Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (85)
džiūti̇̀s
Apibrėžtis
1 džiūti̇̀s sf. sing. (4)
1. džiovinimas; džiūvimas: Be vėjo maža džiūti̇̀s Ktk. Tokiem dobilam reikia daug džiūties Grl.
2. džiūvimas, nykimas: Stuburo smegenų džiūti̇̀s (med. tabes dorsalis) DŽ. Neviernuosius paliekt ant džiūties Mž288. Ištiks tave Viešpats džiūtimi Ch5Moz28,22.
3. SD356, [K] plaučių liga, džiova: Jau kurs žmogus įgavo džiū̃tį, džiūčià ir galą gaus Vvr. Išgirdo sodalėj mergelę nu trijų metų džiūčia sergant M.Valanč. Plaučių džiūties ligą įgavęs buvo LC1887,9.
^ Kad tau Dievas duotų džiūtį! Rod.
1. džiovinimas; džiūvimas: Be vėjo maža džiūti̇̀s Ktk. Tokiem dobilam reikia daug džiūties Grl.
2. džiūvimas, nykimas: Stuburo smegenų džiūti̇̀s (med. tabes dorsalis) DŽ. Neviernuosius paliekt ant džiūties Mž288. Ištiks tave Viešpats džiūtimi Ch5Moz28,22.
3. SD356, [K] plaučių liga, džiova: Jau kurs žmogus įgavo džiū̃tį, džiūčià ir galą gaus Vvr. Išgirdo sodalėj mergelę nu trijų metų džiūčia sergant M.Valanč. Plaučių džiūties ligą įgavęs buvo LC1887,9.
^ Kad tau Dievas duotų džiūtį! Rod.
privisi̇̀mas
Apibrėžtis
visi̇̀mas sm. (2) BŽ473, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; Rtr, BTŽ → visti 1: Dirbtinas visi̇̀mas E. Nelytinis visi̇̀mas E. Spartus pelių visimas rš. Kūno gyvenimas vyriausiai vyksta kvėpavimu, mitimu, augimu, visimu ir judesiu Vd. Pastipęs žmonių visi̇̀mas, knibždėte knibžda Krš.
įvisi̇̀mas sm. (2); A1884,191 → įvisti 1: Pryžastės įvisimo kalvinų M.Valanč.
išvisi̇̀mas sm. (2) NdŽ → išvisti: Akių sugedimo priežastis gali būti degeneraciniai vyksmai, išvisimai P.Aviž.
| refl.: Skundas dėl naujojo sodo išsivisimo rš.
nuvisi̇̀mas sm. (2)
1. Sut dauginimasis, veisimasis.
2. rš išsigimimas.
pravisi̇̀mas sm. (2); Sut, BzB316 → pravisti:
1. Vėl [Viešpats neliepė,] idant vienas vyras turėtų dvi moteri arba daugesn, norint to nekuriemus Dievas perleido sename zokone dėl pravisimo žmonių DP69.
2. [Dievas] paskyrimą judėjimų dangiškųjų, macį elementų, atmainymus čėsų, vaisių žemės, pravisimą vaizdų… laiko ir rėdo MT45.
privisi̇̀mas sm. (2) DŽ, NdŽ, Šts → privisti:
1. Tiek žmonių, baisus daiktas privisi̇̀mas! Užv. Iš peklos privisi̇̀mai musių! Slm. Velnio [strazdų] privisi̇̀mas – debesiai eina Krš.
2. Kuliganų privisi̇̀mas, užsirakinęs turi̇̀ gyventi (kalbėjo moteris) Krš.
užvisi̇̀mas sm. (2) → užvisti 1: Sienoms ejo, toks buvo užvisi̇̀mas pacų Pvn.
įvisi̇̀mas sm. (2); A1884,191 → įvisti 1: Pryžastės įvisimo kalvinų M.Valanč.
išvisi̇̀mas sm. (2) NdŽ → išvisti: Akių sugedimo priežastis gali būti degeneraciniai vyksmai, išvisimai P.Aviž.
| refl.: Skundas dėl naujojo sodo išsivisimo rš.
nuvisi̇̀mas sm. (2)
1. Sut dauginimasis, veisimasis.
2. rš išsigimimas.
pravisi̇̀mas sm. (2); Sut, BzB316 → pravisti:
1. Vėl [Viešpats neliepė,] idant vienas vyras turėtų dvi moteri arba daugesn, norint to nekuriemus Dievas perleido sename zokone dėl pravisimo žmonių DP69.
2. [Dievas] paskyrimą judėjimų dangiškųjų, macį elementų, atmainymus čėsų, vaisių žemės, pravisimą vaizdų… laiko ir rėdo MT45.
privisi̇̀mas sm. (2) DŽ, NdŽ, Šts → privisti:
1. Tiek žmonių, baisus daiktas privisi̇̀mas! Užv. Iš peklos privisi̇̀mai musių! Slm. Velnio [strazdų] privisi̇̀mas – debesiai eina Krš.
2. Kuliganų privisi̇̀mas, užsirakinęs turi̇̀ gyventi (kalbėjo moteris) Krš.
užvisi̇̀mas sm. (2) → užvisti 1: Sienoms ejo, toks buvo užvisi̇̀mas pacų Pvn.
teisùs
1
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris teisingas
apgavìkas
kas apgaudinėja, sukčius
Visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai konkretūs sielvartuose,... gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiausiais NT.
apgavìkas
kas apgaudinėja, sukčius
Visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai konkretūs sielvartuose,... gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiausiais NT.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris teisingas, doras
nesąžinìngas
kuris elgiasi ne pagal sąžinę
Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų?" NT.
nesąžinìngas
kuris elgiasi ne pagal sąžinę
Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų?" NT.
3
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris teisingas
neteisùs
kuris neteisingas
Tu pajunti ir savo paties kainą, matai, kur tu teisus, kur neteisus rš.
Ir kodėl taip sutvarkyta, kad žmonės kariauja tarpusavyje, kad liejasi kraujas, liejasi ašaros ir kiekvienas mano esąs teisus o kitas neteisus rš.
Patikėjus, kad teisus Kainas, o Abelis – neteisus, tektų padaryti išvadą, jog Dievas suklydęs rš.
Ans nes daro, jog saulė užteka ant piktųjų ir gerųjų ir lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų Chil.
Ir nuleidžia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų Bit.
neteisùs
kuris neteisingas
Tu pajunti ir savo paties kainą, matai, kur tu teisus, kur neteisus rš.
Ir kodėl taip sutvarkyta, kad žmonės kariauja tarpusavyje, kad liejasi kraujas, liejasi ašaros ir kiekvienas mano esąs teisus o kitas neteisus rš.
Patikėjus, kad teisus Kainas, o Abelis – neteisus, tektų padaryti išvadą, jog Dievas suklydęs rš.
Ans nes daro, jog saulė užteka ant piktųjų ir gerųjų ir lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų Chil.
Ir nuleidžia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų Bit.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris teisingas, doras
nuodėmìngas
kuris smerktinas
Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio, mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų NT.
nuodėmìngas
kuris smerktinas
Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio, mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų NT.
praskálsinti
Apibrėžtis
skálsinti (-yti K), -ina, -ino Š, Rtr, DŽ, Erž, skal̃sinti Ėr
1. tr. po truputį, taupiai vartoti, kad ilgai užtektų: Jijė skálsina mėsą, taukus, kad užtektum ant Užgavėnių [= Užgavėnėms], t. y. po biškį teduoda šeimynai J. Kai daug pieno yra, tai i neskálsinu Ll. Skalsinom, pjaustėm bulbas, dėl to ir menkos užderėjo Pnm. Kiek tos varškės buvo – pusė sūrio! Ir tai jau skálsinom skálsinom Vdžg. Grebėstus skálsina, plačios lentos Slm.
| Seniau dalgis sunkiau buvo gauti negu dabar, dėl to labiau jį skalsino (tausojo) M.Katk.
^ Duoną skálsink rytojui, ne darbą J.Jabl.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, sutaupyti: Ai, kaip daug jie (žirniai) mums per metą skálsina duonos! K.Donel. Daug duonos kepalų ir ketvirčių rugių jums skalsina [bulvės] K.Donel1.
3. tr., intr. trukinti, vilkinti: Neturėjimas sūdynės skalsino visus mano darbus I. Sekančiai dienai reikalą skálsinti NdŽ.
| Skálsina (delsia) kaži ko, vieną vaiką tetura Krš.
| refl.: Skálsinas (nespartu) menkos pakulos verpti Šts.
4. tr. SD197, N, MKr229, KN183, Rtr didinti, dauginti, gausinti: Aitvaras rinko ir skalsino naudą to ūkininko I. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skálsina gamtas, o nuodėmes ižsvilina DP400.
| refl. Bt1PvK1,9, SE34: O jog skálsinsis neteisumas, tad užges meilė tūlų žmonių DP373. Tvirtais būkite, skalsindamies darbe Viešpaties SPI44.
5. tr. teikti skalsą, apsčiai duoti: Pūstelnykas padavė jam abudu bliūdu ir sako: „Valgyk, mums ponas Dievas skálsys“ BM265(Rd). Skalsins pondzies ir besočius Vkš.
◊ skálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Jei nuejęs rasi jau visus už stalo, tai sakyk: skálsyk Diẽve! Nm. Skálsyk Diẽve! Rdš, Mrs, Ar, Lnkv. Skálsyk Diẽve, kas valgo Šn. Skalsink Dieve, skalsos! M. Skálsink Diẽve! – Dėku už skalsą Grž. Skálsink Diẽve! – Prašom pro šalį Krs. Skalsink Dieve! – Prašom, kas savo atsineša Šl.
atskálsinti tr. atlyginti, kompensuoti: Sugaištį Dievas atskálsina – nesigailėsi, eik! Pg.
išskálsinti tr. Krš po truputį vartojant, sutaupyti: Ką čia beišskálsinsi, duok, kad priėstų Up.
| refl. tr.: Išsiskálsinom geruosius rūbus, tai ligpavasar ir išteks Ds.
paskálsinti
1. tr. K po truputį vartoti, kad ilgai užtektų, pataupyti: Paskálsink obalių, t. y. neduok daug, kad skelstum kitam kartui J. Paskálsinkiam miltus, kol bulbių dar yr Užv. Paskálsink pašarą, kad ilgiau užtektų Up.
| refl.: Pasiskálsina mesa beposnykaujant Šts.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, padaryti skalsesnį: Bulvės paskálsina duoną DŽ1.
3. tr. DP126, KN60, N, Sut, M, LL170, Ser padauginti, pagausinti: Nešiojo numon kaulus sudegintųjų gyvolių, vildamos, jog tie kaulai paskalsys javų brandą M.Valanč.
4. tr., intr. padaryti, kad būtų pakankamai, gausiai suteikti: Paskalsink mums vieros MKr30. Jus Viešpats tedaugina ir tepaskalsina meile vieno prieš kitą Bt1PvT3,12.
^ Dieve, paskalsyk man, paskalsyk ir jam! KrvP(Ldk). Dieve, paskalsyk duonelę, kad nebadautų maži vaikeliai KrvP(Rtn). Paskalsys ponas Dievas B. Kad Dievas paskalsintų! B594.
5. tr. DŽ, Lp pasakyti „skalsu“: Radęs juos valgant, neužmiršk paskal̃sint Ėr.
◊ paskálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Paskalsink Dieve! TDrI31(Rz), Švn. Dieve paskalsyk B594. Skalsu tamstoms, svoteliai, Dievuli paskalsink NS805.
praskálsinti tr. padaryti, kad ilgai užtektų: Ponas Dievas mums duoną praskalsys Prk.
priskálsinti tr.
1. po truputį vartojant, pritaupyti: Nebepriskálsinsi, kai savam aruode nebėr Ds.
| refl.:
^ Savo duonos neturėjęs, svetima neprisiskal̃sinsi Eiš.
2. Sut padauginti, padidinti, pagausinti: Tada tavi visa šimteriopai priskalsinta bus MP104. Mumus tuo čėsu žadi priskalsint visa, ko tiktai reikalauja žmogystė mūsų MP328.
1. tr. po truputį, taupiai vartoti, kad ilgai užtektų: Jijė skálsina mėsą, taukus, kad užtektum ant Užgavėnių [= Užgavėnėms], t. y. po biškį teduoda šeimynai J. Kai daug pieno yra, tai i neskálsinu Ll. Skalsinom, pjaustėm bulbas, dėl to ir menkos užderėjo Pnm. Kiek tos varškės buvo – pusė sūrio! Ir tai jau skálsinom skálsinom Vdžg. Grebėstus skálsina, plačios lentos Slm.
| Seniau dalgis sunkiau buvo gauti negu dabar, dėl to labiau jį skalsino (tausojo) M.Katk.
^ Duoną skálsink rytojui, ne darbą J.Jabl.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, sutaupyti: Ai, kaip daug jie (žirniai) mums per metą skálsina duonos! K.Donel. Daug duonos kepalų ir ketvirčių rugių jums skalsina [bulvės] K.Donel1.
3. tr., intr. trukinti, vilkinti: Neturėjimas sūdynės skalsino visus mano darbus I. Sekančiai dienai reikalą skálsinti NdŽ.
| Skálsina (delsia) kaži ko, vieną vaiką tetura Krš.
| refl.: Skálsinas (nespartu) menkos pakulos verpti Šts.
4. tr. SD197, N, MKr229, KN183, Rtr didinti, dauginti, gausinti: Aitvaras rinko ir skalsino naudą to ūkininko I. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skálsina gamtas, o nuodėmes ižsvilina DP400.
| refl. Bt1PvK1,9, SE34: O jog skálsinsis neteisumas, tad užges meilė tūlų žmonių DP373. Tvirtais būkite, skalsindamies darbe Viešpaties SPI44.
5. tr. teikti skalsą, apsčiai duoti: Pūstelnykas padavė jam abudu bliūdu ir sako: „Valgyk, mums ponas Dievas skálsys“ BM265(Rd). Skalsins pondzies ir besočius Vkš.
◊ skálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Jei nuejęs rasi jau visus už stalo, tai sakyk: skálsyk Diẽve! Nm. Skálsyk Diẽve! Rdš, Mrs, Ar, Lnkv. Skálsyk Diẽve, kas valgo Šn. Skalsink Dieve, skalsos! M. Skálsink Diẽve! – Dėku už skalsą Grž. Skálsink Diẽve! – Prašom pro šalį Krs. Skalsink Dieve! – Prašom, kas savo atsineša Šl.
atskálsinti tr. atlyginti, kompensuoti: Sugaištį Dievas atskálsina – nesigailėsi, eik! Pg.
išskálsinti tr. Krš po truputį vartojant, sutaupyti: Ką čia beišskálsinsi, duok, kad priėstų Up.
| refl. tr.: Išsiskálsinom geruosius rūbus, tai ligpavasar ir išteks Ds.
paskálsinti
1. tr. K po truputį vartoti, kad ilgai užtektų, pataupyti: Paskálsink obalių, t. y. neduok daug, kad skelstum kitam kartui J. Paskálsinkiam miltus, kol bulbių dar yr Užv. Paskálsink pašarą, kad ilgiau užtektų Up.
| refl.: Pasiskálsina mesa beposnykaujant Šts.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, padaryti skalsesnį: Bulvės paskálsina duoną DŽ1.
3. tr. DP126, KN60, N, Sut, M, LL170, Ser padauginti, pagausinti: Nešiojo numon kaulus sudegintųjų gyvolių, vildamos, jog tie kaulai paskalsys javų brandą M.Valanč.
4. tr., intr. padaryti, kad būtų pakankamai, gausiai suteikti: Paskalsink mums vieros MKr30. Jus Viešpats tedaugina ir tepaskalsina meile vieno prieš kitą Bt1PvT3,12.
^ Dieve, paskalsyk man, paskalsyk ir jam! KrvP(Ldk). Dieve, paskalsyk duonelę, kad nebadautų maži vaikeliai KrvP(Rtn). Paskalsys ponas Dievas B. Kad Dievas paskalsintų! B594.
5. tr. DŽ, Lp pasakyti „skalsu“: Radęs juos valgant, neužmiršk paskal̃sint Ėr.
◊ paskálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Paskalsink Dieve! TDrI31(Rz), Švn. Dieve paskalsyk B594. Skalsu tamstoms, svoteliai, Dievuli paskalsink NS805.
praskálsinti tr. padaryti, kad ilgai užtektų: Ponas Dievas mums duoną praskalsys Prk.
priskálsinti tr.
1. po truputį vartojant, pritaupyti: Nebepriskálsinsi, kai savam aruode nebėr Ds.
| refl.:
^ Savo duonos neturėjęs, svetima neprisiskal̃sinsi Eiš.
2. Sut padauginti, padidinti, pagausinti: Tada tavi visa šimteriopai priskalsinta bus MP104. Mumus tuo čėsu žadi priskalsint visa, ko tiktai reikalauja žmogystė mūsų MP328.
priskálsinti
Apibrėžtis
skálsinti (-yti K), -ina, -ino Š, Rtr, DŽ, Erž, skal̃sinti Ėr
1. tr. po truputį, taupiai vartoti, kad ilgai užtektų: Jijė skálsina mėsą, taukus, kad užtektum ant Užgavėnių [= Užgavėnėms], t. y. po biškį teduoda šeimynai J. Kai daug pieno yra, tai i neskálsinu Ll. Skalsinom, pjaustėm bulbas, dėl to ir menkos užderėjo Pnm. Kiek tos varškės buvo – pusė sūrio! Ir tai jau skálsinom skálsinom Vdžg. Grebėstus skálsina, plačios lentos Slm.
| Seniau dalgis sunkiau buvo gauti negu dabar, dėl to labiau jį skalsino (tausojo) M.Katk.
^ Duoną skálsink rytojui, ne darbą J.Jabl.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, sutaupyti: Ai, kaip daug jie (žirniai) mums per metą skálsina duonos! K.Donel. Daug duonos kepalų ir ketvirčių rugių jums skalsina [bulvės] K.Donel1.
3. tr., intr. trukinti, vilkinti: Neturėjimas sūdynės skalsino visus mano darbus I. Sekančiai dienai reikalą skálsinti NdŽ.
| Skálsina (delsia) kaži ko, vieną vaiką tetura Krš.
| refl.: Skálsinas (nespartu) menkos pakulos verpti Šts.
4. tr. SD197, N, MKr229, KN183, Rtr didinti, dauginti, gausinti: Aitvaras rinko ir skalsino naudą to ūkininko I. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skálsina gamtas, o nuodėmes ižsvilina DP400.
| refl. Bt1PvK1,9, SE34: O jog skálsinsis neteisumas, tad užges meilė tūlų žmonių DP373. Tvirtais būkite, skalsindamies darbe Viešpaties SPI44.
5. tr. teikti skalsą, apsčiai duoti: Pūstelnykas padavė jam abudu bliūdu ir sako: „Valgyk, mums ponas Dievas skálsys“ BM265(Rd). Skalsins pondzies ir besočius Vkš.
◊ skálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Jei nuejęs rasi jau visus už stalo, tai sakyk: skálsyk Diẽve! Nm. Skálsyk Diẽve! Rdš, Mrs, Ar, Lnkv. Skálsyk Diẽve, kas valgo Šn. Skalsink Dieve, skalsos! M. Skálsink Diẽve! – Dėku už skalsą Grž. Skálsink Diẽve! – Prašom pro šalį Krs. Skalsink Dieve! – Prašom, kas savo atsineša Šl.
atskálsinti tr. atlyginti, kompensuoti: Sugaištį Dievas atskálsina – nesigailėsi, eik! Pg.
išskálsinti tr. Krš po truputį vartojant, sutaupyti: Ką čia beišskálsinsi, duok, kad priėstų Up.
| refl. tr.: Išsiskálsinom geruosius rūbus, tai ligpavasar ir išteks Ds.
paskálsinti
1. tr. K po truputį vartoti, kad ilgai užtektų, pataupyti: Paskálsink obalių, t. y. neduok daug, kad skelstum kitam kartui J. Paskálsinkiam miltus, kol bulbių dar yr Užv. Paskálsink pašarą, kad ilgiau užtektų Up.
| refl.: Pasiskálsina mesa beposnykaujant Šts.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, padaryti skalsesnį: Bulvės paskálsina duoną DŽ1.
3. tr. DP126, KN60, N, Sut, M, LL170, Ser padauginti, pagausinti: Nešiojo numon kaulus sudegintųjų gyvolių, vildamos, jog tie kaulai paskalsys javų brandą M.Valanč.
4. tr., intr. padaryti, kad būtų pakankamai, gausiai suteikti: Paskalsink mums vieros MKr30. Jus Viešpats tedaugina ir tepaskalsina meile vieno prieš kitą Bt1PvT3,12.
^ Dieve, paskalsyk man, paskalsyk ir jam! KrvP(Ldk). Dieve, paskalsyk duonelę, kad nebadautų maži vaikeliai KrvP(Rtn). Paskalsys ponas Dievas B. Kad Dievas paskalsintų! B594.
5. tr. DŽ, Lp pasakyti „skalsu“: Radęs juos valgant, neužmiršk paskal̃sint Ėr.
◊ paskálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Paskalsink Dieve! TDrI31(Rz), Švn. Dieve paskalsyk B594. Skalsu tamstoms, svoteliai, Dievuli paskalsink NS805.
praskálsinti tr. padaryti, kad ilgai užtektų: Ponas Dievas mums duoną praskalsys Prk.
priskálsinti tr.
1. po truputį vartojant, pritaupyti: Nebepriskálsinsi, kai savam aruode nebėr Ds.
| refl.:
^ Savo duonos neturėjęs, svetima neprisiskal̃sinsi Eiš.
2. Sut padauginti, padidinti, pagausinti: Tada tavi visa šimteriopai priskalsinta bus MP104. Mumus tuo čėsu žadi priskalsint visa, ko tiktai reikalauja žmogystė mūsų MP328.
1. tr. po truputį, taupiai vartoti, kad ilgai užtektų: Jijė skálsina mėsą, taukus, kad užtektum ant Užgavėnių [= Užgavėnėms], t. y. po biškį teduoda šeimynai J. Kai daug pieno yra, tai i neskálsinu Ll. Skalsinom, pjaustėm bulbas, dėl to ir menkos užderėjo Pnm. Kiek tos varškės buvo – pusė sūrio! Ir tai jau skálsinom skálsinom Vdžg. Grebėstus skálsina, plačios lentos Slm.
| Seniau dalgis sunkiau buvo gauti negu dabar, dėl to labiau jį skalsino (tausojo) M.Katk.
^ Duoną skálsink rytojui, ne darbą J.Jabl.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, sutaupyti: Ai, kaip daug jie (žirniai) mums per metą skálsina duonos! K.Donel. Daug duonos kepalų ir ketvirčių rugių jums skalsina [bulvės] K.Donel1.
3. tr., intr. trukinti, vilkinti: Neturėjimas sūdynės skalsino visus mano darbus I. Sekančiai dienai reikalą skálsinti NdŽ.
| Skálsina (delsia) kaži ko, vieną vaiką tetura Krš.
| refl.: Skálsinas (nespartu) menkos pakulos verpti Šts.
4. tr. SD197, N, MKr229, KN183, Rtr didinti, dauginti, gausinti: Aitvaras rinko ir skalsino naudą to ūkininko I. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skálsina gamtas, o nuodėmes ižsvilina DP400.
| refl. Bt1PvK1,9, SE34: O jog skálsinsis neteisumas, tad užges meilė tūlų žmonių DP373. Tvirtais būkite, skalsindamies darbe Viešpaties SPI44.
5. tr. teikti skalsą, apsčiai duoti: Pūstelnykas padavė jam abudu bliūdu ir sako: „Valgyk, mums ponas Dievas skálsys“ BM265(Rd). Skalsins pondzies ir besočius Vkš.
◊ skálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Jei nuejęs rasi jau visus už stalo, tai sakyk: skálsyk Diẽve! Nm. Skálsyk Diẽve! Rdš, Mrs, Ar, Lnkv. Skálsyk Diẽve, kas valgo Šn. Skalsink Dieve, skalsos! M. Skálsink Diẽve! – Dėku už skalsą Grž. Skálsink Diẽve! – Prašom pro šalį Krs. Skalsink Dieve! – Prašom, kas savo atsineša Šl.
atskálsinti tr. atlyginti, kompensuoti: Sugaištį Dievas atskálsina – nesigailėsi, eik! Pg.
išskálsinti tr. Krš po truputį vartojant, sutaupyti: Ką čia beišskálsinsi, duok, kad priėstų Up.
| refl. tr.: Išsiskálsinom geruosius rūbus, tai ligpavasar ir išteks Ds.
paskálsinti
1. tr. K po truputį vartoti, kad ilgai užtektų, pataupyti: Paskálsink obalių, t. y. neduok daug, kad skelstum kitam kartui J. Paskálsinkiam miltus, kol bulbių dar yr Užv. Paskálsink pašarą, kad ilgiau užtektų Up.
| refl.: Pasiskálsina mesa beposnykaujant Šts.
2. tr. palikti ilgesniam laikui, padaryti skalsesnį: Bulvės paskálsina duoną DŽ1.
3. tr. DP126, KN60, N, Sut, M, LL170, Ser padauginti, pagausinti: Nešiojo numon kaulus sudegintųjų gyvolių, vildamos, jog tie kaulai paskalsys javų brandą M.Valanč.
4. tr., intr. padaryti, kad būtų pakankamai, gausiai suteikti: Paskalsink mums vieros MKr30. Jus Viešpats tedaugina ir tepaskalsina meile vieno prieš kitą Bt1PvT3,12.
^ Dieve, paskalsyk man, paskalsyk ir jam! KrvP(Ldk). Dieve, paskalsyk duonelę, kad nebadautų maži vaikeliai KrvP(Rtn). Paskalsys ponas Dievas B. Kad Dievas paskalsintų! B594.
5. tr. DŽ, Lp pasakyti „skalsu“: Radęs juos valgant, neužmiršk paskal̃sint Ėr.
◊ paskálsink Diẽve taip sveikinami valgantys: Paskalsink Dieve! TDrI31(Rz), Švn. Dieve paskalsyk B594. Skalsu tamstoms, svoteliai, Dievuli paskalsink NS805.
praskálsinti tr. padaryti, kad ilgai užtektų: Ponas Dievas mums duoną praskalsys Prk.
priskálsinti tr.
1. po truputį vartojant, pritaupyti: Nebepriskálsinsi, kai savam aruode nebėr Ds.
| refl.:
^ Savo duonos neturėjęs, svetima neprisiskal̃sinsi Eiš.
2. Sut padauginti, padidinti, pagausinti: Tada tavi visa šimteriopai priskalsinta bus MP104. Mumus tuo čėsu žadi priskalsint visa, ko tiktai reikalauja žmogystė mūsų MP328.
išgélbėti
1
Reikšmė
Apibrėžtis
išvaduoti iš pavojaus
pasmer̃kti, sužlugdýti
skirti pražūčiai, įstumti į pavojų
Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas NT.
Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta NT.
pasmer̃kti, sužlugdýti
skirti pražūčiai, įstumti į pavojų
Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas NT.
Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta NT.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
išvaduoti iš pavojaus, bėdos
prapùldyti, praràsti, pražudýti
netekti ko turimo, sunaikinti, pragaišinti
Nesa ne dėl to ant mūsų Viešpats kryžių ir sielvartus paleidžia, idant mus parapuldytų, bet idant išgelbėtų ir pritrauktų mus savęsp Dk.
Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės NT.
Tačiau tėra vienintelis įstatymo leidėjas ir teisėjas, būtent tas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti NT.
prapùldyti, praràsti, pražudýti
netekti ko turimo, sunaikinti, pragaišinti
Nesa ne dėl to ant mūsų Viešpats kryžių ir sielvartus paleidžia, idant mus parapuldytų, bet idant išgelbėtų ir pritrauktų mus savęsp Dk.
Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės NT.
Tačiau tėra vienintelis įstatymo leidėjas ir teisėjas, būtent tas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti NT.
pradžià
Apibrėžtis
1
daikto, reiškinio, veiksmo pradinė stadija
gãlas, pabaigà, užbaigà
daikto, reiškinio, veiksmo baigiamoji stadija
Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite. Reikia, kad tai įvyktų, bet dar ne galas. Tauta pakils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Tokia bus kentėjimų pradžia NT.
Nuo pradžios iki galo B.
Kadangi žiedas neturi nei pradžios, nei galo, todėl yra kaip amžinybės simbolis rš.
Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo Kudir.
Karti pradžia, saldus galas Jnš.
Jo nesuprasi: kalba tokia, kad ir suveda, ir priveda, ir vis nei pradžios, nei galo, nei in ką lenkia Trgn.
Kišeninę dainų knygelę aš jau buvau perskaitęs nuo pradžios ligi galo rš.
Tą dieną įvykdysiu prieš Elį visa, ką esu grasinęs jo namams, nuo pradžios iki galo ŠR.
Negirk, nepeik dienos be vakaro: darbą ir jo išdarą sprendžia ne pradžia, tik galas Vaižg.
Jei ne pradžia ir ne pabaiga, tai ir višta būt audėja LTR. Mrc.
Ir laumė ausdama bijo pradžios ir pabaigos Plng.
Ne mano pradžia, ne mano pabaiga Mrj.
Yra pradžia – bus ir pabaiga Km.
Girios buvo nematuotos, nežinoma jų pradžia, nei pabaiga rš.
Upė turi du galu – pradžią ir pabaigą Jabl.
Laiminga pabaiga, kaip žinome, visada su kaupu išperka nelaimingą pradžią Gruš.
Jei imsim visą visatą, tai ji amžina – be pradžios ir be pabaigos rš.
Kokia jos ūturka (kalba): tik šmiaukšt pliaukšt – nei jos pradžios, nei pabaigos Ml.
Graži pradžia, bet užbaiga daug gražesnė rš.
Jei menininkas didelis, jis – vienas. Jis vienas nuo pradžios lig pabaigos prk. Marcin. 2 laiko tarpo pradedamoji dalis
gãlas, pabaigà, užbaigà
laiko tarpo baigiamoji dalis
Laikas neturi senų metų galo ir naujų metų pradžios Čapk.
Kad mes ant prašokusiojo meto atgal žvelgiam ir jį apžiūrim nuo pradžios iki galo, tai jis mums yra lyg kaip diena, kurią mes tikt vakar praleidę prš.
Rugpjūtis tai ne veidmainys, ką daro pradžioj ir gale darys prš.
Tai šalis, kuria Viešpats, tavo Dievas, pasirūpina, kurią Viešpats, tavo Dievas, prižiūri visad – nuo metų pradžios lig metų galo ŠR.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje galutinai įsistiprino vieninga lietuvių literatūrinė kalba rš.
Jei sausio pradžia ir pabaiga graži – tikėkitės derlingų metų rš.
Senovės graikai, tie Europos kultūros pradininkai, ilgą laiką manė, kad laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos rš.
Svarbu pradžia, o pabaiga pati ateis Mrj.
gãlas, pabaigà, užbaigà
daikto, reiškinio, veiksmo baigiamoji stadija
Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite. Reikia, kad tai įvyktų, bet dar ne galas. Tauta pakils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Tokia bus kentėjimų pradžia NT.
Nuo pradžios iki galo B.
Kadangi žiedas neturi nei pradžios, nei galo, todėl yra kaip amžinybės simbolis rš.
Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo Kudir.
Karti pradžia, saldus galas Jnš.
Jo nesuprasi: kalba tokia, kad ir suveda, ir priveda, ir vis nei pradžios, nei galo, nei in ką lenkia Trgn.
Kišeninę dainų knygelę aš jau buvau perskaitęs nuo pradžios ligi galo rš.
Tą dieną įvykdysiu prieš Elį visa, ką esu grasinęs jo namams, nuo pradžios iki galo ŠR.
Negirk, nepeik dienos be vakaro: darbą ir jo išdarą sprendžia ne pradžia, tik galas Vaižg.
Jei ne pradžia ir ne pabaiga, tai ir višta būt audėja LTR. Mrc.
Ir laumė ausdama bijo pradžios ir pabaigos Plng.
Ne mano pradžia, ne mano pabaiga Mrj.
Yra pradžia – bus ir pabaiga Km.
Girios buvo nematuotos, nežinoma jų pradžia, nei pabaiga rš.
Upė turi du galu – pradžią ir pabaigą Jabl.
Laiminga pabaiga, kaip žinome, visada su kaupu išperka nelaimingą pradžią Gruš.
Jei imsim visą visatą, tai ji amžina – be pradžios ir be pabaigos rš.
Kokia jos ūturka (kalba): tik šmiaukšt pliaukšt – nei jos pradžios, nei pabaigos Ml.
Graži pradžia, bet užbaiga daug gražesnė rš.
Jei menininkas didelis, jis – vienas. Jis vienas nuo pradžios lig pabaigos prk. Marcin. 2 laiko tarpo pradedamoji dalis
gãlas, pabaigà, užbaigà
laiko tarpo baigiamoji dalis
Laikas neturi senų metų galo ir naujų metų pradžios Čapk.
Kad mes ant prašokusiojo meto atgal žvelgiam ir jį apžiūrim nuo pradžios iki galo, tai jis mums yra lyg kaip diena, kurią mes tikt vakar praleidę prš.
Rugpjūtis tai ne veidmainys, ką daro pradžioj ir gale darys prš.
Tai šalis, kuria Viešpats, tavo Dievas, pasirūpina, kurią Viešpats, tavo Dievas, prižiūri visad – nuo metų pradžios lig metų galo ŠR.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje galutinai įsistiprino vieninga lietuvių literatūrinė kalba rš.
Jei sausio pradžia ir pabaiga graži – tikėkitės derlingų metų rš.
Senovės graikai, tie Europos kultūros pradininkai, ilgą laiką manė, kad laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos rš.
Svarbu pradžia, o pabaiga pati ateis Mrj.
piemylė́ti
Apibrėžtis
mylė́ti, mýli (mỹli, mýlia), -ė́jo
1. tr. SD151, R, K jausti kam prisirišimą, atsidavimą, palankumą; jausti traukimą, linkimą į priešingos lyties asmenį: Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu J.Bil. Kuris myli motiną, tas kurią dieną mylės ir pačią Žem. Jis čia visų mylimiausias žmogus; jis čia ir už tave mylimesnis J.Jabl. Bijomui ir mýlimui turėk arielkos, t. y. kurį bijai ir mýli J. Ne penkiems šešiems manę augino, vienam tėvo sūneliui, mýlimujum berneliui JD1504. Jei geras esi, mylimas esi BB1Moz4,7. Vyrai, mylėkiat moteris jūsų Mž33. Myliegu V. Dievą tavo? DP344. Petre, mylygu mane? DP414. Kartais ir mylintiemus save bei gana dirbantiemus nesisek jų darbai BPII510.
| Turiu arklį mylimą Rm. Bitės juk jaučia, kad aš myliu jas V.Krėv.
^ Myly (mylėk) kap dūšią, krėsk kap grūšią Ml. Myli kaip karvelis pačią LTR(Jnš). Myli kaip katė pelę (iron.) Krp. Nėkas dar nematė, kad šuo mylėtų katę S.Dauk. Mylėk, kaip akį kaktoj turėk LTR(Jnš). Kurs myli, tas tyli LTR(Nj). Lūpos tyli – širdis mýli Trgn. Norėdamas būti mylėtu, pats pirmu mylėk VP35. Gerai mylėti, bet geriau mylimam būti KrvP(Jnš). Ateik belaukiamas, išeik bemylimas B. Taip tavi mylėsiu, kad ir, vilkuo nešant, pakylėsu, meškai pešant – patūrėsu (iron.) Vvr. Aš tave mylėsiu: kai neš vilkas par tvorą – pakylėsiu LTR(Šmn). Darbas durnių myli Dsn.
mylė́tinai Ateik pas marčią savo, ją globok mylėtinai brš.
| refl.: Dabar juodu mylisi ir labai gražiai gyvena J.Jabl. Tėvai juos (vaikus) mylėjo visus vienodai, ir jie mylėjosi tarpu savęs vienodai I.Simon. Žinai, mylias, mylias i pasimeta, o visai nemyliančią parsiveda Pn. Kurie iš pirmo didžiai mylėjos BPII510. Eikš, mylė́kivos taip, kaipo mylė́davos broliai! K.Donel.
^ Mylisi kaip du karveliai Vel. Mylias kai alyva su ugnia LTR(Vdk). Besimylėdami nosį nukanda B.
2. tr. vertinti, branginti: Žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylime S.Nėr. Senų miškai mylė́ta, tūlon giesmėn dėta A.Baran. Myliu laisvę ir darbą pasauly E.Miež. Tai todėl, dėl to be vainikėlio, kad nemylė́jau žalių rūtelių JV932. Myliu tavo balsą, tavo žingsnius, tavo rankas J.Gruš. Mylėt tiesą – geros širdies ženklas SPII118. Didžiaus myli jupą ir čebatus savus, o neg gyvatą savą DP584.
ǁ gerai užlaikyti, rūpestingai prižiūrėti: Gyvulį reikia mylė́t Ut.
3. tr. vaišinti: Suprašėme visus į vestuves, pradėjome vaišinti, mylėti Žem. Grapas mylė́davo arbata Brž. Labai mylėjo, ir medaus davė Pnd. Kad mylėjo, tai mylėjo, ir šustinio davė Kp. Nei arielkos, nei alaus svečiams nenor duoti, o svečiukai nemylėti nenor išvažiuoti LTR(Kp). Tai gardu gerti, kad mýli, gražu pareiti, kad lydi JD1024.
| refl.: Šuva ir vilkas susisėdo už stalo ir pradėjo mylėtis LTI41(Bs). Besimylėdami ir visai nusimylėjo Pnd.
×4. (sl.) tr., intr. mėgti: Gyvuliai ir mỹli šilimą Vrn. Mano sūnus dideliai daines mylė́jo Lc. Taip ana (mergytė) mylia tą kepurę – apsimovusi ir apsimovusi Grg. Aš jau rūgštaus tai nemýliu nieko Pš. Kokius jūs vaisius mỹlit? Vlkv. Musios mỹli medų Azr. Vienas pieną myli, kitas mėsą Ad. Jis girtų labai nemylia Vvs. Boba labai mylėjo valgyt lašinius Vvs. Kas, gyvas būdamas, mylėjo lazdą nešiotis, to ir vėlė ją nešiojas BsVXX. Aš tai myliù sūrį prisūdyt Mrp. Sūnus mylė́jo gardžiai suvalgyt Str. Aš myliu lietuviškai dudent Šlčn. Oi, aš mylėdavau grybaut Kt. Myliù su žmogum paklegėt Drsk. Jis myli pajuokaut, pašnekėt Kš. Žuves visada myli eit prieš vandenį Aps. Aš myliù vaikščiot po laukus Vrn. Petras labai išgert mylėjo, pabaliuit Tvr.
ǁ prk. turėti ką tinkama augimo sąlyga (apie augalus): Lepeškos ne kiekvieną mišką myli (ne visur dygsta) Mrc. Bulvės myli šviežion žemėn: arba sėklą, sako, keisk, arba žemę Čb. Rugys nemylia balėj augt Ppr.
5. tr. saugoti, gelbėti (nuo blogybės, nemalonumo) (prašant Dievą linkėjimuose, pageidavimuose): Tegul Tamstą Viešpats Dievas nuo viso blogo myli LTI425(A.Baran). Rasi, Dievas mylės: rasi, kaip nusuks į šalį tą kryželių Plt. Kad Dievas mylėt mus visus nuog tokio gyvenimo, kaip ana nutekėjus būna Vrnv.
◊ Diẽve (Diẽ, Diẽv) mylė́k (mýlėk, mylỹ)
1. sakoma nusistebint: Mylėk Dieve, kaip lyja! Pn. Diẽve mylė́k, kiek drapanų prisisiuvo, kada gi jas visas ir sunešios! Sim. Čia jai tai mylėk Dieve, rakštis LTR(Ds). Myl' Dieve! Jž. Diẽve tu mylỹ, koks bjaurus! Mlt. Mylė́k Diẽve, koks šaltis! Ds. Dieve myliąs! Ds.
2. sakoma tvirtinant: Diẽvai mylė́k, nuo šio karto jau daugiau nebarsiu JV951. Diẽv mylỹ, šiandien jau daugiau nebelis Ds.
3. sakoma nerimaujant, būgštaujant dėl ko: Tik, Diẽve mýlėk, saugok pinigus! KzR. Die myly, bus lietaus, tai mūs šienas čystai supus Arm. Dieve mylėk nuo svečio! Pšl. Da, Diev myly, gali ažsidegt Skp. Kad pasisuktų, Diẽve mýlėk, žandarai, būtų visiems strioko Šk.
ne Diẽve mylė́k; ne Diẽ mylỹ neduok Dieve (sakoma būgštaujant, kad kas bloga neatsitiktų): Ne Diẽve mylė́k, jis tę nueitų, būt po jam! Alk. Ne Diẽ mylỹ, paregėtų tave šitai darant tėvulis, tai užmuštų! dz.
Põne mylė́k (mýlėk) sakoma ko nors bijantis: Põne mýlėk nuo tokio žmogaus, nuo tokios nelaimės Šts.
tegul̃ Diẽvas mýli
1. sakoma nusistebint: Kokių aš riebių avinų mačiau šiandien ir kokią daugybę, tai tegul Dievas myli! V.Piet.
2. sakoma nerimaujant dėl ko: Kad neema miegas, tegul Dievas myli! Km.
apsimylė́ti
1. žr. sumylėti 1: Taip anuodu gyvenančiu i apsimylėjusiu S.Dauk.
2. susižavėti kuo, pamėgti ką: Apsimylėjo Laukžemiu baronas, čia ir pasilaidojo Lkž.
atmylė́ti tr.
1. MŽ217 atsilyginti meile už meilę: Ką už jo meilę atmylė́ti KI499. Ir kaipog jo už tatai atpenč notmylėt? DP146. Tuo gi jaukinkimės šį poną savą atmylėti BPI268.
2. refl. pakankamai mylėti: Baisiausia terp jų meilė – negali atsimýlėt Gs.
3. vaišinimu atsilyginti už vaišinimą: Ji mañ tada teip primylėjo, o aš vis neprisitaisau jos atmylė́t Slm. Dėkui, tamsta mane primylėjai, ale kada gi aš tamstą atmylė́siu Užp. Aš jį atmylė́jau, t. y. atvaišinau J.
4. R60 atlyginti už gerą darbą, paslaugą.
| refl.: Kad gerai gyvensiu, tai atsimylėsiu, kad blogai gyvensiu, rugeliais atpjausiu LTR(Ob).
5. refl. atsibosti mylėti, nusibosti: Tu man atsimylė́jai Trgn.
įmylė́ti
1. refl. tr., intr. pamilti: Įsimylė́jo tokį senį, ir išvažiavo Ėr. Be jos negali gyventi – įsimylė́jo iki ausų Jnš. Vyriškas į motrišką įsimýlia J. Kad teip labai įsimylėjo žmogų biedną MP174. Ir kasg neįmylėtųs Viešpaties! DP237. Duoki gi, idant ir aš tavęs visa širdžia įsimylėčia brš. Teip Dievas įsimylėjo to pasaulio, jog sūnų savą vienatijį davė DP144.
ǁ patikti: Ponui Dievui įsimylė́jusi duktė, kuri vis meldžias J.
2. refl. pamėgti: Kalvis labai įsimylė́jo į buteliuką Ėr. Labai įsimylė́jęs į tą gėrimą Ėr. Jis baisiai įsimylėjo į knygas rš. Širdis jūnsų įsimylėtų ing dangiškas gėrybes I. Ak, nusidėjimuose įsimylėję žmonės! Gmž. Christus … teip stipriai grynumo įsimylėjo, jog … neturėjo, kur galvą palenktų DP488.
3. tr. įgirdyti vaišinant: Gerai įmylė́ti svečiai įsimanė dainuoti Š.
išmylė́ti tr.
1. mylėti kurį laiką: Išmylėjo man bernelis tik vienus metelius LTR(Pnd).
| refl.: Išsimylė́jova mudu vienus metelius Š.
2. vaišinant išgirdyti (gėrimus), išvalgydinti (valgius): Visą alų jam išmylė́jo, kad tik imtų dukterį Jnšk. Išmylė́jom svečiams daug ragaišio Š.
| refl.: Daug sviesto, sūrių pas mus svečiams išsimylė́jo Š.
3. svetingai priimti: Pirmasis jų darbas buvo nuvesti svetį į pirtį, išpėrus paskuo gerai jį išvaišinti ir šilto[je] trobo[je] išgulinti ir, teip išmylėjus, dar jį palydėti S.Dauk.
numylė́ti tr.
1. pamilti: Meile amžinąja numylėjau tavę DP508. Nes visad turėjo numylėt vierną, o prieš stovėt neviernam MP45. Atjos bernelis numylė́tas Ut. Sūnup savo numylėtamp MKr33.
| Nenumylėk nė vieno tokioms nelaimėms! Šts.
2. vertinti, branginti: Lydėjo širdis į tolimąsias, į numylėtas tėvelių šalis Mair. Mūsų numylėta Tilžė Pgg. Kurie numylėjo aną šlovingą atėjimą jo MKr32.
3. pamėgti: Numylė́jęs Adutiškį (niekur kitur nenori gyventi) Ad.
4. refl. iš meilės nueiti blogais keliais: Mūsų mergytės myli, dažnai įsimyli ir nusimyli rš.
5. vaišinant nugirdyti: Ana tavę numylės, t. y. nučestavos, kad virsi eidamas J. Numylė́jo gerai, tai išsipasakojo Gs. Teip numylė́jo, kad repečkoms parejo Skdv. Reikėjo jai tą dieną visus numylėti, su visais gerti S.Dauk. Nenoriu aš tokios meilės: pirma numyli, paskui juokiasi Srv.
| refl.: Vienam laike ir mūsų Jonas atjojo visai nusimylė́jęs Pnd.
◊ Diẽvas numylė́jo sakoma, kai ką ištinka nelaimė: Dievas numylėjo, t. y. davė ligą, akis atėmė J. Nelaimes datyrę, sakom: Dievas numylėjo VP26. Juos Diẽvas tai jau tikrai numylė́jo: ligom apleidė, o dabar vėl ugnele pakorojo Slm.
Diẽvo numylė́tas silpnas, menkas: Ir čia gi Dievo numylėtas tiltelis – nors nešte arklį pernešk Srv. Tas paršelis Dievo numylėtas – vos pastovia Skr. Eina jau Dievo numylė́tas (girtas girtutėlis) Kzt.
pamylė́ti tr.
1. pamilti: Sunku užmiršti, ką pamylė́jau Šn. Jo tėvai nepamylėjo Prn. Ir pamylėjo Jonukas Marutę, ir vienas be kito negalė[jo] gyvent Pjv. Tu mus didžiai pamylėjai Mž419. Mėnuo viens vaikštinėjo, aušrinę pamylėjo RD27.
ǁ refl. pasimyluoti, pasiglamonėti: Eikš gi, pasmylėsma Sdk.
2. K pavaišinti: Obuoliais pamylė́jo Ktk. Prisikepiau pyragų – turėsiu kuo svečius pamylė́ti Jnš. Ir arklius į tvartą pastatė, ir mus pamylė́[jo] Gs. Neturiu, vaikeliai, kuo aš jūsų pamylė́t Ut. O kas mane pamylės, kaip ne midutėlis?! JD483.
| prk.: Paveš arklys, tik avižų negailėk ir botagu pamylėk Vlk. Kazokai prievaizdą buku kardo šonu gerokai užvakar pamylėję Pt.
^ Nuo savo burnos nenutraukęs, kito nepamylėsi rš. Savęs neprigavęs, kitą nepamylėsi J. Aš tave pamylėsiu, tik savo gerti ir valgyti atsinešk KrvP(Mrj).
| refl. K: Susiėję giminės pasi̇̀myli, pasišnekučiuoja Gs. Atėjus šventai dienai, žmonės, suėję su pažįstamais, pasimyli LTR. Gražiai pasišnekėjo, pasimylėjo ir išvažiavo BsPIV201.
pérmylėti tr. per daug mylėti: Nepármylia vaikų par daug Krš.
piemylė́ti (dial.) tr. suvedžioti: Par daug mylės, kol pymylė́s Dov.
primylė́ti tr.
1. mylėti: Dar užtenkamai vyras muni primýlia Užv. Jisai tave daugiaus primylės, nekaip tavo motina tave primylia RBSir4,11.
| refl. tr. K, Ggr.
2. vertinti, branginti: Ir kurs išmintį primyl, tas, rods, klauso BbSir3,32.
3. R405, Gs privaišinti: Plaučiūns … visus kaimyniškai primylė́t pažadėjo K.Donel. Tai jau juos te primylės bobutė, seniai mačius Ktk. Primylėjo ir ragaišiu, ir medum Dbk. Geri žmonės: primylė́jo mus gražiai, privalgydino Jnšk.
^ Primylėjo, dar ir kišenes pridėjo LTR(Šmn).
| refl.: Prisimylėję visi išsiskirstė J.Jabl. Taip labai prisimylėjo, kad ryto metą vos gyvas ir nuo šalčio pastyręs rastas buvo LC1885,51.
sumylė́ti
1. refl. Šmk pamilti vienam kitą: Anys susimylė́jo labai Šr. Susdabo, susmylėjo ir parvažiavo apsiženiję Aps. Geriau prieš kalnelį vandenėlį neštie, nei susimylėjus viens kitą pamestie (d.) Vrn.
×2. (plg. l. zmiłować się) refl. pasigailėti: Geri žmonės susmylėjo ir jam davė sočiai pavalgyt LTR(Ant). Jau jis ant biedno visada susimyli Kt.
ǁ pusdalyvio forma, vartojama kreipiantis, prašant išklausyti, padaryti malonę: Susmylėdamas, duok man arklių! Db. Nugi prisitrauk bliūdą, nevarvink, susimylė́damas! Rm. Susimylė́dami, tep nedarykit! Gs.
3. tr. pavaišinti: Par laidotuves sumylėjo žmonis: visi gėrė, valgė dvi dieni Šts.
4. tr. suvartoti vaišinant, suvaišinti: Kol mergytę prikalbėjau, daugel slyvų sumylėjau (d.) Jnšk. Dukteryte, kur padėjai [sūrį], gal berniokam sumylėjai? (d.) LTR.
◊ tegù Diẽvas (dievai̇̃) susimýli sakoma nerimaujant, reiškiant nepasitenkinimą dėl ko nors: Tegu Diẽvas susi̇̀myli – tokia nelaimė! Gs. Tegu dievai̇̃ susimýli – lyja ir lyja Skr.
užmylė́ti tr.
1. pamilti: Eidavo čia dažnai pro mumi, kai buvo Zosią ažmylė́jęs Sdk. Užmylė́jau panaitėlę septynių metelių (d.) Slk. Jo mergelė užmylėta tuo keleliu eina (d.) Tvr.
| refl.: Užusimylėt SD324.
2. gerai užlaikyti, prižiūrėti, mylėti: Misli[ji], tę ją ùžmyli?! (apie senutę) Lp. Užmylė́ti reik šunį – turėsi apginklą numūse Šts.
3. refl. vertinti, branginti, pamėgti: Ažusimylėjęs gerų darbų, nepameta jų SPI44. Užusimylėjau prisakymų tavo labiaus, negi aukso SPI354.
4. užvaišinti: Tas užmylė́jo, tai kad pasigėrė! Lnkv. Užvaišino, užmylė́jo, ir buvo anos viršus Šts.
| refl.: A ne per ilgai tu tę užsibuvai, užsimylė́jai? Gs.
1. tr. SD151, R, K jausti kam prisirišimą, atsidavimą, palankumą; jausti traukimą, linkimą į priešingos lyties asmenį: Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu J.Bil. Kuris myli motiną, tas kurią dieną mylės ir pačią Žem. Jis čia visų mylimiausias žmogus; jis čia ir už tave mylimesnis J.Jabl. Bijomui ir mýlimui turėk arielkos, t. y. kurį bijai ir mýli J. Ne penkiems šešiems manę augino, vienam tėvo sūneliui, mýlimujum berneliui JD1504. Jei geras esi, mylimas esi BB1Moz4,7. Vyrai, mylėkiat moteris jūsų Mž33. Myliegu V. Dievą tavo? DP344. Petre, mylygu mane? DP414. Kartais ir mylintiemus save bei gana dirbantiemus nesisek jų darbai BPII510.
| Turiu arklį mylimą Rm. Bitės juk jaučia, kad aš myliu jas V.Krėv.
^ Myly (mylėk) kap dūšią, krėsk kap grūšią Ml. Myli kaip karvelis pačią LTR(Jnš). Myli kaip katė pelę (iron.) Krp. Nėkas dar nematė, kad šuo mylėtų katę S.Dauk. Mylėk, kaip akį kaktoj turėk LTR(Jnš). Kurs myli, tas tyli LTR(Nj). Lūpos tyli – širdis mýli Trgn. Norėdamas būti mylėtu, pats pirmu mylėk VP35. Gerai mylėti, bet geriau mylimam būti KrvP(Jnš). Ateik belaukiamas, išeik bemylimas B. Taip tavi mylėsiu, kad ir, vilkuo nešant, pakylėsu, meškai pešant – patūrėsu (iron.) Vvr. Aš tave mylėsiu: kai neš vilkas par tvorą – pakylėsiu LTR(Šmn). Darbas durnių myli Dsn.
mylė́tinai Ateik pas marčią savo, ją globok mylėtinai brš.
| refl.: Dabar juodu mylisi ir labai gražiai gyvena J.Jabl. Tėvai juos (vaikus) mylėjo visus vienodai, ir jie mylėjosi tarpu savęs vienodai I.Simon. Žinai, mylias, mylias i pasimeta, o visai nemyliančią parsiveda Pn. Kurie iš pirmo didžiai mylėjos BPII510. Eikš, mylė́kivos taip, kaipo mylė́davos broliai! K.Donel.
^ Mylisi kaip du karveliai Vel. Mylias kai alyva su ugnia LTR(Vdk). Besimylėdami nosį nukanda B.
2. tr. vertinti, branginti: Žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylime S.Nėr. Senų miškai mylė́ta, tūlon giesmėn dėta A.Baran. Myliu laisvę ir darbą pasauly E.Miež. Tai todėl, dėl to be vainikėlio, kad nemylė́jau žalių rūtelių JV932. Myliu tavo balsą, tavo žingsnius, tavo rankas J.Gruš. Mylėt tiesą – geros širdies ženklas SPII118. Didžiaus myli jupą ir čebatus savus, o neg gyvatą savą DP584.
ǁ gerai užlaikyti, rūpestingai prižiūrėti: Gyvulį reikia mylė́t Ut.
3. tr. vaišinti: Suprašėme visus į vestuves, pradėjome vaišinti, mylėti Žem. Grapas mylė́davo arbata Brž. Labai mylėjo, ir medaus davė Pnd. Kad mylėjo, tai mylėjo, ir šustinio davė Kp. Nei arielkos, nei alaus svečiams nenor duoti, o svečiukai nemylėti nenor išvažiuoti LTR(Kp). Tai gardu gerti, kad mýli, gražu pareiti, kad lydi JD1024.
| refl.: Šuva ir vilkas susisėdo už stalo ir pradėjo mylėtis LTI41(Bs). Besimylėdami ir visai nusimylėjo Pnd.
×4. (sl.) tr., intr. mėgti: Gyvuliai ir mỹli šilimą Vrn. Mano sūnus dideliai daines mylė́jo Lc. Taip ana (mergytė) mylia tą kepurę – apsimovusi ir apsimovusi Grg. Aš jau rūgštaus tai nemýliu nieko Pš. Kokius jūs vaisius mỹlit? Vlkv. Musios mỹli medų Azr. Vienas pieną myli, kitas mėsą Ad. Jis girtų labai nemylia Vvs. Boba labai mylėjo valgyt lašinius Vvs. Kas, gyvas būdamas, mylėjo lazdą nešiotis, to ir vėlė ją nešiojas BsVXX. Aš tai myliù sūrį prisūdyt Mrp. Sūnus mylė́jo gardžiai suvalgyt Str. Aš myliu lietuviškai dudent Šlčn. Oi, aš mylėdavau grybaut Kt. Myliù su žmogum paklegėt Drsk. Jis myli pajuokaut, pašnekėt Kš. Žuves visada myli eit prieš vandenį Aps. Aš myliù vaikščiot po laukus Vrn. Petras labai išgert mylėjo, pabaliuit Tvr.
ǁ prk. turėti ką tinkama augimo sąlyga (apie augalus): Lepeškos ne kiekvieną mišką myli (ne visur dygsta) Mrc. Bulvės myli šviežion žemėn: arba sėklą, sako, keisk, arba žemę Čb. Rugys nemylia balėj augt Ppr.
5. tr. saugoti, gelbėti (nuo blogybės, nemalonumo) (prašant Dievą linkėjimuose, pageidavimuose): Tegul Tamstą Viešpats Dievas nuo viso blogo myli LTI425(A.Baran). Rasi, Dievas mylės: rasi, kaip nusuks į šalį tą kryželių Plt. Kad Dievas mylėt mus visus nuog tokio gyvenimo, kaip ana nutekėjus būna Vrnv.
◊ Diẽve (Diẽ, Diẽv) mylė́k (mýlėk, mylỹ)
1. sakoma nusistebint: Mylėk Dieve, kaip lyja! Pn. Diẽve mylė́k, kiek drapanų prisisiuvo, kada gi jas visas ir sunešios! Sim. Čia jai tai mylėk Dieve, rakštis LTR(Ds). Myl' Dieve! Jž. Diẽve tu mylỹ, koks bjaurus! Mlt. Mylė́k Diẽve, koks šaltis! Ds. Dieve myliąs! Ds.
2. sakoma tvirtinant: Diẽvai mylė́k, nuo šio karto jau daugiau nebarsiu JV951. Diẽv mylỹ, šiandien jau daugiau nebelis Ds.
3. sakoma nerimaujant, būgštaujant dėl ko: Tik, Diẽve mýlėk, saugok pinigus! KzR. Die myly, bus lietaus, tai mūs šienas čystai supus Arm. Dieve mylėk nuo svečio! Pšl. Da, Diev myly, gali ažsidegt Skp. Kad pasisuktų, Diẽve mýlėk, žandarai, būtų visiems strioko Šk.
ne Diẽve mylė́k; ne Diẽ mylỹ neduok Dieve (sakoma būgštaujant, kad kas bloga neatsitiktų): Ne Diẽve mylė́k, jis tę nueitų, būt po jam! Alk. Ne Diẽ mylỹ, paregėtų tave šitai darant tėvulis, tai užmuštų! dz.
Põne mylė́k (mýlėk) sakoma ko nors bijantis: Põne mýlėk nuo tokio žmogaus, nuo tokios nelaimės Šts.
tegul̃ Diẽvas mýli
1. sakoma nusistebint: Kokių aš riebių avinų mačiau šiandien ir kokią daugybę, tai tegul Dievas myli! V.Piet.
2. sakoma nerimaujant dėl ko: Kad neema miegas, tegul Dievas myli! Km.
apsimylė́ti
1. žr. sumylėti 1: Taip anuodu gyvenančiu i apsimylėjusiu S.Dauk.
2. susižavėti kuo, pamėgti ką: Apsimylėjo Laukžemiu baronas, čia ir pasilaidojo Lkž.
atmylė́ti tr.
1. MŽ217 atsilyginti meile už meilę: Ką už jo meilę atmylė́ti KI499. Ir kaipog jo už tatai atpenč notmylėt? DP146. Tuo gi jaukinkimės šį poną savą atmylėti BPI268.
2. refl. pakankamai mylėti: Baisiausia terp jų meilė – negali atsimýlėt Gs.
3. vaišinimu atsilyginti už vaišinimą: Ji mañ tada teip primylėjo, o aš vis neprisitaisau jos atmylė́t Slm. Dėkui, tamsta mane primylėjai, ale kada gi aš tamstą atmylė́siu Užp. Aš jį atmylė́jau, t. y. atvaišinau J.
4. R60 atlyginti už gerą darbą, paslaugą.
| refl.: Kad gerai gyvensiu, tai atsimylėsiu, kad blogai gyvensiu, rugeliais atpjausiu LTR(Ob).
5. refl. atsibosti mylėti, nusibosti: Tu man atsimylė́jai Trgn.
įmylė́ti
1. refl. tr., intr. pamilti: Įsimylė́jo tokį senį, ir išvažiavo Ėr. Be jos negali gyventi – įsimylė́jo iki ausų Jnš. Vyriškas į motrišką įsimýlia J. Kad teip labai įsimylėjo žmogų biedną MP174. Ir kasg neįmylėtųs Viešpaties! DP237. Duoki gi, idant ir aš tavęs visa širdžia įsimylėčia brš. Teip Dievas įsimylėjo to pasaulio, jog sūnų savą vienatijį davė DP144.
ǁ patikti: Ponui Dievui įsimylė́jusi duktė, kuri vis meldžias J.
2. refl. pamėgti: Kalvis labai įsimylė́jo į buteliuką Ėr. Labai įsimylė́jęs į tą gėrimą Ėr. Jis baisiai įsimylėjo į knygas rš. Širdis jūnsų įsimylėtų ing dangiškas gėrybes I. Ak, nusidėjimuose įsimylėję žmonės! Gmž. Christus … teip stipriai grynumo įsimylėjo, jog … neturėjo, kur galvą palenktų DP488.
3. tr. įgirdyti vaišinant: Gerai įmylė́ti svečiai įsimanė dainuoti Š.
išmylė́ti tr.
1. mylėti kurį laiką: Išmylėjo man bernelis tik vienus metelius LTR(Pnd).
| refl.: Išsimylė́jova mudu vienus metelius Š.
2. vaišinant išgirdyti (gėrimus), išvalgydinti (valgius): Visą alų jam išmylė́jo, kad tik imtų dukterį Jnšk. Išmylė́jom svečiams daug ragaišio Š.
| refl.: Daug sviesto, sūrių pas mus svečiams išsimylė́jo Š.
3. svetingai priimti: Pirmasis jų darbas buvo nuvesti svetį į pirtį, išpėrus paskuo gerai jį išvaišinti ir šilto[je] trobo[je] išgulinti ir, teip išmylėjus, dar jį palydėti S.Dauk.
numylė́ti tr.
1. pamilti: Meile amžinąja numylėjau tavę DP508. Nes visad turėjo numylėt vierną, o prieš stovėt neviernam MP45. Atjos bernelis numylė́tas Ut. Sūnup savo numylėtamp MKr33.
| Nenumylėk nė vieno tokioms nelaimėms! Šts.
2. vertinti, branginti: Lydėjo širdis į tolimąsias, į numylėtas tėvelių šalis Mair. Mūsų numylėta Tilžė Pgg. Kurie numylėjo aną šlovingą atėjimą jo MKr32.
3. pamėgti: Numylė́jęs Adutiškį (niekur kitur nenori gyventi) Ad.
4. refl. iš meilės nueiti blogais keliais: Mūsų mergytės myli, dažnai įsimyli ir nusimyli rš.
5. vaišinant nugirdyti: Ana tavę numylės, t. y. nučestavos, kad virsi eidamas J. Numylė́jo gerai, tai išsipasakojo Gs. Teip numylė́jo, kad repečkoms parejo Skdv. Reikėjo jai tą dieną visus numylėti, su visais gerti S.Dauk. Nenoriu aš tokios meilės: pirma numyli, paskui juokiasi Srv.
| refl.: Vienam laike ir mūsų Jonas atjojo visai nusimylė́jęs Pnd.
◊ Diẽvas numylė́jo sakoma, kai ką ištinka nelaimė: Dievas numylėjo, t. y. davė ligą, akis atėmė J. Nelaimes datyrę, sakom: Dievas numylėjo VP26. Juos Diẽvas tai jau tikrai numylė́jo: ligom apleidė, o dabar vėl ugnele pakorojo Slm.
Diẽvo numylė́tas silpnas, menkas: Ir čia gi Dievo numylėtas tiltelis – nors nešte arklį pernešk Srv. Tas paršelis Dievo numylėtas – vos pastovia Skr. Eina jau Dievo numylė́tas (girtas girtutėlis) Kzt.
pamylė́ti tr.
1. pamilti: Sunku užmiršti, ką pamylė́jau Šn. Jo tėvai nepamylėjo Prn. Ir pamylėjo Jonukas Marutę, ir vienas be kito negalė[jo] gyvent Pjv. Tu mus didžiai pamylėjai Mž419. Mėnuo viens vaikštinėjo, aušrinę pamylėjo RD27.
ǁ refl. pasimyluoti, pasiglamonėti: Eikš gi, pasmylėsma Sdk.
2. K pavaišinti: Obuoliais pamylė́jo Ktk. Prisikepiau pyragų – turėsiu kuo svečius pamylė́ti Jnš. Ir arklius į tvartą pastatė, ir mus pamylė́[jo] Gs. Neturiu, vaikeliai, kuo aš jūsų pamylė́t Ut. O kas mane pamylės, kaip ne midutėlis?! JD483.
| prk.: Paveš arklys, tik avižų negailėk ir botagu pamylėk Vlk. Kazokai prievaizdą buku kardo šonu gerokai užvakar pamylėję Pt.
^ Nuo savo burnos nenutraukęs, kito nepamylėsi rš. Savęs neprigavęs, kitą nepamylėsi J. Aš tave pamylėsiu, tik savo gerti ir valgyti atsinešk KrvP(Mrj).
| refl. K: Susiėję giminės pasi̇̀myli, pasišnekučiuoja Gs. Atėjus šventai dienai, žmonės, suėję su pažįstamais, pasimyli LTR. Gražiai pasišnekėjo, pasimylėjo ir išvažiavo BsPIV201.
pérmylėti tr. per daug mylėti: Nepármylia vaikų par daug Krš.
piemylė́ti (dial.) tr. suvedžioti: Par daug mylės, kol pymylė́s Dov.
primylė́ti tr.
1. mylėti: Dar užtenkamai vyras muni primýlia Užv. Jisai tave daugiaus primylės, nekaip tavo motina tave primylia RBSir4,11.
| refl. tr. K, Ggr.
2. vertinti, branginti: Ir kurs išmintį primyl, tas, rods, klauso BbSir3,32.
3. R405, Gs privaišinti: Plaučiūns … visus kaimyniškai primylė́t pažadėjo K.Donel. Tai jau juos te primylės bobutė, seniai mačius Ktk. Primylėjo ir ragaišiu, ir medum Dbk. Geri žmonės: primylė́jo mus gražiai, privalgydino Jnšk.
^ Primylėjo, dar ir kišenes pridėjo LTR(Šmn).
| refl.: Prisimylėję visi išsiskirstė J.Jabl. Taip labai prisimylėjo, kad ryto metą vos gyvas ir nuo šalčio pastyręs rastas buvo LC1885,51.
sumylė́ti
1. refl. Šmk pamilti vienam kitą: Anys susimylė́jo labai Šr. Susdabo, susmylėjo ir parvažiavo apsiženiję Aps. Geriau prieš kalnelį vandenėlį neštie, nei susimylėjus viens kitą pamestie (d.) Vrn.
×2. (plg. l. zmiłować się) refl. pasigailėti: Geri žmonės susmylėjo ir jam davė sočiai pavalgyt LTR(Ant). Jau jis ant biedno visada susimyli Kt.
ǁ pusdalyvio forma, vartojama kreipiantis, prašant išklausyti, padaryti malonę: Susmylėdamas, duok man arklių! Db. Nugi prisitrauk bliūdą, nevarvink, susimylė́damas! Rm. Susimylė́dami, tep nedarykit! Gs.
3. tr. pavaišinti: Par laidotuves sumylėjo žmonis: visi gėrė, valgė dvi dieni Šts.
4. tr. suvartoti vaišinant, suvaišinti: Kol mergytę prikalbėjau, daugel slyvų sumylėjau (d.) Jnšk. Dukteryte, kur padėjai [sūrį], gal berniokam sumylėjai? (d.) LTR.
◊ tegù Diẽvas (dievai̇̃) susimýli sakoma nerimaujant, reiškiant nepasitenkinimą dėl ko nors: Tegu Diẽvas susi̇̀myli – tokia nelaimė! Gs. Tegu dievai̇̃ susimýli – lyja ir lyja Skr.
užmylė́ti tr.
1. pamilti: Eidavo čia dažnai pro mumi, kai buvo Zosią ažmylė́jęs Sdk. Užmylė́jau panaitėlę septynių metelių (d.) Slk. Jo mergelė užmylėta tuo keleliu eina (d.) Tvr.
| refl.: Užusimylėt SD324.
2. gerai užlaikyti, prižiūrėti, mylėti: Misli[ji], tę ją ùžmyli?! (apie senutę) Lp. Užmylė́ti reik šunį – turėsi apginklą numūse Šts.
3. refl. vertinti, branginti, pamėgti: Ažusimylėjęs gerų darbų, nepameta jų SPI44. Užusimylėjau prisakymų tavo labiaus, negi aukso SPI354.
4. užvaišinti: Tas užmylė́jo, tai kad pasigėrė! Lnkv. Užvaišino, užmylė́jo, ir buvo anos viršus Šts.
| refl.: A ne per ilgai tu tę užsibuvai, užsimylė́jai? Gs.
apviešpatáuti
Apibrėžtis
viešpatáuti, -áuja (-áuna), -ãvo tr., intr. KBI41, KBII196, K, Rtr, KŽ; SD1118, SD241, B646, H, H184, R, MŽ, D.Pošk, Sut, N, M, Amb, L, LL137, BŽ102, LEIX79
1. turėti visą valdžią, valdyti: Jis rods nor vyresnis būti, viešpatauti R201, MŽ267. Ne tam mano žemaičiai kraują liedavo kovose, kad svetimi jiems viešpatautų V.Krėv. Čia Vytautas Didis garsiai viešpatavo, ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus Mair. Keistutis iš pilies Trakėnų šaliai viešpatãvo Gmž. Baudžiauninkams ir šventą dieną liepia darbus dirbti, apjakę godumu nor jais viešpatauti ir naudoti, bet ne mokyti jų ir atversti S.Dauk. Viešpats viešpatáuja ant savo viešpatystės J. Nors baudžiava jau buvo panaikinta, dvaras dar tebeviešpatavo kaime LKVI98. Bet Jėzus, suvadinęs juos, tarė jiems: žinokite, jog tie, kurie rengiasi valdžią turėt ant giminų, viešpatauja ant jų BtMt10,42. Augustas Ciesorius… viešpatavo dabar penkiolika metų po užgimimui Viešpaties DP26. [Demetrijus] ponavojo (viršuje viešpatavo) (karaliavo) tenai kaip karalius BB1Mak7,1. Šventieji karaliaus su Christumi ir viešpataus ant žmonių DP308. Jeigu iškęsime su (juo), teipag viešpatausime: jeigu jo užsiginame, ir ans užsigins mūsų Ch12PvTm2,12. Mes nenorime, idant tasai (žmogus) ant mūsų viešpatautų VlnE185. Jį (žmogų) teip pastatė, idant visu viešpatautų ant žemės MP68. Mane jus viešpatauti davė MP193. Šitai jau aukit, šitai jau duksinkitėsi, idant užsėstumbit ir viešpatautumbit visą žemę MP118. Tai est pusketvirtų metų, per kuriuos Antichristas viešpatáut turi DP373. Niekas (tada) teneviešpatauja ant jūsų pagal valios savo nužeminime Ch1PvKol2,18. Ne kaipo viešpataudami and tėvainystės Viešpaties, bet kaipo būdami paveikslais gardui Ch11Ptr5,3. Bylo dvejis buvusį metus karalium, Saule, išmano gerai ir šventai viešpatavusį pagal Dievo noro SPI136.
| Nedaleidžiu, kad moteriškė mokytų nei and vyro savo viešpatautų Ch11PvTm2,12. Viešpataująs ant žaibų, griaustinių ir perkūnijų Pč.
| prk.: Nesa geresnis yra vyras kantrus neg ricierius didysis, o kuris viešpatauja ant širdies savos, tai yr kursai patis save nuvaldyt gal, tas galingesnis yra, neg tas, kuris miestus ir pilis pamušinėja DP130. Anie trys daiktai, kurie daugiausiai viešpatauja ant to pasaulio ir didžiausiai žmones nuog daiktų išganančiųjų attraukinėja, tatai yra lobiai, rūpesčiai to pasaulio ir gėrėjimai kūno DP275. Neviešpatausi and jo keršte Ch3Moz25,43.
ǁ SPII14 būti viešpačiu: Žydai, kurie nenorėjo, idant karalius ir V[iešpats] visa Jėzus Christus Viešpatáutų ant jų DP383. Jėzus Christus… turėjo Viešpataut nug marių ik mariomus ir nug upės net ik kraštamus pasaulio DP503-504. Dėkavojame tau, Viešpatie Dieve visogalis, kursai… viešpatavai kaipo karalius Ch1Apr11,17. Anas karaliaus, ant visų žmonių viešpataus PK85. Taip viešpatau[ja] tėvas, sūnus viešpatau[ja] laimingai, dvasia šventa viešpatau[ja] lygiai ir garbingai SGI130. Karalius karaliaujančių ir viešpats viešpataujančių Bt1PvTm6,15.
2. turėti valią, tvarkyti, vadovauti: Par pirmą karą dvare tam vokiečiai viešpatãvo Sb. Aš viena čia viešpatáuju Onš. Daryk ką nori: puoškis, važinėk, viešpatauk namuose, tik nebesusitikinėk su juo J.Gruš.
| Tam miškely tie vištukai tę gyvena, viešpatáuja Alvt.
3. prk. būti įsigalėjusiam, vyrauti: Sklerozė viešpatauja, neina atsimyt Plv. Nesgi visur tenai (giriose) amžina naktis viešpatavo S.Dauk. Kur visi prabangai, viešpatáuja lapumas ir pompa veliniška, apsirijimas, girtavimas, pasileidimas DP71. [Didelio turtingumo] čia tarp prūsų viešpatauta praėjusiame tūkstantmetyje LTII599. Karščiai viešpatauja LTI99(Bs). Mūsų lomose jau viešpatavo ruduo rš. Viešpatavo didelė nakties ramuma V.Aln. Nebūkit juokdariai, kai blogis pasauly viešpatauja J.Gruš. Kaip čia ta kultūra gali kilti, kad partijų kova taip viešpatauja visur: ką vieni pastato, kiti griauna Pč. Jo ramybė teviešpatauja tavo sieloje, mano dukrele! V.Krėv. Buvo naktis, aplinkui rimtis viešpatavo J.Balč. Mieste viešpatavo lenkų ir rusų kalbos V.Myk-Put. Sulaužė Viešpats lazdą bedievių, rykštę viešpataujančių SPII13. Pakajus teipag Dievo teviešpatauja širdyse jūsų Ch11PvK3,15. Christus iš numirusiųjų yra prikeltas, daugiaus nemirs, smertis daugiaus ant jo neviešpataus VlnE93.
| Dabar labai vagys viešpatáuja (daug jų yra) Pl.
apviešpatáuti tr., intr., apiviešpatauti Sut apkaraliauti, apvaldyti: Kristus pasiunčia apaštalus pasaulio apviešpatauti rš. Dievas tėvas davė apviešpataut sūnui savo tą karalystę ant tos žemės MP85. Tatai yra tiesa, kad Ponas apiviešpatavo dangų ir žemę MP111. Dievas tėvas davė apiviešpataut visas žmones ir visas gimines svieto to MPIII5.
| prk.: Tave iš visur apiviešpataus šventa karalystė jo MP376. Nykštukai kaip amaras apviešpataus šitą žemę rš.
įsiviešpatáuti DŽ
1. įgyti valdžią, įsitvirtinti: Hitlerininkai siekė įsiviešpatauti pasaulyje ir buvo numatę sunaikinti ištisas tautas rš.
2. prk. įsivyrauti, įsigalėti: Dangus kasdien apniunka, ir lietus įsiviešpatauja Vr. Išnaikinus miškus, Neringoje įsiviešpatavo vėjas ir smėlis rš. Troboje įsiviešpatavo tyla P.Cvir. Visam pasauly turi taika, ramybė įsiviešpatauti rš. Tik aš noriu, kad vėl tarp jūsų įsiviešpatautų krikščioniška taika V.Krėv.
išviešpatáuti intr. Š, Rtr kurį laiką išlaikyti valdžią, iškaraliauti: Karalius mirė išviešpatãvęs dvidešimt devyneris metus NdŽ.
paviešpatáuti intr. NdŽ kurį laiką turėti visą valdžią, pavaldyti: Tūlą laiką paviešpatavę, [komunistai] eina tomis pat pėdomis – grobimo, žiaurumo ir slaptų sutarčių A.Janul.
| refl. NdŽ.
priviešpatáuti intr. NdŽ pakankamai ilgai viešpatauti, valdyti.
suviešpatáuti NdŽ žr. paviešpatauti.
užviešpatáuti tr., intr.
1. imti viešpatauti, užvaldyti: Bet ką čia bekalbėti apie žmones, kad pas mus, vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka LzP.
| Ažviešpatãvo jis tuos namus Pandėly Skp.
| prk.: Kilbasnykas vėl kažin kur prapuldavo, ir tada užviešpataudavo silkinis, prasidėdavo gavėnia LTR(Ut).
2. KŽ prk. įsigalėti: Poezija pagauna savo galion, užvaldo mane, užviešpatauja mane rš. Tyla užviešpatãvo namus NdŽ. Jau merkiasi dienelė, naktis užviešpataus S.Nėr. Nė iš kur nesulaukdami nuraminimo, leidžiame užviešpatauti savyje bjauriausiai apatijai Pt. Dar kartą nekantriai sudardėjo tėvo snapas, ir tada užviešpatavo tyla gandro namus klevo medyje, už skūnės I.Simon. Ūkyje dabar vėl užviešpatavo santarvė J.Sav. Gamtoje užviešpatavo baugi tamsa rš.
ǁ tr. užgožti, nusmelkti: Kur jau, jie (krūmai) viską užviešpatãvo – išrovėm Graž.
1. turėti visą valdžią, valdyti: Jis rods nor vyresnis būti, viešpatauti R201, MŽ267. Ne tam mano žemaičiai kraują liedavo kovose, kad svetimi jiems viešpatautų V.Krėv. Čia Vytautas Didis garsiai viešpatavo, ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus Mair. Keistutis iš pilies Trakėnų šaliai viešpatãvo Gmž. Baudžiauninkams ir šventą dieną liepia darbus dirbti, apjakę godumu nor jais viešpatauti ir naudoti, bet ne mokyti jų ir atversti S.Dauk. Viešpats viešpatáuja ant savo viešpatystės J. Nors baudžiava jau buvo panaikinta, dvaras dar tebeviešpatavo kaime LKVI98. Bet Jėzus, suvadinęs juos, tarė jiems: žinokite, jog tie, kurie rengiasi valdžią turėt ant giminų, viešpatauja ant jų BtMt10,42. Augustas Ciesorius… viešpatavo dabar penkiolika metų po užgimimui Viešpaties DP26. [Demetrijus] ponavojo (viršuje viešpatavo) (karaliavo) tenai kaip karalius BB1Mak7,1. Šventieji karaliaus su Christumi ir viešpataus ant žmonių DP308. Jeigu iškęsime su (juo), teipag viešpatausime: jeigu jo užsiginame, ir ans užsigins mūsų Ch12PvTm2,12. Mes nenorime, idant tasai (žmogus) ant mūsų viešpatautų VlnE185. Jį (žmogų) teip pastatė, idant visu viešpatautų ant žemės MP68. Mane jus viešpatauti davė MP193. Šitai jau aukit, šitai jau duksinkitėsi, idant užsėstumbit ir viešpatautumbit visą žemę MP118. Tai est pusketvirtų metų, per kuriuos Antichristas viešpatáut turi DP373. Niekas (tada) teneviešpatauja ant jūsų pagal valios savo nužeminime Ch1PvKol2,18. Ne kaipo viešpataudami and tėvainystės Viešpaties, bet kaipo būdami paveikslais gardui Ch11Ptr5,3. Bylo dvejis buvusį metus karalium, Saule, išmano gerai ir šventai viešpatavusį pagal Dievo noro SPI136.
| Nedaleidžiu, kad moteriškė mokytų nei and vyro savo viešpatautų Ch11PvTm2,12. Viešpataująs ant žaibų, griaustinių ir perkūnijų Pč.
| prk.: Nesa geresnis yra vyras kantrus neg ricierius didysis, o kuris viešpatauja ant širdies savos, tai yr kursai patis save nuvaldyt gal, tas galingesnis yra, neg tas, kuris miestus ir pilis pamušinėja DP130. Anie trys daiktai, kurie daugiausiai viešpatauja ant to pasaulio ir didžiausiai žmones nuog daiktų išganančiųjų attraukinėja, tatai yra lobiai, rūpesčiai to pasaulio ir gėrėjimai kūno DP275. Neviešpatausi and jo keršte Ch3Moz25,43.
ǁ SPII14 būti viešpačiu: Žydai, kurie nenorėjo, idant karalius ir V[iešpats] visa Jėzus Christus Viešpatáutų ant jų DP383. Jėzus Christus… turėjo Viešpataut nug marių ik mariomus ir nug upės net ik kraštamus pasaulio DP503-504. Dėkavojame tau, Viešpatie Dieve visogalis, kursai… viešpatavai kaipo karalius Ch1Apr11,17. Anas karaliaus, ant visų žmonių viešpataus PK85. Taip viešpatau[ja] tėvas, sūnus viešpatau[ja] laimingai, dvasia šventa viešpatau[ja] lygiai ir garbingai SGI130. Karalius karaliaujančių ir viešpats viešpataujančių Bt1PvTm6,15.
2. turėti valią, tvarkyti, vadovauti: Par pirmą karą dvare tam vokiečiai viešpatãvo Sb. Aš viena čia viešpatáuju Onš. Daryk ką nori: puoškis, važinėk, viešpatauk namuose, tik nebesusitikinėk su juo J.Gruš.
| Tam miškely tie vištukai tę gyvena, viešpatáuja Alvt.
3. prk. būti įsigalėjusiam, vyrauti: Sklerozė viešpatauja, neina atsimyt Plv. Nesgi visur tenai (giriose) amžina naktis viešpatavo S.Dauk. Kur visi prabangai, viešpatáuja lapumas ir pompa veliniška, apsirijimas, girtavimas, pasileidimas DP71. [Didelio turtingumo] čia tarp prūsų viešpatauta praėjusiame tūkstantmetyje LTII599. Karščiai viešpatauja LTI99(Bs). Mūsų lomose jau viešpatavo ruduo rš. Viešpatavo didelė nakties ramuma V.Aln. Nebūkit juokdariai, kai blogis pasauly viešpatauja J.Gruš. Kaip čia ta kultūra gali kilti, kad partijų kova taip viešpatauja visur: ką vieni pastato, kiti griauna Pč. Jo ramybė teviešpatauja tavo sieloje, mano dukrele! V.Krėv. Buvo naktis, aplinkui rimtis viešpatavo J.Balč. Mieste viešpatavo lenkų ir rusų kalbos V.Myk-Put. Sulaužė Viešpats lazdą bedievių, rykštę viešpataujančių SPII13. Pakajus teipag Dievo teviešpatauja širdyse jūsų Ch11PvK3,15. Christus iš numirusiųjų yra prikeltas, daugiaus nemirs, smertis daugiaus ant jo neviešpataus VlnE93.
| Dabar labai vagys viešpatáuja (daug jų yra) Pl.
apviešpatáuti tr., intr., apiviešpatauti Sut apkaraliauti, apvaldyti: Kristus pasiunčia apaštalus pasaulio apviešpatauti rš. Dievas tėvas davė apviešpataut sūnui savo tą karalystę ant tos žemės MP85. Tatai yra tiesa, kad Ponas apiviešpatavo dangų ir žemę MP111. Dievas tėvas davė apiviešpataut visas žmones ir visas gimines svieto to MPIII5.
| prk.: Tave iš visur apiviešpataus šventa karalystė jo MP376. Nykštukai kaip amaras apviešpataus šitą žemę rš.
įsiviešpatáuti DŽ
1. įgyti valdžią, įsitvirtinti: Hitlerininkai siekė įsiviešpatauti pasaulyje ir buvo numatę sunaikinti ištisas tautas rš.
2. prk. įsivyrauti, įsigalėti: Dangus kasdien apniunka, ir lietus įsiviešpatauja Vr. Išnaikinus miškus, Neringoje įsiviešpatavo vėjas ir smėlis rš. Troboje įsiviešpatavo tyla P.Cvir. Visam pasauly turi taika, ramybė įsiviešpatauti rš. Tik aš noriu, kad vėl tarp jūsų įsiviešpatautų krikščioniška taika V.Krėv.
išviešpatáuti intr. Š, Rtr kurį laiką išlaikyti valdžią, iškaraliauti: Karalius mirė išviešpatãvęs dvidešimt devyneris metus NdŽ.
paviešpatáuti intr. NdŽ kurį laiką turėti visą valdžią, pavaldyti: Tūlą laiką paviešpatavę, [komunistai] eina tomis pat pėdomis – grobimo, žiaurumo ir slaptų sutarčių A.Janul.
| refl. NdŽ.
priviešpatáuti intr. NdŽ pakankamai ilgai viešpatauti, valdyti.
suviešpatáuti NdŽ žr. paviešpatauti.
užviešpatáuti tr., intr.
1. imti viešpatauti, užvaldyti: Bet ką čia bekalbėti apie žmones, kad pas mus, vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka LzP.
| Ažviešpatãvo jis tuos namus Pandėly Skp.
| prk.: Kilbasnykas vėl kažin kur prapuldavo, ir tada užviešpataudavo silkinis, prasidėdavo gavėnia LTR(Ut).
2. KŽ prk. įsigalėti: Poezija pagauna savo galion, užvaldo mane, užviešpatauja mane rš. Tyla užviešpatãvo namus NdŽ. Jau merkiasi dienelė, naktis užviešpataus S.Nėr. Nė iš kur nesulaukdami nuraminimo, leidžiame užviešpatauti savyje bjauriausiai apatijai Pt. Dar kartą nekantriai sudardėjo tėvo snapas, ir tada užviešpatavo tyla gandro namus klevo medyje, už skūnės I.Simon. Ūkyje dabar vėl užviešpatavo santarvė J.Sav. Gamtoje užviešpatavo baugi tamsa rš.
ǁ tr. užgožti, nusmelkti: Kur jau, jie (krūmai) viską užviešpatãvo – išrovėm Graž.
paviešpatáuti
Apibrėžtis
viešpatáuti, -áuja (-áuna), -ãvo tr., intr. KBI41, KBII196, K, Rtr, KŽ; SD1118, SD241, B646, H, H184, R, MŽ, D.Pošk, Sut, N, M, Amb, L, LL137, BŽ102, LEIX79
1. turėti visą valdžią, valdyti: Jis rods nor vyresnis būti, viešpatauti R201, MŽ267. Ne tam mano žemaičiai kraują liedavo kovose, kad svetimi jiems viešpatautų V.Krėv. Čia Vytautas Didis garsiai viešpatavo, ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus Mair. Keistutis iš pilies Trakėnų šaliai viešpatãvo Gmž. Baudžiauninkams ir šventą dieną liepia darbus dirbti, apjakę godumu nor jais viešpatauti ir naudoti, bet ne mokyti jų ir atversti S.Dauk. Viešpats viešpatáuja ant savo viešpatystės J. Nors baudžiava jau buvo panaikinta, dvaras dar tebeviešpatavo kaime LKVI98. Bet Jėzus, suvadinęs juos, tarė jiems: žinokite, jog tie, kurie rengiasi valdžią turėt ant giminų, viešpatauja ant jų BtMt10,42. Augustas Ciesorius… viešpatavo dabar penkiolika metų po užgimimui Viešpaties DP26. [Demetrijus] ponavojo (viršuje viešpatavo) (karaliavo) tenai kaip karalius BB1Mak7,1. Šventieji karaliaus su Christumi ir viešpataus ant žmonių DP308. Jeigu iškęsime su (juo), teipag viešpatausime: jeigu jo užsiginame, ir ans užsigins mūsų Ch12PvTm2,12. Mes nenorime, idant tasai (žmogus) ant mūsų viešpatautų VlnE185. Jį (žmogų) teip pastatė, idant visu viešpatautų ant žemės MP68. Mane jus viešpatauti davė MP193. Šitai jau aukit, šitai jau duksinkitėsi, idant užsėstumbit ir viešpatautumbit visą žemę MP118. Tai est pusketvirtų metų, per kuriuos Antichristas viešpatáut turi DP373. Niekas (tada) teneviešpatauja ant jūsų pagal valios savo nužeminime Ch1PvKol2,18. Ne kaipo viešpataudami and tėvainystės Viešpaties, bet kaipo būdami paveikslais gardui Ch11Ptr5,3. Bylo dvejis buvusį metus karalium, Saule, išmano gerai ir šventai viešpatavusį pagal Dievo noro SPI136.
| Nedaleidžiu, kad moteriškė mokytų nei and vyro savo viešpatautų Ch11PvTm2,12. Viešpataująs ant žaibų, griaustinių ir perkūnijų Pč.
| prk.: Nesa geresnis yra vyras kantrus neg ricierius didysis, o kuris viešpatauja ant širdies savos, tai yr kursai patis save nuvaldyt gal, tas galingesnis yra, neg tas, kuris miestus ir pilis pamušinėja DP130. Anie trys daiktai, kurie daugiausiai viešpatauja ant to pasaulio ir didžiausiai žmones nuog daiktų išganančiųjų attraukinėja, tatai yra lobiai, rūpesčiai to pasaulio ir gėrėjimai kūno DP275. Neviešpatausi and jo keršte Ch3Moz25,43.
ǁ SPII14 būti viešpačiu: Žydai, kurie nenorėjo, idant karalius ir V[iešpats] visa Jėzus Christus Viešpatáutų ant jų DP383. Jėzus Christus… turėjo Viešpataut nug marių ik mariomus ir nug upės net ik kraštamus pasaulio DP503-504. Dėkavojame tau, Viešpatie Dieve visogalis, kursai… viešpatavai kaipo karalius Ch1Apr11,17. Anas karaliaus, ant visų žmonių viešpataus PK85. Taip viešpatau[ja] tėvas, sūnus viešpatau[ja] laimingai, dvasia šventa viešpatau[ja] lygiai ir garbingai SGI130. Karalius karaliaujančių ir viešpats viešpataujančių Bt1PvTm6,15.
2. turėti valią, tvarkyti, vadovauti: Par pirmą karą dvare tam vokiečiai viešpatãvo Sb. Aš viena čia viešpatáuju Onš. Daryk ką nori: puoškis, važinėk, viešpatauk namuose, tik nebesusitikinėk su juo J.Gruš.
| Tam miškely tie vištukai tę gyvena, viešpatáuja Alvt.
3. prk. būti įsigalėjusiam, vyrauti: Sklerozė viešpatauja, neina atsimyt Plv. Nesgi visur tenai (giriose) amžina naktis viešpatavo S.Dauk. Kur visi prabangai, viešpatáuja lapumas ir pompa veliniška, apsirijimas, girtavimas, pasileidimas DP71. [Didelio turtingumo] čia tarp prūsų viešpatauta praėjusiame tūkstantmetyje LTII599. Karščiai viešpatauja LTI99(Bs). Mūsų lomose jau viešpatavo ruduo rš. Viešpatavo didelė nakties ramuma V.Aln. Nebūkit juokdariai, kai blogis pasauly viešpatauja J.Gruš. Kaip čia ta kultūra gali kilti, kad partijų kova taip viešpatauja visur: ką vieni pastato, kiti griauna Pč. Jo ramybė teviešpatauja tavo sieloje, mano dukrele! V.Krėv. Buvo naktis, aplinkui rimtis viešpatavo J.Balč. Mieste viešpatavo lenkų ir rusų kalbos V.Myk-Put. Sulaužė Viešpats lazdą bedievių, rykštę viešpataujančių SPII13. Pakajus teipag Dievo teviešpatauja širdyse jūsų Ch11PvK3,15. Christus iš numirusiųjų yra prikeltas, daugiaus nemirs, smertis daugiaus ant jo neviešpataus VlnE93.
| Dabar labai vagys viešpatáuja (daug jų yra) Pl.
apviešpatáuti tr., intr., apiviešpatauti Sut apkaraliauti, apvaldyti: Kristus pasiunčia apaštalus pasaulio apviešpatauti rš. Dievas tėvas davė apviešpataut sūnui savo tą karalystę ant tos žemės MP85. Tatai yra tiesa, kad Ponas apiviešpatavo dangų ir žemę MP111. Dievas tėvas davė apiviešpataut visas žmones ir visas gimines svieto to MPIII5.
| prk.: Tave iš visur apiviešpataus šventa karalystė jo MP376. Nykštukai kaip amaras apviešpataus šitą žemę rš.
įsiviešpatáuti DŽ
1. įgyti valdžią, įsitvirtinti: Hitlerininkai siekė įsiviešpatauti pasaulyje ir buvo numatę sunaikinti ištisas tautas rš.
2. prk. įsivyrauti, įsigalėti: Dangus kasdien apniunka, ir lietus įsiviešpatauja Vr. Išnaikinus miškus, Neringoje įsiviešpatavo vėjas ir smėlis rš. Troboje įsiviešpatavo tyla P.Cvir. Visam pasauly turi taika, ramybė įsiviešpatauti rš. Tik aš noriu, kad vėl tarp jūsų įsiviešpatautų krikščioniška taika V.Krėv.
išviešpatáuti intr. Š, Rtr kurį laiką išlaikyti valdžią, iškaraliauti: Karalius mirė išviešpatãvęs dvidešimt devyneris metus NdŽ.
paviešpatáuti intr. NdŽ kurį laiką turėti visą valdžią, pavaldyti: Tūlą laiką paviešpatavę, [komunistai] eina tomis pat pėdomis – grobimo, žiaurumo ir slaptų sutarčių A.Janul.
| refl. NdŽ.
priviešpatáuti intr. NdŽ pakankamai ilgai viešpatauti, valdyti.
suviešpatáuti NdŽ žr. paviešpatauti.
užviešpatáuti tr., intr.
1. imti viešpatauti, užvaldyti: Bet ką čia bekalbėti apie žmones, kad pas mus, vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka LzP.
| Ažviešpatãvo jis tuos namus Pandėly Skp.
| prk.: Kilbasnykas vėl kažin kur prapuldavo, ir tada užviešpataudavo silkinis, prasidėdavo gavėnia LTR(Ut).
2. KŽ prk. įsigalėti: Poezija pagauna savo galion, užvaldo mane, užviešpatauja mane rš. Tyla užviešpatãvo namus NdŽ. Jau merkiasi dienelė, naktis užviešpataus S.Nėr. Nė iš kur nesulaukdami nuraminimo, leidžiame užviešpatauti savyje bjauriausiai apatijai Pt. Dar kartą nekantriai sudardėjo tėvo snapas, ir tada užviešpatavo tyla gandro namus klevo medyje, už skūnės I.Simon. Ūkyje dabar vėl užviešpatavo santarvė J.Sav. Gamtoje užviešpatavo baugi tamsa rš.
ǁ tr. užgožti, nusmelkti: Kur jau, jie (krūmai) viską užviešpatãvo – išrovėm Graž.
1. turėti visą valdžią, valdyti: Jis rods nor vyresnis būti, viešpatauti R201, MŽ267. Ne tam mano žemaičiai kraują liedavo kovose, kad svetimi jiems viešpatautų V.Krėv. Čia Vytautas Didis garsiai viešpatavo, ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus Mair. Keistutis iš pilies Trakėnų šaliai viešpatãvo Gmž. Baudžiauninkams ir šventą dieną liepia darbus dirbti, apjakę godumu nor jais viešpatauti ir naudoti, bet ne mokyti jų ir atversti S.Dauk. Viešpats viešpatáuja ant savo viešpatystės J. Nors baudžiava jau buvo panaikinta, dvaras dar tebeviešpatavo kaime LKVI98. Bet Jėzus, suvadinęs juos, tarė jiems: žinokite, jog tie, kurie rengiasi valdžią turėt ant giminų, viešpatauja ant jų BtMt10,42. Augustas Ciesorius… viešpatavo dabar penkiolika metų po užgimimui Viešpaties DP26. [Demetrijus] ponavojo (viršuje viešpatavo) (karaliavo) tenai kaip karalius BB1Mak7,1. Šventieji karaliaus su Christumi ir viešpataus ant žmonių DP308. Jeigu iškęsime su (juo), teipag viešpatausime: jeigu jo užsiginame, ir ans užsigins mūsų Ch12PvTm2,12. Mes nenorime, idant tasai (žmogus) ant mūsų viešpatautų VlnE185. Jį (žmogų) teip pastatė, idant visu viešpatautų ant žemės MP68. Mane jus viešpatauti davė MP193. Šitai jau aukit, šitai jau duksinkitėsi, idant užsėstumbit ir viešpatautumbit visą žemę MP118. Tai est pusketvirtų metų, per kuriuos Antichristas viešpatáut turi DP373. Niekas (tada) teneviešpatauja ant jūsų pagal valios savo nužeminime Ch1PvKol2,18. Ne kaipo viešpataudami and tėvainystės Viešpaties, bet kaipo būdami paveikslais gardui Ch11Ptr5,3. Bylo dvejis buvusį metus karalium, Saule, išmano gerai ir šventai viešpatavusį pagal Dievo noro SPI136.
| Nedaleidžiu, kad moteriškė mokytų nei and vyro savo viešpatautų Ch11PvTm2,12. Viešpataująs ant žaibų, griaustinių ir perkūnijų Pč.
| prk.: Nesa geresnis yra vyras kantrus neg ricierius didysis, o kuris viešpatauja ant širdies savos, tai yr kursai patis save nuvaldyt gal, tas galingesnis yra, neg tas, kuris miestus ir pilis pamušinėja DP130. Anie trys daiktai, kurie daugiausiai viešpatauja ant to pasaulio ir didžiausiai žmones nuog daiktų išganančiųjų attraukinėja, tatai yra lobiai, rūpesčiai to pasaulio ir gėrėjimai kūno DP275. Neviešpatausi and jo keršte Ch3Moz25,43.
ǁ SPII14 būti viešpačiu: Žydai, kurie nenorėjo, idant karalius ir V[iešpats] visa Jėzus Christus Viešpatáutų ant jų DP383. Jėzus Christus… turėjo Viešpataut nug marių ik mariomus ir nug upės net ik kraštamus pasaulio DP503-504. Dėkavojame tau, Viešpatie Dieve visogalis, kursai… viešpatavai kaipo karalius Ch1Apr11,17. Anas karaliaus, ant visų žmonių viešpataus PK85. Taip viešpatau[ja] tėvas, sūnus viešpatau[ja] laimingai, dvasia šventa viešpatau[ja] lygiai ir garbingai SGI130. Karalius karaliaujančių ir viešpats viešpataujančių Bt1PvTm6,15.
2. turėti valią, tvarkyti, vadovauti: Par pirmą karą dvare tam vokiečiai viešpatãvo Sb. Aš viena čia viešpatáuju Onš. Daryk ką nori: puoškis, važinėk, viešpatauk namuose, tik nebesusitikinėk su juo J.Gruš.
| Tam miškely tie vištukai tę gyvena, viešpatáuja Alvt.
3. prk. būti įsigalėjusiam, vyrauti: Sklerozė viešpatauja, neina atsimyt Plv. Nesgi visur tenai (giriose) amžina naktis viešpatavo S.Dauk. Kur visi prabangai, viešpatáuja lapumas ir pompa veliniška, apsirijimas, girtavimas, pasileidimas DP71. [Didelio turtingumo] čia tarp prūsų viešpatauta praėjusiame tūkstantmetyje LTII599. Karščiai viešpatauja LTI99(Bs). Mūsų lomose jau viešpatavo ruduo rš. Viešpatavo didelė nakties ramuma V.Aln. Nebūkit juokdariai, kai blogis pasauly viešpatauja J.Gruš. Kaip čia ta kultūra gali kilti, kad partijų kova taip viešpatauja visur: ką vieni pastato, kiti griauna Pč. Jo ramybė teviešpatauja tavo sieloje, mano dukrele! V.Krėv. Buvo naktis, aplinkui rimtis viešpatavo J.Balč. Mieste viešpatavo lenkų ir rusų kalbos V.Myk-Put. Sulaužė Viešpats lazdą bedievių, rykštę viešpataujančių SPII13. Pakajus teipag Dievo teviešpatauja širdyse jūsų Ch11PvK3,15. Christus iš numirusiųjų yra prikeltas, daugiaus nemirs, smertis daugiaus ant jo neviešpataus VlnE93.
| Dabar labai vagys viešpatáuja (daug jų yra) Pl.
apviešpatáuti tr., intr., apiviešpatauti Sut apkaraliauti, apvaldyti: Kristus pasiunčia apaštalus pasaulio apviešpatauti rš. Dievas tėvas davė apviešpataut sūnui savo tą karalystę ant tos žemės MP85. Tatai yra tiesa, kad Ponas apiviešpatavo dangų ir žemę MP111. Dievas tėvas davė apiviešpataut visas žmones ir visas gimines svieto to MPIII5.
| prk.: Tave iš visur apiviešpataus šventa karalystė jo MP376. Nykštukai kaip amaras apviešpataus šitą žemę rš.
įsiviešpatáuti DŽ
1. įgyti valdžią, įsitvirtinti: Hitlerininkai siekė įsiviešpatauti pasaulyje ir buvo numatę sunaikinti ištisas tautas rš.
2. prk. įsivyrauti, įsigalėti: Dangus kasdien apniunka, ir lietus įsiviešpatauja Vr. Išnaikinus miškus, Neringoje įsiviešpatavo vėjas ir smėlis rš. Troboje įsiviešpatavo tyla P.Cvir. Visam pasauly turi taika, ramybė įsiviešpatauti rš. Tik aš noriu, kad vėl tarp jūsų įsiviešpatautų krikščioniška taika V.Krėv.
išviešpatáuti intr. Š, Rtr kurį laiką išlaikyti valdžią, iškaraliauti: Karalius mirė išviešpatãvęs dvidešimt devyneris metus NdŽ.
paviešpatáuti intr. NdŽ kurį laiką turėti visą valdžią, pavaldyti: Tūlą laiką paviešpatavę, [komunistai] eina tomis pat pėdomis – grobimo, žiaurumo ir slaptų sutarčių A.Janul.
| refl. NdŽ.
priviešpatáuti intr. NdŽ pakankamai ilgai viešpatauti, valdyti.
suviešpatáuti NdŽ žr. paviešpatauti.
užviešpatáuti tr., intr.
1. imti viešpatauti, užvaldyti: Bet ką čia bekalbėti apie žmones, kad pas mus, vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka LzP.
| Ažviešpatãvo jis tuos namus Pandėly Skp.
| prk.: Kilbasnykas vėl kažin kur prapuldavo, ir tada užviešpataudavo silkinis, prasidėdavo gavėnia LTR(Ut).
2. KŽ prk. įsigalėti: Poezija pagauna savo galion, užvaldo mane, užviešpatauja mane rš. Tyla užviešpatãvo namus NdŽ. Jau merkiasi dienelė, naktis užviešpataus S.Nėr. Nė iš kur nesulaukdami nuraminimo, leidžiame užviešpatauti savyje bjauriausiai apatijai Pt. Dar kartą nekantriai sudardėjo tėvo snapas, ir tada užviešpatavo tyla gandro namus klevo medyje, už skūnės I.Simon. Ūkyje dabar vėl užviešpatavo santarvė J.Sav. Gamtoje užviešpatavo baugi tamsa rš.
ǁ tr. užgožti, nusmelkti: Kur jau, jie (krūmai) viską užviešpatãvo – išrovėm Graž.
