai duris – musės ūžt ūžt, i suvažiuoja visos! Mžš. Skrudėlės kad suvažiuõs! Pnd.
ǁ staiga atsirasti: Tuo ant stalo suvažiavo moterų sūriai Ašb.
15. intr. prk. sutekėti: Neiškasėt ravelio, ir suvažiãvo visas vanduo į klojimą Srv.
16. intr. prk. būti godžiai suvalgytam, sulįsti: Jam visa suvažiavo, ar gardu, ar ne LTR(Ds).
17. intr. NdŽ sukirsti, suduoti, sušerti.
18. subarti, sugėdinti.
pasuvažiúoti (dial.) intr. visiems atvažiuoti: Visi darbinykai pasuvažiãvę iš selų LzŽ. Daug pasuvažiúoja kunigų Lz. Stov[i] pasuvažiãvę Dv.
užvažiúoti K, Š; R, Sut, I, LL305, ŠT7
1. intr. važiuojant patekti už ko: Užvažiúok už angos daržinės J. Da užu Šiaudinių užvažiãvo ir pradėjo šaudyt Sb. Jau nepamatysi, ažvažiãvo až kalno Mlk.
2. intr. NdŽ, DŽ1, KŽ, Nm važiuojant patekti ant ko, užkopti: Kaip tik liuob užvažiúoti ant tiltelio – arklys nė iš vietos Vkš. Užvažiãvo [arklys] in tilto, ir nulėkė visi ratai Lel. Jie kaip užvažiãvo su tankais ir prasmego Pn. Patogiau užvažiúoti iš ten ant kalno J. Prieš kalnelį užvažiúot būdavo labai sunkiai Kp. Kaip įsilaiduoji, tai kad eina man dviratis, nereikia nei mint – in kalno užvažiúoja Č.
3. intr. važiuojant patekti į kokią vietą, nuvažiuoti: Žmogus nakčia važiavo, užvažiãvo balon, paklydo, ir inklimpo ratai Eiš. Ituoj keliu alne Dauronỹs ažvažiúosi LzŽ. Kai ji užvažiãvo ant to dvaro, tai ji nulipo, ir kučierius turėjo tuščias namo važiuot VoL288(PrL). Vyriausias karališko dvaro užžiūrėtojas atėjo pažiūrėt smalos, radęs gerą smalą, liepė ant dvaro užvažiuot BsPIII28(Nm).
ǁ važiuojant pasukti, įsukti: Par dvi eilias gubų užvažiúoja Pl. Reikėjo užvažiúot gerai, dabar ir užkliudei Srv. Oi tai užvažiavo ristus žirgelis ties vario varteliais TŽI289(Mrs). Nuo šliūbo važiuojant užvažiãvo ne vieškeliu, užvažiãvo tiesiai par akmenis Kp.
| refl.: Užsivažiavaũ Kaune tokia gatvike ir paklydau Skr. Kur tu čia ne tuo keliu užsivažiavai̇̃? Prn.
ǁ tr. važiuojant užtverti, užstoti: Ažvažiã[vo] kelią i pasgadino ratai, nei laukt, nei šonu pravažiuot Ml. Ta Magdusė (upelė) par kelią bėgdavo, nė anos užvažiúodavo – ana vis gyva būs i būs Lkv. Priekinis vežimas išsisuka iš virtinės, užvažiuoja kelią rš.
ǁ tr. stumiant užtverti, užstumti, užgriozdinti: Man užvažiã[vo] duris prakartu, i negaliu išeit Ml.
4. intr., tr. galėti važiuoti: Užvažiúot te sunku – dumblynas, žabais užklotas Užp. Jos namai buvo dideli, mūro gurbai užvažiúojami Ob.
5. intr. Nm, Vkš važiuojant atsitrenkti, užkliudyti: Užvažiúoti ant ko NdŽ. Kap an akmenio užvažiãvo, šieno vežimas keberiokšt ir apvirto Lš. Ant minos užvažiãvo ir žuvo Rk. Užvažiãvo an kelmo, susidraskė savo kibyzdą (prietaisą malkoms vilkti) Grz. An kelmo neužvažiúok KlbX133(Mlk).
| Griaukit triobas, o kad ne, tai traktorium užvažiúosma, kertis ir nuversma Kp.
6. intr., tr. važiuojant partrenkti, sužaloti: Vienąkart užvažiãvo an jos (nebylės) su motociklu Vrn. Jisai užvažiãvo ant šerno, šernas šoko į tą sykį ant kelio Jrb. Nesulauki žmogus, negi žinai – maž kur nebegyvas, maž kur kankenas smagiai ar mašina užvažiãvo Skp. Anys ažvažiavo gulinčią avelę, išstipus, matai, buvo LTR(Slk). Bėk, ištrūkdinėk nuog kelio, ba aš tave užvažiúosiu Zt.
7. intr. D.Pošk, Nm, Žd važiuojant trumpam atvykti, užsukti; apsistoti: Užvažiúoti kur nakvynės NdŽ. Ar svetimas, ar savas užvažiãv[o] – man vis tiek Lbv. Jis parvažiuodamas užvažiãvo papasakot Rg. Užvažiúos, negal motynos nepaveizėti Krš. Buvo žadėjęs pri mūso užvažiúoti, kažin a išvažiavo visai, neužvažiãvo Trk. Mes čia tik užvažiúojam, toki užeiviai DrskŽ. Kožnan kieman ažuvažiúosi, tai rasi [žmonių] Šlčn. Subatoj kas in mane užvažiuõs Dglš. Ažvažiúosim seserès pasdairyt LzŽ. Anas užvažiãvo užvažiúojaman naman pas žydą pasganyt Gdr. Į tetą buvot ažvažiãvę? KlbX133(Mlk). Buvom užvažiãvę Puntuko, to akmeno pažiūrėt Kvr. Atvažiúodavo, sušildavo [karčemose] Žb. Tai dabar gal da iš čia reiks Rokiškin ažvažiúot Pnd. Baronkinis [žydas] užvažiúoja [į miestelį], vežimas baronkų, vaikai kaip šunes kad apstoja! Kpr. Gavau saldžių obuolių valgytie, sau, tegul užvažiúoja pasiimtie Alz. Užvažiãvo prašytų anūko šienui pjaut Pl. Kai būsi Pasvaly, užvažiúok ir pas mum pasikieminėt Skrb. Gal kokią valandą užvažiuosim [į svečius] Upt. Žadėjai pas mum užvažiúot, tai mes i laukėm Mžš. Teažvažiúoja manę pasdairyt, bo kap numirsiu, tai neišvys Lz. Anų (tėvų) gyvenimas buvo ant didžiu keliu, tada tenai visokia ponybė pri ano (sūnaus) užvažiuoti liuob (ps.) S.Dauk. Vyras važiuoja važiuoja per kaimus ir užvažiãvo vienan [kaime] pirkioj (ps.) Mrc. Ažvažiãvo pas jį labai išalkę, norėjo valgyt (ps.) Ign. Anas pradėjo ją draust, kad ažvažiuot an jį ir naktuit LTR(Slk). Čigonų užvažiavo trys vežimai pas ūkinyką ir prašos naktigulto LTR(Brž). Užvažiãvo svečių, būs linksmiau – vis viena i viena Krš. Drąsiai į jį užvažiuosi, drąsiai kalbėsies nakvynės ir vaišių lauksi Vaižg.
^ Piršliais negirkias, nieks nebužvažiúos Krš.
ǁ part. praes. skirtas apsistoti, užsukti: Ažvažiúojamie[ji] namai Jn(Užp). Užvažiúojamas kiemas Rtr, DŽ, Pn.
ǁ tr. trumpam atvažiavus, apsistojus užimti: Visas vietas karčemo[je] užvažiuotas radau Šts.
8. intr. judant, riedant atvažiuoti, užsukti (apie sausumos susisiekimo priemones): Pjaunam šiteipos, ažvažiúoja mašinėlė, ateina pažilas žmogus toksai PnmR. Užvažiavo dvi karietos su pulku svetelių LTR(Lp). Vienąkart pamisliu: ant vieškelį nueisiu, tai keleivinė užvažiuõs, tai paims Slm.
9. intr. atvykti gyventi, atsikelti, atsikraustyti: Visi po vainai ažuvažiãvo, iki vainai čia nieko nebuvo Dv.
10. intr. Lp netikėtai atvažiuoti: Tuom čėsu policija užvažiãvo Ker. Užvažiãvo žmonės, vilkas pametė mergytę ir nubėgo Dgč. Mano paankstinta nueit, mislijau: da atims pieną koks žulikas užvažiãvęs Žl. Jam begulint pakelėje, užvažiuoja ponai ketvertu arklių SI268.
11. tr. NdŽ privažiuoti: Ten daug ežerų mes užvažiúodavom Nmk. Važiuo[ja] anudu, užvažiúo[ja] kryžių – kunigas kela kepurę Sd. Važiavom, užvažiãvom bjaurį kelią tekiniams Vkš. Dabar kokią stotį užvažiúosim? Aln. Važiuoja važiuoja, užvažiavo didelį mišką LTR. Užvažiãvom žalioj girelėj žalią klevelį (d.) Ant.
ǁ važiuojant rasti, sutikti: Užvažiavai̇̃ mane tenai, t. y. radai atvažiavęs J. Ažvažiúosta gal ir senesnių žmonių, vėl pasiklausinėsta Kpr. Ieškodami karvės pirkt, pravažiavom šimtą su viršum kilometrų ir nieko gero neužvažiãvom Krs. Važiavau savaitę trečią, kol užvažiavau savo pačią LTR(Skdv).
ǁ važiuojant pavyti: Anie užvažiúos i paveš Varn. Regis, negreit važiavom, ale juos užvažiãvom KlbX133(Mlk).
ǁ važiuojant aplenkti:
^ Dveigys užvažiavo treigį KrvP.
12. tr. atvažiavus trumpam palikti: Užvažiúodavom arklius pri bažnyčios pri tokio žmogaus Krš.
13. tr. užstumti, užvaryti, užridenti (ant ko): Paveiza, ka ratai an stogo užvažiúoti, dišlius atsuktas an Žagarės (vaikinų išdaigos) Klk.
14. tr. Dr važiuojant uždirbti, pelnyti: Jis užvažiãvo, t. y. uždirbo par važinėjimus J. Užvažiãvo kelis rublius važiuodamas Vn. Už kartą važiavimo [į Rygą] užvažiúos arklį Lk. Gal būč ir aš kokį litą kitą užvažiãvęs [veždamas mišką] Krs. Laikas lig laiko du rublius užvažiuoti tai ne niekai! Žem.
| refl. tr.: Užsivažiúo[ja] kapeikos – šoperis vienas, neduoda biliotų Krš.
15. intr. užskristi (lėktuvu, raketa ir pan.): An dievaičio žuvažiãvo (išsilaipino mėnulyje) žmonys Rod.
16. intr. atskristi (apie lėktuvą, raketą ir pan.): Užvažiãvo lėktuvai Lg. Užvažiãvo lėktuvai ir susišaudė Dgl.
17. intr. perbraukti: Netingia procavot, taigi su kočėlu užvažiavai̇̃, ir gerai Slm.
18. intr. užslinkti, užgriūti: Jau baigiau kasti, duobė ėmė ir užvažiãvo Šts.
19. suduoti, supliekti, užkirsti: Išbarė ir per ausį užvažiãvo Mrj. Aš jam užvažiavaũ su kucium per nugarą Ldvn. Mušeika tas, patyloms užvažiúo[ja] i pabėga Krš. Tokiam reik į ausį užvažiúoti Rdn. Aš vieną kartą kad užvažiúosiu tavie par tą murzą, visą amžių atsiminsi! Trk. Porą sykių gerai užvažiãvo par antausį i užteko Kv. Aš jam kai užvažiúosiu par snukį, tai net atvirs Lel. Ar da man čia burblensi, kad ažvažiuosiu, tai net rėksi! Km. Kaip ažvažiúosiu alkūne dantỹs! Zr. Negalėjo ana jiem ažvažiúot kačerga?! Slk. Va, kad užvažiúosiu mazgoliu par akis! PnmR. Aš tam šuniu[i] basliu užvažiavaũ, tai te tuoj nulėkė rėkdamas Krs. Nutilk, bo kad aš tau užvažiúosiu su vadelėm, tai nežinosi nė kur dėtis! Ps. Užvažiavaũ arkliui par šoną, kaipmat ir mieste Srv. Nekalbėk kvailai, o ne, – užvažiuosiu taure per kaktą V.Krėv. Kad tu žinotum, tik susiturėjau neužvažiavęs jam per nosį J.Bil. Keikia mus ir pravardžiuoja, ir per kuprą užvažiuoja su vytim ar su vėzdu B.Sruog.
^ Dukart sakysiu, trečią – snukin užvažiuosiu KrvP(Brb). Geriau dantų žiūrėk, kad neišbyrėtų, kam nors užvažiavus KrvP(Prl).
20. intr., tr. prk. daug duoti, suteikti:
^ Ir užvažiãvo kaip Simutis ubagams: du praleidus – trečiuojuo (gudrus kaip Simutis, dalydamas ubagams aukas) Štk.
21. aštriai, pajuokiamai pasakyti, atkirsti, atrėžti: Na, ir užvažiãvo jis jam, gerai užvažiãvo DŽ1. Ona jam kad užvažiãvo, tai paraudo kai vėžys Všt. Gerai, dėde, kad tam piemen užvažiavai̇̃! Slv. Tas tai kaip užvažiúos, tai neturėsi ko atsakyti Krž. Gerai užvažiãvo tai biesuo už tokius žodžius Krš. Anai žodis neperkamas: ana užvažiúona taip, kad nežinai nė ką sakyti, nė ką daryti Vkš. Ot kad jis jam užvažiãv[o], tai užvažiãv[o]! Lp. Aš jam da teip ažvažiúosiu prie visų, kad raudonyt turės Dbk. Anas ilgai juokės iš manęs, bet kai ažvažiavaũ, tai tuoj tuoj nustojo Vžns. Boba kad ažvažiãvo, tas nebeturi ką sakyt Dgl. Kai anas jam užvažiãvo, tai nei vežt, nei nešt Ds. Sako, tai jo bobai gerai užvažiãvo, kad to net apsiverkė Krs. Nepagerbs tau nei žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi nei kas atsakyti, nei kur akys padėti V.Krėv.
22. intr. prk. įsikišti, sutrukdyti: Kada kitas šneka, kaip gali̇̀ su savo kalba užvažiúoti Krš.
23. intr. prk. pagadinti orą: Kas čia užvažiãvo? Pn.
◊ ant akių̃ (×ant kalniẽriaus) užvažiúoti aštriai, pajuokiamai pasakyti: Ot užvažiãvo ant akių̃ – kaip šūdina šluota Ėr. Supyko – aš užvažiavaũ biškį an kalniẽriaus Pš.
paužvažiúoti (dial.) intr. daugeliui atvažiuoti: Buvo švedai paažvažiãvę LzŽ.