Tarkime, televizijos žiūrovai Čekijoje net nelabai supranta, kas vyksta Ukrainoje ir kodėl tai apskritai turėtų rūpėti jiems ir jų vyriausybei. Jie įpratę prie to, kad televizija jiems turi pirmiausiai teikti pramogą, užuot informavusi. Ar masinė kultūra ir televizinis „infoteinmentas“ nėra tas Trojos arklys, kuris padeda V. Putinui užkariauti Vakarų visuomenių protus?

- „VIRAL‘as“ – socialinės kritikos ir sofistikuoto humoro laida. Toks žanras kaip infotainment, sujungiantis informacijos pateikimą ir žiūrovui kuriamą pramogą, arba politainment, apimantis politines naujienas, pateikiamas su humoru, Lietuvoje atsirado po Nepriklausomybės atgavimo. Žiūrovams patiko kalbėti apie žinomus asmenis, viešai iš jų juoktis, nes lig tol tai buvo draudžiama.

Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų kūrimas – vienas būdingų postkomunistinių šalių kultūros politikos požymių, reprezentuojantis ir specifinius vidinius poreikius bei ideologiją, ir tarptautinio meno konteksto keliamus iššūkius. Nekyla abejonių, kad modernaus meno muziejai šiose šalyse pirmiausia atlieka tradicinį vaidmenį – padeda konsoliduoti (ar naujai sukonstruoti) jų tapatumą (etninį, istorinį ir pan.). Kita vertus, šiame procese atsispindi tarptautinis muziejų statybos bumas ir muziejų veiklos orientavimas vartotojų visuomenės poreikių tenkinimo (infoteinmentui) linkme.

„Masės žmogus“ trokšta tokių žinių, kurios įvelkamos į pramogos blizgutį, o šis, savo ruožtu, jam daug patrauklesnis už pačias žinias. Nei spauda, nei radijas, nei internetas jam tokio gražaus blizgučio neduoda: sąvoka „infotainment“ („infopramoga“) yra kur kas labiau taikytina televizijai, nei kitai žiniasklaidai (kuri vis dar yra labiau tekstinė, nei vizualinė).

Viena pasakėlė – esą Meksikos valdžia pranešė uždarysianti sieną su JAV, jei D.Trumpas būtų išrinktas prezidentu – tapo trečia labiausiai platinama netikra žinute „Facebook'e“ nuo gegužės iki liepos. Pasak B.Latsabidzės, šitokios žinutės yra „infotainment“ (informacinė pramoga) ir satyra, jis nesitikėjo, kad bet kas jas rimtai traktuotų.

Kas yra putinizmas? Savo humoristiniame politikos žodynėlyje „Viskas, ką jūs visada norėjote žinoti apie politiką (bet bijojote paklausti)“ putinizmą apibrėžiau pagal analogiją su Vladimiro Lenino fraze apie komunizmą („Komunizmas – Tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“): „Putinizmas – banditų valdžia plius visos Europos šrioderizacija“.

Nepaisant to, konfliktai tarp liberalų ir konservatorių, ateistų ir katalikų, yra mūsų civilizacijos vidiniai ginčai. Tuo tarpu putinizmas arba islamo fundamentalizmas yra visiškai svetimų kultūrų reiškiniai, iš pamatų priešiški Vakarų krikščionybėje susiformavusiam ir vėliau iš dalies moderno perimtam požiūriui į žmogų.

Maskvos Trojos arklys Europoje – Vengrija pasirinko putinizmą [antraštė]
Tačiau Vengrijos premjeras aiškiai parodė, kad jam nepakeliui ir su politiniu liberalizmu. Jis išdidžiai kalbėdamas apie „neliberalią demokratiją“ aiškiai parodė pasauliui, kurią pusę geopolitinėje ir ideologinėje kovoje jis renkasi – Vakarų ar Rusijos. V.Orbanas parėmė Vladimiro Putino populistinės valdžios modelį, paremtą nesuvaržyta vieno žmogaus valdžia ir nacionalizmu.

Sumažėjęs JAV dėmesys Europai, įtikėjimas, kad demokratiška, vieninga ir laisva Europa yra „nusistovėjęs“ faktas, sukūrė situaciją, kuria pasinaudojęs Vladimiras Putinas vykdo savo juodus darbelius. Sustabdyti Rusijos užmojus gali glaudesnis JAV ir Europos ryšys, JAV lyderystė ir aiški kietosios galios panaudojimo strategija, o ne retoriškai užtikrinamas sąjungininkių saugumas. Tokias mintis straipsnyje „Kaip pribaigti Putinizmą“ dėsto „American Enterprise Institute“ bendradarbiai Jeffrey Gedminas ir Gary Schmittas.

Andrejus Piontkovskis: Paskutinė putinizmo fazė – karas [antraštė]
Putiniškos Krymo aneksijos technologija ir propagandinis palaikymas taip kruopščiai, be fantazijos, nurašyta nuo hitlerinės Sudetų okupacijos raštų, kad dviejų valstybinių veikėjų lyginimas, dar visai neseniai buvęs tik „nušalėlio ir renegato“ Šenderovičiaus reikalas, tapo pasaulinio politinio diskurso mada.