ri̇̀sti, ri̇̀ta (reñta Gg), ri̇̀to (ri̇̀tė)
1. tr. SD367, Q311,616, N, K, I stumti, judinti, sukant paviršiumi, ridenti: Mes medžius ri̇̀tam pakalnėn prie upės Ar. Aš ritù akmenis in krūvą J. Žemę išnešė [liūtis] ir akmenis ri̇̀tė Ob. Akmenį nuo kapo ri̇̀sti KI34. Akmenelį šalin risiu, pas motulę eisiu (d.) Prng. Didžiausius akmenis ri̇̀tė ri̇̀tė –niekuom neažuturia Tvr. Ritè, ritè (riskite) akmenius Klt. Riskiam tą bosą spirito į kopas ar į uždaržį Plng. Žmonėms tebekertant rugius, skruzdėlytės grūdus rito rš. Ristáu ristáu tolierėlį per baltą skomelį – tai tau, tai tau, mergužėle, tai tau an muilelio DrskD73. Ritu aukštyn, užritu R199.
| prk.: Vytukui paliksiu tą patį akmenį risti (varginantį darbą dirbti), kurį pats visą gyvenimą ritau, o kiti vaikai – turėdami burnas, susiras ir šaukštus A.Vien.
^ Teresė stumia dieną po dienos, tarsi akmenis prieš kalną rita V.Bub. Akmuo ritamas neapkerpėja LMD(Mc). Akmuo, vis ri̇̀tamas, neapželia Sch73. Ašara ašarą ri̇̀ta – ka rauda, ka rauda! Gs.
ristinai̇̃ adv.: Rono nepakelsi, jis tenka ristinai risti per kietus padėklus Vaižg.
ǁ grėbti, ritinti į krūvą: Kad plekuojat, plekuokit – aš einu ri̇̀st Srd. Neduoda nė rist miežius Krn.
ǁ voliojant daryti, lipdyti: Sniego senį ri̇̀sti NdŽ.
ǁ versti laukan: Būras jau spintą pagavo iš vežimo rist BsPI93. Kriok, ar skrandį rita kas tavo, t. y. galą daro J.
ǁ leisti aplinkui, ratu, perduodant iš eilės kitam (taurelę): Vai ri̇̀to ri̇̀to stalu stiklužį; už tai jis ri̇̀to, kad norė[jo] kito (d.) Dkš. Risk risk ristinėlį, risk per stalą kieliškėlį LTR(Slk).
ǁ sukti ratu: Senyboj buvo bet kas šokėjas: ri̇̀ta i ri̇̀ta pasieniais [savo porą] Prng.
ǁ stumti ant ratų: Kitas jaunas vaikinas stūmė paskui ritamąjį krėslą Mš.
2. tr. versti, griauti: Vėjas ri̇̀ta laivę ant šono Sv. Anudu ri̇̀ta kits kitą J. Ri̇̀ta muni vaikai į lovą Krš. Vis turėjo su savim drūtą vyrą, kuris devynis vyrus antsyk risdavo BsPIII40. Riska riska ristinėlį, risk ant šono kieliškėlį LTR(Vdk). Risiu risiu kiliškėlį, jau išgersiu in dugnelį (d.) Db.
| prk.: Jis ri̇̀ta savo kaltę ant kito KI56. Rita ant manęs bėdą B.
| refl. prk.: Ant manęs bėda ritasi MŽ23.
ǁ leisti (nuo kelmo), kirsti: Dalgis rito nuo stiebo kažkada žaluma bangavusį javą rš. Risčia aš medelį, šakeles dėliočia, o iš liemenėlio sau lovelę dirbčia LTR(Rm).
3. refl. griūti, gultis: Atvažiavus tujau į lovą ri̇̀sties reik Slnt.
4. intr. judėti sukantis, riedėti: Grašis, iš nagų žmogaus išpuolęs…, toliaus nerit, bet duostisi atrasti BPII225. Gil[ybė] rito nuog kitos kita (paraštėje išsiraičiojo) viduj marių BB2Moz15,8.
| refl. K: Ritas kulka R. Spyrei, ir tegul rentasi nuo kalnelio! Plm. Kur tas kamuoliukas risis, i tu pasku jį sek BM240(Vl). Sunku akmenėliui prieš kalnelį ristis LTR(Lbv). Riskis, riskis, obuolėli, po sidabrinį bliūdelį (ps.) Brt. Mergikės, riskitės kūliu (verskitės per galvą), kad griausmas griauja J. Vaikai, eikit kudūlį ri̇̀stis Skr.
| prk.:
^ Žodžiai kaip ristè ri̇̀tasi (sekasi šnekėti) Gs. Obuolys nuo obelies netoli ritasi LTR(Srd). Kas galva, tai i razumas: ri̇̀tas, kur nori (daro, ką nori) Krk. Kas neritasi prieš kalną? (kamuolys) Jrg. Kas nesirita nuo kalno, kad bus pastatyti? (ekėčios) B.
ǁ slinkti (apie saulę, mėnulį): Virš stogų saulutė ritas J.Marcin. Saulė kilo giedra, raudona ir ritosi iš lėto į aukštą tylią padangę J.Marc.
5. intr. lašais kristi, byrėti, tekėti: Ašaros rita per veidą B.
| refl. N: Jam ašaros per skruostus ritėsi Ns1857,4. Krinta, ri̇̀tas ašarėlės par skaisčius veidelius JD903. Stambūs prakaito lašai ritosi jo kakta rš. Lietus plaka pažliugusią žemę, šalti lašai ritasi už apykaklių V.Bub. Jo tyliu ir ramiu veidu lyg ašaros ritosi stambūs lietaus lašai J.Dov. Kaip įkirto po penkiasdešimt bizūnų, tai kraujas par kulnis ritos DS299(Grk). Kaip brauksu koja, tai žarijos risis (žirs) LTI47(Bs).
6. refl. važiuoti: Mano ratai greitai ri̇̀tas JD150. Vežimai ritas ant ūlyčių CII324. Kelias lygus, gali ristè ri̇̀stis Raud. Kaip meška ri̇̀tos per pievas traktorius Žln. Mes risimės traukiniu, orlaiviais lėksime S.Nėr.
7. refl. greitai, smulkiais žingsniais eiti, bėgti: Kol sumojo [Jonas], kaip užkirsti bėgliui kelią, Geniukas jau ritosi tiesia kaip strėle didžiąja alėja rš. Minia ritosi prie išėjimo kaip paberti šratai rš. Laukan pradėjo ristis mokiniai sp.
| prk.: Daba ricieliai pradės ri̇̀stis: dieną šils, naktį šals Bsg.
8. refl. sunkiai eiti, stumtis: Atsikėlęs nuo suolelio, pradėjau ir aš ristis siauru baltuojančiu takeliu J.Bil. Žmogus ritosi meškos vinklumu rš. Nuo Gilšės dešinėn per upelio brastą, besirisdami nuo kalniuko ant kalniuko, prieisime kryžkelę sp. Meška ritas per kalnelį an žvirblių veseilios KrvD174. Kad nėr šalta, o jauna, ri̇̀tase (kasasi) sau po sniegą, ir viskas Jrb.
| prk.: Visi ri̇̀tas į kapus (artėja prie mirties) Krtn. Kožnais metais ri̇̀tas (pereina, perkeliamas) iš klasės į klasę Lnkv.
9. refl. vilnijant slinkti, judėti: Ritas į krantą banga E.Miež. Jų laukai kaip mėlynos marios siūbavo ir ritos bangomis V.Krėv. Nuo ežero ritosi sunkus šėlstančių bangų ošimas J.Avyž.
| prk.: Ritosi ir persirito karo audra per visą Lietuvą rš. Per mūsų kaimą kelis kartus ritosi frontas, viską sudegindamas ir sunaikindamas rš. Gandas ėmė ristis kaip drumsta potvynio banga rš.
10. refl. verstis, veržtis gumulais: Vanduo [patvinusioj Šešupėj] kai nuo kalno kūliais vis ri̇̀tas Jrk108. Dūmai kūliais ritosi į skaidrų dangų rš. Ilgai jis braukė degtukus, kol pagaliau melsvo dūmo kamuolėliai pradėjo ristis iš jo burnos J.Marc. Stovu ir veizu, bene pradės dūmai iš kamino kūliais ristis Kv. Lietus lijo čiurkšlėm, o debesys tiesiog stogais ritosi rš. Debesys ritosi medžių viršūnėmis J.Dov.
11. refl. sklisti (apie garsą): Iš kultūros namų ritasi vaikinų šūkavimai, klegesys, merginų spiegimas, linksmas muzikos trenksmas J.Avyž. Aš nemoku tiksliai nusakyti šūvio garso ir jo atskardžio, kada jis ritasi per girią, atsimušdamas į medžius ir tarp jų dingdamas rš.
12. refl. eiti (apie laiką): Po keturiasdešimt metų tas laikas ri̇̀tas greit – nė nepajunti Jrb.
13. refl. Rgv lipti, ropštis: Kur tu, vaikeli, rities an pečio?! Tvr. Vaiko da nėr ko žiūrėt, o jau ant stogo ri̇̀tasi, rupūžiukas Sml. Kur ritiesi per mane – čia nebėr vietos Ėr. Petrukas ri̇̀tas par slenkstį Kv. Dar tik ri̇̀tasi iš lovos ir jau rėkia valgyt Gs. A tu gali, a tu negali – ri̇̀tas lauk iš tos lovos Trk. Vaikai be priežiūros iš lopšio ritas B.Sruog. Žiūrėk, jau jis vyšnion ri̇̀tas Kkl. Antanukas ritasi žemėn. Jam jau įkyrėjo sėdėti vienoj vietoj V.Krėv. Jurgis ritos iš vežimo, po jo ir kiti vyrai M.Valanč.
^ Eketėn įkritęs, pats riskis KrvP(Ut).
14. refl. verstis, manytis: Anie su tokiu vaikų būriu šiaip taip ri̇̀tas Krš. Rėkat rėkat, o matai, kaip gerai ri̇̀tatės Krš. Ritýs kaip ta žieminė kiaulė, i tiek Krš. Šiaip taip dar ri̇̀sčiausi, kad ne tas krizis ir skolos Žvr. Bus sunku su malkomis vienai ri̇̀stis (tvarkytis) Rdm.
15. refl. Nv, Klk, Trk, Ms eiti imtynių, imtis, galynėtis: Vaikai, in glėbius susikabinę, ri̇̀tas, t. y. mėginas, kurs tvirtesnis J. Kad susikibo tuodu vaikai ri̇̀stis Stak. Ka tik Vytis parvažiuo[ja], tujau su Vaciu kimbas ri̇̀sties Slnt. Ri̇̀sties ejo, devės devės kaip velnuičiai Rdn. Anie tik krapt į glėbį i pradėjo risties Krp. Ka ri̇̀tas, ka trata – trobą apvers! Vgr. Varys anie ri̇̀sties, sustatys pryšais – ka mas duosam į žemę! Pp. Eidavo mergos su vyrais ri̇̀stis Trg. Silpna senikė yra, neitų jau ri̇̀sties nė su kum (juok.) Skdv. Ot vyras – galėtų su meška ristis LTR(Grk).
| prk.: Su tuo baisiu likimu mėginkim, kas kaip išgali, risties! Pt. Ten sūnus kasdien su smerčiu ritasi (būna mirtiname pavojuje) Žem. Galvos, kad aš labai noru su tums šakėms ri̇̀sties (sunkiai dirbti su šakėmis) Vkš.
16. refl. Vdk rietis, vaidytis, ginčytis: Dėl kapeikos ri̇̀tas, skūpybė anų neapsakoma Krš. Vieną kartą juodvi su seseria ri̇̀tose, ka juodvi ri̇̀tose: viena sako rugių pirksiu, o kita – palitą Šmk. Ri̇̀sties turi su vaiku su tum prausimos (nenori praustis) Krš. Ri̇̀tamos vieni dvi par dieną su dukters mergelka Krš. Jei ans mun nemokės, kaip aš su anuo ri̇̀siuos? Žlp.
17. refl. kovoti, priešintis: Prieš vyresnybę ristis M.Valanč.
18. refl. kaltis iš kiaušinio: O tie ančiukai tei lengvai ri̇̀tose Jrb. Nuejau padabot – iš kiaušinio jau ri̇̀tas Smal. Jau perukas ri̇̀tasi Al. Jeigu lingės lizde pasitaiko keturi penki kiaušiniai, jaunikliai ritasi porą dienų rš.
19. intr. sviesti, mesti: Rito su kūliu ir pralesė mun kaktą Dr.
20. intr. mainyti: Ri̇̀skim peiliais Vrb. Ri̇̀sti mėgsta čigonai Ss.
21. tr. menk. valgyti, kimšti: Rita ir rita duoną lygu parmova Šts.
22. tr. pasakoti, kalbėti: Tas moka juokų risti Prk. Jis, savo gudrystes berisdamas, tavo motinai jau taip yr žinojęs įsitrytis, jog ji jo į žentus užsigeidusi LC1878,5.
◊ kai̇̃p ži̇́edu (zérkolu) ri̇̀stis sektis: Man viskas kai̇̃p ži̇́edu ri̇̀tasi, negaliu ką sakyt Plv. Viskas jam kai̇̃p zérkolu ri̇̀tasi Plv.
ri̇̀pką (ri̇̀tinį J.Jabl) ri̇̀sti žaisti tokį žaidimą: Einam, vaikai, ripką risti Plk.
antri̇̀sti, añtrita, antri̇̀to (ž.)
1. tr. užstumti, sukant paviršiumi, užristi: Tas žmogus antrito tą medį ant liūto (ps.) S.Dauk. Dabar antri̇̀sk tus rąstus, kurie ant meškos buvo antgriuvę, aš noru matyti, kaip čia buvo PP60.
2. refl. užriedėti: Girnų kūlis ant trobos antsirito Plt.
apri̇̀sti, àprita, apri̇̀to (àpritė) tr.
1. SD204, N, K, Sut, Š risti aplink, apritinti.
2. apsupti, apimti: Ant galo visi sąnariai liepsna laizdančia apristi ir darkčioti bus DP527.
3. ritant nustumti šalin: Didumą akmenų apritaũ po dirvas, t. y. nuritau šalin J.
4. refl. apvirsti: Per susitrenkimą ir motorratininkas, ir stirna apsirito prš. Brinkt apsirito bernas ant žemės rš.
atri̇̀sti, àtrita, atri̇̀to (àtritė) tr.
1. CI49, Š, DŽ1 atstumti, ridenant paviršiumi: Atri̇̀sk akmenį prie sienos J. Atrisk rąstą, aš antkabinsiu ant šlėdžių Šts. Joninių naktį atrita seną ratą ant kryžkelių LTR(Klvr). Atristi pirm savęs N.
ǁ atridenti (ant ratų): Dėdė tuo tarpu atrito važiuojamąjį krėslą Mš.
2. Q15,653, VlnE56, Sut, N, K, M nustumti, nuversti, atversti: Atritu, atverčiu SD217. Atri̇̀sk akmenį nuo duobės šalin J. Nueik pas aną aure kryžių, atrisk akmenį ir pasiimk, ką ten rasi Žvr. Dabar tu šitą akmenį atrisi ir pamatysi tokį urvą LTR(Rk). Akmenis vėl nuo kelio atrist DP31. Ir akmenį nuog angos šulinies atrisdavo BB1Moz29,3. Kas mums akmenį atris, kurs esti labai didis? Mž245. Ir kalbėjo viena kitosp: kas atris mums akmenį nuog durių grabo? Ch1Mr16,3.
| refl. tr.: Kas gi čia užritė tokį akmenį ant kelio – neatsiritę nepravažiuosim Jž.
3. refl. K, DŽ1 atriedėti: Ale kaip tik pradėjo skint, teip štai atsirito šiaudų kūlys BsPIV37. Atsirita bačkelė iš Vengrijos žemelės LTR. Atsi̇̀rita atsi̇̀rita, matau, visai netoli manęs Smln.
4. refl. greit ateiti, atbėgti, atlėkti: Žmogus vikriai atsirito lig tako rš. Vyriškis kulkos greitumu atsirito prie manęs rš. Gal iš dangaus krito, gal iš peklos atsirito KrvP(Drsk).
5. refl. greit atvažiuoti: Ar tai jau ir jūs atsiritot? Alk.
6. refl. vilnijant priartėti: Banga py pat krašto atsiri̇̀to Sg.
| prk.: Netrukus atsirito frontas ir mane sužeidė V.Bub. Revoliucinės protesto demonstracijos atsirito ir čia rš. Reformacijos bangai atsiritant, Lietuva dar tiktai niro iš religinės prieblandos rš.
7. refl. atsklisti (apie garsą): Ką mes galėjome padaryti, – atsirito iš būrio sunkus atodūsis J.Avyž.
8. refl. prk. ateiti (apie laiką): Naktimis sapnuota atsirito pagaliau ir ta diena rš.
įri̇̀sti, į̇̃rita, įri̇̀to (į̇̃ritė)
1. tr. SD407, Sut, N, K, DŽ1 įstumti, sukant paviršiumi, įridenti: Įri̇̀sk kubilą į vidų iš lauko J. Ar įri̇̀siva vienu du rąstą į vežimą? Kal. Didelis akmuo, nepagaliu vienas įri̇̀sti ratuosna Š. Įri̇̀sdavo kelmus didžiausius į [jaujos] pečių Vn.
| refl. tr.: Vienas tu neįsirisi̇̀ tų rąstų ratuos Ds.
| prk.: Įsirisk kokią lašinių paltį [į lagaminą] ir važiuok sau sveikas Žd.
ǁ įridenti (ant ratų): Į naują garažą atbuliniu bėgiu įrito mašiną rš.
2. refl. K, DŽ1 ritantis patekti, įriedėti: Kamuoliukas, besirisdamas per girią, įsirito į storą, aukštą eglę (ps.) Žvr.
3. refl. įvirsti, įkristi: Piemenaitė … užmigo šalia skylės ir įsirito į ją LTI207. Jis į grabę įsirito prš.
4. refl. įvažiuoti: Kartą pro išlaužtus vartus į kiemą įsirito brikelis, gero bėro arklio tempiamas A.Vencl. Įsiritus vežimui į kiemą, išėjo abudu sūnūs V.Kudir.
5. refl. gūsiu įsiveržti: Į kambarį [pro atvirą langą] įsirito atvėsusio oro banga J.Avyž. Iš tamsos įsirito šalto oro debesis A.Vencl.
6. refl. greitai įbėgti: Kaip granata įsiritau į kambarį rš.
7. refl. Plv įlipti, įsiropšti: Vaikas vos įsi̇̀ritė lovon Š. Sėdi insri̇̀tęs [vežime] Dglš. Insri̇̀tus paduškose guli Dglš. Įsiritusi į tą, vietą, kur paprastai sėdėdavo, nustebo, išvydusi purinį radastą Pt. Aš įsiritau į medį ir pasislėpiau už šakų tarp lapų J.Balč. Kaip jis įsi̇̀ritė teip aukštai? Mžš.
8. refl. sunkiai įeiti: Žiūriu – įsi̇̀rita pati su anūke Jd. Jis vos įsiri̇̀to į trobą Gr. Ši, per slenkstį įsiritusi, parpuolė ir sako M.Valanč.
išri̇̀sti, i̇̀šrita, išri̇̀to (i̇̀šritė) tr.
1. SD420, Q255, N, K, DŽ išstumti, sukant paviršiumi, išridenti: Trys keturi vyrai turi išri̇̀st [rąstą] iš vežimo Vlkj. Išri̇̀sk kubilą laukan iš trobos J. Išri̇̀skim iš duobės šitą akmenį Š. Jam (išklišusiam, kreivakojui) tekinį par tarpą kojų išri̇̀stum Rs. Ponas i̇̀šrita bačkas alaus – gerkit Prng. Midaus iš rūsio išristi tris statines jau liepiau S.Čiurl. Vambuolė kiaušius erelio iš lizdo išrito S.Dauk. Raudys, kalėjime sumenkėjęs, neįstengė maišų išristi iš klėties rš. Išri̇̀sti daug lengviau, nekaip įristi Kal. Kas gi akmenus i̇̀šritė šitokio didumo? LKT295(Alz).
| refl. tr. Š: Iš malkinės išsirita kulbę, atsineša pliauską ir pradeda kakšenti V.Bub.
ǁ išversti: Tą kelmą čiut penki vyrai išritė LTR(Slk). Tada vilkas nuėjo, arklį papjovė, i̇̀šritė vidurius Dkšt. Apipenėtą žąsį sūdo, grobus išritę Varn. Išri̇̀tot žarnas, ištįsčiojot JV759. Ìšritė vėdarus [gyvulio] Strn.
^ Kad jam vėdarus išristų̃! (keik.) Prng.
ǁ prižadinti iš miego, išjudinti: Iki jį i̇̀šrita, saulutė jau aukštai Gs. Kol aną išriti iš lovos, į antrą pusę turi parsėsti Vvr.
2. ritant, voliojant nulipdyti: Išri̇̀sk man vaikelį iš sniego Jrb.
3. praleisti (laiką) ritant (pėduojant): Jeigu geri rugiai, išri̇̀sk tu visą dieną! Slm.
4. refl. išriedėti: Akmuo išsiri̇̀to iš rankų KI378. Beregint iš spintos išsirito dešra P.Cvir. Įnešęs tik tekšt bliūdą an stalą ir sukūlė, kad mėsa išsiri̇̀to Jrk12. Iš po kojų lyg grumstas išsirita vieversiukas ir purptelia padangėn V.Bub. Tuo kartu iš papečio išsiritė koks kai maišas baltas LTR(Slk).
ǁ refl. išnirti, pasirodyti (apie saulę, mėnulį): Saulė, iš debesų išsirisdama, bematant ją (žemę) džiovino savo šiltais spinduliais J.Marc. Iš perplėšto debesies praskiepo išsirita mėnulis rš.
ǁ refl. iškilti, atsirasti riečiantis: Jau kilpa išsiri̇̀to viršum veleno Vlk.
5. refl. išvažiuoti: Greitai nedidelis vežimėlis, dviejų arkliukų tempiamas, išsirito iš kiemo A.Vencl.
6. Š, Skr ritant (kiaušinius) išlošti.
7. refl. lašais išbyrėti, iškristi: Skaidri ašara išsirito iš po jos blakstienų, pariedėjo skruostu ir sustojo J.Balt.
8. refl. greit išbėgti, išpulti: Per atlapų priemenės durų slenkstį išsirito Albinukas V.Bub. Šiaip teip išsiritau par duris laukan į pringį BsPII123. Kiti iš trobos Plaučiūno tuo kūliais išsiri̇̀to K.Donel. Iš už kampo staiga išsirito nedidelis raitelių būrys rš.
9. refl. sunkiai, nerangiai išeiti, išbėgti: Išsirita iš alkieriaus Marijona kaip doklas S.Čiurl. Greit į kiemą išsirito storas kaip rutulys vienmarškinis vyras rš. Lokys it kamuolys išsirito aikštės vidurin rš. Abi jau jis išsiri̇̀to iš namų, tai jau ik vakari nepareis Mrs.
10. refl. išsiveržti (apie garsą): Iš jos lūpų išsirito tylus atodūsis rš.
11. refl. LL288 išsiropšti, išsikapanoti, išlipti: Šaukdamas nesavu balsu, berankis išsiri̇̀to iš duobės Š. Ponas, išsiritęs iš ravo, liepė suimt ubagus ir varyt dvaran ant rykščių BsPII307. Inlėkė ir negali išsiri̇̀st iš duobės Klt. Ar dar tu neišsiri̇̀si iš to kinio?! Skr. Išsirita iš lovos ir valkiojas par visą rytmetį papurusi Vvr. Ši tujaus apsistojusi išsirito iš ratų ir veizėjo, kas ten dedas su jos tekiniais M.Valanč. Delto iš ratų da greit išsi̇̀ritė Sdk.
^ Jis kaip iš kubilo ką tik išsiritęs (nesusigaudo) K.Saj.
12. prk. su vargu ištraukti, išvaduoti iš sunkaus padėjimo (ligos, bėdos, skolos ir pan.): Vargu nevargu Jono bernioką i̇̀šritė (išgydė) Dglš. Vaikas toks blogas, toks sudžiūvęs, vis serga – niekaip negaliu aš jo išri̇̀st Klt.
| Būč neišri̇̀tus be pieno [paršiokų] Klt.
| refl. N, DŽ: Manėm, ka būs po vaiko, ale išsiri̇̀to (pagijo) Rdn. Išsi̇̀ričiau iš ligos Dglš. Išsiritáu iš ligų šiaip taip Krš. Kad tik jau šį kartą laimingai išsiristų̃ (pasveiktų), tai jau daugiau žinoč Sdk. Kažno aš jau ar beišsirisiù? Sdk. Kaip tu išsiri̇̀si iš tų skolų? Krš. Kad jau kaip nors iš skolos išsiri̇̀st Skdt. Iš skolų išsiritu B. Niekaip negaliu iš vargų išsiri̇̀st Mrj. Šiaip taip išsiritáu iš tų bėdų Pj. Po tiek laiko, man rodosi, prasigyvęsiu tiek, kad galėsiu išsiristi iš didžiųjų bėdų J.Jabl. Nepaskumbi žmogus iš vienos bėdos išsiri̇̀sti, kaip jau į kitą patenki Vvr. Ale, žėlėk, Dieve, kaip gal vargings gaspadorius iš bėdos išsiri̇̀st, kad jam šeimyna neklauso K.Donel. Aš tau duosiu patarimą, kaip gali išsiristi iš tų pinklių J.Balč. Kaip tik išsiritau šią žiemą su pašaru Vv. Dobilų vis bent pusė išsiri̇̀s (išliks) Ll.
| Kaip tie miesčionai išsi̇̀rita [be ūkio], pasakyk Rdn.
13. refl. pasigalynėti: Eikiav išsiri̇̀skiav – mun rodos, kad aš tave dėsu į grindį Slnt. Ko mes ten nedarėm: ir išsiristi ejom, ir žiužį mušom, ir kitokias baikas krėtėm Brs.
14. refl. veržiantis ištrūkti (parristam): Aš jį parmečiau, bet jis iš manęs išsiri̇̀to Skr.
15. refl. N, BŽ81, DŽ prasikalti, išsilukštenti: Po trijų nedėlių išsi̇̀ritė pirmieji viščiukai Ps. I teip sausai išsiri̇̀to: nė bambuoti, nė nieko Jrb. Iš dvylikos kiaušinių tik penki viščiukai teišsi̇̀ritė Slm. Vištyčiai išsiri̇̀tę KI141. Kaip vištukai išsiris ir miežiai užaugs, tai bus kuom lesytie BsPIII296. Velnias perėjo vienus metus – niekas neišsirito, perėjo kitus – vėl nieko SI24. Kai tik vaikai išsirita, gulbės krauna kitą, atsarginį lizdą, o senąjį su lukštais palieka rš. Iš smailagalių [kiaušinių] išsirita gaidžiukai, o iš apvalainių – vištikės rš. Kiaušinius į lizdą reikia dėti kartu, tai visi viščiukai kartu išsirita LTR(Žgč). Kur išsiritusių viščiukų lukštus numesi, tę ir viščiukai trauks – neatginsi Vlk. Į gūžtą, kurioje perės višta, reikia įdėti šieno, tada viščiukai, iš tų kiaušinių išsiritę, neis į javus, bet tik į pievą LTR(Šil). Lašiša neršia net toje pačioje duobėje, kur pati iš ikrelio išsirito sp. Iš kiaušinėlių išsirita mažos bekojės kirmėlaitės rš. Išsiritusios iš korių jaunos bitės J.Krišč. Iš kiaušelių išsirita mažos utėlytės J.Krišč.
16. ką nelengva iki galo padaryti, įveikti, pervaryti: Vos ne vos, kalėdojant kunegeliuo, poterus išritau (sukalbėjau) Šts. Dvyliktus metus užkliudęs Baltrukas dar poterių nesugebėjo išristi M.Valanč. Antrąją dalį išritęs, kalbėk trečiąją brš. Vos ne vos išrito (išlaikė) egzaminą keturių klesų rš. Šiaip teip jį dėdė i̇̀šritė in žmones (pastatė ant kojų, padarė žmogum) Klt. Turė[jo] darbo, iki visas išri̇̀to (išklausė visų išpažinties) Gs.
| refl.: Kole šitas audeklas išsiris (bus išaustas), tai i Kalėdos Plš.
◊ ant velė́nos išsiri̇̀sti šiaip taip išgyvenus peržiem, sulaukti pavasario: Mūsų senelė da išsiri̇̀s ant velė́nos Ds. In velė́nos išsi̇̀ritei, ir tau Dieve dėkui Aln.
ti̇̀k iš kiauši̇̀nio išsiri̇̀tęs vos pradedantis gyvenimą, nepatyręs: Ti̇̀k iš kiauši̇̀nio išsiri̇̀tęs, tik mokslą pabaigęs – ko iš jo daugiau norėti Jnšk.
nuri̇̀sti, nùrita, nuri̇̀to (nùritė)
1. tr. SD351, Q253, MŽ2185, Sut, K, DŽ1 nustumti, sukant paviršiumi žemyn ar tolyn, nuridenti: Nuritu, nuraičioju R12. Nuo viršaus kubilo kopūstų nuri̇̀sk akmenį J. Možna nuri̇̀stie sienojai upėn Dglš. Kažnai, kad mės diečką kaip nebūt nuri̇̀stum Mlk. Nurisk nuo manęs tą trinką, – prašo meška (ps.) Dr. Nurisk tą akmenį Prk. Jog akmuo buvo nuristas CI49. Ir pamatė akmenį, nuristą nuog grabo GNJn20,1. Tokią mažą vėjas gali nuristi nuo uolos ir į klonį Mš. Nurisčia žiedelį ant rūdymėlio, pririščia žirgelį ant pūdymėlio LTR(Žl).
| prk.: Kaltę nuo savęs nuri̇̀sti KI34.
ǁ nuvoluoti: Šiemet buvo geri rugiai – kai bačka (instr.) nùrista (net išgulę) LTR(Tvr).
2. intr. nuriedėti: Apvalus būdamas [grašis] ūmai gana toli gal nuristi BPII222.
| refl. N, K: Vežimas krestelia į duobę, nusirita žemėn keli runkeliai V.Bub. Vingar vingar ir nusiri̇̀tos Žg. Kaip Girniaus kumelė nuo kalno tar tar tar nusiri̇̀to Plv. Aš pasiversiu aukso žiedeliu ir nusirisiu viešu keleliu, o tai aš tavo nebūsiu (d.) Všt. Kad duosiu, tai nusiri̇̀si Dkš. Milžinas supyko, kareivį pastūmė, tas nusirito keletą varsnų tolyn BsPIII23. Keliais kūliais nusiri̇̀to Sch187. O tas brolis kaip davė su kardu, tik nusirito galva BsPIV65.
| Ant baltučio tako, snaigėm nubarstyto, iš aukštų padangių žvaigždės nusirito V.Myk-Put.
| prk. Vieni sako – pats nuo sosto nusirito, kiti – varu nutempę rš. Ar išsiri̇̀s vargšė [iš ligos], a nusiri̇̀s (nebeišsikapstys, mirs)? Rdn. Daugelis gamtininkų nesugebėjo pereiti iš senojo metafizinio materializmo į dialektinį ir nusirito į reakcinę filosofiją rš. Menševikai nusirito į oportunizmo balą rš. Adomas negalėjo iki to nusiristi, kad tokiu būdu keršytų J.Avyž.
^ Lyg sunkiausias akmuo nuo krūtinės nusirito sp. Kad šitą darbą baigčia, tai kalnas nusiri̇̀stų nuo pečių Prn. Padarėm tokį svarbų darbą, bėda nuo galvos nusiri̇̀to Prn. Viską sutvarkius, jam lyg našta nusirito nuo pečių rš. Ir vaikelis toks pats, netoli nuo tėvo nusiritęs (panašus į tėvą) rš. Eik palengva (pamaži), kad pautas nuo galvos nenusiristų B. Su silke į dangų nenujosi, o su kiaušiniu į peklą nenusirisi LTR(Grnk). Prieš kalną ger eiti, o nuo kalno ir kūliais nusiriti B540. Nuo žirgo ant ožio nusiri̇̀to BŽ222. Kas nenusirita (nenubėga) nuo kalno, kad bus pastatytas? (ekėčios) B. Prieš kalną tūkstantis arklių neužvežtų, o į pakalnę pats nusirita (kamuolys) LTR(Klvr).
3. refl. greitai nuvažiuoti: Vežimas nusirito, garsiai barškėdamas ir pašokdamas V.Kudir.
4. refl. greitai nueiti, nubėgti: Romas parūpino jam darbą ir pigų mažytį kambariuką Malūnų gatvėje, iš kur galima buvo tiesiog nusiristi į pakalnę rš.
ǁ greitai nutolti, nusiduoti: Priešas nusirito 300 – 400 kilometrų nuo Maskvos sp.
5. tr. N nupilti, nulieti: Jau nugerki, mylimasis, širdužėje laikomasis, bet nenurisk, mylimasis N318.
6. intr. lašais nubyrėti, nutekėti: Man ir ašaros nuri̇̀to – medelaičius panulaužė, diegelius panumindė LKKXIII118(Grv). Nurito jai jau ašarėlės Vd.
| refl.: Merginos skruostais viena po kitos nusirito keletas skaidrių ašarų rš. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš.
7. refl. nusklisti, nuvilnyti: Sutartinė šūvių salvė trinktelėjo taip baisiai, kad net medžiai suvirpėjo, o garsas nusirito laukais ir kalneliais V.Myk-Put. Skardus aidas nusirita per mišką rš. Vėtra kitur nusiris P.Vaič. Medžių viršūnėmis nusirita lengvas vėjelis, padvelkia gaivi vakaro vėsa V.Bub. Garo banga nusiri̇̀to ligi pirkios galo NdŽ.
| Staiga Gužas pajuto, kaip jo nugara nusirito šiurpulys rš.
| prk.: Per visą šalį nusirito nauja protestų ir antikarinių demonstracijų banga A.Vencl.
8. refl. prk. nueiti (apie laiką): Bet tie ilgi metai nusirito į praeitį, jie negrįš sp.
9. refl. DŽ1 nulipti, nusiropšti: Iš ryto visi sukilo, vaikai nuo krosnies nusirito K.Bor. Karalaitis nusirito nuo kumelės, pridėj[o] ausį prie žemės ir klauso LTR(Smn). Vaikas nusiri̇̀to nū krėslo Kv. Pirtininkas nusirito nuo plautų rš.
10. tr. Vkš, Všv nuveikti, nugalėti imtynėse: Einam ristynių, pamatysi, kaip aš tave nuri̇̀siu Lnkv. Ans mažesnis, aš aną nùritu, numušu Krš. Kad i mažesnis, ale tą dičkį nū̃rita Rdn. Sylos turėjo kaip smakas: pagreibė du vyru ir kaip mat nuri̇̀to Krš. Muno pusseserė didelius vyrus nuri̇̀sdavo: drūta buvo Trg. Ale pašėlusi mergaitė, tuojau nuri̇̀stų tą vaiką Erž.
| prk.: Netrukus varžytinės nurito Noreiką J.Avyž.
^ Kartais ir mažas didelį nurita LTR.
pari̇̀sti, pàrita, pari̇̀to (pàritė) tr.
1. N, K paridenti, nuridenti tolyn ar žemyn: Pari̇̀sk tą akmenį iš kelio Kal. O aš jam užduosiu lengvą darbelį – pari̇̀st akmenėlį nuo aukšto kalnelio JV960. Kap eis vieškelėliu, akmeniu parisiù DrskD62. Paėmė jis ploną, lengvą lankelį, sulenkė ir parito pavėjui BsPIII216. Jis susuko ryšelį šiaudų, uždegė ir parito pas angis BsPIV290. Seselė parito vieną pyragėlį į pakalnę ir pradėjo bėgti LTR(Kbr). Až giliųjų marelių mes žiedelį parisme (d.) Tvr. Ir pari̇̀to žiedužėlį į uošvelės dvaružėlį JV436. Paleidžiau žirgelį in pūdymelio, paričiau žiedelį in rūdymelio (d.) Tvr. Pari̇̀sčiau dorelėlį par baltą stalelį JD902. Ir pari̇̀to šimtelį ant baltojo stalelio LB47. Aš bernelį moku šėnavoti. Par dvi dienas midum privitočia… Par kiemelį žiedeliu parisčià VD198.
ǁ truputį paridenti: Pari̇̀sti bosą (statinę) NdŽ. Nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi [ripką] BsMtII59.
ǁ pavoluoti: Ėgi miežių gerumas – kaip bačka (instr.) pàrista (net išgulę)! Ds.
ǁ paleisti aplinkui, ratu, perduodant iš eilės kitam (taurelę): Paritau stiklelį per visą skobnelį LTR(Kpč). Išgersim alutį in dugnelį, parisim stiklelį per skomelį LTR(Lš). Ir išgėrė iki galo, ir parito kieličkelį S.Dauk.
2. įstengti risti, ridenti: Tai ana akmenį pūkšdama pàritė Mlk. Tokio akmenio vienas neparisi̇̀ Sb.
3. SD265 paridenti po kuo.
| refl.: Kamuolys pasiri̇̀to po suolu Ėr.
ǁ refl. atriedėti prie ko: Už Mongirdo miško pasirito man po kojomis bačkutė LTR(Auk). Vieną dieną visai netyčia pasirito jai po kojų pamirštasis obuoliukas S.Nėr.
4. refl. imti riedėti, pariedėti tolyn: Aš pasiversiu aukso žiedeliu ir pasirisiu viešu keleliu LTR(Mrj). Kada toji ragana žiūri, kad jos podukra du kartu gražesnė sugrįžo, ir kur tikt spjaus, tai pasirita raudonasis pinigas BsMtII164.
| prk.: Jau mano vaikeliai kiek pasi̇̀ritė (paūgėjo) Tvr.
5. refl. paeiti: Ji dėl storumo negali nė pasri̇̀st Vs. Boba tik pasi̇̀rita KlvrŽ.
6. refl. pasileisti bėgti: Į pakalnę pasirito klykaudami vaikai P.Cvir.
7. DŽ, Sd parversti, pargriauti, parmesti: Rokas sugriebė Stasį, pakėlė ir parito ant pievos V.Bub. Kad tik paristų̃, tai bet kas užliptų Sdk. Kad žinotau – bus gerai, tai imtau, tai gertau, ant stalelio paristáu Lp. Vilkas betanciavodamas pailso ir parito savo prietelką LTR(Krtn). Vieną kartą visi sukibę parito Andriuką ir gerai sudavė skersai M.Valanč. Ana gi mane iž kaklo, mane pari̇̀to, pakūlė LKKII204(Zt). Pari̇̀to ant šono ir pradėjo šunys briedį draskyti PP24. Kaip pagavo, ir parito, kaip parito, ir surišo JD107. Mūsų vyrai dikti yra: vieną utį rito rito – neparito, ėmė stačią pjauti (d.) Kv.
| prk.: Parito mane liga ant lovos rš.
^ Toks paritus, toks pastačius (nedidelis, storas) VP47. Nu ką, dukterele, ar matai vaikiną: jaunas, gražus, koks paritus, toks pastačius, iš pupų nevaromas M.Valanč. Toks pàristas, toks pastatytas Šv. Tiek paritus, tiek pastačius LTR(Užp). Kiek pari̇̀tus, tiek pastačius Vj, Užp. Su tavim, vaikel, tai nei pastačius, nei paritus, tu ir pats nežinai, ko nori Nč. Mėlynas baltą parita (su kirviu beržą nukerta) LTR(Sln).
| refl. tr.: Nors jis smarkiai gynėsi, bet pasiritę tvirtai surišo J.Balč. Aptakšėk subinę, pasiritęs ant kelių J. O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs, su kitais draugais pasiri̇̀tę nugarą skalbė K.Donel. Vokytis paritęsis atėmė muno praventą Šts. Pasi̇̀ritė jį už partraukimą pasakos ir … išrėžė iš senio nugaros tris diržus BM146(Šd). Jie ne vienam klėtį išlaužė, arklius nukropė ir pasiritę žmones nuplėšė A1884,143.
| Bačkelė uzbonėlį pasiritus plaka: atsitrauki, uzbonėli, tu iš mano akių JD559.
| part. praet. prk.: Petrienė gatava pasiritusi (jėga, prievarta) atimti nu Jono žemę Plt. Ans pagatavas pasiritęs atimti paskutinį centą Brs. Pavyda: ka galėtum, pasiri̇̀tęs atimtum Rdn.
ǁ nukirsti, nuleisti: Pari̇̀tome storą ąžuolą NdŽ. Daugybę medžių ateiviai parito rš.
8. refl. Zt pargriūti, parvirsti: Kap pradės sakyt, tai pasrisi̇̀ (nuleipsi) iš juoko Brsl.
ǁ refl. atsigulti, atsidrėbti: Bulis, ant šono pasiritęs, ramiai sau ima gromuloti Vaižg. Pasiritė kai karvė priėdus Švnč. Pasri̇̀tus (sudribusi, išvirtusi, sutingusi) lažioj guliu Dglš. Tinginys visada guli, pasri̇̀tęs pavėny Prng.
9. BŽ32 nuveikti, nugalėti: Eime ristis, aš tave pari̇̀siu Rs. Mikė negali užmiršti ir iškęsti gėdos, kad Juozapėlis jį parito P.Cvir. Diktos, jaunos, – sugrobėm vyrą i pari̇̀tom Krš. Viena ranka du vyru pàrita Trk. Buvau toks išdžiūvęs, nusilpęs, blusų užkapotas, jog mane būtų ir gaidys paritęs K.Saj. Katras katrą pari̇̀totav? Slnt. Kad aš jaunesnis buvau, tai nebuvo tokio vyro, katro nepari̇̀sčiau Brs. Susigrūmė ir parito savo neprietelių M.Valanč. Mokės, kaip vilką sugrobus nusmaugti, kaip mešką ar briedį paristi S.Dauk. Šisai aną pari̇̀to J.
| prk.: Svaigalai ir tvirčiausią vyrą parita rš.
^ Giries paritąs jautį, o nu zuikio bėgi LTR(Vdk).
| refl.: Nu, Klimai, katras pasirisme, tai tam ta pana BsMtII72.
10. refl. Vkš pasigalynėti, pasiminti: Einam pasiri̇̀sti Skdv. Ar nori jėgas pamėginti? Eik su manim pasiri̇̀sti Mžk. Ant kelio sutiko mešką, i ta prašosi, kad pazvalytų jai su Jonu pasiri̇̀sti, katras tvirtesnis BM214(Šd). Eikit judu pasiristi, žiūrėsim, katras stipresnis Lnkv.
11. refl. pasiginčyti: Mes pasi̇̀ritam su juo Brsl.
12. Vvr papjauti, paskersti: Šiandie penimąjį tik paričiau Ml. Visi svečiai kaip sujuto, kad vilks ožką jau parito LTR(Dr). Kad tave (karvę) vilkas paristų̃, kur tu vis skrienies iškadon! Tvr.
| refl. tr.: Kad kokius tris bekonus pasiri̇̀s, bent mėselės turės Vkš.
13. pasakyti: Gražiai pašneka ir vieną kitą juoką pàrita (pajuokauja) Dkš.
parri̇̀sti, par̃rita, parri̇̀to (par̃ritė)
1. tr. parridenti: Parrit bačką iš Vilniaus, be dugno, be lankų d.
ǁ prk. parnešti, partempti: Žiūrėk, kiek parrita grybų! Dsm.
2. refl. parriedėti: Parsirito žiedelis per laukus skambėdamas LTR(Jz).
3. refl. sunkiai pareiti: Kada ans parsiris numie, toks prisigėręs? Mžk. Dar, aguonėle, stiklą karštimėlio – sušalsi, kol parsirisi namo rš.
4. tr. pargriauti, parmesti: Neparri̇̀si, neparri̇̀si – va i parri̇̀to! Šk.
| refl. tr.: Už vieno stalo arčiau durių stovėjo trys vyrai ir, parsiritę bertainį midaus, gėrė taurėmis V.Piet. Sigitas sprunka, kiek išgali, nes juk ar lauks, kol Ramūnas jį parsiris ant žemės V.Bub. Ir pagavę parsirito, parsiritę susirišo, nukirpo vilnelę LTR(Mrj).
5. refl. pargriūti, parvirsti: Parsiristi tropyjas tankiai Prk. Robinzonas iš baimės vėl parsirito ir buvo kaip negyvas Rdž.
pérristi
1. tr. SD300, Sut, N, K perstumti, sukant paviršiumi: Aš parritau akmenį par slenksnį J.
2. refl. persiversti: Išbėgom į lauką ir kelis kartus kūlio persiritome pusnynuose A.Vencl.
3. refl. perlipti, persiropšti: Toks iš tavęs ir vyras, kad per grumtą nepersiriti Grž. Šiaip taip pársirito par slenkstį Kv. Pérsiričiau par akmenį (per akmeninį laiptą prie slenksčio), delto nunešiau ušėtką in karvę Lel. Vos per tvorą persirito, tuoj atbėgo sargas Šl. Kur mudu persirisim, ten jaunesnieji šokte peršoks rš. Keliautojai persirito per kalnus ir nuėjo tolyn rš.
| prk.: Pašėlusiai greit bėga laikas, persiritus per keturiasdešimt rš. Jau per tris dešimtis persiritusi pana J.Paukš. Jau persirito žiema į antrą pusę rš. Senukas gerokai persiritęs per aštuonias dešimtis metų rš. Ir tu jau gal pérsritei par puskapį metų Užp. Tai jau ir par pusiaugavėnį pérsiritėm Ds. Jis tų pačių metų, kaip tu, ir jau į paskutinę gimnazijos klasę persiritęs (perėjęs) Pt.
ǁ refl. pervažiuoti, perriedėti: Traukinys persirito per Uralą ir bildėjo akim neaprėpiamais laukais rš.
4. refl. persimesti (tolyn, į kitą objektą): Pérsiritė gaisras Rod.
5. refl. vilnijant pereiti, perriedėti: Jūros bangos persirito per mūs smėlyną Mš.
| prk.: Tiesa, per šiuos namus persirito keli gaisrai A.Vencl. Kai tik karas per miestą pérsirito, aš ėmiau dirbt Mrj. Šalimais išgirdau žingsnius, ir visu kūnu persirito keistas tirpulys V.Bub.
6. refl. sklindant pereiti (apie garsą): Persirito per minią urzgimas, ir visų veidai iškrypo neapykanta Vaižg.
7. refl. užtektinai ristis, imtis, peštis: Jau [susipykėliai] pársirito, nučiuvo Krš. Kaip sueina [į porą], kol kaip tie gaidžiai pársirita, parsipeša! Krš.
prari̇̀sti, pràrita, prari̇̀to (pràritė) tr.
1. pastumti į šalį, sukant paviršiumi: Akmenį pràritė, i [v]andenio buvo Rš. Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu, o pilkuosius akmenelius rankelėm prarisiu (d.) Tvr.
2. ridenant prastumti pro šalį.
| prk.: Daug vilnių likimas pro mane prarito rš.
3. refl. sunkiai, nerangiai praeiti: Ans vos vos prasiri̇̀to pro mūsų numus – taip menkai bepaeina Kv.
4. refl. pralėkti, praskrieti: Kaip paukštis aukštyn tartum nusirito: septyniais šviesos spinduliais prasirito! A1884,338.
5. prk. su vargu, sunkiai įveikti, baigti: Zekis per dešium metų aštuonias klases pràritė Slm. Šituos mėnasius žiemos kad prari̇̀st (pragyventi, praleisti) kaip, tada bus jau lengviau Klt.
6. prk. išlaikyti, išgydyti, išsaugoti: Jau per šalčius prari̇̀tus, nemožna dabar apleist Ml.
priri̇̀sti, pri̇̀rita, priri̇̀to (pri̇̀ritė)
1. tr. SD308, Q253, R, Sut, N, K, DŽ1 priridenti, atridenti artyn: Priri̇̀sk akmenį prie stulpo J. Kubilėlis pašulny pri̇̀ristas mirksta Slm. Ir priritę akmenį didį angosp karsto, ir atstojo DP180.
| refl. K.
2. tr. K priridenti, priversti ką pilną: Reikėjo pervažiuoti per gilius, lietaus vandens išraustus griovius, priristus akmenų Šlč.
3. refl. imantis, minantis prisistumti, pririedėti: Prisirito abudu lig šermukšnio kelmui LTsIV521.
4. refl. LL24 prieiti, prisikasti, prisiartinti: Neprisi̇̀ričiau prie tų malkų Ėr.
5. refl. prieiti, prisirinkti: Baisių žmogystų prisirito pilnas kambarys rš.
6. tr., intr. menk. privalgyti, prikimšti: Priritai̇̃ bulbų su pienu Lp. Šuo priri̇̀to kap balkis Lš.
7. tr. prikalbėti, pripliaupti: Pilnas ausis priri̇̀to Prk.
8. tr. Trk nugalėti imtynėse.
suri̇̀sti, sùrita, suri̇̀to (sùritė) tr.
1. K, DŽ1 sustumti į kurią nors vietą, sukant paviršiumi: Alaus bačkas į alinę suri̇̀to ir valy gert Raud. Mudu du tokius rąstus suri̇̀tova į ratus Kal.
| refl. K.
2. voluojant susukti, sulipdyti, suversti: [Seselė] sugrėbė, surito kupetą šieno LTR(Igl). Iš sniego senis besmegenis sùristas Ktk. Surito pamatą Lnkv. Suri̇̀to [iš pradalgių] miežius į eiles Ig.
| prk.: Tik kruopštus darbas suliejo, surito, sumūrijo rš.
3. suvynioti, suriesti: Tris rietimus suri̇̀tus turėjau [audeklo] Sem. Kuodelį linų sùričiau J.
| refl.: Susirito į apklotus ir išsitiesė rš.
4. refl. sulipti, įsiropšti: Staršinas su pišoriumi, nosimis ardami, į vežėją įsikibdami, susirito į vežimą Žem. Mes nuejom ir susri̇̀tom obelin Vrn.
5. refl. Vdk susikibti, susiimti: Susiri̇̀to vaikiai, i paausiai mėleni Krš. Meška su velniu labai susirito LTR(Šl). Susirita ing glėbį geruoju, geruoju, o kartais, užgėrę arielkos, ir susimuša DS277(Rs).
6. Šl, Kal menk. suvalgyti, sukirsti: Penkius virtus kiaušius suritau Dr. Duonos kukulį surito bematant Šts. Suri̇̀to, susprogo jautį su ragais Grg.
užri̇̀sti, ùžrita, užri̇̀to (ùžritė) tr.
1. SD1151,212, R, N, K, DŽ užstumti ant ko, sukant paviršiumi, užridenti: Užri̇̀sk akmenį ant kopūstų, sudėjus in kubilą J. Ant krūtinės didžiausias akmuo užristas LTR(Srj). Tai daba paminklas: ekmuo ùžristas, i viskas Jrb. Pataisyk man patalą: sudėk lentas, užrisk akmenį (sako meška) LTR(Rk). Bačką [alaus] ùžritė in pečiaus, až rozo aždušnavojo, i iššavo Klt.
| refl. tr. prk.: Teatsako sau tie, kuriems negalėjo dar nusiristi nuo sąžinės tas akmuo, kurį sau tokiais darbų darbeliais užsirito Pt.
ǁ N, K, DŽ1 užversti (angą, praėjimą): Atėjus vakarui, aš įlindau į siaurą urvą ir angą užritau su dideliu akmeniu J.Balč. Išeidama meška maisto ieškoti, duris užrisdavo didžiuliu akmeniu, kad ji neišeitų LTR(Klvr). O buvo duobė užrista akmeniu M.Valanč. Ir, užritęs didį akmenį and durių grabo, nuėjo Ch1Mt27,60. Išėjęs užrito ekmenį ant tos skylės BsPIII50.
| prk.: Turime tą grabą širdies mūsų užrist akmenimi didžiu DP182.
2. DŽ1 užstumti, užridenti už ko: Už durų užri̇̀to tąs dėžes, negali nė praeit Jrb.
3. užkelti, uždėti (ką sunkų): Beregint pamotę raganą užrito ant ugnies BsPII90. Tik ùžritu vaiką in lažkelės (bobutė sunkiai užkelia vaiką) Klt. Ùžritė boba sūrį an stalo, iš po skverno ištraukus Užp.
| refl. tr.: Žmogus tą katilą ant kupros užsirito ir parėjo nešinas LTsIV570. Nelatva bus užsiri̇̀sti maišas ant pečių Lš.
4. refl. K, LL276 užlipti, užsiropšti: Užsi̇̀ritė an pečiaus kai meška Dkšt. Užsi̇̀ritam an pečio krosnį kraut: mažesnį pakiša apačion (toks vaikų žaidimas) Ad. Nu kurgi tu užsi̇̀ritei, da nulėksi! Sdk. Dėdė užsiritęs buvo ant pečiaus sušiltų Skp. Ant arklio aš jau užsirisdavau, kai buvau basas Vaižg. Nebe toks ir mažas – jau ant arklio užsi̇̀rita Sml. Tadukas užsi̇̀ritė ant šiaudų kūgio Ps. Užsi̇̀ritė aukštai medin [ganydamas] Mrc. Kur žemiau bitės, ten meškos užsi̇̀rita Mrc.
| prk.: Kai rities, tai vis ant ko užsi̇̀riti (užgyveni, pelnai) Lp.
^ Kakašinas kai velnias, an dūšios užsiri̇̀tęs Vlk.
5. refl. pakilti (apie saulę): Karšta saulė, užsirisdama į dangų, degino dulkinas gatves rš. Saulaitė biskį užsiritusi N.
6. refl. ritantis užslinkti: Debesys užsirito ant dangaus ir visą aptemdė rš.
7. refl. iškilti, išsimušti į viršų: Greit išverda tie kleckai: kunkulas užsi̇̀rita, i šventa Jrb.
8. refl. Vlk parversti, pargriauti.

ri̇̀sti, ri̇̀ta (reñta Gg), ri̇̀to (ri̇̀tė)
1. tr. SD367, Q311,616, N, K, I stumti, judinti, sukant paviršiumi, ridenti: Mes medžius ri̇̀tam pakalnėn prie upės Ar. Aš ritù akmenis in krūvą J. Žemę išnešė [liūtis] ir akmenis ri̇̀tė Ob. Akmenį nuo kapo ri̇̀sti KI34. Akmenelį šalin risiu, pas motulę eisiu (d.) Prng. Didžiausius akmenis ri̇̀tė ri̇̀tė –niekuom neažuturia Tvr. Ritè, ritè (riskite) akmenius Klt. Riskiam tą bosą spirito į kopas ar į uždaržį Plng. Žmonėms tebekertant rugius, skruzdėlytės grūdus rito rš. Ristáu ristáu tolierėlį per baltą skomelį – tai tau, tai tau, mergužėle, tai tau an muilelio DrskD73. Ritu aukštyn, užritu R199.
| prk.: Vytukui paliksiu tą patį akmenį risti (varginantį darbą dirbti), kurį pats visą gyvenimą ritau, o kiti vaikai – turėdami burnas, susiras ir šaukštus A.Vien.
^ Teresė stumia dieną po dienos, tarsi akmenis prieš kalną rita V.Bub. Akmuo ritamas neapkerpėja LMD(Mc). Akmuo, vis ri̇̀tamas, neapželia Sch73. Ašara ašarą ri̇̀ta – ka rauda, ka rauda! Gs.
ristinai̇̃ adv.: Rono nepakelsi, jis tenka ristinai risti per kietus padėklus Vaižg.
ǁ grėbti, ritinti į krūvą: Kad plekuojat, plekuokit – aš einu ri̇̀st Srd. Neduoda nė rist miežius Krn.
ǁ voliojant daryti, lipdyti: Sniego senį ri̇̀sti NdŽ.
ǁ versti laukan: Būras jau spintą pagavo iš vežimo rist BsPI93. Kriok, ar skrandį rita kas tavo, t. y. galą daro J.
ǁ leisti aplinkui, ratu, perduodant iš eilės kitam (taurelę): Vai ri̇̀to ri̇̀to stalu stiklužį; už tai jis ri̇̀to, kad norė[jo] kito (d.) Dkš. Risk risk ristinėlį, risk per stalą kieliškėlį LTR(Slk).
ǁ sukti ratu: Senyboj buvo bet kas šokėjas: ri̇̀ta i ri̇̀ta pasieniais [savo porą] Prng.
ǁ stumti ant ratų: Kitas jaunas vaikinas stūmė paskui ritamąjį krėslą Mš.
2. tr. versti, griauti: Vėjas ri̇̀ta laivę ant šono Sv. Anudu ri̇̀ta kits kitą J. Ri̇̀ta muni vaikai į lovą Krš. Vis turėjo su savim drūtą vyrą, kuris devynis vyrus antsyk risdavo BsPIII40. Riska riska ristinėlį, risk ant šono kieliškėlį LTR(Vdk). Risiu risiu kiliškėlį, jau išgersiu in dugnelį (d.) Db.
| prk.: Jis ri̇̀ta savo kaltę ant kito KI56. Rita ant manęs bėdą B.
| refl. prk.: Ant manęs bėda ritasi MŽ23.
ǁ leisti (nuo kelmo), kirsti: Dalgis rito nuo stiebo kažkada žaluma bangavusį javą rš. Risčia aš medelį, šakeles dėliočia, o iš liemenėlio sau lovelę dirbčia LTR(Rm).
3. refl. griūti, gultis: Atvažiavus tujau į lovą ri̇̀sties reik Slnt.
4. intr. judėti sukantis, riedėti: Grašis, iš nagų žmogaus išpuolęs…, toliaus nerit, bet duostisi atrasti BPII225. Gil[ybė] rito nuog kitos kita (paraštėje išsiraičiojo) viduj marių BB2Moz15,8.
| refl. K: Ritas kulka R. Spyrei, ir tegul rentasi nuo kalnelio! Plm. Kur tas kamuoliukas risis, i tu pasku jį sek BM240(Vl). Sunku akmenėliui prieš kalnelį ristis LTR(Lbv). Riskis, riskis, obuolėli, po sidabrinį bliūdelį (ps.) Brt. Mergikės, riskitės kūliu (verskitės per galvą), kad griausmas griauja J. Vaikai, eikit kudūlį ri̇̀stis Skr.
| prk.:
^ Žodžiai kaip ristè ri̇̀tasi (sekasi šnekėti) Gs. Obuolys nuo obelies netoli ritasi LTR(Srd). Kas galva, tai i razumas: ri̇̀tas, kur nori (daro, ką nori) Krk. Kas neritasi prieš kalną? (kamuolys) Jrg. Kas nesirita nuo kalno, kad bus pastatyti? (ekėčios) B.
ǁ slinkti (apie saulę, mėnulį): Virš stogų saulutė ritas J.Marcin. Saulė kilo giedra, raudona ir ritosi iš lėto į aukštą tylią padangę J.Marc.
5. intr. lašais kristi, byrėti, tekėti: Ašaros rita per veidą B.
| refl. N: Jam ašaros per skruostus ritėsi Ns1857,4. Krinta, ri̇̀tas ašarėlės par skaisčius veidelius JD903. Stambūs prakaito lašai ritosi jo kakta rš. Lietus plaka pažliugusią žemę, šalti lašai ritasi už apykaklių V.Bub. Jo tyliu ir ramiu veidu lyg ašaros ritosi stambūs lietaus lašai J.Dov. Kaip įkirto po penkiasdešimt bizūnų, tai kraujas par kulnis ritos DS299(Grk). Kaip brauksu koja, tai žarijos risis (žirs) LTI47(Bs).
6. refl. važiuoti: Mano ratai greitai ri̇̀tas JD150. Vežimai ritas ant ūlyčių CII324. Kelias lygus, gali ristè ri̇̀stis Raud. Kaip meška ri̇̀tos per pievas traktorius Žln. Mes risimės traukiniu, orlaiviais lėksime S.Nėr.
7. refl. greitai, smulkiais žingsniais eiti, bėgti: Kol sumojo [Jonas], kaip užkirsti bėgliui kelią, Geniukas jau ritosi tiesia kaip strėle didžiąja alėja rš. Minia ritosi prie išėjimo kaip paberti šratai rš. Laukan pradėjo ristis mokiniai sp.
| prk.: Daba ricieliai pradės ri̇̀stis: dieną šils, naktį šals Bsg.
8. refl. sunkiai eiti, stumtis: Atsikėlęs nuo suolelio, pradėjau ir aš ristis siauru baltuojančiu takeliu J.Bil. Žmogus ritosi meškos vinklumu rš. Nuo Gilšės dešinėn per upelio brastą, besirisdami nuo kalniuko ant kalniuko, prieisime kryžkelę sp. Meška ritas per kalnelį an žvirblių veseilios KrvD174. Kad nėr šalta, o jauna, ri̇̀tase (kasasi) sau po sniegą, ir viskas Jrb.
| prk.: Visi ri̇̀tas į kapus (artėja prie mirties) Krtn. Kožnais metais ri̇̀tas (pereina, perkeliamas) iš klasės į klasę Lnkv.
9. refl. vilnijant slinkti, judėti: Ritas į krantą banga E.Miež. Jų laukai kaip mėlynos marios siūbavo ir ritos bangomis V.Krėv. Nuo ežero ritosi sunkus šėlstančių bangų ošimas J.Avyž.
| prk.: Ritosi ir persirito karo audra per visą Lietuvą rš. Per mūsų kaimą kelis kartus ritosi frontas, viską sudegindamas ir sunaikindamas rš. Gandas ėmė ristis kaip drumsta potvynio banga rš.
10. refl. verstis, veržtis gumulais: Vanduo [patvinusioj Šešupėj] kai nuo kalno kūliais vis ri̇̀tas Jrk108. Dūmai kūliais ritosi į skaidrų dangų rš. Ilgai jis braukė degtukus, kol pagaliau melsvo dūmo kamuolėliai pradėjo ristis iš jo burnos J.Marc. Stovu ir veizu, bene pradės dūmai iš kamino kūliais ristis Kv. Lietus lijo čiurkšlėm, o debesys tiesiog stogais ritosi rš. Debesys ritosi medžių viršūnėmis J.Dov.
11. refl. sklisti (apie garsą): Iš kultūros namų ritasi vaikinų šūkavimai, klegesys, merginų spiegimas, linksmas muzikos trenksmas J.Avyž. Aš nemoku tiksliai nusakyti šūvio garso ir jo atskardžio, kada jis ritasi per girią, atsimušdamas į medžius ir tarp jų dingdamas rš.
12. refl. eiti (apie laiką): Po keturiasdešimt metų tas laikas ri̇̀tas greit – nė nepajunti Jrb.
13. refl. Rgv lipti, ropštis: Kur tu, vaikeli, rities an pečio?! Tvr. Vaiko da nėr ko žiūrėt, o jau ant stogo ri̇̀tasi, rupūžiukas Sml. Kur ritiesi per mane – čia nebėr vietos Ėr. Petrukas ri̇̀tas par slenkstį Kv. Dar tik ri̇̀tasi iš lovos ir jau rėkia valgyt Gs. A tu gali, a tu negali – ri̇̀tas lauk iš tos lovos Trk. Vaikai be priežiūros iš lopšio ritas B.Sruog. Žiūrėk, jau jis vyšnion ri̇̀tas Kkl. Antanukas ritasi žemėn. Jam jau įkyrėjo sėdėti vienoj vietoj V.Krėv. Jurgis ritos iš vežimo, po jo ir kiti vyrai M.Valanč.
^ Eketėn įkritęs, pats riskis KrvP(Ut).
14. refl. verstis, manytis: Anie su tokiu vaikų būriu šiaip taip ri̇̀tas Krš. Rėkat rėkat, o matai, kaip gerai ri̇̀tatės Krš. Ritýs kaip ta žieminė kiaulė, i tiek Krš. Šiaip taip dar ri̇̀sčiausi, kad ne tas krizis ir skolos Žvr. Bus sunku su malkomis vienai ri̇̀stis (tvarkytis) Rdm.
15. refl. Nv, Klk, Trk, Ms eiti imtynių, imtis, galynėtis: Vaikai, in glėbius susikabinę, ri̇̀tas, t. y. mėginas, kurs tvirtesnis J. Kad susikibo tuodu vaikai ri̇̀stis Stak. Ka tik Vytis parvažiuo[ja], tujau su Vaciu kimbas ri̇̀sties Slnt. Ri̇̀sties ejo, devės devės kaip velnuičiai Rdn. Anie tik krapt į glėbį i pradėjo risties Krp. Ka ri̇̀tas, ka trata – trobą apvers! Vgr. Varys anie ri̇̀sties, sustatys pryšais – ka mas duosam į žemę! Pp. Eidavo mergos su vyrais ri̇̀stis Trg. Silpna senikė yra, neitų jau ri̇̀sties nė su kum (juok.) Skdv. Ot vyras – galėtų su meška ristis LTR(Grk).
| prk.: Su tuo baisiu likimu mėginkim, kas kaip išgali, risties! Pt. Ten sūnus kasdien su smerčiu ritasi (būna mirtiname pavojuje) Žem. Galvos, kad aš labai noru su tums šakėms ri̇̀sties (sunkiai dirbti su šakėmis) Vkš.
16. refl. Vdk rietis, vaidytis, ginčytis: Dėl kapeikos ri̇̀tas, skūpybė anų neapsakoma Krš. Vieną kartą juodvi su seseria ri̇̀tose, ka juodvi ri̇̀tose: viena sako rugių pirksiu, o kita – palitą Šmk. Ri̇̀sties turi su vaiku su tum prausimos (nenori praustis) Krš. Ri̇̀tamos vieni dvi par dieną su dukters mergelka Krš. Jei ans mun nemokės, kaip aš su anuo ri̇̀siuos? Žlp.
17. refl. kovoti, priešintis: Prieš vyresnybę ristis M.Valanč.
18. refl. kaltis iš kiaušinio: O tie ančiukai tei lengvai ri̇̀tose Jrb. Nuejau padabot – iš kiaušinio jau ri̇̀tas Smal. Jau perukas ri̇̀tasi Al. Jeigu lingės lizde pasitaiko keturi penki kiaušiniai, jaunikliai ritasi porą dienų rš.
19. intr. sviesti, mesti: Rito su kūliu ir pralesė mun kaktą Dr.
20. intr. mainyti: Ri̇̀skim peiliais Vrb. Ri̇̀sti mėgsta čigonai Ss.
21. tr. menk. valgyti, kimšti: Rita ir rita duoną lygu parmova Šts.
22. tr. pasakoti, kalbėti: Tas moka juokų risti Prk. Jis, savo gudrystes berisdamas, tavo motinai jau taip yr žinojęs įsitrytis, jog ji jo į žentus užsigeidusi LC1878,5.
◊ kai̇̃p ži̇́edu (zérkolu) ri̇̀stis sektis: Man viskas kai̇̃p ži̇́edu ri̇̀tasi, negaliu ką sakyt Plv. Viskas jam kai̇̃p zérkolu ri̇̀tasi Plv.
ri̇̀pką (ri̇̀tinį J.Jabl) ri̇̀sti žaisti tokį žaidimą: Einam, vaikai, ripką risti Plk.
antri̇̀sti, añtrita, antri̇̀to (ž.)
1. tr. užstumti, sukant paviršiumi, užristi: Tas žmogus antrito tą medį ant liūto (ps.) S.Dauk. Dabar antri̇̀sk tus rąstus, kurie ant meškos buvo antgriuvę, aš noru matyti, kaip čia buvo PP60.
2. refl. užriedėti: Girnų kūlis ant trobos antsirito Plt.
apri̇̀sti, àprita, apri̇̀to (àpritė) tr.
1. SD204, N, K, Sut, Š risti aplink, apritinti.
2. apsupti, apimti: Ant galo visi sąnariai liepsna laizdančia apristi ir darkčioti bus DP527.
3. ritant nustumti šalin: Didumą akmenų apritaũ po dirvas, t. y. nuritau šalin J.
4. refl. apvirsti: Per susitrenkimą ir motorratininkas, ir stirna apsirito prš. Brinkt apsirito bernas ant žemės rš.
atri̇̀sti, àtrita, atri̇̀to (àtritė) tr.
1. CI49, Š, DŽ1 atstumti, ridenant paviršiumi: Atri̇̀sk akmenį prie sienos J. Atrisk rąstą, aš antkabinsiu ant šlėdžių Šts. Joninių naktį atrita seną ratą ant kryžkelių LTR(Klvr). Atristi pirm savęs N.
ǁ atridenti (ant ratų): Dėdė tuo tarpu atrito važiuojamąjį krėslą Mš.
2. Q15,653, VlnE56, Sut, N, K, M nustumti, nuversti, atversti: Atritu, atverčiu SD217. Atri̇̀sk akmenį nuo duobės šalin J. Nueik pas aną aure kryžių, atrisk akmenį ir pasiimk, ką ten rasi Žvr. Dabar tu šitą akmenį atrisi ir pamatysi tokį urvą LTR(Rk). Akmenis vėl nuo kelio atrist DP31. Ir akmenį nuog angos šulinies atrisdavo BB1Moz29,3. Kas mums akmenį atris, kurs esti labai didis? Mž245. Ir kalbėjo viena kitosp: kas atris mums akmenį nuog durių grabo? Ch1Mr16,3.
| refl. tr.: Kas gi čia užritė tokį akmenį ant kelio – neatsiritę nepravažiuosim Jž.
3. refl. K, DŽ1 atriedėti: Ale kaip tik pradėjo skint, teip štai atsirito šiaudų kūlys BsPIV37. Atsirita bačkelė iš Vengrijos žemelės LTR. Atsi̇̀rita atsi̇̀rita, matau, visai netoli manęs Smln.
4. refl. greit ateiti, atbėgti, atlėkti: Žmogus vikriai atsirito lig tako rš. Vyriškis kulkos greitumu atsirito prie manęs rš. Gal iš dangaus krito, gal iš peklos atsirito KrvP(Drsk).
5. refl. greit atvažiuoti: Ar tai jau ir jūs atsiritot? Alk.
6. refl. vilnijant priartėti: Banga py pat krašto atsiri̇̀to Sg.
| prk.: Netrukus atsirito frontas ir mane sužeidė V.Bub. Revoliucinės protesto demonstracijos atsirito ir čia rš. Reformacijos bangai atsiritant, Lietuva dar tiktai niro iš religinės prieblandos rš.
7. refl. atsklisti (apie garsą): Ką mes galėjome padaryti, – atsirito iš būrio sunkus atodūsis J.Avyž.
8. refl. prk. ateiti (apie laiką): Naktimis sapnuota atsirito pagaliau ir ta diena rš.
įri̇̀sti, į̇̃rita, įri̇̀to (į̇̃ritė)
1. tr. SD407, Sut, N, K, DŽ1 įstumti, sukant paviršiumi, įridenti: Įri̇̀sk kubilą į vidų iš lauko J. Ar įri̇̀siva vienu du rąstą į vežimą? Kal. Didelis akmuo, nepagaliu vienas įri̇̀sti ratuosna Š. Įri̇̀sdavo kelmus didžiausius į [jaujos] pečių Vn.
| refl. tr.: Vienas tu neįsirisi̇̀ tų rąstų ratuos Ds.
| prk.: Įsirisk kokią lašinių paltį [į lagaminą] ir važiuok sau sveikas Žd.
ǁ įridenti (ant ratų): Į naują garažą atbuliniu bėgiu įrito mašiną rš.
2. refl. K, DŽ1 ritantis patekti, įriedėti: Kamuoliukas, besirisdamas per girią, įsirito į storą, aukštą eglę (ps.) Žvr.
3. refl. įvirsti, įkristi: Piemenaitė … užmigo šalia skylės ir įsirito į ją LTI207. Jis į grabę įsirito prš.
4. refl. įvažiuoti: Kartą pro išlaužtus vartus į kiemą įsirito brikelis, gero bėro arklio tempiamas A.Vencl. Įsiritus vežimui į kiemą, išėjo abudu sūnūs V.Kudir.
5. refl. gūsiu įsiveržti: Į kambarį [pro atvirą langą] įsirito atvėsusio oro banga J.Avyž. Iš tamsos įsirito šalto oro debesis A.Vencl.
6. refl. greitai įbėgti: Kaip granata įsiritau į kambarį rš.
7. refl. Plv įlipti, įsiropšti: Vaikas vos įsi̇̀ritė lovon Š. Sėdi insri̇̀tęs [vežime] Dglš. Insri̇̀tus paduškose guli Dglš. Įsiritusi į tą, vietą, kur paprastai sėdėdavo, nustebo, išvydusi purinį radastą Pt. Aš įsiritau į medį ir pasislėpiau už šakų tarp lapų J.Balč. Kaip jis įsi̇̀ritė teip aukštai? Mžš.
8. refl. sunkiai įeiti: Žiūriu – įsi̇̀rita pati su anūke Jd. Jis vos įsiri̇̀to į trobą Gr. Ši, per slenkstį įsiritusi, parpuolė ir sako M.Valanč.
išri̇̀sti, i̇̀šrita, išri̇̀to (i̇̀šritė) tr.
1. SD420, Q255, N, K, DŽ išstumti, sukant paviršiumi, išridenti: Trys keturi vyrai turi išri̇̀st [rąstą] iš vežimo Vlkj. Išri̇̀sk kubilą laukan iš trobos J. Išri̇̀skim iš duobės šitą akmenį Š. Jam (išklišusiam, kreivakojui) tekinį par tarpą kojų išri̇̀stum Rs. Ponas i̇̀šrita bačkas alaus – gerkit Prng. Midaus iš rūsio išristi tris statines jau liepiau S.Čiurl. Vambuolė kiaušius erelio iš lizdo išrito S.Dauk. Raudys, kalėjime sumenkėjęs, neįstengė maišų išristi iš klėties rš. Išri̇̀sti daug lengviau, nekaip įristi Kal. Kas gi akmenus i̇̀šritė šitokio didumo? LKT295(Alz).
| refl. tr. Š: Iš malkinės išsirita kulbę, atsineša pliauską ir pradeda kakšenti V.Bub.
ǁ išversti: Tą kelmą čiut penki vyrai išritė LTR(Slk). Tada vilkas nuėjo, arklį papjovė, i̇̀šritė vidurius Dkšt. Apipenėtą žąsį sūdo, grobus išritę Varn. Išri̇̀tot žarnas, ištįsčiojot JV759. Ìšritė vėdarus [gyvulio] Strn.
^ Kad jam vėdarus išristų̃! (keik.) Prng.
ǁ prižadinti iš miego, išjudinti: Iki jį i̇̀šrita, saulutė jau aukštai Gs. Kol aną išriti iš lovos, į antrą pusę turi parsėsti Vvr.
2. ritant, voliojant nulipdyti: Išri̇̀sk man vaikelį iš sniego Jrb.
3. praleisti (laiką) ritant (pėduojant): Jeigu geri rugiai, išri̇̀sk tu visą dieną! Slm.
4. refl. išriedėti: Akmuo išsiri̇̀to iš rankų KI378. Beregint iš spintos išsirito dešra P.Cvir. Įnešęs tik tekšt bliūdą an stalą ir sukūlė, kad mėsa išsiri̇̀to Jrk12. Iš po kojų lyg grumstas išsirita vieversiukas ir purptelia padangėn V.Bub. Tuo kartu iš papečio išsiritė koks kai maišas baltas LTR(Slk).
ǁ refl. išnirti, pasirodyti (apie saulę, mėnulį): Saulė, iš debesų išsirisdama, bematant ją (žemę) džiovino savo šiltais spinduliais J.Marc. Iš perplėšto debesies praskiepo išsirita mėnulis rš.
ǁ refl. iškilti, atsirasti riečiantis: Jau kilpa išsiri̇̀to viršum veleno Vlk.
5. refl. išvažiuoti: Greitai nedidelis vežimėlis, dviejų arkliukų tempiamas, išsirito iš kiemo A.Vencl.
6. Š, Skr ritant (kiaušinius) išlošti.
7. refl. lašais išbyrėti, iškristi: Skaidri ašara išsirito iš po jos blakstienų, pariedėjo skruostu ir sustojo J.Balt.
8. refl. greit išbėgti, išpulti: Per atlapų priemenės durų slenkstį išsirito Albinukas V.Bub. Šiaip teip išsiritau par duris laukan į pringį BsPII123. Kiti iš trobos Plaučiūno tuo kūliais išsiri̇̀to K.Donel. Iš už kampo staiga išsirito nedidelis raitelių būrys rš.
9. refl. sunkiai, nerangiai išeiti, išbėgti: Išsirita iš alkieriaus Marijona kaip doklas S.Čiurl. Greit į kiemą išsirito storas kaip rutulys vienmarškinis vyras rš. Lokys it kamuolys išsirito aikštės vidurin rš. Abi jau jis išsiri̇̀to iš namų, tai jau ik vakari nepareis Mrs.
10. refl. išsiveržti (apie garsą): Iš jos lūpų išsirito tylus atodūsis rš.
11. refl. LL288 išsiropšti, išsikapanoti, išlipti: Šaukdamas nesavu balsu, berankis išsiri̇̀to iš duobės Š. Ponas, išsiritęs iš ravo, liepė suimt ubagus ir varyt dvaran ant rykščių BsPII307. Inlėkė ir negali išsiri̇̀st iš duobės Klt. Ar dar tu neišsiri̇̀si iš to kinio?! Skr. Išsirita iš lovos ir valkiojas par visą rytmetį papurusi Vvr. Ši tujaus apsistojusi išsirito iš ratų ir veizėjo, kas ten dedas su jos tekiniais M.Valanč. Delto iš ratų da greit išsi̇̀ritė Sdk.
^ Jis kaip iš kubilo ką tik išsiritęs (nesusigaudo) K.Saj.
12. prk. su vargu ištraukti, išvaduoti iš sunkaus padėjimo (ligos, bėdos, skolos ir pan.): Vargu nevargu Jono bernioką i̇̀šritė (išgydė) Dglš. Vaikas toks blogas, toks sudžiūvęs, vis serga – niekaip negaliu aš jo išri̇̀st Klt.
| Būč neišri̇̀tus be pieno [paršiokų] Klt.
| refl. N, DŽ: Manėm, ka būs po vaiko, ale išsiri̇̀to (pagijo) Rdn. Išsi̇̀ričiau iš ligos Dglš. Išsiritáu iš ligų šiaip taip Krš. Kad tik jau šį kartą laimingai išsiristų̃ (pasveiktų), tai jau daugiau žinoč Sdk. Kažno aš jau ar beišsirisiù? Sdk. Kaip tu išsiri̇̀si iš tų skolų? Krš. Kad jau kaip nors iš skolos išsiri̇̀st Skdt. Iš skolų išsiritu B. Niekaip negaliu iš vargų išsiri̇̀st Mrj. Šiaip taip išsiritáu iš tų bėdų Pj. Po tiek laiko, man rodosi, prasigyvęsiu tiek, kad galėsiu išsiristi iš didžiųjų bėdų J.Jabl. Nepaskumbi žmogus iš vienos bėdos išsiri̇̀sti, kaip jau į kitą patenki Vvr. Ale, žėlėk, Dieve, kaip gal vargings gaspadorius iš bėdos išsiri̇̀st, kad jam šeimyna neklauso K.Donel. Aš tau duosiu patarimą, kaip gali išsiristi iš tų pinklių J.Balč. Kaip tik išsiritau šią žiemą su pašaru Vv. Dobilų vis bent pusė išsiri̇̀s (išliks) Ll.
| Kaip tie miesčionai išsi̇̀rita [be ūkio], pasakyk Rdn.
13. refl. pasigalynėti: Eikiav išsiri̇̀skiav – mun rodos, kad aš tave dėsu į grindį Slnt. Ko mes ten nedarėm: ir išsiristi ejom, ir žiužį mušom, ir kitokias baikas krėtėm Brs.
14. refl. veržiantis ištrūkti (parristam): Aš jį parmečiau, bet jis iš manęs išsiri̇̀to Skr.
15. refl. N, BŽ81, DŽ prasikalti, išsilukštenti: Po trijų nedėlių išsi̇̀ritė pirmieji viščiukai Ps. I teip sausai išsiri̇̀to: nė bambuoti, nė nieko Jrb. Iš dvylikos kiaušinių tik penki viščiukai teišsi̇̀ritė Slm. Vištyčiai išsiri̇̀tę KI141. Kaip vištukai išsiris ir miežiai užaugs, tai bus kuom lesytie BsPIII296. Velnias perėjo vienus metus – niekas neišsirito, perėjo kitus – vėl nieko SI24. Kai tik vaikai išsirita, gulbės krauna kitą, atsarginį lizdą, o senąjį su lukštais palieka rš. Iš smailagalių [kiaušinių] išsirita gaidžiukai, o iš apvalainių – vištikės rš. Kiaušinius į lizdą reikia dėti kartu, tai visi viščiukai kartu išsirita LTR(Žgč). Kur išsiritusių viščiukų lukštus numesi, tę ir viščiukai trauks – neatginsi Vlk. Į gūžtą, kurioje perės višta, reikia įdėti šieno, tada viščiukai, iš tų kiaušinių išsiritę, neis į javus, bet tik į pievą LTR(Šil). Lašiša neršia net toje pačioje duobėje, kur pati iš ikrelio išsirito sp. Iš kiaušinėlių išsirita mažos bekojės kirmėlaitės rš. Išsiritusios iš korių jaunos bitės J.Krišč. Iš kiaušelių išsirita mažos utėlytės J.Krišč.
16. ką nelengva iki galo padaryti, įveikti, pervaryti: Vos ne vos, kalėdojant kunegeliuo, poterus išritau (sukalbėjau) Šts. Dvyliktus metus užkliudęs Baltrukas dar poterių nesugebėjo išristi M.Valanč. Antrąją dalį išritęs, kalbėk trečiąją brš. Vos ne vos išrito (išlaikė) egzaminą keturių klesų rš. Šiaip teip jį dėdė i̇̀šritė in žmones (pastatė ant kojų, padarė žmogum) Klt. Turė[jo] darbo, iki visas išri̇̀to (išklausė visų išpažinties) Gs.
| refl.: Kole šitas audeklas išsiris (bus išaustas), tai i Kalėdos Plš.
◊ ant velė́nos išsiri̇̀sti šiaip taip išgyvenus peržiem, sulaukti pavasario: Mūsų senelė da išsiri̇̀s ant velė́nos Ds. In velė́nos išsi̇̀ritei, ir tau Dieve dėkui Aln.
ti̇̀k iš kiauši̇̀nio išsiri̇̀tęs vos pradedantis gyvenimą, nepatyręs: Ti̇̀k iš kiauši̇̀nio išsiri̇̀tęs, tik mokslą pabaigęs – ko iš jo daugiau norėti Jnšk.
nuri̇̀sti, nùrita, nuri̇̀to (nùritė)
1. tr. SD351, Q253, MŽ2185, Sut, K, DŽ1 nustumti, sukant paviršiumi žemyn ar tolyn, nuridenti: Nuritu, nuraičioju R12. Nuo viršaus kubilo kopūstų nuri̇̀sk akmenį J. Možna nuri̇̀stie sienojai upėn Dglš. Kažnai, kad mės diečką kaip nebūt nuri̇̀stum Mlk. Nurisk nuo manęs tą trinką, – prašo meška (ps.) Dr. Nurisk tą akmenį Prk. Jog akmuo buvo nuristas CI49. Ir pamatė akmenį, nuristą nuog grabo GNJn20,1. Tokią mažą vėjas gali nuristi nuo uolos ir į klonį Mš. Nurisčia žiedelį ant rūdymėlio, pririščia žirgelį ant pūdymėlio LTR(Žl).
| prk.: Kaltę nuo savęs nuri̇̀sti KI34.
ǁ nuvoluoti: Šiemet buvo geri rugiai – kai bačka (instr.) nùrista (net išgulę) LTR(Tvr).
2. intr. nuriedėti: Apvalus būdamas [grašis] ūmai gana toli gal nuristi BPII222.
| refl. N, K: Vežimas krestelia į duobę, nusirita žemėn keli runkeliai V.Bub. Vingar vingar ir nusiri̇̀tos Žg. Kaip Girniaus kumelė nuo kalno tar tar tar nusiri̇̀to Plv. Aš pasiversiu aukso žiedeliu ir nusirisiu viešu keleliu, o tai aš tavo nebūsiu (d.) Všt. Kad duosiu, tai nusiri̇̀si Dkš. Milžinas supyko, kareivį pastūmė, tas nusirito keletą varsnų tolyn BsPIII23. Keliais kūliais nusiri̇̀to Sch187. O tas brolis kaip davė su kardu, tik nusirito galva BsPIV65.
| Ant baltučio tako, snaigėm nubarstyto, iš aukštų padangių žvaigždės nusirito V.Myk-Put.
| prk. Vieni sako – pats nuo sosto nusirito, kiti – varu nutempę rš. Ar išsiri̇̀s vargšė [iš ligos], a nusiri̇̀s (nebeišsikapstys, mirs)? Rdn. Daugelis gamtininkų nesugebėjo pereiti iš senojo metafizinio materializmo į dialektinį ir nusirito į reakcinę filosofiją rš. Menševikai nusirito į oportunizmo balą rš. Adomas negalėjo iki to nusiristi, kad tokiu būdu keršytų J.Avyž.
^ Lyg sunkiausias akmuo nuo krūtinės nusirito sp. Kad šitą darbą baigčia, tai kalnas nusiri̇̀stų nuo pečių Prn. Padarėm tokį svarbų darbą, bėda nuo galvos nusiri̇̀to Prn. Viską sutvarkius, jam lyg našta nusirito nuo pečių rš. Ir vaikelis toks pats, netoli nuo tėvo nusiritęs (panašus į tėvą) rš. Eik palengva (pamaži), kad pautas nuo galvos nenusiristų B. Su silke į dangų nenujosi, o su kiaušiniu į peklą nenusirisi LTR(Grnk). Prieš kalną ger eiti, o nuo kalno ir kūliais nusiriti B540. Nuo žirgo ant ožio nusiri̇̀to BŽ222. Kas nenusirita (nenubėga) nuo kalno, kad bus pastatytas? (ekėčios) B. Prieš kalną tūkstantis arklių neužvežtų, o į pakalnę pats nusirita (kamuolys) LTR(Klvr).
3. refl. greitai nuvažiuoti: Vežimas nusirito, garsiai barškėdamas ir pašokdamas V.Kudir.
4. refl. greitai nueiti, nubėgti: Romas parūpino jam darbą ir pigų mažytį kambariuką Malūnų gatvėje, iš kur galima buvo tiesiog nusiristi į pakalnę rš.
ǁ greitai nutolti, nusiduoti: Priešas nusirito 300 – 400 kilometrų nuo Maskvos sp.
5. tr. N nupilti, nulieti: Jau nugerki, mylimasis, širdužėje laikomasis, bet nenurisk, mylimasis N318.
6. intr. lašais nubyrėti, nutekėti: Man ir ašaros nuri̇̀to – medelaičius panulaužė, diegelius panumindė LKKXIII118(Grv). Nurito jai jau ašarėlės Vd.
| refl.: Merginos skruostais viena po kitos nusirito keletas skaidrių ašarų rš. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš.
7. refl. nusklisti, nuvilnyti: Sutartinė šūvių salvė trinktelėjo taip baisiai, kad net medžiai suvirpėjo, o garsas nusirito laukais ir kalneliais V.Myk-Put. Skardus aidas nusirita per mišką rš. Vėtra kitur nusiris P.Vaič. Medžių viršūnėmis nusirita lengvas vėjelis, padvelkia gaivi vakaro vėsa V.Bub. Garo banga nusiri̇̀to ligi pirkios galo NdŽ.
| Staiga Gužas pajuto, kaip jo nugara nusirito šiurpulys rš.
| prk.: Per visą šalį nusirito nauja protestų ir antikarinių demonstracijų banga A.Vencl.
8. refl. prk. nueiti (apie laiką): Bet tie ilgi metai nusirito į praeitį, jie negrįš sp.
9. refl. DŽ1 nulipti, nusiropšti: Iš ryto visi sukilo, vaikai nuo krosnies nusirito K.Bor. Karalaitis nusirito nuo kumelės, pridėj[o] ausį prie žemės ir klauso LTR(Smn). Vaikas nusiri̇̀to nū krėslo Kv. Pirtininkas nusirito nuo plautų rš.
10. tr. Vkš, Všv nuveikti, nugalėti imtynėse: Einam ristynių, pamatysi, kaip aš tave nuri̇̀siu Lnkv. Ans mažesnis, aš aną nùritu, numušu Krš. Kad i mažesnis, ale tą dičkį nū̃rita Rdn. Sylos turėjo kaip smakas: pagreibė du vyru ir kaip mat nuri̇̀to Krš. Muno pusseserė didelius vyrus nuri̇̀sdavo: drūta buvo Trg. Ale pašėlusi mergaitė, tuojau nuri̇̀stų tą vaiką Erž.
| prk.: Netrukus varžytinės nurito Noreiką J.Avyž.
^ Kartais ir mažas didelį nurita LTR.
pari̇̀sti, pàrita, pari̇̀to (pàritė) tr.
1. N, K paridenti, nuridenti tolyn ar žemyn: Pari̇̀sk tą akmenį iš kelio Kal. O aš jam užduosiu lengvą darbelį – pari̇̀st akmenėlį nuo aukšto kalnelio JV960. Kap eis vieškelėliu, akmeniu parisiù DrskD62. Paėmė jis ploną, lengvą lankelį, sulenkė ir parito pavėjui BsPIII216. Jis susuko ryšelį šiaudų, uždegė ir parito pas angis BsPIV290. Seselė parito vieną pyragėlį į pakalnę ir pradėjo bėgti LTR(Kbr). Až giliųjų marelių mes žiedelį parisme (d.) Tvr. Ir pari̇̀to žiedužėlį į uošvelės dvaružėlį JV436. Paleidžiau žirgelį in pūdymelio, paričiau žiedelį in rūdymelio (d.) Tvr. Pari̇̀sčiau dorelėlį par baltą stalelį JD902. Ir pari̇̀to šimtelį ant baltojo stalelio LB47. Aš bernelį moku šėnavoti. Par dvi dienas midum privitočia… Par kiemelį žiedeliu parisčià VD198.
ǁ truputį paridenti: Pari̇̀sti bosą (statinę) NdŽ. Nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi [ripką] BsMtII59.
ǁ pavoluoti: Ėgi miežių gerumas – kaip bačka (instr.) pàrista (net išgulę)! Ds.
ǁ paleisti aplinkui, ratu, perduodant iš eilės kitam (taurelę): Paritau stiklelį per visą skobnelį LTR(Kpč). Išgersim alutį in dugnelį, parisim stiklelį per skomelį LTR(Lš). Ir išgėrė iki galo, ir parito kieličkelį S.Dauk.
2. įstengti risti, ridenti: Tai ana akmenį pūkšdama pàritė Mlk. Tokio akmenio vienas neparisi̇̀ Sb.
3. SD265 paridenti po kuo.
| refl.: Kamuolys pasiri̇̀to po suolu Ėr.
ǁ refl. atriedėti prie ko: Už Mongirdo miško pasirito man po kojomis bačkutė LTR(Auk). Vieną dieną visai netyčia pasirito jai po kojų pamirštasis obuoliukas S.Nėr.
4. refl. imti riedėti, pariedėti tolyn: Aš pasiversiu aukso žiedeliu ir pasirisiu viešu keleliu LTR(Mrj). Kada toji ragana žiūri, kad jos podukra du kartu gražesnė sugrįžo, ir kur tikt spjaus, tai pasirita raudonasis pinigas BsMtII164.
| prk.: Jau mano vaikeliai kiek pasi̇̀ritė (paūgėjo) Tvr.
5. refl. paeiti: Ji dėl storumo negali nė pasri̇̀st Vs. Boba tik pasi̇̀rita KlvrŽ.
6. refl. pasileisti bėgti: Į pakalnę pasirito klykaudami vaikai P.Cvir.
7. DŽ, Sd parversti, pargriauti, parmesti: Rokas sugriebė Stasį, pakėlė ir parito ant pievos V.Bub. Kad tik paristų̃, tai bet kas užliptų Sdk. Kad žinotau – bus gerai, tai imtau, tai gertau, ant stalelio paristáu Lp. Vilkas betanciavodamas pailso ir parito savo prietelką LTR(Krtn). Vieną kartą visi sukibę parito Andriuką ir gerai sudavė skersai M.Valanč. Ana gi mane iž kaklo, mane pari̇̀to, pakūlė LKKII204(Zt). Pari̇̀to ant šono ir pradėjo šunys briedį draskyti PP24. Kaip pagavo, ir parito, kaip parito, ir surišo JD107. Mūsų vyrai dikti yra: vieną utį rito rito – neparito, ėmė stačią pjauti (d.) Kv.
| prk.: Parito mane liga ant lovos rš.
^ Toks paritus, toks pastačius (nedidelis, storas) VP47. Nu ką, dukterele, ar matai vaikiną: jaunas, gražus, koks paritus, toks pastačius, iš pupų nevaromas M.Valanč. Toks pàristas, toks pastatytas Šv. Tiek paritus, tiek pastačius LTR(Užp). Kiek pari̇̀tus, tiek pastačius Vj, Užp. Su tavim, vaikel, tai nei pastačius, nei paritus, tu ir pats nežinai, ko nori Nč. Mėlynas baltą parita (su kirviu beržą nukerta) LTR(Sln).
| refl. tr.: Nors jis smarkiai gynėsi, bet pasiritę tvirtai surišo J.Balč. Aptakšėk subinę, pasiritęs ant kelių J. O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs, su kitais draugais pasiri̇̀tę nugarą skalbė K.Donel. Vokytis paritęsis atėmė muno praventą Šts. Pasi̇̀ritė jį už partraukimą pasakos ir … išrėžė iš senio nugaros tris diržus BM146(Šd). Jie ne vienam klėtį išlaužė, arklius nukropė ir pasiritę žmones nuplėšė A1884,143.
| Bačkelė uzbonėlį pasiritus plaka: atsitrauki, uzbonėli, tu iš mano akių JD559.
| part. praet. prk.: Petrienė gatava pasiritusi (jėga, prievarta) atimti nu Jono žemę Plt. Ans pagatavas pasiritęs atimti paskutinį centą Brs. Pavyda: ka galėtum, pasiri̇̀tęs atimtum Rdn.
ǁ nukirsti, nuleisti: Pari̇̀tome storą ąžuolą NdŽ. Daugybę medžių ateiviai parito rš.
8. refl. Zt pargriūti, parvirsti: Kap pradės sakyt, tai pasrisi̇̀ (nuleipsi) iš juoko Brsl.
ǁ refl. atsigulti, atsidrėbti: Bulis, ant šono pasiritęs, ramiai sau ima gromuloti Vaižg. Pasiritė kai karvė priėdus Švnč. Pasri̇̀tus (sudribusi, išvirtusi, sutingusi) lažioj guliu Dglš. Tinginys visada guli, pasri̇̀tęs pavėny Prng.
9. BŽ32 nuveikti, nugalėti: Eime ristis, aš tave pari̇̀siu Rs. Mikė negali užmiršti ir iškęsti gėdos, kad Juozapėlis jį parito P.Cvir. Diktos, jaunos, – sugrobėm vyrą i pari̇̀tom Krš. Viena ranka du vyru pàrita Trk. Buvau toks išdžiūvęs, nusilpęs, blusų užkapotas, jog mane būtų ir gaidys paritęs K.Saj. Katras katrą pari̇̀totav? Slnt. Kad aš jaunesnis buvau, tai nebuvo tokio vyro, katro nepari̇̀sčiau Brs. Susigrūmė ir parito savo neprietelių M.Valanč. Mokės, kaip vilką sugrobus nusmaugti, kaip mešką ar briedį paristi S.Dauk. Šisai aną pari̇̀to J.
| prk.: Svaigalai ir tvirčiausią vyrą parita rš.
^ Giries paritąs jautį, o nu zuikio bėgi LTR(Vdk).
| refl.: Nu, Klimai, katras pasirisme, tai tam ta pana BsMtII72.
10. refl. Vkš pasigalynėti, pasiminti: Einam pasiri̇̀sti Skdv. Ar nori jėgas pamėginti? Eik su manim pasiri̇̀sti Mžk. Ant kelio sutiko mešką, i ta prašosi, kad pazvalytų jai su Jonu pasiri̇̀sti, katras tvirtesnis BM214(Šd). Eikit judu pasiristi, žiūrėsim, katras stipresnis Lnkv.
11. refl. pasiginčyti: Mes pasi̇̀ritam su juo Brsl.
12. Vvr papjauti, paskersti: Šiandie penimąjį tik paričiau Ml. Visi svečiai kaip sujuto, kad vilks ožką jau parito LTR(Dr). Kad tave (karvę) vilkas paristų̃, kur tu vis skrienies iškadon! Tvr.
| refl. tr.: Kad kokius tris bekonus pasiri̇̀s, bent mėselės turės Vkš.
13. pasakyti: Gražiai pašneka ir vieną kitą juoką pàrita (pajuokauja) Dkš.
parri̇̀sti, par̃rita, parri̇̀to (par̃ritė)
1. tr. parridenti: Parrit bačką iš Vilniaus, be dugno, be lankų d.
ǁ prk. parnešti, partempti: Žiūrėk, kiek parrita grybų! Dsm.
2. refl. parriedėti: Parsirito žiedelis per laukus skambėdamas LTR(Jz).
3. refl. sunkiai pareiti: Kada ans parsiris numie, toks prisigėręs? Mžk. Dar, aguonėle, stiklą karštimėlio – sušalsi, kol parsirisi namo rš.
4. tr. pargriauti, parmesti: Neparri̇̀si, neparri̇̀si – va i parri̇̀to! Šk.
| refl. tr.: Už vieno stalo arčiau durių stovėjo trys vyrai ir, parsiritę bertainį midaus, gėrė taurėmis V.Piet. Sigitas sprunka, kiek išgali, nes juk ar lauks, kol Ramūnas jį parsiris ant žemės V.Bub. Ir pagavę parsirito, parsiritę susirišo, nukirpo vilnelę LTR(Mrj).
5. refl. pargriūti, parvirsti: Parsiristi tropyjas tankiai Prk. Robinzonas iš baimės vėl parsirito ir buvo kaip negyvas Rdž.
pérristi
1. tr. SD300, Sut, N, K perstumti, sukant paviršiumi: Aš parritau akmenį par slenksnį J.
2. refl. persiversti: Išbėgom į lauką ir kelis kartus kūlio persiritome pusnynuose A.Vencl.
3. refl. perlipti, persiropšti: Toks iš tavęs ir vyras, kad per grumtą nepersiriti Grž. Šiaip taip pársirito par slenkstį Kv. Pérsiričiau par akmenį (per akmeninį laiptą prie slenksčio), delto nunešiau ušėtką in karvę Lel. Vos per tvorą persirito, tuoj atbėgo sargas Šl. Kur mudu persirisim, ten jaunesnieji šokte peršoks rš. Keliautojai persirito per kalnus ir nuėjo tolyn rš.
| prk.: Pašėlusiai greit bėga laikas, persiritus per keturiasdešimt rš. Jau per tris dešimtis persiritusi pana J.Paukš. Jau persirito žiema į antrą pusę rš. Senukas gerokai persiritęs per aštuonias dešimtis metų rš. Ir tu jau gal pérsritei par puskapį metų Užp. Tai jau ir par pusiaugavėnį pérsiritėm Ds. Jis tų pačių metų, kaip tu, ir jau į paskutinę gimnazijos klasę persiritęs (perėjęs) Pt.
ǁ refl. pervažiuoti, perriedėti: Traukinys persirito per Uralą ir bildėjo akim neaprėpiamais laukais rš.
4. refl. persimesti (tolyn, į kitą objektą): Pérsiritė gaisras Rod.
5. refl. vilnijant pereiti, perriedėti: Jūros bangos persirito per mūs smėlyną Mš.
| prk.: Tiesa, per šiuos namus persirito keli gaisrai A.Vencl. Kai tik karas per miestą pérsirito, aš ėmiau dirbt Mrj. Šalimais išgirdau žingsnius, ir visu kūnu persirito keistas tirpulys V.Bub.
6. refl. sklindant pereiti (apie garsą): Persirito per minią urzgimas, ir visų veidai iškrypo neapykanta Vaižg.
7. refl. užtektinai ristis, imtis, peštis: Jau [susipykėliai] pársirito, nučiuvo Krš. Kaip sueina [į porą], kol kaip tie gaidžiai pársirita, parsipeša! Krš.
prari̇̀sti, pràrita, prari̇̀to (pràritė) tr.
1. pastumti į šalį, sukant paviršiumi: Akmenį pràritė, i [v]andenio buvo Rš. Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu, o pilkuosius akmenelius rankelėm prarisiu (d.) Tvr.
2. ridenant prastumti pro šalį.
| prk.: Daug vilnių likimas pro mane prarito rš.
3. refl. sunkiai, nerangiai praeiti: Ans vos vos prasiri̇̀to pro mūsų numus – taip menkai bepaeina Kv.
4. refl. pralėkti, praskrieti: Kaip paukštis aukštyn tartum nusirito: septyniais šviesos spinduliais prasirito! A1884,338.
5. prk. su vargu, sunkiai įveikti, baigti: Zekis per dešium metų aštuonias klases pràritė Slm. Šituos mėnasius žiemos kad prari̇̀st (pragyventi, praleisti) kaip, tada bus jau lengviau Klt.
6. prk. išlaikyti, išgydyti, išsaugoti: Jau per šalčius prari̇̀tus, nemožna dabar apleist Ml.
priri̇̀sti, pri̇̀rita, priri̇̀to (pri̇̀ritė)
1. tr. SD308, Q253, R, Sut, N, K, DŽ1 priridenti, atridenti artyn: Priri̇̀sk akmenį prie stulpo J. Kubilėlis pašulny pri̇̀ristas mirksta Slm. Ir priritę akmenį didį angosp karsto, ir atstojo DP180.
| refl. K.
2. tr. K priridenti, priversti ką pilną: Reikėjo pervažiuoti per gilius, lietaus vandens išraustus griovius, priristus akmenų Šlč.
3. refl. imantis, minantis prisistumti, pririedėti: Prisirito abudu lig šermukšnio kelmui LTsIV521.
4. refl. LL24 prieiti, prisikasti, prisiartinti: Neprisi̇̀ričiau prie tų malkų Ėr.
5. refl. prieiti, prisirinkti: Baisių žmogystų prisirito pilnas kambarys rš.
6. tr., intr. menk. privalgyti, prikimšti: Priritai̇̃ bulbų su pienu Lp. Šuo priri̇̀to kap balkis Lš.
7. tr. prikalbėti, pripliaupti: Pilnas ausis priri̇̀to Prk.
8. tr. Trk nugalėti imtynėse.
suri̇̀sti, sùrita, suri̇̀to (sùritė) tr.
1. K, DŽ1 sustumti į kurią nors vietą, sukant paviršiumi: Alaus bačkas į alinę suri̇̀to ir valy gert Raud. Mudu du tokius rąstus suri̇̀tova į ratus Kal.
| refl. K.
2. voluojant susukti, sulipdyti, suversti: [Seselė] sugrėbė, surito kupetą šieno LTR(Igl). Iš sniego senis besmegenis sùristas Ktk. Surito pamatą Lnkv. Suri̇̀to [iš pradalgių] miežius į eiles Ig.
| prk.: Tik kruopštus darbas suliejo, surito, sumūrijo rš.
3. suvynioti, suriesti: Tris rietimus suri̇̀tus turėjau [audeklo] Sem. Kuodelį linų sùričiau J.
| refl.: Susirito į apklotus ir išsitiesė rš.
4. refl. sulipti, įsiropšti: Staršinas su pišoriumi, nosimis ardami, į vežėją įsikibdami, susirito į vežimą Žem. Mes nuejom ir susri̇̀tom obelin Vrn.
5. refl. Vdk susikibti, susiimti: Susiri̇̀to vaikiai, i paausiai mėleni Krš. Meška su velniu labai susirito LTR(Šl). Susirita ing glėbį geruoju, geruoju, o kartais, užgėrę arielkos, ir susimuša DS277(Rs).
6. Šl, Kal menk. suvalgyti, sukirsti: Penkius virtus kiaušius suritau Dr. Duonos kukulį surito bematant Šts. Suri̇̀to, susprogo jautį su ragais Grg.
užri̇̀sti, ùžrita, užri̇̀to (ùžritė) tr.
1. SD1151,212, R, N, K, DŽ užstumti ant ko, sukant paviršiumi, užridenti: Užri̇̀sk akmenį ant kopūstų, sudėjus in kubilą J. Ant krūtinės didžiausias akmuo užristas LTR(Srj). Tai daba paminklas: ekmuo ùžristas, i viskas Jrb. Pataisyk man patalą: sudėk lentas, užrisk akmenį (sako meška) LTR(Rk). Bačką [alaus] ùžritė in pečiaus, až rozo aždušnavojo, i iššavo Klt.
| refl. tr. prk.: Teatsako sau tie, kuriems negalėjo dar nusiristi nuo sąžinės tas akmuo, kurį sau tokiais darbų darbeliais užsirito Pt.
ǁ N, K, DŽ1 užversti (angą, praėjimą): Atėjus vakarui, aš įlindau į siaurą urvą ir angą užritau su dideliu akmeniu J.Balč. Išeidama meška maisto ieškoti, duris užrisdavo didžiuliu akmeniu, kad ji neišeitų LTR(Klvr). O buvo duobė užrista akmeniu M.Valanč. Ir, užritęs didį akmenį and durių grabo, nuėjo Ch1Mt27,60. Išėjęs užrito ekmenį ant tos skylės BsPIII50.
| prk.: Turime tą grabą širdies mūsų užrist akmenimi didžiu DP182.
2. DŽ1 užstumti, užridenti už ko: Už durų užri̇̀to tąs dėžes, negali nė praeit Jrb.
3. užkelti, uždėti (ką sunkų): Beregint pamotę raganą užrito ant ugnies BsPII90. Tik ùžritu vaiką in lažkelės (bobutė sunkiai užkelia vaiką) Klt. Ùžritė boba sūrį an stalo, iš po skverno ištraukus Užp.
| refl. tr.: Žmogus tą katilą ant kupros užsirito ir parėjo nešinas LTsIV570. Nelatva bus užsiri̇̀sti maišas ant pečių Lš.
4. refl. K, LL276 užlipti, užsiropšti: Užsi̇̀ritė an pečiaus kai meška Dkšt. Užsi̇̀ritam an pečio krosnį kraut: mažesnį pakiša apačion (toks vaikų žaidimas) Ad. Nu kurgi tu užsi̇̀ritei, da nulėksi! Sdk. Dėdė užsiritęs buvo ant pečiaus sušiltų Skp. Ant arklio aš jau užsirisdavau, kai buvau basas Vaižg. Nebe toks ir mažas – jau ant arklio užsi̇̀rita Sml. Tadukas užsi̇̀ritė ant šiaudų kūgio Ps. Užsi̇̀ritė aukštai medin [ganydamas] Mrc. Kur žemiau bitės, ten meškos užsi̇̀rita Mrc.
| prk.: Kai rities, tai vis ant ko užsi̇̀riti (užgyveni, pelnai) Lp.
^ Kakašinas kai velnias, an dūšios užsiri̇̀tęs Vlk.
5. refl. pakilti (apie saulę): Karšta saulė, užsirisdama į dangų, degino dulkinas gatves rš. Saulaitė biskį užsiritusi N.
6. refl. ritantis užslinkti: Debesys užsirito ant dangaus ir visą aptemdė rš.
7. refl. iškilti, išsimušti į viršų: Greit išverda tie kleckai: kunkulas užsi̇̀rita, i šventa Jrb.
8. refl. Vlk parversti, pargriauti.

1 válkioti, -ioja, -iojo tr. K, J, Rtr, BŽ42, NdŽ, FrnW, KŽ, val̃kioti NdŽ, Kin iter. vilkti.
1. SD400, R, MŽ, MŽ416, Sut, J, M, L205, Š, ŠT207, NdŽ žeme traukyti, tąsyti, tampyti: Válkioja grandinę DŽ1. Neválkiok po stalą šaukšto! Alks. Šuva nučiupo sūrmaišį ir válkioja po kiemą Dkk. Šen ir ten valkioju R310, MŽ415. Biškį pašoks, paskuo anie tą padarytąjį piršlį kars, paskuo ten val̃kios, ves į darželį Lpl. Užmuštas gyvates piemenys dažnai valkiojo, tąsė Vaižg. Keli vyriškiejai, palipusys ant bažnyčios lubų, mėtliojo pro skylę bjaurias lėčynas kipšų, katras kiti, bažnyčio[je] stoviantys, grobstė, draskė, mušė, po šventorių valkiojo M.Valanč. Kiti teipag jį (Jėzų) nu stulpo atrišę už plaukus valkiojo ir aną kojomis myniojo ŽCh184. Pargrįžęs karaliūnas liepė įkaitinti akėčias ligi raudonumo, paskum už melavimą pamotę ant jų – ir valkiot LTR(Ig).
ǁ intr. braukyti, liesti: Pradėjo su ranka val̃kioti palei koją Akm.
ǁ volioti: Jis valkioj mane pelinuosu BBRd3,16.
2. R, MŽ, N, NdŽ, Brt žr. 1 valkiuoti: Akėčioms, kurios lenda giliai į žemę, reikia sausesnės žemės valkioti J.Krišč. Jau lyses válkioja Gs. Avižom nereikia válkiot Ig. Eik válkiok, o aš einu sėtų Sv. Čia reikia pirma válkiot, tai paskui sėt Užp. Válkiot ir mažas vaikas moka Kt.
| refl. tr. NdŽ.
3. M, NdŽ nešioti ant rankų, rankose, tampyti: Ana mañ’ válkiojo válkiojo an vieną pusę, an kitą [užkalbėdama nuo rožės] Žb. Kamgi čia tą kačioką valkioji?! Slm. Tus mažūsius [vaikaičius] ans (senelis) val̃kio[ja] kaip katinas pelę End. Daba didžiausis vaikas tebė[ra] ant rankų val̃kiojamas Sd. Po Danską vaikščioja, šviesų kardą valkioja TDrVII92. Tatai, matušelė, ašarų tavo jau verpelė privarvėjo, kurią aš turiu valkioti M.Valanč. Kam tą nereikalingą šlamštą valkioti, kai ir savo sunykusio kūno per apstu M.Katil. Matai šitą kaladę, tai ir valkiosi kol gyvas, supranti? BsPIII61.
| prk.: Aš taip išalkęs, kad vos ne vos kojas valkioju V.Piet.
ǁ nelankstant per kelį vilkti (koją): Dvejus trejus metus fronte išsimušiau – koją ir válkioju Slm.
| refl. M, NdŽ.
4. NdŽ, Ėr nešioti ar vežioti iš vienos vietos į kitą, gabenti: Nedavė kraut prie namų lentų, dabar, kad nori, válkiok Slm. Senesni žmonys val̃kiodavo pėdelius, surištus statydavo į gubas Sk. Arklius nuvedei sau į aptvarą – ne tų lenciūgų val̃kioti, ne nėko Kl. Su dum traktoriais val̃kio[ja] mėšlus DūnŽ. Kad bebūs palaikiai ratai, tad jau anus paliks mėšlams val̃kioti Plt.
| Kai jūs einat par ūlyčią, jūs purvus valkiojat LTR(Ms).
| refl. tr. NdŽ.
5. grobstyti, nešioti, vogti: Kas tas lentas val̃kio[ja]? DūnŽ.
6. menk. vedžiotis ar vežiotis kartu su savimi: Val̃kiojo muni, vadžiojo visur – pavargau kaip šuo Krš. Da val̃kio[ja] muni po poliklinikas End. Ale kam reik tą vaiką mažilelį val̃kioti – dar apsirgs End.
ǁ DŽ1 versti kur vykti, prievarta vedžioti ar vežioti, tąsyti, tampyti: Válkioja po teismus, kalėjimus NdŽ. Jas plikai išdarę valkiojo miestu pagal M.Valanč. Po ligonines aną val̃kiojo Yl.
7. BŽ42, NdŽ nuolat dėvėti, nešioti, trinti: Kam šiokiandiej válkioji išeiginius rūbus? Š. Naujo drabužio neválkiok kasdien DŽ. A ilgai, matysu, tu švarką taip val̃kiosi DūnŽ. Kam tu šventadienes drapanas kasdien valkioji?! Krs. Aš šit mamalės nabaštikės val̃kioju [baltinius] End. Čia yr toks skuduras susiūtas, kad baisiausis – nu i val̃kiok Vvr. Parplyšta tos paputės po dirvas válkiojant Kp.
| prk.: Val̃kioju val̃kioju – reiks tą Gedrimaitę imti DūnŽ. Ta merga kaip šliurė – visi bernai ją válkioja Jnš.
| refl. tr. NdŽ.
ǁ L206, KŽ tepti, teršti, purvinti: Válkioti, taškyti, laistyti, tepti I.
| refl. Š.
8. prk. be reikalo ar bloguoju minėti vardą, vardyti: Kad jau ir sutepei savo sąžinę tu, veidmainy, tai nors Šimonių vardas tegu nebus valkiojamas po kalėjimus I.Simon. Válkioti Dievo vardą KŽ. Tiek metų Dievą val̃kiote val̃kiojo – nesą, o atsirado! Rdn. Tu vardą pono tavo Dievo nevalkiok (piktai nevartok) BB2Moz20,7. Svetimoje katalikų šalyje neduotų dovanai valkioti katalikų bažnyčios vardo A.Sm.
9. bastytis, slampinėti, šlaistytis: Valkiotisi Q574. Valkiotis po svietą N. Válkiojasi su padaužomis DŽ1. Kurių šunų čia valkiojies?! Š. Val̃kiojos toks vienas – pasakų ieškojo DūnŽ. Jaunimas buvo nepaklydęs, patvoriais nesiválkiojo Pnd. Viena būtumi val̃kiojęsys po nibres, būtumi paskutine apšaukta Krš. Boboms tik val̃kioties, o darbo dirbti! Šv. Ko jūs čia, žalčiai, val̃kiojatės, baltoms šlebėms apsivalksčiusios?! Pln. Dyki [miesčioniukai] – i val̃kiojas kaip šunys Rdn. Val̃kiojos val̃kiojos par naktes – i susigavo vaiką Varn. Besival̃kiodamas turi kokią paną pasiskirti Sg. Vyrai, kur neválkiodavos, tai tie i pančių vydavo, i ką Vlkš. Bijau, ka nuval̃kiotumis [vaikaitis] kur, da įkris Gršl. Tik nevelkiatės po tako i naktimis neval̃kiokiatės Kl. Ko tu válkiojies, ar aš viena grėbsiu?! Pnm. Pragėrė viską, o dabar pakiemėm ir válkiojas Pnd. Geria, válkiojasi kab žebrokas applyšęs Drsk. Válkiojas pakraščiais kuliganai, tai obuolius krečia PnmR. Kogi te be reikalo po Pakalnius válkiojies? Lel. Čigonai naktį nesválkioja, tik dieną Plvn. Mokytis tingi, dirbt niekur neina, tik válkiojasi Ūd. Sakau, kur válkiojies šituoj laiku: visas svietas miegti, o tu kap piktos dvasios apsėstas, su tom knygom daužais LKT380(Kč). Gaspadinės kelios dienos nėra, válkiojas Snt. Bernas būtų nieko, tik naktim válkiojasi Br. Válkiojiesi, namo nepareini – jau tavęs ir šunes pradeda nepažyt Mrj. Tai čia, tai čia valkiojasi Ėr. Sako, nesival̃kiok, i nevadys niekas valkata, o ka tu val̃kiojies, nu kai tave vadyt reikia? Rd. Tai kur val̃kiojies, ka namie rast negal? Škn. Neval̃kiokias po sodą, nepjudyk sodos šunų! Pln. Nesiválkiojo žmones tep – nuo vaiko dirbo Pjv. Užsimegzk an juostos mazgą: ka man nesválkiotai naktimi! Pv. Miestely jomarkas, tai ir valkiojasi, ieškodamas progos burną išmesti LzP. Vaiduliais tai būną tie patys velniai, kurie ant žemės valkiojasi BsV237.
| Nėkas nėra: šunys bei zuikiai val̃kiojas į tą girę Vyž. Užuodę briedieną, valkiojosi staugė vilkai A.Vien.
| prk.: Po krūtinę bados i bados [skausmas], jei ne – į galvą, jei ne – į žandą, kaži, a tas pats val̃kiojas? End.
^ Ir valkiosis kaip nekrikštyta dūšia J.Jabl. Darbo nusitvertum – válkiojiesi lyg pantis pievoj Vlkv. Válkiojasi be darbo, lyg šuva pašautas Ig. I val̃kiojas kai meisininko šuo NmŽ. Val̃kiojys kaip avis be kepenų Dr. Aš seniau į dangų žiūrėjau, o dabar po žemę valkiojuos (šluota) Lnkv.
ǁ artimai draugauti, nuolat susitikinėti, vaikštinėti, šlaistytis su kitos lyties asmeniu: Válkiotis su mergina NdŽ. Du metu válkiojos – apsiženijo Kdn. Turia baigt mokyklą, o nesival̃kiot tei[p] Jrb. Parsiskyręs, i val̃kiojas su visokioms mergoms Krš. I vaiką turia, i su kavalieriais válkiojasi Upn.
10. iš lėto vaikštinėti, slankioti, kiūtinėti: Ka galėtumi pasenęs dar val̃kioties su lazdele End. Da aš be lazos válkiojuos Nmk. Ko tu válkiojiesi po laukus?! Bsg. Mačiau, kad ans val̃kiojės čia už kūtei Trk. Visumet kaip gunčai išalkę, val̃kiosias partįsę, o dabar žmonys privalgę KlvrŽ. Par kaimą kaipgi eisi, sakis – dykos valkiojas Slm. Galvo[je] sklerozė yr – i valkiokias kaip nusprogęs Yl. I tol, sako, gavau val̃kioties, kol pavargau Tl. Per šlapia tokiemi po daržus válkiotis DrskŽ. Neapsimoka dėl kokio musmirio val̃kioties End. Iš paskuo val̃kiojas i veiza Rdn. Visą dieną válkiojaus po gryčią Tj. Ko aš čia pėsčias válkiosiuos! – su mašina važiavau Adm. Tėvas bagotas, o dukterys pusnuogės válkiojas Šmn. Bil dabar válkiojuos, tai geriau Pšl. Daba val̃kiojuos teip kaip negyvas Sdb. Koki gi te be sveikata, tik ką kad válkiojuos, o daugiau jau nieko nebėr Slm. Nugi bet válkiojies pakraščiais – nebėr sveikatos Kp. Ka teip da gali válkiotis, kad ir dirbt nebegali, ale ka da pats paeini, pats atsiguli, pats atsikeli Jdp.
| Tę jaučias jau nemažas válkiojas palaidas Sb. Iš kurgi jie turės pieno, ka te karvės válkiojas lauke Slm. Kartą valkiojosi girioj vilkas ir susitiko mažą vaiką, vardu Petriukas LTR(Pns). Val̃kiojas mojaus vabalai kaip nykščio galai Všv. Negaliu – válkiojas [musės] te po kambarius Dg. Juodvarnis juodas, válkiojas prieš lietų Btg. Varnos pažemy válkiojas (skraido) prieš lietų, aukštai skraido – pagada Pnm. Žali kirminai užeis – val̃kiojos (šliaužiojo) kaip kumet DūnŽ. Gi čia jų (gyvačių) seniau val̃kiodavos Lnkv.
^ Ko valkiojys kaip grobą pūtęs? LTR(Skd).
ǁ vaikščiojant ieškoti: Val̃kiojaus pieno, negavau Rdn.
ǁ NdŽ nuolat ateidinėti, užeidinėti, būti, lankytis, slankioti kur, į ką: Kurčiokas, neisiu už jo – testa nesiválkioja Drsk. Nesiválkioju nė į vakarėlius Snt. Aš nesiválkioju pagal bobas – darbo lig ausų Btg. Netikęs – niekur nesvalkioju, nieko nepamatau, nežinau Kvr. Buvo šaltyšius, tas iš karčemos į karčemą nesivalkiojo Tat. Kas čia tik yr val̃kiojęsis į tus žirnius! Rmč. Kur tokiai surūgėlei po žmonis val̃kioties! Krš. Bobos válkiojas pakiemiais pletkus nešiodamos Šmn. Aš jau senai (seniai) po ligonines válkiojuos – sergu ir sergu Svn. Sulig tuo laiku Petriukas ir paprato valkiotis par rubežių MitIII114(M.Valanč).
ǁ būti gyvam, šiaip taip gyvuoti: Daug vargo pakėliau, ale val̃kiojuos Nmk. Be klapato gyvenau, ėdžiau, ką norėjau – i daba tebsival̃kioju Sd.
11. refl. Š, DŽ, Prk būti ne savo vietoje, mėtytis, painiotis, voliotis: Valkiotis po kojų N. Kad po akimis nesiválkiotų NdŽ. Toj pievoj kaulai ilgai válkiojos Šlvn. Kaplys – kirvis negadnas, válkiojas pamestas kur bobų Rdš. Maž ir dabar tebesiválkioja tas kirvelis Šmn. Dar̃ tę kur válkiojasi tokis vienas apskritus, kitas tokis rinčiuotas kočėlas Pns. Tą skudurą meskit į ugnį, sudegykit, ka jojo nesiválkiotų Graž. Sukočiok baltinius ir padėk, kad nesival̃kiotų po aslą Krp. Šiemet mes vėlai nuskutom dobilienas, tai sėjant rugius dar valkiojosi velėnos neišpuvę Mrj. Padėdavo knygą, teip nesiválkiodavo, bardavos [tėvai]: paskaitei – ir turi padėt Ppl. Jos (raganos) taukai ir dabar po žemę valkiojasi LTR(Brt). Skiedros valkiojosi aplinkui triobas V.Piet. Pašiūrės asloje iš tiesų valkiojosi visokių šakigalių, aplaužytų šluotražių V.Myk-Put.
| prk.: Válkiojasi (maišosi) žodžiai svetimi Mrc.
^ Geras daiktas ant kelio nesivalkioja KrvP(Mrk). Negeras ir ant kelio válkiojas Dkš.
◊ ant liežùvių (liežùviais) válkioti apkalbėti: Įsivelsi į kokią kvailą istoriją, ir paskui valkios visi ant liežuvių V.Myk-Put. Tai, sakai, ir Adelę liežuviais valkiojo? J.Balt.
liežùvį (liežiùvį) válkioti be reikalo šnekėti, pliurpti: Tai kam válkioji liežiùvį, kad nemisliji teip daryt?! Mžš.
1 apválkioti tr. K, J
1. R68, MŽ90, N, J, Rtr, Š, KŽ, Ut, Al, Skr, Brs dėvint, naudojant, čiupinėjant apipurvinti, apmurzinti, aptrinti: Jo švarkas gerokai apválkiotas DŽ. Apval̃kiotą kostiumelį tetura Rdn. Vienus čeverykus apválkio[ja], tuo perka kitus Jrb. Kad tau kas mėnuo rūbus siūtum, paspėtum apválkiot Ds. Jei taisyti, tai taisyti gerai. Gi ar tai niekai – iš apvalkioto, apysenio turėti naują? Vaižg. Apvalkiota gromata B. Grįžta nešdamasis nemažą rankraštį, gerokai apvalkiotą J.Jabl. Aš tavo apvalkiotos mėsos nevalgysiu Ds.
| refl. N, Š, KŽ, DŽ1, Brs: Jau kojinės apsiválkioję Rmš.
| prk.: Katros [mergaitės] apsiválkioję, tom nesiseka Šmn.
2. MŽ85, MŽ213, N, KŽ, Plv, Dkš, Dkk valkėmis aplyginti (dirvą): Apválkiok visą šniūrą, kur sėsim rugius Dbk. Jau beveik visą lauką apválkiojau, liko tiktai pabalys Užp. Kaip ant juoko apval̃kiojo po vieną kartelį su ekėčioms, mano, kad augs teip javai Brs. Tada apvalkiokite tą vietą vienąkart su apvirsčiomis akėčiomis K.Donel1.
3. N, KŽ apvilkti, aptraukti kuo iš viršaus.
| refl. KŽ.
4. refl. menk. valkiojantis apeiti, išvaikščioti: Apsival̃kio[ja] anie visur DūnŽ. Visur esu apsival̃kiojusi Trš. Da aš nusivelku į bažnyčią ir į krautuvę nueinu – da aš visur apsival̃kioju Nmk.
ǁ part. daug kur buvęs, daug matęs: Tėvelis muno irgi apsival̃kiojęs Kv.
1 atválkioti tr.
1. išsinešus grąžinti, atnešti: Išval̃kioti [knygas] žino, o atval̃kioti nėkaip Sd.
2. refl. menk. pakankamai prisivalkioti: Kai atsiválkios, pareis namo Ėr. Atsiválkioja gi ir anas (elgeta) par dienas, eidamas kiemas nuo kiemo Jž.
3. refl. K valkiojantis atvykti.
×4. (l. odwłaczać, odwłoczyć) atidėti, nukelti tolesniam laikui: Turėtų atvalkiot ant kito čėso PK249.
1 įválkioti tr. NdŽ, KŽ iter. įvilkti:
1. K, NdŽ, KŽ.
| refl. tr. K.
2.
| prk.: Ir Turkija todėl pagal Rytrumėlijos rubežių žalnierių ant sargybos pastačiusi, jeib liga netaptumbianti į Turkiją įvalkiota LC1888,16.
3. KŽ dėvint, naudojant įnešioti, supurvinti: Gerokai jau įválkiotas rūbas Š.
| refl. Ser: Insiválkios tos paklotės, insitąsis po kampus Pv.
4. žr. 1 įvalkiuoti: Įvalkiojau, įakėjau rugius Varn. Dvi eiles įválkiojau, paskui skersavau Gs.
1 išválkioti tr. K, Š, NdŽ, KŽ; SD1204
1. pakankamai ilgai valkioti žeme: Tai tie broliai tuojaus tą raganą pririšo prie arklio uodegos ir, išvalkioję po visus laukus, sudraskė BsMtI82.
2. R, N, KI151, Klvr, Mrj valkėmis išlyginti, išakėti (ppr. išilgai arimo): Ar jau išválkiojai tą sklypą lauko? Gž. Kviečius pavasarį tik išválkiok, skersai neakėk Ig.
| Kad aš būčia žinojęs, kad tas toks senis, aš jį būčia už čiupros po visą savo dirvą išvalkiojęs, tai būt man visur geri javai Sln.
3. Žlb velkant, tempiant viską, visus išgabenti, išvalkstyti: Tu mėšlus išválkiojai, t. y. išvažiojai J. [Milžinės Neringos] uždavinys buvęs tik laimę skleisti, skęstančius žvejus savo žiurste į krantą išnešioti, jų laivus išvalkioti Vaižg.
| refl. tr. K.
4. Sd išnešioti ar išvežioti, ištampyti, išgrobstyti: Kam išválkiojote lentas? DŽ1. Tie vaikai viską išval̃kio[ja] DūnŽ. Vieną metą nušėriau tris kiaules, ir išval̃kiojo vaikai [mėsą] kaip narai Krš. Tavo amžiui užteks, dėvėk tik: išval̃kios nẽvydžiai nẽgirdžiai (nematyti nei girdėti) Jnš. Iškirto mišką, išválkiojo – nėra nieko Krs. Visus jos turtus visi išválkiojo Rmš. Prisipainios kokia merga, mano sutaupytą turtą išblaškys, išvalkios LzP. O kiek žiurkės, pelės grūdų per tą laiką [,kol iškuliama su spragilais,] išvalkioja! K.Saj.
| prk.: Ot, mano seseris ir išvalkios (ves, paims) šiokie tokie šlaitai (plevėsos) Žem.
| refl. tr.: Tą labdarą, kas nora, išsival̃kio[ja], i dideli ponai, ubaguo i nekliūna Krš.
ǁ išmėtyti: Aure tavo kojinės kad išvalkiotos po visą gryčią Rm. Skarmalai, drabužiai išvalkioti, išmėčioti Žem. Ryto tėvas eis veizėti savo duktės, mislydamas, kad dukterį jau ras sudraskytą ir grobus išvalkiotus ant ardų SI120.
| refl.: Išsiválkioj[o] kelnės palovėj Pns.
5. menk. daug kur, visur vedžioti, išvedžioti: Išval̃kiojo muni po visą miestą, ieškojom bačiukų Krš.
6. menk. kurį laiką vedžioti ar vežioti: Išval̃kiojo devynias paras po jūrą Trkn.
7. nuvalkioti, nudėvėti, nunešioti: Aš avalynę išválkiojau J.
| prk.: Išválkiojo mergiotę – ir pats pabėgo Ut. Ji kareivių išválkiota, ištrinta Mrj.
^ Išvalkiota kaip liuosininko naginė Šk.
ǁ sutepti, suteršti, supurvinti: Ižvalkiotas, apiplėkęs SD377. Išvalkioju rankas N.
8. kurį laiką dėvėti, išdėvėti, išnešioti: Aš tuos čebatus ilgus metus išválkiojau Jnš.
9. prk. be reikalo, nuolat minint, vardijant sumenkinti: Ką galima pasakyti prieš šį išvalkiotą, taip miglotą posakį rš. Groja jiedu menką, išvalkiotą valsą I.Šein.
ǁ N išniekinti (ką nors šventa): Ižvalkiot daiktus šventus SD349. Ižvalkiotas, pateptas SD349.
10. refl. menk. pakankamai valkiotis, prisibastyti, prisitrankyti: Susbeldus boba, susbuvus, išsiválkiojus, an žmogų nepanaši Žl. Išsival̃kiojusi merga Grdm. Kas aš čia tokia, kad man tik išsiválkiojęs vyras Mrj.
11. refl. intr., tr. menk. apeiti daugelį vietų, išvaikščioti: Išsival̃kiojau po visą mišką, ale grybų neradau Vkš. Esu išsival̃kiojusys po tas gires Pj. Buvau ir aš, išsival̃kiojau po visą peklą Šts. Išsival̃kiojau visur – miegojau kaip užmušta Krš. Didžiamęje kare esu buvęs, po visą Austriją išsival̃kiojęs Lnk. Beeidama in gužynę [duktė] paklydo ir jau išsivalkio[jo] visus laukus, ir neatitinka nė gužynės namų, nė savo BsPIV63.
12. kurį laiką valkiotis: Išsiválkiojo ligi pat ryto DŽ1. Visą dieną išsival̃kiojau po miestą – i nėko iš to naudos Pln. Karštà, par dienų dienas plikas išsival̃kio[ja] DūnŽ. Jį [boba] kiek galiant išbarė, jog dieną išsivalkiojo dykas LMD(Žg).
13. refl. menk. pakankamai, daug vaikščioti, nuvargti vaikščiojant, prisivalkioti: Išsival̃kioji par dieną – kojų nebepajudini Rdn. Parėjo purvinas ir išsiválkiojęs Mrj.
14. refl. menk. pamažu vaikštinėjant prabūti, išsiversti: Aš jau sena, mun nereik nėko, išsival̃kiosu kaip nors Krš.
15. refl. menk. kurį laiką išbūti, prasitrinti: Tą vieną metą išsival̃kiojo pry motynos Jdr.
16. išsiskirstyti, išsivaikščioti: Išlakstė vaikai, išsivalkiojo bobos bambėdamos Žem.
1 nuválkioti tr. Š, FrnW, KŽ
1. K visus nuvilkti tolyn.
2. valkėmis nulyginti: Jei negalėtume ir [apverstomis] akėčiomis [žemės] nuvalkioti, tai galima gana gerai tas darbas atlikti valkiojant po lauką surištų porą rąstų J.Krišč. Pavasarį, kai šiek tiek pradžiūna iš rudens suekėta dirva, nebsmunka, tada dirvą nuval̃kio[ja] Vkš. Nuválkiojau arimą, kad lengviau eitų drapakuot Brt.
3. valkiojant prapuldyti, numėtyti, nudėti: Mūsų vaikai kažin kur tą knygą nuválkiojo Šmn.
| refl.: Žinios liko vietoje statistikos komitete ir kažin kur nusivalkiojo Vaižg.
4. dėvint, nešiojant, naudojant nutrinti, nutąsyti: Veršenikė sena ir nuválkiota NdŽ. Nuválkiota kuprinė DŽ1. Kasdie tuos drabužius nuválkioja, o šventai dienai nėra Mrj. Kur tu benešiosi tą drapaną – šeimyna nuvalkios kasdien Grž. Nuválkiotą žiponą teturi Ds. Jau batus visai nuválkiojau – reikės naujų Jrb. Nūval̃kiotos tos kningos DūnŽ.
| Ta varna sušalusi, nuval̃kiota pakiemiais Trk.
| prk.: Žmogus ne teip senas, bet nuval̃kiotas Šts. Nuval̃kiojo [merginą] i paliko DūnŽ. Merga nuválkiota kai paskutinė vyža Tr.
^ Palikai kaip kanteplė nuval̃kiota Vkš. Nuval̃kiotas kaip autas Skdv.
| refl. Š, DŽ1, Dg: Nusiválkiojo tavo drabužis NdŽ. Senis ištraukė iš kišenės nusivalkiojusį laikrodį rš.
| prk.: Nusival̃kiojusios mergos, tokios šiukšlos, be verčios Krš. Kažin, a kokio[je] Anglijo[je] yr tokių nusival̃kiojusių bjaurybių kaip čia?! Krš.
5. prk. dažnai minint, vardijant, kartojant, vartojant sumenkinti: Nuválkioti žodį, metaforą DŽ1. Nuválkioti anekdotai NdŽ. Juk pačią gražiausią melodiją galima nuvalkioti per kelis vakarus, o čia juk – metų metais rš. Pamatęs, kad iš manęs bauginimu nieko nepeš, jis ėmėsi nuvalkiotų gudrybių rš.
6. valkiojantis, vaikščiojant privargti: Nusival̃kiosi, žiopliuk, nebepaeisi DūnŽ. Mano vaikas jau visai nusválkiojo Dg. Nusival̃kiojys žmogus par dieną Krš. Nusival̃kiojau, ka skausta i tie blauzkauliai Krš.
7. refl. menk. nueiti: Ka tėvas toli nenusiválkiotų, greit pareitų, būt gerai Jrb.
1 paválkioti tr. NdŽ
1. kiek valkioti žeme, dugnu: Sako, da gerai ją pačią pavalkiojo [jautis] po daržą Krs. O kur gausi laivelį? Su kuo tą blizgę pavalkiosi? K.Saj. [Žeme vilkosi] jau gerokai po dumblą pavalkiotos [sijono] padalkos rš.
2. valkėmis palyginti, paakėti: Ben kiek paválkiok, o popiet eisma rugių sėtų Skp.
3. visus nuvalkioti, nutąsyti kur: Žalnierius su šoble nušvaistė anų (plėšikų) galvas, nušokęs [nuo staldo] pavalkiojo anų kūnus į pasienį BM309(Šll).
ǁ išmėtyti, išbarstyti, išnešioti: Žiūriu gi – ir kiaukutai pavalkioti, nėr ir nėr kiaušinių – jau ir dieną pradėjo [šeškai] gert Slm.
4. pajėgti nešti.
| prk.: Pasturgalio nebepavalkioja, sprogtina ant nosies, o uparuoties be negalįs Žem.
5. menk. kartu su savimi pavežioti, patampyti: Paválkiojo mane po turgus NdŽ.
6. kiek padėvėti, patrinti, panešioti: Kai paválkiojo jos suknelę, tai nubrukė vėl atgal Ds. Medžiaga buvo pavalkiotame portfelyje arba buvo kaišiojama iš vienos kišenės į kitą LKXIV496.
| prk.: Paválkioja bernas mergą ir nubruka vyžos vietoj Ds. Jam tiek tu, tiek kuri kita merga. Pavalkios ir numes kaip sunešiotas kojines J.Avyž.
7. prk. be reikalo, nuolat minėti, vardyti: Antra vertus, patys peštukai, šiaip jau naudingi visuomenės darbininkai, viešumoje pavalkioti, gali visai pasitraukti iš to tarpo, kuriame jie darbavosi ir buvo naudingi A.Sm.
8. kiek pasivaikščioti, paslampinėti: Pasiválkiojęs parėjo namo DŽ1. Eiva ir mudu pasiválkiot Jrb. Nerūpinkias – vyras pasival̃kios ir pareis numie Vkš. Ka galėtų į lauką išeiti pasival̃kioti, o dabar pri vieno lango, pri kito lango – teip i teip End. Nueinam pasival̃kioti, pasirankioti kokį litrą aviečių Užv. Na tegul pasivalkioja po girias V.Piet.
| Vilkų liuob pasivalkioti kokį čėsą Kel1881,14.
ǁ refl. kurį laiką valkiotis, slampinėti, praleisti valkiojantis: Tas Juozapėlis ir dabar tebegydo, kur nedėlė, kur mėnuo po žmonis pasivalkiodamas Sln. Gal kokius metus pasival̃kiosias dar DūnŽ.
9. refl. menk. pajėgti eiti, vaikščioti: Kokia čia sveikata: pasival̃kiojas po trobą – i gerai Krš. Teip lauku tų pietų, teip kaži kaip kojos tokios paliko kaip surištos – negal bepasival̃kioti Ms. Menk žmogus bepasival̃kioji, ką ten begali ir dirbti Vvr. Raiša, su dvim lazum vos vos pasival̃kio[ja] Krš. Kada jau jis paseno, jau negali nė pasivalkiot, jau jam nubodo an svieto gyvętie BsPIV111. Pagaliau tas globėjas koją nusilaužė, beveik metus gulėjo, o dabar vos pasivalkioja LzP.
1 parválkioti NdŽ iter. parvilkti.
1 pérvalkioti tr.
1. SD1146, NdŽ iter. pervilkti 1.
2. NdŽ kurį laiką valkioti, gabenti į kitą vietą.
3. NdŽ valkioti, dėvėti (drabužį).
4. refl. menk. kurį laiką prasivalkioti, išslampinėti: Visą dieną pérsivalkioti NdŽ. Žiemą ans teip pársivalkio[ja] Pln. Teip parsiválkiojo meška su vilku visą vasarą BM195(Krkn).
5. refl. menk. valkiojantis būti, išvaikščioti: Buvau visur pársivalkiojęs Prk.
1 praválkioti tr.
1. NdŽ iter. pravilkti 1.
2. NdŽ kurį laiką valkioti, tampyti.
3. praskleisti, praskirti: Tas žoles praválkioji ir gaudai rankom [žuvis] Vv.
4. pradėti valkioti, dėvėti, ryšėti, pranešioti: Šitos [skarelės] neryšėju, o kas gi kad praval̃kiosiu, tegul geriau būna nauja Svn.
5. NdŽ kurį laiką dėvėti, nešioti.
6. praleisti laiką valkiojantis: Išeis, ir prasiválkioja ligi vėlumos DŽ1. Prasival̃kiojo dieną be darbo Krš. Toks tę tas jo darbo – tei[p] prasiválkio[ja], i gana Jrb. Prasiválkioja per dienas dyki – ir viskas Gž. Dvi nedėlias prasválkiojau, nieko nedasmušiau Grv. Kai pradedi vainikuot, tai reikia visiem vainikai nupint, nunešt, užkabint, tai prasval̃kioji parnakt, o rytą kermošiun jau pr[i]eina važiuot nemiegojus Skp. Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miestą, išalkęs ir nusiminęs: nieko negavo J.Bil.
ǁ šiaip taip praleisti gyvenimą, pragyventi: Ir be piršto, ir be rankos prasival̃kiosi Pl.
1 priválkioti tr. iter. privilkti:
1. NdŽ, KŽ.
2. S.Dauk, I, NdŽ Kiek čia tų dročių prival̃kiojo! Trk.
| refl. tr. S.Dauk.
3. NdŽ pakankamai, iki valios vedžioti, tąsyti.
4. NdŽ valkėmis palyginti, priakėti: Pasėjus reikia tuoj priválkioti Š. Prieš lietų reikia žirniai priválkiot Užp. Priválkiok šitą pakraštį ben po kartą Km. Eik jau priválkiosi tą šmotą prie krūmelių – ten jau sausiau Dbk. Žemė labai puri, minkšta, tai tik priválkiok, giliai neakėk Slm.
5. NdŽ pakankamai, iki valios dėvėti, nešioti.
6. pakankamai, iki valios valkiotis, slampinėti: Prisival̃kioju par dieną, kiek noru DūnŽ. Prisival̃kiojau šiandien, kojų nepavelku, o dar tų reikalų… Krš. Prisiválkiojom ir mes gana Jrb.
1 suválkioti tr. K
1. Sut, K, NdŽ, KŽ, Brs po truputį suvežioti, sunešioti, sugabenti: Valkiote suválkiojau malkas po pagalį DŽ. Reikėjo stalus suválkiot, viską sutvarkyt Jrb. Sunešiot, suvalkiot [nukirstus medžius] – nebe senam! Mžš. Kur menkesni [rugiai], suval̃kiodavo į eilas i statydavo Pp. Ans į tą rūsį suvalkiojo visus nutvilkytūsius vagis (ps.) Plt. Visą tą medžiagą bažnyčiai statyti suval̃kiojo žmonys su arkliais Pp.
| refl. tr. Snt: Susival̃kiojom šieną priš pat lytų Rdn.
2. valkėmis sulyginti, suakėti: Arimo keteroms džiūstant ir ruduojant, gera yra suvalkioti arimą valkėmis rš. Ligi pietų tą visą dirvą suval̃kiojau Up.
3. N, K, L206, LL171,314, NdŽ, DŽ1, Sb, Ds dėvint, naudojant sunešioti, sutrinti: Naujį drabužį suválkiojai J. Raštas suteptas, suvalkiotas I. Atidavė skarą, visą suval̃kiotą Skdv. Suválkiojo, sutąsė žiponą – nebėr nė kur dėt Šmn. Tie batai visai suválkioti, bjauru ir pažiūrėt Gž. Atsistojo akyse čigonė, suvalkiotos kortos L.Dovyd.
| prk.: Atsiranda ir toki, kurių liežuvis suvalkiotas po svietą lyg naginė V.Kudir. Taigi gerai, kad anas (vaikinas) taũ ves, o ne – suválkios, kokia tava sąžinė paskui bus Imb.
| refl. L206, NdŽ: Jau batai visai susiválkioję Rmš. Drobužis, nors greitai susidėvi ir susivalkioja, už tai algos ima su viršumi penkias dešimtis Žem.
| Oje, tai susiválkiojęs žmogus pasidariau, kojinės nešvarios! Skr.
| prk.: Ir jos mergaitės jau visai susiválkiojo Kt. Tep kap pradės [blogai elgtis], tai ir susválkios, nueis šunų keliais Pv. Ir visus vaikus gražiai augino, drausmė buvo, neleidžia niekur, ka nesusiválkiotų Plv. Kas ją, tokią susiválkiojusią, ims? Btr.
^ Susivalkios kaip kumelės galva patvoriais Ob.
ǁ refl. pasidaryti nebetinkamam naudoti ar vartoti, niekais nueiti: Nemezgi, tai tep ir susválkios [siūlai], ir suės kandai Pv. Vasarą maistas greitai susivalkioja – šeiminykė turi būt labai atsargi Gž.
ǁ refl. Nmj prk. susenti, suvargti: Susival̃kiojo nėko vieto[je], žilitelys, vos paeina Užv. Jau senas ir susivalkiojęs Rmš. Prastą vyrą gavo – susiválkiojęs visai Prn.
4. prk. nuolat bloguoju vartojant, minint sumenkinti, suniekinti: Civilizuotame pasauly jėzuito vardas suvalkiotas iki paniekinimo M.Katk.
5. refl. tr. valkiojantis susilaukti, susigriebti, gauti: Valkiojas valkiojas naktims, ka tik ko nesusival̃kiotų Krš. Valkiojos su bernais, tai ir susválkiojo, ko norėjo Trgn.
6. refl. menk. suvaikščioti: Sunkiai par dieną susival̃kioti į Šates ir atgal tokiam seniuo Brs.
7. visiems sueiti.
1 užválkioti tr.
1. NdŽ iter. užvilkti 1.
2. valkėmis užlyginti, užakėti: Užválkiok tą kalnelį – po lietaus pasidarė pluta ir žolės ima augt Kt.
3. dėvint, valkiojant sutepti, supurvinti: Toj [medžiaga] kap užválkiota kokia, kap reiks išvelėt! Pv.
| refl.: Pirštinės ažsiválkiojo, purvinos Klt.
4. refl. menk. valkiojantis nuvargti: Užsiválkiojęs, išalkęs gulėk kaip vilkas miško krūmuose LzP.
5. refl. tr. menk. valkiojantis susigriebti, gauti: Nevalkiokias išsimaudęs – kokią ligą užsival̃kiosi Krš. Taip i reik: valkiojos valkiojos ir užsival̃kiojo vaiką Krš.
6. refl. menk. valkiojantis šiaip taip užaugti: Prie anam ir šitas veršiukas užsiválkios J.Jabl(Kp).

galų̃ galè pagaliau (ką padaryti, pasiekti): Galų gale visi susirinko. Varn. Bet tu lyg ąžuolas išstovėjai, nepalūžai... Sulaukei galų gale savosios dienos. rš.
galù gãlą mazgù mãzgą Trg. striuka, riesta: Kas ta algelė, tos trys dešimtėlės? per metus naginėms, druskai, tik galu galą mazgu mazgą, ant piršto visi nešioja kapeikėlėmis. Žem.
galų̃ gãlą mazgų̃ mãzgą striuka, riesta: Nekaip žmogelis gyvena, tik galų galą mazgų mazgą. Ll.
ant galų̃ gãlo pagaliau: Ant galų galo paršlamatuoja ir tas Steponas. Dr.
ant gãlo liežùvio
1.klausinėjant (rasti): Kaip tu mane radai? – Nagi ant galo liežuvio. Smn. Visi keliai ant galo liežuvio – pasiklausk žmonių, ir pasakys. Kt. Ant galo liežuvio visa. Pls.
2.sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Pamiršau, ant galo liežuvio. And.
ant gãlo liežùvio atsistóti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Vagi tik ant galo liežuvio atsistojo, tik pasakyt. Skdt.
ant gãlo liežùvio bū́ti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Vardas ant galo liežuvio, tik negaliu atsiminti. Jnšk.
ant gãlo liežùvio išnešióti visiems išpasakoti: Ji pirmoji pastebėjo ir Ulės nelaimę ir po visą kaimą ant galo liežuvio išnešiojo. Bor.
ant gãlo liežùvio stovė́ti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Ant galo liežuvio stovi, ir negaliu atsimint. Krkn. Ant galo liežuvio stovi ir neištaria. Btg.
ant gãlo liežùvio užsimègzti būti pasiryžus tuojau pasakyti: Ir turėjai ant galo liežuvio užsimegzt. Šmn.
nuo gãlo liežùvio ištrū́kti staiga užmiršti: Tik pagavau ir vėl nuo galo liežuvio ištrūko... A a! atsiminiau... Buvau ir užmiršęs tau pasakyti. Šein.
ant gãlo maldõs pagaliau: Ir ant galo maldos kas išėjo: visą turtą kaip praleido, pats sau galą pasidarė. Plt.
gãlo mẽtų savo atgyvenęs, pasenęs: Be reikalo statos [namą]: gi galo metų boba, nė vaikų, nė nieko. Mžš.
galų̃ pagalėjè pagaliau: Vargo vargo ir galų pagalėj nukeliavo. Grž.
ant gãlo pagalė̃s pagaliau: Davės, siuto, ant galo pagalės apsivogė ir į kalėjimą pakliuvo. Krš. Ant galo pagalės kaip nori daryk. Grž.
ant galų̃ pagalė̃s pagaliau: Ant galų pagalės, jeigu jau taip reikėjo tokio didelio rugių lauko, juk toks čia, kur gyvenvietę stato, jau plytėjo. Gran.
ant gãlo pagaliõs pagaliau: Ant galo pagalios ir paskutinį arklį pavogė. J. Ant galo pagalios nukeliavo ir pas karalių. Mrj.
ant galų̃ pir̃štų šókti karščiuotis, blaškytis, skubėti: Vakar tinginiavo, o šiandien ant galų pirštų šoka. Gdl.
ant galų̃ pir̃štų váikščioti pataikauti: Ant galų pirštų vaikščiojau, kai nuo tavęs priklausiau, o dabar patrūbyk tu man!. Lkč. Aplink jį visi ant galų pirštų vaikščioja, mat bijo. Kt. Prieš jį visi ant galų pirštų vaikščioja. Mrj.
gãlas tìlto matýti baigiasi gyvenimas: Senas jau, vaikeli, jau galas tilto matyt. Srj.
abù galùs riẽsti Sk. pykti, aikštytis:
abù galùs užriẽsti užpykti, užsiaikštyti: Tik palik [vaiką] vieną, pyks ir abu galus užriečia. Rm.
añtras gãlas juok.
1.užpakalis: Kai išsižiojo, tai antras galas matyti. Rs.
2.lyties organai: Ir anie pajunkys jaunuosius dabar aple (apie) antrą galą. Sd.
añtrą gãlą atsùkti puoštis: Ant amžiaus galo atsukau antrą galą. End.
antrù galù suktàsis nevykėlis, ištižėlis: Mano vyras toks leibelė, antru galu suktasis. Nt.
apkultaĩs galaĩs daug, užtektinai: Darbo turiu apkultais galais. Šll.
atkultaĩs galaĩs
1.ligi soties: Mano ožkikei to šieno užteks atkultais galais. Skdv. Tik ropučių turi užtekti atkultais galais. Skdv.
2.su viršum: Bus bus, atkultais galais kilogramas. NmŽ.
dỹkas gãlas lengva, paprasta: Įraginti griauti – dykas galas: nereikia nei proto, nei išminties, gana šauksmo riksmo. Vaižg. Čia žiemos metu dykas galas bus į Gandingą parsigabenti. Vaižg.
dykù galù lengvai: Gyvena dyku galu, o bėdavojas. Varn.
drūtàsis gãlas garbinga vieta (prie stalo): Tuo tarpu stalus apkrovė valgiais, apstatė buteliais, sodino svečius aplinkui, o kūmas į drūtąjį galą. Žem.
gývas gãlas daug: Tų dilgėlių pas mus yra gyvas galas. Klvr. O uogų palioje gyvas galas. Mrj. Mynėjų prisivadino gyvą galą. Pvn. Tų vaikų turėjo žmonės gyvą galą. Prn. Gyvą galą prisijuokėm. KzR. Kiek aš anų (dainų) mokėjau – gyvą galą. Trš. Visokio rūpesčio seniui buvo gyvas galas. Bor.
gãlas jų̃ tiek to: Važiuote namulio, galas jų, nėra ir nereikia. Grv.
kàs gãlas neaišku, kas yra: Tie miežiai šiemet pakaitę ar kas galas, kad tas miežienis toks aitrus. Jnšk.
kìtas gãlas juok. užpakalis: Kai jau kitas galas veda galvą, tai tada jau nebėr nieko. Gdr. Kai rėkia, tai net kitas galas matyti. Krok. Nesivilk, mergele, iš kito galo. Ds.
kókio gãlo kodėl (piktai): Kokio tu ten galo kriksi (verki) nuo pačio ryto?. Dsm. Kokio galo? – sykį visai užpyko krautuvininkas. Ap.
kokiám gãlui kam, kodėl: Jau trečią kartą Silver ar Siūlas prašo, gal geriau įsako, nuskusti barzdą! Kokiam galui?. Dovyd.
kokių̃ galų̃ kodėl: Kokių galų aš čia atėjau!... Šein.
kuriõ gãlo ko: Po to mieste vėl pasipylė proklamacijos, ir net žandarų šefas nebežinojo kurio galo stvertis. Vien. Peržiem ištindiriavo, o dabar neturi nei kurio galo tvert. An.
kuriám gãlui kodėl (piktai): Kuriam galui reikėjo čia kviestis girininką?. Ap.
nė̃ kuriám gãlui maža, neužtenkamai: Nusiperki to sviesto – nė kuriam galui. Mžš. Vienos vištos tokiai šeimynai – nė kuriam galui. Mžš.
kurių̃ galų̃ kas nors bloga: Ar jis sukvailo, ar kurių galų!.. Tyčiojas gal?. Šein.
kuríems galáms kam, kodėl (piktai): Reikėjo iš karto aiškiai pasakyti. Kuriems galams tos bjaurios užuominos?. Ap. Kuriems galams dirbti, jei ir taip gerai gyvenu. Pp.
netikrì galaĩ įvairūs niekai: Išsigalvoja visokių netikrų galų. Jrb.
paskutìnis gãlas visai prastai: Susergi, tai paskutinis galas. Sml. Tai buvo visai paskutinis galas Vaclovo Kibardeikos – susidėti su girtuokliu Volunge. Dovyd.
pūstì galaĩ beprasmiška, neverta: Mums atrodo, kad pūsti galai čia sakyt. Grv.
pūstùs galùs darýti labai pykti, griebtis įvairių priemonių: Pūstus galus dariau, ir krokiau, ir ko nedariau, ans anai tiko, ir gana. End.
pūstù galù ver̃stis labai teisintis: Jis žmogus pūstu galu verčias, kad tų pinigų nevogęs. Skr.
striukì galaĩ sunku (gauti), riesta: Man su pinigais striuki galai. Ps.
šìkamas gãlas priė̃jo vlg. pateko į vargą: Matai, kad jau priėjo šikamas galas. Slnt.
neĩ šiókio neĩ tókio gãlo nežinia ką daryti: Nei šiokio nei tokio galo su tuo veršiu: ar parduot, ar palikt auginimui. Rs. Tai geria jis – nei šiokio galo nei tokio. Jrb.
tàs pàts gãlas vienodi: Aš nei rusų laukiau, nei vokiečių, man tas pats galas [abeji]. Kpč.
víeno gãlo vienodas: Abu jie vieno galo. Kp.
víenas gãlas dẽga, kìtas rū̃ksta An. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas dẽga, kìtas nė̃ nerū̃ksta Trgn. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas degą̃s, kitas užšãlęs Grg. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas svỹla, kìtas dẽga Lkš. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas žìba, kìtas rū̃ksta Srv. apie neskoningą aprangą:
visùs galùs viską: Žmogus kol visus galus aplakstai, žiūrėk – ir pusdienėlis. Jnšk. Ir blynus kepa, ir cepelinus daro, ir visus galus. Srj.
visíems galáms viskam: Visiems galams mašinos yra, tik poteriam kalbėt nėra. Krd.
visì galaĩ pasiléido apie sugedusius vidurius: O vemia, o triedžia, visi galai pasileido. End.
visókiais galaĩs visaip: Kai žmogus visokiais galais sukiesi, tai dar šiaip taip išeini ir gali gyventi. Nm.
gãlą darýti rėkti: Vištos galą daro, kad neduodi grūdų. Arm.
gãlą darýtis labai jaudintis: Armanis galą darosi, gyvas po velėna lenda – žemę atėmė, gyvulius ištampė, namus išdraskė. Bub.
galùs darýtis Gr. jaudintis: Čia visi galus darosi, o tu svečiuojiesi. Na, eik savo pliką peliūkštį – seserį pasveikinti. Simon.
gãlą gáuti žūti, mirti: Daug daug žmonių, bestatant tuos rūmus, sveikatą prikišo, kiti ir galą gavo, o retas rykščių išvengė. Vien. Kažkur prapuolė peilis, dabar gali galą gauti beieškodamas. Jnš. Rudenį peršalau, bemaž ir galą gavau. End. Na ir vėjas šiandien, kad jis kur galą sau gautų, kad jis pasikartų!. Šein.
galùs graibstýti
1.perpykti: Tik tu primink, kad anos vaikas negerai daro – galus graibsto. Plt. Tas tėvas nieko tokio, o ta motinėlė galus graibsto. End.
2.mirtimi vaduotis, merdėti: Vargu begis – jau galus graibsto. Šts.
3.labai sielvartauti: Ona galus graibstė, ant slenksčio atsigulusi krokė. End.
gãlo graibstýtis ieškoti nelaimės: Eina galo graibstydamasis. Mrj.
gãlo grebóti ieškoti nelaimės: Kaip ir šitas girtas, argi ne galo greboja. Krok.
galùs gróbstyti
1.labai stengtis: Ko aš čia kaip durnė nusistačiau išvažiuoti, galus grobstau: kada suspėsiu, tada išvažiuosiu. Lk.
2.mirtimi vaduotis: Julė visai galus grobsto. Krš.
galùs gróbstytis vargti, galuotis: O ta Marė dabar jau galus grobstosi su tuo savo tinginiu. Simon.
galùs išdarinė́ti išdaigauti: Galus tu ten išdarinėji, kad visi ten apie tave tik ir šneka. Lkč.
gãlas (ko)nemãtė tiek to, nesvarbu: Eik, imk – galas tavęs nematė. Dkš. Galas tavęs nematė, aš kitą pasidirbsiu. Varn. Man jo nereikia, galas jo nematė!. Kt. Galas nematė to tavo dviračio – aš tau nupirksiu naują. Ps.
gãlas (ko)nemãtai tiek to, tesižinai: Galas jo nematai!. Ds.
gãlas neriñko nieko bloga neatsitiko: Vargom, skurdom, būdami jauni, ir galas nerinko. Mrj. Kur jis eina tokią naktį? – O, nerinks jo galas. Mrj.
galų̃ nesudùrti negalėti pragyventi: Kas metai nesudurdavo galų... Nebuvo duonos... Buvo daug skolų. Tilv.
gãlo nesùduria su galù Šk. negali pragyventi: Doras pensininkas, gaudamas vidutinę pensiją, nesuduria galo su galu, nes jam kas mėnesį reikia mokėti už butą, dar valgyt kasdien nusipirkt. rš.
gãlo nesutráukia su galù sunkiai verčiasi: Toks didelis ūkis, o nesutraukia galo su galu. Vrn. Ten nesutraukdavo galo su galu, o tau netrūksta nieko. Pv.
gãlas nẽša neig. piktai sakoma einančiam kur nereikia: Kurgi tu eini? Kur tave galas neša?!. Mrj. Kur tave neša kokis galas itokiu lietum – sėdėk namie!. Arm.
gãlo nežinóti daug turėti: Užtai visi mano, pagaliau ir mato, jog Drūktenis savo pinigų galo nežino. Žem.
gãlą ràsti liautis: Na, ir įsikadėjo, bent galą rastumei. Pp.
gãlas ráuna apie nerimstantį: Kur tu karies, kur tave dabar galas rauna?!. Mrk.
galùs rìšti pragyventi: Be jokių progų vos galus rišam. Švnč.
galùs sudùrti su galaĩs išsiversti: Jis vos galus su galais tesudūrė. Mont. Ėmė Kupstas kortom lošti, vildamasis galus su galais sudurti, kol dvaras subankrutavo galutinai. Trein.
sùk (ką)gãlas tesižinai: Užmokėjai, ir suk jį galas!. Sug.
gãlą sumègzti su galù vos išsiversti: Turėjau dirbti ir rimtai galvoti, kaip mažu išteklium visus didelės šeimos reikalus patenkinti ir galą su galu sumegzti.... Pt. Šeima didelė, tai, būdavo, tiktai va sumezgam galą su galu. Skm. Nieko čia iš tokio pono, pats galo su galu nesumegzdavo. Pl. Gal galą su galu jau sumezga, kad pas mum nebeateina skolintis. Mžš.
galùs sustùmti išsiversti: Negaliu galus sustumti šiais karės metais. Šts.
gãlą suvèsti su galù išsiversti: Mes patys vos tik galą su galu suvedame.... Žem. Viskas pigu, negali galą su galu suvesti. Gs.
galùs suvèsti su galaĩs nuosekliai išdėstyti: Tat gal jau bus paskutinis mano žodis, taip aš jaučiu, užtatai pasistengsiu galus su galais savo mokslo suvesti. Šein.
gãlas svỹla, gãlas dẽga Šk. apie šiltai apsirengusį:
tráuk (tave...)gãlas toks keiksmas: Trauk tave galas!. Drsk.
tráuk (tave...)galaĩs toks keiksmas: Trauk jį galais, tokį rūgštų obuolį!. Mrj.
gãlą varýti su galù šiaip taip verstis: Kai vaikų neturi, galą su galu varo. Yl.
gãlą vèsti su galù verstis: Valstybei irgi sunku galą su galu vesti. Ppl.
gãlas žìno
1.daug: Sniego privelta galas žino. Str. Grikių tai galas žino kiek prisėja, nurauk paskui. Pv. Taip, pasirodo, būna gyvenime, kad už tokius daiktus galas žino kokius turtus atiduotum. Avyž.
2.nežinia: Kareivukai, galas žino, ką pagalvojo, juk nei Gapšiukas, nei jo draugas rusiškai nemokėjo, tiktai kelis žodžius. Ap. Ir galas žino, kogi nėra dar grybų?. Sn.
3.toks keiksmas: Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki!. Krėv.
galaĩ žìno nežinia: Galai jį žino, kur jis nuėjo. Stk. Galai žino, net nežinau, dar viršaus dvidešimt buvo. Graž. Į skolas įlindęs prieš keletą metų galai žino kur išsidanginęs. Zur.
ant paskùjo gãlo pagaliau: Ant paskujo galo paimsi krepšiuką ir eisi [elgetauti]. Rsn.
ant tõ gãlo į senatvę: Visos ligos ant to galo. Ėr.
ant tų̃ galų̃ į senatvę: Visi einam ant tų galų, nebėr ko norėt. Sur.
apiẽ antrùs galùs šnekė́ti blevyzgoti: Kai su juo pradedi šnekėti apie antrus galus, tai jam atsiranda ir kalbos, ir iškalbos. Skr.
be gãlo
1.labai: Ji sena be galo ir tokia kytra. Zp. Be galo didelis. rš. Be galo jis nori pralobti. Gs. Pintardos tokios raibuotos, be galo deda. Krž.
2.ilgai: Rodos eičiau taip be galo. Varn.
be míelo gãlo labai, ištisai, nebaigdamas: Kai pradės suopti, tai suops be mielo galo. Alk.
be sàvo gãlo labai daug: Grybų čia buvo be savo galo. Šmn.
be víeno gãlo
1.ištisai, be pertraukos: Nuolat ieškojo progos pabūti su žmonėmis ir jų klausyti, jei ne klausyti, tai pačiam malti malti be vieno galo. Vaižg. Ale vėl kaip pradės lyt, tai be vieno galo. Lb.
2.labai, nepaprastai: Rūgščios vyšnios be vieno galo. Jdr. Be vieno galo ta merga graži. Grg. O kokia ana graži, be vieno galo. Trš. Kas per suvargimas, sužuvimas buvo – nusišliaužusios bobos be vieno galo. Krš.
3.visai ne: Ans ausimis nebgirdi be galo vieno. Gršl.
be gãlo be krãšto
1.labai ilgai trunkantis: Ne vien seniams, bet ir vaikams pakyrėjo tokia žiema be galo be krašto. Žem. Mokėjo pumpėti (bambėti) be galo be krašto. Krš.
2.labai didelis: Žemaitijoj buvo tuomet girės be galo be krašto. A.
3.labai daug: Dvare naudos be galo be krašto buvo. Bs.
4.nepaprastai, karštai: Vyrą mylėjo be galo be krašto. rš. Be galo be krašto gera anos širdis. Varn. Galės mane myluoti, skambinti be galo be krašto!. Šein.
5.labai: Pradėjo skubėti be galo be krašto laikrodis. Trk.
be gãlo ir krãšto labai: Graži graži – be galo ir krašto. Grdm.
dėl dỹko gãlo dėl menkos priežasties: Dėl dyko galo mes čia dabar plaukus vienas kitam rausma!. Jabl.
gãlas į gãlą ištisai: Mano šulinys galas galan ąžuolinis. Švnč.
į añtrą gãlą eĩti senti: Jau tu eini į antrą galą. Jnšk.
į paskutìnį gãlą visai prastai: Jau jis prisigyveno į paskutinį galą. Stk.
į šį̃ gãlą
1.paskutiniu metu: Gegužinės tik į šį galą atsirado. Krs.
2.senatvėje: Nėr ko norėt į šį galą tos sveikatos. Erž.
neĩ į šį̃ gãlą neĩ į tą̃ gãlą visaip blogai: Ką gi ten mačys, kad aš nesiskirsiu [per teismą], nei šian galan nei tan galan. PnmR.
į tą̃ gãlą senstant: Aš į tą galą nieko nebijau, man draugas kapai. Btg.
į tą̃ gãlą eĩti baigti gyvenimą: Į tą galą eini – ką čia vaistai bepadės. Sur.
į víeną gãlą prastai (baigė): Gydės gydės arielka – nusigydė vienan galan. Str. Kamarninkas žemę dalijo dalijo ir vienan galan nudalijo. Švnč. Žaliavo žaliavo vyras su mergom ir nužaliavo vienan galan. Dr.
gãlas nuo gãlo
1.per visą laiką, ištisai: Išbuvau galas nuo galo. Sdk.
2.viską, neskirstant: Aš darbo nesirenku – galas nuo galo viską dirbu. Skr.
per abù galùs išlį̃sti nesuteikti naudos: Išlįs jam per abu galus šitie pinigai. Ds.
per abù galùs kìšti gausiai teikti, lepinti: Ar jin pasako nors žodį gerą, kad mes jai kišom ir kišom per abu galus; kam to reik – praeitasis užmirštasis. Jnš. Vaikui kiša per abu galu. Tr.
per kìtą gãlą bỹra apie pasenusį, silpną: Ką čia pabėgsi, kad byra per kitą galą. Prl.
kàs per gãlas neaišku: Kas per galas – juk išjungė telefoną. Ap.
po galaĩs toks keiksmas: Po galais! Kaip toli nuklydo mintimis, o praėjo dar visai nedaug. Ap.
po galám prastas, nužiūrėtas: Jeigu jis pamato, tai tas gyvulėlis ir po galam. Brž.
po visų̃ galų̃ pagaliau: Po visų galų parvažiuok nors namo!. Lp.
po visaĩs galaĩs viskas baigta: Kam ten taip griebt, kam ten taip dirbt, nugriūna žmogus, ir po visais galais. Žl.
eĩna kur̃ po galaĩs toks keiksmas: Eina ji kur po galais, toji trasa!. Ap.
su galaĩs visam laikui: Išvažiavo su galais. Varn.
su galù menkas (sugebėjimas): Mano tas žinojimas [siūti] su galu. Jnš.
su antrù galù paleistuvaujant: Ta merga pelnos su antru galu. Šts.
su atlenktaĩs galaĩs užtektinai, su viršum: O dabar, likviduojant fondą, man paprašius, dar tris šimtus paskyrė kelionei į Lietuvą; turbūt užteks, kaip žemaičiai sako, su atlenktais galais. Žem. Kelnės išeis iš tos medžiagos su atlenktais galais, aš manau, kad išeis dar ir šelbierka. Brs.
už kuriõ gãlo ko: Ji viena nežinojo, nė už kurio galo griebtis. Rs.
galìp gãlo pagaliau: Galip galo kokią ana pavardę turi (už trečio vyro ištekėjusi)?. Rdn.
kad (tave...)gãlas toks keiksmas, sakomas išsigandus: Kad tave galas, kaip išsigandau!. Klvr.
kad (tave...)kur̃ gãlas Br. toks keiksmas, sakomas išsigandus:
màt (jį...)gãlas tiek to: Mat jį galas, neisiu, man jis nepatinka. Prn.
neĩ gãlo neĩ krãšto
1.apie ką be tvarkos: Toki gražūs siūlai, bet taip tu juos sukrampulinai, kad negali rasti nei galo nei krašto. Šk. Kalba kalba – nei galo nei krašto, nei rast nei pamest. Mžš.
2.apie labai didelį, platų, gausų: Iškilo iš kapų milžinų vėlės, imasi tylomis tylomis triūsti, mums, savo palikuonims, austi stebuklingą, nei galo nei krašto neturintį audimą mūsų ašarom sausinti. Pt. O reikalų – nei galo nei krašto. Zur.
3.apie labai ilgą laiką: Dėdei Topiliui, paskutiniam šeimoje, [piemenavimo] nesimatė nei galo nei krašto. Andr.
neĩ gãlo neĩ pabaigõs Šts. apie ką be tvarkos: Tas tavo vyras tikras plepalynė: nei galo nei pabaigos. Skd.
tegù (tave...)gãlas nepiktas keiksmas: Tegu ją galas – toks įkyrus!. Kt.
tegù (tave...)galaĩ tiek to, tesižino: Tegu ją galai, tą Rožę, tesižino, duosim žmonėms gyventi, kaip kas nori. Ap.
ant adatos galiuko žr adata
akių galais žr akis
akių gale žr akis
bėdų galas žr bėda
dantų galais žr dantis
dienų galas žr diena
dienų gale žr diena
dūmo galu žr dūmas
į grobo galą įmesti žr grobas
iš grobų galo žr grobas
ir didelis kamuolys pririeta galą žr kamuolys
kelio galas žr kelias
visų kelių galas žr kelias
kiemo galas žr kiemas
iki knyslio galo žr knyslys
kryžiaus galą kąsti (krimsti) žr kryžius
liepto galas žr lieptas
liepto galą žr lieptas
liepto galą prieiti (prilipti) žr lieptas
prie liepto galo prilipti žr lieptas
ant liepto galo stovėti žr lieptas
liežuvio galas žr liežuvis
ant liežuvio galo žr liežuvis
ant liežuvio galo kabėti žr liežuvis
liežuvio galą panižo žr liežuvis
ant liežuvio galo pamauti žr liežuvis
ant liežuvio galo stovėti žr liežuvis
ant liežuvio galo sukasi žr liežuvis
ant liežuvio galo turėti žr liežuvis
ant liežuvio galo užeiti žr liežuvis
ant liežuvio galo veliasi žr liežuvis
naudos galo nemato žr nauda
nosies galo neparodyti žr nosis
ant nosies galo lipti žr nosis
iki savo nosies galo žr nosis
toliau savo nosies galo nematyti žr nosis
ant pagalės galo žr pagalė
pasaka be galo žr pasaka
pasaulio galas žr pasaulis
į pasaulio galą žr pasaulis
kad (tave...)pypkės galas žr pypkė
pirštų galas žr pirštas
ant pirštų galų žr pirštas
pirštų galus nudegti žr pirštas
pirštų galais vaikščioti žr pirštas
ratų gale likti žr ratai
rylų galai priėjo žr ryla
rylių galas žr rylis
rylio galai žr rylis
siūlo galas žr siūlas
siūlo galo žr siūlas
siūlo galą atsekti žr siūlas
siūlo galas atsirado žr siūlas
siūlo galo ieškoti žr siūlas
siūlo galą paduoti į rankas žr siūlas
siūlo galą surasti žr siūlas
ne ant siūlo galo žr siūlas
ant siūlo galo kabėti žr siūlas
iki siūlo galo žr siūlas
iš siūlo galo žr siūlas
nuo siūlo galo žr siūlas
už siūlo galą žr siūlas
nė siūlo galo žr siūlas
sprigto galas žr sprigtas
uodegos galelis žr uodega
už uodegos galo nutverti žr uodega
neilgi valakų galai žr valakas
valakai prie galo žr valakas
vargais galais žr vargas
žemę rašyti kitu galu žr žemė
žodžio gale žr žodis

sukinė́ti, -ė́ja, -ė́jo K, Rtr, Š, KŽ, sùkinėti, -ėja, -ėjo; M, L iter. dem. sukti:
1. N, K Raktą ir šiaip, ir taip sukinė́jau ir jutrynos neatrakinau J. Sukinė́ti durų rankeną NdŽ. Sukinė́ti laikrodį NdŽ. O jeigu dažysim grindis, tą stalą da reikės sùkinėt Jrb. Ten dažė vilnas: reikėjo sukinė́ti i vien traukyti Plt.
| Aš matau, kad jis eina i sukinė́[ja] (taiso) strielbą Vdk.
| refl. NdŽ: [V]ąšas buvo drūktas medis, ans liuob sukinė́ties Krtn.
2.
ǁ NdŽ Pusiau pusryčių parskridęs iš pelkių gandras jokiu būdu nedrįso nusileisti į lizdą, bet sukinėjo ratus viršum sodo A.Vien.
3. iter. dem. sukti 7: Bet lapė dabar dažnai sukinėjo aplink trobelę LTR(Rdm).
| refl. I, DŽ, Brs, Krt: O ko sukinė́jys po tą kiemą? Ms. Nieko tas šuo nelo[ja], pribėga pri to baltojo, žiūria, sukinė́jas Krp. Po gerų pietų Jūzupas sukinėdamos tarė: – Nu, kas dabar bus M.Valanč.
^ Sukinėjas kaip perkūnas apie Oškinio grinčią LTsV131(Ar).
ǁ refl. Plng: Jis kiekvieną nedėlią sukinėjas po alinę Žem. Tas žmogus mūsų krašte sùkinėjas Erž. Esu vien ten sakinė́jęs[is], aš ten jau ir augęs esu Kal. Dar susitiksma, aš čia ilgai sukinė́siuos Skdv. Sukinė́jas tarp mergaičių kaip gėlė Vn. Šarkos sukinėjasi visur J.Jabl. Nuolatos mitinguose ir susirinkimuose sukinėdavosi ir karštai viskam pritardavo K.Bor.
| Teip aplink Telšius i sukinė́juos (apsigyvenu vis Telšių apylinkėse) Tl.
| prk.: Lytus visur sukinė́jos, čia nė lašelio Krš. Viliui sukinėjosi galvoj keršto mintys I.Simon. Bet kalba tesisukinėjo apie darbus – ir nė vieno žodžio apie Anskį I.Simon. O tiems žadamiems pirkiniams niekuomet skatikas kišenėj nesukinėjosi Žem.
4. refl. iter. dem. sukti 9 (refl.): Jis atsilankydavo pas mus į Pilotiškius, mat sukinėjosi apie vieną iš mano tetų V.Myk-Put. Ir Jūraičio Adomas sukinėjosi apie tą pačią Ursulą I.Simon. Taip apie merginas sukinėties jam vis svarbiau kaip draugijos reikalai Vd.
5. iter. dem. sukti 10.
ǁ refl. NdŽ: Kelias sukinėjosi ir visą laiką čia leidosi žemyn, čia kilo aukštyn Šlč.
6. iter. dem. sukti 11: Ligonis dejuodamas sukinėjo galvą I.Simon. Ir jį patį [viesulas] pradėjo sukinėti, daužyti, parbloškė ant žemės LTR(Užv). Suvaizdis atsargiai sukinėjo arklį vadelėmis rš. Sukinėjau arklį visais skersgatviais rš. Manai, taip lengva parašyti [straipsnį]?.. Tai ne kombainą sukinėti, Dainiau, neįsižeisk V.Bub. Tie didiejai piemenys kartas (kortas) grajija, o tas mažutis – vis anam reik karves sukinėti Krp. Gruodas sukinėja kojas į visas šalis, varto rš. Batai man dideli, kojas sukinėja Žem.
| intr.: [Briedis] sùkinė[ja] su ta galva, galia vieną pamauti [ant ragų] Plšk.
| refl. Rtr, Rg: Ligonis jau pats sukinė́jas, t. y. tavaliojas J. Šarlotės galva pradeda labai tankiai sukinėtis, nusijuokia ir ji I.Simon. Sukinė́jas [marti] priš veidrodį – visas darbas Krš. Tei[p] tai sùkinėtųse [karvė], a ką, o kai ėda, tai stovia Erž. O vaikinas, iš po lazdos besisukinėdamas, kuningui verkdamas tarė DS368. Negal beatsekti: sukinė́sys, sukinė́sys, žvalgysys, kame kas y[ra] buvęs Krtn. Sukinė́jas kaip grįžoratis LTR(Kv). Ji kai lydeka sùkinėjas prieš jį Jrb. Sukinė́jies, sukinė́jies kaip vapsų užpulta Skr. Sukinėjasi kap vilko uodega aketėj LTR(Smn).
ǁ prk. neteisingai pateikti, iškraipyti: Teisybę sukinėti N.
7. iter. dem. sukti 15.
| refl. tr.: Tuojau įsibaldys Augustis, mačiau, sukinėjos uostus Žem.
8. iter. dem. sukti 30: Anai liuobei kaulus sukinė́jo – vargo Krš. Sukinė́[ja] visus kaulus Kv.
9. refl. iter. dem. sukti 35 (refl.): Ansai sukinė́jos, sukinė́jos ir išsisuko nu karūmenės Krš.
ǁ gudrauti: Sukinė́jas, nenora teisybės daktarai sakyti Krš. Visaip sukinė́jas: kaip tik geriau, kaip tik gudriau, – ka neina (nesiseka) anim, i gana Vgr.
10. refl. iter. dem. sukti 36 (refl.): Žiemą tik po numus sukinė́jamos, i viskas Tl. Liuob sukinė́ties po sodną NmŽ.
11. refl. iter. dem. sukti 37 (refl.): Jei nesukinė̃tųs, sunkiai pragyventų mokytiejai Krš.
◊ grãbas sukinė́jasi prie pastùrgalio vlg. arti mirtis: Grãbas jau anam pri pastùrgalio sukinė́jas, ko dar benora nu tų daktarų Krš.
úodegą sukinė́ti meilintis: Kuo žmona daugiau sukinės uodegą apie kitus, tuo bus gražesnė meilė, taip aš tave supratau? rš.
antsukinė́ti (ž.) iter. dem. antsukti; prisukinėti: Tas gaspadorius dideliai supyko i liepė tus tekinius sumaustyti, muterkas antsukinė́ti Als.
apsukinė́ti KŽ; M
1. refl. iter. dem. apsukti 1 (refl.): Amoras (šuo), atsistojęs ant užpakalinių kojų, apsisukinėdamas pašoko baletą I.Simon.
2. iter. dem. apsukti 7.
| refl.: Apsisukinė́s [ponas] po miestelį ir į dvarą sugrįš Grd.
3. iter. dem. apsukti 12 (refl.).
ǁ Taip skanu, kad aš valgiau apsisukinė́dama Snt. Atvažiuo[ja] apsisùkinėdama Jrb.
4. refl. žr. apsukti 18 (refl.): Špulelė, kur siūlas apsisukinė́ja Pst.
5. iter. dem. apsukti 19: O, ji linkus visus apsukinė́t Prn.
6. tr. sukant aplaužyti: Tai jo šakelės apsukinėtos LMD(Arm).
atsukinė́ti Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. M iter. dem. atsukti 1: Ji ėmė atsukinėti plokštelę rš.
2. refl. iter. dem. atsukti 3 (refl.): Ji žingsniavo šen ir ten, vis atsisukinėdama į langą rš.
3. refl. pakankamai prisivažinėti: Atsivažinėjai, atsisukinė́jai – užteks Jd.
4. iter. dem. atsukti 8: Atsukinėti karvių šuo nemoka Šts.
5. refl. iter. dem. atsukti 9 (refl.): Siūlai, stovuose į audeklą nepatekę, beaudžiant nuo veleno atsisukinėja LTR(Tvr).
◊ prusnàs atsukinė́ti primušti: Tokiam prusnas atsukinėti reik, kas nu numiškių vaga Lk.
įsukinė́ti Rtr, Š, NdŽ, KŽ iter. dem. įsukti 1: Burdulio kiemsargis, pasilipęs ant dvilypių laiptelių, įsukinėja sietynan naujas elektros lemputes A.Gric.
| refl.: Padkavosan insisukinė́davo šitie šypai Aps.
išsukinė́ti Rtr, NdŽ, KŽ
1. Š iter. dem. išsukti 1: Išsukinė́ti varžtelius DŽ.
2. iter. dem. išsukti 8: Jie išsukinėjo savo batų užkulniais skyles minkštame asfalte rš.
3. iter. dem. išsukti 17.
| refl. Rtr: Aš nesušlampu kojų, išsisukinė́ju šiaip taip Krš.
ǁ refl. išsivingiuoti: Keliai buvo išsisukinėję rš.
4. End iter. dem. išsukti 19: Tiktai kur dabar padėt rankas sausgėlos išsukinėtais pirštais J.Marcin. Kelius, narius išsukinė́[ja] – baisi liga druskų nusėdimas Rdn. Kad įsisirgau, atėmė kojas, rankas išsukinė́jo Skdv. Nagai liuob išsukinė́ti būs, pirštai išsukinė́ti, o muno tebėr visi gimtiejai nagai Ms. Tie dirbtiniai dantys išsukinė́s mun smaginis Krš.
| refl.: Paskuo išeina nariai, išsisukinė́ja [nuo reumato] Skdv.
5. BzF178 iter. dem. išsukti 21: Visi kaulai atsikišę kyšojo, tartum iš medžio išdrožinėti ar iš sąnarių išsukinėti Žem. Kvosdami jai visus kaulus išsukinėjo J.Jabl. Leliukas (lėlė) be rankų, išsukinė́tos jam rankos Rs.
6. tr. ištampyti, išvarginti: Nervai muno išsukinė́ti iš pargyvenimo Kv.
7. iter. dem. išsukti 26: Žinoma, galėjo kalinį ir globoti, išsukinėti iš sunkių nemalonių pareigų B.Sruog.
| refl. Š, Šlč: Buvo man įsakyta būtinai lenkiškai kalbėti, bet aš vis išsisukinėjau Žem. Direktorius ne kartą prikišo [Gediminui], kad išsisukinėjąs nuo visuomeninių pareigų J.Avyž. Vyrai išsisukinė́[ja] nu numų darbų, anims netinka Krš.
nusukinė́ti Š, NdŽ, KŽ
1. tr. sukinėjant pašalinti ką prisuktą: O anie, matai, dar buvo nusukinė́ję nu ašų galų muterkas Als.
2. DŽ, Šts, End iter. dem. nusukti 1: Nusukinė́[ja] burokų lapus Up. Aš [stirnoms] galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu BsPII92(Šl). Žąsikę ar antikę ka turėjai, naktį įejo į tvartą, nusukinė́jo galvikes ir išnešė Jdr.
pasukinė́ti NdŽ, KŽ
1. iter. dem. pasukti 1: Nusipirkęs pasukinė́jo žiedą, pasigrožėjo DŽ1.
| refl. tr.: Palengvu raktą pasukinė́jas, pasukinė́jas, ir atsidaros [durys] Trš. Parvažiavęs pri tėvų, … [sūnus] pasisukinėjo šrūbelius, esančius ant žiedo BsPII24(Varn).
2. iter. dem. pasukti 3.
| refl.: Sakytum dalge pasisukinėta rš.
3. iter. dem. pasukti 14.
| refl.: Neik tiesiai par purvynus, pasisukinė́k Krš.
4. iter. dem. pasukti 15: Tikrai, Vilkienė staiga uždarė burną, pasukinėjo galvą; jos akys atsivėrė I.Simon. Būs į mūrį įdirbtas toks medis drūktas, pasukinė́jamas buvo Nt.
| refl. KŽ: Ji mėgsta pasisukinė́ti prieš veidrodį DŽ1. Gaidienė, išlipusi iš vežimo, pasikraipė, pasisukinėjo, nusidulkino I.Simon. Žekės buvo be kulnų: pasukinėdamos nešiojo Šts.
5. iter. dem. pasukti 16 (refl.): Ignotas dar pasisukinėjo po gimtinės kampelius rš. Tu prie durų pasisukinė́k, ir aš tuoj ateisiu Prn. Augąs vaikas pasisukinė́jo po vaivoryną, i rado vos gyvą Eig.
6. refl. iter. dem. pasukti 17 (refl.): Negražioms reik gerai pasisukinė́ti, kol kokį prisitrauka Krš.
7. Vlk iter. dem. pasukti 19: Dirbtau – rankos kojos pasukinė́tos Pls.
^ Kad kojas pasukinė́tumėt! Vvs.
8. tr. kiek nusukti, pavogti: Kapeikų pasukinė́[ja], kaip dirba, paskuo reik praleisti Rdn.
◊ gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti, pasvarstyti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei rš.
pérsukinėti
1. KŽ iter. dem. persukti 1: Parsukinėti M.
2. KŽ iter. dem. persukti 5: Parsukinėti M.
3. refl. sukinėjantis išbūti: Kaip sėdau į spaviednyčią, parsisukinėjau lig pusdevintos P.
prasukinė́ti NdŽ iter. dem. prasukti.
prisukinė́ti NdŽ iter. dem. prisukti 2: Dešimtą budėjimo naktį Morta nebeprisukinėjo žadintuvo J.Avyž.
susukinė́ti NdŽ, KŽ
1. iter. dem. susukti 1: Susukinė́ti varžtelius DŽ1.
| refl. Ser.
2. iter. dem. susukti 6: [Linus] išmynę, išbraukę, suspjaudo, suglosto, susukinėja saujų saujas LTR(Sln).
3. KlvrŽ iter. dem. susukti 14: Ramatizma (reumatas) ėda narius, pirštai susukinė́ti Brs.
| Gatvės, gatvelės iškraipytos, susukinėtos, nė vardų, parašų nėra Žem.
| refl.: Gatvelės siauros, susisukinė́jusios DŽ1. [Nemadingas] tas audalas, susisùkinėjęs LKT58(Ms).
4. iter. dem. susukti 17: Žemynvarpį stogą vė[ja]s susukinė́s, ir kiaurai eis vanduo Trš.
5. iter. dem. susukti 24.
| refl.: Nėr kur čia tam traktoriuo [aruose] susisukinė́ti Krš.
užsukinė́ti NdŽ, KŽ
1. iter. dem. užsukti 1: Užsukinė́ti varžtelius DŽ1.
2. žr. užsukti 8: In brizgulio užsukinė́ja [duris] Ker. Čia virvelę meitėliui in snukio uždėdinėja, kad nerėkt, ažusukinė́ja Aps.

pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.

×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.

×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.

pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.

×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.

×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.

kójų apačiojè bū́ti klausyti (ko): Vyras buvo pačios kojų apačioj. Šts.
kójų apačiosè yrà susijęs su darbštumu: Žmogaus turtai kojų apačiose. Jz.
kójų ãpačias iščiupinė́ti smulkmeniškai iškritikuoti: Kojų apačias iščiupinėjo Druskius. Jabl.
iš kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Išsibariau, išsiriejau, išsiėmiau iš pat kojų apačių, iš pat panagučių. Šts.
nuo kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Ji tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu. Dr.
kójų atsukìmas į durìs Šln. mirtis:
į kójos aũtą smarkiai (išbarti, iškeikti): Išdirbo į kojos autą. Kal. Aš šiokia, tokia ir anokia – išdirbo į kojos autą. Slnt.
kójos aũto nestóvi niekam tikęs: Aš nė kojos auto nestoviu, kad ans mane taip kreizavoja. Šv.
kójomis galvomìs labai greitai (eina, bėga): Ėjau kojoms galvoms, kad buvo vidurius bepaleidžią. Šts.
kója grabè arti mirties: Grabe jau koja, o teisybės prie tavęs nė už grašį. Žem. Kokie gi ten dabar be giedotojai, kad jų koja jau grabe. Mžš.
kójos grabè arti mirties: Jau kojos grabe, o dar ženytis ruošies. Ds. Kojos grabe, jau ana tokia ir bus, nepakeisi. End. Dabar grabe kojos žmonių, kogi bedurniuot. Ut.
kójos karstè arti mirties: Karste kojos yr. Kv.
po kójų pãdais padė́ti leisti nugalėti: Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti namų Viešpaties, savo tėvo, vardu per jam grasinančius priešus, kol Viešpats nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. ŠR.
po kójų padù pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ką matęs, ką regėjęs, pamink po kojų padu, būsi geresnis. B.
iš kójų panagių̃ smulkmeniškai, išsamiai (klausinėti): Jis viską iš kojų panagių klausinėdavo. Raud.
kójų plakìmas ėjimas (be reikalo, veltui): Svietelis subėgo supuolė gminon (valsčiun) miltų ir nieko negavo, tik gaila dienos ir kojų plakimo. Tvr.
kója rankà apie nerišlią kalbą: Kokia ten jo kalba – koja ranka, bet aš susgaudau. Lš.
kójas rankàs bučiúoti nusižeminus, labai prašyti: Bučiavo kojas rankas, kad dovanok, žmonel, dovanok!. Mžš.
kójas rankàs padžiáuti mirti: O kai padžiausiu kojas rankeles, tada išvargsiu savo vargelį. Zp.
kójų sūkulìmas nuėjimas (be reikalo, be naudos, veltui): Šįmet gailu tik kojų sukūlimo. Žem.
abíem kójomis rem̃tis rš. turėti tvirtą pagrindą:
abíem kójomis stovė́ti turėti tvirtą pagrindą: Jis abiem kojom stovi, neprapuls. rš. Jis gal net abiem kojomis semitinėje rasėje stovi (yra semitas). Šein.
aukštỹn kójomis netvarka, suversta: Kaži kaip ta Lietuva, a nebus aukštyn kojom. Graž. Kai susimušė, viskas ėjo aukštyn kojom. Mrj. Tai išeina, kad visi mūsų planai aukštyn kojom. Dovyd. Tarėmės tarėmės, – vėl sumurmėjo Alis, – o jis viską žybt aukštyn kojom. Saj.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1.iš esmės pakisti: Neapsakomai daug kas per šitą valandą apsivertė aukštyn kojom. Zur. Kodėl viskas taip aukštyn kojom apsivertė: ir vėliava, ir tokios kalbos, ir bažnyčia. Krš.
2.suirti tvarkai: Motinai sergant namuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. rš. Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis. rš.
aukštỹn kójomis apver̃sti
1.iš esmės pakeisti: Karas viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom. Daut. Aš ta pati Virginija Tyrulytė, kuri viską aukštyn kojomis apvertė internate!. Zur. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Cvir.
2.padaryti netvarką: Tada mudu juokdavomės visa gerkle ir visai iš niekų, apversdavom butą aukštyn kojom.... Bub. Nejaugi tie žmonės, be jokių ceremonijų įsiveržę į svetimus namus ir apvertę juos aukštyn kojomis, pagaliau prisiminė šeimininką?. Avyž. Kas jo nežino: kol geras – geras, o kai supyksta, tai tokia audra pakyla, kad, rodos, viską pasirengęs aukštyn kojom apversti. Paukš. Gyvena bendrabutyje, disciplina, kliauzūra, lygu vienuolyne, bet Myliutė sugebėjo viską aukštyn kojomis apversti. Žem. Vaikas apvertė gryčią aukštyn kojom. Tr.
aukštỹn kójomis apvir̃sti iš esmės pasikeisti: Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, man apvirto viskas kojom aukštyn. Gric. Paskui buvo Didysis karas, viskas aukštyn kojom apvirto, visi giminės kažkur išnyko. Mont. Agotai atėjus į Noreikų sodybą, per dešimtis metų įprasta tvarka apvirto aukštyn kojomis. Avyž.
aukštỹn kójomis išver̃sti sujaukti: Viską išvertė aukštyn kojom. Mrj.
aukštỹn kójomis lė̃kti darytis netvarkai: Ši diena vargšelei viena iš tų, kai viskas lekia aukštyn kojom. rš.
aukštỹn kójomis ver̃sti
1.iš esmės keisti: Jūs viską verčiate aukštyn kojom. Gruš.
2.daryti netvarką, jaukti:
aukštỹn kójomis ver̃stis
1.iš esmės keistis: Pati matote, kas iš to išeina... Visos jūsų programos verčiasi aukštyn kojomis. rš. Dar čia gali viskas aukštyn kojom verstis. Mrj.
2.darytis netvarkai: Viskas kažkaip aukštyn kojomis vertėsi ir vakar, ir užvakar. rš.
nė̃ basà kója nesistóti ant žẽmės nesivarginti pradėti ką nors dirbti: Pati žebravojo, o jisai tai nė basa koja nestojos ant žemės. Vlk.
drūktomìs kójomis nėščia: Padirbo mergą drūktomis kojomis, o nepaėmė. Nt.
ìlgos kójos greitas: O kas per tą laiką įvyko Daučiūnuose ir tolimesnėse apylinkėse? Vargui, sako, ilgos kojos. Marc.
ìlgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
kairią́ja kója išlìpti iš lóvos Ds. apie prastai nusiteikusį: Prieš šaukdamas pasiklaustum. Kaire koja iš lovos išlipai?. rš.
kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti prastai nusiteikusiam: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandien kairiąja kojyte iš lovelės išsiropštė. Pt.
kám kója kám rankà bet kaip, atmestinai: Primetė tom karvyštėm kokios siečkos kam koja kam ranka ir nuėjo švirkšdamas kieman. Arm. Kam koja kam ranka nudaužia – kokis ten jo darbas. Grv. Kada ar bulbes nečystai renka ar ką, tai sako: kokis tę darbas – kam koja kam ranka. Pls.
katrà kója ráišti
1.kaip išsisukti (iš keblios padėties): Nežinojo žmonės po karo kaip šokinėti, katra koja raišti. Vn.
2.kokią turi silpnybę: Dabar žinosi, katra koja raišti. Šts.
kreivà kója atsistóti iš pãtalo prastai nusiteikti: Oligė nūnai pikta iš pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo iš patalo. Krėv.
kurià kója ráišti kaip išsisukti (iš keblios padėties): Ot skubu, tai skubu, nebeišmanau, kuria koja beraišti!. Gršl.
laisvà kója galima bet ką daryti: Kai tu išvažiuosi, man bus laisva koja. Pln. Palmyrai dabar laisva koja. Lkv. Kol buvau netekėjusi, buvo laisva koja. Krž. Jis gali važiuoti kur tik nori, jam laisva koja, o moteriška turi būti namie. Stl. Vaikiams, vyrams laisvesnė koja, gyvena pašvytraudami. Krš.
liuosà kója be rūpesčių: Ko jam reik – dabar liuosa koja. Erž. Petronėlei Dauginienei dar liuosa koja. Nutekėjo pernai rudenį, grynai iš meilės. Žem. Šiandie ir tavo liuosa koja. Lkv.
naujàs kójas pastatýti vėl vesti: Anas senas, ale kai pati pamirė, užsigeidė naujas kojas pastatyt. Grv.
naujàs kójas statýti vėl dirbti: Augini augini vaikus, o senystoj ir statyk naujas kojas [iškrikus vaikams]. Vlk.
paskutìnėmis kójomis kàsti siekti daugiau naudos: Šita kai atėjo – dabar kas kojom paskutinėm, kilstels kainas. Sur.
sàvo víeno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi. Jabl.
skersà kója nėščia: Ko tamsta iš jos benori, juk matai, kad jau skersa koja. Žg.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersas kojas velka. Iš.
smėliúotomis kójomis sakoma apie žmogų, ką tik palaidojusį ką iš artimųjų: Smėliuotom kojom, ir jau ženijas. Ds.
stačiomìs kójomis išvargęs: Grįžom stačiom kojom. Dg.
sunkių̃ kójų nėščia: Ano žmona buvo sunkių kojų. NmŽ.
sunkiomìs kójomis nėščia: Ana sunkiom kojom. Sug. Jau mano pati sunkiom kojom vaikščioja. Tvr.
ne tà kója atsikė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Tu šiandien turbūt ne ta koja iš lovos atsikėlei. Jabl.
ne tą̃ kóją iškė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Kas čia tarp jūsų atsitiko? Ar ne tą koją iš lovos iškėlėte, ar ką?. Saj. Gal ne tą koją iš lovos iškėlei, kad toks piktas?. Všk.
ne tą̃ kóją iškė́lė pìrmą iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Iš tikrųjų ji šiandien ne tą koją pirmą iš lovos bus iškėlusi. Paukš.
ne tà kója išlìpo iš lóvos Jrb. apie prastai nusiteikusį: Kas tau, tėve, šiandien atsitiko? – juokdamasi paklausė ji. – Ne ta koja iš lovos išlipai ar blogą sapną sapnavai?. rš. Jis paniuręs ir, kaip atrodo, ne ta koja išlipęs iš lovos. Cinz.
trumpomìs kójomis nėščia: Buvo trumpomis kojomis. Nt. Trumpom kojom netoli nueisi. Pnd.
víena kója beveik (būti kur): Ir pragare kaip teatre esmi jau viena koja. Trein.
víena kója grabè arti mirties: Ar galima stebėtis, kad visi jaučiamės viena koja jau grabe. Pt. Motutė viena koja jau kaip ir grabe, tėvas – tas vėl vos krutuliuojas. Vien. Žmogus – jau viena koja grabe – ir dar jam visko reikia!. Mžš. Nors jau viena koja grabe, o vis savo kalba. Pnd.
vienà kója karstè arti mirtis: Mano viena koja seniai karste. Rmš.
vienà kója prãšo šiẽno kità šiaudų̃ sunkiai eina, šlubuoja: Nebepaeinu – viena koja prašo šieno kita šiaudų. Rm.
víena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greitai sudegintas), todėl taip kalbi. Krėv. Ilgai laukti aš negalėsiu, viena koja garbe stoviu, kad tiktai spėčiau tave užauginti!. Bor. Nyku. Apima tokia nuotaika, tartum pati jau stovėtum viena koja grabe. Avyž.
víena kója stovė́ti prie grãbo grėsti mirčiai: Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo. Klrv.
víena kója teñ kità čià apie greitą nuėjimą kur ir sugrįžimą: Sulakstei greitai in Alponą, ale kad viena koja ten kita čia!. Švnč.
kójomis apsikepurė́ti neig. mirti: Ans apsikepurėjo kojomis, t. y. mirė. J.
kójomis apsiklóti smarkiai virsti: Kai duosiu, net kojom apsklosi. Akn.
kójas apšìlti
1.kiek apsiprasti: Sūnaitis dar nei kojų neapšilo. Grv. Dar kojų nespėjęs apšilti šiame aukščiausiame poste, įžengė jis su vėjeliu į mūsų teatrą. Trein.
2.kiek pabūti: Nespės kojas apšilti, jau pažadins kulti su spragilais rugius. Kv. Matai, kaip apšilai kojas pas marčią!. Klt. Pas jį ir kojų neapšilsi. Švnč.
kójos apšìlo apsiprato: Dar kojos neapšilo [stojus tarnauti], kelk su gaidžiais kulti. Krš.
kójas atgrę̃žti į durìs mirti: Ji nuvaikščiotas kojas atgręžė į vėjo klabenamas duris. Nėr.
kójas atim̃ti pailsti (einant): Kai reik striokuot, tai atima kojas. Gs.
kójas atitę̃sti lėtai, sunkiai ateiti: Čiut kojas atitęsiau, tokis klampynas. Grv.
kóją atitráukti trumpam išeiti: Vaikas negeruoja, tai nė kojos negaliu iš namų atitraukti. Ds.
kóją atkélti ateiti: Jis bijo pas mus ir koją atkelti. Als. Neatkelsiu aš pas tave kojos, ne!. Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia. Srv. Sirgau, o duktė kojos neatkėlė prie motinos. Šts.
kójas atkélti daug dirbti, gerokai padirbėti: Prie žemės reik atkelti kojas. Gs.
kójas atmèsti nugaišti: Atmetė kojas to žvynė. Kvt.
kójos atsãkė sunku eiti: Nežinau, kaip būčiau bepasivilkusi... kojos atsakė... dvasios nebeatgaunu. Žem.
kójos atsisãkė negali paeiti: Per šventes buvau taip nusigėręs, kad ir kojos atsisakė. Vkš.
kójas atstatýti mirti: Gyveno gyveno, ėmė ir atstatė kojas. Grž. Jei kraujas sustos, ir atstatysi kojas. Rdn.
kójas atstatýti į durìs mirti: Vai ilgai dar teks palaukti, kad aš kojas į duris atstatysiu. Bub.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsukus kojas. Plv.
kójas atsùkti ant dùrų mirti: Kojas atsuksi ant durų, bus be vargo. Rdn. Šiandieną Jonų senelė atsuko kojas ant durų. Šlv. Jei kojas ant durų neatsuksiu, tai susitiksim. Jd.
kójas atsùkti į durìs Pjv. mirti: Tai atsuko vargšelis kojas į duris. Mrj. Gydykis, ba gali kojas atsukt į duris. Šk.
kójas atvil̃kti sunkiai ateiti: Dar kojas atvilkau į miestelį. Ėr.
kójas aũtis baigtis (apie maisto produktus): Duonelę baigiam, bet jau ir bulvelės kojeles aunas. Šts. Badas ateina – duona per kluoną išbėgo, o putra jau kojas aunas. Sim.
kójomis briksė́ti Ds. dvėsti:
kójomis bùrti dvėsti: Jau tik kojomis buria. Alk.
kójose bū́ti turėti paklausą: Dabar obuolių košė tai kojose bus. Skrb. Labai jau obuolas kojose. Lkv. Šį metą obuoliai kojose. KlvrŽ.
kójos dẽga nerimsta vienoje vietoje, linkęs lakstyti: Ans prie ūkininko negali išbūti – ano kojos dega. Dr. Nepasėdi, dega ano kojos. Plt.
atmìnti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant mušti: Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmintų visą buitį, iš kur kojos dygsta. Rod.
pamatýti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Nu nu, pamatysite, iš kur kojos dygusios, jei kalbėsit ant pirmininko. Šln.
parodýti, iš kur̃ kójos dýgsta Krs. sakoma grasinant primušti ar kitaip nuskriausti: Aš tau greit parodysiu, iš kur kojos dygsta!. Užp. Joną kapan nuvarė, tai dabar Petras parodys jiems, iš kur kojos dygsta!. Balt. O, jeigu man dabar būtų keturiolika! Parodyčiau Albinui, iš kur kojos dygsta. Bub.
pažiūrė́ti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Pažiūrėsiu, iš kur tavo kojos dygsta!. Grž. Reiks pažiūrėti, iš kur tavo kojos dygsta!. Alk. Dabar mes patys jį pačiupinėsim, pažiūrėsim, iš kur kojos dygę. rš. Tik supipsėk nors kartą, vėl pažiūrėsiu, iš kur kojos dygsta. Ss.
kójoms dúoti žinóti nueiti, pasišalinti: Pavalgiau ir daviau kojoms žinoti. Btg.
kíek kójos įkabìna greitai: Juodbėris nusistovėjęs pasileidžia kiek kojos įkabina. Dovyd.
kóją įkélti
1.bent trumpam įeiti, ateiti: Neįkels jis kojos į mano gryčią. Bsg. Kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Vien. Nespėjau kojos įkelti, tuoj tu į kišenę, – šaukia. – Aš tau pamokysiu!. Žem. Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrasko. Slm. Jei ne tos aplinkybės, gal niekad nebūtų įkėlęs kojos į žemaičių kraštą. Švaist.
2.atsikelti gyventi: O tas tik įkėlęs koją iš armijos pasakė: – Būtų gerai, kad iš čia išeitum. Ap. Kad tik aš ten įkelsiu koją, manęs nebeišvarys. Lnkv. Greitai pradėjo jie mirti. Nespėjo kojos įkelti ir jau miršta. Švaist.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibsto. Šts.
kója įkirstà labai susirūpinęs: Kad vyras išeina kur, žmonai vis koja įkirsta. Bsg. Anos koja vis įkirsta, kad vaikas neapsivogtų. Užv.
kójas įkir̃tęs pasirengęs (ką daryti): Jau ir mes kojas įkirtę išbėgt (per karą). Alvt.
kíek kójos į̃kerta greitai: Bėk kiek kojos įkerta!. Slv.
kóją įkìšti
1.trumpam įeiti: O sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo koją pas tuos žmogžudžius. Bs.
2.pradėti kokią veiklą: Kur jis koją įkišo, tai ir paliko. Mrc.
kóją įsikir̃sti turėti daug rūpesčių: Tai aš dabar įsikirtus koją su tais paršiukais. Kž.
kójas išdaũžti suvilioti: Ką jis nebus mandras, kad jis jai pirma kojas išdaužė. Skr.
kóją iškélti
1.trumpam išeiti: Taip pribaidė, kad dabar bijo vienas ir kojos į orą iškelti. Grž. Mus suvarė į barakus, pastatė sargybas su šunimis ir uždraudė po saulės sėdimo ir koją iš barakų iškelti. Vien. Kai tik Marė koją iškėlė iš bažnyčios, prie pat slenksčio Tautkus su piršliu belaukią poterių vestis. Žem. Būk namie, kad man niekur iš trobos kojos neiškeltumei. Vvr. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelti. Srv. Tokiais atvejais tik iškelk koją iš namų, tau visados kas nors pasidarys ne taip. Myk-Put.
2.išlipti: Per visą žiemelę karšusi, dususi, taip parsisirgo, nusikamavo, ant pavasario visai nublogo, jog nė iš lovos kojos nebeiškelia. Žem.
kóją iškìšti tumpam išeiti: Tik iškiši koją, ir pasineri purvan. Dbk.
kójas iškìšti atsikėlus išeiti trumpam: Perdien lovoj pratupėjau, tik dabar kojas iškišau. Švnč.
kójas išmìnti nusivaikščioti: Aš ko kojas neišmyniau – bėk bėk apie tuos svečius. Gs.
kóją išnèšti pabėgti, išsigelbėti: Niekas gyvas kojos neišnešė. Pt.
kójas išnèšti pabėgti: Gerai, kad išnešė kojas, o būt užmušę. Pst.
kójas išraitýti
1.pabėgti: Tuo pačiu akimirksniu išraitė kojas ir jo draugas. rš.
2.gražiai šokti: Matyt, dar nesenas, kad prie armonikos taip išraito kojas. Ėr.
kójas išsitem̃pti nudvėsti: Karvės, sakau, nebėr jau! Kojas išsitempusi. Akm.
kójas ištaisýti galą gauti: Kad tu sa[vo] kojas ištaisytai. Rod. Ištaisys kojas taip lakiodama. Mrk.
kójas ištem̃pti pasiligoti: Per Velykas buvo trūkus galvoj [kraujagyslė], tai viškum buvau ištempęs kojas. Kp.
kójas ištiẽsti
1.pailsėti: Sakėsi dar nevedęs ir labai mielai norėtų sukurti savo šeimynėlę, norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas, ir taip toliau. Simon.
2.mirti: Maniau, kad jau kojas ištiesiu. Ob. Davė marčiai darbo anytėlė, kad ištiesė kojas per nedėlėlę. KrvP. Išgėrė šilto alaus ir ištiesė kojas. Krč. Kur nenusigąs – vaikų skruzdėlynas – ką jis darytų, jei boba kojas ištiestų?. Paukš. Aš manau, kad senis auštant išties kojas. LzP.
3.pastipti: Jei telią nuo karvės atimdinėsi, greit kojas išties. Rod. Iš ryto lesė [višta], per pietus jau žiūriu – kojas ištiesus. Žl. Kad ta kiaulė tik kojų neištiestų!. Krš.
kójas išvil̃kti
1.sunkiai išeiti: Arkliai vos išvelka kojas iš tvarto. Rmš. Ir Eliuką reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų. Pt.
2.pasveikti: Šiaip taip kojas išvilko. Všk. Vos kojas išvilkau iš ligos. Rmš. Kaži ar beišvilks tėvas kojas?. Sml.
kójas jùdinti dirbti: Kas kojas judina, tai ir duoną valgo. Grv.
kójomis kabìnti smarkiai eiti: Kabina kojom kiek tik gali ir šnervėm orą uodžia. Mont.
kóją káišioti nuolat kliudyti: Anglija nesiliovė jam (Napoleonui) kaišiojusi koją. rš.
kóją kélti eiti, žengti (ppr. ateinant, išeinant ar nueinant): Būk apdairus, kai keli koją į Dievo namus. ŠR. Jeigu ponas šauktų rokuotis dėl ganyklų, nevalnu nė vienam kojos kelti prie pono. Žem. Eglei naramu – bijo kelti kojos iš tėvų namų. Nėr.
kójos kẽliasi ima didelis noras: Kai šokt, tai kojos kelias, o kai darbui, tai ne. Vrn.
kójas kilnóti šokti: Visi džiaugiasi, kojas kilnoja. LTR.
kóją kìšti trukdyti, kliudyti: Ten kas nors koją kiša. Rmš.
kójas kratýti mirti: Prirūko [vyrai], prigeria ir kojas krato. Krš.
kóją kùlti eiti (be tinkamos naudos): Dėl kelių rublių nėr ko ir koją kulti. Krš.
kójas kùlti smarkiai ar toli eiti, daug lakstyti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė. Bs. Kur tik kojas kūlęs, žiūrėk, ir čia besąs. Ll.
kójas laižýti pataikaujant žemintis: Kur žmogus laižo kojas, tai jo kaip velnio bijok. Ob. Kiti galinčiams laižo kojas, kad šviesią dalį nor įgyt. Mač-Kėk. Laižo visi kojas pirmininkui. Slm.
kójas mainýti pavaduoti: Kai tau kojas mainė ir be skatiko, tai gera buvo. Prng. Tavo, motinėle, kojų nemainysiu. Str.
kójas mìndžioti niekinti: Mindžioja mums kojas ir juokias iš mūs veršiško būdo. Kudir.
kójomis mìndžioti niekinti: Teisybę kojomis mindžioti. K.
kójas mìnti eiti (nepasiekiant norimo tikslo): Nei tu mink kojas, nei tu vaikščiok!. Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kojas minsiu!. Vlkv. Dirbi dirbi, ir sekmadienį kojas mink. Gs.
kójomis mìnti naikinti, žaloti, gadinti: Tik tas karas, tas karas! Visus žmogaus geriausius jausmus mina kojomis.... Pt.
kójos mìrga apie smarkų bėgimą: Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsisukdamas, tik kojos jo mirgėjo. Balt.
kójas mùšasi eiti (be naudos): Tik dovanai kojas muši – negausi. Rdm.
kójos mùšasi į ùžpakalį apie greitą bėgimą: Kad lekia, net kojos į užpakalį mušas. LTR.
kad ir̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad daugiau mano namuose jo ir kojos nebūtų!... Vien.
kad nė̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad mano namuose daugiau tavo nė kojos nebūtų, – kartą riktelėjo supykęs senis Gerulavičius. Vien. Kad daugiau nė kojos čia nebūtum!. Ėr. Eik iš mano akių, kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod.
kad nė̃ kója nepastovė́tų sakoma reikalaujant daugiau nesilankyti: Kad tu man šitaip padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė koja čia daugiau nepastovėtų!. Gs. Kad man nė tavo koja karčemoj nepastovėtų!. Gdl.
(kieno) kójos nebùvo nėra lankęsis: Kai gyvas – mano kojos teisme nėra buvę!. Gric.
kójos neįkélti neužeiti: Jūs man nepavydėkite, jus tik myliu ir į vestuves prašau, o Jokimukas su Kaziu kojos pas mane neįkels!. Žem. Anasis girininkas, gali sakyti, kasdien užsukdavo, o jūs kojos neįkeliat. Ap. Daugiau ji čia man nė kojos neįkels. Mont.
kójų nejaũsti būti išvargusiam: Išvarginti kelių dienų kelionės akinančioje saulėje, nebejausdami kojų jie nugriuvo kažkokioje sodyboje ant šieno ir užmigo. rš.
kójų nejaũsti po savimì
1.būti išvargusiam, negalėti greitai eiti: Eina Jonukas ir kojų po savim nejaučia. Svyruoja kaip girtas.... Nėr.
2.apie greitą bėgimą: Kaip išsigandau, tai taip nešiausi, kad net kojų po savim nejaučiau. Ml.
kójos nekélti
1.neužeiti: Kaip sau nori, bet tavim dėtas aš ten mažiausiai savaitę kojos nekelčiau. Mark. Ir aš daugiau kojos ten nebekėliau. Žeml. Mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus. ŠR. Daugiau pas mane nė kojos nekelk. Šk. Ir tetulė, pati eidama išpažinties pas altaristą, nekėlė kojos klebonijon. Dovyd. Jis jau seniai pas mus kojos nekelia. Lš. Pasiuski! – sušnibždėjo Simonaitienė. – Kojos niekur nekeliu nuo šios dienos, kam aš čia sveikatą dėsiu. LzP.
2.neišeiti: Būčiau žinojęs, būčiau ir kojos iš namų nekėlęs. Vien. Kelias savaites kaimynas kojos nekėlė iš namų – tvarkė savo biblioteką. rš. Tarp saviškių galima ir atviriau: baisokas ten (Afganistane) gyvenimas. Be ginklo nekeliam kojos. Vienas gatvėj nepasirodyk. Ap.
kójos neláužia neverčia skubėti: Tas reikalas kojos nelaužia!. Rs. Neskubink, niekas kojos nelaužia. Ėr.
kójos nelim̃pa į žẽmę greitai eina: Eina, net kojos nelimpa į žemę. Klt.
kójomis nelypója apie greitą bėgimą: Kaip šoko bėgti, tai nelypojo ir kojom, kaip žaibas prapuolė. Vrn.
kójos nenutrū̃ks sakoma sutinkant ar raginant kur nueiti: Nubėgsiu, man kojos nenutrūks, aš savo kojų negailiuos. Dr.
kójų nepàkelia
1.nerangus: Ė jau šita tai kojų nepakelia. Sdk.
2.silpnas: Kai kojų nepakeliu, tai ir stumdo. Rmš.
kójų nepanèšti labai pavargti: Labai gerai statyba vyksta – kojų nebepanešu. Sur. Tai pavargau, kojų nepanešu. Mrj.
kójų nepavil̃kti
1.sunkiai, tingiai eiti: Eidamas darban, kojų nepavelka, iš darbo – arklį pralenkia. KrvP. Eina ir kojų nepavelka. Kt. Rajono gydytojai gydė patys juokaudami, kad toks jaunas ir jau nebepavelka kojų. Ap. Aš rankų nebepakeliu, kojų nebepavelku. Mžš.
2.nusilpti: Ką čia įskalsinsi! Kojų nepavilksi. Krš.
kójos neródyti visai neateiti: Tol laidė, kol neliko nė skatiko, o tuomet, žinoma, ir kojos nerodė. Ml.
kójos nesíekia žẽmės smarkiai bėga: Ir aš išvykau baisiausiai bijodamas, kad tasai karas nesibaigtų, man dar nenuvažiavus į vietą. Mano kojos žemės nesiekė, kol aš nuvykau į kazarmę. Simon.
kójos nesíekia žẽmių nori šokti: Muzika per kaimą perėjo, ir kojos žemių nebesiekia. Šmn.
kójas nèšti eiti (nuvargusiam): Nusivazojau – tik ką kojas nešu. Ktk.
kíek kójos nẽša labai greitai (eiti, bėgti): Nuėjo kaip gali, kiek kojos nešė. Krok. Ištrūkęs vaikas nudūmė kiek kojos neša. Jnš. Pamatęs vilką kad jau ėjau, kiek tik kojos nešė. Srv. Vyresnysis liepė broliui bėgti kiek kojos neša į kaimą ir šaukti žmones. rš.
kur̃ kójos nẽša bet kur (eiti): O jie nebeteks gerai apmokamo, garbingo ir pelningo darbo ir turės išeiti kur akys veda, kur kojos neša. Tilv. Einu, kur akys mato, kur kojos neša, kur bėdos žmonių dar nesurado. KrvP. Eisiu kur kojos neš. Sv. Kur kojos neša eitau, kad tik to vargo išvengtau. Lš.
kójomis nẽšinas vos paeinantis: Nuėjo kojomis nešinas. Pvn.
kójų netèkti nuvargti: Eini eini, ir kojų netenki, o dar kiekvienas tau prikiša, kad nieko nedirbanti. Krėv.
kójų neužkélti neiti (kur): Reikia užsistatyti ir kojų neužkelti. Krš.
kóją nukélti bent kiek apsilankyti, nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti. Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten. Ggr. Jei tik šį vakarą manęs nepaprašys, neleisiu nė tavęs nė kojos nukelti... Kokie mat begėdžiai!. Žem. Daugiau kojos nenukelsiu. Ms.
kójas nukratýti neig. mirti: Negerk tų stypžolių – kojas nukratysi. Plv. Pabraidyk šaltan vandeny – tuoj kojas nukratysi. Sur. Aš čia ir kojas nukratysiu per tuos darbus. Šts. O, dar senis stiprus, negreit kojas nukratys!. Dbk. Nė metų nepagyveno apsiženijęs, ir nukratė kojas. Ker. Kad bent kojas nukratytų, tai būčiau ramus. Vencl.
kóją nukùlti toli nueiti: Pas jį Jonas nukūlė koją – gavo penkiasdešimt litų. Lš.
kójas numìnti pailsti (einant): Taip kojas numyniau, o visai be reikalo. Skr.
kójomis nunèšti nuniokoti, apversti: O čia Beržėnus įmanė kojomis nunešti klausiukai beieškodami Čapskio. Žem. Javai kojomis nunešti. Dauk. Karvės kojomis nunešė visus daržus. Krž.
kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimušiu koją pas tave. Kt. Tai dar aš vis tėviškėje koją nusimušu. Plv. Kitąsyk visi atėjo, visi koją nusimušė pas juos. Gs.
kójomis nusitargýti mirti: Senelė kojom nustargytų, jei negautų taip iš žmonių. Drsk.
kója nuspìrti lengvai padaryti: Ką pirma koja nuspyriau, dabar ranka nepaimu. Dkš.
kójomis nuspárdomas lengvai padaromas: Mūsų darbai kojomis nuspardomi, nepavargstas. Šts.
kójas nustirénti neig. mirti: Tu čia pat ir nustirensi kojas. Jnšk.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau kojas nusukusi ant durų, kad ne tie vaistai. Skdv.
kójas nušálti būti silpnam: Be duonos valgysi, ir kojas nušalsi. Yl.
kójas nutaisýti pastipti, nugaišti: Kuilys nuraudonavo visas ir nutaisė kojas veterinoriaus nesulaukęs. Balt.
kójomis nutrỹpti dažnai kur lankytis: Šaligatvis į „Versalį" buvo jo kojomis nutryptas, o prie bufeto, kurį jis vadindavo altoriumi, jis visada rasdavo pripiltą klebonišką. Tilv.
kójas nuvar̃vinti turėti pastogę, prisiglausti, nukaršti: Tėvai vis sakydavo, kad Jurgis blogas vaikas, o dabar ir gerai, kai gauna senatvėje kojas nuvarvinti. Žvr. Turėsiu senatvėj nors kur kojeles nuvarvinti. Skr.
kójas nuvìrbinti neig. numirti: Tokion Rūdiškėn ligoninė – tik kojas nuvirbinti. Onš.
kójomis pabùrti sakoma apie stimpantį, mirštantį: Paskui nusimoviau klumpę ir drožiau per galvą taip smarkiai, kad jis tik pabūrė kojomis, išsižiojo ir išleido paskutinį atodūsį.... Mont. Eik eik prie arklių, kaip spirs, tuojau pabursi kojomis!. Dkš. Jis tik kojomis pabūrė ir atliko (nugaišo). Plv.
kójas padžiáuti
1.mirti: Padžiausime kojas tuoj mes visi. Ds. Ar čia seniai jis ūžė, linksminosi, o jau šiandien kojas padžiovęs. Srv.
2.atsisėsti pailsėti:
kójas pakáustyti sumušti: Dar labiau apniuko ir išėjo. Ir jau kelinta diena nebesirodo. Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo. Balt.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs. Rs. Ar žinote, kad jau mūsų Bronė koją pakėlė. Skr. Aš vis pakėlęs koją ieškoti darbo. Lkš.
kójas pakélti
1.imti bėgti, sprukti: Pakėlė ir Vanka kojas, kai pradėjo smalyt (šaudyti). Skdt. Tada tai pakėliau kojas!. Gdr.
2.imti šokti: Užplėšk užplėšk (užgriežk), tegul ir seniai pakelia kojas. Ktk.
3.sugebėti darbuotis: Kolei kojas pakeliu, tolei ir skurstu. Dg.
kóją pakė́lęs pasiruošęs išvykti: Jis seniai koją pakėlęs miestan. Kp.
kóją pakylė́ti trumpam išeiti: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten. rš.
kójas pakir̃sti
1.sujaudinti, išgąsdinti: Per rugiapjūtę vieną vakarą Marelei, rodos, kas kojas pakiro – krito į lovą. Žem. Apie Šarūno nelaimę stengiausi negalvoti, bet, kai pamačiau dvi juodas gegnes, sugniaužė širdį, pakirto kojas. Mik.
2.apgauti (merginą): Vaikis mergei pakirto kojas. Skdv.
kóją pakìšti sukliudyti, sutrukdyti ką daryti, pakenkti: Jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę. ŠR. Bėda, kiekvienas nori didesnis, mandresnis pasirodyti, – įsimaišė kitas, – o labiausiai kitam už akių užbėgti, koją pakišti, labiausiai tą trirublinę sau išmilminti. Žem. Ir ką gi jis gavo, kad draugui koją pakišo?. Alv. Velnias, matyt, koją pakišė, kad nebesulaukiam ateinant. Alz. Pamidorai labai pakišė koją agurkam: kad ne pamidorai, gal ir agurką valgytų. Mžš.
kójas pakìšti po (kieno)stalù gyventi nesavarankiškai: Kol po tėvo stalu kojas pakišęs. Snt.
kójas pakratýti neig.
1.mirti: Dar nesenas buvo, o jau, veizėk, ir pakratė kojas. Šll. Jau mėnuo laiko, kaip ji kojas pakratė. Skr. Nuo tokio valgio gali ir kojas pakratyti. Ll. O tai kas padės? Ar kad aš čia toj baltoj lovoj pastipsiu, kojas pakratysiu?. Ap. Tas jau kojas vieną kartą pakratė. Skd. O dabar tik ir stypčiojat aplink lovą, tik žvairiakiuojat visi ratu: kada tas senis kojas pakratys, kada griebsim viską. Balt.
2.pastipti: Gyvulys jau kojas pakratė. Lp. Veršiukas jau pakratė kojas. Alz. Kada ta kumelė poną pamatė, ausis pastatė, kojas pakratė. An.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (žmona pagimdė). B.
kójas paléisti į dárbą sprukti: Jam vieną tik šūvį būt tereikėję iššauti, ir darbininkai būtų paleidę savo kojas į darbą. SnV.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors kojeles palenkti. Krž.
kója pamèsti nevertinti (kokio daikto): Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi. Rod.
kójas pamèsti
1.nuvargti bevaikščiojant: Kojas gali pamesti tie paštaljonai benešiodami paštą. Šts. Ir kojas pamečiau, iki tave suradau. Brs. Aš buvau didžiai greita – pamečiau kojas. Dov. Aš bevaikščiodama ir kojas pamečiau. Mrj.
2.galą gauti: Per tokią muižę (baudžiavą) ir kojas reiks pamesti. Lk.
kójos pamirgė́jo apie greitą bėgimą: Kad pasileido nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo. Švnč.
kójas panèšti
1.sunkiai paeiti: Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas. Krėv. Kai ženijos, tai čiut šiltas buvo, vos kojeles panešė. Šauk.
2.sugebėti eiti: Berniokas nusprendė tol eiti, kol paneš kojos, nors visai neturėjo vilties rasti. Balč.
kójas papùrtinti mirti: Galvą į tvorą – kojas papurtinu, ir gana, – ne ko už našlio ėjusi. Šts.
kóją pariẽtus smarkiai (eiti): Eina koją perietęs. KrvP.
kójas parvil̃kti sunkiai pareiti: Sutemus šiaip taip parvilkau kojas. Jnš. Tik tik kojas parvilkau, šilta be vieno galo. Krš.
kójas pasipustýti pasirengti ką daryti: Pasipustysma, vyrai, kojas – vienas, du, trys. On.
kójos pasistãtė parvirto: Kad pastumtum girtą, tai tuoj kojos pasistatytų. Jrb.
kója paspirtà
1.labai nori: Yra anos koja paspirta su tais baliais, šokiais. Šts.
2.apie nėščią: Cilei besanti koja paspirta. KlvrŽ.
kója paspìrti neig. labai mažai (yra): To darbo – tik koja paspirti. Bgt.
kójos paspìrtos apie nėščią: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia. J.
kójas pastatýti neig.
1.ne laiku, negražiai atsigulti: Vienas dirbk, o kitas gulės kojas pastatęs. Jrb.
2.mirti: Dabar senis ponas kojas pastatė, o žentas, tas biesas, kokią mums šunybę taiso!... Žem. Kojas visi pastatė, tie gudrieji. Pj. Vieną valandą šneki, kitą kojas pastatai. End. Per tą didelę sprogseną ir kojas pastatė. Vkš. Dirbsi dirbsi ir bedirbdama kojas pastatysi. Vdk. O pėsčiam tai ne juokai yra suklankti, paskui dar kojas galiu pastatyti. LzP.
3.pastipti: Vienas gaidelis, veizam, kojas pastatęs. Mžk. Arė arė, kol arklys kojas pastatė. Šll.
kójas pastatýti aukštỹn neig. mirti: Valgyk, o aukštyn kojas pastatysi!. Grg.
kójas pastatýti į aũkštą neig. mirti: Jei neėsi, kojas pastatysi į aukštą. Krš.
kójas pastatýti į vir̃šų neig. mirti: Reiks visiems kojas pastatyti į viršų. Grd.
kójas pastatýti prieš mėnùlį galą gauti: O boncai dabar jau veik veik pastatysią kojas prieš mėnulį, nes jie patys juk dirbti nemoką, o darbininkų jie dabar, po karo, nė vieno nebegausią. Simon.
nėrà kur̃ kójos pastatýti labai ankšta, maža vietos: Nėr kur būt, kur kojos pastatyt. Švn.
kójos pàsuktos ant dùrų miręs: Kojos ant durų pasuktos, nieko nebenorėk. Ukm.
kójas pašálti
1.būti apgautai, suvedžiotai: Mergė kojas pašalo ant švento Jono. Tršk. Ona pašalė kojas. Akm.
2.nusikalsti: Tas vaikis buvo kojas pašalęs, turėjo kitur išbėgti. Vkš.
kójas patem̃pti mirti: Kojas patempsma visi, čia niekas neatsipirks. Rdn. Mūsiškiai dar negrįžo, ar nepatempė tiktai kur kojų. rš.
kójas patiẽsti mirti: Turbūt greit teks patiesti kojas. Mont. Tu man pieno atnešk ir duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau. Bor. Dar stiprus senis, toks kojų greit nepaties. Sb.
kójomis patrem̃ti suniekinti: Neras jie niekuomet rimasties, jog dėl tuštybės savo patrėmė kojomis prakilniausias savo pareigas ir užduotis. Mač-Kėk.
kójas paver̃sti neig. mirti: Kad nemylėtų, tai gal seniai pavertus kojas būčiau. Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi. Ob.
kójas pavil̃kti sunkiai paeiti: Pavargau, vos kojas pavelku. Mrj. Aš taip esu pavargusi, kad vos tik kojas pavelku. Skr. O koks čia begali būti grūmimasis, jeigu paskui teodolitą vos bepavelki kojas?. Ap. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pavelki kojas. Mžš. Kojų pavilkt nebegaliu, kur čia benueisi. Sdb.
kójas pìlti eiti smarkiai (toli ar ilgai): Atėjai iš kolionijos, dabok, tuoj ir vėl pilk kojas kolionijon atgalio. Vj.
kójos pìnasi svirduliuoja, svyruoja: Sudžiūvo, susisuko, kojos pinas. Krš. Ar kojos pinas nuo tų pienų?. Rdn. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinasi. Jrb.
kójas plàkti eiti (be naudos): Neverta kojas plakt. Ml.
kójas plū̃kti eiti (be naudos): Be reikalo kojas plūkei. Sdk.
kójas praskìrti išeiti: Jis man neduoda niekur kojas praskirt. Skr.
kójomis praskìrti negalì labai daug yra: Ot prigyvenom – moterų kojom praskirt negali, o vyrai turi puodus kilot!. Ob.
kójas pridė́ti šùniui veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šuniui kojas prideda. Skr.
kóją prikìšti atsikratyti kuo įskundžiant: Dievobaimingam činovninkui neparankus buvo viršininkas, persekiojantis kyšius, taigi prisitaikęs prikišo jam koją. Kudir.
kójas prileñkti prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas... užsidek pypkę. Žem. Prilenk kojas, būsi svečias. Užv.
kójas primainýti pakankamai dirbti už kitą, pavaduoti: Aš savo tėvelių nepriklausysiu, tėveliam kojelių neprimainysiu. Prng.
kóją primýnus
1.smarkiai (muša): Koją primynęs jam davė [į kailį]. Rsn.
2.labai daug (reikalauja): Plėšia [už kambarį] koją primynę. Ėr.
kójas priplū̃kti einant privargti: Tik kojas priplūkiau, o nieko gera negavau. Svn. Tai priplūkiau kojas – kelias blogas. Dglš.
kóją prispáudus labai daug (reikalauja): Iš tokio bagočiaus tai galima plėšti koją prispaudus. Užp.
kójas raitýti teig.
1.smarkiai bėgti: Žiūrėk, jis kad raito kojas, tai raito!. Rm. Kad bėga risokas, kad raito kojas, gražu žiūrėt. Ob.
2.suktis, darbuotis: Petras gerai kojas raito. Ds. Tai raito kojas, raito!. Upt.
kójomis rašýti teig. gražiai bėgti (apie arklį): Apjojo kartą, kitąkart, trečiąkart, o kumelys tik kojom rašo, kaip skraido. Lz.
kója rãšo labai mokytas: Prasgėręs, praslakęs, bet koja rašo. Ml.
kójomis skaitýti
1.gražiai bėgti (apie arklį): Sartukas kojukėm tik skaito. Pns.
2.brūkščioti stimpant: Arklys dvėsdamas jau tik kojomis skaito. Švnč.
kójos smeñga į žẽmę nėra jėgų, silpna: Rodos, niekas neskausta, o širdis taip bloga, net kojos į žemę smenga. Žem. Akyse viskas sukosi, kojos į žemę smego; drebančiomis rankomis atdarė duris ir vietoje kaip įkastas pasiliko. LzP.
kójos smìrdi grabù senatvė, arti mirties: Jeigu kojos smirda grabu, kamgi reikėjo to senio dėl to laužo. Mžš.
kójomis stirénti neig. mirti: Kas geria, tas kojom stirena. Rš.
kójose stovė́ti
1.galėti vaikščioti: Kai jau kojose stovėjau, išvežė į Kauną. Slnt.
2.savarankiškai gyventi: Kaip vaikai kojose stovės, tada [tėvai] skirsis. Krš. Kojose visi vaikai stovi. Vn.
kójomis subùrti sakoma apie stimpantį: Gyvulėlis, smūgį gavęs, tik kojomis subūrė ir atliko. Brt.
kójomis sùkti ant dùrų mirti: Jei ji man nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kojas sukti ant durų. Skdv.
kójas sùkti prie dùrų mirti: Vargsti vargsti, žiūrėk, jau reik sukti kojeles prie durų. Btg.
kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo būtumei kojas sukūlusi, nebūtumei išplikusi dantų. Žem. Be reikalo kojas sukūliau, o neradau daktaro. Šts.
kójas suleñkti
1.atsisėsti: Adomas, tiesa, parbėgęs retai tesulenkia kojas. Simon. Kur tu paklydai? Seniai bematyta. Še kėdę, sulenk kojas. Simon.
2.nusižeminti: Nesulenksiu prieš jį savo kojų. Mont.
kójos suliñdo į sùbinę vlg. sakoma pavargus nuo vaikščiojimo: Kol visus žygius apėjau, kojos į subinę sulindo. Krš.
kójos suliñdo į úodegą sakoma pavargus nuo stovėjimo: Nusibodo stovėt – net kojos į uodegą sulindo. Srv.
kójos suliñdo į ùžpakalį pavargo: Per dieną kojos į užpakalį sulindo. Krš. Kur ten beeisi, ir taip kojos į užpakalį sulindo. Avyž.
kójomis sumìnti lengvai nugalėti: Tvirtai jie tikėjosi visas kliūtis pergalėsią, visus priešininkus kojomis suminsią. Žem.
kójas suplàkti be naudos suvaikščioti: Nuėjau, tik kojas suplakiau ir nieko negavau. Plš.
kójas suplū̃kti einant nuvargti: Suplūkei kojas be vieno reikalo. Lkm. Et, be reikalo tik kojas suplūkiau. Ds.
kójas suraitýti greit pasileisti bėgti: Suraityk gerai kojas, ir suspėsi. Ds.
kójas sušìldyti apsiprasti: Dar kojų čia nesušildė. KrvP.
kójas sušìlti apsiprasti, priprasti: Sušils kojas ir vėl lėks kur. Vrn. Jau paėmėt piemenį ant dantų, – pasakė tyliai. – Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er – rr, er – rr!. Balt. Kitą pavasarį Martynas su savo anūku įsikūrė savo sodyboj, tačiau dar gerai nesušilo kojų, kai brakšt – karas.... Avyž. Nė šilt kojų nesušilo; parvažiavo – ir vėl tuoj išvažiuot. Srv. Kurgi taip skubiniesi, nė kojų nespėjęs sušilt. Krs. Tas šunadvokatis kojų Amerikoj nesušilęs grįžo atgal. Dovyd.
kójomis sutabalúoti mirti: Reikia mokėt [grybus] paruošt, ba ne, tai ir kojom sutabaluosi. Srj.
kójas sutaisýti mirti: Tu pirmà kojas sutaisysi!. Lp.
kójas šìldyti gyventi (ppr. namie): Anas maža kada namie šildo kojas. Arm. Neilgai aš pas jį šildžiau kojas – prasvarė. Arm.
kójas šìlti gyventi kur: Pas tėvus kojas šyli, tėvų ir klausyk. KzR.
kójas taisýti rengtis ką daryti: Taisykit, mergos, kojas – šiandien kaimynuos šokis. Gs. Vokietys taiso kojas an karo. Krš. Taisyk kojas, brauksim – ir taip sutems, kol parsikapstysim. Šv. Jei nekaltas esi, duris uždaryk, o jei kaltas, kojas taisyk. Dauk.
kójas taisýti į grãbą rengtis mirti: Žmogus sulaužytas ligų, tai tik taisyk kojas graban. Svn.
kójas tę̃sti lėtai eiti: Ot pavargau mieste, čiut kojas tęsiu. Grv.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiesim kojas, visiem tas bus, ale visi dar norim pagyvent. Bb.
kójas trankýti daug eiti: Vis Panevėžin kojas trankydavo. Mžš.
kóją uždė́ti už ausiẽs tinginiauti: Šiandien nėra valgyt, virėja koją už ausies uždėjo. Vrn.
kóją uždė́ti už galvõs gimdyti: Ma[no] boba uždėjo koją už galvos. Arm.
kójas uždìrti nusibaigti: Tik bumt iš muškietos ir uždyrė kojas kiškelis. Nč. Prisikūreno pirtį drūčiai, nuė[jo] ir aždyrė kojas. Grv. Jau jis uždyrė kojas. Knv.
kóją užkélti apie ilgai neateinantį, nepareinantį: Kame tas daktaras buvo koją užkėlęs taip ilgai?. Žem. Jau dabar anys seniai nebuvo, kaži kur koją užkėlė. Akn. Jau kad neparėjo, must užkėlė koją kur nors. End.
kójas užkélti
1.nusibaigti: Knirkia paršelis, nebeišrėkia, greit užkels kojas. Srv.
2.mirti: Jis jau užkėlė kojas. Ds. Dirbo labai ir užkėlė kojas. Krš.
3.apie ilgai neateinantį, užtrukusį: Turbūt kojas ir užkėlė, – bambėjo sau, – čyst jau pavakarė, o dar nėra!. Žem.
kóją užkélti už galvõs apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Tėvai, bene užkėlei koją už galvos?. Šts.
kóją užkélti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Bene buvai koją už kaklo užkėlusi. J.
kójas užláužti neig. mirti: Gyveno dar senis su sūnum, senis užlaužė kojas, o sūnus kažkur dingo. Ap.
kóją užmìnti nuskriausti: Dar ne vienam koją užmins, kol jo veidai patins. KrvP.
kójas užplė́šti neig. mirti: Ar dar kojų neužplėšė?. Ker.
kójas užriẽsti neig. mirti: Senis bėgo bėgo, kol užrietė kojas. Skdt. Kugėjo kugėjo (drebėjo) nuo šalčio ir užrietė kojeles. Lkm. Su darbais apsieiliosim, kai kojas užriesim. Al. Mums kas, daug čia liko? Užriesi kojas... ir baigta. Mark. Jei kojų neužriesiu, nuvažiuosiu kada. Švn. Juk tai Gimbutis! Ot, broleli, kur jo atsikraustyta kojų užriesti. Zob.
kóją užsidė́ti už ausiẽs mirti: Jau ana žusdės koją žu ausies. Rod.
kóją užsidė́ti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Gal ji ten koją užsidėjo už kaklo. Krok.
kóją užsikélti apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Sakau, kur ana koją užsikėlė, o mat serga. Krž.
kóją užsikélti ant sprándo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar jis koją užsikėlęs ant sprando ar ką, kad neateina?. Prn.
kóją užsikélti už sprándo sakoma apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar anie ten koją užsikėlė už sprando?. Sd.
kójomis užsiklóti smarkiai parvirsti: Kad galėčiau, tai kad duočiau aš šituos kiauliapirkius iš trobos, kad net savo kojomis užsiklotų. Vaižg. Kaip pavargsiu, tai ir kojomis užsiklosiu. Nč. Kaip virto, tai net kojom užsiklojo. Arm.
kójomis užsivirbénti neig. numirti: Iššoko iš patiltės, kaukšt kupčiui kakton tuinu – ir užsivirbeno anas kojom. Ml.
kójas užvartýti išmirti: Visi kojeles užvartysma. Krš.
kójas užver̃sti
1.mirti: Jau metai, kai Šikšnių kaimo burtininkas užvertė kojas. Ds. Palauk, kol dar senis užvers kojas, tai tu turėsi vargti be duonos kąsnio. Lš. Tas nevidonas kojas užvertė. Šn. Nuo tokios supyliotos degtienės kiek jau kojas yr užvertusių. Krš. Sugrąžins [žemę], kai jau būsi kojeles užvertęs. Brš. Greit ir man reikės kojas užverst. Ker. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvint. Krėv.
2.pastipti: Du mano paršai užuvertė kojas. Krs. Sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Bor. Kojas užvertęs paukštelis gulėjo palangėje. Sav.
kójas užver̃sti aukštỹn neig. mirti: Užversi kojas aukštyn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės. Žl.
kójomis užvirbénti neig. mirti: Pasiėmęs lazdą drykst diedukui – tik tas ir užvirbeno kojom. Ign.
kójomis užvirbė́ti neig. mirti: Barės barės, tas kirvapente galvon ir užmušė motką – tik kojom užvirbėjo. LTR.
kójomis užvìrbinti neig. mirti: Anas jau greit kojom užvirbins. Rš.
kójas vartýti į aũkštą mirti: Ryna, nu mažilelės ryna tabletes, užtai pusamžiai ir varto kojas į aukštą. Krš.
kójas vẽjant sunkiai, svirduliuojant (eiti): Taip sylos nebeturiu: einu kojas vydama. Skd. Ko tu čia eini kojas vydamas?. Yl. Kojas vydami ėjom – tokie buvom susibaigę. Šts.
kójas ver̃sti neig. mirti: Visi žino, kad reiks verst kojas, tik raminas, kad negreit. Jd. Jau maniau kojas versiu. Bb.
kójomis ver̃stis į vir̃šų keisti gyvenimą: Vaikai verčias kojom į viršų. Nmn.
kójas vil̃kti sunkiai eiti nuvargus, nusilpus: Jis per dieną dirbdavo ir vakarais pareidavo vos vilkdamas kojas, visas apskretęs moliu. Mont. Ir pas mus ne Velykos – vos kojas velkame. Vencl. Atliko kaip bizūnas, led kojas velka. Šmn. Senas – kojas vos velka. Msn. Toks tinginys led velka kojas. Krs. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioj slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Krėv.
ant kójų
1.stojasi, keliasi, atsikėlęs: Apie Severją sakydavo: tereikią paliesti sieną ir ji tuoj ant kojų – tokia esanti budri ir klusni. Vaižg. Saulė įspinsta, aš ant kojų. Krš. Kelkis, tinginy, nemiegojęs. Aš senesnis už tave, o štai, matai, seniai jau ant kojų. Krėv.
2.stovi, pastovi: Jonelis pervirto per galvą, bet stypt – ir vėl ant kojų. Mont. Šidlauskiokas nusidažęs (pasigėręs), vos ant kojų, piršliais atvažiavo mat. Slm.
3.dirba, triūsia, vaikščioja: Ne tik prieš kunigėlį, bet prieš patį Dievą parvežant reikia tinkamai pasiruošti, – todėl visi ant kojų. Žem. Visą dieną ant kojų, neprisėdo nė minutės. Jnš. Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Kp. Aš papratus: aš daugiau ant kojų ir ant kojų. Graž. Ar tau lietus lyja, ar griaustinis griaudžia, ar sniegas sninga – vis ant kojų ir ant kojų... vis bėk.... Pt. Jį išvežė greitoji, ir galas žino, kaip ten bus toliau, o aš va ant kojų.... Avyž. Žinai, per dienas ant kojų ir ant kojų. Vakare, nusivaręs kaip šuo, sėdžiu ligi išnaktų prie popierių. Bub.
ant (kieno)kójų kliūdamas, trukdydamas: Pirma gyvenau ant visų kojų. Mrj.
ant antrõs kójos sakoma raginant išgerti: Dar po vieną! Ant antros kojos, – perbraukia lūpas delnu. Dovyd.
ant naujų̃ kójų stóti rūpintis kitais reikalais: Man vėl ant naujų kojų reikia stoti. Drs.
ant naujų̃ kójų stótis imti naujai gyventi: Reikėjo ant naujų kojų stotis. Mlt.
ant sàvo kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Daug prisikamavo, kol ant savo kojų atsistojo. KrvP. Aštuoniolikos ar kiek ten metų vaikas jau dabar, manai, ant savo kojų atsistos. Simon. Laimė?! Laimė – tai atsistoti ant savo kojų. Mik.
ant sàvo kójų stovė́ti savarankiškai gyventi: Jis jau ant savo kojų stovi. Alv.
ant savų̃ kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai. Baran.
ant skaudamõs kójos užmìnti M. paliesti jautrią vietą:
ant stipresnių̃ kójų atsistóti prasigyventi: O kaip tik turėtume džiaugtis, kad štai jau ir lietuvių vienas kitas atsistoja ant stipresnių kojų. Gruš.
ant sunkių̃ kójų nėščia: Tiesa, po kelerių metų sugrįžo viena duktė – Marė, nuvargusi, nuliūdusi, pageltusi ir ant sunkių kojų. Simon. Ji ir vėl vaikščioja ant sunkių kojų. Ck. Ant sunkių kojų buvau. Šln.
ne ant tõs kójos atsistóti būti blogos nuotaikos: Piktas, kaip ne ant tos kojos atsistojęs. Krs.
ant tõs kójos pataikýti išlìpti iš lóvos būti geros nuotaikos: Ar tame jo posėdyje vakar kas nors gerai nusisekė, ar ant tos kojos pataikė iš lovos išlipti, bet nusiteikęs jis buvo puikiai. Ap.
ant trumpų̃ kójų eĩti būti nėščiai: Ji eina ant trumpų kojų. prš.
ant vienõs kójos
1.trumpai (būti kur): Nebūsiu ilgai – tik ant vienos kojos. Lp.
2.apie svaigalų gėrimą: Ant vienos kojos išgėrė, reik ir ant antrosios. End.
ant vienõs kójos apsisùkęs greitai: Šis ant vienos kojos apsisukęs, greit padavęs gerti. Šts.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai išvykti: Kas dar kaltas, kad verkia Poli-na, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi?. Bub.
ant vienõs kójos sùktis
1.džiaugtis: Linksmiausioji, sukas ant vienos kojos. Lž.
2.būti judriam, vikriam: Septyniasdešimt metų, o dar sukas ant vienos kojos. Klt. Tai mano boba, kaip ratas ant ašies, tik sukas ant vienos kojos. Ml.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: Ant vienos kojos šokom, kad carą nuvertė. Btg. Vyras džiaugės, ant vienos kojos šoko, kad karas prasidėjo. Trgn. Kad tu itokį namą turėtum, tai ant vienos kojos šoktum. Švnč.
ant kójų atsistóti
1.prasigyventi, atkusti: O vis dėlto Kazys turi racijos: norint tvirčiau atsistot ant kojų, negalima vien sentimentais vadovautis. Vien. Šitaip, brolau, niekada ant kojų neatsistosi. Jei ganysi centą, tai litas pas tave pats atsiras. Gric. Jau žmogus prasigyveno, jau ant kojų atsistojo. Dkš. Man tik dabar pradžia sunki, ale kai jau atsistosiu ant kojų, tai pagyvensiu ne šitaip. Užp. Vaikinas, matyt, rimtas, jau atsistojęs ant kojų. Mark. Antanavičius, besiversdamas knygomis, stipriai atsistojo ant kojų. Švaist. Kol jie (išeiviai) negrįš, tėvynė tegul nė nebando atsistoti ant kojų. Andr.
2.susitvarkyti, įeiti į vėžes: Prekyba jau visai atsistojo ant kojų. rš.
3.pasveikti: Jos padedama Katrė greitai atsistojo ant kojų. Myk-Put. Aš tikiu – tu dar atsistosi ant kojų ir būsi kūrybingas žmogus. Saj. Buvai aplankyti Toleikio?.. – Gero mėnesio prireiks, kol atsistos ant kojų. Avyž. Kai Jurgis vėl atsistojo ant kojų, juodviejų keliai nesuėjo. Mart.
ant kójų išbė́gęs ištįsęs, išaugęs ne pagal amžių: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kojų išbėgus – argi tai pora?!. Vlk.
ant kójų kélti išjudinti, paskatinti veikti, telkti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį. rš.
ant kójų laikýtis
1.pastovėti: Buvau be galo nuvargusi ir vos besilaikiau ant kojų, arba, teisingiau pasakius, ant savo kriukio. Simon. Bet bajorai, nors ir neblaivūs, dar ant kojų laikos. rš.
2.šiaip taip pragyventi: Prisimušiau žuvų, ir laikomės ant kojų.... rš.
ant kójų léistis paūgėti: Pas mus taip: vaikai leidos ant kojų, tai darbuja ir darbuja. Pls.
ant kójų lìpti užbėgti už akių, nekantrauti: Kiek, kiek, kiek... tūkstančių? – nedavė toliau kalbėti iš nekantrumo valdininkai, lipdami teisėjui ant kojų. Cvir.
ant kójų nepastovė́ti labai išvargti: Eini eini žmogus, kol viską apeini, ir ant kojų nebepastovi. Srv.
ant kójų nunèšti iškapstyti, išmynioti: Vištos viralus ant kojų nunešė. Arm.
ant kójų nupùlti nepaeiti: Nagai atbuko, išbirėjo tie dantys, kuriais draskydavo neprietelius, nupuolė nuo kojų. Blv. Kiaulė nupuolė nuo kojų, nebegali nė iš kinio bepasikelti. Vkš.
ant kójų pakélti
1.išjudinti, paskatinti veikti: Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus!. Upt. Kai atėjo su armonika, tuoj visus pakėlė ant kojų. Sdk. Mūsų aprašomo miestelio ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų pakelta naujo įvykio. Cvir. Tu pakeli ant kojų visas ligas tiek vaistų gerdama. Sur.
2.padaryti, kad prasigyventų: Vainos kitus pakelia ant kojų. Gs.
ant kójų pastatýti
1.prikelti, sukelti: Skardus it varpo garsas bematant pastatė vyrus ant kojų. Myk-Put. Pastatė visą šeimyną ant kojų. Upn.
2.išgydyti: Na, nieko, aš jį tuoj pastatysiu ant kojų. Dvd. O kai pradingo Karusės motina, pardavė paskutinę ožką, aulines pušnis ir vis dėlto pastatė Jurgį ant kojų. rš. Motinos rankos pastatys ant kojų, ir mes vėl turėsim kovotoją. Bub.
3.parengti savarankiškam gyvenimui, išmokyti: Aš daug nukenčiau nemokytas, – galvoja tėvas, – bet mano nors vienas vaikas nebekentės, pastatysiu ant kojų, palauk.... Žem. O man dar reikia du vaikus ant kojų pastatyti. Trein. Jis vaikus ant kojų pastatė, išmokino, aprūpino. Mrj. Daug vaikų gerai, bet kol juos užauginai, ant kojų pastatei.... Nmk.
4.sutvarkyti: Tu galėtum pastatyti spaustuvę ant kojų, nes tu esi teisingas žmogus. Mont. Sakysime, pastatę visą biznį ant kojų, mes galėsime paleist į darbą po penketą tūkstančių grabų per dieną. Cvir.
5.įgalinti prasigyventi: Aš jį pastačiau ant kojų, – vis dar nenorėdamas sutikti su tuo, ką Piskarskis pasakė, dantim griežė Spiritavičius, – o jis man užpakalį parodė!. Tilv. Buvo jau nusigyvenęs, bet aš vėl jį pastačiau ant kojų. Btr. Auksas ir sidabras žmogų ant kojų pastato. ŠR. Jį arkliai ant kojų pastatė. Alv.
võs ant kójų pastovė́ti būti silpnam, ligotam: Juk Marė visiškai iš veido buvo išėjusi, vos ant kojų bepastovėjo, kai pagaliau ją išvežė į Bachmaną. Simon.
ant kójų stótis
1.keltis ir eiti: Kaip tik užtrūbija, tai visos moterys ant kojų stojasi. Grv.
2.pasveikti: Nieko nedarbuik, kol net ant kojų nestosies. Arm.
3.prasigyventi: Naujakuriai tvirtai stojasi ant kojų. rš. Jų vaikai stipriai stojos ant kojų. Grv.
ant kójų stovė́ti būti nepjautam: Tegu pieva tavo ant kojų stovi. Btg.
ant kójų sukélti visus išjudinti, paskatinti veikti: Praeitą savaitę ji sukėlė visą mokyklą ant kojų. Bub. Nei savęs, nei artimųjų nematydamas, visus žmones ant kojų sukėlęs, meistrauja paslapčia kažką. Daut. Ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų sukelta. Cvir. Sukėlė sargė valsčiaus ponus ant kojų. Trein.
ant kójų sukìlti visiems išjudėti, sujusti: Visas Kaunas ant kojų sukilo. Marc.
ant kójų užmìnti įkyrėti, vis kliūti: Savo šeimoje Rokas taip pat saugojosi, kad neužmintų kam nors ant kojų. Avyž.
be kójų nuvargęs belakstydamas: Daugelio ponų slūga be kojų. KrvP.
be kójų lìkti vaikščiojant labai nuvargti: Vaikas ištisą dieną miške grybavo ir vakarop liko be kojų. rš.
be kójų padarýti nugirdyti: Kada tik jis atvažiuodavo į Naupylę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, padarydavo be kojų: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo. Kudir.
be kójų palìkti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi. Als. Jei jūs pėsti, va Jėzus Marija, reiks be kojų palikti. Plt.
į kóją sutartinai (eiti): Gyvenimas eina pirmyn ir negailestingai baudžia tuos, kurie nespėja eiti su juo į koją. Tilv. Nešant sužeistąjį, reikia eiti ne į koją, kad einant nesisuptų. rš.
į kójas apie greitą bėgimą: Per krūmus ir į kojas. Bsg. Vaikai, į kojas, žąsiukai darže!. Jrb. Akvilė kyštelėjo liežuvį ir į kojas. Avyž.
kója į kóją
1.sutartinai: Gerai žengti koja kojon su visais: tada nejauti nuovargio. rš. Einame koja į koją su mūsų amžiumi. rš. Fizinio lavinimo mokytojas visą koloną turėjo nuvesti iki šventoriaus, o iš tenai jau žygiuoti koja kojon pro mokyklą, kur ant cementinių laiptų stovėjo svečiai. Ap.
2.lėtai (vykti, eiti): Koja kojon stūmėmės. Trgn.
į kójas atsistóti pasveikti: O kažin ta boba ar atsistojo į tas kojas?. Trk.
į kójas bū́ti kliūti: Kas tai padarė, kas buvo toks beširdis, kam buvo tos bitelės į kojas?. Simon.
į kójas dė́ti
1.bėgti: Lekiu, sutvarkysiu, – dėjo į kojas dar vienas veidas. Žil.
2.sprukti: Vyrukas dėjo į kojas, dingęs šlaito krūmuose. Andr.
į kójas dúoti greitai bėgti: Pajutęs pavojų, davė į kojas ir pasislėpė. Jnš. Vokiečių armija bėga. Matyt, kad jau paliko miestą, o gal ir ne, tik tam tikra dalis duoda į kojas. Simon. Unguriai pagavo raitytis, bėgt, kad jis davės į kojas nuo tų ungurių!. Kin.
į kójas įstatýti padėti tapti savarankiškam: Ans mane mokė, į kojas įstatė. Krš.
į kójas léistis greitai bėgti, sprukti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus išneštum. Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas. Šts. Danielius pašoko ir leidosi į kojas. Bub.
į kójas lìpti keltis iš patalo: Tuojau lipk į kojas, juk išmiegojai. Dr.
į kójas nerem̃ti nepastovėti, nepaeiti: Jau cielų metų vaikas, o dar nė biškį neremia į kojas. Vvr. Neremia į kojas ir kalboje klysta ana. Pj.
į kójas nuspiẽsti nubėgti: Vyrai buvo jau nuspietę į kojas. Plng.
į kójas padýžti Krtn. pabėgti:
į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakūrė į kojas. Dr.
į kójas pasė́sti apsvaiginti: Padėk man eiti dėl to, kad ta degtinė pasėdo man į kojas. Šts.
į kójas pastatýti
1.išgydyti: Daktarai mane bepastatė į kojas, tariaus jau mirsiąs. Šts. Karvę pastatėm į kojas. Plt.
2.padėti įsikurti: Visus keturis vaikus pastatysi į kojas. Als.
į kóją patáikyti sugyventi, sutarti: Kas gali su juo, tokiu lepūnu, į koją pataikyti. rš. Man būdavo skaudžiai sunku žiūrėti į šį švelniasielį savo kolegą, tyliai pasiskųsdavusį, kaip jam sunku pataikyti savo viršininkui į koją. Trein.
į kójas puldinė́ti nuolankiai žemintis pagerbiant: Regėdamas Korneliusą, puldinėjantį kojump jo, idant jam kloniotųs, atatiesė jį. Dk.
į kójas pùlti žemintis (prašant): Į kojas puolu. R. Tėvas nori, kad į kojas jam pultų. Jnš. Puolė broliui kojosun. Rs. Priėjęs kloniojos jam ir puolė kojosemp jo ant veido savo. Dk. Pulk savo motinėlei labai žemai į kojas. JD. Jonas š. puolė kojosemp jo, idant jam duotų pakloniojimą. Dk. Pulk į kojas vienas prieš vieną. Jeigu nepavyktų – pulsim visas teatras. Trein.
į kójas spáusti skubėti: Spausk į kojas, kad nepavėluotum. Dr.
į kójas spìrti bėgti: Velnias greit spyrė į kojas, o žmogus, ant kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko. ps.
į kójas stóti keltis: Pirma [valandą] – jau turi į kojas stoti ir kulti. KlvrŽ. Saulė teka – stoji į kojas ir varai bandą. Mšk.
į kójas stótis
1.pasveikti: Stojaus į kojas ir vaikščioju. Skd.
2.atsigauti: Katrie ūkininkai vėl tuojau stojos į kojas. Trš.
į kójas sukélti visus išjudinti, paskatinti judėti: Visus žmones į kojas sukėlė tas gaisras. Šts.
į kóją sutáikyti sutartinai veikti: Ir anksčiau jis su žmona nekaip sugyveno, vis negalėjo sutaikyti į koją – jis varė vienaip, o ji bandė sukti savaip. rš.
į kójas varýti bėgti: Tas vyras, tą kunigą pamatęs, pagavo varyti į kojas. Klp.
kójos ikì žẽmės juok. raminama dėl mažo ūgio: Nesvarbu, kad jis mažas, bet užtat kojos lig žemės. Trš.
iš kairė̃s kójos atsikélti apie prastą nuotaiką: Kolgi toks piktas, gal iš kairės kojos atsikėlei?. Ds.
iš kójų bū́ti pasidaryti silpnam, nedarbingam: Senyn einam: tuoj būsim iš kojų. Brt.
ìš kójų eĩti smarkiai bildėti: Iš kojų eidavo tos šliurės, kai šokdavom patalky. Jrb.
ìš kójų išeĩti nusidirbti: Viena merga ant tokio namo gali išeiti iš kojų. Brt.
iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti. Skd.
iš kójų išsivarýti labai išvargti (einant, dirbant): Čia dvaras niekai buvo, darbininkas iš kojų išsivarydavo. Skr.
ìš kójų išsivartelióti išmirti: Kas bus, kai visi seniai iš kojų išsivartelios?. Drsk.
iš kójų išvarýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Toks vaikščiojimas išvarys mane iš kojų. Mrj. Sartis geras arklys – ir iš kojų neišvarytas, ir nesenas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia. Bor.
iš kójų išver̃sti pargriauti: Galva pradeda suktis, akyse pažaliuoja, nei juste nepajuntu, kaip išverčia iš kojų. Skd.
iš kójų išvir̃sti
1.nusigerti: Be to, turėjo būti parodoma, kad senovėje gerdavo ne iš stiklinių, bet iš ąsočių, o išvirtę iš kojų dar įvairias karžygių dainas dainavo. Cvir.
2.nualpti: Per pat sumą išvirto iš kojų. Varn.
kõ iš kójų neišvir̃to sakoma apie smarkų juoką: Mes pirmąjį kartą ko iš kojų neišvirtom, tavo jojimą pamatę. Vkš.
iš kójų išvýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Išvaryta, išvyta kumelė iš kojų. Alvt.
iš kójų ver̃sti
1.atleisti iš pareigų: Tu anam nei gera, nei bloga nepadarysi: vis tiek aną jau vers iš kojų. Štk.
2.pakirsti jėgas: Iki pietų darbas eidavo palyginti greitai, o į vakarą nuovargis versdavo iš kojų. rš. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti: vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu. Dovyd. Senam tai tas suskausta, tai tas – verčia iš kojų jau. Krš.
iš kójų vir̃sti
1.alpti: Vienu tarpu labai virtau iš kojų. Krš.
2.netekti jėgų: Jūs teisus, sūnų matau tik vakare, kai pats iš kojų virstu. rš.
iš po kójų iš čia pat: Kurapka pakilo iš po kojų. Jnš. Eik iš po kojų, ko čia vis maišai?. Jrb.
iš po kójų ir rañkų iš čia pat: Mūsų buvo daug, [vilkas] bijojo imt iš po kojų ir rankų [šunį]. Vlk.
nuo kójų nukrìsti apšlubti: Arklys nukrito nuo kojų, visai nepaeina. Jnš.
nuo kójos nuléisti papjauti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuleisiu nuo kojos. Žml.
nuo kójų nulė̃kti nuvirsti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kojų nulėkė. Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų. Skdt.
nuo kójų numùšti
1.atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, taip numuš nuo kojų. Ds.
2.nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas. rš.
3.sugadinti nuotaiką: Aš, taip sakydamas, visiškai numušiau jį nuo kojų. Šlv.
nuo kójų nupùlti
1.nepajėgti eiti, nepaeiti: Mano teta jau visai nuo kojų nupuolė. Al. Su bėriu greit nepavažiuosi – nuo kojų nupuolęs. Krok. Nėr kur išleisti, nupuls vištos nuo kojų. Krš.
2.nusilpti: Tas darbas žmogų turi: be darbo nuo kojų nupultum. Krš.
nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, nuvargti: Tie rugiai tokie tiršti, taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų. Bsg. Eit negaliu, kaip nusimušiau nuog kojų – ir teip toli. Arm. Kol nuėjau Balatnon, tai čystai nuo kojų nusimušiau. Arm.
nuo kójų nusivarýti
1.nuvargti dirbant, einant, nusidirbti: Na ir nusivariau vakar nuo kojų. Šk. Buvo taip nusivariusi nuo kojų, jog peržengė slenkstį ir tuoj susmuko ant suolo. Balt. Būtų gera išsimaudyti ežere, bet visi taip nusivarę nuo kojų, kad kiekvienas žingsnis brangus. Avyž. Visai nusivarė arkliai nuo kojų. Jrb. Nusivariau nuo kojų bevaikščiodama. Ig.
2.išsekti, nusilpti: Nusvarysi nuo kojų, sveikatos pristigsi – čėdyk sveikatą. Aln.
nuo kójų nustóti negalėti paeiti: Tėtė nustojo nuo kojų – per Didįjį karą aną išgandino. Akm.
nuo kójų nuvarýti
1.labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Ji buvo veikli labdaroje, net tiek, kad nuvarė nuo kojų visas miesto aukštuomenės moteris. Šein. Kam taip vaikai arklį – nuvarysi nuo kojų, i bus po gyvulio. Sml. Geras ir gražus būt arklys, ale tik nuvarytas nuo kojų. Ut.
2.išsekinti, nusilpninti: Skausmus sumažino, ale nuo kojų nuvarė. Ukm.
nuo kójų nuver̃sti nugirdyti: Šeimininkė nuvers nuo kojų didžiausią armiją svečių. Andr.
nuo kójų ver̃sti svaiginti (išgėrus): Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės – šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų. Vien.
nuo kójų ikì galvõs
1.daug (apsirengimo): Drabužio turi nuo kojų lig galvos prisikrovusi. Lnkv.
2.ištisai, visą: Nelė nesivaržydama apžiūrinėjo ją nuo kojų iki galvos. rš. Švelnus vėjelio pūtimas perbėgo nuo kojų lig galvos ir išblaškė tylias mintis. Šein.
kója per kóją lėtai, pamažu: Vakar per pusę adynos koja per koją Peleson nuėjau. Pls.
kójas per pẽtį apie greitą bėgimą: Reikėjo matyti, kaip „džentelmenas" pasižiūrėjo į mane ir, nemeluodama galiu sakyti, kad jis tik savo kojas per petį ir dui!. Simon.
per sàvo kójas klùpti būti nuvargusiam: Garsiai murmėdami įėjo bernai, per savo pačių kojas klupdamos vos įsivilko mergos. Simon.
po kójomis nesvarbu: Jei [yra] meilė, o turtas po kojomis. Šts.
po (kieno)kójomis priklausomybėje: Visas miestas būtų po jos kojomis. Pt.
po kójų klóti duoti, teikti: Tik reikia džiaugsmą po kojų kloti ir žengt prie laimės gražiu taku!. Mont.
po kójų maišýtis
1.kliudyti, kliūti: Ko tu čia, vaikeli, maišaisi po kojų, eik šalin!. Mrj. Vysiu lauk tave: nieko man nepadedi, tik po kojų maišaisi. Lkč.
2.atkreipti į save dėmesį: Geriau nepakliūti šnipams į akis ir nesimaišyti po kojų. rš.
po kójomis maišýtis
1.kliudyti, trukdyti: Iš mūsų jokios naudos. Tik maišomės po kojomis. rš.
2.atkreipti į save dėmesį: Dabar jisai bijo trobon beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Bil.
po kójomis mìndyti niekinti: Ji visą jį ardo, po savo kojomis mindo. Šein.
po kójų mìnti
1.būti geresniam, pralenkti: Našlys ir jauną vaikį mina po kojų. Varn.
2.niekinti, nepaisyti: Visas mynė po kojų. Sml. O nebok nieko, mano mergužėle, mink šaunius žodelius vis po kojužių. JD. Kitus po kojų savo mina. Bret. Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos. Donel.
po kójomis mìnti niekinti: Kas šventa, kas brangu, tą po kojomis mina. KzR. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaros. Jabl.
po kójomis nesimė́to turi vertę: Klebonas pasijuto kaip rūkorius, atradęs papirosus, bet pametęs degtukus: penkiasdešimt litų po kojom nesimėto, bet ir Liūto gaila. Skodž.
po kójomis nueĩti niekais virsti: Kokis ponas, koki pinigai buvo: visus regėjom – visi nuėjo po kojom. Šlčn.
po kójų pablõkšti atiduoti, perleisti (demonstratyviai): Ak, kad jis dabar turėtų tiek, kiek Pals–Pamarneckas: kokie būtų jam niekai visi tie dvarai, kokiu nusijuokimu juos pablokštų Severjai po kojų. Vaižg.
po kójų padė́ti padaryti ką nugalėtoju: Sėskis mano dešinėje, iki kol padėsiu tavo priešus po tavo kojų. brš.
po kójomis padúoti padaryti ką nugalėtoju: Visa padavė po kojomis jo. Dk.
po (kieno)kója pagniáužti pavergti: Pečius išskėtęs, viršum dangų remia, tarytum plačią Palemono žemę stiebias pagniaužti po kryžioko koja. Mač-Kėk.
po kójų páiniotis trukdyti (arti būnant): Nesipainiok po kojų!. Rk. Po visam, einant per miestelį, mergos kaip tyčiomis painiojosi jam po kojų. Žem. Ten paviešės savaitę kitą, kol pamatys iš akių, iš veidų, kad jau darosi našta, kad pradeda visiems painiotis po kojų. Gran.
po kójų paklóti atiduoti: Net ir toji pajėga buvo paklota jankiui po kojų. rš.
po kójų pamìnti paniekinti, nepaisyti: Nebok tu tų kalbužėlių, jas pamink po kojelių. JD. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau. Klvr. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs. Bret. Tas bagotesnis tave pagal tavo biednystę po kojų pamins. Klp.
po kójomis pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ir principus pamini po kojomis. rš.
po kójų pìntis trukdyti (arti būnant): Nenusinešiu šios lovos, kur taip švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei šios klėtelės, kur niekas po kojų nesipynė. Vaižg.
po kójomis pìntis trukdyti (arti būnant): Ko čia tas kačiūkštis pinas po kojom?!. Vb.
po kójų pùlti žemintis, maldauti: Pulk po kojų brolutėliui paskutinį kartą. LTR. Leonardžiuk, pulk po kojų, prašyk! Prašyk nusižeminęs, visaip prašyk!. Dovyd. Nepulsiu aš po kojų piktam seniui. Nėr.
po kójų spjáuti nelaikyti svarbiu, niekinti: Dabar kiekvienas pasvalietis spjauna jam po kojų. Ps.
po kójų sùktis trukdyti (arti būnant): Nuėjęs nesprūdo kur kampe, ale sukasi po kojų. Dkš.
po kóją sumèsti susituokti: Ana nekokia buvo, kaip ir jis, ir sumetė po koją. Šmk.
po sàvo kójomis žiūrė́ti tik savimi rūpintis: Nereikia tik po savo kojomis žiūrėti. rš.
prie (kieno)kójų nusižeminęs: Aš esu kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų.... Sruog. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. ŠR.
prie kójos bū́ti pagelbėti (darbe): O juk ar aš nedirbu? Ir dar kaip! Visą vasarą prie kojos buvau. Simon.
prie kójos prikabìntas trukdo: Kūdikis man prie kojos prikabintas. B.
kója pro kóją lėtai, sunkiai (eiti): Eik greičiau, ko velkies koja pro koją!. Erž. Pasiskubink kiek, ką bimbini koja pro koją!. Vlk. Koja pro koją bepaeina. Lk.
su kójomis atmestinai (dirba): Jie su kojom, o ne su rankom dirba. Mrj.
su kairè kója péržegnoti visai nekreipti dėmesio, ignoruoti: Kad būčiau žinojusi, būčiau peržegnojusi su kaire koja. Brs.
su kójomis ir su rañkomis visiškai: Kitas mažas didelį su kojom ir su rankom atvalgo. Asv.
šalìp kójos apie suplyšusią avalynę, kojines: Kad yra nušiuręs čystai, batai šalip kojos. Trk. Matysi, kad bus pančekos šalip kojos. Trk.
kója už kójos R. lėtai, sunkiai (eina): Koja už kojos jis ėjo per kalvotus miškelius. Ap. Koja už kojos parėjau namo sirgdamas. Mrj. Čia ėjome koja už kojos. Žem. Iš gilios Lietuvos koja už kojos vilkosi į Rygą keturios dešimtys vežimų su sėmenimis. Kudir. Ėjo namo koja už kojos. Alz. O tie bindzina koja už kojos. Cvir. Saulė iš lėto, pavargusi, koja už kojos lipo į antrąjį aukštą. Švaist.
virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas virš kojomis apvertė. Sav.
anė̃ kójos negalima eiti: Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem.
kur̃ kója kur̃ galvà viskas išmėtyta: Priemenėj kur koja kur galva. Šk.
kur̃ kója kur̃ rankà
1.menkas, prastas: Dainos mano – tai jau kur koja kur ranka. Lkš.
2.prastai, kaip pakliuvo, ne iš eilės: Aš kur koja kur ranka – visos pasakos nemoku. rš. Eidavo Šešiapūdis kur koja kur ranka. Cvir. Kaip jau ten mokino, kur koja kur ranka. Dg. Viską reik savon vieton padėt, o ne taip – kur koja kur ranka. Gž.
ne (kieno)kójai nevertas (ko): Juk tu žinojai, kad už jo netekėsi – ne tavo kojai jis, tai kamgi jį erzinai, ko lindai prie jo?. Paukš.
nė̃ kójos
1.negalima eiti: Kai tik lakstysit, pamatys ponas ir iššaudys kaip šuniukus! Nė kojos man niekur.... Žem.
2.visai (neužeiti): Pamėgink, seneli, apsiženyt, čia mūsų nė kojos nebus. Gdž. Anelė pas mum visai nebuvo, nė kojos. Mžš.
3.visai (nevertas): Jau aš jo nė kojos neverta buvau, o gražus, o didelis [vyras]. Mrc.
kaĩp kójomis labai prastai (atliktas): Jei dirba, jo darbas kaip kojomis. Tat.
kaĩp nesavomìs kójomis išvargęs: Kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp ne sàvo kójomis prastai, silpnai (eina): Eina kaip ne savo kojom. KrvP. Na ir eina, kaip ne sa[vo] kojom, čia sustodo, čia eina. Grv.
kaĩp kóją įkir̃tęs susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę. Gs. Jau kelintas mėnuo mes kaip koją įkirtę, dieną ir naktį ant atsargos. Piet. Nuo mažens maniškis brolutis kaip koją įkirtęs. Katil. Mano tas gyvenimas tai lyg koją įkirtus. Dkš.
kaĩp kóją įsikir̃tęs susirūpinęs, neramus: Visą laiką esu kaip koją įsikirtęs. Krž. Vakar visądien kaip koją insikirtus sėdėjau. Pv.
kaĩp kójas pasvìlęs greitai (išbėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs. LTR.
kaĩp ant naujų̃ kójų atsistójo pradėjo kitaip gyventi: Tu jau dabar kaip an naujų kojų atsistojai – tokį žentą gerą gavai. Ut.
kaĩp be kójų silpnai, lėtai (eiti): Eina kaip be kojų. Vl.
kaĩp į kóją įkir̃tęs turi rūpesčių: Kol Bukotukas būtų buvęs pilėje ir mūsų rankose, tol būtume mes turėję ramybę. O dabar vėl kaip kojon įkirtę. Piet. Taip kaip į koją įkirstas, kad reikia laukti. Lkv. Taip dabar po to visko nesmagu, aš kaip į koją įkirtus. Mrj.
kaĩp į kóją įsikir̃tęs labai susirūpinęs: Negerai taip ilgai rengtis į kelionę, vis kaip į koją įsikirtęs, rūpesnis prieš akis. Žem. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs. Slm. Visi kaip į koją įsikirtę, nežino, ko laukia. Mrj. Ir ana kaip kojon įsikirtus su sveikata. Aln.
kaĩp su kójomis labai prastai (atliktas): Koks čia tavo darbas? Koks prosijimas?.. Kaip su kojomis... vienos raukšlės.... Žem. Dirba kaip su kojomis. Grdm.
nė po arklio koja žr arklys
asilo koja žr asilas
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
Dieve duok kojas žr Dievas
Dievą stvarstyti už kojų žr Dievas
dyselį valdyti koja žr dyselis
kaip gaidys su koja žr gaidys
galvomis kojomis žr galva
gudas kiša koją žr gudas
karvė įkėlė koją žr karvė
laumės koja žr laumė
meška išsilaužtų kojas žr meška
nosį šluostyti su koja negebėti žr nosis
ožkos koja žr ožka
paršo koja žr paršas
pusė kojos žr pusė
rankai kojai žr ranka
rankas kojas atlaužti žr ranka
rankas kojas bučiuoti žr ranka
rankas kojas išbučiuoti žr ranka
rankas kojas nubučiuoti žr ranka
rankas kojas nukirsti žr ranka
rankas kojas pakirsti žr ranka
rankas kojas susinerti žr ranka
rankas kojas užkrutėti žr ranka
abi rankas ir kojas kelti žr ranka
abiem rankomis ir abiem kojomis žr ranka
rankomis ir kojomis žr ranka
rankas ir kojas atimti žr ranka
rankas ir kojas mušti žr ranka
rankas ir kojas pakelti žr ranka
rankas ir kojas surišti žr ranka
kur ranka kur koja žr ranka
svietą laiminti kojomis žr svietas
tarantulas perbėgo per kojas žr tarantulas
ubago kojos žr ubagas
uodas neįkištų kojos žr uodas
valią duoti kojoms žr valia
varlės koja žr varlė
varlių kojelės žr varlė
velnias kojose žr velnias
velnias nusilaužtų (nusisuktų)koją žr velnias
velnias pasisukeliotų kojas žr velnias
vietos nėra kojai žr vieta
virtimas iš kojų žr virtimas
vištos koja žr višta
kaip ant vištos kojos žr višta
kaip su vištos koja žr višta
kaip višta su koja žr višta
žemė dega po kojomis žr žemė
žemė dreba po kojų žr žemė
žemės negriebti (neliesti)kojomis žr žemė
žemės nelypauti kojomis žr žemė
žemės nelypoti (nelypstoti)kojomis žr žemė
žemės nesiekia kojomis žr žemė
žemė skiriasi po kojų žr žemė
žemės slysta iš po kojų žr žemė
žibainys eina iš po kojų žr žibainys
žinią duoti kojoms (į kojas) žr žinia

sėdė́ti, sė́di (sė́džia), -ė́jo
1. intr. Q371, SD278, H, R, Sut, N, K, M, DŽ laikytis vertikaliai, palenkus kojas ir atsirėmus į ką sėdmenimis: Sėdžiu ažu stalo SD336. Sėdmi R126. Da vaikas nesė́di – kap grybas Lb. Ir sė́džiu, ir guliu diena nuog dienos Šlčn. Čia geriau sėdė́t – atsikolt yr kur Erž. Sė́džia abu i kalba Ppr. Sė́dy (sėdėk) tu, kad sė́di! Dglš. Juk nedirbsi, an vežimėlio besėdė́si Jrk64. Bernas išvirto, o merga liko sėdė́dama karietoj Ml. Sėdos in savo arklio ir joja, o tu sėdė́k vežime! Arm. Anas atsisėdo ir sė́d[i] Žrm. Paieškoj[o] po tuos krūmus ir rado brolį sėdė́damą (sėdintį) (ps.) Lz. Ir rado sėdė́damą pas stalą tą kunigaikštį LKKIX211(Dv). Ir anas sė́džia grečium Ob. Ją atrado sė́džiančią negyvą Kp. Aš kap sėdė[ja]u prie langui, tai ir nugriuvau [nuo žaibo] Aps. Aš sė́du py krosniai, verku – kur neverksi! Krg. Visą dieną až pečiaus sėdi KlbIV80(Mlk). Jis tik sė́dintis gali dirbt Pkn. Jam reikia dirbt sė́dintį darbą, stovėt anas negali Vdn. Ir valgyt – kur sėdintỹs, kur darbininkas (kuris sėdėdamas dirba, mažiau suvalgo)! Gs. Teip sė́di, teip sė́di, kad nei nekruta to[ji] moteris Kp. Ans sėdėjęs palaukė[je] ir matęs, ka tokia mėlena liepsnelė pakilna i vėl nusileida Krp. Dėdina aukštai sė́džia, o tie žemai paliko sėdė́t Mšk. Aš sėdau ir sė́džiu pakažno[je] krasė[je] J. Sė́dy (sėdėk), boba, i valgai Ad. Ledokai sė́di, sėskis gerai Dbč. Anas sėdos ir sė́d[i] ir nė su kuoj neūtarija LKKII244(Lz). Sė́džiu, nė noriu šnekėt, nė noriu matyt Jrb. Sėdė́k tu man an akių! Rdš. Sė́da lange par dienas Tl. Sė́džiu prie šilimai, ir ema miegas Žl. Besė́dint jį pradėjo imti miegas NdŽ. Sė́di an kelių prilipus, niekur neina to mergiūkštė Šmn. Vaitėno marti sėdi an lažkos (serga) Mlt. Galva tegul skauda – ne užpakalis, ant jos sėdė́t nereikia Kn. Kasėm bulbas, an šiknos sėdė́dama (sėdėdami) LKKXI227(Eiš). Sėdė́si petelnę paklojus – ar nematai, kiek darbų! Slm. Kodėl tu sėdi, žentuk, susirietęs? BsPIV251. Kap boba numiršta, vyras an grabo sė́di, kap veža Pst. Tas senis atsibunda, kad jau pelkė[je] besė́dįs Žr. Netoli taip jau ant turgaus kurpius sėdė́jo K.Donel. Lukošiūnas atstūmė šalia sėdinčius vyrus V.Krėv. Jauni tegu sė́die – anie silpnesniai (iron.) Krž. Teatre buvo ir sėdimų, ir stovimų vietų J.Jabl. Sėdimieji baldai rš. Vienas pats užėmęs visą suolą sė́di kaip karalius Jnš. Sėdi lyg marti, vakar vesta PPr157. Kad sėdi kaip žvakė LTR(Ds). Nu ir sėdi – kap lelija Mrc. Sėdi kaip boba ropėse LTR(Rm). Sė́da kai višta ant kiaušinių – nepasisiųsi niekur NmŽ. Sėd kaip suopis eglėj S.Dauk. Sėdi kaip velnias ropėse Ėr, Ldvn. Sėdi kaip apuokas LTR(Btg). Sėda kaip šuo ant tilto Gd. Sėdi kap varlė ant pautų Lš. Sė́džia kai kapčius Jrb. Sė́džia i sė́džia kai duonos kepalas pakeptas Rs. Anas sė́di kap rublių padovanojęs (labai nusiminęs) LKKXIII125(Grv). Sė́di kaip pabučiuotas (labai ramiai) End. Sė́di broliai už stalelio, kap dobilai žydi (d.) Dkš. Mamužė barė, dukrytė verkė, už balto stalelio sėdėdama KlvD81. Šitos šalies svočia, šitos šalelės sėdžia stalely kaip aguona NS731. Ko sėdi, broleli, ko rymai? StnD17. Tavo vietoj sėdimojoj kvietkelį padėsiu, o žirgelio stovimojoj rūtelių pasėsiu (d.) Šll. Ano vieto[je] sėdėtojo[je] lelija žydėjo (d.) Vkš. [Paliko] suole sėdžiančią, gailiai verkiančią (d.) Rš. Tame krėslelin margajan jauna mergelė sėdėjo, su dvaronėliu kalbėjo LTR(Kpč). Žiūriu žiūriu – ir išvydau savo dukrelę besėdinčią, savo sūnelį besupančią (d.) J.Jabl. Sė́di merga suole, lelijėlė suole JV326. Jaunas bernelis žirge sėdėjo, po juo žirgelis nenustovėjo (d.) Vlk. Ne seserėlė manik šalia sėdė́jo JV313. An to žirgo kazokas sėdė́jo DrskD203. Lenta sėdimoji MŽ. Senatorius, sėdžiančiasis ant suolo I. Sėdi po dešinei savo Tėvo garboj PK151. Išvydo jaunikaitį, sėdintį po dešinės rankos VlnE56. Katras didesnis yra? Kursai užu stalo sėd alba kursai tarnauja? Er ne sėdąsis užu stalo? BPI363. Bernelis … atrastas yra … besė́dįs viduryje daktarų DP66. Ir tikos, kad, besėdė́damas su jais, ėmė duoną ir palaimino DP189. O ten buvo Marija Magdalena ir kita Marija, besėdinčios ties grabo Ch1Mt27,61. Besėdint vienuolika mokytinių, pasirodė jiemus Jėzus DP225.
| prk.: Garbės lento[je] sėdė́jau (buvo įdėta fotografija) Krš. Sėdėti soste (valdyti) DŽ.
^ Ant kokio vežimo sėdi, tokią ir giesmę giedok Vel. Gerai už svetimo stalo sėdė́ti, košę su sviestu kabinti Šv. Bepigu sėdėti, kad nereiktų mokėti KrvP(Jnš). Stovėdamas dirbsi – sėdėdamas valgysi; sėdėdamas dirbsi – stovėdamas valgysi LTR(Jnš). Eidamas pamesi, sėdėdamas nerasi LTsV208(Jnš). Ant arklio sė́di ir arklio ieško Ds. Ant palinkusios kupros vaikai sėdi LTsV259. Ant žemės sėdįs netur kur nukristi VP8. Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių ir be nyčių (bitė) LTR. Dvi panelės sėdi, trečia bėginėja (staktos ir durys) LTsV570(Ut). Du broliai ant vieno krėslo sė́di (ragai) Škn. Sėdi senelis ant stogo ir pypkę rūko (kaminas) Btg.
sėdė́tinai adv.: Sėdė́tinai paliko besė́dįs pakartasis (nepasikorė) Šts.
| refl. N: Sėdi̇́es Lkm. Tessė́d', kur sėdi GrvT79. Tu moj buvai kur sėdusỹs in nečysto suolo – kelines indarei Arm. Nevalnu klausyti mišių sėdusias P. Aš pergalėjau ir sėdėjaus su Tėvu mano ant sosto jo BtApr3,21.
2. intr. DŽ leisti laiką namie ar svetur nieko neveikiant, būti be darbo: Pas ką sėdėti N. Sėdė́k sėdęs, nieks į dantis neįmes nestorojusis J. Ką gi čia sėdė̃s – pabūva ir išeina namo Kp. Kitas karvę pasgirdo ir sė́džia, o tu žmogus kulies kulies Ob. Sutemsta, tai lipu in pečiaus i sėdžiu Klt. Sėdė́ti – neduok Dieve (blogai), dirbti neparsidirbti – gerai! Rs. Einu ką padėt, negalima sėdė́t Btrm. Par visas dienas sė́džia namie kai ponia Krs. Labai tai jiem – sė́di visi i laukia gatavo Klt. Kai susiugdysiu sūnus su dukterim, tai sėdė́siu koją an kojos susidėjus Mlk. Per dienas sė́di rankas sudėjęs, be jokio darbelio Jnš. Nesėdė́k rankas susikeitęs, o niekas nieko nepasiūlys LTR(Šmk). Dykom sėdė́t labai nuobodu – daug geriau dirbt, o ne gulėt Kp. Par dieną dykas nesėdė́tum, duotum (dirbtum), kad prakaitas par nugarą eitų LKT117(Rs). Dykas nesėdė́jo: i siuvimo stvėrės, i mėsinėj dirbo Klt. Abudu tokiu: ans pats sė́da ranka pasirėmęs, ir ana sė́da Lnk. Sė́džiam, kad neturiam darbo Erž. Būt gal mokslą išėjus, o dabar sėdė̃s to[je] grytelė[je] i vaikus perės Mžš. Sė́di liežiuvį an barzdos pasdėjęs, nieko neveikia LKKXIII129(Grv). Jeigu ant lauko būtut dirbę, būčia nieko nesakius, al' kad prie alaus sėdė́jot! Mžš. Tegu sė̃die ta senė Krš. Anys nieko nedirba, tik sė́džia ir valgo KlbIV156(Vdšk). Kad tik vaikas sė́džia ramus, tai žinok, kad nesveikas Ob. Jauna buvau, tai kuokinėj nesėdė́[ja]u, vis buvau darbe (vedama šokti) LKT340(Vdš). Sėdi lyg koją insikirtęs LTR(Krn).
| prk.: Ordino didysis magistras įsakęs Livonijai ramiai sėdėti rš.
^ Namie sėdint, niekas neatneš LTR(Jnš). Rankas sudėjęs sėdėsi – nieko neturėsi LTR(Gdr). Troboj sėdėdamas, miško neiškirsi LTR(Vdk).
| refl.: Kodėl taip sė́das be darbo, o darbų galybės?! Krš.
ǁ būti kur: Par patį tumtą perkūnijos sėdė́jova name J. Jeigu tu šie metai sė́di namuose, gali daugiau padėt Gg. Aš jau namuosa sė́džiu (nedirbu) Rod. Niekur neišeinu, vis namie sė́džiu: vaikus daboju Plv. Užkaičiau bulbas – sėdė́k dabar prie jų! Žl. Dairykis apie tas [merginas], kur namuos sė́di, o ne tų, kur vakarėly LKT323(Dgl). Tai mano vaikas aria, jis sėd' jaučio ausyj BsPI9. Pirtyse tai visi vaiduokliai, visi velniai sėdė́davo Upn. Negavau arklio, nė gerų ratų, paliko turgus namie sėdė́ti Lk. Kap nuejo, tai sė́di cielą vakarą! Pls. Jis ten sė́di dienas naktis BŽ115. Jei patinka – sėdė́k, nepatinka – išeik BŽ235. In paupį nuėję, sėdė́jom visa naktis, prisiklausėm visokių paukščių LKT212(Lbv).
| Jis vos gyvas sė́di susirietęs (labai nesveikuoja) Jnš. Visą laiką nerimsta, sėdi kaip ant adatų Jnš. Taip sėdžiu kai an dagio Rs. Vidukely sė́džiu kap an ylų kokių (neramiai) LKKXIII123(Grv). Builė (bulvė) kaip pelene sė́da (perdžiūvusi žemė) Šv.
ǁ neištekėti: Jei katra pasogos neturėjo, lei ana i sė́da Krp. Kai pasogo nėr, tai ir sė́di Ds.
^ Sė́di merga – sė́di dalis Mrj.
3. intr. prk. dirbti, veikti: Jis labai daug dirba: sė́di par naktis Jnš. Regis, sė́di prie knygų (mokosi) Bgs. Kelintas vakaras ligi pirmos valandos sė́džiu Jrb. Par dieną sėdė́k [verpdama], vakare vėl lig dešimtos valandos Kv. Nusidulkinęs parejo, jug žmogus ne pri stalo sė́di Gršl. Vienas miškan eina, o kitas krautuvėn sė́di Rud. Kolūkio raštinė[je] tų visokių tarnautojų keli stalai sė́di Rs. Ar tik čia ne to[ji], kur valsčiuj sė́di? Sdk. Gerai padarė. – Matai, jie ant to sė́di (tuo užsiima) Prn. Jisai sė́di tiktai prie karvei LKT224(Bb). Pas uogas sė́d[i] LKKIX217(Dv). Prieg jai daktaras sė́d[i] Šlčn. Gal tu gedulu sėdi (, kad teip nuliūdęs) Š.
ǁ mokytis: Daktaras šešis septynis metus turia sėdė́ti Vdk.
ǁ būti paliktam kartoti kurso: Aš antram skyriuj sėdėjau dvejus metus Skrb. Nesėdė́jo [sūnus] mokyklėj nei metų Skdt. Dešimtoj klasėj sėdė́jo antrą metą Mrj.
4. intr. Als, Ad kalėti: Jis į kalėjimą įkištas, jis sėd' KII296. Nekaltai anys sėdė́jo Pls. Pareina jie sėdėję iš kalėjimo J.Jabl. Juozas jau sėdi už ekėčių (grotų) Šv. Teisėjas norėjo kareivį nubausti trejus metus sėdėti LTR(Alvt). Niekas iš suimtųjų nežinojęs, kiek laiko sėdės ir koks jų likimas rš. Sėdėjo kalinė[je] Ringos mieste aštuonis mėnesius M.Valanč. Kas dėl Dievo kaliniu sėdi SPI39. Ir jie sėdėjo kiek dienų apkalime BB1Moz40,4.
ǁ tr. kalint atlikti: Sėdė́ti bausmę NdŽ. Mūsų kaimo jaunimas nei parų sėdė́jo, nei susimušė Slm.
5. intr. Gršl pastoviai gyventi (kokioje vietoje): Ūkyj sėdėti N. Už vieškelio brolis sė́džia Pbs. Ir sė́džiu an itų laukelių sėdusỹs Lz. Te sė́džia du gyventojai Sml. Aš in aukšto daikto sė́džiu Aps. Dar̃ nieko nereikia, tik sėdė́k Asv. Savo pirkioj sė́džiu, nieko nebijau Ad. Kap nubos čia sėdė́t, važiuosiu toliau, kur duona pigiau Ad. Sė́dy (sėdėk) tep i netury (neturėk) karvės, bus lengviau Dglš. Mes čia sė́dim jau seniai seniai Dbg. Kur mes sė́dim, Sidabraraistis vadinas Dbg. Ties sėdamúoju lauku upis Raudonėnų J. Sėdimasai laukas Kp. Pasėsiu linelius sėdimoj dirvoj LMD(Ml). Dabar močia ir sė́di par Aniotę Lel. Uždaro kap kalėjime [prieglaudoje], i sė́d' (sėdėk) Ad. Apie trisdešimt metų, kai čia sė́džiu Žrm. Tokia boba sena sė́d[i] pirkelėj Lz. Sė́du an vietos – kur čia nupulsi! Krš. Kur anas išbėgs su sa[vo] šeimyna: sė́dy (sėdėk) i lauk Str. Jūs ant mūsų žemės sė́džiat Btg. Ką mes čia sėdė́sme abudedu namuose? Pb. Gurgonyse (kaimo vardas) jų ilgai sėdėta Gmž.
sėdimai adv.: Jis stipras ten, kur auga miško, kur galima sėdimai gyventi Vr.
6. intr. būti nemalonioje padėtyje, suvaržytam: Be kapeikos sė́džiu – ar, insisviedus pūdelis, reikia turgun nuvažiuot! Sld. Sakiau: duokiam puslitrį ir atveš – dabar sė́džiam be malkų Slm. Jau aš sė́džiu (turiu prastas kortas, pralošinėju) Sb. Šį kartą jis sėdės be vieno kirčio Jnš. Gelbėk, kaimyne, bėdoj sė́džiu! Mrj.
ǁ būti priverstam tenkintis kuo ribotu (ppr. apie maistą): Pieno nė[ra], ant mėsos sė́džiam Mžš. Jie jau tik ant ožkos besė́džia Sb.
7. intr. stipriai laikytis, būti prisitvirtinusiam: Jau kurie toliau sė́d[i], ir tų nėra – tik du dantai Šlčn. Smailios iltys sėdi stipriose pažiaunėse Blv. Jei kriaušiai prie kotelio sėd stipriai, tai žiemoje speigėja smarkiai prš. [Verventės sidabruotės] žiedai po vieną sėdi lapų pažastėlėse rš.
8. intr. Ad, Klt, Gdr, Grv, Sem, Dv tupėti: Vištos pas mumis žiemos laike sė́džia pečelyj LKT223(Jon). An laktų sė́d[i] vištos Pls. Katė prieš ugnį sė́di (šildosi) Ėr. Sniego daug [miške], šaltis, i ant kelio sė́di kap kupeta vilkas Vlk. O vorai, kampuos sėdė́dami, verpalus audė K.Donel. Paimk keturius korius su perais, geriausiai jau uždengtais, vienkart su sėdinčiomis ant anų bitėmis Ak. Margoj gegužele, nesėdė́kie an vartelių: atskris tavęsp vanagėlis, papeš tavas margas plunksnas (d.) Lz. Tavi vaikai pašals, pašals, po krūmelius sėdė́damą LKKIII204(Lz).
^ Bobai rūkyt teip tinka, kaip varlei an kemso sėdė́t Aln. Kiaušiny nesėdėjęs, gaidžiu negiedosi LMD(Klt). Kol merga nešioja kasas, tai velnias sėdi kasoj LTR(Brsl). Sėdi kampe katinas, kas pakliudo – bažinas (laikrodis) Nč.
ǁ Sut, Rod tupėti perint: Ant pautų sėdėti N. Višta sė́di an kiaušinių Nmč. Paslaptinę vištą radau – in dvidešim kiaušinių sė́di Klt.
9. tr. perėti: Višta sė́di viščiukus mažus Grv. Žąses pačios sė́di kiaušinius Aps.
◊ ant ãkmenio (ãkmino, kū̃lio) sėdė́ti būti nepatogioje padėtyje uždarbio, pajamų atžvilgiu: Su mumis nerūpinkias: ne ant ãkmino sė́dam Krš. Būdamas mokytas, duoną turės ir ant ãkmenio sėdė́damas Skrb. Sėdė́su mieste aš tau an kū̃lio! Jdr.
ant gerõs dúonos sėdė́ti gerai gyventi, gerai uždirbti: Insiganė kap veršis, matyt, an gerõs dúonos sė́di Alv.
ant kabliùko sėdė́ti Sml būti paskutinėje pabrolių ir pamergių poroje.
ant kamãros sėdė́ti būti nuomininku, įnamiauti: Parejom sėdė́ti ant kamãros Krkl.
ant kélmo sėdė́ti tinginiauti: Ant kélmo sėdė́si – duonos neturėsi Vlkv.
ant lẽdo sėdė́ti neturėti turto, skursti: Argi jau tu čia ant ledo sėdi, kad neturi iš ko? Krok. Ir jis gali pridėti kelis rublius, juk ne ant lẽdo sė́di Brt. Juk ir aš ne ant lẽdo sė́džiu Kt.
ant padur̃kų (padélkų; Žem) sėdė́ti Rk būti užkuriu, priklausyti nuo žmonos.
ant pãrako stati̇̀nės sėdė́ti būti karo grėsmės padėtyjė: Po Pirmojo pasaulinio karo visą laiką Europa sėdėjo ant parako statinės K.Bor.
ant pinigų̃ sėdė́ti būti turtingam: O, jis turtingas, an pinigų̃ sė́di Gdl.
ant rugi̇̀nių šiaudų̃ sėdė́ti likti neištekėjusiai: Šit ir sėdi merga ant ruginių šiaudų ir veria metelius J.Balt.
ant sėmenõkų sėdė́ti nieko nedirbti: Koks iš jo darbinykas – tik ant sėmenõkų sėdė́t Brž.
ant sprándo (kãklo) sėdė́ti
1. DŽ1 gyventi ne savo sąskaita; savo buvimu varginti ką, kliūti kam: Vaikas sė́di tėvui an sprándo Gdl. Aš šiemet in jo sprándo sė́džiu, pirštu piršto neprikišiau niekur Ut. Pavalgius, apsirengus – niekam nesė́džiu ant sprándo Rs. Ar verta penėt tokis – an motinos kãklo sė́di LKKXIII117(Grv). Ji čia turia savo kertelę ir niekam ant kãklo nesė́džia Brž.
2. išnaudoti: Ramiau, ramiau, ponuli. Praėjo laikai mums ant sprandų sėdėti P.Cvir.
3. prisispyrus raginti, versti: Vėl reikės važiuoti, vėl sėdėti ant sprando, kol toliau ištaisys Žem.

ant supùvusio súolo sėdė́ti būti keblioje, nemalonioje padėtyje: Jis sė́di ant supùvusio súolo Dkš.
ant tur̃to sėdė́ti būti turtingam: Kad aš esu varge i ant tur̃to sėdė́dama Žr.
ant žari̇̀jų sėdė́ti labai blogai gyventi, jaustis: Jis tenai ant žari̇̀jų sė́di Mrj.
ant žẽmės sėdė́ti neaugti: Dobilai sė́di in žẽmės – nėr šiemet Klt.
basynàs sėdė́ti be reikalo ilgai gaišti: Išėję gatvėn, basynàs sė́di Užp.
kaltūnù ant galvõs sėdė́ti būti labai įkyriam: Jis man kaltūnu ant galvos sėdi, nebegaliu KlK14,74(Pn).
(kieno) kišẽnėje (kešẽnėje Ps, kešẽniuje Trgn, rañkoje) sėdė́ti Alk būti kam prasiskolinus, nuo ko priklausyti: Visa apylinkė sėdė́jo jo kešẽnėj Užp. Kaip te verčiuos, teip, bet kito kešẽniuj nesė́džiu Ktk. Neužmiršk, kieno tu kešẽnėj sė́di! Ėr. Ką jis turės pinigų, kad mano rañkoj sė́džia! Slm. Svetimoj kišenėj sėdi LTR(Šll).
(kokiame) krėslè sėdė́ti užimti kokią padėtį: Mano vaikas ar tokiam krė́sle sė́džia – kaip aš galiu ant kito sakyt! Jnš. Žmogaus darbai, o ne tai, kokiam jis krėsle sėdi, turėtų būti viskam matas rš.
po padurkù (kantapliù; Žem) sėdė́ti būti žmonos valioje: Jis tik po padurkù sėdė́t Alk.
prie (kieno) sùbinės sėdė́ti vlg. būti globojamam: A pradės vaikai pri motynos sùbinės sėdė́ti?! Savo gyvenimą tura pradėti Krš.
sàvo gyvẽnime sėdė́ti savarankiškai, gerai gyventi: Aš jau sàvo gyvẽnime sė́džiu Dkš.
sė́di rūtà LTR(Trg) toks liaudies šokis.
šali̇̀nėse Jùrgis sė́di baigiasi pašaras: Kuo šersi, jei šali̇̀nės[e] Jùrgis sė́di Vrn.
apsėdė́ti tr.
1. Krč sėdint budėti (ppr. prie ligonio ir numirėlio): Apsėdė́ti ligonį, t. y. sarginti J. Lavoną apsėdė́ti, arba budėti J. Prašom ateit senelio apsėdė́ti, vakar pasimirė Skrb. Pryš smertį eidavo apsėdė́ti Pgr. Moterys išėjo nabašnyko apsėdė́ti Ps. Pati sarginau, pati ėjau naktim apsėdė́t Skr. O palenk galvelę visiems draugams, visiems kaimynėliams …, kurie tave apsėdi, kurie nepatingėjo LTsII531. Ne motina skrynią krovė, ne broleliai apsėdėjo LTR(Grv).
2. refl. LL132 apsibūti, užtrukti sėdint: Aš apsisėdė́jau ir neinu, o jūs nevarot Alk. Jeigu sėdi, tai ir sėdėk apsisėdė́jęs Mrj.
ǁ užsibūti kur, ilgiau pagyventi: Apsisėdėjęs Nicoj, nutolau visai nuo Kauno gyvenimo, draugų ir pažįstamų V.Myk-Put.
3. Q84 turėti kaip nuosavybę, paveldėti.
4. N apsiausti, apsupti.
atsėdė́ti Š
1. intr. praleisti laiką sėdint: Ana gi tris savaites atsėdė́jo prie jos Dgp. Atsėdėjau vakarėlį už vieną mažą kieliškėlį KrvP(Vlk).
| refl. prk.: Būs bulbės, atsisėdė́s savo laiką (pabuvusios žemėje, pradės dygti) Krtn.
2. refl. MŽ219, Ak, Š pakankamai sėdėti: Atsisėdė́jo vaikas, trejus metus nevaikščiojo Lb. Ačiū, aš atsisė́džiu per dienų dienas Mrj. Tai dabar aš tau lauksiu be darbo, ligi tu atsisėdė́si?! Ds.
3. tr. sėdint nuvarginti, nusėdėti: Atsėdė́jau koją, traukutis traukia Dv. Atsėdė́jau koją, ką ir paeit negaliu Grv.
4. intr. N, DŽ, Ssk, Lp atbūti skirtą laiką kalėjime: Šešelis metus atsėdė́jau Grv. Kaltinykų buvo ir daugiau, ale jau aš vienas atsėdė́jau Jž.
| refl.: Jis parėjo atsisėdė́jęs, o jo brolis dar tebesėdi Skr.
ǁ tr. kalint atlikti: Koravonę atsėdė́ti KI28.
5. intr. atbūti tupint, atitupėti: Dar voversys atsėdė̃s, ba sniegas an žemės, nematyt lauko Trak. Jau kalnai gryni, daug lauko yr, voversys jau neatsėdė̃s – užgiedos Trak.

×dasėdė́ti (hibr.) tr. baigti pragyventi, nubūti: Savo gyvenimą dasėdė́sme čia Aps.
įsėdė́ti tr.
1. įspausti, įduobti sėdint: Besėdėdamas įsėdė́jau duobę ant žemės J. Mokydamos siuole (suole) duobes įsė́da Krš. Atėjo an tos vietos – tai tokia kupstynė; an kupstų insėdėta, rado, arklių kur stovėta BsV317.
2. refl. Š, Ds užtrukti, užsibūti sėdint, užsisėdėti: Įsisėdė́jai ilgai, kelkis, eik J. Nuejo ir insisėdė́jo, ir daryk ką nori su tokiu žmogum! Trgn. Tai įsisėdė́jo: ar neprigis tik! Vlkv. Kur įsisėdėjom, ten sėdėkim! Lp.
3. nuo seniai apgyventi, užimti: Pagaliau visus nustebino, apleisdamas įsėdėtą vietą Vaižg.
4. refl. įsisenėti: Įsisėdėjusi liga B, N.
išsėdė́ti; N, LL23,295
1. intr. išbūti sėdint: Išsėdė́jom valandą be vieno žodelio Krš. Tas vaikis i veselę iškėlęs, dvi savaiti pri stalo išsėdė́jęs Jdr.
ǁ išgyventi sėdint: Penkius metus išsėdė́jo [ligonis], negalėjo atsigulti Krš.
2. intr. ištverti, iškentėti sėdint: Jaunikaitis, nebegalėdamas ant degančios kaladėlės išsėdė́t, musėjo išeit BM54(Vžns).
3. intr. išbūti, nieko neveikiant: Dyka sėdėt neišsėdė́siu – eisiu namo Klt. Išejo ūlyčion ir išsėdė́jo visą dieną Ob. A taip gali visą amžių išsėdė́ti be darbo?! Rdn.
4. intr. DŽ1 išbūti sėdint ir ką nors veikiant: Lig dvylektos reikėjo išsėdė́t su šakaliuku (prie skalos) Nmk. Taip ir išsėdėjai su knyga visą šeštadienį? K.Saj. Vyro nebuvo namie… Malūne pernakt išsėdėjo J.Paukš. Kortosnan grajinam, tai visą naktį išsė́dim Nmč.
5. refl. Š pakankamai sėdėti, pailsėti: Išsisėdė́jau, mažai šiandie dirbau Dglš. Kad ganyt [leistų], tai dar išsisėdė́tai Asv. Paliovus lašenti, vaikai, išsisėdėję pirkioje, išbėgo už vartų po balutes pabraidyti Mš.
6. tr. sėdint išduobti: Paltas dar nė kiek neišsėdė́tas Rm. Klotys [Gaubienės sijono] jau išsėdėtos I.Simon. Vyrai labai kelnių kelius išsė́da Krš. Žiūrėk, kokią duobę šiene išsėdė́jau Ds. Velnias išsėdė́jo akmeny duobelę Š.
| refl.: Kelnės jau išsisėdė́jo Mrj.
7. tr. DŽ1 gauti, laimėti ką sėdint: I sėdžia ant to kranto, meškerio[ja] – i ką tu tę gali išsėdė́t?! Jrb. Kai sėdėsim, tai nieko ir neišsėdė́sim Mrj. Ką čia išsėdė́su – važiuosu į miestą! Krš.
8. intr. išbūti skirtą laiką kalėjime: Mėną išsėdė́j[o] [kalėjime] LKKII206(Zt). Lygiai keturias dešimtis metų esame išsėdėję tamsiame kalėjime rš.
ǁ tr. atlikti bausmę: Mokinys išsėdėjo savo nevalią J.
9. tr. Vlk išperėti: Pasodino vištą, ir išsėdė́jo mazkelaičius vištelaičius LKKII218(Lz). Sudėjo povelė te tris kiaušinelius, išsėdė́[jo] povelė tai tris povytelius (d.) Ad. Pasėdėsi ant pečiaus dvi savaites ir išsėdėsi kumeliuką LTsIV386.
◊ gùrklį iš[si]sėdė́ti išvirškinti: Kap jau višta neišsisė́d[i] gùrklio, tai jau ana ir išgaišta Dv. Višta neišsėdė́jo gùrklio ir išstipo Ml.
nusėdė́ti
1. intr. ištverti sėdint, galėti sėdėti: Atsisėdau prie akėčių, negaliu nusėdė́ti – skauda šoną, ir gana Pc. Nenusė́džiu, nenubūvu, pati savęs nenuturiu Tvr. Negaliu nusėdė́t, reik bėgt namo Gs. Kiba tau ašaka dygsta, ka nenusė́di?! Kt. Ko tu nenusė́di lyg an ylų? Mrj. Tai nenusė́di – lyg an žarijų! Mrj. Ko nenusė́di, a pašinas šiknon įlindo?! Vlkv. Nenusė́di an daikto, sakytai, kruopos šikinę drasko Rod. Ot, kap tu negali ramiai nusėdė́t! Pns. [Nuvargęs] vos galėjo ant arklio nusėdėti MPs. O paėdęs grieš be galo, ir visi svečiai nenusėdės už stalo DS173(Rs).
2. tr. DŽ sėdint nuvarginti: Nusėdė́jau kojas, kad nutirpo J. Nebgaliu paeit – nusėdė́jau koją Kp. Nusėdė́jau betupėdama pri jūso kojas Krš. Išlipa iš vežimo, kad kojų nenusėdėtų, paeina pėsčias, tegu ir arklys atsikvepia rš. Dieną kelius nusėdėjau, naktį rankas nugulėjau D44.
| refl. DŽ1, Klk, Jrb: Kojos nusisėdė́jo besėdant, i kremtu Pln. Nusisė́di par dieną berašydamas, tai nori pasivaikščiot Kp. Sėdė́damas nusisėdė́jau, ramstydamas nusiramsčiau J. Nusisė́da be darbo i serga Šts. Pasirangė fotelyje, lyg būtų nusisėdėjęs, ant stalo pasirėmė J.Paukš.
3. intr. pabūti sėdint, pasėdėti: Susibruka rankas, nusė́džia, nusė́džia i vėl valgo – kokius triskart teip pasilsia Lnkv. Nusėdė́jau gerą valandą, o ano nesulaukiau Šts. Nusėdė́j[o] dieną kalvis Lp. Kartais ir taip nusėdi daug laiko [be darbo] Lp.
| refl.: Nusiklauso zuikis, nusisėda i kriupena obelių griaužti Šts.
4. tr. palikti žymes, įduobti ilgai sėdint: Tai daugiaus ji ten sėdėjo, sėdėjo, net drabužius nusėdėjo! BsPII89. Mano žirgelis labai nuvargintas, aukso balnelis labai nusėdėtas LTR(Tvr). Nugisėdė́jau suolą, suolelį (rd.) Jž. Vieną ežę ravė[ja], o antrąją nusė́da pusę Sd.
| Kad ir daug, vis tiek sėdėsi nusėdė́si (nuravėsi) tuos burokus Trgn.
5. tr. iškalėti: Koravonę nusėdė́ti KI28. Kaip veik jis paskutines bausmes bus nusėdėjęs prš.
6. tr. ilgą laiką būnant nugyventi: Visi plačiašniūriai išsikėlė į vienkiemius, nieko gero nusėdėtose vietose nepalikę J.Balt.
7. intr. DŽ1 galėti nubūti, ištverti (vienoje vietoje): Nenusė́di vaikai pirkioj, net virba, net virba Klt. Tik siuva, siuva, nusėdėt negali Mlt. Kad jis vietoj nenusė́di, jam tik bėgt Mrj. Ana tai nenusė́di namie, vis eina ir eina An. Ka uogos būt sausos, tai nenusėdė́tumėm stubo[je] Vdk. Tai lėk lėk pas tą savo Katrę – matau, kad jau nebenusė́di! Sml. Jis nenusėdimas žmogus J.Jabl.
| Dykas kas galėjo nūsėdė́ti an trijų aktarų! Grd. Šiuolaikiniai poilsiautojai vienoj vietoj ilgai nenusėdi sp.
pasėdė́ti intr. K; M, LL168
1. DŽ1 kiek sėdėti, pabūti sėdint: Anas pasė́džia, kol arklys pasilsia Ob. Ir pasė́di, ir pagieda kokią giesmelę [šienaudamas žmogus] Mrc. Prasidės ravėjimai, šienavimai – minutės pasėdė́t nebus kada Mžš. Pats išeina in sodelį, pasė́d[i], pats in susiedą nueina Eiš. Kap pasė́di, tai čia kojas lyg bado, lyg diegia Ktv. Pakeliui pasė́džiu Dbg. Pasė́dy, nekada ažeini GrvT91. Pasėdyte, kole eiste gultie Tvr. Pasėdė́k – a rugiai birna, pasėdė́k Krž. Užeidykit pirkion pasėdė́t LKT402-403(Šč). Aš labai prašau, ateikit, pasėdėsime KlbVI106(Mlk). Pasė́dit (pasėdėkite) truputį Lz. Sėsk, pasėdė́k, gal ne mielių atėjai?! Krs. O kur eiste, pasė́dyte! Pst. Kodėl gi nepasėdėti, turint kuo sėdėti? Vaižg. Kad žinočia, kad tiesa, stovėjus pastovėčia, sėdėjus pasėdėčia (d.) Mrj. Nor aš šokt nemokėsiu, kampe pasėdė́siu DrskD250.
| refl. DŽ1: Eisim, jau pasisėdė́jom Srv. Ant kalno pasisėdė́jom Ėr. Šiaip taip pasisėdėdamas parsikebetuosiu namo Rd. Einam pasisėdė́damos, pasilsėdamos LKT111(Kltn). Tu pasisėdėk, o aš eisiu vietos paieškot LTR(Krtn). Paėsias, pasėdė́sias ir nueisias Krš. Pasisė́dim, ponios mergos, pasisė́dim JV532. Padėjęs krėslelį, pasisėdėsi NS26.
| prk.: Pasisėdė́jo (pabuvo neužsėta) žemė, gal viskas geriau augs Krš.
2. DŽ galėti, įstengti sėdėti: Vos tik pradėjau vienas pats gilioje lovoje pasėdėti, jau visa aiškiai mačiau, kas aplink mane darosi Vaižg. Pusantrų metų ir vis dar nepasėdi, nekalba vaikas rš. Aš vos tik į vežimą (vežime) pasėdė́t galėjau Pgg. Nepasėdžiu ant žirgelio Ls. Ne, ne, nenešiu tavęs, muno nugara kieta, nepasėdė́si BM377(Plng). Nebegali niekaip pasėdė́t (ima miegas), tai išbėgi lauka Mšk.
3. LL268 ištverti sėdint: Nepasė́d[i], ale eina ir eina – kap vėjas Arm. Kurio čia branto siunti, a nepasė́di vieto[je]! Vvr. Jis eina ir eina – kai paštas, vietoj nepasė́di Ig. Nepasėdi, gal yla šikinėj? LTR(Vj).
4. padirbėti sėdimą darbą: Pasė́di biskį, pasė́di, ale i užpelnai Jrb. Mokytojai vaiką nuvesk. Tegu pasėdi su knyga rankoj J.Balt.
^ Plonai verpsi – pasėdė́si, smulkiai malsi – pastovėsi LKT104(Pd).
5. pabūti netekėjusiai: Tai da pasėdė́si, kad neini už manę Dg.
6. pabūti kalėjime: Pasėdė̃s porą metų, tai žinos Švnč.
7. pasitenkinti kuo ribotu (ppr. apie maistą): Be karvės – paskutinė, an duonos nepasė́du Brs.
◊ ant kabliùko pasėdė́ti pabūti paskutinėje pabrolių ar pamergių poroje: Marcyt, aš tave prašysiu par mano veseliją ant kabliuko pasėdėt Sml.
parsėdė́ti tr. sėdint įduobti: O ir parsėdėjom aukštą kalnelį (d.) Smn.
pérsėdėti intr., parsėdėti M
1. LL190 išbūti sėdint, išsėdėti: Pérsėdžiu pernakt [ant vežimo], kad arklių kas nenuvest Lp. Tegu einie pašokti: jaunas nepársėdės Krš. Ana prie ligonio pársėdėjo visą vakarą J. Pérsėdėti visą dieną K. Pagal pečių pérsėdėjau, su berniukais peršnekėjau apie tą štuką Ps. Jaunasis, visą tą laiką užstalė[je] parsėdėjęs, kėlės ir prė jaunosios prisiartino S.Dauk. Už skobnelio persėdėjau, ant rankelių perrymojau LTR(Kb). Parsėdė́jo jis tenai (kriaušėje) trejus metus BM75(Vb).
2. SD299 ilgiau už kitus išsėdėti, išbūti: Kiekvieną vakarą jis visus pérsėdi Gs. Persėdmi N.
3. refl. per ilgai, per daug sėdėti: Pársisėdėjau ant vietos, kad viduriai mano ėmė kėžti (pūstis) J.
4. refl. per ilgai išbūti krosnyje (apie duoną): Duona po pečiaus pársisėdėjo Ll. Žiūrėkit, kad nepársisėdėtų duona po pečium Up.
prasėdė́ti K
1. intr. DŽ1 praleisti laiką sėdint: Visą pusnaktį prasėdė́jau Msn. Nė pats nepajutau, kad visą valandą prasėdė́jau Up. Kap tau nedaėda visą dieną trobon prasėdėt Kpč. Kap kada prasėdė́davom lyg dienai OG371. Tris dienas, tris naktis už stalelio prasėdėjau KrvD67.
ǁ pirmiau sėdėti: Sėskit čia, kur mūsų prasėdė́ta Sb.
2. intr. prabūti be darbo, pradykinėti: Negavo vietos, metus taip prasėdė́jo Krš.
3. intr. išgyventi vienoje vietoje, neišvykstant: Sėdžiu, prasėdė́jau kap baravykas senas, niekur nebuvau Dv. Jug vaikai neprasėdė́s pri motynos visą amžių! Rdn. Prasėdė́jau ten devynis mėnesius Vn.
4. tr. sėdint pradėvėti, pratrinti: Prasėdėjau skylę kelnėse Db. Tas krėslas jau senas, prasėdė́tas Rs. Jau prasėdėjom liepos suolelį, dar nesulaukėm savo brolelio KrvD63. Mes prasėdėjom storus suolelius, mes nurymojom baltas rankeles LTR(Sn).
5. tr. sėdint praleisti, pražiopsoti: Prasėdė́jau autobusą Ign.
6. intr. išbūti įkalintam, pasodintam: Metus kalėjime prasėdė́jo DŽ1.
prisėdė́ti
1. intr., tr. DŽ1 pakankamai ilgai sėdėti: Prisėdė́jo ubagas pilnus pakelius J. Aš prisėdėjau, mano motinėle, po radastų krūmeliu BsO75.
| refl. K: Ačiū, nesėsiu, prisisėdė́jau atvažiuodamas Mrj. Dėkui, jau gana prisisėdėjau rš.
2. intr. N būti, dalyvauti kur sėdint.
| refl.: Kad aš žinočiau, kad mano būtų [mergelė], šalia prisisėdėčiau N106.
3. tr. DŽ gauti sėdint: Ką tu čia prisėdė́si sėdėdamas Kp.
4. intr. pakankamai ilgai kalėti: Ir po teismus išsitampei, ir kalėjimuose prisėdėjai rš.
5. intr. prižiūrėti: Neprisėdė́siu aš prie jai (prie ligonės) Klt.
susėdė́ti
1. tr. DŽ, Šts, Rm, Sdk pasėdus suglamžyti: Žiūrėk, kad susėdė́jai suknelę! Skp. Susėdė́jai man kepurę – užsisėdai ir sėdėdamas sulamdei Š. Kur tu tep susėdė́jai paltą?! Mrj. Susėdė́jo ir surūkšliojo jis drabužius J.
| Susėdė́jo biesas tave, ir palikai susitraukus, žema, neaugi nieko J.
^ Esi toks kaip susėdė́tas KlvrŽ. Nedikta, kaip po subinės susėdė́ta Lkv.
| refl. tr.: Tai važiuodama susisėdė́jau paltą! Šn.
2. tr. sėdint sudėvėti, sutrinti: To suolo tu savo amžiuj nesusėdėsi rš.
3. intr. išbūti prie sėdimo darbo: Jis vienoj klasėj dvejus metus susėdėjo Sk.
| refl.: Susisėdėk pri verpalo – ir sukietės viduriai Šts.
4. refl. užsibūti neištekėjusiai: Laukė geresnio – ir sussėdė́jo Rod.
5. tr. laimėti, gauti, sulaukti sėdint: Kai namuos sėdėsi, nieko ir nesusėdė́si Šn. Nežinia, ar susėdė̃s ką, ar ne Lp.
| refl. tr. BŽ124.
užsėdė́ti
1. intr. užtrukti, užsibūti sėdint.
| prk.: [Mateušas] kėlės ižg nuodžios savo, kurioje jau buo užsėdėjęs ir užgulėjęs DP513.
| refl. LL312, BŽ476: Kai nuėjai, tėvai, tai ir užsisėdė́jai! Alk. Reik eiti namo – gi mat užsisėdė́jau Pc. Kartais užsisėdėdavo ligi išnakčių, aptardamas su skulptorium miesto reikalus K.Bor.
^ Geri sveteliai, kai neužsisėdi KrvP(Krsn).
2. refl. nuvargti, suglebti sėdint, nusisėdėti: Ką tie ponai nesirgs: užsisė́di per dienas, ir sustoja kraujas Srv. Sėdi sėdi – ažsisėdė́ję, lepios dukterys Klt.
3. intr. išbūti, iškęsti sėdint: Kap pridegina [pirtyje], karšta, negalima užsėdė́t Nmč.
4. refl. užsibūti neištekėjusiai: Katros mergaitės labai renkas – užsisė́džia Ps. Jei uždabos pirmiau jautį, tai ženklas, kad nutekės, o jei karvę, tai užsisėdės LTIII456(Kls).
5. tr. gauti sėdint: Užsėdėta liga Pkr.
6. tr. laimėti, gauti niekur neišeinant, būnant vienoje vietoje: Namie sėdėdamas, nieko neužsėdė́si Sb.
7. tr. sėdėjimu ką užlaikyti: Jei, šliūban važiuojant, jaunamartė sėdi ilgai už stalo, tai ji užsėdi to kaimo mergas, ir ilgai nebūva vestuvių LTR(Srj).
8. tr. užgyventi: Kas užsėdė́jo, tam ir liks žemė Ds.
9. tr. Dv, Grv užperėti: Pautai jau ažsėdė́ti, jau išeidis žąsyčiai Lz.

sėdė́ti, sė́di (sė́džia), -ė́jo
1. intr. Q371, SD278, H, R, Sut, N, K, M, DŽ laikytis vertikaliai, palenkus kojas ir atsirėmus į ką sėdmenimis: Sėdžiu ažu stalo SD336. Sėdmi R126. Da vaikas nesė́di – kap grybas Lb. Ir sė́džiu, ir guliu diena nuog dienos Šlčn. Čia geriau sėdė́t – atsikolt yr kur Erž. Sė́džia abu i kalba Ppr. Sė́dy (sėdėk) tu, kad sė́di! Dglš. Juk nedirbsi, an vežimėlio besėdė́si Jrk64. Bernas išvirto, o merga liko sėdė́dama karietoj Ml. Sėdos in savo arklio ir joja, o tu sėdė́k vežime! Arm. Anas atsisėdo ir sė́d[i] Žrm. Paieškoj[o] po tuos krūmus ir rado brolį sėdė́damą (sėdintį) (ps.) Lz. Ir rado sėdė́damą pas stalą tą kunigaikštį LKKIX211(Dv). Ir anas sė́džia grečium Ob. Ją atrado sė́džiančią negyvą Kp. Aš kap sėdė[ja]u prie langui, tai ir nugriuvau [nuo žaibo] Aps. Aš sė́du py krosniai, verku – kur neverksi! Krg. Visą dieną až pečiaus sėdi KlbIV80(Mlk). Jis tik sė́dintis gali dirbt Pkn. Jam reikia dirbt sė́dintį darbą, stovėt anas negali Vdn. Ir valgyt – kur sėdintỹs, kur darbininkas (kuris sėdėdamas dirba, mažiau suvalgo)! Gs. Teip sė́di, teip sė́di, kad nei nekruta to[ji] moteris Kp. Ans sėdėjęs palaukė[je] ir matęs, ka tokia mėlena liepsnelė pakilna i vėl nusileida Krp. Dėdina aukštai sė́džia, o tie žemai paliko sėdė́t Mšk. Aš sėdau ir sė́džiu pakažno[je] krasė[je] J. Sė́dy (sėdėk), boba, i valgai Ad. Ledokai sė́di, sėskis gerai Dbč. Anas sėdos ir sė́d[i] ir nė su kuoj neūtarija LKKII244(Lz). Sė́džiu, nė noriu šnekėt, nė noriu matyt Jrb. Sėdė́k tu man an akių! Rdš. Sė́da lange par dienas Tl. Sė́džiu prie šilimai, ir ema miegas Žl. Besė́dint jį pradėjo imti miegas NdŽ. Sė́di an kelių prilipus, niekur neina to mergiūkštė Šmn. Vaitėno marti sėdi an lažkos (serga) Mlt. Galva tegul skauda – ne užpakalis, ant jos sėdė́t nereikia Kn. Kasėm bulbas, an šiknos sėdė́dama (sėdėdami) LKKXI227(Eiš). Sėdė́si petelnę paklojus – ar nematai, kiek darbų! Slm. Kodėl tu sėdi, žentuk, susirietęs? BsPIV251. Kap boba numiršta, vyras an grabo sė́di, kap veža Pst. Tas senis atsibunda, kad jau pelkė[je] besė́dįs Žr. Netoli taip jau ant turgaus kurpius sėdė́jo K.Donel. Lukošiūnas atstūmė šalia sėdinčius vyrus V.Krėv. Jauni tegu sė́die – anie silpnesniai (iron.) Krž. Teatre buvo ir sėdimų, ir stovimų vietų J.Jabl. Sėdimieji baldai rš. Vienas pats užėmęs visą suolą sė́di kaip karalius Jnš. Sėdi lyg marti, vakar vesta PPr157. Kad sėdi kaip žvakė LTR(Ds). Nu ir sėdi – kap lelija Mrc. Sėdi kaip boba ropėse LTR(Rm). Sė́da kai višta ant kiaušinių – nepasisiųsi niekur NmŽ. Sėd kaip suopis eglėj S.Dauk. Sėdi kaip velnias ropėse Ėr, Ldvn. Sėdi kaip apuokas LTR(Btg). Sėda kaip šuo ant tilto Gd. Sėdi kap varlė ant pautų Lš. Sė́džia kai kapčius Jrb. Sė́džia i sė́džia kai duonos kepalas pakeptas Rs. Anas sė́di kap rublių padovanojęs (labai nusiminęs) LKKXIII125(Grv). Sė́di kaip pabučiuotas (labai ramiai) End. Sė́di broliai už stalelio, kap dobilai žydi (d.) Dkš. Mamužė barė, dukrytė verkė, už balto stalelio sėdėdama KlvD81. Šitos šalies svočia, šitos šalelės sėdžia stalely kaip aguona NS731. Ko sėdi, broleli, ko rymai? StnD17. Tavo vietoj sėdimojoj kvietkelį padėsiu, o žirgelio stovimojoj rūtelių pasėsiu (d.) Šll. Ano vieto[je] sėdėtojo[je] lelija žydėjo (d.) Vkš. [Paliko] suole sėdžiančią, gailiai verkiančią (d.) Rš. Tame krėslelin margajan jauna mergelė sėdėjo, su dvaronėliu kalbėjo LTR(Kpč). Žiūriu žiūriu – ir išvydau savo dukrelę besėdinčią, savo sūnelį besupančią (d.) J.Jabl. Sė́di merga suole, lelijėlė suole JV326. Jaunas bernelis žirge sėdėjo, po juo žirgelis nenustovėjo (d.) Vlk. Ne seserėlė manik šalia sėdė́jo JV313. An to žirgo kazokas sėdė́jo DrskD203. Lenta sėdimoji MŽ. Senatorius, sėdžiančiasis ant suolo I. Sėdi po dešinei savo Tėvo garboj PK151. Išvydo jaunikaitį, sėdintį po dešinės rankos VlnE56. Katras didesnis yra? Kursai užu stalo sėd alba kursai tarnauja? Er ne sėdąsis užu stalo? BPI363. Bernelis … atrastas yra … besė́dįs viduryje daktarų DP66. Ir tikos, kad, besėdė́damas su jais, ėmė duoną ir palaimino DP189. O ten buvo Marija Magdalena ir kita Marija, besėdinčios ties grabo Ch1Mt27,61. Besėdint vienuolika mokytinių, pasirodė jiemus Jėzus DP225.
| prk.: Garbės lento[je] sėdė́jau (buvo įdėta fotografija) Krš. Sėdėti soste (valdyti) DŽ.
^ Ant kokio vežimo sėdi, tokią ir giesmę giedok Vel. Gerai už svetimo stalo sėdė́ti, košę su sviestu kabinti Šv. Bepigu sėdėti, kad nereiktų mokėti KrvP(Jnš). Stovėdamas dirbsi – sėdėdamas valgysi; sėdėdamas dirbsi – stovėdamas valgysi LTR(Jnš). Eidamas pamesi, sėdėdamas nerasi LTsV208(Jnš). Ant arklio sė́di ir arklio ieško Ds. Ant palinkusios kupros vaikai sėdi LTsV259. Ant žemės sėdįs netur kur nukristi VP8. Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių ir be nyčių (bitė) LTR. Dvi panelės sėdi, trečia bėginėja (staktos ir durys) LTsV570(Ut). Du broliai ant vieno krėslo sė́di (ragai) Škn. Sėdi senelis ant stogo ir pypkę rūko (kaminas) Btg.
sėdė́tinai adv.: Sėdė́tinai paliko besė́dįs pakartasis (nepasikorė) Šts.
| refl. N: Sėdi̇́es Lkm. Tessė́d', kur sėdi GrvT79. Tu moj buvai kur sėdusỹs in nečysto suolo – kelines indarei Arm. Nevalnu klausyti mišių sėdusias P. Aš pergalėjau ir sėdėjaus su Tėvu mano ant sosto jo BtApr3,21.
2. intr. DŽ leisti laiką namie ar svetur nieko neveikiant, būti be darbo: Pas ką sėdėti N. Sėdė́k sėdęs, nieks į dantis neįmes nestorojusis J. Ką gi čia sėdė̃s – pabūva ir išeina namo Kp. Kitas karvę pasgirdo ir sė́džia, o tu žmogus kulies kulies Ob. Sutemsta, tai lipu in pečiaus i sėdžiu Klt. Sėdė́ti – neduok Dieve (blogai), dirbti neparsidirbti – gerai! Rs. Einu ką padėt, negalima sėdė́t Btrm. Par visas dienas sė́džia namie kai ponia Krs. Labai tai jiem – sė́di visi i laukia gatavo Klt. Kai susiugdysiu sūnus su dukterim, tai sėdė́siu koją an kojos susidėjus Mlk. Per dienas sė́di rankas sudėjęs, be jokio darbelio Jnš. Nesėdė́k rankas susikeitęs, o niekas nieko nepasiūlys LTR(Šmk). Dykom sėdė́t labai nuobodu – daug geriau dirbt, o ne gulėt Kp. Par dieną dykas nesėdė́tum, duotum (dirbtum), kad prakaitas par nugarą eitų LKT117(Rs). Dykas nesėdė́jo: i siuvimo stvėrės, i mėsinėj dirbo Klt. Abudu tokiu: ans pats sė́da ranka pasirėmęs, ir ana sė́da Lnk. Sė́džiam, kad neturiam darbo Erž. Būt gal mokslą išėjus, o dabar sėdė̃s to[je] grytelė[je] i vaikus perės Mžš. Sė́di liežiuvį an barzdos pasdėjęs, nieko neveikia LKKXIII129(Grv). Jeigu ant lauko būtut dirbę, būčia nieko nesakius, al' kad prie alaus sėdė́jot! Mžš. Tegu sė̃die ta senė Krš. Anys nieko nedirba, tik sė́džia ir valgo KlbIV156(Vdšk). Kad tik vaikas sė́džia ramus, tai žinok, kad nesveikas Ob. Jauna buvau, tai kuokinėj nesėdė́[ja]u, vis buvau darbe (vedama šokti) LKT340(Vdš). Sėdi lyg koją insikirtęs LTR(Krn).
| prk.: Ordino didysis magistras įsakęs Livonijai ramiai sėdėti rš.
^ Namie sėdint, niekas neatneš LTR(Jnš). Rankas sudėjęs sėdėsi – nieko neturėsi LTR(Gdr). Troboj sėdėdamas, miško neiškirsi LTR(Vdk).
| refl.: Kodėl taip sė́das be darbo, o darbų galybės?! Krš.
ǁ būti kur: Par patį tumtą perkūnijos sėdė́jova name J. Jeigu tu šie metai sė́di namuose, gali daugiau padėt Gg. Aš jau namuosa sė́džiu (nedirbu) Rod. Niekur neišeinu, vis namie sė́džiu: vaikus daboju Plv. Užkaičiau bulbas – sėdė́k dabar prie jų! Žl. Dairykis apie tas [merginas], kur namuos sė́di, o ne tų, kur vakarėly LKT323(Dgl). Tai mano vaikas aria, jis sėd' jaučio ausyj BsPI9. Pirtyse tai visi vaiduokliai, visi velniai sėdė́davo Upn. Negavau arklio, nė gerų ratų, paliko turgus namie sėdė́ti Lk. Kap nuejo, tai sė́di cielą vakarą! Pls. Jis ten sė́di dienas naktis BŽ115. Jei patinka – sėdė́k, nepatinka – išeik BŽ235. In paupį nuėję, sėdė́jom visa naktis, prisiklausėm visokių paukščių LKT212(Lbv).
| Jis vos gyvas sė́di susirietęs (labai nesveikuoja) Jnš. Visą laiką nerimsta, sėdi kaip ant adatų Jnš. Taip sėdžiu kai an dagio Rs. Vidukely sė́džiu kap an ylų kokių (neramiai) LKKXIII123(Grv). Builė (bulvė) kaip pelene sė́da (perdžiūvusi žemė) Šv.
ǁ neištekėti: Jei katra pasogos neturėjo, lei ana i sė́da Krp. Kai pasogo nėr, tai ir sė́di Ds.
^ Sė́di merga – sė́di dalis Mrj.
3. intr. prk. dirbti, veikti: Jis labai daug dirba: sė́di par naktis Jnš. Regis, sė́di prie knygų (mokosi) Bgs. Kelintas vakaras ligi pirmos valandos sė́džiu Jrb. Par dieną sėdė́k [verpdama], vakare vėl lig dešimtos valandos Kv. Nusidulkinęs parejo, jug žmogus ne pri stalo sė́di Gršl. Vienas miškan eina, o kitas krautuvėn sė́di Rud. Kolūkio raštinė[je] tų visokių tarnautojų keli stalai sė́di Rs. Ar tik čia ne to[ji], kur valsčiuj sė́di? Sdk. Gerai padarė. – Matai, jie ant to sė́di (tuo užsiima) Prn. Jisai sė́di tiktai prie karvei LKT224(Bb). Pas uogas sė́d[i] LKKIX217(Dv). Prieg jai daktaras sė́d[i] Šlčn. Gal tu gedulu sėdi (, kad teip nuliūdęs) Š.
ǁ mokytis: Daktaras šešis septynis metus turia sėdė́ti Vdk.
ǁ būti paliktam kartoti kurso: Aš antram skyriuj sėdėjau dvejus metus Skrb. Nesėdė́jo [sūnus] mokyklėj nei metų Skdt. Dešimtoj klasėj sėdė́jo antrą metą Mrj.
4. intr. Als, Ad kalėti: Jis į kalėjimą įkištas, jis sėd' KII296. Nekaltai anys sėdė́jo Pls. Pareina jie sėdėję iš kalėjimo J.Jabl. Juozas jau sėdi už ekėčių (grotų) Šv. Teisėjas norėjo kareivį nubausti trejus metus sėdėti LTR(Alvt). Niekas iš suimtųjų nežinojęs, kiek laiko sėdės ir koks jų likimas rš. Sėdėjo kalinė[je] Ringos mieste aštuonis mėnesius M.Valanč. Kas dėl Dievo kaliniu sėdi SPI39. Ir jie sėdėjo kiek dienų apkalime BB1Moz40,4.
ǁ tr. kalint atlikti: Sėdė́ti bausmę NdŽ. Mūsų kaimo jaunimas nei parų sėdė́jo, nei susimušė Slm.
5. intr. Gršl pastoviai gyventi (kokioje vietoje): Ūkyj sėdėti N. Už vieškelio brolis sė́džia Pbs. Ir sė́džiu an itų laukelių sėdusỹs Lz. Te sė́džia du gyventojai Sml. Aš in aukšto daikto sė́džiu Aps. Dar̃ nieko nereikia, tik sėdė́k Asv. Savo pirkioj sė́džiu, nieko nebijau Ad. Kap nubos čia sėdė́t, važiuosiu toliau, kur duona pigiau Ad. Sė́dy (sėdėk) tep i netury (neturėk) karvės, bus lengviau Dglš. Mes čia sė́dim jau seniai seniai Dbg. Kur mes sė́dim, Sidabraraistis vadinas Dbg. Ties sėdamúoju lauku upis Raudonėnų J. Sėdimasai laukas Kp. Pasėsiu linelius sėdimoj dirvoj LMD(Ml). Dabar močia ir sė́di par Aniotę Lel. Uždaro kap kalėjime [prieglaudoje], i sė́d' (sėdėk) Ad. Apie trisdešimt metų, kai čia sė́džiu Žrm. Tokia boba sena sė́d[i] pirkelėj Lz. Sė́du an vietos – kur čia nupulsi! Krš. Kur anas išbėgs su sa[vo] šeimyna: sė́dy (sėdėk) i lauk Str. Jūs ant mūsų žemės sė́džiat Btg. Ką mes čia sėdė́sme abudedu namuose? Pb. Gurgonyse (kaimo vardas) jų ilgai sėdėta Gmž.
sėdimai adv.: Jis stipras ten, kur auga miško, kur galima sėdimai gyventi Vr.
6. intr. būti nemalonioje padėtyje, suvaržytam: Be kapeikos sė́džiu – ar, insisviedus pūdelis, reikia turgun nuvažiuot! Sld. Sakiau: duokiam puslitrį ir atveš – dabar sė́džiam be malkų Slm. Jau aš sė́džiu (turiu prastas kortas, pralošinėju) Sb. Šį kartą jis sėdės be vieno kirčio Jnš. Gelbėk, kaimyne, bėdoj sė́džiu! Mrj.
ǁ būti priverstam tenkintis kuo ribotu (ppr. apie maistą): Pieno nė[ra], ant mėsos sė́džiam Mžš. Jie jau tik ant ožkos besė́džia Sb.
7. intr. stipriai laikytis, būti prisitvirtinusiam: Jau kurie toliau sė́d[i], ir tų nėra – tik du dantai Šlčn. Smailios iltys sėdi stipriose pažiaunėse Blv. Jei kriaušiai prie kotelio sėd stipriai, tai žiemoje speigėja smarkiai prš. [Verventės sidabruotės] žiedai po vieną sėdi lapų pažastėlėse rš.
8. intr. Ad, Klt, Gdr, Grv, Sem, Dv tupėti: Vištos pas mumis žiemos laike sė́džia pečelyj LKT223(Jon). An laktų sė́d[i] vištos Pls. Katė prieš ugnį sė́di (šildosi) Ėr. Sniego daug [miške], šaltis, i ant kelio sė́di kap kupeta vilkas Vlk. O vorai, kampuos sėdė́dami, verpalus audė K.Donel. Paimk keturius korius su perais, geriausiai jau uždengtais, vienkart su sėdinčiomis ant anų bitėmis Ak. Margoj gegužele, nesėdė́kie an vartelių: atskris tavęsp vanagėlis, papeš tavas margas plunksnas (d.) Lz. Tavi vaikai pašals, pašals, po krūmelius sėdė́damą LKKIII204(Lz).
^ Bobai rūkyt teip tinka, kaip varlei an kemso sėdė́t Aln. Kiaušiny nesėdėjęs, gaidžiu negiedosi LMD(Klt). Kol merga nešioja kasas, tai velnias sėdi kasoj LTR(Brsl). Sėdi kampe katinas, kas pakliudo – bažinas (laikrodis) Nč.
ǁ Sut, Rod tupėti perint: Ant pautų sėdėti N. Višta sė́di an kiaušinių Nmč. Paslaptinę vištą radau – in dvidešim kiaušinių sė́di Klt.
9. tr. perėti: Višta sė́di viščiukus mažus Grv. Žąses pačios sė́di kiaušinius Aps.
◊ ant ãkmenio (ãkmino, kū̃lio) sėdė́ti būti nepatogioje padėtyje uždarbio, pajamų atžvilgiu: Su mumis nerūpinkias: ne ant ãkmino sė́dam Krš. Būdamas mokytas, duoną turės ir ant ãkmenio sėdė́damas Skrb. Sėdė́su mieste aš tau an kū̃lio! Jdr.
ant gerõs dúonos sėdė́ti gerai gyventi, gerai uždirbti: Insiganė kap veršis, matyt, an gerõs dúonos sė́di Alv.
ant kabliùko sėdė́ti Sml būti paskutinėje pabrolių ir pamergių poroje.
ant kamãros sėdė́ti būti nuomininku, įnamiauti: Parejom sėdė́ti ant kamãros Krkl.
ant kélmo sėdė́ti tinginiauti: Ant kélmo sėdė́si – duonos neturėsi Vlkv.
ant lẽdo sėdė́ti neturėti turto, skursti: Argi jau tu čia ant ledo sėdi, kad neturi iš ko? Krok. Ir jis gali pridėti kelis rublius, juk ne ant lẽdo sė́di Brt. Juk ir aš ne ant lẽdo sė́džiu Kt.
ant padur̃kų (padélkų; Žem) sėdė́ti Rk būti užkuriu, priklausyti nuo žmonos.
ant pãrako stati̇̀nės sėdė́ti būti karo grėsmės padėtyjė: Po Pirmojo pasaulinio karo visą laiką Europa sėdėjo ant parako statinės K.Bor.
ant pinigų̃ sėdė́ti būti turtingam: O, jis turtingas, an pinigų̃ sė́di Gdl.
ant rugi̇̀nių šiaudų̃ sėdė́ti likti neištekėjusiai: Šit ir sėdi merga ant ruginių šiaudų ir veria metelius J.Balt.
ant sėmenõkų sėdė́ti nieko nedirbti: Koks iš jo darbinykas – tik ant sėmenõkų sėdė́t Brž.
ant sprándo (kãklo) sėdė́ti
1. DŽ1 gyventi ne savo sąskaita; savo buvimu varginti ką, kliūti kam: Vaikas sė́di tėvui an sprándo Gdl. Aš šiemet in jo sprándo sė́džiu, pirštu piršto neprikišiau niekur Ut. Pavalgius, apsirengus – niekam nesė́džiu ant sprándo Rs. Ar verta penėt tokis – an motinos kãklo sė́di LKKXIII117(Grv). Ji čia turia savo kertelę ir niekam ant kãklo nesė́džia Brž.
2. išnaudoti: Ramiau, ramiau, ponuli. Praėjo laikai mums ant sprandų sėdėti P.Cvir.
3. prisispyrus raginti, versti: Vėl reikės važiuoti, vėl sėdėti ant sprando, kol toliau ištaisys Žem.

ant supùvusio súolo sėdė́ti būti keblioje, nemalonioje padėtyje: Jis sė́di ant supùvusio súolo Dkš.
ant tur̃to sėdė́ti būti turtingam: Kad aš esu varge i ant tur̃to sėdė́dama Žr.
ant žari̇̀jų sėdė́ti labai blogai gyventi, jaustis: Jis tenai ant žari̇̀jų sė́di Mrj.
ant žẽmės sėdė́ti neaugti: Dobilai sė́di in žẽmės – nėr šiemet Klt.
basynàs sėdė́ti be reikalo ilgai gaišti: Išėję gatvėn, basynàs sė́di Užp.
kaltūnù ant galvõs sėdė́ti būti labai įkyriam: Jis man kaltūnu ant galvos sėdi, nebegaliu KlK14,74(Pn).
(kieno) kišẽnėje (kešẽnėje Ps, kešẽniuje Trgn, rañkoje) sėdė́ti Alk būti kam prasiskolinus, nuo ko priklausyti: Visa apylinkė sėdė́jo jo kešẽnėj Užp. Kaip te verčiuos, teip, bet kito kešẽniuj nesė́džiu Ktk. Neužmiršk, kieno tu kešẽnėj sė́di! Ėr. Ką jis turės pinigų, kad mano rañkoj sė́džia! Slm. Svetimoj kišenėj sėdi LTR(Šll).
(kokiame) krėslè sėdė́ti užimti kokią padėtį: Mano vaikas ar tokiam krė́sle sė́džia – kaip aš galiu ant kito sakyt! Jnš. Žmogaus darbai, o ne tai, kokiam jis krėsle sėdi, turėtų būti viskam matas rš.
po padurkù (kantapliù; Žem) sėdė́ti būti žmonos valioje: Jis tik po padurkù sėdė́t Alk.
prie (kieno) sùbinės sėdė́ti vlg. būti globojamam: A pradės vaikai pri motynos sùbinės sėdė́ti?! Savo gyvenimą tura pradėti Krš.
sàvo gyvẽnime sėdė́ti savarankiškai, gerai gyventi: Aš jau sàvo gyvẽnime sė́džiu Dkš.
sė́di rūtà LTR(Trg) toks liaudies šokis.
šali̇̀nėse Jùrgis sė́di baigiasi pašaras: Kuo šersi, jei šali̇̀nės[e] Jùrgis sė́di Vrn.
apsėdė́ti tr.
1. Krč sėdint budėti (ppr. prie ligonio ir numirėlio): Apsėdė́ti ligonį, t. y. sarginti J. Lavoną apsėdė́ti, arba budėti J. Prašom ateit senelio apsėdė́ti, vakar pasimirė Skrb. Pryš smertį eidavo apsėdė́ti Pgr. Moterys išėjo nabašnyko apsėdė́ti Ps. Pati sarginau, pati ėjau naktim apsėdė́t Skr. O palenk galvelę visiems draugams, visiems kaimynėliams …, kurie tave apsėdi, kurie nepatingėjo LTsII531. Ne motina skrynią krovė, ne broleliai apsėdėjo LTR(Grv).
2. refl. LL132 apsibūti, užtrukti sėdint: Aš apsisėdė́jau ir neinu, o jūs nevarot Alk. Jeigu sėdi, tai ir sėdėk apsisėdė́jęs Mrj.
ǁ užsibūti kur, ilgiau pagyventi: Apsisėdėjęs Nicoj, nutolau visai nuo Kauno gyvenimo, draugų ir pažįstamų V.Myk-Put.
3. Q84 turėti kaip nuosavybę, paveldėti.
4. N apsiausti, apsupti.
atsėdė́ti Š
1. intr. praleisti laiką sėdint: Ana gi tris savaites atsėdė́jo prie jos Dgp. Atsėdėjau vakarėlį už vieną mažą kieliškėlį KrvP(Vlk).
| refl. prk.: Būs bulbės, atsisėdė́s savo laiką (pabuvusios žemėje, pradės dygti) Krtn.
2. refl. MŽ219, Ak, Š pakankamai sėdėti: Atsisėdė́jo vaikas, trejus metus nevaikščiojo Lb. Ačiū, aš atsisė́džiu per dienų dienas Mrj. Tai dabar aš tau lauksiu be darbo, ligi tu atsisėdė́si?! Ds.
3. tr. sėdint nuvarginti, nusėdėti: Atsėdė́jau koją, traukutis traukia Dv. Atsėdė́jau koją, ką ir paeit negaliu Grv.
4. intr. N, DŽ, Ssk, Lp atbūti skirtą laiką kalėjime: Šešelis metus atsėdė́jau Grv. Kaltinykų buvo ir daugiau, ale jau aš vienas atsėdė́jau Jž.
| refl.: Jis parėjo atsisėdė́jęs, o jo brolis dar tebesėdi Skr.
ǁ tr. kalint atlikti: Koravonę atsėdė́ti KI28.
5. intr. atbūti tupint, atitupėti: Dar voversys atsėdė̃s, ba sniegas an žemės, nematyt lauko Trak. Jau kalnai gryni, daug lauko yr, voversys jau neatsėdė̃s – užgiedos Trak.

×dasėdė́ti (hibr.) tr. baigti pragyventi, nubūti: Savo gyvenimą dasėdė́sme čia Aps.
įsėdė́ti tr.
1. įspausti, įduobti sėdint: Besėdėdamas įsėdė́jau duobę ant žemės J. Mokydamos siuole (suole) duobes įsė́da Krš. Atėjo an tos vietos – tai tokia kupstynė; an kupstų insėdėta, rado, arklių kur stovėta BsV317.
2. refl. Š, Ds užtrukti, užsibūti sėdint, užsisėdėti: Įsisėdė́jai ilgai, kelkis, eik J. Nuejo ir insisėdė́jo, ir daryk ką nori su tokiu žmogum! Trgn. Tai įsisėdė́jo: ar neprigis tik! Vlkv. Kur įsisėdėjom, ten sėdėkim! Lp.
3. nuo seniai apgyventi, užimti: Pagaliau visus nustebino, apleisdamas įsėdėtą vietą Vaižg.
4. refl. įsisenėti: Įsisėdėjusi liga B, N.
išsėdė́ti; N, LL23,295
1. intr. išbūti sėdint: Išsėdė́jom valandą be vieno žodelio Krš. Tas vaikis i veselę iškėlęs, dvi savaiti pri stalo išsėdė́jęs Jdr.
ǁ išgyventi sėdint: Penkius metus išsėdė́jo [ligonis], negalėjo atsigulti Krš.
2. intr. ištverti, iškentėti sėdint: Jaunikaitis, nebegalėdamas ant degančios kaladėlės išsėdė́t, musėjo išeit BM54(Vžns).
3. intr. išbūti, nieko neveikiant: Dyka sėdėt neišsėdė́siu – eisiu namo Klt. Išejo ūlyčion ir išsėdė́jo visą dieną Ob. A taip gali visą amžių išsėdė́ti be darbo?! Rdn.
4. intr. DŽ1 išbūti sėdint ir ką nors veikiant: Lig dvylektos reikėjo išsėdė́t su šakaliuku (prie skalos) Nmk. Taip ir išsėdėjai su knyga visą šeštadienį? K.Saj. Vyro nebuvo namie… Malūne pernakt išsėdėjo J.Paukš. Kortosnan grajinam, tai visą naktį išsė́dim Nmč.
5. refl. Š pakankamai sėdėti, pailsėti: Išsisėdė́jau, mažai šiandie dirbau Dglš. Kad ganyt [leistų], tai dar išsisėdė́tai Asv. Paliovus lašenti, vaikai, išsisėdėję pirkioje, išbėgo už vartų po balutes pabraidyti Mš.
6. tr. sėdint išduobti: Paltas dar nė kiek neišsėdė́tas Rm. Klotys [Gaubienės sijono] jau išsėdėtos I.Simon. Vyrai labai kelnių kelius išsė́da Krš. Žiūrėk, kokią duobę šiene išsėdė́jau Ds. Velnias išsėdė́jo akmeny duobelę Š.
| refl.: Kelnės jau išsisėdė́jo Mrj.
7. tr. DŽ1 gauti, laimėti ką sėdint: I sėdžia ant to kranto, meškerio[ja] – i ką tu tę gali išsėdė́t?! Jrb. Kai sėdėsim, tai nieko ir neišsėdė́sim Mrj. Ką čia išsėdė́su – važiuosu į miestą! Krš.
8. intr. išbūti skirtą laiką kalėjime: Mėną išsėdė́j[o] [kalėjime] LKKII206(Zt). Lygiai keturias dešimtis metų esame išsėdėję tamsiame kalėjime rš.
ǁ tr. atlikti bausmę: Mokinys išsėdėjo savo nevalią J.
9. tr. Vlk išperėti: Pasodino vištą, ir išsėdė́jo mazkelaičius vištelaičius LKKII218(Lz). Sudėjo povelė te tris kiaušinelius, išsėdė́[jo] povelė tai tris povytelius (d.) Ad. Pasėdėsi ant pečiaus dvi savaites ir išsėdėsi kumeliuką LTsIV386.
◊ gùrklį iš[si]sėdė́ti išvirškinti: Kap jau višta neišsisė́d[i] gùrklio, tai jau ana ir išgaišta Dv. Višta neišsėdė́jo gùrklio ir išstipo Ml.
nusėdė́ti
1. intr. ištverti sėdint, galėti sėdėti: Atsisėdau prie akėčių, negaliu nusėdė́ti – skauda šoną, ir gana Pc. Nenusė́džiu, nenubūvu, pati savęs nenuturiu Tvr. Negaliu nusėdė́t, reik bėgt namo Gs. Kiba tau ašaka dygsta, ka nenusė́di?! Kt. Ko tu nenusė́di lyg an ylų? Mrj. Tai nenusė́di – lyg an žarijų! Mrj. Ko nenusė́di, a pašinas šiknon įlindo?! Vlkv. Nenusė́di an daikto, sakytai, kruopos šikinę drasko Rod. Ot, kap tu negali ramiai nusėdė́t! Pns. [Nuvargęs] vos galėjo ant arklio nusėdėti MPs. O paėdęs grieš be galo, ir visi svečiai nenusėdės už stalo DS173(Rs).
2. tr. DŽ sėdint nuvarginti: Nusėdė́jau kojas, kad nutirpo J. Nebgaliu paeit – nusėdė́jau koją Kp. Nusėdė́jau betupėdama pri jūso kojas Krš. Išlipa iš vežimo, kad kojų nenusėdėtų, paeina pėsčias, tegu ir arklys atsikvepia rš. Dieną kelius nusėdėjau, naktį rankas nugulėjau D44.
| refl. DŽ1, Klk, Jrb: Kojos nusisėdė́jo besėdant, i kremtu Pln. Nusisė́di par dieną berašydamas, tai nori pasivaikščiot Kp. Sėdė́damas nusisėdė́jau, ramstydamas nusiramsčiau J. Nusisė́da be darbo i serga Šts. Pasirangė fotelyje, lyg būtų nusisėdėjęs, ant stalo pasirėmė J.Paukš.
3. intr. pabūti sėdint, pasėdėti: Susibruka rankas, nusė́džia, nusė́džia i vėl valgo – kokius triskart teip pasilsia Lnkv. Nusėdė́jau gerą valandą, o ano nesulaukiau Šts. Nusėdė́j[o] dieną kalvis Lp. Kartais ir taip nusėdi daug laiko [be darbo] Lp.
| refl.: Nusiklauso zuikis, nusisėda i kriupena obelių griaužti Šts.
4. tr. palikti žymes, įduobti ilgai sėdint: Tai daugiaus ji ten sėdėjo, sėdėjo, net drabužius nusėdėjo! BsPII89. Mano žirgelis labai nuvargintas, aukso balnelis labai nusėdėtas LTR(Tvr). Nugisėdė́jau suolą, suolelį (rd.) Jž. Vieną ežę ravė[ja], o antrąją nusė́da pusę Sd.
| Kad ir daug, vis tiek sėdėsi nusėdė́si (nuravėsi) tuos burokus Trgn.
5. tr. iškalėti: Koravonę nusėdė́ti KI28. Kaip veik jis paskutines bausmes bus nusėdėjęs prš.
6. tr. ilgą laiką būnant nugyventi: Visi plačiašniūriai išsikėlė į vienkiemius, nieko gero nusėdėtose vietose nepalikę J.Balt.
7. intr. DŽ1 galėti nubūti, ištverti (vienoje vietoje): Nenusė́di vaikai pirkioj, net virba, net virba Klt. Tik siuva, siuva, nusėdėt negali Mlt. Kad jis vietoj nenusė́di, jam tik bėgt Mrj. Ana tai nenusė́di namie, vis eina ir eina An. Ka uogos būt sausos, tai nenusėdė́tumėm stubo[je] Vdk. Tai lėk lėk pas tą savo Katrę – matau, kad jau nebenusė́di! Sml. Jis nenusėdimas žmogus J.Jabl.
| Dykas kas galėjo nūsėdė́ti an trijų aktarų! Grd. Šiuolaikiniai poilsiautojai vienoj vietoj ilgai nenusėdi sp.
pasėdė́ti intr. K; M, LL168
1. DŽ1 kiek sėdėti, pabūti sėdint: Anas pasė́džia, kol arklys pasilsia Ob. Ir pasė́di, ir pagieda kokią giesmelę [šienaudamas žmogus] Mrc. Prasidės ravėjimai, šienavimai – minutės pasėdė́t nebus kada Mžš. Pats išeina in sodelį, pasė́d[i], pats in susiedą nueina Eiš. Kap pasė́di, tai čia kojas lyg bado, lyg diegia Ktv. Pakeliui pasė́džiu Dbg. Pasė́dy, nekada ažeini GrvT91. Pasėdyte, kole eiste gultie Tvr. Pasėdė́k – a rugiai birna, pasėdė́k Krž. Užeidykit pirkion pasėdė́t LKT402-403(Šč). Aš labai prašau, ateikit, pasėdėsime KlbVI106(Mlk). Pasė́dit (pasėdėkite) truputį Lz. Sėsk, pasėdė́k, gal ne mielių atėjai?! Krs. O kur eiste, pasė́dyte! Pst. Kodėl gi nepasėdėti, turint kuo sėdėti? Vaižg. Kad žinočia, kad tiesa, stovėjus pastovėčia, sėdėjus pasėdėčia (d.) Mrj. Nor aš šokt nemokėsiu, kampe pasėdė́siu DrskD250.
| refl. DŽ1: Eisim, jau pasisėdė́jom Srv. Ant kalno pasisėdė́jom Ėr. Šiaip taip pasisėdėdamas parsikebetuosiu namo Rd. Einam pasisėdė́damos, pasilsėdamos LKT111(Kltn). Tu pasisėdėk, o aš eisiu vietos paieškot LTR(Krtn). Paėsias, pasėdė́sias ir nueisias Krš. Pasisė́dim, ponios mergos, pasisė́dim JV532. Padėjęs krėslelį, pasisėdėsi NS26.
| prk.: Pasisėdė́jo (pabuvo neužsėta) žemė, gal viskas geriau augs Krš.
2. DŽ galėti, įstengti sėdėti: Vos tik pradėjau vienas pats gilioje lovoje pasėdėti, jau visa aiškiai mačiau, kas aplink mane darosi Vaižg. Pusantrų metų ir vis dar nepasėdi, nekalba vaikas rš. Aš vos tik į vežimą (vežime) pasėdė́t galėjau Pgg. Nepasėdžiu ant žirgelio Ls. Ne, ne, nenešiu tavęs, muno nugara kieta, nepasėdė́si BM377(Plng). Nebegali niekaip pasėdė́t (ima miegas), tai išbėgi lauka Mšk.
3. LL268 ištverti sėdint: Nepasė́d[i], ale eina ir eina – kap vėjas Arm. Kurio čia branto siunti, a nepasė́di vieto[je]! Vvr. Jis eina ir eina – kai paštas, vietoj nepasė́di Ig. Nepasėdi, gal yla šikinėj? LTR(Vj).
4. padirbėti sėdimą darbą: Pasė́di biskį, pasė́di, ale i užpelnai Jrb. Mokytojai vaiką nuvesk. Tegu pasėdi su knyga rankoj J.Balt.
^ Plonai verpsi – pasėdė́si, smulkiai malsi – pastovėsi LKT104(Pd).
5. pabūti netekėjusiai: Tai da pasėdė́si, kad neini už manę Dg.
6. pabūti kalėjime: Pasėdė̃s porą metų, tai žinos Švnč.
7. pasitenkinti kuo ribotu (ppr. apie maistą): Be karvės – paskutinė, an duonos nepasė́du Brs.
◊ ant kabliùko pasėdė́ti pabūti paskutinėje pabrolių ar pamergių poroje: Marcyt, aš tave prašysiu par mano veseliją ant kabliuko pasėdėt Sml.
parsėdė́ti tr. sėdint įduobti: O ir parsėdėjom aukštą kalnelį (d.) Smn.
pérsėdėti intr., parsėdėti M
1. LL190 išbūti sėdint, išsėdėti: Pérsėdžiu pernakt [ant vežimo], kad arklių kas nenuvest Lp. Tegu einie pašokti: jaunas nepársėdės Krš. Ana prie ligonio pársėdėjo visą vakarą J. Pérsėdėti visą dieną K. Pagal pečių pérsėdėjau, su berniukais peršnekėjau apie tą štuką Ps. Jaunasis, visą tą laiką užstalė[je] parsėdėjęs, kėlės ir prė jaunosios prisiartino S.Dauk. Už skobnelio persėdėjau, ant rankelių perrymojau LTR(Kb). Parsėdė́jo jis tenai (kriaušėje) trejus metus BM75(Vb).
2. SD299 ilgiau už kitus išsėdėti, išbūti: Kiekvieną vakarą jis visus pérsėdi Gs. Persėdmi N.
3. refl. per ilgai, per daug sėdėti: Pársisėdėjau ant vietos, kad viduriai mano ėmė kėžti (pūstis) J.
4. refl. per ilgai išbūti krosnyje (apie duoną): Duona po pečiaus pársisėdėjo Ll. Žiūrėkit, kad nepársisėdėtų duona po pečium Up.
prasėdė́ti K
1. intr. DŽ1 praleisti laiką sėdint: Visą pusnaktį prasėdė́jau Msn. Nė pats nepajutau, kad visą valandą prasėdė́jau Up. Kap tau nedaėda visą dieną trobon prasėdėt Kpč. Kap kada prasėdė́davom lyg dienai OG371. Tris dienas, tris naktis už stalelio prasėdėjau KrvD67.
ǁ pirmiau sėdėti: Sėskit čia, kur mūsų prasėdė́ta Sb.
2. intr. prabūti be darbo, pradykinėti: Negavo vietos, metus taip prasėdė́jo Krš.
3. intr. išgyventi vienoje vietoje, neišvykstant: Sėdžiu, prasėdė́jau kap baravykas senas, niekur nebuvau Dv. Jug vaikai neprasėdė́s pri motynos visą amžių! Rdn. Prasėdė́jau ten devynis mėnesius Vn.
4. tr. sėdint pradėvėti, pratrinti: Prasėdėjau skylę kelnėse Db. Tas krėslas jau senas, prasėdė́tas Rs. Jau prasėdėjom liepos suolelį, dar nesulaukėm savo brolelio KrvD63. Mes prasėdėjom storus suolelius, mes nurymojom baltas rankeles LTR(Sn).
5. tr. sėdint praleisti, pražiopsoti: Prasėdė́jau autobusą Ign.
6. intr. išbūti įkalintam, pasodintam: Metus kalėjime prasėdė́jo DŽ1.
prisėdė́ti
1. intr., tr. DŽ1 pakankamai ilgai sėdėti: Prisėdė́jo ubagas pilnus pakelius J. Aš prisėdėjau, mano motinėle, po radastų krūmeliu BsO75.
| refl. K: Ačiū, nesėsiu, prisisėdė́jau atvažiuodamas Mrj. Dėkui, jau gana prisisėdėjau rš.
2. intr. N būti, dalyvauti kur sėdint.
| refl.: Kad aš žinočiau, kad mano būtų [mergelė], šalia prisisėdėčiau N106.
3. tr. DŽ gauti sėdint: Ką tu čia prisėdė́si sėdėdamas Kp.
4. intr. pakankamai ilgai kalėti: Ir po teismus išsitampei, ir kalėjimuose prisėdėjai rš.
5. intr. prižiūrėti: Neprisėdė́siu aš prie jai (prie ligonės) Klt.
susėdė́ti
1. tr. DŽ, Šts, Rm, Sdk pasėdus suglamžyti: Žiūrėk, kad susėdė́jai suknelę! Skp. Susėdė́jai man kepurę – užsisėdai ir sėdėdamas sulamdei Š. Kur tu tep susėdė́jai paltą?! Mrj. Susėdė́jo ir surūkšliojo jis drabužius J.
| Susėdė́jo biesas tave, ir palikai susitraukus, žema, neaugi nieko J.
^ Esi toks kaip susėdė́tas KlvrŽ. Nedikta, kaip po subinės susėdė́ta Lkv.
| refl. tr.: Tai važiuodama susisėdė́jau paltą! Šn.
2. tr. sėdint sudėvėti, sutrinti: To suolo tu savo amžiuj nesusėdėsi rš.
3. intr. išbūti prie sėdimo darbo: Jis vienoj klasėj dvejus metus susėdėjo Sk.
| refl.: Susisėdėk pri verpalo – ir sukietės viduriai Šts.
4. refl. užsibūti neištekėjusiai: Laukė geresnio – ir sussėdė́jo Rod.
5. tr. laimėti, gauti, sulaukti sėdint: Kai namuos sėdėsi, nieko ir nesusėdė́si Šn. Nežinia, ar susėdė̃s ką, ar ne Lp.
| refl. tr. BŽ124.
užsėdė́ti
1. intr. užtrukti, užsibūti sėdint.
| prk.: [Mateušas] kėlės ižg nuodžios savo, kurioje jau buo užsėdėjęs ir užgulėjęs DP513.
| refl. LL312, BŽ476: Kai nuėjai, tėvai, tai ir užsisėdė́jai! Alk. Reik eiti namo – gi mat užsisėdė́jau Pc. Kartais užsisėdėdavo ligi išnakčių, aptardamas su skulptorium miesto reikalus K.Bor.
^ Geri sveteliai, kai neužsisėdi KrvP(Krsn).
2. refl. nuvargti, suglebti sėdint, nusisėdėti: Ką tie ponai nesirgs: užsisė́di per dienas, ir sustoja kraujas Srv. Sėdi sėdi – ažsisėdė́ję, lepios dukterys Klt.
3. intr. išbūti, iškęsti sėdint: Kap pridegina [pirtyje], karšta, negalima užsėdė́t Nmč.
4. refl. užsibūti neištekėjusiai: Katros mergaitės labai renkas – užsisė́džia Ps. Jei uždabos pirmiau jautį, tai ženklas, kad nutekės, o jei karvę, tai užsisėdės LTIII456(Kls).
5. tr. gauti sėdint: Užsėdėta liga Pkr.
6. tr. laimėti, gauti niekur neišeinant, būnant vienoje vietoje: Namie sėdėdamas, nieko neužsėdė́si Sb.
7. tr. sėdėjimu ką užlaikyti: Jei, šliūban važiuojant, jaunamartė sėdi ilgai už stalo, tai ji užsėdi to kaimo mergas, ir ilgai nebūva vestuvių LTR(Srj).
8. tr. užgyventi: Kas užsėdė́jo, tam ir liks žemė Ds.
9. tr. Dv, Grv užperėti: Pautai jau ažsėdė́ti, jau išeidis žąsyčiai Lz.