ki̇̀bti, kim̃ba, ki̇̀bo
1. intr., tr. R, K kabintis, segtis, lipti prie ko: Purvas kibo prie naginių, kone kas žingsnis reikėjo plėšte plėšti koją J.Balt. Minkyk, jei dar prie rankų kim̃ba [tešla] Slnt. Kibirai̇̃ kim̃ba prie drabužio J. Kibių sėklos kim̃ba prie žmonių rūbų NdŽ. Knypkis nenor kibti N. Šalta, lūpos kimba Šts. Pakaitę miltai, dėl to ir duona kimbanti išejo Šts. Klijai nu ženkliuko nusitrynę ir nebekim̃ba Slnt. Sakai kim̃ba pri rankų Bt. Ot šalta – rankos prie klemkos kimba! Rs. Viskas kimba į krūvą Skdv. Ar tie klijai gerai kim̃ba? Up.
| prk.: Su kimbančioms (dažančiomis) žolėms gal viską nudaryti Šts. Gero dalgio ašmenys vienodai kimba į kietą sukrų (cukrų) Šts. Į gegužės mėnesio baigą visi laukų darbai kibo viens už kito (ėjo be pertraukos vienas paskui kitą) rš. Tau juokai nekimba (neima juokai), tu visumet susiraukęs Gršl. Man juokas kimba veikiai Gršl. Nebkim̃ba miegas pabaidytam (nebeima miegas) Gršl. Nekibo kalba (nesimezgė, nesirišo), tad negeistinas svečias greitai išsinėšino rš. Šaltis į nagus kim̃ba Dov. Šią naktį kibo į langus (truputį pašalo) Šv. Šįryt ir į langus biškį ki̇̀bę Plt. Geras mokslas ar kibs taip greitai kaip blogas? Žem.
^ Kad širdžiai netinka, tai nė akys nekimba (jeigu žmogus nepatinka, tai į jį nė nepažiūri) LTR(Jnš). Atsargumas tik seną kimba, nuo jauno bėga Švnč. Bloga žolė geros dirvos nekimba, piktos kalbos doro žmogaus nelimpa Krsn.
2. intr. prk. lipti (apie užkrečiamą ligą): Taip užgrūdintas kūnas nuo mažų dienų neb kūnu, bet jau plienu buvo, ir nė kokia liga į jį nekibo S.Dauk. Gal kokia nedora arba kimbanti liga? Žem. Ar ta yra kimbanti liga? Skd. Pri tokių kailių nekibo maro liga M.Valanč. Suskis kimba nuo vieno arklio kitam rš. Kim̃bamą liga tura Krš.
3. intr., tr. griebti, čiupti, stverti: Namų šunelis, drauge buvęs, kibo už jo žambo ir cypdamas traukė laukan M.Valanč. Motina, kibusi už rankelių, norėjo vesti namo – ši nejo M.Valanč. Kibk mune už rankos Dr. Kad aš į vėputinį įvirtau, tu munęs nekibái Ggr. Vilkas jau buvo bekimbąs į koją rš. Bobelė ki̇̀bo į kepures Rm. Ko kimbi į plaukus kaip šikšnosparnis! LTR(Rs). Ar nematai, kad Juzis kaltas – ki̇̀bk į kalnierių ir vesk pas tėvo teisybės ieškoti Vkš. Neki̇̀bk už karšto gelžies, o nagus nudegsi Vvr. Nekibk to dirbti, ko būtinai nemoki M.Valanč. Kasparas pirma gerai apsvarsto ir tik tuomet kimba už darbo P.Cvir.
^ Giriasi lapė kiškį pagavus, o šunys jau uodegon kimba Ktk. Skęsdamas ir į britvą kimba Lkv.
| refl.: Žvirbliai norėjo vienas antram į kuodus kibtis rš. Jei kimbas su nagais į sieną, būs piktas šuo Ggr. Kibos kibos šulinės rentiniu ir išsikabino iš šulinės Ggr. Kimbuos į laivo briaunas Šts. Medžioklės šunys liuob kibsis į avis Šts.
| prk.: Ans manė kibtis į tą žemę Dr.
^ Skęsdams ir į britvą kimbas Sd.
4. intr. imti ką smarkiai veikti, sukrusti: Kibo vaikas į mokslą kaip bitė į žiedą sp. Nuo pat pirmos dienos tvirtai kibome į darbą sp. Ot, kad taip į uždavinius kibtum! rš. Juozapėlis rimtai kimba pavyti draugus P.Cvir. Vyrai abu kaip parinkti, į darbą kimba kaip slibinai A.Vencl. Kur kas geriau ir išmintingiau būtų grįžti į savo kaimą ir tenai kibti prie ūkio darbų rš. Mužikas ki̇̀bo už darbo ir pripylė vežimą su auksu BM404. Šeimyna kibo į javus, kurius netrukdamys nuvalijo S.Dauk. Supykusys kibo į ginklą S.Dauk. Kibo grumties vyrs su vyru S.Dauk. Kibo ardyti šniūrus, atvartas, kairiošius Vaižg. Duokš arbatininką, kibsim į arbatą (imsim gerti arbatą) rš. Ki̇̀bkim, vyrai, kelkim! Škn. Sutikusi meisterį, Simą ar Joną ką nešant, kimba padėti P.Cvir. Tabokas kimba į trečius lapus (pradeda leisti trečius lapus), lytaus gavęs Varn. Juk taipgi ir būdavo nuo amžių: kas pajėgesnis, tas ir kibdavo į gyvenimą (stengdavosi prasigyventi, įsitvirtinti) rš. Reikia kibti į gyvenimą (dirbti, neatsilikti nuo gyvenimo) sp.
| refl.: Pasisakė ketąs šarpiai kibties už tą darbą, bet tujaus smarkiai susirgęs M.Valanč. Voras kibosi su dviguba energija vyrus perkalbinėti rš. Mėginkite kibtiesi į pramonę A1884,262. Simanas kim̃basi an žemę Krkn.
5. intr. ieškoti priekabių: Nekibk prie nekalto žmogaus rš. Ištisą dieną prie visų kimba rš. Pasigėrei kaip kiaulė ir dabar kimbi̇̀ pri munęs Vkš. Be reikalo kimbi į mane dėl niekų rš.
| refl.: Brolių vaikai kibsis pri butos (norės butą gauti) Gršl.
6. intr. įkyriai prie ko lįsti, prisikabinti: Kimba sūnus prie motinos ir prašo nors rublio Mrk. Iš bažnyčios pareinant, pri jos kibo ir lydėjo lig pat namų M.Valanč.
^ Ir puodus laižo, ir prie meisos kimba, ir net į sriubą pula (musė) LTR(Krtn).
kibtinai̇̃ adv.: Nekibtinai̇̃ to jis davė J.
7. intr. kabinėtis, meilintis: Prie jaunų mergų kimba kaip smala prie tekinio Žem. E, brolau, tu per daug prie mergų kimbi̇̀! Dkš. Neblogas vyrukas, už tai ir panos smarkiai kim̃ba Žvr. Sako, jam nė į galvą – į kitas nekim̃ba Smn. Buvo kimbama motriška (prie jos kibo vyrai) Šts.
8. intr. kabintis už meškerės (apie žuvis): Šiandie gerai kimba – jau aukšlių pusę kapos turiu Skr. Ešeriai geriau kimba po lytaus Šauk. Kibkit, žuvelės, didelės ir mažos! ps. Nė viena žuvis už meškerės nekim̃ba Dkš. Nė spanga nekim̃ba į meškerę Dkš.
9. intr. priešintis (veiksmu, ne žodžiu): Prieš šeimininkę kibti nesiryžo Petriukas: žinojo, kad nepergalės LzP. Liksiu – neliksiu, bet kibsiu Sim.
10. refl. imtis, ristis, grumtis: Kibos kibos, ritos ritos – nėko nepadarė Šts. Tas vyras davai kibties su tuo smaku (ps.) Plng. Aš šiandien jau kelis kartus ejau kibtis Pln.
11. intr. kimti: Kaklas jam kim̃ba ir balsas švarkšta J.
◊ į aki̇̀s (į ãkį, į krūti̇̀nę) ki̇̀bti lįsti, kabintis prie ko, priešintis, nenusileisti: Neki̇̀bk tu jam į ãkį, ba kai gausi! Alk. Ko tu čia kimbi į akis, kad tau nieks nieko nedaro! Mrj. Toks piemuo – jau kimba dideliam vyrui į krūtinę Jnš.
antki̇̀bti (ž.) intr. prisikabinti, prilipti iš viršaus: Veizėk, tau ant nugaros dideliausis kleckas antki̇̀bęs Slnt.
apki̇̀bti
1. intr., tr. aplipti, prisikabinti iš visų pusių: Par arimus einant, labai kojos apkim̃ba Šll. Nedėk kepurę į lovą – pūkais apki̇̀bs Up. Radęs krūvą sausų lapų, ridinėjas juose patol, pakol visas apkimba Blv. Atsikėlė paršas iš migio, visas apki̇̀bęs šiaudagaliais J.Jabl. Obelių šakos paramstytos raudonavo, geltonavo nuo apkibusių obuolių Žem. Pamatė gražią aukštą obelį, obulais apkibusią IM1860,46. Medžių šakas apkimba sniegas rš. Išorinės sienos buvo apkibusios baltomis šerkšno samanomis rš.
| refl.: Apsikimba rankos, ir pirštai nebebijo usnų, bulves kasant Varn.
2. tr., intr. apstoti, apspisti ką nors: Vaikai apki̇̀bo parvažiavusį iš miesto tėvą Š. Apkibo kaip musės medų Jnš. Mokiniai kibte apkibo laikraštį rš. Apkibo visos muno naujį sijoną čiupinėti Šts. Šit moteriškė, apkibusi iš visų pusių mažais vaikais rš.
3. intr. supulti, sukibti: Apkibo talka ir suvežė visus javus iš lauko LTR.
4. tr. apkabinti: Ir Žemaitės pirštai, sugrubę nuo sunkių darbų, apkibo plunksną sp. Apkibau ponią (apkabinau kojas) ir išprašiau Rt. Ponas apkibo ąžuolą, ans šast ir užmetė virvę, pririšo tą poną prie ąžuolo S.Dauk. Jaunikis apkibo marčios gražųjį pavidalį prš.
| refl. tr.: Kadangi varpstis drauge į vandenį įmestas tapė, moteriškė, jį apsikibusi, pradėjo pagalbos šaukti LC1887,32. Apsikibęs mano rankas pakinkavo, parodė kūlimo natą, ir kūliau nu devynerių metų su spragilu Ggr.
atki̇̀bti intr.
1. atsiklijuoti, atlipti, atsikabinti: Popieriai seklyčioj atkibo Lnkv.
2. prk. atstoti, atsitraukti: Duok jam ropių, tegul atkimba rš. Kosulys nuo jos neatkibo rš.
įki̇̀bti intr.
1. tvirtai įsikabinti, įsitverti į ką nors: Jurgiuo šuo įki̇̀bo į blauzdą Up. Aš jam įkibaũ su nagais į čiupryną J. Papykęs įki̇̀bo vaikui į plaukus Š. Bijau! – sušnabždėjo Kaziukas, tėvui į skverną įkibęs Mš. Inkorus įkimba R24, N. Inkarui įkibus, laivas stovi vietoje rš. Jie tą mergučę įkibę draudžia (labai prašo pabūti) Skr.
| prk.: Jau į aštuntą dešimtį įkibáu (pradėjau aštuntą dešimtį metų) Žlp. Mažieji nueisią jo keliais ir turėsią, kaip į gyvenimą įkimba (prasigyvena) rš.
| refl.: Šuo, metęs kaulą, dar spėjo vilkui įsikibti į uodegą P.Cvir. Sužeistasis laikėsi kruvinom rankom įsikibęs į rogių atlošą J.Marc. Įsikibo į plaukus ir peša Mrk. Įsikibo kaip barsiukas į tešmenį Up. Įsiki̇̀bo kap dieglė į rankovę (neatsitraukia) Kt. Įsikibo Monika sau į galvą ir ilgai viena pati sau verkė rš. Yra gyvulių, kurie, kaip ir augalai, įsikibę laikosi žemės rš. Jis laikėsi, įsikibęs į jo ranką rš.
| prk.: Pagrindinė kolūkinio judėjimo grandis, jo vyraujanti šiuo momentu forma, į kurią reikia dabar įsikibti, yra žemės ūkio artelė (sov.) rš. Nuogomis rankomis ir karštomis širdimis įsikibome į juodą tėvų žemę rš. Liksim čia, vis kaip nors įsikibsim (įsitaisysim, prasigyvensim) rš. Žmogus laikėsi darbo įsikibęs rš. Į mus įsikibo smarkus vėjas rš. Aš pats visur einu įsiki̇̀bęs (viską pats prižiūriu) Žlp. Širdis į svietą įsikibusi (prisirišusi) prš. Paskubom perbėgo lapelį ir įsikibo į vieną žodį laiško pabaigoje rš. Senas vyras, o įsikibo į mergą (įsimylėjo mergą) kaip pusbernis Skdv.
2. prk. įsmigti, įstrigti į ką nors: Į jo sielą kiekviena mintis įkimba lyg replės rš. Jausmas į širdį įkimba V.Kudir. Stogas to numo pirma buvo mauknomis klotas, idant kibirkštys, iš ugnies lėkdamos, neįkibtų S.Dauk. Žibt ugnis ir įkibo į skiedas Šts. Liepsna įkibo į sienas rš. Paršalau, ir įkibo kosulys Dr. Ilgai serga, must, stipriai liga įki̇̀bo Vvr. Į mane įkibo liga rš.
| refl.: Lamsargienė jautė, kaip vyro žodžiai tvirtai įsikimba širdin, keldami ir didindami viltį J.Avyž. Šaltis įsikibo Viliui į veidą I.Simon.
3. refl. įsikabinus, įsistvėrus į ką nors, laikytis, turėtis: Vaikas įsiki̇̀bdamas eina J. Palaipstais lipa vaikas, kur įsiki̇̀bti galia J. Iš turtingos butos kartais [per ugnį] neliekt žmogui nė mieto arba baslio įsikibti S.Dauk. Seni, greitai lipk, į vortinklį įsiki̇̀bk (d.) Tv. Alksniais įsikibdamas nusileidau į daubą Plt. Kai aš iš ligos pakilau, kai (vos) tik įsikibdamà paėjau Skr.
4. smarkiai įsitraukti, įnikti į kokį darbą: Matyt, jis jau įkibo kažkur į didelius reikalus rš. Žaltienė įkibo į vindą taip, kad tas burgzdamas sukosi pagrečiam kelias dienas BsPIII318. Sėdaus ir įkibau rašyti rš. Piotras duonos gabalėliu dažė iš lėkštės šiltą padažą, paskum įkibo į košę (ėmė su noru valgyti košę) rš.
| refl.: Viščius įsikibo į kumpį rš.
5. refl. pasiryžti, užsispirti: Giminės įsikibo gyvenimą (ūkį) atimti Šts.
◊ į kuodùs įsiki̇̀bti susipešti: Žvirbliai vienas antram į kuodus įsikibo rš.
į mótriškos sijõną įsiki̇̀bti menk. vesti: Ka par ankstie įsi̇̀kimba į mõtriškos sijõną, nėks nebišeita Krtn.
į sijõną įsiki̇̀bti menk. per daug klausyti (žmonos): Toks tai ne vyras, kuris yra įsiki̇̀bęs į bobos sijõną Skr.
į ši̇̀rdį įki̇̀bti patikti: Ir teip jis karaliui įkibo į širdį, kad jau ir karalystę ketino jam pavest LMD. Į širdį įkibo mun tas paršjonis Šts.
nuki̇̀bti intr.
1. nusikabinti nuo ko nors:
^ Erkė neprigėrusi nenukimba nuo kailio Mžš.
2. nusitverti už ko nors: Nenukim̃ba už darbelio nė par kiek laiko Gršl. Nesu nuki̇̀busi už bulvių mentės (nesu bulvių kasusi) Gršl.
3. nukabti, nusvirti žemyn: Jo ilgos ausys nukibo, jis gulėjo ant šono rš.
paki̇̀bti
1. intr. J pasikabinti ant ko; kabėti už ko nors užsikabinus, užkliuvus; laikytis pasikabinus: Rasos karolėliai žieduose pakibo S.Nėr. Ant lapų pakibę lietaus lašai žėrėjo kaip brangiausi perlai J.Balč. Išsirito dvi ašaros ir pakibo ant blakstienų rš. Iškrito jam ašaros, karštos, didelės, ir pakibo ant žilos barzdos J.Marc. Pats jis pakibo ant kumelės rš. Jis pakibo ore ant medžio šakos rš. Apkabino, pakibo ant jo kaklo rš. Kilpai užsinėrus, kiškelis pakimba ore Ds.
2. intr. prilipti; prisikabinti iš apačios: Klumpiai pakibo, ir paslydau Šts. Nusigrandyk, eidamas į vidų, tavo klumpiai yr pakibę Šts.
3. tr. paimti už rankos, po ranka: Atradusi draugę, pakimba po pažastim ir nebepaleidžia I.Simon. Gaidienė, pakibusi Vilių, staiga pareiškia nebenorinti kaip ožka šokinėti I.Simon. Aitra ir Ramūnas nori Tairą pakibti po rankų Vd.
| refl. tr.: Vilkas, pasikibęs Martynaitytę, išėjo kviesti kaimynų į vestuvių atšventę I.Simon. Ji tikrai svaigaliavo, ir jis turėjo pasikibęs ją vesti I.Simon.
4. intr. paturėti, palaikyti, padėti kam, ką keliant, traukiant: Opa, vyrai, paki̇̀bkiam ir pakelsiam akmenį! Šts. Reik paki̇̀bti bent į kalną Als. Jei pakimbi̇̀, ir įtrauka vežimą, o jei nepaki̇̀bsi, pradės nirsti arklys Als.
5. intr. truputį kabintis (apie žuvis): Eisiu žvejoti, bene pakibs Šts.
6. intr. pradėti priešintis, grumtis: Nepakibsi priš tokią galybę! Šts.
7. intr. pasmukti žemyn, kiek nukabti: Moters pakibusi apatinė lūpa tintaliavo rš. Skrybėlaitė pakibus ant šono rš. Kreivosios linijos apčiuopiamu pavyzdžiu gali būti pakibusi, išlinkusi telegrafo viela rš.
8. intr. laikytis, susilaikyti viršuje, nesiremiant į ką nors; laikytis, susilaikyti ore, erdvėje: Bėgimas nuo greito ėjimo skiriasi tuo, kad būna vienas momentas, kai abi kojos atitrūksta nuo žemės, ir kūnas pakimba ore V.Laš. Tuoj merga ir paki̇̀bo ore Alk. Pakibo tolumoj, saulėlydžio krašte, mažas debesiukas P.Cvir. Džiaugsmingai nusigiedrijusiame danguje vėl pakibo raibi vanagai J.Balt. Žemė laisvai pakibo pasaulio erdvėje P.Slavėn. Saulė didžiuliu rausvu rutuliu pakibo akiratyje rš. Viršum aikštės buvo žemai pakibęs juodas šlapias dangus rš. Viršum perono buvo pakibusi speiguota migla rš.
| prk.: Beviltiško liūdesio pajutimas pakibo ties vežimu, tyliai riedėjusiu vieškeliu rš. Pakibo tiršta, kamuojama tyla rš. Fašistinė grėsmė buvo pakibusi ties visu žemės rutuliu sp. Viršum jų nelaimė pakibusi – tą jaučia mano širdis rš.
◊ orè paki̇̀bti likti be rezultatų, neišspręstam: Imperialistų politika Kinijoje pakibo ore sp. Visas klausimas pakimba ore rš. Pasitarimai pakibo ore rš.
priki̇̀bti
1. intr., tr. prisikabinti, prilipti prie ko nors: Dagys prikim̃ba prie rūbo, dulkės prie kojų KI66. Daug suodžių prikibo ant šurštyno (kamino) N. Spaliai priki̇̀bę J. Veizėk, kas tau pri nugaros priki̇̀bo Slnt. Marškiniai pri nugaros priki̇̀bo bedirbant Up. Stumk pri sienos, ir prikibs – toki nuskrendusi ta gaspadinė Šts. Vos paspė(jo) dasilytėt vilnų – ir prikibo prie avinėlio, jog jokiu būdu negalėjo atsitraukt BsPIII63. Prikibo kaip smala pri tekinio Užv. Prikibo kaip pikis pri dugno Up. Taip priki̇̀bo, ka[d] nė su dantims neatplėši Skdv.
| prk.: Prie draugystės lietuviškų laikraščių prikibo „naujas“ sąnarys po vardu „Nauja Aušra“ V.Kudir. Neprikibo (negavau, neprisidėjo) man nė lito, o išuogavau visą dieną Nt. Geras muzikantas – prikimba (prisiderina, pritaria) greitai Šts. Jau ji prie jo, atrodo, labai priki̇̀bus (pamilusi) Gs. Sodžiuje kalba, kad tu mūsų Juozą prikibai V.Krėv. Marytė prie mūsų Kazimiero prikibo rš. Paskutiniais metais seniui dusulys prikibo rš. Prie manęs prikibo dusulys rš.
^ Atriekta riekė nebeprikibs Kv.
| refl.: Labai drūčiai ji prisikibusi prie žmogaus Vd.
2. intr. prk. prilipti (apie užkrečiamą ligą): Tėvas bijojo, kad tymai jų vaikams neprikibtų Žem. Nieks nedrįso jos dasilytėti, nes nuogąstavo, kad liga neprikibtų M.Valanč. Daktarui maro liga priki̇̀bo Š. Negaliu suprasti, nu ko priki̇̀bo rauplės mūsų vaikams, kad aplinkuo nėkas nesirgo Vkš. Vincei suskis nu Jonio priki̇̀bo Slnt. Saugokis, kad neprikibtų liga Plk. Džiova prikibo Šts. Kas tą lazdą radęs paims, tam tavo karpa prikibs, o nu tavęs nugis Plt.
3. refl. įsitverti, įsikabinti: Dar laikosi jaunuolis, prisikibęs prie lentos galo I.Simon. Trys žmonės, kurie prie jo prisikibę yra, nuskęsta draug su juomi prš. Prisikibo pri rankos ir nuejo Šts.
4. intr. įkyriai lįsti, prisikabinti prie ko (ppr. ko nors prašant, reikalaujant, siūlant ką): Jis prikibo vestis Petrą pas save rš. Anundis taip prikimba su savo siūlymais P.Cvir. Ir kogi tu prikibai prie manęs, iš tikro? Ašb. Aš prie jos prikibęs tariau: „Motinele, padainiuok mums kokią norint senų dienų dainelę“ M.Valanč. Ūkininkas … negalėjo užsiturėti nesijuokęs, o ūkininkė prikibo: pasakyk ir pasakyk, ko juokeisi BsPII112. Prikibo pati prie Petro, kad pasakytų, kur buvo Skr.
^ Ko čia dabar prikibái kaip šlapias lapas? Vkš. Prikibo it smala Skd. Kostantas prie Marelės prikibęs lygu smala prie tekinio Žem. Ko prikibai prie vaiko kaip liga? B.Sruog. Ko prikibai kaip činčibaras? Pmp. Prikibai kaip erkė prie šuns snukio rš. Prikibo pri manęs kaip piktas piningas VP38. Prikibo kai kaškis NžR.
5. intr. padaryti priekaištą; rasti priekabių: Antanas, apeidamas ūkį, prie nieko rimtai negalėjo prikibti sp. Dirbk kaip reikiant, kad niekas negalėtų prikibti rš.
6. intr. prisijungti, pritapti prie ko nors: Anudum bešnekant, prikibo kaži koks nepažįstamas žmogus M.Valanč.
7. intr. palaikyti, padėti, prisidėti savo jėga, kam ką keliant, traukiant: Kaip prikibau aš, tujau vežimą įstūmėm į jaują Vvr. Prikibk, susiedeli, iš anos pusės, vienas neatkelsiu Skd. Kad nebūtų prikibę vyrai, būčiu nepakėlęs tą maišą grūdų Varn. Karvė, už pasturgalį su pyna prikimbamà, atsikela Plt.
8. intr. prisikabinti (apie žuvis): Šiandien buvo gerai meškerioti: nepaspėjai įmesti, kaip tuo[j] ir prikibo Brs.
suki̇̀bti intr.
1. sulipti į vieną daiktą, susijungti: Ilgai raštuose bežūdams, pasergėjo vieno[je] vieto[je] sukibusius lakštus M.Valanč. Klejuojamas dirbinio dalis reikia suveržti, kad juo sukibtų rš. Sukibo prie kits kito N. Pyragai po pečiumi kildami sukimba J. Vėjas pustė nesukibusį smėlį vėpūtėsna rš. Nuo kalkių veikimo dirva sukimba į gabaliukus rš. Žemė laikosi sukibus į žirnio ar riešuto dydžio grumstelius rš. Stambi miltai – duona nesukibs Šts. Žiūrėk, kad kleckai nesukibtų! Skdv. Anudu y[ra] draugai, sukibę kibiai Šts. Kai Gražulė (karvės vardas) kelas, rietai sukibę (tokia riebi) Krš.
| prk.: Sukibus reikalams būrio žmonių, pasidarius jiems vienu kelmu, mes jau gauname draugiją A1884,51.
2. prk. susidraugauti: Mūsų vaikai suki̇̀bo, ir vienas be antro nė valandelės Up. Juk anuodu tesuki̇̀bo nu tų talkų Slnt.
3. susikabinti į ką nors, susmigti: Daug vėžių suki̇̀busių į anos (meškos) vilnas PP40. Pagonys sukibo į aną ir pradėjo draskyti it šunys maitą M.Valanč. Iki barnių nepriėjo, o jau plaukuosna sukibo KrvP. Kaip ten mun sukibs į kudlas, tai būs jomarkas Up. Į mane sukibo vaikų būrys rš. Tik berniukas vargų neužmirš, jie erškėčiais į širdį sukibo rš.
4. susikabinti vienam su kitu, susiėmus laikytis draugėje: Visa veselija, į vieną kektą sukibę, sukas sukinį JR86. Sukibo į ratą aplink jį rš. Dvi sukibę pušys sverdėjo rš. Kiemai buvo sukibę (vienas prie kito, susisiekdavo), susišaukti galėjai Nt.
| refl.: Susikibę kaip skruzdės pavasarį LTR. Mergaitės vaikščiojo susikibusios rš.
5. supulti (ką veikti), sukrusti: Sukibę visi pavertė žabarų vežimą Žem. Tuojau visi sukibo į darbą Žem. Visiems sukibus, namus pastatysim Žem. Sukibusys visi ąžuolą kirsti S.Dauk. Turkai gynės, bet prancūzai kaip sukibo, tujau juos atmušė nu jūros pašalio M.Valanč. Jei ale viena tų ar tų nor medaus vogti, bitys tokią sukibusios šalin velka arba nužudo LC1883,21. Suki̇̀bkiat šluoties, vaikai, suki̇̀bkiat! Šts. Vyrai, sukibkiat su buomais, ir įkelsma rąstą Skdv.
6. susiimti, pradėti muštis, peštis, ginčytis, bartis: Senis sukibo su ja į ginčą rš. Ir kad sukibs vyrai peštis! Lkš. Abu rikiu sukibo grumties S.Dauk. Išpuolusi įgulė atrėmė kryžeivius ir į aiškią mūšą sukibo S.Dauk.
| refl.: Nė pats nepajutau, kaip mes susikibom už krūtinių B.Sruog. Nežinia, su kuo rytoj susikibsime kovoj B.Sruog. Namie tai kai advikatai susiki̇̀bę, o kai išeina lauka, tai sukloję pečius eina Jrb. Jis norėjo pagaliau susitikti su šiuo dingusiu priešu, susikibti su juo rš. Priešai smarkiai susikibo rš. Povilas gynė savo teises, susikibdavo su didesniais J.Dov. Juodu buvo smarkiai susikibę, vos nesusimušo Gr. Susiki̇̀bo kaip katės, ir perskirti nemona (negalima) Ds. Susikibo į krūtis Brt. Suski̇̀bo į kalnierius abu Lnkv.
7. rūgstant sutirštėti: Pienas benorįs sukibti, jau gyžtąs Šts.
užki̇̀bti intr.
1. prilipti prie ko nors iš viršaus: Rodos, gerai užki̇̀bo KlvrŽ.
2. nutverti, pagriebti už ko nors: Užki̇̀bsiu už gerklės ir pasmaugsiu Lnkv.
3. užsilaikyti, užkliūti už ko nors: Biskį užkibo prabajukas už grandies J. Dantis nesveikas, saldainės užkibo – tik smilksi Skr.
4. užsikabinti (ppr. už meškerės) (apie žuvis): Šito[je] sietuvo[je] man trys ešeriai užkibo Šauk. Pastebėjus, kad jau užkibęs lydys, virvelė traukiama iki loto rš. Ant mestos meškerės užkibs žuvis A1885,49.
| prk.: Sakyk, ar užkibs (užaugs, užderės) be trąšų rugiai? Trg.
5. užkimti (apie balsą): Užkibo gerklė, negaliu pašnekėti Užv. Meilės mėnesį gegužė tiek daug gieda, kad gerklė užkimba net Blv. Nuvargau šaukdamas, gerklė užkibo mano M.Valanč. Vakar dar šiaip taip iššnekėjau, o šiandien kaklas suvisam užki̇̀bo Vkš. Mano kaklas užkibęs N. Balsas užki̇̀bo Kv. Su užki̇̀busiu balsu negaliu beišdainiuoti Slnt. Tigrio balsas, kaip paprastai kačių balsas, yra lyg užkibęs Blv. Laidokas nuėjo ir vėl sugrįžta užkibęs, perkriokęs rš.
6. kabėti už ko užsikabinusiam: Vienas iš būrio žmonių patraukė kopėčias, ir pristavas užkibo ant vartų V.Kudir.

pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.

×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.

×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.

pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.

×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.

×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.