Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (22)
užkalė́ti
užpavė́sinti
užsmel̃kti
užšvõkšti
nušvõkšti
išsistel̃bti
Apibrėžtis
1 stel̃bti, -ia, -ė
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, ŽŪŽ72, Nm augant užstoti šviesą, smelkti, gožti: Medis stelbia diegus, žolę, kad apgožta auga, t. y. smelkia J. Daržus jau visai žolės stel̃bia KzR. Tie tavo arbūzai skleidžia, bulves stel̃bia Jrb. Žirniai avižas stel̃bia Dt.
| prk.: Tarp dičkių augo visų stelbiamà Skr.
2. tr. Š, NdŽ, DŽ1 daryti prastai girdimą, matomą, jaučiamą, slopinti: Tik protarpiais Sabaliaus žodžius stelbė karininkų šūkiai rš. Prašvis neilgai trukus, mėnulį stelbia jau aušros šviesa V.Kudir.
| prk. DŽ: Vaikiškai tyrą meilę motinai pamažu stelbė suaugę draugai, šelmiški mergaičių žvilgsniai rš.
3. intr. K, Rtr, NdŽ vadėtis, stalbti: Stel̃bia alus, t. y. nuvėsta J.
| refl. K, M, NdŽ, KŽ: Bestovėdamas alus stel̃biasi DŽ1.
ǁ refl. prk. netekti energijos, rimti: Ta merga stel̃bias ir tuo nusistelbs visai, nudūks J.
1 apstel̃bti, -ia, àpstelbė tr. užgožti: Apstel̃bia jurginės visą smulkmę Alk.
1 išsistel̃bti, -ia, išsi̇̀stelbė DŽ išsikvėpti, išsivadėti: Krienai visai išsistel̃bę Mrj. Bestovėdama ta gira ir išsistel̃bia Gs. Užkimšk vaistų kamštį gerai, kad neišsistel̃btų Gž.
1 nustel̃bti, -ia, nùstelbė KŽ
1. tr. R, MŽ, N, A1883,30, L, Rtr, DŽ, ŽŪŽ72 neleisti tarpti, nusmelkti, užgožti: Medis nùstelbė žoles, t. y. užgožia, nusmelka J. Dideli, tankūs medžiai nùstelbė eglaitę NdŽ. Žolės nùstelbė gėles Dkš. Jurginai ir rūtas nustel̃bs Krkl. Tą vyšnaitę tos žolės jau visai baigia nustel̃bt Jrb.
| prk.: Ta štarkesnė – tave nùstelbė (pralenkė, padarė nežymią) KzR. Ona visas mergas nùstelbė Alk. Ar tik nebus šeima ir jo poetinius bandymus nustelbusi (sutrukdžiusi jiems pasireikšti) V.Myk-Put. Visi kiti luomai yra bajorų nustelbiami A.Janul.
| refl. N: Žolynas nusistel̃bęs, t. y. nusmelgtas J.
2. tr. padaryti negirdimą, nebejaučiamą, nuslopinti: Orkestras nùstelbė dainininkų balsus NdŽ. Motoro ūžesys nustelbė jos balsą rš. Gerai laikomų tvartų kvapą tuojau nustelbė smagus šieno kvapas Mš. Žalia pievų spalva nustelbia visas kitas A.Vencl.
| prk.: Jo širdies balso niekas negalėjo nustel̃bti DŽ. Šitas mintis nustelbė kitas siaubas: juk ji niekad nepalikdavo vaiko vieno. Ar nebus jis nukritęs nuo kėdės?.. I.Simon.
3. intr. K, Š, Rtr, NdŽ, Bgt netekti stiprumo, kvapo, skonio, nusivadėti, nudūkti, nustalbti: Nustel̃bęs gėrimas KII146.
| refl. Q558, K, Š, LL329, Rtr, DŽ: Alus nusistelbia, kad pastovi, t. y. nudūksta, nuvėsta J. Nusistelbęs alus R, MŽ, N. Nusistelbęs gėrimas B. Atnešei tokio nusistel̃busio alaus, lyg neturėjai geresnio Gl. Šita degtinė jau nusistel̃bus, išgaravęs jos stiprumas Kt. Pabuvo atkimšta butelka, i kvepalai nusi̇̀stelbė Kv.
| Valgykit, prapjauta dešra nusistel̃bs Snt. Tai nusistel̃bę barščiai, tik vanduo tykšo Dkš. Nusistel̃bę kopūstai [statinėje] Snt.
ǁ refl. prk. netekti energijos, nurimti: Nusistelbė merga, t. y. nudūko J. Kartais net senai nusistelbę geismai vėl sukyla Vd.
1 pristel̃bti, -ia, pri̇̀stelbė tr.; Ser prislopinti.
1 užstel̃bti, -ia, ùžstelbė KŽ
1. tr. J, LL314, Rtr, NdŽ, Nm užgožti, nusmelkti: Kur medžiai užstel̃bia, niekas neauga DŽ. Usnys visai ùžstelbė tavo linus KzR.
| Didumas žemės … užstelbia kad ir didžiausius kalnus A1885,344.
| prk.: Moterims nuo amžių įkalbamas nusižeminimas tikrai įstengė jose guodonę pačios savęs užstelbti Pt. Jie stengėsi bet kokiu būdu užstelbti žmonių norus rš.
2. tr. padaryti negirdimą, nematomą, nejuntamą, nuslopinti: Tik kažkoks neaiškus garsas išsprūdo, bet ir tą užstelbė vėjuota naktis K.Bor.
| prk.: Tą mūsų visuomenės balsą užstelbė labiausiai dvarininkų tradicijos Pt.
3. intr. Rtr nusivadėti.
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, ŽŪŽ72, Nm augant užstoti šviesą, smelkti, gožti: Medis stelbia diegus, žolę, kad apgožta auga, t. y. smelkia J. Daržus jau visai žolės stel̃bia KzR. Tie tavo arbūzai skleidžia, bulves stel̃bia Jrb. Žirniai avižas stel̃bia Dt.
| prk.: Tarp dičkių augo visų stelbiamà Skr.
2. tr. Š, NdŽ, DŽ1 daryti prastai girdimą, matomą, jaučiamą, slopinti: Tik protarpiais Sabaliaus žodžius stelbė karininkų šūkiai rš. Prašvis neilgai trukus, mėnulį stelbia jau aušros šviesa V.Kudir.
| prk. DŽ: Vaikiškai tyrą meilę motinai pamažu stelbė suaugę draugai, šelmiški mergaičių žvilgsniai rš.
3. intr. K, Rtr, NdŽ vadėtis, stalbti: Stel̃bia alus, t. y. nuvėsta J.
| refl. K, M, NdŽ, KŽ: Bestovėdamas alus stel̃biasi DŽ1.
ǁ refl. prk. netekti energijos, rimti: Ta merga stel̃bias ir tuo nusistelbs visai, nudūks J.
1 apstel̃bti, -ia, àpstelbė tr. užgožti: Apstel̃bia jurginės visą smulkmę Alk.
1 išsistel̃bti, -ia, išsi̇̀stelbė DŽ išsikvėpti, išsivadėti: Krienai visai išsistel̃bę Mrj. Bestovėdama ta gira ir išsistel̃bia Gs. Užkimšk vaistų kamštį gerai, kad neišsistel̃btų Gž.
1 nustel̃bti, -ia, nùstelbė KŽ
1. tr. R, MŽ, N, A1883,30, L, Rtr, DŽ, ŽŪŽ72 neleisti tarpti, nusmelkti, užgožti: Medis nùstelbė žoles, t. y. užgožia, nusmelka J. Dideli, tankūs medžiai nùstelbė eglaitę NdŽ. Žolės nùstelbė gėles Dkš. Jurginai ir rūtas nustel̃bs Krkl. Tą vyšnaitę tos žolės jau visai baigia nustel̃bt Jrb.
| prk.: Ta štarkesnė – tave nùstelbė (pralenkė, padarė nežymią) KzR. Ona visas mergas nùstelbė Alk. Ar tik nebus šeima ir jo poetinius bandymus nustelbusi (sutrukdžiusi jiems pasireikšti) V.Myk-Put. Visi kiti luomai yra bajorų nustelbiami A.Janul.
| refl. N: Žolynas nusistel̃bęs, t. y. nusmelgtas J.
2. tr. padaryti negirdimą, nebejaučiamą, nuslopinti: Orkestras nùstelbė dainininkų balsus NdŽ. Motoro ūžesys nustelbė jos balsą rš. Gerai laikomų tvartų kvapą tuojau nustelbė smagus šieno kvapas Mš. Žalia pievų spalva nustelbia visas kitas A.Vencl.
| prk.: Jo širdies balso niekas negalėjo nustel̃bti DŽ. Šitas mintis nustelbė kitas siaubas: juk ji niekad nepalikdavo vaiko vieno. Ar nebus jis nukritęs nuo kėdės?.. I.Simon.
3. intr. K, Š, Rtr, NdŽ, Bgt netekti stiprumo, kvapo, skonio, nusivadėti, nudūkti, nustalbti: Nustel̃bęs gėrimas KII146.
| refl. Q558, K, Š, LL329, Rtr, DŽ: Alus nusistelbia, kad pastovi, t. y. nudūksta, nuvėsta J. Nusistelbęs alus R, MŽ, N. Nusistelbęs gėrimas B. Atnešei tokio nusistel̃busio alaus, lyg neturėjai geresnio Gl. Šita degtinė jau nusistel̃bus, išgaravęs jos stiprumas Kt. Pabuvo atkimšta butelka, i kvepalai nusi̇̀stelbė Kv.
| Valgykit, prapjauta dešra nusistel̃bs Snt. Tai nusistel̃bę barščiai, tik vanduo tykšo Dkš. Nusistel̃bę kopūstai [statinėje] Snt.
ǁ refl. prk. netekti energijos, nurimti: Nusistelbė merga, t. y. nudūko J. Kartais net senai nusistelbę geismai vėl sukyla Vd.
1 pristel̃bti, -ia, pri̇̀stelbė tr.; Ser prislopinti.
1 užstel̃bti, -ia, ùžstelbė KŽ
1. tr. J, LL314, Rtr, NdŽ, Nm užgožti, nusmelkti: Kur medžiai užstel̃bia, niekas neauga DŽ. Usnys visai ùžstelbė tavo linus KzR.
| Didumas žemės … užstelbia kad ir didžiausius kalnus A1885,344.
| prk.: Moterims nuo amžių įkalbamas nusižeminimas tikrai įstengė jose guodonę pačios savęs užstelbti Pt. Jie stengėsi bet kokiu būdu užstelbti žmonių norus rš.
2. tr. padaryti negirdimą, nematomą, nejuntamą, nuslopinti: Tik kažkoks neaiškus garsas išsprūdo, bet ir tą užstelbė vėjuota naktis K.Bor.
| prk.: Tą mūsų visuomenės balsą užstelbė labiausiai dvarininkų tradicijos Pt.
3. intr. Rtr nusivadėti.
nuõšti
Apibrėžtis
õšti, õšia (õša, õšta KBII152; MŽ), õšė (ošo MŽ) intr.
1. šniokšti, ūžti: Giria ošia J.Jabl. Oi ošia verkia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo (d.) Lp. Tamsios gelmės, baltos putos, ošia vandenėlis LTR(Plv). Vėjeliui pučiant, girelei ošiant, prastas mano pailselis tarp žalių pušelių KlpD11. Stiprokas vėjas ošė eglėse ir smarkiai blaškė jų senas šakas Mš. Dalgiai skamba, brandžios varpos ošia V.Kudir. Upės ir upeliai ošdami teka BsO199. Šankina žirgą į verpetus ošančios upės S.Dauk. Griovimas perkūno liovijas, beošdamas pereina R370. Man ausyse ūžia, õšia KII144.
| Õšia ir õšia orlaiviai Alk.
^ Kiekviena pušis savo šilui ošia Rz.
ǁ bimbti (apie daug vabzdžių): Musės oša MŽ464. Bičių spiečius õšia K.
ǁ apie žmonių ar paukščių balsus: Visa bažnyčia õšia (gieda) Gs. Salė nuo žmonių balsų ošė it miškas rš. Tič, – tarė jis, – pulkai, susirinkę liaukitės õšti! K.Donel.
ǁ triukšmauti: Vaikai tik õšia Rš.
ǁ pykti; bartis: Regina ošia, kai pakliudai Rš.
2. Šk prk. daug ir tuščiai, ką perdedant kalbėti, pasakoti: Ką tu čia oši̇̀ kaip Ubagšilis! Kad nors per pusę taip būtų buvę Grš. Gali jis kiek nori õšti, aš vis tiek neklausau Žvr.
atõšti, -ia, àtošė intr. atūžti, atšniokšti: Kap àtošė viesula, kap įsisuko į darželį, tai visas kvietkas išmankė, išvartė Plv. Išėjom grėbt šieno, o čia jau lytus nuo girios atõšia Gs. Vėjas atošia nuo pušyno rš.
nuõšti, -ia, nùošė intr.
1. nuūžti, nušniokšti: Tik nùošė nùošė viesula per mūs beržyną, i vė tyku Plv. Pabaidžiau strazdus iš vyšnių, tai visas būrys nùošė (su triukšmu nulėkė) į elksnyną Gs.
2. prk. iš lūpų į lūpas greit pasklisti (žiniai): Per minią nuošė linksma žinia – šokinės parašiutininkai J.Dov.
3. prk. nupasakoti ką nors perdedant: Nuošė kaip geras gaspadorius Lkš. Tas kad nùošė, tai nei tiko, nei reikia Grš.
paõšti, -ia, pàošė intr.
1. paūžti, pašniokšti: Smagiau, kai koks medis prie namų yra, tai nors paošia Plv. Pušelės paoš prie tavo kapo rš.
2. prk. papasakoti perdedant: Jau kaip jis paošė apie jo gyvenimą, tai, rodos, ten tik paukščio pieno tetrūksta Šmk.
pérošti intr. ošiant pereiti: Armotos luopsi, net pérošia per orą Gs. Kaip perkūnas perošia CII700.
priõšti, -ia, pri̇̀ošė tr. pripasakoti perdedant: Tas svetys mums pri̇̀ošė pilnas ausis Skr. Kad tu žinotum, kiek ji naujų dalykų pri̇̀ošė Žvr.
suõšti, -ia, sùošė intr. suūžti, sušniokšti, sušlamėti: Sùošė giria, i pradėjo lyt Gs. Neilgai trukus, taip suošė eglės, kad mergytei per kūną šiurpas nuėjo Mš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Susirinkusieji suošė tarsi vienas pailsęs žmogus J.Avyž.
užõšti, -ia, ùžošė
1. intr. pradėti ošti: Užošia vėjas tarpe lapų A1885,296. Viens tiktai vėjelis kalnuos man užošia Š.
2. tr. užstelbti ošimu kitus garsus: Aukštas miškas užošė staugiančias armotas rš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Visus tuos atgarsius užošdavo sutartinė daina V.Kudir.
3. intr. prk. pasakyti, papasakoti ką perdedant: Kad jau ùžošė, tai ùžošė – tik klausykis ir nieko neveik Žvr. Ona ùžošė ùžošė, o nė taip buvo, nė ką Nm. Ùžošė ùžošė, o čia nieko nėr Grš.
4. tr. prk. daug užprašyti: Kumelė graži, bet ir kainą nemažą ùžošė Snt.
| refl.: Brangiai jis už tą karvaitę užsi̇̀ošė Snt.
5. tr. užstelbti, užgožti: Žolės linus ùžošė Vlkv. Obelys vyšnaites ùžošė Brt.
ǁ intr. dideliam užaugti: Jei neravėsit, žolės užõš Alk. Kvietkų nėr, tik vienos žolės ùžošė Gs.
1. šniokšti, ūžti: Giria ošia J.Jabl. Oi ošia verkia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo (d.) Lp. Tamsios gelmės, baltos putos, ošia vandenėlis LTR(Plv). Vėjeliui pučiant, girelei ošiant, prastas mano pailselis tarp žalių pušelių KlpD11. Stiprokas vėjas ošė eglėse ir smarkiai blaškė jų senas šakas Mš. Dalgiai skamba, brandžios varpos ošia V.Kudir. Upės ir upeliai ošdami teka BsO199. Šankina žirgą į verpetus ošančios upės S.Dauk. Griovimas perkūno liovijas, beošdamas pereina R370. Man ausyse ūžia, õšia KII144.
| Õšia ir õšia orlaiviai Alk.
^ Kiekviena pušis savo šilui ošia Rz.
ǁ bimbti (apie daug vabzdžių): Musės oša MŽ464. Bičių spiečius õšia K.
ǁ apie žmonių ar paukščių balsus: Visa bažnyčia õšia (gieda) Gs. Salė nuo žmonių balsų ošė it miškas rš. Tič, – tarė jis, – pulkai, susirinkę liaukitės õšti! K.Donel.
ǁ triukšmauti: Vaikai tik õšia Rš.
ǁ pykti; bartis: Regina ošia, kai pakliudai Rš.
2. Šk prk. daug ir tuščiai, ką perdedant kalbėti, pasakoti: Ką tu čia oši̇̀ kaip Ubagšilis! Kad nors per pusę taip būtų buvę Grš. Gali jis kiek nori õšti, aš vis tiek neklausau Žvr.
atõšti, -ia, àtošė intr. atūžti, atšniokšti: Kap àtošė viesula, kap įsisuko į darželį, tai visas kvietkas išmankė, išvartė Plv. Išėjom grėbt šieno, o čia jau lytus nuo girios atõšia Gs. Vėjas atošia nuo pušyno rš.
nuõšti, -ia, nùošė intr.
1. nuūžti, nušniokšti: Tik nùošė nùošė viesula per mūs beržyną, i vė tyku Plv. Pabaidžiau strazdus iš vyšnių, tai visas būrys nùošė (su triukšmu nulėkė) į elksnyną Gs.
2. prk. iš lūpų į lūpas greit pasklisti (žiniai): Per minią nuošė linksma žinia – šokinės parašiutininkai J.Dov.
3. prk. nupasakoti ką nors perdedant: Nuošė kaip geras gaspadorius Lkš. Tas kad nùošė, tai nei tiko, nei reikia Grš.
paõšti, -ia, pàošė intr.
1. paūžti, pašniokšti: Smagiau, kai koks medis prie namų yra, tai nors paošia Plv. Pušelės paoš prie tavo kapo rš.
2. prk. papasakoti perdedant: Jau kaip jis paošė apie jo gyvenimą, tai, rodos, ten tik paukščio pieno tetrūksta Šmk.
pérošti intr. ošiant pereiti: Armotos luopsi, net pérošia per orą Gs. Kaip perkūnas perošia CII700.
priõšti, -ia, pri̇̀ošė tr. pripasakoti perdedant: Tas svetys mums pri̇̀ošė pilnas ausis Skr. Kad tu žinotum, kiek ji naujų dalykų pri̇̀ošė Žvr.
suõšti, -ia, sùošė intr. suūžti, sušniokšti, sušlamėti: Sùošė giria, i pradėjo lyt Gs. Neilgai trukus, taip suošė eglės, kad mergytei per kūną šiurpas nuėjo Mš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Susirinkusieji suošė tarsi vienas pailsęs žmogus J.Avyž.
užõšti, -ia, ùžošė
1. intr. pradėti ošti: Užošia vėjas tarpe lapų A1885,296. Viens tiktai vėjelis kalnuos man užošia Š.
2. tr. užstelbti ošimu kitus garsus: Aukštas miškas užošė staugiančias armotas rš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Visus tuos atgarsius užošdavo sutartinė daina V.Kudir.
3. intr. prk. pasakyti, papasakoti ką perdedant: Kad jau ùžošė, tai ùžošė – tik klausykis ir nieko neveik Žvr. Ona ùžošė ùžošė, o nė taip buvo, nė ką Nm. Ùžošė ùžošė, o čia nieko nėr Grš.
4. tr. prk. daug užprašyti: Kumelė graži, bet ir kainą nemažą ùžošė Snt.
| refl.: Brangiai jis už tą karvaitę užsi̇̀ošė Snt.
5. tr. užstelbti, užgožti: Žolės linus ùžošė Vlkv. Obelys vyšnaites ùžošė Brt.
ǁ intr. dideliam užaugti: Jei neravėsit, žolės užõš Alk. Kvietkų nėr, tik vienos žolės ùžošė Gs.
õšti
Apibrėžtis
õšti, õšia (õša, õšta KBII152; MŽ), õšė (ošo MŽ) intr.
1. šniokšti, ūžti: Giria ošia J.Jabl. Oi ošia verkia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo (d.) Lp. Tamsios gelmės, baltos putos, ošia vandenėlis LTR(Plv). Vėjeliui pučiant, girelei ošiant, prastas mano pailselis tarp žalių pušelių KlpD11. Stiprokas vėjas ošė eglėse ir smarkiai blaškė jų senas šakas Mš. Dalgiai skamba, brandžios varpos ošia V.Kudir. Upės ir upeliai ošdami teka BsO199. Šankina žirgą į verpetus ošančios upės S.Dauk. Griovimas perkūno liovijas, beošdamas pereina R370. Man ausyse ūžia, õšia KII144.
| Õšia ir õšia orlaiviai Alk.
^ Kiekviena pušis savo šilui ošia Rz.
ǁ bimbti (apie daug vabzdžių): Musės oša MŽ464. Bičių spiečius õšia K.
ǁ apie žmonių ar paukščių balsus: Visa bažnyčia õšia (gieda) Gs. Salė nuo žmonių balsų ošė it miškas rš. Tič, – tarė jis, – pulkai, susirinkę liaukitės õšti! K.Donel.
ǁ triukšmauti: Vaikai tik õšia Rš.
ǁ pykti; bartis: Regina ošia, kai pakliudai Rš.
2. Šk prk. daug ir tuščiai, ką perdedant kalbėti, pasakoti: Ką tu čia oši̇̀ kaip Ubagšilis! Kad nors per pusę taip būtų buvę Grš. Gali jis kiek nori õšti, aš vis tiek neklausau Žvr.
atõšti, -ia, àtošė intr. atūžti, atšniokšti: Kap àtošė viesula, kap įsisuko į darželį, tai visas kvietkas išmankė, išvartė Plv. Išėjom grėbt šieno, o čia jau lytus nuo girios atõšia Gs. Vėjas atošia nuo pušyno rš.
nuõšti, -ia, nùošė intr.
1. nuūžti, nušniokšti: Tik nùošė nùošė viesula per mūs beržyną, i vė tyku Plv. Pabaidžiau strazdus iš vyšnių, tai visas būrys nùošė (su triukšmu nulėkė) į elksnyną Gs.
2. prk. iš lūpų į lūpas greit pasklisti (žiniai): Per minią nuošė linksma žinia – šokinės parašiutininkai J.Dov.
3. prk. nupasakoti ką nors perdedant: Nuošė kaip geras gaspadorius Lkš. Tas kad nùošė, tai nei tiko, nei reikia Grš.
paõšti, -ia, pàošė intr.
1. paūžti, pašniokšti: Smagiau, kai koks medis prie namų yra, tai nors paošia Plv. Pušelės paoš prie tavo kapo rš.
2. prk. papasakoti perdedant: Jau kaip jis paošė apie jo gyvenimą, tai, rodos, ten tik paukščio pieno tetrūksta Šmk.
pérošti intr. ošiant pereiti: Armotos luopsi, net pérošia per orą Gs. Kaip perkūnas perošia CII700.
priõšti, -ia, pri̇̀ošė tr. pripasakoti perdedant: Tas svetys mums pri̇̀ošė pilnas ausis Skr. Kad tu žinotum, kiek ji naujų dalykų pri̇̀ošė Žvr.
suõšti, -ia, sùošė intr. suūžti, sušniokšti, sušlamėti: Sùošė giria, i pradėjo lyt Gs. Neilgai trukus, taip suošė eglės, kad mergytei per kūną šiurpas nuėjo Mš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Susirinkusieji suošė tarsi vienas pailsęs žmogus J.Avyž.
užõšti, -ia, ùžošė
1. intr. pradėti ošti: Užošia vėjas tarpe lapų A1885,296. Viens tiktai vėjelis kalnuos man užošia Š.
2. tr. užstelbti ošimu kitus garsus: Aukštas miškas užošė staugiančias armotas rš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Visus tuos atgarsius užošdavo sutartinė daina V.Kudir.
3. intr. prk. pasakyti, papasakoti ką perdedant: Kad jau ùžošė, tai ùžošė – tik klausykis ir nieko neveik Žvr. Ona ùžošė ùžošė, o nė taip buvo, nė ką Nm. Ùžošė ùžošė, o čia nieko nėr Grš.
4. tr. prk. daug užprašyti: Kumelė graži, bet ir kainą nemažą ùžošė Snt.
| refl.: Brangiai jis už tą karvaitę užsi̇̀ošė Snt.
5. tr. užstelbti, užgožti: Žolės linus ùžošė Vlkv. Obelys vyšnaites ùžošė Brt.
ǁ intr. dideliam užaugti: Jei neravėsit, žolės užõš Alk. Kvietkų nėr, tik vienos žolės ùžošė Gs.
1. šniokšti, ūžti: Giria ošia J.Jabl. Oi ošia verkia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo (d.) Lp. Tamsios gelmės, baltos putos, ošia vandenėlis LTR(Plv). Vėjeliui pučiant, girelei ošiant, prastas mano pailselis tarp žalių pušelių KlpD11. Stiprokas vėjas ošė eglėse ir smarkiai blaškė jų senas šakas Mš. Dalgiai skamba, brandžios varpos ošia V.Kudir. Upės ir upeliai ošdami teka BsO199. Šankina žirgą į verpetus ošančios upės S.Dauk. Griovimas perkūno liovijas, beošdamas pereina R370. Man ausyse ūžia, õšia KII144.
| Õšia ir õšia orlaiviai Alk.
^ Kiekviena pušis savo šilui ošia Rz.
ǁ bimbti (apie daug vabzdžių): Musės oša MŽ464. Bičių spiečius õšia K.
ǁ apie žmonių ar paukščių balsus: Visa bažnyčia õšia (gieda) Gs. Salė nuo žmonių balsų ošė it miškas rš. Tič, – tarė jis, – pulkai, susirinkę liaukitės õšti! K.Donel.
ǁ triukšmauti: Vaikai tik õšia Rš.
ǁ pykti; bartis: Regina ošia, kai pakliudai Rš.
2. Šk prk. daug ir tuščiai, ką perdedant kalbėti, pasakoti: Ką tu čia oši̇̀ kaip Ubagšilis! Kad nors per pusę taip būtų buvę Grš. Gali jis kiek nori õšti, aš vis tiek neklausau Žvr.
atõšti, -ia, àtošė intr. atūžti, atšniokšti: Kap àtošė viesula, kap įsisuko į darželį, tai visas kvietkas išmankė, išvartė Plv. Išėjom grėbt šieno, o čia jau lytus nuo girios atõšia Gs. Vėjas atošia nuo pušyno rš.
nuõšti, -ia, nùošė intr.
1. nuūžti, nušniokšti: Tik nùošė nùošė viesula per mūs beržyną, i vė tyku Plv. Pabaidžiau strazdus iš vyšnių, tai visas būrys nùošė (su triukšmu nulėkė) į elksnyną Gs.
2. prk. iš lūpų į lūpas greit pasklisti (žiniai): Per minią nuošė linksma žinia – šokinės parašiutininkai J.Dov.
3. prk. nupasakoti ką nors perdedant: Nuošė kaip geras gaspadorius Lkš. Tas kad nùošė, tai nei tiko, nei reikia Grš.
paõšti, -ia, pàošė intr.
1. paūžti, pašniokšti: Smagiau, kai koks medis prie namų yra, tai nors paošia Plv. Pušelės paoš prie tavo kapo rš.
2. prk. papasakoti perdedant: Jau kaip jis paošė apie jo gyvenimą, tai, rodos, ten tik paukščio pieno tetrūksta Šmk.
pérošti intr. ošiant pereiti: Armotos luopsi, net pérošia per orą Gs. Kaip perkūnas perošia CII700.
priõšti, -ia, pri̇̀ošė tr. pripasakoti perdedant: Tas svetys mums pri̇̀ošė pilnas ausis Skr. Kad tu žinotum, kiek ji naujų dalykų pri̇̀ošė Žvr.
suõšti, -ia, sùošė intr. suūžti, sušniokšti, sušlamėti: Sùošė giria, i pradėjo lyt Gs. Neilgai trukus, taip suošė eglės, kad mergytei per kūną šiurpas nuėjo Mš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Susirinkusieji suošė tarsi vienas pailsęs žmogus J.Avyž.
užõšti, -ia, ùžošė
1. intr. pradėti ošti: Užošia vėjas tarpe lapų A1885,296. Viens tiktai vėjelis kalnuos man užošia Š.
2. tr. užstelbti ošimu kitus garsus: Aukštas miškas užošė staugiančias armotas rš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Visus tuos atgarsius užošdavo sutartinė daina V.Kudir.
3. intr. prk. pasakyti, papasakoti ką perdedant: Kad jau ùžošė, tai ùžošė – tik klausykis ir nieko neveik Žvr. Ona ùžošė ùžošė, o nė taip buvo, nė ką Nm. Ùžošė ùžošė, o čia nieko nėr Grš.
4. tr. prk. daug užprašyti: Kumelė graži, bet ir kainą nemažą ùžošė Snt.
| refl.: Brangiai jis už tą karvaitę užsi̇̀ošė Snt.
5. tr. užstelbti, užgožti: Žolės linus ùžošė Vlkv. Obelys vyšnaites ùžošė Brt.
ǁ intr. dideliam užaugti: Jei neravėsit, žolės užõš Alk. Kvietkų nėr, tik vienos žolės ùžošė Gs.
užspel̃gti
Apibrėžtis
spel̃gti, -ia, -ė BŽ96, DŽ
1. tr. Rtr, FrnW, Up stelbti, smelkti, gožti: Medis diegus spel̃gia, t. y. užgožia, smelkia J. Reik, kad žolė nespel̃gtų barkščius LKT106(Krž). Jeigu daug darže aguonų, jos spel̃ga [daržą] Klm. Spel̃ga javus – pjausu, neblaikysu tų medžių DūnŽ.
2. tr. prk. menkinti, slopinti: Visur lietuviškas žodis buvo spelgiamas ir aptariamas VŽ1905,60.
3. tr. prk. varginti, spausti: Dievas Nojui pažadėjo svietą nebespelgsiąs tvanais A1885,81.
4. intr. NdŽ be šviesos nykti, skursti.
5. intr. durti, diegti: Dieglys šone spelgia, t. y. duria J. Lyg su adata kažkas spel̃ga ž.
◊ širdi̇̀s (ši̇̀rdį) spel̃gia verčia vemti, pykina: Taip negera, ši̇̀rdį spel̃gia nuo tų kleckų Jnšk. Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos MitI233(Šd).
nuspel̃gti, -ia (nùspelgia), nùspelgė
1. tr. Š, BŽ148, NdŽ, Užv, Bt, Up, Kal, Škn nustelbti, nusmelkti, užgožti: Medis nuspelgė diegus J. Žolės didelės, nùspelgė morkus Erž. Kanapiai nū̃spelgė visus kopūstus Varn. Nuspelgą̃s būk daržą tas uosis Krš. Pasidauginę daigai lelijos išsikerės ir nuspelgs aplinkines notnėres ir dagius Žem.
| refl. tr.: Tankiai [medžiai] auga, i nusi̇̀spelga DūnŽ.
2. tr. prk. užguiti, užuiti: Bobų nū̃spelgtas, nė žodžio dorai nemoka pasakyti DūnŽ.
3. intr. sunykti, nuskursti: Lineliai nuspel̃gę, kažin, ar kas iš jų užaugs Jnš. Dirvos kertė visiškai buvo nuspelgus – iš ten nė kokio pelno negalėjo išeiti BsPII67.
užspel̃gti, -ia (ùžspelgia), ùžspelgė tr.
1. užstelbti, užgožti, nusmelkti: Rauk lauko tus krapus, i taip morkus ùžspelga Krš.
2. prk. užguiti, užuiti: Apsižanijo, ùžspelgė aną DūnŽ.
3. prk. užslopinti: Tautos varpeliai skamba dusliai kerčiose, dažnai užujami, užspelgiami rš.
1. tr. Rtr, FrnW, Up stelbti, smelkti, gožti: Medis diegus spel̃gia, t. y. užgožia, smelkia J. Reik, kad žolė nespel̃gtų barkščius LKT106(Krž). Jeigu daug darže aguonų, jos spel̃ga [daržą] Klm. Spel̃ga javus – pjausu, neblaikysu tų medžių DūnŽ.
2. tr. prk. menkinti, slopinti: Visur lietuviškas žodis buvo spelgiamas ir aptariamas VŽ1905,60.
3. tr. prk. varginti, spausti: Dievas Nojui pažadėjo svietą nebespelgsiąs tvanais A1885,81.
4. intr. NdŽ be šviesos nykti, skursti.
5. intr. durti, diegti: Dieglys šone spelgia, t. y. duria J. Lyg su adata kažkas spel̃ga ž.
◊ širdi̇̀s (ši̇̀rdį) spel̃gia verčia vemti, pykina: Taip negera, ši̇̀rdį spel̃gia nuo tų kleckų Jnšk. Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos MitI233(Šd).
nuspel̃gti, -ia (nùspelgia), nùspelgė
1. tr. Š, BŽ148, NdŽ, Užv, Bt, Up, Kal, Škn nustelbti, nusmelkti, užgožti: Medis nuspelgė diegus J. Žolės didelės, nùspelgė morkus Erž. Kanapiai nū̃spelgė visus kopūstus Varn. Nuspelgą̃s būk daržą tas uosis Krš. Pasidauginę daigai lelijos išsikerės ir nuspelgs aplinkines notnėres ir dagius Žem.
| refl. tr.: Tankiai [medžiai] auga, i nusi̇̀spelga DūnŽ.
2. tr. prk. užguiti, užuiti: Bobų nū̃spelgtas, nė žodžio dorai nemoka pasakyti DūnŽ.
3. intr. sunykti, nuskursti: Lineliai nuspel̃gę, kažin, ar kas iš jų užaugs Jnš. Dirvos kertė visiškai buvo nuspelgus – iš ten nė kokio pelno negalėjo išeiti BsPII67.
užspel̃gti, -ia (ùžspelgia), ùžspelgė tr.
1. užstelbti, užgožti, nusmelkti: Rauk lauko tus krapus, i taip morkus ùžspelga Krš.
2. prk. užguiti, užuiti: Apsižanijo, ùžspelgė aną DūnŽ.
3. prk. užslopinti: Tautos varpeliai skamba dusliai kerčiose, dažnai užujami, užspelgiami rš.
išplū́sti
Apibrėžtis
plū́sti, -ta (plū́džia [K]; N), plū́do (plū́dė [K]; N)
1. intr. H, R143 tekėti, bėgti, srovėti: Voryčia pro ilgąjį tiltą plū́sta į Šyšą Šlu. Jūra plūstanti par Žvingius ir Pagramantį P. Upė tebebuvo pavasariškai gili, ir jos srovė veržliai plūdo per dugno akmenis rš. Ižg čystos versmės čystos upės plū́sta DP559.
| prk.: Greitai laikas plūsta I.
^ Auksinais upės nei Ameriko[je] neplūsta LTR(Vdk).
2. intr. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, piltis: Verkia jauna mergužėlė, ašarėlės plūsta Grk. Kraujas iš nosies labai plūsta Ut. Žaizda nebuvo didelė, tačiau kraujas, nespėjęs sukrešėti, vėl ėmė plūsti rš. Plū́do iž jo versmės kraujo didės DP169. Kraujas plūstè plū́sta Mrj. Kūmutei seilės plūsta rš. Upės vandenio gyvo plūs BtJn7,38.
| Mindaugas pajuto, kaip kraujas karštomis bangomis plūsta jam į galvą rš.
ǁ veržtis, sklisti (apie šviesą, garsą): Atrodo, kad į kambarį plūstanti šviesa yra prisotinta šito skambaus paukščių čiulbesio rš. Įėję į kiemą, jie nustebo, išgirdę muziką name ir pamatę šviesą plūstant iš ilgos langų eilės rš. Pro plūstantį gatvės triukšmą prie laukujų durų sučeža žingsniai rš.
ǁ dvelkti, pūsti: Iš rūsio plūsta vėsa rš. Vėjas plūdo plačia, lygia banga rš. Prastumia langą ir, plūstant gaiviam orui, galvoja rš.
3. intr. Lž, Ds tvinti, kilti: Tik pryš audrą taip jūra plūsta, į kopas eina Plng. Ežeras plū́sta, kad vanduo kelias J. Vanduo plū́sta į aukštą, kaip užlyna, o senka žemyn nuo sausros J. Upės plū́sta Kv.
4. intr. būti užtvindytam, apsemtam: Laukai plū́sta vandeniu Kv. Plū́do paplūdo laukai [v]andeniu Smal.
5. intr. gausiai tekant apsipilti, apsilieti: Akys ašaromis plū́do KII237. Visi karaliai krauju plūs KlvD138. Širdis alpsta, lūpos džiūsta, ašarėlėmis žemė plū́sta JV616. Tada kluonai tavo bus pilni javų ir prosa tavo jaunu vynu plūs BPI352.
| prk.: Jo širdis plūsta … atsikeršyjimu (geidžia keršto) KI97.
6. intr. R, K skendėti: Akys ašarose plū́sta Grž. Šilkų kasnykas dūmuose rūko, aukso žiedelis kraujuose plūdo DvD14. Plū́sta kraujuose J(Als).
| Darbininkai prakaite plūdo rš.
| prk.: Mintyse plūstu (esu paskendęs mintyse) Šts. Ponai plū́sta ištaigose (ištaigingai gyvena) Šts.
7. intr. NdŽ, Lž kilti į paviršių: Pasvara yra, kad tinklas neplū́stum į aukštą J.Jabl(Als).
8. (plg. l. płynąć) intr. kilti, atsirasti, pareiti: Vienas ižg antro plūsta ir išeit DP238. Iž ko eimi, plūstu, ižteku SD257. Iš čion jau plūsta visa gera J.Jabl(Dk). Nuog piktybės dvejopa žala plū́sta – ir mums, ir tiemus, kuriuos žeidžiame DP559. Nuog jo plūsta atleidimas griekų MP163. Nuog tavę visos gėrybės eiti ir plūsta KlbIII241.
9. intr. gausiai plaukti (apie pajamas, lėšas): Spaudinimui raštų (= Raštams spausdinti) jau plūsta pininginės aukos rš.
^ Ir mun ne iš varmo subinės piningai plūsta LTR(Vdk).
10. intr. gausiai plisti, sklisti: Kražiai gal skaityties už šaltenį, iš kurio par kelis amžius plūdo apšvietimas į Žemaičius M.Valanč.
11. intr. LTR(Žg) daugeliui kartu eiti, traukti: Kur tie žmonės taip plū́sta? Jrb. Žemę į nuomą paduoda ir į miestus plūsta LTR(Plv). Plū́sta iš vieno galo miesto į antrą su ūžesiu virtinės žmonių BM306(Pvn). Plūdo [žmonės] par kits kitą BzF157. Žmonės vis plūdo ir plūdo A.Vien. Plū́sta i plū́sta tų vaikų – ir iš kur anų tiek?! Štk. Turėjo plūst jop visos tautos DP458. Žmonės, is visų pusių plūsdamys, laikė budynę M.Valanč.
12. intr. K gausiai rastis, lietis (žodžiams): Teplūsta tavo burna tais šlovnais daiktais Kel1862,205.
^ Ko širdis pilna, tas iš burnos plūsta LTR(Klp). Kuo širdis pilna yra, tuo burna plūsta BBMt12,34.
13. intr. Grž, Pkr, Pmp eiti, klajoti: Tas plūsta po visą svietą, negauna vietos Slm. Kur tik einu, kur tik plūstu, niekas neramina, ir pilkoji gegutėlė širdelę skurdina LTR. Plūsdamas po pasaulį pamačiau, kad visur vargsta ir kankinas paprasti žmonelės A.Vien.
14. intr. Grv klejoti, kliedėti: Sirgo, sirgo, o in galo ėmė plūst Arm. Sako, plū́sta OG340. Išsigandęs vaikas naktį dažnai plūsta Švnč.
15. tr., intr. N, [K], Gdr, Rk niekus kalbėti, pliaukšti: Ką čia dabar plū́sti? Ut. Jis pats nežino, ką plū́sta Pnd. Kaip žalioj girelėj medžių šakos lūžta, taip ant mūsų jaunų svietas kalbom plūsta LTR(Aln). Daug dyvinų daiktų pasigėręs plū́sti galėjo K.Donel. Tu niekus be razumo plūsti MŽ. Poniški vaikai, su būriškais susisėdę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso ir taip viens, kaip kits niekus be razumo plū́sta K.Donel. [Vestuvininkai,] niekus visokius plū́sdami, juokias K.Donel. Tu, plūdžiau, ko tu niekus plūdi! Prng.
16. tr., intr. Jrb, Al, Drsk, Vžns keikti, koneveikti: Plūsta moterys suėję ant viena kitos Plv. Plū́sti, tai plū́sk, tik nemušk Smn. Plūdo per akis Lp. Įpykęs tuoj ėmė mane plū́sti Vrb. Tuščia jos, nevažiuokim pro ją, kad ji labai plūsta Lš. Pradėjo ant durniaus visaip plūstie už jo durną darbą BsPIII110(Lnkl). Tada kaimynės supuolė ir pradėjo visaip jį plūsti, o rinkos moterys, kaip žinote, plūsti moka gerai J.Balč. Jis plūdo jį bjauriausiais žodžiais rš. Laumė … prašė, prašė ir nuėjo sau plūsdama BsPIII313(Klvr). Plūstamų žodžių ir jie daug pasako J.Jabl. Plū́stamas rašinys NdŽ.
^ Ar boba plū́sta, ar kalė loja – vis tiek vėjas nuneša Mrk.
| refl.: Jonai̇̃ pykstasi, Antanai̇̃ plū́stasi J.Jabl.
17. refl. Krkn nepadoriai kalbėti, keiktis: Nu ir moka jis plūstis, negalima nei klausyt Alv. Nesimokyk, vaikeliuk, tu plū́stis Mrk. Žiūrėkit, vaikai, nesiplū́skit! Lp. Mandagumu jūs niekados nepasižymėjot, o plūstis – meistras! J.Dov.
| Žvirbliai plū́dosi kaip koki bernai NdŽ.
◊ ãšaromis (ãšarose) plū́sti graudžiai verkti: Plūdo ašaromis kitos moteriškės M.Valanč. Žinau, kaip buvau, nežinau, kaip būsiu, gal per visą savo amžių ašarė̃lėm plū́siu (d.) Ps. Tas padegėlis ašarose plūsta Sz. Žinok, miela motinėle, kad taip nebebūsiu, kas dienelė valandėlė ašarė̃lės[e] plū́siu Kp. Kas baltą dienelę [bernelis] ašarėlės[e] plūsta NS968.
širdi̇̀s kraujai̇̃s plū́sta skaudu, liūdna darosi, širdį gelia: Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta A.Baran. Širdis kraujais plūsta atsiskirt reikiant V.Kudir.
širdi̇̀s kunkuliai̇̃s plū́sta Šts darosi pikta.
pi̇́enu ir medumi̇̀ plū́sti (plg. lot. lacte et melle fluere, l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Prisiekė tau duoti žemę, pienu ir medumi plūstančią BB2Moz13,5. Ižvežčia jas iž tos žemės geron ir plačion žemėn, žemėn, plūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,8.
antplū́sti (ž.) intr.
1. užsilieti, užbėgti: Ančplū́s [v]anduo, i nūmirks viskas Užv. Ant ledo vanduo antplū́dęs bus antrūgos J.
2. daugeliui kartu ateiti, atvykti, užplūsti: Iš kur tų pjovėjų teip antplū́do? KlvrŽ. Žvėdai iš Kuršo į Žemaičius antplūdusys M.Valanč.
| prk.: Žąsys didliai yr antplū́dusios (daug žąsų, žąsų sezonas) Krtn.
3. paplisti, pasklisti: Pirma kūlėm su spragilais, pasku antplū́do mašinos Grg. Tie šokiai antplū́do po karo Kl. Vėl antplūsta kitokios mados rš.
apiplū́sti
1. intr. užtvinti: Apiplū́s pievos vandeniu, kaip užtvenks upę Varn. Visi daržai apiplū́do vandenimi J.
2. tr. užlieti, užtvindyti: Plačius, lygius laukus… Sidabra pavasarį …, išeidama iš savo kraštų, kone visus apiplū́sta BM177(Jnš).
3. tr. apspisti, apnikti, užplūsti: Apiplū́do tą kraštą visoki parėjūnai Skr.
4. (plg. l. opływać) intr. SD228 gausiai turėti, pertekti: Visomis malonėmis apiplū́sta DP626. Svieto mylėtojai … sakos apiplūstą visu geru SPII100.
5. tr. Š apkeikti.
◊ ãšaromis apsiplū́sti Grž graudžiai pravirkti.
pi̇́enu ir medumi̇̀ apiplū́sti (plg. l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Išvesiu jus … žemėn, apiplūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,17.
atplū́sti intr.
1. Š atitekėti, atbanguoti: Vilnys atplūsta rš.
2. ateiti, atklysti: Atplū́dę buvo cigonai Sg. Aš esu atplū́dęs (ne vietinis), čia esu jau keturiasdešimt metų Btg.
| prk.: Atplūdo kitos mintys Vd. Reiškėsi naujosios srovės, atplūdusios su naujosios kartos moksleivija Vaižg.
| refl.: Iš kur tu čia atsiplūdai, valkata? rš.
įplū́sti intr.
1. Š įtekėti.
2. įsiveržti, įeiti (apie orą): Su šalta saulės šviesa įplūsta klasėn kažin kokia maloni srovė rš. Gausi oro srovė įplūdo į ištroškusius plaučius rš.
3. Š užtvinti.
4. įkristi į skystį, įplaukti: Maža musėlelė įplū́do į pieną Užv.
5. refl. Š įnikti keiktis.
išplū́sti
1. intr. Q257 ištekėti, išbėgti: Vanduo išplū́do iš tos skylės Prk. Ašarų srovė jam iš akių išplūdo Ns1856,2. Daugesn vandenio ižg jų akių ižplūstų, o nei nū yra vandenio po visą pasaulį DP11. Ižg kūno numirusio ižplūdo kraujas ir vanduo DP182. Judošius … perplyšo pusiau, ir išplū́do visos įsčios jo DP165.
2. intr. Pln išplaukti į paviršių, išplukti: Pavasarį išplū́do [skenduolis] JnšM. Nešvarumai išplūsta į viršų rš. Išplū́do i plūduruo[ja] katinas šulnė[je] Krš. Štai išplūdo iš po vandens septynios karvės S.Stan. Tik staigu pliaušku pliaušku ir išplū́do ant vandens laumė Š. Viename krašte pasinėrė, o antrame išplū́do vaikas J.
^ Išplū́do sėlena į viršų (sakoma apie nevykėlį) Vvr.
3. intr. išsileisti, ištirpti: Jeib kalnai ties tavimi išplūstų CII1038.
4. intr. išplaukti, išplaukėti: Miežiai buvo išplūdę ir linai galvas gavę BB2Moz9,31.
5. intr. išaugti, išvešėti: Iš jų (supuvusių grybų) trąšos želmenais aplinkom išplūsta A.Baran. Koki iš to išplūsta vaisiai? brš.
6. (plg. l. wypływać) intr. kilti, eiti (iš kur): Ta gražybė jo yra kaip versmė, iž kurios visokia sutverta gražybė ižteka ir ižplūsta SPI171.
7. intr. išplisti, pasklisti: Kiteip serga žmogus, kuris turi trichinas pilve, žarnose, kiteip tas, po kurio visą kūną yra išplūdę rš.
8. intr. daugeliui išeiti, išvykti: Išplū́do daug anų į Ameriką Krš.
9. intr. išklysti, iškrypti iš tiesos kelio: Reikia mums tuo labiaus dabotis to, ką girdėjom, idant kada neišplūstumbim BtPvŽ2,1. Išplūdusi širdis jo įveikta … buvo Ns1837,1.
10. tr. Vv, Trgn iškeikti, iškoneveikti: Kad išplūdo, tai išplūdo tą vagį Ldvn. Išrėkė, išplū́do – apsisuko, ir vėl gerai Dkš. Išplū́do mane kap tik įmanydama Mrj. Tai jį išplūdau, kap tik man in galvą atejo Kb. Kap šunį išplū́dau Lš. Ana mane visa gerkle išplū́do Dglš. Išplū́do mane, ir tiek J.
| refl. Š.
nuplū́sti intr.
1. nutekėti: Akmena nuplūsta ing Prūsus IM1857,41.
2. gausiai nutekėti, nuplaukti: Kasmet į Aralo ežerą nuplūsta apie 20 milijonų m3 vandens rš.
3. daug išbėgti, ištekėti: Anai nuplūs kraujas J. Nuplūdus ašaroms, pasidarė jai lengviau Žem.
4. užtvinti, užsilieti: Jei staigu atšils, [v]andeniu nuplūsiam Ggr.
| Rūtų vainiką žirgui sušėrė, šilko kasnykas krauju nuplūdo (d.) Ad.
5. daugeliui kartu nueiti: Minia triukšmingai nuplūdo paskui senį rš.
6. nueiti, nuvykti, nusidanginti: Mano avinėlis į kažkurias padalijas nuplū́do Skr. Viena dalis nuplūdo ing pasvietį, šiandien Meklemburgu vadinamą S.Dauk. O aš nulėkdama, o aš nuplūsdama į tėvelio sodelį, kukavau rytelį ir vakaružėlį LTR(Ar).
7. išnykti: Buvo nuplūdę vilkai ir vėl antplūdo po karo Šts.
ǁ praeiti, dingti: Ta mada nuplūdo Nt. Seniai nuplūdo pjūklai šeškadančiai Šts.
8. nuklysti, nukalbėti: Galiu nuplū́st kalboj – patai̇̃sai mane Švnč.
9. (plg. l. spływać) atsirasti, kilti, būti gaunamam: Jei kas mūsimp yra padūksio, jei kas malonės …, tatai nuog anos (Marijos) nuplūsta DP626.
paplū́sti intr.
1. imti gausiai tekėti, pasilieti: Paplū́do iš žaizdos kraujas Kp. Ašaros upeliais iš akių paplū́do ArchXL96. Stambios kaip žirniai ašaros paplūsdavo per veidus rš.
| Mudu eisiav lauka[n], pasku paplū́s (susišlapins) Prk.
2. pritekėjus telkšoti: Prie miestelio paplū́sta vanduo Plš.
3. patvinti, pakilti: Susmuko, pasileido sniegai, kad net upės paplū́do Skr. Kaip aš gailiai apsiverkiau, marelės paplūdo TDrV34(Tvr). Daug greičiau upės paplūsta dėl lietaus rudenį rš. Jei tas ašaras surinktum, pasidarytų srauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų nunešti šalin vargą, bėdas J.Bil.
4. Kzt užtvinti: Lytoti buvo metai: į dirvas neįbridom, pievos paplūdo, šienas supuvo J.Jabl(Žem). Kloniai vandeniu paplūdo, pasidarė jūra, ežerai Mš. Kur tau nustos [lijus], paplūdo visi pašaliai vandeniu Žem. Paplū́stančios pievos Ggr. Lova paplūsta, kad su stintomis (apsišlapinęs) atsikelia vaikas J.
5. skendėti (kame): Visi laukai paplū́do vandenė[je] Šll. Jau visi namai paplū́do balo[je] Vv. Guli guli bernužėlis kraujuose paplūdęs, stovi stovi žirgužėlis galvelę nuleidęs (d.) Gdr.
| prk.: Arielkoj paplūdę stovi (labai geria) Km. Kad būt nemirę mano tėveliai, būč nepaplūdus svieto vargeliuos LTR(Ut). Tu paplūsi, tu paskęsi mano ašarėlėse Vb. Visa jau žemė griekuose paplūdo A.Baran.
6. gausiai tekant apsilieti, apsipilti: Seneliui sudrebėjo balsas ir paplūdo ašaromis akys rš. Ranka krauju paplū́do J.Jabl(Als). Krauju paplū́do karvė Antz. Tektų tavo širdžiai kovoje kraujais paplūsti J.Jabl.
| prk.: Paplūsti vargais I.
7. Sut, Vrn, Lnkv, Vvr iškilti, išplukti į paviršių: Tiek lijo, i šieno kupstukai paplū́do Grd. Kaip šavau, lydeka tuo paplū́do Als. Žuvys paplūsta į viršų, kaip prỹtrenka Štk. Ženyčiuos aš tave, kad akmuo paplūstų LTR(Jnš). Ledas paplū́dęs ant vandens J. Tiltukas plūdura jau paplūdęs Žem.
8. nuplaukti: Ir paplūdo [bernelis] in mareles vaduot vainikelio LMD.
9. paplisti, pasklisti: Paskui tą sėtuvę su spietliumi įdėkiat į stotką ir viršuj akminį uždėkiat, kad nepaplūstų [bitės] S.Dauk. Paplū́do po svietą tokios baisios žinios Imb. Malonus jausmas paplūsdavo po visą mano kūną rš.
10. daugeliui kartu eiti, imti traukti, pasipilti: Žmonių paplū́do pilni keliai Alvt. Ar iš kiaurosios tiek paplū́do žmonių! Srv. Kad paplū́do kareivių, baisu ir žiūrėti! Kair. Iš salės paplū́do žmonės DŽ.
| Paplūs ant ponų visokios pasakos, įvairūs juokai Žem.
11. gausiai atsirasti, priaugti: Bul'bos reikia gelbėti: jau žolė paplū́do Slm.
12. imti, pradėti ką daryti: Kaip paplū́do skruzdėlės eit, kaip papliupo – bus lietaus Pš. Paplūdo visi už vienas kito šaukti Žem.
13. pakvaišti, pasiusti: Dabar jau visai paplūdo, pradeda ir lempas daužyti LTR(Klp). Suėdei tu mane kap šuva paplūdęs LTR(Ldvn).
14. papliaukšti, paplepėti: Neklausyk, ji daug paplū́sta Slm. Jam nevalnia nieko sakyt, galia paplū́sti kai kam Slm.
15. pakeikti, pabarti: Jis paplū́do jai, tai dvi pari gavo Lp.
| refl.: Diedas su boba pasiplū́do, pasibarė, ir tiek Vrn.
◊ ãšarose (ãšaromis, verksmè) paplū́sti graudžiai pravirkti: Ana ãšarose paplū́do Kv. Gal tėvynę tau išplėšė, kad tu taip nuliūdai, ar sau prieglaudos nebrandi, kad verksme paplūdai? Kp. Kur akeles pakėliau, ašarėlėm paplūdau NS502. Ė ir sugrįžęs savon šalelėn, ašarėlėms paplūsiu A.Baran. Visas pasaulis paplūs ašaromis I.Simon.
širdi̇̀s kraujai̇̃s paplū́sta pasidaro skaudu, liūdna, graudu: Garsus plaktuko pokšėjimas sklido po visus namų kampelius, atsiliepdamas visose paplūdusiose kraujais širdyse rš.
parplū́sti intr. gausiai užeiti: Užpuldavo kokie pikti kaimynai arba ir iš svetur parplūdusios gaujos prš. Taip daug klausytojų parplūsta, kad mano namuose nei vietos nebliekta LC1887,11.
pérplūsti
1. tr. plūstant pereiti per viršų: Jūroms užbrėžiant rubežius ir įsakymus apskelbiant [v]andenims, kad neparplūstų pašalių savo M.Valanč.
2. intr. būti pervežamam, pergabenamam (apie didelį kiekį): Su eizenbonės vežimais perplūstančiuosius javus BzF157.
priplū́sti intr.
1. atitekėti, atbėgti: Venta priplūsta iš Šiaulių pavieto IM1857,41.
2. gausiai pritekėti, prisilieti: [V]andenio priplūdo visas ežeras LTR(Dkk). Akys priplūdo ašarų rš. Atvertą ir kraujo priplūdusią žaizdą parodyt dainoj nelinksmoj ateinu rš. Pilna burna seilių priplūdo rš. Karolis jaučia, kad jo skruostai priplūsta kraujo rš.
ǁ prisipildyti, prisklisti: Visa pirkia priplūdo ugnies drauge su stipriu perkūno trenksmu rš.
3. gausiai prieiti, prisirinkti: Kad priplū́do šiandien svieto! Ds. Tada priplūdo daugybė kareivių ir klausia, ko jis reikalauja BsMtII251. Visas pajūris buvo priplūdęs žmonių rš. Priplū́do čia žmonių marios DŽ.
4. priklysti: Prie mano bandos priplū́do kažkieno avinas Skr. Kažin kieno šuo pas mus priplū́do ir būna Šmk.
×razplū́sti (hibr.) intr. pasklisti, iškrikti: Prancūzai ejo razplū́dę Brsl.
suplū́sti intr.
1. sutekėti, subėgti: Tarpukalviuose telkšo ledynų laikotarpy suplūdę vandens sp. Gyvulys gali nugaišti pritrūkus kraujo stambiose kraujagyslėse, jam suplūdus į kapiliarus rš.
| Nuo to šalčio netrukus visa gyvybė suplūdo į viršutinę kūno dalį rš.
2. apsipilti, užsilieti: Šilko vainikas kraujais suplūdo, aukso žiedeliu žirgą pakaustė (d.) Ad.
3. daugeliui kartu sueiti, sutraukti, suplaukti: Suplū́sta [į turgų] žmonių mašinų mašinos Grd. Matai, kad prie bliūdo, tai tuoj visi suplūdo Ds.
| Sakiau, ka suplū́s visi darbai už sykio Pvn.
4. paleisti paskalą, sušnekti nei šį, nei tą: Čiagi buvo suplū́dę, ką trečiadienį bus atlaidai Str.
5. Kls niekus, nesąmones susapnuoti: Susapnuoji, suplū́sti nei šiai, nei tai Vlk.
| refl.: Ar aš tai tep sapny susplūdau, ar tai tikrai buvo Tvr.
6. sukvailioti, išprotėti: Po šiltinės visai suplū́do Pnd. Kalba kaip ir suplū́dęs Pnd.
7. refl. susibarti: Susiplūdo su savo žentu K.Bor.
užplū́sti
1. intr. pakilti, patvinti: Daba upukas paršokamas, o kad užplū́s, gausi pabristi Vgr. Visi upiai užplū́do J.
2. intr. būti paplukusiam, užlietam, pasemtam: Ažplū́do pieva Sl. Visa pieva užplū́dusi vandenimi J. Teip jau buvom užplū́dę, užtvinę Brž.
3. tr., intr. užsemti, užtvindyti, užlieti: Ėmė leisti, ir užplū́do kelią Grž. Vanduo užplū́do, ir supuvo šienas J.Jabl(Šlv). Vanduva kad užplūdo iš upės, kad net vertimus (arimus) semia Smn. Jūra ne kartą užplūsdavo žemynus sp. Bangos šnarėjo, užplūsdamos smėlį rš. Gausios ašaros užplūdo jos akis rš.
| prk.: Šilto jausmo banga užplūdo Katrytės širdį V.Myk-Put. Užplūdęs silpnumas pakirto kojas, ir jis atsisėdo J.Avyž.
ǁ užsitraukti, užslinkti: Dūmais tik ažplū́do, i nieko nesiregi Rš.
4. intr. apsipilti, užsilieti, užtvinti: Jos veidas nubalo, o žydros akys ašaromis užplūdo LzP. Akys ašaromis ir krauju užplū́dusios ir užtemusios DP145.
5. intr. iškilti, išplukti į paviršių: Kopūstai puode užplū́do Sl. Kai plūksnelė nuskęs, akmenelis užplūs, tada ašiai, motinele, aš in tave sugrįšiu (d.) Ml. Jeigu inspėsi šito ežeriuko vardą, tau užplū̃s maišas pinigų Plš.
6. tr., intr. gausiai užeiti, užplaukti: Minia užplūdo ir juos nustūmė J.Balč. Fašistų žiaurios gaujos užplūdo kaimus ir miestus E.Miež. Miestą buvo užplūdę turistai A.Vencl.
| prk.: Atrodo, tarsi rašytojas pasakotų, neturėdamas jokio išankstinio plano, pasiduodamas užplūstančių vaizdų srovei rš. Sunkūs prisiminimai, staiga užplūdę jos galvą, užgniaužė žodžius rš.
7. intr. ateiti, užklysti: Iš kur jin čia užplū́do? Ar.
| prk.: Tokia graži buvo ta dainė, rasti užplū́s į mintį Vgr. Ginčijas, kas vien jam užplūsta galvon Blv.
^ Be supratimo boba: kas užplū́do [į galvą], tą išgrūdo (pasakė) Krš.
8. intr. užeiti (už ko), užslinkti: Ar gaila, kad saulė už girių užplūdo ir apdengė žemę nakties tamsumu? Mair.
9. intr. gausiai užaugti, užželti, užeiti: Kur anksčiau driekėsi apkasai, viskas užplūdo tankia žole rš.
10. tr. užpulti, užstelbti: Žirnikai užplūsta rugius, sunki būs rinkti, nė atplėšti negal Šts.
1. intr. H, R143 tekėti, bėgti, srovėti: Voryčia pro ilgąjį tiltą plū́sta į Šyšą Šlu. Jūra plūstanti par Žvingius ir Pagramantį P. Upė tebebuvo pavasariškai gili, ir jos srovė veržliai plūdo per dugno akmenis rš. Ižg čystos versmės čystos upės plū́sta DP559.
| prk.: Greitai laikas plūsta I.
^ Auksinais upės nei Ameriko[je] neplūsta LTR(Vdk).
2. intr. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, piltis: Verkia jauna mergužėlė, ašarėlės plūsta Grk. Kraujas iš nosies labai plūsta Ut. Žaizda nebuvo didelė, tačiau kraujas, nespėjęs sukrešėti, vėl ėmė plūsti rš. Plū́do iž jo versmės kraujo didės DP169. Kraujas plūstè plū́sta Mrj. Kūmutei seilės plūsta rš. Upės vandenio gyvo plūs BtJn7,38.
| Mindaugas pajuto, kaip kraujas karštomis bangomis plūsta jam į galvą rš.
ǁ veržtis, sklisti (apie šviesą, garsą): Atrodo, kad į kambarį plūstanti šviesa yra prisotinta šito skambaus paukščių čiulbesio rš. Įėję į kiemą, jie nustebo, išgirdę muziką name ir pamatę šviesą plūstant iš ilgos langų eilės rš. Pro plūstantį gatvės triukšmą prie laukujų durų sučeža žingsniai rš.
ǁ dvelkti, pūsti: Iš rūsio plūsta vėsa rš. Vėjas plūdo plačia, lygia banga rš. Prastumia langą ir, plūstant gaiviam orui, galvoja rš.
3. intr. Lž, Ds tvinti, kilti: Tik pryš audrą taip jūra plūsta, į kopas eina Plng. Ežeras plū́sta, kad vanduo kelias J. Vanduo plū́sta į aukštą, kaip užlyna, o senka žemyn nuo sausros J. Upės plū́sta Kv.
4. intr. būti užtvindytam, apsemtam: Laukai plū́sta vandeniu Kv. Plū́do paplūdo laukai [v]andeniu Smal.
5. intr. gausiai tekant apsipilti, apsilieti: Akys ašaromis plū́do KII237. Visi karaliai krauju plūs KlvD138. Širdis alpsta, lūpos džiūsta, ašarėlėmis žemė plū́sta JV616. Tada kluonai tavo bus pilni javų ir prosa tavo jaunu vynu plūs BPI352.
| prk.: Jo širdis plūsta … atsikeršyjimu (geidžia keršto) KI97.
6. intr. R, K skendėti: Akys ašarose plū́sta Grž. Šilkų kasnykas dūmuose rūko, aukso žiedelis kraujuose plūdo DvD14. Plū́sta kraujuose J(Als).
| Darbininkai prakaite plūdo rš.
| prk.: Mintyse plūstu (esu paskendęs mintyse) Šts. Ponai plū́sta ištaigose (ištaigingai gyvena) Šts.
7. intr. NdŽ, Lž kilti į paviršių: Pasvara yra, kad tinklas neplū́stum į aukštą J.Jabl(Als).
8. (plg. l. płynąć) intr. kilti, atsirasti, pareiti: Vienas ižg antro plūsta ir išeit DP238. Iž ko eimi, plūstu, ižteku SD257. Iš čion jau plūsta visa gera J.Jabl(Dk). Nuog piktybės dvejopa žala plū́sta – ir mums, ir tiemus, kuriuos žeidžiame DP559. Nuog jo plūsta atleidimas griekų MP163. Nuog tavę visos gėrybės eiti ir plūsta KlbIII241.
9. intr. gausiai plaukti (apie pajamas, lėšas): Spaudinimui raštų (= Raštams spausdinti) jau plūsta pininginės aukos rš.
^ Ir mun ne iš varmo subinės piningai plūsta LTR(Vdk).
10. intr. gausiai plisti, sklisti: Kražiai gal skaityties už šaltenį, iš kurio par kelis amžius plūdo apšvietimas į Žemaičius M.Valanč.
11. intr. LTR(Žg) daugeliui kartu eiti, traukti: Kur tie žmonės taip plū́sta? Jrb. Žemę į nuomą paduoda ir į miestus plūsta LTR(Plv). Plū́sta iš vieno galo miesto į antrą su ūžesiu virtinės žmonių BM306(Pvn). Plūdo [žmonės] par kits kitą BzF157. Žmonės vis plūdo ir plūdo A.Vien. Plū́sta i plū́sta tų vaikų – ir iš kur anų tiek?! Štk. Turėjo plūst jop visos tautos DP458. Žmonės, is visų pusių plūsdamys, laikė budynę M.Valanč.
12. intr. K gausiai rastis, lietis (žodžiams): Teplūsta tavo burna tais šlovnais daiktais Kel1862,205.
^ Ko širdis pilna, tas iš burnos plūsta LTR(Klp). Kuo širdis pilna yra, tuo burna plūsta BBMt12,34.
13. intr. Grž, Pkr, Pmp eiti, klajoti: Tas plūsta po visą svietą, negauna vietos Slm. Kur tik einu, kur tik plūstu, niekas neramina, ir pilkoji gegutėlė širdelę skurdina LTR. Plūsdamas po pasaulį pamačiau, kad visur vargsta ir kankinas paprasti žmonelės A.Vien.
14. intr. Grv klejoti, kliedėti: Sirgo, sirgo, o in galo ėmė plūst Arm. Sako, plū́sta OG340. Išsigandęs vaikas naktį dažnai plūsta Švnč.
15. tr., intr. N, [K], Gdr, Rk niekus kalbėti, pliaukšti: Ką čia dabar plū́sti? Ut. Jis pats nežino, ką plū́sta Pnd. Kaip žalioj girelėj medžių šakos lūžta, taip ant mūsų jaunų svietas kalbom plūsta LTR(Aln). Daug dyvinų daiktų pasigėręs plū́sti galėjo K.Donel. Tu niekus be razumo plūsti MŽ. Poniški vaikai, su būriškais susisėdę, kartais broliškai purvus krapštydami žiopso ir taip viens, kaip kits niekus be razumo plū́sta K.Donel. [Vestuvininkai,] niekus visokius plū́sdami, juokias K.Donel. Tu, plūdžiau, ko tu niekus plūdi! Prng.
16. tr., intr. Jrb, Al, Drsk, Vžns keikti, koneveikti: Plūsta moterys suėję ant viena kitos Plv. Plū́sti, tai plū́sk, tik nemušk Smn. Plūdo per akis Lp. Įpykęs tuoj ėmė mane plū́sti Vrb. Tuščia jos, nevažiuokim pro ją, kad ji labai plūsta Lš. Pradėjo ant durniaus visaip plūstie už jo durną darbą BsPIII110(Lnkl). Tada kaimynės supuolė ir pradėjo visaip jį plūsti, o rinkos moterys, kaip žinote, plūsti moka gerai J.Balč. Jis plūdo jį bjauriausiais žodžiais rš. Laumė … prašė, prašė ir nuėjo sau plūsdama BsPIII313(Klvr). Plūstamų žodžių ir jie daug pasako J.Jabl. Plū́stamas rašinys NdŽ.
^ Ar boba plū́sta, ar kalė loja – vis tiek vėjas nuneša Mrk.
| refl.: Jonai̇̃ pykstasi, Antanai̇̃ plū́stasi J.Jabl.
17. refl. Krkn nepadoriai kalbėti, keiktis: Nu ir moka jis plūstis, negalima nei klausyt Alv. Nesimokyk, vaikeliuk, tu plū́stis Mrk. Žiūrėkit, vaikai, nesiplū́skit! Lp. Mandagumu jūs niekados nepasižymėjot, o plūstis – meistras! J.Dov.
| Žvirbliai plū́dosi kaip koki bernai NdŽ.
◊ ãšaromis (ãšarose) plū́sti graudžiai verkti: Plūdo ašaromis kitos moteriškės M.Valanč. Žinau, kaip buvau, nežinau, kaip būsiu, gal per visą savo amžių ašarė̃lėm plū́siu (d.) Ps. Tas padegėlis ašarose plūsta Sz. Žinok, miela motinėle, kad taip nebebūsiu, kas dienelė valandėlė ašarė̃lės[e] plū́siu Kp. Kas baltą dienelę [bernelis] ašarėlės[e] plūsta NS968.
širdi̇̀s kraujai̇̃s plū́sta skaudu, liūdna darosi, širdį gelia: Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta A.Baran. Širdis kraujais plūsta atsiskirt reikiant V.Kudir.
širdi̇̀s kunkuliai̇̃s plū́sta Šts darosi pikta.
pi̇́enu ir medumi̇̀ plū́sti (plg. lot. lacte et melle fluere, l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Prisiekė tau duoti žemę, pienu ir medumi plūstančią BB2Moz13,5. Ižvežčia jas iž tos žemės geron ir plačion žemėn, žemėn, plūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,8.
antplū́sti (ž.) intr.
1. užsilieti, užbėgti: Ančplū́s [v]anduo, i nūmirks viskas Užv. Ant ledo vanduo antplū́dęs bus antrūgos J.
2. daugeliui kartu ateiti, atvykti, užplūsti: Iš kur tų pjovėjų teip antplū́do? KlvrŽ. Žvėdai iš Kuršo į Žemaičius antplūdusys M.Valanč.
| prk.: Žąsys didliai yr antplū́dusios (daug žąsų, žąsų sezonas) Krtn.
3. paplisti, pasklisti: Pirma kūlėm su spragilais, pasku antplū́do mašinos Grg. Tie šokiai antplū́do po karo Kl. Vėl antplūsta kitokios mados rš.
apiplū́sti
1. intr. užtvinti: Apiplū́s pievos vandeniu, kaip užtvenks upę Varn. Visi daržai apiplū́do vandenimi J.
2. tr. užlieti, užtvindyti: Plačius, lygius laukus… Sidabra pavasarį …, išeidama iš savo kraštų, kone visus apiplū́sta BM177(Jnš).
3. tr. apspisti, apnikti, užplūsti: Apiplū́do tą kraštą visoki parėjūnai Skr.
4. (plg. l. opływać) intr. SD228 gausiai turėti, pertekti: Visomis malonėmis apiplū́sta DP626. Svieto mylėtojai … sakos apiplūstą visu geru SPII100.
5. tr. Š apkeikti.
◊ ãšaromis apsiplū́sti Grž graudžiai pravirkti.
pi̇́enu ir medumi̇̀ apiplū́sti (plg. l. płynąć mlekiem i miodem) kng., bažn. būti turtingam (apie šalį, žemę): Išvesiu jus … žemėn, apiplūstančion pienu ir medumi Ch2Moz3,17.
atplū́sti intr.
1. Š atitekėti, atbanguoti: Vilnys atplūsta rš.
2. ateiti, atklysti: Atplū́dę buvo cigonai Sg. Aš esu atplū́dęs (ne vietinis), čia esu jau keturiasdešimt metų Btg.
| prk.: Atplūdo kitos mintys Vd. Reiškėsi naujosios srovės, atplūdusios su naujosios kartos moksleivija Vaižg.
| refl.: Iš kur tu čia atsiplūdai, valkata? rš.
įplū́sti intr.
1. Š įtekėti.
2. įsiveržti, įeiti (apie orą): Su šalta saulės šviesa įplūsta klasėn kažin kokia maloni srovė rš. Gausi oro srovė įplūdo į ištroškusius plaučius rš.
3. Š užtvinti.
4. įkristi į skystį, įplaukti: Maža musėlelė įplū́do į pieną Užv.
5. refl. Š įnikti keiktis.
išplū́sti
1. intr. Q257 ištekėti, išbėgti: Vanduo išplū́do iš tos skylės Prk. Ašarų srovė jam iš akių išplūdo Ns1856,2. Daugesn vandenio ižg jų akių ižplūstų, o nei nū yra vandenio po visą pasaulį DP11. Ižg kūno numirusio ižplūdo kraujas ir vanduo DP182. Judošius … perplyšo pusiau, ir išplū́do visos įsčios jo DP165.
2. intr. Pln išplaukti į paviršių, išplukti: Pavasarį išplū́do [skenduolis] JnšM. Nešvarumai išplūsta į viršų rš. Išplū́do i plūduruo[ja] katinas šulnė[je] Krš. Štai išplūdo iš po vandens septynios karvės S.Stan. Tik staigu pliaušku pliaušku ir išplū́do ant vandens laumė Š. Viename krašte pasinėrė, o antrame išplū́do vaikas J.
^ Išplū́do sėlena į viršų (sakoma apie nevykėlį) Vvr.
3. intr. išsileisti, ištirpti: Jeib kalnai ties tavimi išplūstų CII1038.
4. intr. išplaukti, išplaukėti: Miežiai buvo išplūdę ir linai galvas gavę BB2Moz9,31.
5. intr. išaugti, išvešėti: Iš jų (supuvusių grybų) trąšos želmenais aplinkom išplūsta A.Baran. Koki iš to išplūsta vaisiai? brš.
6. (plg. l. wypływać) intr. kilti, eiti (iš kur): Ta gražybė jo yra kaip versmė, iž kurios visokia sutverta gražybė ižteka ir ižplūsta SPI171.
7. intr. išplisti, pasklisti: Kiteip serga žmogus, kuris turi trichinas pilve, žarnose, kiteip tas, po kurio visą kūną yra išplūdę rš.
8. intr. daugeliui išeiti, išvykti: Išplū́do daug anų į Ameriką Krš.
9. intr. išklysti, iškrypti iš tiesos kelio: Reikia mums tuo labiaus dabotis to, ką girdėjom, idant kada neišplūstumbim BtPvŽ2,1. Išplūdusi širdis jo įveikta … buvo Ns1837,1.
10. tr. Vv, Trgn iškeikti, iškoneveikti: Kad išplūdo, tai išplūdo tą vagį Ldvn. Išrėkė, išplū́do – apsisuko, ir vėl gerai Dkš. Išplū́do mane kap tik įmanydama Mrj. Tai jį išplūdau, kap tik man in galvą atejo Kb. Kap šunį išplū́dau Lš. Ana mane visa gerkle išplū́do Dglš. Išplū́do mane, ir tiek J.
| refl. Š.
nuplū́sti intr.
1. nutekėti: Akmena nuplūsta ing Prūsus IM1857,41.
2. gausiai nutekėti, nuplaukti: Kasmet į Aralo ežerą nuplūsta apie 20 milijonų m3 vandens rš.
3. daug išbėgti, ištekėti: Anai nuplūs kraujas J. Nuplūdus ašaroms, pasidarė jai lengviau Žem.
4. užtvinti, užsilieti: Jei staigu atšils, [v]andeniu nuplūsiam Ggr.
| Rūtų vainiką žirgui sušėrė, šilko kasnykas krauju nuplūdo (d.) Ad.
5. daugeliui kartu nueiti: Minia triukšmingai nuplūdo paskui senį rš.
6. nueiti, nuvykti, nusidanginti: Mano avinėlis į kažkurias padalijas nuplū́do Skr. Viena dalis nuplūdo ing pasvietį, šiandien Meklemburgu vadinamą S.Dauk. O aš nulėkdama, o aš nuplūsdama į tėvelio sodelį, kukavau rytelį ir vakaružėlį LTR(Ar).
7. išnykti: Buvo nuplūdę vilkai ir vėl antplūdo po karo Šts.
ǁ praeiti, dingti: Ta mada nuplūdo Nt. Seniai nuplūdo pjūklai šeškadančiai Šts.
8. nuklysti, nukalbėti: Galiu nuplū́st kalboj – patai̇̃sai mane Švnč.
9. (plg. l. spływać) atsirasti, kilti, būti gaunamam: Jei kas mūsimp yra padūksio, jei kas malonės …, tatai nuog anos (Marijos) nuplūsta DP626.
paplū́sti intr.
1. imti gausiai tekėti, pasilieti: Paplū́do iš žaizdos kraujas Kp. Ašaros upeliais iš akių paplū́do ArchXL96. Stambios kaip žirniai ašaros paplūsdavo per veidus rš.
| Mudu eisiav lauka[n], pasku paplū́s (susišlapins) Prk.
2. pritekėjus telkšoti: Prie miestelio paplū́sta vanduo Plš.
3. patvinti, pakilti: Susmuko, pasileido sniegai, kad net upės paplū́do Skr. Kaip aš gailiai apsiverkiau, marelės paplūdo TDrV34(Tvr). Daug greičiau upės paplūsta dėl lietaus rudenį rš. Jei tas ašaras surinktum, pasidarytų srauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų nunešti šalin vargą, bėdas J.Bil.
4. Kzt užtvinti: Lytoti buvo metai: į dirvas neįbridom, pievos paplūdo, šienas supuvo J.Jabl(Žem). Kloniai vandeniu paplūdo, pasidarė jūra, ežerai Mš. Kur tau nustos [lijus], paplūdo visi pašaliai vandeniu Žem. Paplū́stančios pievos Ggr. Lova paplūsta, kad su stintomis (apsišlapinęs) atsikelia vaikas J.
5. skendėti (kame): Visi laukai paplū́do vandenė[je] Šll. Jau visi namai paplū́do balo[je] Vv. Guli guli bernužėlis kraujuose paplūdęs, stovi stovi žirgužėlis galvelę nuleidęs (d.) Gdr.
| prk.: Arielkoj paplūdę stovi (labai geria) Km. Kad būt nemirę mano tėveliai, būč nepaplūdus svieto vargeliuos LTR(Ut). Tu paplūsi, tu paskęsi mano ašarėlėse Vb. Visa jau žemė griekuose paplūdo A.Baran.
6. gausiai tekant apsilieti, apsipilti: Seneliui sudrebėjo balsas ir paplūdo ašaromis akys rš. Ranka krauju paplū́do J.Jabl(Als). Krauju paplū́do karvė Antz. Tektų tavo širdžiai kovoje kraujais paplūsti J.Jabl.
| prk.: Paplūsti vargais I.
7. Sut, Vrn, Lnkv, Vvr iškilti, išplukti į paviršių: Tiek lijo, i šieno kupstukai paplū́do Grd. Kaip šavau, lydeka tuo paplū́do Als. Žuvys paplūsta į viršų, kaip prỹtrenka Štk. Ženyčiuos aš tave, kad akmuo paplūstų LTR(Jnš). Ledas paplū́dęs ant vandens J. Tiltukas plūdura jau paplūdęs Žem.
8. nuplaukti: Ir paplūdo [bernelis] in mareles vaduot vainikelio LMD.
9. paplisti, pasklisti: Paskui tą sėtuvę su spietliumi įdėkiat į stotką ir viršuj akminį uždėkiat, kad nepaplūstų [bitės] S.Dauk. Paplū́do po svietą tokios baisios žinios Imb. Malonus jausmas paplūsdavo po visą mano kūną rš.
10. daugeliui kartu eiti, imti traukti, pasipilti: Žmonių paplū́do pilni keliai Alvt. Ar iš kiaurosios tiek paplū́do žmonių! Srv. Kad paplū́do kareivių, baisu ir žiūrėti! Kair. Iš salės paplū́do žmonės DŽ.
| Paplūs ant ponų visokios pasakos, įvairūs juokai Žem.
11. gausiai atsirasti, priaugti: Bul'bos reikia gelbėti: jau žolė paplū́do Slm.
12. imti, pradėti ką daryti: Kaip paplū́do skruzdėlės eit, kaip papliupo – bus lietaus Pš. Paplūdo visi už vienas kito šaukti Žem.
13. pakvaišti, pasiusti: Dabar jau visai paplūdo, pradeda ir lempas daužyti LTR(Klp). Suėdei tu mane kap šuva paplūdęs LTR(Ldvn).
14. papliaukšti, paplepėti: Neklausyk, ji daug paplū́sta Slm. Jam nevalnia nieko sakyt, galia paplū́sti kai kam Slm.
15. pakeikti, pabarti: Jis paplū́do jai, tai dvi pari gavo Lp.
| refl.: Diedas su boba pasiplū́do, pasibarė, ir tiek Vrn.
◊ ãšarose (ãšaromis, verksmè) paplū́sti graudžiai pravirkti: Ana ãšarose paplū́do Kv. Gal tėvynę tau išplėšė, kad tu taip nuliūdai, ar sau prieglaudos nebrandi, kad verksme paplūdai? Kp. Kur akeles pakėliau, ašarėlėm paplūdau NS502. Ė ir sugrįžęs savon šalelėn, ašarėlėms paplūsiu A.Baran. Visas pasaulis paplūs ašaromis I.Simon.
širdi̇̀s kraujai̇̃s paplū́sta pasidaro skaudu, liūdna, graudu: Garsus plaktuko pokšėjimas sklido po visus namų kampelius, atsiliepdamas visose paplūdusiose kraujais širdyse rš.
parplū́sti intr. gausiai užeiti: Užpuldavo kokie pikti kaimynai arba ir iš svetur parplūdusios gaujos prš. Taip daug klausytojų parplūsta, kad mano namuose nei vietos nebliekta LC1887,11.
pérplūsti
1. tr. plūstant pereiti per viršų: Jūroms užbrėžiant rubežius ir įsakymus apskelbiant [v]andenims, kad neparplūstų pašalių savo M.Valanč.
2. intr. būti pervežamam, pergabenamam (apie didelį kiekį): Su eizenbonės vežimais perplūstančiuosius javus BzF157.
priplū́sti intr.
1. atitekėti, atbėgti: Venta priplūsta iš Šiaulių pavieto IM1857,41.
2. gausiai pritekėti, prisilieti: [V]andenio priplūdo visas ežeras LTR(Dkk). Akys priplūdo ašarų rš. Atvertą ir kraujo priplūdusią žaizdą parodyt dainoj nelinksmoj ateinu rš. Pilna burna seilių priplūdo rš. Karolis jaučia, kad jo skruostai priplūsta kraujo rš.
ǁ prisipildyti, prisklisti: Visa pirkia priplūdo ugnies drauge su stipriu perkūno trenksmu rš.
3. gausiai prieiti, prisirinkti: Kad priplū́do šiandien svieto! Ds. Tada priplūdo daugybė kareivių ir klausia, ko jis reikalauja BsMtII251. Visas pajūris buvo priplūdęs žmonių rš. Priplū́do čia žmonių marios DŽ.
4. priklysti: Prie mano bandos priplū́do kažkieno avinas Skr. Kažin kieno šuo pas mus priplū́do ir būna Šmk.
×razplū́sti (hibr.) intr. pasklisti, iškrikti: Prancūzai ejo razplū́dę Brsl.
suplū́sti intr.
1. sutekėti, subėgti: Tarpukalviuose telkšo ledynų laikotarpy suplūdę vandens sp. Gyvulys gali nugaišti pritrūkus kraujo stambiose kraujagyslėse, jam suplūdus į kapiliarus rš.
| Nuo to šalčio netrukus visa gyvybė suplūdo į viršutinę kūno dalį rš.
2. apsipilti, užsilieti: Šilko vainikas kraujais suplūdo, aukso žiedeliu žirgą pakaustė (d.) Ad.
3. daugeliui kartu sueiti, sutraukti, suplaukti: Suplū́sta [į turgų] žmonių mašinų mašinos Grd. Matai, kad prie bliūdo, tai tuoj visi suplūdo Ds.
| Sakiau, ka suplū́s visi darbai už sykio Pvn.
4. paleisti paskalą, sušnekti nei šį, nei tą: Čiagi buvo suplū́dę, ką trečiadienį bus atlaidai Str.
5. Kls niekus, nesąmones susapnuoti: Susapnuoji, suplū́sti nei šiai, nei tai Vlk.
| refl.: Ar aš tai tep sapny susplūdau, ar tai tikrai buvo Tvr.
6. sukvailioti, išprotėti: Po šiltinės visai suplū́do Pnd. Kalba kaip ir suplū́dęs Pnd.
7. refl. susibarti: Susiplūdo su savo žentu K.Bor.
užplū́sti
1. intr. pakilti, patvinti: Daba upukas paršokamas, o kad užplū́s, gausi pabristi Vgr. Visi upiai užplū́do J.
2. intr. būti paplukusiam, užlietam, pasemtam: Ažplū́do pieva Sl. Visa pieva užplū́dusi vandenimi J. Teip jau buvom užplū́dę, užtvinę Brž.
3. tr., intr. užsemti, užtvindyti, užlieti: Ėmė leisti, ir užplū́do kelią Grž. Vanduo užplū́do, ir supuvo šienas J.Jabl(Šlv). Vanduva kad užplūdo iš upės, kad net vertimus (arimus) semia Smn. Jūra ne kartą užplūsdavo žemynus sp. Bangos šnarėjo, užplūsdamos smėlį rš. Gausios ašaros užplūdo jos akis rš.
| prk.: Šilto jausmo banga užplūdo Katrytės širdį V.Myk-Put. Užplūdęs silpnumas pakirto kojas, ir jis atsisėdo J.Avyž.
ǁ užsitraukti, užslinkti: Dūmais tik ažplū́do, i nieko nesiregi Rš.
4. intr. apsipilti, užsilieti, užtvinti: Jos veidas nubalo, o žydros akys ašaromis užplūdo LzP. Akys ašaromis ir krauju užplū́dusios ir užtemusios DP145.
5. intr. iškilti, išplukti į paviršių: Kopūstai puode užplū́do Sl. Kai plūksnelė nuskęs, akmenelis užplūs, tada ašiai, motinele, aš in tave sugrįšiu (d.) Ml. Jeigu inspėsi šito ežeriuko vardą, tau užplū̃s maišas pinigų Plš.
6. tr., intr. gausiai užeiti, užplaukti: Minia užplūdo ir juos nustūmė J.Balč. Fašistų žiaurios gaujos užplūdo kaimus ir miestus E.Miež. Miestą buvo užplūdę turistai A.Vencl.
| prk.: Atrodo, tarsi rašytojas pasakotų, neturėdamas jokio išankstinio plano, pasiduodamas užplūstančių vaizdų srovei rš. Sunkūs prisiminimai, staiga užplūdę jos galvą, užgniaužė žodžius rš.
7. intr. ateiti, užklysti: Iš kur jin čia užplū́do? Ar.
| prk.: Tokia graži buvo ta dainė, rasti užplū́s į mintį Vgr. Ginčijas, kas vien jam užplūsta galvon Blv.
^ Be supratimo boba: kas užplū́do [į galvą], tą išgrūdo (pasakė) Krš.
8. intr. užeiti (už ko), užslinkti: Ar gaila, kad saulė už girių užplūdo ir apdengė žemę nakties tamsumu? Mair.
9. intr. gausiai užaugti, užželti, užeiti: Kur anksčiau driekėsi apkasai, viskas užplūdo tankia žole rš.
10. tr. užpulti, užstelbti: Žirnikai užplūsta rugius, sunki būs rinkti, nė atplėšti negal Šts.
