trū́kti, -sta (-a, truñka Msn), -o intr. K, DŽ; R, MŽ
1. OsG13, Sut, SchL134, KBII149, K, Rtr, KŽ atsiskirti, atsidalyti, pertrūkti į dvi ar daugiau dalių: Bet atsitiko nelaimė – trūko Rožytės karolių vėrinėlis, ir visi karoliai pabiro J.Paukš. Kaip trūko terbos pasaitas, kad lėkė ta terba par tvorą ir pasiliko DS300(Grk). Muzikantas grajina – tai strūnos tik trū́ksta, trū́ksta Pv. Diržas trū́ko NdŽ. Kap patęsiau, tep ir trū́ko [virvė] LzŽ. Tavo virvė trū́ksta J. Anys (siūlai) jau supuvę – trū̃ks i trū̃ks vijant Klt. Prastai suverpta – trū́ksta ir trū́ksta [siūlai audžiant] Jd. Išaudi an dienos pusantros sienos, kada ir dvi, kai netrū́ksta [siūlai], kai gerai suverpta Kp. Atrodo, bovelna stipra, netrùks, kai ausiu An. Ausk i dainuok – netrū́ko [siūlai] Pš. Močiute, trūksta! – Ausk, duktel, iki ant vienos pasiliksi B927. Dvilinka netrūksta B1013, MŽ389, N. Linai su spaliu trūksta N. Lininiai šniūrai nėkumet netrū̃ksta Pln. Kur rateliai išsigrąžė, čia virvelės trūko; trūkte trūko virvelaitės KlvD274. Ar netrūksta valaknėlės, ar nebyra sėmenėlės? LTR(Upn). Pamir̃kai kūralaišius, ba trū́ksta Švnč. Trupėjo akmuo, kibirkščiavo, atplaišos lakstė aplink, o Kazys kalė ir kalė, kol trūko grandis V.Bub. Kai skubinsies, vis tai trùks, tai luš Švnč. Susitaisyk, ka nėkas nelūžtų, netrū́ktų Dr. Tokie asiūkliai būdavo, kur auga balos[e], tai jie trū́ksta, tokie minkšti Slm. Ne raistuos samanos sausos, trū́ksta – netinka namui Upn.
| prk.: Tas [minties] siūlas trū́ko, pradėjau kitą kalbą Všt. Senelis pats gydytojas, numanęs, kad jo gyvybės siūlas baigia trūkti, traukia mane į save Pt.
^ Virvė par daug įtempta trūksta VP50. Ilga žarna trūksta LTR(Kz). Kur supuvę, ten ir trūksta PPr268(Rk). Kur plona, ten trū́ksta NdŽ. Mįslė mįslelė, parvidur (per pilvą) gyslelė, kai ta gysla truks, visas pilvas dubs (sija) LTR.
ǁ lūžti: Kada trū́ksta [kartis], tai tos ragutelės par ledą tolyn nuslysta, nuvažiuoja Aps. Lankas ir geležinis trū́ksta JnšM. Pasiimk tokiam velniu tokią lazdą, kad nei netrūktų̃ Drsk. Kad trū́ko to kartis, paltis muilan – ir momytei tiesiai ant veido Svn.
2. prk. vykti su pertrūkiais, trūkinėti: Kalba trūko, kaip kartais trūksta įtemptas viržis, nes ilgu buvo K.Bor. Kad ir vėlyvas buvo laikas, pašnekėsys netrūko J.Dov. Balsas jam trū́ko NdŽ. Magdalena pradėjo pasakoti trūkstamu balsu savo gyvenimo darbus rš. Nakties tykumoje tesigirdėjo kai kurių vyrų gilus, trūkstamas kvėpavimas rš.
| Mat kad važiuoja iš bažnyčios, kelias netrū́ksta (vežimas prie vežimo) Pc.
trū́kstamai adv.: Dieve, kur mano drąsa, kur mano ugningas žodis dingo, kurio klausydamiesi draugai garsiai šaukdavo ir netrūkstamai plodavo rš.
ǁ impers. nustoti kam vykti: Lijo lijo ir trū́ko – pagãdinasi Drsk.
3. ŠT241, Kp, Pg, PnmŽ rastis plyšiui, skylei, skilti į dalis, plyšti, sprogti: Žiūrėk, ko nors susijaudinai, trūko širdies ar smegenų gyslelė, ir tavęs nebėr J.Paukš. A tau ginsla galvo[je] trū́ko, ka taip duodys (dūksti)?! Krš. Va man gyslelės trū́ksta [kojų], tai mėlynmargė visa Slm. Kai kada pasopsta [smilkiny], misliju, gal gyslelė trùks Žl. Nugurkaulio gysla buvo trū́kusi LKT142(Kin). Trū́ko klupstis mãžai – nesveika DrskŽ. Skaudulys trūksta N. Kap ažsijuokė – ir trū́ko jo votis gerklėn Grv. Tokie guzai atsirado i trū́ko Žeml. Auglys kaip trū́ko, širdį apliejo i mirė Krkl. Spaugai trū́ksta ir plečias po visą kūną Mlt. Plėnia trū́ko – i kraujas užejo an žarnų Brž. Sodindavo nuo tos kėdės ant lovos – buvo pilvas trū́kęs Ppl. Trū́ksta į ausį plėvė, i žmogus nebegirda Rsn. Ir ausis gali trūktie nuo riksmo LMD(Ldvn). Buvo apendicitas trū́kę Dbč. Trū́ko viduriai, ir mirė moteriškė Dg. Gali širdis trū́kt: moma vaiką pametė Drsk. Tai iš to gailesčio trū́ko jos širdis, ir ta numirė Plv. Čia buvo kaulas trū́kę, tai kap padirbėji sunkiai – ir sopa Pv. Sliduma tokia buvo, griuvo – trū́ko galva Kpč. Kaip duosiu kirvio penčiu, tai net galva trùks! Lel. Iž didelio juoko jam ir lūpa trū́ko Mlk. Ragana tą vandenį gėrė, gėrė ir, prigėrus daug, trūko LTR(Mrj). Būdavo, alyviniai net trū́ksta: razsikėtę tik in obelės Klt. Petras nutaikė [kraušinį] į pačią viršūnytę – klerkt ir trūko A.Mišk. Tos bulbės greit suverda: trū́ksta i subyra Mžš. Kai kviečiukus išverdi, tai grūdas būna trūkęs, minkštas Gdr. Palaidai dėk, be trū́ksta dešra bulbinė Klt. Jei duona pusiau pečiuj trūksta, tai kas nors iš giminės atsiskirs LTR(Auk). Vėl stiklas trū́kęs Ssk. Puodas trū́kęs NdŽ. Trùks puodynė, vanduo išsilies Rmš. Kad trùkt bosas, kur vynas rūgsta, lai prigertum Slm. Turi abiem rankom už šiknos, ba trū́kus suknelė Sn. An tavę visa kas trū́ksta kap an kuolo Grv. Visa rankytė ištino, pradėjo trū́kt marškiniukai Upn. Urėdas jojo paskui, tai jai kap davė rapnyku, tai jos marškiniai ir trū́ko, ir kraujai išsiliejo nat! Užg. Trū́ko pelėpė – i lyja vidun Dglš. Užuėmė žuvies vislą didelę teip, juog tinklas jų trūko SE158. Užudangas bažnyčios trūko, uolos plyšo PK162. Uolos trūko, žemė judo, numirėliai atsibudo A.Baran. Pirmoj vainelėj žirgelis klupo, antroj vainelėj kardelis trūko LTR(Krsn). Buvo kluonas išmuštas su moliu; ka su spragelu užduodi, ka netrūktų tas kluonas Vvr. Tokias nestoras karteles deda, kad neplyštų, netrū́ktų [molinio tvarto siena] Jnšk. Trū́ko ledas po kojums Rs. Jei liūnas trū́ktų, tai nueitum skradžiai žemę Ob. Jei trùkt [Raigardo] derna, tai nueitai skradž žemės Drsk.
| prk.: Debesỹs trū́ko ir pasileido lyt Mrj. Jau trū́ksta per pusę debesys – gal pas mus nelis Gs. Tegu lija; palis ir nustos, dangus netrùks DrskŽ. Bet kai aš matau gaujas kūno ir dvasios išsigimėlių didžiuojantis savo nesveikumu, tai mano kantrybė beregint trūksta J.Balč. Jų kantrybė gali trūkti kiekvieną akimirką rš.
^ Verčiau likus [valgio], nekai pilvui trūkus LTR(Šil). Oi oi, mano šonai trùks – ką čia dar suvalgius! (apie besotį) KzR. Juokias, kad žandai trū́ksta Jrb. Ko mūs šonai netrū́ko iž juoko Sn. Ko mūs žarnos netrū́ko [iš juoko]! Lp. Gana [valgyti], paskui trūksiu Žl. Negerk tiek daug – trū́ksi Snt. Pijokas tai kai karvė brogoj: trū́k – neišgersi Lel. Nuog vargų gali ir galva trū́kt DrskŽ. Teip kosėjau, atrodo, galva trùks parpus Kvr. Ma[n] galva ko per pusę netrū́ksta [traukiant dantį] Všt. Prisirašė daug, pilna knyga, kad galva trū̃ks – reikia atminties geros Trgn. Tu darbais trū́ksi – kiek darbų daug LKKXII119(Grv). Kad savo žemės turėtų – trūktų, bet dirbtų Strn. Netrū́kus būtum, kad i paruošus [valgyti] Klt. Galvoji: imsi ir trū́ksi Dg. Būdavo, rėk, nors te trū́k Mlt. Vos netrū́kau iš pykčio Snt. Gali trū́kt iš piktumo! Kbr. Jau sėdi, ir tik trū́kt! (tuoj pravirks) Pv. Buvo [debesis] kap trū́kt (rodėsi, kad tuoj pradės lyti) Švnč. Jau ji ant kranto, tik trū́kt (tuoj gimdys) Plv. Tik trū́kt, ar aštuonių mėnasių jau Klt. Boba kap tik trū́kt Dglš. Čia baisiai gerus giedorius turiam – plyšta trū́ksta Skp. Gale lauko bačka (puodas Mrj) trūko (saulė patekėjo) LTR(Vlkv), Prl, Škn, Jnšk. Trenkė perkūnas iš aukštai, trūko dorė – pabiro vaikai (spragilas ir kuliami žirniai) LTR. Užmysiu mąslę, po padu pūslę, toj pūslė kap trūko – an viso svieto parūko (pampotaukšlis) LTR(Lzd).
ǁ darytis su išmuštomis vietomis, šukėtam: Kirvis trū́ksta NdŽ; N.
ǁ kam perplyšus rastis, pasidaryti (apie skylę, plyšį): Pasku [sutinusioje kojoje] pradėjo skylės trūkti Krtn.
4. skirsti, skeldėti, trūkinėti: Muno pirštai trū́kdavo Vdk. Tos kojos trū́kę sutrūkę, tai ašaros byra kap žirniai iš akių Srj. Neturi kur dėtis su tom kojom: trū́ksta, kraujai iš blauzdų bėga Vdn. Ogi ažupenčiai ir man kad trū́ksta – gi basa vaikštai vaikštai Rk. Sako, jeigu basas garnį pirmą kartą pamatai, tai kojos labai trūksta LMD(Vlkv). Bet nakties rasos per maža lūpoms trūkstančioms gaivinti S.Čiurl.
ǁ triušti: Pūsta tavo skaistieji veideliai, trūksta tavo geltonos kaselės LTR(Brt).
5. Mrj, Srj, Dg, Grv, Lel, Ppl sprogti: Netoli bomba trū́ko ir dūmai paspylė Mlt. Kad būt trū́kus to granata, tai būt ažmušus Kp. Tai da man po kojom išlėkė iš sterblės [granatos] – i netrū́ko Kvr. Tai čia va baloj snariadai (sviedmiai) trū́ko, tai ažu salos (kaimo) Aps.
| Kad alus rūgsta, putų stora karta pasidaro: viena trū́ksta, kita kyla – smarkiai rūgsta LKT241(Žml).
6. NdŽ skirtis nuo ko, atskilti, atplyšti: Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi užgautos M.Katil. Trū́ksta byra putino uogelės kap mergelių gailios ašarelės (d.) Švnč.
| prk.: Tikra duktė, nuo širdies trū́kus Aln. Septynis kartus trū́kom (skyrėmės), lig užsakai išejo, bet daugiau nebtrūkinėjom Šts.
^ Tolei uzboną neša, kolei ąsa trū́ksta Ds. Lauk, kada vilko bėgusio uodega trùks Dglš.
ǁ pririštam nusitraukti: Perniai arklys kai buvo pradėjęs trū́kt, tai kasnakt Trgn.
7. Dgč, Ml, Trgn, Krš staiga imti veržtis: Iš silpnybės trū́ko kraujas par nosį Klt. Jo kraujas trū́ko pro burną Dglš. Kraujas trū́ko – ir mirė Dgp. Akmenį atavertė – ir trū́ko [v]anduo LMD(Ign). Kai ejo vanduo, kai trū́ko, kai išvertė medžius, ajegi! Lb.
| prk.: Jaučiau trūkusį savo apmaudą rš.
8. staiga pradėti ką daryti: Kaip trū́ko ana verkt, pasižiūrėjęs an ją ir aš Ob. Trū́kai čia dabar raudot kap veršis! Vdš.
9. Lp mažėti, kristi, atlėgti (apie šaltį): Šaltis trūksta Rud. Šaltis trū́ko, galėt šilčiau bus Mrc.
ǁ darytis silpnesniam (apie jutimo organus): Ve, a su akiniais; ar akės trū́ksta? Lkv.
10. stigti, stokoti ko tam tikro, reikiamo kiekio: Arkliui pirkt trūkstąs šimto litų Kp. A netrū́ksma bulbių sėklai? LKT108(Tt). Šiemet pašaro mes trū́ksim, bus maža Nj. Da gal kokio vežimo šieno trū́ksme, reiks kur prašyt Krs. Kiek [avižų], trū́kstu, tiek ir emu Kp.
| Bulbienė druskos trū́ksta Pš. Tas viralas yr buvęs trū́kęs druskos Šts.
| impers.: Trū́ksta pirmųjų trijų puslapių NdŽ. Vienos kapeikos trū́ko – negalėjau nupirkti Pln. Jau žmogus turėjo laiko – cento trū́ko Gršl. Žaginių trū́ko, tai ejau krūmuos kirstų Svn. Žirginiais vadydavo, dėdavo į duoną, ka trū́kdavo griūdų Bt. Ana (duona) neskani: čia trū́ksta raugo, čia trū́ksta kvynų Lpl. Geriau tegu lienka, ne ką trū́ksta paskui Pv. Patys anie (sūnūs) buvo septyni, žirgai vėl septyni – nei trūko, nei liko LTR. Trū́ko vieno arklio vežt mašinai LKT270(Brž). Vieno aro trū́ko lig dešimties aktarų Kl. Mes kalbūs – par mum nelabai trùks kalbos Sl. Pasiklojo po galva samanų ir užmigo trūkstamo miego miegoti M.Katk. Gailesys taip gniaužė širdį, jog krūtinėj trūko oro J.Balt. Jai trūksta oro, jai darosi ankšta krūtinėje I.Simon. Vaistus tuos imi imi – oro trū́ksta, nemiegu Žln. Studentui ėmė trūkti kvapo ir norom nenorom sulėtino žingsnį rš. Mieste man kvapo vis trū́ksta Vp. Baigias amžius, nieko nebėr – kvapo trū́ksta Žl. Pareisu į pusę kalno ir ilsėsu – dvasios trū́ksta Pln. Dvasios trū́ksta, o labiau rykmetį Krž. Ar anai proto trū́ktum – nėko nedirba Trk. Visur mums trūksta kultūringų darbo žmonių J.Jabl. Stigo visur žmonių, trūko rankų P.Cvir. Tūkstantį kartų rengėsi važiuoti pas ją, prašyti atleidimo, bet vis trūko drąsos rš. Kambaryje trūksta šviesos rš. Vis trū́ksta tų dienų, vis netura kada Krš. Da biškį trū́ksta lig aštuoniosdešimties Alz. Mun lig šimto jau dvyleka metų betrū́ksta Ms. Nedirbau valdžion (valdiško darbo) ilgai, triej metų stažo trùks DrskŽ. Pamačiau, kad trū́ksta dviejų kumelių̃ Pgg. Šiose rungtynėse abiejose komandose trūko po vieną pagrindinės sudėties žaidėją sp. Vieno gaspadoriaus išejo keturi kult, trūksta penkto kūlėjo (ps.) Brž. Trūkstamieji pinigai dažnai skolinami banke FT. Anam akies trū́ksta Šll. Mun trū́ksta vieno danties, o anam – visi iškirmėję Pln. Galo tos pasakos trūksta AruP19.
^ Kap trū́kęs proto vyras, geria Drsk. Jei išminties kur trūksta, te ir protas greit dūksta LTR(Ut). Kuriam proto trū́ksta, nė nupirkęs nebįduosi Šts. Nugena kalnais, pargena kalnais, skaito šimtais, dešimtimis, i vis vieno trūksta (mestuvai) Plt.
trū́kstančiai adv.: Piningų tetura trūkstančiai Plt.
ǁ impers. neturėti pakankamai proto, būti neprotingam: Ką tu su juo susikalbėsi – jam gi trū́ksta Slm. Kitas jau prikvaršęs, trū́ksta gerai Btg. Ne vienam trū́ksta – daug ne šiokių, ne tokių Krš. Kai įsišneka, tai jauti, kad biskį trū́ksta Mrj. Sako, tau čia (galvoje) trū́ksta, ka tu teip kalbi Vvr. Ar jam netrū́ksta? NdŽ.
^ Kam trūksta – neįdėsi Vkš. Galvoje trū́ksta – ūkyje tuščia Grš.
ǁ impers. (nedaug) stigti ko, kad kas įvyktų, atsitiktų, ką padarytų: Kieme šulinys, už vienų vartų – vieškelis, už kitų – dūzgiąs avilys. Ar daug čia trūksta iki nelaimės? rš. Nedaug ko betrūko, kad jį suimtų, įkištų į kalėjimą arba ištremtų į katorgą V.Myk-Put. Maža trūko, kad vargšui studentui akys būtų paplūdusios ašarom rš. Būtumėt radę, tik kelių minutų tetrū́ko (ką tik išvažiavo) Sutk. Tiktai vieno truputelio trū́ko, būtų i primušę Šv. Maž betrū́ko, kad muni neužmušė ant vietai Skd. Mažai betrūko anam pabėgti Lk. Par nago juodymą betrū́ko, i būtų nuvažiavę Šts. Nu matai, beproti tu, bridai – kiek tau trū́ko nuskęsti! Pln. Kiek čia betrū́ko – užmušt galėjo šakės Plvn. Velniams tiek i tetrū́kę – tik muni prisivilioti Tv. Nedaug betrū́ksta, kad ir tu laukais pradėtum lakstyt Užp. Nedaug trū́ksta, kad be kelnių liktum (nusigyventum) Pnd. O tiktai to i betrū́ksta Trk. Ta širdis toki tė[ra], anai tiek tetrū́ksta Trk.
11. jausti ko stoką, nepriteklių, nebuvimą, trūkumą: Trū́kstam duonos NdŽ. Kaip vargsi, Joneli, teip, by tik duonos netrū́ktumi Pn. Pyrago netrū́ksma, ka tik piningų būtų buvę Rdn. Pasiutusiai medžių trū́kstam Pkl. Anksčiau ans alaus netrū́kdavo – darydavo i darydavo Žg. Sveikatos greit trū́ksi, niekam nereikalinga būsi Švnč. Visas amžius ir praejo bėdo[je]: ta to trū́kę, ta šio trū́kę Krš. Kas ko trūkęs – [tam] duoda Šts. Dėkui Ponadievuo, visa ko turiam, nėko nesam trū́kę Užv. Žmogus viso ko trū́kstantis Pš. Poros gyvenimo jei neišmanai, daug ko trū́ksti Bb. Jie visko turi, tik vienos gaspadinės trū́ksta Šmn. Katras katro yra trū́kęs daba, sakyk?! Pvn. Jie sėdi stoties restorane, gurkšnoja vyną ir lėtai, lyg trūkdami kalbos, šnekučiuojasi rš. Turto neturėjau, nereikėjo man jo, bet valgyti netrūkau rš. Tas gaspadorius katalikas buvo ir visa ko netrūkęs, vienok meilės skūpas BM355(Tl). Tada senis su savo dukteri labai ilgai gyveno, nieko netrūkdami BsPII318.
^ Darbininkas žmogus duonos netruks Sln.
| impers. MitI66: Tam duonelės trū́ksta, tam putrelės trū́ksta Yl. Par visą gavėnę liuob silkės visumet netrū́ks Skd. Alutis saldus rūgsta, mums nėkumet netrūksta LTR(Plt). Dabar i tų medžių trū́ksta, vis nepirkau Žeml. Netrū́ko jau to darbo – siuvau i siuvau Žeml. Mokslo trū́ko, abelnai visko trū́ko Grv. Labai būt gerai gyvent, bet tos sveikatėlės trū́ksta Ūd. Visais galais apsikrovęs, jam nieko netrū́ksta Kb. Pirmininkas gerai įsišėręs – ko jam trū́ksta? Jrb. Ir pavalgęs, ir apsivilkęs, tai ko jam bieso trū́ksta dar? Krd. Ko gi trū́ksta! – aviža šikną drasko! (nebežino ko norėti) Pv. Tujau nupirks baranką, nu i tiek i tetrū́ksta vaikuo Krt. Ko trùks – vis tėvų prašo Adm. Ko trùks, vis iš tėvų tęs Drsk. Tada vaikai geri, kai jiem trū́ksta Bsg. Tik tada mes (utėlės) apleidžiam savo žmogų, kada jam nieko nebetrūksta, visko pilnas ir be jokių rūpesnių LTR(Kp). Lytaus netrū́ko nu pavasario Trk. Kur šaltinis, čia vandens netrū́ksta Krg. Miške raistų netrū́ksta: vienas pasibaigia, kitas prasideda Šil. Kaklas užkibęs, i tų slogų netrū́ksta Trk. Balso jam (ponaičiui) trūko, šnekėjo kaip iš po žemės LzP. Netrū́ksta tokių pavyzdžių ir Lietuvoj rašytuose lenkiškuose raštuose J.Balč. Bėdų par karą netrū́ko Lpl. Netrū́ksta man vargelių, netrū́ksta ašarėlių LTR(Plv). Ir pritrūko sesytėlė žaliųjų rūtelių, da netrūko motynėlei gailių ašarėlių NS498. Ko gi jum dabar trū́ksta, kad taip pjaunatės? Km. Ko trū́ksta, geras vaikiukas, a tu misliji geresnį gauti? Trk. Ko jam betrūkst, jei ne karūnos! rš. Tik jai batelių ir betrū́ko Lkv. Nekaštavojus negal žinoti, ko trūksta [viralui] Pln. Eik, sako, suskanink, jei ko betrū́ksta Brs. Seklyčioje trūko geležim kaustytos skrynios rš. Trūkstamų vaistų knyga KlK21,6. Žmogui daug ko trūksta, kad galėtų jaustis visai laimingas FT. Dūdelė – tik kai ko nors trūksta, kai širdį ilgesys plėšo J.Paukš. Gimtinės oro man trūksta, saulelės tavo akių S.Nėr. Visur ir visados trūksta man tavęs! Pč.
^ Ubagui mažai ko trūksta, o šykštam visa (viso M) ko negana VP48. Viskas gerai: kelnės aukštai, pypkė rūksta, tabako netrūksta Kb. Kam pypkė rūksta, tam nieko netrūksta LTR(Šll). Dūmas rūksta, nieko netrū́ksta, tik pinigų Klvr. Dievas atras, ko kam trūksta, iš kur dūmai rūksta KrvP(Ktk). Balai esant, kipšo netrūks LTR(Erž). Kur trumpa, ten trūksta Kp, Tr, Lš. Juo trumpa (trumpas Lkv, striuga NžR), juo trūksta A.Baran, J.Jabl. Kur striukas, te ir trūksta Grž. Nugi, Dieve mano: kam striuka, tai i trū́ksta Mžš.
trū́kstančiai adv.: Trūkstančiai ir Lietuvo[je] tebūs šį metą Plt.
12. J, Srj, Ppl, Pnd, Slm pradėti mažiau duoti pieno: Jau nori trū́kt [karvė] Vdn. Karvės jau ima trū́kt, kiek čia to pieno Gž. Jau trū́ksta trū́ksta karvelė, jau mažiau pieno Klt. Karvė trū́ksta regiančiom Dglš. Kokios karvės: neseniai po teliukais, o jau trū́ksta Ut. Karvės trū́ksta – pienas kai smala, kartus Klt. Trūkstanti̇̀ karvė, mažai pieno Rdn. Trūkstančiõs karvės pienas neskanus Rdn. Visada trū́kstančių karvių pienas kartus Erž. Trū́kstančios [karvės grietinę] reik ilgiau mušti, o vedusios nėko netrunka sumušti [sviestą] Kv. Karvė jau baigė trukt – nebuvo ko įdėt svečiam Mžš.
13. mažėti (apie pieną): Trūksta pienas karvėms M. Trū́ksta vis [karvės] pienas, mažėja, vali ažtraukt Klt.
14. apvirti, apšusti, apsitraukinti (ppr. prieš verdant kitame vandenyje): Barkščiai jau trū́ksta, zars galės dėti į varinį Lkv.
15. greitai eiti, bėgti: Palauk, kur daba trū́ksti? Krž. Visi į tą nibrę trū́ksta NdŽ. Jis greit į Kauną trūko Šk. Tu trū́k, o aš vysiu! Pl.
◊ ar lū̃š (ar plỹš), ar trū́ks kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Sykį pradėjau, reik baigt: a lùš, a trùks Snt. Ar luš, ar truks, tik pazvelyk man čia jau nakoti DS253. Ar plyš, ar trūks – nepasiduosiu VP6. ×
dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta (kam) Krsn apie ne visai protingą.
gálvą trū́kdamas (trū́kęs) labai greitai, galvotrūkčiais, strimgalviais (puolė, spruko ir pan.): Visi galvas trūkdami puolė į savo vietas rš. Spruko galvą trūkdamys S.Dauk. Galvą trūkęs atgal bėgu S.Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs S.Dauk.
gálvą trū́kti
1. NdŽ, Lg, Kair, Nmk greitai, galvotrūkčiais bėgti, eiti, sprukti, skubėti: Trū́ksma gálvą visi ten, t. y. eisma JI407. Kur taip galvą trūksti? J.Balč. Trū́kit gálvas į kiemą, ko čia dūkstat! Jnš. Kur tas suskis piemuo gálvą trū́ksta? Jn(Kv).
2. DŽ dūkti, siausti, šėlti: Ieško, gálvą trū́ksta, ir nieko neranda Sb. Kad čia dūda būtų, seniai galvas trūktų LTR(Kp). Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis velniuškose Gmž.
3. skubintis (ką padaryti, atlikti): Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūks galvą juos praleisti LzP.
4. galą gauti: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolelei, galvelę atleistų NS1256.
5. patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos A.Baran.

(kieno) lankai̇̃ trū́ko pagimdė: Jo bobos šiąnakt lankai̇̃ trū́ko Mlt.
[ar] lū́žta [ar] trū́ksta kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Jeigu Bušė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti I.Simon. Ar lūžt, ar trūkst – važiuok, ir gana Sln.
meškà gálvą trū́ksta apie netvarką: Parejau – numūs meškà gálvą trū́ksta Trk.
[ti̇̀k, tiktai̇̃] paũkščio (paũkštės, balañdžio, gérvės, gul̃bės Gs) pi̇́eno trū́ksta (tetrū́ksta; Žem, betrū́ksta); Sln sakoma, kai yra visa ko, nieko netrūksta: Vakarienė – taip bent Elzei rodėsi – buvo tokia, kad jai tik paukščio pieno tetrūko Pt. Tame dvare tik paukščio pieno betrūko LTR(Ob). Labai vaišinga: apikelia apikelia stalą, kad tiktai̇̃ paũkštės pi̇́eno tetrū́ksta Pl. Gavai valaką, vyrą prie valako, gervės pieno trūksta?! J.Balt. Gervės pieno jiem tik trūksta LTR(Pn). Koks jo gyvenimas! Ko tu būsi trūkusi! Nebent balandžio pieno Žem. Jiems nieko netrūksta, tik gulbės pieno LTR(Rs).
rū̃ks trū̃ks kiek galėdamas, iš paskutiniųjų: Rū́ks trū́ks kitą sykį eini repečkas – i padarai Btg.
sprándą trū́kdamas labai greitai, galvotrūkčiais (bėga): Bėgau sprandą trūkdamas, šaukiau kaip pusgalvis, ir … nesustojo S.Čiurl. Lapute, kūmute, kas tau atsitiko, kad tu taip trūkdama sprandą bėgi? J.Balč.
sprándą trū́kti NdŽ
1. BŽ98 greitai eiti, bėgti, nešdintis: Kur dabar trūksi sprandą? J.Jabl. Tu nori kažkur trūkti sprandą ir palikti mane su vaikais badu mirti! J.Balč. Trū́k sprándą nuo mano galvos! Jnš. Trū́k sprándą iš čia, kur tau patinka! Br.
2. KI32 galą gauti: Vienąkart jis turi sprandą trūkti ir trūks per mane I.Simon. Važiuok, trū́k sprándą! Snt. Jok, ženteli, trūk sprandelį JV86.

strangai̇̃ trū́ko pašlijo, neatlaikė sveikata: Tu žiūrėk, ka ir tau netrūktų strangai Skdv.
širdi̇̀s trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę Vrp1889,148.
tõ betrū́ko; tõ dar trū́ko sakoma stebintis, reiškiant nepasitenkinimą: To betrūko, kad mes dar jam mokėtumėm! J.Balt. Na, to betrūko! Pluta atsivedęs Būblį… Toks tokį susirado! I.Simon. To betrūko, norėjo su peiliu papjauti! Als. To dar trūko, kad tave seną minėtumėm rš.
trū́k [sau] gálvą! toks nepiktas nusikeikimas: Eik, trū́k gálvą! Pn. Trūk sau galvą! M.
[nors] trū́k juokù apie ką labai juokingą: lš jos kalbos tai nors trū́k juokù, būdavo Slm. Trū́k juokù, dabar kai pamisli Ppl. Moka nusakyt – kad gražias pasakas sakydavo, tai trū́k juokù Kpr. Dabar gi kai kalba [netaisyklingai], tai trū́k juokù Skp. Trū́k tu juokù iš to vaiko! Iš.
trū́ko lū́žo (plýšo Užp) Slk nesvarbu kaip, bet kaip, paskubomis: Kad padaris ką, tai trū́ko plýšo Blnk. Padarė trū́ko lū́žo ir sėdi – ot tinginė! Lel. Skubinas – trū́ko lū́žo, ka tik padaryt Švnč. Negi žiūria, kad geriau, ale trū́ko plýšo padirbo ir vėl sėdžia dyka Pnd. Trū́ko plýšo, greit greit išvelėjau Pl. Tai man darbinykas – trū́ko lū́žo, bet padarė Rod. Koks te darbas – trū́ko plýšo Kp. Trū́ko plýšo – ka tik ženytis Mžš. Par man trū́ko lū́žo (kalbu nepagalvojęs) – išjuokiau ir nuejau Trgn.
trū́ko netrū́ko kas bebūtų, beatsitiktų: Ravė[ja], ka i negalia – trū́ko netrū́ko Šv.
trū́k plýšk Mrj kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Trūk plyšk, bet vaidink, kitaip jų spektaklis sužlugs rš. Trū́k plýšk, o padaryk! Ds.
trū̃ks laikỹs kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Namie savo moterim pasakė, o moters – trūks laikys – norėjo būti pačios ūkininkėm K.Bor. Aš parduosiu, ir gana – trùks laikỹs Vv. Trùks laikỹs – velnias (ponas Gs) atsakys Žvr.
trū̃ks lū̃š (plỹš Sk) kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Truks luš, o aš pasieksiu savo! A.Vencl. Trùks lùš – pirksiu! Mrj. Truks pliš, vis tiek aš čia nebūsiu Snt. Trū́ks plýš – turu padaryti Pln. Trū́ks plýš, bet tam mulkiuo tikrai kailį išpersu Skd. Trūks pliš, o arielkos reik Žem. Truks pliš, bet reikia ryžtis rš. Jis trùks pli̇̀š padaris Tr. Trùks pli̇̀š – turiu padaryt! Dkš.
(kam) trū́ksta [dešim̃to Pkr, deviñto Krkn, peñkto Bsg, pusañtro Rz, vi̇́eno Skr, Gršl, Ps, Pš] bálkio [galvojè, į gálvą]; trū́ksta devynių̃ bálkių apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio, ans lyg ir nepilno proto Kv. Jam, matyt, i galvo[jè] trū́ko bálkio Vrt. Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio į gálvą Pln. A šeši, a septyni vaikai anie buvo, i visims po bal̃kį trū́kdavo Krž. Vienam žmogui devynių balkių trūko LTR(Ukm).
(kam) trū́ksta į gálvą (į pakáušį Pln) End apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta jai į pakáušį, nėra doros Grd. Jam trū́ksta į gálvą vis tiek Jrb.
trū́ksta iš tõ ãbrino apie ne visai protingą žmogų: Biškį trū́ksta iš to ãbrino Šts.
(kam) trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių apie ne visai protingą žmogų: Dar jai, matyt, trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių Gs.
trū́ksta kõšės į gálvą (į kiáutą) apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta biskį kõšės į gálvą Plv. Trū́ksta kõšės į kiáutą – ir gyvena biednai Varn.
(kam) trū́ksta [dviejų̃ Zr, kelių̃ Sld, trijų̃ Zr] lentẽlių [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Jam galvõj lentẽlių trū́ksta Trgn.
(kam) trū́ksta nuo šim̃to penkių̃ apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta nu šim̃to penkių̃ Vkš.
(kam) trū́ksta sraigtẽlių (šriū̃bo Gršl) [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Sakė, jai sraigtelių trūksta, vėjas galvoje rš. Abiem trū́ksta šriū̃bo galvõ[je] Mžš.
(kam) trū́ksta vienõs klepkõs (lentẽlės, palõs) Švn; trū́ksta vi̇́eno põsmo (sti̇̀pino, šùlo) [galvojè, galvõn] NdŽ; trū́ksta dviejų̃ klepkų̃ apie ne visai protingą žmogų: Jam trūksta vienos lentelės LTR(Šd). Jis kuoktelėjęs, jam trūksta vienos palos Mrj. Jai trū́ksta vi̇́eno sti̇̀pino, negudri tokia mergiotė Krs. Iki šiol nežinojau, jog tam žmogeliui vieno šulo trūksta I.Simon. Jam trū́ksta vi̇́eno šulẽlio Tr. Jam trūksta galvon vienos klepkos Lš. Tau, mergaite, tai jau dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta Krsn.
trū́kti iš juõko (juokai̇̃s Trgn, Lš, Klvr, Gs, juokù Ds, Svn, Pg, Gdr, Žln) smarkiam juokimuisi nusakyti: Beždžionės taip raitėsi ir kraipėsi, jog Paspartutas ko netrūko juokais J.Balč. Trū́kom juokù tada abidvi iš to vaiko Slm. Aš trū́kstu juokù, negaliu, iš to jo virimo Mžš. Oi, vos netrūkau iš juoko! Upn.
trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ karštai, energingai: Jis trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ ima NdŽ.
aptrū́kti intr. Rtr
1. B, Sut, Srj aplink įtrūkti, įplyšti, įskilti: Aptrū́ko aludė SD228. Bačka aptrūko N. Pakšt – ir aptrū́ko aplink visą [graižas] Lp. Mūsų kaminas nuo šalčio aptrū́ko Ds. Čia nedaugį aptrū́kę (apie dviračio ventilį) Btrm.
2. KŽ, LzŽ, Dv apiplyšti, apdriksti, apskurti: Aptrū́ko jau šeimynos drabužiai J. Jau paskutinis apsisegelas applyšo, aptrū́ko Rod.
| Neprisrinkęs, aptrū́kęs žmogus LKKXIII28(Grv). [Piemenėlis] toks apskuręs; aptrū́kęs, terbelę pasiėmęs, votagą Lk. Atejo pri jų maža ubagelė: aptrūkusi, pusbasė, nušašusi M.Valanč. Paliko biednas kai ubagas aptrūkęs brš.
ǁ Dv, Sn apirti, apgriūti, aptrupėti: Stogai aptrū́kę, apiplyšę Grd. Aptrū́kę visi pašaliai Šts. Š. Juzupas, atradęs namelius Motinos Švenčiausios aptrūkusius, kaip reikiant aptaisė M.Valanč. Medy pirkutė nedidukė, pašlijus, sena, aptrūkus LTR(Rod).
3. DŽ kiek suskirsti, suskeldėti: Kojos kiek aptrū́kę, peršti Gs.
4. truputį pristigti: Mašina jau darbo aptrūko Jnšk.
| refl. impers.: Aptrū́kstas sukraus ir bagotims Šts.
5. nustoti duoti pieno: Nusto[jo], aptrū́ko karvė Dglš.
6. apšusti, apvirti, apsitraukti: Grobus užraišioji stipriai, įmeti į karštą vandinį, aptrū́ko Tl. Tos kepenos jau virtos yr, aptrū́ksta Tl.
atitrū́kti intr. BŽ307, attrū́kti K, GrvT36, Dv; RtŽ, atatrū́kti Š; SD1108
1. K, RtŽ, Rtr, NdŽ, KŽ; Nmč, Ds daliai ko atplyšti, atskilti: Virvės galas atitrū́ko DŽ. Trumpas galelis attrū́ko Žrm. Mūro šmotas attrū́ko ir nugriuvo Sn. Kap ledas didelis attrū́ko [nuo ledyno], išbraukė visą girią [slinkdamas] Ad. Jeigu kepalo kraštas atitrūksta, tai kas nors iš šeimos atsiskirs LTR(Auk).
| prk.: Sūnus gi, nuo širdies atatrū́kęs Aln.
2. kam pritvirtintam ar priaugusiam nuo ko atplyšti, atskilti, atšokti: Kultuvas macnas: kai kuli, neatitrùks Aps. Parūdijo, attrū́ko [šulinyje] viedras Drsk. Attrū́ko lentelė nuog tvoros LzŽ. Tiej vartai attrū́ko ir griuvo Lz. Kai peiliu aprėžta – atatrū́ko padai guminių [batų] Klt. Atatrū́ko burkelės rankovė, prisiūk Klt. Attrū́ko [girnų] lapelė – reikia pririštie Grv. Jų krašte auga toks medis, kuris po keturiasdešimt metų atitrūksta nuo šaknų ir, užėjus pirmai audrai, išvirsta J.Balč. Gelsta ir, atitrūkę nuo šakų, lėtai leidžiasi skroblų ir lazdynų lapai rš. Sunkiai pakėlė – ir attrū́ko [inkstas] Pls. Subrendę nareliai nuo kirmėlės kūno gali atitrūkti rš. Skystis atitrūksta nuo sienelių ir juda kaip laisva čiurkšlė rš.
| prk.: Jie yra amžinai atitrūkę nuo to krūmo, iš kurio išaugę A.Sm.
^ Kas te – arkliui uodega atatrùks, ką duosi išart porai vagelių?! Švnč. Atatrū̃ks šikinė, kad kaladžiūtę perpjaus?! Klt. Tavo tėvu pririšk liežuvį, tai atitrùks (sakoma apie labai plepų) Pv.
3. DŽ, KŽ, Slk, Dglš, Grv, Pls, Lz, Ker, Nmč, Pb, Rdš, Žž, Iš, Kpč, Sn, Alv pasileisti, nusitraukti, nutrūkti (pririštam, pritvirtintam): Karvė atatrū́ko visus kopūstus išrijo, išmindė Švnč. Gal jau mano karvė atatrū́ko, kad atejai? Dg. Atatrū́ksta teliokas, tai lekia in karvę žįst Klt. Attrū́ko jaučias ir dav[ė] ragais Azr. Attrū́ko kumelys ir skrist ingi kumelaitę Dv. Šuoj piktas, gali attrū́kt ir inkąst Drsk. Attrū́ko šuoj nuog raikštės Lp. Tuoj ta kalė atitrū́ko, atlėkė Graž. Dabojam, kad neattrū̃kt šuva Dv. Kai atitrùks, nepagausi Dkš. Primdėlė attrū́kus, bėgt Tvr.
^ Piktas šuva atitrū́kęs dantų neklausia Trgn. Laksto kai šuva, atatrū́kęs nuo lenciū́go Tr.
4. kiek nuplyšti, nudriksti, nuskurti: Atitrū́kusios padelkos, t. y. atskurusios, atspurusios J. Rubaškos attrū́kę Pls.
5. nutolti, atsitolinti: Mes abu prisisukam savo ledžinkas ir, nuo kranto atitrūkę, leidžiamės ledo žvilgantin tolin I.Šein.
ǁ pakilti, atsiplėšti: Lėktuvas, išsukęs į pakilimo taką, dar smarkiau sugaudė motorais ir įsibėgėjęs nepastebimai atitrūko nuo žemės rš. Arkliukas, atitrūkęs kojomis nuo dugno, ėmė plaukti P.Cvir.
6. nukrypti kitur (apie žvilgsnį): Vaikų akys atitrūko nuo viralo ir nustebusios žiūrėjo į jo veidą rš.
7. išvykti, pasišalinti: Negaliu atitrū́kt nuo namų Db. Nuo jo (tavo) spinduliavo kažkokia jauki šiluma, kurios pasigesdavo, ilgesnį laiką atitrūkęs nuo namų J.Avyž. Jei klientai būdavo toliau – išvažiuodavo su vežimu ir nuo mielų namų atitrūkdavo ištisas savaites J.Ap.
8. DŽ prk. prarasti ryšį, pasidaryti svetimam, atsitolinti: Ne, rytoj poryt reikės keltis, juk visiškai esi atitrūkęs nuo gyvenimo I.Simon. Kerpė buvo vienišas, atitrūkęs nuo žmonių rš. Vienai, tik vienai akimirkai atitrūkau nuo dabarties ir pasinėriau į praeitį rš. Yra daiktas žalingas būt šalyje ir atatrū́kt nuog kaimenės Viešpaties DP402.
ǁ nukreipti dėmesį kitur: Štraitnideris, neatitrūkdamas nuo muzikos, kilsteli ranką J.Gruš.
9. DŽ, Ss, Btr, Lš, Dv, An, Krs, Srv rasti laisvo laiko, atspėti, atpulti: Atitrūkęs nuo darbo, įnikdavo į knygą K.Bor. O ir ne viena moteris, atitrūkusi nuo vakaro ruošos, bėgo pasiklausyti naujienų V.Myk-Put. Atitrūkę nuo darbo, pakaitomis rinkdavos pas kits kitą raštų pasiskaitytų A.Sm. Atatrū́ksta dienelę nuo darbo, tai audžia Klt. Dieną kiek attrūkdamà siuvu Rdm. Šitas pirštines tik atitrūkdama numezgiau Vlkv. Kap attrūksiu nuog darbo, atskrisiu pas tau Rod. Atlėk kada atitrū́kęs – juk netoli gyveni Rm. Tep do atatrū́ktum, pasrinktum [riešutų] Ck. Atatrūkęs ką kito darau SD124.
| Atatrū́kęs laiko apskaičiuosiu ir atsilyginsiu drauge Š.
10. Ds vėl pradėti duoti pieno: Jau atitrū́ko karvė – turu pieno Trš.
11. Š greitai atbėgti, atidumti: Kaip užkutrino bites, tai kaip mat atatrū́ko Sb.
12. atsikelti gyventi: Žmonės atitrū́ksta į miestus NdŽ.
◊ gálvą atitrū́kti Šts, Šln atvykti, atsibastyti, atsibelsti: Kur aš tave dėsiu? Protas man atitrūkti galvą į miestą! Žem. Upė pirmu jau tekėjo, nekaip kryžokai čia galvą attrūko M.Valanč. Paskui į miestus atitrūksta galvas ir kiti pelnininkai, net iš tolimųjų svetimų šalių Vaižg. Atitrūko galvas kazokai, ir pasipylė žmonių kraujas Vaižg.
nuo mótinos sijõno atitrū́kti pasidaryti savarankiškam: Kai tik nuo sijõno mótinos atatrū́ko, ir nue[jo] Švnč.
įtrū́kti intr. Rtr; N
1. R, MŽ, MŽ2119, K, DŽ, NdŽ, KŽ atsirasti plyšiui, įskilti: Dalgio ašmenys įtrū́ko J. Dalgė jau įtrū́kus, nepapjausi Ėr. Įtrū́kęs, įskilęs arba įdužęs puodas Š. Įtrūkę, o kartais ir nauji indai buvo apipinami beržų tošimis rš. Lytis, ant kurios mes taip ilgai stovėjome kartu, kažkur įtrūko, ir dabar dvi jos pusės iš lėto skiriasi rš. Man dantis įtrū́ko Rm. Rūta (lango stiklas) įtrūksta N.
ǁ įplyšti, įdriksti: Virvė įtrū́ko, ne visai nutrūko Š. Kojinė buvo truputį įtrūkusi rš. Tas maišiukas įtrū́kęs čia Jrb.
ǁ tr. įskelti: Nelėk – pavirsi, įtrū́ksi subinkaulį End.
2. Plt nutrūkus įlįsti, įsipainioti, įstrigti (apie siulą): Belenkant špuolę įtrū́ko galas, i negal berasti Krt.
3. įdubti, kristi: Giliai intrū́kus vaiko bambelė Rod. Kiaulės tos žviegdamos laksto po tvartą įtrukusiais šonais Vdk.
4. įsmukti: Neintrū́k liūnan, nereiks i uogų! Klt.
5. R, MŽ, MŽ2119, N patekti kur, įkliūti: Dabar aš įtrū́kau kaip į rūtų daržą (ištiko nelaimė) Snt.
| prk.: Į tikrai didę gyvasties priegadą įtrūko jis prš.
6. Plt pritrūkti, pristigti: Daug neįtrū́kstam šviesos: pakilst vė[ja]s ir privaro [akumuliatorių] Šts. Paršeliai maž teįtrūko bulvių, vis bulvėms buvo penami Ggr.
7. nustoti duoti pieno, užtrūkti: Bene įtrū́ks žiemmilžė Slnt.
8. Sut, M, KŽ įsibrauti, įsiveržti, įpulti: Staiga į kambarį įtrū́ko mano tarnaitė NdŽ.
◊ gálvą įtrū́kti galvotrūkčiais įbėgti: Įtrū́ko gálvą ir sušuko Šts.
ištrū́kti, -sta (-a LKKXIV203(Zt)), -o intr. LKKXIV203(Zt); L
1. K, Š, DŽ, KŽ, Pln, Dkš, Ldk, Žl kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti: Ištrū́ko guzikas, saga, apvarsčiai iš naginių J. Drūtai insiūtas guzikas neištrùks Lš. Kriūtinė išvėpus, ba, matai, ben du guzikai ištrū́kę Trgn. Kokią te mergiotę šokino, o kaip senos kelnios, guzikas ištrū́ko, kelnios an kulnų, tai tik miškan surėkęs [nulėkė] Slm. Žiūrėk, ka ta kilpa tik neištrūksta LKKV159. Guzikėlis ištrū̃ks marškinių – ir atrasi (apie prastą pievą) Adm.
2. Smln atplyšus, atskilus, atitrūkus iškristi, išbyrėti, ištrupėti: Dantis ištrū́ko: klebėjo klebėjo – išbyrėjo Bsg. Su plikais krumpliukais kaip dėjo – ištrū́ko dantis Ppl. Man neskaudėdavo [dantų] – ištrū́ksta be skausmų On. Išlėkė pieniniai [dantys], ištrū́ko nuo tų saldainių Slm. Ištrū́ko beliavonė (emalis): šmaukš – ir atsilupė šmotas Svn. Ką te, vaikel: vieni stati [plaukai], kiti ištrū́kę Pl. Dauši į vienas antrą [klumpius], ka iškristų sniegai, nu ir užkulnis, jei nori, ir ištrū́ks Kl. Zovieckas (vyris) ištrū́kęs, ir durys gerai nebeužsidaro Šl.
3. pratrūkti, praplyšti, persprogti: Nesėsk ant žemės – kelnės ištrū̃ks Graž. Mun ta rožė (liga) augo, suaugo ir ištrū́ko Yl. Anai, sako, ištrū́ks putminys ir ana kris Yl. Ir apsiuvas (paraštėje burtika, bortė) aplinkui skylę, kursai ją sutrauktų, jeib neperplyštų (ištrūktų) BB2Moz28,32.
ǁ kam perplyšus, prakiurus atsirasti (apie skyę, plyšį): Plyšys ton gryčion ištrū́kęs Antš. Vyruo dvyleka skylių šone ištrū́ko Eig.
ǁ būti pralaužtam, pramuštam, iširti: Pylimas ištrūko N.
4. Rg laikomam ar pritvirtintam išslysti, išsmukti, išsprūsti: Pavadis ištrū́ko iš rankų NdŽ. Rodos, kaip te ištrùks iš rankų, ale atseina Trgn. Ištrū́ko ienos Aru17(Grv). Jeigu verpiant siūlas ištrūksta iš rankos, tai bus greitu laiku svečių LMD(Tvr). O kai ištrū́ksta [starkui] gyvatė, tai ir voliojas an kluono tenai Kp.
| prk.: Viskas iš jo nagų ištrūko (viską prarado) BsPI28. Rodos, širdis ištrùks, kap plaka Grv.
ǁ BŽ85, NdŽ prk. išsprūsti (apie žodžius): Iš jo lūpų blogas žodis neištrū̃ks Pls. Paskutiniai žodžiai kažkaip savaime ištrūko rš. Skausminga aimana ištrūko iš mergelės krūtinės rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda J.Balt.
5. NdŽ, Ėr laikomam, pririštam išsiveržti, išsprūsti: Ištrūkau iš jos (motinos) glėbio, kumščiais trinu akis, kad nebėgtų ašaros A.Vencl. Tas (sučiuptas vagis) pro duris veržtis, jis ištrū́ko, lėkė, o mano Juozas kad vejas ir aš kad vejuos iš paskos Kp. Arkliai eina labai smarkiai, tik turėk, kad neištrū́ktų Žl. Telyčia iš manę ir ištrū́ko – nebeįveikiu išturėt Plvn. Arklys pasbaidė ir ištrū́ko iš rankų LzŽ. Ištrū́ko ir nurūko karvė Dglš. Kačiokas ištrū́ko iš rankų An. Iš vyro gi neištrū́ksi – jo sveikata kitokia Pv. Ale stipras ir ištrūkai̇̃ Alks. Kad nutvėrė manę prie jaujos velniai, čiut ištrū́kau, net skvernas va nuplyšo Pl. Tada ožys, kap ištrūko iš diedo, ir pabėgo LTR(Šlčn). Ožka, likus viena, tąsės tąsės ir ištrūko BsPII319.
^ Ot ramu – kai lapei iš kilpos ištrū́kus Švnč.
ǁ B336, R47,121, MŽ62,158, K, M, Š, NdŽ, KŽ, Srj, Dg, Pb, Ėr, Rm, Srd, Vrt, Vdk atskirtam, uždarytam, varžomam, nelaisvam, neišleidžiamam ir pan. išsilaisvinti, išsiveržti, pabėgti, pasprukti: Ne padyvas, kai ištrūko B. Paleidžiu, duomi ištrūkt R97, MŽ127. Plaukdamas ištrūkstu R120, MŽ158. Vargiai ištrūko N. Jis sveikas iš plėšiko ištrū́ko NdŽ. Kad tu tiktai ištrūktum iš čionai… B.Sruog. Ilgą pamokslą išklausęs, Juozas ištrūko nuo pono LzP. Milicija paėmė jį, al anas ištrū́ko Dbk. Par mėnesį vieną ar dukart nusigeria ištrū́kęs iš namų Krs. Nebėk, neištrū́ksi Snt. Mat, sako, kai tu greitas, tai ištrūkai̇̃ Sb. Nu, sako, daba jau vis tiek ans nebištrū́ks An. Ansivedė jį tęnai, tas ištrū́ko Grv. Lenda bet kur žmonės, kad tik ištrū́kt miestan Kp. Kada i ištrūksiù tokion peklon papuolęs? Glv. Pernykščiai šaldra koks atsiplovęs Alančių kaimona vaikų mokytų, bet, susiriejęs su gaspadoriais, ištrūko kažin kur Blv. Ė bitės kap kada ir ištrū́ksta Aps. Ištrū́ksta [spiečius], nulekia miškan Vdn. Šuniui nėr kur dedas, jau neištrùks iš vilko Aps. [Zuikelis] moka ištrūktie nuog vilko šunies Tat. Iš strielčiukų išbėgsiu, iš kurtelių ištrūksiu KrvD151. Vilkas užejo kada ir išpjovė avis: vieną papjovė, kitą papjovė, o gėriokai ir ištrū́ko Kvr. O kada pro šalį prajojo, tum tarpu iš tos karčemos ištrūko dvi aveli balti DS141(Šmk). Šunys ištrūko pirma bėgti Vaižg. Pavasarį kad ištrūks žirgas iš tvarto, tai kad nueis, kojas viršun pamėtėdamas! Rod. Veršiai ka ištrū́kdavo, uodegas užrietę eina par laukus Erž. Jeigu vienas kumeliokas ištrū́ko, ir kitus ištrauks Skp. Karvė kaip šoko ir ištrū́ko iš gardinio Užp. Avys ištrūksią Ktk. Tas gaidukas ištrūkęs, in sodelį nurūkęs LLDI490(Lš). Nors ir kažin už kokių geležų jį uždarysi, vis tiek ištrūks LTR(Kp). Tie velniai, ištrūkę iš krepšio, kalvėj stogą nukėlė ir nuė[jo] in pragarą BsPIV25(Brt). Visi bandymai ištrūkti iš ledų nelaisvės nueidavo niekais K.Bor. Žuvis ištrū́ko iš tinklo Lp. Ižtrū́ko tuo veikiaus [Zacheus] iž anos minios ir nutekėjo pirm DP574.
| prk.: Dūšelė mūsų ištrūko kaip žvirblelis iž žabangų MP76.
^ [Juozas] pašoko kaip gyvatės įgeltas ir spruko pro duris lyg iš ugnies ištrūkęs V.Krėv. Kur leki kaip iš peklos ištrū́kęs? Sv. Teip buvo žmogui likta – nu likimo neištrū́ksi Nmk. Gailisi vanagėlis, kad ištrūko karvelėlis! KrvP(Stk). Ištrū́ksi kai grūdas iš girnų Švnč.
| refl.: Pirma norėj[o] slūžyt, o dar̃ jau nor išsitrū́kt namo Vrnv.
ǁ H170, H, KŽ prk. išsigelbėti, išsisukti iš ko: Nuo tų vargų lietuviai negalėjo ištrūkti A1886,99. Kaip naujai gimęs, ka iš tokios ligos ištrū́kau Grd. Gal kaip ir ištrū́ksu iš tos ligos Rdn. Kiekvienas manė, kad ištrū́ks iš smerčio Vdk. Da žingsnį – ir būtų iš mirties ištrū́kęs Kt. Jei turi žemės, turi taisyti visus kelius, viską, neištrū́ksi Snt. Per aną karą per jaunas buvau, per šitą per senas – teip ir ištrū́kau [nuo kariuomenės] Lkš. Ištrū́ko tik nuo mokslo, čia ir vėl [dirba] Sutk. Sūnus iš senbernystos ištrū́ktų Pžrl. Greitai ji ir visai ištrūks iš motinos globos rš. Nykštukas, iš anųdviejų nagų ištrū́kęs, an namų link drožė Jrk25. Ižg valdžios velino vargu išmuštis ir ižtrūkt turi DP121. Kuo veikiaus ižtrūkęs iž saitų šatono, bėk gailėjimop nuodėmių DP165. Kad galėtų ištrūkti negėręs, [Martynas] patsai ėjo su buteliu aplinkui I.Simon. Negalėjo iš pradžių ištrūkti iš užplūdusių minčių Db.
^ Jau kas kam žadėta – neištrū́ksi Jrb. Dievo sūdui neištrūksi prš.
6. KŽ, VšR, Kp ištaikyti laisvo laiko; radus laisvo laiko, išvykti kuriam laikui: Jei kuriam pavyksta ištrūkti kelias dienas sodžiun, tai dar nedidelė proga sodiečio sielai ir jo buičiai pažinti A.Sm. Reikalai tie neleidžia ištrūkti ir giminėlių pasižiūrėti T.Tilv. Gal aš tikrai pabandysiu ištrūkti. Bent savaitei K.Saj. Ištrū́kom tik pietų Sn. Gal ištrūksiu kelias dienas Trs. Kaip katra ištrū́ksim, tai vis namo bėgsim Snt. Ji neištrū́ksta su tais darbais Jrb. Negaliu ištrū́kt prastą dieną Rtn. [Šeimyna] ka sekmadienį jau ištrū́kdavo išeiti į miesčiuką kur, o teip par savaitę nėkur Krž.
7. An paplūsti, išsiveržti: Tik juodas dūmas ištrū́ko, daugiau nėko neliko Kv. Tokiu balsu, kaip kada prūdas su daug vandens ištrūksta iš savo vietos DS202(Šmk).
8. Akm trūkti, stigti: Iš šimto metų Ruikienei daug neištrū́ksta Šts. Da dvijų mėnesių anai ištrū́ks [iki metų] Trkn.
◊ gálvą (sprándą Vkš, Kl, Jnš) ištrū́kti Š, KŽ, Plt, Vkš, Mžk, KlvrŽ, Šlv, Šl, Ėr; Kos161, S.Dauk, Žem galvotrūkčiais išbėgti, išdumti, išsitrenkti: Ir tas jau ištrū́ko gálvą J. Ištrū́ko gálvą ir nepareina Pc. Tas vėl ištrū́ko gálvą: su juo nei radęs, nei pametęs Jnš. Ištrū́ko gálvą tartum piktosios dvasios apsėstas Grž. Neištrū́kit galvų̃, greit ateisiu Ktk. Žvėdai ištrūko galvą į savą žemę M.Valanč. Ištrūko sprandą kažkur Peterburgan, tiek jį daugiau ir tematysi B.Sruog. Jis pats sprándą ištrū́ko, ne aš išvijau NdŽ.
| Ištrū́ko sprándą (skubotai ištekėjo) už plecininko NdŽ.
kaip (lyg) iš badų̃ [saitų̃] ištrū́kęs apie godžiai valgantį, ryjantį, puolantį valgyti, ryti: Valgo kap iš badų̃ ištrū́kęs Dglš. Tu lyg iš badų̃ saitų̃ ištrū́kęs viską griebi tuoj ėst Alk. Tie žmonės kaip iš badų̃ ištrū́kę puola in uogas Slk. Kai iš badų̃ ištrū́kę – puola in lovį visos [vištos] Klt.
nutrū́kti intr. Rtr, DŽ; L
1. R, MŽI298, K, N, Dgč, Aps, Grv, Švnč, Nm, Krž; Bdr atsidalyti, perplyšti pusiau, pertrūkti: Virvė nutrū́ko pusiau J. Nutrū́ko raikštis tempiamas NdŽ. Su tuo akminiu par tą virvę suplakiau – nutrūko Kl. Naginės, kad nutrùks sąvaržai, išplers, nuo kojų atstos, išplatės JIII68–69. Kap nutrū́ko virvė [besisupant], tai pusėn daržo nulėkė Aps. Netrauk, pamatysi – pokšt ir nutrùks Mlk. Jei su linu suriši, pakš tas linas i nutrū́ko End. Esti bovelna netikus, papelėjus – nutrū́ksta Kvr. Sukrus siūlas greit nutrūksta Lp. [Vydamas siūlus] vis žiūri: nu tai nutrū́ko, tai prisimezgi vėl, ir nuveji špūlią Kp. Kai prastai suverpta, tai tiktai táukš [audžiant], tai nutrū́ko Kp. Man jau gerklę sopa nuo rėkimo; tikrai koki gysla nutrū́ko LKT290(Ppl). O kaip už tvoros užsikabino – tas diržas nutrūko, ir jis (vilkas) stojo žmogum BsPIV106(Brt). Gal jūsų nutrū́ko šilko vadelės? (d.) Slk.
| prk.: Kaip šiandie atsimenu: pasisukiau nuo palto siūlų nuimt, tik kliukt kriūtinėj – nutrū́ko Slk. Mūsų kalbos siūlas nutrūko P.Vaičiūn. Čia mano minčių gija nutrūksta rš. Šnekėjau, ir mintis nutrū́ko, ir neatsimenu, ką sakiau PnmA. Ne vienas tik Perlis laukia, kada mano gyvenimo gija nutrūks V.Krėv. Per atostogas ryšys su leidykla nutrūko V.Myk-Put. Nusileidžiant galėjo sugesti radijo stotis ir tokiu būdu nutrūkti ryšys K.Bor. Nutrūko paskutinis ryšys su mano mamos gimtine, kur taip mėgdavau paviešėti Pč. Netoli pamiškės, keliukui nutrūkus, sunkvežimis sustojo A.Rūt.
^ Jeigu jau nutrūko – nebesulipdysi LTR(Km). Netempk stygų, kai nutruks – nesuriši TŽIII380. A, ilga virvė nutrū́ksta (kai ilgai draugauja, tai ir išsiskiria) Aln. Ilgas sietas nutrū́ksta, o anuodums nenutrū́ko (susituokė) End. Meilė kaip seilė: ištįso ir nutrū́ko Klp.
ǁ lūžti, nulūžti: Abu kaulai pokšt – ėmė i nutrū́ko Sb.
2. KŽ, Trk prk. baigtis, liautis, nebesitęsti kokiam vyksmui: Kariuomenės manevrai turėjo nutrū́kti NdŽ. Derybos vėl nutrū́ko NdŽ. Jos akys patvino ašaromis, jos balsas užsikirto ir nutrūko I.Simon. Nutrūko kalbos, ir visi susimąstė LzP. Iš mūs (lietuvių) juokdavos [sibiriečiai]: kaip jūs kalbat, ka nenutrū́ksta: vir vir vir, vir vir vir PnmŽ. Kelis žodžius pasakei – nutrū́ko, i vė nieko nežinai Slv. Jaunesnį nepaklausia apie ką nors, tai nutrū́ksta jam ta kalba Snt. Pasku jau skirys kožnas sau, jau ta dainė nutrū́ksta Lpl. Irma kvatojasi, bet ūmai jos juokas nutrūksta V.Bub. Klegesys staiga nutrūksta, pasidaro tokia kebli tyla I.Simon. Tik žiūri – tarp tokių alksnelių liepsna pliu pliu pliu iškyla ir vėl nutrūksta LTR(Kp). Linai nuo garų sumirko, linamynis nutrū́ko Vdžg. Nutrū́ko šimtai (dideli pinigai) eiti iš Lietuvos į Rosiją tėvams, kaip mirė geroji duktė Lk. Dabar nutrū́ko žmonių tikėjimas Šts. Draugysta nutrū́kusi, nešnekas Krš. Nelauktai ir visam laikui nutrūko jauno poeto kūryba rš. Mano džiaugsmas ūmai nutrūkdavo rš.
nutrū́kstamai adv.: Kažkas bėga ir alsuoja sunkiai, nutrūkstamai rš.
3. R, MŽ, Sut, N, K, Š, NdŽ, KŽ, Bt, Arzn kam pritvirtintam nuo ko atitrūkti, nuplyšti, atskilti: Viršus [knygos] šikšninis, norint jau kandžių ir paėstas, ir segutės nutrūkusios, bet dar aiškiai rodo stropumą, su kuriuom knyga aptaisyta buvo Vrp1890,70. Neim až ąsos, nutruks KlbIV80(Mrk). Sunkiau roputes, nutrū́ko varinio ąsa Šv. Nutrū́ko kadokės ūsas, tai basa sniege i ataginiau Klt. Buvo nutrū́kę naščiai Pb. Šulinės svirtė nutrū́ko – pataisyk Pln. Bėgsi smarkiai, tas klumpis nutrū́ks Yl. Viena kulnė nutrū́ko, išbėgom laukan, prisikalėm su akminu Vgr. Kas jau mašinai buvo: tas nutrū́ko, tas nūdilė Trk. Jeigu dužyklė nutrū́kusi, ta pasviedei šalin, gerą dužyklę paėmei Trk. Maž jo nutrū́ko kas, kai maišus kilojo Klt. Žmogus jaučia savyje lyg kad esą nutrūkę – ar tai nuo širdies, ar nuo jeknų (apie trūkį) LTR(And). Tai kaip jis jam (vagiui) davė per abi blauzdi skersai, ir nutrūko kojos BsPIV258(Brt). Tam vilkui uodega nutrūkus, ir nubėgęs Sln. Tuo tarpu kareivis griebė velnią už skverno, bet skvernas nutrūko, ir velnias pabėgo LTR(Žal). Visi knygos lapai nutrū́kę nutrū́kę Ps. Nutrūkę uolų gabalai Blv.
| prk.: Vis tiek vaikas, nuo širdies nutrū́kęs Aln. Su „a“ nutrūko ir „j“: vės, pjovės Jn. Džiaugiaus, ka nutrūkus nuo vyro Bsg.
^ Žmona numirs, tai kap viedro saitas nutrū́ksta, o tėvo kito nebus Plv. Tolei puodu vandens eiti, iki ąsa nutrūksta PrLXVII24. Puodas vandenį neša, kol ąsa nutrū́ksta Rgv. Uzboną neš, kol ąsa nutrùks Dbk. Nutrū́ksta šito ąsa lig laiko Trgn. Kur mano nenutrū́ko! Ml. Tau ir vėdaras nutrùks šiteip [sunkiai] kilojant Slk. Kai tik, rodos, jų tie liežuviai nenutrū́ksta besigiriant! Jrb. Dainiuo[ja] kiaurą dieną, i kaip anam liežuvis nenutrū́ksta Pp. Ar nuo subinės kas nutrū́ko? J. Jug tam klebonuo krapyla būtum nenutrūkusi, kad būtum ir veltuo grabą pakrapijęs Dr. Ne meistro galva nutrū́ko (sakoma, kai apgailestaujama kam nors sudužus, sulūžus) Kal.
ǁ kam atitrūkus nukristi: Viedras nutrū́ko šulnin, kap ištęst? Drsk.
4. NdŽ, Ėr, Upt, Šmn, Krs, Žl, Antr, Klt, Mlk, Vvr pririštam, pritvirtintam pasileisti, nusitraukti: Nutrūks nuo virvių kumečio arklys – ir vaikščiok dvaran keturias penkias dienas! A.Vien. Bent penkios šešios karvės – tai nutrū́ko, tai kuolą ištraukė, tai iškadą padirbo kai kur Kp. Kai užpuolo sparvos, tai karvė ir nutrū́ko nuo virvės Skrb. Nutrū́ksta karvė, par daržais eina Ob. Paprato teliūkštis, tai nutruñka ir nutruñka Lel. Nutrū́kęs galvijas ne tiek suės, kiek paklos Trgn. Ka tai nebepaeina gyvulys (kumelė) kojom, ir tos da nepririša [taip], kad nenutrūktų̃ Kpr. Ožkos nutrū́kta, kiek žmogus pasiekia, žievė nuryta, ir nudžiuvo obelė Antz. Mat ta ožka, jam išejus, nutrū́ksta, tai ką gi jai daugiau daris [kaimynai], pririša Plvn. Bijau šunioko, kad anas nenutrū́ktum Nmč.
5. NdŽ, KŽ, Šts, Krž, Stl, Vdk nuplyšti, nuskurti, nudriksti (apie drabužius): Nutrū́kęs sijonas, t. y. nuskirdęs J. Šita sermėga jau visai nutrū́ko Pln. Nutrū́ksta drabužis ant nugaros kiaurai būdamas Varn. Vaikai paprastai buvo pliki ar su nutrūkusiais marškineliais apvilkti M.Valanč. Dabar jau teks naminiais dėvėti, nes tavo krominiai visi skindeliais nutrūko Žem.
ǁ Skd, Up, Erž, Grz apie žmogų: Tėvas nutrū́ko, vaikai nuskaro – reik apsiūti visus Varn. Nutrūkau, nuplyšau ir valgyti išalkau LTR(Kl). Nūplyšęs, nūtrū́kęs kaip baidyklė Pvn. Gẽra, nutrū́kęs i valkiojas Rt. Nutrū́kęs buvai, nutrū́kęs ir esi, nutrū́kęs ir būsi savo dieną Plt. Ko tu eini ubagais teip nutrū́kęs, nuplyšęs? Gd. Nutrū́kęs kaip ubagas Kltn.
ǁ NdŽ apirti, apgriūti, apšepti: Pakrūmėj nutrūkusioj butoj gyvena vyras su motere, Jurgis su Morta M.Valanč. Iš senovės kaip buvo, taip ir tebė[ra] tie budinkai – stogai nutrū́kę Žr. O kitas žmogelis buvo dideliai dideliai biednas: trobos jo nutrūkusios, gyvoliai išdvėsę, jau nei pats neturia ko ėsti LTR(Vdk). Lygut tau nutrū́ktum vežimas, jeigut paskolinsi į turgų nuvažiuoti Slnt.
6. R5, N pristigti, pritrūkti ko: Labai nutrū́kau sveikatos, senyn… Kpr. Nutrunku, to pristokstu, to netenku MŽ6. Ir anys nieko nenutrūko (viršuje pristoko) skaitliuje BB1Sam25,7.
7. patrūkti, persitempti: Nutrū́ko, ką padavė skatynom (gyvuliams) Arm. Tuo pačiu laiku [padirbėsi], negi nutrū́ksi Pl.
8. DŽ1, Pl surasti atspėjamo laiko, nulikti: Vincas ir Onutė, ligi tik nutrū́ko nuo liuobos, bėgo į pamiškę baslių tvoroms tašytis Vaižg. Kur nutrū́kus vis ateina in mane An. Kur nutrū́kęs vis pulk ant gyvuolį Kp. Kur nutrūkęs – vis su knygom Tr. Da ir grybaut nutrū́kus kada išbėgdavo Krs. Kai sulaukiam šienapjūtės, bėgam laukan kur nutrūkę LTR(Kz).
| Po šiltinės ji vis ėjo bažnyčion, kada laiko nutrūkusi J.Balt. Nutrū́kusi valandėlę, nueik ir paravėk man daržą! NdŽ. Kai tik nutruñka kiek piemuo, tuojau bėga į kaimą Srv.
9. Švnč nustoti, imti mažiau duoti pieno, užtrūkti: Jum gerai, kai do šlaką pieno turit, o mūs karvė jau suvis nutrū́ko Krd. Nutrū́ko karvė, suvis pieno neduoda Klt. Nutrū́ksta karvė, kai aždarai tvartan Klt. Karvė karšty nutrū́ko Dglš.
10. Všn, Kp sumažėti, pasibaigti, nebebūti: Nutrū́ko pienas karvės Dkš. Karvė meta dantis, pienas nutrùks Klt. Pienas labai nutrū́ko Ėr. Vienukart nutrū́ko pienas, patys nežinom, kas tai karvei yr Mžš. Šmukšt nutrū́ko tabakas – ir pritrūko rūkymo Skr. Taigi nutrū́ko sveikata Lb. Jiems dabar nutrùks pelnas J.Jabl.
ǁ impers. Mrs, PnmR apie pajamų, išteklių netekimą, mažėjimą: Daug ir jam nutrūko B. Nutrūksta man R, MŽ, N. Matai, kaip nutrū́ko, kai pieno nebeparduodam Srv. Viena karvė išdvėsė, kita, tai vis nutrū́ksta Ad. Kai tik nebegaus par šalį, jam tuoj nutrùks Jnšk.
11. nusitrenkti, nukliūti: Jis buvo nutrū́kęs už Pandėlio Ppl. I kur anie nutrū́ko daba? Grdm.
◊ bùdelis gálvą (sprándą End) gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Nagus maliavo[ja], o trobo[je] bùdelis gálvą gãlia nutrū́kti End.
gálvą nutrū́kti
1. NdŽ galą gauti, užsimušti: Nesikarstyk teip aukštai, da gálvą nutrū́ksi Paį. Movė į pakalnę, kuo nenutrū́ko gálvą Krš. Kad tu gálvą kur nutrū́ktum! Šl. Ka tu nutrū́ktumi gálvą geriau, ne ko tu muni apgautumi! Brs. Kad būtum, berneli, kur galvą nutrūkęs, ne man jaunuolėlei galvelę apsukęs LTR(Vb). Būtų piktas darbas, kada kas … pro langą nuog rieklių šoktų ir šiteipo galvą nutrūkęs sau pats smertį duotų BPI273.
2. DŽ, KlvrŽ, Ėr, Grž nubėgti, nulėkti, nusitrenkti kur: Kana kur nutrūko galvą Kos126. Ot kultas nevelėtas, nutrū́ko kaži kur gálvą Jnšk. Tautvilas nutrūko galvą pas savo gentis prš. Kad ir aš, kur nors nutrūkęs galvą, vėju geriu kiekvieną iš namų atklydusią žinutę rš.

káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip káilis nutrū́ko Rt.
kaip gálvą nutrū́kęs
1. apie intensyviai, įtemptai ką darantį, dirbantį: Lakstyk lakstyk (dirbk) kaip gálvą nutrū́kus Jnš.
2. apie sutrikusį, susijaudinusį, sunerimusį: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs A.Vencl.

kai̇̃p nuo bãdo siẽto nutrū́kęs apie godžiai valgantį: Ryna, ėda kai̇̃p nu bãdo siẽto nutrū́kęs Rdn.
kójos nenutrū̃ks nieko neatsitiks (kur nuėjus): Nubėgsu – mun kójos nenutrū́ks Dr. ×
kramul̃kę nutrū́kti galą gauti: I kaip tu, neprieteliau, įsikabinai, ka tu tą kramul̃kę nenutrū́kai? Sd.
meškà gálvą nutrū́ktų; meškà gálvą gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Po klėtis ir trobą – meška galvą nutrūktų Žem. Čia toks ponas gyvena teip, ka meškà gálvą gãlia nutrū́kti Lnk. Meška galvą būtum nutrūkusi į trobą įejusi – aslo[je] vienos duobės Tl. Pryšininkę sutvarkyk – meškà gálvą gãlia nutrū́kti! Rdn.
nórs (nóns) [tu] gálvą nutrū́k sakoma patekus į sunkią, be išeities būklę: Nórs gálvą nutrū́k čia patamsy Skp. Nėra grybos, nóns tu gálvą nutrū́k Kž. Nórs gálvą nutrū́k, kas man darbo! Šts.
nutrū́ko kakà (spenỹs Ds) Ds neliko pajamų šaltinio: Anuprą išmetė iš sandėlinykų – nutrū́ko kakà Str.
rai̇̃kštės nutrū́ko galvõn sukvailėjo: Mokinatės ir nutrū́ksta rai̇̃kštės galvõn DrskŽ.
rañkos nenutrū́ks Lg nieko neatsitiks: Nenutrū́ktum vyriškuo rañkos, ka padėtum pakelti Rdn. Rañkos nenutrùkt, galėtau išplaut, ale toki nosis susukę Brb.
sprándą nutrū́kti
1. N, NdŽ, KŽ, Kl, Vkš, Plt, Rs galą gauti, užsimušti; prisitrenkti, susižeisti: O gal čia nelaimingasis ir kokiuo stebuklu bus sprandą nutrūkęs? K.Būg. Ji nusigandusi aukštynaika iš vežimo išvirto ir sprandą nutrūko BsPI25. Nuog uolos patys nusivertė ir sprandą nutrūko BPII340. Išsikorė į miestą ir ten sprándą nutrū́ko Vkš. Vargšas mažne nutrū́ko ir sprandą PP41. Kad jis sprandą kur nutrūktų! J.Jabl. Kad tu sprandą nutrūktumbei! B485. Sprandą nutrūkstu R83, MŽ109. Sprándą vaikas nutrū́ko, jei naktį rėka End. Iškrito voras iš ąžuolelio ir nutrūko sprandelį LTR(Skd, Dr).
2. nubėgti, nudumti: Čia nieko neradęs, jis nutrū́ko sprándą į kitą sodą NdŽ.

stùkis nenutrū̃ks nieko neatsitiks (ką padarius, padirbėjus): Kas namie guli, gali ir palesinti. Stukis nenutrūktų I.Simon. Kad tu bent vieną kartą pasakytum „tėvas“, „tėve“, stukis nenutrūktų, – pagraudeno motina I.Simon.
širdi̇̀s nutrū́ko apie smarkų supykimą, susijaudinimą: Kaip jis girtas pareina, man tik širdi̇̀s nutrū́ksta: sakau, geriau nepareik! Mžš. Nutrū́ko širdi̇̀s – nebgaliu paveizėti [supykus] Krš.
širdi̇̀s nutrū́kusi apie apėmusį silpnumą, paprastai norint valgyti: Širdi̇̀s nutrū́kusi, norėčio rūgštelės kokios atsigauti Šts. Nutrū́kusi širdi̇̀s paliko, be meisos pavalgius Šts. An duonos biškilelį sviesto antdėk, teip y[ra] širdi̇̀s nutrū́kusi End.
uodegà nenutrùks Dbk, Ds, Ktk, Skdt nieko neatsitiks (ką padarius): Gali nueit – uodegà nenutrùks Mlt. Nutrùks jau čia tau uodegà, kad nueisi pas kaimyną Srv. Ne tiek gyvulių liuobėm, nenutrū́ko uodegà, o dabar – viena karvė ir teliukas Slm. Nenutrūksta uodega namininkams, kai per penketą metų po dešimtinę atiduoda Vaižg.
vélnias gãli gálvą nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: O tūs kambariūs vélnias gãlia gálvą nutrū́kti! Varn.
patrū́kti intr. Rtr; L
1. R, MŽ, N, K, M, NdŽ, KŽ, LzŽ, Dr perplyšti pusiau, nutrūkti: Virvė patrū́ko J. Beatrišant virvė patrū́ko KI3. Patrū́ks siūliukas ir iškris guzikelis Krš. Vieliukė [mašinoje] patrùks – ir stovėk an kelio Adm. Motinai ta ranka atbulyn pasidavė: tai tie susiuvimai, po operacijos kur buvo, patrū́ko Bsg. Aš pasleidžiau toliau bėgti – man juosta patrūko LTR(Ob). Ar nepailso juodbėriai žirgeliai, ar nepatrū́ko šilkinės vadelės? (d.) Šmn. Patrūko žal's šilkelis N274, RD185. Palūžo ardamėlis, patrūko drelinėlė KlvD32. Patrūko trilynėlė, sulūžo irklužėlis LB27.
| Žabangai patrūko, o mes biedni ižgelbėti MP76.
^ Jei gysla patrūks, visas pilvas pagriūs (skersbalkis ir namas) LTR(Šl).
2. N, M pertrūkti, persprogti, įplyšti: Patrūksta skaudulys R. Patrūkus kojų pirštam vasarą ir vilnonį siūlą riša par tą plyšelį, ir sugyja Sln.
3. R, MŽ, Lz suplyšti, sudriksti: Alkūnės patrū́ko Grv. O diedo duktė su kailinukais patrū́kusiais nuejo ir viso atnešė (ps.) Dv.
4. sutrūkinėti, suskirsti, suskeldėti: Do i dabar patrū́kę karvės kakos Klt. Ar mano kojaitės patrū́kę patrū́kę DrskŽ.
5. kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti, ištrūkti: Net guzikai kelinių patrū́ko iš to juoko Auk.
6. NdŽ nusitraukti pririštam, nutrūkti: Patrūko šuo ir pabėgo iš mūsų Srj. Ta karvė buvo patrū́kus: nuo kaklo atsikabino tą spruduklį Jrb.
7. R363, MŽ487, Sut, N, DŽ, NdŽ, KŽ gauti trūkį; persitempti, sveikatą pagadinti (ppr. sunkiai dirbant, keliant ir pan.): Apilsęs nuo bėgimo, stabtelėk ir atsikvėpk, kad nepatrū́ktumei I. Ar tik nebūsi patrūkęs, kurį sunkų daiktą kilnodamas? V.Krėv. Per daug nespulk kilot, gana jau mano viduriai nusleidę – patrū́kus Pv. Nekel (nekelk) sunkiai, bo patrū́ksi LzŽ. Kelia akmenis – patrùks DrskŽ. Nestyruok viena, padėsiu, do patrū́ksi – šitoks maišas! Klt. Jis kėlė centnerį, patrū́ko i mirė Jrb. Nesylykias par daug – susirgsi, patrū́ksi Pln. Nebėk teip greit, dar patrū́ksi bebėgdamas Srv. Neskraidyk teipo, bo patrū́ksi Pls. Nedirbk teip smagiai – patrū́ksi Kp. A nepatrū́ksi tik bedirbdamas?! Mšk. Kai darbe patrū́ksi, nieko nebereiks Tr. I gaspadoriai patrū́kdavo nuo tų darbų Sutk. Pačio[je] jaunystė[je] patrū́ko, patrū́ko nuo sunkių darbų Krs. Dirbo lig patrū́kdamas Plt. Arnikas arba drūtažolės – kap žmogus patrū́ksta nuog sunkaus darbo, tai geria Kpč. Vaikai bovydamies nigdi nepatrū́ko Ob. Skruzdėlė taip skubėjo, kad bebėgdama patrūko rš. Taip išmokytas žirgas ir kelyje patrūks, bet nesiduos aplenkiamas A.Mišk. Arkliai nuo to nepatrū̃ks NdŽ. Velnias, sako, bekuldamas net patrūkęs BsV288.
| prk.: Pernai daug obuolių buvo, obelaitė patrū́ko (išseko) Snt.
^ Išgirdęs tas giesmes, tu iš juoko patrūktumei rš. Čiut nepatrū́kau juokais! Pln. Čiut nepatrūko rėkdama Gg. Gali iš juokų patrūkti KrvP(Mrk). Kada tinginys patrū́ksta Gl, Snt. Tinginys i miegodamas patrū́ksta Jrb. Tinginys (Slinkis Pln) greičiau patrūksta Vdžg. Tinginys arba patrūks, arba sušals Gdž. Tinginys patrū́ksta, skūpus permoka Dkš. Ji šnekėt ir šnekėt – ir patrū́kt bešnekėdama Mrk. Jūs čia patrū́ksit berašydama Plv. Dvare būdamas patrū́ksi – peklo[je] vietos negausi Slnt. Dvarui reik dirbt, kad nepatrū́ktum, o dvaras duoda, kad neišmistum Skr. O ka tu patrū́ktum! Rs.
ǁ pasidaryti nebetikusiam, sugesti (apie sveikatą): Viskas žmogaus patrūko Rod. Kiek aš gyvensiu – patrū́kus mano širdis Brt.
8. kurį laiką pakankamai neturėti, stigti: Patrū́kom duonelės NdŽ.
| impers.: Pora metų (mums) pinigų patrū́ko NdŽ.
9. netekti proto, pamišti, pasiusti: Ar jūs patrū́kę esat, kad jūs visi tokias dideles iškadas darot dėl niekų? PP48.
10. NdŽ imti mažiau duoti pieno.
11. NdŽ pasprukti, pabėgti.
partrū́kti intr. NdŽ, Pln, Varn skubiai parbėgti, parlėkti, pardumti: Aš iš Rygos partrūkau led tik 5 lapkričio Žem. Partrūko, parbėgo namo vienu gaistu K.Būg. Kai pamatė, kas te per pyragai, partrū́ko namo Sb.
◊ gálvą partrū́kti NdŽ parbėgti, parlėkti, pardumti.
pértrūkti intr.
1. Sut, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ trūkti pusiau: Pártrūko virvė J. Pértrūko ražončius: par bažnyčią bar bar poteriai Skdt. Teip ūždavo galva: žy žy – sakau, gal partrùks visos gyslos Mžš. Visi įsikibo į tą lanką, tas lankas partrūko Yl.
ǁ perskilti, persprogti, perlūžti: Sudavė pagalį į žemę – pagalys pertrūko J.Paukš. Sako, deviau į pilvą, tas bliūdas sau pūkš i pártrūko pusiau Kl. Tas arbūzas partrū́ko parpus Sb. Ragana paskutinį [vandenį] norėjo išryti, tiktai pukšt – ir pertrūko BsPIII20.
| prk.: Partrū́kęs Vilnius an dvi pusi – mat upė eina Antš.
^ Toks liesas, laibas, per liemenį, rodos, pertrūks J.Paukš. Ka duoda dideli lašai, kad, rodos, partrū́ksiu par pusę Rd. Šiandie kad išvirė vakarienę, tai išvirė – nors imk ir pértrūk [bevalgydamas] Lp. Ko nepértrūko iš piktumo! Gl. Atradau dingusį Anskį – nors ir plyšo, bet nepertrūko širdis I.Simon.
ǁ Sut prk. atsiskirti, pasidalyti (į grupes): Ir veikiai pertrūko ant tūlų sektų DP444.
2. NdŽ prk. paliauti, baigtis kokiam vyksmui, eigai, procesui: Topylio meilė nebepertrūks dabar iki grabo lentos! Žem. Be parstojimo gieda saldžią giesmę nepartrūkstančio mylėjimo tavęs P. Teip tasai gyvatos nepértrūkstąsis kelias… nerodžias aptrukintu net ant paties galo DP582.
3. ppr. part. Str būti persmaugtam per liemenį: Lekančios skruzdėlės, partrūkusios tokios Krž. Tokie y[ra] tarakonai didumo kai širšilai, tokie partrū́kę Bsg. Ta motiniukė yr ilgesnė kaip bitė, tiktais par vidurį daugiau pártrūkusi Vgr. Kas iš tos mergos, kad pértrūkus kap tranas Rod. Aš pertrūkus kaip skruzdėlė rš. Ana (skruzdė) tep skubėjo pas Dievą, kad partrūko, i dabar tokia partrūkus (ps.) Str.
4. part. DŽ, NdŽ, KŽ, Škn, Sml, Upt, Brž, Rz, Lnkv, Srv, Skr, Vdžg, Lzd būti peralkusiam, ištroškusiam, perkarusiam: Partrūkę lig vakaro yr paršeliai kaip sliekai Trk. Karvės partrū́kę, nuo ryto negėrę Ėr. Partrū́kusios tos karvės tik žiūri, o kibirai tušti Grnk. Pértrūkus karvė kai tranas Pls. Ganei ganei ir keltuvos pértrūkusios Rod. Arklys visas putotas, net garuoja, šlapias, pertrūkęs – pirštu perdurtum Kp. Pértrūkęs esu, nebepaeitu Als. Neėda nėko i vaikščio[ja] pártrūkęs kaip vilkas Trk. Valkiojas kaip šuo pártrūkęs Žd. Parkorę, pártrūkę kaip gončai tie girtūkliai Krš. Dabar tik kad plonesnė: neėda [merginos], parkarę, partrū́kę kai stirnos kad būtų Bsg. Vilkas šunie sako: – Aš esu sudžiūvęs kaip kurtas partrūkęs PP35.
5. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pienas pértrūko, tai neturiu rodos su mažais vaikais Ml.
6. per daug sukrekėti: Žiūri, kad par daug nepártrūktų tas pienas [, kai daro varškę] Krkl. Pártūkusio pieno trupus sūris Up.
◊ smi̇̀lga nepértrūko apie menką priežastį supykti: Smi̇̀lga nepértrūko – visi baliai razbirėjo Švnč.
sprándą pértrūkti NdŽ skubiai kur išvykti, išdumti.
širdi̇̀s pértrūkusi apie didelį sielvartą: Širdi̇̀s jųjų pártrūkusi, kad nesuleidžia žanytis anudum J.
pietrū́kti (dial.) žr. pritrūkti 1: Pytrū́kau šiaudų Dov.
pratrū́kti intr.
1. Q43, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ, LzŽ praplyšti, prasprogti, prakiurti: Skaudulys pratrūko B, R33, MŽ45, J. Neseniai pratrū́ko skaudis, tai didžiulė skylė paliko Krs. Man' kai mažą vaiką vartė, kolik nuo kaulo pratrūko votis šito[ji] LKT320(Zr). Man šič visur randai, mat labai liedavo tą galvą šašan va: išsikelia šašas – ir pratrūksta, ir sulimpa tie visi plaukai Kpr. Vakar ką aš čia dirbau, teip sopėjo, teip sopėjo [pirštą] – mat ir sutrinta pūslė ir pratrū́kus Kpr. Palauk šę, kad da tas mano pirštas pratrū̃ks! Jrb. Kaulas galvos čia pratrū́ko už ausies, tai girdėjimą jam pagadino Grš. Pratrū́kę lūpos Žg. Karvei pratrū́ko tešmuo Trk. Anam tas žakas pratrū́kęs, i visas smėlis išbiręs Dov. Bet dažnai maišai pratrūkdavę, tai ir akmenys ant žemės byrėjo LTsIV424.
| Galima nustapyt liūnui pratrū́kus Lš. Supies supies liekne – ir pratruksta žemė Skp. Eina per tokią balą, jis tuščiom perėjo, o ji kaip vilko akmenis, bala pratrū́ko ir nuskambėjo toj jo Jadžia BsPIV41(Brt).
| prk.: Debesys jau tik pratrū́kt, o anys da tik vežimą krauna Ktk. Šiandie dẽbesys tik tik pratrū́kt ir lyt Kt.
^ O kalbų kalbų – kaip iš pratrūkusio maišo K.Bor. Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrū́ko A.Baran.
2. KŽ, Kp, Rš, Ds staiga imti gausiai tekėti, prasiveržti: Pratrū́ko tiesiog iš žemių paversmis Alks. Aukštasai upelis jau pratrū́ko – bus daug vandenio Lel. Beržuona pratrū́ko, jau ledus nue[jo] LzŽ. Ka pratrū́ko kraujai iš nastrų ir iš nosies, tai visa paklotė buvo kruvina Pls. Gulėjau gulėjau, paskum par nosį, par burną kraujas pratrū́ko Grd. Pratrū́ko kraujas iš nosies Kb. Ašaros vėl pratrūksta Sz. Pratrūko visi šuliniai didžios gilybės BB1Moz7,11.
| prk.: Iš šito stalo pratrūko versmė, tekinanti upes dvasiškas A.Baran.
3. NdŽ prk. staiga būriu pasklisti, pasipilti: Žmonės pratrū́ko iš salės DŽ1. Žmonės it trūkte pratrūko iš laivo A.Vien. Pagaliau pratrūksta ir važiuotieji rš. Orams atšilus, pratrūko, pasipylė paukščių virtinės sp.
4. prk. staiga imti reikšti jausmus (žodžiais, juoku, ašaromis ir pan.): Dovydonis dabar turėjo pratrūkti, aprėkti šeimininkę ir, žinoma, neduoti arklių J.Balt. Koks beširdis! Koks beširdis! – pagaliau pratrūko ji ir ėmė nervingai vaikštinėti po virtuvėlę rš. Nors visada stengiuosi nepamesti galvos, bet kartais imu ir pratrūkstu rš. Nepratrū́k nepratrū́k, kai reiks – nebegalėsi [verkti] Ds.
| Stoties viršininkas pratrūko visais perkūnais Vaižg. Minia pratrūko šauksmais rš. Visi namai pratrūko gailiu verksmu Db. Kodėl ji nepratrūksta džiaugsmo ašaromis? I.Simon. Iš nevilties lengva pratrūkti ir pykčiu, ir neapykanta rš. Ida pagalvojo pagalvojo ir pratrūko juokais I.Simon. Žiūrėk, Onut! Vagi, – šūktelia Kamantonių Albina, pratrūkdama juoku V.Bub.
5. prk. staiga imti smarkiai reikštis (apie psichinius, gamtos, fizinius ir kt. reiškinius): Saulei dar netekėjus, krūmuose, medžiuose paukščių giesmei dar nepratrūkus, jiedu, švarkus nusimetę, jau stojo į pradalges J.Paukš. Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrū́ko A.Baran. Įdūriau galvą į kabojusią mamos sermėgą, kad nors kiek pritildyčiau balsu pratrūkusį verksmą K.Saj. Čiaudulys pratrū́ko Ut. Pratrūksta iš dangaus lietus rš. Kap pratrū́ko lietus, tai kap iš maišo Ml. Audra pratrū́ko NdŽ. Pratrū́ks vieną sykį – svietas be karo negalia būti Krš. Po vidudienio pūga pratrūko visa savo jėga rš. Ne peikt jį noriu, gal tik pasiguosti jausmais, kurie staiga žmoguj pratrūksta B.Sruog. Šituomi žodžiu pratrūko jausmai A.Baran. Tik kai retkarčiais dėl ko nors supykdavo, pratrūkdavo nesuvaldoma aistra V.Myk-Put.
| Aušra rytuos, tamsų nakties dangų raudonai nudažius, aukso spinduliais pratrūksta Mš.
6. NdŽ, Ut, Lp, Šlv staiga imti smarkiai ką daryti: Visi pratrū́ko bėgti DŽ1. Visa kompanija pratrūko juoktis A.Vien. O drybsoti čia kaip telius – žinai? – pratrūko jis bartis J.Balt. Tas tai jau kaip pratrùks kalbėt – nebesulaikysi Dj. Visi trū́kte pratrū́ko šaukti, ka neteisybė Krš. Vis da laikės laikės, ė kaip tik tėvui sakyt sudiev – ir pratrū́ko raudot Sdk. Jau kai pratrū́ko žmonės važiuot bažnyčion, tai nebus galo Ds. Kai pratrū́ko iš to galo važiuot: vienas prie kito, vienas prie kito Trs. Tai po pernai metų pratrū́ko augt Al. Kabo debesys, tik reikia pratrūkt lyt An. Upės pratrūko ledais plaukti rš. Kiau, kiau, kiau!.. – pratrūko loti plonyčiu balsu J.Balt.
7. NdŽ kurį laiką neduoti pieno, būti užtrūkusiai.
◊ gálvą pratrū́kti NdŽ pro šalį galvotrūkčiais nubėgti, nulėkti.
širdi̇̀s pratrū́ko apie didelio sielvarto prasiveržimą: Kenčiau… Nebegaliu! Širdis pratrūko B.Sruog.
pritrū́kti intr.; Sut
1. M, L, Rtr, NdŽ, KŽ patirti stoką, stygių, pristigti: Kaip abradniai elgs, pritrūks J. Aš piningų pritrūkau N. Nebijok, su anuo nepražūsi – duonelės nepritrū́ksi Pln. Jau duonos pritrū́ko, ans jau pjauna rugius Lž. Mat reikia mažiau išsivirt, kad vis pritrū́ktum, tai neparsivalgysi, nereiks sirgt Mžš. Žinai, ka tų vėjų nebūdavai, pritrū́kdavai miltų Pš. Pritrūkau šaro, reikės pirkt Vlk. Pavasarį pritrū́ko anie pašaro Pln. Žiemą, būdavo, pritruñkam vandens Bgs. Sunku te jom misti, živnasties pritrunka LTR(Ob). Būtumėm buvę, bet valgyti pritrūkom MPs. Ponas su batais vaikščiojo apsiavęs, o tu klumpio dar pritrū́ksi Tl. Pritrūkai darbo emi ir rūkai Krns. Reik didliai sunkiai dirbti par dieną – tie nešėjai jau pritrū́ks jėgos Ms. Tokiomis klaikiomis sąlygomis gyvendamas ir dvasios milžinas turėjo pritrūkti jėgų K.Bor. Ir pritrūko sesutėlės žalių rūtytėlių, nepritrūko motinėlė gailių ašarėlių LTR(Pnm). Jis par dieną ir par naktį kalbėtų ir nepritrūktų̃ [kalbos] Pnd. Maigau dumples – ir sveikatos pritrū́kau Aln. Kai pritrūkau sveikatos, pradėjau siuvinėt Al. Parbėgti gavusi, beveik pritrū́kusi jau dvasios, beveik pakritusi Kl. Pritrū́kau dvasios – mun sunku [dainuoti] Lk. Užsivertė ąsotį ir gėrė gėrė, kol jam kvapo pritrūko A.Rūt. Ponas pritrūko kantrybės K.Bor. Bet aš meldžiu už tavi, idant nepritrūktumi tikėjimo M.Valanč. Mažne dienos pritrū́kom tam šienuo [sugrėbti] Žr. Noru daug ko padirbti, pritrū́kstu laiko Žlb.
| prk.: Knato pritrū́kusios užgeso žvakelės JD1507. Tik jaunimas, didesnę laisvę pajutęs, šoko dūko, kol lempa, žibalo pritrūkus, pradėjo rauktis J.Paukš. Varnių katedros bažnyčia pritrūko kanaunykų su giedotojais M.Valanč. Jau seniai pritrūko žodžių kantrios bakūžėlės S.Nėr.
^ Niekas bėdų an pirštų neskaito, bo pritrùks Skrb. Melavau melavau – i pritrū́kau galo (nebeatsiminiau) Jnš. Nu, garbė Dievui, kad susivokei! Motyna ir akių pritrūko beverkdama M.Valanč. Begerdamas midų pritrūksi vandens LTsV136(Auk).
| impers.: Pritrūksta čia jiem maisto, gėralo ir kitų reikalingų dalykų A1883,112. Bet jis tada tesirodo, kai svečiams pritrūksta alaus J.Paukš. Sviestas buvęs nebuvęs, kad tik tos duonelės nepritrū́ktum dideliai End. Pritrū́ko maišų Vs. Pritrū́ko kėdžių atsisėst Vl. Leidžiuos leidžiuos, ir pritrū́ko diržo didesniam aukštume nekaip viršūnė tamstos grytelės BM146(Šd). Pritrùks tau kapeikos – niekap negausi [nusipirkti] Prn. Tai matai, ka jau pritrū́ko sveikatos Žg. Atidaviau sveikatą kitiem, dabar pačiam pritrū́ko PnmR. Pritrū́ko mum kelio – ir nebaigėm šnekos RdN. Kambaryje oro pritrū́ko NdŽ. Kad aš tokių vaistų paemu, juo galiu išdainiuoti, o taip pritrū́ksta dvasios Žr. Ir pritrūko sesutėlei žaliųjų rūtelių, nepritrūko motinėlei gailių ašarėlių LLDIII536(Grš), Brž. Sakė pasakas visi susėdę, ir pritrūko jiem pasakų LTR(Vrn). Abu [seneliai] buvauni, svieto matę, tai kalbos, matyt, jiems nepritrūkdavo A.Mišk. Darbininkų pradeda pritrūkti visur prš. Jau man pritrūko kantrybės laukti, kada gi pagaliau pasibaigs mano vargas V.Krėv. Dabar pritrū́ko artimo meilės Skp. Jam pritrūko drąsos pasakyti tiesą rš. Važinėjantis ir laiko pritrùks Prn. Vis to laiko mun pritrū́ksta Lkv.
^ Juodums rankums darbo nėkada nepritrūksta LTR(Vdk). Giminių nepritruks, kol aruode bus KrvP(Mrk). Gerų norų ir blogam žmogui nepritrūksta KrvP(Vlk). Dievas kantrus, bet ir jam kantrybės pritrūksta TŽIII389.
pritrūktinai
| refl.: Visa jau prisitrū́ksta žmogus an senatuvę PnmR.
2. netekti, nustoti: Tėvo pritrūkęs, augo po priveizėjimu tetutės M.Valanč. Nuslydo ir Jurgis, tėvo pritrūkęs Ds. Dieve neduok, kad būtų mobilizacija – pritrū́kčiau vaikų Lnkv. Nustodamys Jono, pritrūko gero paveizdo dėl savęs M.Valanč.
| impers.: Aštuoni užaugo vaikai. Pritrū́ko ir man vaikų (visi išėjo iš namų) Stk.
3. NdŽ pradėti mažiau duoti pieno: Karvės pritrū́ko – atėdė dantis oboliais Klt. Nedaduriu nieko iš namų, tai karvė pritrū́ko Klt.
4. refl. NdŽ prisidūkti, prisišėlti.
◊ gálvas pritrū́kti daug prisirinkti, sueiti: Pritrū́ksta gálvas mūsų pilna troba Šts.

×raztrū́kti (hibr.)
1. žr. pertrūkti 1: Girnų kumelė (virvutė) raztrū́ko Aps. Kaip truktelėjo – žarnos raztrūko, ir visi velniai nugarmėjo, prilakė mariosan DvP112. Jau mano bačkos raztrū́ko lankai Dv.
ǁ Rato kaladka raztrū́ko LzŽ. Imi pirštais, tai jau raztrū́ksta uoga – po šalčiui minkštos Klt. Kad puodas – būt raztrū́kęs, ė kai galva – ažgijo (juok.) Švnč.
| Ūžt liūnas – raztrū́ko Dglš.
2. susprogti: Bomba raztrū́ko – ir nieko nematai Nmč.
3. labai stengiantis suspėti, persiplėšti: Visur gi neraztrū́ksi – reikia ir namie [dirbti] Rod.
sutrū́kti intr. K, Rtr, NdŽ, KŽ; MŽ, N, M, L
1. DŽ1 perplyšti pusiau ar į kelias dalis: Sutrū́ko virvė vežimą beveržant J. Avių nereikia su botagu kirsti, bo botagas greit sutrūksta LTR(Rs). Priš pat kalną ėmė i sutrū́ko plėskė Žr. Muno buvo sutrū́kę kinkymai Als. Vyžai subrinko, ąsos sutrū́ko Jz. Sako, ievos (pakanktės) tavo sutrū́kę Švnč. Tie [telefono] laidai supuvę, sutrū́kę, kad kada reikia skambyt, tai negali Snt. Žarnos į kelis daiktus sutrū́ko LKKIX161. Suluš naujos staklelės, sutruks šilkų nytelės LLDII135(Grš). O kai sutrūko visų šešių virželiai, tai ir suvirto visi šeši žirgeliai KlvD211. Veželis sulūžo, pavalkai sutrūko LLDII173(Dkšt). Tik sutrūko kilpinėlė, tik vilyčia lūžo B.Sruog.
| prk.: Pančiai vergijos sutrū́ko NdŽ.
ǁ sudužti, subyrėti į dalis: Stiklinė nuo karštos arbatos sutrū́ko DŽ1. Pati nukrito [nuo tvarto] – i kiaušiniai sutrū́ko Snt. O kieksyk sutrū́ksta jis (ratas) permier besisukdams! K.Donel. Sutrū́ko visi lankai statinės Lp. Sutrū́ks į tavo kramę tas menturis Šts. Kirvio pentis gali sutrū́kt JT296. Visõs gatvės tvoros sutrū́ko [, kai šovė] Vlkv. Tą vaiką beauklėjant šešios lazdos sutrū́ko: vieną velnią išmušė, o dešimt įmušė Šk. Bėras žirgas po manim suklupo, šviesus kardas per pusę sutrūko LTR(Nm). Jei jis (brolis) žus, tai sutruks žiedelis ant piršto LTR(Ig). Sucipo tik velnias, kad trenkė lopšį ant žemės, kad į šipulius sutrūko LTR(Grk). Kaipgi rėš [bernas] gaspadoriui su šaukštu į kaktą, kad tas į šmotelius sutrūko BsPII116. Aną dieną ėjau per kiemą ir puoliau, tai sutrūko mano stikliniai bateliai LTR(Žal). Sutrūkusias medines numetė, apsiavė kitom BsPIII249(Graž).
^ Nebijok, ne kiaušiniai, nesutrùks Snt. Ka šaukia, ka krokia – viskas galia sutrū́kt Jrb. Užkliūvu – duodu (smarkiai virstu), kad galiu sutrū́kt Erž. Nerėkyk tu to vaiko; sutrùks jis berėkdamas Plv. Tai gardu – galiu sutrū́kt bevalgydama Snt. Kad gėriau, kad gėriau – sutrū́kt galėjau! Snt. Kokia tai gėda: iš tos gėdos gali sutrū́kt Jrb.
ǁ sukristi (apie bulves): Pavirė kiek – i sutrū́ko miltuosa viskas, pavirė – ir subyrėjo [bulvės] Kzt. Ale kaip dabar sutrū́ksta [bulvės], nevierysi Žl. Tei sutrū́kusios tos bulvės, kad amen Jrb.
2. NdŽ prk. baigtis, liautis kokiam vyksmui: Čia sutrūko jos žodžiai, karštos ašaros vilgino vyro krūtinę LzP. Dainelė sutrūko, ir krepšelis iškrito jai iš rankų LzP. Sutrū́ko (nutrūko) darbo laikas – negaunu pensijos Trš.
3. NdŽ suskilti: Sutrūkusi puodo vieta aplipyta beržo tošimi ir susiūta virvele rš. Kad pikšterė[jo] važnyčia iš botago, net langai sutrūko! BsMtII215(Graž). Sutrùks stiklinė – indėk šaukštuką Ldvn. Šulnio triūba sutrū́ko Aln. Padas sutrū́ko – duona nekepa Lzd. Sutrū́ko žemė Lp. Tokia buvo sausra, nat pabaliai sutrū́ko Srj. Prieš leidimą ledas sutrū́ksta, paskui išvaro [ledus] Aln. Jei žiemą ledas sutrūksta – vasara bus sausa LTR(Auk). Sutrū́kę aulai Lp. Sutrū́ksta anys (plaukai) i, matai, suskyla šitos gi viršūnės Dbk. Geltonos slyvos, išsižioję, sutrū́kę Kvr. Nesutrū́kę da tavo vyšnios tos Graž. Bulbės sutrū́kę, su ravais Drsk. Par didelį augimą jos (bulvės) sutrūksta Žl. Kai juokiasi [žmonės], tai duona sutrū́ksta Upn. Žalias ąžuolas nuog saulės, nuog vėjo sutrū́ksta Pv. Sutrūkę medžiai, turbūt lietus užkenkė Dkš.
4. NdŽ, Sk, Jnšk, Dglš, Ssk, Strn, Pun, Kpč, Srj, PnmŽ, Plk, Jrb suskirsti, suskerdėti: Nuo darbo sutrū́kę, supjaustytos kai peiliu rankos Dgč. Pajuodusios, sutrū́kusios rankos – dirba i dirba Krš. Rankos sutrū́ko nuo vėjo Mlk. Mano rankos kojos sutrū́kę po daržus Drsk. Parejo visą dieną ravėjus, tai neturi kur rankų dėt: delnai sutrū́kę, pirštų galai kaip sopuliai Slk. Nei kiek negalėjo basas uliot – tuoj sutrū́ksta kojos, kaip peiliu supjaustytos Žl. Nuog braidymo po upę kojos suskyla, sutrū́ksta, net kraujas eina Dg. Kojos nuo rasos sutrū́ksta Užp. Kelnės buvo pašukinės, blauzdos sutrū́ksta, kruvinos Sutk. Kojos pardien šlapiai, tai sutrū́ksta terpupirščiai Klt. Bėda būna, kap tos pentys suskilinėja, sutrū́ksta Lš. Kaip sutrū́ksta pėdos, tai, sako, kaltūnas Upn. Liežiuvis sutrū́kęs Vlkv. Sutrū́ko karvės speniai Lel. Karvė spardos, ba kakos sutrū́kę Str.
5. N, NdŽ sukiurti, sudriksti, suplyšti: Jo kelnės sutrū́kusios Grd. Marškiniai sutrū́kę – reikia susegt Rg. Per metus laiko, o ką – visi rūbai sutrū́ksta! Vrb. [Rauginant kailius] druskos prideda: šlapi tie kailiai, nebešilti, sutrū́kę – lopai lopai Kvr. Tarnaitė adė sutrūkusias kojines rš.
6. sprogti, susprogti: Kad būt sutrū́kus granata, tai būt viskas susmaišę Plv. 1870 m. granotos sutrūkdavo į 19–30 skeveldrų prš.
7. part. būti persmaugtam per liemenį: Sutrū́kusi kaip skruzdė ta poni su trauktine Šts.
8. pristigti, pritrūkti: Sutrū́ko duonos, tai per̃kasi Lp. Ka duonos sutrū́ktų, tai badas būtų Vdk.
9. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pririši – bliauna [karvė], pienas sutrū́ksta Erž.
10. Vdk, Klm nustoti duoti pieną, užtrūkti: Sutrū́ko ta karvė – ėst nėra ką Erž. Kada karvės sutrū́ksta, pieno nėr, tada jau reik žalbarščių padaryti Žlp. Daba, kaip sutrū́ko gatavai karvė, nustojom nešti į pieninę Grd.
11. sutrikti: Mokytiesiams kaži kas su miegu yr sutrū́kę: vartos vartos, grybikes ryna Krš.
12. susitraukti, sukrekėti: Pienas jau sutrū́ko Vkš. Sutrū́kęs pienas – ne visai surūgęs Lk. Pastačiau kelis pieno puodus ant pečiaus, kad sutrūktų Up.
◊ rai̇̃kštės sutrū́ko sukvailėjo: Mokinatės, ir sutrū́ksta šitokios rai̇̃kštės Drsk.
užtrū́kti Rtr
1. intr. Ds, Bsg užlūžti, įskilti, įtrūkti: Naga užtrū́ko – reiks kiba atkirpt Ml. Būta jau seniai ažtrū́kusio [nago] – teip būt nelūžęs Sdk. Karvė šliubuoja – naga ažtrū́ko Klt. Užtrū́kęs kiaušinis – saugokis, kad neištept Ktk.
2. intr. DŽ, NdŽ, Lš nutrūkus įlįsti, įstrigti, užsislėpti (apie siūlo galą): Siūlas užtrū́ko, nerandu galo Knv. Žutrū́kęs siūlas Pls.
| prk.: Atnešk adatą: žutrū́ko špulia, tai galas reikia rast Nč.
3. intr. suskirsti, suskerdėti: Rankos ažtrū́kę Dglš.
4. intr. N, K, L, NdŽ, KŽ nustoti duoti pieno: Karvė benori užtrū́kti J. Užtrū́ko karvė – nė lašo pieno nebė[ra] Vvr. Pelėkė (karvė) visai užtrū́ko, tik krekenos bebėga Žgč. Mūsų žalmargė užtrū́ko sausai Kur. Karvę reik užleisti – būs ilgiau užtrū́kusi Trk. Karvė pieno mažiau duoda, kai ilgai neužtrū́ksta Ldk. Kitos karvės striuką laiką teužtrū́ksta Grž. Žiemą karvės užtrū́kdavo – srėbdavom nedarytus barščius PnmŽ. Šiaudus ėsdavo karvės, tai daugiausia žiemą karvės ažtrū́ksta gi Skp. Pašaras blogas, karvės užtrū́ko Ll. Ažtrùks karvė nuo bulbienių Klt. Užtrùks karvė, tai reiks padėt dantis ant lentynos Msn. Anie laiko tą karvę: užtrū́ks anims, užtrū́ks visims Trk. Karvė pasiliko bergždžia, užtrū́ko – i turėjo parduot Jrb. Dabar kaip ir užtrūkstamà [karvė] – nedaug to pieno Slm. Kaip ožka pryš saulės grįžimą užtrū́ko [karvė] Krtn. Mūsų karvės pačiu pieno laiku mažne užtrūkstai AruP19(S.Dauk).
| Duok joms nevaisingus žyvatus ir užtrūkusias krūtis CII715.
ǁ nustoti dėti kiaušinius: Vištelės da neužtrū́ko – išsikepu kiaušinį Yl.
5. intr. prapulti, nebebūti, pasibaigti: Dabar šilimos – pienas užtrū́ko Slm. Pranienė dejavo, sakė, kad baisiai užtrū́ko karvėm pienas Mžš. Karvė suvis ažušerta, pienas ažtrū́kęs Švnč. Niekad neužtrū́ksta – bėga i bėga vandva vergenė[je] Jnšk. Kiek pakūkčiojus, ašarų upeliui užtrūkus, jis vėl atsimena senelį tokį, koks jis dar buvo gyvas I.Simon. Nabagei Martynienei užtrūko duonelė… Žem.
| impers.: Užtrū́ko gėrimų – Gorbačiovas nebleida, liepa dirbti Rdn. Tik pas mum užtrū́ko to lietaus RdN.
ǁ impers. apie pajamų, išteklių netekimą, sumažėjimą: Vieną sykį i tavie užtrū́ks – par plačiai ejai End. Stepanauckui dabar užtrùks – nustos lakęs Klvr.
6. liautis, pasibaigti, sustoti kokiam vyksmui, eigai, procesui: Užtrūks, sako, jai tie darbai. Galės žiūrėti, iš kur ji tada maitinsis I.Simon. Tu jau greit pasakai, ka užtrū́ktų tuojau kalba Jrb. Šiaip aš iškalbus, bet kai yra svarbus reikalas, užtrūksta žadas, ir gana rš. Kai čia atejau, visos dainuškos užtrū́ko Šmn. Kaip tik ėmė Žulikauskis painiotis po Vilnių, tuoj visos žinios užtrūko, niekas nė į laikraščius žinių neparašo Žem. Užtrūks jai valiūkavimas, reikės pratinties prie darbo Žem. Anksčiau autobusai pro čia važinėdavo, o paskui užtrū́ko Plv.
7. intr. užkietėti (apie vidurius): Užtrūkę viduriai rš.
8. tr. prarasti: Užtrūkau dvasią – blakt ir sėdaus Ggr.
◊ [auksi̇̀nė, melžiamà, melžiamóji] karvẽlė (kárvė Up, karvùtė Snt) užtrū́ko Krs neteko lengvai įgyjamo pragyvenimo, pelno šaltinio: Užtrūktų ir jai melžiamoji karvelė, kad numirtų Žem. Užtrū́ko karvùtė melžamóji Lkv. Užtrū́ks karvẽlė tau vieną sykį, ka tėvų neteksi NmŽ. Kol buvo, tai ėmė, vežė, leido, dabar melžiamà karvutė užtrū́ko Grž. Valdžiai pasikeitus, daugeliui užtrùks karvùtė Jnš. Palaukš, užtrùks jam i šita karvùtė, nebus dėdienės – nebus iš ko glemžt Šk. Užtrūks auksinė karvutė – Amerikoj bus da didesnis nedarbas rš.

tèkti, teñka, tẽko
1. intr. R197,350,421, MŽ261,468, KBII159, L, Rtr, Š, FrnW, DrskŽ kliūti į dalį, būti gautam: Teko mi kas iž to, puolo ir ant manęs kas gi SD44. Avis teko vilkui R. Pelnas man tenka N. Turtas teñka įpėdiniams NdŽ. Laimingas bilietas teko KlK45,71. Jai teko pirmoji vieta DŽ1. Tenka pienelio ne tik jam (Antanukui), bet ir jo marškinėliams V.Krėv. Man jo nebus, ir tau tenetenka V.Krėv. Duok, tau įpilsiu, maža tau tetẽko Slm. Vyras žmonai nepaliko, vaikiuo svetimam piningų tẽko Rt. Viskas motriškai, visos kerčios tẽko Krš. Jam trečia [turto] dalia tẽko Klt. Vienai tẽko toks darbas, kitai kitoks darbas tẽko Nt. Aš ilgiausiai valgiau – man tėviškė tèks Gs. Kas kam tèkdavo – žėk (žiūrėk), kitas kepurę prisidės kiaušinių [per Velykas] Škn. Pats lengvasiai maišas ma[n] tẽko GrvT61. Pats viskuo pasinaudojau, kitiems nieko netẽko Vl. Vis tiek ji ne tau tẽko Vrb. Kam ana (duktė) papuls, tai mylės, kam netèks, tai gailės Nmč. Ka špūkuoja (vaidenasi) stubo[je], tai jos nieks nepirks, jiems tèks Nm. Debesiavo šonais, i mum keli lašeliai tẽko Mžš. Pakraštinė ežia, čia pelenų (barstant buives) mažiau tẽko Žl. Iš viso rietimo man tik andarokas tẽko Krd. Pas mus iš Kampiškių šitie suolai tẽko PnmA. Kas tau iš to tèks? Rs. Man visos trejos mišios tẽko (visose dalyvavau) Rm. Nieks negal mums tèkt, ką miela vasara žada K.Donel. [Dočys] iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui tẽko (elgeta liko) K.Donel. Turėjo tą sklypą lauko imti, kursai per burtą jiems tẽko K.Donel1. Ir man teko tos laimės, garbės J.Jabl. Man teko didelė garbė NdŽ. Tiek man jau ir to tetẽko laisvės gyvenimo LKT244(Pkr). Šiteip dabar gera gyvent – i va nebetẽko vaiku[i] pagyvent Mžš. Plaučių uždegimas tẽko Mlt. Vienam tẽko grožis, kitam tẽko protas, o trečiam turtas tẽko Rmš. Ateis Dievo liktasis, mergų netektasis J. Kol lino pasaką papasakojo, išėjo visa naktis, i velniui nieko netẽko PnmŽ. Aštuontuo (aštuntam) jau i netẽko GrvT75. Tam davė, tam davė, o mažiukui netẽko Grš. Kiškį ištušinau, ir visą suėdė, nei paragaut mumiem netẽko Pv. Kolei dasderinsme, tai mum i netèks Švnč. I tos (mergaitės) dūšia velniui tẽko Grnk. Va, ans, matai, tam velniuo tẽko Žeml. Pabroliam tẽko ausys, jie po langeliais klausos (d.) Brt. Bernui tekęs labai menkas kuinas, bet vežimą priskrovęs didelį LTR(Ds). Ei eisiu eisiu, aš čia nebūsiu: žinau, neteñka ma[n] tėviškėlė LB29. O jūs rankelės baltosios, baltosios, o kam jūs tèkste, mielosios, mielosios? JV322. Ar jūs žiūrot, ar nežiūrot, aš jumi neteksiu. Tik aš teksiu tam berneliui – lauko gaspadoriui LTR(Mrk). O kad aš tai žinočiau, o kad aš tai mislyčiau senam našleliui tèksiant ir jo seno klausysiant JD271. O šiam pačiam [žvejyčiui] pati teksu KlvD3. Devynias mylėjau, o dešimtai teksiu DvD81. Kam teks oželio ragai? – Kieno trumpi noragai Lp. Vai kam teko tie plaučiai, kam reiks daugel dainuoti? – Pamergėm teko plaučiai, jom reiks daugel dainuoti (d.) Plv. Teko mergai sarmatėlė – pradėj gailiai verktie TŽI218. Grįžusi iš pedagogų posėdžio, Regina prasitarė, kad jai teko vyresnės klasės rš. Karalystė teko jo vaikui Amazijošiui S.Stan. Tėve, duok man lobio dalį, kur man tenka SkvLuk15,12. O dalydami rūbus Jo, metė burtas, kas kam tektų̃ DP172. Tojeg žuvyje rastas buvo žiedas aukso, kuris jam tẽko DP539. Kiekvienas džiaugias, kad jo tėvainumas teñka DP190. Nes kad būtų Christų aprinkę, tad būtų (orig. budu) nuterioję ceremonijas, afieras ir tūlas dovanas, kurias žmonės Dievui bažnyčion nešdavo, o tos kunigamus tekdavo SPI73. Ir Jo karalystė kitiems žmonims neteks BBDan2,44. Tenkmi̇̀ KGr306.
^ Kas plačiai rėžia, tam siaurai teteñka Rz. Kiek tèks, tiek pakaks Pšl. Ir aš regiu, kieno javai, o kam teko grūdai KrvP(Mrc). Biednam renka – bagotam teñka Gršl. Gera galva, tik durnam tẽko Ub. Jei vilko bijosi, vilkui ir teksi LTR(Šll). Vilką vijus ir uodega tenka LTR(Zp). Upartoji ožka vilkui tenka S.Dauk. Kam teks, tas džiaugsis, kam neteks, tas gailėsis LTsV878(Lks). Velnias esi ir velniui tèksi Skr. Teksi Dievui apsvilęs VP46. Teksi Dievui apskutinėtas ir aplupinėtas LTsV210(Vl). Teko zylėms ir pelėdoms PrLXVII23, B. Sasipešė ubagai – teks mums lašiniai B. Kam čia teks šūdinasis galas? S.Dauk. Merga buvau, marčia tekau, akis dariau, pro tas akis pati lindau (aguona) LTR(PnmR).
| tr.: Ne panos betekęs, ne pasogos Šts. Nei arklio tekáu, nei piningų Krž.
| refl.: Bylojo tada tarp savęs: – Nedalykiam, bet meskiam burtas, kam teksise VlnE208. Kiekvienam žalnieriui dalis tekosi Ev.
ǁ Trgn, Mlt kibti, prilipti (apie užkrečiamą ligą): Aną metą, kai tėvas tuo gripu sirgo, i ma[n] to gripo tẽko Jrb. Tèks tau liga, jeigu eisi pri ligonių J. Šitas gripas teñka nuo žmogaus kito Žl. Kas čia par liga, ar netenkama, ar netenka (nelimpa) kitam? P.Aviž(Aln). Bijo, kad nebūtų trachoma, sako, labai tenka P.Aviž(Vžns). Aš eisiu jo lankyt, nebijau, man netèks liga Ds. Jai džiovelė tẽko nuo brolio Sdk. Teñka niežų greit Strn. Miežis neteñkamas Ut.
ǁ atsitikti: Ar nežinai, kas anomus mergomus paikomus tẽko DP96. Jei tatai medžiui žaliam tẽko, kas sausam tiksis? DP347. Kas teks nenoriantiems atleisti savo kaltininkams? – Bus tokiems sūdas brš. Idant ir mumus teip netektų kaip ir miestui Jeruzalem DP313.
2. intr. L, Rtr, Krš atsidurti kur, pakliūti: Ar tèksim į vidų? NdŽ. Aš netekáu antrą kartą į pruntą (frontą), susirgau Lnk. Tekáu į kareivius Šts. Buvo į kalėjimą tẽkęs už papjovimą [žmogaus] DūnŽ. Turėjau jau tekti į jų rankas A1884,362. Skaičiau knygas, kokios tik man tekdavo į nagus Žem. Ėmė mislyt ir dūmot visi trys broliai, kaip čia tektie prie ančių BsPII262. Ir aš tę buvau, visa ragavau. Alų midų gėriau, par barzdą varvėjo, tik burnon neteko BsPII294–295. Jau čia (Kraslavo apylinkėse) daug peraugo pasaulio, kai jau čia tẽko lietuviai Kr. Saulis, patsai iškritęs iš arklio, idant gyvas į rankas neprietelių netektų, vienam drauginykui savo davė pardurti šoną S.Stan. Duok, idant ing aną naują šventą Jeruzalimą, tėviškę dangaus, sveiki tektumbim MKr4–5.
| refl.: Nesa teip darydami tèksimės gyvaton amžinon DP326. Duok tektisi Tavęsp amžinai dangaus šlovėsp brš. Ledai Nemano upės jau… pradėję pamažu namuonlink tektis TP1881,15.
3. intr., tr. (tik part. praet.) Žlp būti ištiktam, paliestam (bėdos, vargo ir pan.): Bėdos tẽkęs turėjau keliauti NdŽ. Bėdos tekta padirbau tą darbą J. Jug bėdos tektas ką darys Pln. Eina ans bėdos tẽkęs pas velnią (ps.) Trš. Bėdos tẽkęs turėjau paskutinę karvelę parduoti Plt. Bėdos tẽkus a gaisras – y[ra] jau iš kur vandens patraukti Klm. Bėdo[je] tẽkęs kur lėks, ka ne pri tėvų Krš. Vaikas, bėdo[je] tẽkęs, ką darys KlvrŽ. Esu vargų tẽkęs su arklių mainymais Šts. Bėdos tektas išvažiavo į Ameriką J.Balč. Pagrįžusi pri tėvų užslėpė viską, kaip nelaimės tekta buvo prižadėjusi BsPII51(End). Ką bedarys žmogus tokios nelaimės tektas? J.Jabl. Dabar juodu dalijosi savo turtu su nelaimių tektaisiais rš.
ǁ būti skirtam: Tie piningai buvo velniuo tekti̇̀ Plt. Velniuo tekti̇̀ piningai, vel[nia]s i gavo – neiškasiau Als.
4. intr. LTR(Dgl) tekėti, ištekėti (už vyro): Už ko tèksi, pana Ona, bene už siuvėjaus? JD476. Vargelyj gimiau, vargelyj augau, vargelyj būdama už vyro teksiu (d.) Brž. Kai aš tekau, kai aš tekau ažu mielo savo, tai mano galvelė vargelių nekėlė LMD(Rš).
5. intr. impers. būti aplinkybių priverstam, reikėti ką daryti: Mums tẽko ilgai laukti DŽ1. Dabar tenka man dažniausiai miestuose gyventi J.Jabl. Kulką tẽko pjautinai iš kaulo išpjauti NdŽ. Jam tèks dar daug vargti NdŽ. Tèks pakviesti gydytoją DŽ1. Tam tèks ubagais eiti K. Ir vedžiau ne tą, ką reikia: vienam kap pirštu teñka gyvent Šlčn. Teko jam ten prašytis į nakvynę VoL300(Brt). Man visi darbai tenka dirbti Žem. Dabar pačiam teñka skursti J.Jabl. Mėšlus teko vienai vežti Kl. Su tokiuo vyru tai netèks sarmatos kentėt Slm. Teks numo pėsčioms eiti Vkš. Niežti padai – tèks šokt ar bėgt Pnd. Neilgai teks mums šliaužiot supuvusiam pasauly S.Nėr. Brangiai tau teks užmokėti už savo žodžius! rš.
^ Nespjauk į vandinį – tèks išgerti Krž. Neišsižadėk buvoti, gal tèkti i nakoti Lkv. Bark vaiką mažą – netėks mušti suaugusio LTR.
6. intr. ppr. impers. pasitaikyti kam ką daryti, ką patirti: Ar rado arklį? – Netẽko justi J. Man teñka tankiai pasigerti, susibarti su juomi J. Mūsų girioje kiaunė teñka aptikti BŽ58. Ir gera, ir bloga tẽko matyt LKT263(RdN). Da tẽko i man to bėralinė duona valgytie LKT345(Dsn). Ir verpt, ir aust tèkdavo LKT306(Skm). Tẽko visa matyt, daugiau bloga negu gera Kvr. I ma[n] yra tẽkę didelį vargelį vargt Žg. Jau visako visako tẽko prikentėti par tokį amžių Nmk. Su arklu man netẽko art Pc. Man tẽko ir akėt, ir sėt – pati išmokau Žln. Nebuvo vyriško, tai tèkdavo man pačiai ir pjaut, ir kirst Svn. Nedaug ma[n] tẽko gerų dienų matyt Rd. Tèkdavai važiuot kelioleka kilometrų į miškus Gsč. Ir nusiravėjau [daržą] pati, tik raut nebetẽko Krs. Pasvaly yra tẽkę būt kelis kartus Brž. Niekur niekur man neteñka nueit, vis čėso neturiu, darbais apsikrovus Skp. Neteñka nė sekmadieniais pasilsėt Krs. Nebetenka ir dirbt, nuolatos gi alai Slm. Netẽko mun ganyti KlvrŽ. Daug netẽko su rankom kult, tik kiek kūlių reikia Krč. Mum i nebetẽko pabaigos tų vestuvių matyt Dj. Balsą neblogą turėjau, tèkdavo dainuot Grnk. Netẽko žmonėm nei apsėduos dorai ateit: tik numirė, ir išgrūdo Slm. 1918 metais tẽko žolė, meldai valgyt, i druskos do nebuvo Dglš. Jei man tèkdavo tamso[je] į namus pareiti, tai eidavau kitu keliu, ne tuo, kuriuo buvau išėjęs Plšk. Kad tik laukūse nenukrisčio, kad tik lovelė[je] tèktų numirti! Yl. Aš tekáu (man teko) girdėti Trš. Labai gailėjausi, kad netekaũ pamatytie Vlkv. Nė man tèkdavo [šokti], visą vieką tarnavau Skrb. Man ir vienai seseriai tẽko tarnaut Pc. Netẽko nė kojų prilenkt, i vėl lėk [dirbti] Ps. Slidumo[je] pargriūt ne dyvas, ale man griūt da netẽko, gal i netèks Mžš. Tẽko da man su juom būt Jon. Dvi žiemas tẽko eit [į mokyklą] Jsv. Ma[n] netẽko nė vienos pėdos į mokyklą įeiti Žlp. Su marčia netẽko gyvent Krm. Su tais mintuvais mun nebė[ra] tẽkę minti Yl. Reikaluo tẽkus visumet ten susišelpsi KlvrŽ. Kada tèkdamas aplaistau [medelius] Grž. Kada tekdamà ateik pasizambyti Grž. Šiandie netẽko nueiti į daržą Ėr. Man tik tenai ir tẽko matyt tie žalčiai Skp. Tẽko važiuot rinkt tą kalėdą (kalėdoti) PnmŽ. Anan didžiajan kare tai tẽko būt Rusijoj LKT302–303(And). Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui, slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį tẽko K.Donel. Teko man matyti ir stebuklingą staliuką, ir aukso asilą, ir daug kitų neregėtų daiktų J.Balč. Man pačiam ne kartą tẽko gauti botagas BM25–26(Č). Kada teñka, tada audžiam – tas audimas be pabaigos Alz. Gyvenime visko tèks: šilto ir šalto, juodo ir balto Ps.
| refl. Tv: I su vaikais visako tẽkos matyti jau Žr. Teñkasi ir nevalgę būt LzŽ. Mun jau nebtẽkos [nešioti], buvo tokios tatai krūtinės kaulinės prisegamos [prie marškinių] Bdr.
7. intr. Q649, H158, R417, MŽ563, FrnS45, DŽ, Dv užtekti, pakakti, netrūkti: Tenku duonos R. Savo duonos tenku, t. y. neperku lik naujų J. Vislab suvalgau, netenku nieko R33, MŽ44. Aš duonos netekaũ K. Neteko vyno N. Gaspadorius netẽko pašaro K. Netenka to arba to SD333. Ko tu čia netekusi esi, kad žliumbi? Kos99. Aš netekau šieno J.Jabl. Ar tèksite vietos? NdŽ. Ar ilgai tu mėsos, pašaro tèksi? NdŽ. Ar ilgai tèksi akių? NdŽ. Jis viso tẽkęs Rm. Ar ilgai tu tos mėsos tèksi? Gž. Kap neteñkat [duonos], tai nubėkit ir nuspirkit! Lp. Druskos netẽkom, nuej[o] Valkinykan paspirkt Vlk. Netẽkom pašarties Lzd. Netẽkom šėrimo Šlčn. Magazinai buvo, o kaip duonos neteksi, tada atimsi [grūdų duonai] Ker. Kožnas pons…, rudenyj duonos ir gardžių pyragų netẽkęs, būrui iš bėdos į ranką pinigą bruka K.Donel. Juk ne daugio reik, štai jau galvijų netèksim K.Donel. Jei audi, netenki̇̀ [audmenų] – verpi ir audi! Lp. Kai neteksiu aviželių, nusikirsiu dobilelių (d.) S.Dauk. Patol šokau, tanciavojau, pakol kurpių tekau KlpD106. Kad kurpių nebtekau, basa koja šokau KlpD106. Dėl to labai supykau, kad tabokos nebtekaũ JD654. Didis pulkelis, mažas tortelis – netekau dovanėlių LTR(Mrk). Ir netekau [drobės] šešurėliu[i] (d.) Kp. Būtau rašęs dar daugiau – popierėlio netekau LTR(Srj). Kad netẽko vyno…, žyme savos galybės permainė vandenį ing vyną DP424.
| Duona visko tẽkusi (visais atžvilgiais gera, nieko jai netrūksta) Ėr.
^ Kad neteko bačka (baigiasi alus), noris antrą galą gręžk – tiek gausi B408.
| impers.: Tèks man to, kiek aš turiu Rod. Jam viso teñka: ir valgymų, ir grašių LzŽ. Jeigu neteñka grūdų, pinigais duodam LKT354(JnšM). Pavasarį pašaro neteñka Ar. Kiek neskaitau, vis nètenka dvejeto rublių Grv. Kur neteñka mėšlo, pabarsto zuparo Ėr. Ko dar netèks, pasiklausk, papildysiu A.Baran. Gyvulys kalbos neturi, bet jis tau pasakys savo akimis, ko jam tenka, ko netenka Blv. Tėvas perskaitęs biteles aptiko, kad vienos neteñka BM4(Kp). Teip vakarienę beverdant, neteko lempoje alyvos BsPIII15(Nm). Šuliniuosa tai teñka vandens Pls. Žiemą kokios šalnos būma, vis teñka [v]andenio [šulinyje] Pst. Ma[n] netẽko: aš paskutinė buvau Jrb. Ka kopūstų lapų netèkdavo, miltų pabarstydavom an ližės PnmŽ. Kiaulėms senovė[je] bulvių neteko – žmonys virė sunktinę košę iš mažųjų bulvelių Ggr. Sylų prigimtų nemitenka KlbIII241. Maž ko neteko, kad nuakmeniuotų mane Ch2Moz17,4. Irgi galvoj [proto] neteñka Švnč. Išsirinkęs jauną ožiuką, nusinešiau jį šalin ir nusišoviau iš lanko: širdies neteko man (gailestis neleido) pjauti Š. Dviem pirštam siūlo netẽko Lp. Darėms, darėms (rengėm butą) – neteñka lentų Str. Kap neteñka siūlų lininių, pašukelėm drobę padausdinėja LzŽ. Žinok, kiek apmest [audeklo], kad tektų an metmenų Vdn. I apsiruošt (drabužių įsigytų), i duonos tèkt, ale drena burna (viską prageria) Str. Siūti yra šis tas, juk atneša kaimynai. Bet ir to tik tenkant – galėtų būti daugiau I.Simon. Ceta, ar neturi burokų sėklos – pas mumi netẽko Nč. Lapinas suriko, kiek jam balso teko, ir – pabudo V.Krėv. Da metų netẽko lig auksinio šliūbo Aln. Ejom į bažnyčią, nebteko laiko pramonėms M.Valanč. Už du šimtu grašių duonos neteko jiemus SPII78. [Neduosime aliejaus,] idant netèktų mumus ir jumus DP567. Duokit pekų jūsų, o duosiu jumus [duonos] už pekų jūsų, jeigu netenka pinigų Ch1Moz47,16. Pamisakykit mani, jei jumus kadai ko neteko MP125. Kad jus siunčiau be mašnos ir be kolytos ir be čebatų, ar jums ko neteko? SE249. Man sylų iž prigimimo netenka PK6.
^ Neteko subinei ataudų (pristigo duonos) B. Karalius duonos netẽko (sakoma, kai su saule lyja) Snt, Vg.
tektinai̇̃ Patenkamas gyvenimas, t. y. aš turiu visako tektinai J. Tektinai̇̃ užteks Ėr. Netektinai yra žalmenų čia J.
^ Tektinai (mistinai) – ne tuktinai B.
8. intr. (su neiginiu) nustoti ko turėto, prarasti: Medžiai žiemą žalių lapų netenka J.Jabl. Neteko kalvis uždarbio – neteko ir duonos S.Nėr. Iš išgąsčio kojų netẽko LKT116(Stl). Kaip tik sūrį užkandau, tujau danties netekau (d.) Varn. Kap tu netekai̇̃ akių (apakai)? Vlk. Nebuvo septynelių metų, kai auselių netẽko (apkurto) Ml. Aš netekaũ savo kasų didelių, tai labai verkiau Brt. Netekaũ paskutinio šiaudo (nieko nebeturiu) Rmš. Matysi: ji tų vaikų netèks greit Smln. Pavargom, kai tėvo netẽkom Dbč. Tai ka netekau savos radnos motinos, tai aš dar likau an svetimų rankelių LTR(Rod). Netekau nė žmonos, nė dukterių Dv. Matėm gerai, kad į trumpą laiką Lietuva Klaipėdos krašto netèks Plšk. Dievuliau mano, Dievuliau brangus, netekau nei bernelio, nei aukselio žiedelio (d.) Auk. Aš nieko netèksiu, ka jį įsileisiu Jrb. Ką veiksiu ilgiaus ant svieto, jau nieko netekau BsPI80(Rg). Jis savo tėvų nebetẽko: jie tuočės mirė Grž. Kad munęs nebteks, karunkos jauniejai nebgiedos Šts. Kaip tėvelio nebtekáu, nedidelis, mažas buvau Slnt. Visi kaimynai dabar jau bitelių netẽko Pšš. Kurio sudaužo, tas neteñka gi kiaušinio Kvr. Purkštimą kokį darykiat a ką, o jūs netèkste nė kokio ąžuoliuko Krž. Bėgo bėgo ir jau netẽko kelio (išklydo) Švn. Bedirbdami ir sveikatos netẽkom KzR. Par tą arielką ir sveikatos netẽko Vkš. Netẽko drąsos duris klabent Pš. Piningai vertės netẽko Plšk. Dovanodama gyvybę kūdikiui, ne viena motina jos pati netenka S.Nėr. Kam nepasiseks tas, ko gero, ir galvelės neteks K.Saj. Geriau išeik ir nekalbėk man, šventasis vyre, nes galiu ir tau pagarbos netekti V.Krėv. Kol aš itą darbą padarysiu, tai ir dienos neteksiu Pls. Kaip aš nebtèksu kantrybės, visi jūs išmanyste šventos dienos pyragą! Šv. An trečių metelių ašarėlių netekau (d.) Mrk. Senavaitis spoksojo į svečią stiklinėm akim, žado netekęs V.Bub. Nebetekęs vilties ištrūkti, jis ėmėsi gudrybės ir pasuko arklį iš kelio J.Balt. Ponai, netekę baudžiavos, laksto po miškus Žem. Sąmonės netẽkęs BŽ23. A proto netekái, ka taip klykauji ir šokinėji? Vkš. Rods, kad būrs čestavots jau proto viso neteñka K.Donel. Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė Vaižg. Netekau rūtelių žaliųjų del tavo, berneli, žodelių meiliųjų (d.) J.Jabl. Parein dukrelė, parein jaunoji žiedo netẽkus nei vainikėlio Niem7. Eina ponelis per laukelį verkdamas, bėro žirgelio jau jis savo netekęs JD185. Kad tu netektai kojų nei rankelių LTR(Lp). Didžius darbus bedirbdama, rankelių neteko LTR(Pg). Netekau jaunų dienelių, nebetinku prie seselių LTR(Brž). Kogi jy verkia, ko aimanuoja, gal matušės netẽko? DrskD197. Verk' rūtaitės, verk' žaliosios ravėjėlės netekusios LTIII434(Sln). Išganytojaus nebtekus, mokytiniai ir kiti žydai išejo iš bažnyčios M.Valanč. Po dviejų dienų klioštoryje jo nebeteko (pabėgo) TS1897,9.
^ Blaškos kap danties netekęs LTR(Auk). Gerai gyvenam, toroms kūrenam; kaip torų nebtèksiam, trobas uždegsiam Pln. Daug benorint ir mažo neteksi KrvP(Žr). Gerą pažįstam jo nebtekę VP15. Jei gailėsies duonos, neteksi mėsos LTR(Srj). Beieškodamas pyragų ir duonos neteksi LTR(Gdr). Negeisk pyrago – duonos neteksi LTR(Auk). Visų verkęs – akių netèksi, visų klausęs – kojas pamesi Lkv. Galvos netekęs kepurės verkia KrvP(Mrk). Galvos neteksi, kol į vietą pateksi TŽV622. Varioko beieškodamas i auksino neteksi LTR(Vdk). Kai dalies neteksi, i akis išdegsi LMD(Šl). Būdamas smarkus rankas apdegsi, lėtas – dalies neteksi LTR(Auk). Nebūk par drąsus – akis išsvilsi; nebūk par lėtas – dalies neteksi M. Kad vietos neteksi, protą gausi N. Kai vietos neteksi, tai protą paseksi Tlž. Išejo pešt, o pats kuodo neteko Dkk. Su kvailu reikalo neatliksi, tik sveikatos neteksi TŽV600(Al).
9. intr. ppr. impers. DŽ, Žl kliudyti, pataikyti: Kulka turėjo tèkti jam NdŽ. Reikia mokėt kult, kakton [su spragilu] teñka [nemokančiam] Aln. Metė su akmeniu, tẽko kakton, ir paliko žabalas Svn. Tẽko vaiku smilkinin, ir užmušė Dg. Akmeniu tẽko dalgėn, kad išmušė ašmenis Všn. Taikai, kad tam (margučiui) tèkt, tada pasiėmei sau Vdn. Šovė, i tẽko kiškiu Rm. Leidžia kulkas, ale mum netẽko Kdn. Užlipėm an pečiaus, kaip pradėjom malkas mest, tẽko šitam puodui – ir sudužo Rk.
^ Kuo mesi, tuo teksi̇̀: medum – medum, lašiniais – lašiniais Trgn. Kad tu man neteksi̇̀, tai aš tau teksiù Rm. Kam teks neteks, o ilgakojui garniui visada LTR(Zp). Kam teks, kam neteks, o bizniui (striugiui Erž) vis tèks An. Kam teks neteks – striukiui bizniui teks LMD.
10. intr. ppr. impers. gauti barti, mušti: Jei neklausysi, tèks nuo tėvo DŽ. Kitą sykį ir nekaltam teñka Pc. Tèks par blauzdas, jei da kartą galvijus suleisi vasarojun Ds. Kitus apmuša, ale i jam tèks Rs. Paims šluotą, tai tèks ir man, ir tau! Vrn. Gal i tau teñka diržu? Klt. Iš vakarelio parejau išaušus, už tą gerą mun tẽko nu motinos Vkš. Sudaužiau [puodą], tẽko da rūron nuo mamos Rk.
◊ dùlkės tẽkęs nelabai protingas: Šitas kiek dùlkės tẽkęs Švnč.
galvõs netèkti
1. susijaudinus, sutrikus nebeįstengti valdytis, blaiviai protauti: Našlė iš pradžių galvos neteko: verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos Vaižg. Sumišusios, netekusios galvų, – stumdosi po aslą J.Jabl. Išgeria stikliuką ir galvõs neteñka Vlkv.
2. pamiršti: Galvos neteko kalbėdami MŽ.

į káilį tèkti gauti pylos, būti mušamam: Turbūt teks mums į kailį, nors mes visai nekaltai apskųsti Žem.
kai̇̃p (lýg) galvõs netẽkęs smarkiai, nieko nepaisydamas (eina, lekia): Boba atplasnojo lyg galvos netekus Vl. Eina kaip galvos netekęs KrvP(Jnš).
pilvų̃ netèkti labai juoktis: Ka mes alpom juokais, pilvų̃ netẽkom Vdk.
aptèkti
1. intr. M, Š, NdŽ, FrnW apibėgti vandeniu ar kitu skysčiu, pasidaryti apsemtam: Vandenimi aptèks ledas J. Pavasarį muno bulbės aptẽko Šauk. Kur nebuvo aptẽkę, bulbės didelės Kv. Visi rūsiai aptẽko, nebturėsam nė vienos bulbės seklai Užv. Po tų liūčių visi laukai vandeniu aptẽko Slnt. Dar užtvins – visa lanka nu pašalio lig pašalio aptèks Als. Apteñka [v]andiniu pievos Klm. Apteñkančios pievos M.Unt. Mažai vandens įpylė į varinį – roputės neapteñka Kv. Linus ryto metą nuvežė į marką, apslėgs akmenims, kad aptèktų Skd. Menkai kibiras šulinė[je] beapteñka Šv. Ka su sulte aptẽkęs y[ra] [mėsos kubilas], ta jau neprieita ne musys, ne kirminai, niekas Plng. Sula aptekusius šviežiai nupjautų beržų kelmus kartais laižo briedžiai, elniai sp. Ant pečiaus vyšnias džiovinau – sunka pečius aptẽko Skr. [V]andens ant negesintų kalkių pila tiek, pakol kalkės visos apteñka Vkš. Kur tikt nededi koją ant tos lygios vietos, apteñka visa letena vandiniu BM328(Krš). Žemaičių visas pašalys buvęs kana kados jūra aptekęs S.Dauk. Kitą kartą visa žemė buvus vandiniais aptekus BsMtI7(Sln). Kad tą akmenį atverst, tai visa apylinkė aptèkt [vandeniu] Grv. Kad jūsų gyvenimas ežeru būtų aptekęs! Žem. Rupūžės, ka jūs su [v]andiniu aptèktumėt! Krš. Tarp vargų sopulių, be rasos ir žvaigždės mūsų mėlynos akys apteko kraujais Mair. Kojos suplyšę, kraujais aptẽkę Pmp. Ka muni rėš į lovos galą, aptekáu krauju Yl. Prisiartinęs arčiaus prie šunų lojančių, pamatė gulintį žmogų kraujuose aptekusį MPs. Visas jo kūnas apteko kruvinu ir teip gausiu prakaitu M.Valanč. Dėk drobę ing katilą ir šarmu užpilk lig aptenkant Rp. Kad trenkė perkūnas į prūdą, visas vilnim aptekau Šts. Laivelis buvo jau aptekęs vilnioms Gmž. Sėjo rugelius, bet nevagojo – [v]andineliu apteko D31.
ǁ tr. užlieti, apsemti: Vanduo aptẽko kiaugę šieno, t. y. aptvino J. Gerai apsloguok kopūstus, ka aptèktum sultys Slnt. Toks tvanas rados, jogei apskritą žemę [v]andenys apteko M.Valanč. Užpilk vandeniu taip, kad jis gerai aptektų grūdus IM1851,45.
aptektinai̇̃ Užpilk ant bulvių vandens aptektinai̇̃ Stak. Kumet skūras merka į kalkes, kalkių turi būti aptektinai̇̃ Vkš. Reik tus kriupius (slyvaites) apipilti su sukru aptektinai̇̃ Yl.
aptẽkusiai adv.: Aptẽkusiai laikyk sviestą, ka nepagestų Šts.
ǁ intr. apsitraukti, apkibti kuo: Aptẽkusi dešina akis Pj. Ka movė tam į burną, nosę tus miltus, ir akys aptẽko Trk. Pareisu vakare iš miško juoda, ka i akių nematyti – durpėms aptẽkusios Pp. Lašiniai tatai tokiu gaureliu aptẽkę Rt. Rukšloms aptekáu – į ką panaši besu! Jdr. Neik, visas aptèksi sniegu Als. Tas kavalierius vėl visas puokais aptẽkęs Varn. Pro dumblu aptekusius langus beveik nieko nematyti P.Cvir. Gausi į kaktą, ka i kibirkštims apteksi Šts. Perkūnas turėjo galvą liepsnomis aptekusią S.Dauk. Visas kalnas ugnia aptekęs rūko M.Valanč. Akys miegu aptekusios, nemato toli Ggr. Širdis taukais aptẽko Vkš.
| prk.: Kožną dieną širdis jos skausmu buvo aptekus Sz.
^ Senio nosis taukais aptekus (apšalusi svirtis) LTR(Kp).
2. tr., intr. apimti, apsupti visą aplink ar visą paviršių: Apjuostuvas kelnių apei pilvą apteñka KŽ. Virvė dukart apie vežimą aptẽko Kltn. Aš nuvysu tokį ilgą apvartį, kad tris kartus aplink visą ežerą apteks BsV333. Ir virvė varinė dvylika mastų ilga apteko kožną stulpą RB1Kar7,15. Išplėsk drobulę vienlinką, su dvilinka neapteksi Šts. Siauri marškiniai, neapteñka kūno Lp. Ji jau tep sudžiūvus, kad lūpos dantis neapteñka Gs. Tavo lūpos dantų neapteñka (visą laiką išsišiepęs, juokiesi) Sl. [Karvė] neapteñka tešmenio (labai didelis) Lp. Kelnelės zomčinės neaptenka šikinės JV310.
^ Apteks lūpos dantis (baigsis juokai, praeis noras juoktis) B, N. Tavo lūpos dantų n'aptenka (esi išdidus, pasipūtęs) PrLXVII23, B. Aplink dangų apteñka, o apie kaklą ne (akys) Kp.
3. intr. Š, NdŽ, FrnW būti apniktam, apipultam ko gausiai įsiveisusio: Tie arkliai pavasarį miške bimbalais aptẽkę Krt. Pernai buvo uogos aptẽkusios [kenkėjais] Krž. Kad ne katės, aptektumėm žiurkėmis ir pelėmis Blv. Aptẽkom utims, blakėms – koc tu pasikark žmogus! Pkl. Jei Kūčių dieną valgysi duoną, apteksi utėms Plt. Ir vargau, ir utys ėdė, i niežais aptẽkusi buvau Žeml. Parsigando, apteko skauduliais kaip pupoms Pvn. Nū to vandens gali aptèkti pūškiais Lkv. Šašais visa galva aptẽkus Jnš. Sūnus spungėms aptẽko Kv. Bulvės, sodintos putant šiaurės vėjuo, būna nemiltingos ir aptekusios šašais LTR(Sd). Rankos karpom aptẽkę, o prie mergų – pirmas Ps. Aptekę buvome votim, visokiom kūno bjaurastim J.Marcin. Burna girtuklių aptekusi su baltomis pleikatomis ir su raudonai mėlinais puškais M.Valanč.
| Aptekáu slogoms Lkv.
| refl.: Vajergau, kaip kame apsiteñka svirpliais! Štk.
ǁ tr. apnikti, apipulti: Gruodas arklius aptenka nuo šalčio, kad stovi ant oro J. O štai vyras aptektas raupais GNLuk5,12. Didi skauduliai apteko visą kūną I.
ǁ intr. gausiai apaugti, apželti: Lapais aptekti I. Krūmais aptekti I. O didis šuon, kudlomis aptekęs, bėgo ties anais I. Ir piktžolėm aptekę dirvonai verks tavęs S.Nėr. Lazdynai riešučių kekėmis aptekę Blv.
ǁ tr. Skd apspisti, apsupti: Atvežė žmogus žuvies, tuoj visi vežimą aptẽko Rgv.
ǁ intr. būti apspistam, apsuptam: Seserų laukė jauns kunigėlis, žmonimis aptẽkęs kaip bitinėlis JD1542. Kariumenės visi pašaliai aptẽkę Šts.
4. intr. labai daug turėti ko: Jiems tai turi būti gėda, kad jiems visu kuo pervirš aptekus, alkanas ir nuogas artimas gatvėje badu stimpa LzP. Visa kum žmonys aptẽkę: pavalgę, apsirėdę Stl. Karaliavo Saliamonas aptekęs turtais ir linksmybėmis S.Stan. Ana vaikais yr aptẽkusi i vargsta Als. Vištoms aptekau: purinas vištos visoms pusėms Šts. Pats (vyras) sergąs, aš vėlek darbais aptẽkusi Pvn. Buvo visai nususęs, skolomis kaip utėlėmis aptekęs Žem. Skolums aptẽko kaip blusums Užv. Nediekiam slyvų – aptèksiam vagimis Krtn. Ka vedu būtuviav pastūmusiu tą katę, būtuviav aptẽkusiu piningais (ps.) LKT84(Grg). Pinigais aptẽkęs, o menko daikto nenusiperka Mžš. Jis vargais aptẽko Šk. Žmogus yra aptekęs paslaptimis Blv.
5. intr., tr. Rtr, Š, KŽ spėti, įstengti ką aprėpti, atlikti: Visus galus negali aptekti B. Visur neaptenkmi N. Aš tiek turiu darbo, kad vos galiu aptèkti KI584. Aš vienas vislab apdaboti n'aptenkù K. Negali aptèkti darbų par darbylaiką J. Jeigu neskubėsiu, neaptèksiu padirbti J. Sesuo neapteñka (neaprėpia) darbų, t. y. nepritenka čėso, kad yra daug darbų JI293. Nebaptenkù, tiek darbų turu Šv. Visur negali aptèkti Vlkv. Aš turu visur aptèkti Dov.
| Verkia ir verkia [nesveikas vaikas], kiek tik jo galva apteñka Srj.
| refl.: Čia vienas neapsitèksi, neapsidirbsi BŽ586. Kulamųjų mašinų mažai kas tetura – neapsiteñkam Plt.
ǁ apeiti, nuvykti: Karūmenė[je] kur tat aptèkti reikėjo! Grd. Žmogus visur negali aptèkti: bėk šen, bėk ten Skr. Ne pėsti jug, su dviračiais visur aptenka Šts. Pri daug daktarų aptekáu, bet nepadėjo Dr. Kame būs aptekę, apvažiavę, sveikatos beieškodami Šts. Ale mud[v]i visur aptèkdavom, visur aplandžiodavom Grdm. Parvažiavus norėčiau visur aptekti, su visais pasimatyti, o čia tebesėdžiu čia pat Žem. Toks padauža devynių parakvijų gūžynes apteñka Kltn. Gaspadoris negal vienas pats laukūse ir namieje aptèkti Klp. Jaunųjų vienas, daug svieto jau aptẽkęs, pasistojos sakydamas Jrk55. Bet keletui jezavitų nė pavidalo nebuvo visur kur aptekti M.Valanč.
6. intr. Rtr užtekti, pakakti: Negal aptèkti visims duoti Jdr. Vaikų tų daug – nė po baronką neaptekáu Plt. Kažin, ar apteksiu visiems saldainių? Rs. Išpylė arielkas, vynus visus ir tad nė po stiklelį neaptekęs kožnam S.Dauk.
| impers.: Mažas tavo (svočios) bakanėlis, didis mūsų pulkužėlis, ne visoms aptẽko JV713.
7. refl. BŽ117, NdŽ, KŽ išsiversti, pasikakinti: Be maisto apsitekti negalima BŽ308. Apsitèk su tais piningais, katrus jau gavai Užv. Gal kaip norint apsitèksam be svetimų žmonių Užv. Nors šį kartą apsitenki su savo, bet ilgainiui gali labai juoda diena ateiti Žem. Gavęs savąją dalį, kiekvienas rūpinasi apsitekti joje A1884,304.
8. tr. įveikti: Stalas nukrautas – negi aptèksma visa Trgn. Jau aš negaliu jo aptèkti Trgn.
◊ ãkys (aũsys) aptẽkusios (kuo) labai daug ko yra, daug turi ko: Meisos, klebonijo[je] kad buvau, ãkys aptẽkusios Šts. Skoloms ir aũsys yra ano aptẽkusios Dr.
ãkys (ãkės) aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Žodį ka mes, ãkys apteñka Tl. Ka drėbs kokį žodį, ir ãkys aptèks Pvn. Kai duoda žodį, tai ir ãkės apteñka Krž. O jeigu uošvienė sako „mieloji“, tai jau gali pradėti skliausti ausis: išgirsi, kad ir akys apteks I.Simon.
atitèkti (attèkti K) intr.
1. Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Vlk, Vkš pakliūti į kieno dalį, būti gautam: Turėk kantrybės, anksčiau ar vėliau atitèks tau viskas Šv. Visi pinigai atiteko jo sūnui, o tas ėmė linksmai gyventi J.Balč. Darbo vaisiai atitekdavo darbininkui A1884,301. Kartais tėvas atsisako ir duonos kąsnio, kad tik atitektų jo vaikui J.Gruš. Audeklas attenka laumėm LTR(Rdš). Dvaras ir visa gėrybė pono atateko tarnaitei BsPII215. Katras pirmu atneš [gyvo vandens], tam dūšia atitèks BM196(Krkn). Jam atiteko pats sunkiausias darbas Krs.
^ Vilką vijus nors uodega atiteko Sln. Nesidžiauk iš kito bėdos, bo pačiam atiteks Jnšk.
2. atitekėti, atplūsti: Vanduo atiteñka iš upelio NdŽ. Vanduo vamzdžiais iš šaltinių atitenka į namus rš.

×datèkti (hibr.)
1. žr. pritekti 1: Tas šniūras nū trobos lig staldo dateñka Kv. Jokūbas matė sapnė[je] kopėčias, kurios, pastatytos ant žemės, dateko iki dangaus S.Stan.
2. intr., tr. nuvykti, nusigauti, pasiekti, prieiti ką ar iki kur: Datẽkusi Kelmės, šaukusys daktaro Grd. Iki daktaro nedatekáu Kv. Ligi numų datèksi Lk. Hebreičikai ejo par sausą vagą, pakol dateko antrąjį kraštą S.Stan.
| refl.: Prie vieno kunigo… dasiteko vienas arganista, kuris buvo didelis šulierius DS291(Rs).
3. intr. su neiginiu Sut nepakakti, pritrūkti: Kad ko nedatekdavo, ar maisto, ar piningų, tai įeidavo į kamarą su ta savo lazdele, įkišęs ranką subarškindavo, nu tai buvo piningų ir maisto visokio par pilna DS104(Rs). Ans mokslo nedatẽkęs yra Pln. Nedateko pelytė miltelių – tik bėga bėga bėga… LLDI93(Kp). Nedateksi dovanų apdalyti dėl visų (d.) Grk.
^ Geriau likius negu nedatẽkus Gs.
4. refl. turėti progą, galimybę ką padaryti, patirti: Tikos tenai vaikščiot, tai dasitekáu pamatyt Nmk.
įtèkti intr.
1. Rtr įtilpti: Ar inteka knatas [į lemputę]? Vl.
| refl. Rtr, Šts: Kažin ar įsitèksi tokioj trumpoj lovoj gulti Šts. Tei įsišėręs, ka n[e]įsiteñka marškiniuos Jrb. Pasklydo, koja išputo, į kelnę n[e]įsiteñka Grdž. Tie ragai dideli – led tik įsiteko pirty LTR(Bsg). Skylė turi būti tokio pločio, kad visa ruonio galva įsitektų Mš.
2. pakliūti, patekti: Buvau įtẽkęs jau į ketvirtą klasę Šts. Kas kartą ing pragarą intèks, tas jau niekad… neįžengs ing dangų DP272. Idant vėl ir jie neintektų ing tokias jau kančias DP272. Kiek reikia daiktų krikščioniui, adant pažinęs Dievą intektų savo galan ir ižganyman AK15.
3. Š gauti vietą, darbą: Duktė buvo įtẽkusi prie kunigo į gaspadines J.
| refl.: Galėtų įsitèkti 1000 vyrų su universitetišku mokslu KŽ.
4. įtikti, įsiteikti: Idant visa, ką darome, darytumbime ne ižg nevalios… nei todrin, idant žmonėmus įtektumbime DP560–561.
5. refl. KŽ pakęsti kieno buvimą, nekliūti kito: Rodos, vienas kitu galėtų įsitèkti Skdv. Ar tu neįsitenki̇̀ manimi? J. Tu n[e]įsitenki motinos Jrb. Žmonys tai n[e]įsiteñka, o žemė visus priima Jrb. Neįsiteñka manim Rs. Nebeįsiteko jais, užsidėjo ir išvarė iš špitolės Žem.
6. OGLII317 pakliūti į dalį, pasitaikyti: Mumus intẽko Viešpaties kėlimas iž numirusių DP197. Laimios dūšios, kuriomus teip gera dalis intèks DP10.
◊ kélnėse neįsitèkti apie išdykėlį: Ar kelnėse neįsitenki? LTR(Grk).
liežùvis neįsiteñka burnojè neiškenčia neapkalbėjęs: Jo liežuvis burnoj neįsitenka, jis visus atranda Klvr.
širdi̇̀s krūti̇̀nėje neįsiteñka neramu: O jau ma[n] širdi̇̀s krūti̇̀nėj neįsiteñka, ašaros tik eina par veidus Erž.
ištèkti intr.
1. būti pakankamo ilgio, dydžio kam pasiekti ar apimti: Kaip tik kartei išteñkant vežimą šieno numyniau J. Virvės iki tai vietai neišteko Vrb. A ta lenta ištèktų par tą balą? Jrb. Kasos apsuka viršugalvį tiek sykių, kiek ištenka M.Katk. Ant abiejų ausų niekaip neištenka [beretė] rš. Pabudavokime miestą ir kuorą, kurio viršus iki dangaus ištektų prš.
| refl.: Dangus kaip išsitenk toli, tau norint vis' tur slūžyti prš.
2. Q59, L, Rtr, DŽ, KŽ, DrskŽ pakankamai turėti, pakankamai būti, užtekti: Pas brolį yra ištekliaus, t. y. jis ištèks ant visų (visiems) duonos, šieno, mėsos, druskos J. Aš tais piningais ant turgaus n'ištèksiu K. Su tais piningais aš toli n'ištenkù KII6. Tu su pašaru nepriteksi, n'ištèksi KII127. Sulyg pavasariui mes neišteksime šieno J.Jabl. Po kokią bulvę tai vis ištèksi, išsidalysim kaip nors Nm. Šiap ne tep ištẽkom duonos Prn. Per žiemą mes išteñkame pašaro Vrb. Visiem duok ir duok, negali nė ištèkt Vrb. Valgyt ištekai? Pc. Pas Juozelį nieko nuvežt neištekaũ Vlkv. Neišteksiù visiem kiaušinių Dglš. Tėvai neištẽko piningų muni išmokyti Vkš. Porą savaičių tos meisos kažin ar ištèksma? Krš. Kad vis mėsą valgysi, tai kur išteksi̇̀? Pl. Gyvenom kaip žmonės i ištẽkom visiem: i kunigam, i ubagam Sml. Tiek kantrybės ištèkt negali VšR. Išteko jam valandėlė ir dėl savųjų V.Kudir. Kad aš tau pasakų jau neištenkù Grš. Dantų neišteksi pry prastų gaspadorių (valgysi prastą, kietą mėsą) Varn. Oi didi, didi jo giminužė! N'ištèksiu dovanužių Niem31. O tai ištẽko [mergelė] visiems po žiedelį, – tai mane išvadavo JD764.
^ Gyvenk kaip išgali, valgyk kaip ištenki M.Valanč.
| impers. BŽ56: Maisto išteñka visiems NdŽ. Ar ištèks lėšų? NdŽ. Tos gelumbės neišteks švarkams J.Jabl. Trejiems marškiniams drobės neišteñka, o nuo dviejų gerokai atlieka Š. Tik vienai dienai ištèks mumim itos duonos tokiai draugei Arm. Ištèks pieno, valgyk JnšM. Teliuko nebebus, i ištèks [mums] pieno Tj. Ma[n] būt ištekę kap gyvas LKT207(Graž). Seniau arkliui šieno neištèkdavo, kai dobilų nesėdavom Ob. Aviečiaukit aviečiaukit, valgykit: prisirps – ištèks Kvr. Nieko nereikia, tę visko ištèks Str. Dvi skareli išsiploviau, išsiprosijau, i turėjo metams ištèkti Jdr. Neišteñkma laiko ilsintis Dv. Ažu vieną dieną neištèks ir šitos [užrašų] knygelės Nmč. An aktaro šimto kilogramų salietros tai ižtèks Btrm. Ar šaukštų išteñka visiem? Pc. Keliukas siauras – trimi [eiti] kartu neišteñka [vietos] Dg. Juk čia turtas, kurio man ištektų visam amžiui J.Balč. Jau neištenka geležies ant vežimo, jau bus tik kūjis BsPIV244(Brt). Žemė mūsų menka, duonos neištenka (d.) Iš.
ištektinai̇̃
ištenkamai̇̃ Po vyro mirties aš jau viena likus niekad ištenkamai̇̃ neturėjau Skr.
| refl. Rtr: Žmonės bulvių vos beišsitẽko sėklai kitiems metams NdŽ. Ar išsitèksite šiemet su duona, ar nepristigsite? Š. Kad to neišsitèksit, tai nor prašau surištie su šiaudų ryšeliu LB273.
^ Gyvenk kaip išgali, valgyk kaip (kai B, Sch82) išsitenki MŽ128.
ǁ impers. paprastai su bendratimi norint pasakyti, kad reikia liautis, baigti ką darius: Ištèks rašyt, jau reikia eit darbo daryt, veikt Dv. Ištèks, nebenoriu Dv.
3. išsiversti: Kaip ilgai išteksiam N. Ištèkti be ko NdŽ. Mums vis dėlto dar šis tas liko: gal kaip nors ištèksim NdŽ. Turiu du šimtu rublių, kaži ar ištèksiu Kbr. Ištèksiam Kalėdas be pyragų Dr. Su vienu arkliu negal ištèkti Žd. Kaip eita, ar ir su alga ištenki? LC1881,18.
| refl. R125, MŽ164, N, Gmž, Š, NdŽ: Gerą išlaikymą turiu, išsitenku R44, MŽ59. Su tais pinigais jis Šalteikiuose niekaip neišsitektų I.Simon. Savomis pajėgomis išsitèkti KŽ. Bet jeigu tik išsitenka, tai šveicaras visuomet toliau mokinsis VŽ1905,265.
ǁ įstengti, išgalėti: Kaip žmogus galia vienas ištèkti?! Klk. Iš kur čia jūs galit tiek daug ištèkt rašyt? Brt. Katra pora ištèks ilgiau šokt Grš.
| refl.: Aš neišsitenku tau mokėti tokią algą Vv. Sunku ir išsitèkt su itokia drauge Arm. Storai nuvežti gyvulių mėšlu žemę ne visi išsitenka rš. Būtinai kaip nors išsitèkit, atvažiuokit Krs.
ǁ refl. suspėti: Neišsitenku kaip reikiant su laiku K.Būg. Dienos ilga, gali išsitèkt, tai kam čia naktim bedirbt Antš. Darbuji darbuji ir neišsitenki̇̀ išbūt Arm.
4. refl. Q406, R, MŽ, Sut, Kos36(Vkš), I, L, LL325, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Dkš turėti vietos, tilpti: Trys patalai neišsiteks N. Jis su savo darbu kamaroj n'išsiteñka KII111. Aš toj lovoj n'išsitenkù K. Ar išsitèksime tame vežime? J. Ertmė[je] išsitenka daugel J. Kaip ekėtės pačia miera išsitẽko – toks [siauras] rėžis Ms. Įneštumėm du stalu, ale kad vietos maža, neišsiteñka Pc. Moterys, pasislinkit, pasispauskit, visi išsitèksim už to stalo Skrb. Nebijok, vis terp ratų (ratuose) išsitèksim Ps. Jie stori, neišsitèks tokioj lovoj siauroj Stč. Ar išsitèksit, vaikai, ant pečiaus? Lp. Poras arklių negal išsitèkti bėgti siauru žiemos keliu Šts. Išsitenkamos šlajos – turi daug vietos Pš. Durpinyčia buvo nedidelė, ir ne visi jaučiai išsitẽko Smn. Tei stora buvau, neišsitekaũ, šonus marškinių turėjau parplėšt PnmŽ. Su bradiniu čia neišsiteksi Vaižg. Turėjom tik žemės kelis metrus, kad stuba išsitèktų Snt. O kad užaugo jų (karalaičių) ragai – karietoj neišsitenka LTR(Mrj). O vyras idant ižtektų̃s įsčioje vienos žmonos DP399.
^ Kai sutenka, i ant mintuvų išsiteñka Bsg. Jeigut norėsiat, ir ant grėblio išsitèksiat Slnt. Platus svietas, išsiteksme Sln. Visi išsiteks ant šio margo svieto LTR(Jnš). Kad tep Dievas duot, kad tu trijų palų marškiniuose neišsitektái! (toks piktas linkėjimas) Krok. Kad tu marškiniūse neišsitektumi! VP21. Kad tu ir savo skūron neišsitektai! LTR(Pns).
išsitektinai̇̃ adv.: Ir vietos jai (meilei) žmogaus širdyje yra išsitektinai Vaižg.
išsiteñkamai adv.: Gerai, gerai, testovie tos gėlės, čia išsiteñkamai buvo Erž.
5. refl. nekliūti kitam savo buvimu, būti kito pakenčiamam ar kitą pakęsti: Muno marti gera, abidvi vieno[je] trobo[je] išsiteñkam Vkš. Liko tik du sūnūs, kai tėvai mirė, ir tai neišsiteñka tokioj ūkėj Srv. Išsitẽko, visur párvažiavo, viskas buvo gerai Krš. Kaip tatai yr: nebišsiteñka žmonys, skundas, riejas Krš. Kas čia dabar yra, ka tėvai pri vaikų neišsiteñka Rdn. Kad tu kaip ežys, vis neišsitenki terp žmonių, vis tau negerai Sml. Par aną nėkas neišsiteñka, visi negeri Krš. Ko visą laiką skersakiuoji į muni, ko čia neišsitenki̇̀?! Vkš. Ko pati neišsitenki, ko suki galvą dėl kito?! Jnš. Viena pati savim nebišsitẽko ant galo Krž. Ko jie n[e]išsiteñka mumis? Gs. Ko tu manim kiekvienam daikte neišsitenki̇̀? Alk. Ji mano vaiku neišsiteñka VšR. Kap aš tenai būsiu, kad manim visi neišsiteñka?! Ig. Tu mano broliu neišsitenki̇̀ Rdm. Kad neišsitenka mūsų vaikais, savo nosį teprasuka Žem. Kad manim neišsitenki, eisiu [duonos ieškoti] M.Valanč. Kad tu savo marškiniais neišsitektumei, kaip tu manim neišsitenki DS119(Šmk). Jūs išsitèkit, mano broleliai, manimi vargdienėle JD926. Ei jūs seselės, jūs draugalėlės, jūs manim n'išsitẽkot JV477.
6. refl. išplisti: Šturmai… yra labai plačiai ir toli išsitekę LC1878,12. Bėda taip didelė buvo ir ant visų išsiteko brš. Jo ponystė išsiteks nuog vienų jūrių ik antrų BPI11.
◊ savyjè (sàvo káilyje) neišsitèkti nerimauti: Bėgioja, karščiuojasi, savỹ neišsiteñka Kn. Mergaitė sveika, gyva, savỹ neišsiteñka Vlkj. Ar velnias prie tavęs prisėdo, kad savo kaily neišsitenki?! Rm.
nutèkti
1. intr. CI1150, N, K, KŽ nutįsti, nusidriekti, nusitęsti: Ta giria nuteñka iki rubežiaus KII127. Kojos tokios ilgos buvo – teip ilgai nūtẽko Prk. Plaukai nutenka iki pačiai uodegai prš. Visos baltai apsitaisiusios, baltu raiščiu ant kaktos, kurs užpakalyj toli nutenka Vd. Jis dėvėjo iki kulnų nutenkantį baltą rūbą Jrk. Vieno kometo zaros per ketvirtą dalę dangaus nutekusios TP1881,26. Kuršių marios nuteñka iki Klaipėdos K.Būg. Lig to miesto nutenka gelžkeliai LC1885,29. Kaip toli svieto kraštai, taip toli nutenka ta viešpatystė prš.
ǁ išplisti, nusklisti, pasiekti: Mano balsas iki ten nenusiekia, nenuteñka KI642. Toli per žemę nuteñkąs lytus KII5. Ant to dalyko mano urėdo darbai nenuteñka, tai ne mano darbas KI527. Jo valdžia nuteñka toli BŽ452. Pono Dievo kardas visur nutenka Ns1854,3. Kaipo tolie nutenka uždraudimas deiviškasis MT222.
^ Šuns balsas nenutenka lig dengaus TDrVII151(Prk).
2. intr. Š, Jn(Kv), Šts, Skr nukakti, nuvykti: Aš ten nutekaũ ir patilpau J. Norėčiau da į Vilnių nutèkt LKT128(Trg). Jis lig Vilniaus yra nutẽkęs Vn. Ir nūtèk tu mun į trečią parakviją pačios ieškoti! Šv. Pernai ir aš ten buvau nūtẽkęs Pln. Kad kaip nūtẽkus į miestą – reikia apsipirkti Pgr. Ans į visas peklas nūteñka: veizėk, ta jau čia ans, ta jau čia Vvr. Nebgali niekur benūtèkti, tura būti gerai Jdr. Į tą pusę a nenūtenki̇̀? Pvn. Ketvirtą dieną išsiruošiau į kelionę ir po dviejų dienų nutekau pas savo motiną TS1902,12.
| refl. N: Princas… nusitekęs prie matruozų artyn TP1880,51. Aš ant svirną nusiteku – svirno raktai tebėra, mano brolio nebėra NS80.
3. intr. nutekėti (už vyro): Kasnykai pavysta kožnai, kap nuteñka Asv. Nutèksma už seno vyro Akm. Kai jau nuteksiu svečion šalelėn, nebūsiu graži, anei raudona TDrV45. Nutekai į gerą vietą, už gero žmogaus Žem. Ir nutekau, ir nutekau už bernelio jauno, suvaitinau, suvaitinau vainikėlį saujoj (d.) Šl. Kai nuteksi, dukrele, už jaunojo bernelio, išpins tavo kaselę, mainys tavo veidelį TDrV56(Ob). Kai nuteksi̇̀ až bernelio, nebeuliavosi (d.) Jž. Kur tu eisi, seserėle, plika nutẽkusi? (d.) Krp. Kai aš jauna nutekau, nieko gero neradau LTIII442(Sln).
4. intr. nuslūgti: Aukšta obelėlė aukštai šakas iškėlė, vyno šulinys žemyn nuteko MPs.
5. intr. pakakti, nepristigti: Mes [miltų] maišo tai ligi Velykų nuteñkam Šn. Kap jūs tep ilgai mėsos nuteñkat? Ss. Ar nutèksi pinigų namo sugrįžt? Mrj. Džiaugsmas mano ne ant ilgo nuteko TS1903,11(V.Piet).
| impers.: Nutèks i man to gero Ign.
6. intr. turėti, ištaikyti, išsiversti: Metru malkų nutekaũ porą mėnesių Prn. Trim rubliais ilgai nenutèksi Mrj. Nutekęs laiko tarp lauko darbų, kalvis tik praeitą savaitę baigė jį (fajetoną) kaustyti A.Vencl. Ar tu nenuteksi šiandien valandėlės laiko su manim pasivaikščioti? rš.
7. tr. laimėti, gauti: Gavęs pyragą mislija jis sau: ką čion nuteksu, jei aš jį (pyragą) suvalgysu? Geriaus atiduosu sodauninko vaikams BsMtI159.
patèkti intr.
1. J.Jabl, M, L, Š, Rtr atsidurti, pakliūti kur: Jis patẽko į girios tankumyną NdŽ. Dulkelės patẽko man į nosį NdŽ. Patekaũ, kur uogų nėr, ir nesparčiai renku Vj. Kap tu čia patekai̇̃, kas tave kvietė? Prn. Ji po mašina patẽko i dabar serga Jrb. Būtų į karūmenę reikėję patèkti i mun End. Paskuo patẽkom į nelaisvę Skd. Iš vienos bėdos į kitą patekau Plšk. Pri ligono patekáu sarginti Šts. Paskuo rudinį patekáu viena pati pri kiaulių Lnk. Svarbu, ka tarnautojis (samdinys) pas gerą ūkinyką patẽko Sk. Turmon Stasiokas patẽko nekaltai Dglš. Ir ans nora ten pas tą karalaitę patèkti (ps.) Akm. Patekau netoli Telšių į Džiuginėnų dvarą Žem. Nuo nuolatinių su vokiečiais karų Lietuva, rodos, buvo visiškai nualinta, gyventojai į sunkiausius vargus patekę LTI250(Bs). Kas gali likti tokioje galvoje, į kurią nieks nepateko? V.Kudir. Čia ir pateko mūsų keliauninkai į tirštą rūką K.Bor. Ji dabar pasijuto lyg paukštis, patekęs į žabangas J.Dov. Paskui kaimynuose sužinojau, kur mano būta patekta rš. Tau gerai taip kalbėti, kad tu stabmeldė ir vis tiek pragaran pateksi V.Krėv. Byla už muštynes pateko teisman ir Garbeniui prisiėjo liudyti Blv. Kaip malonu galų gale vėl patekti į savųjų tarpą – tikra laimė! J.Balč. Liūto paveikslas į lietuvių pasakas yra patekęs iš kitų tautų folkloro rš. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion insprūdęs, kailį išnešęs, lietui nepatẽkęs BM56(Vvs).
^ Nuo vilko bėgo – ant meškos patẽko Pgg. Duok rankom valią – pateksi į nevalią KrvP(Mrj). Gerai kap lapei slastuosna patekus KrvP(Mrk). Aitvaru lėksi, kai bėdon pateksi KrvP(Ašm). Auksu patepsi – kur nori, pateksi KrvP(Vlk). Kalakutas i (irgi) mislijo, kol į puodą patẽko Jd.
| refl.: Ar čia mano pasitẽko [puodas]? Krkn. Lietuvių raštijoje yra vartojamas žodis pora, į lietuvių kalbą skolinimo keliu patekęsis nuo slavių K.Būg.
2. L, NdŽ, DŽ1 pereiti, pakliūti į nuosavybę, į dalį: Mano manta kam patèks, nežinau J. Viskas jam patẽko po motinos mirties Vrn. Taukai, šiltoj košėj ištirpę, iškilo ir bernui pateko, gaspadoriui padugnės – sausa Sln. Ir man du obuoliai pateko Ldk. Kam virtinių nepateko, vienas ant kito sušneko LTR(Šr). Kas biednam žmogu pateñka – vis prakaitas ar kraujas Lp. Kurioji buvo iš jų gražiausia, tai toj pateko karaliūnu KrvD46. Kad aš… patèkč už karaliaus kučieriaus, o tai būč laiminga BM86(Brž). Kai patekaũ šiam jaunam berneliu, ašarėlėm burną prausiau (d.) Kp. O kai patekaũ tai anytaitei, tai anytaitei, tai graudažodei DrskD48. Kaip patekau už bernelio, siuntė mane anytėlė vidur žiemos žalios [v]antos NS349. Vai jūs rankelės baltosios baltosios, vai kam jūs pateksit, meiliosios meiliosios? LTsI285.
ǁ prilipti (apie užkrečiamą ligą): Mokyklė[je] užsikrėtė niežais vaikai, ir man patẽko Sml.
3. NdŽ kliudyti, pataikyti: Patẽko kojon [pagalys], kap elektra kirto DrskŽ. Skrenda trys gulbės, šaus anies, tai vienas nepatẽko, du nepakliuvo (ps.) Ign. Sviesiu akmeniu i pateksiù kaminan Ign.
4. ppr. impers. KŽ pasitaikyti, atsitikti: Man patẽko likt, o kiek iššaudė DrskŽ. Dyvinoj šaly gyventi man pateko A1884,253. Dažnai dykai pateñka dirbt Slm. Kitąsyk patẽko eiti par dvarą Krž. Šieno vežimas patẽko vežt [duoklei] Gs. Nepatẽko mokytis Klvr. Ir ma[n] patẽko pas jį užeit Skr. Ataveža [kruopų], i nepateñka nupirkt Švnč. Reikia paskaldyt, kap stora [pliauska] patèks Nmč. Kas patẽko, tą i išgėriau Ml. Marčios patẽko labai blogos Ad. Krėtė pakrėtė (nušienavo) žmonės visus upelius, o toks bjaurus oras patẽko Skr. Pateko toks čėsas, kad pats karalius apsirgo LMD(Mrj).
patektinai̇̃ Aš an tavi antarokart patektinai̇̃ ažejau Ad.
ǁ JnšM pavykti, pasisekti: Gerai jau jum patẽko, lietaus nėr Ml.
5. Q119, H166, R23,98, MŽ30,317, N, J.Jabl, NdŽ, FrnW, KŽ gyventi, išbūti, išlikti gyvam: Sulaukiu dešimtą metą, patenku ik dešimtojo meto R127. Dievas žino, bau aš taip ilgai pateksu, gyvas būsu ant svieto, bau aš tai sulauksu B854. Aš nežinau, kaip ilgai aš (gyvas) patèksiu KII13. Tas patẽko šimtą metų KII13. Tėvas ilgiaus (gyvas) patẽko už sūnų KII246. Niekas nepateñka amžinai KI223. Lig šimto [metų] menkai kas bepateñka Sg. Dar galiu patèkti Pgg. Iš ligoninės parvežta dar tris dienas patẽko Gr. Paskui tris savaites patẽko ir mirė Skr. Nepatèksim ilgai teip Krg. Mažu dar tu patèksi iki šimto Žvr. Nebeilgai, man rodos, bepateksiu. Gal nepakyrėsiu nė marčiai Žem. Paskui ilgai jau nebepateko tėtelis ir veik mirė I.Simon. Senos gadynės žemaičių vyriškiai buvusys šimtą metų patenkantys M.Valanč. Nepateksi lig saulei (amžinai negyvensi) B. Pamirsim, su saule nepateksim Dv. Juk tėvas saulės amžiaus nepateks I.Simon. Be draugės nieksai negalėtum ant svieto patekti S.Dauk. Bitės ne daugiaus kaip tiktai vieną metą patenka S.Dauk. Jis po to da daug metų patẽko ir labai bagotas pastojo Sch217. Adomas pateko po to aštuonis šimtus metų CI448. Dvimetės [žolės] du metu tepatenka P. Patenkama, patenkanti (daugiametė) šaknis BTŽ428(P). Aš jo pjūtyj dirbsu, kol pateksu Ns1844,4. Tu, Viešpatie, amžinai… patenkąs esi SPI78. O šitai yra gyvenimas Abrahamo amžias, kurį jis gyveno (paraštėje pateko) BB1Moz25,7. Jei pateksite manimp… ir žodžiai manieji pateks jūsimp, ko norėsite, prašysite, ir bus jumus duota DP222. Kaip vasaroūgis negal atnešt vaisiaus patis ižg savęs…, teipajag nei jūs, jei manip nepatèksite DP603. Kad tau gerai pasisektų ir ilgai patektumbei ant žemės NTPvE6,3.
ǁ pasilikti: Patek su mumis, nes jau vakaras artinas DP192.
6. Sut, J, Rtr, OGLII317, KŽ trukti, tverti, tęstis, išsilaikyti: Trumpai patenkąs SD115. Akies mirksnį patenkąs N. Jei pagada patèks, greit vyšnias privarys Skr. Beržas greit pūva, o aužuolas ilgai pateñka vandeny Smln. Ilgai dar paskui baudžiava patẽko Plv. Mėšlavežtis patenka, jei geras oras, bent šešias dienas M.Katk. Šventė ilgiaus ne par dvi nedėli pateko S.Dauk. Vilniaus žinyčia tol tversianti, kol pati pagonybė pateksianti S.Dauk. Tie ūžimai pateñka lig adynai dvyliktai ir vėliau BM233(Vl). Vos didžiosios liepos, apsukuo daržą suaugusios, lig mūsų gadynės pateko M.Valanč. Žiemos čia nėra, bet visada patenkanti vasara rš. Bet ne ant ilgo jo (Nemuno) narsums patenka – greit atsileidžia ir vėl lėtai slenka A1884,279. Lengvus žemės padrebėjimas… 6 sekundus pateko TP1880,44. Kodėl patenka mūsų sopuliai taip ilgai CI1150. Nieko nėr pateñkančio po saule DP238. Pateñka ansai surišimas, jog nei vyras, kolei motė gyva, negal turėt kitos DP69. Ir kiti tam lygūs prisakymai Dievo tiktai patekti turėjo iki naujo testamento BPI129. Mažai patenkanti aba tuojaus ir kaip akies mirkterėjime prašokanti ir lengva priespauda aba sunkybė SPII35. Pakol žemė pateks, nesliausis nei sėkla, nei pjūtis prš. Dėkavokiat Ponui, nesa jis yra geras ir jo gerybė patenka amžinai Vln38. Jo rūstybė laikosi (išbraukta, viršuje patenka) akies mirksnį BBPs30,6. Bėda tam, kursai savo lobį duksina svetimu lobiu. Kolei tatai pateks? BBHb2,6.
7. ppr. impers. užtekti, pakakti: Pateñkamas gyvenimas, t. y. aš turiu visa ko tektinai J. Kaip tau patẽko drausmės (drąsos) važiuotie? Dgp.
patektinai̇̃ Idant tamstos mokslą mes, lietuviai, iš tikros širdies ir patektinai prypažintumėm Jn. Patektinai prisinarstę, norėjom apsirėdyti, tai su didžiausiumi išgąsčiu išvydom žaltį rš.
pateñkamai adv.: Vienoje vietoje gyvena ligi tol, kol turi patenkamai maisto Mš.
ǁ įstengti, išgalėti (duoti): [Paaukos] dvejetą karvelėnų, kuriuos gali patekti ranka jo (neturtingojo) Ch3Moz14,22.
ǁ impers. paprastai su bendratimi norint pasakyti, kad reikia liautis, baigti ką darius: Pateks (pakaks) niekus kalbėti J.Jabl. Jau patèks tų pasakų Brb.
8. tapti, pasidaryti: Kas žino, kap čia patèks Mrc. Per vainą vieni gyvybės nustoja, kiti ubagais pateñka Gs. Kuom tamstos patèksit, kaip išmoksit (baigsite mokslą)? Ps. Nežinomas žmogus pateko tokios garsios draugijos nariu J.Balč.
9. SD44,373, Lex23, Sut iškęsti, ištverti: Patenku, trivoju, pakenčiu R98, MŽ128. Kap čia jūs pateñkat, šite šalta! Vdš. Tik tridienę patẽko ir mirė Kdl. Kas pateks, aba ižkęs, tasai ižganytu bus SPI118. Ne vienoj pagundoj patekt ir ižkęst negali DP101. Antri…, yra nepateñką arba nerimstą DP100.
10. patvinti, paplūsti: Vienas pasigrobė tą rėtį, vienas vandenį supylė, i visa troba patẽko vandeniu Vgr. Bistra upelė krauju patẽko Žrm.
◊ po (kieno) pantapliù (sijonù Grž) patèkti vedus nebeturėti savo valios: Vyrai rūpinosi atsilaikyti, kad nepatektų po moters pantapliu rš.
pértekti
1. intr. K, NdŽ, DŽ1, KŽ, Ms, Jrb būti pakankamo ilgio, siekti nuo vieno krašto iki kito: Liptas par upę pártenka Kv. O ta lenta nepárteks ligi kito krašto – būs trumpa Vkš. Kartė par trumpa, nepártenka par vežimą Šv. Ar ta kartis párteks nu vieno balkio iki kito? Kl. Vinis nepártenka par lentą, duok ilgesnę Šts. Grindys nepértenka per trobą Gl. Paėmiau par trumpą siūlą, ir nepártenka Klm. Par lašinius nepártenka peilis Trg. Kur viena kartis paliauja su savo galu, ten kita tur prasidėti ir taip iki galo per visas eiles gluosnių pertekt K.Donel1. [Priegalviai,] pertekdami per [lovos] kraštus, karo kiek žemyn I.Simon.
pértektinai adv.: Pértektinai nupjauti NdŽ.
2. intr. DŽ1, Vlkv esant aukštesniam, ilgesniam prasikišti, pratekti: Varpnyčia pértenka per miesto butus KII246. Pasėjo, avižikės nė par dalgį nepárteko Grd. Retas šienas, nė dalgis nepártenka Ggr.
3. intr. Sut, N, I, M, L, Š, Rtr, BŽ26, KŽ, Jnš, Als labai daug, gausiai ko turėti: Jis pártekęs, t. y. visu pilnas, dar jam liks J. Jo namai visko pértekę NdŽ. Ko jiem reik: visko pértekę i da skundžiasi KzR. Jis visko partẽkęs, nė rūpesčio, nė nieko Pšl. Ans visko pártekęs, gerai gyvena Šv. Vaikų netura, patys pártekę piningų Krš. Ka žmogus visko pártenka, ans pagenda Pln. Pártekęs žmogus, o vagis Šts. Už bagoto ištekėjo – gyvęs viskuom pártekusi Erž. Tie giminės kur turtais pértekę, jie ne giminės Alvt. Esi naudos pertekusi, mokėk tik vyrą mylėti Žem. Įsigavęs piningų, pirko namus, vedė moterį ir visa ko buvo partekęs M.Valanč. Linksminos gerdamys ir valgydamys lig partenkant S.Dauk. Mes, viso ko pértekusys, gerai galėjom sugyvent MitI75. Mano miestai dar bus pertekę gėrybėmis SkvZak1,17. Kad vaikų būt pártektas, neužtektų duonos J. Rūpesnių esu pártekusi Ggr. Vargais pártekusi visą amželį buvau Ggr. Ans pártektas vargo, t. y. visa ko matęs – ir šilto, ir šalto J. Partekęs Vytautas garbės, lobių ir galybės S.Dauk.
pértekančiai adv.: Tu partekančiai turi šieno J.
pértektinai pertektinai̇̃ J.Jabl, Rtr, pártektinai I, Ll; M: Pértektinai gyventi NdŽ. Kiekvienas trūkęs, kiekvienas dejuoja, niekam pertektinai nėra Žem. Visokių valgių pertektinai Jzm. Teip nu žemaičių myliamys bernardinai ne vien pakaktinai, bet ir partektinai duonos įsigavo M.Valanč. Žmogus turėdavo darbo pertektinai J.Balč. Pertektinai yra gražių dalykų žemėje P.Vaičiūn.
pértekusiai adv., pártekusiai Skd: Tik keli [gyventojai] pártekusiai gyveno Vgr. Tada Gunčiai bagotai gyveno, partekusiai LTR(Žg).
pértenkamai adv.: Ištrėkęs visa, kas galėjo pertenkamai rūpinti jojo paties gyvatą Db.
4. intr. impers. per daug kliūti, gauti: Teko párteko [vargo] munie Pj. Gana jau sotinas ans (pasaulis) yra iš tavęs, jau parteko jam tavęs P.
ǁ pervirš būti: Dvikybis w mums nereikalingas, nes užtenka ir pártenka lotyniško v LTI552(Jn).
5. intr. End, Vn turėti pakankamai, kiek reikia: Savo duonos nepártenkam, reik vis pripirkti Šts. Ar pártenkat pieno? Šts. Ko nepartekęs buvai, ko stokojai, ko numirei? S.Dauk. Kunegai vos partenka duonos M.Valanč.
| impers.: Mun vietos nebepárteko įlįsti į bažnyčią Vkš.
6. refl. žr. ištekti 5 (refl.): Uošvienė nebepársitenka trobo[je] su muno vyru – rejas ir rejas visą dieną Vkš.
7. tr. apeiti, pereiti: Aš čia visus pártekau, niekur neradau Krtn.
8. intr. perbėgti (skysčiui): I mokėjimas gert: nė par gerklę nepártenka! Šmk. Jo gerklė kai Šešuvis – viskas partenka (viską prageria) Vdk.
pratèkti intr.
1. K, NdŽ, DŽ1, KŽ, Grd būti ilgesniam, išlįsti: Turėjo sijonai pratèkti (apatinis turėjo būti ilgesnis už viršutinį, kad apsisegus matytųsi iš apačios) Prk. Tavo apatinis pratenka, pasirišk Jrb. Ilgos marškinių rankovės yr, prateñka ir prateñka pro švarką Vvr. Mare, žiūrėk – tavo pavilkinys pro sijoną prateñka Bt. Plaukai ilgi, apvaliai apkarpyti, pratenka pro kepurę I.Simon.
^ Pėtnyčia (Petnyčia Klp) pro subatą prateñka (apatinis matyti iš po sijono) Jrb. Subata pro pėtnyčią (petnyčią Šll, Pgr) prateñka Snt.
| refl.: Aš prasitekaũ iš gleitos, t. y. nuritino mane iš tos vietos J. Idant prasitenkanti [uždangos dalis] būtų ant šalių šėtro ir ant abiejų šalių aną apdengtų BB2Moz26,13.
ǁ prk. savo negeru elgesiu prasikišti, užkliūti kitiems: Tu pleški, tu visur pratẽkęs, visur įsikiši, esi žmogus, kurį visi ansiema, visi kaltina: tu šioks, tu toks J. Aš niekuomi nepratẽkęs, kad mane atskirs nuo darbo, nuo kalbos, nuo dalies J. Geri žmonys, niekur niekam nepratẽkę Nmk. Ką tu eisi uždarbiaut visur pratẽkęs, visiems panagėse apsiskelbęs! Vdžg. Kuom aš tau pratẽkęs, kad tu teip užsipuoli?! Jrb. Žiūrėk, šen pratẽkęs, ten pratẽkęs Up. Tavo vaikai visur pratẽkę Ll. Ir aš, ir mano vaikai viskuo pratekę… kaip tik šunų melnyčioje toje bobarnėje Žem. Aš, nenorėdamas viešpačiams pratekti, siunčiu tenai tavi TŽVI402(Nz).
| refl. Trk: Kuomi aš tau prasitekaũ, t. y. nukaltau, nusidėjau? J.
ǁ prk. viršyti, pralenkti: Daug yr eiluotojų, kur trokšt tavi sekti ir dar nor mokslumu už tamstą pratekti TŽVI354(Nz).
2. KŽ pratilpti, pralįsti: Pratèkti pro skylę NdŽ.
3. išlįsti iš po debesų (apie saulę): Jeigu saulelė pratèks, eisu į lauką Slnt.
ǁ impers. išsigiedryti, prasišviesti: Nu pietų gal pratèks dar geriau, matysim Rsn.
4. siekti, tęstis iki kurios vietos: Pabudavokiam miestą ir turmą, kurio viršus iki dangaus pratenka BB1Moz11,4.
| refl. N, KŽ: Nesa lanka tarp anų kalnų prasiteks arti Azal BBZak14,5. Idant krotai prasitektų iki pusės altoriaus BB2Moz27,5. Kristaus ponystė prasitenka nuog vienų jūrų iki antrų B540. Rubežius tėvonystės jų prasiteko iki Sarid BBJoz19,10. Ir tavo macis prasitenka iki svieto galo BBDan4,19.
| Jų urėdas prasitenka (išplinta) ant viso svieto, tatai esti visi… tur klausyti šių tarnų Dievo BPII50. Ta pamoksla ilgoka yra ir gana plačiai prasitenka BPII147.
ǁ refl. trukti, tęstis, išsilaikyti: Bei anys gyvens. Nesa Jis tuo čėsu garbėje bus, kolei svietas prasitenka BBMik5,3.
5. Rtr išgyventi, prabūti: Antano gryčio[je] par vasarą pratèksiu Krč.
6. NdŽ, KŽ išsiversti: Neturi kruopų, neturi makaronų, ale bulbių y[ra], i pratenki̇̀ Škn.
7. gausiai ko turėti, pertekti: Ans skoloms pratẽkęs yr Grg. Senukai vaistais pratẽkę Grd. O visi ant manęs dantis pakabinę – kaip klebono pana, taip klebono pana visu kuo pratekusi Žem.
8. refl. tilpti: Gal dėti, prasitèks Vkš. Ko čia nesiliauni? Ar neprasitenki̇̀ (maža tau vietos)?! Vkš.
9. NdŽ, Tr pradėti tekėti, pamažu sunktis: Kubilas pratẽko ir suloja, varva J. Buvo buvo užušalę patiltėj, ale dabar jau pratẽko Sb. Reik tą (persodinimą) ankstesniai padaryti, lig nepratekus sulai medžiūse S.Dauk. Upelė kraujais pratẽko (ps.) Všk. Upelė linksmiai plaukia, verpetas „vivat“ šaukia, ir sulelė beržo prateko A.Strazd. Prateko teko srauja upelė pro brolio kluonelį LTR(Pnd). Ei putinėlio vietelėj [v]anduo pratẽko (d.) Rk. Visas dangus buvo apsiraugęs. Prateko lyti Vr. Gėrė gėrė vaikas, lig pratẽko (susišlapino) Š.
^ Kalnas pabalo, šalteniai pratẽko (sloguojant ašaros teka) Ggr.
pritèkti
1. intr., tr. K, J, NdŽ, DŽ1, KŽ, Snt siekti iki kurios vietos: Koryčia, kurios viršus dangų pritektų CII292. Taip aukštyn kopėčios nepritenka N. Vanduo man priteko iki kelių J.Jabl. Striukas buvo – nepritẽko Slv. Virvė iki medžio nepriteko rš. Kupeliai taipo įdalyti buvo, kad jie iš vieno visi iki kiemo priteko K.Donel1. Tas diržas pritẽko iki dugno tos skylės Sch237. Medžio viršūnė iki dangaus priteko brš. Idant šventieji teip ilgas ausis turėtų, kurios pritèktų net iki balsui mūsų DP538. Mūsų griekų skola pritenka iki dangaus KlM667.
^ Trumpa buvo, nepritẽko (juokiamasi, kai, išgirdus paskutinį žodį, norima sužinoti, apie ką buvo kalbama) Gs; LTR(Zp).
| refl. N, KŽ.
2. tr. pasiekti, nuvykti kokiu reikalu: Gavau ir daktarą pritèkti NdŽ. Vilnių pritẽko tuo reikalu NdŽ. Ir Kauną priteko, o bylą pralaimėjo Šts.
| Palaima ir mus… ižg malonės Jo priteks DP596.
3. tr., intr. Vdk prilygti kam, susilyginti: Kaip tai pritèks to, kas anksti kelia ir ukvatniai dirba J. Mes kolūkio nepritèksim, kolūkis bagotesnis (sov.) Skr. Sugrįžę žiūri į radinį… Kad durnius, tai durnius, nepriteksi BsPIII57.
^ Nepriteks ausys ragus B. Ausys ragų nepritenka B961. Kaip mes, pasturlakėliai, priteksim pirmlakus MŽ485. Ponus priteksi – kelnių neteksi LTsV171(Plv).
4. intr. R237,296,418, MŽ316,396,565, Sut, Tat, KII6, LL103, Š, Rtr, OGLII317, DŽ1, KŽ užtekti, turėti pakankamai, nepritrūkti: Tas milas nepriteñka sermėgai KII127. Tu su pašaru nepritèksi, n'užteksi KII127. Jam pinigų nepritèksi BŽ270. Nepritenkù dviejų rublių J.Jabl(Jnšk). Žmogus visa ko pritẽkęs J.Jabl(Jnšk). Tėvas mažai teuždirba, piningų duonai nepriteñkam Vkš. Kur čia visiem duonos pritèksi – tik darbinykam, o mum gerai ir bulbelės Kair. Kaip jie pritèks [visiems dalydami] – badus padarys Šln. Kur jos čia kaime pritèksi tos mėsos Jnš. Namą pirko, nepritẽko pinigų, tai dėdė davė Nm. Visų [žmonių] neišmylėsi, visims nepritèksi Krš. Kitas ir visur aptenka, ir laiko priteñka Šv. Tai visko pritẽkusi mergaitė: ir graži, ir sveika, ir su protu Sml. Ilgiau gydytis ligonis nebepriteko lėšų P.Aviž. Ė čia visa pabrango, mokesčiai auga… kas ir bebus toliau… iš kur bepriteks žmonės J.Bil. Besileisdamas aš to šniūro ant galo nebepritekau S.Dauk. Pienas namams visiems nepritenka K.Donel1. Rankovėlės nepritekaũ, šikšneles pridūriau JD630. Visam Galbrasčių kiemui per dvi nedėles pritekaũ dalyt [pyrago riekę] Jrk81. Pritèksiu iki Kalėdų NdŽ. Kad pradės nū vieno ketvergo, tai lig antrojo ketvergo priteks TDrVII144(Šlu). O kaip regėjo save nepritenkantį pinigais…, bijojos BB1Mak3,29.
^ Iki dagos pritek naudos KrvP.
| impers.: Vaikams į panę pakepdavo kelis plyckus, kai duonos nepritèkdavo Tlž. Man kriaušių nepritẽko Dkš. Juk kaip ten bebūtų, bet amžinai neliesi ašarų, nepriteks I.Simon. O ka akmenų nepritẽko, riešutais išbarstė [vieškelį] JR17. Mums nepritenka žodžių A1883,275. Šitam davė, šitam davė, mažiukui nepritẽko Š(Sl). Kam an galo nepritẽko [alaus], tas pas pečių tegu slenka (d.) Lp. Stubos ant sutalpinimo šuilokų nebepriteko prš. Kuriemus aliejaus nepriteko DP387.
^ Kad jum galvoj šulų nepritenka! LzP.
pritektinai̇̃ adv.: Ko pritektinai̇̃ turėti KII379.
priteñkančiai
5. intr. suspėti, rasti laiko: Kaipgi aš vienas visur priteksiù! Sb. Nepriteñka, netura laiko Slnt. Pritèkti negaliu išausti Šts. Neprisibaudu, nepritenku paieškoti Žeml. Reiks pabaigt braukt [linus] kada pritẽkus Sdk. Da kad pritèktum šiandiej nugenėt šituos alksniokus Sdk. Kai reikia gaspadinei visur pritèkt, tai ir gan Mlt. Vaikai, gyvuliai – teip ir nepritenkù bažnyčion nueit Ds.
| impers.: Tep ir nepritẽko nuvažiuot į Alytų Dkš. Uliaunas buvo, visur jam teko pritèkt Antš.
6. intr. Pjv kliūti į dalį, atitekti: Dalinant žemę man priteko du hektarai Brš. Pritèks ant jo dalies šiek tiek rugių Ln. Jiems nepriteko nė po auksiną LMD(Žg). Kap dalinosi su kitu broliu, jam pritẽko klojimėlis Sem.
| Jonukas ištrūko, Kristinai priteko (gavo mušti) LTR(Alv).
7. intr. impers. pasitaikyti, atsitikti, prireikti: Man pritẽko būt ligoninėj Lkš. Priteko man tada eit per mišką Lš. Ganyt ir man pritẽko vieną vasarą Pns. Kai pritẽko vežt rekvizicija, tai netur Gs.
| refl.: Prisiteñka visko išgirst Rmš.
ǁ prieiti laikui ką daryti: Ant trečios nakties priteko eiti jauniausiam sūnui tą tiltą daboti BsMtII28(Nm).
8. intr. pakliūti, patekti: Pritekaũ prie jo slūžyti J.
ǁ pripulti: Išnokęs kad pritekaũ prie bliūdo, tai nu! Ut.
9. tr. Plt sutikti, pritapti, gauti: Ta merga priteko tokį laidoką ir pati pasileido J. Nepriteko sau lygios vesti: paėmė tokią nevėkšlą Šts.
10. intr. NdŽ, DŽ1 būti užkluptam, ištiktam: Bėdos pritektas nė kur pulti nebžinai Šts. Bėdos pritẽkusi gėriau žibalą, kad atsileistų kaklas Dr. Bėdos pritekęs leidos akį išlupti Šts. Vaikas lopišė[je] bėdos nepriteks Šts. Pritẽko didelios ligõs, ir mirė Šts. Ne sykį tropinsis, kad ir geram žmogui liga ir smertis priteks Tat.
11. intr. patirti: Visa ko reik pritekti par amžių Lnk. Priteksma dar bėdos par karą Šts. Posninkais visa ko reikėjo pritekti: silkės kramę įbadys į košę – ir valgyk Šts. Gerai bado pritekom par karą Šts. Ar negi, ko pritekau (susilaukiau): spardo muni vaikai! Šts.
sutèkti
1. intr. NdŽ, DŽ1, Trk supant, juosiant sueiti, būti pakankamo ilgio: Sermėga nesueit, nesuteñka KII382. Man diržas nebsuteñka, taip pariebėjau Š. Toks drūtumėlis – diržas nesuteñka Jnš. Man tavo diržas par trumpas, galas su galu nesuteñka Antš. Tiek privalgiau, ka diržas vos vos suteñka Kal. Siūlų galus per trumpus palikai – sumegzt nesutèks Nm. Ar sutèks ta virvė? Pc. Susirištum, ale kažin a sutèks [virvės galai] Rs. Nesuteks virvelė, duok ilgesnę Šts. Sutẽko [raištis], kap čia buvęs Švnč. Tų marškinių kalnierius man nesuteñka Sb. Siauri marškiniai – nesuteñka Jrb. Nebsuteñka jau kelnės, storė[ja] [vyras] Rdn. Tiek įdrūktėjau, ka šarkai nė iš tolo nebsuteñka Vvr. Nu ir pastorėjau per bulvakasį – jau nei andarokas nesuteñka Vl. Kailinius buvo susijuozusi – nesutẽko Lkv. Nesuteñka rumbas, i gana Krž. Par trum̃pa – sumegzt nebesuteñka Sv. Da nesukako ketvirtis metų, jau nesutẽko žiurstų šniūružiai JV795. Kad (kodėl) nesutenka šilkų suknelė ant mano liemenėlio? JV1008.
^ Pabučiuok jam ten, kur nesuteñka Plv.
| Šalta žiemą, dantis an danties nesuteñka (drebulys krečia) Adm. Kad bent būtų galima sušilti, o dabar man dantis į dantį nebesutenka rš.
2. intr. L, Rtr, NdŽ, KŽ sutilpti: Vaikai, ko jūs tę nesutenkat, ar jumiem pečiaus maža?! Lš.
^ Dvi katės vienam maiše nesutenka LTR(Jnš).
3. intr. Sut, L, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1 pakankamai turėti, užtekti ko: Gal sutèksi duoti jam stuomenį drobės? J. Tu nesutekai̇̃ duonos kąsnelį duoti J. Gal kaip nebūt' sutèksim duonytės Brž. Ana gal tos duonos sutèkti pas mumis Trk. Duonos gal i nesutèksma, o darbo – visada Up. Kad aš sutèksiu atiduoti dalį, atiduosiu i visus [pinigus] Lnk. Nesuteko nė drabužių, svetimais palaidojo Šts. Aš jai valgyt suteksiù Lp. Nesuteñka vaiku marškinukų Lp. Su mėsa nesutèkdavom, sunku būdavo Jnšk. Mažgi kaip ir suteksiù pieno litrą Mlt. Stiklinę [kmynų] tai jau suteksiù Skp. Visko sutẽkę, niekas nespiria, galima gyvent Srv. Verpsiu per dienas ir naktis, užsidirbsiu, vis sausai duonelei suteksiu rš. Ne visus vaikus parodė – vien tuos, kuriems apsivilkti apdaro šiokio tokio suteko LzP. Tuojaus užmokėsiu poniutei, tik tiek bėda, kad aš dabar pinigų nesuteksiu BsPIII10(Nm). Ar suteksiu tau užmokėti be kokio skaitliaus ir saiko M.Valanč.
| Jin, mergaitė, visa ko sutẽkus (visur tinka): i prie pečiaus, i prie svečiaus Bsg.
| impers.: Sutèks, nepilk daugiau Alk. Pirkti pirkti, ale piningų nesuteñka Grd. Nebsutẽko visoms dalių: penkias mergas reikėjo išlaidyti Rdn. A ėsti vaikuo nebsutèks?! Brs. Jei suteñka laiko, gali ir užeit Pg. Ateina tėvužėlis, šimtelius skaitydamas; o da nesutẽko vieno šimtelio, da mane n'išvadavo JD151. Tikisi rasti penukšlo tiek, kiek dėl papenėjimo visų sutektų SPII94. Sutenka, partenka SD44.
^ Dievas man nesuteñka, aš visam svietu sutenkù Lp.
ǁ DūnŽ įstengti, išgalėti (duoti, sumokėti ir pan.): A kelių rublių nesutenki̇̀ tai pasiutėlei atiduoti? Krš. A sutèksi visus piningus iš karto sumokėti? Šv. Nesutenki vargonų užpirkti, o toks bagotas jaunikis Šts. Sragys nuplikęs: vienas mišeles už motyną tesuteko Žem. Nė barankėlės tetė nebsuteko, nė marškinėlių Žem. Bet jeigu yra ubagu ir nesutenka to [paaukoti] ranka jo, tada ims vieną avinėlį and kaltės afieros Ch3Moz14,21.
4. intr. pakliūti, patekti: Jau kap sutẽko pinigai jo rankosna, tai i neužvysi jų daugiau Tvr.
| impers.: Mums taip daug palinksminojimo bei sylos sutenka Ns1832,6.
5. intr. susitikti, susidurti: Kaip mes (lietuviai) galėjom sutèkti su Indija, kad ana teip toli? Dr.
6. tr. Q553, R159,181,368, MŽ210,239,493, Rtr, KŽ suteikti, duoti, paskirti, malonėti: Dievas mums sutenka apstumą gėrybių OsG151. Jis mums daug gėrybių sutẽkęs KI157. Kam ką, Dievas tesuteñka tau ilgą amžį K. Dievas tesuteñka tau malonę KII300. Dieve, nesutek (apsaugok nuo to)! R, MŽ, N. Kad jam Dievas būt sutẽkęs ir du bernuku, tai būt išleidęs [į mokslus] Lp. Pone Dieve, kodėl tu tai bestijai ligą nesutenki! Šts. Obuolys… žmogui užmigt negalinčiam saldų miegą sutenk LC1879,38. Sutèk, Dieve, idant ir mes suprastumbime… paskutinius daiktus DP527. O sutekig tatai mumus, susimilstąsis Dieve DP181. Idant tai artimam mūsų sutektumėm, ką nuo pono D[ievo] ėmėm SE155. Vaikai, kuriuos suteko Dievas maloningai tarnui tavo Ch1Moz33,5. Sutek mums geras gadynes, kuriose dovanas tavo vartotumėm MšK.
| refl. R.
7.
sutektinai̇̃ adv. darniai: Ot Jurgis tai sutektinai̇̃ pasakas seka – kai poterius! Ml.
užtèkti, užteñka (ùžtenka GrvT11), užtẽko GrvT11; M
1. intr., tr. būti pakankamo ilgio ar dydžio, apimti visą paviršių ar visą aplink: Ar staltiesė užteñka? NdŽ. Daba mergos siūdinas tokius ruikinius, ka menk už kelių užtenka Vvr. Bus geras, čia gana užtenkamas lenciūgas Smn. Čia surišt šitas raikštagalis neužtenkamas Krok. Neužteñka tekinis an ašies Grd. Jiem (Biržų ponams) kelnelės gelumbinės, vos užteñka ant šikinės (d.) Kp.
^ Sudžiūvęs – lūpos dantų neužtenka LTR(Grš). Lūpos neužtenka už dantų – teip išdžiūvusi Šts.
2. intr. ppr. impers. I, Kos92, L, Š, Rtr, DrskŽ, Nmč pakankamai ko turėti, pakankamai ko būti, pakakti, ganėti: Užtèks šieno šiai dienai trūktinai, ne liktinai J. Kad vienos užkuros neužteñka, reik ir antrą antmesti J. Ar šeštokas užteks? N. Užtenkù kuomi K. Tai užtèks K. Kur tokiai gaujai užtèksi! NdŽ. Tų pinigų žmogus vis neužtenki̇̀ i neužtenki̇̀ Jrb. Kad aš dantis turėsiu, jug svietas duonos dėl munęs užtèks Ms. Visą ko užteñkam, menko daikto – duonos trūksta Vkš. Užtẽko duonos ir druskos (visko užteko) Rmš. Penkius bakanus [duonos] padarom nemažus, kad užtektų̃ visai savaitei Aln. Pensiją gaunam, duonos užteñka, i gerai Kvr. Tris bulbeles susiskučiau, išsiviriau, lašinių andėjau, pardien užtèks [valgio] Žl. Užtèks to vieno [ėriuko] – kai meška Jrb. Aveles pjaustom (pjauname), mėsos savo užteñka Pst. Laikau dvi vištas, ale kiaušinių užteñka Lel. Gaunam lašą to pieno – neužteñka Kv. Užtẽkom ir šiaudų lig šiaudų, ir duonos lig duonos Ar. Toks lašininis – nuo mėsos lig mėsai užtèks Mžš. Nu juk to šieno jau užtėksu, ka vieną karvę teturu Pln. Šieno šiemet sočiai turėsme, užtèksme Krs. Visa iššienauja, visa supeni – ir dar neùžtenka LzŽ. Ar kiaulei vieno krūmo užteñka? Ji visus knisa Rdš. Kaži, a vedum užtèks tos sėklos? Lpl. Užteñka, ka penki grūdai arklio pėdo[je] yra Brs. Kiek čia bereikia seniem: paslaižai, ir užteñka Šmn. Visgi da maža žmogui, gi reikia daugiau, o kai nebegali̇̀, tai ir mažiau užteñka Kp. Kaip ligoniui žmogui, tai užteñka [pavalgyti] Sutk. Tam kartu užtèks, kiek turiu Krs. Toki baisiai darbininkė ta muno duktė yr, aš niekaip neužtenkù anai darbo LKT72(Gd). Toki šneki ta motriška, kad užtẽkov visą kelią šnekėties ko Kl. Po laukus užteñka to darbo Krš. Užtẽko tų pasnykų, ganėjo Sdb. To darbo i vargo visokio užtẽko Šauk. Darbo užtèkdavo: tai rugiapjūtė, tai vasarapjūtė Kvr. Lig Kalėdų darbo užtèkdavo Všk. Aštuonius (aštuoniasdešimt metų) išgyvenau, užteñka, prisidarbavau, galiu eiti numie (mirti) Brs. Kap tai nenori gyvent?! – užtèks ir po žeme būt Pv. Du karu esu parleidęs, užteñka LKT134(Dov). Užteks, ne saulės amžių gyvensi LTR(Plt). Nežinau, kapeikų užteksuot (užteks tau) ar ne Kv. Užteñka to pinigo, kad sveikas Dgp. Eini į marčias, tai turėk, kad užtèktum visiems Pžrl. Juk ji turia i drabužių, i marškinių – visko jai da užteñka Jrb. Nusipirkau sau batus i tų užtèks munie i ka numirsiu Krt. Man ažtèks ir tų praryšėtų skaryčių, tegul dukteriai bus naujos Svn. Užteñka, ka sau prisaudžia, o ne parduot Pv. Visą naktį išdainuojam, ir dainų užtèkdavo Sug. Nusivysi vadžias – dvejims trejims metams užtẽko Lk. Amžių dienai užtèks ruoplio kultuvės KŽ. Ka ans (šiaudinis stogas) storas y[ra], ilgai užteñka (nereikia dažnai lopyti, perkloti) Žlb. Kloti ta (tai) kloti [stogą], be (ar) skiedų užtèksav? End. Užtèktų tamsyk to lytaus LKT202(Kbr). Tų mokslų nebuvo, užtẽko i keturių skyrių Žg. Anos gerumo užtẽko tris dienas LKT95(Krš). Kaip tu gėdos užtenki̇̀ šeštą valandą ryto pareiti?! Pln. Jam proto užteñka, tik valia duota (išdykęs) Ob. Alkio ir šalčio užtẽko, gyvenimo visokio matėm Bt. Kantrybės man neužteñka Dgp. Užteks man tos gaišaties: nei daugiau važiuosiu, nei ieškosiu Lš. Skaudžiai mušė, tą vieną kartą gavau, ir užtẽko visam amžiuo Brs. Tai ir arkliui užteñka (privargsta iki valiai, prikamuojamas) par tokį durnių Sdk. Kūlę kol iškuldavo, užtèkdavo (gana būdavo vargo) dėlto Ll. Jeigu ragais užkabins [jautis], tai užtèks (bus blogai) Kp. Tas medis tik linkt, mañ spūstelėjo ir vėl atleidė, o man jau užtẽko (sutrenkė) Sb. Karaliui užteko tų žodžių suprasti, kad ji sako tiesą J.Balč. Prančiam užteñka žodžio, o kitam dešimties mažai Dkk. Man užteñka žinoti, kad tu laimingas NdŽ. Bet stiprybės tiek ir teužteko – pradėjo verkti ir nubėgo į kambariuką J.Paukš. Poemoms rašyti vienų gerų norų neužtenka V.Kudir. Užteko mano menko sukosėjimo, ir barsukas dingo urve Blv. O to ežero ma[n] nelabai užtèks, reiks ir kito da ieškotis Jrk30. Atiduok už gaidį tuodu baronu, ir man užteks LTR(Šil). Man nebereikia plonų drobelių, užteks dėl manęs šešių lentelių LTsI549. Užtèks gi man, jaunuolytei, gailių ašarėlių (d.) Šmn.
| I tokių lempikių užtẽko (tenkinomės jomis), nereikėjo elektros, nė nieko Varn.
^ Visa laimė, ka tavo pilvas už akis mažesnis: jautį suėstumei – i tai neužtektų LTR(Vdk). Palieto pieno šunim i katėm užtenka LTR(Kš). Kad privirė, tai Grigo vaikam užtèks (labai daug) Mžš. Ne dėl jūsų sakymo, bet užteko kalei ragaišio (baigėsi gerovė) Žem. Užteko katei vėdaro LTsV302. Šuniuo užtèks, o žmoguo kiek reik (atsakoma tam, kuris sako „užteks“) Grg. Užteks tų pačių trupučių Sln. Kada pilna, tada užtenka Tlž. Smegenų nepridėsi, kad supratimo neužtenka LMD(Vlkv). Biednas bagotas, ba ir mažai užtenka LTR(Srj). Užtektų̃ sveikatos, tik reikia akvatos Mžš. Po mirties visiem užteks žemės Ds. Kapinėse visiems vietos užteks LTsV258(Srd).
užtektinai̇̃ užtektinõs, užtektinui̇̃ Skr: Visko turim užtektinai̇̃ Rmš. Buvo užtektinai̇̃ javų ir šienų Plšk. Tų malkų užtektinai̇̃ yr, tik neiškenti nejęs [iš miško parsinešti] Erž. Daug darbo buvo, užtektinai̇̃ daug Vgr. To darbo duoda užtektinõs Lž. Vargom užtektinai̇̃ – neturėjom atilsio Trš. Darbo tùri užtektinai̇̃, akes šlapios Pv. Proto užtektinai̇̃ turi Kp. Ir šiemet lietaus užtektinai̇̃ buvo Krs. Mum laiko užtektinai Ds. An bulvių kalarado ažtektinai̇̃ Dgp. Musių tai čia užtektinai̇̃, net perteklius Pžrl. Tau gera: susikūrei šeimyną, turi savo namus, darbuojiesi ir uždirbi užtektinai Pt. Kad būtų žodžių man užtektinai ištarti tam, ką mano siela kenčia Vd. Nu to laiko varna su šarka tur rūgštos giros marė[je] užtektinai̇̃ PP76. Ugi prisivysiu virvių užtektinai ir trauksiu šią pelkę ant ano kalno BsMtII76(Dkš). Neužtektinai̇̃, negana, pritrūktinai I.
užteñkamai adv.: Užtenkamai turiu duonos J. Piningelio ans turėjo užteñkamai End. Aš visa ko turu savo užteñkamai Vvr. Paskutinius žodžius Karalienė pasakė šnibžda, bet vis vien užtenkamai garsiai I.Simon. Sėklų pavasario sėjai jau užtenkamai pasirūpinta sp. Metų ar yr užteñkamai Žeml.
| refl.: Pensiją gaunam, visa ko užteñkas Krš.
ǁ impers. paprastai su bendratimi norint pasakyti, kad reikia liautis, baigti ką darius: Užtèks niekus tauzyti, eik darbo dirbti! Vkš. Užteks laukti, užteks jūsų klausyti! V.Krėv. Eikime gulti, užtèks dirbti NdŽ. Jau užteñka man dainuoti, reik namo pradėt važiuoti Grž. Žinai, vyrel, užtèks čia tau, kiaušyk namo Mžš. Nu ta (tai) must i užtèks [pasakoti] Skd.
3. intr. kliūti, tekti: Biškį užtẽko lietaus Ėr. Kaip jam užtẽko švęsto vandenio, tai visos skiautys nubyrėjo (ps.) Antš.
^ Kam užteks, tam uždegs LTR(Auk).
4. intr. pasrūti, paplūsti: Krauju užtekusios akys buvo išverstos Ašb. Širdis krauju užtekusi: vely būčiau numirusi, ne ką jaunai tekėti (d.) Smn.
5. intr. nuslūgus pakilti aukštyn: Dabar gegužė atsistojo obely ir kukuoja: aukso obelėlė žemyn obuolėlius, vyno šulinėlis aukštyn užtekęs MPs.
6. tr. įveikti, nugalėti: Aš neažtenkù veršioko: dėl manęs kur eina, te ir nueina Trgn. Tas negimęs, kas taũ ažtèks Trgn.
ǁ intr. pajėgti, įstengti: Nebeažteksi̇̀ jau su jais mintynių eit Trgn.

im̃ti, i̇̀ma (ẽma), ė̃mė K, Š; SD114, B, R, M
I. tr., intr.
1. čiupti, stverti ranka, pirštais ar kokiu įrankiu: Kad emi̇̀, im̃k greičiau! Slm. Kam emi̇̀ tokį didelį obulą – nesuvalgysi! Als. Im̃k žiupsnelį aguonų! Slm. Nereikia nieko rankosna im̃ti OG400. Ėmęs indelį vandens M.Valanč. Skruzdėlė, ėmus gražų grūdą iš savo aruodo, nešėsi Tat. Reikia imtienai geresnių daiktų ažu šituos niekus Ds. Imtè (imkite) vaiką! Švnč. Im̃' (imk) tu pirma! Dsn. Tu, stikleli baltasis, į rankeles imamasis JD1029. Mesiu šviesų kardelį, imsiu naują žagrelę DvD7. Mesk gromatą rašyti, imk grėblelį taisyti JD1103. Vyrai imdavo rankosn aną dalį DP139. Kodrinag ubagas su tavimi netur imt (orig. impt) ėdesio DP33. Imt (orig. impt) nemaruonies rūbą DP33.
| Ima mane už rankelės, veda už stalelio (d.) Vlk. Ema už rankelių, veda ant seklyčią NS527.
| Tik pribėgo, ėmė už krūtų ir trenkė Joną į žemę Lp.
| Štai imki mūsų tvirtą ranką ir kelkis, mylimoji žeme! S.Nėr. Tas žmonių kalbeles rankelėm imsim NS1078.
| prk.: Tų namų ugnis neims (nelies) TŽIV480. Neik prie ugnies, o pradės tave ugnis im̃ti Skr. Vėjas iš visų pusių gerai ima (pučia) Gs. Ko gi šitas svetelis įėjo: ar ugnelės imtų (įsižiebti, užsidegti), ar kelelio klaustų? Užp. Oi ūžia ūžia sieros girnelės, oi ima ima mano viekelį (d.) Eiš. Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450. Ka (= kad) jo ir smertis neima (ilgai jis nemiršta)! Gs. Liga ima (griebia) ir jaunikius, ir stiprius vyrus BPII459. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji jam galvą ėmė KlvD246.
| Kelmus imdami (raudami), radę ir pamatus VoL294.
| Už balto stalo martelę rėdė, aukštoj klėtelėj rūtelę ėmė (nuo galvos rūtų vainiką) LB100. Po eglele, po žaliąja imti vainikėliai Niem17. Jaunos mošelės vainiką ėmė JV684.
| Mėsą iš puodo im̃ti (griebti) K.
| Jie ėmė (sėmė) suodžius iš pečiaus CII169. Bul'bas iš rūsio ẽma (semia ir į maišus pila) Slm.
| Žiūrėk, imu (nešuos, vežuos) šitą knygą pasiskaityti Jrb. O kad aš išjosiu į svečią šalelę, imsiu vieną dobilėlį su savimi drauge D2. Imk ir muni drauge su savi, josiam abudu į svečią šalelę (d.) S.Dauk.
^ Imk tave velniai (sakoma supykus, keikiantis)! Vlkv. Imsia juos galai! Rod. Im̃ tau velniai! Ds. Ìmai jį budelis, t. y. lai budelis jį ima J. Ima jį balti arimai (magilos, šaltos dienos)! B. Ima jį dievai! MŽ. Imai tave bala su tavo žirgeliu! JV1073. Pinigai imami (tikri, geri) R168. Darbo nė kokio neleido anai vyras nė į rankas imti (neleido dirbti) Žem. Reikia likimą imti už vadžių (reikia kovoti, nepasiduoti likimui) rš. Gyvenimą reikia imti, taip sakyt, už ragų A.Vien. Mergučės, imkim dainą (uždainuokim)! Skr. Pati iš savęs viską ima (prasimano) Skr. Kareivius visada aštriai ima (griežtai laiko) I.Simon. Imkit ausin kalbą mano (klausykit)! Ch1Moz4,23. Nevalgyk paskutinio kąsnelio – niekas šoktų neim̃s (neves, nekvies) Slm. Šiandie dvasią i̇̀ma, kai išeini (labai šalta) Pc. Vos prie jos durų prieini – kvapą i̇̀ma (labai dvokia; darosi labai nedrąsu) Skr.
| refl.: Im̃kis savo daiktus ir eik Kp. Kelkitės, sūneliai, imkitės dalgelių! d.
| Jis vėl nutvėrė dalgę ir ėmėsi pradalgio rš.
| Nieko nesiimkit (nesivežkit, nesineškit) su savim į kelią SkvLuk9,3.
| Kodrin to nimies (= neimies) po akimis savo? MP239.
| Šiandien labai žuvys imas (griebia meškerę, kimba ant meškerės) Lš. Vilkas įkišo šulinin uodegą ir laukia, kole žuvys imsis (ps.) Rš.
| prk.: Rūpinuosi, imuosi apie ką SD39.
2. dirti, lupti (odą, žievę): Diedas davai (pradėjo) ožkai kailį imt Tvr. Kad Mikita ožį pjovė, Mikitienė skūrą ėmė JD1360.
^ Neklausyk, neklausyk – im̃s tau tėvas kailį (muš tave)! Slm.
3. valyti, doroti (javus, šieną, daržoves): Rugius pjaut pradėdinėjam, pievas i̇̀mam (šieną pjaunam, vežam) Ad. Kitą savaitę im̃siam ir mes runkelius Dov. Metas im̃t apyniai Ėr. Apynėli žaliasis, puruonėli gražusis, tave ėmė nuo kartelių, mane vedė už rankelių JV677.
4. rėžti, užsibrėžti (vagą, pradalgį, barą): Ar tai jis mažą pradalgį i̇̀ma? Skr. Ašmininkas žambis platesnę vagą ema Trk. Kam taip platų barą emi̇̀ (linus raudama)! Slm.
5. žymėti; daryti: Matinykas pleną ẽma Slm.
6. nešioti, dėvėti (drabužius): Šis raištis maž tèimtas (tenešiotas) Šts. Drabužiai maž teimti, tenešioti Dr.
7. dirbti, įtempus jėgas; traukti (sunkumą): Mūs Juodis kalnan labai gerai ima Lš. Šešetas arklių neimtų̃ (nepavežtų), o jis vienas varo Srj. Rąstas sunkus, vienas arklys neima (nepaveža) Lb. Vežėjas pliauškina botagu, dėl to arkliai ir ima (žengia) tokius didelius žingsnius I.Simon. Bet jau im̃kit grynai (smarkiai čiupkit dirbti)! Alk.
| refl.: Karšta šienapjūtė, svietelis su šienais i̇̀mas Rod. Iš kapitų ėmiáus (smarkiai dirbau), mažne patrūkau Skd.
8. refl. intr., tr. pradėti dirbti, stvertis (darbo); ryžtis; įsipareigoti: Mūsų šalis ėmėsi kurti istorijoje negirdėtu maštabu elektrines, kasti milžiniškus kanalus A.Vencl. Ar prie lauko imsies (ieškosi vietos), ar prie amato? V.Kudir. Imuos ką, prademi, ketinu, ketu, žadu R153. Imas ar pratęs imtis ne savo darbą dirbti J.Jabl. Tu per daug emi̇́es, tai ir nepadirbi Slm. Prie darbo ėmės jauni, karšti vyrai V.Kudir. Ir tas miegalis vieną kartą ė̃mės darbo Als. Apie mergystę taryta: kas jos gali imtis, teimies DP598.
9. refl. mokytis: Bet dar ir daugiaus iš mūsų pasakos im̃kis K.Donel. Jei kuri imasi iš savęs, nors priešokiais … paėmusi pieštuką, kiek pabraižo Žem. Gerai ė̃mėsi – ir pabaigė mokslą Ėr. Jis labai gerai emas Pmp. Jų visi vaikai labai i̇̀masi Rm. Jei nesiimsi̇̀ pats per save, tai joks mokytojas neišmokins tavęs Nč. Per daug mokslą ant savo galvos imdamos (per daug mokydamasis), susirgo M.Valanč. Ot mūsų susiedo vaikai tai gerai imasi mokslan Alv. Pastebėta, jog mergaitės ne mažiau už vyrus imasi mokslo rš.
10. refl. pratintis: Nesiim̃k vis taip nosies traukt – negražu! Slm. Arklys ẽmas naravą Slm.
| refl.: Kad pakalbi ką, tai imas tuoj į galvą (jaudinasi, pyksta) Jnšk. Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau Srv.
11. prk. lengvai (aštriai) pjauti, rėžti, kirsti, kirpti (apie peilį, kirvį, žirkles): Gerai išgaląstas peilis i̇̀ma viską Snt. Neseniai galandau peilį, o jau nebèima Srv. Ans turėjo gerą pjūklą, į medį ė̃mė kaip į sviestą Vvr. Gero šienpjovėlio gera dalgelė – i̇̀ma Rod. Mano dalgė vilkaplaukio nèima Pšl. Ot dalgė aštra: ima kai ugnė! Švnč. Kaip tu tekinai tą kirvį, kad jis nieko nèima – reikia pagaląsti Mrj. Geležė visiškai nebèima – reikia pagaląst! Sml. Visai mintuvai nèima braukt (neaštrūs) Rdm.
| refl.: Su šunkoju (dalgiu) neemas kirtis (nesikerta), su klėbiniu jau emas Šts.
12. traukti: Juoda drapana labai dulkes ir šilimą ẽma Slm.
| Tamsi drapana greit dėmes ima Ėr.
13. kąsti (apie dažus), dažyti: Geroja rauda (skaisčiai raudoni dažai) gerai ẽma Ppl. Šunio vilnų nė kokia daryla nèema Ds. Prasti darylai: nèema Slm.
14. prk. dėti (į burną); valgyti (ėsti, ryti); gerti: Motina, kai ajerus geria, i̇̀ma cukraus gabaliuką į burną Skr.
| Paršą visu geroji (geriausia) laikyti: peną geriau ima kaip kiaulė Vkš. Net akimu (akimi) ima, kad valgo Arm. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau BsV94.
| Martynas ima sriubsnį ir pastato butelį ant stalo I.Simon.
| Mano dėdė ima (geria, girtauja) iki dainavimui Alvt. Jau, berneli, tu šiandien ė̃męs Alk. Ėmę apipenus (nuodus) DP40. Imk, švoger, burniukę (gerk), neužlaikyk! Skr. Jis niekad nė į burną neėmė arielkos (negėrė) V.Kudir. Baltai ẽma (valgo), juodai triema (šakalys dega, juodi angliai griūna žemėn) Lz.
| refl.: Nei sveikas, nei kvaras – niekas nesopa, ė valgyt niekas nesi̇̀ima (nesivalgo) Prng.
15. reikalauti: Projektavimas ima daug laiko sp. Sviestas ẽma druską (sviestui reikia daug druskos – nesūrus sviestas negardus) Slm. Retan skietan suvertas audeklas ẽma daug ataudų Slm. Mokslas ima pinigų Gs.
II. tr.
1. šaukti (į karo tarnybą); mobilizuoti: Rudenį vėl im̃s naujokus Als. Ar jūsų sūnaus do šiemet nèėmė? Slm. Žemaičiai nebgalėjo beglobti žemgalių, turėdamys visur imtūsius kareivius išleistus S.Dauk.
| Ėmė į ginklą (mobilizavo karui) S.Dauk.
2. pirkti gyvulius, grūdus (valstybei); rekvizuoti (karo reikalams): Rajone jau ẽma grūdus Alz.
| Kaip sužinojom, kad vokyčiai ims karves, išvarėm į mišką Als.
3. vesti (į nelaisvę); areštuoti: Kurie pasiduoda, tus ẽma į nelaisvę Als.
| Milicija nekaltų nèema Kp.
4. užkariauti; laimėti: Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe rš.
| Imu, gaunu miestą SD41. Kiekvienas namas reikia im̃ti Kp.
5. prk. eiti (miegui, juokui); ištikti (pykčiui, baimei); paliesti: Monikos neėmė miegas P.Cvir. Dainuot ir šokti šiandien ima noras T.Tilv. Snaudulys i̇̀ma, eisiu gult Ėr. Šitokiu važiavimu miegas tik i̇̀ma, ir daugiau niekas Švnč. Šiandien miegas i̇̀ma, gali būti lietaus Pc. Jo miegas nèima OG82. Ka man juokas ėmė par talką KlvrŽ. Kad juokas ima, tai reiks verkt (priet.) Ds. Vedė mane šokti, ėmė mane džiaugsmas JD1001. Baisumas, baugumas ema Šts. Mane ema gėda prieš tuos žmones, kurie daug daugiau už mane yra nudirbę rš. Žiovulys i̇̀ma Pkr. Ema raudonis, tokių kalbų klausantys Šts. Čiauduliai ẽma Šts. Rūpesneliai ẽma širdį Šts. Nerimas ėmė galvą, gailestis spaudė širdį V.Piet. Nuovargis ima J.Jabl. Neima jo dygliai Arm. Peiliu valgyti neseka: diegliai ims (priet.) TŽIII372. Kiekvieną valandą vis didesnė jį ėmė nekantrybė rš. Mane zlastis ẽma KlvrŽ. Pyktis mane ẽma, žiūrint ant tavo darbą Slm. Mani nė ėdis neema (nesinori valgyti) iš to rūpesnio Šts. Kai padirbi lauke, labiau i̇̀ma valgymas Ėr. Ka nesveikas, tai greit ir šaltis i̇̀ma Vlkv. Nė darbas nebema (nebesinori dirbti) pavargusio žmogaus Ggr.
| refl.: Sako, nu tokios arbatos valgyti labai ẽmas (noris) Skd.
III. tr.
1. priimti; priglobti: Imkim (= imk mane) savęspi srš. Tą žmogų meldė, kad jis ją imtų po toms lupsnimis BsPI11.
| Ar tave į prieglaudą neima? Ėr. Emu į karšinčius, sutinku laikyti pas savi senatvėj S.Dauk.
2. vesti (pačią); gauti į namus (užkurį): Žmogus tave nori imti, vieta gera A.Vencl. Jei nemisliai im̃t, tai nereikė ir šidyt (vilioti) Trgn. Kas žada, to nelauk, bet ẽma, tai ir eik Užp. Kuri turėjo didesnį pasogą, tą ir ėmė Srv. Kad nor ant akmenio, bet ima, tai ir teka Prng. Jis ją im̃tų visu glėbiu, kad ji už jo eitų Skr. Žadėjai mañ imti, žadėjai mylėti (d.) Pnd. Nebegrįši, sesutyte, iš kur buvai imta (d.) Pnd. Tu mano mergele jaunoji, iš trijų šimtų rinktoji, o iš ketvirto imtoji LB136. Duosiu šimtelį, kad nori, im̃ka, jeigu dukrelė mano patinka (d.) Kp. Ši trečioji, svetimoji, ta man tinka, tą aš imsiu KlpD25. Atjojo jojo Varšuvos žaunieriai, paėmė ė̃mė Lietuvos mergelę (d.) Dkšt. Iš to kiemelio mergelę ėmiau JV931. O Lemach ėmė sau dvi moteri Ch1Moz4,19. Aš tave imù už savą moterį. Aš tave imù už savą vyrą DP69.
| refl.: Jūs vėlai ėmėtės ir vedėtės Db. Aš im̃čiuos (= imčiaus) karalių už vyrą BM86. Jin i̇̀masi ū́žkurį Jnšk. Daugelienė dabar galės kitą žentą im̃ties Pc. Sąmišiai suliūbon imtiesi (vesti) MT222.
3. samdyti: Im̃k mane už nešiotoją (samdyk vaiko auginti, nešioti)! Slm. Im̃k mane už berną! Gs.
| refl.: Vienas ūkininkas ėmės vaikiną, kurs jam žąsis ganytų TDrVII158.
4. rinktis, skirtis (globėju, pavyzdžiu): Jį ema už globėją ž.
| refl.: Jį dabar paveikslu imkis J.Jabl. Tave imuosi šiandien už savo motiną brš.
5. savintis: Sakyk, kam jis i̇̀ma svetimą turtą K.Donel. Tai aš emù šitą skarelę Slm. Im̃k šitą žiedą, man jo nebereikia! Ppl.
^ Kad suvalgei košę, imk ir puodą (kad jau viską paėmei, imk ir likučius) S.Dauk. Kad velnias paėmė kirvį, teema ir kotą S.Dauk. Ėmė velnias arklį, teima ir vežimą Srj. Kad giltinė paėmė kirvį, teema ir kotą VP20.
| refl.: Kad neturi, tegu i̇̀masi Ėr.
| prk.: Gana daug kalbos pavyzdžių imuos čia ir iš žemaičių kalbos tarmių J.Jabl. Šios rūšies pavyzdžiams šį tą ėmiaus ir iš lietuviškųjų Prūsų ir Klaipėdos krašto laikraščių J.Jabl.
IV. tr.
1. gauti; įgyti; turėti: Tėvas ėmė ordinariją ir algos dvi dešimti Žem. Kur siratai imti tėvą, kad jo nėr! Arm. Darbininkai ėmė po grašį I. Jų vaikai geras algas mieste ẽma Slm. Kursai prašo, ima BtMt20,7. Imčia dalią PK586. Sąnariai … ima vienas nuog antro drūtybę VoK13. Idant imčia gerybę VoK48. Prašykite, tieg, ir imsite DP220. Pikta tavo ė̃mė, o gera savo davė DP200. Man valia yra šita duoti ir vėl imti BPI349.
^ Imti geriau nekai duoti Ds. Duoda – imk, muša – bėk Krn. Duok anam pipirų, kad žirnių neema Šll. Manęs jaunos neklausei, savo valią vis ėmei (darei kaip tinkama) JD960. Danguj žemėj ėmęs ir duok (kur nori gauk, bet duok, būtinai duok) Slm.
2. skolintis: Nuolat jie iš mum tai šį, tai tą ẽma Ppl.
^ Imdamas sakalo akis turi, atduodamas – šuns (paskolinti nori gerą daiktą, atiduoti prastą) B. Imdamas turi vanago akis, atiduodamas – šunies VP18.
3. pirkti: Keturi ė̃mėm bilietus (prie bilietų kasos keturi stovėjom) Tršk. Grūdą vis i̇̀ma, o kiaulę ne visados Žlp. Gyvulius labai ėmė Sld. Sunku sužinoti, kada im̃s žąsis Kt.
4. nuomoti: Jie ima kambarį rš.
5. prašyti; reikalauti (parduodant); plėšti, lupikauti: Kiek imi̇̀, kupčiuli, už tą peilį? Alk. Jis pigiau ima už darbą Pt.
| Imu pinigus, mokestį R114. Toks man daktaras – tik pinigams imti J.Jabl.
| Žinojo, kad viršininkas mėgsta užtraukti ir „ima“ [kyšius] V.Kudir. Sakai, urednykas lietuvis bus ir ims kyšius lietuviškai taip pat B.Sruog.
6. euf. vogti: Tai žmonės – nuo mirštančio ir miegančio i̇̀ma Skr. Vagys tik akminį nèema Šts.
7. kilti, rastis: Vilkas visumet į mišką veizda, nes iš krūmo yra imtas M.Valanč. Visa, kas ižg žemės imto yra, ing žemę pavirs DP580.
^ Girioj imtas, krome pirktas, paėmus ant rankų, gailiai verkia (smuikas) Vkš.
| refl.: Stebėjosi, iš kur imasi tas ramumas rš. Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas A.Baran. Šitas gražus padavimas ne iš mano pramonės, bet iš knygų imas A1885,37. Nėr žinios, iš kur ėmės – lyg iš dangaus iššoko Kltn. O tu kap čia ėmeisi? Lš. Iš kur te jo ir emas: kožnądien sako, ir vis šviežias Skdt. Kur anas pas mus ėmusis itokis durnas? Vrnv. Regis, iš smalos te ir emas toj degtinė Ut. Iš kur itokis bernas ėmės? OG87. Nežinia, iš kur ėmės karpos Ad. Oi iš kur imas gaili raselė be juodo debesėlio, o iš kur imas tai ašarėlės ant to balto veidelio? (d.) Kb. Šventė … pirm devynių šimtų ir šešių dešimtų metų pradžią savą ėmusi DP507.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; smarkiai augti: Ir rugiai be lietaus nelabai i̇̀mas Al. Atolas gražiau i̇̀mas už pirmą žolę Srv. Ale va kap greitai žolė i̇̀masi! Al. Ir mun skaudulys pradėjo imtis Up. Pamidorai kad i̇̀mas iš kailio, tai imas! Pc.
2. rūgti, fermentuotis: Alus nèema raugo Šts.
| refl.: Alus jau i̇̀masi, matyt, gerai nutaikintas užduot Ėr.
3. refl. pradėti degti, įsidegti: Kaip tiktai ėmė kurti iš antro karto ugnį, ir pradėjo imtis ps. Malkos jau ẽmas Slm.
| prk.: Saulėtekio šaly ėmėsi skaistus žaras (prieš saulės tekėjimą darėsi raudonas dangus) rš.
4. kepinti, kepant gelsvinti, rausvinti (duoną, pyragus): Pasižiūrėk pečiun, ar ẽma duoną Slm.
| refl.: Pyragai ẽmas (kepa, kepdami gelsvėja) po pečiu Šts.
VI. tr., intr.
1. versti, velti (imtynėse): Mergaites priimta imti viena ranka rš.
2. refl. rungtis, ristis, eiti imčių: Eimi ant ko, imuosi su juom R19. Bernai i̇̀masi i̇̀masi, kol persiima, – tada vienas pasidaro galva, kiti jo privengia Sml. Jie visą valandą imasi, ir nė vienas neprisiveikia Vad. Da tu nori su manim imtis? LB179. Mažesni vaikai bovijasi besiimdami prš. Einame imtis! Vrb. Kaip eisim im̃tis, ar išgalėsiu? Alk. Pradėjo imtis – vienas kitam nieko nepadaro BsPIV22.
3. pulti (kovoje, rungtynėse): Jus (= juos) imkim be baimės RD194.
| Viršų ema (nugali kovoje, rungtynėse) JD193. Nežinau, katrie ėmė viršų Pn.
| prk.: Tiesa visuomet ima viršų rš.
4. refl. kovoti; grumtis; ginčytis, spirtis: Kariauju, imuos R135. Tenai prūsai su lietuviais kaip levai imas Ldvn. Ir ėmėsi ėmėsi, ir smakas įmušė tą vaikiną iki juostai LB179. Galinčius su levu girioje ėmėsi LTI14. Vyrai ėmės kaip jaučiai rš.
| prk.: Jau seniai imas dvi pasaulėžiūros rš. Jis su smerčiu ėmėsi NTLuk22,44.
| Būta gi štukos, ir anas do emas (ginčijasi)! Sdk. Jis labai su moterim i̇̀mas (ginčijasi, barasi) Jnšk. Per visądien ėmės kap šunes Arm.
| Imasi jiej vienas už kitą (vienas kitą užstoja) Mrk. Jis visados už mane i̇̀masi Lš.
5. prispyrus klausti, kvosti; barti; erzinti, pašiepti: Atejo visi į stubą ir ją pradėjo imti, kad pasakytų, kur kas stovi Vlk.
| Atėję pradėjo mane im̃ti Alk.
| Ją ẽma visi už bailumą Slm. Tėvas ėmė sūnų ant dančio (barė), ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo Rod. Kap ėmiau ant dančio (erzinau) – tik paraudo! Rod. Aš jį dabar už neteisingą priesaiką imsiu nagan (barsiu) Lš. Už tuos šmeižtus aš ją drūčiai ėmiau į nagą Skr. Aš imsiu jį nagan B.
6. loti, pjauti (apie šunis): Vidurnakty klausau, šunes kad i̇̀ma, kad i̇̀ma – paklydusį žmogų užpuolė! Brt. Da gi jaunas šuniūkštis, ir kaip ẽma! Sdk. Siundai nesiundai, jis vis nèima gyvulių Gs. Kad i̇̀ma šuo, kad i̇̀ma, ir niekas neišeina pasitikti! Srv. Mūsų šuo labai kiaules i̇̀ma Lš. Ką čia teip i̇̀ma šunys? Ėr.
| refl. prk.: Kasdien anys i̇̀mas (baras, riejas) kap šunes Arm.
VII. tr., intr.
1. pradėti: Im̃ti kalbėti BŽ60. Motina vis dažniau ėmė neišeiti iš namų P.Cvir. Ėmė pūst pavasarinis vėjas, baigs visai džiovinti arimus rš. Pagaliau ir jie ėmė mokytis J.Jabl. Imk darbą dirbti! J.Jabl. Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios Žem. Jis ėmė laukti, kad aš pareičiau Grž. Išsirito vaikas iš lovos – kad ėmė rėkt, kad ėmė! Jrb. Ėmiaũ pjaut, ėmiaũ rėžt, ėmiaũ visus [lašinius] išsinešt (d.) Kp. Pustyt im̃s Pc. Nežinai, nei į kurį galą eit, nei ką im̃t Skr. Imdami gyventi, randam jau visa ir gana patogiai įtaisyta J.Jabl.
| refl.: Ėmėsi pelėda taip save girti JD593. Dantys emas gesti nuo keptų gilių ėdimo Ggr.
2. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo staigumui, stiprumui, netikėtumui reikšti: Ką tu darytum, Eliut, jeigu aš imčiau staiga ir numirčiau? P.Cvir. Tujau ėmęs sušukau Žem. Ėmiau išlipiau žemė[je], prigaudžiau dujai pūru uodų ir musių BM145. Ėmė ir pasakė Slnt. Jis ima pareina namo Lkš. Ema ir atima pačiai pinigus Plng. Ẽma tie arkliai ir neveža vežimo Šts. Kam čia laikai kirvį – im̃s kas ir nuneš! Jnšk. Ẽma durys ir atsidaro Šts. Vieną rytą ta bobelė ėmusi kiek ir pamigusi Dg.
| refl.: Ši ėmusis ir sudegino [eženą] ugny S.Dauk.
◊ im̃ti sė́klą rinkti gėlių ar daržovių sėklą: Emù jau našlaičių sė́klą Slm.
| Emù astrus (astrų sėklą) Slm.
im̃ti stãlą kraustyti, rinkti po valgymo nuo stalo indus: Im̃k greičiau stãlą: man reikia rašyt! Slm. Baikit valgyt, bo aš stãlą emù! Ppl.
im̃ti (im̃tis) kepùrę sveikintis ar reikšti pagarbą kepurės pakėlimu: Jis man sutikęs kepùrę ẽma (ẽmas) Slm. Prieš ponus reikė kepùrę im̃t (im̃tis) Slm.
im̃ti mẽdų kopti, kopinėti (bites): Šiandien bus gera diena bitėms kopti, medui imti J.Jabl.
im̃ti dróbę (áudeklą) traukti, lankstyti paklotą baltinti audeklą: Ji rado tetulę, pievoj drobę imančią rš.
im̃ti mãtą (miẽrą) matuoti ir pažymėti dydį: Rankovės mierą imsiu Vb.
im̃ti fotogrãfiją fotografuoti, traukti: Jis moka patagrãpijas im̃t Slm.
im̃ti rugiùs griebti pjaunamus dalgiu rugius ir rišti į pėdus: Kas ims rugius? Upt. Kai aš buvau dešimties metų, rugius imdavau Gdž.
im̃ti linùs grėbliu ar kabliu kasti į kūlius paklotus linus: Linai atsistovėję, o nėra kam im̃t Ppl. Mūsų linai do neimti, do lineliai do neimti, daililia, daililia, dailiute, daililia! (d.) Slm.
im̃ti pi̇́eną grieti (grietinę nuo pieno): Daba neturiu laiko: pi̇́eną emù Slm. Do trys puodynės liko im̃t Slm.
im̃ti gálvą nuo smalkių pradėti skaudėti galvai: Išimkit juškas: gálvą ẽma [garai]! Slm.
imti jautį (aviną, kuilį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ar ėmė karvė jautį? Šts. Ale kas yr, ka (= kad) ana (kiaulė) neema kuilių? KlvrŽ. Pjauk tą avį, avinų neėmusią (nepasiburkštusią) Šts.
im̃ti į gálvą (į širdį) atsiminti, bijoti, rūpintis, jaudintis: Neimk į galvą tų mano žodžių Plng. Nereikia blogi daiktai ir galvõn im̃t Trgn. Baras, tegul baras, o tu neim̃k galvõn (nekreipk dėmesio, nesirūpink, nebijok)! Slm. Iš pradžių nelabai tai ėmiau į širdį Mš.
| Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas M.Valanč.
| Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos BM450.
im̃ti žõdį susirinkime gauti pirmininko leidimą kalbėti; kalbėti susirinkime: Žodį ima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp.
im̃tis prõto mokytis; susiprasti: Vaikai, skaitykit ir imkitės proto! M.Valanč. Ak, ben proto imkitės ir bandykit, o ne vis abejokit! K.Donel. Imkis ben biskį proto, ką šneki! Vvr. Bent dabar reik imties proto (susiprasti) S.Dauk. Imkis proto vieną kartą! Skr.
im̃tis gė́dą gėdintis: Tu gėdą imkis taip ir sakyti! Šts.
antim̃ti, añtima (añtema), añtėmė (dial.) tr.
1. parduodant daugiau paimti, gauti negu prekė verta, sulygta; perimti: Ana už sviestą pusę rublio añtėmė Als. Aš neantemu už vaistus: už pirktus piningus atiduodu Šts. Man miltų añtėmė daugiau Krtn. Neužmiršk ir ant muilo antim̃ti (uždirbti) Šts.
2. refl. suimti, suareštuoti: Antsiėmė tris keturis žmones I.Simon.
3. vaišinti, priimti: Antėmė visus, prašė, kad vaišintumėmos Šts.
4. užpulti; nubarti; kaltinti: Añtėmė mani pati už arielką Šts. Visi tą mažąjį añtema Šts.
| refl. tr., intr.: Tau tik rūpa kitą antsiim̃ti, o pats esi kelmų prisiėdęs Šts. Ant žmogaus pratekusio visi antsi̇̀ema, t. y. kaltina J. Ar vienas Juodeikis beantsiema KlvrŽ.
5. pradėti: Añtėmė muni varginti Dr.
| refl. tr.: Vyras pačią antsiėmė pjūklyti Šts. Antsiimk mane lojoti už ką norint S.Dauk.
6. refl. apsiimti, sutikti: Nebantsiimk nė prašoma gaspadinauti Nt.
7. refl. užmušti, nužudyti: Esu antsiėmusi žąsis, kiaules Šts.
| Brolių gyvastį jis yra jau vieną kartą antsiėmęs LC1886,8.
apim̃ti, àpima (àpema, api̇̀ema, api̇́ema), àpėmė (api̇̀ėmė, api̇́emė) J
I. tr.
1. SD197, K kiek nuo paviršiaus paimti, aprinkti: Aš visų [giliukų] nerenku, paviršį àpimu tik Bsg.
| prk.: Žvirbliai paviršiuo visus rugius àpėmė (aplesė) Šts.
2. nuimti: Kam skepetą apim̃ti (nurišti) K.
3. apgniaužti; apglėbti, apkabinti: Apimu, apkabinu SD197. Ką turiu apėmus, tai mano Mš. Neim̃k tiek, kiek neapi̇̀emi (neapi̇́emi)! Slm. Apimk mane rankomis savo! I. Uoselis jau drūtas – glėbiu nebapi̇́emu Slm. Mano pati tiek pastorėjo, kad net apimti negaliu Žž.
^ Kluonas glėbiu sekas apim̃t (labai mažas) Lp. Žu stalų sėdi ponai – visi neapimami̇̀ (labai stori, drūti) Vlk.
| refl.: Pyragą nuvežiau daktarui klėbiu neapėmęs (labai didelį) Šts. Saujo[je] apsiėmusi benešanti taboką Šts.
4. apsupti; apsemti: Apėmė vanduo iki juostai BsPIII72.
| Seniai yra žeme apimtas (miręs) SGII64.
5. aprėpti, paliesti: Ateinančius lygiai kaip ir dabarykščius daiktus apiema MKr246.
6. refl. apsitraukti, apsinešti: Peiliai tokie apsiė̃mę – negal benušveisti Krtn.
7. refl. J, M, Š pasižadėti, sutikti (ką padaryti); įsipareigoti: Ona su džiaugsmu apsiėmė viską sutvarkyti P.Cvir. Apsiimu, ant savęs imu R266. Nenoriu, neapsimu to R96. Aš apsi̇̀ėmiau (pasižadėjau) žinią duoti KII303. Aš esmi apsiė̃męs keliauti KI534. Donį žvėdams (švedams) mokėti apsiėmė S.Dauk. Ar apsiimsi padirbti mun ratus? Krtn. Siuvėjis iki šeštadienio apsiėmė pasiūti Up. Jis neapsiima mums padėti kulti Klvr. Neapsima padaryt Lp. Viską apsim̃čiau, viską apsim̃čiau, ale valgyt virt nenoriu – smertis į akis (nenoriu kaip mirties) Skr. Šunys apsiėmė vergauti žmonėms M.Valanč. Apsiėmė viens bernelis dėl vainiko plaukti StnD17. Aš, niekad melagiu nebuvęs, meluoti neapsiimu rš.
| Tumaitienė apsiėmė (pasižadėjo) jau daugiau nebepiršti I.Simon.
| Apsiimkim (susitarkim) kits kitą graudenti ir vesti PG. Aš n’apsiimsiu, kaip jis nor KII78.
| Jei tave didis koksai nor prie savęs vadinti, tai neapsiimkis (nesutik) BbSir13,12.
| Aba tatai išpildytų, ką apsiėmė MP148. Apsiimu ko ažu kitą SD440. Apsiimu kam SD200.
II. tr.
1. aprinkti (rekvizuojant): Vokyčiai apėmė arklius – nebėr doro arklio Šts.
2. paimti (į nelaisvę); užkariauti (miestą, žemę), paimti: [Rymionai] apėmė neprietelius į nevalią Tat.
| Piles apėmė S.Stan. [Mindaugas] yra lietuvių valstybės įsteigėjas, kuris vėliau apėmė didelius žemės plotus rš. Italijos karumenė apėmė Rymą VŽ1905,210.
3. užimti (valdžią, sostą), paimti: Naujas karalius apėmė valdžią S.Stan. Apėmė valdžią jo sūnus Gmž. Apimant naujam ciesoriui sostą, visi valstijos gyventojai priversti yra prisiekti V.Kudir.
| Vyriausybę (valdžią) apimti (paimti) Tat. Apėmę vyskupijos valdymą, išsikėlė iš Petrapilio į Alsėdžius EncIX18.
4. dial. psn. paveldėti: Po jo smerties vaikai àpėmė gaspadorystę BM209. Apėmė namus, vedė sau pačią Rp. Sūnus Justinas, dailiai jį palaidojęs, apėmė tėviškę M.Valanč. Po mano galvos apimsi didelį turtą, būsi turtingas Ašb.
5. pradėti (įsčiose): Sūnus, kurį tu žyvate apimsi ir pagimdysi, bus karalius brš.
6. Srv pagauti; paliesti; apsvaiginti; sujudinti; sujaudinti: Ją visą apėmė baimė, ir ji pagaliau pradėjo verkti J.Balč. Jis baimės àpimtas KBI13. Apimti baimės, nedrįso nė akių pakelti nuo žemės J.Balč.
| Miegas api̇̀ėmė, ir atsiguliau Ut. Vaiką miegas àpėmė Ml. Miegas teip apėmė, akys pačios merkiasi Ėr. Kad api̇̀ėmė mane miegas, tai nors mirk Ds. Ją apimdavo tingulys rš. Per šilumas mane baisus tinginys àpima Gs. Buvau skausmo apimtas rš. Nededa višta, turbūt bus džiovos apimtà (serganti džiova) Skr. Tūleropomis ligomis ir mūkomis apimtas Bru. Tankiai užeina sunkios ir smertelnos ligos ir apima daugelį Tat. Pasiutimo ligos apimtas (serga pasiutimo liga) Brt. Tėvas, didžiausio sielvarto apimtas, lakstė po kabinetą rš. Mane apėmė pyktis Lš. Jį apėmė pykčio jausmas rš. Žmones apėmė panika rš. Prakaitas apema (išpila), kad adatą nulauži Šts. Apėmė raudonis (paraudo) par tokias kalbas nepadorias Šts. Šilima apėmė (išmušė, sušilau), lig išpasakojau visą pasaką Šts. Žvilgsnis nerimo apimtas rš. Jį apėmė gobšumas rš. Viena mintis apėmė smagenis (jis tik viena tegalvojo) rš. Degtinė apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį M.Valanč. Galvą apimanti (apsvaiginanti) kūpka KII223. Rodos, tik tris čėrkas išgėriau, o taip mane àpėmė Rs. Atves karaliui širvą žirgą, išteptą nuodais; kaip tik karalius sės ant jo, apims (paveiks) visą nuodai, ir bus mirtis BsMtI13. Užmiršti jausmai apėmė dūšią V.Piet. Drebėjimas ir išgąstis jas apėmė BPI191. Išgąstis apėmė sargus Mž277. Liga apimts BPI191.
III. tr.
1. išnuomoti, nusamdyti: Apim̃k sau tą gyvenimą ir gyvenk J. Ir kambarį ten àpėmiau, ir baldą įsitaisiau pradžiai gyvenimo Skr. Numeliai buvo apimti Šts. Apėmė artimam mieste namelius BsPII84. Vakar buvo koks [žmogus] apim̃ti malūno Pl. Žemę turim apėmę, bet keturiūse hektarūse su karve, su arkliu neišsitenkam Šts.
| Aušelis buvo dvare padriačikas: pats stogų nedengdavo, bet tik apimdavo Skr.
2. skolintis: Nekreipkis nuo to, kurs prie tave apimti nor B.
3. refl. tr. apsikrėsti, prisilipdyti (apie ligą): Karpas visuomet apsi̇̀ima Trgn.
IV. tr.
1. apsupti; paliesti; siekti: Revoliucinis judėjimas apėmė visą šalį rš. Taikos šalininkų sąjūdis apima vis naujus gyventojų sluoksnius sp. Požiediniai lapai apima (apauga) stiebą rš. Gumbas apėmęs šaknies kaklelį rš. Krapų aliejumi trinama sausgilos apimtas vietas rš. Sako, maro liga tuoj visą kraštą apima Lš. Tamsybės apėmusios žemę turėjo Tat. Ugnelė buvo apėmusi visą trobą (per gaisrą) rš. Kur būta jo trobų, plieskia ugnelė, kluonas ir tvartai jau apimti rš. Ji viską apėmė akimis (apžiūrėjo) rš. Jis apė̃męs iš karto dvi vieti (dviejose vietose dirba) BŽ160.
2. kiek apkepinti, apgelsvinti iš paviršiaus (duoną, pyragus): Pečius nekarštas buvo ir neàpėmė (duonos) Bsg. Taip gražiai duoną apėmė (duona pradėjo kepti, pluta parudavo) Rs. Pečius nelabai karštas, tai nei kiek neapiima duonos Ml. O gerai paskėlė, api̇̀ėmė, bus gera duona Ut.
V. tr.
1. pulti, įveikti: Aš jį lengvai àpimu Lš. Ma[n] dabar atrodo, kad anuos apim̃s Alk. Žvėrys jau paukščius apima (d.) Nm. Mus jis du kartu apėmė (puolė), o mus nė vieno neužmušė BsPII259.
| prk.: Trys pjovėjai, ir tiek rugių perdien negalėjo apimti (įveikti, nupjauti) Lš.
2. suvaldyti; apraminti: Negaliu tą eržilą apim̃t Žal. Kas juos apim̃s tokiuos išdykusius vaikus! Gž. Na, kap tu ten àpimi tuos vaikus? Alk. Ta žmona nelabai (nedaug) jį apima Vlkv. Mūs vaikai toki išdykę, kad niekas jų negali apim̃ti Brt.
| Plati gaspadorysta – sunku apim̃t (sutvarkyti) Žal.
3. nuraminti: Išlaistykit man kelelį, kad anas nerūktų, ir apimkit motinelę, kad ana neverktų (d.) Tvr.
VI. tr. būti nelaisvam (neturėti laiko); susilygti (kokį darbą atlikti): Žmogus àpimtas, neturi laiko Žlp.
| refl.: Jis tada apsiėmė darbo kitam sodžiu[je] Upt. Pas mus jau berniokas apsimė (sutiko už algą tarnauti) Jnšk. Vėl apsi̇̀ėmė avelių ganytų BM52. Žmonės, kuriems jis buvo apsiėmęs tarnauti, buvo kažkokie keisti J.Balč. Jis didžiu daiktu apsiėmęs yra KII326.
◊ apim̃ti jáutį (ãviną, kui̇̃lį, óžį) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Apėmė jautį – būs vesianti Kl. Žalionė (žaloji karvė) apėmė jautį Skd. Ta karvė yr neàpemanti jáutį Krtn. Ir mūsų žiemmitė apėmė jaučius KlvrŽ. Ožka mūsų ožius apė̃musi Plt.
apsiim̃ti su jáučiu (ãvinu, kui̇̃liu, óžiu) pasibėgioti, pasivaikyti (apie gyvulių patelę): Varom kiaulę jau pri trečio kuilio – neapsiema, ir gana Bržr. Karvė apsiėmė su jaučiu Eig.
atim̃ti, àtima (àtema, atàema), àtėmė (atàėmė) tr.
1. ką iš ko išplėšti, išveržti: Atim̃ti parsimetęs atimsi, bet induot neinduosi Dkš. Iš žmogaus možna atim̃t, o neseka insiūlyt Lp.
| refl.: Atsiim̃k, kas tavo K. Liepė atimtis (pasiimti atgal) pinigus BsPII26. Tavorą atimtis, o pinigus sugrąžinti Jzm.
2. atitraukti; pašalinti: Atim̃k (atitrauk) koją – tik nesugriuvau Sdk. Tarpai tarp kolonų paprastai užstatomi atimamomis sienomis rš. Ar žirnius atimk (pašalink), ar kiaulę paimk – abiejų neteksi Slnt. Arba gyvulį užmušk, arbą iškadą atimk Tr. Akmuo buvo atimtas nuo kapo SkvJn20,1. Viskas nuo stalo buvo atimta (nukraustyta) BsPI41. Kai kada ir bobų vaistai pamačija – vagi, kaip ranka ataėmė tinimą Ut. Ot pridėk šito tepalo, tai pamatysi, kaip greit sopę atim̃s Ds. Tik išgėrė [vaistus], ligą kaip ranka atėmė Lnkv. Nustojus dumti papirosus, skaudėjimą tą kaip ranka atima V.Kudir. Ir tą pačią sveikatą àtima kaip su ranka Krtn.
| Nukertu, atimu R10. Visi beržų drūtgaliai atimti Ėr.
| prk.: Pirma protą àtima, paskui pinigus Ėr. Afektą nopykantos idant nuog jų atimtų DP18.
^ Atimu žodį iš burnos (susilaikau kalboje) B. Velnias tave atimtų taip baisiai dejuoti! Žem. Kad tave tūkstantis peklų atimtų! Dr. Kad tavę paraliai atimtum! J. Velniai kur atim̃tų, tai smagiai pasijuokiau! Skr. O kad tave, kumpi, kelmai atim̃tų! Skd.
| refl.: Viens vieną, kits kitą atsėmė (atsiėmė, pasiėmė) Vlkv.
| Durys neatsidaro, taip atsiima [be pakabų] Mrj.
| prk.: Kiba mano vaikeliam protelis atsi̇̀ėmė Lp.
3. paimti, pasiimti: Sūnus visus àtėmė (išsikvietė pas save): ir brolius, ir seseris, ir tėvus Skr. Atimk tą nedorą karalių! PP23.
| prk.: Dievai, atimki šelmį bernelį – našluže benašlaučiau JV785. Atėmei tėvą ir motinėlę, atimk ir mane šią našlaitėlę (d.) Grž. Oi žeme, juoda žemele, atėmei matušę, atimk ir mani! (d.) Žem. Verčiau mane [, Dieve,] būtum atė̃męs į jo vietą (verčiau aš būčiau jo vietoje miręs) Skr. Neatimk manęs iš šio svieto viduj dienų mano Mž475.
| refl.: Atsiimk tą savo vaiką: jau jis man nusibodo nešioti Šn. Mažesnę seserį atsiėmė Db.
4. R8, M paimti, nusavinti: Kas čia mano kiaušius àtėmė? PP12. O švogerėliai, balti broleliai, atėmė žirgužėlį, įvedė į stainelę JV36. Ir atėmei tiemdviem (iš tų dviejų žmonių) tą meitėlį J.Jabl. Jam àtėmė visą turtą BŽ230. Vis ką gerą radę atėmė M.Valanč. Toj kumelė kaip paseno, o velnias neatėjo jos atimt, tai jis ją pardavė BsPIV52. Jam atėmė visą šarvą ir ginklą jo DP120.
| Tu iš meilės vis esi man davęs ir atpenč nuog manęs ataėmęs Mž434.
^ Kad velnias atėmė kirvį, teima ir kotą (tegul viskas prapuola)! Rz, S.Dauk. Jis pagatavas (pasirengęs) iš ubago terbą atimti (jis godus) Lnkv. Neatimk nuo ubago lazdos – šunes papjaus Krk. Atėmei, Dieve, karvę, tai pasiimk ir ožką (tegul viskas prapuola) Užp. Beatimsi iš žąsino avižas (ką davęs, nebesugrąžinsi) Škn. Iš šunies kaulą neatimsi Bsg.
5. suvalyti, sudoroti (javus, šieną): Cibulius nurausiu, į terbeles sukimšiu, ir bus iš po kojų àtimta Skr. Ar javas, ar vaisius – sykį laikas atėjo atim̃ti, turi atim̃ti: paskui gadinasi Skr. Geriau, kap visus dobilus gerus àtimi Kt. Negalėjo atimti vasarojaus [per lietų] Žr. Atėmus javus, ražienas aparti rš.
6. pareikalauti; užimti (laiko): Mano dalykai man visą laiką atima J.Jabl. Daug laiko Aldonai atimdavo komjaunuolių būrys, mugės paruošimas ir visa kita rš.
7. pašaukti, paimti (į karo tarnybą): Man sūnų atėmė į žalnierius Plng.
8. daryti nejautrų; suparalyžiuoti; apsvaiginti: Visą pusę jo atėmė R. Koją atėmė paralyžius rš. Jis pajuto savo rankas ir kojas jau nutirpus, tarytum kas jas atėmęs būtų rš. Man dažnai atima visą kūną, jau tik kas negerai yr vidury (viduj) Skr. Kai išgeri tų liekarstų, tai atima ir rankas, ir kojas Upt. Tas vynas toks stiprus: mun atėmė visus kaulus Plng. Ag aš negi girtas, visą protą tebeturiu, ale vot rankas, kojas atàėmė, ir nebegaliu paeit Ds. Paralyžiaus atimta, Nastelė išgulėjo 36 metus Šts. Banaitienei viena ranka atimtà ir sutinus Pc. Atėmė ir rankas, ir kojas – nebevaldo Lnkv. Jy labai serga: pusė atimtà (nebevaldo vienos kūno pusės) Slm. Kojas àtėmė, nebegalėjo vaikščiot Ėr. Jam atėmė žadą (jis nebegali kalbėti) Sv. Atėmė kryžkaulį kumelei Šts. Gal gripą turiu, kad atėmė skonį Lš.
| refl.: Teip atsi̇̀ėmė kojos visai (negaliu vaikščioti) Plv. Bėgtų boba, bet kojos rankos atsiėmė V.Piet. Jis tep kap atsiėmęs šiandien Srj.
9. gauti: Už savo nedorus darbus teisingą užmokesnį atėmiau M.Valanč. Prašykit, o atimsite brš. Atėmęs tokią žinę, patsai nenorėjo nėkaip tikėti S.Dauk. O kada pasibaigė metas, atėmė algos dvylekį BsPIV24. Jei gerai darysi, atimsi užmokesnį S.Stan. Idant kožnas pagal savo gyvenimą atimtų algą BPII525. Kas teisu bus, atimste VlnE33.
| refl.: Atsiimsi (būsi nubaustas), vaikeli, kada nors už savo nedorybes rš. Nale (= na, ale) jis nuo jos ir atsims Šn. Atimsitės rytoj Šatėse (jums atkeršysiu)! Šts. Ele, sudraskei sąsiuvinį – atsiim̃si! Skr. Kai parvažiuos tėtė, tai atsiim̃si diržų už išdykavimus Gs. Na, tu už šitą darbą gerai nuo tėvo atsiimsi (gausi mušti)! Brt. Bernai ilgą popietį sau atsiėmė (ilgai po pietų miegojo) Jnšk. Padielnyką atsiimti (iš sekmadienio pirmadienį pagiriomis sirgti) Grž.
10. nupirkti: Atvežkiat visus viščiukus, aš atimsu Up. Jei man būtų tikęs, tai aš būčiau iš jo atėmęs už kokius dvidešimt rublių Lk.
11. daug paimti už darbą, nuplėšti: Dvi skrandas pasiuvo, šimtą keturiasdešimt rublių àtėmė Skr.
12. pavogti: Jekė su klasta slaptoms Katrynos àtima ražą K.Donel.
13. atskirti; nutraukti, nujunkyti (žindomą vaiką ar gyvulį): Atimu, atskiriu SD208. Per anksti ir negerai vaiką nuo savęs atim̃t Ds. Kumelys sušiuro, kaip atėmiau nu kumelės Šts. Atimk teliuką nuo karvės Ėr. Būtum jau seniai atė̃mę telioką, kad nemislytumėm veislei laikyt Ds. Levas atimtas vaikus (nuo levo atėmė vaikus) WP217.
^ Bliauna kaip telias, nuo karvės àtimtas Mrk.
14. sunaikinti; panaikinti, uždrausti: Yra tokių vaistų, kai užduoda karvėm, tai iš kitų [karvių] atima pieną Gs. Raganiai karvėm pieną atimdavo, avelėm vilnas sumažindavo Ob. Ir atėmė (pašalino) gnusus nuo Paraono CII927.
| prk.: Aš tau kalbą atimsiu, kad tu nesisakysi LB198. Ir atėmė (nuplėšė) tavo šlovę, visą gražumėlį (d.) Kpč. Protą atim̃ti BŽ22. Visoki laimė yra jiems atimta Blv. Ir atimčiau ligas iš jūsų tarpo Skv2Moz23,25. Ans nor martės (= marčios) sveikatą atimt BzF40. Liga ataėmė iš žmogaus energiją rš. Ka užspiegia tokiu plonu balsu, tai ma[n] visai atima balsą (negaliu giedot) Gs.
| Atimu, pametu įstatymą R35.
| Iš jo paskaitą atàėmė, nebedavė skaityt Slm.
| Linksmybės … niekas jau mumus … notims DP215.
| Grafas atėmė sau gyvybę (nusižudė) rš. Ir dėl to norėjo atimti gyvenimo (nužudyti) A.Baran.
15. atskaičiuoti; sumažinti: Nuo viso skaitliaus nutraukiu, atimu, atrokuoju R13. Atimti vieną atkarpą iš antros reiškia sudaryti tokią naują atkarpą, kurią sudėjus su atimtąja gautume tą atkarpą, iš kurios buvo atimta Mš.
^ Kas tas per daiktas: kuo daugiau atimsi, tuo didesnis bus? (duobė) I.Simon. Kad pridedi, lieka mažiau, o kad atimi, lieka daugiau (pridenk žiburį ir atidenk) Šl. Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl.
| refl.: Daug vingio atsiema einant tiesiáu Šts. Tiesiau važiuojant, žinoma, vingis atsiema (atsimeta) Šts.
16. refl. mirti: Laukėm laukėm per visą naktį, niekaip ligonis neatsiima Vdšk. Baigdamas tuos žodžius, atsiėmė Gmž. Jau vienas atsi̇̀ėmė, tuoj gal ir kitas Mlt.
17. refl. atsitraukti, atšalti: Jie kažkaip nuo mūs atsiėmę Prl. Nuo pernai metų Tamulioniai nuo mūs atsiėmė Prl. Kas tu nūnai tep atsiėmęs (nenusiteikęs) dirbi?! Nmn.

×daim̃ti, dàima, dàėmė (hibr.) tr. ppr. su neiginiu nepaimti kiek reikiant: Dračka (užrėžimas, žymė) kai kur perimta, o kai kur nedaimta Dv.
įim̃ti, į̇̃ima (į̇̃ema), į̇̃ėmė tr.
1. įgriebti; paimti: Kiek riešučių į̇̃ėmei saujon? Slm.
| refl. tr., intr.: Lapė nešės lapytį insiė̃mus (dantimis paėmusi, įsikandusi) ažu kaklo Dv.
| Jis augdavo taip sparčiai, kaip sužeistas, bet giliai šaknimis į žemę įsiėmęs (įsirausęs, įsikabinęs) medelis V.Myk-Put.
| prk.: Į širdį įsiėmė alkanos šaknys V.Myk-Put.
2. įdėti, įsiurbti (į burną); suvalgyti: Vos tik į̇̃ėmei arbatos į burną, turi vėl išspjauti Užv. Įemu druskos ir gargaliuoju Šts. Į burną nieko negalėjau įimt Vlkv. Per visądien nei kąsnelio duonos neinėmiau nastruos – nesuvalgiau Vrnv. Jis sveikas: gerai į̇̃ima į save Skr.
| Per didelis stikliukas, negali įim̃t (išgerti) Skr. Aš jau buvau drūčiai įėmęs (įgėręs) ir nebepastovėjau ant kojų Skr.
| refl.: Tos šaunios žolės (vaistažolės) lengvai įsiima (nešlykštu gerti) LC1879,10.
3. įsmaugti, įtraukti, susiaurinti (drabužį): Nesiūk tik tep maišiškai, ale įimk šonus! Alk. Jakutė ties viduriu įimta, tai nereikės prie jos nė dirželio Gs. Pasiūk sermėgą, per liemenį į̇̃imtą Alk.
4. įsiminti, įsidėmėti; išmokti: Reikia stiprinti atmintį jau tuomet, kada ji yra gebsni nedaug ką įimti rš.
| refl. tr.: Ji viską sunkiai į galvą įsiima rš.
| Kokį norint tinkamą sau amatą įsiimti ir versliją S.Dauk.
5. refl. tr., intr. įprasti: Įsiim̃k tik teip sakyt, ir turėsi paržodį Srv.
| Insiėmė kokią durnystę galvon, ir pliauškia Ut. Insiėmė kai šuva nuo metų lot Vj.
6. refl. tr. prk. prisigydyti, įsisavinti: Jaunuolė tarytum įsiėmė visus geriausius jausmus, mūsų liaudies išpuoselėtus sp. Ksaveras vis sąmoningiau įsiėmė Kauno įspūdžių į sielą Vaižg. Prisiminė jaunystė ir jos giedros, skaisčios akimirkos – tos, kurias siela įsiėmė ir saugojo rš. Moksleiviai privalo savintis ir įsiimti visa, kas žmonijos pelnyta rš.
7. surinkti, pelnyti (pinigus): Jis daug piningų įrinko, į̇̃ėmė KI508. Kursai daug įima, turi ir didelius išdavimus prš. Kokios žemės įimami̇́ejie (perkamieji) piningai KII4. Jos augintinis buvo … daugiau pinigų išdavęs nekaip įėmęs BsV107. Jis jau daug įėmė pinigų (avansu išėmė) An.
8. įsiskolinti: Esav įėmusiu už butą, kaip beišsimokėsiav? Šts. Skolės iñėmė Ln.
9. pirkti išsimokėtinai: Javų daug į̇̃ėmė uošvis ant bargo J. Daug visokių prekių įėmiau sankrovoje Š. Jau už kokį šimtą įėmiau Alk.
| refl.: Lig galui mėnesio daug įsi̇̀ima prekių krautuvėje Š.
10. refl. įsidegti, įsigalėti (apie ugnį): Ugnis ėmės ėmės ir insi̇̀ėmė, dabar jau gerai dega Ds.
11. apkepti: Juk jin (duona) įimta Bsg.
12. užkariauti, paimti; laimėti: Miestą įim̃ti KII88. Vokiečiai norėjo inimtie žemę, ne žmones BsVVIII. Užpuolė sultono vaiskai miestą Tacca ir jį su šturmu įėmė I.Simon. Pilis buvusi netoli Vilniaus, kurią kryžokai 1393 m. norėjo įimti A1884,38. Rymą įims jo priešininkai A1885,86. Pilis neinimama būsianti LTII514.
13. užimti: Ir Lietuva yra inėmusi menką [pasaulio] dalelę LTI565.
14. įveikti, nugalėti: Tokia boba kap melnyčia, ir jei su ja susiimtai, tai kažin ar inimtái Alv. Jau aš savo draugų neinimu Kls. Aš jį lengvai iñimu Lš. Šitą meškos inimt negalėjo, jį levai … sudraskė LTI22. Spiečių leisk per vilko gerklę – jo jokios bitės neįims! Vlk. Kazys savo brolio neinims Vlk.
15. refl. tr. pradėti dirbti, užsiimti: Kokį norintis darbą įsiimti S.Dauk.
išim̃ti, i̇̀šima (i̇̀šema), išėmė tr.
1. ištraukti; pašalinti: Išim̃k iš akies krislą J. Tėvas su dviem žentam atėjo ir išėmė kumeliuką iš balos BsPII128. Atklapos (kamanų dalys) yr išimamos [važiuojant] ir įdedamos [jojant] Rt. Duoną iš pečiaus išimti (ištraukti) KI145.
| prk.: Gražiai išema (išskiria) vikus iš miežių [trejeris] Pl. Sėmenai, linai trąšas [dirvos] i̇̀šima Skr. Kai įlenda liga, tai neišimsi Jnšk. Argi aš tau išimsiu sopulį? Lp.
| Išėmėme (išlupome) kuprą, pripylėme pupų NS695. Mes išimsim (išgriešime) akis JD410. Skerdžius išėmė (iškėlė iš lizdelio) mano vaikelius JD552.
| Bulvių išėmei (išvertei) krūmą, tai vanduo tik gur gur Ss.
| Plauksiu jūres maružėles, aš išimsiu (išgriebsiu iš vandens) žiedužį JD1127. Kaip išimsiu žiedelį iš jūružių dugnelio, perstos visi kalbėję Niem26. Antelės išims man vainikėlį FrnS127. Mėsą iš puodo išim̃ti, lizdą išim̃ti, bitis išim̃ti KI145. Nėra kada grūdai iš pečiaus išema (išsemia) Ds. Aš, atėjus namo, neguliau, išėmus pečių kūriau Klt. Iš rūsies i̇̀šėmė bulbes J.
| Tu išėmei ger gyvatoj savoj (tau gera buvo gyventi) DP272.
^ Ant delno širdies neišimsi (jei netiki, neįtikinsi), piktiem žmonėm nasrų neužimsi (pikti žmonės vis ką pikta kalbės, jų nenutildysi) Ašm. Nupjauk galvą, išimk (išplėšk) širdį, duok kalbėt (birbynė, plunksna) B. Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava Trgn. Motynišką savo širdį išėmus parodyč A.Baran. Ką prastas įdės, nė geras nebišims (kai gausi mušti, reiks kentėti) Plt. Ką mes įdėsim, ponas neišims (gausi mušti, nepadės nė pono užtarimas) Žem. Bėga kaip akių i̇̀šimtas (bėga skubėdamas, nieko nežiūrėdamas) K.Būg, Šd, Slv.
| refl. intr., tr.: Turi išsiė̃musius (išsiė̃musis, išsiė̃musi) J. Per žiemą visas galas dobilų išsiima (daržinės galą sušeriame) Jnšk. Išsiim̃k pats, aš negaliu Kdl. Išsiim̃k peilį Sld. Išsiėmęs iš pastogės grumstų mušamąjį kūjelį, iššliaužė tyloms į sodžių rš.
| Išsiėmiau porą šimtų rublių sidabru M.Valanč. Vienądien įdedami pinigai (į kasą), o kitą išimami̇̀ (atgal paimami) Žal.
2. išgelbėti, išvaduoti: Teatmen Poną savo Kristų iš numirusių prisikėlusį ir norintį bei galintį jį iš tos bėdos išimti BPII40. Aš juos iš smerties išimsiu BPII8. Idant mus išimtų ižg prakeikimo DP5. Idant mes … galėtumbim išimti būti Mž174.
3. išvalgyti; išgerti: Kai padirbi, tai pusbliūdį išimi lengvai Vl. Kaip griebė, tai visą stiklinę iškart išėmė Žal. Įpuolęs į karčemą, išėmiau malką Grg.
4. išnaikinti; išdildyti: Išim̃ti dėmes BŽ77. Spalvas išim̃ti BŽ23. Karštas vanduo visa ką i̇̀šima Trgn.
| Da ne visą várputį i̇̀šėmei (išakėjai) Kt.
| Gilią duobę i̇̀šėmė Ėr.
| Žuviai vidurius i̇̀šėmė Rm.
| Dantį i̇̀šėmė (ištraukė) Rm.
| prk.: Pragyt pragijo, bet sveikatą išėmė Prng.
5. išskirti: Neišema pasukų, ir yr greitasviestis Šts.
| Sako, kad išims [iš susisiekimo] šitą autobusą Krsn.
6. išlyginti: Pardžiūvus skarelė – neišima rukšlių [laidynė] Sml.
| prk.: Pabuvęs vieną mėnesį pas mane, išėmė jis garankštes (pariebėjo) Lš.
7. išmokti; pasisavinti; nukopijuoti: Mano kalba neprigimta: iš kitų šalių, pusių žemaičių išimta LTI514.
| refl. tr.: Durną madą išsiėmei neit gult iš vakaro Sdk. Kokią jūs madą, vaikai, išsiėmėt vis vienas kitą draskiotis? Ds. Po žodį išsiimsi (prisiminsi), ir bus graži [daina] Ad. Raštą [audeklui] buvau išsiėmusi nu kaimynės Dr.
8. iškirsti, išpjauti, išgriežti: Kalaviją išimu SD41. Va, čia kiek išimsi, ir bus gerai Mlt.
9. išpildyti (drabužį, autuvą); tikti matui: Platumas nei̇̀šima ilgumo Ėr. Man per erdvą žiponą pasiuvo, aš jo neišimu Lš. Aš šituos kailinius gerai i̇̀šimu Brt. Kur tau jis išims tokią mierą! Ds. Jo siuvimus visada labai gražiai i̇̀šimu Dl. Pečius kailinių dėlto i̇̀šimi, nor neišrodai storas Alv. Da ir ãnas gerai (kaip reikiant) šitų kalniokų nei̇̀šima Trgn. Tu, vaike, dar mažas, dar tėvo kelnių neišim̃si Ml. Ne kožnas sūnus tėvo išsegtą išima Rod. Šituos pavalkus išimdavo Sartasai Sdk. Jo koja neišima čebato Iš. Vaikas dar neišima tėvo batų Pbr.
10. iššaukti, išmobilizuoti; išrekvizuoti: Išėmė į karą visus vyrus Šts. Į vainą išimti̇̀ vyrai Gs. Nebėr arklių, visus i̇̀šėmė [kareiviai] Ėr.
11. gauti; paimti iš anksto: Kiek ans iš tos pasėlės i̇̀šima, o netura ir netura piningų Plt.
| Berniokui buvo 400 algos, du šimtus i̇̀šėmė, da du liko Jnšk.
12. išpirkti; nupirkti: Žmonės apstojo ratus ir kaipmat išėmė visus paršus Ėr.
| Paprašyk, kad bilietą išim̃t Trgn. Nuėjo stotin ir i̇̀šėmė bilietą Slm.
| Išimk alaus tuziną, aš pagydysiu tavo švykštulį Ggr. Išėmė ans ir antrą pusbutelkę – beturįs piningų Šts.
| refl. tr.: Nuėjom stotin, išsiėmėm bilietus Viln. Aš išsiimsiu bilietą Ut. Ar jau bilietą išsiėmei? Krtn. Jurgis su savo draugu išsiėmė degtinės butelį ir pradėjo gerti rš.
13. išreikalauti: Išėmė iš mane mokestį Srj.
| refl. tr.: Išsiimsiu išimtinę ir eisiu į miestelį gyventi Vkš. Butą pragėrė, beišsiėmė išimtinę Šts. Išsiėmė arklį, karvę ir gyvena karšybo[je] Lnk.
14. euf. pavogti: Jam bažnyčioj pinigus iš kišenės išėmė Jnšk.
15. išskirti, daryti išimtį: Klausykitės tada visi, neišemu nei vieno ir visiems sakau Sz. Visas salas mes gerai žinome, tai tiesa, bet išėmus Šventąją V.Piet. Išėmus vieną mirtį, nėr ant šio pasaulio nieko be vaisto DP522. Visas žmones mylėt liepia, o nieko ižg čia neišima DP528.
išimtinai̇̃ Žmonės … tebesitenkino beveik išimtinai maldų knygomis ir kalendoriais rš.
| refl. tr.: Par nedėlią vieną dieną išsiemu, neitu pri darbo Šts.
◊ medų išimti pažiūrėti, iškopinėti bites: Išimu medų SD259. Dar kiti labai gudriai nora daryti, ir medų išema pirm šilų žydėjimo S.Dauk. ×
ant parankos išimti už užstatą laikinai, iki teismo iš kalėjimo išvaduoti: Sėdėjo kalėjime, dabar tėvas išėmė ant parankos Ėr. ×
mierą išimti išmatuoti: Vesiuos pri siuvėjo, išims mierą, suknę juodą pasiūs Žem. Jis atėjo mūs langų mieros išim̃t Lš.
nuim̃ti, nùima (nùema), nùėmė
I. tr.
1. pašalinti; nutraukti: Pūtė toks didelis vėjas, jog reikėjo nuimti visas bures J.Balč. Medinis tiltas, pradėjus šalti arba ledams eiti, būdavo išardomas ir nuimamas rš. Nuėmė jam pančius SkvApD22,30. Nu stalo nuimti B. Nuims šinkorka kepurėlę JD1040. Man vis vien kai kaltūną nuėmė, kai dukterį išdaviau Ml. Pamačijo šitos liekarstos, kaip ranka nuėmė [skausmą] Skdt. Šiemet jau obuoliukų nesimato – kap ranka nùimta (visai nėra) Arm. Išsimiegosi – kaip ranka nuim̃s (nebebūsi pavargęs) Slm. Aš nùėmiau (nurinkau) kaupą, nebebirs bulvės iš pūro J. Nė dešimtos dalies [kiaušių] nesuvalgys, nė kaupo nenuims Žem. Nùimam (nukeliam) puodą nu ugnies StngŽ67. Subėga vilkai an eglę ir rodavojas, kaip reikia nuimt siuvėjas nuo eglės BsPII322. Būt jie nuėmę vainikėlį, būt jie pašėrę žirgužėlius JD27. Jis nuėmė vainikėlį kaip ryto raselę, jis uždėjo nuometėlį kaip tamsią naktelę BsO67. Vainikeli muno, žaliukeli muno, šį vakarą ant galvelės, o ryto[j] rytelį užtekės saulelė, nuims tavi nu galvelės StnD15.
| prk.: Jau geriausias vyšnias strazdai nuėmė (nulesė) Gs. Sugrįžk, bernyti, sugrįžk jaunasis, tu, nuėmęs vainikėlį, pats šalin išjosi JV236. O ir ateina tas šelmis bernelis ir nùėmė vainikėlį nuo mano galvelės JD499. Galvojom, kad lis – truputį dažtelėjo (tekštelėjo), nùėmė (nuplovė) dulkes, ir vėl gražu Grž. Nuėmė kietumą, kad patryniau dalgį su raudonai įkaitintu gelžiu (atleido ašmenis) Šts. Noriu, kad mokesnis būtų sumažintas arba kad jis būtų nuimtas rš. Nuimti sopulį BŽ148. Jam šlovę nùėmė (nuplėšė) Jz. Visai tau garbę nùėmė Gs. Anas man nei uždės, nei nuims garbės Ds. Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes ps. Jau jį nuėmė nuo darbo (atleido iš tarnybos) sp. Sunkumas arba našta sielos est nuimama DP436.
| refl. tr., intr.: Nusiėmiau nuo pečių uodus ir musis BM145. Sako, esą plaukų, katrie nusiima (galima nuimti) Ds. Atsitikdavo dažnai, labai dažnai, kada tėvas Karalius nusiimdavo (nusijuosdavo) diržą I.Simon. Palik mus – tarė, skubiai nusiimdama (nusimaudama) pirštinę rš. Mes jį (šunį iš medžio) nusiimsma (nusikelsime) BsPII322. Be vainiko pasilikus, nusiimsi ir kasnykus O.
| prk.: Jis nuo savęs kaltę nusiima (išsiteisina) rš. Dienos prisidėjo, o nakties nusi̇̀ėmė (sumažėjo) Ėr.
2. nudirti, nulupti (odą, luobą): Daktaras nuėmė akių vilkį Krš. Negalėjo viens odą nuimti CI50. Žumušė lapę, kailį nuėmė Rod. Nušaus tave strielčiukėlis, nuims tavo kailelį VoL350. Kad tiktai [dvylis] pagaišo, rakalis nuėmė jam skūrą Tat. Mes nuimsim lokei lūpas JD965. Indėnai gali kartais apiplėšti keleivius ir nuimti jiems skalpus J.Balč.
^ Nuo vieno jaučio dviejų kailių nenuimsi (per daug neuždirbsi) NžR. Tėvas žadėjo tau skūrą nuimti (mušti) Rm.
3. suvalyti, sudoroti (javus, daržoves): Rudenį kolūkiečiai nuėmė neblogą derlių J.Avyž. Kolūkiai be nuostolių nuėmė visų žemės ūkio kultūrų derlių sp. Ar jau baigiat imt? – Jau mes viską nùėmėm Gs. Jau nùėmėm javus, suvežėm Šts. Kai nuimi javus nuo laukų, visi darbai gynėti Rod. Bulvės ir burokai jau nuimti (nukasti, sudoroti nuo daržo) Jnšk. Prieš nedėlią ir daržus nuims Pls. Da pašariniai runkeliai nenuimti Kt. Tujau reik apynius nuimti S.Dauk.
| refl. intr., tr.: Kai javai nusiims, bus lengviau ganyti J.Avyž. Po tam einam germūles nusiim̃ti StngŽ71.
4. padaryti planą, nuotrauką ir kt.: Jis turėjo nueit dvidešimt penkis kilometrus, planus nuim̃t, viską sužymėt Raud.
| refl.: Dukryte, nueik į miestą ir nusiimk (nusitrauk, nusifotografuok) Žg. Nusiėmėm dėl paso Ktk. Reiks ir man kada su tėveliu nusiim̃t Vžns.
5. iškirsti, nupjauti, nukirsti: Mūsų atminime miškus nùėmė Lb. Pirmiau šilo būta, dabar šilas nùimta Tvr. Nuim̃k tą šaką nuo rąsto! Ds. Nuim̃k šitą išsikišimą Mlt. Aš labai bijau, kad man rankos nenuim̃tų Plv. Skaldė kūlius, ir nuėmė rankos pirštus su paraku Plng. Tam nelaimingam žmogui reikėjo visą ranką nuimti prš. Pakaustei ant visų keturių – ar nenuim̃s kam kojas (ar neišspirs, neišmuš)? Gs. Budelis nuėmė galvą M.Valanč. Aš tau galvą dalgiu nuimsiu rš. Jau žino katinas, kad jau visiem galvas nuėmė BsPIV287. Aš tau nuimsiu galvą su šituo kardu Gž. Girdėjau, kad tu vienu rankos pakėlimu šimtą galvų nuimi! BsPIII285. Nùėmė mano sūnelio galvelę ant baisios vainelės (d.) Nč. Šviedrią šoblią parodė, jai galvelę nuėmė TD58. Kaip tik ėjo pirma kulka, galvelę nuėmė TDrIV159. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji galvą nuėmė (d.) Ms. Aš tau galvą nuimsiu, kad tu mane apgausi Ds. Padarytų jis man teip, aš jam galvą nuimčiau Srv. Jeigu neišgydysi apsiėmęs, tai aš tau galvą nuimsiu BsPII284. Tu jam galvą nuimk, o anas vis savo gieda, ir gana Švnč. Žybt, ir nùėmė vokytį nu kojų Žr.
| Nenuėmiau taikinio (nepataikiau, nekliudžiau), ir šūvis nuejo pro šalį Šts.
| Taip gerą banką [kortomis lošiant] nuimi (nukerti, išloši) rš.
| refl. tr.: Imsiu šoblią, imsiu šveitrią, sau galvelę nusiimsiu d.
6. užmušti, nušauti: Jis iškart tris antis nùėmė (nušovė) Lš. Šautuvas nenuema zuikį Trk. Jo strielba ir iš tolo nuima kiškį Ck. Aš jį iš dubeltaukos nuimsiu Alv. Patruliai tyliai prislinko prie apylinkės, nuėmė sargybinius rš. Ir kvailys, kad tik turėtų šautuvą, teip lekiantį kiškį nuimtų Srv.
7. nukąsti, nudažyti: Kur gera kvarba, tai ir siūlus gerai nùima Trgn. Kad nors jau kvorba gerai nuimtų Sdk. Kaip tik prastus siūlus kišt ton pačion kvarbon, tai nùima gražiausia Lkm. Prasti dažai nenuėmė baltų vilnų, tik apžilino Ggr.
II. tr.
1. nuvarginti, nukamuoti; apsvaiginti; sustinginti: Nùima rankas, kol priverži vežimą Rz. Kas šiandien buvo Alytuj, tai arklius ratais nuėmė Alv. Nùėmė nuog visko, ne tik jau nuog kojų – visą pagynė Lp.
2. sujaudinti; paveikti; nupurtyti: Aštrus tėvelio pabarimas baisiai mane nuėmė Š. Ji išėjo į gatvę, ir ją visą net nuėmė: netoliese nešė grabą A.Vien. Kai pamačiau Jonuką, tik nuėmė visą Sdk. O žmogų daug nùima kokis nesmagumas Lp. Pamatau jį, ir nùima visą Trgn. Baimė nuėmė ją visą, širdis nuo krūtinės tartum atitrūko rš. Pamačiusi savo draugę, ligos nuimtą, dar labiau nusigando A.Vien. Kai tik išejau iš pirties, visą ir nùėmė (apsirgau) Ktk. Visas tik nùimtas, koks perbalęs Trgn. Liga nùėmė visą Ds. Nieko jam nesopa, tik taip visas nùimtas guli Užp. Žmogus nuimtas kvarabos guli kai malkapagalis Prng. Taip bloga man pasidarė, taip nuėmė visą, kad net pastovėti nebegalėjau An. Man kažin ko pusiau nùėmė, gal jau reiks sirgt Slm. Geras vynas greičiau žmogų nuima (apsvaigina) kap arielka Prng. Spiritas gali taip nuimti, kad nieko nebejausi Slm. Išgėriau keletą stiklelių – tik šiulta šiulta, ir nuėmė visą Ds. Kap parūkau stiprą tabaką, tai tep galvą ir nuima Lš. Kap pabuvau in oro, tai šaltis suvisai kojas nùėmė Arm. Mane šaltis kad nùėmė – jau reiks turbūt sirgt Ds. Išėjau ant orą, tuoj šiurpas nùėmė Ėr. Šaltis nuema ligoną Šts. Šaltis nùėmė visą Ds. Visą nùėmė šaltis Jnšk.
3. refl. pasigerti: Ėmė nùsėmė gražiai Lp. Nusėmęs buvo visai Lp. Išgėrė kelias čėrkas ir tep nusi̇̀ėmė, kad nei paeit negali Mrs.
III. tr. samdyti; nuomoti: Reikėjo tau vienam visas vagonas nuim̃tiej Trgn. Čia jau Jusys nuėmė ganiavą, reikė anksčiau Ut. Kad nùima ežerus, tai ir tinklus turi Trgn.
| refl. tr.: Tura nusiėmusi miestalė[je] kvaterą Dr.
paim̃ti, pàima (pàema), pàėmė
I. tr., intr.
1. pačiupti, pastverti ranka, pirštais, dantimis, kokiu įrankiu: Daugelis vartė rankose paimtus ginklus J.Balt. Paimk dainyčią (milžtuvę) ir nueik palaidyk karvę Lzd. Paimk raktelius, padėk ginklelius, eik į svirną ilsėti (d.) Plt. Paėmė nešioti ant rankelių JV601. Aš paduškos nevogiau, penkiais pirštais paėmiau NS198. O meška, paė̃mus su savo kanopa, metė jam an akių LB168. Paėmė vaiką iš karalienės BM19. Man iš po akių vilkas pàėmė paršą Grš. Aš paėmiau (įsitvėriau) jam už rankos Blv. Paimk trumpai kamanėles, kad nė neskambėtų JV927. Žuvų yra, tik neina jas paim̃ti (sužvejoti) Kbr. Niekas nepàėmė to lydžio – vis išlekia Ėr. Nubėgs lig keliu[i] [pasibaidęs arklys], ir paims (sulaikys) žmonės Slm. Puci, puci, Briseli, paim̃k (siundo šunį)! KlvrŽ. Šuo ne visada katę pàima (pagauna) KzR. Paim̃s (pakels ir pradės vyti) šuva kiškį, tai penkius kilometrus nepaleidžia Ėr. Mūsų šunes buvo ne bet kokie: jie paimdavo hienas ir vilkus naguosna Blv. Tai kad ką norėsi paimt (įsidėti) in krepšį, tai tik sakyk: „Eik in krepšį!“ BsPIV23. Kažno ar an du vežimu paimsma (sukrausim) Sdk. Dėl to litra (= litras) daug pieno paima Trgn. Ėjau arklių paimti (išvesti) nuo rugienų Rd. Jonas ir tai nepaėmė šio pikčiurnos [arklio], o tu paimsi̇̀ Trgn. Ko gi šitie sveteliai čionai suvažiavo? … Argi mane jaunuolytės pagiimtų (paimti ir išvežti)? (d.) Jž. Vėl paėmė (nusivedė) į labai aukštą kalną SkvMt4,8. Pàimamas (pakeliamas) tiltas K. Paimk (atmatuok) šimtą žingsnių nuo čia ir įkišk biržį Ut. Niekas mus neįtikins paimti kitą kelią (pasukti kitu keliu) rš. Aš paskui nepàėmiau (nepasukau) tuo keliu Lp.
| prk.: Pakilo vėtra, paėmė jo akrotą, metė ing akmeninį krantą marių Tat. Mus žiemys nepàima (neužpučia) per girią KzR. Kai pàėmė vėjas, tai dakalkos skalam skalam Gs. Nėra kas paim̃t (pjaunant maža žolės) Vlkv. Čia visai maža žolė, net dalgis nepàima Trgn.
| Paimk tu ją kokiam darbe (ji gerai dirba, nesusilyginsi su ja)! Dr. Iš ausies pàemu (įsidėmiu, išmokstu) natį Dr. Syla meilės nepaimsi (mylėt nepriversi) Tvr. Košės yla nepaimsi Aps. Do ir jos plika ranka nepaimsi (ji neprasta, nepaniekinsi) Ds. Ketvertą [vaikų] paėmė žemė (keturi vaikai mirė) Kt. Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė (atkreipė į jos žodžius dėmesį) rš. Reik vaiką pri savęs paim̃ti (žindyti) KlvrŽ. Kad vel[nia]s paėmė kirvį, teema ir kotą (kad jau daug kas žuvo, tegul žūva ir kas liko) D168. Tylėk, paimsuot rykštę (plaksiu tave, mušiu)! Kv. Paimkit jam pagalį! rš. Ar nereiks tam svečiui šluotą paim̃t (ar nereiks svečią išvaryt)? Alk. Bent sykį savaitėj netikėtai paimdavo šluotą (pašluodavo kambarį) rš. Kad tave velniai paimtų! Ut. Kad jį pirmutinė kulka paim̃tų! Brt. Kad taũ žemė paimtų! Ut. Kad taũ paimtų̃ smertis! Arm.
| refl. tr., intr.: Patamsy toks mažas obuolys pasiėmė Ėr. Žmogus, ant kelmo pasilipęs, mietą pasiėmęs J. Pàsėmiau nosinę Vlkv. Ana pati pasi̇̀ima, nereikia duot Trgn. Ar tas siūlas pasi̇̀ėmė (audžiant įsiaudė)? Rdm. Ar negali pats pasim̃t sau valgyt? Ds. Pasiėmė krėslą ir atsisėdo priešais J.Balč. Vaikiukai pasiėmė pančius vyti Žem. Jau toks pats darbą pasiima (žino, kada ir ką dirbti) Gs. Aš jau turiu pasiim̃t vyšnią ant širdies (turiu suvalgyt vyšnią), taip rūgšties noriu Skr. Iš pasiimtų (įsidėtų) tų pinigų kelionei beliko visai maža J.Balč. Laivas turėjo pasiimti kuro J.Balč. Kiek pàsimi ant stalo, tiek suvalgai Skr. Vėl vaikščiosiva, pasiėmę (susikabinę) už rankų rš. Pasiėmęs už rankelės, į dvarelį vedės (d.) Vdk. Pasiimk (pasikelk) andaroką: susišlapinsi Rdm. Jis kas rytas eidavo žemyn į kaimą, pasiimdavo ožkas ir varydavos aukštyn į ganyklas Mš. Pasiėmęs šunis, eina medžiotų Blv. Nuvažiavo į viešbutį pasiimti Audos su Paspartutu J.Balč. Tėvą pasiėmė pas save BsPI168.
| prk.: Mes negalime laukti malonių iš gamtos; mūsų uždavinys pasiimti jas iš jos rš. Pasiimk akis į ranką (gerai žiūrėk) ir atrasi Dr.
2. įsmaugti; patrumpinti (drabužį): Matai, Marė dar su paimtu jaku I.Simon. Gali paimti paimką bent par porą pirštų Brs.
3. sudoroti, suvalyti (javus): Vasarą visko yr, viskas gera, tik reikia paim̃t Skr. Ka trąšų būtų, paim̃tų savo derlių Krtn.
4. patempti, pajudinti; pagalėti ką dirbti: Kumeliotė nepaima šito vežimo Skdt. Šyvasis kad paėmė vežimą, ir bėrasis pagavo traukti Dr. Jeig arklys iš karto gerai nepàema, tai paskui sunku beprisivyt Ds. Nepaim̃s (nepaveš) ir iš vietos tavo kuinas šito vežimo Ktk.
5. priversti; paspausti prie darbo; prialsinti: Vakar arklį gerai pàėmėm, tai šiandien štyvas Slm.
| Na, bet reiks save paimti į rankas (susidrausminti, prisispausti prie darbo) rš. Paėmęs save į rankas, aš abejingai pasakiau rš.
6. refl. pasiryžti: Pasiėmė eiti svieto žvalgyti BsPII145. Pasiim̃siuos ir išmoksiu Šts.
7. refl. apsiimti: Tenepasiema nėkur eiti, teateita linų rauti Nt.
8. užmušti, nudėti, nušauti: Vienu kirčiu penkias muses paėmiau Vdžg. Tokiu šautuvu kiškio nepaimsi̇̀ Lkm.
9. paveikti, paliesti; priimti, pritraukti: Sviestą gali paim̃t koks kvapas Ėr. Šalčio pàimtos bulvės Ėr.
| Taukai nepaema sūrimo, nepriema druskos Šts.
10. įdėti, įtraukti į burną; pavalgyti, paėsti; suėsti, išgerti: Jei jos vyras paims tavo vaistų, tai tuoj liks sveikas rš. Išalkęs buvau, nu tai gražiai pàėmiau Ll. Ta kumelė daug į save pàima – neiššersi Rs. Ir paršiukai paima daug grūdų Stl. Mūs kiaulelė tai pàima to ėdesio: tuščias ir tuščias lovys Skr. Kai lauke sniegas, vištos maisto pàima (reikia joms daug lesalo) Skr. Pàėmėm (išgėrėm) užėję po porą burniukių Skr. Mudvi dažnai pàimam Šilinėj Skr. Pàima per viršų (per daug išgeria) Ėr. Dalba jau beveik neabejojo, kad jie abudu su savo svainiu paimsią tą statinaitę kaip nieką rš. Mūsasis kunegas yr šnapšę paemąs ir numinę pakeląs Tl. Keturias stiklines pàemi kavos, tai drūtas Prn. Steponą vėl sakė esant slinką, savo burną paimantį (išgeriantį, girtaujantį) M.Valanč. Šnapso daug į save pàima (daug išgeria) Rs.
| refl. tr.: Petia pasiėmė pilną burną oro A.Vencl.
11. pareikalauti: Tiek arklių iššert, kiek tai pàima Lkš. Tas darbas paėmė daug laiko rš.
12. refl. pasižadėti; apsiimti: Mindovė (= Mindaugas) krikštytis pasiėmė S.Dauk. Yra didelė gėda nu kitų paskolyti ir pasiimti jiems atduoti, o nėkados skolos nemokėti S.Dauk. Jokūbas, didžiai įsimylėjęs, pasiėmė tarnauti M.Valanč. Kiti pasiima padirbti … trobesius, gelžies kelius, tiltus M.Valanč.
13. suprasti; įsidėmėti: Ne mūs galvai paim̃t, ką jis čia rašo Vlkv. Aš tų litarų negaliu paimt Ml. Senis tuoj paėmė jo nupasakojimą, o aš nė kaip negalėjau paimti Kltn. Ko paimt negal silpnybė mūsų SGI143. Kad mokslą nori paimti, turi gerai valgyti Dr. Mokslą yr paėmusi (mokyta) Šts.
| refl.: Nė vienas vaikas nepasiėmė, tik aš vienas buvau išmokęs, supratęs Šts.
II. tr.
1. pašaukti (į kariuomenę): Murka nepaimtas J.Jabl. Ir paėmė mane jauną į kareivių pulkelį JD765.
2. išvesti (į nelaisvę); areštuoti: Visą dešimtį giminių į nevalę paėmė ir į Asiriją nuvedė S.Stan. Buvo ir sekretorių paė̃mę Ėr. Ar tiesa, kad tavo gaspadorių pàėmė? Švnč.
| refl.: Jie nedavė pasiim̃t (nepasidavė) Skr.
3. užkariauti; laimėti: Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai negalėtų paimti rš. Supraskite pagaliau, brangūs draugai, kad valdžią reikia paimti jėga, kova, sukilimu rš. Laisvės nekrinta iš dangaus, jos yra paimamos, tarp kitko, gerai organizuotos darbininkų partijos dėka rš.
4. užeiti, ištikti, apimti (baimei, juokui): Jį paėmė rūpesnis ir baimė J.Bil. Kad pàėmė juokas! Pc. Jau jį visą baimė paėmė LTI172. Lakstė boba, bailės paimta Rd. Vilių paėmė nemalonus šiurpas I.Simon. Mane paėmė miegas rš. Arklys gulasi, keliasi, paima jį karštis rš. Tik išėjau į orą, tuojau paėmė šaltis Jnšk. Tus būtum ir piktumu paėmęs Pln. Kogi juokies lyg durno (= durnumo) paimtà?! Ds. Paėmė rūpestėlis, kad atjoja bernelis (d.) Kp. Žmogus rūpesčio pàimtas J.Jabl. Maža ką pykčio paimtas gali prisakyt ant žmogaus Ds. Ka pàėmė jį liga, vos išsigaiveliavo Gs. Gal ir šita akis paimta [ligos], kad vis juoduliukai maišosi, kaip musytės skraido Al. Eik gult – atrodai kap visas ligos pàimtas Gs. Paėmė jį kokia nogloji, va jau trečia diena guli Arm. Jei mane paima skaudulys, tai aš gulu Lp. Pàėmė mane gailestis į jį bežiūrint Gs. Ūkininkę džiaugsmas paima J.Jabl. Ją visą paėmė skausmas J.Balč. Paėmė ir juos noras pašūkauti J.Jabl. Pamotę paėmė pavydas TŽV640.
| Mane širdis paėmė (užpykau), kai supratau, kad anas pavogė mano rūbus Prng. Kolei jis prisiruošia išvažiuot, tai jį ir pusrytis pàema (ateina pusryčiai) Kvr. Man gailu paėmė (pasidarė) bičių Šts. Negulėk ant pečiaus, ba paims (sugaruos) galvą Alk. Kad mielės paimtų (kad prasidėtų rūgimas), deda miltų į numinę Ggr. Ale greit pàėmė rūgštis agurkus (greit įrūgo) Slm.
| refl. tr.: Stingulys pasėmė jį kiaurai rš.
III. tr.
1. vesti (moterį); ištekėti; gauti žentą, užkurį: Paimu moterį SD448. Kriauza apsisvarstė ir paėmė jo Mortą P.Cvir. Bet kur tu, Onike, dingsi, neturėdama pasogos? … kas gi tave paims pliką? Žem. Auk ir lauk, aš tave paimsiu Lnkv. Vaitkiukas pàėmė Dailidžiukę Skr. Jis turi paėmęs mano seserį Mrs. Mes tavo dukrelės paimt norėjom J.Jabl. Tai kas, kad jauną paim̃s Dgl. Labai noriąs paimt sau jauną mergytę až pačią BsPII240. Pàėmė ir su namais, ir su žeme Ad. Pasėjau linelius, kur lyguma, paėmiau panelę, kur mylima NS613. Cit, neverki, panytėle, sugrįšiu ir sugrįžęs iš vaiskelio paimsiu (d.) Pnd. Tobijošius užaugęs paėmė moterį S.Stan. Paėmiau pačią ir todėl negaliu ateiti brš. Suliūbiju, jog tave paimsiu DP69. Bau nežadėjai kuriai kitai paimti jos ažu moterį? brš.
| Ar turi gerą ir nepriverstą norą šitą, kurį regi ties tavimi stovintį, ažu vyrą paimti? brš. Ant Zosikės trakšt ir paimu žentą! Žem.
| refl. tr.: Tu pasiimsi sau lygią I.Simon. Pabus pabuvęs (pagyvens), o paskui, kokią norės, tokią pasiim̃s Skr. Vainikais rėdydavo senieji tuos, kurie pasiimdavo SPI225.
2. pasamdyti, priimti į darbą: Buvome paėmę plūkėją linų plūkti Jnšk. Reiks paim̃t vaiku[i] nešiotoją Slm.
| refl. tr.: Pasiimsiu dienyką (padienį), padės mišką suvežt Jnšk.
3. pasisavinti; nusavinti: Gaspadinystę pàėmiau Rdm. Kad pergalė būtų visiška ir galutinė, reikia dar paimti visa tai, kas vertinga kapitalizme, pasiimti visą mokslą ir kultūrą rš. Čia yra šis tas paimta ir iš Kuršaičio žodyno J.Jabl.
| refl. tr.: Atiduok, kas mano, ir pasiim̃k, kas tavo BŽ248. Savo radęs, gali pasiimti Pp.
| Vokiečiai tiktai prūsų vardą turi pasiėmę rš.
IV. tr.
1. gauti, įgyti: Kiek pàėmei ažu rugius? Sdk. Keletą rublių už uogas paėmėm Mrj. Ar jau pàėmei kokius devynis rublius už pamidorus? Jnšk. Nėr iš ko paimti pinigų (neturiu ko parduoti) Jnšk. Juo daugiau paimsi, juo daugiau išleist reiks Jž. Paėmiau paėmiau, tris šimtus rublelių paėmiau (d.) Upn. Paėmė kaip už kviečius (brangiai) Ukm. Laišką nuo tavęs paėmė Jonas Pš. Dažnai iš pašto grometą paimdavome Pt. Ar pàėmėt pinigus, kur siuntėm? Jnšk. Jeigu jūs paimsite šį laišką, tai prašom atsakyti rš.
| Gira plutą paema kaip dangtį (ant giros pluta užsideda) Šts. Kad ėstų kiaulė, veikiai paimtų kūną (suriebėtų) Šts. Tai jau jis, drąsą paėmęs (įsidrąsinęs), kai davė jai, kai davė! Skr.
| refl. tr.: Ar jie pasiima sveikatos to[je] Palango[je], ar nu papratimo važiuo[ja]? Dr. Su žmogumi nuolatos begyvendamas, [arklys] žmogaus būdą pasiima Blv.
2. pasiskolinti: Puidokas iš banko pàėmė pora tūkstančių Up.
| refl. tr.: Savo [pinigų] nesutekdavom, reikdavo ir iš bankos pasiim̃t Slm.
3. nupirkti: Gaila buvo nepaimti Ėr. Turėjo aviečių – tuoj pàėmė Ut. Paim̃k kokią bandutę vaikam lauktuvių Alk. Mieste be pinigo nė aguonos grūdo nepaim̃si Jnšk. Ale tai dyvai, kad ir už du šimtu nemožna paim̃t BM33.
| refl. tr.: Turim pasiė̃mę šiek tiek miško Užv.
4. išsinuomoti: Cigonai ant žiemos paima kambarį ar mieste, ar kur kitur Skr. Trejus metus turėjau tą sodą paėmęs Ėr.
5. euf. pavogti: Nepalik pernakt drapanų ant tvoros – da kas paim̃s! Slm. Kaipo gal kas ineit namuosna stiprojo ir jam paimt šarvus jo, jei nesurištų pirmai aną stiprąjį BtMt12,29.
6. refl. paaugti, patarpti: Gerai tas lietus – gal kiek pasiims vasarojus Srv. Kaip tik palijo, tai tep žolė ir pasėmė Lš.
V. tr.
1. įveikti, nugalėti (imtynėse); laimėti: Kas, kad jis mažas, o gerą vyrą pàima Ll. Vyras kaip bačkiukas, nedaug kas jį ir paims Srv. Jis stipras, aplinkui nėra nė vieno, kas jį paimtų rš. Mūsų avinas jūsiškį labai lengvai pàima Up. Šuva geros katės nepaima Ėr. Kiekvienas šuo mūsų kudlį paims Srv. Anys turėjo seniau meitėlį, kad visos ūlyčios šunes nepaimdavo Ds.
| Šiandien visos dirvos nepaimsma (neįveiksim aparti) Ll. O jie puikiai vedasi, ne bet kas juos paims (susilygins su jais)! Ėr. Iš nieko pinigų susikrovė, ir paimk tu jį, kad nori! Ds. Paim̃k tu ją (ji labai gudri)! Švnč. Tu jo nepaimsi̇̀: kur prieis, te jo viršus Trgn. Kazys daugiau rado riešutų. – Paim̃si Kazį! Trs. Paim̃k tu ją kokiam darbe! Ds. Jį sunku paim̃t ant kalbos Skr.
2. pabarti, prispirti, griežtai su kuo pasielgti: Paim̃k gerai [vaiką], tai nebelakstys, kur nereikia! Slm. Paim̃k, ir prisipažins Slm. Ją kad paėmė močia, tai net raudot pradėjo Slm.
| refl.: Pasiima pasiima su bobom, ir vėl tuoj geras Jnšk. Einam pasiimt! Mrs.
3. apgauti: Manęs nepaimsi: aš vėtytas ir mėtytas rš. Dabar ir mažo vaiko nebepaimsi Ds. O jo geruoju nepaimsi (lengvai neapgausi): ne pirštu perintas, ne bačkoj augintas Pkr.
| Aš jį paėmiau į maišą (apgavau, apsukau) Gs.
VI. tr. pradėti: Trečią nedėlią paėmėm gyvent Ml. Kad būt dviejuo paimta velėti, būt jau pabaigta Užv. Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti! Vnž. Nuėmėm pusę rugių lauko, paimam kitą valyti rš.
| refl.: Duona pasiėmė rūgti Šts. Kad susitūrėtų stogas, reik kloti su prielotėms: stogas kiteip pasiema eiti Šts. Du metai suėjo, treti pasiėmė Ukm. Pasiema vėl gailėtis S.Dauk.
VII. intr. vartojamas su kitu veiksmažodžiu veiksmo stiprumui, staigumui pažymėti: Rodosi, papūtus vėjeliui, paims pasikels rūkas rš. Paėmė ir numirė Švnč. Jis norėjo paimti ir šaudyti į bizonus J.Balč.
◊ žõdį (bal̃są) paim̃ti gauti susirinkime pirmininko leidimą kalbėti: Žodį paima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas sp. Staiga paėmė balsą Raidžius Db.
kantrýbę paim̃ti iškęsti, susivaldyti: Kantrýbę paė̃mus, reik kęst ir tylėt Gs. Klausydamas jo kalbos, aš kantrybės nepaimu Trgn.
pasiim̃ti ùždavinį (páreigas, priédermę, atsakomýbę) įsipareigoti: Jau pasiėmė pareigas šiuo atžvilgiu sp. Vadas pasiima ant savęs priedermę ginti silpnesnius nuo pavojaus Blv. Pasiimti atsakomybę rš.
rū́gštį paim̃ti pradėti rūgti: Duona labai rūgštį paėmė negardžią (negardžiai įrūgo) Užp. Įkišė [giron] dvi riekes [duonos], ir pàėmė nuo duonos rū́gštį Sl.
vir̃šų paim̃ti nugalėti, laimėti: Mes tvirtai tikėjomės, kad partinė pareiga labai greitai paims viršų prieš natūralų norą „išlieti tulžį“ rš. Paėmė prekybos kovoje viršų J.Balč.
paim̃ti į nãgą (ant nagų̃) pabarti: Miestely kad pàėmė jį ant nagų̃ (ėmė barti) Bd. Ka pàėmė gerokai į nãgą, vaikelis ir krokti pradėjo Vvr.
paim̃ti ant dantų̃ pabarti; apkalbėti; pašiepti: Susitikęs savo švogrių, kap paimsiu ant dantų (išbarsiu), tada jis žinos, kap gyvena ant svieto Nč. Kai aš ją paimsiu ant dantų, tai ji žinos, kap pletkus vedžiot! Alv. Tai da Kaziokas kad paimt an dantų, neturėtum ką sakyt Skdt. Jie mane kap paėmė ant dantų, tai vos aš ištrūkau Lš. Jis tai jau kad paima ką ant dantų (apkalba)! Bd. Paimk paimk in dantų, o tai labai razumnas Ut. Ka mans visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti Ll.
paim̃ti ant liežùvio pašiepti: Bandydavo jam įskaudinti, paimdami ant liežuvio (pašiepdami, erzindami) V.Myk-Put.
paim̃ti ant barõno kamantinėti, tardyti: Paėmė jį ant barono, kur jis pavadį padėjo Rdm.
linùs paim̃ti paklotus linus pakelti, sugrėbti į kūlius: Oi kas tau, motule, linelius paims? TŽI182. Ir paėmiau žalią liną, tindralialia žalią liną d.
paim̃ti jáutį (kui̇̃lį) pasivaikyti, pasibėgioti (apie gyvulių patelę): Karvė jau paėmė jaučius B.
périmti, périma (pérema, per̃ima), pérėmė
I. tr.
1. imti ką per pusiau, pusiau: Kalė parema šunytį par pilvą ir nešas Šts. Párimk (sulenk) tą siūlą, ir susuksiam trilinką! Šts.
2. prk. kiaurai paimti, pereiti; patraukti, paimti: Ot smarkus vėjas – ir per kailinius périma! Lš. Párėmė vė[ja]s, ir gavau reumatizmą Dr. Tas vė[ja]s párima žmogų kiaurai Užv.
| Mariutė tik perėmė akim ir mirė Lz. Jau ir anas velnio périmtas (nebegeras, niekai) Dglš. Kas jam rėžt, kap jis velnio perimtas (užpykęs, pagedęs) Lp.
3. nukelti, sugriauti (tiltą): Tiltas yr parimtas, kad negalėtų kareiviai par upį parsikelti Šts. Kryžiokai, užstalė[je] sėdėdamys, pamatė atskriejančius žemaičius, vos bepaskubėjo tiltus parimti ir tuomi savi gelbėti S.Dauk.
4. paimti iš vienų rankų į kitas: Lotsas tuoj nuėjo perimti vairo iš kapitono rš. Perima sūnų iš mano rankų ir stato aslon rš. Išeina mergelė, balta lelijėlė, mano žirgą perimdama, mane žadindama (d.) Mlt. Toliau périms malūnas Srd. O su laiku ir sklypininkų žemeles perimsime mūsų familijos nuosavybėn A.Vien.
5. per daug paimti: Aš arkliu[i] ėmiau seradėliaus, bet perėmiau per daug Rtn. O ką man reiškia ir perimt pinigų – mokėsiu, kur juos dėt! Srv. Tau párėmė, vaikali, tu parmokėjai Šts. Laukia, kad terminas išplauktų, o sumą périmtų Lp. Viršų perėmei (per daug įsigėrei) Dj. Negalimas yra dalykas, kad žmogus, kiek tiek gerdamas arielkos, neperimtų saiko srš.
6. pertraukti: Perimsiu tavo ūturką (kalbą) Ml.
7. nuraminti: Niekas man neparims mano širdelės Švnč.
8. refl. nustoti (ppr. su neiginiu): Nepersiima žmonės eit, eina ir eina Lz.
9. paimti: Neperėmė niekur kareiviai Lp. Kad tu mano gėrybą perėmei, tai ir mano dukterį im' Tvr. Ans parema gromatas iš pačtos J.
10. refl. prisispausti (prie darbo): Kai pati pérsiėmiau, tai ir išmokau skaityti Ds.
11. prk. sujaudinti: Jį šita žinia buvo labai pérėmusi KI113. Taip buvau perimtas, kad užsidegiau žiburį V.Kudir. Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas Ns1832,5. Jo žodžiai mano širdį pérėmė KI646. Perimtõs dvasios (entuziastiškas) KII174.
| refl.: Saulius visais dalykais taip pérsiėmė (susirūpino), kad nei miegoti, nei valgyti nebegalėjo Vaižg. Baltos rožės likimą dainavo taip persiėmusi rš. Persiėmęs (karštai) kalbėjo Ob.
12. imti kiaurai; persunkti: Ardami vejos neparema (negiliai aria) Šts. Alkogolis priguli prie tų nuodų, kurie perima visą organizmą V.Kudir. Koks medis duoda vaisių, tas párimtas (šalčio griebtas, nušalęs) Ėr. Párėmė šaltis mane Ėr. Sušąlu, šaltis perima R122. Mane visą párėmė šiurpas Ėr. Esu skaudumų parimta Šts. Vakarop šaltis mus perėmė kiaurai rš. Kaip ledu perima žmogų FrnS176. Kad ne vėjas, tai šitoks šaltis da taip greit neperimtų Ds. Tos smarvės jis visas périmtas Lš. Šitas sopulys perimantis ligi smegenų Mrk. Negardūs kopūstai, kad dūmų perimti Lš. Šitie vaistai visus kampus pérėmė (visi kampai nuo tų vaistų kvepia) Lš. Barščiai périmti silke (= silkės) Smn.
| prk.: Tas ypatingas liūdnumas, kurio beveik visos [dainos] perimtos LTII98.
^ Perėmė apvyniai misą (ir ramusis supyko) B. Su juo nebesusikalbėsi, jis kitų périmtas (įtikintas) Ėr.
| refl.: Kvepėjimais visokiais pérsiemi, prisigeri FrnS175.
| prk.: Ir mobilizuotieji, ir palydintieji susikaupę, rūstūs, persiėmę viena nepalenkiama valia: sutriuškinti fašistinius įsibrovėlius J.Balt. Dailininkai, kaip ir rašytojai, turi labiau studijuoti marksizmą-leninizmą, persiimti komunizmo mokslu (sov.) sp.
13. perdažyti kiaurai; perkąsti: Vis tiek da raudona – ir mėlyni darylai nepérėmė Vb.
14. išsirpinti: Dar nepérimtos (neišsirpusios) kap reikiant avietės Brš.
15. suvartoti; suvalgyti, suėsti; sugerti: Mes páremam karvių pieną, neparduodam Šts. Aš vienas párimsiu visus taukus Šts. Sugrįžę pavalgėm juodo vėdaro su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių, ir tus perėmėm M.Valanč. Karves prasčiausiai tešera, vien šiaudais: arkliai viską parema (ir dobilus, ir šieną, ir miltus suėda) Plt. Katės parema anai visą pastijolką, visas varškes, visą pyragą Plt.
II. tr.
1. paveikti, ištikti (apie baimę, ligą ir pan.): Perima žmogų baimė Vaižg. Bailė perėmė, net šiurpulys nukratė Ds. Matos gi, kad visas išgąsčio perimtas Sdk. Baimė párėmė mani Šts. Mergaitė buvo baimės siaubo perimta rš. Jonas, visas baimės perimtas, akies mirksny viską permislijo BsPIII49. Vargonai perima kūną šiurpu rš. Ją perimdavo drebulys, kai tik pamatydavo pastorienę rš. Perima mus didis pasipiktinimas prš. Esti laimingas, kad liga neperima Vaižg. Mūs šunį pérėmė (šuo pasiuto): jau iš po nakties neradom Krok. Jis man lyg périmtu atrodo! Lš. Ko tu čia keikies lyg perimta? Lš.
2. pervarginti, pertempti: Pérėmė ranką, linus raudama Mrj. Berinkdamas bul'bas, visai pérėmiau ranką Al. Pérėmiau, linus bebrukdama, per riešelį dešinę ranką Mrk. Žalius rugius bepjaudama, ranką pérėmiau Kb. Rišdama kviečius, pérėmiau ranką, tai visa nedėlia skaudėj[o] Rdm. Negręžk viena paklodžių, ba ranką périmsi Grl. Neimk tep pilna sauja, ba ranką perimsi! Lš.
| refl.: Jaunas persiim̃si, ant senatvės atsirūgs Vb. Visas šlapias šiaudus vilko, mat ir persiėmė Vb.
3. perkirsti (rankas lažinantis, derantis): Susilažino [juodvarnis su skruzdėlėmis], kitos perėmė rankas ps. Kunigaikšti, tu perimki jų rankas V.Piet.
4. surišti (rankas tuokiantis): Ir išeina kunigėlis, išsineš knygeles, párem rankas su stulele, parkeitė žiedelius JD406.
5. refl. apsiimti: Ans pársiims nuvažiuoti ir skolą užmokėti J.
6. refl. tr. prisiimti: Ana papirkta pársiėmė ant savęs visą anų kaltę J. Pársiimk ant savęs tą vagystę Šts.
7. sulaikyti (einantį, bėgantį), užstoti; užpulti: Gal kas arklį pérėmėt? Rk. Périmk mano kumelį! Lp. Ana, kiaulė namo lekia, vykis, Juozuli, gal dar perimsi! Mrs. Vakar aš ėjau, tai Abieciūnas mane perėmė Srj. Ryto metą pradėjo žmonės pasakoti kaži ką paštą parėmus, paštorių nušovus M.Valanč. Geriau nakvok, nes dar gali vilkas périmt Lš. Mokytojau, neikit ing mišką – perims vilkas! Kpč. Neikie neikie, duktele, vakaruot, perims tave berneliai žemaičių! (d.) Tvr. Seniai čia vagiai (= vagys) périmdavo žmones Kpč.
| refl. tr.: Žiūrėk, tavo kiaulė bėga namo, bėk pérsiimsi! Jz. Būdavo, važiuoji kur – ponas persiima ir atima arklius su vežimu Vs. Vakar persiėmiau moteriškę, uogas nešančią, ir pirkau [uogų] Vs. Beeinančias per mišką moteris pérsiėmė plėšikas su peiliu rankoje Jz.
8. nustabdyti; nustelbti: Įsidedi gerai pipirų į burną, tai périma kartumas skaudėjimą [danties] Gs.
9. patikti, pasitikti, sutikti: Šiandie mūsiškiai atvažiuos iš Vilniaus, reiks eit jų perimt Švnč. Pati ejau tėvelio perimtie Tvr. Išeik tu, tėvai, périmk svečius! Tvr. Mesiu sviesiu verpstelį pasuolėn, bėgsiu greitai tėvelio perimtie (d.) Ml.
III. tr.
1. suprasti, suvokti; išmokti: Nu, o aš to vis negaliu párimti Up. Dar ans nebaigė pasakoti, o aš jau viską párėmiau Up. Kol perimi, tai, rodos, viskas sunku Švn. Ar dabar jau périmi? Skr. Aš niekap negaliu périmt, kas jis do vienas Rdm. Jau visokį raštą galiu šiap tep périmt Nč. Žiūrėk, kap aš dirbu, tai ir tu périmsi Lš. Jis greitai perėmė [lošimą] Lp. Pérėmei tu ją (dainą) Tvr. Aš greit perėmiau lietuvišką raštą Žž.
| refl. tr., intr.: Negaliu aš persiimt tų visų giminysčių An. Mano berniokas labai sunkiai persiema uždavinius Užp. Mokiau mokiau, rodžiau rodžiau, kaip tą keturnytą užtaisyti – nepérsiima, ir gana Sml. Sunku persimtiej tokiam vaikui Ktk. Ką jam paaiškini, tuoj pérsiima Jrb. Elementorių greit persiėmė, tik su uždaviniais nekaip stumiasi Srv. Greitai persiėmei pats siūti Vv. Žiūrėk, kap jis daro, tai ir tu persiimsi Lš.
2. persvarstyti, pergalvoti: Taip viską galvoj perėmęs, verčiasi [jis] ant paskutinio šono rš.
IV. tr. barti; mušti; su visais iš eilės persimušti: Kai perėmiau gerai, tai tuoj atanešė viską, ką buvo pavogęs Vj. Kad jį perėmė ta boba, net man sarmata Ml. Aš jį taip pérėmiau, kad net išraudo Dgč. Antrą dieną jau susimušė su Kaze, piemeniu susiedo, ilgainiuo visus vaikus parėmė M.Valanč.
V.
1. refl. persikelti, perrūgti (apie tešlą, pyragus): Persiėmė pyragai Rod.
2. refl. perliepsnoti, perdegti: Namai jau buvo persiėmę, kol gesintojai subėgo Grž.
VI.
1. refl. persirungti: Eime pérsiimt! J.Jabl. Tas stipresnis, tas stipresnis – persiimkit glėbiais, tai ir be kalbos žinosit! Ds. Ekše (= eik šen), padėk ma[n] medį perskelt, tada ir persimt galėsim! Vlkv. Matai, gyvulėliai turi pérsiimti, kai sugenam: be to nežinotų, kas vyresnis, kas turi klausyti Sml. Einam pérsiimti, tai žinosim, katras drūtesnis! Grl. Porą kartų parsiėmė, ir papluko krau[ja]s Up. Jei nori, su tuo gali parsiimti S.Dauk. Kuris eis su manim pársiimti? Trg. Dar aš turiu senį – prosenį, apžėlusį, apsamanojusį – eik tu su juom persiimti BsPI31.
2. refl. ginčytis, bartis: Man tas jau iš dienų įkyrus daiktas dėl tokių dalykų su sudirgusiu svietu pársiimties MitI70.
3. refl. susitaikyti: Kaip anie besugyvena? – Tai nėko, jau pársiėmę Lkv.
VII.
1. tr. permušti, panaikinti: Perfumai prakaitą (prakaito kvapą) parema Kal.
2. refl. sumažėti: Na, turguj avių kaip balos. – Ruduva (= ruduo). Bet greit avys pérsims Rod.
◊ rankàs périmti pavaduoti: Keturiolikos metų dukrelė … jau motynai rankas parima Žem. Sūnus, kad būtų nemiręs, būtų tėvuo rankas parėmęs Šts. Tu nė raišo žmogaus neparemi rankų Grg.
praim̃ti, pràima (pràema), pràėmė tr.
1. imti pro šalį, nepaimti, nepataikyti paimti: Ėmė ėmė ir praėmė Jnšk.
2. pradėti imti, pradėti vartoti, leisti: Turiu šimtą nepràimtą Plt. Ana pràėmė naują puodą sviesto J. Nepraim̃k paskutinės taukų puodynėlės! Slm. Trys sviesto palivonai dar nė nepraimti̇̀ Paį. Kai praimi išsimainęs dešimčiavą, tai tuoj išeina pinigai Ds. Jau mes bulves iš rūsio pràėmėm Up. Ano rūsio nenorim praim̃t Ėr. Mes jau kitą duobę bulvių pràėmėm Lš. Vienas maišas pràimtas, o kitas čielas Pl. Na, da to[ji] sierčikų skrynelė nepraimtà (dar nė vienas degtukas iš jos neišimtas) Rm. Abi pràimtos [degtukų dėžutės] J.Jabl. Da nepraimta bačka vyno stovėjo BsPIII11. [Duok, Dieve, svočiai] aruode kampelio nepraimti NS759. Nupraustas muilo galas, o prašo kaip už nepraimtą Šts. Matosi ir kalnas, tada dar buvęs nepraimtas (nepradėtas kasti), nužėlęs čiobreliais, bitinėliais rš. Viršuj kalno praimta skylė Pn. Bagota kaip eglė šakota: šimtą nepraimtą, tūkstantį tura Pln. Kaip praimsiu daržinukę, gersim saldžią arielkutę JV670.
3. dial. paimti, pašalinti: Praim̃' šitą staluką iš po kojų Švnč. Praim̃k kraustulius iš po kojų Rod. Praim' (nukelk) savo katilą, man reikia statyt Švnč. Aš savo katilą praim̃siu Tvr.
4. iš anksto paimti: Praėmė šoferis piningus, o nenora bevežti į Šidlavą Šts.
5. refl. apsiimti (tarnauti), parsisamdyti: Rasi ir prasi̇̀ėmė ana pri Keblio Grg. Mūsų buvusiasis vaikis jau prasiėmęs Grg.
priim̃ti, pri̇̀ima (pri̇̀ema, pri̇́ema), pri̇̀ėmė, pri̇́emė
I. tr.
1. paimti, pačiupti: Penki geležiniai pirštai priima spausdintą arkužą ir kloja krūvon Blv. Koją priėmęs beiškelsi iš lovos – taip buvom pavargę morinę vežę [per Užgavėnes] Šts. Še, da priimk šitą triūbelę BsPIII48. Sarmata rankosna priimt ito bliūdo Arm. O tu, mano broleli, priimk šviesų kardelį, o ben iškirsi mano vargelį iš anytos vartelių! JV619. Ir priėmė žalią vyną į baltas rankeles JD318. Iškeltą apynvarptį priema antras darbininkas S.Dauk. Parnešė pilnas rankas priėmęs obulų Šts. Verkė tėvelis, mandieružę nešdamas, da gailiau verkė sūnelis priimdamas BsO274. Tamsta gausi arklius priimti (atvažiuotus paimti, nukinkyti, pagirdyti) SI184.
| prk.: Žodžius mano ausimis priimk (išgirsk) Mž510.
| refl. tr., intr.: Per visądien nepri̇̀sėmė jokio darbo Arm. Kad sunku, tai prisiim̃k ranka Ds. Reik medžių prisiim̃ti (pasirinkti), eitant par sodą, nu šunų Nt. Buntą siūlų prisiėmusys, beneranti pirštinę Šts. Prisiėmęs klėbį knygų benešąs Ggr.
2. priliesti: Rankos sutrūko, nieko negaliu priim̃ti Ėr. Įsuodino ragažę, kad jau baisu priimt Krsn. Kartis tokia apteršta, kad negali nė priim̃ti su ranka Trg. Su balta ranka nepriėmiau J. Karšta geležis – nė priimti negali Gs. Ranka suplyšus, tai ką tik pri̇̀ėmei, tai kaip peiliu Trgn. Pečius teip prikūrintas, kad negalima nei ranka priimti Ėr. Gelžis įkaista, nė priimti negal Šts. Ot kad sudžiuvo dobilai – nė priim̃ti nemožna! Pc. Kad jau nušalau visą veidą, o už nosies tai nė priimt negaliu Srv. Baisu čia priim̃ti tuos kviečius – byra Pc.
3. daug išimti; daug pridėti: Daug medaus pri̇̀imat Ėr. Priėmė kubilus medaus par vasarą Šts.
4. priglobti, sugauti gimstantį (apie priėmėją): O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti Vaižg.
| Onai, ką priėmė veršį, septyni darbadieniai Skr.
5. sutikti paimti, neatmesti: Priimk tu šitą mano naštą kaip dovaną iš grįžusio sūnaus K.Kors. Dovenos priimtos suriša žmogų M.Valanč. Jam ir marškinius nusivilkęs atiduok, ir tai priims Ds. Dėku broliui už tą meilę, kad priėmei vainikėlį JD48. Mokykla jau pilna, pareiškimų nebepri̇́ema Slm.
| prk.: Mes priimam teisingą kritiką ir sveikiname ją rš. Radęs Lietuvoje tą rašybą, priėmiau ją ir savo vadovėliui J.Jabl. Išsikalbėjimų nepriema M.Valanč. Duodatės pasimokydint ir gerą rodą priimat K.Donel. Id tave tikrai mylėtumbim, žodžius tavo priimtumbim PK23. Idant mumus … išmintį jam priimtiną … dovanot teiktųs DP231. O anas nori su manim kalbėtis, visada mano kalbą priema Dbk. Ji nepri̇̀ima mano kalbos (nenori su manim kalbėtis), snukį suka tolyn Ėr. Gerai priimu, nepadyviju R405. Juoką priimąs žmogus buvo ans (nepykdavo už pajuokavimą) Gršl. Kur pri̇̀ima juoką (nepyksta už pajuokavimą), te ažeinu Mlt. Juokas juoką priema Šts. Tavo malda nebus priimtà (išklausyta) KI68-69. Padaryk mus sau mielus ir priimamus KlM1713. Širdis nepriima (nesinori valgyti) Ėr. Senis davė jam pietus, ką tik širdis priėmė (ko tik jis norėjo) BsPII77. Jei nepriima (nėra apetito, nesinori), tai ir alkanas būdamas nevalgysi Vj. Akys nora, bet širdis nebepriema Jn. Nu, kad ir negersi, ale nors sveikatą priimk (nors gurkšnelį išgerk, neatmesk sveikatos linkėjimo užgeriant) Sdk. Kiek valgysi, tiek – nors loską priim̃k Gs. Jam labiausiai pieną pri̇̀ima (jis labiausiai mėgsta pieną) Ktk. Galima viską valgyti, ką tik širdis priema (ko tik nori) Žem. Dabar nieko širdis nepriema Žem. Ar tu priimi šalimą (ar mėgsti pirty vanotis)? Jnšk. Mano akys nepriema akuliorių: skauda Šts.
6. refl. tr., intr. nesipriešinti: Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios, kuri kokios prisiėmė (sutiko išgerti) Žem. Pradeda pradeda šidyt, ale kaip tik prisi̇̀ema (nepyksta), tai ir nebėr kas daro Sdk. Kur nori praleis arba prisims (priskirs sau) nebūtą sužeidimą rš. Kito neprisiema (nesutinka) nešiojama kaip tik motynos Šts. Tie suvis neprisiėmė gerti? Rm. Svečias nieko neprisi̇̀ima (nieko nevalgo) Ėr. Kai vaikai kitų nemato mėsą valgant, ir patys neprisiima Sv.
| Prisim̃k, Boles, durnių (sutik, kad pralošei)! Lp. Ana prisiima viską ant savęs (sutinka už viską atsakyti) Ds. Nebeprisiėmė daktaro (nebenorėjo gydytis, nesutiko, kad gydytoją atvežtų) Ėr. Sakiau, ale neprisiima (neprisipažįsta) jisai iš tolo Smn.
7. refl. tr. pasižadėti atlikti, apsiimti, įsipareigoti: Laikraštyje tėra maža žinutė apie darbo valstiečių prisiimtus įsipareigojimus (sov.) sp. Prašė prisimti tą garbingą pareigą rš. Jonukelis vėl prisiima, ka pavogęs iš ponios marškinius (ps.) Ml. Jin pabūt prisiėmė Rz. Smertį priimiaus (sutikau mirti) P.
8. pritarti kam; ką pripažinti, patvirtinti: Galbūt taryba galėtų bendro reikalo labui priimti rezoliuciją, kurios projektą, mano paruoštą, aš tuojau perskaitysiu rš. Pasiūlęs ir kelis projektus, kurie buvo visų priimti J.Jabl. Priegaidžių skyrimas vėliau buvo visų priimtas EncIX515. Jų parėdką priimt nakčia galiu (jų tvarka man patinka), su jais gyvent – ne Prn.
9. paimti; įsitverti: Priėmiau už rankai, ka nepavirstų, ir nuvedžiau į vietą Šts. Už baltųjų rankelių tėvelį priimsiu JD140. Močiute, tai priimdavai už baltos rankelės TŽI303.
| refl. tr.: Prisiimk rankoves, palietą vilkdamas, kad rankovių nesusmauktumi Šts. Nagi prisim̃k rankoves ir vilkis, pažiūrėsim, ar gražiai pasiuvo Jrb.
10. prispausti (prie darbo): Jie darbinyką moka priimt prie darbo Ėr. Na, dabar jie tą savo Petrutę ir pri̇̀ėmė Skr. Jį gerai priėmė darban Lp. Rytoj tave priim̃siu prie rugių Upt. Kai gerai priimsiu pri darbo, išlakstys visos kvailystės Ll. Darbu gerai priima Vlkv.
| Perdien priim̃tų (privargintų) prie dalgės Ėr.
| refl.: Gana jau man darbuit, jau nemaža prisiėmiau (privargau) per visą sa[vo] buitelę Rod.
11. prisiurbti, pritraukti: Brandingų (gerai pribrendusių) rugių miltai daug vandens priema Šts.
| prk.: Pažinimas yra receptyvus aktas, jis tepriima tai, ką jam teikia objektas EncIX207.
| refl. tr.: Prisi̇̀ėmė [v]andens traukinys ir nušniokštė toliau Šts. Audinys neprisi̇̀ima dažų (nesidažo) BŽ432.
12. pavartoti; pritraukti į burną; privalgyti; prigerti: Priims pilną burną [arielkos] Lp. Nenoriu vyšnių, aš jau šiandien rūgšties iki soties priėmus Skr. Idant … vaistą priimtų DP191.
| Kaip į burną vandenio priėmę, tylėjo ir smalsuoliai A.Vien.
13. reikalauti; mėgti: Žemė labai priima darbą (reikia gerai išdirbti, kad javai augtų) Srv. Jis pri̇̀ima didelį prašymą (jį reikia labai daug prašyti, kad ką padarytų ar į svečius ateitų) Jnšk. Žirnis pri̇̀ema sūrumą (nesūrūs žirniai neskanūs) Šts. Retas, nuskydęs audeklas nepriema ataudų Ggr. Baikštus arklys nepri̇̀ima botago (baikštaus arklio nereikia botagu kapoti, baikščiam arkliui nereikia botago) Ėr. Priimu, kenčiu darbą SD260.
14. palaikyti kuo, už ką: Ką už juoką priim̃ti BŽ432. Per ger priimu R244. Tai jau nepriimk nieko už pikta I.Simon. Ir, ką aš steliavau, už ger šį sykį priim̃kie K.Donel. Aš tik pasijuokiau, o jis kaip teisybę pri̇́ema Slm. Ažu gera priimu (orig. prijmu) SD178. Neapsirik, avies už bobą nepriimk! Skdv.
II. tr.
1. mielai sutikti įsileisti (į namus); priglausti, leisti kam būti savo tarpe: Mielai priimčiau tave, dukrele, vargelio nepaimsiu d. Kad pri̇̀ėmei mane jauną, priim̃k ir žirgelį! (d.) Dkš. Priimti priimtum prie savo dalelės, ale kad mes matom, kad tu be rūtelės (d.) Vlk. Priėmėm kaip žmonės, ė ana man trobą terš rš. Visi jie mane nuoširdžiai priėmė ir džiaugėsi rš. Kad tavęs nei svietas, nei Dievas priimtų! Švnč.
| Dukrele, priimk (suvaryk tvartan) karveles! dz. Karo vartus atdarykie, žirgelį priimkie d. Išeik, tėvuli, ant dvaro, priimk (pasitik, sutik) talkelę nuog baro VoL457. Svečią namuosan priimti VoK33. Ir priimtų jus ing … gyvenimus DP12. Kas jus priims, tasai mane priim BPII50. Oi žeme, žeme, žeme sieroji, oi kam priėmei tėvą, motulę? d. O mergelės, mergužėlės jaunosios, ar priimste kareivėlį nakvoti? JD631. Ar nepriim̃tumėt naktigulto? Slm. Kad nepriimi pargulėt, priimk nors parstovėt Bsg.
| Priimu išsūnį, išdukterę B. Priimu per kūdikį, įsūnį, išdukterę, per priepeną R26.
^ Priėmė kai šiltą vilną (mielai, gerai priėmė) B.
| refl. tr.: Jau ją tėvai prisiėmė BsPIII246. Prisimkitės kits kitą Bb11PvK15,7.
| Vai, mergele, pasislink, mane jauną prisiim̃k (leisk šalia atsisėsti) (d.) Sl.
2. įrašyti, įregistruoti: Daug studentų šiemet priėmė į universitetą Viln. Ar pri̇́emė jūsų vaiką mokyklon? Slm. Ir jį jau pri̇́emė kolektyvan (į kolūkį) (sov.) Slm.
3. išklausyti: Apie dvyliktą valandą viršininkas priimdavo interesantus P.Cvir.
4. pavaišinti, vaišinti, mylėti: Priėmė, pavalgydeno kaip žmogų (kaip reikiant) Trgn. Kuo svečius priim̃sim? – Žąsiena, antiena, vištiena Kp. Priimti svečią N. Svečius priim̃ti KI226. Ar gerai te tave priėmė? Mrs. Toki geri žmonės – gerai priėmė Dkš. Kad jau neturi kuo priimt, tai nė neprašyk [svečių] Sdk. Ar gražiai pri̇̀ėmei svečius? Vlkv. Nuėjom pas Skrinskus, tai dar mudu priėmė Mrj. Ne tik nakvynę davė, ale da ir pri̇̀ėmė Ktk. Jos mane priėmė kap geriausią svečią Lš. Neturim mėsos – kuom priimsim svečius? Ndz. Jį gražiai priėmė, sodina ir girdo, valgydina VoL301. Kuom priimsiu tuos svetelius? JD725. Buvau svečiu, o nepriėmėt mane GNMt25,43. Svečius mylįs, priimąs SD64.
| Meiliai šneku, meiliais žodžiais priimu (kalbinu, užimu) R244.
5. užimti (užkurį, žentą): O tai dukteriai žentą pri̇̀ėmė Lp.
| refl. tr.: Ir Banaitienė prisi̇̀ėmė žentą Pc. Jis an jos prisiėmė žentą Alv. Toj mergaitė pri̇̀sėmė žentą Lp.
6. rinktis, skirtis: Jonas … už motiną sau ją priima DP506.
| refl. tr.: Kurs jį per mokytojį savo jaunystės prisiėmęs buvo prš.
7. gauti, turėti: Kurgi priimsi mėsos žėdnai dienai Užp. Kur te priimtum mes šieno, kad karves šertum šienu! Trgn.
| Jau, sūnel, kiek aš vargo priėmiau (turėjau, iškentėjau), tegu Dievas lenkia! Klt.
8. įgyti: Kad vieko neteksi, protą priimsi B. Kaip tiektai jis savo tikrus metus prieaugs, ir protą prieims Mž124.
| refl. tr.: Kiek tu iž (= už) tą nusilpusį gaidį prisiimsi̇̀ (gausi parduodamas) Rod.
| Duodu labą dienelę šitai aukštai klėtelei, kur ištiesiau savo krasną stogelį ir prisiėmiau razumėlio Kb.
| Gyvulys nuog gyvulio pri̇̀sima tokios veislės (atvedamas toks, gauna tokią pat ypatybę) Db. Prisiėmęs mažesnius intakus, gauna Ebro vardą EncVII382. Pakorė vieną tėvūną už tą, jog priėmė krikštą (leidosi apkrikštijamas) nuo mečeivių, ne nuo danų S.Dauk. Sakramentą priimsi VoK28. Prieims krikštą (apsikrikštys) Mž133. Minichai, … į klioštorių eidami, pašventinimą priimlavo Vln46.
^ Senas jautis sunkiai mokslą priima (senam sunku mokytis) B.
9. pridėti: Stačiai kelias blogas, aplink – daug priimsi̇̀ (bus toliau eiti, važiuoti) Trgn.
| Jis bešienaudamas ir iš mano pusės pievos priėmė (prigriebė, sau prisidėjo, pievą perpjovė) Up.
10. išimti, pripirkti (išsimokėtinai): Priėmė tiek daiktų ant skolos, dabar, jei nori, pasiusk bemokėdamas Vvr. Labai daug priima prekių be pinigų Lp.
11. refl. prigyti: Daug obelaičių buvo pričiepijęs, ale pasitaikė lietus, tai mažai teprisiėmė Sdb. Priskiepinau penkias obelaites, ir tik viena prisi̇̀ėmė Rdm. Visi skiepai šiemet prisiėmė Nč.
| Čiepai neprisiėmė Rmš. Jį triskart čiepijo, ir vis neprisi̇̀ėmė Lš. Šitą vaiką jau duroz (du kartus) skiepinom, ir nepri̇̀sima Rdm. Raupai prisi̇̀ima BŽ67.
12. refl. prk. įsigalėti: Bielinskis, Gercenas savo mokslo, publicistikos ir meno veikalais paruošė dirvą marksizmo-leninizmo idėjoms Rusijoj prisiimti rš. Prisiimti svetimų papročių BŽ67. Tokie numanymai, žinoma, visur labai prisiėmė Gmž. Sėkla prisiėmė širdy jo MP101.
13. tr. užperėti: Po šita višta visi priimti kiaušiniai Lp.
◊ priim̃ti sė́klos pririnkti augalų grūdų sėklai: Pri̇́emiau sė́klos ir glazdikų, ir razetų Slm.
| refl. tr.: Prisi̇́emiau ir morkų sė́klos, ir rasodos Slm. Prisi̇̀ėmėm šiemet daug rūtų sė́klos Jnšk.
prisiim̃ti jáutį (kùmelį) (apie gyvulių patelę): Karvė neprisiėmė jautį, neapkuldino karvės Šts. Kumelė nė iš tolo kumelio neprisiima Ds. tai̇̃p pri̇̀imta toks paprotys, taip įprasta: Pas mus tai̇̃p jau pri̇̀imta Trg. Tai̇̃p nepri̇̀imta BS8.
kai̇̃p pri̇̀imta kaip daroma, kaip įprasta: Padavęs man ranką, kaip priimta baltųjų, parodė į tą pusę, kur buvo matyti sniego trobelės rš.
suim̃ti, sùima (sùema), sùėmė
I. tr., intr.
1. sugriebti; surinkti; paimti: Suim̃k šiaudus nuo klojimo laito! Vb. Lošikai suėmė kortas ir sukilo nuo žemės A.Vien. Kai medų (labai norėdami) visą turtą sùėmė Sld. Žentas suim̃s senio visus turtus Upt.
| prk.: Ale suimkim tai tuoj krūvon ir priveskim pavyzdį Blv. Visos raidės, draugėn suimtos, vadinasi abėcėlė J.Jabl. Į savo rašinį suimu daugiausia tuos linksnių ir prielinksnių kalbos dalykus J.Jabl. Reikia visuomet medžiagą iš visų kronikų suimti LTII393. Nesilytėdamas variantų, keliais žodžiais suimsiu tik nuogą faktą V.Kudir. Plačiau išplitę kalbos reiškiniai yra suimami (suvedami) į dėsnius EncIX513. Akys nebsuema (nebemato) ir par akuliorius ž.
^ Kad jį diegliai suimtų! Pls.
| refl. tr.: Atsipeikėjo ir, susiėmusi kibirus, kopė į kalną rš. Paskui susiėmė nuo stalo valgymus ir išjojo BsPII287. O ji jaijai liepė susimt viską ir eit šalin BsPI11. Jis, nieko nežiūrėdamas, tuos pinigus sau susiėmė, pakavojo BsMtI37.
2. suvalyti (javus, šieną, daržoves): Ar jau suėmė javus? Mrk. Suim̃ti nuog laukų gėrybą dz. Mes jau nuo lauko suėmėm, liko tik bulbės nukasti Grz. Šiemet par mus darbas spėja, jau visa ką suėmėm nuo lauko Ml. Kai vieni nesuima javus, kiti bėga [padėt] suimt Mrj. Kad ščeslyvai suimtum rugius, tai šiemet duonos turėtum Nč. Pas mus kai kurie jau javus suėmė Lš. Supulkim, vyručiai, suimkime šienelį! Ašb. Nupjovęs šieną, veiza, kad tik galėtų suimti Dr. Kas dirba, tas ir sùima javus Ėr.
| refl.: Susiėmęs nors tiek, parejau Žem. Kai lietus pakęs (kai nelis), tai ir vasarojus susims [nuo laukų] Alv.
3. įsitverti; iš abiejų pusių paimti ką ir spausti; suspausti: Plaukai striuki, suimt negali Ėr. Tavo plaukai striuki – nėr už ko suimti Jnšk. Sùėmiau Jurgį už kaklo Vb. Jis man kad sùėmė (suspaudė) ranką, tai ko neatsisėdau Lš. Anyta suėmė kirmėlę pirštais A.Vien. Pakelk dureles – negirgždės, suimk raktelius nežvangės KlpD58. Ei, tu lokė, tu lokutė, suimk mano galvą! JD562. Pakelk duris girgždančias, suimk raktus skambančius JD823. Palaikykie žirgužėlį, kad nešokinėtų, suimk trumpai kamanėles, kad nesuskambėtų LB108. Reikėj[o] suimti (susupti, suvynioti) į vystyklėlį, reikėj[o] įmesti į Dunojėlį (d.) VšR. Priėjęs suėmė Oną už pažastų ir kėlė juokaudamas rš. Jis koją kuo rūpestingiausiai suėmė (sulaužytą sudėjo) ir įdėjo į luobus, kad sugytų rš. Vilką visi suėmė (surėmė) ir išstūmė S.Dauk. Jau ne laikas, močiute, jau ne laikas, širdele, kad suėmėm baltom rankom ir sumainėm žiedeliais (d.) Kp. Suimk akis saujon, tai užvysi LTIII461. Suėmė kaip bagočių už širdies Mrj. Sùema strėnas linus beraunant (įskausta, įsopsta strėnas) Trš. Dievaži, tylėk – arba liežuvį tau suimsiu (nutildysiu, gausi mušti)! rš. Jei aš tau nesuimsiu dantų – nekur aš būsiu! Lp. Bėk, galvą suėmęs (greitai bėk, bėk, nieko nežiūrėdamas) Šts. Niekas labai nesuima, kad tu čia ir šokinėji (niekas nebijo) Trgn. Gal kas apie jį ir suima galvą (gal kas jo ir bijo), ale tiktai ne ašiai Trgn. Visi žmonės jį sùėmė (laikė) už didžiausią poną Tvr. Ar tankiai tave suima (ar dažnai tu apkvaišti)? Ml. Toksai buvo, trumpai suimant (trumpai sakant), atsakymas prš. Jisai darbą sùima gerai (greit ir gerai dirba) Skr. Verdantin [vandenin] indeda [kiaušinį], tai aštriai sùima (greit išverda) Vrn. Rūpesniai sùėmė širdį Šts.
| refl. tr., intr.: Susiim̃k (susitvarkyk) plaukus! Lš. Iš išgąsčio jis susiėmė galvą Žvr. Eita širdį suė̃musys (susiėmusi), stingsta visa Šts. Jog regime, kad medžias ir akmenes stipriai suguldinos ir suėmės, drąsiai įeime DP575. Kad ėmė varyt (plūsti), kad ėmė kantuoti, žmogus, ausis susiė̃męs (labai greitai) išlėkė Skr. Pabūtum su tokiu ligoniu vieną naktį, galvą susiėmusi bėgtumi Slnt. Reikia, susiėmus galvą, bėgti šalin rš. Nuo šitokio bėk, galvą susiėmęs Ds. Jie šaukia galvas susiėmę (balsu šaukia) A1884,12. Kap papaisiau aš in tų rugelių, tai plaukų susėmiau (nustebau, išsigandau) Arm. Jos visos trys, šonus susiė̃mę (skaudamais šonais), eina Upt. Vienakis juokėsi, susiimdamas šonus, iš neregio (labai juokėsi) Tat. Pilvus susiėmę juokęsi tuokart pamariškiai I.Simon. Nerėk kaip smaugama, susiim̃k biškį (susivaldyk), ir neatrodys taip baisiai Vkš. Jai labai reikėjo susiimti (susivaldyti, susilaikyti), kad nepatrūktų juokais Raudienei čia tebėsant I.Simon. [Ji] paraudo ir kalboje užsikirto, bet tuoj susiėmusi (susivaldžiusi) ėmė vėl pasakoti Pt. Prieš mūsų žmogų visi susiima vienon kekėn (susivienija, eina iš vieno) Rod.
4. tam tikru būdu sudėti (rankas): Rankas suimti N. Verkia gailiai mergužėlė, rankeles suėmus (d.) Srj. Kai pašalo, tai visi džiaugias suėmę rankas, kad purvo nebebus Ds.
| refl. tr.: Susiimu rankas R419. Jis stovi, rankas susiė̃męs KI584. Nieko nedirbantis žinogus gal sau vaikštinėti, susiėmęs rankas rš. Senelis susiėmė rankas, atsiduso, akis užmerkė ir numirė Ašb. Keiksi, rankas susiėmus, rytą vakarėlį (d.) Kpč. Liepė rankas susiimti Tat. Aš su ištiestoms ir susėmusioms rankomis tau liaupsę sakysiu brš.
5. susiaurinti, sutrumpinti (drabužį): Kleidą suim̃ti KII383. Sijonas krenta nu strėnų, reik suim̃ti apjuostuvę Vkš. Suimk dar ir antrą suimką – matai, kad dar smuks par kulšis Brs.
6. surinkti: Suėmė visą drąsą (įsidrąsino) ir drebančiu balsu pašaukė rš. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suėmė visas savo spėkas ir pasijudino BsPIII51. [Berniukas,] suėmęs visas savo jėgas (labai greitai, kiek galėdamas), pasileido bėgti rš.
7. supulti (prie darbo), pasispausti, pasistengti: Led tik visi suėmę užkūrė ugnį Upt. Kai sùėmėm vakar visi – dobilų laukas ir ant šono (nupjautas) Rs.
| refl.: Nemanyk, kad pradžioje tereikia susiimti, o paskui galima ir šiaip sau švilpauti rš. Truputį susiim̃kit, vyručiai, kad ligi vakarui šitą plotelį nupjautumėt Žvr. Reikės susiim̃ti ir atkasti duobę Lnkv. Teks ir tau, moč, rimčiau susimti sp. Su tais tvartais turi susiim̃t (pasistengti daugiau, smarkiau dirbti, kad pastatytų) Gs. Rygiečiai [futbolininkai] antrą kėlinį smarkiai susiėmė ir jį užbaigė 2:0 savo naudai sp.
8. prk. sutraukti, susiurbti: Balta spalva nesuima šiluminių spindulių rš. Garuojantis vanduo daug suima (suvartoja) šilimos rš. Gutacija pasireiškia tais atvejais, kai šaknys daug vandens suima, o lapai mažai jo teišgeria EncIX909.
| Daugumas rašytojų suėmė savin (pasisavino) senųjų rašytojų pažiūras rš.
II. tr.
1. sušaukti, sumobilizuoti: Vsevolodas, suėmęs daugybę kareivių, puolė ant lečių S.Dauk. Kur jai dėt, tiek suėmus! Lp.
2. sulaikyti, areštuoti: Nusikaltėlį sùėmė DŽ.
3. priimti: Avių turiu suimtų [ganyti], negaliu išeiti iš numų Šts.
| refl. tr.: Tura susiėmęs dešimtį karvių į ganyklą Štk.
4. suvaryti, uždaryti: Šiandien suėmiau tris karves tvartan Dkšt. Ir atėjo mergužėlė, ir paprašė tėvulėlį, kad suimtų žirgužėlį in stonelę, in naująją LB138.
5. ištikti, užeiti: Suėmė juokas Plng. Baimė sùėmė Ėr. Tuojau vėl jį suėmė baimė, kuri buvo pranykus Mš. Daugiau taip šį suėmus baimė, taip suėmus, kad šis nebeišmanąs nė penkių Sln. Kai jau miego suimtas, tai ar kelsi, ar ne, nebeis valgyti Grž. Moteriškę snaudulys suima rš. Sùėmė toks miegas, nuėjau ir atsiguliau Ėr. Į rytą tai jau tikrai snaudas suim̃s Skr. Mortą suėmė saldus, svaiginąs silpnumas J.Avyž. Kap sùėmė [skausmas] dantį, tai neturėjau kur dėtis Arm. Kap sùėmė dantis, nor tu gyvas žemynon kaskis! Lp. Bene karštligė tiktai mane norėtų suimti rš. Kap suėmė sunki liga, viso padūmojau Arm. Atkratos kai sùėmė, paleipėjau gerokai Srv. Ligos suimtas, mirė Šts. Ir valios susmukimas suima žmogų panašiai kaip liga rš. Strėnas skausta, vėruliai sùėmė Als. Mislijau nesulauksiu ir ryto, kai sùėmė diegliai Skdt. Smarkiai suėmė liga Smn. Naktį staiga suėmė šaltis P.Cvir. Sotus žvirblis ir smarkesnį šaltį pakenčia, o kai suima kartu šaltis ir badas, tai ir galas Mš. Miške toks suėmė šaltis, nors ant ugnį gyvas lįsk Ėr. Kap namie sėdi prie šilto pečio, tai sveikas, o kaip tik išeina laukan, tai suima kaip kartelį Arm. Jį suėmė diegliai, sopuliai Lp. Deginantis skausmas suėmė vidurius P.Cvir. Mane suėmė ilgumas (ilgesys) rš. Mane apmaudas suėmė P.Cvir. Gal paskui ir mus suims noras (gal įsinorėsime) Pn. Sopuliai suims DP14. Skraidė skraidė miegas ir sùėmė galvą (apėmė snaudulys) Arm. Kai suema galvą sopčius imtinai, tai tik galva neskyla Ml. Nedaryk anksti juškų: galvą suims (sugaruos) Slk. Man smalkės sùėmė galvą Alk. Kraustykis nuo pečiaus, da suims galvą Kš. Smalkės man galvą sùėmė Gs. Garai galvą suim̃s Brš. Teip sùėmė pirty galvą, kad ledva nameliokan išsverdėjau Ds. Suėmė galvą, kad ir atsikelt negaliu Vrn. Jaujoj taip buvo galvą suėmę, kad ko tik nenumiriau Alz. Dėl tavo bėdų kitos galvos nesuim̃s (neskaudės) Trgn. Degtinės stiklelį išgėrė, vienu akies mirksniu suėmė jį (apsvaigino) rš.
6. vaišinti: Svečiuose smarkiai nesuėmė, tai tuojau grįžo namo Vdžg.
7. suprasti; suvokti; atsiminti: Man aiškina, o aš vis nesuimu Gs. Ar suimi, žmogau, ką tau pasakoja? Lp. Kas gali suimti, ką jis kalba! Krsn. Negaliu suimti, kaip tai gali būti rš. Anas jau nieko nebesùema Sv. Tokia tavo ir smagalvė, kad nieko nesuimi Skp. Moč, ar suėmei, ką kunigas kalbėjo? Žem. Jis man ilgai aiškino, bet aš nė kap negalėjau suimt Lš. Nesuimsi dar̃ nei kur pradžia, nei pabaiga Al. Būta ko nesuimt, kaip padirbt didžiulė (smuikas bosas)! Smn. Gera galva visa sùima Ds. Tiek pripasakojo, kad mano nė galva negalia suim̃ti Up. Nesuimu (neišmokstu) taip greitai dainą J. Kad nesuima (nemoka, neišmano), tai ko dar būva pašte? Kp. Dainuoja dar ir kitokias dainas, tik visų daininykė į galvą nebesuima (nebeatsimena) Plv. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą (supras) svarbią laikraščio įtalpą V.Kudir.
^ Suim̃k tu kreivo rato sliedą (suprask tu jį, supaisyk) Krok.
III.
1. tr. gauti, sudaryti: Tiek pinigų suėmiau pernai, ė kur dėjos? Sdk. Daug pinigų sùima Ėr. Žiūrėk, kiek anas iš visur tų pinigų suima Ds. Buvo galima suim̃t šimtą rublių Plv.
2. refl. tr. įsigyti: Nedavė man jaunai nei stogelio ištaisytie, razumėlio susiimtie, pasogėlio susaugytie (susiauginti) (d.) Vlk.
IV.
1. refl. pradėti smarkiai augti, vešėti: Kad susi̇̀ėmė mūs miežiai, net juodi! Rdm. Po šio lietaus miežiai tep susiėmė ir žaliuoja kap rūta Švnč. Ale tavo taboka susi̇̀ėmė Ktk. Po šiltaus lietaus vasarojas tep gražiai susiėmė Švnč. Po lietaus ir pievos susi̇̀ėmė Ds. Reiks burokai su trąša palaistyt, tai maž dar susim̃s Ml. Tik po lietaus tai tep viskas ir sùsėmė augt Švn.
2. refl. pradėti rūgti, degti: Pats gardumas pieno, tik susiėmęs, nerūgštus da Pn. Ar surūgęs pienas? – Biskį gal susėmęs Lp. Man daros (rodos), kad visas miestas susėmė ugnėn (pradėjo degti, suliepsnojo) Lp.
3. tr. apkepinti; apimti: Labai suėmė ragaišį, pluta kieta (krosnyje šiluma griebė, apkepino) Ėr. Pečius gerai iškūrintas, ragaišį sùėmė Upt. Reikia gerai prikūryt pečius, kad duonelę suim̃tų Lnkv. Duoną greit suėmė, pečius buvo karštas Jon.
| refl.: Duona nesusiima, kad kaminas atdarytas Lp.
4. refl. sueiti, sulipti į vieną vietą; susitraukti, susimušti: Sidabra (upė) … miesto lauke išsišakoja ir po kokio viorsto vėl susiema į vieną vietą BM176. Dar virink nors valandą, tada tik susiims Lš. Sviestas blogai susiima, tai bus didžiasviestis Dkšt. Tuoj susiims sviestas, tai užvalgysim rš. Kol sultys nesusiims, neišeis kastinis Dr.
V. tr.
1. užpulti, loti: Ką tie šunys teip sùėmė? Ėr. Šuva kaip sùėmė aveles, tuoj atsirado daržuose Upt.
2. užpulti barti, kvosti: Kad sùėmė jį visi! Ds. O, jis juos gerai sùėmė! Srv. Vagis, smarkiai suimtas, tuoj prisipažįsta Slnt. Mokinį, kai nusikalsdavo, striukai suimdavo (griežtai apibardavo) Mš. Aš tave kap šiltą vilną suimsiu (įveiksiu, nugalėsiu) Brt.
3. refl. susibarti, susiginčyti, susipykti: Vedu ten stipriai susiėmėm Šts. Dėl šio reikalo mudu gerokai susiėmėm rš.
| Jiedu susimdavo liežuviais (susibardavo) rš.
4. refl. eiti ristynių, imtynių: Nu, susiim̃kiam – matysiam, katras stipresnis Vkš. Susiėmė, ir nė vienas, nė kitas neįsiveikė VoL326. Susiimsim, pažiūrėsim, katras stipresnis Jnšk.
5. refl. susikibti, susikirsti, susikauti: Susiėmė kardomis muštis S.Dauk. Susėmė kautis Lp. Atsprogo staibio kaulas, taip buvo susiėmę mušties Šts. Iš pykčio susiėmė du vyrai rš. Ląstoj gaidžiai tas prieš tą ir susėmė pešynion (ps.) Rod.
VI. intr. pradėti: Žiogai suimdavo labiau čirkšėti rš. Kad sùima mergos dainuot, net medžiai linksta Vlk. Atdaręs aulį, skubiai suimk dirbti, kad kaimynų bičių nepagundytum prie vogimo srš. Ir man nakčia kad suėmė krūminį gelti, maniau neiškęsiu, ir gana A.Vencl. Kad suėmė vidurius pjauti! Krt.
| refl.: Kaip susima žuvys nerštis, tai ir apkursta Rod. Kad susėmė bartis, net jų ausys paraudo! Rod. Kad susi̇̀ėmė su Petru bartis, net už kriūtų nusitvėrė! Alv. Kai susim̃s giedot, tai net giria žvaga! Rš.
◊ suim̃ti į nãgą (į rañką) sudrausminti: Suimk gerai save į nagą (prisiversk, susivaldyk), ir atsikratysi nu to kūrinimo Vkš. Kaip suim̃s tave gerai ant nagus (kai prispirs), viską pasakysi Upt. Aš tave suimsiu nagan (griežtai su tavim pasielgsiu) BŽ123. Sùėmė rañkon (sudrausmino), o tai ana buvo pradėjus lakstyt po kermošius Skdt.
suim̃ti stãlą nukraustyti, nurinkti nuo stalo indus: Suimk stalą! Šn.
suimti rugius surinkti ir sudėti į pėdus nupjautus rugius: Mergaitė visus rugius po dalge suėmė, motinai nė iš gryčios nereikėjo išeiti Srv.
suim̃ti linùs pakelti ir surišti į kūlius paklotus linus: Mes jau linus suėmėm ir išmynėm Vb. Sùėmėm broliuko geltonus lineliùs (d.) Kp.
užim̃ti, ùžima (ùžema), ùžėmė
I. tr.
1. suimti; pagauti; pasiekti: Nekirpk (nepjauk) morkų lapų taip trumpai, paskuo nebužimsi Trk.
| Užuėmė (pagavo) jie žuvų daugybę BtLuk5,6.
| Įkelk karves tik kiek liežuviu užima (pasiekia, užsiekia) Gs.
| refl.: Maž koto teužsiima, ir lūžta dalgio kotas Šts. Užsiėmė už baltųjų rankelių, nusivedė an didžiąją karčemelę (d.) Ml.
2. uždengti, uždaryti: Senutė priejuoste užima jam burną P.Cvir. Užima burną, kad nė kvapo neišleistumėte V.Kudir. Užimk kraną, ir nebėgs vanduo! Skr. Ką smaugti, kam kaklą užim̃ti KII363. Užėmus tada akis, graudžiai ašarojo Vp. Užimk duris, neįleisk to bestijos Plng. Ažimk duris, tai per aukštinį išbėgs Arm. Dėdule, ir aš eisiu rozu. – Nogi kiba aš užimsiù (pastosiu) tau kelią Lp.
| prk.: Ar užimsi, kad visiems pasakoja Skr. Pradės juoktis – žmonėm burnos neužimsi Rm.
| refl. tr.: Juokiasi, užsiėmęs rankom burną Ėr. Užsiėmiau akis su ploščium rš. Užsiimk burną su ranka, kad dedi nuodus lapei Trk. Motina, lyg nusigąsdama, užsiėmė ausis rš. Užsiim̃k (suspausk pirštais) nosį, ir nebetekės [kraujas] Slm.
3. užkimti; imti skaudėti (gerklę, kaklą): Ir galvą sopa, ir kaklą ažùėmė Trgn. Nevalgyk šaltų obelių, bo vėl gerklę užim̃s Pc. Kad ažùėmė gerklę, tai ir iššnekėt negaliu Sdk. Ažùėmė gerklę, negaliu šnekėt Ds. Kaklą užėmusi, žekes pri kaklo tvėrė S.Dauk. Kaklą liga užėmė, ir nė kalbėt negali Ss. Man vis, kad tik pašąlu, ažùema gerklę Antš. Piktas kaklas, ùžimtas kaklas KI581. Da va pašalai, ir užùema gerklę Ut.
4. sulaikyti, užturėti: Neužim̃si, kad lis Gs. Kulkos neužim̃s Lp. Lietaus neužim̃si Slm.
| Tuoj mane užims (sučiups, sulaikys) girinykas Mrj.
| prk.: Pailsau, net kvapą ùžėmė Gs. Aš išsigandau, kad ir dvasią užėmė Krtn. Kaip aš nusileidau [rogutėmis nuo kalno], man širdį užėmė Pln. Užėmė žadą, ir nebegali ištart nė vieno žodžio Rm. Jam taip suspausdavo širdį, kad jis nieko galvoti nebegalėdavo, net žadą užimdavo rš. Dvasią ùžėmė lekiant (uždusau) Pc. Speigas užimdavo kvapą rš. Elementoriaus lapai paveiksluoti, užimdavo net amą mums rš.
^ Man Pondzies (Dievas) yr davęs, neužėmęs (dosniai davęs) Šts.
5. intr. neleisti, uždrausti: Argi tu man užimsi rūkyt! Lp. Bene tu man užimsi: jei aš noriu, tai ir eisiu Nmn. Teisėjas man toliau ùžėmė kalbėti Lš.
6. užstoti, neleisti eiti, važiuoti; grąžinti: Ji įsileido bėgti, bet aš toks greitas, ir ją ùžėmiau Lš. Užimk karves – jau artinasi prie javų Lp. Užim̃k avis nuo javų Krok. Užim̃k karvę nuo javų! Al. Vijausi, vijausi ir tik nuo Kazio kluono užėmiau arklius į namus Lzd. Užėmė jis tą jautį ir varo namo BsPII227. Atėjo bernelis iš dvaro, užėmė jautelius ir varo (d.) Vlk.
| refl. tr.: Ažsi̇̀ėmė skatus iš avižų ir nusvarė kieman Grv. Ale vėl iš po akmens pakalnėje išlindo dar didesnis milžinas; užsiėmė kelis galvijus ir nusivarė BsMtI14.
7. užsibrėžti, pasiskirti: Ùžėmė rugių lauką pjauti per pusę (užėmė pusę lauko per kartą) Jnšk. Gera gervė (mentelė) tura užimti platų blomą, tura trąšiau kasti Varn. Kam ùžėmei tokį didelį barą? Jnšk.
| refl. tr.: Vieną vyšnią užsiim̃kit ir nuskinkit gatavai Skr. Aš nusivariau į pūdymėlį ir užsiėmiau ilgą varstelį Sln. Aš tokią didelę kelionę užsi̇̀ėmiau BM168.
8. pradėti, užsidėti: Jie jokių darbų neùžima Gs. Reiks užim̃ti kada lopyti kaldras Pc. Viską mes ùžimam dirbti, ale kad nepaspėjam Pc. Ot velyk užimkime kitą šneką V.Piet. Nereikalingą daiktą ùžėmė Lp. Vakar ir aš ùžėmiau naują darbą Brt. Žiūrėk, jau jis kitą kokį darbą ùžėmė Skr. Aš jau buvau užmigusi ir sapną užėmusi, kai pabudino Skr. Tuokart užėmė mokyt aną kalbos MPs. Vieną vakarą anie (zuikiai) buvo užėmę ūkštauti Lkv. Žiemą, kai nesi kokio darbo užėmęs, gali ir padykauti Srv.
9. pasiryžti; užsispirti; pradėti: Tvartus plytinius užėmė (pasirengė statyti) Gs. Pono siuntiniai pamatė tokį arklį, užėmė pirkti BsPII146.
| refl. tr., intr.: Ans užsiema darbą dirbti J. Užsiėmiau būdą išrašyti S.Dauk. Pasistatė gryčelę ir gyvent užsiėmė TDrIV265. Be reikalo tu užsi̇̀ėmei šitą darbą Lp. Užsiėmiau karštai dėl savo brolių lietuvių storoties A1885,91. Oi neužsiimk, jauna seserėle, neužsiimk šių sunkių darbelių (d.) Srd. Užsiėmiau jo nebepriimti į namus Skr. Užsi̇̀ėmė ją išvaryti [iš namų] Pc.
10. priimti, prisiimti: Visai tai ant savęs užėmė WP2. Ant savęs užėmė mūkas MT37.
11. refl. užstoti: Aš užsiėmiau už jįjį ir išgelbėjau J.
12. išgerti (vaistus): Pirma reikėjo šituos vaistus užim̃t Skr.
13. intr. įgerti, įkaušti: Jau tas vyrukas yr užė̃męs Krtn. Aš vakar smarkiai ùžėmiau degtinės Up. Tas girtuoklis jau buvo gerai drąsos užėmęs (iki drąsumo įkaušęs) TDrVII243.
II. tr.
1. paimti, okupuoti: Užima pabriką Lp.
| Siernauskis su ponu Šimonavičia ir būriu žmonių norėjo užimti gabalą žemės, būk kalvinams priderančios M.Valanč.
2. turėti: Visi žino, kad Indija užima žemės ploto milijoną keturis šimtus tūkstančių ketvirtainių mylių J.Balč. Aleksiukas užima tikrąją pirmininko vietą tarp abiejų tėvų Vaižg. Jaunieji tarybinės inteligentijos kadrai užima vis žymesnę vietą socialistinėje statyboje (sov.) sp. Kadrų parinkimas, paskirstymas ir auklėjimas užima (turi) ypatingai svarbią vietą mūsų partijos veikloje (į kadrų parinkimą, paskirstymą ir auklėjimą kreipiamas ypačiai didelis dėmesys) (sov.) sp.
3. užvaldyti, pasisavinti: Jis nori sostą užimti rš. Nutarė jie karaliūną Joną nužudyt ir užimt jo karališką vietą MPs.
4. apgyventi: Namus užimu R67. Atbėga lapė, atranda savo gyvenimą užimtą ps. Mano avilį turi kano bitės užėmę Ėr.
5. prikrauti, pripilti: Daržinė dabar su vasariniais šiaudais užimta Jnšk. Turiu maišą, ale užimtas (netuščias) Ėr. Paskui atsigersi: sklenyčią ažuėmiau su pienu Mlt.
| refl.: Kaip arpavojom, tai visi maišai grūdais ažsiėmė Sdk. Užsiėmė visos puodynės – nebėr kur košt pieno Slm.
6. uždėti; užsėsti; užstoti: Užim̃k man vietą traukiny! Slm. Ažim̃k ir man vietą eilėj! Ds. Vaikai, sėskit – langus turit užėmę! Ut. Mama, neužim̃k stalo – mum reikia! Pc. Skubyk, sėsk, kad tavo vietą kitas neužim̃tų Skr.
| Rentinys mažne pusę rejos užimąs S.Dauk. Briauninę jos zoną užima kareivių žygis LTIII522.
| Moterys užėmė mūsų vietas siloso duobėj (stojo į mūsų vietą, mus pavadavo) J.Balt.
7. part. praet. nenuvalytas (apie lauką): Laukas buvo ùžimtas – žirniai nenukirsti Lp. Laukai da užimti – nėr kur ganyt Slm.
8. paimti, reikalauti: Staklės trobo[je] ùžema daug vietos Als. Vietos visuomet daug užimdavo P.Cvir.
| Nedaug užims tas darbas laiko mums T.Tilv.
9. paliesti; užlieti: Užėmė dyguliai abiejose pusėse plaučių Šts.
| Pavasarį upė visas pievas užėmė Švnč.
| prk.: O visokių piktybių ir bjaurybių šaknys jau užėmė visą dirvą Ašb.
10. paveikti, ištikti, užeiti: Ir miegas ją užùėmė Prng. Kad ažùem jį sopė! Tvr. Kad teip drūčiai zapalenija ùžėmė, tai jau neišgis Skr.
11. refl. prasidėti: Užsiėmė kepenų liga rš.
III. tr.
1. sudominti kuo (pvz., svečius): Užim̃k tu anus, o aš bėgsu kiaušinių pri Sketrėnės Pp. Jei manęs nebus, tai užimk svečius Škn.
| Sunku širdį užimt kvietkoms, širdis klaus, kur mielas yr Vnž.
| Jis buvo geras užimt estrados laiką (estradoje dainuoti, vaidinti, neduoti publikai nuobodžiauti) rš.
2. vaišinti: Užimant svečius, visados reikia atminti, kad visi tam reikalingi indeliai būtų išmazgoti rš. Ar kuo ùžėmė tave? Grž. Aš nuėjau pas juos miežių paprašyt, o jie man' kaip viešnią užėmė Ps.
IV. tr.
1. gauti (užkurį, žentą): Iš tų dukterų ant vyriausios užimtas užkurys LTI534. Ji viena mergučė buvo, ir jai žentą ùžėmė Skr. Vienas bajoras apgarsino visose karalystėse, kad jis turi dukterį ir nori sau žentą užimti ant savo dukters BsPIII56.
| refl. tr.: Viena sesuo ištekėjo, ė kita užsi̇̀ėmė užkurį Ds. Ji užsi̇̀ėmė žentą ant to gyvenimo Skr.
| Neikie, dukrele, už seno bernelio, neužsiimkie sau didžio vargelio (d.) Tvr.
2. užpirkti: Jau mišia ažuimta Trgn.
3. nusinuomoti: Būdavo, ùžimam svetimų žemių Dglš. Kas užėmė prūdą, tas ir žvejo[ja] Šts. Velnias prikalbinėja senelį, kad ažimtų nuo pono dirvonus BsPII205. Neik su rasa pievos ažimt, o kermošiun mergos (pačios) rinkt (flk.) Ml.
| refl. tr.: Užsi̇̀ėmiau pryšininkę ir gyvenu Šts. Užsiėmė tėvas Giratiškėse balos šmotą Ds. Mes par ją gyvenam, užsiėmę pirkią Ad. Užsiim̃ti reik nakvynę Plt. Noriu užsiimti krautuvę Šts. Užsiimdavęs ir linam žemės Ds. Ažsiėmė žemės iš dvaro Ad.
4. refl. parsisamdyti, apsiimti: Ažsiimtum ganyt, tai daugiau per metus aždirbtum nei Latvijoj Švnč. Išsyk bekalbėdamas pamatei, koks ūkinykas – kad geras, gali užsiimt pas jį dirbt Srv.
V. tr.
1. refl. pradėti augti; augti: Iš pat pavasario cukriniai gerai užsiėmė Sdb. Pavasarį užsiėmė žolės želti, bet be lytaus išstembo Ggr. Miežiai taip gražiai buvo užsiė̃mę, net buvo miela žiūrėti Brt. Kad kerpė pievoj prapuls, užsiims dirsės augti Šts. Batviniai buvo užsiėmę augti, bet išdegė Šts. Užsiėmė ir auga pušynėlis vidury laukų Vlk. Berželių pilna, pušiukė kur ne kur užsi̇̀ima (auga, išdygsta) KzR.
| Senoji žaizda jau vėl užsi̇̀ėmė (pradėjo tvinkti) Up.
2. užraugti: Nekokios buvo mielės, o dėlto užėmė alų Srv.
3. refl. pradėti rūgti: Šiandien rytą jau alus buvo užsiėmęs, apsitraukęs puta MTtIV152. Dar tik neseniai padarytas alus, teip greit neužsiėmė Srv. Žiūrėk, kad užsiimtų rūgti, įmesk duonos plutą Dr. Kad užsiimtų mielės, deda įkaitintą akmenį, alų darydami Vrn. Alus užsi̇̀ėmė (ėmė apynius į viršų varyti, putoti) Skr. Jei višta palesa salyklos, alus užsiima savo rūgščia (priet.) TŽIII347.
4. refl. užsidegti, pradėti degti, įsiliepsnoti: Eglinės šakos tuojau užsiėmė, ir šimtas kibirkščių nulėkė į padangę LzP. Marškinėliai įkaito, blykst liepsna užsiėmė Vaižg. Žiūriu – jau ir visas stogas užsi̇̀ėmė Gs. Gesters ugnelė – ir vėl ažsi̇̀ema Ds. Nu nu, durniuok, durniuok, kol liepsna šiauduos užsiims! Ktk. Jau kluonai baigė degti; užsiėmė tvartai Ašb. Kaip tik matai užsiėmė ir visa daržinė Jnšk. Kaip žùsėmė (užsiėmė) ugnis – nuo vieno galo sodžiaus net kitan, ir supleškėjo visas Rod.
| prk.: Ūmai, re (regi), toks gabalas dangaus užsiima pazaru Vaižg.
| Vyras užsiėmė (užsispyrė) ir neleido kitur danginties – kilo barnis M.Valanč.
| Nieko sau šaltelis: visi mūsų langai užsiėmė (užšalo) Ps.
VI. tr. užpulti; smarkiai pabarti: Aš jį užim̃siu, kam jis tokias kalbas paleido Šlv. Ot dabar kad užim̃tumėt gerai, tai ir prisipažintų Gž. Jį gerai užim̃k už tą melą Alk. Užim̃k gerai, ir pasisakys, kur padėjęs peilį Kair. Jeigu jis negerai dirba, tai užimk jį Vrb.
VII. tr.
1. būti nelaisvam (nuo darbo), dirbti, neturėti kada: Meistrai labai ažimti̇̀ per šiuos metus Kp. Moterys gi tuo laiku tankiausiai užimtos esti su audimu BM224. Ji dabar užimtà Skr. Vilius nepakėlė akių, o dėjosi esąs labai užimtas valgio I.Simon.
| prk.: Tą senį užėmė mislys visokios BsPIII11.
| refl.: Visi darže užsiėmę su darbu BM153. Tep užsiėmęs darbu, kad nė negirdėjo, kai aš jį pavadinau Rmš. Kiek ji dabar užsiė̃mus! Kt. Žmonės dabar su miškais užsiė̃mę (kerta, veža mišką) Jnšk. Ilgą laiką gali būti užsiėmęs tuo pačiu dalyku (dirbti tą patį darbą, tuo pačiu dalyku domėtis) rš.
| Aš laikraščių platinimu visai neužsiimu sp. Mano vyras knygom užsiėmė Ig. Jis nieku neužsiimdavo (nieko daugiau nemėgo, nieko neveikdavo) kaip tik šaudymu BsPIII253. Jis, būdavo, užsiima vis gaudymu žuvų BsPIV60.
^ Nemoki meluot, tai neužsiimk melu LTR.
2. refl. prasidėti, sueiti į draugystę: Ko tu užsi̇́emi su tuo durnium – neužsiim̃k, ir nelįs! Slm. Ji su kokiais piemengaliais neužsi̇̀ima Skr.

stóti, -ja, -jo K, Š, KŽ, stõti K
1. intr. Sut, N, M, LL238, Rtr, DŽ keltis (sėdėjus, gulėjus), remiantis kojomis, užimti vertikalią padėtį: Tu čia stók ir stovėk J. Stok didutis, auk gražutis (pasakoma imančiam jau stiebtis, jau kiek pastovinčiam, imančiam žengti vaikeliui) J.Jabl. Stók didelė (atsistok), Linute! Grž. Būk gerutis, stok didutis prš(Tlž). Stóti ant kojų pirštų NdŽ. Valgėm mes, paskui stójom LKT191(Lkš). Sėdėkim da kiek, o kai stósma, tai visi namo Pnd. Rodos, tik stót ir eit (numiręs kaip gyvas atrodo) Gs.
| refl. H, R97, MŽ53, K: Stotis ant savo kojų N. Stotų̃sbi GrvT78. Kap stojaũs, tep virstu an šono Pst. Stojaũs ir stoviu basa, gryna (nuoga) Kls. Kap tik ažtrūbija, tai visos moterys an kojų stójasi LKKXIII117(Grv). Jis jau būt stojusỹs Rud. Stoji̇̀s (stokis) LKKXIV222(Grv). Anidi stójusies rauna LD383(Krtn). Vai kam tos teko kojos, kas puolęs greitai stojos? – Pijokam teko kojos, jie puolę greitai stojas (d.) Plv. Ačiū, pavalgiau kap stótis (keltis ir eiti) Lz.
ǁ užimti vertikalią padėtį, iškeliant priekines kojas: Važiuoju per girią, tik staiga arkliai stoja piestu ir nė iš vietos rš. Arkliai stója stulpu ir neina Klvr.
| refl.: Kai tik prijojo prie piliakalnio, arkliai piestu stójas Lel. [Meška] piestu stojos VoL239(M.Valanč).
ǁ refl. darytis stačiam, atsitiesti: Kartais stójasi, stójasi plaukai – tai tik nervai, ne kas kitas KzR. Burokai (pasodinti daigai) jau stójasi (atsigavę atsitiesia) Rm. Stójas viedras šulny (nenunyra, kai mažai vandens) Dglš.
2. intr. žengiant užimti vietą: Stóti į vidurį NdŽ. Ir stója gaidys an kapčio LKKXI177(Zt). Nori zuikelio, stok ant kalnelio rš. Stok, mergele, į laivelį, aš parkelsiu par jūreles JD817. Stoki, mergyte, po žalia liepele, o aš, jaunas bernelis, po ąžuoleliu StnD11. Ant viršūnėlės medžio ji (pamėgdėlė) stojus, užtraukia kartais, net skamba gojus LMD(Sn).
| refl.: Visi stojõs palei sieną Švn. Tai dviese [kulia]: vienas iš vieno galo stójas, kitas iš kito Dg. Mostyt tuo ir jo (Dočio) žaizdas aptvert susirinko; bet Pakulienė jį žadėt pas patalą stójos K.Donel. Stójos žentulis prie vieškelėlio, oi ir pavirto žaliu berželiu DrskD185. Stókis prie vartelių, prie margo dvarelio JV774. Į rinkį tą arklį i varys, vidurė[je] stójęs[is] kluono Ms. Stojõs anta krėslo i rėkia Drsk. Aš stojaũs ir nesrušinu – kap stulpas pasdariau Lz. Stojõs kap dieglys ir nei krusterna iš daikto, nor, ką nori, tą daryk Vlk. Ir atlėkė volungelė, stojos ant šakelės KlpD47. [Varna,] prišėrusi savo vaiką, ant lizdo krašto stójusis ir gieda savo giesmę PP68. Eik, stosi̇́es nuog rugių, kad avys nebėgtų Arm. Peštukai jiems vėl į kelį stojos, ale, tas lazdas matydami, neėjo artyn BsV342(Klp). Vartuose … stosis mūsų kojos PK92. Atejo tad Jėzus per duris užrakintas ir stojõs viduryje jų DP403.
| Vienam [buteliui] ištuštėjus, kitas stojasi (dedamas, statomas) į vietą, stikleliui nėra laiko nė apsistoti Žem.
^ A ant altoriaus stósys, ka toki esi prisistrajijusi? Vvr.
ǁ refl. kylant atsidurti tam tikroje vietoje (apie saulę): Mūsų šalėj saulė stojas ant pat vidaus žemės I.
3. intr. statyti koją (kojas) žengiant, lipant: Stók, stók ant tos šakos, nebijok, neatskils! Pn. Rodos, tik stósiva [ant ledo] ir lūšiva Jrb. Kur tik stóju, vis ant obuolio Šmn. Mieste blogai – kur stósi, tę ne tavo Bb. Stok, mergele, ant akmens, sėski ant žirgelio JD872. Aš į klaną kai stosiu! Mrj. In vežimėlį sėdau, an pakopėlės stójau DrskD172.
| refl. H157: Užminu, stojuos ant ko, žengiu R355, MŽ475. Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis Vaižg. Akmuo tarytum buvo minkštas, nes žmogaus kai stotasi, tai net paslysta rš. Ana stojõs ir mindo [uždegtas pakulas] Rod. Ir stoji̇́es [basas] kap žąsinas ant kojos Rod. Į šūdą stóties teko betarnaujant ir į kailį gauti Vdk. Būt stojusỹs vilkas vagon [, jei ardamas nebūčiau pabaidęs] Rud.
^ Kai stojas, tai žiojas, tai kiša, tai muša (audžia) Ds.
4. intr. kišti kojas (į autuvą, į balno kilpą): Sėdo [Paurukas] ant lovos krašto, graibė kojomis autus iš palovio, stojo į medipades J.Balt. Ant žirgelio sėsdamas, į kilpelę stódamas: jau sudievu tėvužėliui ir senai motynėlei JD43. In kilpas stojau, ant žirgelio sėdau LB90.
| refl.: Ma[n] ant aukštų kulnų negerai – į žemesnes stósiuos Jrb.
5. intr. liautis eiti, važiuoti, joti ir pan.: Stókit, kur einat! DŽ1. Judesiui baigti komanduojama: būry, kuopa, stok! rš. Ji paeina paeina, sako: – Stókiam pasilsėt, aš nebegaliu Mžš. Arklius teip nuvarė, kad tie paeina paeina ir stója Krs. Kad anas stója [prieš kalną], davei jam (jaunam arkliui) atsidust Aps. Nei man joti, nei man stóti paukštužių klausyti BzF7. Nestójo bernelis, neganė žirgelio DrskD39. Stos mano žirgelis nei nestabdomas LTR(Mrj).
^ Vienas sako – bėkim, antras sako – stokim, o trečias sako – čia miegokim (upė, akmuo, nendrė) Dkšt.
| refl.: Jaučiai razumni: pasakei – stókis, margi, tai ir stojõs Rod. Arklys [namų malūne] stõsies, negalės – pora arklių reikė inkinkyt Drsk. Mašina priešai manę stojõs Dv.
^ Palengva jodamas, toliaus stosys LMD(S.Dauk).
ǁ nebėgioti, rimti (apie gyvulius ganykloje): Ralioj, mano karvytės, ralioj, tai kad stoja, ralioj, nelekioja (d.) Slk. Daug žolės, tai ir stója gyvuliai Al. Rudenį ir piemenim bloga ganyt: žolės nebėra, galvijai nestója, bėga Užp.
ǁ priėjus, privažiavus kurią vietą, pastovėti: Plaukdami mes stojome prie įvairių salų, ten pardavinėjom arba mainėm savo prekes J.Balč. Netol nuo mum stója traukinys Skp. Da kelias vietas (keliose vietose) stos [traukinys] Rz.
| refl.: Buvau stojusỹs su arkliu pas karčmą Lz.
ǁ gyventi kur, laikytis kokioje vietoje: Ne toks jau čia miškas, kad tiktų vilkams ar net meškoms stoti Vaižg.
| refl.: Neturiu kame bestoties – padegiais eitu Šts. Stójomos ant pliko šilyno, ant kęso, o prasigyvenom Šts.
ǁ atvykus kurį laiką būti kur, apsistoti: Gudas stoja gudiškame name, vokietis – vokiškame Bs.
| refl.: Pas ko stosiamos tame mieste? S.Stan.
6. tr. stabdyti: Čia nestók arklio – užpuls bitės Pn.
7. intr. liautis veikti (apie mechanizmą): Laikrodis vis stójo NdŽ. Girnos jau stója NdŽ.
| refl.: Buvo stojusỹs laikrodis, tep sau novat pastačiau Pls.
ǁ liautis funkcionuoti (apie organą): Daug kartų stojo širdis, bet dirbtinis kvėpavimas vėl atgaivindavo pulsą sp.
8. intr. baigtis, praeiti, nebesitęsti (kokiam reiškiniui): I nestó[ja] nė biskį lytus! Jrb. Lietai stójo, galės žmonės bulbes nusikast Rgv. Nelis, nebijok, jau stója Skr. Jau mažu stõs oras (nelis) Plv. Kad stõtų karas, visiem būt geriau Gs.
| Stójančio (nutylančio) balso dalgis yr kietesnis ten, kame balsas susto[ja] Šts.
| refl.: Tik turi jau kada stótis šaltis Vlkv. Sopuliai krūtinėj stojas rš.
9. intr. baigti, liautis ką daryti: Renkis, tėvai, jau stója lyti Pjv. Lietus nestója lijęs Krs. Kaži, a jau nestõs šiandie snigę? Jrb. Stókite bartis! NdŽ. Stõs šovę (nebešaudys) Vlkv. Taip [vištos] dėjo, dabar stójo kaži ko Rdn. Vieversėli, stok giedoti, tūpkies pailsėti A1884,317. Vaikai, ar stósite [išdykavę]? NdŽ.
10. tr. DŽ stovint uždengti (šviesą), užstoti: Medžiai nestojo jai (eglutei) saulės spindulių J.Balč. Pasuk galvą šonan – tu man ugnį stóji Ds.
11. intr. LL237 šalti, trauktis ledu: Jau balos stója Užp.
| refl.: Reikia, kad upė stotų̃s Dsn.
ǁ darytis, trauktis (ledo sluoksniui): Kap tik ledas stõs, eisim paledžiaut Onš.
12. refl. DŽ gultis, sėstis nuosėdoms: Išrūgęs gėrimas pradeda stotis rš.
ǁ DŽ1 skirtis riebalams (apie pieną), nusistoti: Muno karvės pienas nestójas Rdn. Ožkos pienas nesistója Rd.
13. intr. DŽ imtis kokio darbo, kokių pareigų, tapti kokios veiklos dalyviu, nariu: Į darbą stokim vyrs į vyrą Mair. Pryšakyje stoti, vado priedermes prisiimti LL237. Jaunam pirmininkui, stojusiam vadovauti kolūkiui, rūpėjo daugybė reikalų sp. O ka muno tėvas stójo gyventi, ans buvo išsimokėjęs Trš. Po tam stojo gaspadoriaut jo sūnus Nm. Jūs štai stosite prie vairo J.Gruš. Saulei dar netekėjus jiedu, švarkus nusimetę, jau stojo į pradalges J.Paukš. Abudu draugai nuėjo savo keliu, o aš vėl stojau prie darbo J.Balč. Reikės jau ir keltis, ir į darbą stoti S.Stan. Brolis stójo dirbti pas kalvį Vkš. Da Vilniuj ir dirbčia, an darbo kur stóčia Grv. A tu nenorėtumi stoti pri munęs tarnauti? Pln. Piemeniu buvau, po tam vaikiu stójau pas ūkininkus Tl. Jeigu aš negalėsu stót už mergą, tai kas iš manę bus? Rdm. Jų sūnus traktoristu stójo Rš. Gerai, kad nori, stók pas mani Grnk. Parvažiavo iš karuminės, stójo mokytoju Jz. Kad per vasarą an to stotái (rinktum uogas), tai nebūt kur dėt tų uogų Kpč. Tegu jis teikiasi stoti su manimi į disputą rš. Stója į universitetą, į kraštotyros draugiją DŽ1. Gal to merga niekur nebestõs, gal dirbs Mžš. Stojamàsis mokestis NdŽ; ETŽ. Kada bus stojamieji, įstojamieji egzaminai? J.Jabl. Jis tiriamai, rūsčiai apžiūrėdavo kiekvieną, išklausinėdavo, kas jis toks ir dėl ko panoro stoti į sukilėlius V.Myk-Put. Penkiasdešimtais metais kolūkin stójau Jon. Keturioleka metų turėjo, tai į gimnaziją stójo Ėr. Trejus metus nestojęs buvau, slapsčiaus nu rekrutų Šts. Kas nor išmokti dainų, dainelių, tas tur prie manęs stóti JV356. Kaip mes stójom į pirmą pulkelį, tai mes ėjom į pirmą ugnelę JD1102. Nėra kam joti, į karą stóti JD1174. Reiks man išjoti, pulkelin stoti LTR(Ktv). Du tris metus auginau, du tris metus kalbinau, o šiuos trečius metužius stósiva į laivužį LB27. Jei neparjosiu, žaunierėliu stósiu DrskD41.
| Visu mėnesiu pirma laiko rikiuotėn stojo nauja gelžbetonio gamyklos eilė V.Bub.
^ Kur stos du trys – viską padarys PPr122. Nori mėsos – stok prie vilko PPr395. Kad stójai šunim, tai ir lok! Dkš. Vargau privargau, vaikas an vaiko – sako: stójai kumele ir vežk KzR.
| refl.: Kap stojosi̇̀ darban, tep ir darbuja Dbč. Stojõs Lydon an darbo Pls. Stojomė̃s dvare darban Ad. Kai fermon stojomė̃s, tai tada kiek paskėlėm (prasigyvenome) Str. Kap an girnų daro kruopas, tai vienas stójas sijot, o kitas malt Dg. Jei sėsis valgyt, tai valgo; jei stojõs daryt, tai daro Db. Kap stojomė̃s visi pas rugius, tai ažu nedėlios ir pagynėjom Arm.
ǁ parsisamdyti: Jonis mokos, Juzė sto[ja] Nt. Pri ko žadi stoti? Skd. Nereikėjo stoti, jeigu nori vaikščioti nuo daikto LzP.
| refl.: Kurią vasarą nestojęs[is] darbavaus pry Leibės Nt.
14. intr. VĮ, DŽ atvykti, prisistatyti kokiam numatytam tikslui: Į teismą stóti NdŽ. Abudu stojo prieš teismą J.Balč. Aš turiu stoti jo liudininku J.Gruš. Jis nusilaužė koją i negalėjo an teismo stót Jrb. Reiks tau, dukrele, in šliūbą stotie, žiedais mainytis KrvD116.
| refl.: Provon stotis N. Nor aš kitas mylėjau, mylėjau, šliūban stosiuos su tavim, su tavim KrvD34. Artinuos taviep ir stojuos akyse tavo Sz.
15. intr. palaikyti, ginti, užtarti: Ar tu stósi už mane? DŽ. Stóti kieno pusėn NdŽ. Stoti kieno pusėj L. Stója vienas už kitą kap siena Vlkv.
| refl.: Argi liudinykai stõsis, jei aš nedirbau?! Vlk. Stokis už mane griešną prieš sūnų savo Tat.
16. intr. priešintis, kovoti: Prieš mane negali niekas stóti Krm. Brolis stojo prieš brolį Ser. Kas nestoja prieš kapitalizmą, tas stoja už jį! (sov.) rš.
| refl.: Nesilpnina žmonių dvasios ir nekiršina jų stoties prieš viens kitą Vd. Nors prieš mane pulkai stosis, nebijos mano širdis PK53.
17. intr. prasidėti, užeiti (kokiam laiko tarpui, gamtos reiškiniui, įvykiui): Stójo šaltas rudenėlis Užp. Kai žiema stójo, tai da nebuvau turguj Sug. Pernai kaip stójo šaltis, taip ir nebatleido lig kovo Krš. Po tokio lytaus stójo gydra Krž. Nusekus pavasario potvyniams, stojus giedrai, subrūzda jau sodiškiai po ventas valiuoti Žem. Kap stos [geri, sausi] orai, tada važiuosim miškan Lp. Jeigut stõtum toki pagada, daug diegų nebišdygtum Eig. Kaip išvažiavom, kad stójo lietus! Brž. Birželio mėnuo kaip stós, pradėsma dobilus pjauti Gd. Po pilnačiui delčia, paskui stója jaunas Bsg. Karts antra, karts trečia stós nakties, kaip eisu gulti Varn. Penkta valanda stója, i nebegaliu miegot Jnš. Antrai stójus, būsu numie Kv. Jai stójo aštuoniolikti metai DŽ1. Toks stojo darbymetis, kad ir akmuo ant lauko, rodos, krutėti pradėjo Žem. Ne staiga stoja kelias pradžioje žiemos M.Katk. Stójo kapų tyla BŽ68. Keturiasdešimt [laipsnių karščio] stójo už karto [susirgusiam] Krš. Kaip karas stójo, tada visi išlakstėm jau Trš. Karas stójo, parvažiuot negalėjo Kdn.
| refl.: Netrukus užkrito sniegas, stojos žiemos kelias Žem. Kap jau para stójas pjaut, tada pjauna rugius Šlčn. Išvažiavau pirmai stójusis Trk. Stojõs kiti laikai Kb. Jie mušosi, tarp jų mūšis stójos KII374. Kas galėjo manyti, kad čia tokia nelaimė stosis Žem. Ir stójos baimė ant visų susiedų jų DP461. Ir stojose ašma diena VlnE153.
ǁ pradėti (amžiaus metus): Ta senikė stójo ant devyniasdešimt antrų Jrb. Kai stójau į šeštą dešimtį, pajutau tą ligą Vad. Nedidelis tebėr – sekmus metus stójęs tėr Pln. Dvidešimti pirmus stójęs išejau į kariūminę Kal.
| refl.: Da mergosna nesistójau, o ana jau buvo pilna merga Ad.
18. intr. susikurti, įsisteigti, pradėti veikti: Nieko! Tegu tik stos sava valdžia. Gausime ir daugiau [žemės] V.Myk-Put. Lietuva stójo kaip pirštelis, tokia (būdama maža, skurdi) Btg. Nuo pradžios, kaip tik stójo kolūkiai, pasirašiau iš tos dienos Zp. Aš jau buvau sena, kai kolchozas stójo Pst. Kaip stójo šito valdžia, tuoj geriau Krs. Kai kolūkis stójo, visą laiką dirbom Bsg. Kaip Viešvėnai stójo, taip i tie kapai yr Všv.
| refl.: Nemenu, niekas nežino, kap stojõs Azierkai Azr. Rūdnykai anksčiau stojõs negu Vilnius Rūd. Niekas nemena, kap stojosi mūs kiemas Šlčn. Nūnai stójose kita valdžia Dv. Kaip Lietuva stójos, ans gavo darbo pri gelžies kelio Pkl.
ǁ įeiti į apyvartą, kursuoti: Kiek piningų keitės! Tie šalin – kiti stójo End. Pinigai vieni krito, kiti stójo Lb. Paskui stójo šitie pinigai Upn.
19. intr. pradėti ką daryti: Tamsią adyną stósiam lauminėti Lnk. Vaikai jau dėl žirnio peštis stojo LzP. Kap stójau gyvent, aš nemačiau tokių bulbų Sem. Liga stojo ėsti koją Dr.
| refl.: Kap aš stojaus būt in svieto, tai tokio lietaus nebuvo kap dar̃ Arm. Kap stojõs visaipo [keikti]: ir velinas anas, ir veršis, ir testa gaišta Rod.
20. intr. pavirsti kuo: [Vaikai] tuojaus stojo vilkais ir išbėgo į laukus BsMtI114. Teip tuo stojo iš to pagalio vaikas ir vaikščioja BsPIV20. Žodis Dievo žmogu stojo Mž153. Jis (ožys) sugraužia vėl nukritusį obuolį ir vėl stoja žmogum LTR(Ldvn). Kad tu, martele, šermukšniu stotum, kad tu, martele, iš ten negrįžtum (d.) Prng. Tu, mylimoja dukrele, stók drebulėle! (ps.) Dgč. Mano širdelė akmeniu stojo, kad bernelis nujojo FM.
| refl.: Iš tų arkliukų stójos trys puikūs princai Jrk142. Parskrido namo ir vėlei stojõs an žemės sūnus (ps.) Pls. Jei sūnus Dievo esi, liepk, adant akmenes tiej duona stotųs SPII1.
^ Kad tau liežiuvis kuolu stotųs! (keik.) Švnč.
ǁ pasidaryti kokiam, tapti kuo: Kiekvienam [negyvėliui] kap užkerta, tai sveikas stoja! BsMtII223(Lnkl). Ir Kaziukas linksmas stojo, kai sulaukė gelbėtojo (d.) Kp. Žandarai ko be vidurių nestójo [besijuokdami] Lp. Iš kurgi ubagas gali kunigu stót Tj. Dėl to verk mergelė, kad reiks marčia stoti LTR(Krp).
^ Neduok Dieve, kad iš ubago stoja ponas LTsV172(Vrn).
| refl. K: Žmonės negeri stojõs Lz. Bepinigis, ir nekaltas būdamas, stójas nukaltintas BM175(Jnš). Atneštas … est šičia mumus vaikelis …, idant … stotųsi apchrikštytas Mž95. Idant … tėvonimis stotumbimosi amžino živato Vln27. Žmogus, būdamas garbėje …, stójos lygumi bandai dargiai DP40. Raupuoti stojase apčystyti VlnE13. Danielas stojos didis (macnus) karalystėje Darijo BBDan6,29. Velinas stojęsi est … bjaurumi … per nuodėmę DK56. Dide gėda stojausi susiedams BBPs31,12. Sūnus pono Dievo … stojosi žmogum WP2. Kuris yra tarp jūsų didesnis, patis testojis kaip jauniausias DP498. Nesa jisai stojõs tau keliu ir gyvata DP231. Žodis stojose kūnu … ir gyveno tarp mūsų Mž212. Testojamos paskaityti tarp tarnų Dievo aukščiausio SGII108.
21. (sl.?) intr. atsirasti: Kaip tu švilptersi, tai stos tau sidabro arklys ir sidabro rūbai BsPIV240. Tas kareivis atsidarė tą skrynutę – jam stojo ten gert ir valgyt BsPIV7. Ko užsimanysi, – valgyt ar gert, – tau an šito kelmo stõs (ps.) LKT377(Vrn). Metų vienas vaikas – jau kitas stójo Krš. Jeigu mano ir mano vaikų ašaros stotų̃, tai anas prigert Krns. Ant šio svieto, kursai per jį ir stojęs est WP1.
| refl.: Vadovai biznį varo, geria – iš kur stõsis gerumas Ukm. Kaip uždūduosi, tai tau stosis teip viskas nuo aukso BsPIV240. Tada sviedė abrūsą. Stojõs didžiausia upė. Tada sviedė šepetį, ir stojõs giria (ps.) Ad. Geros karvės reikėjo, ka dviratis stõtumias (kad jį galėtum įsigyti) Ub. Ta karvė, kiaulė nestójas dykai (be vargo neatsiranda, reikia užauginti) Grd. Kap dav[ė] lietus, tai visur stõjos vanduo Arm. Kap gailestis stõjosi, tai ir žodžiai radosi (kai pasidarė gaila mirusiojo, atsirado ir raudos žodžių) LKKI91. O tai iš jų (saulės spindulių) bernelio stojos man pavidalas Vd. Šitai stojosi kalbėdamu du vyru baltame rūbe Mž303. Pirm negu Abrahamas stojosi, aš esmi BPI320. Stojõs (tieg) viduje jūsų tasai, kurio jūs nepažįstate DP24.
^ Kad tau gerklėj votis stotųs! (keik.) Švnč. Stotų̃s tau diegliai! (keik.) Rod.
ǁ refl. būti paskelbtam, pasigirsti: Ir stojosi (viršuje atejo) žodis pono antrą kartą Jonop BBJn3,1. Stójos balsas pasveikinimo tavo ausyse manose DP471. Ir tada balsas iš dangaus stojosi: tu esi mano mielasis sūnus BbMr1,11.
ǁ refl. Upt būti pastatytam, iškilti: A ta kūtis jau stójos, a užbengė? Krš. Jau baigias vasara, o tvora nesistója Jnš.
22. intr. atsitikti, įvykti: Ką jūs man manėt, tai kad jumi kartu stot! Lp.
| refl. Q217, R, MŽ, Sut: Vaikeli, kas tau stojosi, ko verki? rš. Kaip laima lėmė, taip stojasi žmogui J. Jei teip stosias, tei aš leisiu už tavęs dukterę savo DS71(Rs). Jei stósias negerumas, kaltinsu tavi Krš. Dabar negerai stójas anam, gyslas gal pakando Pb. Et, netikiu, tikrai netikiu! nebent stebuklas stotųsi LzP. Testov tau, kaip tu nori BPI278. Ant amžio pražudyti … turėtumbim būti, jei … mumus … per Jėzų Christų iš to visa pagalba nesistojusisi Mž98. Ne mano, bet tavo valia testojasi brš. O tai vis stojos, kad išsipildytų, kas yra pasakyta per pranašą Ch1Mt21,4.
23. (sl.?) intr. impers. būti užtenkamai, netrūkti, nestigti: Kad tik pyliavai šiemet rugių stot Sdk. Ar stója duonos? Ut. Mum šiemet kad tik stotų kanapių virvėm Trgn. Kas čia daryt – kantrybės nestója man su tais vaikais! Klt. Jam biškį nestója (ne viso proto) Mlt. Jau šimtą varau, tik penkių metų nestója Ant. Vyrai bėdavoja – pašaro nestoja LTR(An).
24. intr. turėti pakankamai: Prametalo nestójom, neturim kuo nei puodų prasimest Lp. Neverk neverk, mergaitele, aš rūtelių stósiu (d.) Prng.
25. intr. prilygti, atstoti: Tokie rugiai nė avižų gerų nestõs Kp. Tu nė mano vyžos paburnio nestóji Kp. Sesulaite, mažai tu stoji tos žalios rūtelės (d.) Šil. Tu prieš man nė piemenies nestóji BM166(Pšl).
26. (sl.?) intr. turėti reikšmės: Sausos malkos daug stója Mlt. Kas jam stója tiek pinigo išleist Srv. Tos šnekos man nieko nestója Alv.
◊ ãkys stója stulpù LKGII428(Lp) darosi baisu.
akysè stóti(s) iškilti atmintyje, pasirodyti: Vėl akyse kaip gyva stojo Marija rš. Gyvi stojo jos akyse mažų dienų atsitikimai Žem. Vaičiui gyvai stojosi akyse toks koks buvęs prieš keletą metų Cipras Žem.
ant galvõs stóti(s)
1. primygtinai, priverstinai reikalauti: Aš mislijau, ka ans neišgijo – ką čia an žmogaus galvõs stósi Krtn.
2. daryti ką neįmanomą, labai stengtis: Nors ant galvos stokias, bet neparkalbėsi aną, ka nežanytumias Dr.

ant [sàvo] kójų stóti(s)
1. pasveikti, išgyti: Nieko nedarbuik, kol net in kójų nestosi̇́es Arm.
2. pradėti savarankiškai gyventi, prasigyventi: Kiba nestósiu aš ant sàvo kójų, tai tep aš tau neatminsiu! Dkš. Dar̃ aš dár tik stójau an kójų. Tik iš adatos (siūdamas) Lp. Jų vaikai stiprai stojõs an kójų LKKIV224(Grv).

ant naujų̃ kójų stóti(s)
1. pradėti iš naujo, kitaip gyventi: Reikė an naujų kojų stotis Mlt.
2. rūpintis kitais atsiradusiais reikalais: Man vėl an naujų̃ kójų reik stót Drs.

ant sàvo stóti pasiekti, kad būtų įvykdytas noras: An galo ragana stojo an savo ir prikalbėjo karalių, kad sudegintų savo pačią BsPII240. Až itep an sàvo stojaũ LKKII204(Zt).
į aki̇̀s stóti viešai, kieno akivaizdoje pasirodyti: Stojau į akis ir išpasakojau KlK8,73(Ar).
į ausi̇̀s stótis pasigirsti: Ant tos valandos stojos į ausis ano didis gaudimas ir ūžimas bičių, kurias degančias pagelbėjo DS83(Rs).
į kójas stóti(s)
1. keltis: Pirma [valanda] – jau turi į kójas stóti ir kulti KlvrŽ. Saulė teka – stóji į kójas i varai į bandą Mšk. Ėmę tarnai [lapę] nuo lūpų ardyti (lupti odą) – lapė stojusys į kojas (ps.) Sln. Stok, Jonai, į kojas, einam į jaunimėlį rš.
2. pasveikti, išgyti: Stójaus į kójas i vaikščioju Skd.
3. atsigauti, sugrįžti į buvusią padėtį: Katrie ūkininkai, anie vėl tujau stójos į kójas Trš.

į vãgą stóti
1. KlbXXVII(1)44 arti.
2. imtis kokio darbo, užsiėmimo: Kai žmogus imasi darbo, turi ir baigti. Stojai į vagą ir varyk iki galo J.Avyž.

kaklè stótis labai įkyrėti: Mun tos kiaulės par dieną kaklè stójas Užv.
kam̃štis stójasi gerklėjè darosi graudu: Man kamštis stojosi gerklėje, rodos, by gaila, rodos, neatsisveikinau Žem.
kuõdas stõjasi baisu, šiurpu: Šit ant kelio stulpas juodas, net bežiūriant (o man jojant Slm) stojas kuodas LTR(Pnd).
liežiùvis stója(si) kuolù nesiseka kalbėti: Liežiùvis kuolù stója – ką tas žmogus gali sakytie Smal. Kap kūda (prastas maistas), tai i liežiùvis kuolù stójas Ad.
mū́ru stóti labai ginti: Mū́ru stó[ja] už savo vaiką Pvn.
nė̃ basà kója ne(si)stóti [ant žẽmės] būti labai išpaikintam, išlepusiam: Pati (žmona) žebravoj[o], o jisai (vyras) tai nė̃ basà kója nestójos an žẽmės Vlk.
piestù (piestà, piẽsto) stóti(s)
1. smarkiai prieštarauti, priešintis, nesutikti: Gaspadinė piesta stojosi, nenorėjo priimti pakeleivio LTR(Žg). Kai aš priminiau, tai piesto stoja, nenori ir klausyt Ut. Nepasakysi jam nieko – stójas piestù Blnk. Užsimeni, būdavo, – tėvas piestù stója Vb. Nakutis būtų sutikęs, tik jo pati piẽsto stójos Sv.
2. supykti, įniršti: Užkliudyk jį – tuoj piestù stójas Trgn. Rodos, nei neprastariau, o vis tiek piestù stójos Lš.

plaukai̇̃ [ant galvõs] [stati̇̀, piestù] stója(si) Lp siaubas ima: Tai ir paminėti sunku – plaukai ant galvos stoja V.Kudir. Tų kalbų klausant, ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai kratė kūną J.Bil. Apsaugok nuo tokio smūgio! Tik pagalvojus plaukai piestu stoja V.Krėv. Boba visa nutirpo, ant galvos plaukai stati stojo Žem. Pasiklausai, kas senovė[je] buvo, – plaukai̇̃ stójas Ub. Apie ją (žiemą) kalbant, net plaukai̇̃ stója, kūnas nutirpsta, širdis vaitoja BM417(Kp).
skersai̇̃ (galè) gerklė̃s stója sakoma, kai valgis nelenda, nesinori valgyti: Varlė ragavo labai gardžiai; bet mergaitei kiekvienas kąsnis stojo skersai gerklės J.Balč. Nesinori valgyt: galè gerklė̃s kąsniai stójasi, nelenda Ėr.
skersai̇̃ kẽlio (kẽlią) stóti trukdyti, priešintis: Tu mano laimei stojai skersai kelią V.Krėv.
širdi̇̀s stójasi [piestù] darosi baugu: Ko kalbi teip šiurkščiai – net širdi̇̀s stójas Dr. Kai pagalvoji, kad gali taip būti, širdis piestu stojasi J.Avyž.
antstóti (ž.); Sut
1. intr. užstoti, užlipti: Kad tu norėtumi nubėgti par kiek šimtų mylių, antstojai ant [stebuklingo] kilimo – tujaus stosys S.Dauk.
2. tr. pradėti (amžiaus metus): Devynis pabengiau metus, dešimtus antstójau i pradėjau ganyti Kv.
3. tr. pradėti ką atkakliai daryti: Antstójo klausti, kuo esu pavarde Šts. Antstok kitą tavo ydvą parsekioti brš.
4. intr. Plt primygtinai sakyti, raginti, reikalauti: Liepė eiti už vyro antstojusys Šts. Apsakinėk žodį, antstok laiku, nelaiku Sut.
antstotinai̇̃ adv.: Antstotinai melda pagalbos Dievo brš.
5. intr. įkyriai prikibti: Ana vis tiek antstójo, i gana Dr.
◊ ant galvõs antstóti įkyriai lįsti, trukdyti: Neantstok ant muno galvos, bet nėšinkis, iš kur atšliaužęs Lk.
apstóti
1. tr. Q262, SD203, R, MŽ, Sut, N, K, M, Š, LL116, Rtr, Ser, NdŽ, Krž, Slm, Kp, Klt, Žln aplink sustojus, apsupti, apspisti: Žmonės jį ratu apstójo DŽ1. Apstójo iš visų pusių ir neleidžia žodžio pasakyt Jnš. Visi apstójo mane ir pradėjo klausinėtie Ds. Kur atsistodavo, tai vis pulkas jį apstódavo Krs. Po mišparų šventoriuje apstojo Petronę daug bobų Žem. Žąsys, apstóję lovį, geria Grž. Kumeliukai aplink apstoti̇̀ [senių arklių, pasirodžius vilkui] Ėr. Keliai buvo apstóti [kariuomenės] Kv. Dabar apstoję ežerą turi, ir pasigaut žuvelės negalima LTR(Slk). Myl (vaišina) mane abiedvi apstojusios Sln. Tuojaus pakvietė kaimynus, apstojo klėtį iš visų pusių BsPII126(Srd). Mūsų namai apstoti sukilėlių! J.Gruš. Visa vienuolika vyrų apstojo stalą Ašb. Oi, tamsu tamsu ant dvaro, – totoriai dvarą apstojo LTsI84. O minės, laužą apstojusios, ne vien vaitojančių negailėjos, bet dar gėrėjos tuo, jog mažinas neprieteliai pasaulės M.Valanč. O ir apstójo pulkas seselių tą baltą gulbinėlį JD239. Apstõs tave dieverėliai, jau ne tikri brolužėliai, nusegs tavo vainikėlį JV901. Ir išejo dvi mošytės, ir apstojo mane jauną RD117. Ir anys uždegė žiburius, ir apstojo ją iki jai iškakus BBJdt13,16. Žydai tada apstojo jį ir tarė jop Ch1Jn10,24.
| prk.: Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstóję A.Baran.
ǁ intr. sustoti ratu: Aplinkui kiškio apstój[o] aves LKKXI224(Trak). Mažiukai, apstóję į rundą, klausos Stl. Dėk an stalo, i valgykiam mas apstóję Lk. Kai atėjau, jau buvo aplink duobę apstóję – nė arty nelindau Jrb. Apvertėm tą vežimą apstójusios visos Upn. Sargyba apstójo iš miško pusės, ka anie jau negautų išbėgti Vž.
| refl.: Svečiai apsistojo aplink stalą rš.
2. tr. H, H160, R, N apsiausti, apsupti, apgulti (norint užimti): Jeruzalemas bus (apguldytas) apstojamas BBZak12,2. Apstoju, apgulu miestą MŽ79. Paliauju apstojęs miestą R35. Jau mūsų dvarą vaiskas apstojo LTR(Ktv). Vokietis (jų kariuomenė) iš visų pusių apstótas Ėr.
3. tr. apipulti, užpulti: Vilkai apstójo, aveles pjauna LKT318(Avl). Miške apstójo, atėmė laikrodį Sd. Apstójo karveliai, baigia stogus nudraskyt Slm. Varnos apstójo viščiukus: nuvarau, ir vėl [puola] Lel. Apstójo žąsinas, nebžinau, ką daryt Žg. Kartais apstója vagys (vagiliaujančios bitės) ir kitas išpjauna Sk. Apstóję šeši vilkai bitę pjauna (ps.) Ml. Šunys apstojo mane BBPs22,16.
^ Apstojo kaip varnos vanagą Jnš. Apstojo kap čebatas vyžą KrvP(Vs).
ǁ įkyriai prikibti: Apstójo vaikai motyną ir išviliojo piningus Krš. Kiek ans be reikalo liuob apstós muni! Trk. Tu čia nu pat ryto muni apstójai Eig.
ǁ raginti, spausti: Visi jiej [sūnų] apstój[o], kad eitų mokytis Rud.
ǁ tr., intr. LL164 apspisti: Ka apstójo bitys – pilni plaukai, pilnos tos kasos apaugę Mšk. Apstójo bitys, nebgaliu beatsiginti Všv. Tik pradeda vyšnios sirpt, jau špokai ir apstója Škn. Gyliai apstójo aplink karves Pb. Apstójo vapsos, nustojęs krapštos Dglš. Bimbalai karves apstójo Tt.
ǁ įsiveisus apipulti, apnikti: Kirmėlės apstójo kopūstus Švnč. Kenkėjai dažnai apstoja medelius rš. Bulves buvo apstójęs koloradas Antz. Kandys drapanas apstójo Ps. Nėra katės – pelės apstójo Rk. Utėlių apstotà mergaitė buvo Dglš.
4. tr. JI87, Dg pritapus užvaldyti, apsėsti: A vel[nia]s apstójęs y[ra] – nutilkiat! Trk. Aną jau negeroja apstójo Šš. Ar velnias jus apstojo taip ilgai kirmėti?! Žem. Ar velnias jį apstojo – nei prieiti, nei prakalbėti KrvP(Pln, Krtn).
^ Vaikščioja lyg apstótas Jnš.
5. tr. smarkiai apimti, prispausti (apie ligas, nelaimes ir pan.): Visą šeimyną ligos buvo apstóję Krs. Slopulį turiu, dar slogos apstojo, yr tikra liga Šts. Sušalau, tai dar gerklę apstójo Alv. Apstójo kaklą, tai jau trečia diena nepašneku Rdm. Sušlapau, sušaliau, kad apstójo kosulys! Škn. A tavi kaškis (niežai) ir yr apstójęs, ka teip vis kasais?! Škn. Nervai buvo apstóję (buvo šiek tiek pamišęs) Žg. Regint ant kito daugelį karpų, nereikia stebėtis, nes patį karpos apstos TŽIII372. Jei mesi ką šluota, piktšašiai apstos Ds. Nemuškie katės diržu – votys apstos Švnč. Bėdos apstójo, visas valgis stovi (nebėra apetito) Dglš. Kas čia par nelaimės apstójo mum? Krs. Ot, apstójo koki snauduliai, miego noris, ir gana Rod. Buvo apstoti̇̀ skolų Dglš.
6. refl. Q85,508, R67,296,341, MŽ89,395,456, M, L, Š paliauti (eiti, važiuoti, riedėti ir pan.): Bevažiuodamas apsistojo N. Apsistók, žmogeli, pavežk! Klk. Tas jo arklys stakt ir apsistojęs ant vienos vietos ir nebeeinąs Sln. Apsistojo patrakę arkliai, bo nebturėjo vietos toliaus betrėsti P. Apsistó[ja] anudu, pryriša arklius Žeml. Apsistójo mašina, Viešpatie muno, nu nebeita, ir gan! Vž. Išeinu į kelį – apsistóję belauką Varn. Aš i veizuos apsistójusi Dr. Parvažiuojant anie apsistójo pri to paties upalio Brs. Kur ana (kalaitė) tau lėks tiesiai: pri kiekvieno kadagio apsistó[ja] (ps.) Gd. Užlipęs gonkelin, senelis vėl bailiai apsistojo, nežinodamas, kur dėtis J.Bil. Atvažiavo kaži kas ir apsistojo prie durų Žem. Patraukė pavadį, ir todėl meška apsistojo, ir neis toliaus Rp. Adomas kai valgė, jam kąsnis kakle ir apsistojo Sln. O kada eidamas vis kamuoliukas apsistos, tu paimk ir į kišenę įsidėk ir eik ing tus namus DS148(Vdk). Apsistojo ugnis prie tvoros Rokytų daržo TS1900,1. Reiks tau bėgtie vieškelėliu, apsistótie prie vartelių DrskD49. Prieš pakalnę risčia jojau, pakalnelėj apsistojau KlvD41. Kaip pribėgsi upelį, apsistóki, žirgeli, tę pagirdysiu JV16. Kur tas žiedas apsistos, ten sesutė marčia stos LTR(Blnk). Ir anys apsistojo žemai pas kalną BB2Moz19,17. Kurie jį (karstą) nešė, apstójos DP336. O Jėzus apsistojęs pavadino juos ir tarė: ką norite, idant padaryčia jums? BtMt20,32.
ǁ MT45 likti vietoje, nebesileisti žemyn (apie saulę): Saulė turėjo apsistoti kiek hadinų BPII99. Kad tas darbas nebuvo dar pabengtas, o vakaras prisiartino, Jozuė liepė saulei apsistoti S.Stan.
ǁ privažiavus tam tikrą vietą, kurį laiką pastovėti: Rasintais i čia apsistós autobusas Tl. Šiauliškis traukinys apsistó[ja] Tl. Ar nežinai, kurioj čia vietoj garlaivys apsistójo? Skr.
7. refl. tr. sustojus pastatyti: Aš kumelę apsistojau žydų jepkė[je] Šts.
8. refl. paliauti veikti (apie mechanizmą): Laikrodis apsistójo – išejęs y[ra] Dov. Paeina [televizorius] kokią pusę valandos i vėl apsistó[ja] Trk. Ar sustabdei girnas, ar pačios apsistójo? Vkš.
ǁ paliauti funkcionuoti (apie organą): Širdis apsistójo, ir turėjo mirt Pgg. Širdis apsistójo, i negyvas Vdk.
9. intr. liautis, baigtis, aprimti (apie lietų, sniegą, vėją, šaltį, skausmą ir pan.): Mažu apstõs kap nors lietus Kt. Gal vėjas apstõs? Jon. Bet jokios pagelbos, mato, nėra – vėjas neapstoja BsPIV60(Brt). Vakar buvo apstójęs šaltis Klvr. Kai pradėjau tas pročkas gert, tai ir apstójo kosulys Pbs.
| refl.: Jau ir lietus apsistójo PnmA. Apsistós sominis, būs žuvies daug Plng. Šaltis apsistójo Vkš. Kaip ana išgėrė [vaistų], ir apsistójo tas skausmas Klk. Ka karas apsistõtų, brolis pareitų Gs. Ištraukus piningus iš kokio krašto, prekyba apsisto[ja] S.Dauk. Apsistojo jam viduriai (nebeviduriuoja) Pš. Visas kultūros gyvenimas tarsi apsistoja Vd.
10. intr. R215, MŽ287 baigti, paliauti ką daryti: Bėgt dar bėga [kraujas], bet nebe teip smarkiai – apstójo Srv. Kai apstõs kraujas bėgt, tai tadum pridėsi gyslalapį Jnšk. Gal apstõs dantį skaudėt ben biškį Sv. Skausmai apstóję badyt buvo ir vėl pradėjo Adm. Jau kadai sopa ir vis da neapstója Ds. Apstójo lyt, eisim prie bičių Jrb. Kai apstos kiek snigę, miškan važiuosme Mlt. Apstójo svečias valgyt, iš pirmo daug valgė Dglš. Kiaulės apstójo ėst Ds. Apstó[jo] anas vartyties i pamirė Tvr. Apstójo sėt dobilus Jž. Apstók tokius niekus daręs! Plv. Apstók girtis, vis tiek nepatikėsiu Plv. Tos aukos ir visai apstos plaukusios LTII136.
| refl.: Jis apsistójo dirbęs K. Arkliai apsistójo bėgę KII375. Jis bekalbėdamas (jis kalboje) apsistójo KI3. Tačiau šičion kalbėjęs apsistósiu KI3. Jis apsistójo giedojęs KBI57. Ačiuo, kad dainiavai, bet dar dideliau – kad apsistójai (juok.) Slnt. Užkūrensu, gal apsistós dantis skaudėti Krš. Apsistójo galva skaudėti Kal. Gal apsistójo gerti, gal į protą parejo? Rdn. Kaip jau nestipra sveikata, apsistóji dirbusi Nmk. Ana apsistójo mun pirkti tus vaistus Akm. Tu apsistók ėdusi – nusipenėjusi esi KlvrŽ. Eilelę parskaičiusys, tujaus apsistokiat M.Valanč. Radusies pagadai, reik apsistoti klostyti tabokus į popužus S.Dauk.
ǁ nurimti, apsiraminti: Apstók, vaikeli, ba gausi diržo! Alv. Sakau aš jai apstóti – neklauso, ir tiek Prnv. Neverk, apstók – dar galvelę sopės! Vlk. Pykau, dūkau, dabar apstójau Adm. Apstók! Kam prieš seną tėvą tiek daug kalbi! Alvt. Apstók tu su savo dainom, nusibodai iki gyvo kaulo! Gž.
| refl.: Jis apsistos ir tavęs paklausys Ašb. Apsistok tu su ta merga. Jei ne, gausi į dantis! Dr. Kurie verkė ir giedojo – visi apsistojo (d.) Krtv.
ǁ refl. supykti, užsispirti: Netiko žodis – tuoj ir apsistója, tyli tartum žemė Brž. Nepykdyk – apsistõs, ir nebeis dirbti Brž.
11. refl. pasidaryti pastovesniam, nusistovėti, aprimti: Dabar gerai gyvent, jau apsistó[jo] gi gyvenimas Dsn. Įpusėjus spaliui, orai apsistoja V.Bub.
12. refl. R236, MŽ315, KŽ atvykus pasilikti kurį laiką, laikinai apsigyventi, įsikurti: Apsistoti kame iki laiko, stovėti I. Kai jis (J.Jablonskis) Vilniuj apsistodavo, tuoj rinkdavosi žmonės pasitarti kalbos klausimais J.Balč. Pas brolį laikinai apsistójau Ll. Nuvažiavo į nepažįstamas vietas, nu ir apsistójo parnakoti Als. Įsprukom į mišką, i gan, apsistójėm miške Lž. Jei nori, kad busilas apsistotų lizde, įkišk ten diemedžio šaką MTtI67. Kaži kumet ponas, nuvažiavęs į Telšius, apsistojo pri savo prieteliaus M.Valanč.
13. refl. Sut, Š nukreipti dėmesį į ką vertingą, svarbų: Iš pradžių galvojęs buvo kitonišką pirkt, bet apsistójo ant šitos Krs. Pokalbis apsistojo ties šia dabar visiems labiausiai rūpima tema V.Myk-Put.
14. intr. KŽ apsiimti ką dirbti.
| refl.: Gimnazijos mokintoju apsistojęs A1883,274.
15. intr. nugulti, nusėsti nuosėdoms: Tie miltai apstója ant dugno, švarūs švarutėliai pasidaro Upn.
| refl. DŽ, Krn: Nedrumsk vandenį – spėjo apsistót, ir vėl sudrumsi Dkš. Kai vanduo apsistója, nebetoks drumžlinas palieka, tai gali ir iš griovio atsigert Jnšk.
16. refl. išsilaikyti, išlikti: Nopsistos pikti tarp gerųjų KN2. Ir namai, jei patys tarp savęs būtų perskirti, neapsistos anie namai BtMr3,25. Jeigu teisinykas vos bus ižganytas, ogi piktasis ir nuodžiotas žmogus kur apsistõsis (pasirodys)? DP14. O jeigu ir šėtonas perdalijos prieš save, kaipo apsistos jo karalystė? Ch1Luk11,18.
atstóti
1. refl. Sut, BzF117, M, L, Š, LL284 atsikelti (sėdėjus, gulėjus), remiantis kojomis: Guli in patalo; nei atsistója, nei atsisėda Klt. Tas vaikinas jau vaikščioja, jau pradėjo atsistót Jrb. Net nuo pietų stalo jos atsistodavo alkanos I.Simon. Kaip dabar atsistósiu viena koja? Ker. Atsistojęs pirštų galais, stovi vėjo atgaiše J.
| Jei mano tėvas atsistót (prisikeltų), tai nusgąst [gyvenimo permainų] Lb.
^ Nei atsistojęs, nei atsiklaupęs (sakoma apie žmogų, kuriam sunku įtikti) LTsV116(Ds). Jei arklį šersi atsigulęs, tai važiuosi atsistojęs (turėsi nuolat raginti) LTR. Kad atsistótų, dangų paremtų; kad prašnekėtų, daug pasakytų; kad rankas turėtų, vagį sugautų (kelias) Sr(Pln).
ǁ užimti vertikalią padėtį (stiebiantis, iškėlus priekines kojas, remiantis rankomis): Įeis paž[iūr]ėt – labai gražus arklys, atsistoja an dviejų kojų Mšk. Žiūrėk! – pašoku ir atsistoju ant rankų V.Bub. Fakyras taip nuobodžiai birbina, o jos (barškuolės) kai įsismagina bešokdamos, net ant uodegos galiuko atsistoja K.Saj.
ǁ pasidaryti stačiam, atsitiesti: Bulbos atsistójo po lietaus kai čviekai Kp. To berno miežiai atsistojo, susigavę ligi pjaunant Sln. Jam teip baisu pasdarė, kad in galvos atsistójo plaukai kaip šeriai Dgč. Muno plaukai kaip šeriai atsistójo LKT115(Up).
2. refl. atėjus stovėti, stačiam užimti vietą: Atsistójęs kamputy ans ir gurkso J. Arklys, atsistójęs saulėkaito[je], kvaukso neėdęs J. Teatsistoja du [kareiviai] pas duris, o kiti apžiūrėkite visus kampus V.Krėv. Geriau tu pakalnėj atsistok ir labai išsižiok (sako avinėlis vilkui) Sln. Tada anys atsistójo po tuo patiem medžiu Mlk. Einu, žiūriu – rupūžė an kelio išeina išeina i atsistójo LKT112(Ldv). Juk teip nestovėsi atsistójęs, reik dirbti, i gana Nt. Kelias dienas tu radai muno darbus nepadirbtus? Ko tu čia loji atsistójęs?! Trk. Su kašelėm atkervoja, palangėn atsistója i gieda – lalauna Klt. Gaidelis, atsistójęs an tvoros, gieda LKT244(Pkr). Arkliui kai atsistója in nugaros [gylys], tai nežino kur dėtis – griūva ienõs Lb. Ir nuskrido pova žaliojon girelėn, atsistójo pova žaliajan berželin (d.) Slk.
| prk.: Rašytoja iš karto atsistojo ant realistinės dirvos rš. Kuršaičio tarmė pratęsa pirmąją dalį dvibalsių ir pusdvibalsių laužtinių, jei ant anų atsistó[ja] (krinta) balsakila (kirtis) LTI559(Jn).
^ Skalsą! – Dangun balsą, pilvan sotį, prašom eit až durų atsistóti (juok.) Ds. Taip ir bus, nors velnias ant galvos atsistotų! Žvr. Keverza keverzojo, gale lauko atsistojo (akėčios) LTR. Miške augęs, miške gimęs, parejo numo, par trobą parejo, kerčio[je] atsistojo (šluota) LTR(ž.). Pabėgioja pabėgioja, kamburėly atsistoja (šluota) LTR(Rk).
ǁ kylant atsidurti kokioje vietoje (apie saulę): Saulė atsistojo tiesiai ties jo nosimi P.Cvir.
3. refl. pastatyti koją (kojas) žengiant, lipant; priminti: Va, jau atsistóji gerai [ant nesveikos kojos] Lt. Vienas kailis buvo prie lovai ant žemės atsistót, o kitas pašonėj Ob. Kad atsistós, bus an ko atsistóta (apie storą kilimėlį) Žl. Kap an arklio viena koja atsistójau, tada an vežimo užsikaroblinau Kpč. Lenk Dieve, kokia te šokėja, kad in kojų atsistõs Lb. Einant ant vinčiaus, mergaitė turi saugotis, kad jaunikis neatsistot jai ant kojos: jei atsistos, tai mindys ją per gyvenimą Lp.
4. refl. įstrigti, užkliūti, susilaikyti: Valgant skersai gerklės jam atsistojo žuvies kaulas J.Balč. Kąsnis duonos atsistójo jam gerklėje NdŽ. Jam vėl suspaudė širdį, ir nenuryjamas gurkšnis atsistojo gale gerklės A.Vien. Suvalgiau žalią (neišnokusį) obuolį, ir atsistójo skandy (nevirškina) Prn. Nuo sviesto jau atsistó[jo] (nesinori valgyti) Dglš.
^ Rupūžgalviai! Kad jums liežuvis skersai atsistotų! V.Bub. Iešmu šone jis man atsistojo KrvP(Mrc). Kad jam prieš smertį atsistotų gerklėj tie žodžiai, kiek aš nuo jo prisklausiau! Ut.
5. intr. Sut, LL122, KŽ atkerti, atšokti, atsiskirti: Skūra nuo lašinių atstója, t. y. atkęra J. Kaip tik atstója pluoštas nuo spalių, tai reikia linus traukt su kabliu an krašto Ps. Linus klojom an [drėgnos] dirvos – atstójo, tada pirtin nunešėm, išdžiovinom Eiš. Jau atstójo [linai] nuo šitų spalių Pb. Ataneša saujelę [linų] – valaknas atstójęs, einam imt Klt. Stuobris sausas, žievė atstója ligi pat medienos Slk. Duona perkepus, pluta atstójo JnšM. Blynai dega, neatstója [nuo nepateptos keptuvės] Nmč. Kai gerai prilips, tai ir neatstõs Trgn. Kai kiek paraviu, ir atstója nagos Aln.
| Suknelė atstójus (neprigulusi) kai kepeliušas nuo kūno Klt.
| refl. Pv: Kai ilgai [duona] pabūva pečiuj, tai pluta atsistója Aps. Minkštimas lienka sau, o pluta atsistója Rud. Skarvadą inšildžiam, patepam riebumu, ba tep tai neatsistót blynas Dv. Karklo žievė pavasarį atsistója Grv.
| Pečiadangstė atsistójus (neprigludusi) – duona neužkepa Lzd. Tavo auses kruopelę atsistóję (nulėpusios) Aps.
6. intr. Q610, CII924, MP79, H, H153, R, R12,387, MŽ, M, LL312, Rtr, Š, Ser nueiti šalin, atsitraukti, pasišalinti: Atstoju nuog ko SD216. Atstoti nuo viens vieno N. Atstók nuo manęs K, J. Jis, tai ištaręs, atstójo KII61. Atstot (išvykti) nuo žemės B. [Nykštukas] nuo tėvų atstóti jau negeidė Jrk27. Palydovai sekė neatstodami nuo jo nei per nago juodumą J.Balč. Ant saulelė, vėl nuo mūs atstódama, ritas irgi, palikusi mus, greita vakarop nusileidžia K.Donel. Atstók iš ugnies netamsavęs! Lkm. Atstók, vištaite, nuog riešutyno (ps.) Prl. Atstok šalin nuo mūso, nenoriam žinoti kelių tavo P.
| Rytą, kai žmonės keliu pradėjo važiuot, tai atstojo [vilkai] LTR(Slk). Atstók nuo šulinio – gali įpult Al. Nuo mažų vaikų atstót nemožna (reikia prie jų visą laiką būti) Dglš. Bėdo[je] atstója prieteliai i draugai Upt. Atstókite, maumos, atstókite, vilkai (dainuojama supant vaiką) Mrc. Šunys nuo urvo neatstójo, apsukui bėgiodami lojo BM260(Grz). [Žemaičių medininkai] nenorėjo būtinai nu pajūrio atstoti S.Dauk. Anys (kareiviai) atstodami̇̀ (traukdamiesi) degino Pb. Miela saulyte, Dievo dukryte, kur taip ilgai užtrukai, kur taip ilgai gyvenai, nuo mūs atstojusi? RD78. Atstok, berneli, nuog manęs, vargas man jaunai be tavęs VoL446(Klvr). Man vandenį besemiant, su laivninku bekalbant, atstojo laivs nuo krašto KlvD207. Jėzus tarė tada jop: – Atstok, šėtone Ch1Mt4,10. Atstokite nuog manęs, prakeiktieji, eikite ugnin amžinon SPI6. Atstojo jis nuog jų ir užžengė dangun BPII110. Kodėlei tu nuog jų atstojai ir manęsp atejai? BBJdt11,3. Atstokite nuog manęs, kurie darot neteisybę Ch1Mt7,23. Ir kaip labai vėlu tapo, atstojo jo tarnai ing savo šėtrus BBJdt13,1. Debesies stulpas niekadai neatstojo nuog žmonių dieną, nei ugnies stulpas naktį BB2Moz13,22. Gimdytojai atmistojo, prieteliai užunotbojo KN25.
| Žodis tavas, kurį indėjai nasruosna mūsų, notstos nuo nasrų mūsų MKr27.
| prk.: Pabaigusi … 13 mėnesių savo amželio, iš šio svieto atstojo (mirė) A1884,326. Išganytingai atstoti iš šio svieto N. Vakaras artinas, o jau diena atstoja (baigiasi) DK169. Jei negali tasai kielikas atstót …, tetamp valia tava DP149. Dūšia atstója iš kūno; atsiskiria nuo kūno KII299.
^ Kas nuo Dievo atstója, prie to velnias pristoja Trgn. Nesišauk velnio, ba angelas atstos LTR(Al). Serga vaitoja – nuo burnos kąsnis neatstója Ėr, Pnd, Rk.
atstojamai adv.: Marti, bezliepyčia, neatstojamai sekiojo iš paskos J.Balt.
atstotinai adv.: Bandykščiai reikalauna … ganyklos ir pridabojimo neatstotinai IM1852,29.
| refl. Q653, SD386, N: Atsistój[o] brolis nuog jo (išėjo kitur gyventi) Rod. Mano motka kap atsistój[o] iš tę, tai nieko negovė [tekėdama] Lp. Kap ana atsistó[jo] (atsiskyrė) nuo vyro, tep ir nežinau, kap gyvena Ad. Kai atsistóji nuo tėvų, tai prasideda vargai Stk. Tokia graži pieva – nor žiūrėk ir neatsistók Alv. Tu, berneli, atsistók, manę jaunos nepristok DrskD110. Atsistokie, mano miela, vai aš turiu tris keturias TŽI246. Ir artimieji atstojose tolyn Mž470. Gal nuo mūsų jau Dievas atsistój[o]: tik ažsiaugenom naują arklį, braukš ir nudvėsė Švnč. Bevelijo, idant sūnus jo gandžiaus atstotų̃s DP418. Kurie Dievui kalbėjo: atstokias nuog mūsų BBJob22,17.
| prk.: Tėve, jei gal stotis, liepk tam kielikui atstotis SGI74.
ǁ nebeturėti galios, netekti poveikio: Ir nuo pinigo to atstos visi čėrai ir pakerėjimai DS253. Atstojus slogai, palengvėjo V.Kudir. Kosulys nuo manęs jau atstójo Rs. Liga atstõs, i pasveiksi Rd. Drugys nuo jo atstójo; jį prastojo KII299. Jei tarysi ligai atstók, tad atstõs DP76. Ir atstojo stiprybė jo nuog jo ChTeis16,19. Miegas visai nuo jos atstojęs J.Balč. Anoj gi nakty atstojo miegas nuog karaliaus ChEst6,1.
^ Liga raita atjoja, pėsčia atstoja MŽ308, PPr208.
ǁ nuslinkti, išsisklaidyti: Debesys atstója; išsisklaido KII317.
7. intr. Dv liautis įkyriai lįsti, palikti ramybėje: A neatstósi! Ko čia daba lendi?! Ll. Pristojo kaip velnias pri dūšios ir visą vakarą neatstójo Vkš. Kada tu atstosi nuo manos vargšės galvos? P.Vaičiūn. Atsók tu nuog manę, ba duosiu ausin! Arm. Atsók, nelįsk, ba nosin duosiu! Dv. Atstók tu su savo saldainiais! Ob. Atsój nuog manę Lz. Ai, atstók atstók, mano dukružėlė, neskudulk ma[n] galvužėlės JV521. Atsój atsój, katinaičiau margasai (d.) Lz. Ar tu, durniau, atstók, ar tu, pliki, nustok! Sdk.
| refl.: Atsistók tu nuo manęs! Ad. Atsistók nuog manę, tu negerasai! Vlk. Atsistók tu, velne, neerzinus mane! Btr. Atsistà tu nuo manę! Ko tau reikia?! Grv.
8. intr. Q12 atsisakyti, pasitraukti (iš darbo, tarnybos ir pan.), mesti buvus kokios veiklos dalyviu: Slūžbą pametu, iš slūžbos išeimi, atstoju R18, MŽ23. Rasintais vaikis atstos nuo tavęs ant Kalėdų J. Nuo urėdos atstoti, atsisakyti B79. Atstoju nuog mūšio B. Atstojęs kareivis (invalidas) I. Merga atstoja jau B. Aš turiu du klausius tarnus, kurie, niekuomet nuo manęs neatstodami, teisingai tarnauja J.Balč. Apsiėmėm nuog jo notstot, bet amžinai jam tarnaut SPII147. Nu darbo neatstoju kiauras dienas Šts. Bajorai pakėlę atstojančiam nuo tarnystės maršalkai pietus A1884,83. Bet nebeilgai pasiliko jis mokykloj. Penkiolika metų turėdamas, atstojo iš jos Vd.
| tr.: Pristotūsius ir atstotū́sius (priklausančius gauti išeinant iš darbo) kukulius turėsi duoti, be to nestosiu į vaikius Lnk.
| refl.: Jau tas bernas … atsistojo nuo gaspadoriaus DS355(Vlk). Buvo buvo ir atsistój[o], nuej[o] pas kitą gaspadorių Arm. Atsistój[o] nuo vietos Lp. Niekas neatsistója pats nuo darbo Jrb.
ǁ tr. atstumti, nubaidyti: Jie atstõs visą jaunimą nuo savęs Vlkv.
ǁ tr. nebevartoti, mesti: Ana nė vasarą kelnių neatstó[ja] Šts.
ǁ tr. palikti, apleisti, prarasti:
^ Svetimo netykok, savo neatstok LTR(Jnš).
ǁ refl. nukristi, atsimesti, atsileisti (apie šaltį): Kada tas šaltis atsistõs?! Lp.
9. intr. N nukrypti, nutolti, nuklysti nuo ko, nebesilaikyti ko: Atstoju, nukrypstu nuo tiesos R5, MŽ6. Nuo tikrojo kelio nukrypti; atstóti KII343. Jis nuo tiesos atstójęs; nuklydęs KI15. Nuo tako atstóti KI2. Su garbe atstoti B382. Nuog tų surašytų įstatymų atstoti neketam prš. Ir neatstosim po tam nuogi žodžio tavo PK73. Anie … atstójo nuog tiesos ir ėmės melo DP219. Idant mes … griekus pažintumbim, nuog tų atstotumbim Mž376. Teisusis nuog savo teisybės atstoj ir daro pikt BBEz3,20. Notstojo nuog nodiejos savo MP74. Ir neatstojo niekadai nuog bažnyčios BPI115. Tas kelias atstoja nuog manęs Ch4Moz22,32. Ir tie šaknies neturi, nes iki metų tiki, o valandoj pagundymo atstoja Ev.
10. intr. mirti: Žmogus atstó[ja] Rsn.
ǁ nugaišti (apie gyvulį): Vienais metais dvi karvės atstójo Rmš. Karvė atstojo pri veršio (veršiuodamasi) Plng. Atstója arklys, kai pasensta Krg.
ǁ nueiti niekais, atsimesti: Daug atstó[ja] supuvusių bulvių Šts.
11. intr. išnykti ar atsiskirti kokiam kiekiui, nukristi (svoriui): Kol nuveži bekoną į punktą, tai daug ir jo svorio atstó[ja] Up. Liekuotų vilnų daug atstó[ja] iš mašinos [šukuojant] Šts. Jei numie verpsi, su visu mažai teatstós verpalo Užv. Daug pamilčių atstó[ja] numinėse girnose maltų kruopų, dėl to geriau malti garinėse melnyčiose Šts.
12. tr. Š turėti tokią pat vertę, būti lygiam, pavaduoti, pakeisti: Mano karvė kitų i dvi atstója Upt. Tavo dėdė tau tėvą atstója Jrb. Bulvės atstó[ja] duoną Slnt. Kvynai su druska ir duona atstó[ja] kanapių spirginę Šts. Akmeninis tiltas geriausiai atstoja medinį Tsk. Laukinykuos grunto žemės margas tiek atstója, kiek girinykuos tos lekiančios pieskos penki [margai] Gs. Gera merga berną atstója [prie darbo] Ėr. Viena gera motina šimtą mokytojų atstoja J.Jabl. Nu ir pasisamdei pusbernį, ka nė pusmergės neatstója – nė kūlių krėst dorai nemoka Skrb. Pavasario diena rudens mėnesį atstoja LzP. L. Ivinskio kalendoriai atstojo lietuviams laikraščius rš. Pakeičiamas, pavaduojamas, atstójamas darbuotojas BŽI281. Atstojamasis dydis PolŽ40. Vyrai vaiko proto neatstó[ja] prisigėrę Kž. Trečią koją atstó[ja] lazda Vkš. Neatstoja žirgelis mano aukso žiedelio FM. Neatstos tymo balnelis už aukso žiedelį LTR(Kt).
^ Gera višta ir žąsį atstója J.Jabl(Ln). Auksu pakaustyta kiaulė žirgą atstoja TŽV594. Gudri galva viena kelias durnas atstoja KrvP(Jnš). Graži kalba gerų darbų neatstoja KrvP(Mrk). Dėlto blogiausias vyras geriausią prietelių atstója Ut. Kito alus nė giros neatstója Grž. Pinigai laimės neatstoja Mš. Tu jo nei kojos neatstóji (nesi vertas) Ėr. Kai eina – atseina, kai sustoja – nė bieso neatstója Vb.
ǁ atlaikyti:
^ Žmogaus kaklas viską atstója Dl.
13. refl. Lb imtis kokios veiklos, kokių pareigų: Iš ryto atsistójo (pradėjo varyti), in vakarą ir pastatė Kaune sielį Gg. Dvylekta buvo, ka atsistójau į daržą Jdr. Dvarininkai išrinko savo komitetą, kurio priešaky atsistojo Jokūbas Geištoras V.Myk-Put.
ǁ pradėti dirbti, įstoti (į tarnybą): Atsistójęs slūžyt – tai reikia slūžyt kap reikia Tvr. Ė kitas atsistój[o] eiguliu Rš.
14. refl. atvykti, prisistatyti kokiam numatytam tikslui: An teismo atsistójo vagis ir ponas (ps.) Grl.
15. refl. apsigyventi, įsikurti: Atsistójom an grynos žemės, nieko nebuvo Eiš. An lauko atsistójau gyventi Trš. Melioracija parejo, kela mumis iš tos vietos – kur atsistósma, nežinom Šv. Išeiti į miestą nėra kaip: viena ranka žmogus kur atsistósi? Gršl. Nu kaip tau duos pieno gyvolis, į šviežią vietą atsistójęs (patekęs)?! Trk.
| Jei jūs ant muno duonos atsistõtumėt, jūs pilnai ką tris dienas tegyventumėt – i tujau ligoninė[je] (labai griežta dieta) Sd.
16. intr. prasidėti, ateiti: Sėdėjo vyrai ant ėdžių, kol pietūs atstój[o] Vlk.
17. intr. pavirsti (kuo): Kas atsisės šitan krėslan, skradžiai žemių nueis, ė kas girdi – visas akmeniu atstõs (ps.) Rš.
| refl.: Dievas metė lazda į žaltį, ir atsistojo arklys iš žalčio SI56.
ǁ refl. pasidaryti kokiam: Dar gal Žiežmariai kitap atsistójo jau nuog tiek laiko LKT231(Ktv).
18. refl. Lb kilti, atsirasti: Kap žemė atsistó[jo], tep ir akmuo atsistó[jo] Pst. Lietuva kaip valstybė atsistojo Plšk. Rubežius kap atsistój[o], dvidešim metų kap viena diena [praėjo] Ktv.
ǁ būti pastatytam, iškilti: Pirtelė vargais negalais atsistójo – sakė, vakar apgrebėstavo Mžš. Kaip greitai jų tas namas atsistójo! Pn.
◊ ãkys atsistójo stulpù apie mirštančio žmogaus ar gaištančio gyvulio stingstantį žvilgsnį: Pamačiau, kad jau ãkys stulpù atsistójo Skdt. Akys atsistójo stulpù baltos Pc.
akysè atsistóti iškilti vaizduotėje, prisiminti: Jo akyse atsistoja jaunos merginos paveikslas J.Bil. Kad darbai akysui̇̃ atsistót, baisu būt Lb.
ant dantų̃ atsistóti užkliūti kalboje: Ką turėjai, tą ir tebeturi. Tau mano pati ant dantų neatsistojo! J.Balt.
ant gãlo liežiùvio atsistójo sakoma, negalint greit prisiminti gerai žinomo dalyko: Vagi tik ant gãlo liežiùvio atsistójo, tik pasakyt Skdt.
ant kójų (į kójas) atsistóti BŽI133 pasveikti, sustiprėti: Ji nusimanė apie naujagimių ir gimdyvių priežiūrą, jos padedama Katrė greitai atsistojo ant kojų V.Myk-Put. Aš tikiu – tu dar atsistosi ant kojų ir būsi kūrybingas žmogus K.Saj. O kažin ta boba ar atsistójo į tas kójas? Trk. Atlėkė trys balandžiai ir įdiegė anam plaukus. Brolis tujau atsistojo į kojas LTR(ž.).
ant [sàvo, savų̃] kójų atsistóti
1. pradėti savarankiškai gyventi: Viskuo aš jį aprūpinsiu, kol pats atsistos ant kojų J.Gruš. Aštuoniolikos ar kiek ten metų vaikas jau dabar, manai, ant savo kojų atsistos I.Simon. Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai A.Baran.
2. pasidaryti materialiai pajėgiam, atkusti: Jau žmogus prasigyveno, jau an kójų atsistójo Dkš. Man tik dabar pradžia sunki, ale kai jau atsistósiu an kójų, tai pagyvensiu ne šiteip Užp. Sunku padegėliams ant kojų atsistoti rš.

ant liẽpto gãlo atsistóti pasiekti amžiaus ribą, sulaukti senatvės: Juk jau atsistójai ant liẽpto gãlo Erž.
ant liežiùvio atsistóti
1. užkliūti kalboje: Ko tau užkliūvu – tau ant liežiuvio neatsistojau?! LTR(Kp).
2. prisiminti: Viskas ant liežiùvio neatsistõs Antr.

ant savę̃s (in savę̃) atsistóti End pradėti savarankiškai gyventi ar galvoti: Reik atsistóti in sàvęs – esi aklas (nieko neišmanai, nesuvoki) Plng. Anys gyvena in savę atsistóję Str.
kai̇̃p ant naujų̃ kójų atsistójo pradėjo kitaip gyventi: Tu jau dabar kai̇̃p in naujų̃ kójų atsistójai – tokį žentą gerą gavai Ut.
kreivà kója (ne ant tõs kójos) atsistóti [iš pãtalo] sakoma apie prastai nusiteikusį žmogų: Oligė nūnai pikta iš pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo iš patalo V.Krėv. Piktas, kaip ne ant tõs kójos atsistójęs Krs.
kuolù atsistóti [gerklėjè]
1. neišeiti į gera, virsti nemalonumu (apie naudą, gautą, kitą skriaudžiant): Kuolu atsistos jam šitie pinigai Ds.
2. labai įkyrėti, įsipykti: Anas man jau kuolu gerklėj atsistojo Ml.

liežùvis (liežiùvis) atsistójo kuolù sunku prakalbėti: Liežuvis jam sustingo ir kuolu atsistojo Sz. Kad tau liežiuvis kuolu atsistot! (keik.) Ds.
[nuo] prõto (nuo galvõs, nuo išmintiẽs, nuo rãzumo) atstóti pamišti, išprotėti: A jūs nematot, kad jis nuo proto atstojo? LTR(Bsg). Prõto atstójęs, veža į bepročių butą Jdr. Buvo nu galvos atstojęs ir mirė Šts. Visi žmonės žiūri, o jis lyg nuo prõto atstójęs Žml. Kad tu putų [alaus] kaštavosi, nuo proto atstosi LMD(Sln). Ne stebuklas būtų, [kad] žmogus, kuris tatai dūmoja, atstótų nuog išminties DP527. Ta žmona nuo rãzumo atstójo Mšk.
piestù atsistóti pajusti apmaudą, pyktį, smarkiai pasipriešinti: Frankas, perskaitęs tą naujieną, piestu atsistojo P.Cvir.
plaukai̇̃ [piestù, stati̇̀] atsistójo [ant galvõs Vdš] labai baisu, šiurpu pasidarė: Nebuvau da žmogaus nė vieno suvažinėjęs, mun i plaukai̇̃ stati̇̀ atsistójo Trk. Pamačiau tokį pikčių, kad man plaukai atsistojo P.Cvir. Kai pakėliau jos galvą nuo kūdikio, man net plaukai ant galvos atsistojo V.Mont.
skersai̇̃ gérklę atsistóti labai įgristi: Iš pradžių tai buvo pakenčiama, bet juo toliau, juo darėsi įkyriau – viskas atsistojo skersai gerklę A.Vencl.
skersai̇̃ kẽlio atsistóti trukdyti, priešintis: Jei būtum išlikęs žmogumi, nebūčiau drįsęs atsistoti tau skersai kelio J.Avyž.

×dastóti (hibr.)
1. tr. pasiekti, prisitikti: Tu nedastósi manę an apušės Lz.
^ Kad atsikeltau, tai dangų dastotáu, o kai guliu – až katę mažesnis (kelias) Lz.
2. tr., intr. N gauti, įsigyti: Aš dastójau, ko norėjau, t. y. gavau J. Tada badai buvo labai, nebuvo niekur nieko dastót Lt. An fabrikos tai tuoj dastótai pensiją LKKXVIII165(Zt). Dastójo ligą ana Rod. Vyskupystės dastojo vos žilo[je] senatvė[je] M.Valanč.
^ Ko bijosi, to dastosi Lkv.
| refl. Sut.
3. refl. patekti, pakliūti: Kur tu in daktarą dasistósi – brangu strošniai buvo! Rod.
4. intr. impers. užtekti, pakakti, netrūkti: Kad metų nedastója, tai ir neduoda pensijos Dglš.
^ Visiem savų bėdų dastója Trgn.
įstóti; SD169, H, H169
1. intr. K, J, LL234, Rtr, Š, NdŽ, KŽ žengiant įlipti, atsistoti kame: Įstójo į purvyną DŽ1.
| refl. K, Rtr, Š, NdŽ: Jiems sveikiau įsistoti į šiltą vandenį, tada palūkėjus atsiklaupti, atsisėsti ir pagaliau atsigulti Vd.
ǁ tr. įminti, įspausti koja: Aš tuos žodžius kalbėtuosius į purvą sumysiu, o tas pėdas įstotąsias ugnia išdegysiu LTR(Grš).
2. intr. I užimti vietą stačiam kur įžengus, įlipus: Kab atvažiuos svetima šalis, instók, rūtele, pas vario vartelius Vrn. Užeikie, mielas, mano didin dvaran, instokie, mielas, mano aukšton klėtin KrvD266. Ir inskrisiu sodelin, sedulon stosiu ir, instojus sedulon, gailiai kukuosiu LTR(Ds).
| refl.: Įsistójusi į langą, negal išmušti Krš. Ana i knopsos kame – a obelė[je] įsistójusi Žr. Sopama širdžia jinai įsistojo į brolio dviračius HI.
ǁ atsidurti kokioje padėtyje: Pavasaris prasideda, kaipveik Saulė į Ožio ženklą įstoja prš.
3. intr. įžengti (į kelią), pradedant eiti kuria nors kryptimi: Kaip įstójo į kelį, taip i varė ligi galo Lk. Teip jis įstojo į tą takelį ir eina tuo takeliu BsPIII285. Apsupo Kareiviškę, įstojo į vieškelį ir čia, jau nieku netrukdomas, pasileido dar sparčiaus V.Kudir. Seniai reikė išvažiuoti, į kelią įstóti JV598. Dar n'įjojau į pusę kelelio, dar n'įstojau ir į vieškelelį – ko taip alsiai nusižvengei, muno žirguželi? StnD29.
| prk.: Kiaušiniai nieko nepabrangsta: kap įstójo į keturiasdešimt centų, tep ir stovi Gs.
4. intr. lengvai įkišti, įstatyti (kojas į apavą, į balno kilpą), įsispirti: Įstojau į klumpius iš pat ryto Trk. Patsai žirgą balnojau, in kilpelę instojau LB134.
| refl.: Įsistójau į batukus Grnk. Nusiauk šlapius vyžus, insistók sausuosna Kb. Kad būtų insistót medžiokai, tai galėtau ir aš padėt rugių kirst Pns. Įsistók į šliures, basa neik! Plk. Insistójau klumpėsna, tai kojas pagadinau Arm.
| Įsistók į kojas (apsiauk) ir eik pasiklausyt bičių, a gyvos, a ne Jrb.
ǁ refl. apsimauti, apsivilkti (sijoną): Tas [sijonas] nešvarus, į kitą įsistósu Krš.
5. intr. N imtis kokio darbo, pareigų, pasidaryti kokios veiklos nariu, dalyviu: Pagaliau ir ji įstojo fabrikan J.Bil. Į slūžbą įstoju R63, MŽ84. Įstóti į mokyklą NdŽ. Įstójamasis egzaminas, kvotimas KŽ. Išėjęs gimnaziją, įstójau universitetan Š. Įstojamosios (rengiamosios) klasės kursas nėr labai didelis J.Jabl. Įstojamieji pinigai rš. Pradžio[je] šešiolektų [metų] įstójo į mokslą Kal. Ans Vilniuo[je] įstójo mokinties Trk. Šaukimą gavau tuo į karuominę įstóti Plšk. Paskiau po to karo įstójėm į kolūkį Klk. Išnarstys tavo kojas, rankeles, kad į krygį įstosi KlpD102. Į krygį išjodamas, į glitę įstodamas, kulkelės lek kaip bitelės per manąją galvelę KlpD30. Kiti dirbo, ir jūs į jų darbą įstojot NTJn4,38. Kas iš kokių šūdų į ponus įstó[ja], ano nežaboto i pro šūdą nepravesi (labai didžiuojasi, pučiasi) Lnk. Ažusakymas įstojančių moterystėn SD436.
| Už vargo bernelio ir ištekėjau, į vargo dieneles ir įstojau KlpD88.
6. intr. ginti, palaikyti, užtarti: Lietuvninkai už [Prūsijos] palaimą su visa syla įstoja prš.
| refl.: Mane jie pakvietė į talką, o aš, atsiminęs šiandieninę tavo geradėjystę, įsistojau, kad ir tave priimtų V.Piet. Be tavę nieko nebus, kap neinsistósi (neįsikiši) Lp. Idant įstotų̃s už mus tėviep DP229. Teikis jop už manę įsistót anop DK172.
7. intr. I prisidėti, užeiti (kokiam laikui, gamtos reiškiniui): Jau vasara instójo, prasdės darbai Dglš. Įstójo pavasaris, o vien šalta ir šalta Šts. Apie Kalėdas žiema pačiuosna šalčiuosna instója Kls. Maž instõs pagada Aln. Oras netrukus labai įsto[ja] karštas ir sausas IM1862,38. Šiandien graži pagada; tai geras paženklys palaimos įstojančiam metui LC1878,2. Septynios varpos tuščios yra septyni metai bado, kurie įstos po gerųjų metų S.Stan. Šešta diena Velykump įstojo SGI105. Tie kunegai sargino ligonis laimindamys, lig antrą kartą jaunam mėnesiuo įstojant S.Dauk.
| Nežinau, va kokia liga instójo Lb.
ǁ N pradėti amžiaus metus: Jau į vyriškus metus įstojęs BsPI63. Dvylikti metai instójo amžiaus, kai tėvas dalgę indavė rankosna Strn. Ana da tik keturiolikiuos metuos instójo Trgn. Įstojo trisdešimtą metą NTLuk3,23. Aš jau įstójau į senatvę, jau mano jaunystė yr šalin Smln.
8. intr. tam tikru laiku įsijungti savo balsu į grupę: Kiekvienas dainininkas prieš įstodamas pasinaudoja kamertonu sp.
9. intr. pradėti veikti, įeiti į apyvartą: Mašynos (kuliamosios) įstójo, aš podidė mergelė buvau Vn.
10. intr. pradėti, imtis ką daryti: Įstójo gyventi ir sutiko Krš. Abudu mes čia instójom gyvent tais pačiais metais Stk. Kad įstojo į tą ūkę ans gyventi, nė vieno medelio nebuvo Vvr. Kad sula tekėti parstojo, tad žiedai klestėti įstojo D103. Jie dabar apsiėmę kuo veikiausiai su ministeriais į sušnekėjimą įstoti prš.
11. intr. apsigyventi, įsikurti: Rudenį įstósam į naują butą Jdr. Kad įstósi į trobas, priimk ir muni Lnk. Ar jau įstójai į savo naująją trobą? Dar iki rudens turbūt neįstósi? Up.
12. tr. Dr padaryti tinkamą apsigyventi, naudotis, įrengti: Tiktai du kambariukai buvo įstoti Kv. Troba pastatyta, bet dar neįstotà Lk. Ilgai statė, tik neseniai įstójo Grd.
13. intr. atvykti, prisistatyti kokiam numatytam tikslui: Užuverkė bernužėlis, šliūban įstodamas LTR(Dg).
×14. (sl.) intr. atsirasti, ateiti, pasirodyti (po ko): Įstoju, paskui eimi, seku SD170. Instojąs po kitam SD190. Turėjo instot tokie heretikai, kurie turėjo mokyt mokslo velinių DP68. Tasaig yra, kursai paskui manę įstõs, o stojos pirm manęs DP24.
15. refl. atkakliai, įkyriai ko prašyti, reikalauti: Kap insistó[jo] brolienė, kad važiuočia kieman! Dglš. Julia insistó[jo], i Pauliną apženijom Dglš.
×16. (sl.) intr. įvykti: Turėjo veikiai įstot atnaujinimas pasaulio DP181.
◊ į aki̇̀s įsistóti arti prilindus žiūrėti: Negražu yra vaikams į aki̇̀s įsistóti! Vn.
į senàs vėžès įstóti grįžti į pirmykštę būklę: Pavietis vėl įstojo į senąsias vėžes, iš kurių buvo lyg ir iškrypęs V.Kudir.
išstóti intr.
1. refl. Š, KŽ išžengti statant, keliant koją (kojas).
2. K, Rtr, DŽ1 nustoti būti nariu, mokiniu, pasitraukti: Mokinys išstójo iš mokyklos, narys iš draugijos Š. Vienam išstojus iš draugijos, į jo vietą tuojau rinko kitą Ašb. Vai tu mergele, motulės dukrele, vai ko tu išstojai iš mūsų pulkelio? LTR(Mrc). Išstójęs seimo narys NdŽ.
| prk.: Didis Vokietijos neprietelius iš šio svieto išstojo (mirė) LC1883,2.
3. prasidėti, užeiti: Kap išstos pavasaris, tai nebus kada eit medžian Vrnv. Kap išstója diena, tai neturiu kada atsisėst ažu darbų Vrnv. Ketvirta nedėlia išstój[o], kap išginėm skatynas Arm. Nū aš regėjau mėną išstóję trijų dienų Lz.
nustóti Š; H, L
1. intr. statant koją, nusprūsti, nužengti į šalį: Aš nustójau nuo trepų ir baisiai susimušiau Alk.
| refl.: Nusistójau nuo liepto Grž.
2. intr. atsistoti: Ė anas (vilkas) man pirma išvydo, tai do anas nustó[jo] eit ir daboja nustójęs Aps. Kielė nustója kur an grubsto ir su uodega kiloja Ob. Tai kad atskrido pilka gegutė iš žaliosios girelės, tai ir nustojo pilka gegutė an žaliosios rūtelės (d.) Prng.
| refl.: Nusileidus, nusistojus akmenelius rinksiu LTR(Dkšt).
3. tr. suėjusiems, suvažiavusiems užpildyti, užimti kokią vietą, plotą: Suvaryti visą valsčią, tegul nusto[ja] visus kelius (ps.) S.Dauk. Kariūmenės tiek daug privažiavo, kad visi laukai nustoti̇̀ Vkš. Visas kelias jau nustótas (pilna vežimų) Gs. Bent trys kilometrai mašinų buvo nustoti̇̀ ant plento Sv. Pilnas turgus nustótas baronkiniais Ds.
ǁ intr. Sd, Gs pasidaryti pilnam priėjusių, privažiavusių: Visi kraštai nustóję vyrų Mrc. Laukai, kiemai nustós liuob arklių [par atlaidus] Krš. Laukai nustódavo arklių – tiek žmonių suvažiuodavo miestelin Šmn.
4. intr. suėjus stovėti, statiems užimti vietą: Ilgiausia eilė nustójus – nestovėsiu Jrb. Visa minia nustojusi ties traukiniu rš.
5. tr., intr. NdŽ apsupti, apstoti (ppr. ratu): Svetelių prijojo, aukštąją klėtelę nustojo LTR(Alv). Didelė žolė. Lyg koksai miškas aplink manęs nustojęs rš.
6. refl. paeiti į šalį, pasitraukti: Nusistók nuo šviesos Grž.
7. intr. Brž, Dgč liautis eiti, važiuoti, bėgti ir pan., sustoti: Kaip nustója, pasižiūri ant dangų i vėlekos [bėga] LKT262(Ul). Kad anas (jaunas arklys) stoja, prieš kalną nustója, davei jam atsidust Aps. Nustójo arkliai, nusistabdė Ign. Privažiavęs artyn, [ponas] nustójo ir pradėjo ant manę rėkt BM26(Č). Aš nustójau ties daržine ir iškrėčiau [iš maišo] katiną Slm. Nuo vieno gylio nubėgo girion, nuo vienos vapsvos nustóję krapštos (d.) Aps. Par girelę jojau – girios paukščiai giesta. Nustók nustók, žirgeli, leisk man paklausyti! JD1474.
ǁ priėjus, privažiavus kokią vietą, kurį laiką pabūti, apsistoti: Tiek svieto privažiavo, sunku surast, kur mūsų parapijos kumpanija nustójo Ds. Čia nustódavo pagirdyt arklių, kai važiuodavo Kupiškin Sb. Nuvažiavom pakrūmėn, nustójom Rš. Bevažiuojant jam, pradėjo labai lyt, ėmė anas nustojo galui ūlyčios BsPII204(Jž). Kur dabar traukinys nustos? Ign. Oi gėriau gėriau, gerdamas dūmojau, kur man jotie, kur nustótie, naktelę nakvotie (d.) Kb.
| refl.: Tenai nusistójom, ir tiek Brž. Kur mes nujosma ir kur nusistósma? (d.) Slk.
ǁ gauti pastogę, prisiglausti: Jy niekur nebegauna nustót Skp.
8. intr. nebeveikti (apie fabriką, mechanizmą): Vieną kartą buvo nustójęs mūsų pabrikas ir nedirbo On. Nustója to mašina, nustabdau – viskas gerai Brž.
ǁ liautis funkcionuoti: Ir protas jo nustójo nuo to gėrimo Pv.
9. intr. K baigtis, liautis, nebesitęsti, praeiti (apie lietų, sniegą, vėją, skausmą ir pan.): Nustojo lytus, jau nelyja B. Vėjas nustoja R403, MŽ543, N. Kad tik Dievas duotų nustót lytui, galėtum vyšnias apskyt Skr. Ant pavakarį nustójo vėjas, nusigiedrijo ir sušilo Skrb. Vėjas teip tyliąs, teip tyliąs, šalčiui atsibodę bešąlant ir nustojęs LMD(Sln). Nustojo liga, t. y. nusitramino J. Gal ateina laikas nustót tai ligai Upn. Kaip pamečiau rūkyti, ir kosulys šiek tiek nustojo Žem. Dvaro darbas negal nustoti be laiko Žem. Pjovėjam jau trečia diena nustójo darbas Slm. Jau metai, jau antri, kaip karas nustojo LTR(An). Bei prašykiat poną, idant nustotų tokia perkūnė ir ledai Dievo BB2Moz9,28.
| Nustojo (išnyko) kaip dūmai dienos mano Mž472. Aš meldžiaus už tave, kad viera tavo nenustotų Ch1Luk22,32.
nustodamai adv.: [Lietus] vienu savo metų laiku užtikdavo tenai nenustodamai I.
nustójamai
nustotinai̇̃ adv.: Lyja nenustotinai̇̃ Ds.
| refl. K: Karas kap nusistójo, buvo lietuviškos gimnazijos Str.
| Neprietelių kalavijai nustojase Mž520.
10. intr. baigti, paliauti ką daryti: Ar da nenustósi rėkt, da nori vyties?! Lel. Taigi dukteriai raudok i nenustók – močia tokia gerumo buvo! Mžš. Jau metas būtų ir juokusis nustoti J.Jabl. Nustók tu nešnekėjus! Antš. Tuo mudvi nustósiva šnekėjusios Jrb. Eikim iš čia, čia nenustõs plepėt Mlk. Ir paukščiai nustójo čiulbėję Mrk. Kad až dvie[jų] savaičių nenustos kūkuot [gegutė], tai po Petrui da kūkuos Smal. Kaip visuomenė negali nustoti vartojusi, taip pat ji negali nustoti ir gaminusi rš. Laikraštis nustójo ėjęs NdŽ. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau J.Bil. Ana nustójo sirgti, t. y. apsitviro J. Sakau, ite, nustój tu gert, ė vaikai liks siratos Ml. Ar ne anksti nustójai dirbt? Ut. Sravažolių syvais patrink žaizdą, ir nustos bėgt kraujas Vdžg. Kai tik kanapėtė (višta) nustõs dėt, peilis pakaklė[je], ir bus baigta Skrb. Pelenais mediniais pabarstai, i nustó[ja] ėsti spragiai Skdv. Nustó[jo] ir nustó[jo] gromatas leist Mlk. Karvė tenai kap te jai [buvo], nustójo pieno duot Aps. Ausia nustójo girdėt Dglš. Ar jau nustojo liję? J.Jabl. Per naktį lijo ir dieną lyt nenustoja Kpč. Sniegas buvo nustojęs snigti J.Balč. Ot, ir vėjas nustójo pūst Nmč. Kad tik ma[n] nustótų skaudėt tą dantį LKT228(PnmA). Jeigu man nenustõs pusiaujo sopėt, tai prapultinoja Mlk. Nuryk su vandeniu [ajerų šaknų], ka degina, i tujau nustó[ja] Skdv. Kiek pagulėjo, ir nustójo širdį ir krūtinę sopėt Krs. Mergelė paspėjo vandenėlio duoti, tada man nustojo galvelę skaudėti KlvD84. Nustójo pūtęs šiaurus vėjelis, nustójo baręs jaunas bernelis JD216. Paliovė žaidęs (griežęs), nustojo šokę BsMtII31(Srd). Oi ar tave barė senasai tėvelis, ar nustój[o] mylėjęs jaunasai bernelis? DrskD124. Oi ir dabėgo rūtų darželį, nustoj[o] bėgęs žirgelis LTR(Lp). Jau dabar nustósi nešiot vainikėlį (d.) Grš. Nustot pikta daryt MP162.
| refl.: Reiks šešurai rugių pjautie, nusistosi tu mergautie LTR(An).
ǁ nurimti, nutilti: Nustok tu bent kartą su tomis savo pasakomis GK1939,103. Nustokiate, švilpynės ir birbynės, skripkos didės mažos ir būbneliai! DS170(Rs). Garsioji skripkelė nustojo, jaunasai jaunimas nuliūdo TŽI234(Prl).
^ Tegu šuo loja: palos, atsibos ir nustõs Jnš. Šunys loja ir nustoja, bobos loja – nenustoja LTR(Antz).
11. intr. pasidaryti švariam, skaidriam, drumzlėms nusėdus: Batviniai da nenustóję, ale tuoj nustõs – bus nebesusidrumstę Kp. Turėjau stovėt ir ilgai lūkėt, vandenužiui nustójant, narūnužiams nuneriant LB15. O ma[n] belaukiant vandens nustójant, nušiūravau viedružėlius su pilkaisiais grauželiais JD719.
| refl. N, I, K, L, Š: Vanduo miešinas, sudrumstas nusistója bestovint J. Pelenus užpili su verdančiu vandiniu, nu i tus pelenus nustodini – nusistó[ja], paliekta švarus Vž. Kai vanduo nusistódavo, tą vandenį nupildavo, o pelenus išversdavo lauk Jrb. Cit, palauk, negerk: sumieštas [v]anduo tenusistó[ja] Plt. Tekina, leidžia palengva, jis (alus) teip gražiai nusistója Sk. Batviniai jau nusistójo Kp. Atlėkė žąsų pulkas, sudrumstė vandenėlį, laukiau, širdužėle [motinėle], nusistojančio to čysto vandenėlio LB114. Oi tai laukiau, motynėle, kad išlėktų [iš šaltinio] žąsų pulkas, nusistotų vandenėlis ir nugultų purvynėlis (d.) Lp.
ǁ nusėsti į dugną: Mielės nustoja, nusėda R327, MŽ437, N.
| refl.: Ka išpyliau pieną, ant dugno besą nusistóję visokių krislų Slnt. Dumblai, žemės nusistó[ja] [piene] – ot ir po švarumo ponios! Krš.
ǁ Rs iškilti į paviršių, išsiskirti (apie pieno riebalus): Vasarą nenustója pienas, surūgsta su visa smetona Pnd.
| refl.: Žiemą smetona geriau nusistója Trgn. Kai šilta, teip nenusistója pienas, kad visai Mžš. Tai gražiai grietinė nusistójo PnmA. Nenusistójo pienas – labai riebus Dglš.
ǁ refl. išplūsti, iškilti į viršų (apie putas, nešvarumus): Alus gražiai nusistojusia putele taisė nuotaikas ir kėlė balsus rš. Šlamštus, kaip nusistós, nugreibk nu viršaus Vkš.
12. refl. aprimti, nusistovėti (apie orą): Laukiu nusistojant oro J.Jabl.
13. refl. DŽ1 įgyti pastovumą, įsigalėti, nusistovėti: Šitas rašybos dalykas nėr dar tvirtai nusistojęs mūsų raštuose J.Jabl. Dabartinės bendrinės kalbos kirčiavimas dar nėra galutinai nusistójęs NdŽ. Piešiniuose buvo kruopščiai stengtasi išlaikyti vienodumą pagal nusistojusias tradicijas P.Slavėn. Vakaruose siena su kryžiuočiais jau buvo nusistojusi rš.
14. refl. susidaryti savo pažiūras, nuomonę, susiformuoti: Nusistójęs žmogus DŽ1. Apie nusistojusių rašytojų kalbą to pasakyti lyg negalima būtų J.Jabl.
15. intr., tr. Sut, LL170 prarasti, netekti: Nustóti didelės dalies savo turto NdŽ. Nustójo tėvo malonės DŽ1. Lygiosios pievelės nustojo šviesaus žalumo Žem. Krisdamas iš laivės taip susitrenkiau, jog buvau nustojęs sąmonės J.Balč. Tik iškišome galvas – vos žado nenustojome P.Cvir. Tuos pinigus ėmė man duoti akademija, kai nustojau vietos ir pasilikau be nieko J.Jabl. Nebūsi laike (laiku) – tigi darbo nustósi! Mžš. Juodu abu fabrike nustojo savo sveikatos ir anksti paseno J.Bil. Nustós sveikatos par tus darbus Gršl. Viena likau par karą, maži vaikai buvo, bėgau bėgau ir nustójau sveikatos Lel. Nustojau strėnų (labai įskaudo strėnos), kol marką [linų] išmerkiau Šts. Ir kaklo nustósi (išrėksi gerklę) bešaukodamas Šts. Ant akių esu nustójusi (nebematau) Yl. Jos linksmios akės šviesumo savo nustojo I. Vienok ir lietuviai tą dieną nustojo 2000 visų drąsiųjų jočių S.Dauk. Karvutės nustójus – baigta (nėra kuo maitintis) Msn. Tėvalis buvo kojas nustójęs, buvo abidi kojos nupjautos Skd. Sveikatą nustójom, visą laiką bedirbdamys Tl. Tu visuomet ramindavai mane, o kai nustodavau vilties, bardavai V.Krėv. Burtai nustõs galybės (galios) NdŽ. Leidimas nustója galios NdŽ. Nors niežtėjo Elzei liežuvis atsikirsti, kad ji proto dar nenustojusi, betgi susilaikė Pt. Ei, bent neeiki, mano dukrelė, nustósi vainikėlio JD486. Nejok, brolau, nejok, dobilai, nustósi pentinėlių JV1050. Verkė šiandieną senasis diedelis, kuris nustójo tabokos ragelį JV1001. Tamošius išvydęs, kokio gero nustójo (tatai yra regėjimo Christaus) per atsiskyrimą savą nuog draugės apaštalų DP403. Čia žyvatą aba pelnome, aba jo nustojame SE144.
^ Kad ir arklio nūstójau, ale bitę užmušau Dov. Geras vardas lengva nustoti, bet sunku įsigyti KrvP(Al). Daug norėdamas ir maž nustosi Sml. Turtų nustoję, pažįstam jų gėrybę VP47. Geriau savo nustok, o svetimo nevok KrvP(Jnš). Kito norėdamas, savo nustósi Trgn. Aimanuosi, kai duonos nustosi, o kol turi – giedok KrvP(Vb). Turtingas bijojo pinigų, ubagas paršelio nustoti J.Bil. Su kvailu susidėsi – sveikatos nustosi TŽV600. Tytavėnuose jauni nustoja plaukų, o gauna kaušą M. Jei nori draugo nustoti, paskolink jam piningų LTR(Plt).
16. refl. tvirtai įsigalėti: Kai nusistojo šalčiai, voverė įsikūrė tuščiame inkile rš.
17. intr. išvargti, patirti sielvartą: Veikiai išklausyk mane, Viešpatie, nustojo dvasia mano, nepaslėpk veido Tavo nuog manęs Mž479.
◊ galvõs nustóti
1. Sg netekti gyvybės, žūti: Jis galvõs nustójo dėl svetimo gero Al. Galvos nustojo, o kepurės žmonės verkia KrvP(Al). Galvojo kap gaidys, kol galvos nustojo KrvP(Brt).
2. pamišti: Toks bėgiojimas šen ir ten kaip galvos nustojus nieko gero neduoda Mš.

nuo kójų nustóti nebegalėti paeiti, nebevaikščioti: Tetė nustójo nu kójų – par Didįjį karą aną išgandino Akm.
pastóti Š; L
1. refl. Sut užimti stovimą padėtį, remiantis kojomis atsistoti: Tik pasistójo, bet kojų nekėlė Grg. Basas nepasistója – klumpius padaro Sem. Itai jau priseina, ką reikia dainuot mum pasistójus Aps. Būk be darbo, dvėsk badu pasistójęs Jdr. Šiuodu neteisiu liudininku dabar pasistojo, savo liudymą ištart norėdamu prš. Pasistojau ant mano kojų BBEz3,24. Zokaną pasistoję paskaitydavo, o pasisėdę išguldydavo prš.
ǁ užimti vertikalią padėtį, iškeliant priekines kojas, stiebiantis: Visą laiką arklys ėjo gražuma, bet, privažiavus tiltą, piesta pasistojo, numušė pavadį ir per laukus pasileido K.Bor. Kumelys kai pradėjo žvengt, asiliūtę pamatęs, piestu pasistojo LTsIV203.
| prk.: Pirmosios dienos arimo vagos piestu pasistojusios, lyg girtos išsivarčiusios P.Cvir.
ǁ pasidaryti stačiam, pasišiaušti: Kai aš slydau, muno visi plaukai pasistójo Varn. Pliūros šeriai dar labiau pasistojo J.Paukš.
2. intr. užimti vietą atsistojus kur: Aš pasiversiu žalia liepele, oi aš pastosiu šalyj kelelio VoL434. O aš nueičiau į žalią girelę, o aš pastóčiau po žaliu berželiu JD1178. Aš jauns pastójau ant vieškelėlio, kurteliai po girelę LB55. Vai ir atjojo bernelis, vai ir pastojo po langu (d.) Ndz.
^ Miške gimęs, miške augęs, namo parejo – an kelio pastójo ir kepures visiem kiloja (kryžius) Ds.
| refl. Klp: A miegi, pasistójęs pry kakalio? Pgg. Prie plytai pasistó[ja]u i stoviu Aps. I kur daba pasistójo ant pat tako?! NmŽ. Pasistójau po medžiu nuo lietaus Brš. Pamatęs žiburį, nuejo ir pasistójo lauke prie langelio Jrk35–36. Vienas [plakėjas] pasistója vienam šone, kitas pasistója kitam šone, nu ir kerta Užg. Seseri abi pasistoja abišaliai aukuro Vd. Lyg ant žarijų pasistojęs, pašokau kitan šonan rš. Pasistóti vietos nebuvo Vž. Aš nusieičiau, aš pasistóčiau po žaliąja liepele JD291. Varnos ir strazdai vis liuob ant laivais pasistóties LKT131–132(Krg). Aš ėjau ant kalno po žalia liepele ir aš pasistojau ant žalios šakelės KlpD3. Žiūra už medžio pasistójęs Vn. Ir tarė žmogui: – Kelkis ir stokis čia, – ir jis kėlęs pasistojo ten NTLuk6,8.
^ Miške augęs, miške lapojęs, numie parejęs, ant rankų pasistójęs, visus žmonis linksmina (smuikas) Pln.
3. refl. Rtr, Š, Ser palypėti, norint aukščiau atsistoti: Prieklėtis, net akmuo pasistoti švietė baltumu Vaižg. Pasistók ant kraselės ir pasieksi lentyną Skrb. Tas kareivis pasistójo ant suolo, pasiėmė šoblią LKT230(Drs). Pasistók an tvoros, padabok, ar neina tėvas Rod. Kalėjime langas pačiame paluby, o kėdės nėra jokios pasistoti Žem. Pasistóti ant pirštų NdŽ. Ant ašakos pasistójęs, gali Kauną pamatyti JR38.
| prk.: Bažnyčia balta, ant kalvos pasistojusi, iš visų pusių per dešimt, gal ir daugiau, varstų regima J.Balt.
4. tr. žengiant užlipti, užminti: Nė žymelės, kad kas būtų jį (slenksčio akmenį) pastojęs purvina ar tik dulkėta koja Vaižg.
| refl.: Pasistójau in katino Aps.
5. intr. liautis eiti, važiuoti ir pan., sustoti: Per girią važiavau – gegutė kukavo. Pastok, mielas bernuželi, duok man paklausyti (d.) Ad.
| refl.: Mašina į patį purvyną pasistójo – kaip išlipsi?! Slnt.
ǁ refl. apsistoti, prisiglausti: Nė pastóties netura kur, ne tatai kambario Nt.
6. tr. LL310, Vž užstoti, užtverti (kelią), trukdant eiti į priekį: Niekas negalėdavo suprasti, kas gi pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį K.Bor. Kartą vienam žmogui važiuojant namo kelią pastojo ožys SI251. Kelią pastojo užšalusi jūra ir ledo kalnai K.Bor. Argi žmogus žino, kuomet jam kelią pastos giltinė? V.Krėv. Oi kam pastojai mergelei taką iš jaunimėlio einant? LTR(Bgs). Už tai pastójau [kelią], kad pasdabojau, kad ji man graži buvo DrskD95. Atduok atduok tymo balną su meilum žodeliu: pastos mano brolužėliai tau viešą kelelį BsO361.
^ Einančiam nepastósi kelio, šnekančiam neužimsi burnos Krok.
ǁ uždengti, užstoti: Taip yra visur, kur niekas mums akių ploto, akiračio nepastoja J.Jabl.
7. tr. užpulti (užstojant kelią, neleidžiant eiti): Pastójo jį miške ir atėmė pinigus Ds. Gurelių miške tai vis pastója: tai arklį ataima, tai razvelka Vdš. Pas Džiuginėnus liuob pastós rabauninkai Šts. Par dvyleka niekur neik, o jau tavi pastós [vaiduoklis] Skdv.
ǁ užklupti, susekti: Be skaliko negal lapės pastóti Šts.
8. žr. apstoti 4: Atnešė jam daug pastotų nuog velnio, o ansjan išvarė (piktas) dvasias žodžiu Ch1Mt8,16.
9. intr. prieštarauti, nesutikti: Didesnė dalis atskaluonių jau mumus pastója DP535.
| refl.: Greičiau kiškis vilkui pasistõs, nei kap tu savo žodį išlaikysi Vrn. Tai kodėl ji dabar taip labai prieš motiną pasistojo? I.Simon. Laikas mums, moteroms, pasistoti prieš vyrus! Vd.
10. intr. B imtis kokio darbo, veiklos, pasidaryti nariu, dalyviu: Ana pastójo kaules šert Šln. Vyras kaži kaip pastójo į sargybinius pri gyvolių Vvr. Anas Ignalinėj pastó[jo] in darbo Dglš. Pastót neraštingam sunku i darban Slk. Ana až mokytoją pastójo Ut. Buvo matinyku pastójęs Krs. Tik pastójai tarnaut – ir vėl jau namie sėdi Ds. Išbėgs par rubežį ir pastós pas būrą par berną Krg. Nežinodamas ką veikti, pastojo jis į kareivius Pt. Nori pastótie aukštojon mokyklon Ktk. Iš kariuomenės atejęs, vakariniuosna pastójo Lt. Tu pastosi kur į kontorą, prie geležinkelio ar į vaistinę A.Vien. Ko paviliojai nuog močiutės dukrelę, o pats pastójai in karaliaus vaiskelį? (d.) Mrj. Muno brolelis, valelė[je] augęs, pastojo kareiveliu D20.
| refl.: Pasistó[ja]u aš aptiekon dirbt Aps.
11. intr. Plšk prasidėti, užeiti (apie gamtos reiškinį, kokį įvykį ir pan.): Greit pastõs žiema DŽ1. Pastójo pilnatis, dabar pašals kelias dienas Žl. Pastójo naktis su lietu BM111(Ssk). Kaip pastójo pagada, galėjom šieną valyti Varn. Karas pastójo Upn. Varginga tai buvo kelionė: žiemos kelias dar nepastojęs buvo, o iš purvų tik gruodas pasidarė rš.
ǁ prasidėti amžiaus metams, tam tikram laiko tarpui: Kai pastos aštunti, tada jau eis mokyklon Trgn. Pastos aštuoniolikiai metai, kap tėvas miręs Dglš. Išėjo nedėlia, ir kita pastojo – vis pinigų nėra LTR. Kaip tiktai mojus pastojo, lapai susiklojo LTR(Rk). Devinti meteliai svetimoj šalelėj, pastos ir dešimti – aš namo negrįšiu KrvD9.
ǁ pradėti amžiaus metus: Jai jau penki metai, nuo birželio pastójo in šeštų Ktk.
ǁ sulaukti (kokio amžiaus): Kas gėrė, tie nė vienas nepastójo aštuoniasdešimt Plšk. Tiek amžių esu pastójusi (tiek daug metų turiu) Rsn.
12. intr. Krš pradėti valdyti, paimti valdžią: Smetonuo pastojus, išveisė juodas kiaules Ggr.
| refl.: Kap pasistójo Smetona, išardė budinką Sem.
13. intr. įsikurti: Kai pastójo kolūkis, tai dirbom ir dirbom Trgn. Dabar ten mažas miestelis pastójęs Pgg.
| refl.: Septyni miestai vėl pasistojo, išbėgusieji vėl atgrįžo Ns1859,1.
14. intr. Sut, J, BŽ24, Ms, Slnt tapti nėščiai: Žiūrėk, vėl bepastojanti, vėl gimdyti reikia J.Balt. Bloguoja marti mūsų, vėl gal jau pastójus Ds. Kolei moteriškė vaiką žindžia, tai ana nepastója Rod. Pana sūnumi pastojo KN121.
^ Dieve duok, kad tu nepastótumbei Sch108(B).
15. intr. Slm užtarti, paremti: Sejulė už savo brolį pastójo ir gynė J. Jis už kitą pastójo ir pats gavo mušt Ėr.
16. intr. B, Q617, H, N, BzF46 pasidaryti, tapti kuo, kokiam: Vaikas vyru pastójo KI240. Iš to žmogaus gal dar kas pastóti; tas žmogus dar gal kuomi pastóti KBI13. Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastójęs, su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis K.Donel. Išgijau, vėl pastojau žmogus Ggr. Ak, kad jūs pastótumėt varnais, ne mano vaikais būdami Jrk99-100. Ana išsimokinos i pastójo rašytoja Dov. Jis pastójo veterinorium Brž. Tas pastójo brigadierius Plik. Negrįšiu, seselės, negrįšiu, jaunosios, ba jau pastojau žmonių martele LTR(Lp). Aš būč pastójus žvejų mergelė, žvejužių šinkarkelė LB34. O kad pastočiau žals medžiotojis, po giružę vaikščiočiau KlvD16. Aš viens sūnelis, aš pas tėvelį pastójau kareivėliu JD85. In Vilnių nujosu, karalium pastosu – visą vaiską kėravosu BsO289. Tada ištiesė jis (Mozė) ranką savo ir nutvėrė jį (žaltį), ir jis pastojo lazda jo rankoje BB2Moz4,4. Ir tas žodis pastojo kūnu, ir gyveno tarp mūsų VlnE12. Aukštu, didžiu pastoju R24, MŽ31. Gadynės dabar kitokios pastójusios KI57. Senu pastó[ja] jaunas, ka nora daug žinoti Kin. Minija į mares įbėga, plati pastó[ja] Dov. Ir Klaipėda dabar yr geras (didelis) miestas pastójęs Šlu. Lovo[je] turi gulėti, kol stiprus pastósi Smln. Gali apjekt i negirdėt, i kvailu pastót Jrb. Pasigėrę bepročiai pastó[ja] Sg. Kisielius tirštas tujau pastójo Žgč. Moteriškė nėščia pastojo B. Nėščia pastójo sūnumi senatvėj savoj jau tatai šeštas mėnuo DP441. Sunki tu pastosi, sūnų pagimdysi Mž165. Gausi visą naudą ir didei garbingas pastosi BsV190(Rg). Vis verpi ir vis šlapini, dėl to lūpos teip storos pasto[ja] BsPI13. Jo rūbai balti pastojo kaip šviesybė NTMt17,2. Neįnartinkiat vaikų jūsų, idant baugštais nepastotų Vln42. Vanduo kartusis pastojo saldus BBJdt5,13.
^ Ką pristosi, tuo pastosi PPr119. Kai iš vyžos pastoja naginė, tai nežino kaip besididžiuoti LTsV171(Rm). Miške augęs, miške gimęs, namo parėjęs, šuniu pastójo (mintuvai) Vlkv. Kas nor turtingu pastoti, tam reik nemiegoti S.Dauk. Prie kokio pristosi, tokiuo pats pastosi Gdž. Gyvas būdamas juodas buvau, numiręs raudonas pastojau (vėžys) B821. Kas neteisybė yra, kaip gal tai teisybe pastoti B450. Kas mietus vartoja, mietuotas pastoja RD213.
| refl.: Anas pasistó[jo] doktorium Aps. Kuom jis ten pastosis? – Didis vaisko vadas srš.
ǁ impers. apie būseną: Mano širdžiai pikt pastój KI59. Taigi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastójo, ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau K.Donel.
ǁ pavirsti kuo: Tuojaus iš arklio pastojo karvelis BsMtII81(Dkš). Ana iš to gailumo geguže pastójo (ps.) Rš. Kad ašarėlės mano upeliais pavirstų, tai neišbrisčia; kad dūsavimėliai kalneliais pastótų, tai nebeišlipčia (rd.) Brž.
17. intr. atsirasti, kilti, pasirodyti: Didelės pusnys pastójo Plšk. Dailininkas taip ilgai akmenį dailina, kol iš jo paminklas pastoja prš. Viešpačiui sakant, pastójo šviesa K. Iš nieko nieko (niekas) negal pastóti KII91. Šitaipo gatavas pastojo dangus ir žemė brš. Daugesnis pastojo skaitlius tųjų, kurie išganomi Ns1832,6. Vaisius and tavęs (figos medžio) daugiaus tenepastoja and amžių Ch1Mt21,19. Pūlio baltumas randasi, kaip kada norėtų raupsai pastoti (būti) ant odos jo kūno BB3Moz13,2.
×18. (sl.) intr. atsitikti, įvykti: Ok, mans Dieveliau, kas tai pastojo, kad toksai bloznas mane vilioja? JD348.
×19. (sl.) intr. pripažinti kam pirmumą: Jokūbas … paliovė ant vieno miesto Jeruzalem, pastódamas Petrui visotime DP611. Jų palikuones ant pabaigos popiežiumus, anuo metu gryniemus ir paniekintiemus, pastót turėjo DP459.
◊ kẽlią pastóti
1. sutrukdyti, sukliudyti kam ką atlikti, nuveikti: Aš jam viską atleidau, tik tenepastoja man kitą kartą kelio V.Krėv. Kad aš kada nors dėl ežios, dėl kąsnio to dumblo kam pastočiau kelią P.Cvir. Karui mes pastosim visus kelius rš. Norėdamas gyventi pats, nepastok kelio ir kitam A.Vien. Aš tau kelio in laimę nepastósiu Alv.
2. užpulti (einantį), pasikėsinti: Naktį gali tau kas kẽlią pastót Alk. Ties tuo pušynėliu vagys kartais kẽlią pastója Ėr.

plaukai̇̃ (kepùrė) [ant galvõs, ant pakáušio, piestù] pasistójo labai baisu, šiurpu: Mun i plaukai̇̃ pasistójo an galvõs – jau vis tiek čia baido kažin kas Als. Plaukai ant galvos piestu pasistojo LTR(Kp). Kad aš pasakyčiu, ką ana sakė, tau plaukai̇̃ an pakáušio pasistõtų! Krš. Man tik plaukai̇̃ pasistójo, verkt neverkiau Jnš. Kaip as aną pamačiau, muno kepùrė pasistójo Ub.
pérstoti, perstóti
1. intr. NdŽ atsistoti į kitą vietą.
2. intr. NdŽ pereiti į kitą darbą, persisamdyti.
3. tr. perlipti, peržengti: Aš norėjau pérstot arbūzą, ale sugriuvau Lz.
4. tr. Dkk stovint tarp ko, perskirti: Palėvenė perstoja Subačių ir Kupiškį Sb. Tiktai ką Nemunas perstoja, o teip tai [Panemunė] suslietų su Kaunu Pl. Šitą ežerą nuo to pieva pérstoja Krd. Mūsų ir jų namus pérstoja kalnas Ktk.
5. intr. išsiskirti į šalis, pasidaryti tarpui: Ten yra párstojęs stogas, viršuoti nėra kaip Grg.
6. tr. užpulti (einantį), pastojant kelią: Anas nue[jo] girion, pérsto[jo] kupčius i ataėm[ė] iš jų pinigus (ps.) Tvr. Kai vagis in kelio pérstojo Tvr.
7. tr. atstoti, pakeisti, pavaduoti: Vasaroj tur žõlės grūdų vietą perstoti prš.
8. intr. sustoti, nebefunkcionuoti: Pérstojo širdis Aps.
9. intr. R, MŽ, Sut, I, N, L, Rtr, Š liautis, baigtis (apie lietų, sniegą, vėją ar kokį kitą reiškinį): Kiek pérsto[jo] lietus Ck. Kad vėjas kiek pérstotų, galėtumėm zuperį pasėt Ds. Perstojo tie ledai, jis stovi po tuo aržuolu BsPIV246. O tie stebuklai neperstojo Tat. Maištai perstoja, liaujasi vaidai SPI13. Karus apramdyk tu visur, teperstoja badavims brš.
10. intr. Ch1PvE1,16 liautis, nustoti ką darius: Dirbo dirbo, paskui, kelias dienas perstojęs, vėl stojo į darbą Žem. Parstojus dirbti, pirmiaus reik keletą valandelių pailsėtis, idant prakaitai nudžiūtų Rp. Pavasarį, kai išsirisdavo viščiukai, nors verk neperstodamas. Stačiai nuo jų negali atsitraukti. Varnos suka ir suka V.Bub. Tu gerk ir gerk vandenį iš ežero ir niekaip neparstok BsPII84(Šl). Vadas perstoja būti vadu, jeigu nėra vedamųjų rš. Kryžeiviai nepérstojo kliudę lietuvių KŽ. Perstok tu gėręs, perstok uliojęs, imkis savo gaspadorystos žiūrėt Kpč. Nuo to laiko pérstojo vaidintis Sv. Dainavau kada, ale pérstojau Ad. Pérstok juokus krėtęs Dgl. Párstok gnyženti mane ir gerti, t. y. liauk J. Niekad neparstójau dainuodama Žml. Pérstokit, vaikai, dūkt, ba gausta diržu Dbk. Pérstojo rėkęs Dbč. Tavęsp visokios dangaus galybės … šauk balsu neperstojančiu Mž82-83. O, gieda gieda raibieji gaideliai, – bent giedokit, nepárstokit, ilginkit naktelę! JD598. Perstojo lijusi K. Lijo naktį, rytą parstójo Rd. Nu, pamažu pàrstoja griaust LKT264(RdN). Išdžiūvo slėniai, gilios balelės, pérstojo bėgti gilios upelės BM409(Kp). Miestas visai perstojo buvęs (sudegė, išnyko) V.Kudir. Žolių išgėriau, tai mažu pérstos skaudėję Slv. Ar tau neparstójo galva sopėt nuo vakar vakaro? Skrb. Párstok, brolau, rašyti, imk grėblelį taisyti (d.) Gr. Per visą dienelę laukti nepérstojom, akis pražiūrėjom, kojas prastovėjom (d.) Šmn. Savo jaunųjų dienelių gailėtis neperstoju LTR(Mrj).
^ Šunes loja ir perstoja, žmonių kalbos nenustoja LTR(Lp).
nepérstojančiai adv.: Kai man gi vaikų šitų tai nepérstojančiai (be galo) gailu Str.
nepérstotinai adv.: Nepérstotinai lyti K. Smilčių kalnynai slenka neperstotinai marių link prš.
11. intr. prarasti, netekti: Pérsto[ja]u visai sveikatos Smal.
×12. (l.) refl. atsiskirti: Džiaugsme po tam persistojo SGI123. Kas su manim nor draugaut, tas nepersistos be laimės Brt.
×13. (l.) intr. sutikti (dėl kainos): Ant trijų dešimtų sidabrinių perstojęs buvo SPII185.
×14. (l.) intr. bendrauti: Tur sau už nekokį paniekinimą su mažais varguliais perstot SPII183. Adant didžiai apie mus pačius neižmanytumime, bet su mažais perstotumime arba suderėtumime SPII181. Deja tam, kas jų klauso ir perstoja su jais DP304.
×15. (l.) intr. Ch1PvP4,11 pasilikti: Su tavo viernais visad gyvensiu ir ant visų amžių su jais perstosiu PK49.
×16. intr. laikytis, tenkintis: Išmokau perstot ant to, ką turiu BtPvP4,11. Geresnis yra ubagas, kursai ant savo perstoja MP51. Nes ir vagis, ir žmogmušys, ir visi piktadariai teipajag vėl ant to pigai pérstotų, idant jų nekorotų DP84. Bet kad turime peno ir girklo, perstokim and to Ch11PvTm6,8.
piestóti (dial.)
1. Sg žr. pristoti 1.
2. žr. pristoti 16: Nepystó[ja] sūnų, pystó[ja] Marytę Kin.
prastóti
1. tr., intr. žengiant neužminti, nužengti į šalį: Eidamas lieptu, prastójau lieptą ir įpuoliau į upę Prn. Prastójau pro lieptą Skr.
2. intr. nueiti šalin, pasitraukti, pasišalinti: Neprastók, t. y. neatsitrauk, būk prie manęs tuo trūkiu J. Neprastók nu jo (vaiko), žiūrėk i žiūrėk Krš. Pelelės urve kiūtojo, kol žmonys biškį prastojo LMD(Sln).
| refl.: Seniau vaikas prasistója šalin, kap eina svetimas, o dabar neužkliudyk vaiko Vlk.
3. tr. Q552, H, R, R11, MŽ14, N, Kos151, K, M, Rtr nebūti drauge, palikti, mesti: Man gaila, ka jūs mani prastósit Rsn. Tik neprastók mudu, pareik namie, ir gyvęsim! LKT166(Ktč). Motyna (višta) greit prastós vištukus Sg. Tavo motynėlė tavę užmiršo, ale aš neprastósiu tavę, aš būsiu pas tavę LB79. Kam išbėgai taip, prastójęs kaimenę kiaulių? K.Donel. Aš esu toks nuo viso svieto prastotas BsPI100(Rg). Mudu su Tavadore neprastojome nė valandėlės ligonio Žem. Jei tuo tarpu, kad bitės tokį badą kenta, vienkartu atšilsta ir geras oras randas, tad jos tankiai ir perus, ir aulį, ir vislab prasto[ja] ir leka šalin S.Dauk. Turėjo taipojau savo tėviškę prastoti Ns1857,6. Anie myli žmogų, ik kolei gerai turis, ir priepuolyje tuojau jį prastója DP530. Prastokiat miestus ir gyvenkiat olosu BBJer48,28. Tas žmogus svietą prastójo KI24. Aš dabar, viso svieto prastota, viena su savo kūdikiais varguose randuos Kel1865,32. [Kristus] est … nuog apaštalų prastots Mž441-442. Piemeni pabėgt nederėtų, idant pabėgęs neprastotų̃ avių DP209. Mus mokia, idant mes tą pasaulį prastotum̃bim DP243. Tada prastojo jį velinas BPI266.
| Ir nutvėrė jos ranką, tai ją drugys prastojo BbMt8,15.
^ Gėriau prastotas, kaip piktų draugų apstotas KrvP(Krtn).
prastotinai̇̃ adv.: Nenorėtų prastotinai (visiškai) tavęs užmiršti brš.
ǁ apleisti: Tėvas savo kūdikius neprastó[ja] Rsn. Jis yra visai Dievo prastótas Rg. Pondievaiti, neprastók! Lkv. Tič, neverk, merguže, mano lelijuže, Dievutis neprastos o nei mudu jaunu RD94. Viešpatie, mus neprastok Mž569. Ir tave vėl sugrąžinsiu ing šią žemę nei tave prastosiu BB1Moz28,15.
^ Sergėkias, ir Dievas tavęs neprastos VP41. Viešpatie, neprastók, koks prastas valgymas buvo! Krš.
4. tr. nebesilaikyti, atmesti, nepripažinti: Prastojo jis pagonišką būdą ir tikėjo Dievui BBJdt14,6. Jūs prastojat dievo prisakymus ir laikot žmonių įstatymus BbMr7,8. Ką senovė pastatė bei paskyrė, to nereikia prastoti MT(Praefatio14). Prastojame dažnai šventus prisakymus tavo MKr29. Juo ilgiaus, juo daugiaus prastojo poną Dievą B743.
5. intr. išnykti, dingti, baigtis: Prastojo visas džiaugsmas ir visa linksmybė CII928.
6. tr. L, NdŽ prarasti, netekti: Prastójau arklį J. Mano vaikelis, lakstysi – prastósi žmoną Rmč. Prastojau visa, kas buvo brangiausia man pasaulyje – prastojau nebegrąžinamai Š. Mindaugui didžiausiu daiktu buvo užlaikyti valdžią ir neprastoti Lietuvos rš. Rankpelnis darbininkas, bijodamas uždarbio prastoti, liekasi dirbti antrą mėnesį LzP. Neprastos algos savo BtMt10,42. Koserėn pylė [vyną], ik protą prastojo A1884,338.
^ Jei miegosi, jaunas dienas prastosi Šauk.
7. intr. liautis ką daryti: Laikraštis „Aušra“ prastojo išeiti TŽIV407.
8. intr. Q177, Sut nusižengti, nusikalsti: Nusidemi, prastoju, pražengiu SD69. Priš Tave (Dievą) aš prastojau Mž65. Sunkiai prastojau, jo meilę nuteriojau SGII93. Pamušė daug piktųjų ir prastojančiųjų keršte BB1Mak2,44.
pristóti
1. intr. Q262, R71, MŽ96, Rtr žengiant atsistoti prie ko: Pristóti prie lango NdŽ. Gaspadorius pri kamarai pristós žadinti Krtn. Petras, kur bus buvęs, vis prie jų pristojęs J.Jabl. Pas tiltalį i pristójo žmogus, i nieko nesako Kal. Pristoj[o] martelė prieg viešam keli, prieg dobilėli LTR(Srj).
^ Pristoj[o] kap girtas pas tvorą Pls.
| refl. Gršl: Reikėjo ganyti, i viskas. Prisistósu pri medžio i miegtu Klk. Kuprys, prisistojęs prie mašinos, kūlė gerai Žem. Matytumi, prisistójęs ka veda rodas, ka veda rodas Trk. O kad ateina mano močiutė ir prisistója prie tų pulkelių (d.) Nč.
2. intr. stojantis priminti (koją): Nebegaliu nei pristót – kaip sopa Antš. Būdavo, pristót koja negalima (labai karšta žemė) ČrP. Jam parišta yra koja, užtai žemės nepristoja O.
3. intr. NdŽ daugeliui suėjus, suvažiavus sustoti: Žiūru, ka pristóję žmonių daugybės LKT107(Klm). Pristójo vyrų pilnas kiemas Trs. Buvo daug vežimų pristoję pri gelžkelio, kol pravažiavo traukinys Dr. Pilni mano takeliai, linago, strielčiukų pristojo, linago NS98(Brž).
| refl.: Ei, kas tenai, tenai buvo tų mielų mergelių! Prisistojo pilni kampai kaip baltų lazdelių MitV177.
ǁ tr. suėjusiems užpildyti kokią vietą: Kartais plaustininkas iškart ir daug žmonių parkėlė – anie stati liuob laivę pristóti Vkš.
4. intr. stabtelėti: Bėgo pristodamà, nes jėgų neturėjo NdŽ. Barbelė pristojo neva susitaisyti ryšelio LzP.
5. intr. Grnk liautis judėti į priekį, sustoti: Atvažiuoja ponaitis i pristójo prie kalvės Šln. Da ka geri arkliai, greičiau nuvažiuoji, o ka padla kokia – prie Čekiškės i pristósi Ar. O kap prijojau uošvės dvarelį, pristoj[o] mano žirgelis prie varinių vartelių LTR(Lp).
| refl.: Tai kap dajojau rūtų darželį, žirgelis prisistojo TDrIV25(Asv).
ǁ privažiavus kokią vietą, pastovėti: Važiavom pro šalį, norėjom pristóti, ale nebebuvo kumet Vkš. Kol nuvažiavau, tai pristójau pakely Btg.
6. intr. Vkš nebe taip smarkiai reikštis, susilpnėti: Lytus pristójo Mžk. Pradėjo mažyn, mažyn, išdegė i pristójo Vgr.
| Televizorius yra, i tasai jau pristójo (neberodo) Gdž.
7. intr. atvykti, apsibūti: O aš išjosiu visų paskiausiai, o aš pristósiu visų pirmiausiai JD645. Vėlai išjosim, pirma pristosim KlvD336.
^ Jaunas vienas, be vaikų, kur nujosi, ten pristósi Žr. Vienam parvis geresnis gyvenimas: kur skrajoji, ten pristóji Pvn. Jaunu būdamas ar bagotu, kur nujosi, ten pristosi Sch82(Rg).
8. intr. apsigyventi: Geri mano šeiminykai – čia pristójau, čia i būsiu Tj.
9. intr. NdŽ, Krž, Trš, Brs, Als imtis kokių pareigų, kokio darbo, kokios veiklos: Pristoti prie darbo N. Kaip pristósam, tas vagas išravėsam Akm. Nėr kada pristója an stakles Ds. Paskuo pradėjau bandą ganyti: pristósu pri ūkininko – vienur metus išbūsu, kitur ilgiau LKT84(Lk). Trečias brolis pristojo mokytis pas medžioklį ir tapo mokytu medžiokliu J.Balč. Esu už vaikį pristojęs Šts. Juzė pernai buvo pristójęs pri gaspadoriaus, o šį metą eita dirbti ant dienos Slnt. Kad pristójo pas gerus žmones, tegu tarnauja kelis metus Gs. Muno mama ka pristójo tarnauti, susilygo į mugę (kad bus išleista į mugę) Všv. Pas to kuningaikščio pristojo pri arklių, pri purmono DS77(Rs). Pristójo pas vieną poną už šėriką BM32(Slm). Pas vieną velnią pristojo par vaikesą (ps.) Lnkv. Šįmet mano vaikas pristójo prie meistro [mokytis] Jrb. Pagirti vyrai, kurie pristojo į Tėvynės mylėtojų draugystės kuopą rš. Jisai pristójo in armiją Krm. O kai aš pristósiu į didį pulkelį, nepažinsit jūs mane JD599. Vyte davysiu, stote pristosiu [prie pulkelio] LB153.
| Nė metų nepabuvo pristójusi, kaip nu mūso išejo Slnt. Nu Kalėdų pristóji, lig Kūčių išbūni Vdk. Kaip pristojo maža mergaitė, taip ir užaugo čionai LzP. Gali stabyti muni patį, dar niekur nepristójintį BM356(Tl).
| tr.: Pristotū́sius (priklausančius gauti pradėjus tarnauti) ir atstotūsius kukulius turėsi duoti, be to nestosiu į vaikius Lnk.
| refl.: Po atostogų prie bateljono prisistójau Plšk. Aš prisistójau prie jų dirbti Pgg.
10. intr. neatsitraukti, intensyviai ką dirbant: Jei darbo pristójęs nedarysi, darbas nuog tavę atsistos Rod. Dedi puodą su kisielium an kuknelės ir pristójęs maišai Rk. Taigi jau prašiau pristójęs – tyli, ir gatava, kaip maumas Sdk. Čigonai, būdavo, pristóję prašo priimt naktigulto Ob. Pristójęs prašo, kad atvažiuotų Lkv. Jauna mergelė patalą klojo, šelmis bernelis pristojęs lojo LTR(suv.).
| refl.: Mes pri linų prisistóję dirbom Žlp. Šatros gerai, bet prisistójus kūrenti aš neturiu kada LKKXV22. Jis prisistójęs prie manę prašo pinigų Jrb. Ir mums liepė išvažiuoti prisistóję, ale mes da laukėm Lž. Jonuko nedraskyk prisistojusi: kaip pramigs, ir atsikels Žem. Vaikas prisistojęs prašė, rankas bučiavo Žem.
11. intr. Rtr, Ser įkyriai lįsti prie ko, prikibti: Ko tu pristójai prie manęs? DŽ. Žmogus buvo girtas ir tuoj pristójo NdŽ. Būdavo, pristosiu prie motutės ir tol neduosiu jai ramumo, kol ji nepradės pasakoti J.Jan. Pristója, prašo prašo ir išprašo [čigonas lašinių] Mrc. Pristójo an manę – eik šokt! Upn. Jau kad pristõs, tai neatsikratysi! Srd. Ko pristojai? Aš tau ant liežiuvio neužmyniau LTR(Kp). Ko tu pristójai ingi mañ? Šlčn. Vaikai labai nepristója – nereikia [, sako,] mum, turėkis pinigus Ukm. Sako, aitvaras pristójąs an arklį ir vedžiojąs Skp. Pristójo kaip bimbalas pri arklio Slnt. Pristójo kaip širšė Sd. Pristojo kaip velnias prie bajoro lovos LTR(Grk). Ko pristójai pri munęs kaip nelabasis?! Vkš. Pristójo kaip piktas pinigas Mlk.
^ Miške augęs, miške lapojęs, parejęs numie, pry mergos pristójęs (ratelis) Štk. Ejo gyslius, susitiko trikojį, pristojo pri keturkojo (linai, ratelis, staklės) LTR(Vdk).
| refl.: Ko tu prisistójai pri munęs?! Gr. Ko prisistójai kaip piktas piningas?! NmŽ. Amžinai prisistojusi, negal i valandikės vienai pabūti Krš.
ǁ apnikti, apspisti: Pristójo in arklį gyliai Btrm.
12. tr., intr. turėti reikalų, susidėti, prisidėti: Nepristók jų – jau tu didelis! Dkš. Aš daugiau jos nepristósiu Ktk. Regi – blogas žmogus, tai nepristõj in jį suvis Dglš. Nepristók an piemenį! Ds. Kas gi prie jo pristos – durnas yra Lb. Nepristók, vaikeli, to durniaus, tegu vienas sau būna Pns. Nepristók, ba dar pirtį duos (gausi mušti) Vrn. Nepristók: kaip visus apmauna, teip ir tave! Aln. Mes an panas nepristójam nė vienas Vdš. Pas jaunus nepristók, ale pas senus Dv. Tu vis pristóji ne sau lygias mergaites Mrj. Tu, berneli, atsistok, manę jaunos nepristók DrskD110. Pametęs tikrąjį Viešpatį savą, pristojai dergėtuvop DP555.
^ Ką pristosi, tuo pastosi PPr119. Jum pristók, tai ir nuo Dievo atstók Mlt. Kvailo nepristók – patsai kvailu liksi TŽV600(Al). Bagočiaus nepristok, velig nuo jo atsistok LMD(suv.). Pristok tokį kap pats Švnč.
13. tr., intr. SD227, Sut, Rdm, NmŽ, End pritapus užvaldyti, apsėsti: Velnio pristotas N. Nešauk! Ar velnias pristójo! Pgr. A tavi vel[nia]s pristójo – ko tu čia draskais? Krtn. Ar pristótas esi?! Nurimk! Jrb. A vel[nia]s pristójo tą vištą – vis po daržus kapstos! Lk. A kelmas tavi pristójo?! Ko tu nori nu munęs? Šts. Karvę pamilžo ir paržegnojo, kad laumė nepristotų ir karvės neišmilžtų Vkš. Jau tavę tik velnias pristojo BsPI96(Rg). In tave pristójo ledoka dūšia Kb. Velinai rodės žmonėse pristotosè DP196. Jį šitai samaritonu ir velino pristótu vadina DP128. Saulį paskui, kad paniekino prisakymą Dievo, pristojo pikta dvasia S.Stan.
^ Ko tu kap pristotà tą vaiką vis erzini?! Mrj. Trankosi tie vaikai kaip pristóti Jrb. Jau a kelmas tavi pristójo, ka teip dūksti?! Jrb. Dievo korotas, velnio pristotas (apie nelaimės ištiktą negerą žmogų) LTR(Ss). Nepristók pristóto (blogo, veidmainio žmogaus)! Mrj.
14. tr., intr. apimti, prisikabinti (apie ligą, nemigą ir pan.): Pristójo gripas, guliu lovo[je] Šts. Par karą an ją pristójo džiova Km. Nemiga buvo pristójus, kamavo ketrias paras Krs. Kad nakviša nepristõtų mažą vaiką, reik pasmilkyt su šventintais kadagiais Vkš. Kokis kosulys pristójo vaiką, žugulė krūtinėlę Dbč. Ar prytvirtinė ir pristojo, kad taip ilgai sėdėjai?! Lkv. Gal kokia nesveikata vištai pristójus, kad nededa Lel.
15. intr. DŽ, NdŽ, Pkn pavargti, netekti jėgų: Aš pristójau bėgdamas J. Jau vakar tiek pristójau, kad negaliu! Lkč. Par visą dieną ant kojų – jau aš visai pristójau Stak. Kad jau pristójau, belipdama į kalną! Kdn. Kiek ta mama dirba – pristós bebėgdama, i viskas Trk. Aš pristósiu, sena būdama, dainas dainuodama Ml. Jau pristójau, vaikeli, šnekėdama Stk. Blogas kelias, daug nekrauk – arkliai pristõs Jrb. Nebe darbas dirvoj, kai arklys plūge pristója Skdt. Ką darysi, jei arklys vago[je] prystõs?! Ll. Arkliai pristojo, nė botagas nieko nebeveikė Žem. Skridau dieną, skridau naktį, sparneliai pristojo TDrIV144(Tvr).
16. tr., intr. H163, K, L užstoti, saugoti, globoti, padėti: Pristoju jam, užstoju jį, šelpiu jį R26, MŽ34. Pristok man, manę OsG153. Nei vienas manę nepristój bėdoje KII373. Manę kovoj pristoki! brš. Primistok prš. Dieve …, mums iš meilės Tavo priestok Mž350. Mokinkimės teipajag apsirgusius gelbėti ir pavargusius pristoti BPII372.
| refl. tr.: Prisistóti kits kitą K.
17. tr. Mlt prižiūrėti: Paimk rykštę ir pristók kiaules, kad nesipjautų Vdš. Po sodelį uliosi, didžią valią turėsi – darbinykus pristósi (d.) Slk.
×18. intr. L, Brt sutikti su kuo, pritarti: Aš manau, kad jis nepristõs už tiek pinigų visą naktį važiuot Ssk. Man toki jau liga, kad aš bijojau, nepristójau [, kad darytų operaciją] LKT277(Tr). Kiek kas paprašė, tiek jis pristójo (sutiko mokėti) Lp. Visi žvėrys ir paukščiai ant to pristojo ir griebėsi už darbo BsPIII55(Grš).
×19. būti, laikytis arti ko, pritapti: Šitai mes vis prastojame ir pristojame tavęsp DP513. Pameskiat tas deives, Dievop didžiop pristokiat Mž10. Kurie nuog piktybių atstojo, Dievop pristojo SGII45. Todrilei apleis vyras tėvą savą ir motiną savą ir priestos savo motersp, ir bus vienas kūnas Vln51. Pristojo didė minia Viešpatiesp Ch1ApD11,24.
×20. intr. prisidėti prie ko: Ir pristojo tą dieną [įtikėjusių] dūšių apie tris tūkstančius BtApD2,41. Šišon visi pristó[ja] prie vokiečio Pgg. Neapykantoje turėkiat piktybę, a priestokiat gerybėspi VlnE157. Pristojo vierosp žydų Ch1ApD6,5.
×21. (sl.) intr. pritikti, derėti: Pridera, pristoj R413, MŽ556.
×22. (sl.) intr. pristigti, pritrūkti: Bedirbdamas buvau sveikatos pristójęs Mlt. Jau sylos pristójau Dsn. Lig langų pastatė ir pristojo pinigų LTR(Slk).
×23. (sl.) intr. JV891 atsitikti, įvykti: Oi, Dieve mano, kas man pristojo – jaunas bernelis man suvedžiojo LTR(Skm).
◊ trumpai̇̃ pristóti pričiupti: Motina su tėvu įejo, pristójo trumpai̇̃ Trk.
vélnio (bi̇́eso) pristótas Plv apie pašėlusį, pasiutusį žmogų: Jau ji turbūt vélnio pristóta yra Skr. Jau ana y[ra] bi̇́eso pristotà Jdr. Velnio nemačiau, tik vélnio pristótą žmogų Gl.
sustóti
1. intr. visiems (sėdėjusiems, gulėjusiems) pakilti ant kojų: Visi stati sustójo DŽ. Mokiniai turėdavo sustoti ir choru sutartinai šaukti V.Myk-Put. Visi net sustojo, beplodami man už protingą pasiūlymą J.Balt. Sustoję kaip apaštalai LTR.
^ Juoda karvė subliovė – visas tvoras sugriovė; balta karvė subliovė – visos tvoros sustojo (naktis ir diena) LTR(Rk).
ǁ pasidaryti statiems, neprigulusieins: Kaip pamačiau veidą, tai nesavu balsu riktelėjau, o plaukai ant galvos sustojo lyg vielos V.Kudir.
2. intr. K statiems užimti vietą, keliems ar visiems atsistoti kur: Abu sustójo ant patiesalo NdŽ. Tokie du vyrai sustojo ant sūpeklių, ir trūko virvė Skrb. Darbininkai sustóję veizdi, nedirba J. Stova sustojusios, o rugių neriša motriškos Lk. Tada anys sustójo po tuo egle Mlk. Pryšais sustójo i mojuo[ja] su rankoms LKT55(Vkš). Linus ka baigsam rauti, ka padainiuosam sustójusios ant linų lauko, kad linguosias laukai! Klk. Vyrų sustõs pulkai, kai dainuoja Pnd. Visi sustójo į eilę NdŽ. Sustódavo vyrų eilė i valiai kulti Erž. Sustós vyriškas, sulauš tą didįjį, tą spalį sulauš LKT51(Klk). Keliuose kap sustójam, užimam tokį barą ir varom Vvs. I laukdavai (3 prs.) su [vandens] viedrais prie kiemų sustóję [per Užgavėnes] Mšk. Čia aplink mane sustokit J.Jabl. Vienas pasako[ja], o visi kiti, sustóję į rinkį, klausos Vkš. Sudeda kokį kiaušinį, tai visos [vištos] sustója i praryja Klt. Viena prie vienai sustójo LKKVII203(ČrP). Žmonių minios sustoję mūsų laukė Žem. Ko sustójot kap kiaulę skerst (lyg pasitarimui)?! Dkš. Sustojo kaip ant gaisro LTR(Rm). Sustoju gintis R163, MŽ216. Ir nuėjęs su jais sustojo and lygios vietos Ch1Luk6,17.
| prk.: Dvi ligos sustós (suims, surems), ir mirsi Dr. Tau gluosniai prie kelio sustojo, beržai susirūpinę ošia S.Nėr. Bulbės[e] sustójo žolės kaip rūtos, nėkas neravė[ja] Krš.
| refl. K.
| prk.: Susistojo gražiai po medžių šakoms LTR(Dr). Dvieja máldavom susistóję Bsg. Stovia kareiviai susistóję ir juokias Kž. Klausaus: trys susistóję šnekas lietuviškai Lnk. Susistóję i pliurpa Krš. Susistójusios i pleška visas rytas Smln. Žmogus prie žmogaus: vieni eina, kiti, būreliais susistoję, šnekasi Žem. Žirgai pasibaidydavę … ir, lyg didžiai nusigandę, krūvoj susistoję, kalnump žiūrėdavę BsV167(Stalupėnai). Susistóję ant turgaus šneka, kraipose Jrb. Visos, girdi, eilėj susistojo ir už palaikymą gražiai man dėkojo M.Valanč. Jos į morkus įėjo ir visos trys … lyg ant parodos susistojo BsV146(Rg).
ǁ refl. atsistoti lygiai vienam šalia kito, viena linija: Velnias, pribėgęs pri zuikio, sušuko: – Brolau, susistókiam! LTR(ž.).
3. intr. imtis visiems ką daryti, tapti kokios veiklos dalyviu, nariu: Kaip tik pradeda aušti, visi sustó[ja] pri darbo BM358(Tl). Visi sustójo jį prašyti NdŽ. Išvarė jį visi sustóję Ktk. Kai tiek daugely sustõs, tai nepamatysma, kaip sugrėbsma Mlk. Kai sustója ben keli, tai ir jį apkalba (įveikia kalboje) Sld. Namus perstaisė sustóję visi Dglš. Dabar jau čėsas manei berneliui į glitužę sustóti LB53.
| refl.: Kaip susistójėm [į kolūkį], i pradėjau dirbti Vn.
ǁ užimti kokias pareigas: Vagiai sustóję [ūkyje], nieko ir nėra Drsk.
ǁ pradėti gyventi, kurtis: Jauni sustójo gyventi, rasitai pasitaisys Lk. Kad anuodu sustójo gyventi, ans beturėjo šarką ir ožką Štk. Susipažino ir sustójo į porą (susituokė) Plng.
4. intr. atvykus prisistatyti: Atėjus paskirtai dienai, Jonas su Tamošium sustojo teisme [bylinėtis] Žem.
5. intr. pasidaryti priešiškam, imti kovoti: Žmonės kertasi savitarpe: brolis sustojo prieš brolį, tėvai sukilo prieš vaikus A1884,178.
| refl.: Sustojose (sukilo) karaliūs žemės ir kunigai suėjose rodon vienon priš Viešpatį Mž505-506.
ǁ refl. susiimti, susikauti: Kame čia susistósiv? Šts. Į puskelę nenujojo – su prancūzu susistojo (d.) Sd.
6. intr. Sut, M, LL198, Rtr liautis eiti, bėgti, važiuoti ir pan.: Nusigandom, sustojom kaip įsmeigti Žem. Vaikinas už kelių žingsnių sustojo kaip įbestas K.Saj. Sartis, matyt, pamanęs, kad jam sakoma, staiga sustojo ir nė krust J.Paukš. Kelis kilometrus nubėgęs, tik visai pridusęs, sustojo LTR(Grk). Keliai buvo pilni vežimų, daug kartų reikėjo sustóti Plšk. Garlaiviui teko ne kartą kelyje sustóti NdŽ. Ties Ukmerge [autobusas] kaip sustó[jo], i nevažiuoja Klt. Ans sustójo, tiktai švilpt nū arklio nūšoko! Jdr. Anos (žąsys) teip pasikela, trečiamęje ketvirtamęje rėžė[je] anos besustó[ja] Lkž. Įvažiavom į Latviją, sustójom ant rinkos nakoti Krš. Rogės sustoja kiemo viduryje rš. Kur nujosiu, kur sustósiu, naktelę nakvosiu DrskD263. O ir sustóki po močiutės varteliais, vai duoki duoki močiutei labas dienas JD74. Šimtą mylių nujojau, žalioj girioj sustojau LTR(Mrj). Ar žinai, berneli, kuriuo keliu joti, prie kurių vartelių žirgeliui sustóti? (d.) Ktk. Visi jojo ir nujojo, vienas tik sustojo KrvD157. Ledinės par pylimą šiaip teip išejo, ale pri tilto sustójo ir užkišo Ventą Vkš. Vandenes marių Raudonųjų išsikėlė ir sustojo MT45. Ir liepė sustot vežimui, ir inbrido abudu vandenin Ch1ApD8,38.
| prk.: Jei tikrai myli, prieš nieką nesustos (nepabūgs kliūčių) J.Gruš. Jos akys sustoja ties žilagalviu ūkininku I.Simon. Noreikos žvilgsnis vėl sustojo ties žmonos rankomis J.Avyž.
^ Eina ir eina niekad nesustodamas, kur eina, negalvodamas KrvP(Prn). Dieną naktį eina, nigdi nesustója (upė) Pnd.
| refl.: Kai nujosim prie upelio, susistósim šaly kelio (d.) Š. Rodos, kažkas važiav[o] ir susistój[o] Žrm.
ǁ DŽ priėjus, privažiavus kokią vietą, kurį laiką pastovėti: Traukinys tik penkias minutes sustójo Ėr. Nesustók an kalno arklių ilsinti Lk. Plytkiemy Dėdelė sustojo pasiganytų A.Vien. Dažnai sielininkai sustodavo ties Niūronių pievomis ir ateidavo į kaimą nakvoti rš. Kai mus varė, tai sustójom, kad galėtum pasiilsėti Plšk. Ten, pas ežerą, buvo sustójusys tie lenkai Pln. Anapus upės vaiskas sustójo KBI35.
| refl.: Tada kėlėsi visos žmones, kurie su juo buvo, ir susistojo pas šulinį BBTeis7,1.
7. tr. NdŽ sustabdyti: Tpru, sustójau bėrą žirgą (d.) Vlkv.
ǁ atvažiavus pastatyti: Sustójo arklį prie žilvičio Ėr.
8. intr. laikinai apsigyventi, įsikurti, apsistoti: Buvom kelias dienas sustoję tuose namuose PnmA. Išvykdamas į savo pulką, majoras sustojo Vilniuje V.Myk-Put. Ko mudu šiam krašte sustojova? Vd. Šitas viešbutis nesustojamas J.Jabl. Šita vieta dabar nebesustojama (einant, važiuojant) J.Jabl.
9. intr. NdŽ nustoti veikti (apie mechanizmą): Laikrodis sustójo DŽ. Išleidėm vandenį: malūnas sustójo Krd.
ǁ paliauti funkcionuoti (apie organą): [Senam žmogui] tai širdis sustójusi, tai par daug plaka Stl. Sustójo viduriai, i pasimirė žmogus Ps. Kada karvei skrandis sustó[ja], metėlių duoda Krž.
| Kaip tik motina mums peržegnojo, ant jos rankelių gyslos sustojo LTR(On).
| refl.: Matyt, vyruo skrandis susistójęs (nevirškina) Kv.
ǁ liautis cirkuliuoti: Pradeda apiraciją daryti – sustójo krau[ja]s Kal.
| refl.: Krau[ja]s susistós, ir galia pradėt pūliuoti [žaizda] Akm.
10. intr. užkliuvus susilaikyti: Aš užspringsiu. Kąsnis sustos J.Gruš.
11. intr. Ktk užšalti, apsitraukti ledu: Upė sustójo DŽ. Sustójo jau ežeras Dkšt. Neleisk vaikų in ežero – da ežeras nesustójęs Plš. Rudenį, kap sustója visi vandenai, sustójo i Paežerių ežeras Plv. Užšalo Kuršių marios, sustojo Nemunas A.Vien. Rėkia, krykščia žąsinėlis, kad sustojo ežerėlis LTR(Slk).
ǁ užsitraukti ledo sluoksniui vandens paviršiuje: Tiktai sustójęs ledas an ežero ir labai plyšta, kai šąla, tik staugia Ob. Kai ledas sustója, žmogų kelia – šienauna ir veža [viksvas] Antr. Tai man dyvai, dideli pamėnai, ką sustójo ežere ledelis (d.) Klt.
| refl.: Nugrėbk lapus nuo prūdo, kad ledas lygiai susistót Alks. Susistõs ant marių stiklinis ledelis (d.) Švnč.
12. intr. rūgstant pasidaryti stangriam (apie pieną): Sustójęs i surūgęs puslitris (stiklainis) pieno Klt. Rūgštas pienas, šviežiai sustójęs, sustabdo vymą Krtn. Rytykščias pienas jau sustójęs Ob.
| refl.: Pamaišyk par vidurį pieną, kad anas lygiai susistót Alks.
13. intr. išsiskirti ir iškilti į paviršių ar nusėsti (apie pieno riebalus, drumzles ir kt.): An pieno sustója smetonas Dgp. Išsivaikščiojusios giros tirštumos sustos ant viršaus rš. Krakmolis sustój, šmotas kietas, lygus Krkl.
| refl.: Pietinis pienas až vis riebiausias: matai, smetonos kiek susistójo Klt. Tunys (drumzlės) susistójo ant dugno J.
14. intr. susikaupti, susitelkti: Sustója ant plaučių drebėskai, skreplės J.
| refl.: Išmatos susistojo išeinamajame grobe rš.
15. intr. NdŽ liautis, baigtis, nutrūkti: Nutilo perkūnija, sustojo ir lietus lijęs I.Simon. Sustójo tos pūgos End. Ir karas tas tada sustójo Skdv. Nedidelis kraujavimas sustoja savaime, nes kraujas turi savybę krešėti rš. Gyvenimas nė akimirkai nesustoja ir ten, gilumoje – po storais sniego kailiniais sp. Muzika sustójo NdŽ. Ka tik nesustõtų darbai Lž. Spirito gamyba ilgam buvo sustojusi rš. Kartais nė iš šio, nė iš to ima ir sustója tie skausmai Jrb. Sustójamas signalas KŽ.
^ Be jo nesustos turgus (apie landų, apsukrų, nenuoramą žmogų) ST259(B).
ǁ užtrūkti: Sustójo pienas nuo vidurio vasaros, i pelno nėr Jrb.
16. intr. liautis ką daryti: Jau penkiasdešimts devynių metų buvau, kai dirbti sustójau Krž. Bitys sustójo lėkusios i susimetė į liepą Jrb. Be galo karaliui širdis suskudo ir sustojo mušti Vd. Širdis, atrodo, apsivertė ir sustojo plakusi I.Simon. Ir pieną sustójo duot [karvė] LKT264(RdN). Sustójau [žaizdą] tepti, kaip pradėjo raudonuoti Krš. Nu tik tu jo nepraplėšk (neužkliudyk): ka pradės [bartis] – nesustõs Erž. Įsipyko taip, ka nebgalia sustóti Rdn. Kai nerandi, sustók ieškojęs, tai atsiranda Jrb. Buvo sulygę tą savo vietą parduot, ale dabar vėl sustójo (susilaikė) Jrb. Kai pribėgsi dvaružėlį, sustok bėgęs, žirgužėli LB109. Artojai arė, arę sustójo JD434. Sustójo i į mokyklą eit vaikas Jrb. Laikraštis sustójo eiti, ėjęs KŽ. Sustok kalbėjęs, paklausyk, ką aš pasakysiu Žem. Sustokim, broliukai, daineles dainuoti LTR(Užp). Migonių mergaitės sustójo raudoti JD8.
nesustójamai Klestint liaudies ūkiui, nesustojamai kyla darbo žmonių gerovė sp.
nesustotinai̇̃ adv.: Patrankos nesustotinai̇̃ (be atvangos) šovė ant mūsų linijos Plšk.
17. intr. NdŽ atkreipti dėmesį į ką rūpimą: Norėčiau sustóti ties vienu klausimu DŽ1.
18. intr. įsikurti, įsisteigti: Tų paveikslą (pavyzdį) pasekė ir kitur sustojusios draugystės Ns1857,6. Šita draugystė sustojo ir dabar apie 100 draugų tur prš.
| refl.: Kap Lietuva susistójo, tada jau geriau buvo Imb.
◊ plaukai̇̃ stati̇̀ sustójo siaubas paėmė: Berankiui net plaukai stati sustojo Žem.
užstóti
1. intr., tr. DŽ, KŽ žengiant užlipti, užminti: Užstojau ant tų durikių, kad aš sprūsiu – ko tik koją nenulūžau LKT127(Erž). Nevaikščiok basa, da užstósi ant kokio stiklo Jrb. Užstójo koja ant žairės (žarijos) Vrn. Užstójo an kojos ma[n] Plv. Kaip užstójau akmenėlį [jodamas], ugnužė žėrėjo JD254. Jei kam ant kojos užstoji, tai to veseilioj šoksi LTR(Auk).
| refl. intr., tr. KŽ: Užsistóji basa an kokio akmeniuko i sutumpi iš skausmo Mžš. Kai užsistójo jisai man anta kojos, pajutau, kad karvės koja LKT390(Kb). Užsistójo vieną žirnį LKT198(KzR). Benius užsistojo dešine koja ant pedalo, kaire pasispyrė V.Bub. Užsistóji [ant smėlio] basa koja – nedaturi karščiu Dg. Užsistok ant manęs, aš tavę parnešiu į aną [upės] pusę BsPI53(Rg). Nieko nedaro gyvatės, jei jų nemuši, tik jei užsistósi KzR. Aje, žiūrėk, an šunioko užsistósi! Sdk. Gal užsistójau an rupūžės Lš. Levas ėjo nuleidęs galvą toliau ir užsistojo an ežio flk.
^ Neduoda ir musiai užsistót (nutūpti) [ant vaiko] (labai saugo) Ds.
ǁ Sg atsistoti tam tikroje, reikiamoje vietoje: Tu ant tos burės apačio[je] užsilipk, sakau, čia užsistók Kin.
2. intr. pradėti stovėti, atsistoti (stačiam): Kaip ant kojų užstojau (iš pat mažens) B780.
3. intr. užėjus už ko, užimti vietą, atsistoti: Pasiėmė mietą, o sūnus užstojo už durų LTR(Krtn).
| refl.: Tas į kampą už durų užsistójo Sdr. Ana užsistójo už tą bosalį Dr.
4. tr., intr. L atsistojus užtverti (kelią), nepraleisti einančio: Užstók vartus, kad karvė neišbėgtų DŽ1. Medin kap važiavo, vilkai ir žustójo kelią Dbč. Užustója ant kelio, nepraleidžia Krs. Visur užstóta keliai [kariuomenės] Tvr. Kryžokam kelias buvo užustótas BM104(Sb). Užstotos durys, negal beišeiti Ggr. Dar kiti muzikantai bėga už durų užstóti – neįleis Plt. Lokys užstojo duris ir, matyt, nori įsilaužti K.Bor. Užstójo Šešupės tiltą, ka niekas negalėtų prasprūst Slv. Matydama karveles einant kur nereikiant, užstojo ir sakė: – Karvelės, neikiat čia M.Valanč. Tik kaži kas stakt ir užstojo jai už akių Žem. Vilkas užstójo avinui už akių PP27. Tu užstótas, aš užstótas, kur bedingsva vedu (sakęs zuikis vaikui; ps.) Lk. Eima anas keliu, ažstójo jam ūžys (žaltys) kelią (ps.) Lz. Reikė[jo] bėgtie, kiškule. – Ažsto[jo] duris, ponule LLDI223(Grv). Kad tu būtum, bernaiteli, beržely paskoręs, negu man, jaunuolelei, takelius užstojęs (d.) Dglš. O minios žmonių jam kelią užstojo SGI103.
^ Šalia tako stovėdamas, kitam kelio neužstosi LTR(Vdk).
5. tr. Bsg užpulti, sulaikant einantį: Seniau nuolat užstódavo važiuojančius iš turgaus Krs. Juos jau dukart buvo užstóję i atėmė piningus Žml. Aure, Dūdą buvo užstóję: i nutaisė (nurengė), i pinigus atėmė Mžš.
6. intr. užvažiuoti, užsukti: Buvau da pas Lionginą užstójęs, tai vėlai ir parvažiavau Vb.
7. tr. Rtr, DŽ uždengti savimi, padaryti nematomą: Užstóti kam šviesą NdŽ; L. Gal šitiej žolynai ažustója langus? LKT323(Dgl). Tiršti debesys užstojo saulelę Žem. Pasirodė kalnai, paskui palmių medžiai, kurie turėjo užstoję miestą J.Balč. Klevų ažustotà pirkia Dglš. Tą kelią užstójo giria Rg. Senmedžiai užstója jaunus medelius Mrj. Neužstók lempos, man nesimato adatos įvert Skrb. Prisėsk, bo ažustóji! Dv. Žąses kap užstój[o] tą skylę, tai jai (lapei) tamsu Lp. Stova pilvą pastatęs – eik iš akių, neužstok žmogaus! Šts. Ar kliudo kam rugio daigelis, ar grūdas kam saulę užstoja? J.Marcin. Padangė debesiuota, šviesi saulė užstota LTR(VšR).
| refl. tr., intr.: Neužsistók, juk ir iš čia gali matyt! Jrb. Pro langą nesmeižuok, t. y. neužsistok J. Tep buvo ažsistójus saulė [per užtemimą], ką nieko nesiregi Ad. Medžiai daržus užsistoja – žmonės šakas nukapoja O. O dienovidžiu tankiai rūkas užsistoja už šviesos Žem.
8. tr. NdŽ dengiant sulaikyti, apsaugoti: Drabužis, kad dideli speigai, kūną neužstója KŽ. Jūsų (paukštelių) namai šalti …, jus negal užstót, kad jus išgandina šalčiai K.Donel. Toks parasonas nelabai užstója [nuo lietaus] Ėr. Imk imk lietpaltį: neką jis čia užstója, ale vis Plv. Aukšti kalneliai, užstokit mane LTR(Vrn). Jo grinčytė visai menka – nieko neužstojo LTR(Mrk).
| Dvasia šventa ateis and tave, ir galybė aukščiausiojo užstos (uždengs) tave Ch1Luk1,35.
9. intr. būti kliūtimi, trukdyti: Tie plaukai neužstó[ja] anam, ans vis tiek padirba Ms. Piktybė tų, kuriemus norime gerai daryt, užustojo gerop žmonėmus SPII184. Ne vienam rūbai užustoja ant nusižeminimo SPII184.
10. tr. užimti (vietą, plotą): Išgikirsk jį (medį), nesa kogidėl tą žemę dykai užustoja BtLuk13,7.
11. tr. Rmš užimti (gerklę): Gerklę ažstójo, nepagaliu, rankos neniežti krutėt LKKXIII134(Grv). Kap sušalau turguj, tai ir žustój[o] man gerklę, ir nieko negaliu valgyt Rod. Kur tę tau sveika – kaklą jai užstójo Vlk. Lyg gerklę kas užstojo, lyg kažkas vis aukščiau ritos ir ritos, kamuoliukas kažkokis V.Krėv. Kap žustója nastrus, tai raskodnyką šutina ir deda apie gerklę Rod. Gaidys rėkė rėkė, kol jam gerklę žustój[o] Rod.
ǁ impers. sulaikyti, užkietinti (vidurius): Aš maniau, kad man vidurius užstójo Plut.
ǁ intr. susilaikyti: Užstójo tėveliui šlapumas, i mirė Jrb. Vaiko viduriukai užstóję (užkietėję) Snt.
12. refl. užsilaikyti, susitvenkti: Par medžius [v]anduo neužsistósias Akm.
13. intr. sustingti, užsitraukti: O ledas tik buvo užstojęs, dar žmogaus nekėlė SI355.
ǁ refl. užsidėti plėvei (apie virintą pieną): Žievukė užsistójus ant pieno Lp.
14. refl. pasidaryti švariam, nusėdus nuosėdoms: Cabarkan pripilam vandenio, pelenų, užsistója – vanduo būna molkus (minkštas) Dg.
15. intr., tr. Rod prisispyrus reikalauti, užsipulti, prikibti: Tėvas kap žustój[o] an jos, kad atduot, tai ana nus[i]ėmė tą žiedą nuog piršto Pls. Ko tu teip užstóji – ė maž nekaltas Sdk. Tos moters užstójo brigadierių i prašo ganyklės Lnkv.
| refl.: Užsistó[jo] – duok duok, i daviau Švnč. Užsistõs, kad kaneč jai dabar eit, ir baigta Ktk. Niekas in tavę neužsistója Dglš. Ir neužsistók, ba vis tiek jam nieko nepadarysi Sld. Net užsistójęs siūlo, kad pirkč Trgn. Ka jau ji užsistójo, nė pats velnias neparkalbės – padarys an savo Jnš. Anies nenorės duot, ale jūs užsistokit, i visa TDrIV212(Tvr).
16. intr. smarkiai užsispyrus, imtis ką daryti: Tujau užstójo muni mesti lauk iš gyvenimo, varyti lauk Ms.
| refl.: Kad užsistójo važiuot, ir gana Švnč. Kad užsistójo ana vaiką pas save vesties, o tas neit Švnč.
17. tr., intr. Šd pradėti ką daryti, imtis kokio darbo: Paskutinę vagą užstójau kaupt Skr. Ažustójo muitą rinkt Rš.
18. tr., intr. CII727, Q564, DP39, H163, I, M, L, DŽ užtarti, palaikyti, ginti: Ažutariu, ažustoju SD1212. Jis užstójo biedną nuo neprietelių užtardamas J. Užstóti ką nuo neteisingų užpuolimų NdŽ. Drūtai jį užstoju R138, MŽ182. Nė tėvo, nė motinos nėra, nė[ra], kas užstó[ja] Žeml. Močia vis savo vaikus ažustója Ds. Valdžia ažu senius ažustója Krd. Nėr ko užstóti ir jáis (ir moterys visko iškrečia) Kdn. Paki gerai, tai gerai, o bėdoj niekas neažustója Sld. Mergos tura užstóti už tą piršlį Žr. Kas mun žodį patarė, kas užstójo, kas pamokino?! Nv. Jie artimi giminės ir, atsiradus reikalui, visada užstos vienas kitą J.Avyž. Motinai sūnų savo užstojant, piemuo visumet kaltu paliko M.Valanč. Tu kaip tėvs meilings užstót mokėdavai žmones K.Donel. Oi nebark nebark, muno brotaiti, aš eisiu į darželį, užstos muni rūteliai D45. Užstõs našlelė už mažus vaikelius DrskD264. Užstoja sūnus nuog neprieteliaus PK93. Aš noriu svietą užstoti prieš veliną BPII63. Ką tikt dirbt apsiimu, jis teužmistoja prš.
^ Velnias velnį užstoja Sln.
| refl. tr., intr. BŽ168: Kada motyna pradės Levuką barti, tuojau tėvas užsistos Žem. Jie užsistója vienas kitą Mžš. Pirmininkas užsistójo i užtrynė skundus Krž. Užsistoja kits už kitą kai žydai Sln. Arkliukai tartum suprato už juos užsistojant: ausis pastatę, išmintingomis akimis į šeimininką pažiūrėjo Žem. Reiks man už jį užsistót Alk.
ǁ paremti, padėti: Jų namas gražiai laikosi: matyt, ir daktaras už tėviškę užstója Gs.
19. tr. LL313 pavaduoti, atstoti: Gėrimas neužstó[ja] valgį J. Tę labai žuvų buvo, tai labai užstójo viską Krok. Vienas gali penkių vietą užstót Vs. Pačias ir vaikus ant ratų važio[ja], kurie, skūromis nu lietaus ir sniego apdengti, trobų vietą užsto[ja] S.Dauk. Nė karvės, nė ožkos pienas negali užstoti motinos pieno rš. Tai jūs užstojot mano motinėlės vietelę (d.) Mrs. Neužstoja bėras žirgas mano aukso žiedelio (d.) Lp.
20. intr. I, N, L, DŽ prasidėti, užeiti (kokiam gamtos reiškiniui, įvykiui, laiko tarpui): Užstojo ramios šiltos bobų vasaros dienos su tyliais saulėlydžiais V.Myk-Put. Ryt poryt polaidžia užstos, pažliugs keliai, tai ant kupros gal žabarus tempsiu? J.Balt. Po pūgos užstojo baisus speigas J.Jabl. Užstójo ekėjos laikas KŽ. Balandžiui vos užstojus, kaip įšilo, jau ir nebeatsimainė LzP. Jau dešimta [valanda] yr užstójusi Trk. Bevežant šieną, užstójo naktis, ir nebegalėjom baigt Skrb. Kur užstos naktelė, te aš pranaktuisiu LTR(Tvr). Dar vidūnaktis neužstojo, žemė sudrebėjo V.Krėv. Užstojusiuose metuose gerai mums pasiseks ant visų darbų DS279(Šmk). Vakar jau užstójo pilnatis Srv. Kaži, nu kurios [dienos] užstós pilnija? End. Aš nebatminu, kelinti metai ten buvo, kad karas užstójo Plt. Mūsų krašte sumišimas užstojo Vaižg. A metus, a daugiau užstójo tame krašte badai Žr. Paskutinis mėnasis vasaros užstójo Jon. Pasinaudodamas prie staliuko užstojusia tyla, ryžausi prieiti rš. Užstójo ketvirtas mėnuo, kaip [ligoninėje] guliu Rdn. Penkti metai užstójo, kaip našlė Krš. Jau ant antros pusės [nėštumas] užstojo B780. Dveji treji meteliai, kai drobelę audžiau, užstój[o] an ketvirtų – dar an velenėlio (d.) Drsk.
| refl.: Paskutiniai metai užsistojo – jau vaikui rodos raznos grožybės ant dangaus DS313(Stak).
ǁ Krž pradėti (amžiaus metus): Bernaitis šešių metų, ant septintų užstójo Žln. Kas vaikas – dešimtus metus teužstójęs! Grd. Tikrai nežinau, a trečius, a ketvirtus metus duktė užstójo Bsg. Devyniolektus [metus] užstójus buvo i numirė Jnš. Aš jau septintą dešimtį užstojau Žem.
ǁ Bsg prasidėti (amžiaus metams): Aš sirgęs savo amžiuo neesu, o devintai jau užstó[ja] dešimtis Vž. Jau trisdešimti metai užstójo – da nevedęs Upn. Dvidešimti metai užstójo, išejau už vyro Onš.
21. intr. Dbč, Vlk įsikurti, įsisteigti, pradėti veikti: Pas mus jau seniai užstó[jo] kulkozai Alvt. Nauja valdžia užstójo Gs. Vokyčio laikai jau ka užstójo, tuokart pradėjo virti [naminę] Gršl.
ǁ užimti kieno vietą, pareigas: Ale numirė tas karalius, užstojo kitas ir liepė paleistie visus nevalnykus BsPIV163. Jūs numirsite, užstos nauja giminė Sz. Paskui šitą [vyskupą] Klemensą užstójo Evaristus DP588.
| refl.: Po anų buvimo užsistojęs kitas naujas svietas galėtų anų darbus paminavoti DS135(Šmk).
22. intr. tapti nėščiai, pastoti: Nežinau, ar esmi užstójusi, ar teip rožės (mėnesinės) prapuolė Bru.
×23. (sl.) intr. tapti kuo, pasidaryti kokiam: Kap žustój[o] gaspadorium Mačiulis, tai suvisai nubiedno, nualo Rod. Tas žmogus … užustojo sūnu Dievo Mž416. Hieranimas … bijojos, idant byskupu neužstotų̃ DP485. [Marija] žodžiu Dievo sunki užstojo (tapo nėščia) Mž179.
×24. (sl.) intr. netrūkti, pakakti: Man būt užstóję visam gyvenimu Lp.
◊ ant api̇̀varų užsistóti užkliudyti, įžeisti, suerzinti: Matai, va – užsistójo ant api̇̀varų Grl.
ant kòrkos už(si)stóti kiek išgerti: Ar jau ant korkos buvai užstójęs? PnmR. Užsistojo an korkos, ir girti (juok.) Sdk.
kẽlią (sáulę) užstóti sutrukdyti, sulaikyti, neleisti veikti: Ko jin noria – jai tamsta kẽlio neužstóji Šln. Vienas antram ranką duokim, kelio neužstókim (d.) Čb. Jug durnam kẽlio neužstósi Varn. Nesigink, matau: raudoną suknelę apsivilktum, jei numirčiau. – Tamsta man saulės neužstoji J.Avyž.
ne ant tõ dañčio užsistóti būti prastai nusiteikusiam: Ne in to dañčio užsistójai gal – sunku šitokiam intikt Skdt.
plaukai̇̃ ant galvõs užsistójo siaubas apėmė: Tik plaukai̇̃ užsistójo ant galvõs! Trgn.

mèsti, mẽta, mẽtė
1. tr. sviesti tolyn, aukštyn, žemyn: Mesčiau šluotelę kairion šalelėn, o pati jauna aukštan svirnelin (d.) Čb. Meti̇̀ (mesk) viedran! Dsn. Baltą žąsį peša, šalia plunksnas mẽta Dkš. Ji má[n] metė obuolėlį par stiklo langelį JD665. Anas negi metė [akmens] – tik iš rankų paleidė Km. Mèskie stiklelį in akmenėlį, lieki vynelį in purvynėlį (d.) Klvr. Ar mesti kūlį nuo stogo? Pn. Kai starkus meta iš lizdo kiaušinius, bus geri metai, kai vaikus – blogi (priet.) Pnd. Metė jį žemėn J.Jabl. Kaip aną mesi – vis ans kaip katė ant kojų nukris Plt. Neduokit to, kas yra šventa, šunims, nei meskit perlų jūsų prieš kiaules Ch1Mt7,6. Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį duobėna BB1Moz37,22. Mèskit Perliušę [į] gilų Dunojų (d.) Vlkv. Nė koks žmogus: šake mèstinas pro duris Šts. Sprogyklas (bombas) mesti, laidyti I. Vilyčia metama MŽ548. Metama ugnis (raketa) N. Akmenelis toks, kaip iš rankos metamas Šts. Metamąsias velėnas (durpes) uždura su duru Šts.
| Su liže duoną pečiun meta (šauna) Antš.
| Mesk (leisk) kortą par tris kartus: jeigu ben kartą išloši, tai gerai BM41.
^ Nusprogo meška, mesk ir dūdas į šalį NžR. Nemesk lazdos, šunų dar nepraėjęs PPr217. Senio žodis ne klanan mestas (teisingas, išmintingas) Dkš. Kam čia mèst į balą vandenį (kam šelpti turtingą) Gs. O išgamos! Pirštinę štai geležinę dabar metu jums į akis (šaukiu į dvikovą)! Mair. Ir jis, kas svetima, nemeta (mėgsta pasisavinti) Ds. Dabar mergų pilna: kur pagalį mesi̇̀ – vis an mergos Užp. Tai kviečiai! Kepurę mesk – neįkris (tankūs, geri) Šl. Tokias akėčias tik mèst par tvorą (prastos) Rd. Mèsk jauną, kaip jis (senas) eina (jaunas neprilygsta senam, taip greit nepaeina) Ėr. Prieš šitą arklį mesk kitus į šalį (kiti daug prastesni) Ėr. Oho, tas vaikas kai dirba, tai ir didelį berną mesk į šalį Srv. Geri kortai silkus meta (vertesni už šilką) Varn. Mesk šunį an kiaulės, ka nepjauna (sakoma, kai kas nenori ko siūlomo imti) Kt. Kad yr i jaunų visokių: kitam mesk šunį viršuo – ans trauksis, i tiek Vgr.
mestinai̇̃ adv., mestinõs: Mestinai̇̃ antmečiau vaiką ant šieno vežimo kaip kunkolą Skd. Ans mestinõs meta Vkš. Iš lovos išmetė mestinõs Trkn.
ǁ tr., intr. sviesti kuo taikant į ką nors: Gaspadinė jį pamatė, pagriebus su samčiu metė JD265. Jisai čebatu ją metė LB158.
^ Žmonės juos purvais meta (mėto, drabsto) J.Jabl. Aš į jį metù duona, o jis į mane akmeniu Klvr. Kuo mesi, tuo teksi: medum – medum, lašiniais – lašiniais (kuo kaltinsi, tuos bus kaltas) Trgn.
ǁ refl. sviesti ką tolyn lenktyniaujant: Eikiv mestis: kas toliau numesav, tas piningus palaikysav TDrVII106. Meskiavos pypkoms, katro toliau nukris Ggr.
ǁ nusivilkti (drabužį): Namie jau tai aš nemetu kailinių nuo pečių Rmš. Šilta, reikia mesti nuo pečių milinę rš.
2. tr. pašalinti, nebelaikyti (nereikalingą, netinkamą): Mesiu tą sviestą – žibalu atsiduoda Vb. Mesk tu tuos griozdus stalus – nebegali jau gražesnių įsitaisyt Slm. Mèskit lauk tais supuvusias bulves, ką da čia laikot Gs.
| Ledą metant neršta lydekos Šts. Nosvaity (ežeras) ledą jau baigia mest Užp.
3. tr. VlnE137, Ch1Mr1,16 leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą): Mès tą tinklaitį Rsn. Bet ant tavo žodžio tinklą mesiu BPII272. Eik pas marias, mesk meškerę BtMt17,27. Mesk aukso inkarelį KlpD10.
ǁ leisti nukristi iš rankų: Papuneli, mèsk cukraus į arbatą KlvrŽ. Rozu metėm (sodinome) bulbas Lp. Ar čia metamà (vaga, į kurią sodinant metamos bulvės)? Sdk.
^ Pirma mèsi, paskui rasi (ką gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Gs. Ką vasarą mesi, tą žiemą rasi Vl. Nori rasti – pirma tur mesti PPr222.
4. tr. iškrauti, tuštinti (prikrautą vežimą): Einam vežimo mesti KlvrŽ. Vienas lauke į vežimą krauna, o kitas daržinėj iš vežimų mẽta Jnš. Šienas yr mẽtamas, turu padėti, negaliu šnekėties Vn.
5. tr. krėsti, pilti: Tėtė po kamarą jau baigia putrą mèsti (krėsti į kubilą) Jnšk. Meta (beria) krušą savo CII453. Ėmusys su plačiomis beržinėmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šaltą vandenį mesdamys (gausiai pildami, užversdami), svetį savo lygiai pėrusys S.Dauk.
ǁ Užp dėti raugimui (burokus): Burokai, mesti̇̀ senagaly, gardūs Ktk.
ǁ įdėti mėsos, riebalų, uždaryti (viralą, košę): Kuo gi košė mestà, kad teip negardu? Ktk. Mẽstas puodas Dglš.
ǁ daryti (krūvą), krauti: Kap toli namo vežt ar kelias šlapias, tada kūgį mẽta Lz.
^ Šimtakys stirtą (kūgį Tvr) meta (sietas) LTR(Pkl).
6. tr. dėti, duoti savo dalį (ppr. pinigų) kokiam tikslui: Kai rinko pinigus, daug kas metė Jnšk. Nu gieda, nu piningus meta Trk. Drąsiai visi gėrė, nes visų buvo mesti pinigai Žem. Ir tie mestų seseriai po keletą dešimtų Žem. Rinkliavą rink, mezliavą mèsk, pyliavą pilk J.
7. tr. smūgiu blokšti, griauti, versti: Kad metė aukštielinką ant žemės, net dirvonai suskambėjo Jnšk. Priėjo prie tokios balos – kaip mes tą gaspadorių in tą balą! BsPIV46.
ǁ priversti griūti (apie epilepsijos priepuolį): Jį mažą mèsdavo nuomaras Pc. Nuomara mesdavo, o kai jis išgydė, jau nebemesdavo Rm. Kas turi metamąją ligą (epilepsiją), viena diena suverpti, suausti, pasiūti ir apvilkti – sugis LMD(Km).
| impers.: Buvo apgydę, bet dabar vėl jį dažnai mẽta Dbk. Šunio išsigąsdino, pradėjo mèst Trak. Girdėjom, kad mẽta nuomarin Bgs.
ǁ stumti atgal, blokšti, versti iš vietos: Viena banga varo „Argą“ priekin, kita meta jį atgal rš. Negaliu įlipt į vyšnią, mẽta lauk vėjas Skr.
| Ratelis mẽta šniūrą pr.
ǁ refl. tiestis, loštis: Kap metės [sūpuodamasis], tai išsigrūdo iš sūpluokių Dglš.
ǁ staigiai kreipti: Kai akis meti, tokios musytės akyse tik sijoja, sijoja Ant.
8. tr. varyti, šalinti (iš užimamos vietos): Mèsti iš buto DŽ. Jau mes savo seniūną mèsim, rinksim naują Nmn. Sueję mesmà storastą Ds.
ǁ atitolinti, atstumti: Nemesk mus nuog meilės tavo Mž335.
9. tr. kelti, tiesti į priekį ar į šalį (kojas, rankas): Klyš kleiš, klyš kleiš kojas mẽta (į šonus stato) eidamas Vkš. Kareivis turėjo gerai kojas mèsti Prk. Arklys meta koją į koją, parsvieda paskutinę koją par pirmąją Šts. Rankas mesdamys vaikščio[ja] kareiviai Šts. Šalta? Met' kojas (eik) kap išgali, i sušilsi Ml.
| Jų arklio ilgos kojos, užtai jis meta didelį šakymą Dglš. Plačiai žingsnį meta (žergia) Srv. Mẽtė žingsnį ir pastvėrė Gs.
| Ir metė (pakėlė) ant jo rankas savo, ir pagavo jį Ch1Mr14,46.
10. tr. sutelkus siųsti, gabenti kur: Antantės valstybės nutarė mesti stambias karo jėgas prieš Tarybų šalį (sov.) rš.
11. tr. prk. tiesti, skleisti (šviesą, šešėlius): Medžiai mẽta ilgus šešėlius KII149. Saulutė prabėgdama spindulį metė į mano langelį S.Nėr. Balkšvas mėnuo metė pro langą šviesos nuotrupas rš.
12. tr. Upt, Lš, Ut netekti senųjų (dantų, plunksnų, plaukų, ragų) prieš dygstant naujiems: Vaikas dantelius meta Grž. Gal ar dantis karvė meta, kad neėda Ds. Senoji kumelė dantis meta Šts. Senės vištos rudenį meta plunksnas (šeriasi) Ėr. Seni briedžiai ragus meta anksčiau – lapkričio–gruodžio mėnesiais, o jaunesni – dažnai sausio mėnesį rš. Daba anie (katinai) kūdi, plauką meta šalin Tl. Medžiai pagelto, pradėjo mesti lapus A.Vien.
^ Vilkas plauką meta, o natūros nemeta Škn.
13. intr. Pgr, Rs keisti, mainyti kuo nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar meti, ar ne su manim peiliais? Snt. Na, Jonai, metame dalgėm! – Ne, mano geresnė Slk. Aš su tavim nemesiu, gali apgaut Kp. Čigonėli, meskim pypkėm Šn.
| refl. Brs, Als, Žd, Skd: Paaugę maino arklius, o piemenys peiliais mesdavos Trk.
14. tr. sumažinti, nuleisti (kainą): Sakau, da mèsk penkis rublius, tai pirksu Lkv.
15. tr. SD345, R vynioti ant mestuvų ar ant sienos audeklo metmenis: Mūsų šiandie moterys audeklą meta po gryčią, ir vietos ten nėr Jnšk. O ką mès ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo? K.Donel. Ar susirikiojot mesti audeklo gijas? Šts. Nuo krijelio mẽta an sienų Prn. Ant mieto, įbesto sienon, mèsk geinį, driką J. Atneš krijelius, įkals kuolelius, reikės man jaunai drobeles mesti LTR. Ant sienų nė nemetus, ant mestuvų nepapratus Plv. Mesiù žilu, o atausiu žaliu Alv. Bernyti mano, pliudrinės tavo tai gražiai mestos ir atskersuotos JD835.
^ Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta (vaivorykštė) Pnd.
ǁ užnerti reikiamą akių skaičių mezgant: Dvylikos akių mečiau kojinę Šts.
16. tr. dėti, traukti (lanką ant statinės): Bačkeles mečiáu lankais cielą dieną Šateikių bravare Štk. Liuob eis pavasarį par sodas, mesdamas lankus Šts.
17. tr. privirinti, pridurti plieno prie norago, prie kirvio, dalgio ašmenų: Metu, užmetu noragą MŽ522. Reikia mèst dalgė Lp.
18. tr., intr. prk. griežtai, trumpai pasakyti, ištarti: Lik vietoj! – metė aviatorius Gecevičius Petrui lyg įsakymą, o pats nubėgo su kitais draugais prie garažo rš. Tėvas pastovėjo, o paskui išpūtė susitvenkusį krūtinėj orą, dusliai metė: – Šį kartą aš dar ateisiu J.Balt.
| Partija metė (iškėlė) naują strateginį šūkį – pasirengti socialistinei revoliucijai (sov.) rš.
19. tr. prk. griežtai reikšti, skelbti: „Sakmės“ autorius meta aštrų priekaištą feodaliniams valdovams K.Kors. Dovydas meta prakeikimą ant savo priešų brš. Jis – paprastų darbo žmonių pusėje, giliai užjaučia skriaudžiamuosius ir meta panieką skriaudėjams (sov.) rš.
20. tr., intr. Grd, Ds, Plv gerti (svaiginamuosius gėrimus): Jau jie penktą bakalą mẽta Vlkv. Mèsk stiklelį Gs. Kad ana samagonką meta KlvrŽ. Iš jo bus didelis pijokas – meta arielką kaip [v]andenį Vžns. Nebuvo parsigėręs, bet, žinoma, jau metęs Šts.
ǁ turėti įprotį gerti, girtauti: Tas vyras metą̃s, sako, gerai gerąs Vgr.
ǁ valgyti: Skani košė, ir vedvi našiai mẽtėm KlvrŽ.
21. intr. smogti, skelti: Metė per ausį vienąkart, kitąkart, ir užteko Jnšk. Mesk į kramę (makaulę) ir stumk pro duris Šts.
22. intr. greitai eiti: Meta kaip jaunas Žr.
23. refl. KlvrŽ, Vn ne laiku, per anksti turėti (apie kumelę, karvę): Mūsų kumelė metasi. Ar nežinai kokių žolių ant suturėjimo? Skd. Karvės papilvė nutįsusi, mesis laukan Šts.
24. tr. atsiskiriant, išvykstant palikti, nebesirūpinti; nebebūti kur, su kuo drauge: Žada jis tą pačią mesti Pn. Šiandien ves, rytoj mes LTR(Šll). Nė jis mane ves, nė mes Rd. Paniulaitė mumis meti̇̀, žadi ryto poni būti JD1558. Sūnus buvo mẽtęs mane Nmč. Kodėl anas jus mẽta be jokios prieglaudos? Str. Neturtingieji meta žemę ir virsta samdomais darbininkais rš. Visa metus, žusrišo akis ir leidos, kur kojos nešė Rod. Ir nuliūdo širdis bernelio, kad visi jį vieną paliko, vieną metė priešininkų kerštui V.Krėv.
^ Pupa sėklos nemeta (koks tėvas, tokie ir vaikai) Rod, Šmn.
| refl.: Kad greit anas nuo jos mẽtės, kai pamatė, koks žmogus Ut.
25. tr. toliau nebevartoti, nebesinaudoti: Mečiau dviratį, dabar pėsčias vaikštau Vb. Pradėjau skaityt knygą, negraži, i mečiaũ Dglš. Pamatysi – pabūsi mieste, mesi visas senas sukneles, užsimanysi naujų Vb.
^ Nemesk kelio dėl takelio Mrj, Ds.
ǁ nebetęsti, nutraukti (darbą, įprotį …), atsisakyti įprasto dalyko: Draugai, meskit visi darbą, eikit gatvėn – šiandien mūsų šventė, Gegužės Pirmoji J.Bil. Sesės meta dainą, dundančias stakles S.Nėr. Meskim visas kalbas į šalį rš. Jei mes visus šitus papročius mestume, tuomet mūsų gyvenimas būtų daug lengvesnis rš. Mèsk savo sumanymą BŽ326.
| refl. tr.: Ar dar jis savo papročio [rūkyti, gerti, bartis] nèsmetė? Lp. Ar dar jis vis nèsmeta mados rėkt? Ar jau metės? Lp.
ǁ intr. (su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu ar bendratimi) liautis, nustoti ką darius: Rašė, rašė ir metė rašęs J.Jabl. Artojas metė aręs Grž. Metė rūkęs, bet nuo stiklelio neatsisakydavo rš. Meskiat rūkyti Štk. Meskie, mergele, kaselę mezgus, te sidabro žiedelis (d.) Rod. Gydausi, bet ašaros dar nemetė bėgusios Zr. Mesk, broleli, rašytie, imk grėblelį taisytie LB134. Vištos metė dėt, nėr kiaušinių Arm.
| refl.: Mestųsi vogęs Lp.
26. tr. palikti kieno daliai, skirti kam: Jūs patys pirštais išsivarpot [valgį], tada jau man mẽtat Str. Vieną lauką mẽta pūdymui, kitą – rugiam, trečią lauką – vasarojui Brsl.
27. tr. palikti toje pačioje vietoje, tokioje pat būklėje: Aš būčia senį mẽtus (pasilikusi prie savęs), bet kai šit, kap sau nori – tedarai (tegu sau važiuoja, eina, kur nori) Str. Lenkia ji vyresnę [seserį], mẽta (palieka netekėjusią namie) Str. Labai gerai mokias, an penketukų, draugus visus sa[vo] mẽta (pralenkia) Str. Nesmokini, tai po pamokų tada mẽta Str.
28. refl. staigiai leistis bėgti, šokti kuria kryptimi: Puolė Alfonsas dešinėn, metėsi kairėn, bet traukinys tarytum šokinėjo nuo bėgių ant bėgių ir ėjo stačiai ant jo A.Vien. Antanas metėsi bėgliams iš paskos J.Avyž. Metė̃s vienon šalin, metė̃s kiton, ir susturėj[o] Arm. Arklių nesutavalioju, mẽtasi ir mẽtasi į visas puses Kt. Tuo tarpu mergaitės metasi skersai gatvę rš. Matai, kad arkliai mẽtas prie šulnio Šd. Skrido tiesiai, paskui metė̃s tiesion šalin Rod. Nulipo nuo arklio, metėsi (puolė) į savo pačios glėbį rš.
| Kano katran dabar šonan mesis (pereis) su rinkliavom Užp. Nu vieno darbo mẽtas pri kito (vieną palikęs, nebaigęs, griebiasi kito) Krš.
| prk.: Kap tik užsiminiau apie veseilią, Jonas mẽtėsi kiton kalbon (pradėjo kitą kalbą) Lp. Paskui kitap metė̃s [šnekėti] Lp.
ǁ refl. eiti, pulti kur ieškant išeities: Kur dabar mèstis, kurio galo stvertis? Arm. Mečiausi aš šen, mečiausi ten, ir jokios vilties ant pagerinimo padėjimo V.Piet. Meskis (kreipkis) pas ką kalvėk, gal pažyčiosi koc nedaugį pinigų Arm.
ǁ refl. šlietis, glaustis: Pri vieno vaiko metuos, pri kito, o savo kerčios neturu Krš.
| Aš mesiuos prie Jono (eisiu drauge su juo) Pn.
ǁ refl. pulti, šokti (ant ko): Užpuolu, metuosi ant ko SD378. Žalnieriūs prišoko ir metės ant Viešpaties DP156. Iš pasuolės, piktai cypiamai lodamas, metėsi į ją Elfas rš. Akliai prie karvių dažniausia mẽtasi Pš.
ǁ refl. prasiveržti, siūbtelėti: Tatai visiškai pakirto silpnas jo spėkas, metėsi per burną kraujas rš. Liepsna metėsi iš krosnies į trobą ir išsitiesė kaip paklodė Pn. Kraujas karšta banga metėsi jam į veidą rš.
| prk.: Silpnas alus nemetas į galvą (nesvaigina) Šts.
ǁ refl. pasisukti; pakrypti: Ka prieisi karvidę, mèskias į dešinę Lk.
| Tas kelias mẽtas į šalį, paskuo vėl pasimeta Krtn. Kelias nuo Veiverių mèsis in šoną Iš.
ǁ refl. smarkiai imtis, pulti ką daryti (ppr. su bendratimi): Jau griebiau vanagui už uodegos, bet kai mẽtėsi lėkt, tiek jo ir temačiau Srv. Pradžioj metė̃s keliu bėgt, o potym (po to) pasukė medžian Arm. Mečiáus eiti Kin.
| An brudną darbą nesi̇̀meta Ob. Visi į mokslą metėsi (ėmė mokytis) rš. Metasi ing provas (ima bylinėtis) srš. Metės į rusų kalbą, bet, rusiškai nemokėdamas, nėko neišaiškino Plng.
29. refl. pradėti, mėginti ką daryti: Mẽtas skaudėti jamui akys J. A pūliuotis mẽtas tas tavo pirštas? Grg. Dar jaunas mūso murzis, bet jau metas loti Grg. Pamatęs tai, Jonas metės pykti M.Valanč. Iš to piktumo ir kriokti metas, ir ką nedaro Krt. Jau sniegas metės būti, kad Kęstaičius budeliojo Šts. Mèsas (mesis) ant šalimo, teip pradėjo sniegas rastis Grg. Šįrytais buvo besimetanti lyti Grg. Metas ant lytaus kelintą dieną, bet nepralyna Šts. Kai aš parejau, jau link aušros mẽtėsi Up. Miškas jau į žalumą metėsi Žem.
30. refl. linkti, turėti patraukimą: Metės ant daktarystės, bet į daktarus neišejo Šts. Ant ko tu mèsies, pabengęs mokslus? Skd. Kas ant ko metas nu pat mažystei, tą ir senatvėj randa Dr. Ans iš pat jauno metėsi ant darbo Brs. Vaikas nemetas ant amato Šts. Ta mẽtės ant to dainiavimo, o mes nèmetėmos ant dainų Prk. O jo širdis tuo daugiaus ant jūsų metasi, jog atmena paklusnystę jūsų visų Bt2PvK7,15.
ǁ refl. kibti, lįsti prie ko: Mergos mẽtas ant vaikių J. In ją mẽtės vokietys Ktk. Ta boba mẽtės pri ano (berno) Krš.
31. refl. telktis, burtis, spiestis: Tada (motinai atlėkus) bitės ir tikrai pradeda jau mesties į vieną vietą S.Dauk. Žiūrau, jau mẽtasi bitės į slyvukę Gs.
32. refl. Lnkv veistis, rastis: Žirnių sėti negalima priešpilniu – kirminai metas Sk. Ten drėgna yr, tai visokie vabalai metas KlvrŽ. Pelės metasi į drėgnus šiaudus Šts. Kad lynant sėsi, smilga mèsias Trš. Į pusiaudienio pusę stogo kerpės nemetas, tik į šiaurės Šts. Drigniažolė mẽtasi pati, ir niekaip negali jos išnaikinti Grž. Šiaudūs taip nèmetės blusos (tiek blusų nebuvo) Nv.
| Drėgmė metasi [į stiklinius indus] visuomet prieš oro atmainą Blv. Man blūzgai mẽtas į galvą Šts.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą): Kad teip mestumias rožė, visims išsigandusims prisimestų Šts. Pradeda niežai mestis Als. Kad mẽtėsi rankon dieglys! Pn. Visur mẽtas skaudumai, ka pavaikščioju Plng.
ǁ refl. kibti, lipti: Vėžys ar metas žmoguo? Trk.
33. tr. su daiktavardžiais reiškia susidarymą, atsiradimą paviršiuje to, kas žymima daiktavardžiu: Milas pasiūtas rukšlas meta (raukšlėjasi) Šts. Veidas rukšlas meta, jau senstu Šts. Ištisi teip y[ra] anos plaukai, į garbaną nemeta Ms. Kad siena pilvą meta (išsiriečia), sudeda du sienmiečius, ir siena nebriesis Trk. Vanduo atrodo toks ramus, o tik įspjauk – ir žiūrėk, kaip jis lankus meta I.Simon.
| refl.: Kai ji eina, jai gražiai klostai metasi Jnšk. Kad į pryšakį [plaukus] sušukuo[ja], mẽtas garbanos Krš. Rukšlė metas (drabužyje pasidaro raukšlė) MitI75. Raukšlos į kaktą metas, jau senatvia Varn. Raukšlės metas ant burnos Vn. Kupra mẽtas Lkv. Metas į gurgždulius (raitosi, garankštėja) sukriai suverpti siūlai Šts. Augo, augo į aukštį, dabar pradėjo į kuprą mèstis (kūprintis) Trg. Būk išsitiesęs, nemeskias ing kuprą IM1860,60. Vaikas į kuprystę mẽtasi Rm.
ǁ išleisti iš savęs į paviršių, į aplinką: Duok su dalba į pat dugną, kad burbulą mestų (kad burbulas iškiltų), jei nori žuvį išbaidyti Slnt. Geras alus sujudintas putodamas meta karolius (atsiranda daug burbuliukų), galvos neapsuka I. Vanduo verda, kunkulį mesdamas (kunkuliuodamas) rš. Geras dalgis zyza ilgai, mėleną ugnį meta Šts. Kibirkštes mesti I.
34. tr. berti (spuogais, pūslėmis): Sako, labai spuogais mẽta vaikus Gdr. Prieš liepsną nešildo vaikui prausti vandens, nes kenkia – meta vaiką pūslėm (priet.) LTR(Lš).
35. refl. atlėgti, kristi (apie šaltį), nurimti (apie vėją): Jau ir šaltis metasi Pln. Par nedėlią rast mèsas šaltis Prk. Jeigu šaltis nesimès, reikės krosnį taisyt Up. Liovės vėjas, metės oras, tylus oras SD31. Metąsis (nepastovus) kai oras N.
36. refl. S.Dauk dėtis kuo, apsimesti: Ir jis kažin kodėl ėmė kvailiu mestis J.Jabl. Ir jis metasi (stengiasi apsimesti) sergąs J.Jabl. Geru metas, o nagus raito KrvP(Ds).
37. tr. apytikriai nustatyti dydį: Užsivertęs žiūrėjo į aukštą, akimis metė [ąžuoliuko] stiebo ilgumą Žem. Iš akių metus, bus čia penki hektarai Yl.
38. intr. sverti: Litras vandens meta beveik 1000 gramų, tuo tarpu litras vandenilio tesveria mažiau kaip 1/10 gramo rš.
39. intr. spėti, manyti: Aš tep ir mečiaũ, kad jis pinigų ieško Lp. Aš metu, kad čia bus koki penki karčiai rugių Lš. Kaip tu meti ant tos kumelės (kaip manai, kiek ji verta)? Drsk.
40. intr. suprasti, orientuotis: Nieko nemetu, mano galva maišos Ad.
41. intr. priekaištauti: Pats (vyras) meta, kad ne ano vaikas esąs, bet kaimynų vaikio Šts.
◊ ãkį (akimi̇̀, akià, akimi̇̀s) mèsti žvilgterėti, pasižiūrėti: Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yr: va, mečiau akį ir jau žinau Pbs. Na, luktelk. Aš mesiu akį, kas ten atsitiko rš. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo Trs. Apsižvalgę Palangoje, galime mesti akį į jos apielinkę A1884,263. Vyriškis rudomis liepsnotomis akimis metė šen ir ten Žem. Kur tik metei akimis, matei žymę rūpestingų rankų V.Piet. Tėvas mẽtė ant sūnaus akià Rdm.
ãkį mèsti (ant ko, į ką) domėtis kuo, reikšti kam simpatiją: Jis ant Onos ãkį mẽta (Ona jam patinka) Ss. Aš gi tau sakau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla V.Myk-Put.
alkū́nę mèsti vingiuotis: Senutė (upė) alkū́nes mẽtė; daba iškasė ir patiesino Šlu.
bė̃dą mèsti (ant ko, kam) kaltinti: Nemesk ant kito bėdos! Kp. Vienas an kito bėdą meta Pbs. Tik kad jo nėra, tai ant jo mes bėdą Plv. Be reikalo ant manę bė̃dą meti̇̀ Sim. Pats padirbo, o dabar kitam bė̃dą mẽta Dbk. Dabar jie visi mẽta bė̃dą man Up.
bùrtus (bùrtas) mèsti naudojantis tam tikrais ženklais gauti į ką teisę, įsipareigoti ką daryti: Ka tep nepasidalinat, tai mèskit bùrtus Gs. Ir metė burtus sargybosp vienas prieš kitą Ch11Krn25,8. Burtas metu, per burteles ką daliju SD135. Iždalijo sau rūbus manus ir ant jupos manos metė burtas DP172.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk i mésk į ãkį Štk.
į aki̇̀s mèsti priekaištauti: Jisai jų neviernumą jiems nei į akis nemeta prš.
į aki̇̀s mèstis išsiskirti savo išvaizda, patraukti dėmesį: Jo apsirengimas visiem mẽtasi į aki̇̀s Jnš. Gražus namas iš pirmo žvilgsnio metėsi į akis rš.
į kãklą (į gérklę) mèsti gerti svaiginamuosius gėrimus: Turgaus dieną žmonys meta į kaklą Sd. Į gérklę nèmetė – į žemę [pinigus] krušo Vn.
į plùtą mèsti mušti: Meta į plutą [pačiai] prisigėręs Grd.
į savè mèsti valgyti, gerti: Tu gerai meti į save Šts.
iš galvõs mèsti (rūpesčius, bėdas) užmiršti, atsikratyti ko: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tais bėdas Gs.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) meti̇̀ kiek užmatyti, labai didelis: Vakzalas – kap akià meti̇̀ Lp.
kai̇̃p už ausiẽs mèsti greit išgerti: Jam tik duok – meta kaip už ausies Kp. ×
kabolùs mèsti Aln, Žl burti.
kal̃tę (kaltýbę) mèsti (ant ko) kaltinti: Tyčiomis maluo[ja], mesdamas ant kitų kaltybę P. Baltrus vis kaltę metė ant jos MPs.
káulus (kauleliùs) mèsti NdŽ žaisti, lošti kauleliais.
kortàs (kartàs, kõrtomis) mèsti burti: O kai aš, o kai aš jaunutė buvau, cigonas melagis korteles metė (d.) Nč. Ir kortom mečiau – vis tą patį Sdk. Kartàs mẽtė Škn. Meskiamos kartas Šts.
kū́ną (lãšinius) mèsti liesėti: Karas, ir kūno nemeta Ėr. Jis rūkymu lãšinius nuo pilvo mẽta Skr.
kuñkulį mèsti Vvr virti.
mãtą mèsti
1. R67 kelti vestuves pagal lietuviškus papročius (?).
2. CI26 matuoti, seikėti.

mèsti ir áusti (atáusti) išsigalvoti, meluoti: Pats audžia, pats meta B. Ir audžia, ir meta ST521. Čia meta, čia atauda VP10.
mė́šlą (mė́šlus) mèsti euf. tuštintis: Arklys nedirbdamas meta mėšlus kas 5–6 val. rš. Kietą mėšlą meta karvė Ul. Miške gimęs, miške augęs, ant lauko išėjęs, mėšlą riekėm meta (arklas) Lg.
per bálkį (per bažnýčią) mèsti psn. skelbti bažnyčioje būsimas vedybas, užsakyti: Jau sekmadienį juodu mès per bálkį Gs. Metė per bažnyčią virėją su siuvėju Kn.
pi̇̀nkles mèsti; I daryti išdaigas, krėsti juokus.
pri̇̀žadus mèsti; I burti.
skaràs į kùpetą mèsti sukurti šeimą, vesti: Ko veizi, mèsk skaràs į kùpetą! Nesigailėsi, graži merga Sd.
sprándą mèsti liesėti: Ir mūsų ponas jau meta sprandą An.
spri̇̀ndį mèsti tiesti pirštus ką matuojant: Mèsk spri̇̀ndį, tai žinosi, kokio ilgumo naginių tau reik Jnšk. Jis kaip vyras meta sprindį – didelė koja, didelių naginių reiks Jnšk.
sū́kumą mèsti daryti lankstą: Kel[ia]s sūkumą meta Vgr.
už akių̃ mèsti tiesiai sakyti: Paikas aštriai už akių meta (į akis kalba) CII803.
už akių̃ (už aki̇̀s) mèsti priekaištauti: Man daugis už akių meta, kad aš pirm to socialdemokratus užstojęs LC1878,40. Prarakas žydams už akis meta, kad kožno šilingo pasigaili brš. Kam ką bardamas už akių̃ mèsti KII332.
vándenį mèsti Šts euf. šlapintis: Ta kumelė kosa, perda ir vandenį meta Grg.
vi̇̀ngį mèsti sukti į šalį, daryti lanką einant, važiuojant: Pėstieji, eidami naktį pro tą vietą, mesdavo didžiausius vingius rš. Grįždami vestuvininkai važiuoja ne tais keliais, kuriais atvyko. Metę didelį vingį, jie klaidina apylinkės gyventojus I.Simon. Vingį metęs per mišką, aš vėl už akių! Kl. Pasižyčiojo piningų, dabar vingį meta pro šalį, nenora susitikti Vkš.
| Ūmai miškas pasibaigė, kelias metė vingį, ir balta jo dulkių juosta įsirėmė į žalią kalvos gūbrį rš.
žãgrę mèsti verstis kūlversčiais: Žagrę mesdavo dėl to, kad paskiau visą vasarą neskaudėtų galvos rš.
žaibùs mèsti Skd, Žml; MŽ459 žaibuoti: Žaibus kas kartą tankiau metė, griaustinė tankiau griovė Žem. Tiek meta žáibus, ka visi pašaliai tviska Vvr. Žiebus meta – būs perkūnija Lkv. Kai žaibùs mẽta, tai baisu stovėt po dideliu medžiu – gali trenkti Jnšk.
žõdį mèsti šiurkščiai, priekaištingai, užgauliai ką pasakyti: Tai gal Endrė jam kokį žodį metė? – Ką jis ten mes J.Paukš. Piktais žodžiais metęs buvo ant Dovydo už neišpildymą duoto žodžio I. Vienas žodį, kitas žodį meta – kūmoms nė išsižioti, nė pasiteisinti Žem. Žodį po žodžio meta – akės plinka Krš.
žvil̃gsnį mèsti pasižiūrėti: Žvilgsnį mesk ir į mane Šd. Mesti žvilgsnį į ateitį Sr.
antmèsti, añtmeta, añtmetė (ž.)
1. tr. užmesti, užsviesti: Kepurę švilpt ir antmetė ant stogo Grg. Antmesk man tą šakę ant vežimo Slnt. Añtmetė šarką ant kėdės Krtn.
| Koks čia lytus, tik truputį rasą antmetė (palašnojo) Šv.
2. tr. užkloti, užtiesti: Antmèsk ką an kojų – šala Jdr. Ančmèsk ką – šalt gulėti Pvn.
3. refl. tr. užsidėti, užsikelti (ant pečių): Puspūrę grūdų antsi̇̀metė an pečių Šv.
4. refl. tr., intr. užsivilkti: Jinai, niekam nieko nesakiusi, nusimetė prinešinius drabužius, antsimetė geresnius ir išbėgo I.Simon.
| prk.: Antsimetę (prisidengę) ličyna vieros, norėjo jiems brangią jų liuosybę išplėšti S.Dauk.
5. tr. dar kiek pridėti, uždėti: Vieną silkę antmeta ant būrio Šts.
6. refl. užšokti, užsikabinti: Vaikas antsi̇̀metė tėvuo ant pečių Krtn.
7. tr. priversti priimti: Norėjo jiems savo tikėjimą antmesti S.Dauk. Šie ne sykį priešinosi antmestiems bažnyčios teismams A.Janul. Iš oro niekas neantmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių Vaižg.
8. tr. sukelti, užleisti (ligos antkrytį, ligą): Kiekvienas mokąs žavėti būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs atimti javams brandą, žmogui, nors kaip atsčiai gyvenančiam, antmesti ligą M.Valanč.
9. refl. atsirasti, iškilti (apie spuogus ir pan.): Antsi̇̀metė jamui ant burnos spuogai J. Čia toks pumpurelis ant sprando antsi̇̀metė Rnv. Tas skaudulys ne vieto[je] ansimetė Skd.
10. refl. imtis ko, pasišauti ką daryti: Buvo antsimetę žmonis reviduoti, bet patys pakliuvo Šts.
11. intr. užduoti, užpliekti: Kad antmèsiu, netiks! Šts.
◊ ãkį antmèsti pažvelgti: Akį antmečiau ir pažinau savąjį rūbą Šts. Ana añtmeta ãkį i moka End. Nieko nei klausinėjo [gydytojas], nei čiupinėjo, tik añtmetė ãkį ir sako: „Žinau tavo ligą“ Skd. Dabar verki, o svietas ant tavo ašarų nė akies neančmeta Jzm.
bė̃dą (karãbą) antmèsti (ant ko, kam) nekaltai apkaltinti: Añtmetė bė̃dą kitam Krtn. Led prisitikau, añtmetė ant manęs karãbą J.
kuñkulį antmèsti užvirti, sukunkuliuoti: Bereik kunkulį antmesti, ir atvirs kruopai Šts.
prãstą ãkį antmèsti priet. apžavėti: Prãstą ãkį añtmetė, ir susirgo karvė Šts.
apmèsti, àpmeta, àpmetė
1. tr. metant apdėti, apkrauti iš viršaus: Vaikiai su mergoms bevaliūkaudami àpmetė daržingalė[je] su šienu šlajikes Šv. Apmetė duobę šakom Gs. Buvau su žemėms àpmestas (apverstas) Grg.
| prk.: Dvariškiai beveizdint apmetė ją darbais Žem.
2. tr. apsodinti (mėtant po vieną bulvę): Apmesim ir vienos Lp. Nuej[o] pažiūrėt, ar apmetė Lp.
3. refl. tr., intr. apsivilkti, apsigobti: Apsimesk geresniais drabužiais – tuoj talka pareis pavakarių Lkš. Apsimetė kokia drapanele – tai visas jos apsvilkalas Tvr. Apsi̇̀mečiau skranda ir išėjau lauk pažiūrėti, kas ten atsitiko Žvr. Apsimèsk su skara greitai J. Skepetą aplink pečius apsidėti, apsimèsti KII255.
4. refl. apsitraukti, aptekti iš paviršiaus: Kopūstai apsimeta pelėjais ir pradeda pūti IM1847,31. Kad apsimeta burna niežais, reik dėti plėnis į pastijolką ir tepti Šts.
5. tr. išvynioti ant mestuvų (ar ant sienos) audeklo metmenis: Apmèsk audimą ant mestuvų J. Aš apmesiu audeklą ir be lankčio an sienos! BsPII254. Ikpiet penkias sienas drobės àpmečiau Alv. Pailso ranka bemetant audimą Grk. Ar jau ir kitą audeklą api̇̀metėt? Trgn. Šiandien divonus apmečiau, apriečiau ir užaudžiau Srj. Aš nū apmečiau keturnytį Lz. Apmečiau kelis lankus metmenų Krok. Ant kiek posmų àpmetei? Smn. Ir apmečiau ploną sieną, ir suaudžiau ploną drobę KrvD153.
^ Gera audėja ir ant kuolo apmeta KrvP(Mrc, Erž, Ds). Ant kuolų apmetė, tvorelėj išaudė LTR.
| refl. tr.: Gražus tas [kaklaraiščio] raštas, tik aš nemoku teip apsimèst Jnšk. Apsi̇̀mečiau tiek daug ir ataudų pritrūkau Trg. Ji apsimetė keturnyčius Auk. Kai inkelsiu mestuvus, galėsi drobę apsimesti Sdk.
ǁ užnerti pirmąsias mezginio akis: Duokiat, aš apmèsu antrą pančeką KlvrŽ.
ǁ Prk pradėti nerti tinklą.
6. tr. prk. parengti, sudaryti bendrais bruožais: Ištremtyje Leninas apgalvojo ir apmetė revoliucinės proletariato partijos įkūrimo planą (sov.) rš. Sunkiausia man buvo apmesti šią įžangą, kurią čia skaitei rš.
| refl. tr.: Apsimečiau satyrinio pobūdžio komediją rš.
7. tr. BŽ303 apsiūti, apmėtyti pakraštį: Reik siūles apmèsti, o pradės rykšti Vvr.
8. tr. aptraukti, suveržti (lanku, viela): Visus kubilus apmetė naujais lankais Krkl. Viedras iš eglinių šulų padirbtas ir lazdos lankais apmestas Plt. Su drata apmesti klumpiai ir pamaliavoti Rt.
| refl. tr.: Parskilo mano klumpis, i apsi̇̀mečiau su drote Kl.
9. tr. Ml prilieti, privirinti plieno (prie norago, kirvio ašmenų): Kausto jis ratus, apmeta noragus, virina drapakų spyruokles J.Balt.
10. tr. apytikriai pamatuoti: Apmečiau tik žingsniais, ir išejo penkiasdešimt metrų ploto Plng.
11. tr. CII559 padaryti, kad aptektų, būtų apipultas, apniktas: Teipajeg tuojaus jį tais piktais niežais … apmetė BPI190. Aną apmeta utimis, kuriomis tas žmogus niekados nebgalia nusikratyti FrnS176(Kv).
ǁ apnikti, visą apiberti: Skauduliai apmèsdavo žmonis Pj.
12. refl. apsikrėsti, susirgti: Liga apsimetu B, R, N.
13. refl. dėtis kuo, rodytis ne tokiam, koks esi, vaizduoti save kitokį norint suklaidinti, apgauti: Aš apsimečiau miegąs, tuo tarpu viską girdėjau A.Vien. Jis apsimetė nėko neišmanąs Tt. Apsimečiau nėko negirdįs ir nėko nematąs Brs. Jis tik apsimeta nekaltas esąs Ssk. Vincas, apsimetęs abejingas, mostelėjo galva į daržinę V.Myk-Put. Brolis, pamatęs lokį, apsimetė negyvas J.Jabl. Kartais apsimesdavo nepykstanti, bet tai būdavo tik klasta Blv. Ans apsimetė nežinančiu Klm. Karalaitis buvo apsmẽtęs paprastu kareiviu (ps.) Ds. Ji pati atsigulė į Alenėlės lovą ir apsimetė liga (dėjosi serganti) BsMtII159. Apsimetęs vilko liga, ant lovos gulėjo (d.) Kp. Apsi̇̀mečiau miegu i knarku Krš. Tinginiu apsimèsti Krš. Vyras tyčiomis snauduliu apsimetė (dėjosi snaudžiąs) LTR. Nemoku apsimesti ir meluoti rš. Ateina pas juos tai duonos, tai ko apsimẽtę, o paskui geria Žml. Ne tiek girtas, kiek apsimeta Vj. Jis apsimeta, ka negirdžia Pš. Princesė labai bijojo, kad gydytojai neimtų tikrinti jos pulso, tad jie suprastų, kad ji sveika ir jos liga apsimesta J.Balč.
14. refl. apsigauti, apsirikti: Biškį apsi̇̀mečiau: iš septynių kiaušinių tik vienas viščiukas Lk.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) apmèsti apžvelgti: Daktaras apmetė akimis ranką Dr. Kaziukas apmetė visus išdidžiu žvilgsniu J.Avyž. Tai jų rugių daug, net akim̃ neseka apmèst Lš. Aš pakilęs apmečiau akia apygardę, kur dingt V.Piet.
[liežuviù] apmèsti ir atáusti mokėti prišnekėti, pagražinti, pameluoti: Bepigu su tokiu liežuviu: bematant apmeta ir atauda Šv. Ans moka ir apmesti, ir atausti KlvrŽ. Pati api̇̀meta, pati atáudžia Krs. Geras jo (piršlio) liežuvėlis apmetė ir ataudė Žem.
atmèsti, àtmeta, àtmetė
1. tr. R mesti artyn, šen; atsviesti iki tam tikros vietos: Visi trys mes yrėmės, kiek tik turėjom sveikatos, ir greit buvome taip toli, jog milžinai nebegalėjo atmesti akmenų lig mūsų J.Balč. Gal tu man šukas atmesi̇̀? Pc. Atmèsk šen akmenaitį K. Žmogau, pasislink į šalį – paviržio atmetu! BsMtII8.
| refl. tr.: Atsimèsk rugių – reikės kulti Mrj.
2. tr. nusviesti tolyn, į šalį: Jei tave piktina ranka tavoji …, atkirsk ją ir atmesk nuog savęs DP516. Ir bus, kaip ir tu ponu būsi, ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi) BB1Moz27,40.
| prk.: Nuog jo atmes (nuims) prakeikimą, žmogaus vaikamus priegimtą Mž386.
ǁ staigiu judesiu atitraukti atgal, atstumti į šalį: Taip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man pavergtą žmoniją J.Bil. Audeklas, vėjo atmestas, atidengė atvirą įėjimą rš. Atmèsk (atidaryk, atkelk) vartus – parvažiuoja su rugiais Rdm. Par durų skylę peilį užkišau i àtmečiau (atkabinau) tą kabliuką Šmk.
| prk.: Àtmeta mane valgymo (nesinori valgyti) Arm.
3. tr. K atidėti į šalį, atskirti kaip netinkamą, nereikalingą: Atmeskime apipuvusias bulves, kad nepradėtų kitos pūti rš. Mažutes bulbas atàmetu (rinkdama dedu skyrium) Aps. Akmuo, kurį atmetė budaunykai, tas stojos galva sąsparos (kampinis akmuo) BtMr12,10. [Kitos dainos] arba suvisu atmestos buvo, arba šiame tiktai dainų surinkime nėra talpintos S.Stan.
| Žmogų atmetus (išskyrus), pingvinas nedaug teturi neprietelių Blv.
| refl.: Rugiai grūdas į grūdą. Paprastai priemaišų nuo pūdo kilogramas atsimeta. Iš šitų nė saujos neatsimes J.Avyž. Menka nauda iš tų bruknių – perpus atsi̇̀meta Vb.
4. tr. atkasti, atžerti (žemes nuo ko): Atmèsk rūsį K.
5. tr. atkraginti, užversti (galvą): Kalnai buvo statūs kaip bokštai, į kiekvieno viršūnę reikėjo žiūrėti visai atmetus galvą Šlč. Snaudulys snučas galvą àtmeta kikinkt J. Giedotum galvą atmẽtus, kai išgertum Grv. Galvą atmetęs (išdidus, pasipūtęs) sėdi Rm. Sėdžia daktaras, barzdą atmẽtęs Ėr.
| Eina atmetęs (atsismaukęs) kepurę Grž.
6. tr. ištiesti į šalį, nukreipti atgal (ranką, koją, uodegą): Jis atsigulė, atmetė rankas už galvos ir ėmė į lubas žiūrėti rš. Ponas mat: viską po nosim jam padėk, nė rankos atgal negali atmest Srv. Paršelis vos gyvas, kojas atmetęs begulįs Šts. Žmogus guli, visas keturias atmetęs J. Sėdi kojas atmetęs ir kalbasi kaip prezidentas Plv. [Lapė] užbėgo jam už akių, atsigulė ant kelio, atmetė uodegą ir guli lyg negyva BsPIII310. Nu ką tu veiki? Guli per dienas atmetus pasturgalį, ir tiek Rdm.
^ Prieš pečių klūpo atmetęs lūpą LMD(Sln).
7. tr. Žg palikti, nutraukti, atidėti (darbą): Viską atmetę, tuojau ėmė ruoštis į kelionę LzP. Ravėsiu visus darbus atmetusi Šts. Viską atmetę, turim eiti šiek tiek pataisyti tas duobes ir tiltuką Žem.
| Jau atmesčiau davatkystą, o priimčiau moterystą JD409.
8. tr. nepripažinti esant tinkamą ar reikalingą, nepritarti, nepriimti: Ji tą teoriją atmeta LTII478. Labai bloga, kai susidaro grupelė jaunų rašytojų, kurie giria vienas kitą, atmesdami kritiką, pasakytą iš šalies A.Vencl. Jam tarpais rodėsi, kad tai jo pašluostė, bet greitai atmesdavo tokią mintį rš.
9. tr. nepriimti, nepatenkinti: Atmetė viršininkas muno prašymą Šts. Jo pasiūlymai buvo atmesti rš. Atsakė žmonėms ir jų geidimą atmetė S.Stan.
| Atmes tą darbą (nepripažins tinkamą, atliktą) Lp.
10. tr. atstumti nuo savęs, atsisakyti nuo bendravimo (su kuo): Aš bevelyčiau aukštus kalnus kasti, nekaipo mylėjęs mergelę atmesti JD551. Galvą padėsiu, bet neatmesiu tamstą nuo savo širdelės Grž. Aš esmu sirata, nuog visų atmesta (d.) Nm. O neatmesk manęs nuog veido tavo PK63. Atmeskiat nuog jūsų svetimus dievus BB1Moz35,2. Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykiat ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskiat Mž9.
| Atmetu nuog tėviškystės (atimu tėviškės paveldėjimo teisę) Sut.
^ Poną Dievą mylia, bet ir velnio neatmeta NžR.
11. tr. atsisakyti, susilaikyti: Vyras taigi stipriausis su rūstybe atmetė užgintą valgį S.Stan. Nenori griekus atmesti brš.
ǁ pašalinti: Neatmeta iš savo širdies neapkantos ir supykimo ant artimo P. Mes turime mokėti atmesti bet kokią baimę rš. Visas tokias pramones jūs turiat atmesti, jei noriat, kad jums bitės vyktų S.Dauk.
ǁ atsispirti, nepasiduoti: Idant mumus pastiprintų pagundymams atmesti, jeigu mumus užtiktų A.Baran.
12. refl. atsiskirti nuo ko, pasitraukti iš kur: Visi susimetė po pusę rublio, aš atsi̇̀mečiau (neprisidėjau) Slm. Daug jų atsimetė nuo tos draugijos Pg. Vis didesnis darbininkų skaičius atsimeta nuo socialdemokratų ir dedasi prie komunistų partijos (sov.) rš. Paukščiukų lizdelio neapdūsuok – paukštelė atsimes Klt. Ir atsimetė pelėda nuo to kiaušinio Al. Nuo Dievo atsimẽtusis BŽ30.
13. refl. atsisakyti nuo to, kas buvo suderėta, žadėta: Ji atsi̇̀metė nuo darbo: mat per pigiai suderėjo Alv. Nupirkt tai nupirko, ale kažin ar neatsimes Srv. Piningus sumokėjus sunku atsimèsti Vvr. Suderėjo karvę ir vėl atsi̇̀metė Ds. Nuomininkas turi teisę atsimesti nuo sutarties rš. Ką? Nori atsimesti duotojo žodžio? B.Sruog. Tave sako buvus jau i suderėjus (susižadėjus), bet atsimetus Plt. Jau ne čėsas atsimèsti, kaip į vinčių reikia vesti JD1084. Kad anis (bernas) atsimèst, tai šitam tektų [nuotaka] Lp.
ǁ refl. atsisakyti nuo ko gauto, turėto, siūlomo ar norimo gauti: Noriu atsimèsti nuo to sklypo Kair. Ana pavasarį atsi̇̀metė daržo Dkšt. Visi pirkėjai nuo jo karvės atsi̇̀metė (atlyžo, atstojo) Ds. Kur tik jį statyk pirmą, tai jis vis atsimeta Lp. Buvo sandėlininkas, bet nuo pavasario atsimetė (atsisakė šių pareigų) Skr. Tai ji (jaunoji) šitaip atsimeta: „Negi eisiu iš vietelės be tikro tėvelio“ LMD(S.Dauk).
14. refl. nuprasti, nugristi: Sunku nuo tabokos atsimesti rš.
15. tr. greit atlikti, nusikratyti (darbu): Nesirūpina, idant galėtų viską padarytie ko geriausiai, ale bile kaip, bile tiktai atmestie Tat. Reikia kokia maldelė atmèst ar litanija (greit, bet kaip sukalbėti) Krok.
^ Steigiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti Žem. Seni meistrai tai netaiko, bile atmestóji (padaro bet kaip) Skr. Bet tik nu rankų atmestoji (kad tik atsikratyta darbu) Lkv.
16. tr. grąžinti, atiduoti: Mano žentas didumą àtmetė skolų, t. y. atidavė J. Atàmetė pinigus Pl.
| Peilis atsirado: turėj[o] kai pavogę – àtmetė (slapta grąžino) Krok.
17. tr. Žg, KlvrŽ, Žm, Pšl, Trš duoti grąžos: Ans munie atmetė mažiau, kaip reikėjo Slnt. Jis mun neàtmetė pusę rublio Gr.
18. tr. padaryti nereikalingą eiti, dirbti: Eisim čia, tiesiog, tai kavalką kelio atmesim Lp. Daba jau tą vingį àtmetė – biskį ištiesino kelią Jrb.
| refl.: Čia daug arčiau, daug kelio atsi̇̀meta Brš. Šiuo keliu važiuojant atsimeta vingis, beliekta kilometras Šts. Su kombainu daug darbo atsi̇̀meta Ėr.
| Jau pustrečios valandos atsimetė nakties (tiek sutrumpėjo naktis) Mlt.
ǁ atskaičiuoti, neįtraukti: Penkiasdešims [metų] atgalion atmest, tai čia visi buvo lietuviai Dv.
19. refl. R, KI511, Užv, Vdk, Pln, Alk, Jrb, Lš sumažėti, atsileisti, atsimėtėti (apie šaltį): Kol atsimes tas šaltis, da tau i nosis ištįs Prk. Biškį atsi̇̀metė šaltis, t. y. atsileido J. Langai nubėgę, matyti, speigas atsimetė Šts. Po apyvartų gali ir oras atsmèst Trgn. Ale sakyk, kad ir neatsi̇̀meta nė kiek: šąla ir šąla Mlt. Jau kiek atsi̇̀metė, nenušalsi nosies Lkm.
20. refl. praeiti (apie ligą): Liga atsimeta R.
21. tr. sumažinti, pašalinti (karštį): Degino, ale išgėriau vaistų, tai tep karštį ir àtmetė Vlk.
ǁ intr. sumažėti, nukristi: Tai vėl atmeta karštis Rmš.
22. refl. pakeisti kryptį, atsisukti (apie vėją): Iš rytų i iš rytų vėjas, neatsi̇̀meta iš vakarų Bsg. Vėjas žiemių. Ką tik buvo pietų atsimetęs Pc. Vėjas pūtė pūtė nuo pietų, dabar atsimetė nuo vakarų Jnšk.
| prk.: Tas žmogus savo dūmoj atsi̇̀metė (staiga ėmė kitaip galvoti) K. Aš atsi̇̀mečiau antraip (ėmiau kalbėti priešingai) ir, prisigerindamas ponuo, ėmiau žeminties Šts.
23. refl. atsigręžti: Atsi̇̀metu, paisau – vilkas Arm. Gudai ėmė jus vyti. Lietuviai, noris keliu suvargusys, vienok veikiai atsimetė an gudų ir kuo narsesniai susirėmė S.Dauk.
ǁ refl. atsitiesti: Valkus dalgis tas tėra geras, kurs palankuotas vėl atsimeta į vietą Ggr.
ǁ refl. atsilošti: Atsimetė su kirviu kirst Ml.
24. refl. pasukti į šalį, padaryti lankstą, kad geriau būtų įvažiuoti ar apsigręžti: Priš į žardieną įvažiuodamas, gerai atsimèsk, ka až štulpo neužkliūtumi Plt. Atsimesk, kad neužkliūtum už vartų Lkž. Atsi̇̀meta kumelė pati, norėdama sukties į kelią, nereik nė sukinėti Šts. Arklys nemokėjo atsimesti ir išvertė vežimą Šts.
25. tr. SD406 atremti (priešą).
26. tr., intr. apimti tai pačiai ligai pakartotinai, atkristi: Kap àtmetė jį liga, tai jau ir nepasveiko Nč. Buvo nedaugį atgijęs, ir vėlei àtmetė Vrnv. Paisyk, kad tau neatmest po itokiai ligai Vrnv.
| refl.: Šiltinė atsimetė, ir šešiuras numirė Ldk. Liga jam vėl atsi̇̀metė Up. Šiandien mokyklon neik, ba da atsimesi Bgs.
27. refl. Kv, Lkv atšipti: Dantys nu rūkštų obulų atsi̇̀metė Tl. Pjautuvo dantys visai atsimetė Jž.
28. tr. atarti vagų galuose nesuartos žemės liekaną: Jonai, atmeskie nuo kelio Rdm. Dabar kap arsi, tai į ežią reikės atmesti Lš.
29. tr. pralenkti, palikti: Àtmetė kur! Lp.
30. tr. atskirti, nepainioti: Mokytas žmogus àtmeta gerą nuo blogo Smn.
◊ lū́pą atmèsti būti nepatenkintam: Àtmet lū́pą – neprašnekinsi Krš. Susiraukęs visumet, lūpą atmetęs Šts.
pastar̃galį (sùbinę) atmèsti Lp apsirgti: Sprogo (gėrė), kol sùbinę àtmetė Užv.
šatràs atmèsti menk. mirti: Badas vėl negerai: gali šatras atmest Vlk.
úodegą atmèsti
1. pastipti: Tas šuniukas kaip tik paragav[o], tep tuo uodegą atmetė Brt. Jautis pimt ir uodegą atmetė Šts. Žmogus tik pykšt lapei iš strielbos – lapė ir atmetė uodegą Rod.
2. atsigulti: Jau vėl atmetei uodegą Rdm.

×damèsti, dàmeta, dàmetė (hibr.) tr.
1. numesti iki skirtos vietos: Mesk, a damesi lig to kelmo Als.
2. kiek duoti, primesti: Dvyleka rublių gaunu, vaikai demeta, i stumuos Krš.
įmèsti, į̇̃meta, į̇̃metė
1. tr. SD404 įsviesti: Kad taip nekenti manęs, matuše, buvo mažą neauginti: buvo nunešti, buvo įmesti į gilų ežerelį StnD9. Įmeskime jį duobėna BB1Moz37,20. Bernelį … įmetė ing pečių degantį DP140. A ant balą įmetėm, a jam atidavėm – tai tas pats Upt. Tas arklys jį kaip meste įmetęs į kalną (labai greit užnešęs) S.Dauk.
^ Jei pats nesirūpinsi, niekas per langą neįmès (neduos, neatneš) Ėr. Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmès nestorojusys J. Šį kaip į ugnį įmečiau (labai supyko), kad pasakiau Lnk. Po Užgavėnių šmakšt ir įmetė gužutis Jonienei sūnų (jai gimė sūnus) Žem. Į pilvą ką įmeti (ką suvalgai), tas gerai rš. Kap nuejau in juos, tai tik pirkion bėdą inmečiau (pridariau bėdos, tapau bėdos priežastimi) Rod.
2. tr. įdėti, padėti į vidų: Įmèsk į puodą mėsos šmotelį J. Ar daug jau rugių į̇̃metei (įvežei, sukrovei) į daržingalį? Šv. Tėvas tuos miltus į̇̃metė ir vėl išlėkė, dalgį pasėmęs Kp. Ar paršiukam į̇̃metei šiaudų? Pc. Neužmiršk įmèst laiško [į pašto dėžutę] Rs. Kirto medžius ir ten pat degino, kad galėtų, šmotelį žemės išarę, grūdą įmesti (pasėti) M.Valanč. Jei grūdas ing žemę nebus įmestas ir ten nesupus, … nė vieno vaisiaus notneš DP486.
| Ugnį inmesk (padek), tai jau ir bėk iš medžio (miško) Šlčn.
| prk.: Ir rusišką žodį iñmeta (pavartoja, įterpia kalbėdamas lietuviškai) Vdš.
| refl. tr.: Tai kiaušinuką insimeta puodan, tai ko Lp. In ragažę kiaušinį insi̇̀meta Jz. Įsi̇̀metu į burną vieną i sučiulpiu Šmk. Įsimetėm į ratus arkliams pašaro ir išvažiavom rš. Pagriebęs karvę įsimetė į vežimą … ir važiuoja BsPIII65. Įsimetęs (įsisodinęs) Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor.
| Kas kokią kumelkšę turėj[o], insimetė ienosna (pasikinkė) dz.
3. tr. įleisti, nugramzdinti (tinklą, inkarą): Vėl prilyginta yra karalysta dangaus tinklui, įmestamuojam mariosna VlnE186. Pasukau į tą pusę ir netrukus įmečiau inkarą prie krašto J.Balč. Katą įmesti N.
4. refl. Sut, KII349 įšokti; įkristi, įpulti: Simonas Petras … apsijuosė marškiniais (nes buvo nuogas) ir įsimetė į marias NTJn21,7. Visas pulkas kiaulių skradžiai (didžiu tranksmu) įsimetė mariosna ir padvėsė vandenyje BtMt8,32.
| prk.: Kitiemus pagundose duosti pagalbą savo, kurie ne patys josna įsimeta (įpuola, pasiduoda) SPII11.
5. refl. greit įbėgti, įsmukti: Tai tavo laimė, kad paspėjai į butą įsimest – šiaip tave pačią teip sudraskiusi būčiau BsV116.
6. tr. uždaryti (į kalėjimą): Įmetė jį į kalėjimą J.Jabl. Įmetu kalinėn SD230. Jis paleido į kalėjimą įmestąjį brš. Daug čia į tuos mūsų bokštus žmonių į̇̃mesta ir užmiršta Skr.
| Bet nuėjo ir įmetė jį saituosna (surakino), kolei užmokėtų skolą DP359.
7. tr. Šv, Gdž išvynioti ant mestuvų audeklo metmenis: Įmečiau penkioleka sieksnių lininio Brs. Ant mūsų mestuvų daugiausia galima įmèsti tai penkias sienas Pš. Į kiek posmų šitą audimą į̇̃metei? Alk. Reik suskaityt, kiek audimo nori įmèst, kokio pločio Jrb.
ǁ įmaišyti kitokių siūlų metant: Norint išausti languotą staltiesę, į metmenis įmetama spalvotų dryžių rš. Ar man juostos įmèst maišan (ar apmesti kitokios spalvos siūlų, kad maišų audeklas būtų juostuotas), ar iš vieno mest? Lp.
8. refl. apsigyventi, įsikurti: Tas žmogus turėjo miške beržan intrauktą avilį del bičių. Kartą nuėjęs pasižiūrėtų, ar neinsimetė bitelės, rado insimesta BsPII269. Kad da tan avilin įsimestų̃, tai užtekt Slm. Tose drevėse įsimesdavo bitės, kurios sunešdavo daug medaus LTR(Užp). Įsi̇̀metė bitės į pačią [medžio] viršūnę – kap tu jais i susemsi Gs. Pradžio[je] trylektojo amžiaus įsimetė Mozūrų žemė[je] vokyčių zokaninkai M.Valanč. Įsimetus vokyčiams į Žemaičių pajūrius, [lietuviai] į akminį ir [v]andenį vertė tą kraštą, kuriame vokyčiai norėjo įsikurti S.Dauk. Matai, ir vėl duona suvalgyta – jau kas nors pas mus yra negeras įsimetęs BsPII88. Vieno ūkininko jaujoj buvę biesai įsimetę S.Dauk.
9. refl. įsiveisti, atsirasti: Į mūso tapalį širšūnai įsi̇̀metė Slnt. Tą šiaudinį stogą uždenk: pelės, žiurkės įsimeta ir stogą tau su metais sukapoja Nm. Senoji, tebebūdama gyva, kai kada ištraukdavo iš skrynios [drabužius] pažiūrėti, ar neįsimetusios kandys I.Simon. Kirmėlės įsimẽtusios į mėsą Pgg. Nukirto tas pušis – įsi̇̀metė beržai Lnkv. Tuščiosiose vietose įsimeta varpučiai rš.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą ir kt.): Į lūpą įsi̇̀metė vėžys, paskui į kaklą, i užsmaugė Jrb. Kojon rožė insimetė Ds. Įsimetė vieną sykį į pirštą aptakas I.Simon. Man landuonis buvo įsimẽtusi KlvrŽ. Įsi̇̀metė kaltūnas į galvą, nė iššukuot nebegaliu Srv. Skausmas, įsimẽtęs į narį, yra grižas J. Iš rudenes kas kad insi̇̀metė kojon, tai ir nū su lazdom vaikštau Rod. Įsi̇̀metė skaudulys Skd. Į nugarą įsimetė dieglys rš. Pasirodė dėl to ronas įsimetus, kad senis niekumet jų (kojų) neplovė M.Valanč. Nespjaudyk ugnin – insmes veidan votis LTR(Dkk). Pupinelė ant nosies įsi̇̀metė Plng. Raupai odoj visiškai įsimeta Ch3Moz13,12. Jei insi̇̀metė grybas naman ir nieko jam nedarysi, tai po namų Alv. Drėgnoj vietoj greit įsimeta puvinys rš. Į roną karštis įsimẽtęs (žaizda paraudusi, dega nuo karščio) KI383. Žiemospirgis į subinę įsimetė, ir lenda pri pečiaus (juok.) Skdv. Ko čia gąsdini! Rožė į kišenę įsimes (juok.) Slnt.
| prk.: Įsimetė (įsisuko) nelaimė rš. Kas gi tau galvon įsi̇̀metė (įlindo), kad vis šneki ir šneki apie sūnų Ds.
10. refl. įprasti, įjunkti ką daryti: Įsimetė naktim eiti į svetimą sodą Jnš.
11. refl. įsižiūrėti, pamilti: Jis į ją mirtinai įsimẽtęs KII207.
12. intr., tr. Ut, Rdn išgerti, įkaušti: Vestuvininkai buvo jau gerai įmetę ir ėmė dainuoti Tt. Ne naujyna, ka vyras į̇̃metė Pp. Aš jau ben kiek įmetęs Pnd.
ǁ intr. mėgti, turėti įprotį išgerti: Esu įmetąs žmogus, bet ne pijokas Šts.
13. intr. užduoti, užpliekti: Nu, ka būt pasitaikęs, būč įmẽtęs į tą nosę (sumušęs) Ms.
14. refl. pradėti (kalbą): Su juo kad įsimesi̇̀ kalbon – nė galo, nė krašto Mžš.
15. intr. priekaištauti, priminti ką nemalonų: Aš jam visą gyvenimą įmesiu del tos mergos Brž.
◊ į ãkį įmèsti ką nemalonaus tiesiai pasakyti: Neužmiršk agranomei tą į ãkį įmèsti Vgr.
į ãpmaudą įmèsti supykdyti: Jei kuomet prašė vyro kokį niekniekį nupirkti, tad į pikčiausią apmaudą kaip į ugnį įmesdavo Žem. Vaikai tankiai įmeta muni į apmaudą KlvrŽ.
į gálvą įmèsti Grd įsigerti, įkaušti: Senis „į̇̃meta į gálvą“, t. y. įkaušta J.
į gróbo gãlą įmèsti užvalgyti: Į gróbo gãlą į̇̃metei i gana Vn.
į kar̃štį įmèsti Stak karščiuoti: Ėmė sirgti, į karštį, į kleją įmetė – ir mirė Gs.
į ki̇̀tą kal̃bą įsimèsti pradėti kalbėti apie kitką: Kalbėjau, kalbėjau, bet kai priminė pinigus, tai kitõn kalbõn įsi̇̀mečiau Vrn.
į klẽją įmèsti Gs kliedėti, klejoti.
į li̇̀gą (ligàs) įmèsti susargdinti: Maža baimė į ligą neįmès Pln. Negandink žmogų – įmesi į ligas Dr. Jie tą mergelę į ligas įmès. Kur ji dings? Gr.
į li̇̀gą įsimèsti
1. susirgti: Ji insimetė in ligą Klvr. Insi̇̀metė Kasiulė ligelėn, užsimanė marių žolynėlių (d.) Mrc.
2. apsimesti sergančiu: Norėdamas iš tarnystės ištrūkti, į li̇̀gą įsi̇̀metė Plv. Dar tyčia insi̇̀metė ligõj Krok. Jei tik tep ligõn insimestáu, tai tada nereiktų eit Vs.

į mandrỹstą įsimèsti išpuikti: Prie poniškų buvo, tai ir įsi̇̀metė į mandrỹstą Skr.
į ši̇̀rdį įmèsti paskatinti, sukelti: Pergalėjimai įmetė pavydą ing pagonų širdį I. Velnias jau buvo įmetęs ing širdį Judošiaus Simono Iskarijoto, idant jį išduotų GNJn13,2.
į var̃gą (vargùs, skur̃dą) įmèsti nuskurdinti, suvarginti: Įmeta į vargą ta šnapšė žmonis Šts. Vyras pačią įmetė į vargus Šts. Vokiečių okupacijos metai jį įmetė į dar didesnį skurdą sp.
išmèsti, i̇̀šmeta, i̇̀šmetė
1. tr. R išsviesti lauk: Kad gandras išmeta vieną arba du savo vaiku iš lizdo, būs blogi metai Klp. Išmesk tą katę per langą Vb. Arklys pašoko ir išmetė iš balno raitelį tartum kamštį iš butelio P.Cvir. Nesėsk, Joneli, ant rauduko: tas beprotis kartais baidosi, gali tave išmesti Žem. Ko tik iš lovų nei̇̀šmetė [trenksmas], kap bombardavo Gs.
| prk.: Jis nenori pardavinėti kiaulių dabar, išmesti pusvelčiui I.Simon.
^ Bagotam ir velnias vaiką pasupa, o biednam ir iš lopšio išmeta Mrc.
išmestinai̇̃ adv. labai pigiai, pusvelčiui: Krautuvę iškelia kitur, viską išmestinai pardavinėja rš.
| refl. tr., intr.: Ar neišsi̇̀metė vienas kito iš ratų? Pc. Arklys išsimetė iš ienų (išsikinkė) Ldk.
2. tr. neišlaikyti, leisti iškristi: Velnias jį (akmenį) kažkur nešęs, tik per Šventąją pernešt nepajėgęs – ėmęs ir išmetęs Mš. Dingt ir i̇̀šmetė raktus J. Neimk daug [indų], žiūrėk, ka neišmèstum [benešdama] Gs.
3. refl. SD277, R, KII315, Skd, Klp, Lnkv, Aps, Svn, Jrb ne laiku atsivesti negyvą jauniklį: Kumelė išsi̇̀metė, kiaulė išsibarstė, žmona parsileido J. Kumelė, karvė, ožka, avis išsimetė, kiaulė išsibarstė B. Nesiseka mums su gyvuliais: pernai karvė išsimetė, šiemet kumelė Nmn.
4. tr. pašalinti (nereikalingą, netinkamą): Jau aš stovus iš pirkios išmečiau Rod. Arielka iš namų išmesta paliko Sz. Broli, duok išmesiu krislą ižg akies tavos DP283. Išmetė kaip žąsino uodegą iš kopūstų Škn.
^ Iš dainos žodžio neišmèsi Kt. Marių vanduo neišneštie, giesmės žodis neišmèstie Tvr. Išmesiu iš akių sarmatą (nugalėsiu sarmatą) ir nueisiu, nor neprašo Vlk.
| refl. tr.: Pabaigsiu audimus, išsimesiu stakles, ir bus ramu Kt. Marti išsi̇̀metė naudas, t. y. iš vienos butos į kitą [išvežė], kad neatimtum rubauninkai J.
5. tr. priversti išeiti, išvaryti: O jeigu išmès mane ant tokio sniego, kur pasidėsiu? Upt. Par du rozu išmečiau karvę iš pievos Ktk. Grapas neišmetė mūso tėvalių, tėvaliai su geru išejo Plng. Ažpykęs paėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn BsPII196.
| Kad išmetė velnią, prakalbėjo nebylys brš.
6. tr. atleisti, pašalinti iš užimamos vietos: Ponas noria išmèsti gaspadorių J. Reiks išmest tas storasta, niekam netikęs Ds. Sako, jau mūsų viršaitį išmetė Up. Daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti J.Bil. Iš urėdo išmesti B. Išmesti iš vyresnybės (pažeminti), nukelti nuog ko vyresnybę I.
| refl.: Tėvas buvo šaltyšius, tai išsimetė (atsisakė nuo tų pareigų) Lp. Tuščia jo, išsimèsk (mesk šaltyšiavęs) Lp.
ǁ išbraukti, pašalinti iš draugijos: Išmetu, išvarau iš draugystės R52. Išmetu iš surinkimo B. Revoliucija mobilizuoja savo jėgas, išmesdama iš savo tarpo susitaikėlius iš menševikų ir eserų (sov.) rš.
| refl.: Kas jūsų nenori tokios bičiuolystės ir iš jos išsimeta? Vaižg.
7. tr. Škn išsviesti aukštyn, į viršų: Velnias paėmė akmenėlį ir išmetė teip labai aukštai, kad led už trijų adynų akmenėlis nukrito BM166. Mane tik švyst ir išmetė iš gilumos aukštyn į orą Mš. Grunto vanduo … išmetamas kartais aukščiau žemės paviršiaus EncIX713. Ka yr pašalas, šaltis išmeta (iškelia) šaknis Krtn. Puokes liuobam išmesti (ištraukti) ant meškerės Šts.
^ Išmetė save į palubes (labai išaugo), išstypo į pusantro jonkelio Varn.
ǁ sukrėsti, patempti (ranką) metant: Nemesk bulvės smarkiai – gali ranką išmèsti An. Išmečiau vakar ranką, tai nė pakelt nebegaliu Ds. Neatsargiai sviesdamas žmogus išmeta ranką Lnkv.
8. refl. sviesti tolyn lenktyniaujant: Einam išsimesti – katras toliau numesiav Šts. Einav išsimèsti (mesti nuo kojos lazdą), kam kliūs dvaras (žaidžiant) Ms.
9. tr. nuleisti (inkarą): Voi, kad išmesi aukso inkarelį, lipk mastų viršūnelėj KlpD10. Prasidėjo ruduo, užėjo šalčiai, jūroje atsirado ledo kalnų, ir laivai turėjo išmesti inkarus rš.
10. tr. Rod, Lp, Pc, Jnš. Kž iškrauti (prikrautą vežimą): Išmèsk dobilų vežimą Kt. Eikit, vyručiai, išmesti tą vežimą rugių, o paskui nuvažiuokit padraikų parvežt Šn. Ìšmetėv vežimą su Stasiu KlvrŽ. Išmèskit šieną iš vežimo Gs.
| refl. tr.: Aš savo vežimą šakų išsimečiau, o tavo pasiliko Jrb.
ǁ iškasti, iškabinti: Nuėjo ton vieton … ir pradėjo kast. Išmetę keletą lopetų, užkasė supuvusį šunį BsPII201.
11. tr. su jėga išstumti, išnešti į paviršių, kraštą: Išmesto žvejininko nelaido tujau, lauk, bene atsiskelbs giminės Plng. Ima turtus arba išmestus iž marių tavorus srš. Laivą ledai išmetė ant kranto rš.
| Beatradom, ka ledą išmetė (išnešė) Lkž.
12. tr. išskirti iš savęs į aplinką: Sviestas sukamas pasukų dar neišmetė, dar reik sukti Ggr. Fotosfera be paliovos išmeta spinduliais didelius energijos kiekius P.Slavėn.
13. tr. Prk staigiu judesiu ištiesti į šalį, iškelti aukštyn (rankas, kojas): Šalimais ant sniego, plačiai rankas išmetęs, guli kalėjimo sargybinis J.Dov. Jie ėjo sportiška žingine, aukštai išmesdami dešiniąją ranką rš. Ponas išmetė į viršų rankas tarytum pagalius rš. Alyzas jau sėdėjo ant trobos slenksčio, plačiai išmetęs susiklaipiusias kojas J.Balt.
| Ir taip šuo baigė savo dienas, pririštas prie plačiai šakas išmetusio beržo rš.
14. tr. Krš išlenkti, išriesti (nugarą, kuprą, krūtinę): Lapės bėga, kuprą išmetusios, nu medžiotojų Šts. Katinas, kuprą išmetęs, gluosniuojas pri kojų Skd. Arklys ėjo, nugarkaulį išmetęs, šnerves išpūtęs, sunkiai alsuodamas rš. Jo papratimas – stovėti krūtinę išmetus rš. Šitas langas biškį kuprą išmẽtęs (kreivas) Rs. Pjūklas išmeta muldą (kuprą) (išsilenkia) Šts.
| refl.: Dumšliais išsi̇̀metė audeklas (išėjo nelygus, dumšlėtas) J.
15. refl. išsikišti į priekį: Šitas medis iš miško išsimetęs, reikia nupjaut Ml.
16. tr. netekti (dantų, plunksnų, plaukų, ppr. dygstant, augant naujiems): Kiek metų tas arklys? – Ar nematai, kad dar dantų neišmẽtęs tebėra! Šv. Jau visus dantis išmečiau Lp. Plunksnas išmesti (išsišerti) LL293. Išmès mano jautužėliai savo palšus plaukelius JD1000. Pavasarį vėžiai kailį neišmetę, murzoti Krn. Skolą atiduosiu, kad medžiai išmes lapus (kai nukris lapai) Plng.
17. tr. Svn išvynioti (audeklo metmenis ant mestuvų): Jau išmečiau siūlus an mestuvų Klt. Siūlų kai turi, tai daugiau, ilgiau ir plačiau išmesi Pb.
18. tr. išleisti, prapirkti (pinigus): Tiek pinigo išmest! Klvr. Tus du šimtus i̇̀šmečiau kaip į pelkę, be jokio reikalo Trg. Jis saldainiams išmetęs paskutinius rublius rš.
19. tr. Kal, Jnš, Trgn duoti kam ko (ppr. pinigų) dovanai̇̃ iš dosnumo ar atsilyginant: Nuėjo Katinas į dvarą, kad grapas nors kiek ant pačios grabo išmestų P.Cvir. Ìšmečiau penkis rublius už sviestą Ėr. Tau gal da sūnus parvažiuodamas po kiek i̇̀šmeta Ds. Išmesk magaryčių, tai nuvešiu Šts. Gal kada kokį pūdą išmès Vlk.
| refl.: Nu jo gali netykoti – neišsimès Ll. Bepigu su tokiu ponu: biškį pavežei, tujau i išsi̇̀meta Vdk. Ezavas buvo lengvios širdies ir išsimetąs (dosnus) I. Jam gali padus nuplauti, i tai nieko negausi: jis neišsimetą̃s (šykštus) Vdk.
20. tr. nuleisti (kainą): Brangiai nori – reikia išmèsti porą desėtkų Jnš.
21. tr. Rm duoti grąžos: Neturėsiu rublio išmèsti Pmp. Iš penkinės išmetė tris rublius Dkk.
22. tr. neįtraukti į bendrą skaičių, atmesti: Maišams svėrė[ja]s išmetė po du kilu nu maišo Šts. Ant kiaulės išmeta (atmeta nuo gyvo svorio) pusantro pūdo Gl. Kiemas i̇̀šmestas (neįskaitytas į sodybos plotą) Klvr.
| refl.: Iš dalyklo išsimeta ta suma rš.
23. tr. padalyti, išskirstyti: An penkių dalių išmèskite Lp.
24. tr. aprėpti, apimti matu, išmatuoti: Nu ir šamą sugovė – sieksniu neišmesi̇̀ Drsk. Kap sprindžiu išmest – tokis dydžio Rod. Trimi sieksniais tai gal ir išmestái Lp. Ne ką išmesi į sprindį – tokie ilgi buvo senųjų kiaulių šeriai Šts. Kas tikėtum šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šioje pasaulėje buvusius, kurių vienos garankšties sprindžiu negal išmesti S.Dauk. Penki sieksniai buvo lenciūgo, kap i̇̀šmeti Lp.
25. tr. siekti (tam tikrą dydį): Ištiesti sparnai išmesdavo 4 sieksnius rš. Sprindžio nei̇̀šmeta (apie trumpą dainą) Brš.
26. tr. užleisti didesnę dalį, pailginti: In geresnės kumelės išmèsk nedaugį žagrės (paleisk ilgesnį branktelio galą), ba itai (menkesnei kumelei) sunku Arm.
27. intr. Ds išburti kortomis: Až pinigus ir aš galiu išmèst Trgn.
28. intr. kliūti, tekti pagal burtų parodymą: Kasmet anas (slibinas) reikalaująs vieno žmogaus an prarijimo, ir dėl to meta tokiuos pagaliukus. Šiemet išmetė an karaliūčios BsPII303.
29. tr., intr. išgerti, išlenkti (ppr. svaiginamųjų gėrimų): Alfonsiuk, nepasididžiuok su mumis prastais išmesti po burnelę A.Vien. Eitumi burną išmèsti Krtn. Ìšmečiau pusbonkę – kaip niekur nieko, nė just nejuntu Srv. Išmesk kokią čėrką Al. Jis daug degtinės yr išmetęs par savo amželį Dr. Ìšmečiau dvi stiklines arbatos Grk. Ne pijokas, ale išmèst tai ukvatnas Ktk. Rodos, ir tavo žentas po trupučiuką i̇̀šmeta Up. Jau matyt, ka gerokai išmẽtęs Rs.
| refl. tr.: Išsi̇̀metu stiklelį, i drąsiau Gs. Nuėję, rodos, tik po burnelę išsimetėm – štai ir vakaras Grl.
30. refl. eiti imtynių, persiristi: Einav išsimesti, pamatysiav, katras katrą nugalėsiav Sd.
ǁ refl. tr. pargriauti imantis: Jie susiginčijo iš literio, katras katrą išsimès Skr.
31. refl. pasikeisti (ppr. peiliais), iš anksto nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar einam peiliais išsimèsti? Brs.
32. refl. Brt išsiskirti kuo iš kitų: Prie svečiais reikia neišsimèsti iš kumpanijos Žž. Jis nė kiek ne kitoniškas, iš kitų nė kiek neišsi̇̀meta Ėr. Ne tavo yr tas vaikas: išsimẽtęs iš pamilijos Lnkv. Mūsų karvė neišsi̇̀meta, kad senapienė, duoda tiek pat pieno, kaip ir kitos Všk.
33. refl. tr., intr. greitomis apsisiausti, užsimesti: Išsimesk kokiu ryzu ir pastovėk pas skatynas, kad nenueit škadon Vrnv. Kaip išgirdo riksmą, iššoko iš lovos, išsimetė skrebučius ir išsinešė pro duris Rod.
34. tr. išarti: Ką stovi kumelė be darbo, tai išsimestái žuoganėlę Rod. Iš lysų išmesti (pirmąsyk išarti) N.
◊ ant akių̃ išmèsti padaryti priekaištą, išbarti: Bet Abrahomas išmetė ant akių Abimelechui dėl vandenies šulnio, kurį atėmė gvoltu tarnai Abimelecho Ch1Moz21,25.
į gãtvę išmèsti palikti be priežiūros, be pragyvenimo šaltinio: Karas, bado metai išmetė į gatvę šimtus tūkstančių benamių vaikų rš. Į gatvę buvo išmesta daugiau kaip 100 tūkstančių darbininkų rš.
iš bū̃do išsimèsti pasikeisti iš veido, pasidaryti kitokiam: Marytė išsimetus ir iš būdo Lp.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmet iš galvos Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos! V.Krėv. ×
kabolùs išmèsti išburti (kortomis ar iš rankos): Buvo cigonė ir išmetė kabolus Žl.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) išmèsti kiek galima aprėpti žvilgsniu: Pievos tęsias kap akià išmèst Arm. Vasarojus – kap akià išmèst (geras) Arm.
kai̇̃p už ausiẽs (ant ausiẽs) išmèsti labai greit išgerti, išvalgyti: Alaus bitoną išmetė kap ant ausies Gs. Išmeta vakare kruopų puodą kaip už ausies KzR. Mano kiaulė labai greit ėda, kaip už ausies išmeta Upt. Kai susirinko talka, tai iš karto kisielių kaip už ausies išmetė rš.
kortàs išmèsti (išsimèsti) Jnš iš(si)burti: Čigonė man išmetė kortas, kad būsiu šviesiuos namuos Slm. Kad aš pati moku išsimest kortas! Lp.
lãšinius (mėsàs) išmèsti suliesėti: Paulelius turbūt išmetė lašinius KlvrŽ. Kožnas išmèst mėsas, kad šitokiam varge pabūt Trgn.
per bálkį išmèsti psn. paskelbti užsakus: Ar daug porų klebonelis išmetė par balkį? Skd.
pro duri̇̀s išmèsti išvaryti: Visai nekaltą žmogų išmetė pro duris rš.
raudõnį išmèsti padaryti, kad paraustų: Šnapšė raudonį išmeta (nuo degtinės žmogus parausta) Šts.
žiñgsnį išmèsti žengti, eiti: Aš jau nebišmetu žingsnį Vn.
žõdį išmèsti Skr pasakyti: Vyras užpykęs tą žodį neapdūmodamas išmet Jrk74.
numèsti, nùmeta, nùmetė
1. tr. nusviesti tolyn, žemyn: Numetė akmeną lig balai Mlt. Boliukas vieną draugą stūmė į klaną, kitam kepurę numetė per tvorą Žem. Numesim žiedelį in rūdymelių (d.) Tvr. Numetęs ryšulį prie uosio, pats atsisėdau šalia ir braukiu rankove prakaitą V.Mont. Pliaukšt šaukštą nùmetė ant stalo ir nevalgo Gs. O tas meškinas, parėjęs in laužą, žiūri – akmuo nuog angos numestas (nuristas), ir jau jų nėra BsPIV274.
| Parnešė paskenduolį ir numetė kaip pagalį Jnš.
^ Su viena ranka numetęs, nė su dviem nerasi LTR(Jnš). Ką pirma numesi, tą paskuo atrasi (gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Sim. Jį toliau numèsi, nė nusiųsi (apie negreitą žmogų) Klvr.
| refl. tr.: Svečias nusimetė ant suolo krepšį, nusiėmė skrybėlę A.Vencl. Nusimèsk nuo tvarto šieno i pašerk karves Gs.
ǁ Lp paduoti nenoromis, nepagarbiai: Girtas prišlyvino in stalą, tai ir nùmetėm porą kiliškų – nesnorėj[o] bartis Vlk. Valgį man numetė kaip šuniui N. Nùmetė penketą rublių i nuvažia[vo] Dglš.
| prk.: Pavalgydink kaip poną, o jis tau nė dėkui išeidamas nenumeta (nepasako) A.Vencl.
2. tr. Lpl užkliudžius ar pastūmus nuversti: Nùmečiau beimdamas nuo viršaus J. Nuo daržinės stogo vėjas numetė vieną lotą Paį. Storai leido, užkišė kūlėją, numetė diržą – dabar visi gaišta Lnkv.
3. tr. nusivilkti (drabužį): Tuo jo tais pelenuotas drapanas numetė, aprėdė jį gražiom BsPIV242. Kvartūką galėjau numèst, nerodyt viešniom Pnd. O ans, numetęs ploščių savo, kėlės ir atajo Jėzausp Ch1Mr10,50.
| refl. tr. Šlčn: Jis nusimetė apsiaustą ir įėjo į kambarį rš. Eik namo, kelnes nusmesi̇̀ ir išdžiovinsi Pls.
ǁ prk. pašalinti (dangą): Visi upeliai ir upės ledus numetė rš. Kai sniegą numes, tai vė darbų bus: tai ravai kast, tai buduit Švnč.
| refl. tr.: Nusimetė žiemos apklotą baltą T.Tilv.
4. tr. prk. pašalinti, nusikratyti: Ma[no] tėvelis pasako[jo], kap baudžiavą nùmetė Onš. Tegu žemė visa pasiryžta nuo savęs priešo jungą numest S.Nėr. Vargus nuomesk, taip ir ryšius Mž58. Nusiuntęs [Pilotas] jį Herodop, idant tą sūdą nuog savęs numestų DP167. Ir patis ciesorius …, numẽtęs didžiavimą, stovi melsdamas DP540.
| refl. tr.: Nusimesti nuo savęs atsakomybę LmŽ672.
5. tr. Pgr, Lkš, Svn atleisti iš pareigų, pašalinti, nuversti: Pirminykai neprityrę buvo, tai juos nùmetė Brt. Nùmetė carą Lnkv. Kaip šunį numetė nuo tarnystės Srv.
| refl.: Aną seniūną nùmetė, ar jis pats nusi̇̀metė (atsisakė pareigų)? Ėr.
6. tr. parblokšti, pargriauti: Eidamas su kuolabarzdžiu mintynių, kad numečiau vienąkart ant žemės, net išsitiesė! Jž.
7. tr. užmušti: Jautį tenumeta akmenimis bei jo mėsą tenevalgo BB2Moz21,28. Akmenimis numeti tus, kurie nusiųsti yra tavęsp Ch1Mt23,37.
8. tr. labai nusilpninti, atimti jėgas (apie ligą): Nebesiblaškė, nebekliedėjo, bet visa išblyškusi ir numesta gulėjo A.Vien. Vakar perdien vaikas numestas buvo, norėjom ir daktarą vežt Skdt. Nei nieko labai sopa, ale vat visas numestas, ir baigta Sdk.
| Išgėriau vieną, kitą, trečią stiklinę [degtinės] ir nepamačiau, kaip nùmetė Dbk.
9. tr. prapuldyti, nukišti: Ir turėk tas pirštines, nenumesk Pc. Kur nùmetėt tą kepurę, ka negalima rast? Gs.
| refl. Grz, Trgn: Nusi̇̀metė kur šėpos raktas, ir dabar negalima atidaryti Mrj.
10. tr. Jnš, Šts netekti (plaukų, lapų), leisti nukristi, nusišerti: Geras arklys ankstie nùmeta žiemos plauką Vvr. In geros ganiavos kai papuolė, plauką numetė – kaip kita karvė dabar Skdt. Medžiai, kad ateit metas žiemos, … lakštus numeta DP585. Miškai jau buvo lapus numetę rš.
^ Vilkas, kad ir plauką numeta, būdo nepameta LTR.
11. tr. Ėr apkrėsti (mėšlu): Šįmet užtekom mėšlo, visą lauką nùmetėm, ir dar liko Jnšk. Žemė, miežiams paskirta, turi būti gera, išpurėjusi ir mėšlu numesta rš.
12. tr. atidėti, netęsti (pradėto darbo): Linus numetė į šalį, ginė pri laukų Vvr.
ǁ atsisakyti nuo ko įprasto: Nùmetė taboką vyrai (atprato nuo rūkymo, liovėsi rūkę) Jdr.
13. tr. sumažinti: Po penkis metus kalėjimo nùmetė Onš. Nùmeta mokesčius Arm. Ka kas numèstų dešimtį metų, būtų gerai Krš.
ǁ netekti, kiek prarasti (svorio): Normaliai misdamas nepriauga ir nenumeta svorio rš. Per vasarą tris kilogramus numečiau Kn.
ǁ nuleisti (kainą): Derėk, maž kiek numes Sdk. Reik derėtis – derantis visad nùmeta Skr.
14. tr. atmesti, neįskaityti: Kai sverstat vilnas, tai numeskit ir an maišo Užp. Turi numèst gyvo svorio ant žarnų Skr.
15. refl. nueiti niekais, dingti: Vienus metus sirgo, kitus teip nebėjo [į mokyklą] – teip dveji metai ir nusi̇̀metė Dbk. Atsimetus [nuo sutarties], daug nusi̇̀meta (pvz., žūva rankpinigiai) Ds.
16. tr. ne laiku atvesti, gimdyti: Pernai mūsų kumelė numetė kumeliuką Lz. Ištinka nėščią moteriškę, jog vaisių numeta Ch2Moz21,22.
17. refl. smarkiai nupulti žemyn: Vanagas lyg šaute šaudamas nusimetė (nupuolė) ant balandžio KI630.
18. intr. susiorientuoti, suprasti: Aš kitaip nenùmetu, ale aš tep metu, kad Stasei dešimti metai: Bolesiu dvylikti, o jy dvejais jaunesnė Lp.
◊ akių̃ nenumèsti atidžiai, įsispyrus žiūrėti: To mergiotė tai akių̃ nenùmeta nuo Prano Ktk. Nenumesk akių, ba kruopos nubėgs Lš. Akis nenumesk į šalį (neišleisk iš akių) Gršl.
bė̃dą (kaltýbę) numèsti (kam, ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Nepakėlė – žmonai bėdą numes Plng. Ubagai teisinos, kad esą žabali, ir visą kaltybę numetė an pravadariaus BsPII307.
dū́mą numèsti parūkyti: Einam dūmą numest Pkr.
káušą numèsti Skdv išgerti degtinės.
kortàs (kartàs, kartõms, kartosè) numèsti (nusimèsti) iš(si)burti: Prisispyrus prašo, kad jai numestų kortas, ar išloš loterijoje Jnš. Man kortàs nùmetė, kad rėksiu, ir dar akis niežti, tai jau tikrai rėksiu Šk. Buvau numetęs kartose didelius piningus Šts. Nusimesk kartas ir žinosi, kas pavogė tavo ožkelę Dr. Nusimečiau kartoms, kad sena mirsu Ggr.
lãšinius numèsti (nusimèsti) Šv suliesėti: Žiūrėk, kaip ji lãšinius nùmetė: sudžiūvo, subliuško Skr. Padirbtų sunkiau, tai i nusimèstų lãšinius Gs.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nu akių numeta, o nepadirba Gršl.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį): Džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos Žem.
rãką numèsti paskirti, nustatyti laiką: Ir ponas numetė raką bylodams BB2Moz9,5.
vándenį numèsti (nusimèsti) euf. nusišlapinti: Palaukiat, vyrai, numèskiam vándenį Grg. Atsiprašau, aš biškį vandenį numèsuos Pln.
žiñgsnį numèsti bėgti, žengti: Mažas arklys netoli numeta žingsnį (negreit bėga) Rm.
žõdį numèsti Gž užgauliai pasakyti, atkirsti: Gerai, ka jam užvažiavai, ba ir jis kitam dažnai nùmeta žõdį Gs. Toks žabtus senis! Kad tik kiek, ir nùmeta žõdį Gs.
pamèsti, pàmeta, pàmetė
1. tr. SD278, R prapuldyti, pragaišinti: Pamèst pàmečiau, o rast neradau Lp. Radau pamestą kely J.Jabl. Pametė grašį B. Ir pàmetė žirgužėlis plieno padkavėlę JD774. Karvė lenciūgą pàmetė Skr. Kurs žmogus iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir jei vieną pamestų, ar nepaliekt devynių dešimtų ir devynių girioje ir eit pamestospi, ik ją atranda? BPII217.
^ Eina kaip pinigus pamẽtęs (labai nusiminęs) Lnkv. Jam rublis dabar pamestini (nedideli, nebrangūs) pinigai tėra J.Jabl. Už pamestinus pinigus (nebrangiai) nupirks Ilg. Visa tai buvo parduodama kaip paprastai pamestina kaina (labai pigiai) Šlč. Su tokiu žmogum nei radus, nei pametus LTIII459. Geriau su protingu pamest, nei su kvailu rast Lš. Nesidžiauk radęs, nedejuok pametęs J.Jabl. Liepė savo nepamesti, o svetimo nenorėti M.Valanč. Kas ieško pyragų, tai pàmeta ir duoną Krok. Dugnelį pametei (sakoma pagadinusiam orą) Ds. Pamečiau žiedą po variniu tiltu, atmirado mėnuo, sugaišino saulė (rasa) R174.
pamestinai̇̃ labai pigiai, pusvelčiui: Šiandie žąsys turguje buvo visai pamestinai̇̃ Gs. Į rudenį pamestinai̇̃ tų karvių bus [turguje] Gl. Ans pamestinai̇̃ javus parduoda J. Turėjau žuvis pamestinai̇̃ parduot – bijojau, kad nesugestų Plv.
| refl. tr., intr.: Pamesys piningus – įsikišk giliau Šts. Kažkur sagutę pasi̇̀mečiau Skr. Pamečiaus adatą ir nebrandu Lnk.
| Mano peilis čia kažkur viduj pasimetė (dingo) Grz. Sumauk pirštines, kad nepasimestų̃ Lp.
2. tr. R371 nebematyti, išleisti iš akių: Šuva kiškį pametė (pametė jo pėdas vydamasis) Ėr. Pametu kelią, paklystu SD386. Važiuodami pametė kelią ir išvažiavo ing tankų karklyną BM263.
^ Pametęs kelį, keiksi takelį S.Dauk.
3. tr. prarasti, nustoti, netekti: Katram rodu savo pamèst (nė vienas nenori savo prarasti)! Ps. Kodėlei eš jus (sūnus) abudu vieną dieną pamesčiau? BB1Moz27,45. Ką surinkimas per šio nabašninko atstojimą pameta, jo klausytojai žinom geriausiai LC1883,2. Jų karvė atariją pàmetė (nebegromuliuoja) Lš. Jau mūsoji žalė pàmetė gromulį – musintais sirgs Slnt. Pakeikiau, kad karvė pieną pàmetė (nebeduoda pieno) Lp. Pàmečiau balsą, užkimęs Onš. Ant senatvės apetitą pàmetėt Pn. Jis jau negal atsidvėsti, jis žadą pamẽtęs KI137–138. Jis jau sąmonę buvo pamẽtęs KI236. Jis savo akių žiūrėjimą pametė brš. Motina, pametus kantrybę, verkė diena naktis Brt. Garbę pamẽtęs – viską pamẽtęs, tai jau paskujęjis Kin. Drąsos nepametęs LL110. Dievabaimumą pameta DP570. Po ligos visai pamečiau atmintį Gs. Saulė ir mėnuo skaistumą pames CII409. Duok į vandenį numirti žiuvei – spalvą pamès, duok į sausą – spalva paliks Klp. Medžiai želmenį jau būtinai pametę J.Jabl. Medis lapus pamẽtęs KII30. Moterišką pavardę pàmetei [ištekėjusi] Rsn. Abudu vaiku savo kalbą (tarmę) pamẽtusiu (užmiršę) Šv.
4. tr. nusikratyti (kokiu jausmu, įpročiu ir pan.), nugalėti (kokį polinkį, jausmą ir pan.): Aš tą rūpestį pàmečiau KII36. Pati pametė savo pyktį, ir anys abu labai gražiai pragyveno savo amžių BsPII269. O patys savo ydą pamesti nenoriam M.Valanč. Pagimesk griekus SE15. Lapė, pamẽtus išgąstį urve, pradėjo klausinėt BM260. Sarmatą pamẽtus, reikia nusivilkti Ėr. Pamẽtę gėdą, į kašes krovė JV750.
| Ligą pamèsti KII36. Jis drugį pàmetė (nebeserga drugiu) KII299.
^ Pono nepavijęs, mužiko (storžieviškumo) nepametęs LTR(Yl).
5. tr. R374 atsisakyti ko: Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiat, visas velnuvas deives apleiskiat Mž9. Pametė Dievą B. Naujo tikėjimo kunegai privers jus pamesti savo kalbą, o lieps mokyties vokiškai ir lenkiškai M.Valanč. Svetimoms šalėms tą paprotį pametus, žemaičiai ilgai dar nemetė M.Valanč. Nepameskite būdo neraugin[tos] duonos BB2Moz12,17. Jau pameta (nustoja vartoję) tokius pavadinimus Smn. Zdramys pametė taboką (neberūko) Pln.
^ Ne žmogus griekus pàmeta, bet griekai žmogų (senam neberūpi tai, nuo ko jaunas negalėjo atsisakyti) Gs. Prie ko priprasi, sunkiai pamesi LTR(Jnš). Ir saldu radus, reik pamèst Gs.
6. tr. SD208 atsiskiriant, išvykstant palikti; nebebūti drauge: Pàmečiau žmoną, pàmečiau vaikus, pàmečiau visą gaspadorystę Lz. Oi tu, mergele, gali suprastie: ilgai mylėjus, sunku pamèstie (d.) Ds. Tad mokytiniai jo, pametę jį, visi pabėgo DP154. Kaip tik kareivis subirbino birbyne, tuoj skerdžius, pametęs galvijus, pradėjo šokti LTR(Alvt). Nemitusi motina pametė ją ir ejo viena namo M.Valanč. Tas gizelis su tuo kriaučium susipyko ir pametė jį Gs. Tokiuos mažus vištelius višta pametė (nustojo vedžioti) Ėr.
| Žmonys, bijodamys nelaimės, pametė butas ir dirvas neartas, o kur pakliūk po miškus slapstės M.Valanč. Ponai pàmetė dvarus, išbėgo Ds. Ne vieną kartą baudžiaus slapta namus pamesti I.
| Liga nepameta (nesibaigia, nepraeina), ir gana Žem. Šįmet ta sloga pames, pames, tai ir vėl Kt. Vakar sekmą hadyną drugys jį pametė BPII475.
^ Dirbkim, kad duona nepamèstų (vis būtų, nesibaigtų) Mrj. Valgyk, kad dūšia kūno nepamestų VP48. Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų LMD. Gaila kap busilui bala pamesti KrvP(Drsk). Jau utėles esam pamẽtę (švarūs) Grd.
nepamestinai̇̃ adv.: Eikš, širdait, tave bučiuosu, nepamestinai globosu brš.
| refl.: Jis gyvena pasimetęs (išsiskyręs) su pačia Kp. Ana buvo su vyru pasmẽtus, paskui vėl suejo draugėn Km. Pasi̇̀metė tai pasi̇̀metė, ale kur vaikai dėsis? Ktk. Pagyvenau aš su juo tris metus ir pasi̇̀mečiau Plv.
7. tr. nutraukti, nebetęsti (darbo, pareigų): Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, ką tik darbą pametę, fabrikus palikę J.Bil. Nė pusės darbo neišvaręs, pametė Srv. Dirbęs dirbęs negi pamesi̇̀ Ut. Visus darbus pamẽtusi, reiks dumpleles dumpti JV251. Visa pamẽtęs, šokau atrašytų A.Baran. Reiks, pamẽtus visa kas, važiuot Ds. Pameskitek šitą be reikalo barnį apie vyresnybę DP500. Pametu, paliauju prietelystę R35. Kiti, pametusys kunegystę, gyvena it šiaipjau žmonys M.Valanč. Voveris paseno, Levui įkyrėjo, metas buvo pamesti tarnystę Blv. Būtum pamẽtus aveles (atsisakiusi aveles prižiūrėti), būčia nubraukęs vasaros darbą Ps. Kad visur nei metų neišbuvai, pametei ir pametei (pasitraukei iš darbo, atsisakei nuo tarnybos), kiek žinom Smn.
^ Karui kilus, pamesk valgį, galąsk dalgį TŽV608.
| refl. tr., intr.: Skripkelę rankon, smičilėlį antron, visi darbai pasimetus, reiks kazokas šokti (d.) Knv. Jis pasimetė pats (metė tarnybą) Lnkv.
8. intr. (paprastai su bendratimi ar veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu) liautis, nustoti ką darius: Kai pamečiau rūkyti, ir kosulys šiek tiek nustojo Žem. Daktarai pametė ją gydę Blv. Oi, pamesk pūtęs, šiaury vėjeli, oi, pamesk baręs, šelmi berneli TDrIV68. Pamèsk, brolau, rašyti, imk grėblelį taisyti JD122. Pamèsk tu niekus tauzyt Ign. Ir pàmetė jam dantį sopėję Lp. Nėra lietaus – pàmetė augt dobilai Mlt. Kad labai kieta, tai pamesk [aręs] Mlt. Ir kuomet jis degtinę pames gerti! Pln. Kad drugys pamestų žmogų krėtęs, reikia balną uždėti ant ligonio (priet.) Snt. Bus du orkestrai: vienas pàmeta – kitas grajija Dkšt. Pamesk (duok ramybę) OG46. Pamesk tu koc, nei su tavo vaiku buvo kas, nei bus Nč.
| refl.: Buvau pradėjęs rūkyti, bet dabar pasi̇̀mečiau Svn. Taip užsidegęs dirbo ir dabar jau pasi̇̀metė Grž. Geria? Dabar, sako, pasimetė Prng.
9. tr. Dv, Dkšt palikti kur (pačiam nueinant): Arklius pamèsme krašte miško Rš. Senus arklius pririša ir pameta, ir nueina namop Lz. Bobos dukterys ją papjovė, apmetė laužu ir pametė tenai Aru26. Prisakė savo tarnams išvežti pusčion girion, kur niekas neužeina, ir pamest MPs. Čia nerasi, kai pamesi̇̀ Str.
| Kap eisi, tai vieną pirkią pamesi̇̀ (praeisi), o kita – jos Dv.
10. tr. padėti, paskirti, palaikyti kokiam reikalui: Pamèsk sėklai bulbų Stlm. Šitą pamèsk del veislės Rš. Ar gana bus tau šero, kad tiek gyvuolių pàmetei žiemai? Prng. Kap daug pàmeta bitėm maisto, tep pačia negerai Arm. Brachaunius grašius nupylė, o gerus grašius pàmetė Lz. Šluostykis, šluostykis ir man galiuką [sauso rankšluosčio] pamèsk Str.
| refl. tr.: Pasimečiau dvi aveles žiemai Dkšt. Man duo pusę, o pusę sau pasmèt' Ml. Aš pàsmečiau pieno Dv.
ǁ palikti, neimti, nešaukti: Dar metus pamès mane (nešauks į kariuomenę): motina nesveikatinga, sesutės mažos Str. Buvo pamẽtę (atleidę nuo karo tarnybos) an metų, o paskui vėl sugrinė Str.
11. tr. atiduoti, palikti kam: Atsiminė bočis, kad jam kūmas pàmetė arkliuką Aru47. Anys pàmetė mum daug knygų Dv. Aš jam pamèsiu [pinigų], del jo čia davė Str.
12. tr. palikti vietoje, neleisti išeiti: Nieko nėra namie pamèst – visa šeimyna [vyras su žmona] Dv.
13. tr. palikti kokioje būklėje: Vaikai duris pàmeta (palieka atviras) dažnai, ažtat ir musių yra Švnč. Vartus pàmetei atkilus Dv.
14. refl. Ėr netyčia išsiskirti (ppr. žmonių būryje), nebesusirasti, nebematyti kits kito: Ėjom sykiu, ale nė nepamačiau, kai pasi̇̀metėm Alk. Traukėmės kartu su broliu, bet paskui pasimetėme rš. Pasimetėm abu ir ieškom vienas kito Trgn. Ar pasimetei nuo ko? P.Cvir. Pasimečiau su vaikais Kp.
| prk.: Atsisveikinę su šeimininkais, jie paliko stepėje pasimetusį (atsiskyrusį nuo kitų) kaimelį rš.
15. refl. paklysti: Buvau girio[je] pasimetęs Kltn.
16. refl. suglumti, nebesusiorientuoti: Aš sustojau ir stovėjau išsižiojęs ir pasimetęs: visko mačiau savo gyvenime, bet verkiantį vyrą… J.Balt. Net ir Povilas, už kitus turįs daugiau patyrimo, labiau subrendęs, kažkodėl lemiamu momentu pasimetė, neparodė ryžtingumo, iniciatyvos rš. Išsigandau, pasi̇̀mečiau, visiškai nieko nebenutveriu Užp. Tokioj daugybėj darbų pasimetė, nebežino, ką daryti Mrj.
17. tr. R206 staigiu judesiu padėti kur, numesti: Gervė, įkišusi savo ilgą kaklą į gerklę vilko, ištraukė kaulą ir pàmetė ant žemės PP19. Paleiskie žirgelį ant pūdymėlio, pameskie žiedelį ant rūdymėlio (d.) Lp. Tai išgirdęs, brinkt pamečiau ant stalo jam pusę auksino M.Valanč. Po troba pàmetėme (po slenksčiu padėjome) vieną plytą Lp. O kaip jau nebebuvo vandens plėčkoje, pametė ji bernelį po medžiu BB1Moz21,15.
^ Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi Rod. Iš jo žmogus tai velnio neštas ir pàmestas (nedoras, prastas) Trgn. Vilko neštas ir pamestas VP50.
| refl. tr.: Danielius įėjo į karčemą, pasimetė pas pečių maišą su knipeliais BsMtII22. Oi tu svotai, tu begėdi, žiūrėk, kap tu sėdi: šalin barzdą pasimetęs, tiekiai mėsą ėdi (d.) Vlk. Kap sunyksta dūkt, pasi̇̀meta (nusivelka, nusimeta) i švernelius Žal.
18. tr. numesti po kuo: Caras Aleksandras važiavo, ir jam bombą po karieta pametė Raud.
ǁ Jnšk įmesti, įdėti: Pamèsk da malkų po pečium Ėr. Nekietai užminkiau [duoną], led po pečium pàmečiau Tj.
19. tr. Skdt, Lš, PnmR paduoti, padėti ties kuo kam naudotis: Pamèsk kiaulėm lapūkų Nč. [Martynaitis] sugraibstė pirštais arkliams pamestus dobilus, sumetė į vežimo galą I.Simon. Pamèsk arkliam glėbelį šieno, beką tep krankso Rdm. Išėmė Savelina iš savo ryšuliuko pyrago ir pametė šuniui Jnš. Kokis galuosa gaspadorius, kad dalios vištai saujelės miežių neturi pamest Rod. Netink vaikamus imti duoną, o aną šunims pamesti BPI284.
^ Nė šuo, nemandagiai kaulą pamestas, uodegos nevizgina Pln.
| refl. tr.: Vakare burokų karvėm pasimeta Ėr.
20. tr. pakloti, patiesti: Pamèsk čia lupatą – daug [v]andenio PnmR. Pamèsk (pakreik) arkliui šiaudų po kojų Jnš.
| prk.: Visa pametei po kojomis jo … ir gyvį lauko, ir paukščius oro DP521.
| refl. tr.: Pasmetęs šienykelį po šonu, ažusnūdau Ml. Pasmeta kokį ryzą an sklepo ir guli Lp.
^ Ka neturi kur, šikną pasimèsk an žemės i atsisėsk (sakoma nerandančiam kur atsisėsti) Žal.
21. tr. padėti netvarkingai, ne vietoje: Pameta kas kame kur kokį daiktą, pasku ir męsk pusę dienos Vvr. Kuris kame ką turėjo, ten ir pametė Žem.
22. tr. leisti iškristi, išmesti: Papyko jis kerštu ir pametė tablyčią iš savo rankos BB2Moz32,19.
23. intr. pajėgti, galėti mesti tolyn: Prieš vėją nelabai tepamesi̇̀ Sb.
24. tr. padėti (kiaušinį): Gūžinėja kap višta, ieškodama, kur kiaušinį pamesti KrvP(Mrc). Gegutė neperi savo vaikų, prie kielės pameta Lnkv.
ǁ padėti ne vietoje (kiaušinį): Jau antra diena margoji pameta kiaušį Slnt. Mūs raiboji jau tris kiaušinius pàmetė Lš.
25. refl. tr. pasikišti (po pažastimi): Veselion eit – tai ne pirtin: vantos, pasmetęs pažastin, nenusneši Prng. Vasarą pasmetei vaiką ir eini rugių pjaut Kb.
26. refl. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Štyvai pasimetęs BzF141.
27. refl. Sut užpulti.
28. refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti (į šalį): Pasimesk po kairios ir anteisi trobelę Šts. Ans pasimetė į šalį, o mes sekioties ėmėm, gaudyti Šts.
29. refl. lįsti, kibti, šlietis: Pasimeta ir ana an kavalierius Ds.
30. refl. užsidegti, pasiryžti ką padaryti: Krūpaudamys, idant Alcibiades, pasimetęs išliuosuoti savo ūkę, neišsikeltum į naujį Viešpatį S.Dauk. Vokyčių meldžionys, krisčioniškos tikybos aitra pasimetę, norėjo kalnėnų ir žemaičių tuo pragumu ne vien lobį ir žemę pasavinti, bet dar pačius nuvergti S.Dauk.
31. refl. dėtis kitokiam, apsimesti: Žmona pàsmetė gera Lp. Durniu pasimetusi, nešė maišą Pn. Pàsmetė liga (apsimetė sergąs) Alv. Spąslus į ranką paėmęs ir medinčiu pasimetęs, nuneša į Persus S.Dauk. Pasimetęs eitąs ligonio lankyti, laimingai parsigavo par rubežių S.Dauk.
32. refl. prisigerinti: Tai kad nor būt gražiai pasmẽtęs tiem palicijantam… Lp.
33. refl. atsigimti į ką: Mano visi vaikai pasi̇̀metė po tėvu Skd.
◊ dvãsią pamẽtus (ką daryti) labai greitai: Dvãsią pamẽtus einu Ps.
gálvą pamèsti suglumti, negalvoti, apkvaišti: Tik niekad nereikia pamesti galvos! J.Paukš. Nieko nebežino, visai pametė galvą Jnš.
káulus pamèsti atsigulti: Ka nuvargus, tai bet kap káulus pàmetu, i gerai Gs.
kójas pamèsti Rdn labai nuvargti: Aš buvau didžiai greita – pàmečiau kójas Dov.
pil̃vą pamèsti apie labai didelį juoką: Bet jau gali pilvus pamesti Dkš.
prõtą pamèsti Grd apkvaišti, suglumti: Nelaimėje pameta protą ir nebežino, kas daryti Blv.
žõdį pamèsti trumpai, griežtai pasakyti: Žõdį pamèsu ir eisu Sg.
papamèsti, papàmeta, papàmetė tr. (dial.) palikti: Prastas žemes papàmetė Dv.
parmèsti, par̃meta, par̃metė
1. tr. R, Ps, Brž, Rod pargriauti, parblokšti: Parmetu ką, bloškiu žemėn SD196. Mažas, o didelį par̃meta Gs. Daugiausia tai einam veltynių, ir aš beveik visuomet parmetu jį apačion J.Balt. Jis velnio nestengęs parmest BsMtII65. Po didesnės vėtros arba audros reikia lauką apžiūrėti, nes būna daug parmestų ant žemės pėdų J.Krišč. Vėjas par̃metė rugius [lauke sustatytus] Pls.
| refl. tr. Lp: Juozas, parsimẽtęs aną ant žemės, ėmė smaugti Užv. Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsimetęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros BsMtII188.
2. refl. KII93 parpulti, prikristi prie žemės: Pailsęs jis parsimetė ant žemės Rdž. Jis parsimetė ant žemės ir, ausį pridėjęs, klausės rš. Lapė, už akių užbėgus, parsi̇̀metė šalia kelio išsišiepus, neva negyva Jrk38. Visi parsimetė ant kelių prš. Dabar parsimeta ji vyskupui Nonui prie kojų, apkabina jo kelius LC1887,9.
3. intr. greitai pareiti: Ten viena motriška par̃meta teip staigiai Kl.
pérmesti
1. tr. SD298, B, Ob metant nusviesti per ką, per kieno viršų: Jo didelės rankos tarytum sakė, kad jis gan greit galėtų permesti arklį per stogą J.Dov. Jeigu per bičių avilį permesi zuikio koją arba kiaulės mėšlą, tai bitės išnyksta (priet.) LTR(Žg). O aš jam užduosiu sunkų darbelį: parmest akmenėlį par jūres mareles JV960.
^ Ar neparmes kas it mėšlą par koją VP6.
2. tr. greit perdėti, perkelti iš vienos vietos į kitą: Nešikai stabtelėjo valandėlę kartims ant kito peties permesti rš. Kartais prekės reikia iš vieno vagono permesti į kitą rš.
ǁ greit nukreipti, perkelti į kitą objektą (akis, žvilgsnį): Reik akį pármesti nu lapės ant šautuvo, kiteip prašausi Sd. Nuo Žemės permeskime žvilgsnį į Mėnulį rš.
3. tr. uždėti taip, kad persisvertų per ką: Permetę švarkus per petį, užsidėję dalges, šnekučiavo, kiek padaryta šiandien J.Balt. Senukas šluotas suriša ir parmeta par kartelę Ps. Jis sėdėjo, permetęs per kelį koją rš.
| refl. tr.: Kazys lengvai persimetė per petį obuolių maišiuką rš. Jis nusivelka jaką, persimeta per rankos staibulą I.Simon. Pérsmet[ė] vyžus per petį i nuė[jo] šalčio ieškot (ps.) Ml.
4. tr. nutiesti skersai sujungiant dvi puses: Tas tiltas buvo permestas per gilų upelį J.Balč. Per bedugnes nuo vieno kalnagūbrio ant antro permesti kabantieji tiltai rš.
| refl. tr.: Pérsimesk lieptą per griovį, o paskui tik eik Žvr.
ǁ pertverti: Priemenę pérmetė per vidų, tai vienam šone padarė kamarelę rūbam pakart Švnč.
5. tr. skubiai perkelti, pergabenti: Kariuomenė geležinkeliu buvo permetama į šiaurę rš. Šiuo metu visa darbo jėga permesta miško medžiagai gaminti sp.
6. tr. perversti, apversti: Dar sykį šiandieną pérmesme, ir būs dobilai sausi, galėsma vežti Šv.
7. refl. greit peršokti, persiristi: Vienu galingu šūksniu milžinas kraujalakis (liūtas) persimeta par žiogrį pasiimti sau tinkamą auką Blv. Tik opc ir pérsimetė per turniką Ds.
8. refl. pasukti, pasiduoti kita, priešinga kryptimi: Kiškis bėgo į rugius, staiga pérsimetė į mišką Jnš.
| prk.: Jis paskui persimetė į inžinerijos skyrių ir baigė jį 1914 metais Vaižg.
ǁ pereiti, perbėgti į priešo pusę: Jis pérsimetė priešų pusėn BŽ364. Kas persimetė į kapitalistų lekajų lagerį, iš to nieko gera laukt negalima rš.
9. refl. pereiti į kitą objektą, apimti kitus: Ugnis bematant persimetė į garažus ir grėsė pačiam fabrikui rš. Blakės pérsimetė į kitą kambarį Jnš. Džiaugsmas ir juokas persimeta į priešakinius suolus rš.
10. tr. perimti, apimti visą: Pármetė muni didis karštis, silpnumas Šts.
11. tr. pargriauti: Aš kitą sykį ir vyrišką pármesu, dėsu an žemės Krš.
| refl. tr.: Pársimetė ant slenksčio ir priplakė Lk.
12. refl. Vvr, Rs, Brs, Ds, Alv eiti imtynių, persiristi: Einam pársimesti, matysiam, katras esav stipresnis Mžk. An pievukės minkšta, tai bus gerai eit pérsimest Krok. Eikše, persimesiva sykį! BsV332.
13. refl. pasivaikščioti, pajudėti: Einam pársimesti. Sustingau pri knygų besėdėdamas Plng.
14. tr. pakelti, įveikti ligą: Bene pármes, jug dar toks jaunas Užv. Parnešė liekarstų, dėl to teip greitai i pármetė Slnt. Ar ana pármes ligą (nugalės ligą, pasveiks), ar mirs J.
| Liga aną pármetė (liga persilaužė, pakrypo į gerąją pusę), eina geryn J. Išgys dar, pármes aną liga Šts.
15. tr. paskubomis kiek paduoti (pašaro): Galvijam pérmesiu ir ateisiu Sdk. Iš kur tos karvės duos pieno, jei per dieną parmeta po glėbelį šiaudų, ir viskas Paį.
16. tr. pakartotinai kiek pakurti, perkurti: Dar reikia pérmesti pečius – neiškeps duona Brt.
17. pakeisti (plauką): Pármes plauką beaugdamas Šts.
18. intr. pasikeisti kuo, pasimainyti: Permetėm arkliais Upn. Mes permeskim kailiniais Vrn.
19. refl. tr., intr. skubiai persirengti, persivilkti: Va tuoj pérsimeta kitais rūbais ir važiuoja Al. Palūkėk mažą brydelį, aš noriu drabužius parsimesti Klp.
20. refl. KII349 pasidaryti kreivam, išsilenkti, persisukti, sukrypti: Labai nedžiovink lentų, ba pérsmes Mlt. Kaip gavo drėgnumo lenta, ir pársimetė Vvr. Skiedras reikia iš viršaus prislėgti, kad džiūdamos kuo mažiausiai persimestų rš. Pársimetęs skietas, stalas, durys J. Durys pérsimetė, neužsidaro Jnš. Žalio medžio padirbo [komodą], ir pérsimetė Skp. Mestuvai visiškai pérsmetę ir audeklo negalima apmest Užp. Žiūrėk, kad nebūtų pérsimetę muštuvai Kt. Nelaidyk žirklių, būs ir pársimetusios Šts. Kerpant avis nereikia žirklių peržergt – žirklės persimeta Kp. Parsimetęs dalgis Ggr.
ǁ Rs, Grš persikreipti, susiriesti (apie nesveiką žmogų, gyvulį): Ko vaikščioji tep pérsimetęs, lyg sulaužytas? Gs. Kartą atvarė į lagerį tokį persimetusį, apykreivį pilietį B.Sruog. Ta motina jos pársimetė, sulinko Skr. Tai menki jūs paršai, net pérsimetę Rdm.
ǁ perkristi, suliesėti: Tu jau visai pérsimetei, tik skūra Švn. Simas po ligos labai pérsimetęs Mrj. Kiba gert nedavei visądien bėriu[i], kad tokis pérsimetęs Krok.
21. tr. peržvelgti ką parašyta: Norkūnas greitosiomis permetė raštą, ir jo veidu nejučiomis perbėgo šypsnys rš. Permesk antrąkart, ba galėjai apsirikti pirmąkart skaitydama Lš.
22. intr. greitomis užvalgyti, užkąsti: Permeskit šio to ir važiuokit dobilų vežtų: lietaus ateina Vžns.
23. tr. Trgn, Mlt greitomis sukalbėti (poterius): Na, dar reikia permest kokį poterį, paskum gultis Ėr. Permesiu „Tėve mūsų“ ir einu Žmt.
24. intr. sulošti (kortomis): Sėski, permesim kokį sykį kitą, – gundė pašydamas kortas rš.
25. tr. per daug įmesti, įdėti: Pármetė mergė putrą (persūdė), sūra be galo Dr. Druskos neparmesk, kas bevalgys parmestą Dr.
26. tr. kurį laiką mesti apmatus: Audeklą pusę dienos pármečiau Šv.
27. intr. suklysti metant, perkelti apmatų siūlą, padaryti perlanką: Kad sustoji bemesdama, galia greit pármesti. Šiaip galiu mesti – nepármesiu Grg.
28. intr. grasinti, priekaištauti: Be reikalo tu pármetei anam Akm.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) pérmesti greit peržiūrėti, peržvelgti: Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo I.Simon. Pérmetei akimi̇̀s žmogų ir žinai, ko jis vertas Alv. Atsinešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias J.Avyž. Pinigų nei neskaitė, tik akià pérmetė Rod. Kas tau?… – kartą per pusryčius paklausė Antaną tėvas, žiūrėdamas jam į akis, iš pradžių permetęs jį žvilgsniu nuo galvos iki kojų A.Vien.
akimi̇̀s (žvilgsniù, žvil̃gsniais) pérsimesti pažvelgti vienam į kitą, susižvalgyti: Vyrai pérsimetė akim̃ ir viską suprato Jnš. Grovienė persimetė žvilgsniu su Sonia rš. Tėvas su motina žvilgčiojo į sūnų, persimesdavo daug reiškiančiais žvilgsniais ir tarp savęs A.Vien.
al̃kį (bãdą) pérmesti Užv kiek pasisotinti: O kad jau alkį permetė, seniukas vėl pradėjo kalbėti brš.
per bálkį (per bažnýčią) pérmesti psn. paskelbti užsakus: Jau Norvilaitę pérmetė per bálkį Krkl. Tepermes jus kunigėlis per bažnyčią V.Krėv.
per lū́pas pérmesti suvalgyti: Permetei per lūpas kur ką, i gerai Prng.
žõdį pérmesti; žõdžiais (žodžiù, po žõdį) pérsimesti trumpai pasikalbėti: Pármesiav žodẽlį ir parsiskirsiav Šts. Kaip eini darbuosna, tai porą žõdžių pérmeti Slk. Likusį kelio gabaliuką juodu pravažiavo tylėdami, retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu rš. Persimetęs keliais žodžiais su čia pat buvusiais eisenos tvarkytojais, Arvydas vėl priėjo prie Poderio A.Vien. Jiedviem pakako persimesti po vieną žodį – ir viskas buvo pasakyta, suprasta V.Myk-Put. Nė nebuvau sustojus, tik iš tolo po žõdį pérsimetėm Lkč. Buvo dar tik pirmosios jų draugystės dienos, ir tai persimesdavo aštresniais žodžiais (pasakydavo vienas kitam aštresnį žodį) J.Avyž. Dėl balandžių auginimo net kaimynai žodžiais persimeta (susibara, susižodžiuoja) Jnš.
pramèsti, pràmeta, pràmetė
1. tr. numesti pro šalį, nepataikyti: Kam teip tolie pasidėjai krežį – daug bulbių prameti pro šalį Als.
| refl.: Iš toli negali pataikyt – pro šalį prasi̇̀meta Gs.
2. tr. praskleisti į šalis, praskirti: Svotas [kvailą] primokė, kad, sako, kai atsisėsi ažustalėn, tai pramèsk palas Dglš.
| refl. tr.: Ėjau prasimesdamas nuo tako žabus rš.
3. refl. pasitraukti į šalį: Kap važia[vo] automobiliu, tai tiktau žmonys prasimet[ė], prasimet[ė] šonan – padarė jam kelią Tvr. Ale ir skrido! Ledva pràsmetėm iš kelio Dv.
4. refl. pasidėti: Pas kaimyną prasimetė [daiktus], kad nepragertų J.
5. tr. padaryti išlaidų, praleisti (pinigus): Visi anys daug pinigų pro šalį prameta Ds. Begrodamas kortom daug pinigų pramečiau Slk. Pràmečiau (pragėriau) par naktį dešimt rublių Šts.
ǁ turėti nuostolio (pinigais): Šiandien pràmečiau pusketvirto rublio (antrąkart turėjau apmokėti sąskaitą) Mrj. Pavasarį duos brangiau už cibulius, o jei dabar parduosi, tai pramèsi Skr. Anys karvę meste prametė (pusvelčiui pardavė) Ds. Pramečiau šnapšę bevarydamas Varn.
6. tr. prarasti, netekti: Pràmečiau pensiją, išejusi iš kolkozo Trš. Sakė tave karčemėlėj vainiką prametus KlvD297.
ǁ praleisti, pražiopsoti: Vieną dieną pramèsi [derlių valant], nūstolį turėsi šimtą (šimteriopai didesnį) Užv.
7. intr. prakišti, apsigauti: Už jo eidama nepramèstų – vyras darbinykas, ne girtuoklis Gs. Ji tai pràmetė su tom ženybom Gs. Dideliai pramečiau, kad tos karvės nepirkau Užv. Prametė pigiai pardavęs Jnš. Pramečiau šituo rozu, n'ale daugiau tai jau nebūsiu toks durnas Skdt.
| refl.: Aš labai prasi̇̀mečiau, kad ėmiau šitą vienasėdį Ds.
ǁ pralaimėti, pralošti: Būčio nukirtęs, o dabar pramečiau [lošdamas kortomis] Šts. Matai, pràmetei (pralaimėjai lažybas) – atiduok pinigus! Kt.
| refl.: Kad tu visiškai nemoki kortom grot, vis prasi̇̀meti Ds.
8. refl. per daug duoti, dovanoti (pinigų): Pradžios gyvenimui aš jam penkis šimtus išmečiau, bet turbūt per daug prasi̇̀mečiau Kair.
9. tr., intr. lošiant kortomis apsižiopsoti, ne taip išmesti, išmesti anksčiau reikalingą kortą: Pràmetėm gilius kaip žiopliai Krš. Dabar tai jau pralošiu, ba gilių devynakę pràmečiau Mrj. Saugokis, nepramesk kortos grodamas Sl.
| refl.: Kad nebūčia prasimetęs, būčia išlošęs Sb.
10. intr. baigtis, praeiti (ligai): Liga jau pràmetė, t. y. praejo J.
11. refl. pasišalinti, pasitraukti: Tokiam laike visi kur nors prasi̇̀meta Trgn.
12. refl. išsiskirti iš kitų kuo: I prasi̇̀metė vienas iš to būrio negalįs srėbti rūgšto pieno Plt. Ana prasimetusi pro visus, nesutelpa su visais J. Aš prasimesiu, meistru būsiu J.
13. refl. prasimanyti kokį reikalą, priežastį kur einant, turint visai kitą tikslą: Pirmą sykį visada piršliai atvažiuoja ko nors prasimetę: ar avižų pirkti, ar kelio klausia Kair. Petras tik degtukų prasimetęs atejo, o jam rūpėjo paklaust, iš kur piršliai buvo Užp. Reikia ko nors prasimest eit miestan Kp. Turi ko prasimèst: nueis žibalo pasiskolint – gaus alaus Srv. Kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės? Vaižg. Pasikvietė tad Vaclovą, prasimetęs brolyste, norėdamas jo privilioti ir nužudyti A.Baran. Atvažiavo prasimẽtę, kad avis išbėgo Pc. Ažejau prasmẽtęs būk tai karvės pirktų Ds. Tetulė atėjo prasmetus, ana labai sukta Zr. Pasiėmėm pinigų, einam į Truskavą dažylų pirkt prasimetę Rm.
14. refl. kaip nors įsigyti, prasimanyti ko: Prieš sukeltuves svotai noria prasimesti (prasimanyti pinigų išgertuvėms) ir vagia gyvolius nuo kaimynų J.
15. tr. prabūti, praleisti (laiką): Vieną sparną pasklosiu, kitu užsiklosiu, vis tą žiemelę pramèsiu Ktk.
16. tr. pradėti ką daryti: Jijė prametė kalbą, t. y. pradėjo besiedą J.
17. tr. Sut padėti pamatus.
18. tr. [K], Lb, Al, Dbč, Mrj paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu): Prametu, ažutrinu viralą SD223. Sriuba neriebi – jau lašinius pabaigiau, neturiu kuo pramèsti Prl. Pramesk kopūstus nes (nors) del akių Ktk. Kisielių pràmeta sviestu ar lašiniais Aps. Liepė valgyt tik avižienę košę, sviestu pramestą Ad. Tep nieko neturiu nei kuoj puodo pramest Lzd.
| Oi, sunki mergaitė! Numirtų, tai žemę pramestų̃ (patręštų) Lp.
^ Gražumu puodo nepramesi Slk.
| refl. tr.: Kai reikia, tai ir tuo trupučiu prasimeti Trgn.
◊ bė̃dą pramèsti apsimesti, prasimanyti: Nenorėdamas eiti į alų (į balių), pràmečiau bė̃dą, kad sergu Jnšk.
žemýną pramèsti numirti: Kad aš būtau maža žemyną prametus, anižėli (negu) tokį vargą vargt Arm.
žõdį pramèsti Trgn pasakyti ką nereikalinga, prasitarti: Dabok, nepramèsk žõdžio, ba sarmata bus paskui Slk.
primèsti, pri̇̀meta, pri̇̀metė
1. intr. numesti iki tam tikros vietos: Kartais permesdavo, kartais neprimesdavo ir retai kada pataikydavo į taikinį A.Vien.
^ Neprimesi su kepure – toki eilė pri biliotų! Šts.
primetamai̇̃ adv.: Pasitraukęs nuo jų akmenimi primetamai rš.
primestinai̇̃ adv.: Nė iš tolo, nė primestinai̇̃ negal prieiti pri agurkų – varžos pirkliai Dr.
| refl.: Susitraukė prie kelio minia, kad nei su kepure neprisimesi, nei grūste neprisigrūsi rš.
2. tr. N metant iš tolo paduoti: Ilžė primetė jai raktus ir pati nusisuko į langą I.Simon. Tai plikai panai karalius primetė ploščių apsivilkti (ps.) Plng. An smerties vedama, šaukė brolius į pagalbą, ir atlėkė devyni varnai kriunkdami. Tiems ji marškinius jau veik gatavus pri̇̀metė Jrk101. Man prišaukė, kad jam kartę primesčiau LMD. Matrozai jiems lyną primetė Rdž.
3. tr. daug pridėti metant: Iš markos primetė didžiausią krūvą žemių Lnkv. Kas gi taip daro: pri̇̀metė, pri̇̀metė be jokios tvarkos! Srv.
| refl. tr.: Pri̇̀smetė tų [rugių], katrų jis nori Lp.
ǁ prikrauti, pripildyti metant: Primetė pečių medžių Jnš. Pri̇̀metėm pilną rėčką bulvių Gs.
| refl. tr.: Netrukome prisimèstie vežimą žvyriaus Mrj.
4. tr. daugiau, dar įmesti, įdėti (malkų į krosnį): O kad baigia kūrintis, o dar neužminkyta! Primèsk, dar tepasikūrina Sml.
5. tr. R30 pridėti, prikrėsti prie ko: Kalkių prie sienos, žemių prie medžių primèsti KI88.
| Plyšius užlaistyti, primèsti KII315.
6. tr. Trgn, Ad paduoti po truputį, retkarčiais (pašaro): Jei kada pri̇̀meti kokį gorčių avižų, tai ar tokiu arkliu greitai važiuosi! Alv. Gal kiaulėm ką pri̇̀metėt? Pc. Gyvuliam – kap Dievas davė: pri̇̀metė – nepri̇̀metė, bile jis pavalgęs Dkš. Žėdnas nenori valgint, tik kap šuniu primeta Arm. Turėjo žolę vargingai suieškoti arba svėres rankiot, kad tikt vakarais savo melžamoms karvėms ką primesti galėtų K.Donel1.
7. tr. duoti dovanai, iš malonės: Pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvailiui tik primetė tokį mažą veršiuką (ps.) Brt. Pirkit knygas, tai ir aš primesiu kokį skatiką Rod. Tetulė dažnai pri̇̀meta po rūbelį Ds. Kad būt župonuką davę, o dar̃ pri̇̀metė kokį (seną) Lp. Džiaugėsi kaip išalkęs vargdienis, plutelę primestas J.Jabl. Džiaugiasi primestas kokį menką grašgalį Žem. Niekados nevilkias, kad tiesiog iš dangaus tau ką primes S.Dauk. O tai visa bus jumus primesta SPII86.
| Šiąnakt mums sūnų Dievas primetė (mums gimė sūnus) BsPII94.
ǁ duoti šiek tiek atsilyginant: Vaikams už žąsiagonę žadėjai puspūdį rugių primest, tai kur tie rugiai? J.Balt. Pri̇̀metė ben kiek už tuos daiktus Dbk. Motinai kepaluką pagrandelį primes ir lieps vaikus supti ir namie būti Sz. Primesk kelis rublius, i pažiūrės tau tą karvę Šmk. Kad nieko nesušnekėjai, tai primes tau kelis rublius, ir galėsi džiaugtis Lkč.
ǁ dar kiek primokėti, pridėti: Aš tamstai savo karvę parduosiu, jei dar porą rublių ant uodegos primèsi Vkš.
| Tu dar primestumi (pridėtum bausmės), kad galėtumi Nt.
8. tr. prievarta priskirti, įbrukti: Gegužės vargas – kur svetimą lizdą surasti, kam savo vaikelį primesti KrvP(Grk). Primetė kaip gegužė kielei vaiką LTR(Kv). Ar anas tau mergos primestas, ar giminietis? Tvr. Jam arklys primestas J.Jabl. Kam tu man svetimą bėdą pri̇̀meti?! Dbk. Negi gegulė esi, kad savas bėdas kitam primestum! PPr390. Jie mums primeta savo skonį rš. Tarybų Sąjungai karas buvo primestas (sov.) sp. Čia turime kelius sakinius, kuriems trūksta veiksnių, ir – kas svarbiausia – tų trūkstamųjų veiksnių čia nė neprimesi J.Jabl.
9. tr. prijungti, priskirti: Klaipėdos kraštą prie Lietuvos pri̇̀metė Vlkš. Šiaudviečiai buvo primesti prie Užpelkių Pgg.
×10. žr. užmesti 32: Kiekviename žingsnyje man primestų, kokią malonę man jos sūnus padaręs ir kad aš jo neverta I.Simon. Jau ma[n] pri̇̀metė, kam leidžiu su eržilu dirbt Žl. Nė vienas nepri̇̀metė, kad aš neteisinga, tik tu Trgn. Kas jūsų gali primesti man nuodėmę? brš. Dabar man tą patį pri̇̀meta: sako, kad ir aš kartu su jais sūrius vogęs Dbk.
11. tr. Alk, Užv, Sml, Rm grąžinti sugadintą daiktą tam, kas jį sugadino, išreikalaujant jo vertę: Negerai pasiuvo kailinius, tai pri̇̀mečiau Rdm. Visi stebas, kad tu to audeklo audėjai neprimeti Plt. Mergos sutepė jos skepetą, tai ir pri̇̀metė jom Lp.
12. refl. tr. apsimesti daug metmenų: Kada beišausi tiek drobės prisimetusi? Kp.
13. refl. paskubomis apsisiausti, užsimesti drabužį: Prismesk kokia skara – lauke labai vėjas pučia Lš. Kap jam nešalta: tik su marškiniais ir skrebukais prismẽtęs Dbč.
14. priglausti, prikišti (prie žemės): Primès galvelę in žemę, i užgirdo: jau velniai dunda (ps.) Tvr.
ǁ refl. priglusti, prikristi (prie žemės): [Moterys] meldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindų prisimetusios M.Valanč. Jūs tokio bijokiatės, kurs, pri žemės prisimèsdamas, pilvu slinkdamas, pažemiais eit PP84. Ne tiek ji grėbė, kiek graudžiai verkė, int margo grėblelio pasiremdama, prie juodos žemelės prisimesdama KlpD88. Nė prisimetus (prisikišus) negal matyti – toki tamsi naktis Šts. Paršelis prisimesdamas (labai godžiai) ėda jovalą Šts.
15. refl. Tvr prisiglausti, pasislėpti: Kai pradės lyt, kur tu prismesi̇̀? Sdk. Čia zuikis prisimes, dėl to aš i padėjau tą šaką lapuotą Šts. Prisimèsti norėjo už medžių krūvos Dr.
16. refl. prisigretinti, prisidėti, pritapti: Svetimas šuo prisi̇̀metė pri munęs: kur aš, ten ir šuo Šts. Einant vakare prisi̇̀metė kažkoks žmogus. Gavau pabėgti, kol atsikračiau Trg. Norėjo ir jis prisimest prie mūsų kompanijos, tik močia neleido Ėr. Aš prisimèsiu, ir ans nuveš muno grūdus su savaisiais į malūną Lk.
ǁ Žg prikibti, prisigretinti, prisimeilinti: Reiks atstoti nuo mergaičių, prisimesti prie našlelės NS1037. Ta mergė prisi̇̀metė pri to vaikio Vkš.
ǁ kur prisiglausti, apsigyventi: Likus našle, prisimetė prie brolio ir gyvena Ign. Gera jai, prie bagoto našlio prismetus Ds. Neturiu kur prisimesti N. Kažkieno rudas katinas pri mūsų prisi̇̀metė Up.
17. refl. Skr, Ktk. Trg, Skd, Vkš prikibti (apie ligą): Ažusikrečiu, prisimeta manęsp liga SD437. Kano, ar jau liga kokia prisimes: taip nesigali, nei valgyt norisi Ds. Prisimetė džiova, ir mirė Šts. Ilgai vartojant taboką, prisimeta nosies sloga V.Kudir. Prisimetė jam po tam gelta BPI112.
| Buvo prisimetęs karštis akyse; iš kelių daktarų ėmiau vaistų, ir atpuolė Pšl. Nagais pačiupinėjo, ir karštis prie ronos prisimetė, paraudo aplink Mrj. Ugnis prisimetė R402. Pri̇̀smetė ugnis ingi koją, vėlei sopa Arm.
18. refl. privisti, atsirasti: Niežų prisimetė galva vaikams Šts. Tame darže prisi̇̀metė usnių Škn. Prisimeta pilnos dirvos, kad linūse suskis randas Šts. Kailiniuose prisimetė utėlių Jnš.
19. refl. užsikrėsti, išsiplėsti žaizdai: Šunio dantys – tai žinai: pri̇̀smeta nuog jo [įkandimo] Lp. Nekrapštyk to šašo – kap prismès, tai sunku bus išgydyti Nč. Rodos, tik truputį įdrėskiau ranką, ale kad prisi̇̀metė, tai atsivėrė baisus sopulys Mrs. Kad neprismestų visoki indrėskimai, labai gerai kiaulės tulžim užtept, kai tik insidreski Krok. Kap sušalo, tai vėl žaizda prisi̇̀metė ant kojos toj pačioj vietoj Pns.
20. refl. Dglš dėtis kuo, apsimesti: Kaip tik kas dirbt, tai tu vis sergančiu prisi̇̀meti Sdk. Aš bent tikrai negaliu kęsti tų šventaisiais prisimetusių LzP. Žinojo visa, tik prisimetė nežinančiu Ds. Lapė atsigulė šone kelio ir prisimetė negyva (ps.) Mlt. Vaikas nemiegojo, tik buvo prisimetęs, kad miega TŽII254.
^ Angelu prisimetęs, velnio darbą atliko KrvP(Mrk).
21. refl. prasimanyti kokį reikalą norint kur nueiti: Prisimetęs kažkokiu reikalu, nuėjau pas draugą rš. Nuėjau pas juos, prisimetęs rėčio Ėr.
22. tr. Jž, Kp privirinti, prilieti metalo gabalą (prie norago, prie kirvio ašmenų): Šitos žagrės jau nebegalės pasmailinti, reikės primesti Ps. Nešk į kalvę kirvį, tegul ašmenis primeta Lnkv.
23. tr. paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu), pramesti: Viralą kiek primeti, tai vis gardžiau Rš. Šiandie ne prasta [diena] – primestà (viralas uždarytas riebalais) Al.
24. tr. pritraukti (valktį): Žiūrėk, arklys sunkiai veža – primèsk valktį Km.
25. tr., intr. prigerti svaiginamųjų gėrimų: Primetė šnapšės, kad ėmė keikties Šts. Abudu primẽtę buvo Vkš.
| refl.: Prisimetusiu besugrįžo iš miestalio Šts.
26. intr. pridėti (žodį), pridurti: Ar nepavelysite tamistos prie jūsų kalbos keletą žodžių primestie? Rp. Duok Dieve sveikatos! – primetė moteriškė LzP. Išbalo kaip popierelis, – primetė Striaukienė S.Čiurl.
◊ kùmščią primèsti užduoti, smogti: Jis jai kokią kùmščią pri̇̀metė i pabarė Gs.
po žõdį primèsti pritarti, patarti: Visi primetė po žodį, kad ženytųsi, o dar̃ tylėkit, nieko nekaltinkit Arm. Kap primetėm po žodį, tai ir paklausė Arm.
šùnkojes primèsti; M.Valanč veltui suvaikščioti: Šunkojes primečiau, t. y. darmiai sucangavau, suvaikščiojau J.
žõdį primèsti
1. pasakyti, pratarti: Pratūzino pro šalį, žodžio neprimetęs Šts. Nėkas žodelio doro neprimetė vargšuo par amžių Šts.
2. užtarti: Jei reiks, ir aš primèsiu kokį žodẽlį Gs. Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciecorius parsisakė jų neužkentąs, todėl nėkas nebdrįso jų ginti M.Valanč.

×razsimèsti, razsi̇̀meta, razsi̇̀metė (hibr.) pasimesti, išsiskirti: Be žmonos gyvena: razsi̇̀metė, i baigta Str.
sumèsti, sùmeta, sùmetė
1. tr. visus įmesti, įsviesti į ką, į kieno vidų: Žmogaus medžius in ežerą sùmetė Vv. Tie žmogžudžiai visus turtus nuog jų atėmė, o juos visus sumetė in vandenį BsPIV192. Sumečiau (paslėpiau) į stalčių nuo katės tuos blynus Jrb.
^ Dar kregždės nematęs, vyžas balon sumetė KrvP(Ps).
2. tr. Plng sukrauti metant: Privažiuok prie pieninės, sumèsi bitonus, ir važiuosim Skr. Mergės šiaudus turia sunešti ir ant kūtei turia sumesti D110. Krauju, sukrauju, sumetu krūvą SD123. Šiemet sumečiau keturius kūgius šieno, tai šero bus gana Nč. Šį metą sùmečiau (sutalpinau) visus javus į daržinę Šv.
| prk.: Po žodžiui sumeta (pasako), ir tai vienam gana Trgn.
| refl. tr.: Susimeskite pėdus arti šalinės krašto Žvr. Susmečiau vežimėlį malkos ir nuvežiau Lp.
ǁ refl. tr. metant susirinkti, susikaupti: Mesk po kapeiką [į taupyklę] – matysi, kiek par porą metų susimèsi (susitaupysi) Krš.
3. tr. Jnšk supilti, sudėti, sukrėsti: Reik sumest, sukrėst alų Škn. Atejus subatos dienai, nuvedusys savo svetį į pirtį; sumetusys tenai garo po kelis atvejus ant krosnį, ėmusys su plačiomis beržinėmis [v]antomis nemeilingai plakti S.Dauk.
ǁ užraugti žiemai (daržoves): Sumečiau žiemai pusantros staunelės burokų Vdš. Ar jau sùmetei kopūstus? Trgn.
| refl. tr.: Mes pilną rėčką susimetėm cvikliukų Užp.
ǁ patalpinti skyrium, atskirti (penėjimui): Prielaidinius jau sùmetėm į peną Pjv. Žąsys jau sùmestos į peną Pjv.
4. tr. Lex21, CI433, Varn sudėti po dalį, suaukoti: Sumetė visi mesliavą pinigų J. Svečiai sùmetė muzikantam keletą rublių Rm. Nu ar daug tau sùmetė pinigų? Vdn. Sau gėdą daro visuomenės sumestais pinigais šitaip šeimininkaudami Pt. Kiek jai dovanų sumetė per vestuves, kiek rūbų, audeklų! Ds.
| refl. tr., intr. Šn: Krušai javus pamušus ar ugnelei aplankius, tuojau visi susimeta ir pavargėlį sušelpa S.Dauk. Susimetėme ir pirkome alaus, midaus J. Nedėlioj susmesmà ant buteliuko Dbk. Susimetė anie piningų ir nusipirko gerą daiktą Vvr.
5. tr. Krš sudėti vieną ant kitos (rankas): Geniulis, rankas sumetęs už nugaros, ėmė vaikščioti po kambarį J.Dov. Prejo berniokas artyn ir pamatė, kad jo dėdės rankos ažupkalin sumestos ir viržiais apie eglės prisuktos BsPII203. Moteriškė stovėjo, rankas sumetus ant krūtinės rš.
6. tr. glaudžiai vieną ant kito uždėti, susiausti (skvernus): Sumèsk skvernus, kad nebūtų išsikėtoję Km.
| refl. tr.: Per šaltį negali vaikščioti tik susisegiojęs: reikia sagas atsegti, gerai susimesti ir kietai kokiu pančiu susiveržti Ps. Jau dabar susimečiau kalinių palas, bus šilta Dkšt. Susimesk ploštį, diržu susijuosk – bus šilčiau Ėr.
7. tr. Km, Trgn suveržti, sutraukti, surišti (pavalkus): Žiūrėk, gerai sumesk sąmatą – toli važiuojam Rš. Labai platus lankas, nemožna sumest pavalkai Dgl.
| refl.: Sąmatas stipriai susimetė – neišsikinkys arklys Jnšk.
8. tr. Lš suimti, įlenkti (per platų drabužį): Sumeskit man kelnių antjuostį: man per didelis, ir kelnės smunka Mrj.
| refl. tr.: Kad kelnių juosmuo per platus, tai kodėl pats negali susimèst? Srv.
9. tr. užlenkti, sudėti (klostę): Jei nori, tai siūk rankovaitę, o kur nor koldą sumèsit, kur regėsit Rtn.
ǁ sulenkti: Kirmėlė sumeta kampą (išsilenkia) ir kanda Šts. Kupri, kupri, kuprą sumẽtęs (susikūprinęs), leka i leka Krš.
10. tr. aptraukti, suveržti lanku: Parsinešiau lankų, reiks kipalę sumesti Krt. Šulus dailiai sustatys, lazdos lankais sumes Plt. Trūbas eglės šakos sumestas su mediniais lankeliais (kad būtų garsingesnis) Šts.
ǁ apkalti, apjuosti: Klumpes reik iš anksto sumèsti [viela], ka neparsprogtų Lkv.
11. tr. Gs išarti pirmas dvi vagas suverčiant vieną prieš kitą, padaryti sumetimą: Vagas sumesti N. Juk sumetimą pirmiausia sumeta ir tik paskui viską gali suart Lp.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kaip jis bjauriai susi̇̀metė: vienur siauriau, o kitur plačiau Šn. Man tai tik susmèst bėda, o paskun tai jau gerai art Lp. Tokiam valkūne susimèst sunkiausia Al. Tiesiai tik susimèsk sumetimą Žvr.
12. tr. sukasti: Po dešine kapai sumesti Všk. Sumesiu prieš tave pylimą ir padirbsiu sustiprinimų tau apgulti SkvIz29,3.
13. tr. apmesti audeklo metmenis: Sumèst sùmečiau, o išaust – kap Dievas duos Lz. Metmenys sumetami spalvotais dryžiais rš. Gražiai sumestą raštą reik gražiai ir atausti Dr.
| prk.: Sumesti planą rš.
| refl. tr.: Pagedo mestuvai, negaliu susimèst siūlus, negaliu nė aust Gs. Sumarginsiu, sumèsiuos ir išausiuos bent pryš mirtį par tris dienas Gršl.
14. tr. suvartoti apmatams: Sùmečiau visus siūlus, ir dar neužteko Als.
| refl.: Susi̇̀metė visas kilogramas bovelnos Jrb.
15. refl. sulėkti, supulti kur: Paukščiai susimetė į krūmus rš. Dezertyrai, sako, į krūmus susimetę rš.
ǁ Pbr sulėkus apsigyventi, įsikurti: Atlėkė bitys ir susimetė man į tą drevę ir prinešė medaus BsPII93. Atmini, kaip blezdingos buvo susimẽtusios į kūtę Krš.
16. refl. susitelkti, susispiesti, susiburti į vieną vietą, į krūvą: Paukšteliai, rudenio sulaukę, sùsmeta vienan daiktan ir lekia šiltuosna kraštuosna Nč. Avys, užvydę vilką, sùsmetė krūvon Grv. Arkliai susi̇̀metė prie ugnies, per ugnį nešoka Rm. Bitės dėl oro atšalimo susimeta į kamuolį J.Krišč. Bitys spieta, susimetusios į kurkūlę Plt. Pažiūriu – ant šakos bitės susimetusios Pš. Bitės dažnai medin susi̇̀meta [spiesdamos] Trgn. Netrukus skrido kitas pulkas žąsų, susimetęs į dvi lygiagretes kartis J.Balč. Zylelės vaikus susi̇̀meta perėti Pp.
ǁ sueiti, susirinkti: Susimetė žmonių būrys ir pradėjo dainiuoti Vvr. Vyrai pypkiauja, susimetę kur į patvorį Mrj. Visi, susimetę priemenės duryse, žiūrėjo kieman A.Vien. Žmonys nuog vargų ginas kap stotkas nuog vilkų, krūvosna susmẽtę Asv. Susimeskite (paraštėje susirinkitės) ir ateikiat še visi BBJoel4,11. Susi̇̀metėm visas būrys bobų ir pradėjom pletkavoti Krkn. Susi̇̀metėm pašokti valandelę Nt. Katram kieme susi̇̀meta ir pavakaruoja [jaunimas] Kp.
| prk.: Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis J.Bil. Svietas iš reto gyveno, tankiausiai susimetęs į kaimus V.Piet.
17. refl. susikoncentruoti, susilieti: Iš puodo garai kilo į lubas, šen ten susimesdami į stambius lašus rš. [Prakaitas,] susimetęs kaktos raukšlėse, stambiais lašais sruvo veidu P.Cvir. Per stiklelį spinduliai susimeta į vieną tašką Mš. Druskos krikštolėliai laiveliu susimetę rš. Visų geriausiai pastijolka susimeta ir užsilaiko pri 10 žingių (laipsnių) šilimos I.
18. refl. pereiti, persimesti į kitą vietą, susitelkti kitoje vietoje: Jūros dugnas iškilo, nusausėjo, vanduo kitur susimetė, ten, kur kevalas buvo naujai įdubęs Mš. Ugnis, šimtąkart nuvyta nuo tvartų, susimetė ant kluono V.Kudir. Pirmiau ranka skaudėjo, paskum skausmas į koją susimetė Up. Kraujas susimetė (suplūdo) jai į veidą rš. Virto, i susi̇̀metė krau[ja]s į sprandą Krš. Krau[ja]s ka kur susi̇̀meta, tad kravauninkas išsklaido Tl.
19. refl. Dbk, Mlt, Kt, Šauk, Vkš, Pvn imti gyventi poroje nesusituokus, susidėti: Susi̇̀meta neženoti i gyvena Smn. Bobą pametė, su merga susi̇̀metė Skr. Visos anos dukterys susimẽtusios gyvena Pp.
20. refl. susidraugauti: Bernas su merga susimetė Jnšk. Mes nebuvom susimẽtę, nesimylėjom Lnkv.
21. refl. susidaryti, atsirasti (apie raukšlę, nelygumą): Raukšlės rankovė[je] susimetė Kltn. Jos veidas buvo išgeltęs, kaulėtas, apie akis susimetusios gilios raukšlės rš. Gunkla susimetė audime, ir per tai nelygus J. Ant delno susimetė popūkštė nuo darbo J. Susimetė ant sprando didžiausis skaudulys Vvr. Uždančiai susimeta arkliams iš ėdimo pelų miežinių Šts.
| Stalas susimetė į gunklas Užv. Gyvulio oda kakle susimetė į raukšles P.Cvir.
22. refl. Kal, Brs, Vrn persikreipti, išlinkti, susikreivinti: Šiek tiek susimẽtus stalo lenta, tai kliba Rdm. Žalias medis bedžiūdamas susi̇̀metė Bt. Kas gi tom durim pasdarė, kad neseka uždaryt? – Naigi sùsmetė nuog šalčio Lp. Į duris įdėk skersinį: vienos lentos neturia tvermės, susi̇̀meta Skr. Trobos siena susimetė Sn. Iš to neišeis gražus grėblakotis, bo labai susimẽtęs Vdžg. Ratas susimẽtęs, važiuot ledoka Vrnv. Susimetęs kaip melnyčios sparnas LMD.
23. refl. susiraityti, susisukti: Atnarpliok vadeles, tę kur susi̇̀metė Al.
| Mergaitės plaukai gražiai susimẽtę Kš.
| Kelias suktais vingiais susimetęs rš. Žaibas susi̇̀metė KII157.
| prk.: Man klysta liežuvis, susi̇̀meta (susipainioju kalbėdamas) Šln.
24. refl. susiriesti, susigūžti, susitraukti: Anupras iš pradžių verkė, o vėliau sėdėjo susimetęs į krūvutę it ežiukas rš. Jis pasiliko tiesus, nors ir kiek susimetęs per pečius V.Myk-Put. Ta karvė jau visai susimetus, kažin ar kas bus jau iš jos VšR. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328.
| Paseno, susi̇̀metė į kuprą (susikūprino) žmogus – negali jau nė pažinti Trg. Kad duosiu vidupetėn, tuoj kupron susmesi Kp. Cinokas ėjo tylomis, rankas į rankoves susinėręs, į kuprą susimetęs Žem. Į devynias kupras susimetusi moterėlė A.Vencl.
25. refl. Trgn staiga apsigręžti, pasukti priešinga kryptimi: Susi̇̀metė atgal, i bėgt kiek tik gal Žal. Ejo plentu, bet paskui susi̇̀metė vieškelin Lš. Arklys bėgo keliu, bet staiga susi̇̀metė į lauką Jnš.
ǁ šokti, mestis į vieną ir į kitą pusę: Kap šoviau, tai vilkas sùsmetė ir parvirto Vrnv.
26. refl. Plt, Krš, Vkš, Mžk, Šk įtempti jėgas dirbant, suskasti, sujusti, paskubėti: Šįmet su darbais reik susimèsti, būs ankstybas ruduo Šts. Motriškosios, susimèskiat su pusryčiais (greičiau virkite pusryčius)! Šts. Tik biškį susimesk, vyruti, ir pabaigsi lig vakaro pjaut Žg. Kad ir stovėjom lig pietų, paskuo susi̇̀metėm rauti [linus] Nt. Greitai susimèskim, ir pavysim juos Pžrl. Kad aš dar greit susi̇̀mečiau namo, tai nė tamsa neužtiko mieste Žvr. Mitri, susi̇̀metanti motriška Šts.
27. refl. greit suvaikščioti, suvažinėti ten ir atgal: Ot tu greit susimetei (nubėgai ir grįžai) Šl. Mat kaip greit susi̇̀mečiau: per tris valandas penkiolika žmonių į talką pakviečiau Kair.
28. tr., intr. suprasti, suvokti, susiorientuoti: Aš iš karto nesumečiau, ko tau reikia Sdb. Sùmečiau, ka teisybės tokims negal sakyti Krš. Tuoj sumetė, kas atsakyt Ds. Buvau jį susitikęs, tik nesùmečiau paklausti Ll. Tuo pasimatymu (susitikimu) nesumečiau (nesusipratau, nesusiprotėjau) pakalbėti su juo J.Jabl. Jis greit sùmeta, jam daug aiškinti nereikia Lkš. Sumečiau [paklydęs], kad numai būs to[je] pusė[je] Dr. Tu bręsti sparčiai ir jau daug dalykų sumeti teisingai Vaižg.
| refl.: Aš tik tiek susi̇̀mečiau, kad jis pasiklydęs Ėr. Tada nesusi̇̀mečiau paprašyti, gal būtų pažadėjęs Ll. Pradėjo sakyti, paskui susimetė (susigriebė, susilaikė) Ėr.
29. intr., tr. suskaičiuoti: Manai, jis sumès, kiek ten žmonių buvo Tj. Sumèsk – pažiūrėsim, ar tiek ir pas tave gauta Mrk. Sumèsti skaičius (apskaičiuoti) BŽ89.
30. tr. sugalvoti: Paklausykit, ką mano galva sumetė J.Marc. Sumečiau mislią J.
ǁ sukurti, sudėti: Ans sùmetė dainą J.
31. intr., tr. suduoti, sušerti: Vaikuo sùmečiau par nosį už vaipymos Šts. Tam vaikinuo reik į kuprą sumèsti Šv. Eik, nebijok, kad kiek ir sumès per sprandą – neužmuš, bet užtat viską pamatysi ir sužinosi Lk. Žalnierius vėl pašoko ant tos raganos: „Ar tai tu da mane čia ant juoko laikysi!“ – ir vėl da kelias kumščias sumetė BsMtII49.
32. tr., intr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Užeikiam į karčemą, sumeskiam po burną M.Valanč. Vyrai, einam pas mane sumest Lnkv.
33. tr. susiorganizavus ką padaryti: Sumetė (sulošė) proferansą rš. Visas būrelis sumesdavome (sudainuodavome) ne vieną dainą rš. Sùmetu (sušoku) dar polką ir aš Grd.
34. refl. pasirengti (ką daryti): Rožė susimetusi yr kiurti, bet nekiursta Šts.
35. refl. traukti burtą metant lazdas: Susimeskiam lazdoms, eisiam „kiaulę varyti“ Šts.
36. tr., intr. greitomis sukalbėti (poterius), permesti: Nuejęs bažnyčion, poterius sumečiau ir vė namo Prng. Sumèsk kokius poteriukus ir už mane Lp. Nėr man laiko daug melstis: sùmetu kokį poterį vakare, ir gana Šmn. Šeimyna pavalgys, sumes po poterį ir eis gulti rš.
◊ akimi̇̀s sumèsti aprėpti, apimti žvilgsniu: Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti (ps.) Prng.
aki̇̀s sumèsti pradėti miegoti, užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai Plt. Visą naktį neatsitraukė nuo jos lovos nesumesdamas akių rš.
bė̃dą sumèsti (ant ko) nekaltai apkaltinti: Pametė piningus, o ant piemenuko sumetė bėdą, būk ans pavogęs Užv. Ant jo visą bėdą sumetė, ir dabar sėdi [kalėjime] Kp.
bùčkį sumèsti Varn pasibučiuoti.
į dẽbesis sumèsti sudainuoti: Na, vyrai, eitam sumesti į debesis Šts.
kai̇̃p žaibùs sumèsti greit aplakstyti: Beždžionė lapei atsakė: „ … su savo lakiu šūksniu kaip žaibùs visur sùmeti“ PP45.
kal̃tę (kaltýbę) sumèsti (ant ko) nepagrįstai apkaltinti: Sùmetė ant manęs tą kaltýbę Lnk. Jis kaltę sumetė ant manęs rš.
krỹžių sumèsti persižegnoti: Nujau ledu neledu kryžių besumet Dr. Nežymiai sumeta ir jis kryžių ant krūtinės J.Paukš. ×
kùmštą sumèsti Grg padaryti staigmeną.
lùkutus į krū̃vą (į kùpetą) sumèsti Lkv, Tl susituokti.
matùs sumèsti J gudriai sumekuoti, apsukti.
pė́das sumèsti paslėpti, sumaišyti pėdsakus, kad negalima būtų susekti, kur eita, bėgta: Tik į mišką įjota, pė́dos sùmestos, i nė žinios, kur nujota Bsg. Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas V.Krėv.
po žõdį (pórą žõdžių) sumèsti trumpai pasikalbėti: Eidamas pakluonėmis sùmečiau pórą žõdžių su ja Šl. Susitikę sùmetė po žodẽlį ant greitųjų Jnš.
ri̇̀nkį sumèsti sustoti ratu: Ta dingste virtinės žemaičių, savo būdu sumetusios rinki̇̀, teip smarkiai surėmė tą pulką … S.Dauk.
skar̃malus (škurliùs) sumèsti susituokti: Tai mat susiuostinėjo ir sùmetė skar̃malus Šv. Sumèskiam škurliùs, utėlės pačios sueis (taip pašiepdavo be santuokos gyvenančius) Krš.
žaibùs (ži̇́ebus) sumèsti sužaibuoti: Sumetė žaibus, graustinė trenkė ir vėl sugrumėjo Žem. Sumetė žáibus ir prakiuro lyti Šts. Kad žaibus kryžiškai sumeta – trenks LMD. Sùmetė žaibùs ing tą stulpą Žml. Ži̇́ebus kelis sykius sùmetė, gal to lytaus sulauksma Šv.
žõdį po žõdžio sumèsti trumpai pasikalbėti: Sumetėm žodelį po žodelio ir parejom iš vyrijos Rod.
žvilgsniù susimèsti susižvalgyti: Klausom, klausom, – nepatikimai numykė Kuopaitis ir sąmokslininko žvilgsniu susimetė su motina ir sūnum rš.
pasumèsti, pasùmeta, pasùmetė (dial.) tr. visus sumesti: Itas lovas pakapojo ir pasùmetė ugnin Dv.
užmèsti, ùžmeta, ùžmetė
1. tr. Šv, Krok, Mrj metant užsviesti ant ko: Vaikas grėblį ant stogo užmetė Ėr. Ùžmečiau klėty ant užlų lazdą: kai reiks, pasiimsiu Jnšk. Didelė banga kaip kalnas pagavusi užmetė mane ant kranto J.Balč.
^ Ko prieš kalną negal užmesti? (plunksnos) Sim. Neužmesi šunies ant kiaulės, kad pats nepjauna Gdž.
2. refl. tr. pakėlus aukštyn užsidėti, užsikelti (ant pečių): Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau J.Bil. Pirmiau užsimèsdavau centnerį, dabar centneris mane sugniuždytų Gs. Parnešiau tokią naštą žolių – vos tik užsi̇̀mečiau Jrb. Pagaliau Bernardas užsimetė ant peties šautuvą, ir jie pasuko į mišką rš.
3. tr. R36 uždėti ant kieno viršaus: Aš tuoj nuvelku nuo savęs skrandą ir ją ùžmetu palviui an sprando Vlkv. Atvedė tada asilaitį Jezausp ir užmetė rūbus savo ant jo, o ans užsėdo ant jo Ch1Mr11,7. Elena stovėjo prieš veidrodį su užmestu ant peties audiniu ir žiūrėjo į save rš.
ǁ SD117 užkloti, užtiesti: Lovą galėtum užmèsti atsikėlusi Rdn. Galinienė kumšteri Barbei; ta padeda duoną ir lašinius ant suolo ir užmeta prijuoste rš.
ǁ prk. pavesti, palikti kam kuo rūpintis: Užmeskit ant jo visą rūpestį Bt1Ptr5,7. Nei maldos, nei įsistojimo šventųjų už lengva sau turėkime, nei viso ant jų užmeskime DP540.
4. refl. tr., intr. ant pečių užsisiausti (drabužį); skubiai apsivilkti: Veliulis tik nuo pečiaus, kailinius užsi̇̀metė ir išlėkė Pc. Grėtė Karalienė užmiršo, kad ją buvo paėmęs baugumas, ji atsikelia, kažką užsimeta ir nueina į virtuvę I.Simon. Užsimesk nors skepetą, tep neik! Šn. Užsimèskit kokius vatinukus, ir nebus šalta Jnšk. Tuoj užsi̇̀metu kalniais ir einu Ds. Turėk tu gražią širdį ir apkuoptą, o Dievui mėgsi ir kuo tuo užsimetės SPII177.
5. tr. metant užnerti, užkabinti: Ugi – man dėdis virvę ant kaklo užmetė ir traukia po balkiu BsPIII80. Voras musei lekant ùžmetė savo šniūrą už koją PP83. Jie pataisė kilpą, ùžmetė an kaklo ir ištraukė pirmą vilką Lnkv.
| refl. tr.: Skolinausi iš privačių asmenų ir buožių, užsimesdamas ant kaklo naują kilpą (patekdamas į sunkią, be išeities padėtį) (sov.) sp.
6. tr. užkišti (angą) metamu daiktu: Mano (vilko) gerklė nei kuolu neužbedama, nei ratu neužsukama, tiktai paršeliu užmetama (ps.) Prng.
^ Gulia sau pupa ausį užmetęs (dedasi nieko nežinąs, nesuprantąs) S.Dauk.
7. tr. staigiai keliant uždėti ant ko, už ko: Grėtė užmeta rankas ant sprando, atsikolia atgal į kėdę I.Simon. Užmetė rankas į užpakalį, nedavė pabučiuoti Šts. Endrė sėdasi ant suolelio, užmeta koją ant kojos, papučia gurklį ir rūko papirosą J.Paukš.
| Eita koją užmesdamas už kojos, lygu klišas būtų Šts. Užmeta kojas pastaras ant pirmųjų, ir vadina [tokį] arklį strykulys Ggr.
| refl. tr.: Jis pats atsisėdo prie staliuko ant sofos, užsimetė koją ant kojos ir rodė merginai vietą šalia savęs V.Myk-Put.
8. tr. Grd įleisti, nugramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę): Šioj gilmėj užmeskiat tinklus M.Valanč. Dai aš užmesiu šilko tinklelį, dai aš pagausiu marių žuvelę (d.) Tvr. Ir užmeskite tinklus jūsų BPII271. Kai atvyko broliai, davė jiems išsirinkti geriausias vietas, o pats užmetė meškerę paskui J.Balč. Kad tu ir nemoki meškeries ažmèst! Vdn.
9. tr. numesti, leisti nukristi už ko: Kas ùžmetė pirštinę už pečiaus? Šv. Kur tu ažùmetei malkas až pečiaus! Dabar neiškrapštysi Ds.
^ Aš kaip už sienos užmesta (vyrui mirus) Mrc.
10. tr. užgriebti, užkabinti (pjaunant pjautuvu): Jauna mano dukrelė jau nuvargo, jau nuilso, kuo tankiausiai pjautuvėliu užmesdama, užmesdama, kuo tankiausiai saujelėn beimdama, beimdama TDrV199.
11. tr. užkasti, užversti: Šulinį užmèsti KII387. Eik ir ažmesi̇̀ didžiosias duobes an kelio Sdk.
ǁ užtverti: Kelią užmesti N.
12. tr. paduoti kiek (gyvuliui pašaro): Nueik tvartan, avims kokių šiengalių užmesk, kaip pašėlusios bliauna visas rytas! J.Balt. Užmèsk arkliams ant nakties Rs. Užmèsk karvėms šiaudų Jnš.
13. tr. papildomai įdėti kuro (į krosnį): Užmèsk dar kokią pliuskę, bus šilčiau Jnšk. Duoną pašovus, kad apimtų, reikia užmesti užkuro Antš. Tegu merga da ùžmeta pečių – duona bus žalia Sdb.
14. tr. kiek pasnigti: Kad dar̃ dár eilukę sniego užmestų̃! Lp. Ùžmetė kiek sniego, ir važiuoja su rogėm Ėr. Šiandien biškį patraukta, biškį ùžmesta Skr.
15. tr. duoti rankpinigių: Reikia suderėt ir užmèst kiek Lp. Kiaulę suderėjo ir pusę pinigų užmetė, ir lauk dabar jo Lš.
ǁ I duoti viršaus, pridėti daugiau: Jei mylės, klausys, galiu dar kokį šimtą užmesti S.Čiurl.
16. tr. Krok, Ldk, Trgn, Ds, Pn, Slv privirinti, pridurti plieno (prie norago, prie kirvio ašmenų): Kirvį daro iš geležies, ašmenis užmeta plieno Kp. Jau mano noragas visai sudilo, reiks nešt pas kalvį, kad užmestų Mrj. Kirviui plieną priskelti, užmèsti KII201. Užmetu noragą R388. Plienu ažmetu SD351.
^ Tai vynas – šlakelę tegėriau, o dūšią kaip plienu užmetė CII554.
ǁ pastorinti (ką nudilusį): Subrūžino siečkarnos ašis, reikia užmest nedaugį Nč. Nudilus ašis, reikės duot užmest Gs.
17. tr. R34, Šl apmesti audeklo metmenis: Kaip be mestuvų užmesi audeklą, aš nesuprantu Rm. Grabnyčių dienoj užmetus audeklą audžiant labai sukasi (priet.) TŽIII346. Užmès bovelnike, ataus pakulike (juok.) Grd.
ǁ metant įdėti pakraščiams kitos spalvos siūlų: Reik dažyvių ben pašaliams užmesti Šts. Paraštės užmestos plačios, būs puikus audeklas Šts.
18. tr. užlenkti, uždėti (klostę): Pečių linijoje užmetamas dygsniuotas klostas sp.
| refl.: Sijonas lygus, priekyje į vieną pusę užsimeta klostė sp.
19. tr. Lš, Gs sutrumpinti (viržį) užneriant, sumezgant: Užmèsk viržius, bus lengviau arkliams Čk.
20. tr. Trg prapuldyti, nudanginti, nukišti: Ùžmetei kur, o dabar rask, kai reikia Grš. Žùmetei kur kampan, tai ir nerasi dartės Rod.
| refl.: Prapult neprapuolė visai, bet turbūt tik užsimetė kur nors Srv. Užsi̇̀metė kur raštelis, nerandu Lp.
21. tr. palikti, nebetęsti (darbo, sumanymo): Visą darbą užmetė ir išvažiavo an miestą Ėr. Mokslas jo vėl užmetamas rš. Tik neužmeskime šito užmanymo, kaip daug kitų užmanymų! V.Kudir.
| refl.: Baimės paimtas žmogus nebeįstengia susivaldyti: visi jo darbai užsimeta, nieko jis nebepasidaro išmintingai Š.
ǁ atsisakyti, nuprasti nuo ko: Užùmetė lietuvišką kalbą Šr. Rūkiau ir gėriau, o dabar visa ùžmečiau – širdis neleidžia Nmč.
ǁ apleisti, nesirūpinti: Užmesti̇̀ laukai Jz. Naujas dvaro savininkas Trojeckas kirto, pardavinėjo ponų užaugintus miškus, užmetė durpių kasyklą ir pats, ir visi dvariškiai kūreno malkomis A.Vien.
22. tr. Šmk, Šts, Ll atskirti penėti (gyvulį, paukštį), pradėti penėti uždarius: Paršą užmèsim, pašersim, ir bus mėsos Gs. Jau ir mes savo kiaules ùžmetėm Slm. Mūsų jau žąsis ùžmetė Jnšk. Kiaules užmetė penėti, kitas į bulbienas paleido Žem. Da nežino, a bus kas, a ne (apie vestuves), o jau ir jautį ùžmetė penėti Bsg. Užmečiau savo dvi kiaules penui Vv. Ar jau užmetėt žąsis ant peno? Lkš.
| refl. tr.: Nuo rudenio du paršiokus ažsi̇̀metėm. Kad eis doran, tai pavasarį geri bekonai bus Ktk.
23. refl. greit užbėgti, užsiglausti už ko: Jaunoji ažsi̇̀met[ė] až durų priemenėj, kad svotai neregėtų Ml. Kai pamatė bernuželį, už berželio užsimetė ir skarele užsileido Dkšt. Nue[jo] daržinėn i ažsi̇̀metė (pasislėpė), kad niekas jo i nerastų Tvr. Užsimetęs už galvų galo bestovįs velnias Šts.
24. refl. KII178 užšokti, greitai užlipti ant ko: Jis, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimẽtęs, skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt K.Donel. Kai ji jau per girią bėgo ir anie paskui, tai ji užsimetė ant vieno medžio BsPI10. Užsimetu, užšoku ant arklio R323.
ǁ greit užlėkti: Musė užsi̇̀meta seneliui an kaktos (ps.) Brž.
| Tvartą uždegė, nuo kurio ugnis tada ir ant skūnės užsimetė prš.
25. refl. apsisukti, apsigręžti: Aš žùsmečiau ir išejau iš namų, o tu būk sau čia vienas Rod. Žùsmečiau ir nuejau savo keliu Rod.
26. refl. susilenkti, susikraipyti, persimesti: Visas lygus sienojis, tik galas ažsimetęs Ml.
27. tr. SPI146 užduoti, paskirti ką daryti: Darbą užmesdavo, ir dirbk Kp. Kunigas užumetė tris sveikamarijas už gyvus ir mirusius Slm. Ùžmetė šį metą veršiuką auginti Grd. Sirijos karalius užmetė donį mokėti I. Mezliava bus užmesta CI150.
28. tr. nustatyti, paskirti (laiką): Žmonės del savo tiesų ažumeta sau tikrą dieną, kurioj tiesavojasi, aba bylinėja SPI4. Užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
29. tr. priversti elgtis kaip, užsipulti: Aš jums neužmetu. Nenorite eiti dienų – neganysite medėse Žem. Aš tau savo maršruto neužmetu, važiuok, kaip nori rš.
| refl.: Kad nenorite nuo manęs pinigų, neskolinkite, aš nė vienam su savo pinigais neužsimetu rš.
30. refl. lįsti, prikibti prie ko: Nereikia niekam per daug užsimesti, ypač labai užsiėmusiems žmonėms Pč. Niekad nereik su savo draugyste užsimèsti Alk. Užsimesti senstančiam Rapolui ji nieku būdu negalėjo Vaižg. Norėjo užsimèsti tam vaikiuo Šv.
ǁ apipulti: Jau kaip buvo užsimẽtę vilkai – baisu! Dgč.
31. refl. labai užsinorėti, užsimanyti ko; prisispyrus prašyti, reikalauti ko labai norimo, geidžiamo: Vaikas užsi̇̀metė obuolio Grž. Jis kad užsi̇̀meta barankų kaip mažas vaikas Ps. Sykį užsimetei ko, tai jau tau turi duoti Erž. Sesuo užsi̇̀metė šėpos drapanom Jnšk. Kad jau labai užsi̇̀meti, tai imk sau Sl. Kad užsi̇̀metė, tai niekaip neišsisukiau nedavęs Svn. Užsi̇̀metė – nupirk jam peilį, ir gana On. Kad užsimetė Juzė – leisk ir leisk ant vakaruškų Ps.
ǁ atkakliai pasiryžti, užsispirti ką daryti: Užsi̇̀metė važiuot į miestą, negalim perkalbėt Jnšk. Vakar užsi̇̀metė jin eit į kiną Šd. Tamsta matomai užsimetei viską sužinoti iš pat pašaknių Blv. Vaikinas užsimetė vesti pačią A1884,14. Nėra tokio daikto pasaulyje, ko žmonija užsimetus nepadarytų Vaižg. Kad užsi̇̀meta stovėt, tai nors basliu mušk – nesijudys iš vietos Skp. Pasiutęs ginčas: kad užsimès ką ginčyt, nors tu jam galvą kirsk – neparginčysi Bsg.
×32. (l. zarzucać) tr., intr. padaryti priekaištą: Vienok ir šitai sistemai galima šį tą užmesti V.Kudir. Moka užmesti kitam, o pati toki pat Dr. Ùžmetė, ka pri darbo neinu Užv.
ǁ intr., tr. prikišti kaltę, apkaltinti: Ùžmeta, kad aš jo piningus paėmęs Up. Man užùmeta, kad mano darbas Tj. Kam tu ùžmeti nežinodamas, a? Ktk. Ùžmetė ant jos, nors nekalčiausia Dbk. A matei? Kaip tu gali tokią vagystę užmèsti?! Grd.
33. tr. įdėti riebalų, užspirginti: Ùžmeta riebuliais ir sukepa dešrą Pst. Da ir pervasar turėjom ažmest viralui po trupučiui Ktk. Šįvakar košė ažmestà Ktk.
ǁ pasūdyti: Jei druska nesūra tampa, kuomi užmesim (nudarysim)? CII582.
34. intr., tr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Šoperis užmẽtęs važiavo, ir matai, kas atsitiko Krš. Kai parduosi arklį, eisiam i traktierių užmèsti Up. Stiklinę degtienės ažùmeta burnon Gdr.
| refl.: Per štarkiai drąsos užsimetęs BzF141.
35. tr. skubiai šiek tiek užvalgyti, užkąsti: Koks čia valgymas, kai gyvuliai palaidi: pribėgsi, užmesi bent kamarėlę ir vėl lėk nuo stalo Ds.
36. tr., intr. Jrk36, Lkč, Lkv užduoti, užpliekti: Nė mušo, nė ką, tik truputį par kuprą ùžmetė Šv. Mykolas, sugriebęs didesnį kūjį, užmetė velniui par kaktą BsMtII112. Dar gal i munie užmesti į pakaušį Pln. Arkliuo kad užmes su bizūnu! Šts. Ažsipyktinęs diedas ùžmetė ožkai lazda Grv. Ausų jam ùžmetėm ir išginėm Grd. Neklauso, reiks vaikuo diržų užmèsti Krš. Jis užmetė arkliui trečią ir ketvirtą smūgį, ir tas arklys dar smarkiau traukė SI418.
37. tr. pradėti (kalbą): Aš su juo ùžmečiau šnektą, o jis nuėjo, net klausyti nenorėjo Kn. Pamatys žmogų, prilįs, užmès tokią ilgą kalbą Skr. Jis tuo kitą kalbą ùžmeta, neįsišnenka nuo skolos Jrb.
38. tr. pasakyti: Storasta sakė, kad jam jau pusę skolos parsiuntė Domukas, – užmetė tetutė Žem. Arklius da pavogdinsi nuo karčemos, – užmetė Raulas V.Piet. Kap kada tai kad ùžmeta jis kokį juoką! Lp.
ǁ priminti: Aš jam tankiai ùžmetu, kad jis ma[n] skolingas da Jrb.
39. tr. sukelti (baimę, ligą): Policija užmeta tokią baimę žmoguo, kad nė žodžio nebištara Trk. Indrius nuvargęs atsigėrė [v]andenio šalto ir apsirgo: gal kas užmetė ligą O.
◊ ãkį (aki̇̀s, akià, akimi̇̀, akimi̇̀s) užmèsti pažvelgti, dirstelėti: Užmetė ant jo akį ir pažino, kas jis toks Šl. Vieni tik pusberniai… – Žinoma, tokiai panai, kaip tau, nėr kur akies užmesti, – juokėsi antroji Žem. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia Lkč. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų Lš. Eidamas pro šalį užmesk akis J. Ana akim tik užmetė, ir žino viską Ds. Ak mergele, ak dienele, užmesk akelėm Tvr. Akià užmẽtęs ir žinau, kiek čia yra Skp. Savo akims ant ko užmesti B.
akimi̇̀ (akimi̇̀s) užmèsti aprėpti žvilgsniu, užmatyti: Didelė, plati mūsų Dzūkija, jos akimis neužmesi VŽ1905,129. Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti rš.
aki̇̀s užmèsti (dirbant ką) prastai, paviršutiniškai: Daro – tik akis žumest Rod. Padarė – tik akis žumetė Rod.
al̃kį užmèsti (užsimèsti) Šts kiek pasisotinti: Vaikučiai, užmetę alkį, pradėjo savo tarpe žaisti Žem. Drūktenis, valgydamas pietus, alkį jau užmetęsis, ėmė savo žmonai pasakoti Žem. Ùžmetėmos al̃kį, dabar galėsma pabūti lig pietų Pln.
bė̃dą (kaltýbę) užmèsti (ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Ant tos savo mošos visą bė̃dą ùžmetė Plv. Jis ant manęs bėdą ùžmetė Ėr. Marė norėjo užmesti visą kaltybę ant kito rš.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) užmèsti (ùžmeti, užmèsi) labai didelis, kiek užmatomas: Vakzalas kap akià užmèst Lp. Kap akià ùžmeti – didžiuliai plotai Smn. Žemės daug, kap akià ùžmeti, ale menka Lp. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio V.Krėv.
kai̇̃p už ausų̃ (už ausiẽs, už savę̃s) užmèsti labai greitai suvalgyti: Nešk daugiau, čia jam nieko nėr, kaip až ausų̃ ažùmetė Ut. Kas čia tokiam vyrui – kaip už ausiẽs ùžmetė, ir gana Skdt. Kai žu savęs žumečiau Pls.
kláusimą užmèsti paklausti: Ivonas užmetė klausimą apie tai V.Piet.
matùs užmèsti J gudriai sumeluoti, apsukti.
mį̇̃slę užmèsti J.Jabl(ž.) užklausti.
núobodulį užmèsti prasiblaškyti, nenuobodžiauti: Buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti nuobodulį rš.
per aki̇̀s užmèsti laikyti kuo: Rūstai mumus kalbėjo, tikėdamas (užmesdamas mumus per akis) mus esančius spiegoriais žemės BB1Moz42,30.
rankàs užmèsti (ant ko) nustverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo GNLuk20,19.
ši̇̀kną užmès nieko gera nebus: Eis perdien viksvų pjaut, užmès tą ši̇̀kną! Lp. Pavalgysi tu tę spirginio, užmesi̇̀ ši̇̀kną! Lp.
už lū́pos užmèsti
1. kiek užvalgyti: Bobut, duok ką užmèst už lūpos Ukm.
2. išgerti kiek svaigiųjų gėrimų: Jau jis biskį už lū́pos užmẽtęs Skr.

žõdį užmèsti užtarti: Nor motka už ją palaiko, kokį žõdį ùžmeta, ir tai gerai Alv. Jis už mane žadėjo irgi kokį žodį užmesti Lš. Jis ùžmetė už jį žõdį, ir paliko neišmetę iš buto Rm.
žvil̃gsnį užmèsti dirstelėti: Povilas retkarčiais užmesdavo pavydų žvilgsnį į nerūpestingus bendrakeleivius J.Avyž.